Lietuvos pjūvis

D.Jastramskis. Žiniasklaida n÷ra dar tik vienas verslas

Deimantas Jastramskis, www.DELFI.lt

2008 gruodžio m÷n. 8 d. 13:34

Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (48)

© Asmeninio archyvo nuotr.

Paskirtasis premjeras Andrius Kubilius Seimo Pirmininkui Arūnui Valinskui

gimtadienio proga padovanojo knygą apie žiniasklaidos įtaką ekonomikai.
Tai atrod÷ kaip subtilus palink÷jimas labiau pasidom÷ti žiniasklaidos
poveikio visuomenei ypatumais antrajam valstyb÷je asmeniui, m÷gstančiam
viešai pabr÷žti, kad žiniasklaida yra toks pats verslas kaip ir kiti verslai.
Tačiau parengta valdančiosios keturių partijų koalicijos Vyriausyb÷s
programa rodo, jog naujajai valdžiai žiniasklaida iš tikrųjų t÷ra tik vienas iš
verslų.

Rinkos ekonomikoje žiniasklaidos organizacijos, daugiausia veikdamos kaip

privataus verslo įmon÷s, tenkina žmonių kultūrines ir socialines reikmes bei daro
didžiulę įtaką visoms visuomen÷s gyvenimo sritims ir kiekvienam visuomen÷s
nariui atskirai. Žiniasklaidos socialinę atsakomybę ir negatyvią įtaką visuomenei
bandoma reguliuoti įstatymais, nustatant draudimus ir priedermes.

Tačiau be draudimų, ko ir kaip negalima žiniasklaidai daryti, yra ir kitos

žiniasklaidos organizacijų veiklą reguliuojančios – ekonomin÷s priemon÷s. Tokiu
būdu valdžia gali parodyti, kokia žiniasklaida laikoma socialia, kokia – asocialia,
kokia yra valdžios žiniasklaidos politika ir ką apskritai valdžia supranta apie
žiniasklaidą.

Visa spauda – „smurtin÷, erotin÷, reklamin÷, korupcin÷“

Pagal dabar galiojantį Prid÷tin÷s vert÷s mokesčio įstatymą knygoms, laikraščiams,

žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir smurtinio
pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažįsta Žurnalistų etikos inspektorius, bei
spausdintą produkciją, kurioje mokama reklama sudaro daugiau kaip 4/5 viso
leidinio ploto, taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas. Tod÷l naujosios
Vyriausyb÷s užmojis panaikinti šią lengvatą reikštų, kad visa spauda yra arba
erotin÷, arba smurtin÷, arba reklamin÷.

Iš kur tokia nuostata atsirado valdančiojoje koalicijoje? Ar tai nauja visuomen÷s

informavimo politika, ar tiesiog valstyb÷s biudžeto buhalterijos supaprastinimas?
Pažiūr÷kime į keturių partijų programas. Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro
sąjungos bei Tautos prisik÷limo partijos programose apie politiką žiniasklaidos
atžvilgiu – n÷ žodžio. Tik T÷vyn÷s sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS
LKD) rinkimų programoje skyr÷ šiek tiek vietos požiūrio į žiniasklaidą
išd÷stymui. Ir jis pakankamai griežtas.

TS LKD programos skyriuje „Kova su korupcija“ teigiama, kad „korupcija

žiniasklaidoje tampa vis labiau pastebima, bet su ja reikia kovoti apgalvotai,
apsaugant nuo neatsakingo politikų kišimosi“. Toliau tvirtinama, kad „ne politikai,
o pati Žurnalistų ir leid÷jų etikos komisija tur÷tų tur÷ti didesnes galias ir nuspręstų,
kuris leidinys nuolat pažeidin÷ja žurnalistin÷s etikos kodeksą. Toks leidinys,
paskelbus išvadas, prarastų lengvatas, kurios dabar egzistuoja, pvz., visai
žiniasklaidai taikomas PVM lengvatas.“ Pagal šią TS LKD programos nuostatą
išeitų, kad PVM lengvatos gali būti panaikinamos į korupcinius ryšius įsiv÷lusiai
spaudai (programoje kalbama apie žiniasklaidą, nors PVM lengvatos taikomos tik
spaudos pardavimui).

Prid÷tin÷s vert÷s mokesčio įstatyme sankcijų skyrimo spaudai iniciatyva suteikta

Žurnalistų etikos inspektoriui, o TS LKD programoje tai siūloma daryti Žurnalistų
ir leid÷jų etikos komisijai. Tačiau bausti spaudą, kaip numatyta už smurtą, erotiką
ir korupciją, pasiryžo patys politikai. Be jokios atrankos, analiz÷s, ekspertiz÷s ir iš
karto – visą (net ir vaikišką), kad nereiktų sukti galvos nei inspektoriui, nei
komisijai.

Mokestin÷s sankcijos – ir elektroninei žiniasklaidai

Kitame TS LKD programos skyriuje „Kultūros politika“ rašoma, kad „kare d÷l
protų žiniasklaida yra pats svarbiausias ginklas. Rusija Lietuvoje yra įsigijusi ir
naudoja labai pavojingus ginklus. Tuo tarpu valstyb÷ šiame kare elgiasi visiškai
bej÷giškai. Valstyb÷ turi imtis […] negailestingai stabdyti Lietuvoje Rusijos
finansiškai įtakojamos žiniasklaidos veiklą.“ Konservatyvios politikos šalininkų
nuomone, kaip viena iš priemonių, „saugant Lietuvos kultūrinę erdvę nuo Rusijos
kultūrin÷s ir informacin÷s ekspansijos, yra būtina diferencijuoti mokesčius
laidoms pagal europietiškumo/originalumo/retransliavimo kriterijų, o kanalams,
propaguojantiems ne ES kalbas, taikyti aukštesnius mokesčių tarifus.“ Taigi,
ekonominių svertų paveikti žiniasklaidos turinį numatyta ir daugiau. Ir tai labiau
tur÷tų paliesti elektroninę žiniasklaidą.

Šiuo požiūriu, visiškai be ironijos, galima teigti, kad vienintel÷ iš valdančiosios

koalicijos partnerių partija – TS LKD – turi bent kelias pakankamai aiškias
žiniasklaidos politikos nuostatas ir yra numatę įgyvendinimo priemones, tačiau tai
toli gražu n÷ra išsami žiniasklaidos politikos programa, kuri parodytų nuoseklų
supratimą apie masin÷s komunikacijos politiką ir jos įtaką visiems visuomen÷s
sluoksniams.

Socialinio draudimo skausmai

Socialinis žurnalistų draudimas – senas ir skausmingas nepriklausomos Lietuvos

žiniasklaidos sistemos dalykas. D÷l honorarų neapmokestinimo socialinio
draudimo mokesčiu žiniasklaida neteko daug rimtų žurnalistų. Nemažai vidutinio
amžiaus plunksnos darbininkų d÷l šios priežasties patrauk÷ valstyb÷s tarnybos bei
kitų labiau socialiai atsakingų sričių link. Dauguma kitų, gaudami elgetiškas
išmokas ligos atveju, su nerimu laukia pensijos. O socialiai pažeidžiama
„ketvirtoji valdžia“ palaipsniui praranda pasitik÷jimą.

Praeityje būta keletas bandymų įteisinti socialinio draudimo mokesčius žurnalistų

darbdaviams, tačiau patirdami jungtinį organizuotų žiniasklaidos lobistų
spaudimą, įregistruotas Seime įstatymų pataisas bevaliai politikai numarindavo.
2004–2008 m. kadencijos Seime darbo grup÷, sukurta šių reikalų spręsti iki
rinkimų likus vos pusmečiui, taip pat nieko doro nenuveik÷.

Vargu, ar užteks dabartin÷s kadencijos politikams valios priimti autorinio

atlyginimo apmokestinimo sprendimus, numatytus Vyriausyb÷s programoje. Nes
žiniasklaidos verslas yra stipriai įleidęs šaknis į egzistuojančią protekcionistinę
politinę-ekonominę sistemą. J÷ga, su kuria teks susidurti naujiems politikams, yra
gerokai stipresn÷ nei jie įsivaizduoja.

Kita vertus, situacija pastaraisiais metais, pl÷tojantis interneto žiniasklaidai ir į

žiniasklaidos verslą įžengus naujajai kartai su vakarietiška galvosena, yra pakitusi
pozityve linkme, kuomet tradicin÷s senosios žiniasklaidos sunkiasvorių balsas
n÷ra visagalis.

Beje, ir iki šiol normaliu socialiniu draudimu (31+3 proc.) niekas netrukd÷
apdrausti žurnalistų. Ir vietoj „fiksuoto“ ar pagal „išdirbį“ mokamo honoraro
mok÷ti atlyginimą. Daugeliui žiniasklaidos organizacijų (ypač veikiančių rajonų
rinkose) tai padaryti buvo ne pagal j÷gas. Tačiau kai kurie stambūs žiniasklaidos
veik÷jai praleido gerą progą socialinio draudimo reikalus sutvarkyti ekonominio
pakilimo laikmečiu, kuomet augo pajamos iš reklamos. Lietuvoje t÷ra keletas
modernių žiniasklaidos įmonių, daugiausia užsienio kapitalo, mokančių
žurnalistams atlyginimus, o ne įprastinę duoklę – „minimumas (ar jo pus÷) plius
honoraras“.

Bandant keisti nusistov÷jusią honorarų neapmokestinimo sistemą, įstatymų

leid÷jams būtų išmintinga įsiklausyti į žiniasklaidos darbuotojų nuomones, kurios
yra labai skirtingos, ir socialinio draudimo mokesčių tarifą įvedin÷ti (ir didinti)
pamečiui ir pamažu. Tuomet žiniasklaidos bendrovių akcininkai ir vadovai tur÷s
laiko prisitaikyti prie naujų verslo sąlygų, o politikai patirs ne tokį masyvų
spaudimą.

Skandinavijos šalyse – ne tik PVM lengvatos

Politikai skaičiuodami, kiek gaus mokesčių panaikinę spaudai PVM lengvatas bei
apmokestindami honorarus, neįvertina šių veiksmų pasekmių nuomonių įvairovei
viešojoje erdv÷je. S÷dint sostin÷je ir skaitant naujienas internete, gali susidaryti
įspūdis, jog bankrutavus keletui dešimčių smulkių ir vidutinių žiniasklaidos
bendrovių, interneto amžiuje tauta be informacijos neliks. Toks supratimas su
išlygomis tinka nacionalinei žiniasklaidai, kurios informaciniame lauke pranašumą
įgijo interneto žiniasklaida.

Tačiau Lietuvos savivaldyb÷se, išskyrus Vilniaus, situacijoje kiek kitokia.

Kiekviena savivaldyb÷ – tai mini žiniasklaidos rinka, kurioje nacionalin÷
žiniasklaida pagal auditorijos pasiekiamumą sunkiai gali konkuruoti su vietine.
Didžiajai daliai žmonių yra svarbiausia žinoti tai, kas vyksta šalia jų. Tačiau
panaikinus PVM lengvatą, vietin÷ spauda (kai kuriuose rajonuose elektronin÷
žiniasklaida užima nedidelę dalį rinkos) patirs stiprų ekonominį smūgį, d÷l kurio
dar labiau suprast÷s žurnalistikos kokyb÷ arba jos visai nebeliks.

Nemažai Lietuvos rajonų žiniasklaidos priemonių yra fizinių asmenų,

priklausančių vietin÷s valdžios atstovams, ar jų artimųjų rankose. Bet vis tiek tai
yra geriau negu šių žiniasklaidos priemonių iš viso nebūtų. Svarbiausia yra
nuomon÷s alternatyva. Aišku, gaila, kad ji – partin÷. Tačiau vietin÷ žiniasklaida be
tiesiogin÷s politikų įtakos – vis rečiau pasitaikantis dalykas.

Jei mūsų valstyb÷s valdančiosios daugumos partijos savo programose būtų

sukūrusios masin÷s komunikacijos politikai skirtus skyrius, jų atstovai būtų
pasidom÷ję, o kaip gi šie reikalai tvarkomi pažangiose Šiaur÷s Europos valstyb÷se.
Tuomet jie būtų sužinoję, kad Skandinavijos šalyse spauda gauna valstyb÷s
paramą nuo 7-to dešimtmečio. Tai ekonominis demokratijos saugojimo modelis.
Pvz., Norvegijoje valstyb÷ spaudą dotuoja 3 būdais: a) atleisdama nuo PVM; b)
dotacija gamybai, ypač antriesiems regiono leidiniams (tam suteikiama iki 85
proc. visos sumos); c) specialios subsidijos partiniams leidiniams, kuriems gresia
bankrotas.

Švedijoje dotacijos daugiausia skiriamos antriesiems leidiniams, vis dar

besilaikantiems regionuose (metin÷ dotacijų suma yra apie 3 proc. nuo laikraščių
industrijos apyvartos) ir t.t. Niekas šiose šalyse neignoruoja partin÷s spaudos. Nors
tai itin subjektyvi, bet vis d÷lto kita nuomon÷, be kurios demokratija neegzistuoja.

Jei atrodytų, jog Skandinavijos šalių žiniasklaidos politika neverta n÷ skatiko,

galima išradin÷ti savitą dviratį. Tačiau prieš apskaičiuojant naują buhalterinį
pajamų-išlaidų balansą žiniasklaidos versle, verta bent pabandyti įvertinti, kokios
d÷l to gali būti pasekm÷s visuomen÷s raidai.

Žiniasklaidos verslo ypatyb÷s

Vakarų šalių žiniasklaidos organizacijų tyrin÷tojai, analizuodami organizacinių-

finansinių veiksnių įtaką žiniasklaidos bendrovių veiklai, pabr÷žia tokius
išskirtinius žiniasklaidos verslo požymius:
1) Žiniasklaidos socialinio vaidmens svarba. Žiniasklaida per individų pojūčius
veikia sąmonę ir pasąmonę bei žmonių sprendimams ir elgesiui gali daryti
įvairiausią įtaką. Tod÷l žiniasklaidos industrija yra išskirtin÷ vadybos ir finansų
sritis.

2) Visuomen÷s žinojimo selekcija. Žiniasklaidos organizacijos priima sprendimus

d÷l naujienų skelbimo ar neskelbimo bei kaip turi būti jos skelbiamos. Tai yra
visuomen÷s informacinis filtras, tod÷l žiniasklaidos organizacijos yra atsakingos
už visuomen÷s pri÷jimą prie tam tikros informacijos.

3) Kūrybiškumo vadyba. Žiniasklaidos organizacijose beveik visi darbuotojai

gamina neapčiuopiamą produktą, atsirandantį iš žmogaus kūrybiškumo. Šiam
procesui valdyti organizacijose turi būti išugdyti specialūs administravimo
geb÷jimai. Kita vertus, dažnai m÷gstama priekaištauti, jog dalis šiuolaikin÷s
žurnalistikos pranešimų n÷ra kūryba. Bet tai patvirtina ir Lietuvos autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo nuostata, nes į autorių teis÷s nesaugomų objektų sąrašą
yra įtraukti ir įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius.
4) Didel÷ rizika. Žiniasklaidos organizacijos turi nuspręsti, kiek investuoti į
produkto turinį, negal÷damos tiksliau įvertinti auditorijos ir reklamuotojų poreikių
d÷l šio turinio, kadangi beveik neįmanoma išbandyti žiniasklaidos produkto
rinkoje, t.y. pagaminti nedidelę dalį jo ir pateikti auditorijai bei ištirti jo paklausą.

5) Unikalūs „ekspertai“ – vartotojai. Labai nedaug piliečių pretenduoja būti

bankininkyst÷s, gamybos ar kokios nors paslaugų srities žinovais. Tačiau daugelis
turinčių namie televizorius, kompiuterį su interneto prieiga ar skaitančių
laikraščius laiko save žiniasklaidos ekspertais. Tai yra kaina, kurią žiniasklaida
moka už sugeb÷jimą būti visur.

Taigi, žiniasklaida n÷ra dar tik vienas verslas.