Simonas Daukantas.

Bdas senovs lietuvi, kalnn ir zemaici.

PRATARM
Nieko nra amzino siame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, dievo pardymu
anksciau ar vliau ilgainiui persikeicia, regis, dl to vien, idant zmogus ne sio svieto,
bet antro gyvenimo geist. Vienos yra buvusios siame pasauly tokios atmainos, kurias
jam rastai pasako, kitas jam zems, vandens ir oro ermyderiai rodo, noris rastai tyli,
kitos yra tokios, kurias zmogus pats savo amziuje gali regti. Ir taip, kur pirma pievos
zl, placios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten siandien pals smilci vilnys, trobes
aukstos, spiginamos nuo degancios sauls, po tyrus bangioja arba begalins jros
uzgulusios nikso; ir vl atkaliai, kur pirma karsti viesulai, zvildami degancias smiltis,
neapregimuose tyruose pujojo arba begalins jros tyvuliavo, tenai siandien dirvos,
girios, ezerai ir kininkai tarp pili gyvena. Kokius ermyderi palaikus ne vien
senovs rastuose gali rasti rasytus, bet dar koznas pats savom akim regti. Ir taip
siandien tankiai upi grevose yra randami zuolai, gelez supentj, vandenyje
gulintys, kartais keliais klbiais neapkabinami, po skardziu trimis, keturiais sieksniais
aukstu, ant kurio liemeningos egls, klbininks pusys auga, padanges ramstydamos,
ar zuolai, simtais met skaitantys, riogso, taciau nieksai nezino n pasakomis, koks
juos tenai ermyderis ir kuomet pakas. lipus vis auksciausi kaln per 45 mylias
nuo pazemio, kasant tenai zemes, randami yra sukloti sluoksniai vairios barvos
smilci, zvizdr ir akmenli, tarp kuri daug yra sraigi kauseli, jau akmen
pavirtusi; noris visi tie sluoksniai regimai yra nuo jros vilni sukloti, vienok, kada
tenai jra yra guljusi, nieksai n pirm keturi tkstanci met, jau rast zmonms
pramanius, n pasak apie tuos ermyderius neras. Zuvdai turi ant savo uol
zenklus, kurie rodo, jog Zemaici jra per 1000 met yra per kelias uolektis nusekusi.
Nes kas pasakys, kiek tkstanci met prajo, lig vis aukstieji sio pasaulio kalnai,
kelias desimtis myli paties aukscio turintys, is jros iskilo. Niekas to siandien nezino
neigi rastuose gali laik tos noties apsiskaityti. Kas tikt siandien taip dideliai
didelius zvris, siame pasauly buvusius, kuri vienos geranksts sprindziu negal
ismesti, jei t teisyb nerodyt mums siandien iskasti zemje j kaulai, noris n vienas
rastininkas nuo paties pramanymo rasto nezino j ir neminavoja. Nuo ko regima yra,
jog tuo kartu, jau svietui pradjus rasyti, n pasakomis nieksai j nebminavojo. Taip
pat yra senovs rastuose rasyta, jog ir Zemaici visas pasalys, siandien Kursu,
Zemaiciais ir Parusiais vadinamas, ne vien lig Kauno ir Zaliosios girios, bet lig pat
Karpat kaln buvs kana kados jra apteks, kuri jra buvusi susikisusi su Uksine,
arba Juodja, jra Lietuvos tyruose, siandien Podolija vadinamuose. Toki bsen
jros tame kraste, viena, stigavoja daugyb jrini varlakausi, akmen pavirtusi,
visur randam, beje, ant kalv, per 300 kurpi aukstesni uz jros pavirsi. Antra,
rodo t skiltys uolos, nuskilusios nuo t kaln, toje daly Zemaici, kuri senovj
Parusiu, siandien Parusais, arba Prsais, vadina, kurios regimai yra buvusios po jr
vadalojamos, nuo smilci nudilusios, jr pasuktos per 10 myli nuo sios dienos
Zemaici pajri, lygmse ant smilci siandien dar gulincios, kad tuo tarpu visame
Zemaici pasaly akmeninio grunto niekame nra randamo; nuo ko gal sprsti, jog tie
uolos sklimbiai, staiga nusenkant jrai, yra tenai palik, bet kada tas yra nutiks, to n
vienas nezino. Trecia, t buvim jros tame kraste dar patvirtina didi daugyb ezer,
buvusi senovj visame Zemaici pasaly: nesgi patys vokieciai, atj Zemaici
krast pradzioj 13 amziaus, rado paciame Parusy 2037 ezerus, tarp kuri vos 90 lig
sios dienos beuzliko, kiti visi isdzivo pakarciui per 500 met. Lygia dalia ir toje saly,
kuri iki siolei Zemaiciais tebsivadina, ne vien pirm 500 met didi daugyb buvo
ezer, bet dar pradzioj 15 amziaus daug yra minavojam privilijose, kuri siandien jau
nebrasi, k pacios pasakos, tarp zmoni tebesancios, stigavoja, kaipogi tebepasakoja:
ten ezeras uzruks, kitur po zeme palinds, kitur nuo vienos vietos persikls kit.
Pacios balos ir versms Zemaiciuose, 15 ir 16 amziuje minavojamos nuo rastinink,
rodos t patvirtinti, jog, staiga jrai nusekus, kaip virsiau minavojau, paliko jros
duobs pilnos vandens, kurios, dideliai giliomis ir placiomis bdamos, neisdzivo; tuo
tarpu j tarpuose ant nubrindusios zems girios suaugusios tas jros duobes nuo
sauls ir vj uzklst, ir taip paliko jau ezerais, jau versmmis ir balomis.
Aiskesn dar atmain ms kraste regim siandien savom akim; visi zinom, jog
atmenamai dar tiek isteriojo giri ir medzi, kuri kit kart per 200 met nebt
iskirt; ir taip, kur pirm 50 met giriomis vadinamos buvo meds, ten siandien n
medali nebr. Per tok iskirtim giri atdeng ziemryciui vjui, kursai pavasariop,
ledui tirpstant, ir ruden, pliksalais psdamas, istraukia ir issaldo ne vien vanden, bet
ir zoli saknis; dl to tankiai girdima yra dejuojant, jog pievos nezeliancios, javai, lig
ksms negav, isdzinantys. Kit kart niekas neminjo, idant ms kraste
dideliosios ups Venta, Nevzis, Dubioji ir kitos, vis didziosioms giedroms esant,
bt perdzivusios; nugis, nebturdamos ksms, ne vien perdzina, bet tlos btinai
isdzina taip, jog zmons ir gyvuliai vasarvidziu nebgauna gerti, ir vos ruden
tepradeda tekti. Jei dar didziau ms krast siandien stebsims, matysim tenai vis
didziausiose giriose, kame pusys, egls, dviem, trimis klbiais neapkabinamos, auga
ant dirv, kuri ezios aiskiai matomos ir dirvos arba rziai paskaitomi, lygia dalia ten
pat regimos sulins ir tvankos, medziais ir ciuzynais uzaugusios, vienok niekas
nezino, kuo metu tenai zmons yra gyven ir ar. Taip pat kalnai, vienur ir kitur pilies
kalnais siandien vadinami, pylos per ezerus ir versmes daugioj vietoj randamos,
vienok ir t nieksai nezino, kas tas pilis ir tas pylas per versmes ir ezerus yra pyls,
nes jog yra piltos, t akys koznam rodo.
Cia jau regima yra, jog nuo toki pasaulio ermyderi likusiojo svieto veisl
turjo paskysti po vairius krastus, kuriuose ilgainiui gyvendama, gijo ypating sau
bd ir didziai vair povyzi tarp savs, noris pirma visi vieno tvo vaikiai buvo; taip
vieniems, plikiems be ksms ir uzdangos vargstantiems smiltyn tyruose, spiganti
saul suriet ant galv plaukus garbanas, o j kail sudeginusi angl, pavert juos
murinus ir tuo btinai nuo pirmosios zmogaus veisls atskyr, kitiems, gyvenant
sausuose vjuose, kailis rudvar pavirto, kiti, kitose vietose gyvendami, plat veid ir
ankstas akis gavo, ir tie tiktai, kurie kalnuose ir giriose gyveno, baltais ir vis
graksciaisiais zmonmis tepaliko.
Tas dar taip pat yra zinom, jog ne vieni tokie zems, oro ar jr ermyderiai
blask ir naikino sviet siame pasauly, bet dar lygia dalia novijo j nuomoni
ermyderiai apie tikyb ir ks rd, nesgi vieni vienaip norjo diev garbinti, kiti
kitaip; taip pat pagal zmogaus bd visi zmons liuosais turjo gyventi, vienok
didzturciai visados neturtinguosius verg; todl, nordami viens kitam jau savo
tikjim antmesti, jau liuosyb isplsti, tankiai tankesniai liejo krauj latakais su tokiu
nirtimu, jog nuveiktieji palikini neprieteliams savo turtingus namus, vaisingus krastus
ir didelius lobius issidangino jau versmes ir balas, jau tyrus dl to vien, idant tenai
galt kaip tinkami diev garbinti ir liuosais gyventi. Koznas, kursai rast skaito,
aiskiai zino, jog toki ks ermyderi, tarp svieto buvusi nuo amzi, pilni rastai yra
prirasyti.
Jei tiktai pazvelgsim paci Lietuvos taut, kalnn ir zemaici, aiskiai tenai
matysim, jog ta tauta ne vien prajusiuose amziuose, bet jau gilioj senovj yra
perkentjusi didziai didelius savo ks ermyderius, nesgi turi sau ypating kalb,
btinai vairi nuo kit kalb, o aiskesn ir skaistesn uz visas siandien kalbamas,
kurioje visa gal permanyti ir visa apreiksti; nuo tokios jos kalbos gali koznas aiskiai
numanyti, jog angis yra turjusi savo ypating tikyb, rd, vyresnyb ir diduomen,
beje: savo viespacius, rykius ir kunigaikscius, kurie viena kalba su svietu yra kalbj;
pati tauta placiai gyvenusi ir didzias pazines yra turjusi su tolimais krastais, kuri
pirmieji vardai, nuo lietuvi, kalnn ir zemaici, pramanyti, lig siai dienai uzsiturjo.
Vienok viso to siandien nebra: kaipogi pati aptvinusi svetimomis tautomis, jos
viespaciai, karaliai, kunigaiksciai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba,
svetim rd, svetim ties sekanti, trumpai sakant, savo pavasario zali lapeli nieko
nebturinti, tiktai vienus minavojamus savo veikalus senovs rastuose, it giria ziemos
laiku savo zagams rodanti, tarp kuri tiktai viena pati j kalba it zalia bruknel, nuo
speig apsarmojusi, lig siai dienai tebzaliuoja, kaipo zenklas viso to buvusio. Nesgi
senovs rastai skelbia, jog lietuvi, kalnn ir zemaici, gimins yra buvusi lopsiu
Ind zem; kaipogi ms amziuje rasti tenai jos kunig rastai rodo mus su indijonimis
broli vaikais prasenovj buvusius, nesgi t rast kalba n su viena sios dienos
zinomj kalb nra taip didziai sutinkanti, kaipo su kalnn ir zemaici kalba. Tas
yra dar stebuklingesniu, jog t prasenov ms kalbos ne rastai ms kunig uzlaik
per tstancius met iki siai dienai, nes ms ismintingos kalnn ir zemaici motinos
savo apkerpjusiuose tarp giri nameliuose, kurios siandien dar, isleisdamos savo
vaik sviet ir duodamos jam laims zenkl, sako: ,,Mirk, vaikeli, ar doru zmogum
bk ir nam savo neuzmirsk", tos, sakau, uzlaik ms senovs kalb, kuria mes
siandien, j vaikai, galim didziuotis ir girtis, jog n viena kalba siame pasauly nra
taip aiski, kaip msoji. Nes kokie ermyderiai ks ar zems yra atvar Lietuvos taut
is tolim ryt sios dienos krast ir kuriuo keliu, to nieksai siandien dar nezino; tas
tiktai yra zinomu, jog seniai, pirm gimimo Kristaus, yra jau randama gyvenanti
Uksins jros pasaliuose, indais, arba indijonais, vadinama, nuo kur ilgainiui isgrsta
nuo nuozmi taut, liuosyb savo taupydama, sitrauk girias ir versmes to krasto,
kuriame siandien lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, gyvena, kuri as cia uzsimiau bd,
dab, tikyb, ks rd, karyb, prekyb ir mant, arba pinigus, trumpai israsyti pagal
t, kaip senovs rastininkai isras paliko ir k dar pacios patarls, kalboj tebesancios,
tvirtina, dl to vien, idant ilgainiui nepragaist tie brangs boci praboci palaikai,
kurie tarp ms dar iki siai dienai uzsitvr, mindamas uzvis didziau ant to, jog
sventi vyrai ir svieto isminciai liepia sekti pdin savo boci praboci bd ir aplamiai
jo nekleisti. Nes jog ne pats t pramaniau, k cia apie t bd israsiau, tai ir viet
parodziau, kurioje israsyt radau, ir patarl, kalboje tebesanci, tvirtindamas senovs
rast, pridriau; bet jei isgali vis isreiksti neisgaljau, tad taikus skaitytojas dovanos
man, o ismintingas zinovas ko reikiant paskui pridurs.
SKAIDMA
I
Krasto vieta, jos privalumai, oras; tautos menta, daba, bdas ir prociai; namai
ir kiti trobesiai; apdaras vyrisik ir motrisk; darbai ir knebiniai; puotos, suvodbos ir
viess.
II
Nuomon apie diev ir vairius jo privalumus, apie daugyb diev, j zinycias;
zyniai, arba kunigai, vairs j vardai pagal vair j simim; aukos ir aukurai,
svents ir vietos, daiktai gyvi ir negyvi, sventais vadinami; budyn, laidojimai, stypa,
ilgs, arba atminimas mirusij, zilava.
III
ks rda; vyresnyb, vardai vyresnij, kuopos, sueimai; svieto luomai pagal
jo veikalus; valdzia vis vyriausio kunigaikscio, duokls ir mezliavos; sdzios ir
teisyb, statytojai ir isminciai.
IV
Kars bdas, vyresnyb, nuo kareivi skiriama, bdas kariavimo savo kraste ir
svetimame; kars rankiai, pabkls ir ginklai; pilys ir j gynimos; didyb godos karj
mirusij ir j minjimas.
V
Prekyba namie ir svetimuose krastuose; daiktai, kuriais prekiojo; senovj
placios pazins Lietuvos tautos; prekybos nustojus, aklyb svieto; zemaiciai nenori
nuo jros atstoti, kaip nuo lango sviesos; nra akyl zmoni, kas rdyt prekyba.
VI
Senovj lietuvi pinigai, j vardai, pirma svaru sveriami, paskui skaitomi;
lietuviai turi pinigus aukso, sidabro ir vario, svetimus pinigus lygina savuosius ir
savo vardais juos vadina.
BDAS SENOVS LIETUVI, KALNN IR ZEMAICI
Gilioje jau senovj, kaip paskiau regsim, pirm gimimo Kristaus lietuvi tauta
yra jau randama gyvenanti Uksiniuose, arba Juoduosiuose, pamariuose siaurs linkan,
noris ne lietuviais, bet kitais vardais jau nuo jos bdo, jau nuo vietos, kurioje gyveno,
vadinama, beje: indijonimis, kiemarionimis, skitais ir getais, kartais eruliais, arba
giruliais. Indijonimis vadino juos rasi nuo to, jog svietas dar pasakomis minjo, jog
nuo Indijos kilimo buvo, jau nuo j bdo, dabos ir tikybos, kuo btinai indijonims
pavdavo, kaip mums t senovs rastininkai stigavoja. Vadino kiemarionimis uzvis
tuos, kurie gyveno zems snipy, Uksin mar sikisusiame, arba pussalj, Kimerija
vadinamoj, regis, nuo to, jog is Uksins mars artinantiems tenai rods kiemai it marj
paskend. Tankiau grekonys abelnai visus gyventojus siapus Uksins mars, beje,
siaur linkan gyvenancius, vadino skitais, arba kailinuociais, nuo to, jog visados
ziem ir vasar kailinius dvjo, ziem virscius, o vasar isvirscius; bet pervis
tankiau lig paskuoj laik vadino juos getais, kaip tuojau regsim.
Reikia zinoti, jog tame pasaulio sluoksny, einanciame nuo siaurs Uksini
pamari iki Zemaici pajri, it vidury yra kalva, daugiau nei per simt myli tsiantis
rytus ir vakarus, dviem giriom apaugusi, ryt pusj Juodja, o vakar Zalija giria
vadinamom, kuri kalva dalija t sluoksn dvi sleiti: pietin ir siaurin, nuo to, jog
visos ups pietinj sleitj teka nuo tos kalvos Uksin, arba Juodj, mar, tarp kuri
didziosios yra: Niperis, Tyrul ir Isteris, arba Dunojus. Taip pat lygia dalia visos ups
siaurinj sleitj nuo tos gi kalvos teka Zemaici jr, tarp kuri didziosios ups yra:
Daugava, Nemunas, Pragaras ir Isla.
Nuo Uksini pamari siaur einant, tame sluoksny krasto yra tyrai, beje,
neapregimi laukai per kelias desimtis myli, kuriuose auga auksta zol taip, jog raito
zmogaus negal regti, per kuriuos teka Uksin mar up Tyrul, nuo t tyr taip
vadinama; uz t tyr, juo siaur einant, buvo meds, arba girios. Grekonys abelnai
gyventojus, toje pietinj sleitj gyvenancius, vadino getais, arba tyr getais, nes
ypaciai medse gyvenancius masagetais, nuo zodzio med, arba mez; kokiais vardais
didziai vlai rastininkai savo rastuose lietuvius, kalnnus ir zemaicius, dar vadino.
Tankiai taip pat vadino tuos getus, arba lietuvius, tose giriose gyvenancius, giruliais,
arba girionais.
Lietuvos tauta, gyvendama pietinj sleitj tarp upi Isterio, arba Dunojaus,
Tyruls ir Niperio visu siaurs Uksiniu pamariu, noris vairiais vardais vadinama,
vienok buvo didziai garsi gilioj senovj, nesgi turjo pazines ir prekiojo ne vien su
grekonimis, bet ir su egipcionimis, penicijonimis, kaipo t rodo pacios kars, kurias
senovj su pers viespaciais ir su grekon valdymierais turjo; jog yra buvusi didziai
turtinga, akyla ir sugebanti, jei isgaljo stengti pries taip stiprius ir narsius
neprietelius, nesgi j kapuose siandien randami daiktai aiskiai t mums rodo.
Nes ilgainiui tenai jiems begyvenant, grekonys sikr tlose vietose Kimerijos
ir tenai pamatavo sau garsias pilis Chersones, Teodosij ir Albij; bet paskiau
sigrdo ten nuozmi tauta, gudais vadinama, varu is Azijos isvaryta ar si turt
pasmilusi, nieksai to nezmo. Dar paskiau antsigrdo tenai kitos tautos, taip pat is
Azijos, nuozmesns uz pirmj, kuri zmons buv ankstomis akimis, pupnosiai,
zandais issokusiais, platveidziai, be kokio akylumo, zalia arkliena mintantys ir galvij
kailiais dangstantys, savo vaikus ir pacias kaili ar tb polubiuose vaziojantys, po
tyrus band ganydami, patys ant arklio gulantys ir keliantys, karj kantrs ir narss,
niekinantys dargana, speigu ir vargais, pat bad pakenciantys, kuri palikuonis
siandien dar gal isskirti tarp gud, noris isbalusiais veidais, gudus isvirtusius. Tie
ankstakiai, arba platburniai, isgrdo is Uksini pamari tuos getus ir kiemarionis
virsiau minavotus tyrus, o is tenai ilgainiui suvar Juodj ir Zalij giri. Tuo tarpu
atsigrdo Kimerij kita tauta, kurios lietuviai nepermanydami kalbos vis gudais
vadino, kuri ilgainiui issiplt iki dabar minavot giri, taip jog Uksiniuose
pamariuose rados svieto niukinys, kalbs ir seks vairi dab ir tikyb. Vis
paskesnieji atjnai, kaipo vis nuozmieji, muss ir galavos su jaukesniaisiais per
ilgus amzius, ks valdzia varzydamies; vienok ir taip viena dalis t get, padunojy
gyvenanti, vis dar turjos, nes, issiklus Adrianui rymion valdymierus, kurie,
skaugdami getams j turt ir nordami juos pacius nuvergti, m su jais kariauti. Ta
nuozmi ir baisi kar 10 met pateko, nesgi Decebalus, get rykys, niekaip nenorjo
jiems pasiduoti ir lig paskuojo pries rymionis steng. Reikia cia priminti, jog rymionys
toje gadynj taip buvo sigalj, jog didziuodamies klausinjo, ar bra kame gimini
siame pasauly, kurios rymion neklausyt ir jiems dar nevergaut. Nesgi visas tris
dalis pasaulio, AIrik, Azij ir Europ, savo valdzioj jau turjo; vienok getai ir pries
toki j galyb drso kariauti, kuriuos vos-ne-vos rymionys per desimt met
tenuveik ir j viet savo naujukynus, arba kolonijas, kr, kurie siandien tebkalba
sujaugta kalba gud, lietuvi ir lotyn, kaipo zenklu t dabar minavot tenai buvusi
noci, patys jau valakais, jau moldavionimis siandien vadinami. Nuo ko gal manyti,
jog toje jau gadynj ne vien sleitj pietinj ir padunojais yra gyvenusi ta get, arba
lietuvi, tauta, bet ir siaurinj sleitj, nuo kur galjo talk sau telkti, kariaudama su
rymionimis, o paveikta nuo j sitraukti girias ir versmes prie savo broli, tenai
gyvenanci, siandien Lietuvos krastu vadinam.
Tas dar aiskiau rodo senovj lietuvius gyvenusius minavotuose krastuose, jog,
veizint j kalb ir lyginant su kalba grekon, rymion ir trakion, regima yra, jog tos
visos tautos gilioj senovj vienus tvus yra turjusios, nesgi ne vien didi daugyb
zodzi grekon ir trakion atsiranda lietuvi kalboje, bet dar bdas t kalb btinai
sutinka: kaipogi ne vien vardai patys upi, mari, krast tose vietose tebra lietuviski,
ir taip: Tyrai, Tyrul, Istris, Mar, Mari, Marin pilis, bet dar patarls lietuviskos,
israsytos grekon rodbalsmis, t mums stigavoja. Kas dar yra stebuklingesniu, jog
kad maskoliai, siandien rusais vadinami, metuose 1740 kariavo su turkais tuose
Uksiniuose pamariuose, tad latviai, bdami maskoli vaiske, dar rad tenai toki
gyventoj, su kuriais galj sukalbti savotiskai.
Regjom iki siol, kokiais vardais grekonys vadino lietuvius, pietinj sleitj
gyvenancius, dabar veizsim vl, kokiais vardais kiti prasaleiciai vadino lietuvius,
gyvenancius siaurinj sleitj, per kuri tekjo ups: Daugava, Nemunas, Pragaras ir
Isla, apie kur krast ir jo gyventojus grekonys btinai nieko nezinojo, nesgi Abderos
kininkas Hekatjus, vienmokslis Aleksandro Didziojo, pasakodamas apie siaur,
sako: ,,Einant siaur, yra kalnai, Arkiniais vadinami, is kuri didels ups siaur
teka, kame esanti tauta germariai", rasi girionai, o aiskiau sakant, girios mars, ne
tauta. Kiti rastininkai vl raso, jog tenai esantys zmons pliki, smilgomis uzsijuos,
visados prie ugnies sildantys, nesgi tenai didziai salta esanti. Kiti taip pat raso, jog
tenai esantys zmons arkli ir jauci kojomis, ilgaausiai, jog j ausys zeme
velkancios, kuriose sivytur sdintys ir mintantys pauksci kiausiais, nuo ko
vadinami es kiausrijais. Kas regimai yra, jog prekjai, skaugdami kits kitam pagal
bd savo prekybos, idant niekas nedrst tenai jautotis apie tuos krastus ir prekioti,
tuos ir tiems pavdzius sapnus praman, kuriuos ilgainiui grekon rastininkai savo
rastus ras; nesgi koznas zino, jog iki siai dienai ms kraste kepures ilgomis ausimis
dvja, o kojenomis arklen ir jauten austos, vienok niekas j ilgaausiais, arklakojais
ir jautkojais nevadina.
Nes kiti prasaleici rastininkai, paskesniuose amziuose rasantys apie tautas,
gyvenancias toj siaurinj sleitj visu Zemaici pajriu, vadina jas noris lietuviskais
vardais, bet iskreiptais per nemokjim j kalbos; ir taip pirmasis rymion rastininkas,
jau pirmajame amziuje gimus Kristui gyvens, minavoja aiskiai zemaicius savo
garsiame raste ,,Girion bdas" (Germanorum mores) tais zodziais: ,,Zemaiciai
(Semnones) esantys. J tikyba senov j rodo. Laikui atjus, siuntiniai vis gimini
tos tautos sueina svent giri senu prociu baisios aukos atlikti; ir taip, nugalav
akivaizdoj zmog, aukauja pagal nuozm prot, godoja dar ir kitaip t giri: nieksai
tenai negali, negut suristas, zengti, kaipo nenusizemins pries galyb auksciausi. Jei
netyciomis jis tenai pavirst, atsikelti ir stotis, sako, nevalna yra, nes turi ant pilvo
issiristi. Visi tie prietarai ant to eina, sako toliau, jog nuo ten prasidjusi j tauta, kame
ess vis valdymieras dievas, kurio kiti visi klaus ir tarnauj. Laim zemaici t
tvirtinanti. Simt gimini turinti savo tautoje, augaloti ir pirmaisiais tarp zvejon
sakos esantys." Tankiai per pus is lietuvisko zodzio, per pus is teutonisko sudtais;
ir taip vis Zemaici pajr nuo takos ups Islos mazne lig pat takos ups Daugavos
siaurs rastininkai vadino Sambija, nuo lietuvisko zodzio zam, arba zem, zemija dl
to, jog tas krastas buvo visu pajriu vis zemasis; nesgi visos ups, beje: Isla,
Pragaras, Nemunas, Venta, Lielup, Daugava, tekjo ir siandien teka nuo kalno per
Zemaici zem Zemaici jr: kaipogi zodis sam, kaip sakiau, yra lietuviskas,
zemum rods; nesgi teutonai rodbals s, padt prie a, e, i, o, u, y, istaria kaip ms
z, ir taip sako ne sam, sambija, bet zam, zambija, vietoje zem, zemija: kaipogi
rodbalss z anie savo kalboje btinai neturi, todl vietoje z globias rodbalse s, k gal
dar aiskiau regti paskesni amzi teuton rastuose rasyt vard Samaite vietoje
Zemaitei. Vadino dar ir paskiau t krast vardu, is dviej zodzi sudtu, is zemaitisko
ir teutonisko, ir taip Samland, is zodzi zem ir land, tai yra Zemasis krastas, kaipo
virsiau minavojau, o gyventojus to krasto vadino Samlnder, tai yra zemaiciai, beje:
zmons, gyvenantys zemai, arba pajriais. Kiti rastininkai vadino Zemaici krast
Ritland, taip pat vardu, is lietuvisko rytai ir teutonisko zodzio land krastas sudtu,
tai yra ryt krastas, arba Austurland, taip pat is lietuvisko zodzio ausra, arba ausra, ir
vokisko sudto land, beje, ausros krastas, dl to, jog teutonams nuo tos puss auso ir
saul tekjo. Tie zodziai sudti is dviej kalb nuo to rados: zinoma yra visiems, jog
visu Zemaici pajriu ir toje vietoje, kuri siandien Meklenburgijos kunigaikstija
vadina, lietuviai, eruliais, arba giruliais, arba girionais vadinami, pagrz sekmajame
amziuje is Rymo ir Valak zems, placiai vakarus gyveno, kurie, gyvendami tenai,
turjo pazines ir prekiojo per jr su zemaiciais savo vientauciais, kurie taip pat
Zemaici pajriuose juo rytus gyveno, is kur ir patys kit kart buvo isj Rymo
kariauti, todl vadino t krast ryt krastu, arba ausros krastu, nuo to, jog pagal j
krast nuo tos puss, kaip sakiau, jiems auso ir saul tekjo. Kad ilgainiui teutonai
tuos erulius, tenai gyvenancius, antjo ir juos nuverg, tad nuo j, kaipo zinov
Zemaici jros, apie t ryt, arba ausros, krast issijautojo ir tais paciais vardais
vadino, priddami savo zod land krastas ir tardami, jog tie zodziai ryt, ausros
yra vardais sios dienos Zemaici krasto, juo rytus gyvenanci. Paskui vadino j
btinai teutoniskai Oestland ryt krastas. Kiti rastininkai vadino vardu, taip pat is
dviej zodzi sudtu: vieno lietuvisko, antro teutonisko, tai yra is lietuvisko kurti ir
teutonisko land krastas, beje: Kurland nuo to, jog tenai gyventojai amzin ugn
dievui ant garbs krino, kuriuo vardu krastas tarp ups Ventos ir Daugavos, paciu
pajriu eins, Kursu lig siai dienai yra vadinamas. Vadino dar zemgaliais tuos
gyventojus Zemaici, kurie padaugaviais gyveno, kame Zemaici zems galas bengs.
Antrapus Daugavos lietuvius gyvenancius lig upei Gaujai vadino latviais is pagadinto
vardo latuviai, j krast Latvija. Dar juo rytus vadino krast Letgalija, tai yra
Lietuvos galas, kame Lietuvos tauta bengs, o krievi prasidjo; juo pietus
padaugaviais luznais, arba baltaisiais gudais. Kiti vadino Zemaici krast, pajry
esant, tarp ups Islos ir Nemuno, Prsais, arba Parusais, nuo didziai garsios zinycios,
senovj Nemuno takos saloje buvusios, kurioje zinycioj amzina ugnis ant dievo
garbs rusjo, nuo ko ne vien pati sala Rusns vard sau gavo, bet dar tli rastininkai
paci Zemaici jr Rus mare vadino, o jos pajri gyventojus rusais, bet tankiau
parusiais, arba parusais, beje, pas Rusn gyvenanciais. Gyventojus tarp upi Nemuno,
Ventos ir Nevzio vadino medininkais nuo to, jog didziose medse gyveno, nuo ko ir
vyskupas Zemaici Medinink vyskupu lig sio laiko vadinos. Antrapus Nemuno
vakarus lig ups Pragaro pajry gyveno salaujai, kalne sdaujai. Antrapus Pragaro
vakarus pajry bartnai, nadraujai, kaln varmijonys. Paisly, pajriu gyveno
pagezonys, arba pamedzionys, pamezonys, juo kaln galindziai, kame bengs
vakarus Lietuvos tauta, o toliau prasidjo lenk arba gud tauta. Zaliosios girios
gyventojai vadinos zalgirnais apie Gardin, Drohicin ir Chelm, tankiai dar
jacvingais, jazigais nuo gudisko zodzio jazyci, tai yra pagonys. Lietuviai, Juodojoj
girioj gyvenantys, juodgirnais vadinos. Patys save vadino lietuviais, kalnnais, arba
aukstjais, ir zemaiciais, pagal t, kaip, kalne ar pakalnj, tai yra jron linkui, gyveno.
Nes rastininkai, kurie ras lotyniskai, tie visados vadino lietuvius, kalnnus ir
zemaicius, senaisiais vardais, kaip kad anie gyveno pietinj sleitj, beje: getais,
masagetais ir samagetais, pagal t, kaip, medse ar jros pasaliuose, gyveno. Kartais
trakais. Pats Lasickis, lenkas, metuose 1564 Zemaiciuose bdamas, sako savo raste
apie zemaici dievus, jog zemaiciai atj nuo padunoj arba paistri medziodami ir
cia ilgainiui apsigyven; nesgi gyventojai Guntino tvnijos iki siai dienai masiais
vadinas, ir vietov Mosdis iki siol tebra, nuo zodzio med, arba mez, vadinama.
Ta daugyb vard Lietuvos tautos paeina nuo viet, kurias tenai svetimi
prekjai vis pirma pradjo lankyti, nesgi tie, rad viet, prie kurios galjo lengvai is
jros prisiartinti ir savo prek parduoti, t viet tankiai lank, jos vard ir kitiems savo
bendrams pasakojo, nesirpindami apie t, ar visa tauta taip vadinos, ar tiktai ta viena
vieta. It taip pat paskiau ir neprieteliai dar, kurie, simet pirma vien viet ir
apsitvr tenai, kad uzm ilgainiui ir kitas vietas su kitais vardais, vienok vardu
pirmosios vietos paskuojsias apgob. Ir taip regim aiskiai, jog teuton vokieciai,
simet Daugavos tak, sujo pirmsias pazines su lybiesiais, it pajry keliose
sodose gyvenanciais, nuo ko paskui plsdamies, noris vienoj pusj ir antroj pusj ups
Daugavos Lietuvos krast uzm, vienok pirmuoju vardu Lybiesiais, lotyniskai
Livonija, vadino.
Paskiau, kad vokieciai tos Livonijos metuose 1561 pasidav Lietuvos
didziajam kunigaiksciui Zigmantui Augustui, kursai Ketler, paskuoj j mistr,
pakls Kurso kunigaikscius, atdav jam valdyti iki iskarstant vyriskajai lyciai jo
kilties vis krast siapus ups Daugavos, nuo ko kls Kurso kunigaikstija, Curonija,
Kurland vadinama, kad pirmiau tuos tiktai kuriais vadino, kurie ugn ant dievo garbs
krino. Liepoja nuo zodzio lipti, jog lengvai is jros galjo krast islipti. Klaipda
nuo zodzi klysti ir pda, jog, klaidziojus jroj, galjo savo pd padti. Regjom, jog
takoj Nemuno buvo sala ir tenai didziai garsi zinycia, nuo kurios ne vien paci sal
pramin, bet ir paci Zemaici jr Rus jra, kartais Sarmat jra prasaleiciai
vadino, o gyventojus, apsukui gyvenancius, parusiais, arba borusais, prsais, noris
tenai tie patys zemaiciai gyveno, kaip jei tolimesniame kraste; nes paskiau simet
tenai taip pat teuton vokieciai, kad issiplt ir kitas uzm vietas, kitais vardais
vadinamas, vienok visas pirmuoju vardu, beje, Parusija, arba Borusija, vadino, dl to
vien, idant nezinovams parodyt parusnus kitos kilties esant, ne livon, arba lybiesi,
o per t ypatingai galt juos rdyti; nesgi nuo dievo yra leista, jog kozna tauta turi sau
ypatingai rdytis, kaipo turinti ypating kalb ir bd; kaipogi siandien dar regim, jog
parusiai, kurzemiai, lietuviai, zemaiciai, letgaliai ir livonai tie patys yra zemaiciai ir
lietuviai; jei siandien nekuri kalba yra ir perkreipta nuo likusij zemaici, lietuvi,
tad nuo to, jog, nuo keli simt met vienur ir antrur vergaudami vokieciams, nutauto
savo vienybs ir isvert savo kalb.
Angis Lietuvos tauta rubezavo nuo saullydzio upe Isla, kuri j nuo gud
skied, nuo piet su mozrais, lenkais ir gudais, nuo ryt su krieviais, nuo siaurs su
Zemaici jra, uz kurios yra zem, Skandija vadinama, kurios gyventojus jau
skandijonimis, jau zuvdais, jau zvejonimis (Suenones) vadina nuo to, jog tenai
paciomis zuvimis minta, nesgi javai tenai dl didzi salci neauga ir duonos neturi;
visas j krastas marmis apteks taip, jog, veizint nuo tolo, rodos it vandeny
paskends, nuo ko j Skandija ir pramin, kartais Gudonija (Chodania) vadino, jog
tenai gudai buvo sidangin.
Cia as, trumpai parods notis Lietuvos tautos, ziloj senovj nutikusias, ir sios
dienos jos krast, norincius dar aiskiau apie t zinoti siunciu virsiau minavotus
rastus, o pats grztu prie tos dalies get tautos, kuri siandien lietuviais vadina, kuri po
kruvin kari sitraukusi Zalij ir Juodj giri, ilgainiui visoj siaurinj sleitj, kaip
virsiau sakiau, lig pat Zemaici pajri issiplt ir tenai traskanciose giriose, nuo
krimo pasaulio nekusintose, ilgus amzius, dziaugdamos liuosybe savo proboci, tarp
giri laimingai gyveno, kuri cia senovs bd ir dab uzsimiau israsyti.
Kas aprasys kalnn ir zemaici senovs girias, kokias anie, atsidangin t
krast, rado, kurios be koki tarpkrmi vienu lieknu it jra niksojo; nesgi sios
dienos giri ir piev vietoje angis girios traksojo, o tarp j jau versmtos kirbos
burgjo, jau ezerai tyvuliavo. Neiszengiami pusynai, eglynai, berzynai, zuolynai nuo
amzi amziais suaug niksojo ir visi vien viena giria buvo, upmis tiktai ir upeliais
isvagota, nes ir tos pacios ups ir upeliai perkarsusiais medziais uzvirt, kuriuos
pavasario ar rudens tvanai tevok, o jei kuri tenai smarks sriautai nesteng
pakusinti, tie, mirkdami vandeny, plien pavirt, jau apdumiami smiltimis, jau
nudumiami nuo amzi amzi zlugsojo it akmenys, kuri zil karsat dar apyniai,
alksni ir karkl sakose vydamies, pavandeniais issisvarst, savo spurganotais
vainikais klst; visas krastas viena giria niksojo, kurios tankm ne vien gyvulys,
bet ir zmogus negaljo lsti. Nuo audr ir vtr sankritos guljo ant kita kitos
suraizgytos; prazil zuolai, egls, berzai, pusys, vinksnos, skroblai, uosiai, klevai
puvo, ant kits kito nuo karsaties isvirt, zem krsdami augantiems ant savs snums
ir dukterims, keliais klbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir
kiti zarynai, it apyniai ant tvor, taip ir sie ant j kamien ir stuobri augdami ramsts
ir kalsts. Zmogus tenai zingsnio zengti negaljo, bet ropoti turjo per gulincias
drktas drktesnes sankritas, jau nuo karsaties, jau nuo vtr, kaip sakiau, raizgiai
sudribusias, tarp kuri apatiniosios puvo, zem smegdamos, o virsuojs treso, kita
kit sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pusies, o
nuo tos ant jos gulincio berzo ar zuolo. Dar metuose 15646, abelnajai pamierkai
esant, daugioje vietoje kamarninkai paciuose Zemaiciuose paliko girias nemieruotas
dl to vien, jog zmogus tenai lsti ir su kirviu nieko padaryti neisgaljo. Zols tenai
nebuvo, tiktai atvasos ir atzelos, viena antr smelkdamos, augo. Liemeningos egls,
pusys, klbiais neapkabinamos, per kita kit padanges muss, kuri virsni
atsiverts nepriregsi; prazil zuolai, simtais met savo amzi lykuojantys, savo
barzdotomis sakomis tarsi viens kito karsat ramstantys. Liepynuose, berzynuose tas
pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos
skaid, idant vien nesuaugt. Trumpai sakant, vienur kupls pusynai it nendrynai,
kitur tanks eglynai it kanapynai niksojo, o tarp j kuokstai berzyn, liepyn,
klevyn, zuolyn, apusrot joriavo, it vilnys padebesius musdamos. Keleivis
keliaudamas vilk ar mesk suletentu taku keliavo, nesgi vieskelio tenai nebuvo;
perskyr tarp dienos ir nakties tiktai tenuman nuo bici gaudesio, sovose siuvanci ar
po medzi ziedus zianci; dien sauls, o nakt zvaigzds ir delcios per lapus
neregjo, nesgi visur tenai amzina naktis viespatavo; lapui iskritus ar ziem keleiviai
nuo zvaigzdzi keli tesek, nesgi paklydusiam upeliai ir zvaigzds vadovu tebuvo.
Jau pragyvenus tenai, nuo gaidzio ar sunies balso namus savo tegaljo atsekti.
Darganoms dergiant, lytums cezant, tenai nenuciusi, negut nuo medzi rasos jei
sudrksi; todl neiszengiamos balos ir versms, nuo sauls spindulio neuzgaunamos,
nuo amzi burgjo, kurios, ir vis didziausioms giedroms spiginant, niekados
neisdzivo. Ziemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negaljo snigti ir, jei kur pgos ir
pusnys kame-ne-kame nuo medzi krat, tas pats tenai ilgainiui gaiso. Zmogus su
gyvuliu niekaip negaljo eiti, nesgi, kaip sakiau, n kokio kelio nebuvo; todl ziemos
laiku sunis uzkink vazinjos upeliais, nuo ko tuo senu pratimu siandien dar ankst
kelel per giri sunkeliu vadina: kaipogi j sunys it kumeliai dar kudloti ir keli namo
sek, ir nuo zvri pat keliaujant gyniojo. Todl vis pirmieji gyventojai paupiuose
tegaljo sikurti jau dl kelio, jau dl mitalo, nesgi, stokojant zvri ir pauksci,
zuvimis galjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.
Cia, regis, gana berasyti apie senovs kalnn ir zemaici girias; jei kurs
negali nuo t keli zodzi j didelum sitpti, kas per girios tenai senovj yra
buvusios, tas tepaklausia savo senj, anie jam papasakos, kokios buvo girios
atmenamai dar pirm 60, 70 met Zemaiciuose, o nuo to gals manyti, kas per girios
tame kraste turjo bti pirm tkstanciui met; nesgi siandien dar tvai, vaikus
baznyci vesdami, sako: ,,Vaikeli, ta baznycia yra girios vietoje pastrnyta, ms
bocius, pernai mirs, pasakojo, cia, jam band ganant, lsis jaut suplsiusi." Taip pat
daug dar ir toki tebgyvoja tarp senj, kurie patys, naktimis skal bunt uzdeg,
ziburiuodami ujo vilkus ar meskas nuo bandos is laidaro ar, vaikais dar baltplaukiais
bdami, issikl uz rejos krmus, parnes trob vilkycius, tardami sunycius rad.
Koznas cia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmja pastoge ir
uzdanga nuo ziauraus oro, bet dar kltimis vis j turt, kuriose pavalga, apdaras ir
lobis buvo paklstas. Bits buvo jiems vis naudingiausiais giri gyvuliais, nesgi nes
med ir vask dreves; is medaus dar mid, o vask tankiai leido sveci sal:
kaipogi metuose dar 1467 isleido sveci sal du tkstanciu pund vasko. Prasaleitis,
Zemaiciuose gyvens dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nes taip didziai
balto medaus, kaip Zemaiciuose, k vardai patys biciulis, bitkopis, bitininkas,
vaskininkas stigavoja, o statymai Lietuvos apie dreves t aiskiai rodo. Giriose taip
pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dl savs alui ir midui daryti, bet dar
atmenamai vez mug parduoti; tarp kit meds apynoj yra m. 1456 garsiais
minavojami Zemaiciuose apygard Skirsnemuns, Pamsio, Joniskio; msa pauksci
ir zvri patys maitinos, o nuo speig ir dargan j kailiais dangsts ir siausts; t
negav, tad is liepos lunk demblius drabuziui aud, jau avalus vyzo, is maukn
palagus, pnes ir lapines sau dirbo, apyni virksciomis ir plausomis bei vytimis
silojo ir raisiojo. Is t paci lunk vijo taip pat virves ir nam padarg tiek, k
siandien dar daugioj vietoj tebdaro. Is tosi, zievi, sakn ir vyci pyn ir siuvo nam
stotkus, beje: rakandas, kurvius, rcius, stuves, pintines, kretilus ir taip toliau.
Zilvici, blendzi vices virbgali vietoje dvjo. Is berz ir klev sul leido, sakus,
derv ir degut ziburiui tiek". Kailiais mesk, lsi, briedzi ir taur jau patys, kaip
sakiau, dars, jau pluost ir valci vietoj, per upes keldamies, naudojo. Vebr, sabal,
kiauni ir dr, audini blomas leido svetimus krastus, keisdami jas reikalingus sau
daiktus, beje, gelez ir drusk. Pacius ragus zvri vienus ant kesci gal maust ir
ragotines dirbo sau ginklui, nesgi gelezies dar nezinojo, is kit gr, nuo ko iki siolei
geriam stotkel senu prociu taure, arba taurage, tebvadina. Uogos pacios ir grybai
medj augo. zuolai, sermuksniai, ievos ir puteliai taip pat vaisi nes, kuriuo jau
zmons, jau pauksciai maitinos, no prielaidus labiau, nekaip javais, atmenamai dar
Zemaiciuose bariojo. Visi tie daiktai taip didziai reikalmgi zmogaus gyvenime, jog be
j niekaip negaljo gyvoti, ne kame kitur, tiktai tose giriose tebuvo gaunami. Ir taip
aiskiai anie regjo, jog girios jiems simt kart daugiau nauding gyvuli ir pauksci
bei putni augino Ar lesino, nekaip patys galjo su didziu vargu. galvijus savo
namus steigti. Kas dar yra didesniu, girios juos sild ir ne vien nuo biauri dargan,
lyt ir speig bei vtr, bet ir nuo paci neprieteli glemz: kaipogi, kad kitas tautas
pilys, kalnai ir jros nuo neprieteli gyniojo, tad zemaicius ir kalnnus, arba aukstjus,
traskancios girios ir versms dangavo. Todl senieji kalnnai ir zemaiciai, apsikapj
savo giriose ir versmse it pilyse, ilgus amzius laimingai gyveno, liuosybe savo boci
dziaugdamos ir vien diev pasaulio Pern garbindami.
Regdami senieji toki naud is t giri didziai jas gerb ir augino, zalius
medzius laik, o pasauses tiktai nam medziagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir
saussakmis namuose silds; ir taip, juo naudingesnis medis zmogaus gyvenimui
buvo, juo didziau j saugojo, ne vien tlus medzius, bet ir cielas girias taup ir uz
sventas turjo, is kuri be zinios giri kunigo nieksai ne vien zalio virbelio islauzti,
bet zengti tenai negaljo, negut, gal daromas, kaipo sventoj vietoj globos sau
veizjo. zuolus ir zuolynus pervis didziau gerb, kuri malka pagal j nuomon
reikjo svent ugn tuotimpos ant dievo garbs krinti iki pabangos sio pasaulio,
todl zuolus kirsti, kaipo sventus medzius, patys kunigai sventais kirviais tegaljo.
Ne vien buvo perdti ant t giri kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio j orumo
vis dideliojo zuolo uoksuose, stra uzdengtus, savo diev stabus laik ir tenai
melds, svent ugn krindami, nesgi, kaip tuojau regsim, baznyci neturjo, bet j
vietoj buvo zuolynai ir lieknai, kuriuose diev sio pasaulio Pern garbino, todl ir
tas girias it sventas vietas gerb ir godojo.
Tas dar yra stebuklingesniu, jog tose giriose ilgainiui sikr, atsikiemindami
vienkiemiuose per ger saukim nuo kits kito taip, idaint bals gaidzio ar sunies savo
susiedo galt girdti, k dar jau dl isvengimo tarp savs barni, kurie it veikiai
galjo keltis, turint lygiai pievas, dirvas ir darzus, jau saugodamies nuo gaisr, idant,
vienam trobesiui uzsidegus, negalt ugnis prigauti susiedo trobesio, arba, nutikus
viename kieme kokiai nociai, idant antrasis, girddamas savo susiedo sunis lojant,
pats galt tuo tarpu pasitiekti oj nuo savs remti ar antram pagalb duoti, jei to bt
reik. Ir taip isimintingi kalnnai ir zemaiciai tokiu pasirdymu pagalb ir atsarg
viens antram steig, nesgi, taip gyvenant, nebuvo tarp j nei zodziui, nei tarciai,
neigi skaugei vietos. Pakajus tarp j buvo jiems vis pirmja lieta; kaipogi siandien
dar klausiamas zemaitis, dl ko nesikisa svetimus barnius ar vaidus, atsako: ,,Ne
mano kiauls, ne mano pupos" arba: ,,Kas man lig to, noris sau tepasibuciuoja." Taip
siandien dar daugioj vietoj tikrieji lietuviai tebgyvena atsikieminj savo
vienkiemiuose Zemaiciuose, Kurse, Parusy bei Kalne.
Pirmasis j trobesys tose giriose vadinos nams, arba namas, namaitis, dl ko ir
visa tauta nuo prasaleici nomadziais buvo vadinama, beje, zmons, namuose
gyvenantys. Tas trobesys, kur siandien dar daugioj vietoj gal regti, buvo pailguotinas
ketvirtainis, be lub, pietus su skliautais, kuriuose netoli nuo ciukuro buvo trys
langeliai, rste ispiauti, vienas auksciau, o du zemiau per du rstu, platumo kaip
balandis galjo lkti, nuo vanago vejamas, ir dmai isrkti. Po skliautais pietus
buvo durys, didziosiomis vadinamos, pro kurias mazne su vezimu galjo vaziuoti,
nuo ryt puss buvo mazosios durys, o saly j langelis nuo saultekio, taip pat rste
per augum nuo zems dl sviesos iskirstas; po tuo langeliu namo pusj duob iskasta,
kuri pyl paplavas ir kit urst vanden, is kurios duobs tekjo pro namo pamat
griov, kursai isvestas buvo namo pasieniu lauko pusj pakalniui. Per penkis ar sesis
sieksnius nuo didziosios angos buvo pervarin siena, kuri abi salini sieni jung,
kurioje buvo dvejos durys. Vienos jo kamar, kurioje sula buvo laikoma ir kiti
baldai, nuo ko jau sulos, jau bald kamara vadinos. Antrosios durys toje pervarinj
sienoj tokio pat mazne didumo buvo, kaip didziosios, ved is namo tvart, arba kt,
taip vadinam nuo zodzio tverti, nuo ko paskui vis gyvenim tvaru, arba dvaru,
vadino, kursai pradzioj is virb nutvertas buvo, vienas salines sienas su paciu namu
turs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje, karvs, jauciai. Vidury to
tvarto buvo avys, atskiestos keturiomis gardmis, nuo kuri vadinos gardu; uz to
tvarto vl buvo kt, arkli tvartu vadinama, vis tarp t paci salini namo sien
stovjo; arkliai jau prie uzdzio priristi, jau palaidi, kaziai, arba kumeliai, nuo seni
arkli atskiesti ir kartimis kampe uzsaudyti stovjo; ta arkli kt turjo nuo
saultekio duris, pro kurias arklius ir band var girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie
drungnu vandeniu is namo geldose gird. Uz tos arkli kts buvo dar kiauli ktel,
arba tvartelis, kartais neb tose paciose namo salinse sienose, bet pridurtose prie
galutins namo sienos ypatiniu rentiniu, daug zemesniu uz namo sienas. Zsys, pyls
bandos tvarte buvo laikomos. Ir taip gaspadorius, sdsis ant suolo namo pasieny, vis
savo pies galjo regti. Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant
kibirkstys, is ugnies lkdamos, nekibt, o ant t maukn virsaus ilginiais. Asloje
paties namo juo kamp kamaros linkan buvo kartais duob ketvirtainiska iskasta
kelio mier gilumo, ugnaviete vadinama, taip erta, jog gaspadin, valg virdama,
galjo apsukui vaikscioti, kad kiti, ant kranto susd, kojas zemyn nuleid, silds.
Greta kamaros sienos per pustrecio sieksnio jo pervarin drkta sija, arba balkis, kuri
abi salini namo sieni jung; nuo kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki
karteli, per pusantro sieksnio nuo viena antros uzslieti ir lentomis pratasinmis nuo
pat sienos kamaros lig pat sijos apgrsti, kurios vadinos uzlomis, nuo zodzio uzleisti,
jog buvo nuo kamaros ant tos pervarins sijos, arba balkio, uzleisti. Po tomis uzlomis
per uolekt dvi karteli tvorininki pasieti vytimis, vienais galais kamaros sien stipriai
remti skylse, tai lietai isrstose, ant kuri karteli krov medzius ar ruden ms
kabinjo dziovinti, nuo ko ir kriaute vadinos. Ant pat vidurio tos duobs ar ugnaviets
skersai tdviej karci buvo perdtas zuolo mietas ir stipriai tenai priristas vytimis,
prie kurio paciame vidury buvo pasietas zuolo ramentas, vsu vadinamas, zemajame
gale su kibekliu pakumpusios saknies it nosia, iki pat ugnies nutss taip, idant katilas,
antkabintas valgiui virti, galt kaisti ir virti.
Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir vsas kybojo, pasieti keli svarai
ledins druskos ant snirelio taip, jog gaspadin, atrisusi nuo vso snirel, galjo
druskos kliupur katil leisti ir vl pamirkiusi aukstyn patraukti, kursai, iskeltas is
viralo, lasjo tenai iki nudzins. Uzugnj ant salins namo sienos buvo lentyna, ant
kurios sugrsti mazginiai, beje: kausai, samciai, druskins, lidai, menturiai, stovjo.
Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame saukstai, taurs, taurags, is kuri gr, buvo
sudti. Pasieniais to namo buvo plats zuolo suolai, ant kuri dien sdjo, o nakt,
kojas sudr, guljo. Ant ciukuro namo buvo lkiai antkabinti, o stogo sketeras
spaliais apkrautas ir velnomis per dvi uolekti ilgomis apsluoguotas.
Senovj kalnnai ir zemaiciai tame trobesy visus nam darbus atliko: al,
mid dar, zlugt zlugino, namo asloj dirbo ratus, tekinius, vazius, roges, sldes, arba
slajas, kubilus ir kitus indus, zambius, akcias, milus ir tbus loviuose vl; trumpai
sakant, j namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant pagadai, zmogus, nuo
sauls ir nuo darganos paglemztas, galjo brzti, kok noris issims knebin, nesgi
tenai visados ugnis krinos, prie kurios pablaka susd silds ir permerkti nuo lytaus
ar krusos dziovinos, vasar tenai valg, ruden ir ziem stotkus arba baldus ir kit
nam padaryn, beje, zambius, akcias, ant sulos kamaros sukeltus, laik.
Antrasis trobesys it salip to namo viena kercia it susikiss ktmis vadinamas
buvo, taip pat pailguotinas ketvirtainis; viduryje pietins sienos turjo vienas duris
aukstas sulig siena ir taip placias, jog su vis didziausiu sieno vezimu galjo vaziuoti,
kuri rm tarp trij sien ir t dur vadinos tarpikiu, arba ratainycia, kurioje ratai,
vaziai ir rogs laikomos buvo, kartais kars zirgus tenai ant stelingio laik. Is tos
pacios puss, is kurios tarpik buvo durys, taip pat vienoj ir antroj saly to trobesio,
tarpikiu perdalyto, ktmis vadinamo, buvo vl durys. Tose ktse taip pat laik
gyvulius, kurie namo tvarte netilpo, uzvis valininkus galvijus ir asvienius. Tos kts,
jei susikiso su namu, dar vien trobes dvilink, tada pacioj kercioj, kuri jung namo
sienas su t kci sienomis, buvo stogin, kuri krov ir laik ziemai pasar, is
kurios, pagal t, kaip reikjo, namo tvarte ar tose ktse galvijus sr. Jei tos kts
buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu nuo namo. Tarp namo ir kci arba tarp
paci dvilinkj ar trilinkj kci buvo laidaras, tankiais akmenimis grstas, vasar ir
ruden siaudais pakreiktas, kuriame galvijai, parj is ganyklos, ilsjo.
Treciasis trobesys buvo vadinamas kltis, nuo zodzio klsti, nuo zems per
uolekt ar pusantros pakeltas ant trink ar dideli akmen, grstas ir lubotas lentomis
dl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabuziai, msa, kailiai ir
siksnos laikomos, beje, iseigos ir lietos daiktai; turjo ji kartais vien kambar, kartais
du, tris ir keturis, pagal t, kaip kininkas turtingas buvo. Visi tie kambariai, kaip
sakiau, buvo luboti, ant t lub viskos, kame laik dzivusi ms, ant aksci suvert,
ziem ir vasar; tarp t kambari viename buvo laikomi javai, kitame drabuziai
susverti kybojo, nuo ko ir svirnu vadinos, kitas buvo paciai zmonystai vasaros laike
pavestas.
Ketvirtasis trobesys buvo trobos, arba svetlycia, kame svecius ziem vaisino,
taip pat pailguotinas ketvirtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo rytus ar
pietus atsuktas; it pusj salini sien buvo kiaurai dvejos durys, didziosios nuo piet
ar ryt, mazosios nuo uzpakalio; tarp t dur jo skersai dvi sieni, kuriedvi jung abi
salini trobos sieni, tiedvi skersini sieni buvo sujungti siena pries didzisias duris taip,
jog dvi dali ertms paliko mazosioms durims, o trecioji didziosioms; rm pas
mazsias duris vadinos viren, arba kukn, o rm pas didzisias duris vadinos
priemen nuo zodzio pirma minti, kurioje buvo trejos durys be didzij, beje: vienos
kukn, antros trob, o treciosios priesinink, nuo zodzio pries, jog pries trobos duris
buvo. Troboje, kurioje, kaip sakiau, ziem tegyveno, turjo tris keturis salutinj sienoj
stiklo langus, o du trobos gale. saultek buvo alkierius, arba svecio troba, kursai
uzm pus trobos galutins sienos ir turjo du stiklo langu, to paties aukscio, kaip jei
troba, kurioje buvo kakalys, arba pecius, is kukns kuriamas, prie to peciaus buvo
kaminas, per sien kukn isvestas, kartais is drobs it peln, uz staibio pakabinta,
trobos palubiuose kybojo po kiauryne, pro lubas isvesta, kuri buvo ant trobos lub
molio kausu apgobta, idant kibirkstys stog nelkt. Po ta skyle trobos asloj buvo
apvalus ir slesnas akmuo, ant trinkos zuolo padtas, kur isausus trobos kert galjo
paristi ar laukan isnesti. Nordami vakaroti, padjo t akmen, vadinam zibintoju, po
skyle ir sukr ant jo is kni ar liepkauli ugn ir paleido nuo skyls pakabint keln
is palubio ant ugnies, idant dmus traukt laukan vakarojant. Jei kaminas buvo is
molio kukn per sien isvestas, tad didesn tenai ugn krino liepkauliais ar sausais
sakaliais, taip vadinamais berz medziais, smulkiai sukapotais, idant nesprogint.
Prie to ziburio motriskosios verp, vyriskieji, liepas mizodami, lunkus pls, virves
vijo, tinklus mezg zuvims zvejoti ar zvrims gaudyti, riuzius ir venterius dirbo,
bociai ir kiti senieji su vaikais plunksnas pls, vilnas kedino, gijas vijo, pasakodami
jauniesiems notis ir kares prajusi gadyni bei veikalus savo tautos. Jei troboje stiklo
lang nebuvo, tad galutinj ir salutinj sienoje buvo juostos mier langelis, per
uolekt rste ispiautas ir is vidaus su lentele uzsaunamas; toki trob vadina Kalne
seklycia, arba sauklcia nuo zodzi sau ir klsti, beje: kame zmons save nuo
darganos galjo paklsti; tenai gi duonkepis pecius is vidaus yra kuriamas, kuriame
valgyti vir ir duon kep; tokiame kieme, kuriame ublads nebuvo, is to peciaus
dmai rko trob, kurios lubose buvo kiauryn, apie kuri jau minavojau, kuri
atdar laik lig kakaliui atsikrinant, bet atsikrinus apent j uzkiso ir langelius
salinius lentelmis uzsklend, kuriuodu iki siolei buvo atdaru, idant, dmams isrkus,
silima trob eit. Abejose tose trobose sienos lig palangi is vidaus ir lauko, taip pat
staktos ir durys kas devintj dien buvo mazgojamos, k siandien dar gal regti
Zemgaliuose, Kurse, arba Kurzemj, ir pakaunj. Taip pat abejose trobose pasieniais
buvo plats zuolo suolai, ant kuri ziemos laiku vyriskieji ir motriskosios, is lauko ir
meds parj, galvas sudr nakt ilsjo. Sijose, arba balkiuose, ir sienose t trob
buvo briedzi ragai kalinti gembi vietoj, rodantys skaitli met prajusij. Antras
galas tos trobos vadinos priesininke, turs nuo piet salinj sienoj vien lang, o retai
du, kurioje taip pat buvo kakalys, is kukns kuriamas, ta perdalyta siena, einancia nuo
kukns galutin jos sien, toje pervarinj sienoj buvo durys pieno kamar taip
vadinam, kurioje buvo mazas stiklo langelis, toksai, idant zmogus negalt lsti; toje
kamaroje laik darz vaisius, batvinius, kopstus ir kitas zalesas, ziemai reikalingas,
grybus slgtus, gir, taip vadinam grim kasdienin, uzvis pien, nuo ko pieno
kamara yra vadinama; ta troba buvo siaudais klota, kaip jei namas.
Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, reja vadinamas,
kuriame javus sausus, is duobos isimdamies, ant kluono pakloj kl. Toje rejoje
buvo ketvirtainis rentinys, aukstesnis uz rejos sienas, duoba vadinamas, mazne pus
rejos uzims su kakaliu, kurioje javus dziovino, ant tos duobos buvo doris, arba
salyklininkas, kuriame buvo langelis, garvilka vadinamas, kame salykl dziovino;
pazastse tos duobos buvo peluds, kur pelus pyl. Pas neturtinguosius toje duoboj
prs, nesgi ant kakalio buvo krosnis sukrauta. Pitjas, garsus zvaigzdzinys,
keliaudamas po siaur, per penkis simtus met pirm gimimo Kristaus minavoja jau t
trobes savo kelions rastuose, kaipo stebukling ir negirdt daikt.
Sestasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys, nuo
to vadinamas, jog po juo ne vien duon ir pyragus, bet stkius, guires, puokius ir kitas
zuvis bei msas kep jau liepos geldose, jau ant siaud; tengi dziovino grdus, grybus
ir obuolius obuolynei, tengi buvo ir girnos sukeltos grdams malti, it kaip pas
rymionis, kame grdus mal, ten pat ir duon kep. Tose ubladse pas neturtinguosius
lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mrio kakalio buvo krosnis sukrauta. Salip
tos ublads po vienu stogu buvo kamarl, kurioje minkytuviai, muldos, muldels,
rciai, sietai, stuvs, saikai, rakandos ir tas, kas prie milt pridera, kartais ir patys
miltai buvo laikomi.
Sekmasis trobesys vadinos stogine, ar darzine, pailguotinas ketvirtainis, kur
javus, siaudus ar sien krov; paprastai buvo jos trejokios: viena javams, antra
siaudams, trecioji sienui, jau po vienu stogu, jau ypaciai; vadinos stogine, jog stog
turjo, sienos buvo jau rst, jau virb. Jei tose stoginse netalpino jav ar pasaro, tad
krov ant lauko zagus ar bragus, kupetas taip vadinamas; bragas buvo ketvirtainis su
siaud ar stembr stogeliu, o zagas be stogo, nuokamieniai sukrautas.
Asmasis trobesys buvo vadinamas pircia; pacioj pirty buvo krosnis, pusj
sien buvo plautai, nuo zodzio plauti, suolai, ant kuri voliodamies su lapuotomis
berzinmis vantomis prs, zemiau pasieniais taip pat buvo suolai, ant kuri mazgojos
ir trinkos; kurias pirtis ved ne vien svecius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetim
taut: kaipogi senovj vis didziausia goda buvo svet pirt nuvesti ir isperdinti,
nesgi pirt zmogui susikeliavusiam uz didziai nauding ir reikaling daikt turjo.
Pasaka yra uzrasyta, jog, apkyrjus zokaninkams dominikonims Falkenavo
kliostoriuje paembakj viena dzivusia zuvia bemisti, metuose l245 isleid du
zokaninku Rym guostis popieziui, jog, misdami dzivusia zuvia, juoda duona,
alum, su gailiais vietoje apyni darytu, nebgalintys, subatos dienoj paktavodami,
kn savo ramdyti, tai yra pertis, ir meilav jo sventenybs, idant sakyt Tarapato
vyskupui, kad jis is savo valsci juos selpt. Popiezius, nordamas tiesos issijautoti,
nuleids tenai taip pat zokanink, gimimo valak, perveiztoju. Atkeliavus tenai tam
sveciui, m latuviezai vaisinti j savo dziovinta zuvia, juoda duona ir raginti gailiniu
alum, kur valg ir grim svetys ne visai teskomjs. Atjus subatos dienai, nuved
savo svet pirt; sumetus tenai gar po kelis atvejus ant krosnies, m su placiomis
berzinmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karst, jau salt vanden mesdami,
svet savo lygiai pr; nes taip beperiam islepus valak apniks toksai gailesys, jog,
nebtverdamos nuo karscio, muks laukan is pirties, saukdamas tuos zodzius: ,,Ei
viespatie! Kas tai per sunkyb statym gyvenimo t vargs, sviete negirdta!"
Devintasis trobesys buvo kalv, btinai ketvirtainis, kurioje patys sau padaryn
ir ginkl kal, nesgi kalnnai ir zemaiciai gdjos ko norint nuo svetimo reikalauti,
todl visa patys sau dirbo.
Desimtasis trobesys vadinos ublas, taip vadinamas smalos pecius, kuriame
derv, arba smal, ir degut deg.
Tarp t trobesi buvo du arba trys prdai iskasti, vieni dl zuvies veisimo,
zuvynojais vadinami, kiti dl gyvuli girdymo, kuriuose tuo tarpu vasar ir ruden
zs ir anci briai pliursk.
Rm tarp namo, trobos ir klties buvo dailiais ziogriais uztverta, kurioje zl
veja ir vadinos kiemu, nuo ko ir visa buta yra vadinama kiemu, arba kaimu; noris tli
nori t zod kaim per sod ismanyti, vienok zinoma yra, jog lietuviai, kalnnai ir
zemaiciai, gyventi sodose negebjo: kaipogi Zigmantas Augustas, didysis Lietuvos
kunigaikstis ir Lenk karalius, nordamas laz, arba baudziav, svietui antmesti, jau
nuo met 1562 pradjo sviet versti sodose gyventi, ne vienkiemiuose, kaip tuojau
regsim.
Rm po alkieriaus ir trobos langais pagal vien ir antr sien buvo
ketvirtain uztverta zemesniais dailiais ziogreliais, ant kuri puikos, beje, nasturcijos
ar kitos palaipins zols, zyddamos smaigsts. Vidury tos rms it po pat langais
trobos ir alkieriaus buvo ketvirtainiska lova, zemi ispurent per uolekt storai pripilta
ir velnomis zaliomis arba rentiniu per vien ar du rstu apriesta, idant tenai zems
nesiskleist. Tenai augo sudiegtos taip garbingos mergaici rtos ir lelijos, nuo
neatmenam amzi iki siai dienai j dainose taip didziai garbinamos; nesgi, noris
nuilsusi, grbja, audja, verpja ar ravja jo tenai dziaugtis savo godos zolele, it
kaip bt nenuvargusi esanti, tuojau linksma, dainuodama savo rtas laist ir ravjo,
noris mnesienoj. Nesgi ten jos turtai, grazyb ir goda augo, beje, rt vainiklis
klestjo, kurio kit kart kalnn ir zemait nebt keitusi ne vien aukso rmus, bet ir
turtus viso pasaulio, kaipogi jos tv nameliai ir rt darzelis buvo jai pervis
brangesni. Ai, kur dingot, tos Lietuvos gadyns, kad lietuv, kalnn ar zemait,
velijos mirti, nekaip uz gudo arba lenko ir vokiecio tekti! Jei alkieriaus nebuvo, tad
po galutiniais ar salutiniais trobos langais buvo tas darzelis uztvertas, be kurio zemait
ar kalnn tars ne mergait esanti.
Aplinkui klci, trobos ir kit trobesi augo slyvynai, vysnynai, kuriuose bici
auliai jau po medziais, jau po pastogmis buvo isguldyti. Panamj paubladj buvo
apynojai. Sulin buvo visados arciau namo, ne trobos. Kas dar didziau, visi trobesiai
buvo medziais, beje, klevais, liepomis, uosiais, berzais, gluosniais, apdiegti, nuo simto
met auganciais, jau dl ksms, jau dl paglemzimo nuo ugnies kiekvieno trobesio;
nes tarp t vis medzi vis dideliuoju buvo zuolas kiemo vidury ar sodne, simtais
met savo amzi skaits, po kuriuo senovj kalnnai ir zemaiciai melds, kaip tuojau
regsim. Nuo tolo veizint, tarsies liekn, ne kiem, regs. Aplink trobesius buvo
darzai, uz darz dirvos, rugienos, varstienos, pdymai, toliau pievos. Salip kiemo uz
dirv buvo lieknas, taip vadinama med nuo zodzio likti, kursai buvo laikomas ir
auginamas bei uz svent turimas, kuriame visoki medzi veisl auginama buvo, idant
kokioj noris noty gaspadorius galt sau visokios medziagos padarynei sau gauti ir
nuo svetimo jos nereikalaut; trumpai sakant, juo toliau uz kiemo, juo didziau visose
pusse traskancios girios niksojo, tarp kuri lietuvis, kalnnas ar zemaitis, praskintoj
laukymj, nieku nerpindamos ir nieko nezinodamas, vienas girias, balas ir dang
teregdamas bei vien Diev garbindamas, brzd laimingai savo name, negut rudens
tyli nakt ar ziem speiguotie garsas sun lojanci ar gaidzi giedanci,
sklydurdamas per medes, skelb jam ir kitus susiedus tenai giriose taip pat gyvenant.
Tok vis savo gyvenim siandien dar kalnnai ir zemaiciai tebvadina namais
nuo vis pirmojo ir vis vecojo savo trobesio, namu vadinamo, kur virsiau regjom.
Lietos nuomonj toksai kiemas vadinos dar kiu, nuo ko paeina zodis kininkas,
gudiskai obivatelis. Jei toksai kiemas, karei klusis, leido kareiv jot vien ar du, tris
pagal t, kaip daug zems turjo, tad vadinos zemlioniu, nuo zems, kuri buvo sau
pragyvens. Kame kokioj apygardoj ilgiau liuosyb pateko, tenai ir tokie namai vliau
istvr.
Nuo to koznas skaitytojas, regdamas tiek trobesi vieno gyventojo, gali
sprsti apie bd ir ismint senovs lietuvi, kalnn ir zemaici, irgi minti, kas per
gyvenimai tenai yra buv; todl nra ko stebtis, jei anie dainose savo namus visados
dvarais vadina, nesgi jei kurs kiemas neturjo tiek trobesi, vadinos puskiu, o jei du
trobesiu ar vien nam teturjo, tad namiu vadinos. Vardas kiemo didzio ai mazo
visados buvo vadinamas nuo to, kurs j buvo krs: ir taip jei Stankus, jo kiemas,
arba namai, vadinos Stankiske, jei Miknius Mikniske, jei Rukys Rukiske ir taip
toliau; nes jog tankiai j vaikai netoli nuo tvo kiemo taip pat buvo sau giriose butas
kr, tad vadinos Rudaiciai, Mmaiciai, Meskeliai, tai yra Ruds, Mmos ir Meskio
vaikai. Kartais vardu broli, kurie tuos kiemus buvo kr, ir taip: Peldziai, Ledziai,
Drupiai, k siandien dar sodos taip vadinamos aiskiai stigavoja, beje, visados nuo
vardo pirmj savo krj buvo vadinamos.
Pirmieji gyventojai, sikurdami t nam, turjo sau pirmuosius bendrus sun
ir gaid, nesgi pirmasis saugojo jo lob nuo pikto zmogaus, skelb jam oj; kaipogi
siandien dar yra tariama: t, sako, islojo jau sunys, beje, numir, pragaiso ar isjo kur
kas nebgrztinai; gyniojo j ne vien nuo zvri, kuriuos padjo jiems medzioti, bet dar
pats, kaip sakiau, asvienio vietoje jam vergavo ir band gan, kas dar neseniai
Zemaiciuose buvo regimu, kaipogi visi zino, kaip reikia sun gudinti, idant piemens
vietoj band ganyt. Ziemos laiku, kaip sakiau, vaziavo vaziuose, taip vadinamose
rogse, nuo zodzio vaziuoti, sun kink dl to, jog suo per vis didziausias tankmes
galjo perlsti, o grztant namus atsekti; jei k vez, tad rogse ir slajose. Antrasis j
bendras buvo gaidys, kursai rod jiems dienos ir nakties laik, reisk lyt ar giedr ir
skelb vairiu balsu taip pat artim oj kiekvienoj noty.
Paskui avys buvo jiems vis naudingiausiais gyvuliais, kurie dav jiems ne
vien apdar, bet ir pavalg. Ir, regis, kaip kuri minia tautos kokio plauko avi veisl
buvo atsivedusi t krast, taip ir lig siai dienai tokio pat plauko avis teblaiko. Ir taip
vien avys buvo rudos, tie ir sermgas rudas dvjo, nuo ko rudsermgiais vadinos.
Kit avys juodas vilnas turjo, o nuo j patys vaidinos juodsermgiais, kuri baltos
buvo baltsermgiais, kuri pilikos, pilksermgiais buvo vadinami. Negal siandien
aiskiai numanyti, rasi ta barva viln rod j kilt arba j pirmuosius geradjus ir
rdytojus, kurie buvo jiems steig avis, kurias sie amzinai j minavonei taip didzios
sau geradjystos istiestos iki siai dienai teblaiko dl j garbs, ir kiekviena minia,
noris viena kalba kalbanti, vien dab sekanti, turi sau uz vis didziausi god savo
plauko drabuziu darytis; vienok sunku dar yra lyci tos dabos, siandien dar sekamos,
teisingai pasakyti.
Kitas j lobis buvo bandos ir arkli piesas, nuo ko siandien vis turt lobiu
tebvadina, nesgi senovs kalboje karv lopu, arba labu, vadinos, nuo ko ir zodis
apsilobti, arba apsiliuobti, paeina. Arklys buvo j kars draugu, nesgi ne vien
namuose su juo brzd, bet dar jojo ant jo kar savo neprieteli graudinti, todl
ypatingai juos gerb ir augino zirginyciose, apie kurias paskiau matysim. Nesgi keli
keliavo, lank gentis, atliko ks reikalus visados raiti apzarga; kaip siandien dar
jaunas zemaitis, negaldamas joti, velijas pscias beeins, nekaip ratuose bevaziuojs,
tardamas: ,,Ar as cia koksai vergas ratgaly vilktis!" Todl zirgai j dainose yra didziai
garbinami, kaip jei rtos.
Pirmieji ratai kalnn ir zemaici buvo ant dviej tekini, sliuiziu vadinami,
ant kuri javus ir sien is piev vez bei keli keliavo, nesgi kitoki rat negaljo
dvti dl ankstumo ir slapumo kelio. Piautuvus, dalgius ir grblius dvjo tokius pat,
kaip jei siandien regim dvimus, tiktai ne gelezies, bet medzio noragais ir virbalais.
Taip perveizjus noris pavirsiui krast ir namus senovs lietuvi, dabar reikia
zvilgterti ant j bdo ir dabos. Jau nuo to, k iki siol pasakojau, regima yra, jog j
krastas, oras ir erti namai ne vien nelepino, bet kuo didziau skudrino ir stiprino tenai
brzti taip, jog, vargu varg remdami namuose, dirvose ir giriose, ne vien netizo, bet
geis supentjo. Nesgi nei ziaurus oras, nei nuozms zvrys nenugrs j sikurti
traskanciose giriose, neigi jiems tenai kruvini vargai kyrjo; kaipogi siandien dar,
drsinant rpesning zmog, yra sakoma: ,,Kur dingsi, gyvas zem nelisi, reikia ant
svieto vargti, kol gyvam."
Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai
zalikai, suvisu sutik, nesgi siandien dar yra tariama: ,,Zinia, vyras, koks paritus, toks
pastacius" arba: ,,Ilgas tvas mergininkas, trumpas drtas darbininkas." Nesgi kaip
girioje medzius zemus ir stambius regjo nuo vtr ir audr nepaveikiamus, tai tar,
jog ir zmons ne taip auksti ir smukls, kaip stambs ir resni zalikai yra galintys
pries vargus ir nelaimes stengti. Visi buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos
stacios ir gasios, augumo skaistaus, kalbos drsios ir sukrios, akys zydrai rainos, kno
didziai balto, veido daugiau pailguotino, nekaip apvalaus, kurio linkms daugiau
aiskios, nesmegusios rods; jaunuomen lig 40 met skutos, idant paskui tanki
barzda, vptiniais susisukusi, ant zand niuksot; plaukai tamss, uz aus sukasti,
kuri kasos, uzpakal nudribusios, vj sklaidomos it arkli karciai plaiksts. Ant
galv sklastai it dirvoje vagos tauksojo, uostai it kuskiai is panoss kysojo, nuo kuri
geriant ar valgant it nuo pd varvjo. Povyzos drsios ir malonios, ant kozno veido
narsyb ir kantryb zydjo, o malon artimo kiekvieno sirdy klestjo; stovyla, kalba ir
koznas zingsnis reisk visus liuosus esancius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kur
tarp j palytjo ar zodziu uzgavo, tas ant vietos zegterjo, nesgi kelio nedoram
nelenk; kaipogi siandien tariama yra: ,,Kaip smogsiu, tai zegtersi", ,,Suo ant
uodegos nunes, ir to pakaks" arba: ,,Kaip bloksiu, tai ir pasmirsi, ir tuo tetenkinsi",
arba: ,,Psta tavs ar mans", tai yra: tepusto vjai tavo vietoje ar mano kritusio, arba:
,,Kas maino rankoj, tas tavo kaktoj", tai cia ar tave, ar mane raus giltin; ,,Liksiu,
neliksiu, bet kibsiu", nuo ko tariama yra: ,,Tas eina, sako, ant vieno", todl ir
lykinis skaitlius 3, 5, 7, 9 yra laims skaitlium vadinamas; kaipogi kanauninkas
Dauksa dar metuose 1588 savo pamoksle ant 22 (antros) nedlios minavotinus
zodzius istar ir taip sako: ,,Bet vos zodeliu pazeisti broliui savo kakl atima." Visi
pakenciantys salt ir alk isturintys, dargana ir speigu niekin, nesgi sakoma tebra:
,,Kenciantysis pakencia"; kalboj ir elgimesi pervis ties saugojantys ir mylintys,
kaipogi tariama yra: ,,Melagis pasaul pereis, bet nebgrs" arba: ,,Melagiui paskui ir
ties sakant niekas nebtiki." Savo ketjimuose ir veikimuose ryzsi ant ko norint,
nesipesnojo, nesivangst, bet atlikdavo ir dirbo nuveiktinai, todl kiekviename darbe
ir atlikime klotis buvo, nesgi visi sau dirbo, elgimesi god, o ryzimesi atid rod,
nesgi n vienas nenorjo begdziu bti, k pradjo, t ir nubeng, koznas savo
nuopelnu ir uzdarbe kakinos, svetimo negeid, mindami ne sauls amzi
gyvensiantys; veltui savo turt nekleid, dovan nedrepino, atminim, ne vezim,
dar, kiekvienas su rytu gyveno, aukso ir sidabro negeid, nesgi niekam rinkliav
nemokjo; ks dmoj ir jos reikaluose tarp vis kliautis ir vienyb buvo, koznas
selp reikalaujant ir gelbjo gaistant, viess j buvo meils zenklu, ne zmonysts,
iseigoj buvo padorumas, o zmonystoj viezlybumas; skolos ir paklan nezinojo, nesgi
visi viso pertek buvo ir svetim pramoni negeid; paci apdaras visiems padoriu
buvo, drabuzy ir valgy nesilepino ir, jei kas ant to slygo, t istiziu vadino; varguose
kantryb ir stangyb, o dmoje ismint rod: vilty neguro, paskutinj nenusimin, o
zadtojo nenusigando, nelaimj nesipyl, laimje nesididziavo; dl to karj narsyb,
kj doryb ir teisyb per amzius tarp j klestjo, noris j nam durys ant medzio
kask girgzdjo, nesgi siandien dar sako: ,,Is baims mirusiam bezdalai skambina."
K sirdy turjo, t ir zodziu reisk; ne kiltis, ne turtai, bet ismintis ir doryb, nuo vis
pritirta, kiekvien vyresnyb kl, nesgi visi lygs buvo; ir taip, kas narsesnis karj,
tas ir vyresnis, kas doresnis, ismintingesnis ir teisesnis, tas tiesos suole sdjo,
tardami: ,,Teisiam ir dievas padeda." Atlikimas darbo ar reikalo j dziaugsmu buvo, o
pailsis po varg linksmybe, nesgi veja paklote, dangus apklote, o alkn ar akmuo
pagalve buvo, kruvin prakait nubraukus, girioj vargus, keliavus, kariavus ar sunk
darb po ziauriu oru nubengus, vis didziausiu buvo dziaugsmu prie sventos ugnies
pasisildyti ir tuo save ant didesni varg pastiprinti.
Pazins tarp j ne vylium, bet bendryba buvo, turtus ne lbausenai, bet
astankai krov, mindami, idant, radusis reikalui, nereikt nuo svetimo prasyti, kas
dar pikciau, nuo neprieteliaus maldauti, ir kad it taip nenutikt, kaip tiems piemenims,
kurie, vilkams band apnikus, sunis lakina. Niek darbu neuzsim, ks ar lietos
reikalais tesirpino, kaip siandien dar sako: ,,Tas niekam lietai nedera"; maz k
tegav ar testeig, ir tuo dziaugs, tardami: ,,Vilkui bgus, lab ir uodega." Tas tarp j
turtingu vadinos, kas nuo svetimo nieko nereikalavo. Patys visa atliko, per kitus nieko
nedirbo, mindami t patarl: ,,Suo sun, suo sun, suo uodeg viks." Ketanciam ne jo
protu ir galia kok noris darb uzsiimti linkjo ismintingai nuo to liautis, tardami:
,,Vargali, nieko nepesi." K norint veikdami ar dirbdami, vis gal veizjo, kaip
siandien yra tariama: ,,Veizkim, sako, kam cia teks sdinasis galas"; vienyb,
teisyb ir meil artimo tarp vis klestjo, broliais viens kit vadino. Rastininkai t
gadyni negali atsigirti j bdo ir taip raso: ,,Lietuviai yra didziai geros sirdies ir
gailingi zmons: jros skendinius, nuo jros vagi apniktus, jroj gelbi, pakeleivingus
ir nuvargusius prasaleicius selpia, tarp savo zmoni kam noris nutikus nelaimei, beje,
krusai javus pamusus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargl suselpia.
Zydai padegiai, pasimet j sirdies meilingumu, pragyvena ir praturtja rinkdamies,
kuriuos, noris ne krikscionis, taip pat selpia." Sarg, siekst, pili ir sd nezinojo,
noris medzio sklstis jutryna, o zodis rastu buvo; nesgi tada paci bocius ten pat
namie kiekvienam savo lazda teisyb amt nugaros atties, paci kalba bausdamas; ir
taip senu prociu siandien dar sakoma yra: ,,Duok zod, zodis atjo" arba: ,,Kas yra
zadta, t reik ir attiesti", arba: ,,Tai senj zodis." Liuosyb savo pervis myljo ir
godojo, uz kuri viso pasaulio aukso nebt m; todl dar siandien tariama yra:
,,Liuosas lab ir po kere begyvena"; atkaliai, vergybos neapvezjo ir uz velni darb
turjo, tardami: ,,Velnias tau, sako, tevergauja, ne zmogus"; o tiems, kurie tar
jiems vergauti ir kentti, dziugindami juos laimingesne atente, visados vienok atsak
dav, tardami: ,,Lig saul pateks, mums rasa ir akis iss." Todl virsiau minavotas
rastininkas, bengiantis septynioliktam amziui gyvens, aprasydamas lietuvi bd,
sako: ,,Javus savo pasilenk nuo pat zemo nupiauna ir dailiai sudeda ir surisa, o dvaro
javus sirz piauna, aukstus razus palikdami; jei kurs geras zmogus bt taip dirbs,
kaip sau, tad kiti tuojau tyciojas is jo ir juokias, tardami: ,,Mulki, ar tu nori pono gob
tavo darbu uzkakinti"; toksai zmogus yra nuo j neapkenciamas. Nam savo niekados
neuzmirso, nesgi, kame keliav, varg ar viespaci rmuose linksminsi, visados
nam savo ilgjos, todl siandien dar sako: ,,Savo namaiciai, kad ir smilgaiciai" arba:
,,Noris ubagu bciau, bet nam savo neuzmirsciau", arba: ,,Nulido, ar ne namus
pardavs", k dainos pacios dar siandien tebstigavoja.
Drabuzis ir apdaras mazne toks pat buvo senovj, kok siandien dar kame-ne-
kame regim. Marskini antis segele uzsegtas, o kaklas atdaras speiguotie ar giedrotie
visados tauksojo. Koznas vyriskas, kilt milin sermg, maz k uz kel ilgesn,
simovs, drine ar barsiukine kepure antsivozs, vyzenomis ar kojenomis apsiavs,
girioj ar dirvoj brzd, nesgi, kar tiktai traukdamas ar viesti vedamas, sopagus
teantsimov; kaipogi siandien dar sakoma yra: ,,Vyzenos ir sopagus pragyvena";
placiu briediniu dirzu kulsis surakino, ant kurio tiek vario sagci antmaut buvo, kiek
savo neprieteli karj buvo nugalavs, prie kurio, pasietas ant siksnels, briedkriaunis
korulo; kelnes taip pat milines antsivilks, aparomis staibius iki keli apvyturs,
dembliniu kyriejum apsisiauts, bardisium pasiremdamas, suniu, savo sargu, vedinas
pasisiauss lindo giri maisto sau veizti, jaukur kirsti ar medziagos ir padaryns
butai sau tiekti, darganotie ar speiguotie n kokios sau perskyros nedarydamas. Nesgi
meskena, lsena, briedena ar taurena iseigos jam drabuziu buvo, kuriuo dars viesti
jodamas, bendr ar genci lankyti keliaudamas ar kar traukdamas. Vasar ar ar
sien piov visados po marskini, lig kelio trump, issikricioj, atvas vainiku
antsiklst ar tbo bryliu antsimov, tankiau po plauk, siksnele persijuos, ant kurios
pasietas peilis korulo; vietoje milini sermg baltus kobotus dvjo.
Motriskj maz k buvo vairesnis drabuzis: mergaits ir nuotakos savo
kasas bizas pyn ir jas kaip tinkamos ant galv raizg, kurios tankiai su pintais
kaspinais palaidos uzpakaly svyravo. Zmonos ir nasls baltais nuometais mandagiai
savo galvas rutulo, nuo ko baltomis galvomis vadinos, milines sermgas maz k
ilgesnes uz vyr dvjo, juodi ar margi sijonai visas puos, nes idant, slapjurgiui
esant, nuo salcio ir drgms pastr sijonai blauzd neplakt, vyturo sau staibius
vilnonomis, taip pat juodomis, auklmis nuo kulksni lig pat keli. Motriskj avalai
buvo, kaip jei vyriskj, rezgins ar vyzenos, tiktai vyrai vilnonais ar marskonais
autais vyturo savo kojas, o motriskosios su zekmis. Iseiginiu drabuziu motriskj
buvo taip vadinamas kilimas, nuo zodzio keliauti, kur drabuz is nam eidamos kur
toli tesim; vadino dar j sage, arba sage, nuo zodzio segti, kuri dar tankiau vilnone
vadino tai buvo didelis vilnonas baltas raistis, pailguotinas, retai juodas ar pilkas;
paskesniuose laikuose islepusios aud dryzus, kuriuos siandien dar daugioj vietoj gal
regti Zemaiciuose ir Zemgaliuose, arba Kurse; tok kilim ant peci antsiautusios, ant
desiniojo peties segele suseg, nuo ko, kaip sakiau, sage, arba sage vadino, kuria
lynant ar dergiant galjo apsisiausti; ziem vilnonus, vasar marskonus dvjo.
Motriskosios vasar dirbdamos po marskini trsjo, iseiginiu drabuziu tie patys buvo
balti zitkuoti rastiniai sijonai ir avalai, nuotakos ant galv rt vainikus sagst,
palaidose bizose pinti kaspinai blizgjo, vietoje ziemini vilnoni tokiomis pat
klasts marskonomis sagmis, kurias galjo kaip tinkamos nuo vieno peties ar nuo
abiedviej numesti, kursai apdaras didziai jas gasijo: dirvose, pievose trsdamos it
gulbs svyravo.
Valg visi vasar ant zems pablaka ar issities, kaip siandien dar tebdaro
sienuodamies, ant plikos vejos, dembliais ar meskenomis pasikloj, sriuoibal srb,
su duona pasiksdami, is mald ar raugtini ir kit kodzi. Paprastai sriuobalu buvo
laiski ar skoba putra; jei tam kartui j vir, tad buvo vanduo, su miltais suvirintas, ir
truput pienu saldziu prazilinta; juo daugiau tenai milt ir pieno buvo, juo skanesne
vadinos, k patarl, siandien minavojama, dar stigavoja: ,,Duok, dievali, sako,
pievoj karklyn, putroj kankol"; lygia dalia skyst putr sakoma tebra: ,,Et,
sako, pliurskalas, kruopas kruop gaudo." Siandien aprkusi lietuv savo name,
susyzusius vaikus tildydama, putrele dziugina. Jei vanden, su miltais suvirint, pyl
pradarui rgsto pieno, tuo kartu vadinos skoba putra, kuri supilta kubile rgo;
pavalgius kit valgi, koznas jos po samt antsrb dl pasistiprinimo. Tankiai, keli
iskeliaudamas, milt rankov kaisciui sau prisipyl; ir taip, pakelj asvien
ilsindamas, plaks milt salt vanden ir zalios putros pasrbs, keliavo toliau. Cia
ne vienas rasi lepnis, skaitydamas apie tok j valg, svypters, bet jei primins sau, jog
senieji lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, tokiu valgiu misdami, per 500 met su kardu
guldami ir keldami, ne vien mokjo ir steng nuo kruvin neprieteli savo liuosyb
ginti, bet dar gandinti vis pasaul savo narsybe ir kantrybe, tas aiskiai susigs, save
regdamas siandien istizusiu vergu, noris sukrus sulpanciu ir skaninius laizanciu,
nesgi visados godos vyras velijas noris saknelmis misti, jeib tiktai liuosu gyventi,
nekaip sesku bti, svetimus kiausius gerti, vistas sti ir tamsiame urve smirdti.
Antras j didziai cdijamas sriuobalas buvo batviniai, kuriuos rgusius, smulkiai
kaponj sukapoj, vir su dziovinta jautienos, briedienos ar kiaulienos msa; batvini
stokodami, vir rgst lapyn. Vienok daugiau cdijo sausus valgius, beje, dzivusius
ir keptus. Ms jautien, kiaulien, tankiai dzivusi, zali valg namie ar kelionj;
stinius ir batvinius taip pat keptus, kuri prikis sunkas, tankiai jojo kar savo
liuosybs neprieteli graudinti ir, tuo misdami, taip juos gebjo veikti, jog siandien
dar lenkai tyciodamies sako: ,,Licwiaki bocwiaki" lietuvliai batvinliai is
apmaudo, jog niekados negaljo j nuveikti; kartais, ir uzmus lietuv, nieko pas j
nerado, kaip batvini maisel, bet, ir t pat lig jam atimant, reikjo pirma dvi tris
zmogaus galvas padti. Taigi niekas taip tdviej skl netaup savo darzuose, kaip
kalnnai ir zemaiciai, kuriems aniedvi taip pat didziai vyko. Lenkas Lasickis,
mieruodamas Zemaici zem metuose 1566, sakos dar regjs tenai taip didelius
stinius, it zmogaus galvos, po 12 svar sveriancius, kuriuos Zemaici jomylistos
iskep uz vis skaniausi sau valg turintys. Valg dar pupas, zirnius, riausius,
vdarus, kos ir saut, lygia dalia diduomen, kaip jei kiti kininkai, nesgi diduomen
toje gadynj vadinos vyresnieji, kuriuos patys sau pakl, protu, ismincia, nuomone ir
narsybe kitus vyrus pranokiancius. Tarp skanini ir vaiss valgi buvo juka, siupinys,
skilandis, lasiniai, desros, skobai, siandien dar tariama yra: ,,Nr msos per
kiaulien", kuriuos tiekdami sveciams, jei mazumui, kep ant iesmo ar ant angli,
jei daugiui, beje, svodboms, arba kozoms, tad, kaip virsiau minavojau, spirgino liepos
geldose ubladza kakaliuose. Grybus taip pat valg slgtus ir dziovintus, uzvis rgstai
virtus. Tokiu bdu misdami, visi didziai ilgo amziaus prilauk, kaipogi senieji simt,
pusantro simto met sau skait.
Grime taip pat buvo vidutiniais, gr paprastai vanden, mid, al, berzin ar
klevin sul ir gir is kaus ir rag paauksyt, vadinam taurmis ir tauragmis. Nuo
ko, kaip sakiau, iki siai dienai kiekvien geriam stotkel, medzio, molio ar skardos,
senu prociu taurele tebvadina. Al ir mid is liepinio medaus dar savotiskai, kas
zem bosus ir tenai laik kelias desimtis met, kurio ir stiprumas nuo jo zemj
bsenos buvo lykuojamas; al dar siandien tlose vietose senu prociu tedaro, o sul
is berz ir klev tekleidzia.
Darbuose visi buvo veikls ir skudrs, vyriskieji ir motriskosios; pirmieji
lietos ir ks reikalais rpinos, o motriskosios su nam darbais ryzos. Kad vyriskieji
vieni dien ir nakt medj brzd, jaukurus, rstus ar ronus kirsdami, keres
svarstydami, kiti medziojo zvris, meskas, briedzius, lsis, taurus ir kitas smulkmes,
jau brkliais musdami, jau spslais, jau tinklais ar slastais gaudydami, kiti ezeruose ir
upse takisius djo, venterius spend ar tinklais zvejojo, kiti ant galo neprieteli karj
graudino ar lietos zygius ir keliones tolimas tolimesnes prekiodami atlikdavo, o
vecieji bociai, namie pasilik, apie namus krpstinjo ir bitmis rpinos. Tuo tarpu
motriskosios po namus trsjo. Ziem linus sukavo, vilnas kedino ir verp, vienos
aud audeklus, beje: audimus, samplsinius, viennycius, trinycius, sesioliknycius,
milus, kecius, kitos ar, sjo, sien piov ir grb, javus nuo dirv valijo, darzus
ravjo, gyvulius liuob bei kutino ir namus gerb, beje, suolus, staktas, palanges, duris
is vidaus ir lauko, kaip sakiau, sviet, nuotakos sau kraicius klodamos, o senosios
butai drabuz tiekdamos, trumpai sakant, motriskosios var plik laukan is kiemo, o
viezlybum namuose saugojo. Nesgi turjo viezlybai elgtis ir gyventi, jei iki siai
dienai tebra j kalboje, drabuz gerbiant, minavojami zodziai: zluginti, skalbti, velti,
trinkti, prausti, plauti, mazgoti, balinti, skalurti, pldurti, sviesti, baltinti ir anuoti.
Nuo ko kiekvienas gali manyti, jog lietuvs senovj gebjo balt drabuz dvti ir
buvo viezlybos gaspadins, gasios zmonos ir skaiscios mergaits. Kas dar yra
stebuklingesniu, rstoj ir kruvinoj dienoj motriskosios stojo kar lygiai su
vyriskaisiais kariauti, kaip tuojau regsim.
Kad taip vyriskieji vieni nakt ir dien giriose su meskomis ir vilkais grms,
kiti zuolines trinkas vadalojo, kiti stendami ronus rito, keres raust. Jaunuomen
taip pat nesilepino ir neslinkavo, bet nuo jaun dien jau vargus pratinos, nesgi nuo
paaugusij tas tiktai tebuvo tarp j mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne
minkstpauciu arba geru vju kritusiu, buvo vadinamas, nesgi tie zodziai zemaici
berneliui ar mergelei godos zodziais buvo; todl visi basi, puspliki lyjant, sningant ar
dergiant pastog nelindo, nes blauzdlauzotie, gruodtie, krusai beriant, lytui cezant,
per pusnis ir pgas jo ar keliavo dainuodami ten, kur juos tvai ar didieji siunt;
reikiant, kad ir speiguotie, basi per kelis saukimus prie susied subgiojo, band gan,
priegul jojo, paukstinjo ar su paaugusiaisiais sunkius ir pavojus darbus pratinos ir
moks: kaip mietinink eglel ar pusel viena ranka it kanap israuti, kaip vilk
sugrobus nusmaugti, kaip mesk ar bried paristi, taur ar sern vienu siciu nudauzti,
to vien tegeisdami, kad tik vyrais bt vadinami, ne vaikais, nesgi vis didziausia goda
buvo jaunam save vyru vadinant girdti, kaipogi senieji lietuviai, kalnnai ir
zemaiciai, didziai ismintingai elgs tame daikte, jau lopsy pratindami vaikus savo ant
varg, salci ir alkio, idant paaug bt viso isturintys ir viso pakenciantys. Kdiklis
kaip pdelis, tvui aunantis, kad jau vyzen paduoda, tvas dziaugdamos kitiems sako:
,,Garb dievui, mano snus jau uz rank ilgesnis." Nesgi pagal j nuomon tariama
buvo: ,,0zka ne galvijas, merga ne seimyna"; kaipogi siandien dar tebra sakoma
vyrisk lepn ir neskudr: ,,Merga, sako, ne vyras, minkstpautis" arba: ,,Versis
nelaizytas, mulkis arba molakis", arba: ,,Dantis prads, proto negavs, molio
motiejus." Tinginio didzio ar mazo visi neapvezjo; ir taip siandien dar yra sakoma:
,,Slinki, t kiaus; sako: ar nuluptas?" arba: ,,Knakso it kumel snausdama", arba:
,,Smurgso it katinas uzpelenj; ziopso it varnaitis, peno laukdamas, vampso it tarsi
svieto ar zmogaus neregjs."
Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skudriais ir veikliais, bet dar mazieji
vaikai, apsuk namus po marskini tviskinjantys ziemos laiku, su bociu ar bobute
vilnas kedino, gijas vijo, plunksnas pls ar vyzenas vyzo didiesiems, nesgi uz vis
didziausi gd sau turjo vaikelis sesergis ar septynergis nemokti vyzen vyzti,
apar vyti ir tinkl megzti, virvi sukti, pyn pinti, mezgini megzti, nerti, mazgini
mazgoti. Vasarai isausus, it maztitelieji, po kiem tviskindami, n nuo vieno
nemokomi, sauprasmiai svilksnis ir seidokus dirbo, vylycias droz ir plestekes po
kiem bgiodami saud, jau nuo maz dien kar pratindamos, kaip reiks kuri dien
su zvrimis giriose ar laukuose su neprieteliais grumtis, liuosyb savo gyniojant.
Nuo to kiekvienas gali minti, kas per karingumas turjo bti tos gimins taip
augusios, nesgi vaikeliai, atlik nuo kokio noris darbo, tuojau kibo ritin musti, ir tas
buvo skudriu vadinamas, kurs lekiant ant savs ritin pro save nepraleido, bet su
ritmusa antram atblosk ir dl to vien jau vyru vadinos; kaipogi tokiu pragumu
pratinos, kaip mesk ar sern ant savs skriejant vienu smgiu nubloksti arba karj
taip neprieteliui uzsiausti, kad jis ant sicio kztert. Todl senovj kalnnai ir
zemaiciai dl savo greitumo, skudrumo ir narsumo taip didziai garss buvo, jog
tolimos tolimesns ir garsios garsesns tautos telk juos sau kares; ir taip siandien
dar tebra sakoma: ,,Kurs pirmesnis, tas geresnis" arba negreitai einant ir
sustipus zmog yra sakoma: ,,Zirglioja, it bites sakume nesdamas." Trumpai sakant,
ritmusa buvo senovj kars rankis lietuvi jaunuomens, kalnn ir zemaici, kaipo
vis didziausia kars mokslinycia, kaip tuojau regsim, nesgi tuo moks nuo pat maz
dien, kaip gintis ir kaip neprieteli paveikti, tardami: ,,K jaunose dienose gysi, tuo
ir senatvj dziaugsies."
Kad taip vyriskieji, didieji ir mazieji, nuo savo veikal norjo bti vadinami
ks vyrais, lietos vyrais ar kars vyrais, nesgi lietos gudryboj ir ks rdoj visados
prot ir ismint rod, tai lygia dalia motriskosios savo darbuose, veikaluose nenorjo
uz vyriskuosius mazesnmis bti; todl kad vyrai karj neprietelius savo liuosybs
graudino ar su meskomis ir vilkais giriose grms, tad motriskosios, namie palikusios,
kaip sakiau, k vilko, beje, nam darbus be vyriskj atliko, nesgi kiekviena tarp j
uz didzi god sau turjo ks vilkja vadintis, ir kad senosios drabuz butai tiek ir
plik is nam var, tuo tarpu nuotakos sau krait klojo, ir ta garsesne nuotaka buvo,
kuri sau didesn krait buvo suklojusi, pas tvus oliava bdama ir tuo rodydama, jog
atentj bus didi gaspadin ir ks vilkja. Kitos sjo, ar, sien piov ir javus nuo
lauko valijo. Mazosios savo rtas augino, ravdamos ir visaip jas gerbdamos, idant ir
jos bt jau vadinamos ks vilkjomis. Kaip vyriskieji, taip ir motriskosios niekados
savo nam nenutauto, svecios dabos, apdaro, drabuzio ir kalbos neapkent, todl
senovj, kaip ir siandien daugioj vietoj, pacios namie priedvin ir iseigin drabuz sau
tiek, nesgi svecios zems drob sau pirkti, uz gudo, lenko ar vokiecio tekti uz vis
didziausi sau gd turjo; atkaliai, kalnn ar zemait, noris molio motiej kalnn ar
zemait gavusi, tuo vien save dziugino, tardama: ,,Et, koks toks, bent paci pergulas,
ne svetimas." Siandien dar zemait ar kalnn, isgirdusi svecioj zemj savo sn
mirus, pirmieji zodziai jos sirdgilo yra: ,,Vaikeli brangusis, sako, svetima zem
tavo kaulus uzdeng"; ir taip nesigaili, jog snus mir, bet to, jog jis svetimoj zemj
paliko palaidotas, nesgi, pagal j nuomon, svetimoj zemj mirti ir tenai palaidotu
bti zmogui rods jiems didele nelaime. Kas aprasys dar t didyb motriskj meils,
kuri rod savo vyriskiams, nesgi, isgirdusios juos mirusius ir nordamos kuo
veikiausiai apent juos regti, pacios zeng svent ugn ir deginos.
Lepumo taip pat, kaip jei vyriskieji, neapkent, nesgi tankiai nutiko, jog
negalinti zmona, bedirbdama pievoj ar dirvoj, sugriuvo, pasiilsjusi tenai ant ezios ar
pradalgs, pati namo klby kdikl parnes ir jaunu karsincium namiskius
pradziugino. Kad tuo tarpu kitoms darb dirbant, vienus j kdikius, ant pradalgs
paguldytus, sauls spinduliai aukljo, kitus verkiancius vjai tild, kitus liep ar berz
sakos, lopsiuose guldytus, nuo ziaudaus siaurio suopuojamus mig, kitus, po laukus
ar pievas tviskinjancius, lytus ar krusa skalb; jei to jiems nepakako ir dar skrend
rods, tad motinos pacios, nuo darbo atlikusios, paupy arba paezerj, kame pasitiko,
giedrojant, slant ar dergiant, ten pat ezere ar upj nutrinko. Siandien dar motina
zemait, skatinama savo verkiant kdik guodzioti, atsako: ,,Teverkia, kad issiverks,
sveikesnis bus" arba: ,,Su rykste kdikio kapus nenuvesi, o su pyragu neparvadinsi."
Todl taip auginti vaikai nuo maz dien ir paaug paskui alk kentti, varg vargti
speiguotie ar giedrotie per niek sau turjo. Trumpai sakant, motriskosios vyrais bti,
o vyrai dar uz vyrus didesniais tapti norjo.
Senovj kalnnai ir zemaiciai didziai vlai tesipaciavo, nesgi pirm 30 met
vyriskam paci vesti, o motriskai uz vyro tekti tar dl pacidviej nesveika, o dl
nam didel nenauda esanti, k siandien patarl tebstigavoja minavojama: ,,Zil
galvoj, velnias uodegoj", nesgi iskarsti tvo namuose mergaitei ar erzilui goda buvo,
jei tiktai nuo savo darb vyru, o mergait ks vilkja vadinama buvo, nesgi vyriskas
ir motriska nueiti kapus su rt vainiku per didzi sau garb turjo. Todl senovj
jaunikiai ir nuotakos, 40 met turdami, tikrais dar zalikais tebebuvo: kaipogi ilga
mergausena ar jaunikausena ant j paci naudos buvo. Nesgi mergaits, nubengusios
sunkiuosius darbus pas savo tvus, tuojau verp ir aud sau ant tv duonos ir
drabuzio lig istekancios, kas vadinos pas juos krait kloti; nuo to paties regima yra, jog
juo sumitusi buvo merga, juo didesn krait suklot turjo, turtingesn buvo ir veikiau
gavo vyr, kursai, j vesdamas, ne vien did turt sau rado, bet ir merg it kg gavo,
prie kurios galjo pats pasisildyti, o jos kraiciu plik is savo butos isvaryti, nesgi ir
nuotakos pacios neieskojo sau turting vyr ir negeid j turtuose tizti ir lepintis, kaip
siandien kad daro, nes narsi zalik lietos ar ks vyr veizjo, kaipogi pacios ne
vien seimyn vienos butos, bet trij, keturi but savo kraiciu galjo apdaryti. Pinig
nezinojo, ir j niekam nereikjo, nesgi mokesni niekam nemokjo, duokli nedav ir
rinkliav nezinojo, kaipogi visi liuosi sau gyvendami dirbo.
Vaikeliai taip pat, atlik pas tvus sunkiuosius darbus, sjo sau pasl, paskiau
auglius, taip pat tv duona ir drabuziu, beje: skyn skynimus, pls plsimus, laik
sau arklius ir, k tenai isar, t vis sau paturjo ir tad tesiskied nuo tvo nam, kad
buvo labai turtj ir pevni, jog gals laimingai ir patys ypaciai gyventi.
Nuo to gali kiekvienas aiskiai manyti ismint ir gudryb senovs lietuvi, kurie
liep savo vaikams is maz dien sau dirbti, ne kitam kam, ir, sekdami pauksci bd,
tuo kartu teisleido vaikus is nam, kad jau suvisu buvo galintys patys, kaip jei tvai,
k vilkti. Nesgi paciuotis jaunoj jaunybj tar neisvargstamu vargu esant, todl
siandien dar daina dl persergjimo yra dainuojama mergaitei istekant. Todl siandien
dar senieji, regdami jaunus istslius savo lietas brukant ir su mergaitmis
gluosniuojantis, persergi juos, mindami peldos bals, naktimis oliuojancios, sako:
,,K vystysi, k vystysi? Mergos vaik, mergos vaik. Kuomi vystysi, kuomi
vystysi? Liepos lapu, liepos lapu." Nuo ko galjo jaunuomen sau lemti, kas nutiks
jiems ilgainiui gluosniuojantis, todl, girdami vyrisk, siandien dar sako: ,,Zmogus
svieto regjs" arba: ,,Silto ir salto prityrs", arba: ,,Vilko nage buvs", arba: ,,Vilko
nestas ir pamestas", arba: ,,ks vyras, lietos vyras, kars vyras." Senovj lietuviai,
bdami pagonimis, laik savo namuose po kelias guloves, tarp kuri viena vyresne
buvo ir zmona vadinos, nuo to, jog namuose jo zmonyst ved, todl uz kitas didziau
godojama buvo, ir taip dar siandien senu prociu sakoma yra: ,,As tau leisiu mano
dukter zmonas", kuri zmon jaunikis tokiu bdu ved sau namus. Kiekvienas
oliavas jaunikaitis, uzsigeids sau gulovs ir numanydamas kame norint pobd
mergait, jod tankiai nuotakos kiem jos tv lankyti ir nuotakai tuo tarpu savo
lietas brukti. Ilgainiui sipazinusiu, jei juodu viens antr mgo, tad jaunasis, paskyrs
vyr isminting, byl, malon ir mandag tarp savo bendr, kursai pirsliu vadinos,
siunt j pas nuotak, kurios tvai, jei nesibaid jo ir sutiko ant to, tad patys, pakviet
du, tris artimuosius savo gentis ar didzius prietelius, leido jaunikio namus, idant jie
tenai apveizt jo gyvenim ir issijautot ar vis tiesa yra, k pirslys apie j buvo
pasakojs. Tie perveiztojai vadinos kvaizdziais, beje, perveiztojais jaunojo butos ir
to viso, apie k pirslys buvo pasakojs. Rad visa t, kas buvo kalbta, apent pagrzo
pas nuotakos tvus, nuo kuri buvo isleisti, ir, jei anie visa t patvirtino, k pirslys
buvo kalbjs, tad nuotaka dav rank jaunikiui, kursai j akivaizdoje pabuciavo, ir
ziedus sukeit ir keimar riesut suvalg, nesgi iki siol motina jaunj ir pirsl riesutais
vaisino. Paskui visi linksminos ir gr por dien nuotakos namuose, kas vadinos
kvaizdzius pergerti.
Nujau abi pusi tieks suvodb, beje, suvedim, nuo zodzio vesti, arba kozas,
nuo zodzio kasos, kurias jaunajai nukirpo, kuri gryn siandien dar is gudisko zodzio
vesele (linksmybe) vadina. Tieks t vesel abejuose namuose tokiu bdu: pyragus ir
kepenes, arba pecenkas, kep, al dar, drabuz siuvo. Tuo tarpu jaunoji pati savo
gentis ir prietelius suvodb kviet, o jaunasis vl nuo savo puss savuosius. Taip
besitiekiant jaunasis siunt jaunajai dovanas (taip nuotak mergait po kvaizdzi
pradeda vadinti) per savo bendrus savo kars zirg, ragotin ir kard ar kalavij,
rodydamas tuo, jog yra kars vyru, jog, istekjusi uz jo, ras sau gaspadori, uztarytoj
ir apgynj. Jaunoji, arba nuotaka, taip pat nuo savo puss per savo gentis nusiunt
jam pries savo tvo kard ar ragotin ir jauci por, idant atkaliai parodyt, jog ji yra
kars vyro dukt, ks vilkja ir turi sau apgynj; vienok pasog, nuo zodzio sekti,
beje, krait, kurs jaunj sek, jos tvai, ginklus sukeit, kelias skrynias jaunojo
namus nuvez, likusj krait po suvodbos pus met buvus ar ilgiau teatdav, pagal t,
kaip ant kvaizdzi buvo sukalbta. Jei tuo tarpu kas norint vien ar antr tarp jaunj
isvainot taip, jog katra norint pus atsakyt nebtekti, tad tvai atsakanciosios puss
turjo ne vien dovanas pries dovanas antrai pusei pagrzinti, bet dar kvaizdzi izd
uzmokti; jei to geruoju nedar, tad, ties istikus, per sd visa t atgavo antra pus,
kuri tars abydyta palikusi. Paciuodamies gentyb lig treciosios kartos tesaugojo, ir
taip brolis galjo, broliui mirus, savo brolien vesti, posnis, tvui mirus, savo
pamot, k gal regti sandarose lietuvi parusn su vokieciais, metuose 1230
padarytose, kuriose popiezius Inocentas III uzgyn jiems toliau t bedaryti.
Pasitiekus po keli nedli, kaip buvo sutarta, jaunasis sukviets savo gentis,
susiedus ir prietelius, tarp kuri vienas buvo j vyresniuoju, arba gaspadorium,
vadinamas marcelga, nuo to, jog marci martavo. Taip pat tarp motriskj viena buvo
paskirta uz gaspadin, kuri viesne vadinos, ta vis god ir zmonyst jaunojo puss
turjo vesti, svecius, uzvis jaunosios gentis, isvaisinti jos tvo namuose, idant
kiekvienas palikt isteistu. Taip pasird, iskilo jaunosios namus vyriskieji raiti,
motriskosios vaziuotos. Visi tie jaunojo sveciai vadinos vdliais nuo to, jog keliavo
parvdlauti savo jaunajam zmon.
Tuo tarpu jaunosios namuose pries t dien, kurioje jaunasis turjo atjoti, nuo
vakaro jau taip pat jaunosios gentys buvo sukviesti vdli laukti, kursai vakaras
pintini vakaru vadinos nuo to, jog mergaits, tenai susirinkusios, rt vainik pyn
(kursai medis pagal j nuomon ziem ir vasar zaliuoja), jaunajai galv sukavo,
kasas bizas pyn ir drabuziais iseiginiais dar, guodziodamos ir linksmindamos
jaunj, kuri nulidusi vis verk, jau gaildamos savo jaun dien ir jaun draugi ar
rasi mindama nezinom savo atent; kiti sveciai gr sau per vis nakt, smuikams
smuikuojant, ar, kaip siandien sako, muzikantams grieziant, jaunuomen sokinjo, o
vecieji uzstalj mid ar al vemp ir snekjo, vdli laukdami.
Ryto met vakarop, atkeliavus jaunajam su vdliais jaunosios tvo namus,
linksminos ir gr dien ir nakt, maz temiegodami per tris ar keturias naktis, trecij
ar ketvirtj dien vdli gaspadin, tai yra viesn, turjo pasielgti, beje, pasirodyti, ar
turtinga yra, nesgi nuo jos turt apie vis jaunojo kilt jaunosios gentys sprend, cia
buvo diena, kurioje garb ar gda vdliams prasidjo, nesgi iki siolei jaunosios tvai
svecius vaisino, dabar pradeda juos pestti jaunojo viesn. Toje dienoj galjo regti,
kas per Lietuvos zmona yra, kuri savo ismincia, gudryba, buklyba ir mandagumu bei
svelnumu ir bylumu visas sio pasaulio zmonas pranoko, nesgi reikjo jai t dien
visus numylti, su visais gerti, bet paciai neapsigerti, juokuoti, bet padorum
neperzengti ir visiems tikti. Cia ji atdar savo skrynias, skryneles, prikrautas pyrag
vairi vairesni ir skani skanesni, kepeni, ar pecenk, kvepianci kvepiantesni
visoki gyvuli, zvri ir pauksci kieminj ir medinj, midaus, alaus seno
senesnio, stipraus stipresnio, vietoje vyn ir orielk gr kumels pien nugeizjus,
trumpai sakant, vieno paukscio pieno tenai nebuvo. Kas dar yra stebesniu, vis paci
valgiai, grimai ir skaniniai, ne svetimi buvo. Niekas nieko nepras ir negedavo, visa
po savo snukiu turjo, viens su kitu kalbjo ar dainavo, vdli tiktai marcelga vienas
dabojo, kad visi viso pertek bt, ir, ko jis tiktai pasergjo nesant ant stalo, uzgavus
jam su lazda grindis, tas tuojau ir klot ant stalo. Trumpai sakant, stalai, arba komiai,
nuo dievo dovanos lzo, ir taip per tris, keturias kiauras dienas ir naktis
linksmindamos gr ir valg, tarp dienos ir nakties perskyros nenumanydami.
Atjus treciajai ar ketvirtajai dienai, kartais ir sestajai dienai, sutemus nakt
m vdliai marci martuoti, beje, keli rdyti; taip pradeda tuo kartu jaunj vadinti.
Kaip iki siolei visi linksmi buvo, taip dabar visi nulido, uzvis jaunosios gentys ir
namiskiai, mindami, jog isleidzia maloni, mandagi ir grazi mergait svetimus
namus ir svetimus zmones. Todl jos gentys, kurie vadinos pasekjai, nuo zodzio
sekti, jog marci sek, idant zinot, ar tuos pacius namus j vdliai nuves, kuriuos
buvo zadta, tie pasekjai, stabydami marci, graudingai verkianci, taip dainavo: ,,Ar
tu neturjai tetusio, matuss, ar tu ms nemyljai, ko netekusi buvai? Kas nu
bemazgos tveliams kojeles? Kas bekurstys ugnel? Kas beaugins zalisias rteles?
Kas belesins margsias visteles?" Vdliai vl nuo savo puss skatino marci rdytis ir
vyro namus keliauti. Pirma zodziais ir dainomis varzs, ilgainiui, idant t perskyrim
godingesniu parodyt, juoku djsi, istiko kardus, ir vdliai su pasekjais,
varzydamies marcia, susigrm; noris vdliai turjo pasekjus pergalti ir marci nuo
j isverzti, vienok be kraujo praliejimo vis t kov taip padoriai ir bukliai atliko tarp
savs, jog patys monininkai savo klajume geresns msos nebt parod, kaip kad
vdliai, nuo pasekj marci isverzdami. Paskui isved vdliai marci laukan sodino
ratus su jaunomis mergaitmis ir vdlavo j namus jaunojo, apklst briu
jaunuomens, kuri visa raita ir ginkluota dainavo ir krykstavo, leliodama kaipo
pergaltoja, tarp vis vienas tiktai marcios vaznycia girtu nebuvo. Nes jog tas dingos
visados nakt, tad jaunojo namiskiai, isgird vdli kleges isjo su ziburiu, midaus
kausu nesini uz kiemo vart, idant, vaziuodami kiem, vart sul neisverst;
atvaziavus prie vart, gaspadorius apzvalg su ziburiu po tris kartus ratus, ar nesuged
yra ir ar vaziuos laimingai kiem, saugodamos, idant paskui vdliai nesakyt, kieme
jiems nelaim nutikusi; paskui dav marciai, ratuose sdinciai, atsigerti is kauso
midaus, rodydamas tuo, jog tame kieme yra zmons geros sirdies, pakeleivingus ir
trokstancius gerbiantys, bei sakydamas: ,,Sitai ugnel sventa, neraudok, martele, kuri,
kaip pas tvelius saugojai, taip ir pas mus saugosi." Keliavezys, pavezs po trobos
anga marci, pats nusoko nuo rat ir, muks trob, pasoko ant kdels, abrsu
apdengtos, rodydamas, jog negirtu yra; jei jis tenai ant vienos kojos nepastovjo, tad
namiskiai isstm j laukan pro antras duris, ir abrso nuo marcios uz keli nebgavo.
Visas tas atsargas dl to vien dar, idant kokia norint nelaim kely ar kieme nenutikt
ir linksmyb verksm nepersikeist. vedus marci trob, keliavezys nusoko nuo
kdels, o marti jam skersai peci abrs antriso uz keli. Sdusis marciai ant suolo,
midum vaisino, o mergaits nulidusios, jos kasas sukuodamos, dainavo tais zodziais:
,,Nustosi, merguzle, savo vainiklio, vargsi varguzlius, rpinsies rpesnliais" etc.
Tuo tarpu trobos asloj padjo knipsci minkytuv, ant jo virsaus pagalv, arba
podusk, ant kurios pasodino jaunj, uzdeg vasko zvak, ir visi sdinci jaunj
apstojo; pabengus dain, tvas tarp orij su degancia zvake stovjo, o motinai per
maz grandel plauk kas jaunosios pervrus, tvas uzdeg. T pat dar ant
desiniosios ausies, ant kaktos ir pakausy. Paskui motina pastat midaus kaus ir
duonos riek jaunosios skreite; pirma tvai apjo apsuk jaunj, paskui visi sveciai
taip pat greta apjo, kiekvienas vyriskasis met pinig mid ar al, o motriskosios
praeidamos dangst jaunj marskini stuomenimis. Toliau vl dainavo t pat, k
pirmiau; taip apnes duon ir mid apsuk jaunj, duon padjo ant stalo, o al isgoz
per slenkst. Klusis jaunajai, pirslys antgr jaunuosius. Jaunasis pagrs sdos
uzstalj godingoje vietoj, tuo tarpu jaunj apved apie sukurt ugn tris kartus;
kelvezys pastat kdel pas ugn, ant kurios pasodin namiskiai jaunj numazgojo jos
kojas, kuriuo vandeniu apslakst visus esanciuosius, mazginius, baldus, galvijus,
trobesius ir lov jaunj. Paskui, uzris jaunajai akis, dav medaus paskomti, ir
bocius jai tar: ,,Smailumas ir lielio leidimas yra vis didziausiom ydom motriskj,
todl ant viso turi uzsimerkusi bti, kas tau nepridera, ir zodziais maloniais, kaip
medum saldziais, turi visados kalbti, nesgi vis didziausias pasimimas kiekvienos
zmonos yra saugoti namuose ugn ir viezlybum uzlaikyti." Toliau vadziojo jaunj
po visus trobesius, kuri koznas duris turjo uzgauti su koja ir klabinti, it bt norinti
atdaryti. Tuo tarpu zynys, taip vadinamas kunigas, prie kozn dur br is saujos
grdus ant jaunosios galvos, tardamas: ,,Dievai ms tave laimins visame gyvenime,
jei seksi j sakymus ir trsiai vilksi savo k." Pagrzus trob, atriso jaunajai akis, o
jaunasis, vis t laik uzstalj persdjs, kls ir prie jaunosios prisiartino. Zynys
pirma antgr jaunj su jaunja, paskui svecius, ant galo, pripyls piln taur midaus,
met po koj jauniejiem, tardamas: ,,Toks yra galas nedoros meils", kuri jaunasis
sumyniojo. Zynys vl tar: ,,Lai bna visados judviej meil stangi, stipri ir tikra."
Ant gal galo jaunajai nuseg vainik ir, kasas nukirpus, nuometu galv aprutulo, kuri
taciau vainik ant nuometo dvjo iki sn pagimdanti. Vienok sunku siandien
pasakyti teisingai, kaip moteris laimino pirm 1000 met, nesgi paskesniuose laikuose
visa kas yra uzrasyta apie t daikt nuo krikscion prasaleici, kurie, skaugdami
didels garbs lietuviams, ir vis ismintinguosius j procius ir statymus isjuok ir
ispeizojo dl to vien, jog jie buvo pagoni, ne krikscioni. Todl skaitytoj t prasau
tetikti, k iki siai dienai dvimi zodziai tebrodo ir k pats, jaunu bdamas, esi regjs
ar bocius savo ir tvus pasakojancius girdjs.
Tuo tarpu pasekjai, isverzus jiems, kaip virsiau regjom, marci, vl sujo
jaunosios tv namus, kurie buvo su vdliais isvaziav, ir tenai, giezdami apmaud,
jei kurio dar tarp pasekj akys, ne sirdis, benorjo, tas valg ar gr; noris vdli
smuikai buvo isvaziav su marcia, vienok pasekjiniai cia dar tebebuvo ir smuikavo,
linksmindami namiskius ir pasekjus; nes be jaunosios ilgu jiems rods, todl
apsiginklav m marci sekti, ketdami vdliams apent j isverzti, vienok kely
nebgaljo jos bepanokti, bet turjo pat namus jaunojo vyti, kuriuose, kaip vdliai
jaunosios namuose buvo godos sveciais, taip sie dabar jaunojo namuose buvo
pirmaisiais sveciais ir taip pat uz didziojo stalo sdjo, kuri viesn dabar turjo
numylti jaunojo gentis ir namiskius ir tuo pasirodyti, jog jaunoji buvo kininko, ne
namio, dukt.
Taip atkeliav pasekjai kandin jaunojo namus tris keturias dienas valg
savo viesns pyragus, kaip pirma kad valg vdli viesns jaunosios tv namuose.
Ilgainiui pasekjai, apveizj trobesius su marcia, pradjo gedauti, jog nes jos butoje
to, k pirslys buvo saks ir kvaizdziai regj. Nuo ko, juoku djsi, susibar, kaipogi
vdliai tarliojo pasekjus zvalgytojais esant, kurie supyk kibo ginkl ir ketino
grumtis, jei vdliai teisybs nedaryt, kurie, nordami geruoju susitaikinti, sutar tarp
savs sd, kur apskund pirsl, kaipo melag ir vylj, kur sdzios turjo
pakaltinti, nesgi pasekjai stigavojo, jog jis jaunosios tvams gyrs ir saks, jaunojo
butoj bk esancios medaus sulins, pieno prdai, stogai lasini paltimis kloti, o dabar
sie to nieko nerandantys. Ant galo sdzios nusprend pirsl, kaipo melag ir viliok,
idant daugiau jaun zmoni neapgaudint, saus med pakarti. Tuo tarpu vdliai,
nordami pirsl nuo pasekj isverzti, vl susigrm, ir siuo atveju pasekjai nuo
vdli isverzti j turjo, kur isverz siekst djo, vienok vdliai, pasekjams dekret
berasant, pirslio viet pastat jo kalinycioj ilgini kl, pirslio drabuziais apdaryt, o
pat is kalinycios isleido. Paskjai girti ir it bt to nenumanantys, perskait akivaizdoj
dekret, is apmaudo, nerasdami namuose sauso medzio, svirt pakor. Taip
pasekjai, nugiez apmaud ant pirslio, su vdliais vl suderjo ir lygiai su pirsliu vl
kelias dienas ir naktis gr; ilgainiui, kad vieniems kailiai isrgo begeriant, kitiems
kyrjo, tad namus beissiskied.
Visa tas buvo, kad svietas sau dirbo ir niekam dar nevergavo, nes ilgainiui
islepusi diduomen istizo ir, smeigdamos ir gudindamos salauj, beje, lenk, gud,
vokieci ir kit saldr procius, uzmirso ir pamyn po koj t svent dab savo boci
proboci; vienok kiti zemlionys ir kininkai neseniai dar tokiu bdu gr savo
suvodbas, kas dar ne vien atmenama tebra, bet ir vardai paci sveci j kalboje t
tebstigavoja, o j sasuoltis tarp vargdieni zmoni iki siai dienai yra sventai
uzlaikomas, ir taip siandien dar jaunasis vietoje savo ginkl siuncia jaunajai vadui
savo zodzio avel ar raist, o si atkaliai jaunajam savo marskinius ar pirstines. Nuo ko
tli prasaleici mulkiai paras, jog lietuviai pardavojantys savo dukteris jaunikiams
zmonas.
Gyvenant tokiose traskanciose giriose ir vienkiemiuose, rodos, reikjo
lietuviams, kaip kalnnams, taip ir zemaiciams, didziai nuozmiais zmonmis bti, bet
atkaliai, svetim linkan didziai buvo jaukiais, maloniais ir didzi zmonyst savo
namuose ved ir vieses per daug didziai saugoj, nesgi nr zmogaus pasauly, kurs bt
buvs Zemaiciuose, o nebt tenai sigrs ir nenumyltu paliks, uzvis jei jis sukalbti
su jais galjo. Pirmasis j darbas buvo nuvesti svet, kaip sakiau, pirt, isprus paskui
gerai j isvaisinti ir siltoj troboj isgulinti ir, taip pamyljus, dar j palydti, kad jam
nieko pikto kely nenutikt, kaipogi zodis pats svetys, svecias paeina regimai nuo
zodzio svetimas. Pirmoji goda buvo senovj pas lietuvius kiekvien svetim keleiv ar
paklydus taip numylti savo namuose, jog jis namie nebt buvs taip isteistu, kaip
tenai. Pervis tame daikte motriskosios skotojos pasielgti, kurios vis zmonyst ved,
nuo ko, kaip sakiau, zmonomis vadinos. Vaisino svecius dziovinta kepta msa,
sriais, varskmis, kiausiais, sviestu, pienu, medum, tarp grim midum simtergiu,
alum, nugeizjusiu kumels pienu, nesgi orielkos dar nezinojo. Tuos grimus dav
sveciams is rag gerti, nuo ko sakoma tebra ragauti, raginti, beje, liepti jiems is rago
gerti; vyriskieji tankiau gr is kaus, taip vadinam paauksyt kaukoli savo
neprieteli, karj nuveiktj. Vaisinos is toki stotk ne vien kininkai, bet ir patys
kunigaiksciai savo puotose, kaipogi Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikstis,
keldindamos Lietuvos karalius, metuose 1428 garsioj Lucko grynj, kurioje daug
karali pasitiko sukviest, tarp kit dovan Vytautas padovanojo teuton ciesoriui
Zigmantui auksyt taurag savo bociaus Gedimino, to tauro, kur jis buvo pas Vilni
ant Tauro kalno nusavs. Pagrus sveciui, vaisindami dav uzsiksti kpi arba ploni
kvietini ar prini, kakaly ar ant angli kept, kuriuos siandien, noris kitaip keptus,
pyragais tebvadina nuo to, jog, is rag gerdami, pr duona uzsikando, nuo ko iki
siolei visoki mieli raugo duon pyragais tebvadina. Nesgi, vaisindami svet, ragina
gerti ir pyrago ksti ir ragindami nesako prasau, bet prasom, beje, mes prasom, idant
tuo parodyt sveciui, jog visi, kas vien yra kieme, taip j myli. Ant galo regdama
zmona svet pakeliant gerti ir negaldama jo viena numylti suvadino vis seimyn ir
kiekvienam liep pakarciui svet antgerti, kurs taip pat turjo atliepti koznam, ir tuo
kartu zmona tesiliov svet raginti, kad jis uzstalj apsals uzsndo.
Ruden, javus nuo lauko nuvalij, per kelis trkius, arba mylias, vaziavo
viesti gentis ir gimin, kuri lankydami uztruko po dvi tris nedlias. Taip pat kuriai
norint linksmai nociai namuose nutinkant, beje, sikuriant naujus namus, kuri
gryn kurmis iki siol tebvadina, arba paci vedant ar istekant, kaip dabar regjom,
grynes kl, svecius kviet ir tenai paprastu bdu juos myljo ir vaisino, dainuodami
ir garbindami savo vyrus, karj kritusius uz liuosyb savo tautos, ar, girdamies savo
gyvenimu ir turtais, snekjo, todl siandien dar yra sakoma: ,,Kas girtas nebagotas, tas
ir dvs, nieko neturs." Taip pat javus nuo lauko nuvok, kl gryn namiskiams,
kuri apjavmis vadinos, taip pat kulti pabeng, gr gaubs gryn, nuo zodzio gaubti,
jog javus namus buvo sugaub. Trumpai sakant, didziuosius darbus nubeng,
dziaugs ir linksminos, nesykstavo ir turt nesigobjo, kaip siandien dar yra sakoma:
,,Ne sauls amzi gyvensi" arba: ,,Lobis klis", arba: ,,Po varg malonu ilsti." N
kokio tokio daikto geriamo ar valgomo nebuvo j namuose, kuriuo nebt savo svet
vaisin, todl siandien yra sakoma, gavus koki keist daikt: ,,Laikyk, sako,
astankai, rasi kok norint ger zmog pamylsi ir pavaisinsi", nuo ko sakoma tebra:
,,Tas zmogus su astanka arba su rytu gyvena." Todl svetys senovj lietuvi namuose,
kaip virsiau minavojau, paukscio pieno nebt gavs. Siandien nabagai nuvarg,
zudomi vis nori dar zmonysta pasielgti, tankiai ismintingam sveciui, j namus
jusiam, neturdami kuo jo pamylti, pradeda verkti ir jam guostis prispaudimais ir
neteisybmis, to vien djsi, idant svetys neturt jo uz piktos sirdies zmog ir netart
j paiku gaspadorium esant.
Nuo to, k iki siol pasakojau, gali manyti kiekvienas, jog didziai karingi yra
buv, drss, kantrs bei narss karje zmons, o namuose dori, malons ir taiks
kininkai, noris visados ne vien ginkluoti namie brzd ar kelion keliavo, bet paciose
suvodbose ginkluoti linksminos, pavojaus neveng, tardami: ,,Nuo vilko bgs, mesk
sutiksi", kaipogi ne vien reikjo saugotis nuo pikto zmogaus, bet ir nuo paci smarki
zvri, kurie j traskanciose giriose liulte liuljo. Todl reikjo tuotimpos pratintis,
kaip juos paveikti ar gorinti savo skudrumu, greiciu ar spku. To neminint, tankiai dar
kilo vaidai ir barniai tarp paci baltsermgi ar pilksermgi ir rudsermgi
valdymier, kurie barniai visados bengs kare. Ant galo reikjo grumtis su svetimomis
tautomis, kurios tankiai dyko j krast sigrsti ir juos nuvergti, pries kurias
tuotimpos turjo stengti ir kariauti lig paskuojojo, nordami liuosais islikti ir po seno
gyventi. Dl to ne stebuklas yra regti senovj lietuvius, kalnnus ir zemaicius, ne
vien smurtus ir narsius karj, bet dar viesse, grynse ir namuose visados ginkluotus.
Ne vien pati vieta (kaip sakiau), kurioje gyveno, skatino juos ant kari, bet patsai j
karingas bdas tenai trauk, nesgi mylintys pervis savo liuosyb, kurios iki pat savo
gyvos galvos neissizadjo ir nuo neprieteli iki paskuojo j gyniojo kaipogi turtus,
lobius, lepum, noris viso pasaulio, per niek turjo, vien tiktai savo liuosyb, kaipo
lietos daikt, godojo ir gerb. Uzvis ilgainiui, kad, nedori krikscionys, uzsideng
liekulu savo tikybos, suok kardu juos krikstytis, vildamies, jog tuo pragumu tegalsi
juos nuvergti ir tarp savo gyvuli paskaityti, todl toje gadynj lietuvis, kalnnas ar
zemaitis, nordamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turjo su ginklu gulti ir kelti,
idant visados bt rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstancius isplsti jo
liuosyb, vis brangij nuo paties Dievo jiems duot dovan, kuriuos tankiai
nuveik, atmonydami savo zalas ir giezdamies ant j apmaud, nusiaub placiai
platesniai, toli tolesiniai j krast sritis, belikdami po savs akmen ir vanden.
Viezlybum saugojo ne vien kalboje, apdare, induose bet ir visuose namuose,
nepadori ir gosling zodzi veltui ieskos j kalboje, nesgi, bdami romaus bdo,
retai tesivaidijo ir tesibar ir apmaud ant viens kito tankiau veikalu, ne zodziu, giez.
Goslybos neapvezjo ir nelbavo, krpaudami, kad neistizt. Elgimos su svietu
visados buvo mandagus ir svelnus, kame nesusitiks su zmogum, tuojau savo
mandagum reisk, sakydamas: ,,Dievali, padk", jei buvo pazstamas, tuojau klaus:
,,K beveiki, ar sveikas? Sveikas, Nauj met sulauks", sveikai perleisti ir kit
besveikam sulaukti linkjo. Ne vien susitiks, bet praeidamas pro sal, kas bt ess per
zmog, sako jam labas rytas, laba diena, labas vakaras, laba naktis pagal laik.
Reikalaudami ko nuo ko norint ar paguodos sau ieskodami, visados nuo t zodzi
pradjo kalbti, galv savo lenkdami: ,,Tamistos sveikatos atjom pasiteirauti ar
pasijautoti" arba: ,,Nuo tavo baltos galvos atjom paguodos ir malons lgoti."
Antgr svet, visados sakydami pazstam: ,,Sveikas", ne visai pazstam: ,,Bk
sveikas", pagrus sveciui ar pavalgius, taip pat jam sveikatos geros linkjo, sakydami:
,,Ant sveikatos" ir dkavodami, jog vais j prim, arba, kaip jie kad sako, uz jo ger
sird. Apdare visados padorum saugojo, nesgi plik alkni, atdaros cacins svietui
negailino, plauk kaktoj nerait, marskini iseigini, kaip sakiau, placias rankoves ties
delnais ir ant visados su segele susegtus laik, mergvaiki paklausais tarp j
neantsiklausi. Vasar kas devintj dien, paskui, krikscionimis tap, kas subat
ezeruose ar upse mauds, ziem pirtyse mazgojos, kas nedlios ryt marskinius ir
kelnes baltas perkeit, ir ta gaspadin uz vis didziausi gd bt sau turjusi, kurios
seimyna juoda bt dirvose arusi ar pievoj sienavusis, nesgi balti drabuziai buvo j vis
didziausia iseiga, k stigavoja patys zodziai, siandien dar j kalboj tebesantys, kaip
virsiau minavojau. Ne vien drabuzy, bet induose viezlybum uzlaik, nesakysiu, jog
mazginius tris kartus dienoj mazgojo, pagal t, kaip tris kartus valg, bet dar suolus,
stalus, palanges, lang ir dur troboje staktas ne vien is vidaus, bet ir is lauko
mazgojo, k siandien dar keleivis, keliaudamas nuo pat Lydos lig pat Rygos papilio,
regs kame-ne-kame, noris tarp nuvargusi, t senovs dab. Trob ir nam aslas kas
dien slavinjo, o kiem ir laidar nedlioj kart, nesgi vasar ant kiemo vejos
pakaiciavo medzi ksmse; ne vien kiem ir laidar cyst laik, bet pacias pievas
pavasar grbst. Nuo ryto, pusrycioti eidami, visi prauss ir, abrsu didziai ilgu
sluostydamies, melds, kaip anie sak, uz skendinius, paskui galvas sukavo su
sepeciais, savo prasma dirbtais. Mirti n vienas nesibijojo, bet sirgti ar luosu tapti n
vienas prie gyvo kaklo nenorjo, nesgi sergs ar luosas, regdamas nebisgysis,
dievams save aukavo, ugny degindamos; nes jog zmogaus kno stiprume visa jo
sveikata yra, todl nuo viso to, kas kn lepino, silpnino ir gadino, didziai saugiai
veng, o viso naudojo, kas bt gals kn stiprinti ir tvirtinti; ir taip pirmuoju j darbu
buvo savo kn gryn laikyti, todl kozname kieme pirt sau turjo, ir tas ne kininku
vadinos, kurio kieme jos nebuvo, kuri, kelias dienas nuleid, kaip sakiau, jo
mazgotis. kurias, regis, prato Ryme bdami ir per 14 met Valak zem valdydami,
nuo kur pagrz pas save jas kr, o rasi jau ir pirmiau jas turjo, nra rastuose
randama, kuriose ne vien kn cystijo, bet dar nuo daug lig vaistjos, uzvis nuo
persalimo, kaipogi, saltame kraste gyvendami, tankiai liuobjo persalti, giriose
brzdami ar tolimas keliones keliaudami. Tose pirtyse stiprino kn tokiu pragumu:
nebtverdamos tenai nuo silimos ir varvindami prakait, soko staciai eket ziemos
vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panr vsinos, paskui issok vl jo
pirt kaitintis. Ne vien vyrai zalikai t dar, bet kdikliai maztiteli, issprd raudoni,
it is ugnies istraukti, po sniegus it po pkus voliojos, atvs vl bgo pirt. Vasaros
vidu kait upse ar ezeruose, kaip sakiau, mauds. Taip uzgrdintas knas nuo maz
dien neb knu, bet jau plienu buvo, ir n kokia liga j nekibo, todl simt ir
pusantro simto met ant svieto istvr. Ant galo nuo maz dien pratinos visados
trsti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maz temiegoti, nesgi krpavo, idant,
slinkaudami ir lovose bipsodami, neistizt, purpti ir pti nepradt. Todl ir apdar
tok tedvjo, koks kn nelepino: kaipogi Rimgaudas, Vytenis, Gediminas, Algirdas,
Kstutis, Vytautas, didieji Lietuvos kunigaiksciai, po dvi, tris desimtis milijon svieto
savo kj valdydami, lobius ir turtus vis didziausi sio pasaulio viespaci turdami,
n apsirik negr kito grimo, kaip tiktai cyst vanden, valgius sausus tevalg ir
nam avikailiais tesidar, nes, ir taip elgdamies ir tok stor drabuz dvdami, galybe
savo kitus viespacius gandino ir nuo vis buvo godojami ir garbinami, noris
kailinuociai.
Susirg vaistjos, beje: gumbuodamies metyles gr, nuo putmeni lipstukais
ar iev kaisenomis vaistjos, kirt ar padr, sviesto sulcia uzpyl, kad nekirmt,
koj ar rank palz, gluosnio metgmis apsuikui prie kita kitos apdj lentelmis
plonomis suverz, isnir kits kitam atitrauk koj ar rank, nudegus ugny puteli
uogomis traisk, nutvilkusius druska sd, dyguliui duriant, lydekos zandus sudegin
gr arba krauj medijonais leido. Krislui ak kritus, vzio girnas leido, lielesai
duriant, alksnio zali lap prie lielesos djo, liezuoniui kojos isliezius simetus, variu
sd, kdikiui kirksnims issutus, kirmgrauzomis sd, strnoms skaustant, taures pirty
stat, nuo pavietrs, arba antkrycio, sisnakus valg, nuo kosulio zalcio lunkus krimto,
ausiai skaustant, svogn, ant angli iskept, pritvr, nuo niez god sulcia vaistjos,
opai, arba ronai, atsivrus, berzo blizgmis sausino. Akims skaustant, salteny, pries
saul tekanciame, akis mazgojo, klynui piaunant (vis baisiausiai ligai tame kraste),
devynspkes gr, svaitjancius volungs lizdu smilk, pasalus straipst, pirst, aus
ar nos zsies ar kiskio taukais tep, girgzdlei rankoje girgzdant, vilnonu silu apriso
t viet, kurioje girgzdjo, kakl uzmus, zekes vilnonas prakaituotas siltas ar avizas
sukaitintas prie kaklo tvr, dantims geliant, gelzgal ant dant djo, rmui piaunant
arba sriegiant, landuoniai geliant..., uzspringusiam peciomenci tarp su kumsciu
nikterjo. Sunkiose ligose jei virsiau minavoti vaistai nemacijo, tad, is sventos
ugnies issm, raudonas pirksnis gr ir apzadus dievams dar, jei ir tas nemacijo, tad
patys save aukavo dievams, degindamos ant malkos, idant nebvargt ilgiau ant svieto,
kaip virsiau minavojau.
Lietuvis, tai yra kalnnas arba zemaitis, visados yra linksmos sirdies zmogus;
keliaudamas, dirbdamas, kame bt nevargsts, visados niniuoja ar dainuoja.
Nuvargs ar rpesningas saviep niniuoja, tarsi kutindamas sird laimingesne atente,
linksmu bdamas, dainuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus nordamas palinksminti savo
dziaugsmu. Vis didzija j linksmybe buvo viess, beje, pasiregjimas genties su
gencia arba pazstamu, kaip virsiau minavojau. rankiais j linksmybs buvo ilgi, is
trij skil sudti apvals medzio trbai, nuokamieni ir truput pakumpi, per pusantro
sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nukaisti ir laibai tosmis nuvyturti, kuriuos vadino
trimitais, jog is trij dali buvo sudti; tais trbais skatino kareivius kov
kariaudami, pt aukas dievams aukaudami, nabastikus laidodami, kaip virsiau
minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog vieni trbijo, o kiti atlieptinai
dainavo sueimuose: kaipogi Kiauleikio nabastikas, 137 metus turs, 1836 metuose
mirs, jis pasakojo, jog dar atmens, kaip liuobj subatos vakar nuo sauls
uzsileidimo lig saulei patekant sutartines dainuoti. Ir taip, susij vien kiem,
motriskosios ir vyriskieji vieni tuos trimitus pt, o kiti dainav atlieptinai, nuo ko ir
dainos yra taip pat sutartinmis vadinamos. Siandien dar didziai retai toki trb
begal regti, nes paprastai tirskina vario trbelius, kuriais meskininkai meskas tancina,
po kaimus vadziodami. T trimit balsas yra graudziai malonus, daugiau rstas,
nekaip linksmas, kelis klausantiems aitr ir gailes, kursai savo gausmu,
graudingumu lyginos su sios dienos variniais kars trbais. Tokie Lietuvos trimitai yra
jau minavojami 1180 gud rastuose, kaipo vairiu ir neregtu daiktu. Taip pat
vamzdziais vamzdijo jaunuomen, is mauknos karkl ar blendies padirb pavasariais,
lig zievei neprikepus; be t vamzdzi turjo piemenliai molio pypynes, su kuriomis
pavasar ozaicius ir raicius po laukus ganydami tancino. Antras rankis j linksmybs
buvo kankls, pavdzios per savo skvarm cimbolus, su stygomis taip pat gelzinmis
ir varinmis; j gaudesys yra trumpas ir kimus; smuikais, arba skripyciomis, taip pat
smuikavo savo prasma; nes tarp t vis ranki dainos buvo vis didziausia
linksmybe, kurias dainavo darb dirbdami, ilsdami ar linksmindamies; ir taip kozna
notis j gyvenimo turjo sau ypating dain, kuri palaikai siandien dar kame-ne-
kame yra girdimi. Garsus rastininkas Rza, sulass j kelias desimtis, apskelb svietui
metuose 1825, taip pat Simonas Stanevicius metuose 1829 Vilniuje, kuri daugioje
vietoje gal regti gaidos aitr, laibum ir svelnum kalbos bei gailingum sirdies.
Kitos linksmybs jaunuomens, apie kurias jau didum minavojau, buvo ritinis,
pylyn, suopyn, stuts, tabalai, ziuzis ir lauminsena, kurios ne vien linksmino, bet
dar pratino juos guvumon ir skudrumon.
Visa gudryba senovs lietuvi, kalnn ir zemaici, buvo ta, jog visa, ko vien
reikiant, patys sau steig, idant svetimo nereikalaut, kaip motriskosios, taip ir
vyriskieji; ir taip motriskosios verp, aud ir daz savo drobes ir milus vairiomis
barvomis n nuo ko nemokomos, paci dazyvmis savo prasma. Vyriskieji taip pat
strnijo sau visus trobesius, svetimo meistro nereikalaudami, dailidavo ratus, vazius,
sldes, arba slajas, ir roges. Vokieciams uzgulus jrines j pilis, beje: Klaipdos,
Liepojos, Lielupio ir Daugavos, kad nebgaljo patys su svecia salia per jr
beprekioti, tad, nebgaudami n nuo kur gelezies zambi noragams, is medzio juos
dirbo; todl nuo sen laik tariama yra: ,,Lietuvis isjoja giri raitas, o parvaziuoja
vaziuotas." Taip pat rankius, kuriais namus strnijo ar dailidavo, patys sau kal, n
nuo ko nemokomi, nesgi siandien dar taria zmog, rpinantis steigimu kokio daikto
ir dejuojant nesugebjimu, sako: ,,Aki pasiklausk" arba: ,,Buklus ir su zsia moka
arti", kaipogi, pagal j nuomon, zmogus, k paregjs, t turi padirbti. Ir taip j
grztai, kaltai, strnos, skaptai, skrytuls, kirviai, skliutai yra paci dirbti. Lygia dalia
dailidavo sau patys nam baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres,
rakandas, pintines, kurvius, rcius, kretilus, sietus, stuves, minkytuvius, lovius,
raugtines, kipius, geldas, muldas, taip pat ir kit butos padarg sau tiek: plskes,
apnasrius, brizgilus, strungus, tinklus, krytis, kampus, venterius, riuzius, kinkymus,
pavalkus, kamantus, ienas, trumpai sakant, visa, ko vien butai reikiant, vis sau
patys savo prasma dirbo. Perkarss bocius lazdos sau nepirko, su ievine, savo liekne
ispiauta, krpstinjo. Lygia dalia motriskosios pirkini negeid ir uz vis didziausi
gd bt sau turjusios svecios drobs nuomet sau ant galvos vyturti ar sermga
apsivilkti, nesgi j stakls, skietai, mastuvai, lankciai, vytuvai buvo j vyr dirbti. T
j gebjim ant visokio amato gal siandien dar regti.
Kas nezino siandien toki vyr, kurie, niekame nesimok ir n balss rasto
nezinodami, laikrodzius skambinancius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali
lygintis su vis didzij meistr arba dailidzi ziegoriais. Taip pat Luoba, rasto
nemokdamas, is akmenli, paupiais surankiot, barvas trindamas, abrozdus
baznycias ir koplycias tplioja. Metuose 1790 Mancys, dailid, nuo vis dar minimas,
ketino ratus padirbti, kurie be arkli riets, nes, negavs n nuo vieno 100 must
medziagai paskolyti, turjo liautis nuo savo ketjimo, nieko nenuveiks. Kuri dien
nieksai t netikt, jei siandien anglai, 40 met buvus, nebt t nuveik. Pasaulis
stebtsi lietuvi, kalnn ir zemaici, prot ir buklum, kad bt buvusi toje zemj
akyl didzturci ar kunig, kurie bt suteik pragum jiems sviet regti ir moksl
savo amato permanyti, todl, nerasdami n nuo ko sau globos, mirsta nuo svetimo
svieto nezinomi. Tuo tarpu prasaleiciai vis taria, jog ms krasto zmogus gyvulio
proto, ne zmogaus, teturi, nesgi nieko garsaus nepadaro, vienok teisinga atent
nusprs teisyb, ir tad ne tam bus gda, kurs norjo, o negaljo, bet tam, kurs dl lobio
ar skaugs kit, galinci k gars nuveikti, neselp ir neglob.
Cia dar pridursiu bengdamas t, k Gvaninis, rastininkas, galop 16 amziaus
pasakoja savo garsiame raste apie kalnnus ir zemaicius, tarp kuri pats gyveno ir visa
regjo. ,,Zemaici krastas, sako jis, noris yra platus, taciau neturi stipri pili,
tiktai vietoves, arba miestus, ir kiemynojus, arba sodas, jau karaliskas, jau poniskas.
Tame kraste yra vyriausiu perdtiniu storasta, nuo lenk karaliaus patvirtintas, kursai
iki savo gyvos galvos rdo ir kurio karalius negali ismesti be didzio lyciaus. Katalik
vienas vyskupas tra. Zmons gyvena zemuose ir pailguotinuose namuose, kuri
asloje ugnis krinas, pas kuri gaspadorius, su seimyna sddamas, visus savo
gyvulius ir nam padarg mato, nesgi po tuo stogu, be kokio perdorio, ir gyvulius
tenai laiko. Diduomen vietoje stikl is rag, tauragmis vadinam, geria. Zmons yra
drss, skudrs ir ant kars pagebsns, kariauja sarvuoti visokiais ginklais, uzvis
ragotinmis. Arklius mazus teturi, kuriuos matydamas, niekados netarsi galincius
butos darbus nuveikti ir kars zygius atlikti. Zem aria medzio noragais, ne gelezies,
tas dar yra stebuklingesniu, jog j grumtai yra kieti, ne smiltti. Paprastai aria sau
medzio noragus po juosta pakis, idant, vienam nulzus, netrukdami kit antmaut.
Nekurie storastos, nordami palengvinti or, sak laukus arti gelziniais noragais; jei
t met ar atent nepaderjo javai dl giedr ar lyt taip, kaip svietas kad buvo geids,
tad pradjo jis stigavoti, jog nuo gelzini norag javai nevykstantys, nesgi kito lyciaus
nenuman. Storasta, krpaudamas, kad svietas, puols rpesn, nepatrakt, liep vl
po seno mediniais noragais laukus arti. Tame kraste, sako, yra traskancios girios ir
lieknai, kuriose, svietas pasakoja, jog vls kana kados rodancios. Niekame nra taip
grazaus medaus, kaip Zemaiciuose, nesgi maz vasko teturi ir didziai yra baltas. Girios
yra j turt kltimis, bits paprastai drevse po girias veisias. Iki siol dar daug yra tarp
zmoni netikli, kurie juodus zalcius ir driezus, kaipo sargus savo nam, laiko ir
gerbia, kuriuos nekurias dienas seria akivaizdoj visos seimynos, kuri apstojusi
vampso; jei kokia nelaim namuose nutinka, tuojau taria nam sarg alkan ir
nepagerbt esant.
Zemaiciai, visa nuo lauko nuvok, rudeniui bengiantis, kas met didzi svent
sventina tokiu pragumu: visi su paciomis, vaikais ir seimyna susirenka vienus
namus, stal, arba skom, sienu pakreikia, ant kurio stuop alaus ir salip jos priesais
du kukuliu duonos padeda. Paskui atveda gyvuli visokios veisls patin ir paci,
kuriuos aukauja tokiu pragumu: vis pirma zynys, kalbdamas mald, uzdauzia su
lazda gyvul, paskui, kas vien ess, musa tam paciam gyvuliui per galv, sonus ir
kojas ir kitus straipscius, arba clankus, sakydami: ,,Tau, dievali zemeliuki, aukaujam
ir tau dkavojam, kad mus s met sveikus ir viso pertekusius uzlaikyti teikeis; dabar
tavs meldziam, idant mus toliau gztum, nuo gelezies ir ugnies saugotum, nuo
antkryci, mar ir nuo visoki neprieteli mus glemztum." Ant galo ms gyvuli
aukautj isvir valg ir nuo kiekvieno valgio smotelius, lig nepradjus valgyti,
pastal ir visas nam kercias mciojo: ,,Se jums, zemeliuks, imkit nuo ms auk ir
valgykit besveikos." Tada visi pradeda linksmintis ir vaisintis. Vliav karj zemaiciai
turjo toki pat, kaip jei kalnnai, jot raudonuose laukuose. Gyventojai to krasto, it
kaip kiti lietuviai, dvja pilkas sermgas, bdu, daba, kalba maz kuo tevairauja nuo
kit lietuvi kalnn, apie kuriuos tuojau papasakosiu.
Lietuva didziai giringa, kaip jei Zemaiciai, turi versmes ir daugyb placi
ezer, kurie mares pavdauja, be to, daugyb upi irklini, beje: Tripent, Svisloc ir
Berzin, Niper teka, o ta paskuojoji Uksm, arba Juodj, mar sriauma. Nemunas,
Neris, Narocius, Daugava ir Gauja Zemaici jr.
Gyvuliai visokios veisls Lietuvoj yra smulks. Zmons nuvarg, kaip
pilelse, arba miestuose, taip ir kiemuose ar sodose gyvenantys, didziai sunkia
vergyba nunovyti, nesgi koznas gyventojas yra prie zems prikaltas. namus
gyventojo js, gali kaip tinkamas lbauti, valgom daikt ar drabuz neklausdamas
paimti ir pat iki smercio primusti; vargsas niekame paguodos neras ir niekas jo
neuzstos, ir piktadjas paliks nesudraustu. Gyventojai prie savo pono dl kokio norint
lyciaus be kukulio negali pasirodyti, kursai, jei ir prileis prie savs, kukulius atims ir,
nieko gero nepadars, pas storast arba tvn j nusis teisybs sau melsti; tie vl,
noris antrus kukulius priims, teisybs vienok nepadarys, nesgi Lietuvoj koznas zodis
teisybs nuo sdzios yra auksu sveriamas. Gyventojai penkias dienas, o kartais ir
sesias, dvare dirba, panedl tiktai savo darbui teturi, didziai tankiai nedlios dienomis
(nesgi svietas svenci nesventina) visus darbus dirba, beje: aria, sja, sien piauna,
javus nuo lauko vokia ir kulia. Tas dar yra stebuklingesniu, jog klausiant, dl ko
svent dien darb dirba, atsako: ,,Ar nereikia ir nedlios dien valgyti?" Duokles,
arba rinkliavas, dvejas, trejas ks skarb moka, ponai vl pramanytais mokesniais
didziai zudo. Duona juoda ir prasta minta, rugi varpas sumaltas valgo, girnas trejas,
ketverias kieme turi javams malti, kuriomis maldami tautos bdu. visados niniuoja,
sakydami: ,,Malu, malu", kuri niniava dain pavdauja. Tas dar yra ypatingesniu
tarp vyriskj ir motriskj, jog k vien dirba, vis dainuodami. Turi ilgus trbus,
trimitais vadinamus, kurie yra graudingo balso, kartais viensai, dviem trbais
psdamas, sutaikina jdviej bals.
Visi lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, bei padaugaviai paprastai pilkas sermgas
dvi, pilies gase ar kieme n kokiu kitu drabuziu apsidariusi neregsi, kaip tiktai
pilka sermga, visi austos vyzenomis ar kojenomis. Ratai j yra be kokio gelzgalio,
kuriuos suvarzo medzio kyliais arba vici varandomis vietoje gelezies rinki, tekinius
is vieno medzio islenkia, kuri niekados nei smala, nei degutu netepa, ir jei kuomet
pasitinka daug vaziuojanci, tad toksai biaurus yra braskesys aulolo aulolo
girdimas.
Javus, pirma karstoj duoboj nudziovin, paskui, rejos kluone paskleid, kulia.
Vis pirma zem isgyvena tokiu bdu: apie sv. Petr ir Povil, vasar, lig
motinos svenciausios dang jimo, krmus ir zarynus skina, kuriuos skynimus
paprastai lydimais vadina, ir taip jei krmai dar tanks pasiliko, tad, siaudais apkreik,
per ziem laik, pavasariui pagrzus, po Velyk, giedrai radusis, per kelias dienas, vl
siaudais apkreik, tuos skynimus uzdega ir pelen apvercia; kame zem isdega, ten,
regis, niekas neauga, todl degsius nesudegusiuosius malkas krauna ir vl degina; ir
taip t zem, sudegusi ir neart, nurink tiktai anglis ir pagalius apdegusiuosius,
pirma prus sja ir vienu arkliu aparia ir apakja, o Kalne aria jauciais, uz rag
kinkytais. Takiu pragumu pasti javai taip tenai vyksta, jog tarsi vaisingesns zems
pasauly nebra. Taip pat jie miezius sja, piauna ir valija; retuosius skynimus
mieziams laiko, nes prai riebesn zem mgsta. Ir taip tokias dirvas per 6 ar 8
metus msl nebveza.
Jei giriose, kur keta sti, medziai dar auksti ir plats, beje: pusys, uosiai,
zuolai ir tiems pavds, tad paci medzi nekerta, bet j sakas pagenja, idant dirv
nesmelkt. Vienas zmogus, po medzius laipiodamas, visas sakas pagenja
nenulipdamas: rank, tam daiktui patiekt, turi it kdel pavd, pagal zmogaus
augum, kur med ant ilg striki pakabina ir, taip sddamas, nuo medzio med
persikelia; turi salip pririst kump med, tam daiktui patiekt, kuriuo, prie medzio
prisiartins, sikabina, ir j nuo galns lig pat zemo nugenja, ir tas sakas, atjus
pavasariui, taip pat degina ir sja.
Nuvok prus ar miezius, paskui tose naujose dirvose rugius sja, kuriuos du
kartu aparti turi. Sti juos pradeda apie dang mim motinos svenciausios, 15
dienoj rugsjo mnesio, kuri jei rambus artojas nepasjo lig Matkibozo, beje, lig 8
dienos silo mnesio, tad veltui jis lauks brandos atenciam metui, kuri sj ziemine
vadina, antrj sj, vasarai grztant, vasarojum.
Yra taip pat kitas pragumas sjimo, neseniai pramanytas virsiau minavotuose
lydimuose.
Dvi dali miezi, o trecij rugi sumaiso, kur misin, vasarai grztant, privaliu
laiku sja, t pat met miezius tepiauna, o rugius po mieziais it zol, kuo tankiau
zelianci, ziemai palieka, kurie rugiai atent met taip yra derlingi ir tanks, jog arklys
negali j isbristi, ir is vieno grdo 30 ir daugiau varp issisakoja ir taip isauga, jog
vyro raito negal regti. Zemaiciai vienu arkliu aria, nesgi j gruntai yra didziai lengvi.
Tok paraci sjos saugoja visuose Zemaiciuose. Vis pirma po Velyk sja
kviecius, paskui atuodogius, kuri sj nuo vasaros vasarojum vadina dl perskyros
nuo ziemins, kuri atlieka apie Zoli svent; jei an vasar st, niekas nepaaugt, jei
atkaliai, vasaroj ant ziemos st, taip pat visa prapult, noris grdai yra btinai
pavds ir tos pacios, rodos, veisls esantys; todl vasaroj po Velyk tesja pagal t,
kaip zem yra isgyventi galima; ir taip kalnnai pirmiau sja, nekaip zemaiciai, nesgi
Kalne yra silciau, nekaip Zemaiciuose, taciau visi vienu laiku javus nuo lauko
nuvokia. Tas yra stebuklingu, jog, pasjus vasaroj po Velyk, kelioms nedlioms
prasokus, t paci vasar, beje, 8 nedlioms prajus, vasaroj paaugus ,ir isbrendus
piauna ir stogines, arba darzines, krauna. Zirnius sja ant svento Vaitiekaus todl,
jog ilgai reikia juos brandinti, avizas ir miezius apie Sekmines, grikus apie sv. Petr,
atuodogius apie sv. Jon. Visi tie javai yra nuvokiami, iskuliami ir aruodus supilami,
jog grdas is stiebo per 10, o kartais 8 nedlias, pagal taikum oro, apent grd
pagrzta ir simteriop vaisi artojui parnesa. Kalnnai ir zemaiciai savo javus krauna
jau darzines, arba stogines, jau bragus arba zagus, kuri kartais prie gero
gaspadoriaus matysi po kelias desimtis, kaip bokst, nuo keleri met riogsanci.
Sukrov darzines, pradeda kulti, iskl paslepia grdus rsiuose tarp tanki
lieksn, tyciomis tai lietai iskastuose, kuriuos pirma stipriai mauknomis apdanguoja,
ant kuri virsaus ms, lasinius ir vis pavalg bei darz zales, beje, batvinius,
stinius, ir drabuzius, uzvis brangiuosius mazginius, sukrauna, pervis karei esant,
idant vargdieniai gyventojai tuo paglemzt savo labyb nuo antpuoli neprieteli.
Tas dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas randas ant smercio pasmerktas, tam
ponas liepia paciam nusigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei to kurs nenort daryti,
tad rykstmis dybavoja tol, kol prisuokia j t daryti".
TIKYBA SENOVS LIETUVI
Koznas zmogus turi sirdyje savo gimt nuomon apie Diev, sio pasaulio
krj, todl, pasijuts pasauly, mklindamos dangaus ir zems daiktus, tuojau taria
esant vien krj t vis stebukling daikt, kuriais dziaugdamos rengias ilgainiui
j garbinti, kaipo savo geradj.
Kokia buvo senovj apie diev nuomon ir zinojimas lietuvi tautos, to
siandien negal aiskiai pasakyti, nesgi nuozms ir smarks jos neprieteliai vieni per
savo nuozmyb ir smarkyb isnaikino jos senovs apie diev nuomon ir zini, kiti
per savo nedoryb, skaugdami didels garbs nuo to lietuviams, ir palaikus tos
zinios, nuo kruvin terioni uzlikusius, tyciomis uzslp arba vis aiskiausias zinias ir
nuomones apie diev ir pirmj pradzi, kitaip isguldydami, isjuok taip, jog siandien
kas, nordamas senovs lietuvi zini apie diev israsyti, n kokio kito vadovo neturi
sau tame daikte, kaip tiktai lietuviskus zodzius, rasytus senovs gadyni rastuose,
kuriais sekdamos pagal bd j kalbos, gali dar didum senovs j tikybos numanyti
ir israsyti. Ir taip, kas bus permanomas senovs rastuose lietuvi kalboje, t mes uz
lietuvi tursim, kas nepermanomas, t atmesim, kaipo svetim.
Senovj lietuvi isminciai tar esant vis pasaul ir s sviet nuo silimos
kilus, nuo ko tar saltis ess smertis, o silima gyvyba, ir t cia sau reikia sidti,
nuo ko paskui vis j nuomon apie diev gals permanyti; todl pirmj silimos
krj vadino Pernu, arba Perknu, nuo zodzio perti, beje, jog jis isperjo visa, kas
vien yra regimu siame pasauly, kaipogi siandien dar senu prociu sakoma tebra visa
t, kas zmogui nieko gero nedaro: ,,Tas, sako, mans nesildys." Tar j kaipo
didziai ger ir malon tv esant, kursai, isgzs savo silima per, paleido j pasaul,
idant tenai koznas pagal sau duotos gamtos gyvenim atlikt.
Tas Pernas, pagal j nuomon, reisksis svietui silima, nesgi t Pern tar
esant galybe, kvepiancia zmogui spk ir stipryb per silim, gaivinancia ir
kutinancia visa t, kas yra, kaip sakiau, regimu ir neregimu siame pasauly, kaipogi per
prityrim mat, jog be silimos nieksai siame pasauly nevykt. Regjos jiems, jog jis
rods savo grazyb ir didyb saulj, kuriai tekant melds, tardami tuo garbinantys
savo geradj, kurs juos gzia ir saugoja: nuo prapulties, beje, nuo salcio, nesgi, saulei
spindus, yra silciau ir visa rodos linksmesniu ir skudresniu, o be: sauls visa
nulidusiu ir rstu, beje, naktis, nesgi, kur nespindi saul, ten niekas ir neauga. Nuo
tos jo malons vadino j Teciu, arba Ticiu, arba Papiu, tai yra tvu, nuo to, jog jis, kaip
geras tvas kad rpinas savo vaikais, taip ir jis gzia visados sava per ir saugoja j
nuo prapulties sildydamas, kursai dl didesns savo malons bk nuleids pasaul
ugn, kaipo zmogaus globj, kursai sildyt j iki vl paciam Pernui nepasirodant
saulje, kuri ugn svietas, tuotimpos krindamas, saugojo, kaipo vis didziausi jo
dovan, sau leist, nesgi be silimos ir ziburio nieko nebt siame pasauly; kitaip sakant
anie turjo ugn uz slapt savo tikybos. Zodis pats kurti, kurstyti buvo sventu ir dl
pacios ugnies tedvimas, todl vadino j Kre, arba Krioniu, arba Krju, kurs savo
silima visa kr siame pasauly ir kutino vis sutvrim. Vadino j Bociu, arba
Vecuoju Tvu, Tvaliu, nuo to, jog jis pirm viso gyvojo. Vadino j Ziubriu nuo zodzio
ziburys, jog jis visam pasauliui ziubino. Vadino j Praamziu nuo zodzi pra ir amzius,
beje, amziaus neturinciu arba be pradzios esanciu ir paciu pirmuoju, kurio pradziai
laiko nra zinomo, tai yra be laiko. Vadino j taip pat Aukstju, arba Aukstuoju tvu,
nuo to, jog aukstai, beje, danguje, gyvenanciu. Vadino j Visagysciu, arba Gyveleiziu,
arba Gyveleidziu, nuo zodzi gyvas ir leisti, beje, visiems gyvyb duodanciu. Vadino
j taip pat Visgamtu, arba Vaisgamciu, nuo zodzi vaisius ir gimdyti, beje, vaisi
gimdanciu, arba gamt veisianciu. Vadino j Aukopirmas nuo zodzi auka ir pirmas,
kaipo tas, kur reikia vis pirma aukauti arba garbinti. Vadino j Labdariu nuo zodzi
labas ir daryti, jog jis visiems lab dar. Vadino j Likyciu nuo zodzio likumas, beje,
jog likumu zmoni rd, arba Lygyciu nuo zodzio lygus, kurs vienyb ir meil tarp
zmoni antturi. Vadino j Derintoju nuo zodzio derti, arba derinti, nesgi, kad jis
nebt silds ir kutins javus ir vis gyv siame pasauly, tad niekas nebt veissis ir
augs. Vadino j Duotonu, arba Duotoniu, nuo zodzio duoti, kurs vis lab suteik
svietui. Vadino j Zvaigzdyksciu nuo zodzi zvaigzd ir diegti, jog zvaigzdes ant
dangaus daigst ir tuo pasaul zibur leido. Vadino j Lielu, beje, didziu, nuo jo
galybs. Vadino j Sutvaru nuo zodzio sutverti, beje, kurs silima pasaul sutvirtino
arba sukrekino is dumpi, nesgi pirma dumpys, beje, amzina migla, pasaulio vietoje
viespatavusi, is kurios jis savo silima ilgainiui isperjs s pasaul, nuo ko vadino j
taip pat Pergrdziu nuo zodzi perti ir grdas dl to, jog jis glob javus ir vaisius,
kuriais zmons ir gyvuliai mito, nuo to paties vadino j Zemperiu, jog jis zem
isperjo, nesgi ir zem atsilusi vaisi teduoda, o rasi Seimperiu, jog seimyn, arba
seimyn, isperjo. Vadino j Godu nuo zodzio goda, beje, godos, arba garbs, vertu;
Laukpaciu nuo zodzi laukas ir pats, jog jis gyveno ne vien aukstybse, bet ir lauke,
kur jis rd taip pat, kaip jei dangaus aukstybes. Vadino j Zempaciu nuo zodzi
zem ir pats, beje, tar j esant ne vien danguje, lauke, bet ir pacioje zemje, nesgi
kaip sakiau, atsilusi zem vaisi tedav, kuriuos privalumus mes siandien istariam per
zod visur esanciu. Vadino dar Pern Virsaiciu nuo zodzio virsus, beje, jog jis
virsininku yra, arba valdymieru, kursai visus daiktus sio pasaulio rdo ir valdo.
Vadino j dar debes Bangiotoju nuo zodzi debesis ir bangioti arba jaugti, nesgi
vjai, lyts, darganos kilo per jo galyb. Vadino j didziuoju Seimininku, arba
Gaspadorium, nuo to, jog kaip sis savo butoje, taip jis danguje ir pasauly visais
daiktais, gyvojanciais ir negyvojanciais, rpinos ir apveizjo visu tuo, ko vien kam
reikjo. Vadino j Namju nuo zodzio namjis, kurs visados savo namuose lindojo,
noris rods lauke, aukstybse ir zemj esanciu, vienok visados savo namuose buvo.
Vadino dar j Viespaciu nuo zodzi vis ir pats, jog jis vis pats savo galybe veik ir
dar. Vadino j Panu, arba Ponu, nuo zodzio pats, jog jis, kaip sakiau, vis pats veik.
Siandien dar zmona sako savo vyrisk mano pats vietoje mano vyriskis. Vadino j
Prigirsciu, kurs saukiancius arba meldziancius girdi. Ant galo tar t Pern turint
devynias galybes, kurios siandien dar svieto pasakose yra minavojamos, taip pat
skaitlius devyni iki siai dienai yra dar uz laiming turimas, k tvirtina pati zol,
devyni vyr spku vadinama ir uz vis didj vaist turima, kuri siandien is
gudiskumo devynmace vadina. Zodis devintins taip pat siandien yra permanomas.
Pats Lasickis sako, jog zemaiciai dar metuose 1566 Perkn vadin teciu, arba tvu,
kursai motin savo saul, per dien nuvargusi ir nudulkjusi, vakar veds pirt,
idant ryto met vl linksma keltsi ir zibt.
Toki nuomon apie diev ne vien senovs rastai lietuvius turjusius rodo, bet
dar pati j kalba iki siai dienai t tebstigavoja. Ir taip siandien tebr sakoma: ,,K
paperjo, sn ar dukter?" vietoje k pagimd. Peras, perai, perti, peruklai,
uzperis zodziai nuo vis siandien dar permanomi ir suprantami. ,,Perknali dievali,
nemusk zemaicio, o gud kaip sun rud." T girddami prasaleiciai, bet
nepermanydami j kalbos, paras, jog lietuviai perknij uz diev turintys ir
garbinantys. Lygia dalia ir visus kitus Perno dievo privalumus, virsiau minavotus
ypatingais dievais praman, nes jei anie bt perman lietuvi kalb, tad bt zinoj, jog
j kalboj kas kitas yra Pernas, arba Perknas, o kas kitas perknija, kaipogi Pernas
yra krjas viso pasaulio, beje, kursai isperjo arba kr vis pasaul, o perknija yra
jo galyb, kuri jis reiskia; kuriuodu zodziu siandien dar nuo vis yra zinomu ir
permanomu, kaipogi siandien dar zemait, nesiodama ant rank kdikl, perknijai
pasiskelbus, sako jam sen dien prociu: ,,Klausykis, Titis skelbias" arba: ,,Bocius
griaudzia." Taip pat latvis, isgirds perknij, sako: ,,Vecasis tvas baras" arba:
,,Vecasis kajo", beje, vaikscioja po debesis, arba: ,,Papis, tai yra tvas, subildjo",
arba: ,,Bocius sutrinkjo." Taip pat siandien dar zemaitis, nuzvarbs eidamas prie
ugnies ar silt trob zengdamas sildytis, senu prociu sako: ,,0i tititi, oi tititi", tai yra:
,,0i Titi, Titi"; priminti reikia zodzius: sildyk mane nuzvarbus, beje, stiprink mane ir
gzk. Ne vien zemaiciai t tebminavoja savotiskai kalbantys, bet ir lietuviai apgud,
tai yra kurie gudus jau isvirto, j kalba kalba ir tikyb seka, gyvenantys apie pilis
Balostek, Uol, Usviet, Vitesb, Zslauk, padaugavy, patripenty, papinj, siandien
rpesny sidmoj, atsidksja tais zodziais: ,,0ch tititi", tai yra: ,,0i Titi, Titi." Ir taip
netyciomis reiskia senj apie diev nuomon ir tuo rodo, kuo anie kit kart yra buv.
Cia dar jei priminsim, jog kalnnai ir zemaiciai pagal savo bd mazne prie kiek
zodzio diev minavoja ir taip sako: ,,Ai dievali, gaisras", ,,Ai dievali, lytus anteina",
,,Ai dievali, raugutis nevyko" ir taip toliau. Tada nuo to regima yra, jog virsiau
minavoti Perno privalumai yra ne ypatingi dievai, nes jo privalingieji vardai, kuriuos
girddami prasaleiciai ir j kalbos nepermanydami tar juos dievus savo minavojant:
kaipogi pats Strijkauskis, pramins zemaici dievais sluotraz, raug, pryparses,
bestij, ant galo, stokodamas j vard, paras, jog zemaiciai 30 simt diev senovj
turj. Kad tuo tarpu visi zino, jog paci zodzi nra tiek j kalboje, kiek jis diev
nori jiems brukti.
K virsiau apie Pern pasakojau, sekdamos pacia lietuvi kalba, t pat
randam ir vis senuosiuose rastininkuose: kaipogi Herodotas raso, jog kailinuociai
(Scythae) savo diev Papiu ir Teciu vadin ir ugn garbin, ir taip tais paciais vardais
tuo kartu jau vadin diev, kuriais siandien dar kurzemininkas ir zemaitis tebvadina
savo Pern diev senu prociu Ticiu ir Papiu, bet, kaipo prasaleitis, nepermanydamas
lietuvi kalbos, paras zenkl uz lyci, beje, ne t, kurs ugn dav, bet paci ugn
pasak garbin, kuri, kaip virsiau sakiau, ne uz pat diev, bet uz zenkl jo gerybs
turjo. Taip, kaip minavotas Strijkausikis, Varni kanauninkas, vaziodamos po
zemaicius ir j mid gerdamas, girdjo zemaicius giedant: ,,Titis leido, Titis leido",
nepermanydamas j kalbos, paras Didis Ledo, bk buvs senovj koks dievas
zemaici, Didis Ledo vadinamas, kur siandien lenk rastininkai ne vien sitp, bet
dar pasavino, noris, k tuodu zodziu j kalboje nesa, n vienas nepermano. Tai tas
pats Strijkauskis sako toliau, jog buvs j dievas, Lelium po Lelium vadinamas; kas
neregi ir cia, jog tuodu zodziu yra lietuvisku lielum per liel, arba did per did.
Lenkai ir t uz savo diev pasavino, vienok k tas zodis j kalboj nesa, taip pat n
vienas nezino.
Antrasis rastininkas, paskiau rass, sako: ,,Zemaici pajriuose (Sarmatorum)
yra zmons garbinantys savo diev, vadinam Kuros, beje, saul, ant kurio garbs
tuotimpos ugn krinantys, nuo ko ir patys kuriais vadinantys." Kad tuo tarpu regjom
virsiau, jog zemaiciai Pern vadino Krju ir j pat, ne saul, garbino.
Treciasis rastininkas, dar paskiau gyvens, raso, jog kailinuociai, stirveldami
su egipcionimis apie pirmum kilties savo tautos, bk stigavoj, jog ugnis s pasaul
paperjusi, ir tas tai pat zenkl uz lyci paras, kad tuo tarpu regjom virsiau, jog
lietuviai, arba kailinuociai, ne ugn, bet pat Pern, arba krj sio pasaulio, vadino
ir ugnia j garbino.
Taip sutinkant senovs rastams linkui nuomons lietuvi apie diev su
zodziais, siandien j kalboj tebkalbamais, gana bus dl patvirtinimo t dar priminti,
jog patys grekonys tar s pasaul nuo silimos kilus. Jog lietuviai senovj turjo su
graikais ne vien pacias pazines, bet ir vien kilt, k pats pavdumas vien antr j
kalb stigavoja. Taip pat indijon tauta, vis akyloji senovj tarp vis kit taut,
vadino siknijim savo didziojo dievo Visnu, vadinamojo Adivarage Perunal.
Nuo to regima yra, jog lietuviai, atsidangindami is tolim ryt sios dienos
buvein, ne vien buvo atsines toki nuomon apie diev, koki j praprobociai
indijonys turjo, bet ir pat zod Pernas uzlaik. Kas dar yra stebuklingesniu, jog
tokios taip aiskios ir taip didzios apie diev nuomons n kokia kita tauta senovi
senovj neturjo, koki lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, sitp buvo. Nesgi ir
paskesnieji rastininkai aiskiai stigavoja, jog vien diev ir dailid, arba perknijos
meistr, teturj, kurio visas pasaulis klauss. Cia dar dl patvirtinimo viso to, kas yra
sakyta, gana bus pridurti t, k jau krikscion, ne pagon, rastininku du kunigu, 11-me
ir 13-me amziuje gyvenanciu, apie zemaicius paras. Ir taip pirmasis sako: ,,Lig siai
dienai zemaiciai btinai su mumis (krikscionimis) vienoki nuomon visame turi,
tiktai neleidzia artintis krikscioni prie paci savo salteni ir liekn, idant j
krikscionys neurst ir nesumaitot." Antrasis taip pat sako: ,,Didziai bt girtina ta
tauta savo apsijimuose, kad tiktai sekt krikscion tikyb." Ant didesnio
patvirtinimo, jog toki nuomon apie diev turjo senovs lietuviai, t dar pridursiu.
Zinoma yra visiems siandien, jog didziame sirdgile pranczas sako ,,Mon Dieu",
vokietis ,,Mein Goth", lenkas ,,Moj Boze" arba ,,Boze moj"; visi, noris
krikscionys ir akyli zmons, taciau saukias senu pratimu prie savo dievo, kur jis
senovj uz savo turjo ir garbino. Kad tuo tarpu lietuvis vienas visados dejuoja tais
zodziais: ,,Ai dievali, ai dievali", nesako mano ir tuo paciu rodo, jog jis t diev ir
senovj garbino, kurs vis buvo, ne vieno kurio.
Cia dar ne vienas gali klausti, dl ko taip daug vard lietuvi isminciai
praman savo dievui. Tam lig neatsakius, gali jo vl klausti, kaip zmogui
neismananciam gal aiskiau diev parodyti, jei ne per jo privalumus, kuriuos ir vis
didziausias mulkis, mindamas sau vien zod, gali stipriau dievo didyb sitpti. To
linkan jei minsim, jog daug daugesniai privalum turjo grekon ir rymion dievas,
Jupiteriu vadinamas, tad nesistebsim, jei lietuvi zyniai ir isminciai savo Pernui
pagal jo privalumus taip daug vard praman. Tas dar yra mintinu, jog lietuviai,
kalnnai ir zemaiciai, neturjo n koki stab ir paveiksl savo diev, zinyciose
isstatint, kaip kad kitos tautos pas save kad dar.
Tas yra dar stebuklingesniu, jog lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, jau didziai
gilioj senovj turjo nuomon apie antr gyvenim, beje, jog zmogus mirdamas
nepasibengis btinai, bet, tuo nustipus, jo dvsel, arba dsia, einanti kur tenai
aukstybes laimingiau gyventi. Nesgi tame daikte tokia yra senovs rastuose zinia
rasyta. Per penkis simtus met pirm gimimo Kristaus uzsikts koksai kalnnas ar
zemaitis (nra zinoma) po sviet klajoti, nordamas isminties ir gudrybos pramokti.
Toj pacioj gadynj gyveno Valak zemj garsus ismintys, vardu Pitagoras, kursai, lig
nepradjs mokyti, liep savo mokytiniams trejus metus tylti, prajus tam rakui, kurs
isturjo nekalbjs, tas galjo klausytis jo mokslo. Tai Lietuvos kininkas, girddamas
toki garb Pitagoro, nujs pas j ir pasisaks jam ess mulkis (Zamolksis buvs
vardas to lietuvio) ir nors ismintingu tapti. Tas Zamolksis ispilds jo sakym, ilgai
moksis ir daug ismoks, paskui pagrzs apent savo namus ir moks sviet apie
dsios nemarum, stigavodamas, jog tie zmons, kurie karj uz savo liuosyb ir savo
namus paded gyvyb, nepasibengiantys cia ant zems su knais, bet einantys dang,
kuriame randantys grakscias zmonas, baltus drabuzius, skanius valgius, sald gral, o
vasar baltai apsidar vaikstinj, o kiti sveiki ir linksmi sokinj, o ziem tyliai
placiose lovose miegantys, nesgi vis didziausia garb esanti dievui Pernui uz
liuosyb ir namus savo mirti. Todl, t statym sekdami, kalnnai ir zemaiciai karse
nuo neatmenam amzi didziai narsavo pries neprietelius savo liuosybs ir savo ks,
kokios nuomons niekaip nepakleid per didziai ilgus amzius lig vis paskesnij
gadyni, k ir patys rastininkai savo rastuose stigavoja, noris iskreipdami, ir taip, jog
galj po smercio pasiversti gyvulius ar kitus kokius daiktus. Kiti raso, jog
lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, tikj, jog zmons sulig smerciu nepasibengiantys, bet
einantys antr gyvenim ir tenai tokiais esantys, kokiais ant svieto buvo buv, beje:
vyresniaisiais ir turtingais, kareiviais ar kininkais, dailidmis ar rankpelniais.
Linksminsi tenai, sald mid gerdami, su graksciomis zmonomis, kaip jau sakiau,
baltuose drabuziuose, placiose lovose guldami, juokav; todl kiekvienam mirusiam
jo rank salip padj: ir taip, kareiviui vylycias, kard, seidok ar svilksn, darbininkui
kirv, dailidei kalt, grzt, motriskosioms varpst ir kuodel, tardami, jog ir mirus t
pat darb reiks atlikti, kur ant svieto dirbo. Nes t krikscionys praman, skaugdami
lietuviams didzios garbs, kaipogi dabar regjom, jog pagal Zamolksio moksl
mirusieji danguje nieko nedirbo. Zinoma taip pat yra visiems, jog lietuviai pagonys,
laidodami savo numirlius, taip giedojo: ,,Eik, sako, vargali, antr gyvenim
daug laimingesn, kuriame ne tu vokieciams, bet tau vokieciai vergaus." Jei bt tikj,
jog ir po smercio reiks vergauti, kaip gyvojant, tad nebt taip giedoj laidodami. Jei
paskiau djo daiktus kapus, tad ne dl atencio darbo, bet dl pasirodymo, jog,
pasauly gyvendami, netingjo.
Pagal j nuomon dorieji zmons lig palaidojus staciai j dang, bet
nedorieji, kurie piktai elgsi ant svieto, ir nelaiksiai, kurie sau gyvyb nelaiku atm,
tiems mirus, j dsios jusios gyvuli ir kit gyvi knus arba medzius, ezerus ir
upes, kurios tenai kentjusios neturt ir bad lig rako, nuo dievo joms pazenklinto,
kuriam atjus, galjusios iseiti is to kno ir apsireiksti gentims ar svetimiems,
palikdamos kok noris jiems zenkl, kartais daikt, su savim palaidot, kartais
kirsdamos slenkst arba vartus. Tokioj dingsty mokj zyniai, taip vadinami
kunigai, issijautoti nuo vls, ko ji reikalavusi dl savo isganymo; vadino tokias
dsias vlmis nuo to, jog vlai nakt tesiskelb ir balds, kaip siandien dar kad yra
kalbama pasakose, jog dsios tankiai skelbiancios medziuose, upse ir ezeruose
globos reikalaudamos. Vienok nuozmi zmoni, kraugeri ir bedievi dsios jusios
pragar, arba pekl, kurioms pikciurnos ir raganos tuotimpos zarnas j tsancios,
kurios, tkstancius sopuli kentdamos, vienos klykiancios, kitos dejuojancios, rankas
narstydamos. T zinodami, kalnnai ir zemaiciai didziai rpinsi tikumu savo dsi
atencioje, todl mirdami liuobj sakyti gentims visus apsijimus laidosenos kaip
reikiant atlikti, kurie taip pat j sakymus didziai saugoj, nesgi neattiesiant j ne vien
dievai, bet ir pacios dsios baisiai apmaudavusios ant neklausancij: kaipgi
baldziusios naktimis ir blaskiusios, darydamos jiems iskadas javuose, gyvuliuose ir
kituose daiktuose, nesgi jos, nebdamos palaidotomis, kentjusios alk, todl, idant jas
nutildyt, ne vien kiek praddami valgyti ar gerti mcioj zemyn pirmuosius smotelius
valgio ir laist grimo, bet dar metuose kart ilgi dien jas vaisin, kaip tuojau
regsim.
Pagal j nuomon dang eiti ir doriesiems reiki per didziai aukst ir ziaur
kaln ropoti aukstybes, todl, idant lengviau. tenai galt lipti, numirlius
degindami, mcioj ugn meskos ir lsies nagus, kiti pries smert patys nag savo
nepiaust ir augin, idant turt kuo sikibti lipdami ir pasiilsti galt. Pakalnj to
kalno guljs baisus slyknas, arba smakas, kurs nedorlius ir piktadjus ateinancius
svaids salin uodegos galu it viesulas rudens lapus; vargdieniams lengva buv tenai
lipti, bet didzturciams didziai sunku. Ant to kalno debes aukstybse gyvenusi
dievyb, Pernu vadinama, kaip virsiau minavojau, didziai teisinga, doriems pails ir
linksmyb, kaip sakiau, davusi, o nedorus pragare kankinusi.
Regis, jog lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, toki nuomon apie diev ilgai yra
uzlaik, k stigavoja ne vien zodziai j kalbos, bet ir senovs rastai, kaip virsiau
minavojau. Uzvis jog saldr ir prasaleici, atklydusi savo krast, kurie norjo savo
nuomon apie diev jiems brukti ir tikyb nauj kurti, tuos, kaipo norincius sau
valdzi gyti ir sviet nuvergti, be meils galavo. Kas dar didziau, pacios savo
vyresnybs netaup, jei ta kuo metu norjo jiems k norint nauj pramanyti, nesgi anie
tankiai regjo per prityrim, jog valdymierai taut dl to vien kartais veda svetimus
pardymus savo k, idant per t galt padidinti savo valdzi ir sviet nuvergti.
Vienok ir taip saugodamies nuo svetim proci, ilgainiui, sipazin su artimomis
tautomis, prekiodami su jomis ir biciulaudamos, kartais jas nukariav arba patys
bdami paveiktais ir svetim valdzi kliuv, arba svetimas tautas, vejamas nuo kit,
pas save prim ir glob, uzlaikydami pagal viesi statymus visa, kas j buvo,
negaljo btinai issisaugoti nuo to, kas buvo svetimu, lygia dalia ir tos nuomons apie
diev, koki buvo gij, negaljo nepalyttos ilgainiui uzlaikyti; nesgi palengvai
gudinos ir jaukinos svetim nuomon ir dab, uzvis pasitiik tokiose notyse, kuriose
reikjo jiems taupyti svetim moksl ar koki zini sekti, kas vis, ne visiems rast
savo temokant, it veikiai nutiko; nesgi kaip kurs bylesnis kok daikt isguld jiems,
taip ir kiti klaus jo, kaipo guvesniojo ir gudresniojo, ir sek jo moksl, ir per t klydo
nuo pirmosios savo nuomons apie diev, ir daug svetim tar pasavino, lig netap
dar krikscionimis.
Ir taip jau pradzioje dvyliktojo amziaus atj teuton vokieciai Zemaici
pajrius kardu lietuvi krikstyti sako, jog Parusny rad jau str po dideliu zuolu,
visados zaliuojanciu, pas kur zyniai, arba kunigai, amzin ugn krin zuolo
medziais. To zuolo kamiene buv trys uoksai, kuriuose trys dievai, arba medzio
stabai, statyti stovj. Tarp t stab vienas buvs pavdus amziaus vyr, kursai
turjs veid drs ir raudon, barzd garbanot, ant galvos liepsnas tvaskancias,
rankoje vylycias. Gyventojai vedin j Pernu, arba Perknu, vis didziausiu savo
dievu ir davju silimos, ant kurio garbs kunigai, kaip sakiau, amzin ugn krin
zuolo malka.
Antrasis stabas antrajame uokse buvs grakstus jaunikaitis, galva jo varp
vainiku apklsta, veido linksmo, vadin Trimpa, arba Drimba, kaip patarlj siandien
dar yra sakoma: ,,Eik sau po Trimp", arba Jore, beje: pavasario dievu, laims davju,
krju pakajaus, brandos ir gausumo, globju gyvuli, ors ir jav; kaip Pernas
buvs silimos dievu, taip sis vaisiaus. Aukav jam jav pdus, mir, gintarus, vask ir
vaikus, jis didziai grjsis zmogaus krauju. Ant jo garbs laik dideliame inde zalt,
kur kunigai didziai steigiai maitin, pienu lakindami ir varpose gulindami. Lietuviai
turj j uz svent, kar traukdami, sutik kely zalt, tar, jog jis ess Trimpos dievas,
arba, kaip prasaleiciai vadina, Patrimpo dievas. Jam aukaujant, vyriausias kunigas
turjs tris dienas pasninkauti, ant plikos zems guls, ir svent ugn smilkalus
mcioti. Vadino j, kaip sakiau, Jore, nesgi koznas zino, jog pavasar, sniegui
padribus, kad kiel led isspiria, tad pasirodo lauke ir krmuose Jor, beje, zalesa;
vadino j Sausjurgiu ar Slapjurgiu, pagal t, kaip pavasaris buvo sausas arba
slapias, todl siandien dar zmons, pasaro stokodami, dejuoja senu prociu: ,,Ai
Jorutale, kame esi?" Nesgi Jor atjusi paveikia bad, kursai kaipo smakas vis rijo
zmones ir gyvulius; todl, jai atjus, ne vien zmons, gyvuliai, bet ir patys pauksciai
dziaugias, kaipogi lakstingala, praddama giedoti, vis pirmj garbina; todl vadino
j dar Ganykliu, Bandganiu, ir iki siai dienai yra dar asvieni ir gyvuli globju
vadinamas ir vis senuosiuose siaurs rastuose didziai garsus, apie kur trumpumas to
mano rasto neleidzia issiplsti, vienok linktina yra, idant zinovai Lietuvos kalbos
dabotsi tuos palaikus, kalboje dar tebesancius, ir aiskiau isreikst, nesgi siandien
yra dar tariama: ,,Eik sau po Trimp." Norint mald veizint, kuri ant jo garbs
kalbjo, regima yra, jog t pat Pern garbino, tiktai kitu vardu arba privalumu, kaip
tuojau regsim.
Treciasis stabas treciajame uokse buvs isblsks senis, rsto veido, barzdos
nutsusios ir isdriskusios, galva baltu nuometu apgobta, nuo visos savo stovylos
pavdus numirl. Vadino j Smerciu, arba Giltine, Pikuliu, arba Piktuliu, Drebkuliu,
Dargnu, Galnu, Pragartu, Jodu, Bubiu, Ragociu, Kipsu, Kelmu, Juodziu, Galgiu,
Vilinu, Velniu, Bildziuku, Pikciu, Tratintoju nuo zodzi pykti, drebti, dergti,
galuoti, pragaras, juodas, galas, vilti, bildti, tratinti, buginti, bangioti, jog keldino
jrose audras, nuo kuri voliojami vandenys putojo, ir taip toliau, kuriais vardais
siandien dar lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, pikt dvasi minavoja. Cia taip pat reikia
dar persergti, jog prasaleiciai, nepermanydami lietuvi kalbos, kozn privalum
ypatingu dievu praman. Kaip Jors dievas visa veiss ir steigs, taip Pikulis visa
naikins. Trys kaukols zmogaus, jaucio ir arklio, pamautos ant ragotini,
stovjusios pastrj; maldant j, degin jam ant garbs tauk puodel, dyks jis vis
brangij daikt aukai nuo savo garbintoj; jei trecioje dienoj reikalaujancios aukos
negavs, tad paskui krauju tiktai begalima buvusi j numaldyti. Is svieto rpesni,
varg ir sopuli grjsis ir dziaugsis. Taip pat mus jam ant garbs zmones ir
gyvulius, arklius, kiaules ir ozius, kuri krauju svent zuol slakst, nuo ko jis bk
visados zaliavs. Kaip Jors dievas buvs visiems maloniu ir taikiu, taip sis baigiu ir
nuogsciu. Taip pat jis karojs ir kankins tuos, kurie neklaus krj krjo arba
kurie aukaudami sykstav. Visame kraste daug viet buvusi jo aukoms dl
numaldymo jo rstybs ir dl isvengimo jo karons pavest.
Jei dabar paklausim, k tie trys stabai uoksuose zaliojo zuolo rod, veikiai
gals atsakyti: vasar, ruden ir ziem; zuolas pats buvo zenklu Perno, kurs visa t
saviep glemz ir vald. Nesgi zodis pats triadyba, lig siai dienai tebess latvi kalboj,
aiskiai t rodo: kaipogi paeina jis nuo zodzio trys ir gadyba, beje, met laikas; nesgi
zodziai gadyn, gadas, gadyba nuo vis yra permanomi, ir taip zodis triadyba zenklina
tris laikus met.
Negal zinoti neigi senovs rastuose rasti, ar Pernas yra turjs paci, ar ne.
Vienok, sekantis patarlmis ir dainomis, gal manyti, jog saul vaikus turjusi, kaipogi
siandien dar yra tariama susyzus zmog, sako: ,,Tam n sauls dukt netikt", nes
kokia ta dukt yra buvusi, to negal rasti; jog sauls vyriskiu yra buvs mnuo, t
mums senovs daina rodo, jog saul verkusi, ir tas yra zinoma, nesgi iki siai dienai yra
zolel, sauls asarle vadinama. Sako tli rastininkai, jog zvaigzdes sauls vaikais
vadin, bet taip galjo tvai, savo vaik klausiami, atsakyti, bet j isminciai ir kunigai
kit nuomon apie jas turjo, jei j takus zinojo ir nuo j laiko seks, kaip tuojau
regsim.
Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi zmona Giltin; kokius vaikus yra turjs,
taip pat nra zinoma; bet kaip Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltin ne vienokia buvo,
k siandien dar patarl rodo, saiko: ,,Eik sau po giltini" arba: ,,Giltini kalpa."
Cia jau regim, kaip toli buvo atsitolin kalnnai ir zemaiciai nuo savo
pirmosios nuomons apie diev Pern, ir taip regim jau, jog ne vien diev, bet kelis
dievus godoj, k siandien senas pratimas kalboj patvirtina, sako: ,,Dievai zino, kur
dingo." Buv jau taip pat diev tarnai, arba kunigai, kurie ant jo garbs amzin ugn
krin. Zinoma yra koznam, jog tie zyniai, arba kunigai, kaipo ismintingesni ir
guvesni likusiojo svieto, pasidar pradzioj per savo buklum ir gudryb tarpininkais
tarp diev ir zmoni, ir dl to kiekvienos tautos pradzioje ks valdzia ir rda
randama yra kunig rankose, nesgi anie visados saks visa zinantys nuo dievo, ko
buvo reiki tautai ar giminei, ir jo sakymu bk sviet valdantys. Svietas vl nuo savo
puss, regdamas zynius guvesnius ir gudresnius, j sakym klaus, kaipo sakym
paties dievo, o svietas, neismanydamas ko, nuo j teiravos ir jautojos, kaipo
ismintingesni uz save, kurie isguld jam daiktus, nuo jo nepermanomus, jau pagal
ks reikalus, jau pagal savo naud, ir visados taip guviai, idant koznoje dingstyje
galt patys nusiteisinti, jog anie teisyb buvo svietui sak. Neminsiu kit j
pramoni, cia gana bus pridurti tas, kurios iki siolei dar pasakomis yra po sviet
minavojamos. Tar zyniai svietui, jog kiekviena veisl visokio gyvio turinti savo
valdymier, kursai su savo veisle, k norjs, t galjs daryti. Svietas, matydamas,
jog bits, gulbs, gervs, zsys vadovus sau. turi, it veikiai sitp t nuomon, kuri
sekdamas, atjo ant to, jog tarp paci siukstin matydamas vienus didziai didelius,
vadino juos karaliais arba valdymierais mazj siukstin, nemindamas ant to, jog tie
zalciai ir kirminai buvo kitos veisls ir retesns, svietas tuo tarpu, reciau matydamas,
dar didziau nusitvirtino savo sitpime, o regdamas dar j kersas krames, tar juos su
karnomis esancius. T pat dar su zvrimis ir kitais pauksciais ir gyviais. Toksai
sitpimas ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien tarp gyv daikt tars regs j
valdymieras, bet ir tarp negyv, tai yra medzi, akmen, upi, ezer, liekn ir giri.
Ilgainiui tie patys zyniai praman, jog kokios tenai dvasios galincios tuos gyvus ir
negyvus daiktus pasiversti ir daryti tame naujame savo bde gero ir pikto, pagal t,
kokios dvasios tenai pasitiko, piktos ar geros gyvenancios. Nuo to siandien dar
girdimos yra pasakos po sviet apie vilktrasas, apie dseles, dejuojancias medziuose,
upse, ezeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau nuomons paskydime vis dar tar
vien diev viso to valdymieru danguje esant, kurio visi pasauly esantieji valdymierai
klausantys, k rastininkai, penkioliktajame amziuje gyvojantys, patvirtina.
Ilgainiui svietas, matydamas per prityrim, jog vieniems zmonms j
veikaluose ir darbuose bei ktjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didziau steigiantiems
ir trsiantiems su didesniu protu ir ismincia, visa, k vien neuzsim nuveikti, tas
nesikloja ir nevyksta, nuo ko tar esanti galyb, kuri vieniems padedanti j veikaluose;
t galyb vadino Laima, nuo zodzio lemti. Ta Laima turjusi vairius vardus arba
privalumus pagal notis, kuriose pasirod. Antra galyb, kuri visokius vis geriausius
ktjimus ir darbus gaisinusi ir ardziusi, t vadin Nelaima arba Laume. Noris jiedvi
tarliojo vienais ir tais paciais vardais, kaip tuojau regsim, vienok jdviej bdas
buvo btinai vairus. Ir taip gerj galyb, arba Laim, vadino Krvine nuo zodzio
krauti, kaipogi tariama buvo brands Krvin, varp Krvin, siandien dar sako:
,,Ziedus krauna, ziedus krauti." Vadino Vaisgamta, jog gamt, arba natr, veis arba
skalsino. Duokl nuo duoti, Javin nuo jav, Tykl, jog visados tyliai laimino, be
alaso, be tranksmo, vadino Zvaigzdnoke, jog zvaigzdes sek; kaipogi retai
rodanciosios zvaigzds visados reisk laim arba nelaim. Zvrin, arba Krmin, nuo
krmo, jog medziodami daug zvri sugavo. Tankiai dar Upine nuo to, kaip zuv
daug upj suzvejojo. Gaubjav nuo gaubti ir jav, jog javus gaub, akalsino ir
gausino. Liela, arba didel, nesgi buvo didel ir maza laim, kaip siandien dar yra
tariama: ,,Tam daiktui, sako, reikia didzios laims" arba: ,,Maz laim siandien
teturjom." Jei raugas vyko, vadino j Raugutine. Vadino Guze nuo zodzio guzuoti,
arba keliauti, nesgi ji keleivius kelionj glemzusi ir globusi nuo ojaus. Ausr turjo uz
laim, ir taip sako: ,,Ant laims ms pradjo austi" ir taip toliau. Palaikus tokio
sitpimo gal dar dainose girdti. Tar j motrisk ir ald esant, jos minavonei paliko
iki siai dienai lauminjimas.
Antroji galyb, kaip sakiau, buvo priesinga pirmajai, beje, pikt daranti, todl
Nelaima arba Laume vadinama buvo; turjo ji tuos pacius privalumus, kaip jei Laima,
tiktai ant pikto, todl vadinos Ganda nuo zodzio gandinti, jog sviet gandino, keldama
zmogui nelaimingas notis arba darydama nuopuolius; vadino j Giltine, Suka, Mogile;
ir taip sakoma dar yra: ,,Kuri cia tave giltin smaugia? Nuvargs, sako, it
laums nujotas." Vadino j Kauke, arba Gauke, jog nuo vieno turtus vog, o kitam
juos dav. Vadino j taip pat Zvaigzdnoke, nesgi tarp zvaigzdzi buvo nekurios
tariamos, jog j pasirodymas nelaim svietui reisk. Tar j ne vien zmones, gyvulius,
bet ir pacius medzius novijant; ir taip siandien dar medziuose nevykusias sakas
laumsluotmis vadina, ir taip toliau. Kas Laima arba Nelaima yra buvusi, nuo sios
pasakos gal sektis.
Kana kados vargdien zmona pagiry viena sien grbusi, neturdama kur savo
kdikl padti, musis medzio sakel lopsely j pasiejusi ir pati begrbdama tenai
prasisalinusi, noris vis sirdy krpaudama, kad paukstis jos kdikl nepagaut ar
zvris kad nepraryt; tuo rpindamos, vakarop isgirdusi bals lopselio linkan:
,,Ciuciuo leliuo, ciuciuo leliuo, netycios darbas." Nusigandusi zmona soka prie
lopselio ir randa tenai kdikl tyliai bemiegant, didziai brangiuose vystykluose
vystyt. Prasidziugusi tuo, grztanti namo linksma su kdikliu, bet, lig savo namel
nejusi, sutikusi savo susied didzturt ir dziaugdamos pasakojanti jai apie laim,
kuri jos kdikl buvo sutikusi. Didzturt gobs, skaugdama taip didzios laims savo
susiedei vargdienei, ryto met nunesusi savo kdik piev ir tenai medzio sak
lopsy pasiejusi ir pati pajusi salin grbti, it tarsi nieko nezinodama. Vakarop
atsilieps aukljancios laums balsas pas lops: ,,Ciuciuo leliuo, ciuciuo leliuo, tai
tyci darbas." Tad didzturt, vildamos turtingesne tapsianti, eina prie savo kdikio,
nes j randa tenai nuo laums pasmaugt bei maitkauliais apkraut. Ir taip vienai
zmonai laim, antrai nelaim nutiko.
Senovj lietuvi isminciai gyvenim zmogaus lygin audekl, kur devynios
indvs tiekusios; vardai j buv: Verpja, Metja, Audja, Gadintoja, rasi Mogil,
Kirpja, Skalbja ir Sarg; nesgi vis vardai siandien dar nra zinomi. Verpja
verpusi, Metja metusi, Audja audusi, Mogil trukinusi jas nuo j darbo, gailindama
joms siokius tokius niekus maloniomis ir svelniomis pasakomis taip mandagiai, jog
kitos, klausydamos jos, uzmirsusios savo darb. Mogil tuo tarpu, sioms bevampsant,
gadinusi j audekl. Tam zmogui, kurio amzius kliuvs Mogils nag, tekusios visos
nelaims, beje: ligos, opos, nuopuoliai, kj ir karj turjs kentti, barniai ir netaikos
su artimais gentimis gildziusios jam sird, trumpai sakant, vis tas jam nutiks, kas
zmogaus amzi trumpina. Indv, vadinama Sarge, kuri audekl saugojusi nuo
Mogils, tuotimpos grmusis su ja ir skudrinusi kitas j darban, pasakodama apie
doryb ir narsyb ks ir kars Lietuvos vyr; bet tankiau nelabajai kaip gerajai
indvei vykusi. Zmogus, kurio amziaus negavusi Mogil, nieko pikto neprityrs
siame pasauly, bet atkaliai, visa jam klojos: meilj ir vienybj gyvens su gentimis,
visados karj pergaljs savo neprietelius, namie gyvens pakajuje, godoj ir
dziaugsme, kuriam nukirpusi jo amzi Skalbja ir pamusi skalbti, idant balt atduot
Aukstjui, kursai, pasidins marskinius, vl atdavs mirusiajam danguje dvti.
Toms indvms kiekvienas zmogus turjs pavestus akmenis, ant kuri aukavs joms
aukas, kaip siandien dar yra sakoma zmog, didziai sunkiai dejuojant: ,,Kuri cia
tave indv suka, arba piauna?" K patvirtina skiautel dainos, iki siolei uzlikusios:
,,0i dievuti, dievuti, isskalb man amziut, kad skaiscias eiti galciau, plikas danguj
nestovciau" etc.
Virsiau minavojau, jog senovj lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, per ilg laik
neturjo trobesi, taip vadinam zinyci, kuriose visuotinai susirink bt diev
garbin, bet melds ant aukst kaln, kuriuos auko kalnais, nuo zodzio aukauti,
vadino, arba giriose ir struose po vis dideliaisiais zuolais, visados zaliuojanciais,
kurie zaliavo rasi is didzios savo karsaties, rasi is pardymo paci kunig. Dar t
krpaudami, idant liuosybs savo nenustot, kuria dziaugs, nesgi regjo, jog visos tos
tautos, kurios zinycias turjo, j kininkai nebuvo taip liuosais, kaip kad buvo
kalnnai ir zemaiciai, kaipogi regjo j kininkus isskaidytus luomus, arba, kaip
siandien sako, stonus, vienus antriems vergaujancius; todl, tuo sitp, kaip virsiau
sakiau, visus tuos, kurie tiktai norjo jiems maldos trobesius kurti, tuojau visus be
perskyros galavo, kaipo vyljus, kurie nori patys issikelti ir valdymierais tapti, o sviet
nuvergti; nesgi samprotavo, jog zyniai taip pataisys, jog aniems patiems visados bus
gerai, o svietui vargai paliks: kaipogi svetimus apsijimus girs, o namiskuosius peiks
ir niekins, visados sviet mokys ir niekados nieko neismokys dl to, idant jiems
visados vergaut, kaipo guvesniesiems ir gudresniesiems. Vienok ilgainiui, noris veng
nuo prasalieci, kaip virsiau minavojau, bet bendraudamies ir biciulaudamies apgudo
j apsijimais, ir jau desimtajame amziuje zemaici zinycia saloj Rusnj yra didziai
garsi, kuri, sako krikscion kunigas, vienuoliktame amziuje gyvens, tvino svietas
nuo vis krast teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikliai ir pagonys, bet ir
patys krikscionys grekonys, beje, gudai ir biskajai. Rastai senovs stigavoja, jog bk
kartagionys, arba penai, nordami su zemaiciais prekioti gintarais, kurie senovj
auks lyginami buvo, atj per 100 met pirm gimimo Kristaus jromis pagal
Nemuno ups tak ir tenai saloj Rusnj bk kr zinyci ir paved j glob savo
preks dievo, Kuronu, arba Kronu, vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir paci up Nemun
Kronu pramin, kuri senovs rastuose visados nuo prasaleici tuo vardu yra vadinama.
Toje zinycioj amzina ugnis rusjusi ant garbs dievui, nuo ko, regis, ir paci sal,
kaipo svent viet, kurioje ugnis rusjo, Rusne yra pramin, o pat krast Parusniu,
gyventojus, tenai gyvenancius, parusiais, arba parusnais. Paskui atj teuton
vokieciai t krast zemaici krikstyti t zinyci metuose 1250 sugriov ir akmen, ant
kurio buvo israsyti metai jos krimo, bk nusiunt popieziui Inocentui III Rym.
Antrosios zinycios, prasaleici rastuose Romove vadinamos, toksai yra
aprasas. Didelj lygmj pagiry stovjs nuo amzi aukstas ir didziai drktas zuolas,
tuointimpos zaliuojs, beje, vasar ir ziem, kursai buvs sesiais kampais zomatu
aptvertas, priesakinj sienoj netoli nuo zuolo buvusi anga, o uzpakalinj rsiai,
kuriuose indai ir kiti rankiai, tai lietai derantys, buv laikomi. Desinje pusj buv
rmai, kuriuose vis vyriausias kunigaikstis, nuo prasaleici vadinamas kriv
krivaitis, arba krjas, gyvens, po kairs tos angos buvusi gaspada (keleiviams,
atjusiems diev maldyti. Apsukui tos zinycios buvs klajumas, kur svietas
susirinks liuobjs melstis, kuriame malkins zuolo medzi sukrautos stovjusios
ugnelei sventai krinti. Pasaliuose to klajumo buv zyni, arba kunig, namai ir kit
zinycios tarn ir tarnaici. Pas ang buvs aukuras, ant kurio gyvulius aukav ir
amzina ugnis, zuolo medziais kurstoma, dien ir nakt krinusis. Kamiene to zuolo
buv trys uoksai, kuriuose stovj statyti trys dievai, virsiau minavoti. Pernas
vidury, Trimpa kairje, o Pikulis desinje saly Perno. Visi uzlaidyti brangiomis
brangesnmis zaslonkomis, arba uzlaidinmis. Apsukui zuolo buvs stras,
brangiomis drobmis issagstytas. Pries zinyci stovjusios, kaip sakiau, kaukols, ant
ragotini pamautos, dl parodymo, jog nieksai ten negaljo prisiartinti, galvos savo
nepadjs. Pats tiktai vis vyriausiasis kunigaikstis krj krjas tegaljs tenai eiti,
kurs davs atsakus vardu Perno klausiantiems. Ant met svents aukav tam Pernui
balt zirg, kur, reikiant aukauti, zynys taip nujods, jog nuo vargo pats zirgas
pakrits. Tam Pernui aukav taip pat kars imtinius, karj sugautuosius, kaip tuojau
regsim. Vis t klajum didziai plati giria nuo vis pusi klstusi. Jei kas svetimas
bt palytjs savo koja t svent viet, tad reikjusi jo krauju dievus uzrstintus
numaldyti. Lygia dalia ir t karoj, kurs bt toje sventoje girioj med nukirts. T
zinyci pirma danai buvo sugriov, paskui teuton vokieciai, atj t krast sviet
krikstyti metuose, kaip sakiau, 1250, is pamato isvert.
Trecioji, Vilniaus, zinycia taip yra aprasyta. Vietoje, kurioje nugis stovi
baznycia svento Stanislovo, katedra vadinama, buvs sventas zuolynas, kame upelis
Vylius su upe Nerim, siandien Vilija vadinama, susineria. Tame zuolyne buvusi
Perkno zinycia, metuose 1265 nuo Gereimanto, Lietuvos kunigaikscio, arba didziojo
gaspadoriaus, kurta. Aukstis jos 45 kurpes turjs, o platumas 300 kurpi, paci sien
aukstis buvs 45 kurps be stogo; einant nuo panerio, vien ang teturjusi,
priesakinj jos sienoj buvusi sukrautuv, arba koplycia, kurioje buv sukrauti rankiai,
stoikai ir kiti sventi baldai, reikalingi auk, arba apier, atliekant. Apacioj tos
sukrautuvs buvs rsys, kuriame varles, zalcius ir kitus siukstinus, reikalingus
zyniams, laik. Ant tos sukrautuvs, arba koplycios, buvs pavietis, per 48 kurpes
auksciau iskeltas uz sienas. Paciame paviety stovjs dievo stabas, kur buvo parnes
is Palangos sventosios girios. Pati sukrautuv ir pavietis buvusiu is plyt. Cia priesaky
tos koplycios stovjs aukuras, arba altorius, beje, kur auk krino arba gyvulius,
Pernui pasvstus, degino. Tas aukuras turjs dvylika laipt, kozna laipta buvusi per
keturias kurpes su virsum auksta, pats aukuras turjs devynias kurpes aukscio, o 37
platumo ketvirtainy, kurio virsus taur ragais apkaisytas buvs; aukstis aukuro nuo
apacios iki virsaus turjs 27 kurpes. Kiekviena laipta buvusi pavesta kiekvienam
dangaus zenklui, ant kuri kas mnesy vien kart aukav toje dienoj, kurioje saul
zengusi antr dangaus zenkl, arba Zodiak, ruden atsitolindama ir pavasar
artindamos; ir taip auksciausioji laipta buvusi pavesta Vziui, o zemiausioji Ozragiui.
Ant t laipt tikroji auka nesikrinusi (kaip tariama buvusi), bet tiktai paveikslai
dangaus zenkl, is vasko padirbti, beje, Levo, Mergaits ir kiti, pastatyti stovj
tlomis sventomis dienomis, ant kuri visados amzina ugnis krinusis dien ir nakt,
saugojama nuo ypating tos lietos kunig, arba zyni. Vidury virsaus to aukuro buvusi
linkm, taip naguotai pataisyta, jog nei lytus, nei sniegas negaljs tenai ugnies
gesyti, neigi vjas jos blaskyti, bet atkaliai, tokioj dingsty liepsna kuo didziau dar
aukstyn tvaskjusi. Tas aukuras turjs dar saviep kambarius, kuriuose taip pat laik
pasvstus mazginius ir stotkus. einant zinyci, buv rmai krj krjo, tai yra
auksciausiojo kunigo ir vis vyriausiojo antveizo sventos ugnies. Ant t rm buvs
apvalus bokstas, is kurio kunigai sauls tak sek dl zinojimo pirmosios dienos
mnesio, ant kurios laiptos kuo metu reikia aukauti; to boksto sien liuobj Nauj
met dien mravoti pazenklint plyt, kad prajusi met skaitli zinot. Gud
kunigas MitroIanas is Pinsko raso, jog Gereimantas, didysis Lietuvos kunigaikstis,
ketdamas t zinyci strnyti, Sventaragiui, savo tvui, dar gyvojanciam, metuose
1263 bk leids Zemaicius siuntinius pasiteirauti Rusns, arba Panemunio, zinycios
apie likum atencios Vilniaus zinycios. Rusns, arba Panemunio, zinycia apreiskusi
siuntiniams, jog Vilniaus zinycia tol tversianti, kol pati pagonyb pateksianti, kuri bk
zinycia sakiusi 122 apvali plyti padirbti su sakytais nuo jos zenklais, laimingus ir
nelaimingus metus rodysianciais, tarp kuri paskuojoji plyta turjusi dvikez skers,
arba kryzi, kur, kaipo kokias dovanas, didziajam kunigaiksciui nusiuntusi, liepdama
dti t zenkl ks zym, nesgi tuo reiskusi, jog, atjus tam zenklui, krikscionys
sugriaus zinyci ir panieks senj tikjim. Tos plytos, sako minavotas rastininkas, po
truput buvusios jo amziuje dar regimos nuo piet puss varpnycios katedros sienoje,
kuri per pus esanti permravota, senajai sudegus metuose 1399. Noris tos plytos
siandien nieko nesmilina kaip angis, vienok pritirtu yra daiktu, kad lietuviai, Vilniuje
metuose 1387 apsikrikstij, panedly po baltosios nedlios t zinyci sugriov, tarp
skaitliaus minavoto 121 plytos pasitiko ir ta, kuri turjo uz zenkl dvikez skers.
Lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, gaildamos savo prajusios gadyns ir savo laiming
dien, ryzos amzinai minavonei tos dienos, kurioje t zinyci buvo sugriov, raudoti ir
sventinti, kaipogi iki siai dienai daug zmoni is namo savo iseiti tolim kelion arba
k sunk dirbti panedly uz griek sau turi; nes, idant paslpt t savo gailes nuo
lenk kunig, saks jiems karaliaus dien sventinantys.
Toki viet daug dar buvo, kuriose dievai struose stovjo ir sventa ugnis ant
garbs j buvo krinamai tarp zinomj siandien tos buvo: Zemaiciuose viena,
Rusene vadinama, sventoje girioj, toj pacioj vietoj, kurioje siandien Raseini pilis yra,
nuo kuries Raseiniai ir vard savo gavo. Antra Vilkmergs papily, Deltuva vadinama.
Trecioji taip pat Zemaiciuose ant Satrijos kalno, ant kurio metuose 1417 svent ugn
uzgesius, pirmieji krikscion vyskupai Luokje gyveno, saugodami, idant zemaiciai
persikrikstij slapta sventos ugnies ant kalno nebkrint. Ketvirtoji buvusi Palangos
giriose Gincio zinycia, nuo jos paskuojo krj krjo vadinama, ant Kurso rubeziaus,
kuri slapta didziai vlai, jau krikscionimis bdami, dar lank zemaiciai, parusnai ir
zemgaliai, arba kurzemininkai, mindami savo laimingas dienas ir tardami save angis
broliais buvusius; bet metuose 1700 isvert j zuvdai, tardami tenai girios vidury
paslptus lobius rasiantys. Visos kitos tokios vietos, kuriose amzina ugnis ant garbs
dievo rusinama buvo, vadinos rusns, nuo zodzio rusti, arba amzinai degti, tai yra jog
tenai amzina ugnis rusjo, arba krinos, vienok vardai t viet, noris siandien gudiskai
isversti, Rosa, Raseiniai, Rusn, Rus t teisyb tebstigavoja, o rastai senovs
patvirtina.
Virsiau regjom, jog ugn per svent turj ir j gerb, kaipo pragum, kur
Pernas jiems buvs suteiks, idant siame pasauly svieto veisl neisgaist be ugnies;
kaipogi rastininkas, gyvens galan septynioliktojo amziaus, sako, jog, jam gyvojant,
lietuviai, trobesiui uzsidegus, nenorj gesyti, tardami, jog ugnel gesoma pykstanti.
Siandien Zalgirnuose apie Pinsk taip pat niekaip negesantys zmons trobesio
degancio, idant ugnels pikciau nesusyzint, ir apstoj krenantys trobes it lauz.
Kam norint sudegus, senu prociu sako: ,,T ugnel sventa aplank." Perknijos ugn
daug stigavoja iki siai dienai, jog ozkos pienu tegal uzgesyti, kas niek kalba yra,
nesgi ir paciu vandeniu gal uzgesyti, jei ano gausiai pasitinka.
Turj dar uz sventus tlus medzius, beje: zuolus, liepas ir tuos, kuriuose
amalai aug. Tarp zuol dl savo didelumo ir sventumo tie yra minavojami: vien
Dionizas Poska, Raseini zemlion paisorius, apras metuose 1826, Baubliu
vadinam, Raseini laukuose augus, po kuriuo, regis, senovj zemaiciai meldsi, kad
Raseini vietoj krino amzin ugn ant garbs dievo Perno, kuri vieta senovs
rastuose yra rusne, arba rusene, vadinama, nuo to, jog tenai amzina ugnis rusjo.
Drktis jo toksai buvs, jog 15 vyr patogiai galjusi pietuoti paciame stuobry, pats jo
driktis turjs nuo apacios 19 lietuvisk mast. Poska buvo sau is to stuobrio trobel
padirbs. Antras buvo paisly, ant kurio sak teuton meldzionys, atj metuose 1230
lietuvi krikstyti, buvo sau pil pastrnij; isvirtus jam, paskui minavoti meldzionys
tenai pil kr ir nuo kelmo to zuolo, regis, Kelme pramin, kurio drktis 27 mastus
turjs. Treciasis buvs pamary.
Ne vien tli medziai, bet ir cielos girios buvusios sventomis vadinamos,
kuriose nevalna buvo vyties ispiauti, virbelio nulauzti, zvries ar paukscio medzioti;
zmogus gal daromas tegaljs tenai mukti; kaipogi zyniai, arba kunigai, patys
tegalj kirsti malk sventais kirviais; bet tame daikte rastininkai didziai klysta, nesgi
neminja ant to, jog tos girios ir medziai visados buvo ir iki siai dienai yra gerbiamos
ne dl j sventybs, bet dl j naudos, kaip tuojau regsim. Ir taip, kaip neturjo
vadinti liep savo dievo medziu, jei siandien, krikscionimis bdami jau nuo 400 met,
dar nenukrat nuo savo koj vyzen. Regjom jau virsiau, jog liepa buvo jiems
pirmuoju apdaru ir butos padarga, kuri iki siai dienai tebdvja; ir taip liepkauliai iki
siolei yra vis geriausiu kinink ziburiu, nesgi aiski svies duoda ir nesproginja, o
liep ziedai yra vis geriausiomis bici ganyklomis, is kuri vis gerj med ir vask
nesa, kas kiekvienam per prityrim yra zinoma: kaipogi, isskynus liepynus, ir bits
pragaiso. Klevus ir berzus gerb dl to, jog vasaros laiku ne vien sul, kaipo vis
skanj grim, sau turjo, bet paci medziag ir nam padaryn is j sau tiek, is
tosi ir maukn jau stotkus dirbo, jau degut deg. zuolus, sermuksnius, ievas,
putelius dl to taup, jog j vaisiais ne vien pauksciai reikalingieji mito, bet dar
gilmis zuolo prielaidus ir parsus bariojo geriau, nekaip grdais. Siandien dar, j
gedaudami, sako: ,,Ai dievali, kame, gilele, besi parso lasinius skaninti", nesgi, pagal
j nuomon, msa ir lasiniai skanesni esantys gilmis pent prielaid, nekaip
grdais. Taip pat ir kitus medzius gerb dl j nauding privalum; ir taip zinoma yra,
iev zievs sukaistos vis vaisciausia plstra yra, kurioms zydint didziai nekencia j
kvapo pacios gyvats, nuo kuri, tokiose traskanciose giriose gyvendami, ne vien
krme, bet ir kieme negaljo nusikratyti; puteli uogomis siandien dar gydo ugny
nudegusius; ir taip, kaip sakiau, ne dl sventumo, bet dl j naudos gerb tuos
medzius, nes krikscionys visa niekino, kas vien buvo nuo pagon saugojamas ir
gerbiamas, todl tyciodamies paras, jog lietuviai ir zemaiciai medzius uz dievus
garbinantys. Kad tuo tarpu anie taip vadino, kaip siandien kad vadina, lietos medziais,
ne sventais. Be to, dar zinoma yra, jog dideli ir seni medziai senovj buvo zenklais
rubezi grumtuose, kuriuos saugojo kaipo sventus, nesgi uz pakusinim rubezi
zenkl buvo vis smarkiausia koron, beje, smercio, kaipogi rastuose 15 ir 16 amziaus
mazne vieni medziai yra randami zenklais rubezi.
Toliau raso, jog ne vien tlus medzius, bet ir cielus lieknus ir girias uz sventas
turj, nemindami taip pat ant to, jog t dar is didzio gaspadoravimo, ne is
sventybs; nesgi kas neregi, jog tokios girios j kltimis buvo, kaipogi tenai veiss
brangs zvrys, beje: sabalai, vebrai, kiauns, audins, dros, juodosios laps, kuri
kailius, kaip tuojau. regsim, islepusiems prasaleiciams brangiai brangesniai uz jros
pardavojo; arkliai patys giriose ziem ir vasar mito, bits, vis naudingieji j
gyvuliai, taip pat giriose po dreves ziemavojo ir mito. Ant galo girios buvo j pilimis
ir mrais, kurie gyniojo juos nuo vis smarkiausi neprieteli, nesgi kas drs
traskanci giri lsti, zinodamas tenai drs neprieteli sutiksis. Todl jei senovj
randam nuo lietuvi gerbiamas girias ir lieknus, tad ne dl j sventybs, bet dl j
naudos. Siandien kiekvienas vienkiemis dar atmenamai turjo sau pas kiem liekn,
kur taup ne dl jo sventybs, bet dl jo naudos, idant kiekviename atsijime rast
sau tenai reikaling padargai ar padarynei medziag. Todl veikiau reikia stebtis
toki j ismint, nekaip juoktis ir prietarais vadinti. Siandien taip pat vyresnyb ne
vien girias, bet ir tlus medzius gerbia ir saugoja, neleisdama j kirsti, ar ne mulkis tas
bt, kas tart, jog dl j sventybs t daro. Vienok nereikia t medzi jaukti su tais,
kuriuose buvo apsireiskusi kokia nebta notis, kurios ne vien senovj negaljo
suprasti, bet ir lig siai dienai tebra dar nesuprantama nuo vis didziausi isminci. Ir
taip, issprogus sakelei ziemos vidu sename medy, kad ji ziem ir vasar zaliavo,
nenumanydami, nuo ko tas rados, ir tardami ypatingai sau nuo diev esanti leista,
naudojo j kaipo vaist, mindami sau t, jog tas medis ess, kaip jei kursai zaliuojs
Rusns pazinycy.
Nezinovas dar tart, jog kalnnai ir zemaiciai kieles, gandrus, blezdingas,
varnus, arba kniauklius, sarkas, triskius, zyles ir ezius uz sventus turi dl to, jog ne
vien j niekas nevalgo, negut vaistdamos nuo ligos kokios ar badu mirdamas, bet dar
paciuose savo namuose ar salip nam leidzia jiems gyventi ne dl kito ko, kaip tiktai,
jog tie pauksciai reiskia zmogui maloni not ir palinksmina j pasiilgus. Nesgi kurs
gaspadorius varyt laukan is savo nam tok keleiv, kurs jam maloni naujien jo
namus parnest ar, beilsdamas prie jo, padt jam jo namus apgerbti nuo biaurybi.
Koznas atsakys, jog to n vienas ismintingas kininkas nedaryt. Tai ir toje dingsty
tas pats nusitinka. Nesgi zinoma yra, jog kiel parlkusi led spiria laukan, gandras
parveda pavasar, blezdinga silim ir nieko pikto zmogui nedaro, bet, su juo
draugj gyvendami, dziaugias lygiai vasaros linksmybmis. Taip pat varnai, sarkos ne
vien pavokia maitas, bet reiskia zmogui vilk artinantis. Triskis jaucia jam erel, zyl
prajaucia speig ir pg, ezys padeda jam pievas ir girias vokti nuo gyvaci ir kit
biaurybi. Regimai yra, jei siandien t daro kalnnai ir zemaiciai, tad t pat dar ir
kit kart ne dl kito kokio lyciaus, kaip tiktai dl to paties, dl kurio siandien tebdaro,
gerbdami juos vienus kaipo prajovus linksmybs, kitus kaipo savo apgynjus.
Turj taip pat uz sventas tlas upes, ezerus ir saltenius, kuriuose svietas,
eidamas diev aukauti ir melstis, mazgojsis ir praussis; dl koki priezasci t yra
dars, rastuose senovs nra randama, tiktai zodziai patys upi, ezer, sventais ar
sventomis vadinam, siandien dar t tebstigavoja. Nieksai tenai negaljo ne vien
zvejoti, bet prisiartinti, nepadjs savo galvos. Su tais sventais vandenimis senovs
nereikia jaugti vandeni, uzkeiktais vadinam, kuriuose piktos dvasios jau lobius,
arba skarbus, jau rmus ir pilis paskendusias siandien dar svieto pasakose tebsaugoja.
Turjo dar taip pat uz sventus aukurus, arba altorius, ant kaln, kuriuos vadino
auko kalnais, arba alko kalnais, ir viespilais, ir didelius akmenis, ant kuri melds ir
dievams aukavo, arba juos vaisino, kaip siandien is gdiskumo yra sakoma, apieras
jiems dar, degindami gyvulius, vask, gintarus, mir ir kitus kvepiancius daiktus ir
melsdamos; ant kuri visados amzina ugnis krinos, kasant juos, siandien dar
randamos tenai supuvusios ir sutrynjusios anglys t stigavoja.
Buvo dar sventomis vadinamos karms, arba kov, vietos, tai yra laukai,
kuriuose su neprieteliais buvo grmsi ir tenai svietas buvo krits kariaudamas:
kaipogi senovj didziai godojo tuos, kurie, kariaudami ir gyniodami nuo neprieteli
savo liuosyb ir savo namus, buvo galv padj. Ne vien j narsyb ir kantryb
grynse ir sueimuose garbino, bet dar norjo pacias vietas, ant kuri taip garbingi ir
narss vyrai buvo mir, idant n nuo ko nebt palytimos ir pakusinamos, todl zamb
smeginti, arti, kasti tokias vietas arba laukus turjo sau uz vis didziausi nuodm ir
tuos, kurie bt drs juos ardyti, kuo smarkiausiai karojo, k nuo to gal manyti, jog
siandien dar savo pramone nieksai nedrsta j kusinti, negut vyresnybei liepiant;
kokias vietas paprastai milzin kapais vadina, apie kuriuos pasakos siandien dar
visiems yra zinomos, kaipogi pagal tas pasakas bk buv senovs gadynse taip
dideliai augaloti ir stiprs zmons, jog, per giri eidami, viena ranka tvorininkes egles
raust it kanapes, o girn akmenis svaid it obuolius, ant pirst zied vietoj legers
lankus dvj. Vienok siandien, atsitikus pardymu vyresnybs per tokias vietas arba
kapus nauj vieskel vesti ar zvizdr is toki kap keli pilti, nieko tokio nra
randama, kas t didelyb prajusiojo svieto rodyt, nes tiktai sutrynj ginklai
prajusij gadyni ir kaulai zmoni toki, kokius siandien regim dar gyvojancius.
Mklinantis t ginkl palaikus, aiskiai rodos esantys daugiau ginklais teuton
vokieci, kurie, atj pradzioj 12 amziaus Zemaici pajrius, norjo j gyventojus
nuvergti, per tris amzius su jais kariaudami, nuo kuri kalnnai ir zemaiciai
gyniodami savo liuosyb dien ir nakt nepaleido ginklo is rank, todl, nordami ir
toliau jiems nepasiduoti, vaikams savo pasakojo apie tuos milzinus, drsindami juos,
idant, zinodami, su kokiu svietu j probociai grms, patys nekrpaut su sau lygiais
zmonmis grumtis ir jiems nepasiduot; nesgi zodis milzinas, arba meldzionis, paeina
nuo melsti, kaipogi visiems yra zinoma, jog siokie tokie pergalviai ir piktadjai tvino
is Teutonijos Zemaicius, Parusius ir Zemgalius, arba Kurs, diev maldauti uz savo
griekus, krikstydami kardu ir vergdami gyventojus t krast, k ne vien palaikai
ginkl, randami tuose kapuose, bet ir rastai patys t stigavoja. Lygia dalia ir tuos
kapus, kuriuos savo numirlius laidojo, uz sventus turjo, tardami, jog mirusij
nereiki kusinti, kaip jei pavargusij keleivi mieganci budinti.
Tarp gyvio zalcius geltonomis papilvmis ir geltonais antakiais gerb namuose
ir ktse, vadindami juos nam sargais. Tar juos niekados negaistancius, nesgi
issinerdami bk jaunyb atgaunantys; motriskosios bevaiks maldavusios nuo j
vaisumo, lakindamos juos pienu; kas tok zalt bt uzgavs savo kieme ar negerbs,
tam tuojau bt visokios nelaims nutikusios.
Tarp gyvuli baltas zirgas buvo dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam
teprivalus, ant kurio vis vyriausias kunigas tegaljo joti; jei kas kitas bt drss t
daryti, tam tuojau bt nelaim netikusi.
Buvo dar sventomis vietomis kaulinycios, taip vadinami rsiai, kuriuos
aukaut dievams gyvuli, ms patys suvalg, kaulus tenai sudjo vlms, arba
zemels kjoms, tai yra zemj gyvenancioms dsioms, dziaugtis.
Garbinami dar buvo garss karvedziai, arba atmonai, garbingi statytojai, didi
j tautos isminciai, ne kaip dievai, bet kaip didi geradjai ir isgelbtojai savo tautos
nuo svetimos vergybos, kuriuos nuo to vadino virsaiciais arba sventbroliais tokiais
buvo Smulkys (Zamolksis), Odinas, Alkis, Nemunas, Vaidevutis, Kernius, Kukaitis,
arba Kukvaitis. Kada ir uz k tie vyrai garsavo savo kj, trumpumas mano rasto
neleidzia cia to man isguldyti.
Taip atsitolinus nuo pirmosios nuomons apie diev ir radusis taip daug
pramoni, regima yra, jog didi daugyb buvo zyni, arba kunig. Ir taip rastininkas,
pradzioje 11-tojo amziaus gyvens, raso, pilni j kiemai yra kunig, zyni, burtinink,
zavtinink, zokanink apdare, is viso pasaulio rasi tenai sujusi prasaleici teirautis
nuo j apie savo likum, nes pervis daugiau grekon ir ispan jautotis savo atents.
Tas pats yra buvs angis tarp pagoni, k siandien dar tarp paci krikscion gal regti,
kurie, noris patys akylais bdami, vienus ir tuos pacius statymus, nuo isganytojo sio
svieto duotuosius, skaito ir seka, vienok vieni vienaip juos isguldo, kiti kitaip, o
tretieji dar kitaip, koznas pagal savo nuomon, ir niekaip tarp savs negali ant
vienybs sutikti; kaipgi galjo sutikti ir it vienaip tikti zmons, nebdami dar patys
akylais ir rasto neturdami, kuriame visa tas, k reikjo tikti, bt buvs israsytu. T
mums aiskiai rodo kunigas Jeronimas is Prahos, kur Vytautas, didysis Lietuvos
kunigaikstis, metuose 1428 buvo issiunts zemaici krikstyti; tas, is Lietuvos pagrzs
Bazelio baznycios surinkim, taip popieziui Pijui ir kitiems vyskupams ir
arkivyskupams pasakoja. Lietuv perjus, vis pirma sutiks Zemaici apygard,
kurioje gyventojai zalcius garbin, koznas gaspadorius laiks savo zalt trobos
kercioje, kur maitins ir godojs, siene gulindamas; tuos Jeronimas visus lieps
ismusti ir lauke sudeginti, vienas taip didelis buvs, jog, ugn mestas, nedegs.
Toliau ten eidamas, rads apygard, kurioje svietas garbins svent ugn, amzina
vadinam, kuri tuotimpos zinycios kunigai kurst, idant neuzgest. T kunig
jautojsi prieteliai, nordami zinoti, ar j gentys sergantieji mirs, ar isgis; tie ligoniai,
pagal j nuomon, naktimis prie tos ugnies sildsi; ryto met, jautojantis gentims,
kunigai sak ligonio sasuolt pas ugn svent regj ir, jam sildantis, zenklus smercio
arba sveikatos mat, ir taip, kurs ligonis isgysis, to sasuoltis veidu ugn atsisuks
sildsis, kurs mirsis, to sasuoltis pakal ugn atsuks stovjs. T ugn Jeronimas it
veikiai isards ir uzgess ir jos viet krikscion dab krs. Eidamas tenai,
Jeronimas toliau rads taip pat apygard, kurios svietas garbins saul ir godojs
didziai didel kj; kad sis klauss, dl ko t kj uz svent turintys, jam atsak
kunigai: angis per kelis mnesius saul buvusi prapuolusi, kuri koks tenai didis
karalius nutvrs ir dideliai ankst bokst buvs uzrakins, kurios dangaus galybs
pasigailusios, su tuo kju suklusios bokst ir tuo svietui saul pagrzinusios, todl
vertas ess toks rankis sventu vadinti, per kur svietas sviesyb apent gijs.
Jeronimas isjuoks ir parods, jog vis tai niekai buv. Nujus jam dar toliau, rads
sviet, kursai liekn, velniams pavest, garbins, uzvis tarp kit vien zuol per visus
medzius godingesn turjs, kur lieps iskirsti. Sujus tenai svietui su kirviais, n
vienas nedrss su kirviu medzio palytti. Todl Jeronimas, pams nuo zmogaus
kirv, pats vis grazj med pakirts, tad svietas pradjs kirsti, kas su kirviu, kas su
skliutu, kas su piklu; jau pus liekno buv atj kirsdami, tad sutik vis
dideliausij zuol, uz visus medzius sventesnj, kaipo buvein pacios sventenybs,
kurios kusinti niekaip niekas nedrss; ant galo, kad jis kit drsins ir juoksis, jog
medzio, negyvo daikto, bijos uzgauti, tad tuo tarpu vienas pradrss ir, nordamas is
peties uzsiausti su kirviu zuolui, sau koj kirts ir be dvasios ant zems pakrits.
Svietas, t regdamas, nusigands, pradjs verkti ir ant Jeronimo rgoti, jog jis
sventus dievo namus liepis griauti, n vienas niekaip nebdrss daugiau kirvio
prileisti. Tada Jeronimas, stigavodamas, jog velni zizilpos jiems akis apraibinusios,
lieps zeistajam keltis, sis sveik sveikas klsis ir niekame ronos negaljs parodyti;
tad vl sukib visi zuol kirsti, kur ant galo su dideliu tranksmu pavert ir vis
liekn paskui iskirt. Zemaici zemj daug buvusi toki svent liekn, kad
Jeronimas lieps ir tuos zemyn kirsti; nes tuo tarpu didi daugyb motriskj nubgusi
prie Vytauto, verkdama ir vaitodama, bei tarusi jam, jog sventus lieknus kert laukan
ir dievo namus naikin, kuriuose angis nuo dievo pagalbos meldusios, idant lyt ir
saul suteikt, dabar nebzinancios, kame ir kurioj vietoje dievo ieskosiancios, jam
namus jo isteriojus. musios sksti Jeronim Vytautui, ant galo visas svietas ms
verkti, gaildamos savo senovs laiming dien. Vytautas, jau pasigails j asar, jau
krpaudamas, idant svietas, puols rpesn, nepatrakt ir ermyder neistikt,
nebleids daugiau Jeronimui svent liekn bekirtinti, kuriam davs kelio rast ir
lieps is Zemaici spdinti laukan, kurie palik po senovs begarbinantys savo girias
ir lieknus senu prociu. Tie kunigai sventus reikalus atlikdavo ir mulkiui svietui
isgalius t pramoni isguld, kuri vairs vardai buvo nuo j vairi darb, beje:
krjai, arba krjaiciai, vaidelaiciai, zygovai, tylusonys, lygusonys, zvaigzdzionys,
vjonys ir taip toliau; visi klaus savo krj krjo vis vyriausio valdymiero. Tie
zyniai ne vien saugojo tikybos statymus, atlikdavo sventus darbus, bet dar ir ks
rda rpinos, kaip tuojau regsim.
Vis vyriausiu valdymieru t zyni, kaip sakiau, buvo krj krjas, kurs
vienas pats visus vald ir visiems sakymus dav, kaipogi jis su dievais kalbjo ir, nuo
j pamoksl gavs, svietui j skelb per savo zynius arba tarnus; nesgi jo klaus ne
vien visi lietuviai, beje: kalnnai, zemaiciai, zemgaliai, latuviai, arba kurzemiai, bet
dar lybiesiai ir krieviai, kurie nuo jo diev valios jautojos ir teiravos. Todl vadino j
viespaciu, jog jis vienas pats visa zinojo, galjo ir rd; prasaleitis, nordamas jo
pasiteirauti, niekados negaljo jo rmus zengti, nes turjo atstu girioj laukti, lig sau
atsak per kitus zynius, arba jo tarnus, gausis. Paprastai jis didziai retai ir svietui
paciam tesirod, ir tas, kurs vien kart buvo gavs j regti, tuo didziavos, o tas, kurs
krast jo rb buvo palytjs, tars jau tuo paciu palaimintu ess, kaipogi jis gyveno
slaptai paciame gilume sventos girios.
Jis pats retai,o rasi ir niekados nedav sakym svietui, bet siunt per savo
kunigus, zygovais vadinamus, kuriems paved savo valdzi, duodamas lietos, arba
ks, lazd, krivle bk vadinam, ir liep ta lazda savo sakymus svietui skelbti,
kursai bdas skelbimo sakym vyresnybs lazda iki sios dienos uzsiturjo kaip
Kalne, taip ir Zemaiciuose; tlose vietose pas zemaicius siandien tebra sakoma:
,,Karzasis, sako, lazd parnes" arba: ,,Kaip as neklausysiu lazdos savo
vyresnybs." Siandien lenkai tyciodamies senu prociu vadina lietuv skurczypalka,
nuo to, jog jis ne rasto, bet lazdos savo vyresnybs arba krj krjo klauss,
nemindami to, jog lietuviai savo lazda isgelbjo juos pacius tris kartus nuo prapulties
ir vergybos: vien kart metuose 1320, antr kart metuose 1410 nuo kryzeivi, o
trecij kart m. 1659 nuo zuvd. Tok jo sakym kiekvienas turjo klausyti, nesgi
vis spriausias paklusnumas buvo vis didziausia pavynascia kaip svietui, taip ir
kunigams. Aiskiau sakant, sakym krj krjo visi turjo uz dievo vali, ir tuo jis
didesniu buvo uz pat ryk, arba, kaip siandien sako, karali. Kuo metu yra jis toki
valdzi gavs, maz tesant tos gadyns rast, negal to regti, bet jei antzvelgsim kit
taut veikalus prajusij gadyni ir mklinsims pradzi draugybos svieto ir jo
susirinkimo, matysim tenai, jog kunigai turjo tikyb uz pragum, kuriuo sviet
gorino, gandino dl sugurinimo ir sukrutinimo zmogaus mentos ir dl btino sau
paklusnumo. Lygia dalia tuo paciu rankiu guod, laimino, dziugino ir linksmino dl
istempimo tos pacios mentos. Kad svietas dar buvo kaip tariamas ir tikjo aklai t,
kas jam buvo sakoma, tad tokiame sviete galyb ir orumas zyni buvo perdaug
didelis. Toksai pragumas nebuvo btinai paci zyni pramoniu, bet daugiau dygo
pacioj bsenoj svieto draugs ir buvo reikalingu ir naudingu dl nekurios gadyns, ir
tol jis patvr, kol j bdas draugybs pakent. K regim nutikus su svetimomis
tautomis, tas pats yra buvs ir su Lietuvos tauta, kad svietas dar buvo kaip tariamas,
nieko nezinojo ir nenuman pradzioje savo sikrimo, tad ir j kunigai neniekino tuo
rankiu, kur patiems didino god, orum ir sventyb, o sviete baim, nuogst ir akl
paklusnum kr: kaipogi to linkan kunigai isguld slaptis, kuri svietas neperman,
jie lm, stikinjo, br, vardavo, svent, ko svietas gedavo, dejavo ar reikalavo,
kalbdami su paciu Pernu, reisk jam jo paguod ar karon; todl zodis krj
krjas ir jo asaba buvo tariama nuo svieto sventa ir nepalytima.
T taip didziai goding vyresnyb vis dorasis ir ismintingasis vyras vis
didziojoj karsaty, beje, 70 ar 80 met turs, tegaljo pasiekti, kur nuo taip oraus
amziaus vadino balta galva, kaipogi siandien dar lietuvis ar kalnnas, guosdamos
viespaciui, karaliui, kunigaiksciui ar jomylistai visagalinciam, sako: ,,Viespatie, prie
tavo baltos galvos atjom paguodos klkti", noris bt vaikelis astuoniolika met turs,
vienok, to nemindami, rodo jam vis didziausi god sena daba. Skyr j kunigai tarp
savs pagal diev vali, pakeltasis dvjo t vyresnyb lig savo amziaus galo viezlybai
ir padoriai, ir nra rastuose randamo, kurs bt nevertu pasirods tos didzios
vyresnybs. Vienok galjo jis pats jos issizadti ir tuo kartu tiktai, kad norjo po savs
amzin minavon ir garb sviete palikti, beje, pats save dievams aukaudamas; tokiame
atsijime, palips ant sventos malkos, pirma sugraudino pamokslu kunigus ir sviet
susirinkus, kad nesiliaut sekti bdo ir statym savo tautos, o paskui save tenai liep
sudeginti dl numaldymo diev rstybs ir dl patvirtinimo to, k buvo svietui saks.
Skelbiama yra rastuose, jog daugyb krj krj tokiu pragumu pabengusi savo
gyvenim. Sako, bk j buv nuo Brutenio laiko lig paskuojo krj krjo 51, bet uz
teisingum to skaitliaus negal galvotis, nesgi nuo sen laik yra jau tariama, k patys
j vardai rodo, kurie yra ar pramanyti, ar nuo prasaleici rikliai surasyti. Gintautas
buvo paskuojuoju Zemaiciuose. Namai to krj krjo, kuriuose jis gyveno, buvo
pas zinyci arba svent viet, kame sventoji ugnis buvo krinama, vadinos rmais; ir
taip siandien dar zemaitis senu prociu, pamats didelius ir viespatingus namus,
stebdamos sako: ,,E viespatie, kas tie per rmai" arba: ,,Kas tie per rmus."
Valdzioj to krj krjo buvo didi daugyb kit vairi kunig pagal vairi
j vyresnyb ir vairius darbus, kuriuos abelnai vadino vaideliotais, arba vaidelietais,
nuo zodzi vaidinti ir lieta, beje, zinantys ir permanantys lietos daiktus: kaipogi jie
nuo slapt ir nepermanom zenkl valios dievo jautojos, kuri svietui lm ir
stikinjo, reiksdami laim ir nelaim atentj, beje, buvo zinovais aukstojo mokslo ir
zinojimo, nuo ko ir zyniais buvo vadinami. Pirmaisiais tarp j buvo regimai tie, kurie
visados rmuose krj krjo gyveno ir dl to vien jau nuo svieto buvo godojami uz
kitus kunigus, arba zynius. Vadinos krjaiciais, it bt krjo sns esantys, kurie
svent ugn antveizjo ir svietui teisyb atties; sako j dvylika buvus, bet, minint
paprast lietuvi skaitli visuose lietos daiktuose, gal aiskiai stigavoti, jog j devyni
tebuvo, kaipo artimiausieji tarnai krj krjo ir vyriausieji vaideliotai, be kuri
zinios niekas nenutiko kj lietos reikaluose. Kad anie kitiems vyresniesiems zod
dav arba sakymus krj krjo skelb, tad lazdos nedvjo, bet kit zenkl turjo
tai lietai. Visi tie zyniai, arba kunigai, buvo be paci, nesgi nuo prityrimo zinojo, jog
paciuoti kunigai ne svieto vargais, bet savaisiais rpinas ir nieko sau negeidzia, kaip
tiktai vien turt. Pats krj krjas kl vyriausij kunigisk god tarp mazj
kunig, kuriuos svietas pats sau skyr tarp nasli ir bevaiki, vyrus ismintingus ir
dorus, teisyb ir savo k mylincius, svieto regjusius, gero .ir pikto prityrusius, vilko
nestus ir pamestus, didzius gudrincius, mokytojus protingus ir atent prajauciancius,
trumpai sakant, dievo vyrus.
Kiti kunigai vadinos zygovai, kurie taip pat gyveno, kaip regis, netoli nuo
rmo krj krjo, atmenant ant to, jog vienas tarp j sventame pamedy metuose 999
nukavo sv. Vaitiek, skelbiant Parusy krikscionisk moksl. Vadinami buvo zygovais
nuo zygio, jog jie zygius, arba reikalus, krj krjo atliko ir jo lazd, arba sakymus,
nesiodami skelb po sviet; mklinantis t, kas su sv. Vaitiekum nutiko, gal tarti, jog
jie antveizais yra buv ne vien sventos girios apie rmus paties krj krjo, bet ir
kit vis giri, medzi, upi ir kit svent viet, kurie taip pat atgabentas aukos
dovanas prim ir duodantiems diev pataik apreisk; apie kitus j darbus nra
zinoma. Paskiau vadino juos dvarionimis, gudiskai dworzanin, jog prie rm, arba
dvaro, kunigaikscio gyveno. Tarp t buvo dar kunigai virsaiciai, arba vyriskaiciai,
vadinami, beje, virsininkai; regis, jog tuo vardu vadino ne kitus kunigus, bet virsiau
minavotus vaideliotus, beje, krjaicius ir zygovus, nesgi pats zodis virsaiciai t rodo.
Prasaleiciai, nepermanydami lietuvi kalbos, praman tuos virsaicius ypatingais
kunigais. Tie visi kunigai, virsiau minavoti, ne vien sventenybmis, bet lieta ir ks
rda rpinos, kaip tuojau regsim.
Buvo dar daug zemesni kunig, kurie negyveno parmiuose krj krjo,
nebuvo n antveizais svent viet, bet, po sviet paskyd, mok j tikybos statym,
pasakojo jam prajusi gadyni notis, veikalus savo tautos, girdami doryb isminting
vyr lygia dalia garbindami narsyb ir kantryb savo tautos kareivi. Regis, jog
kiekvienoj apygardoj toksai kunigas buvo vyras ismintingas naslys ar bevaikis, nuo
svieto perdtas. Tarp t, kaip jau minavojau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau
sakant, lydusonys, nuo zodzio lydti, kurie palaidosena mirusij rpinos, kaip virsiau
minavojau. Ilgainiui paklydus jau btinai pirmoje nuomonj apie diev, buv dar
vadinami zvalgionys, kurie laim ar nelaim moterims lm. Pucionys, kurie nuo
vandens put reisk atent. Vjonys vadinos, kurie lm nuo vjo. Pscionys nuo
ptimo, kurie antptimu savo dvasios opas ir luosumus gyd. Zeiscionys, kurie patys
save zeid dl numaldymo diev. Burcionys, kurie su pagalba pikto lm.
Zvaigzdzionys, kurie nuo zvaigzdzi atent reisk. Vadinos dar puotininkais, arba
raguciais, tie kunigai, kurie ant svenci aukaudami arba puotose gerdami is rag
grim laimino ir svietui dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo buvusios dar ir
motriskosios, kunigmis vadinamos, beje, nasls bevaiks, kurios, mirus savo
vyriskiems, stojusios kuniges, kuri darbas buvs kurstyti svent ugn ir
jautojantiems nekuriose notyse reiksti laim ar nelaim; vienok zinoma yra, jog tarp
nasli buvusios kunigmis ir mergaits. Vienos ir antros cystat uz vis pirmiausi
statym turjusios ir saugojusios, o jei kuri j perzeng, t, kaipo ks nuodm,
dievus maldydami, gyv sudegino. Maitinos kunigai aukomis arba dovanomis, kurias
svietas kas dien dievams dav. Mazuosius kunigus maitino gyventojai tos apygardos,
kurioje jie gyvendami sventus darbus atlikdavo.
Kunig darbas buvo rpintis garbe diev ir uzlaikymu tikybos statym, ant
koznos svents arba viesi pasakoti svietui susijusiam nuo vis senj laik savo
tautos veikalus, kares su neprieteliais, didzias pergales ar nuopuolius, badus ir marus
prajusius, idant svietas zinot, kaip kokioje dingsty turi elgtis atentj, kas buvo j
tikybos viena dalia, trumpai sakant, laimes ir nelaimes savo tautos prajusi gadyni
svietui minavoti, vienyb, doryb ir kliaut tarp vis antturti, rpesningus guodzioti,
nemokancius pamokyti, nuvargusius selpti, boci proboci veikalus minti, duodamas
dievams apieras priimti, sventas vietas gerbti ir antveizti, svietui diev vali
apreiksti, issijautoti ir zinoti atent, kutinti sviet vilcia ir brukti jam meil artimo, k
siandien patarm minavojama tebstigavoja ir taip sako: ,,Ko pats nenori, to ir kitam
nelinkk" arba: ,,Kas tau netinka, to ir kitam nedaryk." Tie kunigai ne vien paciu
dievo mokslu, bet ir pacios ks reikalais rpintis turjo, kaipogi klusis karei, lygiai
su svietu kar traukti, grumiantis su neprieteliais, priesaky j stovti, kareivius
drsinti ir skatinti, idant negurt; patys lygiai kariaudami rod, kaip kantriai reikia
mirti; zinoti veikalus savo tautos ir pasakoti juos svietui, kad zinot ir neuzmirst,
garbinti ir minavoti garsius kareivius ir ismintingus vyrus, kurie daug gero dl savo
tautos buvo padar, idant kiti sekt juos pdin valgy ir gry, nuo lepumo ir istizimo
visus saugoti, mokyti sviet ne ilgais pamokslais, bet patarlmis, idant koznas,
mindamas kelis zodzius, primint sau it stipriai ir moksl, tuose zodziuose uzrakint,
sidt, ir tuo koznas zinot, kokioje dingstyje kaip jam reikia elgtis; todl pasakojo
pasakas ne vien dl daug zinojimo, bet ir dl gudinimo jaunuomens klausymos,
idant paskui, kit girddami pasakojant savo reikal, spriai galt j permanyti, kaip
jam reikia elgtis toje dingsty; todl jei kas t visa atliko kaip reikiant, toksai dievo
vyru, kaip sakiau, buvo vadinamas.
Aukausenos buvo vairios: iskilmins, iseigins ir kiemins, kurias visados
svietas susirinks atlikdavo ant kaln, kalv ar ant akmen po dideliais didelesniais
zuolais. Iskilminmis aukansenomis vadinos tos, kurias laik pats krj krjas,
baltais rbais lig zems ilgais apsidars, su kepure treineitiska antsivozs, ant kurios
virsaus aukso burbulas spindjo, kuriam tarnavo vaideliotai, apsukui surmuliuodami,
akivaizdoj viso svieto, susirinkusio pazinyc kokiai noris esant ar bsiant nociai,
beje, badams ar marams, giedroms ar didiems tvanams ar audroms didelms ir
baisioms karms kilstant arba jas nubengus. Kad, iskilmin auk atliekant, dmai
deganci gyvuli padebesius kildami rko, ugnis sventa, zuolo medziais kurstoma,
paskdama tvaskjo, pas kuri kunigai sustoj sutartines giedojo, trimitus psdami,
svietas tuo tarpu tylu melsdamos dksavo. Kad krj krjas vaiksciojo prie stros,
giedotojai pirm jo jo su zaislais ir kanklmis, po jo parindziui kunigai ir kunigs,
sventus zenklus nesdami. Jei auka atliekama buvo karn einant, tad, pabengus j,
vaideliotai nesiojo pintinj savo krj krj tarp kareivi, rindose stovinci, kur
isvyds svietas parpuol ant zems, o sis, isvyturs raudon vliav, arba papart,
dav kareiviams, kazi k ant j barstydamas. Pabengus mald, isdalijo auk
esantiesiems, kas tuojau persikeit didel, bet padori, be vaid ir lbausenos,
grym. Visa t atlikdavo lauke, nesgi j zinycios buvo be stog, o pacius strus
medziai teklst. Pavestoji diena atlikimui aukos buvo visados aiski ir gaidri, jei kana
kados nulijo, tad t turjo uz diev rstyb. Radusis taip didziai nociai, jog pats krj
krjas turjo svietui pamoksl sakyti ir pamokyti j, kaip jam toje noty reikjo elgtis,
tad, rodydamas svietui, jog t ne savo pramone, bet diev sakymu reiskia, ir jog tas,
k jis sak, pacia tiesa yra, dl patvirtinimo jos, palips ant sventos zuolo malkos,
pazinycy pats save sudegino, kaip virsiau minavojau.
Iseiginse aukose, beje, ant metini viesi, arba svenci, aukavo virsaitis ar
virsininkas vaideliot, arba zyni, susirinkus taip pat svietui vienos apygardos pastr
po vis dideliuoju zuolu, kame sventa ugnis krinos. Virsaitis, pams duonos
smotel ant torieliaus ar midaus kaus ar taur ir tuo nesinas, tris kartus apjo apie
stal ir tenai padjo duon ir taur. Tad prie aukuro ir stabo, stre stovincio, melds,
pakaitomis su svietu giedodamas, kaip virsiau regjom. Ilgainiui duon valg, paskui
pasilenks, neprikisdamas rank, pam su dantimis taur, kuri keldamas pamazu
isgr, paskui, nulenks galv, taip staiga kniozterjo, jog taur per save issvied
uzpakal, kuri stovintieji akis isplt tykojo nutverti lig ant zems nenukrintant. Vl
pripyl j midaus, stat pries virsait, kursai, pasimelds ir duonos uzkands, islenk
vl j ir per save ismet, ir tiek kart bk t dars, kiek galybi Perno norjs
pagarbinti. Ta malda taip pat pasibengusi gryne: kaipogi visi valg gyvulius
aukautuosius ir mid gr linksmindamos.
Kiemin auk pats nam gaspadorius atlaiks tokiu pragumu: kiantis ar
zaibuojant ir is tolo krusai kriokiant ar kitai kokiai baisiai nociai gorinant,
seimininkas, pams vis skanj valg, tankiai lasini palt kukster kabins,
kepur nuvozs, apnes tris kartus apsuk savo rugius ar varst, trigubai tais zodziais
melsdamas Pern, savo Tit: ,,Perne dievali, nemusk ant mano jav to kipso, melsiu
tave sia palcia lasini." Nesgi tariama buvo, jei jis susigrums su kipsu ant jo jav, jam
nuo to didi iskada, arba zala, nutiks; kaipogi siandien dar yra sakoma, jog perknas
vejs kips, kurs, nordamas nuo jo issprukti, jau po akmeniu, jau po medziu lends,
kad sis nesuskubt jam savo vylycia uzsiausti. Pernas dirdins kips pervis
pavasar, kad jis svietui daug pikto dars vju, salciu, sniegu ir tvanais. Taip pat
rudenop, neleisdamas svietui toliau vasara dziaugtis, jav nuo lauko nuvalyti, medzi
zaliuoti, vis gamt gaisins, it tarsi nordamas, kad svietas prapult. Ir taip siandien
sakoma tebra: ,,Ms vasaroj giltin parov, arba pasuko." Pernas drauds kips
uz t, jog zmonms pikt dars, o svietas, regdamas sau jo toki glob, labdariu j
vadins. Audrai prajus, gaspadorius linksmindamos pakls namiskiams puot, arba
gryn, jog j Pernas nuo tos nelaims paglemzti teiks, todl sis, jam dkavodamas,
is dziaugsmo pats su seimyna besveikas lasinius suvalgs.
VIESS, ARBA SVENTS
Lig nepradjus pasakoti apie senovs sventes, reikia pirmiau t stipriai sitpti,
jog senovj lietuviai garbino diev ne verkdami ir rpindamies. Tai ir j svents buvo
minavonmis linksm noci, kurias minavodami dziaugs ir linksminos, dievams
dkavodami ir viens kit vaisindami; kaip yra keturios dalys met laiko, taip buvo
atliekamos ketverios svents, arba viess, nuo zodzio visi, jog visi susirink viens kit
myljo linksmindamies; siandien dar, t mindami, senu prociu ant krikscion
svenci susirink gentys ir susiedai turi pasilinksminti.
Pirmoji svent buvo pavasario, Trimpos, arba Jors svente vadinama, kuri,
kielei led isspyrus ir ziemai padribus, sventino tokiu bdu. Vis pirma koznoj
apygardoj, ziemai padrimbant, visas svietas tieks visuotinai, al dar, pyragus, zuv,
ms kep, paskui su savo dievo dovana susirinko ertus namus, regis, pirmj dien
balandzio mnesio. Tuo tarpu mergaits pasipuosusios isjo anksti is kiemo giri
ryt linkan, lig tenai pirmieji sauls spinduliai tvyksterjo, jos persidariusios baltus
drabuzius, basos grzo namo dainuodamos ir skelbdamos, jog pavasar sutikusios,
visos linksmos sokindamos ir ratuodamos; parjusios t kiem, kuriame visi buvo
susirink, apreisk namiskiams ir susiedams linksm Jor, arba pavasar, kurie,
prasidziug ta linksma naujiena, sujo vid, kame zynys, taip vadinamas kunigas,
midaus kaus, ant stalo, arba skomio, stovint, pams, tuos zodzius sak: ,,0i
viespatie dieve, ms Pergrdi Perne, kursai savo galybe sunki ziem nuo ms
pavarei, teikis mums javus ms stuosius ir stinuosius vykinti, idant, jais
dziaugdamies, tave garbintumm, augink sakeles sakas dl ksms zmogui ir
gyvuliui, lapodink medzius, kraudink ziedus, mezgink vaisius ir brandink, idant
zmons, gyvuliai, bits ir pauksciai gaut sau pen ir, tuo dziaugdamos, tave garbint.
Zeldink zoles, vej, puikas ant visos zems, mes dabar tavs meldziam sirdingai."
Svietas atsak tuo pragumu: ,,Linksm pavasar mums pagrzini, tu laukus ir darzus
gaivini, girias zaliuodini, suteik viso to, ko mums reikia, idant dziaugtumms ir tave
garbintumm." Po tos maldos zynys, sikands taur ar kaus, neprikisdamas rarik,
pr galv ismet tusci, kuri uzpakaly stovintieji vl pagrob lig ant zems
nenukrintant. Tad pripyl vl midaus kaus ir, didziai drovdamos, pastat pries
kunig, kurs, j pams, vl melds, tardamas: ,,0i tu maloningas dieve Perne,
vecasis tve Zvaigzdyksti, kurs visus gzi silima savo ir visiems zibini saule, suteik
mums zibur, silim; tu, kaipo viespats, saugok mus ir vaisius ms s met nuo zaib,
krus ir audr bei vtr ir nuo visa gadinancio Pikulio." Po tos maldos zynys, vl
isgrs midaus taur, met per save uzpakal tokiu pat bdu, kaip ir pirma, kuri
stovintieji nutvr ir vl j, pripyl midaus, liep pakarciui visiems po taur isgerti
pradjus nuo vis godingojo vyro. Paskui vl pripyl taur midaus ir pastat pries
kunig, kursai, pams j, taip melds: ,,Ai dieve Perne Pilvyti, gaivink reikalingu
lytum ir rasa ms javus, zales ir lapus, pripildyk ms placias stogines ir aruodus
visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo dziaugdamos, tave garbintumm" etc. Po tos
maldos vl isgrs taur ismet per save, kuri vl pripylus dav svietui gerti
pakarciui, kursai pagrus ms giedoti ant garbs savo dievo Perno. Tuo tarpu
kunigai aukavo aukas gyvuli Pernui, kaipo Pergrdziui, Zvaigzdyksciui ir Pilvyciui,
kuri paskui ms svietas valgydamas gr ir linksminos. T Jor turjo uz globj ir
uztarytoj vis gyvuli, uzvis arkli; nesgi siandien, dar gyventojai, stokodami pasaro
ir nesulaukdami ziemos galo, dejuoja tais zodziais: ,,Ai Jorutale, Jorutale, kame esi!",
apie kurio privalumus virsiau minavojau.
VAINIK SVENT, ARBA VIESS
Rastininkai raso, jog pradj sventinti birzelio gale ir sventin per 14 dien.
Siandien palaikus tos svents vadina svento Jono nakcia, kuri visiems yra zinoma;
rodos, jog sventino t svent minavonei krimo, arba sutvrimo, sio pasaulio ir visos
seimynos. Pagal nuomon isminci tos gadyns, bk Pernas isperjs aukstybse
vis sutvrim regim ir neregim ir vis siltj dien isleids j pasaul tokiu laiku,
idant galt tenai prakusti, dl didesns dar globos davs tai seimynai ugn, idant
sildydamos kutintsi, nesgi siandien dar senu prociu yra sakoma: ,,T zmog yra
dievas leids ant svieto", nesako yra sutvrs, kurs zodis, siandien tebess, rodos
senovs nuomon tvirtinti, uzvis jog paciose pirmosiose lietuvi krikscion knygose,
isspaustose 1540, apie sutvrim svieto pagal Rast svent visur vietoje sutvr sako
leido, ir taip: leido saul, leido zvaigzdes, leido zvris ir paukscius etc., it bt kaip
koks tvas per isgzs paleids pasaul, k tegaljs atlikti tokiu laiku, kuriame
nuleistas peras nepragaist pasauly, nesgi zinoma yra visiems, jog apie sv. Jon oras
yra vis jaukusis ir malonusis. Todl rodos, jog buvo svent, kaip sakiau, minavonei
tos noties kurta, kurioje visas sutvrimas buvo savo pradzi gavs. Todl,
dkavodami savo Pernui, arba Ticiui, kurs juos savo silima isgzs kutino, dirbo jam
is jaun berzeli strus, po kuriuos vaiksciodami melds ir dkavojo, nes kokios tos
maldos buvo ir kaip melds, nra randama rastuose, tiktai yra zinomi keli zodziai
vienos giesms, kuri praddami taip bk giedoj: ,,Titis leido, Titis leido" arba, kaip
siandien kad baznycios kalboj sako: ,,Titis sutvr, Titis sutvr", kuri zodzi
prasaleiciai gudai ir teutonai, kaip virsiau minavojau, nepermanydami paras, jog
lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, garbinantys diev, vadinam Didis Ledo, nuo ko
paskydo paskui j rastuose niek zaunos, no gudai ne vien tuos zodzius, bet ir vis
lietuvi senov pasavino, stigavodami, jog tas Didis Ledo j dievu buvs. Nesgi zodis
titis, jiems klausantis, pasirod it bt didis, o zodis leido it ledo ess, kaip virsiau
minavojau, bet k tie zodziai j kalboj reikst, patys nesupranta ir nezino, kaip juos
isguldyti. Pries t svent js svietas sventas upes ir ezerus praustis bei mazgotis,
idant jaunais tapt, ir kas visa atliko, kaip buvo statyta, tas radsis viena valanda
didziai ismintingu ir galjs regti piktus zmones, zavtininkus ir raganas. Nebuvo
kitos linksmesns svents, nesgi pagal pasakas, siandien dar minavojamas, t ryt
saul tanciavojusi; paskuoj nakt tos svents degino tuos strus ir linksmindamos per
ugn sokinjo, it bt mindami, jog nuo silimos prasidjo ir silima gyvoja. Taip pat ant
tos pacios svents abydas savo viens kitam dovanoj, per t svent visi lygs buv,
kaipogi didzturciai vargdienius slaug. Bt kas bdama, vienok siandien yra geistina,
idant zinovai Lietuvos kalbos surinkt visus palaikus, dar tebesancius, uzvis dainas,
siandien dar daugioj vietoj minavojamas ne tikjimu, bet prociu senovs laiming
prajusi gadyni. Ko gal dar daug rasti Kurso parubeziuose, kur zemaitis ir zemgalis,
arba, kaip siandien kad sako, kursininkas, susijusiu linksminas sen dien prociu, it
bt dar mindamu, jog anuodu angis buvo tikruoju broliu, nes ilgainiui nedoryb
svieto perskied juodu dl savo naudos.
APJAVI VIESS, ARBA SVENT
Apjaves gr, javus nuo lauko nuimdami, tokiu bdu. Ant kalvos padjo
akmen aukurui. Jei daug svieto buvo, kunigas, jei maz, pats gaspadorius, isjs jav
piauti su seimyna ar su talka, visi linksmindamies, jog jaunos duonos prilauk; vis
pirma supiovs gaspadorius pd pamov ant smaikscio ir padirvy pastat. Paskui
dkavojo Pergrdziui Pernui, jog javus pavykino, ir meld, idant patiems
besveikiems leist juos suvalgyti. Jei javai buvo nevyk, tad maldavo Pern, idant
stiprint juos kentti bad it alk, degindami ant akmens aukas. Po tos maldos seimyna
ar talka kibo javus, kuriuos netrukdami nuvalijo. Nubeng nupyn vainik is varp,
kuriuo apklst galv grakscios ir linksmos motrisks, parved j dainuodami kiem
pas gaspadori, kuriam padav ji ant balto raiscio vainik, kur gaspadorius pams
dkavojo darbininkams, o vainik pakabino ant gembs trobos gale godingoj vietoj.
Tuojau m piovjus vaisinti ir raginti, kurie gr ir linksminos per vis nakt,
garbindami visados gerus gaspadorius, mokytojus arti ir sti, bei narsius kareivius, uz
liuosyb kritusius, ir didzius darbininkus, kas siandien dar kaip Kalne, taip ir
Zemaiciuose yra sekama; vienok geistina bt, idant zinovai tos kalbos palaikus
dain, dar dainuojam, surinkt, rasi is j aiskiau galt issijautoti apie t prot.
ILGI VIESS, ARBA SVENT
T svent sventino, javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasjus, beje, kaip
siandien kad sakoma yra, suvisu namus parjus arba ant ziemos sikrus, nu tad
dkavojo krjui viso savo labo, aukodami jam pirmskrajus, taip pat valgius,
grimus, zuvis, ms, pien, med, mid ir al visame kraste. Nesgi visa apygarda
tieks tai sventei, mid, al dar, pyragus kep. Paskui suvez visa t, k buvo dievas
kuriam suteiks. Susirinkus svietui didziai ert nam, jo kertse isstat bosus ir
verpeles alaus ir midaus, paskui zyniai padeng stalus ir viduryje aslos sukr ugn
pailguotin, kur atved ir gyvulius, vainikais apklstus, visokios veisls po por, beje,
patin ir paci. Tad zyniai m melstis tylu pagal savo dab, pabeng mald, m
lazdomis tuos gyvulius musti; visi esantieji t pat dar lig uzmus, saukdami: ,,Tai
ms zemeliukms, beje, zems kjoms, aukaujam ir dkavojam, jog mums s met
ms jav, darz, piev negadinot, o nuo ugnies, gelezies, mar, bad ir visoki
neprieteli mus saugojot". Nu tad kep ir vir ms pamustj gyvuli. Tuo tarpu
motriskosios, uzugnj sdusios, kvieci plonius, sykiais vadinamus, ant angli kep ir
iskeptuosius per ugn mciojo vyriskiesiems valgyti. Zyniai tuo tarpu pamoksl sak
svietui apie dab, bd zmoni, apie reikalus ks ir lietos, apie narsyb ir kantryb
garbing vyr, karse kritusi. Paskui taip sugraudinti zmons nuo kunig, koznas
snibzdjo jiems aus savo kaltes ir nuodmes, kursai, pagrobs j uz plauk, su lazda
aptalz, jog jis ne taip elgs, kaip reikjo doram zmogui; koznas, nukentjs taip savo
pakt, nusimins spdino salin. T visiems atlikus, paskui grob paciam zyniui uz
ciuprynos ir j taip pat aptalz uz jo nuodmes, jog ne taip elgs, kaip jam priderjo;
zynys, sutaiss savo drabuzius, antr atvej sak pamoksl motriskosioms, idant ks
vilkjomis bt, vyr savo klausyt, namus gerbt, doromis motinomis ir doromis
gaspadinmis tapti teiktsi. Nu ved su iskilme graksci mergait, baltai apdaryt ir
vainikuot, kuri ness piln skreit kept ploni ir stojos desinija koja ant zedliaus,
ant dur atsisukusi, o kairij koj paklusis turjos, kairija ranka blaiv kaspin
auksciau galvos isklusis, o desinoje rankoj taurag midaus turdamos stovjo ir,
tokioje stovyloje bdama, melds tais zodziais: ,,Vaisgamtos tveli, augink mums
linus aukstus sulig manim, kad mes plikos nevaiksciotumm." T trigubai pasakiusi,
vis pirma isgr taur midaus, antr kart pripylusi, isgoz kairij pus zedliaus,
trecij taur vl pripilt isgoz desinj pus, paskui isbr aukstyn vienkartu is
skraisto plonius. Tada kritusiuosius desmj pus zedliaus visi valg, o kairiosios
puss plonius atdav vlms, kuriuos, nunes kapus, zem sukas. Jei mergait
aukaujanti ant vienos kojos isstovjo, antra zedliaus neprimynusi, tad atent met
vyls didzios brandos ir jav vykimo, bet jei su kaire palytjo zedli, tad reisk atent
met nevyksiancius javus. Paskui motriskosios susikibusios tanciavojo, arba
tupiniavo, dainuodamos: ,,Imkims varpates, rieskim kuodelius, statykim stakles,
Vaisgamta ant ms susimils, nesgi Beniut, vis augalotoji ms mergait,
nenyksterjusi ant vienos kojos isstovjo." Ant galo susdus visiems prie dideliai ilg
stal valgyti sventos msos, zyniai, nupiov po ksnel, mciojo namo kertes
zemeliukms, arba vlms, tai yra dsioms, ant zems baldancioms, sakydami:
,,Dieve Zempati, priimk ms maldas ir aukas ir leisk vles eiti prie ms stal t
valgi su mumis valgyti ir ragauti." T pat dar ir su grimais, nulaist vis po
truputl pastal, paskui patys gr ir linksminos, trimitus psdami, giedodami ir
sokindami. Ta svent buvo sventinama minavonei mirusij, dl to vadino j
ilgmis, it bt ilgdamies mirusij t darantys, arba vli dienos, nuo to, jog vles
ant tos svents vaisino. Nesgi patys, bdami viso pertek, gailjos, jog prie tos dievo
dovanos nra j genci ir pazstamj mirusij, todl dar jiems minavon,
vaisindami j vles per 4 nedlias. Vaisino vles dl to, jog, kaip virsiau sakiau, buvo
dsios, neatlikusios vis gyvenim siame sviete arba nepalaidotos, todl balds
isbadusios ir gyvuosius trukino ir jiems pikt dar, todl jas tildydami vaisino, idant
pavalgiusios nurimt ir nebsisuost. To dar negana buvo, svent bengdami, kuri ilgiau
nei per dvi nedli pateko, jo paskui kapus ir tenai vl lapinse ir struose valg ir,
smotelius nupiaustydami, mciojo po stalu, ir grimus taip pat laist, tardami: ,,Eikit
pavalgiusios ir negadinkit grzdamos ms jav." Ant gal galo kaulus gyvuli
aukautj ir likusiuosius valgius kapus kas ir tenai raudojo mirusij savo genci
ir kareivi, karj uz liuosyb kritusij, kuri mald vadino raudine. Tokia daba
siandien dar lietuviai apgudusieji, apie pilis Balostek, Usviet, Uol, Tripent ir Pin
upes gyvenantys, tos raudins minavon ant kap tebdaro ir valgius tenai tebnesa bei
raudine vadina.
KALD VIESS, ARBA SVENT
Kaldos lietuvi senoje kalboj rodo susitikim senojo laiko su jaunuoju, beje,
sen met su jaunaisiais. T svent sventino praddami naujus metus o bengdami
senuosius. Vadino Kaldomis nuo zodzio kalti, kaipogi minavonei prajusi met
kal gaspadorius trobos sien vin arba rag, o zyniai zinycios sien plyt mrijo
dl met zinios, kaip virsiau regjom. Siandien dar Zemgaliuose arba kursinink
namuose gal regti balkius ir sienas po dvi rindi prikalintas briedzi rag, kurie jau
patys, jau j sakos met skaitli rodo. Nra aprasyt nei mald, nei auk tos svents,
vienok nuo jos palaik, kurie kame-ne-kame beuzliko, gal dar sektis, jog svietas taip
pat linksminos, kaip jei ir ant kit svenci: valg grdus, sien ant stal paskleid,
zyniai veizjo zvaigzdes ir lm atent met, laiming ar nelaiming, pagal t, kokias
zvaigzdes pirma paregjo. Paskui vilko bluk per kiemus, beje, senuosius metus,
tabalus musdami, kuri pradzia dainos, toje dingsty dainuojamos, tokia yra. Paskui t
bluk sudegino, kaipo sunk prajusj met, vildamies, jog ateinantysis metas bus
daug lengvesnis ir nereiks taip sunkiai dirbti, kaip prajusj met. Sudeginus
senuosius metus, motriskosios tuojau parod ll, is medzio isdrozt, kuri vyriskieji
grobst, bet motriskosios j paslpti turjo, idant nebmatyt ir nebieskot.
Tarp t met svenci, arba viesi, buvo dar mazne, sakau, paviess arba
gryns, su sventenybmis sunertos, kuri apleisti niekas nedrso, ir taip, kurs,
apkulos, kostuvs, skerstuvs, uzvis budyn ir laidosena.
KURS
kurmis vadinos, kad naujai pastrnyt trobes pirmj kart ugn su didzia
goda nes asloj sukr; zodis kurs paeina nuo zodzio kurti. Tas protis taip buvo
saugojamas, jog, to neatlikus, nieksai nesivyl laimingai gyvensis naujame trobesy,
kas lig sio laiko Kalne ir Zemaiciuose tebr saugojamas; nesgi, lig ugnies nenesus,
vainikas, pro stog iskistas, saugojo naujus namus nuo viso pikto. Angis, sukrus
ugn, leido trob gaid ir vist, abu juodu, o aslos vidur naujosios trobos eidami
susiedai paritino du duonos kukuliu, zenklinanciu vyrisk ir motrisk, ir kurs is
kukuli berietdamas apvirto aukstynokas, tas tarp gaspadori turjo pirma mirti,
paskui prieteliai, gul asloj naujosios trobos, turjo tabalus musti, taip dainuodami:
,,Toj trobelj gali laimel dziaugtis ir grtis." Iseiga bengs gryne, kuri gerdami
minavojo ir garbino vyrus garsius, garbingus gaspadorius, narsius kareivius, karj
kritusius, ir tuos, kurie buvo daug gero svietui padar.
Apkulas, arba gaubjauj, nuo zodzi gaubti ir javai, taip pat gr javus kulti
nubeng: seimyna, nuklusi paskuoj ryt, jo namo nesina grd pripilta rakanda,
kuri resnasis vyras paduodamas gaspadoriui apreisk, jog nubeng javus kulti ir linki
jam besveikam juos valgyti. Bengias siandien dar ta iskilm taip pat gryne. Trumpai
sakant, kozn ilg ir sunk darb nubeng, linksminos taip, kaip kad lin apminas
neseniai dar tebgr.
Buvo dar tarp t paci proci ir kitos it paci namiski linksmybs, arba
gryns, beje: ruden gyvulius pavalgai pamusus, prielaidus ir parsus paskerdus, zsis
ir antis papiovus, gaspadorius vaisino savo seimyn desromis, vdarais, riausiais,
kogalvmis lig persivalgant, kuri vais vadinos skerstuvmis. Taip pat ruden, bites
pasluoscius, mid ar al padarius, ragino ir vaisino gaspadorius savo seimyn, kuri
vais vadinos kostuvmis, nuo zodzio kosti arba gozti, beje, it bt gaspadorius dievo
dovan savo butoje tinkamam pagozs valgyti. Uzvis gaspadins, nordamos savo
raugu pasigirti savo seimynai, ragino namiskius pasilinksminti, kurie gerdami visados
gyr grimo raug, arba raugut; prasaleiciai, nepermanydami j kalbos, paras, bk
zemaici dievas ess Raugutis. Koki dab tebsaugoja visoj senoje Lietuvoj apie
Pinos pil ir Tripent up iki siai dienai.
BUDYN
Ligonis, regdamos mirsis, pavadino pas save kunig, kursai j dien ir nakt
sargino ir laimino melsdamos; rodos, jog tie kunigai lygusonys ir tylusonys vadinos,
kurie jau yra minavojami sandarose met 1249 tarp krikscion ir parusn. Tie
kunigai sargino ligonius, laimindami lig antr kart jaunam mnesiui stojant, kuriuo
laiku ligonis, maldydamas diev rstyb, paskuojus apzadus dar. Jei tas nemacijo,
tad kunigai, nuj pazinyc pas svent zuol ir tenai israus pirksni is sventos
ugnies, dav ligoniui gerti, kaipo vis didziausi vaist, k ir siandien dar senu prociu
tebdaro gumbuodamies. Jei ir pirksnys nieko nemacijo, tad gentys suj teiravos tarp
savs, k turi veikti su ligoniu; jei gentims pasirod nebisgysis, tad ligonis, jei turjo
vaik, palaimins juos, mazj sn pakl savo karsincium pagal ks dab, saks
jiems vienybj ir meilj tarp savs gyventi. Taip pardzius ligoniui jo gyvenim ir
atsisveikinus jam su gentimis ir susiedais, kunigai, antdj ant jo galvos pagalv, arba
podusk, nutroskino, nesgi jiems rodsis toksai smertis dievo malone ess pries
sopulius, kuriuos ligonis kentti turjs sunkioje ligoje. Tuo tarpu, besergant dar
ligoniui, tieks jau budyn, dar al, mid. Mirus jam, tuojau siltu vandeniu
numazgojo nabastik ir, apmov baltais marskiniais, padjo saltoj vietoj, nesgi
mokjo nabastik taip susaldinti, jog jis n vien per kelias nedlias, bet ir per kelis
mnesius negedo, kokiu pragumu, to nra siandien rastuose randama. Paskui siunt
prajovus gimin mirusiojo zod duoti tolimiems tolimesniems gentims ir bendrams,
jog tas ir tas pasirinko is sio svieto, idant susirinkt budyn. Sujus gentims ir
pazstamiesiems mirusiojo kiem, nabastik, numazgoj antr kart, kapmis
apvilko ir pasodino krsle bei vasko zvakes pas numirl uzdeg, patys, apgr
pakarciui midaus ar alaus po kaus, toj pacioj troboj pasieniais susdo ant suol. Tuo
tarpu rauds, taip vadinamos motriskosios, su artimaisiais gentimis apstojusios asloj
nebastik, raudojo, o sdintieji pasieniais giedojo, budindami nabastik tais zodziais:
,,Ulele! Ulele! Ko numirei? (Teisiau, regis, bus vlel, ne ulel; dsia nelaidota vle
vadinos.) Ar neturjai grazi zmon, dail zirg, rimt ginkl, darbi seimyn, didzius
turtus, lakius sakalus, greitus pdsekius? Ko numirei? Ulele! Ulele! Ko neperteks
buvai, ko stokojai, ko numirei? Ulele! Ulele! Ar neturjai placi gimin, turtingus
gentis, meilingus bendrus, ko numirei? Ulele! Ulele! Ko numirei, kas tau kaitjo?"
etc. etc. Visa t minavojo, kas mirusiajam ant svieto maloniu yra buvs ir kuo jis
grjos ir dziaugs gyvendamas. Kad taip budtojai giedojo, rauds lygiai su gentimis
verk, asaras molio ar stiklo kauselius lasindamos, kurias paskui, supylusios
lakank, asarne vadinam, padjo kapuose pas pelenus nabastiko, kaipo zenkl savo
meils; jei kurs gentis nenorjo ar negaljo verkti, tas turjo samdyti svetim raud,
kuri jo vietoj raudot. Ir taip siandien dar senu prociu yra sakoma: ,,Tas neraudojo
savo matuss, ar tetusio." Liovusis giedoti, tuojau gentys nabastiko ragino budtojus
gerti mid ir al. Taip budjo per kelias dienas ir naktis, pagal t, kaip turtingas buvo
mirusysis. Nieksai tenai akivaizdoj nevalg, peralkusysis tiktai uzsikando tylu
uzkakalinj troboj. Tok pratim turjo uz didziai did daikt, kaipogi nabastikas
mirdamas visados vien dal savo pelno budynei paved, nesgi juo daugiau mirusysis
turjo sau budtoj, juo godingesniu ir garsesniu buvo. Ilgainiui atvej atvejais
nugiedoj ir pakarciui apgr, ant galo koznas vl pakarciui antgr pat nabastik,
sudievu jam sakydamas, ir lgojo, idant jo tvus, gentis, bendrus ir pazstamuosius
pasveikint aukstybse nuo jo puss ir su jais maloniai elgtsi, kaip jei cia su juo ant
zems kad elgs. Paskui lydusonys ir tylusonys ispasakojo gyvenim mirusiojo ir
vard jo sak sudievu paskutin kart jo gentims, bendrams ir susiedams, kur
atsisveikinim senu prociu atmenamai dar Zemaiciuose sak nebastik is nam
isnesant, bet ilgainiui kunigai sios gadyns, kad jiems gdos nedaryt, stipriai uzgyn.
Isnes nabastik is trobos, djo ratus, kur motriskosios lydjo lig kiemo galo, o
vyriskieji lig kap visi raiti, plikus kardus iskl svytruodami ir uidami salin Pikul ir
piktas dvasias nuo nabastiko; vadinos lydtojais, nuo to, jog nabastik kapus nuleido.
Atvezus nebastik ant kapus, padjo siaudin lov ir pakl ant malkins, lygiai
kars zirg, seidok, vylycias, ragotin, kard ar kalavij, vis meilingj nabastiko
tarn, pdsekius ir sakalus, o vargdieniams nam padarg, ir, ugn po malkine
sukrus, degino. Pradjus dmams rkti, tylusonys ir lydusonys m vl giedoti,
garbindami darbus ir veikalus nabastiko, beje, jo kars zygius atliktus ir neprietelius
pergailtus; tankiai zmona, savo vyriskio gaildamos, lygiai su savo nabastiku
deginos. Tuo tarpu, kaip sakiau, rauds vis raudojo ir asaras lasino kauselius, kiti
mciojo ugn nagus meskos ir lsies, idant nabastikas, lipdamas aukstybes per
ziaur kaln, galt sikibti, kiti, psdami trimitus, trbijo. Kad jau viena liepsna
malkin tvaskjo, staiga lydusonys, degancias zvakes aukstyn keldami, susuko:
,,Regim nabastik ant balto zirgo, zibanciuose ginkluose, ant peties sakal sdint ir
dang lekiant didzioj draugj." Kiti lydtojai, veizdami dang, atsiliep tais
zodziais: ,,Keliauk, vargali, laimingai antr gyvenim, kuriame nebnovys tavs
daugiau nei kraugerys vokietis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus
amzinai." Sugruzdjus nabastikui, supyl pelenus molin, ar akmenin ind ir, tenai
segeles, auskarus, ziedus, karolius, aukso retezius, senovs pinigus ir kitus brangius
daiktus sudj, ant galo pastat j kapus, tokiu bdu padirbtus.
Apsukurtinai padjo ant zems kelias eiles akmen, it paciame vidury to rinkio
suskliaut keturis plokscius akmenis, tarp kuri stat minavot ind su pelenais, kur
ir lakank su asaromis djo; jei nabastikas buvo garsus kareivis, daug neprieteli
pergaljs, tad, ant gelezies grandies sumov, kaukoles garsij jo neprieteli po to
indo apacia padjo ir visa t uzdeng penktuoju akmeniu. Kartais vietoje t plokscij
akmen krov krosn, kuri minavotus daiktus, beje, ind su pelenais, lakankas su
asaromis ir kitus molio stotkelius su gralu, sudjo ir akmenimis uzkrov. Nuo to indo
grindo akmenis eilmis visas puses it zvaigzds spindulius arba, aiskiau sakant,
rindos akmen taip buvo krosn suvestos, it kaip ratpdziai stebul sukalti. Ant galo
t zvaigzd, akmenimis isgrst, ir krosn apipyl smilci kalnu, kiaus pavdziu,
kurio didelumas buvo pagal didum garbs mirusiojo; vadino j sventu rogu todl, jog
nieksai negaljo jo pakusinti, nesgi virsiau regjom, jog kapai j buvo uz svent viet
turimi. Tok rog, arba kapus, pyl visuotinai ne viena diena, bet per kelerius metus,
k gal manyti nuo kap Paruts, arba Biruts, Palangoj, Zivils ir Lietuvos karaliaus
Mintauto, arba Mindaugo, pas Naujapil, Gedimino, didziojo kunigaikscio,
panemunj. Supilti t rog, arba kapus. mirusiajam koznas sau turjo uz vis
didziausi god, nesgi siandien dar, noris saujel zemi ant nabastiko laidojant
antbrs, tarias jau tuo visa jam atliks, kuo kaltu yra buvs; ir taip siandien dar yra
tariama neturting skolinink: ,,Uzmoks, sako, su lopeta, kad bent ant kapus
benuskubciau" arba: ,,Garb dievui, dar ant kap uzlenkiau nabastik", ir daug uz
didesn daikt turi sau smilci saujel ant nabastiko antberti, nekaip baznycioj uz j
pasimelsti. Toki kap yra dar siandien visoj Lietuvoj didzios daugybs, ne visados
ypating, bet tanikiai greta po kelis simtus vienuose laukuose, uzvis didi daugyb j
yra Rogaciovo pilies laukuose, paniperj, kuriuos siandien paprastai skit, arba
kailinuoci, karali kapais vadina; regis, jog ir pilis pati Rogaciovo yra praminta nuo
t kap, rogu vadinam; gudai arba lenkai vadina juos siandien savo kalboj kurhany;
girdjau pasakojant, jog apie Naujapil vadins svietas tokius kapus lotewki, tai yra
lietuvi kapai. Paskesniuose dar laikuose, jau krikscionimis tap, nebdegino
nabastik, bet zem laidojo, priddami kard ar kirv, motriskosioms varpst ir
kuodel, midaus plsk ir vakart, ant galo paris po kaklu nabastikui raiscio kert
pinig mezg ant kelio.
Lydtojai, taip palaidoj nabastik, lig nepargrz dar namo, dalijos jo pelnu
tokiu pragumu. Perdalij palaikus nabastiko tris dalis, isdliojo juos trijose vietose
atstu nuo kita kitos; vis brangiausias daiktas buvo padtas vis tolimiausiai, juo
blogesnis arciau, vis prastasis it arti, tad lydtojai raiti noks, ir, kurs pirmiau prijojo
prie vis tolimesns dalies, tam ji teko, antram antroji dalis, o treciam trecioji,
pagal j greitum ir skudrum. Nuo to VulIstanas, buvs 10 amziuje Zemaiciuose
sako, mirdami zemaiciai palikim savo ne gentims, bet narsiesiems isdalija. Paprastai
pirmuoju ir vis geruoju palikimu mirusiojo buvo ginklai, paskui drabuziai, ant galo
nieknieks. Jei nabastikas buvo vargdienis, tad isdliojo pinigus tokiu pat pardymu,
prie kuri lydtojai taip pat noks, ir, kurs buvo pirmesnis, tas sau pirmj pinig
gavo. Tok noksenos vadino trsena, nuo zodzio trsti, arba bgti. Siandien dar
mylimuosius daiktus mirusios jaunuomens tvai parduoti svetimam uz abyd sau
turt, bet paprastai isdovanoja jos bendrams, idant, dvdami juos, minavot
nabastikal.
Taip palaidoj nabastik ir pasidalij jo pelnu, lydtojai pagrzo jo namus,
kuriuose buvo patiektas valgis su gryne, stypa vadinamas, nuo zodzio stipti, tai yra
mirti; nesgi siandien dar zemgalis arba kursininkas senu prociu sako: ,,Ms Janis
nuostipa", beje: ms Jonis nustipo, tai yra numir. Cia reikjo nabastiko karsinciams
ne vien lydtojus, bet ir numirlius vaisinti ir raginti, k atlikdavo didziai tyliai tokiu
pardymu. Troboje grynoje stalus padeng, taures ir kausus pilnus midaus ir alaus
pastat. Lydtojai tuo tarpu rinkos tenai tyliai, kuriems sujus, gaspadin padjo
valgius ant stalo; taip visiems nulidusiems bestovint, gaspadorius arba kas
ismintingesnis pratar tuos zodzius lengvai: ,,Dsels mirusij, kurioms tie namai
minavon siandien daro, garbing kinink t nam, garsi vyr karj ir kj,
goding gaspadori namuose ir lauke uz to nabastiko dsi ir palaidotas dseles jo
tv, genci ir vis t, kurie pasirinko is t nam! Eiksenkit ant sio pasistiprinimo
tokia vaise, koki ms turtai isgaljo, grkits tuo valgiu, kaip kad mes kad grims
js minavone, valgykit, malonios zemeliuks." Nutyljs valandl, vl toliau sak:
,,Sskit, valgykit, kiek dievai jums leidzia." Tuo tarpu visi kiti lydtojai, kaip sakiau,
nulid vis tyljo it negyvi, akis stal dr, nekurie dievmeldziai tarp j tars
garuose valgi regintys sasuolcius mirusij, tenai valgancius, ir girdintys j
snabzdes. Jei tuo laiku suo lauke netyciomis sulojo, tad tuojau tar, jog kokia noris
dsel rgoja ir nenori trob eiti, kuri paskui baldysis po namus per vis met, todl
liuobjo sun uzdaryti, idant, urzinamas nuo zavtininko, nepabaidyt kokios dsels,
einancios stypos valgyti. Gaspadorius, nutyljs valandl ir apsizvalgs visas puses,
vl atsiliep tais zodziais: ,,Prabocykit, dvasios mirusij." Vl patyljs tar:
,,Sudievu, keliaukit sau sveikos, laiminkit mus gyvojancius ir tiems namams suteikit
pakaj. Keliaukit, kur js laukia, tiktai grzdamos ms pievas, javus, darzus
negadinkit". Visi zemai kloniojos visas puses ir sak: ,,Nebr n dvasios." Paskui
gaspadin, surinkusi valgius, is tauri ir kaus sukos verpeles ir visa t iskl uz
lang, it bt mirusiesiems isklusi; kas juos tenai suvalg ir sugr, tuo nesirpino,
paprastai ubagai ir vargdieniai. Tuo tarpu troboje perkeit mazginius, antraip apvert
skotertes ant stalo, padjo antrus valgius ir tad lydtojai suj uzstalj vl melds ir
pirmuosius kausus, pripiltus midaus ir alaus, vl iskl pro langus dselms
trokstancioms, tad patys susd m valgyti ir gerti, amzin atils mirusiesiems
sakydami. Pabengus valgyli, vl melds uz mirusiuosius, paskui, suslav troboje ir
priemenje kaulus ir trupucius nuo valgi, jei kurie buvo nubir, sudjo su likusiais
valgiais pintin ir nunes ant kapus, kuriuos valg kas nordamas; paeidami nuo
kap, taip pat sudievu sak numirliams, o kaulus ir atlaikus valgi pakas tenai
zem ar kaulinyci sukrov, pagrzo namo stypos, arba numirli vaiss, bengti.
Nieko nra taip didziai garsaus ir garbingo senovj tarp lietuvi palikim, kaip
dabar minavoti j kapai, kuri nei ziaurus oras, nei visa gaisins laikas, nei
smarkumas neprieteli neveik per tiek amzi lig siai dienai isnaikinti; noris vienus
uzaugo jau traskancios girios, kitus isard nuozms neprieteliai, kitus patys lietuviai
isgriov asarodami, kruviniems savo valdymierams tenai aukso ieskodami, vienok
tiek j dar liko, jog per ilgus amzius uzteks minavonei, kaipogi visur gal juos rasti,
kur vien gyveno senovj lietuvi tauta, vienus dar su vardais numirli, tenai
palaidot, kitus be vard, kaipo isgaisusi omene svieto nabastik. Veltui siandien
savinas jais gudai arba lenkai ir teutonai, kaipo palaikais ismirusios gimins, kurios
karsinciai nebsiskelbia dl to vien, jog jiems tinka ta minavoin, kaipo bt esanti j
boci proboci zilos senovs palikimu; bet veltui t daro, kaipogi patys lietuviai teturi
davadus ant t savo senovs minavoni, nesgi n vienas neparodys nei gudas, nei
teutonas, jog bt kok gars savo viespat ar valdymier, ne vien atmenamuose
amziuose, bet ir gilioj senovj tokiu bdu laidoj, kaip kad lietuviai, kalnnai ir
zemaiciai, savo vyrus kad laidojo atmenamuose dar laikuose; ir taip, kaip jau virsiau
minavojau, Mintauto, arba Mindaugo, Lietuvos karaliaus, ir Zivils pas Naujapil,
Gedimino panemunj, Biruts Palangos pajry visiems siandien yra zinomi. Ir taip,
kur vien gyveno senovj lietuvi tauta, visur tenai paliko j kapai minavonei, kurie
daugioj vietoj iki siai dienai istvr.
Senieji lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, n tokiu dar paminjimu savo mirusij
nesikakino, nes, devynioms dienoms sukakus nuo palaidojimo nabastiko, dar jam vl
atminim, kur vadino devintinmis, mindami, regis, devynias galybes Perno; antr
kart paminjo mirusj metams sukakus, kas vadinos sukaktmis. Ant abiedviej
tdviej atminim gentys ir pazstamieji jo vl kapus nabastiko lankyti ir vaisinti,
todl, padirb strus, melds ir vaisino mirusiuosius, kaip virsiau minavojau, kuriose
dienose ir siandien dar t atminim tebdaro: eina baznyci ubagus ir kunigus maldyti
uz nabastikal ir kapuose j apraudoti, pargrz namo su gentimis ir pazstamaisiais,
vaisina juos tyliai ir nulidusiai minavodami gyvenim nabastiko ir mazne prie kiek
zodzio amzin atils jam sakydami.
Dar n to nebuvo jiems gana, nesgi artimieji gentys paciame apdare per visus
metus, beje, lig sukakci, savo nulidim svietui reisk. Ir taip motriskosios nebalint
drobi rutulius ant galv sau rutulo, nebalintais nuometais klasts, iskilmse ir
iseigose bdamos, kas vadinos mirusij tv ir motin ar genci zilavoti, arba
raudoti, kaipogi toje dingsty sek barv ir bd paukscio, zyle vadinamo, kursai
siandien dar nelaims pauksciu yra vadinamas, nesgi, ruden snigsiant, ziem
speiguosiant ar audrosiant, tas paukstis, atlks is girios kiem, kabindamos
langus dunksinoja ir cypcioja rstai, skelbdamas gaspadoriui didzius speigus, pusnis ir
pgas ar darganas ir it tarsi globos sau nuo zmogaus gedaudamas. It t pat dar ir
senosios lietuvs: kaipogi, zyls barva apsidariusios, vaidinos svietui, reiksdamos
savo rstas dienas ir gorindamos, jog tas visiems nutiks, kurios, noris puotas ir
grynes savo artim genci lank, vienok tenai nesilinksmino ir netanciavojo; ir taip
ta minavon jiems maloni buvo, jog senu prociu lig siai dienai t senovs dab
tebsaugoja, ir taip, mirus motinai ar tvui, varguts rutula ant galvos noris trinyt
nuomet.
Ne vienas rasi skaitydamas cia stebsis, jog mazne visa tas apie numirlius
siandien dar yra sekamas, bet jei primins sau virsiau minavotus zodzius krikscion
kunig, vieno pirm 900, antrojo pirm 700, treciojo pirm 500 met parasytus, tas
nebsistebs daugiau. Kaipogi pirmasis, gyvens metuose 1050, raso: ,,Zemaiciai, noris
pagonys, visame vienaip su krikscionimis elgias, tiktai krikscion neleidzia savo
sventas girias ir prie savo svent upi artintis, krpaudami, idant j nesumaitot."
Antrasis, gyvens metuose 1200, raso: ,,Zemaiciai pagonys taip didziai yra dori
zmons, jog vieno jiems vardo krikscion bereikia." Treciasis, gyvens metuose 1300,
sako: ,,Uz t reikia lietuvius girti ir pagirti, jog, noris patys pagonys buvo ir daug
diev garbino, vienok pakaj su krikscionimis susiedais visados stangiai saugojo ir j
dievo gyvojo garbinti negaisino ir nezud.
RDA SENOVS LIETUVI
Sunku siandien yra aiskiai k apie senovs lietuvi ks rd parasyti, nesgi
kruvinos kars, smarks neprieteliai, dar uzvis biauresn zmoni skaug visa paspjo
isnaikinti. Taciau k galjau dar rasti lietuvi senovs sen dien rastuose prasaleici,
cia t israsiau.
Zinoma yra, jog rda koznos tautos visados kls nuo kunig, kaipo dievo ir
svieto tarpinink, nesgi isminciai svieto, regdami, jog zmogus nuo pirmosios dienos
lig savo paskuojs karsaties turi visados draugj gyventi, kaipogi be draugs nieksai
negalt ant svieto patekti, o ir gims be jos ilgainiui pragaist. Antra, regjom
virsiau, jog koznas zmogus, ir vis paikiausiasis, turi sirdy gimt nuomon apie
diev, kaipo savo geradj, kuri jis reiskia vairiais pragumais, nordamas j garbinti.
Trecia, jog zmogus nori visados liuosu gyventi ir taip rdytis, kaip tiktai jam gerai
geriausiai bt. Tai isminciai, matydami tok bd zmogaus gamtoje, norjo taip
surdyti zmones j draugj, idant, ko jiems reikia ir ko patys geidzia dl savs, galt
pasiekti. To djsi, tie kunigai,.arba isminciai, saks jiems nuo dievo esantys leistais,
idant zmones pamokyt, kas jiems yra geru ir prideranciu; zmons, regdami tokius
kunigus guvesniais ir buklesniais uz save, tar juos tikrai sakymu dievo rdant, todl
klaus j pamokslo it valios dievo.
Tai taip kunigai, pasidar tarpininkais tarp dievo ir zmoni, mok juos vis
pirma, kaip jie turi diev, savo geradj, garbinti ir jam dkavoti, kaipo savo
viespaciui, ant galo, kaip patys zmons turi su viens kitu elgtis, idant maloniai ir
laimingai siame pasauly galt gyventi.
Kas buvo pradzioj kit taut, tas pats nutiko ir su Lietuvos tauta. Pirmasis,
kurs pasak, jog dievas savo silima isgz zmog ir vis pasaul, kur jis ta pacia
silima antturi, tas, sukrs vis pirma ugn, pradjo jam melstis ir dkavoti uz ugn,
taip didzi jo dovan, be kurios zmogus negalt gyvoti. Svietas pats, regdamas ir
zinodamas per prityrim, jog be silimos nieko siame pasauly nebt es, turjo t uz
ties ir klauss pasakojancio apie bsen dievo, kur svietas pats savo sirdy jaut,
noris negaldamas permanyti viso to, k jam rods zins ugnies krjas. Paprastai,
pirmajam krjui mirus, kitas tuo uzsim darbuotis, ilgainiui ir treciasis t pat dar,
tuo tarpu svietas, vis mindamas pirmj, kurs buvo pradjs apie t j mokyti, vadino
j krj krju, arba krtoju, nuo ko ilgainiui ir visus tuos, kurie tame reikale t
darb atliko, vadino krj krjais, kurie paskiau, paskyr sau tarnus, arba
pripadtojus, paprastai zyniais, arba kunigais, vadinamus, atliko t darb.
Ilgainiui tasai krj krjas, pasidars, kaip sakiau, tokiu pragumu tarpininku
tarp dievo ir zmoni, reisk jiems jo nor, ir, k jis zmonms sak, to jie klaus, kaipo
zodzio siuntinio dievo savo, kurs visados pasak pirma jam, k svietas turi daryti, o ko
nedaryti, ir kaip su viens kitu elgtis, visados stigavodamas zmonms, jog toksai yra
linkjimas j dievo. Ir taip padjo jis dl zmoni pirmuosius statymus ir saugojo,
idant pagal juos zmons elgtsi, o kas pagal tuos statymus nesielg, tas neklaus
dievo valios, ir tok karojo. Ir taip pirmasis zynys pasidar ne vien tarpininku, bet
rdytoju ir teisdariu tarp zmoni: kaipogi svietas, ko vien norjo nuo dievo gauti, vis
to per j pras, arba kuomet dievas norjo svietui savo nor ir vali parodyti, taip pat
per j jam reisk; todl svietas j godojo kaipo pirmj savo dievo tarn, kursai,
nordamas dar didziau svietui parodyti, jog tokiu tikrai yra, gyveno ypatingai,
prasisalins nuo svieto sventoje girioj, rodydamas tuo, jog n su kuo kitu, kaip tiktai
su dievu, teturi darbo, ir tad tiktai tepasirod svietui, kad jam vali dievo reikjo
apreiksti. Be to, pats jo amzius didino dar t jo oryb, nesgi senelis iskarss, 80 ar 90
met turs, baltais rbais apsidars, nuo ko paprastai j balta galva vadino, kaipogi
siandien dar senu prociu ne vien jomylist, bet ir pat karali, noris it jaunitel, balta
galva vadina nuo jo orumo ir godos ir taip sako: ,,Pas tavo balt galv atjom guostis"
arba: ,,Prie tavo baltos galvos glaustis." Tas krj krjas svetim siuntini, nuo
tolim tolimesni krast atjusi jo teirautis, neprileido prie savs, bet per savo
tarnus, arba kunigus, dav jiems atsak, kurio siuntiniai turjo laukti girioj po lapine,
tam reikalui padirbta. Vadinos jis viespaciu, jog visa pats zinojo, galjo ir rd. Jo
sakymai buvo svietui kaip dievo zodziais, kuriuos skelb jam savo lazda, kuri
koznas pamats jo siuntinio rankoje tuojau klaus, kas buvo sakyta, it bt gromat, jo
ranka rasyt, perskaits. Nuo ko kalnnai ir zemaiciai iki siai dienai savo vyresnybs
sakym lazda tebvadina ir taip sako: ,,Karzasis parnes lazd" arba ,,Kaip as
neklausysiu savo dvaro lazdos", tai yra sakymo, nuo ko lenkai paskui tyciodamies
lietuvius vadino skurczypalka, tai yra sukurciaus lazda, jog jie it bt lazdos jo
bijantys, ne sakymo. To krj krjo goda ir oryb, kaip sakiau, taip didi buvo, jog
tas, kurs galjo jo rb zamb palytti, uz palaimint save turjo. Klaus jo ne vien
lietuvi tautos zmons, bet dar prasaleiciai lybiesiai, krieviai ir mozrai, kur ne vien
j vyresnybs, bet ir pacios gimins didziai godojo, ir jo nuo tolim tolimesni
krast pas j diev valios teirautis ne vien pagonys, bet ir krikscionys, kaip virsiau
minavojau. Prasaleiciai vadino j krive krivaiciu, bk nuo jo kreivos lazdos, kuria jis
svietui sakymus davs. Vadinos taip pat valdymieru, arba valdzios vyru, nuo to, jog
vis didziausi valdzi turjo.
Tarnai jo, arba kunigai, kurie padjo jam jo darb atlikti, vadinos vaideliotais,
zygovais, virsaiciais, arba virsininkais, pagal t, kaip kas kuo rpinos; visi buvo
bemoteriai arba nasliai, vyrai regj silto ir salto, vilko nesti ir pamesti, apie kuri
bd ir simimus virsiau jau minavojau. Tuos jo tamus svietas paprastai zyniais, arba
kunigais, vadino, tarp kuri vienus pats krj krjas sau skyr, kitus rinko pats
svietas, kuopas sujs, tarp savs, vyrus dorus, ismintingus, viso prityrusius,
kuriems, krj krjo pasiteiraujant, ks liet rdyti reikjo. Mirus paciam krj
krjui, tie kunigai pakl tarp savs vien senojo viet, taip pat senel, 70 ar 80
met turint, ir t j darb svietas nesikiso. Kokia rda Lietuvos tautoje, rodos,
didziai ilgai buvusi.
Pakajui esant, kunigai k rd, bet, klusis didelms karms su svetimomis
tautomis, kurias visai tautai reikjo traukti, zemlionys, arba kareiviai, pakl tarp
savs vis narsj ir kantrj vyr, kur, pakl ant savo peci, nesiojo po rindas
kareivi, rodydami visiems, idant zinot, ko turi klausyti, nesgi, t paklus, kozno
kininko gyvyba ir smertis jo rankoje buvo, kaipogi valdzia ir rda krj krjo toj
pacioj valandoj apsistojo, o pakeltojo karvedzio, arba atmono, prasidjo, kur vadino
jau karvedziu nuo to, jog kar sviet ved, jau atmonu, jog jo atmonyti
neprieteliams sau zalas ir abydas padarytas. Vadino j didziuoju gaspadorium, arba
didziuoju kunigaiksciu, beje, didziuoju kunigu, arba lykiu, beje, karalium, nuo zodzio
lotynisko rex, regis karalius. Pasibengus karei, tas karvedys vl paliko tokiu, kokiu
buvo pirma buvs, o krj krjas pam vl ks lazd ir vienas pats vald taut,
kaip jei pirma. Ir taip krj krjas rpinos su savo kunigais dvasiskais ir kiskais
reikalais, o karvedys tuo, ko reikjo ks atvangai ir pakajui, taip pat su savo
vyresniaisiais jautojos, nes parodyti katro noris valdzios met jdviej darbuose
siandien yra sunku. Regis, jog, klusis tuotimpinms karms, kad ks rda be
perglytos rankoje toki karvedzi pateko, tad jie ilgainiui pasavino t valdzi ir nuo
to, regis, jau didziaisiais kunigaiksciais, beje, aukstesniais uz kunig, arba vyresnj,
vadinos. Kas bdamas, vienok krj krjai ir taip dar ors buvo ir paskiau daug
galjo kj, kaip tuojau regsim. Tas tiktai yra aiskiai zinoma, jog svietas, kaip
pakajuje bdamas sau kunigus skyr, taip ir kar traukdamas pats tarp savs
narsiuosius ir kantriuosius vyrus kl vyresniuosius, kaipogi siandien dar svietas
vadina zmog didzios gimins kilties vyru, ne bajoru, nordamas tuo parodyti, jog jo
boci probocius yra buvs nuo svieto pakeltu ir rds vis taut.
Nuo to cia koznas gali manyti, jog krjas su lykiu arba karvedziu, turjo
kartais susivarzyti tarp savs ks valdzia; vienok to rastuose n maziausio zenklo
nra randamo, tiktai tokia pasaka yra uzrasyta, jog bk sekmajame amziuje gimus
Kristui du broliu, Brutenis ir Vaidovytis, arba, kaip kiti raso, Vaidevutis, nordamu
stipriau ks rd suvarzyti ir tampriau tautos savo neprietelius ramdyti, suvadinusiu
sviet Parusn ir tarusiu jam valdymier sau, arba ryk, pakelti, kurs galt stipriau j
k valdyti; abejojanciam svietui bk taip Vaidovytis tars: ,,Kok noris ketdami
nuveikti darb, imkits, sako, bici prot, jei nenorit btinai mulkiais bti; pirm
visa yra reikalinga kliautis, nesgi kas yra gaspadorium, tas aiskiai zino, jog vienas pats
bitinas bici spietli valdo, pats prie darbo visas varo, kurios plustdamos jo klauso,
pats darb kiekvienai paveda, tingines ir rambisias is aulio, it is ks, vairo laukan, o
paklusniosios ir veikliosios pavest sau darb atidziai nuveikia ir, lig nenubengusios
jo, btinai niekados neilsi. Jei t kas dien savo akimis regit, tai ismintingai galit ant
savo naudos atversti, beje, pakelti sau viespat ir jo valdzi savo vali pavesti. Jis
js netaikas taikins, abydas ir galzudes nudraus, dor ir teising globs ir kozn nuo
visuomenio pavojaus paglems. Tai, kad jis t galt pasiekti, duokit jam valdzi ant
savo viso."
Bk paklauss svietas tokio jo linkjimo ir pakls sau lykiu arba auksciausiu
kunigu, Bruten, jo brol, bet sis bk taip atsaks svietui: ,,As negaliu js lykiu bti,
nesgi pavedziau mano gyvenim Perno garbei. Stai stovi mano brolis, ismintingas ir
malonus (rodydamas Vaidovyt), pakelkit j sau lykiu jis jus apgins ir teisyb atties, o
mane tuo tarpu leiskit mano keliu keliauti ir dievo vali marnims skelbti, tas jus
didziau dievobaimingais ir doresniais padarys, nekaip kad as karvedziu bciau ir js
priesaky kariauciau." Bk paklauss jo svietas ir pakls sau lykiu Vaidovyt.
Noris ta pasaka vadina tuodu vyru broliumi, vienok cia regimai yra, jog
karvedys norjo kunigo valdzi gauti ir viespacius issikeldinti, bet gudraus kunigo
negaljo nuvilti, kurs dievo valios niekaip nuo savs nepaleido, kuri turdamas savo
rankoj, vis sviet galjo kaip jei pirma valdyti, nesgi koznas zmogus nuo gimimo
dievobaimingu yra ir klauso veikiau dievo tarno, nekaip karvedzio, kurs liepia jam
visas sunkybes kentti, o tankiai dar nepaklusn dl savo labo galuoja zemyn.
Vaidovytis, naujasis rykys, nulenks galv Bruteniui, dievo tarnui, bk lgojs
sau jo uztarymo ir padjimo ks reikaluose ir lygiai saks svietui, idant nieko
neuzsiimt be dievo valios, kurios krj krjas Brutenis yra visados reiskju. Ant
ko bk visas svietas vienu balsu atsilieps: ,,Visi liuosais gyvensim, duokls niekam
neduosim ir ms diev tiktai teklausysim."
K drsyb pamatavo, t buklyb patvirtino. Svietas pradjs tarpkrmse
namus strnyti ir pilis ant kaln pilti, nuo neprieteli danguodamos; bet tarp zmoni,
kuri nelygus yra protas ir nelygi buklyb, sunku tenai vienyb tarp vis antturti,
kaipogi Vaidevutis, taps lykiu bk padalijs ks valdzi tarp savo karvedzi, arba
pulkori, kiti raso, tarp savo sn, kuri vardai tie yra: Litvo, Samo, Sudo, Nadro,
Salauno, Notango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo ir Kulno. Tie sns, arba
karvedziai, gav sau koznas valdzi ir rd ypating krasto srit, norj, kad jos
gyventojai j valios klausyt, kaip kad klaus j kareiviai karje; to djsi, sluogav
juos kas dien naujomis duoklmis, naujomis rinkliavomis, naujais darbais, ne vien
jiems n kokios atlydos neduodami, bet dar prigr tyciojsi ir juoksi is vargstanci.
Toksai j elgimos bk sukls sviete apmaud taip, jog, kyrjus svietui ilgiau
bevergauti, staiga antpuols juos ir isvars is pili, kaipo savo zudytojus, ir j rmus
sudegins.
Veltui bk Vaidovytis norjs t ermyder nuramdyti, bet svietas, it zvris
manelius nukrats, pazino savo stipryb ir gali, todl ne vien rykio valdzios, bet ir
paties jo vardo nebnorjs daugiau begirdti.
Tam nutikus, pasirods bk ir Brutenis, krj krjas, su diev rstybe; tas
lieps svietui sueiti Enedos papil. Sujus tenai, bk jam pavyk diev baime sviet
nuramdyti ir sugraudinti, kursai ilgainiui tok sandar tarp j bk padars: ,,N vienas
toliau nebsididziuos savo kilcia ir kit prie darbo varu nesuoks, bet koznas turi nuo
antro sau pasalp geru zodziu ar alga samdyti. Tas tebus godos vyru, kurs tarp vis
pasirodys teisiu ir doru savo elgimesi. Atencioj n kokios perskyros kilty tarp vieno ir
kito nebebus." Dar tempsi tli didzturciai ir nenorj ant to sutikti, kuriuos
ramdydamas krj krjas tok statym padjs, jog tarp trij vyro paci kilties
motrisk visados namuose vyro ves zmonyst, ir ji viena zmona tesivadins.
Bet ir taip dar zioravusi rstyb vis sirdy it kibirkstis pelene, visi lykiu
niekin ir maz jo teklaus, koznas elgsis kaip tinkamas ir kas stipresnis, tas ir
teisesnis buvs; kad niekaip negalima buvusi btinai sviet nudrausti, tad ismintingu
broliu, numanydamu, jog tiktai pati diev baim tegals sviet nuramdyti ir statymus
pastiprinti, todl ryzusiuos tokios gudrybos tai lietai naudoti.
Zaliajame pagiry stovjs zuolas, kursai savo amzium, aukstybe ir platybe
vis giri medzius pranoks; tenai lieps krj krjas Brutenis svietui sueiti ir, jam
sujus, taip bk saks: ,,Dievai ms maloningi nuo siol tarp js gyvens, kurie s
zuol paskyr sau uz buvein." Ant t zodzi nudengs jis tris diev stabus,
uoksuose to zuolo statytus, kaip virsiau regjom; svietas tuo bk prasidziugs ir
stebjs, nesgi iki siolei svietas melds dievus, veizdamas saul ir delci, o dabar
isvyds j veidus. Tuo tarpu Vaidovytis pasirods ir pradjs svietui brukti vienyb,
mindamas jam jo prajusias pergales, garb ir grob, lygiai gorindamas
nepaklusniuosius diev karone, smarkiais neprieteliais, baisiais nuopuoliais ir, kas
pikciau, amzina vergyba, jei neklausysiantys statym. Tuo svietas sugraudintas bk
pasims statymus krj krjo pildyti ir savo rykio klausyti.
Cia nuo to jau gal manyti, jog valdzia krj krjo yra buvusi daug didesn
uz valdzi rykio, kaipog rastininkas, virsiau minavotas, sako: ,,Vyriausias kunigas
vis valdzi turi, rykys maz k tegali, nesgi krj krjas diev teiraujas, statymus
svietui duoda, o sis jo klauso."
Tuo tarpu vakaras atjs, o dar nebuvusi visa atlikta; tad krj krjas
prabils tais zodziais: ,,Dziaukits, laukdami ryto, nesgi dievai nori jums savo vali
apreiksti." T paci nakt oras apsikniauks, ziebai tvaskti pradj, o perknija musi
baisiai griauti, kriokdama begalinse giriose. Svietui, tuo nusiminusiam, rods dievai
salip stovintys; bet ryto met skaisti saul patekjusi. Tuo tarpu krj krjas lieps
malkin sukrauti, save antkelti ir, tenai sviet suvadins, taip saks: ,,Prajusi nakt
girdjot diev bals, kurie man liep savo vali jums apreiksti, klausykit ir sidkit
j. Jums reikia vienybj gyventi ir diev statymus pildyti, kunigai tarp js tegyvena,
jus temoko, teguodzia, tepataria, mazus kerstus tetaikina, o didziuosius krj krjui
tepalieka." Toliau isguld svietui statymus, kuriuos idant tvirtai sidt ir amzinai
mint, paskui, palipus ir Vaidovyciui, seneliui rykiui, ant tos pacios malkins, lieps
Brutenis uzdegti j. Tad vl ms pats svietui sakyti: ,,Dievai mudu pakviet puot
linksmintis antrame gyvenime su mudviej prieteliais. Todl skiriavos nuo js ir
linkiva lietos vyrams pakelti tarp savs nauj ryk, kurs jus rdyt, taikint ir kliaut
tarp vis saugot, tok ryk, kurs dievams tinka ir krj krjo klauso. Minkit
visados, jog mudu aukaujavos dl js laims, tenai uz jus melsivos, kaip cia kad
darva; mylkit viens kit ir neapleiskit varge, godokit krj krj, kur kunigai
jums pakels, idant kana kados jis mirdamas sventu dievo zodziu jus laimint, kaip
dabar kad as jus laiminu." Tad abudu seneliu susikibusiu, pragydusiu ir giedodamu
lygiai su malkine sugruzdjusiu. Nes visa tas, k cia israsiau, yra yna pasaka, nekaip
bti daiktai.
Rods, jog t virsiau minavot sutarim bei statymus, nuo dievo per burn
krj krjo visiems apskelbtus ir smerciu jo apzymtus, visi pildys ir laimingai
gyvens, mindami ant to sakymo kas tau netinka, to ir kitam nedaryk; bet kur dsi
svieto atkaklyb, kuri visados vercia laukan vis doriausi padjim, kas ir nugis
nutiko, kaipogi, mirus Paruteniui, arba Bruteniui, kunigai tuojau kit sau paskyr,
noris kandin ir didzturciai taip pat pakl sau ryk, arba didj kunigaikst, uz
visuomen valdymier, vienok koznas sau pats savo bare valdymieru, arba lykiu
norjo bti, nuo ko ir krast tokio sau pono vadino valstybe; kartais t valdymier
vadino ponu, nuo zodzio paats, arba pats, pans, arba pons, pagal vairi suok, beje,
nuo to, jog sau pats kaip tinkamas savo bare rds ir nuo to sau ponu vadinos.
Prasaleiciai, nepermanydami lietuvi kalbos, vadino tuos sau ponus ziuponais, kurie
jau 9 amziuje yra randami Zemaici kraste, kaipogi keleivis, gimimo anglas, 890
metuose gimus Kristui buvs Zemaiciuose, taip raso: ,,Zemaiciuose yra daugyb
ypating ryki, arba valdzion, kurie pilyse gyvena ir tarp savs viens su kitu kariauja,
patys geria nugeizjus kumels pien, o svietas mid." Kitas rastininkas sako: ,,Tie
sau ponai, turdami ne tiktai vien sod, bet vien pat verg, vadinos rykiais, arba
karaliais." Todl tli rastininkai, kaip virsiau regjom, lygina Lietuvos k senj
Graikij, kurioje taip pat daugyb buvo toki sau pon, arba karali, kurie, issidalij
tarp savs krastu, varzs ks valdzia ir muss su kits kitu. Nesgi jau pradzioj 13
amziaus sandarose lietuvi su gudais, metuose 1215 padarytose, toki sau pon, arba
ryki, randam jau ir pacius j vardus ir pavardes israsytas, beje: vyriausias
kunigaikstis Zivinbudas, Daugnaitis, Daugspruikis, jo brolis Mintautas, Daugaliaus
brolis. Vienok tokie sau ponai, arba kunigaiksciai, turjo klausyti didziojo rykio, arba
kunigaikscio, kur sau uz valdymier buvo pakl, koznas sau ponas galjo savo
valsciuje zems bar kam norint dovanoti, bet dovanotasis turjo pats meilauti, idant
t jo dovan didysis kunigaikstis patvirtint, be kurio patvirtinimo dovana nieko
nelietojo. Klusis karei, tie sau ponai turjo su savo seimyna lygiai traukti su
didziuoju kunigaiksciu kar, jei kurs neistrauk, tad didysis kunigaikstis atdav jo
valsci kitam veldti.
Pirma zem, arba gruntas, visuomenis buvo, ir, kurs kame buvo pragyvens,
girios vidury nam sau pastrnijs, dirvas apsukui praplss ir pievas praskyns, tas
tok savo gyvenim ir grunt, tam gyvenimui priderant, turjo uz savo veldm ir
galjo kaip tinkamas dovanoti kaip kok daikt, kur bt savo nuopelnu gijs. Dar
Zigmantas III DLK, Augustu vadinamas, metuose 1557 savo valscion statymuose
sako: ,,Lig siol dar negal is galvos lietuviams to iskulti, kurie vis taria, jog zem esanti
j veldme, kurios niekas nuo j negals atimti neigi niekam dovanoti kaipo j peln."
Koznas toksai gyvenimas vadinos dl minavons varg, tenai pritirt prie jo krimo,
nuo pirmojo krjo, jei jis buvo vardu Miknius, tad jo buta vadinos Miknisk, jei
Raudys Raudisk dl zinojimo, idant, jam mirus, jo genciai tekt. Ilgainiui, noris
svetimas rankas tokia buta teko, vienok visados pirmojo krjo vardu vadinos.
Virsiau minavojau, jog vaikai ilgai prie tv buvo ir vlai paci teved; vieni tarp j
vadinos paslininkais, kiti auglininkais, kurie, dar prie tv bebdami, netoli nuo tvo
kiemo sau namus kr ir dirvas patais, tai tokie kiemai, kaip strazdai po giri
istupyti aplink tvo namus, vadinos taip pat nuo tvo vardo Mitkaiciai, Rumsaiciai,
beje: Mitkaus vaikai, Rumsos vaikai. Jei bt du ar trys broliai vienoj vietoj
atsikieminj pragyven, tad tie kiemai taip pat vadinos nuo j tvo vardo, beje:
Drupiai, Zibininkai, Zadeikiai, nesgi j tvas buvo vadinamas Drupis, Zibininkas,
Zadeikis, k siandien ne vien apygard ir sod vardai rodo, bet ir rastai senovs
zemlion stigavoja.
Paskui, radusis sau ponams, likusij zem nuo zemlion valdymierai
pasavino ir dalijo j kaipo savo daikt kitiems, liepdami sau tarnauti su mokesniu arba
duokle ar be mokesnio. Ilgainiui didieji kunigaiksciai likusij zem nuo t sau pon
patys pasavino, is kuri grunt paskui kls valsciai, karaliskais vadinami, kuriuos
didieji kunigaiksciai vl dalijo sau ponams jau amzinai, jau lig gyvos galvos.
Visa tauta buvo issidalijusi ypatingais darbais: ir taip, kurie javus sjo, vadinos
artojais, arba jungvilkiais; kiti girias ir medes saugojo nuo ugnies ir terioni, vadinos
medsargiais; kiti sakalus augino giriose sau ponui arba didziajam kunigaiksciui, mok
juos medziokln, sergjo j lizdus, kad niekas perint nebaidyt ir paci lizd
neplsyt, vadinos sakalininkais; tie, kurie didziajam kunigaiksciui sunis augino ir
medziokln pratino, vadinos sunininkais; kiti vebrus gan ir saugojo, kad niekas
nebaidyt j raistui esant, vadinos vebrininkais; kiti sien piov pievose didziojo
kunigaikscio, vadinos sienininkais; kiti jo zirgus gan ir maitino, vadinos zirgininkais;
kurie bites po girias veis, tie vadinos bitininkais, kurie jo ezerus saugojo ir zuv
zvejojo, vadinos zvejais, kurie trobesius, stotkus ir ks padarg dirbo, vadinos
dailidmis, kurie ginklus ir kitus kars rankius ir pabkles, beje, vylycias, seidokus,
svilksnis, ragotines, tiek, vadinos abazininkais, ir taip toliau. Kozno tokio darbo buvo
antveizas, arba pristovas, kur paprastai nuo vardo darbo vadino; ir taip: sienininkas,
sakalininkas, abazininkas ir taip toliau. Vienok visi tie zmons buvo liuosi, nesgi,
atlik sau pavestj darb, paskui galjo kok norintys darb siimti dl savo labo.
Vergais tiktai vadinos tie, kurie buvo ar karj paimti, arba jei, ties istikus, per sd
uz vergus buvo pripazinti, ir taip tokiu pragumu: jei kas kam k stigavojo, o, istikus
ties, pats pasirod neteisiu, tad tas paliko to vergu, kam jis buvo uzmetinjs
neteisyb, jei negaljo nuo abydytojo issipirkti turtais ar pinigais, nesgi tas, kam jis
uzmetinjo neteisyb, negalint kaltajam issipirkti, galjo j uzmusti; jei to sis nedar,
tad siam kaltasis turjo vergauti, kaipo tam, kurs jam gyvyb buvo dovanojs. Tapo
dar vergais vl per sd tie, kurie negaljo ant rako skolos atduoti savo skolininkui,
tokius sdas pripazino vergais t, nuo kuri pinigus buvo paskolij, ir jiems turjo
vergauti lig atduodantys ar lig atdirbantys, nes, atdavus ar atvergavus skol, vl paliko
liuosais, kaip pirma kad buvo. Paskiau didziai vlai ir taip vokieciai, atj Zemaici
pajrius, kad m sviet krikstyti, tad lygiai pradjo ir vergti. Veltui popieziai
Inocentas III metuose 1213 ir Grigalius IX metuose 1236 gyniojo vokieciams
perkrikstus vergti, liepdamas juos liuosus laikyti, kaip kad buvo pagonimis bdami,
paskiau tas gi Grigalius plenipotencijoj, duotoj metuose 1238 Vilhelmui, Sabin
vyskupui, savo siuntiniui, atleistam Ryg, taip sako: ,,Tie latuvieziai, kurie prim
kryzi svent, turi gyventi be koki sunkybi liuosais, kaip kad gyveno, bdami
snumis velnio." Ir visus tuos, kurie drst juos verginti, tas pats popiezius ne vien
iskeik, bet dar stat, jei kas k vergt, idant tas pats to vergu palikt, ketdamas
visus vokiecius per jr isvaryti, jei anie t jo sakym neklausyt. Bet vokieciai to
malonaus balso neklaus, kaipogi Mykolas, arkivyskupas Rygos, pirmasis zmones,
pajusius nuo sunkiojo pono prie lengvesniojo gyventi, liep grzinti prie pirmojo,
nuo ko tokie zmons buvo vadinami muzigais, nuo zodzio muzis arba umzis, amzius,
tai yra zmons, amzinai vergaujantys. Todl nemint zemaiciai per 300 met nenorjo
krikstytis ir kariavo, galus graibstydami, dien ir nakt su vokieciais ir kitais
krikscionimis, norinciais juos nuvergti, kuriuos mus ir teriojo, kur vien gailjo
uznikti, visas salis siaubdami, lig ant galo t j narsyb kunigai amziais benuramd.
Pagonimis bdami, vergus laik namie ir vadino savo seimyna, nes j vaikai liuosais
tapo ir buvo lygiais kitiems Lietuvos kininkams.
Visa Lietuvos k buvo paskaidyta mazas apygardas, tvnijomis, arba
pavietmis, vadinamas, nuo vardo vyresniojo, tvnu vadinamo, gudiskai storasta, ar
rasi nuo zodzio vieta, kuri liuobjo vyresnieji tos apygardos susirink sdyti arba
kitus ks reikalus atlikti: todl vadinos paviete, gudiskai pavietu. Toki tvnij,
arba paviet, paciuose Zemaiciuose metuose dar 1568 buvo 24, beje: 1. Uzvencio, 2.
Guntino, 3. Dirvn Didzij, 4. Dirvn Mazj, 5. Pajrio, 6. Ariogalos, 7.
Viesvn, 8. Rietavo, 9. Birzn, 10. Birzinn, 11. Ventos galo, 12. Seduvos, 13.
Tver, 14. Karsuvos, 15. Josvaini, 16. Vilkijos, 17. Jurbarko, 18. Zarn, 19. Telsi,
arba Plateli, 20. Veiliuonos, 21. Krazi, 22. Raseini, 23. Siauli, arba Siauln, 24.
ir Vidukls.
Tos tvnijos dalijos pagastus, kuri vyresniaisiais buvo vaitai; tie pagastai
dalijos desimtines, j vyresnieji vadinos pristovais. Koznoj tvnijoj buvo dar tie
vyresnieji: raktininkas, kurs lobius didziojo kunigaikscio uz raktui laik ir saugojo, jo
pripadtojas vadinos parakcia; buvo dar pilies ponas, kurs pil vald, jo pripadtoju
buvo angininkas, kurs raktus angos pilies saugojo; karzasis, kurio zinioj zemlionys
buvo, prie kurio buvo kars vliava, jo pripadtoju buvo simtininkas, arba pulkorius,
nuo zodzio pulti, kurs simt vyr kar ved, to paskuojo pripadtoju buvo
desimtininkas, kurs desimt vyr kar ved, ir teknas, arba vizius, gudiskai voznius.
Rmuose didziojo kunigaikscio tie buvo dar vyresnieji: ks marcelga, kurs
pardk ir viezlybum rmuose saugojo, ks vaisintojas, ks riekjas, ks
ragintojas, kuri darbas buvo, atjus siuntiniams svetim taut prie didziojo
kunigaikscio, juos vaisinti ir godoti; buvo dar tenai ks medincius, kursai ks
medes saugojo, ks zirgnas, kurs zirginycias didziojo kunigaikscio uzveizjo, ks
lobenas, kursai vis lob didziojo kunigaikscio saugojo, ks zyminas, kursai ks
zym, arba peciot, saugojo, bei ks paisoriai, kurie ks reikaluose reikiant ras.
Virsiau minavotiems vyresniesiems, kuriuos ks reikalai trukino nuo nam
darbo, tiems svietas met mezliav, kaipo negalintiems patiems sau duonos uzpelnyti,
koznas pagal savo knebin; ir taip kurie javus sjo, tie dav jiems duonos, o j
arkliams aviz, kaipogi toj gadynj vyresnieji raiti jod po sviet, ne vaziojos.
Zigmantas II, didysis Lietuvos kunigaikstis, metuose dar 1522 savo sakyme,
zemaiciams duotame, liepia jiems savo tvnams pagal sen dab po duonos kukul
duoti; sienininkai sieno dav, medsargiai kiauni, sabal, lapi ir kit zvri
kailius, vebrininkai vebr kailius, zuvininkai zuvis, sunininkai sunis ir taip
toliau, nesgi pinigai didziai reti buvo ir j niekam nereikjo.
Kad noris krj krjas taip viespatavo kj, o didysis kunigaikstis j rd,
kaip virsiau regjom, vienok nei vienas, nei antras nieko negaljo uzsiimti ir nuveikti
be svieto zinios, nesgi turjo kelti sueim ir tenai jautotis ir teirautis apie didziuosius
ks reikalus visuotinai su svietu, kaip virsiau regjom. Sueimavojo paprastai ne
pilyse ir dvaruose, nesgi t senovj neturjo, bet laukuose ar giriose po vis
dideliaisiais zuolais ar kitais medziais ir vos paskutiniuose laikuose buvo pradj
pilyse sueimavoti, beje, eidami jau ant prapulties.
Sueimavojo tokiu bdu: kokioj noris ks noty reikiant sviet visuomen
sueim kelti, vis pirma sau ponai arba tvnai suvadino senuosius savo apygardos
koki noris paviet lauko ar girios, kas vadinos vyrus kuop kelti. Sujus tenai
seniesiems ir vyresniesiems apygardos, susdo po zuolais ir tris dienas tenai rymojo,
n vienas n zodzio nepratardamas, idant padmoj tekalbt ir k norint ismintingai
galt pasakyti, nuo ko toksai teiravimos vadinos ks dma, arba roda, nesgi pirma
turjo koznas padmoti, o paskui kalbti; ketvirtj dien tepradjo teirautis apie savo
apygardos ir visuomens ks reikalus. Ryzsi tenai ant ko norint, tad paskui leido
vis ismintinguosius visuomen sueim paviet pazenklint, kuri susirink tokiu
pat bdu sueimavojo, kaip jei kuopose: pirma tyljo, paskui bylojo ir teiravos. Kokius
tenai pardymus stat, t visi turjo klausyti. Tuose sueimuose vis pardk ved
kunigai, kuri tenai valdzia buvo didel, nesgi, su lazda jam mosterjus, visi nutilo.
Paskesniuose laikuose marcelgos tuo rpinos. Tokie sueimai yra jau zinomi baltoj
senovj, k patys zodziai lietuviski stigavoja kuopa ir sueimas, nesgi paeina nuo
zodzi su ir eimi, kuopa nuo kopti.
Nuo to, kaip sakiau, regima yra, jog, noris krj krjas dvasiskais reikalais
ks rpinos, o didysis kunigaikstis kare arba ks rda, vienok negalima yra jdviej
veikimuose aiskios metos parodyti, kokie katram darbai priderjo; taciau tas yra
zinomu, jog svietas buvo liuosas iki paskuoj gadyni, ir be svieto pritarimo ir zinios
ne vien didysis kunigaikstis, bet ir pats krj krjas nieko nedrso veikti lietos
reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas nesa nast, tas turi zinoti, dl ko j nesa.
Koznos tautos pradzioje, lig neislepus svietui, maz tra statym, tai tas pats
buvo su lietuvi tauta senovj. Vis senieji lietuvi statymai yra Smulkio, arba
Zamolksio, kursai bk stats, jog dsia zmogaus esanti nemari, ir mirstantieji karj,
gyniodami savo liuosyb ir savo namus nuo neprieteli, einantys uz t dang
linksmintis ir dziaugtis tenai amzinai, kaip virsiau regjom.
Antras statytojas buvs Odinas, gyvens antrajame amziuje pirm gimimo
Kristaus, tas turjs savo buvein padaugavy, kurio pilis Asgardu vadinusis. Tas
Odinas nuveiks zuvdus ir visos siaurs valdymieru pasidars, pertaiss visuomen
svieto draug naujais statymais, kuriais saks svietui savo neprietelius kariauti ir
diev garbinti. Pagal jo statymus svietas vylsis dang, arba gyvenim vis
viespaties, po smercio gyti. Pagal Odino moksl ant zibancio kalno sdjs pasaulio
Tvnas, arba Pernas, kuriam tarnav devyni atmonai, arba kairs vyrai, aiskiau
sakant, devynios galybs (pagal kitus dvylika), kame prasidjs antras zmoni
gyvenimas. Ant to kalno buvs dar skomis, arba stalas, atmain zmogaus gyvenimo
rods. Odino gudrybs statymai mok sviet, kaip k savo rdyti ir teisyb koznam
attiesti. Kaipogi saks svietui vaikscioti kuopas bei sueimus ir tenai apie ks savo
reikalus teirautis. Tikybos statymus lieps nuo svieto slpti, kuriuos patys kunigai,
arba dievo garbs vyresnieji, tezinoj, kurie, it taip pat, kaip jei danguje dievo tarnai,
prie apvalaus stalo sddami, turj teirautis apie visus tautos reikalus, o ryzsi patys
ant ko norint, turj skelbti svietui t, k jam reikjo tokioj dingsty veikti. Visa tauta
buvusi pasikliovusi savo dievu, kursai saks jai, idant jos vyrai ne namie pult, bet
po vis pasaul klajot ir viso prityrusiais bt, idant, tenai prityr silto ir salto, paskui
galt namie rdytis, o ant galo ilsti gyvenime Perno ir tenai pasiekti moksl
dorybs ir gudrybs. Pagal Odino statymus visi vyls nukakti dang, jau mirdami
karj uz liuosyb ir namus savo, jau aukaudami patys save dievams paskutinj, idant
per toki savo kantryb pavdaut savo statytojui Odinui, kursai pats jau mirdamas
dar sau devynias opas, arba ronas, savo ragotine bk zeids, idant tuo palikt svietui
paveiksl savo kantrybs ir stangybs, kursai, sekdamas j, idant niekint savo vargais
ir sopuliais. Bsen to Odino Lietuvoje ne vien senovs rastai rodo, bet pacios
pavards Odin, nuo neatmenam amzi kunigaiksci, zemlion ir liuos zmoni, iki
siai dienai Lietuvoj ir Zemaiciuose tebesancios, patvirtina, kad tuo tarpu Odino
pavards n kokioje kitoje tautoje nra randamos.
Vaidevucio, treciojo statytojo, tie buv statymai: svetmoteres ir svetmoterius
gyvus degin, o j pelenus ant skerskeli isbarst, ir vaikai j negaljo kunigais tapti.
Kas mergait varu bt iszargins, tok zmog, mergaitei apskundus, taip pat gyv
sudegin. Neprisileidziant paciai savo vyro ar skundziantis ant jo, paci gyv
sudegino, dar jos sesuo buvo kaltinama, jog nepamokiusi vyro klausyti. Paciai
keikiant savo vyrisk, keturis didelius akmenis ant kaklo pakabin, su kuriais j po
artimuosius kiemus varinj, pakol kunigas pasaks gana. Uzdauzus paciai savo
vyrisk noris vien kart, nupiov jai nos ir atm nuo jos namuose godos viet, tai
yra nebvadin zmona, tiktai gulove; jei zmona savo vyr kernojusi, tad pirma su
rykstmis j plak, jei amziuje bdama t dariusi, tad toki ugny sudegin, jei kas
daugiau nei tris pacias turjs, ir tok gyv sudegin. Tvas, turdamas nedor sn,
akl, luos ar ligot, negalint nei karj, nei namuose nieko veikti, tok galjs
sudeginti, nesgi pagal j nuomon tariama buvusi, jog zmoni nelaim dievams ir
zmonms esanti nulidimu. Taip pat snums valna buv savo tvus perkarsusius ir
ligotus dl numazinimo j sopuli ir patrumpinimo j ligos deginti ant diev garbs.
Kiekvieno gaspadoriaus pati, vaikai, seimyna, broliai, seserys, siligoj ir kaipstantys,
galjo dl nam savo pakajaus patys save dievams ant garbs sudeginti, tardami;
,,Ms dievai neturi aicioti, bet juoktis." Jei kas, ir sveikas bdamas, bt norjs save
ant diev garbs deginti, taip pat negyniojama buvusi, nesgi j per ugn rods
pasvstais esantys ir paskui laimingai juokuodami su dievais gyvensiantys. Todl
siandien dar senu prociu suspaudime ar rpesny tariama yra: ,,Sitai, sako, noris
sok ugn." Uzmustojo gentys turj vali atmonyti, negaldami paties uzmusti, jo
artim gent nugalav.
Senovj teisyb viens antram atties tokiu pragumu: padarius antram iskad
javuose, pievose ar giriose, tuojau abydytasis nugrieb t, kurs jam abyd, arba iskad,
buvo padars, beje, atm jam gyvul ar daikt kok pagal t, kaip didi iskada buvo.
Jei nugriebtasis nebnorjo savo gyvulio arba daikto apent atgauti, tad tuo tenkino
abydytasis, ir kerstas pasibeng, bet jei nugriebtasis apent norjo savo gyvul ar daikt
atimti, tad turjo, nujs prie abydytojo, pasakyti, jog jis veda vyrus iskados veizti,
idant abydytasis ant sutartos dienos nuo savo puss nusist du arba tris vyrus
iskados viet, kurie atj lygiai su nugriebtojo vyrais nusprst, kaip didi yra iskada.
Nusprendus iskad, abydytasis nugriebtj daikt ar gyvul pagrzino nugriebtajam, o
kas kaltu pasirod, tas iskad uzkakinti gyvuliais, javais ar sienu turjo. Zemaiciuose
iki siai dienai paprasta yra, iskad nuo svetimo prityrus savo turtuose, vyrus kelti,
idant nusprst iskad.
Teisyb senovj atties ne sd namuose, bet paprastai po zuolais ar po kitais
dideliais medziais palaukj ar pamedj vyrai zemlionys su tvnu sujoj; kaip sakiau,
raiti jod, ne vaziojos, nesgi pagal j nuomon ratuose vilktis vergo darbas buvo, ne
liuoso zmogaus. Jei katrai saliai toksai sdas tvno su vyrais netiko, tad atjojs
didysis kunigaikstis girias medzioti persdijo, ir, kaip jis nusprend, taip ir paliko.
Tokiuose sduose teisindamies niekados neprisiekojo, nesgi prisiek uz didziai didel
daikt turjo, ir tokio zmogaus, kurs buvo sieks, visi neapkent ir veng, kaipo nuo
nedoro ir bedievio. Todl teisinimesi, stokodami aiskesni davad, ne siek, bet galv
savo djo, jei tas ne tiesa bt ess, k jis antram stigavojo, kaipogi, jei to neparod, k
stigavojo, tad abydytasis galjo skundj uzmusti ar uz verg sau paturti, kaip virsiau
minavojau. Mesti ant zems kepur buvo zenklu, jog duoda savo galv. Kok bd
didziai ilgai dar, krikscionimis bdami, saugojo, kaipogi 16 amziuje, susibar apie
ezias ir rubas savo grunt, paprastai vyrai, nebturdami kito davado nuteisinti savo
rubos, tuojau met zemyn nuo galvos savo kepur, rodydamas tuo, jog uz t, k jis
sako, savo galv deda, jei tas nebt ess tiesa, kaipogi siandien dar tariama yra k
norint stigavojant; ,,As savo galv dedu" arba: ,,As savo galv duodu, jei tas bus ne
tiesa." Vienok vokieciai, negaldami niekaip latuviezi nuturti, liep jiems visados
siekti, kurios prisiekos tokia yra skvarma rasyta senovs rastuose: ,,N. kalbu ir siekiu
prie dievo, jog visa t, ko mans godingas sdas klaus ir k zinau, pasakysiu yn
tikryb, nieko nesksdamas nei taupydamas, be baims ir be paprak, ir nieko
neuzslpsiu, o jei ynos tiesos nepasakyciau, tad, dieve, paversk mane si juod angl,
isnaikink mane kaip si zem, sukietink mane kaip s akmen, sudziovink kaip si
lazd ir nukarok mane pat, mano paci, mano vaikus, mano gyvulius, mano visus
javus se ir tenai per amzi amzius be galo. Amen."
Vargdienis, neturdamas asvienio arba jav, savo dirv ar piev kitam
isnuomojo, uz k nuo antro paskui pus jav ar sieno gavo. Jei kas, galvijo
neturdamas, gavo nuo antro vers ar kumel, paaugins j dvjo iki trij versi ar
met, paskui grzino augyb tam, nuo kurio j buvo gavs; jei buvo jautis, tad
pamusus msa dalijos, jei asvienis, pardavus j, pinigais. Jei kas, rads ar sugavs
bites, neturjo vietos, kur jas padti, tad dav jas antram gerbti, su kuriuo paskui
dalijos medum, jei to jis nenorjo daryti, tad atent met pirmj spietli t bici jam
uz radybas grzino.
Tvo palikimu vaikai dalijos tarp savs tokiu bdu. Didieji sns niekados
nebuvo karsinciais savo tv ir nieko is tvisks negavo, tiktai zirg ir auglius,
kuriuos, prie tvo bebdami, buvo nupeln, ir su tuo turjo anie jroj ar sviete laims
sau veizti. Nes jei vyresnieji snai buvo isrdyti is nam virsiau minavotu pragumu,
tad mazasis snus paliko butoje tv karsincium ir veldjo tvisk ir vis palikim;
jam reikjo seseris isrdyti su tokia pasoga, koki tvas mirdamas buvo joms padjs,
jei nebuvo padta, mazasis brolis turjo is treciosios dalies savo tvisks isrdyti. Nes
jei, tvui mirstant, snai paliko visi mazi, tad dalijos tviske tarp savs po lygumo, o
seseriai vienai ar kelioms turjo duoti pasog is treciosios dalies visos tvisks. Jei
tvai bevaikiai buvo, tad prim sau karsinci, kurs, stojs snaus viet, kar
turjo traukti uz tv, nuo ko ir karsincium vadinos, priimti vard savo geradj ir
juos nukarsinti padoriai, kaip pridera snui savo tvus, kuriems mirus, visa paveldjo,
it bt j snus buvs.
Mirdamas tvas jei paliko mazus vaikus, tad paved j glob savo vis
artimiausiam genciai ar vis didziausiam prieteliui, k dar tokiu bdu. Jusdamos jau
mirsis, nusiunt jam savo seidok, vylycias, ragotin ir kars zirg, kas buvo zenklu
pavedimo globos, idant jis gyniot ir uztaryt jo kdikius jo paties ginklu kiekvienoj
dingsty, kursai, paaugus vaikams, visa turjo grzinti.
Attekjus paciai vyro namus, vyras turjo jai uz vainik toki dal savo
tvisks uzrasyti, koksai buvo jos nesimas, arba pasoga, paprastai uzrasydavo jai
trecij dal visos savo tvisks; ir taip, jei vyras ilgainiui numirt, vaik nepaliks,
tad gentys vyriskio turjo marci atrdyti ir uz vainik atduoti jai t, k nabastikalis
buvo uzrass, kas siandien dar Zemaiciuose yra sekamas ir vadinas dal pries dal
marciai atduoti.
Jei viens antr uzmus, tad uzmustojo gentims valna buvo senovj uzmusti
pat uzmusj ar jo vis artimj gent, kaip virsiau minavojau; jei uzmusjas juos
numald, tad jis uzmustojo gentims turjo atguldyti pinigais uz uzmustojo galv, kurie
pinigai, arba mokesnis, vadinos vyrgalve, arba vyrgulda, kursai zodis paeina nuo vyro
ir galvos arba nuo vyro ir zodzio guldyti, arba nuo zodzio vokisko geld pinigai,
beje, mokesnis uz vyrisk galv, nesgi senovj vyriska galva daug didziau buko
branginama, nekaip motriskos, kaipo patarl, virsiau minavota, siandien dar t rodo:
,,0zka, sako, ne gyvulys, merga ne seimyna." Nuo to, jog senovj koznas
vyriskas buvo kareiviu ir apgynju savo nam, nesgi, karei klusis, koznas vyriskasis
turjo kar traukti ir neprietelius savo tautos kariauti. Senovj uz vyrisk galv
paprastai mokjo desimt ilgj graizi, po svar sverianci, kuriuos graizius gudai
pirma grivinomis, paskui rubliais vadino. Be to, dar paskuojuose laikuose turjo
ypatingai atguldyti didziajam kunigaiksciui tris ar keturis tokius graizius uz
nuokaltim, sdzioms antrus tris ar keturis graizius uz sd, kas vadinos persdomis
(peresud).
Kaltininkus taip kankino: vienus kor saus med, kaip siandien dar tariama
yra paik zmog: ,,Tas, sako, pasoks saus med" arba: ,,Tas sulauks sausos
sakos"; kitus dybavojo, prie dybo priris, kitus viez sodino; vieza buvo duob, per 3
ar 4 sieksnius zemj iskasta, kartais ismravota, kur kaltininkus sodino nusprst laik
issdti, kurios didziai nekent ir paskesniuose laikuose galjo issipirkti nuo tos
viezos pinigais. Vadinos vieza nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vzys pakerj turjo
lindoti. Tuos, kurie svetimas bites kieme ar girioj bartis islauz, prikalus bamb prie
aulio ar drevs, var apsukui pliekdami, lig zarnos neisjo. Broliui su seseria
susigluosniavus, kas gyvu zem ant skerskels lig kaklo pries viens antr. Kas
liuos zmog verg, t sunimis suplsydino, kaip siandien dar yra sakoma nedor
zmog: ,,Sunies ksnis" arba: ,,Sunys pamest nest, sunkaklys"; kursai neteisingai
buvo antr tars ar iskernojs, jei to sde neparod, tad pats, ten pat po suolu
palinds, turjo atkaukti arba atloti tais zodziais: ,,Tai ne as taip kalbjau, bet it suo
lojau." Jei kas nukalto mazesniuose darbuose, tad mokjo pinigus, kuriuos visi susij
ant svents pragr.
Senovj miera, arba saikas, ilgumo ir platumo toksai buvo: nykstis, arba colis,
pirstas, plastaka, gniauzta, sprindis, uolektis, zingsnis; kurp turjo saviep 12 nyksci,
arba coli. Uolektis, arba mastas, tris kurpes, sieksnis 3 uolektis, versta, nuo zodzio
versti arba verpti, beje, zenklinti, kaip siandien tebr sakoma: ,,Uzversk akmen,
uzverpk smaikst"; versta turjo tkstant sieksni, o penkios verstos dar sen dien
Lietuvos myli, 30 snir dar vien marg, o 30 marg vien valak.
Miera, ar saikas, storumo buvo: ziupsnis, rieskuts, gniztis, nasta, klbys,
asis, sauja, grztis, kepur, rakanda, druskin, dvolikis, stuv, pras, backa, vezimas.
Miera, arba saikas, tekumo buvo: lasas, taurag, kausas, krzas, kipis, milztuv,
leger, vogonas, verpel, backa, bosas ir taip toliau. Svaras, arba voga: grdas, svaras,
stukas, pundas, birkova.
Laik lykavo naktimis, ne dienomis, ir taip sako dar siandien: ,,Tris naktis
isnakvojau", ,,Nakt pernakvojs, pagrzau" ir taip toliau. Metus dalijo trylika
mnesi, kuriuos taip vadino: 1. siekis, 2. sausis, 3. kovas, 4. karvelis, arba balandis,
5. geguz, 6. kirms, arba birzelis, 7. liepos mnuo, 8. rugpitis, 9. rugsjis, 10. silo
mnuo, 11. spali mnuo, 12. lapkritis, 13. gruodis. Koznas mnuo turjo saviep 27
dienas ir dalijos tris dalis, arba taip vadinamas devintines, nuo devintosios dienos,
kurioje svietas, visuotinai susirinks, melds arba linksminos. Dien su nakcia dalijo
24 valandas, arba adynas, kurias taip vadino: 1. sambrskis arba brksta, 2. santmis
arba sutemo, 3. vakaras, 4. nuovakars, 5. isvakars, 6. naktovidas, 7. mygis, 8.
pirmieji gaidziai, 9. antrieji gaidziai, 10. pries ausr, 11. austa, arba svinta, 12. mazoji
pusrytl, 13. isauso, 14. saultekis, 15. didysis pusrytis, 16. priespietis, 17. pietai,
arba pusdienis, 18. pakaitis, 19. po pakaicio, 20. po pusdienio, 21. pavakar, 22.
mazoji pavakarl, 23. vakarop, 24. saullydis.
Metus skait senovj nuo dideli pasaulio noci, ir taip nuo sauls uztemimo,
nuo mar, giedr, speig, audr, vtr, lyt ir krus; ir taip sako: ,,Mano bocius,
pasibengus zuvd karei, 13 met turjs" (1660); ,,Mano matus mir 5 metuose po
saltosios ziemos" (1703); ,,Mano bobut istekjusi vienuoliktuosiuose metuose po
mar met" (1704).
Kaip nerankiojant, vis dar maz tra zini, randam senovs rastuose apie j
ks rd, aiskiai isguldyt. Nesgi kad pradjo svetimos salys apie lietuvi taut
smailiau jautotis, tuo paciu laiku sukilo kruvinos kars su tais paciais lietuviais, todl
daugiau yra zinom isgali apie j kars bd, nekaip apie ks rd.
Or Lietuvos tautoj jau gilioj senovj buvo zinoma ir garsi per savo bd. Jau
penktajame amziuje lig negimus Kristui, sako garsus rastininkas, einant toliau siaur,
giriose, virsiau minavotose, Juodojoj ir Zaliojoj gyvena kailinuociai artojai, kurie
vieni temoka sti, kiti visi tyruose, virsiau minavotuose, vienu savo piesu tesirpina,
beje, gano band, avis ir arklius. Taip pat Pitjas, Marsilijos kininkas, 4 amziuje
pirm gimimo Kristaus atkeliavs Zemaicius gintar jautotis, sako stebdamos, jog
gyventojai javus dziovinantys rejose, taip vadinamuose trobesiuose, dl to, jog tame
kraste saul neilgai tespindinti, kitaip javai supt nuo lyt, ant lauko bdami; tarp
jav pervis lsius sjantys, kit derling skl ir vaisi nezinantys. Svietas mid
geris, nuo to regimai, jog ir miezius buvo sjantys.
Sestajame amziuje gimus Kristui kitsai rastininkas, minavodamas Lietuvos
krast, sako: ,,Vieni giruliai, arba girionys (taip vadino toj gadynj zemaicius ir
kalnnus), temoka linus auginti, kuri laukai uzsti joriuoja it jroje vilnys." K ne
vien minavoti rastai to keleivio, bet ir pacioj lietuvi kalboj vardai jav, ranki ir
asvieni rodo, ir taip: prai, rugiai, mieziai, vizgs, zirniai, smenys, lsiai,
atuodogiai, kvieciai ir linai yra ne svetimos, bet lietuvi kalbos zodziai, taip pat
zambis, akcios, ratai, varstienos, rugienos, pdymai, lygia dalia vardai asvieni,
kuriais ar dirvas, ir taip: dvylis, balnis, palsis, smis, zalis, zilis, margis, putris,
skulis, smulis, kersis, salnis, zalmargis, smmargis, dvylausis, juodausis, balgalvis ir
taip toliau taip pat yra lietuviski, ne svetimi.
Antras rasytojas, gyvens pirmajame amziuje gimus Kristui, savo garbingame
raste ,,Girion bdas" sako, tarp vis girion zemaiciai, arba ausrnai (aestii), or
testeig, kitiems slinkaujant, beje, javus ir vaisius steigiai veisiantys. Kas didziau, po
jr mauriojantys, ir j vien zemj gintarai tesantys randami; laukai j ir dirvos,
sako, ne sodomis yra, bet kame kurs apsigyvens girioj pradyr sau zems lopel, tas
to sau ponu buvo ir turjo gynioti j nuo neprieteli. Nuo ko jau zemlionimis vadinos,
jog zem savo turjo, jau vyciais, kaip virsiau minavojau, nuo to, jog turjo vyti
neprietelius gyniodamos, ar nuo to, jog vietoje gyveno ir nebklajojo su gyvuliais po
laukus ir girias, juos ganydami; ir taip patys zemlionys, arba vyciai, pradzioj tear ir
tesjo. J tvisks mazne vis buvo lygios, nesgi lauk ir dirv neplatino dl vairi
priezasci: jau idant, ardami placius laukus ir dirvas, nenutaust nuo kars ir, ilgainiui
islep, kad btinai ant ors neatsidt, jau idant, praplatin savo laukus, nesitart
didesniais uz kitus ir vargdieni nespaust ir jiems zems neuzimt, o glemzdamies
nuo ziauraus oro, idant dvar ir rm nestrnyt ir ilgainiui pinig nepradt geisti,
nuo kuri, kaip zinoma yra, vaidai, barniai ir netaikos tarp kinink kilsta, kad tuo
tarpu visi, vienokius turtus turdami, tars su visagalinciuoju lygiais esantys. Koksai
lygumas tviski paciuose Zemaiciuose didziai vlai dar yra regimas: kaipogi veizint
reistr vyci, metuose 1528 surasyt, gal regti, jog Zemaici vyciai it visi dar lygias
tviskes yra tebturj. Kas dar yra didziau stebuklingesniu, jog ne vien paci
zemlion, arba vyci, buvo lygios tvisks, bet dar ir vis pirmieji ks vyresnieji
neturjo valsci, kaip kad yra randama paskesnse gadynse irstant Lietuvos kei, nes
vos penkis, sesis tarnus, arba, kaip siandien vadina, padonuosius, teturjo. Ir taip
didysis Lietuvos marcelga Butrimas, vis garsusis savo amziaus ks ir lietos vyras,
sesis padonuosius teturjo visoj savo tviskj, vienok pirmuoju Lietuvos vyru buvo.
Jei priminsim pat didum seimynos Lietuvos ks, tiktai 13 ir 14 amziuje
buvus, tad aiskiau dar regsim jos klestinci or, nesgi toje gadynj, karei klusis,
zemaiciai galjo is t paci apygard po 500 joties o 10000 pscij vyr kar
isleisti, is kuri siandien ne vien 500 joties, nes pscij nebgali sukelti, k dar sen
dien dirvos, giriomis apaugusios, siandien patvirtina ir rodo, jog senovj daug
daugiau tuose krastuose yra svieto buv, nekaip siandien.
KARYBA SENOVS LIETUVI
Senovs kalnnai ir zemaiciai, traukdami kar, du tarnu lygiai turjo, beje,
sun ir zirg, nesgi, ko kareivis jodamas negaljo ant zirgo pakelti, t jo suo, kinkytas
mazas rogeles, po jo vilko, beje, kaist ir kars padarg, grztant is kars, pyd grob,
nuo neprieteli sugriet. Jo zirgas buvo dar artimesniu draugu jo laims ir nelaims,
nesgi jis nes pat kareiv ir lygiai su juo mir. Todl jaunuomen kaip kalnn, taip ir
zemaici senovj nieku kitu nesirpino, tiktai zirg grazybe, kuri veisl visame
pasauly buvo garsi ir gedaujama ne vien nuo grekon ir rymion dl savo dailumo,
ceklumo, greitumo ir stiprumo, bet dar ir paskesniuose laikuose yra garbinama ir nuo
senj minima. Nuo to gali manyti kiekvienas, dl ko iki siai dienai nra tos dainos
zemaici ir kalnn, kurioje nebt garbinamas jo bras zirgelis. Nesgi senovj tas
tebuvo garsus jaunikaitis, kurs grazesn zirg turjo, todl koznas pirmiau bt viso
savo lobio issizadjs, nekaip savo zirg ligi gyvas kitam atdavs. Nesgi siandien dar
yra sakoma rpesning zmog: ,,Ko nulidai, ar ne zirg pardavs" arba:
,,Benulido, it zirgo nustojs", arba: ,,Dziaugias, ar ne zirg gavs"; kaipogi senovj
kalnnai ir zemaiciai taip didziai myljo savo zirgus, jog, paciam mirus, lygiai degino
ant rogo su paciu jo zirg, paskiau, krikscionimis jau tap, garss kareiviai sirgdami
liep savo kars zirg pas save atvesti ir taip, veizdami j, kaipo savo draug
laims ir nelaims, numir. Metuose 1257 tarp atsistj dovan Mindaugo, Lietuvos
karaliaus, vokieci meldzionims Ryg n vienas daiktas j rastuose nra taip didziai
garbinamas, kaip dovanotieji zirgai. Todl siandien dar jaunas zemaitis, jei negali
raitas joti noris ir ant erkels kumells baznyci ar mug, tad velijas pscias
beeins, nekaip bevaziuojs. Klausiamas, dl ko nevaziuoja su motriskosiomis
vaziuotas, atsako: ,,Ar as koksai vergas ratgaly vilktis." Gaspadorius subatos vakar,
nordamas pievos kert nubengti, stiprina savo jaunus piovjus btinai nuvargusius
tais zodziais: ,,Vaikeliai, benkim t bar siandien, as jums rytoj duosiu arklius
baznyci joti." Sie, tais zodziais pagaivinti, tarsi sylos atsigr, nubengia dainuodami
noris pusnakty. Dar vienas rastininkas, rasydamas apie lietuvi bd metuose 1792,
sako: ,,Lietuviai pervis myli arklius, ir retai teregsi lietuv psci einant, nesgi
baudziav, baznyci, mug, dvar, susied ar prieteli lankyti arti ar toli visados jis
jotas keliauja." Nuo to retoj kalboj terasi tiek vard arkli, kiek an yra lietuvi
kalboj, ir taip: bris, palsis, pilkis, juodis, kersis, plesnis, raudis, dulis, zergstis,
juodbris, sviesbris, arba skaistbris, briedplaukis, baltkojis, zvairakis, pdulkojis,
laukkaktis, baltprusnis etc. etc.
Paprastai, traukdami kar, apvyzo savo zirgus plausomis ne vien pacius, bet
j galvas ir ausis lig nari pirmj koj, o lig kenkli pastarj, idant kelionj nuo
dargan ir lyt nepakrist ir nepagurt. Tokiu dar senovs bdu isjojo zemaiciai
metuose 1794 kariauti paliepojy, pagruobinj, pasalotj, ant zirg, namie augusi, ne
plausomis nuvyzt, bet gelumbmis apsit, k dar tarp senj siandien kiekvienas
tebminavoja. Keliaudami senovj sdjo apzarga be balno ir be kilp, bet taip stipriai,
jog, galv paciam nukirtus, dar arklys nunes per kelis simtus zingsni sdint, lig
isvirto. Pat arkl pirma apnasriu ar brizgilais, paskesniuose laikuose kamanomis
vald.
Senovj kars apdaras, arba kars kaps, maz tevairavo nuo nam apdaro; ir
taip, ant tos pacios sermgos arba koboto antsimovs meskena ar briedena, ar kito
kokio zvries kailiu, kur taip gebjo sinerti, jog meskenos ar briedenos galvena
apmov pats savo makaul, ir rds savo akis meskos akis, nos nosis, lpas
lpas, jojo kar. Dl didesns dar neprieteli nuogandos ant savo galvos tarp tauro ar
briedzio rag arklio uodeg uzkiso, o veid savo dar mlynmis ar anglija nutep. Jei
toki kaili nepasitiko, tad tokiu pat bdu apsimov tbiniu ar dembliniu kyriejum,
kurio galvocium apvozs savo galv ir veid, paskui susiverz su siksniniu dirzu, ant
kurio tiek buvo vario grandzi arba sagci antmaut, kiek buvo karj neprieteli
uzmuss; apsiavs vyzenomis ar kojenomis, sieksnin kard ar mietin kalavij
pasonj lunk strikiu pajuoss, viena ranka turdamos kestin ragotin, taip vadinam
kartin, ant kurio galo buvo landus ragas antmautas, nuo ko ir vadinos ragotine,
kaipogi gilioj senovj gelezies nezinojo, todl kirviai, bardisiai, kalavijai akmens ar
uolos buvo; antroj rankoj turjo turci, arba skyd, kuria nuo neprieteli sici
dangsts, buvo ji pailguotinai apvali, jau istasyta, jau is zilvici nupinta. Pirma
pentin nezinojo, bet, pradj su vokieci meldzionimis kariauti, tiek sau ir pentinus
uolektinius, kuriuos siandien dar gal rasti tos gadyns kars kapuose. Ant galo seidok
ir vylyci kurv pecius kabins, skraid ant zirgo it paukstis neprieteli
zvalgydamos. Pstieji daugiau kariavo rendtais brkliais, kokius gal dar regti
paskuojj laik Lietuvos ks zymj. Artinantis neprieteliui, laid pstieji strypus ar
akmenis is svilksni. Nesgi didziai vlai, gelez pramanius, tepradjo sarvuotis
gelezies lopais ar mezginiais, taip pat gelezies kardus ir ragotines dvti. Tai taip
aprdytus kareivius vadino ms balsu trimit, taip vadinam ilg medzio trb,
kuri rstas balsas primin koznam giltin salip stovinci. Kars zygius visados
atlikdavo ziem, kad visur pasalusi buvo ir kl rait per versmes ir upes, idant
niekame netrukt. Jei kuomet nutilko vasaros laiku zygiuoti kar, tad pstieji kls
per upes, po keturis, po penkis ant taur kaili sustoj it ant pluost, o raitieji, ris
arkli uodegas rank, plaukte perplauk. Kars kaisciui ms visados sausus valgius,
beje, dzivusi ms ir zalius batvinius bei miltus, kaip virsiau minavojau; viso
negaldami sunkose ant arkli pakelti, likusj, sudjus mazas rogeles, sunys dideli,
tai lietai auginami, briciais vadinami, po paci vez, nuo ko lenkai lig siai dienai, is
lietuvi tyciodamies, sako ,,Licwiaki bocwiaki", tai yra lietuvliai batvinliai, is
apmaudo, jog, lietuv karj uzmuss, nieko gero negaljo rasti, tiktai batvini sunkas,
nes ir tas pacias lig nuo jo gaunant ne vien galv reikjo padti.
Vis neturtingasis zemlionis jojo kar visados trisu, nesgi reikjo atsargai
turti liek arkl, idant, vienam kritus ar uzmusus, antras kad prie rankos bt. Didelj
ir baisioj karj ir arklavedziai stojo lygiai su paciu kars vyru trap. Turtingieji po 5,
6 ir 10 vyr savo tarn veds, todl senovs rastuose yra randama, jog toks su savo
pactu isjojo, tai yra su savo tarnais.
Kariavo pagal vietos bd, kurioje patys pasitiko, ir taip, kaip buvo prat su
zvrimis grumtis, daugiau briais po kelis simtus, kartais ir po kelis tkstancius, retai
kuomet tesigavo toki rm, kurioje simtas tkstanci joties bt susirmusi su antru
simtu tkstanci neprieteli, bet tankiau, kaip sakiau, po kelis tkstancius tesigrm
dl ankstim ir giri; vienok, ir tokiu bdu kariaudami, ilgainiui rados taip
nuogsciais savo neprieteliams, jog simtas neprieteli, vien zemait pamats, muko
salin galv trks. Kariaun kl sau pagal t, kaip reikjo, jau didzi, jau maz;
visados kariavo pagal bd savo tautos, mindami pirma ant to, kaip ir su kuo turi
grumtis, nesgi prat buvo reikiant paskysti ir beveizint apent vien br nesuniukus
susibloksti, tolyn tolesniai siaubti ir grob grieti, neprietelius vengdami; uzvis gebjo
mazus brius issiskaid grumtis, tuotimpos neprietelius gorinti, antpuldinti ir
skardyti, kurie, nedrsdami issiskiesti, badu merjo vienoje vietoje, kad tuo tarpu sie
jiems kars padarg ir padaryn grobst, kaist ir mital graibydami, pacius gandino,
vienok patys nuo neprieteli neprigaunami ir nenusikratomi, nesgi kad vieni, uzpakaly
neprieteliams vaidindamies, surmuliavo, kiti tuo tarpu juos priesaky skard, jei vieni
neprieteli priesaky smaizs, kiti, staiga is uzpakalio antpuol, vienus rito, kiti
perbad patys nuo baims krito. Suptus trimitus, patys beveizint vl it zizilpos isnyko
taip, jog neprieteliai, vienoje vietoje susigz, ginkl pakl darganotie ar speiguotie
dien ir nakt turjo kentti, saugodamies, idant is kurios norint puss it ziebai
netvykstert ir j nepakrst, stovinci be duonos, be pastogs, kartais ir be vandens,
nesgi lietuviai visados buvo tarp savs susimok, ir j trimit balsas rod jiems, kaip
k daryti. Ir taip nuzud savo neprietelius vargais, badu, alkiu, salciu, lytumi ir
darganomis, ant galo, antpuol zieb greitumu, isklojo iki vis paskuojo vis
kantriuosius ir narsiuosius neprietelius, niekados patys aiski ms neistikdami,
visados ir visur su atsarga bdami, kaipogi siandien dar yra sakoma: ,,Griovio
nepersoks, nesakyk op" arba: ,,Nepravdins nesakyk saltas", arba: ,,Darydamas
gudriai, veizk gal", arba: ,,Gudraudamas kuomet noris prieisi lipto gal." Tokiu
pragumu metuose 1220 Erdvilas, zemaici kunigaikstis, baisiausi kariaun
platburni, arba totori, paveik, kurie po to neveikiai bedrso Lietuv kabavoti;
vienok negal nuo to tarti, jog lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, senovj nuo dideli kov
veng, nesgi zinoma yra, jog metuose 1340, grumdamies su meldzionimis, is viso
pasaulio nuo popieziaus sukeltais, Rudlauki kovoj turjo jau su savo talkjais 100
000 joties, vokieci meldzionys nuo savo puss ne maziau.
Sutik netyciomis neprieteli didesn kariaun, kurios regdami nepaveiksi, o
patys nebgaldami skubiai bepaskysti, tuojau tvr is rogi task abejoj saly savo
rindos, idant neprieteliai negalt apsiausti savo daugiu; patys tuo tarpu susiskliaut
puol vienu muntuliu ant neprieteli, kuri perlauz rind, suniukusius beveizint ant
vietos pakrt. Taip zemaiciai metuose 1275 pergaljo vokieci meldzionis ant jros
ledo tarp Rygos ir Runo salos. Taip pat tankiai vietoje ragotins pat jos kot be rago
ir ieties naudojo, uzvis kariaudami su vokieci meldzionimis, kuri negaldami per
gelezies sarvus nudurti, tad paciu kests galu dunksterjo jam krtin taip smarkiai,
jog vokietis, kzterjs nuo arklio, daugiau nebsikl.
Kaip kalnnai, taip ir zemaiciai, noris visados joti tekariavo, taciau turjo
lygiai ir psciuosius paslptus, kuriuos dvisdais jodino: susigrmus paciai jociai su
neprieteliais, pstieji anai pripadjo. Taip metuose 1320 Gediminas, didysis Lietuvos
kunigaikstis, pergaljo gudus, kurioj kovoj zemaici pstieji, sispraud tarpus savo
joties, padjo neprieteli rind perlauzti.
Namie kariaudami ar istrauk svetim krast neprieteliams savo atmonyti,
kuri kraste grob griedami ar aiski ms istikdami, visados nereikalingj savo
kars padarg uzpakaly abaze laik su nedaugiu sarg, kur ir sugautuosius neprietelius
kais; nes tankiai nutiko, jog kartais, vykstant grob grieti svetimame kraste, didzi
daugyb imtini tenai is vis pusi suvedus, o ilgainiui patiems aiski ms istikus,
kaliniai uzpakaly patrako ir, pagrob tenai liekj ginkl abaze, pacius nuo uzpakalio
antpuol ir taip padjo saviesiems, priesaky kariaujantiems, paveikti. Tokiu pragumu
lenkai metuose 1270 pergaljo lietuvius ties Liublino pilia, kurie ne vien savo grob
atgavo, bet ir pacius ismus. Lenkai is dziaugsmo tos pergals toje vietoj minavonei
sv. Mykolo mro baznyci pastrnijo, jog jiems t dien padjo jis lietuvius nuveikti,
kuri baznycia iki siai dienai dar tebra.
Sustoj abaz, apsikas grioviu ir vidaus pusj to griovio supyl sau aukst
ezi, nuo ko ir abazu vadinos, ir pili pradzia ilgainiui pajo; vidury to abazo kars
rankius, pabkles ir grob laik, apsukui jo patys stovjo, daugiau tarsi kars rankius,
nekaip savo gyvyb nuo pavojaus glemzdami. Ziem, negaldami grioviu apsikasti,
rogmis ir slajomis apsitaskavo, it paciame vidury kalinius laik, kaipogi tokiame
abaze gulincius zemaicius metuose 1200 antpuol is Rygos meldzion vokieciai
Padaugavy ties Asrads pilia ispiov.
Kad taip kalnnai ir zemaiciai plynuose ant lauko narsavo grumdamies su
neprieteliais, lygia dalia ir pily grumdamies ar tenai lauzdamies neguro.
Sen senovj kalnnai ir zemaiciai pili neturjo, kaipogi neiszengiamos
girios j pilimis, o paci narsyb ir kantryb j mrais buvo, kurias ir vis narsusis
neprietelius nedrso lsti, bet ilgainiui, praretjus toms girioms, pradjo tarpgiriuose
neprieteliai, uzvis zuvdai, smaizytis ir grob grieti bei pacius vergti; t pritirdami,
lietuviai m tuos tarpgirius pilimis kamsyti, kuriomis ne vien keli neprieteliams
uztaskavo, bet, klusis pavojui, ir patys tenai uzdang rado, kuri pili palaikus
siandien dar Zemaiciuose pilies kalnais, arba nuo zuvd pilimis, tebvadina.
Vardas pats pilis, nuo zodzio pilti, rodo, k jis zymina, nesgi kalnnai ir
zemaiciai, nordami savo lob nuo neprieteli paglemzti, strnijo tas pilis tokiu bdu.
Vis pirma lygioj vietoj, nuo dviej, o kartais nuo trij pusi niekaip neprieinamoj,
beje, paezeriuose, papelkse, kame bdas pacios vietos gyniot nuo pavojaus ir
glemzt bei patiems tenai lengva bt gintis. Ir taip pyl zems sienas, ketvirtain
pailguotin pavdzias, it trobes keliais sieksniais aukst ir mazne tiek pat stor; nuo
neprieinamosios puss buvo anga, o visos to ketvirtainio sienos kaip is lauko, taip ir is
vidaus giliu grioviu apkastos, kurio griovio lauko pasalys buvo uztvertas statiniu
zuolo atbul miet, prie kits kito sudurt. Ant t sien virsaus toks pat buvo statinys.
Ir taip neprietelius, prisiartins prie tokios pilies, turjo vis pirma jotas ar pscias,
sokdamas per statin, uz augum aukstesn, pasimauti ant gal miet, jei persoko
neuzkliuvs, tad griovy lygiai su arkliu gal gauti; jei bt griovy dar gyvas paliks, tad
turjo ropoti ant sien aukst, ant kuri vl buvo atbul miet statinys, uz kurio pilies
gyniotojai stoj akmenaicius is svilksni ant neprieteli svaid it krus br, o
vylycias is seidok it snieg drb.
Nes ilgainiui, pramanius taranus ir gelezies sarvus, nebgaljo tokiose pilyse
issiturti, nesgi is taran laidydami neprieteliai akmenis, didelesnius girn akmen,
islauz tuos statinius ir tais gi akmenimis uzvert paskui ir griovius, o patys, simov
gelezinius sarvus, nebebijojo nei akmenaici, nei vylyci, kurios per gelez nesmego.
Ilgainiui, kad vokieci meldzionys, krikscioniskos tikybos aitra pasimet norjo
kalnn ir zemaici tuo pragumu ne vien lob ir zem pasavinti, bet dar pacius
nuvergti ir gyvulius paversti, tada lietuviai vl nuo savo puss, gyniodamies ir savo
liuosyb nuo krikscion kaip man taupydami, pradjo strnyti pilis neb jau lygmse,
bet ant kaln ir vietose taip pat neprieinamose; jei kame kalno nepasitiko, tad tok
supyl ups vingyje ar viduryje versmi. Paskui tame kalne palik ar iskas gili
gilesn duob ketvirtain, djo tenai rentin jau medzio, jau akmen, kursai daug
tenai turjo kambari, kuriuose jau patys reikiant gyveno, jau peln ir turtus savo nuo
pavojaus klst, kartais ir pacius kars arklius laik; visos tos pilys apipiltos buvo
zemmis, ir nuo neprieinamosios puss viena anga tebuvo. Pusj to kalno arba
atkalnj buvo aplinkui taskas, idant neprietelius negalt vienu trkiu antjoti ar anteiti
ant pilies virsaus, ant kurio buvo rstai ir ronai sukelti, idant, lipant neprieteliui pil,
galt j tais ronais, paritinus pakaln, nubloksti. Paciose tokiose pilyse, kaip
siandien kad gyvena taip vadinamuose miestuose, negyveno, bet papiliuose.
Gyventojai, atstu apie tas pilis gyvenantys, turjo eiti pakarciui j sergti, nuo ko
siandien dar tokio krasto sritis apygarda vadinas. Zemlionys, suj tenai sargyb,
moks ir pratinos kar, beje, kaip nuo neprieteli gintis ir kaip juos pergalti. Ant
pilies virsaus buvo stiebas, derva aplipytas ir siaudais apristas, kur sargtis, pamaciusi
neprietelius artinantis ir nevildamos viena stengti, uzdeg t stieb, idant gyventojai
apykartos, pamat nakt gaisr, o dien dmus, skubt raiti ir psti, ginkl pagrob,
pil gelbti ir neprietelius drausti. Tokios pilys kalnuose taip buvo ertos, jog kartais po
kelis tkstancius svieto galjo tenai susitalpinti. Zinoma yra, jog; Algirdas ir Kstutis,
didziuoju Lietuvos kunigaiksciu, metuose 1360 po kruvinos kovos Rudlauki
plynuose su 15000 joties Aukaimio pily uzsirakino, kuri pili iros siandien dar, noris
zem susmegusios, mazne prie kiekvieno miestelio senu prociu pilies kalnais yra
vadinamos.
Paskiau, noris tos pacios pilys buvo kaip buvusios, taciau gyventojus, papily
gyvenancius, lygiai su pilia akmenini plyt ar zemi zomatais aptvr, nuo kurio
laiko jau, gyventojai, papily gyvenantys, pilionimis vadinos taip, kaip kad buvo kit
kart aptvertas Vilnius, Kaunas, Plateliai, Balostek, Zslaukis, Birzai ir kitos, idant,
neprieteliams norint jas apgulti, reikt daug kareivi su savim vesti.
Kaip kantriai tose pilyse kalnnai ir zemaiciai gyns senovj, gana yra tiktai
priminti kantryb ir narsyb Margerio, Punios pilies vyro, kursai, metuose 1278 tenai
gindamos, velijos iki paskuojo irose pacios pilies uzsirausti, nekaip neprieteliams
pasiduoti. Lygia dalia metuose 1346 Vaidotas Kauno pil nuo meldzion, o Jursa 1434
metuose Lucko pil nuo lenk gyniodamu, tkstancius neprieteli iskrtusiu, velijos
ugnies liepsnose uzsirausti, nekaip neprieteliams pasiduoti. Kad taip kantriai kalnnai
ir zemaiciai mokjo uzsirakin pily gintis, lygia dalia neguro n neprieteli pilis
griaudamies, nesgi ne vien kaip drss vyrai, bet it levai staips ant uolini ar
akmenini sien, tkstanciais graudindami ir trupindami savo sarvuotus vergjus.
Nesgi kas perskaitys lietuvi apgulimus Pernavos, Kess, Nejermils pili, tas
stebsis j narsyb ir kantryb.
Nordami neprieteli pil silauzti, visados apstojo j stipria kariauna taip,
jog neprietelius niekur nebgaljo is savo pilies beiseiti. Griov ir ard neprieteli pilis
taranais. Lig atj pas pil, supyl sau pylas, kuriose apsikapjo dl savo atvangos,
idant neprietelius nedrst is savo pilies j antpuldinti. Taip uzsitvr nuo neprieteli
antpuoli, tad su tokia smarkybe m lauztis pil ir su tokia kantrybe griautis, jog n
vien dien atlydos jiems nedav. Placias sritis savo krasto, uzvis giriotas, gyniodami
nuo neprieteliaus antpuoli, aptaskavo, uz t task stovdami, kareiviai laid is
svilksni akmenaicius ar vylycias is seidok ar strypais mus neprietelius, norincius
tenai sigriauti.
Minavojant cia vyr narsyb, nereikia uzmirsti n motriskj, kurios ne vien
namuose, kaip regjom, geid vyrais vadintis, jog tenai j darbus atlikdavo, bet ir
karj vyrams lygintis norjo. Cia gana bus tiktai priminti narsyb Naujapils
motriskj. Kad metuose 1276 meldzion vokieciai, gudai ir totoriai susitar vis
Lietuv ir Zemaicius taip nusiaub, jog plnys vienos ant degsi tyruose jau lakst,
vienok, ir tuo dar nesikakindami, norjo Naujapil silauzti, bet tenai motriskosios,
nenusiminusios ta rsta diena savo ks, artinantis neprieteliams pilin, liep savo
vyrams is pilies iseiti ir lauke su neprieteliais grumtis, kuriems isjus, tuojau, pilies
angas uzrakinusios, lipo pacios ant pilies sien ir nuo tenai vylycias ir akmenis svaid
ant neprieteli, pasieniuose su vyrais kariaujanci, it krus br. Neprieteliai,
nesivildami nuo dviej pusi suremtais bti, ne vien isguro, bet mazne visi gal gavo,
likusieji klvertiniais tenkino beisspruk nuo giltins palikini pil, kuri narsyb ir
stangyb motriskj ispls jiems is nag. Nereikia taip pat uzmirsti n nasls
kunigaikstiens Lucko Anastazijos Alelkiens, kuri metuose 1504, isgirdusi
platburnius Lucko pilin artinantis, kard pagrobusi viena ranka, antroj snel tuo
gimus turdamos, liep sukeltiems zemlionims ir vyrams visos apygardos ant lopselio
prisiekti, jog pirmiau visi galvas savo pads ir irose pilies lygiai su kdikliu uzsiraus,
nekaip neprieteliams pasiduos; kaipogi apgul tenai platburniai minavot pil ne vien
nesilauz, bet patys pazomaciuose gal gavo nuo vyr, drsinam narsia zmona.
Lycius tos didzios lietuvi narsybs lauke ir pilyse tas bk buvs, jog tikj
statymus savo ks, pagal kuriuos, kaip virsiau minavojau, tie tiktai dangaus tegalj
viltis, kurie, kantriai gyniodami nuo neprieteli savo namus ir savo liuosyb, savo
galvas padjo, ir tie terad kame tenai aukstybse baltus drabuzius, minkstus patalus,
sald med ir grakscias zmonas, su kuriomis gerdami ir juokuodami linksminsi ir
miegoj tyliai kiauras naktis; kiti vl raso, jog bk dl to buv narsiais, jog tikj t,
jog kokiu zmogus ess ant sio pasaulio, tokiu bsis ir po smercio: jei cia vergu ir
ten vergu, jei cia liuosu ir ten liuosu; uzvis, sako, regdami, kaip baisiai vokieciai
zud perkrikstus Parusy ir Padaugavy baudziavomis, arba lazais, ir mokesniais, todl
koznas velijos ant vietos liuosas mirti, nekaip ne vien siame pasauly, bet amzinai
antrame gyvenime tokiems kraugeriams vergauti, todl sio svieto gyvenim uz niek
turj, k patarls siandien dar virsiau minavotos stigavoja; ir taip sako sirpins
zemaitis: ,,Diena mano amzius mano" arba: ,,Diena btoji", arba: ,,Ne sauls amzi
gyvensiu", arba: ,,Psta tavs ar mans", arba sako: ,,Nuo baims mirusiam bezdalai
skambina." Taip latvieziai, arba, kaip prasaleiciai kad raso, jatvieziai, metuose 1250
velijsi iki paskuojo nuo lenk issipiaudinti, nekaip jiems vergauti. Bet tiems gal
aiskiai atsakyti, jog lietuviai ne dl to karse narsavo, idant nevergaut danguje, kaip
kad ant zems kad vergino juos neprieteliai, bet idant, kantriai kariaudami, dang
gyt, kaipogi dabar regjom, jog tie tiktai dangaus tegaljo viltis, kurie drsiai uz
namus ir liuosyb savo mir; antra, jei bt dl baims vergybos kariav, tad, laidodami
savo nabastikus, nebt giedoj tais zodziais: ,,Eik sau, varguti, antr, laimingesn,
gyvenim, kame ne tu vokieciams, bet tau vokieciai amzinai vergaus."
Kartais, turdami su daugiu nuozmi neprieteli kariauti savo kraste, lig
neistrauk ant j kar, pirma savo pelnel, beje, kubill su drabuziais, is nam
neiszengiamas girias toli tolesniai isnes ir tenai pacias, vaikus ir gyvulius suved,
javus zem kas, namus sudegino, idant neprieteliai atj nei duonos, nei pastogs,
nei gyvulio niekame nerast ir per t pat badu ir vargais isgaist, k metuose 1340
padirbo Algirdas ir Kstutis, didziuoju Lietuvos kunigaiksciu, kuriuodu, regdamu,
jog sukeltas svietas nuo popieziaus atjo Parusn lietuvi kariauti, tuojau liep visu
panemuniu gyventojams per 10 myli savo pacias, vaikus su pajudinamuoju lobiu
Padaugavio girias isdanginti, o namus tuscius sudeginti. Ir taip paskui vokieciai
meldzionys, persikl per Nemun Zemaicius, rado tenai vienus degsius, kame
jiems pirma j zvalgytojai, arba spiegai, sak visa gausiant. Tuo tarpu, jiems po
degsius bevaiksciojant ir beieskant lietuvi, Kstutis, su 15 tkstanci joties ispuols
is Palangos giri, per Klaipd, o Algirdas su antra tiek is Zaliosios girios per strup
uzsiaut uzpakal krikscionims, kurie nuo bado, varg ir dargan visi gal gavo taip,
jog per kelerius metus kaukols po laukus ir girias, upeliuose ir pievose valkiojos
nugaisusi neprieteli.
Tarp paimtj neprieteli karje didziuosius j vyresniuosius gyvus dievams
savo aukavo tokiu bdu: sugautj neprieteli atmon ar kit karved, priris zirgo
kojas prie keturi stieb, pat sarvuot, kaip buvo kariavs, pasodino ant jo su visais jo
ginklais, paskui, sukrov malkin po apacia, sudegino. Jei buvo kelet vyresnij
sugav, tad lm, kurs bt vertesnis dievams aukauti, t, kur nulm, taip pat
sudegino, kaip jei pirmj. Tiems neprieteli karvedziams ar atmonams, kuriuos
kariaudami buvo uzmus, galvas nupiov ir, is j kaukoli padirb sau kausus,
grynse linksmindamies gr is j minavonei savo narsybs, jog vis smurciausius
savo neprietelius buvo pergalj, kuri palaikus kaipo pergaltojai dvjo. Mirus
garsiam karvedziui, kaukoles pergaltj nuo jo neprieteli, ant vario ar gelezies
rinki sumov, po apacia pelen indo kapus laidojant padjo, k siandien dar, kasant
kapus garsi kareivi, daugioj vietoj gal rasti. Nubeng kar, su neprieteliais derjo
tokiu pragumu: kunigai, nujod balt zirg lig nuvargstant, ant malkins gyv
sudegino, paskui pelenus jo isbarst, ragotines tarp savs sukeit, kurias laik sventoje
vietoje, zinyci vadinamoj, apie kuri virsiau regjom. Atkaliai skelb kar susiedams
tokiu pragumu: kunigas, pams svetimj ragotin, nunes parubez ir met j
neprieteli krast su deganciu pagaliu, kas buvo zenklu apskelbtos kars neprieteliui.
Klusis karei, senovj kalnnai ir zemaiciai tokiu bdu kl sau karved, arba
atmon, kurs juos turjo vesti pries neprietelius. Suj kuopas, pakl sau patys
vyresniuosius, ne turtinguosius ir kilties vyrus, bet vis narsiuosius, kantriuosius ir
guviuosius vyrus, vis pirma desimtininkus, taip vadinamus nuo to, jog desimt
kareivi ved kar, ir simtininkus, arba pulkorius, nuo zodzio pulti, kurie simt
kareivi ved, kuriuos paskui is teutoniskumo ratmistrais praman, ant galo
karzuosius, kurie vliavas kar nes ir ras, arba reistr, kareivi savo apygardos
turjo. Tie vyresnieji, taip pakelti nuo kareivi, vl pakl tarp savs vis vyriausij
valdymier, protu, ismincia, narsybe ir kantrybe visus pranokiant, atmonu vadinam,
kursai ved visus pries neprietelius atmonyti jiems savo zalas ir abydas, kur pakl
ant peci nesiojo po rindas, vaidindami visai kariaunai kaipo t, kurio sakym reiks
klausyti. Tas atmonas taip pakeltas turjo valdzi ant kiekvieno gyvybos ir giltins,
kurio sakymas koznam sventu buvo, kur jei kas perzeng, tas galv savo turjo
padti. Ta jo valdzia tepatvr iki karei pasibengiant, nesgi, karei pasibengus, jis
pagrzo namo ir vl buvo kininku, kitiems lygiu, ir klaus su kitais visuomeni ks
statym, kad tuo tarpu, karei esant, pats visiems sakymus dav. Minavon tos dabos
vyresnybs skyrime zemgalnai, arba kurzemininkai, iki siai dienai tebsaugoja, nesgi
nauj pon, valsci jam apimant po tv, genci ar nupirkus, visados valscionys turi j
pakelti, ir tuo kartu tikrai tesivadina ponu, kad zmons j pakl; lig nepaklus,
nieksai jo neturi uz tok ir negali vadintis, nei kitam to valsciaus paduoti, noris rastus
pirksenos bt turs ir pinigus uzmokjs.
Kritus karj savo karved turjo pagrobti is nag neprieteli ir, gimtoje zemj
sudegin, palaidoti, kas buvo vis didziausia goda, laime ir tikybos atlikimu, nesgi
pagal j nuomon tas tiktai tegaljo dang eiti, kas buvo savo zemj palaidotu, kitaip
klaidziojo jo dsia po medzius, namus ir tyrus, viso pikto kentdama ir pati daug pikto
darydama savo gentims ir zmonms, jog jos nepalaidojo. Todl vis smarkiausioj
msoj turjo kritusiuosius nuo neprieteliaus panesti ir juos savo daba palaidoti, k iki
siol zemaiciai tebminavoja, kaipogi siandien dar motina zemait, isgirdusi savo sn
svecioj saly mirus, pirmieji zodziai jos sirdgilo yra: ,,Vaikeli brangusis, sako,
svetima zem tavo kaulus apraus."
Jei bt pats atmonas kariaudamas krits, tad jo minavonei visa tauta kas jam
kapus aukstus aukstesnius pagal didum jo garbs ir veikal bei naudos, kei
padarytos, koki kap siandien dar yra didi daugyb, kaip virsiau minavojau, visiems
zinom, kaip Kalne, taip ir Zemaiciuose. Paskui ant malkins degino savo atmon su
kars zirgu, su pdsekiais, su sakal pora, su ginklais ir su kliautingiausiu jo tarnu.
Liepsnai tvaskant, kaip virsiau minavojau, gentys ir bendrai mciojo ugn meskos ir
lsi nagus, raudodami ir garbindami jo kars darbus, idant, ropodamas per ziaur
kaln dangaus aukstybes, galt sikibs pasiilsti, paskui susluost gruzdinius
numirlio supyl molio ind, ir lydtojai, nesdami kapus, susuko regintys
keliaujant nabastik debesyse ant balto zirgo ir sakal besklendziant lygiai; dj
ind kapus ir kaukoles neprieteli pergaltj ant grandies suvr, padjo po indo
apacia ir zemmis apraus; minavonei vadino tuos kapus vardu to, kas tenai buvo
palaidotas.
Ne vien pacius karvedzius taip didziai garbino dl j narsybs ir kantrybs, bet
dar pacias kov vietas, ant kuri kareiviai ar kiti nabastikai buvo palaidoti; kokius
kapus uz sventas vietas turjo, kurias zamb smeginti, perkas kasti ir veln plsti
negaljo dl garbs ir amzinos minavons t vyr, kurie savo narsybe ir kantrybe
likusiesiems vientauciams liuosyb isvadavo, kurie jei nebt ryzsi karj mirti, visi
bt neprieteli vergais tap.
Kartais pakl sau karvedziu, arba atmonu, svetimos tautos vyr, kursai vis
valdzi turjo, ir nra randama rastuose, idant krj krjas bt jo valdzi mazins
arba varzs karei esant. Vienok tas vl visiems yra zinoma, jog vyresnieji kunigai
kisos kars dm ir rod, tenai pritar ir patys lygiai trauk kar bei priesakinj
rindoj kariavo, rodydami savo kareiviams, kaip reikia uz savo liuosyb mirti. Kaipogi
pats krj krjas, isleisdamas kariaun kar, laimino j tokiu bdu: vis pirma
pasimelds isvyturo raudon vliav ir kareiviams padav, paskui, nesiojamas po
rindas, barst, regis, drusk ant kareivi.
Kiekvienos paviets savo karzasis, kurs turjo visus zemlionis, arba vycius,
surasytus ir kas met, sujojus visiems paviet ant sakytos dienos, paprastai ruden,
visus perskait ir perveizjo kozno zemlionies ginkl ir arkl, jei nerado kaip reikiant,
tok is reistro ispais. Atlikusysis arba ismestasis ir nevaidinusysis ant tos perveizos
vl duokl turjo duoti su kitais valscionimis; prie jo buvo laikoma kars vliava tos
apykartos; kl t god ne dl didelumo turt, kaip paskesnse gadynse kad dar,
bet, kaip sakiau, vis narsj ir guvj vyr tarp paci zemlion, k gal regti reistre
Lietuvos ks kareivi, surasyt metuose 1528, kuriame karzieji yra minavojami tarp
t paci zemlion, arba vyci. Paskui Lenk karaliai pasavino ir pradjo patys kelti
pacius didzturcius kars vyresniuosius; atmonas, arba didysis karvedys, regdamas
juos didziai narsius ir guvius, dav jiems kartais vien dal kariaunos valdyti ir,
ypaciai kame reikiant, su neprieteliais kariauti it pats didysis atmonas, kuriam tiktai
zini dav, kas cia su ta dalia kariaunos dedas. Tankiai kariaudami ypaciai gyniojo
nuo neprieteli vien apygard, blaskydami neprietelius, badu marindami ar musdami,
kaip kame galjo ir suman, arba puldinjo svetimus krastus plsdami, grob
griedami, degindami ir visa teriodami. Noris visi tie karvedziai nedid kars prot ir
moksl teturjo, vienok j drsyb, narsyb ir kantryb bei vinkrumas ir guvumas dar
juos oriais ir godingais tarp savj, o garsiais ir nuogsciais tarp neprieteli. Ir taip
Pipsa, Varmijos atmonas, bdamas vis vyriausiu ant vis kareivi, nordamas
pasirodyti, kaip didziai drsiu yra, pirmasis puol ant neprieteli. Toki atmon visi,
kaip sakiau, turjo klausyti ir ant sutartos dienos pazenklint viet su savo tuntais
sueiti.
Kars vyresnieji tie buvo: atmonas, nuo zodzio atmonyti, desimtininkas,
simtininkas, arba pulkorius, nuo zodzio pulti, ir karzasis, kuriuos virsiau minavojau;
buvo dar vytnas, kurs vis kariaun ved kar nesant atmono, sargnas, kursai
rpinos kariaunos mitalu ir pavojumu, abaznas, kurs priegule kariaunos rpinos.
Lygia dalia pilies vyras, arba pilies ponas, turjo sau pripadtoj vyresnj, anginu
vadinam, kurs angas pilies saugojo ir uzdarius j raktus pas save laik, be jo zinios,
karei esant, niekas negaljo eiti pil nei iseiti.
Kad patys atmonai nuo kit kareivi tiktai narsumu, kantrybe ir buklumu
tesizymino, tad ir kareiviai tais paciais privalumais tenkinos ir buvo vyrai ne kelnes
kisami, nesgi pradzioj it taip kariavo su neprieteliais, kaip jei namie po girias su
zvrimis. Kiekvieno gimtas protas ir buklumas bei guvumas rd jo spk. Nes
ilgainiui, taip kariaudami ir didzius ojus pritirdami, sitais stiprius kareivius, kuri
gauja vadinos kariauna, arba vaisku, noris lig vien viet nesusirinkusi.
Kaip ilgai tiems zemlionims, arba vyciams, reikjo karj bti ar visados
ginkluotiems rubezius savo ks saugoti, negal aiskiai siandien bepasakyti, tas tiktai
yra zinomas, jog pili saugoti tie zemlionys pakarciui jo. Taip pat ir tas yra zinomas,
jog koznam, zem turinciam, reikjo kar traukti, bet negal zinoti, kaip did lom
reikjo turti traukiant ir savo lob, namus ir gimtuv nuo neprieteli gyniojant,
tariama yra, jog nuo dviej valak. T zemlion, arba vyci, senovj Lietuvos kj
didi daugyb buvo, visi Zemaici gyventojai zemlionimis vadinos ir turjo ypatingas
liecybas, arba privilijas, savo krasto, kuriame nieksai baudziavos, arba lazo, nezinojo,
tiktai koznas gyventojas kars zirg laik, idant rangus bt kuomet reikiant jot
kar isleisti, bet ilgainiui, noris didieji Lietuvos kunigaiksciai, keldindamies Lenk
karalius, metuose 1387, 1501 ir 1569 apsiras, jog visus tuos, kurie savo zem turi,
noris ir privilij ant anos neparodyt, jau tuo paciu bus sau ponais, arba zemlionimis,
is gudiskumo bajorais pagal senovs lietuvi statymus vadinsis; vienok tuo tarpu
palengvai ved Lietuv lenk rd, teisiau sakant, sauval, ir ne vien nuo zmoni
pasavino zem, arba grunt, ir juos pacius m vergti, bet pradjo ir zemlionis pacius
taip pat verginti ir didzturciams amzinus vergus dovanoti, nesgi lig siolei, kurs kame
praskyns buvo ir pragyvens girios kercioj, tas to lopelio sau ponu vadinos, tiktai
gynioti j turjo nuo neprieteli, kaipo savo daikt; bet paskui, kurs tiktai zemlionis
neparod, nuo kokio kunigaikscio buvo gavs t zems lopel, ant kurio gyveno, tas
turjo amzinai vergauti tam, kam j su jo zeme buvo kunigaikstis atdavs,
nemindamas nei ant dievo, kurio sakymas yra: mylk artim savo kaipo pats save. K
rastai penkioliktojo ir sesioliktojo amziaus aiskiai rodo. Nuo ko gal manyti, jog,
visiems zemlionims traukiant kar, didi kariauna turjo bti, k ir senovs rastai
rodo, nesgi patys parusnai, kariaudami metuose 1250 su vokieci meldzionimis,
4000 joties o 40000 pscij galjo pastatyti kov, abelnai sakant, kozna apygarda
galjo isleisti ginkluot vyr kar po 500 jot, kartais po 5000 arba 6000 pagal
didum seimynos tos apygardos, desimt kart daugiau pscij. Vis neseimingoji
apygarda galjo 2000 joties reikiant statyti karn.
Kariaujant su lenkais ir gudais, senosiose gadynse viena apygarda tekariavo,
save gyniodama. Tankiai nutiko ir tas, jog zemlionys, is keli srici susitrauk,
paskydo brius ir sutartinai kariavo, susizinodami su kitu ir nordami vien gal
pasiekti, beje, neprieteli pergalti. Kaip stipr regjo neprieteli, taip pagal t
daugiau ar maziau apygard vyciai, arba zemlionys, susiblosk vien br, vydami
neprieteli, idant, istikus su juo aiski ms, galt stengti.
Kariauna j buvo sukelta is raitj ir pscij, tie paskuojieji visados stiprino
jot apgulimuose ar apstojimuose pili, taip pat didziose visuotinse kovose. Jot savo
laik paprastai grobiui grieti, sarioti, siaubti po svetimus krastus ir dl staigi
antpuoli, kaipogi gud rastininkas, gyvens metuose 1180, tais zodziais jau guodzias,
sakydamas: s met nuozms lietuviai, baltais maisais apsimov, ant greit zirg su
ilgais medzio trbais puol Mugapilio apygard, kurie tenai, jau paskysdami, jau
apent ant balso savo trb susibloksdami, didziai baisiai nusiaub ir nuteriojo.
Kam reikjo psciam pagal statymus kariauti, o kam jotam, negal aiskiai to
siandien rastuose rasti: t perskyr, rodos, dar turtai, nesgi turtingasis jotas, o
neturtingasis pscias turjo kariauti.
Ginklai j buvo vairs pagal vairi gadyn: vis giliojoj senovj pscij
buvo ginklais rendtiniai brkliai, o raitj kests, taur ragais apmaustytos, nuo ko
ragotinmis buvo vadinamos.
Paskesnse gadynse ginklais buvo: kalavijai, kardai ir kirviai, is akmens
dirbti, turjo taip pat skydus, kuriais dangsts nuo neprieteliaus sici, kurie buvo
pailguotinai apvals, jau is zilvici nupinti, jau is lentos istasyti. Lietuviai, tokiu
ginklu ginkluodamies, ilg laik gyns nuo neprieteli. Ilgainiui t brkli drktieji
galai buvo svinu pripilti dl svarumo, idant tuo sit pasmarkint, vieni sulig zmogaus
augumu, kiti trumpesni, stripiniais, arba strypais, vadinami, kuri koznas turjo po
penkis, sesis padirzj uzkistus. Vis pirma, lig neprisiartinus neprieteliams, pstieji
laid ant j akmenaicius is savo svilksni, o jotis vylycias is savo seidok, arba
temptini, prisiartinus neprieteliui, mus j savo strypais, arba stripiniais. It arti
susirmus, kibo brklius rendtinius, ant galo puol ant neprieteliaus su akmeniniais
kirviais arba, aiskiau sakant, kjais ir kalavijais bei akstimis, kuri galuose taip pat
buvo taisyti astrs akmenys ieci vietoje. Tokias akstis dvjo dar 10 amziuje, nesgi
sv. Vaitiek, Parusy krikscion moksl skelbiant, zynys ta akscia permov. Paskui
dvjo gelezies ginklus, beje, kalavijus, abiem pusm kertamus, ir svilksnis, is kuri
akmenaicius svaid.
Jotis, kaip sakiau, turjo seidokus, ragotines ir skydus, kuriais nuo
neprieteliaus sici dangsts. Is seidok laid vylycias uztrucytas, uzvis kariaudami su
krikscionimis. Jojo ir grms su neprieteliais, ant arkli apzarga sddami, ilgainiui,
jei dvjo balnus, tad btinai is vieno medzio dirbtus, be siksn, be gelezies, medzio
kilpomis, ant virbgali pasietomis, kokius balnus gal regti siandien dar krievi ir
lybiesi zemj. Sarvus vos paskiau tetiek, nesgi kaip gelezis buvo didziai reta, taip ir
ginklai buvo brangs, todl tankiai noragus, nuo zagri numov, kal ragotini ietis
ir kardus, uzvis uzgulus vokieciams Zemaici pajrius. Neturtingieji sarv vietoj
meskena ar taurena apsimov kariavo, t stokojant, apsimov tbiniais ar plausiniais it
gelziniais sarvais, kokiais ne vien save mokjo apvyzti, bet ir savo kars zirgus, j
galvas ir kojas lig pirmj nari ir kenkli, glemzdami juos nuo lyt ir dargan, kurie
sarvai patiems buvo kyriej vietoje, o arkliams gni. Ant tokio savo apdaro
tankiai patys antsimov balt trinytin mais su rankovmis.
Kad jau visi buvo susirink vien viet ir rangs pries neprieteli traukti, tad
pirma teiravos ir jautojos per savo zynius, arba kunigus, koki laim tursiantys toje
karj, nesgi garbing prot turjo nieko didzio neuzsiimti, nepasiteiravus pirmiau
savo diev valios apie atenci laim, todl, lig nepradj kariauti, nutvr pirmj
zvalgytoj, arba spieg, tad, priris j prie medzio, tiktai ne prie zuolo, pervr jam
vylycia arba akscia sird ir veizjo: jei kraujas ciurksliu tekjo, tad toj karj vyls
laims, nesgi tas buvo zenklu, jog dievai suteiks jiems pergal, bet jei kraujas sulojo,
tad reisk sau atencioj karj nelaim. Lygia dalia traukdami kar kad isvydo zalt,
slenkant per keli, taip pat tars laimsiantys.
Kariauna, stodama kov, turjo priesaky didel balt vliav, ant kurios
buvs skydas, pusiau perdalytas, virsutinje pusj geltoni, o apatinje mlyni laukai,
geltonuosiuose laukuose karna buvusi stati, o mlynuosiuose aukstynoka. Kartais
turj balt vliav, kurios skyde buvs zmogus besds meskos galva, ant kurios
vliavos buv israsyti tie zodziai: ,,Dieve krjau, supyk ant pstytoj, uztik juos."
Atsiartinusi kariauna prie neprieteliaus lauk jo antpuolio, o bdama nuo jo
antgulta, didziai kantriai turjos, noris regdama nepergalsianti, vienok narsavo lig
paskuojo, kaipogi, jei stiprus neprietelius su didele smarkybe vis lauzdamas tratino po
savim, tad veikiai sukos salin, nesgi pasitraukti nuo neprieteliaus nebuvo uz gd
turima, jei t dar, vildamos, jog tuo apgausiantys neprieteli ir paskiau j
nuveiksiantys. Aiski ms daugiau veng, nekaip geid. Todl, sustoj aiski kov,
nekibo pirma patys grumtis, bet tykojo pobdo pragumo staiga antpulti nerang
neprieteli, patys tuo tarpu slapstydamos kirbose, balose ar giriose, niekados nuo
neprieteli neprigaunami, visados tykodami versmes ir balas juos vilioti ir tenai,
staiga is nezini antpuol, sumurdyti ar sugauti; todl nuo vis buvo garbinami per
savo buklum ir kantrum.
Tankiai susirinko didi gauja dl pacios grobio griesenos arba dl terions
neprieteli krasto. Ir taip kars vyras, sukls vycius kokios apygardos, trauk sarioti
neprieteli krast, kur nuterioj ugnia ir kardu grzo namo grobiu nusluoguoti. To
pirma lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, nedar, nes simetus vokieciams Zemaici
pajrius, kurie visaip norjo juos nuvergti, tad ir sie atkaliai, nordami juos isnaikinti,
akmen ir vanden vert t krast, kuriame vokieciai norjo sikurti.
Tuo tarpu paimtuosius neprietelius karj, uzvis vokiecius krikscionis, smarkiai
smarkesniai galavo zemyn ar sunkiais darbais lig smercio novijo: kaipogi, prie girn
prikal, liep jiems tuotimpos malti kartais, daug j pam ir nezinodami kur dti,
pardavojo vergus gudams ir totoriams, giezdami apmaud uz savo brolius, kuriuos
taip pat vokieciai zud ir novijo Parusy, liepdami jiems maneliuose jau griovius kasti
ir versmes dziovinti bei pilis dirbti, kuri bokstus pusgyviams reikjo tsyti kalkes
nugrauztomis rankomis; bet pervis smarkiau zud krikscion kunigus, kaipo melagius
ir kropjus, kurie buvo priezascia vis t kruvin kari ir nelaimi, kuriose lietuviai,
kalnnai ir zemaiciai, zuvo dien ir nakt, nenordami jiems vergauti ir j gyvuliais
bti taip, kaip jau vergavo j broliai kraugeriams vokieciams Parusy, Zemgaliuose,
arba Kurse, ir Padaugavy, kruvin prakait dien nakt braukdami; todl tankiai,
krikscion kunig sugav, perskl aukstai dvisak med augant ir tenai kunigo kakl
djo spraskil, kursai svimburdamas tenai nusigalavo. Vienok j n tuo negaljo
nugrsti.
Sugrietj nuo neprieteli grob karj visados keturias dalis dalijo. Vis
gerj atdav savo dievams. Antroji teko krj krjui ar kunigaiksciui ir jo tarnams
arba kunigams. Trecij gavo kareiviai, kurie buvo neprietelius pergalj. Ketvirtoji
bk tekusi gentims t, kurie karj buvo krit ir per kuri narsyb ir kantryb
neprieteliai buvo pergalti ir liuosyb nuo vergybos paglemzta.
PREKYBA SENOVS LIETUVI
Platumas ir didumas prekybos rodo didum ir platum pacios tautos, kuri
prekioja. It t pat koznas lietuvis, kalnnas ir zemaitis, regi savo tautoje, kad jis
apsizvalgs primena sau apkerpjusios senovs vardus artimj taut, upi, pili ir
krast, o nuo to sekas, kaip didziai plati yra buvusi senovj jo tautos prekyba ir kaip
tolimas pazines yra ana turjusi, jei visus tuos vardus randa zemaitiskus, n kokioj
kitoj kalboj neisguldomus, kaip tiktai pacioj lietuvi kalboj aiskiai permanomus, apie
nekuriuos pradzioj sio rasto isguldm. Kas dar aiskiau rodysis, jei priminsim sau, jog
svietas pirma siltesniajame kraste gyveno, nes ilgainiui, ermyderiais ir nelaimmis
remiamas, trauks amziais siaur, nordamas tenai savo liuosyb glemzti, tad regima
bus, jog zemaiciai siapus jros, kaipo siltesniajame kraste gyvenantys pirmaisiais yra
buv, kurie anapus jros siaurs krastus turjo lankyti ir juos savo vardais praminti.
Nesgi visi zino, jog lietuvi tauta mazne atmenamai dar daugiau nei per du simtu
myli paciais Zemaici pajriais tss be perglytos, k rastininkai dar prajusiojo
amziaus aiskiai rodo, o palaikai jos kalbos tuose krastuose, iki siai dienai tebesantys,
t stigavoja. Tas dar aiskiau t rodo, jog vis kit taut atkilimas Zemaici pajrius
nuo pat Travs ups lig pat Gaujos ups visu pajriu Zemaici yra zinomas, kuomet
kurios tenai atsidangino ir sikr, paci tiktai zemaici atjimo vis senieji rastai
neminavoja, k dar nuomon, pacioje tautoje tebesanti, patvirtina. Nesgi siandien
zemgalis, arba latvis, pasakodamas prasaleiciui, jis vienas sakos viecinyku, arba
vietininku, ess, beje, pirmuoju ir tikruoju tos zems gyventoju, o kiti visi esantys
saldros ir prasaleiciai. Jei perskleisim dar pirmuosius rastus siaurs rastinink, t paci
teisyb rasim, nesgi pagal j zini Odinas, pirmasis visos siaurs valdymieras, buvs
is Zemaici kilimo ir savo buvein Asgardo pily padaugavy turjs. Patys vardai
jrini vj, zemaici kalboje siandien minavojami ir zinomi, rodo, jog zemaiciai
tolimus tolimesnius siaurs krastus yra per jr lank.
Gilioj senovj pirmiau buvo zinoma Lietuvos krasto prek, arba tavoras,
nekaip pati jos tauta. Ir taip zemaici gintaras buvo ne vien patiems grekonims, bet ir
penicijonims zinomas ir kaip auksas branginamas, ir niekur kitur, kaip paci Zemaici
kraste, iki siai dienai tegaunamas: kaipogi Maiziesius ir Aronas jau metuose 1475
pirm gimimo Kristaus ant aukur krino gintarus, kuriuos egipcionys vadino sakal.
Paskiau zinoma yra, jog penicijonys stat gintarus Saliamonui jo baznyci smilkalui.
Grekonys Ajaks, savo garbing vyt, mirus metuose 1209 pirm gimimo Kristaus,
sudegino ant gintar krosnies, kuriuos anie vadino elektron. Menelajas, grekon
viespats, metuose 950 pirm gimimo Kristaus turjo savo rmus gintarais prytus.
Herodotas, grekon rastininkas, gyvenas penktajame amziuje pirm gimimo Kristaus,
pasakodamas apie gintar, kaipo apie vis brangiausi daikt, sako, jog grekonys
gaun j nuo siaurs kailinuoci, ir guodzias, jog, keliaudamas po Lietuvos tyrus, noris
jautojsis nuo grekon preki apie jo viet, kurioje jis bt ess gaunamas, nes
prekjai, skaugdami isreiksti j, nepasak jam tiesos.
Ketvirtajame amziuje lig negimus Kristui Pitjas, Marsilijos kininkas,
tyciomis js siaur jautotis gintar krasto, regis, nuo savo vyresnybs issistas. Tas
mokytas vyras ir zvaigzdzinys bk atkeliavs ant penicijon laivo Zemaici pajrius.
Jis pasakoja, jog ess ausrinis pajris, per 150 myli ilgas, is jros vilnimis isgrauztas,
daug marangi turs, kuriame gyvenanti tauta, vadinama ausrnais (aestuarii), it pries
kailinuoci krast esanti sala Abalos, arba Basilja, arba Raumonija vadinama, ant
kurios pavasariais jros vilnys ismetancios su maurais gintarus, kuriuos zmons
krinantys medzi vietoj ar pardavojantys artimiems teutonams (cia reikia minti, jei
krino, tad dievus garbindami). Tame saltame kraste, pasakoja Pitjas toliau, zmons
nezinantys derling jav ir maz teturintys galvij, patys mint lsiais ir kitomis
zalesomis bei vaisiais. Tie, kurie turintys medaus ir jav, daro is to sau grim. Javus
savo kuli rejose, taip vadinamuose trobesiuose, pirma duobose isdziovin, be kuri
trobesi j javai ant lauko nuo lyt ir dargan supt, nesgi tenai kaitr ir giedr nes.
It pries gimim Kristaus taip pat Diodoras, sicilijonis, didis rastininkas,
pasakoja, jog niekur kitur, tiktai vienoje saloje, Basilja, tai yra sventa, vadinamoj,
pries kailinuoci krast esancioj, tes gaunami gintarai.
Ant galo nuo to vien gal dar minti, jog gintaras senovj yra buvs brangiu
daiktu, nesgi daug isminci ir mokyt vyr norjo isreiksti jo gamtos bd ir pradzi.
Ir taip penicijonys tar gintarus esancius sak spuogais, grekonys vieni tar medzi
syvais, kiti sauls akmeniu, kiti Apolono dievo asaromis, kiti topoli ar pus taip pat
iskoriavusiomis asaromis.
Pirmajame amziuje gimus Kristui rymionys, pradj kariauti su girionais
(germani), siaurj gyvenanciais, grsdamies tenai tolyn vien, ilgainiui issijautojo
gintar krast; nordami tuo padidinti savo lepum, issiunt tyciomis is Rymo savo
vyt Zemaici pajrius gintar pirkti, kursai, toje kelionj metus sutruks, pagrzo
Rym su tokia daugybe gintar, jog visas Rymas stebjos uzvis vien luit, kurs 13
svar svrs. Nujau rymionys m ne vien savo iseig ir iskilm puosti ir didinti, bet
dar ragotines, lazdas ir brklius savo gintarais grazinti. Ilgainiui taip smilo t prek,
jog uz gintaro menk smotel verg dav. Trumpai sakant, rymionys sveikieji sau
gasum ir grazin, o ligoniai sveikat gintaruose is Zemaici gabeno: kaipogi nuo tos
gadyns siandien dar Zemaiciuose tankiai yra randami zemj Nerono ciesoriaus
pinigai, o kapuose Valak zemje gintar karoliai. Kas aiskiai stigavoja, jog
gintar prekyba tarp Valak zems ir Zemaici yra buvusi senovj perdaug didi, nesgi
kelias, kuriuo gintarai is Zemaici jo Rym, yra zinomas.
Zemaiciai senovj leido t garsi prek savo svecias salis ne vien zeme pagal,
bet ir per vanden. Zeme pagal negaljo staciai leisti uzvis vasar, kaip virsiau
regjom, dl didelumo ir tankumo bei baisumo giri ir versmi, nes pasalus ziemos
laiku vez didziomis upmis, beje: Isla, Nemunu, Daugava, Niperiu, Tripente, Tyrule,
savo prek svecias salis, vienok sako buvus ir zems keli Rym per tas pilis:
Askaukal (Osielsk), Setidav (Cydov gret Gniezno), Kalisij (Kalis), Arsenij
(Marsenin ties Seradze), Karhodun (Carnovic ties Krokuva), Asank (Senj
Sandek), Setuj (Cyche), Singon (Schintau), Kelemantij ir Karnunt pil
padunojj, kurioje rymionys savo giniklinyci turjo ir tenai atgabenti gintarai teko jau
rymion rankas, kurie patys vez Rym ir kitas piet salis leido. Tas kelias, regis,
tenai nuo neatmenam laik yra buvs paties Herodoto amziuje, nesgi tuo gi keliu ir
rymion vytis, nuo viespaties Nerono issistas, atkeliavo Zemaici krast gintar
pirkti, kuriuo zemaiciai ne vien gintarus savo, bet ir kailius brangi brangesni zvri,
beje, sabal, kiauni, lapi, dr, tenai leido. Taip pat nuo sen laik zemaiciai
prekiojo su valakais, arba ryimonimis, siaurs zvrimis ir gyvuliais, beje, leido tenai
gyvus taurus, briedzius ir zirgus. Kaip plati turjo bti prekyba t daikt tarp lietuvi
ir rymion, gal manyti ne vien nuo daugybs rymion pinig Zemaiciuose ir Parusy,
zemje randam, bet dar nuo gasybos liet, beje, auskar, segeli, zied, kapuose
iskasam, kurie savo dailumu ir grazum btinai yra pavdziais auskarus ir segeles,
Valak zemje senovs kapuose randamas.
Antrasis kelias, kuriuo zemaiciai ir kalnnai leido gintarus vakarus, nra taip
aiskiai aprasytas, nes jog marsilionys prekiojo is Zemaici zems gautais gintarais, t
mums aiskiai rastai senovs rodo. Nesgi pats Pitjas, marsilion kininkas, tyciomis
buvo per jr atkils Zemaici krast gintar jautotis, kaip virsiau minavojau. Tai
regimai yra, jog zemaiciai leido juos laivais takas Oters, Travs ir kit upi
Teuton zems, kurie, gav juos nuo zemaici, leido toliau zems keliais Galij ir
Marsilij, nuo tenai kartagionys ir penicijonys atpirk pardavojo toliau po vis pasaul.
Treciasis kelias, kuriuo zemaiciai leido gintarus rytus, arba saultek, buvo
ups Daugava, Niperis, Tripent, Pina ir Tyrul, tos paskuojosios, tekdamos
Uksin, arba Juodj jr, bogino gintarus pilis Albij, Salgot, kuriose pardavojo
grekonims ir kitoms ryt tautoms, o lig t upi leido zemaiciai zeme pagal Juodja
trakcia, nesgi visi zemaiciai zino, jog j kraste nuo senovi senovs lig pat paskuoj
laik dvi trakti tebuvo svetimas salis, beje: Juodoji traktis, taip vadinama nuo
Juodosios girios, per kuri leido prek Kijev, nuo ko ir gyventojai, gyvenantys uz
tos girios, juodaisiais gudais buvo vadinami. Antroji traktis vadinos Zalija trakcia,
kuri Krokuv jo per Zalij giri. Gyventojai, toje girioj gyvenantys, zalgirnais
vadinos, kuriuos gudai jazyci, arba jazigi, beje, pagonimis, vadino.
Zemaiciai ne vien pacius gintarus leido tolimus krastus, kaip dabar regjom,
bet dar prekiojo su artimosiomis tautomis per jr, beje, javais, vasku ir zvri
kailiais, uzvis su zuvdais, arba zvejonimis (sueones), taip vadinamais nuo to, jog
ziem ir vasar zuvimis mito ir vis kiaur met zvejyba darbavos, nesgi j kraste,
kaipo didziai saltame, uolotame ir versmtame, javai neauga, todl zemaiciai leido
tenai savo javus, o nuo j gavo gelez, var, drusk ir kailius, kuriuos paskui pardavojo
tolimesnms tautoms, uzvis Odinui valdant vis siaur.
Nes paskiau, nikus siaurs tautoms kares su rymion viespaciais, beje, su
Maksimu, Trajanu, Decijum, Galum, Aurlijum ir Klaudijum, pries t paskuoj siaurs
girionys 320000 savo kareivi pastat ms, kuri nutiko metuose 260 gimus Kristui,
todl prekyba su gintarais tolimus krastus liovs, nesgi, suniukus tautoms, tolimi
keliai rados pavojs, kad koznas dmojo ne turtus savo didinti, bet kaip save apginti,
idant rymion vergu netapt. Nes ilgainiui, nutilus tai kars audrai, gale penktojo
amziaus vl tvyksterjo spindullis ant Lietuvos krasto, nesgi toje gadynj zemaiciai
nusiunt dovanas gintar per savo siuntinius Rym Teodorikui viespaciui, kurs
didziai garsiai tenai rds; tas, girdamas j ger sird ir dkavodamas, gromatoje praso
siuntinius, idant tankiau lankyt j tais paciais keliais, kuriais nugis pas j buvo
atkeliav. Nuo ko gal manyti, jog Lietuvos tauta tame laike vl buvo pradjusi platinti
savo pazines su tolimais tolimesniais krastais. Kad tuo tarpu sestajame amziuje vl
suniuko tautos grsdamos ant kita kitos, ir vl pavoju rados prekjams tolimus
krastus keliauti, nesgi tame amziuje antsigrdo is Azijos tauta, jau gudais, jau lenkais
vadinama, kuri pirma uzgul Lietuvos tyrus, siandien Podolijomis vadinamus, ir taip
btinai atskied lietuvius nuo Uksins, arba Juodosios, jros ir nuo ups Dunojaus.
Ilgainiui, verzdamies paisliais ir palabiais, uzgul visus tuos krastus Zemaici pajri,
kuriuos siandien Pomeranija, arba Pamariu, vadina, is kurio, reikia zinoti, jog pirm to,
seimyna lietuvi girion, eruliais, arba giruliais, vadinama, buvo istraukusi Rym
kariauti Augustul, jo viespat, kur metuose 446 gimus Kristui nukl nuo sosto, m
patys Rym valdyti. Tuo tarpu lenkai ir kiti gudai eruli krast, pustust palikt,
siandien Pamariu (Pomorze) vadinam, uzm, pat Zemaici jr atsirm ir tuo
atskied Lietuvos tautos dal, vakarus pajriais gyvenanci, nuo tos dalies, kuri
gyveno rytus taip pat pajriais, siandien Zemaiciais vadinamos, taip, jog,
pargrzdami is Rymo po kruvin kov su gudais, nebgaljo jau beparsigrsti per tuos
lenkus arba gudus savo namus, nes turjo apsigyventi kraste, siandien Meklemburgu
vadinamame. Toje dingsty niekas nebgaljo bedmoti apie prekyb, bet reikjo
koznam savo gimtuv ir savo namus gynioti, idant juos svetimos tautos neuzimt.
Siaurj, Odinui mirus, nebepasitiko tokio, kurs bt galjs vis siaur valdyti ir
kurio bt klausiusios tautos, siapus ir anapus Zemaici jros gyvenancios. Todl
sukilo ilgainiui kars ir ant Zemaici jr. Jau metuose 880 Frotas, saullydini
zuvd viespats, kuriuos siandien danais vadina, nordamas nuvergti tuos zemaici
krastus, kuriuos gudai buvo it dabar uzgul, kariavo su jais ant jros, kuriuos noris ir
nuveik, vienok nuo kars nesiliov: kaipogi jo karvedys ir tarnas Starkoderis, garsus
jrinas, mauriojo po vis Zemaici jr, sau grob griedamas, ir, kame norint
uznikdamas, tenai laivus vienus krat, kitus grieb ir, kur puols Zemaici krast,
tenai bk vis teriojs ir degins. Raso, jog bk Zemaici parusiais ir zemgaliais
siandien vadinamus, gyventojus keliose kruvinose kovose paveiks. Reikia zinoti, jog
tos kars daugiau kilo nuo bad Zuvd zems, nekaip nuo j atkaklybs, nesgi j
krastas, kaip virsiau regjom, didziai yra saltas ir akmenuotas, ir tas pats dar
traskanciomis giriomis apaugs, vandenimis, balomis, pelkmis ir ezerais apteks,
retai kame tenai ant uol kupr pradirti zems lopeliai, dirvomis vadinami, kuriuose
avizos tiktai teaugo, nes ir tas dar tankiai ankstybos salnos nukanda, kaipogi siandien
dar mazne visi zuvdai avizine duona minta. Todl tenai zmons, badu mirdami,
tankiai, valtis susd, leidos per jr siapus, vaisingesn ir turtingesn Zemaici
krast, sau duonos tenai jei ne pirkti, bent vogti ar sau gal jroj gauti; jog tokie
zuvd antpuoliai Zemaici zem yra buv tanks, t mums stigavoja siandien dar
Zemaiciuose pili palaikai, kurie, noris kalnus pavirt, vienok iki siai dienai vis dar
pilimis nuo zuvd yra vadinamos; bet ir zemaiciai nuo savo puss nevpsojo, bet
tankiai, atrm nuo savo krasto j antpuolius, jo per jr j zem patiems atmonyti,
kuriuos ne vien metuose 1087 pergaljo, bet ir paci j buvein, Sigtune vadinam,
isvert, su zeme sulygino.
Kad taip siaurj ir Zemaici jroje audras vert kariaudami, vienok nuo piet,
nurimus tautoms kita kit stumdyti, rados pakajus, ir prekyba vl pradjo plstis.
Dioskuras, arba Salpil, Uksinj pajry buvo abelnja mugs pilia, nesgi zinoma yra is
rast, jog tenai trys simtai gimini liuobjusi sueiti vairiai kalbanci ant mugi su
savo prekmis. Lygia dalia arab rastininkas gyvens 10 amziuje gimus Kristui,
pasakoja, jog per Uksin ir Kaspin jr einancios preks is siaurs, beje, kailiai
sabal, kiauni, vebr ir kit brangi brangesni zvri, Arabij ir Persij. Taip pat
lietuviai leido savo prek rytus per Mugapil Biarmij ir Ugrij ir turjo pazins su
tolimesnmis dar tautomis Siberijos, nuo kur gavo auks ir sidabr, nesgi zinoma yra,
jog Mugapily buvo gatv, arba lycia, kurioje patys lietuviai parusnai tegyveno, nuo
ko Parusi, arba Prs, gatve vadinos.
Pacioje siaurj, nurimus karms ant Zemaici jros, vl m prek plstis toje
pusj, nesgi zinoma yra, jog AlIredas Didysis, angl viespats, 10 amziuje gimus
Kristui atsiunt VulIstan, gars jrin, Zemaici pajrius prekybos jautotis tuose
krastuose, kursai rads tenai tarp marangi pil, vadinam Trusu, preki viet, kurioje
zemaiciai pardavoj savo prek svetimiems, o pirkinj svetimj tenai atvezt.
Paskui vienuoliktojo amziaus pradzioje gyvens rastininkas taip pat raso, jog
zemaiciai didziai placiai prekioj po vis siaur, leisdami tenai brangi brangesni
zvri kailius, beje: sabal, kiauni, dr, vebr, audini, juodj lapi, kuri bk
teutonai didziai tenai gedav, taip pat leid gi tenai javus ir didzi daugyb vasko ir
gintar, kuri tenai reikalav krikscionys ne taip dl grazinio, kaip grekonys ir
rymionys angis kad reikalavo, bet smilkalui j baznyciose. Lygia dalia vertsi kars
nevalininkais ir skolininkais, vienus nutvr karj, neturdami namie kur dti,
pardavoj svetimoms tautoms vergus. Zinoma yra, jog desimtajame amziuje
zemaiciai, kariaudami su zuvdais, buvo sugav j karalien, kuri paskui zuvd
prekjas, atpirks nuo j, nebgrzino jos karaliui, nes pats sau uz zmon paturjo;
garsus taip pat tos zmonos snus OlaIas, paskui zuvd karalius ir sventas, paimtas
neval nuo zemaici atvej atvejais, tris kartus buvo isvaduotas: vien kart uz
sermg, antr kart uz ozk, treci kart uz pinigus. Sventas Ansgaras, pirmasis
krikscioniskas apastalas Zuvd zemj, supirks tenai vaikus nuo tv, pirmj
krikscionisk draugyb kr. Lygia dalia skolininkus, kurie neuzmokjo ant rako
savo skolos, paliko vergais t, kuriems skolos negaljo uzmokti; ir taip paskoljai,
patys nereikalaudami paci skolinink, pardavojo juos kitiems vergus, o patys uz tas
savo prekes m nuo teuton gelumbes, milus, gelez, drusk ir kitus grazinio daiktus,
beje, auskarus, segeles, retezius, karolius ir kitas motriskj niekniekes, kurias
siandien dar senovs kapuose gal rasti. Ne vien patys zemaiciai leido tenai dabar
minavotas savo prekes, bet paci zuvd prekjai, atsidangindamos Zemaici
pajrius, gyveno ir tenai nuo j pirkinjo ir atkaliai savo prek jiems pardavojo, kurie
turjo bti turtingais, jei koplycias savo kieme turjo ir kunigus krikscionis tenai laik,
kurie tankiai norjo zemaiciams savo tikyb brukti. Rygos pacios vokieciai prasidjo
nuo toki sveci, kurie pagal vienus rastus metuose 1111 gimus Kristui, pagal kitus
metuose 1140, atj tenai prekioti, btinai apsigyveno.
Jei pazvelgsim dar pat Lietuvos krast, taip zemaici, kaip ir kalnn, aiskiai
matysim, jog tenai tlos ups yra istiestos dl vytini varymo, uzvis Nevzis
Zemaiciuose, o Emba Letgaliuose, noris n kokie rastai senovs mums to neminavoja,
vienok regima yra, jog senovi senovj didziai placiai prekyba yra buvusi tuose
krastuose, jei tlos j ups yra patiestos.
Nes galan dvyliktojo amziaus zemaici prekyba j pajriuose pradjo mozti,
kaipogi tuo paciu laiku atj is Teutonijos vokieciai Daugavos tak pirma prekiojo,
paskui m kardu versti gyventojus krikstytis ir, to djsi, uzgul takas upi
Daugavos, Lielups, Gaujos ir Ventos, kas siandien dar po akimis vis tebra, ir
koznas gali t regti, neperskleids senovs rast, taip jog tose upi takose nebgaljo
jau patys zemaiciai svetimoms tautoms savo preks beparduoti, bet turjo tenai
simetusiems vokieciams parduoti uz tiek, kiek jiems patiko duoti, ir su jais
tuotimpos kariauti, idant paci neapvergt. Tam nutikus Padaugavy, nuo vakar vl
lenkai, nordami Islos tak uzgulti, geid Parusius nuveikti ir paci Rusn uzimti. To
djsi, atvej atvejais antpuldinjo parusnus, vien atvej taip toli buvo sigrd
Zemaici pajrius, jog Rusn paci isveriojo ir jos garsi zinyci isvert. Parusnai
atkaliai, atmonydami t lenkams, m terioti j paci krast ir taip tenai juos grob,
jog lenkai, nesivildami parusn benuveikti nei benudrausti patys savo galia, patelk
sau is Teutonijos kars brostvininkus vokiecius, kryzeiviais vadinamus, kurie,
susinr su lenkais, ne vien uzm lietuviams krastus, vadinamus Pamedzionys, arba
Pamezonija, Pagirionys (Pagezonija), Galinidija, Varmija, ir t krast pilis, bet dar
takas Islos, Pragaro ir Nemuno uzgul, ir vos vienas jros pasalys tarp Liepojos ir
Klaipdos, giriomis uzaugs, medininkams zemaiciams beuzliko. Reikia zinoti, jog t
vokieci, arba kars brostvinink, visas darbas buvo pagonis krikstyti, o nenorincius
krikstytis kardu suokti; jau dl to paties buvo popieziaus kareiviais, kursai juos glob
ir pagalb visados dav, kurie, tuo pasikliov, maldavo popieziaus, idant uzgint
krikscionims, siaurj gyvenantiems, pardavoti ginklus ir gelez zemaiciams pagonims.
To djsis, Honorijus popiezius 16 dienoj sausio mnesio metuose 1229 sak
Linkopingo vyskupui, Gotlando salos opatui ir Visbio pilies prabasciui drausti sviet,
idant nepardavot per jr pagonims zemaiciams ginkl, arkli mitalo ir kitos
padargos. Lygia dalia popiezius Grigalius devintasis metuose 1230 liep arkivyskupui
Upsalos ir vyskupui Linkopingo iskeikti visus tuos krikscionis, kurie gelez, ginkl
per jr zemaiciams pagonims pardavot. Trumpai sakant, vokieciai, nordami
zemaicius nuvergti, kaip man norjo jiems jr uzrakinti, idant nieko nebzinot, kas
uz jros dingos, ir, reikalaudami kokio svetimo daikto, nuo vokieci brangiai
brangesniai pirkt, beje, gelez, drusk, o savo daiktus tiems gi vokieciams pigiai
pigesniai pardavot, kurie, pardavodami tuos pacius daiktus brangiai brangesniai per
jr svetimoms tautoms, patys turtintsi, kr sau tenai pilis Rygos, Ventspilio,
Liepojos, Klaipdos, Karaliauciaus, Elbingo, Dansko uzimtuosiuose nuo zemaici
krastuose.
Ilgainiui vokieciai taip buvo suspaud lietuvius, kalnnus ir zemaicius, jog
Mindaugas, arba Mintautas, j karalius, persikrikstijs isdav, gerindamos
vokieciams, metuose 1253 liecyb Rygos vokieciams po vis Lietuv ir Zemaicius be
muito prekioti. Vieni tiktai Zemaici medininkai, arba sios dienos zemaiciai,
nesikrikstijo ir nuo vokieci gyns, nebgaudami n nuo kur gelezies, noragus
gelzinius nuo savo zambi sukal ragotines, o laukus savo ar medzio noragais, k
dar didziai vlai tebdar, kaip rastininkas sako, jog Ksgaila, storasta Zemaici
metuose 1520 lieps gelziniais noragais arti, nes, ant nelaims nevykus javams,
svietas pradjs ant jo tzti, jog jis taups vokiecius, kurie, negaldami zemaici
nuvergti, norj juos badu ismarinti, parduodami jiems toki gelez, kuri javus j
gadinanti. Storasta, krpaudamas, idant svietas, bad kentdamas, rpesn puols,
nepatrakt ir ermyder nepakelt, bk leids kaip tinkamiems savo laukus arti. Kitas
vokieci rastininkas metuose 1680 gyvens, rgodamas ant lietuvi, jog nieko
neperka nuo vokieci, bet vis patys sau tiekia, sako: ,,Lietuvis med raitas isjoja, o
tenai ratus sau padirbs, vaziuotas namo parvaziuoja."
Nes vokieciai, tuo dar nekakindamos, pradjo griebti lietuvi, kalnn ir
zemaici, leidziam prek dabar minavotas pilis, ir kad Mindaugas, Lietuvos
karalius, reikalavo tame daikte teisybs nuo Rygos vokieci, kurie kad jos nenorjo
jam attiesti, kls vl Lietuvoj kar, nesgi Mindaugas ilgiau krikscioniu bebti
issizadjo ir, savo karalisk karn, nuo popieziaus duot, mets zemyn, m visas
puses krikscionis kariauti. Vokieciai, krpaudami, idant kuri dien zemaiciai,
susibaud su savo broliais parusnais ir zemgaliais, neisvaryt j laukan per jr, to
djsi, metuose 1300 uzgyn gyventi lietuviams, kalnnams ir zemaiciams, pilyse ir
tenai dailidauti, cebatorauti, siti ir k norint knebinti, ne vien paciose pilyse, bet
gaspadose, arba karcemose, gaspadoriais bti neleido visiems tiems, kurie zemaitiskai
kalbjo. Ir taip zemaiciai paliko nuo tolimojo svieto ir nuo akylumo atskiesti, su
vienomis savo meskomis ir briedziais neiszengiamose giriose begyvenantys ir taip dar
dien ir nakt nuo vokieci kariaujami ir vergiami. Todl nemints Gediminas, didysis
Lietuvos kunigaikstis, rdydamas Lietuvos k, metuose 1323 nuleido rast prie
popieziaus ir Teutonijos didzisias pilis, kviesdamas nuo tenai dailides, kalvius,
cebatorius, puodzius, plytninkus, balnininkus, odininkus ir kitus amatininkus, idant
Lietuv dangintsi ir tenai sau knebin siimt, zaddamas jiems didzias liecybas
suteikti Lietuvos zemj ir j krikscionisk tikyb uzlaikyti dl to vien, idant patys
lietuviai nuo vokieci brostvinink nieko nereikalaut. Vienok Zemaici medininkai
ir tose kruvinose dienose niekaip nenorjo btinai nuo pajrio atstoti ir paskuoj savo
tak, arba uost, ups Sventosios ties Palanga, kuri jiems buvo dar likusi, gyniojo ir,
noris kaulais savo taskuodami, niekaip jos vokieciams nedav. Ant gal galo,
nebgaldami n nuo ko gelezies gauti, nemint metuose 1340 Kstuciui, didziajam
Lietuvos kunigaiksciui, k valdant, isleido siuntinius Anglijos zem, kurie tenai su
anglais padar sandar, kurioje sutar, jog lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, gals
Anglijos zemj prekioti ir gyventi, lygia dalia anglai gals Zemaiciuose ir Kalne
gyventi ir prekioti.
Kad taip vokieciai nuo siaurs mazne btinai pasavino zemaici jrin
prekyb, vienok nuo piet vis dar tebebuvo, uzvis nuo met 1215, Erdvilui, Lietuvos
didziajam kunigaiksciui, k valdant, platinos: kaipogi padarius sandaras su gud
kunigaiksciais, prekyba lietuvi, kalnn ir zemaici, prasiplatino, nesgi zinoma yra,
jog pilys Vitesbs, Medinink, Merkins, Vilkmergs, Kauno ir Raigardo pakelmis
buvo t preki, kurios jo is Mugapilio lenkus ir tolimesnes saullydzio tautas.
Zinoma yra taip pat, jog jau metuose 1300, Vyteniui Lietuvos k valdant, patys gudai
Vilniuje dvejas kltkas turjo, o trecisias metuose 1320 kr tenai parvestieji zydai
is Lenk neval.
Prekyba toje saly didziau dar platinos, jog vokieciai it veltui norjo nuo
zemaici pirkti, kurie, nenordami pusvelciui jiems atduoti, leido savo prek per
gudus jau Maskolij, jau Uksin pajr ir tenai pardavojo Azijos krastus. Uzvis
Gediminui valdant Lietuvos k, kad jis, metuose 1320 uzms gud buvein Kijev,
isvar totorius is vien ir antr Podolij, arba Lietuvos tyr, apgaljo Krym, arba
senovs Kimerij, Mazj Gudij ir, visus tuos krastus sunirs su Lietuvos ke, isplt
jos rubezi pietus lig Uksins, arba Juodosios, jros, ups Dunojaus ir Vengr
zems, rytus lig Mozaisiko ir Putivlio pili, tad Lietuvos prekyba, kaip saikiau, tuose
krastuose prasiplatino. Drusk paci lietuviai is Kimerijos sau m.
Paciuose Zemaiciuose, rodos, buvusios tuose amziuose didzios mugs pilyse
Plungj ir Luokj, nesgi iki siai dienai senu pratimu Plungs ir Luoks jomarkus
mugmis vadina, kad kit upi mugs yra jomarkais vadinamos, kurias turjo
vokieciai vaziuoti ziemos laiku is Karaliauciaus, Rygos ir Klaipdos, nordami k
norint tenai pirkti ar parduoti.
Paskui, valdant Lietuvos k Algirdui ir Kstuciui, padarius sandaras metuose
1364 su Kazimieru, Lenk karalium, leido ne vien savo prek, bet ir gautj per
Uksin jr is Azijos Lenkus ir tolimesnius Vakar krastus. Preks daiktais buvo
visados kailiai brangi brangesni zvri, gintarai, drobs, gelumbs, ginklai, sarvai,
siksnos, dazytos irkos, gelezis, druska, medus, vaskas, midus, apyniai, javai, zuvis
dzivusi ir gyvuliai. Drusk noris savo zemj patys sau dziovino, kaipogi turjo
druskinycias kalne ties Bresto pilia, siandien dar Druskininkais vadinamas, beje,
sulines sraus vandens, kur issm dziovino saulj drusk, nesgi dar didziai vlai,
metuose 1566 ir 1595, Lietuvos didieji kunigaiksciai isnuomodino tas druskinycias.
Netekus tos savo druskos, m j, kaip sakiau, is Uksini pajri.
Ilgainiui Vytautas, taps Lietuvos ks valdymieru, uzm garsi pil
Mugapilio ir Pleskavo ir sunr su Lietuvos ke, ir per t didziau praplatino Lietuvos
rubezius taip, jog tame amziuje Lietuvos k turjo savo seimynos daugiau nei 25
milijonus. Uzvis perlauzus metuose 1410 galyb vokieci kryzeivi Zalkrmio kovoj
ir nudraudus platburnius siapus ir anapus Itilio ups, siandien Volga vadinamos,
prekyba lietuvi, kalnn ir zemaici, niekame n kokio ojaus neigi neprieteliaus
nebsutikdama, visur klestjo; kaipogi Mikalojus, lietuvi rastininkas keliaudamas
metuose 1556 po Kimerin sal, siandien Krymu vadinam, sakos regjs tenai
ardymus Chersono pilies mruose, pacioj saloj sulines ir pylas, kurios Gedimino ir
Vytauto pylomis, ardymais ir sulinmis vadinusios. Tas pats Vytautas, nordamas
kurti knebin pilyse Kaime, Breste, Trakuose, dav jiems ypatingus statymus,
magdeburijomis vadinamus, idant pacios pilys rdytsi ir steigt visa t, kas gali
didinti ir platinti prekyb. Vilniuje paciame, kuriame brolis jo Jogaila buvo tuos
statymus metuose 1388 davs, sis tenai dar kr prasaleiciams mro gaspad,
kurioje galt patys prekjai gaspadytis ir prek savo be ojaus laikyti lig parduodami,
tenai gi jis kr pskarn, kurioje pskas liejo, kurios grioviai ir tvankos, noris zem
susmegusios ir krmeliais apzlusios, siandien dar yra regimos pavilny. Leido visados
savo prek paprastai tolimus tolimesnius krastus ziemos laiku, kad ups, ezerai ir
versms buvo pasalusios, idant staciai galt keliauti su sunimis ar asvieniais, kaip
kame galima buvo, nesgi keli pilt ir tilt per upes, kokius siandien matom, toje
gadynj nemokjo dar dirbti; kaipogi vasaros laiku tiktai didziuose ks reikaluose ant
param, kartimis pasiremdami, stms per up nuo vieno pasalio iki antro arba ant
pluost, kurie, ant virvs pakabinti, plduro ant vandens, kuri, nuo vieno koclo
riesdami ant antro, pertrauk nuo vieno pasalio ups iki antro.
Noris pradzioj 15 amziaus nam ermyderiai ir svetimos kars trukino lietuvius
ir zemaicius nuo prekybos, vienok Zigmantui Kstutaiciui pamus k valdyti ir
patvirtinus sandaras su mozrais, valakais, totoriais ir vokieciais, po nedidzios
perglytos prek kas kart didinos. Nesgi Lietuvos galyb visiems dar nuogsti
tebebuvo. Taip pat paskui, Kazimierui pamus Lietuvos ks valdzi ir atmus
vokieciams pilis Dansko, Elbingo, Toruns, Lietuvos prekyba vis dar plts, kaipogi
metuose 1470 paties vasko pardav svecias zemes uz 10000 kap Lietuvos grasi. Is
pacios Lucko vaskinycios t pat met isleido per rubezi daugiau nei tkstant pund
vasko. Lygia dalia dar metuose 1506 is Balosteks vaskinycios isleido per rubezi taip
pat tkstant pund vasko. Dar metuose 1561, pasidavus Padaugavio vokieciams
lietuvi glob, j prekyba per jr dar didinos taip, jog Lietuvos ks rda ketjo jau
laidyn Zemaici jroj kurti, nesgi nuo Narvos ups lig pat mazne Oderio ups
valdzi visas pasalys Zemaici jros vl pagrzo lietuvi, kaip pirm 300 met buvo
buvs; todl prekyba per Zemaici jr pasididino: kaipogi leido tenai linus, javus,
kanapes, kailius, ms, sviest, med, vask, gintarus, apynius, pelenus ir laivams
medziag Angl ir Olanderi zem, o nuo tenai gabeno sau skaninius ir grazinius.
Bet tas neilgai tepatvr, nesgi, paveikus vokieci kars brostvininkus,
kryzeiviais vadinamus, kaip virsiau regjom, vakaruose, o platburnius, arba totorius,
rytuose, lietuviai tars n koki neprieteli daugiau sviete nebturintys, kaipogi tuo
buvo parod visam pasauliui, jog lietuviams niekas negali per lpas braukyti, ir, tuo
pasikliov, ne vien kar nebesipratino, bet btinai uzmirso ginkl dvti. Kad kitos
tautos, kariaudamos tarp savs, kas kart stiprinos, ilgainiui praman sau naujus
naudingesnius ginklus, o senuosius, kaipo nepatogius, atmet. Kaipogi maskoli
didieji kunigaiksciai Ugrij, placi valstyb, saulteky esanci, metuose 1499 nuveik,
sunr su savo ke ir savo urdus tenai perdjo. Lygia dalia paveik metuose 1554
totori chan, jo buvein Kazan uzm, metuose 1570 antr chan totori pergalj,
jo buvein Astrachan uzm ir tenai savo urdus djo. Veltui minavoti chanai klk
pagalbos nuo lietuvi, mindami sen dien pazines ir talkas, kuriose buvo angis,
lietuviams kruvinose dienose esant, talkinj, nes lietuvi diduomen, kurcia ant
sidviej maldos, nmaz tuo nesirpino ir znanci savo bendr ne vien negelbjo,
bet sau nauj ginkl netiek, o senieji nedvimi surdjo. Diduomen, viso pertekusi,
nebnorjo varg bekentti; kas pikciau, ilgainiui slinkaudama islepo valgy, gry ir
apdare, nesgi protis jos tv, boci, proboci niekam nebtiko, kaipogi j valgis ir
grimas nebskanus, o drabuzis nepadorus bebuvo, rgst sul ir gir seimyna begr,
o vergai j putr besrb. Kas kok saldr kame pamat, tas jam tuojau apdaru
pavdauti norjo; ir taip, rankoves savo koboto perskl, ant peci susvarst, galv
sau nuskuto it beprociai, kelnes it dumples antsimov, dazytais batais apsiav, it tarsi
ketdami is trobos neiseiti, o idant prikimstas j skilvis visokiais skaniniais
neperplyst, minksta silk juostele pajuos, nesgi briedinis dirzas su vario sagciais,
pirma goda ir gasumas senovs Lietuvos vyro, nugis isjuoktas ir lauko zmogui
paliktas, o meskena, taurena ar briedena neb kyriejum bebuvo. Lietuvos senovs
kardas, kalavijas ir ragotin sunkiomis rods tiems vyrams, kurie soblel it skalel ant
silkelio pajuos, vieni tarskino po pili gasus, zvirblius lycioj gandindami, kiti
midaunyci uzstalse sirpo, uostus sukdami, it tarsi mindami savo senov ir
nordami dar vyrais, ne mergomis bti, kuriuos prasaleiciai veizdami vypsojo, o
paci zmons antzvelg mieli verpelmis vadino; nesgi iki siolei, kaip virsiau
regjom, ne valgis, ne grimas, ne apdaras skied kilties vyr nuo kit kinink, nes
pritirta nuo vis ismintis ir doryb kj, o kantryb ir narsyb karj kiekvien
vyresnyb kl. Todl didis Lietuvos rastininkas Mingailius, metuose 1555 gyvens,
sako: ,,Lietuvos diduomen apdar ir ginkl pasavimo platburni, o savo narsyb ir
kantryb atdav maskoliams." Iki siolei zemlionys kits kit raiti lank, polubi, rat
ant suopyni nezinojo, nesgi tas gi Mingailius dejuodamas sako, jog lietuviai jo
amziuje neregtu negirdtu pragumu tame kraste sesis arklius pagymais kinkantys
ratus kits kit lankydami. Vieni dar zemaiciai sek senovs bd, ir taip Lasickis raso
tyciodamos, jog Zemaici jomylistos metuose 1564 stinius kep savo namuose ir uz
vis didziausi skanin turj. Lygia dalia motriskosios nenorjo dar niekaip senovs
nuomet nuo galvos savo mesti, noris kit apdar kait kaip tinkamos, todl didziai
vlai dar baltomis galvomis vadinos nuo savo balt nuomet, ir kad vyrams nebtiko
toks j apdaras, jos vis jiems tar: ,,Tai, ms nuometus regdami, varnai nelekia
js prus, tardami, jog cia dar senovs lietuviai tebgyvena, nes kad nukris nuometai
nuo ms galv, tad js nebatginsit j su savo skaleliais nuo savo pr ir ssit juos ne
sau, bet varnams." Taip islepus lietuviams, grdos Lietuv nuo vis pusi jau
svetimi prekjai, jau dailids ir kiti amatininkai naujus daiktus dirbti ir tiekti, uz
kuriuos reikjo brangiai brangesniai mokti, k rodo siandien dar vardai lyci, arba
gatvi, pilyse ir pilelse, Vokieci gatvmis, arba lyciomis, vadinamos. Visiems
islepusiems pinig reikjo, o j niekur negaljo gauti, todl kirtino girias, angis nuo
boci proboci sventomis vadinamas, ir leido svetimus krastus vienus medzius laiv
medziagai, kitus cia pat giriose degino pelenus, kuriuos pardavojo per jr
stiklinycias, pirkdami atkaliai svetimas mieles savo kailiams rauginti. Uzvis atradus
ketvirtj dal pasaulio Amerik, kad visos tautos, gyvenancios pajriuose,
pametinos arti ir sti jo tenai aukso sidabro rinkti, todl reikjo ne vien laivams
medziag is Lietuvos pirkti, bet ir paci duon nuo tenai imti. Ir taip lietuviams,
kalnnams ir zemaiciams, reikjo, kruvin prakait braukiant, duon ir mital tiekti,
kaipogi Lietuvos didzturciai nebsikakino lig siol mokamomis donimis, bet, nordami
jav gaus didinti, pradjo sviet vergti lazais, arba baudziavomis, leipdami jiems
laukus platinti ir medes skinti, per t isbaid is savo giri brangius brangesnius zvris,
bits kas met po medes m mozti; to dar negana buvo, kirsdami girias, atdar
kelius nuo vis pusi savo k, o giri viet ne vien nekr pili, kuriose galj
bt nuo neprieteli gintis, bet ir senj nebtais, nesgi pinigus, kuriuos gavo uz savo
prekes, kleid, kaip virsiau minavojau, ant lepum ir lbausenos. Kas dar didziau, ne
vien pili, bet ir dirbinyci, arba Iabrik, nesteig savo krast, idant t daikt, kuri
turtingieji geid, galt cia pat gauti ir is svetim krast nereikt j gabenti ir pirkti ir
per t savo pinigus is nam svetimiems atduoti. Vienok tuo dar turjos, jog daugyb
tarp paci lietuvi prekyba verts ir tuo kok tok akylum savo tautoje antturjo.
Nesgi zydai, is Lenk atj Lietuv, noris plts tenai ir jau nuomojo jos muitus,
vienok smulkmmis vis dar krikscionys verts, o zydams nevalna buvo pirkinti uz
pili vezamas pil prekes, kaipogi ir pacioje pily pirm krikscion, jau lig didziosios
pusryts, jau lig piet, zydai pirkti negaljo.
Nuo to regimai Lietuvos k pradjo irti; lig siol totoriai, talkininkai ir tarnai
lietuvi, nugis atstoj nuo j, pasidav turkams ir pradjo pacius lietuvius kariauti,
uzgul Uksin jr ir Dunoj, arba Istrup. Maskoliai nuo ryt uzm placias sritis
Lietuvos krasto ir lig pat Niperio ir Daugavos upi atsigrdo. Zuvdai taip pat nuo
siaurs grdos Zemaici pajrius; vienok lietuviai ir tokioje rstoje dienoje nei pili
strnijo, nei patys ginkl pratinos, nei kareivi samd neprieteliams ramdyti, nesgi,
istiz lepumuose, nebturjo nei dvasios tamprybs, nei aitros liuosybs, goda j sirdy
buvo isdilusi, kno geiduliai, ne dvasios tampryb, rd j darbus; ant didesns dar
nelaims metuose 1569 per kebeles pasidav lenk valdzi ir nuo to laiko,
nepaslinkdami patys n kokiu lietos daiktu uzsiimti vieni tizo lepumuose svetim
pramoni, kiti issirp po medaunycias, bajorystomis savo girdamies, vis lenk
spunk veizjo ir nuo jos sau laims lauk, kurie, siverz Lietuv, norjo lietuvius
btinai paniekti ir vergais savo padaryti ir taip islepino j diduomen, kuri neb goda,
neb garbe, neb didybe ir stiprybe savo ks, kaip senovj kad rpinos, nes tiktai
skaniai valgyti ir nieko nedirbti uz didyb ir god sau turjo. Valdymierai ir vyresnieji,
kurie iki siolei mezliava jav ar pinig, nuo svieto duodam, kakinos, nugis tos
nebkako ant skanini ir lepum, tad prasiman laukus prie savo dvar tiekti, kuriuos
liep zmonms veltui savo duona nudirbti, kur darb, iki siol Lietuvoj negirdt
neregt, nuo lenk vest, lazu vadinam, kur lietuviai is apmaudo baudziava
praman; trumpai sakant, didzturciai pasidar gaspadoriais, o j gyventojai
nudriskusia seimyna; ir taip, kaip kad buvo Lenk zemj, kame visas svietas vergavo
dien ir nakt savo ponams, t pat dabar ir Lietuvoj padar atj lenkai, kurie, patys
bdami istiz lepumuose, ne tiktai kit, nes n savs nebgaljo paglemzti nuo
goslybos. Ir taip Lietuvos k pasijuto nuo visur neprieteliais apgulta, viso
reikalaujanti, o nieko savo namuose neturinti. Todl prekyba kas kart mozjo, nesgi
pinigai vis svetim krast jo. Veltui dar Abromaitis apskelb rast metuose 1595,
mokydamas, kaip reikia, javais vartavodamos, pigiai juos pirkti, o brangiai parduoti.
Tuo tarpu zemaiciai vis dar norjo per jr pazines su svetimomis tautomis antturti ir
biciulautis, to djsi, dar metuose 1589 savo Sventj up vok, ketdami tenai savo
senovs tak, arba uost, atnaujinti.
Septynioliktajame amziuje Lietuvos k mazne btinai suiro ir vos pats jos
vardas beliko, kaipogi liuosi kazokai, Paniperiuose gyvenantys, kurie lig siolei buvo
rubezi sargais Lietuvos ks nuo totori, dabar, vergiami nuo didzturci lenk,
patrako ir atsidav glob maskoliams. It tuo paciu laiku kls kars su zuvdais,
maskoliais, turkais ir valakais, namuose taip pat taip paci netaikos sukilo; ant galo
jezavitai susyzino visus atskalnus, nordami juos katalikus atversti. Tokioje rstoje
dienoje visur reikjo tamprybs ir aitros, bet svietas nuvergtas nebturjo nei meils dl
savo rdos, nuo kurios n nuo kur n kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stiprybs:
nesgi, dien ir nakt dvaruose dirbdami, ir taip nenudirbo ir nieko sau tuo nenupeln,
tiktai nuog, alk ir varg nepabengt atentj sau regjo, todl isgurs, be vilties,
laimingesns sau atents ilgdamos, sau smercio lauk. Kas Lietuvoj lenkiskai
nekalbjo, tas neb zmogum bebuvo, nes vergu to, kurs lenkiskai kalbjo; kaipogi
lenkai, siverz Lietuv, piktino lietuvi diduomen savo darbais ir rds savo daba,
kaip jei Lenkuose; ir taip, kaip jei Lenk zemj, nebleido Lietuvoj artojui pagal
lietuvi bd nam savo beparduoti ir kok norint tinkam sau amat siimti ir verstis,
bet laik it jaut ant sieto pririst vienoj vietoj it mslui minti, taip ir s vien dirvai
arti ne dl savs, bet dl svetimo, k siandien zodziai patys rodo: pavynastis, lazas,
donis yra lenkiski zodziai, ne lietuviski.
Tas pats buvo ir pilyse, kurios ypatingais statymais rds, magdebuirijomis
vadinamomis, kuri gyventojus taip pat storastos, savindamies neteisingai sau ant j
vyresnyb, vairiais pragumais novijo, jau naujus mokesnius antmesdami, jau grunt
j savindamies, amzinai po sdus zud, su jais provodaimes, ir tuo ne vien trukino
juos nuo amato, bet paskuoj skatik ispls jiems, kurie, bdami issisyl provomis,
nebgaljo nieko gero savo pilyse besteigti, nesgi storastos to vien norjo ir steig, kad
pilys seimyn nesigaut ir nepraturtt, todl vis senosiose pilyse neregim siandien
nei nam, nei baznyci, nei rotusi mro, ko beklausi kit patogi ir reikaling
kiekvienoj pily trobesi. Cia dl patvirtinimo viso to virsiau israsyto gana bus priminti
zodzius vyskupo Naruseviciaus, kuriuos vienoj dingsty paskuojam Lenk karaliui ir
Lietuvos didziajam kunigaiksciui Stanislovui Augustui istar. Karalius, skaitydamas
prancz gazetas apie j ermyder, antsiskaits, jog pranczai savo ks sueime ryzsi
Bastilij, taip vadinam Paryziuje kalinyci, griauti, susuko: ,,E viespatie, k tie
zmons padarys tam trobesiui!" Narusevicius, salip stovdamas, atsiliep: ,,Viespatie,
nuleisk tenai savo du storastu, bus gana."
Tuo tarpu zuvdai, kaip sakiau, metuose 1620 pradjo is siaurs per jr
Zemaicius grstis, netrukdami uzm vis Padaugav ir Lybiesi krast, lygia dalia
silauz pilis Rygos, Pernavos, Linds, arba Revelio, Narvos, Tarapato ir Kess,
noris dar lietuviai ilgiau nei per 10 met su zuvdais varzs tuo krastu, ant galo ir su
lenk pagalba nieko nenuveik; ir taip nuo met 1622 teko visas Padaugavys zuvd
valdzi. Nuo to laiko gyventojai jo, matydami is lietuvi nieko lietos nesant, pradjo
pikciau juos smaugti, nordami jiems paskuoj skatik isplsti, perdjo naujus muitus
ant preki tose pilyse parduodam daikt, kas pikciau, dar padjo statym, jog, kas
veza Ryg savo prek, tas jos isvezti negali, nes turi atduoti uz tiek, kiek jam
vokieciai pasilos. pietus taip pat gi nebgaljo beleisti lietuviai savo preki, nesgi
tenai turkai ne vien btinai uzgul Uksiniuis pajrius, bet dar didzias sritis paties
Lietuvos krasto uzm ir btinai lietuviams pietus prekyb uzdar; vienok Lietuvos
didzturciai, istiz lepume, nei godos beturjo, nei gdos besibijojo, ir visa tas
pakenciamu dar jiems rods. Nesgi proboci savo veikalus seniai buvo uzmirs ir
nebsirpino daugiau nei zuvd, nei turk nuo savo rubezi attolnti ir liuos keli
savo prekybai atdaryti, vis, kaip sakiau, lenk spunk veizdami, kurie apie siuos
vampsancius nmaz neatbojo ir pikciau dar oliavos, zinodami, jog daug platesn yra
Lietuva uz Lenk zem ir daug darbo neprieteliai turs, lig prie lenk prisiartins. Ir
taip lietuviai noris ir brangi gelez ir drusk turjo ant galo nuo t paci vokieci is
Zemaici pajri pirkti ir kiek norint mokti. Niekas tuo tarpu nesteig, idant namie
dalg, pikl, grzt, baln ir ginkl tiekt, ne nuo svetim pirkt, nesgi senovs
lietuvi ginklinycios ir pskarns buvo jau suirusios ir veja uzzlusios.
Vladislovas IV, didysis Lietuvos kunigaikstis ir Lenk karalius, nordamas
vokiecius taip didzi neteisyb lietuviams darancius, ryzos nebleisti vytini Daugava
pagal Ryg ir ketdamas jas atgrzti Kaun, todl metuose 1631 sukl dm, arba
rod, teirautis apie pragum, kuriuo galt Berzin up su Nerim, arba Vilija, sunerti;
to djsis, tas pats Vladislovas uzgyn vezti prek vokieci pilis, o savo pilis liep
j krauti, beje: Daugavos pily (Dinaburge), Merkinj, Vilkmergj ir Kaune, idant tenai
vokieciai patys ateit pirkti ir mokt vertai, ne pusvelciui imt; nes sunku yra
islepusiam zmogui skanini pakentti, jis tarias mirsis, jei nepaskomsis, todl
pirma slapta pradjo savo prek Ryg laidyti, ilgainiui, Vladislovui mirus, ir regimai
vezti, nemindami ant to, jog tas statymas dl j paci naudos gyniojo jiems t daryti.
Tuo tarpu prekyba vis gaiso kas dien didziau, o pilys iro, bdamos tuscios, noris
metuose 1668 sueime buvo ketj pilis globti, bet, pasibengus sueimui, niekas tuo
nebsirpino. Zemaiciai dar vl norjo savo Sventosios tak arba Palang, kuri
zuvdai buvo sugriov, atnaujinti ir minavonei savo nuo j issiliuosavimo tenai nauj
pil, vadinam Marijonin pil (Janmarienburg), kurti, ant ko metuose 1688 sueime
gavo ir privilij. Atent met anglai buvo kr tenai preks draugyb. Tuo paciu laiku
is Kauno dar isleido uz rubeziaus paties midaus uz pusantro milijono auksin dvarus
popieziaus, ispan ir angl. Toje pacioj gadynj ta dar minavotina notis nutiko
Lietuvos tautoj, jog daugyb lietuvisko svieto issidangino Amerik, nesgi virsiau
minavojau, jog didzturciai Lietuvoj sviet verg, kursai, vengdamas nuo tos vergybos,
muko Kurs, kuriame kunigaiksciai didziai ismintingai rds ir savo valsciuose
zmoni nei baudziavomis, nei didziomis donimis nesunkino; nuo to radusis tenai
didziai daugybei svieto, kunigaikstis Jokbas nupirko sal, Tobagu vadinam, nuo
ispan karaliaus ir tenai isleido atjnus naujukynui kurti ir tuo paciu prekyb
praplatinti, kur naujukyn paskui anglai isgriov, o likusj sviet isved Naujork;
ir taip lietuvi gimins yra jau ir Amerikos svieto. Lietuvoj tuo tarpu pilys vis gaiso,
kaip virsiau minavojau, novijamos nuo storast, o nuo to paties ir prekyba tenai
mozjo. Nuo sen dar laik didieji Lietuvos kunigaiksciai, paskui Lenk karaliai
liuobjo didzturcius ir jomylistas, turincius savo namus pilyse, atleisti nuo visoki ne
vien pilies mokesni, bet ir nuo paci sd pili vyresnybs; tas sunkino pilionis, ne
vien mazindamas j skarb, bet trukindamas j sdus; ir taip, kad ponas kok norint
pilion abydijo, sis negaljo jo savo magistrat apsksti, bet turjo zems sde arba
galvos sde ant jo skstis ir per 10 met veltui teisybs laukti. To dar negana buvo,
koznam vyresniajam valna buvo, atvaziavus pil, tinkamuose namuose veltui
gaspadytis, sveciu vadindamos, vis gerosiose trobose, noris per visus metus, ir
nuomos uz t gaspadoriui nemokti. Pilionys, nemanydami, kaip nuo toki sveci
nusikratyti, vieni brangiai brangesniai issipirko pas karalius, kiti uz savo didzias
uzslgas gavo privilijas, atleidziancias juos nuo toki sveci, kiti vargsai, negaldami
toki liecyb, arba privilij, sau gyti ir nuo toki sveci nusikratyti, dirbo sau namus
didziai zemomis angomis, idant pro vartus su ankstais vezimais ir karietomis negalt
vaziuoti, kokius namus siandien dar Vilniuje ir Kaune gal regti, pro kuri angas
augalotas vyras su brylium nepasilenks negali lsti.
Ir taip novijamos pilys nuo storast ir didzturci sveci vienok tuo dar kturo,
jog iki siolei medaunyciose ir gaspadose krikscionys midum ir alum verts, nesgi
turtingieji, bdami islep, kaipo sakiau, baisiai gr, taip jog daugis tarp zemlion,
kurie toj gadynj jau bajorais is gudiskumo, neb zemlionimis, vadintis prasiman, viso
meto peln, kur buvo isars, pragr, todl vis dar pilyse pinig buvo ir akylumas
turjos, nesgi patys zemlionys, kuriems jomylistos buvo tviskes uzgrieb, glauds
prie pili ir, tenai preke versdamos, kturo ir storastoms nepasidav, nesgi su tokiais
zemlionimis, pilyse gyvenanciais, patiems storastoms reikjo zems sduose provotis,
todl didzturciai, nordami juos nuo pili atskiesti, padjo statym seime metuose
1677, jog koznas zemlionis, pardavojs daiktus uolekcia, saiku, svaru, taure, arba
kilicku, savo bajorystos nustoja; ir taip kurs zemlionis iki siolei padoriai galjo pilyje
gyventi ir skatik sau pelnyti, prekyba versdamos, tas dabar, nordamas bajoru
vadintis, turjo pil palikinas ant zems krumslelio grzti ir tenai pats zem rauslioti,
jei to neturjo, tad reikjo eiti prie didzturcio meilauti jo, idant priimt savo dvaro
bernus. Tuo paciu laiku jezavitai syzino kandin vokiecius j dievo garbj, nordami
juos katalikus atversti, kurie nebsitverdami is Lietuvos issidangino; ir taip paliko
tuscios gatvs, siandien Vokieci gatvmis, arba lyciomis, vadinamos, noris tenai
paci vokieci n seniai jau n raugo nebra. Nuo to laiko medaunycios ir gaspados
pilyse kliuvo zydams nag, ir taip akylumas btinai uzgeso, o pacios pilys sodas
pavirto.
Ant galo, kad svetimos tautos m maurioti Lietuvos kj, jos vyresnyb
atsibudusi suskato rdytis kaip reikiant ir m pilis globti; tuojau paniek metuose
1775 t statym, kurs gyniojo bajorams prekioti, patvirtino pili senovs privilijas,
isvok Nemuno krantis, idant vytines kozname laike galt varyti, ir kitas upes ketino
vokti, bet jau nebebuvo laiko, kaipogi susiedai antpuol issidalijo Lietuvos k;
svietas tuo tarpu nuvargs vampsojo tam dedantis, vildamos naujus ponus
malonesnius dl savs rasis.
LIETUVI PINIGAI SENOV1
Tuo yra pinigai prekyboj, kuo kraujas zmogaus kne, nesgi, nuleidus zmogui
krauj, numirsta, taip pat, istraukus pinigus is kokio krasto, prekyba apsistoja, kaipogi
zinoma yra, jog viens pats zmogus, be kit pagalbos, negali pakakinti savo reikal,
nes turi nuo kits kito reikalauti ir viens antr selpti vairiais daiktais. Todl gilioj
senovj, lig neradus aukso ir sidabro, paciais mainais kakinos, ir taip, neturint pinig,
reikjo daikt daikt keisti, beje, nordamas zmogus gauti arkl turjo antram duoti
tris, keturis jaucius ir atkaliai, arba, norint sau steigti kirv ar dalg, reikjo duoti tris,
keturias avis tam, kurs turjo dalg ar kirv, ir atkaliai, nordamas sau gyti tris ar
keturias avis, turjo antram atduoti savo dalg ar kirv. Ilgainiui keit daiktus kailius
brangi brangesni zvri, beje: sabal, kiauni, vebr, juodj lapi ir taip toliau;
nordamas kas norint druskos pr gauti dav antram sabalo kail arba penkis, sesis
kiauni kailius ir taip toliau; brang daikt keit brangaus zvries kail, pig daikt
keit pigaus zvries kail, lig ant galo svietas praman pinigus, kurie buvo aukso,
sidabro ir vario.
Paskiau, radus auks ir sidabr, pirmieji pinigai buvo prasti luitai, ar smotai,
aukso ar sidabro, kuriuos ne skait, bet svaru svr; ir taip viens antram uz kok norint
daikt ar gyvul dav aukso ar sidabro svarais ar latais, pagal brangum arba retum to
daikto, nesgi paskesniuose amziuose tepramain pinig vairias skvarmas ir vardus,
kuriuos, kaip siandien kad regim, skait, neb svarst.
Kas kitose tautose senovj tikos, tas pats yra buvs ir lietuvi tautoj, nesgi
gilioj senovj ir pas lietuvius nebuvo pinig irgi j niekam nereikjo, todl, kas ko
reikalaudamas, kait daiktus arba galvijus galvijus arba daiktus galvijus ir atkaliai,
paskui zvri kailius, ant galo ir pinigus; bet kuo metu sidabro pinigai atsirado
Lietuvoj, to dar negal aiskiai siandien zinoti, nes, sidabrui atsiradus, taip pat ir
lietuviai savo pinigus senovj ne skait, bet svaru svr, kaip tuojau regsim.
Senovs rastuose randama yra, jog zuvd karalius, vardu Frotas, kuriuos
siandien danais vadina, bk atjs per Zemaici jr metuose 853 gimus Kristui
kariauti Zemaici apygard, kurioje buvusios penkios pilys. Vis pirma apguls
pajrin pil, Zeeburgu vadinam (rasi Liepoja), kuri bk 7000 zemaici vyr
gynioj, kuriuos bk tas karalius nuveiks, bet k jis yra su ta pilia dars, nra
parasyta. Paskui nuirklavs kitos ups tak, arba uost, kurios vardo taip pat nra
rasyta, tenai laivus savo sutrauks ant krasto, pats bk zems keliais js antr
didesn pil, Apuole vadinam, kuri buvusi per penkias dienas kelions nuo pajrio.
Vienuolika tkstanci zemaici gynioj pil Apuol per 8 dienas nepasiduodami, nes
devintj dien nestengdami bk pasidav karaliui ir pasim grob, sugriet Zuvd
zemj, pagrzinti, don jam po seno mokti ir nuo kozno pilionies galvos pus svaro
sidabro duoti uz t, jog pacius gyvus paliko. Cia jau regim, jog lietuviai, kalnnai ir
zemaiciai, devintajame amziuje turj pinigus ir svaru juos svr. Antras rastininkas
pradzioj desimtojo amziaus toki not ras. Du saldru zuvd, siandien norvegais
vadinam, vienas vardu TorolIas, antras Figilis, metuose 916 gimus Kristui
atsiklusiu jromis Zemaici pajrius ir radusiu tenai pajry didel mug (regis, toje
vietoje, kurioje siandien Liepoja yra), per 14 dien tenai bdamu tyliai elgusiuos,
krpaudamu daugybs tenai svieto susirinkusio prasaleici ir namiski, idant,
siedviem pradjus oliuotis ir lbauti, kad kas norint is apmaudo nenublokst; bet,
pasibengus mugei, buvusiu pradjusiu griebti kininkus, nuo kuri bk ne vieno
gumb gavusiu, issprukusiu ir prie savo laiv pagrzusiu ir nuirklavusiu kitos ups
tak, kurios vardas taip pat nra minavojamas. Tenai su Figiliu padalijusiu savo
seimyn du mazu tuntu, arba briu, ir lindusiu giri, kuria eidamu antstikusiu
kiemus, kuri gyventojus ismususiu, o gyvenimus j isdrevjusiu. Toliau eidamas
Figilis su savo briu sutiks ginkluot tunt zemaici, kurie, lig pavyd viens antrus,
tuojau ir susigrm; pirma sviliksnimis ir vylyciomis saudsi, paskui akstimis ir
strypais svaidsi, zuvdai paveikti, o zemaiciai atsiturti nordami; jau it buvusi abi
pusi susiartinusi musdamies, t matydami, zemaiciai met savo drabuzius ant zuvd
kalavij ir tokiu pragumu nuginkluotus zuvdus n vien pergalj zemaiciai, bet ir
pat Figil nutvr, kur bt uzmus, jei nebt vlu bebuvusi, todl, idant svietas
susirinkt, lig ryto artimoje sodoj dj j siekst, is kurio ne vien Figilis
issiliuosavs, bet dar ir savo tarnus paleids, su kuriais islauzs trobes ir tenai rads
ginkl ir pinig irk prikraut, kuri nuness giri ir paslps, bet tuo dar
nesikakins, kaipogi, pagrzs kaim, trobesius sudegins, o sviet ismuss.
simetus teuton vokieciams Zemaici pajrius, randam rasyt t gadyni
rastuose, beje, metuose 1204, jog Rygos vokieciai reikalav nuo latuviezi, arba
letgali, 90 talent ugad uz tavorus, kuriuos latuvieziai, arba letgaliai, pirm 20 met
buv jiems nugrieb, siunciamus Mugapil, arba Didj Naugard.
Paskiau taip pat randam rasyt, jog Henrikas, Kurso vyskupas, krpaudamas,
kad jo kurzemiai neisvaryt is vyskupijos, sutars bk su teuton meldzionimis
Klaipdoj pil strnyti, dl kurios krimo bk pasims jiems kas met po tkstant
leton per 5 metus mokti, dl paselpimo t meldzion, kurie tuo paciu laiku buvo
zemaiciams Parusius uzm.
Taip pat vokieciai, aprasydami didj Vilniaus gaisr, nutikus metuose 1399
kovo mnesy, kuriame sudeg ne vien visas miestas, bet katedra, Aukstoji ir Zemoji
pilis su didziojo kunigaikscio rmais, sako, tarp kit brangi brangesni daikt
didziojo Lietuvos kunigaikscio Vytauto sudegusios keturios desimtys tkstanci ir
trys smotai sidabro kap Lietuvos graizi.
Zinoma yra, jog senovj sidabro arba aukso svar teutonai vadino marka,
gudai grivina, o lietuviai graiziu, nuo zodzio graizyti, arba piaustyti: kaipogi lietuviai
nuliet ar nukalt sidabro vienmulin lazdel, stor mazne per pirst, svar sverianci,
kapojo desimt kirci po lygumo neperkirsdami. Koznas toksai kirtis vadinos kapa,
nuo zodzio kapoti, nes jog tokia lazdel nepatogi buvo dvti, tad t kapot lazdel
sugraiz penkis graizinius, o dvi kapi turincius, koznas toksai smotelis tos lazdels,
turs saviep dvi kapi, arba du kirciu, vadinos grasiu, lotyniskai syclus, tankiai ilguoju
grasiu dl isskyrimo nuo prasaleici pinig, grasiais vadinam. Lietuviai liekavo ir
skait savo pinigus nuo t kirci, lazdelj esanci, ir taip sak: tiek desimt arba tiek
simt kap Lietuvos grasi dl atskiedimo nuo svecios salies pinig, kuri svaras
buvo mazesnius ar didesnius smotelius iskapotas, ne kaip Lietuvos, o rasi ir sidabras
ne taip grynas. Dar metuose 1526 liekavo, arba rokavo, tris simtus kap Lietuvos
grasi tris desimtis grivin, tai yra desimt kap Lietuvos grasi vien grivin. Taip
pat metuose 1524 du simtu ir astuonias kapas Lietuvos grasi lykavo, arba rokavo,
simt vengr raudonj, tai yra dvi kapi Lietuvos grasi su truputliu vien vengr
raudonj. Kunigas Dauksa, zemaici kanauninkas, dar metuose 1596, sakydamas
pamoksl ant sv. Mikalojaus, talentus, tos dienos evangelijoj randamus, vadina
ilgaisiais grasiais ir lygina vien ilgj grivin, ir taip sako: ,,ilgasis, arba grivina".
Kunigas Kojalas, jezavitas, metuose dar 1654 Lietuvos kap lygina teuton mustin.
T kap angis kapojo penkias desimtis smulki smoteli, kuriuos smotelius vadino
skatikais nuo to, jog juos skait, ne svr, kaip kad svr grasius ir kapas, nes jog
kastavo darbas lig susmulkinant, o rasi tuose skatikuose buvo prastesnis sidabras,
todl toki skatik skait sesias desimtis vien kap. Kartais tuos kapos smotelius
sukal po du, tris vien, nuo ko vadinos dvylekiais, patreiniais etc.
Dl aiskesnio supratimo, koksai tas buvo ilgasis graizis, arba grasis, cia dl
paveikslo vien, rast Zemaiciuose, ismaliavodinau, kaipogi tas, kur regi cia
skaitytojas ismaliavot, sveria sios dienos keturis mustus arba penkis gud rublius, yra
lietas ir kapotas dvejoj vietoj, kurie kirciai rodo, jog jis turi dvi kapi, yra 28 prabos
sidabro, abu galu truput suplokstintu abiem pusm, kurioj norint pusj kartais
pasitinka literos, arba balss, arba zyme to jomylistos, kursai j nuliedino, idant
palciaus sidabre nebt. Ismaliavodinau dl to vien, idant koznas artojas, laid ar
griovkasys, rads zemj, galt numanyti ir ismintingam savo zems vyrui parodyti,
kad jis galt isreiksti, kurio amziaus bt ess rastasis pinigas, nesgi j vardai, noris
visados vienoki buvo, beje, graizis ir kapa, bet svarumas j didziai vairus pagal t,
kaip svaras sidabro buvo dalijamas 8, 10 ar 12 ir daugiau dali, kurios, noris
pirmaisiais vardais vadino, taciau nebturjo pirmosios verts pagal savo pirmj vard,
kaipogi paci kap jau metuose 1534 vien kart skait, arba lykavo, desimt pinig,
antr kart vl kap lykavo keturiolika pinig pagal t, kaip svaras sidabro buvo
padalytas 8 ar 10 dali, nesgi tas lykis, arba skaitliuis, kuriuo lykavo kap desimt
pinig, vadinos siauruoju lykiu, o tas, kuriuo lykavo kap keturiolika pinig, vadinos
placiuoju lykiu.
Ilgainiui, kaip dabar regjom, t kap dl didesnio taikumo prekyboj padalijo
desimt pinig ar daugiau apvali, kaip sios dienos, kurie vl turjo tris, keturis,
penkis ar sesis saviep mazesnius piniglius, vadinamus skatikais nuo zodzio skaityti
dl to, jog tuos pinigus reikjo, kaip sakiau, skaityti, ne sverti, kaip senovj kad dar;
nuo toki pinig kls vardai dvyleki, patreini ir taip toliau, tai yra turintys po du,
tris ar sesis saviep mazesnius piniglius, kaipogi lietuviai, kalnnai ir zemaiciai, lig
siai dienai smulk pinig vadina skatiku, ir taip sako: ,,Neturiu n skatiko", beje, n
vis mazojo piniglio.
Lietuviai taip pat kal ir aukso pinigus, arba raudonuosius, lig sesioliktojo
amziaus nra zinomi, kokie buvo Lietuvos raudonieji, nes to amziaus yra zinomi, ir
taip metuose 1560 kaltas Lietuvos raudonasis turjo 10 r. Lietuviai kal pinigus savo
ks lig met 1697, ir nuo to laiko, noris lenkai savo pinigus lietuviams antmet,
vienok sie vis savotiskai lykavo juos graizius ir kapas kaip sduose, taip ir gasuose.
Lietuvos pinigus it spriai gal pazinti nuo j zyms: kaipogi ant vis
maziausiojo piniglio, arba skatiklio, yra jotas, tai yra kareivis sarvuotas, kalavij
iskls, zovada per laukus ant zirgo belekis.
Kas nori aiskiau zinoti apie lietuvi pinigus paskesni amzi, tas turi skaityti
Tadeuso Cackio rastus apie lietuvi ir lenk statymus, as cia tiktai truput tegaljau
paminavoti apie senovs lietuvi pinigus, kuriuos siandien paklausais nebgal
antsiteirauti.