-------------------------------------------------------------------------------Richard Bach --------------------------------------------------------------------------------

Donatanas Livingstonas uvdra

-------------------------------------------------------------------------------Tikrajam Donatanui uvdrai, kuris gyvena kiekviename i ms -------------------------------------------------------------------------------Pirma dalis -------------------------------------------------------------------------------Ryt vl patekjusi saul r savo spinduli auks ant velniai vilnijanios jros. Per myli nuo kranto bangas m skrosti vej laivas, gandas apie tai aibu pasiek Pusryiautoj Br, ir tkstaniai uvdr pakilo or ketindamos parodyti vis savo miklum ir pasigriebti vien kit maisto gaball. Prasidjo dar viena prasta diena.

O gerokai toliau, atokiai nuo laivo ir kranto, vienui vienas lavinosi Donatanas Livingstonas uvdra. Pakils imto pd aukt jis nuleido savo plvtas paukio kojas, pakl snap, ilenk sparnus lanku ir visas sitemp, kad galt skristi labai ltai ir todl maino greit tol, kol vjas pavirto velniu jo veid glostaniu naresiu, o emai plytintis vandenynas tartum sustingo. Prisimerks ir sutelks vis savo dmes jis sulaik kvpavim, sukaup paskutines jgas ir... dar, dar truput... dar mauml ilenk sparn lank. Staiga plunksnos susitar, jis prarado greit ir krito emyn. Visi ino, jog uvdros sklendia grakiai ir niekad nepraranda greiio. Staiga susvirduliuoti ir kristi emyn - tai gda ir baisi nelov. Bet Donatanas Livingstonas uvdra, kuris n kiek nesigdydamas ir visas virpdamas vl ilenk sparnus lanku, kuris sklend vis liau ir liau, kol galiausiai prarads greit vl m kristi emyn, nebuvo paprastas pauktis. Dauguma uvdr skraidymo gudrybi pramoksta tik tiek, kad galt pakilti nuo kranto, o paskui grti atgal. Daugumai uvdr svarbu ne skrydis, o maistas. Bet iam paukiui rpjo ne duonos ksnis, jam rpjo skrydis. Labiausiai u visk Donatanas Livingstonas uvdra mgo skraidyti.

Jis netruko sitikinti, jog itaip mstydamas kit uvdr mgiamas nebus. Net ir tvai nulido, kai Donatanas kiauras dienas m leisti vienui vienas, imtus kart bandydamas prasklsti palei pat vandens paviri. Nors jis ir neinojo kodl, bet, pavyzdiui, kai skrisdavo nusileids prie vandens daugiau nei per pus savo sparn ilgio, ore galjo isilaikyti lengviau ir daug ilgiau. itaip sklsdamas jis nepkteldavo nuleistomis kojomis vanden, kaip paprastai atsitinka, o stipriai priglauds kojas prie kno grakiai nuslysdavo vandens paviriumi palikdamas kandin savs ilg li. Ir kai Donatanas m itaip nusileisti ant pakrants smlio, o paskui dar ingsniais matuoti smlyje likusios lis ilg, tvai dar labiau nusimin ir labai susirpino. - Kodl, Donai, kodl? - klausinjo motina. - Kodl tau, Donai, taip sunku bti tokiam pat kaip ir kitos Briui priklausanios uvdros? Kodl usispyrei skraidyti palei pat vanden kaip pelikanai ir albatrosai? Snau, juk i tavs beliko oda ir kaulai!

- Tegul a bsiu vien oda ir kaulai, mama. Tik noriu suinoti, k sugebu daryti ore, o ko ne, ir tiek. Tik suinoti. - Klausyk, Donatanas, - kiek galdamas velniau tar tvas, - iema jau ne u kaln. Greitai vej laivai retai ia beusuks, o vandens paviriuje plaukiojusios uvys nuners gelmes. Jeigu jau btinai nori mokytis, stenkis kuo daugiau suinoti paie maist ir apie tai, kaip jo prasimanyti. Gerai jau, jeigu taip nori, - skraidyk, bet juk pats inai, kad vien skraidymu sotus nebsi. uvdros skraido, kad maitintsi. Nepamirk to. Donatanas paklusniai palinksjo galva. Kelias dienas jis stengsi elgtis taip, kaip ir kitos uvdros: aiiai suklyks puldavo prie molo ir vej laiv, kovodavo su kitomis brio uvromis ir nardydavo nordamas nutverti gaball uvies ar duonos ksnel. Taiau ilgai itaip tverti negaljo. Viskas taip beprasmika, - paman jis, - tyia numesdamas sunkiai pelnyt aniuv senai j besivejaniai uvdrai. Vis laik galiau skirti skraidymo pratyboms. Juk dar tiek dauk reikia imokti! Neilgai trukus Donatanas uvdra, alkanas, bet laimingas, vl buvo vienui vienas toli nuo kranto ir moksi. kart pratybos buvo skirtos greiiui, ir savait pasipraktikavs apie greit jis jau inojo daugiau negu pati greiiausia kada nors gyvenusi uvdra. Pasieks tstanio pd aukt, jis kaip akmuo smigo emyn tiesiog link vandens i vis jg plasnodamas sparnais ir pagaliau suinojo, kodl pikiruodamos uvdros jais nemosuoja. Jau po ei sekundi jis lk septyniasdeimties myli per valand greiiu, o itaip lekiant krusteljus sparn jis pasidaro netvirtas.

Kartkartmis taip ir atsitikdavo. Kad ir kaip stengdavosi, bet vos pasiekdavo didiul greit ir priartdavo prie savo galimybi ribos, knas atsisakydavo jam paklusti. Bdavo, pakils tkstanio pd aukt, visu greiiu mesis pirmyn, stipriai suplaks sparnais, persivers ir kaip strl aus emyn. Bet kaskart paklus kairj sparn is sustingdavo, visas Donatano knas staiga pasvirdavo deinn, o kai jis nordamas atgauti pusiausvyr liaudavosi judins dein sparn, j pagaudavo pals deinn besisukantis suktukas. Jam niekaip nepavyko imokti plasnoti sparnais taip, kaip norjo. Jau deimt kart band ir visus deimt kart, kai tik virydavo septyniasdeimties myli per valand greit, pavirsdavo susitariusi plunksn kamuoliu, visai negaldavo valdyti kno ir kiap akmuo pliumpteldavo vanden. Svarbiausia, - kiaurai permirks pagaliau tar jis sau, - pasiekus didel greit nejudinti sparn: plasnoti tik tol, kol pasieksi penkiasdeimties myli greit, o paskui liautis. Pakils du tkstanius pd jis paband vl: vos ms pikiruoti ities snap emyn, kiek galdamas iskt sparnus ir, pasieks penkiasdeimties myli greit, nustojo jais mosuoti. Skrydis pareikalavo veik nesivaizduojam pastang, bet pavyko. Po deimties sekundi jis perkop devyniasdeimties myli per valand rib. Donatanas pasiek absoliut uvdr skridimo greiio rekord! Taiau pergale didiavosi neilgai. Kai tik pamgino liautis pikiravs, kai tik iek tiek pakeit sparn padt, j ir vl pagavo toji nesuvaldoma ir pratinga jga, skrendant devyniasdeimties myli greiiu smogusi jam nelyginant drioksteljs dinamitas. Donatanas uvdra susprogo tiesiog beskrisdamas ir dte suduo kiet kaip mras vandens paviri. Kai atgavo dvasi, jau seniai buvo sutem, ir jis, nutviekstas mnulio viesos, suposi ant vandenyno bang. Apdrisk sparnai buvo sunks kaip vinas, bet sunkiausiai ird slg pati neskm.Nusikamavs jsi akimirk usinorjo, kad sunkus jo knas palengva nugrimzt dugn ir viskas baigtsi. Jis jau buvo bepradeds grimzti gilyn, tik staiga igirdo keist dusl viduje skambant bals: - Kitos ieities nra. A tik uvdra. Prigimtis nubr man ribas. Jei man bt lemta apie skraidym suinoti daugiau, galvoje turiau ne smegenis, o schemas. Jeigu man bt skirta skraidyti svaiginaniu greiiu, turiau trumpus sakalo sparnus ir maitiniausi pelmis, o ne uvimi. Mano tvas buvo teisus. Reikia mesti i galvos tas kvailystes. Turiu grti namo savo br ir pasitenkinti tuo, kas man skirta, - menku paprastos uvdros gyvenimu.

Balsas palengva nutilo, ir Donatanas sutiko su tuo, ka igirdo. Nakt uvdra privalo bti ant kranto, o jis prisiek sau nuo ios akimirkos tapti normalia uvdra. itaip visiems bus geriau. Jis iaip taip atsipl nuo tamsaus vandens paviriaus ir nuskrido link kranto diaugdamasis, jog kakada imoko sklsti emai nevaistydamas daug jg. Bet pakaks, pagalvojo Donatanas, dabar jau bsiu kitoks, todl turiu umirti visk, ko buvau imoks. Esu tokia uvdra kaip ir visos kitos, tad ir skraidysiu kaip jos. Taip tars jis vargais negalais pakilo imto pd aukt ir stipriau mosuodamas sparnais m artti prie kranto. Kai nusprend bti paprastas savojo Brio narys, jam kaip akmuo nuo irdies nusirito. Daugiau jis nesileis valdomas jgos, kuri veria j mokytis, daugiau nebus joki iki ir joki neskmi. Liovsis galvoti ir tamsoje skrisdamas link krante degani iburi jis jautsi puikiai. - Tamsa! - vl pasigirdo duslus, apie pavoj perspjantis balsas. - uvdros niekada neskraido tamsoje! Donatanas buvo pernelyg nuvargs, kad klausytsi. Kaip gerai, paman jis, mnulis ir iburiai atsispindi vandens paviriuje, lyg nakties tamsoje nuymt man keli, visur taip ramu ir tylu... - Leiskis! Tamsoje uvdros niekada neskraido! Jei tau bt skirta skrosti nakties tams, turtum peldos akis! Vietoje smegen tavo galvoje bt schemos! Tau bt duoti trumpi sakalo spranai! Tenai, imto pd auktyje, nakties tamsoje, Donatanas Livingstonas uvdra sumirksjo. skausm lyg ranka atm, o drauge su juo pradingo ir k tik sau duotas paadas. Trumpi sparnai. Sakalo sparnai - trumpi! tai ko man trko! Koks gi a kvailas! Man tereikia nedidelio trumpuio sparno, tereikia priglausti sparnus prie on, o mosuoti tik paiais sparn galiukais! Trumpi sparnai - tai ieitis! Donatanas pakilo du tkstanius pd vir juoduojanios jros, n sekunds nesusimsts apie neskm ar mirt, stipriai priglauds sparnus prie kno vjo malonei paliko tik siaurus kaip durklo amenys sparn galiukus ir vl m pikiruoti. Ausyse riaumote riaumojo vjas. Septyniasdeimt, devyniasdeimt, imtas dvideimt myli per valand, o paskui - ir dar daugiau. Dabar, pasiekus imt keturiasdeimt myli greit, sparn nereikjo tempti taip stipriai, kaip skrendant septyniasdeimties myli per

valand greiiu, - iek tiek krypteljus sparn galiukus jam nesunkiai pavyko baigti pikiravim, ir jis pralk vir menulio apviest bang kaip pilkas i patrankos iautas sviedinys. Nenordamas, kad vjas pst tiesiog akis, jis gerokai prisimerk ir digavo. imtas keturiasdeimt myli per valand! Ir knas visikai paklsta! Jei smigiau emyn ne i dviej, bet i penki tkstani pd aukio, domu, kok greit... Jo k tik duoti paadai akimirksniu buvo pamirti, tarsi juos bt nupts k tik pravilps galingas vjo gsis. Taiau Donatanas nesijaut kaltas, kad numojo ranka tai, k buvo sau paadjs.Tokie paadai tetinka pilkos kasdienybs sikibusioms uvdroms. O tam, kuris mokydamanis prisiliet prie tobulybs, tokie paadai nieko nereikia. Kit ryt, vos patekjus saulei, Donatanas uvdra jau treniravosi. I penki tkstani pd aukio vej laivai atrod kaip dmels melsvo tyvuliuojanio vandenyno platybse, o Pusryiautoj Brys - kaip nerykus skuriuojani dulki debeslis. Jis jaut, kaip knas priplsta nauj jg, jis iek tiek virpjo i diaugsmo ir susijaudinimo, didiavosi nugaljs baim. Paskui nieko nelauks priglaud sparnus prie kno, atstats tam tikru kampu trumpuius sparn galiukus ir nr staiai jr. veikus keturis tkstanius pd ir pasiekus didiausi greit vjas pavirto aklina gars siena, ir skristi dar greiiau Donatanas jau negaljo. Dabar jis smigo tiesiog emyn dviej imt keturiolikos myli per valand greiiu. Jam net irdis apmir pagalvojus, kad jei dabar iskleist sparnus, bematant bt sudraskytas milijonus mayi skuteli. Bet greitis jam buvo jga, diaugsmas ir tobuliausias grois. Kai iki jros liko tkstantis pd, jis m ieiti i pikiruots, sparn galiukuose esanias plunksnas tar ir lamd nesivaizduojamai stiprus vjas, o laivas ir uvdr pulkas pakrypo ir m staiga artti tiesiai jam prie akis. Sustoti Donatanas negaljo, - jis net neinojo, kaip pasukti on skriejant itokiu greiiu. Jei dabar su kuo nors susidurt, mirtis bt staigi ir neivengiama. Ir jis umerk akis. Ir tai t ryt, vos saulei patekjus, uzimerks ir lydimas vjo bei besiplaikstani plunksn vilpesio Donatanas Livingstonas uvdra, skriedamas dviej imt dvylikos myliu greiiu, kaip aibas perskrod Pusryiautoj Br per pat vidur. kart jam nusiypsojo Likimo uvdra, ir neikas neuvo. Kai paliks u nugaros savo gentainius, Donatanas vl pakl snap dang, jis vis dar lk imto eiasdeimties myli per valand greiiu. O kai jau sultino greit iki dvideimties myli ir pagaliau galjo iskleisti sparnus, buvo vl pakils keturi tkstani pd aukt, ir vej laivas atrod kaip maytis bang blakomas takelis.

Jis jautsi ess nugaltojas. Didiausias greitis! uvdra, pasiekusi dviej imt keturiolikos myli greit! Tai lis, ikiliausias vykis visoje Brio istorijoje, ir nuo ios akimirkos Donatanui uvdrai atsivr naujos erdvs. Nuskrids savo vieni pratyb viet, suglauds sparnus ir rengdamasis pikiruoti i atuoni tkstani pd aukio, jis i karto nusprend, jog laikas perprasti poskio paslaptis. Jis jau inojo, kad jei skrisdamas miliniku greiiu krustelsi vien vienintel sparno gale esani plunksnel, be vargo padarysi plat grakt posk. Taiau kol ito imoko, patyr ir dar vien dalyk: jei vilpdamas tokiu greiiu pajudinsi daugiau negu vien plunksn, tave susuks kaip graitvinio autuvo kulk... Ir Donatanas pirmasis i kada nors emje gyvenusi uvdr perprato auktojo pilotao figras. T dien jis daugiau tuiai negaio laiko kalboms su kitomis uvdromis, tik skraid ir skraid netgi nusileidus saulei. Jis atrado sau mirties kilp, ltj ir spiralin statin, atvirki suktuk, vduokl, vira. Kai Donatanas uvdra pasiek krant ir gro Br, jau buvo tamsi naktis. Jis buvo mirtinai nuvargs, jam iek tiek svaigo galva. Bet savo paties malonumui prie nusileisdamas jis padar dar vien mirties kilp, o prie pat ems - greitj statin. Kai jos apie tai igirs, - paman jis, - kai uvdros suinos apie vykus l, i diaugsmo neteks galvos. nuo iol gyvenimas bus daug prasmingesnis! Pakaks diena dienon skristi prie laivo ir grti atgal, - dabar jau bus dl ko gyventi! Tegul daugiau ms negaubia neinios tamsa, mes galime tapti protingomis btybmis, siekianiomis tobulumo, iminties ir meistrikumo. Galime bti laisvi! Galime imokti skraidyti! Prie akis gaud ir rjo viltinga ateitis. Kai Donatanas nusileido, ant kranto jau buvo susirinkusi uvdr Taryba. Atrod, kad paukiai ia susirinko jau gerokai anksiau. Ir i ties - Taryba lauk. - Donatanai Livingstonai uvdra! Ieik rato vidur! - kuo ikilmingiausiai nuskambjo Vyriausiojo odiai. Stovti viduryje reik didiausi pripainim arba nenuplaunam gd. Kai uvdros nutardavo pagerbti labiausiai pasiymjusius savo vadus, pakviesdavo juos ieiti rato vidur. Na inoma, pagalvojo Donatanas, pusryiautoj Brys ryt mat l! Bet garbs man nereikia. Nenoriu bti vadu. A tik troktu perduoti k atrads, parodyti mums prie akis atsivrusius tolius. Jis eng priek.

- Donatanai Livingstonai uvdra, - tar Vyriausiasis, - stok gdos rat vis savo gentaini akivaizdoje! Jis pasijuto lyg per galv trenktas; jam pakirto kojas, plunksnos nukaro, m spengti ausyse. gdos rata? Negali bti! O lis?! Jos nesupranta! Nieko nesupranta ir siaubingai klysta! - ... u tai, kad elgsi neapgalvotai ir neatsakingai, - vl pasigirdo monotonikas ir ikilmingas balsas, - u tai, kad paniekino uvdr eimos orum ir tradicijas... Stovti gdos rate taip pat reik bti paalintam i uvdr bendrijos ir itremtam. Tai reik vieniiaus gyvenim Tolimosiose Uolose. - ... vien grai dien, Donatanai Livingstonai uvdra, privalsi suvokti, kad elgdamasis neatsakingai neigyvensi. Gyvenimas paslaptingas ir mums nepainus; aiku tik viena: atjome pasaul maitintis ir kuo ilgiau isaugoti savo gyvyb. Jokia uvdra nebuvo prietaravusi Brio Tarybai, bet Donatanas ryosi. - Js kalbate apie mano neatsakingum? Mano broliai! - garsiai ir tvirtu balsu suuko jis. - Kas begali bti atsakingesnis u t, kuris atrads gyvenimo prasm ir aukiausij tiksl, jais seka? Tkstanius met mes narydavome vandenyno platybes ikodami uv galv, o dabar mums atsivr gyvenimo prasm - galime mokytis, atrasti ir bti laisvi! Suteikite man galimyb, leiskite parodyti, k atradau... Brys sustingo kaip stabo itiktas. - Tu mums daugiau ne brolis, - visos kaip viena tarsteljo uvdros, usikimo ausis ir demonstratyviai atsuko jam nugaras. Donatanas uvdra nuskrido netgi u Tolimj Uol ir likusias dienas praleido vienas. Jis sielojosi ne dl savo vienatvs, o dl to, kad kitos uvdros atsisak skrydio malonumo, kuris j lauk, kad jos nesutiko atsimerkti ir praregti. Kasdien jis imokdavo vis daugiau. Jis sitikino, kad jei nersi emyn suteiks knui aptaki form, nesunkiai pasiiupsi ret ir nepaprasto skonio uv, plaukiojani deimties pd gylyje. Kad igyvent, daugiau Donatanui neberpjo nei vej laivai, nei suiedjusios duonos kriaukl. Jis imoko nakt miegoti ore, atsisuks prie nuo kranto puiant vj: itaip nuo saullydio iki saultekio sukardavo apie imt myli. Sumaniai valdydamas kn jis perskrosdavo tirt nuo jros kylanio rko klod ir pakildavo akinamai giedr dang... Tuo tarpu kita juo dta uvdra bt tupjusi ant ems tematydama vien kan ir liet. Donatanas prisijaukino ir smark vj leisdavosi jo neamas toli sausum, o ten pietaudavo prisigauds kuo skaniausi vabzdi.

Dabar jis vienas pats mgavosi viskuo, kuo anksiau svajojo pradiuginti Br. Donatanas perprato skraidymo men, ir kaina, kuri u tai teko sumokti, jam neatrod tokia jau didel. Jis sitikino, jog uvdr gyvenim labiausiai trumpina nuobodulys, baim ir pyktis, ir kai pats viso to atsikrat, gyveno ilg ir spdi piln gyvenim. Jos pasirod vakare, kaip tik tuomet, kai Donatanas pats vienas ramiai skland po savo numylt dang. Abi alia jo atsiradusios uvdros spindjo nelyginant vaigds, o nakties tamsoje nuo j sklido romumas ir draugikumas. Taiau didiausi nuostab kl j neprilygstamas skraidymas: abiej uvdr judinami sparn galai vis laik buvo nutol vos per col nuo jo. Netars n odio Donatanas nutar jas imginti, - tokio imginimo dar nebuvo ilaikiusi n viena uvdra. Jis staiga ilenk sparnus ir kiek galdamas sumaino greit: jei bt sumains j dar viena mylia, bt tiesiog nukrits. Abu spindulingieji paukiai taip pat stabteljo grakiai ir be jokio vargo. Jiedu iman, kaip reikia ltai skraidyti. Tuomet Donatanas suskliaud sparnus, persivert ir pradjo aibik pikiruot imto devyniasdeimt myli per valand greiiu. Nepastamieji, n kiek neardydami susidariusios figros, nr paskui j. Galiausiai lkdamas tuo paiu greiiu Donatanas nr auktyn ir iringavo be galo ilg ltj statin. Jiedu ypsodamiesi sukosi drauge. Jis vl m skristi horizontaliai ir kiek patyljs tar: - Labai gerai. Kas js? - Mudu esame i tavo Brio, Donatanai. Mes tavo draugai, - tvirtai ir ramiai nuskambjo j odiai. - Atskridome palydti tave auktybes, parsivesti tave namo. - A neturiu nam. N Brio. A - Atstumtasis. O mes dabar skrendame ties paia Didiojo Kaln Vjo virne. Galiau sen kn priversti pakilti dar kelis imtus pd, bet ne aukiau. - Tu klysti, Donatanai. Jau nemaai imokai. Baigus vien mokykl, laikas pereiti kit. Kadangi vis gyvenim jo neapleido panai nuojauta, Donatano uvdros smegenis kaip aibas pervr i nauja ir nepaneigiama tiesa. Jie buvo teiss. Jie ities galjo pakilti aukiau, atjo laikas grti savo namus. Donatanas paskutin kart apvelg dangaus platybes, - nuostabi sidabrin al, kurioje tiek daug imoko. - A pasiruos, - pagaliau tar jis.

Donatanas Livingstonas uvdra pakilo drauge su dviem spindulingosiomis uvdromis ir pranyko juodame kaip pati naktis danguje.

-------------------------------------------------------------------------------Antra dalis -------------------------------------------------------------------------------Tai tai koks tikrasis dangus, - paman jis ir vienas sau nusiypsojo. Tik kain ar dera apirinti dang vos ji pasiekus. Dabar, kai paliko em ir pakils vir debes sparnas sparn sklend su dviem spindulingosiomis uvdromis, jis pastebjo, kad ir jo paties knas m vytti taip pat, kaip ir naujj pastam. inoma, tai buvo vis dar tas pats Donatanas uvdra, kuris visuomet slpsi u jo aukso spalvos aki vyzdi, bet jo ivaizda jau buvo pasikeitusi. Jis ir dabar tebesijaut ess uvdra, bet naujasis knas skraid nepalyginti tobuliau nei senasis. Kodl, - mst jis, - kodl dabar dvigubai lengviau pasiekiu du kartus didesn greit ir galiu iraityti du kartus daugiau figr negu savo geriausiomis emje praleistomis dienomis?! Donatano plunksnos vytjo stabiai balta viesa, o sparnai buvo lygs ir tobuli, kaip nupoliruoto sidabro lakteliai. Negaldamas atsigrti jis m bandyti naujj sparn galingum ir galimybes. Lkdamas dviej imt penkiasdeimties myli greiiu jis pajuto priartjs prie horizontalaus skrydio greiio ribos; o pasieks dviej imt septyniasdeimt trij myli per valand greit iek tiek nusivyl suvoks, kad daugiau tiesiog neispaus. Naujasis knas irgi pasirod ess ribotas, ir nors emje pasiekt horizontalaus skrydio greiio rekord pavyko pagerinti, bet ir ia buvo ribos, kurioms veikti prireiks nemaa jg. O jis tikjosi, jog danguje apribojim nra. Netiktai debesys prasisklaid. - Linkime laimingai nusileisti, Donatanai, - kteljo jo palydovai ir inyko vaiskiame ore. Jis skriejo vir jros palei dantytomis uolomis nust pakrant. Kelios uvdros laiksi ore laukdamos, kol kylanios oro srovs pamets jas ant uol. Toli iaurje, beveik prie pat horizonto, buvo matyti dar keli paukiai. Nauji spdiai, naujos mintys ir nauji klausimai. Kodl uvdr tiek maai? Danguje uvdr turt knibdte knibdti! Ir kodl a taip greitai pavargau? Danguje gyvenanios uvdros neturt inoti, kas yra nuovargis ir miegas.

Kur jis girdjo tai sakant? Prisiminimai apie gyvenim emje palengva blso. inoma, emje jis daug ko imoko, bet smulkmenos pasimiro, - jis prisimin tik tiek, kad pedavosi dl maisto, o paskui buvo kit atstumtas. Nuo karnto pakilo gal tuzinas uvdr ir tylomis atskrido jo pasitikti. Donatanas pasijuto ia laukiamas, pasijuto kaip namie. Tai buvo nepaprastai svarbi jo gyvenimo diena, nors dabar jis jau neprisimin, kaip ji iauo. Padars posk jis m leistis ant pakrants smlio: likus coliui iki ems energingai suplak ore sparnais, o paskui lengvai ir grakiai nutp. Kitos uvdros irgi nutp, bet leisdamosis nepajudino n plunksnels. Iskleidusios sparnus jos suposi vjyje, paskui kakaip keistai klsteljo plunksnas ir kojomis pasiek sml. Tai buvo stabus nusileidimas, bet Donatanas jautsi pernelyg pavargs, kad tuojau pat j ibandyt. Jis umigo ia pat, stovdamas ant smlio ir nespjs pratarti n odio. Netrukus Donatanas pamat, jog ia jo laukia ne maesni mokslai u tuos, kuriuos jis buvo ijs emje. Bet mokymasis buvo kitoks. ionykts uvdros buvo jo bendramints. Kiekvienai i j svarbiausia atrod skraidyti, - pakilti ir prisilytti pai skraidymo meno auktum. Tai buvo nuostabs paukiai: kasdien visi jie valand valandas praleisdavo ore tobulindami savo sugebjimus ir bandydami vis naujas auktojo pilotao figuras. Ilg laik Donatanas n neprisimin pasaulio, i kurio atskrido ir kuriame pasilikusios Brio uvdros nepanoro patirti tikrojo skrydio diaugsmo. Sparnai joms buvo reikalingi tik tam, kad susirast maisto ir jo pasiiupt. Bet kartkartmis jam ir vl m grti prisiminimai. Vien ryt jiedu su mokytoju ilgai treniravsi, kaip graiau atlikti greitj statin suglaustais spranais, nutp ant kranto pailsti. Ir tuomet Donatan netiktai upldo prisiminimai. - Kurgi kitos, Salivanai? - mintyse paklaus jis, nes jau buvo imoks bendrauti telepatikai, be joki klyksm ir kreksjimo. - Kodl ms ia tiek nedaug? Kodl tenai, i kur atskridau... - ...gyvena tkstani tkstaniai uvdr, ar ne? inau, kad tave kankina is klausimas, palingavo galva Salivanas. - Taip yra todl, kad tu, Donatanai, esi ypatingas pauktis, gal tik viena uvdra i milijono yra tokia, kaip tu. Niekaip kitaip negaliau to paaikinti. Dauguma i ms tobulybs link jo be galo ltai. Pereidavome i vieno pasaulio kit, ir visi jie bdavo gana panas; mes pamirdavome i kur atkeliav, nesukdavome sau galvos, kas ms laukia, ir gyvendavome tik ia diena. Ar bent nutuoki, kiek gyvenim mums teko pereiti, kol supratome, jog gyvenimas - is tas daugiau negu maistas, kova dl jo ir siekimas sitvirtinti Bryje? Mums prireik tkstanio gyvenim, Donatanai, deimties tkstani! Dar imtas gyvenim pralk, kol suinojome, kad apskritai egzistuoja tobulyb, o kol sitikinome, kad ms tikslas pasiekti t tobulyb ir j skleisti, - praslinko ir antras imtas. inoma, is dsnis galioja ir

dabar: koks bus ms bsimasis pasaulis priklauso nuo to, k jau imokome ankstesniuose. Jei nieko neimoksi, kitas pasaulis niekuo nesiskirs nuo senojo: ia bus tos paios, nelyginant vinas sparnus slegianios ribos, kurias teks veikti. Plasteljs sparnais Salivanas pasisuko vj. - Bet tu, Donai, - tar jis, - visko imokai taip greitai, kad n nereikjo keliauti per tkstanius gyvenim. Po minutls jie pakil or vl praktikavosi. Atlikti greitj statin poroje buvo nelengva, nes skriedamas emyn galva Donatanas turjo taip ilenkti sparnus, kad tarp jo ir mokytojo sparn lanko nebt disharmonijos. - Pamginkime dar kart, - vis karotojo Salivanas. - Dar kart. Ir dar, - kol pagaliau tar: Gana. Ir jie m mokytis iorini kilp. Tos uvdros, kurios nakt neskraid, vien vakar susibrusios ant kranto mst. sukaups vis drs Donatanas ingteljo prie Vyriausiosios uvdros, kuri, kaip buvo kalbama, netrukus turjo pereiti kit pasaul. - iangai... - kiek nervingai itar jis. Senoji uvdra meiliai j pavelg ir atsiliep: - Taip, snau? Prabg metai neatm Vyriausiajam jg, o prieingai, dar labiau j sustiprino. Dabar jis skraid geriau u bet kuri Brio uvdr ir iraitydavo tokias figras, koki kitos tik neseniai buvo pradjusios mokytis. - iangai, juk ia tik dar vienas pasaulis, o ne dangus, ar ne? Apviestas mnulio viesos Vyriausiasis ypteljo: - Tu mokaisi, Donatanai uvdra. - O kas ms laukia paskui? Kur pateksime? Ar dangaus apskritai nra? - Ne, Donatanai, nra. Dangus - tai ne erdv ir ne laikas. Pasiekti dang reikia tapti tobulam, - tar jis, o paskui kiek patyljs pridr: - Tu puikus skrajnas, ar ne? - A... Man tik patinka greitis, - atsak Donatanas kiek nustebs, bet patenkintas, kad vyriausiasis tai pastebjo.

- Pasieks tobul greit kartu priartsi ir prie dangaus, Donatanai. Bet tai nereikia skrieti tkstanio ar milijono myli per valand greiiu, - netgi viesos greiiu. Nes kiekvienas skaiius - tai riba, o tobulyb rib neturi. Pasiekti tobul greit, mano snau, - tai bti ia. Daugiau nepratars n odio iangas staiga inyko, o netrukus pasirod u penkiasdeimties pd prie pat vandens. Paskui vl pranyko ir akimirksniu jau vl stovjo ia pat, visai alia Donatano. - Tai tik savotika pramoga, - ypteljs pasak iangas. Donatanas buvo taip apstulbs, ka dnet liovsi klausinti apie dang. - Kaip tau tai pavyksta? Kaip jautiesi, itaip keisdamas viet? Ar toli gali itaip nuskristi? - par klausimus jis. - Panorjs gali atsidurti bet kokioje erdvje ir laike, - paaikino Vyriausiasis. - Jau esu apsilanks visose erdvse ir laikuose, kokius tik pajgiau sivaizduoti. iangas pavelg tolyn jr ir kiek patyljs vl prabilo: - Keista. uvdros, kurios numoja ranka tobuljim ir daug keliauja, i tikrj tik labai ltai stumiasi priek. O tos, kurios apsisprendia skirti savo laik tobuljimui, akimirksniu atsiduria ten, kur nori. sidmk, Donatanai, kad dangus - tai visai ne erdv ir laikas, nes patys savaime jie nieko nereikia. Dangus yra... - Ar galtum ir mane imokyti itaip skraidyti? - pertrauk j Donatanas uvdra, visas virpdamas naujos neinomybs akivaizdoje. - inoma, jeigu tik nori. - Labai noriu. Kada pradsime? - Jei neprietarauji, pradsime tuojau pat. - troktu skraidyti taip kaip tu, - tar Donatanas, ir jo akyse blyksteljo keista viesa. Sakyk, k turiu daryti. iangas prakalbo ltai ir n minutei nenuleido savo rpestingo vilgsnio nuo jaunosios uvdros. - Jei nori skrieti greiiau u pai mint, skristi ten, kur trokta irdis, - m aikinti jis, pirmiausia turi suvokti, ko jau esi pasieks... iangas man, jog Donatanui svarbiausia yra suvokti viena: jis nra kalintas savo paties ribot gali kne, kurio sparn ilgis - keturiasdeimt du coliai, o galimybs i anksto

ukoduotos; jo prigimtis nuolat keiiasi, jo esyb - kaip tobulas, dar niekad neuraytas skaitmuo, bet kuriuo metu galintis atsirasti bet kuriame erdvs take. Donatanas kuo atkakliausiai stengsi sismoninti i ties, kasdien dirbo nenuilsdamas nuo auros iki pai juodiausi sutem. Taiau kad ir kaip stengsi, n kiek nepasistmjo priek. - Liaukis save tikinjs! - kartkartmis patardavo jam iangas. - Kad imoktum skraidyti, tau nereikjo tikjimo, pakako perprasti sklandymo paslaptis. To paties tau reikia ir dabar. Pabandyk dar kart... Ir vien grai dien, stovdamas ant kranto, usimerks ir kiek galdamas sukaups mintis, jis akimirksniu suvok tai, k sak iangas. - Na inoma, kitaip ir bti negali! A esu tobula, joki rib nevaroma uvdra! Ir j apm neapsakomas diaugsmas. - Puiku! - tar iangas, ir jo balse buvo justi pergals gaidel. Donatanas atsimerk. Jiedu su Vyriausiuoju buvo atsidr visikai kitoje vietoje: ant kranto prie pat vandens o mediai, o vir galvos viet dvi sauls. - Pagaliau perpratai esm, - tarsteljo iangas, - bet reikt dar pasitobulinti... Visikai pribloktas Donatanas netvirtu balsu paklaus: - Kur mes? Nors apylinks atrod ities keistos, Vyriausiasis n kiek nenusistebjo ir, praleids pro ausis mokinio klausim, tar: - Akivaizdu, jog patekome planet, kuroje dangus yra alios spalvos, o saul - dviguba vaigd. Ir Donatanas klykte suklyk i diaugsmo: - PAVYKO! Nuo to laiko, kai paliko em, tai buvo pirmasis odis itartas balsu. - Na inoma, kad pavyko, Donai, - ypteljo iangas. - Kai inai, k darai, visuomet pavyksta. O jei kalbsime paie kno valdym...

Kai jiedu sugro, jau buvo sutem. Kitos uvdros smeig Donatan savo aukso spalvos akis, ir jose vytjo baiminga pagarba jam, - mat jos mat Don kaip kast stovint vienoje vietoje, i kurios jis staiga pradingo. Prasidjus sveikinimams jis neitvr n minuts ir jas pertrauk: - Juk a ia tik naujokas! Tik pradedantysis! Tai a turiau i js mokytis! - Negaliu atsistebti, Donai, - prabilo alia stovjs Salivanas. - Per deimt tkstani met man neteko matyti n vienos uvdros, kuri taip aistringai trokt mokytis nauj dalyk. Visas Brys nutilo, o Donatanas sumis neinojo, kur jam eiti. - Jeigu nori, imkims tyrinti laik, - pasil iangas. - Tu galsi nuskristi praeit, o paskui persikelti ateit. O jau tada bus pats laikas pradti mokytis to, kas sunkiausia, kas atveria plaiausias galimybes ir yra domiausia. Bsi pasiruos pakilti dar aukiau ir suvokti, kas yra gris ir meil. Po mnesio, - bent Donatanui atrod, jog prajo mnuo, - jis buvo paengs nepaprastai toli. Jis visada buvo imlus naujai patiriai, bet taps paties Vyriausiojo mokiniu pavirto tiesiog plunksnuotu kompiuteriu, akimirksniu priimaniu ir apdorojaniu naujas idjas. Taiau atjo diena, kai iangas pradingo. Prie tai jis kur laik ramiai kalbjosi su visomis uvdromis ragindamas, kad jos uiuopt ir bandyt perprasti tobul ir nematom visa apimant gyvenimo dsn. itaip iangui bekalbant jo plunksnos m vytti vis labiau ir labiau, kol pagaliau m skleisti toki ryki vies, jog n viena uvdra negaljo j irti. - Donatanai, - tar jis, ir tai buvo paskutinieji iango itarti odiai, - mstyk apie meil. Kai vytjimo laikinai apakintos uvdros vl atgavo regjim, iango su jomis jau nebuvo. Laikui bgant Donatanas kartkartmis vis sugaudavo save galvojant apie em, kuri kadaise paliko. Jei tebegyvendamas ten bt inojs bent deimtadal to, k suvok ia, gyvenimas bt atrods nepalyginamai prasmingesnis! Kart stovdamas ant smlio jis m svarstyti: gal kaip tik dabar emje atsirado kokia uvdra, besistengianti praplsti savo prigimties ribas, suvokti tikrojo skrydio prasm, troktanti skraidyti ne vien tam, kad pasiekt vej laiv, pasiiupt duonos kriauklel ir grt krant? Gal tenai jau yra kitas atstumtasis, idrss idroti savo ties viso Brio akivaizdoje? Ir kuo ilgiau Donatanas galvojo apie gr, kuo labiau jis gilinosi meils esm, tuo kariau troko grti em. Nes nepaisant vieniiaus gyvenimo, Donatanas uvdra

pasijuto taps mokytoju; mokytoju, kuris savo meil tegali ireikti atskleisdamas ties kitai uvdrai, galbt iekaniai bent menkiausios galimybs surasti savj keli. Bet Salivanas, dabar jau irgi skraidantis minties greiiu ir mokantis to kitas uvdras, abejojo, ar Donatano sumanymas geras. - Donai, kart jie tave jau atstm. Kodl tau atrodo, jog bent viena i tavo an laik pastam uvdr dabar ims tavs klausyti? Juk ne veltui sakoma: kuo aukiau pakyla uvdra, tuo toliau ji mato. uvdros, nuo kuri tu atsiskyrei, ir iandien tebeklykauja pedamosis dl duonos trupini. Nuo dangaus jas skiria tkstantis myli, o tu tvirtini parodysis joms dang nuo kranto, ant kurio jos tupi! Donai, juk jos nemato toliau savo sparn galiuk! Geriau pasilik ir padk toms, kurios gyvena ia, kurios jau iek tiek pakilo ir gali suprasti, k sakai, - tar jis, o paskui, minutlei patyljs, pridr: - Kas gi bt, jeigu iangas grt vien i savo senj pasauli? Kur tu pats iandien btum? Pastaroji pastaba buvo ypa svari, ir Salivanas buvo teisus. Kuo aukiau pakyla uvdra, tuo toliau ji mato. Donatanas pasiliko ir dirbo su naujai atvykusiais paukiais, kurie visi buvo labai gabs ir spriai moksi. Bet senosios mintys nedav jam ramybs, ir jis negaljo nemstyti apie tai, jog ir emje galt atsirasti viena ar dvi uvdros, sugebanios pakilti aukiau. Jei vos tik taps atstumtuoju jis bt susitiks su iangu, dabar jau bt inojs nesivaizduojamai daug! - Sali, a turiu grti, - pagaliau tvirtai apsisprends tar jis draugui. - Tavo mokiniams puikiausiai sekasi. Jie patys galt padti naujokams. Salivanas tik atsiduso, bet nepriegyniavo. - A tavs ilgsiuosi, Donatanai, - tepasak jis. - Gdykis, Sali, - papriekaitavo jam Donatanas, - Ir nebk kvailas! Ko gi mes ia kasdien mokoms? Jei ms draugyst priklausyt nuo erdvs ir laiko, tai pagaliau isiver i j gniaut prarastume ir dvasios brolyst! Bet nugaljus erdv lieka tik ia, o paabojus laik lieka Dabar. Nejaugi manai, jog tarp ia ir Dabar negaltume bent pora kart susitikti? Salivanas uvdra nenoromis susijuok. - Tu pals pauktis. Jei emje likusiai uvdrai kas nors ir gali atverti tkstantmylius tolius, tai be jokios abejons tik Donatanas Livingstonas uvdra, - velniai tar jis, o paskui nuleids akis tyliai pridr: - Sudie, Donai, draugui. - Sudie, Sali. Netrukus vl susitiksime.

Taip tars Donatanas vidiniu vilgsniu avelg didiulius ant kranto tupini ir visai kitame laike gyvenani uvdr brius ir kaip paprastai pasijuto ss ne vien oda ir kaulai, o tobula laisvs ir joki apribojim nevaromo skrydio idja. Fleeris Lindas uvdra buvo dar jaunas, bet jau inojo, kad su jokiu kitu paukiu, iskyrus j, Brys nepasielg taip iurkiai ir neteisingai. - Man nerpi, k jie pasak, - mst jis susisielojs, skrisdamas link Tolimj Uol. Skraidyti - tai visai kas kita, negu mosuoti sparnais ir persikelti i vietos viet! Juk... juk... tai sugeba ir moskitas! Tai k gi? Viena vienintel statin, atlikta Vyriausiajai uvdrai matant, - ir tu jau atstumtasis?! Ar jos visos aklos? Argi nesupranta? Nejaugi nesugeba suvokti to neipasakyto diaugsmo, kur pajunti imoks tikro skrydio? Man nesvarbu, k jos mano. Parodysiu joms, k reikia i ties skristi! Jeigu jau visos taip nori, bsiu pats vieniiausias atsiskyrlis. Prversiu jas taip pasigailti, kad... Jo smon pasieks balsas buvo labai velnus, taiau jaunj skrajn apm tokia baim, kad jam net sparnus pakirto. - Nepyk ant j, Fleeri uvdra. Ivydamos tave i Brio uvdros pakenk tik paios sau; vien grai dien jos tai supras, jos praregs ir ivys tai, k tu matai jau dabar. Atleisk joms ir padk susivokti. Per col nuo jo deiniojo sparno skrido akinaniai balta uvdra, - tokios jis dar nebuvo mats, - ji sklend lengvai, nejudindama n plunksnels, o tuo tarpu Fleeris buvo pasieks veik didiausi savo greit. Akimirkai jaunojo paukio irdyje kilo sumaitis. - Kas ia darosi? Gal kuokteljau? Gal a jau mirs? Kas gi ia dabar? jo smon vl siver tas pats emas ir ramus balsas, reikalaujantis atsakymo: - Fleeri Lindai uvdra, ar nori skraidyti? - TAIP, SKRAIDYTI NORIU! - Fleeri Lindai, ar tavo trokimas skraidyti toks stiprus, kad tuoj pat galsi atleisti Briui, imokti skraidymo paslapi, o kai ateis laikas, sugrti ir jiems padti? Tokiam nesivaizduojamai tobulam paukiui nebuvo galima meluoti, - nesvarbu, kad Fleeris uvdra buvo ididus ir jautsi skaudiai eistas. - Taip, - tyliai atsak jis. - Tuomet, Fleeri, - velniu balsu kreipsi j tasai kilnus pauktis, - pradkime nuo horizontalaus skrydio...

Treia dalis

valgydamasis aplink Donatas neskubdamas suko ratais vir Tolimj Uol. is jaunas nesusitupjs Fleeris uvdra buvo beveik idealus mokinys, jis atrod tiesiog gims skraidyti: jg jam netrko, ore jis sklend lengvai ir greitai, o svarbiausia, - dl skraidymo buvo tiesiog pamets galv. tai jis pasirod, - tarsi pilkas plunksn kamuolys ineria i pikiruots ir aibu pravilpia pro mokytoj imto penkiasdeimties myli per valand greiiu. Staiga jis vl pakeiia trajektorij ir ima daryti eiolikos spirali vertikali ltj statin, negana to, garsiai skaiiuoja atliktus apsisukimus: - ... atuoni, devyni... Deimt... Matai, Donatanai, man nerpi jokios skridimo greiio ribos... Vienuolika... Noriau imokti sustoti taip staiga kaip tu... Dvylika... Bet, po paraliais, man visai nesiseka... Trylika... Dar trys paskutiniai apsisukimai... Bet keturiolik... Ai - ai! Neskm Fleer itiko likus visai nedaug iki isvajotojo tikslo, todl jis tiesiog siuto. Neapsikents jaunasis skrajnas neatsargiai apsivert ant nugaros ir pateko palusiai greit atvirkia suktuk, o kai pagaliau sunkiai nopuodamas vl atgavo pusiausvyr, pamat skrends imtu pd emiau u savo mokytoj. - Su manimi tu tik gaiti laik, Donatanai! A pernelyg kvailas! Tikras isiiojlis! Bandau ir bandau, bet man taip ir nepavyksta! Donatanas uvdra pavelg j emyn ir pritariamai linkteljo: - Tau ir negali pavykti, kol itaip staigiai stabioji, Fleeri, juk prie pat praddamas daryti figr tu sumainai greit keturiasdeimia myli! Greitis turi bti tolygus! Privalai skrieti tvirtai, bet tolygiai, supranti? Paskui jis nusileido prie jaunosios uvdros ir dar pridr: - Pamginkime padaryti tai poroje. Ir atidiai sek savo greit. Pereiti prie kitos figros reikia grakiai, be joki trkiojim.

Per kitus tris mnesius Donatanas susirado dar eis mokinius. Visi jie buvo atstumtieji, bet degte deg noru perimti ir sisamoninti nauj keist mint, jog skraidymas pirmiausia teikia diaugsm ir malonum. Taiau jiems vis dar buvo lengviau ore atlikti auktojo pilotao figras negu gilintis j prasm. - I ties keikviename i ms slypi Didiosios uvdros ir begalins laisvs idja, sakydavo Donatanas vakare ant jros kranto susirinkusioms uvdroms, - o skraidymo virtuozikumas - tai jau ingsnis pirmyn, nes itaip atskleidiama tikroji ms prigimtis. Turime atsisakyti vis mums primest apribojim. tai kodl visi greito ir lto skrydio pratimai, visos auktojo pilotao figros... O jo besiklausydami mokiniai ia pat umigdavo, ivarginti vis dien trukusi treniruoi. Jauniesiems skrajnams patiko praktikuotis, ne sjuso avjo greitis, be to, itaip jie bent laikinai numalindavo sulig kiekviena pamoka vis didjant ini trokul. Bet n vienas i j, netgi Fleeris Lindas uvdra, netikjo, kad minties skrydis galt bti toks pats realus, kaip ir vjo vilpesys ar plunksn narjimas. - Visas js knas nuo vieno sparno galiuko iki kito, - kartais vl praddavo kalb Donatanas, - yra ne kas kita, kaip js pai mintis, siknijusi tokia forma, kuria galite j pamatyti. Pralaukite savo mintis varanias utvaras ir kartu sutraukysite kn apjuosusias apribojim grandines... Bet kad ir kaip jis stengsi, jo odiai atrod tik kaip maloni fantazija, o mokiniams reikjo pailsti. Dar po mnesio Donatanas nutar, jog laikas grti Br. - Mes tam nepasiruo! - suuko Henris Kalvinas uvdra. - Nieka sten ms nelaukia! Juk mes atstumtieji! Juk neprivalome versti save grti ten, kur ms niekas nelaukia, argi ne? - Mes turime teis skristi kur panorj ir bti tuo, kuo troktame, - ramiai atsak Donatanas ir pakils pasuko rytus, link savo gimtj viet, kur buvo sikrs Brys. I pradi sumi jo mokiniai neinojo n ko griebtis, nes Brio statymas skelb, jog atstumtieji niekad neturi teiss grti, ir per visus deimt tkstani met niekas n karto nebuvo jo paeids. statymas reikalavo pasilikti ia, Donatanas kviet grti ir pats dabar jau skrido per jr u mylios nuo j. Jeigu jie nepakils tuojau pat, netrukus prieikai nusiteikusi uvdr Br jis nusileis vienas. - K gi, juk jei nesame Brio nariai, tai neprivalome paklusti ir jo statymui, ar ne? - tarsi nordamas padrsinti pats save kreipsi draugus Fleeris. - Be to, jeigu uvirs kova, bdami ten galsime padti daug daugiau negu tupdami ia.

Ir tai t ryt jie atkrido i vakar, visi atuoni isirikiav dvigubu rombu, beveik liesdamiesi sparn galais. Jie praskriejo virum Brio Tarybos susirinkim vietos imto triseimt penki myli greiiu: Donatanas priekyje, Fleeris lengvai ir grakiai sklend jam i deins, o i kairs - Henris Kalvinas, narsiai besigrumiantis su vju. Neiardydami rombo visi kaip vienas pasuko deinn, kur laik skrido horizontaliai, apsivert ant nugar, paskui vl isilygino, nors pt stiprokas nemalonus vjas. prasti klykavimai ir grumtyns dl kasdienins duonos ksnio Bryje staiga liovsi, nes j nelyginant milinikas peilis perskrod rombu isirikiavusi svei smaigalys. Visos uvdros sistebeilijo juos. Viena paskui kit visos atuonios uvdros staigiai ov auktyn, padar po mirties kilp, o paskui visikai sumainusios greit nusileido ant kranto. O tuomet Donatanas uvdra m aptarinti k tik baigt skryd, tarsi tai bt kasdienyb. - Pirmiausia turiu pasakyti, - kreivai ypteljs prabilo jis, - kad iek tiek pavlavote pakilti paskui mane... Visas Brys stovjo lyg perkno trenktas. Juk ie paukiai - Atstumtieji! Ir idrso sugrti! Bet tai... tai tiesiog nesivaizduojama! Fleerio pranaauta kova neprasidjo, nes Brio uvdros visikai sumio. - K gi, aiku, kad itie paukiai Atstumtieji, - prabilo viena i jaunesnij uvdr, bet, brolyiai, kur jie imoko itaip skraidyti? Prajo beveik valanda, kol Briui pagaliau buvo paskelbtas Vyriausiojo sprendimas: nekreipti juos dmesio. uvdra, prakalbusi su atstumtuoju, t pat akimirk pati tampa atstumtj. O ta, kuri bent pakelia akis atstumtj, paeidia Brio statym. Ir uvdros akimirksniu atsuko Donatanui savo pilvas nugaras, taiau jis ito tarytum nepastebjo ir ia, Brio Tarybos susirinkim vietoje, ts pradt pamok pirm kart reikalaudamas, jog mokiniai parodyt visus savo sugebjimus. - Martinai uvdra! - suuko jis skrisdamas. - Gyreisi perprats ltojo skrydio esm. Bet kol pats nepabandei, nieko negali inoti! SKRISK! Ir tai smulkutis tylus Martinas Viljamas uvdra, taip staiga gavs pylos nuo mokytojo, pakilo ir didiai savo nuostabai ltai skrisdamas m idarinti neregtus dalykus. Vos dvelkteljus vjeliui jis sigudrindavo taip ilenkti plunksnas, kad n karto nesuplaks sparnais pakildavo nuo smlio iki pat debes ir vl nusileisdavo. Panaius sugebjimus parod ir arlzas Rolandas uvdra: jis pakilo dvideimt keturi tkstani pd aukt, ten, kur puia Didysis kaln vjas, ir sugro visas pamls nuo alio ir iretjusio oro, bet laimingas pats savimi stebjosi ir tvirtai nutar rytoj pabandyti pakilti dar aukiau.

O Fleeriui uvdrai, kuriam labiausiai i vis mokini patiko auktasis pilotaas, pagaliau pavyko skmingai baigti eiolikos spirali vertikali ltj statin, o kit dien, be ios figros, jis dar tris kartus persivert per sparn. Jam besitreniruojant plunksnos ybiojo rykioje sauls viesoje, o tuos atspindius nuo kranto slapia gaud ne viena pora aki. Donatanas nenuilsdamas skrido nuo vieno mokinio prie kito ir kiekvienam k nors parodydavo, pasilydavo, kartais paragindavo ar patardavo. Drauge su jais Donatanas skraid ir nakt, kai dang aptraukdavo debesys, ir per audr, nes jam tai patiko, o tuo tarpu ant kranto liks Brys spiesdavosi krv. Pasipraktikav mokiniai nusileisdavo ant smlio pailsti ir atidiau siklausyti Donatano odius. Mokytojo galvoje knibdte knibdjo visoki beprotik mini, kuri jie nesuvok, bet igirsdavo ir toki idj, kurias suprasti jiems nebuvo pernelyg sunku. Po kurio laiko naktimis aplink ratu stpusius mokinius atsirasdavo dra vienas ratas - tai buvo smalsiosios uvdros, kurios valand valandas klausydavosi mokytojo kalb, o prie aur pradingdavo, kad j nepastebt kitos. Po didiojo sugrimo prajus vos mnesiui viena Briui priklausiusi uvdra pereng nustatyt rib ir pasipra imokoma skraidyti. Dl ito savo praymo ant Terenco Louelo uvdros galvos i karto krito Brio prakeikimas, jis buvo paskelbtas atstumtuoju, bet kartu tapo atuntuoju Donatano mokiniu. Kit vakar atsiskyrs nuo Brio, Kerkas Meinardas uvdra vilkdamas kairj sparn netvirtais ingsniais eng per sml ir netiktai susmuko prie Donatano koj. - Padk man, - tylutliai, tarsi mirdamas sunabdjo jis. - Labiausiai u visk pasaulyje troktu skraidyti... - Tai sek paskui mane, - tar Donatanas. - Pakilk paskui mane nuo ems ir pradsime. - Bet argi nematai? Mano sparnas. Negaliu jo n krustelti. - Meinardai uvdra, tu turi teis bti paiu savimi, tik savimi ir niekuo kitu. Apsisprsk ia ir dabar, ir niekas negals tau sutrukdyti. Tai Didiosios uvdros statymas, statymas, kuris visada galioja. - Ar nori pasakyti, jog a sugebiau pakilti? - A tik kartoju, kad esi laisvas. Po i odi Kerkas Meinardas uvdra lyg niekur nieko iskleid sparnus ir pradingo nakties gaubiamame danguje. Netrukus Br paadino i imto pd aukio atsklids Kerko klyksmas, o klyk jis visa gerkle, apsvaigintas savo pergals:

- A galiu skristi! irkite! A GALIU SKRISTI! Prie pat saultek aplink mokinius jau briavosi madaug tkstantis pauki, smalsiai varstani vilgsniais Meinard. itiems paukiams buvo nei ilta, nei alta, kad juos kas nors pamatys, jie tik klaussi Donatano uvdros odi ir stengsi juos suprasti. O jis kalbjo labai paprastus dalykus, - kad kiekviena uvdra turi teis skraidyti, kad laisv yra jos prigimties esm ir kad visa, kas prietarauja tai laisvei, turi bti atmesta, nesvarbu, ar tai paprotys, ar prietaras, ar koks nors draudimas. - Sakai, turi bti atmesta? - atsklido balsas i minios. - Net jei tai Brio statymas? - Vienintelis teisingas statymas yra tasai, kuris padeda pasiekti laisv, - atsiliep Donatanas. - Visa kita - niekai. - Bet argi tu manai, jog mes i tikro galime skraidyti taip, kaip tu? - pasigirdo kitas balsas. - Juk tu ypatingas, apdovanotas paios gamtos, dievikas, - tu visa galva aukiau u kitus paukius. - Pavelkite Fleer! Louel! arlz Roland ir Dudi Ly! Ar jie irgi ypatingi, gamtos padovanoti ir dieviki? Ne daugiau dieviki, kaip ir js patys arba a. Vienas vienintelis skirtumas tarp js ir j yra tai koks: ie paukiai pradjo suprasti, kas jie i tikro yra, ir nedvejodami pasuko savo keliu. Visi mokiniai, iskyrus tik vien Fleer, kiek sumi subruzdo. Iki iol jie taip aikiai n nebuvo suprat, kam pasiryo. Kasdien aplink juos besibriuojanti minia vis didjo: vieni paukiai ateidavo ko nors paklausti, kiti pareikti savo pagarbos, treti - pasityioti. - Bryje visi kalba, kad jei tu nesi Didiosios uvdros Snus, tai gali bti tik tas, kuris pralenk savo laikmet visu tkstaniu met, - vien ryt pasibaigus Didiausio Greiio Treniruotei pasak Donatanui Fleeris. Mokytojas tik atsiduso. tai k tenka itverti, kai tave neteisingai supranta: tu jiems arba velnias, arba pats Dievas. - O kaip tau paiam atrodo, Fleai? Ar mes pralenkme savo laik: - paklaus jis. iek tiek patyljs Fleeris nedrsiai tar: - Na, man rodos, pati skydio idja ia visuomet buvo, ir panorjs kiekvienas galjo j atrasti ir knyti. Su laiku tai neturi nieko bendra. Gali bti, kad mes tik parodome dar nepramintus takus. Mes silome skraidyti kitaip, nei dabar prasta daugumai uvdr.

- O tai jau nemaa, - atsiliep Donatanas apsiverts ore ir kelias akimirkas sklsdamas nugara emyn. - Tai nepalyginamai geriau negu pralenkti savo laikmet. Tai atsitiko prajus dar vienai savaitei. Grupelei nauj mokini Fleeris rod kai kurias greitojo skridimo gudrybes. Pakils septyni tkstani pd aukt jis nr emyn, ir kai jau buvo baigs pikiruot, kai tarsi ilgas pilkvas kaspinas msteljo pakils vos kelis colius nuo ems, tiesiog jam prie akis iniro pirmajam skrydiui pakils jauniklis, besiaukiantis savo motinos. Nordamas ivengti susidrimo su mayliu Fleeris Lindas uvdra t pat akimirksn staigiai metsi kairn ir, lkdamas apie dviej imt myli per valand greiiu, sir netoliese dunksnojusias uolas. Jam pasirod, tarsi granito uola bt didiuls sunkios durys, u kuri plyti kitas pasaulis. Krauj stingdanti baim, igstis, po smgio smon uliejusi tamsa, - ir netrukus jis jau plauk per visai nepastam ir keist dang tai atgaudamas smon, tai vl j prarasdamas. Jam buvo baisu, lidna ir gaila, kain ko neapsakomai gaila. Dabar ir vl atsklido tas pats balsas, kur jis girdjo t dien, kai pirmkart susitiko Donatan Livingston uvdr. - Svarbiausia, Fleeri, kad mes neprarandame kantrybs ir stengiams nuolat plsti savo galimybi ribas. Kol kas dar nesimokme perskriti kiaurai uol, i uduotis ms laukia ateityje. - Donatanai! - Kur dar vadina Didiosios uvdros Snumi, - dalykikai tarsteljo mokytojas. - K tu ia veiki? Uola! Argi a ne... ar a nemirtu? - Ak, liaukis, Fleai. Pats pagalvok. Juk akivaizdu, kad jeigu jau kalbiesi su manimi, tai dar nemirti, ar ne? Tau pavyko labai staigiai kilstelti savo smons lygmen. Dabar atjo laikas apsisprsti. Tu gali likti ia ir toliau ilaikyti pasiekt lyg, arba grti Br ir toliau dirbti su jo nariais. Vyresniosios uvdros jau seniai tikjosi panaios nelaims, bet dabar ir jas gerokai apstulbino tai, jog taip netiktai joms pasitarnavai. - inoma, a noriu grti Br. Juk man su nauja mokini grupe taip puikiai seksi! - Ir gerai, Fleeri. Ar dar prisimeni, kaip mes nekjoms apie tai, jog kiekviena uvdra yra siknijusi mintis, kuri... fleeris krusteljo galv, iskt sparnus ir plaiai atmerk akis. jis tysojo prie pat uolos papds, o j ratu buvo apspitusios beveik visos Brio uvdros. Kai tik jsi sujudjo, minia subangavo ir pasigirdo ais klyksmai: - Jis gyvas! Tas, kuria buvo mirs, vl gyvas!

- Paliet j savo sparno galiuku! Ir prikl! Didiosios uvdros Snus! - Ne, ne! Jis to nepripasta! Jis velnias! VELNIAS! Jis atjo iblakyti ms Brio! ia stovjo keturi tkstaniai uvdr, baisuasiai igsdint to, kas atsitiko, ir ju gretas akimirksniu apskriejo klyksmas: VELNIAS! Paskui t gars pasigavo vjas ir nune tolyn vandenyn. Isproginusios akis, karingai paklusios atrius snapus jos sustojo dar glaudesniu ratu ketindamos negyvai juos ukapoti. - Gal tau bt geriau, jei i ia dingtume, Fleeri? - paklaus Donatanas. - Ties sakant, n kiek neprietarauiau... Ir akimirksniu jie jau stovjo u pusmylio nuo ia, o kraujo itrok paukiai neberado savo auk. - Kodl gi taip yra, - basiai msr Donatanas, - kodl sunkiausia tikinti uvdr, kad ji laisva ir kad iek tiek pasitreniravusi gali pati tuo sitikinti? Kodl tas sitikinimas taip sunkiai prasiskina kelia? Be galo nustebs Fleeris vis dar dairsi po jam nepastamas ir akiai neprastas aplinkybes. - Kok stebukl tu padarei? Kaip mes ia atsidrme? - Juk sakei, kad nortum itrkti i minios nag, ar ne? - Taip! Bet kaip tu... - Labai paprastai, Fleeri. Truputis patirties. Autant Br apms las jau buvo iblss, bet Fleeris taip greit nepamiro, kas ia vyko. - Donatanai, ar dar prisimeni, kaip labai labai seniai klausei mans, ar a taip myliu Br, kad griau ir padiau jiems mokytis? - Aiku. - Nesuprantu, kaip tu gali mylti pauki mini, kuri k tik buvo pasirusi tave ukapoti? - Ak, Fleai, aiku, kad toki pauki tu nemyli! Tu nemyli neapykantos ir blogio, ir tai suprantama! Bet keikvienoje uvdroje turi pratintis velgti k nors gera ir atskleisti t gr jai paiai. tai k turiu galvoje kalbdamas apie meil. Kai pranti, toks elgesys teikia daug diaugsmo.

Pavyzdiui, a prisimenu vien kartako jaun paukt, kur vadino Fleeriu Lindu uvdra. Vos tik Brys j atstm, jis buvo pasirs kovoti su tais paukiais iki paskutinio kraujo lao, bet primiausia anapus Tolimj uol susikr pragar pats sau. O tai iandien jis kuria sau roj ir t pat moko daryti visas Brio uvdras. Fleeris grteljo mokytoj ir jo akyse atsispindjo igstis: - A mokau ito kitas uvdras? K nori tuo pasakyti? Juk ne a, o tu esi mokytojas. Negali taip paprastai iskristi! - Tikrai? Ar tau niekad neov galv, kad kakur yra kiti briai ir kiti fleeriai, kuriems mokytojas dauk riekalingesnis negu iam Briui, jau ir taip suradusiam keli vies? - Bet kodl a? Donai, a tik paprasiausia uvdra, o tu... - ...vienturtis Didiosios uvdros Snus, ar ne? - atsiduso Donatanas ir met vilgsn jr. - Tau mans daugiau nereikia. turi ir toliau stengtis painti save, kasdien engti mayt ingsnel link tikrojo ir joki rib nevaromo Fleerio uvdros. Tai jis tikrasis tavo mokytojas. Privalai imokti j suprasti ir daryti tai, ko jis nori. Ir staiga Donatano knas m virpti ir mirgti ore, kol gal gale pasidar perregimas. - Neleisk jiems skleisti kvail gand apie mane ar paversti dievu. Gerai, Fleai? A tik uvdra. Man patinka skraidyti ir galbt... - DONATANAI! - Vargeli Fleai! Netikk tuo, k dabar matai savo akimis. jos tau tegali parodyti ribas. stenkis suvokti, isiaikink, k jau inai, ir suprasi, kuriuo keliu turi skristi. Mirgjimas liovsi. Donatanas uvdra pradingo giedrame danguje. Po kiek laiko Fleeris uvdra nenoromis pakilo or ir pasitiko grup naujok, troktani pradti pirmj savo pamok. - I pradi, - sunkiai tardamas keikvien od pdabilo jis, - turite suprasti, kad uvdra tai berib laisvs idja, Didiosios uvdros atspindys, o visas js knas nuo vieno sparno galiuko iki kito tra siknijusi mintis. Jaunosios uvdros vilgiojo j kreivai ypsodamosis. Na, nieko sau, - tyliai mintijo jos, - juk tai n i tolo nepanau patarim, kaip geriau padaryti mirties kilp. Fleeris tik atsiduso ir paband kitaip.

- Na, gerai jau, - priekaitingai nuvelgs mokinius tar jis. - Pradsime nuo horizontalaus skrydio. Vos tai itars jis akimirksniu suprato, kad jo draugas sak ties: jis nebuvo dievikesnis u j pat, Fleer. Jei tikrai nra joki rib, Donatanai, pagalvojo jis, tada nieko nelauks a mintimis perkelsiu kn ant tavojo kranto ir parodysiu tau por skraidymo gudrybi! Ir nors savo mokiniams Fleeris uvdra stengsi atrodyti nepaprastai grietas, jis staiga pamat juos tokius, kokie jie buvo i tikrj. Tai truko tik akimirk, bet mokytojui patiko jo mokiniai, jis pamilo juos tokius, kokius pamat. Nra joki rib, Donatanai? ypteljo mintyse Fleeris. Dabar jis jau tapo mokytoju paiam sau.