Michailas Bulgakovas

Meistras ir Margarita
I rus kalbos vert Algimantas Mikuta Leidykla Trigrama, 2004

Tai kas gi tu? Dalel tos j gos, Kuri, visiems be atvangos Darydama tik gera, blogo linki G t , Faustas

PIRMA DALIS
I skyrius NIEKADA NEKALB KITE SU NEPASTAMAIS
Kart pavasario pavakar prie Patriarcho tvenkini pasirod du pilieiai. Pirmasis, madaug keturiasdeimtmetis, apsivilks pilka vasarine eilute, buvo mao gio, juodbruvas, gerai mits, prapliks, savo daili laiveliu suplot skryb l ne si rankoje, o jo variai nuskust veid deng neapsakomai dideli akiniai juodais rago r mais. Antrasis peiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakauio languota kepurike vilk jo margais markiniais, baltomis suglamytomis keln mis, av jo juodais bateliais. Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandroviius Berliozas, storo literatros urnalo redaktorius ir vienos i stambiausi Maskvos literatrini asociacij, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT'u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas poetas Ivanas Nikolajeviius Ponyrevas, pasirain jantis Benamio slapyvardiu. Pasiek vos sualiavusi liep pav s, raytojai pirmiausia puol prie margai daytos bdel s su urau Alus ir vanduo. Taigi reikia pamin ti pirm io baisaus gegu s vakaro keistenyb. Ne tik palei bdel, bet ir visoje al joje, nusidriekusioje lygiagreiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo n vieno mogaus. Tuo metu, kai, rod s, neb r kuo n kv puoti, kai saul , kaitinusi Maskv, smigo pro sausas miglas kakur u Sod iedo niekas nesiglaud po liepomis, niekas nes d jo ant suoleli, al ja buvo tuia. Duokit narzano, papra Berliozas. Narzano n ra, atsak moteris bdel je ir kakod l sieid . O alaus? kimiu balsu pasiteiravo Benamis. Alaus atve pavakare, atsak moteris O ko turit? paklaus Berliozas. Abrikos g rimo, tik jis iltas, tar moteris. Na duokit, duokit, duokit!.. Abrikos g rimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsig r tutuojau m ags ti, usimok jo ir sus do ant suolelio veidais tvenkin ir nugaromis Bronaja gatv. Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, lieiantis vien Berlioz. Jis mai nustojo ags js, jo irdis dunkstel jo ir akimirksn kakur prasmego, paskui gro viet, taiau su besta buka adata. Sykiu Berlioz be jokios prieasties ap m tokia smarki baim , jog jis pando b gti i ia neatsigrdamas. Berliozas gailiai apsivalg , nesuprasdamas, kas j igsdino. Jis iblyko, nosine nusiluost kakt, pagalvojo: Kas ia man daros? itaip niekada n ra buv... irdel kliba... pervargau. Matyt, reikia visk mesti velniop ir dumt Kislovodsk... Ir ia kaits oras sutirt jo prie j, ir i to oro susiformavo be galo keistos ivaizdos permatomas pilietis. Ant maos galvut s ok jika kepur l , striukas languotas varkelis i oro... Pilietis gal

sieksnio didumo, bet siaur pei, neapsakomai liesas, o fizionomija, praom sid m ti, paaipi. Berliozo gyvenimas klost si taip, kad jis nebuvo prats prie netik tin reikini. Dar labiau iblyks jis ipt akis ir suglums pagalvojo: To negali bti!.. Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas pilietis, neliesdamas em s, spavosi prie j kair n dein n. Berlioz su m toks siaubas, kad jis usimerk . O kai atsimerk , ivydo, kad viskas baig si, reginys isisklaid , languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata ioko i irdies. Velniai raut! ktel jo redaktorius, inai, Ivanai, nuo kario mans k tik vos apopleksija netrenk ! Maiau net kak panaaus haliucinacij... jis paband yptel ti, bet akyse tebetvyksiojo igstis, rankos virp jo. Taiau pamau jis nusiramino, pasiv davo nosine ir, gana valiai itars: Taigi... prats kalb, kuri buvo nutrkusi, gaivinantis abrikos g rimu. O kalbama buvo, kaip v liau suinota, apie J z Krist. Mat redaktorius buvo pras poet parayti eiliniam urnalo numeriui didel antireligin poem. Ivanas Nikolajeviius toki poem para , ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas. Pagrindin savo poemos veik j, tai yra J z, Benamis nupie labai tamsiomis spalvomis, ir vis d lto, redaktoriaus nuomone, vis poem reik jo rayti i naujo. Ir tai dabar redaktorius skait poetui lyg ir paskait apie J z, nor damas atskleisti pagrindin poeto klaid. Sunku pasakyti, kas konkreiai pakio koj Ivanui Nikolajeviiui ar jo talento galia, ar visikas neimanymas dalyko, apie kur ra taiau jo J zus i jo staiai kaip gyvas, kakada gyvens J zus, tik, tiesa, visais neigiamais bruoais apsagstytas. O Berliozas nor jo rodyti poetui, kad svarbiausia ne tai, koks buvo J zus, ar geras, ar blogas, o tai, kad tasai J zus, kaip asmuo, niekada neegzistavo pasaulyje ir kad visi pasakojimai apie j gryniausia imon , paprast paprasiausias mitas. Btina pabr ti, kad redaktorius buvo apsiskaits mogus ir savo kalboje labai sumaniai r m si senov s istorikais, pavyzdiui, ymiuoju Filonu Aleksandrieiu ir didiai mokytu Juozapu Flavijum, kurie niekada, n vienu odiu, neusimin apie J zaus buvim. Demonstruodamas solidi erudicij, Michailas Aleksandroviius id st poetui, beje, ir tai, kad pastraipa garsij Tacito Anal penkioliktoje knygoje, 44me skyriuje, kur kalbama apie J zaus nukryiavim, ne kas kita, kaip suklastotas v lesnis intarpas. Poetas, kuriam viskas, k pasakojo redaktorius, buvo naujiena, d miai klaus si Michailo Aleksandroviiaus, beds j savo vitrias alias akis, ir tik retkariais agtel davo, panibdomis keikdamas abrikos g rim. N ra n vienos ryt religijos, kalb jo Berliozas, kurioje, kaip prasta, nekalta mergel nepagimdyt pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikionys lygiai taip pat susikr savo J z, kurio i tikrj niekada n ra buv. tai ia reik t iekoti atspirties tako... Skardus Berliozo tenoras sklido tuioje al joje, ir juo giliau Michailas Aleksandroviius brov si tankm, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautis tik labai isilavins mogus, juo daugiau domi ir nauding dalyk suinojo poetas ir apie egiptiei Ozir, maloningj diev, Dangaus ir em s sn, ir apie finikiei diev Tamuz, ir apie Marduk, ir net apie maiau inom rstj diev Viclipucl, kur kitados garbino actekai Meksikoje. Ir tai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandroviius pasakojo poetui apie tai, kaip actekai lipd i telos Viclipuclio figr l, al joje pasirod pirmas mogus. V liau, kai, atvirai nekant, jau buvo per v lu, vairios inybos pateik savo suvestines su io mogaus apraymu. Jas gretindamas, negali atsisteb ti. tai vienoje i j sakoma, kad tas mogus buvo emo gio, auksiniais dantimis ir lubiojo deine koja. Antroje kad mogaus bta milino, jo dant karn l s buvusios i platinos, o lubiojs jis kaire koja. Treioji lakonikai pranea, kad ypating ymi mogus netur jo. Tenka pripainti, kad visos tos suvestin s nieko vertos. Pirmiausia: jokia koja apraytasis nelubiojo, ir buvo nei mao, nei miliniko gio, o paprasiausiai auktas. Jei kalb sime apie dantis, tai kair je pus je karn l s buvo platinin s, o dein je auksin s. Jis vilk jo brangia pilka eilute, av jo usienietikais eilut s spalvos pusbaiais. Pilk beret buvo auniai nusismauks ant ausies, po paastimi ne si lazd, kurios juodoje buoel je buvo idrota pudelio galva. I pairos keturiasdeimt su virum met. Burna kakokia kreiva. variai nusiskuts. Brunetas. Deinioji akis juoda, kairioji kakod l alia. Antakiai juodi, bet vienas aukiau u kit. odiu usienietis. Eidamas pro suolel, ant kurio s d jo redaktorius ir poetas, usienietis nairai d btel jo juos, sustojo ir staiga atsis do ant gretimo suolo, per du ingsnius nuo biiuli. Vokietis, paman Berliozas. Anglas, paman Benamis, kad jam ir nekarta su pirtin m. O usienietis apmet akimis auktus namus, kvadratu apstojusius tvenkin, ir buvo matyti, kad i viet jis regi pirm syk ir kad i j sudomino.

Jis smeig vilgsn virutinius auktus, kuri languose akinamai atsispind jo lin janti ir amiams paliekanti Michail Aleksandrovii saul , paskui nukreip j emyn, kur stiklai vakar buvo prad j tams ti, neinia ko atlaidiai yptel jo, prisimerk , rankas pasid jo ant buoel s, o smakr ant rank. Tu, Ivanai, kalb jo Berliozas, labai gerai ir satyrikai pavaizdavai, pavyzdiui, Dievo snaus J zaus gimim, taiau svarbiausia juk tai, kad dar pirm J zaus gim visas brys Dievo sn, toki kaip finikiei Adonis, frig Atis, pers Mitras. O trumpai tariant, n vienas i j negim , ir n vieno nebuvo, taip pat ir J zaus, tad reikia, kad tu, uuot vaizdavs jo gimim ir, tarkime, trij karali apsilankym, apraytumei paikus gandus apie it apsilankym... Antraip i tavo pasakojimo ieina, kad jis tikrai gim !.. ia Benamis paband atsikratyti j kamuojaniu agsuliu ir sulaik kvap, bet d l to agtel jo dar smarkiau ir garsiau, ir t akimirk Berliozas nutilo, nes usienietis mai pakilo ir eng raytoj link. Tie nusteb pavelg j. Praom atleisti, prisiartins praneko tasai su usienietiku akcentu, bet nedarkydamas odi, kad a, nebdamas su jumis pastamas, drstu... taiau js mokslingo pokalbio tema tokia domi, kad... Jis mandagiai nusi m beret, ir draugams neliko daugiau kas daryti, tik atsistoti ir pasisveikinti. Ne, veikiau pranczas... paman Berliozas. Lenkas?.. paman Benamis. Reikia pridurti, kad usienietis, vos prabils, poetui pasirod tiesiog pasibjaur tinas, o Berliozui veikiau patiko, na, galbt ne patiko, o... kaip ia pasakius... tarkim, sudomino... Gal leisite pris sti? mandagiai papra usienietis, ir biiuliai nejuiomis prasiskyr ; usienietis mikliai sispraud tarp j ir bemat sitrauk pokalb. Jeigu a gerai nugirdau, js teik t s sakyti, kad J zaus nebuvo pasaulyje? paklaus usienietis, nukreips Berlioz savo kairij ali ak. Js gerai nugirdote, pagarbiai atsak Berliozas, a taip ir sakiau. Ak, kaip domu! suuko usienietis. Kokio velnio jam reikia? pagalvojo Benamis ir surauk kakt. O js sutikote su savo panekovu? pasiteiravo nepastamasis, atsisuks dein n Benam. imtu procent! patvirtino is, m gstantis mantrius ir vaizdingus posakius. Nuostabu! suuko nekviestas panekovas ir, kakod l vogia apsidairs ir pritilds savo em bals, tar : Atleiskite u kyrum, bet jeigu teisingai supratau, js, be to, dar ir Diev netikite? jis igstingai ipl t akis ir pridr : Prisiekiu, a niekam nesakysiu. Taip, mes netikime Diev, yptel js d l tokio inturisto igsio atsak Berliozas, bet apie tai galima kalb ti visai atvirai. Usienietis atsilo suolelio atkalt ir paklaus , net vygtel js i smalsumo: Js ateistai?! Taip, mes ateistai, su ypsena atsak Berliozas, o Benamis supyks pagalvojo: Tai prikibo, ujrio pemp ! Ak, kaip avinga! suspigo keistasis usienietis ir m sukioti galv, velgdamas ia vien, ia kit literat. Ms alyje ateizmas nieko nestebina, su diplomatiku mandagumu paaikino Berliozas, dauguma ms gyventoj seniai tapo smoningais ir nebetiki pasakomis apie Diev. Tada usienietis ikr t tok pokt: atsistojo ir paspaud rank nustebusiam redaktoriui, drauge pasakydamas: Leiskite jums i visos irdies pad koti! U k js jam d kojat? sumirks js pasidom jo Benamis. U itin svarbi ini, kuri man, keliautojui, nepaprastai domi, reikmingai ik ls pirt, paaikino usienietis keistuolis. Matyt, svarbi inia keliautojui padar tikrai didel spd, nes jis igstingai nuvelg namus, tarytum bijodamas ivysti kiekviename lange po ateist. Ne, jis ne anglas... paman Berliozas, o Benamis svarst : Kur jis taip isimiklino kalb ti rusikai, tai kas domu! ir v l surauk kakt. Bet leiskite jus paklausti, kur laik neramiai msts, prabilo sveias i usienio, o kaip tada su Dievo bties rodymais, kuri, kaip inia, yra lygiai penki? Deja! apgailestaudamas atsak Berliozas, visi tie rodymai yra beveriai, ir monija seniai juos pad jo archyv. Sutikite, kad proto sferoje joks Dievo bties rodymas n ra manomas. aunu! suriko usienietis, aunu! Js odis odin pakartojote senojo nenuoramos Imanuelio mint tuo klausimu. Bet tai koks kuriozas: jis triukinte sutriukino visus penkis rodymus, o paskui, tarytum tyiodamasis pats i savs, sukr savo etj rodym! Kanto rodymas, maloniai yptel js paprietaravo isilavins redaktorius, taip pat netikimas.

Neveltui ileris sak , kad Kanto samprotavimai iuo klausimu gali patenkinti tik vergus, o trausas staiai juok si i to rodymo. Berliozas kalb jo, o pats tuo metu galvojo: Ir vis d l to, kas jis per vienas? Ir i kur jis taip gerai kalba rusikai? U tokius rodymus ne pro al bt t Kant imti ir isisti trejetui meteli Solovkus! visikai netik tai t k Ivanas Nikolajeviius. Ivanai! suglums sukud jo Berliozas. Taiau pasilymas isisti Kant Solovkus ne tik neapstulbino usienieio, bet net suav jo j. inoma, inoma, suuko jis, ir kairioji alia jo akis, nukreipta Berlioz, blykstel jo, jam ten tinkamiausia vieta! Juk ansyk sakiau jam per pusryius: Js valia, profesoriau, bet sugalvojot nei , nei t! Gal tai ir protinga, bet pernelyg nesuprantama. I js aipysis. Berliozas ipt akis. Per pusryius... Kantui?.. K jis paisto? pagalvojo. Taiau, kalb jo toliau svetimalis, nesutrikdytas Berliozo apstulbimo ir kreipdamasis poet, isisti j Solovkus nemanoma d l tos prieasties, kad jis jau daugiau nei imtas met yra persik ls kur kas tolimesnius kratus negu Solovkai, ir, patik kit, itraukti j i ten nieku gyvu negalima! O gaila! atsiliep lusis poetas. Ir man gaila, pritar nepastamasis, blyks damas akimi, ir v l prabilo: Bet man tai kas rpi: jeigu Dievo n ra, tai kyla klausimas, kas tada valdo mogaus gyvenim ir apskritai visus emikus reikalus? mogus pats ir valdo, paskubomis atov Benamis ,reikia pripainti, ne visai aik klausim. Atleiskit, maloniai atsiliep nepastamasis, taiau norint valdyti,ma maiausiai reikia tur ti tiksl plan kokiam nors bent kiek ilg lesniam laikui. Leiskit paklausti, kaip mogus gali valdyti, jeigu ne tik nepaj gia sudaryti nors kokio planelio, kad ir juokingai trumpam laikui, sakysime, tkstaniui met, bet negali bti tikras net ir d l savo rytdienos? Ir tikrai, ia nepastamasis atsigr Berlioz, pam ginkit sivaizduoti, kad, tarkim, js pradedat valdyti, tvarkyti ir kitus, ir save, apskritai, taip sakant, pajuntate skon ir staiga iaik ja, kad sergate... kche... kche... plaui sarkoma... ia usienietis saldiai nusiypsojo, tarsi mintis apie plaui sarkom bt suteikusi jam malonumo, taigi, sarkoma, prisimerks kaip katinas pakartojo jis skamb od, ir tai js valdymas baigtas! Joks kitas likimas, iskyrus savj, js jau nebedomina. Artimieji pradeda jums meluoti, js, nujausdamas kak negera, lekiate pas mokytus gydytojus, paskui pas arlatanus, kartais net pas urtininkes. Ir pirmasis, ir antrasis, ir treiasis ingsnis visai beprasmikas, js pats tai suprantate. Ir viskas baigiasi tragikai: tas, kas dar taip neseniai tar si kak valds, staiga sustings atsiduria medin je d je, ir j supantys mon s, suprasdami, kad i gulinio nieko nepe, sudegina j krosnyje. O bna ir dar blogiau: susirengia mogus vaiuoti Kislovodsk, ia usienietis pusiaumirka vilgtel jo Berlioz, menkniekis, rodos, bet ir to negali padaryti, nes neinia kod l paslysta ir palenda po tramvajumi! Nejaugi sakysite, kad pats itaip pasitvark ? Argi ne teisingiau bt manyti, kad itaip patvark kakas kitas? ir nepastamasis keistokai sukikeno. Berliozas be galo atidiai klaus si nemalonios nekos apie sarkom ir tramvaj, j m kamuoti kakokios neramios mintys. Jis ne usienietis! galvojo jis. Koks keistas subjektas... bet sakykit, kas jis per vienas? Js, matau, norite usirkyti? netik tai kreip si nepastamasis Benam, kokius papirosus m gstate? O js k, visoki turit? niriai paklaus poetas, kuris buvo pabaigs papirosus. Kokius m gstate? pakartojo nepastamasis. Na, Ms mark, piktai atsak Benamis. Nepastamasis bemat isitrauk i kien s portsigar ir atkio Benamiui: Ms mark ! Ir redaktori, ir poet labiausiai nustebino ne tai, kad portsigare buvo kaip tik Ms mark , o pats portsigaras. Jis buvo milinikas, tauriausio aukso, o j praveriant dangtelyje balkvai melsva liepsna blykstel jo trikampis briliantas. Skirtingos mintys toptel jo literatams. Berliozui: Ne, usienietis!, o Benamiui: Velniai raut! A? Poetas ir portsigaro eimininkas usirk , o nerkantis Berliozas atsisak . Reik s jam atsikirsti itaip, nusprend Berliozas, inoma, mogus mirtingas, niekas to n neginija. Bet svarbu tai, kad... Taiau, jam nesp jus itarti i odi, praneko usienietis: inoma, mogus mirtingas, bet tai dar bt pus b dos. Blogai, kad jis kitsyk mirta mai, tai kur visas poktas! Kakaip kvailai pakreipta kalba... pagalvojo Berliozas ir atkirto: Na, ia tau jau perdedate. A gana tiksliai inau, k veiksiu vakar. Savaime suprantama, jei Bronaja gatv je man ant galvos nenukris plyta...

 Plyta iaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, pamokomai pertar j nepastamasis. O jums, patik kite manimi, ji tikrai negresia. Js mirsite kitokia mirtimi. Gal js net inote kokia? su visai pagrsta ironija pasiteiravo Berliozas, siveldamas kakok tikrai kvail pokalb. Ir pasakysite man? Mielai, atsiliep nepastamasis. Jis nuvelg Berlioz, lyg ketindamas siti jam eilut, suburb jo pro dantis kak panaaus : Viens, du... Merkurijus antruose namuose... m nulis pasisl p ... ei nelaim ... vakaras septyni, ir garsiai digaudamas paskelb : Jums nupjaus galv! Benamis r m paklaikusias i pykio akis palaidalieuv nepastamj, o Berliozas, kreivai yptel js, paklaus : O kas tokie? Prieai? Interventai? Ne, atsak panekovas, rus , komjaunuol . Hm... suerzintas nepastamojo taukal sumyk Berliozas. Atleiskit, bet tuo jau sunku patik ti. Praom ir man atleisti, atsak usienietis, bet tai tiesa. Beje, nor iau paklausti, k js vakar veiksite, jeigu ne paslaptis? Ne paslaptis. Pirmiausia usuksiu Sod gatv, o deimt vakaro MASSOLIT'e pos dis, kuriam a pirmininkausiu. Ne, to jau niekaip negali bti, grietai atkirto usienietis. O kod l? Tod l, atsak usienietis ir prisimerks pavelg dang, kuriame, nujausdami atslenkani vakaro v s, be garso nard juodi paukiai, kad Anuka jau nusipirko saul gr aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo j. Taigi pos dis nevyks. Visai suprantama, kad dabar po liepomis stojo tyla. Atsipraau, patyl js praneko Berliozas, vilgiodamas niekus taukiant usieniet, o kuo ia d tas saul gr aliejus... ir kokia Anuka? Saul gr aliejus ia d tas tai kuo, staiga prabilo Benamis, matyt, nusprends nekviestam panekovui paskelbti kar, ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pami li ligonin je? Ivanai!.. negarsiai ktel jo Michailas Aleksandroviius. Taiau usienietis visai nesieid ir kuo linksmiausiai nusikvatojo. Teko, teko, ir ne kart! kryktavo jis, nenuleisdamas rsios akies nuo poeto. Kur tiktai a nesu buvs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra izofrenija. Tad js, Ivanai Nikolajeviiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit. I kur js inot mano vard? Ivanai Nikolajeviiau, meldiamasis, kas js nepasta? usienietis isitrauk i kien s vakarykt Literatros laikraio numer, ir Ivanas Nikolajeviius ivydo pirmame puslapyje savo atvaizd, o po juo savo eil raius. Bet tas dar vakar ird glosts lov s ir populiarumo enklas kart visai nepradiugino poeto. Atsipraau, tar jis, ir jo veidas aptemo, ar negal tum te minut l luktel ti? Noriu pasakyti draugui por odi. O, mielai! suuko nepastamasis. ia, po liepomis, taip gera, o a, beje, niekur neskubu. tai kas, Mia, sunibd jo poetas, nusitemps Berlioz al, ne inturistas jis, o nipas. Rus emigrantas, atsidangins pas mus. Paprayk parodyti dokumentus, antraip paspruks. Sakai? sunerims nibd jo Berliozas, o tylom pagalvojo: O juk teisyb !.. Patik k manim, sunypt jam aus poetas, jis apsimeta kvaileliu, nor damas t i ms ipeti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusikai, poetas kalb jo vis nairuodamas nepastamj, kad is nepasprukt, eime sulaikysime j, antraip pab gs... Ir poetas timptel jo Berlioz u rankos prie suolelio. Nepastamasis nebe s d jo, o stov jo palei suol ir laik rankose kakoki knygel tamsiai pilkais vireliais, stor vok i storo popieriaus ir vizitin kortel. Atleiskite, kad gino kartyje pamirau prisistatyti. tai mano vizitin kortel , pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti Maskv, oriai pratar nepastamasis, skvarbiu vilgsniu ir damas abu literatus. ie sutriko. Po velni, visk gird jo... pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu dav suprasti, kad dokument rodyti n ra reikalo. Kol usienietis kio juos redaktoriui, poetas susp jo nuir ti usienietikomis raid mis kortel je rayt od profesorius ir pirm pavard s raid W. Labai malonu, tuo metu murm jo suglums redaktorius, o usienietis sid jo dokumentus kien. Taip buvo atkurti normals santykiai, ir visi trys v l sus do ant suolelio. Tai js, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? paklaus Berliozas. Taip, kaip konsultantas.

 Js vokietis? pasiteiravo Benamis. Ar a?.. pasitikslino profesorius ir mai susimst . Taip, ko gera, vokietis... tar jis. Bet ir rusikai kalbate puikiai, pasak Benamis. O a apskritai poliglotas ir moku labai daug kalb, atsak profesorius. O kokia js specialyb ? susidom jo Berliozas. A juodosios magijos specialistas. e tau!.. m stel jo mintis Michailo Aleksandroviiaus galvoje. Ir... ir jus, kaip ios srities specialist, pakviet pas mus? sumikiojs paklaus jis. Taip, kaip ios srities specialist, patvirtino profesorius ir paaikino: Js valstybin je bibliotekoje aptikti autentiki deimtame amiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakieio rankraiai. Ir it a turiu juos inarplioti. A vienintelis specialistas pasaulyje. Aa! Js istorikas? su didiu palengv jimu pagarbiai paklaus Berliozas. Istorikas, patvirtino mokslininkas ir pridr nei tvor, nei miet: vakar prie Patriarcho tvenkini nutiks domi istorija! Redaktorius ir poetas v l be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu ariau ir, kai jie palenk galvas, sunibd jo: Tur kit omeny, kad J zus buvo. Suprantat, profesoriau, dirbtinai yptel js atsiliep Berliozas, mes gerbiame js nepaprastas inias, taiau patys iuo klausimu esame kitos nuomon s. O kam ia tos nuomon s! atsak keistasis profesorius. Jis tiesiog buvo, ir viskas. Bet juk reikia koki nors rodym... buvo bepradeds Berliozas. Ir rodym nereikia, atsak profesorius ir praneko negarsiai, kakod l net be akcento: Viskas paprasta: usimets balt apsiaust raudonu kaip kraujas pamualu, iruojania kavaleristo eisena ankst pavasario m nesio nisano keturioliktos dienos ryt...

II skyrius PONCIJUS PILOTAS

Usimets balt apsiaust raudonu kaip kraujas pamualu, iruojania kavaleristo eisena ankst pavasario m nesio nisano keturioliktos dienos ryt dengt kolonad, jungiani Erodo Didiojo rm sparnus, i jo Jud jos prokuratorius Poncijus Pilotas. Uvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekent roi aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranaavo bjauri dien, nes tasai kvapas persekiojo prokuratori nuo pat saul tekio. Prokuratoriui atrod , kad roi kvap skleidia kiparisai ir palm s sode, kad prakeiktas roi dvelksmas sumis su odos ir sargybini kvapu. Nuo rm gilumoje esani flygeli, kur sikr kartu su prokuratoriumi atygiavusi Jeralaim Dvyliktojo aibasvaidio legiono pirmoji kohorta, trenk dmeliu, atplaukusiu kolonad per auktutin sodo aiktel, ir su kartokais dmais, liudijaniais, kad kenturij vir jai jau ukait pietus, buvo sumis vis tas pats tirtas roi kvapas. O dievai, dievai, u k mane baudiate?.. Taip, n ra abejon s! Tai ji, v l ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, d l kurios skauda pus galvos... nuo jos n ra vaist, n ra isigelb jimo... m ginsiu nejudinti galvos. Ant mozaikini grind alia fontano jau buvo paruotas kr slas, ir prokuratorius, niek neir damas, atsis do ir ities rank on. Sekretorius pagarbiai t rank d jo pergamento skiaut. Nepaj gdamas nusl pti skausmingos grimasos, prokuratorius nairomis greitai pervelg rat, grino pergament sekretoriui ir vos ne vos pratar : Tardomasis i Galil jos? Tetrarchui byl siunt te? Taip, prokuratoriau, atsak sekretorius. O k jis? Jis atsisak sprsti i byl ir Sinedriono mirties nuosprend persiunt jums tvirtinti, paaikino sekretorius. Prokuratoriaus skruostas trktel jo, jis tyliai pasak : Atveskite kaltinamj. Ir beregint i sodo aiktel s balkon po kolonomis du legionieriai atved ir pastat prie prokuratoriaus kr sl madaug dvideimt septyneri met mog. Tas mogus buvo apsivilks senuiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su direliu per kakt, o rankos suritos u nugaros. Po kaire akimi buvo didel m lyn , lp kampas pradr kstas ir apkre js krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pavelg prokuratori. Tas patyl jo, paskui pusbalsiu paklaus aram jikai: Tai tu kurstei mones sugriauti Jeralaimo ventykl? Taip sakydamas, prokuratorius s d jo it akmeninis, tik lpos vos vos krut jo tardamos odius. Prokuratorius buvo kaip akmeninis, nes bijojo pajudinti pragariko skausmo deginam galv.

mogus suritomis rankomis truput l pasilenk priek ir prabilo: Gerasis mogau! Patik k... Bet prokuratorius, kaip ir anksiau nejud damas ir n trupuio nepakeldamas balso, tuojau pertrauk j: Tai tu mane vadini geruoju mogum? Klysti. Jeralaime visi nibdasi, kad a nuomus siaubnas, ir tai tikra tiesa, ir tuo paiu monotoniku balsu pridr : Paaukit kenturion iurkiamu. Visiems pasirod , kad balkone aptemo, kai pirmosios kenturijos kenturionas Markas, pramintas iurkiamuiu, atsistojo prie prokuratori. iurkiamuis buvo visa galva auktesnis u pat aukiausi legiono kareiv ir toki plai pei, kad visikai ustojo dar neauktai pakilusi saul. Prokuratorius kreip si kenturion lotynikai: Nusikalt lis vadina mane geruoju mogum. Iveskite j valand lei i ia ir paaikinkite, kaip reikia kalb ti su manimi. Bet neluoinkit. Ir visi, iskyrus nejudant prokuratori, palyd jo vilgsniu Mark iurkiamu, kuris mostel jo ranka suimtajam, rodydamas, kad tas turi sekti jam kandin. iurkiamu apskritai visi vien d l gio lyd davo vilgsniais, kur tik jis pasirodydavo, o tie, kas mat j pirmkart, dar ir d l to, kad kenturiono veidas buvo sualotas: jo nos kakada sukneino germano kuoka. Sunks Marko batai nukauk jo mozaika, suritasis nu jo paskui j be garso, kolonadoje stojo visika tyla, ir buvo gird ti, kaip sodo aiktel je alia balkono burkuoja balandiai ir vanduo fontane dainuoja savo mantri ir maloni dain. Prokuratorius panoro atsikelti, pakiti smilkin po srove ir taip apmirti. Bet jis inojo, kad ir tai jam nepad s. Iveds suimtj i po kolon sod, iurkiamuis pa m rimb i bronzin s statulos pap d je stovinio legionieriaus rank ir, nesmarkiai usimojs, su r suimtajam per peius. Kenturiono judesys buvo atsainus ir lengvas, bet suritasis akimirksniu lyg pakirstom kojom pargriuvo em n, m gaudyti kvap, jo veidas iblyko, o akys susidrumst . Markas kaire ranka lengvai, kaip tui mai, truktel jo auktyn nugriuvus, pastat j ant koj ir praneko sniaukrodamas, neaikiai tardamas aram jikus odius: Romos prokuratori vadinti igemonu. Kit odi nesakyti. Stov ti ramiai. Ar supratai mane, ar tvoti dar kart? Suimtasis susvyravo, bet susivald , veidas atgavo pirmykt spalv, jis kv p oro ir atsak kimiu balsu: Supratau tave. Nemuk. Po minut s jis v l stov jo prie prokuratori. Pasigirdo blausus ligotas balsas: Vardas? Mano? skubiai atsiauk suimtasis, visa esybe ireikdamas pasiruoim atsakin ti aikiai ir daugiau neusitraukti rstyb s. Prokuratorius negarsiai tar : Savj a inau. Neapsimesk kvailesniu, negu esi. Tavo. Jeua, skubotai atsak suimtasis. Pravard turi? HaNocri. I kur kils? I Hamalos miesto, atsak suimtasis, galvos mostu parodydamas, kad ten, dein je, kakur toli iaur je, yra Hamalos miestas. Kokios paderm s? Tiksliai neinau, paskubom atsak suimtasis, savo t v neprisimenu. mon s sak , kad mano t vas buvo siras... Kur pastoviai gyveni? Neturiu pastovaus bsto, droviai atsak suimtasis, keliauju i miesto miest. Tai galima pasakyti ir trumpiau, vienu odiu valkata, tar prokuratorius ir paklaus : Gimini turi? Neturiu. Esu vienas pasaulyje. Moki rat? Taip. O dar koki nors kalb, be aram j? Moku. Graik. Ipurts vokas kilstel jo auktyn, kanios miglele apsitraukusi akis smigo suimtj. Kita akis liko umerkta.

 Pilotas praneko graikikai: Tai tu ruoeisi sugriauti ventyklos pastat ir kurstei mones? Suimtasis v l pagyv jo, jo akyse inyko igstis, ir jis prabilo graikikai: A, gera... ia siaubas m stel jo suimtojo akyse, nes jis vos neusimiro. A, igemone, niekada gyvenime nesiruoiau griauti ventyklos pastato ir nieko nekalbin jau imtis ito beprasmiko darbo. Prie emo stalelio palinkusio, parodymus uraanio sekretoriaus akyse pasirod nuostaba. Jis pak l galv, taiau kaipmat v l j nusvarino prie pergamento. Daugyb visoki moni suplaukia it miest per ventes. Tarp j bna mag, astrolog, pranaautoj ir mogudi, monotonikai kalb jo prokuratorius, o pasitaiko ir melagi. Tu, pavyzdiui, melagis. Aikiai urayta: kurst sugriauti ventykl. Taip liudija mon s. Tie gerieji mon s, prabilo suimtasis ir, skubiai prid js: igemone, kalb jo toliau: nieko nesimok ir supainiojo visk, k a kalb jau. A apskritai pradedu bgtauti, kad i painiava tsis labai ilgai. Ir tik tod l, kad jis neteisingai urain ja mano odius. Stojo tyla. Dabar jau abi skausmo kupinos akys piktai velg suimtj. Kartoju tau, bet paskutin kart: liaukis apsimetin js pami liu, pl ike, tar Pilotas minktu ir monotoniku balsu, apie tave parayta nedaug, bet utektinai, kad gal tume tave pakarti... Ne, ne, igemone, visas sitemps, trokdamas tikinti, kalb jo suimtasis, vis vaikto, vis vaikto toks vienas su oio odos pergamentu ir be paliovos urain ja. Bet a kart vilgtel jau t pergament ir pasibais jau. Ninieko, kas ten parayta, a nekalb jau. A maldavau j: d l Dievo meil s, sudegink savo pergament! Bet jis ipl j man i rank ir pab go. Kas toks? bod damasis paklaus Pilotas ir paliet ranka smilkin. Levis Matas, noriai paaikino suimtasis, jis buvo mokesi rink jas, ir a pirmkart j sutikau kelyje Betfag, tenai, kur kampu keli remiasi figmedi sodas, ir sinek jau su juo. I pradi jis elg si su manim nedraugikai ir net eidin jo mane, tai yra man , kad eidin ja, vadindamas mane unimi, ia suimtasis yptel jo, man asmenikai tas v relis visai neatrodo toks blogas, kad sieisiau d l to odio... Sekretorius liov si urain js ir paslapia vilgtel jo nustebs, bet ne suimtj, o prokuratori. ...taiau, pasiklauss mans, jis suminkt jo, pasakojo toliau Jeua, gal gale met ant kelio pinigus ir pasak , kad keliaus su manimi... Pilotas yptel jo vienu lp kampu, apnuogindamas gelsvus dantis, ir prabilo, pasisuks visu knu sekretori: O, tas Jeralaimo miestas! Ko tik ia neigirsi. Mokesi rink jas, js girdit, met pinigus ant kelio! Neinodamas, k atsakyti, sekretorius nusprend pakartoti Piloto ypsen. O jis pasak , kad nuo iol pinigams jauis neapykant, paaikino Jeua keist Levio Mato elges ir prid jo: Ir nuo to laiko jis tapo mano palydovu. Vis dar isiieps, prokuratorius ir jo suimtj, paskui saul, rytingai kylani auktyn vir raiteli statul hipodrome, po deinei isidriekusiame toli apaioje, ir staiga, apimtas kakokios leikios kanios, pagalvojo, kad paprasiausia bt ivyti i balkono t keist pl ik, itarus tik du odius: Pakart j. Ivyti ir sargyb, pasitraukti i kolonados rmus, liepti utemdyti kambar, kristi guol, pareikalauti alto vandens, gailiu balsu pasiaukti un Bang, pasisksti jam hemikranija. Ir mintis apie nuodus staiga lyg pagunda m stel jo plytanioje nuo inkiiusmo prokuratoriaus galvoje. Drumstomis akimis jis ir jo suimtj ir kur laik tyl jo, su didiausiu vargu m gindamas prisiminti, kod l negailestingoje rytmetin je Jeralaimo saul kaitoje stovi prie j aretantas sumutu veidu ir kokius niekam nereikalingus klausimus dar teks jam uduoti. Levis Matas? kimiu balsu paklaus ligonis ir usimerk . Taip, Levis Matas, pasiek j auktas kamuojantis balsas. O k tu vis d lto kalb jai apie ventykl miniai turgaviet je? Tardomojo balsas, rodos, smigte smigo Pilotui smilkin, neapsakomai j kamuodamas, ir tas balsas bylojo: A, igemone, kalb jau, kad sugrius senojo tik jimo ventov ir ikils nauja tiesos ventov . Pasakiau taip, kad bt suprantamiau. Kod l gi tu, valkata, turguje kirinai mones, kalb damas apie ties, apie kuri neturi supratimo? Kas yra tiesa? Ir ia prokuratorius pagalvojo: O dievai! A klausin ju j to, ko teisme visai nereikia... Mano protas mans neklauso... Ir dar kart jam pasivaideno taur su tamsiu skysiu. Nuod man, nuod! Ir v l jis igirdo bals: Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galv, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirt. Tau kania ne tik kalb ti su manim, tau sunku net mane ir ti. Ir dabar a, nors

man labai d l to lidna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepaj gi net galvoti apie k nors ir svajoji tik apie tai, kad ateit tavo uo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisiris. Bet tavo kanios tuoj pasibaigs, galv nustos skaud ti. Sekretorius isprogino akis suimtj ir nebaig rayti odio. Pilotas pak l ikankintas akis suimtj ir pamat , kad saul jau auktai vir hipodromo, kad spindulys prasiskverb kolonad ir liauia prie numint Jeuos sandal, o tas traukiasi nuo saul s. Prokuratorius pakilo nuo kr slo, suspaud rankomis galv, ir jo pageltusiame skustame veide pasirod siaubas. Bet, sukaups vali, jis tutuojau veik j ir v l susmuko kr slan. O suimtasis tuo tarpu toliau kalb jo, bet sekretorius nieko daugiau neurain jo, tik, itemps it sinas kakl, steng si nepraleisti n vieno odio. Na, tai viskas ir baig si, kalb jo suimtasis, ujauiamai vilgiodamas Pilot, ir a tuo be galo diaugiuosi. Patariau tau, igemone, kur laik palikti rmus ir pasivaikioti p siam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasid s, suimtasis pasisuko, prisimerk prie saul, v liau, vakarop. Pasivaikiojimas bt tau labai naudingas, o a su malonumu tave palyd iau. Man galv at jo kelios naujos mintys, kurios, manau, gal t tau bti domios, ir a mielai pasidaliniau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas mogus. Sekretorius mirtinai pabalo ir netyia numet ritin l ant grind. B da ta, niekieno nestabdomas toliau kalb jo suritasis, kad tu per daug usidars ir galutinai praradai tik jim mon mis. Juk negalima, sutik, prisiriti tiktai prie uns. Tavo gyvenimas skurdus, igemone, ir ia kalbantysis idrso nusiypsoti. Sekretorius dabar svarst tik vien dalyk: ar tik ti, ar netik ti savo ausimis. Teko tik ti. Tada jis paband sivaizduoti, kokia siaubinga forma isilies maus prokuratoriaus sitis po toki negird tai li suimtojo nek. Bet ito sivaizduoti sekretorius nepaj g , nors gerai painojo prokuratori. Tada nuaid jo trkiojantis, prikims lotynikai prabilusio prokuratoriaus balsas: Atrikite jam rankas. Vienas sargybini trinktel jo ietimi, perdav j kitam, pri jo ir atrio virves. Sekretorius pak l ritin l, nutars kol kas nieko nerayti ir niekuo nesisteb ti. Prisipaink, tyliai graikikai paklaus Pilotas, tu esi didis gydytojas? Ne, prokuratoriau, a ne gydytojas, atsak suimtasis, su malonumu trindamas nuspaust ir patinus tamsiai raudon rie. Rsiai, i padilb Pilotas varst akimis suimtj, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirod visiems pastamos kibirktys. A nepaklausiau tavs, tar Pilotas, tu, ko gero, ir lotyn kalb moki? Taip, moku, atsak suimtasis. Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklaus lotynikai: Kaip suinojai, kad a nor jau pasiaukti un? Labai paprastai, atsak lotynikai suimtasis, tu vediojai ranka ore, suimtasis pakartojo Piloto gest, lyg nor damas paglostyti, o lpos... Taip, tar Pilotas. Abu patyl jo, paskui Pilotas uklaus graikikai: Vadinasi, tu gydytojas? Ne, ne, gyvai atsak suimtasis, patik k, a ne gydytojas. Na gerai. Jei nori sl pti, sl pk. Tai neturi tiesioginio ryio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti... arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti ventyklos? A, igemone, n vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau a panaus silpnaprot? Tikrai, tu nepanaus silpnaprot, tyliai atsak prokuratorius ir yptel jo kakokia baisia ypsena, tad prisiek, kad to nebuvo. Kuo nori, kad a prisiekiau? labai pagyv js paklaus atritasis. Na, kad ir savo gyvybe, atsak prokuratorius, ja prisiekti pats laikas, inok, kad ji kabo ant plaukelio! Ar tik nemanai, kad tu j pakabinai, igemone? paklaus suimtasis, jei taip, tai tu labai klysti. Pilotas sudreb jo ir iko pro dantis: A galiu t plaukel nukirsti. Ir v l klysti, maloniai ypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saul s, atkirto suimtasis, sutik, kad plaukel nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvyb. Na, na, nusiypsojs pasak Pilotas, dabar a neabejoju, kad dykin jantys Jeralaimo iopliai sekiojo tau i paskos. Neinau, kas pakabino tavo lieuv, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei Jeralaim per Sz vartus raitas ant asilo, lydimas pliki minios, riksmais sveikinusios tave lyg kok prana? ia prokuratorius parod pergamento ritin l. Suimtasis suglums pavelg prokuratori. Kad a n asilo neturiu, igemone, pasak jis. At jau Jeralaim tikrai per Sz vartus, bet

p sias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas mans nesveikino, nes niekas mans Jeralaime dar nepainojo. Ar tu nepasti, v l paklaus Pilotas, nenuleisdamas aki nuo suimtojo, tokio Dismo, paskui Gesto ir dar BarRabano? it gerj moni a nepastu. Tikrai? Tikrai. O dabar tark man, kod l be paliovos kartoji: gerieji mon s? Gal tu visus taip vadini? Visus, atsak suimtasis, blog moni pasaulyje n ra. Pirm kart girdiu, pasak Pilotas yptel js, bet galbt a menkai pastu gyvenim! Galite toliau neurain ti, tar jis sekretoriui, nors is ir taip nebeurain jo, ir v l kreip si suimtj: Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikikoje knygoje? Ne, a savo protu pri jau. Ir tu tai skelbi? Taip. O tai, sakykim, kenturionas Markas, pravardiuojamas iurkiamuiu? Ar jis geras? Taip, atsak suimtasis, jis, tiesa, nelaimingas mogus. Nuo to laiko, kai gerieji mon s j sualojo, jis tapo iaurus ir iurktus. domu bt suinoti, kas j sualojo? Mielai galiu papasakoti, atsiliep Pilotas, nes pats visk maiau. Gerieji mon s puol j kaip unys mek. Germanai apkibo jo sprand, rankas ir kojas. P stinink manipulas pakliuvo spstus, ir jei i sparno nebt prasiverusi kavalerist turma, o jai vadovavau a, tau, filosofe, nebt tek kalb tis su iurkiamuiu. Tai nutiko per m prie Idistavizo, Mergeli Sl nyje. Jei taip su juo pasinek jus, staiga svajingai pasak suimtasis, esu tikras, kad jis smarkiai pasikeist. Manau, atsak Pilotas, kad nelabai apsidiaugt legiono legatas, jei tu sugalvotum kalb tis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, ms vis laimei, taip neatsitiks, a pirmas tuo pasirpinsiu. Tuo metu kolonadon aute ov kregd , apsuko rat po auksuotais skliautais, nusileido emiau, vos neukliud smailiu sparnu nioje stovinios varin s statulos veido ir dingo u kolonos kapitelio. Galbt ji suman tenai sukti lizd. Jai skraidant, jau prablaiv jusioje ir atl gusioje prokuratoriaus galvoje gim formul . Ji buvo tokia: igemonas inagrin jo valkataujanio filosofo Jeuos, pravarde HaNocri, byl ir nusikaltimo joje nevelg . Vis pirma nevelg n maiausio ryio tarp Jeuos veiksm ir neseniai Jeralaime vykusi riaui. Valkataujantis filosofas pasirod ess pami lis. Tod l prokuratorius nusprend nepatvirtinti mirties nuosprendio, kur suimtajam paskelb Maasis Sinedrionas. Taiau, atsivelgdamas tai, kad beprotikos utopistin s HaNocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeralaime, prokuratorius itremia Jeu i Jeralaimo ir kalina j Stratono Cezar joje prie Viduremio jros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija. Beliko padiktuoti tai sekretoriui. Kregd s sparnai purptel jo igemonui vir galvos, pauktis ov link fontano taur s ir iskrido laisv n. Prokuratorius pak l akis suimtj ir pamat , kad alia jo vyti dulki stulpas. Viskas apie j? paklaus Pilotas sekretori. Deja, bet ne, nelauktai atsak sekretorius ir padav prokuratoriui kit pergamento skiaut. Kas dar? paklaus Pilotas ir susirauk . Skaitant rat, jo veidas dar labiau persimain . Ar ia tamsus kraujas plstel jo sprand, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidar tamsiai raudona, o akys tarytum dubo. Matyt, d l to paties kraujo, supldusio smilkinius ir musio tvinkioti juose, kakas atsitiko ir prokuratoriaus reg jimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kakur nuplauk , o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumojo od danti apvali opa, itepta tepalu. dubusi bedant burna su atvipusia apatine kaprizinga lpa. Pilotui pasirod , kad inyko rausvos balkono kolonos ir Jeralaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo velioje Kapr jos sod alumoje. Ir klausai atsitiko kakas neprasta: tarytum tolyje bt negarsiai ir gr smingai ugroj trimitai ir labai aikiai nuaid js balsas, ididiai nikiantis pro nos odius: statymas apie didenyb s eidim... Praskriejo trumpos, nerilios ir neprastos mintys: uvs!, paskui uv!.. O tarp j kakokia visai paika apie btinai ateisiant kam?! nemirtingum, kakod l suk lusi nepakeliam maudul. Pilotas pasitemp , nuvijo alin t regin, gro vilgsniu balkon ir v l ivydo suimtojo akis. Klausyk, HaNocri, prabilo prokuratorius, kakaip keistai ir damas Jeu: prokuratoriaus veidas buvo gr smingas, bet akys neramios, ar tu kada nors kalb jai k nors apie didj cezar? Atsakyk! Kalb jai?.. Ar... ne... kalb jai? Pilotas nuts odel ne truput ilg liau, negu pridera teisme, ir vilgsniu pasiunt Jeuai kakoki mint, kuri tarytum nor jo teigti suimtajam. Ties sakyti lengva ir malonu, tarstel jo suimtasis.

 Man nesvarbu, prislopintu piktu balsu atsiliep Pilotas, ar tau malonu, ar nemalonu sakyti ties. Bet tau teks j pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvien od, jei nenori sulaukti ne tik neivengiamos, bet ir kankinamos mirties. Niekas neino, kas atsitiko Jud jos prokuratoriui, taiau jis leido sau pakelti rank, lyg usidengdamas nuo saul s spindulio, ir i po tos rankos, kaip i po skydo, pavelgti suimtj su kakokia uuomina. Taigi, tar jis, atsakyk, ar pasti tok Jud i Kiriato ir k btent tu jam kalb jai, jeigu tik kalb jai, apie cezar? Buvo taip, noriai m pasakoti suimtasis, uvakar vakare prie ventyklos susipainau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda i Kiriato miesto. Jis pasikviet mane savo namus emutiniame Mieste ir pavaiino... Geras mogus? paklaus Pilotas, ir tonika ugnis blykstel jo jo akyse. Labai geras ir smalsus mogus, patvirtino suimtasis, jis nepaprastai dom josi mano mintimis, labai svetingai mane pri m ... viestuvus ieb ... pro dantis tuo paiu tonu kaip ir suimtasis prako Pilotas, o jo akys tuo metu ybiojo. Taip, truput l nustebs, kad prokuratorius tiek daug ino, kalb jo toliau Jeua, ir papra mane id styti savo pairas valstyb s valdi. Tas dalykas j ypa domino. Ir k tu pasakei? paklaus Pilotas. O gal tu pareiki, kad pamirai, k kalb jai? bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis. Tarp kit dalyk sakiau, pasakojo suimtasis, kad bet kokia valdia yra moni priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezari, nei jokios kitos valdios. mogus pasieks tiesos ir teisingumo karalyst, kur jokia valdia apskritai nebus reikalinga. Toliau! Toliau nieko nebuvo, tar suimtasis, b go mon s, surio mane ir nuved al jim. Sekretorius, stengdamasis nepraleisti n odio, greitomis ra pergamente. mon ms pasaulyje nebuvo, n ra ir niekada nebus didingesn s ir nuostabesn s valdios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdia! prigess ir prar ktas prokuratoriaus balsas sugaud visu garsu. Prokuratorius kakod l su neapykanta ir jo sekretori ir sargybinius. Ir ne tau, pamis pl ike, samprotauti apie j! mai jis v l suriko: Ivesti sargyb i balkono! Paskui, pasisuks sekretori, pridr : Palikite mane su nusikalt liu dviese, tai valstybinis reikalas! Sargybiniai pak l ietis ir, ritmingai trinks dami kaustytomis kaligomis, i jo sod, o paskui sargyb i jo ir sekretorius. Kur laik tyl balkone trikd tik iurlenantis fontano vanduo. Pilotas mat , kaip vir vamzdelio taur je isipuia vandens kaupas, kaip lta jo kratai, kaip krinta srovel mis emyn. Pirmasis praneko suimtasis: Matau, kad vyko kakokia b da d l to, k a kalb jau tam jaunuoliui i Kiriato. Nujauiu, igemone, kad jam atsitiks nelaim , ir man jo labai gaila. Manyiau, keistai yptel js atsak prokuratorius, kad pasaulyje esama mogaus, kurio tau reik t labiau gail tis negu Judos i Kiriato ir kuriam bus kur kas blogiau negu Judai!.. Taigi altas ir apsigims budelis Markas iurkiamuis, mon s, kurie, kaip a matau, prokuratorius parod sualot Jeuos veid, mu tave u pamokslus, pl ikai Dismas ir Gestas, su savo s brais nuud keturis kareivius, ir, pagaliau, lyktus idavikas Juda visi jie gerieji mon s? Taip, atsak suimtasis. Ir ateis tiesos karalyst ? Ateis, igemone, tvirtai atsak Jeua. Ji niekados neateis! staiga suriko Pilotas tokiu baisiu balsu, kad Jeua atlijo. Taip prie daugel met Mergeli Sl nyje Pilotas r k savo raiteliams: Kirsk juos! Kirsk juos! Milinas iurkiamuis kliuvo! Jis dar spstel jo nuo komand prar kt bals, aukdamas taip, kad gird tsi sode: Pl ike! Pl ike! Pl ike! O paskui daug tyliau paklaus : Jeua HaNocri, ar tiki kokius nors dievus? Dievas vienas, atsak Jeua, a tikiu j. Tai pasimelsk jam! Ir kuo kariau pasimelsk! Nors, Piloto balsas uslopo, tai nepad s! monos neturi? kakod l ilgesingai paklaus Pilotas, pats nesuprasdamas, kas jam darosi. Ne, a vienas. lyktus miestas... kakod l burbtel jo prokuratorius ir nusipurt , lyg bt suvarbs, o rankas pasitryn lyg plaudamasis. Sakau tau, geriau bt buv, jei tave bt papjov prie susitikim su

Juda i Kiriato. O tu paleistum mane, igemone, sunerimusiu balsu staiga papra suimtasis, matau, kad mane nori umuti. Piloto veid ikreip m lungis, jis atgr Jeu kariuojanius aki baltymus, ivagotus raudon gysliuki, ir tar : Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis mog, kalb jus tai, k tu kalb jai? O dievai, dievai! O gal tu manai, kad a noriu atsidurti tavo vietoje? A nepritariu tavo mintims! Ir paklausyk: jei nuo ios minut s tu itarsi bent vien od, ukalbinsi k nors, saugokis mans! Kartoju tau: saugokis! Igemone... Tylos! suriko Pilotas ir paklaikusiu vilgsniu palyd jo kregd, v l atskridusi balkon. en visi! ktel jo Pilotas. O kai sekretorius ir sargyba gro savo vietas, Pilotas prane , kad patvirtina mirties nuosprend, paskelbt nusikalt liui Jeuai HaNocri Maojo Sinedriono susirinkime, ir sekretorius visa tai ura . Po akimirkos prie prokuratori jau stov jo Markas iurkiamuis. Jam prokuratorius sak atiduoti nusikalt l slaptosios tarnybos virininkui ir sykiu perduoti prokuratoriaus potvark, kad Jeua Ha Nocri bt atskirtas nuo kit nuteistj, taip pat, kad slaptosios tarnybos kareiviams, grasinant sunkia bausme, bt udrausta apie bet k kalb tis su Jeua arba atsakin ti bet kokius jo klausimus. Markui davus enkl, Jeu apsupo sargybiniai ir ived i balkono. Po to prie prokuratori idygo lieknas viesiabarzdis grauolis su ibaniais ant krtin s lit snukiais, su erelio plunksnomis papuotu almu, su auksin mis sag mis ant kardasaiio, iki keli suvarstytais batais trigubu padu ir per kair pet permestu tamsiai raudonu apsiaustu. Tai buvo legionui vadovaujantis legatas. Prokuratorius j paklaus , kur dabar sebastiei kohorta. Legatas prane , kad sebastieiai laiko apsup aikt prieais hipodrom, kur vieai bus paskelbtas nuosprendis nusikalt liams. Tada prokuratorius liep legatui duoti i rom n kohortos dvi kenturijas. Viena j, vadovaujama iurkiamuio, tur s lyd ti nusikalt lius, veimus su bausm s vykdymo rankiais ir budelius Plynkaln, o nuvykusi tenai sudaryti virutin apsupties ied. O antroji privalo tutuojau vykti prie Plynkalnio ir nedelsiant j apsupti. Tam paiam reikalui, btent kalno apsaugai, prokuratorius papra legat isisti pagalbin kavalerijos pulk sir al. Kai legatas paliko balkon, prokuratorius sak sekretoriui pakviesti rmus Sinedriono prezident, du jo narius ir Jeralaimo ventyklos sargybos virinink, bet sykiu papra visk patvarkyti taip, kad prie pasitarim su visais tais mon mis jis gal t pasikalb ti akis ak su prezidentu. Prokuratoriaus sakymas buvo vykdytas greitai ir tiksliai, ir saul , kakaip nepaprastai nuomiai tomis dienomis svilinusi Jeralaim, nesp jo n priart ti prie savo aukiausiojo tako, kai virutin je sodo terasoje prie dviej balt marmurini lit, saugani laiptus, susitiko prokuratorius ir Sinedriono prezidento pareigas einantis vyriausiasis Jud jos kunigas Juozapas Kaipa. Sode buvo tylu. Bet, i jus i kolonados saul s nutviekst virutin sodo aikt, priaugusi keist drambliakoj palmi, t aikt, i kurios prie prokuratoriaus akis atsiv r visas jo nekeniamas Jeralaimas su kabaniais tiltais, tvirtov mis ir svarbiausia su tuo niekaip neapraomu marmuro luitu, kurio stogas vyt jo auksiniais drakono vynais Jeralaimo ventykla, jautri prokuratoriaus klausa pagavo toli apaioje, tenai, kur mro siena skyr emutines rm sodo terasas nuo miesto aikt s, prislopint murmes, kur retkariais perskrosdavo silpnuiai laibi riksmai, o gal ir dejon s. Prokuratorius suprato, kad ten, aikt je, jau susirinko nesuskaiiuojama Jeralaimo gyventoj minia, sujaudinta paskutinij neramum, kad ta minia nekantriai laukia nuosprendio ir kad joje r kauja nenustygstantys vandens pardav jai. Prokuratorius prad jo kalb, pakviesdamas vyriausij kunig balkon, kur buvo galima pasisl pti nuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsipra ir paaikino negals to padaryti vent s ivakar se. Pilotas usimet gobtuv ant savo vos vos praplikusios galvos ir prad jo nek. Kalb josi jiedu graikikai. Pilotas pasak inagrin js Jeuos HaNocri byl ir patvirtins mirties nuosprend. Tad mirties bausme, kuri turi bti vykdyta iandien, nuteisti trys pl ikai Dismas, Gestas, Bar Rabanas, na, ir itas Jeua HaNocri. Pirmieji du, suman kurstyti mones maitauti prie cezar, j ga paimti Romos valdios atstov, tad apie juos ia, savaime aiku, kalbos nebus. Kiti du, Bar Rabanas ir HaNocri, suiupti vietin s valdios ir nuteisti Sinedriono. Pagal statym, pagal paprot vien i t dviej nusikalt li reik s paleisti laisv n iandien prasidedani Velyk veni proga. Taigi prokuratorius nors suinoti, kur i dviej nusikalt li ketina paleisti Sinedrionas: Bar Raban ar HaNocri? Kaipa linktel jo, parodydamas, kad klausimas aikus, ir atsak : Sinedrionas prao paleisti BarRaban. Prokuratorius puikiai inojo, kad kaip tik taip jam atsakys vyriausiasis kunigas, bet jo udavinys

buvo pavaizduoti, kad toks atsakymas j stebina. Pilotas atliko tai labai meistrikai. Antakiai ididiame veide kilstel jo auktyn, prokuratorius su nuostaba pair jo tiesiai akis vyriausiajam kunigui. Prisipainsiu, kad tokio atsakymo nesitik jau, ramiai prabilo prokuratorius, bijau, kad ia nesusipratimas. Pilotas paaikino. Romos valdia visai nesik sinanti vietin s dvasinink valdios teises, bet iuo atveju aikiai vykusi klaida. Ir Romos valdia, inoma, suinteresuota, kad i klaida bt itaisyta. I ties: BarRabano ir HaNocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamis mogus, kaltas tuo, jog sak paikas kalbas ir kirino mones Jeralaime ir kai kuriose kitose vietose, o pirmojo peius slegianti daug sunkesn kalt . Tasai ne tik atvirai kurst maitauti, bet dar umu ir sargybin, m ginus j sulaikyti. BarRabanas kur kas pavojingesnis u HaNocri. Taigi, atsivelgdamas visas tas aplinkybes, prokuratorius pras vyriausij kunig perir ti sprendim ir paleisti laisv n t i dviej nuteistj, kuris maiau pavojingas, o toks, be abejon s, yra HaNocri. Tai kaip? Kaipa pavelg Pilotui tiesiai akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasak , kad Sinedrionas kruopiai inagrin jo byl ir antrkart pranea ketins ilaisvinti BarRaban. K? Nepaisant mano praymo? Praymo mogaus, kurio lpomis kalba Romos valdia? Kunige, pasakyk trei kart. Ir trei kart mes praneame, kad paleidiame BarRaban, tyliai pasak Kaipa. Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko nek ti. HaNocri inyks amiams, ir nebus kam pagydyti baisi prokuratoriaus skausm, nuo kuri n ra joki vaist, iskyrus mirt. Taiau ne ita mintis dabar sukr t Pilot. Vis tas pats nesuprantamas maudulys, jau pirma ap ms j balkone, persmelk vis jo esyb. Jis isyk m iekoti kokio nors paaikinimo, ir tas paaikinimas buvo keistas: prokuratoriui lyg ir atrod , kad jis apie kak nebaig nek tis su pasmerktuoju, o galbt kako nenugirdo. Pilotas nuvijo t mint, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, o maudulys liko nepaaikintas, nes jo juk negal jo paaikinti blykstel jusi kaip aibas ir tuoj ugesusi kakokia trumpa kita mintis: Nemirtingumas... at jo nemirtingumas... Kieno nemirtingumas at jo? To prokuratorius nesuprato, bet mintis apie it msling nemirtingum privert j paiurpti saul kaitoje. Gerai, tar Pilotas, tebnie taip. Jis apsivalg , apmet akimis aplinkin pasaul ir nustebo, ivyds permain. Inyko ro mis apkibs krmas, inyko kiparisai, sup virutin teras, inyko granato medis ir balta statula alumynuose, ir patys alumynai. Vietoj to dabar plste pldo kakokia tamsiai raudona putra, joje susibavo ir kakur m plaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplauk ir pats Pilotas. Dabar j ne , smaugdamas ir degindamas, pats baisiausias tis bej gikumo tis. Ankta man, tar Pilotas, ankta man! alta dr gna ranka jis trktel jo sagt ant apsiausto apykakl s, ir ta nukrito ant sm lio. iandien tvanku, kakur audra, atsiliep Kaipa, nenuleisdamas aki nuo paraudusio prokuratoriaus veido ir nujausdamas visas kanias, kurias dar reik s itverti. O, koks baisus nisano m nuo iais metais! Ne, pasak Pilotas, ne d l to, kad tvanku. Ankta man pasidar su tavimi, Kaipa, primerks akis, Pilotas yptel jo ir pridr : Pasisaugok, kunige. Tamsios vyriausiojo kunigo akys ybtel jo, ir n kiek ne blogiau negu pirma prokuratorius jis apsimet nustebs. K girdiu, prokuratoriau, ididiai ir ramiai atsak Kaipa, tu man grasini po nuosprendio, kur pats patvirtinai? Ar tai galimas daiktas? Mes prat, kad Romos prokuratorius prie prabildamas apgalvoja savo odius. Kad tik kas nors ms neigirst, igemone? Pilotas negyvomis akimis pavelg vyriausij kunig ir isiviep , dirbtinai yptel damas. K tu kalbi, kunige? Kas dabar gali mudu ia igirsti? Argi a panaus t jaun kvaitel jus valkat, kuriam iandien bus vykdyta bausm ? Argi a berniktis, Kaipa? inau, k sakau ir kur sakau. Apsuptas sodas, apsupti rmai, net pel nerast plyio lsti vidun. Ir ne tik pel nepralst net tasai, kaip jis... i Kiriato miesto. Beje, ar pasti tu tok, kunige? Taip... jeigu toks ionai prasmukt, tai labai pasigail t, tuo tu, be abejo, patik si? Tad inok, kunige, kad netur si nuo iol ramyb s! Nei tu, nei tavo tauta, ir Pilotas parod tol, kur dein je ant kalno ravo ventykla, tai sakau tau a Poncijus Pilotas, raitelis Auksin Ietis! inau, inau! be baim s atsak juodabarzdis Kaipa, ir jo akys ybtel jo. Jis pak l rank dang ir v lei prabilo: ino Jud jos mon s, kad tu j nekenti nuomia neapykanta, ir daug kani jiems atnei, taiau praudyt nestengsi! Apgins juos Dievas! Igirs mus, igirs visagalis cezaris, ustos nuo udytojo Piloto! O ne! suriko Pilotas, ir sulig kiekvienu odiu jam dar si vis lengviau ir lengviau: nebereik jo apsimetin ti, nebereik jo rinkti odi. Pernelyg danai tu skundei mane cezariui, dabar at jo mano valanda, Kaipa! Dabar nuskris mano inia, ir ne vietininkui Antiochij, ir ne Rom, o tiesiai

Kapr j, paiam imperatoriui, inia apie tai, kaip js Jeralaime slapstote nuo mirties tikrus maitininkus. Ir ne vandeniu i Saliamono tvenkinio, kaip kad nor jau padaryti js labui, a pagirdysiu Jeralaim! Ne, ne vandeniu! Atmink, kad a d l js tur jau nukabinti nuo sien skydus su imperatoriaus enklais, sisti kariuomen, ir pats, kaip matai, tur jau atvykti pasiir ti, kas ia pas jus dedasi! Atmink mano odius, kunige. Ne vien kohort ivysi Jeralaime, ne vien! Ateis prie miesto sien visas Fulminato legionas, atskub s arab raitininkai, igirsi tada graudias raudas ir dejones! Prisiminsi tada igelb tj BarRaban ir gail sies, miriai pasmerks taik filosof ir pamokslinink! Vyriausiojo kunigo veid imu d m s, akys degte deg . Jis, kaip ir prokuratorius, isiiep ir atsak : Ar tu pats, prokuratoriau, tiki tuo, k ia kalbi? Ne. Netiki. Ne taik, ne taik atne mums Jeralaim tasai moni suvediotojas, ir tu, raiteli, puikiai t supranti. Nor jai j ilaisvinti, kad jis iniekint tik jim, sukurstyt mones ir nuvest juos tiesiai prie rom n kardus. Bet a, vyriausiasis Jud jos kunigas, kol gyvas, neleisiu tyiotis i tik jimo ir apginsiu taut! Girdi, Pilote? ir Kaipa gr smingai pak l rank: siklausyk, prokuratoriau! Kaipa pritilo, ir prokuratorius v l igirdo nelyginant jros gaudes, atsiritus iki pat Erodo Didiojo sodo sien. Tas gaudesys kilo i apaios ligi prokuratoriaus koj ir veido. O jam u nugaros, anapus rm flygeli, gird josi nerams trimit signalai, sunkus imt koj trypimas, geleies vangesys, prokuratorius suprato, kad ten traukia Romos p stininkai, jo sakymu engiantys maitininkams ir pl ikams bais priemirtin parad. Girdi, prokuratoriau, tyliai pakartojo vyriausiasis kunigas, nejaugi tu tvirtinsi, kad visa tai, vyriausiasis kunigas pak l abi rankas, ir tamsus gobtuvas nuslinko nuo Kaipos galvos, suk l varganas pl ik lis BarRabanas?! Prokuratorius atgalia plataka nusiluost dr gn alt kakt, vilgtel jo em n, paskui, prisimerks, dangun, pamat , kad kaits rutulys beveik vir jo galvos, o Kaipos e lis visai susitrauks palei lito uodeg, ir tar tyliai ir abejingai: Tuoj vidurdienis. Mes sileidome kalbas, o reikia eiti toliau. Itin maloniais odiais atsipras kunigo, jis pasil jam pris sti ant suolelio magnolij pav syje ir palaukti, kol jis sukvies likusius mones paskutin trump pasitarim ir duos dar vien nurodym d l bausm s vykdymo. Kaipa mandagiai nusilenk , prid js rank prie irdies, ir liko sode, o Pilotas gro balkon. Tenai laukianiam sekretoriui liep pakviesti sod legiono legat, kohortos tribn, taip pat du Sinedriono narius ir ventyklos sargybos virinink, kurie lauk paaukiami emutin je sodo terasoje, apvalioje pav sin je su fontanu. ia pat Pilotas pridr netrukus ir pats gris ir dingo rm gilumoje. Kol sekretorius rinko pasitarimo dalyvius, prokuratorius tamsiomis uuolaidomis nuo saul s utemdytame kambaryje pasimat su kakokiu mogumi,kurio veidas buvo pusiau pridengtas gobtuvo, nors saul s spinduliai kambaryje negal jo jo pasiekti. itas pasimatymas buvo nepaprastai trumpas. Prokuratorius tyliai pasak mogui kelet odi, ir is pasialino, o Pilotas pro kolonad i jo sod. Ten vis sukviestj akivaizdoje prokuratorius ikilmingai ir sausai prane , kad jis patvirtins mirties nuosprend Jeuai HaNocri, ir oficialiai pasiteiravo Sinedriono nari, kur i nusikalt li ie pageidauja palikti gyv. Gavs atsakym, jog BarRaban, prokuratorius pasak : Labai gerai, liep sekretoriui tuoj pat urayti visk protokole, suspaud rankoje sekretoriaus surast sm lyje sagt ir ikilmingai tar : metas! Tuojau visi pasitarimo dalyviai pajud jo plaiais marmuriniais laiptais, tarp roi eili, skleidiani svaiginant aromat, leisdamiesi vis emyn ir emyn link rmus juosianios sienos, link vart, vedani didiul lygiai igrst aikt, kurios kitame gale stksojo Jeralaimo hipodromo kolonos ir statulos. Vos tik grup , i jusi i sodo aikt, ulipo ant plaios vir aikt s ikilusios akmenin s pakylos, Pilotas, valgydamasis pro primerktus vokus, ikart vertino pad t. Ta erdv , kuri jis k tik perkirto, erdv tarp rm sienos ir pakylos, buvo tuia, bet utat prie save Pilotas aikt s jau nepamat j buvo prarijusi minia. Ji bt utvindiusi ir pai pakyl, ir t atlaisvint plot, jeigu jos nebt laikiusi triguba grandin Sebastijos kari kair je ir Itur jos pagalbin s kohortos kari dein je. Taigi Pilotas ukop ant pakylos, mechanikai spausdamas kumtyje nereikaling sagt ir merkdamasis. Prokuratorius merk si ne tod l, kad saul akino j, visai ne! Jis kakod l nenor jo matyti pasmerktj, kurie, kaip jis puikiai inojo, jam i paskos tur jo bti uvesti ant pakylos. Vos tik baltasis apsiaustas tamsiai raudonu pamualu pasirod ant auktos akmenin s uolos moni jros pakratyje, nieko nereginiam Pilotui ausis trenk garso banga: A aaa. Pakilusi kakur tolumoje prie hipodromo, i pradi ji buvo tyli, paskui sugrum jo lyg perknija ir, kelet sekundi griaud jusi, prad jo rimti. Pamat mane, pagalvojo prokuratorius. Banga neatslgo iki emiausio tako ir netik tai v l m augti, spuodamasi pakilo aukiau u pirmj; antroji banga lo lyg jroje, suputojo, sukunkuliavo, pasigirdo vilpesys ir i gausmo isiskirianios moter aimanos. Tai juos

atved ant pakylos... pagalvojo Pilotas. O aimanos d l to, kad minia, sibtel jusi pirmyn, prispaud kelet moter. Jis kur laik dels , inodamas, kad jokia j ga nemanoma nutildyti tokios minios, kol ji neikv ps visko, kas susikaup jos gelm se, ir nenutils savaime. O kai tokia akimirka at jo, prokuratorius ik l auktyn dein rank, ir pritils minios esys nurimo, lyg puste nupstas. Tada Pilotas i vis j g kv p krtin n karto oro ir suriko, o trkiojantis jo balsas nuplauk vir tkstani galv: Cezario imperatoriaus vardu!.. Tuoj kelet kart jam ausis trenk metalinis kapotas riksmas kohortose, ik l auktyn ietis ir gaireles, siaubingai suriko kareiviai: Tegyvuoja cezaris! Pilotas atlo galv tiesiai saul. Po jo vokais tvykstel jo alios ugnys, nuo j ukaito smegenys, ir virum minios nuskrido kims aram jiki odiai: Keturiems nusikalt liams, suimtiems Jeralaime u mogudystes, maito kurstym bei tik jimo iniekinim, paskirta g dinga bausm jie bus pakarti ant stulp! ita bausm tuoj bus vykdyta ant Plynkalnio! Nusikalt li vardai Dismas, Gestas, Bar Rabanas ir HaNocri. tai jie prie jus! Pilotas parod ranka dein n, nematydamas joki nusikalt li, bet inodamas, kad jie ten, kur privalo bti. Minia atsiliep pratisu gaudesiu, tarytum nustebusi ar atsikv pdama. Kai tas gausmas nurimo, Pilotas kalb jo toliau: Taiau nubausti bus tik trys, nes pagal statym ir paprot Velyk veni proga vienam i nuteistj, Maajam Sinedrionui pasilius ir Romos valdiai pritarus, kilniadvasis cezaris imperatorius dovanoja jo nieking gyvyb! Pilotas r k odius ir sykiu klaus si, kaip gaudesio vieton stoja didi tyla. Dabar jo klausos nebepasiek nei atodsis, nei lamesys, ir at jo net tokia akimirka, kad Pilotui pasirod , jog viskas aplinkui apskritai inyko. Jo nepakeniamas miestas imir , ir tik jis vienas, atverts veid dang, stovi, deginamas statmenai smingani spinduli. Pilotas truput sulaik tyl, paskui m r kti: Tas, kuris tuoj pat, jums matant, bus paleistas laisv, vardu... Jis padar dar vien pauz, isyk nepaskelb vardo, pasitikrindamas, ar visk pasak , nes inojo, jog, itarus laimingojo vard, imirs miestas atgims, ir joki tolimesni odi niekas nebegird s. Viskas? be garso sunibd jo pats sau Pilotas. Viskas. Vardas! Ir, nutsdamas raid r vir tylinio miesto, suriko: BarRabanas! Jam pasirod , kad saul vir jo suvang jusi sprogo ir upyl ugnimi ausis. Toje ugnyje siaut jo kriokimas, klyksmai, dejon s, juokas ir vilpesys. Pilotas apsisuko ir nu jo per pakyl atgal prie laipt, ir damas tiktai vairiaspalvius plyteli kvadratus po kojomis, kad neparklupt. Jis inojo, kad dabar jam u nugaros ant pakylos krenta bronzini monet ir datuli lietus, kad mon s staugianioje minioje kariasi vieni kitiems ant pei, trokdami savo akimis ivysti stebukl kaip mogus, k tik buvs mirties naguose, itrko i j! Kaip legionieriai atria virves, nenoromis skaudiai ugaudami isukin tas per tardym rankas, kaip tas mogus, raukydamasis ir dejuodamas, vis d lto ypsosi kvaila pami lio ypsena. Jis inojo, kad tuo metu sargybiniai jau stumia link onini laipt likus trejet suritomis rankomis, vesdami juos keli, einant vakarus, umiest, Plynkalnio pus n. Tik nulips nuo pakylos, atsidrs jos priedangoje, Pilotas atsimerk , inodamas, kad dabar jis saugus pasmerktj jis nebegal jo matyti. tolstanios minios aimanas dabar simai gerai girdimi skards aukli riksmai vieni j aram jikai, kiti graikikai kartojo visa tai, k nuo pakylos r kte ir k prokuratorius. Be to, jo klaus pasiek danas ir vis art jantis kanop caks jimas ir kak trumpai bei linksmai paskelbs trimitas. Tiems garsams atsiliep aius berniki vilpimas ir auksmai saugokis!. Bernikiai buvo usikor ant stog gatv je, jungianioje turg su hipodromo aikte. Vienias karys, stovintis tuiame aikt s plote su gairele rankoje, sp damas sumosavo ja, ir prokuratorius, legiono legatas, sekretorius ir sargybiniai sustojo. Kavalerijos ala vis smark jania risia l k aikt, skub dama perkirsti j pakraiu, aplenkti moni sambr ir skersgatviu palei akmenin sien, apaugusi vynuogienojais, trumpiausiu keliu nuuoliuoti link Plynkalnio. Risia jojantis maas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilygins su Pilotu, kak laibu balsu riktel jo ir isitrauk i makties kard. Nartus juodas, supluks arklys pasibaid , oktel jo piestu. grds kard maktis, vadas niojo rimbu arkliui per sprand, sutramd j ir nuuoliavo skersgatv, pereidamas galop. Paskui j po tris gretoje m l kti dulki debesies apgaubti raiteliai, vir okiojo lengv bambukini iei smaigaliai, pro prokuratori plauk po baltais tiurbanais itin tamss veidai su linksmai praieptais ybiojaniais dantimis.

Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala siver skersgatv, ir paskutinis pro Pilot prauoliavo kareivis su saul je tviskaniu trimitu u nugaros. Prisidengs nuo dulki ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas eng toliau, link vart rm sod, o jam i paskos eng legatas, sekretorius ir sargybiniai. Buvo madaug deimta valanda ryto.

III skyrius SEPTINTASIS RODYMAS

Taip, buvo madaug deimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajeviiau, tar profesorius. Poetas persibrauk ranka per veid, tarytum k tik nubuds i miego, ir ivydo, kad prie Patriarcho tvenkini vakaras. Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviriumi jau slydo lengva valtel , ir gird josi irkl plek jimas ir kakokios piliet s kikenimas valtel je. Al jose ant suoleli atsirado publikos, bet ir v l tik kitose trijose kvadrato kratin se, o ne ia, kur s d jo ms panekovai. Maskvos padang tarsi ibluko, auktyb je visai aikiai buvo matyti m nulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksin , o balta. Kv puoti pasidar kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skamb jo velniau, kaip visada vakarais. Kas ia dabar atsitiko, a n nepasteb jau, kaip jis sp jo suregzti itis istorij, nustebs pagalvojo Benamis, tai tau ir vakaras! O gal ne jis ia pasakojo, gal a paprasiausiai usndau ir visk susapnavau? Bet tenka manyti, kad vis d lto pasakojo profesorius, antraip reik t tarti, kad lygiai t pat sapnavo ir Berliozas, nes is, d miai velgdamas profesoriui veid, pasak : Js pasakojimas, profesoriau, be galo domus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. Atleiskite, atlaidiai yptel js, atsiliep profesorius, jau kas kas, o jus tur tum t inoti, kad ninieko, kas aprayta Evangelijose, i tikrj niekuomet n ra buv, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos altiniu... jis dar syk yptel jo, ir Berliozas nuiuvo, nes lygiai t pat pats kalb jo Benamiui, kai jiedu jo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkini. Teisyb , tar Berliozas, taiau bijau, kad niekas negal t patvirtinti, kad visa tai, k js mums pasakojote, vyko i tikrj. O ne! Kai kas gal t patvirtinti! mai praneks lauyta kalba, nepaprastai tvirtai atsak profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu biiulius ariau savs. ie palinko prie jo i abiej pusi, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai ino kod l ia pradingdavo, ia v l atsirasdavo, tar : Noriu praneti... jis igstingai apsivalg ir praneko panibdomis, kad a pats visuose tuose vykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau alia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tar si suKaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, tod l praau jus niekam n odio, absoliuti paslaptis!.. Tss! Stojo tyla, ir Berliozas iblyko. Kiek... kiek laiko js Maskvoje? virpaniu balsu paklaus jis. Ogi k tik tai i minut ir atvykau Maskv, atsak sutriks profesorius. Ir tiktai dabar biiuliai susigrieb kaip reikiant pavelgti jam akis ir sitikino, kad kairioji alia jo akis visai paklaikusi, o deinioji tuia, juoda ir negyva. tai ir paaik jo viskas! pagalvojo suglums Berliozas. Atvaiavo pamis vokietis arba k tik isikraust i proto ia, prie Patriarcho tvenkini. Tai bent nuotykis! I tikrj viskas paaik jo: ir netik tini pusryiai su velioniu profesorium Kantu, ir paikos kalbos apie saul gr aliej ir Anuk, ir pranayst s, jog bus nukirsta galva, ir visa kita profesorius buvo pamis. Berliozas beregint sumet , k reikia daryti. Atsilos suolo atkalt, jis m u profesoriaus nugaros merkti ak Benamiui girdi, nesiginyk su juo, bet sutriks poetas it enkl nesuprato. Taip, taip, taip, kalb jo susijaudins Berliozas, o k, visai galimas daiktas! Viskas manoma ir Poncijus Pilotas, ir balkonas, ir kiti panas dalykai... O js atvykote vienas ar su mona? Vienas, vienas, a visada vienas, graudiai atsak profesorius. O kur js daiktai, profesoriau? pasalnikai kamantin jo Berliozas, Metropolyje? Kur js sikr te? A? Niekur, atsak pusprotis vokietis, savo paklaikusia alija akim ilgesingai klydin damas po Patriarcho tvenkinius. Kaip? O... kur js gyvensite?

 Js bute, staiga lyg niekur nieko atov beprotis ir pamerk ak. Man... man labai malonu, sumurm jo Berliozas, bet, ties sakant, pas mane jums bus nepatogu... O Metropolyje nuostabs kambariai, tai pirmaklasis viebutis... O velnio irgi n ra? staiga linksmai uklaus ligonis Ivan Nikolajevii. Ir velnio... Neprietarauk, vos krutindamas lpas sukud jo Berliozas, pasisl ps u profesoriaus nugaros ir mimika rodydamas enklus poetui. N ra jokio velnio! vis t paistal imutas i v i, ktel jo Ivanas Nikolajeviius ne tai, k reik jo. Tai prisvilo! Baikit psichuoti. Beprotis prapliupo taip juoktis, kad i liepos vir j galv purptel jo virblis. Na, ia jau visai domu, tirt damas i juoko, pratar profesorius, kas ia dabar pas jus, ko tik paklausi, vis n ra ir n ra! jis mai liov si kvatojs ir, kaip visai prasta psichiniams ligoniams, puol kit kratutinum suirzo ir rsiai riktel jo: Vadinasi, n ra? Nusiraminkit, nusiraminkit, nusiraminkit, profesoriau, stengdamasis nejaudinti ligonio, sumurm jo Berliozas, js ia minut l pas d kite su draugu Benamiu, a tik sulakstysiu u kampo, skambtel siu telefonu, o paskui mudu palyd sime jus, kur tik panor site. Juk js nepastate miesto... Reikia pripainti, kad Berliozo planas buvo teisingas: reik jo nusigauti iki artimiausio telefono automato ir praneti usieniei biur, kad tai, girdi, i usienio atvyks konsultantas iuo metu s di prie Patriarcho tvenkini ir jo bkl aikiai nenormali. Taigi btina imtis priemoni, kitaip velniaiin koki nemalonum gali sulaukti. Skambtel sit? K gi, skambinkite, lidnai sutiko ligonis ir staiga kartai papra : Bet meldiu jus atsisveikindamas, patik kite nors tuo, kad velnias egzistuoja! Daugiau js n nepraau. Tur kite omeny, egzistuoja dar ir septintas rodymas, ir pats tikriausias! Jums tas rodymas tuojau bus pateiktas. Puiku, puiku, apsimestinai meiliai kalb jo Berliozas ir, pamerks ak sutrikusiam poetui, kurio n kiek nediugino mintis, jog teks saugoti pakvaius vokiet, pasileido link to i jimo i Patriarcho tvenkini, kuris yra Bronaja gatv s ir Jermolajaus skersgatvio sandroje. O profesorius kaipmat lyg ir pasveiko, nuvito. Michailai Aleksandroviiau! ktel jo jis Berliozui kandin. Tasai krptel jo, atsigr , bet nurimo pagalvojs, kad jo vard ir t vavard profesorius taip pat ino i koki nors laikrai... O profesorius ktel jo, sud js delnus laiveliu: Jei sakysite, a liepsiu tuojau pat isisti telegram js d dei Kijev! Berlioz v l nukr t drebulys. I kur beprotis ino apie d d Kijeve? Juk apie tai jokiuose laikraiuose tikrai neparayta. h , ar tik nebus Benamio teisyb ? O jeigu jo dokumentai suklastoti? Ak, koks keistas subjektas... Skambinti, skambinti! Tuoj pat skambinti! Mikliai j perks! Ir nieko daugiau nesiklausydamas, Berliozas nuskub jo tolyn. Prie pat i jimo Bronaja gatv prieais redaktori nuo suolelio pakilo tiksliai tas pats pilietis, kuris pirma, spiginant saulei, buvo inirs i tvankios kaitros. Tiktai dabar jo knas buvo nebe i oro, o normalus, apiuopiamas, ir besileidianiose sutemose Berliozas aikiai ir jo, kad jo siukai tarsi vitos plunksnos, akut s maos, ironikos ir priegirt s, o languotos kelnik s taip auktai sukeltos, kad matyti nevarios baltos kojin s. Michailas Aleksandroviius vos neatlijo atatupstas, bet nusiramino pagalvojs, kad ia tik kvailas sutapimas ir kad apskritai d l toki dalyk n ra kada sukti sau galvos. Turniketo iekote, pilieti? girgdaniu tenoru pasidom jo languotasis tipas. Praom ionai! Kaip tik ir pateksite kur reikia. I js u paslaug priklausyt buteliukas... sveikatai pataisyti... buvusiam regentui! subjektas maivydamasis plaiu mostu nusipl savo ok jik kepur l. Berliozas n nesiklaus , k taukia kaulytojas ir pamaiva regentas, prib go prie turniketo, pastv r j ranka. Suktel js jau buvo beengis ant b gi, bet jam akis vystel jo balta ir raudona viesa: stiklin je d ut je usideg uraas Saugokis tramvajaus! Tuoj ir atl k tasai tramvajus, sukantis naujai nutiesta linija i Jermolajaus skersgatvio Bronaja gatv. Inirs i u poskio ir atsidrs tiesioje gatv je, jis mai sutvisko i vidaus elektros viesomis, sukauk ir padidino greit. Nors jam ir negr s pavojus, atsargusis Berliozas nusprend grti atgal u utvaros, jis perk l rank ant sukam varteli, eng atatupstas. Bet t akimirksn jo ranka slystel jo ir nusprdo, koja tarytum ledu iuotel jo nuoulniu grindiniu emyn, b gi link, antroji koja il k or, ir Berliozas atsidr ant b gi. M gindamas ko nors nusitverti, Berliozas nugriuvo auktielninkas, neskaudiai trinktel jo pakauiu grindin ir sp jo pamatyti auktyb se, taiau kair je ar dein je jis jau nesuvok , paauksuot m nul. Jis sp jo pasisukti ant ono, nemonikai staigiu judesiu t pat mirksn pritraukdamas kojas prie pilvo, ir pasisuks ivydo nesulaikomu greiiu j lekiant i siaubo baltut balt moters vairuotojos veid ir jos raudon skarel. Berliozas nesuriko, taiau aplink j spigiais moter balsais suklyk visa gatv . Vairuotoja trktel jo elektrin stabd, vagonas smigo nosimi em, paskui mai oktel jo

vir ir vang dami i lang pairo stiklai. T akimirksn Berliozo smegenyse kakas beviltikai suriko Nejaugi?.. Dar kart, jau paskutin, m stel jo m nulis, bet jau sutrup js gabalus, o paskui stojo tamsa. Tramvajus ul k ant Berliozo, ir pro Patriarcho al jos tvorel s apai ant grstos atlajos nuskriejo kakoks apvalus tamsus daiktas. Nusirits nuo tos atlajos, jis pasiokin damas nubild jo Bronaja gatv s grindiniu. Tai buvo nupjauta Berliozo galva.

IV skyrius GAUDYN S
Nutilo isteriki moter klyksmai, nuiuvo ais milicinink vilpukai, du sanitariniai automobiliai ive : vienas begalv kn ir nupjaut galv lavonin, kitas stiklo skeveldromis sueist grauol vairuotoj, kiemsargiai baltomis prijuost mis sulav stiklus ir ub r sm liu kraujo klanus, o Ivanas Nikolajeviius, kaip susmuko ant suolelio, nenub gs ligi turniketo, taip ir liko bes ds. Kelet kart jis band keltis, bet kojos neklaus Benam itiko kakas panaaus paralyi. Poetas pasileido b gti prie turniketo vos igirds pirmuosius klyksmus, ir mat , kaip grindiniu pasiok dama nusirito galva. Nuo to reginio jis taip paklaiko, jog, susmuks ant suolelio, ligi kraujo sukando savo rank. Pamius vokiet jis, inoma, pamiro ir steng si suvokti tik vien dalyk: kaip gali bti, kad tai jis k tik nekuiavosi su Berliozu, o po minut s galva... Susijaudin mon s vis b go al ja pro al kak kiodami, taiau Ivanas Nikolajeviius nesuprato j odi. Bet alia jo netik tai susidr dvi moterys, ir viena j, smailianos ir vienplauk , ties pat poeto ausimi suspigo kitai moteriai tai k: Anuka, ms Anuka! I Sod gatv s! Jos darbas! Nusipirko bakal jos parduotuv je saul gr aliejaus, o stiklain m ir sudau , trinktel jusi turniket! Vis sijon apsipyl ... Tai keik si, tai keik si! O jisai, vargelis, matyt, paslydo ir nuliuo ant b gi... I viso to moterik s spygavimo pakrikusiose Ivano Nikolajeviiaus smegenyse strigo vienas odis: Anuka... Anuka... Anuka?.. sumurm jo poetas, igstingai valgydamasis. Palaukit, palaukit... Prie odio Anuka prilipo odiai saul gr aliejus, o paskui kakod l Poncijus Pilotas. Pilot poetas atmet ir m regzti grandin, prad damas nuo odio Anuka. Ir ta grandin susirezg labai greitai ir tuoj pat nuved prie pami lio profesoriaus. Na inoma! Juk jis pasak , kad pos dis nevyks, nes Anuka ipyl aliej. Ir k js sau manote pos dis nevyks! Dar daugiau: jis tiesiai pasak , kad Berliozui galv nupjaus moteris?! Taip, taip, taip! Juk tramvajaus vairuotoja buvo moteris?! Kas gi ia? A? Nebeliko n kruopel s abejoni, kad paslaptingasis konsultantas i anksto tiksliai inojo, kokia iauri mirtis itiks Berlioz. Ir dabar dvi mintys persmelk poeto smegenis. Pirmoji: Jis anaiptol ne pamis! Kvailyst s!, o antroji: Ar tik ne jis pats visa tai suman ir padar ?! Taiau, leiskite paklausti, kaip?! Na ne! Isiaikinsim. Sukaups visas j gas, Ivanas Nikolajeviius pakilo nuo suolo ir puol atgal, ten, kur kalb josi su profesorium. Pasirodo, kad tasai, laim , dar niekur nenu js. Bronaja gatv je jau siieb ibintai, o vir Patriarcho tvenkini viet auksinis m nulis, ir toje kaip visuomet apgaulingoje m nesienos viesoje Ivanui Nikolajeviiui pasirod , kad profesorius stovi, pasikis po paastimi lyg lazdiuk, lyg pag. Niektauza buvs regentas s d jo toje paioje vietoje, kur neseniai s d jo pats Ivanas Nikolajeviius. Dabar regentas ant nosies buvo usikabins aikiai nereikaling pensn , kurios vienas stiklas buvo visai imutas, o antrasis perskils. D l to languotasis pilietis tapo dar lyktesnis nei pirma, kai rod Berliozui keli prie b gi. Stingstania irdim Ivanas prisiartino prie profesoriaus ir, pavelgs jam veid, sitikino, kad joki pamiimo p dsak jo veide n ra ir nebuvo. Prisipainkite, kas js per vienas? dusliu balsu paklaus Ivanas. Usienietis susirauk , d btel jo taip, lyg pirm kart matyt poet, ir piktokai atsak : Nesuprasti... rus kalba... Ponulis nesupranta! nuo suolelio siterp regentas, nors niekas jo nepra aikinti usienieio odi. Neapsimetin kit! rsiai tar Ivanas ir pajuto iurp po ment mis. Js k tik puikiai kalb jot rusikai. Js ne vokietis ir ne profesorius! Js mogudys ir nipas! Dokumentus! sugriaud jo

Ivanas. Mslingasis profesorius paniekinamai perkreip ir taip kreiv burn ir gtel jo peiais. Pilieti! v l terp savo trigra lyktusis regentas. Kod l drumsiate inturisto ramyb? U tai bsite grietai nubaustas! o tartinas profesorius, nutaiss ididi min, pasisuko ir eng alin nuo Ivano. Ivanas pajuto, kad nebeino, k daryti. Gaudydamas kvap, jis kreip si regent: Ei, pilieti, pad kit sulaikyt nusikalt l! Tai js pareiga! Regentas baisiausiai sukruto, paoko ir suriko: Kur nusikalt lis? Kur? Nusikalt lis usienietis? regento akel s linksmai suybs jo. itas? Jeigu jis nusikalt lis, tai pirmiausia reikia aukti: Gelb kit!Antraip jis paspruks. Nagi, riktelkim abu! Kartu! ir regentas praiojo nasrus. Sutriks Ivanas paklaus poktininko regento ir suriko: Gelb kit!,o regentas apmov j, nesuuko. Vienias prikims Ivano riksmas ger rezultat nedav . Kakokios dvi mergu l s astel jo al, ir jis igirdo od girtas! Aha, tai tu su juo ivien? apimtas tio suriko Ivanas. Tu dar i mans tyiojiesi? Praleisk! Ivanas puol dein n, ir regentas dein n! Ivanas kair n, o tas niekas irgi. Tu tyia painiojies man po kojom? visai nebesivaldydamas suriaumojo Ivanas. A tave pat atiduosiu milicijai! Ivanas paband sugriebti nenaud l u rankov s, bet praov pro al ir nieko nesuiupo. Regentas prasmego lyg skradiai em s. Ivanas aiktel jo, vilgtel jo tolumon ir ivydo nekeniam svetimal. Tasai jau buvo netoli i jimo Patriarcho skersgatv ir ne vienas. Labiau negu tartinas regentas sp jo prisid t i prie jo. Taiau dar ne viskas: treiasis ioje kompanijoje buvo neinia i kur idygs katinas, didelis kaip paras, juodas kaip suodiai ar kovarnis, su milinikais kavaleristo sais. Trijul eng Patriarcho skersgatv, katinas, beje, ingsniavo staias ant upakalini koj. Ivanas puol paskui piktadarius ir tutuojau suprato, kad pavyti juos bus labai sunku. Trijul akimoju perkirto skersgatv ir atsidr Spiridonijaus gatv je. Nors Ivanas kiek gal damas spartino ingsn, atstumas tarp jo ir b gli n trupuio nema jo. Ir nesp jo poetas n atsikvo ti, o i tylios Spiridonijaus gatvel s atsidr prie Nikitos vart, kur jo pad tis gerokai pablog jo. ia jau buvo spstis, Ivanas ukliud vien kit praeiv, gavo barti. Beje, piktadari utv ia nutar pasinaudoti vis bandit pam gtu metodu m skirstytis kas sau. Regentas nepaprastai mikliai oko vaiuojant autobus, kuris n r Arbato aikt s link, ir paspruko. Paleids i akiraio vien b gl, Ivanas sutelk d mes katin ir pamat , kaip tas keistas katinas prisiartino prie stotel je laukianio tramvajaus A laipteli, liai nustm alin spygtel jusi moterik, grieb si u tur klo ir net pam gino kytel ti konduktorei penkias kapeikas pro langel, atvir d l tvankumos. Katino elgesys taip apstulbino Ivan, jog jis it bestas sustojo ties kampu palei bakal jos parduotuv, ir ia buvo antrsyk, bet kur kas smarkiau, apstulbintas konduktor s elgesio. Toji, vos pasteb jusi lipant tramvaj katin, i siio net sudreb jo ir prapliupo r kti: Katinams draudiama! Su katinais draudiama! kac! ok em n, arba a paauksiu milicij! Nei konduktor s, nei keleivi neglumino pats svarbiausias dalykas: ne tai, kad katinas kariasi tramvaj ia dar bt buv pus b dos, o tai, kad jis ruoiasi mok ti! Katinas pasirod ess ne tik pinigingas, bet ir drausmingas padaras. Konduktor s apr ktas, jis ikart pasidav , nuoko nuo laipteli, atsitp ant em s ir pasitryn moneta sus. Taiau vos konduktor trktel jo virvut ir tramvajus pajud jo, katinas pasielg kaip kiekvienas keleivis, ivytas i tramvajaus, bet btinai turs vaiuoti. Praleids pro al visus tris vagonus, katinas liuoktel jo ant upakalinio vagono bamperio, sitv r kakokio ilindusio laukan arnigalio ir nudard jo, itaip sutaupydamas penkias kapeikas. sispoksojs t neraliuot katin Ivanas vos nepraiopsojo paties svarbiausio i t trij profesoriaus. Laim , tasai nesp jo pasprukti. moni minioje ties pat Didiosios Nikitos arba Gerceno gatv s pradia jis pasteb jo pilk beret. Akies mirksniu Ivanas atsidr tenai. Taiau jam nesisek . Poetas ir ingsn paspartino, ir ristele pasileido, stumdydamas praeivius, taiau n per centimetr nepriart jo prie profesoriaus. Nors Ivanas buvo be galo sutriks, j vis d lto stebino pasakikas i gaudyni greitis. Nepra jo n dvideimt sekundi nuo tos akimirkos, kai jie buvo prie Nikitos vart, o Ivan Nikolajevii viesomis jau akino Arbato aikt . Dar kelios sekund s, ir tai jau kakoks tamsus skersgatvis su isiklaipiusiu aligatviu, kur Ivanas Nikolajevicius pargriuvo ir susimu kel. V l apviesta magistral Kropotkino gatv , paskui skersgatvis, paskui Ostoenkos gatv ir v l skersgatvis, nykus, bjaurus ir menkai apviestas. tai ia Ivanas Nikolajevicius galutinai pamet t, kuris jam buvo taip reikalingas. Profesorius dingo. Ivanas Nikolajevicius sumio, bet tiktai trumpam, nes mai sumet , kad profesorius, be abejon s,

turi bti name Nr. 13 ir ne kur kitur, o tik keturiasdeimt septintame bute. sivers laiptin, Ivanas Nikolajeviius ul k antr aukt, mikliai surado but ir nekantraudamas paskambino. Ilgai laukti nereik jo: duris atidar kakokia madaug penkeri met mergaiiuk , kuri, ninieko nepaklaususi, tuoj pat kakur dingo. Milinikame, baisiai apleistame priekambaryje, kur apviet pajuodusioje nuo purvo palub je auktai spingsinti maut anglin lempel , ant sienos kabojo dviratis be padang, stov jo grem zdika geleimi kaustyta skrynia, o virum kabyklos ant lentynos gul jo iemin kepur , jos ilgos ausys buvo nukarusios emyn. U vien dur skardus vyrikas balsas i radijo aparato piktai plyojo kakokias eiles. Ivanas Nikolajeviius n trupuio nepasimet nepastamoje aplinkoje ir eng tiesiai koridori, samprotaudamas itaip: Be abejon s, jis pasisl p vonioje! Koridoriuje buvo tamsu. Por syki atsimus sienas, Ivanas pasteb jo menk viesos ruoel po dur apaia, apgraibomis susirado ranken ir nesmarkiai j timptel jo. Kobiniukas atoko, ir Ivanas atsidr kaip tik vonioje ir pagalvojo, kad jam pasisek . Taiau pasisek ne taip jau labai! Ivanui veid dvelktel jo dr gna iluma, ir kolon l je rusenani angli viesoje jis ivydo dideles geldas, kabanias ant sienos, ir voni, vis nus t baisi juod d mi tose vietose emal buvo iduusi. Ir tai toje vonioje stov jo nuoga muiluota piliet su plauine rankoje. Ji trumparegikai prisimerk , pavelg Ivan ir, matyt, apsipainusi itame pragarikame patamsyje, tyliai ir linksmai sulemeno: Kiriuka! Liaukit s idykavs! Ar i proto isikraust t? Tuoj gr Fiodoras Ivanyius. Nedinkit s i ia! ir mostel jo plauine Ivano link. Buvo visai aiku, kad vyko klaida ir d l jos kaltas, inoma, Ivanas Nikolajeviius. Taiau jis nepanoro to pripainti ir, priekaitingai ktel js: Itvirk le!.., bemat kakod l atsidr virtuv je. ia nebuvo n gyvos dvasios, patamsyje ant virykl s tyliai stov jo kokia deimtis ugesint primus. Prasiskverbs pro dulk t, met metus nevalyt lang, vienias m nulio spindulys blausiai apviet t kert, kur ap jusi dulk mis ir voratinkliais kabojo pamirta ikona, i u jos r mo kyojo du vestuvini vaki galai. Po didija ikona kabojo prisegta daug maesn popierin . Niekas neino, kokia mintis ia toptel jo Ivanui galv, taiau b gdamas laukan per upakalines duris jis pasiglem vien i t vakigali ir popierin vent paveiksl l. Sugriebs tuos daiktus, jis paliko nepastam but, kak murm damas sau po nosim, g dydamasis nuotykio vonioje, nejuia sp liodamas, kas per vienas tasai lusis Kiriuka ir ar ne jam tik priklauso lykti ausin kepur . Tuiame nykiame skersgatvyje poetas apsivalg , iekodamas b glio, bet jo niekur nebuvo. Tada Ivanas tvirtai pareik pats sau: Na, inoma, jis prie Maskvos up s! Pirmyn! Aiku, bt reik j paklausti Ivan Nikolajevii, kod l jis mano, kad profesorius btinai prie Maskvos up s, o ne kurioje nors kitoje vietoje. Bet lidniausia, kad paklausti nebuvo kam. Aptrius skersgatvis buvo tutut lis. Netrukus Ivan Nikolajevii galima buvo ivysti ant granitini Maskvos up s amfiteatro laipt. Nusimets drabuius, Ivanas patik jo juos kakokiam malonios ivaizdos barzdoiui, rkaniam suktin alia numest ant em s atvarstyt nudrengt bat ir suplyusios baltos palaidin s. Pamosavs rankomis, kad iek tiek atv st, Ivanas kregdute n r vanden. Vanduo buvo toks altas, kad jam u m ad ir net dingtel jo mintis, jog, galimas daiktas, nepavyks inerti paviri. Taiau inerti pavyko, ir Ivanas Nikolajeviius narpdamas bei pkdamas, apskritomis nuo siaubo akimis m plaukioti nafta pradvisusiame juodame vandenyje tarp zigzagais vinguriuojani atspindi, kuriuos met krantin s ibintai. Kai Ivanas lapias atokavo laipteliais ton vieton, kur barzdoiaus prieirai buvo palikti jo drabuiai, paaik jo, kad pagrobti ne tik jie, bet ir pats barzdoius. Toje vietoje, kur gul jo drabui krva, liko dryuotos apatin s keln s, suplyusi palaidin , vak , ventas paveiksl lis ir d ut degtuk. I bej giko pagrasins kumiu neinia kam tolumoje, Ivanas apsireng tuo, kas buvo palikta. i akimirk j m jaudinti du dalykai: pirma dingo MASSOLIT'o paym jimas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo, o antra abejon , ar jam su tokiais apdarais pasiseks nekliuvus pereiti Maskv? Vis d lto vienomis apatin mis keln mis... Ties sakant, kas kam darbo, bet vis d lto reikia saugotis galim priekabi arba gaiaties. Ivanas irov sagas apatini kelni apaioje, kur ties kulknimis jos buvo susegamos, tik damasis, kad be sag apatin s keln s gali bti palaikytos vasarin mis, pasi m paveiksl l, vak ir degtukus ir leidosi tolyn, pats sau tars: Pas Gribojedov! N ra abejon s, jis tenai. Miestas jau pasin r naktin gyvenim. Keldami dulkes ir vang dami grandin mis l k sunkveimiai, kuri platformose ant mai, ivert pilvus, gul jo kakokie vyrai. Visi langai buvo

atviri. Kiekviename i t lang po oraniniu gaubtu deg viesa, ir pro visus langus, pro visas duris, i vis tarpuvari, nuo stog, i pastogi, rsi ir kiem kimiai griaud jo polonezas i operos Eugenijus Oneginas. Ivano Nikolajeviiaus baim pasirod visai pagrsta: praeiviai net atsigrdami dirsiojo j. D l tos prieasties jis nusprend vengti didij gatvi ir slinkti skersgatv liais, kur praeiviai ne tokie kyrs ir basam mogui daug maiau pavoj, kad jie ims kabin tis ir kamantin ti d l apatini kelni, kurios nieku gyvu nenor jo bti panaios vasarines. Ivanas taip ir pasielg smuko sl pining Arbato skersgatvi raizgin ir m slikinti pasieniais, igstingai vairuodamas, nuolatos griodamasis, tarpais sprukdamas tarpuvartes ir aplenkdamas sankryas su viesoforais ir pramatnias pasiuntinybi duris. O visame tame sunkiame kelyje j kakod l kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojant duslus bosas dainavo apie savo meil Tatjanai.

V skyrius NUTIKIMAI GRIBOJEDOVE

Senovikas dviej aukt viesiai rudas pastatas stov jo bulvar iede, gilumoje nugeibusio sodo, kur nuo aligatvio skyr arin ketaus tvora. Nedidel aiktel prieais nam buvo iasfaltuota; iem joje k psojo sniego pusnis su smeigtu kastuvu, o vasar ji pavirsdavo nuostabiausia vasaros restorano dalimi po drobiniu tentu. Pastatas buvo vadinamas Gribojedovo namais d l to, kad jis kakada neva priklauss raytojo Aleksandro Sergejeviiaus Gribojedovo tetai. Priklaus ar nepriklaus ito mes tiksliai neinome. Berods, Gribojedovas apskritai netur jo tetosnam savinink s. Taiau namai taip buvo vadinami. Vienas Maskvos pramanigas net pasakojo, kad antrame aukte, apvalioje sal je su kolonomis, ymusis raytojas neva skaits itraukas i Vargo d l proto min tai tetulei, drybsaniai ant sofos. Beje, velniai nemat , gal ir skait , tai nesvarbu! O svarbu tai, kad iuo metu namai priklaus tam paiam MASSOLIT'ui, kuriam iki io vakaro vyki prie Patriarcho tvenkini vadovavo nelaimingasis Michailas Aleksandroviius Berliozas. MASSOLIT'o nariams lengva ranka patrumpinus nam pavadinim, niekas j nevadino Gribojedovo namais, visi sakydavo paprasiausiai Gribojedovas: A vakar por valand prasistumdiau pas Gribojedov. Na ir kaip? M nes Jalton ilupau. aunuolis! Arba: Eik pas Berlioz, jis iandien nuo ketvirtos ligi penktos priima Gribojedove... ir panaiai. MASSOLIT'as Gribojedove sikr taip, jog geriau ir patogiau nesugalvotum. Kiekvienas, at js Gribojedov, vis pirma norom nenorom ivysdavo vairiausi sporto breli skelbimus, taip pat nuotraukas grupinius ir individualius portretus MASSOLIT'o nari, kuriais (portretais) buvo nukabin tos sienos palei laiptus, vedanius antr aukt. Ant pai pirmj dur antrame aukte stambiomis raid mis buvo urayta: kl s vasarnami sekcija. alia buvo nupietas karosas, pakliuvs ant meker s. Ant kambario Nr. 2 dur buvo nelabai suprantamas uraas: Vienos dienos krybin komandiruot . Kreiptis M. V. Podlonaj. Gretimas duris puo trumpas, taiau visai neaikus uraas: Perelyginas. O paskui atsitiktiniam Gribojedovo sveiui akys imdavo raibti nuo ura, mirguliuojani ant rieutini tetul s dur: Eil popieriui gauti. Usirayti pas Pokliovkin, Kasa. Asmenin s skeist sskaitos... Prasmukus pro ilgiausi eil, nusitsusi emyn ligi pat veicoriaus posto, buvo galima ivysti ura ant dur, kurias kas akimirk lau si mon s: But klausimas. U but klausimo viet puonus plakatas, vaizduojantis uol, kurios ketera jojo raitelis su burka ir autuvu u nugaros. em liau palm s ir balkonas, o balkone kuoduotas jaunikaitis, s ds su aminja plunksna rankoje ir velgis auktybes itin guviomis akimis. Paraas: Pilnos apimties krybin s atostogos: nuo dviej savaii (novel apsakymas) iki vieneri met (romanas, trilogija). Jalta, SuukSu, Borovoj , Cichidziris, Mahindauris, Leningradas (iemos rmai). Prie it dur taip pat stov jo eil , bet ne itin didel , madaug pusantro imto moni. Toliau, palei noringai isiraiiusius, auktyn emyn einanius Gribojedovo nam koridorius, rikiavosi MASSOLIT'o valdyba, Kasos Nr. 2, 3, 4, 5, Redakcin kolegija, MASSOLIT'o pirmininkas, Biliardin , visokios pagalbin s staigos ir pagaliau toji sal su kolonomis, kur tetul susiav jusi klaus si genialaus sn no komedijos. Kiekvienas lankytojas, jeigu tik jis, inoma, nebuvo visai bukagalvis, pakliuvs Gribojedov, beregint suvokdavo, kaip auniai gyvena tie laim s kdikiai MASSOLIT'o nariai, ir tutuojau j imdavo grauti siaubingas pavydas. Ir tutuojau jis puldavo priekaitauti dangui, kad is gimstant neapdovanojo jo literato talentu, be kurio, savaime suprantama, neverta n svajoti apie MASSOLIT'o nario biliet, rud, kvepiant brangia oda, su plaiais auksiniais apvadais, visoje Maskvoje inom

biliet. Kas imtsi teisinti pavyd? Tasai jausmas menkavertis, taiau vis d lto reikia suprasti ir svei. Juk tai, k is mat antrame aukte, buvo dar ne viskas, anaiptol ne viskas. Vis apatin tetul s nam aukt u m restoranas, ir dar koks! Jis pagrstai buvo laikomas paiu geriausiu Maskvoje. Ir ne vien tod l, kad tur jo dvi dideles sales su skliautuotomis lubomis, imargintomis alyviniais irgais su asirikais kariais, ne vien tod l, kad ant kiekvieno staliuko stov jo lempa su mediaginiu gaubtu, ne vien tod l, kad ionai negal jo patekti bet koks mogus i gatv s, o dar ir tod l, kad savo patiekal kokybe Gribojedovas pranoko bet kur Maskvos restoran ir kad tuos patiekalus ia pardavin davo visai prieinama, nesunkiai kandama kaina. Tod l netur t stebinti kad ir toks pokalbis, kur i didiai teising eilui autorius kart nugirdo palei metalin Gribojedovo tvor: Kur iandien vakarieniausi, Ambrosijau? Koks klausimas, suprantama, iia, mielasis Foka! Aribaldas Aribaldoviius man iandien nibtel jo, kad bus sterkiuk a natiurel. Burnoje tirpsta! Moki tu gyventi, Ambrosijau! atsiduss tar sulyss, aptrius, su piktvote ant sprando Foka rausvalpiui milinui, auksaplaukiui pstaandiui poetui Ambrosijui. Jokio mokslo ia nereikia, atr Ambrosjus, a paprasiausiai noriu monikai gyventi. Gal tu pasakysi, kad sterko galima gauti ir Koliziejuje. Bet Koliziejuje sterko porcija kainuoja trylika rubli penkiolika kapeik, o pas mus penki penkiasdeimt! Be to, Koliziejuje sterkas uvakaryktis, ir dar n ra garantijos, kad Koliziejuje koks nors atsitiktinis jaunikaitis, sivers i Teatro skersgatvio, neubrauks tau vynuogi keke per snuk. Ne, a kategorikai nusistats prie Koliziej, griaud jo, perr kdamas bulvaro triukm, gurmanas Ambrosjus. Nekalbin k mans, Foka! A tavs nekalbin ju, Ambrosijau, cyps jo Foka. Galima ir namie pavalgyti. Meldiamasis, dund jo Ambrosjus. sivaizduoju tavo mon, bandani bendroje virtuv je puode paruoti sterkiuk a natiurel! Chi chi chi!.. Orevuar, Foka! ir Ambrosijus niniuodamas pasuko link tentu dengtos verandos. Ak, ak!.. Oi bdavo, bdavo!.. Senieji maskvieiai dar mena ymj Gribojedov! Tuia j, t virt sterkiuk! Menkniekis visa tai, mielasis Ambrosijau! O sterl , sterl sidabruotame prikaistuvyje, sterl s gabal liai tarp v i kakleli, pabarstyti vieiais ikrais? O kiauiniai kokot su pievagrybi padau mauose duben liuose? O strazdo nugaryt js negund ? Su triufeliais? O genujietika putpel ? Deimt su puse! O kur dar diazas, kur mandagus aptarnavimas! O liepos m nes, kai visa eima vasarnamyje, o jums svarbs literatriniai reikalai neleidia ivykti i miesto, verandoje, vynuogienoj pav syje, ant varut l s stalties s auksu spindinti l ktut sriubos prentanjer? Prisimenate, Ambrosijau! Et, kam klausin ti! I lp matau, kad prisimenate. Ko verti js sykai ir sterkai! O stulgiai, o oeliai nyktukai, o perkno oeliai, o slankos vis pagal sezon? O putpel s, o tilvikai? O gerkl kutenantis narzanas?! Bet gana, skaitytojau, tu nukrypai al! Paskui mane!.. T vakar, kai prie Patriarcho tvenkini uvo Berliozas, pus vienuolikos Gribojedovo antrame aukte viesa deg tik viename kambaryje, ir tenai kamavosi dvylika literat, susirinkusi pos d ir laukiani Michailo Aleksandroviiaus. Jie s d jo ant k di, ant stal ir net ant dviej MASSOLIT'o valdybos kambario palangi ir staiai alpo nuo tvankumos. N menkiausia gaivi srovel nedvelk pro atvirus langus. Maskva alsavo per dien asfalt susig rusiu kariu, ir buvo aiku, kad naktis neatne atokv pio. I tetul s nam rsio, kur pluo restorano vir jai, kvep jo svognais, visi nor jo gerti, visi nervinosi ir pyko. Beletristas Beskudnikovas tylus, padoriai apsirengs mogus domesingomis ir drauge niekaip nesugaunamomis akimis isitrauk laikrod. Rodykl art jo prie vienuolikos. Beskudnikovas barktel jo pirtu ciferblat, parod j kaimynui, poetui Dvubratskiui, kuris s d jo ant stalo ir i nuobodumo maskatavo kojomis, apautomis geltonais pusbaiais su gumos padais. Nieko sau, suniurzg Dvubratskis. Turbt vyrutis ustrigo prie Kliazmos, sodriu balsu atsiliep Nastasja Lukinina Nepremenova, Maskvos pirklio atala, tapusi raytoja ir slapyvardiu turmanas oras pasirain janti apsakymus apie jr kautynes. Na, inot! drsiai praneko populiari ske autorius Zagrivovas. A ir pats su malonumu balkon lyje gurknoiau arbat, uuot ia prakaitavs. Juk pos dis tur jo prasid ti deimt? O prie Kliazmos dabar smagu, erzino susirinkusius turmanas oras, inodama, kad literat poilsiaviet Perelyginas prie Kliazmos visiems opi vieta. Turbt jau ir laktingalos suokia. Man visada geriau sekasi dirbti umiestyje, ypa pavasar. Treius metus pinig lius moku, kad gal iau nuveti t roj Bazedovo liga sergani mon, taiau joki provaisi nematyti, kandiai, su kart liu tar novelistas Jeronimas Poprichinas. ia jau kaip kam pasiseka, nuo palang s sududeno kritikas Ababkovas. Diaugsmo kibirkt l suvito maose turmano oro akut se, ir ji, prislopinusi savj kontralt,

pasak : Draugai, nereikia pavyd ti. Vilos tik dvideimt dvi, statomos tik septynios, o ms MASSOLIT'e trys tkstaniai. Trys tkstaniai imtas vienuolika, patikslino kakas kampe. Na, matot, kalb jo toliau turmanas, k padarysi? Suprantama, kad vilas gavo patys talentingiausi i ms... Generolai! be ceremonij sibrov gin scenaristas Glucharevas. Beskudnikovas, dirbtinai nusiiovavs, i jo i kambario. Vienas penkis kambarius u ms Perelygine, jam kandin tar Glucharevas. Lavroviius vienas eis, riktel jo Deniskinas, o valgomasis imutas uolu! Et, dabar ne tai svarbu, sududeno Ababkovas, o tai, kad jau pus dvylikos. Kilo triukmas, brendo kakas panaaus mait. Puol skambinti t prakeikt Perelygin, pataik kit vil, pas Lavrovii, suinojo, kad Lavroviius i jo prie up s, nuo tos inios nuotaika visikai sugedo. D l viso pikto papildomu numeriu 930 paskambino dailiosios ratijos komisij ir, inoma, nieko tenai nerado. Gal jo bent paskambinti! auk Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas. Ak, be reikalo auk : Michailas Aleksandroviius niekam negal jo paskambinti. Toli toli nuo Gribojedovo, didiul je sal je, apviestoje tkstanio vaki lempomis, ant trij cinkuot stal gul jo tai, kas neseniai dar buvo Michailas Aleksandroviius. Ant pirmo nuogas, krauju apkres knas su perlauta ranka ir sutraikyta krtin s lsta, ant antro galva su imutais priekiniais dantimis, su drumstomis atviromis akimis, kuri nebeilpino net rykiausia viesa, o ant treio kesulas sustirusi skudur. alia begalvio stov jo teismo medicinos profesorius, patologas anatomas ir jo prozektorius,tardymo organ atstovai ir telefonu nuo serganios monos patalo ikviestas Michailo Aleksandroviiaus Berliozo pavaduotojas MASSOLIT'e literatas eldybinas. Maina atvaiavo paimti eldybino ir pirmiausiai nugabeno j kartu su tardytojais (buvo madaug vidurnaktis) uvusiojo but, kur buvo uantspauduoti jo popieriai, o paskui visi ivaiavo lavonin. tai dabar jie visi, sustoj prie numir lio palaik, tar si, kaip ia bt geriau: ar prisiti nupjaut galv prie kaklo, ar arvoti kn Gribojedovo sal je paprasiausiai ligi smakro uklojus uvus juoda marka? Taigi Michailas Aleksandroviius niekam negal jo paskambinti, ir visai be reikalo piktinosi ir auk Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas su Beskudnikovu. Lygiai vidurnakt visi dvylika literat i antrojo aukto nusileido restoran. ia v l mintyse puol keiksnoti Michail Aleksandrovii: visi staliukai verandoje, savaime aiku, buvo uimti, ir teko vakarieniauti tose puoniose, taiau tvankiose sal se. Ir lygiai vidurnakt pirmoje sal je kakas sugriaud jo, suvang jo, pairo, sudreb jo. Ir tutuojau tvas vyrikas balsas pa lusiai suspigo, pritariant muzikai: Aleliuja! Trenk garsusis Gribojedovo diazas. Prakaito imuti veidai sakytum nuvito, atrod , kad atgijo ant lub nupieti arkliai, lempos sakytum tvykstel jo skaisiau, ir staiga, tarsi nusitraukusios nuo grandin s, padko okti abi sal s, o paskui jas pasileido ir veranda. Puol okti Glucharevas su poete Tamara Polumesiac, puol okti Kvantas, puol romanistas ukolovas su kakokia kino aktore geltona suknele. oko: Dragunskis, erdaki, maytis Deniskinas su sunkiasvore turmanu oru, oko grauol architekt SemeikinaGal, tvirtai apgl bta kakokio nepastamo vyrikio baltomis drobin mis keln mis. oko savieji ir kviestiniai sveiai, maskvieiai ir atvyk liai, raytojas Johanas i Krontato, kakoks Vitia Kuftikas i Rostovo, berods reisierius, su melsva dedervine per vis skruost, oko ymiausi MASSOLIT'o poet padalinio atstovai: taigi Pavianovas, Bogochulskis, Sladkis, pikinas ir Adelfina Buzdiak, oko trumpai apkirpti neinomos profesijos jaunuoliai vatos prikimtais peiais, kakoks gerokai pagyvens d dul , kurio barzdoje buvo strigs alias svogno laikas, oko su juo suvargusi, maakraujyst s sekinama mergu l suglamyta oranine ilko suknute. Pasruv prakaitu oficiantai ne ik l vir galv aprasojusius bokalus alaus, piktai vokt : Atsipraau, pilieti! Kakur per garsiakalb sakin jo: Karso vienas! Jautienos du! Kaimiki v darai!!! Tvasis balsas jau nebe dainavo, o stgavo: Aleliuja! Tviskani diazo l ki vangesys tarpais ugodavo vanges ind, kuriuos plov jos nuoulniu lataku grindavo virtuv. odiu, tikras pragaras. Ir atsiv r vidurnakt pragarikas reginys. eng verandon juodaakis frakuotas grauolis su durklo formos barzda ir karaliku vilgsniu apvelg savo valdas. Porino, porino mistikai, kad kakada buvo laikai, kai grauolis vilk jo ne fraku, o buvo apsijuoss plaiu odiniu diru, vir kurio kyojo pistolet rankenos, o jo juodi lyg varno sparnas plaukai buvo apriti raudono ilko skarele, ir plauk Karaib jra jo vadovaujamas brigas, ik ls juod mirties v liav su Adomo galva joje. Bet ne, ne! Meluoja tie apgavikai ir mistikai, joki Karaib jr pasauly n ra, ir neplaukioja jomis

narss flibustjerai ir nesiveja j korvet , nesidraiko virum bang patrank dmai. Nieko n ra ir nieko nebuvo! tai distanti liepa, tai ketaus tvora, bulvaras u jos... Ir tirpsta ledukai vazel je, ir matyti prie gretimo staliuko kakieno krauju pasruvusios buliaus akys, ir baisu, baisu... O dievai, dievai, nuod man, nuod!.. mai nuo staliuko purptel jo odis: Berliozas! Staiga diazas isiderino ir nutilo, sakytum kakas jam bt trinktel js kumiu. K, k, k?!! Berliozas!!! Visi m okioti, kioti... Taip, igirdus baisij ini apie Michail Aleksandrovii, sibtel jo auktyn skausmo banga. Kakas b giojo, kavo, kad btina tutuojau, i akimirk, iia, parayti kakoki kolektyvin telegram ir nedelsiant j isisti. Taiau koki telegram, klausiame mes, ir kur? Ir kam j sisti? I tikrj, kur? Ir k pad s visos telegramos tam, kurio sutraikyt pakau i akimirk spaudia gumin s prozektoriaus pirtin s, kurio kakl kreivomis adatomis dabar varsto profesorius? Jis uvo, ir nereikia jam jokios telegramos. Viskas baigta, n ra reikalo varginti telegrafisi. Taip, uvo, uvo... Bet mes juk gyvi! Taip, sibtel jo skausmo banga, bet paniokt , paniokt ir m slgti, vienas kitas jau sugro prie savo staliuko ir i pradi vogiomis, o paskui ir atvirai ilenk taurel ir ukando. I ties, kod l turi prati vitienos kotletai devoliai? Kuo mes pad sime Michailui Aleksandroviiui? Tuo, kad alkani liksime? Juk mes dar gyvi! Suprantama, rojalis buvo urakintas, muzikantai isiskirst , keletas urnalist ivaiavo savo redakcijas rayti nekrolog. Paaik jo, kad i lavonin s atvaiavo eldybinas. Jis sikr velionio kabinete antrame aukte, ir bemat nuvilnijo gandas, kad jis ir pavaduos Berlioz. eldybinas susikviet i restorano visus dvylika valdybos nari, ir Berliozo kabinete skubiai prasid jusiame pos dyje jie m tartis d l Gribojedovo kolon sal s papuoimo, d l palaik perveimo i lavonin s i sal, d l atsisveikinimo su velioniu ir kit neatid liotin reikal, susijusi su iuo lidnu vykiu. O restorane v l atgijo prastas naktinis gyvenimas ir bt jis tssis iki pat udarymo, ligi ketvirtos valandos ryto, jeigu nebt nutiks jau visai negird tas dalykas, sukr ts restorano lankytojus kur kas smarkiau negu inia apie Berliozo t. Pirmieji sujudo veikai, bud j prie Gribojedovo nam vart. Buvo gird ti, kaip vienas j, kilstel js nuo pasost s, suuko: Ohoho! Tik pair kit! Paskui, neinia i kur inirusi, palei ketaus tvor supleveno liepsnel ir m art ti prie verandos. Prie staliuk s dintys restorano sveiai m stotis, nor dami geriau ir ti, ir netrukus pamat , kad kartu su liepsnele prie restorano ingsniuoja baltas vaiduoklis. Kai jis prisiartino prie pat vynuogienoj sienel s, visi, ipt akis, sustingo su pamautais ant akui sterl s gabaliukais. T akimirk i restorano drabuin s parkyti ilinds veicorius numet papiros ir jau ruo si engti vaiduoklio pus n, pasiovs ukirsti jam keli restoran, taiau kakod l taip nepadar ir sustojo kvailai isiieps. O vaiduoklis, niekieno netrukdomas, pro ang gyvatvor je eng verand. ia visi pamat , kad tai visai ne vaiduoklis, o Ivanas Nikolajeviius Benamis inomiausias poetas. Jis buvo basas, vilk jo sudriskusia balkva palaidine, prie krtin s buvo iogeliu prisisegs popierin paveiksl l, vaizduojant neinom ventj, mv jo baltadry mis apatin mis keln mis. Rankoje Ivanas Nikolajeviius ne si degani vestuvin vakel. Deinysis Ivano Nikolajeviiaus skruostas buvo vieiai perdr kstas. Sunku net apsakyti, kokia gdi tyla siviepatavo verandoje. Gal jai matyti, kaip vieno oficianto rankoje i pakrypusio bokalo liejasi em n alus. Poetas ik l vak vir galvos ir garsiai tar : Sveiki, biiuliai! Paskui jis dirstel jo po artimiausia pastale ir apmaudiai suuko: Ne, ia jo n ra! Pasigirdo du balsai. Bosas buvo negailestingas: Baigtas kriukis. Balto ji kart in . O antrasis, moterikas, igstingai tar : Kaipgi milicija leido jam tokiam vaikioti gatv mis? Tuos odius Ivanas Nikolajeviius igirdo ir atsak : Du kartus m gino sulaikyti: Skatertno skersgatvyje ir ia, Bronaja gatv je, bet a liuoktel jau per tvor ir, kaip matote, persidr skiau skruost! ia Ivanas Nikolajeviius ik l auktyn vak ir suuko: Broliai literatai! (Prikims jo balsas sustipr jo ir pasidar liepsningas.) Klausykite visi! Jis pasirod ! Gaudykite j kuo greiiau, antraip jis pridarys nesivaizduojamos b dos! K? K? K jis pasak ? Kas pasirod ? i vis pusi pasipyl balsai. Konsultantas! atsak Ivanas. Ir tasai konsultantas k tik prie Patriarcho tvenkini nuud Mi Berlioz. Tuo metu i vidin s sal s ivirto moni brys, aplink Ivano ugnel susispiet minia.

 Praom atleisti, kalb kit aikiau, pasigirdo tylus ir mandagus balsas palei Ivano Nikolajeviiaus aus, paaikinkite, kaip nuud ? Kas? Svetimalis konsultantas, profesorius ir nipas! dairydamasis atsiliep Ivanas. O kokia jo pavard ? neatlyo tas pats tylus balsas. Pavard ? apmaudiai riktel jo Ivanas. Kad a inoiau t pavard! Rod vizitin kortel, bet nesp jau siir ti... Prisimenu tik pirmj raid V , pavard prasideda V raide! Kokia gi pavard i V ? susigriebs ranka u kaktos, pats save paklaus Ivanas ir mai suvebleno: V , v , v ! Va... Vo... Vaneris? Vagneris? Vaineris? Vegneris? Vinteris? net plaukai ant Ivano galvos krut jo nuo tampos. Vulfas? ujauiamai riktel jo kakokia moteris. Ivanas usirstino. Kvaia! sukriok jis, akimis iekodamas aukusios moters. Kuo ia d tas Vulfas? Vulfas ia niekuo nekaltas! Vo, vo... Ne! Neprisimenu! tai kas, pilieiai: tutuojau skambinkit milicij, tegu siunia penkis motociklus su kulkosvaidiais profesoriui gaudyti. Ir nepamirkit persp ti, kad su juo dar du: kakoks ilgis, languotas... skilusia pensn ... ir juodas riebus katinas. O a kol kas apiekosiu Gribojedov... Jauiu, kad jis ia! Ivanas prad jo blakytis, istumd apspitusius j mones, mosikuodamas vake ir takydamasis vaku, puol irin ti po stalais. Pasigirdo balsas: Kvieskit gydytoj! ir kakieno meilus m singas veidas, variai nuskustas ir putnus, su akiniais rago r muose, idygo prie Ivan. Draugas Benami, jubiliejiniu balsu praneko tasai veidas, nurimkite! Jus sujaudino vis ms mylimo Michailo Aleksandroviiaus... ne, tiesiog Mios Berliozo mirtis. Mes visi tatai puikiai suprantame. Jums reikalinga ramyb . Draugai tuoj pat palyd s jus patal, ir viskas praeis... Ar tu supranti, praieps dantis pertar j Ivanas, kad btina sugauti profesori? Ko ia tauziji visokius niekus! Kretine! Bet atleiskit, draugas Benami, atsiliep veidas, rausdamas, traukdamasis atbulas ir jau apgailestaudamas, kad siv l reikal. Ne, kam, kam, o tau tikrai neatleisiu, su tyliu siiu itar Ivanas Nikolajeviius. Traukuliai perb go jo veidu, jis vikriai per m vak i dein s rankos kair, plaiai atsived jo ir ieb uuojautos kupinam veidui aus. ia aplinkiniai susiprot jo griebti Ivan ir grieb . vak ugeso, o nusprd nuo veido akiniai buvo beregint sumindyti. Ivanas suklyk baising karo k, kuris, viliodamas smalsuolius, nuaid jo net bulvare, ir m gintis. Suvang jo krentantys nuo stal indai, suspigo moterys. Kol oficiantai rio poet rankluosiais, drabuin je vyko pokalbis tarp brigo vado ir veicoriaus. Ar matei, kad jis be kelni? altu balsu klaus piratas. Bet, Aribaldai Aribaldoviiau, bailiai atsakin jo veicorius, kaip a galiu jo neleisti, jeigu jis MASSOLIT'o narys? Ar matei, kad jis be kelni? pakartojo piratas. Dovanokit, Aribaldai Aribaldoviiau, ipiltas tamsaus raudonio, teisinosi veicorius, k a galiu padaryti? A pats suprantu, verandoje pilna dam... Damos ia niekuo d tos, ne dam reikalas, atov piratas, varstydamas akimis veicori, ia milicijos reikalas! mogus, vilks vienais apatiniais, gali eiti Maskvos gatv mis tik vienu atveju kai j lydi milicija, ir tiktai vien viet milicijos skyri! O tu, bdamas veicorius, ivyds tok mog, turi nedelsdamas n sekund s vilpti. Girdi? Girdi, kas darosi verandoje? Apkvais veicorius igirdo sklindant i verandos bildes, ind vang jim, moter klyksm. K man su tavim daryti? paklaus flibustjeras. veicoriaus veid imu d m s, o akys pasidar stiklin s. Jam pasivaideno, kad ant sklastymu perskirt juod plauk suvito ugniaspalv ilko skarel . Inyko plastronas ir frakas, o u diro sujuodavo pistoleto rankena. veicorius reg jo save pakart ant formarso r jos. Savo akimis ivydo savo paties ilindus lieuv ir ant peties nukarusi negyv galv ir net igirdo bang plekenim u borto. veicoriaus keliai sulinko. Taiau t akimirksn flibustjeras pasigail jo jo ir suvelnino savo skvarbj vilgsn. ir k, Nikolajau! Paskutinis kartas. Ms restoranui toki veicori n veltui nereikia. Gali eit sau sargauti cerkv, itaip tars, vadas sukomandavo tiksliai, aikiai, greitai: Pantelej i bufeto. Milicinink. Protokol. Main. psichiatrin. Ir pridr : vilpk! Po ketvirio valandos nepaprastai sukr sta publika ne tik restorane, bet ir bulvare, ir languose nam, ieinani restorano sodel, reg jo, kaip pro Gribojedovo vartus Pantelejus, veicorius, milicininkas, oficiantas ir poetas Riuchinas ine suvystyt it l l jaun vyrik, kuris springdamas aaromis spjaud si, m gindamas pataikyti kaip tik Riuchin, ir plyojo per vis bulvar: Niekas!.. Niekas!.. Sunkveimio oferis pikta mina uvedin jo motor. alimais veikas ragino arkl, aiydamas jo str nas melsvomis vadiomis, ir r k :

 Nekit brikel! Esu ves psichiatrin! Aplinkui minia, aptarin dama negird t atsitikim; trumpai tariant, vyko leiktus, nevankus, kiaulikas skandalas, kuris baig si tik tada, kai sunkveimis pajud jo nuo Gribojedovo vart, ivedamas nelaimingj Ivan Nikolajevii, milicinink, Pantelej ir Riuchin.

VI skyrius IZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA

Kai garsios, neseniai pamaskv je, ant up s kranto, atstatytos psichiatrin s klinikos priimamj eng mogus smaila barzdele, apsivilks baltu chalatu, buvo pus antros nakties. Trys sanitarai nenuleido aki nuo Ivano Nikolajeviiaus, s dinio ant sofos. ia pat buvo ir neapsakomai susijaudins poetas Riuchinas. Rankluosiai, kuriais buvo suritas Ivanas Nikolajeviius, dabar kpsojo ant tos paios sofos. Ivano Nikolajeviiaus rankos ir kojos buvo laisvos. Ivyds jus, Riuchinas ibalo, krenktel jo ir nedrsiai pratar : Labas vakaras, daktare. Daktaras linktel jo Riuchinui, bet pavelg ne j, o Ivan Nikolajevii. Tasai s d jo lyg suakmen js, surauks antakius, piktas ir net nekrustel jo, jus gydytojui. tai, daktare, kakod l paslaptingai sunibd jo Riuchinas, bailiai dirsiodamas Ivan Nikolajevii, inomas poetas Ivanas Benamis... tai, matote... Mes bijom s, ar tik ne baltoji kartin ... Smarkiai g r ? prako pro dantis daktaras. Ne, igerdavo, bet ne tiek, kad... Tarakon, iurki, kipiuk ar miin jani un negaud ? Ne, krptel js atsak Riuchinas, maiau j vakar ir iandien jis buvo visai sveikas... O kod l su apatin mis? I lovos pak l t? Daktare, jis toks restoran at jo... Aha, aha, labai patenkintas pasak daktaras, o kod l apsidrasks? Su kuo nors mu si? Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam uvo ... Ir dar kai kam... Taip, taip, taip, sumurm jo daktaras ir, atsisuks Ivan, pridr : Sveiki gyvi! Sveikas, kenk jau! piktai ir garsiai atsak Ivanas. Riuchinas taip suglumo, jog n aki nedrso pakelti mandagj daktar. Bet tasai n ma neupyko, tik prastu mikliu judesiu nusi m akinius, kilstel jo chalato skvern, sikio akinius upakalin kelni kien, o paskui paklaus Ivan: Kiek jums met? Eikite js visi velniop, i tikrj! iurkiai uriko Ivanas ir nusisuko. Kod l js irstate? Argi a pasakiau k nors nemalonaus? Man dvideimt treji metai, audringai praneko Ivanas, ir a jus visus apsksiu. O pirmuiausia tave, glinda! kreip si atskirai Riuchin. O d l ko js sksit s? D l to, kad mane, sveik mog, paiupo ir j ga atgabeno beprotnam! tmingai atsak Ivanas. Riuchinas pasiir jo Ivan ir nust ro: jokio pamiimo jo akyse nesimat . Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidar skaidrios kaip visada. Dievul liau! isigands paman Riuchinas. Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes j, po galais, ia atitemp m? Normalus, normalus, tik snukis iak tas... Js esat, ramiai praneko gydytojas, s sdamas ant baltos sukamos k dut s su blizgania koja, ne beprotnamyje, o klinikoje, kur js niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo. Ivanas Nikolajevicius netik damas panairavo, bet vis d lto burbtel jo: Garb Dievui! Pagaliau atsirado bent vienas normalus tarp t vis idiot, i kuri pats pirmasis Saka, mulkis be jokio talento! Kas tas Saka be talento? pasiteiravo gydytojas. tai jis, Riuchinas! atsak Ivanas ir dr murzinu pirtu Riuchino pus n. Tasai plykstel jo i susijaudinimo. tai kaip jis man atsid koja! apmaudiai pagalvojo jis. U tai, kad parodiau jam ird! Tai bent sukius, tikrai! Tipikas buoiokas pagal savo psichologij, sinek jo Ivanas Nikolajeviius, kuriam, matyt, kniet jo demaskuoti Riuchin, ir dar buoiokas, kuris uoliai dangstosi proletaro kauke. Pavelkite jo solidi fizionomij ir palyginkite j su tais skambiais eil raiais, kuriuos jis para Gegu s pirmosios proga! Che che che... Plazd kit!, Plevenkit!.. O js dirstelkit jo siel k jis ten sau galvoja... aiktel sit! ir Ivanas Nikolajeviius piktdiugikai nusikvatojo.

Riuchinas nopavo, raudo ir galvojo tik apie tai, kad suild uantyje gyvat, kad oko pagalb tam, kursai pasirod ess pikiausias prieas. O svarbiausia nebuvo kas daryti: juk nepulsi rietis su psichiniu ligoniu! O kod l jus atve btent pas mus? paklaus gydytojas, d miai iklauss Benamio kaltinimus. Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugrieb , surio kakokiais skarmalais ir atbogino sunkveimiu! Leiskite paklausti, kod l at jote restoran vienais apatiniais? ia nieko nuostabaus, atsak Ivanas, maudiausi Maskvos up je, mano drapanas nukniauk , o it lamt paliko! Nejau nuogas eisiu per Maskv? Apsivilkau, k rads, nes skub jau restoran pas Gribojedov. Gydytojas klausiamai pavelg Riuchin, ir tasai niriai burbtel jo: Restoranas taip vadinasi. Aha, tar gydytojas, o kod l skub jot? Koks nors svarbus pasimatymas? A konsultant gaudau, atsak Ivanas Nikolajeviius ir neramiai apsivalg . Kok konsultant? Ar inote Berlioz? reikmingai pasiteiravo Ivanas. T... kompozitori? Ivanas suirzo. Kok dar kompozitori? Ak, tiesa, ne! Kompozitorius Mios Berliozo bendrapavardis! Riuchinas nenor jo nieko kalb ti, bet tur jo paaikinti. MASSOLIT'o sekretori Berlioz vakar prie Patriarcho tvenkini suvain jo tramvajus. Nepliurpk, ko neinai! upyko Ivanas ant Riuchino, a tenai buvau, o ne tu! Jis j tyia po tramvajum pakio. Pastm ? K js ia nekat pastm , nirdamas d l tokio visuotinio neimanymo, suriko Ivanas. Tokiam ir stumti nereikia! Jis toki triuk gali ikr sti, kad tik laikykis! Jis i anksto inojo, kad Berliozas pals po tramvajum! Ar be js dar kas nors mat t konsultant? Taigi, kad tik mudu su Berliozu. Aha. Ir koki priemoni js m t s, nor damas sugauti udik? ia gydytojas atsisuko ir vilgtel jo moter baltu chalatu, s dini atokiau prie stalo. Ji isitrauk lap ir m pildyti tuius tarpus jo grafose. it koki priemoni. Pasi miau virtuv je vakel... tai it? pasidom jo gydytojas, rodydamas sulusi vak, gulini greta vento paveiksl lio ant moters stalo. T pai, ir... O paveiksl lis kam? Na, paveiksl lis... Ivanas iraudo, paveiksl lis uvis labiau ir igsdino, jis v l dr pirtu Riuchino pus n, bet reikalas tas, kad konsultantas, kalb kim be uuolank... susid js su nelabuoju... taip pigiai jo nepagausi. Sanitarai kakod l isitemp , prispaud rankas prie laun ir sistebeilijo Ivan. Taigi, aikino Ivanas, susid js! Neabejotinas faktas. Jis pats kalb josi su Poncijum Pilotu. Ko js mane taip irit! Teisyb sakau! Visk mat ir balkon, ir palmes. odiu, buvo pas Poncij Pilot, galv dedu. Na, na... Tai va, a paveiksl l ant krtin s prisisegiau ir leidausi b gti. Tuo metu laikrodis imu du kartus. Eh h ! ktel jo Ivanas ir paoko nuo sofos. Antra valanda, o a ia niekams laik gaitu! Atsipraau, kur telefonas? Praleiskit prie telefono, paliep gydytojas sanitarams. Ivanas sugrieb ragel, o moteris tuo tarpu tyliai paklaus Riuchin: Jis veds? Viengungis, atsak isigands Riuchinas. Profsjungos narys? Taip. Milicija? suriko Ivanas ragel. Milicija? Draugas bud tojau, tuoj pat duokit nurodym isisti penkis motociklus su kulkosvaidiais usienieiui konsultantui sulaikyti. K? Usukite pas mane, a vaiuosiu kartu... Kalba poetas Benamis i beprotnamio... Koks js adresas? udengs delnu ragel, panibdomis paklaus Benamis daktar, o paskui v l suriko: Js girdit? Alio!.. Kiaulyst ! mai subliuvo Ivanas ir trenk ragel sien. Paskui pasisuko gydytoj, atkio jam rank, sausai pratar viso

gero ir susiruo eiti. Atleiskit, kurgi js eisit? prabilo gydytojas, ir damas Ivanui akis, vidury nakties, vienais apatiniais... Js blogai jauiat s, likit pas mus! Praleiskit, pasak Ivanas sanitarams, ustojusiems duris. Praleisit ar ne? klaikiu balsu suriko poetas. Riuchinas sudreb jo, o moteris paspaud mygtuk, taisyt stale, ir ant jo stiklinio paviriaus ioko blizganti d ut ir ulydyta ampul . it kaip?! dilbakiuodamas lyg uspeistas v ris, ir Ivanas. Na, gerai! Likit sveiki... ir, atstats galv, met si lang dengiani uuolaid. vangtel jo gana smarkiai, taiau stiklas anapus uuolaidos n trupuio neskilo, ir po akimirkos Ivanas jau spurd jo sanitar rankose. Jis kriok , band kandiotis, r k : Tai tai kokius stiklelius sitais t!.. Paleisk! Paleisk, sakau! Gydytojo rankoje ybtel jo virktas, moteris vienu mostu perpl sutriuusios palaidin s rankov ir su nemoterika j ga nustv r rank. Pakvipo eteriu, Ivanas, sugriebtas keturi moni, apsilpo, ir miklus gydytojas, pasinaudojs iuo momentu, suvar adat Ivano rank. Ivan dar kelet sekundi palaik , paskui pasodino ant sofos. Banditai! suklyk Ivanas ir paoko nuo sofos, taiau buvo v l pasodintas. Vos paleistas, jis v l m gino stryktel ti, bet atsis do jau pats. Jis patyl jo, patrakusiu vilgsniu apsidair aplink, nelauktai nusiiovavo ir piktai isiiep . Vis d lto sudorojote, tar jis, dar kart nusiiovavo, nelauktai atsigul , galv pasid jo ant pagalv s, kumt vaikikai pasikio po skruostu, mieguistu balsu, jau be pykio sumurm jo: Na ir puiku... patys ir kent sit. A persp jau, o js inokit s! O man dabar uvis labiausiai rpi Poncijus Pilotas... Pilotas... ir usimerk . Voni, imtas septyniolikt vienut ir post prie jo, patvark gydytojas, usid damas akinius. Riuchinas v l krptel jo: be garso atsiv r baltos durys, u j buvo matyti koridorius, apviestas m lyn naktini lempui. I koridoriaus ant gumini ratuk ried jo kuet , ant jos perk l nurimus Ivan, ir jis nuvaiavo koridorium, o durys usidar . Daktare, sunibd jo pribloktas Riuchinas, vadinasi, jis tikrai serga? Taip, atsak gydytojas. O kas jam? nedrsiai paklaus Riuchinas. Pavargs gydytojas pavelg Riuchin ir vangiai atsak : Psichomotorinis susijaudinimas... Kliedesin s interpretacijos... matyt, sud tingas atvejis... Greiiausiai izofrenija. O dar alkoholizmas... Riuchinas nieko nesuprato i daktaro aikinimo, iskyrus tai, kad Ivano Nikolajeviiaus reikalai, mat yt, prasti, taigi atsiduso ir paklaus : O k jis ia vis neka apie kakok konsultant? Turbt mat k nors, kas paveik jo sutrikusi vaizduot. O gal ir haliucinavo... Po keli minui sunkveimis lakino Riuchin Maskv. vito, ir dar neugesint ibint viesa paplent se buvo nereikalinga ir nemaloni. oferis irdo, kad uvo visa naktis, gin main i paskutinij ir per poskius ji blak si onus. tai ir mikas nulam jo, liko kakur upakalyje, ir up nusuko al, prieais sunkveim m kiojo visokiausi dalykai: kakokios tvoros su sargybos bdel mis ir rietuv s malk, aukti stulpai ir kakokie boktai, apkarglioti rit mis, krvos skaldos, kanal ivagota em odiu, gal jai jausti, kad Maskva jau ia pat, kad ji tuoj, tai u poskio, ugrius ir apgl bs tave. Riuchinas jaut si purtomas ir svaidomas, kakoks medgalys, ant kurio jis s d jo, kartkart m vis m gino isprsti i po jo. Restorano rankluosiai, kuriuos paliko troleibusu anksiau ivaiavs milicininkas ir Pantelejus, liauiojo po vis k bul. Riuchinas buvo bebands juos surankioti, bet, kakod l piktai sunypts: Tegul juos velniai! Kuri gal ia a kaip koks kvailys tsausi?.., paspyr koja ir nusuko akis alin. Keleivio nuotaika buvo siaubinga. Aik jo, kad apsilankymas sielvarto namuose paliko jo irdyje labai gil p dsak. Riuchinas band suvokti, kas j kamuoja. Koridorius su m lynomis lemput mis, strigs atmint? Mintis, kad didesn s nelaim s u proto aptemim pasaulyje n ra? Taip, taip, inoma, ir ji. Bet juk tai ne svarbiausia, tai tik abstrakti mintis. O yra dar kakas. Kas? Nuoskauda, tai kas. Taip, taip, ugauls odiai, kuriuos Benamis idro jam akis. Ir apmaudu ne tod l, kad jie ugauls, o tod l, kad teisingi. Poetas jau nebesidair alis, o sistebeilijo purvinas grindis ir m kak murmuliuoti, ingzti, kankindamas pats save. Taip, eil raiai... Jam trisdeimt dveji metai! I tikrj, o kas toliau? Ir toliau jis rain s po kelis eil raius per metus. Ligi senatv s? Taip, ligi senatv s. K jam atne tie eil raiai? lov? Nesmon ! Neapgaudin k nors pats savs. lov niekada neateina pas t, kas kuria prastus eil raius. Kod l jie prasti? Teisyb, teisyb pasak ! negailestingai plak save Riuchinas. N per

nago juodym netikiu a tuo, k raau!.. Neurastenijos priepuolio apniktas poetas susverd jo, grindys po juo liov si tirt ti. Riuchinas pak l galv ir ivydo, kad jis jau seniai Maskvoje ir kad vir Maskvos jau aura, kad debesys i apaios nuauksinti, kad jo sunkveimis stovi strigs kitmain kolonoje ties poskiu bulvar ir kad visai alia, truput palenks galv, ant postamento stovi metalinis mogus ir abejingai stebi bulvar. Kakokios keistos mintys sibtel jo pasiligojusio poeto galv. tai tikros s km s pavyzdys... Riuchinas atsistojo visu giu sunkveimio k bule ir ik l rank, neinia kod l usipuols niekam nieko bloga nedarant metalin mog. Kad ir kok ingsn gyvenime jis bt engs, kad ir kas jam bt nutik, viskas i jo jam naud, viskas jam ne lov! O k jis padar ? Negaliu suvokti... Kuo gi ypatingi tie odiai: V tra lsta... Nesuprantu!.. Pasisek , pasisek ! staiga tulingai nutar Riuchinas ir pajuto, kad sunkveimis trktel jo. ov , ov j tasai baltagvardietis ir sutrupino blauzdikaul, ir garantavo nemirtingum... Kolona pajud jo. Visikai pasiligojs ir net susens poetas ne v liau nei po dviej minui eng Gribojedovo verand. Ji jau buvo itut jusi. Kampe baig gerti kakokia kompanija, jos vidury skeryiojosi pastamas konferansj su tiubeteika ir taure ampano rankoje. Riuchin, nein gl biu rankluosi, labai maloniai sutiko Aribaldas Aribaldoviius ir tutuojau ivadavo nuo prakeikt skudur. Jeigu Riuchinas nebt taip nukamuotas klinikoje ir sunkveimyje, jis turbt su malonumu bt iklojs visk, kas d josi klinikoje, pagraindamas savo pasakojim igalvotomis smulkmenomis. Taiau i akimirk jam ne tas rp jo, be to, nors Riuchinas ir nebuvo itin pastabus, dabar, iduskintas sunkveimio, jis pirm kart siir jo pirato veid ir suprato, kad tasai, nors ir klausin ja apie Benam ir net kioja ajajai!, i tikrj visai abejingas Benamio likimui ir n ma jo nesigaili. Ir teisingai! aunuolis! su ciniku pakaruokliku tiu pagalvojo Riuchinas ir, mai liovsis pasakoti apie izofrenij, papra : Aribaldai Aribaldoviiau, arielk l s bt neproal... Piratas nutais ujauiam min, sukud jo: Suprantu... beregint... ir mostel jo oficiantui. Po penkiolikos minui Riuchinas vienut vienut lis kiurksojo susiriets prie iobrio, lenk taurel po taurel s, suprasdamas ir pripaindamas, kad jo gyvenime nieko nebegalima pataisyti, galima tik pamirti. Poetas ivaist savo nakt, kol kiti puotavo, ir dabar suprato, kad jos nebesugrinsi. Uteko tik kilstel ti galv nuo lempos dang, kad pamatytum, jog naktis prauvo aminai. Oficiantai paskubom pl nuo stal staltieses. Palei verand mirin jantys katinai markst si nuo ryto viesos. Poet nesulaikomai ugriuvo diena.

VII skyrius NETIKS BUTAS

Jeigu kit ryt Stiopai Lichodejevui kas nors bt pasaks: Stiopa! Jei i minut neatsikelsi, bsi suaudytas! Stiopa prisl gtu, vos girdimu balsu bt atsaks: audykit, darykit su manim, k norite, a nesikelsiu. Lichodejevui atrod , kad jis ne tik atsikelti, bet n aki pramerkti negali, kad, vos pabandius tai padaryti, tvykstelt aibas ir jo galva itikt gabalus. Toje galvoje gaud didiulis varpas, tarp aki obuoli ir umerkt vok m avo rudos d m s su raudonai aliais apvadais, be to, j dar pykino, ir atrod , kad tas pykinimas susijs su kakokio kyraus patefono garsais. Stiopa band k nors prisiminti, taiau prisimin tik tiek, kad berods vakar ir neinia kur jisai stov jo su servet le rankoje ir taik si pabuiuoti kakoki dam, ad damas jai, jog kit dien, lygiai dvylikt, ateisis pas j sveius. Dama atsikalbin jo, sakydama: Ne, ne, mans nebus namie! o Stiopa prisispyrs kartojo: O a imsiu ir ateisiu! Nei kas toji dama, nei kuri dabar valanda, nei kuri diena, nei koks m nuo Stiopa neinojo ir, kas vis lidniausia, negal jo suprasti, kur jis yra. Jis paband nors tai isiaikinti, tad prapl sulipusius kair s akies vokus. Prietemoje kakas blausiai vyt jo. Pagaliau Stiopa atpaino triumo ir suprato, kad guli auktielninkas savo lovoje, kitaip sakant, buvusioje juvelyro nal s lovoje, miegamajame. ia jam taip suskaudo galv, kad jis usimerk ir suvaitojo. Paaikinsime: Stiopa Lichodejevas, Varjet teatro direktorius, nubudo ryt savo bute, tame paiame, kur jie dalinosi perpus su velioniu Berliozu, dideliame ei aukt name, atgrtame Sod gatv. Reikia pasakyti, kad tasai butas Nr. 50 jau senokai pasiym jo jeigu ne prasta, tai bent keistoka reputacija. Prie por met j dar vald juvelyro de Fuer nal . Ana Francevna de Fuer , garbinga ir itin veikli penkiasdeimtmet dama, tris kambarius i penki buvo atidavusi nuomininkams: vienam, kurio pavard Belomutas, o kitam su neilikusi pavarde.

Ir tai prie dvejus metus bute prasid jo nesuprantami dalykai: mon s i to buto prad jo paslaptingai dingti. Syk poilsio dien but at jo milicininkas, pasivadino priekambar antrj gyventoj (kurio pavard neiliko) ir pasak , kad is kvieiamas trumpam ueiti milicijos skyri ir kak pasirayti. Gyventojas liep Anfisai, itikimai ir senai Anos Francevnos nam darbininkei, sakyti, jeigu kas nors paskambint, kad jis gris po deimties minui, ir i jo drauge su mandagiu, baltomis pirtin mis mviniu milicininku. Taiau jis negro ne tik po deimties minui, o ir apskritai niekada. Uvis keisiausia tai, kad drauge su nuomininku, atrodo, dingo ir milicininkas. Dievobaiminga, o atvirai nekant prietaringa Anfisa staiai pareik didiai susikrimtusiai Anai Francevnai, kad ia neapsieita be burt ir kad ji puikiai inanti, kas pasiglem ir gyventoj, ir milicinink, bet prie nakt nenorinti apie tai kalb ti. Na, burtams, kaip inote, utenka tik prasid ti, ir jau niekaip j nebesutur si. Antrasis gyventojas dingo, regis, pirmadien, o treiadien skradiai em prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomis aplinkyb mis. Ryt jo pasiimti kaip visada atvaiavo maina ir ive j tarnyb, taiau atgal neparve ir pati daugiau nebegro. Nemanoma apsakyti madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. T pai nakt, sugrusi kartu su Anfisa i vasarnamio, kur kakod l skubiai buvo ivykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir piliet s Belomut. Taiau tai dar ne viskas: abiej kambari, kuriuos nuomavo Belomutai, durys buvo uantspauduotos! iaip taip praslinko dvi dienos. Treij per vis t laik nuo nemigos aki nesud jusi Ana Francevna v l skubiai ivaiavo vasarnam... Ar bereikia sakyti, kad ji negro! Likusi viena, Anfisa valias prisiverk ir antr valand nakties atsigul . Kas jai nutiko v liau, neinoma, taiau kit but gyventojai pasakojo, kad penkiasdeimtajame bute vis nakt kakas bild j, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra. Rytmet paaik jo, kad ir Anfisos neb r! Apie dingusius mones ir ukeikt but tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa neiojusi ant savo idivusios krtin s zomin maiel su dvideimt penkiais stambiais deimantais, priklausaniais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, kur taip skubiai vain jo Ana Francevna, malkin je buvo rastos kakokios nesuskaiiuojamos brangenyb s, tarp j tie patys deimantai ir caro laik aukso rubliai... Ir panaiai. Na, ko neinome, d l to ir galvos neguldome. Kad ir kaip ten bt, butas tuias ir uantspauduotas prasilaik tik savait, o paskui j atsik l velionis Berliozas su mona ir tai tasai Stiopa taip pat su mona. Savaime aiku, kad, vos sikrausius aps stj but, j eimose irgi prasid jo velniava. Per vien m nes dingo abi monos. Taiau j p dsakai buvo aptikti. mon s tauk reg j Berliozo mon Charkove su kakokiu baletmeisteriu, o Stiopos mona neva atsidrusi Boedomkoje, kur, pasak gand, Varjet direktorius savo nesuskaiiuojam paini d ka jai irpino kambar, taiau su viena slyga: kad jos n kvapo nelikt Sod gatv je... Taigi Stiopa suvaitojo. Jis ketino pasiaukti nam darbinink Gruni ir pareikalauti piramidono, taiau vis d lto susiprot jo, kad tai kvailyst s, kad jokio piramidono Grunia, inoma, neturi. Band auktis pagalbon Berlioz, dusyk suvebleno: Mia... Mia..., taiau, kaip patys suprantate, atsakymo neigirdo. Bute tvyrojo visika tyla. Pakrutins koj pirtus, Stiopa susigaud, kad guli su kojin mis, tirtania ranka brktel jo per laun, nor damas isiaikinti, ar su keln mis, ar be j, taiau nesuprato. Pagaliau pamats, kad yra vis apleistas ir vienias, kad pagalbos nesulauks, jis ryosi keltis, nors tam reik jo tiesiog nemonik pastang. Stiopa prapl sulipusius vokus ir ivydo savo atspind veidrodyje mogyst stirksaniais visas alis plaukais, ipurtusi, juodais eriais ap lusia fizionomija, uburkusiomis akimis, murzinais markiniais su apykakle ir kaklaraiiu, mvint ilgomis apatin mis keln mis ir kojin mis. Tok jis ivydo save veidrodyje, o alia veidrodio ivydo juodai apsirengus nepastam mog su juoda berete. Stiopa atsis do lovoje ir kiek manydamas isprogino krauju pasruvusias akis, smeigs jas nepastamj. Tyl sutrikd nepastamasis, emu sodriu balsu su usienietiku akcentu itars tokius odius: Laba diena, malonusis Stepanai Bogdanoviiau! Stojo pauz , po kurios, sutelks visas j gas, Stiopa prasten jo: Ko jums reikia? ir pats nust ro, nepaindamas savo balso. od ko jis pasak diskantu, jums bosu, o reikia jam visai nepavyko itarti. Nepastamasis draugikai yptel jo, isitrauk didel auksin laikrod, kurio dangtelis buvo papuotas deimanto trikampiu, paskambino vienuolika kart ir tar : Vienuolika! Jau vis valand laukiu, kol js pabusit, nes liep t man ateiti deimt. tai ir a! Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant k d s alia lovos, suvap jo: Atleiskite...,

apsimov jas ir kimiu balsu itar : Praom pasisakyti savo pavard. Jam buvo sunku kalb ti. Sulig kiekvienu odiu kakokia adata bad jam smegenis, keldama pragarik skausm. K? Js ir mano pavard pamirote? nepastamasis nusiypsojo. Atsipraau... suvokt Stiopa, pajuts, kad pagirios kreia nauj idaig: jam pasirod , kad grindys palei lov prasmego ir jis beregint nul ks emyn galva po velni, pat pragar. Brangusis Stepanai Bogdanoviiau, praneko sveias, valgiai ypsodamasis, joks piramidonas jums nepad s. Pasikliaukite sena imintim nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grinti jums sveikat pora taureli degtin s su atriu ir kartu ukandiu. Stiopa buvo gudrus mogus ir net itaip negaluodamas suvok , kad, ukluptam tokioje bkl je, reikia prisipainti visas kaltes. Atvirai nekant, prad jo jis, vos apversdamas lieuv, vakar a maum l... Daugiau n odio! pertrauk j lankytojas ir pavaiavo su k de al. Stiopa, ipts akis, ivydo, kad ant mao staliuko stovi pad klas, ant kurio guli baltos duonos riek s, indelis su ikrais, l ktel marinuot gryb, kakoks puodukas, o gal gale talpi juvelyro nal s ropinuk su degtine. Stiop ypa apstulbino tai, kad ropinuk irasojusi nuo alio. Beje, nieko ia steb tino nebuvo ropin stov jo dubenyje tarp led. odiu, viskas buvo patiekta graiai, su imanymu. Nepastamasis neleido Stiopos nuostabai pereiti ok ir mikliai pripyl pus taurel s degtin s. O js? cyptel jo Stiopa. Su malonumu! Drebania ranka Stiopa prine taurel prie lp, o nepastamasis vienu mauku prarijo savo taurel s turin. iaumodamas gabal ikr, Stiopa su didiausiu vargu isten jo: O js... neukandat? D koju, a niekada neukandu, atsak nepastamasis ir pyl po antr. Atideng puod jame buvo derel s su pomidor padau. Ir tai isisklaid prie akis nelaboji aluma, lieuvis nebekliuvo, o svarbiausia Stiopa t prisimin . Prisimin , kad vakar buvo auta Schodnioje, ske autoriaus Chustovo vasarnamyje, kur tasai Chustovas ir buvo nudangins Stiop taksomotoru. Jis net prisimin , kaip jie samd si t taksomotor prie Metropolio, drauge dar buvo kakoks aktorius ne aktorius... su patefonu lagamin lyje. Taip, taip, taip, viskas vyko vasarnamyje! Nuo tos patefono muzikos, beje, stgavo unys. tai tik kas toji dama, kuri Stiopa m gino pabuiuoti, taip ir neaiku... Velniai ino, kas ji tokia... berods radijuj dirba, o gal ir ne. Taigi vakarykt diena po truput l m ryk ti, taiau dabar Stiop kur kas labiau domino i diena ir ypa nepastamojo mogaus, atneusio degtin s ir ukandi, pasirodymas miegamajame. tai k ne pro al bt isiaikinti! Na, dabar, tikiuosi, js jau prisimin te mano pavard? Taiau Stiopa tik droviai nusiypsojo ir sk stel jo rankomis. Nejaugi! tariu, kad po degtin s jus dar g r t portveino! Bet klausykit, kas gi taip daro! Nor iau paprayti, kad visa tai likt tarp ms, meilikaujamai tar Stiopa. O, inoma, inoma! Taiau u Chustov a, savaime suprantama, galvos neguldau. Js pastate Chustov? Vakar js kabinete prab gomis maiau t individ, taiau utenka bent viena akim dirstel ti jo veid, kad suprastum, jog jis niekas, intrigantas, prisitaik lis ir palainas. Gryna teisyb ! paman Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo charakteristikos. Taigi vakarykt diena palengva lipd si i gabal li, bet nerimas vis d lto nepaliko Varjet direktoriaus. Mat toje vakarykt je dienoje ioj jo didiul juoda skyl . Sakykit, k norit, bet tai ito nepastamo mogaus su berete Stiopa vakar savo kabinete tikrai nemat . Juodosios magijos profesorius Volandas, oriai prisistat sveias, reg damas Stiopos kanias, ir id st visk paeiliui. Vakar jis atvyko i usienio Maskv, tuoj pat u jo pas Stiop ir pasil savo paslaugas Varjet teatrui. Stiopa paskambino Maskvos srities scenos rengini komisij ir reikal suderino (Stiopa ibalo ir sumirks jo), pasira su profesorium Volandu sutart septyniems pasirodymams (Stiopa isiiojo), pasikviet Voland pas save iandien deimt valand ryto susitarti d l smulkesni detali... tai Volandas ir at jo. J leido nam darbinink Grunia, paaikinusi, kad pati k tik at jo, kad apskritai esanti ateinanti darbinink , kad Berliozo n ra namie, o jeigu sveias geidis pasimatyti su Stepanu Bogdanoviium, tegul pats eins pas j miegamj. Stepanas Bogdanoviius taip giliai migs, jog ji nesiimanti jo adinti. Ivyds, kaip atrodo Stepanas Bogdanoviius, artistas pasiunt Gruni gastronom degtin s ir ukandio, vaistin ledo ir...

 Leiskite jums atsilyginti, suinkt pribloktas Stiopa ir m iekoti pinigin s. O, vieni niekai! atov gastrolierius ir pareik apie tai nenors n gird ti. Taigi paaik jo, i kur atsirado degtin ir ukandis, bet Stiop vis d lto buvo gaila ir ti: jis ninieko neprisimin apie sutart ir, nors umuk, vakar nebuvo mats ito Volando. Taip, Chustovas buvo, o Volando ne. Gal gal iau vilgtel ti sutart, tyliai papra Stiopa. Praom, praom... Stiopa vilgtel jo popieri ir nust ro. Viskas buvo kaip reikiant. Pirmiausia paties Stepano ranka auniai suriestas paraas! Kampe striai finans direktoriaus Rimskio rezoliucija, leidianti iduoti artistui Volandui deimt tkstani rubli i jam u septynis bsimus pasirodymus priklausanios trisdeimt penki tkstani rubli sumos. Be to, alia dar ir Volando paraas, kad jis tuos deimt tkstani jau gavo! Tokios tokel s! pagalvojo nelaimingasis Stiopa, ir jam m suktis galva. Prasideda kraups atminties aptemimai?! Savaime aiku, dabar, tam Volandui pateikus sutart, toliau rodyti nuostab bt buv tiesiog nepadoru. Stiopa atsipra svei minut l pasialinsis ir vienomis kojin mis ipuol priekambar prie telefono. B gdamas ktel jo virtuv s pus n: Grunia! Taiau niekas neatsiliep . Jis vilgtel jo Berliozo kabineto duris, kurios buvo alia priekambario, ir ia, kaip sakoma, sustingo it stabo itiktas. Ant dur rankenos Stiopa pasteb jo virvel su smalkos antspaudu. e tau, kad nori! krioktel jo kakas Stiopos galvoje. Tik to dar trko! ir ia Stiopos mintys nuskriejo jau dvejais b giais, taiau, kaip visada bna per katastrof, viena kryptimi ir apskritai velniaiin kur. Sunku apsakyti sumait, kilusi Stiopos galvoje. alia itos velniavos su juoda berete, alta degtine ir netik tina sutartim praom, dar ir antspaudas ant dur! Juk gali sakyti kam nori, kad Berliozas kak ikr t niekas nepatik s, dievai, nepatik s! Ir vis d lto antspaudas! Taigi... T akimirk Stiopos galvoje m kirb ti itin nemalonios mintel s apie straipsn, kur, kaip tyia, jis neseniai bruko Michailui Aleksandroviiui atspausdinti urnale. O straipsnelis, tarp ms nekant, paikas! Ir niekam tiks, ir pinigai menki... Prisimins straipsn, Stiopa tuoj pat prisimin ir vien tartin pokalb, kuris, regis, vyko balandio dvideimt ketvirtos vakare iia, valgomajame, jiedviem vakarieniaujant su Michailu Aleksandroviium. inoma, tartinu tikrja to odio prasme pokalbio vadinti negalima ( tok pokalb Stiopa nebt leidsis), taiau nekama buvo apie kakokius nereikalingus dalykus. Toki nek, gerbiamieji pilieiai, veriau n neprad ti. Ligi antspaudo tas nekas, be abejon s, gal jai laikyti niekais, o tai atsiradus antspaudui... Ak, Berliozai, Berliozai! kunkuliavo mintys Stiopos galvoje. Staiai galvon netelpa! Bet nebuvo kada lid ti, ir Stiopa surinko Varjet finans direktoriaus Rimskio numer. Stiopos pad tis buvo kebli: vis pirma usienietis gal jo sieisti, kad Stiopa nepasitiki juo net parodius sutart, o ir finans direktoriui neinia buvo k sakyti. Juk nepaklausi jo: Sakykit, ar a vakar pasiraiau sutart trisdeimt penkiems tkstaniams rubli? itaip klausti nedera! Taip! pasigirdo ragelyje aius ir nemalonus Rimskio balsas. Sveiki, Grigorijau Daniloviiau, tyliai praneko Stiopa, ia Lichodejevas. tai koks reikalas... hm... hm... pas mane s di tasai... ... artistas Volandas... Taigi... nor jau paklausti, kaip ten vakar?.. A, juodasis magas! atsiliep ragelyje Rimskis. Afios tuojau bus gatavos. Aha, silpnu balsu numyk Stiopa, na, iki pasimatymo... O js greit atvaiuosit? paklaus Rimskis. U pusvalandio, atsak Stiopa ir, pakabins ragel, Nuspaud rankomis plytani galv. Ajajai, kokia bjauri istorija! Kas gi atsitiko atminiai, pilieiai? A? Vis d lto ilgiau stypsoti priekambaryje buvo nepatogu, ir Stiopa beregint apmet tok plan: visomis igal mis sl pti savo netik tin umarum, o dabar pirmiausia gudriai ikamantin ti usieniet, k gi jis ada parodyti vakar Stiopai patik tame teatre? Stiopa nusisuko nuo aparato ir mai tingin s Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojo priekambaryje, aikiai ivydo kakok keist tipel ilg kaip alg ir su pensn (ak, jeigu ia bt buvs Ivanas Nikolajeviius! Jis bt ikart t tipel atpains!). O tas pasirod ir bemat dingo. Sunerims Stiopa pavelg tol liau priekambar ir antrsyk svirstel jo, nes veidrodyje pra jo ir taip pat dingo didiulis juodas katinas. Stiopai nusmelk ird, jis susverd jo. Kas ia dabar? pagalvojo jis. Nejau kraustausi i proto? I kur tie atspindiai?! Jis apsidair po priekambar ir isigands suuko: Grunia! Koks ia katinas pas mus laistosi? I kur jis atsirado? Ir kas dar ia su juo?! Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanoviiau, atsiliep balsas, bet ne Grunios, o sveio i

miegamojo, tai mano katinas. Nurimkite. O Grunios n ra, a isiuniau j Vorone. Jinai skund si, kad js neileidiate jos atostog. itie odiai buvo tokie netik ti ir keisti, jog Stiopa nusprend , kad jis prastai nugirdo. Be galo suglums jis ristute l k miegamj ir sustingo ant slenksio. Jo plaukai oktel jo piestu, o kakt imu smulks prakaito laeliai. Sveias miegamajame buvo jau nebe vienas, o su kompanija. Antrame kr sle s d jo tas pats tipas, kuris pasivaideno priekambaryje. Dabar jis buvo gerai matyti: sai it plunksnik s, vienas pensn stiklas spingioja, o antrojo visai n ra. Bet miegamajame gal jai ivysti dar baisesni dalyk: ant minktos k dut s, kadaise priklausiusios juvelyro nalei, isidr bs vampsojo kakas treias, btent siaubingo dydio juodas katinas, vienoje letenoje laiks taurel degtin s, o kitoje akut, ant kurios buvo sp js pasimauti marinuot gryb. Miegamajame viesos ir taip buvo maa, o dabar Stiopai prad jo darytis tamsu akyse. tai kaip, pasirodo, kraustomasi i proto! paman jis ir grieb si dur staktos. Kaip matau, brangusis Stepanai Bogdanoviiau, js truput l nustebs? pasiteiravo Volandas dantimis kalenant Stiop. O steb tis juk n ra kuo. Tai mano svita. ia katinas ig r degtin s, ir Stiopos ranka m slysti stakta emyn. Ir tai svitai btina kur nors gyventi, aikino Volandas, taigi kai kas i ms iame bute nereikalingas. Ir man regis, kad nereikalingas kaip tik js! Jis, jis! oio balsu subliuvo languotasis ilgis, apskritai jis paskutiniu metu kreia baisias kvailystes. Girtuokliauja, naudodamasis pad timi kimba prie moter, n velnio neveikia, o k gali veikti, jeigu visikai nesusigaudo apie reikalus, kurie jam patik ti. Virininkams akis muilina! Tuiai valdik main gainioja! apskund Stiop ir katinas, iautarodamas gryb. Ir t akimirk, kai Stiopa, jau susmuks ant grind, nusilpusia ranka grabin jo stakt, bute pasirod ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai i veidrodio kambarin eng maas, taiau nepaprastai peiuitas mogelis su katiliuku ant galvos ir styrania i burnos iltimi, bjaurojania ir taip jau lyki jo fizionomij. Jis buvo rusvais, net ugniniais plaukais. A, siterp pokalb tasai atvyk lis, apskritai nesuprantu, kaip jis tapo direktorium, ia rusvaplaukis m vis labiau sniaukroti pro nos. Jis toks pat direktorius kaip a archijer jus. Tu nepanaus archijer j, Azazelai, tarstel jo katinas, d damasis l kt dereli. A ir sakau, susniaukrojo rusvaplaukis ir, atsigrs Voland, pagarbiai pridr : Leiskite, mesire, idanginti j velniop i Maskvos. kac!! paiaus erius, mai sukniauk katinas. Ir staiga miegamasis m suktis Stiopos akyse, jis trenk si galva stakt ir, netekdamas smon s, dar pagalvojo: Mirtu... Bet jis nenumir . Prav rs akis, pamat , kad s di ant kakoki akmen. alia kakas niokt . Kai atsimerk kaip reikiant, ivydo, kad niokia jra, dar daugiau kad bangos dta prie prie jo koj ir kad, trumpai tariant, jis s di paiam molo gale, kad apaioje tviska ydrabang jra, o upakalyje ant kalno graus miestas. Nesusigaudydamas, kaip tokiais atvejais reik t elgtis, Stiopa atsistojo virpaniom kojom ir patrauk molu krant. Ant molo stov jo kakoks mogus, rk ir spjaud vanden. Klaikiu vilgsniu pair js Stiop, jis liov si spjauds. Tada Stiopa ikr t tok triuk: atsiklaup prie nepastanuyj rukori ir tar : Maldauju jus, pasakykite, koks ia miestas? Kas ia dabar? tar kietairdis rkorius. A negirtas, kimiai pasak Stiopa, a sergu, man kakas nutiko, a sergu... Kur a? Koks ia miestas?.. Na, Jalta... Stiopa tyliai atsiduso, nugriuvo ant ono, dunkstel jo galva ilt molo akmen. Smon apleido j.

VIII skyrius PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA

Kaip tik tuo metu, apie pus dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado smon, j atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubuds po gilaus ir ilgo miego. Kur laik jis steng si susigaudyti, kaip pateko t nepastam kambar su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu i kakokio viesaus metalo ir baltomis uuolaidomis, u kuri viet saul . Ivanas papurt galv, sitikino, kad jos neskauda, ir prisimin ess ligonin je. i mintis paadino prisiminimus apie Berliozo t, taiau iandien jie Ivano taip baisiai nebesukr t . Isimiegojs Ivanas

Nikolajevicius aprimo ir m blaiviau mstyti. Kur laik jis nejud damas gul jo varut l je, minktoje ir patogioje lovoje su spyruokl mis, o paskui ivydo alia savs mygtuk. I pratimo be jokio reikalo visk iupin ti Ivanas j paspaud . Benamis tik josi, kad, nuspaudus mygtuk, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, taiau vyko visai kas kita. Ivano kojgalyje siieb matinis cilindras, ant kurio buvo parayta Gerti. Truput l pabuvs, cilindras m suktis, kol ant jo pasirod uraas: Slaug . Savaime suprantama, kad imoningasis cilindras Ivan apstulbino. Ura Slaug pakeit uraas Pakvieskite gydytoj. Hm... sumyk Ivanas, nesugalvodamas, k toliau daryti su ituo cilindru. Bet ia jam atsitiktinai pasisek : pasirodius odiui Feler , Ivanas antrsyk paspaud mygtuk. Cilindras tyliai skimbtel jo, sustojo, ugeso, kambar jo apkni simpatika moteris variu baltu chalatu ir tar Ivanui: Labas rytas! Ivanas neatsak , manydamas, kad toks pasisveikinimas visai nederamas esamomis aplinkyb mis. Tik pagalvokit, grdo sveik mog ligonin n ir dar apsimetin ja, kad taip ir reikia! Tuo metu moteris lygiai tokia pat gerairdika veido iraika spustel jo mygtuk, pak l auktyn uuolaid, ir kambar pro retus ir plonus pinuius, isiraizgiusius ligi pat grind, plstel jo viesa. U pinui buvo balkonas, toliau vingiuotos up s pakrant , o kitame up s krante smagus puynas. Praom voni, pakviet moteris ir vienu rankos prisilietimu atv r vidin sien, u kurios buvo vonios kambarys ir puikiai rengtas tualetas. Nors ir nusprends nesikalb ti su moterimi, Ivanas neikent ir, ivyds, kaip i blizganio iaupo voni plaia srove pliaupia vanduo, ironikai tar : Tai bent! Kaip Metropolyje! Nieko panaaus, didiuodamasi atsiliep moteris, kur kas geriau. Toki rengim net usieny niekur n ra. Pasiir ti ms klinikos specialiai atvaiuoja gydytojai ir mokslininkai. Pas mus kasdien lankosi inturistai. Sulig odiu inturistas Ivanas akimirksniu prisimin vakarykt konsultant. Jis paniuro, piktai d btel jo ir pasak : Inturistai... Ko js visi tuos inturistus dievinate! Tarp j, beje, visokiausi pasitaiko. A, pavyzdiui, vakar su tokiu susipainau, kad neduokdie! Ir vos neprad jo pasakojimo apie Poncij Pilot, taiau susilaik , suprasdamas, kad moteriai n ra prasm s visko pasakoti, kad jinai vis vien jam negali pad ti. Isimaudiusiam Ivanui Nikolajeviiui bemat buvo paduota viskas, ko reikia vyrui po vonios: ilyginti baltiniai, ilgos apatin s keln s, kojin s. Dar daugiau: atidariusi spintel s duris, moteris parod vidun ir paklaus : K pageidaujate apsivilkti chalat l ar piam? Priverstinai prirakintas prie naujo bsto, Ivanas vos rankom nesk stel jo d l tokio moters nesivarymo ir be odi dr pirtu tamsiai raudon bajin piam. Paskui Ivanas Nikolajeviius tuiu nebyliu koridorium buvo nuvestas neapsakomo didumo kabinet. Nusprends visk, k pamatys iame nuostabiai rengtame pastate, vertinti ironikai, Ivanas tuoj pat mintyse pakriktijo kabinet fabrikuvirtuve. Ir buvo u k. ia stov jo spintos ir stiklin s spintel s, pilnos blizgani nikeliuot instrument. Stov jo nepaprastai sud tingos konstrukcijos kr slai, kakokios pilvotos lempos su vytiniais gaubtais, galyb stiklaini ir dujini degikli, ir elektros laid, ir visikai niekam neinom prietais. iame kabinete Ivan apspito trys mon s dvi moterys ir vienas vyras, visi baltai apsireng. Pirmiausia Ivan nusived kamput, prie stalelio, aikiai nusprend bei t ikamantin ti. Ivanas apsvarst situacij. Buvo trys ieitys. Nepaprastai gund pirmoji: pulti prie it lemp ir visoki gudri tais ir visus juos po paraliais idauyti, itaip protestuojant prie tai, kad jis be reikalo ia udarytas. Taiau iandienis Ivanas gerokai skyr si nuo vakarykio, ir pirmoji ieitis jam pasirod abejotina: ko gero, jie galutinai patik s, kad jis dklus pami lis. Tod l tok bd Ivanas atmet . Buvo antra ieitis: nedelsiant prad ti pasakoti apie konsultant ir Poncij Pilot. Taiau vakarykt patirtis rod , kad tuo pasakojimu niekas netiki arba supranta j kakaip ikreiptai. Tod l Ivanas atsisak ir ios, nusprends pasirinkti treij: usisklsti ir ididiai tyl ti. Iki galo gyvendinti io sumanymo nepavyko ir norom nenorom, kad ir ykiai ir niauriai, teko atsakin ti daugyb klausim. Ir Ivanas buvo ikvostas iki panagi, tur jo papasakoti vis savo ankstesn gyvenim, net kada ir kaip sirgo skarlatina o tai buvo prie penkiolika met. Prira vis puslap, apvert j, ir moteris baltu chalatu m klausin ti apie Ivano gimines. Prasid jo kakokia nuobodyb : kas mir , kada ir nuo ko, ar neg r , ar nesirgo venerin mis ligomis, ir panaiai, ir panaiai. Gal gale papra papasakoti apie vakarykt atsitikim prie Patriarcho tvenkini, taiau smarkiai nekibo, pasakojimu apie Poncij Pilot nesisteb jo. Tuomet moteris perleido Ivan vyrui, ir tasai m si jo kitaip, ninieko neklausin jo. Jis imatavo Ivano kno temperatr, suskaiiavo puls, pair jo Ivanui akis, pasiviesdamas kakokia lempele.

Paskui pagalb vyrui stojo antroji moteris ir prad jo Ivan neskaudiai badyti kakuo nugar, plaktuk lio rankena braiyti jam ant krtin s kakokius enklus, stuksenti per kelius taip, kad net Ivano kojos okin jo, dr pirt ir pa m kraujo, dr alkn s link, mov ant rie kakokias gumines apyrankes. Ivanas tik kariai ypsojosi ir mst , kaip kvailai ir keistai viskas i jo. Tiktai pamanykit! Nor jo visus persp ti apie gr sm, keliam neinomo konsultanto, ver si j sulaikyti, o tepasiek tiek, kad pakliuvo kakok paslapting kabinet ir dabar porino ia visokius niekus apie d d Fiodor i Vologdos, kuris g r iki em s graibymo. Siaubingai kvaila! Gal gale Ivanas buvo paleistas ir palyd tas atgal savo kambar, kur gavo puodel kavos, du minktai virtus kiauinius ir baltos duonos su sviestu. Suvalgs ir ig rs visk, k gavo, Ivanas nutar laukti paties vyriausio ios staigos virininko ir pareikalauti, kad is skirt jam deram d mes ir grint teisyb. Ir jis sulauk , sulauk ikart po pusryi. Netik tai atsidar Ivano kambario durys, ir pro duris su jo daugyb moni baltais chalatais. Pirma vis jo kruopiai nelyginant aktorius nusiskuts madaug keturiasdeimt penkeri met itin mandagus vyras maloniomis, bet labai skvarbiomis akimis. Visa palyda rod jam d mes ir pagarb, tad jo pasirodymas buvo labai ikilmingas. Kaip Poncijus Pilotas! dingtel jo Ivanui. Taip, jis, be abejon s, buvo ia vyriausias. Jis pris do ant taburet s, o kiti liko stov ti. Daktaras Stravinskis, prisistat Ivanui ir maloniai pavelg j. tai, Aleksandrai Nikolajeviiau, negarsiai tar vienas palydovas tvarkingai apkirpta barzdele ir padav vyriausiam ligi juodumo prirayt Ivano lap. Itis byl sukurp ! pagalvojo Ivanas. O vyriausiasis prastu vilgsniu perb go lap, suniurn jo: Aha, aha... ir pasikeit su palydovais keliomis fraz mis, pasakytomis maai gird ta kalba. Ir lotynikai kaip Pilotas neka... lidnai pagalvojo Ivanas. Bet ia vienas odis privert j krptel ti, tai buvo odis izofrenija deja, jau vakar itartas prakeiktojo usienieio prie Patriarcho tvenkini. Net ir tai inojo! su nerimu pagalvojo Ivanas. Vyriausiasis, matyt, laik si taisykl s sutikti su viskuo ir diaugtis viskuo, kad ir k jam sakyt aplinkiniai, ir reikti diaugsm odiais puiku, puiku... Puiku! pasak Stravinskis, grindamas kakam lap, ir kreip si Ivan: Js poetas? Poetas, niriu balsu atsak Ivanas ir pirmsyk pajuto kakok nesuprantam bod jimsi poezija, ir net savi eil raiai, i akimirk at j galv, jam kakod l pasirod nemalons. Surauks kakt, jis savo ruotu paklaus Stravinsk: Js profesorius? Stravinskis paslaugiai ir mandagiai linktel jo. Ir js ia vyriausias? neatlyo Ivanas. Stravinskis v l linktel jo. Man reikia su jumis pasikalb ti, reikmingai pasak Ivanas Nikolajeviius. A tam ir at jau, atsiliep Stravinskis. tai koks reikalas, prad jo Ivanas, jausdamas, kad at jo jo valanda, mane paskelb beproiu, niekas nenori mans iklausyti!.. O ne, mes kuo d miausiai jus iklausysim, rimtu tonu nuramino Ivan Stravinskis, ir nieku gyvu neleisim paskelbti js beproiu. Tada klausykit: vakar vakare prie Patriarcho tvenkini a sutikau paslapting asmen, usieniet ne usieniet, kuris i anksto inojo apie Berliozo mirt ir savo akim buvo mats Poncij Pilot. Palydovai be garso, n nejud dami, klaus si poeto. Pilot? Ar tai t Pilot, kuris gyveno J zaus Kristaus laikais? prisimerks, beds vilgsn Ivan, pasiteiravo Stravinskis. T pat. Aha, tar Stravinskis, o tasai Berliozas uvo po tramvajum. Vakar mano akyse j pervaiavo tramvajus ties Patriarcho tvenkiniais, o paslaptingasis pilietis... Poncijaus Piloto pastamas? pasitikslino Stravinskis, matyt, pasiymintis nepaprasta nuovoka. Taip, patvirtino Ivanas, atidiai steb damas Stravinsk, tai it jis i anksto pasak , kad Anuka paliejo saul gr aliej... O jisai kaip tik toje vietoje ir paslydo! Kaip jums patinka? reikmingai paklaus Ivanas, tik damasis savo odiais padaryti didel efekt. Taiau jokio efekto nesulauk , Stravinskis visai paprastai m toliau klausin ti: O kas toji Anuka? is klausimas truput sutrikd Ivan, jo veidas trktel jo. Anuka ia visai nesvarbi, praneko jis, prad damas nervintis, velniai ino, kas ji tokia. Staiai kakokia kvaia i Sod gatv s. Svarbu tai, kad jis i anksto, suprantat, i anksto inojo apie

saul gr aliej! Ar js suprantat? Puikiausiai suprantu, rimtai atsak Stravinskis ir, paliets poeto kel, pridr : Nesijaudinkit ir pasakokit toliau. Gerai, tar Ivanas, stengdamasis ilaikyti Stravinskio ton ir karios patirties jau pamokytas, kad tiktai ramyb gali jam pagelb ti, taigi itas baisus tipas, apsimets konsultantu, turi kakoki nepaprast gali... Tarkim j vejiesi, o pavyti negali. O su juo dar vaiktin ja porel , irgi savaip auni: kakoks ilgis su imutais stiklais ir netik tino didumo katinas, kuris pats vienas vain jasi tramvajum. Be to, niekieno nestabdomas Ivanas m kalb ti kaskart vis kariau ir tikinamiau, jis pats buvo Poncijaus Piloto balkone, ia n ra joki abejoni. K visa tai reikia? A? J reikia nedelsiant suimti, antraip jis pridarys nesivaizduojam b d. Vadinasi, js ir siekiate, kad jis bt suimtas? Ar teisingai supratau? paklaus Stravinskis. Protingas, pagalvojo Ivanas, reikia pripainti, kad ir tarp inteligent pasitaiko proting kaip reta moni. Niekaip nepaneigsi! Ir atsak : Visai teisingai! Patys pagalvokit kaip a galiu to nesiekti? O js mane tai per prievart udar t ionai, kaiiojat akis lemput, maudot vonioje, klausin jat kakoki niek apie d d Fiodor!.. O jis jau seniai po eme! Reikalauju nedelsiant paleisti mane. Na k gi, puiku, puiku! atsiliep Stravinskis. tai viskas ir paaik jo. I ties, kokia prasm laikyti ligonin je sveik mog? Gerai. A nedelsdamas paleisiu jus i ia, jeigu js man pasakysit, kad esat normalus. Ne rodysit, o tik pasakysit. Taigi, js normalus? Stojo visika tyla, ir apkni moteris, kuri ryt slaug Ivan, su didia pagarba pavelg profesori, o Ivanas dar kart pagalvojo: Tikrai protingas. Profesoriaus pasilymas jam labai patiko, taiau atsakyti jis neskub jo, raukydamas kakt, vis galvojo ir galvojo, kol pagaliau tvirtai pasak : A normalus. Na, ir puiku! su palengv jimu ir diugiai suuko Stravinskis. O jeigu taip, pam ginkime galvoti logikai. Pervelkime vakarykt js dien, jis pasisuko, ir kakas jam kaipmat padav Ivano popierius. Iekodamas nepastamo mogaus, kuris jums prisistat kaip Poncijaus Piloto pastamas, js vakar padar te tai k, Stravinskis m lenkti savo ilgus pirtus, vilgiodamas ia lap, ia Ivan, pasikabinote ant krtin s vent paveiksl l. Buvo taip? Buvo, niriai linktel jo Ivanas. Griuvote nuo tvoros, susialojote veid. Taip? At jote restoran vienais apatiniais, rankoje nedamas degani vak, ir restorane sumu te mog. ionai jus atve surit. Pateks ia, js skambinote milicij ir pra te atsisti kulkosvaidi. Paskui band te iokti pro lang. Taip? Kyla klausimas: ar galima, taip elgiantis, k nors pagauti arba suimti? Ir jeigu js normalus mogus, tai pats atsakysite: nieku gyvu. Js norite ieiti i ia? Praom. Bet leiskite paklausti, kur js vyksite? inoma, milicij, atsak Ivanas nebe taip tvirtai ir truput l sutriks nuo profesoriaus vilgsnio. Tiesiai i ia? Aha. O namo neusuksite? skubiai paklaus Stravinskis. N ra kada! Kol a namo vain siu, jis paspruks! Gerai. O apie k pirmiausia milicijoje kalb sit? Apie Poncij Pilot, atsak Ivanas Nikolajeviius, ir jo akys apsitrauk pilkva miglele. Na, ir puiku! suuko tikintas Stravinskis ir, kreipdamasis palydov su barzdele, paliep : Fiodorai Vasiljeviiau, praom ileisti piliet Benam miest. Bet io kambario neuimkit, patalyn s galit nekeisti. Po dviej valand pilietis Benamis v l gr ionai. Na k gi, kreip si jis poet, s km s jums nelinkiu, nes ta s kme n per nago juodym netikiu. Iki greito pasimatymo! ir jis atsistojo, o jo palyda sujud jo. O kod l a v l griu ionai? sunerims paklaus Ivanas. Stravinskis, sakytumei bt lauks io klausimo, tuoj pat v l atsis do ir praneko: O tod l, kad vos pasirodysit vienomis apatin mis milicijoje ir pareikite, kad mat te mog, asmenikai painojus Poncij Pilot, jus akimirksniu atve ionai, ir js v l atsidursite itame paiame kambaryje. Kuo ia d tos apatin s keln s? dairydamasis sumiusiu vilgsniu paklaus Ivanas. Svarbiausia, aiku, Poncijus Pilotas. Bet ir apatin s keln s daug k lems. Juk valdikus drabuius mes i js atimsime ir grinsime apdarus, su kuriais atvykote. O pas mus js buvote atvetas su apatin mis keln mis. Ir namo, beje, usukti neketinate, nors a jums apie tai usiminiau. Paskui Pilotas... ir viskas bus aiku! Ir ia keistas dalykas nutiko Ivanui Nikolajeviiui. Jo valia sakytum suskilo, jis pasijuto ess menkas, reikalingas patarties. Tai k man daryti? syk jau baikiai paklaus jis.

 Na, ir puiku! atsiliep Stravinskis. Tai pats protingiausias klausimas. Dabar a pasakysiu, kas jums i tikrj nutiko. Vakar kakas jus smarkiai igsdino ir sujauk galv pasakojimu apie Poncij Pilot ir visus kitus dalykus. Ir tai js, susinervins ir ikamuotas mogus, leidot s per miest, pasakodamas apie Poncij Pilot. Suprantama, kad visi jus palaik pami liu. Dabar igelb ti jus gali tik vienas dalykas visika ramyb . Ir js privalote likti ia. Taiau j btina pagauti! tiesiog maldaudamas suuko Ivanas. Gerai, taiau kam lakstyti paiam? Id stykite popieriuje visk, kuo tariate ir kaltinate t mog. N ra paprastesnio dalyko, kaip perduoti js pareikim kur reikalinga, ir jeigu tai i tikrj nusikalt lis, viskas paaik s labai greitai. Taiau su viena slyga: neapsunkinkite sau galvos ir kuo maiau galvokite apie Poncij Pilot. Maa k galima papasakoti! Ne viskuo reikia tik ti. Supratau! rytingai pareik Ivanas. Praom duoti man popieriaus ir plunksn. Duokite popieriaus ir trump pietuk, paliep Stravinskis storajai moteriai, o Ivanui taip tar : Bet iandien patariu nerayti. Ne, ne, iandien, btinai iandien, susijaudins suuko Ivanas. Na gerai. Tik nepervarginkit smegen. Nepavyks iandien, pavyks rytoj. Jis pab gs! O ne, tvirtai pareik Stravinskis, niekur jis nepab gs, a garantuoju. Ir atsiminkite, kad mes jums visokeriopai pad sim, kitaip jums nieko neieis. Girdite mane? staiga reikmingai paklaus Stravinskis ir pastv r abi Ivano Nikolajeviiaus rankas. Laikydamas jas savosiose, jis smeig vilgsn Ivanui akis ir m kartoti: Mes jums pad sime... girdite mane?.. Mes jums pad sime... Mes jums pad sime... Jums palengv s. ia tylu, ramu... Mes jums pad sime... Ivanas Nikolajeviius nelauktai nusiiovavo, jo veido bruoai suveln jo. Taip, taip, tar jis tyliai. Na, ir puiku! savo papratimu ubaig pokalb Stravinskis ir pakilo. Iki pasimatymo! jis paspaud Ivanui rank ir jau ieidamas atsigr palydov su barzdele ir pasak : Tiesa, o deguon pabandykit... ir vonias. Po keli sekundi prieais Ivan nebebuvo nei Stravinskio, nei palydos. U grotuoto lango vidudienio saul je graiai viet smagus pavasarikas puynas aname krante, o truput l ariau tvisk jo up .

IX skyrius KOROVJOVO DARBELIAI

Sod gatv s namo Nr. 302 bis, kuriame gyveno velionis Berliozas, gyventoj komiteto pirmininkas Nikanoras Ivanoviius Bosojus buvo prisl gtas sunki rpesi, prasid jusi praeit nakt i treiadienio ketvirtadien. Vidurnakt, kaip mes jau inome, t nam atvyko komisija, kurioje dalyvavo eldybinas, ikviet Nikanor Ivanovii, prane apie Berliozo mirt ir drauge su juo nu jo but Nr. 50. Tenai buvo uantspauduoti velionio rankraiai ir daiktai. Nei ateinanios nam darbinink s Grunios, nei plev sos Stepano Bogdanoviiaus tuo metu bute nebuvo. Komisija Nikanorui Ivanoviiui pareik , kad velionio rankraius ji pasiims perir ti, kad velionio gyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvs juvelyro nal s kabinetas, svetain ir valgomasis), perduodami gyventoj komiteto inion, o velionio daiktai paliekami saugoti min tame plote, kol atsiras paveld tojai. inia apie Berliozo t pasklido po vis nam neapsakomai greitai, ir nuo septyni ryto gyventojai prad jo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys ueidin ti, neini pareikimais, kuriais buvo reikiamos pretenzijos velionio gyvenam plot. Per dvi valandas Nikanoras Ivanoviius pri m trisdeimt du tokius pareikimus. Ko tik juose nebuvo maldavimai, grasinimai, paskalos, meitai, paadai susiremontuoti but savo l omis, skundai d l nepakeliamos anktumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarp pareikim buvo meniniu taigumu sukreiantis apraymas koldn vagyst s, vykusios bute Nr.31, kai vagis koldnus susigrdo tiesiog varko kien, du paadai baigti gyvenim saviudybe ir vienas prisipainimas apie slepiam n tum. At jusieji kviesdavosi Nikanor Ivanovii priekambar, griebdavo j u rankov s, kak kud davo, merkdavo ak ir ad davo nelikti skolingi. i kania ts si ligi pirmos valandos, kol Nikanoras Ivanovicius paprasiausiai pab go i savo buto, nor damas pasisl pti palei vartus esanioje valdybos kontoroje, taiau, ivyds, kad ten jo irgi laukia praytojai, spruko ir i tenai. iaip taip atsikrats per asfaltuot kiem jam pavymui sekusi moni, Nikanoras Ivanoviius n r etj jim ir ulipo penkt aukt, kur ir buvo tas nelemtas butas Nr. 50. Atsikv ps laipt aiktel je, tuklus Nikanoras Ivanoviius paskambino, taiau dur niekas

neatidar . Jis paskambino dar kelis sykius, prad jo niurzg ti ir patyliukais keiksnoti. Bet ir tada durys neatsiv r . Nikanoro Ivanoviiaus kantryb trko, ir jis, isitrauks i kien s ryul rakt dublikat, priklausani nam valdybai, tvirta valdios ranka atsirakino duris ir jo. Ei, moterike! riktel jo Nikanoras Ivanoviius apytamsiame priekambaryje. Kuo tu ten vardu? Berods Grunia? Tavs n ra? Niekas neatsiliep . Tada Nikanoras Ivanoviius nulupo nuo kabineto dur antspaud, isi m i portfelio sulankstom metr ir eng kabinet. engti eng , bet tuoj pat apstulbintas sustojo tarpduryje ir net krptel jo. Prie velionio stalo s d jo nepastamas, perkars ir itss pilietis languotu varkeliu, ok jika kepur le, usikabins ant nosies pensn ... na, odiu, tas pats. Kas js toks bsite, pilieti? persigands paklaus Nikanoras Ivanoviius. Vai! Nikanoras Ivanoviius, blerbianiu tenoru suriko nematytasis pilietis ir paoks netik tai grieb spausti pirmininko rank. itoks pasisveikinimas n ma nenudiugino Nikanoro Ivanoviiaus. Atleiskite, praneko jis tariai, kas js toks bsite? Js oficialus asmuo? Ak, Nikanorai Ivanoviiau! jausmingai surypavo nepastamasis. Kas yra oficialus asmuo, kas neoficialus? Viskas priklauso nuo to, kaip klausim pair si. Viskas, Nikanorai Ivanoviiau, slygika ir netvirta. iandien a neoficialus asmuo, o rytoj, ir k, oficialus! O pasitaiko ir atvirkiai, Nikanorai Ivanoviiau. Ir dar kaip pasitaiko! itie samprotavimai nam valdybos pirmininko negal jo patenkinti. Bdamas i prigimties apskritai tarus, jis nusprend , kad grabyliaujantis prieais j pilietis yra kaip tik neoficialus, o veikiausiai ir visai paalinis asmuo. Bet kas gi js toks? Js pavard ? vis rsiau kvot pirmininkas, net m pulti nepastamj. Mano pavard , n truput lio nesutrikdytas rstumo, atsak pilietis, tarkime, Korovjovas. Nikanorai Ivanoviiau, o gal nor tum te pasivaiinti? Be ceremonij! K? Atsipraau, staiai tdamas praneko Nikanoras Ivanoviius, apie kokias vaies ia kalbat! (Nors ir nemalonu, bet norime pripainti, kad Nikanoras Ivanoviius buvo gana iurktus mogus.) Velionio kambariuose bti draudiama! K js ia veikiate? S skit s, Nikanorai Ivanoviiau, s skit s! n kiek neprarasdamas savitvardos suriko pilietis ir m pataikaujamai strakalioti aplink, silydamas pirmininkui k d. Galutinai dks Nikanoras Ivanoviius atstm k d ir suriaumojo: Kas js per vienas? A, tamstele, esu vert jas, aptarnaujantis usieniet, kuris but pasirinko sau rezidencija, prisistat Korovjovu pasivadins mog nas ir kauktel jo viesiai rud nevalyt bat kulnais. Nikanoras Ivanoviius isiiojo. Kakokio usienieio, ir dar su vert ju, pasirodymas iame bute jam buvo didiausias siurprizas, ir jis pareikalavo pasiaikinti. Vert jas noriai visk paaikino. Varjet direktorius Stepanas Bogdanoviius Lichodejevas maloniai pakviets pon Voland, usienio artist, kol truks jo gastrol s, madaug savait, pagyventi savo bute ir apie tai vakar laiku pranes Nikanorui Ivanoviiui, praydamas laikinai priregistruoti usieniet, kol jis pats ils sis Jaltoje. Nieko jis man nera , pasak suglums pirmininkas. O js pasirauskite savo portfelyje, Nikanorai Ivanoviiau, lipniai pasil Korovjovas. Gtel js peiais Nikanoras Ivanoviius prav r portfel ir rado jame Lichodejevo laik. Kaip ia a j pamirau? beds buk vilgsn atpl t vok, sumurm jo Nikanoras Ivanoviius. Visko pasitaiko, visko pasitaiko, Nikanorai Ivanoviiau! m trat ti Korovjovas. Isiblakymas, isiblakymas ir nuovargis, ir padid js kraujo spaudimas, mielasis draugui Nikanorai Ivanoviiau! A ir pats siaubingai isiblaks. Kada nors prie taurel s papasakosiu jums kelet nutikim i savo biografijos, leipsite i juoko! Tai kada Lichodejevas ivyksta Jalt?! Jis jau ivyko, ivyko! suuko vert jas. Jis jau lekia, jei norit inoti! Jis jau velniaiin kur! ia vert jas sumosavo rankomis lyg malno sparnais. Nikanoras Ivanoviius pareik , kad jam btina asmenikai pasimatyti su usienieiu, taiau vert jas uprotestavo: tai nemanoma. Uimtas. Dresuoja katin. Katin, jei pageidaujate, galiu parodyti, pasil Korovjovas. Pasimatyti su katinu savo ruotu atsisak Nikanoras Ivanoviius, o vert jas bemat pateik pirmininkui netik t, taiau labai dom pasilym. Kadangi ponas Volandas nieku gyvu nenori gyventi viebutyje ir yra prats gyventi plaiai ir erdviai, tai gal gyventoj komitetas gal t savaiiukei, kol truks Volando gastrol s Maskvoje, inuomoti jam vis but, kitaip tariant, ir velionio kambarius? Juk jam vis viena, numir liui, panibdomis vokt Korovjovas, juk pats suprantat, Nikanorai

Ivanoviiau, kad jam itas butas nereikalingas. Gerokai sutriks, Nikanoras Ivanoviius paprietaravo, kad, girdi, usienieiai turi gyventi Metropolyje, o ne privaiuose butuose... Sakau jums, kaprizingas kaip velnias! sunibd jo Korovjovas. Nenori, ir baigta! Nem gsta viebui! it kaip man jie visi si d , tie inturistai nuoirdiai pasiguod Korovjovas, brktel js pirtu per savo gyslot kakl. Patik kit, baigia galutinai nukamuoti! Atvaiuoja toksai... arba nipin ti puola kaip unsnukis, arba visus nervus savo geidiais itampo: ir tas jam negerai, ir anas negerai!.. O js komitetui, Nikanorai Ivanoviiau, i to tik nauda, grynas pelnas. Pinig jam negaila... Korovjovas apsivalg , paskui nibtel jo pirmininkui aus: Milijonierius! Vert jo pasilymas buvo aikus, praktikas ir labai solidus, taiau kakaip itin nesolidiai atrod ir vert jo kalbos maniera, ir jo drabuiai, ir ita lykt i, sukiuusi pensn . D l viso to pirmininkas juto kakok neaik nerim, bet vis d lto nusprend priimti pasilym. Mat gyventoj komiteto kasoje, deja, buvo stambus deficitas. Rudeniop ildymui reik jo pirkti naftos, o u k neinia. Su inturisto pinigais, galimas daiktas, pavykt isiversti. Taiau apdairus ir atsargus Nikanoras Ivanoviius pareik , kad vis pirma klausim reik s suderinti su inturist biuru. inoma, ktel jo Korovjovas, btinai suderinkit. tai jums, Nikanorai Ivanoviiau, telefonas, derinkit nedelsdamas. O d l pinig nesidrov kit, pakudom pridr jis, tempdamas pirminink priekambar prie telefono, i ko lupti, jei ne i jo! Kad btum t mats, koki vil jis turi Nicoje! Kit vasar, ivaiavs usien, specialiai usukit pair ti aiktel sit! Reikal su inturist biuru pavyko sutvarkyti telefonu nepaprastai greitai, pirminink tatai net apstulbino. Pasirod , kad ten jau inoma apie pono Volando ketinim apsigyventi privaiame Lichodejevo bute ir d l to visai neprietaraujama. Na ir aunu! plyojo Korovjovas. iek tiek suglumintas jo tark jimo, pirmininkas pareik , kad gyventoj komitetas sutinka savaitei inuomoti but Nr.50 artistui Volandui u... Nikanoras Ivanoviius akimirksn usikirto, paskui tar : Penkis imtus rubli per dien. ia Korovjovas galutinai apstulbino pirminink. Vogia pamerks ak ir linktel js miegamojo pus n, kur buvo girdimi minkti sunkaus katino uoliai, jis suvokt : Vadinasi, u savait bus trys su puse tkstanio. Nikanoras Ivanoviius paman , kad jis pridurs: Na ir apetitas, Nikanorai Ivanoviiau! bet Korovjovas pasak visai k kita: Argi ia pinigai?! Praykit penki, jis duos. Nikanoras Ivanoviius sutriks yptel jo ir n pats nepajuto, kaip atsidr prie velionio raomojo stalo, kur Korovjovas nereg tai greitai ir mikliai sura du sutarties egzempliorius. Paskui jis nul k miegamj ir tuoj gro, o abiejuose sutarties egzemplioriuose jau buvo sk trs usienieio paraai. Sutart pasira ir pirmininkas. Tada Korovjovas papra ratelio u penkis... Raykit odiais, odiais, Nikanorai Ivanoviiau!.. tkstantis rubli... ir, palyd damas odeliukais, kakaip nesiderinaniais su rimtu reikalu: Ein, cvei, drei! paklojo prieais pirminink penkis naujus pinig pakelius. Skaiiuojant pinigus Korovjovas maiv si, laid visokius juokelius, kaip antai pinig liai m gsta skaii, kad turi pinig, nebijok n ubag ir panaiai. Suskaiiavs pinigus, pirmininkas gavo i Korovjovo usienieio pas laikinai priregistruoti, sid jo j, sutart ir pinigus portfel ir kakaip nesusilaiks droviai papra kontramark s... Be kalb! subliuvo Korovjovas. Kiek jums biliet, Nikanorai Ivanoviiau, dvylika, penkiolika? Pribloktas pirmininkas paaikino pras tik poros kontramarki, sau ir Pelag jai Antonovnai, savo monai. Korovjovas beregint isitrauk bloknot ir smagiai ira kontramark dviem asmenim pirmoje eil je. it kontramark vert jas kaire ranka mikliai spraud Nikanoro Ivanoviiaus deln, o deinija t ktel jo kit pirmininko rank trakant pakel. D btel js t pakel, Nikanoras Ivanoviius smarkiai paraudo ir m stumti j alin. Nevalia... murm jo jis. N gird ti nenoriu nieko, sukud jo Korovjovas staiai jam aus, pas mus nevalia, o usienyje valia. Nepatogu, Nikanorai Ivanoviiau, eisite usieniet. Js vargote... U tai grietai baudiama, tylut tylut liai suvebleno pirmininkas ir apsidair . O kur liudininkai? nibtel jo kit aus Korovjovas. Kur liudininkai, klausiu? Liaukit s! Ir ia, kaip v liau aikino pirmininkas, atsitiko stebuklas: pakelis pats murktel jo jo portfel. O paskui pirmininkas, kakoks igeibs ir net sugnius, atsidr laipt aiktel je. Mini verpetas siaut jo galvoje. Sukosi ir toji vila Nicoje, ir dresuotas katinas, ir mintis apie tai, kad liudinink i tikrj nebuvo ir kad Pelag ja Antonovna apsidiaugs, gavusi kontramark. Tos mintys buvo be jokio sryio, bet malonios. Taiau kakoks dyglys paioje irdies gilumoje vis d lto bad pirminink. Tai

buvo nerimo dyglys. Be to, ia, ant laipt, pirmininkui tarsi kas kju dunkstel jo galv: O kaip tasai vert jas pateko kabinet, jeigu durys buvo uantspauduotos?! Ir kod l jis, Nikanoras Ivanoviius, apie tai nepasiteiravo? Kur laik pirmininkas tarsi avinas spoksojo laipt pakopas, bet paskui nutar spjauti visk ir nekvarinti sau galvos tokiu nekandamu klausimu... Vos pirmininkas paliko but, i miegamojo pasigirdo emas balsas: Man tas Nikanoras Ivanoviius nepatiko. Jis lupikautojas ir sukius. Ar negalima padaryti taip, kad jis daugiau neateit? Tik sakykit, mesire... atsiliep i kakur Korovjovas, bet ne blerbianiu, o visai aikiu ir skardiu balsu. Ir tuoj pat prakeiktasis vert jas atsidr priekambaryje, surinko numer ir kakod l didiai verksmingu balsu m mekenti ragel: Alio! Laikau savo pareiga praneti, kad msikio Sod gatv s namo numeris trys imtai du bis gyventoj komiteto pirminininkas Nikanoras Ivanoviius Bosojus spekuliuo ja valiuta. iuo metu jo bute numeris trisdeimt penki, iviet je, ventiliacijo s vamzdyje, guli suvynioti laikrat keturi imtai doleri. Kalba min to namo gyventojas Timofejus Kvascovas i vienuolikto buto. Bet meldiu laikyti mano pavard paslaptyje. Bijau min to pirmininko kerto. Ir pakabino, niekas, ragel. Kas v liau vyko bute Nr. 50, neinoma, taiau inoma, kas vyko Nikanoro Ivanoviiaus bute. linds savo iviet ir usikabins kabliuku, jis isitrauk i portfelio pinigus, bruktus vert jo, ir sitikino, kad pakelyje keturi imtai rubli. Tuos pinigus Nikanoras Ivanoviius susuko laikraio skiaut ir kio ventiliacijos vamzd. Po penki minui pirmininkas s d jo u stalo savo nedideliame valgomajame. mona atne dailiai supjaustytos silkut s, gausiai pabarstytos svogn laikais. Nikanoras Ivanoviius prisipyl stikliuk l, ilenk , prisipyl antr, ilenk , pasimov ant akut s tris gabaliukus silk s... ir tuo metu prie dur kakas paskambino. O Pelag ja Antonovna ne garuojant puod, kur uteko umesti ak, idant atsp tum, kad jame, paiuose kart bari tiriuose, guli tai, kas vis skaniausia pasaulyje tuiaviduris kaulas su iulpais. Nurijs seil, Nikanoras Ivanoviius suurzg kaip uo: Kad js prasmegtum t! N pavalgyti neduoda. Nieko neleisk, mans n ra. Sakyk, kad liautsi landioj d l to buto. Po savait s bus pos dis... mona nuskub jo priekambar, o Nikanoras Ivanoviius samiu ivilko i ugnimi alsuojanio eero j, kaul, perskilus iilgai. Ir t akimirk valgomj eng du pilieiai, o su jais neinia kod l labai iblykusi Pelag ja Antonovna. vilgtel js pilieius, Nikanoras Ivanoviius irgi ibalo ir atsistojo. Kur iviet ? susirpins paklaus pirmasis, vilkintis balta palaidine. Ant piet stalo kakas dunkstel jo (tai Nikanoras Ivanoviius numet aukt ant ceratos). ia, ia, greitakalbe atsak Pelag ja Antonovna. Ir atvyk liai nedelsdami pasuko koridori. O kas atsitiko? tyliai paklaus Nikanoras Ivanoviius, sekdamas paskui at jusius. Ms bute nieko tokio negali bti... O js dokumentai... praom atleisti... Pirmasis n nestabtel js parod Nikanorui Ivanoviiui dokument, o antrasis t pai minut jau stov jo ant taburet s iviet je ir kio rank ventiliacijos vamzd. Nikanoro Ivanoviiaus akys aptemo. Atvyk liai ivyniojo laikrat, taiau pakelyje pasirod es ne rubliai, o nepastami pinigai, lyg m lyni, lyg ali, su kakokio senio atvaizdu. Beje, Nikanoras Ivanoviius nepaj g aikiai visko ir ti, jam prie akis tyvuliavo kakokios d m s. Doleriai ventiliacijoje, susimsts pasak pirmasis ir lipniai bei mandagiai paklaus Nikanor Ivanovii: Js pakelis? Ne! baisiu balsu atsak Nikanoras Ivanoviius. Pasitaiko, sutiko tasai, pirmasis, ir tuo paiu lipniu balsu pridr : K gi, teks atiduoti ir likusius. Neturiu, neturiu! Kaip diev myliu, niekada n rankas nebuvau pa ms! beviltikai suklyk pirmininkas. Jis puol prie komodos, itrauk stali, ipl i jo portfel, be sryio kaliodamas: tai sutartis... vert jas, unsnukis, pakio... Korovjovas... su pensn ! Jis atseg portfel, vilgtel jo vidun, kio rank, visas pam lo ir paleido portfel barius. Portfelyje nieko nebuvo: nei Stiopos laiko, nei sutarties, nei usienieio paso, nei pinig, nei kontramark s. odiu, ninieko, tik sulankstomas metras. Draugai! siaubo apimtas suriko pirmininkas, laikykit juos! Ms name nelabasis! Ir ia neinia kas pasivaideno Pelag jai Antonovnai, nes jinai, pliauktel jusi rankomis, sukliko: Prisipaink, Ivanyiau! Bausm bus maesn ! Krauju pasruvusiomis akimis Nikanoras Ivanoviius usimojo kumiais ant monos

gargaliuodamas: Kvaia prakeikta! ia jis nebeteko j g ir susmuko ant k d s, matyt, nusprends atsiduoti neivengiamai lemiai. Tuo metu Timofejus Kondratjeviius Kvascovas stov jo laipt aiktel je ir kaiiojo prie pirmininko buto dur rakto skylut s ia aus, ia ak, nenustygdamas i smalsumo. Po penki minui namo gyventojai, tuo metu buv kieme, mat , kaip pirmininkas, lydimas dviej asmen, nu jo tiesiai link vart. mon s pasakojo, kad Nikanoras Ivanoviius buvo kaip em , eidamas svirduliavo it girtas ir kak burb jo. O dar po valandos, kaip tik tuo metu, kai Timofejus Kondratjeviius, springdamas i malonumo, pasakojo kitiems gyventojams, kaip kliuvo pirmininkas, nepastamas pilietis pasirod bute numeris vienuolika ir, pasimojs pirtu Timofej Kondratjevii i virtuv s priekambar, kak jam pasak ir drauge su juo dingo.

X skyrius INIOS I JALTOS

Tuo metu, kai Nikanor Ivanovii itiko nelaim , netoli nuo namo Nr. 302 bis, toje paioje Sod gatv je, Varjet finans direktoriaus Rimskio kabinete buvo du mon s: pats Rimskis ir Varjet administratorius Varenucha. Antrame teatro aukte esanio didelio kabineto du langai ir jo Sod gatv, o vienas, kaip tik u nugaros finans direktoriui, s diniam prie raomojo stalo, Varjet vasaros sod, kur buvo gaivij g rim bufetai, tiras ir atvira estrada. Kabinete, be raomojo stalo, buvo pluotas sen afi, kabani ant sien, maas stalelis su grafinu vandens, keturi kr slai ir dar stalelis kampe, ant kurio karksojo apdulk js kakokio spektaklio maketas. Na ir, savaime aiku, kabinete dar, Rimskiui i kair s, alia raomojo stalo, buvo nedideli gabarit aptriuusi, nuzulinta nedegama spinta. U stalo s dintis Rimskis nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos, o Varenucha, atvirkiai, itin guvus, apimtas kakokio nervingo veiklumo, o energijos nebuvo kur ilieti. Dabar Varenucha sl p si finans direktoriaus kabinete nuo kontramarki mediotoj, kurie nuodijo jo gyvenim, ypa tomis dienomis, kai keit si programa. O iandien kaip tik buvo tokia diena. Vos suskambus telefonui, Varenucha pakeldavo ragel ir meluodavo: Ko iekot? Varenuchos? Jo n ra. I jo. Bk geras, paskambink dar kart Lichodejevui, suirzusiu balsu tar Rimskis. Taigi jo n ra namie. A net Karpov buvau nusiunts. Bute nieko n ra. Velniai ino, kas dedasi, sunypt Rimskis, tauk damas skaitytuvais. Durys atsiv r , ir kapeldineris ne sunk gl b k tik atspausdint papildom afi. aliuose laktuose didel mis raudonomis raid mis buvo ispausdinta: IANDIEN IR KASDIEN VARJET TEATRE VIR PROGRAMOS: PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIKU JOS DEMASKAVIMU Varenucha, paklojs afi ant maketo ir atsitrauks atatupstas, pasigro jo ja ir liep kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius iklijuoti. Gerai, trumpai ir taikliai, tarstel jo Varenucha, kapeldineriui i jus. O man baisiai nepatinka i umaia, pro akinius piktai d biodamas afi, burbtel jo Rimskis, ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tok dalyk. Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Daniloviiau, tai labai subtilus ingsnis. Visa esm demaskavimas. Kain, kain, jokios esm s a ia nematau, jis vis k nors prasimano! Nors bt parods t mag! Ar bent tu j matei? Kur jis j ikas , velniai ino! Paaik jo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nemat . Vakar Stiopa (kaip pamis, pasak Rimskio) l k pas finans direktori su gatavu sutarties juodraiu, liep tuoj pat j perrayti ir imok ti pinigus. Ir tasai magas igaravo, ir niekas jo nemat , iskyrus pat Stiop. Rimskis isitrauk laikrod, pamat , kad jau penkios po dviej, ir visikai pasiuto. I tikrj! Lichodejevas skambino madaug vienuolikt, ad jo ateiti po pusvalandio, ir ne tik neat jo, bet dingo i nam! Mano darbai nejuda i vietos! jau urgzte urzg Rimskis, pirtu baksnodamas nepasirayt popieri krv. Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum? kalb jo Varenucha, prispauds prie ausies ragel, kuriame gird josi aiks, ilgi ir visai beviltiki signalai. Neblogai bt... patyliukais pro dantis iko Rimskis. T akimirk kabinet eng moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir

lengvais bateliais. I mao krepelio, prisegto prie diro, moteris itrauk balt kvadratin popier l ir ssiuvin ir pasiteiravo: Kur ia Varjet ? Jums aibo telegrama. Pasiraykite. Varenucha sukeverzojo kakok hieroglif moters ssiuvinyje ir, vos tik paskui j usitrenk durys, atpl uklijuot kvadrat l. Perskaits telegram, jis sumirks jo ir padav kvadrat l Rimskiui. Telegramoje buvo ispausdintas toks tekstas: Jaltos Maskva Varjet iandien pus dvylikos milicijon atvyko atenas naktiniais baltiniais keln mis be bat psichinis pasivadino Lichodejevu Varjet direktorium Skubiai telegrafuokite Jaltos milicijai kur direktorius Lichodejevas. e tau! suuko Rimskis ir pridr : Dar vienas siurprizas! Dmitrijus apsiauk lis, tar Varenucha ir praneko telefono ragel: Telegrafas? Varjet sskaiton. Priimkite aibo telegram... girdite?.. Jalta, milicija... Direktorius Lichodejevas Maskvoje Finans direktorius Rimskis... Nekreipdamas d mesio Jaltos apsiauk l, Varenucha v l puol kur manydamas iekoti telefonu Stiopos ir, suprantama, niekur jo nerado. Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, jo ta pati moteris, kuri atne pirmj telegram, ir teik Varenuchai nauj vokel. Skubiai j atpl s, Varenucha perskait , kas parayta, ir vilptel jo. Kas dar? nervingai krptel js, paklaus Rimskis. Varenucha tylomis ities jam telegram, ir finans direktorius ivydo tokius odius: Maldauju tik ti nubloktas Jalton Volando hipnoz s skubiai telegrafuokite milicijai asmens tapatum Lichodejevas. Suglaud galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskait telegram, o perskait be garso sistebeilijo vienas kit. Pilieiai! mai upyko moteris. Pirma pasiraykit, o paskui gal sit tyl ti, kiek patinka! A juk aibus neioju. Nenuleisdamas aki nuo telegramos, Varenucha striai pasira ssiuvinyje, ir moteris dingo. Juk tu po vienuolikos kalb jai su juo telefonu? nieko nebenutuokdamas praneko administratorius. Net nek ti juokinga! aiiu balsu suriko Rimskis. Nesvarbu, ar kalb jau, ar nekalb jau, bet jis negali bti Jaltoje! Juokinga! Jis girtas... tar Varenucha. Kas girtas? paklaus Rimskis, ir abu v l sistebeilijo vienas kit. Nebuvo jokios abejon s, kad i Jaltos telegrafavo kakoks apsiauk lis ar pami lis. Taiau tai kas keista: i kur tasai Jaltos mistifikatorius pasta Voland, tik vakar atvykus Maskv? I kur jis ino apie Lichodejevo ryius su Volandu? Hipnoz s... pakartojo Varenucha od i telegramos. I kur jis ino apie Voland? jis sumirks jo ir mai rytingai ktel jo: Ne, nesmon , nesmon , nesmon ! Kur jis apsigyveno, tas Volandas, velniai j griebt? paklaus Rimskis. Varenucha kaipmat susisiek su inturist biuru ir didiausiai Rimskio nuostabai prane , kad Volandas apsigyveno Lichodejevo bute. Paskui, surinks Lichodejevo buto numer, Varenucha ilgai klaus si sodraus pyps jimo ragelyje. Pro t pyps jim kakur i toli atsklido nirus duslus balsas, dainuojantis: ...uolos, mano prieglobstis... ir Varenucha nusprend , kad telefono tinkl kakaip sibrov balsas i radijo teatro. Butas neatsako, tar Varenucha, pad damas ragel ant svirtel s, gal dar kart pabandyti... Jis nebaig sakinio. Tarpduryje pasirod ta pati moteris, ir Rimskis su Varenucha drauge pakilo jos pasitikti, o jinai i m i krepelio jau ne balt, o kakok tams lapel. Darosi domu, prako pro dantis Varenucha, vilgsniu lyd damas skubiai ieinani moter. Pirmasis lapel pagrieb Rimskis. Tamsiame fotografinio popieriaus fone rykiai buvo matyti ranka raytos juodos eilut s: rodymui mano braias mano paraas skubiai telegrafuokite patvirtinim btina slaptai sekti Voland Lichodejevas. Dvideimt met idirbs teatruose, Varenucha buvo visko reg js, taiau syk pajuto, kad jo prot kloja lyg kokia marka, ir nesugeb jo pasakyti nieko gudresnio u kasdienik ir visai nevykusi fraz: Negali bti! Rimskis pasielg kitaip. Jis atsistojo, prav r duris, suriaumojo s diniai ant taburet s kurjerei: Nieko neleiskite, iskyrus laikaneius! ir urakino kabinet i vidaus. Paskui jis isitrauk i raomojo stalo staliaus sn popieri ir m si nuodugniai lyginti riebias, pakrypusias kair fotogramos raides su raid mis Stiopos rezoliucijose ir parauose, usibaigianiuose susiraiiusi gyvatuke. Usikvemps ant stalo, Varenucha pt kart kvap Rimskiui skruost. Jo paraas, pagaliau tvirtai pasak finans direktorius, o Varenucha atsiliep kaip aidas:

 Jo. siir js Rimskio veid, administratorius nustebo, kaip smarkiai tas veidas pasikeit . Ir iaip jau liesas finans direktorius, rod s, dar labiau sulyso ir net paseno, o jo akys u ragini akini prarado prast dygum, jose pasirod ne tik nerimas, bet sakytumei net lidesys. Varenucha padar visk, kas dera mogui apstulbimo akimirk. Jis ir po kabinet pab giojo, ir rankomis por syki sk stel jo kaip nukryiuotas, ir piln stiklin geltono vandens i grafino imauk , ir kavo: Nesuprantu! Nesuprantu! O Rimskis velg pro lang ir susikaups kak galvojo. Finans direktoriaus pad tis buvo labai kebli. Reik jo ia pat, i akimirk, sugalvoti paprast nepaprast reikini paaikinim. Prisimerks finans direktorius sivaizdavo Stiop naktiniais baltiniais ir be bat, ryt madaug pus dvylikos lipant kakok nereg t supergreit l ktuv, o paskui v l t pat Stiop ir v l pus dvylikos stovint vienomis kojin mis Jaltos aerodrome... Klaiki velniava! O gal ne Stiopa iandien kalb jo telefonu i savo nuosavo buto? Ne, kalb jo Stiopa! Bene jis Stiopos balso nepasta! Na, tegul iandien ir ne Stiopa kalb jo, taiau juk ne kakuomet, o vakar pavakare Stiopa i savo kabineto atb go kabinet su ta kvaila sutartimi, tokiu lengvabdiku elgesiu labai suerzindamas finans direktori. Kaip jis gal jo ivaiuoti ar iskristi, nepersp js n vieno mogaus teatre? Ir net jeigu bt iskrids vakar vakare, iandien ligi pusiaudienio nebt nusigavs. O gal bt? Kiek kilometr iki Jaltos? paklaus Rimskis. Varenucha nustojo laksts ir subliuvo: Galvojau! Jau galvojau! Iki Sevastopolio geleinkeliu madaug pusantro tkstanio kilometr. Dar prid kim atuoniasdeimt kilometr iki Jaltos. Oro keliu, suprantama, ariau. Hm... Taigi... Apie jokius traukinius n kalbos negali bti. Kas tada? Naikintuvas? Kas ir kok naikintuv sileis Stiop be bat? Kuriam galui? Gal jis nusiav batus, atskrids Jalt? Bet v l: kuriam galui? Ir su batais niekas jo naikintuv nesileis! Ir naikintuvas ia niekuo d tas. Juk parayta, kad milicij jis prisistat pus dvylikos, o telefonu i Maskvos kalb jo... pala, pala... ia Rimskio akyse m stel jo laikrodio ciferblatas... Jis steng si prisiminti, kur buvo rodykl s. O siaubas! Jiedu kalb josi dvideimt minui po vienuolikos. Kaip ia dabar ieina? Jeigu sivaizduosim, kad Stiopa isyk po pokalbio galvotrkiais puol aerodrom ir pasiek j, tarkim, per penkias minutes, kas, beje, taip pat nemanoma, vadinasi, l ktuvas, beregint ovs auktyn, per penkias minutes sukor daugiau nei tkstant kilometr? Taigi to l ktuvo greitis dvylika tkstani kilometr per valand! Tai nemanoma, vadinasi, Jaltoje jo n ra. O kas tada? Hipnoz ? Taiau n ra pasaulyje tokios hipnoz s, kuri nublokt mog u tkstanio kilometr! Vadinasi, jam vaidenasi, kad jis Jaltoje! Jam, galimas daiktas, tikrai vaidenasi, o Jaltos milicijai taip pat vaidenasi?! Na jau ne, atleiskite, bet toki dalyk nebna!.. Taiau telegramos juk siuniamos i tenai? Finans direktoriaus veidas atrod tiesiog baisus. Tuo metu kakas timpiojo ir klebeno dur ranken, buvo gird ti, kaip kurjer anapus dur r kia lyg skerdiama: Negalima! Neleisiu! Nors umukit! Pos dis! Rimskis, sutelks paskutines j gas, susitvard , pak l telefono ragel ir praneko j: Praom skub pasikalb jim su Jalta. Protingai sumanyta! mintyse ktel jo Varenucha. Bet pasikalb jimas su Jalta nevyko. Rimskis pad jo ragel ir pasak : Lyg tyia sugedusi linija. Gal jai matyti, kad sugedusi linija j kakod l nepaprastai nulidino ir net privert susimstyti. Valand l pagalvojs jis v l viena ranka iupo ragel, o kita m urain ti tai, k kalb jo telefonu: Priimkite aib. Varjet . Taip. Milicija. Taip. iandien madaug pus dvylikos Lichodejevas skambino man telefonu Maskvos, takas. V liau tarnyb neatvyko ir surasti telefonu jo negalime, takas. Brai patvirtinu, takas. Imuosi priemoni sekti min t artist. Finans direktorius Rimskis. Labai protingai sumanyta! buvo begalvojs Varenucha, taiau, nesp jus taip pagalvoti, jo mintyse praskriejo odiai: Kvailyst ! Jis negali bti Jaltoje! O Rimskis tuo metu it k padar : tvarkingai sud jo krvel n visas gautas telegramas ir savosios kopij, visk sukio vok, uklijavo j, viruje ura kelet odi ir teik j Varenuchai,sakydamas: Ivanai Saveljeviiau, tutuojau pats nuvek. Tegul tenai aikinasi. O syk ities protingai sumanyta! pagalvojo Varenucha ir simet vok portfel. Paskui d l visa ko dar syk surinko telefonu Stiopos buto numer, siklaus ir m diugiai ir paslaptingai mirks ti ir vaipytis. Rimskis itemp kakl. Gal pakviestum t artist Voland? saldiu balsu papra Varenucha. Jo malonyb usi ms, blerbianiu balsu atsiliep ragelis, o kas prao? Varjet administratorius Varenucha. Ivanas Saveljeviius? diugiai sukrykt ragelis. Be galo smagu gird ti js bals! Kaip

sveikat l ? Mersi, nustebintas atsak Varenucha, o su kuo a kalbu? Pad j jas, jo pad j jas ir vert jas Korovjovas, iauk jo ragelis, js paslaugoms, mielasis Ivanai Saveljeviiau! Kuo galiu bti naudingas? Pasakykit! Atleiskite, o Stepano Bogdanoviiaus Lichodejevo iuo metu n ra namie? Deja, n ra! N ra! r k ragelis. Ivyko. O kur? umiest pasivain ti maina. K... k? Pa... pasivain ti?.. O kada jis gr? Ogi sak kv ptel sis tyro oro ir gris! it kaip... sumis tar Varenucha. Mersi. Malon kit praneti mosje Volandui, kad jo pasirodymas iandien treioje dalyje. Klausau. Be abejo. inoma. Nedelsiant. Btin btiniausiai. Praneiu, trkiodamas ipykino ragelis. Viso gero, steb damasis pasak Varenucha. Praom priimti, kalb jo ragelis, mano kariausius sveikinimus ir link jimus! Geros kloties! S km s. Visokeriopos laim s. Viso! Na, inoma. Ar a nesakiau? suuko sikariavs administratorius. Visai ne Jalt, umiest ivaiavo! Na jeigu taip, blykdamas i pykio praneko finans direktorius, tai ia tokia kiaulyst , jog ir apsakyt nemanoma. mai administratorius stryktel jo auktyn ir taip suklyk , kad Rimskis net krptel jo: Prisiminiau! Prisiminiau! Pukine atsidar eburekin Jalta! Viskas aiku! Nuvaiavo tenai, prisig r ir siunia dabar i ten telegramas! Na, ia tai jau per daug, atsiliep Rimskis, jo skruostas m trkioti, o akyse ybtel jo tikr tikriausias tis, k gi, brangiai kainuos jam itas pasivain jimas... ia jis mai usikirto ir nerytingai pridr : O kaip gi milicija... Niekai! Jo paties idaigos! pertar j ekspansyvusis administratorius ir paklaus : Tai veti paket? Btinai, atsak Rimskis. Ir v l atsidar durys, ir jo ta pati... Ji! kakod l sielvartingai pagalvojo Rimskis. Ir abu pakilo pasitikti laikinink s. kart telegramoje buvo raoma: Ai patvirtinim skubiai penkis imtus milicij man rytoj iskrendu Maskv Lichodejevas. I proto isikraust ... vos vos pratar Varenucha. O Rimskis vangtel jo raktu, i m i nedegamos spintos pinigus, atskaiiavo penkis imtus rubli, paskambino, atidav pinigus kurjeriui ir pasiunt j telegraf. Atleisk, Grigorijau Daniloviiau, netik damas savo akimis sumurm jo Varenucha, man regis, pinigus be reikalo siunti. Pinigai gr, tyliu balsu atsak Rimskis, o tai jam tasai piknik lis smarkiai atsirgs, ir pridr , rodydamas Varenuchos portfel: Vaiuok, Ivanai Saveljeviiau, nedelsk. Ir Varenucha, neinas portfeliu, ib go i kabineto. Jis nusileido emyn, ivydo ilgiausi eil prie kasos, suinojo i kasinink s, kad i po valandos laukia anlago, nes publika, vos ivydusi papildom afi, prad jo plste plsti, liep kasininkei palaikyti ir neparduoti trisdeimt biliet geriausias vietas lo se ir parteryje, idm i kasos, pakeliui atsikrat kyri kontramarki mediotoj ir smuko savo kabinet l pasiimti kepur s. Tuo metu suirk telefonas. Klausau! riktel jo Varenucha. Ivanas Saveljeviius? pasiteiravo be galo lyktus sniaukrojantis balsas ragelyje. Jo n ra teatre! buvo beaukis Varenucha, bet balsas j isyk nutrauk . Nekvailiokit, Ivanai Saveljeviiau, o klausykit. it telegram niekur nenekit ir niekam nerodykit. Kas ia kalba? sugriaud jo Varenucha. Baikite, pilieti, tuos poktus! Tuoj pat bsite susektas! Js numeris? Varenucha, atsiliep tas pats lyktus balsas, ar supranti rusikai? Niekur nenek telegram. it kaip, js vis tiek nesiliaujat? suriko dks administratorius. Na palaukit! Jums atsirgs, jis dar ktel jo kakok grasinim, bet ia pat nutilo, pajuts, kad ragelyje niekas nebesiklauso. mai kabinet lyje kakaip spariai prad jo temti. Trenks durimis, Varenucha ioko lauk ir pro onines duris ismuko vasaros sod. Administratorius buvo sikariavs ir kupinas energijos. Po laus skambuio jis neabejojo, kad kakokia chuligan gauja kreia bjaurius poktus ir kad tie poktai susij su Lichodejevo dingimu.

Administratorius net duso nuo trokimo demaskuoti piktadarius, ir, kad ir kaip keista, jo krtin je sutvinks jo kakokio malonumo nuojauta. Taip bna, kai mogus siekia atsidurti d mesio centre, pagarsinti koki nors sensacing ini. Sode v jas pstel jo administratoriui veid ir prib r akis sm lio, tarsi pastodamas keli, tarsi sp damas. Antrame aukte taip trinktel jo lango r mas, kad vos nepairo stiklai, o klev ir liep virn mis nuo neramus gsis. Sutemo ir pasidar v su. Administratorius pasitryn akis ir ivydo, kad vir Maskvos paem liais slenka gelsvapilvis audros debesis. Tolumoje dusliai sudund jo. Nors Varenucha labai skub jo, nenugalimas noras privert j ub gti lauko tualet ir patikrinti, ar monteris aptais elektros lemput apsauginiu tinkleliu. Praoks pro tir, Varenucha atsidr tankiuose alyv salynuose, kuri vidury stov jo melsvas tualeto namelis. Monteris pasirod ess tvarkingas mogus, vyr pus s palub je lemput buvojau aptaisyta vielos tinkleliu, taiau administratori skaudino tai, kad net uslinkus tokiai prieblandai galima buvo ir ti, jog sienos jau aprain tos anglim ir pietuku. Kad juos kur!.. prasiiojo administratorius, taiau staiga u nugaros igirdo murkiant: Ar ia js, Ivanai Saveljeviiau? Varenucha krptel jo, atsisuko ir ivydo prieais save kakok neaukt storul, sakytumei su katino fizionomija. Na, a, nemeiliai atov Varenucha. Labai, labai malonu, laibu balseliu atsiliep katin panaus storulis ir mai atsived js taip ieb Varenuchai aus, kad kepur nul k administratoriui nuo galvos ir visiems laikams dingo tupyklos skyl je. Nuo storulio smgio visa iviet akimirk suvito plazdania viesa, o danguje atsiliep perknijos trenksmas. Paskui dar kart tvykstel jo aibas, ir prieais administratori idygo antrasis mautis, taiau plai atleto pei. Tasai antrasis, matyt, kairiarankis, pyl administratoriui kit aus. kandin v l sugriaud jo perknija, ir medin iviet s stog subarbeno laai. K js, drau... suvebleno apdujs administratorius, bet tutuojau suprato, kad odis draugai visai nedera banditams, upuolusiems mog vieame tualete, suvokt : pilie... sumet , kad ir tokio kreipinio jie nenusipeln , ir gavo trei baising antaus neinia nuo kurio, gavo taip, kad kraujas klistel jo i nosies ant tolstojikos palaidin s. K neies portfelyje, parazite? aiiai suklyk panausis katin. Telegramas? O ar tavs nepersp jo telefonu, kad niekur j nenetum? Ar persp jo tave, klausiu? Perspi... sp jo... spijo... dusdamas atsak administratorius. O tu vis tiek jas velki? Duok portfel, unsnuki! tuo paiu sniaukrojaniu balsu, gird tu ragelyje, suuko antrasis ir ipl portfel i tirtani Varenuchos rank. Ir abudu iupo administratori u paranki, ivilko j i sodelio ir pasileido Sod gatve. Audra siaut jo i visos sveikatos, vanduo kunkuliuodamas ir niokdamas pldo kanalizacijos ulinius, aplink sprogin jo oro burbulai, kilo bangos, nuo stog liaugiantis vanduo netilpo latakus, i tarpuvari kliok putoti srautai. Sod gatv je neliko n gyvos dvasios, ir gelb ti Ivano Saveljeviiaus nebuvo kam. aib viesoje liuoks dami per itvinusius vandenis, banditai per sekund atitemp leisgyv administratori iki namo Nr. 302 bis ir n r su juo tarpuvart, kur palei sien glaud si dvi basos moterys su bateliais ir kojin mis rankose. Paskui puol etj laiptin, ir kone visai pamis Varenucha buvo uskraidintas penkt aukt ir nut ktas ant grind gerai jam pastamame apytamsiame Stiopos Lichodejevo buto priekambaryje. Abu pl ikai dingo, o vietoj j priekambaryje pasirod nuogut nuogut l mergina rudaplauk , deganiomis fosforin mis akimis. Varenucha suprato, kad ia jau pats baisiausias i vis jo patirt dalyk, ir suvaitojs atsiliejo sien. O mergina prisiartino prie pat administratoriaus ir pad jo delnus jam ant pei. Varenuchos plaukai atsistojo piestu, nes ir per alt permirkus markini audin jis pajuto, kad jos delnai dar altesni, kad jie stingdo lediniu aliu. Eik, a tave pabuiuosiu, velniai tar mergina, ir prie pat jo aki tvykstel jo vytinios akys. Tada Varenucha prarado smon ir buinio nepajuto.

XI skyrius IVANO SUSIDVEJINIMAS

ilas anapus up s, dar prie valand vyt js gegu s saul je, apsiblaus , papilk jo ir itirpo tamsoje. liaugianio vandens ydas udeng lang. Danguje be paliovos blyks jo zigzagai, dangus plyo skutus, ir tada ligonio kambar uliedavo plazdanti bauginanti viesa. Ivanas s d jo ant lovos ir tyliai verk , velgdamas drumst, burbul piln up. Kiekvien syk,

trenkus griaustiniui, jis gailiai surikdavo ir usidengdavo rankomis veid. Lapeliai, prirayti Ivano ranka, m t si ant grind; juos nupt v jas, sivers kambar prie pat audr. Poeto bandymai sukurti pareikim apie baisj konsultant nieko doro nedav . Vos tik storoji feler Praskovja Fiodorovna atne jam popieriaus ir apgraut pietuko gal, jis valiai pasitryn rankas ir mikliai sitais prie mao staliuko. Prad jo jis gana auniai: Milicijai. MASSOLIT'o nario Ivano Nikolajeviiaus Benamio pareikimas. Vakar vakare su velioniu M. A. Berliozu a nu jau prie Patriarcho tvenkini... Ir isyk poetas sutriko, labiausiai d l odio velioniu. I jo kakoks paistalas: kaip ia dabar nu jau su velioniu? Numir liai nevaikto! Kad kokios, ir i tikrj gali beproiu palaikyti! Taip pagalvojs, Ivanas Nikolajeviius m si taisyti parayt sakin. Dabar jis atrod taip: ...su M. A.Berliozu, v liau mirusiu... Ir ta fraz nepatenkino autoriaus. Teko redaguoti i naujo, bet treioji redakcija i jo dar prastesn nei dvi pirmosios: ...Berliozu, kuris pakliuvo po tramvajum... o ia dar siv l tasai niekam neinomas bendrapavardis kompozitorius, ir teko terpti: ...ne kompozitorium... Prisikamavs su tais dviem Berliozais, Ivanas visk perbrauk ir nusprend isyk prad ti nuo kokio nors itin efektingo dalyko, kad akimirksniu patraukt skaitytojo d mes, tad para , jog katinas lipo tramvaj, o paskui gro prie epizodo su nupjauta galva. Galva ir konsultanto pranayst primin jam apie Poncij Pilot, ir, kad pasakojimas bt tikinamesnis, Ivanas ryosi aprayti visk, prad damas nuo to momento, kai tasai, usimets balt apsiaust raudonu kaip kraujas pamualu, eng Erodo rm kolonad. Ivanas darbavosi atsid js, brauk savo rain, terpdamas naujus odius, net pam gino nupieti Poncij Pilot, o paskui ir katin, stovint ant upakalini koj. Taiau net pieiniai negelb jo, ir juo toliau, juo labiau poeto pareikimas dar si painus ir nesuprantamas. Tuo metu, kai tolumoje pasirods bauginantis debesis padmavusiais kratais uklojo il ir pstel jo v jas, Ivanas pasijuto neteks j g, suprato, kad pareikimo neparays, ir nepuol rinkti ilakiojusi lapeli, tik tyliai ir graudiai pravirko. Geraird feler Praskovja Fiodorovna, u jus audrai, aplank poet, susigraudino, ivydusi j verkiant, utrauk uuolaid, kad aibai negsdint ligonio, surinko nuo grind lapelius ir neina jais ib go iekoti gydytojo. Gydytojas at jo, suleido Ivanui rank vaist, tikin damas, kad is tuojau liausis verks, kad viskas kaipmat praeis, viskas pasikeis ir usimir. Gydytojas pasirod teisus. Netrukus uupio ilas v l pasidaro koks buvs. Nuskaidr js ir toks pat kaip prie audr ydras dangus irykino visus iki vieno ilo medius, o up nurimo. Lidesys apleido Ivan isyk po injekcijos, ir poetas dabar gul jo nurims ir velg vaivorykt, isirietusi per vis dang. Taip truko ligi pat vakaro, ir jis net nepasteb jo, kaip itirpo vaivorykt , kaip nubluko ir papilk jo dangus, kaip pajuodo ilas. Atsig rs karto pieno, Ivanas v l atsigul , net pats steb damasis, kaip pasikeit jo mintys. Kakaip ibluko atmintyje prakeiktas nelabasis katinas, jo nebegsdino nupjauta galva, ir, atsikrats ita mintim, Ivanas m galvoti, kad, ties sakant, klinikoje visai nebloga gyventi, kad Stravinskis imintingas ir garsus mogus ir kad su juo kalb tis be galo malonu. Be to, vakaro oras po audros ir gaivus, ir tyras. Sielvarto namai migo. Tyliuose koridoriuose ugeso matin s baltos lempos, ir vietoj j, pagal ionykt tvark, siieb blausios naktin s lemput s, ir vis reiau u dur buvo gird ti atsargs ingsniai feleri, vaiktani guminiais koridori kilim liais. Ivanas gul jo, apimtas saldaus svaigulio, ir vilgiojo ia lemput po gaubtu, liejani i palub s velni vies, ia m nul, tekant anapus juodo ilo, ir nek josi pats su savim. Kod l, ties sakant, a taip susijaudinau d l to, kad Berliozas pakliuvo po tramvajum? svarst poetas. Gal gale, bala jo nemat ! Dievai, kas a jam kmas ar brolis? Jeigu gerai igvildensime klausim, pamatysim, kad velionio a dorai n nepainau. Na k a apie j inojau? Ninieko, tik tiek, kad jis nupliks ir baisiausiai ikalbus. O paskui, pilieiai, var savo kalb Ivanas, kreipdamasis nematom klausytoj, isiaikinsim dar tai k: kod l a, praom pasakyti, taip irdau ant to paslaptingo konsultanto, mago ir profesoriaus su tuia juoda akim? Kuri gal taip kvailai vaikiausi j vienom apatin m su vake rankoje, o paskui pripaikiojau restorane? Na na na, mai kakur lyg viduje, lyg palei aus rsiu balsu tar ankstesnysis Ivanas naujajam Ivanui, juk tai, kad Berliozui nupjaus galv, jis vis d lto inojo i anksto? Kaip gi ia nesusijaudinsi? N ra ko n nek ti, draugai! atkirto naujasis Ivanas ankstesniajam Ivanui. Net vaikui aiku, kad ia nevari istorija. Konsultantas neeilin ir visu imtu procent paslaptinga asmenyb . Bet juk tai ir yra domiausia! mogus pats painojo Poncij Pilot, kas dar gali bti domiau? Ir uuot k lus kvail smy prie Patriarcho tvenkini, ar ne protingiau bt buv mandagiai iklausin ti j, kas v liau nutiko Pilotui ir tam suimtajam HaNocri? O a velniaiin ko prikr iau! Tik pamanykit, baisus ia daiktas uvo urnalo redaktorius! Gal d l to nustos js urnalas? Na, k darysi? mogus

mirtingas ir, kaip teisingai buvo pasakyta, jis mirta mai. Na, Dieve duok jam dangaus karatyst! Na, atsiras kitas redaktorius, gal net ikalbingesnis u buvus. Valandik snstel js, naujasis Ivanas su paaipa paklaus senj Ivan: Tai kas a esu tokiu atveju? Kvailys! kakur netoliese aikiai itar balsas, nepriklausantis n vienam i Ivan ir labai panaus konsultanto bos. N trupuio nesieids u od kvailys, net maloniai jo nustebintas, Ivanas yptel jo ir v l m snduriuoti. Miegas s lino prie Ivano, jam jau pasivaideno ir drambliakoj palm , ir katinas praingsniavo pro al ne baisus, o linksmas, odiu sakant, miegas jau buvo besukausts Ivan, bet staiga grotos be garso nuliuo al, ir balkone idygo paslaptinga figra, besislepianti nuo m nesienos, ir pirtu pagras Ivanui. Ivanas visai neisigands pasik l lovoje ir ivydo, kad balkone stovi vyras. Ir tas vyras, prispauds pirt prie lp, sunibd jo: Tsss!

XII skyrius JUODOJI MAGIJA IR JOS DEMASKAVIMAS

Maas mogutis geltonu skyl tu katiliuku, melsva kriau s pavidalo nosim, languotom keln m ir lakuotais pusbaiais vaiavo Varjet scen paprastu dviraiu. Aidint fokstrotui, jis apsuko rat, o paskui pergalingai suspigo, nuo ko jo dviratis atsistojo piestu. Maum l pasivain js ant upakalinio rato, mogutis persivert auktyn kojom, kakaip prisitaik nesustodamas nusukti priekin rat ir paridenti j ukulisin, o paskui leidosi vain ti toliau, rankomis sukdamas pedalus. Ant vienraio su aukta metaline kartim ir balneliu viruje vaiavo apkni blondin , apsirengusi triko ir sidabrin mis vaigdut mis papuotu sijon liu, ir m vain tis ratu. Jiems susitikus, mogutis sveikindamasis plyojo ir koja kilnojo nuo galvos katiliuk. Pagaliau mayiu dviratuku ried jo koki atuoneri met maylis seneliuko veidu ir m nardyti tarp suaugusi. Prie jo dviratuko buvo pritvirtintas didiulis automobilio signalas. Sumezgusi kelias kilpas, visa kompanija, neramiai tratant bgnui, atl k prie pat scenos krato, irovai pirmose eil se net aiktel jo ir atlijo atgal, nes publikai pasirod , kad trijul su savo dviraiais tuoj nubild s orkestro duob. Taiau dviratininkai sustojo kaip sykis t akimirksn, kai priekiniai ratai jau buvo beslyst ant muzikant galv. Garsiai ktel j op!, dviratininkai nuoko nuo dvirai ir m lankstytis, blondin siunt publikai oro buinius, o maylis juokingai sutrimitavo savo signalu. Pastat sudrebino plojimai, i abiej on m slinkti melsva udanga, greit pasl pusi dviratininkus, ugeso palei duris aliai viet uraai I jimas, o po kupolu trapecij raizgalyn je nelyginant saul s usideg balti rutuliai. Stojo pertrauka prie paskutin dal. Vienintelis mogus, kurio visikai nedomino Diuli eimos dvirai meno stebuklai, buvo Grigorijus Daniloviius Rimskis. Jis vienui vienas s d jo savo kabinete, kramt plonas lpas, o jo veidu kartkart m perb gdavo traukuliai. Taip nepaprastai dingus Lichodejevui, dabar netik tai dingo ir administratorius Varenucha. Rimskis inojo, kur Varenucha i jo, taiau jis i jo... ir nesugro! Rimskis trauk peiais ir patyliukais nibd jo: Bet u k?! Keistas dalykas: toks veiklus mogus kaip finans direktorius, inia, gal jo, nesukdamas sau galvos, paskambinti tenai, kur ikeliavo Varenucha, ir paklausti, kas jam atsitiko, taiau ligi pat deimtos valandos vakaro jis negal jo prisiversti itaip padaryti. Deimt valand, verste prisiverts, Rimskis pak l telefono ragel ir tuoj pat sitikino, kad jo telefonas tyli. Kurjeris prane , kad sugedo ir visi kiti telefonai pastate. is, aiku, nemalonus, taiau ne antgamtinis vykis finans direktori kakod l galutinai prisl g , taiau sykiu ir nudiugino: nebereik jo skambinti. Tuo metu, kai vir finans direktoriaus galvos usideg ir sumirks jo raudona lemput , signalizuojanti, kad prasid jo pertrauka, jo kurjeris ir prane , kad atvyko svetimalis artistas. Finans direktorius kakod l visas sutirt jo ir rkanas it debesis nu jo ukulisius sutikti gastrolieriaus, nes daugiau nebuvo kam jo sutikti. didiul persirengimo kambar i koridoriaus, kuriame jau irk signaliniai skambuiai, visokiom dingstim kaiiojo galvas smalsuoliai. Buvo matyti iliuzionistai rykiais chalatais, su almom ant galv, iuo jas balta megzta striuke, baltas nuo pudros skaitovas ir grimuotojas. Visus stulbino atvykusios ymyb s nepaprastai ilgas nereg to kirpimo frakas ir tai, kad jo akis deng juoda kauk . Taiau didiausi nuostab k l du juodojo mago palydovai: languotas ilgis su perskilusia pensn ir juodas riebus katinas, kuris, engs persirengimo kambar ant upakalini koj,

kuo ramiausiai isidr b ant sofos, nairuodamas atidengtus grimavimosi lampionus. Rimskis pasisteng nutaisyti ypsen, nuo to jo veidas dar labiau surgo ir pasidar piktas. Finans direktorius linktel jo magui, tyliai s diniam alia katino ant sofos. Rank vienas kitam jiedu nepadav . Utat languotasis plev sa pats prisistat Rimskiui, pasivadins ponulio pad j ju. i aplinkyb nustebino finans direktori, nemaloniai nustebino: sutartyje pad j jas visai nebuvo minimas. Gana nenatraliai ir sausai Grigorijus Daniloviius pasiteiravo neinia i kur atsidanginus languotj, kur artisto aparatra. Deimant li skaisiausias, brangusis pone direktoriau, blerbianiu balsu atsak mago pad j jas, ms aparatra visada su mumis. tai jinai! Ein, cvei, drei! ir spragtel js palei Rimskio aus gumbuotais pirtais, staiga itrauk katinui i uausio auksin Rimskio laikrod, kuris k tik gul jo finans direktoriaus liemen s kienait je po usegtu varku su verta kilput n grandin le. Rimskis nejuia susigrieb u pilvo, irovai aiktel jo, o pro dur tarp vilgiojs grimuotojas patenkintas krenktel jo. Js laikrod lis? Praom atsiimti, familiariai yptel js tar languotasis ir atkio sutrikusiam Rimskiui nevar deln su jo nuosavybe. Su tokiu vien tramvaj geriau nelipti, linksmai nibtel jo skaitovas grimuotojui. Bet katinas ikr t pokt, dar spdingesn nei numeris su svetimu laikrodiu. mai paoks nuo sofos, jis ant upakalini koj nu jo prie grimavimosi staliuko, priekine letena itrauk kamt i grafino, prisipyl stiklin vandens, atsig r , v l ukimo grafin ir ant stalelio numestu skudur liu nusiluost sus. Dabar niekas net neaiktel jo, visi tik isiiojo, o grimuotojas susiav js pralemeno: Klasika! Tuo metu trei syk neramiai suerk skambuiai, ir visi, susijaudin, nujausdami ivysi dom numer, m virsti lauk i persirengimo kambario. Po minut s irov sal je ugeso lempos,tvykstel jo rampa, raudona spalva apviesdama udangos apai, ir, praskleids audekl, viesiame plyyje prieais publik pasirod apknus ir linksmas kaip kdik lis mogus skustu veidu, suglamytu fraku ir ne itin variais markiniais. Tai buvo Maskvoje visiems puikiai pastamas konferansj oras Bengalskis. Na, pilieiai, kdikikai ypsodamasis praneko Bengalskis, dabar js ivysite... ia Bengalskis pertrauk pats save ir praneko kitu tonu: Matau, kad treij dal prisirinko dar daugiau irov. iandien pas mus pus miesto! Prie kelet dien netik tai susitinku gatv je biiul ir sakau jam: Kod l neusuki pas mus? Vakar pas mus buvo pus miesto. O jis man ir sako: O a gyvenu kitoj pus j! Bengalskis padar pauz, laukdamas juoko protrkio, taiau niekas nenusijuok , ir jis var toliau: Taigi js ivysite juodosios magijos seans, kur pademonstruos ymus artistas i usienio mosj Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, Bengalskis nutais gudri ypsen l, kad jokios magijos pasaulyje n ra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasiausiai yra puikiai sisavins iliuzionist technik, ir js tuo sitikinsite pamat pai domiausi dal, tai yra ios technikos demaskavim, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir u technik, ir u jos demaskavim, tai pakviesime scenon pon Voland! itaip pasvaiiojs, Bengalskis suglaud abiej rank delnus ir, pak ls juos vir galvos, m moti link viesaus plyio, ir udanga tyliai lam dama atsiskleid iki galo. Mago pasirodymas drauge su ilgiu pad j ju ir katinu, i jusiu scen ant upakalini koj, labai patiko publikai. Kr sl, negarsiai paliep Volandas, ir akimoju neinia kaip ir i kur scenoje atsirado kr slas, kur magas atsis do. Sakyk, mielasis Fagotai, kreip si Volandas savo languotj juokdar, tur jus, be Korovjovo, matyt, dar ir kit vard, kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai pasikeit? Magas nuvelg nuiuvusi publik, apstulbint kr slo atsiradimu i niekur. Tikrai taip, mesire, negarsiai atsak FagotasKorovjovas. Teisyb sakai. Miestieiai smarkiai pasikeit i ior s, beje, kaip ir pats miestas. Apie drabuius n ra ko ir kalb ti, bet tai pasirod tie... kaip jie... tramvajai, automobiliai... Autobusai, pagarbiai pasufleravo Fagotas. Publika d miai klaus si j pokalbio, manydama, kad tai yra magijos stebukl preliudija. Ukulisiuose grdosi artistai ir scenos darbininkai, tarp j veid buvo matyti sunerims ir pablyks Rimskio veidas. Scenos pakratyje stypsanio Bengalskio fizionomijoje pasirod suglumimas. Jis kilstel jo antak ir, pasinaudodamas pauze, praneko: Artistas i usienio reikia savo susiav jim Maskva, iaugusia techniniu poiriu, taip pat ir maskvieiais, ia Bengalskis por kart yptel jo, i pradi parteriui, o paskui balkonui. Volandas, Fagotas ir katinas pasuko galvas konferansj pus n.

 Argi a reikiau susiav jim? paklaus magas Fagot. Ne, mesire, jokio susiav jimo js nereik te, atsak tasai. Tai k is mogus neka? Jis paprasiausiai meluoja! skardiu balsu, girdint visam teatrui, paaikino languotasis pad j jas ir, kreipdamasis Bengalsk, pridr : Sveikinu jus sumelavus, pilieti. I balkono pliptel jo juokas, o Bengalskis krptel jo ir isprogino akis. Bet mane, inoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia... Aparatra! pasufleravo languotasis. Visai teisingai, d koju, dusliu balsu l tai kalb jo magas, o daug kart svarbesnis klausimas: ar pasikeit it miestiei vidus? Taip, tai vis svarbiausias klausimas, pone. Ukulisiuose susispiet mon s m valgytis ir gioti peiais. Bengalskis stov jo irauds, o Rimskis perbals. Bet ia, tarytum pajuts brstant smy, magas tar : Brangusis Fagotai, mudu usiplep jome, o publika pradeda nuobodiauti. Parodyk pradiai jiems kok paprast poktel. Sal su palengv jimu sulam jo. Fagotas ir katinas nu jo rampos pakraiu prieingas puses. Fagotas spragtel jo pirtais, padauikai subliuvo: Trys, keturi! sugavo ore kalad kort, supa j ir ilga juosta vystel jo katinui. Katinas sugrieb t juost ir met atgal. Atlasin gyvat irktel jo, Fagotas lyg pauktytis isiiojo ir vis j, kort paskui kort, prarijo. Tada katinas nusilenk , brktel jo kairija upakaline letena grindis ir suk l neapsakomus plojimus. aunu, aunu! susiav j klyk ukulisiai. O Fagotas dr pirtu parter ir paskelb : Ta kalad , gerbiamieji pilieiai, dabart s yra septintoje eil je pas piliet Parevsk, kaip tik tarp trirubl s ir aukimo teism d l aliment pilietei Zelkovai. mon s parteryje sujudo, m stotis, ir galiausiai kakoks pilietis, kurio pavard tikrai buvo Parevskis, apstulbs ir parauds kaip v ys, ipe i pinigin s kalad ir m mosuoti kortomis, neinodamas, k su jomis daryti. Pasilikit kaip atminim! suuko Fagotas. Ne veltui vakar per vakarien sak te, kad js gyvenimas Maskvoje bt nepakeliamas, jeigu ne pokeris. Senas triukas, tar kakas balkone, tasai parteryje i tos paios kompanijos. Js taip manote? suklyk Fagotas ir prisimerks pavelg balkon. Tada ir js su mumis i vienos gaujos, nes kalad js kien je! Balkone kilo bruzdesys, ir pasigirdo diaugsmingas balsas: Tikrai! Jo kien je! tai, tai... Stop! Bet ia ervoncai! Parteryje s dintys irovai atsigr atgal. Balkone kakoks sutriks pilietis rado savo kien je perjuost, lyg tiesiai i banko, pluotel su urau: Vienas tkstantis rubli. Kaimynai ugul j, o jis apstulbs krapt nagu juostel, bandydamas susivokti, ar ervoncai tikri, ar kakokie uburti. Dievai, tikr tikriausi! ervoncai! diaugsmingai kavo mon s balkone. Ir su manim sulokit tokiomis kortomis, linksmai papra kakoks storulis parterio viduryje. Av k plezir! atsiliep Fagotas. Bet kod l tiktai su tamsta? Visi mielai dalyvaus aidime! ir sukomandavo: Praom ir ti auktyn!.. Vienas! jo rankoje atsirado pistoletas, jis suuko: Du! pistoletas nukrypo auktyn. Jis su uko: Trys! ybtel jo liepsna, driokstel jo vis, ir tuoj pat i po kupolo, sklandydami tarp trapecij, sal m kristi balti popier liai. Jie sukosi ore, pleveno alis, pluotais leidosi balkon, orkestr ir scen. Po keli sekundi vis gaus jantis pinig lietus pasiek k des, ir irovai m gaudyti popier lius. vir kilo imtai rank, irovai velg pro popier lius apviest scen ir mat tikr tikriausius rykiai regimus vandens enklus. Joki dvejoni nek l ir kvapas: tai buvo didiai malonus, su niekuo nepalyginamas k tik ispausdint pinig kvapas. I pradi linksmyb , o paskui apstulbimas ap m vis teatr. Visur aid jo odis ervoncai, buvo gird ti kryktaujant ak, ak! ir linksmai kikenant. Daugelis, sustoj ant k di, gaud vinklius, noringus popier lius. Milicinink veidai pama le prad jo tsti, o artistai be ceremonij m landioti i ukulisi. Pirmojo aukto lo je pasigirdo balsas: Ko griebi! ia mano! Vir mans leidosi! ir kitas balsas: O tu nesistumdyk, nes a tave kad stumtelsiu! Ir staiga nuaid jo antausis. Kaipmat lo je pasirod milicininko almas, kakas buvo ivestas i lo s. Apskritai sujudimas did jo, ir neinia k visai tai bt pavirt, jeigu Fagotas nebt staiga pstel js auktyn ir sustabds pinig lietaus. Du jaunuoliai, linksmai ir reikmingai susivalg, pakilo i viet ir tiesut liai patrauk bufet. Teatras gaud , vis irov akys blizg jo i susijaudinimo. Taip, taip, neinia k visa tai bt

pavirt, jeigu Bengalskis nebt sukaups paskutini j g ir sukrut js. Stengdamasis kaip nors valdytis jis i pratimo patryn rankas ir skambiu balsu itaip praneko: Taigi, pilieiai, mes su jumis mat me vadinam masin s hipnoz s atvej. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai rodantis, kad joki stebukl ir jokios magijos n ra. Tad papraysime maestro Voland demaskuoti eksperiment. Tuojau js, pilieiai, ivysite, kaip itie tariami pinigai dings lygiai taip pat mai, kaip ir atsirado. Jis m ploti, taiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu aid pasitik jimo kupina ypsena, taiau akyse to pasitik jimo nesimat , jos veikiau maldaute maldavo. Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visika tyla, kuri sutrikd languotasis Fagotas. O ia v lei vadinamojo melo atvejis, pareik jis skardiu oio tenoriuku, pinig liai, pilieiai, tikri! Bravo! kakur auktai krioktel jo bosas. Beje, itas tipas, Fagotas parod Bengalsk, man griso. Vis laik kaiioja savo dvylek kur nereikia, trukdo melagingom nekom seans! K ia jam padarius? Galv nusukti! tar kakas rsiai balkone. K js pasak te? A? Fagotas beregint pasigavo t kvail pasilym. Galv nusukti? Id ja! Begemotai! suriko jis katinui. Pirmyn! Ein, cvei, drei!! Ir vyko nereg tas dalykas. Juodi katino plaukai pasiiau , jis klaikiai sukniauk . Paskui susiriet kamuoliuk ir kaip pantera oko Bengalskiui tiesiai ant krtin s, o nuo krtin s ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis sikibo retok konferansj evelir ir iurpiai sustaugs dviem trktel jimais nurov galv nuo storo sprando. Pustreio tkstanio irov suriko kaip vienas. Kraujas i nutraukt arterij fontanu tel jo auktyn ir apliejo antkrt ir frak. Begalvis knas kakaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsis do ant grind. Sal je pasigirdo isteriki moter klyksmai. Katinas padav galv Fagotui, tas ik l j u plauk ir parod publikai, o galva ird verianiu balsu suriko ant viso teatro: Daktar! Ar tu dar tauzysi visokius niekus? rsiai paklaus Fagotas raudani galv. Daugiau taip nedarysiu! sugarg galva. D l Dievo meil s, nekankinkite jo! staiga pro triukm ir gaudes pasigirdo moterikas balsas i lo s, ir magas atsisuko to balso pus n. Tai kaip, pilieiai, gal dovanot jam, ar k jau? paklaus Fagotas, kreipdamasis sal. Dovanoti! Dovanoti! pasigirdo i pradi paskiri ir daugiausiai moteriki balsai, o paskui jie susiliejo vien chor su vyrikais. K sakysite, mesire? paklaus Fagotas kauk tj mag. K gi, susimsts praneko tasai, mon s kaip mon s. M gsta pinigus, taiau taip visada buvo... monija m gsta pinigus, nesvarbu i ko jie padaryti i odos, i popieriaus, i aukso ar bronzos. Na, lengvabdiai... k darysi... ir gailestingumas retsykiais pasibeldia j irdis... paprasti mon s... Po teisybei, panas ankstesnius... tik but problema juos pagadino... ir garsiai sak : Ud kite galv. Katinas, kruopiai prisitaiks, uvo galv ant sprando, ir ji isyk atsidr savo vietoje, tarytum n nebt buvusi i ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko n menkiausio rando. Katinas brktel jo letenomis per Bengalskio frak ir plastron, ir dingo kraujo p dsakai. Fagotas pastat sudribus Bengalsk ant koj, grdo frako kien pakel ervonc ir istm j i scenos, palyd damas odiais: Dinkit i ia! Be js bus linksmiau! Past rusiu vilgsniu dairydamasis alis ir litin damas, konferansj nuslikino tik ligi ugniagesi posto, ir ten jam pasidar bloga. Jis gailiai suspigo. Mano galva, mano galva! Kartu su kitais prie jo puol Rimskis. Konferansj verk , rankomis kak gaud ore, murm jo: Atiduokit man galv! Atiduokit galv! Pasiimkit but, pasiimkit paveikslus, tik atiduokit galv! Kurjeris nub go iekoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalsk paguldyti persirengimo kambaryje ant sofos, taiau jisai nesidav , m blakytis. Teko ikviesti greitj. Kai nelaimingasis konferansj buvo ivetas, Rimskis nudm atgal scen ir ivydo, kad ten vyksta nauji stebuklai. Beje, gal tuo metu, o gal truput l anksiau magas su savo nudryusiu kr slu pradingo nuo scenos, ir, reikia pasakyti, kad publika to visai nepasteb jo, nes buvo suviliota nepaprast dalyk, kuriuos scenoje demonstravo Fagotas. O Fagotas, ivijs nukent jus} konferansj , paskelb : Dabart s, kai igujome t niektauz, atidarysime parduotuv damoms! Ir beregint scenos grindis nuklojo persiki kilimai, atsirado didiuliai veidrodiai, i on apviesti alsvais vamzdeliais, o tarp veidrodi vitrinos, kuriose smagiai nustebinti irovai ivydo vairiausi spalv ir fason paryietikas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabuiai, o kitose kpsojo

imtai moterik skryb laii, su plunksnomis ir be plunksn, su sag mis ir be sagi, imtai bateli juod, balt, gelton, odini, atlasini, zomini, su direliais, su blizguiais. Tarp bateli gul jo futliarai kvepal, kalnai rankinuk i antilop s odos, i zomos, i ilko, o tarp j didiausios krvos pailg auksini d ui, kuriose paprastai laikomi lp daai. Velniai ino i kur idygusi rudaplauk mergina juoda vakarine suknele, visai daili mergina, jei ne kakl bjaurojantis keistas randas, iniro tarp vitrin ir eimininkikai nusiypsojo. Fagotas su saldia ypsen le prane , kad firma absoliuiai nemokamai keiia senus moterikus drabuius ir avalyn paryietikas sukneles ir batelius. T pat pasak ir apie rankinukus, kvepalus bei visa kita. Katinas upakaline letena m bruoti grindis, o priekin s gestais taik si pam gdioti veicori, atidarant duris. Prikimusi mergina truput l vepluodama, taiau gana saldiu balsu utrauk kakoki nelabai suprantam, bet, sprendiant i moter veid parteryje, didiai gundani dainel: Herlen, anel numeris penki, Micuko, Narcis Nuar, vakarin s suknel s, kokteili suknel s... Fagotas dark si, katinas lankst si, mergina atidarin jo stiklines vitrinas. Praom! plyojo Fagotas. Nesidrov kite, be ceremonij! Publika bruzd jo, taiau eiti scen kol kas niekas nesiryo. Galiausiai deimtoje parterio eil je pakilo kakokia brunet ir, nutaisiusi toki ypsen, lyg jai, girdi, bt visk nusispjauti, nu jo per sal ir ulipo oniniais laipteliais scen. Bravo! suriko Fagotas. Sveikinu pirmj vieni! Begemotai, k d! Prad sime nuo apavo, madam. Brunet atsis do kr sl, ir Fagotas bemat ivert prieais j ant kilimo vis gl b bateli. Brunet nusiav dein koj, pasimatavo alyv spalvos batel, patreps jo kilim, apir jo kulniuk. Ar nespaus? paklaus susimsiusi. eistas Fagotas suuko: K js, k js! o katinas apmaudiai kniauktel jo. A imu it por, mosj , tar brunet , oriai audamasi ir antr batel. Senieji brunet s batai nuskrido u uuolaidos, kandin pasuko ir ji pati, lydima rudaplauk s merginos ir Fagoto, kuris ne ant pakab kelias madingas sukneles. Katinas trainiojosi aplinkui, lindo pad ti, d l didesnio aunumo pasikabins ant kaklo centimetr. Po minut s i u uuolaidos pasirod brunet , apsivilkusi tokia suknele, jog per vis parter nuo atodsis. Nuostabiai pagra jusi drsioji moteris sustojo prieais veidrod, pakraip apnuogintu petim, pasitais plaukus ir isilenk , m gindama vilgtel ti sau u nugaros. Firma prao tamst paimti atminimo dovan l, tar Fagotas ir padav brunetei pradaryt d ut su flakonu. Mersi, ididiai pad kojo brunet ir nusileido laipteliais parter. Kol jinai jo taku, irovai strykiojo i viet, taik si paiupin ti d ut. ia dingo publikos drovumas, i vis pusi scen papldo moterys. Pro sujaudint moni kleges, kikenim ir atodsius pasigirdo vyrikas balsas: A tau draudiu! ir moterikas: Despotas, miesionis! Isuksit man rank! Moterys pradingdavo u uuolaidos, numesdavo ten savo drabuius ir ieidavo naujai persirengusios. Ant taburei su auksuotomis kojyt mis s d jo ilga dam greta, energingai trepsinti kilim naujai apautomis kojomis. Fagotas klupin jo palei jas, darbavosi metaliniu auktu, katinas, sten damas po bat ir rankinuk nata, slikino nuo vitrinos prie taburei ir atgal, mergina subjaurotu kaklu ia pasirodydavo, ia dingdavo ir taip sismagino, kad jau ivien m tark ti pranczikai, ir keisiausia buvo tai, kad jos marm jim i pus s odio suprato visos moterys, netgi tos, kurios nemok jo n odio pranczikai. Visus nustebino scen prasibrovs vyras. Jis pareik , kad jo mona serganti gripu ir tod l jis pras kokio nors daiktelio, kur jai gal t parneti. rodymui, kad ess tikrai veds, pilietis buvo pasiruos pateikti pas. Rpestingojo vyro kalba buvo sutikta kvatojimu, Fagotas suriko tiks juo kaip pats savim net be paso ir teik pilieiui dvi poras ilkini kojini, o katinas prid jo nuo savs d ut su lp daais. Pav lavusios moterys ver si scen, nuo scenos garm jo laimingosios su ieigin m suknel m, drakonais imargintom piamom, grieto kirpimo vizitiniais kostium liais, usivousios vien ak pridengianias skryb laites. Tada Fagotas prane , kad d l v laus laiko po vienos minut s parduotuv udaroma ligi rytojaus vakaro, ir scenoje kilo neapsakomas smyis. Moterys paskubomis, nesimatuodamos stvarst batus. Viena tarytumei audra siver anapus uuolaidos, nusimet savo kostium l, stv r pirm pasitaikius drabu ilkin didiul mis puokt mis chalat ir dar sp jo sugriebti por d ui kvepal. Lygiai po minut s poktel jo pistoleto vis, veidrodiai dingo, prasmego vitrinos ir taburet s, kilimas ir uuolaida itirpo ore. Paskiausiai dingo didiulis sen drabui ir bat kalnas, scena v lei

pasidar tvarkinga, tuia ir plika. Ir tai tuomet vykius simai naujas veik jas. I lo s Nr. 2 nuaid jo malonus, skardus ir labai reiklus baritonas: Pilieti artiste, vis d lto pageidautum m, kad js irov akivaizdoje nedelsiant demaskuotum te savo triuk technik, ypa triuk su pinigais. Taip pat pageidautum m, kad scen sugrt konferansj . irovai sunerim d l jo likimo. Baritonas priklaus ne kam kitam, o io vakaro garb s sveiui Arkadijui Apolonoviiui Semplejarovui, Maskvos teatr Akustin s komisijos pirmininkui. Arkadijus Apolonoviius s d jo lo je drauge su dviem damom: viena j buvo jau senyva, brangiai ir madingai apsirengusi, antroji jaunut , dailut , apsirengusi kukliau. Pirmoji, kaip netrukus paaik jo raant protokol, buvo Arkadijaus Apolonoviiaus mona, o antroji jo tolima giminait , pradedanti ir vili teikianti artist , atvykusi i Saratovo ir gyvenanti Arkadijaus Apolonoviiaus ir jo monos bute. Pardon, atsiliep Fagotas, atleiskite, bet ia n ra ko demaskuoti, viskas aiku. Ne, malon kite! Demaskuoti tiesiog btina. Antraip js avs numeriai paliks slog spd. irov mas s reikalauja paaikinti. irov mas s, pertrauk Semplejarov lusis juokdarys, lyg ir visai nieko nereikalavo? Taiau, atsivelgdamas js, Arkadijau Apolonoviiau, didiai gerbiam pasilym, a imsiuosi demaskavimo. Bet prie tai leiskite pademonstruoti dar vien trump numeriuk? Kod l gi ne, glob jiku tonu atsak Arkadijus Apolonoviius, bet btinai su demaskavimu! Klausau, klausau. Taigi leiskite paklausti, kur js, Arkadijau Apolonoviiau, buvote vakar vakare? Sulig iuo nemandagiu ir bema chamiku klausimu Arkadijaus Apolonoviiaus veidas persimain , ir net labai persimain . Arkadijus Apolonoviius vakar vakare buvo Akustin s komisijos pos dyje, be galo oriai pareik Arkadijaus Apolonoviiaus mona, taiau a nesuprantu, kok ry tatai turi su magija. Oi, madam, pritar Fagotas, aiku, kad nesuprantate. O d l pos dio js baisiausiai klystate. Ivyks min t pos d, kuris, ties sakant, vakar nebuvo aukiamas, Arkadijus Apolonoviius atleido savo ofer ties Akustin s komisijos pastatu prie Skaidrij tvenkini (visas teatras nuiuvo), o pats autobusu nuvaiavo Jelochovo gatv n sveius pas klajojanio rajoninio teatro artist Milic Andrejevn Pokobatko ir sveiavosi pas j madaug keturias valandas. Ai! skausmingai kakas aiktel jo visikoje tyloje. Jaunoji Arkadijaus Apolonoviiaus giminait mai nusikvatojo emu ir baisiu balsu. Viskas aiku! suriko jinai. A jau seniai tariu. Dabar suprantu, kod l i menkysta gavo Luiz s vaidmen! Ir, staiga usimojusi, trumpu ir storu violetiniu lietsargiu tvojo Arkadijui Apolonoviiui per galv. Nedor lis Fagotas, arba Korovjovas, subliuvo: tai, gerbiamieji pilieiai, jums ir demaskavimas, kurio taip troko Arkadijus Apolonoviius! Kaip drsai, nenaud le, paliesti Arkadij Apolonovii? visu miliniku giu pakilusi lo je, rsiai paklaus Arkadijaus Apolonoviiaus mona. Antras toniko juoko plipsnis isiver i jaunosios giminait s lp. Kas jau kas, atsiliep ji kvatodama, o a tikrai idrsiu paliesti! ir antrsyk sausai terktel jo lietsargis, atoks nuo Arkadijaus Apolonoviiaus galvos. Milicija! Suimkit j! tokiu siaubingu balsu suspieg Semplejarovo mona, kad daugeliui sal je apmir irdis. O ia dar katinas liuoktel jo prie rampos ir suriaumojo ant viso teatro mogaus balsu: Seansas baigtas! Maestro! Skelkite mar! Apdujs dirigentas, nesusivokdamas, k dars, mostel jo lazdele, ir orkestras ne ugrojo, ir ne trenk , ir ne ieb , o i ties, anot lyki katino odi, sk l kakok netik tin, neapsakomai nevank mar. Vien akimirksn pasivaideno, kad lyg buvo gird ti kitados, po piet vaigd mis, kafeantane skamb j kakokie veik nesuprantami, kvaili, bet bravriki to maro odiai: Jo prakilnyb dievino alias papg les ir gaudydavo pievose dailias mergu les!!! O gal visai ir nebuvo t odi, o buvo kiti, dainuoti pagal t pai muzik, be galo nepadors. Svarbu ne odiai, o tai, kad dabar Varjet teatre prasid jo kakas panaaus Babilono sumait. Semplejarovo lo s pus n b go milicininkai, ant barjero ropt si smalsuoliai, griaud jo pragarikas juokas, pami liki klyksmai, kuriuos stelb auksinis orkestro l ki vangesys. Ir gal jai matyti, kad scena mai itut jo, o sukius Fagotas ir lusis katinas Begemotas itirpo ore, staiai pradingo, kaip anksiau kad buvo dings magas sykiu su nudryusiu kr slu.

XIII skyrius HEROJAUS PASIRODYMAS

Taigi nepastamasis pagrasino Ivanui pirtu ir sunibd jo: Tss! Ivanas nuleido nuo lovos kojas ir siir jo. I balkono kambar atsargiai dair si bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, madaug trisdeimt atuoneri met nerami aki mogus su ukritusiu ant kaktos plauk kuoktu. sitikins, kad Ivanas vienas, ir gerai siklauss, paslaptingasis sveias idrso eiti kambar. Tuomet Ivanas pamat , kad atklyd lis vilki ligonin s drabuiais. Jis buvo su baltiniais, basniria sispyrs batus, ant pei usimets rud chalat. Atklyd lis pamerk Ivanui ak, sikio kien ryul rakt, panibdomis atsiklaus : Ar galiu pris sti? ir, pamats pritariam linktel jim, sitais kr sle. Kaip js ionai patekote? paklusdamas grasaniam sausam pirtui, kudomis paklaus Ivanas, juk balkon grotos urakinamos? Grotos urakinamos, patvirtino sveias, taiau Praskovja Fiodorovna, kad ir miela, bet, deja, labai isiblakiusi moterik . Prie m nes a nuvilpiau i jos ryul rakt ir dabar galiu ieiti bendr balkon, kuris juosia vis aukt, ir retkariais aplankau kaimynus. Jeigu js galite ieiti balkon, vadinasi, galite pab gti. O gal ia labai auktai? susidom jo Ivanas. Ne, tvirtai atsak sveias, a negaliu pab gti ne tod l, kad ia auktai, o tod l, kad neturiu kur b gti, ir, kiek patyl js, pridr : Vadinasi, s dim? S dim, atsak Ivanas, velgdamas rudas ir labai neramias ateivio akis. Taigi... sveias staiga susirpino. Bet js, tikiuosi, ne lstat? Suprantant, a nepakeliu triukmo, barni, prievartos ir kit panai dalyk. Labiausiai nekeniu mogaus riksmo, nesvarbu, ar kas r kt i sielvarto, ar i pykio, ar d l kitos prieasties.Nuraminkite mane, sakykite, ar js ne lstat? Vakar restorane a vienam tipui pyliau snuk, vyrikai prisipaino atsimains poetas. Prieastis? grietai paklaus sveias. Po teisybei, be jokios prieasties, susig ds atsak Ivanas. Kaip bjauru, pasmerk sveias Ivan ir pridr : Be to, kod l js taip sakote pyliau snuk? Juk neaiku, k mogus turi snuk ar veid. Turbt vis d lto veid. Argi dera kumiais... Ne, ne, daugiau taip niekados nedarykit... itaip ibars Ivan, sveias pasidom jo: Profesija? Poetas, kakod l nenoriai prisipaino Ivanas. Ateivis nusimin . Ak, kaip man nesiseka! ktel jo jis, bet kaipmat susigrieb , atsipra ir paklaus : O kokia js pavard ? Benamis. Et, et... raukdamasis sumurm jo sveias. Jums turbt mano eil raiai nepatinka? smalsiai paklaus Ivanas. Siaubingai nepatinka. O kuriuos js skait te? Joki js eil rai neskaiiau! nervingai ktel jo sveias. Kod l tada nekate? Pamanykit, baisus ia daiktas, atsak sveias, lyg nebiau skaits kit? Beje... nebent stebuklas? Gerai, a pasiruos patik ti. Sakykit pats, ar geri js eil raiai? Klaiks! staiga drsiai ir nuoirdiai pareik Ivanas. Neberaykit! maldaujamu balsu papra ateivis. Paadu ir prisiekiu! ikilmingai pasak Ivanas. Jiedu sutvirtino priesaik paspausdami rankas, ir tuo metu koridoriuje pasigirdo prislopint i ingsniai ir balsai. Tss, nibtel jo sveias ir, ipuols balkon, uv r grotas. Usuko Praskovja Fiodorovna, paklaus , kaip Ivanas jauiasi ir kaip nor t miegoti ar tamsoje, ar prie viesos. Ivanas papra viesos negesinti, ir Praskovja Fiodorovna i jo, palink jusi ligoniui labos nakties. O kai jau viskas nurimo, v l sugro sveias. Jis panibdomis prane Ivanui,kad 119 kambar atve naujok, kakok storul tamsiai raudona fizionomija, be paliovos burbant apie kakoki valiut ventiliacijos vamzdyje ir prisiekin jant, kad pas juos Sod gatv je apsigyvens nelabasis. Pukin uns dienas deda ir be atvangos r kia: Kurolesovui bis, bis! kalb jo sveias, nervingai krpiodamas. Aprims jis atsis do ir tar : Tiek to, dievai jo nemat , ir v l m klausin ti Ivan: Tai d l ko js ionai pakliuvote? D l Poncijaus Piloto, niriai velgdamas grindis, atsak Ivanas.

 K? pamirs atsargum, suriko sveias ir pats sau delnu uspaud burn. Nuostabus sutapimas! Meldiu jus papasakokit! Ivanas, kakod l pajuts pasitik jim nepastamuoju, i pradi drov damasis ir usikirsdamas, o paskui vis labiau sidrsindamas m porinti vakarykt istorij, nutikusi prie Patriarcho tvenkini. Taip, paslaptingasis rakt vagis buvo puikus klausytojas! Sveias nelaik Ivano pami liu, be galo susidom js klaus si pasakojimo ir, istorijai sib g jus, galutinai ja susiav jo. Jis vis pertraukin jo Ivan ksniais: Na, na! Toliau, toliau, meldiu jus. Tik d l Dievo meil s, ninieko nepraleiskit! Ivanas ninieko ir nepraleido, jam ir paiam taip pasakoti buvo kur kas lengviau, jis pamau nusikas ligi tos vietos, kur Poncijus Pilotas, usimets balt mantij raudonu kaip kraujas pamualu, i jo balkon. Tada sveias tarsi maldai sud jo rankas ir sunibd jo: O, kaip a atsp jau! Kaip a visk atsp jau! Pasakojim apie kraupi Berliozo mirt klausytojas palyd jo mslingais odiais, jo akyse tuo metu plykstel jo neapykanta: Tik tiek gaila, kad ito Berliozo vietoje neatsidr kritikas Latunskis arba literatas Mstislavas Lavroviius, ir paklaikusiu, taiau vos girdimu balsu suvokt : Toliau! Svei nepaprastai pralinksmino katinas, kis pinigus konduktorei, ir jis patyliukais springo i juoko, velgdamas savo pasakojimo s km s sujaudint Ivan, kuris tpiojo po kambar, vaizduodamas katin, moneta kasant sus. Ir tai, papasakojs apie vykius Gribojedove, nulids ir apsiblauss ubaig Ivanas, a pakliuvau ia. Sveias ujauiamai pad jo rank ant vargo poeto peties ir taip tar : Nelaimingas poetas! Taiau, baland li, js pats d l visko kaltas. Nevalia buvo su juo taip nerimtai ir net lokai elgtis. tai jums ir kliuvo. Ir netgi turite ai sakyti, kad palyginti pigiai isisukote. Bet kas jis gal gale? nirs, grmodamas kumiais, paklaus Ivanas. Sveias d miai nuvelg Ivan ir atsak klausim klausimu: O js neprad sit lti? Mes visi ia nepatikimi... Ar neteks kviesti gydytojo, leisti vaist, ar neimsit siausti? Ne, ne! suuko Ivanas. Sakykit, kas jis? Na, gerai, atsak sveias ir reikmingai, pabr damas kiekvien od, tar : Vakar prie Patriarcho tvenkini js buvot sutiks ton. Ivanas, kaip ir buvo ad js, neprad jo siaut ti, taiau vis d lto baisiausiai suglumo. Negali bti! Juk jo n ra. Liaukit s! Jau kam kam, tik ne jums taip kalb ti. Js, matyt, vienas i pirmj nuo jo nukent jote. Puikiai suprantat, kad esat udarytas psichiatrin ligonin, o aikinat, kad jo n ra. I tikrj keista! Galutinai pribloktas Ivanas nut ilo. Vos tik prad jote apie j pasakoti, toliau nek jo sveias, a jau beveik numaniau, su kuo js vakar taip maloniai nekuiavot s. Ties sakant, negaliu atsisteb ti Berliozu! Na, js, suprantama, skaistus bernu lis, ia sveias v l atsipra , taiau Berliozas, kiek apie j gird jau, vis d lto t buvo skaits! O pirmieji to profesoriaus odiai isklaid visas mano dvejones. Jo negalima neatpainti, draugui! Beje, js... dar kart atsipraau, juk a neklystu, js tikras nemoka? Be abejon s, sutiko neatpastamas Ivanas. Na tai... Net veidas, kur js apsak t... skirtingos akys, antakiai! Beje, atleiskite, o gal js n operos Faustas nesate gird js? Ivanas kakod l baisiausiai sutriko ir parauds it v ys m murm ti apie kakoki kelion Jalt, sanatorij... Na matot... nieko nuostabaus! O Berliozas, kartoju, mane apstulbino. Jis ne tik apsiskaits, bet ir labai gudrus. Antra vertus, jo naudai privalu pasakyti, kad Volandas, savaime aiku, gali apdumti akis ir gudresniam mogui. Kas?! savo ruotu ktel jo Ivanas. Tyliau! Ivanas visa j ga pliauktel jo sau delnu per kakt ir suvokt : Suprantu, suprantu. Raid W maiau jo vizitin je kortel je. jajaj, ia tai bent! jis valand l suglums patyl jo, velgdamas m nul, plaukiant u grot, ir praneko: Vadinasi, jis tikrai gal jo bti pas Poncij Pilot? Juk tada jau buvo gims? O mane laiko beproiu! piktai rodydamas duris, pridr Ivanas. Sveio lp kampuiuose atsirado karios paaipos raukl . velkime tiesai akis, ir sveias atgr veid slenkanio per debes nakties viesulio pus n. Ir js, ir a pami liai, neverta ginytis. Matote, jisai sukr t jus ir js kuoktel jote, nes, matyt, buvote tai links. Taiau viskas, k pasakojate, be abejon s, tikrai buvo. Tik js pasakojimas toks

nuostabus, kad net genialusis psichiatras Stravinskis, suprantama, nepatik jo. Jis apir jo jus? (Ivanas linktel jo.) Js panekovas ir pas Pilot buvo, ir pas Kant pusryiavo, o dabar atvyko Maskv. Bet jis ia velniai ino kokios ko s privirs! Juk reikia kaip nors j sugauti? gana nedrsiai, taiau vis d lto dar pam gino kelti galv ankstesnysis, ne visai pribaigtas Ivanas. Js jau paband te, pakaks, ironikai atsak sveias, nepatariu ir kitiems bandyti. O kad ko s privirs, galit neabejoti. Ak, ak! Bet kaip apmaudu, kad j sutikote js, o ne a! Nors viskas mano irdy seniai perdeg , vien pl nys teliko, taiau prisiekiu, kad u tok susitikim atiduoiau Praskovjos Fiodorovnos rakt ryul, nes daugiau nieko neturiu. A skurdius! O kam jis jums reikalingas? Sveias ilgai sielojosi ir krpiojo, bet pagaliau praneko: Tik pamanykit, kaip keista, a ia udarytas d l to paties, kaip ir js, d l Poncijaus Piloto, ia sveias baikiai apsidair ir tar : Mat prie metus a paraiau roman apie Pilot. Js raytojas? susidom jo poetas. Sveio veidas apniuko, jis pagras Ivanui kumiu. A meistras, tar jis rsiai ir isitrauk i chalato kien s nutrint juod kepurait, kurioje geltonu ilku buvo isiuvin ta raid M. Jis usid jo it kepurait ir pasirod Ivanui i profilio ir i priekio, nor damas rodyti ess meistras. Ji savo rankomis man j pasiuvo, paslaptingai pridr . O kokia js pavard ? A nebeturiu pavard s, su niria panieka atsak keistasis sveias, a atsisakiau jos, kaip ir apskritai visko gyvenime. Pamirkime j. Tuomet bent apie roman papasakokit, mandagiai papra Ivanas. Praom. Mano istorija i ties gana nepaprasta, prad jo sveias. ...Pagal isilavinim jis buvo istorikas ir dar prie dvejus metus dirbo viename Maskvos muziejuje, be to, vert javo. I kokios kalbos? pasidom jo Ivanas. A moku penkias kalbas, be gimtosios, atsak sveias, angl, prancz, vokiei, lot yn ir graik. Na, dar ir italikai skait in ju. Oho! pavydiai sunibd jo Ivanas. Istorikas gyveno vienas, niekur netur jo gimini ir beveik joki pastam Maskvoje. Ir pamanykit tiktai, kart ilo imt tkstani rubli. sivaizduokit mano nustebim, kud jo sveias juoda kepuraite, kai a kytel jau rank krep su nevariais baltiniais ir iriu: joje tas pats numeris kaip ir laikratyje! T obligacij, paaikino jis, buvau gavs muziejuje. Ilos imt tkstani, paslaptingasis Ivano sveias tai k padar : prisipirko knyg, paliko savo kambar Miasnickajos gatv je... , prakeikta landyn ! suurzg sveias. ...Ir isinuomojo pas privatinink skersgatvyje netoli Arbato du kambarius sode tnanio nedidelio namuko pusrsyje. Tarnyb muziejuje met ir prad jo kurti roman apie Poncj Pilot. Ak, stojo aukso amius, nibd jo pasakotojas, o jo akys spind jo. Visai atskiras butukas, dar ir priekambaris, o jame kriaukl su vandeniu, kakod l itin didiuodamasis gyr si jis, mai langeliai prie pat aligatvio, ateinanio nuo varteli. Prieais per ketvert ingsni, patvoryje, alyvos, liepa ir klevas. Ak, ak, ak! iem pro langel be galo retai ivysdavau kieno nors juodus batus ir igirsdavau gurgdant snieg po kojomis. Ir mano krosnel je nuolatos deg ugnis! Bet mai at jo pavasaris, ir pro blausius lang stiklus ivydau pirma nuogus, o v liau aliai besipuoianius alyv krmus. tai tada, pra jus pavasar, atsitiko stabesnis dalykas nei tas ilotas imtas tkstani. O juk i suma, sutikit, didiul . Teisyb , prisipaino d miai klauss Ivanas. A atv riau langus ir s d jau antrajame, visai mayiame kambar lyje, sveias m rodyti rankomis, tai ia sofa, prieais kita sofa, o tarp j stalelis ir ant stalelio nuostabus naktinis viestuvas, o ariau lango knygos, ia nedidelis raomasis stalas, o pirmajame kambaryje milinikame, keturiolikos kvadrat, knygos, knygos ir krosnis. Ak, kaip puikiai buvau sikrs! Nuostabiai kvep jo alyvos! Mano galva svaigo i nuovargio, o Pilotas skriejo pabaig... Baltas apsiaustas, raudonas pamualas! Suprantu! kavo Ivanas. Taigi! Pilotas skriejo pabaig, pabaig, a jau inojau, kad paskutiniai romano odiai bus: ...Penktasis Jud jos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas. Na, savaime aiku, ieidavau pasivaikioti. imtas tkstani didiul suma, ir a vilk jau puikia pilka eilute. Arba traukdavau pietauti kok nors nebrang restoran. Arbate buvo aunus restoranas, neinau, ar dabar tebeveikia. mai sveio akys isipl t , jis kud jo toliau, velgdamas m nul. Ji ne si lykias, nerim kelianias geltonas g les. Velniai ino, kaip jos vadinasi, bet kakod l

paios pirmos pasirodo Maskvoje. Tos g l s rykiai viet vir jos juodo pavasarinio palto. Ji ne si geltonas g les! Netikusi spalva. Ji pasuko i Tver s gatv s skersgatv ir atsigr . Na, Tver s gatv inote? Tver s gatve jo tkstaniai moni, bet galv dedu, kad ji mat tiktai mane ir pavelg ne tik nerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grois, kiek nepaprasta, niekieno nereg ta vienatv jos akyse! Paklusdamas itam geltonam enklui, a irgi pasukau skersgatv ir nu jau paskui j. Mudu tyl dami jome kreivu nuobodiu skersgatviu, ji viena puse, o a kita. O skersgatv lyje, sivaizduokite, nebuvo n gyvos dvasios. A kankinausi, nes man pasirod , kad btinai turiu j ukalbinti, ir nuogstavau, kad neidrsiu pratarti n odio, o ji nueis ir a jos niekada daugiau nepamatysiu. Ir, sivaizduokite, staiga ji pati praneko: Ar jums patinka mano g l s? Aikiai prisimenu, kaip nuskamb jo jos balsas, gana emas, bet trkiojantis, ir, nors tatai kvaila, man pasirod , kad skersgatvyje, atoks nuo nevarios geltonos sienos, atsiliep aidas. A skubiai perkirtau gatvik ir, pri js prie jos, atsakiau: Ne. Ji pavelg mane nustebusi, o a staiga visai nelauktai supratau, kad vis gyvenim myl jau kaip tik t moter! Tai bent, a? Aiku, js sakysite, beprotis? Nieko a nesakau, ktel jo Ivanas ir paragino: Meldiu, toliau! Ir sveias v l prabilo: Taip, ji pavelg mane nustebusi, o paskui taip paklaus : Apskritai nem gstate g li? Jos balse pajutau prieikum. jau greta, stengdamasis pataikyti koj ir, savo nuostabai, visai nesijauiau sukaustytas. Ne, g les a m gstu, tik ne tokias, pasakiau. O kokias? Roes m gstu. Ir ikart pasigail jau itaip pasaks, nes ji lyg prasikaltusi nusiypsojo ir vystel jo savo g les griov. iek tiek sutriks a vis d lto pak liau jas ir atkiau jai, taiau ji yptel jusi atstm g les, ir a dabar neiau jas rankoje. Kur laik ingsniavome tyl dami, paskui ji itrauk i mano rank g les, numet jas ant grindinio, kio savo juod pirtin t rank mano deln, ir mes nu jome greta. Toliau, tar Ivanas, tik praom ninieko nepraleisti. Toliau? paklaus sveias. Kas toliau buvo, gal tum te ir pats atsp ti. Staiga jis deine rankove nusibrauk nejuia itrykusi aar ir v lei praneko: Meil idygo prieais mus, kaip skersgatvyje i po em s idygsta udikas, ir isyk perv r mus abu! Jinai, beje, v liau tvirtino, kad buv ne taip, kad mes, aiku, myl j vienas kit labai seniai, dar nepainodami, niekuomet nemat vienas kito, ir kad ji gyvenusi su kitu mogumi, o a tada... su ita, kaip ji... Su kuo? paklaus Benamis. Su ita... na... su ita, na... sumurm jo sveias ir m sprags ti pirtais. Js buvote veds? Taigi, tai ir spragsiu... it... Varenk, Manek... ne, Varenk... menu, dryuota suknel ... muziejus... beje, neprisimenu. Taigi ji sakydavo, jog t dien i jusi su geltonomis g l mis rankose tam, kad a j pagaliau surasiau, o jeigu to nebt atsitik, ji bt nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuias. Taip, meil perv r mus akimirksniu. A tatai suvokiau jau t pai dien, kai mudu, nieko aplink nematydami, atklydome krantin prie Kremliaus sienos. Mes nek jom s taip, tarytum tik vakar btume isiskyr, tarytum btume pastami daugyb met. Susitar m susitikti kit dien ten pat, prie Maskvos up s, ir susitikome. Mums viet gegu s saul . Ir veikiai, veikiai i moteris tapo mano slapta mona. Ji ateidavo pas mane kiekvien dien, ir a nuo pat ryto prad davau jos laukti. Laukdamas kilnodavau i vienos vietos kit daiktus ant stalo. Likus deimiai minui, sitaisydavau prie langelio ir klausydavausi, bene dunkstels ikler varteliai. Kakoks kuriozas: ligi mudviej painties ms kiemel retai kas usukdavo, tiesiog niekas neusukdavo, o dabar man atrod , kad visas miestas plsta ionai. Varteliai dunkst, irdis dunkst, ir, sivaizduokite, u lango ties mano veidu btinai m kteli kakieno purvini batai. Galstojas. Na, kam reikalingas galstojas ms namuose? K jis gals? Kokius peilius? Ji eidavo pro vartelius vien syk, o irdis dunkstel davo kok deimt kart. A nemeluoju, o paskui, kai stodavo jos valanda ir laikrodis rodydavo pusiaudien, irdis dunks davo staiai be atvangos, kol be jokio dunkstel jimo, bema negirdimai, u lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomin mis kilpel mis, susegtomis metalin m sagtim.

Retkariais ji idykaudavo ir, sustojusi prie antrojo langelio, batelio galu stuktel davo stikl. T pai sekund a priokdavau prie lango, taiau batelis dingdavo, dingdavo juodas ilkas, ustojs vies, a eidavau jos sileisti. Dievai, niekas neinojo apie ms ry, nors taip niekada nebna. Neinojo nei vyras, nei pastami. Sename namelyje, kurio pusrsyje a buvau sikrs, mon s, aiku, inojo ir mat , kad pas mane ateina kakokia moteris, bet jos vardo neinojo. O kas ji? paklaus Ivanas, nepaprastai susidom js meil s istorija. Sveias gestu parod , kad niekam ir niekada to nepasakys, ir pasakojo toliau. Ivanas patyr , jog meistras ir nepastamoji taip smarkiai pamilo vienas kit, kad tapo tiesiog neiskiriami. Ivanas jau aikiai sivaizdavo anuos du kambarius rsyje, kuriuose visada buvo prietema, nes alyvos ir tvora ustodavo saul. sivaizdavo nuzulintus raudonmedio baldus, stalel su laikrodiu, muaniu kas pusvalandis, ir knygas, knygas nuo dayt grind iki aprkusi lub, ir krosn. Ivanas suinojo, kad sveias ir jo slaptoji mona jau pirmosiomis painties dienomis nusprend , kad Tver s gatv s ir skersgatv lio sankryoje juos suved pats likimas ir kad jiedu skirti vienas kitam visiems amiams. I sveio pasakojimo Ivanas suinojo, kaip simyl j liai praleisdavo dien. At jusi ji vis pirma pasiridavo prijuost ir siaurame prieangyje su kriaukle, kuria kakod l didiavosi vargas ligonis, ukurdavo ibalin virykl ant medinio stalo ir imdavo taisyti pusryius, o paskui padengdavo ovalin stal pirmajame kambaryje. Kai pliaupdavo gegu s litys ir pro pusaklius langus tarpuvart n kliokdavo vandens srautai, grasindami upilti j paskutin prieglobst, simyl j liai kurdavo krosn ir kepdavo joje bulves. Bulv s garuodavo, juodos lupenos tepdavo rankas. Rsyje skamb davo juokas, po lietaus nuo sodo medi krisdavo em n palautos akel s, baltos kek s. Kai baig si audros ir at jo alsi vasara, vazoje suvito ilgai lauktos ir abiej m gstamos ro s. mogus, pasivadins meistru, kartligikai ra savo roman, ir is romanas pasiglem ir nepastamj. Tiesa, retsykiais a imdavau pavyduliauti jos jam, kud jo Ivanui at js i m nesienos nuviesto balkono naktinis sveias. Pan rusi plaukus plonus pirtus su smailiais nudildytais nagais, ji vis skaitydavo jo rain, o perskaiiusi sidavo tai it kepurait. Kartais ji tup davo palei emutines lentynas arba pasilipdavo ant k d s, siekdama virutini, ir skudur liu luostydavo imtus dulk t knyg nugar li. Ji pranaavo lov, skatino j ir kaip tik tada prad jo vadinti meistru. Ji nekantraudama lauk t jau paad t paskutinij odi apie Jud jos prokuratori, garsiai prodainiu kartodavo atskiras patikusias frazes ir sakydavo, kad is romanas yra jos gyvenimas. Romanas buvo baigtas rugpjio m nes, atiduotas kakokiai nepastamai maininkei, ir toji perspausdino j penkiais egzemplioriais. Pagaliau stojo valanda, kai teko palikti slaptj prieglobst ir ieiti gyvenim. Ir a i jau gyvenim su romanu rankose, ir tada mano gyvenimas baig si, sunibd jo meistras ir nusvarino galv, ir ilgai lingavo lidnoji juoda kepurait su geltona raide M. Jis m toliau pasakoti, bet jau nebe taip riliai. Galima buvo suprasti tik tiek, kad tuo metu Ivano sveias patyr kakoki katastrof. A pirmsyk patekau literatros pasaul, bet dabar, kai viskas baigta ir mano pratis akivaizdi, su siaubu prisimenu j! ikilmingu balsu sunibd jo meistras ir ik l rank. Taip, jis baisiai priblok mane, ak, kaip priblok ! Kas? vos girdimai paklaus Ivanas, bijodamas pertraukti susijaudinus pasakotoj. Taigi redaktorius, a juk sakau, redaktorius. odiu, jis perskait . Ir ir jo mane taip, sakytum nuo skaudamo danties man bt itins andas, suko akis kamp ir net droviai kikeno. Klausimai, kuriuos jis davin jo, man pasirod pami liki. N odio netars apie romano esm, jis kamantin jo, kas a toks, i kur atsiradau, ar seniai raau ir kod l apie mane nieko nebuvo gird ti anksiau,pagaliau, mano nuomone, net visai idiotikai paklaus : kas mane sukurst rayti roman tokia keista tema? Gal gale jis man sipyko, ir a staiai paklausiau, ar jis spausdins roman, ar ne. Tada jis subruzdo, m kak vap ti ir pareik , kad vienas io klausimo sprsti negali, kad su mano kriniu privalo susipainti kiti redakcin s kolegijos nariai, btent kritikai Latunskis ir Arimanas, ir literatas Mstislavas Lavroviius. Jis papra ueiti po poros savaii. At jau po poros savaii, ir mane pri m kakokia mergu l vairom nuo amino melavimo akim. Lapionikova, redakcijos sekretor , yptel js tar Ivanas, puikiai pasts pasaul, kur taip tmingai vaizdavo jo sveias. Gali bti, atov tasai, taigi ji man grino roman, jau gerokai apiurus ir sumaigyt. Stengdamasi neir ti akis, Lapionikova prane , kad redakcija yra apsirpinusi rankraiais dviem metams priek, tad klausimas d l mano romano spausdinimo, kaip ji pasak , atkrinta. Kas po to, k a prisimenu, murm jo meistras, trindamas smilkin. Na, nubirusius raudonus

iedlapius ant titulinio puslapio ir dar savo draug s akis. Taip, tas akis a prisimenu. Ivano sveio pasakojimas dar si vis painesnis, vis daniau jis kak nutyl davo. Jis nek jo apie stri liet ir nevilt, prasismelkusi j prieglobst, apie tai, kad buvo dar kakur nu js. Panibdom kiojo, kad nekaltina jos, raginusios j grumtis, n ma nekaltina, ne! Ivanas igirdo, kaip v liau nutiko kakas netik ta ir keista. Kart herojus atvert laikrat ir ivydo jame kritiko Arimano straipsn, kuris vadinosi Prieo ipuolis, o jame Arimanas persp jo visus ir kiekvien, kad jisai, tai yra ms herojus, m gino prakiti spaud J zaus Kristaus apologij. Atsimenu, atsimenu! ktel jo Ivanas. Tik umirau js pavard! Kartoju, palikime ramyb je mano pavard, jos neb ra, atsak sveias. Ne ji ia svarbi. Dar po dienos kitame laikratyje pasirod kitas, Mstislavo Lavroviiaus pasiraytas, straipsnis, kuriame autorius sil kr sti, ir stipriai kr sti, tam ventj teplioriui ir visai pilotystei, kuri is sumans prakiti (v l tas prakeiktas odis!) spaud. Apstulbintas odio pilotyst , atsiveriau trei laikrat. Jame buvo straipsniai: vienas Latunskio, o kitas pasiraytas raid mis N. Z. Patik kit, Arimano ir Lavroviiaus kriniai buvo vieni juokai, palyginti su Latunskio rainiu. Utenka pasakyti, kad Latunskio straipsnis vadinosi Karingas sentikis. A taip nikau skaityti straipsnius apie save, kad n nepasteb jau, kaip prieais mane idygo jinai (buvau pamirs urakinti duris) su lapiu lietsargiu ir lapiais laikraiais rankose. Jos akys tviesk ugnimi, altos rankos virp jo. I pradi ji puol buiuoti mane, paskui, ranka dauydama stal, kimiu balsu pareik nunuodysianti Latunsk. Ivanas nesmagiai krenktel jo, bet nieko nepasak . At jo lidnos rudens dienos, kalb jo toliau sveias, siaubinga nes km su tuo romanu tarsi ipl mano sielos dal. Ties sakant, man nebeliko kas veikti, ir a gyvenau nuo pasimatymo ligi pasimatymo. Ir tai tuo metu kakas man atsitiko. Velniaiin kas, nors Stravinskis tikriausiai seniai visk isiaikino. Ugul mane lidesys ir atsirado kakokios nuojautos. Straipsniai, beje, nesiliov . Pirmieji man k l juok. Taiau juo daugiau j pasirodydavo, juo labiau kito mano poiris juos. Dabar at jo nuostabos stadija. Nors straipsni tonas buvo rstus ir savim pasitikintis, kiekvienoje i straipsni eilut je gal jai jausti kakok netik tin apsimetin jim ir netikrum. Man vis laik atrod ir a nepaj giau tuo jausmu atsikratyti, kad straipsni autoriai kalba ne tai, k nor t pasakyti ir kad jie tta kaip tik d l to. O paskui, sivaizduokite, u jo treioji stadija baim s. Ne, ne, supraskit teisingai, anaiptol ne t straipsni baim s, o baim s visai kit, nei su jais, nei su romanu nesusijusi dalyk. Pavyzdiui, a prad jau bijoti tamsos. odiu, stojo psichinio susirgimo stadija. Man vaidenosi, ypa kai imdavau migti, kad kakoks itin lankstus ir iltas atuonkojis tiesia savo iuptuvus staiai link mano irdies. Tur jau miegoti prie viesos. Mano mylimoji labai pasikeit (apie atuonkoj jai, aiku, nepasakojau. Taiau ji mat , kad man darosi negeri dalykai), sulyso ir iblyko, nustojo juoktis ir vis pra atleisti u tai, kad patar man paskelbti romano itrauk. Ji kalbin jo mane visk mesti ir vaiuoti pietus prie Juodosios jros, ileidiant visus likusius i imto tkstani pinigus. Ji kalbin jo primygtinai, o a nenor jau ginytis (nuojauta sak , kad vaiuoti prie Juodosios jros neteks) ir ad jau leistis kelion artimiausiomis dienomis. Taiau ji pasisil pati nupirkti man biliet. Tada isi miau visus savo pinigus, madaug deimt tkstani rubli, ir atidaviau jai. Kod l tiek daug? nustebo jinai. A kak pralemenau, pasakiau, kad bijau vagi ir praau pasaugoti pinigus ligi kelion s. Ji pa m juos, sid jo rankinuk, puol mane buiuoti ir kalb ti, kad jai lengviau bt numirti, negu palikti mane vien, tok prisl gt, taiau ji privalanti paklusti btinybei, jos lauki namikiai, ji ateisianti rytoj. Ji maldavo mane nieko nebijoti. Tai atsitiko pavakare, spalio viduryje. Ir ji i jo. Atsiguliau ant sofos ir umigau be iburio. Nubudau pajuts, kad atuonkojis alia. Grabaliodamasis tamsoje, vargais negalais usidegiau vies. Kieninis laikrodis rod antr valand nakties. Atsiguliau sirguliuodamas, o nubudau tikras ligonis. mai man pasirod , kad rudens tamsa tuoj igrs lang stiklus, sibtel s kambar ir a prigersiu joje tarsi raale. Nebepaj giau tvardytis. Surikau, mane nusmelk noras b gti kur nors, kad ir virun pas eiminink. Grmiausi su savimi kaip beprotis. Man uteko j g nusigauti ligi krosnies ir j ukurti. Kai malkos sutrak jo ir m bilsnoti durel s, man, sakytumei, trupuiuk palengv jo. Puoliau priekambar ir iebiau tenai vies, susiradau butel balto vyno, atsikimau j ir miau gerti staiai i butelio. Nuo vyno baim truput atl go bent jau tiek, kad nenul kiau vir pas eiminink, o grau prie krosnies. Atsidariau dureles, kartis tvokstel jo man veid ir rankas, ir a sunibd jau: Pajusk, kad mane itiko b da. Ateik, ateik, ateik! Bet niekas nesirod . Krosnyje stgavo ugnis, langus ai lietus. Tada at jo galas. miau traukti i stali sunkius main le perrayto romano pluotus ir juodrai ssiuvinius ir prad jau juos deginti. Tai sunkus darbas, nes priraytas popierius nenori degti. Lin janiais nagais draskiau ssiuvinius, grdau statmenus lapus tarp pliausk ir maiiau juos arstekliu. Pelenai tarpais veikdavo mane, slopindavo liepsn, taiau a nenusileidau, ir romanas, kad ir atkakliai prieindamasis, vis d lto deg .

Pastami odiai raibuliavo akyse, geltona spalva nesulaikomai kilo puslapiais i apaios vir, taiau odiai buvo matomi ir ugnyje. Jie dingdavo tik tada, kai popierius pajuosdavo, ir a nirtulingai pribaigdavau juos arstekliu. Tuo metu kakas tyliai sukrebd jo u lango. Mano irdis paoko auktyn, ir a, grds ugn paskutin ssiuvin, puoliau rakinti dur. Plyt laipteliai ved auktyn link laukuj dur. Klupin damas pril kiau prie j ir tyliai paklausiau: Kas ten? Ir balsas, jos balsas, atsiliep : A. N nepamenu, kaip veikiau dur grandin l ir urakt. Vos engus vid, ji prigludo prie mans, visa lapia, dr gnais skruostais, isidraikiusiais plaukais, virpanti. A stengiau itarti tik vien od: Tu... tu? mano balsas nutrko, ir mudu nuskub jom emyn. Priekambary ji nusimet palt, mes tuoj pat eng me pirmj kambar. Tyliai ktel jusi, ji plikomis rankomis itrauk i krosnies ant grind paskutin ten likus popieriaus pluot, kurio apaia jau buvo apangl jusi. Beregint kambarys prisipild dm. Kojomis umindiau liepsn, o ji griuvo ant sofos ir pravirko, nesulaikomai kkiodama. Kai ji aprimo, a pasakiau: A prad jau neksti ito romano, mane priveik baim . A sergu. Man baisu. Ji pakilo ir praneko: Dieve, koks tu ligonis. U k gi, u k? Bet a igelb siu, igelb siu tave. U k gi? Maiau paburkusias nuo dm ir aar jos akis, jauiau, kaip altos rankos glosto man kakt. A tave igydysiu, igydysiu, murm jo ji, sikibusi rankomis man peius, tu j atkursi. Kod l, kod l a nepasilikau vieno egzemplioriaus! Ji net isiiep nuo nirio, kalb jo kak nesuprantama. Paskui, suiaupusi lpas, prad jo rankioti ir lyginti apdegusius lapus. Tai buvo kakoks skyrius i vidurio, nepamenu kuris. Ji tvarkingai sud jo apdegusius lapelius, suvyniojo juos popieri, perrio juostele. Visas jos elgesys rod , kad ji kupina ryto ir jau susitvardiusi. Ji pareikalavo vyno ir ig rusi praneko ramiau. tai kuo tenka mok ti u mel, kalb jo jinai, ir daugiau a nebemeluosiu. Pasilikiau pas tave net dabar, bet nenoriu taip elgtis. Nenoriu, kad jis per amius atmint, jog pab gau nuo jo nakt. Jis niekados nepadar man nieko bloga. Buvo netik tai ikviestas gamykl, ten gaisras. Bet netrukus gr. Pasikalb siu su juo ryt ryt, pasakysiu, kad myliu kit, ir visam laikui pereisiu pas tave. Atsakyk man, o gal tu nenori? Vargele mano, vargele, tariau jai, a neleisiu tau taip padaryti. Mano reikalai prasti, nenoriu, kad tu pratum drauge su manim. Tai vienintel prieastis? paklaus ji, i arti ir dama mane. Vienintel . Ji baisiausiai pagyv jo, prigludo prie mans, apsivijo rankomis kakl ir tar : A stu drauge su tavim. Ryt bsiu pas tave. Ir tai paskutinis vaizdas, kur prisimenu i savo gyvenimo, viesos ruoelis i priekambario, o tame ruoelyje plauk sruoga, jos beret ir ryto kupinos akys. Dar prisimenu juod siluet ant laukuj dur slenksio ir balt ryul. Palyd iau tave, bet jau nepaj gsiu vienas sugrti, man baisu. Nebijok. Pakent k kelias valandas. Rytoj ryt bsiu pas tave. Tai ir buvo paskutiniai jos odiai mano gyvenime. Tss! mai pats save nutild ligonis ir ik l auktyn pirt. i naktis m nes ta ir nerami. Jis pradingo balkone. Ivanas gird jo, kaip koridorium nuried jo ratukai, kakas negarsiai sukkiojo ar suuko. Kai viskas nuiuvo,sveias gro ir prane , kad imtas dvideimtam kambary atsirado gyventojas. Atve kakok mog, kuris vis prao grinti jam galv. Abu panekovai susijaudin patyl jo, bet aprim gro prie pertraukto pasakojimo. Sveias buvo bepraveris burn, taiau naktel ities buvo nerami. I koridoriaus vis dar sklido balsai, ir sveias praneko Ivanui aus taip tyliai, jog visk, k jis papasakojo, igirdo tik vienut vienas poetas, iskyrus pirmj fraz: Jai palikus mane, po penkiolikos minui igirdau beldim langus... Tai, k ligonis sunibd jo aus, matyt, j labai jaudino. Traukuliai vis perb gdavo jo veidu. Akyse m siojo, blak si baim ir niris. Pasakotojas vis rod ranka kakur m nul, kuris seniai pasisl p u balkono krato. Tik tuomet, kai koridoriuje nutilo visi garsai, sveias atlijo nuo Ivano ir praneko garsiau. Taigi sausio viduryje, nakt, apsivilks t pat palt, tik be sag, stov jau, gdamasis nuo alio, savo kiemelyje. Man u nugaros kpsojo alyv krmus slepianios pusnys, o prieais, apaioje, menkai apviesti, uuolaidom udangstyti mano languiai. Pasilenkiau prie vieno i j ir siklausiau mano kambariuose grojo patefonas. Tiek ir teigirdau, bet ninieko nestengiau ir ti. Maum l pastoviniavs, i jau pro vartelius skersgatv. ia siaut pga. Mane igsdino po kojomis

pasipainiojs uva, ir a perb gau kit gatv s pus. altis ir baim , tapusi nuolatiniu mano palydovu, var mane pamiim. Netur jau kur eiti, ir paprasiausia, inoma, bt buv pulti po tramvajumi gatv je, kuri r m si mano skersgatvis. Maiau i tolo itas viesos sklidinas apled jusias d es ir gird jau, kaip jos lykiai dergia speige. Taiau, brangusis mano kaimyne, b da buvo ta, kad baim kaust kiekvien mano kno lstel. Ir lygiai taip pat, kaip pirma uns, a dabar bijojau tramvajaus. Taip, baisesn s ligos nei manoji iame pastate, garantuoju, n ra. Bet juk gal jote praneti jai, tar Ivanas, ujausdamas varg ligon, juk, be to, pas j buvo ir js pinigai! Ir ji juos, inoma, isaugojo? Galite neabejoti, inoma, kad isaugojo. Bet js, kaip matau, nesuprantat mans. Arba, veikiau, a nebeturiu ankstesnio sugeb jimo pasakoti. Beje, man jo nelabai gaila, nes jis nebebus reikalingas. Prieais j, sveias su didia pagarba pavelg nakties tams, atsirast laikas i beprotnamio. Argi galima rayti laikus i tokios vietos? Psichinis ligonis? Juokaujate, draugui! Ne, padaryti j nelaiming? A negaliu. Tylusis Ivanas nesugeb jo paprietarauti sveiui, jis tik ujaut meistr, gail josi jo. O tasai lingavo atsiminim ivargint galv su juoda kepuraite ir taip kalb jo: Varg moteris. Beje, viliuosi, kad ji pamiro mane. Bet js galite pasveikti... nedrsiai tar Ivanas. A nepagydomas, ramiai atsak sveias, kai Stravinskis neka grinsis mane gyvenim, a netikiu. Jis humanikas mogus ir paprasiausiai nori mane paguosti. Beje, neneigiu, dabar man kur kas geriau. Aha, tai kur a sustojau? Speigas, lekiantys tramvajai... inojau, kad i klinika jau atidaryta, ir p sias per vis miest patraukiau j. Beprotyb ! Umiestyje tikriausiai biau suals, bet mane igelb jo atsitiktinumas. Sugedo sunkveimis, a ukalbinau ofer, tai atsitiko u koki keturi kilometr nuo ukardos, ir, mano nuostabai, jam pagailo mans. Maina vaiavo ionai. Ir jis mane atve . Viskas baig si tuo, kad nualau kair s kojos pirtus. Bet jie pagijo. Ir tai jau ketvirtas m nuo a ia. Ir inote, man atrodo, kad iia visai neblogai. Patik kit, nereikia prasimanyti dideli plan, brangusis kaimyne! tai a, sakysim, nor jau apkeliauti vis em s rutul. K darysi, pasirodo, nebuvo lemta. Regiu tik menk to rutulio lopel. Manau, kad tai ne pats graiausias lopelis, taiau, kartoju, ne toks ir prastas. tai art ja vasara, balkone, kaip ada Praskovja Fiodorovna, sualiuos vijokliai. Raktai prapl t mano galimybes. Naktimis vies m nulis. Ak, jis pasisl p ! Darosi v su. Naktis pereng per pusiauj. Man metas. Sakykit, o kas buvo toliau, kas atsitiko Jeuai ir Pilotui, papra Ivanas, meldiu jus, man taip norisi suinoti. Ak ne, ne, skausmingai krptel js, atsak sveias, negaliu be drebulio prisiminti savo romano. O js pastamas i Patriarcho tvenkini papasakot geriau u mane. Ai u pokalb. Iki pasimatymo. Ir, nesp jus Ivanui n atsitok ti, tylut liai dzingtel jusios usiv r grotos, ir sveias dingo.

XIV skyrius LOV GAIDIUI!

Kaip sakoma, neilaik nervai, Rimskis nesulauk , kol bus baigtas rayti protokolas, ir pab go savo kabinet. Jis s d jo u stalo ir kariuojaniomis akimis velg prieais gulinius magikuosius ervoncus. Finans direktoriaus galvoje viskas susimai . U dur gird josi nepaliaujamas urmulys. Publika srautais pldo i Varjet rm gatv. Nepaprastai paatr jusi finans direktoriaus klaus staiga pasiek aius milicininko vilpukas. is garsas, inia, neada nieko gera. O kai vilpimas pasikartojo, kai jam pagalb at jo antras, dar sakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie j prisijung garsus kvatojimas, netgi kakoks leliojimas, finans direktorius bemat suvok , kad gatv je nutiko dar kakoks nevankus skandalas. Ir kad i kiaulyst , kad ir kaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su lykiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo pad j j. Pastabusis finans direktorius n ma neapsiriko. Vos tik Rimskis vilgtel jo pro lang Sod gatv, jo veidas persikreip , o lpos ne sunibd jo, bet sunypt : Taip ir maniau! Rykioje stipri gatv s ibint viesoje jis ivydo apaioje ant aligatvio dam vienais markiniais ir violetin s spalvos kelnait mis. Ant galvos dama, tiesa, tur jo skryb lait, o rankose sk t. Aplink i dam, puolusi visik panik, ia tpiojani vietoje, ia bandani kur nors pasprukti, urmuliavo minia, plytanti i juoko, nuo kurio finans direktoriui per nugar b go iurpuliai. alia damos blak si kakoks pilietis, m gins nusipl ti vasarin palt ir i susijaudinimo niekaip nepaj gis itraukti rankov n strigusios rankos. ksniai ir juoko griausmas at ir i kitur nuo kairiojo i jimo ir, pasuks galv t pus,

Grigorijus Daniloviius ivydo antr dam roiniais markiniais. Toji stryktel jo nuo grindinio ant aligatvio, m gindama prasibrauti vid, taiau laukan plstanti publika utv r jai keli, ir varg savo lengvabdikumo ir pavit meil s auka, suvediota bjauriojo Fagoto firmos, troko tik vieno dalyko prasmegti skradiai em s. Milicininkas nuskub jo prie nelaimingosios, skrosdamas or vilpuku, o paskui milicinink nusek kakokie silinksmin jaunuoliai priplotomis kepur mis. Tai jie ten kvatojo ir leliojo. suotas perkars veikas atl k prie pirmosios pusnuog s moters ir staigiai sustabd kaul t sukrious arkl. soiaus veidas linksmai vyptel jo. Rimskis tvojo sau kumiu per galv, nusispjov ir atoko nuo lango. Kur laik jis s d jo u stalo, klausydamasis gatv s triukmo. vilpimas vairiuose kampuose pasiek aukiausi gaid, o paskui m slgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kakaip netik tinai greitai. At jo laikas veikti, reik jo gerti kari atsakomyb s taur. Telefono aparatai buvo sutaisyti per treij dal, reik jo skambinti, praneti apie vyk, prayti pagalbos, isisukin ti, versti vis b d Lichodejevui, gelb ti savo kail ir taip toliau. Velniai griebt! Susierzins direktorius dusyk d jo rank ant ragelio ir dusyk j atitrauk . Staiga mirtinoje kabineto tyloje pats aparatas suirk tiesiai finans direktoriui veid, jis krptel jo ir sustingo. Vis d lto klaikiai pair mano nervai, paman jis ir pak l ragel. Ir ia pat atlijo nuo jo ir ibalo kaip popierius. Tylus, bet sykiu meilikaujamas ir patvirk likas moters balsas ragelyje sukud jo: Rimski, niekam neskambink, bus blogai. Ragelis isyk nutilo. iurpulio kreiamas finans direktorius pad jo ragel ir kakod l vilgtel jo lang u nugaros. Pro retas ir tik vos vos sualiavusias klevo akas jis ivydo m nul, skrodiant perregim debes l. Kakod l sistebeilijs akas, Rimskis apirin jo jas ir juo ilgiau jas velg , juo didesn baim j m . Sukaups j gas, finans direktorius pagaliau nusigr nuo m nesienos apviesto lango ir atsistojo. Jokios kalbos apie skambinim jau negal jo bti, dabar finans direktorius galvojo tik apie tai, kaip ia kuo skubiau isinedinus i teatro. Jis siklaus : teatro rmuose buvo tylu. Rimskis suprato, kad seniai liko vienas visame antrame aukte, ir vaikika neveikiama baim ap m j taip pagalvojus. Jis nesteng be drebulio sivaizduoti, kad dabar jam vienam teks eiti tuiais koridoriais, leistis laiptais. Kartligikai pagriebs nuo stalo mago ervoncus, sumet juos portfel ir kostel jo, bandydamas nors truput save padrsinti. Kostel jimas buvo kimus ir silpnas. mai jam pasirod , kad pro kabineto dur apai padvelk dr gnais puv siais. iurpas nub go finans direktoriaus nugara. O ia dar netik tai laikrodis m muti vidurnakt. Ir net laikrodio diai atsiliep drebuliu finans direktoriaus kne. Bet galutinai jo irdis apmir , igirdus, kad anglikoje spynoje tylut liai sukasi raktas. Dr gnais altais pirtais sikabins portfel, finans direktorius suvok , kad jeigu tas krebdesys spynoje dar valand l nesiliaus, jis neitur s ir aiiai suriks. Pagaliau durys, kakieno spstel tos, atsidar , ir kabinet be garso eng Varenucha. Rimskis kaip pakirstas klestel jo ant k d s, nes jo kojos paios sulinko. Pilna krtine kv ps oro, jis mane meilikaujamai nusiypsojo ir tylut liai sulemeno: Dieve, kaip tu mane igsdinai! Taip, is netik tas Varenuchos pasirodymas gal jo bet k igsdinti, bet, antra vertus, jis buvo ir labai diugus. I susimazgiusio kamuolio ilindo bent menkas silelis. Na, pasakok greiiau! Na! Na! suvokt Rimskis, iupdamas it silel. K visa tai reikia? Atleisk man, dusliu balsu atsiliep v lyvas sveias, udarydamas duris, maniau, kad tu jau i jai. Nenusi ms kepur s, Varenucha eng prie k d s ir atsis do kitapus stalo. Reikia pabr ti, kad Varenuchos atsakymas buvo truput l keistas, ir t keistum kaipmat pagavo Rimskis, kurio begalinis jautrumas prilygo paties geriausio pasaulyje seismografo jautrumui. Kas ia dabar? Kod l Varenucha jo finans direktoriaus kabinet, jei man , kad jo ten n ra? Juk jis turi savo kabinet. Tai pirma. O antra: kad ir per kurias duris Varenucha bt pateks rmus, jis btinai tur jo susitikti bent vien i naktini bud toj, o pastariesiems visiems buvo praneta, kad Grigorijus Daniloviius dar utruks savo kabinete. Taiau i keistenybi finans direktorius ilgiau negvildeno. Ne tas buvo galvoje. Kod l nepaskambinai? K reikia ta velniava su Jalta? Viskas buvo taip, kaip a sakiau, sueps js lpomis, tarsi j kamuot skaudamas dantis, atsak administratorius, surado j Pukine, smukl je. Pukine?! Prie Maskvos? O telegramos i Jaltos?! Kokia ten, po velni, Jalta! Nugird Pukino telegrafist, ir m abu kvailioti, tarp kit kiaulysi ir siuntin ti telegramas su Jaltos atyma. Aha... Aha... Na gerai, gerai... ne pasak , o sakytumei ugiedojo Rimskis. Jo akyse tvykstel jo

gelsva viesa. Mintyse klost si diugus paveikslas kaip Stiopa g dingai paalinamas i darbo. Isivadavimas! Seniai lauktas finans direktoriaus isivadavimas i vis negand, atsikratymas Lichodejevu!O gal Stepanas Bogdanoviius usitarnaus ir dar lidnesn s pabaigos, ne tik paalinimo... Smulkiau! paliep Rimskis, pliauktel js prespapj stal. Ir Varenucha m pasakoti toliau. Vos tik nuvyko tenai, kur j pasiunt finans direktorius, jis buvo nedelsiant priimtas ir kuo d mesingiausiai iklausytas. Aiku, niekam n galv neov , kad Stiopa gali bti Jaltoje. Visi bematant pritar Varenuchos sp jimui, kad Lichodejevas, be abejon s, siauia Pukino Jaltoje. Kur jis dabar? pertrauk administratori susijaudins finans direktorius. Kurgi kitur, atsak kreivai vyptel js administratorius, aiku, blaivykloje. Na, na! ia tai pradiuginai! O Varenucha toliau pasakojo. Juo ilgiau jis pasakojo, juo rykiau klost si finans direktoriaus vaizduot je ilga Lichodejevo unybi grandin , ir kiekviena nauja ios grandin s grandis buvo bjauresn u ankstesn. K reik kad ir okis su telegrafistu pievel je prieais Pukino telegraf, grojant kakokio girtuoklio armonikai! Kakoki spiegiani i siaubo moteriki vaikymasis! Petyn s su bufetininku Jaltoje! Ant tos paios Jaltos grind idrabstyti svogn laikai. Atuoni sudauyti buteliai balto sauso AiDanilo vyno. Sulauytas taksi skaitiklis, oferiui atsisakius veti Stiop. Grasinimai aretuoti pilieius, m ginusius sutramdyti Stiopos siaut jim. odiu, tikras siaubas. Stiopa buvo gerai inomas mogus teatriniuose Maskvos sluoksniuose, ir visi gal jo patvirtinti, kad jis ne saldainis. Bet to, k apie j pasakojo administratorius, net ir Stiopai buvo per daug. Taip, per daug. Net gerokai per daug... Dygios Rimskio akys smigo kitapus stalo s dinio administratoriaus veid, ir juo ilgiau tasai kalb jo, juo labiau niauk si ios akys. Juo gyvesn s ir spalvingesn s dar si tos lykios smulkmenos, kuri administratorius neykt jo pasakodamas, juo maiau finans direktorius tik jo pasakotoju. O kai Varenucha prane , kad Stiopa taip sisiaut jo, jog band prieintis atvaiavusiems jo parsiveti Maskv mon ms, direktorius jau tvirtai inojo, kad viskas, k pasakojo jam vidurnakt parsirads administratorius, viskas melas! Melas nuo pirmo iki paskutinio odio. Varenucha nebuvo nuvaiavs Pukin, ir paties Stiopos Pukine nebuvo. Nebuvo girto telegrafisto, nebuvo sudauyt stikl smukl je, Stiopos niekas nerio virv mis... ninieko nebuvo. Vos tik finans direktorius sitikino, kad administratorius, meluoja, baim i paemi m kilti jo knu auktyn, ir finans direktoriui v l por syki pasivaideno, kad grindimis itel jo puv siais trenkianti maliarin dr gm . N sekund s nenuleisdamas aki nuo administratoriaus, kuris kakaip keistai muist si ant k d s, vis laik stengdamasis likti melsvame stalinio viestuvo e lyje ir kakaip neprastai dangstydamasis laikraiu neva nuo trikdanios viesos, finans direktorius galvojo tik viena k visa tai reikia? Kod l taip liai meluoja tuius ir tylius rmus pernelyg v lai sugrs administratorius? Ir finans direktoriaus siel sismelk pavojaus, neaikaus, bet gr smingo pavojaus nuojauta. Nuduodamas, kad nepastebi administratoriaus isisukin jim ir triuk su laikraiu, finans direktorius tyrin jo jo veid, bema nesiklausydamas, k pliaukia Varenucha. Jis pasteb jo pokyi, kurie atrod dar labiau nesuprantami nei neinia kam sugalvotas meitas apie nuotykius Pukine, ir ie pokyiai ryk jo administratoriaus ivaizdoje ir elgesyje. Nors tas ir timpiojo ant aki kepur su plaiu kaip anties snapu, kad veid got e lis, nors ir dangst si laikraiu, finans direktorius sugeb jo ir ti milinik m lyn dein je veido pus je palei pat nos. Be to, visuomet raudonskruostis administratorius syk buvo iblyks, veidas kaip kreida, o kaklas tvanki nakt kakod l apmuturiuotas sena dryuota skara: Jeigu prie visko dar prid sime per t nesimatymo laik atsiradusi lyki administratoriaus manier eps ti ir sulpioti lpomis, mai pakitus bals, kuris pasidar duslus ir iurktus, baikt ir sukt vilgsn gal sime drsiai sakyti, kad Ivanas Saveljeviius Varenucha tapo neatpastamas. Ir dar kakas dilgino ird finans direktoriui, taiau kas to jis nepaj g suvokti, kad ir kaip vargino kaitusias smegenis, kad ir kaip ir jo Varenuch. Viena jam buvo aiku: kad administratoriaus poza kakokia nenatrali, jis kakaip nesiderino prie gerai pastamo kr slo. Na, pagaliau jis buvo veiktas, grstas main, vogravo Varenucha, vilgiodamas i po laikraio ir delnu dangstydamas m lyn. mai Rimskis ities rank, neva nesmoningai, barbendamas pirtais stal, delnu nuspaud elektros skambuio mygtuk ir apmir . Tuiuose rmuose btinai tur jo pasigirsti aius signalas. Taiau signalo nebuvo, mygtukas be garso nugrimzdo staldengt. Mygtukas neveik , skambutis buvo sugadintas. Varenucha pasteb jo finans direktoriaus gudryb, jo akyse aikiai m stel jo nuomaus pykio liepsna, ir jis, m lungikai trktel js, paklaus : Ko skambini? Nejuiomis, kimiu balsu atsak finans direktorius, atitraukdamas rank, ir savo ruotu nerytingai paklaus :

 Kas tavo veidui? Main on une , trenkiausi dur ranken, atsak Varenucha, sukdamas akis al. Meluoja! mintyse suriko finans direktorius. mai jo akys suapval jo, staiai paklaiko, ir jis sistebeilijo kr slo atkalt. Anapus k d s, ant grind, tysojo du susikryiav e liai, vienas juodesnis, rykesnis, kitas pilkvas, neymus. Ant grind buvo aikiai matyti atkalt s ir smail jani kr slo koj e liai, taiau vir tos atkalt s ant grind nebuvo Varenuchos galvos e lio, o po kr slo kojomis nesimat administratoriaus koj. Jis nemeta e lio! perv r Rimsk siaubinga mintis. J nupurt drebulys. Varenucha vogiomis sek pakvaius Rimskio vilgsn ir, dirstel js u kr slo, suprato, kad yra demaskuotas. Jis pakilo nuo kr slo (t pat padar ir finans direktorius) ir atsitrauk ingsn atatupstas, spausdamas rankose portfel. Supratai, nevidone! Visada buvai nuovokus, piktai yptel js tiesiai finans direktoriui veid, pratar Varenucha, staiga liuoktel jo nuo kr slo prie dur ir mikliai nuspaud emyn anglikos spynos sklstuk. Traukdamasis prie lango, finans direktorius igstingai apsidair ir tame lange, ieinaniame sod, ivydo prie stiklo prisispaudus m nesienos apviest nuogos merginos veid ir jos nuog rank, lindusi pro orlaid ir m ginani atstumti apatin kait. Virutinis jau buvo atstumtas. Rimskiui pasirod , kad stalinio viestuvo viesa gsta, o raomasis stalas svyra ant ono. Ledin banga sibtel jo ant Rimskio, taiau, savo laimei, jis isilaik ant koj. Likusi j g jam uteko tik sunibd ti, o ne riktelti: Gelb kite... Varenucha, serg damas duris, okin jo auktyn, ilgokai pakibdamas ir tavaruodamas ore. Jis ties Rimsk suriestus nagus, nypt ir eps jo, merk ak merginai u lango. Toji skub jo, kio pro orlaid rusv galv, ities kiek manydama rank, nagais m gremti apatin kait ir purtyti r m. Jos ranka staiga prad jo ilg ti tarsi gumin ir paaliavo it lavono. Pagaliau ali negyv l s pirtai sugrieb kaiio gal, pasuko j on, ir r mas m vertis. Rimskis tyliai suriko, prisispaud prie sienos ir atkio prie save portfel lyg kok skyd. Jis suprato, kad at jo pratis. Lango r mas plaiai atsiv r , taiau kambaryje padvelk ne nakties v sa ir liep aromatu, o kap rsio dvoku. Numir l eng ant palang s. Rimskis aikiai mat lavond mes ant jos krtin s. Ir t akimirksn smagiai ir netik tai ugiedojo gaidys. Jo balsas ataid jo i sodo, kur prigludusioje prie audyklos emoje pair je buvo laikomi programoje dalyvaujantys paukiai. Iverstagerklis dresuotas gaidys plyojo, skelbdamas, kad Maskv i ryt skuba aura. Baisus niris ikreip merginos veid, ji kimiai nusikeik , o Varenucha prie dur kvyktel jo ir nudribo i oro ant grind. Gaidio riksmas pasikartojo, mergina kauktel jo dantimis, o jos rusvi plaukai pasistojo piestu. Gaidiui pragydus trei syk, ji apsisuko ir iskrido lauk. oktel js ir horizontaliai isitiess, panaus skrendant kupidon, paskui j vir raomojo stalo l tai praplauk ir in r pro lang Varenucha. Baltas it sniegas senis, kurio galvoje nebeliko n vieno juodo plauko ir kuris dar taip neseniai buvo Rimskis, pripuol prie dur, atov sklstuk, atidar duris ir leidosi b gti tamsiu koridorium. Poskyje prie laipt, igstingai vaitodamas, jis apiuop jungikl, ir laiptai nuvito. Ant laipt tas kretantis, i baim s drebantis senis pargriuvo, nes jam pasirod , kad i viraus ant jo minktai nektel jo Varenucha. Nusirits laiptais emyn, Rimskis ivydo vestibiulyje alia kasos ant k d s snaudiant bud toj. Rimskis pirt galais ap jo j ir smuko pro pagrindin i jim. Gatv je jis truput atsikv p . Atsitok js ir susigriebs u galvos, jis net paj g suprasti, kad kabinete liko jo skryb l . Savaime aiku, kad Rimskis negro jos pasiimti, bet dusdamas puol kiton plaios gatv s pus n, link kino teatro, kur ybs jo dulsvas raudonas ibur lis. Po minut s jis jau buvo tenai. Niekas nesp jo jo aplenkti ir pagriebti mainos. Leningrado greitj, moku viraus, sunkiai kreguodamas, susigriebs u irdies, pratar senis. Vaiuoju gara, piktai atov oferis ir nusisuko. Tada Rimskis atsiseg portfel, isitrauk penkiasdeimt rubli ir atkio juos pro pravir priekin langel oferiui. Netrukus blerbianti maina lyg viesulas skriejo Sod iedu. Svaidomas onus keleivis ir jo veidrodio ukel prieais ofer ir mat joje ia linksmas oferio, ia pakvaiusias savo akis. Ties stoties pastatu ipuols i mainos, Rimskis riktel jo pirmam pakliuvusiam mogui su balta prijuoste ir skardiniu neiko enklu Pirma kategorija, vien, duosiu trisdeimt, jis pe suglamytus ervoncus i portfelio, jei n ra pirmos, imk antr, jei ir tos n ra imk kietame vagone.

mogus su skardiniu enklu, vilgtel js vieiant laikrod, ipl i Rimskio rank ervoncus. Po penki minui po stikliniu stoties kupolu pajud jo greitasis traukinys ir tuoj pat prasmego tamsoje. Drauge su juo dingo ir Rimskis.

XV skyrius NIKANORO IVANOVIIAUS SAPNAS

Nesunku atsp ti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinik palaton Nr. 119, buvo Nikanoras Ivanoviius Bosojus. Taiau pas profesori Stravinskj jis pakliuvo ne i karto, bet ankst liau pabuvojs kitoje staigoje. Toje kitoje staigoje ne kakas strigo Nikanoro Ivanoviiaus atmint. Jis prisimin tik raomj stal, spint ir minktasuol. Tenai su Nikanoru Ivanoviiumi, kuriam nuo plstel jusio galv kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas mai si akyse, buvo pam ginta pasikalb ti, taiau pokalbis i jo kakoks keistas, padrikas, ties sakant, pasikalb ti su juo visai nepavyko. Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanoviiui, buvo toks: Js Nikanoras Ivanoviius Bosojus, Sod gatv s namo numeris trys imtai du bis gyventoj komiteto pirmininkas? Klaikiai nusijuoks, klausim Nikanoras Ivanoviius itaip atsak : A Nikanoras, inoma, Nikanoras! Taiau koks a, po paraliais, pirmininkas! K tai reikia? prisimerks pasidom jo klausin tojas. O t! atsak jis. Jeigu a pirmininkas, tai kaipmat prival jau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensn skilusi... pats nudrisks... Kaip jis gali bti usienieio vert jas! Apie k kalbate? buvo paklaustas Nikanoras Ivanoviius. Korovjovas! suuko Nikanoras Ivanoviius. Pas mus penkiasdeimtam bute sitais ! Raykite: Korovjovas. J reikia nedelsiant pagauti! Raykite: eta laiptin , jis ten. Kur gavote valiutos? nuoirdiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanoviiaus. Dieve aukiausias, Dieve veniausias, praneko Nikanoras Ivanoviius, tu visk regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu tur js, net netariau, kad ten kakokia valiuta! Viepats baudia u bjaurast mano, jausmingai aikino Nikanoras Ivanoviius, ia atsisagstydamas, ia v l usisagstydamas markinius, ia egnodamasis, miau! miau, bet miau msikais, tarybiniais! U pinigus priregistruodavau, nesiginiju, visko pasitaikydavo. Ir ms sekretorius Proleniovas geras pauktelis! Atvirai pasakysiu, nam valdyboje visi vagys. Bet valiutos ne miau! Papraytas neiekoti kvaili, o papasakoti, kaip doleriai pateko ventiliacijos vamzd, Nikanoras Ivanoviius atsiklaup ir prasiiojs pasilenk , tarsi ketindamas praryti parketo lentel. Jei norite, numyk jis, em siu, kad ne miau? O Korovjovas velnias. Didiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas s d jo u stalo, prabilo rsiai, sp jo Nikanor Ivanovii, kad metas pranekti moni kalba. mai kambar, kur stov jo min tas minktasuolis, perskrod Nikanoro Ivanoviiaus, paokusio ant koj, paklaiks riksmas: Va jis! U spintos! Va aiposi! Ir pensn ... Laikykit j! lakstykit vstu vandeniu! Nikanoro Ivanoviiaus veide nebeliko n lao kraujo, virp damas visu knu, jis egnojo sienas, puldin jo i kampo kamp, utrauk kakoki giesm, o galiausiai visai nusisvaiiojo. Paaik jo, kad Nikanoras Ivanoviius visai nesukalbamas. Jis buvo ivestas atskir kambar, kur maum l aprimo, tiktai meld si ir kkiojo. inoma, Sod gatv Nikanoro Ivanoviiaus panekovai nuvaiavo ir bute Nr. 50 apsilank . Bet jokio Korovjovo tenai nerado, niekas iame name jokio Korovjovo nepainojo ir mats nebuvo. Butas, kuriame gyveno velionis Berliozas ir ivyks Jalt Lichodejevas, buvo visai tuias, kabinete ant spint kabojo nepaliesti smalkos antspaudai. Nieko nelaim j, tikrintojai gro i Sod gatv s, o kartu su jais ivyko sutriks ir nusimins nam valdybos sekretorius Proleniovas. Vakare Nikanoras Ivanoviius buvo atgabentas Stravinskio klinik. Ten jis prad jo taip blakytis, kad teko jam suleisti vaist pagal Stravinskio recept, ir tik apie vidurnakt Nikanoras Ivanoviius umigo imtas devynioliktame kambaryje, retkariais sielvartingai suingzdamas. Taiau juo toliau, juo ramesnis dar si jo miegas. Jis nustojo vartytis ir dejuoti, alsavo lengvai ir lygiai, ir buvo paliktas vienas. Tada Nikanor Ivanovii aplank sapnas, kur, be abejon s, suadino ios dienos igyvenimai. Prasid jo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanoviius ivydo, tarytum kakokie mon s su auksiniais trimitais rankose labai ikilmingai bt atved j prie dideli lakuot dur. Palei tas duris palydovai sugrojo Nikanorui Ivanoviiui tu, o paskui skardus bosas i daus linksmai tar : Sveiki atvyk, Nikanorai Ivanoviiau! Atiduokite valiut.

Be galo nustebs, Nikanoras Ivanoviius ivydo vir galvos juod garsiakalb. Paskui jis kakod l atsidr teatro sal je, kur paauksuotoje palub je kabojo kritolo sietynai, o ant sien deg viestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. ia buvo scena su utraukta aksomine udanga, kur tamsi vyni spalvos fone tarsi vaigdut s spind jo padidintos auksin s deimties rubli monetos, ia buvo suflerio bdel ir netgi publika. Nikanor Ivanovii nustebino tai, kad visa i publika buvo vienos lyties vyrika, ir visa kakod l barzdota. Stulbino ir ta aplinkyb , kad teatro sal je nebuvo k di ir visi s d jo ant dailiai iblizgint slidi grind. Nejaukiai pasijuts dideliame nepastam moni bryje, Nikanoras Ivanoviius valand l mindikavo, paskui, nusiir js kitus, atsis do ant parketo, turkikai pariets kojas. sitais jis tarp kakokio rudabarzdio aliko ir iblykusio itin gauruoto pilieio. Niekas i s dinij neatkreip d mesio naujj irov. Pasigirdo velnus varpelio skambesys, viesa sal je ugeso, udanga prasiskleid , pasirod apviesta scena su kr slu, staleliu, ant kurio buvo pad tas auksinis varpelis, ir juodu aksominiu atpakaliu gilumoje. I ukulisi pasirod variai nusiskuts jaunas maloni bruo artistas su smokingu ir sklastymu perskirtais plaukais. Publika sal je subruzdo, visi atsigr scen. Artistas pri jo prie bdel s ir pasitryn rankas. S dite? paklaus minktu baritonu ir nusiypsojo salei. S dim, s dim, choru atsiliep i sal s tenorai ir bosai. Hm... susimsts praneko artistas, nesuprantu, kaip jums nenusibosta? Visi mon s kaip mon s, vaikto dabar gatv mis, m gaujasi pavasario saule ir iluma, o js kiurksote ia ant grind tvankioje sal je! Nejau programa tokia domi? Beje, kam kas patinka, filosofikai baig artistas. Paskui jis, pakeits balso tembr ir intonacij, linksmai ir garsiai paskelb : Taigi kitas ms programos numeris Nikanoras Ivanoviius Bosojus, gyventoj komiteto pirmininkas ir dietin s valgykl l s ved jas. Kvieiame Nikanor Ivanovii! Gauss plojimai palyd jo artisto odius. Nustebs Nikanoras Ivanoviius isprogino akis, o konferansj , delnu prisidengs nuo rampos viesos, vilgsniu susirado j tarp s dini ir meiliai pamojo pirtu, kviesdamas scen. Ir Nikanoras Ivanoviius nejuia atsirado scenoje. I apaios ir i priekio jam akis spigino spalvotos lempos, tad sal su visa publika paskendo tamsoje. Nagi, Nikanorai Ivanoviiau, parodykit pavyzd, taigiai praneko jaunasis artistas, ir atiduokit valiut. Stojo tyla. Nikanoras Ivanoviius atsikv p ir tyliai tar : Prisiekiu Viepaiu, kad... Bet nesp jo jis itarti i odi, kai visa sal pratrko pasipiktinimo auksmais. Nikanoras Ivanoviius sutriko ir nutilo. Jeigu a teisingai supratau, praneko programos ved jas, js nor jote prisiekti Viepaiu, kad valiutos neturite? ir jis su uuojauta pavelg Nikanor Ivanovii. Tikrai taip, neturiu, atsak Nikanoras Ivanoviius. it kaip, atsiliep artistas. Atleiskite u nekuklum, o i kur atsirado keturi imtai doleri, rasti iviet je to buto, kuriame js gyvenate vienu du su mona? Stebuklingi! su neslepiama ironija leptel jo kakas tamsioje sal je. Tikrai taip, stebuklingi, droviai atsak Nikanoras Ivanoviius neinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, ir paaikino: Nelabasis, languotasis vert jas pakio. Ir v l pasipiktinusi sugriaud jo sal . Jai nuiuvus, artistas tar : tai toki Lafonteno pasak i man tenka klausytis. Pakio keturis imtus doleri! tai js visi valiutininkai! Kreipiuosi jus kaip specialistus ar tai manoma? Mes ne valiutininkai, pasigirdo pavieniai sieid balsai teatre, taiau tai nemanoma. Visikai jums pritariu, tvirtai pasak artistas, ir klausiu: k galima pakiti? Kdik! riktel jo kakas sal je. Visai teisingai, patvirtino programos ved jas, kdik, anonimin laik, proklamacij, pragaro main, daug k, bet keturi imt doleri niekas nem gins pakiti, tokio idioto nerasi pasaulyje. Ir, atsigrs Nikanor Ivanovii, artistas lidnai ir priekaitingai pridr : Nuvyl t js mane, Nikanorai Ivanoviiau! O a taip tik jausi. Taigi numeris nepavyko. Sal je kakas band nuvilpti Nikanor Ivanovii. Valiutininkas! gird josi ksmai tamsoje. Per tokius ir mes nekaltai keniam! Neplskite jo, velniai pasak konferansj , jis dar pasitaisys, ir, nuvelgs Nikanor Ivanovii m lynomis, aar pilnomis akimis, pridr : Eikite, Nikanorai Ivanoviiau, savo viet! Paskui artistas paskambino varpeliu ir garsiai paskelb : Pertrauka, niekai! Sukr stas Nikanoras Ivanoviius, nelauktai taps kakokios teatro programos dalyviu, v l atsidr

savo vietoje ant grind. Dabar jis susapnavo, kad sal paskendo visikoje tamsoje, o ant sien sumirg jo raudoni vieiantys odiai: Atiduokite valiut! Paskui v l prasiskleid udanga ir konferansj pakviet : Praom scen Sergej Gerardovii Dunil. Dunilis pasirod bess malonios ivaizdos, bet gerokai apsileids koki penki deimi met vyras. Sergejau Gerardoviiau, kreip si j konferansj , tai jau pusantro m nesio js s dite ia ir atkakliai vengiate atiduoti likusi valiut, nors ji reikalinga aliai, o jums i jos n ra jokios naudos, bet js vis tiek spyriojat s. Esate inteligentikas mogus, puikiai visk suprantate, bet vis d lto nenorite man pad ti. Apgailestauju, taiau pad ti negaliu, nes daugiau valiutos nebeturiu, ramiai atsak Dunilis. O gal bent deimant turite? paklaus artistas. Ir deimant neturiu. Artistas nukabino galv ir susimst , o paskui suplojo rankomis. I ukulisio scen eng vidutinio amiaus dama, madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykakl s ir mayte skryb laite. Dama atrod sunerimusi, o Dunilis dirstel jo j ir net nemirktel jo. Kas i dama? paklaus Dunil programos ved jas. Mano mona, oriai atsak Dunilis ir su pasidyg jimu nuvelg jos ilg kakl. Sutrukd me jus, madam Dunil, kreip si dam konferansj , tai kokiu reikalu: nor tume paklausti, ar js vyras dar turi valiutos? Ansyk jis visk atidav , susijaudinusi atsak madam Dunil. Aha, tar artistas, na, k darysi, jeigu jau taip, tai taip. Jeigu atidav visk, tai mums reikia nedelsiant skirtis su Sergejum Gerardoviium, k beveiksi! Jei norite, palikite teatr, Sergejau Gerardoviiau, ir artistas karalikai mostel jo. Dunilis ramiai ir oriai pasisuko ir eng kulis link. Minut l! sustabd j konferansj . Atsisveikinant leiskite jums parodyti dar vien ms programos numer, ir jis v l suplojo delnais. Juoda udanga scenos gilumoje prasiskyr ir scen i jo jauna grauol vakarine suknele, laikydama rankose auksin pad kliuk, ant kurio gul jo storas pluotas, perritas kaspin liu nuo saldaini, ir deimant v rinys, skleidias visas puses ydrus, geltonus ir rausvus spindulius. Dunilis eng atatupstas, jo veidas iblyko. Sal apmir . Atuoniolika tkstani doleri ir keturiasdeimties tkstani aukso rubli vert s v rin, ikilmingai paskelb artistas, Sergejus Gerardoviius sl p Charkove, savo meilu s Idos Gerkulanovnos Vors bute. Ji maloniai sutiko atvykti ionai ir pad jo surasti tas nekainojamas, bet privaiose rankose bevertes brangenybes. D kojame jums, Ida Gerkulanovna. Grauol nusiypsojo, ybtel jo dantimis, o jos velios blakstienos suvirp jo. O po js oria kauke, pareik artistas Duniliui, slepiasi godus voras, kraupus sukius ir melagis. Per pusantro m nesio js visus nukamavote savo kvailu usispyrimu. Dabar keliaukite namo, ir tasai pragaras, kur namuose suruo mona, tebnie jums bausm . Dunilis susverd jo ir, rod si, buvo begrivs, bet kakieno paslaugios rankos sugrieb j. Tada nukrito emyn priekin udanga ir pasl p visus buvusius scenoje. Audringi aplodismentai taip sudrebino sal, kad Nikanorui Ivanoviiui net pasirod , jog sietyne m okin ti viesos. O kai priekin udanga v l pakilo, scenoje jau nebebuvo nieko, iskyrus vieni artist. Jis buvo sutiktas antra plojim paplipa, nusilenk ir praneko: ito Dunilio pavidalu js ivydote ms programoje tipik asil. Juk a tur jau malonum vakar jums aikinti, kad sl pti valiut beprasmika. Tik kit manimi, pasinaudoti ja jokiomis aplinkyb mis nemanoma. Pavelkim kad ir it Dunil. Jis gauna ger atlyginim, nieko jam netrksta. Turi puik but, mon ir grauol meilu. Bet ne! Uuot gyvens sau ramiai, be joki nemalonum, uuot atidavs valiut ir brangakmenius, tasai gobus mulkis tol muist si, kol vis d lto buvo vieai demaskuotas ir desertui gavo baisiausi eimynin skandal. Na, tai kas atiduoda? N ra norini? Tada skelbiu kit ms programos numer specialiai pakviestas inomas scenos talentas, artistas Sava Potapoviius Kurolesovas, paskaitys kelias itraukas i poeto Pukino ykio jo riterio. ad tasis Kurolesovas beregint idygo scenoje ir pasirod bess auktas, variai nusiskuts m singo veido vyras su fraku ir baltu kaklaraiiu. Be joki ang jis nutais nir veid, surauk antakius ir, nairuodamas auksin varpel, prabilo nenatraliu balsu: Kaip jaunasai padaua laukia mirksnio, kada jis v l gal s pasimatyti su kokia nors itvirk le gudria... Ir Kurolesovas pasipasakojo daug negrai dalyk apie save. Nikanoras Ivanoviius gird jo Kurolesov prisipastant, kad kakokia nelaiminga nal aarodama klp jo prie j lietuje, taiau

nesugraudino kietairdio artisto. Iki io sapno Nikanoras Ivanoviius nebuvo nei skaits, nei gird js poeto Pukino krini, taiau pavard inojo puikiai ir kasdien po kelet syki paerdavo toki frazi: O u but Pukinas mok s? arba: Lemputes vir laipt turbt Pukinas isuko?, Naft turbt Pukinas pirks? Dabar, susipains su vienu jo krini, Nikanoras Ivanoviius nusimin , sivaizduodamas lietuje klpani nal su nalaiiais ir nejuia pagalvojo: Na ir tipelis tasai Kurolesovas! O is, vis labiau griaud damas, nesiliov atgailavs, ir visai sujauk Nikanorui Ivanoviiui galv, nes staiga prad jo kreiptis kak, ko scenoje visai nebuvo, o paskui u t nesant pats m atsakin ti, vadindamas save ia valdovu, ia baronu, ia t vu, ia snumi, tarpais sakydamas js, o tarpais tu. Nikanoras Ivanoviius suprato tik tiek, kad artistas mir baisia mirtimi, suriks Raktai! Mano raktai!, jis sudribo ant grind, gargaliuodamas ir atsargiai pl damas nuo kaklo kaklarait. Numirs Kurolesovas atsistojo, nusipurt nuo frako kelni dulkes, nusilenk , yptel js dirbtine ypsena, ir i jo lauk, lydimas skyst aplodisment. O konferansj taip prabilo: Mes gird jome Savos Potapoviiaus puikiai padeklamuot yktj riter. Tasai riteris vyl si, kad eiklios nimfos sul ks pas j, kad jis patirs dar daugyb panai smagybi. Taiau, kaip matote, to nevyko, jokios nimfos nesusib go briu diaugsmingu, ir savo duokl s mzos neatne , ir jokie rmai, vos tik jam panor jus, neikilo, atsitiko prieingai gavo gal, uvert kojas nuo irdies smgio ant savo skrynios, kurioje sl p valiut ir brangenybes. sp ju, kad ir js laukia panaus likimas, gal net dar baisesnis, jeigu neatiduosite valiutos! Neinia, kas ia paveik , ar Pukino poezija, ar konferansj proza, bet sal je staiga pasigirdo drovus balsas: A atiduodu valiut. Maloniai praom scen! mandagiai pakviet konferansj , beds vilgsn tamsi sal. Scenoje pasirod nedidelio gio viesiaplaukis pilietis, sprendiant i veido, nesiskuts kokias tris savaites. Atleiskite, js pavard ? pasiteiravo konferansj . Nikolajus Kanavkinas, droviai prisistat pilietis. A! Labai malonu, pilieti Kanavkinai, na? Atiduodu, tyliai pasak Kanavkinas. Kiek? Tkstant doleri ir dvideimt auksini deimtrubli. Bravo! Visk, k turite? Programos ved jas sistebeilijo Kanavkinui tiesiai akis, ir Nikanorui Ivanoviiui net pasirod , kad i jo aki itryko spinduliai, kiaurai it rentgenas perv r Kanavkin. Sal sulaik kvap. Tikiu! pagaliau ktel jo artistas ir nustojo varsts j akimis. Tikiu! itos akys nemeluoja. Juk kiek syki a jums sakiau, kad pagrindin klaida yra ta, kad js per menkai vertinate mogaus akis. Supraskite, kad odiai gali nusl pti teisyb, o akys niekuomet! Igird netik t klausim, js n nekrptelite, akimirksniu susitvardote ir inote, k reikia sakyti, nor dami nusl pti teisyb, kalbate gana tikinamai ir n viena rauklel nesuvirpa js veide, taiau, deja, netik to klausimo pabaidyta teisyb i js sielos gelmi okteli akis, ir viskas baigta. Ji pasteb ta, ir js kliuvote! Labai aistringai idros i pamokom kalb artistas meiliai pasiteiravo Kanavkin: Kur pasl pta? Pas tet Porochovnikov, Preistenkoje. A! Pala, pala... pas Klavdij Iljinin, ar ne? Taip. Aha, aha! Toks maas namelis? O prieais darelis? Kaipgi, inau, inau! O kur js ten visk laikote? Rsyje, Einemo d ut je... Artistas pliauktel jo rankomis. Kurgi tai matyta? apmaudiai suuko jis. Bet jie tenai supelis, sulaps! Na, kas gali tokiems mon ms patik ti valiut? A? Kaip mai vaikai, dievai! Kanavkinas pats suvok , kad prasikalto, ir nusvarino savo gauruot galv. Pinigai, kalb jo toliau artistas, turi bti laikomi valstybiniame banke, specialiose sausose ir gerai saugomose patalpose, bet nieku gyvu ne tetul s rsyje, kur juos, tarkime, gali ir iurk s sugrauti! Staiai g da, Kanavkinai! Juk esate suaugs mogus. Kanavkinas jau visai neinojo kur d tis, tik pirtu rakin jo varkelio atlap. Na gerai, atlyo artistas, kas buvo prauvo... ir staiga pridr : Tiesa: vienu sykiu, kad mainos veltui nereik t varin ti... toji tetul juk irgi turi? A? Kanavkinas, anaiptol nesitik js tokio poskio, krptel jo, ir teatre stojo tyla. Ei, Kanavkinai, meiliu balsu m priekaitauti konferansj , o a tave gyriau! e tau, m ir

usispyr nei i io, nei i to! Paika tatai, Kanavkinai! Juk a k tik nek jau apie akis. Juk matyti, kad tetul turi. Na kam js mus kamuojat? Turi! auniai riktel jo Kanavkinas. Bravo! riktel jo konferansj . Bravo! griausmingai suriaumojo sal . Kai v l stojo tyla, konferansj pasveikino Kanavkin, paspaud jam rank, pasil main grti namo miest ir liep kakam ukulisyje ta paia maina usukti pas tetul ir pakviesti j moter teatr pasiir ti programos. Tiesa, nor jau paklausti, ar teta nesak , kur slepia savo turt? pasidom jo konferansj , mandagiai silydamas Kanavkinui papiros ir udegt degtuk. Tasai usirk ir kakaip lidnai yptel jo. Tikiu, tikiu, atsiduss tar artistas, toji sena godi ne tik sn nui, paiam velniui nepasakys. K gi, m ginsime paadinti jos mogikus jausmus. Galbt dar ne visos stygos surdijo lupikautojos sielikt je. Viso gero, Kanavkinai! Ir laimingasis Kanavkinas ivaiavo. Artistas pasidom jo, ar n ra daugiau norini atiduoti valiut, taiau jam atsak tyla. Dievai, keisti mon s! gtel js peiais, sumurm jo artistas, ir udanga pasl p j. viesos ugeso, kur laik buvo tamsu, o i tolybi atskrido nervingas tenoras, dainuojantis: Tas auksas mano, jo kalnai man ird glostys aminai! V liau tolyb se dusyk nuaid jo plojimai. Moter teatre kakokia poniut atiduoda, nelauktai prabilo rudabarzdis Nikanoro Ivanoviiaus kaimynas ir atsiduss pridr : Ak, jeigu ne mano sys!.. A laikau, mielasis, Lianozove kapotyni sis. Bijau, kad be mans jos nudv s. Paukiai, skirti kautyn ms, leps, reikalauja prieiros... Ak, jeigu ne sys! Pukinu mans nenustebinsi, ir jis v l atsiduso. Sal skaisiai nuvito, ir Nikanorui Ivanoviiui prisisapnavo, kad pro visas duris vidun sub go vir jai baltomis kepur mis, su samiais rankose. Jauni vir jukai tempte temp kubil sriubos ir geld suraikytos juodos duonos. irovai sukruto. Linksmieji vir jai mirin jo tarp teatral, pilst duben lius sriub, dalino duon. Valgykit, vaikinai, ragino vir jai, ir atiduokit valiut! Ko js ia dykai s dite? Gal ms sr balo neprisisr b t? Vaiuotum t namo, igertum t kaip dera, ukstum t, smagu bt! T vai, o ko tu ia, pavyzdiui, s di? kreip si staiai Nikanor Ivanovii storas raudonsprandis vir jas, atkidamas jam duben l, kuriame plduriavo vienias kopstlapis. Neturiu! Neturiu! Neturiu a! baisiu balsu suuko Nikanoras Ivanovicius. Supranti, neturiu! Neturi? rsiu balsu sumaurojo vir jas. Neturi? meiliu moteriku balsu pakartojo jis, neturi, neturi, raminamai sumurm jo jis, pavirsdamas feler Praskovj Fiodorovn. Ji velniai purt per sapn dejuojanio Nikanoro Ivanoviiaus pet. Tuomet iskydo vir jai ir suguro teatras su udanga. Pro aaras Nikanoras Ivanoviius ir jo ligonin s kambar ir du mones baltais chalatais, bet visai ne plev sas vir jus, kimbanius prie moni su savo patarimais, o daktar ir t pai Praskovj Fiodorovn, laikani rankoje ne duben l, o l ktut, utiest marle, ant kurios gul jo virktas. Kur tai matyta, sielvartingai nek jo Nikanoras Ivanoviius, kol jam leido vaistus, neturiu a, neturiu! Tegul Pukinas jiems atiduoda valiut. Neturiu! Neturi, neturi, guod j geraird Praskovja Fiodorovna, neturi ir nereikia. Suleidus vaistus, Nikanorui Ivanoviiui pasidar geriau, ir jis umigo be joki sapn. Taiau d l jo ksni nerimas prasismelk imtas dvideimt kambar, kur ligonis nubudo ir m iekoti savo galvos, ir imtas atuoniolikt, kur neinomas meistras prad jo ilgesingai gryti rankas, velgdamas m nul, prisimindamas lidn paskutin savo gyvenime rudens nakt, viesos ruoel, sklindant pro pusrsio dur apai, ir isidraikiusius plaukus. I imtas atuoniolikto kambario nerimas balkonu nusigavo pas Ivan, jis nubudo ir pravirko. Bet gydytojas greitai nuramino visus susigraudenusius sielos kankinius, ir jie m migti. V liausiai nurimo Ivanas tuo metu vir up s jau auo. Po vaist, ap musi vis jo kn, ramyb uliejo Ivan nelyginant banga. Jo knas pasidar lengvas, iltas snaudulio v jelis glost smilkinius. Jis umigo, ir paskutiniai garsai, kuriuos jis dar gird jo, buvo miko pauki iulbesys apyauriu. Bet paukiai netrukus nuiuvo, ir jis susapnavo, kad saul jau leidosi vir Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

XVI skyrius BAUSM

Saul jau leidosi u Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavalerist ala, pusiaudien perkirtusi keli prokuratoriui, risia pasiek Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiei kohortos p stininkai istumd alis moni brius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debes keldama balt dulki stulpus, prijojo krykel, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis Betliej, ir iaur s vakar Jaf. Ala nurko iaur s vakar kryptim. Tie patys kapadokieiai rikiavosi alikel se, i anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubanius vent Jeralaiman. Maldinink minios stov jo u kapadokiei, palikusios savo dryuotas tras, iskleistas tiesiai ant ol s. Nul kusi madaug kilometr, ala aplenk antrj aibasvaidio legiono kohort ir, veikusi dar vien kilometr, pirmoji pasiek Plynkalnio pap d. ia raitininkai nuoko nuo irg. Vadas padalino al brius, ir kariai apsupo vis neauktos kalvos pap d, palikdami laisv tik vien tarp nuo Jafos kelio pus s. Po kurio laiko kalv pasiek antroji kohorta, palyp jo truput aukiau ir vainiku apjuos kalv. Pagaliau pasirod Marko iurkiamuio kenturija. Ji ygiavo dviem vorom abipus kelio, o tarp t vor, saugomi slaptosios tarnybos sargybini, veime vaiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kakl, kuriose dviem kalbom aram jikai ir graikikai buvo parayta: Pl ikas ir maitininkas. Paskui nuteistj veim ried jo kiti, prikrauti vieiai nutayt stulp su skersiniais, virvi, kastuv, kibir ir kirvi. Tuose veimuose s d jo ei budeliai. kandin j raiti jojo kenturionas Markas, Jeralaimo ventyklos sargybos virininkas ir tas pats mogus su gobtuvu, su kuriuo Pilotas aibikai d l kako susitar utemdytame rm kambaryje. Procesija baig si kareivi grandine, paskui kuri sek kokie du tkstaniai smalsuoli, neisigandusi pragarikos kaitros ir trokusi pamatyti dom regin. Dabar prie t miesto smalsuoli prisijung smalss maldininkai, kuriems niekas nedraud eiti uodegoje. Kolon lydintiems aukliams spigiais balsais r kaujant tai, k vidurdien suriko Pilotas, procesija m kopti Plynkaln. Ala praleido visus antrj teras, o antroji kenturija auktyn praleido tik tuos, kurie buvo susij su bausm s vykdymu, o paskui, mikliai manevruodama, isklaid mini aplink vis kalv, ir i atsidr tarp p stinink iedo viruje ir kavalerist apaioje. Ji gal jo matyti egzekucij pro ret p stinink grandin. Taigi nuo to laiko, kai procesija ukop kaln, pra jo trys valandos, saul jau leidosi vir Plynkalnio, bet kartis dar buvo nepakeliamas, ir kariai abiejuose ieduose kent nuo jo, nuobodiavo ir irdyje keik tris pl ikus, nuoirdiai link dami jiems kuo greitesn s mirties. Maasis alos vadas lapia kakta ir patams jusia nuo prakaito balt markini nugara, buvs kalvos apaioje prie laisvo tako, kartkart mis jo prie odinio kibiro pirmajam bry, riekuiomis s m vanden, g r ir dr kinosi turban. Truput atsigavs, pasitraukdavo ir v l imdavo matuoti ingsniais dulk t keli, vedant virn n. Jo ilgas kardas dunks jo odin bat. Vadas nor jo parodyti savo kavaleristams itverm s pavyzd, bet, gail damasis kari, leido jiems i iei suremti piramides ir umesti ant j baltus apsiaustus. Tose palapin se ir gelb josi sirai nuo negailestingos saul s. Kibirai veikiai tut jo, ir vairi bri kavaleristai i eil s jo vandens daubel pakaln je, kur skystokame laib ilkmedi e lyje paskutinisias dienas iame pragarikame kartyje gyvavo drumzlinas upelis. ia, po menkais e liais, sl p si ir nurim irgai bei juos sergintys arklininkai. Kareivi nuobodulys ir pl ik adresu siuniami prakeiksmai buvo suprantami. Prokuratoriaus bgtavimai d l riaui, galini kilti vykdant bausm jo nekeniamame Jeralaimo mieste, laim , nepasitvirtino. Stojus ketvirtai bausm s valandai, tarp dviej ied, tarp p stinink viruje ir kavalerist pap d je, prieingai, negu buvo manyta, neliko n vieno mogaus. Saul nusvilino mini ir parvar j atgal Jeralaim. Ant kalvos, apjuostos dviej rom n kenturij, liko tik du neinia kam priklausantys ir neinia kaip ia atsidr unys. Bet ir juos priveik kartis, ir jie sugul , iki lieuvius, sunkiai lekuodami ir visai nekreipdami d mesio alianugarius drieus, vienintelius gyvius, nebijanius saul s ir mirin janius tarp kaitusi akmen ir kakoki eme isiraizgiusi augal su stambiais dygliais. Niekas neband ivaduoti pasmerktj nei paiame Jeralaime, utvindytame kariuomen s, nei ia, ant apsuptos kalvos, ir minia gro miest, nes i tikrj ta bausm buvo visai nedomi, o ten, mieste, jau buvo ruoiamasi vakare prasidedaniai didiajai Velyk ventei. Rom n p stininkai virutiniame iede kent jo dar labiau u kavaleristus.Kenturionas iurkiamuis leido kariams tik nusiimti almus ir apsiriti galvas sudr kintais baltais raiiais, bet laik juos staius, su ietimis rankose. Jis pats, irgi su raiiu, tik ne sudr kintu, o visai sausu, vaiktin jo netoli budeli, nenusisegs nuo palaidin s net nuimam sidabrini lit snuki, nenusisegs nei antblauzdi, nei kardo, nei peilio. Saul tviesk staiai kenturion, nepadarydama jam jokios alos, o lit snukius nebuvo galima n pavelgti, akis spigino nuo saul s tarytum isilydiusio sidabro blizgesys. Sualotame iurkiamuio veide nesimat nei nuovargio, nei nepasitenkinimo, ir atrod , kad milinas kenturionas gali taip vaikioti vis dien, vis nakt ir dar vis dien odiu, tiek, kiek reik s. Vis tai taip vaikioti, rankomis sitv rus sunkaus diro su varin mis sagtimis, vis rsiai vilgioti stulpus su nubaustaisiais, karius grandin je, vis taip pat abejingai gauruoto bato nosimi

spardyti po kojomis pasipainiojanius laiko ibalintus moni kaulus ir nedidelius titnago gabal lius. mogus su gobtuvu sitais ant trikoj s taburet s netoli stulp, s d jo ten sau patenkintas, n nekrustel damas, tik retkariais, beje, i nuobodumo kapstydamas vytele sm l. Sakyti, kad tarp legionieri grandi nebuvo n vieno mogaus, bt ne visai teisyb . Vienas mogus buvo, tiktai ne visi j gal jo matyti. Jis sitais ne toje pus je, kuria jo takas virn ir i kur buvo patogiausia steb ti bausm, o iauriniame kalvos one, ten, kur laitas buvo ne nuoulnus ir lengvai veikiamas, bet raiytas, su plyiais ir griovomis, ten, kur sikibs perdivusi, dangaus prakeikt em skardio pakratyje m gino itverti paliegs figmedis. Kaip tik po tuo figmediu, nemetaniu jokio e lio, ir sitais is vienintelis irovas, o ne egzekucijos dalyvis, ir s d jo ia ant akmens nuo pat pradi, tai jau ketvirt valand. Bausmei steb ti jis isirinko ne geriausi, o blogiausi pozicij. Bet vis d lto ir ia stulpai buvo matyti, pro kari grandin mat si dvi blizganios d m s ant kenturiono krtin s, o mogui, aikiai noriniam likti nepasteb tam ir netrukdomam, ito, matyt, pakako. Bet prie kelias valandas, prad jus vykdyti bausm, itas mogus elg si visai ne taip ir tikrai gal jo bti pasteb tas, d l to jis greiiausiai ir aprimo bei nuo vis atsiskyr . Tada, kai procesija jau buvo ukopusi virn n, tas mogus ir atsirado kalvos pap d je, ir buvo matyti, kad jis v luoja. Jis sunkiai alsavo ir b gte b go auktyn, stumd si ir, pamats, kad prie j, kaip ir prie kitus, susiglaud grandin , naiviai paband apsimesti nesuprants pikt ksni ir prasibrauti tarp kari pai bausm s viet, kur pasmerktieji jau buvo tempiami i veim. U tai gavo stipr smg bukuoju ieties galu krutin ir atoko nuo kari, surikdamas, bet ne i skausmo, o i nevilties. Smogus legionieri jis nuvelg drumstu, viskam abejingu vilgsniu kaip mogus, nejauis fizinio skausmo. Kos damas ir dusdamas, laikydamasis u krtin s, jis apib go aplink kalv, tik damasis iaurin je pus je surasti kok ply grandin je, pro kur gal t prasmukti. Bet jau buvo v lu. Grandin susiglaud . Ir mogus sielvarto ikreiptu veidu tur jo liautis m gins prasibrauti prie veim, i kuri jau buvo ikelti stulpai. Tokie m ginimai gal jo baigtis tik tuo, kad j bt suiup, o to jis iandien nieku gyvu nenor jo. Ir tai jis pasitrauk prie skardio, kur buvo ramiau ir niekas jam netrukd . Dabar, s d damas ant akmens, itas juodabarzdis mogus su pliuojaniomis nuo saul s ir nemigos akimis kamavosi i sielvarto. Jis ia dsavo, atsilapodamas klajon se nuzulint, i ydro pilk pavirtus talif, apnuogindamas ieties ugaut krtin, kuria sruvo purvinas prakaitas, ia k l neapsakomos kanios kupin vilgsn dang, sekdamas akimis tris maitvanagius, jau seniai sklandanius plaiu ratu ir nujauianius bsim puot, ia beviltikai spoksojo gelton em ir mat joje sudl jusi uns kaukol ir aplink j b giojanius drieus. mogaus kanios buvo tokios didel s, kad jis retsykiais imdavo kalb tis pats su savimi. O, a kvailys! murm jo jis, sielvartingai linguodamas ant akmens ir nagais draskydamas tamsi krtin. Kvailys, paika moteris, bailys! Gaiena a, ne mogus! Jis nutildavo, nuleisdavo galv, paskui, atsig rs i medin s gertuv s ilto vandens, v l atgydavo ir griebdavo ia peil, pasl pt po drabuiais, ia pergamento atrai, gulini prieais j ant akmens kartu su lazdele ir tuo buteliuku. iame pergamente jau buvo parayta: B ga minut s ir a, Levis Matas, esu ant Plynkalnio, o mirties vis n ra! Toliau: Saul leidiasi, o mirties n ra. Dabar Levis Matas beviltikai ura smaila lazdele: Dieve! Kod l rstauji ant jo? Atsisk jam mirt. Paras tai, jis sukkiojo be aar ir v l nagais persibr krtin. Levio nevilties prieastis buvo baisi nes km , itikusi Jeu ir j, be to, ir iauri klaida, kuri jis, Levis, kaip pats tar si, buvo padars. Uvakar Jeua su Leviu buvo Betanijoje prie Jeralaimo, vie jo tenai pas vien darinink, kuriam nepaprastai patiko Jeuos pamokslai. Vis ryt abu sveiai tris dare, pad dami eimininkui, o pavakare, atv sus orui, baud si eiti Jeralaim. Bet Jeua kakod l subruzdo, pasisak mieste turs neatid liotin reikal ir apie pusiaudien i jo vienas. tai ia ir buvo pirmoji Levio Mato klaida. Kod l, kod l jis ileido j vien! Vakare Matas Jeralaim taip ir nei jo. J sur m kakokia netik ta ir baisi liga. Kr t altis, knas deg , jis m kalenti dantimis ir be paliovos pra gerti. Jis niekur negal jo eiti. Jis nuvirto ant gnios darininko pair je ir prasivart ten iki penktadienio ryto, kai autant liga taip pat netik tai pasitrauk , kaip ir buvo u jusi. Nors nuo silpnumo dar virp jo kojos, jis, slegiamas kakokios nelaim s nuojautos, atsisveikino su eimininku ir patrauk Jeralaim. Ten suinojo, kad nuojauta jo neapgavo. Nelaim vyko. Levis buvo minioje ir gird jo, kaip prokuratorius skelb nuosprend. Kai pasmerktuosius ved Plynkaln, Levis Matas smalsuoli minioje b go alia sargybini voros, stengdamasis kaip nors nepastebimai praneti Jeuai bent tai, kad jis, Levis, ia, alimais, kad

neapleido jo paskutin je kelion je ir kad meldiasi, praydamas Jeuai kuo greitesn s mirties. Bet Jeua, velgiantis tolyn, tenai, kur buvo veamas, inoma, Levio nemat . Ir tai, kai procesija nu jo keliu kok pusvarst, palei pat sargybini vor minios stumdom Mat persmelk paprasta ir geniali mintis, ir t pat akimirksn jis sikariavs apipyl save prakeiksmais, kad ji neat jo anksiau. Kareivi vora nebuvo tanki. Tarp j buvo tarpai. Tiksliai visk apskaiiavs, miklus mogus gal jo susilenks prasmukti tarp dviej legionieri, nusigauti iki veimo ir okti j. Tada Jeua igelb tas nuo kani. Akimirksnio utenka smogti Jeuai peiliu nugar, suukus: Jeua! Gelbsiu tave ir ieinu kartu su tavimi! A, Matas, tavo itikimas ir vienintelis mokinys! O jeigu Dievas bt maloningas ir duot dar vien laisv akimirksn, galima buvo ir paiam nusidurti, ivengiant mirties ant stulpo. Beje, tai nelabai rp jo Leviui, buvusiam mokesi rink jui. Jam buvo vis tiek, kaip mirti. Jis tiktai geid , kad Jeua, niekam gyvenime nepadars n maiausios skriaudos, ivengt kankinim. Planas buvo labai geras, bet b da buvo ta, kad Levis netur jo peilio. Netur jo jis ir n vienos monetos. Nirdamas ant savs, Levis itrko i minios ir nub go atgal miest. kaitusioje jo galvoje spurd jo tik viena kartligika mintis kaip tutuojau, kad ir kas bt, gauti mieste peil ir pasivyti procesij. Laviruodamas tarp traukiani miest karavan, jis pasiek miesto vartus ir ikart kair je pus je pamat atdaras duonos krautuv l s duris. Uduss nuo b gimo kaitusiu keliu, Levis greit susivald , labai oriai eng krautuv l, pasisveikino su eimininke, stovinia u prekystalio, ir papra j paimti i lentynos virutin kepal, kuris kakod l jam labiausiai patiks, o kai eiminink nusisuko, tyliai ir mikliai iupo nuo prekystalio daikt, u kur geresnio n bti negal jo, igalst kaip skustuvas ilg duonriek peil ir tuoj oko lauk i krautuv s. Po keli minui jis v l buvo Jafos kelyje. Bet procesijos nebesimat . Jis leidosi vytis. Kartais tur davo griti tiesiai dulkes ir atsikv pti. Jis gul davo ten, stebindamas ant mul jojanius ir p sia Jeralaim einanius mon s. Gul davo, klausydamasis, kaip irdis dauosi ne tik krtin je, bet ir galvoje, ir ausyse. Truput atsikv ps, paokdavo ir v l b gdavo, bet vis l iau ir l iau. Kai jis pagaliau tolimoje pamat skstani dulk se ilg procesij, i buvo jau kalvos pap d je. O, Dieve... susten jo Levis, suprasdamas, kad v luoja. Ir jis pav lavo. Kai baig si ketvirtoji bausm s valanda, Levio kanios pasiek aukiausi laipsn, ir jis staiai pa lo. Paoks nuo akmens, jis svied em n be reikalo, kaip dabar jam atrod , pasivogt peil, sutraik koja gertuv, sunaikindamas savo vandens atsargas, nusipl nuo galvos gobtuv, sitv r savo retus plaukus ir m keikti save. Jis keik save, r kdamas beprasmikus odius, urzg ir spjaud si, pldo savo t v ir motin, paleidusius pasaul kvail. Matydamas, kad priesaikos ir keiksmai neveikia ir niekas nuo to saul kaitoje nesikeiia, jis sugniau kaul tus kumius, usimerks ik l juos dang, saul, kuri leidosi vis emiau, prailgindama e lius ir ruodamasi nugrimzti Viduremio jron, ir pareikalavo i Dievo skubaus stebuklo. Jis reikalavo, kad Dievas tutuojau atsist mirt Jeuai. Atsimerks jis pamat , kad ant kalvos nevyko joki permain, iskyrus tai, kad ugeso d m s, tvisk jusios ant kenturiono krtin s. Saul s spinduliai krito ant nugar nukryiuotiesiems, kuri veidai buvo atgrti Jeralaim. Tada Levis suriko: Prakeikiu tave, Dieve! Ukimusiu balsu jis vokt , kad sitikino Dievo neteisingumu ir daugiau juo nebetiki. Tu kurias! kriok Levis. Jei nebtum kurias, tai igirstum mane ir isyk j umutum! Usimerks Levis lauk , kad ugnis nukris i dangaus, sunaikins j pat. Taip neatsitiko, ir Levis, nepraverdamas vok, v l m burnoti ir plsti dang. Jis auk , kad ess visikai nusivyls, kad esama ir kit diev, ir religij. Kitas dievas neleist, niekada neleist, kad toks mogus kaip Jeua bt saul s svilinamas ant stulpo. A klydau! auk visai ukims Levis. Tu blogio dievas! O gal tavo akis udeng ventyklos smilkalai, o tavo ausys daugiau nieko negirdi, tik skardius kunig balsus. Tu ne visagalis! Tu juodasis dievas! Prakeikiu tave, pl ik dieve, j glob jau ir kv p jau. Staiga kakas dvelktel jo veid buvusiam mokesi rink jui, ir kakas sulam jo po jo kojomis. Dar kart dvelktel jo, ir tada Levis atsimerks pamat , kad nuo jo prakeiksm ar d l koki nors kit prieasi visas pasaulis pasikeit . Saul pradingo nepasiekusi jros, kuri kas vakar grimzdavo. Prarijs j, i vakar gr smingai ir nepermaldaujamai slinko audros debesis. Jo pakraiuose jau kunkuliavo baltos putos, juodas padmavs pilvas gelsvai vit jo. Debesis niurn jo, ir i jo kartkart m inirdavo ugnin s gijos. Jafos keliu, per skurd Giono sl n, virum maldinink palapini, genami staiga sukilusio v jo, skriejo dulki stulpai. Levis nutilo, stengdamasis atsp ti, ar audra, turinti bematant ugriti Jeralaim, bent kiek pakeis

nelaimingojo Jeuos likim. Ir tuoj pat, velgdamas debes varstanias ugnies gijas, m melsti, kad aibas trenkt Jeuos stulp. Su atgaila velgdamas var dangaus plot, kurio dar nebuvo prarijs debesis ir kuriame ant ono pakryp maitvanagiai rai sparnais, ruodamiesi sprukti nuo audros, Levis pagalvojo, kad kvailai pasiskubino sisti prakeiksmus. Dabar Dievas jo neiklausys. Nukreips vilgsn kalvos pap d, Levis usiir jo ton vieton, kur isibarsts stov jo kavalerist pulkas, ir pasteb jo, kad ten vyko reikming permain. I viraus Levis gerai mat , kaip skub jo kareiviai, traukdami i em s ietis, kaip siaut si apsiaustus, kaip arklininkai, vedini juodais irgais, b gte b go prie kelio. Buvo aiku, kad pulkas palieka Plynkaln. Levis, ranka dangstydamasis nuo veid kapojani dulki, steng si suvokti, k visa tai gali reikti, kod l kavalerija ruoiasi trauktis? Jis pavelg aukiau ir ir jo figr l su raudona karika chlamide, kopiani bausm s vykdymo aiktel. Ir ia, nujausdama diugi pabaig, apmir buvusio mokesi rink jo irdis. Penkt kani valand kaln kopiantis mogus buvo kohortos vadas, drauge su pasiuntiniu atjojs i Jeralaimo. Kari grandin , iurkiamuiui mostel jus, prasiskyr , ir kenturionas atidav pagarb tribnui. is, pasiveds iurkiamu al, kak jam panibd jo. Kenturionas antrsyk atidav pagarb ir nuskub jo prie budeli, s dini ant akmen palei stulpus. O tribnas eng prie mogaus, s dinio ant trikoj s taburet s, ir s dintysis pagarbiai pakilo jo pasitikti. Jam tribnas irgi kak negarsiai pasak , ir abu jie pasuko prie stulp. Prie j prisijung ir ventyklos sargybos virininkas. iurkiamuis, su pasilykt jimu d btel js purvinus skudurus, numestus palei stulpus, skudurus, kurie dar neseniai buvo nusikalt li drabuiai ir kuri atsisak budeliai, pasiauk du i j ir sak : Paskui mane! Nuo artimiausio stulpo sklido kimi paika dainel . Ant jo priritas Gestas, baigiantis treiai bausm s valandai, pamio nuo musi bei saul s ir dabar tykiai dainavo kak apie vynuoges, taiau retsykiais vis d lto palinguodavo alma aprit galv, ir mus s tuomet tingiai pakildavo nuo jo veido, o paskui v l sugrdavo. Dismas ant antrojo stulpo kent jo labiau u kitus du, nes jo smon liko visai viesi, ir jis danai ir ritmingai spavo galv dein ir kair, m gindamas ausimis pasiekti peius. Laimingesnis u kitus du buvo Jeua. Jau pirm valand jis m alpti, o paskui prarado smon, nusvarino galv su isivyniojusia alma. Mus s ir bimbalai aplipo j vis, veidas pradingo po juoda krutania mase. Pasl psniuose, ant pilvo ir paastyse tup jo riebs bimbalai ir siurb gelton apnuogint kn. Paklusdami mogaus su gobtuvu mostams, vienas budelis pa m iet, o kitas atne prie stulpo kibir ir kempin. Pirmasis pak l iet ir stuktel jo ja per abi Jeuos rankas, itemptas ir virv mis priraiiotas prie skersinio. Knas su isiovusiais onkauliais krptel jo. Budelis perbrauk ieties galu per pilv. Tuomet Jeua pak l galv, mus s su ir pakilo, ir pasirod nubaustojo veidas sutins nuo kandim, neatpastamas veidas ugriuvusiomis akimis. Prapl s sulipusius vokus, HaNocri vilgtel jo emyn. Visada giedros jo akys dabar buvo susidrumstusios. HaNocri! paauk budelis. HaNocri pakrutino sutinusias lpas ir atsiliep kimiu pl iko balsu: Ko nori? Kod l pri jai prie mans? Gerk! pasak budelis, ir vandens prisisunkusi kempin ant ieties galo pakilo prie Jeuos lp. Diaugsmas blykstel jo jo akyse, jis pastv r kempin lpomis ir m godiai siurbti dr gm. Nuo gretimo stulpo pasigirdo Dismo balsas: Neteisyb ! A toks pat pl ikas kaip ir jis! Dismas sir , bet pajud ti negal jo, jo rankas ant skersinio buvo suver trys virvi iedai. Jis trauk pilv, nagais sikibo skersinio galus, galv pasuko Jeuos stulpo pus n, jo akys liepsnojo tiu. Dulki debesis uklojo aiktel, smarkiai sutemo. Kai dulk s nuslinko alin, kenturionas riktel jo: Tyl t ant antrojo stulpo! Dismas nutilo. Jeua atsipl nuo kempin s ir stengdamasis, kad jo balsas skamb t meiliai ir tikinamai, bet vis tiek kimiai papra budel: Duok jam atsigerti. Vis labiau temo. Audros debesis, l kdamas link Jeralaimo, aptrauk pus dangaus, balti putoti debes liai skriejo pirma juodos dr gm s ir ugnies prisig rusio audros debesies. Suaibavo ir sugriaud jo ties pat kalva. Budelis nutrauk kempin nuo ieties. Garbink kilniaird igemon! ikilmingai sunibd jo jis ir lengvai bakstel jo Jeuai ird. Tas krptel jo ir sukud jo: Igemone... Kraujas pasruvo jo pilvu, apatinis andikaulis m lungikai trktel jo, ir jo galva nusviro. Griaustiniui trenkus antr kart, budelis jau gird Dism,, o po to su tais paiais odiais

Garbink igemon! nudr ir j. Iprot js Gestas, budeliui pri jus prie jo, igstingai sukliko, bet kai kempin paliet jo lpas, kak sukriok ir pastv r j dantimis. Po keli sekundi ir jo knas pakibo ant virvi. mogus su gobtuvu jo budelio ir kenturiono p domis, o jam i paskos ventyklos sargybos virininkas. Sustojs prie pirmojo stulpo, mogus su gobtuvu d miai apvelg kruvin Jeu, balta ranka paliet p d ir pasak palydovams: Mirs. Tas pats pasikartojo ir prie kit dviej stulp. Paskui tribnas dav enkl kenturionui ir apsisuks m leistis nuo kalno kartu su ventyklos sargybos virininku ir mogum su gobtuvu. Sutemo, ir aibai vagojo juod dang. mai i j tryktel jo ugnis, ir kenturiono riksm: Ataukt sargyb! utrenk griausmas. Laimingi kareiviai, mauklindamiesi almus, pasileido nuo kalvos. Tamsa apgaub Jeralaim. Litis pliptel jo staiga ir uklupo kenturijas vidury nuokaln s. Vanduo klistel jo taip smarkiai, kad emyn b gani kari kandin jau niokt upeliai. Kareiviai slydin jo ir griuvin jo ant praskydusio molio, skub dami pasiekti lyg keli, kuriuo jau vos matomi pro vandens skraist skub jo Jeralaim iki paskutinio silo permirk raitininkai. Po keli minui garuojanioje audros, vandens ir ugnies maiatyje ant kalvos liko tik vienas mogus. Mosuodamas ne veltui pasivogtu peiliu, slysdamas emyn ir kabindamasis u ko papuola, tarpais keliais ropodamas, jis ropt si prie stulp. ia jis pradingdavo migloje, ia v l pasirodydavo, apviestas virpanios viesos. Pasieks stulpus, jau iki kulkni stov damas vandenyje, jis nusipl apsunkus, vandens prisig rus talif, liko vienais markiniais ir pripuol prie Jeuos koj. Jis perpjov virves, verusias blauzdas, pasilipo ant apatinio skersinio, apkabino Jeu ir ilaisvino rankas. Nuogas lapias Jeuos knas ugriuvo Lev ir partrenk j em n. Levis buvo isyk besiveris j ant pei, bet kakokia mintis j sulaik . Jis paliko vandenyje tysoti kn su uversta galva ir isk stomis rankomis, o pats, slidin damas molio ko je, nub go prie kit stulp. Jis perpjov virves ir tenai, ir du knai nudribo em n. Pra jo kelios minut s, ir kalvos virn je liko tik itie du knai ir trys pliki stulpai. Vanduo plak ir vart tuos knus. Nei Levio, nei Jeuos kno kalvos virn je tuo metu jau nebuvo.

XVII skyrius NERAMI DIENA

Penktadienio ryt, kit dien po nelemto seanso, visi darban susirink Varjet tarnautojai buhalteris Vasilijus Stepanoviius Lastokinas, du sskaitininkai, trys mainink s, abi kasinink s, kurjeriai, kapeldineriai ir valytojos, odiu, visi, kas at jo teatr, savo darbo nedirbo, o s d jo ant palangi Sod gatv s pus je ir ir jo, kas dedasi palei Varjet teatr. Ten pasieniu dviem virtin m buvo nutsusi daugiatkstantin eil , kurios uodega siek Kudrino aikt. Eil s pradioje stov jo kokios dvi deimtys Maskvos teatralams gerai pastam biliet perpardavin toj. Eil labai urmuliavo, atkreipdama save pro al einani piliei d mes, ir kartai svarst jaudinanius gandus apie vakarykt nereg t juodosios magijos seans. Tie gandai baisiausiai apstulbino ir buhalter Vasilij Stepanovii, kuris vakarykio spektaklio nemat . Kapeldineriai pasakojo dievai ino k, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios piliet s nepadoriai apsinuoginusios b giojo gatve, ir kitus panaius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanoviius, klausydamasis taukal apie visus tuos stebuklus, tik mirks jo ir staiai nesusigaud , k daryti, o kak daryti reik jo, ir dar kaip tik jam, nes dabar visoje Varjet komandoje jis buvo vyriausias. Deimt valand eil prie biliet taip ipampo, kad gandas apie j pasiek milicij, ir nuostabiai greitai buvo atsisti ir p sti, ir raiti patruliai, kurie eil je padar ioki toki tvark.Taiau ir tvarkingai isirangiusi kilometrin gyvat savaime k l didiul pagund ir stulbino pilieius, einanius Sod gatve. Tokios tokel s buvo lauke, o Varjet viduje irgi d josi labai negeri dalykai. I pat ankstyvo ryto m be paliovos skamb ti telefonai Lichodejevo kabinete, Rimskio kabinete, buhalterijoje, kasoje ir Varenuchos kabinete. Vasilijus Stepanoviius i pradi kak atsakin jo, atsakin jo ir kasinink , kak ragelius murm jo kapeldineriai, o paskui jie ivis nustojo atsiliepin ti, nes nebuvo kas atsakyti klausimus, kur Lichodejevas, Varenucha, Rimskis. I pradi buvo bandoma isisukti ataunant: Lichodejevas namuose, bet balsai rageliuose pareikdavo, kad jie skambin namus ir ten jiems pasak, kad Lichodejevas ivaiavs Varjet .

Paskambino susijaudinusi dama, m reikalauti Rimskio, jai buvo patarta skambinti jo monai, o ji verkdama atsak , kad ji ir esanti mona ir kad Rimskio niekur n ra. Prasid jo kakokia sumaitis. Valytoja jau sp jo visiems iplep ti, kad ryt, at jusi finans direktoriaus kabinet, rado duris iki galo atlapotas, lempas deganias, lang sod ikult, kr sl parverst ant grind, o kabinete nebuvo n gyvos dvasios. Po deimtos Varjet pulte puol madam Rimskaja. Ji raudojo ir gr rankas. Vasilijus Stepanoviius visai pasimet ir nesteng sugalvoti, k ia jai patarus. O pus vienuoliktos pasirod milicija. Pirmas ir visikai pagristas jos klausimas buvo: Kas ia pas jus dedasi, pilieiai? Kas nutiko? Komanda atsitrauk , istmusi priek pabalus ir sunerimus Vasilij Stepanovii. Teko pavelgti tiesai akis ir prisipainti, kad visa Varjet administracija direktorius, finans direktorius ir administratorius pradingo be inios, kad konferansj po vakarykio seanso ivetas psichiatrin ligonin ir kad, trumpai nekant, vakaryktis seansas buvo tiesiog skandalingas. Raudani madam Rimskaja milicininkai, iek tiek apramin, isiunt namo; labiausiai juos sudomino valytojos pasakojimas, kaip anksti ryt atrod finans direktoriaus kabinetas. Tarnautojams buvo liepta grti savo vietas ir imtis darbo, o netrukus Varjet patalpose pasirod tardymo grup , lydima smailaausio, raumeningo, pelen spalvos uns be galo protingomis akimis. Varjet tarnautojai tuoj pat m kud tis, kad tasai uo ne kas kitas, o ymusis Bgn Tzas. Ir ten tikrai buvo jis. uns elgesys apstulbino visus. Vos b gs finans direktoriaus kabinet, Bgn Tzas iiep baisias geltonas iltis ir suurzg , paskui atsigul ant pilvo ir nuliau link idauto lango, o jo akyse kakoks lidesys buvo sumis su siiu. veiks baim, jis mai stryktel jo ant palang s ir, ik ls auktyn smail snuk, sustaug paklaikusiu ir piktu balsu. Jis nenor jo trauktis nuo lango, urzg , krpiojo, ver si okti emyn. uo buvo itemptas i kabineto ir paleistas vestibiulyje, o i ten jis ib go per paradines duris gatv ir nuved sekusius paskui j mones prie taksomotor stotel s. ia jis pamet p das, kuriomis sek . Tada Bgn Tzas buvo igabentas. Tardymo grup sikr Varenuchos kabinete, kur paeiliui m kviestis tuos Varjet tarnautojus, kurie buvo vakarykio seanso liudininkai. Reikia pasakyti, kad tardytojams sulig kiekvienu ingsniu tekdavo veikti nenumatytus sunkumus. Silelis nuolat trkin jo tarp pirt. Afios buvo? Buvo. Taiau nakt ant viraus buvo uklijuotos naujos, ir dabar, nors pasiusk, n vienos neb r. I kur atsirado pats tasai magas? O kas j ino. Tikriausiai su juo buvo sudaryta sutartis? A manau, atsakin jo susijaudins Vasilijus Stepanoviius. O jeigu buvo, tai sutartis tur jo pakliti ir buhalterijon? Btinai, jaudindamasis atsakin jo Vasilijus Stepanoviius. Tai kur ji? N ra, tar buhalteris, vis labiau blykdamas ir sk siodamas rankomis. Ir tikrai, nei buhalterijos segtuvuose, nei pas finans direktori, nei pas Lichodejev, nei pas Varenuch joki sutarties p dsak n ra. O kokia to mago pavard ? Vasilijus Stepanoviius neino, jis vakarykio seanso nemat . Kapeldineriai neino, kasinink parauk , parauk kakt, pagalvojo, pagalvojo, galop tar : Vo... Rodos, Volandas. O gal ir ne Volandas? Gal ir ne Volandas. Gal Falandas. Iaik jo, kad usieniei biuras nei apie Voland, nei apie Faland, nei apskritai apie jok mag ninieko n ra gird js. Kurjeris Karpovas prane , kad tasai magas berods apsigyvens Lichodejevo bute. Suprantama, bute tarnautojai bemat apsilank . Jokio mago tenai nerado. Lichodejevo irgi n ra. Nam darbinink s Grunios n ra, o kur ji pradingus, niekas neino. Valdybos pirmininko Nikanoro Ivanoviiaus n ra! Proleniovo n ra! Kakoks klaikus absurdas: dingo visa administracijos virn , vakar vyko keistas skandalingas seansas, o kas jo kv p jas, kas kaltininkas neaiku. Tuo tarpu art jo vidurdienis, kai tur jo bti atidaryta kasa. Bet apie tai, aiku, nebuvo n kalbos! Ant Varjet dur buvo ikabintas didiulis kartono lapas su urau: iandien spektaklis nevyks. Eil sujudo, pirmiausiai subruzdo priekiniai, taiau iek tiek paurmuliav mon s vis d lto prad jo skirstytis, ir po valandos Sod gatv je i eil s neliko n kvapo. Tardymo grup ivyko toliau dirbti savo darbo kitoje vietoje, tarnautojai buvo paleisti namo, teatre liko tiktai bud tojai, ir Varjet durys buvo urakintos. Buhalteris Vasilijus Stepanoviius prival jo skubiai atlikti du darbus. Pirma, nuvaiuoti Vaidybini rengini ir palengvinto pobdio pramog komisij ir referuoti apie vakarykius vykius, o antra, usukti finans sektori ir atiduoti vakaryktes pajamas 21711 rubli. Kruoptus ir pareigingas Vasilijus Stepanoviius susivyniojo pinigus laikrat, perrio paket virvele, sikio portfel ir, gerai inodamas instrukcijas, patrauk , aiku, ne autobus ar tramvaj, o

taksomotor stotel. Trij main oferiai, vos ivyd artyn skubant keleiv su isiptusiu portfeliu, nuvaiavo jam i panos s tuti, kakod l dar ir piktai j nairuodami. itokio elgesio suglumintas, buhalteris ilgokai stypsojo lyg bestas ir svarst , k visa tai gal t reikti. Po koki trij minui atried jo tuia maina, ir oferio veidas, vos ivydus keleiv, isyk persikreip . Laisva maina? kostel js i nustebimo, paklaus Vasilijus Stepanoviius. Parodykit pinigus, piktai atov oferis, neir damas keleiv. Dar labiau suglums, buhalteris, spausdamas po paasia vertingj portfel, isitrauk i pinigin s ervonc ir parod j oferiui. Neveiu! trumpai tar is. Atleiskite... prad jo buhalteris, bet oferis pertrauk j: Trirubli turite? Visikai imutas i v i buhalteris isi m i pinigin s dvi trirubles ir parod oferiui. S skit s, riktel jo is ir taip plojo per skaitikl, kad vos jo nesulau . Vaiuojam. Gros neturite? nedrsiai pasidom jo buhalteris. Pilnos kien s gros! ubliov oferis, o veidrod lyje ybtel jo krauju pasruvusios jo akys. iandien man treias atvejis. O ir kitiems panaiai atsitiko. Kakoks unsnukis kia man ervonc, o a jam gr keturis penkiasdeimt... Ilipo, bjauryb ! Po penki minui iriu: vietoj ervonco popiergalis nuo narzano butelio! ia oferis paleido kelet necenzrini odi. Kitas Zubovo gatv je. ervonc. Duodu gros tris rublius. Nu jo! A kyt rank pinigin, o ten bit cvakt pirt! Ak tu!.. oferis v l terp necenzrini odi. O ervonco n ra. Vakar itam Varjet teatre (necenzriniai odiai) kakoks nevidonas fokusininkas paleido netikrus ervoncus (necenzriniai odiai). Buhalteris apmir , susig ir nutais toki min, tarytum apskritai pirm syk bt igirds od Varjet , o pats pagalvojo: Tokios tokel s!.. Nuvaiavs, kur jam reikia, s kmingai usimok js, buhalteris jo pastat ir nuskub jo koridorium ten, kur buvo ved jo kabinetas, bet jau eidamas suprato, kad usuko ia ne laiku. Vaidybini rengini komisijos kanceliarijoje viepatavo kakoks smyis. Pro al praskuod kurjer isprogusiomis akimis ir nusmukusia ant pakauio skarele. N ra, n ra, n ra, mielieji mano! auk ji neinia kam. varkas ir keln s yra, o varke nieko n ra! Ji smuko kakurias duris, ir jai kandin pasigirdo dtani ind vangesys. I sekretor s kambario ipuol buhalterio pastamas komisijos pirmojo sektoriaus ved jas, taiau jis buvo toks paklaiks, kad buhalterio nepaino ir dingo be p dsak. Vis i dalyk pribloktas, buhalteris nusigavo ligi sekretor s kambario, i kurio buvo galima patekti komisijos pirmininko kabinet, ir ia galutinai suglumo. Pro udaras kabineto duris sklido griausmingas balsas, be abejon s, priklauss Prochorui Petroviiui komisijos pirmininkui. Trenka kam nors galv? paman sutriks buhalteris ir apsidairs ivydo kit vaizd: odiniame kr sle, atlousi galv, nenumaldomai raudodama, su lapia nosine rankoje, beveik ligi kambario vidurio itiesusi kojas gul jo Prochoro Petroviiaus asmenin sekretor grauol Ana Riardovna. Visas Anos Riardovnos smakras buvo itepliotas lp pomada, o persik spalvos skruostais tek jo juodi itirp blakstien daai. Ivydusi, kad kakas jo, Ana Riardovna paoko, puol prie buhalterio, sikibo varko atlapus, m j purtyti ir r kti: Ai Dievui! Atsirado bent vienas drsus mogus! Visi ib giojo, visi idav ! Eime, eime pas j, a neinau, k daryti! ir, vis nenustodama raudoti, ji nutemp buhalter kabinet. Pateks kabinet, buhalteris vis pirma paleido i rank portfel, ir visos mintys jo galvoje apsivert auktyn kojomis. Ir reikia pasakyti, kad buvo d l ko. U didiulio raomojo stalo, ant kurio stksojo masyvi raalin , s d jo tuias kostiumas ir nepadayta raal sausa plunksna kak vediojo popieriuje. Kostiumas buvo su kaklaraiiu, varko kien je stirksojo automatinis plunksnakotis, taiau vir apykakl s nebuvo nei kaklo, nei galvos, o i rankogali nekyojo platakos. Kostiumas buvo niks darb ir visai nekreip d mesio aplink kilus sambrzd. Igirds, kad kakas jo, kostiumas atsilo kr sle, ir virum apykakl s pasigirdo buhalteriui gerai pastamas Prochoro Petroviiaus balsas: Ko reikia? Juk ant dur parayta, kad a nepriimu. Grauol sekretor suspigo ir, grydama rankas, riktel jo: Ar matot? Matot?! N ra jo! N ra! Sugrinkit j, sugrinkit! Kakas kio kabinet galv, aiktel jo ir il k laukan. Buhalteris pajuto, kad jo kojos tirta, ir

tptel jo ant k d s kratelio, bet nepamiro pakelti nuo em s portfelio. Ana Riardovna okin jo aplink buhalter, tsydama j u varko, ir kavo: A visuomet, visuomet drausdavau jam velniuotis. tai ir prisivelniavo, grauol prib go prie raomojo stalo ir velniu muzikaliu balsu, truput l sniaukrodama nuo aar, paauk : Proa! Kur js! Kas ia jums Proa? ididiai pasidom jo kostiumas,dar labiau atsidr bdamas kr sle. Nepasta! Mans nepasta! Suprantat? pravirko sekretor . Praom kabinete neverkti! jau irsdamas tar musis kostiumas siaurais dryeliais ir rankove prisitrauk pluot popieri, ketindamas urayti ant j rezoliucijas. Ne, negaliu ito reg ti, ne, negaliu! suriko Ana Riardovna ir ib go savo kabinet l, o paskui j kaip kulka il k ir buhalteris. sivaizduokit sau, s diu, virp dama i susijaudinimo pasakojo Ana Riardovna, v l sitv rusi buhalteriui rankov, ir eina katinas. Juodas, didiulis kaip begemotas. A, inoma, aukiu jam kac! Jis lauk, o vietoj jo eina storulis, i snukio irgi panaus katin, ir sako: Kod l gi js, piliete, lankytojams kac aukiate? Ir murkt tiesiai pas Prochor Petrovii, a, inoma, jam i paskos, aukiu: Js i proto isikraust te? O tasai akipl a engia staiai prie Prochoro Petroviiaus ir s dasi prieais j ant k d s! Na, is... jis geriausios irdies mogus,tik nervingas. Pasikariavo! Nieko nesakau. Nervai pair, plua kaip juodas jautis, pasikariavo. Ko js braunat s, sako,be leidimo? O tasai chamas, sivaizduokit, isidr b kr sle ir sako su ypsena: O a pas jus, sako, su reikalu usukau, pasinek ti noriu. Prochoras Petroviius v l pasikariavo: A usi ms! O tasai, tik pamanykit, droia: Visai js neusi ms. A? Na, ia, aiku, Prochoro Petroviiaus kantryb trko, jis kad suriks: Kas ia dabar? Iveskite j lauk, velniai mane griebt! O tasai, sivaizduokit, nusiypsojo ir sako: Velniai griebt? O k, galima pam ginti! Tik bumbt, a n riktelt nesp jau, iriu: neb ra to katinsnukio ir s ... s di... kostiumas... E ! praiojusi bet kokius bruous praradusi burn, staugte sustaug Ana Riardovna. Uspringusi nuo verksmo, ji atsikv p , taiau m paistyti kakokias nebesuprantamas nesmones. Ir vis rao, rao, rao! I proto gali ieiti! Telefonu kalba!Kostiumas! Visi isilakst kaip kikiai! Buhalteris stov jo ir tirt jo. Bet likimas jo pasigail jo. sekretor s kambar ramiu tvirtu ingsniu eng dviej asmen atstovaujama milicija. Ivydusi j, grauol pravirko dar smarkiau, rodydama ranka kabineto duris. Liaukit s verkti, piliete, ramiai tar pirmasis, o buhalteris, pajuts, kad jis ia visai nereikalingas, spruko pro duris ir po minut s jau buvo lauke. Jo galvoje vilpavo kakoks skersv jis, gaud lyg kamine, ir pro t gaudes pasigirsdavo kapeldineri pasakojim nuotrupos apie vakarykt katin, kuris dalyvavo seanse. Eh h ! Ar tik ne msikis katin lis? Nieko nepes Komisijoje, siningasis Vasilijus Stepanoviius nutar usukti jos filial, kuris buvo sikrs Vagankovo skersgatvyje. O kad truput apsiramint, nu jo t keli p sias. Vaidybini rengini miesto filialas buvo sikrs nuo senatv s apsilaupiusiame name, kuris stov jo kiemo gilumoje ir gars jo porfyro kolonomis vestibiulyje. Bet ne kolonos t dien stulbino filialo lankytojus, o tai, kas d josi tarp j. Keletas lankytoj stov jo nust r ir velg verkiani panel, s dini prie staliuko, ant kurio buvo id liota speciali teatrin literatra, pardavin jama panel s. Dabar panel niekam nesil tos literatros ir uuojautos kupinus klausimus tik numodavo ranka, o tuo metu viruje ir apaioje, visose pus se, visuose filialo skyriuose irk telefonai ma maiausia kokios dvi deimtys plyaujani aparat. Paverkusi panel staiga krptel jo, isterikai suklyk : tai ir v l! ir netik tai udainavo drebaniu sopranu: niokia Baikalas lyg jra auni... Ant laipt pasirods kurjeris pagrmojo kakam kumiu ir kartu su panele udainavo dusliu tyliu baritonu: Kelia statin vanduo tarsi laiv... Prie kurjerio balso prisijung tolimi balsai, choras dar si vis galingesnis, ir galiausiai daina sugriaud jo visose filialo kert se. Artimiausiame kambaryje Nr. 6, kur buvo apskaitos ir kontrol s skyrius, ypa isiskyr kakieno galinga kimi oktava. Chorui akompanavo vis smark jantis telefon irkesys. Ei, barguzine, pajudink vilnis!.. plyojo kurjeris ant laipt. Mergu l s veidu tek jo aaros, ji band suksti dantis, taiau burna iopiojo savaime, ir ji dainavo oktava aukiau u kurjer: Neki krant keleiv! Tylinius filialo lankytojus stebino tai, kad choristai, isibarst po visus paalius, dainavo labai darniai, tarsi visas choras stov t, nenuleisdamas aki nuo nematomo dirigento. Praeiviai Vagankovo skersgatvyje stabtel davo palei tvor, steb damiesi linksmybe,viepataujania

filiale. Sulig pirmojo kupleto pabaiga daina staiga nutrko ir v l tarsi dirigento lazdelei mostel jus. Kurjeris patyliukais nusikeik ir dingo. ia atsidar paradin s durys ir pasirod pilietis vasariniu paltu, i po kurio kyojo balto chalato skvernai, o su juo milicininkas. Daktare, darykite k nors, maldauju, isterikai suriko mergu l . Ant laipt ipuol filialo sekretorius ir, matyt, degdamas i g dos ir drovumo, praneko mikiodamas: Matot, daktare, pas mus kakokios masin s hipnoz s atvejis... Taigi btina... jis nebaig fraz s, m springti odiaisir staiga upl tenoru: ilka ir Nerinskas... Kvailys! sp jo riktel ti mergu l , bet nepaaikino,kam tas odis skirtas, tik per prievart irait vis ruliad ir pati udainavo apie ilk ir Nerinsk. Tvardykit s! Liaukit s dainavs! kreip si daktaras sekretori. I visko buvo matyti, kad sekretorius ir pats kain k duot, kad gal t liautis, bet kaip tik to jis nepaj g padaryti ir drauge su visu choru paskelb apgulusiems tvor praeiviams, kad tankm j neprarijo jo piktas v ris ir greitoji kulka nepavijo! Vos tik kupletas baig si, mergu l pirmoji gavo valerijono la, o paskui gydytojas puol kandin sekretoriaus girdyti ir kit. Atleiskite, piliete, staiga kreip si Vasilijus Stepanoviius mergu l, ar juodas katinas pas jus nebuvo apsilanks? Koks katinas? suriko tusi mergu l . Asilas ms filiale s di, asilas! ir, pridrusi: Tegul girdi! A viskpapasakosiu, i ties papasakojo, kas atsitiko. Paaik jo, kad miesto filialo ved jas, galutinai sulugds palengvintas pramogas (pasak mergu l s), sirgo manija organizuoti visokiausius brelius. Virininkams akis dm ! auk mergu l . Per vienerius metus ved jas sp jo suorganizuoti Lermontovo krybos gerb j, achmataki, pingpongo ir jojimo brelius. Vasarop grasino suorganizuosis irklavimo g luose vandenyse ir alpinizmo brelius. Ir tai iandien per piet pertrauk eina valgyklon jisai, ved jas... Ir vedasi u parank s kakok palem k, pasakojo mergu l , neinia i kur atsiradus, languotomis kelnik mis,perskilusia pensn ir... snukis siaubingas! Pasak mergu l s, ved jas tuoj pat pristat j filialo valgykloje pietaujantiems mon ms kaip ym choro breli organizatori. Bsimj alpinist veidai apsiniauk , taiau ved jas beregint paragino visus neprarasti valumo, o specialistas pajuokavo, pamaiktavo ir prisiek , kad dainavimas atims labai nedaug laiko, o naudos i to dainavimo devynios galyb s. Na, inoma, kaip papasakojo mergu l , pirmieji nuo k di paoko Fanovas su Kosariuku, didiausi pataiknai filiale, ir pareik usira brel. Kiti darbuotojai suprato, kad isisukti nuo dainavimo nepavyks, tad irgi prad jo raytis t brel. Buvo nusprsta dainuoti per piet pertrauk, nes vis kit laik u m Lermontovas ir ak s. Nor damas parodyti pavyzd, ved jas pasiskelb dainuojs tenoru, o toliau viskas vyko kaip slogiame sapne. Languotasis chormeisteris subliuvo: Domisoldo! itemp i u spint paius droviuosius, kur ie m gino gelb tis nuo dainavimo, Kosariukui pasak , kad jo klausa absoliuti, m mykti, rodyti dantis, pra pagerbti sen regent dainori, tvatino kamertonu sau per nagus, maldaudamas upl ti niokia Baikalas. Upl . Ir auniai upl . Languotasis tikrai iman savo darb. Sudainavo pirm kuplet. ia regentas atsipra , tar : Tuoj griu! ir... dingo. Visi galvojo, kad jis tikrai tuojau sugr. Bet pra jo minut , pra jo deimt minui, o jo n ra. Apsidiaug filialo darbuotojai pab go. Ir staiga kakaip savaime jie udainavo antrj posm, pirmu balsu trauk Kosariukas, kuris, galimas daiktas, ir netur jo absoliuios klausos, bet dainavo maloniu auktu tenoru. Padainavo. Regento n ra! Isiskirst savo vietas, bet nesp jo sus sti prie stal, kai prie savo vali v l udainavo. Nor tsi liautis kur tau. Tris minutes patyli ir v l pl ia. Patyli pl ia! Tada jau suprato b da. Ved jas i g dos usirakino kabinete. Mergu l s pasakojimas nutrko. Valerijonai n ma nepad jo. Po ketvirio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkveimiai, juos buvo sulaipinti visi filialo tarnautojai su ved ju prieakyje. Vos pirmasis sunkveimis, sulingavs tarpuvart je, isuko skersgatv, k bule stovintys ir vieni kitiems peius sikib tarnautojai prasiiojo, ir visame skersgatvyje nuaid jo populiari daina. Jai pritar antrasis sunkveimis, o paskui ir treiasis. Taip ir ivaiavo. Pro al savo reikalais skubantys praeiviai tik prab gomis vilgteldavo sunkveimius, n ma nesisteb dami ir manydami, kad tai ekskursija vyksta umiest. Jie i tikrj vaiavo umiest, bet ne ekskursij, o profesoriaus

Stravinskio klinik. Po pusvalandio visai galv pamets buhalteris nusigavo finans sektori, tik damasis pagaliau atsikratyti valdikais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidair po pailg sal, kur u matini stikl su auksiniais uraais s d jo tarnautojai. Joki nerimo ar netvarkos enkl buhalteris iia nepasteb jo. Buvo tylu, kaip ir dera padorioje staigoje. Vasilijus Stepanoviius kytel jo galv pro langel, vir kurio buvo parayta: Pinig pri mimas, pasisveikino su kakokiu nepastamu tarnautoju ir mandagiai papra plauk orderiuko. O kam? paklaus tarnautojas langelyje.Buhalteris nustebo. Noriu atiduoti pinigus. A i Varjet . Minut l, atsak tarnautojas ir akimoju utrauk tinklel ant skyl s stikle. Keista! pagalvojo buhalteris. Jo nuostaba buvo visai natrali. Pirm kart gyvenime jis atsidr tokioje situacijoje. Visi ino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti klii. Bet per trisdeimt Vasilijaus Stepanoviiaus buhalteriavimo met nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, ar juridinis, ar privatus asmuo, nenor t pinig priimti. Pagaliau tinklelis dingo, ir buhalteris v l pasilenk prie langelio. O daug pinig? paklaus tarnautojas. Dvideimt vienas tkstantis septyni imtai vienuolikarubli. Oho! kakod l su ironija tar tarnautojas ir padav buhalteriui ali lapel. Atmintinai inodamas visas grafas, buhalteris akies mirksniu upild lapel ir m riti virvut nuo paketo. Ipakavus savo turt, akyse jam sumirguliavo, jis kak skausmingai sumyk . Prie akis surib jo usienietiki pinigai. Pluotai Kanados doleri, anglik svar, olandik gulden, latvik lat, estik kron... tai jis, vienas i t Varjet poktinink... pasigirdo rstus balsas u past rusio buhalterio nugaros. Ir Vasilijus Stepanoviius tuoj pat buvo suimtas.

XVIII skyrius NES KMINGI VIZITAI

Tuo metu, kai uolusis buhalteris vilp taksomotoru ten, kur ivydo popierius pasirain jant kostium, i Maskvon atvykusio Kijevo traukinio minkto plackartinio vagono Nr. 9 kartu su kitais ilipo padorus keleivis, neinas nedideliu fibros lagamin liu. Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo d d Maksimilianas Andrejeviius Poplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatv je. Maksimiliano Andrejeviiaus atvykimo prieastis buvo uvakar v lai vakare gauta tokia telegrama: Mane k tik suvain jo tramvajus Patriarchuose. Laidotuv s penktadien trei valand. Atvaiuok. Berliozas. Maksimilianas Andrejeviius pagrstai buvo laikomas vienu i protingiausi moni Kijeve. Bet ir pat protingiausi mog tokia telegrama gali imuti i v i. Jeigu mogus telegrafuoja, kad j suvain jo tramvajus, tai aiku, kad suvain jo ne mirtinai. Bet kod l tada ia kalbama apie laidotuves? O gal jis labai silpnas ir nujauia, kad mirs? Galimas daiktas, taiau labai jau keistas toksai tikslumas, kaip jis gali inoti, kad bus laidojamas penktadien trei valand? Nuostabi telegrama! Bet protingi mon s tod l ir protingi, kad geba inarplioti painiausius reikalus. Viskas labai paprasta. vyko klaida, ir tekstas at jo ikraipytas. odis mane, be abejon s, pateko ia i kitos telegramos, vietoj odio Berlioz, kuris, dabar jau kitu linksniu, atsidr telegramos gale. itaip perstmus odius, telegramos turinys tampa aikus, nors, inoma, tragikas. Kai iek tiek aprimo sielvartas, sukr ts Maksimiliano Andrejeviiaus mon, pastarasis nedelsdamas suskato ruotis Maskv. Reikia atskleisti vien Maksimiliano Andrejeviiaus paslapt. Suprantama, jam buvo gaila monos sn no, uvusio paiame j g yd jime. Bet, bdamas veiklus mogus, jis, aiku, suprato, kad dalyvauti laidotuv se jam anaiptol nebtina. Ir vis d lto Maksimilianas Andrejeviius skub jo Maskv. Kod l gi? Prieastis viena butas. Butas Maskvoje! Rimtas dalykas. Neinia kod l, taiau Kijevas Maksimilianui Andrejeviiui nepatiko, ir mintis apie Maskv pastaruoju metu jam taip kvarino galv, jog jis net nakt umigt negal davo. Jo nediugino pavasariniai Dnepro potvyniai, kai vanduo, aps ms salas sl niajame krante, susiliedavo su horizontu. Jo nediugino tas stulbinanio groio reginys, kuris atsiverdavo stovint kunigaikio Vladimiro paminklo pap d j. irdies jam nelinksmino saul s blyksniai, mirguliuojantys pavasar ant plytomis grst Vladimiro kalvos tak. Nieko daugiau jis netroko, tik persikelti Maskv. Skelbimai laikraiuose, kad butas Kijeve, Instituto gatv je, keiiamas maesnio ploto but Maskvoje, nedav joki rezultat. Pageidaujani keistis neatsirasdavo, o jeigu retsykiais koks ir

pasitaikydavo, tai silydavo nesining sand r. Telegrama pritrenk Maksimilian Andrejevii. Nuod m bt praiopsoti tok moment. Veikls mon s ino, kad panas momentai nesikartoja. odiu, nepaisant vis sunkum, reik jo kaip nors paveld ti sn no but Sod gatv je. Taip, tatai keblus, labai keblus reikalas, taiau visus keblumus privalu tbt veikti. I patirties Maksimilianas Andrejeviius inojo, kad, siekiant io tikslo, pirmas ir neatid liotinas ingsnis turi bti toks: reikia trks ply nors laikinai prisiregistruoti trijuose mirusio sn no kambariuose. Penktadienio priepiet Maksimilianas Andrejeviius eng pro duris kambar, kuriame glaud si Sod gatv s namo Nr. 302 bis valdyba. Anktame kambar lyje ant sienos kabojo senas plakatas, keliais paveiksl liais vaizduojantis vairius skenduoli gaivinimo bdus, o prie medinio stalo vienut vienas s d jo pusamis nesiskuts vyrikis nerimo kupinomis akimis. Ar gal iau pasikalb ti su valdybos pirmininku? nusiimdamas skryb l ir d damas ant tuios k d s savo lagamin l, mandagiai pasiteiravo ekonomistas planuotojas. itas, regis, visai paprastas klausimas kakod l taip sutrikd s dint mog, kad net jo veidas persimain . Neramiai nairuodamas, jis puse lp burbtel jo, kad pirmininko n ra. Gal jis namie? paklaus Poplavskis. Turiu j labai skub reikal. S dintysis v l kak neaikiai numyk . Bet vis d lto galima buvo atsp ti, kad pirmininko n ra ir namie. O kada bus? S dintysis nieko nebeatsak ir kakaip lidnai pavelg pro lang. Aha! tar pats sau protingasis Poplavskis ir paklaus , kur sekretorius. Keistasis mogus u stalo nuo tampos net paraudo ir v l neaikiai sumurm jo, kad sekretoriaus irgi n ra... neinia, kada ateis ir... kad sekretorius serga... Aha! tar pats sau Poplavskis. Bet kas nors i valdybos nari yra? A, silpnu balsu atsiliep mogus. Matote, taigiai praneko Poplavskis, a esu vienintelis velionio Berliozo p dinis. Mano sn nas, kaip inote, uvo prie Patriarcho tvenkini, ir pagal statym a privalau perimti palikim, esant ms bute numeris penkiasdeimt... A nieko neinau, drauge, lidnai pertrauk j mogus. Bet atleiskite, skambiu balsu r Poplavskis, js esate valdybos narys ir privalote... Tuo laiku kambar jo kakoks pilietis. Ivyds j, mogus u stalo iblyko. Valdybos narys Piatnako? paklaus at js s dintj. A, vos girdimu balsu atsiliep is. Atvyk lis kak pakud jo s diniajam, is visikai sutriks pakilo nuo k d s, ir po keli sekundi Poplavskis liko vienas tuiame valdybos kambaryje. Ak, kaip negerai! Ir atsitik tu man taip, kad visus i karto... apmaudiai galvojo Poplavskis, per asfaltuot kiem skub damas but Nr. 50. Ekonomistui planuotojui paskambinus, durys kaipmat atsidar , ir Maksimilianas Andrejeviius pateko tamsok priekambar. J truput l nustebino ta aplinkyb , kad buvo neaiku, kas tas duris atidar : priekambaryje nieko nebuvo, tik milinikas juodas katinas tup jo ant k d s. Maksimilianas Andrejeviius kostel jo, sutreps jo, o tuomet atsidar kabineto durys, ir priekambarin i jo Korovjovas. Maksimilianas Andrejeviius mandagiai, bet oriai jam nusilenk ir tar : Mano pavard Poplavskis. A esu velionio... Jam nesp jus baigti, Korovjovas akimirksniu isitrauk i kien s nosin, sikniaub j ir pravirko. ...Berliozo d d ... Kaipgi, kaipgi, pertar j Korovjovas, atitraukdamasnosin nuo veido. Vos vilgtel jau jus, isyk supratau,kad ia js! jis v l apsipyl aaromis, m kkioti ir aimanuoti: Tai b da, a? Kur tai matyta? A? Tramvajus suvain jo? : panibdomis paklaus Poplavskis. Gatavai, riktel jo Korovjovas, ir aaros upeliais pasruvo i po jo pensn , gatavai! Pats maiau. sivaizduojat ybt! Galva ekt! Dein koja triokt, pusiau! Kair triokt, pusiau! Va ko tie tramvajai pridaro! ir, matyt, nebepaj gdamas susitvardyti, Korovjovas sir m nosim sien palei veidrod ir sukrpiojo nuo raudos. Berliozo d d nuoirdiai priblok nepastamojo elgesys. O dar sako, kad iais laikais nebna geros irdies moni! pagalvojo jis, jausdamas, kad ir jam akyse pradeda pert ti. Bet sykiu jo siel aptemd ir nemalonus debes lis, o galvon lyg gyvaiuk sirang mintis, ar tik tas geros irdies mogus nebus jau prisiregistravs velionio bute, nes ir toki atvej gyvenime bta. Atleiskite, js buvote mano uvusio Mios draugas? paklaus jis, rankove luostydamasis kair saus ak, o deine steb damas sielvarto priblokt Korovjov. Taiau is taip sribavo, jog nieko

daugiau negal jai suprasti, tik tuos vis kartojamus odius triokt ir pusiau! valias prisiverks, Korovjovas pagaliau atlijo nuo sienos ir pralemeno: Ne, nebegaliu! Einu, igersiu tris imtus valerijon la! ir, atsuks Poplavsk baisiai uverkt veid, pridr : tai kokie tie tramvajai! Atleiskite, ar js pasiunt te man telegram? paklaus Maksimilianas Andrejeviius, i vis j g sukdamas galv, kasgal t bti itas keistasis verksnys. Jis! atsak Korovjovas ir parod pirtu katin. Poplavskis ipt akis, manydamas, kad gerai nenugirdo. Ne, neb r sveikatos, nebegaliu, niurkiodamas nosimi, kalb jo Korovjovas, taip ir matau: ratas per koj... o juk vien ratas deimt pd sveria... Triokt! Einu, atsigulsiu, nusnsiu, gal skausmas atl gs, ir jis dingo i priekambario. O katinas sukrut jo, nuoko nuo k d s, atsistojo ant upakalini koj, sisprend onus, praiojo nasrus ir pasak : Na, a pasiuniau telegram. Kas toliau? Maksimilianui Andrejeviiui isyk apsisuko galva, rankos ir kojos nutirpo, jis paleido i rank lagamin ir klestel jo ant k d s prieais katin. A berods rusikai klausiu, rsiai tar katinas, kas toliau? Bet Poplavskis neatsiliep . Pas! vamptel jo katinas ir ities putli leten. Nieko nebenutuokdamas ir matydamas tik dvi kibirktis, ybsinias katino akyse, Poplavskis isitrauk i kien s pas lyg durkl. Katinas pasi m nuo stalelio po veidrodiu akinius plaiais juodais r mais, usid jo juos ant snukio, d l to pasidarydamas dar spdingesnis, ir itrauk i drebani Poplavskio rank pas. domu: ar a apalpsiu, ar ne? toptel jo Poplavskiui. I tolo gird josi Korovjovo kkiojimas, priekambaryje pasklido eterio, valerijon ir dar kakokios leikios bjaurasties kvapas. Koks skyrius idav dokument? paklaus katinas, sistebeilydamas puslap. Atsakymo nesulauk . Keturi imtai dvyliktas, pats sau atsak katinas, letena vediodamas po pas, kur laik auktyn kojomis, na, aiku! inau a t skyri! Tenai bet kam pasus iduoda! O a, pavyzdiui, tokiam kaip js neiduoiau! Nieku gyvu neiduoiau! Tik pavelgiau veid ir isyk atsakyiau! katinas taip irdo, jog svied pas ant grind. Js dalyvavimas laidotuv se ataukiamas, toliau kalb jo katinas oficialiu tonu, praom vykti nuolatin gyvenamj viet, ir suriaumojo dur link, Azazelai! Jo paauktas, priekambarin ib go maas, lubiojantis, juodu triko apsitemps rudis su geltona iltimi ir valkiu aptraukta kaire akim. Poplavskis pajuto, kad jam trksta kvapo, pakilo nuo k d s, eng atatupstas, susigrieb u irdies. Azazelai, palyd k! sak katinas ir i jo i priekambario. Poplavski, tyliu balsu sniaukrodamas tar rudis, tikiuosi, jau viskas aiku? Poplavskis linktel jo galva. Nedelsiant grk Kijev, toliau kalb jo Azazelas, tup k ten tyliai kaip pel po luota ir apie jokius butus Maskvoje nesvajok, aiku? Tasai maagis rudis, mirtinai pergsdins Poplavsk savo iltimi, peiliu ir vaira akimi, siek ekonomistui tik iki peties, taiau darbavosi energingai, mikliai ir tvarkingai. Pirmiausiai jis pak l nuo em s pas ir padav Maksimilianui Andrejeviiui, o is pa m knygel past rusia ranka. Paskui pavadintasis Azazelu viena ranka iupo lagamin, kita atlapojo duris ir, pastv rs Berliozo d d u parank s, ived j laipt aiktel. Poplavskis prisiliejo prie sienos. Be jokio rakto Azazelas atidar lagamin, itrauk i jo didiul kept vit be vienos kojos, suvyniot riebaluot laikrat, ir pad jo j ant grind. Tada i m dvi poras baltini, dir skustuvui galsti, kakoki knygel, d kliuk ir visk paspyr koja emyn kiaurym tarp laipt. Pasiliko tik vit. emyn nuskrido ir tuias lagaminas. Buvo gird ti, kaip jis dunkstel jo apaioje, sprendiant i garso, nul k jo dangtis. Paskui rudasis pl ikas iupo u kojos vit ir tja vita taip smarkiai ir baisiai trenk Poplavskiui per sprand, kad pati vita nutrko, o koja liko Azazelo rankoje. Viskas susimai Oblonski namuose, kaip teisingai yra pasaks ymus raytojas LevasTolstojus. Lygiai t pat jis bt pasaks ir syk. Taip! Viskas susimai Poplavskio akyse. Prie jas praskriejo ilg uodeg palikusi kibirktis, paskui pavirtusi kakokiu gedulingu zigzagu,kuris akimirksniu utemd gegu s dien, ir Poplavskis nubild jo laiptais emyn, laikydamas rankoje pas. Nubild js iki poskio, jis koja idau apatin s aiktel s lango stikl ir klestel jo ant laiptuko. Pro al pasiokin dama nul k bekoj vita irnugarm jo tarpulaipt. Viruje liks Azazelas akimoju apgrau vitos koj, kaul sikio onin triko kienait, gro butir usitrenk duris. Tuo metu apaioje pasigirdo atsargs auktyn kopianio mogaus ingsniai. Nusileids dar vienais laiptais, Poplavskis atsis do ant medinio suoliuko aiktel je ir atsipt .

Kakoks mautis senyvas mogelis be galo lidnu veidu, su senoviku esuios kostiumu ir kieta iaudine skryb le, apjuosta alia juosta, stabtel jo prie Poplavskio. Malon kite pasakyt, pilieti, lidnu balsu pasiteiravo mogelis, kur ia butas numeris penkiasdeimt? Aukiau! trumpai atov Poplavskis. irdingiausiai d koju, pilieti, tuo paiu lidnu balsupasak mogelis ir leidosi kopti auktyn, o Poplavskis paoko ir nuskuod emyn. Kyla klausimas, ar tik ne milicij skub jo Maksimilianas Andrejeviius,ar tik neketino jis apsksti pl ik, kurie vidur viesios dienos panaudojo prie j bais smurt? Ne, nieku gyvu, d l to galima garantuoti. Nueiti milicij ir pareikti, kad tai, girdi, akiniuotas katinas k tik skait mano pas, o paskui mogus su triko ir peiliu... ne, pilieiai, Maksimilianas Andrejeviius tikrai buvo protingas mogus! Jis sp jo nusileisti apaion ir alia laukuj dur pasteb jo kakokio sand liuko duris. it dur stiklas buvo idautas. Poplavskis sikio pas kien, apsivalg , tik damasis pamatyti nukritusius savo daiktus. Bet j nebuvo n enklo. Poplavskis net pats nusisteb jo, kad jam d l to nei ilta, nei alta. Jam kilo kita domi ir gundanti mintis pasiir ti, kaip seksis mogeliui tame prakeiktame bute. Aiku kaip dien: jeigu jis klaus , kur tasai butas, vadinasi, jo ten pirm syk. Taigi jis beregint paklius staiai nagus utvei, sitaisiusiai bute Nr. 50. Nuojauta sak Poplavskiui, kad mogelis labai greitai ieis i to buto. jokias sn no laidotuves Maksimilianas Andrejeviius, suprantama, eiti nebesireng , o iki Kijevo traukinio buvo pakankamai laiko. Ekonomistas apsivalg ir smuko sand liuk. Tuo metu kakur viruje dunkstel jo durys. Jis jo vidun! stingstania irdim pagalvojo Poplavskis. Sand liuke buvo v soka, trenk pel mis ir batais. Maksimilianas Andrejeviius atsis do ant kakokios medin s trinkos ir nusprend palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sand liuko lang gal jai matyti etos laiptin s laukujes duris. Taiau laukti teko ilgiau, negu man kijevietis. Laiptin kakod l vislaik buvo tuia. Visk gal jai puikiai gird ti, pagaliau penktame aukte trinktel jo durys. Poplavskis apmir . Taip, jo ingsneliai. Lipa emyn. Vienu auktu emiau atsidar durys. ingsneliai nutilo. Moterikas balsas. Lidnojo mogelio balsas... taip, tai jo balsas... Pasak kak panaaus atstok, d l Dievo meil s... Poplavskio ausis stirksojo idautame lange. Ta ausis pagavo moters juok. Greiti ir mitrs ingsniai emyn; ir tai m stel jo moters nugara. Toji moteris, neina aliu ceratiniu krepeliu, i jo pro laukuj s duris kiem. O ano mogelio ingsneliai v l pasigirdo. Keista, jis grta atgal but. tai v l viruje atsidar durys. K gi, dar luktel sim. syk laukti teko neilgai. Durys dunkst. ingsneliai. ingsneliai nuiuvo. Siaubingas riksmas. Kat s kniaukimas. Greiti, smulks ingsneliai, emyn, emyn, emyn! Poplavskis sulauk . egnodamasis ir kak murm damas praskuod lidnasis mogus, be skryb l s, visai paklaikusiu veidu, subraiyta plike ir laput laput l mis keln mis. Jis puol tampyti laukuj dur ranken, i baim s nebesuvokdamas, kurion pus n tos durys atsidaro ar lauk, ar vid, galiausiai veik jas ir ipuol saul t kiem. Butas buvo patikrintas, nebekvarindamas sau galvos nei d l mirusio sn no, nei d l buto, krpiodamas vien nuo minties apie t pavoj, kuris jam gr s , Maksimilianas Andrejeviius, nibd damas tik du odius: Viskas aiku! Viskas aiku!, ib go kiem. Po keli minui troleibusas lakino ekonomist planuotoj Kijevo stoties link. Kol ekonomistas lind jo sand liuke, maajam mogeliui nutiko be galo nemaloni istorija. mogelis buvo Varjet bufetininkas Andrejus Fokiius Sokovas. Kol tardytojai apklausin jo Varjet tarnautojus, Andrejus Fokiius laik si nuoalyje, ir buvo pasteb ta tik tiek, kad jis pasidar dar lidnesnis nei visada, be to, kad teiravosi kurjer Karpov, kur apsigyveno atvyks magas. Taigi, prasilenks laipt aiktel je su ekonomistu, bufetininkas ukop penkt aukt ir paskambino buto Nr. 50 duris. Durys atsidar nedelsiant, taiau bufetininkas krptel jo, eng atatupstas ir ne i karto jo vidun. Duris atidar visai nuoga mergina, pasiriusi tik koketik n riniuot prijuost l ir prisisegusi ant galvos balt kykut. Tiesa, ji av jo auksin mis kurpait mis. Merginos knas buvo nepriekaitingai sud tas, ir vieninteliu jos ivaizdos trkumu gal jai laikyti tik tamsiai raudon rand ant kaklo. K gi, ueikit, jei skambinot! tar mergina, smeigusi bufetinink alias itvirk l s akis. Andrejus Fokiius aiktel jo, sumirks jo ir, keldamas nuo galvos skryb l, eng priekambar. Kaip tik tuo metu priekambaryje suskambo telefonas. Besarmat kambarin , vien koj pastaiusi ant k d s, nuk l ragel ir tar j: Alio! Bufetininkas neinojo, kur d ti akis, mindikavo vietoje ir mintijo: Tai bent usienieio kambarin ! Tfu, kokia lyktyn ! Ir, gelb damasis nuo tos lyktyn s, m valgytis alis. Didelis apytamsis priekambaris buvo ugriozdintas neprastais daiktais ir drabuiais. tai ant

k d s atkalt s kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamualu, ant stalelio po veidrodiu gul jo ilga paga su spindinia auksine rankena. Trys pagos sidabrin mis rankenomis paprasiausiai stov jo kampe tarsi kokie sk iai ar lazdos. O ant elnio rag kabojo beret s, papuotos erelio plunksnomis. Taip, kalb jo telefonu kambarin , kas? Baronas Maigelis? Klausau. Taip! Ponas artistas iandien namuose. Taip, jam bus malonu jus ivysti. Taip, sveiai... Frakas arba juodas varkas. K? Dvylikt nakties, baigusi kalb ti, kambarin pad jo ragel ir kreip si bufetinink:Ko pageidausite? Nor iau pamatyti piliet artist. K? Pat artist? Pat, lidnai atsak bufetininkas. Paklausiu, matyt, dvejodama tar kambarin ir, prav rusi duris velionio Berliozo kabinet, prane : Riteri, atvyko kakoks menkas mogelis, kuris sako, kad jam reikalingas mesiras. Tegul ueina, pasigirdo i kabineto igvers Korovjovo balsas. Eikit svetain, visai paprastai tar mergina, tarsi bt apsirengusi kaip normalus mogus, ir prav r duris svetain, o pati dingo i priekambario. js ten, kur buvo pakviestas, bufetininkas umiro net savo reikal taip apstulbino j kambario apstatymas. Pro dideli lang spalvotus stiklus (be p dsak dingusios juvelyro nal s imon ) tarytumei banyioje liejosi nepaprasta viesa. Nors buvo karta pavasario diena, senovikame didiuliame idinyje plek jo malkos. Bet kambaryje toli grau nebuvo karta, net prieingai, einant bufetinink nusmelk kakokia poemi dr gm . Prie idinio, ant tigro kailio, i malonumo markstydamasis prie ugn, tup jo didiulis juodas katinas. Stov jo stalas, kur vilgtel js dievobaimingas bufetininkas krptel jo: stalas buvo utiestas banytiniu brokatu. Ant brokatin s stalties s stov jo galyb buteli pilvot, apipl kusi ir dulk t. Tarp buteli tvisk jo dubuo, ir isyk buvo aiku, kad tas dubuo i gryno aukso. Palei idin maagis rudis su peiliu u diro ant ilgos pagos irkino m sos gabalus, sultys la jo ugn, o dmai kilo dmtraukiu. Kvep jo ne vien kepsniu, kvep jo kakokiais labai stipriais kvepalais ir smilkalais. Jau inojusiam i laikrai apie Berliozo mirt ir apie jo gyvenam viet bufetininkui net dingtel jo mintis, ar tik ia, ko gero, nebuvo laikomos gedulingos pamaldos, taiau i mint jis, beje, tutuojau atmet kaip visai paik. Pribloktas bufetininkas netik tai igirdo sodr bos: Na, tai kuo a jums galiu bti naudingas? Tik dabar bufetininkas ir ivydo e lyje t, kurio jam reik jo. Juodasis magas tysojo ant kakokios neapr piamos emos sofos, o aplink j m t si pagalv s. Bufetininkui pasirod , kad artistas apsirengs vien tik juodais apatiniais ir tokiais pat juodais smailianosiais batais. A, graudiai praneko bufetininkas, esu Varjet teatro bufeto ved jas... Artistas, tarsi nor damas udengti bufetininkui burn, ities priek rank, ant kurios pirt ybiojo brangakmeniai, ir labai kartai prabilo: Ne, ne, ne! Daugiau n odio! Nieku gyvu ir niekuomet! Ninieko i js bufeto neimsiu burnon! A, gerbiamasis, vakar pra jau pro js prekystal ir ligi iol negaliu pamirti nei erketo, nei brinzos. Brangusis! Brinza nebna alios spalvos, kakas jus apgavo. Ji turi bti balta. Taigi, o arbata? Juk tai pamazgos! A savo akimis maiau, kaip kakokia nevalyva mergu l pyl i kibiro js milinik virdul ulinio vanden, o arbata tuo metu vis tiek buvo pilstoma stiklines. Ne, mielasis, itaip negalima! Dovanokit, suvebleno tokio netik to antpuolio pritrenktas Andrejus Fokiius, a ne d l to, ir erketas ia niekuo d tas. Kaip niekuo d tas, jeigu jis pageds! Erket mums atve antro vieumo, prane bufetininkas. Baland li, kalbi nesmones! Kod l nesmones? Tod l, kad antras vieumas nesmon ! vieumas bna tik vienas pirmas ir paskutinis. O jeigu erketas antro vieumo, vadinasi, jis pavinks! Dovanokit... v l buvo beprabyls bufetininkas, neimanydamas, kaip ia isisukus nuo kimbanio prie jo artisto. Negaliu dovanoti, grietai tar is. A ne d l to at jau! galutinai sutriks, pratar bufetininkas. Ne d l to? nustebo magas i usienio. O d l ko gi js dar gal jot ateiti pas mane? Jeigu atmintis mans neapgauna, i jums pagal profesij artim moni a painojau tik vien markitant, bet labai seniai, kai js dar n gims nebuvote. Beje, a diaugiuosi. Azazelai! Taburet ponui bufeto ved jui! Tasai, kuris kep m s, atsisuko, igsdindamas bufetinink savo iltimis, ir mikliai padav jam vien i tamsi emui uolini taburei. Kitoki s dim bald kambaryje nebuvo. Bufetininkas suvap jo:

 irdingai d koju, ir atsis do ant suoliuko. Upakalin kojel tutuojau trioktel jo ir nulo, o bufetininkas aiktel js skaudiai tvojosi upakaliu grindis. Gridamas jis ukabino koja kit suolel, stov jus prieais, ir usivert sau ant kelni taur, sklidin raudono vyno. Artistas suuko: Ai! Ar neusigavote? Azazelas pad jo bufetininkui atsikelti, padav kit taburet. eimininkui pasilius nusimauti kelnes ir isidiovinti jas prie ugnies, bufetininkas irdg los kupinu balsu atsisak ir, be galo nepatogiai jausdamasis su lapiais drabuiais, baugiai pris do ant kito suolelio. A m gstu s d ti emai, prabilo artistas, nuo emos k d s ne taip baisu kristi. Taigi mes sustojom prie erketo? Baland li mano! vieumas, vieumas, vieumas, tai koks turi bti kiekvieno bufetininko kis. Pala, gal teiktum t s paragauti. Purpurin je idinio liepsn viesoje prieais bufetinink tvykstel jo paga, ir Azazelas vert auksin l kt nypiant m sos gabal, palakst j citrinos sultimis ir padav bufetininkui dvinag auksin akut. irdingai... a... Ne, ne, paragaukit! Bufetininkas i mandagumo sid jo ksnel burnon ir tuoj pajuto, kad kramto i ties labai viei ir, svarbiausia, nepaprastai skan patiekal. Taiau, kramsnodamas kvapi sulting m s, bufetininkas vos neuspringo ir nenugriuvo antrsyk. I gretimo kambario skrido didelis tamsus pauktis ir sparnu ukliud bufetininko plik. Kai pauktis nutp alia laikrodio ant idinio atbrailos, pasirod , kad tai pel da. Viepatie veniausias! paman nervingas kaip visi bufetininkai Andrejus Fokiius, tai bent butukas! Taur vyno? Balto, raudono? Kokios alies vyn js labiau m gstate iuo paros metu? irdingai... a negeriu... Be reikalo! Tada gal malon site partij kauliukais? O gal m gstate kokius nors kitus loimus? Domino, kortas? Neloiu, atsiliep jau pavargs bufetininkas. Visai blogai, pareik eimininkas, sakykit, k norit, taiau vyrai, kurie vengia vyno, loim, aving moter draugijos, panekesi prie piet stalo, didiai tartini. Tokie mon s arba sunkiai serga, arba slapiomis nekenia aplinkini. Tiesa, bna ir iimi. Tarp moni, s d jusi drauge su manim prie puotos stalo, retkariais pasitaikydavo nuostabi niek! Na, a klausau, klokite savo reikal. Vakar js teik t s rodyti fokusus... A? ktel jo nustebs magas. K js, gerbiamasis. Man tokie dalykai lyg ir nedera. Atleiskite, tar imutas i v i bufetininkas, bet juk juodosios magijos seansas... Ak, tai kas, tai kas! Mielasis! Iduosiu jums paslapt: a visai ne artistas, a paprasiausiai nor jau ivysti pulk maskviei, o patogiausia tai padaryti teatre. tai mano palydovai, jis linktel jo katin, ir sureng it seans, o a tik s d jau ir ir jau maskvieius. Bet js neblykkite, o sakykite, kokie gi su iuo seansu susij reikalai atved jus pas mane? Teikit s prisiminti, be visa ko, i palub s krito pinig liai... bufetininkas prislopino bals ir droviai apsidair , na, visi j ir prisigaud. Ir tai ueina bufet jaunuolis, duoda ervonc, a jam gr atuonis su puse... Paskui antras. Taip pat jaunuolis? Ne, pusamis. Treias, ketvirtas... A visiems dalinu gr. O iandien patikrinau kas, gi pinig vietoje sukarpyti popier liai. Bufete trksta imto deimties rubli! Ajajai! suuko artistas. Nejau jie man , kad pinigai tikri? Man net mintis nekyla, kad jie itaip bt padar tyia. Bufetininkas kakaip nairai ir lidnai apsidair , bet nieko neatsak . Nejaugi sukiai? sunerims paklaus magas svei. Nejau tarp maskviei esama suki? Bufetininkas taip kariai yptel jo, jog neliko joki abejoni: taip, tarp maskviei esama suki. Kaip negrau! pasipiktino Volandas. Neturting mog... juk js neturtingas mogus? Bufetininkas trauk galv peius, tad ikart tapo aiku, kad jis neturtingas mogus. Kiek turite santaup? Klausimas buvo uduotas ujauiamu tonu, taiau tokio klausimo vis d lto negalima pavadinti taktiku. Bufetininkas m muistytis. Du imtus keturiasdeimt tkstani penkiose taupomosiose kasose, atsiliep i gretimo kambario blerbiantis balsas, ir namie po grindimis du imtus aukso deimtini. Bufetininkas, sakytumei, lipte prilipo prie taburet s. Na, inoma, anokia ia suma, atlaidiai tar Volandas savo sveiui, nors, beje, ir ta jums nereikalinga. Kada js mirsite? kart bufetininkas jau pasipiktino.

 Niekas to neino, ir niekam tas netur t rp ti, atsak jis. Na jau, neino, v l pasigirdo i kabineto tas pats igvers balsas, pamanykit, Niutono binomas! Jis mirs po devyni m nesi, ateinani met vasar, nuo kepen v io Pirmoje MVU klinikoje, ketvirtoje palatoje. Bufetininko veidas pagelto. Devyni m nesiai, skaiiavo susimsts Volandas,du imtai keturiasdeimt devyni tkstaniai... Po dvideimt septynis tkstanius per m nes? Maoka, bet kukliai gyvenant, pakaks. O dar tie auksiniai. Auksini realizuoti nepavyks,sikio tas pats balsas, lediniais gniautais griebdamas bufetininkui u irdies, po Andrejaus Fokiiaus mirties namas bus tuoj pat nugriautas, o deimtin s pristatytos Valstybin bank. Bet a nepatariau jums gultis klinik, toliau kalb jo artistas, koks domumas merd ti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiki ligoniai. Ar negeriau u tuos dvideimt septynis tkstanius ikelti puot ir, ig rus nuod, skambant stygoms, ikeliauti, apsuptam svaigstani nuo vyno grauoli ir auni biiuli? Smarkiai pasens bufetininkas s d jo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuos jo akis, skruostai subliko, apatinis andikaulis atvipo. Ties sakant, mes usisvajojom, ktel jo eimininkas, ariau prie reikalo. Rodykit tuos sukarpytus popier lius. Bufetininkas jaudindamasis isitrauk i kien s pakel, ivyniojo j ir nust ro. Laikraio skiaut je gul jo ervoncai. Brangusis, js i ties negaluojate, tar Volandas, gtel js peiais. Igstingai ypsodamasis, bufetininkas pakilo nuo taburet s. O jei... usikirsdamas pratar jis, jeigu jie v lei, taip sakant... Hm... susimst artistas, na, tuomet v l usukit pas mus. Maloniai praom! Diaugiuosi su jumis susipains. Sulig tais odiais i kabineto ipuol Korovjovas, sugrieb bufetininko rank, m kratyti j ir vis pra Andrej Fokii visiems visiems perduoti link jimus. Menkai k besuvokdamas, bufetininkas pasuko priekambar. Hela, palyd kit! suriko Korovjovas. V l ta rusvaplauk nuogal priekambaryje! Bufetininkas spruko pro duris, cyptel jo viso gero ir nusvirduliavo kaip girtas. Nulips em liau, stabtel jo, atsis do ant laipt, isitrauk pakel, patikrino ervoncai gul jo kaip gul j. Tuo metu i buto, esanio ioje laipt aiktel je, i jo moteris su aliu krepeliu. Ivydusi mog, s dint ant laipt ir apspangusiomis akimis irint ervoncus, yptel jo ir susimsiusi tar : Na ir namas ms... Ir tas nuo pat ryto girtas. Laiptin je v l langas ikultas! d miau nuvelgusi bufetinink ji pridr : Vaje, pilieti, ervonc turit kaip ieno. Gal su manim pasidalytum! K? Atstokit, d l Dievo meil s, isigando bufetininkas ir mikliai pasl p pinigus. Moteris nusijuok : Trauk tave velniai, nage nelaimingas! A pajuokavau, ir nu jo emyn. Bufetininkas i l to atsistojo, kilstel jo rank, nor damas pasitaisyti skryb l, ir pajuto, kad ant galvos jos n ra. Klaikiai nenor jo grti, bet skryb l s buvo gaila. iek tiek padvejojs, jis vis d lto gro ir paskambino. Na, ko dar? paklaus nelaboji Hela. Skryb liuk pamirau, sunibd jo bufetininkas, baksnodamas sau plik. Hela apsisuko, bufetininkas mintyse nusispjov ir usimerk . Kai jis atsimerk , Hela jau laik atkiusi jo skryb l ir pag su tamsia rankena. Ne mano, sunibd jo bufetininkas, atstumdamas pag ir paskubom usid damas skryb l. Nejau js at jot be pagos? nustebo Hela. Bufetininkas kak burbtel jo ir skubiai pasileido emyn. Kakod l jo galvai po skryb le buvo nepatogu ir pernelyg ilta; nusivos j, jis stryktel jo i baim s auktyn ir tyliai suriko. Jo rankoje buvo aksomin beret su nutriuusia gaidio plunksna. Bufetininkas persiegnojo. T akimirksn beret miauktel jo, pasivert juod kaiuk, kuris v l uoko Andrejui Fokiiui ant galvos ir sikabino nagais plik. Klaikiai suuks, bufetininkas nuskuod emyn, o kaiukas nusirito nuo galvos ir nuliuoks jo laiptais auktyn. Ipuols laukan, bufetininkas risia pasileido link vart ir amiams apleido nelabj nam Nr. 302 bis. Kuo puikiausiai inoma, kas jam nutiko v liau. Ipuols pro vartus, bufetininkas igstingai apsidair , tarsi kako iekodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatv s pus je, vaistin je. Vos jam itarus: Praom pasakyti..., moteris u prekystalio ktel jo: Pilieti! Js galva suraiyta!.. Madaug po koki penki minui bufetininkas buvo aptvarstytas, suinojo,kad geriausiais kepen

lig specialistais yra laikomi profesoriai Bernadskis ir Kuzminas, pasidom jo, kuris i j gyvena ariau, nutvisko i diaugsmo, suinojs, kad Kuzminas gyvena ia pat, kitapus kiemo, maame baltame namelyje, ir po poros minui jau buvo tenai. Namas buvo senas, taiau itin jaukus. Bufetininkas simin , kad pirmiausiai j pasitiko senut slaug , nor jusi paimti jo skryb l, bet jis skryb l s netur jo, ir slaug , iaumodama bedante burna, kakur nukitino. Jos vietoje palei veidrod ir berods po kakokia arka pasirod vidutinio amiaus moteris ir ikart pasak , kad pas profesori galima usirayti tik devynioliktai dienai, ne anksiau. Bufetininkas isyk susivok , kaip isigelb ti. Bl staniomis akimis vilgtel js kitapus arkos, kur, matyt, priekambaryje lauk trys mon s jis sunibd jo: Mirtamai sergu... Moteris nustebusi pair jo aptvarstyt bufetininko galv ir paabejojusi tar : Na jei taip... ir praleido bufetinink pro ark. T pai akimirk prieais atsidar durys, jose ybtel jo aukso pensn , moteris baltu chalatu pasak : Pilieiai, is ligonis ueis be eil s. Nesp js n apsidairyti, bufetininkas atsidr profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame kambaryje nesimat joki baisi, ikilmingumo teikiani medicinos reikmen. Kas nutiko? maloniu balsu paklaus profesorius Kuzminas ir iek tiek sunerims pavelg aptvarstyt galv. K tik i patikim lp suinojau, atsiliep bufetininkas, klaikiomis akimis velgdamas kakoki grupin fotografij po stiklu, kad ateinani met vasar mirsiu nuo kepen v io. Maldauju sustabdyti. Profesorius Kuzminas, s d js gotiko stiliaus odiniame kr sle, atsilo aukt jo atkalt. Atleiskite, nesuprantu... js buvote pas gydytoj? Kod l js galva aptvarstyta? Koks ten gydytojas? Btum t t gydytoj mats!.. mai jam subark jo dantys. O galv nekreipkite d mesio, nieko bendro. galv spjaukite, galva nieko d ta. Kepen v praau sustabdyti. Bet atleiskite, kas jums sak ? Tik kite juo, kartai papra bufetininkas. Jis tikrai ino. Nieko nesuprantu, giodamas peiais ir pavaiuodamas su visu kr slu tolyn nuo stalo, kalb jo profesorius. Kaip jis gali inoti, kada js mirsite? Juolab, kad jis ne gydytojas! Ketvirtoje palatoje, atsak bufetininkas. Profesorius nuvelg savo pacient, umet ak jo galv, lapias kelnes ir paman : To dar trko! Pami lis! Paklaus : Degtin geriate? Niekuomet n lao, atsak bufetininkas. Po minut s jis nusirengs gul jo ant altos ceratin s kanapos, o profesorius maig jo pilv. Reikia pasakyti, kad ia bufetininkas gerokai pralinksm jo. Profesorius kategorikai tvirtino, kad dabar, bent jau iuo momentu, joki v io poymi n ra. Na, bet jeigu jau taip... jeigu jis bgtauja, jeigu kakoks arlatanas j prigsdino, tai reikia padaryti visas analizes... Profesorius ra ant popieriaus lapeli, aikino, kur reikia nueiti, k nuneti. Be to, dav jam siuntim pas profesori neuropatolog Bure, paaikins bufetininkui, kad jo nervai visikai pakrik. Profesoriau, kiek a jums turiu mok ti? velniu virpaniu balsu paklaus bufetininkas, traukdamasis stor pinigin. Kiek norite, trumpai ir sausai atkirto profesorius. Bufetininkas isi m trisdeimt rubli ir paklojo juos ant stalo, o paskui minktut liu judesiu, tarsi ne ranka, o katino letena pad jo ant ervonc skimbtel jusi, laikraio skiaut suvyniot krvel. O ia kas? paklaus Kuzminas, sukdamas s. Nepaniekinkit, pilieti profesoriau, sunibd jo bufetininkas, maldauju sustabdykit v . Tutuojau pasiimkit savo auks, tar profesorius, didiuodamasis savimi, veriau savo nervais pasirpinkit. Rytoj pat pristatykit lapim analizei, negerkit daug arbatos ir valgykit visai be druskos. Net sriubos nesdyti? paklaus bufetininkas. Nieko nesdyti, sak Kuzminas. Ak!.. lidnai ktel jo susigraudins bufetininkas, meiliai velgdamas profesori, ir, pasi ms auksinukus, nuslinko dur link. T vakar pri mimo pas profesori lauk nedaug ligoni, o prad jus temti i jo ir paskutinis. Nusivilkdamas chalat, profesorius vilgtel jo tenai, kur bufetininkas paliko ervoncus, ir ivydo, kad joki ervonc tenai n ra, tiktai guli trys AbrauDiurso etiket s. Velniava! sumurm jo Kuzminas, luodamas chalato skvernais grindis ir iupin damas etiketes. Pasirodo, jis ne tik izofrenikas, bet ir sukius! Negaliu suprasti, ko jam i mans reik jo? Nejau siuntimo lapimo analizei? O! Jis pavog palt! ir profesorius puol priekambar, vis dar

neitrauks vienos rankos i chalato rankov s. Ksenija Nikitina! aiiu balsu suuko jis tarpduryje. Pavelkite, ar paltai teb ra? Paaik jo, kad visi paltai teb ra. Taiau kai profesorius, gal gale nusipl s chalat, gro prie stalo, jis sustingo lyg stabo itiktas ir smeig vilgsn savo stal. Ten, kur k tik m t si etiket s, tup jo juodas kaiukas nelaimingo nalaiio snukeliu ir gailiai miauk alia l ktut s su pienu. Sakykit, d l Dievo meil s, kas ia dabar? ia jau... jis pajuto, kad jam nutirpo pakauis. Igirdusi tyl ir gail profesoriaus riktel jim, atb go Ksenija Nikitina ir nuramino j, pasakiusi, kad kaiuk, inoma, pakio kuris nors pacientas, kad toki dalyk profesoriams danai pasitaiko. Matyt, vargingai gyvena, aikino Ksenija Nikitina, na, o pas mus, inoma... Jiedu m sukti galvas ir sp lioti, kas gal jo palikti. tarimas krito ant senut s su skrandio opa. Aiku, kad ji, nek jo Ksenija Nikitina, jinai taip paman : a vis viena mirsiu, o kaiuko gaila. Palaukit! tar Kuzminas. O i kur pienas?! Ir pien ji atne ? Su l ktute? Pien ji atne su buteliuku, ia perpyl l ktut, paaikino Ksenija Nikitina. iaip ar taip, inekite ir kaiuk, ir l ktut, tar Kuzminas ir pats palyd jo Ksenij Nikitina iki dur. Kai jis sugro, vaizdas buvo pasikeits. Kabindamas ant vinies chalat, profesorius igirdo kieme kvatojim, vilgtel jo pro lang ir, aiku, apstulbo. Per kiem prieais esant flygel b go moteris vienais apatiniais. Profesorius net inojo, kuo ji vardu Marja Aleksandrovna. Kvatojo berniktis. Kas ia dabar? niekinamai tar Kuzminas. Tuo metu u sienos, profesoriaus dukters kambaryje, patefonas ugrojo fokstrot Aleliuja, ir t pai akimirk profesoriui u nugaros pasigirdo virblio irkavimas. Jis apsisuko ir ivydo ant savo stalo straksint stamb virbl. Hm... ramiau... pagalvojo profesorius, jis skrido, kai a jau nuo lango. Viskas aiku, tikin jo pats save profesorius, jausdamas, kad viskas galutinai susijauk ir, inoma, d l to virblio. d miau j pavelgs, profesorius ikart sitikino, kad virblis n ra toks jau paprastas. Bjaurusis virbliktis tpiojo ant kair s kojos, kraip si, maiv si, vilko koj, strakaliojo sinkop mis, odiu, oko fokstrot pagal patefono muzik lyg girtuoklis palei bufet. liai dirsiodamas profesori, virblis dark si kaip tik mok jo. Kuzmino ranka isities link telefono, jis ketino skambinti savo bendrakursiui Bure, nor damas paklausti, k reikia tokie virblikiai, kai tau eiasdeimt met ir nei i io, nei i to pradeda suktis galva. O virbliktis tuo metu atsitp ant dovanotos raalin s, priderg j (a nejuokauju!), paskui purptel jo auktyn, pakibo ore, sib g js tarsi plieniniu snapu cvanktel jo stikl, po kuriuo kabojo fotografija, vaizduojanti vis tkstantis atuoni imtai devyniasdeimt ketvirt met universiteto laid, sudau stikl smulkiausias ukes, o tada iskrido pro lang. Profesorius surinko kit telefono numer ir, uuot skambins Bure, paskambino medicinini d li biur, prisistat ess profesorius Kuzminas ir papra , kad jam namus tuoj atsist d li. Pad js ragel ant svirtel s profesorius v l atsigr stal ir tutuojau suklyk . U stalo s d jo moteris su gailestingosios sesers skarele ir laik ant keli krepel su urau D l s. Profesorius suklyk , pamats jos burn. Burna buvo vyrika, kreiva, ligi aus, su viena iltimi. Sesers akys buvo sustingusios. Pinig lius a pasiimsiu, vyriku bosu tar sesel , kam jiems ia m tytis, susilav paukio nagus panaiais: pirtais etiketes ir m tirpti ore. Pra jo dvi valandos. Profesorius Kuzminas s d jo lovoje, savo miegamajame, jam ant smilkini, u aus ir ant sprando kabojo d l s. Kuzmino galukojy ant dygsniuotos ilkin s antklod s s d jo ilasis profesorius Bure, su uuojauta velg Kuzmin ir guosdamas aikino jam, kad visa tai nesmon . U lango jau buvo naktis. Mes neinome, kokios dar nereg tos keistenyb s t nakt d josi Maskvoje, ir sp lioti, inoma, nebandysime, juolab kad jau metas imtis antrosios io teisingo pasakojimo dalies. Paskui mane, skaitytojau!

ANTRA DALIS
XIX skyrius MARGARITA
Paskui mane, skaitytojau! Kas tau sak , kad pasaulyje n ra tikros, itikimos ir aminos meil s?

Tegul melagiui nudista lyktus jo lieuvis! Paskui mane, mano skaitytojau, tik paskui mane, a tau parodysiu toki meil! Ne! Meistras klydo, kai an valand, nakiai perengus per pusiauj, ligonin je kariai kalb jo Ivanukai, kad jinai j pamiro. Taip negal jo bti. Ji, inoma, jo nepamiro. Pirmiausia atskleisime paslapt, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanukai. Jo mylimoji buvo vardu Margarita Nikolajevna. Viskas, k meistras vargui poetui apie j pasakojo, buvo tikr tikriausia teisyb . Jis teisingai nupasakojo savo mylimj. Ji buvo grai ir protinga. ia reik t tiktai pridurti galima neabejoti, kad daugelis moter bt bet k atidavusios, kad gal t ikeisti savo gyvenim Margaritos Nikolajevnos gyvenim. Bevaik trisdeimtmet Margarita buvo mona labai ymaus specialisto, beje, padariusio svarb valstybin s reikm s atradim. Jos vyras buvo jaunas, graus, geras, doras ir dievino mon. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stoviniame puikiame name ir u m vis antr aukt. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo sitikinti, u js t sod. Tegul kreipiasi mane, a pasakysiu jam adres, nurodysiu keli namas ligi iolei sveikut lis. Margaritai Nikolajevnai nestigo pinig. Margarita Nikolajevna gal jo pirktis visk, kas jai patinka. Tarp jos vyro draug pasitaikydavo domi moni. Margarita Nikolajevna n pirto nekidavo prie primuso. Margarita Nikolajevna nepatyr , kaip siaubinga gyventi bendrame bute. odiu... ji buvo laiminga? N vienos minut s! Nuo tos dienos, kai devyniolikos met itek jo ir pakliuvo nam, ji nepatyr laim s. O dievai, dievai! Ko gi reik jo tai moteriai?! Ko gi reik jo tai moteriai, kurios akyse nuolatos deg kakokia paslaptinga ugnel ? Ko reik jo tai viena akim truput vairuojaniai raganai, an pavasar pasipuousiai mimozomis? Neinau. Negal iau pasakyti. Matyt, ji sak ties, jai reik jo jo, meistro, o ne gotiko stiliaus namo, ne atskiro sodo ir ne pinig. Ji myl jo j, ji sak ties. Net man, gryn ties kalbaniam pasakotojui, taiau paaliniam mogui, suspaudia ird pagalvojus, k itv r Margarita, kit dien nu jusi meistro namel ir suinojusi, kad jo neb ra. Laim , ji nebuvo sp jusi pasikalb ti su vyru, kuris negro ad tu laiku. Ji padar visk, kad k nors suinot apie j, ir, aiku, nieko nesuinojo. Tuomet ji gro senuosius namus ir gyveno tenai. Bet vos tik nuo aligatvi ir grindini nutirpo purvinas sniegas, vos tik pro orlaid s padvelk neramus iek tiek puv siais trenkiantis pavasario v jas, Margarita Nikolajevna m lid ti labiau negu iem. Ji danai paslapiomis ilgai ir graudiai verkdavo. Ji neinojo, k jinai myli: gyv ar mirus? Ir kuo spariau b go beviltikos dienos, tuo daniau, ypa prietemoje, j aplankydavo mintis apie tai, jog jinai surita su mirusiuoju. Reik jo arba j pamirti, arba numirti paiai. Juk gyventi itaip nevalia. Nevalia! Pamirti j, bet kuria kaina pamirti! Taiau jis nepasimirta, tai kas lidniausia. Taip, taip, taip, ta pati klaida! kalb jo Margarita iem, s d dama palei krosn ir velgdama ugn, ukurt prisiminimui tos ugnies, kuri deg tada, kai jis ra Poncij Pilot. Kod l an nakt a j palikau? Kod l? Juk tai beprotyb ! A grau kit dien, kaip ir ad jau, bet jau buvo v lu. Taip, a grau kaip nelaimingasis Levis Matas pernelyg v lai! Visi tie odiai, aiku, buvo paiki, nes kas, na kas bt pasikeit, jeigu jinai t nakt bt pasilikusi pas meistr? Ar ji bt igelb jusi j? Juokinga! norisi mums suukti, bet mes to nepadarysime, reg dami nevilt puolusi moter. T pai dien, kai juodojo mago pasirodymas Maskvoje suk l galyb visokiausios maiaties, t penktadien, kai atgal Kijev buvo ivytas Berliozo d d , kai buvo suimtas buhalteris ir nutiko daugyb kit kvail ir nesuprantam dalyk, Margarita nubudo apie vidurdien savo miegamajame su stoglangiu, atsiverianiu namo boktel. Atsibudusi Margarita nepravirko, kaip kad danai atsitikdavo, nes atsibudo su nuojauta, kad iandien gal gale kakas vyks. Pajutusi tai, ji m kurstyti ir brandinti t nuojaut savo sieloje, bijodama, kad ji nepraeit. A tikiu, ikilmingai nibd jo Margarita. A tikiu! Kakas vyks! Negali nevykti, u k a tur iau kent ti ligi mirties? Prisipastu, kad melavau ir apgaudin jau, kad sl piau nuo moni savo tikrj gyvenim, bet vis d lto u tai negalima taip iauriai bausti. Kakas btinai atsitiks, nes nebna, kad kas nors trukt amius. Be to, mano sapnas buvo pranaingas, galv guldau. Taip nibd jo Margarita Nikolajevna, velgdama tamsiai raudonas uuolaidas, pro kurias smelk si saul . Ji reng si, kupina nerimo, ukavosi trumpus susuktus plaukus prieais trij dali veidrod. Sapnas, kur i nakt sapnavo Margarita, buvo i tikrj neprastas. Mat kent dama itis iem, ji niekuomet sapne nereg jo meistro. Nakt jis duodavo jai ramyb, ji kankindavosi tik dienomis. Ir tai prisisapnavo. Sapne Margaritai pasirod nepastama vietov gdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvo pavasario dangaus. Pasirod jai tas lopiniais sudraskytas pilkas slenkantis dangus, o po juo be garso plastantis kovarni brys. Kakoks sukryps lieptas, po juo drumstas itvins upeliktis. Vargani ir lidni pusnuogiai mediai. Vienia drebul , o tol liau u kakoki dar, tarp medi, rst

trobes lis, lyg lauko virtuv , lyg pirtis, lyg velniai ino kas. Aplink viskas lyg imir, tokia nykuma, kad staiai pasikarti norisi ant tos drebul s palei liept. Nei v jelis psteli, nei debesys sujuda, niekur n gyvos dvasios. Tikras pragaras gyvam mogui! Ir tai, sivaizduokite, atsiveria to rstinio trobesio durys, ir pasirodo jis. Gana toli, taiau aikiai matomas. Nudrisks, nesuprasi, kuo apsirengs. Plaukai susitar, barzda neskusta. Akys liguistos, pilnos nerimo. Moja ranka, kvieia j. Springdama sustingusiu oru, Margarita nuo kupsto ant kupsto pasileido pas j ir tuo metu atsibudo. is sapnas gali reikti arba viena, arba kita, patyliukais mst Margarita Nikolajevna, jeigu jis mirs ir kviet mane, vadinasi, buvo at js mans pasiimti, ir a greitai mirsiu. Labai gerai, nes tada ateis galas kanioms. O jeigu jis gyvas, sapnas gali reikti tik vien dalyk, jis primena man apie save! Nori pasakyti, kad mes dar pasimatysim. Taip, mes pasimatysim labai greit! Vis dar tokia pat sudirgusi, Margarita apsireng ir m tikin ti save, kad i esm s viskas klostosi labai s kmingai ir kad reikia mok ti sugauti tokias s kmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trims dienoms ivaiavo komandiruot. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kas patinka, svajoti apie tai, ko irdis geidia. Visi penki kambariai antrame namo aukte, visas tas butas, kurio Maskvoje pavyd t deimtys tkstani moni, jos valioje. Taiau, tris dienas gavusi laisv, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausi kampel iame prabangiame bute. Ig rusi arbatos, ji nu jo tams belang kambar, kuriame buvo laikomi lagaminai ir visokios senienos dviejose didel se spintose. Ji atsitp , itrauk apatin vienos spintos stali ir i po ilko atrai snies isi m t vienintel brangenyb, kuri tur jo gyvenime. Margaritos rankose atsirado senas albumas rudos odos vireliais, kuriame buvo meistro fotografija, jo vardu iduota taupomosios kasos knygel su deimties tkstani rubli ind liu, tarp rkomojo popieriaus lapeli suspausti sudivusi roi iedlapiai ir dalis didelio formato ssiuvinio, prirayto main le, su apdegusiu apatiniu kratu. Atsineusi ias brangenybes savo miegamj, Margarita Nikolajevna atr m fotografij trisien veidrod ir pras d jo bema valand, ant keli laikydama apdegus ssiuvin, sklaidydama j ir skaitin dama tekst, kuris, pabuvojs ugnyje, liko be pradios ir be pabaigos: ...tamsa, atslinkusi nuo Viduremio jros, apgaub prokuratoriaus nekeniam miest. Inyko kabantys tiltai, jungi ventykl su baisiuoju Antonijaus boktu, i dangaus nusileidusi bedugn prarijo sparnuotus dievus vir hipodromo, Chasmon j rmus su audymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius... Dingo Jeralaimas didingas miestas, tarsi jo n nebt buv pasaulyje... Margaritai nor josi toliau skaityti, bet toliau nieko nebuvo, tik suangl js nelygus kratas. luostydamasi aaras, Margarita Nikolajevna pad jo ssiuvin al, atsir m alkn mis staliuk prie veidrodio ir ilgai s d jo, atsispind dama veidrodyje ir nenuleisdama aki nuo fotografijos. Paskui aaros nudivo. Margarita tvarkingai sud st atgal savo brangenybes, ir netrukus jos v l buvo palaidotos po ilkiniais skudurais, ir tamsiame kambaryje skimbtel js usitrenk uraktas. Nusprendusi pasivaikioti, Margarita Nikolajevna priekambaryje vilkosi palt. Grauol Nataa, jos nam darbinink , pasiteiravo, kok antr patiekal paruoti pietums, ir, igirdusi atsakym, jog tai visai nesvarbu, savo malonumui prad jo nek su eimininke ir pripasakojo dievai ino koki niek, sakysime, tai, kad vakar teatre fokusininkas rods tokius numerius, jog visi aikioj, visiems dalins veltui po du flakonus usienini kvepal ir po kojines, o paskui, kai seansas pasibaigs, publika i jusi gatv, ir i visi nuogut liai!Margarita Nikolajevna krito ant k d s alia veidrodio priekambaryje ir prapliupo kvatotis. Nataa! Na kaip jums ne g da, kalb jo Margarita Nikolajevna, js imintinga, gudri mergina; mon s eil se primeluoja velniai ino ko, o js kartojate! Nataa nuraudo it aguona ir puol kartai prietarauti, kad mon s visai nemeluoja ir kad ji pati iandien Arbato gastronome mat vien piliet, kuri at jo gastronom su bateliais, o kaip prie kasos mok jo pinigus, bateliai dingo nuo jos koj, ir ji liko vienomis kojin mis. Akys ioko ant kaktos! Ukulnyje skyl . O tie bateliai stebuklingi, i to paties seanso. Taip ir i jo be bat? Taip ir i jo! kiojo Nataa, dar labiau raudonuodama d l to, kad eiminink nenori tik ti jos pasakojimu. Taigi praeit nakt, Margarita Nikolajevna, milicija kok imt moni su m . Po ano seanso kai kurios piliet s vienomis kelnait mis lakst Tver s gatve. Na, inoma, ia tau Darja pripasakojo, tar Margarita Nikolajevna, a jau seniai pasteb jau, kad ji baisi melag . Smagus pokalbis baig si Nataai maloniu siurprizu. Margarita Nikolajevna nu jo miegamj ir gro su pora kojini ir flakonu odekolono. Tarusi Nataai, kad ji taip pat norinti parodyti fokus, Margarita Nikolajevna padovanojo jai ir kojines, ir buteliuk, praydama j tik vieno dalyko nelakstyti vienomis kojin mis Tver s gatve ir neklausyti Darjos. Isibuiavusios eiminink ir nam darbinink isiskyr . Atsilousi patog, minkt kr slo atlo, Margarita Nikolajevna vaiavo troleibusu per Arbat, ia

galvodama apie savo reikalus, ia klausydamasi, apie k kudasi pilieiai, s dintys prieais j. O ie, retkariais baugiai apsidairydami, ar kas nors negirdi, kud josi apie kakokius niekus. S dintis prie lango mits alikas su kiaul s akut mis panibdomis kalb jo nedidukui savo kaimynui, jog karst tek udengti juoda marka... Negali bti, steb damasis nibd jo maasis, negird ti dalykai... O ko m si eldybinas? Pro lyg troleibuso gaudes nuo lango pasigirdo odiai: Kriminalinis skyrius... skandalas... tiesiog mistika! I t nuotrup Margarita Nikolajevna vargais negalais susilipd bent kiek rilesn istorij. Pilieiai kud josi apie tai, kad kakokiam numir liui, o kokiam jie nemin jo, ryt i karsto buvo pavogta galva! tai d l ko dabar jaudinasi tasai eldybinas. O tie, kas troleibuse apie tai kudasi, irgi kakaip susij su apvogtu numir liu. Ar sp sime g li nusipirkti? nerimavo maasis. Kremacija, sakai, antr valand? Pagaliau Margaritai Nikolajevnai griso klausytis t paslapting taukal apie pavogt i karsto galv, ir ji apsidiaug , kad at jo metas ilipti. Po keli minui Margarita Nikolajevna jau s d jo palei Kremliaus sien, isirinkusi suolel, nuo kurio bt matomas manieas. Margarita markst si prieais ryki saul, prisimin ios nakties sapn, prisimin , kaip lygiai prie metus sulig diena, sulig valanda, ant to paties suolelio ji s d jo su juo. iandien jo nebuvo greta, taiau Margarita Nikolajevna mintyse vis d lto kalb josi su juo: Jeigu tu itremtas, tai kod l neatsiunti jokios inios? Juk kiti parao, duoda ini. Tu mans nebemyli? Ne, a kakod l tuo netikiu. Vadinasi, tu buvai itremtas ir mirei... Tada meldiu tave, paleisk mane, duok man laisv gyventi, laisv kv puoti. Margarita Nikolajevna pati atsakin jo sau u j: Tu laisva... Argi a tave laikau? Paskui prietaravo jam: Ne, ia ne atsakymas! Ne, tu turi pradingti i mano atminties, tuomet a tapsiu laisva. mon s jo pro Margarit Nikolajevna. Kakoks vyrikis panairavo gerai apsirengusi moter, sudomintas jos groio ir vieniumo. Jis kostel jo ir pris do ant Margaritos Nikolajevnos suolo kratelio. Sukaups drs, jis praneko: iandien tikrai graus oras... Bet Margarita taip niauriai pavelg j, kad jis atsik l ir nu jo. tai ir pavyzdys, pasak Margarita mintyse tam, kas buvo uvalds jos siel, kod l a, ties sakant, nuvijau it vyr? Man nuobodu, o tas lovelasas nieko bloga nepadar , nebent leptel jo kvail od tikrai. Kod l a s diu prie itos sienos viena kaip pel da? Kod l esu istumta i gyvenimo? Ji visikai nulido ir paniuro. Taiau staiga ta pati rytmetin lkesi ir jaudulio banga dunkstel jo jai krtin. Taip, atsitiks! Banga dunkstel jo antr syk, ir dabar ji suprato, kad tai garso banga. Pro miesto triukm vis aikiau buvo gird ti art jantis bgno dundesys ir truput nedarni dd garsai. Pirmiausia pasirod pro sodo tvorel ingine jojantis milicininkas, jam durmui jo trys p sti. I paskos l tai vaiavo sunkveimis su muzikantais. Dar toliau l tai liauianti naujut l atvira laidotuvi maina, joje karstas, apkrautas vainikais, o platformos kampuose keturi mon s: trys vyrai, viena moteris. Net i tolo Margarita pamat , kad mainoje stovini ir velion paskutin kelion lydini moni veidai kakokie suglum. Ypa tai krito akin, pavelgus kairiajam upakaliniam platformos gale stovinios moters veid. Putlius ios piliet s skruostus i vidaus, regis, dar labiau pt kakokia pikantika paslaptis, ugriuvusiose akut se ybiojo dviprasmikos liepsnel s. Atrod , kad piliet tuoj tuoj nebeitvers, mirktel s numir lio pus n ir pasakys: Ar esate mat k nors panaaus? Tikra mistika! Tokie pat suglum buvo ir veidai madaug trij imt lydinij, kurie p siomis l tai slinko paskui laidotuvi main. Margarita vilgsniu lyd jo eisen, klausydamasi, kaip tolumoje tolsta turkikas bgnas, gdiai kartojantis savj bumbt, bumbt, bumbt, ir galvojo: Kokios keistos laidotuv s... Ir kaip nyku nuo ito bumbs jimo! Ak, garb s odis, paad iau siel paiam tonui, kad tik suinoiau, ar jis gyvas, ar ne! domu, k jie ia laidoja tokiais suglumusiais veidais? Michail Aleksandravii Berlioz, pasigirdo alia iek tiek sniaukrojantis vyrikas balsas, MASSOLIT'o pirminink. Nustebusi Margarita Nikolajevna atsisuko ir ivydo ant savo suolelio s dint piliet, kuris, matyt, patyliukais pris do alia tuo metu, kai Margarita usispoksojo procesij ir tikriausiai per isiblakym balsu itar paskutin savo klausim. Tuo metu procesija sul tino ingsn, matyt, priekyje stabdoma viesofor. Taigi, v l praneko nepastamas pilietis, keistoka j nuotaika. Lydi numir l, o galvoja tik apie tai, kur dingo jo galva! Kokia galva? paklaus Margarita, nuvelgdama netik tai atsiradus kaimyn. O tasai kaimynas buvo nedidelio gio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilk jo krakmolytus markinius, dryuot geros mediagos kostium, av jo lakuotais pusbaiais, ant galvos buvo usid js katiliuk. Ry jo

rykiaspalv kaklarait. Margarit nustebino tai, kad i pilieio kienait s, kurioje vyrai paprastai neiojasi nosin arba automatin plunksnakot, stirksojo apgrauta vitos koja. Teikit s inoti, paaikino rusvaplaukis, kad ryt Gribojedovo sal je kakas i karsto nudiov numir lio galv. Kaipgi ia dabar? nejuia paklaus Margarita, isyk prisiminusi kudes troleibuse. Velniai ino kaip! familiariai atsak rusvaplaukis. Beje, mano nuomone, apie tai bt pravartu paklausti Begemot. Be galo mikliai nukniauk . Koks skandalas! Ir svarbiausia, neinia, kam ir kuriam galui ta galva reikalinga! Kad ir kaip Margarita Nikolajevna buvo pasin rusi savas mintis, j vis d lto sutrikd keisti nepastamo pilieio paistalai. Atleiskite! mai ktel jo ji. Kok Berlioz? Gal t, apie kur iandien laikraiuose... Taigi, taigi... Vadinasi, paskui karst eina literatai? paklaus Margarita ir staiga isiiep . Savaime aiku! O js i veid juos pastate? Visus ligi vieno, atsak rudis. Sakykite, prislopintu balsu praneko Margarita, ar tarp j n ra kritiko Latunskio? Kaipgi nebus? atsak rudis. Antai jis kratinis ketvirtoje eil je. Tasai viesiaplaukis? prisimerkusi paklaus Margarita. Pelen spalvos... Matote, eina, pak ls akis dang. kunig panaus? Kaip tik! Margarita ir jo Latunsk ir daugiau ninieko nebeklausin jo. O js, man regis, ypsodamasis praneko rudis, nekeniate ito Latunskio. A dar kai ko nekeniu, iko pro dantis Margarita, bet apie tai nedomu kalb ti. Tuo metu procesija v l pajud jo, paskui p siuosius m liauti daugiausia tuti automobiliai. Na, inoma, kas ia bus domaus, Margarita Nikolajevna! Margarita nustebo: Js mane pastate? Uuot atsaks, rudis plaiu mostu nusivo katiliuk. Tikra pl iko marmz ! paman Margarita, siir jusi savo atsitiktin panekov. O a js nepastu, sausai tar Margarita. I kurgi painsite! O a, beje, esu atsistas pas jus su reikaliuku. Margarita iblyko ir atlijo al. Nuo to ir reik jo prad ti, praneko ji,o ne pliurpti velniai ino kokias nesmones apie nupjaut galv! Ketinate mane suimti? Visai ne, suuko rudis, k js ia nekate: jeigu ukalbinau, vadinasi, tuoj ir pulsiu suimti! Paprasiausiai turiu jus reikal. Nieko nesuprantu, kok reikal? Rudis apsidair ir paslaptingai tar : Esu atsistas pakviesti jus vakar sveius. K js paistote, kokius sveius? Pas vien didiai kilming usieniet, primerks vien ak, reikmingai pasak rudis. Margarita baisiausiai supyko. Nauja veisl atsirado: gatvinis svadautojas, pakilusi idro ji ir buvo benueinanti. Tegu juos bala, tokius pavedimus! sieids suuko rudis ir burbtel jo kandin nueinanios Margaritos. Kvaia! Niekas! grtel jusi atsikirto toji ir tutuojau igirdo u nugaros rudio bals: Tamsa, atslinkusi nuo Viduremio jros, apgaub prokuratoriaus nekeniam miest. Inyko kabantys tiltai, jungi ventykl su baisiuoju Antonijaus boktu...Dingo Jeralaimas didingas miestas, tarsi jo n nebt buv pasaulyje... Tai ir js dinkite, prasmekite skradiai em n su savo apdegusiu ssiuviniu ir diovinta roe! S d kite sau viena ant suolelio ir maldaukite, kad jis duot jums laisv, leist kv ptelti oro, pasitraukt i atminties! Perbalusi Margarita sugro prie suolelio. Rudis prisimerks velg j. Ninieko nesuprantu, tyliai praneko Margarita Nikolajevna, apie apdegusius lapus dar galima suinoti... paslapia nuir ti, sibrauti kambar... Papirkot Nata? Taip? Bet kaip js gal jote atsp ti mano mintis? ji skausmingai surauk kakt ir pridr : Sakykit pagaliau, kas js per vienas? I kokios staigos? Tai b da! sumurm jo rudis ir praneko garsiau: Atleiskite,juk a jau sakiau, kad nesu i jokios staigos! Praom s stis. Margarita tutuojau pakluso, bet s sdamasi vis d lto dar syk paklaus :

 Kas js per vienas? Na gerai, mano vardas Azazelas, bet tai jums vis viena nieko nesako. Tai gal pasakysite, kaip suinojote apie tuos puslapius ir atsp jote mano mintis? Nesakysiu, sausai atov Azazelas. Bet js k nors inote apie j? maldaujamu balsu sunibd jo Margarita. Na, tarkim, inau. Meldiu: pasakykit tik tiek ar jis gyvas? Nekankinkite mans. Na, gyvas, gyvas, nenoromis atsak Azazelas. Viepatie! Praom nesijaudinti ir nespygauti, niaukdamasis pasak Azazelas. Atleiskit, atleiskit, jau visai klusniai sumurm jo Margarita, aiku, a supykau ant js. Bet sutikit, kai moteris gatv je nei i io, nei i to pakvieiama sveius... Patik kit, nesu davatka, Margarita nelinksmai yptel jo, bet neturiu joki reikal su usienieiais ir visai netroktu su jais susitikin ti... be to, mano vyras... Mano drama ta, kad gyvenu su mogumi, kurio nemyliu, taiau manau, kad gadinti jo gyvenim bt negarbinga. Jis man visuomet dar tik gera... Azazelas aikiai nuobodiaudamas iklaus nerili jos nek ir rsiai pasak : Praom truput patyl ti. Margarita klusniai nutilo. A kvieiu jus pas visikai nepavojing usieniet. Ir n viena gyva dvasia nesuinos apie t apsilankym. Tai a jums galiu garantuoti. O kam a jam reikalinga? meilikaudama paklaus Margarita. V liau suinosite. Suprantu... Tur siu atsiduoti, susimsiusi tar Margarita. Azazelas kakaip ididiai prunktel jo ir atsak : Galiu jus patikinti, kad bet kuri moteris pasaulyje to tik ir trokt, paaipa perkreip Azazelo marmz, bet turiu jus nuvilti: ito nebus. Kas gi tasai usienietis? sutrikusi ktel jo Margarita taip garsiai, kad j atsisuko praeiviai. Ir ko man pas j eiti? Azazelas pasilenk prie jos ir reikmingai sukud jo: Na, eiti tai labai yra ko... Js pasinaudosite proga... K? suuko Margarita, ir jos akys isipl t . Jeigu teisingai jus supratau, tenai a gal siu t suinoti apie j? Azazelas tylomis linktel jo. Vaiuoju! rytingai suuko Margarita ir stv r Azazel u rankos. Vaiuoju bet kur! Su palengv jimu atsiduss, Azazelas atsilo suoliuko atkalt, nugara udengdamas stambiomis raid mis joje ipjaustyt od Nira, ir praneko ironikai: Na ir publika tos moterys! jis susikio rankas kienes ir toli priek ities kojas. Ir kam tokiu reikalu siunt mane? Gal jo vaiuoti Begemotas, jis patrauklus... Margarita praneko, kreivai ir gailiai yptel jusi: Baikite mistifikacijas, liaukit s mane kamavs visokiausiomis msl mis... Juk a nelaiminga moteris, o js tuo naudojat s. tai a veliuosi kakoki keist istorij, taiau, prisiekiu, tik tod l, kad js sugund te mane uuominomis apie j! Nuo vis t nesuprantam nek man galva sukasi... Be dram, be dram, vaipydamasis atsiliep Azazelas, malon kit ir mane suprasti. iebti administratoriui snuk arba ijoti laukan d d, arba pyktelti k nors, arba dar kok pana mamo atlikti ia mano tiesioginis darbas, taiau nekuiuotis su simyl jusiomis moterimis d kui. Juk a jau vis pusvaland gaitu, jus kalbin damas. Tai vaiuojat? Vaiuoju, trumpai atsak Margarita Nikolajevna. Tuomet malon kit paimti, tar Azazelas ir, itrauks i kien s apvali auksin d ut, atkio j Margaritai, sakydamas: Sl pkit greiiau, juk praeiviai iri.Jums jos prireiks, Margarita Nikolajevna. Per pastarj pusmet js i sielvarto gerokai pasenote. (Margarita usipliesk , taiau nieko nepasak , o Azazelas kalb jo toliau.) vakar, lygiai pus deimtos, malon kite isirengti nuoga ir isitrinti iuo tepalu veid ir vis kn. Paskui darykit k norit, tik nenueikit nuo telefono. Deimt valand a jums paskambinsiu ir pasakysiu visk, kas reikalinga. Jums niekuo nereik s rpintis, bsite pristatyta viet ir nieko blogo jums neatsitiks. Aiku? Margarita patyl jo, paskui atsak : Aiku. itas daiktelis gryno aukso, i svorio jauiu. Na, k darysi, puikiai suprantu, kad esu papirkin jama ir klampinama kakoki tamsi istorij, u kuri man teks brangiai sumok ti. Kas ia dabar, kone sunypt Azazelas, js v l? Ne, palaukit! Grinkit tepal! Margarita stipriau sugniau d ut ir v l prabilo:

 Ne, palaukit... A inau, kam rytuosi. Bet rytuosi tik d l jo, nes nieko iame pasaulyje jau nebesitikiu. Bet noriu jums pasakyti: jeigu mane praudysite, jums bus g da! Taip, g da! A stu d l meil s! ir, stuktel jusi sau krtin, Margarita pavelg saul. Grinkit, ts sunypt Azazelas, grinkit, ir trauk jus velniai! Tegul siunia Begemot! O ne! suuko Margarita, stebindama praeivius. Sutinku su viskuo, sutinku vaidinti toje js komedijoje, sutinku isitrinti tepalu, sutinku dangintis pas pat velni. Neatiduosiu! Vaje! mai subliov Azazelas ir, ipts akis sodo tvorel, parod kak pirtu. Margarita pasisuko ton pus n, kurion rod Azazelas, bet nieko ypatinga tenai nepasteb jo. Tada atsigr Azazel, ketindama paklausti, k reikia tas paikas ksnis Vaje!, taiau atsakyti t klausim jau nebuvo kam: paslaptingasis Margaritos Nikolajevnos panekovas dingo. Margarita mikliai kytel jo rank rankinuk, kur prie t ksn buvo pasl pusi d ut, ir sitikino, kad ji teb ra. Tuomet, ninieko negalvodama, Margarita skubiai puol lauk i Aleksandro sodo.

XX skyrius AZAZELO KREMAS

Giedrame vakaro danguje kabojo pilnas m nulis, matomas pro klevo akas. Liep ir akacij e liai mantriausiais ratais imargino sodo em. Trij dali stoglangis buvo atvertas, taiau utrauktas uuolaida,ir pa lusiai tvisk jo nuo elektros viesos.Margaritos Nikolajevnos miegamajame deg visos lempos, apviesdamos baisiausi netvark. Ant lovos gul jo bliuzel s, kojin s ir apatiniai drabuiai, suglamyti baltiniai paprasiausiai m t si ir ant grind alia sumaigytos i susijaudinimo papiros d ut s. Bateliai stov jo ant naktinio staliuko greta nugerto puodelio kavos ir pelenin s, kurioje smilko nuorka, ant k d s atloo kabojo juoda vakarin suknel . Kambaryje dvelk kvepalais. I kakur sklido kaitusio lygintuvo kvapas. Margarita Nikolajevna s d jo prieais veidrod, ant nuogo kno usisiautusi maudymosi chalat ir sispyrusi juodus zominius batukus. Prieais Margarit Nikolajevna greta Azazelo dovanotos d ut s gul jo laikrod lis su auksine apyranke, ir Margarita Nikolajevna nenuleido aki nuo ciferblato. Kartais jai atrodydavo, kad laikrodis sugedo ir rodykl s stovi vietoje. Taiau jos jud jo, nors ir labai l tai, tarytum prilipdamos, ir pagaliau ilgoji rodykl pasiek dvideimt devint deimtos valandos minut. Margaritos irdis taip baisiai dunkstel jo, kad ji n nesteng i sykio paimti d ut s. Susitvardiusi Margarita atidar j ir ivydo rieb gelsv krem. Jai pasirod , kad kremas kvepia pelki dumblu. Margarita pirto galiuku usitep trupuiuk kremo ant delno, ir kambarys d l to dar labiau pakvipo pelki olynais ir miku, o paskui delnu m trinti kakt ir skruostus. Kremas lengvai tep si ir, kaip atrod Margaritai, bemat igaruodavo. Kelet kart brktel jusi per veid, Margarita vilgtel jo veidrod ir imet d ut i rank. Ji nukrito tiesiai ant laikrodio, kurio stiklas suskeld jo. Margarita usimerk , paskui vilgtel jo dar kart ir padkusiai nusikvatojo. Pincetu ipeioti siauruiai kaip sileliai antakiai sutank jo ir lyg du juodi glotns lankai apgaub mai paaliavusias akis. Siaura vertikali rauklel , kertanti tarpuak ir atsiradusi tada, spalio m nes, kai dingo meistras, prapuol , nepalikusi p dsako. Inyko ir gelsvi e liai smilkiniuose, ir du vos irimi raukli tinkleliai ties aki kampuiais. Skruost oda nusida lygiai rausva spalva, kakta nuvito ir nubalo, o kirpykloje susukti plaukai isities . trisdeimtmet Margarit i veidrodio velg juodaplauk , i prigimties garbiniuota dvideimties met moteris, smagiai kvatojanti ir ybsinti dantimis. Prisikvatojusi Margarita vienu krustel jimu isin r i chalato, pilna sauja pasikabino lengvo riebaus kremo ir smagiai trindama m tepti juo kno od. Oda beregint paraudo ir ukaito. Paskui akimoju, tarsi kakas i smegen bt itrauks adat l, liov si maudulys smilkinyje, kankins j vis vakar po pasimatymo Aleksandro sode, rank ir koj raumenys sustangr jo, o gal gale Margaritos knas tapo besvoris. Ji oktel jo vir ir pakibo ore neauktai virum kilimo, paskui m i l to leistis ir v l atsistojo ant grind. Ai, koks kremas! Ai, koks kremas! suriko Margarita, klestel jusi kr sl. Tepalas pakeit ne vien jos ior. Dabar visame jos kne, kiekvienoje jo lstel je, kunkuliavo diaugsmas, kur jinai juto tarsi burbuliukus, kutenanius kn. Margarita pasijuto laisva, isivadavusi nuo visko. Be to, ji aiki aikiausiai suvok , kad nutiko tai, k ji dar rytmet nujaut , ir kad ji visiems laikams palieka iuos namus ir savo buvus gyvenim. Taiau nuo to buvusio gyvenimo atskilo viena mintis apie tai, kad, artinantis kakokiai nepaprastai, auktyn or j kelianiai neinomybei, reikia atlikti dar vien paskutin pareig. Ir ji nuoga, kaip stov jusi, kartkart m vis pakildama or, nub go i miegamojo vyro kabinet ir, udegusi vies, prioko prie raomojo stalo. Ipl usi lapel i bloknoto, pietuku greitai didel mis raid mis be klaid para : Atleisk ir kuo greiiau pamirk mane. A palieku tave amiams. Neiekok mans, tai beprasmika.

Sielvarto ir nelaimi priblokta, a pavirtau ragan. Man metas. Sudie. Margarita. Galutinai palengv jusia irdimi Margarita parskrido miegamj, o jai i paskos su gl biu mantos b go Nataa. Ir tutuojau visi apdarai, suknel su mediniu pakabu, n rini skarel s, m lyni ilkiniai bateliai ir direlis visa tai pabiro ant grind, ir Nataa suplojo itut jusiom rankom. K, grai? ukimusiu balsu garsiai suuko Margarita Nikolajevna. Kaipgi? engusi atatupsta, sunibd jo Nataa. Kaip js t padarote, Margarita Nikolajevna? Tai kremas! Kremas, kremas, atsak Margarita, rodydama tviskani auksin d ut ir sukiodamasi prie veidrod. Pamirusi numestus ant grind drabuius, Nataa prib go prie veidrodio ir bed godias liepsnojanias akis tepalo likuius. Jos lpos kak kud jo. Ji v l atsisuko Margarit ir praneko su baisiausia pagarba. Bet oda! Tai bent oda, a? Margarita Nikolajevna, juk js oda tiesiog vyti. Taiau ji kaipmat atsikvo jo, prioko prie drabui, pak l ir m purtyti juos. Meskit! Meskit alin! auk jai Margarita. Velniop visk, meskit! O gal ne, nemeskit, imkit visk atminimui. Sakau jums, imkit visk atminimui. Visk pasiimkit, kas yra kambaryje. Tarytum pakvaiusi, Nataa sustingo ir kur laik ir jo Margarit, paskui pakibo jai ant kaklo, buiuodama ir aukdama: Kaip ilkas! vyti! Kaip ilkas! O antakiai, antakiai! Imkit visus skudurus, imkit kvepalus ir nekit s, sl pkit savo skrynioje, auk Margarita, tik brangenybi nelieskit, nes bsit apkaltinta vagyste! Nataa susiglem visk, kas pakliuvo po ranka sukneles, batelius, kojines, apatinius ir ib go i miegamojo. Tuo metu i kakurio namo anapus skersgatvio pro atvir lang sugriaud jo ir nuvilnijo virtuozikai grojamas valsas, o sykiu pasigirdo prie vart stabtel jusios mainos puk jimas. Tuojau paskambins Azazelas! riktel jo Margarita, klausydamasi skersgatvyje aidinio valso. Jis paskambins! O usienietis nepavojingas. Taip, dabar a suprantu, kad jis nepavojingas! Maina suburzgusi nutolo. Poktel jo varteliai, tako plytel mis sukauk jo ingsniai. Tai Nikolajus Ivanoviius, i ingsni girdiu, paman Margarita, atsisveikinant reik t ikr sti koki nors smagi ir domi idaig. Margarita trktel jo uuolaid al ir, apgl busi rankomis kelius, skersomis atsis do ant palang s. M nulio viesa lytel jo jos dein on. Margarita pak l galv m nul ir nutais msli poetik veido iraik. ingsniai kauktel jo dar por kart, paskui staiga nutilo. Truput l pasigro jusi m nuliu ir padorumo d lei atsidususi, Margarita pasuko galv sod ir i ties ivydo Nikolaj Ivanovii, gyvenant to paties namo apatiniame aukte. M nuo rykiai apviet Nikolaj Ivanovii. Jis s d jo ant suolelio, ir buvo aikiai matyti, kad ant to suoliuko susmuko staiga. Jo pensn kybojo kakaip kreivai, o portfel jis gniau rankose. Sveiki gyvi, Nikolajau Ivanoviiau, lidnu balsu tar Margarita, labas vakaras! Grtat i pos dio? Nikolajus Ivanoviius ninieko neatsak . O a, toliau kalb jo Margarita, pasislinkusi visu knu sodo pus, kaip matote, s diu viena, nuobodiauju, velgiu m nul ir klausausi valso. Kaire ranka Margarita persibrauk per smilkin, pasitais plaukus, paskui piktai pasak : itaip nemandagu, Nikolajau Ivanoviiau! A vis d lto dama, po galais! Kiaulyst neatsakyti, kai esate kalbinamas! Nikolajus Ivanoviius, irimas m nesienoje ligi paskutin s sagos pilkvoje liemen je, ligi maiausio plaukelio viesbruvoje smailoje barzdiuk je, staiga isiiep it kuoktel js, pakilo nuo suolo ir, matyt, i sumiimo nebesusivokdamas k dars, ne nusi m skryb l, bet atkio portfel al ir pritp , tarsi leisdamasis okti. Ak, Nikolajau Ivanoviiau, koks js nuobodus tipas, toliau kalb jo Margarita, apskritai js visi man taip nusibodote, jog negaliu n apsakyti, ir taip diaugiuosi, kad skiriuosi su jumis! Eikit js visi po velni! Tuo metu Margaritai u nugaros miegamajame sugriaud jo telefonas. Margarita liuoktel jo nuo palang s ir, pamirusi Nikolaj Ivanovii, stv r ragel. Kalba Azazelas, pasigirdo ragelyje balsas. Mielasis, mielasis Azazelai! sukrykt Margarita. Metas! Skriskite! praneko Azazelas ragelyje, ir i balso gal jai suprasti, kad jam patinka toks nuoirdus Margaritos digavimas. Kai skrisite virum vart, ktel kite Nematoma! Paskui paskraidykite vir miesto, kad gustum te, o tada aukite pietus, lauk i miesto, ir tiesiai prie up s. Esate laukiama! Margarita pakabino ragel, ir tuo metu gretimame kambaryje sutrinks jo kakoks medinis daiktas ir m baladotis duris. Margarita atlapojo jas, ir kambar pasiokin damas l k grind epetys,

ik ls auktyn eriuot galv. Kitu galu jis tvatino grindis, spard si ir ver si link lango. Margarita suspigo i laim s ir apsierg epet. Ir tik i akimirk Margaritai dingtel jo, kad per t smy ji pamiro apsirengti. Zovada prijojusi prie lovos, ji iupo pirmiausiai po ranka pakliuvusius kakokius ydrus markinius. Mostel jusi jais tartum v liava ji iskrido pro lang. Ir valsas vir sodo sugriaud jo smarkiau. Margarita nusklend emyn ir ivydo ant suolelio Nikolaj Ivanovii. is s d jo it suakmen js ir visai apstulbintas klaus si riksmo ir bildesio, sklindanio i apviesto virutini gyventoj miegamojo. Sudie, Nikolajau Ivanoviiau! suriko Margarita, okdama prieais Nikolaj Ivanovii. is aiktel jo, numet em n portfel ir m keturp sias ropoti suoleliu. Sudie visiems laikams! A iskrendu, auk Margarita, nustelbdama vals. mai ji susiprot jo, kad markiniai jai visai nereikalingi ir, kraupiai nusikvatojusi, umet juos Nikolajui Ivanoviiui ant galvos. Apakintas Nikolajus Ivanoviius nektel jo nuo suolelio ant tako plyteli. Margarita atsigr , nor dama paskutin syk vilgtel ti nam, kuriame taip ilgai kamavosi, ir viesa tryktaniame lange ivydo nuostabos ikreipt Nataos veid. Sudie, Nataa! suuko Margarita ir kilstel jo piestu epet. Nematoma! Nematoma! suriko dar garsiau ir, n rusi pro aianias veid klevo akas, slystel jo vir vart ir iskrido skersgatv. O jai kandin nuskrido galutinai sisiaut js valsas.

XXI skyrius SKRYDIS

Nematoma ir laisva! Nematoma ir laisva! Margarita skrido vir savojo skersgatvio, paskui pateko kit, staiu kampu kertant pirmj. nudryus, vienais lopais imargint, kreiv ir ilg skersgatv su ibalo krautuve, kurioje u sukrypusi dur buvo pardavin jamas pilstomas ibalas ir buteliukai su skysiu nuo parazit, ji perskrido akies mirksniu ir tuoj pat sitikino, kad net bnant nematomai ir visikai laisvai, malonumais m gautis vis d lto reikia su protu. Tik per kakok stebukl sul tinusi greit, ji neusimu sen pakrypus ibint ties gatv s kampu. Isilenkusi jo, Margarita stipriau suspaud epet ir nuskrido iek tiek l iau, saugodamasi elektros laid ir ikab, kyani virum aligatvi. Treiasis skersgatvis jo tiesiai Arbat. iia Margarita galutinai imoko valdyti epet, suprato, kad is paklsta menkiausiam rank ar koj prisilietimui ir kad, skrendant vir miesto, reikia bti itin atidiai ir pernelyg nesmarkauti. Be to, skersgatvyje pasidar visikai aiku, kad praeiviai skraiduol s nemato. Niekas, uverts galv, neauk ir kit, ir kit!, niekas nestrykiojo alis, nespygavo ir nealpo, niekas nesikvatojo it paklaiks. Margarita skrido be garso, labai l tai ir neauktai, madaug sulig antraisiais nam auktais. Taiau ir l tai skrisdama, toje vietoje, kur skersgatvis r m si akinamai vytint Arbat, ji padar maut klaidel ir petimi atsitrenk kakok apviest disk, kuriame buvo nupieta str l . Margarita pyko. Ji sustabd paklusn epet, paskrido al, o paskui, staiga ovusi disko pus n, epeio galu sutal j druzgus. vang damos pairo uk s, praeiviai astel jo onus, kakas suvilp , o Margarita, visai be reikalo taip padariusi, prapliupo kvatotis. Arbate reik s bti dar atsargesnei, paman Margarita, ia tiek visko pripinkliota, jog sunku susigaudyti. Ji leidosi nardyti tarp laid. Apaioje plauk troleibus, autobus ir lengvj automobili stogai, o aligatviais, kaip i viraus atrod Margaritai, plauk kepuri up s. Nuo t upi atsiakojantys upeliukai tek jo ugninius naktini parduotuvi nasrus. Et, kokia makalien ! piktai paman Margarita. N pasisukt n ra kur. Ji perkirto Arbat, pakilo aukt liau, sulig ketvirtais auktais, ir pro akinamai tviskanius vamzdelius ant kampinio teatro pastato nusklend siaur skersgatv, apstatyt daugiaaukiais namais. Visi j langai buvo atviri, ir pro visus langus sklido radijo muzika. Smalsumo pagauta, Margarita vilgtel jo pro vien i j. Ivydo virtuv. Ant virykl s niokt du primusai, alia j stov jo dvi moterys su auktais rankose ir bar si. Ieinant i iviet s, reikia gesinti vies, Pelag ja Petrovna, tai k a jums pasakysiu, kalb jo moteris, stovinti prieais puod su kakokiu viralu, nuo kurio virto garai, antraip mes reikalausime jus ikeldinti! Pati ne geresn , atov kita. Abi js geros, virsdama per palang virtuv, garsiai pasak Margarita. Abi barninink s atsisuko bals ir sustingo su nevariais auktais rankose. Margarita atsargiai ities tarp j dviej rank ir, pasukusi abiej primus iaupus, juos ugesino. Moterys aiktel jo ir isiiojo. Taiau Margaritai virtuv jau nusibodo, ir ji iskrido skersgatv. Skersgatvio gale jos d mes patrauk pramatnus atuonauktis, matyt, k tik pastatytas rmas. Margarita m leistis emyn ir nutpusi ivydo, kad namo fasadas iklotas juodu marmuru, kad durys plaios, kad u j stikl matyti veicoriaus sagos ir kepur su auksiniu graiu ir kad vir dur

auksin mis raid mis parayta Dramlito namai. Margarita prisimerkusi velg ura, sp liodama, k gal t reikti odis Dramlitas. Pasikiusi po paasia epet, Margarita eng vestibiul, durimis stumtel jusi nustebint veicori, ir ivydo alia lifto ant sienos didiul juod lent, o joje baltomis raid mis suraytus but numerius ir gyventoj pavardes. Sra vainikuojantis uraas Dramaturgo ir Literato namai privert Margarit piktdiugikai riktelti prislopintu balsu. Pakilusi nuo em s ji m godiai skaityti pavardes: Chustovas, Dvubratskis, Kvantas, Beskudnikovas, Latunskis... Latunskis! suspigo Margarita. Latunskis! Juk tai jis! Tai jis praud meistr! veicorius prie dur, ipts akis ir net paoks i nuostabos, ir jo juodj lent, bandydamas perprasti tok stebukl: kod l mai suspigo gyventoj sraas. O Margarita tuo metu jau vilpte vilp laiptais auktyn, pagauta keisto svaigulio ir vis kartodama: Latunskis atuoniasdeimt keturi! Latunskis atuoniasdeimt keturi... tai kair je 82, dein je 83, dar aukiau, kair je 84. ia. tai ir lentel O. Latunskis. Margarita nuoko nuo epeio, ir jos kaitusias p das maloniai atv sino betonin aiktel . Margarita paskambino, vien, antr syk. Bet niekas neatidar dur. Margarita m stipriau spaudyti mygtuk, gird dama, kaip nuo skambuio aidi visas Latunskio butas. Taip, buto Nr. 84 gyventojas ligi grabo lentos turi bti d kingas velioniui Berliozui, MASSOLIT'o pirmininkui, u tai, kad is pakliuvo po tramvajum, ir u tai, kad gedulo pos dis buvo suauktas kaip tik vakar. Po laiminga vaigde gim kritikas Latunskis. Ta vaigd igelb jo j nuo pasimatymo su Margarita, t penktadien tapusia ragana. Dur niekas neatidar . Tuomet Margarita strimgalviais puol emyn, skaiiuodama auktus, nusileido apai, il k laukan ir, uvertusi galv, m skaiiuoti auktus jau i lauko pus s, nor dama nustatyti, kur yra Latunskio buto langai. Be abejon s, tai buvo penki tamss kampiniai langai atuntame aukte. sitikinusi, kad nesuklydo, Margarita pakilo or ir po keli sekundi eng pro atvir lang tams kambar, kuriame spind jo tik siauras m nesienos takelis. Margarita nub go tuo takeliu ir apgraibomis susirado elektros jungikl. Po akimirkos viet visas butas. epetys stov jo kampe. sitikinusi, kad namuose nieko n ra, Margarita atidar laukujes duris ir patikrino, ar ant j kabo lentel . Lentel kabojo, Margarita pateko tenai, kur jai ir reik jo. Taip, mon s neka, kad kritikas Latunskis dar ir iandien blykta, prisimins an bais vakar, kad jis dar ir iandien su didiausia pagarba taria Berliozo vard. Neinia, koki tamsi ir lyki nusikaltim bt nutik an vakar, i virtuv s grtanti Margarita rankoje laik sunk plaktuk. Nuoga ir nematoma skraiduol tramd ir ramino save, jos rankos virp jo i nekantrumo. Rpestingai nusitaikiusi, Margarita tvojo per rojalio klavius, ir visame bute nuaid jo pirmasis graudus riksmas. It pa ls klyk niekuo nekaltas Bekerio firmos kabinetinis instrumentas. Klaviai sulindo vidun, kaulin s ploktel s lakst visas puses. Instrumentas gaud , kauk , garg , skimbiojo. Poktel jusi lyg revolverio vis, nuo plaktuko smgio perskilo virutin poliruota d ka. Margarita nopuodama dau ir maig plaktuku trkin janias stygas. Pagaliau nusiplkusi pasitrauk , klestel jo ant k d s atsikv pti. Vonioje kliokdamas niokt vanduo, virtuv je irgi. Regis, jau liejasi ant grind, paman Margarita ir balsiai pridr : N ra ia ko gaiti. I virtuv s koridori jau pldo srautas. leps dama basomis kojomis per balas, Margarita kibirais neiojo vanden i virtuv s kritiko kabinet ir pyl j raomojo stalo stalius. Paskui, tame paiame kabinete plaktuku dar suskaldiusi spintos duris, ipuol miegamj. Sudauiusi veidrod spintos duryse, ji itrauk kritiko kostium ir paskandino j vonioje. Sugriebusi kabinete sklidin raalin, atsine j miegamj ir ipyl vis raal minktai ipurenton dvigul n lovon. itaip visk niokodama, ji jaut baising malonum, taiau jai vis laik atrod , kad rezultatai pernelyg menki. Tod l ji m daryti visk, kas tik audavo galv. Ji dau vazonus su fikusais tame kambaryje, kur stov jo rojalis. Nebaigusi dauyti, sugro miegamj ir duonriekiu puol pjaustyti paklodes, dauyti stiklintas nuotraukas. Nuovargio ji nejuto, tik prakaitas upeliais sruvo jos knu. Tuo metu bute Nr. 82, kuris buvo po Latunskio butu, dramaturgo Kvanto nam darbinink virtuv je g r arbat, steb damasi tuo, kad viruje kakas bilda, b gioja ir vanga. Kilstel jusi galv lubas, ji staiga pamat , kad baltos lubos jos akyse pam lo lyg lavonas. D m beirint pl t si, staiga jos paviriuje itryko laai. Por minui nam darbinink s d jo spoksodama laus, kol pagaliau nuo lub pasipyl tikras lietus ir subarbeno grindis. Tuomet ji paoko, pakio po iurkl mis duben, taiau tai nepad jo, nes lietus sklido alis ir m lietis ant dujin s plytel s ir indais apkrauto stalo. Tuomet Kvanto nam darbinink aiktel jusi ipuol ant laipt, ir tuoj pat Latunskio bute m plyauti skambutis. Na, prasideda, metas keliauti, tar Margarita. Ji apsierg epet, klausydamasi moteriko balso, aukianio pro rakto skylut: Atidarykit, atidarykit! Dusia, atidaryk! Ar ne pas jus b ga vanduo? Mus upyl !

Margarita pakilo per metr auktyn ir trenk sietyn. Dvi lemput s sprogo, visas puses ilakst karuliai. Pro rakto skylut aukusi moterik nutilo, ant laipt pasigirdo treps jimas. Margarita iplauk pro lang laukan, neplaiai atsived jo ir trenk plaktuku lango stikl. Stiklas dzingtel jo, ir marmuru aptaisyta siena emyn it kaskada nugarm jo uk s. Margarita nuskrido prie gretimo lango. Toli apaioje aligatviu m b gioti mon s, viena i dviej palei duris stov jusi main suburzg ir nuvaiavo. Susidorojusi su Latunskio langais, Margarita nuplauk prie gretimo buto. Smgiai jo danyn, visas skersgatvis vang jo ir gaud . I pirmosios laiptin s ib go veicorius, vilgtel jo auktyn, kur laik dvejojo, matyt, ne i sykio sumodamas, k ia daryti, paskui sikio burn vilpuk ir klaikiai suvilp . Pritariant iam vilpimui, Margarita, su ypatingu azartu ipylusi paskutin lang atuntame aukte, nusileido prie septintojo ir m talyt i stiklus ionai. Nukamuotas ilgo dykin jimo u veidrodini dur, veicorius vilp i vis j g ir ingsnis ingsnin sekiojo paskui Margarit, tarytum jai akompanuodamas. Stojus pauzei, kol Margarita skrisdavo nuo vieno lango prie kito, jis kv pdavo oro, o Margaritai iebus lang, vilp ipts andus, ligi pat dangaus skrosdamas nakties or. Jo pastangos drauge su nirusios Margaritos pastangomis dav nemenk rezultat. Name kilo panika. Atsidarin jo dar neidu langai, mon s ikidavo galvas ir tutuojau v l sl pdavosi, o atviri langai, prieingai, usidarin jo. viesiuose kitapus gatv s dunksani nam languose idygdavo tamss siluetai moni, m ginani suprasti, kod l be jokios prieasties sprogin ja naujojo Dramlito pastato stiklai. Skersgatviu link Dramlito nam b go mon s, o nam viduje laiptais, be jokios prasm s blakydamiesi, treps jo gyventojai. Kvanto nam darbinink auk b gantiems pro al mon ms, kad j but upyl , netrukus jai m antrinti ir bute Nr. 80, po Kvantu gyvenanio Chustovo nam darbinink . Vanduo pas Chustov liejosi ir virtuv je, ir iviet je. Galiausiai Kvanto virtuv je nuo lub nukrito didiulis tinko luitas, sudau visus nevarius indus, o tada jau pliptel jo tikra litis: pro nukarusi lapi balan kvadratukus vanduo pyl kaip i kibiro. Tuomet pirmojoje laiptin je pasigirdo riksmai. Skrisdama pro al, Margarita vilgtel jo priepaskutin ketvirtojo aukto lang ir ivydo mog, kuris, pagautas panikos, usimauklino dujokauk. Trinktel jusi plaktuku stikl, Margarita j igsdino, ir jis dingo i kambario. Bet netik tai klaikusis niokojimas baig si. Nusklendusi prie treiojo aukto, Margarita vilgtel jo kratin lang, udengt lengva tamsia uuolaid le. Kambaryje po gaubteliu deg silpna lemput . Maoje lovel je su tinkliniais onais s d jo koki ketveri met berniukas ir baikiai klaus si. Suaugusi kambaryje nebuvo. Tikriausiai visi ib go laukan. Stiklus dauo, praneko berniukas ir paauk : Mama! Niekas neatsiliep , ir tada jis tar : Mama, man baisu. Margarita praskleid uuolaid l ir skrido pro lang. Man baisu, pakartojo berniukas ir sudreb jo. Nebijok, nebijok, mayti, tar Margarita, stengdamasi suvelninti savj nuo v jo prikimus nusikalt l s bals, ten berniukai stiklus dau . Laidykle? paklaus berniukas, nustojs dreb ti. Laidykle, laidykle, patvirtino Margarita, o tu miegok! Tai Piklius, tar berniukas, jis turi laidykl. Na, inoma, jis! Berniukas vylingai pavelg kakur al ir paklaus : Tetule, o kur tu? O mans n ra, atsak Margarita, tu mane sapnuoji. A taip ir maniau, pasak berniukas. Gulkis, vaikeli, liep Margarita, pasikik po skruostu rank, o a tau sapnuosiuos. Gerai, sapnuokis, sapnuokis, sutiko berniukas, tutuojau atsigul ir pasikio rank po skruostu. A paseksiu tau pasak, praneko Margarita ir ud jo kaitus deln ant plikai kirptos galvut s, gyveno syk teta. Ji netur jo vaik, laim s irgi netur jo. Ir tai ji i pradi ilgai ilgai verk , o paskui pasidar pikta... Margarita nutilo, atitrauk deln berniukas miegojo. Margarita tyliai pad jo plaktuk ant palang s ir iskrido pro lang. Palei nam buvo smarkus urmulys. Asfaltuotu aligatviu, nubertu stiklo uk mis, lakst ir kak kaliojo mon s. Tarp j jau m kiojo milicininkai. Staiga sugaud varpas, ir i Arbato skersgatv ried jo raudona ugniagesi maina su kop iomis. Taiau tolimesni vykiai Margaritos nebedomino. Atidiai nusitaikiusi, kad nekliudyt kokio nors laido, ji tviriau spstel jo epet ir akimoju atsidr vir nelaimingojo namo. Skersgatvis po ja pasviro ant ono ir nugarm jo emyn. Dabar po Margaritos kojomis pasirod daugyb stog stogeli, kuriuos kirto vytintys takai. Stogai mai slystel jo on, ir ibur li virtin s ibluko ir susiliejo.

Margarita dar syk met si auktyn, ir visa ta stog sangrda prasmego skradiai em s, o vietoj jos apaioje pasirod virpani elektros ibur li eeras, tas eeras mai pakrypo ir pasidar vertikalus, o paskui atsidr vir Margaritos galvos, o po kojom jai vystel jo m nuo. Supratusi, kad apsivert , Margarita gro normali pad t ir atsigrusi pamat , kad jau n eero neb ra, kad tenai, upakaly, liko tik rausva pavaist ties horizontu. Po sekund s dingo ir ta pavaist , ir Margarita ivydo, kad liko viena su m nuliu, kuris skrido virum jos iek tiek kair liau. Margaritos plaukai jau seniai stov jo stats it kupeta, ji vilpdama l k per m nesien, glostani jos kn. I to, kad dvi ret iburi virtin s apaioje susiliejo ir pavirto nenutrkstamus ugnies brknius, i to, kaip greitai tie brkniai pradingo upakalyje, Margarita suprato, kad skrenda siaubingu greiiu, ir nusisteb jo, kad visai nedsta. Prab gus kelioms sekund ms, toli apaioje, em s tamsyb se suvito naujas elektros viesos eeras, jis atplauk po skraiduol s kojomis, bet tutuojau m suktis lyg sraigtas ir sulindo em. Prab go dar kelios sekund s lygiai toks pat reginys. Miestai! Miestai! suuko Margarita. Paskui ji du ar tris kartus mat po savimi atviruose juoduose d kluose blausiai spindinius kakokius kardus ir suprato, kad tai up s. Sukiodama galv, skraiduol g r josi m nuliu, kuris auktyb se beprotiku greiiu skriejo atgal Maskv ir sykiu nejud jo i vietos, ir kurio paviriuje puikiausiai gal jai ir ti kakok tams ir paslapting padar lyg drakon, lyg arkliuk kupriuk, atgrus smail snukel palikto miesto pus n. mai Margaritai toptel jo mintis, kad n ra reikalo taip pa lusiai lakinti epeio. Kad itaip ji negali nieko deramai velgti, kad negali deramai pasim gauti skrydiu. Kakas jai kud jo, kad tenai, kur ji skrenda, jos palauks ir kad n ra reikalo beprotiku greiiu taip nuobodiai l kti auktyb je. Margarita spustel jo emyn eriuot epeio galv, pak l auktyn jo uodeg ir, smarkiai sul tinusi greit, m leistis paem. is slydimas, tarsi lekiant rogut m nuo kalno, buvo jai uvis maloniausias. em pakilo prie jos ir ligi iol viepatavusioje tirt tiriausioje tamsoje m ryk ti m nes tos nakties paslaptys ir groyb s. em art jo, ir Margaritai veid padvelk sualiavusi mik kvapas. Margarita skrido vir rasotas pievas klojanio rko, paskui vir tvenkinio. Apaioje sutartinai kurk varl s, o tolumoje, kakod l be galo jaudindamas ird, dund jo traukinys. Netrukus Margarita j ivydo. Jis liau l tai kaip sraig , arstydamas or ieirbas. Aplenkusi traukin, Margarita prasklend dar vir vieno vandens veidrodio, kuriame jai po kojomis praplauk antras m nulis, nusileido dar em liau ir nusklend beveik liesdama kojomis milinik pu virnes. U nugaros pasigirdo ir m vytis Margarit smarkus skrodiamo oro nioktimas. Palaipsniui to it sviedinys lekianio daikto keliam triukm siliejo per kelis varstus girdimas moters kvatojimas. Margarita atsisuko ir pamat , kad j vejasi kakoks tamsus neaikus knas. Art damas prie Margaritos, jis vis labiau ryk jo, pasirod , kad ten kakas skrenda raitas. Gal gale viskas paaik jo. L tindama greit, Margarit pasivijo Nataa. Nuogut nuogut l , su isidraikiusiais v jyje plaukais, ji jojo, apsiergusi stor meit l, kuris priekin mis kanop l mis laik suspauds portfel, o upakalin mis nirtingai mal or. Retsykiais m nesienoje ybtelinti, o paskui v l ugstanti pensn , nukritusi nuo nosies, skrido paskui meit l pririta virvute, o skryb l vis usmukdavo jam ant aki. Gerai siir jusi, Margarita atpaino Nikolaj Ivanovii, ir tuomet jos juokas, sumis su Nataos kvatojimu, sugriaud jo vir miko. Nataka! suspigo Margarita. Tu isitepei kremu? irdele! savo ksniais budindama miegant puyn, atsiliep Nataa. Karaliene tu mano, taigi a ir jam, ir jam patepiau plik! Princese! verksmingu balsu suriko meit lis, galopu skraidindamas jojik. irdele! Margarita Nikolajevna! auk Nataa, uoliuodama greta Margaritos. Prisipastu, pasi miau krem. Juk ir mums norisi gyventi ir skraidyti! Atleiskite man, valdove, bet a negriu, nieku gyvu negriu! Ak, kaip smagu, Margarita Nikolajevna! Pirosi man, Nataa m baksnoti pirtu sprand i g dos nopuojaniam meit liui, pirosi! Kaip tu mane vadinai, k? auk pasilenkusi meit liui aus. Deive, kvykavo is, a negaliu taip greit skristi! Galiu im tyti svarbius popierius. Natalja Prokofjevna, a protestuoju. Trauk velniai tave su visais popieriais! liai kvatodama auk Nataa. K js kalbate, Natalja Prokofjevna! Dar igirs kas! maldaudamas bliov meit lis. uoliuodama greta Margaritos, Nataa, springdama i juoko, pasakojo, kas atsitiko namuose po to, kai Margarita Nikolajevna iskrido pro vartus. Nataa prisipaino, kad, n pirtu nepalietusi jai dovanot daikt, ji nusimet drabuius, grieb krem ir beregint juo isitep . Ir jai atsitiko tas pats, kas eimininkei. Tuo metu, kai Nataa, kvatodama i laim s, prieais veidrod g r josi savo stebuklinguoju groiu, durys atsidar , ir prie Nata idygo Nikolajus Ivanoviius. Jis buvo susijaudins, rankose laik Margaritos Nikolajevnos markinius, savo skryb l ir portfel. Ivyds Nataa, Nikolajus Ivanoviius nust ro. iek tiek apsiramins, irauds it

v ys, jis pareik laiks savo pareiga pakelti nuo em s markin lius, atneti juos... Ak, niekas, k jis kalb jo! spygavo ir kvatojosi Nataa. K jis kalb jo, k sil ! Kokius pinigus ad jo! nek jo, kad Klavdija Petrovna nieko nesuinos. Gal sakysi, kad a meluoju? r k Nataa meit liui, o is susig ds suko alin snuk. sidkusi Nataa brktel jo kremu Nikolajui Petroviiui per plik ir pati past ro i nuostabos. Garbaus apatinio kaimyno veidas susitrauk nip, ant rank ir koj atsirado nagos. Dirstel js veidrod, Nikolajus Petroviius baisiai ir beviltikai sustaug , bet jau buvo v lu. Po keli sekundi jis apergtas jau skrido kakur po velni i Maskvos ir raudojo i nuoskaudos. Reikalauju grinti man normali ivaizd! mai lyg ts, lyg maldaudamas kimiu balsu sukriuks jo meit lis. A neketinu skristi neteis t sambr! Margarita Nikolajevna, js privalote sutramdyti savo nam darbinink. Ak, dabar a tau nam darbinink ? Nam darbinink ? kiojo Nataa, gnaibydama meit liui aus. O buvau deiv ? Kaip tu mane vadinai? Venera! verkleno meit lis, skrisdamas vir upelio, iurlenanio tarp akmen, ir kojomis brkiodamas per lamanius lazdynus. Venera! Venera! pergalingai suuko Nataa, viena ranka sisprendusi on, o kit ik lusi m nul. Margarita! Karaliene! Utarkit mane, papraykit, kad leist man likti ragana. Jums niekas neatsakys, jums valdia duota! Ir Margarita atsiliep : Gerai, priadu! Ai! suuko Nataa ir mai aiiai ir kakaip lidnai riktel jo: Ei! Ei! Greiiau! Greiiau! Judinkis, judinkis! Ji suspaud kulnais nuo beprotiko uoliavimo kritusius meit lio onus, ir is taip trktel jo, jog v l m skroste skrosti or, ir netrukus Nataa sujuodavo tolumoje kaip maas takelis, o paskui ir visai pradingo, ir nutilo jos skrydio sukeltas triukmas. Margarita, kaip ir pirma, skrido i l to, vietov buvo nyki ir nepastama, kalv laituose tarp milinik pu vienur kitur stksojo rieduliai. Margarita skrido ir galvojo apie tai, kad dabar turbt atsidr labai toli nuo Maskvos. epetys l k jau ne vir pu virni, o tarp j kamien, i vienos pus s pasidabruot m nesienos. Lengvutis skraiduol s e lis slydo eme pirm jos m nulis dabar viet Margaritai nugar. Margarita jaut art jant vanden ir suprato, kad tikslas nebetoli. Puys prasiskyr , ir Margarita pamau nusklend oru prie klintingo skardio. Skardio pap d je tyvuliavo e lio gaubiama up . Apaioje tvyrojo rkas, apkibs krmus vertikalaus skardio apaioje, o kitas krantas buvo l ktas, sl nus. Aname krante, po vieniu kakoki plaiaaki medi guoteliu, blak si lauo ugnel ir buvo matyti judanios figros. Margaritai pasirod , kad ten dzgia kakokia linksma muzik l . Tolumoje, kiek tik apr p vilgsnis, tsojo sidabrin lyguma, nesimat jokio moni palikto p dsako, jokio bsto. Margarita oko nuo skardio emyn ir greit nusileido prie vandens. Vanduo j viliojo po smarkaus skrydio. Metusi alin epet, ji sib g jo ir staia galva n r vanden. Jos lengvas knas it str l smigo vanden, ir purslai tyktel jo kone iki pat m nulio. Vanduo pasirod bess iltas lyg pirtyje, ir Margarita vienut viena plaukiojo nakt ioje up je, kiek tik irdis geidia. alia Margaritos buvo tuia, taiau tol liau u krm gird josi tekenimas ir prunktimas, tenai taip pat kakas maud si. Margarita ipuol krant. Jos knas degte deg po maudyni. Ji nejaut jokio nuovargio ir smagiai okin jo ant dr gnos ol s. mai liov si okti ir sukluso. Prunktimas m art ti, ir i karklyno ilindo kakoks nuogas storulis su juodu ilkiniu cilindru, nusmauktu ant pakauio. Jo p dos buvo dumblinos, ir atrod , kad maudykli m g jas avi juodais bateliais. Jis nioktavo ir ags jo, matyt, buvo smarkiai kaus. Beje, patvirtindama tai, up staiga pakvipo konjaku. Pamats Margarit, storulis sistebeilijo j, o paskui diaugsmingai subliuvo: K a matau? Taigi ia tu, Klodina, nelistanti nalele! Ir tu ionai? jis jau lindo sveikintis. Margarita eng atatupsta ir ididiai atov : Nedinkis po velni. Kokia a tau Klodina? ir k, su kuo kalbi, ir, akimirksn pagalvojusi, prie savo odi pridr ilg necenzrin keiksm. Lengvap d storul visa tai gerokai prablaiv . Ai! tyliai ktel jo jis krpteldamas. Malon kit atleisti, viesioji karaliene Margo! Apsirikau. O kaliausias konjakas, kad j kur plynios! storulis priklaup ant vieno kelio, plaiu mostu nusivo cilindr, nusilenk ir, maiydamas rusikus sakinius su pranczikais, m kak vapalioti apie savo biiulio kruvinas vestuves Paryiuje, apie konjak ir apie tai, kad ess didiai susikrimts d l apgail tinos klaidos. Bent kelnes apsimautum, unsnuki, atlyusi tar Margarita. Matydamas, kad Margarita nepyksta, storulis linksmai isiiep ir diugiai prane , jog be kelni t akimirk ess tik tod l, kad per isiblakym umirs jas prie Jenisejaus up s, kurioje k tik maud si, bet tuoj pat skrends tenai, nes ia es visai arti, o paskui, pareiks pagarb ir vilt neprarasti

palankumo, m trauktis atatupstas ir trauk si tol, kol paslydo ir nugriuvo auktielninkas vanden. Bet ir grinant nediduk mis andenomis apr mintame jo veide iliko susiav jimo ir atsidavimo kupina ypsena. O Margarita aiiai suvilp ir, apsiergusi atskridusi epet, perl k per up kit krant. Klintingojo skardio e lis iia nesiek , ir krantas skend jo m nesienoje. Vos tik Margarita eng ant dr gnos ol s, muzika po gluosniais trenk smarkiau, kibirki spieius linksmiau pakilo vir lauo. Po gluosni akomis, aplipusiomis m nesienoje gerai matomais velniais pkuotais irgin liais, dviem eil m tup jo storaand s varl s ir isipsdamos tartum gumin s birbyn mis grojo trank mar. Prieais muzikantes ant karklo akeli, apviesdami gaidas, kabojo puv kliai, ant varli abt blak si lauo atvaitai. Mar varl s grojo Margaritos garbei. Ji buvo sutikta be galo ikilmingai. Permatomos undin s, kurios sukosi rateliu virum up s, sustojo ir m moti dumbliais Margaritai, tuia alsva pakrante lyg aimana toli nuaid jo j sveikinimai. Susib gusios i u medi nuogos raganos isirikiavo ir m tpioti ir lankstytis kaip damos karaliaus rmuose. Kakoks oiakojis vyras prioko, puol buiuoti Margaritai rank, paties ant ol s ilkin audekl, pasiteiravo, ar karalienei patiko maudyn s, pasil atsigulti ir pails ti. Margarita taip ir padar . Oiakojis padav jai taur ampano, ji ig r , ir irdis jai kaipmat suilo. Pasidom jusi, kur yra Nataa, ji igirdo atsakym, kad Nataa jau isimaudiusi ir iskridusi ant savojo meit lio pirm jos Maskv sp ti laukiani, jog Margarita greit pasirodys, ir pad ti suruoti jai apdarus. Per t trump poils po gluosniais Margarit pralinksmino dar vienas nutikimas. Ore pasigirdo vilpesys, ir juodas knas, be abejon s, praovs pro al, pktel jo vanden. Netrukus prieais Margarit idygo tas pats storulis su andenomis, kuris taip nes kmingai prisistat aname krante. Jis, matyt, sp jo sulakstyti prie Jenisejaus, nes buvo su fraku, taiau lapias nuo galvos iki koj. Konjakas suvediojo j antr kart: leisdamasis jis vis d lto pataik vanden. Taiau savo ypsenos neprarado net ioje lidnoje situacijoje, ir Margarita juokdamasi atkio jam rank. Paskui visi m ruotis ivykti. Undin s baig savj ok m nesienoje ir itirpo joje. Oiakojis pagarbiai pasiteiravo Margaritos, kaip ji atkeliavo prie up s; suinojs, kad ji atskrido raita ant epeio, pasak : Kam gi taip, juk nepatogu, ir, bemat i dviej vyteli pasidirbs kakok tartin telefon, pareikalavo i kakieno i pat minut atsisti main, ir tas sakymas i tikrj buvo vykdytas per vien minut. sal te at juoda atvira maina, tik prie vairo s d jo ne prastos ivaizdos oferis, o juodas ilgasnapis kovarnis su ceratine kepur le ir ilgomis pirtin mis. Salel itut jo. M nesienos vitesy sutirpo iskridusios raganos. Lauas vos deg , anglys baig apsineti ilomis pl nimis. Vyrikis su andenomis ir oiakojis pad jo Margaritai lipti main, ir ji sitais ant plaios upakalin s s dyn s. Maina sukriok , liuoktel jo auktyn ir pakilo mane ligi m nulio, dingo sala, dingo up , Margarita nuskriejo Maskv.

XXII skyrius VAKI VIESOJE

Monotonikas auktai vir em s skrendanios mainos imas migd Margarit, o m nulio viesa maloniai ild . Ji usimerk , atstat veid prie v j ir su kakokiu lidesiu galvojo apie palikt neinomos up s pakrant, kuri, kaip jaut , daugiau niekuomet nebegr. Po vis io vakaro stebukl ir ker ji nujaut , pas k vaiuoja sveius, taiau tai jos nebaugino. Viltis, kad tenai pasiseks susigrinti savj laim, suteik jai drsos. Beje, ilgai svajoti apie t laim mainoje neteko. Gal kovarnis puikiai dirbo savo darb, gal maina buvo gera, bet netrukus Margarita atsimerkusi pamat apaioje ne tamsius mikus, o mirguliuojant Maskvos iburi eer. Juodasis pauktis oferis dar ore nusuko priekin dein rat, o paskui nutupd main kakokiose tuiose kapinait se Dorogomilovo rajone. Ilaipins ninieko neklausin janci Margarit su jos epeiu prie vieno antkapio, kovarnis uved main ir paleido j tiesiai griov, dluojant u kapinaii. Maina su trenksmu nugarm jo emyn ir suduo. Kovarnis atidav pagarb, apsierg rat ir nuskrido. Tutuojau u vieno paminklo sum avo juodas apsiaustas. M nesienoje blykstel jo iltis, ir Margarita atpaino Azazel. is rankos mostu pasil Margaritai s stis ant epeio, pats apsierg ilg rapyr, abu ov dang ir po keli sekundi niekieno nepasteb ti nusileido Sod gatv je palei nam Nr. 302 bis. Kai keleiviai, pasiki po paasia epet ir rapyr, jo tarpuvart n, Margarita pasteb jo joje nuobodiaujant mog su kepure ir auliniais batais, matyt, kako laukiant. Kad ir labai lengvi buvo Azazelo ir Margaritos ingsniai, vienias mogus juos igirdo ir sunerims krptel jo, nesuprasdamas, kas ia gali vaikioti.

Antrj mog, nuostabiai pana pirmj, jiedu sutiko prie etojo jimo. Ir v l pasikartojo ta pati istorija. ingsniai... mogus neramiai grtel jo ir susirauk . O kai durys atsidar ir usidar , oko kandin nematom ateivi, vilgtel jo koridori, bet, suprantama, nieko nepamat . Treiasis, tiksli antrojo, taigi ir pirmojo, kopija, bud jo treiojo aukto laipt aiktel j. Jis rk stiprius papirosus, ir, eidama pro al, Margarita usikos jo. Tarsi bakstel tas, rkorius paoko nuo suolelio, ant kurio s d jo, m sunerims valgytis aplinkui, prioko prie tur kl, pavelg emyn. Tuo metu Margarita su savo palydovu jau stov jo prie buto Nr. 50 dur. Azazelas neskambindamas savo raktu be garso jas atrakino. Pirmiausiai Margarit suglumino tamsa, kuri ji pakliuvo. Ninieko nesimat tarytum poemyje, ir Margarita nejuia sikibo Azazelo apsiaust, bijodama pargriti. Bet tuo metu be galo toli ir auktai sumirks jo ir m artintis silpnos lempel s viesa. Azazelas net nestabteldamas itrauk epet Margaritai i po paasties, ir is be menkiausio garso prauvo tamsoje. Jiedu m kopti kakokiais plaiais laiptais, ir Margaritai pasirod , kad jie neturi pabaigos. Ji niekaip nesteng suprasti, kaip paprasiausio Maskvos buto priekambaryje gali tilpti ie nepaprasti, nematomi, bet puikiausiai apiuopiami begaliniai laiptai. Taiau kopimas baig si, ir Margarita suprato, kad ji stovi aiktel je. ibur lis visai priart jo, ir Margarita ivydo apviest veid aukto ir juodo vyro, laikanio t lempel. Tie nelaimingieji, kurie iomis dienomis pasipainiojo jo kelyje, net ir ibant tokiai menkai spingsulei, savaime aiku, isyk bt j atpain. Tai buvo Korovjovas, kitaip dar vadinamas Fagotu. Tiesa, Korovjovo ior buvo smarkiai pasikeitusi. Mirksinti liepsnel atsispind jo ne suskilusioje pensn , kuri seniai reik jo imesti iuklyn, o monoklyje, tiesa, irgi perskilusiame. l veid puoiantys siukai buvo uriesti auktyn ir itepti pomada, o juodas Korovjovas atrod d l labai paprastos prieasties jis vilk jo frak. Bolavo tiktai krtin . Magas, regentas, burtininkas, vert jas ar velniai ino kas odiu, Korovjovas nusilenk ir, plaiai mostel js ranka su lempele, pakviet Margarit sekti i paskos. Azazelas dingo. Be galo keistas vakaras, paman Margarita, visko tik jausi, tik ne ito! Gal pas juos elektra ugeso? Taiau nuostabiausias dalykas i patalp dydis. Kaip visa tai gali sutilpti Maskvos bute? Niekaip negali. Kad ir labai silpnai viet Korovjovo lempel , Margarita suprato, kad ji stovi neapr piamo didumo sal je, beje, dar ir su kolonada, tamsia ir i pirmo vilgsnio tiesiog begaline. Korovjovas stabtel jo alia kakokio minktasuolio, pad jo savj lempel ant kakokios pakylos, rankos mostu pasil Margaritai s stis, o pats, pasir ms alkn mis pakyl, vaizdinga poza sustojo alia. Leiskite jums prisistatyti, sugergd Korovjovas, Korovjovas. Jus stebina, kad n ra viesos? Ir js, inoma, paman te, kad tatai i taupumo? Ne, ne. Tegul pats pirmas budelis, kad ir vienas i t, kurie vakar, truput v liau, tur s garb s buiuoti jums kel, nukerta man galv ant itos paios trinkos, jeigu tai tiesa. Staiai mesiras nem gsta elektros viesos, ir mes iebsime j pai paskutin akimirk. Ir tada, patik kit manimi, jos tikrai netrks. Gal net bt geriau, jei ta viesa bt bent kiek silpnesn . Korovjovas patiko Margaritai, ir tuias jo tark jimas veik j raminamai. Ne, atsak Margarita, labiausiai man nuostabu, kur visa tai sutelpa, ji mostel jo ranka, taip parodydama begalin sal s didum. Korovjovas saldiai yptel jo, ir raukl se palei jo nos suvirp jo e liai. Nieko n ra paprastesnio! atsak jis. Tiems, kurie gerai nusimano apie penktj matavim, nieko nereikia prapl sti patalpas ligi norimo didumo. Gerbiamoji ponia, pasakysiu jums dar daugiau ligi velniko didumo! Beje, a painojau moni, plep jo toliau Korovjovas, kurie ne tik apie penktj matavim, bet ir apskritai apie niek netur jo n menkiausio supratimo, bet dar tikrus stebuklus, kai usimanydavo prapl sti savo gyvenamas patalpas. Pavyzdiui, esu gird js, kad vienas miestietis, gavs trij kambari but Pylimo rajone, be jokio penktojo matavimo ir panai gudrybi bematant pavert j keturi kambari butu, sienele pertvers vien kambar. Paskui jis but ikeit du butus skirtinguose Maskvos rajonuose vien trij, o antr dviej kambari. Sutikite, kad taip atsirado penki kambariai. Trij kambari but jis ikeit du atskirus dviej kambari butus ir, kaip pati matote, tapo eimininku ei kambari, tiesa, ibarstyt be jokios tvarkos po vis Maskv. Jis jau buvo bedars paskutin ir pat auniausi manevr, pasiskelbdamas laikratyje, kad keiia eis kambarius vairiuose Maskvos rajonuose vien penki kambari but Pylimo rajone, bet ia jo veikla nutrko d l tam tikr nuo jo paties nepriklausani prieasi. Galimas daiktas, kad jis dabar ir turi kok nors kambar, taiau garantuoju, kad ne Maskvoje! Matot, koks sukius, o js teikiat s nek ti apie penktj matavim! Margarita, nors visai ne ji, o pats Korovjovas nek jo apie penktj matavim, linksmai nusijuok , iklausiusi pasakojim apie apsukraus but keitiko nuotykius. O Korovjovas v l prabilo: Bet prie reikalo, prie reikalo, Margarita Nikolajevna. Js didiai protinga moteris ir, inoma, jau supratote, kas per vienas ms eimininkas. Margaritos irdis dunkstel jo, ji linktel jo galva.

 Na matot, na matot, kalb jo Korovjovas, mes esam visoki uuomin ir paslaptingum prieininkai. Kasmet mesiras kelia vien pokyl. Jis vadinasi pavasarin s pilnaties, arba imto karali, puota. O svei! ia Korovjovas grieb si u ando, tarsi jam bt sug l dant. Beje, viliuosi, kad pati tuo sitikinsite. Tai va: mesiras, kaip js, be abejo, pati suprantate, yra viengungis. Taiau eiminink reikalinga, Korovjovas sk stel jo rankomis, sutikite, kad be eiminink s... Margarita klaus si Korovjovo, stengdamasi nepraverti lp, pairdiuose juto alt, nuo vilties susigrinti laim jai svaigo galva. Pagal tradicij, kalb jo toliau Korovjovas, pokylio eiminink , vis pirma, privalo bti vardu Margarita. Be to, ji turi bti vietin gyventoja. O mes, kaip matote, esame keliauninkai ir iuo metu apsistojome Maskvoje. ia mes suradome imt dvideimt vien Margarit, ir tik pamanykite, Korovjovas i nevilties pliauktel jo sau per laun, n viena netinka. Bet pagaliau nusiypsojo laim ... Korovjovas iraikingai yptel jo, linkteldamas per liemen, o Margaritos ird v lei sugniau altis. Trumpiau! riktel jo Korovjovas. Visai trumpai: ar js neatsisakysit imtis i pareig? Neatsisakysiu! tvirtu balsu atsak Margarita. Baigta! tar Korovjovas ir, ik ls lempel, pridr : Praom sekti paskui mane. Jie eng tarp kolon ir pagaliau i jo kakoki kit sal, kurioje kakod l aitriai kvep jo citrinomis, buvo gird ti kakokie naresiai ir kakas ukliud Margaritos galv. Ji krptel jo. Nebijokite, saldiu balseliu nuramino Margarit Korovjovas, imdamas j u parank s, ia Begemoto idaigos, nieko daugiau. Ir apskritai drstu jums, Margarita Nikolajevna, patarti niekuomet ir nieko nebijokite. Tai neprotinga. Nesl psiu, pokylis bus pramatnus. Ivysime asmen, kuri valdia kitados buvo nepaprastai didel . Bet kai pagalvoji, kokios mikroskopikai menkos yra j galimyb s palyginti su galimyb mis to, kieno palydoje a turiu garb s bti, pasidaro tiesiog juokinga ir net, sakyiau, lidna... Be to, js juk ir pati karaliko kraujo. Kod l karaliko kraujo? igstingai sukud jo Margarita, glusteldama prie Korovjovo. Ak, karaliene, aismingai trat jo Korovjovas, kraujo reikalai patys sud tingiausi pasaulyje! Ir jeigu paklausin tum m kai kurias proseneles, ypa tas, kurios gars jo kaip didiai romios, tai paaik t nuostabiausi paslapi, gerbiamoji Margarita Nikolajevna. N kiek nesuklysiu, jei, kalb damas apie tai, prisiminsiu keisiausiai susimaiani kort kalad. Esti dalyk, kuriems visai negalioja nei luom barjerai, nei valstybi sienos. Atskleisiu paslapt: viena Pranczijos karalien , gyvenusi eioliktame amiuje, reikia manyti, labai bt nustebusi, jeigu kas nors jai bt pasaks, kad, pra jus daugybei met, a vesiu u parank s jos avi proproproproank per ikilmi sales Maskvoje. Bet mes jau at jom! Korovjovas upt savo lempel, ji dingo jam i rank, ir Margarita ivydo ant grind viesos ruoel, krintant i po kakoki tamsi dur. Korovjovas tyliai pabeld tas duris. Margarita taip susijaudino, jog m bark ti dantys, o per nugar nub go iurpulys. Durys atsidar . Kambarys pasirod ess visai nedidukas. Margarita ivydo plai uolin lov su bet kaip subruktomis nevariomis suglamytomis paklod mis ir pagalve. Prieais lov stov jo uolinis stalas raiytomis kojomis, o ant stalo kandeliabras, kurio lizdai buvo atri paukio nag pavidalo. Tuose auksiniuose naguose deg septynios storos vakin s vak s. Be to, ant stalelio dar buvo didel achmat lenta su itin meistrikai padarytomis figromis. Ant mao palaikio kilim lio stov jo emas suolelis. Kambaryje buvo dar vienas stalas su kakokia auksine taure ir kitu kandeliabru, kurio akos buvo gyvai pavidalo. Kambaryje kvep jo siera ir derva, viestuv e liai kryiavosi ant grind. Tarp kit Margarita isyk atpaino Azazel, dabar apsivilkus fraku ir stovint gale lovos. Isipusts Azazelas jau nebuvo panaus pl ik, ukalbinus Margarit Aleksandro sodelyje, ir nusilenk jis Margaritai nepaprastai galantikai. Nuoga ragana, ta pati Hela, kuri didiai suglumino garbj Varjet bufetinink, ir, deja, ta pati, kuri, laim , po skandalingojo seanso ibaid gaidys, s d jo ant kilim lio palei lov, maiydama kak prikaistuvyje, i kurio virto sieros garai. Be it, kambaryje prie achmat stalelio ant auktos taburet s s d jo milinikas juodas katinas, dein je letenoje gniaudamas achmat irg. Hela pakilo ir nusilenk Margaritai. T pat padar ir katinas, nuoks nuo taburet s ir brtel js upakaline letena, jis pamet irg ir palindo po lova jo iekoti. Visa tai, mirgant klastingiems vaki e liams, past rusi i baim s Margarita tik vos ne vos ir jo. Jos vilgsn buvo prikausiusi lova: joje s d jo tasai, kur dar visai neseniai vargas Ivanas prie Patriarcho tvenkini tikin jo, kad tonas neegzistuoja. Neegzistuojantis ir s d jo lovoje. Dvi akys smigo Margaritai veid. Dein su aukso ieirba gelm je, kiaurai persmelkianti kiekvien siel, ir kair tuia ir juoda, tarsi siaura adatos sel , lyg anga bedugn tamsos ir e li ulin. Volando veidas buvo perkreiptas, deinysis lp kampas nutss emyn, aukt nuplikusi

kakt kirto gilios raukl s, lygiagreios siauriems antakiams. Atrod , kad Volando veido oda amiams degusi saul je. Volandas drybsojo isik tojs lovoje, vilk jo tiktai ilgais naktiniais markiniais, nevariais ir sulopytais ties kairiuoju petim. Vien nuog koj jis buvo pasikis po savimi, o kit itiess ir pasid js ant suolelio. ios tamsios kojos kel kakokiu garuojaniu tepalu ir tryn Hela. Ant apnuogintos beplauk s Volando krtin s Margarita dar ir jo meistrikai i juodo akmens iskobt vabal, parit aukso grandin le, o vabalo nugaroje kakokius ramenis. alia Volando, ant lovos, ant sunkaus postamento, stov jo keistas, tarytum gyvas, i vienos pus s saul s nutviekstas gaublys. Kelet sekundi buvo tylu. Jis tyrin ja mane, paman Margarita ir sukaup vali, stengdamasi kaip nors suvaldyti drebanias kojas. Pagaliau Volandas nusiypsojo, ir jo kibirkiuojanti akis sakytumei siieb . Jis tar : Sveikinu jus, karaliene, ir praau atleisti u tok namin apdar. Volando balsas buvo toks emas, kad, tariant kai kuriuos odius, pavirsdavo mane voktimu. Jis nutv r ant lovos buvusi ilg pag, pasilenk , pamai ja palovyje ir tar : Lsk lauk! Partija nutraukiama. Atvyko vienia. Nieku gyvu, nerimastingai pasufleravo Korovjovas, vaps damas Margaritai aus. Nieku gyvu... prabilo Margarita. Mesire... kv ptel jo aus Korovjovas. Nieku gyvu, mesire, tyliai, bet aikiai atsak susitvardiusi Margarita ir pridr ypsodamasi: Meldiu nepertraukti partijos. Manau, kad achmat urnalai nemaai sumok t, jeigu gal t j ispausdinti. Azazelas pritariamai krenktel jo, o Volandas, d miai nuvelgs Margarit, sumurm jo tarsi pats sau: Taip, Korovjovas teisus! Kaip keistai susimaio kortos! Kraujas! Jis ities rank ir pasimojo Margarit ariau. i pri jo, basomis kojomis nejausdama grind. Volandas pad jo sunki lyg i akmens ir drauge kart kaip ugnis rank Margaritai ant peties, prisitrauk j ir pasisodino alia savs ant lovos. Na, jeigu js tokia nuostabiai maloni, praneko jis, o a, beje, nieko kito ir nesitik jau, tuomet baigsim ceremonijas, jis v l pasilenk ir ktel jo palovin: Ar ilgai truks tas balaganas po lova? Lsk lauk, kvaias padare! Nerandu irgo, apsimestinai udususiu balsu i po lovos atsiliep katinas, kakur nuuoliavo, o vietoj jo vis maiosi kakokia varl . Gal manai, kad esi turgaus aikt je? nuduodamas, jog pyksta, paklaus Volandas. Jokios varl s po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjet teatrui. Jeigu tutuojau neilsi, mes manysime, kad tu pasidavei, prakeiktas dezertyre. Nieku gyvu, mesire! suriko katinas ir t pai akimirk ilindo i palov s, gniaudamas letenoje irg. Leiskite jums pristatyti... buvo bepradeds Volandas, bet pats save nutrauk : Ne, negaliu ir ti t virbli baidykl. Pavelkit, kaip jis isidark po lova! O tuo metu isivoliojs dulk se katinas, stov damas ant upakalini koj, lankst si Margaritai. Katino pakakl je stirksojo balta petelik , d vima prie frako, o ant krtin s kabojo direliu pariti perlamutriniai moteriki ironai. Be to, katino sai buvo paauksuoti. Kas ia dabar! suuko Volandas. Kam tu pasiauksavai sus? Kuriems galams tau po kaklu ta varl , jei esi be kelni? Katinai kelni ned vi, mesire, labai oriai atsak katinas, o gal dar liepsite man ir batus apsiauti? Batuot katin bna tik pasakose, mesire. Bet ar js kada nors mat t, kad kas nors ateit pokyl be kaklaraiio? Neturiu jokio noro atsidurti komikoje pad tyje ir rizikuoti, kad galiu bti u pakarpos imestas lauk! Kiekvienas puoiasi kaip moka. Manykite, kad visa, k ia pasakiau, tinka ir ironams, mesire! Bet sai?.. Nesuprantu, sausai atsikirto katinas, kod l Azazelas ir Korovjovas, ryt sksdamiesi, gal jo pasibarstyti veidus balta pudra, ir kuo ji geresn u auksin? A pasipudravau sus, tai ir viskas! Kita kalba bt, jeigu biau nusiskuts! Skustas katinas i tikrj bjaurus dalykas, tkstant kart su tuo sutinku. Bet apskritai, ia sieidusio katino balsas virptel jo, matau, kad prie mans norima prikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? K js tai atsakysite, mesire? Ir katinas i nuoskaudos taip isipt , kad atrod , dar akimirksnis, ir sprogs. Tai sukius, tai sukius, linguodamas galv, pasak Volandas, kiekvien syk, kai jo figros atsiduria beviltikoje pad tyje, jis pradeda ukalbin ti dant kaip pats kvailiausias arlatanas ant tilto. Nedelsiant s sk prie lentos ir baik tuos savo pliurpalus.

 Atsis siu, atsak katinas s sdamasis, taiau nesutinku su pastaraisiais js odiais. Mano nekos ne pliurpalai, kaip js teik t s pareikti damos akivaizdoje, o virtin standiai surit silogizm, kuriuos deramai vertint tokie inovai kaip Sekstas Empirikas, Marcianas Kapela, o galbt ir pats Aristotelis. achas karaliui, tar Volandas. Praom, praom, atsiliep katinas ir m valgytis lent pro ironus. Taigi, kreip si Volandas Margarit, leiskite pristatyti jums, dona, savo palyd. itas pamaiva katinas Begemotas. Azazel ir Korovjov js jau pastate, tad rekomenduoju jums savo tarnait Hel. Paslanki, nuovoki, ir n ra tokios paslaugos, kurios ji nestengt padaryti. Grauol Hela ypsojosi, smeigusi Margarit savo alsvas akis, nesiliaudama kabinti sauja tepalo ir trint i juo kel. Na, tai ir visi, ubaig Volandas ir susirauk , kai Hela pernelyg stipriai spustel jo jo kel, draugija, kaip matote, nedidel , miri ir paprasta. Jis nutilo ir m sukioti savj gaubl, padaryt taip imoningai, jog m lyni okeanai jame vilnijo, o aigal dengianti kepur atrod tikr tikriausia, i ledo ir sniego. Lentoje tuo metu d josi tikras smyis. Visikai sutriks karalius su balta mantija trypin jo langelyje, beviltikai sk triodamas rankomis. Trys baltieji p stininkai landsknechtai, ginkluoti alebardomis, suglum velg rik, mosuojant paga ir rodant pirmyn, kur alia kits kito, baltame ir juodame langelyje ant kart irg, kanopomis kasani lent, buvo matyti juodieji Volando raiteliai. Margarit nepaprastai sudomino ir apstulbino tai, kad achmat figr l s buvo gyvos. Katinas, atitrauks nuo aki ironus, patyliukais bakstel jo savajam karaliui nugar. Tasai i siaubo usideng rankomis veid. Prasti reikal liai, brangusis Begemote, patyliukais g l Korovjovas. Pad tis rimta, bet toli grau ne beviltika, atsiliep Begemotas, dar daugiau: a visai tikiu galutine pergale. Btina nuodugniai ianalizuoti pad t. Analizuoti jis m si gana keistai puol visaip vaipytis ir merkti ak savo karaliui. Nepadeda, tarstel jo Korovjovas. Ai! suklyk Begemotas. Papgos isilakst , ar a nesakiau! I tikrj tolumoje pasigirdo daugyb s sparn lamesys. Korovjovas ir Azazelas ipuol lauk. Trauk velniai visas tas js ventines imones! burbtel jo Volandas, nepakeldamas aki nuo savojo gaublio. Vos tik Korovjovas su Azazelu idm lauk, Begemotas m dar labiau merkti ak. Baltj karalius pagaliau suvok , ko i jo norima, mai nusipl mantij, nublok j ant savo langelio ir pab go nuo lentos. Rikis usisiaut numest karalik apdar ir atsistojo karaliaus viet. Korovjovas ir Azazelas sugro. Melas, kaip visada, nairuodamas Begemot, sumurm jo Azazelas. Man pasigirdo, atsak katinas. Na, ar dar ilgai visa tai truks? paklaus Volandas. achas karaliui. A tikriausiai nenugirdau, metre, atsak katinas, acho karaliui n ra ir negali bti. Kartoju, achas karaliui! Mesire, apsimestinai sunerimusiu balsu atsak katinas, js pervargote: acho karaliui n ra! Karalius stovi langelyje g2, neir damas lent, pasak Volandas. Mesire, mane siaubas ima! sukniauk katinas, nutaisydamas siaubo ikreipt snuk. Tame langelyje karaliaus n ra! K? suglums paklaus Volandas ir pasiir jo lent, kur karaliaus langelyje stovintis rikis buvo nusigrs ir usidengs rankomis veid. Ak tu, nenaud li, susimsts tar Volandas. Mesire! A v l pagalb aukiuosi logik, praneko katinas, spausdamas prie krtin s letenas, jeigu aid jas skelbia karaliui ach, o karaliaus tuo metu jau n kvapo neb r ant lentos, achas laikomas negaliojaniu. Pasiduodi, ar ne? baisiu balsu suriko Volandas. Leiskite pagalvoti, klusniai atsiliep katinas, pasir m alkn mis ant stalo, suspaud letenomis ausis ir m galvoti. Galvojo ilgai, o gal gale tar : Pasiduodu. Umut usispyrus o, sunibd jo Azazelas. Taip, pasiduodu, tar katinas, bet pasiduodu tiktai tod l, kad negaliu aisti pjudomas pavyduoli! jis pakilo, o achmat figr l s m roptis d . Hela, metas, tar Volandas, ir Hela dingo i kambario. Koja siskaud jo, o ia tasai pokylis, v l prabilo Volandas. Leiskite man, tyliai papra Margarita. Volandas d miai nuvelg j ir pasuko jos pus n kel. Karta it lava pliurz degino rankas, taiau Margarita nesirauk ir steng si neskaudiai trinti j

kel. Manikiai tvirtina, kad tai reumatas, kalb jo Volandas, nenuleisdamas aki nuo Margaritos, bet a rimtai tariu, kad kelio skausm paliko man atminimui viena avinga ragana, su kuria artimai susipainau tkstantis penki imtai septyniasdeimt pirmais metais Brokeno kalnuose, ant Velni Katedros. Ak, negali bti! pasak Margarita. Menkniekis! Po koki trij imt met praeis. Man sil galyb visokiausi vaist, bet a po senovei pasitikiu bobul s gyduol mis. Nuostabi oleli paliko man nelaboji senik , mano bobul ! Beje, sakykite, ar js niekuo nesiskundiate? Gal js siel kamuoja kokia nors irdg la, koks nors maudulys? Ne, mesire, niekas mans nekamuoja, atsak imintingoji Margarita, o dabar, alia js, a jauiuosi tiesiog puikiai. Kraujas didelis dalykas, neinia kod l linksmai pasak Volandas ir pridr : Matau, kad jus domina mano gaublys. O taip, niekuomet nesu maiusi tokio daiktelio. Puikus daiktelis. Atvirai nekant, a nem gstu klausytis paskutini naujien per radij. Jas visada pranein ja kakokios merginos, neaikiai tarianios vietovardius. Be to, kas treia i j truput vepluoja, tarsi tyia tokios bt parenkamos. Mano gaublys kur kas patogesnis, juolab kad apie vykius turiu inoti tikr ties. tai, tarkime, matote em s lop, kurio pakrat skalauja vandenynas? Pavelkite, tai j ap m liepsna. Ten prasid jo karas. Jeigu vilgtelsite i ariau, ivysite ir detales. Margarita pasilenk prie gaublio ir pamat , kad em s kvadrat lis isipl t , surib jo daugybe spalv ir pasidar panaus reljefin em lap. O paskui ji ivydo ir up s juostel, ir kakok kaimel palei j. irnio didumo namelis iaugo ir pasidar sulig degtuk d ute. mai ito namelio stogas be garso il k vir drauge su juod dm tumulu, sienel s sugriuvo, ir i dviaukt s d ut s liko tik menka krvel ir juod dm kamuolys vir jo. Pasilenkusi dar emiau, Margarita ir jo ma moters figr l, gulini ant em s, o alia jos ma vaikel kraujo klane su atmestomis alis rankomis. tai ir viskas, ypsodamasis tar Volandas, jis nesp jo nusid ti. Abadona darbuojasi nepriekaitingai. Nenor iau bti su tais, prie kuriuos kariauja tasai Abadona, tar Margarita, kieno jis pus je? Juo ilgiau su jumis kalbuosi, atsak Volandas, juo labiau sitikinu, kad js labai protinga. Nuraminsiu jus. Jis kaip reta bealikas ir vienodai remia abi kariaujanias puses. Tod l ir padariniai abiejose pus se visada vienodi. Abadona, negarsiai paauk Volandas, ir kaipmat i sienos iniro kakoks liesas mogus tamsiais akiniais. Tie akiniai kakod l Margaritai padar tok stipr spd, jog ji, tyliai riktel jusi, sikniaub veidu Volando koj. Liaukit s, ktel jo Volandas, kokie nervingi iuolaikiniai mon s, jis atsived js pliauktel jo Margaritai per nugar, ir visas jos knas sugaud . Juk matot, kad jis su akiniais. Be to, dar niekuomet n ra buv ir niekuomet nebus taip, kad Abadona kam nors pasirodyt pirma laiko. Pagaliau ir a ia: js mano vienia! Paprasiausiai nor jau jums j parodyti. Abadona stov jo nejud damas. O ar galima, kad jis nors sekund nusiimt akinius? paklaus Margarita, glausdamasi prie Volando ir krpiodama, bet dabar jau i smalsumo. Ne, negalima, rimtai atsak Volandas, mostel jo ranka Abadonai, ir is dingo. Azazelai, k tu nori pasakyti? Mesire, tar Azazelas, leiskite praneti. Pas mus du paaliniai: grauol , kuri verklena ir praosi paliekama kartu su ponia, o su ja, praom atleisti, jos meit lis. Keistokai elgiasi grauol s, tarstel jo Volandas. Tai Nataa, Nataa, suuko Margarita. Na, tegu lieka su ponia. O meit l varykit pas vir jus! Paskersti? igstingai suriko Margarita. Atleiskit, mesire, bet juk tai Nikolajus Ivanoviius, apatinis kaimynas. vyko nesusipratimas, jinai, matot, brktel jo jam kremu... Atleiskite! tar Volandas. Kuri velni ir kas ruoiasi j skersti? Tegul pas di virtuv je su vir jais, tai ir viskas! Juk pati suprantat, kad negaliu jo sileisti puotos sal! Be to... pridr Azazelas ir prane : Vidurnaktis art ja, mesire. Puiku! Volandas kreip si Margarit: Taigi praom! I anksto d koju. Nesijaudinkite ir nieko nebijokite. Ninieko, iskyrus vanden, negerkite, antraip igeibsite ir jums bus sunku. Metas! Margarita pakilo nuo kilim lio, ir tuo metu duryse pasirod Korovjovas.

XXIII skyrius DIDYSIS POKYLIS PAS TON

Vidurnaktis art jo, reik jo skub ti. Margarita visk mat lyg pro miglas. simin vakes ir kakok spalvotais akmenimis iklot basein. Kai Margarita atsistojo io baseino dugne, Hela ir jai talkinanti Nataa liktel jo ant jos kakokio karto, tirto ir raudono skysio. Margarita pajuto ant lp srum ir suprato, kad yra plaunama krauju. Kruvin mantij pakeit kita tirta, permatoma, rausva, ir Margaritai m svaigti galva nuo roi aliejaus. Paskui jos nublok Margarit kritolin guol ir m ligi blizgesio trinti kakokiais dideliais aliais lapais. Atl k katinas ir puol pagalb. Jis atsitp prie Margaritos koj ir taip m trinti jos p das, lyg blizgint batus gatv je. Margarita nebeprisimin , kas jai pasiuvo kurpaites i balsv ro s iedlapi ir kaip tos kurpait s paios savaime usiseg auksin mis sagtimis. Kakokia j ga kilstel jo Margarit ir pastat prie veidrod, jos plaukuose suvito karalikas deimant vainikas. I kakur idygo Korovjovas ir ukabino Margaritai ant kaklo sunk ovalin medalion su juodo pudelio atvaizdu, parit sunkia grandine. is papuoalas be galo kamavo karalien. Grandin ikart m trinti sprand, atvaizdas lenk j prie em s. Taiau u tuos vargus, kuri pridar grandin su juodu pudeliu, Margaritai buvo bent i dalies atlyginta. Korovjovas ir Begemotas isyk m elgtis su ja itin pagarbiai. Kent kit, kent kit! murm jo Korovjovas tarpduryje to kambario, kuriame buvo baseinas. Nieko nepadarysi, taip reikia. Leiskite, karaliene, jums duoti paskutin patarim. Svei bryje bus visoki, oi visokiausi moni, taiau js, karaliene Margo, niekam neteikite pirmumo! Jeigu kuris ir nepatiks... suprantu, inoma, kad neparodysite to savo iraika... Ne, ne, apie tai n pagalvoti negalima! Pasteb s, isyk pasteb s. J btina pamilti, karaliene, pamilti. Pokylio eimininkei u tai bus atlyginta imteriopai! Ir dar: n vieno nepraleiskite. Bent yptelkit, bent grtelkit galv, jei nebus kada odelio itarti. Darykit, k imanot, tik n vieno neaplenkit. Antraip jie visikai igeibs... Lydima Korovjovo ir Begemoto, Margarita eng i kambario su baseinu aklin tams. A, a, nibd jo katinas, a duosiu enkl! Duok! atsiliep tamsoje Korovjovas. Pokylis! aiiai suspieg katinas, ir Margarita kelias sekundes pabuvo usimerkusi. Pokylis mai j ugriuvo kaip viesos, gars ir kvap tvanas. Korovjovo tempiama u parank s, Margarita ivydo esanti tropik mike. Raudongurkl s aliauodeg s papgos karst si lianomis, okin jo nuo akos ant akos ir kurtinamai plyojo: avinga! Bet mikas veikiai baig si, ir pirties tvankum pakeit ikilmi sal s v sa. i sal su kakokio gelsvo aiaruojanio akmens kolonomis buvo tuia tutut l , kaip ir mikas, tik alia kolon lyg susting stov jo pusnuogiai negrai su sidabriniais raiiais ant galv. J veidai pasidar purvinai rudi i susijaudinimo, kai sal l k Margarita su savo palyda, kurioje i kakur atsirado ir Azazelas. Korovjovas paleido Margaritos rank ir sunibd jo: Tiesiai link tulpi! Neaukta balt tulpi sienel idygo prieais Margarit, o u sienel s ji ivydo aib gaubteliais pridengt iburi, kurie apviet frakuot vyr juodus peius ir baltas krtines. Tuomet Margarita suprato, i kur sklido tie ventiniai garsai. J ugriuvo dd trenksmas, o pro t trenksm prasiverusi smuik rauda perliejo Margaritos kn lyg kraujas. Madaug pusantro imto moni orkestras grojo polonez. Ant pakylos prieais orkestr stovintis frakuotas mogus, pamats Margarit, iblyko, nusiypsojo ir mai rankos mostu pak l ant koj vis orkestr. N akimirksn nenutils orkestras stov damas griaud toliau. mogus ant pakylos nusisuko nuo orkestro ir, imets onus rankas, emai nusilenk . Margarita nusiypsojo ir pamojavo jam. Ne, maa, maa, sunibd jo Korovjovas, jis vis nakt negal s umigti. ktel kit jam: Sveikinu jus, vals karaliau! Margarita ktel jo ir nustebo, kad jos balsas, skambus kaip varpas, nustelb vis orkestr. mogus krptel jo i laim s, kair rank prispaud prie krtin s, o deine, kurioje laik balt lazdel, toliau dirigavo orkestrui. Maa, maa, nibd jo Korovjovas. Pavelkit kair n pirmuosius smuikus ir linktelkit taip, kad kiekvienas skyrium galvot, jog js j atpainote. ia vien pasaulin s ymyb s. Linktel kit tai anam, prie pirmojo pulto tai Vjetanas. Taip, labai gerai. Dabar toliau. Kas dirigentas? skriedama toliau, paklaus Margarita. Johanas trausas, sukliko katinas, ir tegu mane pakaria tropik sode ant lian, jeigu kokiame nors pokylyje kada nors grojo toks orkestras. A sukvieiau j! Ir praom sid m ti, n vienas nesusirgo ir n vienas neatsisak . Gretima sal buvo be kolon, vietoje j vienoje pus je mirg jo siena i raudon, rausv, balt roi, o kitoje tokia pat siena i pilnaviduri japonini kamelij. Tarp t sien jau tryko nypiantys fontanai, ir ampanas putojo trijuose baseinuose, kuri pirmasis buvo skaidriai violetinis, antrasis rubino spalvos, treiasis kritolinis. Palei juos blak si negrai su raudonais raiiais, s m sidabriniais samiais ampan ir pyl plokias taures. Roi sienoje buvo spraga, ir toje vietoje ant estrados siaut jo mogus su raudonu fraku smailia kaip kregd s uodega. Prieais j nemonikai

garsiai griaud jo diazas. Vos ivyds Margarit, dirigentas susiriet prie j dvilinkas, paliet rankomis grindis, paskui isities ir aiiu balsu suriko: Aleliuja! Jis pliauktel jo sau per kel viens, paskui krymai per kit kel du, grieb i kratinio muzikanto rank l kt, ieb ja kolon. Skriedama tolyn Margarita dar pamat , kad diazo virtuozas, rungdamasis su polonezu, dvelkusiu Margaritai nugar, tranko savo l kte diazo muzikantams per galvas, o ie tpioja, komikai isprogin akis. Pagaliau jie atskriejo aiktel, kurioje, kaip suprato Margarita, tamsoje j pasitiko Korovjovas su lempele. Dabar ioje aiktel je akys libo nuo viesos, kuri liejosi i kritolini vynuogi keki. Palydovai pastat Margarit viet, ties jos kaire ranka atsirado neaukta ametisto kolon l . Jeigu bus labai sunku, gal site pasid ti ant jos rank, nibd jo Korovjovas. Kakoks juodaodis pad jo Margaritai po koj pagalv l su isiuvin tu auksiniu pudeliu, ir ant tos pagalv l s, paklusdama kakieno rankoms, ji pastat sulenkt per kel savo dein koj. Margarita paband apsivalgyti. Korovjovas ir Azazelas stov jo alia isitemp, kaip per parad. Greta Azazelo dar trys vyrai, kakuo Margaritai panas Abadon. nugar dvelk altis, atsigrusi Margarita ivydo, kad i marmurin s sienos jos unugaryje trykta nypiantis vynas ir srva ledin basein. Prie kair s kojos ji juto kak ilta ir gauruota. Tai buvo Begemotas. Margarita stov jo auktyb se, jai i po koj emyn leidosi didingi kilimu dengti laiptai. Apaioje, tokioje tolyb je, tarsi ir t pro apverstus ironus, Margarita mat milinik veicoriaus kambar su nesivaizduojamo dydio idiniu, kurio altus ir juodus nasrus lengvai bt gal js vaiuoti penkiatonis sunkveimis. veicoriaus kambaryje ir ant laipt, kur spigino akinanti viesa, buvo tuia. Ddos dabar grojo kakur toli. Taip jie prastov jo madaug minut. Kur sveiai? paklaus Margarita Korovjov. Pasirodys, karaliene, tuojau pasirodys. J netrks. A, ties sakant, geriau sutikiau malkas kapoti, negu juos ia priimin ti. K ten malkas kapoti, siterp nekusis katinas, a sutikiau dirbti tramvajaus konduktoriumi, o jau sunkesnio darbo pasaulyje n ra! Viskas turi bti paruota i anksto, karaliene, aikino Korovjovas, blykstel damas akim pro perskilus monokl. N ra lyktesnio dalyko u t situacij, kai pirmasis sveias trypioja, neinodamas k daryti, o jo teis ta megera panibdom tarkuoja j, kad jie atvaiavo anksiau u kitus. Tokius pokylius reikia mesti iuklyn, karaliene. Tiktai iuklyn, patvirtino katinas. Iki vidurnakio beliko deimt sekundi, pridr Korovjovas, tuojau prasid s. Tos deimt sekundi Margaritai pasirod be galo ilgos. Matyt, jos jau pra jo, ir ninieko nevyko. Bet staiga apaioje, milinikame idinyje, kakas dunkstel jo, ir i pakuros il k kartuv s su kabalduojaniu pusiau sudl jusiu lavonu. Lavonas nutrko nuo virv s, trenk si grindis, ir i jo iniro juodaplaukis grauolis su fraku ir lakuotais pusbaiais. I idinio ipuol smarkiai aptres nedidelis karstas, dangtis nul k em n, i karsto isivert kitas lavonas. Grauolis galantikai prioko prie jo ir atkio parank, antrasis lavonas pavirto nuog judri moter su juodomis kurpait mis ir juodomis plunksnomis ant galvos, ir tada abu, vyras ir moteris, nuskub jo laiptais auktyn. Pirmieji! suuko Korovjovas. Ponas akas su mona. Leiskite pristatyti jums, karaliene, vien domiausi vyr! Nepataisomas pinig padirbin tojas, valstyb s idavikas, bet visai neblogas alchemikas. Pagars jo tuo, sukud jo Margaritai aus Korovjovas, kad nunuodijo karaliaus meilu. Juk ne kiekvienam taip nutinka! Tik pair kit, koks grauolis! Iblykusi Margarita prasiiojusi velg emyn ir mat , kaip kakokiose onin se vestibiulio duryse dingsta ir kartuv s, ir karstas. Esu suav tas, staiai veid laiptais ukopusiam ponui akui suklyk katinas. Tuo metu apaioje pro idinio ang ilindo begalvis vienarankis skeletas, nektel jo ant em s ir pavirto frakuotu vyru. Pono ako mona jau klaup si prie Margarit ant vieno kelio ir, ibalusi nuo susijaudinimo, buiavo Margaritos kel. Karaliene, vebleno pono ako mona. Karalien suav ta, r k Korovjovas. Karaliene... tyliai pratar grauolis ponas akas. Mes suav ti, plyojo katinas. Jaunuoliai, Azazelo palydovai, nutais negyvas, bet malonias ypsenas, jau stm pon ak su mona on, kur stov jo negrai, laikantys ampano taures. Laiptais b go auktyn vienias frakuotas vyrikis. Grafas Robertas, niptel jo Korovjovas Margaritai, vis dar domus. Atkreipkite d mes, kaip juokinga, karaliene, prieingas atvejis: is buvo karalien s meiluis ir nunuodijo savo mon.

 Diaugiam s, grafe, suriko Begemotas. Pro idinio ang vienas paskui kit igriuvo ir subyr jo trys karstai, paskui ipuol kakoks mogus, apsisiauts mantija, o kandin jo i juod nasr ioks vaiduoklis smog jam peiliu nugar. Apaioje pasigirdo prislopintas riksmas. I idinio il k kone visikai sudl js lavonas, Margarita usimerk , ir kakieno ranka pakio jai po nosim flakon su balta druska. Margaritai pasirod , kad tai Nataos ranka. Svei ant laipt m daug ti. Dabar jau ant kiekvienos pakopos stov jo i tolo visai vienodai atrodantys frakuoti vyrai, o su jais nuogos moterys, kurios skyr si viena nuo kitos tik kurpaii ir galvas puoiani plunksn spalva. Klibinkiuodama keistu mediniu batu ant kair s kojos, prie Margaritos pri jo dama vienuolikai nuleistomis akimis, sulysusi, kukli ir kakod l apsivyniojusi kakl plaiu aliu raiiu. Kokia alia? mechanikai paklaus Margarita. avingiausia ir solidiausia dama, kud jo Korovjovas, leiskite pristatyti: ponia Tofana, buvo labai populiari tarp jaun aving neapoliei, taip pat ir Palermo grauoli, ypa tarp t, kurioms buvo nusibod j vyrai. Juk bna taip, karaliene, kad vyras nusibosta... Taip, dusliu balsu atsak Margarita, tuo pat metu ypsodamasi dviem frakuotiems vyrams, kurie vienas paskui kit lenk si ir buiavo jos kel ir rank. Na mat, Korovjovas kakaip sugeb jo sykiu ir kud ti Margaritai, ir kakam aukti: Hercoge, praom bokal ampano! A suav tas! Taigi, ponia Tofana ujaut tas varges moteris ir parduodavo joms kakokio vanden lio buteliukuose. mona pildavo to vanden lio vyrui sriub, tasai pavalgydavo, pad kodavo u pietus ir jausdavosi puikiai. Tiesa, po keli valand jis baisiausiai usinor davo gerti, paskui guldavosi patal, ir po dienos graioji neapoliet , pavalgydinusi savo vyr sriuba, bdavo laisva kaip pavasario v jas. O kas jai ant kojos? klaus Margarita, be paliovos liesdama rank sveiams, aplenkusiems klibinkiuojani poni Tofana. Ir kam tas alias raitis? Kaklas suvyts? Kunigaikti, esu suav tas! auk Korovjovas ir tuo pat metu nibd jo Margaritai: Kaklas nuostabus, taiau kal jime jai nutiko nemalonus dalykas. Ant jos kojos, karaliene, ispanikas batelis, o raitis tai d l ko: kai kal jimo priir tojai suinojo, kad madaug penki imtai nes kmingai pasirinkt vyr amiams atsisveikino su Neapoliu ir Palermu, jie sikariav pasmaug poni Tofan kameroje. Be galo diaugiuosi, juodoji karaliene, kad man teko tokia garb , vienuolikai nibd jo Tofana, bandydama priklaupti. Ispanikas batelis jai trukd . Korovjovas su Begemotu pad jo Tofanai atsikelti. Diaugiuosi, atsak jai Margarita, sykiu tiesdama rank kitiems. Dabar laiptais vir plste pldo srautas. Margarita nebemat , kas dedasi veicorin je. Ji mechanikai kilnojo rank auktyn emyn ir, visiems vienodai iepdamasi, sutikin jo sveius. Aiktel je jau tvyrojo klegesys, i Margaritos praskriet ventini sali kaip jros oimas gird josi muzika. O tai i moteris nuobodi, jau ne nibd jo, o garsiai kalb jo Korovjovas, ji dievina pokylius, vis svajoja pasisksti d l savo nosin s. Margarita tarp kopiani laiptais auktyn susirado akimis t, apie kuri kalb jo Korovjovas. Tai buvo jauna, koki dvideimties met moteris nepaprastai graaus stoto, taiau kakoki nerami, kyriai lakstani aki. D l kokios nosin s? paklaus Margarita. Prie jos priskirta kamerist , paaikino Korovjovas, kuri trisdeimt met kasnakt padeda jai ant staliuko nosin. Kai tik ji prabunda, nosin jau guli. Ji t nosin ir krosnyje degino, ir up je skandino, bet niekas nepadeda. Koki nosin? kud jo Margarita, kilnodama rank auktyn emyn. Su melsvais krateliais. Mat kai ji tarnavo kavin je, eimininkas syk pasivadino j sand liuk, o po devyni m nesi ji pagimd berniuk, nune ji mikan ir kio jam burnon nosin, o paskui ukas berniuk em n. Teisme ji teisinosi negal jusi vaiko imaitinti. O kur tos kavin s eimininkas? pasidom jo Margarita. Karaliene, mai i apaios sumurk katinas, leiskite paklausti: kuo ia d tas eimininkas? Juk jis kdikio mike nedusino! Margarita, nesiliaudama ypsotis ir kilnoti dein s rankos, smailiais kairiosios rankos nagais sugnyb Begemoto aus ir sunibd jo jam: Jeigu tu, niekeli, dar kart idrsi siterpti pokalb... Begemotas kakaip neventikai cyptel jo ir suknerk : Karaliene... ausis sutins... Kam gadinti pokyl sutinusia ausimi?.. A kalb jau kaip juristas... juridiniu poiriu... Tyliu, tyliu... Manykit, kad a ne katinas, o uvis, tiktai paleiskit aus. Margarita paleido aus, o kyrios rkanos akys atsidr tiesiai prie j. Kokia a laiminga, karaliene, kad esu pakviesta didij pilnaties puot. O a, atsak Margarita, diaugiuosi, jus matydama. Labai diaugiuosi. Ar m gstat ampan?

 K js teikiat s daryti, karaliene?! beviltiku, taiau vos girdimu balsu suuko Margaritai aus Korovjovas. Susidarys kamatis! M gstu, maldaujamu balsu atsak moteris ir staiga m mechanikai kartoti: Frida, Frida, Frida! A vardu Frida, o karaliene. Tai pasigerkit iandien, Frid, ir nieko negalvokit, tar Margarita. Frida ities abi rankas Margaritai, taiau Korovjovas su Begemotu mikliai sugrieb j u paranki, ir ji pradingo minioje. Dabar i apaios plste pldo minia, tarytum turmuodama aiktel, kurioje stov jo Margarita. Nuogi moter knai kilo auktyn tarp frakuot vyr. Margaritos akyse rib jo j tamss ir balti, kavos spalvos ir net visai juodi knai. Rusvuose, juoduose, katoniniuose, gelsvuose kaip linai plaukuose vies tvane mirg jo ir kibirkiavo brangakmeniai. Ir, tarytumei kas bt aplaksts turmuojani vyr kolon viesos laeliais, ant j krtini tvisk jo deimantiniai segtukai. Dabar Margarita kas sekund juto jos kel lieianias lpas, kas sekund ties rank pabuiavimui, jos veidas pavirto sustingusia sveikintojos kauke. Esu suav tas, monotonikai giedojo Korovjovas, esame suav ti... Karalien suav ta... Karalien suav ta... u nugaros sniaukrojo Azazelas. Esu suav tas, spygavo katinas. Markiz ... murm jo Korovjovas, nunuodijo t v, du brolius ir dvi seseris d l palikimo... Karalien suav ta!.. Ponia Minkina... Ak, kokia avi!Truput nervinga.Kam reik jo plauk nypl mis svilinti kambarinei veid? Taip susiklosius aplinkyb ms, be abejo, tuoj bsi papjauta... Karalien suav ta!.. Karaliene, atkreipkite d mes! Imperatorius Rudolfas, burtininkas ir alchemikas... Dar vienas alchemikas pakartas... Ak, tai ir ji! Ak, kokius nuostabius vieuosius namus ji laik Strasburge!.. Mes suav ti!.. Siuv ja i Maskvos, ms vis didiai mylima u neisenkam fantazij... laik siuvykl ir sugalvojo baisiai juoking pokt: sienoje igr dvi apskritas skylutes... O damos neinojo? paklaus Margarita. Visos kaip viena inojo, karaliene, atsiliep Korovjovas. Esu suav tas! is dvideimtmetis berniokas i maens pasiym jo keistomis fantazijomis, buvo svajotojas ir keistuolis. J pamilo viena mergina, o jis m ir pardav j vieuosius namus. I apaios vir tek jo up . Nebuvo matyti tos up s galo. Jos versm , didysis idinys, tryko kaip trykus. Taip pra jo valanda, stojo antra. Margarita m jausti, kad jos grandin pasidar daug sunkesn . Kakas atsitiko ir rankai. Dabar, keliant j auktyn, Margaritai tekdavo susiraukti. Smagios Korovjovo nekos nustojo dominti Margarit. Ir siauraakiai mongoliki, ir balti, ir juodi veidai pasidar vienodi, kartkart m susiliedavo, o tarpus tarp t veid upildantis oras imdavo virp ti ir sroventi. Smarkus dieglys, tarsi nuo adatos drio, staiga perv r dein Margaritos rank, ir ji, sukandusi dantis, pad jo alkn ant kolon l s. Kakokie garsai, panas sienas lieiani sparn lam jim, sklido i unugario, i sal s, ir buvo aiku, kad tenai oka nesuskaiiuojami svei tuntai, ir Margaritai atrod , jog net masyvios marmurin s, mozaikin s ir kritolin s grindys nereg toje sal je ritmingai pulsuoja. Nei Gajus Cezaris Kaligula, nei Mesalina dabar jau nesudomino Margaritos, kaip nesudomino jos n vienas karalius, hercogas, kavalierius, saviudis, nuodytoja, pakaruoklis ar svadautoja, kal jimo priir tojas ar apgavikas, budelis, skundikas, idavikas, beprotis, seklys, prievartautojas. J vardai susipyn galvoje, veidai sulipo vien didel blyn, ir tik vienas veidas kankinamai strigo atmintin, ities ugnine barzda apjuostas Maliutos Skuratovo veidas. Margaritai linko kojos, ji bijojo, kad tuoj tuoj pravirks. Didiausias kanias jai k l deinysis kelis, kur buiavo sveiai. Jis sutino, oda pam lo, nors Nataa kelet syki luost j kakokio kvapnaus skysio prisig rusi kempine. Baigiantis treiai valandai, Margarita jau visai beviltikai vilgtel jo emyn ir krptel jo i diaugsmo: svei srautas ret jo. Sveiai visada renkasi pokyl vienodai, karaliene, nibd jo Korovjovas, tuoj banga prad s slgti. Duodu od, kamuojam s paskutines minutes. Antai Brokeno plev s brys. Jie visada atvaiuoja paskutiniai. Na, inoma, tai jie. Du girti vampyrai... viskas? Ak ne, antai dar vienas. Ne, du! Laiptais kop du paskutiniai sveiai. itas, man regis, naujokas, sumurm jo Korovjovas ir prisimerks pavelg pro monokl, na, inoma, inoma. Kart j aplank Azazelas ir prie konjako pakio jam mint, kaip atsikratyti vieno mogaus, gal jusio j demaskuoti. Ir jis liep pastamam, kuris buvo jam pavaldus, ipurkti kabineto sienas nuodais. Kuo jis vardu? paklaus Margarita. Ties sakant, a ir pats dar neinau, atsiliep Korovjovas, reikia paklausti Azazel. O kas su juo? Min tasis klusnus jo valdinys. Esu suav tas! suuko Korovjovas dviem paskutiniesiems. Laiptai itut jo. D l viso pikto jie truput l luktel jo, taiau i idinio niekas nebesirod . Nesuvokdama, kaip viskas vyko, po akimirkos Margarita atsirado tame paiame kambary su

baseinu ir tenai, isyk pravirkusi nuo skausmo rankoje ir kojoje, nugriuvo tiesiai ant grind. Taiau Hela ir Nataa, visaip guosdamos, v lei nutemp j po kraujo duu, v lei maig jos kn, ir Margarita v l atsigavo. Dar, dar truput, karaliene Margo, nibd jo idygs alia Korovjovas, reikia apl kti sales, kad garbingieji sveiai nesijust pamirti. Ir Margarita v l iskriejo i kambario su baseinu. Estradoje u tulpi sienel s, kur neseniai grojo vals karaliaus orkestras, dabar liojo bedioni diazas. Dirigavo milinika gorila gauruotomis andenomis, rankoje laikanti triub ir nerangiai okin janti takt. Sus d gret orangutangai pt blizganias tribas. Jiems ant pei buvo usikorusios linksmos impanz s su armonikomis. Du hamadrilai su veliais it lit kariais skambino rojaliais, bet j muzikos nesigird jo pro gibon, mandril ir markat vyginam saksofon, irpinam smuik ir dauom bgn griausm. Ant veidrodini grind nesuskaiiuojama daugyb tarsi sulipusi por steb tinai mikliais ir grakiais judesiais sukosi viena kryptimi ir slinko lyg siena, grasindama visk nuluoti savo kelyje. Gyvos atlasin s petelik s nard vir ok j minios, nuo lub iro g l s. Kai ugesdavo elektra, ant kolon kapiteli nuvisdavo miriadai jonvabali, o ore skland altvyksl s. Paskui Margarita atsidr baisingo dydio baseine, apjuostame kolonomis. I miliniko juodo Neptno nasr tryko plati rausva srov . Nuo baseino kilo svaiginantis ampano kvapas. iia viepatavo nevaroma linksmyb . Damos kvatodamos nusispirdavo kurpaites, mesdavo rankinukus savo kavalieriams arba negrams, lakstantiems po sal su paklod mis rankose, ir kvykdamos nerdavo emyn galva basein. Pursl stulpai tiko palubes. Kritolinis dugnas buvo i apaios apviestas, ir ta viesa, prasimuusi pro stor vyno sluoksn, glost sidabrinius plaukiki knus. Tos, kurios oko lauk i baseino, buvo girtut l s. Po kolonomis aid jo kvatojimas, sal dund jo lyg pirtis. itame urmulyje Margarita sid m jo vien girtut l s moters veid su apdujusiomis, taiau ir dabar dar maldaujaniomis akimis, ir prisimin vienintel od Frida! Nuo vyno kvapo Margaritai m svaigti galva, ir ji jau buvo beieinanti, bet tuo metu katinas ikr t baseine pokt, kuris sulaik Margarit. Begemotas, prilinds prie Neptno nasr, kak ten pabr , ir beregint vilnijanti ampano mas nypdama ir uruliuodama igarm jo i baseino, o Neptnas m virkti tamsiai gelton skyst, kuris visai neputojo ir neburbuliavo. Damos, spiegdamos ir klykdamos: Konjakas!, puol sl ptis u kolon. Per kelias sekundes baseinas prisipild ligi krat, ir katinas, triskart persiverts ore, pktel jo vilnijant konjak. Jis ilipo prunkdamas, su iteusia petelike, nusiplovs auks nuo s ir be iron. Begemoto pavyzdiu idrso pasekti tik viena pora: min ta imoningoji siuv ja ir jos kavalierius, nepastamas jaunas mulatas. Jiedu liuoktel jo konjak, bet tuo metu Korovjovas sugrieb Margarit u parank s, ir jie paliko maudyni m g jus. Margaritai pasirod , kad praskriedama ji kakur mat akmeniniuose tvenkiniuose stksanius kalnus austri. Paskui ji skraid vir stiklini grind, po kuriomis plek jo pragaro ugnys, o tarp j blak si baltavarkiai velniki vir jai. Paskui kakur, jau praradusi bet koki nuovok, ji reg jo tamsius rsius, kur deg kakokie viestuvai, kur merginos dalino sveiams ant angli iirkint m s, o ie i dideli bokal g r jos sveikat. Paskui ji reg jo baltsias mekas, tampanias armonikas ir okanias estradoje kamarinsk. Fokusininksalamandr, nedegant idinyje... Ir antrsyk jos j gos m sekti. Paskutinis pasirodymas, susirpinusiu balsu sunibd jo Korovjovas, ir bsim laisvi. Lydima Korovjovo, ji v l atsidr ikilmi sal je, bet dabar ia niekas neoko, nesuskaitoma svei minia spiet si tarp kolon, palikusi laisv vis sal s vidur. Margarita nesimin , kas pad jo jai ulipti ant pakylos, atsiradusios io itut jusio rato vidury. Ukopusi ant jos, Margarita, be galo nustebusi, igirdo, kaip kakur laikrodis mua vidurnakt, kuris, jos manymu, jau seniai buvo pra js. Sulig paskutiniu neinia kur skambanio laikrodio diu svei mini apgaub tyla. Tuomet Margarita v l ivydo Voland. Jis jo lydimas Abadonos, Azazelo ir dar keli, panai Abadon, juod ir jaun. Dabar Margarita pasteb jo, kad prieais jos pakyl buvo paruotas kitas paauktinimas Volandui. Taiau is juo nepasinaudojo. Margarit apstulbino tai, kad Volandas per ikilming paskutin pasirodym i jo pas sveius apsirengs tais paiais apdarais, kuriais vilk jo miegamajame. Jam ant pei kabojo tie patys nevars sulopyti markiniai, o kojas jis buvo sispyrs nuleivotas kambarines lepetes. Volandas ne si apnuogint pag, taiau jo pasiramsiuodamas ja kaip lazda. Volandas atlubiojo ir sustojo alia savosios pakylos, ir tutuojau prieais j idygo Azazelas su dubeniu rankose. O tame dubenyje Margarita ivydo nupjaut mogaus galv su imutais priekiniais dantimis. Tebetvyrojo visika tyla, kuri tik viensyk sutrikd kakur toli irktel js lyg ir dur skambutis, niekaip nepritamps prie visos aplinkos. Michailai Aleksandraviiau, negarsiai kreip si Volandas galv, ir tuomet uvusiojo vokai kilstel jo auktyn, o negyvame veide Margarita krptel jusi ivydo gyvas, minties ir kanios kupinas akis. Viskas isipild , ar ne? toliau kalb jo Volandas, ir damas galvai akis, galv nupjov moteris, pos dis nevyko, o a gyvenu js bute. Faktas. O faktas labiausiai nepaneigiamas dalykas

pasaulyje. Taiau dabar mus domina tolesn eiga, o ne itas vyks faktas. Js visuomet kartai propagavote teorij, kad, nupjovus galv, mogaus gyvenimas baigiasi, jis virsta pelenais ir ieina nebt. Nors mano sveiai gali bti visai kitos teorijos rodymu, man malonu j akivaizdoje jums praneti, kad js teorija ir solidi, ir smojinga. Beje, juk visos teorijos vertos viena kitos. Tarp j yra ir tokia, kuri tvirtina, kad kiekvienas gaus tai, kuo tik jo. Tebnie taip! Js ieinat nebt, o man bus smagu i taur s, kuria js pavirsite, igerti u bt! Volandas ik l auktyn pag. Beregint galvos dangalai pajuodo ir susitrauk , paskui kesulais atoko nuo kaul, akys dingo, ir netrukus Margarita ivydo dubenyje ant auksin s kojel s stovini gelsv kaukol su smaragdo akimis ir perl dantimis. Kaukol s dangtis atsivo . Tutuojau, mesire, pasteb js klausiam Volando vilgsn, tar Korovjovas, jis stos prie jus. ioje kap tyloje a girdiu, kaip girgda jo lakuoti batai ir kaip skamba taur , kuri jis pastat ant stalo, paskutin kart iame gyvenime ig rs ampano. tai ir jis. Sal je pasirod naujas vienias sveias, jis eng tiesiai prie Volando. Savo ivaizda jis niekuo nesiskyr nuo galyb s kit ia esani vyr, iskyrus vien aplinkyb: net i tolo buvo matyti, kad sveias tiesiog svirduliuoja i susijaudinimo. Jo skruostai buvo imuti d mi, nerimo pilnos akys lakst alis. Sveias buvo sukr stas, ir tai buvo visai suprantama: j stulbino viskas, o labiausiai, inoma, Volandas. Taiau sveias buvo sutiktas itin maloniai. O, brangusis baronas Maigelis, meiliai ypsodamasis kreip si Volandas svei, kuriam akys ioko ant kaktos, diaugiuosi, gal damas jums pristatyti, Volandas atsisuko sveius, didiai gerbiam baron Maigel, vaidybini rengini komisijos tarnautoj, kurio pareiga supaindinti usienieius su sostin s ymyb mis. Margarita nust ro, nes mai atpaino t Maigel. Ji kelet syki buvo maiusi j Maskvos teatruose ir restoranuose. Pala... paman Margarita. Tai k, vadinasi, jis irgi mirs? Bet viskas kaipmat iaik jo. Brangusis baronas, smagiai ypsodamasis kalb jo Volandas, suinojs apie mano atvykim Maskvon, buvo toks malonus, kad tutuojau paskambino man, silydamas pagal savo profesij supaindinti mane su sostine. Savaime aiku, kad a su diaugsmu pasikvieiau j pas save. Margarita tuo metu pasteb jo, kad Azazelas perdav duben su kaukole Korovjovui. Beje, barone, staiga intymiai prislopintu balsu praneko Volandas, pasklido gandai apie nepaprast js smalsum. mon s neka, kad tasai js smalsumas sykiu su nemenkiau isivysiusiu plepumu jau prad jo kreipti save vis akis. Be to, pikti lieuviai jau prasitar , kad esate skundikas ir nipas. Ir dar sp jama, jog visa tai jums madaug po m nesio lidnai baigsis. Taigi, nor dami jus ivaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprend me jums pagelb ti, pasinaudodami ta aplinkybe, kad js sipirote pas mane sveius, kaip tik siekdamas iniuktin ti visk, kas tik bus manoma. Baronas pasidar baltesnis u Abadon, kuris i prigimtie buvo nepaprastai iblyks, o paskui nutiko keistas dalykas. Abadona atsidr prie baron ir sekundei nusi m akinius. T akimirk kakas ybtel jo Azazelo rankoje, kakas negarsiai pliauktel jo, lyg suplojus delnais, baronas m griti auktielninkas, i jo krtin s iurkle tryktel jo kraujas, uliedamas krakmolytus markinius ir liemen. Korovjovas pakio po iurkle taur, o kai i prisipild , padav j Volandui. Negyvas barono knas tuo metu jau gul jo ant grind. Geriu js sveikat, ponai, negarsiai tar Volandas ir, pak ls taur, prisiliet prie jos lpomis. Tada vyko metamorfoz . Dingo sulopyti markiniai ir nuleivotos lepet s. Volandas stov jo apsisiauts kakokia juoda chlamide, prie ono kabojo plienin paga. Jis greitu ingsniu prisiartino prie Margaritos, atkio jai taur ir sakmiai tar : Gerk! Margaritai apsisuko galva, ji susverd jo, bet taur jau buvo prie lp, ir kakieno balsai, o kieno ji nesuprato, sukud jo jai abi ausis: Nebijokit, karaliene... Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susig r em. Ir ten, kur jis buvo pralietas, jau auga vynuog s. Margarita neatsimerkdama gurktel jo, ir saldi srov nub go jos gyslomis, ausyse pasigirdo kakoks skambesys. Jai pasirod , kad kurtinamai gieda gaidiai, kad kakur trenkia maras. Svei minia m tirpti. Ir frakuoti vyrai, ir moterys suguro dulkes. Margaritos akyse visa sal m dl ti, pasklido kapini rsio dvokas. Kolonos subyr jo, viesos ugeso, viskas susitrauk ir nebeliko nei fontan, nei tulpi su kamelijomis. Paprasiausiai pasidar kaip buv kukli juvelyro nal s svetain , kuri pro pravertas duris krito viesos ruoelis. Pro tas pravertas duris Margarita ir jo.

XXIV skyrius MEISTRO IVADAVIMAS

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prie pokyl. Volandas vienais markiniais s d jo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koj, syk deng vakarienei stal, ant kurio i pradi buvo aidiama achmatais. Ustal je nusivilk frakus s d jo Korovjovas ir Azazelas, o greta j, suprantama, tup jo katinas, nepanors skirtis su savo petelike, nors i buvo pavirtusi paprasiausi nevar skudur. Margarita svirduliuodama pasiek stal ir atsir m j. Tuomet Volandas mostu, kaip ir ansyk, pasikviet j artyn ir liep s stis greta. Na k, labai ivargote paklaus Volandas. O ne, mesire, atsak Margarita, taiau vos girdimu balsu. Noblesse oblige, tarstel jo katinas ir pyl Margaritai kakokio skysio stiklinait. Degtin ? silpnu balsu paklaus Margarita. Katinas sieids net oktel jo ant k d s. K js kalbat, karaliene, suvokt jis, argi a drsiau pilti damai degtin s? Grynas spiritas! Margarita yptel jo ir pam gino atstumti alin stiklinait. Drsiai gerkite, tar Volandas, ir Margarita isyk pa m stiklinait. Hela, s skis, sak Volandas ir paaikino Margaritai: Pilnaties naktis ventin naktis, ir a vakarieniauju maame palydov ir tarn brelyje. Na, kaip jauiat s? Kaip pra jo is varginantis pokylis? Nuostabiai! sutark jo Korovjovas. Visi suav ti, simyl j, parblokti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir avesys! Volandas tylomis pak l stiklinait ir susidau su Margarita. Margarita klusniai ig r ,manydama, kad spiritas j tuoj pat pribaigs. Taiau nieko bloga neatsitiko. Maloni iluma nutek jo jos viduriais, kakas minktai stuktel jo pakau, sugro j gos, tarytum ji bt pabudusi po ilgo gaivinanio miego, be to, ji pajuto v rik alk. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko n ra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji m godiai ryti ikrus. Begemotas atsipjov riek ananaso, pasisd j, pasibarst pipirais, suvalg , o paskui taip smagiai ilenk stiklinait spirito, jog visi m ploti. Margaritai ig rus antr stiklinait, vak s sietyne sideg rykiau, idinyje pliptel jo smarkesn liepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama m s, Margarita gardiavosi varvaniais i jos syvais ir sykiu steb jo, kaip Begemotas garstyiomis tepasi austr. Ant viraus dar vynuogi usid k, tyliai pasak Hela, kumtel jusi katinui paon. Praom mans nemokyti, atsak Begemotas, nesijaudinkit, ne pirm syk s diu prie stalo! Ak, kaip malonu vakarieniauti tai itaip, prie ugnel s, paprastai, blerb Korovjovas, maame brelyje... Ne, Fagotai, uginijo katinas, pokylis vis d lto savaip avingas ir didingas. Nei jis avingas, nei didingas, o tos kvailos mekos ir tie tigrai bare savo riaumojimu vos nevar man migrenos, tar Volandas. Klausau, mesire, pasak katinas, jeigu js manote, kad nedidingas, tai ir a nedelsiant pritarsiu iai nuomonei. Tu man ir k! atsak Volandas. A pajuokavau, ramiai tar katinas, o tuos tigrus liepsiu ikepti. Tigrai nevalgomi, tar Hela. Js taip manote? Tuomet praom paklausyti, atkirto katinas ir, markstydamasis i malonumo, papasakojo, kaip syk jis devyniolika dien klajojo po dykum ir maitinosi savo paties nudobto tigro m sa. Visi susidom j klaus si io nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baig , visi kaip vienas suuko: Melas! domiausia, kad is melas, pasak Volandas, yra melas nuo pirmo ligi paskutinio odio. Ak itaip? Melas? suriko katinas, ir visi paman , kad jis oks ginytis, taiau jis tik tyliai pridr : Istorija nusprs, kieno teisyb . Praom pasakyti, kreip si g rimo padrsinta Margo Azazel, js nuov te j, t buvus baron? inoma, atsak Azazelas, kaipgi jo nenuausi? J btinai reikia nuauti. A taip susijaudinau! suuko Margarita. Tai atsitiko taip netik tai. K jau ia netik tai, paprietaravo Azazelas, o Korovjovas prapliupo kvykauti: Kaip nesijaudinsi? Man paiam kinkos prad jo tirt ti! Bumbt! ybt! Baronas ant ono! A vos nepuoliau isterij, pridr katinas, laiydamas i ikr itraukt aukt. Man tai kas nesuprantama, kalb jo Margarita, o jos akyse ybiojo nuo kritolini ind atsimuusios auksin s kibirktys, nejaugi i lauko nebuvo gird ti muzikos ir apskritai ito pokylio griausmo? Aiku, kad nebuvo gird ti, karaliene, paaikino Korovjovas, tokius dalykus reikia taip daryti, kad nebt gird ti. Kuo atsargiausiai reikia daryti.

 Na, inoma, inoma... Mat tasai mogus ant laipt... Kai mudu su Azazelu jome pro al... Ir kitas, prie laukuj dur... Man regis, kad jis sek js but... Teisingai, teisingai! auk Korovjovas.Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna! Pasitvirtina mano tarimai. Taip, jis sek but. A vos nepalaikiau jo isiblakiusiu privatdocentu ar ant laipt lkuriuojaniu simyl j liu. Taiau ne, ne! Kakas nusmelk man per ird! Ak! Jis sek ms but! Ir antrasis, prie laukuj dur! Sek ir tas, kuris tnojo tarpuvart je! domu, kas bus, jei jie ateis js suimti? paklaus Margarita. Btinai ateis, avingoji karaliene, btinai! atsiliep Korovjovas. Nujauia irdis, kad ateis, ne dabar, suprantama, bet savo metu btinai ateis. Tik a manau, kad nieko domaus nebus. Ak, kaip a isigandau, kai nugriuvo itas baronas, kalb jo Margarita, matyt, ligi iol negal dama atsipeik ti po mogudyst s, kuri pamat pirmkart gyvenime. Js turbt taikliai audote? Pakeniamai, atsak Azazelas. O i kiek ingsni? ne visai aikiai paklaus Margarita Azazel. irint k, gudriai atsak Azazelas, vienas dalykas pataikyti plaktuku kritiko Latunskio langus, o visai kitas jam ird. ird! riktel jo Margarita, kakod l susigriebusi u irdies. ird! pakartojo ji dusliu balsu. Koks ia dar kritikas Latunskis? paklaus Volandas ir prisimerks pavelg Margarit. Azazelas, Korovjovas ir Begemotas kakod l susig d nudelb akis, o Margarita rausdama atsak : Yra toksai kritikas. vakar a sutaliau ipulius vis jo but. e tau! O kod l? Jis, mesire, paaikino Margarita, vien meistr praud . O kam reik jo paiai plktis? paklaus Volandas. Mesire, leiskite man, stryktel js suuko katinas. Tup k, tup k, burbtel jo stodamasis Azazelas, a tuoj nuvaiuosiu... Ne! suriko Margarita. Ne, mesire, meldiu jus, nedarykite to. Kaip pageidausite, atsak Volandas, o Azazelas atsis do savo viet. Tai kur mes sustojom, brangioji karaliene Margo? v l prabilo Korovjovas. Ak, tiesa, ties irdim. ird jis pataiko, Korovjovas savo ilgu pirtu parod tiesiai Azazel, pataiko pasirinktinai bet kur prieird arba bet kur skilvel. Margarita ne isyk suprato, o supratusi i nuostabos ktel jo: Bet juk j nematyti! Brangioji, blerb Korovjovas, ia ir yra visas fokusas, kad j nematyti! ia ir yra menas! matom daikt bet kas gali pataikyti. Korovjovas itrauk i staliaus pik septyniuk, padav j Margaritai, papra paenklinti nagu kuri nors ak. Margarita paenklino pai virutin deiniame kampe. Hela pakio kort po pagalve ir ktel jo: Paruota! Azazelas, s d js nugara pagalv, isitrauk i frakini kelni kien s automatin pistolet, pasid jo vamzd ant peties ir neatsigrs iov , gerokai igsdindamas ir pralinksmindamas Margarit. I po pagalv s buvo itraukta korta. Margaritos paenklinta akis buvo perauta. Nenor iau su jumis susitikti, kai js rankoje revolveris, koketikai dirsiodama Azazel, tar Margarita. Ji av josi visais mon mis, gebaniais k nors daryti tobulai. Brangioji karaliene, iauk jo Korovjovas, a niekam nepatariu su juo susitikti, net ir tuomet, kai jo rankoje n ra jokio revolverio! Buvusio regento ir dainavedio garb s odis, niekas nepult sveikintis su ituo sutiktuoju. Katinas, kuris, Azazelui audant kort, s d jo paniurs, mai pareik : O a galiu sumuti rekord su septyniuke. Igirds tai, Azazelas kak suurzg . Taiau katinas usispyr ir pareikalavo ne vieno, o dviej revolveri. Azazelas i antros upakalin s kelni kien s isitrauk antr revolver ir, niekinamai perkreips burn, atkio abu pagyrnui. Buvo paenklintos dvi akys septyniuk je. Katinas ilgai ruo si, nusigrs nuo pagalv s. Margarita s d jo usikimusi pirtais ausis ir ir jo pel d, snaudiani ant idinio atbrailos. Katinas ov i abiej revolveri, ir tutuojau suspigo Hela, nuauta pel da nektel jo em n, ir sustojo sudauytas laikrodis. Hela, kurios viena ranka kraujavo, klykdama sikibo katinui gaurus, o jis jai plaukus, ir jiedu, susivij kamuol, nusirito grindimis. Viena taur nukrito nuo stalo ir suduo. Laikykit t pasiutusi velnio bob! kriok katinas, m gindamas isivaduoti nuo Helos, kuri s d jo ant jo raita. Petukai buvo iskirti, Korovjovas papt peraut Helos pirt, ir tas ugijo. Negaliu audyti, kai aplink visi plepa! auk Begemotas ir m gino pritaisyti atgal didiul kuokt gaur, iraut i nugaros.

 Kertu layb, tar Volandas, ypsodamasis Margaritai, kad pokt jis ikr t tyia. audo jis neblogai. Hela su katinu susitaik , ir jiedu, patvirtindami t susitaikym, pasibuiavo. I po pagalv s buvo itraukta korta. N viena akis, iskyrus t, kuri perov Azazelas, nebuvo paliesta. Negali bti, tvirtino katinas, velgdamas pro kort kandeliabro viesas. Linksmoji vakarien ts si. vak s kandeliabruose apgarg jo, po kambar vilnydama sklaid si sausa, kvapi idinio iluma. Prisivalgiusi Margarit ap m palaimos jausmas. Ji velg , kaip pilkvi dm ratilai nuo Azazelo cigaro plaukia link idinio ir kaip katinas m gina pagauti juos pagos galu. Ji niekur nenor jo eiti, nors, jos manymu, jau buvo v lu. Sprendiant i visko, art jo eta valanda ryto. Pasinaudojusi pauze, Margarita kreip si Voland ir nedrsiai tar : Man jau turbt metas... V lu. Kur js taip skubate? mandagiai, bet sausai paklaus Volandas. Kiti tyl jo, apsimesdami be galo susidom j cigaro durn ratilais. Taip, metas, galutinai d l to sutrikusi, pakartojo Margarita ir atsigr , lyg iekodama pelerinos ar apsiausto. Staiga ji m drov tis savo nuogumo. Ji pakilo i ustal s. Volandas tyl damas pak l nuo lovos savo palaik apskretus chalat, o Korovjovas umet j Margaritai ant pei. D koju jums, mesire, vos girdimu balsu tar Margarita ir klausiamai pavelg Voland. Tasai mandagiai ir abejingai yptel jo. Baisi nykuma kakaip akimoju suspaud Margaritai ird. Ji pasijuto apgauta. Buvo matyti, kad niekas neketina jos apdovanoti u paslaugas per pokyl, kaip niekas nem gino jos ir sulaikyti. O jai buvo visai aiku, kad eiti i ia neb ra kur. Akimirk m ktel jusi mintis, kad teks grti namus, suk l jos irdyje didiausi nevilt. Gal reikia paiai paprayti, kaip gundydamas patar Azazelas Aleksandro sode? Ne, nieku gyvu, tar ji pati sau. Viso gero, mesire, pasak ji balsiai, o tylomis galvojo: Kad tik itrkiau i ia, o tada jau nueisiu prie up s ir nusiskandinsiu. S skit s, staiga sakmiai tar Volandas. Margaritos veidas persimain , ji atsis do. Gal nor tum te k nors pasakyti atsisveikindama? Ne, mesire, nieko nenoriu, ididiai atsak Margarita, iskyrus tai, kad mielai padarysiu visk, k paliepsite, jeigu tik esu dar jums reikalinga. A n ma nepavargau ir smagiai pasilinksminau per pokyl. Ir jeigu tas pokylis tebetrukt, a mielai atstatyiau savo kel, kad j gal t pabuiuoti tkstaniai pakaruokli ir mogudi, Margarita velg Voland lyg pro rko yd, jos akyse tvenk si aaros. Teisingai! Visai teisingai! baisiu balsu skardiai suriko Volandas. Taip ir reikia! Taip ir reikia! lyg aidas pakartojo Volando svita. Mes jus iband me, toliau kalb jo Volandas, niekada nieko nepraykite! Niekada ir nieko, ypa i t, kurie u jus stipresni. Patys pasilys ir patys visk duos. S skit s, ididi moterie, Volandas nupl Margaritai nuo pei sunk chalat, ir ji v l atsidr alia jo ant lovos. Na, Margo, v l praneko Volandas velnesniu balsu, ko js pageidaujate u tai, kad iandien pabuvote pokylio eimininke? Ko norite u tai, kad vis pokyl praleidote nuoga? Kiek kainuoja js kelis? Koki nuostoli padar jums mano sveiai, kuriuos k tik pavadinote pakaruokliais? Sakykit! Ir syk sakykit visk nesivarydama: juk a silau. Margaritos irdis m dauytis, ji sunkiai atsikv p , steng si susivokti. ... Na, drsiau, drsiau! skatino Volandas. adinkit savo fantazij, ijudinkit j! Jau vien u btinyb matyti, kaip buvo nuudytas tas niek niekas baronas, mog verta apdovanoti, ypa jei tas mogus moteris. Na? Margaritai ugniau kvap, ji jau buvo betarianti ventai irdyje saugomus ir i anksto paruotus odius, bet staiga ibalo, prasiio jo ir isprogino akis. Frida! Frida! Frida! suvaitojo jos ausyse kakieno kyrus maldaujamas balsas. A vardu Frida! ir Margarita usikirsdama praneko: Vadinasi... a galiu paprayti... vieno dalyko? Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, atsak Volandas, supratingai ypsodamasis, pareikalauti vieno dalyko! Ak, kaip mikliai ir aikiai pabr Volandas paios Margaritos pasakytus odius vieno dalyko! Margarita dar kart atsiduso ir tar : A noriu, kad Fridai daugiau nebebt paduodama nosin , kuria ji udusino savo kdik. Katinas pak l akis dang ir garsiai atsiduso, taiau nieko nepasak , tikriausiai prisimin per pokyl nusukt aus. Kadangi absoliuiai netik tina, praneko Volandas yptel js, jog ita kvaia Frida jums bt brukusi ky juk tatai nesiderint su js karaliku orumu, a staiai nebeinau, k daryti. Man turbt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudur ir ukamyti jais visas miegamojo skyles! Apie k js kalbate, mesire? suglumo Margarita, iklausiusi ituos tikrai nesuprantamus

odius. Visikai su jumis sutinku, mesire, sikio pokalb katinas, inoma, skudur, ir jis susierzins trenk letena stal. A apie gailestingum kalbu, paaikino savo odius Volandas, nenuleisdamas nuo Margaritos liepsningos akies. Retkariais jis visai netik tai ir klastingai sibrauna pro siauriausius plyiukus. tai a ir kalbu apie skudurus. Ir a apie t pat kalbu! ktel jo katinas, bet d l viso pikto pasitrauk nuo Margaritos ir prisideng rausvu kremu itepliotomis letenomis smailas ausis. Drok i ia, tar jam Volandas. Bet a dar neg riau kavos, atsiliep katinas, kaipgi ieisiu? Nejaugi, mesire, ventin nakt sveiai prie stalo skirstomi dvi ris? Vieni pirmo, o kiti, kaip sak tasai lidnasis yktuolis bufetininkas, antro vieumo? Tyl k, sak jam Volandas ir paklaus Margarit: Sprendiant i visko, js nepaprastai geras mogus? Didiai dorovingas mogus? Ne, rytingai atov Margarita, inau, kad su jumis nek tis galima tik atvirai, tod l atvirai ir sakau: a esu lengvabd . Papraiau pasigail ti Fridos tik tod l, kad per neatsargum iebiau jai tvirt vilt. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, a atsidursiu siaubingoje pad tyje. Nerasiu ramyb s vis gyvenim. N ra kas daryti! Taip jau i jo. A, tar Volandas, suprantu. Vadinasi, js tai padarysite? tyliai paklaus Margarita. Nieku gyvu, atsak Volandas, matote, brangioji karaliene, ia vyko mayt painiava. Kiekviena inyba privalo rpintis savo reikalais. Nesiginysiu, ms galimyb s gana didel s, jos kur kas didesn s, negu mano kai kurie nelabai valgs mon s... Tikra teisyb , kur kas didesn s, neikents kio trigra katinas, matyt, didiuodamasis tomis galimyb mis. Tyl k, velniai tave griebt! sudraud j Volandas ir v l kreip si Margarit: Tiesiog n ra prasm s daryti tai, kuo usiima kita, kaip a sakiau, inyba. Taigi, ito a nedarysiu, padarysite js pati. Argi mano valia isipildys? Azazelas paaipiai dirstel jo vairja akimi Margarit, neymiai papurt rusvaplauk galv ir prunktel jo. Nagi darykite, varge tu mano, burbtel jo Volandas ir, pasuks gaubl, sistebeilijo kakoki detal jo paviriuje. Matyt, jis vienu metu ir kalb josi su Margarita, ir dom josi dar kakuo. Na, Frida, pakud jo Korovjovas. Frida! aiiai suriko Margarita. Durys atsilapojo, kambar b go isitariusi, nuoga moteris paklaikusiomis akimis, taiau visikai iblaiv jusi, ir ities rankas Margarit, o toji didingai tar : Tau dovanojama. Nosin prie lovos daugiau nebus dedama. Pasigirdo Fridos klyksmas, ji griuvo ant em s ir isities kryiumi prieais Margarit. Volandas mostel jo ranka, ir Frida dingo i aki. Ai, likite sveiki, tar Margarita ir pakilo. Tai k, Begemote, praneko Volandas, nepulsim pelnytis i nepraktiko mogaus poelgio ventin nakt, jis atsisuko Margarit, taigi ito neimsim dom n, juk a ninieko nedariau. Ko js nor tum t sau? Stojo tyla, kuri nutrauk Korovjovas, sunibd js Margaritai aus: O deimantine dona, syk patariu bti protingesnei! Juk antraip fortna gali islysti i rank. A noriu, kad man tuoj pat, i sekund, bt sugrintas mano mylimasis, meistras, pasak Margarita, ir jos veid ikreip m lungis. Tuomet kambar siver v jas, vaki liepsnel s kandeliabruose palinko, sunki uuolaida nuiuo al, atsiv r langas ir tolimose auktyb se pasirod pilnas m nulis, bet ne prieaurio, o vidurnakio m nulis. Nuo palang s ligi grind nusidriek alsvas m nesienos takas, kuriame pasirod naktinis Ivanukos sveias, vadins save meistru. Jis vilk jo savaisiais ligonin s drabuiais chalatu, lepet mis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskust veid buvo ikreipusi grimasa, jis baikiai it pami lis nairavo deganias vakes, o m nesienos srautas kunkuliavo aplink. Margarita i karto j paino, suvaitojo, sk stel jo rankomis ir prib go artyn. Ji buiavo jo kakt ir lpas, glaust si prie eriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos aaros dabar upeliais sruvo jai per veid. Ji itar tik vien od, kartojo j be jokios prasm s: Tu... tu... tu... Meistras atstm j nuo savs ir kimiu balsu pasak : Neverk, Margo, nekankink mans. A sunkiai sergu, jis sitv r ranka palang, sakytum ketindamas okti pro lang ir sprukti, isiiep , velgdamas s dinius ustal je, ir suriko: Margo,

man baisu! V l prasid jo haliucinacijos... Verksmas smaug Margarit, ji nibd jo, springdama odiais: Ne, ne, ne... nieko nebijok... a su tavim... a su tavim... Korovjovas mikliai ir nepastebimai stumtel jo meistrui k d, ir tasai susmuko ant jos, o Margarita suklupo, prisiglaud prie ligonio ir taip nurimo. Susijaudinusi ji net nepasteb jo, kad dabar jau yra ne nuoga, kad vilki juodu ilkiniu apsiaustu. Ligonis nuleido galv ir paniurusiu liguistu vilgsniu ir jo grindis. Taip, ilgokai patyl js, prabilo Volandas, neblogai apdorotas, ir sak Korovjovui: Duok tam mogui ko nors igerti, riteri. Margarita drebaniu balsu m prayti meistr: Igerk, igerk. Bijai? Ne, ne, tik k manim, jis tau pad s. Ligonis pa m stiklin ir ig r tai, kas joje buvo, taiau jo ranka suvirp jo, ir tuia stiklin suduo prie jo koj. uk s laim nea! sunibd jo Korovjovas Margaritai. ir kit, jis po truput atsipeik ja. I ties, ligonio vilgsnis pasidar jau ne toks igstingas ir neramus. Margo, ia tikrai tu? paklaus m nesienos atnetas sveias. Nurimk, ia a, atsak Margarita. Dar! sak Volandas. Kai meistras itutino antr stiklin, jo akys pasidar gyvos ir protingos. Na, dabar kitas reikalas, tar Volandas prisimerks, dabar pasikalb sim. Kas js toks? A dabar niekas, atsak meistras, ir ypsena ikreip jo burn. I kur js ia atkakote? I sielvarto nam. A psichinis ligonis, paaikino ateivis. T odi Margarita neitv r ir v l pravirko. Paskui nusiluosiusi aaras ji suriko: Siaubingi odiai! Siaubingi odiai! Jis meistras, mesire, sp ju jus. Igydykit j, jis to vertas! Ar inote, su kuo dabar kalbate? paklaus atklyd l Volandas. Pas k sveiuojat s? inau, atsak meistras, mano kaimynas beprotnamyje buvo tasai berniokas, Ivanas Benamis. Jis man apie jus pasakojo. Kaipgi, kaipgi, atsiliep Volandas, tur jau malonumo susitikti su tuo jaunikaiiu prie Patriarcho tvenkini. Jis mans paties vos neivar i proto, rodin damas, kad mans n ra! Bet js, manau, tikite, kad ia tikrai a? Tenka tik ti, tar ateivis, nors, inoma, kur kas ramiau bt laikyti jus haliucinacijos vaisiumi. Atleiskite, susizgribs pridr meistras. Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite, mandagiai atsak Volandas. Ne, ne! igstingai praneko Margarita ir m purtyti meistr u peties. Atsipeik k! Prie tave tikrai jis! Katinas ir ia kytel jo savo trigra: O a i ties panaus haliucinacij. Atkreipkite d mes mano profil m nesienoje, katinas nup dins atsistojo m nesienos take ir ketino dar kak sakyti, bet buvo papraytas patyl ti, ir, burbtel js: Gerai, gerai, tyliu jau, tyliu. Bsiu nebyli haliucinacija, nutilo. Sakykit, o kod l Margarita vadina jus meistru? paklaus Volandas. is yptel jo ir tar : Tai atleistina silpnyb . Ji pernelyg geros nuomon s apie roman, kur a paraiau. Apie k romanas? Romanas apie Poncij Pilot. Tuo metu v l sulingavo ir m okin ti vaki lieuv liai, ant stalo subark jo indai, Volandas pratrko griausmingu juoku, taiau tas juokas nieko neigsdino ir nenustebino. Begemotas kakod l m ploti. Apie k? Apie k? praneko Volandas, liovsis juoktis. iais laikais? Ar tai galimas daiktas! Nejau neradot kitos temos? Duokite vilgtelti, Volandas ities rank delnu vir. Apgailestauju, bet negaliu to padaryti, atsiliep meistras, nes sudeginau j krosnyje. Atleiskit, nepatik siu, tar Volandas, negalimas daiktas. Rankraiai nedega, jis atsisuko Begemot ir paliep : Na, Begemote, duok roman. Katinas akies mirksniu stryktel jo nuo k d s, ir visi ivydo, kad jis tup jo ant storos rankrai snies. Virutin egzempliori katinas nusilenks padav Volandui. Margarita sudreb jo ir, v l ligi aar susijaudinusi, suuko: tai jis, rankratis! tai jis! Ji puol prie Volando ir susiav jusi pridr : Visagalis, visagalis! Volandas pa m rankas paduotj egzempliori, pakraip j, pad jo al ir tylomis bed nebesiypsanias akis meistr. Taiau neinia kod l ap m lidnumas ir nerimas, jis atsistojo,

ik l rankas ir krpiodamas m murm ti, kreipdamasis m nul auktyb se: Net m nes t nakt n ra man atilsio... Kam sutrikd t mano ramyb? O dievai, dievai... Margarita sikibo ligonin s chalat, prisiglaud prie jo ir aarodama pati m sielvartingai murm ti: Dieve, kod l gi tau nepadeda vaistai? Niekis, niekis, niekis, kud jo Korovjovas, sukiodamasis aplink meistr, niekis, niekis... Dar stikliuk l, ir a drauge su jumis... Stikliuk lis mirktel jo, blykstel jo m nesienoje, ir pad jo tasai stikliuk lis. Meistras buvo v l pasodintas ant k d s, ir ligonio veidas v l tapo ramus. Na, dabar viskas aiku, tar Volandas ir subarbeno ilgu pirtu rankrat. Visikai aiku, patvirtino katinas, umirs paad tapti nebylia haliucinacija, dabar ito opuso pagrindin linija man aiki kaip dien. K tu sakai, Azazelai? kreip si jis tylint Azazel. A sakau, sniaukrodamas tar is, kad tave reikt paskandinti. Bk gailestingas, Azazelai, atsak jam katinas, ir nepakik tos minties mano valdovui. Patik k, a kiekvien nakt rodyiausi tau su tokia pat m nesienos mantija kaip vargas meistras ir moiau tau, ir vilioiau paskui save. Ar tau bt smagu, Azazelai? Na, Margarita, v l sitrauk pokalb Volandas, pasak te visk, ko norite? Margaritos akys suibo, ir ji maldaujamu balsu kreip si Voland: Leisite man su juo pasikud ti? Volandas linktel jo galva, ir Margarita, pasilenkusi meistrui prie ausies, kak jam panibd jo. Buvo gird ti, kaip is atsak : Ne, v lu. A nieko daugiau nebenoriu gyvenime. Noriu tik matyti tave. Taiau tau dar kart patariu palik mane. Su manimi prapulsi. Ne, nepaliksiu, atsak Margarita ir kreip si Voland: Praau mus v l sugrinti rs Arbato skersgatvyje, ir tegul v l siiebia lempa, ir viskas tebnie, kaip buv. ia meistras nusijuok ir, apkabins Margaritos galv su seniai isileidusiom garbanom, tar : Ak, mesire, neklausykite varg s moters. Tame rsyje jau seniai gyvena kitas mogus, ir apskritai nieko pasaulyje nebna, kaip buv, jis prigludo skruostu prie savo draug s galvos, apsikabino Margarit ir m murm ti: Vargel , vargel ... Sakot, nebna? tar Volandas. Teisyb . Bet mes pam ginsim, ir jis ktel jo: Azazelai! Beregint i palub s ant grind nudribo sutriks ir kone visai pakvais pilietis vienais apatiniais, bet kakod l su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos. Nuo igsio tas mogus tirt jo ir tpiojo. Mogaryius? paklaus nukritus i dangaus Azazelas. Aloizijus Mogaryius, atsak is dreb damas. Tai js, perskaits Latunskio straipsn apie ito mogaus roman, para te skund, kad jis slepia nelegali literatr? paklaus Azazelas. Nukrits i dangaus pilietis pam lo ir apsipyl atgailos aaromis. Js nor jote persikelti jo but? be galo meilingai suvokt Azazelas. Kambaryje pasigirdo pasiutusios kat s nyptimas, ir Margarita, spiegdama: Ar matei kada ragan, ar matei? nagais sikirto Aloizijaus Mogaryiaus veid. Kilo smyis. K tu darai? skausmingu balsu suriko meistras. Margarita, kaip tau ne g da! Protestuoju, visai ne g da, suuko katinas. Korovjovas nutemp Margarit alin. A voni rengiau, kalendamas dantimis klykavo kruvinas Mogaryius ir, apimtas siaubo, m sapalioti kakokias nesmones. Ibaltinau... vien m lynasis akmen lis... Na, ir puiku, kad voni rengei, pagyr j Azazelas, jam reikalingos vonios, ir suriko: Nedinkis! Kakokia j ga apvert Mogaryi auktyn kojomis ir ine pro atvir lang i Volando miegamojo. Meistrui akys ivirto ant kaktos, jis sunibd jo: Betgi ia, ko gero, dar nuostabiau u visk, k man pasakojo Ivanas! galutinai pribloktas, jis valg si alis, o paskui tar katinui: Atsipraau... tai tu... tai js, js tas pats katinas, kuris m gino s sti tramvaj? A, patvirtino pamalonintas katinas ir pridr : Miela gird ti, kad js taip mandagiai kalbat s su katinu. Paprastai katinams visi sako tu, nors n vienas katinas niekuomet ir su niekuo n ra g rs bruderafto. Man kakod l atrodo, kad js apskritai ne katinas, nerytingai atsiliep meistras. Mans vis tiek pasiges ligonin je, nedrsiai pasak jis Volandui. Kod l jie tur t pasigesti? nuramino Korovjovas, ir jo rankose sulam jo kakokie popieriai ir knygos. Js ligos istorija?

 Taip. Korovjovas vystel jo ligos istorij idin. N ra dokument, n ra ir mogaus, patenkintas kalb jo Korovjovas, o ia js buto savininko nam knyga? Taaip. Kas joje priregistruotas? Aloizijus Mogaryius? Korovjovas pstel jo nam knygos puslap. Viens du, ir jo neb ra, ir, praom sid m ti niekuomet nebuvo. O jeigu savininkas nustebs, pasakysite, kad Aloizijus jam prisisapnavo. Mogaryius? Koks Mogaryius? Jokio Mogaryiaus nebuvo, silu perrita knyga igaravo Korovjovui i rank. tai jinai jau savininko staliuje. Js teisingai pasak te, praneko meistras, suav tas tokiu Korovjovo miklumu, jeigu n ra dokument, n ra ir mogaus. tai mans ir n ra, nes a neturiu dokument. Atsipraau, suriko Korovjovas,tai jau tikra haliucinacija, tai js dokumentai, ir Korovjovas padav meistrui dokument. Paskui jis kilstel jo akis lubas ir saldiai sukud jo Margaritai: O ia js turtas, Margarita Nikolajevna, ir jis padav Margaritai ssiuvin su apangl jusiais kratais, sudivusi ro, fotografij, o gal gale, itin atsargiai, taupomj knygel, deimt tkstani, lygiai tiek, kiek js, Margarita Nikolajevna, teik t s pad ti. Svetimo gero mums nereikia. Tegul man letenos nudiva, jeigu a prisiliesiu prie svetimo daikto, paiaus gaurus, suriko katinas, okin damas ant lagamino ir stengdamasis sugrsti j visus nelaimingojo romano egzempliorius. tai ir js dokumentukai, toliau kalb jo Korovjovas, paduodamas dokument Margaritai, o paskui, atsisuks Voland, pagarbiai atraportavo: Viskas, mesire! Ne, ne viskas, atsak Volandas, pakeldamas akis nuo gaublio. K liepsite daryti su js palyda, brangioji dona? Man ji nereikalinga. Pro atviras duris b go nuoga Nataa, isk t rankas ir suuko Margaritai: Bkite laiminga, Margarita Nikolajevna! ji kelet kart linktel jo meistrui ir v l puol prie Margaritos. A juk inojau, kur js vaiktote. Nam darbinink s visk ino, siterp katinas, reikmingai ik ls leten, klysta tie, kas mano, kad jos aklos. Ko tu nori, Nataa? paklaus Margarita. Grk namo. Margarita Nikolajevna, irdele, atsiklaupusi m maldauti Nataa, papraykite j, ji panairavo Voland, kad palikt mane ragana. Nenoriu grti namo. Netek siu nei u ininieriaus, nei u techniko! Man vakar per pokyl ponas akas pasipiro, Nataa atgniau kumt ir parod kakokius auksinius pinigus. Margarita klausiamai pavelg Voland. is linktel jo. Tuomet Nataa oko Margaritai ant kaklo, ibuiavo j ir, pergalingai sukryktusi, il k pro lang. Nataos vietoje atsirado Nikolajus Ivanoviius. Jis buvo atgavs savo pirmykt mogaus pavidal, bet buvo labai paniurs, netgi sudirgs. tai k a su didiausiu diaugsmu paleisiu, tar Volandas su pasilykt jimu ir damas Nikolaj Ivanovii, su didiausiu malonumu! Jis ia visai nereikalingas. Labai praau iduoti man paym, baugiai valgydamasis alis, bet primygtinai pareikalavo Nikolajus Ivanoviius, apie tai, kur a praleidau pra jusi nakt. O kam? rsiai paklaus katinas. Kad gal iau teikti j milicijai ir monai, tvirtai pareik Nikolajus Ivanoviius. Paym mes paprastai neiraome, atsak katinas, surauks kakt, bet tiek to, jums padarysime iimt. Nikolajus Ivanoviius nesp jo net atsipeik ti, o nuoga Hela jau s d jo prie raomosios main l s, ir katinas jai diktavo: Patvirtiname, kad io rato pateik jas Nikolajus Ivanoviius min t nakt praleido pokylyje pas ton, kur buvo panaudotas kaip transporto priemon ... Hela, pad k skliaustelius! Skliausteliuose rayk meit lis. Paraas Begemotas. O data? cyptel jo Nikolajus Ivanoviius. Dat neraome, popierius su data negalios, atsak katinas, mostel jo popieriaus lapu, i kakur isitrauk antspaud, kaip ir dera, pstel jo j, atspaude popieriuje od apmok ta ir teik rat Nikolajui Ivanoviiui. Tad Nikolajus Ivanoviius be p dsako pradingo, o jo vietoje nelauktai atsirado dar vienas mogus. O ia kas per vienas? pasidyg damas paklaus Volandas, ranka prisidengdamas nuo vaki viesos. Varenucha nukor galv, atsiduso ir tyliai papra : Paleiskite mane. Negaliu bti vampyras. Juk tuomet drauge su Hela a vos nenudaigojau Rimskio! O a ne kraugerys. Paleiskite. K jis ia kliedi? paklaus susirauks Volandas. Koks Rimskis? Kas per nesmon s?

 Teikit s nesirpinti, mesire, atsiliep Azazelas ir kreip si Varenucha: Nesielkit kaip chamas, kalb damas telefonu. Nemeluokit. Aiku? Daugiau taip nedarysit? I diaugsmo Varenuchos galvoje viskas susijauk , jo veidas pravito, ir jis, nebesuvokdamas k neks, sumurm jo: D l Die... nor jau pasakyti, js vie... tuoj po piet... Varenucha spaud rankas prie krtin s ir maldaujamai velg Azazel. Gerai, drok namo, atsak is, ir Varenucha itirpo. Dabar visi palikite mane vien su jais, paliep Volandas, linktel js meistro ir Margaritos pus n. Volando sakymas buvo beregint vykdytas. Valandiuk patyl js, Volandas kreip si meistr. Vadinasi, Arbato rs? O kas rays? O svajon s, kv pimas? A nebeturiu nei svajoni, nei kv pimo, atsak meistras, ir niekas mans nebedomina, iskyrus j vien, jis v l pad jo rank Margaritai ant galvos, esu palautas, man nyku, a noriu rs. O js romanas? Pilotas? Nekeniu to romano, atsak meistras, per daug d l jo ikeniau. Meldiu tave, gailiu balsu papra Margarita, nekalb k taip. U k tu mane kankini? Juk inai, kad a vis savo gyvenim paaukojau itam tavo darbui. O paskui ji dar pridr , kreipdamasi Voland: Neklausykite jo, mesire, jis pernelyg ikamuotas. Bet juk reikia k nors aprain ti? kalb jo Volandas. Jeigu js is m t prokuratoriaus tem, tai imkit s vaizduoti kad ir it Aloizij. Meistras yptel jo. Tokio rainio Lapenikova nespausdins, beje, man ir nedomu. O i ko gyvensite? Juk teks skursti. Mielu noru, atsak meistras, prisitrauk Margarit prie savs, apkabino j per peius ir pridr : Ji ateis prot, paliks mane... Nemanau, prako pro dantis Volandas ir kalb jo toliau: Vadinasi, mogus, sukrs Poncijaus Piloto istorij, danginasi rs, ketindamas tenai smaksoti prie lempos ir skursti? Margarita atlijo nuo meistro ir praneko labai kartai: A padariau visk, k gal jau, pakud jau jam aus pai didiausi vilion. Taiau jis atsisak . A inau, kad js jam pakud jote, atsak Volandas, taiau tai ne didiausia vilion . Noriu pasakyti, kreip si jis yptel js meistr, kad tas romanas dar pridarys jums siurpriz. Labai lidna, atsak meistras. Ne, ne, ne lidna, tar Volandas, nieko baisaus jau nebus. Na, Margarita Nikolajevna, viskas padaryta. Ar turite man koki nors pretenzij? K js, oi, k js, mesire! Tsyk priimkite i mans atminiai, tar Volandas ir itrauk i po pagalv s nedidel auksin pasag l, nusagstyt deimantais. Ne, ne, nei u k! Norit su manim ginytis? yptel js paklaus Volandas. Kadangi jos apsiaustas buvo be kieni, Margarita susivyniojo pasag servet l ir urio j mazgeliu. Tuo metu kakas j apstulbino. Ji vilgtel jo lang, kuriame viet m nulis, ir tar : Bet vieno dalyko a vis d lto nesuprantu... Kaip ia dabar vis laik vidurnaktis ir vidurnaktis, juk jau seniai tur jo bti rytas? ventin vidurnakt malonu truput l ir sulaikyti, atsak Volandas. Na, linkiu jums laim s. Margarita pamaldiai ities abi rankas Voland, taiau neidrso prie jo prisiartinti, tik tyliai ktel jo: Likite sveiki! Likite sveiki! Iki pasimatymo, tar Volandas. Ir juodu apsiaustu vilkinti Margarita kartu su ligonin s chalatu apsisiautusiu meistru i jo juvelyro nal s buto koridori, kur deg vak ir lkuriavo Volando svita. Jiems einant koridorium, Hela ne lagamin, kuriame buvo romanas ir menkas Margaritos Nikolajevnos turtas, o katinas pad jo Helai. Prie dur Korovjovas nusilenks atsisveikino ir pradingo, o kiti i jo palyd ti ant laipt. Ten buvo tuia. Kai jie kirto treiojo aukto aiktel, kakas minktai dunkstel jo, taiau niekas neatkreip d mesio. Prie laukuj etosios laiptin s dur Azazelas pstel jo auktyn, ir, vos i j kiem, kurio neapviet m nulis, jie ivydo priebutyje miegant ir, matyt, kietai miegant, mog su auliniais batais ir kepure ir netoli dur stovini juod main su ugesintais ibintais. U priekinio stiklo dlavo kovarnio siluetas. Jiedu ruo si lipti main, kai Margarita isigandusi tyliai ktel jo: Dievul liau, a pameiau pasag l!

 S skit s main, tar Azazelas, ir palaukit mans. A tuoj griu, tik isiaikinsiu, kas nutiko, ir jis jo vid. O nutiko tai kas: truput l anksiau u Margarit, meistr ir jj palydovus i buto Nr.48, esanio po juvelyro nal s butu, ant laipt i jo perkarusi moterikut su bidon liu ir krepiu rankose. Tai buvo ta pati Anuka, kuri treiadien prie turniketo, Berliozo nelaimei, paliejo saul gr aliej. Niekas neinojo ir tikriausiai niekuomet nesuinos, kuo Maskvoje vert si i moterikut ir i ko ji gyveno. Apie j buvo inoma tik tiek, kad kasdien j gali sutikti ia su bidon liu, ia su krepiu, o kitsyk ir su bidon liu, ir su krepiu tai ibalo krautuv je, tai turguje, tai tarpuvart je, tai ant laipt, o daniausiai buto Nr. 48 virtuv je; kad ten, kur tik ji pasirodydavo, kur tik buvodavo, tutuojau kildavo skandalas ir dar, kad ji buvo pravardiuojama Giltine. AnukaGiltin keldavosi labai anksti, o iandien j kakas paadino visai ne laiku, tuoj po vidurnakio. Duryse traktel jo raktas, pirmiausiai ilindo Anukos nosis, o kandin jos ir pati Anuka, kuri utrenk duris ir jau buvo kakur bekeliaujanti, kai virutin je laipt aiktel je poktel jo durys, kakas m ristis laiptais emyn ir, atsimus Anuka, taip blok j al, kad ji net trenk si pakauiu sien. Kur tave kipas neioja be kelni? suspigo Anuka, susigriebusi u pakauio. mogus vienais apatiniais su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos usimerks atsak Anukai klaikiai mieguistu balsu: Kolon l ! M lynasis akmen lis! Vien ibaltinimas kiek kainavo, ir pravirks suriaumojo: Nedinkis! Jis v l pasileido, taiau ne laiptais emyn, o atgal vir, ten, kur ekonomistas koja buvo idaus lango stikl, ir pro t lang auktyn kojom iskrido kiem. Anuka pamiro net savo pakau, aiktel jo ir pati puol prie lango. Ji isities ant pilvo laipt aiktel je, ikio galv laukan, tik damasi kieme, ant asfalto, ibinto viesoje pamatyti itikus mog su lagaminu, taiau kieme ant asfalto ninieko nebuvo. Beliko manyti,kad keistas apsisapnavs mog nas purptel jo pro lang kaip pauktis, nepalikdamas jokio p dsako. Anuka persiegnojo ir pagalvojo: Tikrai, tikrai tai bent butukas numeris penkiasdeimt! Nedykai mon s neka! Ojojoi, koks butukas! Ir nesp jo ji taip pagalvoti, o durys viruje v l trinktel jo, ir antras mogus m tekinom leistis i viraus. Anuka astel jo prie sienos ir pamat , kaip kakoks gana orus pilietis su barzdiuke, taiau, kaip pasirod Anukai, i veido truput l panaus parel, murktel jo pro al ir kandin pirmojo il k pro lang, taip pat n neketindamas itikti ant asfalto. Anuka jau visai pamiro, kur buvo susiruousi, ir smaksojo ant laipt, egnojosi, aikiojo ir kalb josi pati su savim. Tretysis, be barzdiuk s, apvaliu skustu veidu, su tolstojika palaidine, netrukus nubild jo i viraus ir lygiai taip pat purptel jo pro lang. Anukos garbei reikia pasakyti, kad ji buvo smalsi ir nutar dar truput l palaukti, ar nenutiks nauj stebukl. Durys viruje v l atsidar , ir syk m leistis visas brys, taiau ne b gte, o ramiu ingsniu, kaip vaikto normals mon s. Anuka pasitrauk nuo lango, nusileido prie savo dur, mikliai jas atsidar , pasisl p u j, ir pasilikusiam siaurame plyely suspindo nuo smalsumo net ant kaktos iokusi jos akis. emyn netvirtais ingsniais leidosi lyg ligonis, lyg ne ligonis, iaip ar taip, kakoks keistas iblyk lis, ap ls barzda, su juoda kepuraite, apsivilks kakokiu chalatu. U parank s j atsargiai ved kakokia poniut su juoda sutana, kaip pasirod Anukai prietemoje. Poniut buvo lyg basa, lyg apsiavusi kakokiais permatomais, matyt, usienietikais, skutus sudriskusiais bateliais. Tfu, kad tave kur! Su bateliais! Bet juk poniut nuoga! Na, inoma, sutan usisiautusi ant nuogo kno! Tai bent butukas! Anuka spirg te spirg jo, i anksto gardiuodamasi, kaip ryt papasakos visk kaimynams. Paskui keistai apsirengusi poniut sek visikai nuoga poniut su lagamin liu rankoje, o aplink lagamin tpiojo juodas milinikas katinas. Anuka vos balsu nespygtel jo, trindamasi akis. Eisenos gale lubiojo emagis vairas usienietis su balta puonia liemene, be varko, su kaklaryiu pasmakr je. Visas is brys nuingsniavo pro Anuka emyn. mai kakas dunkstel jo aiktel je. Igirdusi, kad ingsniai tolsta, Anuka kaip gyvat iliau i udurio, pastat bidon l pasien, krito em n ant pilvo ir m grabalioti aplinkui. Jos ranka apiuop servet l, kuri buvo suvyniotas kakoks sunkus daiktas. Kai Anuka atrio mazgel, jos akys isprogo ant kaktos. Anuka pak l brangenyb prie pat aki, ir tos akys deg vilkiku goduliu. Anukos galvoje kilo tikras viesulas: Nieko neinau! Nieko negird jau!.. L kti pas sn n? O gal supjaustyti gabalus... Akmenukus nesunku ikraptyti ir ineioti po deimaniuk: vien Petrovk, kit Smolensko turg... Ir nieko neinau, nieko negird jau! Anuka sikio radin uantin, pasi m bidon l ir jau taik si sprukti atgal savo but, atid dama yg miest, kai prie j, kipas ino i kur atsirads, iniro tasai bevarkis su balta liemene ir tyliai sukud jo:

 Duok pasag l ir servet l. Koki servet l, koki pasag l? visai neblogai apsimetusi paklaus Anuka. Nieko neinau apie joki servet l. Gal js, pilieti, girtas? Baltaliemenis tvirtais kaip autobuso tur klai ir tokiais pat altais pirtais ninieko daugiau nesakydamas taip sugniau Anukos gerkl, kad oras visai neprasiskverb jos krtin. Bidon lis ikrito Anukai i rank. Valand l palaiks Anuk be oro, bevarkis usienietis atleido pirtus, gniauusius kakl. Kv ptel jusi oro, Anuka nusiypsojo. Ak, pasag l? praneko ji. Tuojau, tuojau! Tai ia js pasag l ? O a iriu, guli suvyniota servet l je... Tyia pak liau, kad kas kitas nepaimt, gaudyk paskui v j laukuose! Atgavs pasag l ir servet l, usienietis m lankstytis prie Anuk, tvirtai spausti jai rank ir kartai d koti, itaip bylodamas su aikiu usienietiku akcentu: Esu tamstai didiai d kingas, madam. Man i pasag l brangi kaip atminimas. Ir u tai, kad j isaugojote, leiskite teikti tamstai du imtus rubli, ir jis akimoju isitrauk i liemen s kien s pinigus ir teik juos Anukai. i persigandusi tik vypiojo ir kiojo: Ak, nuolankiausiai d koju! Mersi! Mersi! Dosnusis usienietis akimirksniu slystel jo emyn per vis laipt mar, taiau, pradingdamas i aki, dar syk riktel jo apaioje, kart be akcento: Jeigu tu, sena ragana, dar kada nors rasi svetim daikt, nek milicij, o ne uanty sl pk! Nuo vis t vyki ant laipt Anukos galva spengte speng , ji i inercijos ilgai kiojo: Mersi! Mersi! Mersi! nors usienietis seniai buvo dings. Dingo ir maina, stov jusi kieme. Grins Volando dovan Margaritai, Azazelas atsisveikino su ja, pasidom jo, ar jai patogu s d ti, Hela skambiai pabuiavo Margarit, katinas paktel jo jai rank, palydovai pamojavo meistrui, kuris it negyvas susmuko paiame s dyn s kampe, mostel jo kovarniui ir kaipmat itirpo ore, n nemanydami vargti ir kopti vir laiptais. Kovarnis jung ibintus ir pasuko vartus pro tarpuvart je kietai migus mog. Ir juodos didel s mainos iburiai pradingo tarp kit iburi triukmingoje ir niekad neuminganioje Sod gatv je. Po valandos viename i Arbato skersgatvi, mao namelio pusrsyje, priekiniame kambaryje, kur viskas atrod taip, kaip ligi tos baisiosios pra jusi met rudens nakties, prie pliuine staltiese udengto stalo, ant kurio stov jo lempa su gaubtu, o greta vazel su pakalnut mis, s d jo Margarita ir tyliai verk nuo patirt sukr tim ir laim s. Ugnies apgadintas ssiuvinis gul jo prie j, o alia kpsojo nepaliest ssiuvini krvel .Namelyje buvo tylu. Gretimame maame kambar lyje ant sofos, uklotas ligonin s chalatu, kietai miegojo meistras. Jis alsavo ramiai ir be garso. Paverkusi Margarita viename i nepaliest ssiuvini susirado t viet, kuri skait prie pasimatym su Azazelu prie Kremliaus sienos. Margarita nenor jo miego. Ji velniai glost rankrat lyg mylim kat ir vart j rankose, apirin dama i vis pusi, ia atsiversdama titulin puslap, ia pai pabaig. mai j persmelk siaubinga mintis, kad visa tai tik burtai, kad tutuojau ssiuviniai pradings i aki, kad ji atsidurs savo nam miegamajame ir kad atsibudusi tur s eiti skandintis. Taiau tai buvo paskutin baisi mintis, jos ilg kani atgarsis. Niekas nepradingo, visagalis Volandas tikrai buvo visagalis, ir Margarita, kiek tik nor dama, nors ligi pat auros gal jo laminti puslapius, apirin ti juos, buiuoti ir vis i naujo skaityti odius: Tamsa, atslinkusi nuo Viduremio jros, apgaub prokuratoriaus nekeniam miest... Taip, tamsa...

XXV skyrius KAIP PROKURATORIUS M GINO IGELB TI JUD I KIRIATO

Tamsa, atslinkusi nuo Viduremio jros, apgaub prokuratoriaus nekeniam miest. Inyko kabantys tiltai, jungia ventykl su baisiuoju Antonijaus boktu, i dangaus nusileidusi bedugn prarijo sparnuotus dievus vir hipodromo, Chasmon j rmus su audymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius... dingo Jeralaimas didingas miestas,tarsi jo n nebt buv pasaulyje. Visk prarijo tamsa, igsdinusi visus gyvus padarus Jeralaime ir jo apylink se. Keist debes atne v jas nuo jros t pavakar, pavasario m nesio nisano keturioliktosios dienos pavakar. Tas debesis savo pilvu jau gul ant Plynkalnio, kur budeliai skub dami ud pasmerktuosius, gul ant Jeralaimo ventyklos, padmavusiais srautais liau nuo kalvos, utvindydamas emutin miest. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo mones i kreiv gatveli namus. Jis neskub jo atiduoti emei savo dr gm s ir kol kas liejo tik vies. Vos tik juod padmavus mutin perskrosdavo ugnis, i aklinos tamsumos auktyn okteldavo didingas ventyklos luitas su tviskaniu vynuotu stogu. Bet ugnis t pai akimirk gesdavo, ir ventykla nugrimzdavo juod bedugn. Kelis kartus ji iniro i

gelmi ir v l prasmego jose, ir kiekviensyk smegim tamson lyd jo katastrofikas griausmas. Kitokie e liai spurd jo ir blak si, kai i bedugn s pakildavo Erodo Didiojo rmai, stov j prieais ventykl ant vakarin s kalvos, ir baisios begalv s statulos il kdavo juod dang, tiesdamos j rankas. Bet dangaus ugnys v l dingdavo, ir sunks griaustinio diai suvarydavo auksinius stabus tams. Litis prapliupo netik tai, ir tada audra virto uraganu. Toje paioje vietoje, netoli marmurinio suolelio sode, kur apie pusiaudien kalb josi prokuratorius ir vyriausiasis kunigas, su trenksmu, panaiu patrankos v, lo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir krua balkon po kolonomis v jas ne nupl tus roi iedus, magnolij lapus, maas akeles ir sm l. Uraganas niokojo sod. Tuo metu po kolonomis buvo tik vienas mogus, ir tas mogus buvo prokuratorius. Dabar jis ne s d jo kr sle, o gul jo ant gulto alia emo stalelio, apkrauto valgiais ir vyno soiais. Kitas gultas stov jo tuias anapus stalo. Palei prokuratoriaus kojas telkojo raudona tarytum kraujas bala ir m t si sudauyto soio uk s. Tarnas, prie audr dengs stal prokuratoriui, kakod l sutriko, pamats best valdovo vilgsn, sunerimo d l to, kad kakuo netiko, ir supyks prokuratorius trenk sot mozaikines grindis, tardamas: Kod l neiri akis, kai paduodi vyn? Argi tu k nors pavogei? Juodas afrikieio veidas papilk jo, jo akyse pasirod mirtinas siaubas, jis sudreb jo ir vos nesukl antro soio, bet prokuratoriaus niris kakod l pra jo taip pat greitai, kaip ir buvo u js. Afrikietis buvo bepuols rinkti uki ir luostyti balos, bet prokuratorius mostel jo ranka, ir vergas ib go. O bala liko. Dabar afrikietis sl p si nuo uragano palei ni, kurioje stov jo balta statula nuogos moters su palenkta galva, bijodamas ne laiku pasipainioti po aki ir sykiu baimindamasis praiopsoti moment, kai j gali paaukti prokuratorius. Audros prietemoje guls prokuratorius pats pyl si vyno taur, g r ilgais gurkniais, retkariais atsilaudavo duonos, trupino j, rijo maais ksneliais, kartkart mis suiulpdavo koki austr, pakramtydavo citrinos ir v l gerdavo. Jeigu ne vandens kriokimas, jeigu ne perknijos trenksmas, nuo kurio, rod si, tuoj sul rm stogas, jeigu ne tvatinanti balkono duris krua, bt buv galima gird ti, kad prokuratorius kak murma, kalb damasis pats su savim. Ir jeigu nepatvarus dangaus ugnies mirguliavimas bt virts pastovia viesa, steb tojas bt gal js pamatyti, kad prokuratoriaus veide su paraudusiomis nuo nemigos ir vyno akimis atsispindi nekantravimas, kad prokuratorius ne tik iri dvi baltas roes, nuskendusias raudonoje balut je, bet vis atsuka veid vandens purslams ir sm liui, vis dairosi sod, kad jis kako laukia, nekantraudamas laukia. Po kurio laiko vandens skraist prie prokuratoriaus akis m ret ti. Kad ir koks nirtulingas buvo uraganas, dabar jis jau silpo. akos nebetrak jo ir nebelo. Perknijos trenksmas ir ugnies blyksniai dar si vis retesni. Vir Jeralaimo jau plauk nebe violetinis apklotas su baltais pakraiais, o paprasiausias pilkas ariergardo debesis. Audra slinko link Negyvosios jros. Dabar jau buvo galima atskirti ir lietaus nioktim, ir nioktim vandens, kliokianio latakais ir tiesiog laipt pakopomis, kuriomis dien prokuratorius leidosi aikt paskelbti nuosprendio. O pagaliau suiurleno ir ligi tol uslopintas fontanas. Dangus blaiv si. Pilkoje, rytus lekianioje skraist je atsirado m lyn proper. mai i tolo, prasimu pro jau visai nusilpusio lietaus barbenim, prokuratoriaus ausis pasiek vos girdimi trimit garsai ir keli imt kanop caks jimas. Igirds tai, prokuratorius krustel jo, jo veidas atgijo. Ala gro nuo Plynkalnio. Sprendiant i garso, ji jojo per t pai aikt, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis. Pagaliau prokuratorius igirdo ir ilgai lauktus ingsnius, ir leps jim ant laipt, vedani auktutin sodo aiktel prie pat balkon. Prokuratorius itemp kakl, ir jo akys suspindo i diaugsmo. Tarp dviej marmurini lit pirma pasirod galva su gobtuvu, o paskui ir kiaurai permerktas mogus su prilipusiu prie kno apsiaustu. Tai buvo tas pats mogus, su kuriuo utemdytam rm kambary prie nuosprend nabd josi prokuratorius ir kuris, vykdant bausm, s d jo ant trikoj s taburet s, aisdamas vytele. Nelenkdamas bal, mogus su gobtuvu perkirto sodo aiktel, eng ant mozaikini balkono grind ir, pak ls rank, tar auktu maloniu balsu: Tegyvuoja ir tesidiaugia prokuratorius! Atvyk lis kalb jo lotynikai. Dievai! suuko Pilotas. Juk js permirks iki paskutinio silo! Koks uraganas? A? Praom nedelsiant eiti mano menes. Bkit malonus, persirenkit. Atvyk lis atmet gobtuv, atidengdamas visai lapi galv su prilipusiais prie kaktos plaukais, ir savo skustame veide nutaiss mandagi ypsen, atsisak persirengti, tikin damas, kad lietutis negals jam pakenkti.

 Nenoriu n gird ti, atsak prokuratorius ir suplojo delnais. itaip jis paauk isislapsiusius tarnus ir liep jiems pasirpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atneti kartus patiekalus. Plaukams isidiovinti, persirengti, persiauti ir apskritai susitvarkyti prokuratoriaus sveias sugaio labai neilgai ir greitai jis pasirod balkone susiukavs, su sausais sandalais ir sausu purpuriniu kariku apsiaustu. Tuo laiku saul jau buvo grusi Jeralaim ir, prie nugrimzdama Viduremio jron, siunt atsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekeniamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanas visai atgijo, ugiedojo visu balsu, balandiai susirinko ant sm lio, burkavo, okin jo per nulauytas akeles, kak lesin jo. Tarnai iluost raudon bal, surinko ukes, ant stalo garavo m sa. Laukiu prokuratoriaus sakym, tar ateivis, engdamas prie stalo. Bet nieko nesulauksite, kol neatsis site ir neigersite vyno, maloniai atsak Pilotas ir mostel jo link antrojo gulto. Atvyk lis prigul , tarnas pyl jo taur n tirto raudono vyno. Kitas tarnas, atsargiai pasilenks ties Piloto petimi, pripild prokuratoriaus taur. Paskui is rankos mostu isiunt abu tarnus. Kol atvyk lis valg ir g r , Pilotas, siurbiodamas vyn, prisimerks velg savo svei. Pas Pilot at js mogus buvo vidutinio amiaus, labai malonaus apvalaus ir varaus veido, su m singa nosim. Plaukai kakokios neaikios spalvos. Dabar didami jie vies jo. At jusio tautyb bt buv sunku nustatyti. Jo veide pirmiausia krito akis gerairdika iraika, kuri, beje, gadino akys arba, teisingiau, ne akys, o atvyk lio maniera ir ti panekov. Paprastai savo maas akutes atvyk lis laik pridengs keistokais, lyg patinusiais, vokais. Tada t aki plyeliuose blykiojo nepikta elmyst . Atrodo, kad prokuratoriaus sveias buvo links humor. Bet retkariais, visikai iguidamas i plyeli t blyksint humor, sveias plaiai atverdavo vokus ir staiga smeigdavo vilgsn tiesiai panekov, lyg nor damas skubiai ir ti kakoki neymi d mel ant panekovo nosies. Tai trukdavo vien mirksn, paskui vokai v l nusileisdavo, plyeliai susiaur davo ir juose suvisdavo gerairdikas ir vylingas protas. Atvyk lis neatsisak ir antros vyno taur s, pasigardiuodamas prarijo kelias austres, paragavo virt darovi, suvalg gabal m sos. Pasisotins jis pagyr : Puikus vynas, prokuratoriau, taiau ia ne Falernas? Cekuba, trisdeimt met senumo, maloniai atsiliep prokuratorius. Sveias pad jo rank prie irdies, atsisak dar k nors suvalgyti, pareik ess sotus. Tuomet Pilotas prisipild savo taur, sveias padar t pat. Abu pietaujantys nupyl po truput vyno i savo tauri duben su m sa, ir prokuratorius, keldamas taur, garsiai tar : U mus, u tave, cezari, rom n t ve, brangiausias ir geriausias i vis moni! Paskui abu ig r vyno, ir afrikieiai nuvok nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir soius. Prokuratorius v l rankos mostu isiunt tarnus ir liko po kolonada tik su savo sveiu. Taigi, negarsiai praneko Pilotas, k galite pasakyti apie nuotaikas iame mieste? Jis nejuia nukreip vilgsn ten, kur u sodo teras, apaioje, bl so ir kolonados, ir plokti stogai, auksinami paskutini spinduli. Manau, prokuratoriau, atsak sveias, kad nuotaikos Jeralaime iuo metu patenkinamos. Ar galima laiduoti, kad riau s nebegresia? Laiduoti galima, meiliai velgdamas prokuratori, atsak sveias, tik u vien dalyk pasaulyje u didiojo cezario galyb. Tegul dievai jam duoda ilg ami, tuoj pat prats i mint Pilotas, ir visuotin taik. Jis patyl jo ir pridr : Kaip manote, ar kariuomen dabar galima ivesti? Manau, kad aibasvaidio legiono kohort galima ivesti, atsak sveias ir pridr : Gerai bt, kad atsisveikindama ji praygiuot per miest. Puiki mintis, pritar prokuratorius, poryt a j ileisiu ir pats ivaiuosiu, ir prisiekiu dvylikos diev puota, prot vi v l mis prisiekiu daug k atiduoiau, kad gal iau tai padaryti iandien. Prokuratorius nem gsta Jeralaimo? gerairdikai paklaus sveias. Meldiamasis, ypsodamasis suuko prokuratorius, n ra nykesn s vietos em je. Jau n nekalbu apie gamt! A susergu kiekvien kart, kai turiu ia atvaiuoti. Bet tai dar bt pus b dos. Bet itos vent s magai, burtininkai, aikiaregiai, tos maldinink kirbin s... Fanatikai, fanatikai! Ko vertas vien tas mesijas, kurio jie nei i io, nei i to m laukti iemet! Kiekvien minut tik ir iri, ar neteks bti didiai nemaloni skerdyni liudininku. Vis laik turi kariuomen varin ti, skaityti visokius meitus ir skundus, kuri pus parayta apie tave pat! Sutikit, kad tai nuobodu. O, jeigu ne tarnyba imperatoriui!.. Taip, vent s ia sunkios, sutiko sveias. I visos irdies troktu, kad jos greiiau pasibaigt, energingai pridr Pilotas. Pagaliau gal siu grti Cezar j. Ar patik site, itas pam klikas Erodo statinys, prokuratorius mostel jo ranka iilgai kolonados, ir buvo aiku, kad jis kalba apie rmus, tiesiog varo mane i proto. A

negaliu ia miego ti. Pasaulyje n ra buv keistesn s architektros!.. Beje, grkime prie reikal. Pirmiausia, ar tas prakeiktas BarRabanas nekelia jums rpesio? i sekund sveias ir smeig savo ypatingj vilgsn prokuratoriaus skruost. Bet Pilotas nuobodiaujaniomis akimis ir jo tolum, lykt damasis rauk si ir steb jo miesto dal, gulini po kojomis ir gstani sutemose. Sveio vilgsnis irgi ugeso, jo vokai nusileido. Reikia manyti, kad BarRabanas dabar maiau nepavojingas kaip riukas, praneko sveias, ir jo apval veid ivagojo rauklik s. Jam dabar nepatogu maitauti. Pernelyg igars jo? yptel js paklaus Pilotas. Prokuratorius kaip visuomet puikiai perprato esm! Bet vis d lto, su rpesiu tar prokuratorius, ir ilgas plonas pirtas su juodu iedo brangakmeniu pakilo auktyn, reikia... O, prokuratoriau, galite bti tikras: kol a Jud joje, BarRabanas n ingsnio neengs be sekli, einani jo p domis. Dabar a ramus, kaip ramus apskritai visada, kai js ia. Prokuratorius pernelyg malonus! O dabar praom papasakoti apie bausm s vykdym, tar prokuratorius. Kas konkreiai domina prokuratori? Ar minia neband reikti nepasitenkinimo? Tai, inoma, svarbiausia. Jokio nepasitenkinimo, atsak sveias. Labai gerai. Js pats sitikinote, kad jie mir? Prokuratorius gali bti tikras. O sakykite... ar jie gavo gerti, prie kabinami ant stulp? Taip. Bet jis, ia sveias umerk akis, atsisak g rimo. Kuris? paklaus Pilotas. Atleiskite, igemone! ktel jo sveias. A nepasakiau vardo? HaNocri! Beprotis! tar Pilotas, kakod l perkreipdamas veid. Po kaire jo akim sutvinks jo gysliuk . Mirti saul s nudegintam! Kam atsisakyti to, kas tau priklauso pagal statym? Kokiais odiais jis atsisak ? Jis pad kojo, v l usimerks atsiliep sveias, ir pasak nekaltins u tai, kad jam atimama gyvyb . Ko? slogiu balsu paklaus Pilotas. ito jis, igemone, nepasak . Ar jis nem gino pamokslauti girdint kareiviams? Ne, igemone, syk jis buvo maakalbis. Vienintelis dalykas, kur jis pasak , buvo tai, kad viena pai bjauriausi mogaus yd jis laiks bailum. Kam tie odiai buvo taikomi? igirdo sveias nelauktai prisl gt bals. Nebuvo galima suprasti. Jis apskritai elg si keistai, beje, kaip ir visuomet. Kuo reik si tas keistumas? Jis vis taik si pavelgti akis ia vienam, ia kitam i j supani moni ir be paliovos ypsojosi kakokia paika ypsena. Daugiau nieko? paklaus kimus balsas. Daugiau nieko. Prokuratorius barktel jo taure, pildamasis sau vyno. Ig rs j ligi dugno, jis praneko: tai koks reikalas: nors mums ir nepavyko aptikti bent iuo metu koki nors jo gerb j ar alinink, vis d lto negalima garantuoti, kad j visai n ra. Sveias atidiai klaus si palenks galv. Taigi, idant ivengtum m bet koki siurpriz, toliau kalb jo prokuratorius, praom nedelsiant ir be jokio triukmo paalinti nuo em s paviriaus vis trij nubaustj knus ir palaidoti juos slapia ir tylomis, kad apie juos daugiau nebt joki nek. Klausau, igemone, pasak sveias ir atsistojo tardamas: Kadangi reikalas sud tingas ir atsakingas, leiskite man nedelsiant ivykti. Ne, pris skite dar, tar Pilotas, rankos mostu sustabdydamas savo svei, dar du klausimai. Pirmasis js dideli nuopelnai iame nepaprastai sunkiame poste, einant Jud jos prokuratoriaus slaptosios tarnybos virininko pareigas, duoda man maloni prog praneti apie tai Romai. Sveio veidas nuraudo, jis atsistojo ir nusilenk prokuratoriui tardamas: A tik vykdau savo pareig ir tarnauju imperatoriui! Bet a nor iau jus paprayti, ts igemonas, jeigu jums bus pasilyta persikelti i ia su paauktinimu, atsisakyti jo ir likti ia. Nieku gyvu nenor iau skirtis su jumis. Tegul jus apdovanoja kaip nors kitaip. Esu laimingas, kad tarnauju js vadovaujamas, igemone. Labai malonu tai gird ti. Taigi, antrasis klausimas. D l ito, na ito... Judo i Kiriato.

Sveias ia v lei bed prokuratori savo keistj vilgsn ir tuoj pat, kaip ir der jo, j ugesino. mon s neka, kad jis, prislopins bals toliau kalb jo prokuratorius, pinig gavo u tai, kad taip svetingai pri m pas save t pami l filosof. Gaus, tylut liai patais Pilot slaptosios tarnybos virininkas. O suma ar didel ? To niekas negali inoti, igemone. Net js? savo nuostaba ireikdamas pagyrim, paklaus igemonas. Deja, net a, ramiai atsak sveias, bet kad jis gaus tuos pinigus vakar, a inau. iandien jis kvieiamas Kaipos rmus. Ak, gobusis senis i Kiriato, ypsodamasis tar pro kuratorius. Juk jis senis? Prokuratorius niekada neklysta, bet kart suklydo, maloniai atsak sveias, tas mogus i Kiriato jaunuolis. Tik pamanykit! Gal galite j apibdinti? Fanatikas? O ne, prokuratoriau. Aha. O kas dar? Labai graus. O dar? Gal jis turi koki nors aistr? Sunku tiek daug inoti apie visus iame didiuliame mieste, prokuratoriau. O ne, ne, Afranijau! Nemenkinkite savo nuopeln! Vien aistr jis turi, prokuratoriau, sveias padar mayt pauz. Ir ta aistra pinigai. Kuo jis veriasi? Afranijus pak l akis auktyn, pagalvojo ir atsak : Jis dirba pas vien savo giminait, pinig keit j. Ak taip, taip, taip, prokuratorius nutilo, apsivalg , ar n ra ko balkone, paskui tyliai pasak : tai koks reikalas iandien gavau ini, kad jis inakt bus papjautas. Dabar sveias ne tik smeig savo vilgsn prokuratori, bet net palaik j truput l ilgiau nei visada, o paskui atsak : Js pernelyg mane igyr te, prokuratoriau. Mano nuomone, a nesu vertas js praneimo Rom. Toki duomen a neturiu. Js vertas aukiausio apdovanojimo, atsak prokuratorius, bet toki duomen esama. Drstu paklausti, i ko tie duomenys gauti? Leiskite man kol kas ito nesakyti, juolab kad inia atsitiktin , miglota ir nepatikima. Bet a privalau visk numatyti. Tokia mano tarnyba, o labiausiai a privalau pasikliauti savo nuojauta, nes ji dar niekada mans neapgavo. O man buvo praneta, kad kakas i slapt HaNocri draug, pasipiktins lykia ito pinig keit jo idavyste, rengiasi kartu su savo bendrininkais j inakt umuti, o pinigus, gautus u idavyst, slapiomis grinti vyriausiajam kunigui su rateliu: Grinu prakeiktus pinigus! Slaptosios tarnybos virininkas daugiau nebesvaid prokuratori savo netik t vilgsni ir klaus si prisimerks, o Pilotas kalb jo toliau: sivaizduokite, ar bus malonu vyriausiajam kunigui Velyk nakt gauti toki dovan? Ne tik nemalonu, yptel js atsak sveias, man regis, prokuratoriau, kad tai sukels bais skandal. A ir pats taip manau. Tod l ir praau jus imtis io reikalo, tai yra griebtis vis priemoni Judai i Kiriato apsaugoti. Igemono sakymas bus vykdytas, praneko Afranijus, bet a turiu nuraminti igemon: piktadari sumanymas be galo sunkiai gyvendinamas. Tik pagalvokite, sveias pasigr ir kalb jo toliau: susekti mog, umuti j, paskui suinoti, kiek jisai gavo, ir dar sugalvoti, kaip grinti pinigus Kaipai, ir visk per vien nakt? inakt? Ir vis d lto j inakt papjaus, neatlyo Pilotas, sakau jums, a nujauiu tai! Nebuvo atvejo, kad nuojauta mane apgaut, ia m lungis perb go prokuratoriaus veidu, ir jis pasitryn rankas. Klausau, nuolankiai atsiliep sveias, pakilo, isities ir mai paklaus rsiu balsu. Vadinasi, papjaus, igemone? Taip, atsak Pilotas, ir visa viltis js stulbinantis pareigingumas. Sveias pasitais po apsiaustu sunk dir ir tar : Turiu garb s link ti sveikatos ir diaugsmo. Ak, beje, negarsiai ktel jo Pilotas, visai pamirau! Juk a jums skolingas!.. Sveias suglumo. Ne, prokuratoriau, js man neskolingas. Kaipgi! Prisimenate skurdi mini man vaiuojant Jeralaim... a nor jau paerti jiems pinig, bet tuo metu netur jau ir pasiskolinau i js. O, prokuratoriau, juk tai menkniekis!

 Ir menkniekius reikia atsiminti. Pilotas apsisuko, pak l apsiaust, gulint ant kr slo, itrauk i po jo odin maiel ir atkio j sveiui. is nusilenk , priimdamas maiel, ir pasikio j po apsiaustu. Dar inakt, prabilo Pilotas, laukiu praneimo apie palaidojim, taip pat ir apie Judos i Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar inakt. Sargybiniams bus sakyta adinti mane, vos jums pasirodius. Laukiu js. Turiu garb s, pasak slaptosios tarnybos virininkas ir apsisuks i jo i balkono. Buvo gird ti, kaip po jo kojomis gurgda lapias aiktel s sm lis, paskui pasigirdo bat kauk jimas marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratorius pamat , kad saul s jau neb ra ir leidiasi sutemos.

XXVI skyrius LAIDOJIMAS

Galimas daiktas, kad kaip tik d l tos prieblandos pasikeit prokuratoriaus ivaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikprino, be to, j dar ap m nerimas. Kart jis apsivalg ir kakod l suvirp jo, mets vilgsn tui kr sl, kur ant atloo kabojo apsiaustas. Art jo ventin naktis, vakaro e liai aid savo aidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirod , kad kakas s di tuiame kr sle. Pasidavs silpnybei paiupin js apsiaust, prokuratorius atsitrauk nuo jo ir m lakstyti po balkon, ia trindamas rankas, ia prib gdamas prie stalo ir griebdamas taur, ia sustodamas ir beprasmikai ir damas grind mozaik, lyg nor damas skaityti joje kakokius ramenis... iandien jau antr kart j prisl g lidesys. Trindamas smilkin, kuriame i pragariko rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis m gino suvokti, kur yra jo sielos kani prieastis. Ir jis greit tatai suprato, taiau steng si save apgauti. Buvo aiku, kad iandien jis kak negrtamai prarado, o dabar m gina atitaisyti t praradim kakokiais beveriais, menkais ir, svarbiausia, pav luotais veiksmais. O apgaudin jo save prokuratorius, stengdamasis sikalb ti, kad tie dabartiniai io vakaro veiksmai yra ne maiau svarbs u ryt paskelbt nuosprend. Taiau tikinti save prokuratoriui nesisek . Vien syk, sukdamasis aplink, jis staiga sustojo ir vilptel jo. Atsiliepdamas vilpes, prietemoje nuaid jo duslus lojimas, ir i sodo balkon l k milinikas smailiaausis pilko plauko uo su kaklasaiiu, nusagstytu paauksuotais skridin liais. Banga, Banga, tyliai paauk prokuratorius. uo atsistojo ant upakalini koj, o priekines uk l eimininkui ant pei, vos nepargriaudamas jo, ir palai jam skruost. Prokuratorius atsis do kr sl, o Banga, ikis lieuv ir tankiai lekuodamas, atsigul prie eimininko koj, ir diaugsmas uns akyse reik , kad baig si audra, vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijojo drsusis uo, o sykiu ir tai, kad jis v l ia, alia mogaus, kur jis myl jo, gerb ir laik paiu galingiausiu pasaulyje, vis moni valdovu, d l kurio ir pats uo save laik privilegijuota, auktesne ir ypatinga btybe. Bet, atsiguls prie koj ir net neir damas savo eiminink, o velgdamas vakar jant sod, uo kaipmat suprato, kad eiminink itiko nelaim . Tod l jis pakeit poz, atsistojo, pri jo i ono ir pad jo priekines letenas ir galv ant prokuratoriaus keli, itepdamas apsiausto skvernus lapiu sm liu. Matyt, toks Bangos elgesys tur jo reikti, kad jis guodia savo eiminink ir yra pasirengs kartu su juo sutikti nelaim. Jis band tai parodyti ir akimis, nairuojaniomis eiminink, ir budriai pastatytomis ausimis. Taip jiedu, uo ir mogus, myl vienas kit, sutiko ventin nakt balkone. Tuo metu prokuratoriaus sveias plu jo kaip manydamas. Paliks virutin sodo aiktel prieais balkon, jis nulipo laiptais apatin sodo teras, pasuko dein ir atsidr prie kareivini, sikrusi rm teritorijoje. Tose kareivin se ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlyd jusios prokuratori ventin Jeralaim, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo is sveias. Sveias ibuvo kareivin se neilgai, gal deimt minui, bet po t deimties minui i kareivini kiemo iried jo trys veimai, prikrauti kastuv, tarp kuri buvo ir statin vandens. Veimus lyd jo penkiolika raiteli pilkais apsiaustais. Veimai iried jo i rm teritorijos pro upakalinius vartus, pasuko vakarus, ilindo pro vartus miesto sienoje ir pirmiausia pajud jo takeliu link Betliejaus kelio, o paskui tuo keliu iaur, pasiek krykel prie Hebrono vart ir tuomet nubild jo Jafos keliu, kuriuo dien slinko procesija su pasmerktaisiais. Jau buvo tamsu, ir horizonte pasirod m nulis. Idard jus veimams su juos lydinia komanda, i rm teritorijos gana greitai raitas ijojo ir prokuratoriaus sveias, persivilks tamsiu pad v tu chitonu. Sveias jojo ne umiest, o miest. Netrukus j buvo galima matyti prijojant prie Antonijaus tvirtov s, esanios iaur je, visai netoli nuo didiosios ventyklos. Tvirtov je sveias irgi sugaio visai neilgai, o paskui j gal jai pamatyti emutiniame Mieste, jo kreivose ir painiose gatvel se. ionai sveias atjojo jau ant mulo. Gerai paindamas miest, sveias lengvai susirado gatv, kuri jam buvo reikalinga. Ji vadinosi

Graik gatve, nes ten buvo kelios graik krautuv l s, tarp j viena, prekiaujanti kilimais. Kaip tik prie tos krautuv l s sveias sustabd mul, nulipo ir pririo j prie iedo palei vartus. Krautuv l jau buvo udaryta. Sveias jo pro vartelius, esanius alia krautuv l s dur, ir pateko nedidel kvadratin kiemel, i trij pusi apsupt pairi. Usuks u kampo, sveias atsidr prie akmenin s gyvenamojo namo terasos, apaugusios geben mis, ir apsidair . Ir namelyje, ir pair se buvo tamsu, viesa dar niekur nedeg . Sveias negarsiai paauk : Niza! Sugirgd jo durys, ir vakaro prietemoje terason i jo jauna moteris be skraist s. Ji pasilenk per tur klus, neramiai valgydamasi, nor dama pamatyti, kas ten at jo. Painusi atvyk l, ji maloniai nusiypsojo, linktel jo galva, pamojo ranka. Tu viena? tyliu balsu graikikai paklaus Afranijus. Viena, sunibd jo moteris terasoje. Vyras ryt ivaiavo Cezar j, ia moteris vilgtel jo duris ir pakudomis pridr : Bet tarnait namie, ji padar gest, reikiant ueikite. Tada ir moteris, ir sveias pradingo namelyje. Pas i moter Afranijus pabuvo jau visai trumpai kokias penkias minutes. Paskui jis paliko namus ir teras, usimauklino gobtuv ant aki ir i jo gatv. Namuose tuo metu jau buvo udegin jami viestuvai, ventin spstis gatv se tebebuvo labai didel , ir Afranijus ant savojo mulo itirpo praeivi ir raiteli sraute. Tolimesnis jo kelias niekam neinomas. O moteris, kuri Afranijus pavadino Niza, likusi viena m persirengin ti, ji labai skub jo. Taiau, kad ir kaip sunku buvo surasti reikiamus drabuius tamsiam kambary, viestuvo ji nedeg ir tarnait s nesiauk . Tik tuomet, kai jau buvo susiruousi ir galv apsigaubusi tamsia skraiste, namelyje pasigirdo jos balsas. Jei mans kas iekos, pasakyk, kad i jau sveius pas Enant. Tamsoje pasigirdo senos tarnait s bamb jimas: Pas Enant? Ak, ta Enanta! Juk vyras udraud vaikioti pas j! Jinai svadautoja, ta tavo Enanta! Imsiu ir pasakysiu vyrui... Na, na, na, nutilk, ktel jo Niza ir kaip e lis i spruko i namelio. Nizos sandalai nukauk jo kiemo akmenimis. Tarnait bamb dama udar duris teras. Niza i jo i nam. Tuo paiu metu kitame emutinio Miesto skersgatvyje, vingiuotame, pakopomis besileidianiame prie vieno i miesto tvenkini, pro niekuo neisiskiriani, aklja siena skersgatv, o langais kiem atsigrusi nam vartelius i jo jaunas vyras tvarkingai apkirpta barzdele, baltu variu gobtuvu, krintaniu ant pei, naujitelaiiais girgdaniais sandalais ir nauju melsvu ieiginiu talifu su spurgais apaioje. Kumpanosis grauolis, isipusts didiosios vent s proga, ingsniavo valiai, lenkdamas praeivius, skubanius namo valgyti ventin s vakarien s, ir jo, kaip vienas po kito nuvinta langai. Jaunuolis jo keliu, kuris ved pro turg vyriausiojo kunigo Kaipos rmus, prisiglaudusius ventyklos kalvos pap d je. Po kurio laiko gal jai j pamatyti einant pro Kaipos rm vartus. O dar v liau ieinant i t rm. Apsilanks rmuose, kuriuose jau liepsnojo viestuvai ir fakelai, kuriuose jau ventinis urmulys, jaunuolis ingsniavo dar valiau, dar linksmiau ir skubinosi atgal emutin Miest. Ant to paties kampo, kur gatv silieja turgaus aikt, kunkuliuojanioje spstyje j aplenk sakytum lengvai okdama engianti moteris su juoda, akis beveik slepiania skraiste. Lenkdama jaunj grauol, ta moteris akimirk kilstel jo skraist, dirstel jo jaunuol, taiau ne tik nesul tino ingsnio, bet net paspartino j, tarsi bandydama pasisl pti nuo aplenktojo. Jaunuolis ne tik pasteb jo t moter, ne, jis atpaino j, o atpains krptel jo, sustojo, sumis pavelg jai nugar ir tutuojau puol j vytis. Vos nepargriovs kakokio praeivio su soiu rankose, jaunuolis pavijo moter ir, nopuodamas i susijaudinimo, paauk j: Niza! Moteris atsisuko, prisimerk , bet jos veide m stel jo vien altas apmaudas, ir ji sausai atsak graikikai: Ak, ia tu, Juda? O a tavs isyk nepainau. Beje, tai gerai. Pas mus sakoma, kad tas, kuris ne isyk pastamas, bus turtingas. Taip susijaudins, kad net jo irdis m spurd ti lyg pauktis po juoda skraiste, Juda sunibd jo trkiojamu balsu, baimindamasis, kad neigirst praeiviai: Kur tu eini, Niza? O kam tau inoti? atsak Niza, sul tindama ingsn ir ididiai velgdama Jud. Tuomet Judos balse pasigirdo kakokios vaikikos intonacijos, jis sutriks sunibd jo: Kaipgi?.. Juk mes susitar me. A ketinau ueiti pas tave. Sakei, kad vis vakar bsi namie... Ak, ne, ne, atsak Niza kaprizingai papsdama apatin lp, ir Judai pasirod , kad jos veidas, pats graiausias veidas, kok jis kada nors buvo mats gyvenime, pasidar dar graesnis, man pasidar nuobodu. Jums vent , o k sakysi man veikti? S d ti ir klausytis, kaip tu dsauji terasoje? Ir dar bijoti, kad tarnait visk papasakos vyrui? Ne, ne, a nusprendiau eiti umiest pasiklausyti

laktingal. umiest? paklaus suglums Juda. Viena? inoma, viena, atsak Niza. Leisk man palyd ti tave, dusdamas papra Juda. Jo mintys susijauk , jis pamiro visk pasaulyje ir maldaujaniomis akimis velg m lynas, kurios dabar atrod juodos, Nizos akis. Niza nieko neatsak ir paspartino ingsn. Ko tu tyli, Niza? gailiai paklaus Juda, taikydamasis eiti su ja koj. O ar man su tavim nebus nuobodu? mai pasidom jo Niza ir stabtel jo. Judos mintys visai pakriko. Na, gerai, pagaliau nusileido Niza, eime. O kur, kur? Palauk... ueikim it kiemel ir susitarkim, nes a bijau, kad kas nors i pastam nepasteb t mans ir nepasakyt vyrui, jog a su meiluiu vaiktau gatv mis. Ir turgaus aikt je nebeliko Nizos ir Judos. Jiedu kud josi kakokio kiemo tarpuvart je. Eik alyvmedi k, nabd jo Niza, usitraukdama ant aki skraist ir nusisukdama nuo kakokio mogaus, kuris, neinas kibiru, eng tarpuvart, Getseman, u Kedrono, supratai? Taip, taip, taip. A eisiu pirma, ts Niza, bet tu nesek man kandin, o atsiskirk nuo mans. A eisiu pirma... Kai pereisi upel... inai, kur grota? inau, inau... Pakilsi kalnel pro aliejaus spaudykl ir suk prie grotos. A ten bsiu. Bet nedrsk tuoj pat l kti man i paskos, tur k kantryb s, palauk ia, ir sulig tais odiais Niza i jo i tarpuvart s, lyg n nebt kalb jusis su Juda. Juda kur laik stov jo vienas, stengdamasis suvaldyti ikrikusias mintis. Tarp j buvo ir mintis apie tai, kaip reik s paaikinti gimin ms, kod l jis nedalyvavo ventin je vakarien je. Juda stov jo ir galvojo, k ia sumelavus, bet i susijaudinimo nieko doro nesumet , ir kojos paios ine j i tarpuvart s gatv n. Dabar jo kelias pasikeit , jis nebeskub jo emutin Miest, o pasuko atgal link Kaipos rm. Dabar Juda menkai temat , kas darosi aplink. vent jau buvo engusi miest. Languose aplink Jud ne tik viet iburiai, bet ir aid jo giesm s. Paskutiniai v luojantys praeiviai gin asiliukus, plak juos botagais, r k ant j. Kojos paios ne Jud, ir jis nepasteb jo, kaip proal pral k samanoti ir baiss Antonijaus boktai, negird jo trimit staugimo tvirtov je, neatkreip jokio d mesio rait rom n patrul su fakelu, neramia viesa nuvietusiu jam keli. Pra js bokt, Juda atsisuko ir pamat , kad baisiame auktyje vir ventyklos siieb du miliniki penkiaakiai viesuliai. Bet ir juos Juda mat lyg pro migl, jam pasirod , kad vir Jeralaimo suibo deimt nereg to dydio ibint, besivarani su viesa vienintelio ibinto, vis aukiau kylanio vir Jeralaimo su m nesiena. Dabar Judai niekas nerp jo, jis ver si prie Getseman s vart, jis troko kuo greiiau itrkti i miesto. Retsykiais jam rod si, kad priekyje, tarp moni nugar ir veid, m sioja okanti figr l , vedanti j i paskos. Taiau tai buvo apgaul Juda suprato, kad Niza j gerokai aplenk . Juda pral k pro pinig keit j krautuv les ir pagaliau atsidr prie Getseman s Vart. Nors ir degdamas i nekantrumo, ia jis vis d lto tur jo sugaiti. miest pro vartus eng kupranugariai, jiems i paskos jojo sir karinis patrulis, kur Juda mintyse prakeik ... Bet viskas baig si. Nekantrusis Juda jau buvo u miesto sienos. Kair je Juda pamat maas kapinaites, alia j kelet dryuot maldinink tr. Perkirts m nesienoje tsant dulk t keli, Juda pasuko prie Kedrono, ketindamas j pereiti. Vanduo tyliai iurleno Judai po koj. okin damas nuo akmens ant akmens, jis pagaliau pasiek prieing Getseman s krant ir labai nudiugs ivydo, kad kelias virum sod tuias. Netoliese jau mat si apgriuv alyvmedi kio vartai. Itrkus i miesto tvankos, Jud priblok svaiginantys pavasario nakties kvapai. I sodo per tvor sklido Getseman s pievose augani mirt ir akacij dvelksmas. Vart niekas nesaugojo, nieko aplinkui nebuvo, ir po keli minui Juda jau b go po paslaptingaisiais milinik akot alyvmedi e liais. Kelias ved kaln, Juda kop sunkiai alsuodamas, tarpais ilsdamas i tamsos ir engdamas ratuotais m nesienos kilimais, priminusiais jam kilimus, matytus pavydaus Nizos vyro krautuv l je. Netrukus kair je pus je, laukym je, m stel jo aliejaus spaustuvas su sunkiu akmeniniu volu ir krva kakoki statinaii. Sode nieko nebuvo. Darbas baig si su saul s laida. Sode nebuvo n gyvos dvasios, ir dabar virum Judos skardeno, giedojo laktingal chorai. Tikslas buvo arti. Juda inojo, kad dein je, patamsiuose, tuoj igirs tyl grotoje krentanio vandens kudes. Taip ir atsitiko, jis igirdo. Pasidar v siau. Tuomet jis sul tino ingsn ir negarsiai ktel jo: Niza!

Taiau nuo storo alyvmedio kamieno atsipl ir ant kelio ioko ne Niza, o kresno vyro siluetas, kakas blykstel jo ir tuoj ugeso jo rankoje. Silpnu balsu riktel js, Juda astel jo atgal, bet antras vyras pastojo jam keli. Pirmasis, stov js prie Jud, paklaus : Kiek gavai pinig? Sakyk, jei brangi gyvyb ! Judos irdyje suvito viltis. Jis suriko lyg skerdiamas: Trisdeimt tetradrachm! Trisdeimt tetradrachm! Visk, k gavau, ia turiu! tai pinigai! Imkit, tik palikit gyv! Prieais stovs mogus akimirksniu ipl Judai i rank kapel. Ir t pai akimirk Judai u nugaros lyg aibas tvykstel jo peilis ir smigo simyl j liui po mente. Juda griuvo priekin, rankos su sukumpusiais pirtais il k or. Prieais stovintis mogus pagavo j ant savo peilio ir ligi pat rankenos suvar j Judai ird. Ni... za... ne savuoju auktu ir variu jaunuolio balsu, o dusliai ir priekaitingai suvokt Juda ir daugiau nebeileido n garso. Jo knas taip smarkiai nektel jo em n, kad i net sudund jo. Tada ant kelio pasirod treia figra. itas tretysis buvo usimets apsiaust su gobtuvu. Negaikit, sak tretysis. udikai mikliai suvyniojo od pinig kap kartu su rateliu, kur padav tretysis, ir perrio visk virve. Antrasis kio ryul l uantin, abu udikai puol onus nuo kelio, ir tamsa juos prarijo tarp alyvmedi. O tretysis pritp alia umutojo ir pavelg jam veid. e lyje veidas atrod baltas kaip kreida, kakoks itin dvasingas ir graus. Po keli sekundi ant kelio nebeliko n vieno gyvo mogaus. Bedvasis knas gul jo isk ts rankas. Kair p da pateko m nesienos apviest plot, ir aikiai buvo matyti kiekvienas sandal direlis. Visas Getseman s sodas tuo metu skard jo nuo laktingal treli. Kur dingo tie du, nudr Jud, niekas negal s pasakyti, bet treiojo, mogaus su gobtuvu, kelias inomas. Nuo takelio jis puol alyvmedi tankm, braudamasis piet kryptimi. Jis perlipo per sodo tvor tolokai nuo pagrindini vart, pietiniame kampe, kur virutiniai tvoros akmenys buvo igriuv. Greitai jis pasiek Kedrono pakrant. Jis eng upel ir kur laik brido vandeniu, kol ivydo dviej arkli ir alia j stovinio mogaus siluetus. Arkliai irgi stov jo upelyje. Vanduo iurleno, skalaudamas j kanopas. Arklininkas uoko ant vieno, o mogus su gobtuvu ant kito arklio, ir jie l tai nujojo upeliu, buvo gird ti, kaip po arkli kanopomis griki akmenys. Paskui raiteliai ibrido i vandens Jeralaimo krant ir ingine nujojo palei miesto sien. ia arklininkas atsiskyr , nuuoliavo pirmyn ir dingo i aki, o mogus su gobtuvu sustabd arkl, nuoko ant plyno kelio, nusivilko apsiaust, ivert j, i po apsiausto isitrauk ploki alm be plunksn ir j usid jo. Dabar ant arklio uoko mogus su karika chlamide ir trumpu kardu prie ono. Jis trktel jo pavad, ir nirtus kavalerijos irgas m b gti risia, kratydamas raitel. Kelias buvo nebeilgas. Raitelis art jo prie pietini Jeralaimo vart. Po vart arka okin jo ir blak si nerami fakel viesa. Sargybiniai i antrosios aibasvaidio legiono kenturijos s d jo ant akmenini suol ir aid kauliukais. Pamat atjojant karik, jie paoko i viet, karikis mostel jo jiems ranka ir l k miest. Miestas buvo ulietas ventik iburi. Visuose languose mirguliavo ibint liepsnos, visur, susiliedamos nedarn chor, skamb jo giesm s. Retsykiais vilgtel js gatv n ieinanius langus, raitelis mat mones u ventinio stalo, ant kurio gul jo oiuko m sa, o tarp l ki su kariomis olel mis stov jo vyno taur s. vilpaudamas kakoki tyli dainel, raitelis nesparia ristele jojo tuiomis emutinio Miesto gatv mis link Antonijaus bokto, kartkart m dirsiodamas niekur pasaulyje nereg tus penkiaakius viesulius, liepsnojanius vir ventyklos, arba m nul, kabant dar aukiau u tuos viesulius. Erodo didiojo rmai nedalyvavo Velyk nakties ikilm se. Pagalbin se rm patalpose, atsuktose pietus, kur gyveno rom n kohortos karininkai ir legiono legatas, viet iburiai, ten jaut si ioks toks bruzd jimas, iokia tokia gyvyb . O paradin , priekin pus , kuri ne savo noru u m vienintelis rm gyventojas prokuratorius, su savo kolonadomis ir auksin mis statulomis sakytum apako po tviskaniu m nuliu. ia, rm viduje, viepatavo tamsa ir tyla. Ir prokuratorius, kaip buvo saks Afranijui, nepanoro eiti vidun. Jis liep pakloti patal balkone, ten pat, kur pietavo, o rytmet tard nuteistj. Prokuratorius atsigul paklot guol, bet miegas jo ne m . Nuogas m nuo kabojo auktai vaiskiame danguje, ir prokuratorius kelias valandas nenuleido nuo jo aki. Apie vidurnakt miegas pagaliau pasigail jo igemono. M lungikai nusiiovavs, prokuratorius atsisagst ir nusivilko apsiaust, nusiseg dir su plaiu plieniniu peiliu maktyje, juosus palaidin, pad jo j ant kr slo alia guolio, nusiav sandalus ir isities . Banga tuoj pat lipo pas j patal ir atsigul greta, galva prie galvos, ir prokuratorius, ranka apkabins uns kakl, pagaliau umerk akis. Tik tada usndo ir uo. Guolis skend jo prietemoje, m nul ustojo kolona, bet nuo laipt iki patalo tsojo m nesienos takas. Ir vos tik atitrks nuo j supanios tikrov s, prokuratorius isyk patrauk vytiniu keliu auktyn, tiesiai m nul. Sapne jis net susijuok i laim s taip puikiai ir nepakartojamai viskas susiklost viesiame ydrame kelyje. Jis jo lydimas Bangos, o alia eng valkataujantis filosofas. Jie

ginijosi apie kakokius labai svarbius ir sud tingus dalykus, ir n vienas negal jo veikti kito. J nuomon s skyr si visais klausimais, ir d l to ginas buvo ypa domus ir nepabaigiamas. Savaime aiku, kad iandienin mirties bausm buvo gryniausias nesusipratimas, nes tai tasai filosofas, sugalvojs toki netik tin paikyst, kad visi mon s geri, jo alia, vadinasi, buvo gyvas. Ir, inoma, siaubas m net pagalvojus, kad tok mog galima pasmerkti miriai. Mirties bausm s nebuvo! Nebuvo! tai kuo avi buvo toji kelion auktyn m nesienos laiptais. Laisvo laiko buvo utektinai, o audra prasid s tik pavakare, ir bailumas, be abejo, viena i pai baisiausi yd. Taip kalb jo Jeua HaNocri. Ne, filosofe, nesutinku: tai pati baisiausia yda! tai, pavyzdiui, juk nebijojo dabartinis Jud jos prokuratorius, buvs legiono tribnas, tada, Mergeli Sl nyje, kai nir germanai vos nesudrask milino iurkiamuio. Bet k js kalbat, filosofe! Nejaugi js, bdamas toks protingas, galite pagalvoti, kad Jud jos prokuratorius paaukos savo karjer d l mogaus, padariusio nusikaltim prie cezar? Taip, taip, dejavo ir niurkiojo per sapnus Pilotas. inoma, kad paaukos. Ryt dar nebt paaukojs, o dabar, nakt, visk pasv rs, sutinka aukoti. Jis padarys visk, kad igelb t nuo mirties niniekuo nekalt pamius svajotoj ir gydytoj! Dabar mes visada bsim kartu, kalb jo jam sapne apdrisks valkata filosofas, neinia kaip atsirads raitelio su auksine ietim kelyje. Kur vienas, ten, vadinasi, ir kitas! Prisimins mane, tuoj prisimins ir tave! Mane pamestinuk, neinom t v vaik, ir tave karaliausvaigdininko ir malnininko dukters, grauol s Pilos, sn. Tai jau tu nepamirk, prisimink mane, vaigdininko sn, pra sapne Pilotas. Ir pamats, kad greta einantis skurdius i EnSarido linktel jo, rstusis Jud jos prokuratorius i diaugsmo verk ir juok s per sapn. Visa tai buvo puiku, bet juo baisiau prokuratoriui buvo prabusti. Banga suurzg m nul, ir slidus, sakytum alyva iteptas, ydrasis kelias prasmego prie prokuratori. Jis atsimerk ir pirmiausia prisimin , kad mirties bausm buvo. prastiniu judesiu sikibs Bangos kaklasait, jis m skaudaniomis akimis dairytis m nulio ir pamat , kad is truput pasislinks on ir pasidars sidabro spalvos. Jo vies permu nemaloni, nerami viesa, mirguliuojanti balkone prie pat akis. Kenturiono iurkiamuio rankose liepsnojo ir rko fakelas. Laikantis j karys baugiai ir piktai nairavo pavojing v r, pasiruous uoliui. Banga, neliesk, paliegusiu balsu tar prokuratorius ir atsikrenkt . Prisidengs nuo liepsnos ranka, jis v lei prabilo: N nakt, m nuliui vieiant, n ra man ramyb s! O, dievai! Js tarnyba irgi netikusi, Markai. Luoinate karius... Didiai nustebs, Markas pavelg prokuratori, ir is atsipeik jo. Kad uglostyt nereikalingus odius, pasakytus usisapnavus, prokuratorius tar : Nesieiskit, kenturione. Mano pad tis, kartoju, dar prastesn . Ko nor jote? Pas jus atvyko slaptosios sargybos virininkas, ramiai prane Markas. Kvieskite, kvieskite, krenktimu prasivalydamas gerkl, sak prokuratorius ir m basomis kojomis iekoti ant em s sandal. Liepsna sumirguliavo ant kolon, kenturiono kaligos nukauk jo mozaikin mis grindimis. Kenturionas i jo sod. Ir m nesienoje n ra man ramyb s, sugries dantimis, pats sau tar prokuratorius. Balkone vietoj kenturiono pasirod mogus su gobtuvu. Banga, neliesk, tyliai pasak prokuratorius ir spstel jo uns galv. Prie prabildamas, Afranijus savo papratimu apsivalg , pasitrauk e lin ir sitikins, kad be Bangos nieko daugiau balkone n ra, tyliai praneko: Praom atiduoti mane teisman, prokuratoriau. Pasirod , kad js teisyb . A nesugeb jau apsaugoti Judos i Kiriato, jis papjautas. Praom teisti ir atleisti mane i pareig. Afranijui pasirod , kad j iri keturios akys uns ir vilko. Afranijus isitrauk i po chlamid s krauju apkre jus kapel, uantspauduot dviem antspaudais. tai it maiel su pinigais udikai met vyriausiojo kunigo namus. Kraujas ant io maielio Judos i Kiriato kraujas. domu, kiek jame pinig? paklaus Pilotas, pasilenk damas prie maielio. Trisdeimt tetradrachm. Prokuratorius yptel jo ir tar : Maai. Afranijus tyl jo. Kur umutasis? ito a neinau, ramiai ir oriai atsak mogus, niekada nesiskiriantis su savuoju gobtuvu, ryt prad sime paiekas. Prokuratorius krptel jo, paleido i rankos sandalo direl, kurio niekaip negal jo usegti. O js tikrai inote, kad jis umutas? klausim prokuratoriui buvo sausai atsakyta:

 Prokuratoriau, a jau penkiolika met dirbu Jud joje. Tarnauti prad jau, valdant Valerijui Gratui. Man nebtina pamatyti lavon, kad gal iau pasakyti, jog mogus nuudytas, tod l ir praneu jums, kad pinig keit jas, vadintas Juda i Kiriato, prie kelet valand papjautas. Atleiskite man, Afranijau, atsak Pilotas, a dar ne visai pabuds, tod l taip ir paklausiau. A prastai miegu, prokuratorius yptel jo, ir nuolat regiu sapne m nulio spindul. Taip juokinga, sivaizduokite. Tarytum vaiktin ju tuo spinduliu. Taigi nor iau suinoti js nuomon apie vyk. Kur bandysite jo iekoti? S skit s, slaptosios tarnybos virininke. Afranijus nusilenk , prisitrauk kr sl ariau lovos ir atsis do, barktel js kardu. adu jo iekoti netoli aliejaus spaudyklos Getseman s sode. Aha. O kod l kaip tik ten? Igemone, mano nuomone, Juda nuudytas ne paiame Jeralaime ir ne kur nors toli nuo miesto. Jis nuudytas Jeralaimo apylink se. Laikau jus vienu ymiausi savo amato inov. Neinau, tiesa, kaip yra paioje Romoje, bet kolonijose jums niekas negali prilygti. Paaikinkite, kod l taip manote? Man regis, visai netik tina, negarsiai kalb jo Afranijus, kad Juda leistsi suiumpamas koki nors tartin moni miesto ribose. Gatv je mogaus paslapia nepapjausi. Vadinasi, j tur jo vilioti kok nors rs. Bet mano valdiniai jau iekojo jo emutiniame Mieste ir, be abejon s, bt surad. Taiau mieste jo n ra, galv dedu. Jeigu jis bt buvs nuudytas toli nuo miesto, is ryuliukas su pinigais taip greit nebt pakliuvs vyriausiojo kunigo namus. Jis nuudytas netoli miesto. Kakas sugeb jo ivilioti j i miesto. Nesivaizduoju, kaip tai buvo galima padaryti. Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimas visoje byloje, ir net neinau, ar man pavyks tatai isiaikinti. Tikrai sunki msl ! veni vakar tikintis mogus nedalyvauja Velyk vakarien je, neinia ko ieina i miesto ir tenai sta. Kas ir kaip gal jo j ivilioti? Ar tik ia nebus sipainiojusi moteris? mai su kv pimu paklaus prokuratorius. Afranijus atsakin jo ramiai ir svariai: Nieku gyvu, prokuratoriau. i galimyb reikia isyk atmesti. Pagalvokim logikai. Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirt? Kakokie valkataujantys svajotojai, kakoks brelis, kuriame niekada nebuvo joki moter. Norint vesti, prokurato riau, reikia tur ti pinig, norint paleisti pasaul mog, irgi j reikia, taiau, norint su moters pagalba mog papjauti, pinig reikia labai daug, ir jokie valkatos tiek j neturi. Prokuratoriau, moteris ia n ra sipainiojusi. Ir net prieingai, toks mogudyst s aikinimas gali tik nuvesti on nuo tikr p dsak, sutrukdyti paiekas ir suklaidinti mane. Matau, kad js visikai teisus, Afranijau, tar Pilo tas, a tik leidau sau pareikti sp lion. Deja, ji klaidinga, prokuratoriau. Bet kas gi tuomet? suriko prokuratorius, su godiu smalsumu velgdamas Afranijaus veid. Manau, kad vis tie patys pinigai. Nuostabi mintis! Bet kas ir u k gal jo pasilyti jam pinig nakt u miesto? O ne, prokuratoriau, ne taip. Turiu tiktai vien prielaid, ir jeigu ji neteisinga, vargu ar rasiu kok kit paaikinim, Afranijus pasilenk ariau prie prokuratoriaus ir panibdomis ubaig : Juda nor jo pasl pti savo pinigus nuoalioje, jam vienam inomoje vietoje. Labai valgus paaikinimas. Matyt, taip ir buvo. Dabar a suprantu jus: u miesto j iviliojo ne mon s, o jo paties sumanymas. Taip, taip, inoma. Taip. Juda niekuo nepasitik jo. Jis sl p pinigus nuo moni. Taip, js sak te, Getseman je. O kod l ketinate jo iekoti kaip tik ten ito, prisipainsiu, nesuprantu. O, prokuratoriau, viskas ia labai paprasta. Niekas neslepia pinig pakel se, atvirose ir tuiose vietose. Juda nepasirod nei Hebrono kelyje, nei kelyje Betanij. Jis tur jo susirasti saugi, nuoali, mediais apaugusi viet. Tai visai aiku. O kit panai viet, iskyrus Getseman, palei Jeralaim n ra. Toli jis negal jo nueiti. Galutinai tikinote mane. Ir k dabar daryti? A nedelsiant imsiuosi iekoti udik, kurie susek Jud umiestyje, o pats tuo metu, kaip jau pareikiau, stosiu prie teism. U k? Vakare mano sargybiniai paleido Jud i aki turgaus aikt je, kai jis i jo i Kaipos rm. Nepermanau, kaip tatai atsitiko. Mano gyvenime taip dar n ra buv. J prad jo sekti tutuojau po ms pokalbio. Bet turgaus rajone jis kakur nuklydo, padar toki nesuprantam kilp, kad prauvo be p dsak. Aiku. Praneu, kad nemanau esant reikalinga atiduoti jus teismui. Js padar te visk, k gal jote, ir niekas pasaulyje, prokuratorius nusiypsojo, nebt sugeb js padaryti daugiau nei js!

Nubauskite seklius, paleidusius Jud. Bet ir ia, persp ju, a nenor iau, kad nuobaudos bt pernelyg grietos. Gal gale mes padar me visk, m gindami apsaugoti it niek! Beje, umirau paklausti, prokuratorius pasitryn kakt, kaipgi jie prisitaik grinti pinigus Kaipai? Matote, prokuratoriau... Tai nelabai sud tinga. Kerytojai pri jo prie Kaipos rm i unugario, kur skersgatvis ikils vir upakalinio rm kiemo. Jie permet ryul per tvor. Su rateliu? Taip, tiksli tiksliausiai, kaip js numat te, prokuratoriau. Beje, Afranijus nupl nuo ryulio antspaud ir parod Pilotui jo turin. Klausykite, Afranijau, k js darote, juk antspaudai, be abejon s, ventyklos! Tegu prokuratorius d l to nesirpina, atsak Afranijus, v lei uridamas maiel. Nejaugi js turite visus antspaudus? nusijuoks paklaus pilotas. Kitaip n negali bti, prokuratoriau, n neyptel js labai rsiai atsak Afranijus. sivaizduoju, kas d josi pas Kaip! Taip, prokuratoriau, tai suk l didel smy. Mane jie pasikviet nedelsiant. Net patamsyje buvo matyti, kaip iba Piloto akys. domu, domu... Drstu paprietarauti, prokuratoriau, domu nebuvo. Didiai nuobodus ir varginantis reikalas. klausim, ar nebuvo kam nors Kaipos rmuose imok ti pinigai, gavau kategorik atsakym, kad nebuvo. it kaip? Na, nebuvo, vadinasi, nebuvo. Juo sunkiau bus rasti udikus. Visai teisingai, prokuratoriau. Tiesa, Afranijau, tai kas man mai toptel jo galv: gal jis pats nusiud ? O ne, prokuratoriau, net lotel js kr sle i nustebimo atsak Afranijus, atleiskite man, bet tai visai netik tina! Ak, iame mieste viskas tik tina! Kertu layb, kad neilgai trukus tokie gandai pasklis po vis miest. Afranijus met prokuratori savj vilgsn, pagalvojo ir atsak : Galimas daiktas, prokuratoriau. Matyt, prokuratorius niekaip nesteng liautis galvojs apie mogaus i Kiriato nuudym, nors ia viskas jau buvo aiku, jis net mane svajingai prasitar : Nor iau pamatyti, kaip jis buvo nuudytas. Jis buvo nuudytas itin meistrikai, prokuratoriau, atsak Afranijus, iek tiek ironikai velgdamas prokuratori. I kur js inote? Malon kite atkreipti d mes maiel, prokuratoriau, atsiliep Afranijus, dedu galv, kad Judos kraujas plstel jo srove. Per savo gyvenim esu mats nemaai umutj, prokuratoriau. Vadinasi, jis tikrai nebeprisikels? Ne, prokuratoriau, jis prisikels, su filosofika ypsen le atsak Afranijus, kai vir jo suskard s vis ia taip laukiamo Mesijo trimitas. Bet anksiau jis neprisikels! Utenka, Afranijau! is reikalas aikus. Pereisime prie laidojimo. Nubaustieji palaidoti, prokuratoriau. O, Afranijau, atiduoti jus teismui bt nusikaltimas. Js vertas aukiausio apdovanojimo. Kaip viskas buvo? Afranijus m pasakoti: tuo metu, kai jis pats rpinosi Judos reikalu, slaptosios sargybos komanda, vadovaujama jo pad j jo, pasiek kalv jau patamsiais. Vieno kno virn je ji nerado. Pilotas krptel jo, dusliu balsu pratar : Ak, kaipgi a apie tai nepagalvojau! Neverta jaudintis, prokuratoriau, pasak Afranijus ir m pasakoti toliau. Jie pak l Dismo ir Gesto knus su pauki ikapotomis akimis ir tutuojau puol iekoti treiojo kno. J labai greitai surado. Kakoks mogus... Levis Matas, ne klausdamas, o veikiau konstatuodamas pasak Pilotas. Taip, prokuratoriau... Levis Matas, laukdamas tamsos, sl p si urve iauriniame Kaukol s kalno laite. Nuogas Jeuos HaNocri knas buvo alia. Kai sargybiniai su fakelu lindo urv, Levis puol blakytis ir siaut ti. Jis r k , kad niekuo nenusikalto ir kad kiekvienas mogus pagal statym turi teis palaidoti nuudyt nusikalt l, jeigu tik nori. Levis Matas sak neatiduosis to kno. Jis buvo dks, kiojo kak be sryio, ia maldavo, ia grasino ir keik ... J teko suimti? niriai paklaus Pilotas. Ne, prokuratoriau, ne, raminamai tar Afranijus, l beprot pavyko nuraminti, paaikinus, kad knas bus palaidotas. Levis, truput l pagalvojs, nurimo, bet pareik niekur nesitrauksis ir nors dalyvauti laidotuv se. Jis pasak nesitrauksis, net jeigu j grasint umuti, ir net pats sil duonriek

peil, kur tur jo prie savs. J nuvijo? prisl gtu balsu paklaus Pilotas. Ne, prokuratoriau, ne. Mano pad j jas leido jam dalyvauti laidojant knus. Kuris i js pad j j ten vadovavo? paklaus Pilotas. Tolmajus, atsak Afranijus ir sunerims paklaus : Gal jis padar klaid? Pasakokit, atsak Pilotas, klaidos nebuvo. A apskritai esu truput l sutriks, Afranijau, man regisi, a sutikau mog, kuris niekada nedaro klaid. Tas mogus js. Levis Matas buvo pasodintas veim, kuriame gul jo nubaustj knai, ir madaug po poros valand komanda pasiek nyk tarpekl, esant iaur nuo Jeralaimo. Ten kariai, dirbdami pamainomis, per valand ikas gili duob ir joje palaidojo visus tris nubaustuosius. Nuogus? Ne, prokuratoriau, komanda tam reikalui buvo pasi musi chitonus. Ant numir li pirt buvo umauti iedai. Jeuai su viena pjova, Dismui su dviem ir Gestui su trim. Duob ukasta, uversta akmenimis. Atpainimo enkl Tolmajus ino. Ak, jei a biau pagalvojs! surauks kakt praneko Pilotas. Juk man reik t pamatyti t Lev Mat... Jis ia, prokuratoriau! Pilotas, ipl ts akis, kur laik ir jo Afranij, o paskui tar : D koju u visk, k padar te iuo reikalu. Praom rytoj atsisti pas mane Tolmaj, i anksto praneus, kad a juo patenkintas, o jus, Afranijau, prokuratorius pa m dir, gulint ant stalo, itrauk i jo kien s ied su brangakmeniu ir padav j slaptosios policijos virininkui, praau priimti atminimui. Afranijus nusilenk , tardamas: Didel garb , prokuratoriau. Komand, laidojusi knus, praom apdovanoti. Sekliams, praiopsojusiems Jud, pareikti papeikimus. O Lev Mat tutuojau pas mane. Man reikalingos Jeuos bylos smulkmenos. Klausau, prokuratoriau, atsiliep Afranijus ir lankstydamasis m trauktis atbulas, o prokuratorius suplojo delnais ir suriko: en, pas mane! viestuv kolonad! Afranijus jau dingo sodo gilumoje, o u Piloto nugaros tarn rankose suvysiojo iburiai. Trys viestuvai atsirado prie prokuratori ant stalo, ir m nes ta naktis beregint pasitrauk gilyn sod, lyg j bt isiveds Afranijus. Afranijaus vieton balkon greta milino kenturiono eng nepastamas maas ir liesas mogelis. Sugavs prokuratoriaus vilgsn, milinas bemat pasitrauk sod ir pradingo. Prokuratorius tyrin jo atvestj godiomis ir iek tiek igstingomis akimis. Taip irima mog, apie kur daug gird jai, apie kur ir pats jau galvojai ir kuris pagaliau pasirodo. At js mogus buvo koki keturi deimi met, juodbruvas, nudrisks, aplips pridivusiu purvu, velg it vilkas i padilb. odiu, jis buvo labai neivaizdus ir veikiau panaus miesto elget, kuri daugyb stumdosi ventyklos terasose arba triukmingo ir nevaraus emutinio Miesto turgaus aikt se. Ilgai truko tyla, ir j sutrikd keistas atvestojo mogaus elgesys. Jis ibalo, susvyravo ir, jeigu nevaria ranka nebt sitv rs stalo krato, bt nugriuvs. Kas tau? paklaus j Pilotas. Nieko, atsak Levis Matas tarytum kak nurydamas. Liesas, nuogas, murzinas jo kaklas isipt ir v l subliko. Kas tau yra, atsakyk, pakartojo Pilotas. Pavargau, atsak Levis Matas ir niriai pavelg grindis. S skis, tar Pilotas ir parod kr sl. Levis tariai pavelg prokuratori, eng link kr slo, igstingai panairavo auksinius ranktrius ir atsis do ne kr sl, bet ant grind alia jo. Paaikink, kod l nesis dai kr slan? paklaus Pilotas. A purvinas, itepsiu, tar Levis, nun rs akis em. Tuoj gausi valgyti. A nenoriu valgyti, atsak Levis. Kam meluoji? tyliai paklaus Pilotas. Juk tu nevalgs vis dien, o gal ir ilgiau. Na, gerai, nevalgyk. Pasiaukiau tave, kad parodytum peil, kur tur jai. Kareiviai at m j, kai ved ionai, paaikino Levis ir niriai pridr : Grinkit j man, turiu atiduoti eimininkui, a j pavogiau. Kam? Virv ms perpjauti, atsak Levis. Markai! ktel jo prokuratorius, ir kenturionas eng po kolonomis. Duokite man jo peil.

Kenturionas i vieno d klo, prisegto prie diro, isitrauk nevar duonriek ir, padavs j prokuratoriui, pasialino. O kur pavogei peil? Duonos krautuv je prie Hebrono vart, jus miest, ikart po kairei. Pilotas vilgtel jo plaius amenis, kakod l paband pirtu ar atrus, ir pasak : D l peilio nesirpink, peilis bus grintas krautuv. O dabar man reikia tai ko: parodyk chartij, kuri visur neiojiesi ir kurioje urayti Jeuos odiai. Levis su neapykanta pavelg Pilot ir taip nuomiai isiiep , kad jo veidas pasidar tiesiog bjaurus. Visk norit atimti? Net paskutin turt? paklaus jis. A nesakiau tau atiduok, tar Pilotas, a pasakiau parodyk. Levis pasiraus uantyje ir isitrauk pergamento ritin l. Pilotas pa m j, ivyniojo, pasities tarp viestuv ir prisimerks m tyrin ti sunkiai skaitomus raalu raytus enklus. Sunku buvo suprasti tas prikeverzotas eilutes, ir Pilotas, raukydamas kakt, lenk si prie pat pergamento, vediojo pirtu. Jam vis d lto pasisek isiaikinti, kad ia surayti tarpusavy visai nesusij posakiai, kakokios datos, kiniai reikalai ir poezijos nuotrupos. Kai k Pilotas perskait : Mirties n ra... Vakar mes valg me saldius ankstyvuosius bakurotus... Nuo tampos visaip raukydamasis, Pilotas markst si ir skait : Mes ivysime tyr gyvojo vandens up... monija velgs saul pro skaidr kristal... Staiga Pilotas krptel jo. Paskutin se pergamento eilut se jis iskait odius: ...didesn s ydos... bailum. Pilotas susuko pergament ir staigiu judesiu padav j Leviui. Imk, tar jis ir patyl js pridr : Tu, kaip matau, esi knygius, ir n ra ko tau vieniam vaikioti elgetos drabuiais, be pastog s. Cezar joje turiu didel bibliotek, esu labai turtingas ir noriu priimti tave tarnyb. Tu skaitysi ir saugosi papirusus, bsi sotus ir aprengtas. Levis atsistojo ir pasak : Ne, a nenoriu. Kod l? apniukusiu veidu paklaus prokuratorius. A tau nemalonus, tu mans bijai? Ta pati negera ypsena ikreip Levio veid ir jis tar : Ne, tod l, kad tu mans bijosi. Tau bus nelabai lengva ir ti man akis dabar, kai umuei j. Tyl k, atsak Pilotas, imk pinig. Levis neigiamai papurt galv, o prokuratorius v l prabilo: inau, tu laikai save Jeuos mokiniu, bet a tau pasaky siu, kad neperpratai nieko, ko jis tave mok . Jeigu btum io to imoks, btinai k nors priimtum i mans. Atmink, kad jis prie mirt pasak , jog nieko nekaltina, Pilotas reikmingai pak l pirt, Piloto veidas trkiojo. Ir pats jis k nors bt pri ms. Tu kietairdis, o jis toks nebuvo. Kur tu eisi? Levis mai prisiartino prie stalo, sir m j abiem rankom ir, deganiomis akimis velgdamas prokuratori, sunibd jo: inok, igemone, kad a Jeralaime papjausiu vien mo g. Noriu tau tai pasakyti, idant inotum, kad kraujo dar bus. A irgi inau, kad kraujo dar bus, atsak Pilotas, savo odiais mans nenustebinsi. Tu, inoma, nori papjauti mane? Tavs papjauti man nepavyks, atsak Levis, iepdamas dantis, a ne toks kvailys, kad ito tik iausi, bet a papjausiu Jud i Kiriato, tam reikalui a paskirsiu vis savo likus gyvenim. Dabar prokuratoriaus akys nuvito i pasitenkinimo, ir jis,; pirtu pasivadins Lev Mat ariau, pasak : ito padaryti tau nepavyks, nesivargink. Juda inakt jau papjautas. Levis atoko nuo stalo ir, dairydamasis paklaikusiomis akimis, suriko: Kas tai padar ? Nepavyduliauk, isiieps atsak Pilotas ir pasitryn rankas, manau, kad jis tur jo daugiau gerb j, ne vien tave. Kas tai padar ? kudomis pakartojo Levis. Pilotas atsak : Tai padariau a. Levis prasiiojo, bed prokuratori paklaikus vilgsn, o is tar : inoma, padaryta nedaug, bet vis d lto tai padariau a, ir pridr : Na, o dabar priimsi k nors? Levis pagalvojo, atl go ir gal gale tar : Liepk man duoti varaus pergamento gabal. Pra jo valanda. Levio rmuose nebebuvo. Dabar prieaurio tyl trikd tik tyls sargybini ingsniai sode. M nulis spariai bluko, kitame dangaus pakratyje buvo matyti balkva aurin s

vaigd s d mel . viestuvai seniai ugeso. Guolyje gul jo prokuratorius. Pasikis po skruostu rank, jis miegojo ir alsavo be garso. alia miegojo Banga. Taip sutiko nisano penkioliktosios aur penktasis Jud jos prokuratorius Poncijus Pilotas.

XXVII skyrius BUTO NR. 50 GALAS

Kai Margarita perskait paskutiniuosius romano odius ...Taip sutiko nisano penkioliktosios aur penktasis Jud jos prokuratorius Poncijus Pilotas, at jo rytas. Buvo gird ti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio akose linksmai nekuiavo smags virbliai. Margarita pakilo i kr slo, pasir ir tik dabar pajuto, kaip maudia jos knas, kaip lenkia j miegas. domu pabr ti, kad Margaritos siela buvo n ma nesutrikdyta. Jos mintys neikriko, jos n kiek nestulbino tai, kad nakt ji praleido antgamtin je aplinkoje. Jos nejaudino prisiminimai apie pokyl pas ton, nejaudino tai, kad kakokiu stebuklingu bdu jai sugrintas meistras, kad i pelen atgim romanas, kad v l viskas buvo kaip buv senajam Arbato rsy, i kurio buvo ivytas skundikas Aloizijus Mogaryius. odiu, paintis su Volandu n truput lio nesualojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir tur t bti. Ji nu jo gretim kambar, sitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, ugesino be reikalo degant stalin viestuv ir pati isities ant sena suplyusi paklode utiestos sofut s, stovinios prieingame pasienyje. Po minut s ji miegojo ir t ryt nieko nesapnavo. Tyloje skend jo pusrsio kambariai, tyloje skend jo visas maas namelis, ramu buvo nuoaliame skersgatv lyje. Taiau tuo metu, autant etadienio rytui, nemiegojo visas auktas vienoje Maskvos staigoje, ir jo langai, atgrti didel asfaltuot aikt, kuri val epeiais specialios mainos, triukmingai vain janios skersai iilgai, viet rykia viesa, ugousia tekanios saul s vies. Visas tas auktas tyr Volando byl, ir deimtyje kabinet vis nakt deg viesa. Ties sakant, byla pasidar aiki jau vakar, penktadien, kai, dingus visai administracijai ir nutikus visokioms kiaulyst ms per garsj juodosios magijos seans, teko udaryti Varjet teatr. Taiau darbas nenutrko tod l, kad nemiegant aukt be paliovos plauk vis nauji ir nauji praneimai. Dabar tardytojams, narpliojantiems i keist byl, atsiduodani aiki aikiausia velniava, ir dar su kakokiomis hipnoz s, fokus ir neabejotino kriminalo priemaiomis, reik jo visus tuos vairiausius ir painius vykius, nutikusius skirtingose Maskvos vietose, sulipdyti daiktan. Pirmasis mogus, kuriam teko pabuvoti iame elektros nutviekstame nemieganiame aukte, buvo Arkadijus Apolonoviius Semplejarovas, Akustin s komisijos pirmininkas. Penktadienio popiet jo bute, kuris buvo name greta Mro tilto, suirk skambutis, ir vyrikas balsas papra pakviesti prie telefono Arkadij Apolonovii. Prie aparato pri jusi Arkadijaus Apolonoviiaus mona niriai pasak , kad Arkadijus Apolonoviius negaluoja,prigul pails ti ir prieiti prie aparato negali. Taiau Arkadijui Apolonoviiui vis d lto teko prieiti prie aparato. klausim, kokiai staigai prireik Arkadijaus Apolonoviiaus, balsas ragelyje trumpai aikiai atsak kokiai. Sekund... tutuojau... minut l, sulemeno paprastai be galo ididi Akustin s komisijos pirmininko mona ir kaip str l nuvilp miegamj kelti Arkadijaus Apolonoviiaus i lovos, kurioje is gul jo, kankinamas pragarik prisiminim apie vakarykt seans ir naktin skandal, kilus monai ivijus i buto jo saratovik dukter i. Tiesa, ne po sekund s, bet ir ne po minut s, o po ketvirio minut s Arkadijus Apolonoviius viena lepete ir vienais apatiniais jau stov jo prie aparato ir vebleno: Taip, a... Klausau, klausau... Jo mona, i akimirk pamirusi taip lykiai sulauyt itikimyb ir visus nelaimingojo Arkadijaus Apolonoviiaus nusikaltimus, kio igsdint veid pro tarpdur, mosavo antra lepete ir nibd jo: lepet apsiauk, lepet... Kojas nualsi. Arkadijus Apolonoviius gyn si nuo monos basa koja, nairavo j it v ris ir murm jo ragel: Taip, taip, taip, kaipgi, suprantu... Tutuojau vaiuoju. Vis vakar Arkadijus Apolonoviius praleido min tame aukte, kur vyko tardymas. Pokalbis buvo sunkus, didiai nemalonus, nes teko visai atvirai pasakoti ne tik apie lyktj seans ir petynes lo je, bet kartu reik jo ikloti visk ir apie Milic Andrejevn Pokobatko i Jelochovo gatv s, ir apie dukter i i Saratovo, ir dar daug apie k, ir visa tai pasakodamas Arkadijus Apolonoviius kent neapsakomas kanias. Savaime aiku, kad Arkadijus Apolonoviius, inteligentikas ir kultringas mogus, supratingas ir kvalifikuotas bjauraus seanso liudininkas, puikiai nupies ir paslaptingj kauk t mag, ir du niekelius, jo pad j jus, liudininkas, puikiai simins, kad mago pavard tikrai Volandas, savo parodymais stumtel jo tardytojus gerokai priek. O sugretinus Arkadijaus Apolonoviiaus parodymus

su parodymais kit moni, tarp kuri buvo ir kai kurios po seanso nukent jusios damos (toji su violetiniais markiniais, sugluminusi Rimsk, ir, deja, dar daugyb kit), ir kurjeris Karpovas, sistas but Nr. 50 Sod gatv je, ties sakant, isyk paaik jo, kur reikia iekoti vis i nuotyki kaltininko. mon s i min to aukto pabuvojo bute Nr. 50, ir pabuvojo ne syk, jie ne tik kruopiai j apir jo, bet ir istukseno visas sienas, apiur jo dmtraukius, iekojo sl ptuvi. Taiau visos ios priemon s joki rezultat nedav , ir n karto bute nepavyko ko nors utikti, nors buvo visai aiku, kad tame bute kakas yra. Beje, visi atsakingieji asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susij su atvykstaniais Maskv usienio artistais, kategorikai tvirtino, kad jokio juodojo mago Maskvoje n ra ir negali bti. Atvyks jis niniekur neprisiregistravo, niekam nepateik savo paso ar koki nors kit dokument, kontrakt ir sutari, ir niekas nieko apie j nebuvo gird js! Vaidybini rengini komisijos program skyriaus ved jas Kitaicevas dievaijosi, kad prauv lis Stiopa Lichodejevas nebuvo atsiunts tvirtinti jokios jokio Volando pasirodymo programos ir nieko neprane telefonu Kitaicevui apie to Volando atvykim. Tad jis, Kitaicevas, negals suprasti, kaip Stiopa gal jo leisti toki seans Varjet teatre. Kai jam buvo sakoma, kad Arkadijus Apolonoviius savo akimis mat t mag per seans, Kitaicevas sk siojo rankomis ir k l akis dang. Ir vien pavelgus tas Kitaicevo akis, matei ir drsiai gal jai tvirt int i, kad jis tyras kaip kritolas. Jau pastamas Prochoras Petroviius, Vyriausiosios vaidybini rengini komisijos pirmininkas... Beje: pa lusiam Anos Riardovnos diaugsmui ir veltui sutrukdytos milicijos didiai nuostabai jis isyk gro savo kostium, kai tik milicija eng jo kabinet. Ir dar, beje: sugrs savo pilk dryuot kostium, Prochoras Petraviius patvirtino visas rezoliucijas, kurias buvo paras tuias kostiumas jam nesant. ...taigi, jau pastamas Prochoras Petraviius absoliuiai nieko neinojo apie jok Voland. Sakykit, k norit, taiau i jo kakokia klaiki nesmon : tkstaniai irov, Varjet tarnautojai, pagaliau Arkadijus Apolonoviius Semplejarovas, didiai kultringas mogus, mat t mag, mat jo prakeiktus asistentus, o surasti jo niekaip nemanoma. Nejau, leiskite paklausti, jis prasmego skradiai em s isyk po savo lyktaus seanso? O gal, anot kai kuri moni, jis apskritai nebuvo pasirods Maskvoje? Taiau pirmuoju atveju reik t tarti, kad, prasmegdamas skradiai em s, jis drauge nusitemp ir vis Varjet administracijos virn, o antruoju atveju ieit, kad nelemto teatro administracija, ikr tusi kakoki unyb (prisiminkite imut kabineto lang ir Bgn Tzo elges!), pati paspruko i Maskvos. Vertas pagarbos buvo mogus, vadovavs tardymui. Prauv lis Rimskis buvo surastas stulbinamai greitai. Pakako atkreipti d mes Bgn Tzo elges taksomotor stotel je prie kino teatro, prisiminti, kada baig si seansas ir kada gal jo dingti Rimskis, ir nedelsiant buvo isista telegrama Leningrad. Po valandos (penktadienio vakare) at jo atsakymas, kad Rimskis aptiktas Astorijos viebuio keturi imtai dvyliktame kambaryje, ketvirtame aukte, greta kambario, kuriame buvo apsistojs vieno Maskvos teatro, tuo metu gastroliavusio Leningrade, repertuaro ved jas, tame paiame kambaryje, kuris, kaip inoma, garsus paauksuotais pilkai melsvais baldais ir puikia vonia. Surastas Astorijos viebuio keturi imtai dvylikto kambario rb spintoje, Rimskis buvo nedelsiant suimtas ir ikvostas dar Leningrade. Tada Maskv at jo telegrama, kad Varjet finans direktorius yra nepakaltinamos bkl s, kad nepaj gia arba nenori monikai atsakin ti klausimus ir praosi paslepiamas arvuotoje kameroje, kuri saugot ginkluoti sargybiniai. I Maskvos telegrama buvo sakyta Rimsk su sargyba atgabenti Maskv. Taip ir buvo padaryta, penktadien, lydimas sargybini, jis vakariniu traukiniu ivyko Maskv. Penktadienio vakare buvo aptikti ir Lichodejevo p dsakai. visus miestus isiuntin jus telegramas, skelbianias Lichodejevo paiek, i Jaltos buvo gautas atsakymas, kad Lichodejevas buvo Jaltoje, taiau iskrido l ktuvu Maskv. Nepavyko aptikti tik vieno mogaus p dsak Varenuchos. Visoje Maskvoje pagars js teatro administratorius dingo kaip vanden. Sykiu teko aikintis ir vykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, u Varjet rib. Teko narplioti neprast atsitikim su tarnautojais, dainavusiais niokia Baikalas (beje, profesoriui Stravinskiui per dvi valandas pavyko juos nutildyti, panaudojus kakokias poodines injekcijas), teko plktis su asmenimis, kurie kitiems asmenims arba staigoms vietoj pinig kaiiojo velniai ino kokius popiergalius, taip pat ir su asmenimis, kurie nuo to nukent jo. Savaime aiku, pati nemaloniausia, skandalingiausia ir kebliausia i vis t istorij buvo istorija su uvusio literato Berliozo galva, kuri vidury dienos buvo pavogta Gribojedovo sal je tiesiai i karsto. Dvylika moni tyr i pam klik byl, lyg ant virbalo verdami po vis Maskv isklidusias jos akis. Vienas tardytojas atvyko profesoriaus Stravinskio klinik ir pirmiausiai papra srao t asmen, kurie pateko klinik per pastarsias tris dienas. Taip buvo surasti Nikanoras Ivanoviius Bosojus ir

vargas konferansj , kuriam per seans Varjet buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabai dom josi. Dabar jau nesunku buvo nustatyti, kad jiedu tapo tos paios paslaptingojo mago vadovaujamos utv s aukomis. Taiau Ivanas Nikolajeviius Benamis tardytoj nepaprastai sudomino. Penktadienio pavakar atsidar Ivanukos kambario Nr. 117 durys, ir vidun eng jaunas, apskritaveidis, ramus, santri manier mogus, n ma nepanaus tardytoj. Ir vis d lto tai buvo vienas geriausi Maskvos tardytoj. Jis ivydo lovoje gulint iblykus ir sulysus jaunuol, kurio akyse buvo matyti abejingumas viskam, kas d josi aplink, ir kurios velg ia kakoki neumatom tolyb, ia paties jaunuolio vid. Tardytojas mandagiai prisistat ir pasak , kad u jo pas Ivan Nikolajevii pasinek ti apie uvakarykius vykius prie Patriarcho tvenkini. Ak, kaip bt digavs Ivanas, jeigu tardytojas bt j aplanks anksiau, tarkim, kad ir ketvirtadienio nakt, kai Ivanas siaut jo ir blak si, reikalaudamas iklausyti jo pasakojim apie Patriarcho tvenkinius. Dabar jo svajon isipild , jis gal jo pad ti gaudyti konsultant, jam nebereik jo niekur b gti, pas j pat at jo pareignas, norintis igirsti jo pasakojim apie tai, kas vyko treiadienio vakar. Deja, per tas kelias dienas, pra jusias nuo Berliozo mirties, Ivanuka smarkiai pasikeit . Jis noriai ir mandagiai atsakin jo visus tardytojo klausimus, taiau ir Ivano vilgsnis, ir jo kalbos tonas buvo kuo abejingiausi. Poeto nebejaudino Berliozo likimas. Prie pasirodant tardytojui, Ivanuka snduriavo gul damas, ir jam prie akis m kiojo tam tikri reginiai. Jis mat keist, nesuprantam, neegzistuojant miest su marmuro luitais, kaitusiomis kolonadomis, su saule tviskaniais stogais, su juodu, niriu ir nuomiu Antonijaus boktu, su beveik ligi stog nugrimzdusiais tropik sodo alum rmais ant vakarin s kalvos, su bronzin mis, saul lydio gaisuose vytiniomis statulomis tame sode, jis mat senov s miesto gatv mis traukianias arvuotas rom n kenturijas. Prie snduriuojanio Ivano akis inirdavo kr sle sustings mogus skustu geltonu ir nervingu veidu, mogus, vilks balta mantija raudonu pamualu, su neapykanta velgis vel svetim sod. Mat Ivanas ir plyn gelton kalv, kurioje stksojo tuti stulpai su skersiniais. O tai, kas atsitiko prie Patriarcho tvenkini, poeto Ivano Benamio nebedomino. Sakykit, Ivanai Nikolajeviiau, ar js pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po tramvajumi? Vos pastebima abejinga ypsen l kakod l nuslydo Ivano lpomis, ir jis atsak : A buvau toli. O tasai languotavarkis buvo prie pat turniketo? Ne, jis netoliese s d jo ant suolelio. Ar js aikiai prisimenate, kad jis nebuvo pri js prie turniketo t akimirk, kai Berliozas pargriuvo? Prisimenu. Nebuvo pri js. Jis s d jo isidr bs. ie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Igirds atsakymus, jis pakilo, padav Ivanukai rank, palink jo greiiau sveikti ir pareik vilt, kad netrukus v l skaitys jo eil raius. Ne, tyliai atsak Ivanas, eil rai a neberaysiu. Tardytojas mandagiai yptel jo, pareik ess sitikins, kad poetas iuo metu tik apimtas tam tikros depresijos, taiau viskas greitai praeisi. Ne, atsiliep Ivanas, velgdamas ne tardytoj, o gstant tolyb je dangaus skliaut, tai niekuomet nepraeis. Eil raiai, kuriuos a raiau, prasti. Dabar a tai supratau. Tardytojas paliko Ivanuk, gavs itin svarbi ini. Einant nuo silo galo prie jo pradios, pagaliau pavyko nusigauti iki to altinio, nuo kurio ir pasklido alis visi vykiai. Tardytojas neabejojo, kad tie vykiai prasid jo nuo mogudyst s prie Patriarcho tvenkini. inia, nei Ivanuka, nei tasai languotavarkis nestm po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT'o pirmininko, niekas, taip sakant, nepavartojo fizin s j gos. Taiau tardytojas buvo sitikins, kad Berliozas puol po tramvajumi (arba griuvo po juo) paveiktas hipnoz s. Taigi mediagos susikaup apsiai, paaik jo, k ir kur reikia gaudyti. Taiau blogiausia, kad pagauti buvo nemanoma. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr. 50, be abejon s, kakas buvo. Retkariais butas atsiliepdavo telefono skambuius ia blerbianiu, ia sniaukrojani balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, i buto sklisdavo patefono muzika. Taiau kiekviensyk jame apsilankius ninieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kart, vairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant n vieno kampo. Butas jau seniai k l tarim. Sekliai saugojo ne tik tarpuvart ir kiem, bet ir atsargin i jim. Sargybiniai lkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Taip, butas Nr. 50 kr t poktus, bet nieko nebuvo galima padaryti. Taip viskas truko iki pusiaunakio i penktadienio etadien, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuos baronas Maigelis ikilmingai nuingsniavo but Nr. 50. Buvo gird ti, kaip baronas jo vidun. Lygiai po deimties minui be joki skambui bute apsilank iekotojai, taiau ne tik

eiminink nerado, bet tai buvo jau visai nesuprantama neaptiko n joki barono Maigelio p dsak. Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi etadienio ryto. Tuomet byla pasipild naujais domiais duomenimis. Maskvos aerodrome nusileido eiavietis keleivinis l ktuvas, atskrids i Krymo. Drauge su kitais keleiviais i jo ilipo vienas keistas pilietis. Tai buvo jaunas, taiau siaubingai apeps, madaug tris dienas nesiprauss pilietis paraudusiomis, pilnomis igsio akimis, be jokio bagao, keistokai apsirengs. Pilietis buvo su papacha, ant naktini baltini usimets burk, o kojas sispyrs k tik pirktas naujut laites melsvas kambarines lepetes. Vos jis kop t l mis nusileido i l ktuvo kabinos, prie jo pri jo keli vyrai. is pilietis jau buvo laukiamas, ir netrukus neumirtamasis Varjet direktorius Stepanas Bogdanoviius Lichodejevas stojo prie tardytojus. Jis pa r nauj duomen. Dabar paaik jo, kad Volandas sigavo Varjet , apsimets artistu ir uhipnotizavs Stiop Lichodejev, o v liau kakaip sugeb jo vystelti t pat Stiop i Maskvos u dievai ino kiek kilometr. Tad duomen pagaus jo, taiau lengviau nuo to nepasidar , ko gero, pasidar net truput sunkiau, nes neliko abejon s, kad asmen, kreiant poktus, panaius t, nuo kurio nukent jo Stepanas Bogdanoviius, suimti bus nelengva. Beje, Lichodejevas jam paiam praant, buvo udarytas saugi kamer, o prie tardytojus stojo Varenucha, k tik suimtas savo bute, kur sugro beveik po dviej par. Nepaisydamas Azazelui duoto paado daugiau nemeluoti, administratorius prad jo kaip tik nuo melo. Ties sakant, grietai smerkti jo nereik t. Juk Azazelas jam udraud meluoti ir plstis telefonu, o iuo atveju administratorius tuo aparatu nesinaudojo. Klydin damas akimis alis, Ivanas Saveljeviius pareik , kad ketvirtadien jis vienut vienas pasig r savo kabinete, paskui kakur i jo, o kur neprisimena, kakur dar ig r starkos, o kur neprisimena, kakur voliojosi patvoryje, o kur taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratorius buvo sp tas, kad tokiu kvailu ir beprasmiku elgesiu jis trukdo tardymui tirti svarbi byl ir u tai jam, suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis visas puses, m virpaniu balsu nibd ti, kad jis meluoja tik i baim s, saugodamasis Volando utv s kerto, kad ios utv s naguose jis jau pabuvojo ir tod l praosi, staiai maldauja bti udarytas arvuotoje kameroje. Velniai griebt! Ko jie visi usiman t arvuot kamer, burbtel jo vienas tardytoj. Tie niekai juos smarkiai igsdino, pasak tasai, kuris lank si pas Ivanuk. Tardytojai kaip mok dami nuramino Varenuch, pasak , kad jis bus apsaugotas ir be jokios kameros, ir beregint paaik jo, kad jokios starkos jis neg r , kad j mu dviese, vienas su iltimi, rusvaplaukis, o antras storulis... Aha, panaus katin? Taip, taip, taip, apspangs i baim s, be paliovos nairuodamas alis, nibd jo administratorius ir iklojo tolimesnes smulkmenas, papasakojo, kaip dvi dienas, paverstas vampyru, gyveno bute Nr. 50 ir vos netapo finans direktoriaus Rimskio mirties kaltininku... Tuo metu buvo vestas Rimskis, atvetas i Leningrado. Taiau is tirtantis i baim s, pakrikusios psichikos ilaplaukis senis, visai nepanaus ankstesn finans direktori, nieku gyvu nenor jo sakyti tiesos ir buvo itin usispyrs. Rimskis tvirtino, kad jokios Helos ir jokio Varenuchos savo kabinete nakt jis nemats, kad jam paprasiausiai pasidar bloga ir jis, neteks nuovokos, ivaiavs Leningrad. Nereikia n sakyti, kad savo parodymus paliegs finans direktorius ubaig praymu udaryti j arvuotoje kameroje. Anuka buvo suimta tuo metu, kai Arbato universalin je parduotuv je m gino brukti kasininkei deimties doleri banknot. d miai buvo iklausytas Anukos pasakojimas apie mones, iskridusius pro Sod gatv s namo lang, ir apie pasag l, kuri, pasak Anukos, ji pa musi tik tam, kad pristatyt j milicij. Ar pasag l tikrai buvo auksin , su deimantais? pasidom jo tardytojai. Ar a jau deimant nesu maiusi, atsak Anuka. Taiau js sak te, kad gavote i jo ervonc? Ar a jau ervonc nesu maiusi, atsak Anuka. Tai kada jie pavirto doleriais? Apie jokius dolerius nieko neinau, reg t nereg jau joki doleri, m spygauti Anuka, ms valia! Gaunam radyb, perkam kartn... ir pasileido tauzyti visokius niekus, kad ji neatsakanti u nam valdyb, sileidusi penkt aukt piktj dvasi, nuo kurios neb ra gyvenimo. Tardytojas m mosuoti Anukos pus n plunksnakoiu, nes ji visiems gerokai griso, ir para jai ant alio popier lio leidim nedintis lauk, ir tada Anuka vis diaugsmui dingo i staigos. Paskui mon s m plaukti virtine, o tarp j buvo ir Nikolajus Ivanoviius, k tik suimtas tiktai per kvailum pavydios monos, kuri paryiais prane milicijai, kad dingo jos vyras. Nikolajus Ivanoviius pernelyg neapstulbino tardytoj, paklojs ant stalo smagi paym apie tai, kad jis praleido nakt pokylyje pas ton. Pasakodamas, kaip jis lakino oru nuog Margaritos Nikolajevnos nam darbinink kakur po velni maudytis up ir kaip dar anksiau lange buvo pasirodiusi nuoga

Margarita Nikolajevna, Nikolajus Ivanoviius maum l nukrypo nuo tiesos. Pavyzdiui, jis nesiteik usiminti apie tai, kad pats nuskub jo miegamj neinas numestais markiniais ir kad vadino Nata Venera. Pasak jo odi, i jo, kad Nataa iskrido pro lang, apsierg j ir isivar i Maskvos. Tur jau paklusti prievartai, pasakojo Nikolajus Ivanoviius ir savo pasakait baig praymu n odio apie tai neprasitarti jo monai. Jam buvo paad ta. Nikolajaus Ivanoviiaus parodymai leido nustatyti, kad Margarita Nikolajevna, kaip ir jos nam darbinink Nataa, dingo be p dsak. Buvo imtasi priemoni joms suiekoti. Taigi bylos tyrimas n sekund s nenutrko ir ligi pat etadienio ryto. Po miest tuo metu pasklido netik tini gandai, kuriuose mayt teisyb s dalel buvo pagrainta nuostabiausiu melu. mon s kalb jo, kad po seanso Varjet teatre du tkstaniai irov il k gatv nuogut nuogut liai, kad Sod gatv je aptikta netikr stebuklingj pinig spaustuv l , kad kakokia gauja pagrob penkis pramogini staig virininkus, taiau milicija juos visus bemat surado, ir dar daug visoki niek, kuri n kartoti nesinori. Art jo piet metas, kai tenai, kur dirbo tardytojai, suskambo telefonas. I Sod gatv s buvo praneta, kad prakeiktajam bute v l pasirod gyvyb s enklai. Kakas atidarin jo langus, i vidaus sklido pianino muzika ir dainavimas, ant palang s buvo pasteb tas juodas katinas, kuris tup jo ir ild si saulut je. Madaug ketvirt tos kartos dienos valand didelis civili drabuiais apsirengusi vyr brys ilipo i trij main, sustojusi truput atokiau nuo Sod gatv s namo Nr. 302 bis. Atvyks brys pasidalijo du maesnius brelius, kuri vienas per vartus ir kiem nu jo tiesiai etj laiptin, o antrasis atlupo ukaltas maas atsarginio i jimo dureles. Tada abi grup s skirtingais laiptais m kopti but Nr. 50. Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengs kasdienikai, be ieiginio frako, s d jo svetain je ir baig pusryiauti. Volandas savo pratimu buvo miegamajame, o k veik katinas neinia. Taiau, sprendiant i puod vang jimo virtuv je, galima manyti, kad Begemotas buvo tenai ir savo pratimu kvailiojo i dyko buvimo. O kas ia per ingsniai laiptuose? paklaus Korovjovas, makaluodamas aukteliu po puodel su juoda kava. Ateina ms suimti, atsiliep Azazelas ir ilenk taurel konjako. Aha, teisyb , teisyb , pasak Korovjovas. Paradiniais laiptais kopiantys vyrai tuo metu jau buvo treiojo aukto aiktel je. Ten du vandentiekio meistrai kuit si palei centrinio ildymo armonik. Vyrai reikmingai susivalg su meistrais. Visi namuose, nibtel jo vienas darbininkas, stuksendamas plaktuku vamzd. Tada priekyje js vyras nesislapstydamas isitrauk i palto uanio juod mauzer, o kitas greta jo visrakius. Apskritai grup , jusi but Nr. 50, buvo viskuo apsirpinusi. Du vyrai kien se ne si lengvai iskleidiamus ilkinius tinklus. Dar vienas kilpavirv, ketvirtasis marlines kaukes ir ampules su chloroformu. Per sekund buvo atrakintos paradin s buto Nr. 50 durys, ir visi ateiviai atsidr priekambaryje, o tuo pat metu, trinktel jus durim virtuv je, tapo aiku, kad antroji grup taip pat laiku eng pro atsargines duris. syk jei ir ne visika, tai bent dalin s km buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido mon s, niekur nieko nerado, utat valgomajame jie aptiko, matyt, k tik valgyt pusryi likuius, o svetain je ant idinio atbrailos alia kritolinio soio tup jo didiulis juodas katinas. Letenose jis laik primus. Svetain je sustoj vyrai visikoje tyloje gana ilgai steb jo t katin. Hm... tikrai aunu, nibtel jo vienas at jusi. Nedkstu, nieko nelieiu, taisau primus, nedraugikai pasiiaus, praneko katinas, be to, laikau savo pareiga persp ti, kad katinas yra senovinis ir nelieiamas gyvnas. Nuostabus triukas, sukud jo vienas at jusi, o kitas garsiai ir aikiai tar : Na, nelieiamasai katine pilvakalby, praome ionai. Isiskleid ir suplazd jo ilkinis tinklas, taiau vyras, vystel js j, vis nuostabai pramet pro al, tinklas ukliud tik sot, kuris skimbtel js nukrito ir suduo: Remizas, suriko katinas. Valio! ir, pad js al primus, isitrauk i u nugaros brauning. Jis akimoju nusitaik ariausiai stovint gaudytoj, taiau, katinui nesp jus iauti, ano rankoje tvykstel jo ugnis, ir sulig mauzerio viu katinas plumptel jo emyn galva nuo idinio atbrailos ant grind, imet brauning ir paleido primus. Viskas baigta, silpnu balseliu tar katinas ir tingiai isities kraujo klane, pasitraukite nuo mans bent sekund, leiskite atsisveikinti su eme. O mano draugui Azazelai! sudejavo plsdamas krauju katinas: Kur tu? katinas atgr gstanias akis valgomojo duris. Tu neatskub jai man pagalb, nepad jai nelygioje kovoje. Tu palikai varg Begemot, ikeits j stiklin tiesa, puikaus

 konjako! Na k gi, tegul mano mirtis prislegia tavo sin, o a palieku tau savj brauning... Tinkl, tinkl, tinkl, neramiai m kud tis vyrai, apsup katin. Taiau, velniai ino kod l, tinklas strigo kakieno kien je ir nesidav itraukiamas. Mirtinai sueist katin gali igelb ti, praneko katinas, tik gurknis benzino... ir jis, pasinaudojs smyiu, prigludo prie apskritos primuso skylut s ir atsig r benzino. Tutuojau nustojo tek js kraujas i jo kair s virutin s letenos. Atgijs katinas valiai paoko, pasikio po paastim primus ir liuoktel jo atgal ant idinio, o i ten, draskydamas apmualus, m kabarotis siena auktyn ir po sekund s tup jo vir gaudytoj galv ant metalinio karnizo. Akimoju kelios rankos sugrieb uuolaid ir nutrauk j kartu su karnizu, ir saul plstel jo pritemdyt kambar. Bet nei pasveiks klastnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Neinas primusu, katinas nuskriejo palube ir atsidr ant sietyno, kabanio vidury kambario. Kop ias! ktel jo kakas apaioje. Kvieiu dvikov! suriko katinas, supdamasis vir galv ant sietyno, ir jo letenose v l atsirado brauningas, o primus jis pastat tarp sietyno ak. Katinas nusitaik ir, sibuodamas lyg vytuokl vir atvyk li galv, m juos pykinti. Griausmas sudrebino but. Ant grind pairo kritolin s sietyno uk s, zigzagais suskilin jo veidrodis vir idinio, pabiro tinkas, grindis eks jo ovini ttel s, suskilo lang stiklai, i perauto primuso virkt benzinas. Dabar jau nebuvo ko n svajoti, kad katin pavyks paimti gyv, ir vyrai, atsakydami jo vius, m pasiutusiai audyti i mauzeri, taikydamiesi jam galv, pilv, krtin ir nugar. audymas suk l panik asfaltuotame kieme. Bet tas audymas truko labai neilgai ir m savaime tilti. Mat nei katinui, nei atvyk liams jis nepadar jokios alos. Niekas nebuvo ne tik umutas, bet net sueistas: visi, tarp j ir katinas, liko sveikut liai. Kakuris gaudytojas, nor damas galutinai pasitikrinti, paleido i eil s penket vi itam velnio gyvuliui galv, o katinas atsak , itutindamas vis apkab. Rezultatas buvo tas pats viai niekam nieko blogo nepadar . Katinas, kakod l vis psiodamas vamzd ir spjaudydamasis leten, suposi ant sietyno, kuris sibavo vis l iau. Stovintys apaioje tyl jo, j veidai atrod visikai suglum. Tai buvo vienintelis atvejis, kai audymas nedav jokios naudos. inoma, galima buvo tarti, kad katino brauningas koks nors aislinis, bet apie gaudytoj mauzerius ito nieku gyvu nebtum pasaks. Be abejon s, ir pirmoji katino aizda, ir benzino g rimas buvo grynas triukas, kiaulika apgavyst . Vyrai dar syk pam gino sugauti katin. Met kilpavirv, ji apsisuko apie vien vak, sietynas nukrito em n. Atrod , kad smgis sudrebino vis pastat, taiau ir tai nieko nepad jo. Ant gaudytoj galv pasipyl uk s, o katinas liuoktel jo ir atsitp paioje palub je ant veidrodio paauksuotais r mais, kabojusio virum idinio. Jis nesireng sprukti, net prieingai, palyginti saugiai sitaiss, dro dar vien kalb. Visai nesuprantu, kalb jo jis palub je, kod l su manimi taip iauriai elgiamasi... Bet ia vos prad t jo kalb pertrauk neinia i kur pasigirds duslus emas balsas: Kas ia darosi? Man trukdote dirbti. Kitas balsas, nemalonus ir sniaukrojantis, atsak : Na, aiku, Begemotas dksta, velniai j griebt! Treiasis, blerbiantis, balsas tar : Mesire! etadienis. Saul leidiasi. Mums metas. Atleiskite, nebegaliu ilgiau nekuiuotis, pasak katinas ant veidrodio, mums metas. Jis vystel jo savo brauning ir idau abu lango stiklus. Tada liktel jo em n benzino, ir tas benzinas savaime usideg , liepsna pliptel jo ligi pat lub. Butas usiliepsnojo nepaprastai greitai ir smarkiai, taip nebna net usidegus benzinui. Tutuojau prad jo rkti apmualai, ant grind usideg nupl ta uuolaida, m rusenti idauyt lang r mai. Katinas susiriet kamuoliuk, sukniauk , oko nuo veidrodio ant palang s ir dingo su visu savo primusu. Lauke pasigirdo viai. mogus, sitaiss ant geleini priegaisrini kop i juvelyro nal s lang auktyje, apaud katin, kai is liuoks jo nuo palang s ant palang s link vandens latako paiame namo kampe. Tuo vamzdiu katinas usiropt ant stogo. Tenai j apaud , deja, v l nes kmingai, sargybiniai, saugantys kaminus, ir katinas pradingo miest uliejusio saul lydio gaisuose. Tuo metu po atvyk li kojomis suliepsnojo parketas, ir toje vietoje, kur voliojosi apsimet lis katinas, ugnyje pasirod vis tams jantis buvusio barono Maigelio lavonas su auktyn uverstu smakru ir stiklin m akim. Itraukti j i ugnies jau nebuvo manoma. okin dami deganiomis parketo lentel mis, pleknodami sau per rusenanius peius ir krtines, vyrai i svetain s trauk si kabinet ir priekambar. Tie, kurie lauk valgomajame ir miegamajame, ipuol koridori. Atb go ir likusieji i virtuv s, oko priekambar. Svetain jau skend jo ugnyje ir dmuose. Kakas paskubomis sp jo surinkti gaisrinink dalinio numer ir ktel ti ragel: Sod trys imtai du bis!

Nebuvo kada gaiti. Liepsna isiver priekambar. Pasidar sunku alsuoti. Vos tik pro idautus uburto buto langus ivirto pirmieji dm tumulai, kieme pasigirdo igstingi moni riksmai. Gaisras, gaisras, degam! mon s visuose butuose m klykti ragelius: Sod! Sod, trys imtai du bis! Kai Sod gatv je pasigirdo ird veriantys i vis miesto pa krai lekiani ilg raudon main varpai, kieme besiblakantys mon s reg jo, kaip pro penktojo aukto langus drauge su dmais iskrido trys tamss berods vyr siluetai ir vienas nuogos moters siluetas.

XXVIII skyrius PASKUTINIAI KOROVJOVO IR BEGEMOTO NUOTYKIAI

Ar itie siluetai tikrai iskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sod gatv s namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir iskrido, tai kur pasuko, irgi niekas neino. Mes negalime n pasakyti, kur jie isiskyr , taiau inome, kad, pra jus madaug penkiolikai minui nuo gaisro Sod gatv je pradios, Smolensko turgaus aikt je prie veidrodini Prekybos nam dur pasirod ilgis languotu kostiumu, o su juo stambus juodas katinas. Mikliai prasibrovs tarp praeivi, ilgasis pilietis atidar laukujes parduotuv s duris. Taiau ia mautis, prakaulus, be galo rstaus veido veicorius pastojo jam keli ir irzliu balsu pareik : Su katinais negalima. Atsipraau, sublerb ilgis ir lyg priekurtis prisikio gyslot rank prie ausies, sakote, su katinais? O kur js matote katin? veicorius ipt akis, ir buvo ko jas ipsti: jokio katino palei pilieio kojas jau nebebuvo, o jam per pet kaiiojo galv ir ver si parduotuv storulis sudriskusia kepure, i snukio tikrai truput l panaus katin. Storulis ne si primus. ita porel kakod l nepatiko mizantropui veicoriui. Pas mus tik u valiut, sugergd jis, piktai velgdamas i po gauruot, tarsi kandi i st, irm antaki. Branguti mano, sublerb ilgis, ybiodamas akimi u skilusio pensn stiklo, o i kur js inote, kad a jos neturiu? Pagal kostium sprendiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Js galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kart perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno alRaido istorij. Taiau syk, atid js i garsi istorij al, noriu jums pasakyti, kad apsksiu jus ved jui ir papasakosiu jam toki dalyk li, jog jums teks palikti savo post prie tviskani veidrodini dur. Galbt mano primusas pilnas valiutos, mai kio savo trigra ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti parduotuv. Jiems u nugar jau spiet si pykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta velgdamas keist porel, veicorius pasitrauk i kelio, ir ms pastami, Korovjovas ir Begemotas, atsidr parduotuv je. ia jie pirmiausiai apsivalg , o paskui Korovjovas skardiu balsu, girdimu visose parduotuv s kert se, pareik : Nuostabi parduotuv ! Labai gera parduotuv ! Pirk jai, stov j prie prekystali, atsigr ir kakod l nusteb pavelg taip prabilus mog, nors is visai pagrstai gyr parduotuv. Lentynose gul jo imtai rietim marg margiausio kartno. U j kpsojo stirtos mitkalio ir ifono audini, gelumb s kaug s. Eili eil mis rikiavosi rietuv s d ui su avalyne, ir kelios piliet s s d jo ant em k dui, dein koj apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kair nauju tviskaniu laiveliu, kuriuo jos susirpinusios treps jo kilim l. Kakur parduotuv s gelm se grojo ir dainavo patefonai. Taiau, aplenk visas ias groybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyri sandros. iia buvo labai erdvu, piliet s su skarel mis ir beret mis nesistumd prie prekystali kaip kartno skyriuje. emagis, kvadratinis mog nas, ligi m lynumo nugremtais skruostais, su akiniais raginiais r meliais, su naujut laite skryb le, nesumaigyta ir be d mi ant juostel s, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirtin mis, stov jo prie prekystalio ir sakmiai kak myk . Pardav jas variu baltu chalatu ir m lyna kepuraite aptarnavo violetin pirk j. Atriu peiliu, labai panaiu Levio Mato pavogtj, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos laios sidabrin od, panai gyvat s inar. Ir is skyrius puikus, ikilmingai pripaino Korovjovas, ir usienietis simpatikas, jis prielankiai dr pirtu violetin nugar. Ne, Fagotai, ne, susimsts atsak Begemotas, apsirinki, draugui. Man regisi, kad violetinio

dentelmeno veidui kako stinga. Violetin nugara krptel jo, bet veikiausiai atsitiktinai, juk usienietis negal jo suprasti, k rusikai kalb jo Korovjovas ir jo palydovas. Geras? grietai klausin jo violetinis pirk jas. Aukiausios ries! atsakin jo pardav jas, peilio smaigaliu koketikai rakin damas nulupt uv. Geras m gstu, blogas ne, rsiai kalb jo usienietis. Na inoma! diaugsmingai atsakin jo pardav jas. Ms pastami pasitrauk nuo usienieio ir jo laios prie konditerijo s skyriaus prekystalio. Karta dienel iandien, kreip si Korovjovas jaunut rausvaand pardav j, bet nesulauk jokio atsakymo. Po kiek mandarinai? pasiteiravo tuomet Korovjovas. Trisdeimt kapeik kilogramas, atsak pardav ja. Vis nekandami, atsiduss tar Korovjovas, et, et... jis dar truput l pagalvojo ir pasil savo palydovui: Valgyk, Begemote. Storulis pasikio savo primus po paasia, pasisiek paiame piramid s viruje gulint mandarin ir, su visa ieve j sulamts, grieb antr. Pardav j pagavo mirtinas siaubas. Js i proto isikraust t! suriko ji, o jos andukai nubalo. ek duokit! ek! ir ji paleido i rank saldaini nypliukes. irdele, meilute, grauole, usikvemps ant prekystalio ir merkdamas pardav jai ak, suvokt Korovjovas, na, neturim mes iandien valiutos... k padarysi! Bet prisiekiu, kad kit kart, ne v liau kaip pirmadien, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sod gatv j, kur gaisras. Prarijs trei mandarin, Begemotas grdo leten mantr statin, sud liot i okolado plyteli, isitrauk pai apatin, tas statinys, aiku, sugriuvo, ir prarijo okolad su visu auksiniu popier liu. uvies skyriuje pardav jai sakytumei suakmen jo su peiliais rankose, violetinis usienietis atsisuko pl ik pus, ir paaik jo, kad Begemotas neteisus: dentelmeno veidui nieko nestigo, veikiau, prieingai, jam io to net buvo per daug putls andai buvo nukar, o akys lakst alis. Pergeltusi pardav ja ilgesingai surypavo per vis parduotuv: Palosiiau! Palosiiau! Pirk jai i kartno skyriaus atskub jo auksm, o Begemotas pasitrauk alin nuo konditerijos gardumyn, kio leten statin su urau Rinktin s Ker s silk s, isitrauk por silki ir prarijo jas, ispjaudamas uodegas. Palosiiau! v l nuaid jo beviltikas riksmas konditerijos skyriuje, o uvies skyriuje pardav jas smailia barzdiuke suriko: K darai, unsnuki?! Pavelas Josifoviius jau skub jo vykio vieton. Tai buvo solidus vyrikis baltu variu chalatu, panaus chirurg, o i jo chalato kien s kyojo pietukas. Pavelas Josifoviius, matyt, buvo patyrs mogus. Ivyds Begemoto burnoje stirksani treios silk s uodeg, jis akimirksniu vertino pad t, visk suprato ir, n nepradedamas nekos su akipl omis, mostel jo tol ranka, sukomandavs: vilpk! Pro veidrodines duris Smolensko bulvar ipuol veicorius ir pasileido klaikiai vilpti. mon s m supti piktadarius, ir tuomet sikio Korovjovas. Pilieiai! plonu virpaniu balseliu suriko jis. Kas gi ia darosi? A? Leiskite jus paklausti! Varganas mogelis, Korovjovas dar labiau suvirpino savo bals ir parod Begemot, nedelsiant nutaisius verksming min, varganas mogelis kiaur dien taiso primusus; jis ialko... O i kur jam gauti tos valiutos? Visuomet ramus ir santrus Pavelas Josifoviius rsiai suriko: Liaukis! ir v l, jau nekantraudamas, mostel jo ranka. Tuomet trel s u dur suskard jo dar garsiau. Taiau, nepaisydamas Pavelo Josifoviiaus sp jimo, Korovjovas v l prabilo: I kur klausiu a jus visus! Jis nukamuotas alkio ir trokulio! Jam karta. Na, suvalg varguolis mandarin. Pamanykit, brangenyb , tris kapeikas kainuoja! O jie jau vilpia, laido treles kaip laktingalos pavasar, gaiina milicij, trukdo jai dirbti savo darb. O jam galima? A? ir ia Korovjovas parod violetin storul, kurio veide pasirod smarkaus nerimo enklai. Kas jis toks? A? I kur atvaiavo? Ko? Gal mes jo labai pasiilgom? Gal mes j kviet m? inoma, sarkastikai perkreips burn, visu balsu plyojo buvs regentas, tik pamanykit, jis apsivilks ieiginiu violetiniu kostiumu, nuo lai ipamps, kienes prisigrds valiutos, o mums, o mums kas?! Kartu man ant irdies! Kartu! Kartu! m stgauti Korovjovas lyg pabrolys per senovines vestuves. Visi tie be galo kvaili, netaktiki ir tikriausiai politikai kenksmingi plepalai vert Pavel Josifovii krpioti i pykio, taiau, kad ir kaip keista, i susispietusi moni vilgsni buvo matyti, kad daugelis tiems plepalams pritaria! O kai Begemotas, trindamas ak

nevaria apiplyusia rankove, tragikai suspigo: D kui, itikimasis draugui, ustojai nuskriaust! vyko stebuklas. Mandagus tylus seneliukas, kukliai, bet variai apsirengs ir konditerijos skyriuje pirks tris migdolinius pyragaiius, mai persimain . Jo akys karingai suliepsnojo, jis paraudo, trenk maiel su pyragaiiais grindis ir suriko: Teisyb ! plonu vaikiku balsu. Paskui grieb pad kl, nuo kurio alis isilakst Begemoto sugriauto okoladinio Eifelio bokto likuiai, usimojo, kaire ranka nupl usienieiui skryb l, o deine atsived js r pad klu per pliktel jusi usienieio galv. Pasigirdo toks vangesys, tarytum i sunkveimio ant em s bt buvs numestas skardos laktas. Perbals storulis suglebo ir atsis do Ker s silki statinait, it kdamas vir srymo fontan. Tutuojau nutiko ir antrasis stebuklas. griuvs statinait, violetinis pirk jas gryniausia rus kalba, be jokio akcento, suriko: Gelb kit! Milicija! Banditai mua! matyt, nuo tokio sukr timo staiga sisavins lig iol nemok t kalb. veicorius liov si vilps, o susijaudinusi pirk j minioje sum avo vykio vieton art jani dviej milicinink almai. Taiau klastnas Begemotas ant konditerijos skyriaus prekystalio liktel jo i primuso benzino, kaip kad pirtyje i puskubilio apliejamas suolelis, ir benzinas savaime usideg . Liepsna pliptel jo auktyn ir nuiuo prekystaliu, rydama graius popierinius kaspinus, kuriais buvo papuoti vaisi kupini krepeliai. Pardav jos spiegdamos spruko i u prekystalio; vos jos pab go, usipliesk drobin s uuolaidos, usideg benzinas ant grind. Klaikiai r kdama, pirk j minia stel jo lauk i konditerijos skyriaus, nublokusi niekam nereikaling Pavel Josifovii, o i uvies skyriaus pro upakalines duris sele irisnojo pardav jai su igalstais peiliais rankose. Violetinis pilietis, isiropts i statinait s, persivert per gulini ant prekystalio lai ir, permirks srymu, idm paskui juos. Suskambo ir pairo b gani moni igrsti veidrodini dur stiklai, o abu niekai ir Korovjovas, ir rajnas Begemotas kakur prauvo, o kur niekas negal jo suprasti. V liau mon s, mat, kaip prasid jo gaisras Prekybos namuose, pasakojo, kad abu chuliganai neva pakil palub ir ten abu susprog kaip vaikiki balion liai. Aiku, abejotina, kad viskas buvo kaip tik taip, bet ko neinome, to neinome. Utat inome, kad lygiai po minut s Begemotas ir Korovjovas jau pasirod bulvare kaip tik prieais Gribojedovo tetul s namus. Korovjovas stabtel jo prie tvoros ir praneko: i! Juk ia raytoj namai. inai, Begemote, esu gird js daug maloni atsiliepim apie iuos namus. Atkreipk d mes, biiuli, pastat! Diugu darosi, pagalvojus, kad po iuo stogu stiebiasi ir noksta galyb talent. Kaip ananasai iltnamiuose, tar Begemotas ir, nor damas i ariau pasigro ti iuo gelsvu namu su kolonomis, usilipo ant betoninio ketaus tvoros pamato. Tikra teisyb , pritar savo nuolatiniam palydovui Korovjovas, ir net irdis sla, pagalvojus, kad iuose namuose dabar sirpsta bsimasis Don Kichoto, Fausto arba, velniai griebt, Mirusi siel autorius! A? Baisu pagalvoti, patvirtino Begemotas. Taip, ts Korovjovas, stabiausi dalyk galima tik tis i nam iltnamiuose, kur po vienu stogu susibr tkstaniai drsuoli, nutarusi vis savo gyvenim paaukoti Melpomen s, Polihimnijos ir Talijos tarnybai. sivaizduoji, koks kils urmulys, kai kuris nors i j pirmai pradiai pateiks skaitytoj mas ms Revizori arba, blogiausiu atveju, Eugenij Onegin! O kod l gi ne? v l pritar Begemotas. Taip, var toliau Korovjovas ir susirpinusiu veidu ik l auktyn pirt, bet, sakau a ir pakartoju bet! Jeigu tik i lepi iltnamio augal neupuls koks nors mikroorganizmas, jeigu nepagrau j akn, jeigu jie nesupus! O juk ananasams taip bna! Ajajai, ir dar kaip bna! Klausyk, pasidom jo Begemotas, kis savo apvali galv pro skyl tvoroje, o k jie veikia verandoje? Pietauja, paaikino Korovjovas, galiu pridurti, branguti, kad ia visai neprastas ir nebrangus restoranas. O a, beje, kaip ir kiekvienas turistas prie tolimesn kelion, geidiu uksti ir igerti didel bokal alto kaip ledas alaus. Ir a, atsak Begemotas, ir abu nenaud liai asfaltuotu takeliu nuingsniavo po liepomis link nelaim s nenujauianio restorano verandos. Prie jimo, ties geben mis apsivijusios tvorel s anga, ant auktos k d s s d jo iblykusi nuobodiaujanti piliet baltomis kojinait mis ir balta berete su uodegyte. Prieais j ant paprasto virtuvinio stalo gul jo stora kontorin knyga, kuri piliet neinia kam uraydavo restorano svei pavardes. Kaip tik i piliet ir sustabd Korovjov ir Begemot. Js paym jimai? ji su nuostaba velg Korovjovo pensn , taip pat Begemoto primus ir perpl t alkn. Tkstant kart atsipraau, kokie paym jimai? nustebs paklaus Korovjovas. Js raytojai? savo ruotu paklaus piliet . Be abejo, oriai atsak Korovjovas.

 Js paym jimai? pakartojo piliet . Meilute mano... velniu balsu prakalbo Korovjovas. A ne meilut , atr piliet . Oi, kaip gaila, nusivyls pasak Korovjovas ir v l praneko: Na, jeigu nenorite bti meilut , tiek to, nebkite. Bet sakykit, nejaugi norint sitikinti, kad Dostojevskis raytojas, btina reikalauti i jo paym jimo? Juk utenka perskaityti bet kuriuos penkis puslapius i bet kurio jo romano, ir be jokio paym jimo bus aiku, kad jis raytojas. Beje, man regis, jis n netur jo jokio paym jimo! Kaip tu manai? kreip si Korovjovas Begemot. Kertu layb, kad netur jo, atsak is, statydamas primus ant stalo alia knygos ir ranka luostydamasis prakait nuo suodinos kaktos. Js ne Dostojevskis, pareik Korovjovo imuta i v i piliet . Kas ino, kas ino, atsak is. Dostojevskis mirs, nelabai tvirtai tar piliet . Protestuoju! kartai suuko Begemotas. Dostojevskis nemirtingas! Pateikite paym jimus, pilieiai, tar piliet . Atleiskite, bet juk tai gal gale juokinga, nenusileido Korovjovas, apie raytoj sprendiama ne i paym jimo, bet i to, k jis rao! I kur js inote, kokie sumanymai knibda mano galvoje? Arba itoje galvoje? ir jis parod Begemoto galv, o is isyk nusivo kepur, tarytum nor damas, kad piliet gal t geriau j apir ti. Praleiskite, pilieiai, jau pyktel jusi tar ji. Korovjovas ir Begemotas pasitrauk al ir praleido kakok raytoj pilku kostiumu, be kaklaryio, vasariniais baltais markiniais, kuri plati apykakl buvo ipeta virum varko, su laikraiu po paastim. Raytojas maloniai linktel jo pilietei, greitomis surait kakok kabliuk pakitoje knygoje ir eng verand. Deja, ne mums, ne mums, lidnai praneko Korovjovas, o jam atiteks tas bokalas alto kaip ledas alaus, apie kur taip svajojame mudu, vargai klajnai, mudviej pad tis kebli ir lidna, neinau, n k daryti. Begemotas tik sielvartingai sk stel jo rankomis ir usid jo kepur ant apvalios galvos, apaugusios tankiais plaukais, labai panaiais katino kail. Bet tuo metu vir piliet s galvos suskambo garsus, bet valdingas balsas: Praleiskite, Sofja Pavlovna. Piliet su knyga nustebo: aliojoje gyvatvor je iniro balta frakuoto flibustjero krtin ir smaila barzdiuk . Jis maloniai velg du tartinus driskius ir net gestu kviet juos ueiti. Aribaldo Aribaldoviiaus autoritetas jo vadovaujamame restorane buvo didiai svarus, ir Sofja Pavlovna klusniai paklaus Korovjov: Js pavard ? Panajevas, mandagiai atsak is. Piliet ura i pavard ir klausiamai pavelg Begemot. Skabievskis, sucyps jo is, kakod l rodydamas savo primus. Sofja Pavlovna ura ir i pavard ir stumtel jo knyg lankytojams pasirayti. Korovjovas alia pavard s Panajevas pasira Skabievskis, o Begemotas alia Skabievskio pasira Panajevas. Galutinai apstulbindamas Sofj Pavlovn, Aribaldas Aribaldoviius, avingai ypsodamasis, nusived sveius prie geriausio staliuko kitame verandos pakratyje, prie staliuko, kur deng sodrus e lis ir alia kurio, prasiskverb pro gyvatvor s properas, mirguliavo saul s atvaitai. O Sofja Pavlovna, mirks dama i nuostabos, ilgai tyrin jo keistus paraus, kuriuos nelaukti lankytojai paliko knygoje. Oficiantus Aribaldas Aribaldoviius nustebino ne maiau negu Sofj Pavlovn. Jis pats atitrauk k d, silydamas Korovjovui s stis, mirktel jo vienam, kak nibtel jo kitam, ir du oficiantai m suktis aplink naujuosius sveius, kuri vienas pasistat primus ant grind alia parudavusio pusbaio. Beregint nuo staliuko dingo senoji gelsvom d m m nus ta stalties , brak dama nuo krakmolo ore vystel jo baltut l kaip beduino skraist nauja, o Aribaldas Aribaldoviius tyliai, bet itin iraikingai jau nibd jo pasilenks prie pat ausies Korovjovui: Kuo gal iau pavaiinti? Turiu ypatingo erketuko... nuo architekt suvaiavimo nusukau... inote... ... duokit mums apskritai uksti... ... gerairdikai sumyk Korovjovas, isidr bs ant k d s. Suprantu, usimerks reikmingai atsak Aribaldas Aribaldoviius. Padav jai, ivyd, kaip su tartinaisiais lankytojais elgiasi restorano efas, ivijo i galvos visas abejones ir m si rimtai tristi. Vienas j tuoj kytel jo degtuk Begemotui, kuris isitrauk i kien s nuork ir sikio j burn, kitas pripuol , skambindamas stikliukais, ir m d lioti alia valgymo ranki taureles, stiklinaites ir plonuio stiklo bokalus, i kuri taip malonu gerti narzan po tentu... ne, ub gdami u aki pasakysim... bdavo malonu gerti narzan po tentu neumirtamoje Gribojedovo verandoje.

 Galiu pasilyti jerub s kepsniuk, melodingai murk Aribaldas Aribaldoviius. Sveias su skilusia pensn pritar visiems brigo kapitono pasilymams ir prielankiai velg j pro suai jus stikl. Prie gretimo staliuko drauge su mona, baigiania kramsnoti kiaulienos eskalop,pietavo beletristas PetrakovasSausv jis, kuris, bdamas pastabus kaip visi raytojai, atkreip d mes Aribaldo Aribaldoviiaus paslaugum ir be galo nustebo. O jo mon, labai ori dam, net pavydas su m , velgiant pirato atid Korovjovui, ji net aukteliu paskambino... girdi, kas ia dedasi, mes gaitame, laikas neti ledus! Kas atsitiko? Taiau Aribaldas Aribaldoviius, avingai yptel js Petrakovai, pasiunt pas j oficiant, o pats nesitrauk nuo savo brangij svei. Ak, gudrus buvo Aribaldas Aribaldoviius! O pastabumu, matyt, nenusileido raytojams. Aribaldas Aribaldoviius inojo ir apie seans Varjet teatre, buvo gird js ir apie daugel kit dalyk, nutikusi pastarosiomis dienomis, taiau nepraleido pro ausis kaip kiti nei odio languotas, nei odio katinas. Aribaldas Aribaldoviius isyk suprato, kas per vieni jo sveiai. O suprats, savaime aiku, nepanoro su jais pyktis. O tai Sofja Pavlovna iopla kaip reta! Tik pamanykit utv r iai porelei keli verand! Beje, ko i jos nor ti. Niekinamai baksnodama aukteliu tirpstanius ledus, Petrakova nepatenkinta ir jo, kaip ant staliuko, prie kurio s d jo kakokiais juokdari drabuiais apsireng tipeliai, tarsi burt lazdele mostel jus, auga kalnai gard si. I duben lio, kupino viei ikr, jau kyojo iki blizgesio nuplauti salot lapai... dar mirksnis, ir ant specialiai pristumto atskiro staliuko pasirod rasotas sidabrinis kibir lis. Tik sitikins, kad viskas deramai paruota, tik tuomet, kai padav jai atlakino udengt keptuv, kurioje kakas irk , Aribaldas Aribaldoviius idrso palikti du paslaptinguosius lankytojus, bet prie tai jiems dar nibtel jo: Atsipraau! Tik minut lei! Pasiir siu, kaip ten tie kepsniukai. Jis nul k alin nuo staliuko ir dingo restorano viduje. Jeigu koks nors steb tojas bt gal js pasekti tolesnius Aribaldo Aribaldoviiaus veiksmus, tai jie, be abejon s, jam bt pasirod gana keisti. efas nu jo visai ne virtuv pasiir ti kepsniuk, o restorano sand l. Savo raktu jis atrakino duris, js vidun usidar , atsargiai, kad nesusitept rankogali, i m i d s su ledais du didokus erketus, suvyniojo juos laikrat, tvarkingai perrio virvute ir pad jo al. Paskui gretimame kambaryje apsiir jo, ar teb ra jo vasarinis paltas ilkiniu pamualu ir skryb l , ir tik tuomet pasuko virtuv, kur vir jas rpestingai ruo kepsniukus, pirato paad tus sveiams. Reikia pasakyti, kad Aribaldo Aribaldoviiaus veiksmai visai nebuvo keisti ir paslaptingi, keistais juos gal jo palaikyti tik pavirutinikas steb tojas. Aribaldo Aribaldoviiaus elges logikai l m ankstesni vykiai. Gerai inodamas, kas pastarosiomis dienomis d josi mieste, o svarbiausia apdovanotas fenomenalia nuojauta, Gribojedovo restorano efas suprato, kad du jo sveiai pietaus, tiesa, pramatniai ir soiai, bet usibus restorane neilgai. Ir nuojauta, niekada neapgaunanti buvusio flibustjero, nesuvediojo jo ir kart. Tuo metu, kai Korovjovas ir Begemotas prisipyl po antr taurel puikios ir altos dukart valytos maskvik s degtin s ir susidau taurel mis, verandoje pasirod suprakaitavs ir susijaudins kronikininkas Boba Kandalupskis, igars js Maskvoje savo stulbinania visainyste. Jis tutuojau pris do prie Petrakov staliuko. Numets savo ipampus portfel ant staliuko, Boba beregint lipte prilipo prie Petrakovo ausies ir m nibd ti kakokias be galo gundanias naujienas. Tirpdama i smalsumo, madam Petrakova prikio ir savo aus prie putli ir taukuot Bobos lp. O is, vogiomis dairydamasis, vis nibd jo ir nibd jo, ir galima buvo nugirsti paskirus odius, kad ir tokius: Prisiekiu garbe! Sod gatv je, Sod gatv je, Boba dar labiau prislopino bals, kulkos neima! Kulkos... kulkos... ben zinas, gaisras... kulkos... tai visus tuos plepius, skleidianius lykias paskalas, truput l garsiau, negu bt nor js Boba, savo kontraltu sudund jo pasipiktinusi madam Petrakova, tai visus juos reik t demaskuoti! Na, nieko, sutvarkys dar, sutvarkys juos! Kokie kenksmingi taukalai! Tai ne taukalai, Antonina Porfirjevna, suriko netik l s raytojo monos skaudintas Boba ir v l praiulbo: Sakau jums, kulkos neima... O dabar gaisras... O jie skriste... skriste, Boba nypt , visai netardamas, kad tie, apie kuriuos jis pasakoja, s di alia, m gaudamiesi jo iulbesiu. Beje, tas m gavimasis netrukus baig si. I restorano vidaus verand rytingai eng trys vyrai, juosmenis susiver dirais, su auliniais batais ir revolveriais rankose. Priekinis skambiai ir rsiai suriko: N i vietos! ir isyk visi trys m audyti, taikydamiesi Korovjovui ir Begemotui galvas. iedu kaipmat itirpo ore, o i primuso tiesiai tent pliptel jo ugnies stulpas. Tente pradeg skyl , panai ioj janius nasrus su tamsiais kratais, ta skyl m pl stis visas alis. Ugnis, isiverusi pro idegusi skyl, pakilo ligi pat Gribojedovo nam stogo. mai usipliesk antrame aukte ant redakcijos palang s gulintys segtuvai su popieriais, paskui liepsna persimet uuolaidas, o dar v liau,

tarytum dumpl m puiama, ugnis gausdama pasklido po visus tetul s namus. Po keli sekundi asfaltuotais takeliais, vedaniais link ketin s bulvaro tvoros, u kurios treiadienio vakar iniro niekieno nesuprastas pirmasis nelaim s pranaas Ivanuka, dabar skuod nebaig valgyti raytojai, oficiantai, Sofja Pavlovna, Boba, Petrakova, Petrakovas. I anksto i js pro onines duris, niekur neb gdamas ir neskub damas, lyg kapitonas, kuris paskutinis privalo palikti degant brig, ramiai stov jo Aribaldas Aribaldoviius, apsivilks vasariniu paltu su ilkiniu pamualu, po paastim pasikis du rstigali didumo erketus.

XXIX skyrius MEISTRO IR MARGARITOS LIKIMAS NULEMTAS

Saulei leidiantis, auktai vir miesto, akmenin je terasoje bene graiausi Maskvos rm, statyt madaug prie pusantro imto met, buvo dvejetas: Volandas ir Azazelas. I apaios, i gatv s, jdviej nesimat , nes nuo nereikaling aki juos sl p baliustrada, papuota gipsin mis vazomis ir gipsin mis g l mis. Taiau jie mat miest beveik ligi pat pakrai. Volandas, apsivilks savo juoda sutana, s d jo ant sudedamos k dut s. Jo ilga plati paga vertikaliai smygsojo tarp dviej prasiskyrusi terasos plyt, tad buvo virtusi saul s laikrodiu. pagos e lis l tai ir nepaliaujamai ilg jo, liaudamas prie juod tono kurpi. Kumiu par ms smail smakr, susikprins ant taburet s, vien koj pariets po savim, Volandas, neatitraukdamas aki, velg apaioje susispietusi neapr piam gausyb rm, milinik nam ir ma, nugriauti pasmerkt lneli. Azazelas, nusimets iuolaikinius drabuius vark, katiliuk ir lakuotus batelius, apsirengs kaip ir Volandas juodais apdarais, stov jo nejud damas netoli savo valdovo ir taip pat kaip ir is nenuleido aki nuo miesto. Volandas praneko: Koks domus miestas, ar ne? Azazelas krustel jo ir pagarbiai atsak : Mesire, man labiau patinka Roma! Skonio dalykas, atsak Volandas. Po valand l s v l pasigirdo jo balsas: O kokie ten dmai bulvare? Gribojedovas dega, atsak Azazelas. Turbt tenai apsilank ms neperskiriamieji biiuliai, Korovjovas ir Begemotas? Be abejon s, mesire. V l stojo tyla, ir Volandas su Azazelu, sitais terasoje, ir jo, kaip virutiniuose auktuose milinik nam vakarus atsuktuose languose lin dama iebiasi saul . Volando akis tvisk jo kaip vienas i lang, nors Volandas s d jo atsuks vakarus nugar. Taiau kakas privert Voland nusigrti nuo miesto ir sutelkti d mes apval bokt, stksant ant stogo jam u nugaros. I bokto sienos eng apskurs, moliu aplips paniurs juodabarzdis mogus su chitonu ir savo darbo sandalais. i! ktel jo Volandas, su paaipa velgdamas ateiv. Tave tai jau uvis maiausiai tik jausi ionai ivysti! Kokie v jai tave atpt , nekviestasis, bet lauktas svety? A atvykau pas tave, blogio dvasia ir e li valdove, atsak ateivis, i padilb nedraugikai velgdamas Voland. Jeigu at jai pas mane, tai kod l su manim nepasisveikinai, buvs mokesi rink jau? rsiai prabilo Volandas. Nenoriu, kad tu btum sveikas ir gyvas, liai atsak ateivis. Taiau tur si su tuo susitaikyti, atov Volandas, ir ypsnys perkreip jo lpas, vos pasirods ant stogo, isyk padarei paikyst, ir pasakysiu tau, koki paika tavo kalbos intonacija. Tu itarei savo odius taip, tarytum nepripaintum nei e li, nei blogio. Gal malon tum pagalvoti apie tok klausim: k veikt tavasis g ris, jeigu nebt blogio, ir kaip atrodyt em , jeigu joje pradingt e liai? Juk e liai krinta nuo daikt ir moni. tai mano pagos e lis. Taiau e lius meta ir mediai, ir gyvi padarai. Ar tik nenor tum tu nusiaubti viso em s rutulio, irauti vis medi ir inaikinti vis gyvi, idant patenkintum savo geid m gautis plika viesa? Tu kvailas. Nesiginysiu su tavim, senas sofiste, atsak Levis Matas. Tu n negali su manim ginytis d l tos prieasties, kuri k tik min jau, tu kvailas, atsak Volandas ir paklaus : Na, nevargink mans, sakyk trumpai, ko at jai? Jis atsiunt mane. K jis tau liep perduoti, verge? A ne vergas, vis labiau nirdamas, atsak Levis Matas, a jo mokinys. Mudu kaip visuomet nekam skirtingom kalbom, atsiliep Volandas, bet dalykai, apie kuriuos

mes nekam s, nuo to nesikeiia. Taigi... Jis perskait meistro krin, praneko Levis Matas, ir prao, kad tu pasiimtum meistr ir suteiktum jam ramyb. Ne jaugi tau sunku tai padaryti, blogio dvasia? Man niekas nesunku, atsak Volandas, ir tu tai puikiai inai, jis patyl jo ir pridr : O ko js nepasiimat jo pas save, viesos karalyst? Jis nenusipeln viesos, jis nusipeln ramyb s, lidnu balsu tar Levis. Perduok, kad padarysiu, atsak Volandas ir, ybtel js savja akimi, pridr : Ir tutuojau dink. Jis prao, kad js pasiimtum te ir moter, kuri j myl jo ir d l jo kent jo, pirmkart maldaujamu balsu kreip si Levis Voland. Be tavs mes niekaip nebtum m susiprot j. Ieik. Levis Matas dingo, o Volandas pasiauk Azazel ir sak : Skrisk pas juos ir visk sutvarkyk. Azazelas pasialino i terasos, ir Volandas liko vienas. Taiau jo vienatv truko neilgai. Terasos akmenimis sukauk jo ingsniai, pasigirdo sismagin balsai, ir prieais Voland idygo Korovjovas ir Begemotas. Taiau syk storulis primuso nebetur jo, jis buvo apsikrovs kitokiais daiktais. Po paastim ne si nedidel peiza l aukso r muose, per rank buvo persimets smarkiai apdegus vir jo chalat, o kitoje rankoje laik sveik lai su oda ir uodega. Abu jie trenk svil siais, Begemoto snukis buvo paiinas, o kepur apsvilusi. Sveiki, mesire! suriko nenuoram porel , o Begemotas pamojavo laia. Nieko sau, tar Volandas. Mesire, tik pamanykit, nesitverdamas diaugsmu, riktel jo Begemotas, a buvau palaikytas pl iku! Sprendiant i tavo grobio, atsak Volandas, nuvelgdamas peiza l, tu ir esi pl ikas. Patik kit, mesire... jausmingu balsu prad jo Begemotas. Netikiu, trumpai atkirto Volandas. Mesire, prisiekiu, a m ginau didvyrikai gelb ti visk, kas buvo manoma, ir tai viskas, k pasisek itraukti i ugnies. Veriau pasakyk, nuo ko Gribojedovas usideg ? paklaus Volandas. Abudu, Korovjovas ir Begemotas, sk stel jo rankomis pak l dang akis, o Begemotas suuko: Nesuprantu! Mudu sau graiai, tylut liai s d jome, ukandiavome... Staiga pykt, pykt! m toliau pasakoti Korovjovas. viai! Apkvai i baim s, mudu su Begemotu leidom s b gti bulvar, persekiotojai puol mums pavymui, mudu puo l me link Timiriazevo!.. Taiau pareigos jausmas, siterp Begemotas, nugal jo ms g ding baim, ir mudu grome. Ak, grote? tar Volandas. Na, tada, aiku, namas sudeg ligi pamat. Ligi pamat! graudiai patvirtino Korovjovas. Tiesiogine i odi prasme ligi pamat, mesire, js labai taikliai pasak te. Vieni nuod guliai! A puoliau, pasakojo Begemotas, pos di sal, tai toji su kolonomis, mesire, tik damasis igelb ti k nors vertinga. Ak, mesire, mano mona, jeigu a j tur iau, bent dvideimt kart gal jo likti nale! Taiau laim , mesire, kad esu neveds, ir a atvirai pasakysiu diaugiuosi, kad esu neveds. Ak, mesire, argi galima viengungio laisv ikeisti t sunk jung! V l sileidai niekus taukti, tarstel jo Volandas. Klausau ir pasakoju toliau, atsak katinas, taigi tai peizaiukas. Daugiau nieko i sal s nepaj giau ineti, liepsna nutvilk man veid. Nul kiau sand l, igelb jau lai. Nul kiau virtuv, igelb jau chalat. Manau, mesire, kad padariau visk, k gal jau, ir nesuprantu, kod l js veido iraika tokia skeptika. O k veik Korovjovas, kol tu pl ikavai? paklaus Volandas. A pad jau ugniagesiams, mesire, paaikino Korovjovas, rodydamas perpl tas kelnes. Na, jeigu taip, tai, be abejon s, teks statyti nauj nam. Jis bus pastatytas, mesire, atsiliep Korovjovas, drstu jus patikinti. Na, tuomet lieka tik palink ti, kad jis bt geresnis u ankstesnj, pasak Volandas. Taip ir bus, mesire, tar Korovjovas. Manimi galite drsiai pasikliauti, pridr katinas, a tikras pranaas. iaip ar taip, mes parvykome, mesire, atraportavo Korovjovas, ir laukiame js paliepim. Volandas pakilo nuo k dut s, pri jo prie pat baliustrados ir, atsuks palydai nugar, vienas ilgai tylomis velg tol. Paskui sugro atgal, v l atsis do ant k dut s ir tar : Joki paliepim nebus js padar te visk, k gal jote. Kol kas man js paslaug nebereikia. Galite ils tis. Tuoj at audra, paskutin audra, ji ubaigs visk, k reikia ubaigti, ir mes leisim s

kelion. Labai gerai, mesire, atsak abu pajacai ir pradingo kakur u apvalaus centrinio bokto, stksanio paiame terasos viduryje. Audra, apie kuri kalb jo Volandas, jau tvenk si horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis ir nur pus saul s. Paskui debesis udeng j vis. Terasoje pasidar v soka. Dar po valand l s sutemo. Tamsa, atslinkusi i vakar, apgaub milinik miest. Inyko tiltai, rmai. Viskas dingo, lyg n nebt buv pasaulyje. Ugnin gija nuvingiavo per dang. Paskui miest supurt griausmas. Jis pasikartojo, ir prasid jo audra. Volandas pasidar nematomas, j pasl p rkas.

XXX skyrius METAS! METAS!

inai, kalb jo Margarita, kai tu praeit nakt umigai, a kaip tik skaiiau apie tams, atslinkusi nuo Viduremio jros... ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kakod l vis laik neieina man i galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelk v jas? Visa tai puiku ir grau, rkydamas ir ranka sklaidydamas dmus, atsak meistras, tie stabai, dievai j nemat , bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalb josi saulei leidiantis, kaip tik tuo metu, kai teras pas Voland atkako Levis Matas. Pusrsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors bt vilgtel js vid, j bt nustebinusi keista panekov ivaizda. Margarita ant nuogo kno buvo usimetusi juod apsiaust, o meistras vilk jo ligonin s drabuiais. Taip buvo tod l, kad Margarita netur jo kuo apsirengti, nes visi jos drabuiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, inia, nebuvo n kalbos apie tai, kad ji gal t tenai nueiti ir parsineti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis n nebt niekur ivyks, paprasiausiai nenor jo persirengti, aikindamas Margaritai, kad tutuojau prasid s kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirm kart po anos rudens nakties nusiskuto (ligonin je jam main le apkirpdavo barzd). Kambarys irgi atrod keistokai, iame chaose sunku buvo susigaudyti. Ant kilimo gul jo rankraiai, jie gul jo ir ant sofos. Ant kr slo buvo pad ta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stov jo sukrauti valgiai, tarp j ir keli buteliai. I kur atsirado visi tie valgiai ir g rimai, neinojo nei Margarita, nei meistras. Atsibud jiedu visk pamat ant stalo. Imiegoj ligi etadienio vakaro, meistras ir jo draug jaut si atsigav, tik viena smulkmena dar primin vakarykius nuotykius. Abiem truput g l kairj smilkin. Taiau bet kas, pasiklauss j pokalbio pusrsio kambar lyje, bt gal js sitikinti, kad abiej psichika gerokai pasikeitusi. Bet klausytis j pokalbio nebuvo kam. is kiemelis tuo ir buvo puikus, kad visada buvo tuias. Kasdien vis veliau aliuojanios liepos ir gluosnis palang je skleid pavasario kvap, ir lauke kylantis v jelis ne kvap pusrs. Kad tave kur velniai! nelauktai suuko meistras. Tik pamanyk, kas dedasi, jis ugesino pelenin je nuork ir suspaud delnais galv. Klausyk, juk tu protingas mogus ir niekados nebuvai pamiusi. Ar tu tikrai tiki, kad vakar mes buvome pas ton? Tikrai tikiu, atsak Margarita. inoma, inoma, ironikai tar meistras, vadinasi, vietoj vieno beproio dabar atsirado du! Ir vyras, ir mona, jis ik l rankas dang ir suriko: Ne, ia jau velnias ino, kas darosi, velnias, velnias, velnias! Uuot atsakiusi, Margarita griuvo ant sofos, m kvatotis, mataruoti basomis kojomis ir tik paskui suuko: Oi, neitversiu! Oi, neitversiu! Tik pasiir kit, k tu panaus! Kol susig ds meistras timpiojo ilgas apatines ligonin s kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui surimt jo. Dabar tu nejuiomis pasakei teisyb, prabilo ji, velnias ino, kas darosi, ir velnias, patik k, visk sutvarkys! jos akys mai sublizgo, ji stryktel jo nuo sofos, pasileido okti vietoje ir kioti: Kokia a laiminga, kokia a laiminga, kokia a laiminga, kad sudariau su juo sand r! O tone, tone... Mielasis mano, tamsta tur si gyventi su ragana, tada ji puol prie meistro, apsikabino jo kakl ir m buiuoti lpas, nos, skruostus. Juod isidraikiusi plauk sruogos kuteno jam veid, nuo buini kaito skruostai ir kakta. O tu i tikrj pasidarei panai ragan. A juk n neneigiu, atsak Margarita, esu ragana ir labai tuo diaugiuosi! Na gerai, kalb jo meistras, jei ragana, tai ragana. Puiku! O a, matyt, esu pagrobtas i ligonin s! Irgi labai grau. Tarkim, kad ir ionai sugrintas... Galima net sivaizduoti, kad niekas mudviej nepasiges... Taiau sakyk man, d l Dievo meil s, kaip ir i ko

mes gyvensim? Taip kalb damas, a rpinuosi tavimi, patik k! Tuo metu langelyje pasirod bukanosiai batai ir apaia kelni siaurais dryeliais. Paskui tos keln s sulinko per kelius ir dienos vies utemd masyvus kakieno upakalis. Aloizijau, tu namie? kakur auktai, virum kelni, paklaus balsas u lango. tai, prasideda, tar meistras. Aloizijus? pasidom jo Margarita, prisiartinusi prie lango. Jis vakar suimtas. O kas jo teiraujasi? Js pavard ? Akies mirksniu keliai ir upakalis dingo, pasigirdo varteli poktel jimas, ir viskas v lei nurimo. Margarita griuvo ant sofos ir m taip kvatotis, kad net aaros itryko jai i aki. Bet kai ji nurimo, jos veido iraika nepaprastai pasikeit , ji praneko rimtai ir kalb dama nuslydo nuo sofos, priliau prie meistro koj ir, velgdama akis, m glostyti jo galv. Vargeli mano, kiek tu prisikentei, kiek tu prisikentei! Tik a viena inau. Pavelk, tavo plaukuose ilos gijel s, amina raukl palei lpas. Vieninteli mano, mielasis mano, negalvok apie niek. Tu tur jai labai daug galvoti, dabar a galvosiu u tave! Ir a paadu tau, paadu, kad viskas bus nuostabiai gerai. A nieko nebijau, Margo, mai atsak jai meistras, pak l galv ir pasirod jai toks, koks buvo tuomet, kai kr tai, ko niekados nemat , bet aikiai inojo, kad taip buvo, nebijau, nes jau visk patyriau. A gsdintas pergsdintas, mans nebegalima igsdinti. Bet man gaila tavs, Margo, tai kur b da, tai kod l a vis laik kartoju vien ir t pat. Atsipeik k! Kam tau lugdyti savo gyvenim su elgeta ir palieg liu? Grk namo! Gailiuosi tavs, tod l taip kalbu. Ak tu, kratydama susiv lusi galv, nibd jo Margarita, ak tu, netik li, nelaimingas mogau. Vakar a vis nakt tirt jau nuoga d l tavs, atsisakiau savo prigimties, imainiau j kit, m nesi m nesius kitojau tamsioje kamar l je ir galvojau tik apie vien dalyk apie audr vir Jeralaimo, a visas akis iverkiau, o dabar, kai mus ugriuvo laim , tu mane veji? Na k gi, a ieisiu, ieisiu, bet atsimink, kad tu iaurus mogus! Jie nuniokojo tavo siel! Graudus velnumas uliejo meistro ird, jis neinia kod l pravirko, sikniaubs Margaritai plaukus. Jos pirtai virp dami glost meistro smilkinius, raudodama ji kud jo: Gijos, baltos gijos, mano akyse tavo galv apkrenta sniegas, ak, varg kankinio galva! ir k, kokios tavo akys! Jose dykuma... O peiai, natos slegiami peiai... Suluoino, suluoino... jau be sryio kalb jo Margarita, krpiodama nuo raudos. Tuomet meistras nusibrauk aaras, pak l klpani Margarit, atsistojo ir tvirtu balsu tar : Gana! Tu mane sug dinai. A niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasikumui ir nekalb siu daugiau apie tai, bk rami. inau, kad mes abu esame aukos psichin s ligos, kuri, galimas daiktas, a perdaviau tau... Na, k gi, drauge neim i nat. Margarita paliet lpomis meistro aus ir sunibd jo: Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nusp tu vaigdininko snum, viskas bus gerai. Gerai, gerai, atsiliep meistras ir nusijuoks pridr : inoma, kai mon s ligi paskutinio silo apipl ti, kaip kad mudu su tavim, jie pradeda iekoti antgamtik j g pagalbos! Na, k gi, sutinku ir a jos iekoti. Na matai, na matai, dabar tu toks kaip anksiau, tu juokauji, atsak Margarita, trauk velniai visus tavo mokytus odius. Antgamtikos ar neantgamtikos ar ne tas pats? A noriu valgyti. Ir ji nusitemp meistr u rankos prie stalo. Kain, ar tie valgiai tutuojau neprasmegs skradiai em s arba neiskris pro lang? visai nusiramins kalb jo jis. Neiskris! T pai akimirk pro langel pasigirdo sniaukrojantis balsas: Ramyb jums. Meistras krptel jo, o Margarita, jau pripratusi prie netik tum, ktel jo: Juk tai Azazelas! Ak, kaip diugu, kaip aunu! ir ji, sunibd jusi meistrui: Va matai, matai, kad ms nepalieka vien! oko atidaryti dur. Bent susisiaustum, riktel jo meistras jai pavymui. Nusispjaut, atsiliep Margarita jau i koridoriaus. Ir tai Azazelas jau lankst si, sveikinosi su meistru, ybiojo jam savo vaira akimi, o Margarita kiojo: Ak, kaip smagu! Niekuomet gyvenime taip nesidiaugiau! Atleiskite, Azazelai, kad a nuoga! Azazelas pra nesijaudinti, sak si mats ne tik nuog moter, bet net moter su visai nudirta oda, mielai atsis do prie stalo, prie tai kertel n palei krosn pad js kakok ryul, susukt tams brokat. Margarita pyl Azazelui konjako, ir is su malonumu ig r . Nenuleisdamas nuo jo aki, meistras pastal je patyliukais naib sau kair s rankos rie. Bet naibymas negelb jo. Azazelas neitirpo ore, ties sakant, nebuvo n tokio reikalo. Tas rusvaplaukis maagis mogelis visai nebuvo baisus, gal

tik tas baltas valkius ant akies, taiau toki dalyk bna ir be joki burt, gal tik jo apranga ne visai prasta kakokia sutana ar apsiaustas taiau, gerai pagalvojus, ir toki drabui bna. Konjak jis irgi g r auniai kaip visi normals mon s, pilnomis taurel mis, neuksdamas. Nuo to konjako meistrui m svaigti galva, jis pagalvojo: Ne, Margarita teisi! Aiku, kad prieais mane s di velnio pasiuntinys. Juk a pats visai neseniai, upraeit nakt, rodin jau Ivanui, kad anas prie Patriarcho tvenkini tikrai buvo sutiks ton, o dabar kakod l isigandau ios minties ir prad jau kak pliaukti apie hipnoz ir haliucinacijas. Kokia ia, po velniais, hipnoz ! Jis atidiau siir jo Azazel ir pamat , kad pastarojo akyse slypi kakoks rpestis, kakokia mintis, kurios jis kol kas nesako. Jis ne iaip sau at jo sveius, jis turi kakoki uduot, paman meistras. Pastabumas jo neapgavo. Ilenks trei stikliuk konjako, kuris Azazelo n ma neveik , sveias taip praneko: Jaukus rsiukas, velniai mane griebt! Tik tai klausimas: k veikti tame rsyje! Ir a t pat sakau, nusijuoks atsiliep meistras. Azazelai, kam js uduodat man ird? paklaus Margarita. Kaip nors! K js, k js, suuko Azazelas. A visai nenor jau uduoti jums irdies. A ir pats manau kaip nors. Beje! Vos nepamirau, mesiras siunia jums link jim, taip pat liep pasakyti, kad kvieia jus nedidel ikyl, jeigu, inoma, js panor site. K js tai pasakysite? Margarita pastal je koja bakstel jo meistr. Su didiausiu malonumu, atsak meistras, steb damas Azazel, o is v l prabilo: Tikim s, kad ir Margarita Nikolajevna neatsisakys? A tikrai neatsisakysiu, tar Margarita, ir jos koja v l ukliud meistro blauzd. Nuostabu! apsidiaug Azazelas. M gstu greit darb! Viens, du ir baigta! Ne taip, kaip ansyk Aleksandro sodelyje. Ak, Azazelai, nepriminkit man! Tuomet buvau kvaila. Beje, mans negalima labai smerkti juk ne kasdien pasitaiko susitikti piktj dvasi! Ities, patvirtino Azazelas, kasdien susitikti bt daug maloniau! Man ir paiai patinka greitis, sijautusi kalb jo Margarita, patinka greitis ir nuogyb ... Kaip i mauzerio ybt! Ak, kaip jis audo, ktel jo Margarita meistrui. Septyniuk po pagalve, bet kuri ak! Margarita apgirto, jos akys ib jo. Ir v l pamirau, riktel jo Azazelas, plojs sau per kakt, visai nuo koto nusivariau. Juk mesiras siunia jums dovan, jis pasisuko meistr, butel vyno. Praom atkreipti d mes, tai tas pats vynas, kur g r Jud jos prokuratorius. Falerno vynas. Savaime aiku, kad tokia retenyb labai sudomino ir Margarit, ir meistr. Azazelas i tamsaus laidotuvi brokato ivyniojo apgliaum jus sot. Jie uost vyn, paskui prisipyl stiklines, velg pro j temstant prie audr lang. Reg jo, kaip viskas daosi kraujo spalva. Volando sveikat! pak lusi savo stiklin, suuko Margarita. Visi trys paliet stiklines lpomis ir nug r po didel gurkn. Tutuojau aptems prie audr pasaulis m gesti meistro akyse, jam u m kvap, jis pajuto, kad ateina galas. Meistras dar sp jo pamatyti, kaip mirtinai iblykusi Margarita bej gikai ities j rankas, sukniubo ant stalo, paskui susmuko ant grind. udikas, dar sp jo ktel ti meistras. Jis m gino sugriebti gulint ant stalo peil ir smogti Azazelui, bet ranka bej gikai nuslydo staltiese, visas rsys nusida juoda spalva, o paskui visai inyko. Jis nugriuvo auktielninkas, ir gridamas prasisk l smilkin raomojo stalo kamp. Kai nunuodytieji nutilo, Azazelas okosi veikti. Pirmiausiai jis il k pro lang ir po keli sekundi buvo name, kuriame gyveno Margarita Nikolajevna. Visuomet kruopiai ir tiksliai savo pareigas atlieks Azazelas nor jo pasitikrinti, ar viskas padaryta kaip reikiant. Viskas vyko kaip pridera. Azazelas pamat , kaip grtanio vyro laukianti paniurusi moteris i jo i savo miegamojo, mai iblyko, stv r si u irdies ir, bej gikai riktel jusi: Nataa! Kas nors... ionai! susmuko svetain je ant grind, nepri jusi iki kabineto. Tvarka, tar Azazelas. Po akimirksnio jis jau stov jo alia parblokt meilui. Margarita gul jo, sikniaubusi veidu kilim l. Savo gelein mis rankomis Azazelas apvert j tarsi l l veidu auktyn ir bed j vilgsn. Beregint nunuodytos moters veidas m mainytis. Net art janios audros prietemoje buvo matyti, kaip dingsta jos laikinas raganos vairumas, kaip veln ja iaurs pasiut l s bruoai. Numir l s veidas nuvito, isiiep pl rn s nasrai pavirto paprasiausia kanios perkreipta moters burna. Tuomet Azazelas praiod jos baltus dantis ir laino gerkl n kelet la to paties vyno, kuriuo j buvo nunuodijs. Margarita atsiduso, pati, be Azazelo pagalbos, m keltis, atsis do ir silpnu balsu paklaus : U k, Azazelai, u k? K js man padar te? Ji pamat gulint meistr, krptel jo ir sunibd jo:

 ito nesitik jau... mogudys! Taigi ne, ne, atsak Azazelas, tuojau jis atsikels. Ak, kod l js tokia nervinga! Margarita ikart juo patik jo, toks taigus buvo rusvaplaukio demono balsas. Ji paoko stipri ir vali ir pad jo girdyti vynu gulint. Atsimerks is niauriai d btel jo ir neapykantos kupinu balsu pakartojo paskutin savo od: udikas... Ak! U ger darb visuomet atsilyginama eidimu, atsak Azazelas. Nejau js akli? Greiiau prareg kite! Tuomet meistras pakilo, apsidair aplink guviomis ir viesiomis akimis ir paklaus : K reikia is naujas bvis? Jis reikia, atsak Azazelas, kad jums metas. Girdite jau dunda audra? Temsta. irgai kasa em, krpsi maas sodelis. Atsisveikinkit su rsiu, atsisveikinkit kuo greiiau. Suprantu, tar meistras dairydamasis, js mus nuud te, mes mir. Ak, kaip imintinga! Paiu laiku! Dabar a visk supratau. Atleiskite, meldiamasis, atsak Azazelas, k a girdiu? Juk js draug vadina jus meistru, juk js mstote, kaipgi tad galite bti mirs? Nejaugi tam, kad jaustum t s ess gyvas, jums btinai reikia tup ti rsyje, apsirengus markiniais ir ligonin s keln mis? Juokinga! Supratau visk, k js pasak te, ktel jo meistras, daugiau nebereikia! Js teisus, tkstant kart teisus! Didysis Volandas! pritar jam Margarita, Didysis Volandas! Jis sugalvojo kur kas geriau negu a. Tiktai roman, roman, auk ji meistrui, roman pasiimk, kad ir kur skristum! Nereikia, atsak meistras, a prisimenu j atmintinai. Bet tu nepamiri n odio... n odio? klausin jo Margarita, glausdamasi prie mylimojo ir luostydama jam krauj nuo smilkinio. Nesirpink! A jau nieko ir niekados nepamiriu, atsak is. Tuomet ugnis! ktel jo Azazelas. Ugnis, nuo kurios viskas prasid jo ir kuria mes visk ubaigiame! Ugnis! siaubingai suklyk Margarita. Poktel jo pusrsio langelis, v jas nublok al uuolaid. Danguje pasigirdo smagus ir trumpas grum jimas. Azazelas kio rank su ilgais nagais krosn, itrauk rkstant nuod gul ir padeg stalties ant stalo. Paskui padeg sn sen laikrai ant sofos, paskui rankraius ir uuolaid. Meistras, jau svaiginamas bsimo uoliavimo, iupo nuo lentynos kakoki knyg, paiau jos lapus, met ant deganios stalties s, ir knyga plykstel jo smagia ugnimi. Dek, dek, pra js gyvenime! Dekite, kanios! auk Margarita. Kambaryje jau plazd jo purpurin s liepsnos, ir visas trejetas kartu su dmais ivirto pro duris, ub go akmeniniais laiptukais vir ir atsidr kiemelyje. Pirmiausiai jie ivydo s dini ant em s namo savininko vir j; alia gul jo pabirusios bulv s ir keli ryeliai svogn. Vir jos bsena buvo suprantama. Trys juodi irgai narpt palei darin l, krpiojo, fontanais drabst emes. Margarita pirma oko baln, paskui j Azazelas; o gal gale meistras. Vir ja suvaitojusi tais si kelti rank ir peregnoti juos, bet Azazelas gr smingai suriko nuo irgo: Rank nupjausiu! Jis suvilp , ir irgai, lauydami liep akas, pakilo ir sir paeme slenkant juod debes. Tutuojau pro rsio langel isiver dmai. Apaioje pasigirdo silpnas ir gailus vir jos riksmas: Degam!.. irgai jau l k vir Maskvos stog. A noriu atsisveikinti su miestu, ktel jo meistras Azazelui, jojaniam priekyje. Perknija nustelb fraz s pabaig. Azazelas linktel jo galva ir paleido savo irg uoliais. juos dideliu greiiu l k debesis, dar nepratrks lietum. Jie skrido vir bulvaro, mat , kaip moni figr l s sprunka alis, slepiasi nuo lietaus. Krito pirmieji laai. Jie praskrido vir dm tiek teliko i Gribojedovo. Jie praskrido virum miesto, kur jau glob tamsa. Vir j ybiojo aibai. Paskui vietoj stog pasirod aluma. Tik tada klistel jo lietus, paversdamas skrendanius trim milinikais vandens burbulais. Margarita jau buvo patyrusi skrydio jausm, o meistras ne, tod l jis nustebo, kad jie taip greitai pasiek tiksl, atkako pas mog, su kuriuo jis dar nor jo atsisveikinti, nes daugiau netur jo su kuo. Pro lietaus yd jis isyk atpaino Stravinskio klinikos pastat, up ir labai nuodugniai ivalgyt il kitame krante. Jie nusileido girait s laukym je, netoli nuo klinikos. A js ia palauksiu, ktel jo Azazelas, susid js rankas ant krtin s, ia inirdamas aib viesoje, ia v l dingdamas pilkoje migloje, paskub kit. Meistras ir Margarita nuoko nuo irg ir nuskrido, m siodami lyg e liai, per klinikos sod. Dar po akimirkos meistras prastu judesiu atstm groteles, skirianias kambar Nr. 117 nuo balkono,

Margarita sek jam i paskos. Nematomi, niekieno nepasteb ti, jie jo pas Ivanuk, griaudiant ir stgaujant audrai. Meistras sustojo prie lo vos. Ivanuka gul jo nekrusteldamas, kaip ir tuomet, kai pirm kart reg jo audr iuose atilsio namuose. Taiau jis neverk kaip ansyk. Gerai siir js tams siluet, smukus vidun i balkono, jis atsis do, ities rankas ir diugiai tar : A, tai js! O a js vis laukiu, laukiu. tai ir js, kaimyne. Meistras atsak : ia a! Bet apgailestauju, kad nebegal siu bti js kaimynas. A iskrendu visiems laikams ir at jau pas jus tik atsisveikinti. A tai inojau, nujauiau, tyliai tar Ivanas ir paklaus : Js susitikote j? Taip, atsak meistras, a at jau atsisveikinti, nes js buvote vienintelis mogus, su kuriuo a paskutiniu metu kalb jausi. Ivanuka nuvito ir tar : Gerai, kad usukote ionai. A juk savo od ites siu, eil ratuk daugiau neberaysiu. Mane dabar kiti dalykai domina, Ivanuka nusiypsojo ir pami lio akimis pavelg , kakur pro meistro pet, a k kita noriu parayti. inote, ia gul damas a daug k supratau. Meistr sujaudino ie odiai, jis pris do ant Ivanukos lovos krato ir praneko: Ir puiku, puiku. Js paraysite tsin apie j! Ivanukos akys suibo. O js pats neberaysite? ia jis panarino galv ir susimsts pridr : Tiesa... K a ia kalbu, Ivanuka d btel jo grindis, bailiai apsivalg . Taip, tar meistras, ir jo balsas Ivanukai pasirod nepastamas ir duslus, a apie j neberaysiu. A bsiu usi ms kitais darbais. Audros nioktes perskrod tolimas vilpimas. Girdite? paklaus meistras. Audra niokia... Ne, tai mane kvieia, man metas, paaikino meistras ir atsik l nuo lovos. Palaukite! Dar vienas klausimas, papra Ivanas, ar suradote j? Ar ji liko jums itikima? tai ji, atsak meistras ir parod sien. Nuo baltos sienos atsiskyr tamsi Margarita ir pri jo prie lovos. Ji velg gulint jaunuol, ir jos akys buvo kupinos sielvarto. Vargas, vargas, be garso sunibd jo Margarita ir pasilenk prie lovos. Kokia grai, be pavydo, bet lidnai, su kakokiu tyliu grauduliu pratar Ivanas, mat kaip puikiai susiklost js likimas. O man ne taip, jis pagalvojo, paskui susimsts pridr : Beje, o gal ir taip... Taip, taip, sunibd jo Margarita ir pasilenk prie pat guliniojo, va pabuiuosiu jus kakt, ir viskas bus kaip pridera... patik kit manimi, a jau visko maiusi, visk inau. Gulintis jaunuolis apkabino jos kakl, o jinai j pabuiavo. Sudie, mokiny, vos girdimu balsu pasak meistras ir m tirpti ore. Jis dingo, drauge su juo dingo ir Margarita. Balkono grotel s usiv r . Ivanuka ap m nerimas. Jis atsis do lovoje, igstingai apsivalg , net suvaitojo, m nek tis pats su savim, atsik l . Audra vis smark jo ir, matyt, sudrumst jo siel. Jaudino j ir skubs ingsniai, dusls balsai u dur, staiga pasiek prie nuolatin s tylos jau pripratusi jo klaus. Nervindamasis ir krpiodamas jis paauk : Praskovja Fiodorovna! Praskovja Fiodorovna jau eng kambar, susirpinusiu vilgsniu klausiamai ir dama Ivanuk. Kas? Kas nutiko? paklaus ji. Audra gsdina? Na, nieko, nieko... Tuoj jums pad sime. Tuoj pakviesiu daktar. Ne, Praskovja Fiodorovna, nereikia kviesti daktaro, tar Ivanuka, neramiai velgdamas ne Praskovj Fiodorovn, o sien, man nieko baisaus neatsitiko. Js nebijokite, a jau atgavau nuovok. Veriau pasakykite, nuoirdiai papra Ivanas, kas ten dabar atsitiko alia, imtas atuonioliktame kambaryje? Atuonioliktame? pasitikslino Praskovja Fiodorovna, ir jos akys m lakstyti alis, ogi nieko ten neatsitiko. Bet jos balsas skamb jo dirbtinai, Ivanuk tai tutuojau pasteb jo ir tar : Et, Praskovja Fiodorovna! Js tokia atviraird moteris... Manote, siaut t prad siu? Ne, Praskovja Fiodorovna, a nesiaut siu. Veriau pasakykite teisyb. A juk per sien visk jauiu. Pasimir k tik js kaimynas, sunibd jo atviraird geroji Praskovja Fiodorovna, neatsispyrusi praymui, ir, apviesta aibo, su baime pavelg Ivanuk. Taiau Ivanukai nieko baisaus neatsitiko. Jis tik reikmingai pak l pirt ir tar : Taip ir maniau! Praskovja Fiodorovna, tik kit manimi iuo metu mieste mir dar vienas

mogus. A net inau kas... ia Ivanuk paslaptingai yptel jo. Moteris.

XXXI skyrius VOROBJOVO KALNUOSE

Audros neliko n enklo, danguje, it arka apgaubusi vis Maskv, viet margaspalv vaivorykt , semdama vanden i Maskvos up s. Auktai ant kalvos progumoje tarp dviej giraii dlavo trys tamss siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas s d jo balnuose ant juod irg, velgdami kitapus up s isidriekus miest, kur lin jantys saul s atspindiai aiaravo tkstaniuose lang, atsukt vakarus, aislinius Devi s vienuolyno boktus. Danguje pasigirdo nioktimas. Azazelas juodu apsiaustu ir kandin jo skrid meistras ir Margarita sykiu nusileido alia lkuriuojanios trijul s. Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, praneko Volandas, truput patyl js, bet js negal site manim skstis. Nemanau, kad js gail sit s. Na, k gi, kreip si jis meistr, atsisveikinkite su miestu. Mums metas, Volandas ities ilga juoda pirtine apmaut rank ton pus n, kur aib sauli anapus up s lyd stiklus, kur vir t sauli slgsojo migla ir dmai, kur garavo per dien kaits miestas. Meistras oko i balno ir, paliks raitelius, nub go prie skardio. Juodas apsiaustas vilkosi eme. Meistras velg miest. Pirm akimirk ird suspaud lidesys, taiau netrukus tas lidesys virto saldia nerimastim, igoniku valkatos jauduliu. Visiems laikams! Sunku tatai net suvokti! sunibd jo meistras, laiydamasis sausas, suskirdusias lpas. Jis visas sukluso ir m tyrin ti savj ird. Jam pasirod , kad susijaudinimas virto baisi kruvin nuoskaud. Bet toji nuoskauda nebuvo patvari, ji inyko, j kakod l pakeit ididus abejingumas, o abejingum nuolatin s ramyb s nuojauta. Brelis raiteli tylomis lauk meistro. Raiteliai ir jo, kaip juoda aukta figra gestikuliuoja ant paios skardio atbrailos, ia pakelia galv, lyg m gindama vilgsniu perskristi vis miest ir pasiir ti kas ten, u jo rib, ia nusvarina galv, lyg tyrin dama itrypt skurdi ol po kojomis. Tyl sudrumst nuobodulio kamuojamas Begemotas. Metre, leiskite man prie kelion, praneko jis, vilptel ti atsisveikinant. Tu gali igsdinti dam, atsak Volandas, beje, nepamirk, kad tavo iandieniniai paikiojimai baig si. Ak ne, ne, mesire, atsiliep Margarita, sisprendusi onus, s d dama balne it amazon su nuleistu ligi em s smail janiu leifu, leiskite jam, tegu vilpteli. Prie kelion mane ap m lidesys. Ar ne tiesa, mesire, juk lid ti natralu net tada, kai mogus ino, kad kelio gale jo laukia laim ? Tegu palinksmina mus, nes bijau, kad viskas baigsis aaromis ir nuotaika prie kelion bus sugadinta! Volandas linktel jo Begemotui, is isyk pagyv jo, nuoko ant em s, susikio burn pirtus, ipt andus ir suvilp . Margaritai suspeng ausyse. Jos irgas oko piestu, girait je nuo medi pabiro sausos akos, pakilo visas pulkas varn ir virbli, dulki stulpas nuskrido link up s, garlaiv lyje, kuris tuo metu slinko pro prieplauk, keliems keleiviams nul k vanden kepur s. Meistras krptel jo, taiau neatsisuko, m dar smarkiau gestikuliuoti, keldamas rank dang, tarsi grasindamas miestui. Begemotas su pasididiavimu apsidair . Nesiginysiu, vilptel ta, atlaidiai tar Korovjovas, tikrai vilptel ta, taiau, vertinant objektyviai, vilptel ta tik vidutinikai! A juk ne regentas, sieids oriai atsak Begemotas ir netik tai pamerk ak Margaritai. O gal ir man pabandyti, prisimenant senus laikus, tar Korovjovas, pasitryn rankas, papt pirtus. Tu man ir k, pasigirdo nuo irgo rstus Volando balsas, kad nebt auk! Mesire, patik kit, atsiliep Korovjovas ir prisid jo rank prie irdies, a tik juokais... mai jis itso, lyg bt buvs guminis, i dein s rankos pirt sumezg kakoki paini figr, m suktis kaip sraigtas, o paskui, smarkiai sisuks, suvilp . To vilpesio Margarita neigirdo, bet jinai j ivydo t akimirk, kai sykiu su kartakrauju savo irgu buvo nublokta madaug deimt sieksni on. alimais nugriuvo su visomis aknimis irautas uolas, ligi pat up s suplei jo em . Milinikas kranto luitas su prieplauka ir restoranu nuvirto up. Vanduo up je uvir , auktyn liuoktel jusi banga imet prieing sl n aliuojant krant garlaiv l su sveikut liais keleiviais. Prie narpianio Margaritos irgo koj nukrito kuosa, umuta Fagoto vilptel jimo. Tas vilptel jimas igsdino meistr. Jis grieb si u galvos ir pasileido b gti link brelio laukiani palydov.

 Na, k gi, nuo savo irgo auktumos kreip si j Volandas, visos sskaitos apmok tos? Atsisveikinimas baigtas? Taip, baigtas, atsak meistras ir aprims drsiai ir tiesiai pavelg Volandui veid. Ir tuomet lyg skardus trimitas kalnais nusirito baisus Volando balsas: Metas!!! ir aius Begemoto juokas ir vilpesys. irgai oko i vietos, raiteliai pakilo auktyn ir nuuoliavo. Margarita jaut , kaip pa ls jos irgas kramto ir tampo slus. Volando apsiaustas ikilo vir visos kavalkados, tas apsiaustas prad jo dengti vakar jant dangaus skliaut. Kai juodoji skraist akimirksn nuslydo al, Margarita jodama atsigr ir ivydo, kad upakaly neb ra ne tik margaspalvi bokteli, vir kuri skraid aeroplanas, bet seniai dings jau ir pats miestas, kuris prasmego em, apsigaub miglomis.

XXXII skyrius ATLEIDIMAS IR AMINAS PRIEGLOBSTIS

O dievai, dievai! Kokia lidna vakaro em ! Kokios sl piningos kanos tvyro vir raist. Kas klaidiojo po ias kanas, kas daug kent jo prie mirt, kas skrido vir itos em s su nepakeliama nata ant pei, tas ino tatai. Tatai ino pavargs. Be jokio gailesio palieka jis em s kanas, jos raistus ir upes, lengva irdim atsiduoda jis mirties rankas, inodamas, kad tik ji viena... Net stebuklingi juodieji irgai pavargo, ne savo raitelius l tai, ir naktis m lipti jiems ant kuln. U nugaros jausdamas jos alsavim, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais sikibs baln, l k rimtas ir tylus, iskleids savo papurusi uodeg. Naktis klost juoda skara mikus ir pievas, naktis kakur apaioje ieb lidnus ibur lius, nebereikalingus, nebedominanius nei Margaritos, nei meistro, svetimus ibur lius. Naktis lenk kavalkad, leidosi ant jos i viraus, barst po lidint dang baltas vaigdi d meles. Naktis tirt jo, skrido alia, stvarst ir pl apsiaustus nuo raiteli pei, atskleisdama apgaul po apgaul s. Ir kai varbaus v jo gairinama Margarita atsimerkdavo, ji matydavo, kaip keiiasi vis skrajn ivaizda. O kai i u miko m kilti purpurinis pilnas m nulis, visos apgaul s inyko, nupuol raistus, kanose paskendo nepatvars burt drabuiai. Vargu ar kas nors, pavelgs raitel, skridus alia Volando, meistro draug s dein je, bt atpains KorovjovFagot, apsiauk l vert j, neva talkinant paslaptingam ir be joki vertim isiverianiam konsultantui. Vietoje to, kuris nudriskusiais cirko drabuiais paliko Vorobjovo kalnus kaip KorovjovasFagotas, dabar uoliavo tamsiai violetinis riteris niriu, niekuomet nesiypsaniu veidu, o jo rankose tyliai skimbiojo auksin pavadio grandin . Jis nuleido smakr ant krtin s, neir jo m nul, nesidom jo eme, jis mst sau kak, skrisdamas greta Volando. Kod l jis taip pasikeit ? vilpiant v jui, tyliai paklaus Margarita Voland. is riteris kakada netikusiai pajuokavo, atsak Volandas, atsuks Margarit veid su ramiai tviskania akim, kalambras, kur jis sukr , kalb damas apie tams ir vies, buvo nelabai vyks. Ir riteriui teko pajuokauti truput ilgiau ir smarkiau, negu jis ketino. Bet iandien tokia naktis, kai suvedamos sskaitos. Riteris savo sskait apmok jo ir udar ! Naktis nupl ir papurusi Begemoto uodeg, nudr sk kail ir im t kuoktais po raistus. Tasai, kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikt, dabar virto liesuiu jaunikaiiu, demonu, pau, geriausiu vis laik juokdariu. Dabar aprimo ir jis, skrido be garso, atstats savo jaun veid m nulio viesai. Paiame pakratyje, tvisk damas plieno arvais, skrido Azazelas.M nulis pakeit ir jo veid. Dingo atgrasi lykioji iltis, vairumas pasirod ess netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuios ir juodos, o veidas ibals ir altas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrj ivaizd, tai buvo dykum demonas, demonasudikas. Savs Margarita matyti negal jo, bet ji puikiai mat , kaip pasikeit meistras. Jo plaukai dabar bolavo m nesienoje, supinti ilg kas, kuri plaikst si v jyje. Kai v jas nublokdavo al apsiausto skvernus, Margarita ant jo botfort reg davo ia ugstanias, ia v l suvintanias pentin vaigdutes. Kaip ir jaunasis demonas, meistras skrido, nenuleisdamas aki nuo m nulio, taiau ypsojosi jam tarsi geram ir mylimam draugui ir, kaip buvo prats kambaryje Nr. 118, kak murm jo sau po nosim. Pagaliau Volandas irgi skrido atgavs tikrj ivaizd. Margarita nebt gal jusi pasakyti, i ko padarytas jo irgo pavadis, ji man , kad tikriausiai i m nesienos gij, o pats irgas tiktai tamsos luitas, o irgo kariai debesis, o raitelio pentinai baltos vaigdi d m s. Ilgai jie skrido tyl dami, kol ir pats kratovaizdis m keistis apaioje. em s tamsyb se nuskendo lidnieji mikai, nusinedami su savim ir blykiuosius upi amenis. Apaioje pasirod blausiai vytintys rieduliai, o tarp j sujuodavo tarpekliai, kuriuos nebeprasiskverb m nesiena. Volandas nutupd savo irg akmenuotoje ir nykioje plokioje virn je, ir dabar raiteliai jojo

ingine, klausydamiesi, kaip po irg pasagomis griki titnago akmenukai. M nesiena buvo uliejusi aiktel rykia alia spalva, ir veikiai Margarita ioje dykyn je ir jo kr sle s dini balt mogaus figr. Galimas daiktas, kad s dintysis buvo kurias arba pernelyg nugrimzds savo mintis. Jis negird jo, kaip po irg kojom dreba akmenuota em , ir raiteliai, jo nesutrikd, prijojo visai arti. M nulis gerai talkino Margaritai, jis spigino skaisiau nei bet koks elektros ibintas, ir Margarita mat , kad s dintysis, kurio akys atrod it neregio, kartkart m trinasi rankas ir tomis neregio akimis iri m nulio disk. Dabar Margarita jau mat , kad alia sunkaus akmeninio kr slo, m nesienoje blyksinio kakokiomis kibirkt l mis, guli didelis tamsus smailiaausis uo ir taip pat kaip jo eimininkas neramiai velgia m nul. Prie s dinio koj m tosi sudauyto soio uk s ir telko nedisianti tamsiai raudona bala. Raiteliai sustabd irgus. Js romanas perskaitytas, tar Volandas, atsisuks meistr, ir buvo pasakyta tik tiek, kad jis, deja, nebaigtas. Taigi man kilo noras parodyti jums romano heroj. Beveik du tkstanius met jis s di ioje aiktel je ir miega, taiau, stojus m nulio pilnaiai, kaip matote, j kankina nemiga. Ji kamuoja ne tik j, bet ir jo itikim sargybin. Jei bailumas tikrai pati didiausia yda, tai uo, ko gero, d l jo nekaltas. Drsusis uo bijojo vienintelio dalyko audros. Na, k gi, tas, kuris myli, turi ksti drauge savo mylimojo lemt. K jis kalba? paklaus Margarita, ir visai ramiame jos veide m stel jo uuojautos e lis. Jis kalba, pasigirdo Volando balsas, visada vien ir t pat, jis sako, kad ir m nesienoje jam n ra ramyb s ir kad jo pareigos blogos. Taip jis visada kalba, kai nemiega, o miegodamas mato vien ir t pat regin m nesienos tak, ir nori eiti tuo taku, ir kalb tis su suimtuoju HaNocri, nes, kaip jis tvirtina, jis kako nepasak jam anuomet, labai seniai, keturiolikt pavasario m nesio nisano dien. Deja, tuo taku engti jam kakod l nesiseka, o pas j irgi niekas neateina. Taigi jam n ra kas daryti, tenka kalb tis paiam su savim. Beje, vairumo d lei, kalb damas apie m nul, jis neretai priduria, kad labiausiai u visk nekenia savo nemirtingumo ir negird tos lov s. Jis tvirtina, kad mielai apsikeist likimais su nudriskusiu valkata Leviu Matu. Ar ne pernelyg didel bausm dvylika tkstani m nesien u kadaise buvusi vien? paklaus Margarita. Kartojasi istorija su Frid? tar Volandas. Nesijaudinkite, Margarita. Visur bus teisyb , taip sutvarkytas pasaulis. Paleiskite j, staiga aiiu balsu riktel jo Margarita taip, kaip r k tuomet, kai buvo ragana, ir to riksmo ijudintas kalnuose atskilo akmuo ir nudard jo atbrailomis bedugn, dund jimu drebindamas kalnus. Taiau Margarita nesuprato, kas suk l dundes krintantis akmuo ar tonikas juo kas. iaip ar taip, Volandas juok si, ir damas Margarit, ir kalb jo: Nereikia kalnuose kauti, jis vis tiek priprats prie kaln grii, jo tatai nebejaudina. Jums nereikia prayti, Margarita, nes jam atleidimo jau papra tasai, su kuriuo jis taip trokta pasikalb ti, ia Volandas v l atsigr meistr ir tar : Na k gi, dabar galite baigti savo roman viena fraze! Ramiai stov js ir velgs s dint prokuratori meistras, rod s, tik to ir lauk . Jis sud jo ruporu delnus ir suuko taip garsiai, kad aidas sudrebino nykius ir nuogus kalnus: Tu laisvas! Laisvas! Jis tavs laukia! Kalnai pavert meistro bals griausmu, ir nuo to griausmo patys sugriuvo. Dund damos nuvirto prakeiktosios uol sienos. Liko tiktai aiktel su akmeniniu kr slu. Ties juoda praraja, kuri nugarm jo uolos, suvito neapr piamas miestas su auktai ikilusiais tviskaniais stabais, kuri neugo suve js per tkstanius it m nes t nakt sodas. Tiesiai t sod nusileido prokuratoriaus isvajotasis m nesienos takas, ir pirmas taku pasileido smailaausis uo. mogus, usimets balt apsiaust raudonu kaip kraujas pamualu, pakilo i kr slo ir kak suriko trkiojaniu kimiu balsu. Nebuvo manoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir k jis r kia. Jis puol b gti m nesienos taku paskui savo itikimj sarg. Man joti paskui j? nerimastingai paklaus meistras, trktel js pavad. Ne, atsak Volandas, kam vytis tai, kas jau baigta? Vadinas, tenai? paklaus meistras, atsigr ir mostel jo atgal, kur toli unugaryje iaugo neseniai paliktas miestas su aisliniais vienuolyn bokteliais, su saul s purslais stikluose. Irgi ne, atsak Volandas, ir jo sodrus balsas nusroveno virum uol. Romantikas meistre! Tasai, kur taip trokta pamatyti js igalvotas ir k tik js paties ilaisvintas herojus, perskait js roman, ia Volandas atsisuko Margarit: Margarita Nikolajevna! Tikiu, kad js steng t s sugalvoti meistrui pai puikiausi ateit, taiau ateitis, kuri jums silau a ir kurios jums taip, taip, jums pra Jeua, dar geresn . Palikite juos dviese, kalb jo Volandas, pasilenks prie meistro ir rodydamas kandin nub gusio prokuratoriaus, netrukdykime jiems. Galbt jie dar ir ras bendr kalb. Volandas mostel jo rank Jeralaimo pus n, ir miestas ugeso. Na, o tenai, Volandas parod unugar, k jums veikti rsy? akimoju ugeso saul

stikluose. Kam? taigiu ir maloniu balsu toliau kalb jo Volandas. Romantikasis meistre, nejaugi js nenorite dienomis vaiktin ti su savo drauge po ydiniom vyniom, o vakarais klausytis uberto muzikos? Nejau jums nebus malonu rayti sies plunksna vaki viesoje? Nejau js nenorit kaip Faustas tnot prie retort ir viltis, kad pavyks sukurti nauj homunkul? Tenai, tenai. Ten js jau laukia namai ir senas tarnas, vak s jau dega, jos greitai uges, nes netrukus js sutiksite aur. tai iuo keliu, meistre, tai iuo. Likit sveiki! Man metas. Likit sveiki! vienu balsu suriko Volandui Margarita ir meistras. Tuomet juodasis Volandas, neir damas jokio kelio, oko tarpekl, o jam pavymui su triukmu nugarm jo jo svita. Aplinkui neliko nei uol, nei aiktel s, nei m nesienos tako, nei Jeralaimo. Prauvo ir juodieji irgai. Meistras ir Margarita ivydo ad tj aur. Auti prad jo akimoju, isyk po m nes to vidurnakio. Nuberti rytmeio spinduli, meistras su savo drauge jo per samanot akmenin tiltuk. Perkirt upel, itikimieji simyl j liai patrauk sm l tu keliu. Klausykis tylos, kalb jo meistrui Margarita, ir sm lis gurgd jo po jos basomis kojomis, klausykis ir m gaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime tyla. Antai priekyje aminieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo lang ir sienas apraizgiusias vynuoges. tai namai, tavo aminieji namai. inau, vakarais ia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant vak ms. Kas vakar tu umigsi, usid js savo nutrint ir amin kepurait, umigsi su ypsena lpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps imintingos. O mans tu nebestengsi ivyti. A saugosiu tavo mieg. Taip kalb jo Margarita, ingsniuodama alia meistro link aminj nam, o meistrui atrod , kad Margaritos odiai iurlena kaip tas upelis, kur jie k tik perkirto, ir nerams atsiminimai, ligi iol lyg adatom varste meistro galv, m bl sti. Kakas ilaisvino meistr, kaip k tik jis pats ilaisvino savo sukurt heroj. Tas herojus prasmego bedugn n. Negrtamai pasitrauk , sekmadienio nakt gavs atleidim, karaliaus vaigdininko snus, iaurus penktasis Jud jos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas. EPILOGAS... Bet vis d lto kaip v liau klost si vykiai Maskvoje, kai etadienio vakar, leidiantis saulei, Volandas paliko sostin, su visa savo svita pakils nuo Vorobjovo kaln? N ra ko kalb ti apie tai, kad po vis Maskv ilgai klaidiojo netik tiniausi gand viesulas, gana greitai pasieks net tolimus nuoaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti. i teising eilui autorius, vaiuodamas Feodosij, pats gird jo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tkstaniai moni tiesiogine prasme nuogut liai i jo i teatro ir taksomotorais isivain jo po namus. Eil se prie pieno, tramvajuose, parduotuv se, butuose, virtuv se, priemiestiniuose ir tolimj reis traukiniuose, stotyse ir stotel se, vasarnamiuose ir pliauose gird josi nibdesys: Piktoji dvasia... Labiau isilavin, kultringi mon s, aiku, it plepal apie sostin je apsilankiusi piktj dvasi neplatino, net aip si i j, m gino sudrausti gandoneius. Taiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaikins, nenumosi j ranka: kakas pabuvojo sostin je. Jau vien angli krva virts Gribojedovas, be to, ir daugelis kit vyki ikalbingai apie tai bylojo. Kultringi mon s laik si tardymo organ poirio: veik hipnotizuotoj ir pilvakalbi gauja, puikiai imananti savj amat. Savaime aiku, ir Maskvoje, ir u jos rib buvo imtasi skubi ir energing priemoni tai gaujai sulaikyti, bet jos, deja, nedav rezultat. Volandu pasivadins nusikalt lis kartu su visais savo s brais dingo, nebegro Maskv, niekur kitur nepasirod ir niekuo daugiau neisidav . Tod l suprantama, kad kilo tarimas, jos jis pab go usien, taiau ir ten jis niekur nepasirod . Paiekos truko ilgai. iaip ar taip, juk byla stulbinanti! Jau nekalbant apie keturis sudegintus namus ir imtus i proto isikrausiusi moni, buvo ir auk. Dvi i j tikrai aikios: Berliozas ir tasai nelaimingasis usieniei aptarnavimo biuro tarnautojas, buvs baronas Maigelis. Juk jie buvo nuudyti. Apdeg pastarojo griauiai, ugesinus gaisr, buvo rasti Sod gatv s bute Nr. 50. Taigi buvo auk, ir jos reikalavo surasti kaltuosius. Taiau buvo ir daugiau auk, atsiradusi jau po to, kai Volandas paliko sostin, ir tomis aukomis, kad ir kaip lidna, tapo juodi katinai. Madaug imtas i taiki, atsidavusi mogui ir nauding gyvul li buvo nuauti ar kitais bdais sunaikinti vairiausiuose alies kampeliuose. Keliolika katin, kartais smarkiai aplamdyt, vairiuose miestuose buvo pristatyti milicij. Sakysime, Armavire kakoks pilietis vien it niekuo nekalt padar atved milicij suritomis priekin mis letenomis. Pilietis patykojo katin tuo metu, kai gyvul lis lyg koks vagiius (k padarysi, kad katinai taip atrodo? Jie taip atrodo ne tod l, kad yra prasikalt, o tod l kad saugosi stipresni u save padar un ir moni, kurie juos gali ugauti ar nuskriausti. Ir viena, ir kita padaryti nesunku, taiau, patik kit manim, labai negarbinga. Tikrai negarbinga!), taigi, kai katinas lyg koks vagiius kakod l s lino prie varnal kero. Uguls katin, pilietis pl sau nuo kaklo kaklary, rio juo gyvul ir kandiu balsu grasino:

 Aha! Vadinasi, dabar teik t s atvykti pas mus, Armavir, pone hipnotizuotojau? O mes js ia neisigandom. Tik neapsimetin kit nebyliu. Mes inome, kas js per pauktis! milicij pilietis vilko katin u alio kaklaryio, kuriuo buvo suris priekines jo letenas, vis paspirdamas i upakalio, kad katinas btinai eit upakalin mis kojomis. Neiekokit kvaili! r k pilietis, lydimas vilpiani berniki. Neapgausit! Teikit s eiti kaip visi! Juodas katinas lidnai vart kankinio akis. Gamtos neapdovanotas kalba, jis negal jo pasiteisinti. U isigelb jim vargas v relis pirmiausiai turi bti d kingas milicijai, be to, ir savo eimininkei, garbingo amiaus senutei nalei. Kai katinas buvo atvestas milicij, pareignai sitikino, kad nuo pilieio smarkiai trenkia degtine, tod l jo parodymais buvo kaipmat suabejota. O tuo metu senut , suinojusi i kaimyn, kad jos katinas aretuotas, leidosi b gti skyri, kur susp jo kaip tik laiku. Ji be galo gerai atsiliep apie katin, pareik , kad pasta j penkerius metus, nuo pat t dien, kai jis dar buvo kaiukas, kad laiduoja u j kaip u save pai, rod , kad jis nepadar nieko bloga ir niekada n ra buvs Maskvoje. Gim Armavire, Armavire uaugo, Armavire mok si gaudyti peles. Katinas buvo atritas ir sugro pas savinink, tiesa, paragavs vargo ir praktikai sitikins, k reikia apsirikimas ir meitas. ioki toki nemalonum patyr ne tik katinai, bet ir kai kurie mon s. Keletas buvo suimti. Tarp kit, trump laik buvo sulaikyti ie asmenys: Leningrade pilieiai Volmanas ir Volperis, Saratove, Kijeve ir Charkove trys Volodinai, Kazan je Volochas, o tai Penzoje, tikrai neinia kod l, chemijos moksl daktaras Vetinkeviius. Tiesa, jis buvo miliniko gio, labai tamsus brunetas. Be to, skirtingose vietose kliuvo deimt Korovin, keturi Korovkinai ir du Karavajevai. Vienas pilietis Belgorodo stotyje buvo suritom rankom ilaipintas i Sevastopolio traukinio. is pilietis suman palinksminti kartu vaiavusius keleivius kort triukais. Jaroslavlyje, kaip tik per paius pietus, restoran u jo pilietis, neinas primusu, k tik atsiimtu i taisyklos. Vos j ivyd, du veicoriai paliko savo postus drabuin je ir idm laukan, o paskui juos pab go visi restorano lankytojai ir tarnautojai. O kasininkei neinia kaip dingo visos plaukos. Buvo dar daug nutikim, vis neprisiminsi. Protai buvo didiai sujaukti. Dar ir dar kart btina pagirti tardytojus. Jie ne tik padar visk, kad bt sugauti nusikalt liai, bet steng si ir paaikinti visas j piktadarystes. Ir jie visk paaikino, ir tie paaikinimai neabejotinai svars ir nepaneigiami. Tardymo atstovai ir patyr psichiatrai nustat , kad nusikalt li gaujos nariai arba, galimas daiktas, vienas i j (labiausiai tariamas buvo Korovjovas), buvo nereg tai galingi hipnotizuotojai, sugebantys pasirodyti aplinkiniams ne toje vietoje, kur jie i tikrj buvo, o menamose, tariamose pozicijose. Be to, jie lengvai teigdavo su jais susitikusiems mon ms, kad tam tikri daiktai ir mon s yra tenai, kur j i tikrj nebuvo, ir, atvirkiai, paalindavo i reg jimo lauko mones ir daiktus, kurie i tikrj tame lauke buvo. Taip aikinant, viskas darosi suprantama, net ir tas labiausiai pilieius sujaudins, regis, niekaip nepaaikinamas gajumas katino, apaudyto bute Nr. 50, bandant j sulaikyti. Joks katinas, inia, ant sietyno netup jo, niekas n neman atsiaudyti, mon s pykino tui viet tuo metu, kai Korovjovas, teigs, kad ant sietyno karstosi katinas, gal jo sau ramiausiai stov ti auliams u nugar, maivytis ir m gautis savo nepaprastais, bet nusikalstamiems tikslams naudojamais gabumais. Jis, inoma, ir but padeg , paliejs benzino. inoma, joki Jalt Stiopa Lichodejevas neskrido (tokie triukai net Korovjovui nekandami) ir telegram i ten nesiunt . Apalps juvelyro nal s bute, kur buvo igsdintas Korovjovo triuko su katinu, pasimovusiu ant akut s marinuot gryb, jis pragul jo tame bute tol, kol Korovjovas tyiodamasis umauklino jam ant galvos veltin skryb l ir nudangino j Maskvos aerouost, pirma dar teigs Stiop sutinkantiems kriminalin s paiekos atstovams, kad Stiopa neva ilips i l ktuvo, atskridusio i Sevastopolio. Tiesa, Jaltos kriminalin s paiekos skyrius tvirtino, kad basas Stiopa buvo pas juos atvyks ir kad jie siunt Maskv telegramas apie Stiop, taiau jokiose bylose nepavyko rasti n vienos telegramos kopijos, taigi buvo padaryta lidna, bet nepaneigiama ivada, kad hipnotizuotoj gauja sugeba hipnotizuoti per milinik atstum ir ne vien paskirus mones, bet ir j grupes. Tokie nusikalt liai gal jo ivesti i proto net paios atspariausios psichikos mones. N ra ko n kalb ti apie tokius niekus kaip kort kalad , atsidrusi svetimoje kien je, parteryje, arba dingusios moter suknel s, arba kniaukianti beret ir panas dalyk liai! Toki pokt beje, ir nesud ting triuk su nusukta konferansj galva gali ikr sti bet kuris vidutinis profesionalas hipnotizuotojas bet kurioje scenoje. Kalbantis katinas taip pat gryna nesmon . Rodant mon ms tok katin, utenka pilvakalbyst s pradmen, o vargu ar kas abejoja, kad Korovjovo menas buvo kur kas toliau paengs. Taigi kalbama visai ne apie kort kalades, ne apie suklastotus laikus Nikanoro Ivanoviiaus portfelyje. Visa tai mamoiai! Tai jis, Korovjovas, pasiunt po tramvajum Berlioz. Tai jis sumai

prot nelaimingam poetui Ivanui Benamiui, jis vert j svaiioti ir reg ti komaruose senov s Jeralaim ir saul s idegint Plynkaln su trimis pakabintaisiais ant stulp. Tai jis ir jo gauja privert dingti i Maskvos Margarit Nikolajevn ir jos nam darbinink Nata. Beje: atvej tardytojai tyr ypa kruopiai. Reik jo isiaikinti, ar udik ir padeg j gauja min tas moteris pagrob , ar jos savo noru pab go su nusikalt li kompanija. Remdamiesi paikais ir painiais Nikolajaus Ivanoviiaus parodymais ir atsivelgdami keist ir pami lik Margaritos Nikolajevnos laikel vyrui, kuriame ji ra tapusi ragana, atsivelgdami t aplinkyb, kad Nataa dingo, palikusi visus savo daiktus ir drabuius, tardytojai padar ivad, kad ir eiminink, ir nam darbinink gauja, kaip ir daugel kit moni, uhipnotizavo, o paskui pagrob . Kilo, matyt, visai teisinga mintis, kad nusikalt lius suviliojo abiej moter grois. Taiau tai kas liko tardytojams visai neaiku kas paskatino gauj pagrobti i psichiatrin s klinikos psichin ligon, vadinus save meistru. To nustatyti nepavyko, kaip nepavyko ir suinoti pagrobto ligonio pavard s. Taip jis ir inyko amiams, paenklintas negyva pravarde: Numeris imtas atuonioliktas i pirmojo korpuso. Taigi mane viskas iaik jo, paiekos pasibaig , kaip apskritai viskas baigiasi pasaulyje. Pra jo keleri metai, ir pilieiai palengva pamiro ir Voland, ir Korovjov, ir kitus. Gyvenime moni, nukent jusi nuo Volando ir jo s br, vyko daug permain, ir tas permainas, kad ir kokios jos menkos ir nereikmingos, vis d l to reikia pamin ti. Pavyzdiui, oras Bengalskis, praleids ligonin je tris m nesius, pasveiko, taiau Varjet negro, tur jo palikti tarnyb per pat kartymet, kai publika stvarstyte stvarst bilietus prisiminimai apie juodj magij ir jos demaskavim pasirod es labai tvars. Bengalskis met Varjet , nes suprato, kad bus pernelyg sunku kas vakar rodytis tkstaniams irov, kurie neivengiamai atpains j ir eidin s, be atvangos klausin dami, kaip jam geriau: su galva ar be galvos? Be to, konferansj prarado gerok doz savo linksmumo, kuris toks btinas jo profesijos mon ms. J vargino nemalonus protis kiekvien pavasar, stojus m nulio pilnaiai, pulti nevilt, mai griebtis u kaklo, baikiai dairytis ir verkti. itie priepuoliai praeidavo, taiau su tokia sveikata ankstesnio amato imtis nebuvo galima, tad konferansj nutar pails ti ir m gyventi i santaup, kuri, jo kukliais apskaiiavimais, tur jo utekti penkiolikai met. Jis pasitrauk ir niekuomet nebesusitiko su Varenucha, kuris peln visuotin populiarum ir meil u savo net ir tarp teatro administratori ret paslaugum ir mandagum. Kontramarki mediotojai niekaip kitaip jo nevadino, tik t veliu geradariu. Kad ir kas, kad ir kada paskambint Varjet , ragelyje visada gird josi velnus lidnokas balsas: Klausau js, o papraius prie telefono pakviesti Varenuch, tas pats balsas skubiai atsakydavo: A js paslaugoms. Stiopai Lichodejevui daugiau neb ra progos kalb ti telefonu Varjet teatre. I js i klinikos, kur prabuvo atuonias dienas, Stiopa buvo isyk permestas Rostov ir paskirtas didelio gastronomo ved ju. Sklinda gandai, kad jis visikai nebegeris portveino ir geris tik degtin, upilt ant serbent pumpur, tad labai sustor js. mon s kalba, kad Stiopa pasidar tylesnis ir vengia moter. Stepano Bogdanoviiaus paalinimas i Varjet Rimskiui nesuteik to diaugsmo, apie kur jis svajojo kelet met. Pasigyds klinikoje ir Kislovodske, senas senuiukas kretania galva, finans direktorius, teik pareikim, praydamas atleisti j i Varjet . domu, kad pareikim Varjet atve Rimskio mona. Pats Grigorijus Daniloviius netur jo j g net dien engti t pastat, kur mat m nesienos nuviest perskilus lango stikl ir ilg rank, siekiani atstumti apatin kaituk. Atsisaks tarnybos Varjet teatre, finans direktorius prad jo dirbti l li teatre Zamoskvore je. iame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikal su gerbiamuoju Arkadijum Apolonoviium Semplejarovu. is mikliai buvo permestas Briansk ir paskirtas gryb paruo punkto ved ju. Dabar maskvieiai pasigardiuodami valgo sdytas rudm ses ir marinuotus baravykaiius ir atsidiaugti negali ituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonoviiui akustikos reikalai nesisek , kad ir kaip jis steng si j pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmen, nutraukusi ryius su teatru, be Arkadijaus Apolonoviiaus, btina pamin ti ir Nikanor Ivanovii Bosoj, nors is su teatrais buvo susijs tik tuo, kad m go nemokamus bilietus. Nikanoras Ivanoviius ne tik nevaikto jok teatr nei u pinigus, nei dykai, bet balsta tik igirds nekant apie teatr. Dar labiau negu teatro jis prad jo neksti poeto Pukino ir talentingo artisto Savos Potapoviiaus Kurolesovo. Artisto nekent taip smarkiai, jog pernai, ivyds laikratyje inut juoduose r meliuose, kad Sav Potapovii paiame krybini j g yd jime itiko infarktas, Nikanoras Ivanoviius taip iraudo, jog pats vos nenukeliavo paskui Sav Potapovii, kriokdamas: Taip jam ir reikia! Be to, t pat vakar Nikanoras Ivanoviius, kurio galvoje populiaraus artisto mirtis paadino daugyb slogi prisiminim, vienut vienas, velgdamas tiktai pilnat, apvietusi Sod gatv, pasig r ligi em s graibymo. Ir sulig kiekviena taurele prieais j ilg jo neapkeniam figr virtin , kurioje stov jo ir Sergejus Gerardoviius Dunilis, ir grauol Ida Gerkulanovna, ir tas rusvaplaukis s savininkas, ir nuoirdusis Nikolajus Kanavkinas. Na, o aniems kas nutiko? Atleiskite! Ninieko jiems nenutiko ir negal jo nutikti, nes j i tikrj

niekuomet nebuvo, kaip nebuvo nei simpatikojo artistokonferansj , nei paties teatro, nei senos yktuol s tetul s Porochovnikovos, pdanios valiut rsyje, nei, inoma, auksini trimit ir lij vir j. Nenaud lio Korovjovo paveiktas, Nikanoras Ivanoviius visa tai tik sapnavo. Vienintelis gyvas mogus, pateks sapn, kaip tik ir buvo artistas Sava Potapoviius, ir pateko jis t sapn tik tod l, kad labai danai skaitydavo eiles per radij ir strigo Nikanoro Ivanoviiaus atmintyje. Jis buvo, o kit nebuvo. Tai gal nebuvo n Aloizijaus Mogaryiaus? O ne! is ne tik buvo, bet ir dabar dar gyvas, ir eina kaip tik tas pareigas, kuri atsisak Rimskis, jis Varjet finans direktorius. Pra jus madaug parai po vizito pas Voland, atsitok js traukinyje kakur palei Viatk, Aloizijus pamat , kad neinia ko aptemusia galva ivyks i Maskvos, jis pamiro apsimauti kelnes, taiau kakod l pasivog visai jam nereikaling eimininko nam knyg. Sumok js palydovui siaubingus pinigus, Aloizijus nusipirko senas tepaluotas kelnes ir i Viatkos pasuko atgal. Taiau namelio, kuriame gyveno, deja, neberado. Ugnis prarijo sukiuusi lnel. Taiau Aloizijus buvo be galo apsukrus mogus, po dviej savaii jis jau nuomojo puik kambar Briuso skersgatvyje, o po keli m nesi s d jo Rimskio kabinete. Ir kaip anksiau Rimskis kent jo nuo Stiopos, taip dabar Varenuch kamavo Aloizijus. Ivanas Saveljeviius dabar svajoja tik apie tai, kad itas Aloizijus kur nors dingt i Varjet , nes, pasak Varenuchos, retsykiais prasitarianio draug brelyje, tokioj nieko, kaip itas Aloizijus, jis gyvenime dar nemats, ir i ito Aloizijaus es galima visko tik tis. Beje, galimas daiktas, kad administratorius perlenkia lazd. Nepasteb ta joki tamsi Aloizijaus darbeli, kaip ir apskritai nepasteb ta, kad jis k nors dirbt, iskyrus nebent tai, kad Sokovo viet pri m nauj bufetinink. O Andrejus Fokiius mir nuo kepen v io Pirmoje MVU klinikoje, pra jus devyniems m nesiams po Volando apsilankymo Maskvoje... Taigi, praslinko keleri metai, ir apsitrauk maurais ioje knygoje teisingai aprayti vykiai, ir ibl so jie moni atmintyje. Bet ne vis, bet ne vis! Kasmet, stojus ventinei pavasarinei pilnaiai, pavakariais po liepomis prie Patriarcho tvenkini pasirodo ketvirt deimt persirits mogus. Rusvaplaukis, aliaakis, kukliai apsirengs mogus. Tai Istorijos ir filosofijos instituto bendradarbis, profesorius Ivanas Nikolajeviius Ponyrevas. ia, liep pav syje, jis visuomet s dasi ant to paties suolelio, ant kurio s d jo t vakar, kai seniai vis umirtas Berliozas paskutin kart gyvenime reg jo dtant m nul. M nulis dabar sveikut lis, pavakary baltas, o v liau auksinis, su tamsiu irgelio ar drakono kontru, jis plaukia vir buvusio poeto Ivano Nikolajeviiaus ir sykiu nejuda i vietos savo auktyb se. Ivanas Nikolajeviius visk ino, visk ino ir visk supranta. Jis ino, kad jaunyst je j buvo uhipnotizav kakokie nusikalt liai, kad jis paskui gyd si ir pagijo. Bet jis ino ir tai, kad kartais negali susivaldyti. Jis negali susivaldyti, stojus pavasario pilnaiai. Kai tik ima artintis tos dienos, kai tik danguje pradeda brinkti auksu tviskantis viesulys, kakada kabojs vir dviej penkiaaki ibint, Ivanas Nikolajeviius pradeda jaudintis, nervintis, praranda apetit, prastai miega, laukia, kol m nulis prisirps. O pilnaiai stojus, niekas nebegali sulaikyti Ivano Nikolajeviiaus namuose. Pavakare jis traukia prie Patriarcho tvenkini. Ant suolelio Ivanas Nikolajeviius jau atvirai kalbasi pats su savim, rko, prisimerks iri ia m nul, ia atmintin turniket. Taip Ivanas Nikolajeviius praleidia kartais valand, kartais dvi. Paskui pakyla ir visada tuo paiu keliu, kirsdamas Spiridonijaus gatv, traukia Arbat, velgdamas prie save tuiomis neregio akimis. Jis praeina pro ibalo krautuv l, ties senu pasvirusiu dujiniu ibintu pasuka skersgatv l ir pris lina prie tvoros, u kurios auga velus, bet dar nesualiavs sodas. Tame sode jis regi gotikin pastat, kurio vienas onas su isikiusiu triv riu langu apviestas m nesienos, o kitas skendi tamsoje. Profesorius neino, kas atvilioja j prie tos tvoros, neino, kas gyvena iame name, taiau veikti savs, vieiant m nulio pilnaiai, jis negali. Be to, jis ino, kad sode u tvoros btinai ivys visuomet t pat vaizd. Jis ivys ant suolelio s dint pusam solid vyrik su barzdiuke, su pensn ir iek tiek pariuko snukel panaiais veido bruoais. Ivanas Nikolajeviius visuomet uklumpa namo gyventoj svajingai rymant ir velgiant m nul. Ivanas Nikolajeviius ino, kad, pasigro js m nuliu, mogus btinai nusuks vilgsn lang ir ir s j, tarsi tik damasis, kad langas tuojau prasivers ir ant palang s pasirodys kakas nepaprasta. Kas bus toliau, Ivanas Nikolajeviius ino atmintinai. Dabar reikia usiglausti u tvoros, pasisl pti, nes mogus tutuojau prad s neramiai sukioti galv, klydin janiomis akimis gaudys kak ore, ims diaugsmingai ypsotis, o paskui, apimtas kakokio ilgesingo graudulio, mai sk stel s rankomis, o tada paprasiausiai ims ir prad s gana garsiai murm ti: Venera! Venera!.. Et, koks a kvailys!.. Dievai, dievai! sunibd s Ivanas Nikolajeviius, sl pdamasis u tvoros ir nenuleisdamas kariuojani aki nuo paslaptingojo nepastamojo. tai dar viena m nulio auka... Taip, tokia pat

auka, kaip ir a. O mogus ant suolelio toliau kalb s: Et, koks a kvailys! Kod l, kod l neiskridau su ja? Ko tu pabgai, senas asile! Isirpinai popier l! Dabar kent k, senas kretine! itaip truks tol, kol tamsiojoje namo pus je barktels prasiv rs langas, kol jame pasirodys balkvas siluetas ir pasigirs nemalonus moters balsas: Nikolajau Ivanoviiau, kur js? K ia prasiman t? Norite susigriebti maliarij? Eikite arbatos gerti! mogus ant suolelio, aiku, atsipeik s ir puls meluoti: Tyru oru, tyru oru nor jau pakv puoti, irdele! Be galo puikus oras! Jis pakils nuo suolelio, vogiomis pagrasins kumiu pirmame aukte usiverianiam langui ir nukitins namo. Meluoja, meluoja! O, dievai, kaip jis meluoja! murma, traukdamasis nuo tvoros, Ivanas Nikolajeviius, ne oras vilioja j sod, pavasario pilnaties nakt jis kak mato auktyb se, sode ir m nulyje. Ak, brangiai sumok iau u jo paslapt, kain k duoiau, kad gal iau suinoti, koki Vener jis prarado, k jis ten gaudo ore, bergdiai mosikuodamas rankomis? Profesorius grta namo jau tikras ligonis. Jo mona apsimeta, kad nieko nepastebi, ir skubina j gultis. Taiau pati negula, s dasi prie lempos su knyga, iri gailiomis akimis miegant. Ji ino, kad autant Ivanas Nikolajeviius paoks i miego, blakysis, r ks, raudos. Tod l prieais j ant stalties s po lempa ir guli i anksto paruotas, spirite pamerktas virktas ir ampul su tamsiu arbatos spalvos skysiu. Dabar varg moteris, gyvenanti su sunkiu ligoniu, gal s ramiai ir be baim s umigti. Ivanas Nikolajeviius miegos ligi ryto, laim s iraika spind s jo veide, jis reg s jai visai neinomus, bet kakokius kilnius ir laimingus sapnus. Pilnaties nakt mokslinink prikelia ir veria r kti visada tas pats vaizdas. Jis mato budel be nosies, kuris paoks nuo em s ir keistai ktel js, smeigia ietim ird ant stulpo priritam pakvaiusiam Gestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatrali viesa, atsimuusi nuo kakokio debesies, kuris kunkuliuoja ir gula ant em s, kaip bna tik per pasaulines katastrofas. Suleidus vaistus, sapnas persimaino. Nuo lovos link lango nutsta platus m nesienos takas, tak ieina mogus, usimets balt apsiaust raudonu kaip kraujas pamualu, ir pradeda kopti m nul. Greta jo eina kakoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sualotu veidu. Keleiviai ginijasi, kak kits kitam kartai rodin ja, stengiasi susitart. Dievai, dievai, atsuks palydovui savo idid veid kalba mogus baltu apsiaustu. Kokia lykti bausm ! Bet bk geras, sakyk, ia ididus veidas pavirsta maldaujaniu, juk jos nebuvo! Meldiu tave, pasakyk, juk nebuvo? Na, inoma, nebuvo, kimiu balsu atsiliepia palydovas, tau tik pasivaideno. Ar tu gali prisiekti, kad nebuvo? meilikaudamas prao mogus baltu apsiaustu. Prisiekiu! atsako palydovas, o jo akys kakod l ypsosi. Man nieko daugiau nereikia! prar ktu balsu suunka mogus baltu apsiaustu ir kopia vis aukiau ir aukiau link m nulio, vesdamasis drauge savj palydov. Paskui juos eina ramus ir didingas milinikas smailaausis uo. Tuomet m nesienos takas uverda, visas puses ima trykti ir kliokti m nesienos up . M nesiena viepatauja ir aidia, m nesiena oka ir lsta. Tuomet i m nesienos srauto inyra begalinio groio moteris ir, vesdamasi u rankos baikiai besidairant apepus mog, engia prie Ivano. Ivanas Nikolajeviius kaipmat j atpasta. Tai jo naktinis sveias, numeris imtas atuoniolika. Ivanas Nikolajeviius sapne tiesia j rankas ir godiai klausin ja: Vadinasi, taip ir baig si? Taip ir baig si, mano mokiny, atsako numeris imtas atuoniolika, o moteris prieina prie Ivano ir sako: Aiku, kad taip. Viskas baig si, ir viskas baigiasi... Ir a pabuiuosiu jus kakt, ir viskas js gyvenime bus kaip pridera. Ji pasilenkia prie Ivano ir buiuoja j kakt, o Ivanas glaudiasi prie jos ir velgia jai akis, bet ji traukiasi, traukiasi atatupsta ir nutolsta kartu su savo palydovu link m nulio... Tuomet m nesiena ima siaut ti, ji lieja viesos srautus tiesiog ant Ivano, ji takosi viesa visas puses, kambary prasideda m nesienos potvynis, viesa vilnija, kyla auktyn, apsemia lov. tai tuomet Ivano Nikolajeviiaus veide ir suvinta laiminga ypsena. Rytmet jis nubunda tylus, bet visai ramus ir sveikas. Jo skaudi atmintis aprimsta, ir ligi kitos pilnaties profesoriaus nebeigsdins niekas: nei benosis Gesto udikas, nei iaurus penktasis Jud jos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas. 19291940