G

- R

MARTIN
L E D O IR UG11IES G I E S m 1 KHYGA

I angl kalbos vert R a s a T a p i n i e n

A l m a litte r a
VILNIUS / 2012

UDK 821.111(73)-31 Ma509

Verstais: George R. R. Martin A GAME OF THRONES Book One of A Song of Ice and Fire Bantam Books, New York

ISBN 978-609-01-0537-5 Copyright 1996 by George R. R. Martin Excerpt from A Clash of Kings Copyright 1999 by George R. R. Martin Ali rights reserved emlapis Jeffrey L. Ward Heraldiniai enklai Virginia Norey Virelio iliustracijos: Stuart Taylor | Shutterstock.com Johan Humblet | Shutterstock.com Josemaria Toscano | Shutterstock.com Catia70 | Dreamstime.com Ksena2009 | Dreamstime.com Vertimas lietuvi kalb, Rasa Tapinien, 2012 Leidykla Alma littera" 2012

S k irta M e lin d a i

Miestas Griuvsiai

M iestelis 'Vaiduoki

eCi So^tas

<yt sargyba R priejros *

rhoCdas K

(Dredfortas VinteifeCas

Torfeno pifis

(Baltasis uostas ^Druskos lanka Spindintys 'Vandenys Nasts sargya

(Baitas
Ssmauka Vhffiy Vanden sargy6a

"(rysSe ry5 se

(geleins salos.

reli yufys E

^-UDvyniaijj
Jr sargy6a

\sfesiL-j

Oldstounas

%ruvinieji vartai

(Rveranas
Jeffrey L . W ardo em lapis

^Piets
ENKLAI M iestas Griuvsiai M iestelis Pilis

V . _ ~
eieins saCos

4 V vJv"

^ "Kruvinieji vartai jTriaks. A

miestas f(Riveranas
JfeirinhoCas \ h in is (Dantis ynstounas

tf!(aster(i Vota 'CanisjMttas

> 'Kjira[iaus U ostas

iTartas,

Laivadi

Jfaiganfenas

(Domojura OCdtaunas

auds Ie

Jejfrey W ard emlapis

PROLOGAS

urime grjti, - paragino Garedas, kai mikai aplink juos pradjo tamsti. - Vaildlingai negyvi. - Ar mirusieji tave gsdina? - ypteljs pasiteiravo seras Veimaras Roisas. Garedas ant kabliuko neukibo. Jis buvo senas mogus, vyresnis nei pen kiasdeimties, mats ne vien ikylant ir nebtin nugrimztant ponait. - Mirusieji yra mir, - tar. - Su jais mes neturime reikal. - Ar tikrai mir? - tyliai paklaus Roisas. - Koki turime rodym? - Vilas juos mat, - tar Garedas. - Jei jis sako, kad jie negyvi, man tai pakankamas rodymas. Vilas inojo, kad anksiau ar vliau jie trauks j kivir. Jis troko, kad tai nutikt vliau nei anksiau. - Mano mama sako, kad negyvliai nedainuoja, - siterp. - Mano aukl kalbjo t pat, Vilai, - atitar Roisas. - Niekada netikk tuo, k igirsti prie moters krties. Net ir i mirusij yra ko pasimokyti. - Jo balsas nuaidjo kiek per garsiai priebland grimztaniame mike. - Ms laukia ilgas kelias, - pabr Garedas. - Atuonios, galbt devy nios dienos. Leidiasi naktis. Seras Veimaras Roisas abejingai vilgteljo dang. - Taip nutinka kasdien panaiu laiku. Ar tamsa atima i tavs vyrikum, Garedai? Vilas velg tamp aplink Garedo burn, vos vos tramdom t akyse po storu juodu apsiausto gobtuvu. Nakties sargyboje Garedas praleido ke turiasdeimt met, berniokas ir vyras, tad nebuvo prats prie paaip. Ta iau buvo kai kas daugiau. Vilas sename moguje irjo kak kita nei vien eista garb. Jutai j: nervin tamp, pavojingai artjani prie baims. Vil kankino tas pats nerimas. Prie Sienos jis ibuvo jau ketverius m e tus. Kai buvo isistas u jos pirm kart, sugro visos senos istorijos ir jam susuko vidurius. Vliau i to tik pasijuok. Dabar jis jau buvo imt toki valgytuvi veteranas ir begaliniai tamss tyrai, kuriuos pietieiai vadino vaiduokli mikais, jo nebegsdino. Iki io vakaro. Kakas vakar buvo kitaip. i tamsa slp amenis, nuo kuri visi plaukeliai stojosi piestu. Jie jojo jau devynias dienas - iaur ir iaurs vakarus, vl iaur, tolyn ir tolyn nuo Sienos, lipdami ant kuln vaildling raiteli briui. Kiekviena diena buvo blogesn nei vakarykt. i - blogiausia i vis. I iaurs pt altas vjas, nuo jo mediai lamjo tarsi gyvi padarai. Vis dien Vilas jaut, tarsi kakas j stebt; kakas altas ir nepermaldaujamas, tikrai nejauiantis jam meils. Garedas irgi tai jaut.

10

GEORGE R. R. MARTIN

Vilas labiausiai troko uoliuoti atgal, link saugios Sienos, taiau tai buvo ne tas noras, kur galtum isakyti savo vadui. Ypa tokiam vadui kaip is. Seras Veimaras Roisas buvo jauniausias snus senoje eimoje su pernelyg daug paveldtoj. Dailus atuoniolikos met jaunuolis, pilk aki, graktus ir lieknas it peilis. Raitas ant savo miliniko juodo erilo, riteris dunksojo vir Vilo ir Garedo, sdini ant maesni arkli. Jis avjo juodus odinius batus, mvjo juodas vilnones kelnes, juodas kurmio kailio pirtines ir dail minkt apsiaust su spindiniais juodais grandininiais arvais, pamutais juoda vilna ir pakietinta oda. Seras Veimaras prisaikdintu broliu Nakties sargyboje tapo vos prie pusmet, taiau niekas negaljo pasakyti, kad pa aukimui jis nepasiruos. Bent jau kalbant apie apdarus. spdingiausias buvo jo apsiaustas: sabalo kailio, storas, juodas ir mink tas tarsi nuodm. - Lainuosi, jis pats juos visus pribaig, - geriant vyn dst Garedas broliams, - nusuko jiems maas galveles, ms galingasis karys. Visi nusikvatojo. Sunku vykdyti sakymus mogaus, kur ijuokei lenkdamas taur, dreb damas ant irgo pagalvojo Vilas. Garedas turbt jaut t pat. - Mormontas liep juos susekti, mes tai padarme, - tar Garedas. - Jie negyvi. Jie nebeturt kelti mums rpesi. Ms laukia sunki kelion. Man nepatinka is oras. Jei ims snigti, prireiks poros savaii sugrti, o sniegas yra geriausia, ko galime tiktis. Ar kada matte ledin audr, milorde? Ponaitis, regis, jo neigirdo. Kaip jam bdinga, pusiau nuobodiaudamas, pusiau isiblaks, jis tyrinjo giljanias sutemas. Vilas utektinai jodinjo drauge su riteriu, kad suprast: kai is taip atrodo, jo geriau netrukdyti. - Dar kart papasakok, k matei, Vilai. Smulkiai. Nieko nenutylk. Prie prisijungdamas prie Nakties sargybos Vilas buvo mediotojas. Tiksliau, brakonierius. Molisterio laisvieji raiteliai priiupo j nusikaltimo vietoje, paties Molisterio mikuose, belupant kail vienam i jo oi, tad turjo rinktis - vilktis juodai ar netekti rankos. Niekas nemokjo slinkti per mikus taip tyliai, kaip Vilas, ir juodieji broliai jo talent netruko pastebti. - Stovykla yra toliau, u dviej myli, u tos keteros, prie pat upelio, kalbjo Vilas. - Prislinkau arti kiek drsdamas. Jie atuoni - vyrai ir moterys. Vaik nepastebjau. Prie uol jie pasistat pair. Sniegas gana gerai j u klojo, taiau a j irjau. Ugnis nedeg, bet lauaviet buvo matyti aikiai kaip dien. Niekas nesukrutjo. Ilgai stebjau. N vienas gyvas mogus ne guli taip ramiai. - Ar matei kraujo? - Na, ne, - pripaino Vilas. - Ar matei ginkl?

SO ST AIDIMAS

11

- Kelet kalavij, kelias ietis. Vienas vyras turjo kirv. Sunkus, dvigubais amenimis, altas geleies gabalas. Jis guljo ant ems, alia jo rankos. - Ar prisimeni kn padtis? Vilas gteljo. - Pora sdi prie uol. Dauguma ant ems. Tarsi nugriuv. - Arba miegantys, - kaip prielaid ikl Roisas. - Nugriuv, - Vilas laiksi savo. - Viena moteris buvo medyje, pusiau pasislpusi tarp ak. Plaiomis akimis. - Jis vypteljo. - Pasirpinau, kad ji mans nepastebt. Nusigavs ariau, pamaiau, kad ji taip pat nejuda. Nesusivalds jis sudrebjo. - Kreia iurpas? - paklaus Roisas. - Truput, - sumurmjo Vilas. - Tai vjas, milorde. Jaunasis riteris atsisuko savo ilj ginklane. Pro juos lamjo alnos paksti lapai; Roiso erilas neramiai muistsi. - Kaip manai, kas galjo nuudyti tuos mones, Garedai? - atsainiai mes teljo seras Veimaras. Jis pasitais savo ilg sabal apsiaust. - altis, - su geleiniu tikrumu atsak Garedas. - Maiau prajusi iem lanius vyrus, ir an iem, kai buvau pusbernis. Visi kalba apie keturias deimties pd gilumo snieg ir kaip i iaurs stgaudami atlekia lediniai vjai, taiau tikrasis prieas yra altis. Jis atslina prie tavs tyliau nei Vilas: pirmiausia ima krsti iurpas, kalena dantys, suspaudi kojas ir svajoji apie kartvyn ir maloni kaitri ugn. Jis degina, tai jau tikrai. Niekas nedegina taip, kaip altis. Taiau neilgai. Greit jis sismelkia tave ir sukausto; po kurio laiko nebeturi jg su juo kovoti. Paprasiau atsissti ir umigti. Sako, kad pabaigoje nejauti jokio skausmo. I pradi daraisi silpnas ir apsnds, vis kas pradeda nykti, o paskui tarsi nugrimzti ilto pieno jr. Taikiai. - Kokia ikalba, Garedai, - nusistebjo seras Veimaras. - Niekada nema niau, kad taip moki. - A pats t alt patyriau, ponaiti. - Garedas atsmauk gobtuv, leisda mas serui Veimarui siirti tai, kas liko i jo aus. - Abi ausys, trys koj pirtai ir maasis kairs rankos pirtas. Lengvai atsipirkau. Mano brol rado me sualus sargyboje su ypsena veide. Seras Veimaras gteljo. - Turtum iliau rengtis, Garedai. Garedas nirs irjo ponait, o randus aplink skyles, kurios liko, kai meisteris Eimonas nupjov ausis, i pykio imu raudonis. - Pairsime, kaip iltai js prisirengsite, kai ateis iema. - Jis vl usi mauklino gobtuv ir pasilenk vir irgo tylus ir paniurs. - Jei Garedas sako, kad tai altis... - pradjo Vilas. - Ar prajusi savait jojai patruliuoti, Vilai? - Taip, milorde. - Nebuvo n vienos savaits, kad jis neijot tuzin pra keikt sargyb. Kur jis lenkia?

12

GEORGE R. R. MARTIN

- Ir koki rasdavai Sien? - Rasot, - susirauks tar Vilas. Dabar, kai ponaitis pabr, jis aikiai suprato. - Jie negaljo sualti. Tik ne kai Siena rasoja. Dar nra taip alta. Roisas linkteljo. - Galvotas jaunuolis. Prajusi savait buvo keletas lengv aln, ret kariais koks sniego uoras, taiau tikrai ne toki iauri speigspirgi, kad nugalabyt atuonis suaugusius mones. mones, vilkinius kailiais ir oda, leiskite priminti, turinius pastog greta ir galinius susikurti ugn. - Riteris pasipts ypsojo. - Vilai, vesk mus ten. Noriu pats pamatyti tuos mirusius mones. Nieko nepadarysi. sakymas duotas ir jam paklusti buvo j garbs reikalas. Vilas jojo priekyje, jo gauruotas nedidukas arklys atsargiai skynsi keli pomikiu. Nakt lengvai pasnigo; po sniego plutele slpsi akmenys, aknys ir balos, tik ir laukianios nerpesting ir neatsargi. Po jo sek seras Vei maras Roisas, jo didiulis juodas erilas nekantriai prunkt. Karo irgas ne tinkamas valgybai, taiau pabandyk tai pasakyti ponaiiui. Garedas risnojo paskutinis. Senasis ginklaneys tyliai murmjo panosje. Sutemos sutirtjo. Giedras dangus nusida violetine, senos mlyns spalva, tada persimain juod. Pasirod vaigds. Patekjo pusmnulis. Vilas buvo dkingas u vies. - Tikrai galime joti greiiau, - tar Roisas, mnuliui sitaisius danguje. - Tik ne su iuo arkliu, - lepteljo Vilas. Baim vert j akipla. - Gal milordas nort joti pirmas? Seras Veimaras Roisas nesiteik atsakyti. Kakur mikuose ustaug vilkas. Vilas sustabd arkl po senu akotu mediu ir nulipo. - Kodl sustojai? - paklaus seras Veimaras. - Likus keli geriau veikti psiomis, milorde. Tai u tos keteros. Roisas akimirk stabteljo, susimsts siirjo tolius. altas vjas la mjo mediuose. Jo puikusis sabalo apsiaustas plaksi u nugaros tarsi ka kas gyva. - Kakas ia ne taip, - sumurmjo Garedas. Jaunasis riteris niekinamai ypteljo. - Tikrai? - Ar nejauiate? - paklaus Garedas. - siklausykite tams. Vilas tai jaut. Ketveri metai Nakties sargyboje, bet jis niekada nebuvo toks isigands. Kas gi tai bt? - Vjas. nara mediai. Vilkas. Nuo kurio i gars tau dreba kinkos, Garedai? Garedui neatsakius, Roisas grakiai islydo i balno. Jis tvirtai pririo eril prie emai nusvirusios akos, atokiau nuo kit arkli, ir i makties isitrauk kalavij. Jo rankenoje tviskjo brangakmeniai, o mnulio viesa

SO ST AIDIMAS

13

glost spindint plien. Tai buvo prabangus ginklas, nukaldintas pilyje, ir vien pairjus matyti, kad naujas. Vilas abejojo, kad juo kada nors buvo usimota i pykio. - Mediai ia tankja, - spjo Vilas. - is kalavijas ims kliti, milorde. Geriau peilis. - Jei man reiks nurodym, papraysiu, - atov jaunasis lordas. - Garedai, lik ia. Saugok arklius. Garedas nusliuog nuo arklio. - Mums reikia ugnies. A ja pasirpinsiu. - Koks tu esi kvailys, senoli. Jei iuose mikuose slapstosi prieai, ugnis maiausia, ko mums reikia. - Kai kuriuos prieus ugnis gali atbaidyti, - tar Garedas. - Lokius ir didvilkius, ir... ir Kitus... Sero Veimaro burna virto vientisa linija. - Jokios ugnies. Garedo gobtuvas met el ant veido, taiau Vilas velg blizges akyse, dmiai iriniose riter. Akimirk jis isigando, kad vyresnis mogus grieb sis kalavijo. Tai buvo trumpas, bjaurus daiktas, rankena nustojusi spalv nuo prakaito, smaigalys atips nuo dano naudojimo, taiau Vilas nestatyt n su dilusio skatiko u ponaiio gyvyb, jei Garedas isitraukt j i makties. Galiausiai Garedas pavelg emyn. - Jokios ugnies, - sumurmjo panosj. Roisas prim tai kaip nuolankumo enkl ir nusisuko. - Rodyk keli, - paliep Vilui. Vilas praskyn keli per tankm ir pasileido prie emos keteros laito, kur rado patogi stebti viet po spygliuoi mediu. Po plona sniego luo bele em buvo drgna, purvina ir slidi, su uolienomis ir pasislpusiomis a knimis, ant kuri lengva suklupti. Kopdamas Vilas neileido n garso. U sa vs jis girdjo veln metalin ponaiio grandinini arv iugdjim, lap nares ir pritildytus keiksmus, kai emesns akos klidavo u jo kalavijo ir traukdavo nuo pei puon sabal apsiaust. Milinikas spygliuotis buvo ia pat, keteros viruje, kur Vilas inojo j rasiant, emiausios akos vos per pd nuo ems. Vilas lindo po jomis, at sigul pilvu snieg ir purv ir pavelg tui miko aiktel apaioje. irdis krtinje sustojo. Akimirk jis nedrso kvpuoti. Mnulis apviet aiktel, pelenus lauavietje, sniegu apklot pair, didij uol, siaur, pusiau ualus upeliuk. Viskas buvo taip pat, kaip ir prie kelias valandas. Tik j nebebuvo. Visi lavonai buvo ding. - Viepatie! - igirdo u savs. Kalavijas pliek per ak serui Veimarui Roisui braunantis ant keteros. Jis stovjo alia spygliuoio su kalaviju ranko je, apsiaustas bangavo u nugaros, kedenamas vjo, puikiai matomas vaig dto dangaus fone.

14

GEORGE R. R. MART IN

- Gulkit! - primygtinai sunabdjo Vilas. - Kakas ia ne taip. Roisas nepajudjo. Jis pavelg tui aiktel ir nusikvatojo. - Tavo mirusieji, regis, paliko stovykl, Vilai. Vilas neteko amo. Jis graibsi odi, kuri taip ir neatsirado. Tai buvo nemanoma. Jo akys lakst pirmyn atgal po apleist stovyklaviet ir susto jo prie kirvio. Milinikas kovos kirvis dvigubais amenimis tebeguljo ten, kur j ansyk mat, nepaliestas. Vertingas ginklas... - Stokis, Vilai, - sak seras Veimaras. - ia nieko nra. Neleisiu tau slp tis po krmais. Nenoromis Vilas pakluso. Seras Veimaras smerkiamai j nuvelg. - Negriu Juodj pil i nevykusios savo pirmos valgybos. Mes rasime tuos vyrus. - Jis apsidair aplink. - Lipk med. Greiiau. Iekok ugnies. Vilas be odi nusisuko. Nebuvo jokios prasms ginytis. Vjas sisiba vo. Ko kiaurai. Jis nutapsjo prie medio, pernelyg didelio pilkai alio spy gliuoio, ir pradjo lipti. Greitai jo rankos tapo lipnios nuo sak ir jis pakly do tarp spygli. Baim pripild vidurius tarsi valgis, kurio negali suvirkinti. Jis sunabdjo mald bevardiams miko dievams ir i movos isitrauk durkl. Sukando j dantimis, kad lipant abi rankos bt laisvos. altos gele ies skonis burnoje ramino. emai apaioje staiga kteljo ponaitis: - Kas ten eina? ksme Vilas girdjo abejon. Jis nustojo lips; klaussi; stebjo. Mikai atsak lap narjimu, ledinio upelio sruvenimu, tolimos balto sios peldos bavimu. Kiti neileido n garso. Akies kampuiu Vilas pastebjo judes. Per mik sklend blyks pavi dalai. Jis pasuko galv ir tamsoje ivydo balt el. is dingo. Vjyje palen gva iureno akos, braiydamos viena kit mediniais pirtais. Vilas prasiiojo suukti spjimo, o odiai, regis, sustingo burnoje. Galbt jis klysta. Galbt tai tebuvo pauktis, atovaita ant sniego, mnulio viesos idaiga. Galiausiai, k jis tokio regjo? - Vilai, kur tu? - paauk seras Veimaras. - Ar matai k nors? - Jis ltai sukosi ratu, staiga taps atsargus, su kalaviju rankoje. Jis turjo juos pajusti, kaip ir Vilas. Nieko negaljai velgti. - Atsakyk man! Kodl taip alta? Buvo alta. Virpdamas Vilas stipriau sikibo savo akos. Veidas atkak liau prigludo prie medio kamieno. Ant skruosto jis jaut saldius, lipnius sakus. I miko tamsos iniro elis. Sustojo prieais Rois. Jis buvo auktas, sulyss ir kietas lyg seni kaulai, blykia tarsi pienas oda. Atrod, kad judant jo arvai keiia spalv; ia jie balti tarsi vieiai ikrits sniegas, ia juodi kaip

SO ST AIDIMAS

15

elis, imarginti sodria pilkai alia medi spalva. Su kiekvienu ingsniu ratai slydo tarsi mnulio viesa per vanden. Vilas girdjo, kaip sunypt seras Veimaras Roisas. - Nesiartink, - spjo ponaitis. Jo balsais linjo tarsi berniuko. Jis at met ilg sabal apsiaust ant pei, kad rankos likt laisvos kovai, ir abiem rankom sitvr kalavijo. Vjas nutilo. Buvo labai alta. Tas kitas tyliai slinko pirmyn. Rankose jis laik tok ilg kalavij, kokio Vilui neteko matyti. iems amenims nukaldinti buvo naudojamas ne mo ni metalas. Jie atrod it gyvi mnesienoje, pervieiami, kristalin gelet tokia plona, kad irti smaigalio beveik nemanoma. Tas daiktas blykiojo mlynai, tarsi vaiduokli viesa, aidianti aplink briaunas, ir Vilas kakaip inojo, kad ji yra atresn nei bet koks skustuvas. Seras Veimaras drsiai j sutiko. - Tada paok su manimi. Jis ikl kalavij vir galvos neketindamas nusileisti. Rankos drebjo nuo jo svorio, o galbt nuo alio. Taiau t akimirk, pagalvojo Vilas, jis jau nebebuvo berniukas, o Nakties sargybos karys. Kitas sustojo. Vilas mat jo akis; linaiedes, gilesnes ir mlynesnes nei bet kurio mogaus; tokias mlynas, kad degino kaip ledas. bestos ikelt tir tant ilg kalavij abejingai stebjo metalu slystani mnulio vies. Vien irdies d jis dar drso tikti. Jie tyliai iniro i eli - pirmojo dvyniai. Trys... keturi... penki... Seras Veimaras galbt pajuto su jais atpldus alt, taiau j nemat, negirdjo. Vilui reikjo suukti. Tai buvo jo pareiga. Ir mirtis, jei j vykdys. Jis drebjo, apsikabins med, ir tyljo. Blykus kalavijas virbdamas perskrod or. Seras Veimaras sutiko j plienu. Amenims susidrus nebuvo girdti me talo dzingsjimo; tik auktas, plonas, ausis riantis garsas, tarsi kaukt su eistas gyvnas. Roisas atmu antrj smg, treij ir atsitrauk per ings n. Dar viena smgi krua, ir jis vl atsitrauk. U jo, i deins ir kairs, aplink j stebtojai stovjo kantrs, be jokios iraikos, tyls, kintantys j rafinuot arv ratai dar juos mike nemato mus. Taiau jie dar neband sikiti. Kalavijai vl susikirto; Vilas jau norjo usikimti ausis nuo keisto, kan kinamo, aiaus j viegesio. Tada Roisas pavlavo atremti smg. Blykusis kalavijas perskrod arvus po ranka. Jaunasis lordas kteljo i skausmo. Pro arvus sibteljo kraujas. Jis garavo altyje, o toje vietoje, kur paliet snieg, laai atrod raudoni tarsi ugnis. Sero Veimaro pirtai perbrauk on. Kurmio odos pirtin persisun k krauju. Kitas kak pasak kalba, kurios Vilas nesuprato; jo balsas buvo tarsi ie m ant eero trakantis ledas, o odiai paaips.

16

GEORGE R. R. MARTIN

Seras Veimaras Roisas to. U Robert! - suuko jis ir puol kriokdamas, pakls aparmojus ilg kalavij abiem rankom, apsuko ir kirto on i vis jg. Kito smgis buvo beveik tingus. Miko naktyje nuaidjo klyksmas ir ilgasis kalavijas subyrjo imtus tra pi gaballi, skeveldros pairo tarsi adat lietus. Roisas suklupo rkdamas ir usideng akis. Pro pirtus sunksi kraujas. Stebtojai, tarsi gav enkl, drauge eng pirmyn. Kalavijai kilo ir leido si, visi mirtinoje tyloje. Tai buvo altakraujikos skerdyns. Blyks amenys raik arvus it ilk. Vilas umerk akis. Apaioje girdjo j balsus ir tarsi varvekliai atr juok. Kai rado savyje drsos dar kart vilgtelti, buvo praj daug laiko, ir ke tera apaioje tuia. Jis liko medyje, vos drsdamas kvpuoti, kol mnulis ltai liau per juo d dang. Galiausiai, mlungio sutrauktais raumenimis ir nuo alio nutir pusiais pirtais, jis nusiropt emyn. Roiso knas guljo veidu snieg, viena ranka atmesta. Storas sabal ap siaustas daugelyje viet prakirstas. itaip gulintis negyvas atrod labai jau nas. Berniukas. U keli pd jis rado kalavijo likuius: amenys suskaldyti ir isiklaip tarsi aibo trenktas medis. Vilas suklupo, budriai apsivalg ir pastvr j. Suskaldytas kalavijas bus jo rodymas. Garedas inos, k su juo daryti, o jei ne jis, tada tikrai tas senas lokys Mormontas ar meisteris Eimonas. Ar Gare das dar lauks su arkliais? Reikia skubti. Vilas pakilo. Vir jo stovjo seras Veimaras Roisas. Jo puiks drabuiai suply skutus, veidas sudarkytas. Kalavijo skevel dra smigusi neregini balt kairs akies lliuk. Dein akis atmerkta. Jos lliuk deg mlynai. Ji regjo. Sudauytas kalavijas islydo i bejgi pirt. Vilas umerk akis maldai. Ilgos, elegantikos rankos perbrauk jam per skruost, tada tvirtai susikibo aplink gerkl. Jos buvo apmautos puikiausios kurmi odos pirtinmis ir li pnios nuo kraujo, taiau prisilietimas buvo ledinis.

BRANAS

ftais iauo vaiskus ir altas, su vasaros pabaigai bdinga gaiva. Jie iojo autant irti, kaip mogui bus nukirsdinta galva; raiteli buvo i viso dvideimt, ir Branas tarp j, net virpantis i susijaudinimo. Tai buvo pirmas kartas, kai j laik pakankamai suaugusiu vykti kartu su lordu tvu ir broliais ten, kur bus vykdomas karaliaus teisingumas. jo devintieji vasaros ir septintieji Brano gyvenimo metai. Vyras buvo ivestas i nedideli tvirtinim kalvose. Robas man, kad jis vaildlingas, kalaviju prisieks Mensui Reideriui, karaliui i anapus Sienos. Branui od dieg vien nuo toki mini. Jis prisimin senosios aukls prie idinio sektas pasakas. Vaildlingai, kalbjo aukl, iaurs mons: paver gjai, udikai ir vagys. Jie bendrauja su milinais ir guliais, nakties tamsoje grobia mergaites ir i nublizgint rag geria krauj. O j moterys Ilgj Nak t sanguliauja su Kitais ir gimdo iurpius pusmogius vaikus. Taiau vyras, kur rado rankomis ir kojomis prirakint prie tvirtinim sienos, laukiant karaliaus teisingumo, buvo senas ir baisiai liesas, nedaug augesnis u Rob. altyje jis neteko abiej aus ir pirto; vilkjo juodai, kaip ir Nakties sargybos broliai, tik io kailiai buvo nudrisk ir riebaluoti. alto rytmeio ore garuodamas maisi mogaus ir arklio kvpavimas, kai lordo tvo nurodymu buvo nurta mog prie sienos laikiusi virv ir jis atvilktas prie juos. Robas ir Jonas sdjo tiess ir rams ant savo arkli, ant ponio raitas Branas tarp j, mgindamas atrodyti vyresnis nei septyneri ir apsimesti, kad visa tai jau yra mats. Pro tvirtinim vartus pt silpnas vjas. Vir j galv plazdeno Vinterfelo Stark vliava: pilkas didvilkis, le kiantis per ledo baltumo lauk. Brano tvas didingai sdjo ant arklio, ilgi rudi plaukai draiksi vjyje. Dl nubalusi rpestingai pakirptos barzdos ruo jis atrod vyresnis nei trisdeimt penkeri. iandien jo pilkos akys velg niriai: jis buvo visikai nepanaus mog, vakarais sdint prie idinio ir velniai pasakojant apie didvyri laikus ir mikavaikius. Jis nusim Tvo veid, pagalvojo Branas, ir usidjo Vinterfelo lordo Starko. Ryto vsoje buvo uduodami klausimai ir skambjo atsakymai, taiau v liau Branas negaljo prisiminti beveik nieko, kas buvo pasakyta. Galiausiai jo lordas tvas dav sakym ir du i jo sargybini nuvilko driski ant kietmedio trinkos aikts viduryje. Galv jga prispaud ant juodo kieto medio. Lordas Edardas Starkas nulipo nuo arklio, o jo globotinis Teonas Greidojus padav jam kalavij. J vadino Ledu. Ploio sulig mogaus ranka ir didesnis

18

GEORGE R. R. MARTIN

net u Rob. Amenys i Valyrijos plieno, kaldinti nabdant burtaodius ir tamss kaip dmai. Nebuvo nieko atresnio u Valyrijos plien. Jo tvas nusimov pirtines ir met jas Doriui Kaseliui, pilies apsaugos kapitonui. Abiem rankom sums Led tar: - Roberto Pirmojo i Barateon gimins, Andal, Roinaro ir Pirmj moni karaliaus, Septyni Karalysi valdovo ir Krato Globjo, vardu Edardas i Stark gimins, Vinterfelo lordas ir iaurs sergtojas nuteisia tave mirti. Jis ikl didj kalavij auktai vir galvos. Brano pavainikis brolis Jonas Snou prislinko ariau. - Laikyk tvirtai pon, - sunibdjo. - Ir nenusuk vilgsnio. Tvas inos, jei nusuksi. Branas tvirtai suspaud ponio pavad ir nenusuko vilgsnio. Jo tvas nukirto vyrui galv vienu tvirtu kiriu. Kraujas itiko ant snie go raudonas tarsi vasaros vynas. Vienas arklys stojo piestu; prireik j su tramdyti, kad nepabgt. Branas negaljo atitraukti aki nuo kraujo. Snaigs aplink trink godiai j gr, rausdamos tiesiog akyse. Nukirsta galva atoko nuo drt akn ir nusirito. Sustojo netoli Greidojaus koj. Teonas buvo lieknas, tamsus devyniolikmetis jaunuolis, kur viskas linksmino. Jis nusijuok, ukl bat ant galvos ir paspyr. - Subingalvis, - sumurmjo Jonas gana tyliai, kad neigirst Greidojus. Jis padjo rank Branui ant peties ir is pavelg savo pavainik brol. - auniai lai keisi, - rimtai pareik Jonas. Jonui keturiolika, jis senas teisingumo parankinis. Ilga kelion atgal Vinterfel atrod bsianti altesn, nors vjas nurimo, o saul pakilo aukiau dang. Branas uoliavo greta broli, toli nuo kit raiteli, jo ponis i vis jg stengsi neatsilikti nuo irg. - Dezertyras mir narsiai, - tar Robas. Jis buvo didelis, stambus ir vis dar augo, viesia kaip motinos oda ir raudonai rudais plaukais, Tli i Riverano mlynumo akimis. - Jis bent jau turjo drsos. - Ne, - tyliai atsak Jonas Snou. - Tai buvo ne drsa. J stingd baim. Galjai iskaityti j akyse, Starkai. - Jono akys buvo tokios tamsiai pilkos, kad atrod beveik juodos, taiau niekas neprasprsdavo j nepastebtas. Juodu buvo vienmeiai su Robu, bet neatrod panas. Jonas buvo plonas, o Robas - raumeningas, Jonas tamsus, o Robas viesus, Jonas graktus ir vi krus, o jo netikras brolis - stiprus ir greitas. Robui tai nepadar spdio. - Kiti pam jo akis, - dievaijosi jis. - Jis mir kaip pridera. Palenktyniaujam iki tilto? - Palenktyniaujam, - sutiko Jonas ir paragino arkl. Robas nusikeik ir nusek kandin; taip jie uoliavo taku: Robas juok damasis ir kaudamas, Jonas tylus ir susikaups. Jojant arkli kanopos kl sniego skurius.

S O ST AIDIM AS

19

Branas neband sekti paskui. Ponis nebuvo toks greitas. Jis regjo apdriskusio mogaus akis ir dabar apie jas galvojo. Po kurio laiko Robo juokas nuslopo ir mikai vl tapo tyls. Jis buvo taip pasinrs mintis, kad neigirdo prijojant likusij, kol t vas nesusilygino su juo. - Na, kaip jautiesi, Branai? - paklaus jis nepiktai. - Gerai, tve, - atsak Branas. Jis pavelg auktyn. Susisuks kailius ir od, raitas ant savo didiojo karo irgo, lordas tvas dunksojo vir jo tarsi milinas. - Robas sako, kad vyras mir narsiai, taiau Jonas tvirtina, kad jis bijojo. - O kaip tu manai? - paklaus tvas. Branas susimst. - Ar gali mogus ilikti drsus, jei bijo? - Tai vienintel akimirka, kai mogus bna drsus, - paaikino tvas. Ar supranti, kodl tai padariau? - Jis buvo vaildlingas, - tar Branas. - Jie grobia moteris ir parduoda jas Kitiems. Lordas tvas nusiypsojo. - Senoji aukl vl tau seka pasakas. I ties is mogus sulau priesaik, dezertyravo i Nakties sargybos. U tokius nra pavojingesni moni. De zertyras ino, kad jei bus sugautas, jo likimas nulemtas, tad nesipurtys jokio nusikaltimo, net ir paties iauriausio. Bet tu mans nesupratai. Klausiau ne kodl mogus turjo mirti, bet kodl a turjau j nukirsdinti? Branas neinojo. - Karalius Robertas turi budel, - netvirtai tar. - Taip, turi, - sutiko tvas. - Kaip ir visi prie j buv Targeirin karaliai. Taiau mes teisingum vykdome senuoju bdu. Stark gyslomis teka Pir mj moni kraujas, ir mes laikoms paproio, kad kalaviju turi usimoti nuosprend paskelbs mogus. Jei jau atimi mogui gyvyb, privalai pai rti jam akis ir iklausyti jo paskutinius odius. Jei negali to itverti, tada galbt mogus nenusipeln mirti. Vien dien, Branai, tu tapsi Robo vlia vininku, prisieksi broliui ir karaliui ir privalsi vykdyti teisingum. Stojus tokiai dienai neturtum mgautis uduotimi, taiau jos ir nesikratyk. Valdo vas, besislapstantis u samdomo budelio, netruks pamirti, kas yra mirtis. Kaip tik tada prieais juos ant kalvos virns pasirod Jonas. Jis pamojo jiems ir suuko: - Tve, Branai, greiiau ia, pairkit, k rado Robas. Ir vl dingo. Doris risnojo greta j. - Bdos, milorde? - Net neabejoju, - atsak tvas. - Lekiam pairti, koki bd kart i kapst mano sns.

20

GEORGE R. R. MARTIN

Jis pavar irg risia. Doris, Branas ir visi kiti nusek kandin. Jie rado Rob ant kranto iaur nuo tilto, Jonas vis dar raitas stovjo gre ta. Vlyvos vasaros sniegas per mnulio pasikeitim ikrito gausiai. Robas iki keli buvo brids baltum, gobtuvas atsmauktas tiek, kad plaukuose aid saul. Jis kak spavo rankose, berniukams kalbant prislopintais, su sijaudinusiais balsais. Raiteliai atidiai dairsi kelio per pusnis, iekodami tvirto pagrindo ant uklotos, nelygios ems. Doris Kaselis ir Teonas Greidojus pirmieji pa siek berniukus. Greidojus jodamas juoksi ir maiktavo. Branas girdjo, kaip jis neteko kvapo. - Dievai! - suuko jis, sunkiai tramdydamas ristn, kol siek kalavijo. Dorio kalavijas jau buvo apnuogintas. - Robai, traukis nuo jo, - suuko viginiui stojantis piestu. Robas isiiep ir pavelg pro gniutul rankose. - Ji negali tavs nuskriausti, - tar. - Ji negyva, Dori. Branas jau deg i smalsumo. Jis bt galjs spustelti pon pentinais, taiau prie tilto tvas liep lipti i balno ir traukti psiomis. Branas ioko ir nuskuod. Jonas, Doris ir Teonas Greidojus jau buvo nusd nuo arkli. - Kas ia, po imts, yra? - domjosi Greidojus. - Vilkas, - atsak Robas. - Apsigimlis, - nesutiko Greidojus. - Pairk, koks jis didelis. Brano irdis dausi krtinje, kol skynsi keli prie brolio per juosmen siekianias pusnis. Dengiamas kruvino sniego, negyvas drybsojo milinikas tamsus pavi dalas. Jo gauruotas pilkas kailis jau ledjo, o silpnas irimo kvapas plaikstsi tarsi moteriki kvepalai. Branas vilgteljo nereginias akis, knibdanias lerv, plaius nasrus, pilnus gelton dant. Taiau isiioti i nuostabos ver t padaro dydis. Augesnis u jo pon ir dvigubai stambesnis u bet kur tvo skalik. - Tai ne isigimlis, - ramiai paprietaravo Jonas. - Tai didvilkis. Jie auga didesni nei kitos vilk rys. Teonas Greidojus tar: - pietus nuo Sienos didvilkiai nebuvo pastebti du imtus met. - Bet vien a dabar matau, - atov Jonas. Branas atpl akis nuo baisno. Ir tada pastebjo gniutul Robo ranko se. Grdamasis kteljo ir prisiartino. Jauniklis buvo maas, pilkai juodas kaili kamuoliukas, umerktomis akimis. Jis aklai baksnojo nosimi Robo krtin, iekodamas pieno, ir gailiai inkt. Branas nerytingai ities rank. - Nagi, - padrsino Robas. - Gali j paliesti. Branas nedrsiai perbrauk vilkiuk ranka ir pasisuko Jon, raginant: - Imk.

SO ST AIDIM AS

21

Jo netikras brolis rankas bruko antr jaunikl. - J yra penki. Branas klesteljo ant sniego ir priglaud vilkiuk prie veido. Skruost lie iantis kailis buvo velnus ir iltas. - Didvilkiai laksto karalystje nevaromi po itiek met... - sumurmjo arklininkas Halenas. - Man tai visai nepatinka. - Tai enklas, - tar Doris. Tvas susirauk. - Tai tik negyvas vris, Dori, - tar jis. Taiau atrod susirpins. Jam vaiktinjant apie gaien po kojomis girgdjo sniegas. - Ar inome, nuo ko ji nudvs? - Kakas yra gerklje, - didiuodamasis, kad rado atsakym anksiau, nei tvas udav klausim, ipokino Robas. - tai ia, po andikauliu. Tvas priklaup ir ranka pagraib po vries galva. Trkteljo ir pakl, kad visi matyt. Suskaldyto rago apaia, smails nulautos, viskas permirk krauju. Palydoje stojo tyla. Vyrai sunerim velg ragus, n vienas nedrso pra bilti. Net Branas jaut j baim, nors nieko nesuprato. Tvas numet ragus al ir nusival rankas snieg. - Stebiuosi, kad ji igyveno tiek, jog dar atsived jauniklius, - tar. Jo bal sas ivaik kerus. - Gal ir neigyveno, - atsiliep Doris. - Girdjau pasakojant... gal patel jau buvo negyva, kai atsived jauniklius. - Gim su mirtimi, - siterp kitas vyras. - Blogiausia dalia. - Nesvarbu, - tar Halenas. - Jie netrukus taip pat bus negyvi. Branas neriliai kteljo i igsio. - Kuo greiiau, tuo geriau, - pritar Teonas Greidojus. Jis isitrauk ka lavij. - Duok vr ia, Branai. Maasis padaras jo glbyje pradjo muistytis, tarsi girddamas ir supras damas. - Ne! - niriai irk Branas. - Jis mano. - Patrauk kalavij, Greidojau, - liep Robas. i akimirk jis elgsi sa kmiai kaip j tvas, kaip lordas, kuriuo vien dien taps. - Mes pasiliksime iuos jauniklius. - Negali to padaryti, berniuk, - atitar Harvinas, Haleno snus. - Pribaigti juos bt malon, - aikino Halenas. Branas pavelg tv, iekodamas isigelbjimo, taiau ivydo tik nepri tarim ir suraukt kakt. - Halenas kalba ties, snau. Geriau greita mirtis, nei dvsti nuo bado ir alio. - Ne! - Jis jaut akyse besikaupianias aaras, tad nusuko vilgsn. Neno rjo pravirkti tvo akivaizdoje. '

22 i

GEORGE R. R. MARTIN

Robas atkakliai prieinosi. - Sero Rodriko rudoji kal prajusi savait vl atsived uniuk, - tar jis. - Vada nedidel, tik du igyven unyiai. Jai pakaks pieno. - Ji suplys gabalus, kai vilkiukai bandys sti. - Lorde Starkai, - tar Jonas. Buvo keista girdti j kreipiantis tv taip oficialiai. Branas velg j su tbtine viltimi. - Yra penki jaunikliai, - kal bjo jis tvui. - Trys patinai, dvi patels. - Na ir kas, Jonai? - Js turite penkis teistus vaikus - tris snus, dvi dukteris, - aikino Jo nas. - Didvilkis yra js eimos simbolis. Js vaikams lemta turti iuos vilkiukus, milorde. Branas mat, kaip pasikeit tvo veidas, kaip susivalg brio vyrai. i minut Branas myljo Jon visa irdimi. Net bdamas septyneri, Branas suprato, k padar jo brolis. Skaiius atitiko tik todl, kad Jonas nepriskait savs. Jis trauk mergaites, net Rikon, kdik, taiau ne pavainik, turint Snou pavard; pavard, kuri pagal paproius duodavo visiems iaurje, ne turjusiems laims gimti su sava. Tvas tai irgi puikiai suprato. - O tu ar nenori jauniklio, Jonai? - velniai pasiteiravo. - Didvilkis puoia Stark gimins vliavas, - pabr Jonas. - O a nesu Starkas, tve. J lordas tvas msliai nuvelg Jon. Robas nutrauk stojusi tyl. - A pats j auginsiu, tve, - paadjo jis. - Pamirkysiu rankluost ilt pien ir duosiu jam iulpti. - A taip pat! - lyg aidas atkartojo Branas. Lordas ilgai ir atidiai akimis varst snus. - Lengva sakyti, sunkiau padaryti. Neleisiu jiems vaistyti tarn laiko. Jei norite i jaunikli, patys tursite ir maitinti. Supratot? Branas energingai linkteljo. Vilkiukas pasimuist jo glbyje, iltu lieu viu lyteljo veid. - Taip pat turite juos dresuoti, - pridr tvas. - Patys tursite mokyti. Vyriausiasis unidi priirtojas su iomis pabaisomis neturs joki rei kal, a jums tai paadu. Ir lai dievai jums padeda, jei juos apleisite, iauriai su jais elgsits ar prastai idresuosite. ia ne unys, kurie maldauja skanst ar slenka alin gav spyr. Didvilkis nupl mogui rank iki peties taip pat lengvai, kaip uo nuds iurk. Tikrai ito norite? - Taip, tve, - tar Branas. - Taip, - sutiko Robas. - Vilkiukai gali nudvsti, nepaisant js pastang. - Nenudvs, - priegyniavo Robas. - Mes jiems neleisime. - Tada pasilaikykite juos. Dori, Desmondai, surinkite likusius jauni klius. Laikas grti Vinterfel.

S O ST AIDIM AS

23

Tik tada, kai jau sdjo raiti kelyje, Branas leido sau pasidiaugti saldiu pergals skoniu. Jo vilkiukas buvo taisytas tarp odini drabui, iltai pri gluds prie jo, saugus ilgai kelionei namo. Branas svarst, kaip j pavadinti. Tilto viduryje Jonas staiga sustojo. - Kas yra, Jonai, - paklaus tvas. - Argi js negirdit? Branas girdjo vj mediuose, kanop kaukjim ant kietmedio lent, alkano vilkiuko inktim, taiau Jonas klaussi kako kito. - Ten, - tar Jonas. Jis apsuko ristn ir nuuoliavo atgal per tilt. Jie mat, kaip jis nuoko nuo irgo ten, kur sniege guljo negyva didvilk, mat, kaip priklaup. Po sekunds jis jau risnojo link j ypsodamasis. - Jis tikriausiai nurpliojo toliau nuo kit, - tar Jonas. - Arba buvo ivytas, - pasak tvas, velgdamas etj vilkiuk. Jo kailis buvo baltas, o vis kit - pilkas. Jo akys buvo raudonos tarsi driskiaus, kuris ryt mir, kraujas. Branui pasirod keista, kad tik is jauniklis atsimerk, kai kiti dar buvo akli. - Albinosas, - ironikai mesteljo Teonas Greidojus. - itas nugai grei iau u kitus. Jonas Snou met tvo globotin ilg, kaustant vilgsn. - A taip nemanau, Greidojau, - tar jis. - itas priklauso man.

KETLINA

tlina niekada nemgo io diev miko. Ji gim Tli eimoje, Riverae, toli pietuose, prie Raudonosios Triakio akos. Diev mikas ten buvo it sodas, viesus ir erdvus, kur skambaniose upse margus elius barst aukti raudonmediai, slaptuose lizduose giedojo paukiai, oras kve pjo glmis. Vinterfelo diev mikas buvo visai kitoks. Tai buvo tamsi, pirmaprad vieta, trys akrai deimtis tkstani met neliesto miko aplink niri pil. Atsidav drgna eme ir puvsiais. Raudonmediai ia neaugo. ia stiebsi ataks spy gliuoiai, ginkluoti pilkai aliomis adatomis, galingi uolai ir kietmediai, seni kaip ir pati karalyst. Stori tamss kamienai grdosi alia vienas kito, kreivokls akos pyn tankm vir galvos, o kumpos aknys raitsi po eme. Tai buvo gilios tylos ir kabani eli vieta, o ia gyvenantys dievai - bevardiai. Bet ji inojo, kad vakar ia ras savo vyr. Atms mogui gyvyb jis ie kodavo ramybs diev mike. Ketlina buvo trinta septyniais aliejais ir gavo vard viesos vaivoryk tje, kuri uliejo Riverano ventykl. Ji buvo tikinti, kaip jos tvas, senelis bei prosenelis. Jos dievai turjo vardus, o j veidai buvo pastami kaip kad tv. Melstasi ventikui smilkant, aromatui vinguriuojant, septynbriauniam kristalui atgyjant viesoje, balsams susiliejant giesmje. Tliai turjo diev mik kaip ir visos kitos kilmingos eimos, taiau ten galjai tik pa sivaikioti, paskaityti ar pagulinti saulje. Melstis reikjo ventykloje. Tik jai Nedas pastat nedidel ventykll, kur ji galjo giedoti septy niems diev veidams, taiau Stark gyslomis tebetekjo Pirmj moni kraujas ir j praamiai buvo senieji, bevardiai, beveidiai aliojo miko die vai, besidalijantys vieta su inykusiais miko vaikais. Prie nedidelio juod ir alt vanden tvenkinio, miko viduryje kerojo senas tikjimo medis. irdies medis, - vadino j Nedas. Tikjimo medio kamienas buvo kaul baltumo, lapai - tamsiai raudoni, tarsi tkstaniai su kruvint rank. Didiojo medio kamiene iraiytas lidn melancholik bruo veidas, gilios akys raudonos nuo idivusi syv ir keistai budrios. Jos buvo senos, tos akys; senesns nei pats Vinterfelas. Jei pasakojimai ne meluoja, jos mat, kaip Brandonas Statytojas padjo kertin akmen; jos stebjo, kaip aplink kilo granitins pilies sienos. Kalbama, kad miko vaikai mediuose irai veidus Auros amiais, prie Pirmiesiems monms at vykstant per siaurj jr. Pietuose paskutinieji tikjimo mediai buvo ikirsti arba sudeginti prie tkstant met, iskyrus Veid sal, kur alieji mons jo tyli savo

S O ST AIDIMAS

25

sargyb. ia viskas buvo kitaip. ia kiekviena pilis turjo nuosav diev mik, o kiekvienas diev mikas - irdies med, o kiekvienas irdies m e dis - savj veid. Ketlina rado savo vyr tikjimo medio paunksmje, sdint ant samano to akmens. Didysis kalavijas Ledas guljo ant keli, o jis val amenis iuose tarsi naktis juoduose vandenyse. Tkstanio met puvsiai storu sluoksniu deng diev miko em, sugerdami jos ingsni gars, taiau raudonos ti kjimo medio akys j sek. - Nedai, - velniai paauk ji. Jis pakl galv ir pavelg j. - Ketlina, - tar. Jo balsas buvo tolimas ir altas. - Kur vaikai? Jis visada jos to klausia. - Virtuvje, ginijasi, kaip pavadinti vilkiukus. Ji iskleid savo apsiaust ant miko ems ir atsisdo prie tvenkinio, nu gara tikjimo med. Juto j stebinias akis, taiau pasisteng j nepaisyti. - Arija jau simyljusi, Sansa susiavjusi ir dkinga, taiau Rikonas dar neapsisprends. - Ar jis bijo? - paklaus Nedas. - iek tiek, - pripaino ji. - Juk jam tik treji. Nedas susirauk. - Jis turi imokti susidurti su savo baimmis. Jis aminai nebus trej. Be to, artja iema. - Taip, - sutiko Ketlina. Nuo t odi ji suvirpjo, kaip visada. Stark odiai. Kiekviena kilminga eima turi savo odius. eimos devizai, verti nimai, visokios maldos, didiavimasis garbe ir love, lojalumo ir tiesos pa adai, itikimybs ir drsos priesaikos. Kaip ir Stark. iema artja, spja j odiai. Ne pirm kart ji susimst, kokie keisti mons tie iaurieiai. - Vyras mir kaip pridera, a tuo pasirpinau, - pratar Nedas. Vienoje rankoje jis laik lopinl aliejuotos iknos. Kalbdamas lengvai brauk juo didj kalavij, blizgindamas metal iki tamsaus spindesio. - Buvau laimin gas dl Brano. Btumei juo didiavusis. - A visada juo didiuojuosi, - tar Ketlina, stebdama, kaip jis glosto ka lavij. Ji mat gilias plieno rieves tose vietose, kur metalas kalvje imt kart buvo perkaltas. Ketlina nemgo kalavij, taiau negaljo paneigti, kad Ledas buvo savito groio. Nukaldintas Valyrijoje, prie lungant seniesiems laikams, kai kalviai kal metal ne tik kjais, bet ir pasitelk burtus. Jis buvo keturi im t met senumo ir toks pat atrus kaip tdien, kai buvo nukaldintas. Jo vardas dar senesnis, didvyri laik palikimas, kai Starkai buvo iaurs karaliai. - Jis buvo ketvirtas iemet, - niriai pratar Nedas. - Vargas vyras atro d kone pamis. Kakas j taip igsdino, kad mano odi nesuvok. - Jis atsiduso. - Benas rao, kad Nakties sargyba susilpnjo iki tkstanio vyr. Ne tik dl dezertyravimo. Jie praranda vyrus ir valgyboje.

26

GEORGE R. R. MART IN

- Ar dl vaildling? - paklaus ji. - O dl ko dar? - Nedas pakl Led, nuvelg alt plien. - Ir bus tik blogiau. Ateis diena, kai privalsiu surinkti visas vliavas, joti j iaur ir susi tvarkyti su karaliumi anapus Sienos kart ir visiems laikams. - Anapus Sienos? - i mintis privert Ketlin krptelti. Nedas pastebjo siaub jos veide. - Menso Reiderio mums nereikia bijoti. - Anapus Sienos yra tamsesni dalyk. - Ji pavelg u savs irdies med, jo blyk kamien ir raudonas akis: stebinias, klausanias, gromu liuojanias ilgas neskubrias mintis. Jis atlaidiai nusiypsojo. - Klausaisi pernelyg daug senosios aukls pasak. Kiti mir kaip ir mikavaikiai, inyk prie atuonis tkstanius met. Meisteris Luvinas pasaky t, kad jie apskritai niekada neegzistavo. N vienas mogus j nra mats. - Iki io ryto n vienas mogus nebuvo mats ir didvilkio, - primin jam Ketlina. - Neturiau veltis ginus su Tli, - tar jis lidnai ypsodamas. Jis kio Led atgal makt. - Tu atjai ia ne pasakoti man vaikik pasak. Kas nutiko, miledi? Ketlina pam vyr u rankos. - iandien sulaukm lidn ini, milorde. Nenorjau trukdyti, kol ne apsivalei. - Nebuvo kaip suvelninti smgio, tad prabilo be uuolank. Man labai gaila, mano meile. Jonas Arinas mir. Jo akys surado josios, ir ji mat, kaip jam skaudu; inojo taip bsiant. Jau nystje Nedas buvo aukljamas rijoje; bevaikis lordas Arinas tapo antruoju jo ir kito globotinio, Roberto Barateono, tvu. Kai Iprotjs karalius Eiris II Targeirinas pareikalavo j galv, uuot atidavs tuos, kuriuos pasiadjo glo boti ir ginti, rijos lordas sukl mnulio ir sakalo vliavoms itikimus vyrus. Vien dien, prie penkiolika met, antrasis tvas tapo ir broliu, kai juodu su Nedu Riverano ventykloje ved dvi seseris, lordo Hosterio T lio dukteris. - Jonas... - teitar. - Ar inios tikros? - Buvo karaliaus antspaudas, o laikas raytas paties Roberto ranka. A j tau isaugojau. Jis sako, kad lordas Arinas mir staiga. Net meisteris Paiselis buvo bejgis; jis dav aguonpienio, tad Jonas ilgai nesikankino. - Nedidelis gailestingumas, sakyiau, - itar jis. Ji regjo sielvart jo vei de, bet netgi tada jis pirmiausia pagalvojo apie j. - O tavo sesuo, - tar, - ir Jono berniukas. Kas girdti apie juos? - Laike tebuvo parayta, kad jie sveiki ir gro rij, - atsak Ketlina. Veriau jau bt vyk Riveran. rija yra auktai ir nuoaliai ir tai visuomet buvo jos vyro valda, o ne jos. Lord Jon primins kiekvienas akmuo. A pa stu savo seser. Jai reikia paguodos i eimos ir draug.

SO ST AIDIMAS

27

- Tavo dd laukia Slnyje, ar ne? Girdjau, Jonas paskyr j Vart riteriu. Ketlina linkteljo. - Brindenas dl jos ir berniuko padarys visk, k gals. Tai iokia tokia paguoda, bet vis dlto... - Keliauk pas j, - paragino Nedas. - Pasiimk vaikus. Pripildykite jos menes triukmo, kavim ir juoko. Jos berniukui reikia, kad alia bt kit vaik, ir Laiza neturt gedti viena. - Jei tik galiau, - tar Ketlina. - Laike usiminta ir apie kitus reikalus. Karalius atvyksta Vinterfel, ketindamas tave isiveti. Nedui prireik akimirkos sismoninti jos odiams, taiau kai juos su vok, elis dingo nuo veido. - Robertas atvyksta ia? - Jai linkteljus, jo veid nutviesk ypsena. Ketlina norjo diaugtis su juo. Taiau ji girdjo kalbas kiemuose; sniege nugais didvilkis, gerklje strigs sulauytas ragas. ird tarsi gyvat si smelk baim, taiau ji prisivert nusiypsoti vyrui, kur myljo, kuris neti kjo enklais. - inojau, kad tau bus malonu tai igirsti, - tar ji. - Turtume pasisti ini tavo broliui prie Sienos. - Taip, inoma, - sutiko jis. - Benas nors bti ia. Liepsiu meisteriui Luvinui pasisti greiiausi paukt. - Nedas pakilo ir padjo jai atsistoti. Velniai griebt, kiek met prajo? Ir jis mums pranea tik tokiu laiku? Ar jame bent pasakyta, kiek bus moni jo palydoje? - Manyiau, maiausiai apie imt riteri su visais vasalais ir pus tiek laisvj raiteli. Sersi ir vaikai keliauja kartu su jais. - J labui Robertas nevarys arkli greiiau nei ingine, - tar jis. - Bet tai tik geriau. Tursime laiko pasiruoti. - Karaliens broliai irgi palydoje, - tar ji. Nedas nusivaip. Tarp jo ir karaliens eimos nari meils nebuvo, Ke tlina tai inojo. Lanisteriai i Kasterli Uolos pilies per vlai stojo Roberto pusn, - kai pergal jau buvo garantuota, - ir jis niekada u tai neatleido. - K gi, jei Roberto draugijos kaina yra Lanisteri antpldis, tebnie. At rodo, Robertas atsivea pus savo dvaro. - Kur karalius eina, karalyst seka, - tar Ketlina. - Bus smagu pamatyti vaikus. Jauniausias dar indo Lanisteri moters krt, kai paskutin kart j maiau. Jam dabar turt bti, kiek, penkeri? - Princui Tomenui septyneri, - pasak ji. - Tokio pat amiaus kaip ir Branas. Nedai, galvok, k kalbi. Lanisteri moteris yra ms karalien ir, sa koma, jos ididumas auga sulig kiekvienais metais. Nedas suspaud jai rank. - Turt bti puota, be abejo, su dainininkais, o Robertas nors pame dioti. Pasisiu Dor pietus su garbs sargyba pasitikti j ant karalikojo kelio ir parlydti ionai. Dieve, kaip mes juos visus imaitinsim? Tu sakei, jis jau kelyje? Velniai griebt t mog. Velniai griebt jo karalik slaptum.

DANEIRIS

os brolis laik suknel, kad ji galt apirti. - Koks grois. Paliesk j. Nagi. Paglostyk mediag.

Dani paliet. Audinys buvo toks glotnus, kad, regis, sroveno tarp pirt tarsi vanduo. Neatmin, kad bt vilkjusi k nors tokio velnaus. Tai j gs dino. Ji atitrauk rank. - Ji tikrai mano? - Magistro Ilyrijaus dovana, - ypsodamasis tar Viseiris. vakar jos brolis buvo pakilios nuotaikos. - Spalva irykins mlyn tavo aki spalv. Tursi aukso ir vairiausi brangakmeni. Ilyrijus paadjo. vakar turi at rodyti kaip princes. Princes, susimst Dani. Ji jau pamiro, k tai reikia. Galbt niekada ir neinojo. - Kodl jis mums toks dosnus? - paklaus. - Ko jam i ms reikia? Beveik pusmet jie gyveno magistro namuose, valg jo maist, buvo lepi nami jo tarn. Dani buvo trylikos, jau tiek subrendusi, kad inot, jog tokios dovanos daniausiai turi kain, ia, laisvajame Pentoso mieste. - Ilyrijus ne kvailys, - tar Viseiris. Jis buvo itss jaunuolis nervingomis rankomis ir kartligiku vilgsniu blykiose alyv spalvos akyse. - Magistras ino, kad nepamiriu savo draug, kai atsissiu sost. Dani nieko neatsak. Magistras Ilyrijus prekiavo prieskoniais, brang akmeniais, drakon kaulais ir kitais, ne tokiais pikantikais dalykais. Buvo kalbama, kad jis turi draug visuose devyniuose Laisvuosiuose miestuose ir net u j, Vais Dotrakyje ir legendinse emse palei Nefrito jr. Taip pat sklido gandai, kad jis neturjo draugo, kurio nebt noriai pardavs u tin kam kain. Dani tokias nekas girdjo gatvse, taiau inojo, kad nereikia abejoti broliu, iam mezgant savo svajoni tinklus. Kils jo pyktis bdavo siaubingas. Viseiris tai vadino drakono pabudimu. Brolis pakabino sukni greta dur. - Ilyrijus atsis tarnaites tavs nuprausti. Kruopiai nusiplauk arklidi dvok. Chalas Drogas turi tkstanius irg, vakar jis iekos kitokio rist no. - Jis priekabiai j nuvelg. - Tu tebesikprini. Atsitiesk. - Jis rankomis spusteljo atgal jos peius. - Leisk jiems pamatyti, kad dabar jau esi moteri k form. - Jo pirtai lengvai perbrauk jos krtis ir gnybteljo spenel. - vakar tu mans nenuvilsi. Jei nuvilsi, pasigailsi. Juk nenori paadinti drako no, ar ne? - Jo pirtai sugrieb j, skaudiai gnybteljo per iurkt tunikos audin. - Juk nenori? - pakartojo. - Ne, - nuolankiai ilemeno Dani.

SO ST AIDIMAS

29

Brolis nusiypsojo. Puiku. - Jis paliet jos plaukus, kone velniai. - Kai rays apie mano valdym, mieloji sese, sakys, kad viskas prasidjo inakt. Jam ijus, Dani atsistojo prie lango ir ilgesingai sistebeilijo lankos van denis. Besileidianios sauls nuviesti stksojo juodi kvadratini Pentoso bokt siluetai. Dani girdjo raudonj ventik giedojim, mat deganius naktinius lauus ir skarmaluotus vaikus, aidianius u dvaro sien. Aki mirk ji troko aisti su jais, basa, udususi, vilkinti skudurais, be praeities ir ateities, be pokylio chalo Drogo namuose. Kakur u saullydio, anapus siaurosios jros, drieksi ems su aliomis kalvomis, gltomis lygumomis ir plaiomis skubaniomis upmis, kur tarp di ding mlynai pilk kaln kilo tamsaus akmens boktai, o arvuoti riteriai jojo m po savo valdov vliavomis. Dotrakiai t em vadino Rae Andali, Andal em. Laisvuosiuose miestuose jie kalbjo apie vakarieius ir Saullydio ka ralystes. Jos brolis turjo paprastesn pavadinim. Ms em, - vadino jis. Jam tie odiai buvo tarsi malda. Jei danai juos kartos, dievai igirs. - Ms pagal kraujo teis, per idavyst atimta i ms, bet ms, aminai ms. Negalima vogti i drakono, o ne. Drakonas visk prisimena/ 4 Galbt drakonas tikrai atsimin, taiau Dani - ne. Ji niekada nemat tos ems, kuri brolis vadino j, karalysts u siaurosios jros. Kratai, apie ku riuos jis kalbjo, - Kasterli Uola, rija, Haigardenas, Arino slnis, Dornas ir Veid sala - jai buvo tik odiai. Viseiris buvo atuoneri, kai jie pabgo i Karaliaus Uosto, gelbdamiesi nuo puolanios uzurpatoriaus kariuomens, taiau Daneiris tuo metu tik sukrutjo motinos siose. Tiesa, kartais Dani sivaizduodavo, kaip viskas buvo, nes brolis taip da nai jai pasakodavo. Apie pabgim vidurnakt Dragonstoun, mnulio mirgjim juodose laivo burse. Apie brol Reigar, kovojant su uzurpato riumi kruvinuose Triakio vandenyse ir mirtant dl moters, kuri myljo. Karaliaus Uost siaubianius tuos, kuriuos Viseiris vadino uzurpatoriaus unimis: lordus Lanisterius ir Starkus. Princes Elij i Dorno, maldaujan i pasigailti, kai Reigaro pdin atpl nuo jos krties ir nuud tiesiog akyse. Nublizgintas paskutinij drakon kaukoles, nereginiu vilgsniu spoksanias nuo sienos sosto menje, kai Karaludys perr tvui gerkl auksiniu kalaviju. Ji gim Dragonstoune devyni mnuliai po pabgimo, kai dkusi vasaros audra grasino suskaldyti salos tvirtov. Sakoma, kad ta audra buvusi siau binga. Inkarus imetusi Targeirin flotil sudau nuo apsaugini sien nuskil miliniki akmens luitai, kurie trankiai tksi lstanius siauro sios jros vandenis. Motina mir j gimdydama ir u tai brolis Viseiris jai niekada neatleido. Ji neprisimin ir Dragonstouno. Jie vl bgo, prie pat uzurpatoriaus bro liui pakeliant naujosios flotils bures. Tada jau tik Dragonstounas, senoji j

30

GEORGE R. R. MARTIN

eimos buvein, liko i Septyni, kadaise jiems priklausiusi, Karalysi. Ta iau neilgam. gula buvo pasiruousi parduoti juos uzurpatoriui, taiau vie n nakt seras Vilemas Daris ir keturi itikimi vyrai siver vaik kamba r, pagrob juos abu drauge su indyve ir prisideng nakties tamsa iplauk saugi Bravoso krant link. Ji miglotai prisimin ser Vilem, pusakl vyr tankia ila barzda, i ligo nio patalo riaumojant ir baubiant sakymus. Tarnai jo bijojo, taiau Dani jis buvo geras. Vadino j maja princese4 o kartais - miledia; jo rankos buvo , velnios kaip sena ikna. Taiau jis nepakildavo i lovos, tad dien nakt aplink j tvyrojo ligos kvapas: kartas, drgnas, leikiai saldus tvaikas. Tada jie gyveno Bravose, dideliuose namuose su raudonomis durimis. Ten Dani turjo savo kambar su citrinmediu u lango. Serui Vilemui mirus, tarnai pagrob jiems paliktus pinigus ir netrukus i didiojo namo abu juos ikeldi no. Dani raudojo, kai raudonosios durys usitrenk prie juos aminai. Nuo tada jie klajojo: i Bravoso Myr, i Myro Tiro, toliau Kohor, Volant ir Lys, neusibdami vienoje vietoje. Brolis to neleido. Samdyti uzurpatoriaus udikai es lipa jiems ant kuln, nors Dani niekad n vieno nemat. I pradi magistrai, valdovai bei turtingi ir galingi pirkliai mielai svei kino paskutiniuosius Targeirinus savo namuose ir prie stal, taiau metams bgant ir uzurpatoriui likus sdti Geleiniame soste, durys usidar ir gy venimas m ristis emyn. Jiems teko parduoti paskutines turtas brangeny bes ir dabar neliko net monetos i motinos karnos. Pentoso gatvse ir vyno girdyklose mons vadino jos brol karaliumi elgetaw Dani nenorjo inoti, . kaip vadina j. Vien dien mes visk susigrinsime, mieloji sese, - addavo jis. Kar tais apie tai prabilus jam drebdavo rankos. - Brangenybes ir ilkus, Dragonstoun ir Karaliaus Uost, Gelein sost ir Septynias Karalystes; visk, k jie i ms atm, susigrinsime / 4Viseiris gyveno dl tos dienos. Dani tenorjo susigrinti didj nam su raudonomis durimis, citrinmed u lan go, vaikyst, kurios niekada neturjo. Pasigirdo velnus beldimas duris. - eikite, - atsisukdama nuo lango tar Dani. eng Ilyrijaus tarnaits, nusilenk ir m pluti. Tai buvo vergs, vie no i daugelio magistro draug dotraki dovana. Laisvajame Pentoso mieste vergijos neliko. Vis dlto jos buvo vergs. Sena moteris, maa ir pilka kaip pel, niekada nepratar n odio, taiau u j atsigrieb mergina. i buvo Ilyrijaus favorit, viesiaplauk, mlynak, eiolikmet tarnait ir dirbdama be paliovos tarkjo. Jos pripyl voni karto vandens, atsineto i virtuvs, ir ikvpino j aro matiniais aliejais. Mergina per galv nutrauk Dani iurki medvilnin tu nik ir padjo lipti kubil. Vanduo buvo svilinaniai kartas, taiau Danei-

SO ST AIDIMAS

31

ris net nekrpteljo ir nesuriko. Jai patiko kartis. Jis leido pasijusti variai. Be to, brolis jai nuolat kartodavo, kad Targeirinams niekada nebna per karta. Ms namai - drakono namai, - sakydavo jis. - Ugnis ms kraujyje." Senoji moteris tyldama itrinko jos ilgus, blykaus sidabro plaukus ir velniai iukavo. Mergina tryn jai nugar, kojas ir nekjo, kaip jai pasise k. Drogas ess toks turtingas, kad net tarnai segi auksinius vrinius. im tas tkstani vyr joja jo chalasare, o jo rmuose Vais Dotrakyje du im tai kambari ir durys i masyvaus sidabro. Ir toli grau dar ne viskas: koks graus vyras ess chalas, toks auktas ir narsus, bebaimis myje, geriausias raitelis, velnikai puikus aulys. Daneiris nieko neatsak. Ji visada man, kad sulaukusi tinkamo amiaus iteks u Viseirio. imtmeius Targeirin gimins vyrai tuoksi su seserimis; nuo tada, kai Eigonas Ukariautojas nuotakas pam savo seser. Kraujas turi likti nesutertas, tkstanius kar t kalbjo jai Viseiris; j gyslomis teka karalikas kraujas, auksinis senosios Valyrijos kraujas, drakono kraujas. Drakonai nesiporuoja su lauko vrimis, o Targeirinai nemaio savo kraujo su emesns kastos moni. O tai dabar Viseiris suman parduoti j svetimam - barbarui. Isiprausus vergs padjo jai ilipti i vandens ir sausai nuluost. Mergina ukavo plaukus, kol ie suvilgo tarsi lydytas sidabras; tuo tarpu senoji m o teris tryn j prieskonini gli kvepalais i Dotraki lygum: po lael ant kiekvieno rieo, u aus, ant krt, o paskutinj tiesiai ant lyties lp, tarpkojyje. Jos apreng j magistro Ilyrijaus atsistais apatiniais apdarais, tada so driai violetinio ilko suknele, irykinania jos aki spalv. Mergina apav j paauksuotais sandalais, o senoji moteris tais tiar plaukuose ir ant rie u seg auksines ametistais inkrustuotas apyrankes. Paskutin ukabino vrin, sunk auksin kaklo ied, kruopiai iraityt senovs Valyrijos enklais. - Dabar atrodai kaip princes, - kai viskas buvo baigta, udususi pratar mergait. Dani vilgteljo savo atvaizd pasidabruotame veidrodlyje, kur taip rpestingai atsiunt Ilyrijus. Princes, pagalvojo, taiau prisimin, k kalbjo mergina: koks chalas Drogas turtingas, net jo tarnai segi auksinius vrinius. Staiga pajuto altuk, o nepridengtos rankos paiurpo. Brolis jos lauk priimamojo vsoje, sddamas ant baseino krato, ranka siekdamas vanden. Jai prijus pakilo ir priekabiai nuvelg. - Atsistok tai ten, - paliep. - Apsisuk. Taip. Gerai. Atrodai... - Karalikai, - tar magistras Ilyrijus, ilsdamas i po arkos. Bdamas masyvaus stoto, jis judjo netiktinai lengvai. Jam einant po laisvais ugninio ilko drabuiais sibavo riebal rinks. Ant kiekvieno pirto ibjo brang akmeniai, o akot gelton barzd tarnai, matyt, tryn aliejais, kol ji suspin do kaip tikras auksas. - Tegu viesos valdovas apipila jus malonmis i lai mingiausi dien, princese Daneiris, - imdamas j u rankos tar magistras. Jis pakreip galv, pro barzdos auks parodydamas eil pageltusi kreiv

32

GEORGE R. R. MARTIN

dant. - Ji tikra svaja, js prakilnybe, tikra svaja, - kalbjo jos broliui. Drogas bus suavtas. - Ji pernelyg liesa, - met Viseiris. Jo plaukai, tokie pat sidabrikai auksi niai kaip ir jos, buvo tvarkingai suukuoti atgal ir prilaikomi drakono kaulo segs. Grietas jo vilgsnis irykino iaurius, itsusius veido bruous. Lai kydamas rank ant kalavijo, kur jam paskolino Ilyrijus, pridr: - Esat ti kras, kad chalui Drogui patinka tokios jaunos moterys? - Ji jau kraujavo. Ji pakankamai subrendusi chalui, - ne pirm kart pa kartojo Ilyrijus. - Tik pavelkit j. Tie sidabrikai auksiniai plaukai, tos mlynos akys... ji senosios Valyrijos palikuon, be jokios abejons, be abe jons... kilminga, senojo karaliaus dukra, naujojo sesuo, ji negali nepatikti ms Drogui. Kai jis galiausiai paleido jos rank, Daneiris pajuto, kad visa dreba. - Tarkim, - abejodamas itar brolis. - Laukini keistas skonis. Berniu kai, irgai, avys... - Geriau neusiminkit apie tai chalui Drogui, - patar Ilyrijus. Alyvinse brolio akyse plyksteljo pyktis. - Laikot mane kvailiu? Magistras nusilenk. - Laikau jus karaliumi. Valdovai stokoja paprastiems moneliams bdin go atsargumo. Atsipraau, jei eidiau. Jis nusisuko ir suplojo neikams. Pentoso gatvse buvo tamsu nors ak durk, kai jie susiruo ivykti Ilyrijaus tobulai idrointu palankinu. Du tarnai jo priekyje, viesdami keli, neini mantriais aliejiniais ibintais su viesiai mlyno stiklo gaub tais, o tuzinas stipri vyr pakl netuvus. Viduje u uuolaid buvo ilta ir saugu. Per gausius Ilyrijaus kvepalus Dani vis tiek uuod jo blykaus kno smarv. Jos brolis, tysantis ant savo pagalvi alia jos, nieko nepastebjo. Jo m in tys buvo toli u siaurosios jros. - Mums nereiks viso jo chalasaro, - tar Viseiris. Jo pirtai aid su sko linto kalavijo rankena, nors Dani inojo, kad jis niekada i ties juo nesi naudojo. - Deimt tkstani, tiek pakakt; galiau uvaldyti Septynias Karalystes su deimia tkstani dotraki rksni. Karalyst stos teisto karaliaus pusn. Taireliai, Redvainai, Dariai ir Greidojai myli uzurpatori ne labiau nei a. Dornieiai trokta atkeryti u Elij ir jos vaikus. O prasio kai bus su mumis. Jie aukiasi savo karaliaus. - Jis nerimastingai vilgteljo Ilyrij. - Juk jie aukiasi, tiesa? - Jie js mons ir labai jus myli, - maloniai atsak Ilyrijus. - Visos ka ralysts fortuose vyrai slapia kelia tostus js sveikat, o moterys siuva drakono vliavas ir slepia jas iki tos dienos, kai js grite i iapus jros. - Jis smarkiai trkteljo peiais. - Bent jau taip tvirtina mano patiktiniai.

S O ST AIDIMAS

33

Dani neturjo patiktini, tad neinojo, kas k anapus siaurosios jros daro ar galvoja, taiau ji tariai vertino Ilyrijaus saldiaodiavim, kaip ne pasitikjo viskuo, kas buvo su juo susij. Taiau brolis energingai linksjo. - A pats nudsiu uzurpatori, - paadjo tas, kuris gyvenime nieko ne buvo umus, - nes jis nuud mano brol Reigar. Ir Lanister nudsiu, Karalud, u tai, k jis padar mano tvui. - Tai pritikt, - pritar magistras. Aplink jo putlias lpas Dani pastebjo mkiojant ypsenl, o brolis ne. Linksdamas jis atitrauk uuolaid ir sispitrjo nakt. Dani inojo, kad jis ir vl kaunasi Triakio myje. Devyni bokt rminami chalo Drogo rmai stksojo prie lankos, j auktos mrins sienos buvo apraizgytos viesiom gebenm. Rmus chalui dovanojo Pentoso magistrai, aikino jiems Ilyrijus. Laisvieji miestai visada buvo dosns arkli lordams. - Ne todl, kad bijotume i barbar, - su ypsena dst Ilyrijus. - vie sos valdovas apgint miesto sienas nuo milijono dotraki ar bent taip ad jo raudonieji ventikai... taiau kam mginti laim, kai j draugyst atsieina taip pigiai. J palankin sustabd prie vart, vienas i rm sargybini iurkiai ati trauk uuolaidas. Jis turjo vario spalvos dotraki od ir tamsias migdol formos akis, taiau veidas buvo beplaukis, su smailia bronzine Nesuteptojo kepure. Jis altai juos nuvelg. Magistras Ilyrijus kak suriaumojo jam gru bia dotraki kalba; sargybinis atsak tuo paiu tonu ir pamojo eiti pro vartus. Dani pastebjo, kad brolio ranka tvirtai spaudia skolinto kalavijo ranke n. Jis atrod isigands kaip ir ji. - lus eunuchas, - sumurmjo Viseiris, palankinui linguojant link pilies. Magistro Ilyrijaus odiai liejosi it medus: - vakar puotoje bus daugyb taking asmen. Tokie mons turi prie . Chalas privalo apsaugoti savo sveius, jus taip pat, js kilnybe. Neabejo ju, kad uzurpatorius dosniai sumokt u js galv. - O, taip, - niriai sutiko Viseiris. - Jis jau mgino, Ilyrijau, sakau jums. Jo samdyti udikai seka mus visur. A - paskutinysis drakonas, ir jis ramiai nemiegos, kol a gyvas. Palankino neikai sultino ingsn ir sustojo. Uuolaidos buvo atitrauk tos, ir vergas pasisil padti Dani ilipti. Jo vrinys, pastebjo ji, buvo i paprasiausios bronzos. Brolis sek paskui, viena ranka vis dar tvirtai spaus damas kalavijo ranken. Pastatyti magistrui Ilyrijui ant koj prireik dviej stipri vyr. Rm viduje oras buvo pritvinks prieskoni, dm, saldiosios citrinos ir cinamono aromato. Juos palydjo per laukiamj, kur spalvoto stiklo m o zaika vaizdavo Valyrijos prat. Palei visas sienas juoduose geleiniuose i bintuose deg aliejus. Po dviej susipynusi akmenini lap arka eunuchas idainavo j pasirodym.

34

GEORGE R. R. MARTIN

- Viseiris i Targeirin gimins, treiasis iuo vardu, - auk jis auktu, melodingu balsu. - Andal, Roinar ir Pirmj moni karalius, Septyni Karalysi valdovas ir krato globjas. Jo sesuo, Daneiris Stormborn, Dragonstouno princes. Jo garbingas eimininkas, Ilyrijus Mopatis, Laisvojo Pentoso miesto magistras. Pro eunuch jie eng kiem su kolonomis, apaugus blykiomis gebe nmis. Lapus mnulio viesa nuda kaulo ir sidabro atspalviais, sveiams plaukiant tarp j. Dauguma buvo dotraki arkli lordai, stambs vyrai raus vai ruda oda, j karantys sai sutramdyti metaliniais iedais, tamss plaukai sutepti aliejumi, o supinti sviro padabinti varpeliais. Taiau tarp j vaikio jo bravosieiai ir samdomi kalavijuoiai i Pentoso, Myro, Tiroio, raudona sis ventikas, storesnis net u Ilyrij, gauruoti vyrai i Ibeno uosto, lordai i Vasaros sal, tamsia it juodmedis oda. Daneiris irjo visus juos susido mjusi... ir suvok, smilkteljus baimei, kad ji ia - vienintel moteris. Ilyrijus jiems m nabdti: - ie trys - Drogo kraujo raiteliai, - rod jis. - alia kolonos stovi chalas Moras su snumi Rogoru. Vyras su alia barzda - Arkono i Tiroio brolis, o vyras u j - seras Dora Mormontas. Paskutinis vardas patrauk Daneiris dmes. - Riteris? - Jis pats. - Ilyrijus per barzd nusiypsojo. - trintas septyniais aliejais paties vyriausiojo ventiko. - K jis ia veikia? - isprdo jai. - Uzurpatorius pareikalavo jo galvos, - paaikino Ilyrijus. - Dl kako kio menko eidimo. Jis pardav kelet brakonieri tiroi vergij, uuot atidavs juos Nakties sargybai. Kvailas statymas. Su savo nuosavybe mogui reikia leisti elgtis kaip tinkamam. - Noriau pasikalbti su seru Dora iki vakaras pasibaigs, - tar jos brolis. Dani pagavo save smalsiai apirinjant riter. Jis buvo vyresnis, vir ke turiasdeimties ir prapliks, taiau vis dar tvirtas ir dailaus stoto. Vietoj ilko ir medvilns jis vilkjo vilnonius ir odinius drabuius. Jo tunika buvo tam siai alia, ant jos isiuvintas vris, panaus juod ant upakalini leten stovint mekin. Ji vis dar irjo svei i tvyns, kurios nebuvo maiusi, kai magistras Ilyrijus ant jos plik pei udjo savo drgn rank. - tai ten, mieloji princese, - sunibdjo, - pats chalas. Dani norjo bgti ir pasislpti, taiau brolis j stebjo, o jei j nuvils, ino jo, paadins jame drakon. Sunerimusi ji pasisuko ir pavelg vyr, kuris, kaip tikjosi jos brolis, dar vakarui nesibaigus, paprays j tekti. Verg mergina nelabai suklydo, pagalvojo ji. Chalas Drogas buvo visa galva auktesnis u aukiausi vyr ioje menje, taiau stovjo lengvas ir gracingas kaip pantera Ilyrijaus vryne. Jaunesnis nei ji man, ne vyresnis

SO ST AIDIM AS

35

nei trisdeimties. Jo oda - nublizginto vario spalvos, tanks sai suverti auksiniais ir bronziniais iedais. - Turiu eiti ir ireikti jam savo nuolankum, - tar magistras Ilyrijus. Palaukite ia. A j atsivesiu. Ilyrijui krypuojant pas chaly brolis pam j u rankos, jo pirtai spaud taip smarkiai, kad suskaudo. - Matai jo kas, mieloji sese? Drogo kasa, juoda kaip vidurnaktis ir sunki nuo kvapij aliej, karojo apkaiyta varpeliais, kurie jam judant velniai skimbiojo. Ji sibavo emiau diro, net emiau sdmen, o galiukai lengvai liet launis. - Matai, kokia ilga? - paklaus Viseiris. - Nugalti myje dotrakiai i g dos nusikerpa kasas, kad pasaulis matyt j nelov. Chalas Drogas dar nra pralaimjs. Jis tarsi prisikls Eigonas, Drakon lordas, o tu bsi jo karalien. Dani pavelg chal Drog. Jo veidas buvo atiaurus ir iaurus, o akys altos ir tamsios kaip oniksas. Jos brolis kartais j skaudindavo, kai ji paa dindavo jame drakon, taiau jis negsdino jos, kaip is vyras. - A nenoriu bti jo karalien, - igirdo save tariant tyliu, plonu balse liu. - Praau, praau, Viseiri, a nenoriu, a noriu grti namo. - Namo? - jis kalbjo tyliai, taiau balse ji girdjo nir. - Kaip mes gri me namo, mieloji sese? Jie atm ms namus. - Jis nutemp j el, toliau nuo aki, jo pirtai sikirto od. - Kaip mes grime namo? - pakartojo, tu rdamas omenyje Karaliaus Uost, Dragonstoun ir vis prarast karalyst. Dani kalbjo tik apie j kambarius Ilyrijaus valdose, ne apie tikruosius namus, tik apie tai, k jie turjo, taiau brolis nenorjo girdti. Jis nelaik j namais. Net didysis namas raudonomis durimis jam nebuvo namai. Jo pir tai tvirtai gniau rank, reikalaudami atsakymo. - A neinau... - galiausiai pralemeno ji linjaniu balsu. Akyse kau psi aaros. - O a inau, - kandiai atr Viseiris. - Mes grime namo su kariuo mene, mieloji sesute. Su chalo Drogo kariuomene, tai kaip mes grime. Ir jei tau dl to reikia u jo itekti ir su juo atsigulti, taip ir padarysi. - Jis jai nusiypsojo. - Jei reikt, leisiau visam jo chalasarui per tave pereiti, mie loji sesute, visiems keturiasdeimiai tkstani vyr ir net j arkliams, jei su tokia slyga gauiau sau kariuomen. Diaukis, kad tai tik Drogas. Laikui bgant gal net imoksi j mgti. Dabar nusiluostyk aaras. Ilyrijus j atveda ir jis nematys tavs liumbianios. Atsigrusi Dani pamat, kad brolis nemeluoja. ypsodamasis ir links damas magistras Ilyrijus lydjo link j chal Drog. Ji nusibrauk nenukritusias aaras. - ypsokis, - nervingai suvokt Viseiris, jo ranka atsidr ant kalavi jo rankenos. - Ir stovk tiesiai. Leisk jam pamatyti, kad turi krtis. Dievai mato, ir taip neturi kuo pasigirti. Daneiris nusiypsojo ir isities.

EDARDAS

veiai pasipyl pro pilies vartus sidabro, aukso ir nublizginto metalo srove; trys imtai stipri, ididi vliavinink ir riteri, prisiekusi ka lavijuoi ir laisvj raiteli. Vir j galv iaurs vjyje plaksi tuzinas auk sini vliav su Barateon enklu - vainikuotu elniu. Nedas painojo daugel raiteli. ia jojo seras Deimis Lanisteris, spin diniais it grynas auksas plaukais, o ten - Sandoras Kligeinas, klaikiai apde gusiu veidu. Auktas vaikinukas alia jo galjo bti tik karnos princas, o tas stambus maagis vyriukas u j neabejotinai buvo Neauga, Tyrionas Lanisteris. Taiau milinas vyras kolonos prieakyje, apsuptas dviej riteri sniego baltumo karaliaus sargybos apsiaustais, atrod svetimas Nedui... kol nuoko nuo karo irgo pastamai riaumodamas ir suspaud kaulus triukinania me glbyje. - Nedai! O, kaip gera matyti tavo suakmenjus veid. - Karalius nuvel g j nuo galvos iki koj ir nusikvatojo. - O tu visai nepasikeitei. Nedas negaljo pasakyti to paties. Prie penkiolika met, kai jie ijojo ukariauti sosto, Stormsendo lordas buvo variai nusiskuts, giedr aki ir raumeningas lyg mergels fantazija. ei su puse pd gio jis buvo auk tesnis u maesnius vyrus, o apsitaiss arvais ir didiuliu raguotu gimins almu regjosi tikras milinas. Turjo ir milino sveikatos; jo pasirinkt ginkl - spygliuot gelein karo kj - Nedas vos galjo pakelti. Tomis dieno mis odos ir kraujo kvapas laiksi ant jo tarsi kvepalai. Dabar nuo jo sklido tikr kvepal aromatas, o pavara atitiko g. Pasku tin kart karali Nedas mat prie devynerius metus per Balono Greidojaus sukilim, kai elnias ir didvilkis susivienijo malinti Geleies sal karaliumi apsiskelbusio maitininko. Nuo nakties, kai jiedu drauge stovjo kritusioje Greidojaus tvirtovje, kur Robertui pasidav pralaimjs sukilli lordas, o Nedas pam jo sn Teon kaip kait ir globotin, karalius priaugo dau giau kaip imt svar. Barzda, iurkti ir juoda it geleins vielos, deng jo andus, slpdama dvigub pagurkl ir nukarusius karalikus skruostus, bet niekas neprideng jo pilvo ir juod ratil po akimis. Taiau Robertas dabar buvo Nedo karalius, ne tik draugas, tad jis tepratar: - Js didenybe, Vinterfelas js. Tuo metu kiti irgi lipo i baln, o arklininkai vien po kito vedsi irgus. Roberto karalien, Sersi Lanister, jo kartu su jaunesniaisiais vaikais. Karie ta, kurioje jie vaiavo, didiulis dviauktis veimas i alyvuoto uolo ir pa

SO ST AIDIM AS

37

auksuoto metalo, buvo per plati pilies vartams. Nedas priklaup ant sniego pabuiuoti karaliens iedo, tuo metu Robertas apglb Ketlin kaip seniai prarast seser. Tada pirmyn buvo istumti vaikai, supaindinti ir abiej a li vertinti. Tik pasibaigus oficialiems pasisveikinimams, karalius papra eimininko: - Nuvesk mane kript, Edardai. Atiduosiu pagarb. Nedas myljo j u tai; kad atsimena j po itiek met. Jis papra ibin to. Daugiau odi nereikjo. Karalien m prietarauti. Jie keliavo nuo auros, visi buvo pavarg ir sual, tad pirmiausia jiems reikt atsigaivinti. Mirusieji gali palaukti. Ji pasak tik tiek; Robertas dbteljo j ir jos brolis dvynys Deimis tyliai pam j u rankos; daugiau ji neitar n odio. Jie nusileido kript kartu, Nedas ir karalius, kur jis vargiai atpaino. Vingiuoti akmeniniai laiptai buvo siauri. Nedas jo pirmas su ibintu. - Pradjau galvoti, kad Vinterfelo niekada nepasieksim, - jiems lipant skundsi Robertas. - Pietuose, kalbdami apie mano Septynias Karalystes, mons pamirta, kad tavosios ems didumo kaip eios karalysts, kartu sudtos. - Tikiuosi, kelion jums patiko, js didenybe. Robertas sunarpt. - Linai, mikai, laukai, kur ne kur padori smukl iaur nuo Ssmau kos. Niekada nesu mats tokios milinikos tutumos. Kur visi tavo mons? - Greiiausiai jie pernelyg drovjosi pasirodyti, - pajuokavo Nedas. Jis jaut laiptais kylani vs, alt dvelksm i ems gelmi. - iaurje ne danai pamatysi karali. Robertas prunkteljo. - Labiau tiktina, kad jie slpsi po sniegu. Sniegas, Nedai! Lipdamas karalius viena ranka prisilaik sienos. - Vlyv vasar sniegas ia gana prastas, - tar Nedas. - Viliuosi, jis ne pridar nemalonum? Jis paprastai velnus. - Kiti lai griebia tavo veln snieg, - nusikeik Robertas. - Kaip i vieta atrodys iem? Drebu net nuo minties apie tai. - iemos atiaurios, - pripaino Nedas. - Taiau Starkai itvers. Visada itverdavom. - Turtum vykti pietus, - pasil jam Robertas. - Turi pasimgauti va sara, kol ji nesibaig. Haigardene yra auksini roi laukai, jie driekiasi, kiek akys umato. Vaisiai tokie sunok, kad tirpsta burnoje - melionai, persikai, ugnins slyvos, nesi ragavs tokio saldumo. Pamatysi, atveiau tau kelet. Net ir Stormsende, kur nuo lankos puia vjas, dienos tokios kartos, kad vos gali judti. Turi pamatyti miestus, Nedai! Visur gls, turgs sprogsta nuo maisto, vasaros vynai tokie pigs ir tokie geri, kad svaigsti vien kvp damas or. Visi stori, girti ir turtingi. - Jis nusijuok ir papleknojo per savo isiptus pilv. - O merginos, Nedai! - suuko, jo akys blizgjo. - Prisiekiu,

38

GEORGE R. R. MARTIN

tame kartyje moterys praranda vis drovum. Jos plaukioja nuogos upje ia pat prie pilies. Net gatvse velnikai karta vilkti kailius ar viln, tad jos vaikto trumpomis suknelmis; ilkinmis, jei turi sidabro, jei ne - medvil ninmis, taiau vaizdas tas pats: kai jos suprakaituoja ir audinys prilimpa prie odos, atrodo tarsi nuogos. Karalius smagiai nusikvatojo. Robertas Barateonas visuomet buvo vyras, pasiymintis dideliu apetitu, vyras, inantis, kaip pasismaginti. Edardo Starko tuo niekas nebt galjs apkaltinti. Taiau Nedas negaljo nepastebti, kad ie malonumai atsiliep karaliui. Kol jie pasiek laipt apai, Robertas sunkiai alsavo, o engus kriptos tams ibinto viesoje jo veidas buvo burokinis. - Js kilnybe, - pagarbiai tar Nedas. Jis vediojo ibint plaiu pus lankiu. eliai judjo ir mirguliavo. Blykiojanti viesa paliet akmenis po kojomis ir kliud ilg vilkstin granito kolon, po dvi engiani pirmyn tams. Tarp kolon prie sien ant akmenini sost sdjo mirusieji, nugaro mis laidojimo rsius, kuriuose ilsjosi j mirtingieji palaikai. - Ji paiame gale su tvu ir Brandonu. Jis ved tarp kolon ir Robertas nebyliai sek, virpdamas poemio v soje. ia visada buvo alta. J ingsniai skambjo per akmenis ir aidjo skliautuose vir galv jiems einant pro Stark gimins mirusiuosius. Vinterfelo lordai stebjo juos praeinanius. J atvaizdai buvo iraiyti kapus dengianiuose akmenyse. Jie sdjo ilgomis eilmis, nereginios akys vel g amin tams, o miliniki akmeniniai didvilkiai susiriet guljo prie koj. Dl judani eli akmenins figros, regis, krutjo, gyviesiems einant pro al. Pagal senovs paprot ant kiekvieno buvusio Vinterfelo lordo keli guljo geleinis ilgas kalavijas, turjs ilaikyti kertingas dvasias rsiuose. Seniau sias jau kadai surdijo, paliks tik kelias raudonas dmes ten, kur metalas kakada lietsi su akmeniu. Nedas svarst, ar tai reikia, kad vaiduokliai dabar gali laisvai pleventi po pil. Vylsi, kad ne. Pirmieji Vinterfelo lordai buvo atiaurs kaip em, kuri jie vald. imtmeiais, iki atvyko i ujri drakon lordai, jie neprisiek itikimybs jokiam mogui, tituluodami save iaurs karaliais. Galiausiai Nedas sustojo ir pakl aliejin ibint. Kripta tssi tolyn tams, taiau nuo ios vietos kapai buvo tuti ir neusandarinti; juodos sky ls, lkuriuojanios savo mirusij, laukianios jo ir jo vaik. Nedui nepati ko apie tai galvoti. - ia, - tar jis karaliui. Robertas tyliai linkteljo, priklaup ir nulenk galv. ia, greta vienas kito, buvo trys antkapiai. Lordas Rikardas Starkas, Nedo tvas, buvo pailgo, rstaus veido. Akmentays j gerai painojo. Jis sdjo oriai, akmeniniais pirtais tvirtai laikydamas ant keli gulint kalavij, taiau

S O ST AIDIMAS

39

gyvenime visi kalavijai j apvyl. Maesnse kapavietse i abiej pusi buvo palaidoti jo vaikai. Brandonui buvo dvideimt, kai jis mir, Iprotjusio karaliaus Eirio Targeirino sakymu pasmaugtas likus vos kelioms dienoms iki jo sutuoktuvi su Ketlina Tli i Riverano. Tvas buvo priverstas irti, kaip jis mirta. Jis buvo tikrasis pdinis, vyriausias, gims valdyti. Lijanai buvo vos eiolika, nepralenkiamo avesio mergyt - moteris. Nedas myljo j visa irdimi. Robertas - dar labiau. Ji turjo bti jo nuotaka. - Ji buvo daug graesn, - i tylos prabilo karalius. Jo akys utruko ant Lijanos veido, tarsi galt prikelti j gyvenimui. Galiausiai jis nerangiai pa kilo. - Och, po imts, Nedai, ar privaljai palaidoti j tokioje vietoje? - Jo balsas buvo kimus nuo sielvarting prisiminim. - Ji nusipeln daugiau nei tamsos... - Ji buvo Stark i Vinterfelo, - tyliai atitar Nedas. - Jos vieta ia. - Ji turt bti kur nors ant kalvos, po vaismediu, su saule ir debesimis vir galvos, j prausianiu lietum. - Buvau su ja, kai ji mir, - primin Nedas karaliui. - Ji norjo grti namo, atgulti alia Brandono ir tvo. Net ir prabgus tiek laiko, jis vl girdjo jos bals. Paadk man, auk ji kambaryje, kvepianiame krauju ir romis. Paadk man, Nedai. Kar iavimas j visikai isekino ir balsas buvo silpnas tarsi nabdesys, taiau jam davus paad, baim dingo i sesers aki. Nedas prisimin, kaip ji tada nusiypsojo, kaip stipriai suspaud jo pirtus ir ji pasidav, roi iedlapiai pabiro i jos delno, negyvo ir juodo. Po to jis neprisimena nieko. Jie rado j vis dar laikant sesers kn, bead i sielvarto. Maasis salietis, Houlandas Rydas, atm i jo josios rank. Nedas ito taip pat neatsimin. - Atneu jai gli, kai tik galiu, - tar jis. - Lijana visada... mgo gles. Karalius paliet jos skruost, pirtais braukdamas per grub akmen taip velniai, tarsi tai bt gyvas knas. - Prisiekiau nuudyti Reigar u tai, k jis jai padar. - Ir nuudt, - primin Nedas. - Tik vien kart, - kariai tar Robertas. Jie kartu atjojo prie Triakio brastos, miui siauiant aplink: Robertas su karo kju ir raguotu almu, Targeirin princas su juodais arvais. Ant jo sky do puikavosi trigalvis gimins drakonas, inkrustuotas rubinais, sauls vie soje tviskaniais lyg ugnis. Po j eril kanopomis Triakio ups vandenys sruvo krauju, jiems sukantis ir kaunantis, kol mirtinas Roberto kjo smgis perskrod drakon ir krtin po juo. Kai pagaliau pasirod Nedas, Reigaras negyvas guljo srovje, o abiej kariaun vyrai nar po skuriuojanius vandenis, rinkdami nuo skydo nupltus rubinus. - Sapnuose a j udau kasnakt, - prisipaino Robertas. - Ir tkstanio miri jam bt per maa.

40

GEORGE R. R. MART IN

Nedas nieko negaljo pridurti. Patyljs pratar: - Turtume grti, js kilnybe. mona js laukia. - Kiti lai griebia mano mon, - gaiiai sumurmjo Robertas, taiau pa suko atgal keliu, kuriuo atjo, sunkiai vilkdamas kojas. - Ir jeigu a dar kart igirsiu - js kilnybe, pamausiu tavo galv ant baslio. Mes reikiam vienas kitam daug daugiau nei titulai. - Nepamirau, - tyliai atsak Nedas. Karaliui neatsakius, tar: - Papasa kok man apie Jon. Robertas papurt galv. - Nesu mats, kad mogus taip greit sunykt. Mano snaus vardo dien surengme turnyr. Tdien kas mat Jon bt galjs prisiekti, kad jis gy vens aminai. Po poros savaii jis jau buvo mirs. Liga tarsi ugnis degino i vidaus. Jis sudeg. - Robertas stabteljo prie kolonos, prieais seniai mirusio Starko antkap. - Myljau t sen vyr. - Mes abu myljom. - Nedas akimirk patyljo. - Ketlina nerimauja dl sesers. Kaip Laiai sekasi pakelti skausm? Roberto burn ikreip karti grimasa. - Ties sakant, nekaip, - pripaino. - Manau, Jono netektis t moter pa vert beprote, Nedai. Ji isive berniuk atgal rij. Prie mano vali. A vyliausi jo aukljim patikti Taivinui Lanisteriui Kasterli Uolos pilyje. Jonas neturjo broli, kit sn. Ar turjau palikti j auklti moteriai? Nedas greiiau bt patikjs vaik nuodingai gyvatei nei lordui Taivi nui, taiau abejones paliko neisakytas. Kai kurios senos aizdos niekada taip ir neugyja, apsipila kraujais nuo menkiausio odio. - mona prarado savo vyr, - atsargiai pradjo. - Galbt motina baimi nosi netekti ir snaus. Berniukas dar labai maas. - eeri ir paliegs, rijos lordas, dievai tepasigaili jo, - tar karalius. Lordas Taivinas niekada anksiau neimdavo globotini. Laiai turjo bti garb. Lanisteriai - didi ir garbinga gimin. Ji net girdti apie tai nenorjo. Tiesiog ivyko gdi nakt, net neatsisveikinusi. Sersi buvo persiutusi. - Jis giliai atsiduso. - Berniukas mano bendravardis, inojai? Robertas Arinas. Prisiekiau j saugoti. Kaip galiu tai padaryti, jei motina j pagrob? - Galiu a paimti j globon, jei nori, - tar Nedas. - Laiza turt su tuo sutikti. Augdamos ji ir Ketlina buvo artimos, ji taip pat ia bt laukiama. - Kilnus pasilymas, mano drauge, - padkojo karalius, - bet kiek pav luotas. Lordas Taivinas jau dav sutikim. Auklti berniuk kitur bt jam didiulis eidimas. - Man labiau rpi snno gerov nei Lanisterio ididumas, - pareik Nedas. - Tai tik todl, kad tu nemiegi su Lanisteriais, - Robertas suprunkt, garsas sudundjo tarp antkapi ir atsimu poemio skliautus. Jo ypsena buvo balt dant*blyksnis didels juodos barzdos tankynje. - Och, Nedai, -

SO ST AIDIM AS

41

tar, - tu vis dar per rimtas. - Jis apglb Nedo peius milinika ranka. Ketinau luktelti kelias dienas ir tada pasikalbti, bet dabar matau, kad ati dlioti nra prasms. Nagi, eime. Jie pasuko atgal pro kolonas. Nereginios akmenins akys, atrod, seka juos praeinanius. Karalius laik udjs rank Nedui ant pei. - Turtum savs paklausti, kodl po tiek met a atvykau iaur, Vinterfel. Nedas turjo tarim, taiau balsu j nepasak. - Pasidiaugti mano draugija, inoma, - nerpestingai tar. - Ir dar yra Siena. Turite j pamatyti, js kilnybe, pasivaikioti jos kuorais ir pasikal bti su tais, kurie ten budi. I buvusios Nakties sargybos liko tik elis. Bendinas sako... - Net neabejoju, kad greitai igirsiu, k sako tavo brolis, - nutrauk Ro bertas. - ita Siena stovi kiek, atuonis tkstanius met? Nenugrius ir dar kelet dien. Turiu kur kas svarbesni reikal. Laikai nerams. Reikia, kad mane supt patikimi vyrai. Tokie kaip Jonas Arinas. Jis tarnavo kaip rijos lordas, kaip Ryt sergtojas, kaip karaliaus ranka. J bus sunku pakeisti. - Jo snus... - pradjo Nedas. - Jo snus pavelds rij ir visas jos pajamas, - nukirto Robertas. - Ne daugiau. Tai Ned nustebino. Jis stabteljo apstulbs ir atsisuko karali. odiai isprdo neprayti. - Arinai visais laikais buvo Ryt sergtojai. Titulas paveldimas kartu su emmis. - Galbt, kai jis sulauks tinkamo amiaus, i garb jam bus grinta, tar Robertas. - Turiu iuos metus apmstymams ir kitus. eeri met ber niukas negali bti karvedys, Nedai. - Taikos metu is titulas - tik garbs simbolis. Leisk berniukui j pasilikti. Jei ne dl jo, tai bent dl jo tvo. Bent tiek turtum bti skolingas Jonui u tarnyb. Karalius buvo nepatenkintas. Jis num rank Nedui nuo peties. - Jono tarnyba buvo jo pareiga savo valdovui. Nesu nedkingas, Nedai. Geriau nei bet kas kitas turtum tai inoti. Bet snus nra tvas. Maas ber niukas negali atlaikyti Ryt. - Tada balsas suvelnjo. - Gana. Reikia aptar ti kur kas svarbesn post ir a su tavimi nesiginysiu. - Robertas suiupo Ned u alkns. - Man reikia tavs, Nedai. - A visada js paslaugoms, js kilnybe. Visadav - Tai buvo odiai, kuriuos jis privaljo itarti, tad juos ibr nuogstaudamas, kas bus toliau. Atrodo, Robertas jo neigirdo. - Tie metai, kuriuos praleidome rijoje... dievai, tai buvo puiks metai. Noriu, kad vl btum greta, Nedai. Man reikia tavs Karaliaus Uoste, o ne ia, pasaulio krate, kur i tavs niekam jokios prakeiktos naudos. - Rober

42

GEORGE R. R. MART IN

tas siirjo tams, akimirk taip pat lidnai kaip Starkas. - Prisiekiu, s dti soste tkstant kart sunkiau nei j ukariauti. Rayti statymus - var gas, skaiiuoti variokus - dar blogiau. O mons... jie nesibaigia, eina ir eina. Sdiu ant tos prakeiktos geleins kds ir klausausi j skund, kol galva sustingsta ir ikna paskausta. Visi jie ko nors nori: pinig, emi ar teisingu mo. O kokias pasakas seka... mano lordai ir ledi ne k geresni. Esu apsuptas padlaii ir kvaili. Tai gali ivaryti mog i proto, Nedai. Pus j nedrsta rti tiesos man akis, o kita pus jos n nevelgia. Bna vakar, kai troktu, kad nebtume laimj prie Triakio. Och, ne, ne i ties, bet... - Suprantu, - velniai tar Nedas. Robertas pavelg j. - Manau supranti. Jei taip, esi toks vienintelis, mano senasis drauge. - Jis nusiypsojo. - Lorde Edardai Starkai, paskelbsiu tave karaliaus ranka. Nedas priklaup ant kelio. Pasilymas jo nenustebino; dl koki kit prieasi Robertas bt taip toli keliavs? Karaliaus ranka buvo antras ga lingiausias mogus Septyniose Karalystse. Jis kalbjo karaliaus vardu, vado vavo karaliaus kariams, reng karaliaus statymus. Kartais jis netgi sddavo Geleiniame soste, vykdydamas karaliaus teisingum, kai valdovas bdavo ivyks, ligotas ar nenordavo to daryti. Robertas jam sil didel kaip pati karalyst atsakomyb. Bet ito jis maiausiai troko. - Js kilnybe, - tar jis. - Nesu vertas ios garbs. Robertas gerairdikai, taiau nekantriai sudejavo. - Jei noriau tave pagerbti, leisiau atsistatydinti. Ketinu perleisti tau valdyti karalyst ir kariauti, kol a valgysiu, gersiu ir stumsiu save kuo anks iau kap. - Jis plekteljo sau per pilv ir isiiep. - inai posak apie karali ir j o rank? Nedas inojo. - K karalius sivaizduoja, - tar jis, - ranka sukuria. - Kart miegojau su vejo dukra, kuri man pasak, kad prasiokai turi iurktesn pasakym. Karalius valgo, sako jie, o ranka renka dus. - Jis at met galv ir nusikvatojo i smojo. Aidai nuskambjo tamsoje, o Vinterfelo mirusieji aplink juos, regis, stebjo altomis, nepritarianiomis akimis. Galiausiai juokas nuslopo ir liovsi. Nedas vis dar klpojo ant kelio pakls akis. - Po imts, Nedai, - pasiskund karalius. - Turtum man pritarti bent jau savo ypsena. - Sakoma, kad iem ia taip atla, kad mogaus juokas sustingsta ger klje ir j udusina, - monotonikai tar Nedas. - Tikriausiai todl Starkai beveik neturi humoro jausmo. - Vyk drauge su manim pietus ir a tave imokysiu vl kvatotis, - paa djo karalius. - Tu padjai man laimti it prakeikt sost, dabar padk j ilaikyti. Mums lemta valdyti drauge. Jei Lijana bt gyva, btume broliai,

S O ST AIDIMAS

43

siejami ne tik prieraiumo, bet ir kraujo. K gi, dar ne vlu. A turiu sn. Tu - dukr. Dofas ir Sansa sujungs ms gimines, kaip biau padars a su Lijana. is pasilymas Ned i tikrj nustebino. - ansai tik vienuolika. Robertas nekantriai mosteljo ranka. - Pakankamai suaugusi suadtuvms. Vestuvs por met gali ir pa laukti. - Karalius nusiypsojo. - Dabar stokis ir sakyk taip, po velni. - Niekas nesuteikt man didesnio malonumo, js kilnybe, - atsak Ne das. Jis dvejojo. - i garb labai netikta. Ar galiau iek tiek laiko pasvars tyti? Turiu pasakyti monai... - Taip, taip, inoma, pasakyk Ketlinai, apsvarstyk, jei tau reikia. - Kara lius pasilenk, iupo j u rankos ir iurkiai pastat ant koj. - Tik neversk mans laukti per ilgai. Nesu pats kantriausias mogus. Akimirk Edard Stark persmelk bloga nuojauta. ia buvo jo vieta, ia, iaurje. Jis apvelg j supanias akmenines figras, giliai kvp v sios kriptos tylos. Jis jaut mirusij akis. Jie visi klaussi, jis inojo. Artjo iema.

JONAS

artais - nedanai, bet pasitaikydavo - Jonas Snou diaugdavosi ess pavainikis. I perduodamo siaurakaklio soio pilantis taur vyno jam dingteljo, kad tai vienas i t kart. Jis sitais ant suolo tarp jaunesni skvair ir gurkteljo. Burna prisipil d saldaus vaisinio vasaros vyno ir jis nusiypsojo. Didioji Vinterfelo men skendjo dmuose, prisisunkusi irkinamos msos ir vieios duonos kvapo. Pilkas akmenines sienas puo vliavos. Baltos, auksins, avietins: Stark didvilkis, Barateon vainikuotasis elnias, Lanisteri litas. Dainius skambino arfa ir porino balades, bet jo bals iame sals gale vos girdjai, stelbiam trakanios ugnies, alavini lki ir puo deli cingsjimo, imt kauusi bals veblenimo. Slinko ketvirtoji karaliaus atvykimo garbei surengtos puotos valanda. Jono broliai ir seserys sdjo su valdovo atalomis greta pakylos, kur lordas ir ledi Starkai prim sveius - karali ir karalien. vents proga jo lordas tvas, be abejons, leis visiems vaikams igerti po taur vyno, bet ne dau giau. Sals gale ant suol niekas negaljo udrausti Jonui maukti kiek tik irdis geid. Jo trokulys, aplink sdini jaunuoli triukmingam diugesiui, buvo kaip suaugusio vyro, tad j ragino kaskart itutjus bokalui. Tai buvo auni kompanija ir Jonas mielai klaussi j pasakojim apie mius, sanguliavim ir mediokl. Jis neabejojo, kad su iais vyrukais kur kas linksmiau nei su karaliaus atalomis. Jis jau patenkino smalsum, spunksodamas einanius atvyklius. Procesija slinko maiau nei per pd nuo paskirtos vietos ant suolo, tad Jonas atidiai juos visus apirjo. Pirmas eng jo lordas tvas, lyddamas karalien. Ji buvo tokia grai, kaip ir kalbjo vyrai. Ilguose auksiniuose plaukuose spindjo brangakme niais puota tiara, o jos smaragdai tobulai atitiko aki alsvum. Tvas pa djo jai ulipti ant pakylos ir palydjo iki vietos, taiau karalien j net ne vilgteljo. Jos ypsen Jonas permat kiaurai net bdamas keturiolikos. Po j eng karalius Robertas su jam parank sikibusia ledi Stark. Ka ralius Jon didiai nuvyl. Tvas danai apie j kalbdavo: neprilygstamasis Robertas Barateonas, Triakio demonas, nuomiausias karalysts karys, milinas tarp princ. Jonas ivydo tik stor, raudonveid, barzdot, per il kus prakaituojant vyr. Jis iobrino it lapjurgis. Paskui juos jo vaikai. Maasis Rikonas pirmas, ilg atstum veikdamas su trimeio ididumu. Jonas turjo paraginti j eiti toliau, kai is stabteljo pasilabinti. I karto u jo eng Robas, Stark spalvos drabuiais - pilkais

S O ST AIDIMAS

45

vilnoniais, margintais baltai. Jis ved princes Mersel. Liekna tarsi smilga, neturinti n atuoneri, su gelton garban kriokliu, srvaniu po brang akmeniais puotu tinkleliu. Jiems einant tarp stal Jonas pastebjo jos dro vius vilgsnius Rob ir nedrsius ypsnius. Jonas nusprend, kad ji lkta. Robas negaljo suprasti, kokia ji kvaila; jis vypsojo tarsi idiotas. Jo netikros seserys lydjo princus. Arija buvo suporuota su apkniu jau nuoju Tomenu, kurio balti plaukai dryksojo ilgesni nei jos. Dvejais metais vyresn Sansa por gavo karnos princ Dofrj Barateon. Jis buvo dvy likos, jaunesnis nei Jonas ar Robas, taiau, didiam Jono nusivylimui, u juos abu auktesnis. Princas Dofris turjo sesers plaukus ir gilias, alias motinos akis. Tankus viesi garban raizginys krito ant auksinio vrinio ir auktos aksomins apykakls. Greta jo Sansa spindjo, bet Jonui nepatiko putnios Dofrio lpos ir nuobodiaujantis, niekinamas vilgsnis didij Vinterfelo men. J labiau domino paskui einanti pora: karaliens broliai, Lanisteriai i Kasterli Uolos pilies. Litas ir Neauga; buvo akivaizdu, kuris yra kuris. Seras Deimis Lanisteris - karaliens Sersi dvynys; auktas ir auksaplaukis, spindiniomis aliomis akimis ir ypsena, riania tarsi peilis. Jis vilkjo tamsiai raudonais ilkais, avjo auktaaulius juodus batus, segjo juod atla sin apsiaust. Ant tunikos, ties krtine, auksiniais silais buvo isiuvintas riaumojantis gimins litas. akis jis buvo vadinamas Lanisteri Litu, o u nugaros - Karaludiu. Jonas pajuto, kad negali atitraukti nuo jo vilgsnio. tai taip turt atro dyti karaliuSy vyrui einant pro al pagalvojo pats sau. T&da ivydo ir kit, krypuojant drauge, pusiau ustot brolio. Tyrionas Lanisteris buvo jauniausias lordo Taivino palikuonis, ir neginytinai bjau riausias. To, k dav Sersi ir Deimiui, Tyrionui dievai pagailjo. Jis buvo nyktukas, perpus maesnis u brol, stengsi neatsilikti trumpomis kojo mis. Galva pernelyg didel knui su iauriai sumaitotu veidu po isiptusia antaki linija. Viena alia, kita juoda akis velg i po nutsusi plauk, to ki viesi, kad atrod balti. Jonas stebjo j susiavjs. Paskutinis i kilmingj lord jo jo dd, Bendinas Starkas i Nakties sargybos, ir jo tvo globotinis, jaunasis Teonas Greidojus. Praeidamas Ben dinas meiliai nusiypsojo Jonui. Teonas j visikai ignoravo, bet tai nebuvo naujiena. Kai visi susdo, buvo pakelti tostai, isakytos ir priimtos padkos, prasidjo puota. Tada Jonas pradjo gerti ir jau nesustojo. Kakas po stalu trynsi jam koj. Jonas pamat raudonas, j sistebeili jusias akis. - Vl alkanas? - paklaus. Stalo viduryje dar buvo likusi pus medumi tepto viiuko. Jonas pasi lenk atplti launels, bet kilo geresn mintis. Jis perpjov paukt ir leido

46

GEORGE R. R. MARTIN

kaulams nuslysti tarp koj ant grind. Vaiduoklis puol juos nirioje tylo je. Jono broliams ir seserims nebuvo leista puot atsivesti vilkiuk, taiau iame mens gale laig daugiau un, nei Jonas bt galjs suskaiiuoti, ir niekas nesak n odio dl jo augintinio. Jis tar sau, kad jam ir dl to pasisek. Grau akis. Jonas negailestingai jas patryn, keiksnodamas dmus. Jis prarijo dar mauk vyno ir stebjo, kaip jo vilkiktis doroj a viiuk. unys zujo aplink stalus, sekiodami patarnaujanias merginas. Vienas i j, juoda negrynakrauj kal pailgomis geltonomis akimis, uuod vi iuk. Ji sustojo ir prasispraud po suolu savo dalies. Jonas irjo, kas bus. Kal niriai suurzg ir prislino ariau. Vaiduoklis tylomis pakl deganias raudonas akis ir smeig jas kal. i piktai met ik. Ji buvo tris kartus didesn u didvilkio jaunikl. Vaiduoklis nesukrutjo. Stovdamas vir savo grobio jis iiep nasrus, rodydamas iltis. Kal sitemp, dar kart sulojo ir galiausiai nutar pasiduoti. Ji apsisuko ir nuspdino alin, paskutin kart kaukteljusi dantimis tarsi mgindama isaugoti ididumo likuius. Vai duoklis gro prie desio. Jonas ypteljo ir pasilenk po stalu pakedenti balto gauruoto kailio. Didvilkis pavelg j, velniai grybteljo rank ir d toliau. - Ar tai vienas i didvilki, apie kuriuos tiek girdjau? - visai ia pat pa klaus pastamas balsas. Jonas diugiai pakl akis, kai dd Benas udjo rank jam ant galvos ir patar plaukus, kaip kad jis k tik vilkiuko. - Taip, - tar jis. - Jo vardas Vaiduoklis. Vienas i skvair nustojo pasakojs kakoki nevanki istorij ir padar vietos prie stalo lordo broliui. Bendinas Starkas aperg suol ilgomis kojo mis ir pam vyno taur i Jono rank. - Vasaros vynas, - tar paragavs. - Nieko nra saldesnio. Kiek tauri igrei, Jonai? Jaunuolis nusiypsojo. Benas Starkas nusijuok. - To ir bijojau. Na, k gi. Manau, buvau gerokai u tave jaunesnis, kai pirm kart tikrai nuoirdiai nusitaiau. Nuo gretimo medinio padklo jis iupo kept svogn, aplipus rudu pa dau, ir atsikando. Svognas trekteljo. Jo dd buvo atri veido bruo ir itss kaip kaln uola, bet jo mlynai pilkose akyse aid juoko kibirktls. Jis rengsi juodai, kaip ir pridera Nak ties sargybos vyrui. vakar tai buvo brangus juodas aksomas, aukti odiniai batai ir platus diras su sidabrine sagtimi. Aplink kakl buvo apvyniota sun ki sidabrin grandin. Valgydamas svogn Bendinas su nuostaba velg Vaiduokl. - Labai tylus vilkas, - tar.

S O ST AIDIMAS

47

- Jis ne toks kaip visi, - paaikino Jonas. - Jis niekada neileidia jokio garso. Todl ir pavadinau Vaiduokliu. Ir dar todl, kad jis baltas. Visi kiti tamss, pilki arba juodi. - Anapus Sienos vis dar yra didvilki. Girdime juos ijoj valgyb. Bendinas Starkas dmiai pavelg Jon. - Argi tu paprastai nesdi prie vieno stalo su broliais? - Daniausiai, - lygiu balsu atsak Jonas. - Bet ledi Stark paman vakar eisianti karalikj eimyn, jei alia pasodins pavainik. - Supratau. - Dd vilgteljo per pet stal mens gale ant pakylos. Mano brolis vakar neatrodo ventikai nusiteiks. Jonas irgi tai pastebjo. Pavainikis turi imokti atkreipti dmes tokius dalykus, iskaityti ties, kuri mons bando nuslpti. Tvas pais vis mandagybi, taiau buvo sitemps: tok Jonas anksiau retai j matydavo. Kalb jo nedaug, irjo men apsiblaususiomis, nereginiomis akimis. Per dvi vietas nuo jo sdintis karalius vis vakar lak. Jo platus veidas su milinika juoda barzda buvo smarkiai rauds. Jis privert daugel kelti tostus, garsiai kvatojo i kiekvieno pokto, o kiekvien patiekal puol kaip ibadjs; greta jo karalien atrod alta kaip ledo skulptra. - Karalien taip pat pikta, - emu, tyliu balsu ddei tar Jonas. - i popiet tvas buvo nusiveds karali kript. Karalien nenorjo, kad jis ten eit. Bendinas tiriamai pavelg Jon. - Tu visk pastebi, ar ne, Jonai? Mums praverst tokie vyrai kaip tu ant Sienos. Jonas pritvinko puikybs. - Robas stipresnis lankininkas nei a, bet a geriau kaunuosi kalaviju ir Halenas sako, kad sdiu ant irgo ne blogiau nei bet kuris dvarikis. - Pastebimi laimjimai. - Pasiimkit mane drauge, kai grit prie Sienos, - paskubomis pridr Jonas. - Tvas man leis ivykti, jei js papraysit, inau, kad leis. Dd Benas atidiai tyrinjo berniuko veid. - Siena - atiauri vieta berniukams, Jonai. - A jau beveik suaugs vyras, - protestavo Jonas. - Kit vardo dien man sueis penkiolika ir meisteris Luvinas sako, kad pavainikiai brsta grei iau nei kiti vaikai. - Tiesa, - vypteljo dd Benas. Jis pam Jono taur nuo stalo, pripild j i artimiausio soio ir nugr didel gurkn. - Deirenas Targeirinas buvo vos keturiolikos, kai ukariavo Dorn, - tar Jonas. Jaunasis Drakonas buvo vienas jo mgstamiausi didvyri. - Tas ukariavimas truko vos vien vasar, - pabr dd. - Tavo ber niukas - karalius prarado deimt tkstani vyr siekdamas ukariauti krat ir dar penkiasdeimt nordamas j ilaikyti. Kakas jam turjo paa-

48

GEORGE R. R. MARTIN

kyti, kad karas nra aidimas. - Jis gurkteljo dar vyno. - Be to, - pridr luostydamasis burn, - Deirenui Targeirinui buvo tik atuoniolika, kai jis uvo. Ar tu it pamirai? - A nieko nepamirtu, - ptsi Jonas. Vynas dar j nars. Jis band s dti tiesiai, kad atrodyt auktesnis. - A noriu tarnauti Nakties sargyboje, dde. Jis ilgai ir primygtinai apie tai galvodavo naktimis lovoje, kai broliai ra miai parpdavo alia. Vien dien Robas pavelds Vinterfel ir kaip iaurs sergtojas vadovaus didiulms kariaunoms. Branas ir Rikonas taps Robo vliavininkais ir valdys dvarus jo vardu. Jo seserys Arija ir Sansa iteks u kit kilming gimini paveldtoj ir ikeliaus piet pilis kaip j eiminin ks. Kokios vietos gali tiktis pavainikis? - Tu nesuvoki, ko praai, Jonai. Nakties sargyboje ventinama brolius. Mes neturime eim. N vienas netursime sn. Ms mona - pareiga. Ms meilu - garb. - Pavainikis taip pat gali turti garb, - atov Jonas. - A pasirengs duoti js priesaik. - Tu tik keturiolikmetis berniukas, - paprietaravo Bendinas. - O ne vyras, dar ne. Kol nepainai moters, nesupranti, ko tursi atsisakyti. - Man tai nerpi, - kartai prietaravo Jonas. - O rpt, jei suprastum, apie k a kalbu. Jei inotum, kiek i priesaika tau kainuos, taip nesivertum mokti kainos, snau. Jonas pajuto viduje kylant pykt. - A nesu js snus. Bendinas Starkas atsistojo. - Todl tik dar labiau gaila. - Jis padjo rank Jonui ant peties. - Grk pas mane, kai tursi kelet sav pavainiki; tada pairsim, kaip jausies. Jonas tirtjo. - A niekada netursiu pavainiki, - pratar. - Niekada! - Ispjov tarsi nuodus. Staiga suvok, kad stalas nuiuvs ir visi iri j. Akyse pajuto besikau piant aaras. Jis atsistojo. - Atsipraysiu, - tar, sutelks vis ididum. Jis apsisuko ir eng lauk, kol niekas nepamat jo aar. Tikriausiai ig r daugiau vyno, nei sivaizdavo. Einant kojos susipyn, jis svirduliuodamas atsitrenk patarnaujani mergin ir siaurakaklis sotis pagardinto vyno terkteljo ant grind. Aplink sudundjo juokas, o ant skruost Jonas pajuto kartas aaras. Kakas band j prilaikyti. Jis isilaisvino i glbio ir per aa ras kelio nematydamas ov link dur. Vaiduoklis kandin nusek tams. Kiemas buvo tylus ir tuias. Vienias sargybinis stovjo auktai ant vidi ns sienos parapeto, nuo alio stipriai sisuks apsiaust. Jis nuobodiavo ir jautsi nelaimingas, kad turi ia stirksoti vienas, taiau Jonas akimirksniu

SO ST AIDIM AS

49

bt pasikeits su juo vietomis. Pilis atrod tamsi ir apleista. Jonas buvo m a ts apleist tvirtov, niri viet, kur dvozg tik vjas, o akmenys tyljo apie kadaise ia gyvenusius mones. Panaiai vakar atrod Vinterfelas. Pro atdarus langus u nugaros liejosi muzika ir dainos. Jas maiausiai Jonas norjo girdti. Markini rankove nusibrauk aaras, siuts, kad leido joms itrykti, ir pasisuko eiti. - Berniuk, - paauk balsas. Jonas atsisuko. Ant briaunos vir dur didij men sdjo Tyrionas Lanisteris ir tarsi chimera velg pasaul. Neauga isiiep. - Ar itas vris - vilkas? - Didvilkis, - patikslino Jonas. - Jis vardu Vaiduoklis. - Pamirs nusivy lim, jis sispitrjo maj mogel. - K js ten veikiat? Kodl ne puotoje? - Pernelyg karta, pernelyg triukminga, o a igriau per daug vyno, atsak Neauga. - Jau seniai imokau, kad nemandagu apvemti brol. Ar galiau i ariau apirti tavo didvilk? Jonas padvejojo, tada ltai linkteljo. - Pats nulipsite ar atneti kopias? - Velniai negriebs, - tar kema. Jis drykteljo nuo briaunos tutum. Jonas iopteljo ir baimingai irjo, kaip Tyrionas Lanisteris apsisuko tarsi kamuolys, velniai nusileido ant rank ir opteljo ant koj. Vaiduoklis dvejodamas atsitrauk. Neauga nusipurt dulkes ir nusikvatojo. - Manau, igsdinau tavo vilk. Atsipraau. - Jis nebijo, - tar Jonas. Jis priklaup ir paauk: - Vaiduokli, ateik ia. Ateik. tai taip. Vilko jauniklis pritipeno ariau ir lyteljo Jonui veid, taiau nepaleido i aki Tyriono Lanisterio; iam itiesus rank paglostyti, didvilkis atsitrau k ir iiep iltis. - Drovus, ar ne? - tar Lanisteris. - Vaiduokli, tpk, - paliep Jonas. - tai taip. Ramiai. - Jis pavelg Neaug. - Dabar galite j paliesti. Jis nepajuds, kol a neliepsiu. A j i mokiau. - Aiku, - tar Lanisteris. Jis pakedeno sniego baltumo kail Vaiduoklio paausiuose ir p ridr: - Geras vilkas. - Jis iplt jums gerkl, jei mans ia nebt, - pareik Jonas. Kol kas tai nebuvo visika tiesa, bet netrukus bus. - Tokiu atveju tau bt geriausia likti ia, - papra nyktukas. Jis pakrei p savo pernelyg didel galv ir nuvelg Jon skirting spalv akimis. - A Tyrionas Lanisteris. - inau, - tar Jonas. Jis pakilo. Staias jis buvo auktesnis nei karaliens brolis. Dl to jautsi keistai. - O tu - Nedo Starko pavainikis, tiesa?

50

GEORGE R. R. MART IN

Jonas pajuto upldus altuk. Jis tik suspaud lpas ir neitar n odio. - Ar a tave eidiau? - paklaus Lanisteris. - Atleisk. Keruiai neprivalo bti taktiki. Valikaujani kvaili kartos juokdario kostiumais peln man teis klaikiai rengtis ir pliaukti visk, kas tik ueina ant lieuvio.- Jis nusivaip. - Taigi, tu esi pavainikis. - Lordas Edardas Starkas yra mano tvas, - nenoriai pripaino Jonas. Lanisteris tyrinjo jo veid. - Taip, - tar. - A tai matau. Turi daug daugiau iauriei bruo nei tavo broliai. - Pusiau broliai, - patais Jonas. J pamalonino Neaugos odiai, ta iau stengsi to neparodyti. - Duosiu tau patarim, mergvaiki, - tar Lanisteris. - Niekada nepa mirk, kas tu esi, nes pasaulis t tikrai prisimins. Paversk tai savo stiprybe. Tada ji netaps tavo silpnybe. Apsiarvuok ia tiesa ir ji niekada nebus panau dota tau skaudinti. Jonas neturjo nuotaikos klausytis kieno nors patarim. - Js neinot, k reikia bti pavainikiu. - Visi neaugos yra pavainikiai savo tv akyse. - Js esate teistas savo motinos snus, Lanisteris. - Nejaugi? - kandiai atsak Neauga. - Pasakyk tai mano tvui. Moti na mir mane gimdydama, o jis niekada nebuvo tuo visikai tikras. - A net neinau, kas buvo mano mama, - prisipaino Jonas. - Be abejons, kakokia moteris. Dauguma i j bna mamos. - Jis apdo vanojo Jon lidna ypsena. - Atmink tai k, berniuk. Visi neaugos gali bti pavainikiai, taiau ne visi pavainikiai turi bti neaugos. - itai tars, jis nusisuko ir nupdino atgal puot, vilpaudamas kakoki dainel. Jam atidarius duris i vidaus sklindanti viesa kieme met aik jo el ir aki mirk Tyrionas Lanisteris stovjo auktas tarsi karalius.

KETLINA

vis Vinterfelo didiajame bokte esani kambari Ketlinos miegama sis buvo iliausias. Ji retai kurdavo ugn. Pilis stovjo ant natrali kar tj versmi ir kaitrios srovs pldo per sienas ir kambarius tarsi kraujas per mogaus kn, vydamos alt i akmenini meni, stiklinius sodus pripildy damos drgnos ilumos ir neleisdamos emei sualti. Dien ir nakt mauo se kiemeliuose garavo atviri baseinai. Vasar tai buvo menkniekis; iem tai reik gyvyb arba mirt. Ketlinos vonia visuomet buvo karta ir garuojanti, sienos iltos paliesti. i iluma primin jai Riveran, saultas dienas su Laiza ir Edmuru, taiau Nedas ilumos nepakent. Starkai sutverti aliui, sakydavo jis; ji nusijuok davo ir tardavo, kad tokiu atveju savo pil jie pasistat netinkamoje vietoje. Tad jiems baigus, Nedas nusirito ir ilipo i jos lovos, kaip ir tkstanius kart anksiau. Perjo kambar, atitrauk sunkias uuolaidas ir vien po kito atvr auktus, siaurus langus, kambar leisdamas nakties oro. Vjas vileno aplink j, stovint tamsoje, nuog ir tuiomis rankomis. Ketlina usitrauk kailius iki pat smakro ir stebjo j. Atrod kakoks maes nis ir paeidiamas, kaip jaunuolis, u kurio ji itekjo Riverano ventykloje prie penkiolika met. Strnas vis dar maud nuo skuboto pasimyljimo. Tai buvo malonus skausmas. Savyje ji jaut jo skl. Ji meld, kad ji usimegzt. Nuo Rikono gimimo prajo treji metai. Ji nebuvo per sena. Ji gali padovano ti jam dar vien sn. - A atsisakysiu, - atsigrs j tar Nedas. Jo akys buvo it vaiduoklio, balsas sklidinas nerimo. Ketlina atsisdo lovoje. - Negali. Privalai sutikti. - Mano pareiga bti ia, iaurje. Neturiu n menkiausio noro tapti Ro berto ranka. - Jis to nesupras. Jis dabar karalius, o karaliai ne tokie, kaip kiti mons. Jei atsisakysi jam tarnauti, ims stebtis, kodl; anksiau ar vliau prads tari nti, kad jam priegyniauji. Nejau nematai, kokiame pavojuje atsidurtume? Nedas papurt galv, atsisakydamas patikti. - Robertas niekada nenuskriaust mans ar mano eimos. Buvome arti mesni nei broliai. Jis mane myli. Jei atsisakysiu, jis riaumos, keiksis ir siauts, o po savaits drauge i to pasijuoksime. A pastu t vyr. - Tu painojai t vyr, - patais Ketlina. - is karalius tau svetimas. Ketlina prisimin negyv didvilk sniege su sulauytu ragu giliai gerklje. Ji privers j suprasti. - Karaliui ididumas yra viskas, milorde. Robertas atkako

52

GEORGE R. R. MARTIN

itok keli, kad tave pamatyt ir pasilyt i didi garb; negali sviesti jos atgal jam veid. - Garb? - kariai nusijuok Nedas. - Jo akimis, taip, - tar ji. - O tavo? - Ir mano, - usipliesk ji, dabar jau pykusi. Kodl jis nesupranta? - Jis silo apvesdinti savo sn su ms dukra, kaip kitaip itai pavadintum? Vie n dien Sansa gali tapti karaliene. Jos sns valdyt nuo Sienos iki Dorno kaln. Kas ia blogo? - Dievai, Ketlina, ansai tik vienuolika, - tar Nedas. - O Dofris... Dofrisyra... Ji pabaig u j: - ...karnos princas ir Geleinio sosto paveldtojas. Ir a buvau tik dvyli kos, kai tvas paadjo mane tavo broliui Brandonui. Nedas kreivai vypteljo. - Brandonas. Taip. Brandonas inot, k daryti. Visuomet inodavo. Viskas buvo skirta Brandonui. Tu, Vinterfelas, viskas. Jis gim bti karaliaus ranka ir karalieni tvu. A nepraiau, kad i taur atitekt man. - Galbt, - tar Ketlina. - Taiau Brandonas mirs, taur perduota tau ir turi i jos gerti, nesvarbu, ar patinka, ar ne. Nedas nusigr nuo jos atgal nakt. Jis stovjo spoksodamas tams, galbt stebdamas mnul ir vaigdes, o galbt sargybinius ant sienos. Tada Ketlina suminktjo, suprato jo skausm. Edardas Starkas ved j vietoj Brandono, kaip reikalavo paprotys, taiau mirusio brolio elis vis dar buvo tarp j; kaip ir kitas, elis moters, kurios jis neatskleid, moters, kuri pagimd jam pavainik sn. Ji jau ketino eiti prie jo, kai pasigirdo garsus ir netiktas beldimas duris. Nedas pasisuko susirauks. - Kas ten? U dur pasigirdo Desmondo balsas. - Milorde, u dur yra meisteris Luvinas ir maldauja skubiai j priimti. - Ar sakei jam, kad daviau nurodym mans netrukdyti? - Taip, milorde. Jis primygtinai reikalauja. - Gerai. Leisk j vidun. Nedas nujo iki spintos ir usimet sunk apsiaust. Ketlina mai supra to, kaip atvso. Ji atsisdo lovoje ir iki smakro usitrauk kailius. - Gal udaryk langus, - papra. Nedas isiblaks linkteljo. jo meisteris Luvinas. Meisteris buvo nedidukas, prails mogelis. Jo pilkos ir vitrios akys daug mat. Ta menka dalis plauk, kuri nepaliet laikas, buvo ila. Jis vilk jo pilk vilnon apsiaust, apvediot baltu kailiu - Stark spalvomis. Plaio se krintaniose apsiausto rankovse buvo slaptos kiens. Luvinas nuolatos

SO ST AIDIMAS

53

kidavo rankoves vairiausius daiktus ir traukdavo i j kitus: knygas, i nias, keistus radinius ir aislus vaikams. Ketlina stebjosi, kaip neiodamas tiek turto, paslpto rankovse, meisteris Luvinas dar gali pakelti rankas. Prie prabildamas meisteris palauk, kol u jo usivr durys. - Milorde, - kreipsi Ned. - Atleiskite, kad trukdau js poils. Man paliko ini. Nedas atrod suirzs. - Paliko? Kas? Ar buvo raitelis? Man apie j neprane. - Raitelio nebuvo, milorde. Tik drointa medin dut, palikta mano observatorijoje, kai a snaudiau. Mano tarnai nieko nemat, taiau j turjo atneti kas nors i karaliaus palydos. Kit lankytoj i piet mes nesulaukme. - Sakot, medin dut? - paklaus Ketlina. - Viduje buvo puikus naujas lis observatorijai, i pairos tarsi i Myro. Li dirbikai i Myro neturi sau lygi. Nedas susirauk. Ketlina inojo, kad tokiems dalykams jis neturi kant rybs. - Lis, - tar. - Kaip jis susijs su manimi? - Udaviau sau tok pat klausim, - prisipaino meisteris Luvinas. - Ma tyt, ia esama io to daugiau, nei atrodo i pirmo vilgsnio. Po sunkiais kailiais Ketlina sudrebjo. - Lis - tai instrumentas, padedantis mums matyti. - Tiesa. - Jis paiupinjo ordino vrin, po apsiaustu prie pat kaklo se gim sunki grandin, kurios kiekviena grandis nukaldinta i vis kitokio metalo. Ketlinos irdyje vl sukirbjo baim. - K mes turtume matyti aikiau? - To paties klausiau ir savs. - Meisteris Luvinas i rankovs isitrauk tvirtai susukt popieri. - Tikrj ini radau paslpt po pirmuoju dugnu, kai iardiau dut, kurioje buvo lis; bet inia ne mano akims. Nedas ities rank. - Tada duokit j man. Luvinas nekrusteljo. - Apgailestauju, milorde. inia ir ne jums. Ji skirta ledi Ketlinai, ir tik jai vienai. Ar galiu prieiti? Ketlina linkteljo, nedrsdama prabilti. Meisteris padjo popieri ant sta liuko prie lovos. Jis buvo uantspauduotas mlyno vako gniueliu. Luvinas linkteljo ir ketino ieiti. - Pasilik, - paliep Nedas. Jo balsas buvo rimtas. Jis pavelg Ketlin. Kas yra? Miledi, tu drebi. - A bijau, - prisipaino ji. Drebaniomis rankomis ji pam laik. Nuo nuogo kno pamirti nuslinko kailiai. Mlyname vake buvo spaustas Arin gimins simbolis - mnulis ir sakalas. - Jis nuo Laios. - Ketlina pavelg

54

GEORGE R. R. M ARTIN

vyr. - Ms jis nepradiugins, - tar jam. - Si inia persmelkta irdglos, Nedai. A jauiu. Nedas susirauk, jo veidas aptemo. - Atplk. Ketlina sulau antspaud. Jos akys lakst odiais. I pradi ji j nesuprato. Tada prisimin. - Laiza nerizikavo. Kai buvome mergaits, turjome slapt kalb, ji ir a. - Ar gali perskaityti? - Taip, - pripaino Ketlina. - Tada perskaityk mums. - Man tikriausiai reikt pasialinti, - tar meisteris Luvinas. - Ne, - tar Ketlina. - Mums reiks js patarimo. - Ji nusimet kailius ir ilipo i lovos. Einant per kambar nakties oras jos nuog kn ald tarsi kapas. Meisteris Luvinas nusuko akis. Net Nedas atrod pribloktas. - K tu darai? - paklaus. - Kuriu idin, - paaikino Ketlina. Ji susirado suknel ir sinr j, tada pasilenk vir alto idinio. - Meisteri Luvinai... - pradjo Nedas. - Meisteris Luvinas prim visus mano vaikus, - primin Ketlina. - Nra laiko apsimestiniam drovumui. - Ji kio popieri tarp prakur, o ant vir aus sukrov sunkesnes malkas. Nedas perjo per kambar, pam j u rankos ir pastat ant koj. Jis lai k j, jo veidas atsidr per kelis colius nuo josios. - Miledi, atsakyk man! Kokia buvo inia? Ketlina sustingo jo glbyje. - spjimas, - velniai tar. - Jei tursime proto j igirsti. Jo akys lakst jos veidu. - Tsk. - Laiza sako, kad Jon Arin nuud. Jo pirtai tviriau suspaud jos rank. -K as? - Lanisteriai, - atsak ji. - Karalien. Nedas paleido jos rank. Ant odos liko tamsiai raudonos yms. - Dievai, - sunibdjo jis. Balsas buvo kimus. - Tavo sesuo igyvena sielvart. Ji neino, k kalba. - Ji ino, - patikino Ketlina. - Laiza impulsyvi, taip, taiau i inia ati diai apgalvota, protingai paslpta. Ji inojo, kad jos laukia mirtis, jei is laikas paklius netinkamas rankas. Taip rizikuodama ji turi turti daugiau nei vien tarimus. - Ketlina pavelg vyr. - Dabar mes tikrai neturime pasirinkimo. Tu privalai tapti Roberto ranka. Turi keliauti su juo pietus ir isiaikinti ties.

SO ST AIDIM AS

55

Ji i karto pamat, kad Nedas prijo visikai kitoki ivad. - Vienintel tiesa, kuri inau, yra ia. Piets yra gyvai lizdas, kurio veriau reikt vengti. Luvinas timpteljo vrin toje vietoje, kur is tryn minkt kaklo od. - Karaliaus ranka turi dideli gali, milorde. Gali suinoti ties apie lor do Arino mirt, pristatyti jo udikus karaliaus teisingumui. Gali apsaugoti ledi Arin ir jos sn, jei blogiausia, k inome, yra tiesa. Nedas bejgikai apsidair po miegamj. Ketlinos irdis linko prie jo, taiau inojo, kad dabar negali jo apkabinti. Pirmiausia, vaik labui reikia ikovoti pergal. - Sakai, kad myli Robert kaip brol. Ar paliktum brol, apsupt Lanisteri? - Kiti lai griebia jus abu, - niriai sumurmjo Nedas. Jis nusisuko ir nujo prie lango. Nei ji, nei meisteris neitar n odio. Jie lauk tyliai, kol Edardas Starkas pasak tyl sudiev mylimiems namams. Kai galiausiai jis atsigr nuo lango, jo balsas buvo pavargs ir sklidinas li desio, o aki kampuiuose blankiai ibjo drgm. - Kadaise mano tvas ivyko pietus, kvieiamas karaliaus. Namo jis ne begro. - Buvo kiti laikai, - primin meisteris Luvinas. - Kitas karalius. - Taip, - rkanai pritar Nedas. Jis atsisdo ant kds prie idinio. - Ke tlina, tu liksi ia, Vinterfele. Jo odiai buvo tarsi ledinis dris jai ird. - Ne, - paprietaravo ji, staiga isigandusi. Ar tai bus bausm jai? Nieka da nebematyti jo veido, nebejausti apkabinani rank? - Taip, - prietarauti neleidianiu tonu pakartojo Nedas. - Valdysi iau r vietoj mans, kol a rpinsiuos Roberto reikalais. Vinterfele visuomet turi bti Starkas. Robui keturiolika. Greitai jis taps suaugusiu vyru. Jis turi i mokti valdyti. O mans alia jo nebus. Lai jis silieja tavo patarj br. Jis turi bti pasiruos, kai ateis laikas. - Diev valia, tai nenutiks dar daug met, - sumurmjo meisteris Lu vinas. - Meisteri Luvinai, pasitikiu jumis kaip paiu savimi. Patarkite mano monai ir didiuose, ir mauose dalykuose. Imokykite mano sn to, k jis turi inoti. Artja iema. Meisteris Luvinas niriai linkteljo. Tvyrojo tyla, kol Ketlina sukaup drsos uduoti klausimui, kurio atsakymo labiausiai baiminosi. - O kaip kiti vaikai? Nedas atsistojo, apglb ir jos veid pritrauk ariau. - Rikonas labai maas, - velniai tar. - Jis turi likti ia su tavim ir Robu. Kitus pasiimsiu su savimi. - A to neitversiu, - virpdama atsak Ketlina.

56

GEORGE R. R. MART IN

- Privalai, - tar jis. - Sansa turi itekti u Dofrio, dabar tai aiku; netu rime leisti jiems suabejoti ms itikimybe. Ir jau pats laikas Arijai imokti elgtis pietiniame dvare. Po keleri met ji irgi jau bus sulaukusi tinkamo amiaus vedyboms. Sansa prays pietuose, pati sau pagalvojo Ketlina, ir, dievai mato, Arijai nepakenkt pramokti rafinuotumo. Nenoriai, bet irdyje ji jas ileido. Bet ne Bran. Tik ne Bran. - Taip, - sutiko ji, - bet praau, Nedai, i meils man, leisk Branui pasi likti Vinterfele. Jam tik septyneri. - Man buvo atuoneri, kai tvas isiunt mane pas globjus rij, - tar Nedas. - Seras Rodrikas sak man, kad tarp Robo ir princo Dofrio perb gusi juoda kat. Taip negerai. Branas gali tapti tiltu, sumainsianiu atstu m. Jis mielas berniukas, greitas juoktis, lengvas mylti. Leisk jam augti su jaunaisiais princais, leisk jam tapti j draugu, kaip kad Robertas tapo m a nuoju. Ms gimin dl to bus saugesn. Jis buvo teisus, Ketlina inojo. Taiau skausmo tai nepalengvino. Tada ji praras juos visus keturis: Ned, abi mergaites ir savo miel, mylint Bran. Jai liks tik Robas ir maasis Rikonas. Ji jau dabar jautsi vienia. Vinterfelas juk tokia milinika vieta. - Tada laikyk j atokiau nuo sien, - drsiai prabilo. - Juk inai, kaip jis mgsta karstytis. Nedas nubuiavo nuo jos aki aaras ioms dar nenukritus. - Ai, miledi, - sunibdjo. - inau, tai sunkus sprendimas. - O kaip dl Jono Snou, milorde? - pasiteiravo meisteris Luvinas. Paminjus vard, Ketlina sitemp. Nedas pajuto jos pykt ir atsitrauk. Dauguma vyr turi pavainiki. Ketlina uaugo tai inodama. Ji nenuste bo pirmaisiais santuokos metais igirdusi, kad Nedas susilauk snaus nuo merginos, netyia sutiktos ygyje. Galiausiai jis turjo vyrik poreiki, o metus jie praleido atskirai: Nedas kariavo pietuose, o ji liko saugi tvo pilyje Riverane. Ji daugiau galvojo apie Rob, naujagim prie savo krties, nei apie vyr, kur vargiai tepainojo. Jam buvo leista iekoti paguodos tarp mi. O jei skla usimezg, ji tikjosi, kad jis pasirpins vaiku. Jis padar dar daugiau. Starkai buvo ne tokie, kaip kiti vyrai. Jis parsive mergvaik namo ir vadino j snumi visai iaurei girdint. Kai karai pagaliau baigsi ir Ketlina atjojo Vinterfel, ia jau gyveno Jonas ir jo aukl. Tai skaudiai eid. Nedas nekalbjo apie jo motin, neusimin n vie nu odiu, taiau pilyje nra paslapi ir Ketlina girdjo tarnaites kartojant pasakojimus, kuriuos igirdo i jos vyro kareivi. Jos nabdjosi apie ser Artr Dein, Ryto Kalavij, baisiausi i septyni karaliaus Eirio sargybos riteri, ir kaip j jaunasis lordas veik j vienintelje kovoje. Ir jos pasakojo, kaip Nedas parne sero Artro kalavij jo nuostabiai jaunai seseriai, lau kianiai jo pilyje, vadinamoje Starfolu, ant Vasaros jros krant. Ledi Aara

SO ST AIDIM AS

57

Dein buvo aukta ir viesi, ramyb drumsianiomis violetinmis akimis. Prireik dviej savaii sukaupti drsai, taiau galiausiai vien nakt lovoje Ketlina tiesiai papra pasakyti ties. Tai buvo vienintelis kartas per visus santuokos metus, kai Nedas j igs dino. - Niekada neklausink mans apie Jon, - altai kaip ledas atkirto. - Jis yra mano kraujas, ir tai viskas, k tau reikia inoti. O dabar noriau suino ti, kur igirdai t vard, miledi. Ji prisiek paklusti; ji pasak jam; nuo tos dienos nabdesiai liovsi ir Aaros Dein vardas Vinterfele nebebuvo tariamas. Kad ir kas buvo Jono motina, Nedas turjo j labai mylti, nes jokie Ketlinos odiai netikino isisti berniuko. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio ji jam negaljo atleisti. Ji pamilo savo vyr visa irdimi, taiau nesugebjo puose lti meils Jonui. Ji galjo susitaikyti su tuzinu pavainiki, jei tik jie nesipainio ja po akimis. Jonas visuomet buvo ia ir augdamas darsi panaesnis Ned nei tikrieji sns, kuriuos ji jam pagimd. Kakodl tai buvo dar blogiau. - Jonas privalo ivykti, - tar ji. - Jie su Robu labai artimi, - pradjo Nedas. - A tikjausi... - Jis negali ia likti, - nutrauk j Ketlina. - Jis tavo snus, ne mano. Man jo ia nereikia. - Tai buvo iauru, ji inojo, taiau tiesa. Nedas nepasitarnaus berniukui, palikdamas j ia, Vinterfele. Nedo vilgsnis buvo sklidinas kanios. - inai, kad negaliu vetis jo pietus. Jam nebus vietos dvare. Berniukas su pavainikio pavarde... inai, kaip apie j kalbs. Jo bus alinamasi. Ketlina atitvr ird nuo nebylaus praymo vyro akyse. - Kalbama, kad tavo draugas Robertas pats turi tuzin pavainiki. - Ir n vieno i j niekas nemat dvare! - usipliesk Nedas. - Lanisteri moteris tuo pasirpino. Kaip gali bti tokia velnikai iauri, Ketlina? Jis tik berniukas. Jis... J pagavo sitis. Jis bt pasaks dar daugiau ir pikiau, taiau siterp meisteris Luvinas. - Kitas sprendimas silosi pats, - ramiu balsu tar jis. - Prie kelias die nas dl Jono pas mane buvo atjs js brolis Bendinas. Sak, kad berniu kas trokta apsivilkti juodai. Nedas pavelg pribloktas. - Jis pasipra Nakties sargyb? Ketlina tyljo. Lai Nedas pats sprendia; jos balsas dabar nra pageidau jamas. Taiau pati bt mielai pabuiavusi meister. Jo siloma ieitis bt tobula. Bendinas Starkas buvo prisaikdintas brolis. Jonas tapt jo snumi, vaiku, kurio jis niekada neturs. O laikui bgant berniukas irgi duot prie saik. Jis neturs sn, kurie vien dien galt varytis su Ketlinos ankais dl Vinterfelo.

58

GEORGE R. R. MART IN

Meisteris Luvinas tar: - Tarnauti ant Sienos didel garb, milorde. - Ir net pavainikis gali kilti auktai Nakties sargyboje, - balsu pagalvojo Nedas. Taiau balsas vis dar buvo neramus. - Jonas toks jaunas. Jei to pray t suaugs, bt vienas dalykas, bet keturiolikmetis berniukas... - Nelengva auka, - sutiko meisteris Luvinas. - Taiau dabar sunks lai kai, milorde. Jo kelias ne iauresnis nei js ar ledi. Ketlina pagalvojo apie tris vaikus, kuriuos turi prarasti. Tada jau nebuvo lengva tylti. Nedas nusisuko nuo j ir pavelg pro lang, jo itss veidas buvo tylus ir mslus. Galiausiai jis atsiduso ir atsigr. - Gerai, - kreipsi meister Luvin. - Reikia manyti, tai gera. A pakal bsiu su Benu. - Kada pasakysime Jonui? - paklaus meisteris. - Kai ateis laikas. Turime pasiruoti. Utruksime por savaii, kol pasi rengsime ivykti. Leisiu Jonui pasidiaugti iomis likusiomis keliomis die nomis. Vasara greitai baigsis, kaip ir vaikyst. Kai ateis laikas, pats jam pasa kysiu.

ARIJA

rijos dygsniai vl ijo kreivi. Ji dbteljo juos nusiminusi ir panairakiavo seser ans, sdini tarp kit mergaii. Sansos siuviniai buvo nepriekaitingi. Visi taip sak. - Jos darbas graus, kaip ir ji pati, - kart jos motinai pareik ventike Mordeina. - Jos tokios velnios ir dailios rankos. - Ledi Ketlinai pasiteiravus apie Arij, ventike purkteljo. - Arijos rankos kaip kalvio. Arija vogiomis apsidair po kambar, baimindamasi, kad ventike Mor deina perskait jos mintis, bet iandien ji Arij nekreip jokio dmesio. Ji sdjo su princese Mersela, ypsojosi ir grjosi ja. Nedanai ventikei pati kima privilegija mokyti karalikj princes moterik men, kalbjo pati, kai karalien atved Mersel. Arijos nuomone, Merselos dygsniai irgi atrod kreivoki, taiau i ventiks Mordeinos burkavimo to nebtum pasaks. Ji dar kart apirjo savo siuvin, svarstydama, kaip galt j pataisyti, tada atsiduso ir padjo adat. Nusivylusi pavelg seser. Siuvindama Sansa diugiai tarkjo. Bet Kasei, maoji sero Rodriko dukra, sdjo prie jos koj, gaudydama kiekvien od, o Dein Pul vis lenksi kako panibdti aus. - Apie k js kalbats? - staiga panoro suinoti Arija. Dein apstulbusi pavelg j ir sukikeno. Sansa atrod susigdusi. Bet nuraudo. N viena neatsak. - Pasakyk, - pra Arija. Dein apsidair, kad sitikint, jog ventike Mordeina j nesiklauso. Tada Mersela kak pasak ir ventike nusikvatojo drauge su kitomis damomis. - Mes kalbjome apie princ, - saldiu it buinys balsu suiulbjo Sansa. Arija inojo, apie kur princ: inoma, Dofr. T aukt ir gra. Sansa s djo alia jo per puot. Arijai teko sitaisyti alia to maojo storulio. inoma. - Dofriui patinka tavo sesuo, - sunibdjo Dein ididiai, tarsi tai bt jos nuopelnas. Ji buvo Vinterfelo kvedio dukra ir geriausia Sansos draug. - Jis pasak jai, kad ji labai grai. - Jis j ves, - svajingai tar maoji Bet, apkabindama save. - Tada Sansa taps visos karalysts karaliene. ansai pakako takto nurausti. Ji aviai ikaito. Ji visk daro nuostabiai, apmaudiai pagalvojo Arija. - Bete, nekurk istorij, - patais Sansa jaunesn mergait, meiliai glos tydama plaukus, kad suvelnint atrius odius. Ji pavelg Arij. - K manai apie princ Dof, sesute? Jis labai galantikas, ar ne? - Jonas sako, kad jis atrodo kaip mergait, - atsak Arija.

60

GEORGE R. R. MARTIN

Sansa siuvindama atsiduso. - Vargas Jonas, - tar. - Jis pavydi, nes yra pavainikis. - Jis ms brolis, - kiek per garsiai r Arija. Jos balsas perskrod po pieio tyl bokto kambaryje. ventike Mordeina pakl akis. Ji buvo prakaulaus veido, turjo vitrias akis ir siaur belup burn, sukurt raukytis. Ji ir dabar buvo susiraukusi. - Apie k js, mergaits, kalbats? - Apie netikr brol, - patais Sansa, velniai ir taikliai. Ji nusiypsojo ventikei. - Arija ir a svarstme, kokios mes laimingos, kad iandien su m u mis yra princes, - pridr. ventike Mordeina linkteljo. - inoma. Mums visoms didel garb. - Princes Mersela dvejodama nusiypsojo dl komplimento. - Arija, kodl tu nesiuvinji? - paklaus ven tike. Ji pakilo, o krakmolyti sijonai einant per kambar iugdjo. - Parodyk savo dygsnius. Arijai norjosi rkti. Tai buvo taip bdinga ansai - patraukti ventiks dmes. - tai, - tar ji, itiesdama savo siuvin. ventike atidiai apirjo rankdarb. - Arija, Arija, Arija, - kalbjo ji. - Taip negerai. Visos irjo j. To jau buvo per daug. Sansa buvo pernelyg gerai iau klta, kad aipytsi i sesers nelaims, taiau u j patenkinta vypsojo Dein. Net princesei Merselai atrod jos gaila. Arija pajuto akyse besikaupian ias aaras. Ji nuoko nuo kds ir nubgo prie dur. ventike Mordeina paauk: - Arija, grk! Nedrsk engti n ingsnio. Papasakosiu apie tai tavo ledi motinai. Karalikosios princess akivaizdoje. Tu mums visoms darai gd. Arija tarpduryje stabteljo ir atsisuko, kramtydama lp. Aaros jau rito si per skruostus. Ji steng altai linktelti princesei Merselai. - Jums leidus, miledi. Mersela sumirksjo ir vilgteljo kitas ledi patarimo. Taiau jei ji dvejo jo, ventike Mordeina ne. - Ir kur susiruoei eiti, Arija? - pareikalavo pasiaikinti ventike. Arija rsiai dbteljo. - Turiu pakaustyti irg, - suulbjo, akimirk mgaudamasi ventiks apstulbimu. Tada apsisuko ir ibgo, leisdamasi laiptais taip greit, kiek tik kojos ne. Tai neteisyb. Sansa turjo visk. Sansa buvo dvejais metais vyresn; gal, kol gim, Arijai nieko nebeliko. Danai taip atrodydavo. Sansa mokjo siu vinti, okti, dainuoti. Ji ra eiles. Gebjo rengtis. Ji skambino arfa ir varpe liais. Blogiausia, kad ji buvo grai. Sansa paveldjo auktus motinos skruos tikaulius ir tankius katoninius Tli plaukus. Arija buvo visa lord tv.

SO ST AIDIMAS

61

Plaukai be vilgesio, rudi, o veidas pailgas ir rimtas. Dein vadino j Arija Arkliaveide ir vengdavo kaskart jai prisiartinus. Buvo skaudu, kad vienin telis dalykas, kur Arija mokjo geriau nei sesuo, tai joti. itai ir tvarkyti na mus. Sansa niekada nebuvo gabi skaiiams. Jei ji itekt u Dofrio, Arija vylsi, kad savo paties labui jis pasamdys ger kved. Naimirija lauk jos sarg kambarlyje laipt apaioje. Vos ivydusi Arij ji paoko ant koj. Arija nusiypsojo. Vilkiuke myljo j, net jei visi kiti ne. Jos visur eidavo kartu, Naimirija miegojo jos kambaryje, lovos kojgalyje. Jei motina nebt udraudusi, Arija mielai bt pasimusi vilkiuk siuvi njim. Tegu tada ventike Mordeina pasiskundia jos dygsniais. Arijos atriama, Naimirija energingai grybteljo u rankos. Jos akys buvo geltonos. Pagavusios sauls spindul ibdavo tarsi dvi auksins mone tos. Arija pavadino j karaliens kovotojos i Rojono vardu, kuri ved savo mones per siaurj jr. Dl to irgi kilo didelis skandalas. Sansa, inoma, pavadino savo augintin Ledi. Arija nusivaip ir stipriai apkabino vilkikt. Naimirija lyteljo aus ir Arija sukrizeno. ventike Mordeina tikriausiai jau pasiunt ini jos ledi motinai. Jei ji gr kambar, jos tikrai j suras. Arija nenorjo, kad j surast. Jai kilo ge resn mintis. Berniukai treniravosi kieme. Arija norjo pamatyti, kaip Robas paguldys ant meni galantikj Dofr. - Eime, - sunibdjo Naimirijai. Ji atsistojo ir nuskuod; vilkiuke neat siliko. Dengtame tilte tarp ginklins ir didiojo bokto buvo langas, pro kur matsi visas kiemas. Ten jos ir trauk. Atlk paraudusios ir udususios ir rado ant palangs sdint Jon, vien koj atsainiai prisitraukus prie smakro. Jis stebjo pratybas taip susikaups, kad, rodos, net neigirdo, kaip jos artinasi, kol jo baltasis vilkiukas nepasileido j pasitikti. Naimirija atsargiai pritykino ariau. Vaiduoklis, jau didesnis nei jo broliai ir seserys, apuost j, atsargiai grybteljo u ausies ir atsitrauk. Jonas smalsiai pavelg j. - Ar neturtum siuvinti, maoji sesute? Arija nusivaip. - Norjau pamatyti juos besikaunanius. Jis nusiypsojo. - Tada ateik ia. Arija usiropt ant palangs ir klesteljo greta, bumbsint ir niurnant kieme apaioje. Jos nusivylimui, ia treniravosi tik jaunesnieji berniukai. Branas buvo taip storai aptlotas, kad atrod tarsi apvyniotas plunksn patalais. O prin cas Tomenas, kuris ir iaip' buvo storas, atrod visikai apvalus. Jie alsavo, pkt ir kapojo vienas kit minktais mediniais kalavijais, budriai stebi mi senojo sero Rodriko Kaselio, kov meistro, stambaus it statinait vyro

62

GEORGE R. R. MARTIN

puoniomis andenomis. Tuzinas irov, vyr ir berniuk, padrsinamai kalojo, Robas uvis garsiausiai. Greta jo ji pastebjo Teon Greidoj, vil kint juoda liemene, puota auksiniu gimins toakenu, jo veide atsispindjo ironika panieka. Abu kovos dalyviai svirduliavo. Arija nusprend, kad jie kaunasi jau kur laik. - Skydas vargina labiau nei siuvinjimas, - itar Jonas. - Laikyti skyd kur kas smagiau nei adat, - atov Arija. Jonas nusiyp sojo ir sutar jai plaukus. Arija nuraudo. Jie visada buvo artimi. Jonas, kaip ir ji, turjo tvo veid. Tokie jie buvo vieninteliai. Robas, Sansa, Branas, netgi maasis Rikonas visk paveldjo i Tli: nevaromas ypsenas ir liepsno janius plaukus. Kai Arija buvo maa, baiminosi, jog tai reikia, kad ji irgi mergos vaikas. Btent pas Jon ji lkdavo isigandusi ir btent Jonas sugeb davo j nuraminti. - Kodl tu ne kieme? - paklaus jo Arija. Jis nusiypsojo puse lp. - Pavainikiams draudiama aloti jaunuosius princus, - paaikino. - Vi sos per pratybas gaunamos mlyns turi atsirasti nuo teist pdini kala vijo. - O, - susigdo Arija. Ji turjo susiprasti. Jau antr kart iandien pagal vojo, kad gyvenimas yra neteisingas. Ji stebjo, kaip jos maasis brolis tvoja Tomenui. - A irgi galiau kautis ne prasiau nei Branas, - pareik ji. - Jam tik septyneri. Man devyneri. Jonas nuvelgj su visa keturiolikmeio imintimi. - Tu pernelyg liesa, - konstatavo. Jis pam jos rank ir paiupinjo rau menis. Tada atsiduso ir papurt galv. - Abejoju, ar pakeltum ilgj kalavij, maoji sesute, o juo labiau usimotum. Arija itrauk rank ir piktai pavelg j. Jonas vl suvl jai plaukus. Jie stebjo Bran ir Tomen, sukanius ratus vienas apie kit. - Matai princ Dofr? - paklaus Jonas. Ji i pirmo vilgsnio nepastebjo, bet geriau siirjusi ivydo j gale, auktos akmenins sienos elyje. J supo vyrai, kuri ji nepaino; jauni skvairai Lanisteri ir Barateon apdarais, n vieno pastamo. Buvo keletas ir vyresni vyr; tikriausiai riteriai, spjo ji. - Pairk ginklus ant jo apsiausto, - parod Jonas. Arija pavelg. Princo pamut apsiaust puo mantrus skydas. Be abejons, nepriekaitingai isiuvintas. Skydas per vidur buvo padalintas; vienoje pusje puikavosi karalikosios gimins vainikuotasis elnias, kitoje Lanisteri litas. - Lanisteriai idids, - tar Jonas. - Atrodyt, turt pakakti karalikojo simbolio, bet ne. Savo motinos gimins simbol jis laiko lygiaveriu karali kajam.

S O ST AIDIMAS

63

- Moteris taip pat svarbi, - uprotestavo Arija. Jonas sukrizeno. - Tau tikriausiai dert pasielgti taip pat, maoji sesute. Sujunk Tli ir Stark simbolius ant herbo. - Vilkas su uvimi nasruose? - Tai j prajuokino. - Atrodys kvailai. Be to, jei mergina negali kautis, kam jai reikia herbo? Jonas patrauk peiais. - Mergaits gauna herbus, bet ne kalavijus. Ne a nustatau taisykles, se sute. I kiemo apaioje pasigirdo riksmas. Princas Tomenas koiojosi dulkse, neskmingai bandydamas atsistoti. Dl kamalo jis atrod tarsi vlys ant nugaros. Branas stovjo vir jo pakls medin kalavij, pasirengs dar kart tvoti, kai tik is atsistos ant koj. Vyrai pradjo prunkti. - Pakaks! - suuko seras Rodrikas. Jis padav princui rank ir padjo at sistoti. - Puiki kova. Liu, Doni, padkite jiems ilsti i arv. - Jis apsidai r. - Prince Dofri, Robai, js dar kausits? Robas, prakaituotas nuo ankstesns dvikovos, noriai eng priek. - Mielai. Atsakydamas sero Rodriko kvietim, Dofris eng saul. Jo plaukai spindjo it suverptas auksas. Atrod taip, lyg jam viskas bt gris. - Tai aidimas vaikams, sere Rodrikai. Teonas Greidojus leipo juokais. - Js ir esat vaikai, - paiepiamai tar. - Robas gal ir vaikas, - atov Dofris. - A esu princas. Ir jau pavargau mosikuoti aisliniu kalaviju prie Starkus. - Tu gavai daugiau kiri nei sudavei, - tar Robas. - Ar tu bijai? Princas Dofris pavelg j. - O, siaubingai, - met. - Tu juk gerokai vyresnis. - Kai kurie i Lanisteri vyr nusiveng. Jonas piktai nuvelg kiem. - Dofris tikrai yra maas iknius, - tar Arijai. Seras Rodrikas susimsts glost andenas. - Kajus silot? - paklaus princo. - Tikr plien. - Sutarta, - atov Robas. - Tu dar pasigailsi. Kov meistras ramindamas udjo rank Robui ant peties. - Tikras plienas pernelyg pavojinga. Leisiu jums kautis turnyriniais kala vijais bukais amenimis. Dofris neitar n odio, taiau Arijai nepastamas mogus, auktas riteris juodais plaukais ir nudegimo randais ant veido, ijo prieais princ. - Tai js princas. Kas js toks, kad draustumt jam kautis tikru kalaviju? - Vinterfelo kov meistras, Kligeinai, ir geriau ito nepamirkite.

64

GEORGE R. R. MART IN

- Ar js ia treniruojate moteris? - norjo inoti apdegs vyras. Jis buvo raumeningas kaip bulius. - A treniruoju riterius, - pabr seras Rodrikas. - Jie gaus plien, kai bus tam pasireng. Kai sulauks tinkamo amiaus. Apdegs vyras pavelg Rob. - Kiek tau met, berniuk? - Keturiolika, - atsak Robas. - Bdamas dvylikos a umuiau mog. Ir tikrai ne buku kalaviju. Arija mat, kaip pasiiau Robas. Ugavo jo ididum. Jis pasisuko ser Rodrik. - Leiskite man tai padaryti. A galiu j nugalti. - Tada veik j turnyriniu kalaviju, - nenusileido seras Rodrikas. Dofris patrauk peiais. - Ateik ir susikauk su manimi, kai bsi vyresnis, Starkai. Jei nebsi per senas. Lanisteri vyrai vl nusiveng. Kieme aidjo Robo keiksmai. Sukrsta Arija usideng burn. Teonas Greidojus grieb Rob u rankos, kad is nepult princo. Seras Rodrikas sunerims tryn andenas. Dofris suvaidino iovul ir pasisuko jaunesnj brol. - Eime, Tomenai, - tar. - aidim valandl baigsi. Palikime vaikus ia idykauti. Tai sukl dar didesn juoko plipsn Lanisteri vyrams ir dar aistringesnius Robo keiksmus. Po baltomis andenomis sero Rodriko veidas i siio buvo raudonas it burokas. Teonas laik Rob savo geleiniame glbyje, kol princas ir jo palyda saugiai pasialino. Jonas stebjo juos nueinanius, o Arija smailakiavo Jon. Jo veidas atrod ramus kaip eerlis diev miko irdyje. Galiausiai jis nulipo nuo palangs. - Vaidinimas baigsi, - tar. Jis pasilenk pakasyti Vaiduokliui paausio. Baltasis vilkas pakilo ir pasitryn j. - Tu veriau skuosk savo kambar, maoji sesute. ventike Mordeina jau tikriausiai tavs tyko. Kuo ilgiau slpsies, tuo grietesn teks bausm. Siuvinsi vis iem. Per pavasario atolyd aptiks tavo kn su adata sustingusiuose pirtuose. Arija neman, kad tai juokinga. - Nekeniu siuvinjimo! - aistringai tar. - Taip neteisinga. - Teisybs nra, - tar Jonas. Jis vl sutar jai plaukus ir nujo; Vaiduo klis tyliai cipeno i paskos. Naimirija irgi pradjo sekti kandin, bet greit su stojo ir gro, pamaiusi, kad Arija n nekrusteli. Nenoriai ji pasuko kita kryptimi. Buvo blogiau, nei pranaavo Jonas. Kambaryje lauk ne ventike Mordei na. O ventike Mordeina ir motina.

BRANAS

ediotojai ivyko autant. Karalius io vakaro puotai pageidavo lauki nio erno. Princas Dofris capeno drauge su tvu, tad ir Robui buvo leista prisidti prie draugijos. Kartu jojo dd Bendinas, Doris, Teonas Greidojus, seras Rodrikas ir netgi juokingas karaliens maasis brolis. Tai buvo paskutin mediokl. Rytoj jie ivyksta pietus. Bran paliko kartu su Jonu, mergaitmis ir Rikonu. Taiau Rikonas buvo dar kdikis, mergaits - tik mergaits, o Jono ir jo vilko niekur negaljai rasti. Branas labai ir nesisteng j iekoti. Jis man, kad Jonas ant jo pyksta. iomis dienomis atrod, kad Jonas pyksta ant vis. Branas neinojo, kodl. Jis keliaus su dde Benu prie Sienos ir prisids prie Nakties sargybos. Tai buvo beveik taip pat gerai, kaip vykti su karaliumi pietus. Robas vienintelis liks ia, ne Jonas. Branas negaljo sulaukti, kada jie ivyks. Jis jos karalikuoju keliu raitas ant savo irgo, ne ponio, bet tikro ristno. Jo tvas taps karaliaus ranka ir jie gyvens Raudonojoje pilyje Karaliaus Uoste; pilyje, kuri pastat drakon lor dai. Senoji aukl pasakojo, kad ten esama vaiduokli, poemini kaljim, kur djosi siaubingi dalykai, ir drakono galv ant sien. Branui iurpuliai lakst vien apie tai pagalvojus, taiau baims nejuto. Ko turt bijoti? Kartu bus jo tvas, karalius su visais riteriais ir prisiekusiais kalavijuoiais. Vien dien ir Branas taps riteriu, vienu i karaliaus sargybini. Senoji aukl sako, kad jie puikiausi kalavijuoiai visoje karalystje. Jie tik septyni, vilki baltus arvus, neturi mon ir vaik, ir gyvena tik tam, kad tarnaut karaliui. Branas inojo visas istorijas. J vardai jam skambjo lyg muzika. ervainas i Miroildo. Seras Rajamas Redvainas. Princas Eimonas Dragonaitas. Dvyniai seras Erikas ir seras Arikas, krit nuo kits kito kalavijo prie kelis imtus met, kai brolis stojo prie seser kare, kur dainiai vadina Dra kon okiu. Baltasis Bulius, Deroldas Haitaueris. Seras Arturas Deinas, Ryto Kalavijas. Biristinas Drsusis. Du karaliaus sargybiniai atvyko iaur kartu su karaliumi Robertu. Bra nas irjo susiavjs, nedrsdamas juos prabilti. Seras Borosas buvo nu pliks, kaulto veido; seras Merinas - lidnomis akimis ir rdi spalvos barzda. Seras Deimis Lanisteris atrod dar panaesnis pasak riterius ir taip pat priklaus karaliaus sargybai, taiau Robas kalbjo, kad jis nudjs sen iprotjus karali ir jo skaiiuoti nereikt. Ikiliausias gyvas riteris buvo seras Biristinas elmis, Biristinas Drsusis, karaliaus sargybos vadas. Tvas paadjo, kad Karaliaus Uoste jie susitiks su seru Beiristinu, tad Bra nas ant sienos skaiiavo dienas, trokdamas ivykti, pamatyti pasaul, apie kur tik svajojo, ir pradti gyvenim, kur vos sivaizdavo.

66

GEORGE R. R. MARTIN

Taiau prasidjus paskutinei dienai, Branas mai sutriko. Vinterfelas buvo vieninteliai jo namai. Tvas liep iandien su viskuo atsisveikinti ir jis band. Mediotojams ivykus, bastsi po pil lydimas vilko, ketindamas ap lankyti visus, kurie pasiliks: senj aukl ir virj Geid; Mikn jo kalvje; arklinink Hodor, kuris visada ypsodavosi, priirjo jo pon ir kartojo tik vien od Hodoras; vyr i stiklo sod, kuris vaiindavo gervuogmis, kai jis ten lankydavosi... Taiau ijo niptas. Pirmiausia jis nujo arklides ir pamat aptva re pon, tik jis nebebuvo jo ponis. Jis gaus tikr ristn ir pon paliks. Stai ga Branas panoro atsissti ir pravirkti. Jis apsisuko ir mov pro duris, kad Hodoras ir kiti arklininkai nepamatyt jo aar. Tuo atsisveikinimas ir bai gsi. Vietoj jo Branas vis ryt praleido diev mike, mokydamas vilkiuk atneti pagal, bet neskmingai. Vilkas buvo protingesnis u bet kur jo tvo unidse laikom skalik ir Branas bt galjs prisiekti, kad supranta kiek vien jam sakom od, taiau jis visai nenorjo neioti pagalio. Branas vis dar neapsisprend dl vardo. Robas savj vadino Pilkuoju Vju, nes jis greitai bgo. Sansa savj - Ledi, Arija - kakokios dainose m i nimos senos karaliens raganos vardu, o maasis Rikonas - Gauruoium. Brano galva, tai buvo gana kvailas vardas didvilkiui. Jono vilkas, baltasis, va dinosi Vaiduoklis. Branas troko, kad pirmas bt sugalvojs t vard, nors jo vilkas nebuvo baltas. Per pastarsias dvi savaites jis mgino aukti vilk imtais vard, bet n vienas neprilipo. Gal gale Branas pavargo aisti ir nusprend palaipioti. Jau senokai ne buvo atjs prie apgriuvusio bokto, sutrukd pastarieji vykiai. Dabar tai bus paskutinis kartas. Jis nubgo per diev mik, ratu aplenkdamas tvenkin, kur augo irdies medis. is j visuomet gsdino; mediai neturt turti aki, mst Branas, ar lap, kurie atrodo kaip rankos. Vilkiukas lipo jam ant kuln. - Lik ia, - paliep prie spygliuoio medio netoli ginklins sienos. Gulk. tai taip. Dabar lik. Vilkiukas padar kaip lieptas. Branas pakas jam tarpuaus, tada apsisu ko, paoko, iupo emesnij ak ir usilipo. Jau buvo per vidur medio, lengvai korsi nuo akos ant akos, kai vilkas atsistojo ir ukauk. Branas pavelg emyn. Vilkas nutilo, smeigs pailgas geltonas akis. J nusmelk keistas altukas. Jis vl pradjo kopti. Vilkas ir vl ukauk. - Tylos, - uriko Branas. - Tpkis. Tupk. Tu blogesnis nei motina. Kauksmas lydjo j vis keli medio virn, kol galiausiai jis uoko ant ginklins stogo ir dingo i akiraio. Vinterfelo stogai buvo lyg antrieji Brano namai. Motina danai sakyda vo, kad Branas pirmiau imoko karstytis nei vaikioti. Jis neprisimin, kada imoko vaikioti, taiau neprisimin ir kada pradjo laipioti, tad tikriausiai tai buvo tiesa.

S O ST AIDIMAS

67

Berniukui Vinterfelas buvo visomis kryptimis besidriekiantis pilkas akmeninis sien, bokt, kiem ir tuneli labirintas. Senesnse pilies dalyse mens buvo pakrypusios, taigi neinodavai, kokiame aukte esi. Per imtme ius i vieta, kart jam pasakojo meisteris Luvinas, isikerojo tarsi milini kas akmeninis medis, kreivomis, storomis, susisukusiomis akomis ir giliai em siskverbusiomis aknimis. Prasibrovs aukiau ir atrepekojs beveik iki dangaus, vis Vinterfel Branas regdavo kaip ant delno. Jam patikdavo vaizdas po kojomis. Tik paukiai sukdavo ratus vir galvos, o pilies gyvenimas vir ten, apaioje. Branas valand valandas galdavo karoti tarp beformi, lietaus nuskalbt chimer, ppsani vir pirmojo bokto, stebdamas vyrus, besitreniruojanius kieme su mediniais ir metaliniais ginklais; virjus, ravinius daro ves iltnamyje; nepailstanius unis, zujanius po unids pirmyn ir atgal; diev miko tyl; prie ulinio lieuvaujanias merginas. Tada jis jausdavosi tarsi pilies valdovas ir tos bsenos net Robas nebt suprats. ia jis suinojo ir Vinterfelo paslaptis. Statybininkai kruopiai ne sulygino ems; u Vinterfelo sien stksojo kalvos ir plytjo lygumos. ia buvo dengtas tiltas - nuo ketvirto varpins aukto iki antro peryklos. Branas apie j inojo. Ir dar inojo, kad galima sigauti vidin sien pro pietinius vartus, palipti tris auktus, perbgti Vinterfel siauru akmeniniu tuneliu ir ilsti pirmame aukte prie iaurini vart, kur vir tavs dunk so imto pd auktumo siena. Net meisteris Luvinas ito neino, Branas buvo tuo tikras. Jo motina baiminosi, kad vien dien Branas paslyds nukris nuo sienos ir usimu. Jis ramino, kad ne, taiau jos netikino. Kart ji privert j paa dti, kad nebelaipios. Jam pavyko io paado nesulauyti beveik dvi savaites, taiau kasdien jautsi vis prasiau; tad vien nakt, broliams sumigus, vl i siropt pro miegamojo lang. Grauiamas kalts kit dien apie savo nusikaltim jis prisipaino. Lor das Edardas sak eiti diev mik ir apsivalyti. Pastatyti sargybiniai turjo sekti, kad Branas ten likt vienas vis nakt ir apmstyt savo neklusnum. Kit ryt Brano niekur nesimat. Galiausiai rado j miegant ant apatini aukiausio spygliuoio ak. Tegu ir labai piktas, tvas nesusilaik nesijuoks. Tu ne mano snus, - tar Branui, kai j nukl. - Tu voverait. Tebnie. Jei turi karstytis, karstykis, tik pasistenk, kad motina nematyt. Branas labai stengsi, nors neman, kad kada nors galt j apkvailinti. Kadangi tvas karstytis neudraud, ji pagalb pasitelk kitus. Senoji aukl papasakojo jam istorij apie ma blog berniuk, kuris ulipo per auktai ir j nutrenk aibas, o varnos iles akis. Branui tai spdio nepadar. Ap griuvusio bokto viruje lizd susisukusios varnos lesdavo tiesiai jam i del no. N viena neparod n menkiausio noro kaptelti akis.

68

GEORGE R. R. MART IN

Vliau meisteris Luvinas padar nedidel molin berniuk, apreng Brano drabuiais ir numet nuo sienos kiem, kad Branas pamatyt, kas jam nutiks, jei nukris. Buvo smagu, taiau vliau Branas tik pavelg meister ir tar: - A ne i molio. Ir niekada nekrentu. Tada kur laik sargybiniai vaikydavosi j kaskart, pamat ant stog, ir mgindavo nukraptyti emyn. Tai buvo geriausi laikai. Tarsi aistum su broliais, tik Branas visuomet laimdavo. N vienas i sargybini, net Doris, nelaipiojo n perpus taip gerai, kaip Branas. Be to, daniausiai jie jo apskritai nematydavo. mons niekada neiri auktyn. Tai buvo dar vienas dalykas, kuris jam patiko; laipiojant atrodydavo, jog esi nematomas. Jam patiko ir jausmas, kariantis nuo akmens ant akmens siena, rank ir koj pirtais kabinantis nedidelius plyius. Jis visuomet nusiaudavo ba tus ir laipiojo basas; jausdavosi taip, tarsi vietoj dviej turt keturias ran kas. Jam patiko liekantis gilus, saldus raumen skausmas. Jam patiko oro skonis viruje: saldus ir altas tarsi ieminis persikas. Jam patiko paukiai: varnos apgriuvusiame bokte, mayiai virbliukai, sukantys lizdus akmen plyiuose, sena pelda, mieganti dulktoje palpje vir senosios ginklins. Branas inojo juos visus. O labiausiai jam patiko lankyti vietas, kurias kiti negaljo patekti, ir ste bti pilk Vinterfelo raizgalyn, kurios niekas kitas niekada nebuvo mats. Tai dar vis pil Brano slaptaviete. Jo mgstamiausias buvo apgriuvs boktas. Kadaise tai buvo sargybos boktas, aukiausias visame Vinterfele. Seniai, dar prie imt met, kai jo tvas dar nebuvo gims, boktas usideg nuo aibo. griuvs virus taip ir liko neatstatytas. Kartais tvas sisdavo bokt iurkiautojus, kad inet lizdus, kuri visuomet rasdavo tarp krituoli akmen krvos bei pajuodu si ir supuvusi sij. Taiau iki bokto virns niekas neulipdavo, iskyrus Bran ir varnas. Jis inojo du bdus, kaip ten patekti. Galjai lipti tiesiog bokto siena, ta iau akmenys klibjo, o juos laiks skiedinys seniai virto pelenais, tad Branas nemgo spaustis prie j visu svoriu. Geriausia buvo pradti nuo diev miko, siropti aukt spygliuot, kirsti ginklin ir sargybini post, okinjant nuo stogo ant stogo, basomis, kad neigirst sargybiniai. Atsidurdavai aklinoje pirmojo bokto - seniau sios pilies dalies - emoje apvalioje tvirtovje, kuri i ties buvo auktesn, nei atrod. Dabar ia gyveno tik vorai ir iurks, taiau seni akmenys vis dar tiko laipioti. Atsirasdavai tiesiai ten, kur tui erdv aklomis akimis spok sojo chimeros; galjai sliuogti nuo vienos chimeros prie kitos, laikydamasis tai viena, tai kita ranka, aplink jas iki iaurins puss. Nuo ia gerai pasistie bs galjai uokti ant netoliese kyanio apgriuvusio bokto. Belikdavo tik usiropti patamsjusiais akmenimis iki lizdo, ne daugiau kaip deimt pd, o tada jau apspisdavo varnos pasiirti, ar atneei lesalo.

S O ST AI DIM AS

69

Branas gudusiais judesiais kop nuo vienos pabaisos prie kitos, kai i girdo balsus. Jis taip nustebo, kad vos nepaleido rankos. Vis jo gyvenim pirmasis boktas stovjo tuias. - Man tai nepatinka, - kalbjo moteris. Po juo jo lang eil ir balsas sklido i paskutiniojo ioje pusje. - Tu turtum bti ranka. - Gink dievai, - atsiliep tingus vyrikas balsas. - Tokios garbs man ne reikia. Per daug darbo. Branas pakibo klausydamasis, mai isigands net krustelti. Jei bandys sibtelti, jie gali pastebti jo koj. - Ar nesupranti, koks mums kyla pavojus? - kalbjo moteris. - Robertas t vyr myli kaip brol. - Robertas savo brolius vos pakenia. Ir a jo nekaltinu. Vien Stanio pa kanka, kad sutrikt virkinimas. - Neapsimesk kvailiu. Stanis ir Renlis - viena, o Edardas Starkas - visai kas kita. Robertas klausys Starko. Velniai griebt juos abu. Turjau primygti nai reikalauti, kad paskirt tave, taiau buvau tikra, kad Starkas atsisakys. - Mums dar labai pasisek, - atitar vyras. - Karalius lengvai galjo pa skirti ranka vien i broli, arba net Maj Pirt, saugokit dievai. Duok man garbingus, o ne ambicingus prieus ir a ramiau miegosiu. Jie kalba apie tv, suvok Branas. Jis norjo igirsti daugiau. Dar kelios pdos... taiau jie pamatys, jei jis sibuos palei lang. - Tursime atidiai j stebti, - pareik moteris. - Geriau stebiau tave, - tar vyras. Atrod, kad jis nuobodiauja. - Eik ia. - Lordas Edardas niekada nesidomjo, kas vyksta pietus nuo Ssmau kos, - br moteris. - Niekada. Sakau tau, tai reikia, kad jis stos prie mus. Kitaip kuri gal jis palikt savo galios viet? - Dl imto prieasi. Pareiga. Garb. Jis trokta didelmis raidmis ra yti savo vard istorijoje, pabgti nuo monos, arba dl abiej prieasi. Gal jis nori bent kart gyvenime pabti iltai. - Jo mona yra ledi Arin sesuo. Keista, kad Laiza nepasitiko ms ia su savo kaltinimais. Branas vilgteljo emyn. Po langu buvo siauras isikiimas, vos keli co li ploio. Jis mgino j pasiekti. Per toli. Nepavyks. - Tu grauiesi per daug. Laiza Arin tra igsdinta karv. - ita igsdinta karv dalijosi lova su Jonu Arinu. - Jei k nors inot, bt braukusi pas Robert, o ne sprukus i Kara liaus Uosto. - Kai jis sutar auklti jos paliegus bernikt Kasterli Uolos pilyje? Ne manau. Ji inojo, kad berniuko gyvyb taps ustatu u jos tyljim. Ji gali idrsti dabar, kai jis saugus auktai rijoje. - Tos motinos... - odis vyro lpose nuskambjo kaip keiksmaodis. Manau, gimdymas jums susuka smegenis. Js visos pakvaiusios. - Jis nusi-

70

GEORGE R. R. MART IN

juoke. Tai buvo kartus juokas. - Lai ledi Arin idrsja kiek tik irdis geidia. Kad ir k ji ino ar mano inanti, neturi rodym. - Jis akimirkai nutilo. O gal turi? - Manai, karalius reikalaus rodym? - kalbjo moteris. - Sakau tau, jis mans nemyli. - Ir kas gi dl to kaltas, mieloji sese? Branas tyrinjo briaun. Jis gali nukristi. Ji per siaura nusileisti, bet jei nusitvert jos krisdamas, prisitraukt... taiau kils triukmas atvest juos prie lango. Jis gerai nesuprato, k igirdo, taiau inojo, kad tai neskirta jo ausims. - Tu toks pat aklas, kaip Robertas, - kalbjo moteris. - Jei turi omeny, kad matau t pat, tada taip, - atov vyras. - A matau mog, kuris greiiau mirs, nei iduos savo karali. - Jis vien jau idav, o gal pamirai? - tar moteris. - O, a neneigiu, kad jis itikimas Robertui - tai akivaizdu. Bet kas bus, kai Robertas mirs ir Dofas perims sost? Ir kuo greiiau tai atsitiks, tuo saugesni bsime. Mano vyras kasdien vis neramesnis. Starkas alia padt tik pablogins. Jis vis dar myli io seser, nuobodi ma negyv eiolikmet. Ar ilgai reiks laukti, kol jis ikeis mane koki nors nauj Lijan? Staiga Branas labai isigando. Jis tenorjo grti i kur atjs, rasti brolius. Taiau k jiems pasakys? Jis turi prisislinkti ariau, suvok Branas. Jis turi pamatyti, kas kalba. Vyras atsiduso. - Turi maiau galvoti apie ateit, o daugiau apie ranka pasiekiamus m a lonumus. - Liaukis, - tar moteris. Branas igirdo m pliaukteljim ir vyro juok. Jis prisitrauk, perlipo per chimer ir uropojo ant stogo. Tai buvo len gviausias kelias. Jis nusirabdino per stog iki kitos chimeros, tiesiai vir kambario lango, i kurio sklido balsai. - Visos ios kalbos pradeda varginti, sesute, - tar vyras. - Eik ia ir pa tylk. Branas apsierg chimer, suspaud j kojomis ir apsivert emyn. Jis lai ksi sikibs kojomis ir ltai ties galv link lango. Pasaulis auktyn kojomis atrod keistas. Po juo svaiginaniai plauk kiemas, akmenys, vis dar drgni nuo itirpusio sniego. Branas pavelg pro lang. Kambaryje grmsi vyras ir moteris. Abu nuogi. Branas nevelg, kas jie. Vyras jam buvo atsuks nugar, o jo knas udeng moter, kuri spaud prie sienos. Girdjosi velns, drgni garsai. Branas suprato, kad jie buiuojasi. Jis irjo iplts akis ir isigands, giliai sulaiks kvpavim. Vyro ranka buvo moteriai tarp koj ir jis tikriausiai j eid, nes moteris pradjo tyliai dejuoti.

SO ST AIDIMAS

71

- Baik, - tar ji. - Baik, baik. O, praau... - Bet jos balsas buvo tylus ir silpnas ir ji nestm jo alin. Jos rankos paskendo jo plaukuose, jo garbano tuose auksiniuose plaukuose ir pritrauk galv sau prie krt. Branas pamat jos veid. Akys buvo umerktos, o burna praverta, dejuo janti. Auksiniai plaukai sibavo nuo ono prie ono galvai judant pirmyn atgal, taiau Branas atpaino karalien. Jis tikriausiai sukl triukm. Staiga jos akys atsimerk ir pavelg tiesiai j. Ji sukliko. Viskas nutiko staiga. Moteris siutusi atstm vyr, aukdama ir rody dama. Branas mgino atsitiesti, susiriets dvilinkas siek chimeros. Jis per nelyg skubjo. Jo ranka beviltikai graib lyg akmen, i tos panikos kojos paslydo ir staiga jis m kristi. Apsvaigo galva, pykino, prie akis vysteljo lango kiaurym. Jis ities rank, iupo u briaunos, i islydo, vl grieb kita ranka. Jis sunkiai sibavo palei pastat. Nuo smgio atsitrenkus sien u gniau kvap. Branas karojo, laikydamasis viena ranka, dusdamas. Lange vir jo pasirod veidai. Karalien. Dabar Branas atpaino ir vyr alia jos. Jie atrod panas tar si atspindys veidrodyje. - Jis mus mat, - kandiai tar moteris. - Na ir kas? - paklaus vyras. Brano pirtai m slysti. Jis stvrsi u briaunos kita ranka. Nagais sikir to tvirt akmen. Vyras pasilenk. - Duok man rank, - pasil. - Kol dar nenukritai. Branas ities rank ir i vis jg sikibo. Vyras trkteljo j ant briaunos. - K tu darai? - prieinosi moteris. Vyras jos neklaus. Jis buvo labai stiprus. Pastat Bran ant palangs. - Kiek tau met, berniuk? - Septyneri, - atsak Branas, drebdamas i palengvjimo. Jo pirtai pali ko gilias duobutes vyro dilbyje. Branas sutriks paleido jo rank. Vyras pavelg moter. - Ko tik nepadarai i meils, - tar bjaurdamasis. Ir pastm Bran. Rkdamas Branas ivirto pro lang tutum. Nebuvo u ko usikabinti. Kiemas nenumaldomai artjo. Kakur tolumoje kauk vilkas. Aplink apgriuvus bokt ratus suko var nos, laukusios lesalo.

TYRIONAS

akur milinikame akmeniniame Vinterfelo labirinte kauk vilkas. Garsas plazdeno vir pilies tarsi gedulo vliava. Tyrionas Lanisteris pakl galv nuo knyg ir suvirpjo, nors bibliotekoje buvo jauku ir ilta. Kakas tame vilko kaukime atitrauk vyr nuo dabarties ir paliko tamsioje mini tankynje, bgant nuog prie gauj. Kai didvilkis vl ukauk, Tyrionas uvert sunk, odin skaitomos kny gos virel: tai buvo seniai mirusio meisterio imtmeio senumo paskaita apie besikeiianius met laikus. Atgalia ranka prideng iovul. Skaitymo lempa mirkiojo, aliejus beveik baigsi, pro auktus langus skverbsi pirmie ji auros spinduliai. Jis skait beveik vis nakt, taiau tai anokia naujiena. Tyrionas Lanisteris nebuvo i mgj pamiegoti. Kylant nuo suolo, maud sustingusias kojas. iek tiek patryn gaivinda mas ir nulubiojo prie stalo, kur velniai knark ventikas, pasidjs galv ant prieais atverstos knygos. Tyrionas vilgteljo virel. Didiojo meiste rio Etelmuro gyvenimas, nenuostabu. - eili, - velniai tar. Jaunas vyras staigiai paoko, mirkiodamas, su triks, jo brolijos enklas smarkiai sibavo ant sidabrins grandins. - Einu ko nors ukrimsti. Sudk knygas atgal lentynas. Atidiai elkis su Valyrijos ritiniais, pergamentas labai sausas. Eirmidono Karo mainos" gana reta, o tavik - vienintel baigta mano matyta kopija. eilis iopsojo, dar pusiau miegodamas. Tyrionas kantriai pakartojo nu rodymus, papleknojo ventikui per pet ir paliko j vykdyti uduoi. Lauke Tyrionas trauk pilnus plauius alto rytmeio oro ir pradjo leis tis emyn staiais akmeniniais laiptais, apsivijusiais bibliotekos bokt. Lipo ltai; laiptai buvo stats ir siauri, o jo kojos trumpos ir kreivos. Kylanti saul dar neapviet Vinterfelo sien, taiau jas jau buvo apgul mons kieme apaioje. J pasiek aus riantis Sandoro Kligeino balsas: - Berniukas ilgai kamuosis. Noriau, kad num irt greiiau. Tyrionas pavelg emyn ir ivydo Skalik, stovint su jaunuoju Dofriu, apsuptus skvair. - Bent mirta tyliai, - atsak princas. - Triukm kelia didvilkis. Vos ga ljau miegoti nakt. Kligeinas met ilg el ant sausakimos aikts, jo skvairas umov jam galvos juod alm, - Galiu nutildyti t padar, jei norite, - pro pravir priekakt tar. Jo pa tarnautojas dav kalavij. Jis imgino jo svor rdamas alt ryto or. U jo kiemas skambjo nuo vanganio plieno.

SO ST AIDIM AS

73

Pasilymas, regis, pamalonino princ. - Pasisk un pribaigti uns! - suuko jis. - Vinterfelas pilnas vilk, Star kai vieno nepasiges. Tyrionas nuoko nuo paskutinio laiptelio kiem. - Prayiau apsigalvoti, snne, - tar. - Starkai moka skaiiuoti iki e i. Ne taip, kaip kai kurie princai. Dofris bent jau turjo padorumo nurausti. - Balsas i niekur, - nukirto Sandoras. Jis velg pro savo alm, irda mas tai vien, tai kit pus. - Oro dvasios! Princas nusijuok kaip visada, kai jo asmens sargybinis nutaisydavo mimo grimas. Tyrionas buvo prie to priprats. - tai ia. Auktagis sistebeilijo em ir apsimet j pastebjs. - Maasis lordas Tyrionas, - tar. - Praau atleisti. Nemaiau, kad ia stovite. - A iandien nenusiteiks klausytis tavo lybi. - Tyrionas pasisuko snn. - Dofri, pats laikas aplankyti Edard Stark ir jo ledi ir pareikti uuojaut. Dofris suirzo, kaip moka tik jaunas princas. - Kokia nauda jiems i mano uuojautos? - Jokios, - tar Tyrionas. - Taiau jos i tavs tikimasi. Kad tu nepasirodei, buvo pastebta. - Kas man tas Stark berniukas, - priegyniavo Dofris. - Negaliu pa ksti moteriki vaitojimo. Tyrionas Lanisteris pasistieb ir smarkiai r snnui per veid. Berniu ko skruostas paraudonavo. - Dar odis, - tar Tyrionas, - ir vl voiu. - A pasakysiu mamai, - suuko Dofris. Tyrionas vl trenk. Dabar liepsnojo abu skruostai. - Pasisksi mamai, - kalbjo Tyrionas. - Taiau pirmiausia aplankysi lord ir ledi Starkus, pulsi prie juos ant keli ir pasakysi, kaip apgailestauji, kad esi pasiruos padti, jei tik yra bent menkiausias dalykas, kur gali pa daryti jiems i nevilties valand, ir kad visose maldose esi su jais. Supratai? Ar supratai? Atrod, kad berniukas tuoj pravirks. Taiau steng linktelti. Tada ap sisuko ir pasileido per kiem, laikydamas skruost. Tyrionas irjo, kaip jis skuta. Jo veidu nuslinko elis. Jis pasisuko ir aptiko Kligein, dunksant vir jo tarsi uola. Jo suodi spalvos arvai, atrod, ustoja saul. Jis nuleido almo priekakt. is buvo panaus urzgiant juod skalik, bais vien i pairos, taiau Tyrionas visuomet man, kad jis puikiai dengia Kligeino klaikiai ap degus veid.

74

GEORGE R. R. MARTIN

- Princas to neumir, maasis lorde, - spjo Skalikas. almas jo juok pavert dusliu dundesiu. - Tikiuosi, - atsak Tyrionas Lanisteris. - Jei pamir, bk geras uo ir prim ink jam. - Jis apvelg kiem. - Gal inai, kur galiau rasti savo brol? - Ukandiauja su karaliene. - A, - itar Tyrionas. Jis linkteljo ir pasialino taip spriai, kiek leido jo kreivos kojos. Jam buvo gaila pirmojo riterio, kuris iandien susidurs su Skaliku. Vyras turjo charakter. Svei priestato rytiniame kambaryje buvo patiekta tik alto maisto. Deimis sdjo prie stalo su Sersi ir vaikais, nekuiavosi dusliais, prislopin tais balsais. - Robertas vis dar lovoje? - pasiteiravo Tyrionas, ssdamasis prie stalo nekviestas. Jo sesuo nuvelg j su vos juntama panieka, kuri lydjo nuo pat tos die nos, kai jis gim. - Karalius visai nemiegojo, - paaikino. - Jis su lordu Edardu. Karalius nuoirdiai igyvena j sielvart. - Jis turi didel ird, ms Robertas, - tingiai ypsodamas atsak Dei mis. Buvo nedaug dalyk, kuriuos jis velg rimtai. Tyrionas tai inojo ir u tai atleido. Per visus siaubingai ilgus vaikysts metus tik Deimis jam parod truput meils bei pagarbos ir u tai Tyrionas buvo links atleisti jam beveik visk. Prisiartino tarnas. - Duonos, - papra Tyrionas, - ir dvi tas maas uvis bei bokal to pui kaus tamsaus alaus joms nuplauti. O, ir truputl kumpio. Pakepinkit iki juo dumo. Vyras linkteljo ir pasialino. Tyrionas pasisuko savo brol ir seser. Dvynius, vyr ir moter. ryt jie atrod labai panas. Abu pasirinko tam siai ali spalv, irykinusi j akis. Elegantikai krito viesios garbanos, ant rie, pirt ir kakl spindjo auksins puomenos. Tyrionas pasvarst, k reikt turti dvyn, ir nusprend, kad geriau ne inoti. Utenka kasdien pairti veidrod. Dar vienas toks kaip jis - per baisi mintis. Prabilo princas Tomenas: - Gal turite ini apie Bran, dde? - Vakar stabteljau prie jo kambario, - atsak Tyrionas. - Pokyi nra. Meisteris mano, kad tai teikia vilties. - Nenoriu, kad Branas mirt, - baugiai tar Tomenas. Jis buvo mielas berniukas. Ne toks, kaip brolis, taiau ir Tyrionas su Deimiu nebuvo pana s lyg du irniai anktyje. - Lordas Edardas irgi turjo brol, vardu Brandonas, - msliai tar Dei mis. - Vien i Targeirin nuudyt kait. Ko gero, is vardas nea nelaim.

S O ST AIDIMAS

75

- Galv guldau, ne toks nelaimingas, kaip itai, - pareik Tyrionas. Tarnas atne lkt. Jis atsilau gabal duonos. Sersi atsargiai j tyrinjo. - Apie k tu? Tyrionas kreivai ypteljo. - Tiesiog sakau, kad Tomeno noras gali isipildyti. Meisteris sako, kad berniukas gyvens. - Jis sribteljo alaus. Mersela diugiai aikteljo, Tomenas susijaudins ypteljo, taiau Tyrio nas stebjo ne vaikus. vilgsnis tarp Deimio ir Sersi neutruko n sekun ds, taiau jam neprasprdo pro al. Sesuo nudelb akis stal. - Gailestingumo nra. ie iaurs dievai tokie iaurs, kad leidia kan kintis vaikui tokiuose skausmuose. - K tiksliai pasak meisteris? - pasiteiravo Deimis. Kandamas kumpis trakteljo. Tyrionas kur laik msliai iaumojo, ga liausiai tar: - Jis sak, kad jeigu berniukas turjo mirti, jau bt mirs. Keturios die nos be joki permain. - Ar Branas pasveiks, dde? - pasiteiravo maoji Mersela. Ji paveldjo motinos gro, bet ne bd. - Jam lo nugara, mayle, - paaikino jai Tyrionas. - Nuo kritimo su trupjo abi kojos. Jo gyvyb palaikoma medumi ir vandeniu, antraip jis m ir t i bado. Galbt, jei atsibus, jis gals valgyti normal maist, taiau nieka da nebevaikios. - Jei jis pabus, - pakartojo Sersi. - Ar taip gali atsitikti? - Dievai teino, - atsak Tyrionas. - Meisteris viliasi. - Jis pakramt duo nos. - Galiau prisiekti, kad gyvyb jam palaiko jo didvilkis. Tas padaras dien nakt tupi po langais ir kaukia. Kiekvien kart nuvarytas vl grta. Meisteris sako, jog kart jie udar lang, kad girdtsi maiau triukmo, ir Branas, atrod, pradjo silpti. Vl atvrus lang, jo irdis m plakti stipriau. Karalien krpteljo. - Kakas yra antgamtiko su tais vrimis, - tar ji. - Jie pavojingi. Nepa ksiuykad bent vienas i j keliaut su mumis pietus. Deimis atitar: - Sunku bus juos sustabdyti, sesute. Jie visur sekioja paskui mergaites. Tyrionas kibo uv. - Vadinasi, netrukus ivyksite? - Dar negreitai, - tar Sersi. Tada susirauk. - Mes ivyksime? - pakarto jo. - O tu? Dievai, tik nesakyk, kad lieki ia. Tyrionas patrauk peiais. - Bendinas Starkas grta Nakties sargyb su brolio pavainikiu. Turiu mini vykti kartu su jais pairti Sienos, apie kuri tiek daug girdjome. Deimis nusiypsojo.

76

GEORGE R. R. MARTIN

- Tikiuosi, negalvoji ms imainyt juoduosius, mielas brolau? Tyrionas nusijuok. - K, a ir celibatas? Keks nuo Dorno iki Kasterli Uolos ieis elgetomis. Ne, tik noriu atsistoti ant Sienos ir apmyti pasaulio krat. Sersi staigiai atsistojo. - Vaikams nereikia girdti toki nevankybi. Tomenai, Mersela, eime. Ji valiai paliko pusryi kambar, palyda ir vaikai ijo i paskos. Deimis Lanisteris altomis aliomis akimis msliai nuvelg brol. - Starkas nesutiks palikti Vinterfelo, kai jo snus vaduojasi mirtimi. - Paliks, jei Robertas lieps, - paprietaravo Tyrionas. - Ir Robertas lieps. Bet kuriuo atveju lordas Edardas berniukui jau niekuo negali padti. - Jis galt ubaigti jo kanias, - paprietaravo Deimis. - Taip ir pada ryiau, jei tai bt mano snus. Tai bt gailestingumas. - Nepatariau ito silyti lordui Edardui, mielas broli, - tar Tyrionas. Jam tai nepatikt. - Net jei berniukas igyvens, liks luoys. Blogiau nei luoys. lykti bty b. Veriau jau vari ir greita mirtis. Tyrionas atsak pei trukteljimu ir taip tik pabr, kokie jie kreivi. - Kalbu u lykias btybes, - tar. - Atleisk, bet a nesutinku. Mirtis tai siaubinga pabaiga, tuo tarpu gyvenimas pilnas galimybi. Deimis nusiypsojo. - Tu nesukalbamas neauga, ar ne? - O, taip, - pripaino Tyrionas. - Viliuosi, kad berniukas pabus. Man bt labai domu igirsti, k jis pasakys. Brolio ypsena sugio tarsi pienas. - Tyrionai, mielas mano broli, - niriai tar. - Kartais tu verti mane abe joti, kieno tu pusje. Tyriono burna buvo pilna duonos ir uvies. Jis gurkteljo tamsaus sti praus alaus, kad nuplaut ksn, ir vilkikai nusiiep Deimiui: - Kodl gi, Deimi, mano mielas broli, tu mane skaudini. Juk inai, kaip myliu savo eim.

JONAS

is ltai kop laiptais, stengdamasis vyti i galvos mintis, kad tai gali bti paskutinis kartas. Vaiduoklis tyliai cimpino paskui. Lauke, pro pilies var tus, skuriavo sniegas, kieme aidjo triukmas ir sumaitis, taiau viduje, u stor akmenini sien, vis dar buvo ilta ir jauku. Pernelyg tylu Jonui. Jis pasiek laipt aiktel ir kur laik stovjo bijodamas. Vaiduoklis try nsi rank. Tai j padrsino. Jis pasitemp ir eng kambar. ia, greta lovos, sdjo ledi Stark. Ji ia leido dienas ir naktis, jau beveik dvi savaites. Ji n akimirkai nepalikdavo Brano. ia jai atnedavo valg, naktipuodius, pastat nedidel kiet lov, kad galt nusnsti, taiau kalbta, kad ji nesudjo n bluosto. Ji pati j maitino medumi, vandeniu ir oleli nuovirais, kurie palaik gyvyb. Ji n karto neijo i kambario. Tad Jonas laiksi atokiau. Taiau dabar laikas iseko. Akimirkai jis stabteljo tarpduryje, bijodamas pratarti od, nedrsda mas prieiti ariau. Langas buvo praviras. Apaioje kauk vilkas. Vaiduoklis igirdo ir pakl galv. Ledi Stark pavelg j. Akimirk rodsi, kad jo nepaino. Galiausiai ji sumirksjo. - K tu ia darai? - paklaus keistai lygiu, bejausmiu balsu. - Atjau pas Bran, - atsak Jonas. - Atsisveikinti. Jos veidas nepasikeit. Ilgi katoniniai plaukai buvo ibluk ir susivl. Atrod, kad ji paseno dvideimia met. - Jau pasakei. Dabar ieik. Dalis jo norjo dingti i ia, taiau suprato, kad jei taip padarys, Brano gali daugiau nebepamatyti. Jis nedrsiai eng kambar. - Praau, - itar. Jos akyse blyksteljo altukas. - Liepiau tau ieiti, - pakartojo ji. - Mes nenorime, kad tu ia btum. Kadaise ie odiai bt privert j sprukti. Kadaise galbt net pravirkd. Dabar tik supykd. Netrukus jis taps prisaikdintuoju broliu Nakties sargy boje ir susidurs su didesniais pavojais nei Ketlina Tli Stark. - Jis mano brolis, - tar. - Ar man pakviesti sargybinius? - Kvieskit, - liai met Jonas. - Negalit udrausti j pamatyti. - Jis per jo per kambar, atsistojo u lovos ir pavelg gulint Bran. Ji laik vien jo rank. Atrod lyg pauktuko koja. Tai nebebuvo tas Bra nas, kur jis prisimin. Kno nebeliko. Oda buvo aptempusi smulkius it pa

78

GEORGE R. R. MARTIN

galiukai kaulus. Po antklode kojos buvo taip sulenktos, kad Jonui pasidar bloga. Akys sukritusios tamsias duobes; atmerktos, bet nereginios. Krytis j tarsi sumaino. Atrod panaus lapel, kur stipresnis vjo gsis gali nu neti kap. Taiau trapiame lusi onkauli narvelyje su kiekvienu negiliu kvpte ljimu kilo ir leidosi krtin. - Branai, - pratar, - atsipraau, kad neatjau anksiau. A bijojau. - Jau t, kaip skruostais ritasi aaros. Jonui tai nerpjo. - Nemirk, Branai. Praau. Mes visi laukiam, kol tu pabusi. A, Robas, mergaits, visi... Ledi Stark stebjo. Ji nepradjo aukti. Jonas vertino tai kaip pritarimo enkl. U lango vl sustugo didvilkis. Vilkas, kuriam Branas taip ir nespjo sugalvoti vardo. - Jau turiu eiti, - kalbjo Jonas. - Dd Bendinas laukia. Keliausiu iau r prie Sienos. Turime ivykti iandien, kol neikrito sniegas. - Jis prisimin, kaip bsima kelione diaugsi Branas. Mintis, kad turs j palikti tai itaip, buvo nepakeliama. Jonas nusiluost aaras, pasilenk ir velniai pabuiavo brol lpas. - Norjau, kad jis likt ia su manim, - tyliai tar ledi Stark. Jonas stebjo j, bet atsargus. Ji net nepavelg j. Kalbjo su juo, taiau elgsi taip, tarsi jo kambaryje nebt. - Meldiausi, - niauriai kalbjo, - dl brangiausio savo berniuko. venty kloje septynis kartus kalbjau maldas septyniems dievo veidams, kad Nedas apsigalvot ir palikt j ia su manim. Kartais maldos sulaukia atsako. Jonas neinojo, k sakyti. - Tai ne js kalt, - po nejaukios tylos galiausiai ilemeno. Jos akys surado j. Pilnos pagieos. - Man nereikia tavo pateisinimo, mergvaiki. Jonas nudelb akis. Ji spavo vien Brano rank. Jis pam kit ir suspau d. Pirtai tarsi paukio kauliukai. - Lik sveikas, - tar. Jis jau buvo prie dur, kai ji paauk: - Jonai, - itar. Jam nereikjo sustoti, taiau anksiau ji niekada nesi kreipdavo j vardu. Atsisuks ivydo j, velgiani j taip, tarsi matyt pirm kart. - Ledi? - Tai turjai bti tu, - pravokt ji. Tada vl pasisuko Bran ir prapliupo raudoti, jos knas net tirtjo nuo kkiojim. Jonas anksiau niekada nemat jos verkianios. Kelias iki kiemo pasirod labai ilgas. Lauke aidjo triukmas ir dzg sumaitis. Buvo kraunami veimai, vyrai rkalojo, kink, balnojo ir i arklidi ved irgus. Pradjo snyguriuoti ir visi nekantravo ivykti.

SO ST AIDIM AS

79

Viduryje Robas visa gerkle laid nurodymus. Pastaruoju metu jis atrod labiau subrends, tarsi Brano krytis ir motinos neviltis bt suteikusi jam stiprybs. Pilkasis Vjas laig greta. - Dd Bendinas tavs ieko, - tar jis Jonui. - Jis norjo ivykti jau prie valand. - inau, - tar Jonas. - A greitai. - Jis apvelg triukm ir sumait. Ivykti daug sunkiau, nei maniau. - Ir man, - prisipaino Robas. Sniegas jo plaukuose tirpo nuo kno sklei diamos ilumos. - Ar matei j? Jonas linkteljo, nesirydamas prabilti. - Jis nemirs, - patikino Robas. - inau. - Js, Stark, taip lengvai nepribaigsi, - pritar Jonas. Balsas buvo lygus ir pavargs. Apsilankymas, regis, iiulp visas jgas. Robas mat, kad kakas ne taip. - Mano motina... - Ji buvo... labai maloni, - tar Jonas. Robui, atrod, palengvjo. - Puiku, - nusiypsojo. - Kit kart, kai susitiksime, tu jau vilksi juodai. Jonas prisivert nusiypsoti. - i spalva visada buvo mano. Kaip manai, kada pasimatysim? - Netrukus, - paadjo Robas. Jis prisitrauk Jon ir stipriai apkabino. Lik sveikas, Snou. Jonas atsak apkabinimu. - Ir tu, Starkai. Pasirpink Branu. - Btinai. - Jie atsitrauk ir nesmagiai sistebeilijo vienas kit. - Dd Bendinas liep atsisti tave arklides, jei pamatysiu, - galiausiai tar Robas. - Turiu dar su kai kuo atsisveikinti, - pasak Jonas. - Tada a tavs nemaiau, - ipykino Robas. Jonas paliko j stovint sniege, apsupt veim, vilk ir arkli. Iki ginkli ns buvo netoli. Jis pasim ryul ir leidosi dengtu tiltu bokt. Arija savo kambaryje krovsi daiktus nusvidint kietmedio skryni, di desn nei ji pati. Naimirija padjo. Arijai utekdavo parodyti ir vilk uoliais atsidurdavo kitame kambario gale, nasrais iupdavo pund ilk ir atneda vo. Taiau uuodusi Vaiduokl pritp ant upakalini leten ir viaukteljo. Arija vilgteljo atgal, pamat Jon ir strykteljo ant koj. Plonomis ran kutmis stipriai apsivijo jo kakl. - Bijojau, kad tu jau ivykai, - tar gaudydama kvap. - Jie mans nei leido atsisveikinti. - K tu dabar darai? - linksmai pasiteiravo Jonas. Arija isivadavo i glbio ir nutais grimas. - Nieko. Visk jau buvau susikrovusi. - Ji mosteljo milinik skryni, prikraut ne daugiau nei tredalis, ir rbus, imtytus po vis kambar. -

80

GEORGE R. R. MARTIN

ventike Mordeina liep visk pakuoti i naujo. Anot jos, mano drabuiai nebuvo graiai sulankstyti. Es tikra piet ledi nesumeta rb skryni tarsi skarmal. - Ar tu taip padarei, maoji sesute? - Jie juk vis tiek susijauks, - paprietaravo ji. - Kam rpi, kaip jie su lankstyti? - ventikei Mordeinai, - paaikino Jonas. - Manau, jai nepatikt, kad Naimirija padeda. - Vilk apdovanojo j tyliu tamsiai gelton aki vilgs niu. - Bet taip tik geriau. Turiu tau kai k, vekis su savimi, bet tai turi bti kruopiai supakuota. Jos veidas nuvito. - Dovana? - Galima ir taip sakyti. Udaryk duris. Budriai, bet su jauduliu Arija patikrino priekambar. - Naimirija, ateik ia. Saugok. Ji paliko didvilk, kad spt apie sibrovlius, ir udar duris. Jonas per t laik nuvyniojo skudurus, kuriuos buvo suktas daiktas. Ities jai. Arijos akys isiplt. Tamsios akys, kaip jo. - Kalavijas, - tyliai, sulaikiusi kvpavim itar. Maktis - i elastingos pilkos odos, minkta it nuodm. Jonas ltai i trauk kalavij, kad Arija pamatyt tamsiai mlyn metalo vytjim. - ia ne aislas, - spjo. - irk, nesusieisk. Amenys tokie atrs, kad galtum su jais skustis. - Mergaits nesiskuta, - paprietaravo Arija. - O gal reikt? Ar kada matei ventiks kojas? Ji sukrizeno. - Jis toks plonas. - Kaip ir tu, - tar Jonas. - Usakiau pas Mikn. Tokiais kalavijais bravosieiai mojuoja Pentose, Myre ir kituose Laisvuosiuose miestuose. mogui galvos su juo nenukirsi, taiau skyli kne liks, jei bsi pakankamai vikri. - A galiu bti greita, - tar Arija. - Tursi treniruotis kiekvien dien. - Jis dav kalavij jai rankas, paro d, kaip laikyti, ir atsitrauk. - Na, kaip? Ar patinka laikyti pusiausvyr? - Manau, taip, - tar Arija. - Pirmoji pamoka, - ypteljo Jonas. - Durti reikia smailiuoju galu. Amen ploktuma Arija plojo jam per rank. Smarkiai suskaudo, taiau Jonas pasijuto vypsantis kaip idiotas. - inau, kuriuo galu smeigti, - ididiai pareik Arija. Jos veide mste ljo dvejon. - ventike Mordeina j atims. - Ne, jei neinos, kad j turi, - pamtjo mint Jonas. - Su kuo a treniruosiuos?

S O ST AIDIMAS

81

- Susirasi su kuo, - paadjo Jonas. - Karaliaus Uostas - didelis mies tas, tkstant kart didesnis u Vinterfel. Kol rasi sau partner, stebk kovas kieme. Bgiok, jodink, tapk stipri. Ir k bedarytum... Arija inojo, kokie bus kiti odiai. Jie itar juos kartu. - ...neprasitark... ansai! Jonas patar jai plaukus. - Ilgesiuos tavs, maoji sesute. Atrod, kad ji tuoj pravirks. - Noriau, kad vyktum su mumis. - Skirtingi keliai kartais atveda t pai pil. Kas ino? - Dabar jis jau tsi geriau. Neleis sau lidti. - Jau eisiu. Jei versiu dd Bendin dar ilgiau laukti, pirmus metus prie Sienos praleisiu veisdamas naktipuodius. Arija puol paskutinsyk apsikabinti. - Pirmiausia nuleisk kalavij, - juokdamasis spjo Jonas. Ji kone droviai padjo ginkl on ir apibr brol buiniais. Kai jis pasisuko duris, ji kalavij vl spaud rankose, stengdamasi ilai kyti pusiausvyr. - Vos nepamirau, - pridr Jonas. - Visi geriausi kalavijai turi vardus. - Kaip Ledas, - tar ji. Pavelg rankose laikomus amenis. - Ar is turi vard? O, pasakyk. - Nejau negali atspti? - erzino Jonas. - Pats mgstamiausias tavo daiktas. I pradi Arija sumio. Tada jai topteljo. Ji buvo tokia greita, kad abu itar tai kartu. - Adata! Jos juoko prisiminimas ild j ilgoje kelionje iaur.

DANEIRIS

aneiris Targeirin itekjo u chalo Drogo kamuojama baims ir su bar barika prabanga lauke, u Pentoso sien, nes dotrakiai tikjo, kad vis kas, kas svarbiausia mogaus gyvenime, turi vykti po atviru dangumi. Drogas sukviet vis chalasar ir jie susirinko: keturiasdeimt tkstani dotraki kari, nesuskaiiuojama galyb moter, vaik ir verg. Su didiu lmis bandomis apsistoj u miesto sien jie i oli pyn palapines, maumojo visk, kas pakliuvo po ranka, su kiekviena diena versdami vis labiau nerimauti padorius Pentoso pilieius. - Mano biiuliai magistrai padvigubino miesto sargyb, - vien vaka r Drogui rmuose gyrsi Ilyrijus, iaumodamas medumi tept antien su oraniniais pipirais. Chalas prisijung prie chalasaro, o rmus iki vestuvi uleido Daneiris ir jos broliui. - Princes Daneiris reikt itekinti kuo greiiau, kol jie neperleido pu ss Pentoso turt prisiekusiems kalavijuoiams ir bravosieiams, - pajuoka vo seras Dora Mormontas. Tremtinys pasisil prisiekti jos broliui kalaviju t nakt, kai Daneiris buvo parduota chalui Drogui; Viseiris priesaik noriai prim. Nuo tos akimirkos Mormontas tapo nuolatiniu j palydovu. Magistras Ilyrijus kriukteljo per akot barzd, bet Viseirio veide nesu judjo n vienas raumuo. - Jis gali jau rytoj j turti, jei nori, - tar. Jis pavelg Dani ir i panari no akis. - Jei tik sumoks sutart kain. Ilyrijus pamosikavo glebia ranka, ant stor pirt ibsjo iedai. - Jau sakiau, viskas sutarta. Patikkit manimi. Chalas paadjo jums ka rn ir js j gausit. - Taip, bet kada? - Kai chalas nusprs, - atsak Ilyrijus. - Jis pirmiausia gaus mergait, o po vestuvi per lygumas vyks pristatyti jos do chalyrt Vais Dotrakio mieste. Galbt po to. Jei pranas palaimins kar. Viseiris deg i nekantrumo. - Man nusivilpt ant dotraki pranai. Mano tvo soste sdi uzurpato rius. Kiek dar turiu laukti? Ilyrijus trkteljo peiais. - Laukt didij dal savo gyvenimo, didysis karaliau. K reikia dar keli mnesiai, keleri metai? Seras Dora, keliavs rytus iki pat Vais Dotrakio, pritariamai linkteljo. - Patariu turti kantrybs, js didenybe. Dotrakiai laikosi duoto odio, taiau veikia savo laiku. emesnis gali maldauti chalo malons, taiau tene drsta jo plsti.

S O ST AIDIM AS

83

Viseiris pasiiau. Galvok, k kalbi, Mormontai, arba nuriu lieuv. A ne emesnis, o teistas Septyni Karalysi valdovas. Drakonas nemaldauja. Seras Dora pagarbiai nuleido akis. Ilyrijus mslingai ypteljo ir atsipl anties sparnel. Kramsnojant velni ms medus ir taukai varvjo jam pro pirtus ir kapsjo ant barzdos. Drakon nebra, sispitrjusi brol pagalvojo Dani, taiau garsiai to pasakyti neidrso. Taiau inakt ji vien drakon sapnavo. Viseiris j mu, jai skaudjo. Ji buvo nuoga ir stingo i baims. Ji bgo nuo jo, bet knas regjosi storas ir nevikrus. Jis vl jai sudav. Ji suklupo ir pargriuvo. Tu paadinai drako n, - spardydamas j rk. - Tu paadinai drakon, paadinai drakon/4Jos launys buvo slidios nuo kraujo. Ji usimerk ir liumb. Tarsi atsakymas pasigirdo paslaptingas plimo garsas ir didiuls ugnies trakesys. Jai vl paklus akis, Viseirio jau nesimat; aplink kilo ugnies stulpai, o j viduryje stovjo drakonas. Jis ltai pasuko savo didel galv. Kai jo isilydiusio me talo akys j susirado, ji pabudo, drebdama ir ipilta prakaito. Ji niekada dar nebuvo taip isigandusi... ...iki pagaliau iauo vestuvi diena. Ceremonija prasidjo autant ir tssi iki sutem, nesibaigianti lakimo, valgymo ir kov diena. Tarp olini palapini buvo supilta didiul emi aiktel, kur alia chalo Drogo, vir kunkuliuojanios dotraki jros, buvo pasodinta Dani. Ji dar nebuvo maiusi tiek daug moni vienoje vietoje, to ki svetim ir bauginani. Arkli lordai pasidabindavo prabangiais drabu iais ir maloniais kvepalais lankydamiesi Laisvuosiuose miestuose, taiau po atviru dangumi laiksi sen paproi. Ir vyrai, ir moterys ant nuog krtini buvo usitemp daytos odos liemenes, kelnes i arklio aut prilaik dirai su bronzinmis sagtimis, o kariai isitep savo ilgas kasas lydytais taukais. Jie rijo arklien, kept su medumi ir pipirais, lak raugint kumels pien ir Ilyrijaus puikiausius vynus, prie lau laid smojus apie kits kit, aiiais ir svetimais Dani ausiai balsais. Viseiris sdjo kiek emiau nei ji, puikuodamasis nauju juodu vilnoniu apsiaustu su rykiai raudonu drakonu ant krtins. alia jo sdjo Ilyrijus ir seras Dora. Tai buvo itin garbinga vieta, ikart emiau chalo kraujo raiteli, taiau alyvinse brolio akyse Dani mat pykt. Jam nepatiko sdti emiau nei ji, jis usiplieksdavo, kai tarnai kiekvien valg pirmiausia pasilydavo chalui ir jo nuotakai, o jam tiek tuos, kuri jaunavediai atsisakydavo. Jis tegaljo puoselti savo pagie, tad taip ir dar; jo nuotaika subjurdavo kas kart, paeminus jo asmen. Dani niekada nesijaut tokia vienia, kaip sddama ios milinikos bandos viduryje. Brolis liep jai ypsotis ir ji ypsojosi, kol veidas skaudo, o akyse susikaup nepraytos aaros. Ji mgino jas nuryti, suprasdama, kaip sius Viseiris, pamats j verkiani, baimindamasi chalo Drogo pykio.

84

GEORGE R. R. MARTIN

Buvo atneta valgi: garuojani msos gabaliuk, stor juod dereli ir dotraki kraujini pyrag, vliau vaisi ir saldij oleli trokinio bei pui ki saldsi i Pentoso virtuvi, taiau ji nieko nevalg. Skrandis pyko ir ji nieko negaljo praryti. Pasikalbti nebuvo su kuo. Chalas Drogas stgavo nurodymus ir laid aipokus savo kraujo raiteliams, kvatojosi i j atsakym, taiau n nevilg teljo alia sdini Dani. Jie kalbjo skirtingomis kalbomis. Dotraki ji nesuprato, o chalas temokjo kelis Valyrijos pavainikio i Laisvj miest odius ir n vieno bendrins Septyni Karalysi kalbos odio. Ji bt net mielai umezgusi pokalb su Ilyrijum ir broliu, taiau ie sdjo pernelyg emai, kad j igirst. Tad ji sdjo savo vestuviniuose ilkuose, gniaudama medumi pasal dinto vyno taur, bijodama valgyti, tyliai ramindama pati save. Manyje teka drakono kraujas, murmjo. A Daneiris Stormborn, Drakono sosto princes, Eigono Ukariautojo kraujas ir skla. Saul buvo tik pakeliui dangaus skliaut, kai ji ivydo, kaip mirta mo gus. Muant bgnams, moterys oko chalui. Drogas stebjo jas be jokios i raikos, taiau akys sek j judesius, o kartkartmis jis numesdavo bronzin medalion, dl kurio moterys pedavosi. Kariai taip pat irjo. Galiausiai vienas j eng rato vidur, iupo o kj u rankos, parvert ant ems ir pam j ia pat, kaip erilas kumel. Ilyrijus buvo spjs, kad taip gali atsitikti. Dotrakiai poruojasi kaip j gy vuliai bandose. Chalasare nra jokio privatumo, jie nesupranta, kas yra nuo dm ar gda, kaip kad mes.a Dani nusuko akis nuo poros isigandusi regimo vaizdo, taiau priek eng antras karys, po jo treias ir netrukus aki nebebuvo kur dti. Tada du vyrai iupo abu t pai moter. Ji igirdo riksm, vyko susistumdymas, akimirksniu buvo itraukti arachai, ilgi, it skustuvas atrs amenys - pusiau kalavijas, pusiau dalgis. Prasidjo mirties okis: kariai sukosi ir plieksi, o kinjo kits kit, sukdami amenis vir galv, su kiekvienu kiriu staugdami eidimus. Niekas n nemgino sikiti. Viskas baigsi taip pat staiga, kaip ir prasidjo. Arachai vysiojo greiiau, nei Dani galjo sekti, vienas vyras atsiliko, kitas smeig amenis. Geleis smigo kn kiek aukiau dotrakio juosmens ir perskrod j nuo stuburo iki bambos, dulkes ivirto arnos. Pralaimjusiam uvus, nugaltojas grie b ariausiai buvusi moter - netgi ne t, dl kurios susigrm, - ir pam j vis akyse. Tarnai ine lavon ir okiai tssi. Magistras Ilyrijus ir apie tai Dani buvo spjs. Dotraki vestuvs m a iausiai be trij miri laikomos nuobodybe", - kalbjo jis. Jos vestuvs, m a tyt, buvo ypatingai palaimintos: dienai baigiantis uvo tuzinas vyr. Kas valand Dani siaubas vis augo, kol galiausiai ji vos laiksi neklykusi. Ji bijojo dotraki, kuri gyvenimo bdas atrod svetimas ir iaurus, tarsi jie

S O ST AIDIMAS

85

bt vrys moni kailyje, o ne tikri vyrai. Ji baiminosi brolio ir to, k jis padarys, jei j nuvils. O uvis labiausiai bijojo, kas nutiks vakar po vaig dmis, kai brolis atiduos j gremzdikam milinui, sdiniam ir gerianiam alia ramiu ir iauriu tarsi bronzin kauk veidu. Manyje teka drakon kraujas, pakartojo sau. Kai galiausiai saul jau buvo netoli laidos, chalas Drogas suplojo ranko mis ir bgn tratjimas, riksmai ir puota staiga liovsi. Drogas atsistojo ir pastat Dani alia. Atjo metas priimti nuotakos dovanas. O tada, saulei nusileidus, ateis laikas pirmajai ivykai ir santuokos pa tvirtinimui. Dani stengsi vyti itas mintis, bet neskmingai. Ji apglb save rankomis, kad nedrebt. Jos brolis Viseiris padovanojo jai tris tarnaites. Dani inojo, kad jam tai nieko nekainavo; neabejotina - merginas parpino Ilyrijus. Iri ir Diki buvo vario spalvos dotraks, juodais plaukais ir migdolinmis akimis; Dorj a viesiaplauk, mlynak mergait i Lyso. - Tai ne paprastos tarnaits, mieloji sesute, - paaikino brolis, kai viena po kitos jos buvo pristatytos. - Ilyrijus ir a jas parinkome asmenikai tau. Iri mokys tave jodinti, Diki - dotraki kalbos, Dorja - meils meno. - Jis ykiai nusiypsojo. - Ji neprilygstama, Ilyrijus ir a galime prisiekti. Seras Dora Mormontas atsipra dl savo dovanos. - Tai maas dalyklis, princese, bet tik tok vargas tremtinys galjo sau leisti, - teisinosi jis, tiesdamas krvel sen knyg. Tai buvo Septyni Kara lysi istorijos ir giesms, pastebjo ji, paraytos bendrine kalba. Ji nuoir diai jam padkojo. Magistras Ilyrijus sumurmjo sakym ir keturi drti tarnai iskubjo priek, laikydami kedrin skryni, apkalt bronza. Pravrusi ji rado stirtas puikiausio aksomo ir ilko, koks buvo audiamas Laisvuosiuose miestuo se... o viruje, supti veln audekl, guljo trys miliniki kiauiniai. Dani isiiojo i nuostabos. Tai buvo pats graiausias kada nors matytas dalykas: visi skirtingi, imarginti tokiomis rykiomis spalvomis, kad i pradi pasi rod, jog nusagstyti brangakmeniais, ir tokie dideli, kad vien paimti galjai tik abiem rankomis. Ji vien atsargiai pakl, tikdama, kad bus padarytas i puikaus porceliano ar velnaus emalio, o gal net psto stiklo, taiau jis buvo daug sunkesnis, tarsi i kieto akmens. Lukto paviri deng plonyiai vyneliai, kurie, sukiojant kiauin tarp pirt, mirguliavo tarsi nublizgintas metalas leidiantis saulei. Vienas kiauinis buvo tamsiai alias, su blizgan iomis bronzinmis dmmis, kurios tai atsirasdavo, tai inykdavo, nelygu, kaip Dani pasukdavo kiauin. Kitas - blykus kreminis, iraiytas auksu. Treias - juodas it vidurnakio jra, pagyvintas rykiai raudonomis bange lmis ir skuriais. - I kur jie? - paklaus ji pritilusiu, susiavjimo kupinu balsu.

86

GEORGE R. R. MARTIN

- Tai drakono kiauiniai i eli ems u Aajaus, - paaikino magis tras Ilyrijus. - Eonai pavert juos akmenimis, taiau jie vis dar spinduliuoja gro. - A visada juos branginsiu. Dani girdjo pasakojant apie iuos kiauinius, taiau n vieno nebuvo maiusi ir net nesitikjo pamatyti. Tai buvo tikrai nuostabi dovana, nors i nojo, kad Ilyrijus turjo i ko ilaidauti. U tai, kad pardav j chalui Drogui, savo turt dal jis gavo arkliais ir tarnais. Chalo kraujo raiteliai teik jai tris tradicinius, bet prabangius ginklus. Hagas padovanojo puik odin botag su sidabro rankena, Koholas - auksu dabint milinik arach, o Kvotas - u j dvigubai didesn lank i dra kono kaulo. Magistras Ilyrijus ir seras Dora j pamok, kaip atsisakyti i tradicini dovan. - ios dovanos vertos didio kario, o mano kraujo broliai, bet a esu m o teris. Lai iuos ginklus neioja mano vyras. Taip chalas Drogas atsim savo nuotakos dovanas. Dotrakiai j apipyl dovanomis: lepets, papuoalai ir sidabriniai iedai plaukams; dirai su sagtimis, margintos liemens ir minkti kailiai; storas ilkas ir sotliai su kvepalais; adatos, plunksnos ir dails raudono stiklo bu teliukai bei drabuis, pasitas i tkstanio peli odos. - Grai dovana, chalysi, - pastarj vertino magistras Ilyrijus. - Pati ge riausia. Aplink j augo krvos dovan; j buvo daugiau, nei ji galjo sivaizduoti, norti ar panaudoti. Paskutinis savo nuotakai dovan teik chalas Drogas. Kai jis atsitrauk, nuo stovyklos vidurio raibuliuojanti viltinga tyla galiausiai apm vis chalasar. Jam grus, tanki dovanas teikusi dotraki minia prasiskyr ir jis padovanojo jai irg. Tai buvo jauna kumel, smarki ir spdinga. Dani pakankamai nusiman apie irgus, kad suprast, jog tai nepaprastas gyvulys. Kakas joje gniau ad. Ji buvo pilka it iemos jra, o kariai it sidabrinis rkas. Ji nerytingai ities rank ir paglost irgui kakl, pirtais perbgdama kari sidabru. Chalas Drogas kak sudundjo dotraki kalba ir magistras Ilyrijus ivert: - Sidabras - u tavo plauk sidabr, sako chalas. - Ji nuostabi, - sumurmjo Dani. - Ji chalasaro pasididiavimas, - paaikino Ilyrijus. - Paprotys reikalauja, kad chalysi jot ant irgo, verto jos vietos alia chalo. Drogas eng priek ir udjo rankas jai ant juosmens. Jis pakl j len gvai tarsi vaik ir pasodino plon dotraki baln, gerokai maesn, nei ji buvo pratusi. Akimirk Dani sdjo dvejodama. Apie tai jai niekas nebuvo usimins.

SO ST AIDIMAS

87

- Kaip turiau elgtis? - paklaus ji Ilyrijaus. U j atsak seras Dora Mormontas. - Kibkit vadeles ir jokit. Toli nereikia. Dani iaip taip sugraib vadeles ir kio kojas trumpas balnakilpes. Ji nebuvo puiki raitel; daniau keliaudavo laivu, veimu ar palankinu nei ant irgo. Melsdamasi, kad nenukrist ir neusitraukt gdos, keliais velniai ir nedrsiai spusteljo kumelei onus. Ir pirm kart per ias valandas ji pamiro baim. O gal net pirm kart gyvenime. Sidabro pilkumo kumel eng lygiu ilkiniu ingsniu, minia prie j prasiskyr, vis akys nukrypo jas. Dani pasijuto jojanti greiiau, nei ketino, taiau tai labiau jaudino nei baugino. irgas pasileido risia, ir ji nusiypso jo. Dotrakiai skubjo trauktis i kelio. Menkiausias spusteljimas kojomis, velniausias vadeli kilsteljimas ir kumel paklusdavo. Ji m uoliuoti, ir dotrakiai jau vilp, juoksi ir auk, okdami jai i kelio. Grtant tiesiai ant kelio juodavo lauaviet. Jos buvo uspaustos i abiej pusi, be erdvs stab telti. Daneiris upldo iki iol nepatirta narsa ir ji patikjo save kumelei. Kumel perskriejo per ugn tarsi su sparnais. Sustojusi prieais magistr Ilyrij papra: - Pasakykit chalui Drogui, kad jis padovanojo man vj. Storasis pentosietis, glostydamasis gelton barzd, pakartojo jos odius dotraki kalba ir Dani pirm kart ivydo savo vyro ypsen. Kaip tik tada vakaruose, u aukt Pentoso sien, pranyko paskutinis sauls spindulys. Dani prarado laiko pojt. Chalas Drogas sak kraujo rai teliams atvesti jo irg, lies, br eril. Chalui sdant ant irgo, Viseiris prislinko prie Dani, raitos ant sidabrins kumels, sikirto pirtais koj ir pagrasino: - Patenkink j, mieloji sesute, arba, prisiekiu, paadinsi tok drakon, ko kio anksiau neregjai. Brolio odiai sugrino baim. Ji vl pasijuto vaikas, tik trylikos ir vie nu, nepasirengusi tam, kas jos laukia. Suibus vaigdms, jie ijojo drauge, u nugaros palik chalasar ir o li palapines. Chalas Drogas nepratar jai n odio, taiau gin eril tvirta risia per tirtjani priebland. Jojant jo ilgoje kasoje velniai skimbiojo sidabro varpeliai. Manyje teka drakono kraujas, - sekdama paskui pusbal siu nabdjo ji, drsindama save. - Manyje teka drakono kraujas. Manyje teka drakono kraujas/4Drakonas niekada nebijo. Vliau ji nebt galjusi pasakyti, kaip toli ir kaip ilgai jie jojo, taiau, kai sustojo oltoje vietoje prie mao altinio, jau buvo sutem. Drogas nuoko nuo arklio ir ikl j. Jo rankose ji jautsi trapi kaip stiklas, suglebusiomis rankomis ir kojomis. Stovjo bejg ir drebanti vestuviniuose ilkuose, kol jis pririo arklius, o kai atsisuko ir pavelg j, pravirko.

88

GEORGE R. R. MART IN

Chalas Drogas spoksojo jos aaras keistai bejausmiu veidu. - Ne, - tar. Jis pakl rank ir atagariai nubrauk aaras storu nykiu. - Kalbat bendrine kalba, - nustebusi tar Dani. - Ne, - pakartojo jis. Galbt jis moka t vienintel od, pagalvojo Dani, taiau tai buvo vienu odiu daugiau, nei ji man, ir dl to pasijuto geriau. Drogas prisiliet prie jos plauk, leisdamas sidabrikai viesias gijas pro pirtus ir kak velniai murmdamas dotraki kalba. Dani nesuprato t odi, taiau balse gird josi iluma, velnumas, kuri i ito vyro ji nesitikjo. Pirtu pams u smakro jis kilsteljo jos galv ir dabar ji velg jam akis. Drogas dunksojo vir jos, kaip ir vir vis kit. velniai pams u pa ast, jis pakl j ir pasodino ant apvalios uolos prie altinio. Tada atsisdo ant ems veidu j, po savimi sukryiavs kojas, veidai pagaliau atsidr tame paiame auktyje. - Ne, - vl tar. - Ar tai vienintelis odis, kur mokat? - paklaus ji. Drogas neatsak. Jo ilga, sunki kasa susisukusi spirale guljo ant ems. Jis persimet j per dein pet ir vien po kito pradjo iseginti varpelius. Po akimirkos Dani palinko padti. Kai jie baig, Drogas mosteljo. Ji supra to. Ltai, atsargiai ipyn jo kas. Utruko marias laiko. Vis t laik jis sdjo tylomis, stebdamas j. Jai baigus, jis papurt galv ir plaukai nuraibuliavo u jo tarsi tamsos up, su tepta aliejumi ir vilganti. Ji niekada nebuvo maiusi toki ilg, juod ir sto r plauk. Tada atjo jo eil. Jis m j nurenginti. Jo pirtai buvo mikls ir keistai velns. Jis atsargiai po vien nuvilko il kus, tuo tarpu Dani sdjo nejuddama, tyli, velgdama akis. Kai jis ap nuogino jos maas krtis, ji nebegaljo tvardytis. Nusuko akis ir prisideng rankomis. - Ne, - tar Drogas. Jis velniai, bet tvirtai atitrauk jos rankas nuo krti ns, tada vl pakl galv, priversdamas j irti. - Ne, - pakartojo. - Ne, - lyg aidas atkartojo ji. Jis pastat j ir prisitrauk ariau, kad nuvilkt paskutin drabu. nuog kn smelksi nakties vsa. Ji drebjo, o rankos ir kojos paiurpo. Ji baimi nosi to, kas netrukus atsitiks, taiau nieko nevyko. Chalas Drogas sdjo sukryiavs kojas, irdamas j, akimis sisiurbs jos kn. Po kurio laiko jis pradjo j liesti. I pradi lengvai, vliau utikriniau. Jo rankose ji jaut didel jg, taiau jis jos neskaudino. Laik jos rank sa vojoje ir vien po kito velniai glamonjo pirtus. Ranka velniai perbrauk koj. Glost veid, tyrindamas aus ilinkimus, pirtu velniai apved l pas. Jis panardino abi rankas jos plaukus ir velniai pirtais juos ukavo. Apsuko j, masaavo peius, krumpliu brauk per nugar.

S O ST AIDIM AS

89

Atrod, prabgo ne viena valanda, kol jo rankos atsidr ant jos krt. Jis glost balt od po krtimis, kol i m dilgioti. Nykiais suko spenelius, gnaib, tada pradjo tampyti, pirmiausia velniai, vliau atkakliau, kol ga liausiai speneliai sustandjo ir suskaudo. Tada jis liovsi ir pasisodino j sterblje. Dani paraudo ir pristigo kvapo, irdis jai spurdjo krtinje. Didelmis rankomis jis sum jos veid ir ji pa velg jam akis. - Ne? - tar jis, ir ji suprato, kad tai klausimas. Ji pam jo rank ir priglaud prie drgms tarp laun. - Taip, - sunibdjo, kai jis kio pirt vidun.

EDARDAS

sakymas ivykti atskriejo valanda prie aur, kai pasaulis dar buvo ra mus ir pilkas.

Eilinas grubiai j papurt i sapno ir Nedas isvirduliavo prieaurio vs, nuo miego vos laikydamasis ant koj, rado irg pabalnot, o karali jau rait. Robertas mvjo storas rudas pirtines ir segjo sunk kailin ap siaust su gobtuvu, kuris deng ausis, i alies jis atrod tarsi ant irgo sdinti meka. - Pabusk, Starkai, - suriaumojo. - Kelkis, kelkis! Turime aptarti valsty bs reikalus. - inoma, - atsak Nedas. - Ueikite vid, js didenybe. - Eilinas pra skleid palapin. - Ne, ne, - atov Robertas. Su kiekvienu odiu virto garas. - Stovykloje pilna aus. Be to, noriau pasivalgyti po tavo krat. - Nedas mat alia laukianius ser Boros ir ser Merin bei tuzin sargybini. Neliko nieko kito, kaip prasikraptyti umiegotas akis, apsirengti ir okti ant irgo. Robertas nustat greit, tvirtai varydamas savo milinik juod eril, o Nedas uoliavo greta, stengdamasis neatsilikti. Jis udav klausim, taiau vjas nune odius ir karalius jo neigirdo. Toliau Nedas jojo tyldamas. Netrukus jie isuko i karalikojo kelio ir pasileido per besidriekianias ly gumas, tamsias nuo miglos. Sargybiniai atsiliko per saug atstum, taiau Robertas tempo neltino. Pasiekus kalvos keter iauo, ir karalius pristabd irg. Dabar jie buvo jau u mylios pietus nuo visos palydos. Kai Nedas prijojo artyn, Robertas atrod rauds ir pagyvjs. - Dievai, - kteljo kvatodamasis, - puiku itrkti ir joti kaip pridera vyrui! Prisiekiu, Nedai, tas liauiojimas gali ivaryti i proto. - Robertas Barateonas niekada nebuvo kantrus mogus. - Prakeikta karieta, kaip ji girg da ir dejuoja ropodama ant kiekvieno kelio kauburlio, tarsi linguot kal n... Paadu tau, jei nul dar viena to prakeikto daikto ais, a j sudeginsiu ir Sersi gals eiti psia! Nedas nusijuok. - Su diaugsmu udegsiu jums degl. - Geras mogus! - Karalius paplojo jam per pet. - Knieti palikti juos ir joti vieniems. Nedo lpose msteljo ypsnys. - Tikiu, kad taip nortumte.

SO ST AIDIMAS

91

- inoma, inoma, - patikino karalius. - K manai, Nedai? Tik tu ir a, du bastnai riteriai karalikajame kelyje, su kalavijais prie ono ir dievai ino kokiais nuotykiais prieaky, gal fermerio dukra ar ueigos merg inakt suildys mums lovas. - Jei tik galtume, - atitar Nedas. - Taiau turime prievoli, mano sen jore... karalystei, ms vaikams, a savo monai, o js karalienei. Nebesame tie vaikiai. - Niekada nebuvai tas vaikis, - suniurnjo Robertas. - vrikai gaila. Ta iau vis dlto vienas kartas buvo... kuo ji ten vardu, ta tavo prasiok? Beka? Ne, ita buvo viena i manj, diev numyltin, juodaplauk ir tokiom di delm, mielom akim, kad galtum jose pasksti. Tavoji buvo... Eilina? Ne. Tu man kart sakei. Ar tai buvo Meril? Juk tu inai, apie kuri kalbu, apie tavo pavainikio motin? - Ji buvo vardu Vaila, - mandagiai, bet altai atsak Nedas. - Nenoriau apie j kalbti. - Vaila. Teisingai, - karalius sukrizeno. - Ji turjo bti ne iaip sau m er gel, jei sugebjo priversti lord Edard Stark pamirti garb, net valand lei. Tu niekada man nepasakojai, kaip ji atrod... Nedo burna susiiaup i pykio. - Ir neketinu. Neklausink, Robertai, i meils, kuri sakaisi man jauti. Diev ir moni akyse a usitraukiau nelov sau ir Ketlinai. - Dievai gailestingi, tu beveik nepainojai Ketlinos. - A j vediau. Ji lauksi mano kdikio. - Tu sau pernelyg grietas, Nedai. Ir visada toks buvai. Po imts, n vie na moteris nenori Beiloro Palaimintojo savo lovoje. - Jis pliaukteljo ranka per kel. - Gerai, nespausiu, jei jau toks usispyrs, taiau, prisiekiu, kartais esi toks dygus, kad tavo enklas galt bti eys. Per blykiai baltas auros miglas skverbsi pirmieji tekanios sauls spin duliai. Prie juos drieksi plati lyguma, plika ir ruda, jos ploktum tai vie nur, tai kitur pagyvino ilgi, emi kalneliai. Nedas parod juos karaliui. - Pirmj moni kapai. Robertas susirauk. - Ar mes jojome kapinyn? - iaurje visur pilna kap, js kilnybe, - paaikino Nedas. - Tai sena em. - Ir alta, - suniurnjo Robertas, tviriau sisupdamas apsiaust. Sargy binis stabteljo gerokai u j, ant kalvos keteros. - K gi, neatsitempiau tavs ia plepti apie kapus ar bartis dl pavainikio. Nakt buvo atvyks pasiunti nys nuo lordo Veirio i Karaliaus Uosto. tai. Karalius i u diro itrauk popieri ir padav Nedui. Eunuchas Veiris tarnavo karaliui kaip paskal rinkjas. Dabar jis dirbo Robertui, kaip kadaise Eiriui Targeirinui. Nedas baimindamasis ivyniojo

92

GEORGE R. R. MART IN

popieri, galvodamas apie Lai ir jos baisius kaltinimus, taiau laike buvo raoma ne apie ledi Arin. - I ko jis gauna inias? - Prisimeni ser Dor Mormont? - Ir nordamas nepamiriau, - atr Nedas. Mormontai i Mek salos buvo sena gimin, ididi ir garbinga, taiau j ems buvo altos, tolimos ir skurdios. Seras Dora band papildyti eimos turtus, pardavs kelis brakonierius tiroi verg supirkjui. Kadangi Mor montai buvo Stark vliavininkai, iuo nusikaltimu utrauk nelov visai iaurei. Nedas leidosi vakarus, Mek sal, taiau atvyks suinojo, kad Dora iplauk laivu ir yra nepasiekiamas Ledui bei karaliaus teisingumui. Nuo tada prabgo penkeri metai. - Seras Dora yra Pentose ir trokta pelnyti karaliaus malon, kuri leist jam grti i tremties, - paaikino Robertas. - Lordas Veiris juo puikiai nau dojasi. - Tai verg prekeivis tapo nipu, - lyktdamasis tar Nedas. Jis grino laik. - Veriau jis tapt lavonu. - Veiris sako, kad nipai kur kas naudingesni nei lavonai, - tar Rober tas. - Jei neminsime Doros, k manai apie praneim? - Daneiris Targeirin itekjo u kakokio dotraki arkli lordo. Na ir kas? Ar turtume nusisti jai vestuvin dovan? Karalius susirauk. - Gal peil. Puik, atr peil ir drs vyr, kuris j laikyt. Nedo nuostaba buvo nesuvaidinta; neapykanta Targeirinams Robert buvo tiesiog apsdusi. Jis prisimin pikt apsiodiavim, kai Taivinas Lanisteris atgabeno Robertui Reigaro monos ir vaik knus, kaip vasalo i tikimybs rodym. Nedas vadino tai mogudyste; Robertas - karu. Kai jis mgino prietarauti, kad jaunieji princas ir princes tik kdikiai, jo naujai ikeptas karalius atr: A nematau kdiki. Tik drakono sklas.a Netgi Jonas Arinas negaljo sutramdyti ios audros. nirs Edardas Starkas t pa i dien ijojo vienas pietus kautis paskutiniuose miuose. Prireik dar vienos mirties, kad jie susitaikyt; Lijanos mirties ir sielvarto, kur igyveno jos netek. kart Nedas nusprend nesiaudrinti. - Js kilnybe, mergait dar vaikas. Js ne Taivinas Lanisteris, kad udy tumte nekaltus. Kalbta, kad maoji Reigaro mergait raudojo, kai jie vilko j i palovio mirt. Berniukas tebuvo dar visai kdikis, taiau lordo Taivino kariai atpl j nuo motinos krtins ir tk galva sien. - Ir kiek ilgai ji liks nekalta? - Roberto burna sitemp. - is vaikas ne trukus isks kojas ir tarsi mar pasaul paleis dar daugiau drakono skl. - Vis dlto... - tar Nedas, - udyti vaikus... bt niekyb... nemonika...

SO ST AIDIMAS

93

- Nemonika? - suriaumojo karalius. - Nemonika tai, k Eiris pa dar tavo broliui Brandonui. Tai, kaip mir tavo tvas, buvo nemonika. O Reigaras... Kiek kart, tu manai, jis iprievartavo tavo seser? Kiek imt kart? - Jo balsas tapo toks garsus, kad irgas m nervingai prunkioti. Karalius tvirtai trkteljo vadeles, ramindamas gyvul, ir piktai bed pirtu Ned. - Nudsiu kiekvien Targeirin, kur tik priiupsiu, kol jie bus tokie pat negyvi, kaip ir j drakonai, o tada apmyiu j kapus. Nedas inojo, kad neverta ginytis, kai karali uvaldo toks niris. Jei metai nenumalino Roberto kerto trokimo, jokie odiai nepads. - Tu negali priiupti itos, tiesa? - ramiai paklaus. Karaliaus lpos persikreip i kartlio. - Ne, lai dievai bna prakeikti. Kakoks raupuoius Pentoso srininkas laik j ir jos brol u sien savo valdose, apsuptus smailiakepuri eunuch, o dabar atidav juos dotrakiams. Reikjo nudti juos prie daugel met, kai buvo lengva juos suiupti, bet Jonas buvo toks pat netiks kaip ir tu. Buvau kvailys, kad jo paklausiau. - Jonas Arinas buvo imintingas mogus ir gera ranka. Robertas kriukteljo. Pyktis igaravo taip pat staiga, kaip ir upldo. - Kalbama, tas chalas Drogas turi imtus tkstani kari savo gaujoje. K Jonas apie tai pasakyt? - Jis pasakyt, kad netgi milijonas dotraki nekelia grsms karalystei, kol yra kitoje siaurosios jros pusje, - ramiai atsak Nedas. - Barbarai ne turi laiv. Atviros jros jie nekenia ir baiminasi. Karalius nepatogiai pasimuist balne. - Galbt. Taiau Laisvuosiuose miestuose laiv turt bti. Sakau tau, Nedai, man ita santuoka nepatinka. Septyniose Karalystse vis dar yra to ki, kurie vadina mane uzurpatoriumi. Gal pamirai, kiek gimini kovsi u Targeirinus? Kol kas jie lkuriuoja, bet duok jiems menkiausi prog, ir jie nuknekcins mane mano paties lovoje, ir mano snus kartu. Jei varg kara lius persikels per jr su dotraki gauja, idavikai prie j prisijungs. - Jis nepersikels, - patikino Nedas. - O jeigu jam vis dlto pavykt, nustumsime juos atgal jr. Kai paskirsi nauj Ryt sergtoj... Karalius suaimanavo. - Paskutin kart sakau, a neskirsiu Arino berniuko sergtoju. inau, jis tavo snnas, taiau Targeirinams sulipus lov su dotrakiais, biau nevis protis, jei patikiau ketvirt karalysts ligoto berniuko peiams. Nedas buvo paruos atsakym. - Taiau mes privalom turti Ryt sergtoj. Jei netinka Robertas Arinas, paskirk juo vien i savo broli. Stanis rod, ko ess vertas, per Stormsendo apgult. Jis paliko vard kyboti ore. Karalius susirauk ir nieko neatsak. Atrod, jauiasi nepatogiai.

94

GEORGE R. R. M ARTIN

- Nebent, - tyliai ubaig Nedas, irdamas j, - tu t garb jau paa djai kitam. Akimirk Robertas turjo kilnumo atrodyti pribloktas. Taiau taip pat greitai vilgsnis tapo irzlus. - O k, jei ir paadjau? - Deimiui Lanisteriui, ar ne? Robertas paragino arkl ir pasileido nuo kalvos link kapinyno. Nedas ne atsiliko. Karalius jojo beds vilgsn priek. - Taip, - galiausiai pratar. Vienininteliu odiu reikalas buvo baigtas. - Karaludys, - pratar Nedas. Gandai, vadinasi, nemelavo. Dabar, ino jo, jis atsidr pavojingoje emje. - Neabejotinai gabus ir drsus vyras, atsargiai pratar, - taiau jo tvas yra Vakar sergtojas, Robertai. Kai ateis laikas, seras Deimis perims i garb. Vienas mogus neturt priirti ir Ryt, ir Vakar. Tikrj nerimo prieast jis nutyljo: is paskyrimas Lanisteri rankas atiduoda pus karalysts kariuomens. - Sprsiu klausim, kai ateis laikas, - nenusileido karalius. - iuo metu lordas Taivinas dunkso nepajudinamas kaip Kasterli Uolos pilis, tad abejoju, kad Deimis artimiausiu metu perimt post. Nepykdyk mans dl to, Ne dai, tai jau nusprsta. - Js kilnybe, ar galiu kalbti atvirai? - Atrodo, negaliu tavs sustabdyti, - subambjo Robertas. Jie jojo per auktas rudas oles. - Ar galite pasitikti Deimiu Lanisteri? - Jis mano monos dvynys, prisieks karaliaus sargybos brolis, kurio gy venimas, skm ir garb susijusios su manosiomis. - Kaip kad buvo su Eirio Targeirino, - pabr Nedas. - Kodl turiau juo nepasitikti? Jis padar visk, ko tik praiau. Jo kala vijas padjo laimti sost, kuriame sdiu. Jo kalavijas padjo suterti sost, kuriame sdi, pagalvojo Nedas, taiau neleido odiams isprsti balsu. - Jis dav priesaik ginti karaliaus gyvyb kaip savj. O tada perr tam karaliui gerkl kalaviju. - Septyni pragarai, kas nors turjo pribaigti Eir, - pratrko Robertas, staiga sustabds irg alia senovinio kapo. - Jei ne Deimis, tai bt reikj padaryti tau arba man. - Mes nebuvome prisiek karaliaus sargybos broliai, - pabr Nedas. Jis nutar, kad Robertui atjo metas igirsti vis ties. - Ar pamenate Triak, js kilnybe? - Ten ikovojau savo karn. Kaip galiau tai pamirti? - Jus sueid Reigaras, - primin Nedas. - Tad kai Targeirin kaitas isi laisvino ir puol bgti, persekiojim perleidote man. Reigaro kariaunos liku

S O S T AIDIM AS

95

iai spruko atgal Karaliaus Uost. Mes sekme i paskos. Eiris buvo Raudo nojoje tvirtovje su keliais tkstaniais itikim kari. Tikjausi vartus rasti udarytus. Robertas nekantriai papurt galv. - Taiau miest radote uimt Lanisteri vyr. Ir kas i to? - Ne ms vyr, - kantriai paaikino Nedas. - Lanisteri vyr. Vir tvir tovs plevsavo Lanisteri litas, o ne karnuotas elnias. Ir jie um miest klasta. Karas siaut beveik metus. Didesni ir maesni lordai susibr po Roberto vliava; kiti liko itikimi Targeirinams. Galingieji Lanisteriai i Kasterli Uo los pilies, Vakar sergtojai, liko nuo kovos nuoaly, nepaisydami raginim prisidti tiek i sukilli, tiek i karaliaus puss. Eiris Targeirinas tikriausiai pagalvojo, kad dievai galiausiai igirdo jo maldas, kai lordas Taivinas Lanisteris pasirod prie Karaliaus Uosto vart su dvylika tkstani stipri, ap mokyt kari. Tad Iprotjs karalius dav paskutin beprotik sakym. Jis atvr savo miesto vartus litams. - Targeirinai buvo klastos meistrai, - tar Robertas. Jis vl kunkuliavo pykiu. - Lanisteriai atsimokjo jiems tuo paiu. Jie to nusipeln. Neketinu dl to nemiegoti naktimis. - Js ten nebuvo, - kariu balsu tar Nedas. Neramios naktys jam buvo gerai inomos. Jau keturiolika met jis gyveno su melu ir is vis tiek perse kiojo j naktimis. - Miestas nebuvo garbingai ukariautas. - Kiti lai griebia tavo garb! - isipldo Robertas. - K Targeirinai apie j iman? Nusileisk savo kript ir paklausk Lijanos apie drakono garb! - Tu atkerijai u Lijan prie Triakio, - sustojs alia karaliaus tar Ne das. Paadk man, Nedai, nabdjo ji. - Tai jos nesugrino. - Robertas nusisuko ir siirjo pilk tol. - Te bnie prakeikti dievai. J duota pergal tuia. Karna... mergaits... tai ko j meldiau. Tavo sesuo saugi... ir vl mano, kaip buvo lemta. Klausiu tavs, Nedai, kokia prasm i karnos? Dievai juokiasi ir i karali, ir i piemen mald. - Negaliu kalbti u dievus, js kilnybe... tik u tai, k pamaiau jojs sosto men t dien, - tar Nedas. - Eiris guljo ant ems negyvas, pa skends savo paties kraujyje. Jo drakono kaukols spoksojo nuo sien. La nisteri vyrai buvo visur. Ant auksini arv Deimis vilkjo balt karaliaus sargybos apsiaust. A vis dar j regiu. Net jo kalavijas buvo paauksuotas. Jis sdjo Geleiniame soste, auktai vir savo riteri, su lito galvos almu. Kaip jis spindjo! - Anokia ia naujiena, - pasiguod karalius. - A vis dar sdjau raitas. Tylomis perjojau per men, tarp ilg eili i drakono kaukoli. Atrod, jos kakodl mane stebi. Stabteljau prieais sos t, pavelgiau j. Jo auksinis kalavijas guljo ant keli, amenys buvo sutepti

96

GEORGE R. R. MARTIN

karaliaus krauju. Mano vyrai supldo men paskui mane. Lanisteri vyrai atsitrauk. A neitariau n odio. irjau j, sdint soste, ir laukiau. Ga liausiai Deimis nusijuok ir atsistojo. Nusim alm ir tar man: Nebi jokit, Starkai. A tik suildiau j ms draugui Robertui. Bijau, jis nelabai patogus/4 Karalius atkragino galv ir nusikvatojo. Jo juokas i auktos rudos ols ibaid varn br. Smarkiai plakdamos sparnais jos pakilo or. - Manai, turiau nepasitikti Lanisteri, nes jis kelet akimirk pasd jo mano soste? - J vl supurt pasiutjuokis. - Deimiui buvo tik septynioli ka, Nedai. Kiek augesnis nei berniukas. - Berniukas ar vyras, jis neturjo teiss t sost. - Gal jis buvo pavargs, - spjo Robertas. - Pribaigti karali - sunkus darbas. Dievai ino, kad nra kur daugiau pailsinti iknos toje prakeiktoje menje. Ir jis sak ties, tai velnikai nepatogus krslas. Daugeliu atvej. Karalius papurt galv. - Taigi, dabar jau inau baisij Deimio nuodm ir it reikal galima pamirti. Man jau bloga nuo paslapi, rieten ir valsty bs reikal, Nedai. Tai toks pat vargas, kaip skaiiuoti variokus. Nagi, jojam, tu inai, kaip. Noriu vl pajusti vj plaukuose. - Jis paragino arkl ir peroko per kap, u savs paerdamas emi. Akimirk Nedas nesek paskui. Jis pristigo odi ir buvo sukaustytas begalinio bejgikumo jausmo. Jau ne pirm kart jis svarst, k ia veikia ir kodl keliauja. Jis ne Jonas Arinas, pajgiantis sutramdyti karaliaus sit ir imokyti j iminties. Robertas darys k panorjs, kaip visada, ir niekas, k Nedas sakyt ar ko imtsi, to nepakeis. Jo vieta Vinterfele. Jo vieta greta sielvartaujanios Ketlinos ir Brano. Taiau mogus ne visada gali bti ten, kur jo vieta. Paklusdamas Edardas Starkas paragino irg ir pasileido paskui karali.

TYRIONAS

iaur buvo begalin. Tyrionas Lanisteris mokjo naudotis emlapiais taip pat gerai, kaip ir visi, taiau dvi savaits laukiniame kelyje, kuris ia tarnavo kaip karalikasis kelias, pamok j, kad emlapiai - viena, o kratas - visai kas kita. I Vinterfelo jie ivyko t pai dien kaip ir karalius, sumaities, ilydint karalikj eimyn, kartyje, tarp vyr kalojim ir arkli vengimo, veim dardjimo ir milinikos karaliens karietos girgdesio, aplink skuriuojant sniegui. Karalikasis kelias drieksi ikart u pilies ir miesto. ia vliavinin kai, veimai, riteri ir laisvj raiteli kolonos pasuko pietus, nusinedami triukm, tuo tarpu Tyrionas - iaur su Bendinu Starku ir jo snnu. Tapo aliau ir kur kas tyliau. Kelio kairje kilo titnagins kalvos, pilkos ir gruobltos, su auktais ste bjimo boktais ant akmenini virni. Rytuose em ploktjo banguot lygum, kuri tssi kiek tik akys umato. Akmeniniai tiltai jung srauni, siaur upi krantus, o aplink mediais ir akmenimis apsuptus tvirtinimus buvo isidst smulks kiai. Kelias buvo gana judrus, o nakvynei tegaljai rasti tik prast nepatogi smukl. Taiau po trij dien kelio nuo Vinterfelo dirbami laukai uleido viet tankiam mikui ir karalikasis kelias itutjo. Su kiekviena nujota mylia ti tnagins kalvos kilo vis aukiau ir atrod skurdesns, o penkt dien pavir to kalnais, altais mlynai pilkais milinais su dantytomis keteromis ir snie guotais laitais. Puiant iaurs vjui ledo kristal plunksnos sklend nuo aukt virukalni tarsi vliavos. Vakaruose juosiamas kaln sienos kelias krypo iaur ir iaurs rytus, per mik, uolyn ir spygliuoius, toki sen ir tamsi Tyrionui dar nete ko matyti. Vilk mikas4vadino j Bendinas Starkas ir ities naktimis aid davo tolim ir ne toki tolim gauj staugimas. Jono Snou albinosas didvil kis pastatydavo ausis, igirds naktin stgsm, taiau pats niekada neatsak. is gyvnas kelia nepaaikinam nerim, galvojo Tyrionas. Dabar jie jau buvo atuoniese, neskaiiuojant vilko. Tyrionas keliavo su dviem savo vyrais, kaip ir dera Lanisteriui. Bendin Stark lydjo tik sn nas ir keletas nauj irg Nakties sargybai, taiau vilk miko pakraty jie praleido nakt, supami miko tvirtinim medins sienos, ir ia susitiko dar vien i juodj broli - Jorin. Jis buvo pakumps ir tarsi pranaavo ne gandas, veido bruous slp juoda kaip ir rbai barzda, taiau atrod stiprus kaip senos aknys ir kietas kaip akmuo. Kartu su juo buvo pora apdriskusi valstiei i Pirt.

98

GEORGE R. R. MART IN

- Prievartautojai, - altai dbteljs nusikaltlius pasak Jorinas. Tyrionas suprato. Buvo girdjs, kad gyvenimas prie Sienos nelengvas, taiau tai vis geriau nei kastracija. Penki vyrai, trys vaikinai, didvilkis, dvideimt arkli ir narvas krankli, kuriuos Bendinui Starkui dav meisteris Luvinas. Neabejotinai, jie sudar keist draugij karalikajame ar bet kuriame kitame kelyje. Tyrionas pastebjo Jon apirinjant Jorin ir nirius pakeleivius keista veido iraika, kurioje galjai velgti pasibaisjim. Jorino petys buvo isuk tas, nuo jo sklido gaius kvapas, plaukai ir barzda karojo susivl, riebaluo ti, pilni utli, rbai seni, sulopyti ir retai skalbiami. Du jaunieji jo rekrtai dvok dar labiau ir atrod tokie pat kvaili kaip ir iaurs. Berniukas neabejotinai suklydo manydamas, kad Nakties sargyb suda ro tokie vyrai kaip jo dd. Jei taip, Jorinas ir jo bendrakeleiviai jam buvo kraupus praregjimas. Tyrionui pagailo berniuko. Jis pasirinko sunk gyve nim... ar, tiksliau sakant, jam buvo parinktas sunkus gyvenimas. Kur kas maiau jam patiko dd. Bendinas Starkas, atrod, dalijosi bro lio panieka Lanisteriams ir nebuvo patenkintas, kai Tyrionas prane jam apie savo ketinimus. - A spju jus, Lanisteri, prie Sienos nebus joki smukli, - pareik velgdamas i aukto. - Neabejoju, kad rasite, kur mane padti, - atsak Tyrionas. - Kaip ti kriausiai jau pastebjote, a nedidukas. inoma, karaliens broliui nevalia sakyti ne, tad viskas buvo nusprsta, taiau Starkas diaugsmu netryko. - Jums nepatiks kelion, a paadu, - met jis ir nuo pat tos akimirkos, kai jie ivyko, nrsi i kailio tesdamas paad. Pirmosios savaits pabaigoje Tyriono launys nusitryn nuo jojimo, kojas trauk skausmingas mlungis, jis peralo iki kaul smegen. Bet nesiskun d. Tebus prakeiktas, jei suteiks Bendinui Starkui tok malonum. Jis iek tiek atsikerijo su jojimo kailiais i lokenos, senais ir dvokianiais pelsiais. Starkas pasil juos kaip Nakties sargybos mandagumo enkl, ne abejodamas, kad jis maloniai atsisakys. Tyrionas prim juos ypsodamasis. Jis sidjo visus iliausius drabuius, kai jie ijojo i Vinterfelo, ir netrukus suprato, kad nors ir kiek prisirengtum, iliau nebus. ia buvo alta ir vis dar alo. Naktimis gl alnos, o puiant vjui, atrod, tarsi kas peiliu kiaurai skrost iliausi viln. Dabar Starkas aikiai gailjosi pasidavs galantikam impulsui. Galbt pamok imoko. Lanisteriai niekada neatsisako - nei m a loniai, nei kitaip. Lanisteriai ima visk, kas siloma. kiai ir tvirtinimai vis retjo ir majo jiems pasukus iaur, dar giliau vilk miko tams, kol galiausiai neliko pastogs, kur galtum prisiglausti, ir teko kliautis tik savais itekliais.

S O ST AIDIM AS

99

I Tyriono nebuvo jokios naudos statant ar iardant stovykl. Pernelyg maas, pernelyg lubas, pernelyg pynsi po kojomis. Tad kol Starkas, Jorinas ir kiti vyrai rsdavo pair, rpinosi irgais, kurdavo lau, jis prato pasi imti kailius bei vyno gertuv ir paskaityti. Atuoniolikt kelions vakar jis gurknojo ret, sald, gintarins spal vos vyn i Vasaros sal, kurio atsigabeno iaur i Kasterli Uolos pilies, ir skait drakon istorij bei savybes. Lordui Edardui Starkui leidus, Tyrionas i Vinterfelo bibliotekos pasiskolino kelet ret knyg ir vesi jas iaur. Jis rado patogi vietel, kur nebuvo girdti stovyklos triukmo, prie srau naus upelio, kurio vandenys buvo skaidrs ir alti kaip ledas. Sukumps se nas uolas tapo uuovja nuo gelianio vjo. Nugara atsirms kamien Tyrionas susisupo kailius, gurkteljo vyno ir pradjo skaityti apie drakon kaul savybes. Drakono kaulai juodi, nes turi daug geleies, buvo raoma knygoje. Jie tvirti kaip geleis, taiau lengvesni, lanksts ir, inoma, visikai nebijo ugnies. Dotrakiai labai vertina lankus i drakono kaul, ir nenuostabu kodl Taip apsiginklavs lankininkas veiks bet kur medin lank. Tyrionas liguistai avjosi drakonais. Pirm kart atvyks Karaliaus Uost, sesers vestuves su Robertu Barateonu, jis isikl tiksl surasti Targeirin sosto menje ant sien kabojusias drakon kaukoles. Karalius Ro bertas jas pakeit vliavomis ir gobelenais, taiau Tyrionas nenurimo, kol galiausiai aptiko jas laikomas drgname rsyje. Tikjosi, kad jos bus spdingos, gal net bauginanios. Negalvojo, kad pasirodys graios. Taiau tikrai buvo graios. Juodos it oniksas, taip tolygiai nublizgintos, kad kaulai tiesiog spindjo deglo liepsnoje. Jiems patiko ugnis, jis jaut. grdo degl vienos i didesni kaukoli nasrus ir stebjo eli ok ant sienos u jo. Dantys buvo ilgi, lenkti juodo deimanto peiliai. Deglo liepsna jiems nieko nereik; jie kaitinosi kur kas didesni lau kartyje. Grdamas atgal Tyrionas bt galjs prisiekti, kad tuios pabaisos aki duobs stebjo j nueinant. Kaukoli buvo devyniolika. Seniausia - daugiau nei trij tkstani met; vieiausios - maiau nei pusantro amiaus. Pastarosios buvo ir m a iausios; vienoda pora - ne didesns nei mastifo ir keistai isikreivinusios paskutini dviej Dragonstoune gimusi jaunikli kaukols. Tai buvo pas kutinieji Targeirin drakonai, galbt paskutiniai drakonai apskritai, ir jie neilgai tegyveno. Nuo ia kaukols vis didjo iki trij didiausi dain ir poem siaubn, drakon, kuriuos Eigonas Targeirinas ir jo seserys paleido sensias Sep tynias Karalystes. Dainiai dav jiems diev vardus: Balerionas, Meraksas ir Vagaras. Tyrionas pastovjo tarp j iojini nasr, beadis ir pribloktas. Btum galjs irgu joti Vagaro rykl, nors grs nebtum. Meraksas buvo dar didesnis. O uvis didiausias, Balerionas, Juodasis Siaubas, bt

100

GEORGE R. R. MARTIN

galjs praryti vis taur ar net vien i gauruotj mamut, kurie tais lai kais bastsi po altas dykynes u Ibeno uosto. Spoksodamas gremzdik Baleriono kaukol tuiomis akiduobmis Tyrionas stovjo drgname rsyje ilgai, kol deglas prigeso, ir band suvokti siaubno dyd, sivaizduoti, kaip jis turjo atrodyti, kai iskleids milini kus juodus sparnus lk per dang, alsuodamas ugnimi. Tolimas jo protvis, karalius Lorenas i Roko, mgino atremti i ugn, kai prisijung prie karaliaus Merno i Ryo, prieindamasis Targeirin u kariavimui. Tai nutiko beveik prie tris imtmeius, kai Septynios Karalysts dar buvo karalysts, o ne didesns viepatijos provincijos. Susivienij du ka raliai turjo eis imtus plazdani vliav, penkis tkstanius rait riteri ir deimt kart daugiau laisvj raiteli bei ginklanei. Metratininkai ra, kad Eigonas, drakon lordas, turjo gal tik penktadal tiek pajg, kurias daugiausia sudar abejotino patikimumo auktiniai i paskutiniojo nuudy to karaliaus tarnybos. Prieininkai susitiko plaiose Ryo lygumose, auksiniuose sunokusi kviei laukuose. Dviem karaliams upuolus, Targeirino kariuomen buvo sumuta. Kelet akimirk, ra metraiai, atrod, kad su ukariavimu baig ta... taiau tik tas kelias akimirkas, kol Eigonas Targeirinas ir jo seserys stojo kov. Tai buvo vienintelis kartas, kai Vagar, Meraks ir Balerion paleido vie nu metu. Dainiai tai pavadino Ugnies Lauku. Tdien sudeg apie keturis tkstanius vyr, tarp j ir karalius Mernas i Ryo. Karalius Lorenas pabgo ir gyveno dar tiek ilgai, kad pasiduot, prisiekt Targeirinams vasalo itikimyb, uaugint sn, u kur Tyrionas buvo dkingas. - Kam tiek daug skaitot? Tyrionas pakl akis bals. Per kelias pdas nuo jo stovjo Jonas Snou ir smalsavo. Jis uvert knyg ant pirto ir tar: - Pairk mane ir pasakyk, k matai? Berniukas velg tariai. - Ar tai koks nors poktas? Matau jus. Tyrion Lanister. Tyrionas atsiduso. - Kaip pavainikis esi nuostabiai mandagus, Snou. Tu matai nyktuk. Tau kiek, dvylika? - Keturiolika, - atsak berniukas. - Keturiolika, o tu jau auktesnis, nei a kada nors bsiu. Mano kojos trumpos ir kreivos, a sunkiai vaiktau. Man reikia kitokio balno, kad nenu krisiau nuo irgo. Balno, kur, jeigu tau domu, susimeistravau pats. Arba bt tek jodinti poniu. Mano rankos pakankamai stiprios, bet vlgi - per trumpos. Niekada netapsiu kalavijuoiu. Jei biau gims valstieio eimo je, jie tikriausiai bt palik mane numirti arba pardav verg pirkliams

SO ST AIDIM AS

101

juokdarius. Laim, gimiau Lanisteri i Kasterli Uolos pilies, o juokdariai visi bna vargai. I mans kako tikimasi. Mano tvas dvideimt met buvo karaliaus ranka. T karali mano brolis vliau nuud, taiau gyvenime pil na tokios ironijos. Mano sesuo itekjo u naujo karaliaus, o mano bjaurusis snnas taps karaliumi po jo. A taip pat turiu prisidti prie eimos garbs, nemanai? Taiau kaip? Mano kojos gal ir per maos knui, taiau galva per didel, nors a manau, kad ji kaip tik mano smegenims. Aikiai suvokiu savo privalumus ir trkumus. Mano protas yra mano ginklas. Mano brolis turi kalavij, karalius Robertas - karo kj, o a turiu smegenis... smegenims rei kia knyg, kaip kad kalavijui galstuvo, kad ilikt atrus. - Tyrionas pa pleknojo per odin knygos virel. - Todl a daug skaitau, Jonai Snou. Berniukas gr odius tyldamas. Jis turjo Starko veid, jei ne pavard: pailg, rimt, budr veid, kuris nieko neidav. Kad ir kas buvo jo motina, nedaug savs jame paliko. - Apie k skaitot? - paklaus. - Apie drakonus, - atsak Tyrionas. - Kokia prasm? Drakon nebra, - su jaunysts tikrumu tar berniukas. - Taip kalbama, - pritar Tyrionas. - Lidna, ar ne? Bdamas tavo met, svajojau turti nuosav drakon. - Tikrai? - tariai paklaus berniukas. Tikriausiai jis man, kad Tyrionas i jo aiposi. - O, taip. Net emagis, kreivas, bjaurus berniktis gali velgti pasaul i aukto, kai sdi ant drakono nugaros. - Tyrionas nublok al lokenas ir atsistojo. - Kasterli Uolos pilyje kriau lauus ir spoksodavau liepsnas, si vaizduodamas, kad tai - drakono alsavimas. Kartais regdavau degant savo tv. Kartais seser. - Jono Snou vilgsnyje pynsi ir baim, ir susiavjimas. Tyrionas piktai nusikvatojo. - Nesmaksok mane taip, pavainiki. A inau tavo paslapt. Tavo svajons buvo panaios. - Ne, - pasibaisjs uginijo Jonas. - Negaliau... - Ne? Niekada? - Tyrionas kilsteljo antak. - K gi, matyt, Starkai elgsi su tavim netiktinai gerai. Esu tikras, kad ledi Stark popino tave kaip savo vaik. O tavo brolis Robas visada bdavo tau geras, o kodl gi ne? Jam atiteks Vinterfelas, o tau - Siena. O tavo tvas... jis, matyt, turjo sav prieasi isisti tave Nakties sargyb... - Liaukits, - papilkjusiu i pykio veidu r Jonas. - Nakties sargyba kilnus paaukimas! Tyrionas nusijuok. - Esi per daug protingas, kad tuo tiktum. Nakties sargyba - atmat duo b visiems karalysts netikliams. Maiau, kaip irjai Jorin ir jo bernus. Tai tavo naujieji broliai, Jonai Snou, kaip jie tau patinka? Nirs valstieiai, skolininkai, brakonieriai, prievartautojai, vagys ir mergvaikiai, tokie kaip tu, isiuniami prie Sienos stebti grumkin, snarks ir kit pabais, apie ku

102

GEORGE R. R. MARTIN

rias pasakojo indyv. Diugi inia ta, kad joki grumkin ar snarks nra, tad darbas vargu ar pavojingas. Bloga inia - nualsi kiauius, taiau kadangi jums vis tiek neleidiama daugintis, tai tikriausiai nesvarbu. - Liaukits! - suuko berniukas. Jis ingteljo priek, gniaudamas ran kas kumius, arti aar. Staiga kakodl Tyrionas pasijuto kaltas. Jis eng pirmyn, ketino ramin damas papleknoti vaikinui per pet ar sumurmti kelet atsipraymo odi. Jis nemat vilko; nei kur jis buvo, nei kaip puol. Vien akimirk jis eng link Snou, o kit jau guljo auktielninkas ant kietos uoltos ems, knyga nuskriejo on, vos gaudydamas kvap nuo netikto susidrimo, pilna bur na purvo, kraujo ir supuvusi lap. Bandant stotis nugar sutrauk skaus mingi spazmai. Tikriausiai susieid krisdamas. I nevilties sugrie danti mis, stvrsi u akn ir atsisdo. - Padk man, - tiesdamas rank papra berniuko. Staiga tarp j atsidr didvilkis. Jis neurzg. Prakeiktas padaras neileido n garso. Tik stebjo j tomis rykiomis raudonomis akimis ir iep dantis, bet to pakako. Kriukteljs Tyrionas liko ant ems. - Nepadk man. Pasdsiu ia, kol tu nueisi. Dabar jau ypsodamasis Jonas Snou pakedeno Vaiduokliui stor balt kail. - Papraykit graiai. Tyrionui Lanisteriui viduje uvir pyktis, bet valios pastangomis j u gniau. Ne pirm kart gyvenime buvo paemintas ir tikrai ne paskutin. Galbt ito net nusipeln. - Biau dkingas u pagalb, Jonai, - maloniai itar. - Tpk, Vaiduokli, - paliep berniukas. Didvilkis pritp ant upakali ni leten. Tos raudonos akys nepaliko Tyriono. Jonas ujo u jo, pam u paast ir lengvai pastat j ant koj. Tada pakl knyg ir grino. - Kodl jis mane puol? - skersakiuodamas didvilk paklaus Tyrionas. Atgalia ranka nusiluost nuo burnos purv ir krauj. - Gal jis pagalvojo, kad js grumkinas? Tyrionas met atr vilgsn. Tada nusikvatojo, nosimi nevalingai narpdamas i nuostabos. - O dievai! - springdamas juoku ir purtydamas galv tar. - Tikriausiai esu panaus grumkin. O k jis daro snarksams? - Js nenortumt inoti. - Jonas pakl vyno gertuv ir padav Tyrionui. Tyrionas itrauk kamt, uvert galv ir klisteljo skysio burn. Vy nas tarsi alta ugnis nusroveno gerkle ir suild pilv. Jis ities gertuv Jonui. - Nori laelio? Berniukas pam gertuv ir atsargiai gurkteljo. - Tai tiesa, ar ne? - tar. - Tai, k kalbjot apie Nakties sargyb? Tyrionas linkteljo.

SO ST AIDIMAS

103

Jono lpas ikreip nirus ypsnys. - K gi, yra kaip yra. Tyrionas ypteljo. - Na ir puiku, pavainiki. Dauguma vyr veriau neigia nemaloni ties, nei j pripasta. - Dauguma, - pritar berniukas. - Bet nejus. - Ne, - pripaino Tyrionas. - Ne a. A net apie drakonus retai tepasvajoju. Drakon nra. - Jis pam nukritusias lokenas. - Eime, veriau grkime stovykl, kol dd nesuauk vliavinink. Eiti buvo netoli, taiau em po kojomis buvo gruoblta, todl, kai pa galiau gro, kojas siaubingai trauk. Jonas Snou pasisil padti braunantis per tanki akn raizgalyn, taiau Tyrionas atsisak. Jis eis pats, kaip vis gyvenim. Vis dlto ivyds stovykl apsidiaug. Pairs jau buvo surstos palei apgriuvusi, seniai apleisto kio sien, tarsi skydas nuo vjo. irgai pa erti ir sukurtas lauas. Jorinas sdjo ant akmens ir dyr voverait. Pikanti ko trokinio kvapas kuteno Tyrionui nos. Jis nukblino ten, kur prie katilo darbavosi jo vyras Morekas. Be odi Morekas padav samt. Tyrionas pa ragavo ir grino. - Daugiau pipir, - nurod. I pairs, kuria dalijosi su snnu, ilindo Bendinas Starkas. - tai kur tu. Po velni, Jonai, nemaklink vienas. Maniau, tave pagro b Kiti. - Tai buvo grumkinai, - nusijuok Tyrionas. Jonas Snou nusiypsojo. Starkas met suglumus vilgsn Jorin. Senasis vyras kak sumurmjo, trkteljo peiais ir gro prie savo kruvino darbo. Voverait buvo iokia tokia msa trokinyje, kur t vakar prie lauo jie valg su juoda duona ir kietu sriu. Tyrionas siunt ratu vyno gertuv, kol galiausiai netgi Jorinas apgirto. Vienas po kito bendrakeleiviai nuliau paires miegoti; visi, iskyrus Jon Snou, kuriam burtai lm t nakt bu dti pirmam. Tyrionas, kaip visada, pasialino paskutinis. engdamas pair, kuri jam surent jo vyrai, stabteljo ir atsisuko Jon Snou. Berniukas stovjo prie lauo, jo veidas buvo ramus ir sunkiai skaitomas, vilgsnis paskends giliai liepsnose. Tyrionas Lanisteris lidnai ypteljo ir nujo gulti.

KETLINA

edas ir mergaits buvo ivyk jau atuonias dienas, kai vien vakar Brano kambar pas j atjo meisteris Luvinas, nedamasis skaitymo lemp ir apskaitos knygas. - Pats laikas perirti skaiius, miledi, - tar jis. - Norsite inoti, kiek is karalikas vizitas mums atsijo. Ketlina pavelg lovoje gulint Bran ir nubrauk plaukus nuo kaktos. Jie uaugo labai ilgi, pagalvojo. Reiks netrukus apkirpti. - Man nereikia irti skaiius, meisteri Luvinai, - nenuleisdama aki nuo Brano tar. - inau, kiek kainavo itas vizitas. Inekite knygas. - Miledi, karaliaus svita pasiymjo sveiku apetitu. Turime papildyti at sargas, kol... Ji nutrauk j. - Liepiau ineti knygas. kvedys viskuo pasirpins. - Mes neturime kvedio, - primin jai meisteris Luvinas. Kaip maa pilka iurk, pagalvojo ji, jis nenurims. - Pulas ivyko pietus rpintis lordo Edardo namais Karaliaus Uoste. Ketlina isiblakiusi linkteljo. - O taip, prisimenu. Branas atrod toks iblyks. Pagalvojo, kad reikt pristumti jo lov prie lango - tada j pasiekt ryto saul. Meisteris Luvinas pastat lemp nioje prie dur ir kraptsi su dagi. - Yra keletas paskyrim, kurie reikalauja skubaus js dmesio, miledi. Be kvedio, mums reikia sargybos vado, kuris pakeist Dor, naujo arkli di priirtojo... Jos akys apibgo aplink ir susirado j. - Arklidi priirtojo? - Jos balsas maukteljo kaip botagas. Meisteris buvo sukrstas. - Taip, miledi. Halenas ijojo pietus su lordu Edardu, todl... - Mano snus guli ia sulauytais kaulais ir merdi, Luvinai, o js kalbate apie nauj arklidi virinink? Manot, man rpi, kas vyksta arklidse? Ma not, nors kiek rpi? Mielai savomis rankomis ipjauiau visus irgus Vinter fele, jei Branas dl to atsimerkt, suprantat? Ar suprantat? Jis nulenk galv. - Taip, miledi, taiau paskyrimai... - A jais pasirpinsiu, - tar Robas. Ketlina negirdjo, kaip jis jo, taiau jis stovjo tarpduryje, velgdamas j. Ji rk, suvok staiga persmelkta gdos. Kas jai darosi? Ji buvo tokia pa vargusi, o galva nesiliov sopjusi.

SO ST AIDIM AS

105

Meisteris Luvinas nuo Ketlinos pasisuko jos sn. - Paruoiau sra moni, kuriuos galtume apsvarstyti laisvas vie tas, - tar, tiesdamas Robui i rankovs itraukt popieri. Jos snus pervelg vardus. Jis atjo i lauko, Ketlina mat; skruostai buvo raudoni nuo alio, plaukai susivl ir itaryti vjo. - Geri vyrai, - tar. - Pakalbsime apie juos rytoj. - Jis grino sra su vardais. - Puiku, milorde. - Popierius dingo meisterio rankovje. - Dabar palikite mus, - papra Robas. Meisteris Luvinas linkteljo ir pa sialino. Robas udar paskui j duris ir atsigr j. Jis segjo kalavij, mat ji. - Motin, k js darote? Ketlina visuomet man, kad Robas panaus j; kaip Branas, Rikonas ir Sansa jis buvo Tli spalv: katoniniai plaukai, mlynos akys. Taiau dabar pirm kart jo veide ji velg Edardo Starko bruo, rsi ir negailesting kaip iaur. - K a darau? - aidu atkartojo ji sutrikusi. - Kaip gali to klausti? Kaip sivaizduoji, k a darau? Rpinuosi tavo broliu. Rpinuosi Branu. - Ar taip tu tai vadini? Nepalikai io kambario nuo Brano nelaims. Tu net neatjai prie vart ilydti tvo ir mergaii pietus. - A atsisveikinau su jais ia ir irjau, kaip jie ijoja, pro lang. - Ji mal davo Nedo nevykti, tik ne dabar, kai tai nutiko; juk viskas pasikeit, nejau jis nemato? Viskas veltui. Jis neturs pasirinkimo, sak jai, ir ijo pasirinks. Negaliu palikti jo n akimirkai, juk kiekviena akimirka gali bti paskutin. Turiu bti su juo, jei... jei... - Ji pam suglebusi snaus rank, sunr jo pirtus su savaisiais. Jis buvo toks trapus ir plonas, be jgos rankose, taiau ji vis dar jaut per od gyvybs ilum. Robo balsas suvelnjo. - Jis nemirs, mama. Meisteris Luvinas sako, kad didiausias pavojus jau prajo. - O k, jei meisteris Luvinas klysta? K, jei Branui mans prireiks, o a nebsiu alia? - Rikonui tavs reikia, - kirto Robas. - Jam tik treji, jis nesupranta, kas vyksta. Jis mano, kad visi j apleido, tad sekioja paskui mane vis dien si kibs koj ir virkauja. Neinau, k su juo daryti. - Jis pritilo, kramtydamas apatin lp kaip vaikystje. - Mama, man tavs reikia. A bandau, bet nega liu... negaliu viskuo pasirpinti vienas. - Jo balsas usikirto, upldus emo cijoms, ir Ketlina prisimin, kad jam vos keturiolika. Ji norjo atsistoti ir eiti pas j, taiau Branas vis dar laik jos rank ir ji negaljo pajudti. Lauke sustaug vilkas. Akimirk Ketlina sudrebjo. - Brano. - Robas pravr lang ir leido nakties oro pridusus bokto kambar. Stgsmas garsjo. Jis buvo altas ir vienias, kupinas lidesio ir nevilties.

106

GEORGE R. R. MARTIN

- Nereikia, - paprietaravo ji. - Branas turi gulti iltai. - Jis turi igirsti j sutartin, - tar Robas. Kakur Vinterfele pritardamas pirmajam ukauk antras vilkas. Tada treias, iek tiek ariau. - Gauruoius ir Pilkasis Vjas, - balsams kylant ir leidiantis tar Robas. - Atidiau si klauss, gali juos atskirti. Ketlina drebjo. Nuo sielvarto, alio, didvilki kauksmo. Naktis po nak ties vis tas pats - kauksmas, altas vjas, pilka tuia pilis, - niekas nesikeit, o jos berniukas guljo ia sumaitotas, mieliausias i vis vaik, velniausias; Branas, kuris mgo juoktis, karstytis, svajoti apie riteryst; viskas prapuol ir ji niekada nebeigirs jo juoko. Kkiodama itrauk rank i jo ir usideng ausis nuo siaubing kauksm. - Priversk juos liautis! - suriko ji. - Nebeitversiu, nutildyk juos, nutil dyk, jei reikia, nudk juos, tik tegu jie liaujasi! Ji neprisimin, kaip nukrito ant grind, taiau Robas pakl, laikydamas stipriomis rankomis. - Nebijok, mama. Jie jo niekada nesueis. - Jis padjo jai pasiekti siaur lovel kambario kampe. - Usimerk, - velniai papra. - Pailsk. Meisteris Luvinas sako, kad nuo Brano nelaims beveik nesudjai bluosto. - A negaliu, - raudojo ji. - Dievai teatleidia, Robai, negaliu, o k, jei jis mirs, kol a miegosiu, kas, jei numirs, kas, jei numirs... - Vilkai vis dar stau g. Ji suklyk ir vl usideng ausis. - O dievai, udaryk lang! - Jei prisieksi, kad pamiegosi. - Robas nujo prie lango, taiau siekiant langini prie gedulingo didvilki kauksmo prisidjo dar vienas triukmas. unys, - siklauss tar. - Visi unys skalija. Anksiau jie niekada taip neda rydavo... Ketlina igirdo, kaip jis ugniau kvap. Paklusi akis lempos viesoje ivydo iblykus jo veid. - Gaisras, - sunibdjo jis. Gaisras, pagalvojo ji, o tada, Branas! - Padk man, - skubiai tar atsissdama. - Padk man su Branu. Robas, atrodo, jos neigirdo. - Dega bibliotekos boktas, - tar. Dabar pro atvir lang Ketlina mat mirgant rausv vies. Ji atsiduso i palengvjimo. Branas saugus. Biblioteka buvo kitoje tvirtovs kiemo pusje, tad ugnis j ia nepasieks. - Ai dievams, - sunabdjo ji. Robas pavelg j, tarsi ji bt iprotjusi. - Mama, lik ia. Griu, kai tik ugesinsim liepsnas. Ir ibgo. Ji girdjo j aukiant nurodymus sargybiniams koridoriuje, gir djo, kaip jie skubdami leidiasi laiptais, okindami per dvi tris laipt pa kopas i karto.

S O ST AIDIMAS

107

Kieme girdjosi riksmai: Gaisras!" - kalojimas, skubrs ingsniai, i sigandusi irg prunktimas, paklaiks pilies un skalijimas. Kauksmas nutilo, klausydamasi triukmo suvok ji. Didvilkiai nutilo. Eidama prie lango Ketlina sukalbjo tyli padkos mald septyniems diev veidams. Kitapus kiemo pro bibliotekos langus kyiojo ilgi ugnies lieuviai. Ji irjo, kaip kyla dang dmai, ir lidnai galvojo apie knygas, kurias Starkai sukaup per imtmeius. Tada uvr langines. Kai atsigr nuo lango, kambaryje su ja buvo vyras. - Js ia neturjo bti, - giiai sumurmjo. - ia nieko neturjo bti. Tai buvo maas, purvinas mognas, dvokianiais rudais drabuiais, prasmirds arkliais. Ketlina painojo visus, dirbanius arklidse, ir tai ne buvo vienas i j. Pakumps, iretjusiais viesiais plaukais, o blykios akys giliai smigusios kault veid; rankoje jis laik durkl. Ketlina pavelg durkl, tada Bran. - Ne! - kteljo. odis strigo gerklje, liko tik nabdesys. Jis tikriausiai igirdo. - Tai gailestingumas, - tar. - Jis jau negyvas. - Ne, - pasiprieino Ketlina, dabar jau garsiau, grus balsui. - Ne, ne drskit! Ji puol atgal prie lango auktis pagalbos, taiau vyras judjo greiiau, nei ji bt galjusi patikti. Viena ranka uiaup burn ir atkragino galv, kita prikio prie gerkls durkl. Nuo jo sklindanti smarv vert i koj. Abiem rankom ji stvrsi u amen, i vis jg stumdama nuo kaklo. Girdjo, kaip jis nusikeik jai aus. Jos pirtai buvo slids nuo kraujo, taiau durklo ji nepaleido. Burn laikanti ranka uspaud dar tviriau, atimdama or. Ketlina pasuko galv on ir sugebjo ksti rank. Ji smarkiai sikirto dantimis jam deln. Vyras sukriok i skausmo. Ji sukando dantis ir m plti, bet staiga jis j paleido. Burna prisipild jo kraujo skonio. Ji gaud or ir klyk, jis grieb u plauk ir atstm j nuo savs, ji suklupo ir parkrito; jis stovjo vir jos sunkiai alsuodamas, drebdamas. Durkl vis dar laik sti priai suspauds deinje rankoje, slid nuo kraujo. - Js neturjo ia bti, - kvailai pakartojo. Ketlina pastebjo pro praviras duris u jo slenkant el. Pasigirdo e mas viaukteljimas, tylus urzgimas, perspjantis apie grsm, taiau udikas tikriausiai kak igirdo, nes atsigr kaip tik t akimirk, kai vilkas oko. Jie griuvo drauge, pusiau uguldami parkritusi Ketlin. Vilkas laik sugrie bs j nasrais. Vyro krioksmas netruko n sekunds - vris atlo galv ir ipl pus gerkls. Kraujas tarsi iltas lietus tryko jai ant veido. Vilkas irjo j. Nasrai buvo raudoni ir drgni, akys tamsiame kamba ryje spindjo auksu. Tai Brano vilkas, suvok ji. inoma, tai jis.

108

GEORGE R. R. MARTIN

- Ai, - sunibdjo Ketlina silpnu ir tyliu balsu. Ji pakl drebani rank. Vilkas prijo ariau, pauost pirtus, tada drgnu iurkiu lieuviu nulai krauj. Nulais vis, tyliai nusisuko, uoko ant Brano lovos ir atsi gul prie jo. Ketlina m isterikai juoktis. Taip juos ir rado Robas, meisteris Luvinas ir seras Rodrikas, siver vi dun su puse Vinterfelo sargybini. Kai juokas pagaliau nuslopo jos gerklje, jie susupo j iltas antklodes ir palydjo atgal didj bokt, jos kamba rius. Senoji aukl padjo nusirengti, lipti kart voni ir minktu audeklu nusiplauti krauj. Vliau atjo meisteris Luvinas apriti aizd. Pjviai pirtuose buvo gils, beveik iki pat kaulo, o galvos oda nubrozdinta ir kraujavo, kur buvo ipltas kuoktas plauk. Meisteris spjo, kad skausmas dar tik prasideda, ir dav aguonpienio ramiam miegui. Galiausiai ji umerk akis. Kai vl jas atmerk, jai pasak, kad miegojo keturias dienas. Ketlina link teljo ir atsisdo lovoje. Dabar viskas atrod kaip iurpus sapnas; viskas nuo Brano kritimo tik baisus kruvinas ir sielvartingas sapnas, taiau skausmas rankose primin, kad viskas tikra. Jautsi silpna ir apsvaigusi, taiau keistai rytinga, tarsi nuo pei jai bt nuimta didiul nata. - Atnekite man duonos ir medaus, - papra tarn. - Ir pranekite meis teriui Luvinui, kad reikia perriti tvarsius. - Jie su nuostaba pavelg j ir nubildjo vykdyti nurodym. Ketlina prisimin, kokia buvo, ir jai pasidar gda. Ji visus juos nuvyl: savo vaikus, savo vyr, savo gimin. Daugiau taip nenutiks. Ji parodys tiems iaurieiams, kokie stiprs gali bti Tliai i Riverano. Robas usuko anksiau, nei tarnai patiek maist. Su juo atjo Rodrikas Kaselis ir jos vyro globotinis Teonas Greidojus, o galiausiai - Halis Molenas, raumeningas sargybinis keturkampe ruda barzda. Robas paaikino, kad tai naujasis sargybos virininkas. Jos snus vilkjo odinius drabuius ir grandininius arvus, o prie juosmens kabojo kalavijas. - Kas jis? - paklaus j Ketlina. - Niekas neino jo vardo, - paaikino Halis Molenas. - Tas vyras ne i Vinterfelo, miledi, taiau mons sako mat j slankiojant aplink pil ias pastarsias savaites. - Tada gal vienas i karaliaus moni, - svarst ji. - Arba Lanisteri. Jis galjo luktelti, kol kiti ivyks. - Galbt, - abejojo Molenas. - Per tuos atjnus, pastaruoju metu upl dusius Vinterfel, nemanoma pasakyti, kam jis priklaus. - Js slpsi js arklidse, - tar Greidojus. - Galjote uuosti. - Ir kaip jis liko nepastebtas? - kandiai paklaus ji. Halis Molenas atrod sutriks.

SO ST AIDIM AS

109

- Dal arkli lordas Edardas isived pietus, dal isiuntme iaur Nakties sargybai, tad gardai stovjo pustuiai. Nesunku buvo pasislpti nuo arklinink. Gal Hodoras j pastebjo; sako, kad tas vaikis elgiasi keistai, bet kadangi jis... - Jis papurt galv. - Radome, kur jo miegota, - siterp Robas. - Odiniame krepyje, pa slptame po iaudais, jis turjo devyniasdeimt sidabrini elni. - Gera inoti, kad mano snaus gyvyb nebuvo pigiai parduota, - kariai tar Ketlina. Halis Molenas pavelg j sutriks. - Praau atleisti, miledi, js sakote, kad jis buvo pasamdytas nuudyti js berniuko? Greidojus abejojo. - Tai beprotyb. - Jis atjo Brano, - laiksi savo Ketlina. - Jis nesiliov murmjs, kad ma ns neturt ia bti. Jis padeg bibliotek, tikdamasis, kad bgsiu, pasi musi visus sargybinius. Jei nebiau paklaikusi i sielvarto, tai bt suveik. - Kodl kas nors nort nuudyti Bran? - paklaus Robas. - Dievai, jis tik maas berniukas, bejgis, miegantis... Ketlina met padrsinant vilgsn savo pirmagimiui. - Jei valdysi iaur, turi apmstyti tuos dalykus, Robai. Atsakyk savo paties klausim. Kodl kam nors reikt udyti miegant vaik? Jam nespjus atsakyti, i virtuvs atjo tarnai, neini vieiu maistu. Val gi buvo daugiau, nei ji pra: kartos duonos, sviesto, medaus, gervuogi demo, riekel kumpio ir minktai virtas kiauinis, gabaliukas srio ir arba tinis mt arbatos. O su jais atvyko ir meisteris Luvinas. - Kaip mano snus, meisteri? - Ketlina apvelg maist ir suprato netu rinti apetito. Meisteris Luvinas nuleido akis. - Bkl stabili, miledi. Tai buvo atsakymas, kurio ji tikjosi - nei daugiau, nei maiau. Skaudjo rankas, tarsi aizdose bt lik amenys ir r giliau. Ji isiunt tarnus ir pavelg Rob. - Ar jau turi atsakym? - Kakas bijo, kad Branas pabus, - tar Robas. - Bijo, k jis gali pasakyti ar padaryti, bijo to, k jis ino. Ketlina juo didiavosi. - Puiku. - Ji pasisuko naujj sargybos vad. - Turime pasirpinti Bra no saugumu. Jei buvo vienas udikas, gali bti ir daugiau. - Kiek sargybini norite, miledi? - paklaus Molenas. - Kol lordas Edardas Starkas ivyks, Vinterfelo eimininkas yra mano snus, - tar ji. Robas tarsi pasitemp.

110

GEORGE R. R. MARTIN

- Pastatykite vien sargybin kambaryje, lai budi dien ir nakt, du laipt apaioje. Niekam nevalia lankyti Brano be mano ar motinos inios. - Kaip pasakysite, milorde. - Veikite, - paliep Ketlina. - Ir tegu vilkas lieka kambaryje, - pridr Robas. - Taip, - tar Ketlina. Ir pakartojo: - Taip. Halis Molenas linkteljo ir ijo i kambario. - Ledi Stark, - kreipsi seras Rodrikas, sargybiniui ijus, - ar turjote progos pastebti durkl, kuriuo naudojosi udikas? - Aplinkybs neleido man ityrinti jo atidiau, taiau amenys tikrai buvo atrs, - sausai ypsodama tar Ketlina. - Kodl klausiat? - Radome durkl nusikaltlio saujoje. Man pasirod, kad tai pernelyg puikus ginklas tokiam mogui, tad studijavau j ilgai ir kruopiai. Amenys i Valyrijos plieno, o rankena i drakono kaulo. Toks ginklas neatsitiktinai atsidr to mogaus rankose. Kakas jam j dav. Ketlina msliai linkteljo. - Robai, udaryk duris. Jis keistai j vilgteljo, taiau padar kaip lieptas. - Tai, k dabar pasakysiu, privalo likti iame kambaryje, - spjo ji. - No riu, kad prisiektumt. Jei nors dalis mano tarim tiesa, Nedas ir mergaits ijojo mirtin pavoj ir netinkamas ausis pasieks odis gali juos praudyti. - Lordas Edardas man kaip antras tvas, - tar Teonas Greidojus. - A prisiekiu. - Duodu od, - patikino meisteris Luvinas. - Ir a, - atkartojo seras Rodrikas. Ji pavelg sn. - O tu, Robai? Jis pritariamai linkteljo. - Mano sesuo Laiza tiki, kad jos vyr, lord Arin, karaliaus rank, nu ud Lanisteriai, - pasak Ketlina. - Prisimenu, kad Deimis Lanisteris ne prisidjo prie kit mediokli t dien, kai Branas nukrito. Jis liko pilyje. Kambaryje sivyravo mirtina tyla. - Nemanau, kad Branas nukrito nuo to bokto, - tyliai tar ji. - Manau, j nustm. J veiduose aikiai matsi sukrtimas. - Miledi, tai baiss tarimai, - tar Rodrikas Kaselis. - Net Karaludiui nekilt ranka prie nekalt vaik. - O, nejau? - paklaus Teonas Greidojus. - Abejoju. - Lanisteri ididumui ir ambicijoms rib nra, - kalbjo Ketlina. -A nksiau berniukas visuomet elgsi atsargiai, - susimsts svarst meisteris Luvinas. - Jis inojo kiekvien Vinterfelo akmen. - Dievai! - suuko Robas, jo jaunas veidas patamsjo i pykio. - Jei tai tiesa, jis turs sumokti. - Jis isitrauk kalavij ir pamojavo ore. - A pats j nudsiu!

S O ST AIDIMAS

111

Seras Rodrikas pasiiau. - Padk kalavij! Lanisteriai jau per imt myli nuo ia. Niekada ne trauk ginklo, jei neketini jo panaudoti. Kiek kart turiu tai kartoti, kvailas bernikti? Susigds Robas sikio kalavij makt, staiga vl virts vaiku. Ketlina kreipsi ser Rodrik: - Matau, mano snaus kalavijas jau geleinis. Senasis kov meistras tar: - Maniau, jau pats laikas. Robas susirpins pairjo j. - Pats laikas, - sutiko ji. - Netrukus Vinterfelui gali prireikti vis kalavij ir veriau jie nebt mediniai. Teonas Greidojus udjo rank ant kalavijo makties ir pareik: - Miledi, jei to prireiks, mano gimin skolinga jsikei. Meisteris Luvinas patrauk apykakl, kuri ver kakl. - Teturime tik prielaidas. Ketiname apkaltinti karaliens numyltj bro l. Jai tai nepatiks. Turime rasti rodym arba amiams nutilti. - Js kaltis yra durklas, - pasak seras Rodrikas. - Tokie puiks ame nys negaljo dingti nepastebti. - Tik vienoje vietoje galima isiaikinti ties, - padar ivad Ketlina. Kakas turi keliauti Karaliaus Uost. - A vyksiu, - pasisil Robas. - Ne, - paprietaravo ji. - Tavo vieta ia. Vinterfele visada turi bti Star kas. - Ji pavelg ser Rodrik veliomis baltomis andenomis, meister Luvin pilku apsiaustu, jaunj Greidoj, liekn, tams ir kartako. K pa sisti? Kam patikti i uduot? Tada suprato. Ketlina pamgino nustumti antklodes, sutvarstyti pirtai buvo susting ir nejautrs lyg akmuo. Ji ilipo i lovos. - Turiu keliauti pati. - Miledi, - tar meisteris Luvinas, - ar tai protinga? Js atvykimas Lanisteriams tikrai sukels tarim. - O kaip Branas? - paklaus Robas. Vargas berniukas dabar atrod galu tinai sutriks. - Juk negali jo palikti. - Padariau dl Brano visk, k galjau, - ddama sueist rank ant jo tar ji. - Jo gyvyb diev ir meisterio Luvino rankose. Kaip man pats prim i nei, Robai, turiu ir kit vaik, apie kuriuos reikia galvoti. - Jums reiks stiprios palydos, miledi, - tar Teonas. - Pasisiu Hal su sargybini briu, - nusprend Robas. - Ne, - tar Ketlina. - Didel palyda patraukia nepageidautin dmes. Nenoriu, kad Lanisteriai inot, jog atvykstu. Seras Rodrikas prietaravo. - Miledi, leiskite bent man jus lydti. Karalikasis kelias vieniai moteriai gali bti pavojingas.

112

GEORGE R. R. MARTIN

A nejosiu karalikuoju, - atsak Ketlina. Ji akimirk pagalvojo, tada pritariamai linkteljo. - Du raiteliai gali joti taip pat greitai kaip vienas ir greiiau nei ilga kolona, apsunkinta veimais ir karietomis. Man pravers js draugija, sere Rodrikai. Mes seksime Baltuoju Peiliu iki jros ir Balta jame uoste pasisamdysime laiv. Eikls irgai ir palanks vjai turt atga benti mus Karaliaus Uost daug anksiau nei Ned ir Lanisterius. - O tada, pagalvojo ji, pamatysime, k turime pamatyti.

SANSA

ad Edardas Starkas ivyko prie aur, pusryiaujant ansai prane ventike Mordeina. - Karalius kviet. Manau, dar viena mediokl. Man buvo pasakyta, kad iose emse vis dar esama laukini taur. - Nesu maiusi tauro, - tar Sansa, erdama po stalu tupiniai Ledi rieke l kumpio. Didvilk pam maist i rankos, velnios tarsi karaliens. ventike Mordeina nepritardama nirpteljo. - Kilminga ledi neeria un prie stalo, - tar pldama dar vien gaba liuk korio ir leisdama medui varvti ant duonos. - Ji ne uo, ji didvilk, - pabr Sansa, Ledi laiant jos pirtus iurkiu lieuviu. - Be to, tvas sak, kad galime juos laikyti prie savs, jei norime. ventike nenurimo. - Tu puiki mergait, Sansa, taiau, kaip dievus myliu, kalbai pasisukus apie t padar, esi tokia pat usispyrusi kaip ir tavo sesuo Arija. - Ji rsiai susirauk. - Ir kur ryt Arija? - Ji nenorjo valgyti, - paaikino Sansa, gerai inodama, kad sesuo vei kiausiai ju prie kelias valandas cypino virtuv ir ipra maisto i kokio virjo padjjo. - Nepamirk iandien graiai apsirengti. Silyiau pilk aksom. Visos esame pakviestos pasivainti su karaliene ir princese Mersela karalikja karieta, tad turime atrodyti nepriekaitingai. Sansa jau atrod nepriekaitingai. Ji tol ukavo savo ilgus katoninius plaukus, kol jie pradjo blizgti, ir isirinko geriausius mlynus ilkus. Ji lau k ios dienos daugiau nei savait. Vintis su karaliene buvo didel garb, be to, ten galjo bti princas Dofris. Jos suadtinis. Vien i mintis kl keist virpul, nors jie nesituoks dar daugel met. Sansa dar nepainojo Dofrio, taiau jau simyljo j. Jis atrod kaip jos svajoni princas: auktas, graus, stiprus, auksiniais plaukais. Ji brangino kiekvien, nors ir retai pasitaikani, galimyb pabti su juo. Vienintelis dalykas, dl ko iandien bgtavo, buvo Arija. Arija sugebdavo visk sugadinti. Niekada neinojai, k ji ikrs. - Pasakysiu jai, - nerytingai tar ji. - Taiau ji apsirengs kaip visada. Vylsi, kad nelabai trikdaniai. - Ar galiau jau eiti? - Gali, - ventike Mordeina pasim daugiau duonos ir medaus, o Sansa nuslydo nuo suolo ir ibgo i bendrojo smukls kambario. Ledi nusek i paskos. Lauke ji valandl stovjo tarp riksm, keiksm ir medini rat girg djimo, nes vyrai ard palapines ir krov jas veimus dar vienam ygiui.

114

GEORGE R. R. MART IN

Smukl buvo isiktojs trij aukt balkv akmen pastatas, didiausias, kok ansai teko matyti, bet net ir jame netilpo n tredalis karaliaus paly dos, kuri isiplt iki keturi imt moni, prisidjus jos tvo namikiams ir laisviesiems raiteliams, kurie prisijung pakeliui. Ji rado Arij ant Triakio krant, bandani ilaikyti Naimirij, kol krap t i jos kailio sudivus purv. Didvilkei i kankyn visai nepatiko. Arija vilkjo tais paiais odiniais jojimo drabuiais kaip vakar ir uvakar. - Veriau apsirenk k nors graesnio, - patar jai Sansa. - Taip liep ventike Mordeina. iandien vinsims karaliens karieta drauge su prin cese Mersela. - A nevaiuosiu, - atov Arija, bandydama ipeti kukulius i susivlusio pilko Naimirijos kailio. - Mes su Mik josime prie srov ir prie brastos iekosime rubin. - Rubin? - sutrikusi paklaus Sansa. - Koki rubin? Arija pavelg taip, tarsi i bt kvankteljusi. - Reigaro rubin. Ten karalius Robertas j umu ir laimjo karn. Sansa nepatikliai nuvelg lies jaunl. - Negali iekoti rubin, ms laukia princes. Karalien pakviet mus abi. - Na ir kas? - atov Arija. - Karietoje netgi nra lang, nieko negali matyt. - O k gi tu nortum pamatyti? - supyko Sansa. Ji taip diaugsi kvieti mu, o jos kvaila sesuo, kaip ji ir bijojo, visk dabar sugadins. - Aplink laukai, sodybos ir tvirtinimai. - Visai ne, - usispyr Arija. - Jei kartais vyktum su mumis, pamatytum. - Nekeniu jodinti, - usipliesk Sansa. - Tik isipurvini, apdulki ir vis k skauda. Arija patrauk peiais. - Ramiai, - mesteljo ji Naimirijai. - A tavs nesueisiu. - Tada kreipsi ans: - Jojant per Ssmauk, suskaiiavau trisdeimt eias anksiau ne matytas gles, o Mik parod basilisk. Sansa krpteljo. Per Ssmauk jie keliavo dvylika dien, dunddami vingiuotu kelio grindiniu per nesibaigiant juod lin, ir ji nekent kiekvie nos ios kelions akimirkos. Oras buvo drgnas ir altas, grindinys toks siau ras, kad negaljo pasistatyti net monikos stovyklos nakiai ir turjo sustoti ant paties kelio. Aplink juos spaudsi pusiau paskendusi medi tankyn, nuo ak karojo blyki kerpi udanga. Milinikos gls ydjo purve ir plduriavo stoviniame vandenyje, taiau jei btum buvs toks kvailas, pa liks grindin ir puols j skinti, tavs lauk akivarai, grasindami traukti; ir gyvats, stebinios nuo medi; ir pusiau panir basiliskai, plduriuojantys it juodi rstai su akimis ir dantimis. Taiau Arijos niekas nesustabd. Vien dien ji gro isiiepusi ligi aus, susivlusi, murklinais rbais, spausdama nutriuusi violetini ir ali g li puokt tvui. Sansa vylsi, kad jis lieps Arijai elgtis kaip pridera kilmin

SO ST AIDIM AS

115

gai ledi, taiau jis neliep; tik apkabino ir padkojo u gles. Dl to Sansa pasijuto dar blogiau. Paaikjo, kad violetins gls vadinamos nuodingais buiniais, ir Arijai ibr rankas. Sansa man, kad tai bus jai pamoka, taiau Arija tik nusijuok, o kit dien isitryn rankas purvu tarsi neimanl pelki boba tik todl, kad jos draugas Mik tvirtino, jog tai apmalins nieul. Rankos ir peiai buvo nusti nubrozdinimais, sodriai violetinmis mlynmis ir blunkaniomis aliai geltonomis dmmis; Sansa matydavo jas seseriai rengiantis mie goti. Kaip ji jas sistat, tik septyni dievai teinojo. Arija vis dar ukavo Naimirijos gaurus ir iaukjo apie tai, k mat ke liaujant pietus. - Prajusi savait aptikome apleist stebjimo bokt, o vakar vaikms laukini arkli band. Reikjo matyti, kaip jie skuod, uuod Naimirij. Didvilk raitsi jos glbyje ir Arija drausmino: - Liaukis, turiu iukuoti ir kit on, tu visa apkibusi purvais. - Negalima pasitraukti i vilkstins, - primin jai Sansa. - Ttis taip liep. Arija trkteljo peiais. - A toli nejoju. Be to, su manim vis laik Naimirija. Ir ne visada pa sitraukiu i vilkstins. Kartais tiesiog smagu joti alia veim ir kalbtis su monmis. Sansa inojo, su kokiais monmis Arija mgo kalbtis: skvairais, arkli ninkais, tarnaitmis, seneliais ir plikiais vaikais, neaikios kilms storie viais laisvaisiais raiteliais. Arija susidraugaudavo su visais. Tas Mik buvo uvis blogiausias; msininko snus, trylikos ir laukinis, jis miegojo msos veime ir trenk skerdiena. ans pykino vien nuo jo ivaizdos, taiau Arijai, regis, jo kompanija buvo mielesn nei sesers. ansai seko kantryb. - Privalai eiti su manim, - grietai paliep seseriai. - Negali atsakyti ka ralienei. ventike Mordeina laukia tavs. Arija j ignoravo. Ji tvirtai brkteljo ukomis. Naimirija suurkt ir si eidusi paspruko. - Eik ia. - Bus citrinini pyragaii ir arbatos, - pasakojo Sansa, suaugusi ir atsakinga. Ledi pasitryn jai kojas. Sansa pakas vilkei paausius ir Ledi klesteljo alia ant upakalini leten, stebdama, kaip Arija vaikosi Nai mirij. - Kaip tau patinka joti ant dvokianio seno arklio, pavargti ir su prakaituoti, kai gali atsipsti ant pkini pagalvi ir valgyti pyragaiius su karaliene? -M a n nepatinka karalien, - atsainiai mesteljo Arija. Sansa neteko ado, priblokta, kad Arija itaip kalba, taiau sesuo tauk toliau, nieko ne paisydama. - Ji net neleidia man pasiimti Naimirijos. - Arija sikio ukas po diru ir m slinti prie vilks. Naimirija budriai sek, kaip ji artja.

116

GEORGE R. R. MART IN

- Karalikojoj karietoj ne vieta vilkui, - tar Sansa. - Ir princes Mersela j bijo, pati inai. - Mersela yra kdikis. - Arija apglb Naimirijai kakl, taiau t akimir k, kai isitrauk ukas, didvilk isilaisvino ir spruko alin. Nusivylusi Arija numet ukas. - Blogas vilkas! - suuko. Sansa neilaik nenusiypsojusi. unidi priirtojas kart jai sak, kad unys supanaja su eimininkais. Ji apkabino Ledi. Ledi palai jai skruost. Sansa sukikeno. Arija igirdo ir apsisuko perpykusi. - Man nesvarbu, k sakai, a vykstu jodinti. - Jos pailgas arklikas vei das gavo usispyrls iraik, kuri reik, kad ji tyia elgsis savaip. - Dievai neleis meluoti, Arija, kartais elgiesi taip vaikikai, - atsiduso Sansa. - Tada keliausiu viena. Taip bus dar smagiau. Ledi ir a valgysime citrininius pyragaiius ir kuo puikiausiai leisime laik be tavs. Ji pasisuko eiti, taiau Arija kteljo pavymui: - Ir tau neleis pasiimti Ledi. - ansai nespjus sugalvoti atsakymo, ji din go, vydamasi Naimirij palei up. Viena ir paeminta Sansa sugro smukl, kur inojo lauksiant ventik Mordein. Ledi tyliai lapeno alia. Sansa buvo arti aar. Ji tenorjo, kad vis kas bt grau ir avu, kaip dainose. Kodl Arija negali bti meili, velni ir gera kaip princes Mersela? Ji nort tokios sesers. Sansa negaljo suprasti, kaip dvi seserys, kuri amius skyrsi tik dvejais metais, gali bti tokios skirtingos. Bt buv lengviau, jei Arija bt mergvaik, kaip j netikras brolis Jo nas. Ji net panai Jon: pailgas Stark veidas ir rudi plaukai visikai ne primin motinos bruo ar spalv. O Jono motina buvo prasiok, bent jau taip mons nibdjo. Kart, kai buvo maa, Sansa paklaus motinos, ar nevyko kokia klaida. Galbt grumkinai pagrob jos tikrj seser. Taiau motina tik nusijuok ir patikino, kad Arija - jos dukt ir tikra Sansos sesuo, vieno kraujo. Sansa negaljo sugalvoti, kodl mamai bt reikj meluoti, tad nusprend, jog tai tikriausiai tiesa. Artdama prie stovyklos vidurio, nerim greitai pamiro. Aplink karalie ns kariet susirinko minia. Sansa girdjo diaugsmingus balsus, dzgian ius tarsi bii spieius. Mat, kad durys atidarytos, o karalien stovi medi ni laipteli viruje ir kakam ypsosi. Ji girdjo j sakant: - Taryba daro mums didel garb, mano gerieji lordai. - Kas vyksta? - paklaus skvairo, kur painojo. - Taryba atsiunt raitelius i Karaliaus Uosto, kad likus keli mus paly dt, - atsak is. - Karaliaus garbs sargyb. Nekantraudama visk pamatyti, Sansa leido Ledi praskirti keli per m i ni. Isigand didvilkio, mons skubiai trauksi. Priartjusi ji pamat du riterius, klpanius prieais karalien, tokiais puikiais ir graiais arvais, kad suklapsjo akimis.

SO ST AIDIM AS

117

Vienas riteris vilkjo mantr balt emaliuot vyneli kostium, rint tarsi k tik ikrits sniegas, su sidabrinmis puomenomis ir sagtimis, tvis kaniomis saulje. Jam nusimus alm, Sansa pamat, kad tai senas vyras, baltais kaip ir arvai plaukais, taiau tvirtas ir didingas. Nuo peties karojo akinamai baltas karaliaus sargybos apsiaustas. Jo bendraygis buvo arti dvideimties, sodrios miko alumos metaliniais arvais. Tai buvo graiausias vyras, kok ansai teko matyti; auktas ir tvirtai sudtas, angli juodumo plaukais, kurie krito ant pei ir rmino variai nuskust veid, o besijuokianios alios akys derjo prie arv. Po paastimi jis laik raguot alm, jo didingi elnio ragai spindjo auksu. I pradi Sansa nepastebjo treiojo atvyklio. is neklpjo su kitais. Jis stovjo vienoje pusje, prie irg, pakumps nirus mognas, tylomis ste bdamas vykius. Jo veidas buvo randuotas ir bebarzdis, giliai sodintomis akimis ir dubusiais skruostais. Nors dar nebuvo senas, aplink ausis styrojo vos keli kuoktai plauk, taiau ilg tarsi moters. Jo arviniai geleies pilku mo markiniai ant kietintos odos, paprasti ir nepagrainti, bylojo apie ami ir dan naudojim. Per dein pet ant nugaros kabojo dmta odin mak tis; dvirankis kalavijas, per ilgas segti prie ono. - Karalius ivyko mediokl, taiau, inau, apsidiaugs, kai gr, - kal bjo karalien prieais j klpintiems dviem riteriams, taiau Sansa negaljo nuleisti aki nuo treiojo. Atrodo, jis pajuto jos vilgsn. Ltai pasuko galv. Ledi suurzg. Staiga ans upldo iki iol nepatirtas siaubas. Ji ingteljo atgal ir kak atsitrenk. Stiprios rankos sugrieb j u pei ir akimirk Sansa paman, kad tai tvas, taiau kai atsisuko, ivydo j velgianio Sandoro Kligeino apdegus veid, jo burna ironikai persikreip. - Drebate, mergaite, - sugergd jis. - Ar a jus taip gsdinu? Jis kl siaub nuo tada, kai ji pirm kart ivydo ugnies sudarkyt veid, nors dabar atrod, kad is ne toks baisus, kaip anas. Vis dlto Sansa isprdo i glbio, Skalikas nusikvatojo, o Ledi siterp tarp j, spjamai urgzdama. Sansa parklupo ir apkabino vilk. Jie visi rinkosi aplink, ant savs jaut j akis, en bei ten girdjo prislopintas pastabas ir krizenim. Vilkasa, - tar vienas, o kitas pridr: Septyni pragarai, juk ia didvilkis.4 Tada pirmasis 4 paklaus: K jis veikia ioje stovykloje?4 - o Skalikas gergdianiu balsu 4 atsak: Starkai darbino juos auklmis4, - ir Sansa pamat, kad du atvykliai 4 riteriai velgia j ir Ledi su kalavijais rankose, tada ji vl isigando ir susig do. Akis upldo aaros. Ji igirdo karalien sakant: - Dofri, eik pas j. Ir pasirod jos princas. - Pasitraukite nuo jos, - sak Dofris. Jis stovjo vir jos, nuostabus, ap sirengs mlynais vilnoniais ir juodais odiniais rbais, o auksins garbanos spindjo saulje tarsi karna. Jis padav jai rank ir padjo atsistoti.

118

GEORGE R. R. MARTIN

- Kas nutiko, mieloji ledi? Ko js bijote? Niekas js nenuskriaus. Pad kite kalavijus, visi. Vilkas yra jos augintinis, tik tiek. - Jis pavelg Sandor Kligein. - O tu, unie, nedinkis, gsdini mano suadtin. Skalikas, visuomet paklusnus, linkteljo ir tyliai inyko minioje. Sansa mgino susitvardyti. Ji jautsi kvaile. Ji buvo Stark i Vinterfelo, kilminga ledi, ir vien dien taps karaliene. - Tai ne jis, mano mielas prince, - band paaikinti. - Tas kitas. Du atvykliai riteriai persimet vilgsniais. - Peinas? - nusijuok jaunasis vyras aliais arvais. Vyresnysis velniai kreipsi ans. - Kartais seras Ilinas mane taip pat gsdina, mieloji ledi. Jis atrodo grs mingai. - Kaip ir turt. - Karalien ilipo i karietos. irovai prasiskyr, duo dami jai keli. - Jei nusikaltliai nesibaimina karaliaus teisingumo, vadinasi, post paskirtas ne tas mogus. Sansa pagaliau atgavo am. - Tuomet, inoma, pasirinktas tinkamas, js didenybe, - ilemeno ji ir aplink vl nuskardjo juokas. - Puikiai pasakyta, vaike, - tar senasis riteris baltais arvais. - Kaip ir pridera Edardo Starko dukteriai. Man garb jus painti, nors susitikimo aplinkybs kiek neprastos. A seras Beiristinas elmis i karaliaus sargy bos. - Jis nusilenk. Sansa inojo vard ir ventiks Mordeinos daugel met skiepytas m an dagumas gro. - Karaliaus sargybos lordas vadas, - patikslino ji. - Ir ms karaliaus Ro berto bei prie j buvusio valdovo Eirio Targeirino patarjas. Tai man garb, aunusis riteri. Net iaurje dainiai garbina Beiristino Drsiojo nuopelnus. aliasis riteris vl nusikvatojo. - Norite pasakyti, Beiristino Senojo. Negirkite jo per daug, vaike, jis ir taip apie save pernelyg gerai galvoja. - Jis jai nusiypsojo. O dabar, vilk mergaite, jei pasakysite ir mano vard, inosiu, kad tikrai esate ms rankos dukt. alia jos Dofris sitemp. - Neusimirkit, kaip kalbat su mano suadtine. - Galiu atsakyti, - greitai siterp Sansa, nordama numaldyti savojo princo pykt. Ji nusiypsojo aliajam riteriui. - Ant js almo - auksiniai ragai, milorde. Elnias yra karalikosios gimins enklas. Karalius Robertas turi du brolius. Sprendiant i js jaunysts, galite bti tik Renlis Barateonas, Stormsendo lordas ir karaliaus patarjas, tad js vard a inau. Seras Beiristinas ypteljo. - Sprendiant i jo jaunysts, jis gali bti tik pasipts akipla, a jo var d inau.

S OS T AIDIMAS

119

Visi nusikvatojo, paskatinti paties lordo Renlio. Prie kelias akimirkas buvusi tampa dingo ir Sansa buvo bepradedanti jaustis jaukiai... kol seras Ilinas Peinas stumteljo abu vyrus on ir atsistojo prieais j rimtu veidu. Jis neitar n odio. Ledi iiep dantis ir suurzg, emai ir grsmingai, taiau kart Sansa nutild vilk velniai palietusi galv. - Atsipraau, jei jus eidiau, sere Ilinai, - tar ji. Ji lauk atsakymo, taiau jo neigirdo. Budeliui pavelgus, atrod, kad jo blykios bespalvs akys j nurenginja, o tada nuplia od, apnuogindamos siel. Vis dar tylomis jis apsisuko ir nujo. Sansa nesuprato. Ji pavelg princ. - Ar pasakiau k ne taip, js kilnybe? Kodl jis su manimi nekalba? - Pastaruosius keturiolika met seras Ilinas nra labai nekus, - suktai ypsodamasis paaikino lordas Renlis. Dofris svied dd neapykantos kupin vilgsn ir pam ans u rankos. - Eiris Targeirinas irov jam lieuv kartomis replmis. - Ikalbingiausias jis su kalaviju, - tar karalien. - O jo atsidavimas ms karalystei neginytinas. - Ji velniai nusiypsojo ir pridr: - Sansa, aunieji patarjai ir a turime pasikalbti, kol karalius gr su tavo tvu. Bijau, mums teks atidti tavo ikyl su Mersela. Perduok savo mielajai se seriai mano atsipraym. Dofri, gal malontum tu iandien palinksminti ms vieni? - Man bt malonu, mama, - oficialiai tar Dofris. Jis pam j u paranks, palydjo iki karietos, o Sansos irdis udainavo. Visa diena su savo princu! Ji pamaldiai velg Dofr. Jis toks galantikas, galvojo ji. Jis ivadavo j i sero Ilino ir Skaliko beveik kaip dainose, kaip Servinas i Veidrodi Lauko igelbjo princes Deiris nuo milin ar princas Eimonas, drakon riteris, apgyn karaliens Nairisos garb nuo pikto sero Morgilo meito. Dofrio rankos prisilietimas prie jos rankovs privert stipriau plakti ird. - K nortumte veikti? Bti su jumis, pagalvojo Sansa, bet garsiai tar: - Silykite js, mano prince. Dofris akimirk pagalvojo. - Galtume pajodinti. - O, dievinu jodinti, - tar Sansa. Dofris vilgteljo Ledi, kuri sek paskui. - Js vilkas gali igsdinti irgus, o mano uo, regis, kelia baim jums. Palikime juos abu ir leiskims vieni, k pasakysite? Sansa dvejojo. - Jei norite, - neutikrintai tar. - Manau, galiau Ledi pririti. - Taiau ji iki galo nesuprato. - Neinojau, kad turite un...

120

GEORGE R. R. MART IN

Dofris nusijuok. - Ties sakant, tai mano motinos uo. Ji pasiunt j mans saugoti, taip jis ir daro. - Turite omeny Skalik, - pagaliau suprato ji. Norjo voti sau, kad taip ltai msto. Princas niekada jos nemyls, jei bus tokia kvaila. - Ar saugu j palikti? Princas Dofris sieid, kad ji to klausia. - Nesibaiminkite, ledi. A beveik suaugs vyras ir kaunuosi ne su medi niu kalaviju kaip js broliai. Man tereikia ito. - Jis isitrauk kalavij ir pa rod jai; ilgasis kalavijas, nagingai sumaintas, kad tikt dvylikameiui ber niukui, tviskanio mlyno plieno, nukaldintas pilyje ir dvigubais amenimis, su odine rankena ir auksine lito galvos buoe. Sansa kteljo i pasigrji mo, ir Dofris liko pamalonintas. - Vadinu j Lito Dantimi, - pasak jis. Tad jie paliko jos didvilk bei jo sargybin ir pasileido rytus palei iauri n Triakio pakrant, lydimi tik Lito Danties. Tai buvo didinga, stebuklinga diena. Oras iltas ir pritvinks gli aro mato, mikai velnaus groio, kokio Sansa neregjo iaurje. Princo Dofrio irgas - eiklus kaip vjas juodbris - uoliavo taip beatodairikai greitai, kad ansai prireik pastang isilaikyti ant savo kumels. Diena buvo kupina nuotyki. Jie ityrinjo urvus palei pakrant ir pasek laukin kat iki jos guolio, o kai ialko, Dofris pagal dmus atsek tvirtinimus ir paliep atne ti valgi bei vyno savo princui ir jo ledi. Jie gardiavosi upje vieiai pagau tu uptakiu ir Sansa igr daugiau vyno nei bet kada anksiau. - Mano tvas leidia mums tik vien taur, ir tik per puotas, - prisipai no j i princui. - Mano suadtin gali gerti kiek tinkama, - atsak Dofris, pildydamas taur. Pavalg jojo kur kas liau. Dofris jai dainavo auktu, velniu ir tyru bal su. Sansa buvo iek tiek apsvaigusi nuo vyno. - Ar nedert grti atgal? - paklaus. - Tuojau, - ramino Dofris. - Prieais, kur up daro lankst, yra mio laukas. Ten mano tvas nukov Reigar Targeirin, inot tai. Jis trinkteljo krtin, grunkt, tiesiai per arvus. - Dofris pamojavo sivaizduojamu karo kirviu rodydamas, kaip viskas nutiko. - Tada mano dd Deimis pribaig senj Eir ir mano tvas tapo karaliumi. Kas ia per garsas? Sansa j taip pat igirdo: per mikus plaukiant medio taukjim taukt taukt taukt. - Neinau, - atsak, taiau susirpino. - Dofri, grkime. - Noriu pairti, kas ten. - Dofris pasuko irg taukjimo kryptimi, ir ansai nebeliko nieko kito, kaip sekti paskui. Triukmas garsjo ir raikjo, taukt, medis med; prisiartin igirdo sunk nopavim ir retkariais isprstant niurnjim.

SO ST AIDIM AS

121

- Ten kakas yra, - baikiai tar Sansa. Ji pagavo save mstani apie Ledi, trokdama, kad didvilkis bt alia. - Su manimi js saugi. - Dofris isitrauk i makties Lito Dant. Nuo od lieianios geleies maukteljimo ji sudrebjo. - tai ten, - tar jis, jodamas per medi guot. U jo, aiktelje prie ups, jie uklupo riterius vaizduojanius berniuk ir mergait. Kalavijus jiems atstojo mediniai pagaliai, i pairos luotkoiai, jie sukosi pievelje, energingai vienas prie kit mojuodami. Berniukas buvo vyresnis, visa galva auktesnis ir gerokai stipresnis, tad spaud. Mergait, liesut, murzinais odiniais drabuiais, isisukinjo ir lazda atrm daugum berniuko kiri, bet ne visus. Kai pamgino j pulti, jis atmu jos lazd sav ja, nublok j on ir kyteljs savo medinuk ugavo jai pirtus. Ji suriko ir prarado ginkl. Princas Dofris nusijuok. Berniukas apsivalg, iplts akis ir nustebs, ir numet lazd ant ols. Mergait dbteljo juos, iulpdama krumplius, kad apmaldyt skausm. Sansa pasibaisjo. - Arija? - netikdama kteljo. - Dinkit i ia, - atsiauk jiems Arija su pykio aaromis akyse. - K js ia veikiat? Palikit mus ramybj. Dofris dirsteljo Arij, ans ir vl Arij. - Js sesuo? - Ji linkteljo iraudusi. Dofris nuvelg berniuk, nerang vaik nedailiu, lakuotu veidu ir stora raudon plauk kupeta. - O tu kas toks bsi? - sakmiai paklaus, nepaisydamas, kad anas buvo metais vyresnis. - Mik, - sumurmjo berniukas. Jis paino princ ir nusuko akis. - Mi lorde. - Tai msininko snus, - paino Sansa. - Jis mano draugas, - ipokino Arija. - Atstokit nuo jo. - Msininko snus nori tapti riteriu, ar ne? - Dofris nuoko nuo irgo su kalaviju rankoje. - Pakelk savo kalavij, msininko snau, - tar diaugs mu tviskaniomis akimis. - Pairkim, koks tu aunus. Mik stovjo sustings i baims. Dofris eng link jo. - Nagi, pakelk. O gal tu kauniesi tik su maomis mergaitmis? - Ji mans papra, milorde, - teisinosi Mik. - Ji mans papra. ansai pakako vilgtelti Arij ir pamatyti iraudus sesers veid, kad suprast, jog berniukas sako ties, taiau Dofris nebuvo nusiteiks klausy tis. Dl igerto vyno jis nebesivald. - Ar pakelsi kalavij? Mik papurt galv. - Tai tik pagalys, milorde. Tai ne kalavijas, tik pagalys. - O tu tik msininko snus, bet ne riteris. - Dofris pakl Lito Dant ir prikio smaigal prie Mikos skruosto po akimi; msininko snus stovjo

122

GEORGE R. R. MARTIN

drebdamas. - Tu smgiavai mano ledi seseriai, ar inai tai? - Rykus kraujo pumpuras praydo ten, kur jis buvo prispauds smaigal, ir lta, raudona li nija nutekjo berniuko skruostu. - Liaukis! - suspigo Arija. Ji iupo nukritusi lazd. Sansa isigando. - Arija, nesikik. - A jo nesueisiu... smarkiai, - paadjo Arijai princas Dofris, neati traukdamas aki nuo msininko berniuko. Arija puol. Sansa nuslydo nuo kumels, taiau pavlavo. Arija usimojo abiem ran kom. Pasigirdo garsus barkt, kai ji skl princui galv, - viskas nutiko staiga pasibaisjusios Sansos akyse. Dofris susvyravo ir apsisuko, svaidy damas prakeiksmus. Mik kiek tik kojos nea skuod link medi. Arija vl usimojo prie princ, taiau kart Dofris atrm smg Lito Dantimi ir suskaldyta lazda iskriejo jai i rank. Jo pakauis buvo kruvinas, akys deg. Sansa klyk: - Ne, ne, liaukits, abu, js visk sugadinsit, - taiau niekas nesiklaus. Arija sugraib akmen ir paleido Dofriui galv. Taiau kliud jo irg, juodbris suveng ir pasileido paskui Mik. - Liaukits, nereikia, liauki ts! - spieg Sansa. Dofris kirto Arijai kalaviju, smg palyddamas beg dikais odiais, baisingais odiais, nevankiais odiais. Arija atoko, da bar pabgusi, taiau Dofris puol jai kandin, nusivijo link miko, uspeit prie medio. Sansa neinojo, k daryti. Ji bejgikai irjo, per aaras nieko nematydama. Staiga pro j msteljo pilkas siluetas, i kakur atsiradusi Naimirija oko ir nasrais sikibo kalavij laikani Dofrio rank. Pirtai paleido gin kl, kai vilk parmu j ant ems; jie voliojosi olje: vilk urz ir drask, princas klyk i skausmo. - Paleisk! - auk jis. - Pasitrauk! Arijos balsas maukteljo lyg botagas. - Naimirija! Didvilk paleido Dofr ir nubgo prie Arijos. Princas guljo olje, sri baudamas, spuodamas sueist rank. Markiniai permirko krauju. Arija teisinosi: - Ji nesualojo tavs... labai. - Ji pakl nukritus Lito Dant ir stovjo vir jo, laikydama kalavij abiem rankom. vilgteljs Dofris ileido baugi aiman: - Ne, - tar. - Nealok mans. A pasisksiu mamai. - Traukis nuo jo! - seseriai suriko Sansa. Arija apsisuko ir pakl kalavij, visas jgas sutelkdama most. Mlynas metalas blyksteljo saulje ir kalavijas nulk up. Jis pkteljo ir perskro

S O S T AIDIMAS

123

ds vanden dingo. Dofris suaimanavo. Arija nuskuod prie irgo, Naimirija neatsiliko. Kai jos dingo, Sansa prisiartino prie princo Dofrio. Jo akys buvo u merktos i skausmo, kvpavimas trkiojo. Sansa priklaup greta. - Dofri, - suaimanavo, - k jie jums padar, k jie jums padar. Mano vargas prince. Nebijokit. Nujosiu iki tvirtinim ir paauksiu pagalb. - Ji velniai ities rank ir paglost minktus, viesius plaukus. Jo akys atsimerk, pavelg j ir jose galjai skaityti tik neapykant, tik pasilyktjim. - Tada jok, - spjov. - Ir neliesk mans.

EDARDAS

ie rado j, milorde. Nedas gretai atsistojo. - Ms vyrai ar Lanisteri? - Doris, - atsak jo dvaro valdytojas Veinas Pulas. - Ji nesualota. - Ai dievams, - palengvjo Nedui. Jo vyrai iekojo Arijos jau keturias dienas, taiau karaliens mons taip pat j mediojo. - Kur ji? Pasakyk Doriui, tegu tuojau pat pristato j ia. - Apgailestauju, milorde, - atsiliep Pulas. - Sargyboje prie vart stovjo Lanisteri vyrai ir prane karalienei, kai Doris j parlydjo. J nuved tie siai pas karali... - Tebnie prakeikta ta moteris! - suuko Nedas, skubdamas prie dur. Surask ans ir atvesk j primim men. Gali prireikti jos utarimo. Pabals i nirio jis nulk emyn bokto laiptais. Pirmas tris dienas jis pats vadovavo paiekai ir vargu ar miegojo bent valand nuo tos akimirkos, kai Arija prapuol. ryt taip maud ird ir buvo silpna, kad vos pastovjo, taiau dabar j uvalds sitis suteik jg. Einant per pilies kiem j paauk vyrai, taiau skubdamas Nedas j nepais. Bt bgs, taiau jis vis dar buvo karaliaus ranka, o ranka turi i laikyti orum. Jaut j sekanias akis, prislopintus balsus, svarstanius, kaip jis elgsis. Pilis buvo kukls tvirtinimai pusdienis kelio pietus nuo Triakio. Kara likoji palyda sibruko nekviesta sveius pas jos lord, ser Reimun Dar, kol abiejose ups pusse buvo iekoma Arijos ir msininko snaus. Jie nebu vo laukiami lankytojai. Seras Reimunas gyveno taikoje su karaliumi, taiau jo eima prie Triakio kovsi po Reigaro drakon vliavomis ir trys vyres nieji jo broliai ten uvo - tai buvo tiesa, kurios nei Robertas, nei seras Rei munas nepamiro. Karaliaus, Dario, Lanisterio ir Stark vyrams susigrdus pernelyg anktoje pilyje, tampa kaito ir augo. Karalius pasisavino sero Reimuno primim men, ir ia Nedas juos rado. Kai jis siver vid, men buvo sausakima..Pernelyg sausakima, pagalvojo jis; lik vieni du su Robertu jie isprst reikal draugikai. Robertas kiksojo auktoje Dario kdje mens gale, jo veidas atrod su stings ir nirus. alia jo stovjo Sersi Lanister ir jos snus. Karalien laik rank Dofriui ant peties. Berniuko ranka vis dar buvo sutvarstyta storais ilkiniais tvarsiais. Arija stovjo mens viduryje, su Doriu Kaseliu alia, vis akys buvo smeigtos j.

SO S T AIDIMAS

125

- Arija, - garsiai paauk Nedas. Jis prijo prie jos, batai kaukjo akme nines grindis. Pamaiusi j, ji suriko ir prapliupo raudoti. Nedas priklaup ant kelio ir pam j glb. Ji drebjo. - A atsipraau, - raudojo ji, - atsipraau, atsipraau. - inau, - ramino jis. Rankose ji atrod tokia smulkut, liesut maa mergyt. Buvo sunku suprasti, kaip ji sugebjo pridaryti tiek bdos. - Ar tu sueista? - Ne. - Jos veidas buvo murzinas, o aaros skruostuose paliko rausvus grio velius. - Tik truput alkana. Suvalgiau saujel uog, daugiau nieko neradau. - Greitai tave pavalgydinsime, - paadjo Nedas. Jis pakilo ir atsigr karali. - K visa tai reikia? - Jis apvelg kambar, iekodamas draugik aki. Taiau, be savo paties vyr, toki rado vos kelet. Seras Reimunas Daris savo vilgsn gerai slp. Lordo Renlio ypsena puse lp galjo reikti bet k, senasis seras Beiristinas stovjo rimtas; visi kiti buvo Lanisteri vy rai ir prieiki. Jiems labai pasisek, kad nebuvo nei Deimio Lanisterio, nei Sandoro Kligeino, vadovavusi paiekoms iaur nuo Triakio. - Kodl man niekas neprane, kad mano dukt rasta? - skambiu balsu pareikalavo paaikinti Nedas. - Kodl jos i karto neatved pas mane? Jis kreipsi Robert, taiau atsak Sersi Lanister. - Kaip drsti kalbti su karaliumi tokiu tonu? Sulig iais odiais karalius sukrutjo. - Tylos, moterie, - r. Jis pasimuist kdje. - Atsipraau, Nedai. Ne norjau igsdinti mergaits. Atrod bus geriausia atsivesti j ia ir greitai baigti it reikal. - Ir koks tas reikalas? - lediniu balsu pasiteiravo Nedas. Karalien eng priek. - Puikiai inai, Starkai. Tavo dukra upuol mano sn. Ji ir msininko snus. Jos gyvulys band nutraukti jam rank. - Tai netiesa, - garsiai paprietaravo Arija. - Ji tik truput jam krimstel jo. Jis skriaud Mik. - Dofas papasakojo mums, kas vyko, - tar karalien. - Tu ir msinin ko snus priklte j lazdomis, o paskiausiai usiundei vilk. - Buvo ne taip, - gynsi Arija, vl vos neverkdama. Nedas udjo rank jai ant peties. - Btent taip! - nenusileido princas Dofris. - Jie visi mane upuol, o ji nusvied Lito Dant up! - Nedas pastebjo, kad kalbdamas jis n ne vilgteljo Arij. - Melagis! - suriko Arija. - Usiiaupk! - svied atgalios princas. - Pakaks! - kildamas i vietos uriaumojo karalius prikimusiu i susier zinimo balsu. Stojo tyla. Per tanki barzd jis piktai varst Arij akimis. Dabar, vaike, tu man papasakosi, kas atsitiko. Klok visk ir sakyk ties. Didis

126

GEORGE R. R. MARTIN

nusikaltimas meluoti karaliui. - Tada karalius dbteljo sn. - Kai ji baigs, bus tavo eil. O iki tol, priksk lieuv. Arijai pradjus pasakoti, Nedas igirdo, kaip u jo atsidar durys. Jis vilg teljo atgal ir ivydo einanius Vein Pul su Sansa. Jie tyliai stovjo sals gale, kol Arija dst vykius. Jai pradjus pasakoti, kaip svied Dofrio kalavi j Triakio vidur, Renlis Barateonas pradjo juoktis. Karalius pasiiau: - Sere Beiristinai, palydkite mano brol i sals, kol jis nepaspringo. Lordas Renlis susitvard. - Mano brolis pernelyg geras. Rasiu duris ir pats. - Jis linkteljo Dofriui. - Galbt vliau man papasakosi, kaip devynmet mergait, augumo su lig lapia iurke, sugebjo nuginkluoti tave luotkoiu ir mesti tavo kalavij vanden. - Durims trinkteljus u jo, Nedas igirdo j sakant: - Lito Dan tis, - ir vl nusikvatojant. Iblyks princas Dofris pradjo dstyti visikai kitoki vyki sek. Kai snus baig kalbti, karalius sunkiai pakilo nuo kds, kaip mogus, kuris nort bti bet kur, tik ne ia. - K, po septyniais pragarais, a turiu daryti? Jis sako viena, ji - kita. - Buvo ir daugiau dalyvi, - siterp Nedas. - Sansa, ateik ia. - Nedas jau girdjo jos vyki versij t nakt, kai dingo Arija. Jis inojo ties. - Papa sakok mums, kas atsitiko. Jo vyriausioji dukra nenoriai eng priek. Ji buvo apsitaisiusi mlynu ak somu, padailintu balta spalva, su sidabrine grandinle ant kaklo. Jos stori ka toniniai plaukai iukuoti iki spindesio. Ji pavelg seser, paskui princ. - A neinau, - aaringai prabilo, tarsi nordama pabgti. - A neprisi menu. Viskas nutiko taip greitai, a nemaiau... - Tu bjauryb! - suriko Arija. Ji nuskriejo prie sesers tarsi strl, parvert ans ant ems ir m tvatinti. - Melag, melag, melag. - Arija, liaukisl - suuko Nedas. Doris atitrauk j nuo sesers, besispardani. Sansa buvo ibalusi ir drebjo, kai Nedas pakl j. - Ar neusigavai? - paklaus jis, taiau i spoksojo Arij ir, regis, negirdjo. - Mergait laukin kaip ir jos lyktus laukinis gyvis, - sunypt Sersi Lanister. - Robertai, noriu, kad j nubaustum. - Septyni pragarai, - keiksi Robertas, - Sersi, pairk j. Ji vaikas. K nori, kad padaryiau - nuplakiau gatvje? Po velni, vaikikas kiviras. Vis kas baigsi. Nepataisomos alos nepadaryta. Karalien buvo siutusi. - Dofriui tie randai liks visam gyvenimui. Robertas Barateonas pavelg vyriausij sn. - Ir gerai. Galbt tai jam bus pamoka. Nedai, imokyk drausms savo du kr. A padarysiu t pat su savo snumi. - Mielai, js didenybe, - su didiu palengvjimu patikino Nedas. Robertas pasuko eiti, taiau karalien dar nebaig.

SO ST AIDIMAS

127

- O kas bus tam didvilkiui? - kteljo ji pavymui. - Kas bus tam vriui, kuris sudark tavo sn? Karalius stabteljo ir susirauks atsigr. - Pamirau t prakeikt vilk. Nedas mat, kaip Dorio rankose sitemp Arija. Doris greitai prabilo: - Didvilkio pdsak neradome, js didenybe. Robertas neatrod nusimins. - Ne? Tai ir gerai. Karalien pakl bals. - imtas auksini drakon tam, kas atne man jo kail! - Brangus kailis, - subambjo Robertas. - Neveik ia mans, moterie. Gali nusipirkti sau kaili u Lanisteri auks. Karalien altai j nuvelg. - Nemaniau, kad esi toks yktus. Karalius, u kurio itekjau, bt pa tiess vilko kail man ant lovos dar saulei nenusileidus. Roberto veidas patamsjo i pykio. - Bt sunku tai padaryti neturint vilko. - Mes turime vilk, - paprietaravo Sersi Lanister. Jos balsas skambjo tyliai, taiau aliose akyse viet triumfas. Prireik laiko, kad visi sismonint jos odius, taiau, kai jie suprato, karalius susierzins gteljo peiais. - Kaip pageidausi. Tegu seras Ilinas tuo pasirpina. - Robertai, tu nerimtai, - uprotestavo Nedas. Karalius nebeturjo po daugiau ginytis. - Gana, Nedai, daugiau nieko nenoriu girdti. Didvilkis yra iaurus v ris. Anksiau ar vliau jis bt atsisuks prie tavo mergait, kaip tas kitas prie mano sn. Nupirk jai un, ji bus laimingesn. Tada pagaliau suprato ir Sansa. Isigandusios akys smigo tv. - Jis kalba ne apie Ledi, taip? - Jo veide ji perskait ties. - Ne, - tar ji. Ne, tik ne Ledi, Ledi niekada niekam nekando, ji gera... - Ledi ten nebuvo, - piktai suuko Arija. - Palikite j ramybje! - Sustabdyk juos, - meld Sansa. - Neleisk jiems to padaryti, praau, praau, tai buvo ne Ledi, tai padar Naimirija, Arija tai padar, tai buvo ne Ledi, neleisk jiems skriausti Ledi, a j imokysiu, ji bus gera, a paadu, pa adu... - Ji pravirko. Nedas tegaljo j apkabinti ir laikyti raudani. Jis pavelg per men Robert. Sen draug, artimesn nei brolis. - Praau, Robertai. Vardan meils, kuri man jauti. Vardan meils, kuri jautei mano seseriai. Praau. Karalius ilgai juos stebeilijosi, tada pasuko akis mon. - Bk prakeikta, Sersi, - pasidygdamas tar. Nedas stovjo, velniai isilaisvins i Sansos glbio. Gro vis keturi dien nuovargis.

128

GEORGE R. R. MARTIN

- Tada padaryk tai pats, Robertai, - altu ir atriu it plienas balsu itar. Bent jau turk drsos padaryti tai pats. Robertas pavelg Ned tuiomis, negyvomis akimis ir ijo be odi, sunkiais it vinas ingsniais. Men ugul tyla. - Kur didvilkis? - ijus vyrui paklaus Sersi Lanister. Greta jos ypsojosi princas Dofris. - vris priritas prie vart namelio, js didenybe, - atsiliep seras Beiristinas elmis. - Paaukite Ilin Pein. - Ne, - tar Nedas. - Dori, nuvesk mergaites j kambarius ir atnek man Led. - odiai gerklje kilo kaip tulis, taiau prisivert juos ispjau ti. - Jei tai neivengiama, pats padarysiu. Sersi Lanister tariai j nuvelg. - Tu, Starkai? Ar tai kokia nors apgaul? Kodl tu taip elgiesi? Jie visi spoksojo j, taiau tik Sansos vilgsnis eid. - Ji i iaurs. Ji nusipeln daugiau nei msininko. Jis paliko men deganiomis akimis, ausyse skambant dukters verksmui ir rado didvilks jaunikl ten, kur j buvo priri. Nedas kur laik prie jos pasdjo. - Ledi, - tar grdamasis vardu. Jis niekada nekreip dmesio vardus, kuriuos vaikai irinko, taiau irdamas j dabar mat, kad Sansa neklydo. Ji buvo maiausia i vados, graiausia, velniausia ir patikliausia. Ji velg j rykiomis geltonomis akimis, ir jis pakedeno jos tank pilk kail. Netrukus Doris atne Led. Kai viskas buvo baigta, jis tar: - Parink keturis vyrus ir tegu jie pargabena vilk iaur. Palaidokite j Vinterfele. - Tok keli? - pribloktas pasitikslino Doris. - Tok keli, - patvirtino Nedas. - Lanisteri moteris niekada neturs ito kailio. Jis jau jo bokt pagaliau pamiegoti, kai pro pilies vartus suvirto Sandoras Kligeinas ir jo raiteliai, gr i mediokls. Ant erilo nugaros guljo kakas permesta, kakas sunkaus, suvynioto kruvin apsiaust. - Js dukts n pdsako, ranka, - r Skalikas, - taiau diena nenujo visikai veltui. Mes suiupome jos maj augintin. - Jis grteljo atgalios ir numet neul; is dunksteljo prieais Ned. Pasilenks Nedas atklojo apsiaust baimindamasis, kokiais odiais rei ks pasakyti Arijai, taiau tai buvo ne Naimirija. Tai buvo msininko snus, Mik, aplips sudivusiu krauju. Siaubingas kirtis i viraus j perskrod kone perpus nuo peties iki juosmens. - Js j sugavote, - tar Nedas. Atrod, kad Skaliko akys tviska pro metalin lykt uns galvos alm. - Jis bgo, - jis pavelg Nedui veid ir nusijuok. - Bet nelabai greitai.

BRANAS

trod, tarsi jis bt krits met metus. Skrisk, nabdjo balsas tamsoje, taiau Branas nemokjo skristi, tad tegaljo kristi. Meisteris Luvinas kadaise nulipd ma berniuk i molio, deg, kol is sukietjo ir tapo duus, apreng Brano drabuiais ir nusvied nuo stogo. Branas prisimin, kaip is suduo j gabalus. - Taiau a niekada nekrentu, - kalbjo jis krisdamas. em apaioje buvo taip toli, kad per gaubiani pilk migl vos galjo j irti, taiau juto, kaip greitai krenta, ir inojo, kas laukia apaioje. Net gi sapnuose negali kristi aminai. Jis atsibus akimirk anksiau, nei sir em. Visada pabundi akimirk prie trenkdamasis em. O jeigu ne? - pasiteiravo balsas. em artjo, taiau buvo dar labai toli, u tkstani myli, nors ariau nei i pradi. ia, tamsoje, buvo alta. Nebuvo sauls, vaigdi, tik em apaioje, vis artjanti, kad j sutrkt, pilka migla ir nabdantis balsas. Jis norjo verkti. Neverk. Skrisk. - A nemoku skristi, - kalbjo Branas. - A nemoku, nemoku... I kur tu inai?Ar kada nors bandei? Balsas buvo auktas ir plonas. Branas apsidair, iekodamas, i kur jis sklinda. Kartu su juo, visai ia pat, sukosi varna, sekdama j krintant. - Padkit man, - papra. A bandau, atsak varna. Sakyk, gal turi grd? Tamsai svaiginamai sukantis aplink, Branas kio rank kien. J i traukus pro pirtus or islydo auksiniai grdai. Jie krito kartu su juo. Varna nutp jam ant rankos ir pradjo lesti. - Ar tu tikrai varna? - paklaus Branas. Ar tu tikrai krenti? - atitar varna. - Tai tik sapnas, - kalbjo Branas. Nejaugi? - paklaus varna. - A atsibusiu, kai atsitrenksiu em, - paaikino paukiui Branas. Tu mirsi, kai atsitrenksi em, patikslino varna. Ji toliau les. Branas pavelg emyn. Dabar jau mat kalnus, nuo sniego pabalusias j virnes ir sidabrines upi gijas tamsiuose mikuose. Jis usimerk ir pravirko. Aaros ia nepads, krankteljo varna. A tau sakiau, ieitis - skristi, o ne verkti. Juk tai nesunku. Pairk, kaip a tai darau. Varna pakilo ir m plas noti aplink Brano rank.

130

GEORGE R. R. MARTIN

- Tu turi sparnus, - pabr Branas. Galbt ir tu turi? Branas pasiiupinjo aplink peius, iekodamas plunksn. Bna visoki sparn, paaikino varna. Branas spoksojo j savo rankas, savo kojas. Jis buvo toks liesas, tik oda aptraukti kaulai. Ar jis visada buvo toks liesas? Band prisiminti. Pilkoje m i gloje prie j iniro veidas, tviskantis viesa, auksu. - Ko tik nepadarai i meils, - pasak jis. Branas pradjo klykti. Krankdama varna pakilo or. Ne tai, sukrank ji jam. Pamirk tai, dabar tau to nereikia, gink igalvos, pamirk. Ji nutp Branui ant peties ir kaptel jo; tviskantis auksinis veidas dingo. Branas krito dar greiiau. Pilkos miglos kauk aplink jam neriant em. - K tu man darai? - aarodamas paklaus varnos. Mokau skristi. - A negaliu skristi! Tu jau dabar skrendi. - A krentu. Kiekvienas skrydis prasideda kritimu, tar varna. Pavelk emyn. - A bijau... IRK! Branas pavelg emyn ir pajuto, kaip susijauk viduriai. em skriejo link jo. Prie j drieksi visas pasaulis lyg baltos, rudos, alios spalvos gobe lenas. Jis visk mat taip aikiai, kad akimirk pamiro bijoti. Jis mat vis karalyst ir visus joje. Jis velg Vinterfel erelio vilgsniu; i viraus aukti boktai regjosi drti ir kresni, pilies sienos - tik linijos purve. Jis mat meister Luvin savo balkone, pro nublizgint bronzin vamzdel tyrinjant dang ir besiraukan t ymintis pastabas knygoje. Jis mat savo brol Rob, auktesn ir stipresn, nei prisimin, besitreniruojant kieme su tikru metaliniu kalaviju rankoje. Jis mat Hodor, dor milin i arklidi, neant priekal Mikno kalv ir laikant j ant peties taip lengvai, kaip kitas laikyt mai ieno. Diev miko irdyje didelis baltas likimo medis dmavo vir savo atspindio tamsiame tvenkinyje, jo lapai lamjo altame vjyje. Pajuts Brano vilgsn, jis pakl akis nuo rami vanden ir supratingai sistebeilijo j. Pavelgs rytus jis ivydo galer, skrodiani Baito vandenis. Mat savo motin, sdini vienui vien kajutje, velgiani sukruvint durkl ant stalo prieais, irkluotojus, mojuojanius irklais, ir ser Rodrik, pasilenkus per turklus, drebant ir sunkiai alsuojant. Laivo priekyje tvenksi audra, milinika dundanti tamsa, aioma aib, taiau jie jos kakodl nemat. Jis pavelg pietus ir pamat galing melsvai ali Triakio tkm. Reg jo tv kako meldiant karaliaus, sielvarto paymtu veidu. Jis mat ans,

SO S T AIDIMAS

131

raudani naktimis, ir Arij, tyliai irini ir tvirtai irdyje urakinusi pa slaptis. Aplink jas tvenksi eliai. Vienas elis pilkas kaip pelenai, siau bingu skaliko veidu. Kitas spindiniais tarsi saul arvais, auksinis ir graus. Vir j abiej dunksojo milinas akmeniniais arvais, taiau, jam atidengus priekakt, viduje tebuvo tamsa ir tirtas juodas kraujas. Jis pakl akis ir met vilgsn per siaurj jr Laisvuosius miestus, a li Dotraki jr ir toliau, Vais Dotrak po kalnu, legendines Nefrito jros emes, Aaj prie elio, kur prie saultek budo drakonai. Galiausiai jis pavelg iaurn. Regjo Sien, tviskani it mlynas kristalas, ir pavainik brol Jon, vien miegant altoje lovoje, jo oda bly ko ir kietjo tirpstant prisiminim ams apie ilum. Jis pavelg u Sienos, u begalini mik, uklot sniegu, u alusio kranto ir galing melsvai balt ledo upi, apmirusi lygum, kur niekas neaugo ir negyveno. Jis pa velg gilyn iemos ird ir isigands suriko, o kartos aaros nudegino skruostus. Dabar tu inai, sunabdjo varna, tpdama jam ant peties. Dabar inai, kodl turi gyventu - Kodl? - paklaus Branas, nieko nesuprasdamas ir vis krisdamas, kris damas. Nes ateina iema. Branas pavelg varn ant peties, o i - j. Ji turjo tris akis, ir treio ji buvo pilna iurpulingo inojimo. Branas pavelg emyn. Dabar apaioje tebuvo tik sniegas, altis, mirtis, alusi dykyn, kurioje kyanios melsvai baltos ledo smails lauk jo apkabinti. Jos lk j tarsi ietys. Jis mat kaulus tkstani kit mieganij, pamaut ant j virni. Jis beprotikai bijojo. - Ar gali vyras ilikti drsus, jei jis bijo? - igirdo savo paties bals, silpn ir tolim. Ir tvo balsas jam atsak. - Tai vienintelis kartas, kada mogus ir bna drsus. Dabar; Branai, ragino varna. Rinkis. Skrisk arba krisk. Klykdama mirtis sieksi jo. Branas ities rankas ir nuskrido. Nematomi sparnai gr vj, ptsi ir kl j auktyn. Siaubingos ledins adatos apaioje majo. Viruje atsivr dangus. Branas pakilo auktai. Tai buvo dar smagiau nei laipioti. Tai buvo uvis geriausia. Pasaulis po juo su sitrauk. - A skrendu, - i diaugsmo suspigo jis. Pastebjau, tar triak varna. Ji pakilo, plakdama sparnais jam veid, trukdydama, akindama. Jis vartsi ore nuo kiekvieno sparn kirio skruos t. Skaudiai kirto snapas ir Branas mai pajuto akinant skausm vidury kaktos, tarpuakyje. - K tu darai? - suriko jis.

132

GEORGE R. R. MARTIN

Varna pravr snap ir sukrank, nuskambjo i baims veriantis klyks mas ir pilkos miglos aplink j sudrebjo ir nukrito lyg ydas; jis ivydo, kad varna - tai moteris, patarnaujanti moteris ilgais juodais plaukais, ir jis j i kakur painojo; i Vinterfelo, taip, taip, i ten, jis dabar j prisimin, ir tada susivok, kad jis Vinterfele, auktoje lovoje kakokiame altame bokto kambaryje, o juodaplauk moteris paleido i rank duben su vandeniu ant grind ir nulk laiptais emyn rkdama: - Jis pabudo, jis pabudo, jis pabudo! Branas paliet kakt tarpuakyje. Ten, kur kapteljo varna, vis dar deg, taiau nieko nebuvo: nei kraujo, nei aizdos. Jis jautsi silpnas ir apsvaigs. Pamgino ilipti i lovos, taiau nepajg. Ir tada kakas prie lovos sujudjo ir lengvai nutp jam ant koj. Jis nie ko nepajuto. Jam akis velg pora gelton aki, vytini tarsi saul. Langas buvo praviras, kambaryje alta, taiau nuo vilko sklindanti iluma apgaub j tarsi karta vonia. Jo vilkiukas, suprato Branas... ar ia jis? Jis dabar buvo toks didelis. Jis ities rank, nordamas j paglostyti, ranka tirtjo kaip lapas. Kai kambar griuvo jo brolis Robas, uduss nuo lkimo bokto laip tais, didvilkis lai Branui veid. Branas ramiai pavelg vir. - Jo vardas - Vasara, - itar.

KETLINA

o valandos pasieksime Karaliaus Uost. Ketlina pasisuko nuo turkl ir prisivert nusiypsoti. - Js irkluotojai mums gerai pasitarnavo, kapitone. Kiekvienas i j gaus po sidabrin elni, kaip mano dkingumo enkl. Kapitonas Morjus Tumitis padkojo nusilenkdamas. - Js pernelyg dosni, ledi Stark. Jiems pakankamas atlygis - garb veti toki didi ledi kaip js. - Taiau jie paims ir sidabr. Morjus nusiypsojo. - Kaip pageidausite. Bendrine kalba jis nekjo laisvai, su vos juntamu tiroi akcentu. Jis sa ksi plaukiojs siaurojoje jroje trisdeimt met, i pradi kaip irkluotojas, paskui kaip vairininkas ir galiausiai kaip nuosav prekybos galer kapitonas. Audros okja4buvo ketvirtasis jo laivas, ir greiiausias, dvistieb galera su eiasdeimia irkl. Ji tikrai buvo greiiausia i laiv, buvusi Baltajame uoste, kai Ketlina ir seras Rodrikas Kaselis atvyko ilgai uoliav pasroviui. Tiroiai garsjo go dumu, ir seras Rodrikas sil pasisamdyti vejybin vienstieb laiv i Trij Seser, taiau Ketlina reikalavo galeros. Ir gerai, kad nenusileido. Didij kelions dal pt prieprieinis vjas ir be galeros irkl jie vis dar bt skynsi keli prie Pirt, uuot slyste slyd artyn prie Karaliaus Uosto ir kelio ns tikslo. Taip arti, pagalvojo ji. Po drobiniais tvarsiais pirtai vis dar tvinkiojo, primindami durklo rius. Skausmas buvo jos bausm, jaut Ketlina, jei kar tais usimirt. Ji negaljo sulenkti paskutini dviej kairs rankos pirt, o ir kiti niekada nebebus tokie lanksts. Vis dlto tai buvo nedidel kaina u Brano gyvyb. Seras Rodrikas kaip tik tuo metu pasirod ant denio. - Mano gerasis drauge, - tar Morjus per akot ali barzd. Tiroiai mgo rykias spalvas, netgi barzd. - Smagu matyti, kad atrodote geriau. - Taip, - sutiko seras Rodrikas. - Beveik dvi dienas jau nebenorjau m ir ti. - Jis nusilenk Ketlinai. - Miledi. Jis i ties atrod geriau. Buvo iek tiek plonesnis, nei jiems iplaukiant i Baltojo uosto, bet jau panaus save. Nuo stipri Baito vj ir siaurosios jros bangavimo j pykino ir jis vos neikrito per bort, kai u Dragonstouno juos netiktai uklupo audra; vis dlto jis kakaip sugebjo isilaikyti u vir vs, kol trys Morjaus vyrai j igelbjo ir palydjo emyn po deniu.

134

GEORGE R. R. MARTIN

- Kapitonas k tik man sak, kad kelion jau eina pabaig, - tar Ketlina. Seras Rodrikas tik kreivai ypteljo. - Taip greitai? - Jis atrod keistai be savo puikij balt anden; ka koks maesnis, ne toks smarkus ir pasens deimia met. Taiau Baite at rod imintinga atsiduoti gulos barzdaskuiui, kai andenas trei kart su ter vemdamas skuriuojanius vandenis, pasilenks per turkl. - Paliksiu jus aptarti reikal, - pasak kapitonas Morjus. Jis nusilenk ir pasialino. Galera slydo vandeniu tarsi laumirgis, jos irklai kilo ir leidosi stebtinai tiksliai. Seras Rodrikas laiksi sikibs turklo ir stebeilijosi praplaukiam krant. - Nebuvau pats auniausias gynjas. Ketlina paliet jo rank. - Mes ia, sere Rodrikai, ir saugs. Tai svarbiausia. - Jos ranka grabinjo po apsiaustu, pirtai buvo nelanksts ir nevikrs. Durklas vis dar stirksojo prie ono. Ji susivok retkariais turinti j paliesti, kad nusiramint. - Dabar turime pasiekti karaliaus ginklinink ir melstis, kad jis bt patikimas. - Seras Aronas Santagaras tuiagarbis, taiau doras. - Seras Rodrikas kilsteljo rank pasiglostyti anden, taiau dar kart aptiko, kad j neb ra. Jis atrod sumis. - Jis gali atpainti durkl, taip... bet, miledi, nuo pat akimirkos, kai ilipsime krant, labai rizikuojame. Dvare yra toki, kurie i karto jus atpains. Ketlina tvirtai suspaud lpas. Maasis Pirtas", - sumurmjo. Jo veidas iniro prie j; berniuko veidas, nors dabar jis jau ne berniukas. Prie kelet met mir jo tvas, tad dabar jis vadinosi lordas Beilias, nors vis dar buvo aukiamas Mauoju Pirtu. Jos brolis Edmuras pramin j taip prie dauge l met Riverane. Kukli jo eimos nuosavyb buvo ems ant maiausiojo Pirto, o Piteris pagal ami buvo lieknas ir neauktas. Seras Rodrikas kosteljo. - Lordas Beilias kart... - Jis nebaig minties, iekodamas mandagesnio odio. Ketlina spjov visus skrupulus. - Jis buvo mano tvo globotinis. Mes drauge uaugome Riverane. A j laikiau broliu, taiau jo jausmai man... buvo daugiau nei broliki. Paskelbus apie mano vedybas su Brandonu Starku, Piteris met ik dl teiss gauti mano rank. Tai buvo beprotyb. Brandonui buvo dvideimt, Piteriui vos penkiolika. Turjau maldauti Brandon, kad neatimt Piteriui gyvybs. Jis paliko jam rand. Po to mano tvas j isiunt. Nuo tada jo nemaiau. - Ji pakl veid purslus, tarsi gaivus vjas galt nupsti prisiminimus. - Jis ra man Riveran, kai uvo Brandonas, taiau a sudeginau laik net ne skaiiusi. Tuomet jau inojau, kad vietoj brolio mane ves Nedas. Sero Rodriko pirtai dar kart nevikriai apgraib jau nebesanias andenas.

S O ST AIDIMAS

135

- Maasis Pirtas dabar sdi maojoje taryboje. - inojau, kad jis auktai ikils, - tar Ketlina. - Jis buvo protingas, net ir berniukas, taiau viena bti protingam ir visai kas kita - imintingam. Man domu, kaip j pakeit metai. Auktai vir galvos, nuo laivavirvi auk valgas. Kapitonas Morjus vaikiojo po den kaudamas sakymus; prie akis ant trij aukt kalv inirus Karaliaus Uostui, visi Audros okjoje* pratrko bruzdti. Ketlina inojo, jog prie tris imtus met ios kalvos buvo apaugusios mikais ir iauriniame Juodj Vanden krante, kur gili, skubri up teka jr, gyveno tik saujel vej. Tada i Dragonstouno atplauk Eigonas Uka riautojas. Btent ia isilaipino jo kariauna, o ten, ant aukiausios kalvos, i medio ir molio surent pirmj tvirtov. Dabar miestas drieksi pakrantmis, kiek tik Ketlinos akys umat; vie nas ant kito grdosi namai, pavsins ir svirnai, mriniai sandliai, medi ns ueigos ir prekyviets, tavernos, vienamiai ir kapins. Net ia ji girdjo laljim i uv turgaus. Tarp pastat vingiavo plats, mediais apsodinti keliai, raitsi kreivos ir tokios siauros gatvels, kad du mons nebt galj eiti greta. Vizenijos kalv karnavo didioji Beiloro ventykla su septyniais kristaliniais boktais. Kitoje miesto pusje ant Reinio kalvos dunksojo pa juodusios Dragonpito sienos, milinikas kupolas buvo virts griuvsiais, bronzins durys jau imtmet nevarstomos. Tarp j tiesi it strl ov Seser gatv. Tolumoje kilo auktos ir tvirtos miesto sienos. Krantin rmino imtas mol, o uostas atrod sausakimas laiv. plauk davo ir iplaukdavo giliavandens vejybos laivai ir upi laiveliai, jreiviai stumdsi pirmyn atgal po Juoduosius Vandenis, i prekybini galer krov grybes, atgabentas i Bravoso, Pentoso ir Lyso. Ketlina pastebjo itaigin g karaliens bar, pririt greta storapilvio bangini mediokls laivo i Ibeno uosto, jo korpusas juodavo nuo dervos, o aukiau ups prieplaukose ilsjosi tuzinas daili auksini karo laiv suvyniotomis burmis ir baisiais geleiniais taranais, kyaniais virum vandens. Vir visko, nuo auktos Eigono kalvos, tylomis velg Raudonoji tvirtov; septyni miliniki apvals boktai, karnuoti dantytais geleiniais kuorais; didiulis nirus barbakanas; skliautuotos mens ir dengti tiltai, kareivins, poeminiai kaljimai ir sandliai; gynybin siena, imuta lankinink lange liais, - viskas sumryta i viesiai raudono akmens. J pastatyti sak Eigo nas Ukariautojas. Jo snus, Meigoras iaurusis, priirjo, kad darbai bt baigti. Po to jis nuritino galvas visiems ia nugar lenkusiems akmenskal diams, staliams ir mrininkams. Jis prisiek, kad tik drakono palikuonys inos paslaptis tvirtovs, kuri pastat drakon lordai. Taiau dabar ant dantyt sien plazdanios vliavos buvo auksins, o ne juodos, o ten, kur kadaise ugnimi spjaudsi trigalvis drakonas, dabar puika vosi vainikuotas Barateon gimins elnias.

136

GEORGE R. R. MARTIN

Auktastiebis gulbs formos laivas i Vasaros sal yrsi i uosto, baltas jo bures ipt vjas. Audros okja4 praplauk alia, galingai irdamasi link kranto. - Miledi, - kreipsi seras Rodrikas, - guldamas lovoje msiau, kaip ge riausia bt veikti. Jums nedert vykti pil. A nueisiu vietoj js ir atvesiu ser Aron koki nors saugi viet. Galerai artinantis link prieplaukos, ji pairjo senj riter. Morjus kavo vulgaria valyrika Laisvj miest kalba. - Js rizikuotumt taip pat, kaip ir a. Seras Rodrikas nusiypsojo. - Nemanau. Kiek anksiau vilgteljs savo atspind vandenyje, vos save atpainau. Mano motina buvo paskutinis mogus, mats mane be an den, o ji jau keturiasdeimt met kaip mirusi. Manau, esu gantinai sau gus, miledi. Morjus suriaumojo komand. Visi kaip vienas eiasdeimt irkl pakilo i ups, apsivert ir nuvarvino vanden. Galera sultino greit. Dar vienas ksnis, ir irklai sulindo korpus. Kai laivas dunksteljo prieplauk, tiroi jrininkai ioko jo pririti. Morjus skubiai gro atgal, spinduliuoda mas ypsen. - Karaliaus Uostas, miledi, kaip sakte. Kelion niekada nebuvo tokia greita ir saugi. Ar jums reiks pagalbos nusigabenti daiktams pil? - Mes nevyksime pil. Gal rekomenduotumte koki ueig, vari ir patogi viet netoli ups? Tirois pasiiupinjo ali akot barzd. - inau kelet viet, kurios atitikt js poreikius. Taiau pirmiausia, jei leisite, noriau gauti antrj sutarto umokesio dal. Ir, be abejo, papil dom sidabr, kur taip maloningai paadjote. Berods minjote eiasde imt elni? - Irkluotojams, - primin Ketlina. - O, inoma, - patikino Morjus. - Taiau palaikysiu juos, kol grime Tiro. Dl j mon ir vaik. Jei atiduosite jiems sidabr ia, miledi, jie pra lo j arba ivaistys vienos nakties malonumams. - Pinigus galima ileisti ir blogesniems dalykams, - siterp seras Rodri kas. - Artja iema. - mogus turi pats rinktis, - tar Ketlina. - Jie usidirbo sidabr. Man nerpi, kur j ileis. - Kaip pasakysite, miledi, - linkiodamas ir ypsodamasis nesiprieino Morjus. Kad bt tikra, Ketlina pati sumokjo irkluotojams, po elni kiekvienam, ir po variok dviem vyrams, uneusiems j skrynias Vizenijos kalv, Morjaus rekomenduot ueig. Tai buvo atokus senas namas Unguri gatvje. Ueigos savinink - sugiusi sen, lakstaniomis akimis, tariai juos nuvel

S OS T AIDIMAS

137

g ir krimsteljo Ketlinos duot monet, kad sitikint, jog ji tikra. Taiau kambariai buvo dideli ir erdvs, o Morjus dievaijosi, kad uvies trokinys ia gardiausias visose Septyniose Karalystse. Taiau uvis geriausia, kad ji nesiteiravo, kas jie tokie. - Manau, jums bt geriau likti kuo toliau nuo bendrojo kambario, - pa tar seras Rodrikas, kai jie galiausiai sikr. - Net tokioje vietoje neinai, kas tave gali stebti. - Jis vilkjo grandininius arvus ir slp durkl bei ilgj kalavij po juodu apsiaustu su gobtuvu, kur galjo usitraukti ant galvos. Dar iki sutem griu su seru Aronu, - paadjo jis. - Pailskite, miledi. Ketlina jautsi pavargusi. Kelion buvo ilga ir varginanti, o ji pati nebe jauna. Kambario langai vrsi alj ir stog virnes, su Juodj Vanden vaizdais apaioje. Mat ser Rodrik ieinant, gyvai ingsniuojant judrio mis gatvmis, kol galiausiai jis itirpo minioje. Tada nusprend pasinaudoti jo patarimu. iuinys buvo prikimtas iaud, o ne plunksn, taiau tai ne sutrukd nugrimzti mieg. J paadino beldimas duris. Ketlina mai atsisdo. U lango Karaliaus Uosto stogai besileidianios sauls viesoje atrod raudoni. Ji miegojo ilgiau, nei ketino. Kumtis vl m dundenti duris ir pasigirdo ksnis: Karaliaus vardu, atidarykite!" - Luktelkit! - suuko ji. Apsigaub apsiaustu. Durklas guljo ant spinte ls greta lovos. Pasiiupo j, tik tada atvr sunkias medines duris. kambar siver vyrai vilkjo juodus grandininius arvus ir auksinius miesto sargybos apsiaustus. J vadas ypteljo, pamats durkl jos rankose, ir tar: - ito neprireiks, miledi. Mus atsiunt js palydti pil. - Kas siunt? - pasitikslino ji. Jis padav jai juostel. Ketlinai um kvap. Pilkame vake buvo spaus tas strazdas. Piteris", - mintyse teitar. Taip greitai. Kakas atsitiko serui Rodrikui. Ji pavelg sargybini vad. - Ar inote, kas a? - Ne, miledi, - atitar is. - Milordas Maasis Pirtas tik sak palydti jus pas j ir priirti, kad su jumis bt tinkamai elgiamasi. Ketlina linkteljo. - Palaukite u dur, kol apsirengsiu. Ji nusimazgojo dubenyje rankas ir apsivyniojo varia drobe. Pirtai atro d stori ir nemikls, ilgai vargo, kol susivarst liemen ir usiseg prie kaklo dulsvai rudo apsiausto sag. Kaip Maasis Pirtas suinojo, kad ji ia? Seras Rodrikas tikrai nebt jam pasaks. Gal jis ir senas, taiau usispyrs ir i tikimas iki kaul smegen. Gal jie pavlavo ir Lanisteriai pasiek Karaliaus Uost anksiau nei ji? Ne, jei tai bt tiesa, Nedas irgi bt ia ir tikrai bt atjs pas j. Bet kaip...

138

GEORGE R. R. M ARTIN

Tada ji pagalvojo - Movjus. Tirois inojo, kas jie tokie ir kur apsistojo, velniai j griebt. Buvo tikra, kad u tas inias jam gerai sumokjo. Jai atved irg. Jiems pajudjus, gatvse jau spingsjo viesos ir sargybi ni auksiniais apsiaustais apsupta raita Ketlina jaut j bestas miesto akis. Jiems pasiekus Raudonj tvirtov, grotos jau buvo nuleistos ir didieji vartai ukelti nakiai, taiau pilies langus gaivino mirksintys iburiai. Sargybiniai irgus paliko u sienos ir nuved j pro siauras onines duris, tada nesibai gianiais laiptais auktyn bokt. Jis buvo vienas kambaryje: sdjo prie sunkaus medinio stalo ir ra, vieiant aliejinei lempai. Kai j ved vid, jis padjo plunksn ir pavelg. - Ket, - tyliai tar. - Kodl a atvesta ia? Jis pakilo ir iurkiai mosteljo sargybiniams. - Palikite mus. Vyrai pasialino. - Tikiuosi, su tavimi buvo graiai elgiamasi? - paklaus, kai jie ijo. Daviau grietus nurodymus. - Jis pastebjo tvarsius. - Tavo rankos... Ketlina nepais ore pakibusio klausimo. - Nesu pratusi bti ikvieiama tarsi patarnaujanti mergiot, - lediniu balsu tar. - Bdamas berniukas, inojai, k reikia mandagumas. - Supykdiau tave, miledi. To nenorjau, - atrod, jis atgailauja. Tas vaiz das grino Ketlin vaikyst. Jis buvo idyks vaikas, taiau po vis idaig visada atgailaudavo; tok bdo bruo jis turjo. Metai jo beveik nepakeit. Piteris i mao berniuko iaugo neaukt vyr, coliu ar dviem emesn nei Ketlina, grakt ir vikr, ryki bruo, kuriuos ji prisimin, ir tomis paio mis pilkai aliomis besijuokianiomis akimis. Dabar jis turjo ma smaili barzdel ir sidabrini gij juoduose plaukuose, nors dar nesulauk trisde imties. ios derjo prie apsiausto sagties - sidabrinio strazdo. Net vaikas jis mgo sidabr. - Kaip tu suinojai, kad esu mieste? - pasiteiravo ji. - Lordas Veiris ino visk, - klastingai ypsodamasis tar Piteris. - Jis ne trukus prie ms prisijungs, taiau pirmiausia norjau pasimatyti su tavimi vienas. Ilgai nesimatme, Ket. Kiek met? Ketlina nepais jo draugikumo. Buvo kur kas svarbesni klausim. - Taigi mane rado karaliaus Voras. Maasis Pirtas susirauk. - Geriau jo itaip nevadink. Jis labai jautrus. Eunuchams bdinga savy b, manyiau. Be Veirio inios mieste nieko nevyksta. Neretai jis suino apie vykius prie jiems nutinkant. Jis visur turi informatori. Maj paukiu k, kaip juos vadina. Vienas i jo maj paukiuk nugirdo apie tavo vizi t. Laimei, Veiris pirmiausia atjo pas mane. - Kodl pas tave?

SO S T AIDIMAS

139

Jis trkteljo peiais. - O kodl ne? A idininkas, karaliaus patarjas. elmis ir lordas Renlis ijojo iaur pasitikti Roberto, o lordas Stanis ivyks Dragonstoun, tad liko tik meisteris Paiselis ir a. Tai buvo akivaizdus pasirinkimas. A buvau tavo sesers Laios draugas, Veiris tai ino. - Ar Veiris ino apie... - Lordas Veiris ino visk... iskyrus tai, kodl tu ia, - jis kilsteljo anta k. - Taigi kodl tu ia? - monai leidiama ilgtis vyro ir, jei motinai reikia, kad dukterys bt alia, kas gali jai atsakyti? Maasis Pirtas nusijuok. - O, labai gerai, miledi, taiau nemanyk, kad tuo patiksiu. Pernelyg ge rai tave pastu. Koks buvo Tli kis? Jai idivo gerkl. - eima, pareiga, garb, - ipokino ji. Jis ities j gerai painojo. - eima, pareiga, garb, - atkartojo jis. - Kiekviena i j reikalauja bti Vinterfele, kur ms ranka tave ir paliko. Ne, miledi, kakas atsitiko. i ne tikta kelion liudija ypating skub. Meldiu, leisk padti. Seni geri draugai nedvejodami turt pasikliauti vienas kitu. Pasigirdo velnus beldimas duris. - eikite! - kteljo Maasis Pirtas. Pro duris engs vyras buvo putnus, kvepiantis, nusipudravs ir plikas kaip kiauinis. Ant palaido purpurinio ilko drabuio jis segjo liemen, aust i aukso sil, avjo smailias minkto aksomo lepetes. - Ledi Stark, - abiem rankom imdamas josios kreipsi j, - taip diugu matyti jus ia po tiek met. Jo oda buvo minkta ir drgna, o i burnos dvelk alyvomis. - O, vargs js rankels. Ar nusideginote, mieloji ledi? Pirteliai tokie velns... Ms gerasis meisteris Paiselis maio stebuklingus tepalus. Ar pa sisti, kad atnet stiklainiuk? Ketlina itrauk pirtus i jo rank. - Dkoju, milorde, taiau mano meisteris Luvinas jau pasirpino aiz domis. Veiris palenk galv. - Didiai nusiminiau, igirds apie js sn. Toks jaunas. Dievai negai lestingi. - ia ms nuomons sutampa, lorde Veiri, - tar Ketlina. Titulas te buvo pagarbos kaip tarybos nariui iraika; Veiris buvo tik savo voratinklio lordas, gandonei eimininkas. Eunuchas iskt minktas rankas. - Tikiuosi, kad ne tik dl to, mieloji ledi. Labai vertinu js vyr, ms naujj rank, ir inau, kad abu mylime karali Robert.

140

GEORGE R. R. MART IN

- Taip, - teko sutikti jai. - Be jokios abejons. - N vienas karalius nebuvo toks mylimas, kaip ms Robertas, - kan diai mesteljo Maasis Pirtas. Jis klastingai ypteljo. - Bent jau taip gird jo lordas Veiris. - Geroji ledi, - susirpins pradjo Veiris, - Laisvuosiuose miestuose yra moni, turini nuostabi gydomj gali. Tik tarkite od ir a nusisiu kur nors pas js brangj Bran. - Meisteris Luvinas Brano labui daro visk, kas manoma, - patikino ji. Ji nekalbs apie Bran, ne ia, ne su iais vyrais. Ji iek tiek pasitikjo Mauoju Pirtu, o Veiriu n kiek. Ji neparodys jiems savo sielvarto. - Lordas Beilias sako, kad u tai, jog esu ia, turiau dkoti jums. Veiris sukikeno kaip maa mergait. - O, taip. Prisipastu, kaltas. Tikiuosi, atleisite, kilnioji ledi. - Jis kleste ljo kd ir susidjo rankas. - domu, ar galtume paprayti jus parodyti durkl? Ketlina Stark priblokta spoksojo eunuch. Jis tikrai yra voras, siutusi pagalvojo, burtininkas arba dar blogiau. Jis inojo tai, ko negaljo inoti, ne bent... - K js padarte serui Rodrikui? - pareikalavo paaikinti. Maasis Pirtas apstulbo. - Jauiuosi tarsi riteris, atvyks m be ieties. Apie kok durkl mes kal bame? Kas yra seras Rodrikas? - Seras Rodrikas Kaselis yra Vinterfelo kov meistras, - paaikino Vei ris. - Patikinu jus, ledi Stark, gerajam riteriui nieko nenutiko. Anksti i po piet jis ia pasibeld. Kartu su seru Aronu Santagaru jie apsilank ginklinje ir kalbjosi apie durkl. Saulei leidiantis, jie drauge ijo i pilies ir pasuko t siaubing lindyn, kurioje js apsistojote. Jie vis dar ten, gurknoja ben drajame kambaryje, laukia js sugrtant. Seras Rodrikas labai susirpino js nerads. - I kur js visk inote? - Taip iulba mai paukiukai, - ypsodamasis tar Veiris. - A visk inau, mieloji ledi. Tokia jau mano pareiga, - jis trkteljo peiais. - Juk js turite durkl su savimi, tiesa? Ketlina isitrauk j i po apsiausto ir numet ant stalo prieais juos. - tai. Galbt js maieji paukiukai galt paiulbti, kas io durklo savininkas? Veiris perdtai atsargiai pakl durkl ir perbrauk nykiu per amenis. Itryko kraujas, jis cypteljo ir numet ginkl atgal ant stalo. - Atsargiai, - spjo Ketlina, - jis atrus. - Nra nieko atresnio u Valyrijos plien, - tar Maasis Pirtas, kol Vei ris iulp kraujuojant nykt ir velg Ketlin niriai spdamas. Maasis

S OS T AIDIMAS

141

Pirtas lengvai kilsteljo peil, mgindamas ranken. Jis mesteljo j or ir sugavo kita ranka. - Toks patogus rankai. Tu nori rasti jo savinink, ar toks tavo kelions tikslas? Dl to nereikjo eiti pas ser Aron, miledi. Reikjo ateiti tiesiai pas mane. - O jei biau atjusi, - paklaus Ketlina, - k btum man atsaks? - Biau pasaks, kad Karaliaus Uoste toks durklas yra tik vienas. Nykiu ir smiliumi jis suspaud amenis, usimojo vir peties ir gudusiu judesiu svied per kambar. Durklas virpdamas giliai smigo dur uo l. - Jis mano. - Tavo7 - Ji nieko nebesuprato. Piterio Vinterfele nebuvo. . - Buvo mano iki turnyro princo Dofrio vardo dienos proga, - eidamas per kambar itraukti durklo patikslino jis. - Turnyre a, kaip ir pus dvaro, palaikiau ser Deim. - Dl kvailokos ypsenos Piteris tapo panaus ma berniuk. - Kai Loras Tairelis numet j nuo irgo, visi mauml nuskurdome. Seras Deimis prarado imt auksini drakon, karalien - smaragdin pakabuk, o a - durkl. Jos didenyb savo smaragd atgavo, taiau visa kita laimtojas pasiliko sau. - Kas toks? - i baims distania burna pareikalavo atsakyti Ketlina. Pirtai skausmingai tvinksjo. - Neauga, - tar Maasis Pirtas, o lordas Veiris dmiai stebjo jos veid. - Tyrionas Lanisteris.

JONAS

ieme skambjo kalavijai. Atakuojant po juodos vilnos, kietintos odos apranga ir arvais Jono krtine varvjo altas prakaitas. Grenas klupteljo atbulas, nerangiai ginda masis. Kai jis pakl kalavij, Jonas kirto i apaios, stukteljo vaikiui koj ir is susvyravo. Greno onin smg jis atsak kiriu i viraus ir sulankst alm. Kai Grenas paband pulti netiktai, Jonas atmet on savo kalavij ir trenk arvuotu dilbiu jam krtin. Grenas paslydo ir sunkiai dunkste ljo snieg. Jonas imu jam kalavij i gniaut, kirsdamas per rie, ir prieininkas kteljo i skausmo. - Pakaks! - sero Aliserio Torno balsas buvo atrus kaip Valyrijos plienas. Grenas spavo rank. - Pavainikis sulau man rie. - Pavainikis perpjov tau sausgysles, atvr tui kaukol ir nukirto ran k. Arba bt taip padars, jei ie ginklai bt atrs. Tau pasisek, kad sar gybai reikia ir arklinink, ne tik valg. - Seras Aliseris mosteljo Deren ir Toud. - Pastatykite Taur ant koj, jam teks pasirpinti laidotuvmis. Jonas nusim alm, o kiti berniukai padjo Grenui atsistoti. Buvo gera jausti ant veido rytmeio altuk. Pasirms ant kalavijo giliai kvp ir leido akimirk pasimgauti pergale. - Tai ilgasis kalavijas, o ne senuko lazda, - grietai tar seras Aliseris. Paskaudo kojas, lorde Snou? Jonas nekent tokio kreipimosi, patyios, kuri seras Aliseris prikabino jau pirmj treniruoi dien. Berniukai pasigavo ir dabar j girdjo nuola tos. Jis kio kalavij makt. - Ne, - atsak. Tornas ingsniavo link jo, juodos odos apranga lengvai gurgdjo jam einant. Jis buvo tvirtai sudtas penkiasdeimtmetis vyras, liaunas ir tvirtas, su prailusiomis sruogomis juoduose plaukuose ir akimis kaip onikso ske veldros. - O dabar sakyk ties, - pareikalavo. - Pavargau, - prisipaino Jonas. Rank gl nuo ilgojo kalavijo svorio ir, kovai pasibaigus, pradjo skaudti sumutas vietas. - Tu dar silpnas. - A laimjau. - Ne. Tai Tauras pralaimjo. Kakuris berniukas sukikeno. Jonas nusprend patylti. Jis sumu visus, kuriuos seras Aliseris pasiunt prie j, taiau tai nieko nereik. Kov meis-

SO ST AIDIMAS

143

t ras tik tyiojosi. Tornas jo nekenia, nusprend Jonas; inoma, kit berniu k jis nekent dar labiau. - iandien viskas, - pasak jiems Tornas. - Galiu suvirkinti tik toki porcij nemokikumo per vien dien. Jei Kiti kada mus upult, meldiu diev, kad jie turt lankus, nes js tinkami tik kaip msa strlms. Jonas nusek paskui kitus ginklin, vienas. ia jis danai vaikiodavo vienas. Grupje, kurioje treniravosi, j buvo beveik dvideimt, taiau n vie no negaljo vadinti draugu. Dauguma buvo dvejais trejais metais vyresni, taiau kovoje n perpus neprilygo Robui, kai is buvo keturiolikos. Dareonas buvo vikrus, taiau bijojo smgi. Pipas kalaviju naudojosi tarsi durklu, Derenas buvo silpnas kaip mergait, o Grenas ltas ir nerangus. Halderio kiriai buvo iaurs, taiau atsimudavo prieininko kalavij. Kuo daugiau laiko su jais praleido, tuo labiau Jonas juos niekino. Viduje Jonas pakabino kalavij ir makt ant kabliuko prie akmenins sienos, nekreipdamas dmesio aplinkinius. Metodikai nusireng arvus, odinius ir prakaitu permirkusius vilnonius drabuius. Abiejuose ilgo kam bario galuose geleinse gorse ruseno arijos, taiau Jonas tirtjo. ia jam visada bdavo alta. Po keleri met jis pamir, koks jausmas bti iltai. Rengiantis iurkius juodus drabuius, kuriuos vilkjo kasdien, mai upldo nuovargis. Jis prisdo ant suolo, pirtais nevikriai graibydamas ap siausto ssag. Taip alta, pagalvojo jis, prisimins iltas Vinterfelo menes, kur kartas vanduo tekjo per sienas tarsi kraujas mogaus gyslomis. Juodo joje pilyje negaljai suilti; sienos ia altos; mons - dar altesni. Niekas jo nespjo, kad Nakties sargyboje bus taip; niekas, iskyrus Tyrion Lanister. Nyktukas iklojo jam vis ties pakeliui iaur, taiau tuo met jau buvo per vlu. Jonas svarst, ar tvas inojo, kas laukia ant Sienos. Turjo inoti, pagalvojo; ir tai skaudino dar labiau. Net dd apleido j itame altame pasaulio krate. ia linksmas ir drau gikas Bendinas Starkas, kur painojo, virto kitu mogumi. Jis buvo pir masis valgas ir dienas bei naktis leido su lordu vadu Mormontu, meisteriu Eimonu ir kitais auktais karininkais, tuo tarpu Jon atidav rsias sero Aliserio Torno rankas. Prabgus trims dienoms nuo atvykimo, Jonas igirdo, kad Bendinas Starkas vadovaus pustuziniui vyr valgyboje po vaiduokli mikus. T va kar jis susirado dd didiojoje mediu ikaltoje menje ir meld pasiimti j kartu. Bendinas grietai atsisak. - ia ne Vinterfelas, - pjaustydamas ms akute ir durklu dst jis. Prie Sienos vyrai vertinami pagal nuopelnus. Tu nesi valgas, Jonai, tik nau jokas, kvepiantis vasara. Jonas band kvailai ginytis. - Mano vardo dien man sueis penkiolika, - prietaravo. - Esu jau be veik suaugs.

144

GEORGE R. R. MARTIN

Bendinas Starkas susirauk. - Esi berniukas, toks ir liksi, kol seras Aliseris pasakys, kad jau tinki Nak ties sargybai. Jei manei, kad Starko kraujas suteiks tau privilegij, klydai. Duodami priesaik mes atsiadame savo eim. Tavo tvas visada liks mano irdyje, taiau dabar mano broliai jie. - Jis mosteljo durklu vyrus aplink juos, tvirtus ir altus juodais drabuiais. Kit ryt Jonas atsikl autant pairti, kaip dd ivyksta. Vienas i jo valg, auktas bjaurus vyras, ssdamas ant irgo bliov nevanki dainuk, alto rytmeio ore jo kvpavimas virto garais. Benas Starkas ypteljo jam, taiau ne snnui. Kiek kart turiu tau sakyti ne, Jonai? Pasikalbsime, kai griu/4 Stebdamas, kaip dd varo arkl tunel, Jonas prisimin, k Tyrionas Lanisteris kalbjo karalikajame kelyje, ir mintyse ivydo Ben Stark negy v, jo krauj raudon ant sniego. Nuo ios minties jam pasidar bloga. Kuo jis tampa? Galiausiai susirado Vaiduokl cels vienumoje ir panardino veid tank balt kail. Jei privalo bti vienas, vienatv jis pavers ginklu. Juodojoje pilyje nebuvo diev miko, tik nedidel ventykla ir girtuoklis ventikas, taiau Jonas ne rado jg melstis dievams: nei naujiems, nei seniems. Jeigu jie yra, mst jis, jie tokie pat iaurs ir nepermaldaujami kaip iema. Jis ilgjosi savo tikrj broli: maojo Rikono, spindiniomis viesiomis akimis, kai maldaudavo saldumyn; Robo, jo varovo, geriausio draugo ir itikimo palydovo; Brano, usispyrusio ir smalsaus, visuomet sekiojanio i paskos ir norinio prisidti prie Robo ir Jono. Jis ilgjosi ir mergaii, net Sansos, kuri visuomet j vadino tik netikru broliu nes jau buvo pakanka , mai suaugusi, kad suprast, k reikia pavainikis. O Arija... ilgjosi jos dar labiau nei Robo, liesos maos mergaiiuks nubalnotais keliais, isidraikiu siais plaukais ir suplytais drabuiais, tokios smarkios ir usispyrusios. Ari ja atrod nepritampanti dar labiau nei jis... taiau ji visuomet priversdavo j nusiypsoti. Atiduot visk, kad i akimirk galt bti su ja, dar kart sutaryti jai plaukus, stebti, kaip ji daro grimasas, ir igirsti, kaip kartu su juo ubaigia sakin. - Tu sulauei man rie, benkarte. Jonas pakl akis nir bals. Grenas dunksojo vir jo storu sprandu ir raudonu veidu, su trimis bendrais paonje. Jis painojo Toud, mao gio bjaur bernikt aiiu balsu. Naujokai pravardiavo j Rupium. Kitus du Jorinas atsive i iaurs, prisimin Jonas; prievartautojus, sugautus Pir tuose. Jis pamiro j vardus. Ties sakant, su jais net nebuvo kalbjsis. Jie buvo iaurs ir petukai, be kruopelyts garbs. Jonas atsistojo. - Sulauysiu ir kit, jei graiai papraysi.

SO ST AIDIMAS

145

Grenas buvo eiolikos ir visa galva auktesnis u Jon. Visi keturi buvo augesni u j, taiau jo negsdino. Kieme jis visus nugaljo. - O gal mes sulauysim tau? - pasil vienas i prievartautoj. - Pamginkit. - Jonas siek kalavijo, taiau vienas i j grieb jo rank ir ulau ant nugaros. - Per tave mes nekaip atrodom, - pasiskund Rupius. - Js nekaip atrodt ir iki mums susitinkant, - atov Jonas. Jo rank lai kantis bernkas smarkiai trkteljo. Persmelk skausmas, taiau Jonas nei sidav. Rupius prijo ariau. - Maasis ponkas nevaldo lieuvio, - tar jis. Maos kiauls akuts bliz gjo. - Ar lieuv paveldjai i motinos, mergvaiki? Kas ji buvo, gal kek? Pasakyk mums jos vard. Gal ir a j turjau kok kart ar du. - Jis nusijuok. Jonas pasirang kaip ungurys ir kaukteljo kulnu j laikaniam bernui per koj. Pasigirdo mus riksmas i skausmo ir jis buvo laisvas. Jis puol prie Rupiaus, nuvert j nuo suolo, ugul krtin, abiem rankom laikydamas u gerkls, ir keliskart trinkteljo galv suplkt asl. Du i Pirt atpl j ir tk ant ems. Grenas pradjo j spardyti. Jonas raiiojosi nuo smgi, kai ginklins priebland perskrod grsmingas bal sas: LIAUKITS! TUTUOJAU!" Jonas paoko ant koj. Donalas Nojus vr juos piktu vilgsniu. - Kovoms skirtas kiemas, - tar ginklininkas. - Savo kivirus sprskite u i sien arba jie taps ir mano kivirais. Jums tai nepatiks. Rupius sudribo ant grind, atsargiai iupindamasis pakau. Pirtai isikruvino. - Jis norjo mane umuti. - Tai tiesa. A maiau, - antrino vienas i prievartautoj. - Jis sulau man rie, - pridr Grenas, tiesdamas Nojui j apirti. Ginklininkas met vilgsn rie. - Sumuimas. Gal sausgysli patempimas. Meisteris Eimonas duos gy domojo tepalo. Eik su juo, Toudai, tavo galv irgi reikia apirti. Kiti grki te vienutes. Tik ne tu, Snou. Tu pasilik. Vaikinams skirstantis, Jonas dunksteljo ant ilgo medinio suolo, nepaisy damas vilgsni, tyli paad atkeryti. Ranka tvinkiojo. - Sargybai reikia kiekvieno vyro, kur gali gauti, - pradjo Donalas No jus, kai jie liko vieni. - Netgi toki kaip Rupius. Garbs nepelnysi j pri baigs. Jono pyktis vl suliepsnojo. - Jie sak, kad mano motina buvo... - ...kek. A girdjau. Na ir kas? - Lordas Edardas Starkas ne i t, kur miegot su kekmis, - lediniu balsu tar Jonas. - Jo garb...

146

GEORGE R. R. MARTIN

- ...nesutrukd susilaukti pavainikio. Ar ne? Jonas palo i pykio. - Galiu eiti? - Galsi, kai a tau leisiu. Apniuks Jonas smaksojo dmus, kylanius i gors, kol Nojus pam j u pasmakrs, storais pirtais pasukdamas galv. - irk mane, kai su tavimi kalbu, vaikine. Jonas pavelg. Ginklininko krtin panjo alaus statinait, o emiau ppsojo pilvas. Jo nosis buvo plati ir priplota, atrod, kad jam reikt nusi skusti. Kair juodos vilnons tunikos rankov buvo prismeigta prie peties sidabriniu, ilgojo kalavijo formos smeigtuku. - odiai nepavers tavo motinos keke. Kuo ji buvo, tuo buvo, ir jokie Rupiaus odiai to nepakeis. inai, prie Sienos yra vyr, kuri motinos i ties buvo keks. Tik ne mano mama, usispyrs pagalvojo Jonas. Jis nieko neinojo apie motin; Edardas Starkas nenorjo apie j kalbti. Taiau Jonas j sapnuoda vo, taip danai, kad, atrod, regjo jos veid. Sapnuose motina buvo grai, kilminga ir geromis akimis. - Manai, tau nelengva, nes esi kilmingo lordo pavainikis? - kalbjo gin klininkas. - Tas berniukas, Derenas, yra ventiko vaikas, o Koteris Paikas nesantuokinis tavernos mergs snus. Dabar jis vadovauja Ryt sargybai prie jros. - Man nerpi, - svied Jonas. - Nei jie, nei js, nei Tornas ar Bendinas Starkas - n vienas. Nekeniu itos vietos. ia pernelyg... alta. - Taip. alta, rsti ir iauri - tokia yra Siena ir vyrai, kurie j saugo. Ne tokia, kaip indyvs pasakose. Taigi, nusivilpt ir ant pasak, ir ant tavo in dyvs. Taip jau yra, ir tu ia strigai visam gyvenimui, kaip ir visi kiti. - Gyvenimas, - kariai pakartojo Jonas. Ginklininkas galjo kalbti apie gyvenim. Jis jo buvo ragavs. Jis apsivilko juodai prarads rank Stormsendo apsiaustyje. O iki tol jis buvo karaliaus brolio, Stanio Barateono, kalvis. Imai Septynias Karalystes nuo vieno krato iki kito; puotavo, viliojo m er gas ir kovsi begalj mi. Buvo kalbama, kad Donalas Nojus nukaldino karaliui Robertui karo kj, atmus Reigaro Targeirino gyvyb prie Tria kio. Jis turjo tai, ko Jonas niekada neturs, o kai buvo brandaus amiaus, per trisdeimt, gavo smg kirviu ir aizda taip supliavo, kad teko nupjauti vis rank. Tik tada, suluointas, Donalas Nojus atvyko prie Sienos, kai jo gyvenimas beveik buvo baigtas. - Taip, gyvenimas, - pakartojo Nojus. - Ilgas ar trumpas, priklausys tik nuo tavs, Snou. Dl tavo pasirinkto kelio vienas i broli tau kuri nakt perr gerkl. - Jie man ne broliai, - atov Jonas. - Jie nekenia mans, nes esu u juos geresnis.

SO S T AIDIMAS

147

- Ne. Jie nekenia tavs, nes elgiesi, lyg btum geresnis u juos. Jie iri tave ir mato pilyje iaugint pavainik, manant, kad yra ponaitis. - Ginkli ninkas palinko ariau. - Tu nesi ponaitis. Atmink tai. Tu esi Snou, ne Star kas. Tu esi pavainikis ir petukas. - Petukas? - Jonas kone uspringo iuo odiu. Kaltinimas buvo toks neteisingas, kad atm ad. - Tai jie puol mane. Keturiese. - Keturi, kuriuos tu paeminai kieme. Keturi, kurie greiiausiai tavs bijo. A stebjau kautynes. Su tavim nemanoma treniruotis. Jei tavo kalavijo amenys bt geleiniai, jie tapt lavonais; tu tai inai, a inau ir jie ino. Tu neduodi jiems progos. Tu juos sugdini. Ar tuo didiuojies? Jonas dvejojo. Jis didiavosi pergalmis. O ko jam nesididiuoti? Taiau ir ginklininkas jas menkina, tarsi jis elgtsi netinkamai. - Jie vyresni u mane, - band gintis. - Vyresni, didesni ir stipresni - tai tiesa. Lainuosi, kad Vinterfele kov meistras imok tave, kaip veikti stambesn prieinink. Kas jis, koks nors senas riteris? - Seras Rodrikas Kaselis, - atsargiai tar Jonas. Tai buvo spstai. Jaut, kaip jie usitrenkia. Donalas Nojus palinko priek, prie Jono veido. - Dabar pamstyk, berniuk. N vienas i j net negirdjo apie kov meis tr, kol nesutiko sero Aliserio. J tvai buvo kininkai, veikai, brakonieriai, kalviai, kalnakasiai ir irkluotojai prekybos laivuose. Kautis jie moksi ant de nio, senamiesio ir uosto gatvse, vienamiuose ir tavernose prie karalikojo kelio. Galbt iki atvykdami ia jie ir sulau por lazd, taiau esu tikras, n vienas i dvideimties neigaljo sigyti nuosavo kalavijo. - Jo vilgsnis smeig negailestingai. - Na, kaip tau dabar patinka tavo pergali skonis, lor de Snou? - Nevadinkit mans itaip! - kirto Jonas, taiau pyktis apsilpo. Staiga su sigdo ir pasijuto kaltas. - A niekada... a negalvojau... - Tai pradk galvoti, - patar Nojus. - Arba miegok pasidjs durkl a lia guolio. O dabar eik. Kai Jonas ijo i ginklins, buvo beveik vidurdienis. Pro debesis skver bsi saul. Jis atsuko jai nugar ir pakl akis Sien, sauls viesoje rini mlynai it kritolas. Net prabgus savaitms nuo jos vaizdo krt iurpas. Vj atpstas purvas per imtmeius paliko dubas ir igrau tamsiais ruo ais. Vietomis ji atrod blykiai pilka, tarsi rkanas dangus... taiau kai nu tvieksdavo saul, ji spindjo, atgijusi nuo viesos, milinika baltai mlyna uola, ikilusi iki puss dangaus. Didiausias vis laik mogaus rank statinys, kalbjo Bendinas Starkas Jonui karalikajame kelyje, kai jie pirm kart tolumoje ivydo Sien. Ir, ne abejotinai, nenaudingiausiasa, - ypsodamasis pridr Tyrionas Lanisteris, taiau priartjus net ir Neauga nutilo. Matei j i tolo, blyki mlyn linij

148

GEORGE R. R. MARTIN

iauriniame horizonte, tstani rytus bei vakarus ir dingstani tolumoje, neaprpiam ir vientis. ia pasaulio kratas, tarytum sak ji. Kai jie galiausiai umat Juodj pil, jos mediniai tvirtinimai ir akmeni niai boktai atrod kaip saujel aislini kaladli, ibarstyt ant sniego po milinika ledo siena. Senovin juodj broli tvirtov buvo ne Vinterfelas ir ivis ne pilis. Be sien, tad jos nebt manoma apginti nei i piet, nei i ryt ar vakar; taiau Nakties sargybai rpjo tik iaur; o iaurje dunksojo Siena. Beveik septyni imt pd aukio, tris kartus didesn u aukiau si prie jos prisiglaudusi tvirtinim bokt. Dd sak, kad jos virus toks platus, kad juo greta vienas kito galt joti tuzinas ginkluot riteri. Sargy boje stovjo milinikos katapultos ir didiuliai mediniai keltuvai, tarsi mil inik pauki skeletai, o tarp j tartum skruzds vaiktinjo vyrai juodais drabuiais. Prie ginklins velgdamas auktyn Jonas jautsi pribloktas taip pat, kaip ir tdien, kelionje, kai ivydo j pirmkart. Siena dar tok spd. Kartais jis net pamirdavo, kad ji ia stovi, kaip pamirti apie dang ir em po kojomis, taiau kitais kartais atrodydavo, kad pasaulyje, be jos, daugiau nieko nra. Ji buvo senesn u Septynias Karalystes ir stovint ties ja ir vel giant vir svaigo galva. Jis jaut, kaip spaudia ledo svoris, tarsi ji grit ant jo; Jonas kakodl inojo, kad jeigu ji virst, su ja drauge apvirst visas pasaulis. - Veria susimstyti, kas driekiasi ujos, - tar pastamas balsas. Jonas apsidair. - Lanisteris. Nemaiau... Maniau, jog esu vienas. Tyrionas Lanisteris buvo taip storai susisups kailius, kad atrod lyg mekinas. - Kartais daug pasakoma, uklupus mog i netyi. Niekada neinai, k gali igirsti. - I mans nieko neigirsit, - tar Jonas. Kelionei pasibaigus, jis retai m a tydavo Neaug. Kaip karaliens brolis, Tyrionas Lanisteris buvo garbs sveias Nakties sargyboje. Lordas vadas paskyr jam kambarius Karaliaus bokte, - taip vadinamame, nors n vienas karalius per imtmeius ia nesi lank, - ir Lanisteris valg prie Mormonto stalo ir leido dienas jodindamas palei Sien, o naktis - lodamas ir gerdamas su seru Aliseriu, Bouvenu Mar u ir kitais auktais karininkais. - O, kad ir kur nukeliauiau, vis ko nors imokstu. - Kema mostel jo Sien kreiva pasivaikiojim lazda. - Kaip jau usiminiau... kodl, kai vienas surenia sien, kitam tuoj pradeda rpti, kas yra kitoje pusje? - Jis pakreip galv ir sistebeilijo Jon smalsiomis nevienodos spalvos akimis. Juk tu nori suinoti, kas yra kitoje pusje, tiesa? - Nieko ypatingo, - mesteljo Jonas. Jis norjo joti su Bendinu Starku valgyb, gilyn paslaptingus mikus, kuriuose vaidenasi, kautis su Menso

SO ST AIDIMAS

149

Reiderio vaildlingais ir saugoti karalyst nuo Kit, taiau apie iuos troki mus geriau buvo patylti. - valgybos vyrai tikina, kad ten tik mikai, kalnai ir ual eerai, daug sniego ir ledo. - Ir grumkinai, ir snarksai, - pridr Tyrionas. - Nepamirkime j, lorde Snou, antraip kuriems galams is statinys? - Nevadinkite mans lordu Snou. Nyktukas kilsteljo antak. - Veriau nortum bti aukiamas Neauga? Tik leisk jiems suprasti, kad odiai tave eidia, ir niekada neisivaduosi i patyi. Jei jie tau duoda pravard, priimk j, paversk j sava. Tada jie nebegals skaudinti. - Jis mos teljo lazda. - Nagi, eime. Didiojoje menje dabar tiekia kakok bjaur trokin, o man tikrai praverst dubenlis kartymo. Jonas irgi norjo valgyti, tad susigretino su Lanisteri ir sultino ings n, kad prisiderint prie nerangios, krypuojanios Neaugos eisenos. Vjas stiprjo ir buvo girdti, kaip aplink girgda seni mediniai pastatai, tolumoje trinksi pamirtos sunkios langins. Kart pasigirdo duslus bumbt, kai netoli j nuslydo ir nudribo nuo stogo sniego uklotas. - Nematau tavo vilko, - eidamas tar Lanisteris. - Kai treniruojams, prirakinu j senose arklidse. Dabar visus irgus jie laiko rytinse arklidse, tad jo niekas netrikdo. Likus laik jis praleidia su manimi. Mano miegamojo vienut yra Hardino bokte. - Tas su apgriuvusia siena, ar ne? Suskil akmenys kieme apaioje liejasi prie jos kaip ms kilnusis karalius Robertas po pragertos nakties? Maniau, visi ie pastatai apleisti. Jonas trkteljo peiais. - Niekam nerpi, kur miegi. Dauguma sen bokt tuti, tad gali pasi rinkti kuri tik nori vienut. Kadaise Juodoji pilis talpino penkis tkstanius kari su irgais, tarnais ir ginklais. Dabar ji glaud vos deimtadal io skaiiaus, ir kai kurios pilies dalys virto griuvsiais. Tyrionas Lanisteris nusijuok, altame ore i burnos kilo garas. - Btinai patarsiu tavo tvui suimti daugiau mrinink, kol tavo boktas nesugriuvo. Jonas velg patyias, bet tiesa bad akis. Sargyba palei Sien pastat de vyniolika puiki tvirtinim, taiau tik trys i j buvo uimti: Rytin tvirtov ant pilko vj audiamo krato, eli boktas, saugomas kaln, kur baigsi Siena, ir Juodoji pilis karalikojo kelio gale. Kitos tvirtovs, seniai apleistos, stovjo vienios, lankomos tik vaiduokli, pro j tamsius langus vilpavo alti vjai, o mirusij dvasios priirjo parapetus. - Geriau, kad a ten vienas, - usispyr Jonas. - Visi kiti bijo Vaiduoklio. - Protingi berniukai, - tar Lanisteris. Tada pakeit tem. - Kalbama, kad tavo dd per ilgai negrta.

150

GEORGE R. R. MARTIN

Jonas prisimin pykio padiktuot trokim - sniege gulinio negyvo Bendino Starko vaizd - ir greit nusuko vilgsn. Neauga turjo uosl, o Jonas nenorjo, kad is skaityt kalt jo akyse. - Jis adjo grti iki mano vardo dienos, - pripaino. Jo vardo diena at jo ir prajo, nepastebimai, prie por savaii. - Jie iekojo sero Veimaro Roiso, jo tvas yra lordo Arino vliavininkas. Dd Bendinas kalbjo, kad jie jos iki pat eli bokto. Tai kelias kalnus. - Girdjau, pastaruoju metu dingo daugyb ger valg, - tuksint laip tais didij men dst Lanisteris. Jis isiviep ir atvr duris. - Tikriausiai grumkinai iemet labai alkani. Men buvo neaprpiama ir alta, nors didiuliame idinyje liepsnojo ugnis. Ant aukt lub sij lizdus susisuko varnos. Jonas girdjo jas krank sint vir galvos, i virjo imdamas dubenl trokinio ir kriaukl juodos duonos. Grenas, Rupius ir kiti sdjo ant suolo ariausiai ilumos, kimiais balsais paiepdami ir keiksnodami kits kit. Jonas akimirk msliai juos stebeilijo. Tada pasirinko viet atokiame sals kampe, nuoaly nuo kit va karieniaujani. Tyrionas Lanisteris atsisdo prieais, tariai uostydamas trokin. - Mieiai, svognai, morkos, - murmjo. - Kakas virjams turi pasaky ti, kad rop - tai ne msa. - Tai avienos trokinys. - Jonas nusitrauk pirtines ir ildsi rankas nuo dubens kylaniuose garuose. Nuo kvapo m tsti seils. - Snou! Jonas paino Aliserio Torno bals, taiau smalsumo gaida jame iki iol buvo jam negirdta. Jis atsigr. - Lordas vadas nori tave matyti. Tuojau pat. Akimirk Jonas bijojo net krustelti. Kodl lordas vadas nort j matyti? Jie turbt kak suinojo apie Bendin, nusimins pagalvojo; jis uvo, vizija tapo tikrove. - Ar dl mano dds? - lepteljo. - Ar jis gro sveikas? - Lordas vadas neprats laukti, - atsak seras Aliseris. - O a neprats, kad mano nurodymus ginyt pavainikiai. Tyrionas Lanisteris nuoko nuo suolo ir atsistojo. - Liaukis, Tornai. Tu gsdini berniuk. - Laikykits atokiau nuo dalyk, kurie js nelieia, Lanisteri. Jums ia ne vieta. - Taiau a turiu viet dvare, - ypsodamasis atsak Neauga. - odelis tinkam aus ir mirsi surgs senis, taip ir nesulauks naujok. Dabar pasa kyk Snou, kodl Senasis Lokys nori j matyti. Ar yra ini apie jo dd? - Ne, - nusileido seras Aliseris. - Visikai kitas reikalas. ryt atskrido pauktis i Vinterfelo su inia apie jo brol. - Jis pasitais. - Netikr brol. - Branas, - kvp Jonas ir paoko ant koj. - Kakas atsitiko Branui.

SO S T AIDIMAS

151

Tyrionas Lanisteris udjo rank ant jo asto. - Jonai, - tar, - man labai gaila. Jonas jo beveik negirdjo. Jis nublok Tyriono rank ir pasileido per sal. Bgdamas atidar duris. Nuskuod vado bstin, skindamasis keli per sniego pusnis. Sargybiniams j praleidus, nuuoliavo auktyn per dvi pa kopas ikart. Kai griuvo pas lord vad, batai buvo permirk, o Jonas udu ss, paklaikusiomis akimis. - Branas, - ikvp. - Kas sakoma apie Bran? Deoras Mormontas, Nakties sargybos lordas vadas, buvo iurktus se nas vyras, didele plika galva ir susitariusia ila barzda. Ant rankos jam tu pjo varnas, kur jis lesino kukurz grdais. - Man sak, kad tu moki skaityti. - Jis nupurt varn, is suplasnojo spar nais ir nuskrido prie lango, kur tupjo sekdamas, kaip seras Mormontas i u diro traukia poperiaus ritin ir duoda Jonui. Grd, dusliai krankteljo. Grd, grd. Jonas pirtu perbrauk didvilkio kontrus ant perlauto antspaudo bal to vako. Atpaino Robo raysen, taiau mginant skaityti raids liejosi ir okinjo. Suprato, kad verkia. Ir tada per aaras suvok odi prasm ir pa kl galv. - Jis pabudo, - tar. - Dievai j grino. - Suluoint, - atitar Mormontas. - Man labai gaila, berniuk. Perskaityk laik iki galo. Jis irjo odius, taiau jie nebebuvo svarbs. Viskas buvo nebesvar bu. Branas gyvens. - Mano brolis gyvens, - pakartojo jis Mormontui. Lordas vadas palin gavo galv, pasm sauj grd ir suvilp. Varnas atskrido jam ant peties krankdamas: Gyvens! Gyvens! Jonas nudundjo laiptais su ypsena veide ir Robo laiku rankose. - Mano brolis gyvens, - prane jis sargybiniams. ie susivalg. Jis nu skuod atgal didij men, kur rado Tyrion Lanister, bebaigiant valgyti. Jis iupo maj vyr u paranki, kilsteljo or ir apsuko ratu. - Branas gyvens! - kavo jis. Lanisteris atrod nustebs. Jonas pastat j ant ems ir bruko jam rankas popieri. - tai, skaitykit. Aplink juos rinkosi kiti ir smalsiai irjo. U keli pd Jonas pastebjo Gren. Ant vienos rankos buvo uvyniotas storas vilnonis tvarstis. Jis atrod susirpins ir sutriks, visai negrsmingas. Jonas eng link jo. Grenas atsi trauk ir ikl rankas: - Laikykis nuo mans atokiau, pavainiki. Jonas nusiypsojo. - Atsipraau dl tavo rieo. Robas kakada prie mane panaudojo it m a nevr, tik su mediniu kalaviju. Skaudjo it septyni pragarai, taiau tau tikriau siai dar blogiau. Klausyk, jei nori, parodysiu, kaip nuo to smgio apsiginti.

152

GEORGE R. R. MARTIN

Aliseris Tornas nugirdo j. - Lordas Snou dabar nori uimti mano viet, - nusiaip. - Man lengviau bt imokyti ios gudrybs vilk nei tau stumbr. - Priimu ik, sere Aliseri, - tar Jonas. - Noriau pamatyti Vaiduokl imokyt triuk. Jonas girdjo, kaip Grenas ugniau kvap, pribloktas. sivyravo tyla. Tada Tyrionas Lanisteris nusikvatojo. Prie jo prisijung trys juodieji broliai nuo gretimo stalo. Pasiutjuokis kilo ir sklido po suolais, kol galiau siai m rizenti virjai. Ant gegni atgijo paukiai ir galiausiai kuksjo net Grenas. Seras Aliseris nenuleido aki nuo Jono. Aplink ritantis juokui jo veidas vis tamsjo, o kalavij laikanti ranka susigniau kumt. - Tai buvo nedovanotina klaida, lorde Snou, - galiausiai pratar rgiu prieo tonu.

EDARDAS

dardas Starkas jojo pro auktas bronzines Raudonosios tvirtovs duris susikrimts, pavargs, ialks ir suirzs. Jis vis dar sdjo raitas ir sva jojo apie kart voni, kept paukt ir pkinius patalus, kai karaliaus dvaro valdytojas prane, jog vyriausiasis meisteris Paiselis suauk skub tarybos posd. Buvo pageidaujama, kad ranka atvykt, kai tik gals. - Galsiu rytoj, - okdamas nuo irgo kirto Nedas. Valdytojas emai nusilenk. - Perduosiu tarybai js atsipraym. - Ne, po imts, - tar Nedas. Nebt protinga eidinti taryb jai dar nesusirinkus. - Dalyvausiu. Tik meldiu, duokit man laiko kuo nors pado riau persirengti. - Taip, milorde, - tar valdytojas. - Jums paskirti buv lordo Arino kam bariai Rankos bokte, jei jus tai tenkins. Pasirpinsiu, kad nunet ten js daiktus. - Ai, - nusitrauks jojimo pirtines ir kidamas jas u diro tar Ne das. Paskui j pro vartus jojo kiti namikiai. Nedas pamat savo kved Vein Pul ir kteljo: - Atrodo, tarybai skubiai mans reikia. Pasirpink, kad mano dukterys rast savo miegamuosius, ir liepk Doriui priirti, kad jos niekur neit, ypa Arijos neileiskit. - Pulas linkteljo. Nedas atsigr ka raliaus dvaro valdytoj. - Mano veimai vis dar darda per miest. Man rei ks tinkam drabui. - Su malonumu pasirpinsiu, - paadjo valdytojas. Tad Nedas jo tarybos posdi men dideliais ingsniais, mirtinai pa vargs, vilkdamas skolintus drabuius, ir rado jo laukianius keturis narius. Men buvo prabangiai apstatyta. Grindys iklotos ne nendrmis, o miri kilimais, viename kampe, ant raiytos irmos i Vasaros sal, oko imtas nuostabi vri, nutapyt viesiomis spalvomis. Sienos buvo udangstytos gobelenais i Norvoso, Kohoro ir Lyso, duris saugojo pora Valyrijos sfinks, poliruoto granato akimis, sodintomis juodo marmuro snukiuose. Patarjas, kurio Nedas nemgo labiausiai, eunuchas Veiris, kreipsi j vos spjus engti. - Lorde Starkai, nepaprastai nulidau, igirds apie js bdas kelionje. Visi lankms ventykloje ir udegme vakes u princ Dofr. Meldiuosi, kad jis pasveikt. - Jo ranka ant Nedo rankovs paliko pudros pdsakus, jis dvelk leikiai saldiai, kaip gls ant kapo. - Js dievai maldas igirdo, - altai, taiau mandagiai atsak Nedas. Princas kasdien vis stiprja. - Jis isivadavo i eunucho glbio ir nujo per

154

GEORGE R. R. MART IN

kambar link lordo Renlio, prie irmos besinekuiuojanio su neauktu vyru, kuris tegaljo bti Maasis Pirtas. Renlis buvo atuoneri, kai Rober tas laimjo karn, taiau uaugo toks panaus brol, kad Ned net trikd. Kaskart j pamaius atrodydavo, kad metai dingo ir prie j stovi Robertas, valus po pergals prie Triakio. - Matau, atvykote saugiai, lorde Starkai, - kreipsi Renlis. - Kaip ir js, - atsak Nedas. - Atleiskite man, bet kartais js atrodote savo brolio Roberto atvaizdas. - Varganas atvaizdas, - gteljs peiais tar Renlis. - Taiau kur kas dailiau apsitaiss, - kandiai mesteljo Maasis Pir tas. - Lordas Renlis garderobui ileidia daugiau nei pus rm dam. Tai buvo tiesa. Lordas Renlis vilkjo tamsiai alio aksomo drabuiais su tuzinu auksini elni, isiuvint ant liemens. Per pet nerpestingai buvo permestas paauksuotas apsiaustas, susegtas smaragdine sege. - Bna ir sunkesni nusikaltim, - juokdamasis tar Renlis. - Pavyz diui, rengtis kaip js. Maasis Pirtas paaip praleido pro ausis. Jis nuvelg Ned su loka ypsena lpose. - Jau daugel met vyliausi jus sutikti, lorde Starkai. Neabejoju, ledi Ke tlina usimin jums apie mane. - Usimin, - su altuku balse atsak Nedas. Klastinga arogancija, su ku ria buvo itarta pastaba, sukl pagie. - Kaip suprantu, painojote ir mano brol Brandon. Renlis Barateonas nusijuok. Veiris prisislinko ariau pasiklausyti. - Pernelyg gerai, - prisipaino Maasis Pirtas. - Vis dar neioju jo pa garbos simbol. Ar ir Brandonas mane minjo? - Danai ir kartai, - atsiliep Nedas, vildamasis tuo pokalb baigti. Jis neturjo kantrybs iam aidimui - odi dvikovai. - Maniau, kartis jums, Starkams, netinka, - tar Maasis Pirtas. - ia, pietuose, kalbama, kad js sutverti i ledo ir itirpstate, atsidr toliau u Ssmaukos. - Artimiausiu metu neketinu itirpti, lorde Beiliai. Bkite tuo tikras. Nedas pajudjo prie tarj stalo ir pasiteiravo: - Meisteri Paieli, tikiuosi, laikots gerai. Vyriausiasis meisteris velniai nusiypsojo nuo auktos kds stalo gale. - Gana gerai mano amiaus mogui, milorde, - atsak, - taiau bijau, kad greitai pavargstu. Plonos sruogos balt plauk rmino plat plik kaktos oval ir giedr veid. Jo meisterio grandin buvo ne i paprasto metalo kaip Luvino, bet i poros tuzin sunki grandinli, supint griozdik metalin vrin, kuris deng j nuo kaklo iki krtins. Grandys buvo nukaldintos i vis mogui inom metal: juodos geleies ir raudono aukso, viesaus vario ir dulsvo

SO S T AIDIMAS

155

vino, plieno, alavo ir blykaus sidabro, alvario, bronzos ir platinos. Metalo dirbin puo granatai, ametistai ir juodi perlai, vienur kitur bliksjo sma ragdai ir rubinai. - Gal netrukus pradsime, - sunerdamas rankas ant plataus pilvo pasil vyriausiasis meisteris. - Bijau, kad jei dar delsime, umigsiu. - Kaip pageidausite. Karaliaus vieta stalo gale kpsojo tuia, ant pagalvi viet aukso silais isiuvintas vainikuotas Barateon elnias. Nedas atsisdo greta, kaip teista karaliaus ranka. - Milordai, - oficialiai kreipsi, - atsipraau, kad priveriau jus laukti. - Js esate karaliaus ranka, - tar Veiris. - Mes tarnaujame jums, lorde Starkai. Visiems susdus prastose kdse, Edardas Starkas kaip niekad pajuto, jog jam ia ne vieta: ioje menje, su iais vyrais. Jis prisimin, k Robertas jam kalbjo Vinterfelo kriptose. Mane supa pataiknai ir kvailiau tvirtino karalius. Nedas apvelg stal svarstydamas, kurie yra pataiknai, o kurie kvailiai. Tarsi inantis. - Mes tik penkiese, - pastebjo. - Lordas Stanis ivyko Dragonstoun, kai karalius leidosi iaur, - paai kino Veiris. - O ms galantikasis seras Biristinas, be abejo, joja greta kara liaus, skindamas jam keli, kaip ir pritinka karaliaus sargybos lordui vadui. - Gal mums vertt palaukti, kol seras Biristinas ir karalius gals prisi jungti, - pasil Nedas. Renlis Barateonas garsiai nusikvatojo. - Laukti, kol brolis pagerbs mus savo karalikuoju apsilankymu, tekt ilgai. - Ms gerasis karalius Robertas turi daug reikal, - paaikino Veiris. Smulkesnius jis patiki mums, palengvindamas savo nat. - Lordas Veiris nori pasakyti, kad visi tie piniginiai, derliaus ir teisingu mo reikalai varo mano brol nevilt, - patikslino lordas Renlis. - Tad mums tenka pareiga valdyti karalyst. Retkariais jis atsiunia mums nurodym. Jis isitrauk i rankovs tvirtai susukt ritin ir padjo ant stalo. - ryt jis sak mums lkti pirmyn ir paprayti vyriausiojo meisterio Pai elio, kad nedelsdamas suaukt pasitarim. Jis turi mums skub pavedim. Maasis Pirtas nusiypsojo ir padav ritin Nedui. Ant jo puikavosi ka ralikasis antspaudas. Nedas nykiu perlau vak ir itiesino laik su skubiuoju karaliaus nurodymu; odius skait vis labiau dvejodamas. Ar Ro berto kvailystms rib nra? Padaryti tai jo vardu bt lyg berti drusk ant aizdos. - Dievai maloningi! - teitar. - Lordas Edardas nori pasakyti, - paaikino lordas Renlis, - kad jo di denyb nurodo surengti grandiozin turnyr karaliaus rankos paskyrimo garbei.

156

GEORGE R. R. MARTIN

- Kiek jis kainuos? - nekaltai pasiteiravo Maasis Pirtas. Nedas perskait atsakym i laiko. - Keturiasdeimt tkstani aukso drakon nugaltojui. Dvideimt tks tani umusiam antrj viet, dar dvideimt laimjusiam bendrose grum tynse ir deimt tkstani lankinink varybose. - Devyniasdeimt tkstani auksini, - atsiduso Maasis Pirtas. - Tu rime nepamirti ir kit ilaid. Robertas pageidaus didiuls puotos. Reiks virj, dailidi, patarnaujani mergin, daini, fokusinink, juokdari. - Juokdari turime pakankamai, - tarsteljo lordas Renlis. Vyriausiasis meisteris Paiselis pavelg Maj Pirt ir paklaus: - Ar idas pakels tokias ilaidas? - Koks idas? - vypteljs pasitikslino Maasis Pirtas. - Neapsimeskite kvailiu, meisteri. Kaip ir a, gerai inote, kad idas jau daugel met tuias. Reiks skolintis. Be abejons, i Lanisteri. iuo metu lordui Taivinui esame skolingi madaug tris milijonus drakon, k reikt dar imtas tkstani? Nedas buvo pribloktas. - Js sakote, kad sostas skolingas tris milijonus auksini? - Sostas skolingas daugiau nei eis milijonus auksini, lorde Starkai. Daugiausia Lanisteriams, taiau taip pat skolinoms i lordo Tairelio, Ge leinio Bravoso kranto ir keleto tiroi prekybos susivienijim. Pastaruoju metu kreipiausi Tikjim. Vyriausiasis ventikas derasi ariau nei Dorno uv pirklys. Ned apm siaubas. - Eiris Targeirinas paliko aukso kaupin id. Kaip galjote leisti, kad taip nutikt? Maasis Pirtas gteljo peiais. - Ido priirtojas pasirpina pinigais. Karalius ir ranka juos leidia. - Nepatiksiu, kad lordas Arinas leido Robertui nuskurdinti karalyst, kariavosi Nedas. Vyriausiasis meisteris Paiselis palingavo didel plik galv, jo grandins velniai skimbiojo. - Lordas Arinas buvo imintingas mogus, taiau bijau, kad jo didenyb ne visada klauso proting patarim. - Mano karalikajam broliui patinka turnyrai ir puotos, - paaikino Ren lis Barateonas, - ir jis nekenia, kaip sako, skaiiuoti variok4 . - A pakalbsiu su jo didenybe, - tar Nedas. - is turnyras - prabanga, kurios karalyst negali sau leisti. - Kalbkit, jei norit, - tar lordas Renlis, - o mes veriau rikiuosime darbus. - Kit dien, - tar Nedas. I mest vilgsni suprato, kad tikriausiai per atriai. Jam reikia atsiminti, kad jis jau ne Vinterfele, kur tik karalius buvo aukiau u j; ia jis su sau lygiais. - Atleiskite, milordai, - velnesniu tonu

SO ST AIDIMAS

157

atsipra. - A pavargs. iandien jau baikime ir pratskime pailsj. - Jis nepra j pritarimo: mai atsistojo, linkteljo visiems ir pasuko duris. Lauke pro pilies vartus vis dar pldo veimai ir raiteliai, tad kiemas virto purvo, irg ir kalojani vyr maialyne. Jam prane, kad karalius dar neatvyko. Nuo nemalonum prie Triakio Starkai ir j namikiai jojo kolo nos prieakyje, toliau nuo Lanisteri ir auganios tampos. Roberto beveik nebuvo regti; kalbta, kad jis keliauja milinikame veime, daniausiai girtas. Jei taip, jis kelias valandas atsilieka, taiau vis tiek atvyks greiiau, nei Nedas nort. Jam utekdavo pavelgti Sansos veid, kad viduje vl sukilt niris. Paskutins dvi kelions savaits virto tikru pragaru. Sansa kaltino Arij ir tvirtino, kad m irti turjo Naimirija. O Arija neteko amo, igirdusi, kas nutiko msininko berniukui. Sansa raudodavo vakarais, Arija usisklsdavo dien, o Edardas Starkas sapnavo alus pragar, laukiant Vinterfelo Stark. Jis perjo iorin kiem, pro nuleidiamas grotas atsidr prie vidins sienos ir jau ingsniavo, kaip jis man, link Rankos bokto, kai prie j idygo Maasis Pirtas. - Einate ne tuo keliu, Starkai. Sekite paskui mane. Nedas dvejodamas nusek. Maasis Pirtas palydjo j bokt, laiptais emyn, per nedidel dubus kiem ir apleistu koridoriumi, kur sargyboj pa lei sienas stovjo tuti arvai. Tai buvo Targeirin palikimas: juodas plienas su drakon kontrais ant alm, dabar apdulkjusi ir pamirt. - Tai nra kelias mano kambarius, - tar Nedas. - O ar a taip sakiau? Vedu jus poemius perpjauti gerkls ir prikalti kno prie sienos, - sarkastiku balsu atsak Maasis Pirtas. - Neturime tam laiko, Starkai. Js mona laukia. - Kokius aidimus aidiat, Maasis Pirte? Ketlina Vinterfele, per im tus myli nuo ia. - O? - pilkai alios Maojo Pirto akys tvyksteljo i nuostabos. - Tada kakam puikiai pavyko persiknyti. Paskutin kart sakau, eime. Arba nei kit, ir a pasilaikysiu j sau. - Jis nuskubjo laiptais. Nedas atsargiai nusek, svarstydamas, ar i diena kada nors baigsis. Jis neturjo jokio noro veltis intrigas, taiau m suprasti, kad tokiems mo nms kaip Maasis Pirtas jos lyg duona ir midus. Laipt apaioje riogsojo sunkios uolins geleim apkaltos durys. Pite ris Beilias kilsteljo velk ir mosteljo Nedui eiti. Jie eng rausv sutem spindes ant kalvoto kranto auktai vir ups. - Mes u pilies, - tar Nedas. - Jus sunkoka apkvailinti, Starkai, - dirbtinai ypsodamasis tar Maasis Pirtas. - Idav saul ar dangus? Sekite paskui. Uoloje ikaltos nios. Pasi stenkite neusimuti, Ketlina to niekada nesuprast. - Taip tars, jis persiri to per uolos krat ir m leistis greit kaip bedion.

158

GEORGE R. R. MARTIN

Nedas akimirk tyrinjo uolt skard, tada nusek, tik liau. dubos buvo ten, kaip ir sak Maasis Pirtas; ikirstos negiliai, i viraus nemato mos, jei neinai, kur iekoti. Apaioje, svaiginanioje gelmje, vinguriavo up. Nedas spaud veid prie uolos ir stengsi nevilgioti emyn daniau, negu reikia. Kai galiausiai pasiek dugn, siaur, purvin keliuk palei vanden, Ma asis Pirtas atsiliejs uol kramsnojo obuol. Buvo sulemts beveik iki graulio. - Senstat ir darots ltesnis, Starkai, - atsainiai sviesdamas graul van den tar. - Nesvarbu, likus keli josime. Pakrantje lauk du irgai. Nedas usilipo ir nurisnojo paskui j keliuku miest. Galiausiai Beilias sustabd vigin prieais aptriuus pastat, trij auk t, medin, besitelkianiose sutemose nuo lemp viesos rykiais langais. Muzika ir kimus juokas liejosi laukan ir plauk vir vandens. Prie dur ant sunkios grandins spavosi dekoruota aliejin lempa, metalu apkratuotu raudono stiklo gaubtu. Nedas Starkas siuts nuoko nuo irgo. - Vienamis, - tar griebdamas Maajam Pirtui u peties ir atsukdamas j. - Tempt mane tok keli iki vienamio? - Js mona viduje, - paaikino Maasis Pirtas. Tai buvo paskutinis eidimas. - Brandonas jums buvo per geras, - siuto Nedas, priplojo maj vyr prie sienos ir rm durkl po smailia barzdele. - Milorde, ne, - paauk skubrus balsas. - Jis sako ties. - U nugaros pasigirdo ingsniai. Nedas atsisuko su ginklu rankoje, link j skubjo senas baltaplaukis mo gus. Jis vilkjo rudus iurkius drabuius, o jam bgant pasmakrje tirtjo pagurklis. - Tai ne js reikalas, - pradjo Nedas ir staiga j paino. Jis pribloktas nuleido durkl. - Sere Rodrikai? Rodrikas Kaselis linkteljo. - Js ledi laukia viruje. Nedas visai sutriko. - Ketlina tikrai ia? Tai nra keistas Maojo Pirto poktas? Jis sikio durkl makt. - O kad bt, Starkai, - tar Maasis Pirtas, - sekite paskui mane ir stenkits atrodyti labiau itvirks ir maiau panaus karaliaus rank. Ne reikia, kad jus kas atpaint. Galbt praeidamas galtumt paglamonti vien kit krt. Jie jo vidun per sausakim bendrj kambar, kur stora moterik trauk nevankias dainukas, o mielos jaunos panels spaudsi prie vairaus

S O S T AIDIMAS

159

plauko vyr ir rangsi j glbiuose. Niekas nekreip Ned n menkiausio dmesio. Seras Rodrikas palauk apaioje, kol Maasis Pirtas palydjo j trei aukt, per koridori ir pro duris. Viduje sdjo Ketlina. Pamaiusi j kteljo, atbgo prie jo ir stipriai ap kabino. - Miledi, - i nuostabos suniurnjo Nedas. - O, puiku, - udarydamas duris tar Maasis Pirtas. - Js j painote. - Bijojau, kad neateisite, milorde, - sumurmjo jam krtin. - Piteris prane man naujienas. Jis papasakojo ir apie bdas su Arija ir jaunuoju princu. Kaip ms mergaits? - Abi gedi ir kupinos pykio, - tar jis. - Ket, a nesuprantu. K tu veiki Karaliaus Uoste? Kas atsitiko? - klausinjo monos. - Ar tai dl Brano? Ar jis... - Mira buvo odis, kuris neitartas strigo tarp lp. - Dl Brano, taiau ne dl to, k galvoji, - nuramino Ketlina. Nedas nieko nebesuprato. - Tada kas yra? Kodl tu ia, mano meile? Kas ia per vieta? - Kokia ir atrodo, - klesteldamas ant palangs tar Maasis Pirtas. Vienamis. Nesugalvosi geresns vietos, kur tikrai neiekotum Ketlinos Tli. - Jis nusiypsojo. - Taip jau sutapo, kad i staiga priklauso man, tad buvo nesunku visk surengti. Labai nenoriau, kad Lanisteriai suinot, jog Ketlina yra ia, Karaliaus Uoste. - Kodl? - paklaus Nedas. Tada pamat jos rankas, vieius raudonus randus, nelanksius kairs rankos pirtus. - Tu susieidei. - Jis pam jos rankas savsias ir apvert. - Dievai! Tai gils pjovimai... kalavijo pjviai arba... kas nutiko, miledi? Ketlina itrauk durkl i po apsiausto ir padav jam. - is durklas buvo pasamdytas perpjauti Branui gerkl ir ileisti gyvybs kraujui. Nedas atlo galv. - Bet... kas... kodl nort... Ji pridjo pirt jam prie lp. - Leisk visk papasakoti, mano meile. Taip bus greiiau. Klausykis. Tad jis klaussi ir ji papasakojo visk, nuo gaisro bibliotekos bokte iki Veirio, sargybini ir Maojo Pirto. Jai baigus, Edardas Starkas apstulbs sdjo prie stalo, laikydamas durkl rankoje. Brano vilkas igelbjo berniukui gyvy b, lidnai pagalvojo. K ten sak Jonas, kai rado vilkiukus sniege? Js vai kams lemta turti iuos vilkiukus, milorde. O jis nudob Sansos vilk, ir u k? Tai kalt? Ar baim? Jei iuos vilkus siunt dievai, koki kvailyst jis padar? Nedas skausmingai sugrino mintis prie durklo ir k tai reik. - Neaugos durklas, - pakartojo. Nevelg jokios prasms. Jo ranka su gniau lygi drakono kaulo ranken, jis trinkteljo amenis stal ir pajuto, kaip jie sikirto med. Kyojo tarsi tyiodamiesi i jo.

160

GEORGE R. R. MARTIN

- Kodl Tyrionas Lanisteris norjo nuudyti Bran? Berniukas jam ne kelia pavojaus. - Ar jums, Starkams, tarp aus vietoj smegen sniegas? - paklaus Ma asis Pirtas. - Neauga nebt veiks vienas. Nedas pakilo ir ingsniais m matuoti kambar. - Jei ia prisidjusi karalien arba, dievai teatleidia, pats karalius... ne, ne galiu tuo patikti. - Taiau tardamas iuos odius jis prisimin an alt ryt kapinynuose ir Roberto nor pasisti udikus pas Targeirin princes. Jis pri simin Reigaro kdik, raudonus jo kaukols likuius, nuo kuri karalius nusi suko visai taip pat, kaip neseniai atgr jam nugar Dario primim menje. Jis vis dar girdjo Sansos maldavimus, kaip kad Lijana kakada meld. - Greiiausiai karalius neinojo, - tar Maasis Pirtas. - Tai nebt pir mas kartas. Ms gerasis Robertas imoko umerkti akis prie visk, ko ne nori regti. Nedas neturjo, k atsakyti. Prie akis ikilo msininko berniukas, perkirstas kone pusiau, o karalius dl to neitar n odio. Galvoje m dunksti. Maasis Pirtas prijo prie stalo ir itrauk durkl i medio. - Kaltinimai bet kuriuo atveju bus palaikyti idavyste. Apkaltinkite kara li ir paokinsite su Ilinu Peinu, nespj itarti odio. Dl karaliens... jei rasite rodym ir jei priversite Robert jus iklausyti, tada galbt... - Mes turime rodym, - tar Nedas. - Turime ginkl. - ? - Maasis Pirtas atsainiai j vart. - Mielas metalo gabalas, taiau remia dviem galais, milorde. Neauga prisieks, kad per vienag Vinterfe le durkl pamet arba j pavog; jo nusamdytas udikas negyvas, tad kas pa liudys, kad jis meluoja? - Jis pamtjo ginkl Nedui. - Patariau paskandinti upje ir pamirti, kad jis buvo nukaltas. Nedas altai j nuvelg. - Lorde Beiliai, a Vinterfelo Starkas. Mano snus guli suluointas, gal bt mirta. Jau bt mirs, o Ketlina su juo, jei ne vilko jauniklis, kur rado me sniege. Jei nuoirdiai tikit, kad a tai pamiriu, esate didesnis kvailys nei tada, kai usimojote kalaviju prie mano brol. - Gal a ir kvailys, Starkai... taiau esu vis dar ia, tuo tarpu js brolis beveik keturiolika met dla alusiame kape. Jei taip troktate drunyti alia jo, neatkalbinsiu, taiau mans tai neveikite, labai ai. - Esat paskutinis mogus, kur noriau traukti bet koki veikl, lorde Beiliai. - Js mane giliai eidiate. - Maasis Pirtas pridjo rank prie irdies. Man js, Starkai, visuomet atrodte nuobods ir buki, taiau Ket, regis, prie js prisiriusi dl prieasi, kuri a nesuprantu. Ir dl jos pasistengsiu isaugoti jus gyv. Pripastu, tai uduotis kvailiui, taiau niekuomet negal iau nieko atsakyti js monai.

SO S T AIDIMAS

161

- A papasakojau Piteriui ms tarimus dl Jono Arino mirties, - prisi paino Ketlina. - Jis paadjo padti tau isiaikinti ties. i naujiena Edardui Starkui nelabai patiko, taiau pagalbos jiems i ties reikjo, o Maasis Pirtas kadaise Ket buvo kaip brolis. Ne pirm kart Nedui tekt suvienyti jgas su mogumi, kur niekino. - Labai gerai, - tar, kidamasis durkl u diro. - Minjote Veir. Ar ir eunuchas visk ino? - Ne i mans, - patikino Ketlina. - Tu vedei ne kvail, Edardai Starkai. Taiau Veiris sugeba isiaikinti tai, kas kitiems neinoma. Jis turi tamsi gebjim, Nedai, prisiekiu. - Jis turi nip, tai viea paslaptis, - nenustebo Nedas. - ia kur kas daugiau, - nenusileido Ketlina. - Seras Rodrikas visikai slaptai kalbjosi su seru Aronu Santagaru, taiau Voras kakaip suinojo apie j panekes. A bijau to mogaus. Maasis Pirtas nusiypsojo. - Palikite lord Veir man, mieloji ledi. Jei atleisite u nevankyb, - o kur kitur ji tinka labiau nei ia, - laikau to vyro kiauius kumtyje. - Jis ypso damasis sunr pirtus. - Arba laikyiau, jei jis bt vyras ar turt kiauius. Matote, prapjovus pyrag paukiai pradeda iulbti, o Veiriui tai nepatikt. Jumis dtas, labiau jaudiniausi dl Lanisteri nei dl eunucho. Nedui nereikjo Maojo Pirto, kad tai suprast. Jis prisimin dien, kai rado Arij, karaliens vilgsn, kai ji itar: Mes turime vilk, - tok mink t ir ram. Pagalvojo apie berniuk Mik, staigi Jono Arino mirt, Brano kryt, senj iprotjus Eir Targeirin, besivaduojant mirtimi sosto menje, kol ant rantyt amen divo jo kraujas. - Miledi, - tar pasisukdamas Ketlin, - ia daugiau nieko nebepada rysi. Noriu, kad tuojau pat grtum Vinterfel. Jei buvo vienas udikas, gali apsireikti ir daugiau. Kas usak Brano mirt, netruks suinoti, kad berniu kas vis dar gyvas. - A tikjausi pamatyti mergaites... - tar Ketlina. - Tai bt labai neprotinga, - siterp Maasis Pirtas. - Raudonojoje tvirtovje devynios galybs smalsi aki, o vaikai iauka. - Jis sako ties, mano meile, - pritar Nedas. Jis apkabino j. - Pasiimk ser Rodrik ir jokite Vinterfel. A pasirpinsiu mergaitmis. Grk namo pas ms snus ir saugok juos. - Kaip liepsi, milorde. - Ketlina pakl veid ir Nedas j pabuiavo. Jos sualoti pirtai susinr jam u nugaros su beviltika jga, tarsi aminai ser gt ir globot. - Gal lordas ir ledi nort pasinaudoti miegamuoju? - paklaus Maasis Pirtas. - spju, Starkai, paprastai u ias paslaugas mes imame mokest. - Akimirk vieniems, tiek tepraau, - tar Ketlina.

162

GEORGE R. R. MARTIN

- Gerai, - Maasis Pirtas pasuko duris. - Neutrukite. Pats laikas man ir rankai grti pil, kol ms dingimo niekas nepastebjo. Ketlina eng prie jo ir sum jo rankas savsias. - Nepamiriu pagalbos, kuri man suteikei, Piteri. Kai tavo vyrai pas mane atjo, neinojau, veda pas draug ar prie. Tavyje radau daugiau nei draug. Radau brol, kur tariausi praradusi. Piteris Beilias nusiypsojo. -A beviltikai sentimentalus, mieloji ledi. Geriau niekam nesakyk. Met metus praleidau tikindamas dvar, kad esu iaurus ir nedoras, ir man lidna bt matyti, kaip viskas nueina uniui ant uodegos. Nedas netikjo n vienu odiu, taiau iliko mandagus ir tar: - A taip pat jums dkoju, lorde Beiliai. - O, va ia tai lobis, - susiavjs tar Maasis Pirtas. Kai durys u jo usivr, Nedas pasisuko mon. - Grusi namo pasisk ini Helmanui Tolhartui ir Galbartui Gloveriui su mano antspaudu. Kiekvienas i j sukvies po imt lankinink ir susti prins Keilino griov. Du imtai ryting lankinink gali atlaikyti Ssmau k prie kariaun. Nurodyk lordui Manderliui sustiprinti ir atstatyti visus tvirtinimus Baltajame uoste ir irti, kad bt patikimai ginami. Ir nuo ios dienos noriu, kad bt akylai stebimas Teonas Greidojus. Jei prasids karas, mums labai reiks jo tvo flotils. - Karas? - Ketlinos balse buvo girdti baim. - Gal jo ir neprireiks, - nuramino j Nedas, melsdamas, kad tai bt tie sa. Jis vl sum jos rankas. - Lanisteriai negailestingi silpnumo akivaizdoje, kaip, savo nelaimei, suinojo Eiris Targeirinas, taiau jie nedrs pulti iaurs, neturdami visos karalysts pastiprinimo, o jo jie nesulauks. Turiu vaidinti, kad nieko nenutiko. Atmink, kodl ia atvykau, mano meile. Jei rasiu rody m, kad lord Arin nuud Lanisteriai... Jis jaut, kaip Ketlina virpa jo glbyje. Jos randuotos rankos sikibo j. - Jei, - tar ji, - kas tada, mano meile? Tai buvo pavojingiausia dalis, Nedas inojo. - Teisingumas priklauso nuo karaliaus, - tar jis. - Suinojs ties, tu rsiu eiti pas Robert. Ir melstis, kad jis bt tas mogus, kur manau esant, tyliai pridr, o ne tas, kuriuo galbt tapo.

TYRIONAS

r tikrai turite taip greitai ivykti? - pasiteiravo lordas vadas. Kuo tikriausiai, lorde Mormontai, - atsak Tyrionas. - Mano bro lis Deimis nerimaus, kas man nutiko. Jis gali nusprsti, kad kalbjote mane apsivilkti juodai. - O, kad galiau! - Mormontas pakl krabo nyples ir kumiu jas su traik. Nors ir senas, lordas vadas vis dar buvo stiprus kaip lokys. - Js gu drus mogus, Tyrionai. Mums reikia toki kaip js prie Sienos. Tyrionas nusijuok. - Tada a inarysiu Septynias Karalystes iekodamas neaug ir at sisiu juos jums, lorde Mormontai. - Nusijuoks jis iiulp ms i krabo nypls ir siek kitos. Krab i Ryt sargybos atve tik ryt, supakuot statines su sniegu, tad jie buvo labai sultingi. Seras Aliseris Tornas buvo vienintelis mogus prie stalo, kuris nesiteik ypsotis. - Lanisteris tyiojasi i ms. - Tik i js, sere Aliseri, - patikslino Tyrionas. kart krizenimas aplink stal buvo kakoks nervingas, netikras. Juodos Torno akys, neslepianios pasibjaurjimo, sustojo ant Tyriono. - Turit velnionik lieuv kaip asmuo, kuris tra puss mogaus didu mo. Gal mudviem vertt ieiti kiem? - O kam? - pasiteiravo Tyrionas. - Krabai tai ia. Pastaba sukl dar didesn juoko audr. Seras Aliseris atsistojo kietai su iaups lpas. - Ateikit ir pasiaipykit su metalu rankose. Tyrionas reikmingai pavelg dein rank. - Tai kad a laikau metal rankoje, sere Aliseri, nors ia tik akut krabui. Ar stosime dvikov? - Jis uoko ant kds ir akute m badyti Torno krtin. Bokto menje nuvilnijo juoko banga. Lordui vadui gaudant kvap ir dstant i burnos krito krabo gaballiai. Prisidjo net varnas, nuo lango viraus garsiai krankdamas: Dvikova! Dvikova! Dvikova! Seras Aliseris Tornas ijo i kambario toks sitemps, jog, atrod, jo sd menyse styro durklas. Mormontas vis dar negaljo atgauti kvapo. Tyrionas papleknojo jam per nugar. - Laimtojui atitenka grobis, - pareik jis. - Man priklauso Torno krab dalis. Galiausiai lordas vadas susitvard.

164

GEORGE R. R. MARTIN

- Nedora taip provokuoti ser Aliser, - barsi jis. Tyrionas atsisdo ir gurkteljo vyno. - Jei mogus ant krtins nusipieia taikin, turt laukti, kad anksiau ar vliau kas nors paleis j strl. Maiau mirusij, turini kur kas geresn humoro jausm nei seras Aliseris. - Netiesa, - paprietaravo lordas kvedys Bouvenas Maras, apvalus ir it granatas raudonas vyras. - Negirdjot, kokiomis pravardmis jis apdalija treniruojamus vaikinukus. Tyrionas buvo girdjs kelet pravardi. - Lainuosi, vaikinai ir jam yra dav vard, - tar. - Prasikraptykite akis, milordai. Seras Aliseris Tornas turt mti js arklides, o ne tyiotis i jaunj kari. - Sargybai arklinink netrksta, - sumurmjo lordas vadas. - Atrodo, pas taruoju metu tik tokius ir siunia. Arklininkus, smulkius vagiius ir prievar tautojus. Seras Aliseris - iskirtinis riteris, vienas i nedaugelio, usivilkusi juodai nuo tada, kai a esu lordas vadas. Jis narsiai kovsi Karaliaus Uoste. - Ne toje pusje, - sausai met seras Deremis Raikeris. - inau, nes koviausi greta jo. Taivinas Lanisteris pasil mums nuostab pasirinkim: vilktis juodai arba vakarui neatjus ms galvos bus pamautos ant kuolo. Nenorjau eisti, Tyrionai. - A ir nesieidiau, sere Deremi. Mano tvui labai patinka galvos ant kuol, ypa t moni, kurie j kaip nors nuvyl. O tok kiln veid kaip j sikis, na, neabejoju, jis jau regjo puoiant miesto sien vir vart. Manau, btumt atrods priblokianiai. - Ai, - kandiai ypodamasis padkojo seras Deremis. Lordas vadas atsikrenkt. - Kartais bijau, kad seras Aliseris jus permat, Tyrionai. Js i tikrj ty ioj at s i ms ir ms kilni sieki. Tyrionas trkteljo peiais. - Retkariais reikia, kad i ms pasiaipyt, lorde Mormontai, antraip pernelyg susireikminsime. Dar vyno, prayiau. Jis atkio puodel. Kol Raikeris pyl, prabilo Bouvenas Maras: - Kaip maas mogus, turit didel gerkl. - O, a manau, kad lordas Tyrionas - gana didelis mogus, - nuo galusta ls prabilo meisteris Eimonas. Jis kalbjo maloniai, taiau visi Nakties sargy bos kariai nutilo, kad geriau girdt, k senolis pasakys. - A manau, kad jis yra milinas tarp ms ia, iame pasaulio krate. Tyrionas atsargiai itar: - Mane vadino visaip, bet milinu retai. - Vis dlto, - smeigs apsiblaususias, pieno baltumo akis Tyrion pasa k meisteris Eimonas, - manau, kad tai tiesa.

S O S T AIDIMAS

165

Pirm kart Tyrionas Lanisteris pritrko odi. Jis testeng mandagiai linktelti ir itarti: - Js pernelyg malonus, meisteri Eimonai. Aklasis vyras nusiypsojo. Jis buvo smulkus, susiraukljs ir beplaukis, susitrauks nuo imto met natos, tad jo meisterio grandin i daugybs metal svyrojo neprigludusi prie kaklo. - Mane visaip vadino, milorde, - tar jis, - taiau maloniu - retai. kart pirmasis nusikvatojo pats Tyrionas. Daug vliau, kai rimtasis reikalas - valgymas - buvo baigtas ir kiti isi skirst, Mormontas pasil Tyrionui atsissti prie ugnies ir puodel karto grimo, tokio stipraus, kad i aki itryko aaros. - Karalikasis kelias gali bti pavojingas taip toli iaurje, - geriant spjo lordas vadas. - Mane lyds Diukas ir Morekas, - tar Tyrionas, - o ir Jorinas grta pietus. - Vieno Jorino nepakanka. Sargyba palyds jus iki Vinterfelo, - prieta ravim nepripastaniu balsu tar Mormontas. - Trij vyr turt pakakti. - Jei reikalaujate, milorde, - nusileido Tyrionas. - Galtumte pasisti jaunj Snou. Jis apsidiaugt proga aplankyti brolius. Pro tanki pilk barzd matsi, kaip Mormontas susirauk. - Snou? A, Starko pavainik. Nemanau. Naujokai turi umirti gyveni m, kur paliko, brolius ir motinas, visk. Apsilankymas namuose ijudins jausmus, kuri nereikt. inau tai. Mano paties kraujas... kai mano snus usitrauk nelov, Mekos sal valdo mano sesuo Meg. Turiu dukterias, kuri niekada nemaiau. - Jis gurkteljo. - Be to, Jonas Snou dar berniukas. O jums reiks trij stipri kalavijuoi, kad jus saugot. - Esu sujaudintas js rpesio, lorde Mormontai. - Stiprus grimas svaigino Tyrion, taiau ne tiek, kad nesuprast, jog Senasis Lokys kako i jo tikisi. - Manau, galsiu atsilyginti u js gerum. - Galite, - staiokikai r Mormontas. - Js sesuo sdi greta kara liaus. Js brolis - didis riteris, o tvas - galingiausias valdovas Septyniose Karalystse. Utarkit u mus od. Papasakokit jiems apie ms poreikius. Visk matte pats, milorde. Nakties sargyba merdi. Ms gretose maiau nei tkstantis vyr. ei imtai ia, du imtai eli bokte, dar maiau Ryt sargyboje ir vos tredalis i j kovotojai. Siena yra imto myli ilgumo. Susi mstykite. Prasidjus puolimui kiekvien myli gint vos trys vyrai. - Trys ir viena treioji, - iovaudamas patikslino Tyrionas. Mormontas, regis, jo neigirdo. Senasis vadas ildsi rankas prieais ugn. - A isiuniau Bendin Stark surasti Jono Roiso snaus, dingusio per pirmj valgyb. Roiso berniukas buvo alias kaip vasaros ol, taiau jis reikalavo garbs vadovauti, tvirtindamas, kad tai jo, kaip riterio, pareiga.

166

GEORGE R. R. MARTIN

Nenorjau eisti jo lordo tvo, tad nusileidau. Isiuniau j su dviem geriau siais sargybos vyrais. Koks buvau kvailys. Kvailys, sutiko varnas. Tyrionas pavelg vir. Pauktis spoksojo j juod karoliuk akutmis, plakdamas sparnais. Kvailys, vl krankteljo. Se nasis Mormontas neabejotinai sieist, jei jis usmaugt padar. Gaila. Lordas vadas paukio erzinimo nepastebjo. - Garedas buvo beveik toks pat senas kaip a ir seniau ant Sienos, - kal bjo jis, - taiau, regis, jis sulau priesaik ir spruko. Nebiau tuo pati kjs, kas jau kas, tik ne jis, taiau lordas Edardas atsiunt man jo galv i Vinterfelo. Apie Rois nieko negirdti. Vienas dezertyras ir du prarasti vyrai, o dabar dar ir Benas Starkas prapuol. - Jis giliai atsiduso. - K a pasi siu jo iekoti? Po poros met man bus septyniasdeimt. Esu jau per senas ir per silpnas ukrautai natai, taiau jei j nusimesiu, kas pakels? Aliseris Tornas? Bouvenas Maras? Turiau bti toks pat aklas kaip meisteris Eimonas, kad nematyiau, kokie jie yra. Nakties sargyba virto niri berniuk ir sen pavargusi vyr kariauna. Be vyr, kurie vakar sdjo prie stalo, yra dar koks dvideimt mokani skaityti, o dar maiau gebani galvoti, planuoti ar vadovauti. Kadaise sargyba leido vasaras statydama, o kiekvienas lordas vadas kilsteldavo Sien aukiau, nei buvo rads. Dabar didiausias ms rpestis - ilikti. Jis velnikai nuoirdus, suvok Tyrionas. Jam buvo gaila senojo vado. Nema dal gyvenimo lordas Mormontas praleido prie Sienos ir dar turjo tikti, kad ie metai buvo prasmingi. - Paadu, idstysiu karaliui js poreikius, - lidnai pasak Tyrionas. Taip pat pasikalbsiu su tvu ir broliu Deimiu. Ir jis tai padarys. Tyrionas Lanisteris laiksi duoto odio. Taiau pabaig jis nutyljo; kad karalius Robertas jo nepaisys, lordas Taivinas paklaus, ar jis neiprotjo, o Deimis tik nusijuoks. - Js jaunas, Tyrionai, - tar Mormontas. - Kiek iem matte? Jis patrauk peiais. - Atuonias, devynias. Nebeprisimenu. - Ir visos jos buvo trumpos. - Turbt taip, milorde. Jis gim viduryje iemos, baisingai varbios, kuri, kaip sak meisteriai, tssi beveik trejus metus, taiau ankstyviausi Tyriono prisiminimai buvo apie pavasar. - Kai buvau vaikas, man sak, kad ilga vasara pranaauja ateinani ilg iem. i vasara trunka devynerius metus, Tyrionai, ir greitai prasids de imti. Pagalvokit apie tai. - Kai a buvau vaikas, - atsiliep Tyrionas, - indyv man pasakojo, kad vie n dien, jei mons bus geri, dievai atsis em nesibaigiani vasar. Galbt buvome geresni, nei manme, ir pagaliau stojo Didioji Vasara? - Jis isiiep.

SO S T AIDIMAS

167

Lordas vadas neatrod nustebs. - Nesat toks kvailas, kad tuo patiktumt, milorde. Jau dabar dienos eina vis trumpyn. Nra jokios klaidos; Eimonas gauna laikus i Citadels, duo menys sutampa su jo paties. Vasaros pabaiga jau velgia mums akis. - Mormontas palinko ir tvirtai sugrieb Tyrion u rankos. - Turit priversti juos suprasti. Sakau jums, milorde, artinasi tamsa. Mikuose apstu laukini v ri: didvilki, mamut, sniego mek sulig stumbrais, o sapnuose regjau ir tamsesni siluet. - Sapnuose, - atkartojo Tyrionas, galvodamas, kaip jam praverst dar vienas puodelis stipraus grimo. Mormontas buvo kurias nuovargiui jo balse. - vejai netoli Ryt sargybos ant kranto pastebjo baltuosius klajnus. kart Tyrionas negaljo nulaikyti lieuvio u dant. - vejai Lanisporte danai pastebi merlingus. - Denis Molisteris rao, kad kaln mons traukia pietus pro eli bokt didesniais briais nei bet kada anksiau. Jie bga, milorde... bet bga nuo ko? - Lordas Mormontas atsistojo prie lango ir sistebeilijo tams. Mano seni kaulai, Lanisteri, taiau dar niekada nejaut tokio alio. Meldiu, perduokit karaliui mano odius. iema artinasi, o atjus Ilgajai Nakiai, tik Nakties sargyba stovs tarp karalysts ir i iaurs sklindanios tamsos. Die vai tepadeda, jei bsime nepasiruo. - Dievai tepadeda man, jei inakt nepamiegosiu. Jorinas nusiteiks i vykti su pirmja viesa. - Tyrionas atsistojo, mieguistas nuo vyno ir pavargs nuo sunki kalb. - Dkoju u maloni vienag ir vaies, lorde Mormontai. - Pasakykit jiems, Tyrionai. Pasakykit ir priverskit patikti. Tik tokios padkos man tereikia. - Jis vilpteljo, varnas atskrido ir nutp ant peties. Mormontas nusiypsojo ir pabr paukiui grd i kiens; taip juos Ty rionas ir paliko. Lauke kandiojosi altukas. Storai sisups kailius, Tyrionas Lanisteris isitrauk pirtines ir linkteljo vargams sustirusiems nelaimliams, sto vintiems sargyboje prie Vado bokto. Jis pasileido per kiem savo aparta mentus Karaliaus bokte taip vikriai, kaip tik jo trumpos kojos ne. Batams traikant nakties ledo plutel po kojomis gurgdjo sniegas, o garuojantis kvpavimas plevsavo tarsi vliava. Jis pasikio rankas po paastimis ir pasi skubino, melsdamasis, kad Morekas nebt pamirs paildyti jo lovos kar tomis plytomis i idinio. U Karaliaus bokto mnulio viesoje spindjo Siena, neaprpiama ir paslaptinga. Tyrionas stabteljo ir pavelg vir. Kojas gl nuo alio ir skubos. Staiga j apm keista beprotyb, trokimas dar kart pavelgti pasaulio krat. Tai paskutin galimyb, pagalvojo; rytoj jis ijos pietus ir nesivaiz davo, kodl nort grti atgal i sustingusi dykyn. Prieais stovintis Ka

168

GEORGE R. R. MARTIN

raliaus boktas adjo ilum ir minkt lov, taiau Tyrionas prajo pro al ir pasuko link milinikos boluojanios Sienos. Pietinje pusje kilo mediniai laiptai, pritvirtinti ant milinik iurki sij, giliai smigusi led ir alusi. Jie jo vir lautine linija tarsi aibo zigzagas. Juodieji broliai tikino, kad laiptai kur kas tvirtesni, nei atrodo, ta iau Tyrionui taip maud kojas, kad jais lipti net neketino. Jis pasuko link ge leinio narvo prie ulinio, siropt vidun ir trkteljo varpo virv; pasigirdo trys trumpi skimbteljimai. Regis, lauk vis aminyb, stovdamas narve su Siena u nugaros. Tiek ilgai, kad Tyrionas m stebtis, kodl jis tai daro. Jau buvo benusprendis atsisakyti ios netiktos ugaidos ir kulniuoti lovon, kai narvas sugirgdjo ir pradjo kilti. Jis ltai slinko vir, i pradi trkiodamas, vliau kur kas lygiau. em po juo tolo, narvas sibavo, ir Tyrionas sikibo geleinius skersinius. Net per pirtines jaut metalo alt. Jo kambaryje Morekas buvo ukrs ugn, apsidiaug Tyrionas, taiau lordo vado bokte buvo tamsu. Regis, Se nasis Lokys turi daugiau proto nei jis. Jis jau buvo virum bokt, bet palengva kilo dar aukiau. Po juo nu tvieksta mnulio viesos stovjo Juodoji pilis. I ia matsi, kokia ji sustin gusi ir tuia: belangiai boktai, trupanios sienos, suskilusiais akmenimis uversti kiemai. Tolumoje matsi Molstauno iburiai, menko kaimelio per pus mylios pietus palei karalikj keli; en bei ten ant vandens spindjo ryki mnulio viesa, kur ledins srovs leidosi nuo kaln virni ir kirto lygumas. Liks pasaulis buvo niri vj gairinam kalv ir sniego imargin t uolt lauk dykyn. Galiausiai storas balsas u jo tar: - Septyni pragarai, ia Neauga! - Narvas girgteljs sustojo ir kabojo, ltai sibuodamas, virvs pokjo. - Nuleiskite j, po galais. Medis niurnjo ir garsiai dejavo narvui sibuojant onus, Siena stksojo po juo. Tyrionas lukteljo, kol sibavimas liovsi, tada atvr narvo duris ir oko ant ledo. Prie suktuvo buvo palinkusi sunki figra juodais drabuiais, o kita prilaik narv pirtinta ranka. Veidai apmuturiuoti vilnoniais alikais, tad matsi tik akys, abu isipt nuo keli vilnos ir odos sluoksni, juodas ant juodo. - Ko jums ia prireik tokiu paros metu? - pasiteiravo stovintysis prie suktuvo. - Noriu paskutin kart apsivalgyti. Vyrai apsikeit rgiais vilgsniais. - irkit, kiek norit, - tar kitas. - Tik nenukriskit, maasis mogau. Senasis Lokys mums kailius nudirt.

SO S T AIDIMAS

169

Po miliniku keltuvu kpsojo maa medin pair, Tyrionas mat blan k ugnies spindes ir pajuto ilumos plsteljim, kai mogus nuo suktuvo atidar duris ir jo vidun. Jis liko vienas. ia auktai gl altis; vjas pl drabuius tarsi atkaklus meiluis. Sienos virus buvo platesnis nei karalikasis kelias, tad Tyrionas nebijojo nukristi, nors po kojom buvo labai slidu. Ant tak broliai buvo pribarst skaldos, ta iau daugybs ingsni svoris tirpd Sien i apaios, tad ledas, atrod, auga ant vyro, prarydamas j, kol takas vl apledjo; buvo pats laikas vl barstyti skald. Vis dlto Tyrionui tai netrukd. Jis pavelg rytus ir vakarus, po ko jomis besidriekiani Sien, milinik balt keli be pradios ir pabaigos, ir juod bedugn kitoje jos pusje. vakarus, - nusprend jis be jokio rimto pagrindo ir patrauk ta kryptimi, eidamas ariausiai iaurinio pakraio, kur vyras atrod vieiausiai pabarstytas. Pliki skruostai raudo nuo alio, o kojos su kiekvienu ingsniu vis skau diau skundsi, taiau Tyrionas j nepais. Aplink siaut vjas, po kojomis gurgdjo vyras, o prieais it baltas kaspinas jo kalv linija, kildama vis aukiau ir aukiau, kol galiausiai pranyko vakariniame horizonte. Jis pa mat didiul katapult, auktumo sulig miesto siena, jos pagrindas buvo giliai smigs tak. Svaidykl nuimta pataisyti, o vliau pamirta guljo tarsi sulauytas aislas, pusiau als led. Kitapus katapultos duslus balsas suuko: - Stok! Kas eina? Tyrionas sustojo. - Jei stovti teks ilgai, sualsiu led, Jonai, - tar jis, kai gauruotas baltas pavidalas tyliai prislikino prie jo ir apuost kailius. - Sveikas, Vaiduokli. Jonas Snou prisiartino. Dl kaili ir odins aprangos sluoksni jis atrod didesnis ir sunkesnis, apsiausto gobtuv usitrauks ant veido. - Lanisteris, - tar atlaisvindamas alik, kad atidengt burn. - ioje vietoje maiausiai tikjausi jus sutikti. - Jis nesi sunki iet geleiniu ant galiu, didesn u j pat, odinse maktyse prie ono kabojo kalavijas. Ant krtins karojo juodas sidabru spindintis karo ragas. - Tai paskutin vieta, kur gali tiktis mane pamatyti, - pripaino Tyrio m s. - Pasidaviau ugaidai. Jei paliesiu Vaiduokl, ar jis nenuks man rankos? - Ne, kai a ia, - paadjo Jonas. Tyrionas pakas baltajam vilkui paausius. Raudonos akys altai j stebjo. vris jau buvo jam iki krtins. Dar metai, ir Tyrionas turjo niri tari m, kad teks irti auktyn j. - K tu ia inakt veiki? - paklaus. - Be to, kad aldai savo vyrik pa sididiavim... - Mane paskyr eiti nakties sargybos, - paaikino Jonas. - Ir vl. Seras Aliseris mielai pasirpino, kad budjim vadas ypatingai manim pasidom

170

GEORGE R. R. M ARTIN

t. Jis mano, kad jei laikys mane pus nakties be miego, a snduriuosiu per rytines treniruotes. Kol kas j nuvyliau. Tyrionas nusijuok. - Ar Vaiduoklis jau imoko rodyti triukus? - Ne, - ypsodamasis atsak Jonas, - taiau ryt Grenas atsilaik prie Halder, o Pipas nebepaleidia i rank kalavijo taip danai kaip anksiau. - Pipas? - Tikrasis jo vardas Piparas. Maas berniukas didelmis ausimis. Jis pa mat mane treniruojantis su Grenu ir papra padti. Tornas taip ir neparo d jam, kaip tinkamai laikyti kalavij. - Jis atsisuko pairti iaur. - Turiu saugoti Sienos myli. Pasivaikiosite su manimi? - Jei eisi ltai, - sutiko Tyrionas. - Budjim vadas sak privalau vaikioti, kad kraujas nesustingt, ta iau nenurod, kokiu greiiu. Jie jo, o Vaiduoklis slinko alia Jono tarsi baltas elis. - Rytoj ivykstu, - tar Tyrionas. - inau. - Jono balsas buvo keistai lidnas. - Pakeliui pietus ketinu sustoti Vinterfele. Jei nortum, kad nuveiau koki nors ini... - Pasakykit Robui, kad a vadovausiu Nakties sargybai ir saugosiu j, tad jis gali usiimti rankdarbiais su mergaitmis ir paprayti Mikno, kad i jo kalavijo nukalt pasagas. - Tavo brolis didesnis u mane, - juokdamasis tar Tyrionas. - Atsisakau veti ini, dl kurios jis mane pribaigt. - Rikonas paklaus, kada griu. Pamginkit, jei stengsit, paaikinti, kur a ivykau. Pasakykit, kad, kol mans nra, jis gali turti visus mano daiktus. Jam tai patiks. Tyrionas pagalvojo, kad iandien mons jo daug prao. - Juk inai, galtum visa tai parayti laike. - Rikonas dar nemoka skaityti, Branas... - Staiga sustojo. - Neinau, ko ki ini sisti Branui. Padkit jam, Tyrionai. - Kuo a galiu jam padti? Nesu meisteris, kad palengviniau jam skaus m. Nemoku ukeikim, kurie pastatyt j ant koj. - Taiau man padjot, kai reikjo, - paprietaravo Jonas Snou. - A tau niekuo nepadjau, - tar Tyrionas. - Tik odiais. - Tada ir Branui padkite odiais. - Tu praai raio mogaus, kad imokyt okti luo, - tar Tyrionas. Nors ir kokia nuoirdi bt pamoka, rezultatai bus apgailtini. Taiau a i nau, k reikia mylti brol, lorde Snou. Pasistengsiu pagelbti Branui, kiek tai bus mano galioje. - Ai, milorde Lanisteri. - Jis nusimov pirtin ir ities plik rank. Drauge.

S O S T AIDIMAS

171

Tyrionas pasijuto keistai sujaudintas. - Dauguma mano giminje unsnukiai, - ironikai ypsodamasis tar. Taiau esi pirmasis, su kuriuo susidraugavau. - Jis dantimis nusitrauk pir tin ir paspaud Snou rank. Berniuko paspaudimas buvo stiprus ir tvirtas. Vl usimovs pirtin Jonas Snou mai pasisuko ir nuingsniavo link emo, apledjusio iaurinio parapeto. emyn statmenai leidosi Siena; apa ioje karaliavo tik tamsa ir dykyn. Tyrionas nusek paskui ir jie sustojo gre ta ant pasaulio krato. I iaurs Nakties sargyba leido mikui priartti tik per pus mylios nuo Sienos. Kadaise ia augusi kietmedi, spygliuoi ir uol tankms buvo ikirstos prie imt met, paliekant plai atvir juost, kad prieas nepra smukt nepastebtas. Tyrionas buvo girdjs, kad kitur palei Sien, tarp tri j tvirtovi, laukinis mikas per daugel met parliau atgal; kad yra viet, kur pilkai ali spygliuoiai ir vaiduoklikai blyks mikai vl siaknijo Sie nos elyje, taiau Juodosios pilies apetitas malkoms buvo nepasotinamas, ir juodj broli kirviai mik ia laik atstu. Taiau ne per daug toli. Nuo ia Tyrionas j mat: tamsius medius, dunk sanius u atviros ems rio, - tarsi antra, greta pirmosios pastatyta siena, nakties siena. Vos vienas kitas kirvis yra pokjs tame juodame mike, kur net mnulio viesa negali prasiskverbti pro neengiam akn, spygli ir ak raizgalyn. Ten mediai augo miliniki, valgai kalbjo, kad jie atrodo bauginantys, moni neregj. Nenuostabu, kad Nakties sargyba pramin j vaiduokli miku. Stovdamas ir irdamas vis t tams, netrikdom degani lau, puiant vjui, o aliui tarsi ietimis varstant vidurius, Tyrionas Lanisteris be veik patikjo kalbomis apie Kitus, nakties prieus. Poktai apie grumkinus ir snarksus nebeatrod tokie juokingi. - Mano dd kakur tenai, - velniai tar Jonas, pasirms ant ieties ir sistebeilijs tams. - Pirm nakt, kai mane pasiunt eiti sargybos, vyliausi, kad dd Bendinas gr, a pamatysiu j pirmas ir papusiu rag. Taiau jis taip ir nepasirod. Nei t nakt, nei kit. - Duok jam iek tiek laiko, - patar Tyrionas. Toli iaurje ukauk vilkas. Stgsm pasigavo kitas, tada dar vienas. Vai duoklis pakl galv ir siklaus. - Jei jis negr, - paadjo Jonas, - su Vaiduokliu leisims jo iekoti. - Jis udjo rank didvilkiui ant galvos. - Tikiu tavimi, - tar Tyrionas, taiau i ties pagalvojo: O kas eis iekoti tavs? Ir sudrebjo.

ARIJA

os tvas vl barsi su taryba. Arija skait tai jo veide, kai jis vl atjo prie stalo vlai, kaip dabar daniausiai ir bdavo. Pirmasis patiekalas - tirta saldi molig sriuba - jau buvo nunetas, kai Nedas Starkas eng maj men. Jie taip vadino j, kad atskirt nuo didiosios, kur karalius galjo su rengti puot tkstaniui, taiau tai buvo ilgas kambarys su auktomis skliau tuotomis lubomis, o prie stalo ant suol galjo sussti du imtai moni. - Milorde, - kreipsi Doris tvui jus. Jis atsistojo ir visa sargyba drau ge su juo. Vyrai vilkjo naujus storos pilkos vilnos apsiaustus su balto atlaso apvadais. Kiekvienas apsiaustas buvo susegtas nukaldinta sidabrine ranka, tai buvo rankos sargybos enklas. Vyr buvo tik penkiasdeimt, tad daugu ma suol stovjo tuti. - Sskits, - tar Edardas Starkas. - Matau, pradjote be mans. Malonu inoti, kad iame mieste dar yra sveiko proto moni. - Jis mosteljo val gyti toliau. Tarnai pradjo neti keptus onkauliukus su esnako ir oleli plutele. - Kieme kalbama, kad bus surengtas turnyras, milorde, - ssdamasis tar Doris. - Sako, kad i visos karalysts atvyks riteriai kautis ir puotauti js paskyrimo karaliaus ranka garbei. Arija mat, kad tvas dl to nedigauja. - O ar jie nesako, kad a to maiausiai pasaulyje troktu? Sansos akys isiplt it lkts. - Turnyras, - kvp ji. Ji sdjo tarp ventiks Mordeinos ir Deins Pul, taip toli nuo Arijos, kiek tik manoma, nesusilaukiant tvo priekait. - Ar mums bus leista dalyvauti, tve? - inai, k apie tai manau, Sansa. Atrodo, privalau surengti Roberto ai dimus ir dl jo apsimesti, kad man tai garb. Bet tai nereikia, kad ir savo dukras turiu traukti i kvailyst. - O, praau, - meld Sansa. - A noriu pairti. Prabilo ventike Mordeina. - Ten bus princes Mersela, milorde, o ji jaunesn nei ledi Sansa. Tokia me didiuliame renginyje bus tikimasi ivysti visas dvaro damas, o kadangi turnyras rengiamas js garbei, atrodys keista, jei js eima nedalyvaus. Tvas jautsi skaudintas. - Tikriausiai taip. Puiku, pasirpinsiu vieta tau, Sansa. - Jis pamat Ari j. - Abiem jums. - Man nerpi j kvailas turnyras, - atov Arija. Ji inojo, kad ten bus princas Dofris, o ji nekent princo.

S O ST AIDIMAS

173

Sansa pakl galv. - Tai bus pramatnus renginys. Tu ten nesi pageidaujama. Tvo veide mkteljo pyktis. - Gana, Sansa. Dar igirsiu ir apsigalvosiu. A mirtinai pavargs nuo to judviej nesibaigianio karo. Js seserys. Tikiuosi, kad ir elgsits kaip sese rys, supratot? Sansa prikando lp ir linkteljo. Arija nuleido akis ir niriai sispitrjo lkt. Akyse kaupsi aaros. Piktai jas nuluost, pasiryusi nepravirkti. Tyl drumst tik peili ir akui tarkjimas. - Meldiu man atleisti, - kreipsi tvas valganiuosius. - vakar netu riu apetito. - Jis ijo i mens. Jam ijus Sansa apsikeit susiavjimo nabdesiu su Deine Pul. Stalo gale Doris nusijuok i pokto, o Halenas pradjo pasakoti apie irgus. - Js karo irgas nra tinkamiausias dvikovai. Tai ne tas pats, o ne, visai ne tas pats. Vyrai jau buvo tai girdj; Desmondas, Deksas ir Haleno snus Harvinas j nutild, o Porteris papra dar vyno. Niekas nekalbjo su Arija. Jai ir nerpjo. Jai taip patiko. Jei bt leid, ji valgyt viena savo kambaryje. Kartais leisdavo, kai tvas turdavo vakarie niauti su karaliumi, kokiu nors lordu ar pasiuntiniu. Kelis kartus jie valg jo apartamentuose: tik jis, ji ir Sansa. Tada Arija labiausiai ilgjosi broli. Ji nordavo erzinti Bran ir aisti su mauoju Rikonu, sulaukti Robo ypsenos. Nordavo, kad Jonas suvelt jai plaukus ir pavadint maja sesute", kad jie kartu ubaigt sakinius. Taiau broli nebuvo. Jai teliko tik Sansa, o Sansa su ja net nekalbjo, nebent tvui paliepus. Vinterfele jie beveik visada valgydavo didiojoje menje. Tvas sakydavo, kad lordas turi vakarieniauti su savo vyrais, jei nori juos ilaikyti. Paink vyrus, kurie tavimi seka, - girdjo j kart sakant Robui, - ir leisk jiems pa inti tave. Nereikalauk, kad vyrai m irt u svetim mog." Vinterfele jis visuomet palikdavo viet prie savo stalo ir kasdien vis kitas mogus buvo pakvieiamas vakariens. Vien vakar tai bdavo Veinas Pulas ir kalba suk davosi apie pinigus, duonos saugyklas ir tarnus. Kit kart tai bdavo Mik nas ir tvas klausydavosi jo pasakojim apie arvus, kalavijus ir kiek turi bti kaits aizdras, kad ugrdintum plien. Dar kit dien tai galjo bti Hale nas su nesibaigianiomis kalbomis apie irgus ar ventikas eilis i bibliote kos, ar Doris, ar seras Rodrikas, ar net senoji aukl su savo pasakomis. Arija nemgo nieko labiau, nei sdti prie tvo stalo ir klausytis kalb. Jai patikdavo klausytis ir kit susdusi vyr; kiet it ikna laisvj raiteli, garbing riteri ir drsi jaunj skvair, irzli sen kov meistr. Ji mty davo juos sniego gnites ir paddavo vogti pyragus i virtuvs. J monos vaiindavo j sklindiais, ji sugalvodavo vardus j kdikiams, su j vaikais aisdavo grauol ir pabais, lobio iekojim ir ateik pas mane pil". Stora

174

GEORGE R. R. MARTIN

sis Tomas vadino j Padkl Arija, jis sak, kad ji visuomet tokia buvo. i pravard jai patiko labiau nei Arija Arkliaveid. Taiau tai buvo Vinterfele, kitame pasaulyje, o dabar viskas pasikeit. Su vyrais jie valg pirm kart nuo atvykimo j Karaliaus Uost. Arija tuo bod josi. Dabar ji nekent j bals skambesio, j juoko, pasakojam istorij. Jie turjo bti jos draugai, su jais ji turjo jaustis saugi, taiau dabar inojo, kad tai melas. Jie leido karalienei nudobti Ledi, jau vien tai buvo siaubinga, taiau paskui Skalikas surado Mik. Dein Pul papasakojo Arijai, kad jis sukapojo j gabalus ir kai atidav su maiu msininkui, vargas mogus i pradi paman, kad tai j paskerstas paras. Ir niekas nepakl balso, neisitrauk kalavijo, nieko; net Harvinas, kuris taip drsiai kalbdavo, ar Eilinas, kuris ruosi tapti riteriu, ar Doris, kuris buvo sargybos kapitonas. Net jos tvas. - Jis buvo mano draugas, - sunibdjo Arija lkt taip tyliai, kad nie kas jos neigirdo. onkauliai guljo nepaliesti, dabar jau atal, plona riebal plvel sustingo po jais lktje. Arija pavelg juos ir j supykino. Ji atsistm nuo stalo. - Kur susiruoei eiti, jaunoji ledi? - paklaus ventike Mordeina. - A nenoriu valgyti, - Arijai prireik vis jg, kad nepamirt m anda gumo. - Ar galiau eiti, praau? - manieringai ideklamavo. - Negali, - tar ventike. - Vos palietei maist. Sskis ir itutink lkt. - Pati itutink! - Niekam nespjus jos sustabdyti Arija nulk prie dur vyrams prunkiant, o ventikei Mordeinai garsiai aukiant pavymui, vis la biau keliant bals. Storasis Tomas stovjo savo poste, saugodamas duris Rankos bokt. Jis sumirksjo pamats j skuodiani Arij ir igirds ventiks riksmus. - Nagi, maoji, sustok, - pradjo jis, siekdamas Arijos, taiau i prasmu ko jam tarp koj ir nuskuto vijais bokto laiptais, kojoms bildant akmeni mis, kol storasis Tomas pkt ir ptavo jai kandin. Jos miegamasis buvo vienintel vieta visame Karaliaus Uoste, kuri jai pa tiko. O labiausiai - durys, masyvios tamsaus uolo su juodais geleies ap kaustais. Utrenkus duris ir ustmus sunki velk, niekas negaljo patekti kambar: nei ventike Mordeina, nei storasis Tomas, nei Sansa, nei Doris ar Skalikas, niekasl Ji utrenk jas dabar. Ustmusi velk Arija galiausiai pasijuto saugi ir pravirko. Ji nujo prie lango ir atsisdo, nirpiodama, neksdama j vis, o la biausiai savs. Tai ji kalta dl visko, kas nutiko. Taip sak ir Sansa, ir Dein. Storasis Tomas pabeld duris. - Arija, mergyt, kas nutiko? - kteljo jis. - Ar tu ia? - Ne! - suuko ji. Beldimas liovsi. Po akimirkos igirdo j nudundant emyn. Storj Tom visuomet buvo lengva apmulkinti. Arija nutapeno prie skrynios lovgalyje. Atsiklaup, atvr dangt ir abiem rankom m traukti drabuius - ilkus, atlas, aksom ir viln - ir

S O S T AIDIMAS

175

glbiais versti juos ant grind. Jis guljo skrynios dugne, ten, kur j buvo pa slpusi. Arija beveik velniai pakl j ir itrauk plonus amenis i makties. Adata. Ji vl pagalvojo apie Mik ir akis upldo aaros. Ji kalta, ji kalta, ji kalta. Jei nebt praiusi paaisti su ja kalavijais... Pasigirdo beldimas duris - daug garsesnis nei pirma. - Arija Stark, tuoj pat atidaryk duris, girdi mane? Arija apsisuko su Adata rankose. - Geriau ia neik! - spjo. Ji smarkiai kirto per or. - Ranka apie tai suinos! - siautjo ventike Mordeina. - Man nerpi, - suuko Arija. - Eik alin. - Tu pasigailsi io akipliko elgesio, jaunoji panele, paadu tau. Arija pasiklaus prie dur, kol igirdo nutolstanius ventiks ingsnius. Ji gro prie lango su Adata rankoje ir pavelg kiem apaioje. Jei tik ji mokt karstytis kaip Branas; isiropt pro lang, nusileist boktu emyn ir pabgt i ios siaubingos vietos nuo Sansos, ventiks Mordeinos ir prin co Dofrio, nuo j vis. Pasivogt i virtuvs maisto, pasiimt Adat, geruo sius ilgaaulius ir ilt apsiaust. Susiiekot Naimirij laukiniuose mikuose u Triakio ir abi drauge pabgt Vinterfel arba pas Jon prie Sienos. Ji panoro, kad Jonas dabar bt alia. Tada gal ji nesijaust tokia vienia. velnus beldimas duris atitrauk j nuo lango ir svajoni apie pabgim. - Arija, - paauk tvo balsas. - Atidaryk duris, mums reikia pasikalbti. Arija perjo per kambar ir pakl velk. Tvas stovjo vienas. Jis atrod labiau lidnas nei piktas. Dl to Arija pasijuto tik dar blogiau. - Ar galiu ueiti? Arija linkteljo, tada susigdusi nuleido akis. Tvas udar duris. - Kieno ia kalavijas? - Mano. - Arija beveik pamiro laikanti Adat rankoje. - Duok j man. Arija nenorom padav kalavij, bgtaudama, ar j beatgaus. Tvas pa sukiojo j prie vies, i abiej pusi apirjo amenis. Pirtu imgino smaigal. - Bravoso amenys, - tar. - Taiau, man regis, pastu gamintojo rank. Tai Mikno darbas. Arija negaljo jam meluoti. Ji nudelb akis. Lordas Edardas Starkas atsiduso. - Mano devynmet dukra apsiginkluoja mano paties kalvje, o a nieko apie tai neinau. Karaliaus ranka turt valdyti Septynias Karalystes, taiau nesugebu suvaldyti net savo paties namiki. Kaip nutiko, kad turi tikr ka lavij, Arija? I kur j gavai? Arija pakramt lp ir nieko neatsak. Ji neiduos Jono, net tvui. Po kurio laiko tvas pratar:

176

GEORGE R. R. MART IN

- Ties sakant, tai nra taip svarbu. - Jis sielvartingai pavelg kalavij rankose. - Tai ne vaik aislas, ir ypa ne mergaii. K pasakyt ventike Mordeina, pamaiusi tave aidiani su kalaviju? A nezaidziUy - priegyniavo Arija. Nekeniu ventiks Mordeinos. - Pakaks. - Tvas kalbjo trumpai ir grietai. - ventike tik atlieka savo pareig, taiau, dievai mato, tu pavertei j vargei moterikei tikru ibandymu. Tavo motina ir a pavedme jai nemanom uduot - padaryti i tavs ledi. A nenoriu bti ledi, - usipliesk Arija. - Turiau perlauti it aisl per kel ir ia pat baigti itas nesmones. - Adata nesul, - gindamasi tar Arija, taiau balsas idav daugiau negu odiai. - Jis turi vard, ar ne? - atsiduso tvas. - O, Arija, esi laukinuke, vaike. Vilko kraujas", - sakydavo mano tvas. Lijana turjo jo lael, o mano brolis Brandonas daugiau nei lael. Tai juos anksti nuvar kapus. - Arija gird jo lides jo balse; tvas retai kalbdavo apie savo tv, brol ir seser, kurie mir dar jai negimus. - Lijana bt neiojusi kalavij, jei mano lordas tvas bt leids. Kartais tu man primeni j. Tu net panai j. - Lijana buvo grai, - nustebusi tar Arija. Visi taip sak. Apie Arij taip niekas nekalbdavo. - Taip, grai, - sutiko Edardas Starkas, - grai, usispyrusi ir mirusi prie laik. - Jis pakl kalavij ir ities tarp j. - Arija, k manai daryti su iuo... Adata? K tikiesi prismeigti? Savo seser? ventik Mordein? inai svar biausi dalyk kaunantis su kalaviju? Ji teprisimin Jono duot pamok. - Durk smaigaliu, - ipokino ji. Tvas prapliupo juokais. Tai y r a esm, sakyiau. Arija beviltikai troko paaikinti, priversti j pamatyti. - A bandiau mokytis, bet... - Jos akys prisipild aar. - A papraiau Miko su manim treniruotis. - Gla vl gro. Ji nusisuko drebdama. - A p a pra ia u jo, - irk ji. - Tai a kalta, tai a... Staiga tvo rankos j apkabino. Jis velniai j laik glbyje, kai ji pasisuko ir sikniaubusi krtin pratrko raudoti. - Ne, mieloji, - murmjo jis. - Gedk draugo, bet nekaltink savs. Tu nenuudei msininko berniuko. mogudyste suteptos Skaliko rankos, jo ir tos iaurios moters, kuriai jis tarnauja. - A nekeniu j, - prisipaino Arija, iraudusiu veidu, nirpiodama. Skaliko, karaliens, karaliaus ir princo Dofrio. Vis j nekeniu. Dofris m ela vo , buvo visai ne taip, kaip jis sak. Nekeniu ir Sansos. Ji visk p r is im i n, tik pamelavo, kad patikt Dofriui. - Mes visi meluojame, - tar tvas. - Ar tu tikrai manai, jog patiksiu, kad Naimirija pabgo?
-

S O ST AIDIM AS

177

Arija dar labiau nuraudo i gdos. - Doris adjo niekam nesakyti. - Doris od ilaik, - ypsodamasis tar tvas. - Kai kuri dalyk man nereikia sakyti. Net aklam matyti, kad vilk nebt palikusi tavs savo noru. - Mes turjome apmtyti j akmenimis, - lidnai prisipaino. - A lie piau jai bgti, bti laisvai, sakiau, kad man jos nebereikia. Kad yra kit vilk, su kuriais ji galt aisti, girdjome juos staugiant, ir Doris sak, kad mi kuose pilna grobio, ji gals ten medioti elnius. Taiau ji neatstojo ir galiau siai turjome apmtyti j akmenimis. A du kartus j ugavau. Ji suinkt ir pavelg mane, man buvo labai gda, taiau taip reikjo, argi ne? Karalien bt j umuusi. - Taip reikjo, - sutiko tvas. - Ir net melas buvo... garbingas. - Jis buvo padjs Adat al, kai prijo apkabinti Arijos. Dabar vl pam kalavij ir pasuko prie lango, kur valandl stovjo, velgdamas per kiem. Kai jis atsi suko, akys buvo mslios. Jis atsisdo prie lango su Adata ant keli. - Arija, sskis. Turiu tau paaikinti kelet dalyk. i nekantriai klesteljo ant lovos krato. - Esi per jauna, kad apkrauiau tave savo rpesiais, - pradjo jis, - ta iau esi Stark i Vinterfelo. Tu inai, kaip mes sakome. - Artinasi iema, - sunibdjo Arija. - Sunks ir iaurs laikai, - tar tvas. - Mes ragavome j prie Triakio, vaike, ir kai Branas nukrito. Gimei ilgj vasar, mieloji, nematei nieko dau giau, bet dabar iema tikrai ateina. Atmink ms gimins enkl, Arija. - Didvilkis, - tar ji, galvodama apie Naimirij. Ji prisitrauk kelius prie krtins, staiga isigandusi. - Leisk man t papasakoti apie vilkus, vaike. Ikritus sniegui ir pap tus baltiems vjams, vienias vilkas sta, taiau gauja igyvena. Vasar ga lima kivirytis. iem turime saugoti vienas kit, ildyti, dalintis stiprybe. Tad jeigu nori neksti, Arija, neksk t, kurie mums tikrai kenkia. ventike Mordeina yra gera moteris, o Sansa... Sansa tavo sesuo. Galite bti skirtingos kaip saul ir mnulis, taiau js irdys varinja t pat krauj. Tau jos reikia, kaip ir jai tavs... o man reikia js abiej, tepadeda man dievai. Jis atrod toks pavargs, kad Arija i ties nusimin. - A ne taip labai nekeniu Sansos, - tar jam. - Ne. - Tai buvo pusiau melas. - Nenoriu tavs gsdinti, taiau ir nemeluosiu. Atvykome pavojing viet, vaike. Tai ne Vinterfelas. Turime prie, kurie linki mums bloga. Ne galime kariauti tarpusavyje. Tas tavo usispyrimas, pabgimai, pikti odiai, nepaklusnumas... namuose tai buvo tik vaikiki vasaros aidimai. ia ir da bar, kai netrukus ugrius iema, visai kitas reikalas. Laikas suaugti. - Suaugsiu, - prisiek Arija. T akimirk ji myljo j labiau nei bet kada. A galiu bti stipri. Galiu bti tokia pat stipri kaip Robas.

178

GEORGE R. R. MARTIN

Tvas ities jai Adat, rankena priek. - Laikyk. Ji pavelg kalavij su nuostaba akyse. Akimirk bijojo j paliesti, bai mindamasi, kad, jei jo sieks, vl j atims, taiau tvas tar: - Nagi, jis tavo. - Ir ji pam kalavij rank. - A galiu j pasilikti? - netikjo ji. - I tikrj? - I tikrj, - nusiypsojo tvas. - Jei atimsiu, neabejoju, kad po poros savaii rasiu paslpt po pagalve spygliuot kuok. Pasistenk nenudurti se sers, nesvarbu, kaip erzint. - Nenudursiu. Paadu. - Arija tvirtai prispaud Adat prie krtins ir tvas ijo. Kit ryt pusryiaujant ji atsipra ventiks Mordeinos ir papra jos at leidimo. ventike tariai j dbteljo, taiau tvas linkteljo. Po trij dien, vidurdien, tvo kvedys Veinas Pulas nusiunt Arij maj men. Stalai ant krym buvo iardyti, o suolai sustatyti pasieniuo se. Men atrod tuia, kol nepastamas balsas tar: Vluoji, berniuk/4 I eli iniro neauktas vyras plika galva ir vanago nosimi, laikydamas por plon medini kalavij. - Rytoj bsi ia vidurdien. - Jis kalbjo su akcentu, lyg ir Laisvj mies t: turbt Bravoso, o gal Myro. - Kas js? - paklaus Arija. - Tavo oki mokytojas. - Jis met jai vien i m edini ginkl. Ji iu po, nepagavo ir igirdo j bum btelint grindis. - Rytoj j pagausi. O dabar pakelk. Tai nebuvo tik medin lazda, o tikras medinis kalavijas su rankena, ap sauga ir buoe. Arija pakl ir susijaudinusi suspaud abiem rankom, lai kydama prieais save. Buvo sunkesnis, nei atrod, kur kas sunkesnis nei Adata. Plikasis vyras kaukteljo dantimis. - Ne taip, berniuk. Tai ne tas kalavijas, kuriuo reikia usimoti abiem ran kom. Paimk j viena ranka. - Jis per sunkus, - pasiskund Arija. - Sunkus, koks ir turi bti, kad tu sustiprtum ir ilaikytum pusiausvyr. Vidaus ertm upildyta vinu. Tereikia vienos rankos. Arija num dein rank nuo rankenos ir nusival kelnes prakaituot deln. Ji laik kalavij kaire ranka. Jis, atrod, tam pritaria. - Kair gerai. Viskas atvirkiai, prieams tai nebus paranku. Stovi ne taip. Pasisuk onu, taip, itaip. Esi liesas kaip ieties kotas, pats inai. Tai irgi gerai, taikinys maesnis. Dabar leisk pairti, kaip laikai. - Jis prisiartino ir sistebeilijo jos rank, iskt pirtus, perdliojo juos. - tai taip. Nespausk taip stipriai, ne, suspaudimas turi bti miklus, delikatus. - O jeigu paleisiu? - paklaus Arija.

SO ST AIDIMAS

179

- Plienas turi tapti rankos dalimi, - paaikino plikasis vyras. - Ar gali pa mesti rankos dal? Ne. Devynerius metus Sirijus Forelis buvo Bravoso Jr lordo pirmasis kalavijas, jis imano iuos dalykus. Klausyk jo, berniuk. Jau trei kart jis pavadino j berniuku. - A mergait, - pasiprieino Arija. - Berniukas, mergait, - tar Sirijus Forelis. - Tu kalavijuotis, tai ir vis kas. - Jis kaukteljo dantimis. - tai toks turi bti suspaudimas. Laikai ne karo kirv, tu laikai... - ...adat, - drsiai u j pabaig Arija. - Tegu bus taip. Dabar pradsime okti. Atmink, vaike, mokoms ne va kariei geleies okio, riteri okio, kapojimo ir kalimo, ne. Tai bravosiei okis, vandens okis, greitas ir staigus. Visi mons sudaryti i vandens, ar inojai? Juos pradrus, vanduo iteka ir jie mirta. - Jis ingteljo atgal, pa kl savo medin kalavij. - Dabar pamgink man kirsti. Arija paband jam kirsti. Band keturias valandas, kol visi kno raume nys paskaudo ir m gelti, o Sirijus Forelis kaukjo dantimis ir nurodinjo, k daryti. Kit dien prasidjo tikrasis darbas.

DANEIRIS

otraki jra, - tar seras Dora Mormontas, sustojs prie jos ant skardio krato. Po jais, begalin ir tuia, drieksi dykuma, mil inika lyguma, siekianti tolim horizont ir dar toliau. Tai tikra jra, pa galvojo Dani. Nuo ia nebebuvo kalv, kaln, medi, miest ar keli, vien nesibaigiantys olynai, aukti it amenys, raibuliuojantys tarsi bangos pu iant vjui. - Ji tokia alia, - nusistebjo ji. - iuo metu, - sutiko seras Dora. - Turtumt pamatyti, kai ji ydi tam siai raudonomis glmis nuo vieno horizonto iki kito, tarsi kraujo jra. At vykus sausuoju periodu, pasaulis bna nusidas senos bronzos spalva. Ir tai tik ran a , vaike. Ten auga imtai visoki oli: gelton kaip citrina ir tamsi kaip indigas, mlyn, oranini ir spalvot kaip vaivorykt. eli emje u Aajaus, sako, esama vaiduokli ols vandenyno, ia ji auktesn u rait mog, o kotai blyks kaip pieno stiklin. Ji sunaikina kitas oles ir vieia tamsoje su prakeiktj dvasiomis. Dotrakiai tiki, kad ateis toks laikas, kai vaiduokli ol uklos vis pasaul ir visa gyvyb inyks. i mintis nupurt Dani. - Nenoriu dabar apie tai kalbti, - tar ji. - ia taip grau, nenoriu galvo ti, kad viskas praus. - Js valia, chalysi - pagarbiai tar seras Dora. Ji igirdo balsus ir atsisuko pairti. Ji ir Mormontas nuskubjo tolo kai priek, ir dabar visi kiti kop skard emiau j. Jos tarnait Iri ir jau nieji jos chaso lankininkai judjo laisvai kaip kentaurai, taiau Viseiris vis dar grmsi su trumpomis balnakilpmis ir plokiu balnu. Jos brolis ia jautsi siaubingai. Jam nereikjo vykti. Magistras Ilyrijus ragino j palaukti Pentose, sil jam pasisveiuoti savo namuose, taiau Viseiris atsisak. Jis liks su Drogu, kol bus sumokta skola, kol jis gaus paadt karn. O jei mgins mane apmulkinti, savo paties nelaimei, suinos, k reikia paadinti drakon", - prisiek Viseiris, ddamas rank ant skolinto kalavijo. Ilyrijus tik sumirksjo ir palinkjo geros kloties. Dani suprato, kad dabar nenori klausytis brolio skund. Diena buvo pernelyg grai. Dangus sodriai mlynas, o auktai vir j ratus suko mediojan tis vanagas. oli jra bangavo ir lamjo su kiekvienu vjo gsiu, iltas oras glost veid ir Dani apgaub ramyb. Ji neleis Viseiriui jos sutrikdyti. - Palauk ia, - paliep serui Dorai. - Nurodyk jiems visiems ia likti. Pasakyk, kad a taip reikalauju. Riteris nusiypsojo. Seras Dora nebuvo graus vyras. Kaklas ir peiai
,

SO ST AIDIM AS

181

kaip buliaus, o iurkts juodi plaukai l ant krtins ir rank taip tankiai, kad galvai neliko. Taiau jo ypsena Dani ramino. - Mokots kalbti kaip karalien, Daneiris. - Ne karalien, - tar Dani, - chalysi. - Ji apsuko irg ir nuuoliavo emyn. Nusileidimas buvo status ir akmenuotas, taiau Dani jojo drsiai, o diaugsmas ir pavojus buvo tarsi muzika irdiai. Vis gyvenim Viseiris jai kartojo, kad ji princes, taiau tik usdus ant savo Sidabrs Daneiris Trgeirin i ties tokia pasijuto. I pradi lengva nebuvo. Chalasaras kit ryt po vestuvi iard stovy kl ir ikeliavo rytus link Vais Dotrakio, trei dien Dani man mirsianti. Ant sdyns atsivr aizdos nuo balno, bjaurios ir kraujuojanios. Jos lau nys nusitryn, rankos nuo vadeli nujo pslmis, koj ir nugaros raumenys taip susitrauk i skausmo, kad ji vargiai laiksi balne. Nusileidus sutemoms, tarnaits turdavo padti jai nulipti nuo irgo. Net ir naktys neatnedavo palengvjimo. Chalas Drogas nekreip dme sio j jojant, kaip nepais ir per vestuves, o vakarus leisdavo gerdamas su ka riais ir kraujo raiteliais, varydamas lenktyni geriausius irgus, irdamas okanias moteris ir mirtanius vyrus. Jo gyvenime Dani vietos nebuvo. Ji bdavo paliekama vakarieniauti viena ar su seru Dora ir broliu, o paskui raudoti iki umiegant. Taiau kiekvien nakt, prie aur, Drogas ateidavo jos palapin, paadindavo tamsoje ir jodydavo j taip pat negailestingai kaip savo ristn. Jis visuomet paimdavo j i nugaros, dotraki paproiu, u k Dani buvo beveik dkinga; tada jos lordas vyras nematydavo veid vagojani aar ir ji galdavo naudotis pagalve, kad nuslopint ksnius i skaus mo. Baigs jis umerkdavo akis ir tyliai uknarkdavo, o Dani guldavo alia, aizdotas knas skauddavo per smarkiai, kad galt umigti. Diena vijo dien, naktis sek nakt, kol Dani suprato daugiau nebeitver sianti. Ji veriau nusiudys, nei keliaus toliau, vien nakt nusprend... Taiau t nakt ji susapnavo drakono sapn. kart Viseirio jame nebuvo. Buvo tik ji ir drakonas. vynai juodi kaip naktis, lapi ir lipns nuo kraujo. Jos kraujo, pajuto Dani. Jo akys buvo lyg isilydiusios magmos tvenkiniai, o kai atvr nasrus, karta srove plsteljo ugnis. Girdjo j dainuojant. Ji iskt rankas, apkabino t ugn ir leido save praryti, apvalyti, ugrdinti ir variai nuveisti. Ji jaut, kaip dega, juoduoja ir kaip nukrinta oda, jaut, kaip uverda ir garais virsta kraujas, taiau neskaudjo. Ji pasijuto stipri, atgimusi ir drsi. Kit dien, keista, bet skausmas apmalo. Tarsi dievai bt igird ir jos pasigailj. Net tarnaits pastebjo iuos pokyius. - Chalysi, - paklaus Diki, - kas nutiko? Gal js sergat? - Sirgau, - tar ji, stovdama prie drakono kiauini, kuriuos vestuvi dien padovanojo Ilyrijus. Ji paliet vien, didiausi i trij, velniai brauk

182

GEORGE R. R. MART IN

dama per lukt. Juodas ir rykiai raudonas, pagalvojo ji, kaip drakonas mano sapne. Akmuo po pirtais atrod keistai iltas... ar ji vis dar sapnuoja? Isigandusi atitrauk rank. Nuo tos valandos kiekviena diena buvo lengvesn nei vakarykt. Kojos sustiprjo; psls susprogo ir ant deln susidar nuospaudos; jos minktos launys sustangrjo, tapo elastingos tarsi odins. Chalas liep tarnaitei Iri imokyti Dani joti dotraki stiliumi, taiau ti kroji jos mokytoja buvo kumel. irgas, regis, jaut jos nuotaikas, supras davo i puss odio. Su kiekviena prabgusia diena Dani vis tviriau jautsi balne. Dotrakiai buvo kieti ir rsts mons, neprat duoti gyvuliams vard, tad Dani savj mintyse vadino Sidabre. Ji nieko taip nemyljo. Kai joti pasidar nebe taip sunku, Dani pradjo pastebti supanios e ms gro. Ji jojo chalasaro prieakyje su Drogu ir jo kraujo raiteliais, tad kiekvien krat patekdavo viei ir nesubjaurot. Milinika orda u j siaub em, drumst upes ir palikdavo debesis aitri dulki, taiau laukai prie juos atrodydavo aminai aliuojantys. Jie kirto apvalias Norvoso kalvas, prajojo pro kius palaitse ir kai melius, kur mons juos smalsiai stebjo nuo baltai tinkuot sien. Jie perbrido tris plaias ramias upes ir ketvirt srauni, siaur ir klasting, apsistojo prie aukto mlyno krioklio, aplenk miliniko mirusio miesto griuvsius, kur tarp pajuodusio m arm uro kolon klaidiojo vaiduokliai. Jie uoliavo Valyrijos keliais, tkstantmeio senumo ir tiesiais kaip dotra ki strls. Pus mnulio jie jojo Kohoro miku, kur lapai jiems vir gal v supyn auksin baldakim, o medi kamienai buvo plats kaip miesto vartai. Tame mike gyveno didieji briediai ir dmtieji tigrai, sidabriniai lemrai isprogusiomis akimis, taiau visi jie isilakst iki chalasaro pasi rodymo, tad Dani j ir nemat. Jos kankyn virto blankstaniais prisiminimais. Ilg dien jojus jai vis dar mausdavo kn, taiau skausmas dabar turjo savotiko saldumo, ir kiek vien ryt ji noriai ssdavosi baln, trokdama pamatyti, kokie stebuklai laukia emse prieais. Ji atrado malonumo net ir naktyse, ir jei ji aukdavo, kai Drogas j paimdavo, tai ne visada i skausmo. Skardio apaioje aplink j stiebsi ols, auktos ir lanksios. Dani sul tino iki risios ir ijojo lygum, pasinerdama alum, palaimingai viena. Chalasare ji niekuomet nebdavo viena. Chalas Drogas ateidavo pas j tik saulei nusileidus, taiau tarnaits j valgydindavo, maudydavo ir miegojo prie palapins dur, Drogo kraujo raiteliai ir vyrai i jos chaso visuomet jo davo netoliese, o jos brolis lyg nemalonus elis sek dien ir nakt. Dani ir dabar girdjo j skardio viruje, aiiu balsu staugiant ant sero Doros. Ji jojo tolyn, dar giliau pasinerdama Dotraki jr. aluma j prarijo. Oras buvo prisodrintas ems ir ols aromato, sumi usio su arklio, Dani prakaito ir plauk aliejaus kvapu. Dotraki kvapai. At

S O S T AIDIM AS

183

rod, ir ia j pilna. Dani kvp juos juokdamasi. mai panoro pajusti em po kojomis, sirausti pirtais t tirt juod dirv. Iokusi i balno ji paliko Sidabr ganytis, o pati nusiav ilgaaulius. Viseiris ugriuvo j staiga kaip vasaros audra, jo irgas stojo piestu, nes trkteljo per stipriai. - Kaip tu drstil - suriko jai. - Tu sakinji man? M an? Jis oko nuo irgo ir suklupo. Jo veidas iraudo bandant atsistoti. Jis su grieb j, papurt. - Ar pamirai, kas esi? Pairk save. Pairk! Dani nereikjo irti. Ji buvo basa, riebaluotais plaukais, apsimovusi odines dotraki jojimo kelnes ir usivilkusi margint liemen - nuotakos dovan. Atrod, tarsi ji ia gimusi. Viseiris vilkjo purvinais ir dmtais miestietikais ilkais bei grandininiais arvais. Jis vis dar rk: - Tu nesakinsi drakonui. Supratai? A esu Septyni Karalysi valdovas ir neklausysiu kakokios arkli lordo keks sakym, girdi mane? - Jo ran ka palindo po jos liemene, pirtai skaudiai sikirto krtis. - Girdi manef Dani piktai j atstm. Viseiris spoksojo j netikdamas savo akimis. Ji niekuomet jam nesi prieino. Niekada nekovojo. niris perkreip jo bruous. Dabar jis j u gaus, ir smarkiai, ji tai inojo. iaukst. Kirtis trinkteljo kaip griausmas. Kilpa apsivijo Viseiriui aplink kakl ir trkteljo j atgal. Jis isities ant ols, pribloktas ir springdamas. Dotraki raiteliai bavo jam bandant isilaisvinti. Tas su botagu, jaunasis Dogas, sugerg klausim. Dani nesuprato odi, taiau prisistat Iri ir seras Dora, ir kiti i jos chaso. - Dogas klausia, ar norite, kad j umut, chalysi, - ivert Iri. - Ne, - atsak Dani. - Ne. Dogas tai suprato. Kakuris i kit ilojo komentar ir dotrakiai nusi kvatojo. Iri vl ivert: - Kuoras mano, turtumte nuplti jam aus, kad imokytumt pagarbos. Brolis klpjo ant keli, pirtais sikirts odin kilp, padrikai auk, gaudydamas kvap. Botagas apsivijs ver jam trachj. - Pasakyk, kad nenoriu jo aloti, - liep Dani. Iri pakartojo odius dotraki kalba. Dogas trkteljo botag, sukda mas Viseir aplink tarsi ll. Jis vl parkrito, laisvas nuo ikninio apkabini mo; kur botago sirta giliai, rod plonyt kraujo linija po smakru. - A j spjau, kas bus, miledi, - tar seras Dora. - Liepiau jam likti ant skardio, kaip js ir sakt. - inau, kad liepei, - stebdama Viseir atsak Dani. Jis guljo ant ems, triukmingai gaudydamas or, raudonu veidu ir kkiojo. Atrod apgailti

184

GEORGE R. R. MARTIN

nai. Jis visuomet buvo apgailtinas. Kodl ji anksiau to nemat? Toje vieto je, kur anksiau gldjo baim, liko tuia ertm. - Paimkite jo arkl, - sak Dani serui Dorai. Viseiris dbteljo j. Jis negaljo patikti tuo, k girdi; kaip ir Dani netikjo tuo, k sako. Taiau o diai liejosi. - Lai mano brolis seka paskui mus chalasar. - Tarp dotraki ne raitas vyras buvo ivis ne vyras, prasiausias i prasiausi, be garbs ir ididumo. - Lai visi j pamato. - Ne! - suuko Viseiris. Jis pasisuko ser Dor maldaudamas bendrja kalba, odiais, kuri arklininkai nesuprast. - Trenk jai, Mormontai. Sukru vink j. Tavo karalius tau sako. Umuk iuos dotraki unis ir pamokyk j. Itremtas riteris nuo Dani pavelg jos brol; ji basa, purvinomis kojo mis ir riebaluotais plaukais, jis - vilkintis ilkus ir segintis kalavij. Dani jo veide skait sprendim. - Jis eis, chalysi, - tar jis. Jis pam brolio irg, kol Dani ulipo ant Sidabrs. Viseiris dbteljo j ir klesteljo purv. Tyljo, taiau nesujudjo, tik pagieingomis akimis nulydjo juos nujojanius. Netrukus jis dingo aukto je olje. Kai jo nebesimat, Dani isigando. - Ar jis ras keli atgal? - jojant pasiteiravo ji sero Doros. - Net ir aklas mogus kaip tavo brolis galt sekti ms pdsakais, - at sak jis. - Jis ididus. Gali bti pernelyg ididus grti. Dora nusijuok. - O kur jis dar eis? Jei jis neras chalasaro, veikiausiai chalasaras ras j. Sunku pasksti Dotraki jroje, vaike. Dani mat, kad tai tiesa. Chalasaras buvo tarsi ygiuojantis miestas, ta iau ygiavo ne aklai. Keli visuomet pirmi ivalgydavo prieais kolon pasisti valgai, spdavo apie grob, plrn ar prie, o raiteliai saugojo kratus. Jie nepraleisdavo nieko, tik ne ia, ne ioje emje, i kurios buvo kil. Tos lygumos buvo j gyvenimas... o dabar ir jos. - A jam trenkiau, - su nuostaba balse tar ji. Dabar, kai viskas baigsi, atrod tarsi keistas sapnas. - Sere Dora, kaip manot... ar jis bus labai piktas, kai gr... - Ji sudrebjo. - A paadinau drakon, ar ne? Seras Dora prunkteljo. - Ar galit paadint mirus, mergaite? Js brolis Reigaras buvo paskuti nis drakonas ir jis uvo prie Triakio. Viseiris tra tik gyvats elis. Tokie tiess odiai j priblok. Atrod, tarsi viskas, kuo ji anksiau ti kjo, mai pakibo ore. - Js... js... prisiekt jam savo kalaviju... - Tiesa, mergaite, - tar seras Dora. - O jei js brolis tra gyvats e lis, kuo tampa jo tarnai? - Balse skambjo kartlis. - Jis vis dar tikrasis karalius. Jis...

SO ST AI DIM AS

185

Dora sustabd irg ir pavelg j. - Dabar ties. Ar nortumt matyti Viseir, sdint soste? Dani susimst. - Jis nebt labai geras karalius, ar ne? - Buvo ir blogesni... bet nedaug. - Riteris kulnais paragino irg. Dani jojo alia. - Vis dlto, - kalbjo ji, - paprasti mons jo laukia. Magistras Ilyrijus sako, jog jie siuva drakono vliavas ir meldiasi, kad Viseiris sugrt i u siaurosios jros ir juos ilaisvint. - mons meldia lietaus, sveik vaik ir nesibaigianios vasaros, - tar jai seras Dora. - Jiems nedoms aukt lord aidimai dl sost, kol jie paliekami ramybje. - Jis gteljo. - Bet juk nepaliekami. Kur laik Dani jojo tyldama, dliodama jo odius tarsi dlion. Tai prietaravo viskam, k jai kalbjo Viseiris; kad monms menkai rpi, ar juos valdo tikrasis karalius, ar uzurpatorius. Taiau kuo daugiau ji mst apie Doros odius, tuo teisingesni jie atrod. - Ko js meldiate dievus, sere Dora? - paklaus jo. - Nam, - neslp jis. Balsas buvo sklidinas ilgesio. - A irgi meldiu nam, - prisipaino ji, pati tuo tikdama. Seras Dora nusijuok. - Tada apsidairykit, chalysi. Taiau Dani regjo ne lygumas. Tai buvo Karaliaus Uostas ir Raudonoji tvirtov, kuri pastat Eigonas Ukariautojas. Tai buvo Dragonstounas, kur ji gim. Mintyse jie deg tkstaniais iburi, ugnis rjo kiekviename lan ge. Jos mintyse visos durys buvo raudonos. - Mano brolis niekada neatgaus Septyni Karalysi, - tar Dani. Ji tai inojo vis gyvenim. Taiau niekuomet neleido sau itarti t odi, net panibdomis, taiau dabar pasak juos Dorai M ormontui ir visam pa sauliui. Seras Dora vertino j vilgsniu. - Taip manot. - Jis negalt vadovauti kariuomenei, net jei mano lordas vyras j duo t, - tar Dani. - Jis neturi pinig ir vienintelis juo sekantis riteris panieki namai vadina j gyvate. Dotrakiai aipysis i jo silpnumo. Jis niekada nepar ves ms namo. - Imintingas vaikas, - nusiypsojo riteris. - A ne vaikas, - atkakliai paprietaravo ji. Kulnais spusteljo kumelei onus, paragino Sidabr uoliais. Ji uoliavo vis greiiau ir greiiau, palikusi Dor, Iri ir kitus toli u savs, su iltu vju plaukuose ir besileidianios sauls nurausvintu veidu. Kai pasiek chalasar, jau leidosi sutemos. Tarnai surent jai palapin ant altinio maitinamo tvenkinio kranto. Ji girdjo iurkius balsus, sklindanius nuo pint i ols bst ant kalvos.

186

GEORGE R. R. MART IN

Netrukus pasigirs vengimas, kai jos chaso vyrai papasakos, kas iandien nutiko olynuose. Kol Viseiris lubiodamas parsiras, kiekvienas vyras, m o teris ir vaikas stovykloje inos, kad jis psias. Chalasare nebuvo paslapi. Dani atidav Sidabr pasirpinti tarnams ir eng palapin. Po ilkais buvo vsu ir pritem. Uverdama palapins udangal, Dani ivydo dulktos raudonos viesos pirt, siekiant paliesti jos drakono kiauinius palapins gale. Akimirk prie akis sumirgjo tkstaniai rykiai raudonos liepsnos iburiuk. Ji mirkteljo ir jie dingo. Akmuo, tar pati sau. Tai tik akmenys, net Ilyrijus taip sak, visi drakonai imir. Ji udjo deln ant juodojo kiauinio, velniai isktusi pirtus vir kiauto linkio. Akmuo buvo iltas. Beveik kartas. Nuo sauls, - sunibdjo Dani. - Saul suild juos, kol jojom e/4 Ji sak tarnaitms paruoti jai voni. Dorja ukr lau lauke prie pa lapins, tuo tarpu Iri ir Diki nuo neulini arkli atgabeno didel varin voni - dar vien nuotakos dovan - ir prine vandens i tvenkinio. Kai vonia garavo, Iri padjo jai lipti ir siropt paskui. - Ar esi maiusi drakon? - paklaus, kai Iri tryn nugar, o Diki skala vo sml i plauk. Ji buvo girdjusi, kad pirmieji drakonai atskrido i ryt, i eli ems u Aajaus ir Nefrito jros sal. Galbt kai kurie ten tebegyve na, keistoje ir laukinje karalystje. - Drakon nebra, chalysi, - patikino Iri. - Imir, - pritar Diki. - Jau labai seniai. Viseiris jai pasakojo, kad paskutinieji Targeirin drakonai uvo ne dau giau kaip prie pusantro imtmeio, valdant Eigonui Treiajam, vadintam Drakon Pratimi. Dani neatrod, kad tai buvo seniai. - Visur? - nusivylusi tar. - Net ir rytuose? Magija inyko vakaruose, kai Pratis ugriuvo Valyrij ir Vasaros salas, ir nei nabdant burtus nukaldinti ginklai, nei audros dainiai, nei drakonai nesteng atsilaikyti; taiau Dani girdjo, kad rytuose buvo kitaip. mons kalbjo, kad Nefrito jros salose liauioja mantikoros, basiliskai upld Ji Ti diungles, avtojai, yniai ir burtininkai atvirai praktikuoja savo menus Aajuje, o nakties gldumoje eli kertojai ir kruvinosios mags leidia siaubingus kerus. Kodl ten negalt bti drakon? - Drakon nr, - nenusileido Iri. - Drss vyrai umuti juos, nes drako nai baiss blogi padarai. Tai visi ino. - ino, - pritar Diki. - Prekeivis i Kuarto man yra saks, kad drakonai nusileido i mnulio, vir ugnies ildydama rankluost prabilo viesiaplauk Dorja. Diki ir Iri buvo Dani amiaus dotraki merginos, paimtos vergij, kai Drogas sunai kino j tvo chalasar. Dorja buvo vyresn, beveik dvideimties. Magistras Ilyrijus rado j malonum namuose Lyse. Sidabriniai lapi plaukai ukrito ant aki, kai Dani pasuko galv smal saudama.

S O ST AIDIMAS

187

- I mnulio? - Jis sak man, kad mnulis buvo kiauinis, chalysi, - pasakojo mergina i Lyso. - Kadaise danguje buvo du mnuliai, taiau vienas per daug priart jo prie sauls ir suskilo nuo kario. Pabiro tkstaniai drakon, kurie igr sauls kaitr. tai kodl drakonai alsuoja ugnimi. Vien dien kitas mnulis taip pat pabuiuos saul, tada ir jis suskils ir drakonai sugr. Dvi dotraki merginos sukikeno. - Esi kvaila iaudaplauk verg, - tar Iri. - Mnulis ne kiauinis. Mnu lis yra dievas, sauls mona. Tai visi ino. - ino, - pritar Diki. Dani oda buvo roin, kai ji ilipo i vonios. Diki pasiguld j, itryn kn aliejumi ir ival purv i por. Po to Iri apibarst j kvapniomis gl mis ir cinamonu. Kol Dorja iki vilgesio ukavo plaukus, Dani galvojo apie mnul, kiauinius ir drakonus. Jos vakarien buvo paprasta - i vaisi, srio ir kepintos duonos, dar puodelis medumi saldinto vyno usigerti. - Dorja, lik su manimi valgyti, - sak ji, isiuntusi kitas dvi. Mergina i Lyso turjo medaus spalvos plaukus ir vasaros dangaus mlynumo akis. Kai liko vienos, ji nuleido tas akis. - Pagerbte mane, chalysi, - tar ji, nors tai buvo ne garb, o tarnyst. Jau gerokai pakilus mnuliui jos sdjo drauge, nekuiavosi. T nakt, kai atjo chalas Drogas, Dani jo lauk. Jis stovjo palapins tarpduryje ir nustebs irjo j. Ji ltai pakilo, praskleid naktinius ilkus ir leido jiems nukristi ant ems. - inakt turime ieiti lauk, milorde, - kreipsi j, nes dotrakiai tikjo, kad visi svarbs dalykai mogaus gyvenime turi vykti po atviru dangumi. Chalas Drogas isek paskui j mnulio vies, velniai skimbiojant varpeliams plaukuose. U keli jard nuo jos palapins drieksi minktos ols patalai ir ia Dani j paguld. Kai jis paband j apsukti, ji udjo rank jam ant krtins. - Ne, - tar ji. - inakt irsiu tau veid. Chalasaro vidury nepasislpsi. Dani jaut ant savs akis, kai j nurenginjo, prislopintus balsus, kai dar tai, ko imok Dorja. Jai buvo n motais. Argi ji ne chalysi? Rpjo tik jo akys ir, kai j aperg, ivydo tai, ko niekada nebuvo maiusi. Ji jojo negailestingai kaip savo Sidabre, o kai atjo malonu mo akimirka, chalas Drogas suuko jos vard. Jie buvo jau kitame Dotraki jros krate, kai Diki pirtais paglost vel niai isiptus Dani pilv. - Chalysi, js neiojate kdik. - inau, - tar Dani. Tai buvo keturioliktoji jos vardo diena.

BRANAS

paioje, kieme, Rikonas laig su vilkais. Branas stebjo j nuo palangs. Kur tik berniukas eidavo, Pilkasis Vjas atsidurdavo greiiau, uokdavo jam prieais ir ukirsdavo keli, kol galiau siai j ivyds Rikonas suukdavo i pasigrjimo ir visu greiiu dumdavo kita kryptimi. Gauruoius lipo jam ant kuln, sukdamasis ir grybtelda mas, jei kuris vilkas pernelyg priartdavo. Jo kailis vis tamsjo, kol tapo vi sikai juodas, o akys deg alia ugnimi. Brano Vasara bgo paskutinis. Si dabro ir dm spalvos, visk mataniomis geltono aukso akimis. Maesnis nei Pilkasis Vjas ir atsargesnis. Branas man, kad jis gudriausias i vis jau nikli. Girdjo udususio brolio juok, kai Rikonas pasileido per suplkt em maomis savo kojelmis. Pertjo akis. Jis norjo bti apaioje, kvatotis ir bgioti. Supyks dl tos minties, Branas nusibrauk aaras, kol ios nespjo nukristi. Jo atuntoji var do diena atjo ir prajo. Jis buvo jau beveik suaugs vyras, per didelis, kad verkt. - Tai buvo melas, - prisimins varn i sapno kariai tar jis. - A negaliu skristi. Negaliu net bgioti. - Visos varnos melags, - nuo kds, ant kurios sddama siuvinjo, at sklido senosios aukls balsas. - A inau pasakojim apie varn. - Nebenoriu daugiau istorij, - suirzs atov Branas. Kadaise jis myljo senj aukl ir mgo jos istorijas. Prie tai. Dabar viskas buvo kitaip. Jie pa likdavo j ia vis dien, kad j priirt, nupraust ir palaikyt jam kom panij, taiau ji visk tik blogino. - Nekeniu tavo kvail istorij. Senut nusiypsojo bedante ypsena. - Mano istorij? Ne, maasis ponaiti, jos nra mano. Tos istorijos buvo prie mane ir bus po mans, prie tave irgi. Ji baisi sen, piktai pagalvojo Branas; kretanti ir susiraukljusi, beveik akla, per silpna lipti laiptais, tik kelios il plauk sruogos stirksojo ant d mto rausvo skalpo. Niekas tiksliai neinojo, kiek jai met, bet tvas sak, kad j vadino senja aukle dar tada, kai jis buvo vaikas. Be joki abejoni, ji buvo seniausias mogus Vinterfele, galbt netgi Septyniose Karalystse. Au kl atvyko pil kaip indyv Brandonui Starkui, kurio motina mir j gim dydama. Jis buvo lordo Rikardo, Brano senelio, vyresnysis, o gal jaunesnysis brolis; o gal lordo Rikardo tvo brolis. Kartais senoji aukl pasakodavo vie naip, kartais - kitaip. Visuose pasakojimuose maasis berniukas mir trej vasar persialds, taiau senoji aukl liko Vinterfele su savo vaikais. Ji ne teko dviej sn per kar, kuriame karalius Robertas laimjo karn, o jos

SO ST AI DIM AS

189

ankas uvo ant Paiko sien per Balono Greidojaus sukilim. Jos dukterys seniai itekjo, paliko namus ir galiausiai mir. Vienintelis liks giminaitis buvo Hodoras, arklidse dirbantis siauraprotis milinas, taiau senoji aukl gyveno toliau, siuvinjo ir pasakojo istorijas. - Man nerpi, kieno ios istorijos, - atov Branas. - A j nekeniu. Jam nereikjo t pasakojim nei senosios aukls. Jam reikjo mamos ir t io. Jis norjo bgioti su greta lapsinia Vasara. Norjo vl lipti apgriuvus bokt ir lesinti grdais varnas. Norjo kartu su broliais vl jodinti savo poniu. Jis norjo, kad viskas bt kaip anksiau. - A inau pasakojim apie berniuk, kuris nekent istorij, - tar aukl kvailai ypsodama, jos adata be perstojo lakst cakt, cakt, cakty kol Branas vos nem ant jos rkti. Niekada nebebus kaip anksiau, inojo jis. Varna privert j skristi, taiau pabudo jau luoas ir pasaulis pasikeit. Visi j paliko: mama, ttis, seserys ir netgi pavainikis brolis Jonas. Tvas jam adjo, kad jis gals joti tikru arkliu Karaliaus Uost, taiau ivyko be jo. Meisteris Luvinas pasiunt paukt su inia lordui Edardui, kit mamai, o trei Jonui prie Sienos, taiau atsakym nesulauk. Paukiai danai dingsta, vaike, - ramino j meisteris. - Nuo ia iki Karaliaus Uosto daugyb myli ir vanag, tad inia galjo j ir nepasiekti." Taiau Branas vis tiek jautsi taip, tarsi jie visi bt mir, kol jis miegojo... o gal Branas mir ir jie visi j pamiro. Doris, seras Rodrikas ir Veinas Pulas taip pat ivyko; ir Halenas, ir Harvinas, ir Storasis Tomas, ir ketvirtadalis sargybos. ia tebuvo tik Robas ir maasis Rikonas, bet ir Robas pasikeit. Dabar jis tapo lordu Robu, ar bent jau band juo tapti. Segjo tikr kalavij ir niekada nesiypsojo. Dienas leido mokydamas sargybinius ir treniruodamasis su ka laviju, vangindamas po kiem plienu, vieniam Branui velgiant pro lang. Vakare jis usidarydavo su meisteriu Luvinu ir kalbdavosi arba perirda vo sskait knygas. Kartais jis ijodavo su Hali Molenu ir negrdavo kelias dienas, lankydamas tolimus tvirtinimus. Jam ivykus ilgiau nei dienai, Ri konas verkdavo ir klausindavo Brano, ar Robas gr. Netgi liks namuose Vinterfele lordas Robas, regis, rasdavo daugiau laiko Haliui Molenui ir Teonui Greidojui nei broliams. - Galiu tau papasakoti istorij apie Brandon Statytoj, - kalbinjo au kl. - Ji visada tau labiausiai patikdavo. Prie daugel tkstani met Brandonas Statytojas pastat Vinterfel, o kai kas sak, jog ir Sien. Branas inojo i istorij, taiau ji niekada nebu vo jo mgstamiausia. Galbt kuriam i kit Brandon ji patikdavo. Kartais aukl kalbdavo su juo kaip su savo Brandonu, kdikiu, kur popino prie daugel met, o kartais supainiodavo j su jo dde Brandonu, kur Iprotjs karalius umu, kai Branas dar nebuvo gims. Ji gyvena taip ilgai, kart kal bjo mama, kad visi Brandonai Starkai jos galvoje susiliejo vien asmen. - Tai nra mano mgstamiausia, - paprietaravo jis. - Man labiausiai pa tinka baisios. - Lauke jis igirdo kakok urmul ir atsisuko lang. Rikonas

190

GEORGE R. R. MARTIN

bgo per kiem link vart namelio, vilkai kandin jo, taiau boktas visk u stojo ir Branas negaljo pamatyti, kas vyksta. I nevilties jis smog kumiu sau per laun, taiau nieko nepajuto. - O, mano mielas vasaros vaike, - ramiai tar aukl. - K tu inai apie baim? Bijoti reikia iemos, mano maasis ponaiti, kai ikrenta imtas pd sniego ir i iaurs kaukdamas atia ledinis vjas. Bijoti reikia ilgos nak ties, kai saul pasislepia keleriems metams, mai vaikai gimsta, gyvena ir mirta tamsoje, o didvilkiai tampa liesi ir alkani ir kai per girias traukia baltieji klajnai. - Kalbi apie Kitus? - smalsiai pasiteiravo Branas. - Kitus, - sutiko aukl. - Prie daugel tkstani met stojo alta, sunki ir nesibaigianti, kiek tik moni atmintis siekia, iema. Uslinko naktis, kuri truko vis moni kart, net karaliai drebjo ir mir pilyse visai kaip kiauliaganiai lnelse. Moterys udusindavo savo vaikus, kad nematyt, kaip jie badauja, raudojo ir jaut ant skruost stingstanias aaras. - Jos balsas ir adata nutilo; ji pavelg Bran blykiomis, padmavusiomis akimis ir pa klaus: - Taigi, vaike. Ar tokias istorijas mgsti? - Na, - nenoromis atsiliep Branas, - taip, tik... Senoji aukl linkteljo. - Toje tamsoje pirm kart atjo Kiti, - pasakojo ji, ir adata vl pradjo cakt, cakt, cakt. - alti, negyvi padarai, kurie nekent geleies ir ugnies, sau ls prisilietimo ir jokios btybs, kurios gyslomis teka kartas kraujas. Jie nusiaub tvirtinimus, miestus ir karalystes, negailestingai parblok visus karygius ir veik kariaunas lkdami ant balkv negyv arkli ir vesdamiesi minias nuudytj. J ginklams neprilygo n vienas mogaus kalavi jas, jie nesigailjo nei mergeli, nei indom kdiki. Jie mediojo mergeles alusiuose mikuose ir maitino savo mirusius tarnus moni vaikais. Jos balsas pritilo, virto kone nabdesiu, ir Branas pasilenk, kad geriau girdt. - Tai buvo laikai prie ateinant andalams, gerokai anksiau, nei moterys spruko per siaurj jr i Rojono miest, o imtai karalysi tada priklaus Pirmiesiems monms, kurie atm ias emes i miko vaik. Taiau tai en, tai ten miko vaikai vis dar gyveno giri gldumose, savo mediniuose miestuose ir tuiavidurse kalvose, o medi veidai jo sargyb. Tad aliui ir miriai uvaldius em, paskutinysis karygys pasiov surasti mikavaikius, vildamasis, kad j senovin magija atkovos tai, k prarado moni ka riuomens. Jis ikeliavo mirusias emes su kalaviju, irgu, unimi ir tuzinu bendrakeleivi. Met metus iekojo, kol prarado vilt rasti mik vaikus j paslaptinguose miestuose. Vienas po kito mir jo draugai, krito ristnas, ga liausiai net uo nustipo, o kalavijas taip sualo, kad amenys subyrjo, kai band juo pasinaudoti. Kiti uuod jame pulsuojant kart krauj ir tyliai sek jo pdsakais, slino su briais balt vor, dideli kaip skalikai...

S O S T AI DIM AS

191

Durys su trenksmu atsivr, ir Brano irdis i baims staiga okteljo iki gerkls, taiau tai buvo meisteris Luvinas ir Hodoras, dunksantis u jo ant laipt. - Hodoras! - kaip prats su ypsena prane arklininkas. Meisteris Luvinas nesiypsojo. - Turime lankytoj, - prane jis, - ir reikia, kad tu dalyvautum, Branai. - Dabar a klausausi istorijos, - pasiskund Branas. - Pasakojimai palauks, mano maasis ponaiti, ir, kai gri, jie vis dar bus ia, - tar senoji aukl. - Lankytojai nra tokie kantrs, o kartais jie atvea sav istorij. - Kas jie? - paklaus Branas meisterio Luvino. - Tyrionas Lanisteris ir keli vyrai i Nakties sargybos su inia nuo tavo brolio Jono. Robas dabar su jais kalbasi. Hodorai, padsi Branui nusileisti men? - Hodoras! - diaugsmingai sutiko Hodoras. Jis tpteljo, kad didel gauruota galva tilpt pro duris. Hodoras buvo beveik septyni pd gio. Buvo sunku patikti, kad jie su senja aukle giminaiiai. Branui parpo, ar jis irgi susitrauks senatvje, kaip jo promoiut. Taip neatrod, net jei Hodo ras sulaukt tkstanio met. Hodoras pakl Bran lengvai tarsi iaud kl ir priglaud prie milini kos krtins. Nuo jo visada dvelk arkliais, taiau tai nebuvo blogas kvapas. Jo rankos buvo storos, raumeningos ir aplusios rudais plaukais. - Hodoras, - pakartojo jis. Teonas Greidojus kart mesteljo, kad Hodoras ino nedaug, taiau savo vard - tikrai. Kai Branas tai papasakojo senajai auklei, i m kudakuoti kaip vita ir pasak, kad tikrasis Hodoro vardas - Valderis. Niekas neinojo, kodl atsirado Hodoras", pasakojo ji, taiau kai jis pradjo od kartoti, visi paprato j taip vadinti. Tai buvo vienintelis odis, kur jis mokjo. Jie paliko senj aukl bokte su jos adatomis ir prisiminimais. Neda mas Bran emyn laiptais ir per galerij Hodoras kak niniavo; meisteris Luvinas sek i paskos, stengdamasis neatsilikti nuo dideliais ingsniais irgliojanio arklininko. Robas sdjo auktoje tvo kdje, jis vilkjo grandininius arvus, odin aprang ir buvo nutaiss rst lordo veid. Greta jo stovjo Teonas Greido jus ir Halis Molenas. Tuzinas sargybini rikiavosi palei pilko mro sienas po auktais siaurais langais. Mens viduryje apsuptas tarn stovjo Neauga ir keturi nepastami vyrai juoda Nakties sargybos apranga. T pai akimirk, kai Hodoras ne j pro duris, Branas pajuto menje tvyrant pykt. - Kiekvienas Nakties sargybinis Vinterfele yra laukiamas ir gali pasilikti ia kiek irdis geidia, - lordo Robo balsu kalbjo brolis. Kalavijas guljo permestas ant keli, amenys apnuoginti, regimi visam pasauliui. Netgi Bra nas inojo, k reikia pasveikinti svei apnuogintu kalaviju.

192

GEORGE R. R. M ARTIN

- Kiekvienas Nakties sargybinis, - pakartojo Neauga, - bet ne a, ar teisingai tave supratau, berniuk? Robas atsistojo ir bed kalaviju nyktuk. - Kol mano tvas ir motina ivyk, Lanisteri, a esu lordas. A nesu js berniukas. - Jei esi lordas, turtum imokti ir lordo mandagumo, - atsak kemys, nepaisydamas veid nukreipto kalavijo. - Matyt, vis tvo mandagum pa veldjo tavo pavainikis brolis. - Jonas, - Hodoro glbyje isiiojo Branas. Neauga atsisuko pairti. - Tad tiesa, kad berniukas igyveno. Vargiai galiu tuo patikti. Jus, Star kus, sunku pribaigti. - Js, Lanisteriai, veriau tai atminkit, - nuleisdamas kalavij tar Ro bas. - Hodorai, atnek mano brol ia. - Hodoras, - tar Hodoras, su ypsena nuskubjo pirmyn ir pasodino Bran auktoje Stark kdje, kur Vinterfelo lordai sdjo nuo tos dienos, kai pasiskelb iaurs karaliais. Kd buvo i alto akmens, lygiai nuzulinta nesuskaiiuojam sdyni; masyvi poranki galuose urzg iraiytos didvilki galvos. Branas ssdamasis jas apkabino, kojos beviltikai karojo. Dide lje kdje vl beveik pasijuto vaiku. Robas padjo rank jam ant peties. - Sakei, kad turi reikal su Branu. Taigi, Lanisteri, jis ia. Branas jautsi nepatogiai dl Tyriono Lanisterio aki. Viena buvo juoda, kita alia, ir abi irjo j, tyrindamos, sverdamos. - Man sak, kad tu puikiai laipiojai, Branai, - galiausiai pratar nyktu kas. - Papasakok, kaipgi tu sugebjai tdien nukristi? - A nenukritau, - usispyr Branas. Jis niekada nenukrisdavo, niekada, niekada, niekada. - Vaikas neatsimena nei kaip nukrito, nei kaip korsi auktyn, - draugi kai paaikino meisteris Luvinas. - domu, - nuts Tyrionas Lanisteris. - Mano brolis ia ne tam, kad atsakint klausimus, Lanisteri, - atkirto Robas. - Dstykit reikal ir keliaukit sau sveikas. - Turiu tau dovan, - Branui tar Neauga. - Mgsti jodinti, berniuk? Meisteris Luvinas eng priek. - Milorde, berniukas nebegali judinti koj. Jis negalt sdti ant arklio. - Nesmon, - tar Lanisteris. - Su tinkamu arkliu ir tinkamu balnu net gi luoys gali joti. odiai kaip peilis perr Brano ird. Akyse tvenksi aaros. - A nesu luoys. - Tada a joks neauga, - vypteljs tar nyktukas. - Mano tvas apsi diaugs tai igirds.

SO ST AIDIM AS

193

Greidojus nusikvatojo. - Kok arkl ir baln js silote? - paklaus meisteris Luvinas. - Proting arkl, - atsak Lanisteris. - Berniukas negali valdyti irgo kojomis, tad reikia pritaikyti j pagal raitel, pamokyti j paklusti vadelms, balsui. Pradiau nuo neprajodinto vienergio kumeliuko, be sisenjusi proi, kuriuos reikt keisti. - I u diro jis isitrauk popieriaus ritin l. - Duokit j balniui. Jis pasirpins kitkuo. Meisteris Luvinas pam i Neaugos rank ritin, smalsus kaip maa pilka voverait. Ivyniojo, dmiai pairjo. - Supratau. Puikiai pieiate, milorde. Taip, tai turt padti. Turjau pats apie tai susimstyti. - Man buvo lengviau, meisteri. Jis nedaug skiriasi nuo mano paties balno. - Ar a tikrai galsiu joti? - paklaus Branas. Jis norjo jais patikti, bet bijojo. Gal tai tik dar vienas melas? Varna juk adjo, kad jis gals skristi. Robas Starkas atrod sutriks. - Ar tai kokios nors pinkls, Lanisteri? K jums reikia Branas? Kodl norit j am padti? - Mans papra tavo brolis Jonas. O luoiai, pavainikiai ir kiti neprita pliai mano irdyje uima ypating viet. - Tyrionas Lanisteris sudjo ran kas ant irdies ir ypteljo. Atsivr durys kiem. Men perskrod sauls spindulys, kai ia udu ss virto Rikonas. Didvilkiai su juo. Berniukas stabteljo prie dur iplts akis, taiau vilkai bgo toliau. J akys surado Lanister arba uuod jo kvap. Pirmasis pradjo urgzti Vasara. Juo pasek Pilkasis Vjas. Jie tapnojo link Neaugos, vienas i kairs, kitas i deins puss. - Didvilkiams nepatinka js kvapas, Lanisteri, - paaikino Teonas Grei dojus. - Tikriausiai man pats laikas ivykti, - tar Tyrionas. Jis eng ingsn atgal... ir, ilinds i eli u jo, suurzg Gauruoius. Lanisteris atsitrauk ir i kitos puss prie jo pripuol Vasara. Jis susverdjs apsisuko, ir Pilkasis Vjas grybteljo j u rankos, suleido dantis rankov ir ipl gabal dra buio. - Ne! - i auktos kds suuko Branas, kai Lanisteri vyrai griebsi u kalavij. - Vasara, ionai. Vasara, pas mane! Didvilkis igirdo bals, pavelg Bran ir vl Lanister. Jis atsitrauk tolyn nuo Neaugos ir atsitp prie kabani Brano koj. Robas stovjo ugniaus kvap. Paskui atsiduss ikvp ir kteljo: - Pilkasis Vjau! Jo didvilkis greitai ir tyliai prisiartino. Dabar beliko tiktai Gauruoius, nusitaiks nyktuk, jo akys deg alia ugnim. - Rikonai, paauk j! - kteljo Branas maajam broliukui ir pagaliau atsipeikjs Rikonas suriko:

194

GEORGE R. R. MART IN

- Namo, Gauruoiau, tuoj pat namo! Juodasis didvilkis paskutin kart suurzg ant Lanisterio ir pasileido prie Rikono, kuris stipriai j apkabino. Tyrionas Lanisteris nusivyniojo alik, nusiluost nuo kaktos prakait ir abejingai itar: - Kaip domu. - Ar jums nieko neatsitiko, milorde? - paklaus vienas i vyr, rankoje laikydamas kalavij. Kalbdamas jis piktai vilgiojo vilkus. - Mano rankov suplyta, o ir kelns kakodl sudrko, taiau niekas, iskyrus mano ididum, nenukentjo. Net Robas atrod sukrstas. - Vilkai... neinau, kodl jie taip padar... - Neabejoju, jie palaik mane vakariene. - Lanisteris mandagiai linktel jo Branui. - Dkoju, kad paaukte juos, jaunasis sere. Prisiekiu, jie vis tiek bt suprat, kad a blogai virkinamas. O dabar a jau i ties eisiu. - Luktelkit, milorde, - sustabd meisteris Luvinas. Jis prijo prie Robo ir jie suki galvas apie kak m nibdtis. Branas stengsi igirsti, apie k jie kalba, taiau balsai buvo per tyls. Robas Starkas galiausiai sikio kalavij makt. - A... a su jumis pernelyg pasikariavau, - pasak jis. - Js buvote ge ras Branui ir... - Robas i vis jg stengsi nusiraminti. - Jei js pageidauja te, Vinterfelas - js paslaugoms, Lanisteri. - Pasilaikyk sau apsimestin svetingum, berniuk. A tau nepatinku ir tu nenori, kad a ia biau. U pilies sien maiau smukl iemos mieste. Ten rasiu lov ir abu miegosime ramiau. U kelis variokus galbt net sutarsiu su kokia miela mergina, kuri suildys man patalus. - Jis nekteljo su vienu i juodj broli, senu mogumi kreiva nugara ir susitariusia barzda. - Jorinai, iauus ivykstame pietus. Be jokios abejons, pasivysite mane kelyje. - Taip sakydamas jis trumpomis kojomis nutipeno per men pro Rikon ir ijo. Keturi Nakties sargybiniai liko. Robas dvejodamas atsisuko juos. - sakiau paruoti kambarius, ir jums netrks karto vandens nusiplauti kelio dulkms. Tikiuosi, pagerbsite mus vakar ateidami prie stalo. Jis taip sunkiai dliojo odius, kad net Branas pastebjo; tai buvo kalba, kuri jis imoko, o ne odiai i irdies, taiau juodieji broliai vis tiek jam padkojo. Hodorui neant Bran bokto laiptais atgal lov, Vasara cimpino i pas kos. Senoji aukl miegojo kdje. - Hodoras, - tar Hodoras, pakl savo prosenel ir ine velniai knar kiani, kol Branas guljo galvodamas. Robas paadjo, kad jis gals puotau ti kartu su Nakties sargybiniais didiojoje menje. - Vasara, - paauk jis. Vilkas uoko ant lovos. Branas apkabino j taip tvirtai, kad ant skruosto jaut jo kart kvpavim. - A galsiu joti, - sunib djo jis draugui. - Netrukus josime mikus medioti, palauk ir pamatysi.

S O ST AIDIM AS

195

Po kurio laiko jis umigo. Sapne jis vl laipiojo, kop vir senu belangi boktu, jo pirtai kabi nosi pajuodusius akmenis, kojos iekojo atramos. Jis kop vis aukiau ir aukiau, pro debesis naktin dang, o boktas vis tiek stiebsi auktyn. Stabteljus pairti emyn, galva apsisuko ir jis pajuto, kad pirtai slysta. Branas suuko, i vis jg kabindamasis u brangaus gyvenimo. em buvo po juo u tkstanio myli, o jis negaljo skristi. Jis negaljo skristi. Jis pa lauk, kol irdel nustojo dauytis, kol steng kvpuoti, ir lipo toliau. Kelio atgal nebuvo - tik auktyn. Auktai vir galvos, irykintos blykios mnulio viesos, bolavo chimeros. Rankos buvo aizdotos ir skaudjo, taiau jis ne drso ilstis. Prisivert lipti dar greiiau. Chimeros stebjo j kylant. J akys spindjo raudonai tarsi arijos gorj. Galbt kakada jos buvo litai, bet da bar atrod sukrypusios ir apgailtinos. Branas girdjo jas nabdantis tyliais akmeniniais balsais, nemaloniais ausiai. Jam nedera j klausytis, tar pats sau, jis neturi girdti, nes, kol negirdi, yra saugus. Taiau, kai chimeros atsi pl nuo akmen ir nuingsniavo prie tos bokto puss, kur laiksi Branas, jis inojo, kad jau nebra saugus. A nieko negirdjau, - raudojo jis joms artinantis. - Negirdjau, negirdjau." Jis pabudo dusdamas, tamsoje bejgis ir ivydo vir savs dunksant tam s el. A nieko negirdjau", - tirtdamas i baims sunibdjo, bet tada elis tar: Hodoras", - ir udeg vak alia lovos. Branas atsiduso i pa lengvjimo. Hodoras nuluost prakait iltu, drgnu drobiniu skuduru ir vikriomis velniomis rankomis apreng. Atjus laikui, nune j didij men, kur netoli ugnies buvo pastatytas ilgas stalas. Lordo vieta galustalje buvo palikta tuia, Robas sdjo deinje, Branas jam prieais. T vakar jie valg pariuk, pyrag su karvelienos daru ir sviestu upilt ropi, o usigardinti virjas pa adjo medaus kori. Vasara graibst likuius i Brano rank, o Pilkasis Vjas ir Gauruoius kampe niovsi dl kaulo. Vinterfelo unys prie mens nebesiar tindavo. I pradi Branui tai pasirod keista, taiau pamau baig priprasti. Jorinas buvo vyriausiasis i juodj broli, taigi valdytojas pasodino j tarp Robo ir meisterio Luvino. Senasis karys gaiiai dvok, tarsi ilg laik nesiprauss. Jis dantimis pl ms, triauk onkauliukus, kad galt i iulpti kaul smegenis, ir tik gteljo, paminjus Jon Snou. - Sero Aliserio nelaim, - suniurnjo jis, o du jo bendraygiai nusijuok, taiau kodl, Branas nesuprato. Tik kai Robas pasiteiravo apie dd Bendin, juodieji broliai grsmingai nutilo. - Kas atsitiko? - paklaus Branas. Jorinas nusiluost pirtus liemen. - Blogos inios, milordai, ir iauru itaip atsilyginti jums u ms ir mid, taiau klausim udavs mogus neturi bijoti atsakymo. Starkas dingo. Vienas i vyr paaikino:

196

GEORGE R. R. MART IN

- Senasis Lokys isiunt j iekoti Veimaro Roiso, ir jis ilgai negrta, m i lordai. - Pernelyg ilgai, - patikslino Jorinas. - Greiiausiai bus uvs. - Mano dd neuvo, - garsiai ir piktai pareik Robas Starkas. Jis pakilo nuo suolo ir udjo rank ant kalavijo rankenos. - Girdite mane? Mano dd neuvo. - Jo balsas atsimu akmenines sienas, ir Branas staiga isigando. Senasis gaiiai dvokiantis Jorinas pavelg Rob n kiek nesujaudintas. - Jeigu js taip sakote, milorde, - tar. I tarpdani jis iulpsjo strigu si ms. Jauniausias i juodj broli nepatogiai pasimuist kdje. - Nra prie Sienos mogaus, geriau pastanio vaiduokli mikus nei Bendinas Starkas. Jis ras keli atgal. - K gi, - tar Jorinas, - galbt ras, o galbt neras. Daug ger vyr ijo mikus ir negro. Branas tegaljo prisiminti senosios aukls pasakojim apie Kitus ir pa skutin karyg, baltuose mikuose persekiojam negyvli ir dideli lyg skalikai vor. Akimirk jis bijojo, taiau prisimin istorijos pabaig. - Vaikai jam pads, - prasitar jis, - miko vaikai! Teonas Greidojus suprunkt, o meisteris Luvinas tar: - Branai, miko vaikai imir ir inyko prie tkstanius met. I j teliko tik veidai mediuose. - ia galbt ir tiesa, meisteri, - tar Jorinas. - O u Sienos, kas ino? Ten mogus ne visada gali pasakyti, kas gyvas, o kas mirs. T vakar, nukrausius stal, Robas pats nune Bran lov. Pilkasis V jas rod keli, o Vasara sek paskui. Pagal savo ami brolis buvo stiprus, o Branas lengvas tarsi skudur maias, taiau laiptai buvo stats ir tamss ir, kol jie pasiek vir, Robas sunkiai nopavo. Jis paguld Bran lov, uklojo antklodmis ir upt vak. Kur laik Robas sdjo prie jo tamsoje. Branas norjo su juo pasikalbti, taiau nei nojo, k pasakyti. - Mes surasime tau irg, paadu, - galiausiai sunabdjo Robas. - Ar jie kada nors sugr? - paklaus Branas. - Taip, - paadjo Robas taip viltingai, kad Branas suprato girdintis brol, o ne tik lord Rob. - Mama netrukus bus namie. Galbt galsime joti jos pasitikti. Argi ji nenustebt, pamaiusi tave rait? - Net tamsiame kambary je Branas jaut, kad brolis ypsosi. - O paskui mes uoliuosime iaur pa irti Sienos. Mes nesakysime Jonui, kad atvykstame. Tiesiog pasirodysime ten vien dien, abu. Tai bus nuotykis. - Nuotykis, - ilgesingai pakartojo Branas. Jis igirdo brol kkiojant. Kambaryje buvo taip tamsu, kad jis nemat brolio aar, tad susirado jo ran k. J pirtai susipyn.

EDARDAS

ordo Arino mirtis mums visiems buvo lidna inia, milorde, - kal bjo vyriausiasis meisteris Paiselis. - Biau didiai laimingas, ga ldamas papasakoti, k inau apie jo mirt. Prisskite. Ar nenortumte ko nors gaivinanio? Gal datuli? Turiu puiki persimon. Bijau, vynas nebe tinka mano skrandiui, taiau galiu pasilyti jums puodel ataldyto pieno, pagardinto medumi. iame kartyje jis labai atgaivina. ia tikrai buvo karta; Nedas jaut prie krtins prilipusi ilkin tuni k. Tvankus, drgnas oras udeng miest lyg sudrkusi vilnon antklod, o paupys buvo sausakimas, nes vargai paliko savo prikaitusius, tvankius namelius ir grumdsi dl nakvyns vietos prie vandens, - tik ia dar pustei davo vjas. - Bt labai malonu, - sutiko Nedas ssdamasis. Paiselis nykiu ir smiliumi pakl ma sidabrin varpel ir skimbteljo. kambar atskubjo grakti patarnaujanti mergina. - aldyto pieno karaliaus rankai ir man, jei btum tokia miela, vaike. Dosniai pasaldinto. Merginai ijus atneti grimo, vyriausiasis meisteris sunr pirtus ir su sidjo rankas ant pilvo. - mons sako, kad paskutiniai vasaros metai visuomet bna kariau si. Tai netiesa, taiau kartais atrodo, jog taip ir yra, ar ne? Tokiomis die nomis kaip i pavydiu jums, iaurieiams, vasaros sniego. - Sunki brang akmeniais dabinta metalin grandin aplink senojo vyro kakl velniai dzinguliavo, iam pasimuisius kdje. - Ties sakant, karaliaus Meikaro vasara buvo dar kartesn nei i ir beveik tokia pat ilga. Atsirado kvaili, netgi tvirtovje, kurie tai suprato kaip Didiosios Vasaros pradi, amin vasar, taiau septintaisiais metais ji mai baigsi, stojo trumpas ruduo ir siaubingai ilga iema. Vis dlto kartis, kol truko, buvo baisus. Senamies tis garavo ir alpo nuo kaitros dien ir atgydavo tik nakt. Vaikiodavome soduose palei up ir kalbdavoms apie dievus. Prisimenu t nakt kvap, milorde, - kvepal ir prakaito, sproginjani prinokusi melion, persik ir granat, nakties elius ir mnulio gro. Anuomet dar buvau jaunas, dar tik kaldinau savo grandin. Tada kartis mans taip nevargino kaip da bar. - Paielio vokai buvo taip ugriuv, jog atrod beveik miegantis. - At sipraau, lorde Edardai. Atjote ne tam, kad klausytumts kvail prisimi nim apie vasar, pamirt dar iki js tvo gimimo. Atleiskite seniui u jo kliedesius, jei galite. Bijau, kad protas kaip kalavijas. Senas jis surdija. O, tai ir ms pienas. - Patarnaujanti mergina pastat tarp j padkliuk

198

GEORGE R. R. MARTIN

ir Paiselis jai nusiypsojo. - Mielas vaikas. - Jis pakl puodel, paragavo, linkteljo. - Ai. Gali eiti. Merginai ijus Paiselis blykiomis, traikanotomis akimis sistebeilijo Ned. - Tai kur mes sustojome? O, taip. Js klauste apie lordo Arino... - Klausiau. - Nedas mandagiai sribiojo ledin pien. Jis buvo maloniai altas, taiau jo skoniui pernelyg saldus. - Ties sakant, kur laik ranka atrod tarsi nesavame kailyje, - pradjo Paiselis. - Per metus ne kart drauge sdjome taryboje, kai kuri enkl pa stebjau, taiau nusprendiau, kad tai dl sunkios natos, kuri jis taip ilgai ir itikimai ne. Tie plats peiai buvo sulink nuo vis karalysts rpesi, ir dar sav. Jo snus aminai sirgo, o jo ledi mona taip nerimavo, kad bijojo ileisti berniuk i aki. To pakakt nualinti net ir stipriam vyrui, o lordas Arinas jau nebuvo jaunas. Nra ko stebtis, kad jis atrod melancholikas ir pavargs. Ar bent jau taip tuo metu galvojau. Dabar nebesu toks tikras. - Jis sunkiai papurt galv. - K galite papasakoti man apie paskutines jo ligos dienas? Vyriausiasis meisteris bejgikai sksteljo rankomis. - Vien dien jis atjo pas mane ir papra kakokios knygos, stiprus ir valus kaip visada, taiau man pasirod, kad kakas jam kelia didel neri m. Kit ryt jis jau raitsi i skausmo, nebegaljo pakilti i patalo. Meisteris Koulmanas galvojo, kad tai skrandio sutrikimas. Buvo karta, o ranka visa da aldydavo vyn - dl jo gali sutrikti virkinimas. Lordui Arinui vis labiau silpstant, pats nujau pas j, taiau dievai man nesuteik galios j igydyti. - Girdjau, kad nualinote meister Koulman. Vyriausiojo meisterio linkteljimas buvo ltas ir nepaslankus kaip ledynas. - Taip, ir bijau, kad ledi Laiza man niekada to neatleis. Galbt klydau, taiau tuokart maniau, taip bus geriausia. Meisteris Koulmanas man kaip snus ir a neabejoju jo sugebjimais, taiau jis jaunas, o jauni ne visada su pranta seno kno negalavimus. Jis gird lord Arin laisvinamaisiais ir pipi r sunka, o a baiminausi, kad tai j pribaigs. - Ar lordas Arinas jums k nors sak paskutinmis gyvenimo valandomis? Paiselis kilsteljo antak. - Paskutinje kartins stadijoje ranka kelis kartus itar Roberto vard, taiau ar jis auksi snaus, ar karaliaus, negaliau pasakyti. Ledi Laiza ne leido berniukui eiti pas ligon, bijodama, kad jis neusikrst. Karalius buvo atjs ir sdjo prie lovos kelias valandas, kalbjo ir kreknojo i sen laik, tikdamasis pakelti lordui Arinui p. Jo meil buvo akivaizdi. - Daugiau nieko? Joki paskutini odi? - Pamats, jog vilties nebra, daviau rankai aguon pieno, kad nekent t. Paskutin kart umerkdamas akis jis kak sunibdjo karaliui ir savo ledi monai, matyt, palaimino sn. Skla stipri, tar jis. Pabaigoje jo kalba

SO ST AI DIM AS

199

buvo pernelyg nerili, kad suprastum. Jis mir tik kit ryt, taiau iki tol gu ljo ramus. Daugiau nebeitar n odio. Nedas gurkteljo dar pieno, stengdamasis veikti leiktul nuo saldumo. - Ar lordo Arino mirtis jums nepasirod nenatrali? - Nenatrali? - senojo meisterio balsas buvo plonas kaip vilpukas. - Ne, taip nepasakyiau. Lidna, be abejons. Taiau pati mirtis yra natraliausia i vis dalyk, lorde Edardai. Jonas Arinas dabar ilsisi ramybje, nata jo pei nebeslegia. - Ta j uklupusi liga, - neatstojo Nedas. - Ar jums teko kada nors susi durti su ja anksiau, ar kiti vyrai sirgo? - Septyni Karalysi vyriausiasis meisteris esu jau beveik keturiasde imt met, - atsak Paiselis. - Prie ms gerojo karaliaus Roberto, Eirio Targeirino prie j ir jo tvo Daheirio Antrojo, ir netgi kelis mnesius prie Daheirio tvo, Eigono Laimingojo, penktojo iuo vardu. Maiau daugiau lig, nei galiu prisiminti, milorde. Pasakysiu tai k: kiekvienas atvejis vis kitoks ir visi jie panas. Lordo Arino mirtis nebuvo keistesn nei kitos. - Jo mona mano kitaip. Vyriausiasis meisteris linkteljo. - Dabar prisimenu, nal yra js kilmingosios monos sesuo. Jei atlei site seniui u jo staiokik kalb, pasakysiu, kad nelaim kartais palauia net stipriausius ir drausmingiausius protus, o ledi Laiza niekada nebuvo i tvirtj. Nuo tada, kai pagimd negyv kdik, ji regjo prieus kiekviename elyje, o jos lordo vyro mirtis visai j sugniud. - Tad js esate visikai tikras, kad Jonas Arinas mir nuo staigios ligos? - Taip, - lidnai tar Paiselis. - Jei ne liga, mano gerasis lorde, kas dau giau tai galjo bti? - Nuodai, - ramiai tar Nedas. Mieguistos Paielio akys mai isiplt. Senasis meisteris nejaukiai pasi muist kdje. - Trikdanti mintis. ia ne Laisvieji miestai, kur tokie dalykai prasti. Di dysis meisteris Etelmuras ra, kad visi mons irdyje udikai, taiau net jei tai ir tiesa, nuodytojas vertas paniekos. - Akimirk jis nutilo, akys pasidar mslios. - Js spjimas visikai manomas, milorde, taiau nemanau, kad taip buvo. Kiekvienas isilavins meisteris atpasta svarbiausius nuodus, ta iau lordo Arino atveju nebuvo joki jiems bding poymi. Be to, ranka buvo vis mylimas. Koks monstras mogaus kailyje bt norjs nuudyti tok kiln lord. - Girdjau sakant, kad nuodai - moter ginklas. Paiselis susimsts paglost barzd. - Taip kalbama. Moter, baili... ir eunuch. - Jis atsikrenkt ir spjov skreplius ant pelen. Jiems vir galv lizde garsiai sukrank varnas. - Lordas Veiris gim vergu Lyse, inojot tai? Nepasitikkite vorais, milorde.

200

GEORGE R. R. MARTIN

Nedui to nereikjo net sakyti; Veiris turjo kak tokio, nuo ko knas pagaugais nueidavo. - Prisiminsiu, meisteri. Ai u pagalb. Ir taip sugaiinau jus. Jis atsistojo. Meisteris Paiselis taip pat ltai pakilo nuo kds ir palydjo Ned iki dur. - Tikiuosi, bent kiek palengvinau mintis. Jei galiau dar kuo pasitar nauti, tik tarkite od. - Dar vienas dalykas, - tar Nedas. - Man bt labai domu pavartyti t knyg, kuri js paskolinote Jonui prie jam susergant. - Bijau, kad ji nepasirodys labai domi, - tar Paiselis. - Tai nuobodi vy riausiojo meisterio Moleono studija apie didij gimini linijas. - Vis dlto labai noriau j paskaityti. Senasis meisteris atidar duris. - Kaip norite. Kakur ia j turiu. Surads tuoj pat atsisiu js aparta mentus. - Js labai paslaugus, - padkojo jam Nedas. Tada, kiek pamsts, prid r: - Paskutinis klausimas, jei btumt toks malonus. Minjote, kad karalius buvo prie lordo Arino lovos, kai jis mir. Man domu, ar karalien irgi buvo su juo? - Ne, - atsak Paiselis. - Ji ir vaikai tuo metu ikeliavo Kasterli Uolos pil drauge su tvu. Lordas Taivinas buvo atsiunts palyd miest, princo Dofrio vardini turnyr, be jokios abejons, tikdamasis, kad nugaltojo vainik laims jo snus Deimis. Taiau jam teko skaudiai nusivilti. O man teko pasisti lidn ini apie staigi lordo Arino mirt karalienei. Niekada dar nebuvau siunts paukio sunkesne irdimi. - Juodi sparnai, juodos inios, - sumurmjo Nedas. io prieodio j i mok senoji aukl, kai jis buvo dar vaikas. - Taip sako vej monos, - sutiko vyriausiasis meisteris Paiselis. - Ta iau mes inom, kad ne visada taip yra. Kai meisterio Luvino pauktis atne ini apie Bran, ji pakyljo vis irdis pilyje, juk taip? - Gerai sakote, meisteri. - Dievai gailestingi, - linkteljo galv Paiselis. - Ateikite pas mane, kai tik norsite, lorde Edardai. Mano pareiga tarnauti. Taip, pagalvojo Nedas, kai durys usitrenk, taiau kam? Pakeliui kambarius, ant vingri Rankos bokto laipt jis susitiko Arij, mostaguojani rankomis ir vis bandani ilaikyti pusiausvyr ant vienos kojos. Basas kojas buvo nusibrozdinusi grublt akmen. Nedas stabteljo ir pavelg j. - Arija, k tu darai? - Sirijus sako, kad vandens okjas gali istovti ant vienos kojos pirt valand valandas. - Rankos mosikavo ore, mginant isilaikyti.

SO ST AIDIM AS

201

Nedas turjo nusiypsoti. - Ant kurios kojos pirt? - paerzino. - Bet kurios, - suerzinta klausimo atov Arija. Ji peroko nuo deins ant kairs kojos, pavojingai susvyravusi, ir vl atgavo pusiausvyr. - Ar btinai turi mokytis stovti ia? - paklaus jis. - Nuo i laipt kristum ilgai ir skausmingai. - Sirijus sako, kad vandens okjas niekada nekrinta. - Ji nuleido koj ir atsistojo ant abiej. - Tti, ar dabar Branas atvyks ia ir mes gyvensime drauge? - Netrukus, mieloji, - paadjo jis. - Jam reikia atgauti jgas. Arija prikando lp. - K Branas veiks, kai uaugs? Nedas priklaup alia. - Jis turi dar daug met atsakyti klausim, Arija. Dabar pakanka ino ti, kad jis gyvens. Tnakt, kai atskrido pauktis i Vinterfelo, Edardas Starkas nusived mergaites pilies diev mik: akr guob, alksni ir juodj tuop, vel giani up. irdies medis buvo didiulis uolas, dulsvais vynuogienojais apsiraizgiusiomis senomis akomis; jie suklupo prieais j padkoti tarsi ia bt j mikas. Kylant mnuliui Sansa usndo, o po keli valand umigo ir Arija, susiraiiusi olje po Nedo apsiaustu. Visas tas tamsias valandas jis budjo vienas. Kai vir miesto pasirod aura, drakono ikvpti tamsiai rau doni iedai apsupo gulinias mergaites. A sapnavau Bran, - sunibdjo jam Sansa. - Maiau j besiypsant/4 - Jis ketino tapti riteriu, - dabar kalbjo Arija. - Karaliaus sargybos rite riu. Ar jis dar gals tapti riteriu? - Ne, - atsak Nedas. Jis nemat prasms jai meluoti. - Taiau vien die n jis gali tapti didiuls tvirtovs lordu ir sdti karaliaus taryboje. Jis gals statyti pilis kaip Brandonas Statytojas arba plaukti laivu per Saullydio jr, arba priimti js motinos tikjim ir tapti vyriausiuoju ventiku. - Taiau jis niekada nebegals bgti greta savo vilko, su giliu lidesiu, neireikiamu odiais, pagalvojo jis, ar myltis su moterimi, ar laikyti ant rank savo sn. Arija palenk galv on. - Ar a galsiu tapti karaliaus patarja ir statyti pilis, ir tapti vyriausija ventike? - Tu, - tar Nedas, velniai buiuodamas kakt, - iteksi u karaliaus ir valdysi jo pil, o tavo sns bus riteriai, princai ir lordai, o galbt netgi vy riausieji ventikai. Arija susirauk. - Ne, - paprietaravo ji. - Tai ansai. - Ji sulenk dein koj ir vl prad jo pusiausvyros pratybas. Nedas atsiduso ir paliko j.

202

GEORGE R. R. MARTIN

Apartamentuose jis nusimet prakaitu permirkusius ilkus ir persiliejo galv altu vandeniu i dubens alia lovos. Jam luostantis veid, jo Eilinas. - Milorde, - tar jis, - u dur lordas Beilias prao jus audiencijos. - Palydkite j mano kambar, - tar Nedas, siekdamas varios tunikos i ploniausios drobs, koki tik galjo rasti. - Netrukus pas j ateisiu. Kai Nedas jo, prie lango sitaiss Maasis Pirtas stebjo, kaip apaioje kieme treniruojasi karaliaus sargybos riteriai. - Jei tik senojo elmio protas bt toks pat atrus kaip jo kalavijas, - su simsts itar jis, - ms tarybos posdiai bt gerokai gyvesni. - Seras Beiristinas auniausias ir garbingiausias visame Karaliaus Uos te. - Nedas labai gerb sen, ilaplauk karaliaus sargybos vad. - Ir nuobodiausias, - pridr Maasis Pirtas. - Taiau drsiau teigti, kad turnyre jam seksis. Pernai jis numet nuo irgo Skalik, o vos prie ke tverius metus tapo nugaltoju. Edard Stark maiausiai jaudino, kas laims turnyr. - Ar apsilankte dl kokios nors prieasties, lorde Piteri, ar atjote tiesiog pasigroti vaizdu pro mano lang? Maasis Pirtas nusiypsojo. - Paadjau Ket padti jums aikintis, taigi paad pildau. Tai Ned suglumino. Paadta ar nepaadta, bet jis neprisivert pasiti kti lordu Piteriu Beiliu, kuris atrod pernelyg jau gudrus. - Turite man ini? - Vard, - patais Maasis Pirtas. - Ties sakant, keturis vardus. Ar gal vojote apklausti rankos tarnus? Nedas susirauk. - Jei tik biau galjs. Ledi Arin isive visus namikius atgal rij. ia prasme Laiza pakio jam kiaul. Jai sprunkant, visi artimiausi jos vyro mons ivyko kartu: Arino meisteris, rm valdytojas, sargybos kapitonas, riteriai ir ilgameiai tarnai. - Didij dal namiki, - pabr Maasis Pirtas. - Ne visus. Keli liko. Nia virtuvs tarnait, skubiai itekinta u vieno i lordo Renlio arklinin k, arklidi priirtojas, kuris prisijung prie miesto sargybos, pasiunti nukas, atleistas u vagyst, ir lordo Arino skvairas. - Jo skvairas? - maloniai nustebo Nedas. Skvairas paprastai daug ino apie eimininko reikalus. - Seras Hjugas i Slnio, - vardijo Maasis Pirtas. - Karalius ventino j riterius po lordo Arino mirties. - Pasisiu jo pakviesti, - paadjo Nedas. - Kitus irgi apklausime. Maasis Pirtas krpteljo. - Milorde, gal malontumte ateiti prie lango? -K am ? - Ateikite, ir a jums kai k parodysiu, milorde.

S O ST AIDIMAS

203

Susirauks Nedas prijo prie lango. Piteris Beilias mosteljo ranka. - tai ten, per kiem, prie ginklins dur, matote prie laipt pritpus berniuk, galandant kalavij? - O kas? - Jis praneinja Veiriui. Voras labai susidomjo jumis ir js veiks mais. - Jis pasimuist kdje. - Dabar vilgtelkite sien. Toliau vakarus, vir arklidi. Matote sargybin, besiramstant ant pylimo? Nedas j mat. - Dar vienas i eunucho gand neiotoj? - Ne, is priklauso karalienei. Pastebite, kad jis grisi puikiu vaizdu, iri bokt vedanias duris: jam nesunku stebti, kas jus lanko. Yra ir kit, neinom netgi man. Raudonoji tvirtov pilna aki. Kaip manote, kodl pa slpiau Ket vienamyje? Edardas Starkas nenorjo dalyvauti iose intrigose. - Septyni pragarai, - nusikeik jis. Atrod, kad mogus ant sienos j seka. Staiga sutriks Nedas atsitrauk nuo lango. - Ar iame prakeiktame mieste visi kakieno nipintoj ai? - Vargu, - tar Maasis Pirtas. Jis suskaiiavo ant pirt. - Na, esu a, js, karalius... vis dlto, gerai pagalvojus, karalius pernelyg daug pasakoja karalienei, o a nesu visikai tikras dl js. - Jis atsistojo. - Ar js turite bent vien vyr, kuriuo beslygikai ir visikai pasitikite? - Taip, - patvirtino Nedas. - Tokiu atveju, turiu aving pil Valyrijoje, kuri labai noriau jums parduoti, - paaipiai ypsodamasis tar Maasis Pirtas. - Imintingesnis atsakymas bt ne, milorde, taiau tebnie taip. Siskite padorumo sik nijim pas ser Hjug ir kitus. Js paties atvykimai ir ivykimai bus paste bti, taiau netgi Voras Veiris negali matyti kiekvieno js tarno kiekvien minut. - Jis pasuko dur link. - Lorde Piteri, - paauk j Nedas. - A... esu dkingas u pagalb. Gal bt klydau nepasitikdamas jumis. Maasis Pirtas pasiglost ma smaili barzdel. - Js ltai mokots, lorde Edardai. Nepasitikti manimi buvo imintin giausias sprendimas nuo tos akimirkos, kai nusdote nuo irgo.

JONAS

onas rod Dareonui, kaip geriausia kirsti i ono, kai treniruoi kiem eng naujokas.

- Turi stovti plaiai, - aikino jis. - Juk nenori prarasti pusiausvyros. Taip geriau. Dabar sukis aplink ir kirsk, sutelk vis svor amenis. Dareonas sustojo ir pakl antveid. - Septyni dievai, - sumurmjo. - Tik pairk, Jonai. Jonas atsigr. Pro almo ply jis regjo berniuk, tok stor, kokio dar nebuvo mats, stovint ginklins tarpduryje. I pairos jis galjo sverti apie du imtus atuoniasdeimt svar. Siuvinto apsiausto kailin apykakl buvo dingusi tarp pagurkli. Blykios akys baikiai lakst plaiame, apvaliame tarsi mnulis veide, o putnius prakaituotus pirtus jis luostsi liemens aksom. - Jie... jie sak man ateiti ia... treniruotis, - jis nesikreip niek konkreiai. - Ponaitis, - mesteljo Pipas Jonui. - Pietietis, greiiausiai i Haigardeno. - Pipas buvo apkeliavs Septynias Karalystes su pantomimos trupe ir gyrsi gals vien tik i balso skambesio pasakyti, kas tu esi ir kur gimei. Ant storojo berniuko kailiu apsito apsiausto krtins rykiai raudonais silais buvo isiuvintas einantis mediotojas. Jonas neatpaino enklo. Se ras Aliseris Tornas pavelg naujj aukltin ir tar: - Atrodo, kad pietuose jie pritrko brakonieri ir vagi. Dabar jie man siunia saugoti Sienos kiaules. Ar kailis ir aksomas, js supratimu, atstoja arvus, lorde Kumpi? Netrukus paaikjo, kad naujokas atsive savo ginkluot; pamut skrand, odin liemen, arvus, apsaugines ploktes ir alm, netgi didiul medin-odin skyd, kaip ir apsiaustas puot tuo paiu einaniu medioto ju. Kadangi viskas buvo ne juodos spalvos, seras Aliseris pareikalavo, kad jis pasiimt ginkluot i ginklins. Tai utruko pus ryto. Dl jo apimi Dona las Nojus turjo perkirpti iedmarkes ir sutvirtinti jas onuose odiniais dir eliais. Nordamas udti alm jam ant galvos, ginklininkas turjo nuimti antveid. Odin apranga taip tampriai aptemp rankas ir kojas, kad jis vos galjo pajudti. Aprengtas kautis, naujasis berniukas atrod kaip tuoj sprogsianti pervirta derel. - Tikkims, kad nesi toks netiklis, kaip atrodai, - pasiaip seras Alise ris. - Halderi, pairkim, k seras Kiauliukas gali. Jonas Snou krpteljo. Halderis gim akmens skaldykloje ir dirbo akmenskaldio pameistriu. Jis buvo eiolikos, auktas ir raumeningas, o jo kiriai buvo stipriausi, kiek tik Jonui teko pajusti.

SO S T AIDIMAS

205

- Tai bus bjauriau nei keks upakalis, - sumurmjo Pipas. Ir jis buvo teisus. Nereikjo n minuts kovos, ir storasis berniukas guljo ant ems, visas knas tirtjo, o kraujas sunksi per suskaldyt alm ir tarp putni jo pirt. - Pasiduodu, - klyk jis. - Gana, a pasiduodu, nebekirsk man. - Rastis ir kai kurie kiti berniukai vingavo. Netgi tada seras Aliseris nesustojo. - Ant koj, sere Kiauliuk, - paliep. - Pakelk savo kalavij. - Berniukui besivoliojant ant ems, Tornas mosteljo Halderiui. - Kapok jam plokija kalavijo puse, kol ras kojas. - Halderis voteljo bandomj smg per pakel tus prieo sdmenis. - Gebi kirsti smarkiau, - tyiojosi Tornas. Halderis su m ilgj kalavij abiem rankom ir taip smog, kad kirtis perr od netgi lygija puse. Naujasis berniukas suspigo i skausmo. Jonas Snou eng priek. Pipas padjo arvuot rank jam ant alkns. - Jonai, nereikia, - sunabdjo berniukas, mesdamas neram vilgsn ser Aliser Torn. - Ant koj! - pakartojo Tornas. Storasis berniukas paband atsistoti ir vl sunkiai sudribo. - Seras Kiauliukas pradeda suprasti, - pastebjo seras Aliseris. - Dar kart. Halderis pakl kalavij dar vienam kiriui. - Atkirsk mums kumpel, - krikdamas paragino Rastis. Jonas nusipurt Pipo rank. - Halderi,pa/ca/cs. Halderis pavelg ser Aliser. - Pavainikis kalba, o valstieiai dreba, - atriu, altu balsu tar kov meistras. - Primenu, kad kov meistras ia esu a, lorde Snou. - Pairk j, Halderi, - pasak Jonas, nepaisydamas Torno kiek tik manoma. - Negarbinga muti gulint prie. Jis pasidav. - Jis priklaup prie storojo berniuko. Halderis nuleido kalavij. - Jis pasidav, - tarsi aidas atkartojo. Sero Aliserio onikso akys sustingo ant Jono. - Regis, ms pavainikis simyljo, - aipsi jis, kol Jonas padjo storu liui atsistoti. - Parodyk man savo gele, lorde Snou. Jonas isitrauk kalavij. Kai kuriais atvejais jis drsdavo nepaklusti serui Aliseriui, taiau dabar baiminosi, jog bus perengs ribas. Tornas nusiypsojo. - Pavainikis nori apginti savo poni, tad surenkime pratybas. iurke, Spuoge, padkite ms Akmengalviui. - Rastis ir Albetas prisijung prie Halderio. - Js trij turt pakakti, kad ledi Kiaulait imt viegti. Jums tereikia prasmukti pro pavainik.

206

GEORGE R. R. MART IN

- Laikykis u mans, - paliep Jonas storajam berniukui. Seras Aliseris danai sisdavo prie j du prieus, taiau trij niekada. Jis inojo, kad i nakt veikiausiai eis miegoti apdauytas ir kruvinas. Jis pasiruo atakai. Staiga alia atsirado Pipas. - Trys prie du smagiau, - valiai tar maasis berniukas. Jis nuleido antvei d ir isitrauk kalavij. Jonui nespjus paprietarauti, alia atsirado Grenas. Kieme stojo m irtina tyla. Jonas juto sero Aliserio akis. - Kodl js laukiat? - apgaulingai velniu balsu pasiteiravo meistras Rasio ir kit, taiau pirmasis puol Jonas. Halderis vos spjo laiku isitraukti kalavij. Jonas stm j atgal, puldamas su kiekvienu kiriu, laikydamas vyresn berniuk ant kuln. Paink savo prie, kadaise j mok seras Rodrikas; Jo nas painojo Halder - nemonikai stiprus, taiau nekantrus, nemgstantis gintis. siutink j ir jis atsidengs; tai buvo taip pat tikra kaip ir saullydis. Kieme aidjo metalo vangesys ir kitiems sitraukus kov. Jonas atrm iaur smg galv, ranka nuvilnijo drebulys nuo atatrankos, kalavijams susikryiavus. Jis kirto Halderiui onkaulius ir jam buvo atlyginta dusliu niurnjimu i skausmo. Atsakomasis smgis kliuvo Jonui pet. iediniai arvai grikteljo ir kakl upldo skausmas, taiau akimirkai Halderis pra rado pusiausvyr. Jonas i apaios kirto per kairij koj ir jis pargriuvo su keiksmais ir trenksmais. Grenas nepasidav, kaip Jonas j mok, tvirtai stovjo ant koj ir vanojo Albet labiau, nei is bt norjs, taiau Pipas buvo uspaustas. Rastis buvo dvejais metais vyresnis ir keturiasdeimia svar sunkesnis. Jonas atsistojo u jo ir prievartautojo almas suvangjo it varpas. Rasiui susvirduliavus, Pipas slysteljo po prieininku, parvert j ir prikio amenis jam prie kaklo. Tada prioko Jonas. Susidrs su dviem kalavijais, Albetas atsitrauk. - Pasiduodu! - suuko. Seras Aliseris Tornas pasibjaurjs stebjo i scen. - Pantomimos farso iai dienai pakaks. Jis nujo. Ibandymas baigsi. Dareonas padjo Halderiui atsistoti. Akmenskaldio snus nusitrauk alm ir nusvied per kiem. - Akimirk jau galvojau, kad priiupau tave, Snou. - Akimirk ir buvai priiups, - neprietaravo Jonas. Po jo arvais ir odi ne liemene tvinkiojo petys. Jis sikio kalavij makt ir paband nusiimti alm, taiau pakls rank i skausmo sugrie dantimis. - Leisk man, - pasigirdo balsas. Putns pirtai atseg alm nuo kaklo arv ir velniai num. - Ar jis tave sueid? - Ir anksiau apibraiydavo. - Jis paliet pet ir krpteljo. Kiemas aplink juos itutjo. Kraujas sulipd storojo berniuko plaukus, kur Halderis perkirto jo alm.

SO ST AIDIM AS

207

- Mano vardas Semvelis Tarlis i Horn... - Jis nutilo ir apsilai lpas. Norjau pasakyti, buvau i Hornhilo, kol... ivykau i ten apsivilkti juodai. Mano tvas yra lordas Rendilas, Haigardeno Taireli vliavininkas. Buvau jo pdinis, tik... - Jis nutilo. - A Jonas Snou, Nedo Starko pavainikis i Vinterfelo. Semvelis Tarlis linkteljo. - A... jei nori, gali vadinti mane Semu. Mama vadina mane Semu. - Gali vadinti j lordu Snou, - tar prisiartins Pipas. - Ir nenork inoti, kaip j vadina mama. - itie du - Grenas ir Pipas, - pristat Jonas. - Grenas tai tas bjauruoklis, - tar Pipas. Grenas susirauk. - Tu bjauresnis nei a. A bent jau neturiu iknosparnio aus. - Dkoju jums visiems, - lidnai tar berniukas. - Kodl nesistojai ir nekovojai? - pareikalavo pasiaikinti Grenas. - A norjau, tikrai. Tik... negaljau. Nenorjau, kad jis vl man kirst. Jis nudelb akis. - A... turbt esu bailys. Mano lordas tvas visada taip sa kydavo. Grenas atrod pritrenktas. Netgi Pipas nerado, k pasakyti, nors papras tai odi kienje neiekodavo. Koks mogus apsiskelbt ess bailys? Semvelis Tarlis tikriausiai j veiduose perskait ias mintis. Jo akys susiti ko su Jono ir m lakstyti alis tarsi igsdinti gyvnai. - A... A atsipraau, - pakartojo. - Nenoriu... bti toks, koks esu. - Ir nukblino link ginklins. Jonas kteljo pavymui: - Tave sueid, - tar jis. - Rytoj pasiseks geriau. Semas sielvartingai vilgteljo per pet. - Ne, nebus, - paprietaravo, rydamas aaras. - Man niekada nesiseka. Kai jis dingo, Grenas susirauk. - Niekas nemgsta baili, - nejaukiai prasitar. - Veriau nebtume jam padj. K, jeigu jie pamanys, kad mes irgi bailiai? - Tu per daug kvailas, kad btum bailys, - tar Pipas. - A ir nesu, - ginijosi Grenas. - Kurgi ne. Jei tave mike upult meka, btum per kvailas pabgti. - Nebiau, - gynsi Grenas. - Bgiau greiiau nei tu. - Staiga jis nutilo, raukydamasis ivydo Pipo vypsn ir suvok, k jis k tik pasak. Jo stor ka kl imu tamsus raudonis. Jonas paliko juos besiginijanius, o pats gro ginklin, pakabino kalavij ir isinr i sudauyt arv. Gyvenimas Juodojoje pilyje tekjo vienoda vaga; rytai buvo skirti pra tyboms; popiets - darbui. Juodieji broliai skyr naujokams vairiausias u duotis, kad isiaikintj gebjimus. Jonas brangino tas retas popietes, kai j isisdavo su prie ono besimalaniu Vaiduokliu parneti vieienos ant lor

208

GEORGE R. R. MARTIN

do vado stalo, taiau u kiekvien medioklje praleist dien jis atlikdavo tuzin darb Donalo Nojaus ginklinje: sukdavo galstuv, kai vienarankis kalvis galsdavo nuo kapojimo atipusius kirvius, ar psdavo dumples, kai Nojus kaldindavo nauj kalavij. Dar jis tarnaudavo pasiuntinuku, stovda vo sargyboje, mdavo arklides, tvirtindavo prie strli plunksnas, padda vo meisteriui Eimonui rpintis paukiais ar Bouvenui Marui tvarkytis su skaiiais ir inventoriumi. T popiet sargybos vadas pasiunt j prie keltuvo narvo su keturiomis statinmis skaldos, pabarstyti apledjusi tak Sienos viruje. Dirbti vieni am buvo nuobodu, net ir Vaiduokliui palaikant draugij, taiau Jonas to nem galv. Giedr dien nuo Sienos viraus galjai matyti pus pasaulio, o oras visada buvo altas ir grdinantis. ia jis galjo pamstyti; pagavo save galvojant apie Semvel Tarl... ir, keista, apie Tyrion Lanister. Jis svarst, kok spd storulis padaryt Tyrionui. Dauguma vyr veriau neigs sunki ties, nei j pripains, aipydamasis kalbjo jam Neauga. Pasaulis buvo pilnas baili, apsimetani didvyriais; reikia keistos drsos, kad pripaintum savo bailum, kaip padar Semvelis Tarlis. Dl maudianio peties darbas jo vangiai. Buvo jau vlyvas vakaras, kai Jonas baig barstyti takus. Jis lukteljo viruje pasiirti, kaip leidiasi sau l, vakaro dang nudaydama kraujo spalva. Galiausiai, sutemoms gaubiant iaur, Jonas nurideno tuias statines atgal keltuv ir dav enkl keltuvi ninkui j nuleisti. Kai jis ir Vaiduoklis atjo bendrj men, vakarien buvo beveik baigta. Grupel juodj broli prie ugnies aid kauliukais ir gr grog. Jo draugai sdjo ant suolo ariausiai vakarins sienos ir plyo juokais. Pipas buvo pu sjs pasakojim. Didiaausis mimo berniukas buvo apsigims melagis su imtu skirting bals, ir jis ne tiek pasakojo savo istorijas, kiek jas vaidino, sijausdamas visus reikiamus vaidmenis: vien akimirk bdavo karalius, o kit - jau kiauliaganys. Pasiverts alins padavja ar nekalta princese, jis kal bdavo auktu falcetu, kuris prajuokindavo iki aar, o jo eunuchai visuo met buvo nepaprastai tikslios sero Aliserio parodijos. Jonui, kaip ir visiems, patikdavo Pipo maivymasis... taiau t vakar jis apsigr ir nujo suolo gal, kur vienas, kuo toliau nuo kit, sdjo Semvelis Tarlis. Jis kimo pyrago su kiauliena likuius, kurio virjas buvo patieks va karienei, kai Jonas atsisdo prieais. Ivydusios Vaiduokl storojo berniuko akys isiplt. - Ar tai vilkas? - Didvilkis, - patais Jonas. - Jo vardas Vaiduoklis. Didvilkis yra mano tvo gimins enklas. - Ms - einantis mediotojas, - tar Semvelis Tarlis. - Mgsti medioti? Storulis nusipurt.

S O ST AIDIM AS

209

- Nekeniu. - Atrod, jis vl tuoj pravirks. - Kas dabar nutiko? - pasiteiravo Jonas. - Kodl tu visada toks isigands? Semas sispoksojo pyrago likuius ir kresteljo galv, bijodamas net prasiioti. Sal utvind juoko plipsnis. Jonas girdjo Pip cypsint plony iu balseliu. Jis atsistojo. - Eime lauk. Apvalus storas veidas tariai atsisuko j. - O kam? K mes ten darysime? - Pasikalbsime, - tar Jonas. - Ar jau matei Sien? - A storas, o ne aklas, - tar Semvelis Tarlis. - inoma, a j maiau, ji juk septyni imt pd aukio. - Vis dlto jis atsistojo, susisupo apsiaust kailiniu pamualu ir nusek Jon per bendrj men, vis dar atsargus, tarsi tardamas, kad naktyje jo laukia kakoks iaurus poktas. Vaiduoklis sek kandin. - Niekada nemaniau, kad bus itaip, - jiems einant kalbjo Semas, jo odiai garavo altyje. Jis jau sunkiai alsavo ir pkavo, stengdamasis ne atsilikti. - Visi pastatai griva ir taip... taip... - alta? - Kieme jau spaud smarkus altukas, ir Jonas girdjo po kojo mis velniai trakant pilkas piktoles. Semas nusimins linkteljo. - Nekeniu alio, - tar. - Prajusi nakt pabudau tamsoje, ugnis jau buvo iblsusi; buvau tikras, kad iki ryto mirtinai sualsiu. - Ten, i kur atvykai, turt bti iliau. - Iki prajusio mnesio nebuvau mats sniego. Keliavome per kapiny nus - a ir vyrai, kuriuos tvas pasiunt palydti mans iaur, - ir tas bal tas daiktas pradjo kristi tarsi velnus lietus. I pradi maniau, kad sniegas nuostabus, tarsi plunksnos, plazdenanios i dangaus, taiau jos vis krito ir krito, kol sualau iki kaul smegen. Vyrams ant barzd susidar sniego plu tel ir apsnigo peius, o jis nesiliov krits. Bijojau, kad niekada nenustos. Jonas nusiypsojo. Siena dunksojo prieais juos, blykiai blizganti pusmnulio viesoje. Auktai danguje aikiai ir rykiai viet vaigds. - Ar jie privers mane ten lipti? - pasiteiravo Semas. velgiant didelius medinius laiptus jo veidas sugio tarsi senas pienas. - Numirsiu, jei reiks jais lipti. - ia yra keltuvas, - parod Jonas. - Jie gali ukelti tave narve. Semvelis Tarlis suniurkt nosimi. - Man nepatinka auktos vietos. To jau buvo per daug. Jonas nepatikliai susirauk. - Ar tu visko bijai? - paklaus. - A nesuprantu. Jei i ties esi toks bailys, kodl tu ia? Kodl bailys nori prisijungti prie Nakties sargybos? Semvelis Tarlis sistebeilijo j, o jo apvalus veidas, regis, dar labiau surgo. Jis atsisdo ant aperknijusios ems ir pratrko raudoti, nuo smarki

210

GEORGE R. R. MARTIN

kkiojim purtsi visas knas. Jonas Snou tegaljo stovti ir irti. Kaip sniegas anuose kapinynuose, atrod, aaros niekada nesiliaus. Vaiduoklis inojo, k daryti. Tylus kaip elis, balkvas didvilkis prisi artino ir lyteljo iltas aaras nuo Semvelio Tarlio veido. Storulis kteljo, nustebo... ir kakaip, akimirksniu, jo kkiojimas virto krizenimu. Jonas Snou juoksi kartu su juo. Abu susdo ant alusios ems, susisu p apsiaustus, Vaiduoklis tarp j. Jonas papasakojo, kaip jis ir Robas rado atvestus jauniklius vlyvos vasaros sniege. Dabar atrod, lyg tai bt nutik prie tkstant met. Netrukus jis susizgribo kalbantis apie Vinterfel. - Kartais a j sapnuoju, - pasakojo jis. - Einu ilga tuia mene. Aplink tarsi aidas atsimua mano balsas, taiau niekas neatsako, tad einu greiiau, atidarindamas duris, rkdamas vardus. A net neinau, ko iekau. Daugel nakt - tvo, kartais Robo ar maosios sesers Arijos, ar dds. - Mintis apie Bendin Stark j nulidino; dd vis dar neatsirado. Senasis Lokys pasiunt valgus jo iekoti. Deremis Raikeris vadovavo jau dviem paiekom, Korinas Halfhendas nujojo toliau nuo eli bokto, taiau nieko nerado, tik kelias pjovas mediuose, kurias paliko dd ym damasis keli. Akmenuotose auktumose iaurs vakarus enklinimas stai ga nutrko ir Bendino Starko pdsakai inyko. - Ar tu surandi k nors sapne? - paklaus Semas. Jonas papurt galv. - Nieko. Pilis visada tuia. - Jis niekada niekam nepasakojo apie sapn ir nesuprato, kodl dabar atsivr Semui, taiau isikalbti buvo gera. - Netgi varnai bna ding i pauktides, o arklids pilnos kaul. Tai mane visuomet igsdina. Pasileidiu bgti varstydamas duris ir lipu bokt okindamas per tris laiptukus, aukiu kak, bet k. O tada pasijuntu bestovs prieais duris kriptas. Viduje juoda, ir a matau laiptus, besisukanius emyn. Ka kodl inau, kad turiu ten eiti, bet nenoriu. Bijau, kas mans laukia. Ten, apaioje, senieji iemos karaliai, sdintys sostuose su akmeniniais vilkais prie koj ir geleiniais kalavijais ant keli, taiau bijau ne j. A aukiu, kad nesu Starkas, kad ia man ne vieta, taiau tai nepadeda, vis tiek privalau leis tis, taigi lipu emyn, ramstydamasis sien, be ibinto, kuriuo pasiviesiau keli. Darosi vis tamsiau ir tamsiau, kol galiausiai noriu rkti. - Jis nutilo, su sirauks, sutriks. - Tada visuomet prabundu. - Oda bna alta ir drgna, o pats jis dreba vienuts tamsoje. Vaiduoklis prioka prie jo; jo iluma ramina tarsi aura. Jis umiega sikniaubs veidu gauruot balt didvilkio kail. Ar tu sapnuoji Hornhil? - paklaus Jonas. - Ne, - kietai susiiaup Semas. - A jo nekeniau. - Jis susimsts paka s Vaiduokliui paaus, ir kur laik stojo tyla. Gal gale Semvelis Tarlis pra kalbo, Jonas Snou tyliai klaussi ir suinojo, kaip prisipains bailys atsirado prie Sienos. Tarliai buvo sena, garbinga gimin, Meiso Tairelio, Haigardeno lordo ir Piet sergtojo vliavininkai. Vyriausias lordo Rendilo Tarlio snus Semve-

SO ST AIDIM AS

211

lis turjo paveldti turtingas emes, stipri pil, istorin dvirank didj ka lavij, vardu irdies Nuodas, nukaldint i Valyrijos plieno ir perduodam tvo snui beveik penkis imtus met. Taiau visas ididumas, kur lordas tvas jaut gimus Semveliui, igaravo, kai jis uaugo putnus, skystablauzdis ir nerangus. Semui patikdavo klausy tis muzikos ir kurti dainas, vilkti minktais aksomais, aisti pilies virtuvje greta virj, gerti sodr nudiauto citrininio pyrago ar pyragaii su mly nmis kvap. Jo aistra buvo knygos, kaiukai ir okiai, nors buvo nevikrus. Bet jam pasidarydavo bloga ivydus krauj ir jis apsipildavo aaromis vien pamats kirsdinam viiuk. Tuzinas mokytoj atvyko ir ivyko i Hornhilo, mgindami nulipdyti i Semo tvo taip troktam riter. Berniukas buvo keikiamas, periamas, plakamas ir marinamas badu. Vienas i mokytoj net privert j miegoti su grandininiais arvais, kad pst karins dvasios. Kitas aprengs motinos drabuiais ved per iorin tvirtovs sien, kad gd pa keist narsa. Jis tik storjo ir darsi vis baugtesnis, kol lordo Rendilo nusi vylimas virto pykiu, o galiausiai - pasibjaurjimu. - Vien kart, - prisipaino Semas, jo balsas virto nabdesiu, - pil at jo du vyrai, burtininkai i Kuarto, balta oda ir mlynomis lpomis. Jie nu dob taur ir privert mane isimaudyti kartame kraujyje, taiau a netapau drsus, kaip jie adjo. Man pasidar bloga ir apsivmiau. Tvas sak juos nuplakti. Galiausiai, po trij mergaii per daugel met, ledi Tarli pagimd lor dui vyrui antrj sn. Nuo tos dienos lordas Rendilas nebepais Semo, vis laik skyr jaunesniajam, smarkiam, sveikam vaikui, kuris jam buvo labiau prie irdies. Semvelis praleido kelerius saldios ramybs metus su muzika ir knygomis. Iki penkioliktos vardo dienos auros, kai paadintas rado pabalnot ir g. Trys ginklininkai palydjo j mik netoli Hornhilo, kur jo tvas dyr elni. - Esi jau beveik suaugs vyras ir mano pdinis, - kalbjo lordas Rendi las Tarlis vyresniajam snui ilgu peiliu dorodamas skerden. - Tu nedavei man pagrindo tavs atsisakyti, taiau a neleisiu tau paveldti emi ir ti tulo - tai turi priklausyti Dikonui. irdies Nuodas turi atitekti vyrui, kuris pakankamai stiprus jam nulaikyti, o tu nevertas net liesti jo rankenos. Tad a nusprendiau, jog iandien tu paskelbsi, kad nori apsivilkti juodai. Visas pa veldjimo teises perleisi broliui ir dar iki vakaro ikeliausi iaurn. Jei to ne padarysi, rytoj surengsime mediokl ir kakur iuose mikuose tavo irgas suklups, ikrisi i balno ir usimui... ar bent jau taip pasakysiu tavo motinai. Jos moterika irdis brangina kiekvien, net tave, o a nenoriu jos skaudinti. Praau, tik nesivaizduok, kad tai padaryti bus tikrai lengva, jei sumanysi man pasiprieinti. Man bus vienas malonumas sumedioti tave kaip par, koks ir esi. - Jo rankos buvo iki alkni kruvinos, kai jis padjo al lupimo

212

GEORGE R. R. MARTIN

peil. - Tai tai. Rinkis pats. Nakties sargyba, - jis kio rank elnio vidu rius, ipl ird ir laik saujoje, raudon ir varvani, - arba tai. Semas pasakojo i istorij ramiu, negyvu balsu, tarsi tai bt atsitik ne jam, o kakam kitam. Ir keista, pagalvojo Jonas, jis neapsiverk, n karto. Jam nutilus, kur laik abu sdjo ir klaussi vjo. Visame pasaulyje nebuvo jokio kito garso. Galiausiai Jonas tar: - Grkime bendrj men. - O kam? - paklaus Semas. Jonas patrauk peiais. - Ten galsim igerti karto sidro arba, jei labiau patinka, grogo. Kar tais vakarais Dareonas mums dainuoja, jei bna nusiteiks. Jis buvo dainius prie... na, ne visai, bet beveik - dainiaus mokinys. - Kaip jis ia atsidr? - paklaus Semas. - Lordas Rovanas i Goldengrouvo utiko j lovoje su dukterimi. Mer gait buvo dvejais metais vyresn, ir Dareonas prisiek, kad ji padjo jam lipti pro lang, taiau tvo akivaizdoje ji pavadino tai prievartavimu, tad tai jis ia. Igirds j dainuojant meisteris Eimonas pareik, kad jo balsas tarsi ant griaustinio pilamas medus. - Jonas nusiypsojo. - Rupius irgi kartais dainuoja, jei tai galima pavadinti dainavimu. Ustals dain jis imoko tvo vyninje. Pipas sako, kad jo balsas - kaip ant bezdal pilami myalai. - Jie drauge nusikvatojo. - Noriau juos abu igirsti, - prisipaino Semas, - taiau jie nenors, kad ten biau. - Jis vl susirpino. - Rytoj jis man vl lieps kovoti, ar ne? - Taip, lieps, - turjo atsakyti Jonas. Semas nerangiai atsistojo. - Veriau pasistengsiu pamiegoti. - Jis sisupo apsiaust ir nukblino. Bendrojoje menje visi jau buvo nurim, kai Jonas gro tik su Vaiduokliu. - Kur tu buvai? - paklaus Pipas. - Kalbjausi su Semu, - tar jis. - Jis tikrai bailys, - tar Grenas. - Per vakarien vis dar buvo vietos ant suolo, kai jis pasim pyrago, taiau pernelyg bijojo sstis alia ms. - Lordas Kumpis mano ess per geras valgyti drauge su tokiais kaip mes, - pareik Derenas. - Maiau j dorojant pyrag su kiauliena, - nusivaip Rupius. - Ma not, tai buvo jo brolis? - Jis sukriuksjo. - Liaukits! - piktai nutrauk Jonas. Vaikinai nutilo, sugluminti netikto jo siio. - Paklausykite mans, - tyloje pradjo Jonas ir papasakojo jiems, kaip viskas bus. Pipas palaik j, kaip jis ir tikjosi, taiau Halderio pritarimas buvo maloni staigmena. Grenas i pradi abejojo, taiau Jonas rado odi, kurie j tikint. Vienas po kito pritar visi. Vienus Jonas tikino, kitiems pa

SO ST AIDIM AS

213

meilikavo, treius sugdino, o prireikus ir pagrasino. Galiausiai visi sutiko... iskyrus Rast. - Js, mergaits, elkits, kaip norit, - tar jis, - taiau jei Tornas pasis mane prie ledi Kiaulait, ketinu atsiriekti gaball kumpio. - Jis suprunkt Jonui veid ir ijo. Po keli valand, visiems pilyje sumigus, trys i j apsilank Rasio cel je. Grenas palaik rankas, o Pipas usdo kojas. Jonas girdjo greit Rasio kvpavim, kai Vaiduoklis uoko jam ant krtins. Didvilkio akys deg rau donai kaip rusenanios arijos, o dantys lengvai sikibo berniukui minkt gerkls od, utektinai, kad pradt bgti kraujas. - Atmink, mes inom, kur tu miegi, - velniai tar jam Jonas. Kit ryt Jonas girdjo Rast pasakojant Albetui ir Rupiui, kaip skutantis slysteljo skustuvas. Nuo tos dienos nei Rastis, nei kas nors kitas nebeskaudino Semvelio Tarlio. Serui Aliseriui kur nors su juo suporavus, jie gindavosi ir atmuindavo jo ltus, nerangius kirius. Jei kov meistras aukdavo pulti, jie okdavo ir velniai kaukteldavo Semui per skyd, alm ar koj. Seras Aliseris niro, grasino, vadino juos visus bailiais ir bobomis, ar dar blogiau, taiau Semas likdavo sveikas. Po keli dien Jono raginamas jis prisdo prie j per vaka rien, ums viet ant suolo alia Halderio. Prireik dar poros savaii, kol jis galiausiai idrso sitraukti pokalbius, taiau laikui bgant jis jau kvaknodavo i Pipo grimas ir geriausiai i vis erzindavo Gren. Gal storas, nerangus ir isigands, taiau Semvelis Tarlis nebuvo kvailys. Vien vakar jis aplank Jon jo celje. - A neinau, k tu padarei, - tar jis, - taiau inau, kad padarei. - Jis susigds nusisuko. - Anksiau nesu turjs draugo. - Mes ne draugai, - tar Jonas. Jis udjo rank ant plataus Semo peties. Mes broliai. Ir jie tikrai broliai, pagalvojo jis, kai Semas ijo. Robas, Branas ir Rikonas buvo jo tvo sns ir jis vis dar juos myljo, taiau Jonas inojo, kad niekada nebuvo vienas i j. Ketlina Stark tuo pasirpino. Pilkos Vinterfelo sienos gali vaidentis jo sapnuose, taiau dabar jo gyvenimas - Juodoji pilis, o jo broliai - Semas, Grenas, Halderis, Pipas ir kiti atstumtieji, vilkintys juod Nakties sargybos rb. - Mano dd kalbjo ties, - sunibdjo jis Vaiduokliui. Ir pagalvojo, ar dar kada pamatys Bendin Stark, kad galt jam itai pasakyti.

EDARDAS

is bd prieastis yra rankos turnyras, milordai, karaliaus tary bai pasiskund miesto sargybos vadas. - Karaliaus turnyras, - krpteljs patais Nedas. - Patikinu jus, kad ran kos ia nereikt painioti. - Vadinkite kaip jums patinka, milorde. I visos karalysts plsta riteriai, o su kiekvienu riteriu sulaukiame dviej laisvj raiteli, trij amatinink, ei kovos meistr, tuzino pirkli, dviej tuzin keki ir daugiau vagi, nei galjau tiktis. I pradi pus miesto alpjo dl io prakeikto kario, o da bar tie visi sveiai... prajusi nakt turjome skenduol, mutynes smuklje, tris susirmimus su peiliais, iprievartavim, du gaisrus, begal apiplim ir rait girtuokli lenktynes Seser gatvje. O uvakar didiojoje ventyklo je rasta moters galva, plaukiojanti vaivorykts tvenkinyje. Ir niekas neino, kaip ji ten pateko ir kieno ji. - Kaip siaubinga, - suvirpjo Veiris. Lordas Renlis Barateonas nelabai j teujaut. - Jei negalite utikrinti karaliui ramybs, Janai, gal miesto sargybai tur t vadovauti kitas, kuris gali. Stambus, padribusiu pagurkliu Janas Slintas isipt kaip pikta varl, jo plika makaul paraudo. - Pats Eigonas Drakonas negalt utikrinti ramybs, lorde Renli. Man reikia daugiau vyr. - Kiek? - palinks priek paklaus Nedas. Kaip visada Robertas nepasivargino ateiti tarybos posd, tad rankai teko pareiga kalbti jo vardu. - Kiek tik manoma, lorde ranka. - Pasamdykite penkiasdeimt nauj vyr, - paliep Nedas. - Lordas Beilias pasirpins, kad gautumt pinig. - Pasirpinsiu? - pasitikslino Maasis Pirtas. - Taip. Radot keturiasdeimt tkstani auksini drakon nugaltojo kapeliui, tad tikrai galit sukraptyti dar kelis variokus palaikyti karaliaus ramybei. - Nedas atsigr Jan Slint. - Skirsiu jums taip pat dvideimt puiki kalavijuoi i asmenins sargybos, kurie tarnaus jums, kol isiskirs tys minios. - Dkoju, lorde ranka, - nusilenkdamas padkojo Slintas. - Paadu, jie nesds dyki. Vadui ijus, Nedas pasisuko likusius tarybos narius. - Kuo greiiau i beprotyb baigsis, tuo man bus geriau. - Tarsi dar per maai erzint ilaidos ir rpesiai, visi pyl Nedui ant aizdos drusk, bsi

S O ST AIDIMAS

215

m pramog vadindami Rankos turnyru, tarsi jam to bt reikj. O Rober tas nuoirdiai tikjo, kad jis jauiasi pagerbtas. - Karalyst klesti dl toki vyki, milorde, - tar vyriausiasis meisteris Paiselis. - Galingiesiems tai proga pasirodyti, o varguoliai atsikvepia nuo savo bd. - Ir daugeliui papildo kienes, - antrino Maasis Pirtas. - Pilnos visos miesto smukls, o keks vaikto isiktusios ir skimbioja kas ingsnis. Lordas Renlis nusijuok. - Mums pasisek, kad su mumis nra mano brolio Stanio. Pamenate jo pasilym udrausti vienamius? Karalius jo paklaus, ar jis nenort u drausti dar ir valgyti, ikti ir kvpuoti. Ties sakant, kartais stebiuosi, kaip Staniui pavyko susilaukti tos baisios dukters. vedyb guol jis eina tarsi mio lauk: niriu vilgsniu ir rytu atlikti pareig. Nedas neprisidjo prie to klegjimo. - A irgi galvoju apie js brol Stan. Man domu, kada jis ketina baigti vienag Dragonstoune ir uimti savo viet ioje taryboje. - Neabejotinai, kai tik suvarysime visas tas kekes jr, - tar Maasis Pirtas, sukeldamas dar daugiau juoko. - Utektinai prisiklausiau apie kekes vienai dienai, - kildamas nuo stalo tar Nedas. - Iki rytojaus. Harvinas budjo prie dur, kai Nedas gro Rankos bokt. - Pakviesk mano kambarius Dor ir paprayk tvo pabalnoti mano ir g, - pernelyg iurkiai paliep Nedas. - Klausau, milorde. Raudonoji tvirtov ir Rankos turnyras veria j kariuotis, kopdamas pripaino Nedas. Jis troko paguodos Ketlinos glbyje, ilgjosi besitreniruojani Robo ir Jono kalavij skambjimo, vsi dien ir alt iaurs nakt. Kambariuose jis nusimet patarjo ilkus ir akimirk sdjo su knyga, laukdamas atvykstant Dorio. Galingiausi Septyni Karalysi gimini ge nealoginiai mediai ir istorijos su daugumos aukt lord, kilming ledi ir j vaik apraymais, parayta didiojo meisterio Moleono. Paiselis sak ties: skaityti buvo nuobodu. Taiau Jonas Arinas pra ios knygos ir Nedas jau t, kad tam turjo prieasi. ia kako esama, kakokios tiesos^ paslptos iuose trapiuose pageltusiuose lapuose, jei tik jis galt j velgti. Bet kaip7 . Knyga buvo daugiau nei imto met senumo. Kain ar buvo gim dabarti niai mons, kai Moleonas pild apdulkjusius vestuvi, gimim ir miri sraus. Jis vl atsivert skyri apie Lanisteri gimin ir ltai m sklaidyti pusla pius, vildamasis, kad kas nors kris akis. Lanisteriai buvo sena gimin, save kildin i Lano Protingojo, gudruolio i Didvyri amiaus, kuris neabejoti nai buvo tokia pat legenda kaip ir Branas Statytojas, taiau labiau mylimas daini ir pasakotoj. Dainose Lanas buvo vaikinas, ikrapts prie i Kas-

216

GEORGE R. R. MART IN

terli Uolos pilies be ginklo, tik gudrumu, ir pavogs i sauls aukso nusiviesinti garbanotiems plaukams. Nedas troko, kad jis dabar bt ia ir ipet ties i ios prakeiktos knygos. Smarkus beldimas duris prane atjus Dor Kasel. Nedas uvert Moleono tom ir pakviet ueiti. - Paadjau miesto sargybai dvideimt i saviki, kol baigsis turnyras, prane jis. - Pavedu tau juos parinkti. Duok sakym Eilinui ir pasirpink, kad vyrai suprast, jog jie kvieiami malinti riaui, o ne j kelti. - Atsisto js Nedas atidar kedrin skryni ir isitrauk lengv drobin tunik. - Ar radai arklinink? - Naktin sarg, milorde, - tar Doris. - Jis prisiek nepaliesiantis kito irgo. - K jis pasak? - Jis tvirtina gerai painojs lord Arin. Greitai susidraugav, - Doris suprunkt. - Ranka visada dovanodavo po variok vaikinams j vardo die nos proga, sak jis. Mokjo elgtis su arkliais. Niekada nenuvarydavo irg, atnedavo jiems mork ir obuoli, tad jie visada diaugsi j matydami. - Mork ir obuoli, - pakartojo Nedas. Atrod, kad berniukas bus dar menkiau naudingas nei kiti. O jis buvo paskutinis i to ketverto, kur nu rod Maasis Pirtas. Doris apklaus juos visus i eils. Seras Hjugas buvo staiokas ir nekalbus, arogantikas, koks tik gali bti naujai ikeptas riteris. Jei ranka nort su juo pasikalbti, jis mielai j priimsis, taiau nesileisis klausinjamas sargybos kapitono... net jei tas kapitonas deimia met vy resnis ir imt kart geresnis kalavijuotis. Patarnaujanti mergait bent jau buvo maloni. Ji sak, kad lordas Jonas skait daugiau, nei reikt, susirpi ns ir nusimins dl silpnos snaus sveikatos ir iurktokas monai. Virtuvs parankinis, dabar odius, su lordu Arinu bendravo maai, taiau virtuvje buvo prisiklauss apsiai gand: lordas kivirijosi su karaliumi, lordas tik paknebendavo maist, lordas ketino sisti auklti sn Dragonstoun, lor das mgo veisti medioklinius skalikus, lordas aplank vyriausij ginklinin k ir usisak naujus ploktinius arvus i balto sidabro su mlynu jaspio sakalu ir perlamutro mnuliu ant krtins. Pats karaliaus brolis vyko kartu su juo padti isirinkti modelio, pasakojo virtuvs berniukas. Ne, ne lordas Renlis, kitas, lordas Stanis. - Ar ms sargas atsimena dar k nors, vert dmesio? - Vaikinukas dievaijasi, kad lordas Jonas buvo stiprus kaip perpus jau nesnis vyras. Danai jodindavo su lordu Staniu, sako jis. Vl Stanis, pagalvojo Nedas. Pasidar smalsu. Su Jonu Arinu jie buvo nuoirds, bet nelabai draugiki. Ir kol Robertas keliavo iaur, Vinterfel, Stanis pasitrauk Dragonstoun, Targeirin salos tvirtov, kuri buvo u kariavs broliui. Jis neusimin, kada ketina grti. - Kur jie jodavo? - paklaus Nedas.

SO ST AIDIM AS

217

- Vaikinukas tvirtina, kad jie lankydavosi vienamyje. - Vienamyje? - nepatikjo Nedas. - rijos lordas ir karaliaus ranka lankydavosi vienamyje su Staniu Barateonui - Jis netikdamas pakraip galv, svarstydamas, k lordas Renlis manyt apie gard ksnel. Roberto galumas apdainuojamas nevankiose ustals dainose visoje karalystje, taiau Stanis buvo kitoks; vos metais jaunesnis u karali, taiau visika jo prieingyb, rstus, be humoro jausmo, negailestingas ir tvirtas, atlikdamas pareig. - Vaikinukas tvirtina, kad tai tiesa. Ranka pasiimdavo su savimi tris sar gybinius ir, pasak berniuko, jie aipydavosi, kai jis ateidavo nuvesti j irg. - kur vienam? - norjo inoti Nedas. - Berniukas neinojo. Sargybiniai atsimint. - Gaila, kad Laiza isive juos Sln, - sausai tar Nedas. - Dievai daro visk, kad mus supykdyt. Ledi Laiza, meisteris Koulmanas, lordas Stanis... visi, kurie galt inoti ties, kas atsitiko Jonui Arinui, dabar u tkstani myli. - Ar js liepsite sugrti lordui Staniui i Dragonstouno? - Kol kas ne, - tar Nedas. - Pirmiausia turiu geriau susivokti, kas ia dedasi ir koks jo vaidmuo. - is klausimas nedav jam ramybs. Kodl Sta nis ivyko? Ar jis kaip nors prisidjo prie Jono Arino nuudymo? Ar ko nors bijojo? Nedas nesivaizdavo, kas galt igsdinti Stan Barateon, ku ris metus ilaik Stormsend per apgult, misdamas iurkmis ir bat oda, kai lordas Tairelis ir Redvainas sdjo lauke su eimininkais ir puotavo prieais jo sienas. - Atnek man liemen, jei nesunku. Pilkj, su didvilkio enklu. Noriu, kad tas ginklininkas inot, kas a esu. Galbt bus sukalbamesnis. Doris nujo prie drabuins. - Lordas Renlis yra lordo Stanio brolis, kaip, beje, ir karaliaus. - Taiau, atrodo, jis nebuvo kvieiamas tuos pasijodinjimus. - Nedas neinojo, k manyti apie Renl, apie jo draugik elges ir lengvas ypsenas. Prie kelias dienas jis pasived Ned on parodyti rinktinio rausvo aukso medaliono. Viduje rykiu miri stiliumi buvo nutapyta miela mergait stir nos akimis ir ant pei krintaniais velniais rudais plaukais. Renlis, regis, nekantravo suinoti, ar ta mergait jam nieko neprimena, o kai Nedas atsa kydamas gteljo peiais, jis atrod nusivyls. Mergina buvo Loro Tairelio sesuo Marder, prisipaino sau, taiau kai kurie sak, kad ji panai Lijan. Neinau", - tar jam Nedas suglums. Ar galjo bti, kad lordas Renlis, toks panaus Robert jaunystje, pajuto aistr merginai, kuri vaizdavosi kaip jaun Lijan? Tai atrod daugiau negu keista. Doris atne liemen ir Nedas kio rankas jos prakarpas. - Galbt lordas Stanis gr Roberto turnyr, - tar jis, Doriui varstant drabu nugaroje.

218

GEORGE R. R. MART IN

- Tai bt tikra laim, milorde, - atsak Doris. Nedas prisiseg kalavij. - Kitaip tariant, menkai tiktina. - Jo ypsena buvo rsti. Doris umet Nedui ant pei apsiaust ir suseg prie kaklo rankos tar nybos enklu. - Ginklininkas gyvena vir savo krautuvs, dideliame name Metalo ga tvs gale. Eilinas ino keli, milorde. Nedas linkteljo. - Dievai lai padeda tam virtuvs vaikiiui, jei jis isiunt mane vaikytis eli. Tai tik menkas kabliukas, u kurio bt galima usikabinti, taiau Jonas Arinas, kur painojo Nedas Starkas, nebt dvjs brangakmeniais ir sida bru idabint ploktini arv. Plienas yra plienas; jis skirtas apsaugai, o ne puomenoms. inoma, jo poiris galjo ir pasikeisti. Vargu ar bt pirm a sis, po keleri met dvare pradjs irti visk kitaip... taiau pasikeitimas buvo pernelyg rykus, ir tai Ned stebino. - Gal galiau dar kuo nors pasitarnauti? - Manau, geriausia pradti lankytis vienamiuose. - Sunki pareiga, milorde, - nusiypsojo Doris. - Vyrai mielai pads. Porteris jau padar pradi. Nedo mgstamiausias ristnas jau buvo pabalnotas ir lauk kieme. Per kiem Varlis ir Deksas risnojo greta. J metalins kepurs ir grandininiai markiniai turjo bti kait, taiau jie nesiskund. Lordas Edardas ijojo pro Karaliaus vartus miesto dvok, jo pilkas baltas apsiaustas leidosi nuo pei, visur jis mat akis ir paragino arkl risia. Jo sargybiniai nusek paskui. Jis nuolatos griojo atgal skindamasis keli per sausakimas miesto gatves. Tomardas ir Desmondas ryt paliko pil anksti ir usim pozicijas numatytame kelyje stebti, ar j kas neseka, taiau vis tiek Nedas nesijaut saugus. Karaliaus Voro elis ir jo paukiukai trikd j kaip nekalt mergel pirmj vestuvi nakt. Metalo gatv prasidjo nuo turgaus aikts netoli Ups vart, kaip buvo paymta emlapyje, arba Purvo vart, kaip juos vadino mons. Per m i ni tarsi milinikas vabzdys irgliavo mimas ant kojok, o tuntas bas vai kigali bgo i paskos ir vilp. Kitoje vietoje du apskur bernikiai, ne vyresni nei Branas, kovsi su pagaliais, lydimi triukming padrsinim i vien ir niri keiksm i kit. Dvikov nutrauk sen, ilindusi pro lang ir likteljusi kibir pamazg dvikovininkams ant galv. Sienos elyje, alia veim stovjo kininkai ir kavo: Obuoliai, geriausi obuoliai, pigs, u perpus maesn kain!w Sultingi melionai, salds kaip medus!; Rops, ; svognai, akniavaisiai, ateikite ia, ateikite ia, rops, svognai, akniavai siai, ateikite ia!

S O ST AIDIM AS

219

Purvo vartai buvo atkelti, o po nuleidiamomis grotomis mindikavo brys miesto sargybini auksiniais apsiaustais, pasirmusi ant iei. Va karuose pasirodius raiteli kolonai, sargybiniai puol veikti, stgaudami komandas ir varydami veimus ir psiuosius j on, kad galt joti riteris ir jo palyda. Pirmasis pro vartus uoliavs raitelis laik ilg juod vliav. ilkas plazdjo vjyje kaip gyvas; skersai vliav puo heraldikos enklas naktinis dangus, perkirstas raudono aibo. Keli lordui Berikui! - auk rai telis. Duokite keli lordui Berikui! Netrukus pasirod ir pats jaunasis lordas, aunus raitelis ant juodo ristno, auksaspalviais plaukais ir juodo atlaso ap siaustu, nusagstytu vaigdmis. - Atvykote kautis karaliaus Rankos turnyre, milorde? - kteljo sargy binis. - Atvykau laimti Rankos turnyro! - miniai sveikinant atsiauk lordas Berikas. Nedas isuko i aikts, kur prasidjo Metalo gatv, ir nujojo vingriu taku aukt kalv, pro kalvius, tuksinius atvirose kalvse, dl grandini ni markini besideranius laisvuosius raitelius, ilaplaukius geleies pir klius, pardavinjanius senas geletes ir skustuvus i veim. Kuo aukiau jie kop, tuo didesni atrod pastatai. mogus, kurio jiems reikjo, gyve no paioje kalvos virnje, didiuliame i sienoj surstame tinkuotame name, kurio virutiniai auktai dunksojo vir siauros gatvs. Ant dvivri juodmedio dur buvo iraiyta keista mediokls scena. Prie j tarsi sar gybiniai stovjo pora akmenini riteri, vilkini fantastikais arvais i blizganio raudono metalo, kuris vert juos grifu ir vienaragiu. Nedas pali ko arkl Deksui ir jo vid. Laiba jauna patarnaujanti mergait greitai pastebjo Nedo enkl ir sim bol ant liemens, ir atskubjo eimininkas, ypsodamasis ir linksdamas. - Vyno karaliaus rankai, - paliep mergaitei, mosteldamas Nedui pri ssti ant sofos. - A Tobas Motas, milorde, praau, sitaisykite patogiai. Jis vilkjo juodo aksomo drabu, ant kurio rankovi sidabriniais silais buvo isiuvinti kjai. Kakl juos sunki sidabrin grandin su safyru, didumo su lig karvelio kiauiniu. - Jei jums reikia nauj ginkl Rankos turnyrui, atjote reikiam krautuv. - Nedas nesivargino jo taisyti. - Mano darbas brangus ir dl to neatsiprainju, milorde, - kalbjo pildamas vyn dvi tarpusavyje deranias sidabro taures. - Nenoriu girtis, bet visose Septyniose Karalystse nerasite dirbini, kurie prilygt maniesiems. Jei norite, aplankykite kiekvie n kalv Karaliaus Uoste ir pats palyginkite. Kiekvienas kaimo kalvis gali nukaldinti grandininius markinius, bet mano darbas yra menas. Nedas siurbiojo vyn ir leido vyrui nekti. Gli riteris ia susipirks vis savo ginkluot, gyrsi Tobas, ir daugyb kilming lord, kurie nusima no apie puik metal, ir netgi lordas Renlis, karaliaus brolis. Galbt ranka netgi mat lordo Renlio naujuosius arvus, alius su auksiniais elnio ragais?

220

GEORGE R. R. MARTIN

N vienas ginklininkas mieste negali igauti tokios tamsiai alios spalvos; jis ins paslapt, kaip dti spalvos pat metal, daai ir emalis yra amato ramsiai. O galbt rankai reikt kalavijo? Tobas imoko apdirbti Valyrijos metal Kohoro kalvje dar bdamas berniukas. Tik ukeikimus inantis mogus gali paimti sen ginkl ir j perkaldinti. - Stark gimins simbolis yra didvilkis, ar ne? Galiau nukalti tok ti krovik didvilkio alm, kad pamat jus gatvje vaikai isilakstyt, - prisie kinjo jis. Nedas nusiypsojo. - Ar js kaldinote sakalo alm lordui Arinui? Tobas Motas kur laik patyljo ir pastat vyn al. - Karaliaus ranka aplank mane su lordu Staniu, karaliaus broliu. Apgai lestauju, bet jie nepagerb mans usakymu. Nedas velg vyr tiesiai, nieko nesakydamas, laukdamas. Per daugel met suprato, kad tyla kartais ikalbingesn nei klausimai. Taip buvo ir kart. - Jie pasipra aplankyti berniuk, - tar ginklininkas. - Tad a nuve diau juos kalv. - Berniuk, - atkartojo Nedas. Jis neturjo supratimo, kas tas berniu kas. - A taip pat noriau j pamatyti. Tobas Motas nudelb j altu, atsargiu vilgsniu. - Kaip pageidaujate, milorde, - tar jis be ankstesnio draugikumo pd sak balse. Jis palydjo Ned iki upakalini dur, paskui per siaur kiem giliai dubus akmenin pastat, kur buvo dirbama. Ginklininkui pravrus duris, pro jas plsteljo kartas oras: Nedas pasijuto tarsi engt drakono nasrus. Viduje, kiekviename kampe aiaravo aizdrai, o oras buvo pritvin ks dm ir sieros. Pameistriai per savo priekalus ir nyples vilgteljo tik nusiluostyti nuo kaktos prakaito, o mokiniai plikomis krtinmis pt dumples. eimininkas pasiauk aukt vaikinuk, beveik Robo amiaus, raume ningomis rankomis ir krtine. - ia lordas Starkas, naujoji karaliaus ranka, - pristat. Vaikinukas nu velg Ned apniukusiomis mlynomis akimis ir pirtais atmet prakaitu permirkusius plaukus. Stori plaukai, susivl ir neukuoti, buvo juodi tarsi raalas. Jo smakr tamsino besikalanios barzdels elis. - Tai Gendris. Pagal ami stiprus ir sunkiai dirba. Parodyk rankai t al m, kur padarei, vaikine. - Veik susigds berniukas palydjo juos iki suolo, kur guljo buliaus galvos pavidalo almas su dviem ilenktais ragais. Nedas pavart alm rankose. Metalas buvo neapdirbtas, nenulifuotas, bet meistrikai suformuotas. - Tai puikus darbas. Biau dkingas, jei leistumt man j nusipirkti. Berniukas iupo j i rank.

SO ST AIDIM AS

221

- Jis neparduodamas. Tobas Motas apmir i siaubo. - Berniuk, ia karaliaus ranka. Jei jo viesyb nori almo, padovanok j. Jo praymas tau garb. - A pasidariau j sau, - usispyrs pasak berniukas. - imtsyk atsipraau, milorde, - skubiai tar eimininkas Nedui. - Ber niukas netaytas tarsi naujas metalas ir kaip metalas turs naudos gerokai padauius. is almas geriausiu atveju yra pameistrio lygio. Atleiskite jam ir a paadu nukaldinti jums alm, kokio dar niekas nemat. - Jis nepadar nieko, dl ko turiau atleisti. Gendri, kai buvo atvyks lordas Arinas, apie k js kalbjots? - Jis tik mans klausinjo, milorde. -K o? Berniukas gteljo peiais. - Kaip laikausi, ar su manim gerai elgiamasi, ar man patinka is darbas, ir apie mano mam. Kas ji buvo ir kaip ji atrod. - K tu jam atsakei? - kamantinjo Nedas. Berniukas atmet vl ant kaktos ukritusi juod plauk sruog. - Ji mir, kai buvau maas. Ji turjo geltonus plaukus, o kartais man dai nuodavo, a tai prisimenu. Ji dirbo alinje. - Ar lordas Stanis tavs taip pat klausinjo? - Tas plikas? Ne, jis neitar n odio, tik dbsojo mane, tarsi biau koks prievartautojas, nusitaiks jo dukr. - Valdyk nevank lieuv, - paliep eimininkas. - Tai karaliaus ran ka. - Berniukas panarino akis. - Protingas vaikis, bet usispyrs. itas al mas... kiti j vadina buliagalviu, tai jis ir kerta jiems atgal. Nedas paliet berniuko galv, iupindamas storus juodus plaukus. - Pairk mane, Gendri. Pameistrys pakl veid. Nedas tyrinjo jo andikauli form, akis tarsi mlyn led. Taip, pagalvojo, a tai matau. - Grk prie darbo, vaikine. Apgailestauju, kad tave sutrukdiau. Kartu su eimininku jie gro nam. - Kas sumokjo u berniuko mokslus? - nerpestingai paklaus. Motas atrod suirzs. - Js matt berniuk. Labai stiprus. Matt, kokios jo rankos, tos rankos sutvertos kjui. Jis teik daug vili, tad primiau j be mokesio. - O dabar sakykit ties, - paragino Nedas. - Gatvse apstu stipri ber niuk. T dien, kai pasamdysit mokin veltui, Siena nugrius. Kas u j su mokjo? - Lordas, - nenoromis tar eimininkas. - Jis nepasak vardo ir ant ap siausto nebuvo simbolio. Jis sumokjo auksu, dvigub nei paprastai sum, ir pasak, kad viena dalis u berniuk, kita - u mano tyljim.

- Apibdinkite j. - Stambus, plaiapetis, ne toks auktas kaip js. Ruda barzda, su trupuiu raudonio, prisiekiu. Jis vilkjo prabang apsiaust, t a prisimenu, sunkus violetinis aksomas isiuvintas sidabriniais silais, taiau gobtuvas temd jo veid ir aikiai jo nemaiau. - Jis valandl dvejojo. - Milorde, nenoriu tu rti bdos. - Niekas i ms bdos netrokta, taiau bijau, kad is laikas yra gryna bda, meistre Motai, - tar Nedas. - Js inote, kas tas berniukas. - A tik ginklininkas, milorde. inau tai, kas man pasakyta. - Js inote, kas tas berniukas, - kantriai pakartojo Nedas. - Tai ne klau simas. - Berniukas mano mokinys, - tar eimininkas. Jis velg Nedui akis, nepalauiamas tarsi sena geleis. - Kas jis buvo prie atvykdamas pas mane, jau ne mano reikalas. Nedas linkteljo. Jis nusprend, kad meistras ginklininkas Tobas Motas jam patinka. - Jei ateit tokia diena, kai Gendris panort laikyti kalavij rankoje, o ne juos kaldinti, - siskit j pas mane. Jis turi kario ivaizd. Iki tol, meistre Motai, gaunate mano padk ir paad. Jei man prireiks almo vaikams gs dinti, tai pirmiausia apsilankysiu pas jus. Jo sargybinis lauk kieme su irgais. - Ar k nors isiaikinote, milorde? - Nedui sdant baln paklaus Deksas. - Taip, - susimsts atsak Nedas. Ko Jonui Arinui reikjo i karaliaus pavainikio ir kodl jis vertas jo gyvybs?

KETLINA

iledi, jums reikt prisidengti galv, - irgams uoliuojant iaur patarjai seras Rodrikas. - Peralsite. - Tai tik vanduo, sere Rodrikai, - atsak Ketlina. Jos plaukai karojo lapi ir sunks, pasileidusi sruoga prilipo prie kaktos, ir ji sivaizdavo, kokia ivargusi ir netvarkinga atrodo, taiau kart jai tai visai nerpjo. Pietuose lietus buvo minktas ir iltas. Ketlinai patiko, kaip jis lyja ant veido, velnus tarsi motinos buiniai. Tai grino j vaikyst, il gas pilkas dienas Riverane. Prisimin diev mik, linkstanias nuo drgms apsunkusias akas ir brolio juok, kai jis vaikydavosi j po krvas lapi lap. Ji prisimin, kaip i purvo kepdavo pyraglius su Laiza, j svor, slid ir rud purv tarp pirt. Jos tiekdavo juos Maajam Pirtui ir syk jis privalg tiek purvo, kad sirgo vis savait. Kokie jauni jie visi buvo! Ketlina jau beveik pamiro. iaurje lietus atrod altas ir atiaurus, o kartais naktimis virsdavo ledu. Galjo lygiai taip pat imuti javus, kaip ir pagirdyti, o suaugus mog priversdavo bgti iki artimiausios pastogs. Per tok liet vargu ar galt aisti maos mergaits. - A visas permirkau, - pasiskund seras Rodrikas. - Net kaulai lapi. Mikas aplink juos spaudsi vis ariau, o tolyg lietaus barbenim lapus lydjo iukjimas arkliams traukiant kanopas i purvo. - vakar mums reiks ugnies, miledi, ir karto maisto. - Toliau krykelje yra smukl, - tar jam Ketlina. Ji daug nakt buvo nakvojusi ten jaunystje, keliaudama su tvu. Paia me jg ydjime lordas Hosteris Tlis buvo nepailstantis keliautojas, visada kelyje. Ji dar atsimin smuklinink, stor moterik, vardu Maa Hedl, kuri dien nakt kramt tabak ir atrod turinti neisenkamas atsargas ypsen ir saldi pyragaii vaikams. Salds pyragaiiai buvo permirk medumi, riebs ir sunkiai virkinami, taiau Ketlina bijojo t ypsen. Tabako lapai nuda Maos dantis tamsiai raudonai ir jos ypsena virto kruvinu siaubu. - Smukl, - ilgesingai pakartojo seras Rodrikas. - Jei tik... taiau negali me rizikuoti. Jei norime likti neatpainti, manau, mums vertt pasiiekoti koki nedideli tvirtinim... Jis nutilo, nes kelyje pasigirdo vandens pliukenimas, grandinini arv skimbiojimas, arklio vengimas. - Raiteliai, - spjo jis, nuleisdamas rank ant kalavijo rankenos. Netgi karalikajame kelyje nepakenks bti atsargiems. Jie sek sklindanius garsus iki kelio poskio ir tada juos pamat: brys ginkluot vyr triukmingai brido per skuring srov. Ketlina sustabd

224

GEORGE R. R. MART IN

irg, laukdama, kol jie prajos. Vliava prieakinio raitelio rankoje karojo imirkusi ir suglebusi, taiau sargybiniai vilkjo tamsiai mlynus apsiaustus, o ant pei segjo sidabrinius Jros sargybos erelius. - Molisteriai, - sunibdjo jai seras Rodrikas, tarsi ji neinot. - Miledi, veriau usitraukite gobtuv. Ketlina nesujudjo. Bryje jojo pats lordas Deisonas Molisteris, apsup tas riteri, alia jo snus Patrikas, o nuo jo nedaug teatsiliko skvairai. Jie joja Karaliaus Uost, Rankos turnyr. Pastarj savait karalikajame kelyje keliautoj buvo tirta lyg musi; riteriai ir laisvieji raiteliai, dainiai su savo arfomis ir bgnais, sunks veimai, prikrauti apyni, grd, statini m e daus, pirkliai, amatininkai, keks - visi trauk pietus. Ji drsiai nuirjo lord Deison. Paskutin kart mat j laidant aipo kus su dde jos vestuvi puotoje; Molisteriai buvo Tli vliavininkai ir jo dovanos buvo prabangios. Jo rudi plaukai dabar jau buvo pabarstyti baltai, itss veidas paymtas laiko, taiau metai nepaliet jo ididumo. Jis jojo kaip mogus, kuris nieko nebijo. Ketlina jam to pavydjo; ji pradjo tiek vis ko bijoti. Raiteliams prasilenkiant, lordas Deisonas linkteljo pasisveikin damas, taiau tai tebuvo tik kilmingo lordo mandagumas kelyje sutiktiems nepastamiems. Nuomios akys jos neatpaino, o jo snus nesiteik net vilgtelti. - Jis js nepaino, - nustebs tar seras Rodrikas. - Jis pamat por purvu apsitakiusi keleivi kelkratyje, perm irku si ir pavargusi. Jam net mintis neov tarti, kad vienas i j - lordo, kuriam jis pavaldus, dukra. Manau, bsime pakankamai saugs smuklje, sere Rodrikai. Buvo jau beveik tamsu, kai j pasiek, krykelje iaur nuo didiosios Triakio santakos. Maa Hedl buvo dar storesn ir ilesn, nei Ketlina prisi min, vis dar maumojo tabako lapus, taiau tik pavirutinikai juos nuvel g, siaubingos raudonos ypsenos nebuvo n uuominos. - Du kambariai laipt viruje, tai viskas, kas ia yra, - nesiliaudama kramtyti idro ji. - Jie po varpo boktu, tad nepraiopsosite vakariens, nors kai kas mano, kad ten pernelyg triukminga. Niekuo negaliu padti. Pas mus perpildyta ar beveik perpildyta, tai nieko nekeiia. Arba itie kam bariai, arba keliaukit toliau. Jie pasirinko tuos kambarius, emas, dulktas palpes viruje ankt, siaur laipt. - Palikite ilgaaulius ia, - pamusi monet paliep Maa. - Berniukas juos nuvalys. Neleisiu neti purvo laiptais. Ir klausykite varpo. Vluojantys lieka nevalg. Joki ypsen, joki uuomin apie saldiuosius pyragaiius. Vakarienei aukiantis varpas kurtino. Ketlina persireng sausais drabu iais. Ji sdjo prie lango, stebdama, kaip lietus barbena stikl. Laai tekjo

SO ST AIDIMAS

225

baltais burbuliukais, o lauk gaub drgnos sutemos. Ketlina vos beirjo purvin krykel, kurioje susieina du didieji keliai. Krykel privert j susimstyti. Pasuk nuo ia vakarus, lengvai pa siekt Riveran. Tvas visuomet jai duodavo verting patarim, kai j la biausiai reikdavo, ir ji troko su juo pasikalbti, spti j apie besitelkiani audr. Jei Vinterfel reikia sutvirtinti ir rengtis karui, tai Riveran dar labiau, nes jis gerokai ariau Karaliaus Uosto ir tarsi elis vakaruose dunksanios Kasterli Uolos galybs. Jei tik tvas bt stipresnis, gal ir rizikuot, taiau pastaruosius dvejus metus Hosteris Tlis guljo prikaustytas prie lovos ir Ketlina nenorjo dar labiau jo apsunkinti. Rytinis kelias buvo tutesnis ir pavojingesnis, vingiuojantis per kalvas ir tankius mikus, kopiantis auktyn Mnulio kalnus, einantis pro auktus tarpeklius ir gilias Arino Slnio bedugnes bei akmeninius Pirtus apaioje. Virum Slnio aukta ir neveikiama dunksojo rija, jos boktai stiebsi dang. Ten ji rast savo seser... ir galbt kelet Nedo iekom atsakym. Tikrai Laiza inojo daugiau, nei drso parayti laike. Ji net gali turti rody m, kurio Nedui reikia, norint sulugdyti Lanisterius, o jei kilt karas, jiems prireiks Arin ir rytini, jiems prisiekusi lord pagalbos. Taiau kaln kelias buvo klastingas. iuose tarpekliuose slankiojo laukins kats, grs nuoliauos ir tykojo kalniei klan plikai - jie nusileisdavo nuo aukt virni, apipldavo, nuudydavo ir itirpdavo tarsi sniegas, kai i Slnio atjodavo riteriai j iekoti. Net Jonas Arinas, didingiausias lordas, kok mat rija, per kalnus visuomet keliaudavo su pastiprinimu, o Ketlinos vienintelis pastiprinimas buvo pagyvens riteris, ginkluotas itikimybe. Ne, pagalvojo ji, Riveranas ir rija turs palkti. Jos kelias drieksi iaur, Vinterfel, kur jos lauk sns ir pareiga. Kai tik jie saugs atsidurs u Ssmaukos, ji prisistatys vienam i Nedo vliavinink ir pasis priek raitelius su nurodymu karalikajame kelyje rengti stebjimo postus. Lietus temd laukus u krykels, taiau Ketlina aikiai regjo i em atmintyje. U kelio buvo prekyviet, o dar u mylios - kaimas, pusimtis bal t nameli, supani ma akmenin ventykl. Dabar j bus daugiau; vasa ra buvo ilga ir taiki. iaur nuo ia karalikasis kelias vingiavo palei alij Triakio ak, per derlingus slnius ir mikingas vietoves, pro klestinius miestus ir stiprius tvirtinimus bei ups lord pilis. Ketlina visus juos painojo: Blekvudai ir Brakenai, amini prieai, kuri ginus nuolatos sprsdavo jos tvas; ledi Vent, paskutin i savo gimins, gy venanti su savo vaiduokliais uoltuose Heirinholo poemiuose; irzlus lordas Frjus, pergyvens septynias monas ir dvi savo pilis pripilds vaik, ank, proanki, pavainiki ir pravainiki. Visi jie buvo Tli vliavininkai, kala viju prisiek tarnauti Riveranui. Ketlina svarst, ar to pakaks, jei kilt karas. Jos tvas buvo galingiausias iuose kratuose, ir ji neabejojo, kad jis sukvies

226

GEORGE R. R. MART IN

t vliavininkus... bet ar jie susirinkt? Dariai, Raigeriai, Mutonai irgi buvo prisiek Riveranui, taiau prie Triakio kovsi Reigaro Targeirino pusje; lordas Frjus su savo naujokais pasirod tik miui pasibaigus, pasdamas dvejoni, prie kurios kariaunos jis ketino jungtis (prie j, po mio tikino jis nugaltojus, taiau tvas nuo tol vadino j Vluojaniu lordu Frjumi). Iki karo nevalia prieiti, kartai pagalvojo Ketlina. Jie neturi to leisti. Seras Rodrikas ujo jau tylant varpui. - Turime paskubti, jei viliams vakar uksti, miledi. - Bus saugiau, jei nebsime riteris ir ledi, kol neatsidursime u Ssmau kos, - pasil ji. - Paprasti keliautojai maiau traukia dmes. Tarkim, tvas ir dukra, vykstantys eimos reikalais. - Kaip liepsite, miledi, - sutiko seras Rodrikas. Tik kai ji nusijuok, su prato, k pasak. - Seni paproiai sunkiai mirta, mano... mano dukra. Jis paband pasiiupinti dingusias andenas ir susikrimts atsiduso. Ketlina sikibo jam parank. - Eime, tve, - tar. - Pamatysit, Maa Hedl ruoia puik stal, tik pasi stenkit jos neliaupsinti. Js tikrai nenorsit pamatyti jos ypsenos. Smukls kambarys buvo ilgas ir skersvjuotas, viename jo gale stovjo eil milinik alaus statini, kitame krenosi idinys. Patarnaujantis ber niukas zujo pirmyn ir atgal su msos iemais, o Maa i statini pilst al, vislaik iaumodama tabak. Suolai buvo ussti, miestelnai ir kininkai sdjo laisvai susimai, kaip bdinga keliautojams. Krykelje susibr keistos kompanijos; day tojai juodomis ir pamlusiomis rankomis dalijosi vienu suolu su uvimi dvokianiais vejais, raumeningas kalvis spaudsi greta sudivusio seno ventiko, tvirti samdomi kalavijuoiai ir sudrib apkns pirkliai pasakojosi naujienas lyg geri biiuliai. Draugijoje buvo daugiau kalavij, nei Ketlina bt norjusi. Trys prie idinio segjo Braken enkl - br eril, didel kompanija vilkjo m lyno metalo grandininius arvus ir sidabrikai pilkus apsiaustus su gobtu vais. Jiems ant peties puikavosi dar vienas pastamas enklas: Frj gimins boktai dvyniai. Ji tyrinjo j veidus, taiau visi buvo pernelyg jauni, kad j paint. Vyriausias i j buvo ne augesnis nei Branas, kai ji ivyko iaur. Seras Rodrikas rado jiems abiem viet ant suolo prie virtuvs. Prieais sdintis graus jaunuolis iupinjo medin arf. - Bkit septyniskart palaiminti, gerieji mons, - jiems sdant pasisvei kino jis. Prie j ant stalo stovjo tuia vyno taur. - Ir js, dainiau, - atsak Ketlina. Seras Rodrikas usak duonos, msos ir alaus tonu, reikianiu tuojau pat. Dainius, madaug atuoniolikos met jaunuolis, drsiai juos nuvelg ir paklaus, kur jie keliauj, i kur atvyk ir koki ini atne; jis laid klausi mus greit it strles, nelaukdamas atsakymo.

S O ST AIDIMAS

227

- Prie por savaii mes ivykome i Karaliaus Uosto, - atsak Ketlina saugiausi klausim. - O a ten vykstu, - tar jaunuolis. Kaip ji ir tar, jam labiau knietjo pa pasakoti apie save, nei klausytis j. Dainiai nieko taip nemgsta, kaip klausy tis savo pai balso. - Rankos turnyras reikia turtingus ponus su storomis piniginmis. Paskutin kart ivykau su daugiau sidabro, nei galjau pane ti... ar biau galjs, nes visk prapyliau, pastats u Karaludio pergal. - Dievai pyksta ant loik, - rsiai tar seras Rodrikas. Jis buvo i iau rs ir apie turnyrus buvo tokios pat nuomons, kaip Starkai. - inoma, jie ant mans supyko, - nesiginijo dainius. - Js iaurieji dievai ir Gli riteris mane pribaig. - Neabejotinai, tai buvo jums gera pamoka, - tar seras Rodrikas. - Taip. kart monetas statysiu u ser Lor. Seras Rodrikas pasiglost nesanias andenas, taiau kol sugalvojo, kaip jam atkirsti, atskubjo patarnaujantis berniukas. Prieais jis pastat medines lktes su duona ir prikrov jas nuo iemo apskrudusios msos, varvanios kartomis sultimis. Ant kito iemo buvo suverti mai svognliai, atrs pi pirai ir stori grybai. Seras Rodrikas godiai kibo maist, o berniukas nub go atneti jiems alaus. - A vardu Mariljonas, - gnaibydamas medins arfos stygas pasisak dai nius. - Veikiausiai negirdjote mans dainuojant? Ketlina nusiypsojo i jo elgesio. Klajojantys dainiai retai atsibelsdavo iaur iki Vinterfelo, taiau ji painojo tokius kaip jis i vaikysts Riverane. - Veikiausiai ne, - atsak jam. Jis brkteljo graud akord. - Daug praradote, - tar. - Kok puikiausi daini girdjot? - Eilij i Bravoso, - ipokino seras Rodrikas. - O, a daug puikesnis nei tas senas stuobrys, - patikino Mariljonas. - Jei rastumt sidabrin u dain, mielai rodyiau. - Gal ir turiu variok ar du, taiau greiiau mesiu juos ulin, nei m o ksiu u tamstos kaukim, - suniurnjo seras Rodrikas. Jo nuomon apie dainius buvo visiems inoma; muzika puikiai pritinka mergaitms, taiau jis niekaip nesuprato, kodl sveikas vaikis ima rankas arf, kai gali laikyti kalavij. - Js senelis labai irzlus, - Mariljonas kreipsi Ketlin. - Norjau jus pagerbti. Atiduoti duokl js groiui. Ties sakant, a sutvertas dainuoti karaliams ir kilmingiems lordams. - O, suprantu, - tar Ketlina. - Girdjau, lordas Tlis dievina dainas. Ti kriausiai lankts Riverane? - imtus kart, - uriets nos atsak dainius. - Jie laiko man kambar, o jaunasis lordas man kaip brolis.

228

GEORGE R. R. MARTIN

Ketlina nusiypsojo, pagalvojusi, k apie tai pasakyt Edmuras. Kart vienas dainius permiegojo su mergina, kuria brolis avjosi; nuo to laiko jis nekent itos paderms. - O Vinterfele? - paklaus. - Ar esate buvs iaurje? - Ko ten eiti? - pasibaisjo Mariljonas. - Ten tik pgos ir lokenos, o Star kai nepripasta kitos muzikos, tik vilk staugim. Kitame kambario gale ji igirdo su trenksmu atsiveriant duris. - Smuklininke, - kteljo u jos tarno balsas. - Turime irg, kuriuos reikia nuvesti arklides, o milordas Lanisteris reikalauja kambario ir kartos vonios. - O, dievai, - teitar seras Rodrikas, Ketlinai nespjus jo nutildyti, pir tais tvirtai suspaudus dilb. Maa Hedl tik linksjo ir ypsojosi savo baisia raudona ypsena. - Apgailestauju, milorde, tikrai, bet smukl pilna, uimti visi kambariai. Jie keturiese, pastebjo Ketlina. Senas mogus juodais Nakties sargybos rbais, du tarnai ir... jis, stovjo ten maas ir lus kaip visada gyvenime. - Mano vyrai pernakvos js arklidse, o a, k gi, man nereikia didelio kambario, kaip aikiai matote. - Jis tvyksteljo ironika ypsena. - Kol idi nys ildo, o iauduose nra blus, esu laimingas. Maa Hedl tvirtai laiksi savo. - Milorde, viet nra, turnyras, nieko negaliu padaryti, o... Tyrionas Lanisteris i pinigins isitrauk monet, mesteljo sau vir gal vos, sugavo, vl met. Net ir kitame kambario gale, kur sdjo Ketlina, aukso mirgjimo su niekuo negaljai supainioti. Ant koj paoko laisvasis raitelis iblukusiu mlynu apsiaustu. - Galite apsistoti mano kambaryje, milorde. - tai kur protingas mogus, - svieds besisukani monet per kambar tar Lanisteris. Laisvasis raitelis sugavo j ore. - Be to, vikrus. - Neauga pasisuko Ma Hedl. - Tikiuosi, valgio pasilysite? - Ko tik pageidausite, milorde, - patikino eiminink. Ir lai juo pasprings ta, pagalvojo Ketlina, taiau mintyse regjo Bran, springstant ir skstant savo paties kraujyje. Lanisteris vilgteljo artimiausius staliukus. - Mano vyrai valgys tai, k tiekiate iems monms. Dvigubas porcijas, nes kelias buvo ilgas ir sunkus. A noriau keptos pauktienos - viiuko, anties, karvelio, - nesvarbu. Ir sot geriausio vyno. Jorinai, ar pavakarie niausi su manimi? - Tikrai taip, milorde, - atsak juodasis brolis. Kemys net nevilgteljo kit smukls gal, ir Ketlina pagalvojo, kaip pasisek, kad juos skiria sausakimi suolai, kai staiga ant koj paoko Ma riljonas.

S O ST AIDIMAS

229

- Milorde Lanisteri! - kteljo. - Man bus garb jus linksminti, kol val gysite. Leiskite man padainuoti balad apie js tvo pergal prie Karaliaus Uosto. - Niekas nesugadint man vakariens labiau, - sausai tar Neauga. Jo nevienodos spalvos akys trumpai nuirjo daini, pasisuko on... ir pamat Ketlin. Jis akimirk velg j, sutriks. Ji nusigr, bet per vlai. Neauga ypsojosi. - Ledi Stark, koks malonus netiktumas, - tar. - Gaila, kad nesusitikome Vinterfele. Mariljonas spoksojo j, sutrikim keit grauatis, Ketlinai ltai stojantis. Ji igirdo nusikeikiant ser Rodrik. Jei tik jis bt ugais prie Sienos, pa galvojo ji, jei tik... - Ledi... Stark? - bukai atkartojo Maa Hedl. - Kai paskutin kart ia nakvojau, vis dar buvau Ketlina Tli, - paaiki no ji smuklininkei. Ji girdjo murmes, jaut j bestas akis. Ketlina nuvel g kambar, riteri ir prisiekusi kalavijuoi veidus, giliai kvp, ram inda ma palusiai besidauani ird. Ar ji drs rizikuoti? Laiko apmstymams nebuvo; dar akimirka, ir ausyse suskambo jos paios balsas: - Js, kur sdit kampe, - kreipsi ji vyresn mog, kur tik dabar pastebjo. - Ar ant js apsiausto matau isiuvint Heirinholo juodj iknosparn, sere? Vyras atsistojo. - Taip, miledi. - O ar ponia Vent nra tikra ir garbinga mano tvo, lordo Hosterio Tlio i Riverano, draug? - Taip, yra, - rytingai atsak vyras. Seras Rodrikas tyliai atsistojo ir isitrauk kalavij i makties. Neauga mirksjo nieko nesakaniu veidu, su nuostaba skirtingose akyse. - Raudonasis erilas visada buvo laukiamas enklas Riverane, - kreipsi ji trijul prie idinio. - Mano tvas laiko Jon Braken vienu i seniausi ir itikimiausi vliavinink. Trys kov meistrai pasikeit dvejojaniais vilgsniais. - Ms lordas pagerbtas tokio pasitikjimo, - nerytingai tar vienas. - Pavydiu js tvui vis i puiki draug, - kandiai mesteljo Lanis teris. - Taiau nesuprantu, ko js siekiate, ledi Stark. Ji nepais jo, tik pasisuko didj br, vilkini mlynai ir pilkai. Nuo j dabar viskas priklaus; j buvo daugiau nei dvideimt. - Ir js enkl pastu: Frj boktai dvyniai. Kaip laikosi js lor das, sere? Pakilo j kapitonas. - Lordas Valderis laikosi kuo puikiausiai, miledi. Devyniolikt vardo dien jis ketina vesti ir pra js tvo pagerbti j per vestuves savo apsilan kymu.

230

GEORGE R. R. MARTIN

Tyrionas Lanisteris sukikeno. Kaip tik tada Ketlina suprato, kad jis - jos rankose. is mogus atvyko kaip sveias mano namus ir ten susimok nuudyti mano sn, septyneri met berniuk, - paskelb ji visam kambariui, besdama pirtu. Seras Rodrikas atsistojo greta jos su kalaviju rankoje. - Kara liaus Roberto ir gerj lord, kuriems tarnaujate, vardu, praau j suimti ir padti man sugrinti Vinterfel, kur gaus laukti karaliaus teisingumo. Ji nebeinojo, kas teik didesn pasitenkinim: tuzino vienu metu trau kiam kalavij vangesys ar itss Tyriono Lanisterio veidas.

SANSA

ansa vyko j Rankos turnyr su ventike Mordeina ir Deine Pul palankine su geltonomis uuolaidomis i tokio plono ilko, kad matsi kiaurai. Jos nuauksino vis pasaul. U miesto sien, prie ups, ikilo imtai paviljon ir mons tkstaniais rinkosi irti aidyni. i prabanga an sai gniau kvap; tviskantys arvai, puiks irgai aukso ir sidabro gnio mis, minios kavimai, vjyje besiplaikstanios vliavos... ir patys riteriai, labiausiai riteriai. - Tai spdingiau nei dainose, - sunibdjo ji, kai jos susirado tvo pa adtas vietas tarp kilming lord ir ledi. Tdien Sansa vilkjo dailiai: alia suknele, kuri irykino jos katoninius plaukus, ir mat, kad visi iri j ir ypsosi. Jos stebjo priek ijojanius imt dain didvyrius, vienas u kit pasakikesnius. Turnyr pradjo septyni karaliaus sargybos riteriai, iskyrus Deim Lanister, pieno spalvos vynuotais arvais, baltais, tarsi k tik ikri ts sniegas, apsiaustais. Seras Deimis irgi segjo balt apsiaust, taiau po juo nuo galvos iki koj spindjo auksu, buvo su lito galvos almu ir auksi niu kalaviju prie ono. Seras Gregoris Kligeinas, Jojantis Kalnas, nudundjo pro juos tarsi lavina. Sansa prisimin lord Jon Rois, viejus Vinterfele prie por met. - Jo arvai bronziniai, tkstantmei senumo, iraiyti stebuklingomis runomis, kurios saugo j nuo sualojim, - sunibdjo ji Deinei. ventike Mordeina parod lord Deison Molister su pasidabruotais mlynais arvais ir erelio sparnais ant almo. Jis nukov tris Reigaro vlia vininkus prie Triakio. Mergaits sukikeno, pamaiusios yn ir kar Tor i Myro, skustagalv, plazdenant raudonais apdarais, bet ventike papasakojo, kad kitados jis sudegins Virukalns sienas liepsnojaniu kalaviju. Kit raiteli Sansa nepainojo; ia susirinko samdomi riteriai i Pirt ir Haigardeno, i Dorno kaln, neapdainuoti laisvieji raiteliai ir k tik ikepti skvairai, jaunesnieji kilming lord sns ir ne toki kilming gimini p diniai. Dauguma jaun vyr dar nebuvo atlik jokio ygdarbio, taiau San sa ir Dein sutiko, kad vien dien Septyniose Karalystse suskambs j vardai. Seras Balonas Svonas. Lordas Braisas Keronas i Mar. Bronzinio Jono pdinis, seras Andaras Roisas, ir jo jaunesnysis brolis seras Robaras; j pasidabruoti metaliniai ploktiniai arvai buvo irayti bronza tokiomis pat senovinmis runomis, kurios saugojo j tv. Dvyniai seras Horas ir se ras Hoberis, ant kuri skyd puikavosi Redvain simbolis - vynuogi kek, tamsiai raudona mlynam fone. Patrikas Molisteris, lordo Deisono snus.

232

GEORGE R. R. MART IN

ei Frjai i Krykels: seras Deredas, seras Hostinas, seras Denvelis, seras Emonas, seras Teo, seras Pervainas - senojo lordo Valderio Frjaus sns ir ankai bei pavainikis Martinas Riversas. Dein Pul prisipaino, kad j gsdina Dalabaro Kso vilgsnis, i Va saros sal itremto princo, seginio apsiaust su aliomis ir rykiai raudo nomis plunksnomis, jo tamsus it naktis veidas, taiau ivydusi jaunj lord Berik Dondarion viesiais aukso plaukais ir jo juod skyd, skrodiam aibo, pareik norinti u jo itekti, nors ir dabar pat. Skalikas irgi buvo srauose, kaip ir karaliaus brolis, grauolis lordas Ren lis i Stormsendo. Doris, Eilinas ir Harvinas kovojo u Vinterfel ir iaur. Doris tarp j atrodo kaip vargeta, - jam pasirodius sunypt venti ke Mordeina. Sansa pritar. Dorio ploktiniai arvai buvo mlynai pilki, be jokio simbolio ar ornamento, o plonas pilkas apsiaustas kadaravo nuo pei tar si purvinas skarmalas. Taiau pasirod auniai: pirmoje dvikovoje nuvert nuo irgo Hor Redvain ir vien i Frj antroje. Treioje jis triskart jojo prie laisvj raitel, vardu Lotoras Brunas, kurio arvai buvo tokie pat ny ks, kaip ir jo. N vienas i j nenukrito nuo irgo, taiau Bruno ietis buvo tvirtesn, o smgiai taiklesni, todl nugaltoju karalius paskelb j. Eilinas ir Harvinas pasirod dar prasiau; Harvinas drebsi nuo irgo per pirmj susidrim su seru Merinu i karaliaus sargybos, o Eilinas neatsilaik prie ser Balon Svon. Dvikovos tssi vis dien, iki pat sutem, puiki karo irg kanopos try p pralaimtojus, kol galiausiai laukas virto nudrengta dykyne. Tuzin kart Dein ir Sansa vienu balsu suukdavo raiteliams susidrus, ietims virstant skeveldromis, o paprasti mons stgsmais palaik savo numyltinius. Kas kart vyrui nukritus Dein usidengdavo akis tarsi isigandusi maa m er gait, taiau Sansa buvo drbta i kietesnio molio. Kilminga ledi ino, kaip elgtis turnyruose. Net ventike Mordeina pastebjo jos susitvardym ir pri tariamai linkteljo. Karaludys pasirod pasakikai. Jis nublok ser Andar Rois ir lord Brais Keron taip lengvai, tarsi ijojs apsukti rato, o tada stojo sunki kov prie baltaplauk Beiristin elm, kuris pirmsias savo dvikovas laim jo prie trisdeimt ir keturiasdeimt met jaunesnius vyrus. Sandoras Kligeinas ir jo milinas brolis, seras Gregoris Jojantis Kalnas, irgi atrod nesustabdomi, nuomiai guld vien prie po kito. Siaubingiau sias dienos tarpas stojo per antrj sero Gregorio dvikov, kai jo ietis smi go po jaunojo riterio i Slnio kaklo arvu su tokia jga, kad pervr gerkl ir is mir akimirksniu. Jaunuolis nukrito maiau nei per deimt pd nuo ten, kur sdjo Sansa. Sero Gregorio ieties smaigalys styrojo kakle, o kraujas pulsavo ltais plipsniais, kaskart vis silpniau. Jo arvai buvo nauji ir tvisk jo; per itiest rank liejosi rykus raudonas dryis metalui sugavus vies.

S O ST AIDIMAS

233

Paskui saul pasislp u debes ir jis dingo. Jo apsiaustas buvo mlynas lyg dangus vaiski vasaros dien, apsitas pusmnuliais, taiau kraujo prisigrs rbas patamsjo ir mnuliai vienas po kito nusida raudonai. Dein Pul taip isterikai raudojo, kad ventike Mordeina galiausiai i ved j susitvardyti, taiau Sansa sdjo sudjusi rankas sterblje ir stebjo keistai susiavjusi. Ji nebuvo maiusi, kaip mirta mogus. Jai irgi dert verkti, pagalvojo, bet aaros nepasirod. Galbt ji iverk jas visas dl Ledi ir Brano. Bt kitaip, jei tai bt Doris, seras Rodrikas ar tvas, tar pati sau. Jaunas riteris mlynu apsiaustu jai nieko nereik, kakoks nepastamasis i Arino Slnio, kurio vard pamiro, vos j igirdusi. O dabar ir pasaulis pa mir jo vard, suvok Sansa; apie j nebus dainuojamos dainos. Tai lidino. Ineus lavon, lauk ibgo berniukas su kastuvu ir uvert emmis viet, kur guljo uvs riteris, kad nesimatyt kraujo. Dvikovos tssi. Seras Balonas Svonas neatsilaik prie Gregor, o lordas Renlis - prie Skalik. Renl blok taip iauriai, kad nuskriejo nuo irgo auktyn kojomis. Galva trenksi em, pasigirdo trakteljimas, minia net isiiojo i nuosta bos, taiau lo tik auksinis almo ragas. Vienas i smaigali smigo po juo. Lordui Renliui atsistojus, prastuomen tarsi iprotjusi sveikino j, nes gra uolis karaliaus Roberto brolis buvo vis numyltinis. Grakiai nusilenks jis teik sulauyt smaigal nugaltojui. Skalikas suprunkt ir svied sulau yt rag mini, kuri puol kumiuotis ir draskytis dl gaballio aukso, kol tarp jos engs lordas Renlis sugrino taik. Vl atjo ventike Mordeina, viena. Dein prastai jauiasi, paaikino; ji parlydjo j pil. Sansa jau buvo beveik pamirusi Dein. Vliau vienas samdomas riteris languotu apsiaustu usitrauk nelov, nes umu Beriko Dondariono irg, ir buvo paalintas. Lordas Berikas pa sibalnojo kit irg, taiau buvo numestas nuo jo Toro i Myro. Seras Aronas Santagaras ir Lotoras Brunas nevaisingai kovsi tris raundus; seras Aronas vliau neatsilaik prie lord Deison Molister, o Brunas - prie Jono Roiso jaunesnj sn Robar. Galiausiai liko keturi: Skalikas ir jo milinas brolis Gregoris, Deimis Lanisteris Karaludys ir seras Loras Tairelis, jaunuolis, kur vadino Gli riteriu. Seras Loras buvo jauniausias Meiso Tairelio, Haigardeno lordo ir Piet sergtojo, snus. Jis buvo iame lauke jauniausias raitelis, tik eiolikos, ta iau ryt per pirmsias tris dvikovas jis nublok nuo irgo tris karaliaus sargybos riterius. Sansa nebuvo maiusi graesnio jaunuolio. Jo ploktiniai arvai buvo mantriai ipuoti emaliu tarsi tkstanio skirting gli puok te, o jo sniego baltumo erilas apklotas gnia su raudonomis ir baltomis ro mis. Po kiekvienos pergals seras Loras nusiimdavo alm ir ltai apjoda vo rat palei utvar, o galiausiai isitraukdavo vien balt ro i gnios ir mesdavo kokiai graiai mergelei mini.

234

GEORGE R. R. MARTIN

Paskutinis ios dienos jo susitikimas buvo su jaunuoju Roisu. Sero Robaro protvi runos menkai tesaugojo, nes seras Loras perskl jo skyd ir su baisingu vangjimu nutrenk j nuo balno purv. Robaras guljo de juodamas, o nugaltojas apsuko rat aplink aikt. Galiausiai buvo pakvies ti netuvai ir jis nugabentas savo palapin, apstulbs ir nejudantis. Sansa to nemat. Jos akys buvo smeigtos tik ser Lor. Baltajam irgui sustojus prieais j, ji paman, kad irdis ioks i krtins. Kitoms mergelms jis teik baltas roes, taiau ta, kuri itrauk jai, buvo raudona. - Mieloji ledi, - kreipsi. - N viena pergal nra tokia grai, kaip js. Sansa droviai pam gl, netekusi ado dl jo galantikumo. Jo plaukai atrod lyg neklusni rud garban kupeta, akys - lyg skystas auksas. Ji kv p sald ros aromat ir sdjo j spausdama, net kai seras Loras nujojo. ansai galiausiai paklus akis, prie jos stovjo ir irjo vyras. Neauk tas, smailia barzdele, su sidabro gijomis plaukuose, beveik tokio pat amiaus kaip tvas. - Tikriausiai bsi viena i jos dukter, - kreipsi j. Jo pilkai alios akys nesiypsojo kartu su lpomis. - Turi Tli vilgsn. - A esu Sansa Stark, - atsak ji nejaukiai. Vyras buvo apsisiauts sunk apsiaust kailine apykakle, susegt sidabriniu strazdu; jis elgsi laisvai kaip kilmingas lordas, taiau ji jo nepainojo. - Neturiu garbs js painti, m i lorde. ventike Mordeina skubiai siterp: - Mielas vaike, tai lordas Piteris Beilias i maosios karaliaus tarybos. - Js motina kadaise buvo mano groio karalien, - tyliai tar vyras. Jo kvpavimas dvelk mtomis. - Tu turi jos plaukus. - Pirtai paliet skruost jam glostant katonin garban. mai jis nusisuko ir nujo. Mnulis jau buvo auktai pakils, minia pavargusi, tad karalius paskel b, kad likusios trys dvikovos perkeliamos rytojaus ryt, prie grumtynes. monms skirstantis namus ir aptarinjant iandienos kovas bei rytojaus dvikovas, dvaras persikl ant ups kranto puotauti. ei miliniki taurai kep valand valandas, ltai vartydamiesi ant medini iem, o virtuvs berniukai tryn juos sviestu, olelmis, kol msa tapo traki, apkepusi. Prie paviljon stovjo suolai ir stalai, nukrauti alumynais, emuogmis ir vie iai kepta duona. ansai ir ventikei Mordeinai buvo paskirtos garbingos vietos, kair nuo pakylos, kur greta karaliens sdjo pats karalius. Princui Dofriui atsis dus jos deinje, ji pajuto, kaip ugniau gerkl. Jis nepratar jai n odio nuo ano siaubingo nutikimo, o ji nedrso jo prakalbinti. I pradi ji man nekenianti jo u tai, k jie padar Ledi, taiau, iverkusi akis, Sansa tar sau, jog tai nebuvo Dofrio sumanymas, ne visai. Kalta karalien; jos reikjo neksti, jos ir Arijos. Nieko blogo nebt atsitik, jei ne Arija.

SO S T AIDIMAS

235

Ji negaljo neksti Dofrio vakar. Jis buvo pernelyg graus, kad neks tum. Jis vilkjo tamsiai mlyna liemene, nusagstyta dviguba eile auksini lito galv, o galv juos plona auksin princo karnl, papuota safyrais. Jo plaukai blizgjo tarsi metalas. Sansa pavelg j ir suvirpjo, baiminda masi, kad jis nekreips j dmesio arba, dar blogiau, vl ims neksti ir privers pasitraukti nuo stalo raudani. Taiau Dofris nusiypsojo, pabuiavo rank, graus ir galantikas kaip princas i dain, ir tar: - Seras Loras pastebi gro, mieloji ledi. - Jis buvo pernelyg malonus, - apsimestinai ramiai tar ji, stengdamasi ilikti kukli ir rami, nors irdis dainavo. - Seras Loras tikras riteris. Ar m a note, kad jis rytoj laims, milorde? - Ne, - atov Dofris. - Mano uo j veiks, o galbt dd Deimis. Po keleri met, kai jau galsiu dalyvauti turnyruose, veiksiu juos visus. Jis kilsteljo rank, kviesdamas tarn su soiu ataldyto vasaros vyno, ir pripyl jai taur. Ji tariai vilgteljo ventik Mordein, kol Dofris pa silenks pripild ir ventiks taur, tad i linkteljo, maloningai padkojo ir nebepratar n odio. Tarnai vis nakt pild taures, taiau vliau Sansa neprisimin ragavusi vyno. Vyno jai nereikjo. Ji buvo girta nuo nakties ker, apsvaigusi nuo ave sio, pakerta groybi, apie kurias svajojo vis gyvenim ir kuri jau nedrso tiktis. Prieais karaliaus paviljon sdjo dainiai, ir sutemos skambjo nuo muzikos. ongliruotojas leido or liepsnojani degl kaskad. Karaliaus juokdarys, apvalaus, kvailo veido mulkis, vadinamas Mnulio berniuku, oko su kojokais, pajaco kostiumu, aipydamasis i vis su tokiu sumaniu iaurumu, jog Sansa suabejojo, ar jis i ties yra toks prasiokas. Netgi ven tike Mordeina jautsi prie j bejg; jam sudainavus dainel apie vyriausij ventik, ji taip kvatojosi, kad net apsipyl vynu. O Dofris buvo mandagumo siknijimas. Jis kalbino ans vis vakar, apibr j komplimentais, juokino, pasakojo dvaro paskalas, aikino Mnu lio berniuko poktus. Sansa buvo taip apkerta, kad beveik pamiro visas mandagybes ir nebepais kairje sdinios ventiks Mordeinos. Tuo tarpu tarnai vis neiojo patiekalus. Tirtos sriubos su kruopom ir elniena. alumyn, pinat ir slyv salot, apibarstyt smulkintais rieutais. Sraigi su medum ir esnaku. Sansa nebuvo ragavusi sraigi; Dofris paro d, kaip isitraukti sraig i kiauto ir pirmj gard ksnel jai djo burn pats. Dar buvo patiektas k tik sugautas uptakis, keptas molyje; princas pa djo jai pradauti sunki molio plut ir iimti balt uvies sluoksn. Patiekus ms jis pats j aptarnavo, net atriek dal nuo karaliens gabalo, ir ypsojosi ddamas jai lkt. I jo judesi ji mat, kad deinioji ranka j vis dar kanki na, taiau jis n karto nepasiskund.

236

GEORGE R. R. MARTIN

Vliau buvo patiekta saldios duonos ir pyrago su karveliena, kept obuoli, pagardint cinamonu, ir citrinini pyragaii, apibarstyt cukru mi, taiau Sansa jau buvo tokia soti, kad tegaljo veikti vos du citrininius pyragaiius, nors labai juos mgo. Kol dvejojo, ar dar veikt treij, karalius pradjo aukti. Karalius Robertas su kiekvienu patiekalu kalbjo vis garsiau. Retkariais Sansa girddavo j kvatojant ar riaumojant sakymus, perrkiant muzik, lki ir ranki skambes, taiau jie sdjo per toli, kad suprast odius. Dabar j igirdo visi. Ne, sugriaudjo jis tokiu balsu, kad nutilo visos kal bos. Sansa buvo priblokta, ivydusi stovint karali, burokiniu veidu, svir duliuojant. Vienoje rankoje jis laik taur vyno ir buvo visikai girtas. - Tu nenurodinsi man, k turiu daryti, moterie, - rk jis ant karaliens Sersi. - A ia karalius, supranti? A ia valdau, ir jei sakau, kad rytoj kausiuos, vadinasi, a bausiuos. Visi irjo tyldami. Sansa mat ser Beiristin ir karaliaus brol Renl, an neauktj vyr, kuris taip keistai su ja kalbjo ir liet jos plaukus, taiau niekas nesikio. Karaliens veidas buvo nevelgiamas, toks bekraujis, tarsi nulipdytas i sniego. Ji pakilo nuo stalo, sum sijonus ir pasialino tyloje, tarnai isek paskui j. Deimis Lanisteris udjo rank karaliui ant peties, taiau karalius j nu blok. Lanisteris susvyravo ir parkrito. Karalius iurkiai nusikvatojo. - Didysis riteris. A vis dar galiu partrenkti tave purv. Nepamirk to, Karaludy. - Jis trinkteljo sau per krtin brangakmeniais inkrustuota tau re, aptakydamas vynu vis atlaso tunik. - Duokite man mano kj ir n vienas karalysts vyras prie mane neatsilaikys! Deimis Lanisteris atsistojo ir nusival drabuius. - Js valia, js kilnybe. - Jo balsas buvo altas. priek ypsodamasis eng lordas Renlis. - Ilaistei savo vyn, Robertai. Leisk atneti tau naujo. Sansa krpteljo, kai Dofris udjo rank jai ant rieo. - Darosi vlu, - tar princas. Jo vilgsnis buvo keistas, tarsi jis jos visai nematyt. - Gal tau reikia palydos atgal pil? - Ne, - atsak Sansa. Ji apsidair iekodama ventiks Mordeinos ir krp teljo, ivydusi j miegani ant stalo pasidjus galv, knarkiani velniai, kaip ir dera gerai iaukltai moteriai. - Norjau pasakyti... taip, ai, bt labai malonu. A labai pavargau, o kelias toks tamsus. Bt ne pro al turti apsaug. Dofris paauk: - unie! Sandoras Kligeinas regis iniro i nakties, taip staiga jis prisistat. ar vus jau buvo pakeits raudon vilnon tunik su priekyje isiuvinta odine uns galva. Degl viesoje jo apdegs veidas viet blykiu raudoniu.

S OS T AIDIMAS

237

- Klausau, js kilnybe, - tar. - Palydk mano suadtin pil ir irk, kad jai nieko neatsitikt, iurkiai nurod jam princas. N odiu neatsisveikins, Dofris paliko j ir nujo. Sansa jaut, kad Skalikas j stebi. - Gal manei, kad Dofris pats palyds tave? - nusiaip jis. Jo juokas skambjo tarsi un urzgimas duobje. - Maai tiktina. - Nesiprieinani pastat j ant koj. - Eime, tau ne vienintelei reikia pamiegoti. A per daug igriau, o rytoj greiiausiai tursiu nudobti savo brol. - Jis vl suprunkt. Staiga isigandusi, Sansa papurt ventiks Mordeinos pet, tikdamasi j paadinti, taiau i tik dar garsiau uknark. Karalius Robertas isvir duliavo ir pus suol staiga itutjo. Puota baigsi, o kartu su ja inyko ir nuostabus sapnas. Skalikas iupo degl apviesti keliui. Sansa nusek paskui. em buvo gruoblta ir nelygi; ybiojanti viesa po kojomis keitsi ir judjo. Ji jo nu leidusi akis, irdama, kur stato kojas. Jie ingsniavo tarp paviljon su savo vliavomis ir lauke kabaniais arvais; tyla su kiekvienu ingsniu vis labiau slg. Sansa negaljo net irti j, jis taip j gsdino, taiau j iaukljo bti mandagi. Tikra ledi nepastebt jo veido, kalbjo pati sau. - iandien narsiai pasirodte, sere Sandorai, - prisivert itarti. Sandoras Kligeinas suurzg: - Pasilaikyk sau tuos tuius komplimentus, mergaite... ir savo serams. A nesu riteris. Man nusispjaut ant j ir j priesaik. Mano brolis - riteris. Ar matei, kaip jis iandien kovsi? - Taip, - virpdama sunibdjo Sansa. - Jis buvo... - Narsus? - ubaig Skalikas. Jis tyiojosi i jos, ji t suprato. - Niekas negali prie j atsilaikyti, - galiausiai ilemeno, didiuodamasi savimi. Ji nemelavo. Sandoras Kligeinas mai sustojo viduryje tamsaus ir tuio lauko. Jai ne liko nieko kito, kaip sustoti alia jo. - ventike puikiai tave iaukljo. Esi panai tuos paukiukus i Vasaros sal, ar ne? Maas graus kalbantis paukiukas, kartojantis imoktus gra ius odelius. - Tai iauru, - Sansa juto krtinje plazdani ird. - Js mane gsdina te. A noriu eiti. - Niekas negali prie j atsilaikyti, - iurkiai pamgdiojo Skalikas. Gana teisinga. Niekas niekada negali atsilaikyti prie Gregor. Tas berniu kas iandien, antroje dvikovoje, o, ia tai bent buvo smgis! Tu tai matei, ar ne? Kvailas vaikzas, jam nereikjo varytis tokioje draugijoje. Be pinig, be skvairo, be mogaus, galinio padti jam usivilkti arvus. Tas arvas ant kaklo buvo netinkamai prisegtas. Manai, Gregoris to nepastebjo? Manai,

238

GEORGE R. R. MARTIN

sero Gregorio ietis atsitiktinai pakilo, ar ne? Grai maa taukute, jei tuo tiki, i ties esi tuiagalv kaip tas pauktis. Gregorio ietis sminga ten, kur Gregoris nori, kad smigt. Pairk mane. Pairk mane! - Sandoras Kligeinas milinika ranka pam u smakro ir privert pakelti galv. Jis pritp prieais j ir nuleido degl. - Matai, koks grois. Neskubk ir gerai siirk. inau, kad nori. Maiau, kaip vis laik nusisukdavai karalikajame kelyje. Nusivilpt ant to. siirk. Jo pirtai laik andikaul tvirtai tarsi geleiniai spstai. Jo akys stebjo josios. Girtos akys, apniukusios nuo pykio. Ji turjo irti. Dein jo veido pus buvo liesa, su isiovusiais skruostikauliais ir pilka akimi po sunkia kakta. Nosis didel ir kuprota, plaukai ploni, tamss. Jis ne iojo juos ilgus ir ukavo onus, nes kitoje to veido pusje jie neaugo. Kair veido pus buvo baisingai sualota. Ausis nudegusi; nelik nieko, tiktai skyl. Akis buvo dar gera, taiau aplink susisuk daugyb rand, slidi, juoda, sukietjusi oda, ivarpyta dub ir sutrkinjusi, gils trkiai judant blyksjo drgnai ir raudonai. emiau matsi andikaulis, ten veidas buvo visai nudegs. Sansa pravirko. Tada jis j paleido ir ugesino degl purve. Joki grai odi nepasakysi, mergyt? N vieno menkuio kom plimento, kuri tave imok ventike? - Nesulauks atsakymo kalbjo to liau: - Dauguma sivaizduoja, kad buvo kakoks mis. Apsiaustis, degantis boktas, prieas su deglu. Vienas kvailys pasiteiravo, ar tai kvpteljo dra konas. - kart jo juokas nuskambjo velniau, taiau taip pat kariai. - Pa sakysiu, kas tai buvo, mergyt, - tar jis, balsas i nakties, elis, palinks taip arti, kad ji uuod gai vyno dvok jam i burnos. - Buvau jaunesnis nei tu, eeri, galbt septyneri. Medio drojas kr krautuvl kaime prie mano tvo tvirtovs ir nordamas gyti palankum siunt mums dova nas. Senis dro nuostabius aislus. Neprisimenu, k gavau, taiau norjau Gregorio dovanos. Spalvoto medinio riterio, virvelmis suraiiotomis kno dalimis, kurias galjai judinti, - tada jis net kaudavosi. Gregoriui, penkeriais metais vyresniam nei a, tas aislas nieko nereik; jis jau buvo skvairas, be veik ei pd gio ir raumeningas kaip bulius. Tad a pamiau jo riter, bet i to neturjau jokio diaugsmo, sakau tau. Vis laik bijojau ir pagaliau jis mane surado. Kambaryje krenosi gor. Gregoris netar n odio, tiesiog grieb mane po ranka, prispaud pus veido prie degani arij ir laik, o a rkiau rkiau. Matei, koks jis stiprus. Net tada prireik trij suaugusi vyr jam nuo mans atplti. ventikai moko apie septynis pragarus. K jie imano? Tik nudegs mogus ino, kaip i ties atrodo pragaras. Tvas vi siems pasakojo, kad usideg mano patalyn, o ms meisteris gyd mane tepalais. Tepalais! Gregoris irgi gavo patepim. Po ketveri met jie itryn j septyniais aliejais, jis atpyl riterio priesaik ir Reigaras Targeirinas paplek nojs jam per pet tar: Stokis, sere Gregori!

SO S T AIDIMAS

239

iurktus balsas nuslopo. Jis tyliai pritp prieais j, nerangus juodas pavidalas, sisups nakt, nematomas jos akims. Sansa girdjo trkiojant jo kvpavim. Ji jo gailisi, suvok. Baim dingo. Tyla usits taip ilgai, kad parslikino baim, taiau dabar ji bgtavo dl jo, o ne dl savs. Ranka surado jo stamb pet. - Jis nra tikras riteris, - sunibdjo jam. Skalikas numet jos rank ir nusiveng. Sansa klupteljo atbula nuo jo, taiau jis pagavo jos rank. - Taip, - sumaurojo jis, - taip, maasis paukteli, jis nra tikras riteris. Likus keli iki miesto Sandoras Kligeinas nepratar n odio. Jis palyd jo ten, kur lauk veimaiiai, paliep veikui veti juos Raudonj tvirtov ir lipo paskui j. Jie riedjo tyloje pro Karaliaus vartus ir ibintais apvies tomis miesto gatvmis. Jis atidar onines duris ir ved j pil; jo apdegs veidas trkiojo, o akys tapo mslios; lipant bokto laiptais jis atsiliko per ingsn nuo jos. Saugiai palydjo iki jos miegamojo. - Ai, milorde, - suvapjo Sansa. Skalikas sugrieb j u rankos ir pasilenk ariau. - Tai, k papasakojau tau vakar, - balsas skambjo dar iurkiau nei paprastai, - jei kada pasakysi Dofriui, savo seseriai, tvui... ar kam kitam... - Nepasakysiu, - sunabdjo Sansa. - Paadu. To nepakako. - Jei kam nors pasakysi, - ubaig jis, - a tave nudsiu.

EDARDAS

pats budjau prie jo, tar seras Beiristinas elmis, jiems stovint ir irint palaikus veimaiio gale. - Jis neturjo artimj. Man sak, kad jo motina Slnyje. Blykioje auros viesoje jaunasis riteris atrod it miegantis. Nebuvo gra uolis, taiau mirtis ilygino jo kampuotus bruous, o tyliosios seserys ap reng geriausia aksomo tunika su aukta apykakle, kuri prideng ieties pa daryt aizd gerklje. Edardas Starkas velg jam veid ir svarst, o kas, jei is jaunuolis uvo dl jo. Nudtas Lanisteri vliavininko, Nedui nespjus su juo pasikalbti; ar tai gali bti paprasiausias atsitiktinumas? Ko gero, nieka da nesuinos. - Hjugas ketverius metus tarnavo Jono Arino skvairu, - tar elmis. Karalius ventino j riterius prie ijodamas iaurn, Jono atminimui. Vai kinukas beviltikai ito troko, taiau, bijau, nebuvo pasiruos. Prajusi nakt Nedas prastai miegojo ir jautsi ne pagal metus suvargs. - N vienas i ms nesame pasiruo, - tar. - Riterystei? - Miriai. Nedas velniai apklojo vaikinuk jo apsiaustu, kruvinu mlynu audeklu su pusmnuliais pakraiuose. Kai motina paklaus, kodl jos snus uvo, kariai pagalvojo jis, jie atsakys, kad jis kovsi pagerbdamas karaliaus rank, Edard Stark. - i auka betiksl. Karas nra aidimas. Nedas atsisuko moter alia veimaiio, sisupusi pilk skraist: veido nesimat, tik akys. mog paskutin kelion suruodavo tyliosios seserys, ir buvo bloga lemiantis enklas velgti miriai akis. - Isiskite jo arvus namo Sln. Motina nors juos turti. - Jie verti nemaai sidabro, - tar seras Beiristinas. - Jaunuolis nusikaldino juos turnyrui. Paprastas darbas, bet geras. Neinau, ar jis susimokjo kalviui. - Jis sumokjo vakar, milorde, ir brangiai, - pasak Nedas. O tyliajai se seriai tar: - Isiskite arvus motinai. A susitarsiu su kalviu. - Ji linkteljo. Vliau seras Beiristinas su Nedu nujo karaliaus paviljon. Stovykla pa mau atgijo. Ant ugnies nypt ir irkjo storos derels, pagardindamos or esnaku ir pipirais. Jauni skvairai zujo su reikalais, kol j eimininkai budinosi, iovavo ir rsi, pasitikdami dien. Patarnautojas su simi po paasia pamats juos priklaup.

S OS T AIDIMAS

241

- Milordai, - sumurmjo jis, siai gagenant ir naibant jo pirtus. Prie kiekvienos palapins istatytas skydas bylojo apie jos gyventoj: sidabrinis Jros sargybos erelis, Braiso Kerono laktingal laukas, vynuogi kek - Redvainai, margas ernas, raudonas bulius, liepsnojantis medis, baltas avinas, triguba spiral, purpurinis vienaragis, okanti mergel, juoda gyvat, bok tai dvyniai, raguota pelda ir galiausiai vaiskiai baltos karaliaus sargybos emblemos, vytinios tarsi aura. - Karalius nori iandien kautis grumtynse, - kalbjo seras Biristinas ingsniuojant pro sero Merino skyd, jo daai buvo giliai nubraukti toje vie toje, kur Loro Tairelio ietis br med, kai is numet j nuo irgo. - Taip, - niriai tar Nedas. Doris prikl j prajusi nakt ir prane i naujien. Nenuostabu, kad jis taip prastai miegojo. Sero Beiristino vilgsnis buvo susirpins. - mons sako, kad nakties grois auroje iblunka, o vyno vaikai ryto viesoje isiada savo odi. - Sako, - sutiko Nedas, - taiau ne apie Robert. Kiti vyrai apmstyt odius, itartus dl girto drsos, taiau Robertas Barateonas juos prisimins, o prisimins, n u k nesitrauks. Karaliaus paviljonas stovjo ariau vandens ir nuo ups kylanti ryto m i gla supo j pilkumas. Jis buvo i auksinio ilko, aukiausias ir didiausias visoje stovykloje. Prie jimo guljo Roberto karo kjis, greta didiulio gele inio skydo, kur puo Barateon gimins vainikuotasis elnias. Nedas tikjosi rasti karali dar lovoje, vynu permirkusiame sapne, taiau laim jam nesiypsojo. Robertas jau mauk al i blizganio rago ir piktai dijo du jaunus skvairus, mginanius usegti jam arvus. - Js didenybe, - kone su aaromis aikino vienas, - jie per mai, neu sisega. - Jis nesugraib ir arvas, kur band udti Robertui ant storo kaklo, nukrito ant grind. - Septyni pragarai! - keiksi Robertas. - Ar man reiks tai daryti paiam? Nusivilpt man ant js abiej. Pakelk j. Nestovk isiiojs, Lanseli, pakelk j! - Jaunuolis paoko ir karalius pastebjo atjusius. - Tik pavelk iuos ioplius, Nedai. Mano mona usispyr, kad paim iau iuos du savo skvairais, o jie visai beviltiki. Net nemoka dorai udti arv. Skvairai, sako jie. A sakau, kad jie kiauliaganiai, apsitais ilkais. Nedui uteko tik mesti ak, kad suprast sunkumus. - Tai ne berniuk kalt, - tar jis karaliui. - Tu per storas arvams, Ro bertai. Robertas Barateonas isiurb al, nusvied tui rag ant kailini pata l, atgalia ranka nusiluost burn ir niriai tar: - Storas? Sakai, storas? Taip kalbi su savo karaliumi? - Jis prapliupo juoku, miu tarsi audra. - Och, kad tave perknai, Nedai, kodl tu visada teisus?

242

GEORGE R. R. MART IN

Skvairai isigand ypsojosi, kol karalius pasisuko juos. - Js. Taip, js abu. Girdjote, k sak ranka. Karalius per storas iems arvams. Eikite ir suraskite ser Aron Santagar. Pasakykite jam, kad man reikia praplatinti antkrtin. Greiiau! Ko laukiate? Jaunuoliai virsdami vienas per kit paskubjo dingti i palapins. Rober tas sugebjo ilaikyti rimt veid, kol jie pradilo. Tada sugriuvo atgal kd purtomas juoko. Seras Beiristinas elmis rizeno kartu su juo. Net ir Edardas Starkas ypte ljo. Bet kaip visada, tuoj slikino niresns mintys. Jis negaljo nepastebti dviej skvair: grai berniuk, viesi ir puikiai sudt. Vienas buvo Sansos met, ilgomis auksinmis garbanomis; kitas galbt penkiolikos, smlio spalvos plaukais, su pkeliu ant virutins lpos ir smaragdo alumo kara liens akimis. - O, noriau dabar bti ten ir pamatyti Santagaro veid, - tar Rober tas. - Tikiuosi, jam uteks proto pasisti juos pas k nors kit. Reikt juos pavaikyti vis dien. - Tie berniukai, - paklaus Nedas, - Lanisteriai? Robertas linkteljo, luostydamasis nuo aki aaras. - Pusbroliai. Lordo Taivino brolio sns. Vieno i jau mirusi. O gal ir gyvo, kai geriau pagalvoji. Neprisimenu. Mano mona kilusi i labai gausios eimos, Nedai. Labai ambicingos eimosy pagalvojo Nedas. Jis nebuvo nusiteiks prie skvairus, taiau jam buvo neramu matyti karali, dien ir nakt apsupt ka raliens giminaii. Lanisteri apetitas postams ir titulams, regis, buvo ne pasotinamas. - Sako, kad js vakar apsiodiavote su karaliene. Diugus Roberto veidas apsiniauk. - Ta moteris band man udrausti kovoti grumtynse. Dabar ji purktau ja pilyje, kad j kur galas. Tavo sesuo niekada nebt mans taip sugdinusi. - Tu nepainojai Lijanos kaip a, Robertai, - tar jam Nedas. - Tu matei jos gro, taiau po juo slypjo geleis. Ji bt pasakiusi, kad tau nra jokio reikalo dayvauti iose grumtynse. - Ir tu? - susirauk karalius. - Tu gaius mogus, Starkai. - Pernelyg ilgai usibuvai iaurje, visi syvai tavyje sustingo. K gi, manikiai vis dar teka. Kaip rodym pliaukteljo sau per krtin. - Tu esi karalius, - primin jam Nedas. - A sdiu tame prakeiktame Geleiniame soste, kai privalau. Ar tai reikia, kad neialkstu, kaip ir kiti vyrai? Kad man nors retkariais nereikia laelio vyno, lovoje cypianios merginos, irgo tarp koj? Septyni pragarai, Nedai, a noriu kam nors utvoti. Prabilo seras Beiristinas elmis:

SO S T AIDIMAS

243

- Js didenybe, - tar jis, - karaliui nepridera kautis gumtynse. Tai ne bus siningos varybos. Kas gi idrs jums smogti? Robertas atrod nuoirdiai apstulbs. - Na, visi, po paraliais. Jei tik gals. Ir paskutinis liks stovti,.. - ...bsi tu, - ubaig Nedas. Jis i karto suprato, kad elmis pataik. Grumtyni pavojai masino Robert, bet nelygi kova ugaut jo ididum. Seras Beiristinas teisus. Septyniose Karalystse nra vyro, kuris drst usi traukti js nemalon jus sueisdamas. Karalius atsistojo, veidas plyksteljo raudoniu. - Ar js norite pasakyti, kad itie pasipt bailiai leis man laimti? - Be abejons, - tar Nedas, o seras Beiristinas elmis tylomis pritarda mas linkteljo. Akimirk Robertas buvo toks piktas, kad negaljo n odio itarti. Jis perjo per palapin, apsisuko, nuygiavo atgal, veidas net patamsjo i pyk io. Paiupo antkrtin nuo ems ir svied Beiristin elm su beodiu niriu. elmis isisuko. - Dinkit, - altai sak karalius. - Dinkit, kol js nenudjau. Seras Beiristinas greitai ijo. Nedas jau sek kandin, kai karalius suuko: - Tu lik, Nedai! Nedas atsigr. Robertas vl pasim rag, prisipyl alaus i statins kampe ir bruko Nedui. - Igerk, - iurkiai paliep. - A nenoriu... - Gerk. Tavo karalius tau sako. Nedas pam rag ir gurkteljo. Alus buvo tamsus ir tirtas, toks stiprus, kad grau akis. Robertas vl atsisdo. - Po velni, Nedai Starkai. Tu ir Jonas Arinas, myljau jus abu. K js man padart? Vienas i js turjo tapti karaliumi, tu arba Jonas. - Js turjote didesnes teises, js kilnybe. - A liepiau tau gerti, o ne ginytis. Tu padarei mane karaliumi, tai bent turk mandagumo iklausyti, kai a kalbu, po imts. Pairk mane, Nedai. Pairk, kas i mans pasidar per t karaliavim. Dievai, esu per storas savo arvams, kaip tai galjo nutikti? - Robertai... - Gerk ir tylk, kai kalba karalius. Prisiekiu tau, niekuomet nebuvau toks gyvybingas, kaip tada, kai kovojau dl ito sosto, arba toks negyvas, kai j laimjau. O Sersi... U j turiu bti dkingas Jonui Arinui. Neturjau noro vesti, kai i mans atm Lijan, taiau Jonas tikinjo, kad karalystei reikia pdinio. Sersi Lanister bus gera pora, sak jis man, ji priri prie mans lord Taivin, jei Viseiris Targeirinas kada nors mgint atsikovoti tvo sost. Karalius papurt galv. - A myljau t sen mog, prisiekiu, taiau dabar

244

GEORGE R. R. MARTIN

manau, kad jis buvo didesnis kvailys nei Mnulio berniukas. O, Sersi miela pairti, tikrai, taiau alta... ji uspaudusi savo skyl taip, kad gali pama nyti, jog tarpkojy saugo vis pilies auks. Nagi, duok man t al, jei negeri. Jis pam rag, itutino, atsirgo, nusiluost burn. - Man labai gaila tavo mergaits, Nedai. Tikrai. Dl to vilko. Mano snus melavo, galiau laintis i savo sielos. Mano snus... tu myli savo vaikus, ar ne? - Visa irdimi, - patikino Nedas. - Leisk tau atskleisti paslapt, Nedai. Ne kart svajojau atsisakyti karnos. Ssti laivan Laisvuosius miestus su savo irgu ir kju, leisti dienas kovojant ir dulkinantis, kam ir esu sutvertas. Samdomas karalius - kaip mane mylt dainiai. inai, kas mane stabdo? Mintis apie Dofr soste ir Sersi, stovini jam u nugaros ir nabdani aus. Mano snus. Kaip a galjau padaryti tok sn, Nedai? - Jis dar vaikas, - nesmagiai tar Nedas. Jis nelabai mgo princ Dofr, taiau girdjo skausm Roberto balse. - Ar pamirai, koks buvai pals jo amiaus? - A nesirpiniau, jei berniukas bt pals, Nedai. Tu nepasti jo taip, kaip a. - Jis atsiduso ir palingavo galv. - Ai, gal tu ir teisus. Jonas irgi danai manimi nusivildavo, bet iaugau geras karalius. - Robertas pavelg Ned ir rsiai susirauk, nes is tyljo. - inai, dabar gali prabilti ir pasa kyti, kad a teisus. - Js kilnybe... - atsargiai pradjo Nedas. Robertas trinkteljo Nedui per nugar. - Ai, pasakyk, kad esu geresnis karalius nei Eiris, ir baigiam. Tu niekada nemokjai meluoti nei i meils, nei dl garbs, Nedai Starkai. A vis dar jau nas, o dabar, kai tu su manim, viskas bus kitaip. Mes padarysime valdym vert dain, o Lanisteriai lai prasmenga septyniuose pragaruose. Uuodiu kiaulien. Kaip manai, kas iandien taps nugaltoju? Ar matei Meiso Tairelio vaik? Gli riteris, taip j vadina. Va ia tai snus, juo didiuotsi bet kuris vyras. Paskutiniame turnyre jis nutrenk Karalud ant jo auksinio pastur galio, reikjo matyti Sersi veid. Kvatojausi, kol onus paskaudo. Renlis sako, kad jis turi seser, keturiolikmet mergel, miel tarsi aura... Jie numarino kirmin juoda duona, virtais s kiauiniais ir su svog nais bei kumpiu kepta uvimi prie stalo ups pakrantje. Karaliaus melan cholija itirpo su ryto migla ir netrukus Robertas valg apelsin ir pasakojo prisiminimus apie ryt rijoje, kai jie buvo berniukai. - ...dav Jonui statin apelsin, pameni? Taiau jie supuvo, tad meiau savj per stal ir pataikiau tiesiai Deksui nos. Pameni Redforto skvair randuotu veidu? Jis svied vien atgal mane ir, Jonui nespjus net nusipersti, didiojoje menje visomis kryptimis skraid apelsinai. - Jis triukmingai nusikvatojo, ir net Nedas nusiypsojo prisimins.

SO ST AIDIMAS

245

Tai buvo berniukas, su kuriuo jis uaugo, pagalvojo; tai buvo Robertas Barateonas, kur painojo ir myljo. Jei galt rodyti, kad Lanisteriai usak ipuol prie Bran, rodyti, kad jie nuud Jon Arin, is vyras paklausyt. Tada Sersi sulugt, Karaludys su ja, o jei lordas Taivinas idrst sukelti vakarus, Robertas j sutriukint, kaip sutriukino Reigar Targeirin prie Triakio. Jis visk regjo taip aikiai. Toki gardi pusryi Edardas Starkas jau senokai nebuvo valgs, tad jo ypsena skleidsi vis lengviau ir daniau, kol atjo laikas tsti turnyr. Nedas pasuko su karaliumi dvikov lauk. Paskutines dvikovas jis pa adjo irti su Sansa; ventike Mordeina iandien sirgo, o jo dukra buvo pasiryusi nepraleisti tunyro pabaigos. Palydjs Robert iki jo vietos, jis pa stebjo, kad Sersi Lanister nusprend nepasirodyti; vieta alia karaliaus buvo tuia. Tai taip pat suteik Nedui vilties. Jis prasibrov iki vietos, kur turjo sdti dukt, ir rado j ragams jau kvieiant pirmj dvikov. Sansa buvo taip sijautusi, kad vargu ar paste bjo j atvykus. Pirmasis ijojo Sandoras Kligeinas. Ant suodi pilkumo arv jis segjo alyvuogi alumo apsiaust. Jis ir skaliko galvos almas buvo vienintels jo puomenos. - imtas auksini drakon u Karalud, - garsiai pareik Maasis Pir tais pasirodius Deimiui Lanisteriui, raitam ant graktaus bro irgo. Rist n deng paauksuot grandinini arv apklotas, o pats Deimis spindjo nuo galvos iki koj. Net jo ietis buvo padaryta i Vasaros sal geltonmedio. - Priimu, - atsiauk lordas Renlis. - Skalikas ryt velgia j alkanu vilgsniu. - Net alkani unys nekanda juos maitinanios rankos, - sausai suuko Maasis Pirtas. Sandoras Kligeinas garsiai taukteldamas nuleido antveid ir um vie t. Seras Deimis pasiunt buin kakokiai moteriai i prastuomens, vel niai nuleido antveid ir nujojo savo viet. Abu vyrai pasikio ietis. Nedas Starkas labiausiai bt diaugsis j abiej pralaimjimu, taiau Sansa irjo sudrkusiomis akimis ir entuziastingai. Paskubomis sursta irov pakyla sudrebjo irgams pasileidus uoliais. Jodamas Skalikas pa silenk, jo ietis patvari ir kieta kaip akmuo, taiau Deimis prie pat susi drim vikriai isisuko. Kligeino smaigal saugiai atrm auksinis skydas su lito herbu, o jo paties kliud ploktum. Medis skilo, ir Skalikas susvyravo, mgindamas isilaikyti balne. Sansa vos kvpavo. I irov nuvilnijo susi avjimo banga. - Svarstau, kur ileisti tamstos pinigus, - lordui Renliui kteljo Maa sis Pirtas. Skalikui pavyko isilaikyti balne. Jis tvirtai apgr savo ristn ir nujojo viet pasiruoti antrajam turui. Deimis Lanisteris numet sulusi iet ir

246

GEORGE R. R. MARTIN

pastvr nauj, juokaudamas su skvairu. Skalikas ov pirmyn tvirtais uo liais. Lanisteris j pasitiko. kart, kai Lanisteris pasimuist balne, Sandoras Kligeinas padar t pat. Abi ietys triokteljo, o kai isimt lenos, bris be raitelio jau risnojo iekoti ols, o seras Deimis Lanisteris voliojosi pur ve, auksinis ir sumenkintas. Sansa tar: - inojau, kad Skalikas laims. Maasis Pirtas nugirdo. - Jei inai, kas laims kit susitikim, sakyk dabar, kol lordas Renlis nei reng mans nuogai, - kteljo jai. Nedas nusiypsojo. - Gaila, kad su mumis nra Neaugos, - tar lordas Renlis. - Biau laimjs dukart tiek. Deimis Lanisteris jau buvo atsistojs, bet jo puonus lito almas buvo sulankstytas ir pramutas nuo kritimo, jis negaljo jo nusiimti. Prastuomen bavo ir bad pirtais, lordai ir ledi neskmingai mgino ugniauti kiksjim, o visus juos ugo galingas karaliaus Roberto kvatojimas. Galiausiai apspangs ir klupinjantis Lanisteri Litas buvo palydtas pas kalv. Seras Gregoris Kligeinas sitais paioje dalyvi virnje. Jis buvo mili nas, stambiausias kada nors Edardo Starko matytas vyras. Robertas Barateonas ir jo broliai buvo stambs mons, kaip ir Skalikas, o namuose Vinterfele buvo silpnaprotis arklidi priirtojas, vardu Hodoras, prie kur visi jie atrod nyktukai, taiau riteris, vadinamas Jojaniu Kalnu, kilo aukiau u Hodor. Gerokai augesnis nei septyni pd, veikiau atuoni, masyviais peiais ir storomis it medio strampai rankomis. Jo erilas atrod lyg ponis tarp arvuot jo koj, o laikoma ietis maa tarsi epeio kotas. Prieingai nei brolis, seras Gregoris dvare negyveno. Jis buvo vieniius, retai palikdavs savo emes, nebent per karus ir turnyrus. Jis buvo su lor du Taivinu, kai krito Karaliaus Uostas, naujai ikeptas septyniolikmetis ri teris, jau tada isiskyrs savo giu ir nepermaldaujamu iaurumu. Buvo sakani, kad btent Gregoris tk naujagim princ Eigon Targeirin sien, ir nabdani, kad po to jis iprievartavo jo motin, Dorno prince s Elij, o tada persmeig j kalaviju. Tokie dalykai nebuvo sakomi Gregoriui girdint. Nedas Starkas neatsimin, kad bt kalbjs su iuo mogumi, nors Gre goris jojo su jais per Balono Greidojaus sukilim, vienas riteris i tkstan i. Jis nerimastingai j stebjo. Nedas retai pasikliaudavo gandais, taiau kal bos apie ser Gregor buvo ypa grsmingos. Netrukus jis turjo vesti trei kart, o kakas nugirdo nirius kudesius apie pirmj dviej mon mirt. Kalbta, kad jo tvirtov - niri vieta, kur dingsta daugyb tarn ir net unys bijo lapnoti men. Dar buvo sesuo, mirusi jauna keistomis aplinkybmis, ir gaisras, suluoins brol, ir vykis medioklje, per kur uvo tvas. Grego ris paveldjo tvirtov, auks ir eimos valdas. Jo jaunesnysis brolis Sandoras

SO S T AIDIMAS

247

t pai dien ikeliavo tarnauti Lanisteriams kaip prisieks kalavijuotis ir niekada namo negro, net pavieti. Pasirodius Gli riteriui per mini nuvilnijo murmesys, ir Nedas igir do kartligik Sansos kutul: ,A jis toks graus\ Seras Loras Tairelis buvo liaunas tarsi nendr, vilkjo nuostabiais sidabriniais arvais, nulifuotais iki akinanio spindesio, su igraviruotais susipynusiais juodais vynmediais ir maytmis mlynomis neumirtuolmis. irovai t pai akimirk kaip ir Nedas suprato, kad gli mlynumas vieia nuo safyr; i tkstanio ger kli vienu metu isprdo aikteljimas. Jaunuoliui per pet karojo sunkus ap siaustas. Nuaustas i neumirtuoli, tikr - imtai gyv ied buvo prisita prie sunkios vilnons pelerinos. Jo ristne buvo tokia pat grakti kaip ir raitelis, nuostabi irma kume l, greita kaip strl. Sero Gregorio milinikas erilas suveng uuods jos kvap. Jaunuolis i Haigardeno kak padar jos kojoms ir irgas stypiojo onus, gyvai tarsi okjas. Sansa sikirto Nedui rank. - Tve, neleisk serui Gregoriui jo sueisti, - papra. Nedas pastebjo, kad ji segi ro, kuri seras Loras pasiunt jai vakar. Doris jam ir apie tai papasakojo. - Tai turnyrins ietys, - ramino dukter. - Susidrusios jos suskyla, kad nieko nesueist. - Taiau prisimin berniuk veimaityje su pusmnuliais ant apsiausto ir odiai ustrigo gerklje. Serui Gregoriui sunkiai seksi suvaldyti irg. Erilas veng ir kapst em, muistydamas galv. Kalnas iauriai kirto gyvuliui arvuotu batu. ir gas stojo piestu ir vos jo nenutrenk. Gli riteris pasveikino karali ir nujojo viet, porankyje spausdamas iet, pasiruos. Seras Gregoris, tampydamas vadeles, privar savo gyvul prie linijos. Ir staiga tai prasidjo. Kalno erilas pasileido tvirtais uoliais, pasiutikai nerdamas pirmyn, tuo tarpu kumel risnojo lygiai tarsi plazde nantis ilkas. Seras Gregoris prisispaud skyd, mgino nulaikyti iet, tuo pat metu stengdamasis suvaldyti pasiutus irg tiesioje linijoje, kai staiga Loras Tairelis puol prijo, besdamas ieties smaigaliu kaip tik ten, kur reikia, ir akimirksniu Kalnas dribo. Jis buvo toks sunkus, jog drauge griuvo ir ir gas - plienas ir knai suvirto krv. Nedas girdjo plojimus, sveikinimus, vilpim, prislopintus aikiojimus, diug murmes, o garsiausiai - grub, gergdiant Skaliko kreknojim. Gli riteris sustojo savo vietoje. Jo ietis net nebuvo lusi. Safyrai tviskjo saulje, kai jis ypsodamasis pakl antveid. irovai dl jo pamio. Lauko viduryje seras Gregoris Kligeinas isilaisvino ir svyruodamas at sistojo. Nusipls alm trenk ant ems. Veidas buvo juodas i siio, o plaukai krito ant aki. - Kalavij! - suriko skvairui, ir berniukas j atne. Pagaliau ant koj at sistojo ir jo erilas.

248

GEORGE R. R. MARTIN

Gregoris Kligeinas pribaig irg vienu tokiu iauriu driu, kad perpjov gyvuliui kakl. Akimirksniu sveikinimo ksniai virto siaubo klyksmais. Er ilas vengdamas parklupo ant keli ir nugaio. Gregoris jau ingsniavo link sero Loro Tairelio, rankoje spausdamas kruvin kalavij. - Sustabdykit j! - suuko Nedas, taiau jo odiai prasmego minios riau mojime. Visi auk, o Sansa verk. Viskas vyko labai greitai. Gli riteris rk, kad paduot jo kalavij, kai seras Gregoris nublok jo skvair onan ir iupo vadeles. Kumel uuod krauj ir stojosi piestu. Loras Tairelis mgino isilaikyti balne, bet neskmin gai. Seras Gregoris usimojo kalaviju ir abiem rankom kirto iaur smg, pataik jaunuoliui krtin ir imet i balno. Kumel kaip palusi nul k tolyn, o pribloktas seras Loras guljo purve. Taiau kai Gregoris ikl kalavij mirtinam smgiui, gergdiantis balsas spjo: Palik j, o geleimi arvuota ranka nutrauk alin nuo jaunuolio. Kalnas apsisuko beodje tmoje, i vis jg usimodamas ilguoju kalaviju udaniam kiriui, taiau Skalikas atrm smg; atrod, abu bro liai stovi, taikydamiesi vienas kit vis aminyb, kol apsvaigus ser Lor Tairel nugabeno saugi viet. Triskart Nedas mat ser Gregor nuomiai taikant Skaliko alm, taiau Sandoras n karto neusimojo kirsti nesau gom brolio veid. Viskam gal padar karaliaus balsas... karaliaus balsas ir dvideimt kala vij. Jonas Arinas mok juos, kad vadui reikia gero balso mio lauke, ir Ro bertas ios pamokos naud rod prie Triakio. Dabar jis kalbjo iuo balsu: - BAIKITE IT BEPROTYB, - riaumojo jis, - KARALIAUS VARDU SAKAU! Skalikas priklaup ant vieno kelio. Sero Gregorio kirtis perskrod or ir galiausiai jis atgavo prot. Jis nuleido kalavij ir smaksojo Robert, apsupt karalikosios sargybos, tuzino riteri ir sargybini. Be odi jis apsisuko ir nuiobrino pro Beiristin elm. - Leiskite jam eiti, - paliep Robertas, ir tuo viskas baigsi. - Ar Skalikas dabar nugaltojas? - Nedo paklaus Sansa. - Ne, - paaikino jis. - Bus paskutin dvikova, tarp Skaliko ir Gli riterio. Netrukus Sansa galjo pati tuo sitikinti. Po keli akimirk seras Loras Tairelis gro lauk vilkdamas paprast drobin tunik ir kreipsi Sando r Kligein: - A jums skolingas savo gyvyb. i diena js, sere. - A nesu seras, - atsak Skalikas, taiau prisim pergal, nugaltojui skirt kapel ir tikriausiai pirm kart gyvenime irov meil. Jie sveikino j paliekant dvikovos lauk ir grtant savo palapin. Nedui ingsniuojant su Sansa prie lankinink lauko, prie j prisidjo Maasis Pirtas, lordas Renlis ir kiti.

SO S T AIDIMAS

249

- Tairelis turjo inoti, kad kumel rujoj a, - kalbjo Maasis Pirtas. Prisiekiu, vaikis visk numat. Gregoris visuomet renkasi milinikus, ne valdomus erilus, kurie labiau priklauso nuo nuotaikos negu proto. - is at radimas j pralinksmino. Bet nepralinksmino sero Beiristino elmio. - Regzti gudrybes - menka garb, - tvirtai tar jis. -M enka garb ir dvideimt tkstani auksini, - nusiypsojo lordas Renlis. T popiet berniukas, vardu Angajus, netituluotas prastuolis i Dorno Mar, laimjo lankinink varybas, auds taikliau u ser Balon Svon ir Dalabar Kso imto ingsni atstumu, o kiti lankininkai ikrito i vary b trumpesniuose atstumuose. Nedas pasiunt Eilin jo surasti ir pasilyti vietos rankos apsaugoje, taiau vaikis buvo apsvaigs nuo vyno, pergals ir nesvajot turt, tad atsisak. Grumtyns tssi tris valandas. Dalyvavo beveik keturiasdeimt vyr: laisvieji raiteliai, samdomi riteriai ir garbs troktantys naujai ikepti skvairai. Jie kovsi bukais ginklais purvo ir kraujo marmalynje, i pradi drauge kovodavo briais, paskui atsigrdavo kits prie kit, sjungos susidarydavo ir vl iirdavo, kol liko tik vienas vyras. Nugaltoju tapo raudonasis ynys, Toras i Myro, patraklis, kuris skutosi galv ir kovojo liepsnojaniu kalavi ju. Jis jau buvo laimjs ne vienas grumtynes; ugnies kalavijas gsdino kit raiteli irgus, o Toro negsdino niekas. Galutiniai nuostoliai iandien - trys sulauytos galns, skils raktikaulis, tuzinas sukneint pirt, du irgai, kuriuos reikjo pribaigti, o kiek kirstini aizd, patempt sausgysli ir nu brozdinim, niekas nebt suskaiiavs. Nedas buvo be galo laimingas, kad Robertas nedalyvavo. T vakar per puot Edardui Starkui gro prarastos viltys. Robertas try ko puikia nuotaika, Lanisteri niekur nesimat ir net jo dukros elgsi graiai. Doris atved Arij prie j prisidti ir Sansa maloniai kalbjo su seserimi. - Turnyras buvo didingas, - atsiduso ji. - Reikjo ateiti. Kaip tavo okiai? - Visk skauda, - diugiai raportavo Arija, ididiai rodydama didiul violetin mlyn ant kojos. - Turtum bti siaubinga okja, - abejodama tar Sansa. Vliau, kai Sansa klaussi daini, atliekani balades, tarp kuri buvo ir Drakon okis, Nedas pats apirjo skaudul. - Tikiuosi, Forelis tavs labai nespaudia, - tar. Arija stovjo ant vienos kojos. Pastaruoju metu jai vis geriau tai seksi. - Sirijus sako, kad kiekvienas sueidimas yra pamoka, o kiekviena pamo ka daro tave geresn. Nedas susirauk. Sirijaus Forelio reputacija buvo nepriekaitinga, o jo puonus bravosiei stilius puikiai tiko graktiems Arijos amenims, ta iau... prie kelias dienas ji maklinjo po pil juodo ilko atraia uritomis

250

GEORGE R. R. MARTIN

akimis. Sirijus mok j matyti ausimis, nosimi ir oda, paaikino ji. Prie tai jis liep jai daryti sukinius ir atbulus uolius kliais. - Arija, ar tikrai nori mokymus tsti? Ji linkteljo. - Rytoj mes gaudysim kates. - Kates, - atsiduso Nedas. - Galbt pasamdyti bravosiet buvo didiul klaida. Jei nori, papraysiu Dorio, kad perimt tavo mokym. Arba nekte lsiu su seru Beiristinu. Jaunystje jis buvo geriausias kalavijuotis Septyniose Karalystse. - A j nenoriu, - paprietaravo Arija. - A noriu Sirijaus. Nedas pirtais perbrauk jai plaukus. Bet kuris padorus kov meistras imokyt Arij pagrind ir be toki nesmoni kaip varlinj imas uritomis akimis, vartymasis kliais ir straksjimas ant vienos kojos, taiau jis gerai painojo savo jauniausij dukter, kad suprast, jog ginytis su ia usispy rle beprasmika. - Kaip nori, - sutiko. Turbt jai netruks viskas atsibosti. - Pasistenk bti atsargi. - Btinai, - ikilmingai paadjo i, sklandiai perokdama nuo deins kojos ant kairs. Jau daug vliau, kai palydjo mergaites per miest ir saugiai paguld lovas - ans sujos svajonmis, o Arij su mlynmis, - Nedas ukop savo kambarius Rankos bokto viruje. Diena buvo ilta, o kambaryje troku ir tvanku. Nedas nujo prie lango ir atvr sunkias langines leisti vsaus nak ties oro. Anapus didiojo kiemo jis pastebjo mirkiojani vaks liepsnel Maojo Pirto lange. Buvo jau gerokai po vidurnakio. Prie ups linksmybs pradjo silpti ir liovsi. Jis isitrauk durkl ir j apirjo. Maojo Pirto ginklas, Tyriono Lanisterio laimtas turnyro laybose, pasistas umuti mieganio Brano. Kodl? Kodl kemys bt norjs Brano mirties? Kodl ivis kakas nori Brano mirties? Durklas, Brano krytis - viskas kakaip susij su Jono Arino mirtimi, jau t tai visa savo esybe, taiau tiesa apie Jono mirt buvo tokia pat miglota kaip ir pirma. Lordas Stanis negro Karaliaus Uost turnyrui. Laiza Arin tyljo u aukt rijos sien. Skvairas buvo nebegyvas, o Doris vis dar iekojo vienamio. K jis dar turi, iskyrus Roberto pavainik? Tas rkanas ginklininko mokinys buvo karaliaus snus, tuo Nedas ne abejojo. Barateon bruoai buvo spausti jo veide: tie andikauliai, akys, tie juodi plaukai. Renlis buvo pernelyg jaunas, kad turt tokio amiaus sn, Stanis - pernelyg altas ir ididus. Gendris turjo bti Roberto. Visa tai inodamas, k jis isiaikino? Karalius turi ir kit nesantuokini vaik, isibarsiusi po Septynias Karalystes. Atvirai jis pripaino tik vie

S OS T AIDIMAS

251

n, Brano met berniuk, kurio motina buvo kilminga. Vaik aukljo lordo Renlio katelionas Stormsende. Nedas prisimin ir pirmj Roberto vaik, Slnyje gimusi dukr, kai Ro bertas pats buvo dar visai jaunas. Miela maa mergait; jaunasis Stormsendo lordas dievino j. Jis kasdien ateidavo paaisti su kdikiu dar ilgai po to, kai prarado susidomjim jo motina. Nedas danai bdavo tempiamas drauge, nordavo to ar ne. Dabar mergait turt bti septyniolikos ar atuonioli kos; vyresn nei Robertas, kai tapo jos tvu. Keista mintis. Sersi, aiku, nra suavta savo lordo vyro nukrypimais, taiau galiausiai koks skirtumas, ar karalius turi vien pavainik, ar imt. Nesantuokiniams vaikams statymai ir paproiai nedaug tesuteik teisi. Gendris, mergait i Slnio, berniukas i Stormsendo - n vienas j nekelia grsms teistiems Roberto vaikams... Jo apmstymus nutrauk velnus beldimas duris. - Pas jus atjo mogus, milorde, - kteljo Harvinas. - Jis nenori pasi sakyti vardo. - leiskite j, - nustebs paliep Nedas. Sveias buvo stambus vyras, suskilinjusiais, purvu aplipusiais ilgaauliais ir sunkiu rudu apsiaustu i iurktaus audinio, bruous slp gobtuvas, ran kos sukitos plaias rankoves. - Kas js? - pasiteiravo Nedas. - Draugas, - atsak vyras su gobtuvu keistu, emu balsu. - Turime kalb tis vieni, lorde Starkai. Smalsumas buvo stipresnis u atsargum. - Harvinai, palik mus, - paliep. Tik kai jie liko visikai vieni u uvert dur, atvyklis nusismauk gobtuv. - Lordas Veiris? - nustebo Nedas. - Lorde Starkai, - mandagiai tar Veiris ssdamasis, - gal galiau papra yti js ko nors igerti? Nedas pripyl dvi taures vasaros vyno ir vien padav Veiriui. - Biau prajs pro jus per pd ir nepains, - nepatikliai tar. Jis ne buvo mats eunucho vilkinio k nors kit nei ilkus, aksomus ir brangiau si damast; dabar nuo io vyro dvok prakaitu, o ne alyvomis. - Tai mano didiausia viltis, - tar Veiris. - Bt negerai, jei kai kurie mons suinot, jog kalbjoms akis ak. Karalien jus akylai stebi. is vynas puikus. Dkui. - Kaip js prasmukote pro kitus mano sargybinius? - pasiteiravo Nedas. Porteris ir Keinas buvo pastatyti alia bokto, o Eilinas ant laipt. - Raudonojoje tvirtovje esama jim, inom tik vaiduokliams ir vo rams, - teisindamasis nusiypsojo Veiris. - Ilgai js netrukdysiu, milorde. Yra dalyk, kuriuos privalote inoti. Js - karaliaus ranka, o karalius - kvai lys. - Eunucho dirbtinis tonas inyko; dabar jo balsas buvo plonas ir atrus

252

GEORGE R. R. MARTIN

kaip botagas. - Js draugas, inau, taiau vis tiek kvailys ir... pasmerktas, nebent j igelbsite. iandien vos neatsitiko nelaim. Jie tikjosi j pribaigti per grumtynes. Akimirk Nedas i sukrtimo neteko amo. -K as? Veiris sribiojo vyn. - Jei tikrai reikia t pasakyti, esate didesnis kvailys nei Robertas ir a ne tinkamoje pusje. - Lanisteriai, - tar Nedas. - Karalien... ne, nepatiksiu tuo, net dl Ser si. Ji pra jo nesikauti. - Ji udraud jam kautis brolio, riteri ir puss dvariki akivaizdoje. Pa sakykit man ties, ar yra tikresnis bdas priversti karali Robert dalyvauti grumtynse? Klausiu js. Ned uvald negera nuojauta. Eunuchas pataik tiesiai deimtuk; pa sakyk Robertui, kad jis negali, neturi, neprivalo ko nors daryti, ir jis tai tikrai padarys. - Net jei jis bt kovsis, kas idrst smogti karaliui? Veiris gteljo peiais. - Grumtynse dalyvavo keturiasdeimt raiteli. Lanisteriai turi daug drau g. Toje maialynje, vengiant arkliams, ltant kaulams ir Torui i Myro mosikuojant tuo absurdiku liepsnojaniu kalaviju, kas galt pavadinti tai mogudyste, jei kakoks atsitiktinis kirtis tekt jo didenybei? - Jis nujo prie soio ir sipyl dar vyno. - Viskam pasibaigus, udikas raudot i sielvarto. Beveik girdiu j raudant. Taip lidnai. Taiau neabejotina, kad maloninga ir ujauianti nal jo pasigailt, pakelt parklupus varg nelaimingj ir palaimint j velniu atleidimo buiniu. Gerasis karalius Dofris neturt ki tos ieities, kaip tik jam dovanoti. - Eunuchas pasiglost skruost. - O galbt Sersi leist serui Ilinui nukirsti jam galv. Tokiu atveju Lanisteriai maiau ri zikuot, nors j maam draugui bt gana nemalonus netiktumas. Nedas pajuto kylant pykt. - Js inojot apie smoksl, bet nieko nedart. - A vadovauju gandoneiams, ne kariams. - Galjot ateiti pas mane anksiau. - O, taip, a prisipastu. O js btumt nulks tiesiai pas karali, taip? O Robertas, igirds apie pavoj, k bt dars? Man labai domu. Nedas pagalvojo. - Jis bt juos visus prakeiks ir vis tiek kovsis, rodydamas, kad j ne bijo. Veiris sksteljo rankomis. - Turiu jums dar t prisipainti, lorde Edardai. Man buvo smalsu, k js darysite. Kodl neatjote pas mane? - klausiate js, tad privalau atsakyti: todl, kad jumis nepasitikiu, milorde.

SO ST AIDIMAS

253

- Js nepasitikite manimi? - nuoirdiai nustebo Nedas. - Raudonoji tvirtov glaudia dviej ri mones, lorde Edardai, - pa aikino Veiris. - Tuos, kurie itikimi karalystei, ir tuos, kurie itikimi tik sau. Iki io ryto nebiau galjs pasakyti, prie kuri priklausote js... taigi luk teljau... ir dabar jau tikrai inau. - Jis nusiypsojo putlia, siaura ypsena ir akimirk jo tikrasis veidas ir viea kauk susiliejo. - Pradedu suprasti, kodl karalien js taip bijo. O, taip, suprantu. - Tai js ji turt bijoti, - tar Nedas. - Ne. Esu tas, kas esu. Karalius turi i mans naudos, taiau jos gdijasi. Ms Robertas yra galingiausias karys, o tokie drss vyrai nelabai myli niekus, nipus ir eunuchus. Jei ateit tokia diena, kai Sersi sunibdt: Umuk mog!" - Ilinas Peinas akimirksniu nukirst man galv, ir kas tada gedt vargo Veirio? Nei iaur, nei piets nekuria dain apie vorus. - Jis paliet Ned velnia ranka. - Taiau js, lorde Starkai... a manau... ne, a inau... jis nenudt netgi dl savo karaliens, ir ia gali bti ms iganymas. To jau buvo per daug. Akimirk Edardas Starkas tenorjo grti Vin terfel, var iaurs aikum, kur prieai buvo iema ir vaildlingai anapus Sienos. - Be abejo, Robertas turi ir kit itikim draug, - paprietaravo jis. - Jo broliai, jo... - ...mona? - ubaig Veiris, su ypsena, kuri eid. - Jo broliai nekenia Lanisteri, tai tiesa, taiau neksti karaliens ir mylti karali - ne tas pats, ar ne? Seras Beiristinas myli savo garb, vyriausiasis meisteris Paiselis - par eigas, o Maasis Pirtas - Maj Pirt. - Karaliaus sargyba... - Popierinis skydas, - tar eunuchas. - Pasistenkite neatrodyti toks pri bloktas, lorde Starkai. Deimis Lanisteris pats yra prisieks baltj kala vij brolis, o mes visi inome, ko verta jo priesaika. Laikai, kai tokie vyrai kaip Rajamas Redvainas ir princas Eimonas, Drakon riteris, vilkjo baltus apsiaustus, jau dingo dulkse ir dainose. I t septyni tik seras Beiristinas elmis padarytas i tikro plieno, taiau elmis senas. Seras Borosas ir seras Merinas - karaliens tvariniai iki kaul smegen, ir a turiu didi tarim dl kit. Ne, milorde, jei i ties prireiks traukti kalavijus, bsite vienintelis tikras Roberto Barateono draugas. - Reikia apie tai pasakyti Robertui, - tar Nedas. - Jei tai, k sakote, tiesa, net jei tik dalis tiesos, karalius turi apie tai igirsti. - O koki rodym jam pateiksime? Mano odiai prie j? Mano m a ieji paukteliai prie karalien ir Karalud, prie brolius ir jo taryb, prie Vakar ir Ryt sergtojus, prie vis Kasterli Uolos galyb? Praom, ver iau tiesiai pasiskite sero Ilino, sutaupysite laiko. A inau, kur toks kelias baigiasi.

254

GEORGE R. R. MARTIN

- Taiau jei tai, k sakote, - tiesa, jie palauks kitos progos ir pasiksins vl. - inoma, kad taip ir padarys, - sutiko Veiris. - Ir baiminuosi, kad grei iau nei vliau. Js veriate juos labai nerimauti, lorde Edardai. Taiau mano maieji pauktukai klausysis ir kartu mes galbt galsime juos sulaikyti, mes abu. - Jis pakilo ir usitrauk gobtuv vl paslpdamas veid. - Ai u vyn. Mes dar susitiksime. Kit kart mane pamats taryboje elkits su manim pa niekinamai, kaip esate prats. Neturt bti sunku. Jis jau stovjo prie dur, kai Nedas paauk: - Veiri. - Eunuchas atsigr. - Kaip mir Jonas Arinas? - Svarsiau, kada apie tai paklausite. - Pasakykite man. - Lyso aaros, kaip jie vadina. Retas ir brangus daiktas, skaidrus ir sal dus kaip vanduo, nepalieka joki pdsak. A maldavau Jono Arino pa sisamdyti ragautoj, tai iame kambaryje a jo maldavau, taiau jis nesi klaus. Tik mogus nevertas vyro vardo galt galvoti apie tokius dalykus, kalbjo jis man. Nedas turjo inoti visk. - Kas pripyl jam nuod? - Koks nors brangus, mielas draugas, kuris danai su juo dalijosi duona ir midum, neabejotinai. Och, taiau kuris? Toki buvo daug. Lordas Ari nas buvo geras, patiklus mogus. - Eunuchas atsiduso. - Buvo vienas vai kinukas. U tai, kuo tapo, jis turjo dkoti Jonui Arinui, taiau kai nal su namikiais pabgo rij, jis liko Karaliaus Uoste ir suklestjo. Mano irdis visada diaugiasi matydama ikylant jaunim. - Jo balsas vl kirto kaip bo tagas, kiekvienas odis. - Turnyre jis turjo atrodyti avingai, su tviskaniais naujais arvais ir tais pusmnuliais ant apsiausto. Gaila, kad jis taip ne laiku uvo, jums nespjus su juo pasikalbti... Nedas pasijuto tarsi apnuodytas. - Skvairas, - tar jis. - Seras Hjugas. - Kaip viskas susispyn, kal Nedo galvoje. - Kodl?'Kodl dabar? Jonas Arinas buvo ranka keturiolika met. K jis tokio padar, kad reikjo j nuudyti? - Udavinjo klausimus, - smukdamas pro duris tar Veiris.

TYRIONAS

tovdamas prieaurio altuke ir stebdamas jo arkl pjaunant igen, Tyrionas Lanisteris priskaiiavo dar vien Stark skol. Garas pakilo nuo viduri, kai apvalainas samdomas kalavijuotis perskrod pilv lupimo peiliu. Jo rankos judjo vikriai, pjviai buvo tiksls; darb reikjo atlikti greitai, kol kraujo smarv nepriviliojo i auktum laukini kai. - N vienas i ms vakar nenueis gulti alkanas, - tar Bronas. Jis pats panjo el; vieni kaulai ir oda, juodos akys, juodi plaukai ir neskusta barzda. - Kai kas nueis, - tar jam Tyrionas. - Man nepatinka valgyti arklien. Ypa savo arkl. - Msa yra msa, - trkteldamas peiais tar Bronas. - Dotrakiai mgs ta arklien net labiau nei jautien ar kiaulien. - Ar tu laikai mane dotraki? - gaiiai paklaus Tyrionas. Dotrakiai i ties valg arklien; jie taip pat palikdavo isigimusius vaikus sulauk jusiems unims, zujantiems aplink j chalasarus. Dotraki paproiai jam menkai terpjo. igenas atpjov nuo skerdenos plon gaball kruvinos msos ir api rjo. - Nortum paragauti, Neauga? - Mano brolis Deimis padovanojo man i kumel dvideimt treiosios vardo dienos proga, - lygiu balsu tar Tyrionas. - Tada padkok jam u mus. Jei kada nors j vl pamatysi, - nusiiep i genas, parodydamas geltonus dantis, ir prarijo ali ms dviem ksniais. Skonis kaip veislins. - Bt geriau ikepti su svognais, - siterp Bronas. Tyldamas Tyrionas nulubiojo alin. altis sismelk giliai jam kaulus, o kojas taip gl, kad vos pajo. Galbt negyva kumel u j laimingesn, f o dar laukia ilgos valandos jojimo, po j - keli ksniai valgio ir trumpas, altas miegas ant kietos ems; ir kita naktis bus tokia pati, ir treia, ir dar viena, ir tik dievai teino, kaip viskas baigsis. - Tebnie ji prakeikta, - murmjo pdindamas keliu prie savo pagrob j, - tebnie prakeikta ji ir visi Starkai. Prisiminimai tebebuvo karts. Vien akimirk jis usisak vakarien, o kit - atsidr ginkluot vyr apsuptyje, Diukui siekiant kalavijo, o storajai smuklininkei klykiant: Tik be kalavij, tik ne ia, praau, milordai!" Tyrionas skubiai nuleido Diuko rank, kol j abiej dar nesukapojo gabalus.

256

GEORGE R. R. MARTIN

- Kur tavo geros manieros, Diukai? Ms geroji eiminink liep apsi eiti be kalavij. Daryk, kaip ji liepia. - Jis ispaud ypsen, kuri turjo at rodyti tokia pat leikti kaip ir jo savijauta. - Js darote lidn klaid, ledi Stark. A neprisidjau prie js snaus upuolimo. Savo garbe... - Lanisteri garbe, - teitar ji. Ji ikl rankas, kad matyt visi, esantys kambaryje. - iuos randus paliko jo durklo amenys. Durklas, kur pasiunt perrti mano snui gerkls. Tyrionas aplink save jaut burbuliuojant pykt, tirt ir slog, kaitinam gili pjovim Stark moters rankose. Umuti j! - sunypt kakoks gir tas praalaitis i galo, j palaik kiti balsai, greiiau, nei jis bt patikjs. Visi nepastami, gana draugiki dar prie minut, dabar reikalavo jo kraujo kaip skalikai, sekdami pdsakais. Tyrionas prabilo garsiai, stengdamasis, kad balsas nedrebt. - Jei ledi Stark sitikinusi, kad turiu atsakyti u kakok nusikaltim, vyk siu su ja ir atsakysiu. Tai buvo vienintel ieitis. Bandymas prasiskinti keli kalavijais i ia reik ankstyv mirt. Stark moters pagalbos auksm atsiliep geras tu zinas kalavij: Heirinholo vyrai, trys Brakenai, pora nemaloni samdom kalavijuoi, kuriems, atrod, umuti j taip pat lengva, kaip nusispjauti, ir keletas kvail lauko darbinink, kurie vargiai suvok, k daro. K prie br turjo Tyrionas? Durkl prie diro ir du vyrus. Diukas buvo gana gerai valds kalavij, taiau Morek vargu galjai priskaiiuoti: jis buvo pusiau arklininkas, pusiau virjas, pusiau patarnautojas, bet ne karys. O Jorinas, kad ir k jaut, juodieji broliai buvo prisiek nesivelti karalysts kivirus. Jorinas bt liks nuoaly. Ir i ties, juodasis brolis tyliai eng al, kai senasis riteris prie Ketlinos Stark ono tar: Atimkite j ginklus4 - ir samdomas kalavijuotis Bronas , eng priek paimti i Diuko rank kalavijo ir vis j durkl. - Puiku, - tar senasis riteris tampai smuklje aikiai slgstant, - nuo stabu. - Tyrionas atpaino t iurkt bals; Vinterfelo kov meistras, nu siskuts andenas. Rykiai raudonos seils varvjo i storosios smuklininks burnos, kai ji maldavo Ketlinos Stark: - Neudykite jo ia. - Neudykite jo niekur, - paragino Tyrionas. - Veskits j kur nors kitur, ia nereikia kraujo, miledi, man nereikia kil ming ponk rieten. - Mes gabensims j atgal Vinterfel, - tar ji, ir Tyrionas pagalvojo, K gi, galbt... Jis jau turjo laiko apvelgti kambariui ir geriau suvokti padiai. Tuo, k ivydo, nebuvo visikai nepatenkintas. O, Stark moteris gudri, neabejotinai! Privert juos vieai patvirtinti savo lord priesaikas, duotas jos tvui, ir tada papra j pagalbos, o ji juk moteris; taip, tai buvo grau. Taiau

SO S T AIDIMAS

257

jos skm nebuvo tokia puiki, kaip ji bt norjusi. Jo apytikriais skaiiavi mais, kambaryje buvo apie penkiasdeimt moni. Ketlinos Stark praymas pakl vos tuzin i j; kiti atrod suglum, isigand ar nirs. Pasimuist tik du i Frj, pastebjo Tyrionas, ir tie patys vl skubiai atsisdo, kai j ka pitonas nesiteik pajudti. Jis bt nusiypsojs, jei bt drss. - Vinterfel, tai Vinterfel, - tar. Lauk ilgas kelias, tai jau buvo paty rs, nes k tik i ten atjojo. O kelyje daug kas gali nutikti. - Mano tvas ims nerimauti, kas man nutiko, - pridr jis, kliudydamas vilgsniu kalavijuot, pasisilius uleisti jam savo kambar. - Jis dosniai atsilygins atneusiam i ni apie tai, kas ia iandien nutiko. - Lordas Taivinas, aiku, to niekados nedarys, taiau Tyrionas, jei itrks, atsilygins. Seras Rodrikas vilgteljo savo ledi, susirpins, kaip ir turi bti. - Jo vyrai keliaus kartu su juo, - pareik senasis riteris. - Ir btume d kingi liekantiems, jei tyltumte apie tai, kas ia nutiko. Tyrionas vos susilaik nenusijuoks. Tyls jie tau? Senas kvailys. Jei nepa ims visos smukls, kalbos pasklis t pai akimirk jiems ivykus. Laisvasis raitelis su aukso moneta kienje nuskries Kasterli Uolos pil kaip strl. Jei ne jis, tai kas nors kitas. Jorinas nune i istorij pietus. Tas kvailys dainius gali sukurpti balad. Frjai atsiskaitys savo lordui, ir dievai teino, k jis darys. Lordas Valderis Frjus gal ir prisieks Riveranui, taiau mogus atsargus; jis ilgai pragyveno irdamas, kad visuomet atsidurt laiminioje pusje. Ma maiausiai jis pasis paukt pietus, Karaliaus Uost, o gal idrs ir dar daugiau. Ketlina Stark negaio. - Turime ijoti nedelsdami. Mums reiks pailsjusi irg ir atsarg ke lionei. Js, vyrai, inokite, kad pelnte amin Stark gimins dkingum. Jei kuris nors nortumt padti saugoti belaisvius ir saugiai nugabenti juos Vinterfel, paadu, bsite dosniai apdovanoti. - Tik tiek ir tereikjo; kvailiai versi priek. Tyrionas sidmjo j veidus; jiems tikrai bus dosniai atsily ginta, prisiek sau, taiau ne visai taip, kaip jie sivaizduoja. Net kai jie ived j lauk, balnojo irgus per liet ir rio rankas iurkia virve, Tyrionas Lanisteris nebuvo i ties isigands. Jie niekada nenugabens jo Vinterfel, galjo laintis. Po dienos juos jau vysis raiteliai, ini nune paukiai, ir tikrai vienas i ups lord panors pamaloninti jo tv bent tiek, kad sikit. Tyrionas gyr save u gudrum, kai kakas umov jam ant aki gobtuv ir kl baln. Jie pasileido per liet greitais uoliais, ir netrukus Tyrionui sutrauk lau nis ir m mausti, o sdyn tvinkiojo i skausmo. Net kai jie saugiai nutolo nuo smukls ir Ketlina Stark sultino iki risios, buvo siaubinga dunksti per gruoblt em, dar blogiau jautsi nieko nematydamas. Kiekvienas vin gis ir poskis grs pavojum nukristi nuo arklio. Gobtuvas slopino garsus, tad jis negaljo suprasti, kas aplink j nekama, o lietus permerk audin ir

258

GEORGE R. R. MART IN

prilipd j prie veido; galiausiai net kvpuoti tapo sunku. Virv nuzulino rie us ir, atrod, dar labiau sir nusileidus nakiai. Ruoiausi sitaisyti prie ilto idinio ir keptos pauktienos, o tam nelaimliui dainiui reikjo praverti burn, sielvartingai galvojo. Nelaimlis dainius keliavo kartu su jais. I ios istorijos ieis puiki daina ir a esu tas, kuris j suds", - kalbjo jis Ketlinai Stark, pareiks apie ketinim joti drauge su jais ir pairti, kaip puikus nuotykis" baigsis. Tyrionas pagalvojo, ar vaikinui nuotykis beatrodys pui kus, kai juos pasivys Lanisteri raiteliai. Lietus galiausiai liovsi ir menka viesa prasimu per lapi audin ant jo aki, kai Ketlina Stark sak nussti nuo irg. iurkios rankos nutrauk j nuo arklio, atrio rieus ir num nuo galvos gobtuv. Kai jis ivydo siaur akmenuot tak ir negyvenamas priekalnes aplink juos, o tolumoje kylan ias baltas dantytas kaln virnes, visos viltys staiga lugo. - Tai auktasis kelias, - iopteljo jis, kaltinamai velgdamas ledi Stark. Rytinis kelias. Js sakte, kad josime Vinterfel! Ketlina Stark apdovanojo j blankiausia ypsena. - Danai ir garsiai, - sutiko ji. - Neabejotinai js draugai mus vysis ta kryptimi. Linkiu jiems greiio. Net dabar, po daugelio dien, tai prisiminus j uplsdavo kartus niris. Vis gyvenim Tyrionas didiavosi savo klastingumu, vienintele dovana, ku rios jam nepagailjo dievai, ir vis dlto i septyniskart prakeikta vilk Ketlina Stark j pergudravo. inojimas buvo dar apmaudesnis nei pats pagrobimas. Jie stabteldavo tik tiek, kiek reikjo laiko paerti ir pagirdyti arkliams, ir tada vl leisdavosi keli. Dabar Tyrionui nebedjo gobtuvo. Po antros nak ties neberio rank, o pakil auktumas nebesivargino ir jo saugoti. Atrod, jie nesibaimina jo pabgimo. O ir ko baimintis? ia, viruje, kratas buvo at iaurus ir laukinis, o auktasis kelias - tik akmenuotas takas. Jei bgt, kaip toli tikjosi nubgti, vienas ir be atsarg? Laukinms katms jis tapt puikiu ksneliu, o kaln dykynse gyveno nusikaltli ir udik klanai, kurie pa kluso ne statymams, o kalavijui. Taiau Stark moteris nepermaldaujamai gin juos pirmyn. Jis inojo, kur jie vyksta. inojo nuo tos akimirkos, kai num gobtuv. ie kalnai buvo Arin gimins valdos, o velionio rankos mona buvo Tli, Ketlinos Stark se suo... ir ne Lanisteri draug. Tyrionas Lanisteris menkai tepaino ledi Lai , kai ji gyveno Karaliaus Uoste, ir visai netroko painties atnaujinti. Jo pagrobjai buvo susispiet aplink upel netoli nuo auktojo kelio. ir gai atsigr ledinio vandens ir skab kuoktus rudos ols, auganios uol plyiuose. Diukas ir Morekas glaudsi ariau vienas kito, nirs ir apgai ltini. Vir j stovjo Mohoras, parims ant ieties ir usimovs apvali gele in kepur, dl kurios atrod tarsi su puodu ant galvos. Netoliese sdintis dainius Mariljonas tep aliejumi savo medin arf, sksdamasis, kas nuo drgms beliks i jos styg.

S OS T AIDIMAS

259

- Turime pailsti, miledi, - Ketlinai Stark kalbjo samdomas riteris seras Vilis Voudas, kai Tyrionas prisiartino. Jis buvo ledi Vent mogus, kietaspran dis ir bejausmis, pirmasis pakils j pagalb Ketlinai Stark smuklje. - Seras Vilis sako ties, miledi, - pritar seras Rodrikas. - Tai jau treias irgas, kur praradome... - Prarasime daugiau nei irgus, jei mus prisivys Lanisteriai, - primin ji jiems. Jos veidas buvo vj nugairintas ir nukamuotas, taiau neprarads ryto. - Maai tiktina, kad taip nutiks, - siterp Tyrionas. - Ledi neklaus tavo nuomons, Neauga, - atov Kurlektas, dide lis riebus mulkis trumpai kirptais plaukais ir paro veidu. Jis buvo vienas i Braken, kov meistras lordo Jono tarnyboje. Tyrionas pasisteng sidmti vis j vardus, kad vliau galt padkoti u malon elges su juo. Laniste ris visada apmoka savo skolas. Vien dien Kurleketas tai supras, kaip ir jo draugai Laris ir Mohoras, gerasis seras Vilis ir samdomi kalavijuoiai Bronas ir igenas. Jis ketino itin grietai pamokyti Mariljon su medine arfa ir sal diu tenoru, kuris taip narsiai mgino surimuoti nyktukas su luoiukas, kad sukurt dain i io nirio. - Lai kalba, - nurod ledi Stark. Tyrionas Lanisteris atsisdo ant akmens. - Dabar ms persekiotojai greiiausiai lekia per Ssmauk, vydamiesi js mel karalikuoju keliu... jeigu, inoma, persekiojimas prasidjo, nors dl to negalime bti tikri. Ak, be abejons, inios bus pasiekusios mano tv... taiau tvas ne per daug mane myli ir a nesu tikras, ar jis varginsis trukdytis. Tai buvo pusiau melas; lordui Taivinui Lanisteriui n kiek nerpjo luo ys snus, taiau jis niekam neatleisdavo savo gimins eidim. - Tai atiauri em, ledi Stark. Pagalbos nesulauksite, iki pasieksite Sl n, o kiekvienas prarastas irgas ukrauna vis didesn nat kitiems. Ne gana to, js rizikuojate prarasti mane. A maas ir nestiprus, o jei mirsiu, kokia prasm? Tai nebuvo melas; Tyrionas neinojo, kiek dar itvers itok temp. - Turiu pasakyti, kad js mirtis yra tikslas, Lanisteri, - atsak Ketlina Stark. - Nemanau, - tar Tyrionas. - Jei norjote mano mirties, tereikjo itarti od ir vienas i t js atsidavusi draug su diaugsmu bt padovanojs man raudon ypsn. Jis pavelg Kurleket, taiau is buvo pernelyg kvailas, kad suprast patyias. - Starkai neudo moni lovose. - Ir a ne, - tar jis. - Dar kart kartoju, neprisidjau prie bandymo nu udyti js sn.

260

GEORGE R. R. MARTIN

- Upuolikas buvo ginkluotas js durklu. Tyrion ipyl kartis. - Tai nebuvo mano durklas, - tvirtino jis. - Kiek kart turiu prisiekti? Ledi Stark, kad ir k apie mane manytumt, a nesu kvailys. Tik kvailys ap ginkluot prasiok plik nuosavu ginklu. Akimirk jos akyse jis ivydo mstelint dvejon, taiau ji teitar: - Kodl Piteris man meluot? - Kodl meka ika mike? - paklaus jis. - Nes tokia jos prigimtis. Tokie mons kaip Maasis Pirtas meluoja taip pat lengvai, kaip ir kvpuoja. Js turtumte tai inoti geriausiai i vis. Ji eng link jo, veidas buvo sitemps. - Ir k tai reikia, Lanisteri? Tyrionas pakreip galv. - O k? Visi vyrai dvare girdjo j pasakojant, kaip atm jums nekaltyb, miledi. - Tai melas! - kirto Ketlina Stark. - O, ikryps kemys, - pribloktas tar Mariljonas. Kurleketas isitrauk durkl, bjaur juodos geleies gabal. - Tik sakykite, miledi, ir numesiu jo meluojant lieuv jums po kojo mis. - Kiaulikos jo akys sudrko i susijaudinimo nuo tokios galimybs. Ketlina Stark spoksojo Tyrion su dar neregtu atiaurumu veide. - Piteris Beilias kadaise mane myljo. Jis buvo tik jaunuolis. Jo aistra vi siems mums buvo tragedija, taiau ji buvo tikra ir tyra, neverta patyi. Jis siek mano rankos. Tokia yra tiesa. Js tikrai piktas mogus, Lanisteri. - O js tikrai kvaila, ledi Stark. Maasis Pirtas niekuomet nemyljo nie ko, iskyrus Maj Pirt, ir galiu patikinti, kad ne js rankos jis siek, o t prisirpusi krt, saldios burnos ir kario tarp js koj. Kurleketas iupo kuokt plauk ir smarkiai timpteljs atlo galv, ap nuogindamas gerkl. Tyrionas jaut alt metalo buin po smakru. - Ar nuleisti jam krauj, miledi? - Nuudyk mane ir tiesa mirs su manimi, - suvokt Tyrionas. - Leiskite jam kalbti, - sak Ketlina Stark. Kurleketas nenoromis paleido Tyriono plaukus. Tyrionas giliai kvp. - Kaip, anot Maojo Pirto, pas mane atsidr jo durklas. Atsakykit man. - Js ilot j laybose per turnyr Dofrio vardo dienos proga. - Kai mano brol Deim numet nuo irgo Gli riteris, tokia buvo jo istorija, ar ne? - Taip, - pripaino ji. Kaktoje sir linija. - Raiteliai! ksmas atskriejo nuo vjo iraiytos keteros vir j. Seras Rodrikas buvo pasiunts Lar usiropti ant kalvos ir stebti keli, kol jie ilssis.

SO S T AIDIMAS

261

Kur laik niekas nesujudjo. Ketlina Stark atsikvojo pirmoji. - Sere Rodrikai, sere Vili, ant arkli, - suuko ji. - Kiti irgai lai rikiuojasi u ms. Mohorai, saugok belaisvius... - Apginkluokit mus! - Tyrionas paoko ant koj ir iupo j u rankos. Jums reiks kiekvieno kalavijo. Ji inojo, kad jis teisus, Tyrionas tai mat. Kaln klanams nerpjo kil ming eim nesantaika; jie iskers Starkus ir Lanisterius su tokiu pat kar iu, kaip ie skerd viens kit. Jie gali pasigailti Ketlinos; ji buvo dar gana jauna, tad dar gali gimdyti. Vis dlto ji dvejojo. - A juos girdiu! - suriko seras Rodrikas. Tyrionas pasuko galv ir si klaus - i kanop dundesio galjai sprsti, jog artja tuzinas arkli ar dau giau. Staiga sujudo visi, siek ginkl, bgo prie irg. Aplink juos lijo akmenukais, Lariui okinjant ir iuoiant nuo keteros. Jis be kvapo sustojo prieais Ketlin Stark, nerangus vyrukas su netvar kingais rdi spalvos plauk kuoktais, styraniais i po kgikos plieno kepurs. - Dvideimt vyr, galbt dvideimt penki, - nekvpuodamas ibr jis. Manau, tai Pieno Gyvats arba Mnulio Broliai. Jie tikriausiai turjo valgus, miledi... slaptus stebtojus... jie ino, kad mes ia. Seras Rodrikas Kaselis jau sdjo ant irgo su ilguoju kalaviju rankoje. Mohoras prigludo prie didiulio akmens, abiem rankom laikydamas iet ge leiniu antgaliu, su durklu tarp dant. - Tu, dainiau, - paauk seras Vilis Voudas. - Padk man susitvarkyti su antkrtiniu. Mariljonas sdjo it stabo itiktas, spausdamas medin arf, veidas buvo ibals kaip pienas, taiau Tyriono mogus Morekas greitai paoko ant koj ir nujo padti riteriui apsiarvuoti. Tyrionas nepaleido Ketlinos Stark. - Neturite pasirinkimo, - kalbjo jai. - Mes trys ir ketvirtas prarastas mogus mums saugoti... keturi vyrai gali nulemti atstum tarp gyvybs ir mirties. - Duokit od, kad nuleisite kalavijus, kai mis bus baigtas. - Savo od? - kanop bildesys dabar buvo garsesnis. Tyrionas kreivai vypteljo. - O, j js turite, miledi... Lanisterio garbs od. Akimirk jis pagalvojo, kad ji jam trenks, taiau ji tik svied: Apgin kluokit juos, - ir nujo. Seras Rodrikas numet Diukui jo kalavij ir makt ir nujojo pasitikti prieo. Morekas pasim lank, strlin ir priklaup ali kelje. Jis buvo geresnis lankininkas nei kalavijuotis. O Bronas prijojo pasi lyti Tyrionui dviamenio kirvio. - Niekada nesikoviau su kirviu. Ginklas rankose atrod nepatogus ir nepastamas. Trumpakotis, sunkia pentimi ir lykia smaile viruje.

262

GEORGE R. R. MARTIN

- sivaizduokit, jog kapojat malkas, - patar Bronas, traukdamas savo ilgj kalavij i makties u nugaros. Jis nusispjov ir nujojo atsistoti gre ta igeno ir sero Rodriko. Seras Vilis usilipo ant irgo ir prisidjo prie j, grabindamas alm, metalin puod su siauru tarpeliu akims ir ilga juoda ilkine plunksna. - Malkos nekraujuoja, - tar Tyrionas niekam konkreiai. Be arv jau tsi nuogas. Jis apsidair uolos ir nubgo ten, kur slpsi Mariljonas. - Pa sitrauk. - Eikit i ia! - suuko vaikis. - A dainius, nenoriu dalyvauti iose kau tynse. - K, nuotyki dvasia igaravo? - Tyrionas spyr jaunuoliui, is pasislin ko, ir paiu laiku. Po akimirkos raiteliai juos puol. Nebuvo aukli, vliav, rag ar bgn, tik subrunzg lank templs, Morekui ir Lariui paleidus strles, ir staiga i ryt juos ugriuvo klano mo ns, liekni tamss vyrai, apsireng kietinta oda ir nederaniais arvais, vei dus paslp po grotuotais pusalmiais. Pirtintose rankose spaud vairiau sius ginklus: ilgus kalavijus, ietis ir igalstus dalgius, spygliuotus vzdus, durklus ir sunkias geleines tvokles. J priekyje jojo didelis vyras dryuotu laukins kats apsiaustu, ginkluotas didiuliu dvirankiu kalaviju. Seras Rodrikas suuko: Vinterfelas!" - ir nujojo jo pasitikti su Bronu ir igenu greta, staugianio kakokius beodius kovos kius. Seras Vilis Voudas sek, sukdamas vir galvos spygliuot vzd. Heirinholas! Heirinholas!a - skandavo jis. Tyrionas mai pajuto trokim paokti, ikelti kirv ir sudundti: Kasterli Uola! - taiau i beprotyb staigiai prajo ir jis priglu do dar emiau. Jis girdjo igsdint arkli vengim ir metalo dzingsjim metal. igenas niojo kalaviju arvuotam raiteliui per nepridengt veid, o Bronas nard tarp klano vyr kaip skurys, kapodamas prieus kair ir dein. Seras Rodrikas smog didiajam vyrui laukins kats apsiaustu, j irgai oko vienas apie kit, smgis keit smg. Diukas usiropt ant arklio ir be balno nuuoliavo m. Tyrionas pamat strl, styrani i gerkls mogui laukins kats apsiaustu. Jam pravrus burn riksmui, pasipyl tik kraujas. Kai jis nukrito, seras Rodrikas jau kovsi su kakuo kitu. Staiga Mariljonas suspieg, usidengs galv medine arfa, ir per j uol peroko arklys. Tyrionas pakilo, nes raitelis gro, laikydamas spygliuot tvokl. Tyrionas abiem rankom mosteljo kirviu. Amenys pagavo irgo gerkl su msingu iaukt, kilsteljo vir ir Tyrionas vos nepaleido kir vio gyvuliui suvengus ir nugriuvus. Jam pavyko kirv itraukti ir nevikriai nuslikinti alin. Mariljonui ne taip pasisek. irgas ir raitelis susipyn nu virto tiesiai ant dainiaus. Tyrionas sugro, kai pliko koja buvo vis dar prispausta pargriuvusio irgo, ir suvar kirv vyrui kakl, kiek aukiau pei plokts.

SO S T AIDIMAS

263

Bandydamas itraukti amenis, jis girdjo Mariljon vaitojant po knais. - Kas nors padkit man, - iopiojo dainius. - Dievai tebna gailestingi, a kraujuoju. - Manau, tai irgo kraujas, - tar Tyrionas. I po kritusio gyvulio ilindo dainiaus ranka, kabindamasi u ems tarsi voras penkiomis kojomis. Tyrio nas umyn kulnu ant grabaliojani pirt ir igirdo malon trakteljim. - Usimerk ir apsimesk, kad esi negyvas, - patar jis dainiui, tada iupo kirv ir nusisuko. Vliau viskas vyko vienu metu. Auroj aidjo ksniai ir klyksmai, oras buvo prisisunks kraujo kvapo, o pasaulis virto chaosu. Pro ausis vilp str ls ir eksjo uolas. Jis mat Bron nulipus nuo irgo, kovojant su kalavi jais abiejose rankose. Tyrionas laiksi kautyni pakraiuose, slysdamas nuo uolos prie uolos, ir slapstydamasis eliuose kapojo kojas prajojantiems arkliams. Jis rado sueist klano vyr ir paliko j mirti, pasims tik jo pusalm. is buvo per anktas, taiau Tyrionas diaugsi nors tokia apsauga. Diuk perr i nugaros, kai jis kirtosi su vyru prieais, o vliau Tyrionas ukliuvo u Kurleketo lavono. Paro veidas buvo sumaltas kuoka, taiau Ty rionas atpaino jo durkl, kai trauk j i negyvo mogaus pirt. Jis kiosi j u diro, kai igirdo moters riksm. Ketlin Stark uspeit prie akmenins kalno sienos trys vyrai, vienas vis dar raitas, kiti du psti. Sualotose rankose ji nevikriai laik durkl, taiau nugara rmsi uol ir jie spaud j i trij pusi. Lai jie turi t kal, pagal vojo Tyrionas, ir pasveikina, taiau kakodl eng artyn. Jis kirto pirmajam vyrui per pakinklius, jiems nespjus pamatyti, kad jis ia, sunkus kirvis per kirto od ir kaul lengvai tarsi supuvusi medien. Malkos, kurios kraujuoja, kvailai pagalvojo Tyrionas artjant antrajam vyrui. Tyrionas iveng jo kala vijo, mosteljo kirviu, vyras eng atatupstas... ir Ketlina Stark priokusi i u nugaros jam perr gerkl. Raitelis, matyt, prisimin turs skubti ka kur kitur ir staiga nuuoliavo. Tyrionas apsidair. Prieai buvo nugalti arba ding. Kakaip n nepa mat, kada mis baigsi. Aplink guljo dvesiantys arkliai ir sueisti vyrai, rkiantys ar dejuojantys. Didiausiam jo nustebimui, jis nebuvo vienas i j. Jis ities pirtus ir leido kirviui bumbtelti ant ems. Rankos buvo lipnios nuo kraujo. Bt galjs prisiekti, kad kovsi pusdien, taiau saul atrod n kiek nepakilusi. - Pirmas js mis? - vliau paklaus Bronas, pasilenks prie Diuko lavono ir traukdamas ilgaaulius. Tai buvo geri batai, kaip ir pritiko vienam i lordo Taivino vyr; stora oda, itepta alyva ir minkta, kur kas puikesn nei avjo Bronas. Tyrionas linkteljo. - Mano tvas taip didiuotsi, - tar. Kojas taip nemonikai trauk, kad vos galjo pastovti. Keista, jis n karto nepajuto skausmo per m.

264

GEORGE R. R. MARTIN

- Dabar tau reikia moters, - ybteldamas juodomis akimis tar Bronas. Jis sikio batus balnakrep. - Nra nieko geriau u moter vyrui po mio, patikk manim. igenas liovsi pls plik lavonus, suprunkt ir apsilai lpas. Tyrionas vilgteljo ten, kur ledi Stark tvarst aizdas serui Rodrikui. - A mielai, jei ji sutiks, - tar. Laisvieji raiteliai prapliupo juokais, Tyrio nas ypteljo ir pagalvojo: Tai pradia. Jis priklaup prie upelio ir nusiplov nuo veido krauj altu it ledas van deniu. lubiodamas atgal prie kit jis dar kart vilgteljo skerdyni lauk. Negyvi klano vyrai buvo liesi, apskur, j arkliai menki ir nedidukai, matyti kiekvienas onkaulis. Visi ginklai, kuri nepasim Bronas ir igenas, neda r spdio. Tvokls, vzdai, dalgis... Jis prisimin didj vyr laukins kats apsiaustu, kuris kovsi su seru Rodriku prie jo dvirank kalavij, taiau kai aptiko jo lavon, isiktojus ant akmenuotos ems, karys neatrod toks jau ir didelis, apsiaustas buvo dings, ir Tyrionas mat, kad amenys prastai pa galsti, pigus metalas nustas rdi. Nenuostabu, kad klano vyrai paliko ant ems devynis uvusius. J uvo tik trys; du lordo Brakeno kov meistrai, Kurleketas ir Mohoras, ir jo paties vyras Diukas, kuris taip narsiai jojo nepabalnotu arkliu. Koks buvo kvailys, toks ir gal gavo, pagalvojo Tyrionas. - Ledi Stark, raginu joti visu greiiu, - tar seras Vilis Voudas, per siaur almo ply akimis nerimastingai valgydamas virukalnes. - kart juos nuvijome, taiau toli jie nenujojo. - Turime palaidoti uvusiuosius, sere Vili, - tar ji. - Jie buvo narss vy rai. Nepaliksiu j varnoms ir laukinms katms. - em pernelyg akmenuota kasti, - tar seras Vilis. - Tada surinksime akmen piramidei. - Rinkite akmen, kiek tik norite, - atsak jai Bronas, - taiau be mans ar igeno. inau geresni dalyk nei krauti akmenis ant negyv vyr... pa vyzdiui, kvpuoti. - Jis nuvelg likusius gyvus. - Visi, kurie tikisi igyventi iki nakties, jokite su mumis. - Miledi, manau, jis sako ties, - susirpins tar seras Rodrikas. Senasis riteris buvo sueistas, gili aizda kairje rankoje ir ieties dris nudrsk ka kl, ir jis kalbjo imintingai. - Jei ugaiime ia, jie tikrai ms gr, o antro antpuolio mes nebeatlaikysime. Tyrionas mat pykt Ketlinos veide, taiau ji neturjo kitos ieities. - Te dievai mums tada atleidia. Josim nedelsiant. Dabar arkli netrko. Tyrionas perkl savo baln ant margo Diuko i daro, kuris atrod dar gana tvirtas, kad itvert maiausiai tris ar keturias dienas. Jis jau lipo baln, kai prijo Laris ir tar: - A dabar paimsiu t durkl, nyktuke.

S O ST AIDIMAS

265

- Tegu pasilieka, - nuo irgo tar Ketlina Stark. - Ir pasirpink, kad jis turt savo kirv. Mums gali jo prireikti, jei vl upult. - Dkoju, ledi, - ssdamas baln tar Tyrionas. - Pasilaikykit padkas sau, - atov ji. - Nepasitikiu jumis taip pat, kaip ir pirma. - Ji nujojo jam nespjus sugalvoti atsakymo. Tyrionas pasitais vogtj alm ir pam kirv i Brono. Jis prisimin, kaip pradjo kelion, suritais rieais, su gobtuvu ant galvos, ir nusprend, kad tai akivaizdus pagerjimas. Ledi Stark gali pasilaikyti savo pasitikjim; kol gali turti kirv, jis bus per ingsn priekyje iame aidime. Juos ved seras Vilis Voudas. Bronas jojo gale, ledi Stark saugiai per vi dur. Seras Rodrikas it elis laiksi greta. Mariljonas jojant svaid nirius vilgsnius Tyrion. Dainiui buvo l keli onkauliai, arfa ir sutriukinti keturi grojanios rankos pirtai, taiau diena jam nenujo visikai veltui; i kakur jis gavo puik laukins kats apsiaust, stor juod kail, imargint baltais dryiais. Jis tyliai kitojo juo apsigaubs ir nors kart neturjo k pasakyti. Dar nenujoj n puss mylios u savs jie igirdo gdius laukini kai stgavimus, o vliau vri urzgim draskantis dl palikt lavon. Mariljo nas regimai ibalo. Tyrionas risnojo greta jo. - Bailys, - tar jis, - graiai rimuojasi su kvailys. - Jis spusteljo irg ir prajojo pro daini prie sero Rodriko ir Ketlinos Stark. Ji pavelg j kietai suiaupusi lpas. - Kaip jau sakiau, kai mus taip negailestingai pertrauk, - pradjo Tyrio nas, - Maojo Pirto isigalvojime yra rimtas trkumas. Manykit apie mane k norit, ledi Stark, sakau jums viena - a niekada nestatau prie savo eim.

ARIJA

ienaausis juodas katinas iriet nugar ir sunypt jai. Arija tipeno alja, lengvai balansuodama ant bas koj pirt, klau sydama irdies plazdjimo ir giliai, ltai kvpuodama. Tyli kaip elis, kal bjo sau, lengva kaip plunksna. Katinas budriomis akimis stebjo j besi artinani. Gaudyti kates buvo sunku. Rankas nusjo apgij drskimai, o abu keliai, kuriuos nusibalnojo gridama, apjo aais. I pradi net dideliam storam virtuvs katinui pavykdavo nuo jos pasprukti, taiau Sirijus neatleido nuo ios uduoties dien nakt. Atbgusiai pas j kruvinomis rankomis, jis saky davo: Tokia lta? Bk vikresn, mergyt. Prieai paliks ne tik drskimus." Jis tepdavo jos aizdas miri gyduolm, kurios taip degino, jog turdavo siksti lp, kad nerkt. Paskui vl isisdavo j vaikytis kai. Raudonojoje tvirtovje knibdte knibdjo kai: tingi sen murkli, snaudiani saulkaitoje; altaaki peli gaudytoj, mataruojani uode gas; vikri ma kaiuk, atriais it adatos dantimis; ponioms priklausan i katin, suukuot ir patikli; apepusi eli, tykani grobio iukli krvose. Vien po kito Arija juos sugaud ir paiupusi ididi nedavo Sirijui Foreliui... visus, iskyrus , vienaaus juod velni. tai ia tikrasis pilies eimininkas, - pasakojo jai vienas i sargybini. Senesnis nei nuodm ir dvigubai niekingesnis. Vien kart karalius puo tavo drauge su karaliens tvu, o is juodas ipera uoko ant stalo ir iupo kept putpel tiesiai lordui Taivinui i nag. Robertas taip kvatojosi, kad, atrod, sprogs i juoko. Laikykis nuo jo atokiau, vaike. Jis privert j aplakstyti kone pus pilies; dukart apibgti aplink Ran kos bokt, duiti per vidin sien, arklides, emyn vingiuotais laiptais, pro ma virtuv, kiauli aptvar ir auksavarki kareivines, palei sien nuo ups puss ir dar toliau, pirmyn atgal Idavik taku, o tada vl emyn ir pro vartus, aplink ulin ir po keistus pastatus, kol galiausiai Arija nebeinojo, kur esanti. Pagaliau j priiupo. I abiej pusi spaudsi auktos sienos, o prieais brinksojo tuias, aklinas mras. Tyli kaip elis, kartojo ji, slysdama pir myn, lengva kaip plunksna. Kai buvo per tris ingsnius nuo jo, katinas sprieg pirmyn. oko kai r, paskui dein; dein, tada kair linkteljo ir Arija, ukirsdama keli pabgti. Jis vl sunypt ir band prasmukti pro kojas. Greita kaip gyvat, pagalvojo ji. Stvr j abiem rankom ir prispaud prie krtins, sukdamasi ir garsiai juokdamasi, nagams raikant jos berankovs odinuks priek. Mi

SO S T AI DIMAS

267

kliai pabuiavo jam tarpuak ir spjo atloti galv sekund prie jo nagams drykstelint per veid. Katinas sukniauk ir spjov. - K jis daro tam katinui? Igsdinta Arija paleido katin ir atsisuko bals. Katinas akimirksniu nuskuod alin. Aljos gale stovjo mergait su auksini garban kupeta, apsirengusi graiai it ll mlynu atlasu. Greta jos stovjo putnus maas berniukas su perlais isiuvintu uoliuojaniu elniu liemens priekyje ir m i niatiriniu durklu prie diro. Princes Mersela ir princas Tomenas, atpaino Arija. Vir j didiul tarsi darbinis arklys nirojo ventike, o u jos - du stotingi vyrai avietiniais apsiaustais, Lanisteri gimins sargybiniai. - K tu darei tam katinui, berniuk? - grietai paklaus Mersela. Broliui tar: - Apdrisks berniktis, ar ne? Pairk j. - Ji sukukeno. - Apdrisks purvinas dvokiantis berniukas, - sutiko Tomenas. Jie mans nepasta, suvok Arija. Jie net neino, kad a mergait. Nenuo stabu; ji buvo basa ir murzina, nuo ilgo lakstymo po pil isidraikiusiais plau kais, apsivilkusi berankove odinuke, iakta katino nag, ir rudomis iurk ios mediagos kelnmis, nukirptomis aukiau auot keli. Gaudydamas kates juk nevilksi sijon ir ilk. Ji greitai nuleido galv ir priklaup ant kelio. Galbt jie jos nepains. Jei atpains, ji niekaip nebeisisuks. ventike Mordei na baisiausiai usigaus, o Sansa i gdos daugiau niekada su ja nebekalbs. Sena stora ventike eng priek. - Berniuk, kaip ia patekai? ioje pilies pusje tau nra kas veikti. - Negali sulaikyt itos paderms, - tar vienas i raudonvarki. - Tas pats, kas bandyti sustabdyti iurkes. - Kieno tu, berniuk? - reikalavo pasiaikinti ventike. - Atsakyk man. Kas tau yra, gal esi nebylys? Arijai balsas ustrigo gerklje. Jei ji prasiios, Tomenas ir Mersela tikrai j pains. - Godvainai, atvesk j ia, - paliep ventike. Aukiausias i sargybini eng alja artyn. Panika usmaug gerkl tarsi milino ranka. Arija nebt prakalbusi net jei nuo to bt priklausiusi jos gyvyb. Rami tarsi stovintis vanduo, tyliai pakartojo. Godvainui siekiant jos, Arija spruko. Greita kaip gyvat. Ji linkteljo kair, leisdama jo pirtams brktelti perjos rank, apsisuko aplink j. Slidi kaip vasaros ilkas. Kol jis apsigr, ji jau skuto alja. Vikri kaip stirna. ven tike suriko ant jos. Arija praslydo jai pro kojas, storas, baltas it marmurins kolonos, paoko nuo ems, atsitrenk princ Tomen ir peroko per j, kai jis sunkiai klesteljo ant upakalio ir itar: U u f- isisuko nuo antro sargy binio, ir tada jau visu greiiu mov pirmyn. Ji girdjo riksmus, dunksinius ingsnius, artjanius link jos. Ji pargriu vo ir nusirito. Vienas i raudonskverni skuosdamas pro j suklupo. Arija

268

GEORGE R. R. MARTIN

greit atsistojo. Vir savs ji pamat lang, aukt ir siaur, kiek didesn nei audymo anga. Arija strykteljo, sitvr palangs, prisitrauk. Vinguriuo dama sulaik kvpavim. Vingri kaip ungurys. Nudribusi ant ems prieais apstulbusi valytoj paoko, nusipurt dulkes nuo drabui ir vl nuaibavo kulnais, pro duris ir iilgai ilg men, laiptais emyn, per dengt kiem, u kampo ir per sien, pro em siaur langel juod kaip derva cel. Garsai u jos vis labiau ir labiau slopo. Arija buvo udususi ir visikai sutrikusi. Ji bgtavo, ar jie j paino, ta iau pagalvojo, kad ne. Ji bgo pernelyg greitai. Vikri kaip stirna. Ji atsitp tamsoje prie drgnos akmenins sienos ir siklaus, ar negir dti persekiotoj, taiau igirdo tik savo irdies plakim ir tolumoje kapsint vanden. Tyli kaip elis, paliep sau. Nebeinojo, kur ji yra. Kai jie atvyko Karaliaus Uost, ji nuolatos sapnuodavo komarus apie tai, kaip pasiklysta pilyje. Tvas ramino, kad Raudonoji tvirtov maesn nei Vinterfelas, taiau jos sapnuose ji buvo neimatuojamas, nesibaigiantis akmeninis labirintas, kurio sienos u nugaros, atrod, keiiasi ir mainosi. Ji klajodavo po nirias menes su iblukusiais apmualais, leisdavosi nesibaigianiais vijais laiptais, lkdavo per kiemus ar tiltus, jos riksmai aiddavo be atsako. Regdavosi, jog kai kuriose mense nuo raudon akmens sien laa kraujas ir ji niekur ne rasdavo lango. Kartais girddavo tvo bals, taiau visada i toli, ir kad ir kaip greitai jo pusn bgdavo, balsas vis silpdavo silpdavo, kol visai inykda vo, ir Arija likdavo viena tamsoje. Dabar labai tamsu, suvok ji. Ji stipriai prispaud plikas kojas prie krti ns ir suvirpjo. Tyliai palauks ir suskaiiuos iki deimties tkstani. Tada jau bus saugu islikinti ir susirasti keli namo. Suskaiiavus iki atuoniasdeimt septyni, kambarys pradjo viesti akims pripratus prie tamsos. J supantys siluetai gavo form. Per tamsum j spoksojo didiuls tuios akys ir lyg per migl bolavo nelygs ilg dant eliai. Ji pamet skaii. Usimerk, sikando lp ir vijo alin baim. Kai ji vl atsimerks, pabaisos bus dingusios, lyg niekada ir nebuvusios. Ji sivaizda vo Sirij greta jos tamsoje, nabdant aus. Rami kaip stovintis vanduo, tar ji sau. Stipri kaip meka. Narsi kaip ernis. Ji vl atmerk akis. Pabaisos vis dar buvo ia, taiau baim dingo. Arija atsargiai atsistojo. J supo galvos. Ji smalsiai paliet vien, norda ma pairti, ar ji tikra. Pirt galiukais perbrauk per stamb andikaul. Jis atrod gana tikras. Kaulas po ranka buvo lygus, altas ir kietas. Pirtais ji perbrauk per dantis, pajuodusius ir atrius, lyg tamsos padarytas durklas. Ji suvirpjo. Ji negyva, - garsiai drsino save. - Tai tik kaukol, ji negali mans su eisti. - Taiau atrod, jog pabaisa kakokiu bdu ino, kad ji ia. Jaut, kaip tuios akys stebi j tamsoje, - kakas iame blausiame, dubusiame kamba ryje jos nemgo. Ji atsitrauk nuo kaukols ir atsirm kit, didesn nei pir

SO ST AIDIMAS

269

moji. Akimirk jaut, kaip sminga pet jos dantys, tarsi nort jo atsiksti. Arija apsisuko, jos odinuk usikabino u milinikos ilties ir plyo; ji puol bgti. Prieais dunksojo dar viena kaukol, uvis didiausia, taiau Arija net nestabteljo. Ji peroko per juod, aukt it kalavijai dant keter, nr pro alkanus andikaulius ir prisiplojo prie dur. Rankos medienoje surado sunk gelein ied ir smarkiai trkteljo. Akimirk durys prieinosi, paskui atsivr vid su tokiu garsiu girgt, kad Arija buvo tikra, jog j igirs visas miestas. Ji pravr duris tiek, kad galt prasmukti koridori. Jei urvas su pabaisomis buvo tamsus, men buvo juodiausia skyl sep tyniuose pragaruose. Rami kaip stovintis vanduo, ramino save Arija, taiau, net davusi akims apsiprasti, nemat nieko, iskyrus miglotus pilkus rmus dur, pro kurias ji jo. Pamojavo pirtais prieais veid, pajuto virpant or, taiau nieko nemat. Ji buvo akla. Vandens okja mato visais savo jutimais, primin sau. Ji usimerk ir nuramino kvpavim, skaiiuodama vienas, du, trys, nugrimzdo tyl, ities priek rankas. Kairje pirtai uiuop grub, netayt akmen. Ji nujo tamsoje pasie niu, rankai slystant sienos paviriumi, maais, slidiais ingsneliais. Visos mens kur nors veda. Jeigu yra jimas, turi bti ir ijimas. Baim kerta giliau nei kalavijas. Arija nebijos. Atrod, ji nujo ilgok keli, kai siena mai bai gsi ir skruost padvelk alto oro gsis. Sujudjo palaidi plaukai. Kakur i apaios igirdo triukm. Bat brkjim, tolimus balsus. Mirkiojanti viesa blankiai paglost sien, ir ji pamat stovinti ant didelio juodo ulinio krato - dvideimties pd gilumo achtos, nerianios apa ion. Dideli akmenys, isiki i sien, atrod kaip laiptai, vijai besisukantys emyn; tamss kaip laiptai pragar, apie kur jiems pasakojo senoji aukl. Ir kakas kilo i tamsos, i pai ems gelmi... Arija vilgteljo per krat ir pajuto alt juod kvpavim ant skruosto. emai ji velg vienio deglo iburl, menk tarsi vaks liepsna. Suprato, jog ten du vyrai. J eliai mirgjo ant ulinio sien, aukti it milinai. Igir do ir aidinius i ulinio j balsus. - ...rado vien pavainik, - tar pirmas. - Netruks isiaikinti ir visa kita. Dar diena, dvi, pora savaii... - O kai suinos ties, k jis tada darys? - pasiteiravo antrasis balsas su vos juntamu Laisvj miest akcentu. - Vieni dievai teino, - atsak pirmasis balsas. Arija mat nuo deglo kylant pilk dmel, besirangant tarsi gyvat. - Kvailiai band umuti jo sn ir, kas blogiausia, pavert tai juokdario farsu. Jis ne toks mogus, kad tai pamirt. spju jus, vilkas ir litas netrukus kibs vienas kitam gerkl, norim mes to ar ne. - Pernelyg greitai, pernelyg greitai, - pasiskund balsas su akcentu. - Ko kia nauda i karo dabar? Mes nepasireng. Sutrukdykite.

270

GEORGE R. R. MARTIN

- Tai tas pats, kas prasyti, kad sustabdyiau laik. Laikote mane burtininku? Kitas nusijuok. - Ne maiau. Liepsna lai alt or. Aukti eliai kone ustojo j. Po akimirkos vyras su deglu jau pasirod jos akiratyje, bendrakeleivis kop greta. Arija nuslinko nuo ulinio, isities ant pilvo ir prisiplojo prie sienos. Vyrams pasiekus laip t vir, ji sulaik kvap. - K nortumt, kad padaryiau? - paklaus degl neantis tvirtas vyras odiniu gobtuvu. Netgi apautos sunkiais ilgaauliais, jo kojos tarsi be garso slydo eme. I po metalins kepurs kyojo apvalus, randuotas veidas ir juo dos barzdos eriai, o ant odini drabui jis dvjo arvus, prie diro segjo durkl ir trum p kalavij. Arijai jis pasirod keistai pastamas. - Jei viena ranka galjo mirti, kodl negali antra? - paklaus vyras su ak centu ir akota geltona barzda. - Js jau okote it ok, mano drauge. ito mogaus Arija nra maiusi, dl to buvo tikra. Klaikiai storas, taiau eisena atrod lengva, visas svoris perkeltas ant puspiri tarsi vandens o kjo. Deglo viesoje mirgjo jo iedai, raudono aukso ir blykaus sidabro, in krustuoti rubinais, safyrais, ibjo pailgos geltonos tigro akys. Po ied buvo ant kiekvieno pirto; ant kai kuri po du. - Anksiau buvo ne taip, kaip dabar, o i ranka - ne ana, - dst randuo tasis jiems engiant men. Nepajudinama kaip akmuo, tar sau Arija, tyli kaip elis. Apakinti savo pai deglo viesos, jie nepastebjo jos, prisiplojusios prie akmens, vos per kelis ingsnius nuo j. - Galbt ir taip, - sutiko vyras akota barzda, sustojs atgauti kvapo po ilgo lipimo. - Bet mums vis tiek reikia laiko. Princes laukiasi. Chalas nesitrikdys, kol negims snus. Juk inot, kokie jie yra, tie laukiniai. Vyras su deglu kak spsteljo. Arija igirdo gil dundes. Milinika akmens plokt, raudona deglo viesoje, nusileido nuo lub su tokiu aidi trenksmu, kad ji vos nesuriko. Vietoj angos ulin atsirado akmuo, vientisas ir nesudauytas. - Jei jis nepasijudins dabar, gali bti per vlu, - tar auktasis vyras su metaline kepure. - Tai jau nebra tik aidimas dviem, jei kada apskritai taip buvo. Stanis Barateonas ir Laiza Arin paspruko nuo mano gniaut, ir sklin da kalbos, kad jie telkia kalavijus. Gli riteris rao Haigarden, raginda mas tv atsisti dvar seser. Mergait yra keturiolikmet mergel, miela, grai, paklusni, ir lordas Renlis bei seras Loras ketina paguldyti j lov su Robertu, apvesdinti ir padaryti naujja karaliene. Maasis Pirtas... dievai teino, kokius aidimus aidia Maasis Pirtas. Taiau mano mieg trikdo lordas Starkas. Jis turi pavainik, jis turi knyg ir netrukus isiaikins vis ties. O dabar jo mona dar pagrob Tyrion Lanister, ai Maajam Pir tui u sikiim. Lordas Taivinas laikys tai eidimu, o Deimis keistai avisi

SO S T AIDIMAS

271

Neauga. Lanisteriams patraukus iaur, kar sitrauks Tliai. Sutrukdykite, sakote js. Paskubkite, raginu a. Netgi geriausi onglieriai negali ilai kyti imto kamuoli ore aminai. - Js daugiau nei onglierius, senas drauge. Js esate tikras kertojas. A praau tik iek tiek dar paburti. Jie pasuko per men ta kryptimi, i kur Arija atjo, pro pabais kambar. - K galiu, padarysiu, - maloniai tar vyras su deglu. - Man reikia aukso ir dar penkiasdeimties paukteli. Ji leido jiems nueiti toli priek, tada nuslinko i paskos. Tyli kaip elis. - Tiek daug? - balsai nuslopo, prie j mirkiojo viesa. - Jums reika ling sunku surasti... tokie jauni, ar pains j laikus... gal vyresni... ne taip lengvai mirta... - Ne. Jaunesni saugiau... elkis su jais graiai... - ...jei tik laikys lieuvius u dant... - ...rizika... Net ir nuslopus balsams Arija kur laik dar regjo deglo ibur, dmuojani vaigd, raginani sekti. Dukart atrod, kad ji pranyko, taiau ji jo tiesiai ir abu kartus atsidr prie stai, siaur laipt, deglas spingsjo emai apaioje. Ji skubjo paskui, emyn ir emyn. Kart ukliuvo u akmens ir parkrito prie sienos, ranka uiuop rstais sutvirtint em, nors pirmiau tunelis buvo akmeninis. Ji tikriausiai slinko paskui juos kelias mylias. Galiausiai jie dingo, taiau daugiau nebuvo kur eiti, tiktai pirmyn. Ji vl susirado sien ir nusek, akla ir pasiklydusi, sivaizduodama, kad Naimirija pdina greta jos tamsoje. Pa baigoje ji iki keli paniro dvokiant vanden, trokdama, kad galt okti ant jo kaip Sirijus, ir baimindamasi, ar dar kada nors pamatys vies. Buvo aklinai tamsu, kai Arija galiausiai ilindo nakties or. Ji stovjo prie nutekamojo vamzdio, kuris liejosi up. Ji dvok taip, kad ia pat isireng, numet nevarius drabuius ant ups kranto ir pasinr gilius juodus vandenis. Plaukiojo, kol pasijuto vari, ir iropojo drebdama. Arijai skalbiant drabuius paupio keliu prajojo kakokie raiteliai, taiau jei ir mat liesut nuog mergait, mazgojani savo skudurus mnulio viesoje, nekreip dmesio. Ji buvo per por myli nuo pilies, taiau Karaliaus Uoste i bet kurios vie tos tereikjo pakelti galv ir ant Eigono kalvos matei Raudonj tvirtov, tad pasiklysti pavojus negrs. Kol pasiek vart namel, drabuiai buvo beveik idiv. Grotos buvo nuleistos, vartai uremti, tad ji pasisuko onines du ris. Budintys auksavarkiai nusiaip, kai ji pasipra leidiama. - Dink i ia, - tar vienas. - Virtuvs atliek neliko ir sutemus mes elge t nepriimam. - A ne elgeta, - tar ji. - A ia gyvenu. - Sakiau, dink. Ar reikia skelti antaus, kad igirstum?

272

GEORGE R. R. MARTIN

- A noriu pamatyti savo tv. Sargybiniai persimet vilgsniais. - O a gal noriu idulkinti karalien, maa, kas ko nori, - tar jaunesnysis. Vyresnysis susirauk. - Kas tavo tvas, berniuk, miesto iurkiagaudys? - Karaliaus ranka, - tar jiems Arija. Abu vyrai nusijuok, taiau tada vyresnysis usimojo kumiu, paprastai, tarsi mogus mudamas un. Arija pastebjo smg dar jam nekliudius. Ji isisuko nuo jo, nepaliesta. - A ne berniukas, - drb jiems. - A esu Arija Stark i Vinterfelo, ir jei mane paliesite, mano tvas js abiej galvas pasmeigs ant kuol. Jei neti kite manimi, pakvieskite Dor Kasel ar Vein Pul i Rankos bokto. - Ji sirm rankom klubus. - Tai atkelsite vartus ar reikia trenkti antaus, kad igirstumt? Jos tvas menje buvo vienas, kai Harvinas ir Storasis Tomas j ved, aliejin lempa velniai spingsjo prie jo alkns. Jis buvo pasilenks prie di diuls knygos, kokios Arija nebuvo maiusi, didiulio storo tomo su sutr kinjusiais geltonais puslapiais ir neskaitomu ratu, rito iblukusios odos vireliais, taiau jis uvert j ir iklaus Harvino raport. Jo veidas buvo rstus, kai padkojs isiunt vyrus. - Ar supranti, kad pasiuniau pus savo sargybos tavs iekoti? - barsi Edardas Starkas, kai jie liko vieni. - ventike Mordeina i baims nebeino kur dtis. Ji ventykloje meldiasi, kad tu saugiai sugrtum. Arija, juk inau kad tau negalima ieiti u pilies vart be mano leidimo. - A njau pro vartus, - suburbjo ji. - Na, nenorjau. A buvau poe miuose, tik jie vliau virto tuneliu. Buvo visikai tamsu, neturjau ibinto ar vaks pasiviesti, tad gavau sekti. Negaljau grti atgal pro ten, i kur at jau, dl pabais. Tve, jie kalbjo apie tavo nuudymui Ne pabaisos, bet du vyrai. Jie mans nemat, guljau tarsi akmuo ir buvau tyli kaip elis, taiau juos girdjau. Jie sak, kad turi knyg ir pavainik, ir jei viena ranka galjo mirti, kodl negali kita? Ar tai i knyga? Lainuosi, tai Jonas pavainikis. - Jonas? Arija, apie k tu kalbi? Kas taip sak? - Jie sak, - paaikino ji. - Vienas buvo storas su iedais ir akota geltona barzda, o kitas su arvais ir metaline kepure; storasis kalbjo, kad jie turi su trukdyti, o kitas aikino negalintis ilgai ongliruoti, o vilkas ir litas suvalgys vienas kit, ir kad tai buvo juokdario farsas. - Ji mgino prisiminti daugiau. Ji nevisikai suprato tai, k igirdo, o dabar viskas galvoje susipyn. - Stora sis sak, kad princes laukiasi. Tas su metaline kepure, jis turjo degl, sak, kad jie turi paskubti. Manau, jis buvo burtininkas. - Burtininkas, - nesiypsodamas tar Nedas. - Ar jis turjo ilg balt barzd ir aukt smail kepur su vaigde? - Ne! Tai nebuvo kaip senosios aukls pasakose. Jis neatrod kaip burti ninkas, taiau storasis sak, kad jis toks.

SO ST AIDIMAS

273

- A spju tave, Arija, jei kuri nebtus dalykus... - Ne, sakau tau, tai buvo poemiuose, prie vietos su slapta siena. A vai kiausi kates ir na... - Ji usideng veid. Jei prisipains pargriovusi princ Tomen, jis tikrai supyks. - ...na, a lipau pro t lang. Ten radau pabaisas. - Pabaisas ir burtininkus, - tar tvas. - Atrodo, patyrei neprast nuo tyk. Tie vyrai, kuriuos girdjai, sakei, kalbjo apie juokdar ir ongliravim? - Taip, - pripaino Arija, - tik... - Arija, jie buvo cirkininkai, - tar jai tvas. - iuo metu Karaliaus Uoste tikriausiai yra koks tuzinas trupi, atvykusi pasipelnyti i turnyr minios. Neinau, k ie du veik pilyje, bet tikriausiai karalius usipra pasirodyti. - Ne, - usispyrusi papurt galv ji. - Jie nebuvo... - Bet kuriuo atveju, neturtum sekioti moni ir j nipinti. Ir a nedi gauju igirds, kad mano dukra karstosi keistais langais, vaikydamasi pakly dusias kates. Pairk save, mieloji. Tavo rankos - vieni drskimai. Tai jau per ilgai usits. Pasakyk Sirijui Foreliui, kad noriu su juo pasikalbti... J pertrauk trumpas, staigus beldimas. - Lorde Edardai, atsipraau, - kteljo Desmondas, su girgdesiu atver damas duris, - taiau ia yra juodasis brolis ir meldia priimti. Jis sako, kad reikalas svarbus. Pamaniau, norsite inoti. - Mano durys Nakties sargybai visuomet atviros, - tar tvas. Desmondas leido vyr vid. Jis buvo pakumps ir bjaurus, nepriiri ma barzda ir neskalbtais rbais, taiau tvas su juo maloniai pasisveikino ir paklaus vardo. - Jorinas, milorde. Atsipraau u vlyv valand, - jis linkteljo Arijai. O tai turt bti js snus. Jis panaus jus. - A mergait, - pasipiktino Arija. Jei senasis vyras atvyko nuo Sienos, jis tikriausiai keliavo pro Vinterfel. - Ar js pastate mano brolius? Robas ir Branas Vinterfele, o Jonas prie Sienos. Jonas Snou, jis irgi Nakties sargyboje, turtumte j painoti, jis turi didvilk, balt, raudonomis akimis. Ar Jonas jau valgas? A Arija Stark. - Senasis vyras dvokianiais juodais drabuiais keistai dbsojo j, taiau Arija niekaip negaljo liautis pliurpusi. - Ar kai grite atgal prie Sienos, nuveite Jonui laik, jei a paraysiu? - Ji troko, kad Jonas dabar bt greta. Jis patikt jos pasakojimais apie poemius, sto rul akota barzda ir burtinink geleine kepure. - Mano dukra danai pamirta graiai elgtis, - tar Edardas Starkas ne ymiai ypsodamas ir taip suvelnindamas savo odius. - Meldiu jus at leisti, Jorinai. Ar jus atsiunt mano brolis Bendinas? - Niekas mans nesiunt, milorde, iskyrus senj Mormont. A ia ie kosiu vyr tarnybai prie Sienos, ir kai kit syk Robertas suauks dvar, pri klaupsiu ant kelio ir isakysiu ms poreikius, pairsiu, ar karalius ir jo ranka turi atmat poemiuose, kuriomis nort atsikratyti. Galite paklausti kaip Bendinas Starkas, o kodl mes ia kalbame. Jo kraujas juodas. Dabar

274

GEORGE R. R. MARTIN

jis mano brolis, kaip ir js. Dl jo a ia atjau. Variau i vis jg, ities, vos nepribaigiau kumels taip j gindamas, taiau palikau kitus toli u nugaros. - Kitus? Jorinas nusispjov. - Samdomus kalavijuoius, laisvuosius raitelius ir panaias iukles. Ta smukl buvo pilna j ir maiau, kaip jie pasigavo kvap. Kraujo kvapas, aukso kvapas - ir tas, ir anas kvepia vienodai. Ne visi jie leidosi Karaliaus Uost. Kai kurie nuuoliavo Kasterli Uolos pil, o ji dunkso ariau. Lordas Taivinas tikriausiai jau ino, galite tuo neabejoti. Tvas susirauk. - K ino? Jorinas nuvelg Arij. - Geriau kalbti akis ak, milorde, atleiskite. - Gerai. Desmondai, palydk mano dukr iki jos kambario. - Jis pabu iavo j kakt. - Baigsime kalbti rytoj. Arija stovjo augusi em. - Jonui nieko blogo nenutiko, ar ne? - ji paklaus Jorino. - Ar ddei Bendinui? - Na, apie Stark nieko negaliu pasakyti. Snou vaikis laiksi puikiai, kai ijojau nuo Sienos. Ne jie mane neramina. Desmondas pam j u rankos. - Eime, miledi. Girdjote, k sak js lordas tvas. Arijai neliko nieko kito, kaip tik eiti su juo, troktant, kad tai bt Sto rasis Tomas. Su Tomu, sugalvojus prieast, jai bt pavyk pasistaipyti prie dur ir igirsti, k sako Jorinas, taiau Desmondas buvo pernelyg protingas, kad galtum apmulkinti. - Kiek sargybini turi mano tvas? - paklaus ji, jiems leidiantis jos miegamj. - ia, Karaliaus Uoste? Penkiasdeimt. - Js neeisite niekam jo nuudyti, ar ne? - paklaus ji. Desmondas nusijuok. - Dl to nesibaiminkit, maoji ledi. Lordas Edardas saugomas dien ir nakt. Jam nieko neatsitiks. - Lanisteriai turi daugiau nei penkiasdeimt vyr, - pabr Arija. - Turi, taiau kiekvienas iaurietis vertas deimties t pietiei kalavij, tad galite ramiai miegoti. - Kas, jei burtininkas bus pasistas jo nuudyti? - Jei taip nutiks, - atsak Desmondas isitraukdamas ilgj kalavij, burtininkai mirta taip pat, kaip ir kiti mons, kai jiems nukerti galv.

EDARDAS

obertai, maldauju tavs, - pra Nedas. - siklausyk, k tu sakai. Tu kalbi apie vaiko nuudym. - Kek nia! - karaliaus kumtis it griausmas tvoksteljo tarybos stal. - spjau, kad taip nutiks, Nedai. Kapinynuose spjau tave, taiau tu nenorjai klausytis. K gi, dabar klausyk. Noriu, kad jie mirt, motina ir k dikis, abu, ir tas kvailys Viseiris taip pat. Ar tau pakankamai aiku? Noriu, kad jie mirt. Kiti patarjai kaip manydami stengsi apsimesti, kad j ia nra. Be abejons, jie buvo imintingesni u j. Edardas Starkas retai jausdavosi toks vienas. - Usitrauksi amin nelov, jei taip padarysi. - Tada tegu tai krinta ant mano galvos, jei tik bus padaryta. Nesu toks aklas, kad nematyiau kirvio elio, smaksanio vir mano kaklo. - Kirvio nra, - kalbjo Nedas karaliui. - Tik elio elis, paalintas prie dvideimt met... jei apskritai jis yra. - Jei? - velniai paklaus Veiris, sunerdamas pudruotas rankas. - Milor de, js mane eidiate. Ar a atneiau mel karaliui ir tarybai? Nedas altai nuvelg eunuch. - Js atnete mums u puss pasaulio esanio idaviko kudesius, m i lorde. Gal Mormontas teisus, o gal jis meluoja. - Seras Dora nedrst mans apgaudinti, - klastingai ypsodamas tar Veiris. - Pasikliaukite jo iniomis, milorde. Princes laukiasi. - Tai js taip sakote. O jei klystate, mums nra ko bijoti. Jei mergait patirs persileidim, mums irgi nra ko bgtauti. Jei ji pagimdys ne sn, o dukter, mums taip pat nra ko nuogstauti. Jei vaikas mirs kdikystje, mums visai nereiks kink drebinti. - Taiau jei gims berniukas? - nenusileido Robertas. - Jei jis igyvens? - Tarp ms vis dar plyts siauroji jra. Baiminiausi dienos, kai dotra kiai imokys savo arklius joti vandeniu. Karalius gurkteljo vyno ir per tarybos stal dbteljo Ned. - Tad tu patari man sdti rankas sudjus, kol drakono ipera neilaipino savo kariaunos mano krantuose, ar ne? - i drakono ipera" dar motinos pilve, - tar Nedas. - Net Eigonas ne kariavo, kol nenustojo sti krties. - Dievai! Esi usispyrs kaip jautis, Starkai, - karalius apvelg tarybos stal. - Ar js visi lieuvius prarijot? Ar niekas nekrs proto iam ledinio veido kvailiui?

276

GEORGE R. R. MARTIN

Veiris teikliai ypteljo karaliui ir udjo minkt rank Nedui ant ran kovs. - Suprantu js ramyb, lorde Edardai, tikrai suprantu. Man nebuvo smagu atneti ias sielvartingas naujienas tarybai. Svarstome siaubing daly k, iaur dalyk. Taiau valdydami privalome daryti iaurius dalykus kara lysts labui, kad ir kokie skausmingi jie bt. Lordas Renlis gteljo peiais. - Man reikalas atrodo gana paprastas. Mums reikjo pribaigti Viseir ir jo seser pie daugel met, bet jo kilnyb mano brolis padar klaid, paklau ss Jono Arino. - Gailestingumas niekada nebna klaida, lorde Renli, - atsak Nedas. Prie Triakio ia esantis seras Beiristinas nukov tuzin ger vyr, Roberto ir mano draug. Kai jie atved j pas mus, sunkiai sueist ir netoli mirties, Ruzas Boltonas ragino mus perrti jam gerkl, taiau js brolis tar: A neudysiu mogaus nei u itikimyb, nei u narsi kov, - ir pasiunt savo paties meister pasirpinti sero Beiristino aizdomis. - Jis apdovanojo kara li altu vilgsniu. - is vyras iandien ia nesdt. Robertui pakako sins nurausti. - Tai ne tas pats, - pasiskund jis. - Seras Beiristinas buvo karaliaus sar gybos riteris. - O Daneiris tra keturiolikmet mergait. - Nedas inojo, kad perengia imintingo elgesio ribas, taiau negaljo tylti. - Robertai, klausiu tavs, kodl mes sukilome prie Eir Targeirin? Ar ne padaryti galo vaik skerdynms? - Padaryti galo Targeirinams, - ubliov karalius. - Js kilnybe, neinojau, kad baiminats Reigaro. - Nedas mgino su valdyti paniek balse, taiau neskmingai. - Ar metai taip idild js nars, kad drebate dl negimusio kdikio elio? Robertas iraudo. - Nutilk, Nedai, - spjo pabrdamas. - Daugiau n odio. Ar pamir ai, kas ia karalius? - Ne, js kilnybe, - atsak Nedas. - O js? - Gana! - subliuvo karalius. - Man bloga nuo kalb. Sutvarkysiu it rei kal arba bsiu prakeiktas. K js pasakysite? - J reikia nuudyti, - pareik lordas Renlis. - Neturime kitos ieities, - sumurmjo Veiris. - Lidna, lidna... Seras Beiristinas elmis pakl blykiai mlynas akis nuo stalo ir tar: - Js kilnybe, garb susikauti su prieu mio lauke, taiau udyti j m o tinos pilve - ne. Atleiskite, taiau turiu palaikyti lord Edard. Vyriausiasis meisteris Paiselis atsikrenkt; procesas, regis, utruko ke lias minutes. - Mano tikjimas tarnauja karalystei, o ne valdovui. Kadaise a patarinjau karaliui Eiriui taip pat itikimai, kaip patariu karaliui Robertui dabar,

SO S T AIDIMAS

277

tad nemanau, kad ta mergait kelia grsm. Taiau klausiu js - jei vl kilt karas, kiek t kari? Kiek miest sudegt? Kiek vaik bt atplt nuo motin ir baigt gyvenim nuo ieties smaigalio? - Jis paglost savo veli balt barzd, be galo lidnas, be galo nuvargs. - Ar nebt imintingiau, netgi gailestingiauy jei Daneiris Targeirin mirt dabar, kad deimtys tkstan i galt gyventi? - Gailestingiau, - tar Veiris. - O, puikiai ir teisingai pasakyta, vyriausia sis meisteri. Tai neginijama tiesa. Jei usigeid dievai padovanos Daneiris sn, karalyst pasrus kraujais. Maasis Pirtas buvo paskutinis. Nedui j pavelgus, lordas Piteris u gniau iovul. - Kai aptinki save lovoje su lykia moterimi, geriausia usimerkti ir at likti darb, - pareik jis. - Laukimas nepadarys mergels graesns. Pabuiuokit j ir reikal baikit. - Pabuiuokit j? - apstulbs pakartojo seras Beiristinas. - Geleiniu buiniu, - patikslino Maasis Pirtas. Robertas atsisuko savo rank. - K gi, Nedai. Tu ir elmis likote vieni dl io reikalo. Lieka vienintelis klausimas, k mums pasamdyti jos nuudyti? - Mormontas siekia karalikosios malons, - primin jiems lordas Renlis. - Desperatikai, - tar Veiris. - Taiau jis dar labiau nori gyventi. Dabar princes artja prie Vais Dotrakio, kur u ginklo isitraukim gresia mirtis. Jei pasakyiau, k dotrakiai padaryt tam, kas panaudot j prie chalysi, n vienas vakar neumigtumt. - Jis pasiglost pudruot skruost. - Kal bant apie nuodus... Lyso aaras, tarkim. Chalui Drogui nereikia inoti, kad mirtis buvo nenatrali. Vyriausiojo meisterio Paielio mieguistos akys atsimerk. Jis tariai db teljo eunuch. - Nuodai - baili ginklas, - nesutiko karalius. Nedas igirdo pakankamai. - Js siuniate samdomus udikus nuudyti keturiolikmets mergaits ir dar nekate apie garb? - Jis atstm kd ir atsistojo. - Padaryk tai pats, Ro bertai. Nuosprend paskelbs mogus pats turi usimoti kalaviju. Pavelk jai akis prie nuddamas. Pamatyk jos aaras, iklausyk paskutinius odius. Bent tiek esi jai skolingas. - Dievai! - neteko kantrybs Robertas, odis tiesiog sprogo jam i ger kls, jis nebevald nirio. - Tu tikrai t silai, po galais! - Jis siekteljo so io vyno prie alkns, rado tui ir trenk sien. - Man pristigo vyno ir kantrybs. Pakaks. Tiesiog imkit ir padarykit. - A neprisidsiu prie mogudysts, Robertai. Daryk kaip nori, taiau neprayk, kad spausiau savo antspaud.

278

GEORGE R. R. MARTIN

Akimirk Robertas, atrodo, nesuprato, k Nedas sako. Pasiprieinim savo odiams nedanai teigirsdavo. O kai suvok, jo veidas pasikeit. Akys susiaurjo ir raudonis imu kakl vir aksomo apykakls. Jis piktai bed pirt Ned. - Tu esi karaliaus ranka, lorde Starkai. Darysi, kaip a sakau, arba susira siu rank, kuri taip darys. - Linkiu jam kuo geriausios kloties. - Nedas atseg sunki seg, laikani apsiausto kampus, puoni sidabrin rank, kuri buvo tarnybos enklas, ir padjo j prieais karali, nulidintas prisiminim apie mog, kuris jam j priseg, draug, kur myljo. - Maniau, esi geresnis mogus, Robertai. Ma niau, mes iklme kilnesn karali. Roberto veidas buvo violetinis. - Dink, - sukriok jis, springdamas pykiu. - Dink, po velniais, a su ta vimi baigiau. Ko lauki? Eik, bk atgal Vinterfel. Ir pasistenk, kad daugiau tavs nematyiau, arba, prisiekiu, pasmeigsiu tavo galv ant kuolo! Nedas nusilenk ir apsisuko ant kulno, netars n odio. Jaut smeigtas nugar Roberto akis. Jam ijus i mens, pasitarimas vl tssi, kaip niekur nieko. - Bravose yra moni, vadinam beveidiais, - pasil vyriausiasis meis teris Paiselis. - Ar bent nutuokiat, kokie jie brangs? - pasiskund Maasis Pirtas. U pus kainos bt galima pasamdyti br prasiok, ir tai u pirkl. Net bijau pagalvoti, kiek jie usiprays u princes. U jo usivrusios durys pritild balsus. Prie mens buvo pastatytas seras Borosas Blauntas, vilkintis ilg balt apsiaust ir karaliaus sargybos arvus. Akies kampuiu jis svied Ned greit, smals vilgsn, taiau nieko ne klaus. Diena atrod sunki ir slegianti, kai jis jo per kiem grdamas Rankos bokt. Ore jaut kaupiantis liet. Nedui jis bt patiks. Lietus bt leids pasijusti iek tiek varesniam. Pasieks kambarius jis pasikviet Vein Pul. Valdytojas prisistat tutuojau. - Kviette, milorde ranka? - Jau nebe ranka, - tar jam Nedas. - Karalius ir a susiginijome. Mes grime Vinterfel. - Nedelsdamas pradsiu ruotis, milorde. Mums reiks poros savaii susiruoti kelionei. - Galime neturti poros savaii. Galbt neturime n dienos. Karalius usimin nors matyti mano galv ant kuolo. Nedas susirauk. Jis netikjo, kad karalius i ties j nubaust, tik ne Ro bertas. Dabar jis piktas, taiau, Nedui dingus i akiraio, jo pyktis atvs kaip visuomet. Visuomet? Staiga nejaukiai jis prisimin Reigar Targeirin. Mirs jau penkiolika met, taiau Robertas jo nekenia kaip ir tada. Tai kl nerim...

SO S T AIDIMAS

279

ir dar buvo kitas reikalas, dl Ketlinos ir nyktuko, apie kur prajusi nakt spjo Jorinas. Netrukus viskas iaiks, tai tikra kaip saultekis, o karaliui taip niauriai irstant... Robertui n kiek nerpi Tyrionas Lanisteris, taiau tai eis jo garb, ir nemanoma nuspti, kaip elgsis karalien. - Bus saugiausia, jei a ivyksiu pirmas, - tar jis Pului. - Pasiimsiu duk teris ir kelis sargybinius. Visi kiti galite sekti mus, kai pasiruoite. Pranek Doriui, taiau daugiau niekam nesakyk ir nieko nedaryk, kol a ir mergai ts nebsime ijoj. Pilis pilna aki ir aus, ir a noriau, kad mano planai likt neinomi. - Kaip sakysite, milorde. Jam ijus, Edardas Starkas nujo prie lango ir atsisds susimst. Rober tas nepaliko jam pasirinkimo. Reikjo jam padkoti. Bus gera grti Vinter fel. Jam nereikjo i nam ivykti. Ten jo lauk sns. Galbt jie su Ketlina prads nauj sn, kai jis gr, jie dar ne tokie seni. Ir pastaruoju metu jis nuolatos sugaudavo save svajojant apie snieg, gili tyl nakt vilk mike. Ir vis dlto mintis apie ivykim j ir pykd. Tiek dar liko nepadaryta. Robertas ir jo taryba i baili ir palain nustekens karalyst jo neprii rimi... arba, dar blogiau, parduos Lanisteriams apmokti skoloms. Ir tiesos apie Jono Arino mirt dar neisiaikino. O, jis jau suinojo tiek, kad jam pa kako tikti, jog Jon nuud, taiau tai buvo tik vries pdsakas ant miko pakloto. Jo paties dar nepastebjo, nors jaut, kad jis ten, tykojantis, pasisl ps, klastingas. Staiga jam topteljo, kad Vinterfel gali grti jra. Nedas nebuvo jrei vis ir iaip jau bt rinksis karalikj keli, taiau sds laiv galt stab telti Dragonstoune ir pasikalbti su Staniu Barateonu. Paiselis buvo isiun ts paukt per vandenis su mandagiu Nedo laiku, kuriame is pra lord Stan grti ir uimti savo viet maojoje taryboje. Taiau kol kas atsakymo nesulauk ir tyla tik sustiprino tarimus. Lordas Stanis inojo paslapt, dl kurios mir Jonas Arinas, Nedas buvo tuo tikras. Tiesa, kurios ieko, galbt laukia jo senovinje Targeirin gimins salos tvirtovje. O kai j inosi, kas tada? Kai kuri paslapi veriau neinoti. Kai kurias paslaptis pernelyg rizikinga sakyti, net tiems, kuriuos myli ir kuriais pasitiki. Nedas i makt prie diro isitrauk durkl, kur jam atve Ketlina. Ne augos ginklas. Kodl nyktukas nori Brano mirties? Kad j nutildyt, ino ma. Dar viena paslaptis ar tik kita to paties voratinklio gija? Ar galjo Robertas prie to prisidti? Jis taip nemanyt, taiau kitados juk nebt pagalvojs, kad Robertas gali sakyti nuudyti moter ir vaik. Ketli na mgino j spti. Tu painojai an vyr, sak ji. Karalius tau svetimas. Kuo greiiau jis paliks Karaliaus Uost, tuo geriau. Jei rytoj bus laivas, plaukiantis iaur, bt gerai j suspti. Jis vl pakviet Vein Pul ir isiunt prieplauk paklausinti, tyliai, bet greitai.

280

GEORGE R. R. MARTIN

- Rask man greit laiv su patyrusiu kapitonu, - paliep valdytojui. Man nesvarbu, kokio didumo kajuts ar koks patarnavimas, jei tik jis greitas ir saugus. Noriau ivykti tuojau pat. Pului nespjus pasialinti, Tomardas paskelb atjus svei. - Pas jus atjo lordas Beilias, milorde. Nedas buvo besusigunds jo nepriimti, taiau apsigalvojo. Jis dar nra laisvas; kol bus, privalo aisti j aidimus. - Kviesk j vid, Tomai. Lordas Piteris irgliojo kambar, tarsi ryt nieko nebt nutik. Jis vil kjo kremins ir sidabro spalvos dygsniuoto aksomo liemen, pilko ilko ap siaust su isiuvinta juoda lape ir kaip visada paaipiai ypsojosi. Nedas sutiko j gana altai. - Ar galiu paklausti, koks js apsilankymo tikslas, lorde Beiliai? - Ilgai js netrukdysiu, a pakeliui vakarieniauti su ledi Tanda. Bus py rago su unguriais ir keptas parelis. Ji turi mini apvesdinti mane su savo jaunesnija dukteria, tad jos stalas visuomet priblokiantis. Ties sakant, a veriau vesiau kiaul, bet nesakykit jai. Man patinka pyragai. - Nedrsiau js sulaikyti nuo unguri, milorde, - su ledine panieka tar Nedas. - i akimirk nesugalvoju, kieno kompanijos trokiau maiau nei js. - O, esu tikras, jei gerai pagalvotumt, prisimintumt kelet vard. Tar kim, Veiris. Sersi. Arba Robertas. Jo kilnyb labai ant js siunta. Jis dar kur laik nenustojo apie jus kalbjs, kai ryt pasialinote. Kiek pamenu, danai buvo vartojami odiai lumas ir nedkingumas. Nedas nepagerb jo atsakymu. Nepasil sveiui atsissti, taiau Maasis Pirtas vis tiek susirado krsl. - Kai js idmte lauk, man liko tikinti juos, kad nesamdyt beveidi moni, - nerpestingai tar. - Veiris tyliai paskleis paad, kad tas, kas nu udys Targeirin mergin, gaus lordo titul. Nedas pasibjaurjo. - Tai dabar mes suteikiame titulus udikams. Maasis Pirtas gteljo peiais. - Titulai pigs. Beveidiai mons - brangs. Ties sakant, pasitarnavau Targeirin mergaitei labiau nei js su savo kalbomis apie garb. Tegu koks nors samdomas kalavijuotis, apsvaigs nuo svajoni apie bsim lordyst, pamgina j umuti. Greiiausiai jam nepasiseks, o dotrakiai taps budresni. Jei pasisime k i beveidi, galima sakyti, ji jau palaidota. Nedas susirauk. - Js sdite taryboje ir kalbate apie bjaurias moteris ir geleinius bui nius, o dabar norite mane tikinti, kad bandote apsaugoti mergait? Kokiu kvailiu mane laikote? - Ties sakant, dideliu, - juokdamasis tar Maasis Pirtas.

S O ST AIDIMAS

281

- Ar udyns jus visada taip diugina, lorde Beiliai? - Ne udyns mane diugina, lorde Starkai, o js. Valdote tarsi vyras, okantis ant skilinjanio ledo. Drstu pasakyti, kilniai pktelsite. Manau, ryt jau girdjau pirmj trakteljim. - Pirmj ir paskutin, - tar Nedas. - Man pakako. - Kada ketinate grti Vinterfel, milorde? - Kai tik galsiu. Koks js rpestis? - Joks... taiau jei netyia vis dar bsite ia atjus vakarui, mielai palyd iau jus iki vienamio, kurio js mogus Doris taip neskmingai iekojo. Maasis Pirtas nusiypsojo. - Ir netgi neiduoiau ledi Ketlinai.

KETLINA

iledi, turjote duoti ini, kad atvykstate, - tar seras Donelis Veinvudas, kai j irgai perjo tarpekl. - Btume atsiunt paly d. Auktasis kelias nebra toks saugus kaip anksiau tokiam maam briui kaip js. - Savo nelaimei, t patyrme, sere Doneli, - tar Ketlina. Kartais jai atro dydavo, kad irdis virto akmeniu; ei narss vyrai uvo, kad palydt j taip toli, o ji nerado savyje jg jiems apraudoti. Bluko netgi j vardai. - Klano nariai puldinjo mus dien ir nakt. Per pirmj antpuol praradome tris vy rus, dar du - per antrj, o Lanisterio patarnautojas mir nuo kartins sup liavus aizdoms. Kai igirdome artjant js vyrus, jau maniau, tikrai esame pasmerkti. - Jie pasiruo paskutinei beviltikai kovai, sustojo su kalavijais rankose, nugaromis uolas. Nyktukas galando kirvio amenis akmen, vingraudamas kakok kand pokt, kai Bronas pastebjo raiteli prieais neam vliav, Arin gimins mnul ir sakal, dangaus mlynumo ir balt. Ketlina nebuvo maiusi laukiamesnio reginio. - Klanai idrsjo po lordo Jono mirties, - kalbjo seras Donelis. Jis buvo stotingas dvideimtmetis jaunuolis, rimtas ir paprastas, plaia nosimi ir su stor rud plauk kupeta. - Jei bt mano valia, paimiau kalnus imt stipri vyr, itraukiau juos i j tvirtovi ir pamokyiau, taiau js sesuo udraud. Ji net neleido savo riteriams kautis Rankos turnyre. Ji nori, kad visi kalavijuoiai laikytsi ariau nam, gint Sln... nuo ko, niekas neino. eli, sako kai kurie. - Jis nerimastingai pavelg j, tarsi prisimins, kas ji tokia. - Tikiuosi, neperengiau rib, miledi. Nenorjau eisti. - Tiesios kalbos mans neeidia, sere Doneli. - Ketlina inojo, ko bijo jos sesuo. Ne eli, Lanisteri, pagalvojo, vilgiodama atgal, kur greta Brono jojo nyktukas. Tie du nuo igeno mirties sulipo tarsi vagys. Maius buvo klastingesnis, nei jai bt patik. Jiems engus kalnus, jis buvo j be laisvis, suritas ir bejgis. O kuo dabar tapo? Vis dar jos belaisvis, taiau joja su durklu prie diro ir kirviu, pritvirtintu prie balno, apsigaubs laukini kai apsiaustu, kur ilo kauliukais i dainiaus, ir apsivilks iedmarkes, kurias nutrauk nuo igeno lavono. Du vyrai jojo i abiej pusi nyktu ko ir likusios apskurusios jos palydos, riteriai ir kov meistrai, tarnaujantys jos seseriai Laiai ir Jono Arino maajam snui, taiau Tyrionas nerod n kruopelyts baims. Ar galiau klysti? - svarst Ketlina jau ne pirm kart. Ar jis gali bti nekaltas dl Brano ir Jono Arino, ir dl viso kito? O jei nekal tas, k tai reikjai? ei mons uvo gabenant j ia. Ji rytingai nustm dvejones alin.

SO S T AIDIMAS

283

- Kai pasieksime js tvirtov, biau dkinga, jei tuojau pat pasistumte meisterio Koulmano. Seras Rodrikas kariuoja nuo aizd. - Ne kart ji baiminosi, kad galantikas senasis riteris neitvers kelions. Jis jau vos be silaik ant arklio, ir Bronas ragino palikti j likimo valiai, taiau Ketlina ne norjo n girdti. Jie pririo j balne ir ji sak dainiui Mariljonui j stebti. Seras Donelis prie atsakydamas padvejojo. - Ledi Laiza sak meisteriui visada bti pilyje ir rpintis lordu Rober tu, - tar jis. - Prie vart turime ventik, kuris rpinasi ms aizdomis. Jis gals apirti js riterio aizdas. Ketlina labiau tikjo meisterio iniomis nei ventiko maldomis. Ji buvo taip ir besakanti, kai prie save ivydo dantytas sienas, abipus j ilgus pyli mus i kaln akmen. Kur tarpeklis susitrauk iki siauros tarpukalns, ku rioje greta tilpo vos keturi vyrai, ant uolt lait stovjo du boktai, sujungti dengtu tiltu i apdljusio pilko akmens, isilenkianiu vir kelio lyg arka. Pro bokt audymo angas, nuo dantyt sien ir tilto juos stebjo tyls vei dai. Kai jau ujojo beveik pat vir, j pasitikti ijojo riteris. Jo irgas ir arvai buvo pilki, taiau apsiaustas raibuliavo Riverano spalvomis - mlyna ir raudona, jo klostes ant peties laik blizganti juoda uvis, padirbta i aukso ir obsidiano. - Kas nori joti pro Kruvinuosius vartus? - suuko jis. - Seras Donelis Veinvudas su ledi Ketlina Stark ir jos bendrakeleiviais, atsak jaunasis riteris. Vart riteris pakl antveid. - iriu, kad ledi atrodo pastama. Esi toli nuo nam, maoji Ket. - Ir js, dde, - ypsojosi ji, nepaisant vis igyvenim. Vl girdimas tas iurktus, gomurinis balsas grino j dvideimt met atgal, vaikys ts dienas. - Mano namai man u nugaros, - atariai tar. - Js namai mano irdyje, - tar jam Ketlina. - Nusiimkit alm. Noriu vl pavelgti js veid. - Bijau, metai jo nepadailino, - tar Brindenas Tlis, taiau kai nusim alm, Ketlina pamat, kad jis melavo. Veidas buvo iraiytas raukli ir vjo nugairintas, o laikas nusine plauk katon, paliks juos visikai ilus, ta iau ypsena buvo ta pati, tanks antakiai stori kaip vikrai, gilios mlynos akys juoksi. - Ar Laiza ino, kad tu atvyksti? - Nebuvo laiko pasisti inios, - pasiteisino Ketlina. Kiti stoviniavo u jos. - Bijau, atjojome prie audr, dde. - Ar galime joti Sln? - paklaus seras Donelis. Veinvudai visada pais ceremonij. - Roberto Arino, rijos lordo, Slnio gynjo, tikrojo Ryt sergtojo var du kvieiu jus laisvai joti ir sakau saugoti jo ramyb, - atsak seras Brinde nas. - Jojam.

284

GEORGE R. R. MARTIN

Ir ji jojo greta jo po Kruvinj vart eliu, kur daugyb kariaun su byrjo ipulius Didvyri amiuje. Kitame akmenini sien gale nuo kaln mai atsivr kvap gniauiantis vaizdas: aliavo laukai, mlynavo dangus ir baltavo snieguot kaln virns. Arino Slnis maudsi ryto viesoje. Jis drieksi prieais juos kanotus rytus, rami derling juod em, plaias ltai plaukianias upes ir imtus ma eeriuk, kurie saulje spin djo tarsi veidrodiai, i vis pusi apsupti kaln virni. Laukuose linga vo kvieiai ir mieiai, ir net Haigardene moligai nebuvo didesni ar vaisiai saldesni nei ia. Jie stovjo vakariniame klonio pakraty, kur auktasis kelias paskutinkart pasisuko ir pradjo vingiuodamas leistis emum u poros myli. ia Slnis buvo siauras, ne daugiau nei pusdienis kelio skersai, o iau riniai kalnai regjosi taip arti, kad Ketlina kone galjo juos paliesti ranka. Vir j dunksojo dantyta virukaln, vadinama Milino Ietimi, kalnas, kur i apaios velg net kiti kalnai, jo virn slpsi tarp ledini migl, ikilu si per tris su puse mylios auktyn nuo klonio. Nuo jo miliniko vakarinio laito plauk vaiduoklika Elaizos Aar srov. Net ir i io atstumo Ketlina irjo blizgani sidabrin gij, ryki ant tamsaus akmens. Pastebjs, kad ji sustojo, dd prijojo ariau ir parod: - Tai ten, greta Elaizos Aar. I ia tegali matyti retkariais vystelint baltum, jei gerai siirsi ir saul tinkamu kampu apvies sienas. Septyni boktai, kalbjo jai Nedas, tarsi balti durklai smig dangaus pil v, taip auktai, kad stovdamas ant parapet debesis matai po koj. - Ar ilgai reiks joti? - paklaus ji. - Galime pasiekti kaln iki vakaro, - atsak dd Brindenas, - taiau u kopti prireiks dar dienos. I galo atsiliep seras Rodrikas Kaselis: - Miledi, - tar jis, - bijau, kad iandien nebegalsiu toliau keliauti. - Jo veidas su apleistomis, ataugusiomis andenomis atrod dubs, o jis pats toks ivargs, kad Ketlina baiminosi, jog jis nukris nuo arklio. - Ir neturtumt, - tar ji. - Padarte visk, ko js praiau, ir imt kar t daugiau. Mano dd palyds mane likus keli iki rijos. Lanisteris turi keliauti su manim, taiau js ir visi kiti galit pailsti ir atgauti jgas. - Mums bus garb juos priimti, - rimtai ir mandagiai, kaip bdinga jau nuoliams, tar seras Donelis. Be sero Rodriko, i draugijos, jojusios su ja nuo smukls prie krykels, liko tik Bronas, seras Vilis Voudas ir dainius Mariljonas. - Miledi, - ijodamas priek tar Mariljonas. - Meldiu leisti jus lydti rij, pamatyti istorijos pabaig, kaip regjau pradi. - Balsas atrod ikan kintas, taiau keistai rytingas; akys kartligikai ibjo. Ketlina niekada nepra dainiaus joti su jais; taip pasirinko jis pats ir i tvr kelion, liko gyvas, kai tiek daug narsesni vyr uvo ir liko nepalai doti. Ji nebt tuo patikjusi, taiau jis stovjo ia su prasikalusia barzdele,

SO S T AIDIMAS

285

dl kurios atrod beveik vyras. Galbt ji skolinga jam u tai, kad taip toli nukeliavo. - Gerai, - tar jam. - A irgi vyksiu, - pareik Bronas. Tai jai ne taip patiko. Be Brono nebt pasiekusi Slnio, tai ji inojo; sam domas kalavijuotis buvo pats drsiausias jos matytas karys, o jo kalavijas padjo prasiskinti keli saugum. Taiau, nepaisant to, Ketlinai is vyras nepatiko. Jis turjo drsos ir stiprybs, taiau n kruopels gerumo ir vos lael itikimybs. Ji pernelyg danai matydavo j jojant greta Lanisterio, kal bant pritildytais balsais ir kuksint i kakokio tik jiedviem inomo aipoko. Ji bt mielai atskyrusi j nuo nyktuko, taiau, kai sutiko, kad Mariljonas keliaut rij, nemat, kaip mandagiai galt atimti i teis i Brono. - Jeigu taip norit, - tar ji, nors atkreip dmes, kad jis i ties nepra jos leidimo. Seras Vilis Voudas liko su seru Rodriku, velniakalbiam ventikui tvar kant aizdas. Liko ir j irgai, vargai suvarg padarai. Seras Donelis pa adjo pasisti paukius rij ir Mnulio vartus su praneimu apie j atvykim. I arklidi buvo atvesti nauji irgai, kietapdiai kaln ristnai gauruotu kailiu, ir po valandos jie vl ikeliavo. Pradjus leistis lygum, Ke tlina jojo greta dds. U j sek Bronas, Tyrionas Lanisteris, Mariljonas ir ei Brindeno vyrai. Tik jiems nujojus tredal kelio kaln taku, toli nuo paalini aus, Brindenas Tlis pasisuko j ir paklaus: - Taigi, vaike. Papasakok man apie it savo audr. - A jau daugel met nebe vaikas, dde, - tar Ketlina, taiau papasako jo. Utruko ilgiau, nei ji tikjosi: Laios laikas ir Brano krytis, samdomo u diko durklas, Maasis Pirtas ir atsitiktinis susitikimas su Tyrionu Lanisteri krykels smuklje. Dd klaussi tylomis, vels antakiai prideng akis, jam vis labiau niau kiantis. Brindenas Tlis visada mokjo klausytis... vis, iskyrus jos tvo. Jis buvo lordo Hosterio brolis, penkeriais metais jaunesnis, taiau, kiek siek Ketlinos atmintis, nuolat kariavo. Per vien i garsesni j kivir, kai Ke tlinai buvo atuoneri, lordas Hosteris pavadino Brinden juoda oka Tli bandoje". Brindenas tada kvatodamas pabr, kad j gimins enklas - o kantis uptakis, tad jis turt bti juoda uvis, o ne oka, ir nuo tos dienos uvis tapo jo asmenine emblema. Karas baigsi tik jos ir Laios vestuvi dien. Per j vestuvi puot Brin denas pasak broliui, kad palieka Riveran ir nuo iol tarnaus Laiai ir jos naujajam vyrui, rijos lordui. Nuo tada lordas Hosteris nebeitar brolio vardo, bent taip retuose laikuose jai ra Edmuras. Vis dlto visus Ketlinos vaikysts metus btent pas Brinden Juodj uv su aaromis ir pasakomis bgdavo lordo Hosterio vaikai, kai j tvas

286

GEORGE R. R. MART IN

bdavo per daug usims, o mama pasiligojusi. Ketlina, Laiza, Edmuras... ir taip, netgi Piteris Beilias, j tvo globotinis... jis vis j kantriai iklausy davo, kaip klaussi dabar, diaugdamasis j pasiekimais ir ujausdamas dl vaikik neskmi. Jai baigus, dd dar ilgai tyljo, jo irgui kopiant staiu, akmenuotu taku. - Reikt praneti tavo tvui, - galiausiai tar. - Jei Lanisteriai pul t, Vinterfelas toli, Slnis apsuptas kaln sienos, bet Riveranas yra tiesiai jiems ant tako. - A baiminuosi to paties, - prisipaino Ketlina. - Papraysiu meisterio Koulmano pasisti paukt, kai pasieksime rij. - Jai reikjo pasisti ir kitas inias; sakymus, kuriuos Nedas perdav vliavininkams, kad paruot iau rs gynybinius tvirtinimus. - Kokios nuotaikos Slnyje? - paklaus. - Piktos, - pripaino Brindenas Tlis. - Lordas Jonas buvo labai myli mas, tad visi pasijuto eisti, kai karalius paskyr Deim Lanister post, kuris beveik tris imtus met priklaus Arinams. Laiza sak mums vadinti jos sn Tikruoju Ryt sergtoju, taiau nieko neapkvailinsi. Ne tik tavo se suo abejoja rankos mirties aplinkybmis. Niekas nedrsta pasakyti, kad Jo nas buvo nuudytas, bent jau atvirai, taiau tarimas meta ilg el. - Jis pavelg Ketlin, kietai suiaups lpas. - O dar tas berniukas. - Berniukas? O kas jam? - Ji palenk galv jiems jojant pro emai paki busi uol ir darant staig posk. Dds balsas atrod susirpins. - Lordas Robertas, - atsiduso jis, - eiametis, ligotas, prapliumpantis aa romis, jei atimi i jo lles. Jono Arino teistas pdinis, dievai mato, taiau kai kas sako, kad jis per silpnas uimti tvo viet. Nestoras Roisas buvo vyriausia sis dvaro valdytojas pastaruosius keturiolika met, kol lordas Jonas tarnavo Karaliaus Uoste, ir dauguma nabdasi, kad jis turt valdyti, kol berniukas sulauks pilnametysts. Kiti sitikin, kad Laiai reikt vl itekti, ir greitai. Jau dabar gerbjai renkasi kaip varnos mio lauke. rijoje j pilna. - Galima buvo to tiktis, - tar Ketlina. Nieko nuostabaus; Laiza vis dar jauna, o Kalno ir Slnio karalyst bt puki vestuvi dovana. - Ar Laiza pa siryusi tekti antrkart? - Ji sako, taip, jei ras tinkam vyr, - tar Brindenas Tlis. - Taiau ji jau atsak lordui Nestorui ir tuzinui kit tinkam vyr. Ji prisiekinja, kad kart pati isirinks lord vyr. - Js maiausiai i vis galtumt j dl to kaltinti. Seras Brindenas suprunkt. - A ir nekaltinu, bet... man atrodo, Laiza tik vaidina dl pirlyb. Jai tai patinka, bet a manau, kad tavo sesuo ketina pati valdyti, kol berniukas su augs ir taps tikru rijos lordu, ne tik juo vadinsis. - Moteris gali valdyti taip pat imintingai kaip ir vyras, - tar Ketlina.

SO S T AIDIMAS

287

- Tinkama moteris, taip, - nairuodamas tar dd. - Nesuklysk, Ket. Laiza - ne tu. - Jis valandl dvejojo. - Ties sakant, bijau, kad tavo sesuo nebus tokia... paslaugi, kaip nortum. Ji sutriko. - K turit omeny? - Laiza, kuri gro i Karaliaus Uosto, nebra ta mergait, kuri ijojo pietus, kai jos vyras buvo paskirtas ranka. Tie metai jai buvo sunks. Tur tum inoti. Lordas Arinas buvo pareigingas vyras, taiau j vedybas lm politika, o ne aistra. - Kaip ir mano. - Pradia buvo tokia pat, taiau tavoji pabaiga kur kas laimingesn nei sesers. Du negyvi kdikiai, dvigubai tiek persileidim, lordo Arino mirtis... Ketlina, dievai dav Laiai tik vien vaik, ir tik dl jo tavo sesuo dabar gy vena, vargas berniukas. Nenuostabu, kad ji pabgo, uuot irjusi, kaip jis atiduodamas Lanisteriams. Tavo sesuo bijo, vaike, o Lanisteri ji bijo la biausiai. Ji pabgo Sln, ispruko i Raudonosios tvirtovs nakt tarsi vagis, nordama iplti sn litui i nasr... o dabar tu atvedi lit prie jos dur. - Surakint grandinmis, - tar Ketlina. Deinje iojjo plyys, smin gantis tams. Ji pristabd irg ir jojo atsargiai, ingsnis po ingsnio. - O? - jos dd vilgteljo atgal, kur u j ltai leidosi Tyrionas Laniste ris. - A matau kirv prie jo balno, durkl prie diro ir samdom kalavijuot, kuris velkasi paskui j lyg alkanas elis. Kurgi grandins, mieloji? Ketlina nejaukiai pasimuist balne. - Nyktukas ia, ir neatsitiktinai. Su grandinmis ar be j, jis mano kali nys. Laiza nors, kad jis atsakyt u nusikaltimus, taip pat kaip ir a. Laniste riai nuud jos vyr, ir jos laikas pirmasis mus spjo apie juos. Brindenas Juodoji uvis apdovanojo j nuvargusia ypsena. - Tikiuosi, tu teisi, vaike. - Jis atsiduso taip, tarsi bt tikras, kad ji klysta. Saul persirito gerokai vakarus, kai po arkli kanopomis laitas tapo lygesnis. Kelias praplatjo ir isitiesino, ir pirm kart Ketlina pastebjo au gant laukines gles ir ol. Pasiek lygum, joti galjo greiiau ir jie diaugsi risnodami pro aliuojanius lapuoi mikus ir maus mieguistus kaimelius, pro sodus ir auksinius kviei laukus, linguojanius vakaro sauls spindu liuose. Dd pirma j pasiunt vliavne, su dviguba vliava, plevsuojania ant koto; viruje - Arin gimins simbolis mnulis ir sakalas, o apaioje - jo asmenin juodoji uvis. kinink veimai, pirkli dviraiai veimai ir raite liai i ne toki kilming nam prasiskirdavo, leisdami jiems prajoti. Bet buvo jau visikai tamsu, kai jie pasiek tvirt pil Milino Ieties pap dje. Vir tvirtovs pylimo mirkiojo deglai, o tamsiuose griovio vandenyse mirgjo pusmnulis. Tiltas buvo pakeltas, o grotos nuleistos, taiau Ketlina mat iburius, deganius vart namelyje, viesa pldo ir pro toliau stovini keturkampi bokt langus.

288

GEORGE R. R. MART IN

- Mnulio vartai, - tar dd raiteliams sustojus. Jo vliavneys nujojo prie griovio krato paaukti vyr i vart namelio. - Lordo Nestoro bstin. Jis turt ms laukti. Pavelk auktyn. Ketlina pakl akis. I pradi teirjo tik akmenis ir medius, dunk sani virtin didij kaln, sisupusi nakties skraist, juod kaip bevaigdis dangus. Tada gerokai aukiau pastebjo tolim lau aiaravim; pagrindinis boktas buvo surstas ant stataus kalno laito, jo iburiai tarsi oranins akys spoksojo i viraus. Vir io buvo dar vienas, aukiau ir toliau, o dar aukiau - treias, ybsintis lyg kibirktis danguje. Ir galiau siai paioje padangje, kur sklando sakalai, irjo baltumo tvyksn m nu lio viesoje. irint auktyn toli padangje boluojanius boktus, jai m svaigti galva. - rija, - igirdo su pagarbia baime murmant Mariljon. siterp kandus Tyriono Lanisterio balsas: - Arinai tikriausiai nelabai myli draugij. Jei ketinate mus priversti kopti iuo kalnu tamsoje, veriau jau pribaikite mane ia. - Nakt praleisime ia ir kopsime rytoj, - tar Brindenas. - Negaliu sulaukti, - atov Neauga. - Ir kaip mes ten pateksime? Ne turiu patirties jodinti ant ok. - Josime mulais, - ypsodamasis tar Brindenas. - Kalne yra ikirsti laiptai, - tar Ketlina. Nedas jai pasakojo apie juos, prisimindamas jaunyst, praleist ia drauge su Robertu Barateonu ir Jonu Arinu. Jos dd linkteljo. - Per tamsu, kad juos irtum, taiau laiptai yra. Pernelyg stats ir per siauri irgams, taiau mulai veikia beveik vis tak. J saugo trys pakels pi lys: Akmuo, Sniegas ir Dangus. Mulai mus nugabens iki Dangaus. Tyrionas Lanisteris abejodamas vilgteljo vir. - O toliau? Brindenas nusiypsojo. - Toliau takas per status netgi mulams. Likus keli eisime psti. O galbt js nortumte pakilti krepyje? rija sikrusi ant kalno tiesiai vir Dan gaus, ir jo rsiuose yra ei miliniki keltuvai su ilgomis metalinmis gran dinmis atsargoms ukelti. Jei nortumte, milorde Lanisteri, galiau pasi rpinti, kad jus ukelt kartu su duona, alumi ir obuoliais. Neauga prapliupo juokais. - Tarsi a biau moligas, - tar. - O varge, mano lordas tvas, be abejo ns, labai sielvartaut, jei jo snus, Lanisteris, eit pasitikti lemties krepyje su ropmis. Jei js kopsite pstute, ko gero, gausiu eiti ir a. Mes, Lanisteriai, dar turim ididumo. - Ididumo? - atkirto Ketlina. Jo paaipus tonas ir laisvumas j pykd. Kai kas tai pavadint arogancija. Arogancija, godumu ir valdios trokimu.

SO S T AIDIMAS

289

- Mano brolis neabejotinai arogantikas, - sutiko Tyrionas Lanisteris. Mano tvas - godumo siknijimas, o mano sesuo Sersi trokta valdios it oro gurknio. Taiau a esu nekaltas tarsi maas riukas. Ar turiau dabar ubliauti? - Jis nusijuok. Jai nespjus atsakyti, girgddamas nusileido tiltas ir jie igirdo alyvuo t grandini vanges, keliant grotas. Kov meistrai liepsnojaniais deglais nuviet jiems keli, o dd ved juos per griov. Lordas Nestoras Roisas, vyriausiasis Slnio rm valdytojas ir Mnulio vart sergtojas, apsuptas ri teri, lauk kieme j sutikti. - Ledi Stark, - tar nusilenkdamas. Jis buvo stambus vyras plaia krti ne, o jo nusilenkimas nerangus. Ketlina prieais j nulipo nuo arklio. - Lorde Nestorai, - tar. Ji painojo vyr tik i jo reputacijos; Bronzinio Jono pusbrolis, i ne tokios kilmingos Rois gimins atakos, taiau grs mingas lordas. - Itvrme ilg ir varginani kelion. Meldiu js nam svetingumo vakar. - Mano namai - js namai, miledi, - iurktokai atsak lordas Nesto ras, - taiau js sesuo, ledi Laiza, atsiunt ini i rijos. Ji nori jus matyti kuo greiiau. Visi kiti bus apgyvendinti ia ir ikeliaus su pirmja viesa. Dd nuoko nuo arklio. - Kas ia per beprotyb? - staiokikai paklaus. Brindenas Tlis nieka da nesirinkdavo odi. - Kopti nakt, kai net ne pilnatis? Net Laiza turt inoti, kad tai kvietimas nusisukti sprand. - Mulai ino keli, sere Brindenai. - alia lordo Nestoro atsistojo liesa septyniolikos atuoniolikos met mergait. Jos tamss plaukai buvo nukirp ti trumpai ir apvaliai aplink galv, ji vilkjo odinius jojimo drabuius ir len gvas pasidabruotas iedmarkes. Ji nusilenk Ketlinai daug gracingiau nei jos lordas. - Paadu, miledi, jums nieko neatsitiks. Man bt garb palydti jus vir. Tamsoje esu kopusi imtus kart. Malkelis sako, kad mano tvas tikriausiai buvo oka. Ji atrod tokia pasiptusi, kad Ketlina nusiypsojo. - Ar turi vard, vaike? - Mija Stoun, jei tai jus pamalonins, miledi, - tar mergait. Jos nepamalonino; Ketlinai reikjo pasistengti ilaikyti ypsen. Stoun buvo pavainikio pavard Slnyje, kaip Snou - iaurje, o Flauers - Haigardene; kiekvienoje i Septyni Karalysi pagal paproius buvo parenkamos pavards vaikams, gimusiems be savosios. Ketlina nebuvo nusiteikusi prie i mergait, taiau staiga prisimin Nedo pavainik prie Sienos, ir nuo ios minties pasijuto ir pikta, ir kalta. Jai nesisek rasti odi atsakymui. Tyl nutrauk lordas Nestoras. - Mija protinga mergait, ir jei ji prisiekia, kad saugiai nuves jus pas ledi Lai, a ja tikiu. Ji mans dar n karto neapvyl.

290

GEORGE R. R. MARTIN

- Tada a atsiduodu tavo rankas, Mija Stoun, - tar Ketlina. - Lorde Nestorai, pavedu jums akylai sergti mano kalin. - O a pavedu atneti kaliniui kau vyno ir puik trak vitgaid, kol jis nenumir i bado, - tar Lanisteris. - Bt malonu gauti ir mergait, bet, spju, ito prayti bt per daug. - Samdomas kalavijuotis Bronas garsiai nusikvatojo. Lordas Nestoras pokt praleido pro ausis. - Kaip liepsite, miledi, taip ir bus padaryta. - Tik tada jis pavelg nyk tuk. - Palydkite ms lord Lanister bokto cel ir atnekite jam msos ir midaus. Ivedus Tyrion Lanister, Ketlina atsisveikino su dde ir kitais, tada nusek paskui pavainik per pil. Prie virutins sienos j lauk du mulai, pabalnoti ir parengti. Mija padjo usilipti ant vieno, o sargybinis dangaus ydrumo apsiaustu atvr siaurus oninius vartus. Prieais drieksi tankus pu bei melsvj egli mikas ir tarsi juoda siena stksojo kalnai, taiau giliai uoloje buvo ikalti laiptai, kylantys dang. - Kai kuriems monms lengviau usimerkus, - tar Mija, vesdama m u lus pro vartus tams mik. - Isigand ar apsvaig kartais jie sikimba mul pernelyg stipriai. iems tai nepatinka. - A gimiau Tli ir itekjau u Starko, - tar Ketlina. - Mane ne taip len gva bauginti. Ar ketini udegti ibint? - Laiptai buvo juodi it derva. Mergait susirauk. - ibintai tik akina. Toki giedr nakt kaip i pakanka mnulio ir vaig di. Malkelis sako, kad turiu peldos akis. - Ji sdo baln ir paragino mul pirmyn laipteliu. Ketlinos gyvulys pats sek paskui. - Tu ir pirma minjai Maikel, - tar Ketlina. Mulai pasirinko temp, jo ltai, bet utikrintai. Ji buvo labai tuo patenkinta. - Malkelis - mano meil, - paaikino Mija. - Malkelis Redfortas. Sero Lino Korbrjaus skvairas. Kai tik jis taps riteriu, mes susituoksime. Kitmet ar dar po met. Ji kalbjo visikai kaip Sansa, tokia laiminga ir naivi svajokl. Ketlina nusiypsojo, taiau ypsena buvo persmelkta lidesio. Redfortai buvo sena pavard Slnyje, j gyslomis tekjo Pirmj moni kraujas. Ji gali bti jo mylimoji, taiau n vienas Redfortas niekuomet neves pavainiks. Jo eima ras jam geresn partij - Korbrj, Veinvud, Rois, o gal kokios kilmingesns eimos dukter u Slnio sien. Jei Malkelis Redfortas apskritai suguls su ia mergina, tai padarys ne santuokoje. Kilti buvo lengviau, nei Ketlina drso tiktis. Mediai spaudsi arti, palin k vir tako it lamantis alias stogas, kuris ustojo netgi mnul, tad atrod, tarsi jos joja priek ilgu juodu tuneliu. Taiau mulai eng tvirtai, nepailsdami, o Mija, matyt, i ties buvo apdovanota peldos akimis. Jos kblino auktyn, vinguriuodamos kalno paviriumi vijais ir besisukaniais laiptais.

SO S T AIDIMAS

291

Tak deng storas nukritusi spygli sluoksnis, tad mul pasagos tik velniai skimbiojo akmenis. Tyla Ketlin ramino, o velnus liliavimas supo balne. Netrukus ji jau tvardsi, kad neumigt. Tikriausiai akimirkai ir buvo prisndusi, nes staiga prieais jas atsirado masyvs geleimi kaustyti vartai. - Akmuo, - valiai prane Mija, okdama i balno. Sunkiai veikiamos akmenins sienos buvo nusagstytos geleiniais smaigaliais, auktyn kilo du apvals boktai ir pagrindinis. Mijai kteljus, vartai atsivr. Joms jojus, pakels piliai vadovaujantis stuomeningas riteris pasveikino Mij vardu ir pasil joms keptos msos su svognais, dar kartos nuo iem. Ketlina tik dabar suvok, kokia alkana buvo. Ji valg stovdama kieme, kol arklininkai perkl j balnus ant pailsjusi mul. Per smakr varvjo karti riebalai ir kapsjo ant apsiausto, taiau ji buvo pernelyg ibadjusi, kad kreipt tai dmes. Pasistiprinusios vl sdo ant mul ir paniro vaigdi vies. Antroji kelio dalis Ketlinai atrod kur kas klastingesn. Takas statesnis, laiptai labiau nuzulinti, en bei ten apibyrj akmenukais ir skalda. Mija pustuzin kart turjo lipti i balno ir numesti nuo kelio nukritusius akmenis. - Juk nenortumte, kad mulas ia nusilaut koj, - paaikino. Ketlinai teko sutikti. Dabar ji labiau jaut aukt. Mediai ia iretjo, vjas pt gaivalikiau, varbiais gsiais, kurie peiojo drabuius ir draik akis plaukus. Retkariais laiptai taip staigiai pasisukdavo, jog emiau j ji regdavo Akme n, o dar emiau - Mnulio vartus, j iburiai atrod ne rykesni nei vaks liepsna. Sniegas buvo maesnis nei Akmuo, vienas sustiprintas, kitas medinis boktas ir arklids, paslptos u emos nesutvirtintos uol sienos. Taiau tvirtov buvo taip rengta ant Milino Ieties, jog galjo valdyti visus akme ninius laiptus vir emutins pilies. rij usimojs pasiekti prieas turt brautis nuo Akmens laiptas po laipto, dauomas nuo aukiau stovinio Sniego besipilanios akmen ir strli kruos. Vadas, nerimastingas jaunas riteris raupuotu veidu, pasil duonos, srio ir pasiildyti prie idinio, ta iau Mija atsisak. - Turime keliauti toliau, miledi, - tar. - Jei neprietarausit. - Ketlina linkteljo. Vl joms dav valius mulus. Ketlinos buvo baltas. Mija nusiypsojo j pamaiusi. - Baltukas geras, miledi. engia utikrintai, net per led, taiau bkite atsargi. Jis ims spardytis, jei jam nepatiksite. Baltajam mului Ketlina, regis, patiko; jis nesispard, ai dievams. Nebu vo ir ledo, u tai ji irgi dkojo. - Mano mama sako, kad prie imtus met ia prasiddavo sniegas, kalbjo Mija. - ia, viruje, visuomet bdavo balta ir ledas niekuomet ne

292

GEORGE R. R. MARTIN

itirpdavo. - Ji gteljo peiais. - Neprisimenu, kad biau maiusi snieg taip emai kalno, taiau galbt kada nors taip buvo, senais laikais. Tokia jauna, pagalvojo Ketlina, stengdamasi prisiminti, ar ji irgi tokia buvo. Pus savo gyvenimo mergait nugyveno vasar, ir tik j tepaino. Arti nasi iema, vaike, norjo j spti. odiai pakibo ant lieuvio galiuko, vos j neitar. Galbt galiausiai ji tampa tikra Stark. Vir Sniego vjas siautjo tarsi gyvas padaras, stgavo aplink jas tarsi vil kas dykynje; tada nutykdavo tarsi viliodamas jas nusiraminti. ia, viruje, vaigds atrod rykesns ir taip arti, kad beveik galjai jas paliesti, o pus mnulis - milinikas giedrame juodame danguje. Kopiant Ketlina aptiko, kad geriau irti vir, o ne apai. Laiptai buvo supleij ir suskilinj nuo amino alio, atlydi, nesuskaiiuojam mul ingsni, ir netgi tam soje nuo aukio irdis spurdjo gerklje. Prijojus aukt tarpekl tarp dviej uolos smaili, Mija nusdo nuo mulo. - Mulus geriau vestis, - tar ji. - Vjas ia gali bti baisus, miledi. Ketlina sustirusi ikop i eli ir pavelg tak prieais; dvideimties pd ilgio ir beveik trij pd ploio, taiau su labai staiu skardiu abie jose pusse. Ji girdjo kaukiant vj. Mija lengvai eng priek, jos mulas sek i paskos ramiai, tarsi kirsdamas pilies sien. Atjo jos eil. Taiau vos spjus engti pirmj ingsn, Ketlinai kvap ugniau baim. Ji jaut tutu m, milinik, juod aplink j iojini oro bedugn. Ji sustojo drebdama, bijodama pajudti. Vjas auk ant jos ir ts u apsiausto, mgindamas nu blokti j nuo skardio. Ketlina eng ingsn atgal, baug ingsnel, taiau ujos stovjo mulas ir ji negaljo atsitraukti. A ia mirsiu, pagalvojo. Ji jaut per nugar sruvenant alt prakait. - Ledi Stark! - anapus bedugns kteljo Mija. Mergait atrod tarsi u tkstanio myli. - Kaip js laikots? Ketlina Tli Stark prarijo ididumo likuius. - A... A negaliu to padaryti, vaike, - atsiauk. - inoma, galite, - drsino pavainik. - inau, kad galite. irkite, koks platus takas. - A nenoriu irti. - Pasaulis, atrod, skriejo aplink j - kalnai, dangus, mulai sukosi tarsi vaikikas sukutis. Ketlina usimerk, ramindama trkio jant kvpavim. - A grtu js, - tar Mija. - Nejudkite, miledi. Ketlina n nesiruo judti. Ji klaussi vjo stgavimo ir od iurenimo akmenis. Mija buvo jau ia, velniai pam u rankos. - Jei norite, likite usimerkusi. Dabar paleiskite vadeles, Baltukas pats sa vimi pasirpins. Labai gerai, miledi. A jus pervesiu, tai visai lengva, pama tysite. enkite priek. tai taip, tieskite koj, tiesiog slyskite pirmyn. Matote. Dabar kit. Paprasta. Galtumt perbgti kit pus. Dar vien, nagi. Taip. -

SO S T AIDIMAS

293

Ir itaip, pda po pdos, ingsnis po ingsnio, mergait perved Ketlin, u simerkusi ir virpani, baltasis mulas ltai pdino i paskos. Pakels pilis, vadinama Dangumi, tebuvo aukta, pusmnulio formos siena, sukrauta i akmen, ikilusi ant kalno ono, taiau netgi didingi Valyrijos boktai Ketlinai Stark nebt atrod graesni. ia galiausiai prasidjo sniego vainikas; vjo nugludinti Dangaus akmenys buvo aperknij, o nuo virutini lait karojo ilgos ledo ietys. Rytuose jau auo, kai Mija Stoun pasveikino sargybinius ir vartai prie jas atsivr. Anapus sien tebuvo tik eil tak su nuolydiu, o aiktelse stksojo dideli ir maesni akmen krvos. Neabejotinai, ia lengviausia pasaulyje bt sukelti grit. Atiauraus veido karys prieais jas nusiiovavo. - Arklids ir kareivins tai ten, - parod Mija. - O pati pilis kalno vidu je. Tamsoka, taiau bent jau apsaugo nuo vjo. Toliau mulai eiti negali. Nuo ia, na, toks tarsi siauras tarpeklis ir laiptai bus panaesni akmenines kop ias nei laiptus, taiau tai nieko baisaus. Dar valanda ir atvyksime. Ketlina pavelg auktyn. Tiesiai vir galvos, blykius auros viesoje, ji regjo rijos pamatus. Neturt bti daugiau kaip ei imtai pd vir j. I apaios jie atrod tarsi mai balti medaus koriai. Ji prisimin, k dd pasa kojo apie krepius ir keltuvus. - Lanisteriai gali turtis ididum, - pradjo ji, - taiau Tliai gim tu rdami daugiau proto. A jojau vis dien ir beveik vis nakt. Liepk jiems nuleisti krep. A kilsiu su ropmis. Saul jau buvo gerokai vir kaln, kai Ketlina Stark galiausiai pasiek ri j. Kresnas, sidabraplaukis vyrikis dangaus ydrumo apsiaustu ir kaldintu mnulio ir sakalo antkrtiniu padjo ilipti i krepio; seras Vardis Egnas, Jono Arino namiki sargybos kapitonas. Greta jo stovjo meisteris Koulmanas, liesas ir judrus, iplikusiais plaukais ir ilgu kaklu. - Ledi Stark, - pasisveikino seras Vardis, - malonumas jus matyti toks pat didelis, kaip ir nelauktas. - Meisteris Koulmanas pritariamai linkteljo galv. - I ties, miledi, i ties. Pasiuniau ini js seseriai. Ji liep paa dinti j t pai akimirk, kai tik atvyksite. - Tikiuosi, ji gerai pailsjo, - gana kandiai tar Ketlina, bet tai niekas neatkreip dmesio. I keltuvo patalpos vyrai ilydjo j vijais laiptais. Pagal kilming eim lyg rija buvo maa pilis; septyni grakts balti boktai ant kalno laito spie tsi lyg strls strlinje. ia nebuvo arklidi, kalvi, unidi, taiau Ne das pasakojo, kad j kltis tokia pat didel kaip Vinterfelo, o boktuose telpa penki imtai vyr. Taiau einant per jos balkvo akmens menes, aidinias ir tuias, Ketlinai ji pasirod keistai apleista. Laiza jos lauk viena savo kambaryje, vis dar vilkdama naktinius rbus. Ilgi katoniniai plaukai palaidi krito ant nuog balt pei ir nugaros. U

294

GEORGE R. R. MARTIN

jos stovjo kambarin ir ukavo juos, per nakt susivlusius, taiau, Ketlinai jus, sesuo ypsodamasi atsistojo. - Ket, - tar. - O, Ket, kaip gera tave matyti. Mano mieloji sesute. - Ji perbgo kambar ir apsikabino. - Kaip ilgai nesimatme, - sumurmjo Lai za. - O, kaip ilgai! Ties sakant, prabgo penkeri metai; penkeri Laiai iaurs metai. Jie pa liko pdsakus. Sesuo buvo u j dvejais metais jaunesn, taiau dabar atrod vyresn. emesnio gio nei Ketlina, Laiza sustorjo, veidas pasidar blykus ir papurts. Ji turjo mlynas Tli akis, taiau jos buvo blankios ir aarotos, neramios. Maa burna atrod irzli. Glausdama j Ketlina prisimin grak i, auktakrt mergin, kuri lauk greta jos t dien Riverano ventykloje. Kokia avinga ir pilna vili ji buvo! I sesers groio teliko stor katonini plauk krioklys, krintantis iki juosmens. - Puikiai atrodai, - sumelavo Ketlina, - tik... pavargusi. Sesuo itrko i glbio. - Pavargusi. Taip. O, taip. - Tada, regis, pastebjo kitus; kambarin, meis ter Koulman, ser Vard. - Palikite mus, - paliep. - Noriu viena pasikal bti su seseria. - Jiems ieinant ji laik Ketlinos rank... ir paleido t pai akimirk, usivrus durims. Ketlina mat, kaip pasikeit jos veidas. Tarsi saul bt pasislpusi u debes. - Gal tu proto netekai? - sunypt. - Atvedei j ia, nepraius leidimo, net nespjus, traukei mus savo kivirus su Lanisteriais... - Mano kivirus? - Ketlina negaljo patikti tuo, k girdi. idinyje deg ugnis, taiau Laios balse nebuvo n pdsako ilumos. - I pradi tai buvo tavo kivirai, sesute. Tai tu atsiuntei man t prakeikt laik, tu paraei, kad Lanisteriai nuud tavo vyr. - Norjau tik spti tave, kad laikytumeis nuo j atokiau! Neketinau su jais kautisl Dievai, Ket, ar inai, k padarei? - Mama? - pasigirdo silpnas balselis. Laiza apsisuko, jos sunkus rbas subangavo aplink. Tarpduryje stovjo Robertas Arinas, rijos lordas, spaus damas nutriuusi skudurin ll, ir velg jas iplts akis. Jis buvo nemo nikai liesas vaikas, maas pagal ami, aminai ligotas, kartkariais dreban tis. Kretjimo liga, sak meisteriai. - A igirdau balsus. Nenuostabu, pagalvojo Ketlina; Laiza beveik rk. Vis dlto sesuo nuvr j vilgsniu. - ia tavo teta Ketlina, vaikeli. Mano sesuo, ledi Stark. Prisimeni? Berniukas suglums vilgteljo j. - Man regis, taip, - mirkiodamas tar, nors jis buvo maesnis nei met, kai Ketlina paskutin kart j mat. Laiza atsisdo prie ugnies ir paauk: - Ateik pas mamyt, mielasis. - Ji patais jo naktinius drabulius ir pa pureno puikius rudus plaukus. - Argi jis ne graus? Ir stiprus, netikk, kas

S O S T AIDIMAS

295

kalbama. Jonas inojo. Skla stipri, sak jis man. Jo paskutiniai odiai. Jis kartojo Roberto vard ir taip stipriai spaud man rank, kad liko yms. Pa sakyk jiems, kad skla stipri. Jo skla. Jis norjo, kad visi inot, koks geras ir stiprus berniukas uaugs mano kdikis. - Laiza, - tar Ketlina, - jei tu teisi dl Lanisteri, tai tik dar viena prie astis, skatinanti mus veikti greiiau. Mes... - Tik ne prie kdikio, - tar Laiza. - Jis velnaus bdo, ar ne, mielasis? - Berniukas yra rijos lordas ir Slnio gynjas, - primin jai Ketlina. - Ir dabar ne laikas delikatumams. Nedas mano, kad gali kilti karas. - Nutilk, - suvokt Laiza. - Tu gsdini berniuk. - Maasis Robertas vilgteljo per pet Ketlin ir pradjo drebti. Jo ll nukrito pelenus, o pats prisispaud prie motinos. - Nebijok, mielasis, - sunibdjo Laiza. Mama ia, niekas tavs nenuskriaus. - Ji praskleid drabu ir itrauk bly ki, sunki krt, raudonu speneliu. Berniukas j godiai iupo, sikniaub veidu krtin ir pradjo iulpti. Laiza paglost jam plaukus. Ketlina pristigo odi. Jono Arino snus, nepatikliai pagalvojo. Ji prisi min savo paios vaik, trej met Rikon, perpus jaunesn nei is berniukas ir penkiskart guvesn. Nieko nuostabaus, kad Slnio lordai nerimauja. Pirm kart ji suprato, kodl karalius norjo paimti vaik i motinos ir atiduoti au klti Lanisteriams... - ia mes saugs, - kalbjo Laiza. Ar odiai buvo skirti jai, ar berniu kui, Ketlina nesuprato. - Nebk kvail, - pajutusi irdyje kylant pykt pradjo Ketlina. - Niekas nra saugus. Jei manai, kad slapstydamasi ia priversi Lanisterius tave pa mirti, siaubingai klysti. Laiza ranka uspaud berniukui aus. - Net jei jie atvest kariaun per kalnus ir Kruvinuosius vartus, rija ne veikiama. Pati matei. Joks prieas ms ia nepasieks. Ketlina norjo jai votelti. Dd Brindenas band j spti, susivok. - Nra neveikiam pili. - ita neveikiama, - tvirtino Laiza. - Visi taip sako. Vienintelis dalykas, k reiks daryti su tuo neauga, kur man atgabenai? - Ar jis blogas mogus? - paklaus rijos lordas. Motinos krtis ikrito jam i burnos, spenelis buvo drgnas ir raudonas. - Labai blogas, - prisidengdama krtin tar Laiza. - Taiau mama ne leis jam skriausti savo maylio. - Priversk j skristi, - guviai tar Robertas. Laiza paglost snui galv. - Galbt taip ir padarysime, - sumurmjo. - Galbt kaip tik tai mes ir padarysime.

EDARDAS

is rado Maj Pirt bendrajame vienamio kambaryje, draugikai ple pant su aukta, elegantika moterimi, vilkinia plunksnin suknel ant juodos it raalas odos. Prie idinio Hiuvardas ir krtininga mergina aid fantais. Buvo matyti, kad jis jau prarado dir, apsiaust, arvinius marki nius, taip pat deinj bat, tuo tarpu mergina turjo iki juosmens atsisagstyti suknel. Doris Kaselis stovjo prie lietaus iraiyto lango ironikai vypsodamas, stebjo, kaip Hiuvardas veria korteles, ir mgavosi reginiu. Nedas stabteljo prie laipt ir usimov pirtines. - Mums jau metas. ia savo reikalus jau sutvarkiau. Hiuvardas paoko ant koj, paskubomis susirinko daiktus. - Kaip sakysite, milorde, - tar Doris. - Padsiu Vilui atvesti arklius. Jis pasuko prie dur. Maasis Pirtas neskubdamas atsisveikino. Jis pabuiavo juodaodei m o teriai rank, pakudjo kakok juok, privertus j garsiai nusikvatoti, ir ati dro prie Nedo. - Savo reikalus, - aismingai paklaus, - ar Roberto? Sakoma, kad ranka sapnuoja karaliaus sapnus, kalba karaliaus balsu ir valdo karaliaus kalaviju. Ar tai reikia ir barkintis su karaliaus... - Lorde Beiliai, - nutrauk Nedas, - darote pernelyg toli siekianias ivadas. Nenoriu pasirodyti nedkingas u pagalb. Be js ito vienamio paiekoms btume sugai kelerius metus. Taiau tai nereikia, kad tversiu js patyias. Ir a nebesu karaliaus ranka. - Didvilkis turt bti dygliuota bestija, - tar Maasis Pirtas kandiai vypteldamas. Jiems ingsniuojant arklides i bevaigdio juodo dangaus pyl iltas lietus. Nedas usitrauk apsiausto gobtuv. Doris atved irg. Jaunasis Vilas jo ikart u jo, viena ranka vesdamas Maojo Pirto kumel, o kita grabindamas dir ir kelni raiius. Pro arklids duris klegdama iniro basakoj kek. - Ar grime pil, milorde? - paklaus Doris. Nedas linkteljo ir oko baln. Maasis Pirtas sdo savj. Jais pasek Doris ir kiti. - ataja valdo rinktin staigl, - jojant kalbjo Maasis Pirtas. - Nor iau j nusipirkti. Supratau, kad vienamiai - kur kas pelningesn investicija nei laivai. Keks retai sksta, o kai jas uvaldo piratai, vaje, piratai, kaip ir visi kiti, moka gerus pinigus. - Lordas Piteris juoksi i savo paties smojo. Nedas netrukd jam pliurpti. Po kiek laiko jis nutilo ir jie jojo tyldami. Karaliaus Uosto gatvs vingiavo tamsios ir tuios. Lietus sugin visus pa

S OS T AIDIMAS

297

stoges. Jis kliauk Nedui ant galvos iltas kaip kraujas ir negailestingas kaip senos kalts. Veidu ritosi stambs vandens laai. Robertui niekada nepakaks vieno sijono, - kart nakt, labai seniai Vin terfele kalbjo jam Lijana, kai j tvas paadjo jos rank jaunajam Stormsendo lordui. - Girdjau, kad jis susilauk vaiko nuo kakokios mergus Slnyje. - Nedas laik t kdik savo rankose; jis nebt galjs to neigti ar juolab meluoti seseriai, taiau patikino j, kad Roberto elgesio iki suad tuvi nevertt sureikminti, kad jis geras ir doras vyras, mylsiantis j visa irdimi. Lijana tik nusiypsojo. - Meil saldi, brangusis Nedai, taiau ji ne pakeiia mogaus bdo. Mergyt buvo tokia jauna, kad Nedas net nedrso paklausti, kiek jai met. Be abejo, buvo nekalta; padoresni vienamiai visuomet rasdavo nekal t mergel, jei turjai pakankamai stor pinigin. Ji buvo viesiai raudonais plaukais ir ant nosies pabirusiom strazdanom, o kai isitrauk krt kdikiui sti, jis pastebjo, kad krtin irgi strazdanota. - Pavadinau j Bara, - kalbjo ji vaikui slpiant. - Ji tokia panai j, ar ne, milorde? Ji turi jo nos, jo plaukus... - Taip, - Edardas Starkas paliet puikius, juodus kdikio plaukuius. Jie slydo pro pirtus tarsi juodas ilkas. Roberto pirmagimis turjo tokius pat puikius plaukus, kiek jis atsimena. - Pasakykite jam, kai j pamatysite, milorde, jei... jei galsite. Pasakykite, kokia j i grai. - Btinai, - paadjo Nedas. Tai buvo jo prakeiksmas. Robertas prisiek davo amin meil, o iki vakaro mergiotes pamirdavo, taiau Nedas Starkas savo odio laiksi. Jis susimst apie paadus, kuriuos dav Lijanai jos m ir ties patale, ir kain, kuri sumokjo, kad juos vykdyt. - Ir pasakykite jam, kad a daugiau su niekuo nebuvau. Prisiekiu, m i lorde, senais ir naujais dievais. ataja sako, jog galiu ilstis pus met dl kdikio ir viltis, kad jis sugr. Tai pasakysite jam, kad a laukiu, tiesa? Man nereikia nei brangenybi, nei ko kito, tik jo. Jis man visuomet buvo geras, tikrai. Tau pasisek, tuiai pagalvojo Nedas. - A pasakysiu jam, vaike, ir paadu, Barai nieko netrks. Tada ji nusiypsojo; ypsena buvo tokia nedrsi ir miela, kad pervr ir d. Risnodamas lieting nakt, Nedas prie save regjo Jono Snou veid, jau nesn savo paties atvaizd. Jei dievai piktinasi pavainikiais, niriai svarst, kodl apdovanojo vyrus tokiomis aistromis? - Lorde Beiliai, kas jums inoma apie Roberto pavainikius? - Na, pirmiausia, jis j turi daugiau nei js. - Kiek? Maasis Pirtas gteljo peiais. Lietaus upeliukai nuvinguriavo per nu gar jo apsiaustu.

298

GEORGE R. R. MARTIN

- Ar tai svarbu? Jei miegi su moterimis, kai kurios vliau tau teikia dova n, o jo didenyb ne i drovij. inau, jis pripaino t berniuk Stormsende; t, kur pradjo tnakt, kai ved lordas Stanis. Kitaip ir bti negaljo. Mo tina buvo florentiet, ledi Selysos dukteria, viena i jos kambarini. Renlis sako, kad Robertas usine mergiot laiptais vir per puot ir sivert vestuvin guol, kol lordas Stanis ir jo nuotaka dar oko. Lordas Stanis tai vertino kaip dm jo nuotakos gimins garbei, tad gimus berniuk isiunt pas Renl. - Jis panairakiavo Ned. - Taip pat girdjau gandus, kad Rober tas susilauk dvynuk nuo patarnaujanios merginos Kasterli Uolos pilyje, kai prie trejus metus keliavo vakarus, lordo Taivino turnyr. Sersi vaikus nuud, o motin pardav vergij. Pernelyg didelis eidimas Lanisteri garbei taip arti nam. Nedas Starkas susirauk. Tokios lykios istorijos kaip i buvo pasakoja mos apie kiekvien kilming karalysts lord. Jis patikjo Sersi Lanister elge siu... bet ar karalius bt stovjs nuoaly ir nieko nedars? Robertas, kur jis painojo, ne; taiau Robertas, kur painojo, nebt imoks ir usimerkti prie dalykus, kuri nenorjo matyti. - Kodl Jonas Arinas staiga susidomjo nesantuokiniais karaliaus vaikais? Maagis vyras trkteljo suliurusiais peiais. - Jis buvo karaliaus ranka. Be abejons, Robertas jam liep pasirpinti, kad vaikams nieko netrkt. Nedas permirko iki kaul, o siela atalo. - Turjo bti kakas daugiau, antraip kam bt reikj j udyti? Maasis Pirtas isipurt liet i plauk ir nusijuok. - Dabar suprantu. Lordas Arinas isiaikino, kad jo didenyb ipt pil vus kelioms kekms ir vej monoms, todl j reikjo nutildyti. Nenuos tabu. Leisk tokiam mogui gyventi ir kit kart jis pareik, kad saul teka vakaruose. tai Nedas tegaljo atsakyti piktai dbteldamas. Pirm kart per daugel met prisimin Reigar Targeirin. Kain, ar Reigaras buvo danas viena mi sveias; kakodl mintijo, kad ne. Lietus io dar smarkiau, geldamas akis ir teknodamas em. Nuo kalvos liauk juodo vandens ups, kai Doris kteljo: - Milorde! - balsas buvo kimus i jaudulio. Akimirksniu gatv prisipild kareivi. Nedas pastebjo iedmarkes ant odini liemeni, geleines pirtines ir antblauzdius, metalinius almus su auksiniais litais viruje. Apsiaustai karojo ant nugar, permirk lietuje. Jis neturjo laiko skaiiuoti, taiau j buvo maiausiai deimt: isirikiav linija, psti, utvr gatv ilgais kalavijais ir ietimis geleiniais antgaliais. - U nugaros! - suuko Vilas, ir kai jis apsuko arkl, unugaryje ivydo j dar daugiau, ukirtusi keli atsitraukti. Doris vangindamas isitrauk kalavij i makties.

SO ST AIDIMAS

299

- Praleiskite arba mirsite! - Vilkai staugia, - tar j vadas. Nedas mat jo veidu liaugianius lietaus laus. - Vis dlto gauja labai maa. Maasis Pirtas ragino irg priek, atsargiai, ingsnis po ingsnio. - K tai reikia? ia karaliaus ranka. - Buvo karaliaus ranka. - Purvas slopino bro erilo pasag bildes. Lini ja prie j prasiskyr. Ant auksinio antkrtinio riaumojo Lanisteri litas. Dabar, ties sakant, neinau, kas jis toks. - Lanisteri, tai beprotyb, - tar Maasis Pirtas. - Leiskite mums prajoti. Ms laukia pilyje. K js sivaizduojate dar? - Jis ino, k daro, - ramiai tar Nedas. Deimis Lanisteris nusiypsojo. - Tiesa. Iekau savo brolio. Juk prisimenate mano brol, ar ne, lorde Star kai? Jis viejo su mumis Vinterfele. viesiaplaukis, nevienodomis akimis, atrialieuvis. Mao gio. - Puikiai j atsimenu, - atsak Nedas. - Atrodo, kelyje jis susidr su nesklandumais. Mano lordas tvas labai pyks. Js tikriausiai neinote, kas galjo linkti mano broliui blogo, ar ne? - Js brolis suimtas mano sakymu ir turs atsakyti u savo nusikalti mus, - tar Nedas Starkas. Maasis Pirtas sudejavo i baims. - Milordai... Seras Deimis ipl ilgj kalavij i makties ir pavar eril priek. - Isitraukite ginkl, lorde Edardai. Jei reiks, paskersiu jus kaip Eir, ta iau leisiu jums mirti su kalaviju rankose. - Jis met Maj Pirt alt, paniekinam vilgsn. - Lorde Beiliai, jumis dtas, dingiau i ia kuo sku biausiai, jei nenoriau, kad mano brangs apdarai susitept krauju. Maojo Pirto raginti nereikjo. - A atsivesiu miesto sargyb, - paadjo jis Nedui. Lanisterio linija pra siskyr jo praleisti ir usivr vl. Maasis Pirtas niukteljo kulnais kume lait ir pranyko u kampo. Nedo vyrai isitrauk kalavijus, taiau jie buvo tik trys prie dvideimt. Akys dyrjo i gretim lang ir dur, taiau niekas nesikio. Jie buvo raiti, Lanisteriai psti, iskyrus pat Deim. irgai padt jiems isigelbti, taiau Edardui Starkui atrod, kad jie turi patikimesn, saugesn taktik. - Umuk mane, - spjo jis Karalud, - ir Ketlina nedvejodama nuds Tyrion. Deimis Lanisteris baksteljo Nedui krtin paauksuotu kalaviju, nulei dusiu krauj paskutiniam drakon karaliui. - Ar tikrai? Kilnioji Ketlina Tli i Riverano nuudys kait? Manau... kad ne. - Jis atsiduso. - Taiau nerizikuosiu brolio gyvybe, kliaudamasis moters garbe. - Deimis sikio auksin kalavij atgal makt. - Tad tikriau-

300

GEORGE R. R. MARTIN

iai leisiu jums bgti pas Robert ir papasakoti, kaip jus igsdinau. Man tik domu, ar jam tai rps. - Deimis pirtais nusibrauk atgal drgnus plaukus ir apsuko irg. Kai jau buvo u kalavijuoi linijos, atsisuko kapiton. Tregarai, irk, kad lordui Starkui nieko nenutikt. - Klausau, milorde. - Vis dlto... mes juk nenorime, kad jis inet i ia visikai sveik kail, taigi... - per nakt ir liet jis pastebjo Deimio ypsenos baltum, - ...nude kite jo vyrus. - Ne! - suriko Nedas Starkas, griebdamasis kalavijo. Deimis jau risnojo gatve, kai igirdo aukiant Vil. Vyrai uspaud i abiej pusi. Nedas sutry p vien, kapodamas prie j prasiskirianias raudonvarkes mklas. Doris Kaselis kulnais paragino irg ir puol. Geleimi kaustyta kanopa siaubingai dzingteljusi pataik Lanisteri sargybiniui veid. Antras vyras nusirito to lyn ir akimirk Doris buvo laisvas. Vilas keiksi, kai jie temp j nuo m irti nai sueisto irgo, kalavijai vangjo lietuje. Nedas nuuoliavo prie jo, kirto ilguoju kalaviju Tregarui per alm. Nuo smgio is sugrie dantimis. Tregaras parklupo, lito skiauter skilo pusiau, kraujas sruvo veidu. Hiuvardas kapojo rankas, laikanias jo irgo apynasr, kai ietis smigo jam pilv. Staiga tarp j atsirado Doris, nuo kalavijo varvjo raudonas lietus. - Ne! - suriko Nedas. - Dori, alini - Nedo arklys klupteljo po juo ir su trenksmu krito purv. mai upldo akinantis skausmas, burnoje jautsi kraujo skonis. Jis mat, kaip jie nukapojo kojas Dorio irgui, o j pat nutrauk ant e ms, kaip kilo ir leidosi kalavijai, jiems susispietus aplink. Kai Nedo arklys atsistojo ant koj, jis irgi band pakilti, taiau vl parkrito, dusdamas nuo riksmo. Jis mat i blauzdos kyant lus kaul. Tai buvo paskutinis jo reg tas vaizdas. Lietus vis lijo ir lijo, ir lijo. Kai vl pramerk akis, lordas Edardas Starkas buvo liks vienas su savo uvusiais bendraygiais. Jo arklys prisiartino, uuod krauj ir nuuoliavo alin. Nedas pradjo liauti purvu, griedamas dantimis dl skaudanios kojos. Atrod, prajo metai. Veidai smalsavo pro vakmis apviestus langus, mons ijo gatves ir vilgiojo pro duris, taiau niekas neprijo padti. Maasis Pirtas ir miesto sargyba rado j gatvje, rankose supant Dorio Kaselio kn. Geltonvarkiai kakur surado netuvus, taiau kelion atgal pil buvo skausminga agonija ir Nedas ne kart prarado smon. Jis prisimin mats prieais dluojant Raudonj bokt vintanios auros pilkumoje. viesius roinius sienos akmenis lietus nuda kraujo spalva. Vliau vir jo mkojo vyriausiasis meisteris Paiselis, tiesiantis puodel ir nabdantis: Gerkite, milorde. tai taip. Aguonpienis skausmui num al inti." Jis prisimin, kaip rijo, ir kad Paiselis kakam liep uvirinti vyno ir atneti jam varaus ilko; paskui viskas utemo.

DANEIRIS

ais Dotrakio Arkli vartai buvo du gigantiki bronziniai erilai, stovin tys piestu, j kanopos susitiko imto pd auktyje vir kelio ir sudar diding ark. Dani nebt galjusi pasakyti, kam miestui reikia vart, jei nra sien... ir joki matom pastat. Taiau jie stovjo, neaprpiami ir gras, didiuliai arkliai, rminantys tolim mlyn kaln. Bronziniai erilai met ilgus e lius ant sibuojanios ols, kai chalas Drogas ved chalasar po j kanopo mis diev keliu, apsuptas kraujo raiteli. Dani sek ant savo Sidabrs, lydima sero Doros Mormonto ir brolio Viseirio, vl raito. Po tos dienos olse, kai ji paliko j grti chalasar psi, dotrakiai paiepiamai vadino j chalu Rei Maru, Geliani Koj karaliumi. Kit dien chalas Drogas pasil jam viet dviraiame veime ir Viseiris su tiko. Dl aklo usispyrimo jis net nesuprato, kad i jo tyiojamasi; dviraiai veimai buvo skirti eunuchams, luoiams, gimdanioms moterims, patiems maiausiems ir patiems seniausiems. Tai jam peln kit pravard: chalas Ragatas, Dviraio Veimo karalius. Jos brolis man, kad itaip chalas atsiprao u Dani padarytas skriaudas. Ji maldavo sero Doros nesakyti jam tiesos, kad is nesusigst. Riteris atsak, kad kruopel gdos karaliui nepakenkt... taiau padar, kaip ji pra. Tik maldavimas ir visi Dorjos imokyti triukai lovoje padjo Dani suminktinti Drogo ird, kad galiausiai is leist Viseiriui grti j kolon priekyje. - Kur miestas? - paklaus ji jiems jojant pro bronzin ark. Nesimat nei pastat, nei moni, tik ols ir kelias, nusagstytas senoviniais paminklais i vis emi, kurias dotrakiai apipl per amius. - Prieais, - atsak seras Dora. - Po kalnu. U Arkli vart i abiej pusi nirojo pagrobti dievai ir pavogti kar ygiai. Pamirtos mirusi miest dievybs svaid dang suduusius aibo blyksnius, Dani jojant ant Sidabrs pro j kojas. Akmeniniai karaliai velg j nuo savo sost, j veidai buvo apdauyti ir murzini, netgi j vardai itir p laiko migloje. Lanksios jaunos merginos oko ant marmurini cokoli, pasipuousios tiktai glmis, ar pyl or i suskilusi soi. Prie kelio olje stovjo monstrai: juodos geleies drakonai su brangakmeniais vietoj aki, riaumojantys grifai, mantikoros, usimojusios smogti atriomis uodegomis, ir kitos pabaisos, kuri ji nepaino. Kai kurios statulos atrod tokios graios, kad atm ad, kitos - praradusios form ir baisios, tad Dani vargiai galjo jas irti. Jos, pasakojo seras Dora, greiiausiai atkeliavo i eli krato u Aajaus.

302

GEORGE R. R. MART IN

- Tiek daug, - tar ji, Sidabrei ltai caksint pirmyn, - ir i tiek daug ali. Viseiris buvo ne toks suavtas. - iukls i mirusi miest, - aipsi jis. Jis atsargiai kalbjo bendrine kalba, kuri suprato tik vienas kitas dotrakis, taiau Dani vis dlto grteljo vyrus i savo chaso sitikinti, kad jo nenugirdo. Jis nerpestingai var to liau: - ie laukiniai temoka vogti daiktus, sukurtus nagingesni moni... ir udyti. - Jis nusijuok. - Jie ino, kaip udyti. Antraip neturiau i j jokios naudos. - Dabar jie mano mons, - tar Dani. - Neturtum j vadinti laukiniais, brolau. - Drakonas kalba taip, kaip jam patinka, - atov Viseiris... bendrine kal ba. Jis vilgteljo per pet Ag ir Rachar, jojanius paskui, ir apdovanojo juos paaipia ypsena. - Matai, iems laukiniams trksta smegen supras ti civilizuot moni kalbai. - Vir kelio driksojo penkiasdeimties pd aukio samanomis apaugs akmeninis monolitas. Viseiris pavelg j nuo bodiaujaniomis akimis. - Kiek dar tursime kitoti tarp i griuvsi, kol Drogas duos man kariuomen? A pavargau laukti. - Princes reikia pristatyti do chalyn... - Senms, taip? - nutrauk jos brolis. - Ir bus surengtas kakoks juokda ri pasirodymas jaunikliui jos pilve, jau sakte. Kas man i to? Man atsibo do arkliena ir it laukini smarv. - Jis pauost plai, nukarusi tunikos rankov, kur i papratimo laik kvepal paketl. Tai nelabai padjo. Tunika buvo nevari. ilkai ir sunks vilnoniai drabuiai, kuriuos Viseiris vilkjo nuo Pentoso, susitep alinanioje kelionje ir dvok prakaitu. Seras Dora Mormontas tar: - Vakar turguje bus daugiau maisto js skoniui, js kilnybe. Prekei viai i Laisvj miest atvyksta parduoti ia savo gero. Chalas ipildys paa d savo laiku. - Geriau jau ipildyt, - rkanai tar Viseiris. - Man buvo paadta ka rna ir a ketinu j gauti. I drakon nesiaipoma. - Pastebjs daikt, beg dikai pana moter su eiomis krtimis ir eko galva, nujojo apirti i ariau. Dani palengvjo, taiau susirpinimas nedingo. - Meldiuosi, kad mano saul ir vaigds neverst jo ilgai laukti, - tar ji serui Dorai, kai brolis nebegaljo igirsti. Riteris abejodamas velg Viseiriui kandin. - Js broliui veriau reikjo likti laukti Pentose. Chalasare jam nra vie tos. Ilyrijus band j spti. - Jis ivyks, kai tik turs savo deimt tkstani. Mano lordas vyras paa djo jam aukso karn. Seras Dora sunarnjo:

SO S T AIDIMAS

303

- Taip, chalysiy bet... dotrakiai iuos dalykus vertina kitaip nei mes va karuose. A jam t sakiau, Ilyrijus sak, taiau js brolis neklauso. Arkli lordai ne prekybininkai. Viseiris mano, kad jus pardav, ir dabar nori gauti umokest. Taiau chalas Drogas pasakyt, kad jus gavo dovan. Jis Viseiriui atsilygins dovana, taip... taiau, kai pats nusprs. Js nereikalaukite dovanos, tik ne i chalo. I chalo negalima nieko reikalauti. - Neteisinga versti j laukti. - Dani neinojo, kodl gina brol, taiau gyn. - Viseiris sako, kad galt nuluoti Septynias Karalystes su deimtimi tkstani rksni. Seras Dora narpteljo. - Viseiris neiluot arklidi su deimia tkstani luot. Dani neapsimet nustebusi dl paniekos jo balse. - Kas... kas, jei ne Viseiris? - paklaus. - Jei kas nors kitas juos vest? Kas nors stipresnis? Ar dotrakiai i ties galt ukariauti Septynias Karalystes? Sero Doros veidas tapo mslus, j arkliams ingsniuojant diev keliu. - Atsidrs tremtyje, i pradi irdamas dotrakius maiau pusnuo gius barbarus, laukinius kaip ir j arkliai. Jei btumte mans paklaususi tada, princese, biau atsaks, kad tkstantis puiki riteri nesunkiai pri verst bgti imt kart gausesn dotraki kariaun. - O jei paklausiau dabar? - Dabar, - atsak riteris, - nebesu toks tikras. Jie geresni raiteliai nei bet kuris riteris, bebaimiai, o j audymo gebjimai pralenkia msikius. Sep tyniose Karalystse dauguma lankinink kaunasi psti, i u priedangos ar nusmailint basli ukardos. Dotrakiai auna nuo irgo, puldami ar trauk damiesi, visikai nesvarbu, j jga mirtina... ir j tiek daug, miledi. Vien js lordas vyras galt suskaiiuoti keturiasdeimt tkstani rait kari savo chalasare. - Ar j i ties tiek daug? - Js brolis Reigaras tiek vyr buvo nusiveds prie Triakio, - pripaino seras Dora. - Taiau tik deimtadalis j buvo riteriai. Likusieji - lankinin kai, laisvieji raiteliai ir pstininkai, ginkluoti eberklais ir ietimis. Reigarui uvus, daugelis met ginklus ir pabgo i mio lauko. Kaip ilgai, js m a nymu, itos padugns atsilaikyt prie puolanius keturiasdeimt tkstani rksni, reikalaujani kraujo? Kaip kietintos odos liemens ir iedmarks apsaugot juos nuo strli lietaus? - Neilgai, - tar ji, - ne kain kaip. Jis linkteljo. - sidmkite, princese, jei Septyni Karalysi lordai turs bent tiek smegen, kiek dievai nepagailjo sims, itaip nenutiks. Raiteliams nepa tinka apgultis. Abejoju, ar jie uimt net silpniausi Septyni Karalysi pil, nebent Robertas Barateonas bt toks kvailas, kad stot su jais m... - O ar jis kvailas? - paklaus Dani.

304

GEORGE R. R. MARTIN

Seras Dora akimirk svarst. - Robertui reikjo gimti dotraki, - galiausiai tar. - Js chalas pasa kyt, kad tik bailys slepiasi u akmenini sien, uuot susigrms su prieu laikydamas kalavij rankoje. Uzurpatorius sutikt. Jis stiprus vyras, drsus... ir toks kartakois, kad sutikt dotraki ord atvirame myje. Taiau j su pantys mons, k gi, j ddels groja kit melodij. Jo brolis Stanis, lordas Taivinas Lanisteris, Edardas Starkas... - Jis nusispjov. - Js nekeniate to lordo Starko, - itar Dani. - Jis atm i mans visk, k myljau, dl keli utlt brakonieri ir savo brangiosios garbs, - kariai pasakojo seras Dora. I jo tono Dani su prato, kad praradimas j vis dar skaudina. Jis greitai pakeit tem. - Vais Dotrakis. Arkli lord miestas. Chalas Drogas ir jo kraujo raiteliai plaiais keliais ved juos per palus vakar turgaus bruzdes. Dani neatsiliko ant Sidabrs, dairydamasi keiste nybes aplink. Vais Dotrakis buvo didiausias ir kartu pats maiausias mies tas, kok jai teko matyti. Ji pagalvojo, kad jis galt bti deimt kart didesnis nei Pentosas, dykyn be sien ar rib; jo plaios, vjo nupstos gatvs buvo grstos ole ir purvu, nustos lauko glmis. Vakar Laisvuosiuose miestuo se boktai, namai, lnos, tiltai, krautuvs ir kiti pastatai grdosi vienas ant kito, taiau Vais Dotrakis tingiai drieksi, kepdamas sauls atokaitoje, senas, ipuiks ir tuias. Net pastatai, jos akimis irint, atrod keisti. Ji mat tayto akmens pa viljonus, namus, nupintus i ols, didelius kaip pilys, nepatvarius medinius boktus, laiptuotas piramides su marmuriniais fasadais, rst pastatus, atvi rus dangui. Vietoj sien kai kuriuos namus supo spygliuotos gyvatvors. - Visi namai nepanas vienas kit, - tar ji. - Tavo brolis i dalies teisus, - pripaino seras Dora. - Dotrakiai nesta to. Prie tkstant met, nordami pasistatyti bst, jie isikasdavo emje duob ir udengdavo pintos ols stogu. Pastatus, kuriuos matote, suren t vergai, atsiveti i ukariaut krat, ir kiekvienas j pastatytas pagal t moni skon ir supratim. Dauguma pastat, net didiausi, atrod apleisti. - Kur ia gyvenantys mons? - paklaus Dani. Turguje buvo pilna laks tani vaik ir rkaujani vyr, taiau kitur ji pastebjo tik kelet savais reikalais usimusi eunuch. - Tik do chalyn sens nuolatos gyvena ventajame mieste; jos, j vergai ir tarnai, - atsak seras Dora, - taiau Vais Dotrakis toks didelis, kad galt priglausti kiekvien vis chalasar vyr, jei visi chalai grt pas motin vie nu metu. Sens pranaauja, kad tokia diena netrukus ateis ir Vais Dotrakis turi bti pasirengs priimti visus savo vaikus. Chalas Drogas galiausiai sustojo netoli ryt turgaus, kur prekiauti at vyksta karavanai i Ji Ti, Aajaus ir eli krato, o vir j driksojo Kaln

SO ST AIDIMAS

305

Motina. Dani nusiypsojo prisiminusi magistro Ilyrijaus verg mergait ir jos pasakojim apie rmus su dviem imtais kambari ir durimis i gryno sidabro. Rmai" tebuvo dubusi medin puot men, jos grubiai tayt rs t sienos kilo keturiasdeimties pd aukt, stogas buvo dengtas siuvin tu ilku, nelyginant plati isiptusi palapin, kuri galima pakelti, kai reikia apsisaugoti nuo reto lietaus, arba nuleisti, kad atsivert begalinis dangus. Aplink rmus" jo erdvs, olti kiemai arkliams, juosiami aukt gyva tvori, lauaviei ir imt apvali emini, kyani i ems tarsi mayts ole apaugusios kalvels. Nedidelis brys verg atjojo pirma, paruoti visko chalo Drogo atvy kimui. Kiekvienas i balno okantis raitelis nusisegdavo savo arach ir pa duodavo laukianiam vergui, kaip ir visus kitus turimus ginklus. Ne iimtis buvo ir pats chalas Drogas. Seras Dora paaikino, kad Vais Dotrakyje drau diama neiotis ginkl ar pralieti laisvo mogaus krauj. Netgi nesutaikomi chalasarai pamirdavo vaidus ir Kaln Motinos akivaizdoje dalijosi msa ir midumi. ioje vietoje, paskelb do chalyn sens, visi dotrakiai buvo vienas kraujas, vienas chalasaras, viena banda. Koholas prijo prie Dani/kai Iri ir Diki padjo jai nulipti nuo Sidabrs. Jis buvo vyriausias i trij Drogo kraujo raiteli, apvalus plikas vyras pa kumpusia nosimi ir pilna burna itrupjusi dant, imut kuokos prie dvideimt met, kai jis gelbjo jaunj chalak nuo samdom kalavijuoi, kurie tikjosi parduoti j jo tvo prieams. Jo gyvenimas buvo susijs su Drogu nuo tos akimirkos, kai jos lordas vyras gim. Kiekvienas chalas turi savo kraujo raiteli. I pradi Dani man, kad jie dotraki karaliaus sargyba, prisiek ginti savo lord, taiau ryys buvo kur kas stipresnis. Diki paaikino, kad kraujo raiteliai yra daugiau nei sargyba; jie tarsi chalo broliai, jo eliai, jo kariausi draugai. Mano kraujo kraujas", - kalbdavo apie juos Drogas, taip ir buvo; jie dalijosi vienu gyvenimu. Senosios arkli lord tradicijos reikalavo, kad, chalui gyvast padjus, jo kraujo raiteliai m irt kartu su juo ir jot kartu nak ties emes. Chalui kritus nuo prieo rankos, jie gyvendavo tik tol, kol at kerydavo u jo m irt, ir tada diaugsmingai sekdavo paskui j kap. Kai kuriuose chalasaruose, pasakojo Diki, kraujo raiteliai dalinosi su chalu vynu, palapine ir net jo monomis, taiau niekada arkliais. Vyro ristnas priklaus tik jam. Dani buvo patenkinta, kad chalas Drogas i sen tradicij nesilaik. Jai nebt patik, jei ja bt dalijamasi. Ir nors senasis Koholas su ja gana m a loniai elgsi, kiti j baugino; Hagas, milinas ir tylenis, danai vpsodavo tarsi pamirs, kas ji, o Kvotas turjo iaurias akis ir mitrias rankas, kurios mgo skaudinti. Jis palikdavo drskim ant velnios baltos Dorjos odos kaskart, kai j liesdavo, o Iri kartais kkiodavo naktimis. Regis, net arkliai jo baidsi.

306

GEORGE R. R. MARTIN

Taiau jie buvo susij su Drogu per gyvenim iki mirties, tad Daneiris neliko nieko kito, kaip juos priimti. Kartais ji trokdavo, kad tokie vyrai bt saugoj jos tv. Dainose baltieji karaliaus sargybos riteriai visada bdavo kilns, narss, itikimi, taiau karali Eir nuud vienas i j, graus jau nuolis, kur dabar vadino Karaludiu, o antrasis, seras Beiristinas Drsusis, perjo uzurpatoriaus pusn. Ji svarst, ar visi vyrai Septyniose Karalystse persivertliai. Kai jos snus sds Geleiniame soste, ji pasirpins, kad jis turt savo kraujo raitelius, kurie saugot j nuo karaliaus sargybos idavysts. - Chalysi, - dotraki kalba kreipsi j Koholas. - Drogas, mano kraujo kraujas, liep man praneti, kad vakar jis turi aplankyti Kaln Motin ir paaukoti dievams u saug sugrim. Tik vyrams buvo leista kopti ant Kaln Motinos, Dani tai inojo. Chalo kraujo raiteliai vyks kartu su juo ir gr autant. - Pasakykit mano saulei ir vaigdms, kad sapnuosiu j ir nekantriai lauksiu sugrtant, - dkinga atsak. Vaikuiui augant, Dani daug greiiau pavargdavo; ties sakant, nakties poilsis bt tik naud. Jos ntumas, atro do, tik dar labiau pakurst Drogo geism, o pastaruoju metu jo apkabinimai j vargino. Dorja palydjo j iki tuiavidurs kalvos, parengtos jai ir chalui. Viduje buvo alta ir blausu tarsi eminje. - Diki, praau voni, - sak, nordama nusiplauti kelions dulkes ir i mirkyti pavargusius kaulus. Buvo gera inoti, kad jie ia iek tiek pabus ir rytoj jai nereiks vl lipti ant Sidabrs. Vanduo buvo labai kartas, kok ir mgo. - vakar atiduosiu broliui savo dovanas, - apsisprend, kai Diki plov jos plaukus. - Jis turi atrodyti kaip karalius ventajame mieste. Dorja, bk, surask j ir pakviesk pavakarieniauti su manimi. - Viseiris maloniau elgsi su mergaite i Lyso nei su jos dotraki tarnaitmis, galbt todl, kad Pentose magistras Ilyrijus leido jam su ja permiegoti. - Iri, nueik turg ir nupirk vaisi bei msos. Bet kokios, tik ne arklienos. - Arkliena geriausia, - tar Iri. - Arkliena daro vyr stipr. - Viseiris nekenia arklienos. - Gerai, chalysi. Ji parne okos nugarins ir krep vaisi bei darovi. Diki ikep ms su saldiomis olelmis ir atriomis anktimis, aplakstydama m edu mi; dar patiek melion, granat, slyv ir kakoki keist rytietik vaisi, kuri Dani neinojo. Kol tarnaits ruo valg, Dani idliojo drabuius, ku riuos parpino pagal brolio imatavimus: tunik ir kelnes i iugdanios baltos drobs, iki keli suvarstomus odinius sandalus, dir su bronzine sagtimi, odin liemen, puot ugnimi alsuojaniais drakonais. Dotrakiai j labiau gerbs, jei jis neatrodys kaip elgeta, tikjosi ji, o jis galbt atleis jai, kad

SO ST AIDIMAS

307

sugdino tdien olse. Vis dlto jis vis dar buvo jos karalius ir brolis. Jie abu vieno, drakono, kraujo. Ji vis dar dliojo dovanas - ilkin apsiaust, ali kaip ol, su viesiai pilku apsiuvu, irykinsianiu jo plauk sidabr, - kai pasirod Viseiris, tempdamas u rankos Dorj. Jos akis buvo raudona ten, kur jis jai smog. - Kaip drsti atsisti it kek, kad man sakint? - ubliov jis ir tk tarnait ant kilimo. Dani netiktai pagavo pyktis. - A tik norjau... Dorja, k tu jam pasakei? - ChalysU atsipraau, atleiskite man. Kaip ir prate, nujau pas j ir pasa kiau, kad js sakte ateiti pas jus vakariens. - Niekas nesakinja drakonui, - suurzg Viseiris. - A esu tavo karalius! Turjau atsisti tau jos galv! Lysiet mergait rikteljo, taiau Dani nuramino j prisilietimu. - Nebijok, jis tavs nenuskriaus. Mielasis broli, praau, atleisk jai, m er gait ne taip pasak, a liepiau paprayti tavs pavakarieniauti su manim, jei tai tinka js kilnybei. - Ji pam j u rankos ir nusived per kambar. irk. ia tau. Viseiris tariai susirauk. - Kas ia? - Nauji apdarai. Parengiau juos tau, - droviai nusiypsojo Dani. Jis pavelg j ir nusivaip. - Dotraki skarmalai. Dabar manai mane rengsianti? - Praau... jausies vsiau ir patogiau, ir a pamaniau... jei vilksi kaip jie, dotrakiai... - Dani neinojo, kaip tai pasakyti nepaadinant drakono. - Vliau usimanysi supinti man plaukus. - Niekada... - Kodl jis visada toks iaurus? Ji tenorjo padti. - Tu netu ri teiss pintis kasos, nes dar nelaimjai n vienos pergals. To sakyti nereikjo. Jo alyvins akys suibo niriu, bet jis nedrso jai smogti, tik ne matant tarnaitms ir lauke mindikuojant chaso kariams. Vi seiris pam apsiaust ir pauost. - Nuo jo trenkia mlu. Galbt panaudosiu j apkloti irgui. - A praiau Dorjos pasiti j tau, - skaudinta tar ji. - ie apdarai tikt paiam chalui. - A esu Septyni Karalysi lordas, o ne kakoks olmis prasmirds laukinis su varpeliais plaukuose, - atov Viseiris. Jis iupo jai u rankos. Usimirti, liundra. Manai, didelis pilvas apsaugos tave, jei paadinsi dra kon? Jo pirtai skaudiai sikirto rank ir akimirk Dani vl pasijuto vaikas, isigands jo tio. Ji ities laisvj rank ir iupo pirm pasitaikius daikt: dir, kur norjo jam padovanoti, sunki grandin i mantri bronzini medalion. Ir i vis jg usimojo.

308

GEORGE R. R. MARTIN

Pataik jam tiesiai veid. Viseiris j paleido. Kraujas sruveno skruostu, kur prakirto vieno medaliono kratas. - Tai tu usimirti, - spjo j Dani. - Ar nieko taip ir nepasimokei i tos dienos olse? Ieik, kol nepaaukiau savo chaso tavs i ia ivilkti. Ir mels kis, kad chalas Drogas apie tai nesuinot, antraip jis perr tau pilv ir sukim tau gerkl tavo paties vidurius. Viseiris atsistojo ant koj. - Kai a griu savo karalyst, pasigailsi ios dienos, liundra. Jis ijo, spausdamas prakirst aizd, paliks visas savo dovanas. Jo kraujo laai aptak nuostabj ilkin apsiaust. Dani priglaud minkt audin prie skruosto ir sukryiavusi kojas atsisdo ant patal. - Js vakarien paruota, chalysU - prane Diki. - A nenoriu valgyti, - lidnai tar Dani. Staiga ji pasijuto baisiai pavar gusi. - Pasidalinkite valg ir nusiskite jo serui Dorai. - Po akimirkos pri dr: - Ir praau atneti man vien i drakono kiauini. Iri atne kiauin su sodriai aliu luktu, vartant j maose rankose tarp vyn vytjo bronzins dms. Dani susirang ant ono, usiklojo ilkiniu apsiaustu ir m spuoti kiauin ertmje tarp isiptusio pilvo ir ma, vel ni krt. Jai patiko kiauinius laikyti. Jie buvo tokie gras, o kartais vien tik bdama greta j jautsi stipresn, drsesn, tarsi semtsi jg i viduje kalint akmenini drakon. Ji guljo laikydama kiauin, kai pajuto viduje krutant kdik... tarsi jis bt sieksis: brolis - brolio, kraujas - kraujo. - Tu esi drakonas, - sunabdjo jam Dani. - Tikrasis drakonas. inau tai. inau. - Ji nusiypsojo ir nugrimzdo mieg. Sapnavo namus.

BRANAS

ito purus sniegas. Branas juto, kaip snaigs ant veido itirpsta vos paytjusios od, tarsi glosniausias lietus. Jis sdjo tiesus ant savo irgo ir stebjo, kaip pakeliamos geleins grotos. Nors mgino ilikti ramus, irdis dausi krtinje. - Pasiruos? - paklaus Robas. Branas linkteljo, stengdamasis neparodyti baims. Jis nebuvo u Vinterfelo sien nuo pat kryio, taiau ryosi joti ididus kaip riteris. - Tada jojam. - Robas spusteljo kulnais didel irm irg, ir is nubil djo pro grotas. - Jojam, - nipteljo Branas savo arkliukui. Jis velniai paliet jam kakl ir nediduk katonin kumel eng pirmyn. Branas pavadino j okja. Ji buvo dveig ir, kaip Dosetas sak, protingesn nei turi teis bti arklys. Jie imok j klausyti vadeli, balso ir prisilietim. Iki iol Branas jodinjo ant jos tik po kiem. I pradi Dosetas ar Hodoras j vediojo, o Branas pp sojo priritas per dideliame balne, kur jam nupie Neauga, taiau pasta rsias dvi savaites jodinjo ja vienas pats, risnodamas ratais ir su kiekvienu ratu vis drsdamas. Jie prajojo vart namel, per pakeliamj tilt, iorines sienas. Vasara ir Pilkasis Vjas kuduliavo greta, uosdami or. ia pat u j sek Teonas Greidojus su dideliu lanku ir strline plaiagalvi strli; jis sak ketins sume dioti elni. Paskui j jojo keturi sargybiniai su iedmarkmis ir kepurmis ir Dosetas, it pagalys plonas arklininkas, kur Robas paskyr arklidi pri irtoju, kol Halenas ivyks. Meisteris Luvinas ant asilo jojo paskiausiai. Branui bt labiau patik, jei jis ir Robas bt joj vieni, tik dviese, taiau Halis Molenas nenorjo apie tai net girdti, o meisteris Luvinas jam pritar. Jei Branas nukrist nuo irgo ir susieist, meisteris turt bti greta jo. U pilies drieksi turgaus aikt, mediniai jos prekystaliai dabar buvo ap leisti. Raiteliai risnojo purvinomis kaimo gatvmis, pro maus tvarkingus namelius i rst ir netayto akmens. Vos vienas i penki buvo gyvenamas, i kamin rangsi ploni dm seliai. Visi kiti usipildys atalus. Ikritus sniegui ir i iaurs atus lediniams vjams, pasakojo senoji aukl, ki ninkai palieka alusius laukus ir tolimus tvirtinimus, susikrauna mant veimus ir iemos miestelis atgyja. Branas to dar nemat, taiau meisteris Luvinas kalbjo, kad tokia diena jau artja. Ilgos vasaros pabaiga jau ia pat. Artja iema. Keli kaimieiai nerimastingai nuvelg didvilkius raiteliams caksint pro al, o vienas vyras imet malkas, kuri glb nesi, susig i baims; ta

310

GEORGE R. R. MARTIN

iau dauguma miesteln prie io vaizdo priprato. Jie priklaupdavo ant kelio ivyd berniukus, o Robas pasveikindavo kiekvien i j maloningu linkte ljimu. Negaldamas sispirti kojomis, dl arklio liliavimo Branas i pradi jautsi netvirtai, taiau didiulis balnas su stora guga ir aukta atrama pa togiai j supo, o direliai aplink krtin ir launis neleido nukristi. Po kurio laiko ritmas tapo beveik natralus. Jo nerimas atslgo ir veide praydo ne drsi ypsena. Po Rkstanio rsto", miestelio alins, ikaba stovjo dvi patarnaujan ios merginos. Kai Teonas Greidojus joms kteljo, jaunesnioji iraudo ir usideng veid. Teonas paragino irg ir prijojo prie Robo. - Mieloji Kyra, - prunkdamas tar, - ji rangosi tarsi ebenktis lovoje, taiau tik itark jai od gatvje ir ikaista lyg mergel. Ar a tau kada pasa kojau apie nakt, kai ji ir Bes... - Ne tada, kai gali igirsti mano brolis, Teonai, - spjo j Robas, vilgte ljs Bran. Branas nusisuko ir apsimet negirdjs, taiau jaut smeigtas Teono akis. Neabejotinai, jis ypsojosi. Jis aminai ypsodavosi, tarsi pasaulis bt koks slaptas poktas, kuriam suprasti tik jis turjo utektinai proto. Robas, regis, avjosi Teonu ir mgo jo kompanij, taiau Branas taip ir nepajuto iltesni jausm tvo globortiniui. Robas prijojo ariau. - Tau puikiai sekasi, Branai. - Noriu lkti greiiau, - atsak Branas. Robas nusiypsojo. - Na, jeigu nori. - Jis pavar irg risia. Vilkai nukurnjo paskui. Branas tvirtai pliaukteljo vadelmis, ir okja paspartino ingsn. Jis igirdo Teo no Greidojaus ksn ir arkli kanop dundes u nugaros. Brano apsiaustas prasiskleid, banguodamas vjyje, o sniegas lipd jam veid. Robas buvo gerokai priekyje, kartkartmis vis vilgteldamas per pet sitikinti, kad Branas ir kiti seka paskui. Jis dar kart pliaukteljo vadelmis. Glotniai tarsi ilkas okja pasileido uoliais. Atstumas sumajo. Kai jis pa sivijo Rob vilk girios pakratyje, per dvi mylias u iemos miestelio, kiti gerokai atsiliko. - A galiu jotil - isiieps suuko Branas. Jausmas buvo toks pat geras, kaip ir skristi. - Palenktyniauiau su tavimi, bet bijau, kad laimsi. - Robo balsas skam bjo lengvai ir aismingai, taiau Branas mat, kad po ypsena slepiasi brolio nerimas. - A nenoriu lenktyniauti. - Branas apsidair, iekodamas didvilki. Abu dingo mike. - Ar girdjai prajusi nakt staugiant Vasar?

S OS T AIDIMAS

311

- Pilkasis Vjas irgi nerimo, - tar Robas. Jo katoniniai plaukai draiksi susitar ir nepriirimi, o andai apl rusvais eriais, dl kuri jis atrod vyresnis nei penkiolikos. - Kartais man atrodo, jie kak ino... jauia... Robas atsiduso. - Niekada nesuprantu, kiek tau pasakoti, Branai. Noriau, kad btum vyresnis. - Man jau atuoneri! - tar Branas. - Atuoneri ne k jaunesnis nei penkiolikos, ir a esu Vinterfelo paveldtojas, po tavs. - Taip, esi. - Robas atrod lidnas ir net iek tiek isigands. - Branai, turiu tau kai k pasakyti. Vakar vakare atskrido pauktis. I Karaliaus Uosto. Meisteris Luvinas mane paadino. Branas isigando. Juodi sparnai, juodos inios, sakydavo senoji aukl, o pastarieji inias neantys varnai iuos odius tik patvirtino. Kai Robas pa ra Nakties sargybos lordui vadui, grs pauktis parne ini, kad dd Bendinas dar neatsirado. Tada atskriejo inia i rijos, nuo motinos, taiau ir tai nebuvo geros naujienos. Ji nepasak, kada ketina grti, tik kad pam nelaisv Neaug. Branui maasis mogutis lyg ir patiko, taiau igirdus vard Lanisteriai nugar imdavo grabinti alti pirtai. Kakas nedav ra mybs dl Lanisteri, kakas, k turjo prisiminti, taiau pradjs galvoti apkvodavo, o skrandis susitraukdavo akmen. Tdien Robas daug laiko praleido usidars su meisteriu Luvinu, Teonu Greidojum ir Hali Molenu. Paskui ant eikli ristn buvo isisti raiteliai ineioti Robo sakym po vis iaur. Branas girdjo kalbant apie Keilino Griov, senovin tvirtov, kuri Pirmieji mons surent Ssmaukos pradioje. Niekas jam nepasak, kas vyksta, taiau jis inojo, kad gero i to nelauk. O dabar dar vienas varnas, dar viena inia. Branas sikibo vilties. - Ar pauktis nuo motinos? Ar ji grta? - inia buvo nuo Eilino i Karaliaus Uosto. Doris Kaselis uvo. Ir Vilas, ir Hiuvardas. uvo nuo Karaludio rankos. - Robas pakl veid snieg ir snaigs tirpo jam ant skruost. - Te dievai suteikia jiems ramyb. Branas neinojo, k sakyti. Jautsi tarsi jam bt smogta. Doris buvo pilies sargybos kapitonas Vinterfele nuo tada, kai Branas dar nebuvo gims. - Jie nuud Dor? Jis prisimin visus tuos kartus, kai Doris j vaiksi stogais. Jis galjo si vaizduoti j ingsniuojant po kiem su arvais ir apsauginmis ploktmis arba sdint savo prastoje vietoje ant suolo didiojoje menje, juokaujant valgant. - Kodl kakam prireik nuudyti Dor? Robas su skausmu akyse papurt galv. - Neinau ir... Branai, ne tai blogiausia. Tvas kaudamasis pakliuvo po krintaniu irgu. Eilinas sako, jam lo koja ir... meisteris Paiselis sugird jam aguonpienio, taiau jie nra tikri, kada... kada jis... - Kanop bildesys paakino j vilgtelti keli, kuriuo artjo Teonas ir kiti. - Kada jis pabus, -

312

GEORGE R. R. MARTIN

ubaig Robas. Tada jis udjo rank ant kalavijo rankenos ir didingu lordo Robo balsu pridr: - Branai, a tau paadu, kad ir kas nutikt, neleisiu ito pamirti. Kakas jo balse Bran dar labiau igsdino. - K tu darysi? - paklaus jis Teonui Greidojui sustojus prie j. - Teonas mano, kad turiu suaukti vliavininkus, - tar Robas. - Kraujas u krauj, - bent syk Greidojus nesiypsojo. Jo liesas, tamsus veidas tviesk alkanu vilgsniu, o juodi plaukai krito ant aki. - Tik lordas gali sukviesti vliavininkus, - pasak Branas aplink juos s kuriuojant sniegui. - Jei tavo tvas mirs, - tar Teonas, - Robas taps Vinterfelo lordu. - Jis nemirsi - suriko jam Branas. Robas pam j u rankos. - Jis nemirs, tik ne tvas, - ramiai tar. - Vis dlto... iaurs garb dabar mano rankose. Kai ms lordas tvas mus paliko, jis liep bti man stipriam dl tavs ir Rikono. A jau beveik suaugs vyras, Branai. Bran nukrt iurpas. - Noriau, kad mama grt, - lidnai tar. Jis apsidair meisterio Luvino; jo asilas buvo matyti tolliau, risnojantis kalnn. - Ar meisteris Luvinas taip pat sako, kad reikia sukviesti vliavininkus? - Meisteris bailus tarsi sena moteris, - tar Teonas. - Tvas visuomet klaussi jo patarimo, - broliui primin Branas. - Mama taip pat. - A jo klausausi, - tvirtino Robas. - A vis klausausi. Diaugsmas, kur Branas jaut jojant, dingo, itirpo tarsi snaigs ant vei do. Ne taip seniai mintis apie Rob, aukiant vliavininkus ir jojant kar, bt j diuginusi, taiau dabar apm baim. - Gal galime grti? - paklaus. - Man alta. Robas apsivalg. - Turime surasti vilkus. Ar gali dar truputl pakentti? - Galiu joti taip pat ilgai kaip ir tu. Meisteris Luvinas spjo, kad pasijodinjimai bt trumpi ir neatsirast aizd nuo balno, taiau Branas nebt prisipains silpnumo brolio aki vaizdoje. Jam darsi bloga nuo to, kaip visi juo rpinosi ir nuolat klausinjo, ar gerai jauiasi. - Tada sumediokime medioklius, - pasil Robas. Greta kits kito jie paragino ristnus nuo karalikojo kelio vilk giri. Teonas gerokai atsiliko ir sek kandin, kalbdamasis ir juokaudamas su sargybiniais. Po mediais buvo smagu. Branas var okj ingine, lengvai laikydamas vadeles ir audydamas aplinkui akimis. Jis painojo mik, taiau taip ilgai buvo kalintas Vinterfele, kad jautsi tarsi matydamas j pirm kart. Nos kuteno vieias atrus pu spygli aromatas, emikas pvani lap dvo

SO ST AIDIMAS

313

kas, gyvuli muskuso ir tolim trakani lau kvapas. Jis pastebjo juod vover, okinjani apsnigtomis uolo akomis, ir stabteljo patyrinti si dabrinio voro rezgamo voratinklio. Teonas ir kiti vis labiau tolo, kol Branas nebegirdjo j bals. Prieky je kakur sruveno vanduo. Garsas sustiprjo jiems pasiekus upel. Aaros gl akis. - Branai? - paklaus Robas. - Kas nutiko? Branas papurt galv. - Tik prisiminiau, - tar jis. - Doris kart mus atsived ionai vejoti uptaki. Mane, tave ir Jon. Prisimeni? - Prisimenu, - atsak Robas, jo balsas buvo tylus ir lidnas. - A nieko nesugavau, - pasakojo Branas, - taiau Jonas atidav man savo uv grtant Vinterfel. Ar mes kada nors pamatysime Jon? - Mes juk matme dd Bendin, kai viejo karalius, - pabr Ro bas. - Jonas taip pat apsilankys, pamatysi. Upelis tekjo smarkus ir greitas. Robas nusdo ir perved irg per bras t. Giliausioje jos vietoje vanduo siek iki laun. Jis pririo ristn prie me dio kitame krante ir gro Brano ir okjos. Kai Robas ved kumel, srov putojo aplink uol ir aknis, o Branui veid tak purslai. Branas nusiypso jo. Akimirk vl pasijuto stiprus, sveikas. Jis pavelg medius ir svajojo vl jais karstytis, iki pat virni, visam mikui liekant emai po koj. Jie buvo kitame krante, kai igirdo staugim, pratis garsjant stgsm, kuris kosi per medus tarsi altas vjas. Branas kilsteljo galv, siklaus. - Vasara, - atpaino jis. Vos jam prakalbus, prie pirmojo prisijung an trasis balsas. - Kak nudob, - ssdamas baln tar Robas. - Veriau lksiu ir juos atvesiu. Palauk ia, Teonas ir kiti netrukus turt pasirodyti. - Noriu joti su tavim, - tar Branas. - Greiiau rasiu juos vienas. - Robas paragino irg ir pranyko tarp medi. Kai jo nebeliko, mikai, atrod, apsiaut Bran. Sniegas dabar dribo dar smarkiau. Prisiliets prie ems itirpdavo, taiau uolos, aknys ir akos aplink apsiklojo balta antklode. Laukdamas suprato, kaip nepatogiai jauiasi. Jis nejaut koj, be naudos karani balnakilpse, taiau diras aplink kr tin buvo tamprus ir ver, tirpstantis sniegas persigr per pirtines ir alo rankos. Susirpino, kas ulaik Teon, meister Luvin, Doset ir kitus. Igirds lap nares, Branas vadelmis apsuko okj, tikdamasis pa matyti draugus, taiau apdrisk vyrai, kurie ibrido i srovs ant kranto, buvo nepastami. - Bkite pasveikinti, - nerimaudamas tar. Pakako tik vieno vilgsnio, kad Branas suprast, jog jie nei mikininkai, nei kininkai. Jis staiga suvok, kaip prabangiai jis vilki. Jo liemen nauja, tamsiai pilka vilnon su sidabri

314

GEORGE R. R. MARTIN

nmis sagomis, o apsiaustas kailiniais apvadais ant pei susegtas masyvia sidabrine sege. - Visikai vienas, ar ne? - paklaus didiausias i j, plikas vyras iurk iu, vjo nugairintu veidu. - Pasiklydai vilk mike, vargas jaunuoli. - A nepasiklydau. - Branui nepatiko, kaip nepastamieji j iri. Jis suskaiiavo keturis, taiau pasuks galv pamat dar du u savs. - Mano brolis nujojo vos prie akimirk, o netrukus ia bus mano sargybiniai. - Tavo sargybiniai, ar tikrai? - tar antrasis vyras. Ant sulysusio veido l ili eriai. - Ir k jie saugos, mano maasis lorde? Ar t sidabrin seg, kur matau ant tavo apsiausto? - Grai, - tar moterikas balsas. Ji vargiai panjo moter: aukta ir liekna, tokio pat atiauraus veido kaip ir kiti, plaukai paslpti po dubens for mos pusalmiu. Ietis, kuri laik, buvo atuoni pd i juodo uolo, su pardijusio plieno antgaliu. - Pasiirkime, - pasil didysis plikis. Branas nerimastingai irjo juos. Vyro drabuiai buvo purvini drais kalai, vienur sulopyti rudu, kitur - mlynu, treiur - tamsiai aliu lopu, i bluk iki pilkumo, taiau kakada tas apsiaustas, matyt, buvo juodas. ilas apls mogus taip pat vilkjo juodus skarmalus, pastebjo mai apstul bs Branas. Staiga jis prisimin priesaik sulauius vyr, kur tvas nu kirsdino tdien, kai jie surado vilkiukus; tas vyras taip pat vilkjo juodai, ir tvas sak, kad jis dezertyras i Nakties sargybos. Nra pavojingesnio m o gaus, prisimin sakant lord Edard. Dezertyras ino, kad jis pasmerktas, jei bus suiuptas, tad nesikrato jokio nusikaltimo, nesvarbu, kokio niekiko ir iauraus. - Seg, vaiki, - paliep didysis vyras ir ities rank. - Mes paimsime ir arkl, - tar kitas i j, moteris, emesn nei Robas, plaiu plokiu veidu ir nutsusiais geltonais plaukais. - Lipk, ir greiiau. - I rankovs rank nuslydo peilis, amenys rantyti tarsi pjklo. - Ne, - isprdo Branui. - A negaliu... Didysis vyras iupo vadeles Branui nespjus apsukti okjos ir nuuo liuoti tolyn. - Gali, ponke... ir nulipsi, jei inai, kas tau geriausia. - Stivai, irk, jis priritas, - parod auktoji moteris su ietimi. - Galbt jis sako ties. - Diras, ar taip? - tar Stivas. I makties prie diro jis isitrauk dur kl. - Yra kaip atriti dirus. - Ar tu koks luoys? - paklaus emesnioji moteris. Branas usipliesk. - A Brandonas Starkas i Vinterfelo, ir geriau paleiskite mano irg arba atsisveikinsit su savo gyvybmis. Liesasis vyras su ilais eriais ant veido purkteljo.

SO ST AIDIMAS

315

- Berniukas Starkas, tai tiesa. Tik Starkas bt toks kvailas grasinti tada, kai protingesnis mogus maldaut. - Nupjauk jam pimpaliuk ir sugrsk burn, - pasil emesnioji m o teris. - Tai turt j nutildyti. - Esi tokia pat kvaila, kaip ir bjauri, Hali, - tar auktoji moteris. - Mirs berniukas nieko nevertas, taiau gyvas... tebnie prakeikti dievai, pagalvok, k Mensas atiduot u galimyb paimti kaitu Bendino Starko giminait! - Tebnie prakeiktas Mensas, - nusikeik didysis vyras. - Nori ten gr ti, Oa? Esi dar didesn kvail. Manai, baltiesiems klajnams rps, ar turi kait? - Jis pasisuko Bran ir brkteljo per dir aplink laun. ikna cypteljusi persiskyr. Pjvis buvo greitas ir atsainus, r giliai. Pavelgs emyn Branas paste bjo blyki od, kur buvo perpjautas vilnonis drabuis. Tada pradjo tekti kraujas. Jis spunksojo, kaip pleiasi raudona dm, jausdamas lengv silpnu m, keistai atitols; nebuvo jokio skausmo, n menkiausio. Didysis vyras su niurnjo nustebs. - Mesk savo amenis, ir a paadu tau greit ir neskausming mirt! - su uko Robas. Branas pakl akis vildamasis, kad tai jis, ir tikrai ten buvo jis. Tvirtus odius silpnino nuo tampos trkinjantis balsas. Jis sdjo raitas, per mestas per irgo pasturgal karojo kruvinas briedis, pirtintoje rankoje laik kalavij. - Brolis, - tar vyras ilais eriais apaugusiu veidu. - Jis drsuolis, tai jau tikrai, - aipsi emesnioji moteris. Jie vadino j Hali. - Nori su mumis kautis, berniuk? - Nekvailiok, vaikine. Esi vienas prie eis, - auktoji moteris, Oa, nusi taik ietimi. - Lipk nuo irgo ir mesk kalavij. Mes irdingai padkosime tau u irg ir u briedien, o tu ir tavo brolis galsite nedintis savais keliais. Robas suvilp. Jie igirdo tyk minkt pd tapsjim per lapius lapus. Krmynai prasiskyr, emai kabanios akos nutel susikaupus snieg ir i alumos iniro Pilkasis Vjas ir Vasara. Vasara pauost or ir sustaug. - Vilkai, - aikteljo Hali. - Didvilkiai, - patikslino Branas. Dar nesuaug jie jau buvo didesni u visus jo matytus vilkus, taiau skirtumus lengvai galjai pastebti, jei inojai, kur irti. Meisteris Luvinas ir Farlenas, unidi priirtojas, j to imo k. Didvilkio galva didesn, kojos ilgesns proporcingai knui, o j snukis ir andikauliai akivaizdiai liesesn ir raikesni. Jie iurpino ir gsdino tiesiog tik stovdami velniai krintaniame sniege. Pilkojo Vjo snukis buvo apsi taks vieiu krauju. - unys, - paniekinamai tar didysis plikis. - Taiau man sak, kad nie kas vyro taip neildo nakt, kaip vilko kailio apsiaustas. - Jis rytingai mos teljo. - Nudekite juos.

316

GEORGE R. R. MARTIN

Robas kteljo: Vinterfelas! ir paragino irg. is nusileido pakrantn ir apdrisk vyrai j apsupo. Atskubjo vyras su kirviu, rkdamas lyg patra ks. Robo kalavijas visa jga niojo jam veid, pasigirdo bjaurus trakt ir itryko kraujo purslai. Vyras sulysusiu aplusiu veidu pamgino sugriebti vadeles ir akimirk jas turjo... bet tada ant jo oko Pilkasis Vjas ir parvert emn. Jis pkteljo auktielninkas upel, rkdamas ir lyg iprotjs m o suodamas peiliu, kol paniro galva. Didvilkis nr paskui j, ir balti vandenys nusida raudonai ten, kur jiedu prapuol. Robas ir Oa kirtosi upelio vidury. Jos ilgoji ietis buvo it gyvat su metali niu antgaliu, kirto jam krtin vien, du, tris kartus, taiau Robas kiekvien smg atremdavo kalaviju, nukreipdamas ieties smaigal on. Ketvirtj ar penktj kart auktoji moteris persisteng ir prarado pusiausvyr, vos aki mirkai. Robas puol ir pargriov j vandenin. U keli pd prioko Vasara ir kapteljo Hali. Peilis brkteljo vilkui on. Vasara isisuko, suurzg ir vl puol. kart vilko nasrai sukando jos blauzd. Abiem rankom laikydama peil maoji moteris dr emyn, taiau didvilkis, regis, pajuto artjant amenis. Jis akimirkai atsitrauk, pilnais nas rais odos, skarmal ir kruvinos msos. Kai Hali suklupo ir parkrito, jis vl j puol, pargriov ant nugaros, dantimis perpl pilv. etasis vyras pats spruko i skerdyni... taiau netoli tenubgo. Jam ropiantis kit krant, i ups inr Pilkasis Vjas, visas varvantis. Jis nu sipurt vanden ir nuuoliavo paskui sprunkant vyr, vienu dant kaukteljimu perkando pakinkli sausgysl ir jau taiksi jam gerkl, bet vyras rkdamas nuslydo atgal vanden. Neliko nieko, iskyrus didj vyr, Stiv. Jis perpjov dir ant Brano kr tins, iupo u rankos ir trkteljo. Branas nukrito. Jis isities ant ems, kojos sulinko po juo, viena pda atsidr vandenyje. Jis nejaut vandens al io, taiau jaut metal, kai Stivas prispaud durkl jam prie gerkls. - Atsitrauk arba a perpjausiu berniukui gerkl, prisiekiu. Robas sustabd irg, sunkiai kvpuodamas. niris dingo i aki ir kala vij laikanti ranka nusviro. T akimirk Branas visk mat. Vasara dorojo Hali, trauk tviskanias mlynas gyvates i jos pilvo. Jos akys buvo plaiai atmerktos, isprogusios. Branas nebt pasaks, ar ji gyva, ar mirusi. ilais eriais apls vyras ir tas su kirviu guljo nejuddami, taiau Oa ant keli ropojo link nukritusios ieties. Pilkasis Vjas nutapnojo prie jos, visas varvantis. - Paauk j! - suriko didysis vyras. - Paauk juos abu arba luoas berniu kas tuoj mirs! - Pilkasis Vjau, Vasara, pas mane! - kteljo Robas. Didvilkiai sustojo, pasuko galvas. Pilkasis Vjas atuoliavo prie Robo. Va sara liko savo vietoje, akimis stebdama Bran ir vyr greta jo. Vilkas urzg. Snukis buvo drgnas ir kruvinas, o akys deg.

S OS T AIDIMAS

317

Oa pasirm bukuoju ieties galu ir atsistojo ant koj. Kraujas tekjo i aizdos rankoje, kur Robas perr. Branas mat prakait, kapsint didiojo vyro veidu. Suprato, jog Stivas isigands kaip ir jis. - Starkai, - murmjo jis, - prakeikti Starkai. - Jis pakl bals. - Oa, nudk didvilkius ir paimk jo kalavij. - Pats juos ir nudk, - tar ji. - A neisiu artyn prie it pabais. Akimirk Stivas sutriko. Jo ranka drebjo; Branas jaut pulsuojant krau j, kur peilis liet kakl. Vyro smarv pripild nerves; jis dvok baime. - Ei, tu, - kreipsi j Rob. - Tu turi vard? - A esu Robas Starkas, Vinterfelo paveldtojas. - Tai tavo brolis? - Taip. - Jei nori, kad jis gyvent, daryk, kaip sakau. Lipk nuo arklio. Robas akimirk padvejojo. Tada ltai ir apgalvotai nulipo i balno ir atsi stojo su kalaviju rankoje. - Dabar nudk vilkus. Robas nesujudjo. - Greiiau! Vilkai arba berniukas. - Ne! - suriko Branas. Jei Robas padarys kaip lieptas, Stivas juos vis tiek abu nuudys, kai didvilkiai bus negyvi. Plikasis vyras laisva ranka suiupo kuokt plauk ir iauriai susuko, Branas pravirko i skausmo. - Usiiaupk, luoy, girdi mane? - Jis pasuko stipriau. - Girdi mane? mai i miko u j atskriejo prislopintas burgzt Stivas ileido sprang atods, kai puss pdos ilgumo strl atriu it skustuvas antgaliu pervr krtin. Strl buvo rykiai raudona, tarsi nudayta krauju. Durklas nukrito nuo Brano gerkls. Didysis vyras susvyravo ir susmuko, veidu upelin. Strl po juo sulo. Branas stebjo, kaip vandeny skuriuoja jo gyvyb. Oa apsivalg, kai i u medi su ginklais rankose pasirod pilies sar gybiniai. Ji numet iet. - Pasigailkite, milorde! - kteljo Robui. Skerdyni viet apirini sargybini veidai buvo keisti ir ibal. Jie ne patikliai nuvelg didvilkius, o kai Vasara gro doroti Hali lavono, Dosetas paleido i rank peil ir nurpliojo link krm, vemdamas. Net meisteris Lu vinas atrod sukrstas, kai pasirod i u medio, taiau tik akimirk. Tada palingavo galv ir nukblino per upel prie Brano. - Ar tu sueistas? - Jis perkirto man koj, - tar Branas. - Taiau a nieko nejutau. Meisteriui pasilenkus apirti aizdos, Branas pasuko galv. Prie pu ies su lanku rankoje stovjo Teonas Greidojus. Jis ypsojosi. Kaip visada.

318

GEORGE R. R. MARTIN

Prie jo koj minkt em buvo susmeigta pustuzinis strli, taiau prirei k tik vienos. - Negyvas prieas yra graus, - pareik jis. - Jonas visuomet sakydavo, kad esi iknius, Greidojau, - garsiai tar Ro bas. - Turiau prirakinti tave grandinmis kieme ir leisti Branui pasiprak tikuoti tave. - Turtum man padkoti, kad igelbjau tavo broliui gyvyb. - O jei nebtum pataiks? - paklaus Robas. - Jei btum j tik sueids? Jei btum tik kresteljs jo rank arba sueids Bran? Tas vyras galjo dv ti antkrtin, matei tik apsiausto nugar. Kas tada bt nutik mano broliui? Ar pagalvojai apie tai, Greidojau? Teono ypsena dingo. Jis niriai gteljo ir pradjo traukti i ems str les, vien po kitos. Robas dbsojo savo sargybinius. - Kur js buvot? - pareikalavo pasiaikinti. - Buvau tikras, kad sekate i paskos. Vyrai pasikeit nesmagiais vilgsniais. - Mes sekme, milorde, - tar Kventas, jauniausias i j, su minkta rud pkeli barzda. - Tik i pradi laukme meisterio Luvino ir jo subins, praau atleisti, o tada, kadangi... - Jis vilgteljo Teon ir greit nusisuko, sutriks. - A pamaiau kurtin, - tar Teonas, sutrikdytas klausimo. - I kur gal jau inoti, kad paliksi berniuk vien? Robas dar kart atsisuko Teon. Branas nebuvo mats jo tokio pikto, taiau jis nieko nepasak. Galiausiai priklaup prie meisterio Luvino. - Ar mano brolis labai sueistas? - Ne daugiau nei drskimas, - tar meisteris. Jis sudrkino upje drob ir nuval aizd. - Du i j vilkjo juodai, - kalbjo jis Robui dirbdamas. Robas vilgteljo ten, kur isikts upelyje guljo Stivas, jo nudrisks juo das apsiaustas vandenyje judjo, verlios srovs tampomas. - Dezertyrai i Nakties sargybos, - niriai tar. - Turjo bti kvailiai, kad atjo taip arti Vinterfelo. - Kvailyst ir nevilt neretai sunku atskirti, - tar meisteris Luvinas. - Ar palaidosime juos, milorde? - paklaus Kventas. - Jie nebt laidoj ms, - tar Robas. - Nukirskite jiems galvas, nusi sime jas atgal prie Sienos. Kas liks, tegu varnos kapoja. - O i? - Kventas nykiu bed O. Robas prijo prie jos. Ji buvo visa galva auktesn nei jis, taiau jam prisi artinus parpuol ant keli. - Dovanokite man gyvyb, milorde Starkai, ir a js. - Mano? K a veikiau su priesaikos lauytoja? - A nesulauiau jokios priesaikos. Stivas ir Volenas pabgo nuo Sienos, ne a. Tarp juodj varn nra vietos moterims.

S O S T AIDIMAS

319

Prisiartino Teonas Greidojus. - Atiduok j vilkams, - pasil Robui. Moters akys nukrypo tai, kas liko i Hali, ir greit nusisuko. Ji sudrebjo. Net sargybiniams pasidar nesmagu. - Ji moteris, - atsak Robas. - Vaildling, - tar jam Branas. - Ji sak, kad jie turt palikti mane gyv ir nuvesti pas Mens Reider. - Ar turi vard? - paklaus jos Robas. - Oa, maloningasis lorde, - sumurmjo ji gaiiai. Meisteris Luvinas atsistojo. - Turtume j apklausti. Branas ivydo palengvjim brolio veide. - Jei taip sakote, meisteri. Veinai, surik jai rankas. Ji vyks su mumis Vinterfel... ir gyvens arba mirs, nelygu k mums papasakos, - ties ar mel.

TYRIONAS

orit valgyti? - piktai dbsodamas paklaus Mordas. Vienoje storo je, suluointoje rankoje jis laik lkt virt pup. Tyrionas Lanisteris jautsi ibadjs, taiau neketino keliaklupsiauti prie rstaird mog. - riuko kulis bt neproal, - tar jis nuo kupetos emt iaud cels kampe. - Galbt dar irni ir svogn, gaballis vieiai keptos duonos su sviestu ir butelis karto vyno viskam nuplauti. Arba alaus, jei jo paprasiau atneti. Stengiuosi nebti itin priekabus. - Pupos, - tar Mordas. - Imkit. - Jis ities lkt. Tyrionas atsiduso. Kaljimo priirtojas buvo dviej imt atuoniasde imties svar milinas besmegenis rudais ipuvusiais dantimis ir maomis tamsiomis akimis. Kair jo veido pus buvo glotni iki rando, kuris liko kir viu nuniojus jo aus ir dal skruosto. Jis buvo toks pat nuspjamas, kaip ir baisus, taiau Tyrionas buvo alkanas. Jis siekteljo lkts. Mordas staigiai atsitrauk vaipydamasis. - tai ia, - tar laikydamas, kad Tyrionas nepasiekt. Nyktukas raivydamasis atsistojo ant koj; sopjo kiekvien snar. - Ar kiekviensyk turime aisti paik aidim? - Jis vl paband pa siekti pupas. Mordas knapteljo atbulas, ikis ipuvusius dantis. - tai ia, kemy. - Jis ities lkt per rankos ilg vir krato, kur baigsi vienut ir prasidjo dangus. - Norit valgyt? ionai. Ateikit ir pasiimkit. Tyriono rankos buvo per trumpos pasiekti lktei ir jis neketino artintis prie krato. Tereikt Mordui stumtelti sunkiu baltu pilvu ir jis virst bjau ria raudona dme ant Dangaus akmen, kaip daugelis kit rijos kalini per imtmeius. - Kai geriau pagalvoju, nesu alkanas, - pareik jis, grdamas vienuts kamp. Mordas sukriuksjo ir iskt savo storus pirtus. Vjas pasiiupo lkt ir vartaliojo j krintani. Sauja pup dar apaud juos, ir valgis dingo i aki. Kaljimo sargas nusiveng, jo pilvas tirtjo tarsi pudingas dubenyje. Tyrionas mai siuto. - Tu raupuotas subingalvi, - spjov jis. - Tikiuosi, pakratysi kojas nuo prakeiktos trydos. U tai ieidamas Mordas jam spyr, suvarydamas geleim kaustyt bat onkaulius.

S O ST AIDIMAS

321

- A atsilyginsiu! - suniokt is ir sukniubo ant iaud. - Nudsiu tave pats, prisiekiu! - Sunkios geleins durys usitrenk. Tyrionas igirdo erkant raktus. Kaip maas mogus jis plstasi pernelyg pavojingai, reikt laiku usi iaupti, pagalvojo, rplindamas atgal savo kamp vienutje, kuri Arinai juokingai vadino kaljimu. Jis susiriet po plonyte antklode, kuri buvo vie nintelis jo patalas, ir spoksojo tui dangaus mlyn ir tolimus, regis, ne sibaigianius kalnus, ir troko tebeturti laukins kats kailio apsiaust, kur ilo i Mariljono kauliukais, o dainius nuvilko j nuo uvusio plik vado. Kailis atsidav krauju ir eme, taiau buvo iltas ir storas. Mordas atm j t pai akimirk, vos tik ivydo. Vjas tamp antklod atriais lyg paukio nagai gsiais. Jo cel buvo apgailtinai maa net ir nyktukui. Maiau nei u penki pd, kur turt bti siena kaip normaliame kaljime, baigsi grindys ir prasidjo dangus. Jis turjo apsiai vieio oro ir sauls viesos, mnul ir vaigdes nakt, taiau Tyrionas nedvejodamas bt visk imains drgniausi, niriausi skyl Kasterli Uolos pilies gelmse. - Js skrisit, - paadjo jam Mordas, grds vienut. - Praeis dvide imt dien, trisdeimt, gal penkiasdeimt. Tada skrisit. Arinai turjo vienintel kaljim karalystje, i kurio panorj kaliniai galjo sprukti. T pai pirm dien, kelias valandas kaups drs, Tyrionas prisiplojo pilvu prie ems ir nuslinko prie krato, ikio galv ir pavelg emyn. Dangaus pilis dunksojo per eis imtus pd emiau; j ir vienut skyr tik oras. Itiess kakl kiek tik gali, jis mat kitas celes: deinje, kairje ir viruje. Jis buvo lyg bit akmeniniame medaus koryje, tik kakas nupl jai sparnus. Vienutje buvo alta; vjas stgavo dien ir nakt, o uvis blogiausia, kad grindys ambiai sviro. Nedaug, bet utektinai. Jis bijojo umerkti akis; bijo jo, kad per miegus gali nusiristi ir pabusti nuo maus siaubo, jog slysta per krat. Nenuostabu, kad dangaus cels var kalinius i proto. Dievai mane tesaugo, - ant sienos para kakuris kalinys kakuo, kas tartinai panjo krauj, - dangus mane aukia. I pradi Tyrionas svars t, kas buvo tas mogus ir kokia lemtis j itiko; vliau nutar, kad veriau neinoti. Jei tik jis nebt pravrs srbtuvs... Visk pradjo tas nelaimingas vaikpalaikis, stebeilydamasis j nuo dro into medinio sosto po Arin gimins mnulio ir sakalo vliavomis. Tyrion Lanister vis gyvenim visi velg i aukto, bet retai traikanotom akim eiameiai, kuriems po sdyne reikia pasikiti pagalvi, kad pakilt auktumo sulig vyru. - Ar jis blogas mogus? - paklaus berniukas, maigydamas ll.

322

GEORGE R. R. MARTIN

- Taip, - atsak ledi Laiza nuo maesnio sosto greta. Ji vilkjo mlynai, buvo isipudravusi ir isikvepinusi dl jos dvar pripildiusi gerbj. - Jis toks maas, - kikendamas nusistebjo rijos lordas. - Tai Tyrionas, Neauga i Lanisteri gimins, kuri nuud tavo tv. Ji pakl bals ir jis nuskardjo per vis auktj rijos men, atsimudamas pieno baltumo sienas ir grakias kolonas, kad girdt kiekvienas vyras. Jis nuud karaliaus rank. - O, a ir j nuudiau? - kaip koks puodgalvis lepteljo Tyrionas. O juk derjo laikyti lieuv prikandus ir galv nulenkus. Dabar jis tai su prato; septyni pragarai, jis tai suprato ir tada. Auktoji Arin men buvo ilga ir asketika, atgrasiai altomis balto marmuro sienomis, ivagotomis mly nom gyslom, taiau veidai aplink j buvo dar altesni. Kasterli Uolos galyb buvo toli, o Arino valdose Lanisteriai draug neturjo. Nuolankumas ir tyla bt buvusi geriausia gynyba. Taiau Tyriono nuotaika buvo pernelyg bjauri, kad jis bt galjs paisyti sveiko proto. Savo gdai, dien trukusio kopimo rij paskutiniame ruo e jis kniubinjo, sustirusios kojos nebene jo auktyn. Likusi kelio dal j dry Bronas, ir is paeminimas likteljo alyvos pykio liepsnas. - Atrodo, buvau gan usims maas vyrukas, - kariai ir sarkastikai kalbjo jis. - domu, kaip radau laiko visiems tiems udymams? Jis turjo prisiminti, su kuo turi reikal. Laiza Arin ir jos nevisprotis pa liegs snelis dvare nepasiymjo meile iminties perlams, ypa kai jie buvo taikomi jiems. - Neauga, - altai tar Laiza, - laikykite savo paaip lieuv u dant ir kalbkite su mano snumi mandagiai arba, prisiekiu, - pasigailsite. Ne pamirkite, kur esate. Tai rija ir aplink save matote Slnio riterius: tikrus vyrus, myljusius Jon Arin. Kiekvienas i j num irt u mane. - Ledi Arin, jei man kas nors nutiks, mano brolis Deimis mielai pasi rpins, kad j trokimas bt patenkintas. - Jau spjaudamas iuos odius Tyrionas suprato, kokie jie kvaili. - Ar js mokate skraidyti, milorde Lanisteri, - paklaus ledi Laiza. - Ar nyktukai turi sparnus? Jei ne, bt imintingiau pasilaikyti sau tokius gra sinimus. - A negrasinu, - patikslino Tyrionas. - Tik paadu. Igirds iuos odius, maasis lordas Robertas paoko ant koj toks nu simins, kad imet ll. - Js negalite ms veikti, - suspigo jis. - Niekas negali ms ia veikti. Pasakyk jam, mama, pasakyk jam, kad jis negali ms ia veikti. - Berniuk pradjo tampyti traukuliai. - rija neveikiama, - ramiai pareik ledi Laiza. Ji prisitrauk sn ar iau, apglb j putniomis, baltomis rankomis. - Neauga bando mus bau

SO ST AIDIMAS

323

ginti, mielas vaikeli. Visi Lanisteriai yra melagiai. Niekas neskaudins mano mielo berniuko. Prakeikimas - ji buvo neabejotinai teisi. Matydamas, ko prireik ionai atkakti, Tyrionas nesunkiai sivaizdavo, kaip arvuotas riteris skinasi keli auktyn, kai ant jo i viraus krinta akmenys ir strls, o kiekvien ingsn pastoja prieas. Komaras bt per velnus odis tam apibdinti. Nenuosta bu, kad rija niekuomet nebuvo paimta. Vis dlto Tyrionas nesteng nutilti. - Nra neveikiama, - tar jis, - veikiau nepatogiai prieinama. Jaunasis Robertas bed pirtu emyn drebania ranka. - Js melagis. Motin, noriu, kad jis skrist. - Du sargybiniai dangaus m lynumo apsiaustais grieb Tyrion u alkni ir pakl nuo grind. Dievai teino, kas bt nutik, jei ne Ketlina Stark. - Sese, - kteljo ji stovdama emiau sost, - meldiu tave atminti, kad tai mano kalinys. Neleisiu, kad jam kas nutikt. Laiza Arin akimirk altai spunksojo seser, tada pakilo ir nuskubjo prie Tyriono, jos ilgi sijonai vilkosi grindimis. Akimirk jis bgtavo, kad ji jam trenks, taiau ji sak j paleisti. Jos vyrai pastm j, kojos sulinko ir Tyrionas pargriuvo. Tikriausiai buvo neprastas vaizdelis, kai jis band atsiklaupti, taiau de in koj sutrauk mlungis ir jis vl isiktojo ant ems. Auktoje Arin menje skardjo juokas. - Mano sesers maasis sveias pernelyg nuvargs stovti, - pareik ledi Laiza. - Sere Vardi, nuleiskite j emyn kaljim. Poilsis vienoje i ms dangaus celi jam ieis naud. Sargybiniai trkteljo j ant koj. Tyrionas Lanisteris kabaldavo tarp j, mataruodamas kojomis, raudonu i gdos veidu. - A to nepamiriu, - pagrasino jiems, kai j ne. Ir jis nepamiro nieko, k jam padar. I pradi jis guodsi, kad is kalinimas ilgai nesits. Laiza Arin tenorjo pamokyti j nuolankumo. Ji atsis jo paimti, ir greitai. Jei ne ji, tai Ketlina Stark pageidaus j apklausti. kart jis atidiau rinksis odius. Jie nedrs nu udyti jo ia; jis vis dar Lanisteris i Kasterli Uolos pilies, ir jeigu jie pralies jo krauj, tai reik kar. Ar bent taip jis tikino save. Dabar tuo nebebuvo toks tikras. Galbt jo pagrobjai paliko j ia supti, bet jis bgtavo, kad neturs jg ilgai pti. Jis kasdien vis labiau silpo, ir buvo tik laiko klausimas, kada Mordo spyriai ir smgiai j rimtai sualos, jei prievaizdas pirmiau nenumarins jo badu. Dar kelios alio ir alkio naktys ir dangus paauks j. Jis mst, kas vyksta u jo vienuts sien (kad ir toki). Lordas Taivinas tikrai bus isiunts raitelius, kai inia j pasiek. Deimis gal veda pajgas per Mnulio kalnus jau dabar... nebent jis joja iaur, Vinterfel. Ar kas nors

324

GEORGE R. R. MARTIN

u Slnio bent jau taria, kur Ketlina Stark j nugabeno? Jam rpjo, kaip elgsis Sersi, igirdusi naujienas. Karalius galt sakyti j paleisti, taiau ar Robertas klausys karaliens, ar savo rankos? Tyrionas neturjo iliuzij dl karaliaus meils jo seseriai. Jei Sersi bus imintinga, ji reikalaus, kad karalius pats dalyvaut teisiant Tyrion. Net Nedas Starkas negalt tam prietarauti, neugaudamas kara liaus garbs. O Tyrionas tik apsidiaugt gavs prog stoti prie teism. Kad ir kokiais nuudymais j kaltint, jis mato, jog Starkai neturi joki tikr ro dym. Tegu jie sukurpia byl prie Gelein sost ir alies lordus. Jiems tai bus galas. Jei tik Sersi turt proto tam suvokti... Tyrionas Lanisteris atsiduso. Jo sesuo buvo klastinga, taiau ididumas j akino. Ji tai vertins kaip eidim, o ne kaip galimyb. O Deimis dar blo gesnis: beatodairikas, kietakaktis, greit usiplieskiantis. Jo brolis niekuomet neatria mazgo, jei gal perkirsti j kalaviju. Kain, kuris i j pasiunt plik nutildyti Stark berniuko ir ar jie tikrai susimok dl lordo Arino mirties. Jei senoji ranka buvo nuudyta, tai pa daryta sumaniai ir apsukriai. Tokio amiaus vyrai danai mirta nuo mi lig. Ir prieingai, pasisti mulk su vogtu peiliu pas Brandon Stark atrod netiktinai liurbika. Ir argi tai ne keista, jei gerai pagalvoji... Tyrionas suvirpjo. Dabar kilo bjaurus tarimas. Galbt didvilkis ir litas nra vieninteliai vrys mike, ir jei tai tiesa, kakas naudojasi juo kaip atpir kimo oiu. Tyrionas Lanisteris nekent, kai juo buvo naudojamasi. Jis turi i ia itrkti, ir greitai. Jo ansai veikti Mord buvo lygs nuliui, ir niekas jam slapta nene ei imt pd ilgumo virvs, tad jis turi o diais prasiskinti keli laisv. Prakeiktas lieuvis kio j i cel, tad gali i ia ir itraukti. Tyrionas atsistojo, i vis jg stengdamasis laikytis ant nuoulnjani grind, taip nepastebimai stumiani link krato. Kumiais m dauyti duris. - Mordai! - suuko. - Prievaizde! Mordai, man tavs reikia! - Prajo ge ros deimt minui, kol galiausiai igirdo ingsnius. Tyrionas vos spjo atsi traukti, durys su trenksmu atsidar. - Triukmauji, - suriaumojo Mordas, jo akys sruvo krauju. Nuo vienos msingos rankos kabaliavo platus ir storas odinis diras, uvyniotas ant kumio. Niekada neparodyk jiems, kad bijai, primin sau Tyrionas. - Ar nenortum tapti turtingas? - paklaus. Mordas jam vo. Atgalia ranka tingiai usimojo diru, taiau ikna pliaukteljo Tyrionui rank aukiau alkns. Nuo smgio jis susvirduliavo ir i skausmo sugrie dantimis. - Usiiaupk, maiau, - spjo j Mordas.

SO S T AIDIMAS

325

- Auksas, - tar Tyrionas, suvaidindamas ypsen. - Kasterli Uolos pily je pilna aukso... aiii... - kart Mordas kirto i deins, ir dar smarkiau, tad ikna net pokteljo ir atoko. Pataik Tyrionui onkaulius ir parklupd ant keli, inkiant. Jis prisivert pairti prievaizd. - Turtingas kaip Lanis teriai, - suvokt jis. - Taip sakoma, Mordai... Mordas tik suniurnjo. Diras vl suvilp ore ir plojo Tyrionui tiesiai per veid. Skausmas buvo toks skudrus, kad jis neprisimin, kaip krito, ta iau kai vl pramerk akis, tysojo ant cels grind. Ausyje skambjo, o bur na buvo pilna kraujo. Jis pagraib atramos, kad galt atsistoti, ir jo pirtai neuiuop... nieko. Tyrionas trkteljo rank atgal taip mitriai, tarsi nu sidegins, ir sulaik kvap. Jis nukrito prie pat krato, per kelis colius nuo dangaus mlyns. - Dar turi k pasakyti? - Laikydamas dir tarp kumi Mordas smar kiai juo pertrauk. Nuo kirio Tyrionas okteljo. Kaljimo priirtojas nu sijuok. Jis mans nenustums, beviltikai tikinjo save Tyrionas, rpliodamas to lyn nuo krato. Ketlinai Stark a reikalingas gyvas, tad jis nedrs mans nuu dyti. Atgalia ranka jis nusiluost nuo lp krauj, nusiypsojo ir tar: - itas buvo kietas, Mordai. - Prievaizdas panairavo j, mgindamas nusprsti, ar i jo aipomasi. - Man praverst tokie stiprs vyrai kaip tu. Diras vl skriejo link jo, taiau kart Tyrionui pavyko isisukti. ikna pa liet pet, bet nieko daugiau. - Auksas, - pakartojo, kepurndamasis atbulas tarsi krabas, - tiek aukso tu niekados gyvenime nematei. Galtum nusipirkti emi, moter, irg... galtum tapti lordu. Lordu Mordu. - Tyrionas atsi krenkt kraujais ir skrepliais ir ispjov dang nuo cels krato. - Nr aukso, - tar Mordas. Jis klausosi! - pagalvojo Tyrionas. - Jie atm i mans kap, kai mane suiupo, taiau auksas vis dar mano. Ketlina Stark gali paimti mog nelaisv, taiau ji nepuls tiek emai, kad j ap vogt. Tai bt negarbinga. Padk man, ir visas auksas bus tavo. - Mordo diras vysteljo, taiau mostas buvo nerytingas, ltas ir netaiklus. Tyrionas sugavo dir ranka ir laik. - Tu niekuo nerizikuoji. Tau tereikia perduoti ini. Prievaizdas itrauk savo odin dir i Tyriono gniaut. - ini, - pakartojo jis, tarsi pirm kart girdt od. Surauktoje kak toje atsirado gils riai. - Girdjote, milorde. Tik perduokite ini savo ledi. Pasakykite jai... Kas? Kas galt priversti Lai Arin suvelnti? mai Tyrion Lanister ap lank kvpimas. - Pasakykite jai, kad esu pasiruos pripainti savo nusi kaltimus. Mordas pakl rank ir Tyrionas prisideng nuo dar vieno kirio, taiau prievaizdas sudvejojo. Jo akyse pynsi tarimas ir godumas. Jis norjo to auk so, taiau bijojo pinkli; jis atrod kaip mogus, kur nuolat apgauna.

326

GEORGE R. R. MARTIN

- Melas, - niriai sumurmjo. - Nyktukas nori mane apgauti. - Pasiadsiu ratu, - prisiek Tyrionas. Vieni beraiai raytinius sipareigojimus laiko niekiniais; kiti tiesiog prietaringai gerbia raytin od, tarsi magik. Laimei, Mordas buvo vienas i pastarj. Kaljimo priirtojas nuleido dir. - Raymas auksas. Daug aukso. - O, daug aukso, - patikino j Tyrionas. - Tas kapelis tik pradiai, mano drauge. Mano brolis vilki gryno aukso arvus. - Ties sakant, Deimio ar vai buvo plieniniai, tik paauksuoti, taiau itas mulkis niekuomet nesupras skirtumo. Mordas pirtais msliai maig dir, taiau galiausiai pasidav ir nujo atneti popieriaus ir raalo. Kai ratas buvo paraytas, sargas tariai pairjo j ir susirauk. - Dabar perduokit ini, - paragino Tyrionas. Jis sudrebjo per miegus, kai jie atjo jo vlai t nakt. Mordas atidar du ris, taiau tyljo. Seras Vardis Egenas paadino Tyrion bato smaigaliu. - Stokis, Neauga. Miledi nori jus matyti. Tyrionas prasikrapt usimiegojusias akis ir vl padar grimas, kurios net nejuto. - Neabejoju, kad nori, bet kodl manot, kad a noriu j matyti? Seras Vardis susirauk. Tyrionas gerai atsimin j i t met, kai jis Ka raliaus Uoste tarnavo rankos eimyniki sargybos kapitonu. Kvadratiniu, plokiu veidu, sidabriniais plaukais, stambaus sudjimo ir be lao humoro. - Js norai - ne mano rpestis. Ant koj arba teks jus neti. Tyrionas nerangiai atsistojo. - alta naktis, - itar, - o auktoji men tokia nejauki. Nenoriau per alti. Mordai, jei btumt toks malonus, gal paduotumt apsiaust. Prievaizdas panairavo j, veidas apniuko nuo tarim. - Mano apsiaust, - pakartojo Tyrionas. - Laukins kats kailio, kur pa mt pasaugoti. Atsimenat? - Atnek jam t prakeikt apsiaust, - paragino seras Vardis. Mordas nedrso prietarauti. Jis met Tyrion kerting vilgsn, ta iau nujo atneti apsiausto. Kai apgaub juo kaliniui kakl, Tyrionas nu siypsojo. - Dkoju. Galvosiu apie jus kaskart j vilkdamas. - Jis persimet kabal duojant ilgo kailio kamp per dein pet ir pirm kart per daugel dien apilo. - Veskite, sere Vardi. Auktoji Arin men buvo apviesta penkiasdeimties degl, pliskani laikikliuose palei sienas. Ledi Laiza vilkjo juodais ilkais, o ant krtins perlais buvo isiuvinti mnulis ir sakalas. Kadangi ji negaljo priklausyti Nakties sargybai, Tyrionas sivaizdavo, kad ji nusprend, jog gedulingi dra buiai bus tinkamas apdaras iklausyti prisipainimui. Jos ilgi katoniniai

SO S T AIDIMAS

327

plaukai, supinti mantri kas, krito per kair pet. Auktesnysis sostas greta jos buvo tuias; neabejotinai, maasis rijos lordas tirtjo per miegus. Ty rionas buvo dkingas bent jau u tai. Jis emai nusilenk ir greit apsivalg po men. Kaip ir tikjosi, iklausyti jo prisipainim ledi Arin sukviet savo riterius ir ilgameius tarnus. Jis pa stebjo atiaur sero Brindeno Tlio veid ir iurkt lordo Nestoro Roiso. Greta Nestoro stovjo jaunesnis vyras su dygiomis juodomis andenomis, tikriausiai jo pdinis, seras Albaras. Buvo atstovaujama daugumai Slnio gimini. Tyrionas pamat ser Lin Korbrj, liekn tarsi kalavijas; lord Hanter, podagros paveiktomis kojomis; nalaujani ledi Veinvud, apsupt sn. Kit demonstruojam enkl jis nepaino: sulauyta ietis, alia gyva t, degantis boktas, taur su sparnais. Tarp lord buvo ir keletas jo bendrakeleivi i auktojo kelio; seras Ro drikas Kaselis, iblyks dl neigijusi aizd, stovjo su seru Viliu Voudu. Dainius Mariljonas buvo rads nauj medin arf. Tyrionas nusiypsojo: kad ir kas ia nutikt inakt, jis nenori, kad tai nutikt paslapia, o niekas nepaskleis istorijos plaiau nei dainius. Mens gilumoje stovjo kolon atsirms Bronas. Juodos laisvojo raite lio akys buvo prikaustytos prie Tyriono, o ranka velniai liet kalavijo ranke n. Tyrionas ilgai velg j dvejodamas... Ketlina Stark prabilo pirmoji: - Mums prane, kad norite pripainti savo nusikaltimus. - Taip, miledi, - atsak Tyrionas. Laiza Arin nusiypsojo seseriai. - Dangaus cels juos visuomet palauia. Dievai juos ten mato ir nra tamsos, kur galtum pasislpti. - Jis man neatrodo palautas, - tar ledi Ketlina. Ledi Laiza nekreip dmesio. - Sakykite, k norite pasakyti, - paliep Tyrionui. O dabar laikas ridenti kauliuk, pagalvojo jis, mesdamas dar vien vilgs n Bron. - Nuo ko pradti? A maas lyktus mogelis, prisipastu. Mano nusi kaltimai ir nuodms - nesuskaiiuojami, milordai ir ledi. Variausi su kek mis, ir ne kart, o imtus kart. Trokau mirties savo paties lordui tvui ir savo seseriai, ms kilniajai karalienei. - Jam u nugaros kakas prunk teljo. - Ne visada graiai elgiausi su savo tarnais. Loiau. Net sukiavau, rausdamas prisipastu. Kalbjau daug iauri ir piktavalik odi apie kilmingus dvaro lordus ir ledi. - Klausytojai atvirai m juoktis. - Kart a... - Tylos! - Blykus apvalus Laios Arin veidas plyksteljo ir paraudo. - K sivaizduojat dars, kemy? Tyrionas pakreip galv. - O k? Prisipastu nusikalts, miledi.

328

GEORGE R. R. MARTIN

Ketlina Stark eng ingsn priek. - Js kaltinamas pasiunts samdom udik nuudyti mano snaus Bra no, mieganio savo lovoje, ir susimoks nuudyti lord Jon Arin, karaliaus rank. Tyrionas beviltikai trkteljo peiais. - Bijau, kad dl it nusikaltim a negaliu prisipainti. Nieko neinau apie tuos udikus. Ledi Laiza pakilo i medinio sosto. - A neleisiu i savs tyiotis. Jau pajuokavote, Neauga. Pasismaginote. Sere Vardi, nuveskite j atgal kaljim... taiau kart raskite jam maesn vienut su dar nuoulnesnmis grindimis. - Ar itaip Slnyje vykdomas teisingumas? - suriko Tyrionas taip garsiai, kad seras Vardis akimirksniui sustingo. - Ar garb baigiasi ties Kruvinai siais vartais? Js kaltinate mane nusikaltimais, a juos neigiu, tad js metate mane atvir cel, kur keniu nuo alio ir bado. - Jis pakl galv, kad visi geriau siirt Mordo sumut veid. - Kur yra karaliaus teisingumas? Ar rija nra Septyni Karalysi dalis? Sakote, a kaltinamas. Puiku. A rei kalauju teismo! Leiskite man kalbti ir tegu u ties ar mel a bsiu teisia mas atvirai, diev ir moni akivaizdoje. Auktojoje menje pasigirdo prislopintas murmesys. Jis j priiupo, su prato Tyrionas. Jis buvo kilmingas, galingiausio karalysts lordo snus, kara liens brolis. Jam negalima atsakyti teismo. Sargybiniai dangaus mlynumo apsiaustais eng link Tyriono, taiau seras Vardis juos sustabd ir pavelg ledi Lai. Jos ma burn ikreip irzli ypsena. - Jei bsite teisiamas ir pripaintas kaltu dl nusikaltim, kuriais esate kaltinamas, tada pagal paties karaliaus statymus tursite sumokti savo gy vybe. rijoje mes neturime budelio, milorde Lanisteri. Atidarykite Mnulio duris. Susispaud irovai prasiskyr. Tarp dviej laib marmurini kolon buvo siauros medins durys su iraiytu pusmnuliu ant balto medio. Ar iausiai stovintys atsitrauk, kai pro juos jo pora sargybini. Vienas vyras nukl sunkias bronzines grotas; kitas atvr duris vid. J mlyni apsiaus tai plakdamiesi pakilo nuo pei, pagauti maus, pro atviras duris lkusio vjo gsio. U j buvo tutuma, plytjo tik nakties dangus, imargintas alto mis, bejausmmis vaigdmis. - tai jums karaliaus teisingumas, - tar Laiza Arin. Degl liepsnos plaz djo tarsi vliavos palei sienas; vienas kitas deglas ugeso. - Laiza, manau, tai neimintinga, - juodam vjui skuriuojant po men pasak Ketlina Stark. Sesuo jos nepais.

SO ST AIDIMAS

329

- Norite teismo, milorde Lanisteri. Puiku, teism js tursite. Mano s nus iklausys, k turite pasakyti, ir js igirsite jo sprendim. Tada galsite ivykti... pro vienas arba pro kitas duris. Ji atrodo tokia savimi patenkinta, pagalvojo Tyrionas, ir nenuostabu. Ar teismas gali j igsdinti, jei jos paliegs snus bus lordas teisjas? Ty rionas pavelg Mnulio duris. M ama, a noriu pamatyti j skrendant! sak berniukas. Kiek vyr tas apsisnargljs maas niekelis jau isiunt pro tas duris? - Dkoju, maloningoji ledi, taiau nematau reikalo trukdyti lord Rober t, - mandagiai tar Tyrionas. - Dievai ino, kad a nekaltas. Iklausysiu j itarm, o ne moni teism. Reikalauju teismo dvikova. mi juoko audra uklupo auktj Arin men. Lordas Nestoras Roisas prunkt, seras Vilis rizeno, seras Linas Korbrjus kvatojo, o kiti atkragin galvas veng, kol i aki pasipyl aaros. Mariljonas sulauytos rankos pir tais nevikriai ugavo linksm gaid per savo naujosios arfos stygas. Net v jas, atrod, vilpia pajuok, stgaudamas pro Mnulio duris. Laios Arin mlynose akyse atsispindjo abejon. Jis imu j i pusiau svyros. - Ties sakant, js turite toki teis. Jaunas riteris su alia gyvate, isiuvinta ant apsiausto, eng priek ir priklaup ant vieno kelio. - Miledi, meldiu leisti kautis js pusje. - i garb turt atitekti man, - tar lordas Hanteris. - Dl meils, kuri jauiau js lordui vyrui, leiskite atkeryti man u jo mirt. - Mano tvas itikimai tarnavo lordui Jonui kaip vyriausiasis Slnio val dytojas, - sudundjo seras Albaras Roisas. - Leiskite man pasitarnauti jo s nui ioje kovoje. - Dievai renka mog dl teisingos prieasties, - tar seras Linas Kor brjus, - taiau neretai paaikja, kad tai turi bti mogus su patikimiausiu kalaviju. Mes visi inome, kas jis. - Jis kukliai nusiypsojo. Tuzinas vyr prabilo vienu metu, reikalaudami bti igirsti. Tyrionui dingo pasitikjimas ivydus, kiek daug svetim moni trokta j nudti. Galbt jo planas nebuvo toks imintingas. Ledi Laiza pakl rank, praydama tylos. - Dkoju jums, milordai, kaip padkot ir mano snus, jei bt tarp ms. Septyniose Karalystse nra toki narsi ir itikim vyr, kaip Slnio riteriai. O, kad galiau visiems suteikti toki garb! Taiau turiu pasirinkti vien. - Ji mosteljo. - Sere Vardi Egenai, js visuomet buvote mano lordo vyro puiki deinioji ranka. Js bsite ms alininkas. Seras Vardis vienintelis tyljo. - Miledi, - niriai tar, parklupdamas ant vieno kelio, - meldiu ukrau ti i nat kitam, nes man ranka nekyla. is vyras nra karys. Pavelkite j.

330

GEORGE R. R. MARTIN

Kemys, perpus u mane maesnis ir luoomis kojomis. Gda bt nuudyti tok vyr ir vadinti tai teisingumu. O, nuostabu, pagalvojo Tyrionas. - A pritariu. Laiza piktai dbteljo j. - Js reikalavote teismo dvikova. - O dabar reikalauju alininko, kaip js isirinkote savj. inau, mano brolis Deimis mielai kautsi vietoj mans. - Js brangusis Karaludys yra u imt myli nuo ia, - atov Laiza Arin. - Pasiskite paukt. Mielai palauksiu, kol jis atvyks. - Susikausite su seru Vardiu rytoj. - Dainiau, - pasisuks Mariljon tar Tyrionas, - kai kursi apie tai ba lad, btinai papasakok, kaip ledi Arin atsak nyktukui teis alinink ir pasiunt j, luo, sualot ir lub, prie savo auniausi riter. - A jums nieko neatsakiau, - tar Laiza Arin i apmaudo ir susierzinimo aiiu balsu. - vardinkite savo alinink, Neauga... jei manot, kad rasit vyr, pasiryus u jus numirti. - Jei jums vis vien, veriau rasiu tok, kuris dl mans nuudyt. - Ty rionas pavelg ilgj men. Niekas nesujudjo. Kur laik jis bgtavo, ar nebus padars baisingos iurkios klaidos. Tada mens gale kakas sukrutjo. - A kausiuos u nyktuk! - suuko Bronas.

EDARDAS

Sapne jo biiuliai jojo drauge, kaip ir gyvenime. Ididusis Martinas Ka selis, Dorio tvas; itikimasis Teo Vulas; Itanas Gloveris, kuris buvo Brandono skvairas; seras Markas Risvelis, velniakalbis ir geros irdies; salietis Houlandas Rydas; lordas Dastinas ant didiulio raudio. Kadaise j veidus Nedas painojo kaip savo paties, taiau metai iblukina mogaus prisimini mus, net ir tuos, kuri jis prisiek niekada nepamirti. Sapne jie tra eliai, pilkos mklos ant irg, sutvert i miglos. Jie buvo septyniese prie tris. Sapne kaip ir gyvenime. Taiau ie trys ne buvo paprasti. Jie lauk prie apvalaus bokto, jiems u nugar raudonavo Dorno kalnai, balti apsiaustai plaikstsi vjyje. Ir jie nebuvo eliai; j veidai rykiai sir, netgi dabar. Sero Artro Deino, Ryto Kalavijo, lpose lidnas ypsnys. Didiojo kalavijo - Auros - rankena kyo vir deiniojo peties. Se ras Osvelis Ventas klpo ant vieno kelio ir galstuvu galanda amenis. Per jo balt emaliuot alm sparnus skleidia juodas jo gimins iknosparnis. Tarp j stovi narsusis senasis seras Deraldas Haitaueris, Baltasis Bulius, ka raliaus sargybos lordas vadas. - Dairiausi js prie Triakio, - kreipsi juos Nedas. - Ms ten nebuvo, - atsak seras Deroldas. - Vargas uzurpatoriui, jei btume buv, - tar seras Osvelis. - Kai buvo paimtas Karaliaus Uostas, seras Deimis nudjo js karali auksiniu kalaviju, o a pagalvojau - kurgi tada buvot js. - Labai toli, - paaikino seras Deroldas, - kitaip Eiris vis dar sdt Ge leiniame soste, o ms netikras brolis degt septyniuose pragaruose. - Grau Stormsend baigti apsiausties, - kalbjo jiems Nedas, - ir lor dai Tairelis ir Redvainas nuleido vliavas, o visi j riteriai priklaup, prisiek dami vasalo itikimyb. Buvau tikras, kad bsite tarp j. - Ms keliai taip lengvai nelinksta, - atov seras Arturas Deinas. - Seras Vilemas Daris pabgo Dragonstoun su js karaliene ir princu Viseiriu. Maniau, kad iplaukte su jais. - Seras Vilemas geras mogus ir itikimas, - neslp seras Osvelis. - Taiau ne i karaliaus sargybos, - pabr seras Deroldas. - Karaliaus sargyba nesprunka. - Nei tada, nei dabar, - tar seras Arturas. Jis usidjo alm. - Mes davme priesaik, - paaikino senasis seras Deroldas.

is sapnavo sen sapn apie tris riterius baltais apsiaustais, seniai kritus bokt ir Lijan kruvinoje lovoje.

332

GEORGE R. R. MARTIN

Nedo mklos priartjo prie jo su eli kalavijais rankose. Jie buvo sep tyniese prie tris. - O dabar tai prasideda, - prane seras Arturas Deinas, Ryto Kalavijas. Jis isitrauk i makties Aur ir sum abiem rankom. Tarsi stiklin pieno blyks amenys atgijo viesoje. - Ne, - su lidesiu balse tar Nedas. - Dabar tai baigiasi. - Jiems susilie jus metalo derges ir el, jis igirdo klykiant Lijan. Edardai! - auk ji. Roi iedlapi audra siautjo krauju iteptame danguje, mlyname tarsi mirties akys. - Lorde Edardai, - vl paauk Lijana. - Paadu, - sukudjo jis. - Lija, a paadu... - Lorde Edardai, - i tamsos ataidjo vyro balsas. Dejuodamas Edardas Starkas pramerk akis. Mnulio viesa skverbsi pro auktus Rankos bokto langus. - Lorde Edardai? - Vir lovos dunksojo elis. - Kaip... kaip ilgai? - Paklod buvo susipainiojusi, jo koja tverta ir sugip suota. on varst buki skausmo tvinksniai. - eias dienas ir septynias naktis. - Balsas buvo Veino Pulo. Valdytojas prikio puodel Nedui prie lp. - Igerkite, milorde. - Kas... - Tik vanduo. Meisteris Paiselis sak, kad bsite itroks. Nedas atsigr. Jo lpos buvo sukepusios ir sutrkinjusios. Vanduo at rod saldus it medus. - Karalius paliko nurodymus, - pasak jam Veinas Pulas, kai puodelis itutjo. - Jis nori su jumis pasikalbti, milorde. - Rytoj, - tar Nedas. - Kai bsiu stipresnis. - Jis negaljo dabar susidurti su Robertu. Sapnas padar j silpn lyg kaiuk. - Milorde, - tar Pulas, - jis sak mums atsisti jus pas j t pai aki mirk, kai atmerksite akis. - Valdytojas deg prie lovos stovini vak. Nedas tyliai nusikeik. Robertas niekada neturi kantrybs. - Pasakykite, kad esu per silpnas ir nepajgsiu pas j ateiti. Jei jis nori su manimi pasikalbti, mielai priimsiu j ia. Tikiuosi, paadinsite j i saldaus miego. Ir pakvieskite... - Jis jau buvo betaris Dor, kai prisimin. - Pa kvieskite mano sargybos kapiton. Eilinas eng miegamj prajus vos kelioms akimirkoms, kai valdyto jas pasialino. - Milorde. - Pulas sako man, kad prajo eios dienos, - tar Nedas. - Turiu inoti, kokia padtis. - Karaludys pabgo i miesto, - pasakojo jam Eilinas. - Sako, kad jis gro Kasterli Uolos pil prisidti prie tvo. Visi ino, kad ledi Ketlina pa m Neaug. Pastaiau papildom sargyb, jei neprietarausit.

SO ST AIDIMAS

333

- Neprietarausiu, - patikino Nedas. - O mano dukros? - Jos buvo su jumis kasdien, milorde. Sansa tyliai meldiasi, bet Arija... Jis padvejojo. - Ji neitar n odio nuo tada, kai jus pargabeno. Ji narsus ma as padarlis, milorde. Niekada nesu mats, kad mergait turt tiek pykio. - Kad ir kas nutikt, - tar Nedas, - noriu, kad mano dukros bt sau gios. Bijau, kad tai tik pradia. - Nieko joms neatsitiks, lorde Edardai, - paadjo Eilinas. - Prisiekiu savo gyvybe. - Doris ir kiti... - Perdaviau juos tyliosioms seserims, kad nugabent atgal iaur, Vin terfel. Doris nors atgulti prie savo senelio. Turs gulti alia senelio, nes Dorio tvas palaidotas toli pietuose. M arti nas Kaselis uvo drauge su kitais. Vliau Nedas nugriov t bokt ir i kru vin jo akmen ant kalno sukrov atuonias piramides. Kalbta, kad Reigaras t viet pavadins diaugsmo boktu, taiau Nedo prisiminimai buvo kartesni. Jie buvo septyniese prie tris, ir tik du liko gyvi: pats Edardas Star kas ir nedidukas salietis Houlandas Rydas. Dabar neman, kad geras enklas buvo sapnuoti t pat sapn po tiekos met. - Puikiai pasielgte, Eilinai, - pagyr Nedas, kai gro Veinas Pulas. Val dytojas emai nusilenk. - Jo didenyb laukia, milorde, o su juo karalien. Nedas pasikl aukiau, krpteldamas, kai koj nutvilk skausmas. Jis nesitikjo, kad ateis Sersi. Tai, kad ji atjo, neadjo nieko gera. - leiskite juos ir palikite mus. Tai, apie k kalbsims, turi likti tarp i sien. Pulas tyliai ijo. Robertui prireik laiko apsirengti. Jis vilkjo juodo aksomo vark su vai nikuotu Barateon gimins elniu, isiuvintu ant krtins auksiniais silais, ir auksin mantij su juodai ir geltonai languotu apsiaustu. Rankoje laik gertuv vyno, veidas jau buvo irauds nuo grimo. Sersi Lanister jo paskui j su brangakmeni tiara plaukuose. - Js didenybe, - kreipsi Nedas. - Atleiskite. Negaliu pakilti. - Nesvarbu, - atariai tar karalius. - Lael vyno? I Arboro. Ten geras vynuogi derlius. - Ma puodel, - tar Nedas. - Mano galva vis dar sunki nuo aguonpienio. - Js vietoj mogus laikyt save laims kdikiu, kad apskritai galva liko ant pei, - pareik karalien. - Tylos, moterie, - nukirto Robertas. Jis padav Nedui puodel vyno. Ar koj vis dar skauda? - Skauda, - neslp Nedas. Jam sukosi galva, taiau jis nenorjo parodyti silpnumo karaliens akivaizdoje.

334

GEORGE R. R. MARTIN

- Paiselis prisiekia, kad ji graiai sugis, - Robertas susirauk. - Ar inai, k ikrt Ketlina? - inau. - Nedas gurkteljo lael vyno. - Miledi mona nekalta, js didenybe. Ji taip pasielg mano nurodymu. - A nesu patenkintas, Nedai, - bumbjo Robertas. - Koki teis turit kiti rankas prie mano kraujo giminiei? - pareikala vo pasiaikinti Sersi. - Kas manote ess? - Karaliaus ranka, - su lediniu mandagumu atsak Nedas. - Js lordo vyro sakymu man pavesta saugoti karaliaus taik ir vykdyti karaliaus teisin gum. - Js buvote ranka, - pradjo Sersi, - bet dabar... - Tylos! - ubaub karalius. - Tu udavei klausim ir jis atsak. - Sersi nutilo, stingdoma pykio, ir Robertas atsigr atgal Ned. - Saugoti kara liaus taik, sakai. Ar taip saugai mano taik, Nedai? Septyni vyrai negyvi... - Atuoni, - patikslino karalien. - Tregaras nuo lordo Starko smgio mir ryt. - Pagrobimas karalikajame kelyje ir girtos skerdyns miesto gatvse, bumbjo karalius. - A to nepaksiu, Nedai. - Ketlina turjo rimt prieast paimti Neaug... - Sakiau, a to nepaksiu! Po velni jos prieastis. Tu sakysi jai paleisti nyktuk nedelsiant ir susitaikysi su Deimiu. - Trys mano vyrai buvo paskersti mano akyse, nes Deimis Lanisteris norjo nubausti mane. O a turiu tai pamirti? - Mano brolis nedav dingsties iam kivirui, - pareik Sersi karaliui. Lordas Starkas gro girtas i vienamio. Jo vyrai upuol Deim ir jo sargy binius, kaip jo mona upuol Tyrion karalikajame kelyje. - Pasti mane geriau, kad tuo patiktum, Robertai, - tikino Nedas. - Pa klausk lordo Beilio, jei manimi netiki. Jis ten buvo. - A kalbjausi su Mauoju Pirtu, - tar Robertas. - Jis tvirtina ijojs atsivesti geltonvarki mutynms dar neprasidjus, taiau jis neneigia, kad tu grai i kakokio kekyno. - Kakokio kekyno? Tebnie prakeiktos tavo akys, Robertai, vykau ten pasiirti tavo dukter! Jos motina pavadino j Bara. Ji atrodo kaip ir pir moji mergait, kurios susilaukei, kai mes buvome dar paaugliai Slnyje. Kalbdamas jis stebjo karalien; jos veidas atrod lyg kauk: lygus ir bly kus, nieko neiduodantis. Robertas iraudo. - Bara, - bambjo jis. - Ar tai turt mane pamaloninti? Tebnie pra keikta ta mergiot. Maniau, ji turi daugiau kos galvoje. - Ji negali bti daugiau nei penkiolikos, ir ji kek, o tu manai, kad ji turi proto7 - skeptikai paklaus Nedas. Koj pradjo nemonikai skaudti. . Buvo sunku tvardytis. - Kvailas vaikas tave simyljs, Robertai.

SO S T AIDIMAS

335

Karalius vilgteljo j Sersi. - Tai netinkama tema karaliens ausims. - Jos didenybei nepatiks niekas, k ketinu pasakyti, - atsak Nedas. Man sak, kad Karaludys pabgo i miesto. Leiskite man sugrinti j tei singumui. Karalius pamakalavo vyn puodelyje, mintydamas. Gurkteljo. - Ne, - tar. - Noriu, kad tai liautsi. Deimis paskerd tris tavo vyrus, o tu - penkis jo. Gana. - Ar taip tu supranti teisingum? - usipliesk Nedas. - Jei taip, diau giuosi, kad nebesu karaliaus ranka. Karalien pavelg savo vyr. - Jei kas nors bt idrss taip kalbti su Targeirinu, kaip jis kalba su tavimi... - Ar laikai mane Eiriu? - siterp Robertas. - Laikau tave karaliumi. Deimis ir Tyrionas yra tavo broliai pagal vedy b statymus ir mus siejanius saitus. Starkai ivar vien ir pagrob kit. i tas vyras daro tau gd kiekvienu kvpteljimu, bet tu romiai stovi ia klau sindamas, ar jam skauda koj ir ar jis nenort laelio vyno. Roberto veidas pajuodo i pykio. - Kiek kart turiu spti, kad laikytum lieuv u dant, moterie? Sersi veidas buvo pilnas paniekos. - Kok pokt mums ikrt dievai, - tar ji. - Pagal elges tu turtum vilkti sijonus, o a - arvus. Violetinis i nirio karalius usimojo ir tk jai antaus. Ji ukliuvo u stalo ir sunkiai krito, taiau Sersi Lanister nesuriko. Jos liauni pirtai pa glost skruost, blyki lygi oda jau raudonavo. Rytoj mlyn puo pus jos veido. - Neiosiu tai kaip garbs enkl, - pareik ji. - Neiok tyldama, nes a tave dar kart pagerbsiu, - prisiek Robertas. Jis kteljo sargybinius. kambar eng seras Merinas Trantas, auktas ir rimtas, baltais arvais. - Karalien pavargo. Palydkite j miegamj. - Rite ris padjo Sersi atsistoti ir be odi ilydjo lauk. Robertas pam gertuv ir papild savo puodel. - Matai, k ji man daro, Nedai. - Karalius atsisdo, spuodamas puodel vyno. - Mano mylinti mona. Mano vaik motina. - Jo pyktis jau buvo i garavs; akyse Nedas mat kak lidno ir bauginanio. - Man nereikjo jai smogti. Tai nebuvo... tai nebuvo karalika. - Jis sistebeilijo savo rankas, tarsi pirmsyk matydamas. - A visada buvau stiprus... niekas negaljo prie mane atsilaikyti, niekas. Kaip gali su kuo nors kovoti, jei negali jam smog ti? - Sutriks karalius papurt galv. - Reigaras... Reigaras laimjo, tebnie jis prakeiktas. A j nudjau, Nedai, a pervriau ietimi tuos juodus arvus ir juod jo ird ir jis mir prie mano koj. Apie tai jie sukr dainas. Taiau

336

GEORGE R. R. MARTIN

kakodl jis vis tiek laimjo. Jis dabar turi Lijan, o a turiu j. - Karalius itutino puodel. - Js didenybe, - tar Nedas Starkas, - mes turime pasikalbti... Robertas pirt galiukais suspaud smilkinius. - A mirtinai pavargs nuo kalb. Rytoj vykstu karaliaus mik medio ti. Viskas, k turi pasakyti, gali palaukti, kol griu. - Jei dievai bus maloningi, mans ia nebebus, kai parsirasite. Js sakte man nedintis Vinterfel, prisimenate? Robertas atsistojo, griebdamasis vienos lovos kojos atsiremti. - Dievai retai bna maloningi, Nedai. tai, ji tavo. - I kiens apsiausto klostje jis im sunki sidabrin rank-seg ir numet j ant lovos. - Pa tinka tau tai ar ne, esi mano ranka, po imts. A draudiu tau ivykti. Nedas pakl sidabrin seg. Atrodo, jis neturi pasirinkimo. Koj skau djo ir jis jautsi bejgis kaip vaikas. - Targeirin mergait... Karalius uriaumojo: - Septyni pragarai, nepradk vl dl jos. Tai sutvarkyta. Daugiau apie tai nebenoriu girdti. - Kodl nori, kad biau tavo ranka, jei atsisakai klausytis mano pata rim? - Kodl? - nusijuok Robertas. - O kodl ne? Kakas turi valdyti it pra keikt karalyst. Usisek enkl, Nedai, jis tau tinka. Ir jei dar kart sviesi j man veid, prisiekiu tau, prisegsiu t prakeikt daikt Deimiui Lanisteriui.

KETLINA

:o dangus nusida purpuru ir auksu saulei kylant vir Arino Slnio. etlina Stark irjo, kaip plsta viesa, sudjusi rankas ant dailiai rai yto akmens baliustrados u lango. Po jos kojomis pasaulis persimain i juodo mlyn, vliau - j ali, aurai slenkant per laukus ir mikus. Pilkvai baltos miglos kilo nuo Elaizos Aar, kur vaiduokliki vandenys krito per akmens pet ir pradjo savo ilg virsm emyn Milino Ieties veidu. Ketlina jaut smulkui pursl prisilietim ant veido. Elaiza Arin mat, kaip buvo nuudyti jos vyras, broliai ir visi jos vaikai, taiau per gyvenim neiliejo n vienos aaros. Tad po mirties dievai nul m, kad ji neras ramybs, kol jos rauda nepagirdys juodos slnio ems, pri glaudusios jos myltus vyrus. Dabar Elaiza mirusi jau eis tkstanius met ir n vienas laas nepasiek slnio apaios. Ketlina susimst, kokio dydio kriokliu po mirties virst jos aaros. - Papasakok man kitus vykius, - tar ji. - Karaludys renka pulk Kasterli Uolos pilyje, - i kambario u jos at sak seras Rodrikas Kaselis. - Js brolis rao, jog isiunt raitelius Uol ir pareikalavo, kad lordas Taivinas paskelbt savo ketinimus, taiau atsakymo nesulauk. Edmuras nurod lordams Vensui ir Paiperiui saugoti tarpekl po Auksiniu Dantimi. Jis jums prisiekia, kad neatiduos n pdos Tli ems pirmiausia neaplaists jos Lanisteri krauju. Ketlina nusisuko nuo saultekio. Jo grois nelabai praskaidrino nuotaik; atrod iauru, kad diena auta tokia viesi, o baigsis taip bjauriai, kaip ada i. - Edmuras isiunt raitelius ir dav priesaikas, - tar ji, - bet Edmuras nra Riverano lordas. Kas girdti i mano lordo tvo? - inioje nebuvo usiminta apie lord Hoster, miledi. - Seras Rodrikas peiojo andenas. Kol jis gydsi aizdas, jos ataugo baltos it sniegas ir dygios kaip erkiai; jis vl atgavo buvusi ivaizd. - Mano tvas nebt perleids Riverano gynybos Edmurui, nebent labai sirgt, - susirpinusi pasak ji. - Reikjo mane paadinti ikart, kai atskrido pauktis. - Js ledi sesuo man, kad jums veriau reikia leisti pamiegoti, prane man meisteris Koulmanas. - Reikjo mane paadinti, - nenusileido ji. - Meisteris man sak, kad sesuo ketina su jumis pasikalbti po dviko vos, - tar seras Rodrikas. - Tai ji vis dar ketina rengti t komedij? - susirauk Ketlina. - Nyktu kas sugrojo ja kaip ddmaiiu, o ji per kuria, kad igirst melodij. Kad ir

338

GEORGE R. R. MARTIN

kas nutikt ryt, sere Rodrikai, mums jau pats laikas ikeliauti. Mano vieta Vinterfele su snumis. Jei esate pakankamai stiprus keliauti, papraysiu Lai os duoti palyd iki uvdr miesto. I ten galime ssti laiv. - Dar vienas laivas? - sero Rodriko veidu mkteljo elis, taiau jis steng nesudrebti. - Js valia, miledi. Senasis riteris lauk u dur, kai Ketlina pasiauk tarnaites, kurias jai buvo paskyrusi Laiza. Kol j reng, Ketlinai atjo galv mintis, kad jei pasi kalbt su seserimi iki dvikovos, gal priverst j apsigalvoti. Laios politika svyravo pagal nuotaik, o i keisdavosi kas valand. Drovi mergait, kuri ji painojo Riverane, iaugo moter, kuri buvo ir ididi, ir drsi, ir iauri, ir svajinga, ir beprotika, ir baugti, ir usispyrusi, ir tuiagarb, o labiausiai nepastovu Kai tas jos niekingas kaljimo priirtojas atliau pasakyti, kad Ty rionas Lanisteris nori prisipainti, Ketlina ragino Lai susitikti su kemiu asmenikai, bet kur tau, jos sesuo sureng i to spektakl prie pus Slnio. O dabar tai... - Lanisteris - mano belaisvis, - kalbjo ji serui Rodrikui jiems leidiantis bokto laiptais ir einant per altas, baltas rijos menes. Ketlina vilkjo pa prasta pilka vilnone suknia su pasidabruotu diru. - Mano seseriai teks apie tai priminti. Prie dur Laios apartamentus jie susitiko lauk igrivant dd. - Ketini prisidti prie kvaili pasilinksminimo? - kirto seras Brindenas. - Paprayiau krsti seseriai proto, jei manyiau, kad tai pads, taiau tik nusibrozdinsi rank. - Buvo pauktis i Riverano, - pradjo Ketlina, - laikas nuo Edmuro... - inau, vaike. - Juoda uvis, kuri suseg jo apsiaust, buvo vienintel Brindeno puomena. - Turjau igirsti apie j i meisterio Koulmano. Pra iau tavo sesers leidimo ivykti, surinkti tkstant patyrusi vyr ir skubiai joti Riveran. inai, k ji man atsak? Slnis negali skirti tkstanio kalavi j y net vieno, sak ji. Js esate Vart riteris. Js vieta ia. - Pro atviras duris u jo atskriejo vaikikas juokas ir dd niriai vilgteljo per pet. - K gi, a jai pasakiau, kad ji, po paraliais, gali pasiiekoti naujo Vart riterio. Juodoji uvis ar ne, bet a - Tlis. Pavakary ivykstu Riveran. Ketlinos nuostaba nebuvo apsimestin. - Vienas? inot taip pat gerai kaip ir a, kad auktajame kelyje gyvas ne liksite. Seras Rodrikas ir a grtame Vinterfel. Vykite su mumis, dde. A duosiu jums tkstant vyr. Riveranui nereiks kovoti vienam. Brindenas akimirk pagalvojo, tada iurkiai linkteljo sutikdamas. - Gerai. Tai ilgas kelias namus, taiau didesn tikimyb, kad juos pa sieksiu. Palauksiu js apaioje. - Jis nuingsniavo, apsiaustui plaikstantis u nugaros.

S OS T AIDIMAS

339

Ketlina susivelg su seru Rodriku. Jie jo pro duris men, kur girdjosi plonas aiktingo vaiko kikenimas. Laios apartamentai vrsi nedidel sod: emi ir ols apskritim, ap sodint mlynomis glmis ir apjuost auktais, baltais bokteliais. Statytojai numat j kaip diev mik, taiau rija riogsojo ant kieto kaln akmens; kad ir kiek emi buvo atgabenta i slnio, venti mediai ia nesiaknijo. Tad rijos lordai pasjo ol ir tarp neaukt, ydini krm idst skulp tras. tai ia susitiks du kovotojai ir atiduos savo bei Tyriono Lanisterio gyvyb diev rankas. Laiza, k tik nusipraususi ir apsitaisiusi kreminiu aksomu su safyr ir mnulio akmen vriniu ant balto kaklo, sdjo mio viet atsiverianio je terasoje, apsupta riteri, gerbj, kilming lord ir emesni dvariki. Daugelis i j vis dar tikjosi j vesti, pasiguldyti lov ir valdyti Arino Sln drauge su ja. Taiau i to, k pastebjo per savo vienag rijoje, Ketlina su prato, kad tai tuios viltys. Buvo pastatyta medin pakyla Roberto sostui; ten sdjo rijos lordas, rizendamas ir plodamas rankomis, kai kuprotas llininkas mlynu ir baltu juokdario kostiumu tamp du medinius riterius, kertanius vienas kitam. Buvo padti tirtos grietinls soiai ir pintins gervuogi, o sveiai i gra viruot sidabrini tauri gurknojo sald, apelsinais pagardint vyn. Kvai li pasilinksminimas, pavadino tai Brindenas, ir nenuostabu. Anapus terasos Laiza diaugsmingai kvaksjo i kakokio lordo Hanterio pokto ir kramsnojo gervuog nuo sero Lino Korbrjaus durklo smaigalio. Tai buvo gerbjai, pirmieji Laios numyltini srauose... bent jau iandien. Ketlinai bt buv sunku pasakyti, kuris i t vyr netinkamesnis. Eonas Hanteris buvo vyresnis net u Jon Arin, beveik suluointas podagros ir diev nubaustas trimis barningais snumis, kuri vienas godesnis u kit. Ser Lin rinktis irgi buvo kvaila; jis lieknas ir graus, senos, bet nuskur dusios gimins pdinis, taiau tuiagarbis, beatodairikas, kartakois... ir, kaip buvo nabdamasi, garsjantis abejingumu intymiems moter kerams. Pastebjusi Ketlin, Laiza pasveikino j seseriku apkabinimu ir drgnu pakteljimu skruost. - Argi ne avus rytas? Dievai mums ypsosi. Paragauk vyno, mieloji sese. Lordas Hanteris maloniai atsiunt jo i savo rsi. - Ai, ne. Laiza, mums reikia pasikalbti. - Vliau, - paadjo sesuo, jau nusisukdama nuo jos. - Dabar, - Ketlina kalbjo garsiau, nei ketino. Vyrai grsi pairti. Laiza, juk neketini tsti itos kvailysts. Gyvas Neauga yra vertingas. Mi rs jis tik msa varnoms. O jei jo alininkas nugals... - Maa tikimyb, miledi, - patikino j lordas Hanteris, pleknodamas per pet dmta ranka. - Seras Vardis - drsus kovotojas. Jis sutarys t kala vijuot kaip ilt viln.

340

GEORGE R. R. MARTIN

- Tikrai, milorde? - altai tar Ketlina. - A abejoju. Ji mat Bron kaunantis auktajame kelyje; neatsitiktinai jis kelionje liko gyvas, kai kiti vyrai uvo. Jis judjo kaip pantera, o jo bjaurus kalavijas atrod lyg rankos dalis. Laios gerbjai rinkosi aplink juos kaip bits aplink ied. - Moterys nedaug nusimano apie iuos dalykus, - tar seras Mortonas Veinvudas. - Seras Vardis yra riteris, mieloji ledi. Tas kitas vaikis, na, tokie irdyje bna bailiai. Jie gana naudingi myje, kai juos supa tkstaniai bi iuli, taiau pasisk tok kautis vien ir drsa j apleis. - Tarkime, js teisus, - tar Ketlina, nuo tokio mandagumo jai paskaudo burn. - K mes laimsime, jei nyktukas mirs? Ar js manote, Deimiui bent kiek rps, kad surengme jo broliui teism, tik tada nuskraidinome j nuo kalno? - Nukirsdinkite j, - pasil seras Linas Korbrjus. - Kai Karaludys gaus Neaugos galv, tai bus jam spjimas. Laiza nekantriai kresteljo juosmen siekianius katoninius plaukus. - Lordas Robertas nori pamatyti, kaip jis skrenda, - tar ji, tarsi tai bt nusprsta. - Ir Neauga gali kaltinti tik save. Jis norjo teismo per dvikov. - Ledi Laiza neturjo garbingo bdo jam atsakyti, net jei bt norjusi, dirbtinai igiedojo lordas Hanteris. Nepaisydama jo, Ketlina visas pastangas nukreip seser. - Primenu tau, kad Tyrionas Lanisteris yra mano belaisvis. - O a primenu tau, kad kemys nuud mano lord vyr! - Ji pakl bals. - Jis nunuodijo karaliaus rank ir paliko mano miel kdik be tvo, o dabar ketinu pasiirti, kaip jis sumoks! - Viesulingai plasnodama sijo nais Laiza ididiai nuingsniavo per teras. Seras Linas, seras Mortonas ir kiti gerbjai atsipra altais linkteljimais ir nusek paskui. - Ar manot, kad jis tai padar? - tyliai pasiteiravo jos seras Rodrikas, kai jie vl liko vieni. - Kad jis nuud lord Jon? Neauga tai neigia, ir labai kartai... - Tikiu, kad Lanisteriai nuud lord Arin, - atsak Ketlina, - taiau ar tai buvo Tyrionas, ar seras Deimis, ar karalien, ar visi drauge, negaliau pasakyti. - Laike, kur atsiunt Vinterfel, Laiza vardijo Sersi, bet dabar ji atrodo tikra, kad udikas Tyrionas... galbt todl, kad nyktukas ia, o kara lien - saugi u Raudonosios pilies sien, per imtus myli pietus. Ketlina beveik troko, kad bt sudeginusi sesers laik ir jo neskaiiusi. Seras Rodrikas pasiglost andenas. - Nuodai, k gi... tai galt bti ir kemio darbas, visai tiktina. Arba Ser si. Sakoma, kad nuodai - moter ginklas, jei man atleisite, miledi. Karalu dys... nelabai mgstu it vyr, bet jis ne i t. Pernelyg avisi krauju ant savo auksinio kalavijo. Ar tai buvo nuodai, miledi? Ketlina susirauk iek tiek sunerimusi.

S O ST AIDIMAS

341

- Kaip kitaip jie galjo nuudyti, kad tai atrodyt kaip natrali mirtis? Ujos lordas Robertas sukvyk i diaugsmo, kai vienas i llini riteri per kirto kit pusiau ir ant terasos pasipyl raudonos pjuvenos. Ji pavelg savo sesern ir atsiduso. - Berniukas visai ipaikintas ir nedrausmingas. Jis nie kuomet netaps stiprus ir neimoks valdyti, jei kuriam laikui nebus atskirtas nuo motinos. - Jo lordas tvas su jumis sutikt, - tar balsas prie alkns. Ji atsisuko ir ivydo meister Koulman su taure vyno rankoje. - inote, jo tvas ketino isisti berniuk auklti Dragonstoun... taiau man nedert taip kalb ti. - Adomo obuolys neramiai okinjo po laisva meisterio grandine. - Bi jau, kad igriau per daug puikaus lordo Hanterio vyno. Busimasis kraujo praliejimas itamp man nervus... - Klystate, meisteri, - tar Ketlina. - Tai buvo Kasterli Uolos, o ne Dragonstouno sumanymas, ir tas susitarimas buvo sudarytas po rankos mirties, be mano sesers pritarimo. Meisterio galva taip smarkiai trkteljo ant ilgo kaklo, kad jis atrod kaip medinukas. - Ne, meldiu atleisti, miledi, bet lordas Jonas pats... emiau j garsiai suskambo varpas. Ir kilmingi lordai, ir patarnaujanios merginos met visus darbus ir kalbas ir susibr prie baliustrados. Apaioje du sargybiniai dangaus mlynumo apsiaustais ived priekin Tyrion Lanister. Apknus rijos ventikas palydjo j prie statulos sodo vidury: raudan ios moters, ikaltos i gysloto balto marmuro, kuri, be abejons, simboliza vo Elaiz. - Blogas maas mogus, - kikeno lordas Robertas. - Mama, ar galiu pri versti j skristi? Noriu pamatyti, kaip jis skrenda. - Vliau, mielas vaike, - paadjo jam Laiza. - Pirmiausia teismas, - paantrino jai seras Linas Korbrjus, - o tada eg zekucija. Po akimirkos i prieing sodo pusi pasirod kovotojai. Riteriui padjo du jauni skvairai, o samdomam kalavijuoiui - rijos kov meistras. Seras Vardis Egenas nuo galvos iki koj buvo apsiarvavs sunkiais plie niniais arvais ant iedmarki, apsivilkt vir minktos palaidins. Di diuliai emaliuoti kremins ir mlynos spalvos apskritimai su mnulio ir sakalo - Arin gimins - simboliu saugojo paeidiamus sujungimus ant rank ir krtins. Nuo juosmens iki puss laun j deng gremzdikas geleinis sijonas, tvirtas arvas juos kakl. Nuo jo almo smilkinius sklei dsi sakalo sparnai, o jo priekaktis buvo smailus geleinis snapas su siaura pjova akims. Bronas buvo taip lengvai arvuotas, kad greta riterio atrod lyg nuogas. Jis vilkjo tik juodus grandininius alyvuotus markinius ant kietintos odos, apval metalin pusalm su apsauga nosiai ir arvin gobtuv. Aukti odiniai

342

GEORGE R. R. MARTIN

ilgaauliai su metaliniais antblauzdiais iek tiek saugojo kojas, o pirtini pirtus buvo siti juodos geleies diskai. Taiau Ketlina pastebjo, kad sam domas kalavijuotis per pus galvos auktesnis nei prieininkas, ilgesnmis rankomis... ir penkiolika met jaunesnis, kiek ji galjo sprsti. Jie atsiklaup olje prieais raudani moter, veidu vienas kit, Lanis teris stovjo tarp j. ventikas im briaunoto kristalo rutul i minkto au dinio krepio prie juosmens. Jis pakl j auktai vir galvos ir viesa suduo. Neaugos veide m okti vaivorykts. Auktu, ikilmingu, dainingu balsu ventikas papra diev pavelgti emyn ir tapti liudininkais, rasti ties io mogaus sieloje, dovanoti jam gyvyb ir laisv, jei jis nekaltas, mirt - jei nusikalto. Jo balsas aidu atsimu supanius boktus. Nutilus paskutiniam aidui, ventikas nuleido kristal ir skubiai pasiali no. Tyrionas pasilenk ir kak sukudjo Bronui aus, prie sargybiniams j ivedant. Samdomas kalavijuotis pakilo juokdamasis ir nusibrauk nuo kelio ol. Robertas Arinas, rijos lordas ir Slnio gynjas, nekantriai muistsi pa auktintoje kdje. - Kada gi jie kausis? - gailiai aimanavo jis. Vienas i skvair padjo atsistoti serui Vardiui. Kitas jam atne trikam p skyd, beveik keturi pd auktumo sunk uolin, imargint gele inmis vinutmis. Jie pririo skyd prie kairio jo dilbio. Kai Laios kov meistras pasil pana skyd Bronui, samdomas kalavijuotis tik nusispjov ir mosteljo j nuneti. Jo andikauliai ir skruostai buvo apl dygia juoda barzda, taiau jis nesiskuto ne todl, kad neturt skustuvo; jo kalavijo a menys gijo pavojing spindes metalo, kuris kasdien valand valandas ga landamas, kol tampa pernelyg atrus liesti. Seras Vardis ities geleine pirtine apmaut rank ir jo skvairas sprau d gra, dviamen ilgj kalavij. Gelet buvo igraviruota dailiu sidabri niu kaln dangaus ratu; ant buos puikavosi sakalo galva, o garda iraityta kaip sparnai. - Usakiau kalavij nukalti Jonui Karaliaus Uoste, - ididiai paaikino Laiza sveiams, stebintiems, kaip seras Vardis lavina rank. - Jis segdavo j visada, kai tik sddavo Geleiniame soste vietoj karaliaus Roberto. Ar jis ne nuostabus? Manau, pritiks, kad ms riteris atkerys u Jon jo paties kalaviju. Graviruoti sidabru amenys, be abejons, buvo nuostabs, taiau Ketli nai atrod, kad seras Vardis patogiau jaustsi su savo kalaviju. Taiau ji nie ko nepasak; jautsi pavargusi nuo bergdi gin su seseria. - Tegu jie kaunasi! - suuko lordas Robertas. Seras Vardis pasisuko rijos lord ir sveikindamas pakl kalavij. - U rij ir Sln!

SO S T AIDIMAS

343

Tyrionas Lanisteris buvo pasodintas balkone kitapus sodo, apsuptas sar gybini. j skubotam pasveikinimui pasisuko Bronas. - Jie laukia tavo komandos, - ledi Laiza tar snui. - Kaukits! - suuko berniukas, o kds atramas spaudianios jo rankos drebjo. Seras Vardis pasisuko, prisidengdamas sunkiu skydu. Bronas atsigr jo sutikti. Kalavijai suvangjo susikryiav - vien, antr kart lyg bandant. Samdomas kalavijuotis atsitrauk per ingsn. Riteris j sek, skyd laikyda mas prie save. Jis paband kirsti, taiau Bronas loteljo ir kirtis jo nepa siek, sidabriniai amenys perr tik or. Bronas pasisuko deinn. Seras Vardis, atkis skyd, neatsiliko. Riteris spaud j atbul, atidiai statydamas kojas ant nelygios ems. Samdomas kalavijuotis atsitrauk; jo lpose aid vos pastebimas ypsnys. Seras Vardis puol ir kirto, taiau Bronas nuo jo atoko, lengvai liuokteldamas per em, samanot akmen. Dabar kalavi juotis pasisuko kair, toliau nuo skydo, link neapsaugoto riterio ono. Seras Vardis paband kirsti kojas, taiau nepasiek. Bronas pasitrauk dar kai riau. Seras Vardis apsisuko vietoje. - Tas vyras - bailys, - pareik lordas Hanteris. - Stok ir kaukis, baily! Aidu atitar ir kiti balsai. Ketlina pavelg ser Rodrik. Jos kov meistras kresteljo galv. - Jis nori priversti ser Vard j vaikytis. arv ir skydo svoris ivargins net stipriausi vyr. Kone kiekvien savo gyvenimo dien ji matydavo vyrus, pratybose be sikaunanius su kalavijais, kadaise stebjo imtus turnyr, taiau kart vis kas buvo kitaip ir pavojingiau: okis, kur net menkiausias suklydimas reik mirt. irdama Ketlina Stark prisimin kit dvikov, kitais laikais, ir taip rykiai, tarsi tai bt nutik vakar. Jie susitiko prie emesniosios Riverano tvirtovs sienos. Kai Brandonas pamat, kad Piteris dvi tik alm, antkrtin ir arvinius markinius, jis nu sim beveik visus arvus. Piteris meld j kokio nors talismano, kur galt turti, taiau ji jam atsak. Jos lordas tvas paadjo j Brandonui Starkui, tad jam ir atidav talisman: blykiai mlyn nosinait, kurioje isiuvinjo okant Riverano uptak. sprausdama jam rank meld: Jis tik kvailas berniukas, bet a myliu j kaip brol. Labai sielvartauiau, jei turiau matyti, kaip jis m irta/4 Ir jos suadtinis pavelg j altomis, aliomis Stark akimis ir paadjo pasi gailti berniuko, kuris j myli. Kova baigsi vos prasidjusi. Brandonas buvo suaugs vyras ir nustm Maj Pirt per sien ir emyn prie vandens laiptais, kapodamas j kone kas ingsn, kol berniukas jau svirduliavo, o i aizd pldo kraujas. Pa siduok!" - auk jis ne vien kart, taiau Piteris tik papurtydavo galv ir paniurs kovsi toliau. Kai up jau siek jiems kulknis, Brandonas galiausiai

344

GEORGE R. R. MARTIN

visk ubaig iauriu smgiu i kairs, kuris prakirto Piterio arvinius mar kinius bei odin palaidin ir sir po onkauliais taip giliai, kad Ketlina buvo beveik tikra, jog aizda mirtina. Krisdamas jis pavelg j ir sumur mjo: Ket, skaisiai raudonas kraujas sunksi pro arvinmis pirtinmis apmautus pirtus. Ji man, kad bus tai pamirusi. Tkart ji paskutin syk mat jo veid... iki tos dienos, kai buvo atvesta prieais j Karaliaus Uoste. Prajo dvi savaits, kol Maasis Pirtas sustiprjo tiek, kad galt palikti Riveran, taiau jos lordas tvas udraud jai lankyti j bokte, kur jis nesik l i lovos. Laiza padjo j meisteriui j slaugyti; anais laikais ji buvo velnes n ir drovesn. Edmuras taip pat norjo j aplankyti, bet Piteris neprim. Dvikovoje jos brolis buvo Brandono skvairu ir Maasis Pirtas to niekada nepamiro. Kai sustiprjo tiek, kad galjo keliauti, lordas Hosteris Tlis i siunt Piter Beili udaru palankinu baigti gydytis Pirtuose, ant vjo ko iamos uolos virns, kur jis gim. Susikertanio metalo vangjimas grino Ketlin atgal iandien. Seras Vardis atkakliai stm Bron, puldamas prie jo su skydu ir kalaviju. Samdo mas kalavijuotis trauksi, atremdamas kiekvien smg, mitriai laipiodamas per akmenis ir aknis, nenuleisdamas aki nuo prieo. Jis akivaizdiai buvo greitesnis; pasidabruotas riterio kalavijas n karto nepriartjo tiek, kad j pa liest, taiau jo paties bjaurs pilki amenys nukirto rant nuo sero Vardio pei plokts. Trumpas kovos jaudulys baigsi taip pat staiga, kaip ir prasidjo, kai Bro nas ingteljo on ir ulindo u raudanios moters statulos. Seras Vardis smgiavo, bet tik skl kibirkt blykiame Elaizos launies marmure. - Jie negerai kaunasi, mama, - pasiskund rijos lordas. - Noriu, kad jie kautsi. - Jie kausis, mielasis vaikeli, - ramino j motina. - Tas kalavijuotis negali bgioti vis dien. Kai kurie lordai Laios terasoje laid ironikus juokelius vis pasipildyda mi vyno taures, taiau kitame sodo gale tarpusavyje nederanios Tyriono Lanisterio akys stebeilijosi dvikovininkus taip, tarsi pasaulyje daugiau nie ko nebt. Bronas ilindo i u statulos rytingai ir mikliai, vis dar juddamas kai r, taikydamasis abiem rankom smogti nepridengt riterio dein on. Se ras Vardis atmu smg, taiau nevikriai, ir prieininko kalavijas tvyksteljo vir, jam galv. Suvangjo metalas ir dzingtelj nukrito sakalo sparnai. Seras Vardis atsitrauk per pus ingsnio atgauti pusiausvyros ir pakl sky d. uolo skeveldros lk Brono kalavijui j aiant. Samdomas kalavijuotis vl eng kair, toliau nuo skydo, ir kirto serui Vardiui skersai pilvo, a triais it skustuvas amenimis paliks ryk r riterio arv ploktje.

SO ST AIDIMAS

345

Seras Vardis usimojo, jo sidabriniai amenys nubr ore iaur lank. Bronas nutk juos on ir atsitrauk. Riteris trenksi raudani moter, ji susibavo ant cokolio. Svyruodamas jis atsitrauk, pasuko galv tarsi ie kodamas prieo. Jo almo priekakio plyys siaurino akiplot. - U js, sere! - suriko lordas Hanteris, bet per vlai. Bronas abiem ran kom smog kalaviju ir pataik serui Vardiui ginkl laikanios rankos alk n. Plonytis metalo kiautas, saugantis sujungim, derkteljo. Riteris sude javo, apsisuko ir trkteljo ginkl vir. kart Bronas nesitrauk. Kalavijai plieksi vienas kit, o j plieno skambjimas nuaidjo per sod ir atsimu baltus rijos boktus. - Seras Vardis sueistas, - lidnu balsu tar seras Rodrikas. Ketlinai nereikjo sakyti; ji turjo akis ir mat ryk kraujo pirt, dryksant per riterio dilb, drgm ties alkns arvo sujungimu. Kiekvienas smgis dabar buvo atremiamas vis liau ir vis emiau nei pirmesnis. Seras Vardis atsuko savo on prieininkui, bandydamas apsisaugoti skydu, taiau Bronas okinjo aplink j mikliai kaip kat. Atrod, kad samdomas kalavi juotis stiprja. Dabar jo kiriai palikdavo ymes. Gils riai blizgjo ant vis riterio arv, ant deiniosios launies, priekakio snapo, antkrtinio, vienas ilgas ant arvo kaklo priekyje. Mnulio ir sakalo apskritimas ant sero Vardio deiniosios rankos buvo tvarkingai perkirstas pusiau ir karojo ant direlio. Pro skylutes priekaktyje versi sunkus jo kvpavimas. Net puikybs apakinti Slnio riteriai ir lordai dabar mat, kas dedasi apa ioje, taiau jos sesuo - ne. - Gana, sere Vardi! - suuko ledi Laiza. - Pribaikite j tuoj pat, mano k dikis pavargo. Reikia pasakyti, kad seras Vardis Egenas buvo itikimas savo ledi saky mams - iki paskutiniosios. Vien akimirk jis trauksi atbulas, pusiau su links po suraiytu skydu; kit - atakavo. Staigus buliaus puolimas uklupo Bron nepasirengus. Seras Vardis trenksi j ir vo skydo kratu samdo mam kalavijuoiui veid. Bronas beveik, beveik pargriuvo... jis susverdjo, suklupo ant akmens ir sitvr raudanios moters, kad atgaut pusiausvyr. Sviesdamas on skyd, seras Vardis oko prie jo, abiem rankom usimojs kalaviju. Jo dein ranka buvo kruvina nuo alkns iki pirt, taiau pasku tinis baisingas kirtis bt perniojs Bron nuo kaklo iki bambos... jeigu is bt liks stovti ir laukti. Taiau Bronas nuo jo isisuko. Nuostabus graviruotas sidabrinis Jono Arino kalavijas kliud raudanios moters marmurin alkn ir variai nur tredal. Bronas sirm petim statulos nugar. Vj nugairintas Elaizos Arin atvaizdas susvyravo ir griuvo garsiai dunksteljs, o seras Vardis Ege nas atsidr po juo. Per irdies tvinksn Bronas puol artyn, spardydamas tai, kas buvo lik i sudauyto apskritimo, kol atideng silpn viet tarp rankos ir antkrti

346

GEORGE R. R. MARTIN

nio. Seras Vardis guljo ant ono, prispaustas raudanios moters suskaldyto torso. Ketlina girdjo riter aimanuojant, kai samdomas kalavijuotis abiem rankom pakl kalavij ir smeig j i vis jg emiau rankos onkaulius. Seras Vardis Egenas sudrebjo ir nurimo. Vir rijos pakibo tyla. Bronas nusitrauk savo pusalm ir is nukrito ant ols. Jo lpa buvo sumuta ir kruvina, kur smgiuota skydu, o anglies juodumo plaukai permirk prakaitu. Jis ispjov imut dant. - Ar tai pabaiga, mama? - paklaus rijos lordas. Neynorjo atsakyti jam Ketlina, tai tik pradia. - Taip, - niauriai atsak Laiza altu ir negyvu kaip jos sargybos kapitonas balsu. - Ar dabar jau galiu priversti maj mog skristi? Kitame sodo gale Tyrionas Lanisteris atsistojo. - Ne ma mog, - tar jis. - is maas mogus leisis emyn ropi krepyje, labai jums ai. - Js manote... - pradjo Laiza. - A manau, kad Arin gimin atsimena savo k, - tar kemys. Auktai kaip garb. - Tu paadjai, kad galsiu priversti j skristi, - m klykti motinai rijos lordas. Jis pradjo drebti. Ledi Laios veidas iraudo i pasiutimo. - Dievams atrod teisinga pripainti j nekaltu, vaike. Neturime kitos ieities, tik j paleisti. - Ji pakl bals. - Sargybiniai. Iveskite milord Lanister ir jo... rank man i aki. Palydkite juos iki Kruvinj vart ir pa leiskite. Pasirpinkite, kad jie gaut irgus ir tiek maisto, kad jo pakakt pa siekti Triakiui; taip pat pasirpinkite, kad jiems bt grinti visi j daiktai ir ginklai. Jiems j prireiks auktajame kelyje. - Auktajame kelyje, - pakartojo Tyrionas Lanisteris. Laios veide Ketlina ivydo pasitenkinimo ypsn. Tai kitoks mirties nuosprendis, suvok ji. Tyrionas Lanisteris taip pat tai ino. Taiau nyktu kas pagerb ledi Arin paaipiu nusilenkimu. - Kaip sakysite, miledi, - tar jis. - Manau, keli mes inome.

JONAS

sate beviltikiausi i vis mano treniruot vaikigali, - pareik se ras Aliseris Tornas, kai visi susirinko kieme. - Js rankos tinka tik tvartams mti, o ne kalavijui laikyti, ir, jei bt mano valia, daugum js pasisiau kiauli ganyti. Taiau vakar suinojau, kad karalikuoju keliu Gerenas atveda penkis naujus vaikzus. Vienas ar du gali bti verti myal kai nos. Kad atsirast jiems vietos, nusprendiau atuonis i js perleisti lordui vadui, tegu jis daro su jumis k tinkamas. - Jis vien po kito m aukti var dais. - Rupius. Akmengalvis. Tauras. Meiluis. Spuogas. Bedion. Seras Netiklis. - Galiausiai pavelg Jon. - Ir Pavainikis. Pipas suuko: Oho! ir dr kalaviju j or. Seras Aliseris bed j roplio vilgsn. - Dabar jus vadins Nakties sargybos vyrais, taiau bsite didesni kvailiai nei cirko bedions, jei tuo patiksite. Js vis dar berniukai, ali ir trenkian tys vasara, o kai ateis iema, ikrisite kaip muss. - Taip tars, seras Aliseris Tornas juos paliko. Kiti berniukai susirinko aplink ivardint atuonet juokdamiesi, keiks nodami ir sveikindami. Halderis trinkteljo Rupiui kalavijo ploktuma per sdyn ir suuko: - Rupius i Nakties sargybos! Klykdamas, kad juodajam broliui reikia irgo, Pipas uoko Grenui ant pei ir jie virto ant ems, koiojosi, kumiavosi ir bavo. Dareonas puol ginklin ir gro, neinas gertuve rgtaus raudono gralo. Leidiant vyn per rankas, vaipantis tarsi kopstgalviams, Jonas pastebjo Semvel Tarl, stovint vien po pliku nudivusiu mediu kiemo kampe. Jonas pasil ger tuv ir jam. - Gurknel vyno? Semas papurt galv. - Ne, ai, Jonai. - Gerai jautiesi? - Labai gerai, tikrai, - pamelavo storulis. - A taip diaugiuosi dl js vis. - Jo apvalus veidas virpteljo mginant nusiypsoti. - Vien dien tapsi geriausiu valgu, kaip kad buvo tavo dd. - Yra, - patais Jonas. Jis nesusitaikys su mintim, kad Bendinas Starkas uvs. Jam nespjus daugiau nieko pasakyti, Halderis suuko: - , js ten, ksinats visk ilakti vieni? - Pipas iupo gertuv Jonui i rank ir juokdamasis m okinti. Kol Grenas laik jo rank, Pipas suspau d gertuv ir plona vyno srovel iurkteljo Jonui veid. Halderis suriau

348

GEORGE R. R. MARTIN

mojo protestuodamas, kad vaistomas geras vynas. Jonas spjaudsi ir band isivaduoti. Mataras ir Derenas ulipo ant sienos ir pradjo bombarduoti juos sniego gnitmis. Kai jis pagaliau isilaisvino, su snieguotais plaukais ir vyno dmmis ant apsiausto, Semvelis Tarlis buvo dings. T vakar tripirtis Hobas paruo berniukams ypating valgi progai paymti. Kai Jonas jo bendrj men, pats lordas kvedys palydjo j iki suolo prie ugnies. Praeinant vyresni vyrai tapnojo jam per rank. A tuoni bsimi broliai veit kept avienos onin su esnaku ir olelmis, papuot mtos akelmis ir apdt trintom is geltonomis ropmis, apipil tomis sviestu - Nuo paties lordo vado stalo, - atskleid jiems Bouvenas Maras. Buvo patiekta pinat, avinirni ir ali ropi salot, o usigardinti - po duben l aldyt mlyni ir saldios grietinls. - Kaip manai, ar jie laikys mus drauge? - svarst Pipas, kai jie smagiai prisirijo. Rupius nutais grimas. - Tikiuosi, ne. Man jau bloga irti tas tavo ausis. - Cha, - tar Pipas. - Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tu tikrai bsi valgas, Rupiau. Jie nors nugrsti tave kuo toliau nuo pilies. Jei Mensas Reideris pult, tik pakelk savo antveid ir parodyk snuk: jis pa bgs klykdamas. Visi nusijuok, iskyrus Gren. - Tikiuosi, a bsiu valgas. - Ir tu, ir visi kiti, - patikino Mataras. Kiekvienas vyras, vilkintis juodai, saugojo Sien ir i kiekvieno vyro buvo tikimasi, kad jis isitrauks kalavij jos ginti, taiau valgybos briai buvo tikrieji Nakties sargybos kovotojai. Tai jie drsdavo ijoti u Sienos, lkti per vaiduokli mikus ir apledjusius kalnus vakarus nuo eli bokto, kautis su vaildlingais, milinais ir bai singomis sniego mekomis. - Ne visi, - tar Halderis. - A noriau bti statytojas. Kokia nauda bt i valg, jei Siena nugrit? Statytoj gildija aprpindavo mrininkais ir dailidmis, kurie tais pil ir boktus; kalnakasiais, kurie raus tunelius ir skald akmenis keliams bei ta keliams; medkiriais, kurie ikirsdavo visus salynus, kai tik mikas priar tdavo pernelyg arti Sienos. Sakoma, kad jie kadaise i ualusi eer giliai vaiduokli mike ikirto milinikus ledo luitus ir rogmis partemp juos pietus, kad Sien bt galima pakelti dar aukiau. Taiau tai buvo prie imtmeius; dabar jie tik prajodavo palei Sien nuo Ryt sargybos iki eli bokto ir, rad trkim ar itirpusi viet, taisydavo tai, k galjo. - Senasis Lokys ne kvailys, - pritar Dareonas. - Tu tikrai bsi statyto jas, o Jonas tikrai bus valgas. Jis geriausias kalavijuotis ir puikiausias raitelis

SOS T AIDIMAS

349

tarp ms, o jo dd buvo pirmasis, kol jis... - Jo balsas nejaukiai nutilo, kai jis suvok, ko vos nepasak. - Bendinas Starkas vis dar tebra geriausias valgas, - tar jam Jonas, aisdamas su dubenliu mlyni. Kiti galbt jau prarado vilt, kad jo dd gr gyvas, bet ne jis. Jis atstm uogas, vos paliestas, ir pakilo nuo suolo. - Ar nevalgysi j? - paklaus Rupius. - Jos tavo. - Jonas vos prisiliet prie puikios Hobo puotos. - Nepraryiau daugiau anei ksnio. - Jis nusikabino apsiaust nuo kablio prie dur ir stum teljs jas petim ijo lauk. Pipas isek kandin. - Jonai, kas yra? - Semas, - prisipaino jis. - vakar jo nebuvo prie stalo. - Ne jo bdui praleisti vakarien, - msliai tar Pipas. - Ar manai, kad jis susirgo? - Jis isigando. Mes j paliekame. - Jis atsimin dien, kai ivyko i Vinterfelo, visus kariai saldius atsisveikinimus; Bran, gulint suluoint, Rob su sniegu plaukuose, Arij, apiberiani j buiniais, kai padovanojo jai Ada t. - Dav priesaik mes visi tursime pareigas. Kai kuriuos i ms gal isis Ryt sargyb ar eli bokt. Semas liks treniruotis su tokiais kaip Rastis, Kugeris ir tais naujais berniukais, kurie atvyksta karalikuoju keliu. Dievai teino, kokie jie bus, taiau galiu laintis, kad seras Aliseris pasis juos prie j pirmai progai pasitaikius. Pipas susirauk. - Padarei visk, k galjai. - To, k galjome, nepakanka. Grtant Hardino bokt pasiimti Vaiduoklio j kankino siaubingas nerimas. Su didvilkiu nujo arklides. Kai kurie baiktesni arkliai spardsi garduose ir karp ausimis jiems jus. Jonas pasibalnojo savo kumel, s do baln ir ijojo i Juodosios pilies pietus, mnesienos apviest nakt. Vaiduoklis bgo pirmas, skriste skrisdamas per em, ir dingo akimirksniu. Jonas leido jam palakstyti. Vilkui reikia pamedioti. Jis neturjo tikslo. Jis tenorjo joti. Kur laik jojo palei upel, klausyda masis ledinio vandens sruvenimo per akmenis, tada kirto laukus karalikojo kelio pusn. Kelias tiessi prieais j, siauras, akmenuotas, vienur kitur sty rojo piktols; kelias, neadantis nieko tikro, taiau jo vaizdas pripild Jono Snou ird begalinio ilgesio. Tuo keliu galjai pasiekti Vinterfel, o u jo - Ri veran, Karaliaus Uost ir rij bei daug kit viet: Kasterli Uolos pil, Veid sal, raudonus Dorno kalnus, imtus Bravoso sal jroje, aprkusius seno sios Valyrijos griuvsius. Visas tas vietas, kuri Jonas nebepamatys. Pasaulis buvo pasiekiamas keliu... o Jono vieta ia. Kai duos priesaik, Siena taps jo namais, kol jis pasens kaip meisteris Eimonas.

350

GEORGE R. R. MARTIN

- A jos dar nedaviau, - sumurmjo jis. Jis nebuvo nusikaltlis, privers tas vilktis juodai ir taip sumokti u savo piktadarystes. Jis atvyko ia laisva valia ir taip pat laisvai gali ivykti... kol neitar priesaikos. Jam tereikia joti toliau ir jis visk palikt. Vl stojus mnulio pilnaiai jis bt Vinterfele su broliais. Netikrais broliais, primin jam vidinis balsas. Ir ledi Stark nepasveikins tavs. Jam nebuvo vietos Vinterfele, Karaliaus Uoste taip pat. Net jo tikroji motina nerado jam vietos. Mintis apie j nulidino. Kain, kas ji buvo, kaip ji atrod, kodl jo tvas j paliko? Nes ji buvo kek arba svetimautoja, kvaily. Kas nors tamsaus ir negarbingo, nes kodl tada lordas Edardas taip gdijasi apie j kalbti? Jonas Snou nusisuko nuo karalikojo kelio ir pavelg atgal. Juodosios pilies iburiai slpsi u kalvos, taiau Siena stovjo kaip stovjusi, bolavo mnulio viesoje, milinika ir alta, einanti nuo horizonto iki horizonto. Jis apgr irg ir leidosi namo. Vaiduoklis gro, kai jis kirto pakilim ir pamat tolim lempos viesos mirgjim lordo vado bokte. Didvilkis raudonu nuo kraujo snukiu jau la pnojo greta irgo. Jonas pagavo save vl mstant apie Semvel Tarl. Kai par jojo arklides, jau inojo, k darys. Meisterio Eimono apartamentai buvo drtame mediniame bokte e miau kov lizd. Pasens ir nusilps meisteris dalijosi savo kambariais su dviem jaunesniais patarnautojais, kurie rpinosi jo poreikiais ir padjo jam darbuotis. Broliai juokavo, kad jam paskyr paius bjauriausius Nakties sargybos vyrus; aklumas j apsaugojo nuo btinybs juos irti. Klaidas buvo emas, plikas, beveik be smakro ir maomis paraudusiomis it kurmio akimis. etui ant kaklo puikavosi riebalinis navikas, didumo sulig karvelio kiauiniu, o jo veidas buvo raudonas nuo unvoi ir spuog. Galbt todl jis visuomet atrodydavo toks piktas. etas ir atsiliep Jono beldim. - Man reikia pasikalbti su meisteriu Eimonu, - pasak jam Jonas. - Meisteris jau lovoje, kur turtum bti ir tu. Ateik rytoj ir gal jis tave priims. - Ir jau norjo uverti duris. Jonas kio tarpdurin bat ir neleido j udaryti. - Turiu pasikalbti su juo dabar. Rytoj bus per vlu. etas susirauk. - Meisteris neprats, kad j kas adint nakt. Ar inai, koks jis senas? - Pakankamai senas, kad su lankytojais elgtsi mandagiau nei tu, - tar Jonas. - Perduok jam mano atsipraym. Netrukdyiau jam ilstis, jei reika las nebt svarbus. - O jei a atsisakysiu? Jonas laik tvirtai rms bat tarp dur. - Jei reiks, stovsiu ia vis nakt.

SO ST AIDIMAS

351

Juodasis brolis paniekinamai purkteljo ir atidars duris j leido. - Palauk bibliotekoje. Ten yra malk. kurk idin. Neleisiu, kad meiste ris dl tavs peralt. Kai etas atved meister Eimon, Jono kurtos malkos jau linksmai spragsjo. Senukas vilkjo naktiniais markiniais, taiau kakl juos jo ordi no grandin. Meisteris nenusiimdavo jos net eidamas miegoti. - Kd prie idinio bt puiku, - tar jis, ant veido pajuts ilum. Pato giai pasodins, etas apklojo jam kojas kailiais ir atsistojo prie dur. - Atsipraau, kad jus paadinau, meisteri, - pradjo Jonas Snou. - Tu mans nepaadinai, - atsak meisteris Eimonas. - Supratau, kad senstant man reikia vis maiau miego, o a jau labai senas. Danai po pus nakties praleidiu su vaiduokliais, atmindamas prie penkiasdeimt met buvusius laikus, tarsi tai bt buv vakar. Paslaptingas sveio apsilankymas vidurnakt yra sveikintinas malonumas. Tad pasakyk man, Jonai Snou, ko atjai pas mane i keist valand? - Paprayti, kad Semvelis Tarlis bt paimtas i treniruoi ir priimtas Nakties sargybos brolius. - Tai ne meisterio Eimono rpestis, - sudejavo etas. - Ms lordas vadas perleido rekrt treniravim sero Aliserio Torno rankas, - velniai tar meisteris. - Tik jis gali pasakyti, kada berniukas pasi ruos duoti priesaik, kaip tu tikriausiai inai. Kodl tada atjai pas mane? - Lordas vadas js paklausys, - paaikino Jonas. - O Nakties sargybos sueistuosius ir ligonius priirite js. - O ar tas tavo draugas Semvelis sueistas ar ligonis? - Bus, - paadjo Jonas, - jei js nepadsit. Jis papasakojo jiems visk, net ir tai, kaip usiund Vaiduokl, kad kibt Rasiui gerkl. Meisteris Eimonas klaussi tyldamas, nereginiomis aki mis sistebeilijs ugn, taiau eto veidas tamsjo su kiekvienu odiu. - Be ms, kurie j saugojom, Semas neturi ans, - baig Jonas. - Jis beviltikas su kalaviju. Mano sesuo Arija sukapot j gabalus, o jai dar nra n deimties met. Jei seras Aliseris privers j kautis, tik laiko klausimas, kol j kas sueis ar nuudys. etas daugiau nebegaljo klausytis. - A maiau t stor berniuk bendrojoje menje, - tar jis. - Jis yra par as ir beviltikas bailys, jei tai, k sakai, tiesa. - Galbt ir taip, - atsiliep meisteris Eimonas. - Pasakyk man, etai, k tu darytum su tokiu berniuku? - Palikiau ten, kur yra, - tar etas. - Siena - ne vieta silpniems. Lai treniruojasi, kol bus pasiruos, nesvarbu, kiek met prireiks. Seras Aliseris padarys i jo vyr arba nuudys, kaip panors dievai. - Tai neprotinga, - tar Jonas. Jis giliai kvp, kaupdamas mintis. - Kart, prisimenu, klausiau meisterio Luvino, kodl aplink kakl jis segi grandin.

352

GEORGE R. R. MARTIN

Meisteris Eimonas velniai paliet savo grandin, jo kaultas, susirauk ljs pirtas glost sunkius metalinius iedus. - Kalbk. - Jis man atsak, jog meisterio grandin turi jam priminti, kad jis prisie ks tarnauti, - m pasakoti Jonas. - A pasiteiravau, kodl kiekvienas ie das nukaldintas vis i kito metalo. Sidabrin grandin kur kas labiau dert prie jo pilk drabui, sakiau jam. Meisteris Luvinas nusijuok. Meisteris kaldinasi sau grandin ir mokosi, atsak jis man. Skirtingi metalai reikia vis kitoki pamok: auksas - pinig ir sskaitybos, sidabras - gydymo, ge leis - karo meno. Jis sak, jog yra ir kit prasmi. Vrinys turi priminti meisteriui karalyst, kuriai jis tarnauja, ar ne taip? Lordai yra auksas, o ri teriai - plienas, bet i dviej ied grandins nepadarysi. Reikia ir sidabro, ir geleies, ir vino, ir alavo, ir vario, ir bronzos ir kitko, o tai yra kininkai, kalviai, pirkliai ir kiti. Grandinei reikia vairiausi metal, o aliai - vai riausi moni. Meisteris Eimonas nusiypsojo. - I r k? - Ir Nakties sargybai reikia vairi broli. Kodl turime valg, tarn ir statytoj? Lordas Rendilas negaljo i Semo padaryti kario ir serui Aliseriui nepavyks. Negali alavo perkaldinti gele, kad ir kaip atkakliai mojuotum kju, taiau tai nereikia, kad alavas nenaudingas. Kodl Semas negalt bti tarnas? etas piktai susirauk. - A esu tarnas. Manai, tai lengvas darbas, tinkamas bailiams? Dl tar n gildijos Siena gyvuoja. Mes mediojame ir kininkaujame, priirime irgus, meliame karves, renkame malkas idiniams, verdame valg. Kaip manai, kas siuva jums drabuius? Kas atgabena i piet btiniausi daikt? Patarnautojai. Meisteris Eimonas buvo velnesnis. - Ar tavo draugas mediotojas? - Jis nekenia mediokls, - turjo pripainti Jonas. - Ar jis moka arti lauk? - paklaus meisteris. - Ar moka vadelioti vei m arba plaukti laivu? Ar jis galt papjauti karv? -N e . etas bjauriai suprunkt. - Maiau, kas nutinka iaudadiams ponkams, kai juos pristato prie darbo. Liepk tokiam sumuti sviest ir jo rankos nueis pslmis, ims krau juoti. Duok kirv kapoti malkoms ir jis nusir sau koj. - inau, k Semas gali daryti geriau u visus. - K? - susidomjo meisteris Eimonas. Jonas atsargiai pavelg et, stovint prie dur, raudonomis unvot mis nustu ir piktu veidu.

S O ST AIDIMAS

353

- Jis galt padti jums, - greitai ibr. - Jis moka skaiiuoti, jis moka skaityti ir rayti. inau, kad etas nemoka skaityti, o Klaido akys silpnos. Semas perskait visas knygas tvo bibliotekoje. Jam taip pat seksis su varnais. Atrodo, gyvnams jis patinka. Vaiduoklis i karto j prim. Jis galt daug k daryti ir nesikaudamas. Nakties sargybai reikia kiekvieno vyro. Kam nu udyti vien be tikslo? Veriau pasinaudokime juo. Meisteris Eimonas umerk akis ir kur laik Jonas baiminosi, kad bus umigs. Galiausiai jis tar: - Meisteris Luvinas tave gerai imok, Jonai Snou. Atrodo, tavo protas toks pat mitrus kaip ir kalavijas. - Ar tai reikia... - Tai reikia, kad pagalvosiu apie tai, k sakei, - tvirtai tar jam meiste ris. - O dabar, ko gero, jau eisiu miegoti. etai, palydk ms jaunj brol iki dur.

TYRIONAS

ie susirado pastog drebuli jaunuolyne alia auktojo kelio. Kol arkliai malino trokul kaln upoknyje, Tyrionas rinko sausuolius. Pasilenks pakl suskilusi ak ir kritikai j apirjo. - Ar ita tiks? Nelabai moku kurti ugn. U mane tai darydavo Morekas. - Ugn? - nusispjov Bronas. - Ar tu toks alkanas, kad esi pasirys mirti, kemy? Ar visai smegenys suskystjo? Ugnis pritrauks kalnieius per kelias mylias aplinkui. A noriu likti gyvas per i kelion, Lanisteri. - Ir kaip tikiesi tai padaryti? - pasiteiravo Tyrionas. Jis pasikio ak po paasia ir dairsi po ret pomik, iekodamas daugiau. Kaskart lenkiantis vrikai skaudjo nugar; jie jojo nuo pat auros, kai seras Linas Korbrjus akmeniniu veidu ilydjo juos pro Kruvinuosius vartus ir sak niekada ne begrti. - Neturime vili prasiskinti keli ginklu, - tar Bronas, - taiau du gali keliauti greiiau nei deimt ir ne taip traukia dmes. Kuo greiiau itrksi me i i kaln, tuo didesn tikimyb, kad pasieksime upi emes. Sakyiau, turime joti atkakliai ir greitai. Keliaukime nakt, o dien slpkims, kiek tik galime, venkime kelio, nekelkime triukmo ir nekurkime ugnies. Tyrionas Lanisteris atsiduso. - Puikus planas, Bronai. Ibandyk j, jei taip nori... ir atleisk man, jei neusibsiu tavs palaidoti. - Manai, kad pergyvensi mane, kemy? - samdomas kalavijuotis nusivaip. Jo ypsnys parod tams ply, kur sero Vardio Egeno skydas imu dant. Tyrionas gteljo. - Jodami atkakliai ir greitai nakt, mes tikrai nusiversim nuo kalno ir prasiskelsim makaules. A veriau rinksiuos lt ir lengvesn kelion. inau, tau patinka arklienos skonis, Bronai, bet jei ms arkliai nusibaigs, tursime balnotis laukines kates... ir, ties sakant, kalniei klanai mus suras, kad ir k mes darysim. J akys visur aplink mus. - Pirtinta ranka jis apibr auk tas, vjo apardytas juos supanias uolas. Bronas nusivaip. - Tada mes lavonai, Lanisteri. - Jei taip, tada noriau mirti patogiai, - atsak Tyrionas. - Mums reikia ugnies. Naktys ia altos, o iltas maistas suildys pilvus ir pakels p. Kaip manai, ar ia galtume k susimedioti? Ledi Laiza maloningai aprpino mus tikra puota: turim sdytos jautienos, kieto srio ir suiedjusios duo nos, bet a nenoriau isilauti danties taip toli nuo artimiausio meisterio.

S O S T AIDIMAS

355

- A galiu rasti msos. - Po juodais krintaniais plaukais tamsios Brono akys tariai nuvelg Tyrion. - Turiau palikti tave ia su tuo kvailu lauu. Jei paimiau tavo irg, mano galimybs igyventi padvigubt. K tada da rytum, nyktuk? - Tikriausiai numiriau. - Tyrionas pasilenk paimti dar vieno pagalio. - Nemanai, kad taip padarysiu? - Nedvejodamas taip pasielgtum, jei tai bt gyvybs ar mirties klausi mas. Gana greit nutildei savo draug igen, kai jam pilv smigo strl. Bronas, pams u plauk, atlo vyro galv ir smeig durkl paaus, o vliau pasak Ketlinai Stark, kad jis mir nuo aizdos. - Jis vis tiek buvo pasmerktas, - tar Bronas, - o jo dejons trauk juos prie ms. igenas t pat bt padars ir man... ir jis nebuvo draugas, tik bendrakeleivis. Neklysk, kemy. A dl tavs koviausi, taiau meils tau ne jauiu. - Man reikjo tavo kalavijo, - atov Tyrionas, - o ne meils. - Jis numet glb malk ant ems. Bronas nusiiep. - Esi drsus kaip koks samdomas kalavijuotis, t reikia pripainti. Kaip inojai, kad stosiu tavo pusn? - Kaip inojau? - Tyrionas nerangiai tupinjo ant trum p koj norda mas kurti ugn. - Meiau kauliuk. Tada smuklje tu ir igenas padjote paimti mane nelaisv. Kodl? Kiti laik tai savo pareiga, jie tai padar dl savo lord, kuriems tarnavo, garbs, taiau nejus abu. Js neturjote nei lor do, nei pareigos, nei menkos garbs, tai kam veltis visa tai? - Jis isim peil ir nudro kelias plonas skiedreles nuo vieno i pagali prakuroms. Nagi, kodl samdomi kalavijuoiai k nors daro? Dl aukso. Manei, kad ledi Ketlina apdovanos tave u pagalb, galbt netgi paims tarnyb. tai, turt bti gerai, tikiuosi. Ar turi titnag? Bronas kio du pirtus kapel prie diro ir numet titnag. Tyrionas sugavo j ore. - Dkoju, - tar. - Esm ta, kad tu nepasti Stark. Lordas Edardas yra ididus, garbingas ir doras vyras, o jo ledi mona ne tokia. O, be abejons, ji bt radusi pinig ar du, kai viskas bt pasibaig, spraudusi tau rankas, tardama mandag od ir mesdama paniekinam vilgsn, taiau tai dau giausia, ko galjai tiktis. Starkai ieko drsi, itikim ir garbing vyr, juos renkasi tarnyb, o i teisybs tu ir igenas esat tik emakilmiai unsnukiai. Tyrionas brkteljo titnag durkl, mgindamas skelti kibirkt. Nieko. Bronas prunkteljo. - Turi drs lieuv, trumpuli. Vien dien kas nors tau j nur ir privers suvalgyti. - Visi man taip sako. - Tyrionas pavelg samdom kalavijuot. - Ar a tave eidiau? Atsipraau... taiau tu esi unsnukis, Bronai, neklysk dl to.

356

GEORGE R. R. MARTIN

Pareiga, garb, draugyst - argi tai tau? Ne, nesivargink atsakyti, mes abu inome atsakym. Vis dlto nesi kvailas. Kai pasiek Sln, ledi Stark tavs nebereikjo... utat man - taip, o vienintelis dalykas, kurio Lanisteriams nie kada netrko, yra auksas. Kai atjo laikas mesti kauliuk, vyliausi, kad bsi imintingas ir suvoksi, kas tau naudinga. Man pasisek, kad supratai. Jis vl kaukteljo akmen plien, ir vl neskmingai. - Leisk, - pritps pasisil Bronas, - a kursiu. - Jis pam peil ir ti tnag i Tyriono rank ir skl ieirbas i pirmo karto. Medio skiedros pradjo rkti. - Puikiai padirbta, - pagyr Tyrionas. - Gal tu ir unsnukis, taiau ne abejotinai naudingas, o su kalaviju rankoje esi beveik toks pat neprilygsta mas kaip mano brolis Deimis. Ko tu nori, Bronai? Aukso? emi? Moter? Igelbk mano kail ir visa tai gausi. Bronas velniai psteljo ugn ir liepsnos okteljo aukiau. - O jei tu mirsi? - K gi, tada tursiu bent gedtoj, kurio sielvartas bus nuoirdus, - nusi juok Tyrionas. - Auksas inyks kartu su manim. Ugnis graiai plazdeno. Bronas atsistojo, sikio titnag atgal kapel ir numet Tyrionui jo durkl. - Sininga, - tar jis. - Tada mano kalavijas tavo... taiau nesitikk, kad priklaupsiu ir milordinsiu tave kaskart, kai iksi. A nesu pataiknas. - Ar kieno nors draugas, - pridr Tyrionas. - Net neabejoju, kad iduotum mane taip pat mikliai, kaip idavei ledi Stark, jei matytum naud. Jei ateis tokia diena, kai kils pagunda mane parduoti, atmink tai k, Bronai, a galiu sumokti dar didesn kain, nesvarbu, kokia ji bt. Man patinka gyventi. O dabar, kaip manai, gal galtum paiekoti mums vakariens? - Pasirpink arkliais, - tar Bronas, isitraukdamas ilg durkl, kur se gjo prie diro. Jis nuingsniavo tankm. Po valandos irgai jau buvo itrinti ir paerti, ugnis linksmai spragsjo, o vir liepsn irkdama ir spragsdama vartsi okiuko launis. - Tetrksta gero vyno nuplauti okiukui, - tar Tyrionas. - Dar moters ir tuzino kalavij, - pritar Bronas. Jis sdjo prieais lau sukryiavs kojas ir galando kalavijo amenis. Tas galstuvo brinimas plien keistai ramino. - Netrukus visikai sutems, - pasak jis. - Pirmiausia budsiu a... jei tik dievai bus mums maloningi. Aiku, gailestingiau leisti nudti mus mieganius. - O, manau, jie bus ia mums dar nespjus sumigti. - Nuo irkanios msos kvapo Tyrionui burnoje prisikaup seili. Bronas pairjo j per lau. - Tu kak sugalvojai, - tar nepaleisdamas i rank galstuvo. - Pavadinkime tai viltimi, - patikslino Tyrionas. - Dar vienas kauliuk metimas.

S O S T AIDIMAS

357

- Loiam i ms gyvybs? Tyrionas trkteljo peiais. - Ar mes turime ieit? - Jis pasilenk vir ugnies ir atsipjov plon ga ball okienos. - Oooo, - palaimingai atsiduso kramtydamas. Per smakr varvjo taukai. - Truput kietesn, nei a mgstu, ir trksta prieskoni, ta iau pernelyg garsiai nesisksiu. Jei biau rijoje, okiniau ant bedugns krato, vildamasis gauti virt pup. - Taiau tam kaljimo priirtojui atidavei kapel aukso, - pasak Bronas. - Lanisteriai visada sumoka savo skolas. Netgi Mordas sunkiai tuo patikjo, kai Tyrionas numet jam odin kap el. Kaljimo sargo akys isipt kaip virti kiauiniai, kai jis atrio raitel ir ivydo ibant auks. A pasilikau sidabr, - suktai ypsodamasis pasak jam Tyrionas, - taiau tau buvo paadta aukso ir j turi. - Tai buvo daugiau nei toks mogus kaip Mordas galjo tiktis udirbti per vis gyvenim koneveikdamas kalinius. - Ir atmink, k sakiau, - tai tik pradia. Jei kada nors atsibos tarnauti ledi Arin, prisistatyk Kasterli Uolos pil ir a sumoksiu tau likusi skol." - I abiej rank byrant auksiniams drakonams, Mordas par puol ant keli, adjo, kad taip ir padarys. Bronas isitrauk durkl ir nukl okiuk nuo ugnies. Jis storais gabalais pjaust apdegusi ms nuo kaul, o Tyrionas tuo tarpu igrem du suie djusios duonos kriauklius, kurie turjo atstoti dubenis. - Jei pasieksime up, k darysi toliau? - pjaustydamas paklaus samdo mas kalavijuotis. - O, pradiai pageidauiau keks, pkini patal ir soio vyno. - Ty rionas ities savo lkt", kuri Bronas prikrov msos. - O tada, manau, sukiau Kasterli Uol arba Karaliaus Uost. Turiu kelet klausim apie vie n durkl, kuriuos man reikia atsakym. Samdomas kalavijuotis pakramt ir nurijo. - Tad sakei teisyb? Tai nebuvo tavo durklas? Tyrionas ykiai ypteljo. - Ar a tau panaus melag? Kol jie prisikimo pilvus, suspindo vaigds, o vir kaln patekjo pus mnulis. Tyrionas pasiklojo ant ems laukins kats apsiaust ir isities, vietoj pagalvs pasikis baln. - Ms draugai kako delsia. - Jais dtas, baiminiausi abang, - tar Bronas. - Kodl taip atvirai ro doms, jei neketiname vilioti j spstus. Tyrionas sukikeno. - Tada mums reikt udainuoti ir jie skus alin i baims. - Jis pradjo vilpauti melodij. - Tu iprotjs, kemy, - i panagi peiliu kraptydamas riebalus apstul bo Bronas.

358

GEORGE R. R. MARTIN

- Kur dingo tavo meil muzikai, Bronai? - Jei tau reikjo muzikos, galjai paprayti, kad u tave kautsi dainius. Tyrionas vypteljo. - Tai bt stulbinantis vaizdelis. Taip ir matau j atremiant ser Vard medine arfa. - Jis toliau vilpavo. - inai it dain? - paklaus. - Girdjau j tai en, tai ten, ueigose ir vienamiuose. - Miri. Mano meils metaiw Miela ir graudi, jei supranti odius. J . niniuodavo pirmoji mergina, su kuria permiegojau, ir a taip ir nesugeb jau imesti jos i galvos. - Tyrionas pavelg dang. Buvo aiki, alta naktis, ir vaigds spindjo vir kaln, rykios ir negailestingos kaip tiesa. - Su tikau j toki nakt kaip i, - igirdo save sakant. - Deimis ir a grome i Lanisporto, kai igirdome klyksm ir ji ibgo keli, o du persekiotojai lipo jai ant kuln, kaudami grasinimus. Mano brolis isitrauk kalavij ir nusivijo juos, o a nulipau nuo irgo pasaugoti mergaits. Ji buvo vos metais vyresn nei a, tamsiaplauk, liauna, o veidelis galjo sudauyti ird. Bent jau manj tikrai sudau. Nekilminga, ibadjusi, murzina... taiau miela. Vydamiesi jie nupl jai nuo nugaros pus skarmal, kuriais ji vilkjo, tad apgaubiau j savo apsiaustu, kol Deimis vaiksi tuos vyrus po mikus. Kol jis paruoliavo, a ipeiau jos vard ir suinojau, kas ji tokia. Ji buvo smul kaus kininko dukra, nuo kartins mirus tvui liko nalait, pakeliui ... niekur, ties sakant. - Deimis apsiputojs norjo suiupti tuos vyrus. Ne danai nusikaltliai drsdavo pulti keliautojus taip arti Kasterli Uolos pilies, ir jis palaik tai eidimu. Mergait buvo pernelyg isigandusi keliauti toliau viena, tad a pasisiliau palydti j iki artimiausios ueigos ir pavalgydinti, kol mano brolis nujos pil pagalbos. Tokio alkano mogaus nebuvau mats. nekuiuodamiesi mes suvalgme du viiukus ir dal treiojo, igrme sot vyno. Buvau vos trylikos, ir, ko gero, vynas kaukteljo man galvon. Kit akimirk mes jau guljome vienoje lovoje. Ji buvo drovi, o a dar drovesnis. Niekaip nesuprantu, i kur radau drsos. Kai atmiau jai nekaltyb, ji raudojo, taiau vliau pabuiavo mane ir padainavo trumput dainel, o rytui dar neiauus a jau buvau simyljs. - Tu? - Brono balse buvo girdti nuostaba. - Nesmon, ar ne? - Tyrionas vl pradjo vilpauti dainel. - A j ve diau, - galiausiai prisipaino. - Lanisteris i Kasterli Uolos ved smulkaus kininko dukter, - stebjosi Bronas. - Kaip tau tai pavyko? - O, nustebtum suinojs, k gali vaikis padaryti su melu, penkiasdeimia sidabrini ir girtu ventiku. Nedrsau parsivesti nuotakos namo pil, tad kurdinau j nuosavame name ir por savaii mes aidme vyr ir mon. O tada ventikas isiblaiv ir visk prisipaino mano lordui tvui. - Tyrio nas nustebo, koki nevilt jauia apie tai pasakodamas, net po itiekos met.

SO S T AIDIMAS

359

Turbt i nuovargio. - Tai buvo galas mano vedyboms. - Jis sdjo ir smaksojo gstani ugn, markstydamasis prie vies. - Jis ivar mergait? - Jis pasielg dar geriau, - tar Tyrionas. - I pradi jis privert brol pasakyti man ties. Matai, mergina buvo kek. Deimis visk suorganizavo: keli, nusikaltlius, visk. Jis paman, kad man jau bt metas permiegoti su moterimi. Jis sumokjo dvigubai u nekalt mergel, inodamas, kad tai bus man pirmasis kartas. Deimiui visk iklojus, nordamas mane pamo kyti, lordas Taivinas atved mano mon ir atidav j sargybiniams. Jis tikrai jai dosniai sumokjo. Po sidabrin u kiekvien vyr. Kiek keki usipra o tokios sumos? Jis pasodino mane kareivini kampe ir liep irti, kol galiausiai ji turjo tiek sidabrini, kad monetos krito jai i saujos ir riedjo ant ems, ji... - Dmai grau akis. Tyrionas atsikrenkt ir nusisuks nuo lauo smeig akis tams. - Lordas Taivinas liep man eiti paskutiniam, tyliai pridr. - Man jis dav susimokti auksine moneta, nes a Lanisteris, todl vertas daugiau. Po kurio laiko jis vl igirdo galstuvo derkjim - Bronas galando ka lavij. - Trylikos, trisdeimties ar trej - biau nudjs t vyr, kuris su m ani mi taip pasielgt. Tyrionas atsisuko pairti j. - Vien dien gali gauti toki prog. Prisimink, k a tau sakiau. Lanis teriai visada apmoka savo skolas. - Jis nusiiovavo. - Manau, pabandysiu umigti. Paadink mane, jei reiks mirti. Jis susisupo laukins kats kail ir usimerk. em buvo akmenuota ir alta, taiau po kurio laiko Tyrionas Lanisteris umigo. Jis sapnavo dangaus vienut. kart jis buvo sargas, o ne kalinys, didelis, su diru rankoje, ir jis mu savo tv, stumdamas j atbul, bedugns link... - Tyrionai! - Brono spjimas buvo tylus ir primygtinis. Tyrionas akimirksniu pabudo. I lauo buvo lik tik pelenai, o i vis pu si link j slikino eliai. Bronas priklaup ant kelio, vienoje rankoje laiky damas kalavij, kitoje durkl. Tyrionas pakl rank: lik ramiau sak ji. - Ateikite, pasiildykite prie ms ugnies, naktis alta, - kteljo jis s linantiems eliams. - Deja, neturime pasilyti jums vyno, bet galite pasi vaiinti okiena. eliai sustojo. Ant plieno Tyrionas regjo mnulio aism. - Ms kalnai, - i u medi kteljo balsas: emas, atiaurus, nedrau gikas. - Ms oka. - Js oka, - sutiko Tyrionas. - Kas js? - Kai susitiksite su savo dievais, - atsak kitas balsas, - pasakykite, kad jus atsiunt Guntoras, Gurno i Akmenini Varn snus. - Po kojomis

360

GEORGE R. R. MARTIN

trakteljo aka, ir jis ilindo vies; plonas vyras raguotu almu, apsigin klavs ilgu peiliu. - Ir iaga, Dolfo snus. - Tai buvo pirmasis balsas: emas ir negailestin gas. J deinje sujudjo didelis akmuo ir atsistojo, virsdamas vyru. Jis buvo stambus, ltas, stiprus, vilkjo kailiais, deinje rankoje laik kuok, kair je - kirv. Jis kaukteljo juos vien kit drimblindamas ariau. Kiti balsai auk kitus vardus: Konas ir Torekas, Jagotas ir kiti, kuriuos Tyrionas pamiro, vos igirds; maiausiai deimt. Keli turjo kalavijus ir peilius; kiti mojavo akmis, dalgiais ir eberklais. Jis palauk, kol jie liovsi stgav, o tada prabilo: - A Tyrionas, Taivino snus i Lanisteri, Uolos Lit, klano. Mielai su moksime jums u suvalgyt ok. - K tu gali mums duoti, Tyrionai, Taivino snau? - paklaus vyras, pasi vadins Guntoru, ir atrod ess j vadas. - Mano kapelyje yra sidabro, - tar Tyrionas. - ie grandininiai mar kiniai, kuriais vilkiu, man per dideli, bet turt puikiai tikti Konui, o kovos kirvis dert iagos galingai rankai daug labiau nei medinis, kur jis laiko. - Pusmogis sumoks mums ms pai monetomis, - nusiaip Guntoras. - Tavo sidabras yra ms. Js irgai - ms. iedmarks, karo kir vis ir peilis, kur segi prie diro, - irgi. Negalite mums duoti nieko daugiau nei gyvybes. Kaip tau patikt mirti, Tyrionai, Taivino snau? - Savo lovoje, vyno pilnu pilvu, su mergele, apiojusia mano gaid, sulau kus atuoniasdeimties, - atsak jis. Didysis vyras, iaga, nusikvatojo pirmas ir garsiausiai. Kiti atrod ne taip suavti. - Konai, paimk j irgus, - sak Guntoras. - Umuk t kit ir iupk it pusmog. Jis gals melti okas ir juokinti motinas. Bronas paoko ant koj. - Kas mirs pirmas? - Ne! - grietai nutrauk Tyrionas. - Guntorai, Gurno snau, iklausyk mane. Mano gimin turtinga ir galinga. Jei Akmenins Varnos palyds mus saugiai per kalnus, milordas tvas apipils jus auksu. - Lygum lordo auksas toks pat bevertis, kaip ir pusmogio paadai, tar Guntoras. - Gal a ir pusmogis, - tar Tyrionas, - taiau bent jau turiu drsos su sitikti su prieais. Kodl Akmenins Varnos slepiasi u kalv ir dreba i bai ms, kai pro al joja Slnio riteriai? iaga suriaumojo i pykio ir trinkteljo vzdu per kirv. Jagotas bakste ljo Tyrionui veid ugnyje ugrdintu ilgos medins ieties smaigaliu. is prisivert nekrptelti. - Ar tai geriausi ginklai, kuriuos pasivogte? - tar jis. - Gal ir geri dobti avims, galbt... nes avys nesiprieina. Mano tvo kalviai nukala geresnius i plieno.

S O S T AIDIMAS

361

- Maasis bernvyri, - suriaumojo iaga. - Ar tyiosies i mano kirvio, kai nukirsiu tavo pimpal ir suersiu okoms? Taiau Guntoras pakl rank. - Ne, a noriu j iklausyti. Motinos alksta, o plienas pamaitina daugiau burn nei auksas. K tu mums duotum mainais js gyvybes, Tyrionai, Taivino snau? Kalavijus? Ietis? arvus? - Visa tai ir dar daugiau, Guntorai, Gurno snau, - ypsodamasis atsak Tyrionas. - A atiduosiu jums Arino Sln.

EDARDAS

ro auktus, siaurus langus urv primenanioje Raudonosios pilies sosto menje ant ems liejosi saullydio viesa, raudonais dryiais imar gindama sienas, ant kuri kadaise kabjo drakon galvos. Dabar akmuo buvo nukabintas mediokls gobelenais, pagyvintas alia, ruda ir mlyna spalva, taiau Nedui Starkui atrod, kad vienintel spalva menje yra kraujo raudonis. Jis sdjo auktai ant didiuls senovins Eigono Ukariautojo kds, ge leins pilnos smaigali ir dantyt krat pabaisos i keistai ilankstyto me talo. Tai buvo, kaip Robertas ir spjo, velnikai nepatogi kd, ypa dabar, kai lusi koj kas minut varst vis atresnis skausmas. Kas valand meta las po juo vis kietjo, o dl plieno ili u nugaros Nedas negaljo atsiloti. Karalius neturi sdti ramiau pareik Eigonas Ukariautojas, kai sak nu kaldinti didiul sost i kalavij, kuriuos atm i prie. Tebnie prakeiktas Eigonas dl tokios arogancijos, niriai pagalvojo Nedas, ir tebnie prakeiktas Robertas ir jo mediokl. - Esate tikras, kad tai nebuvo plikai? - lipniai pasiteiravo Veiris nuo tarybos stalo sosto apaioje. Vyriausiasis meisteris Paiselis neramiai muist si alia jo, o Maasis Pirtas aid su plunksna. Jie buvo vieninteliai ia daly vaujantys tarybos nariai. Karaliaus mike buvo pastebtas baltasis elnias, ir lordas Renlis bei seras Beiristinas ijojo su karalium mediokln, drauge su princu Dofriu, Sandoru Kligeinu, Balonu Svonu ir puse dvariki. Jis bent jau galjo sdti. Iskyrus taryb, visi kiti privalo pagarbiai stovti ar klpti. Praytojai spietsi netoli aukt dur; riteriai, kilmingi lordai ir ledi prie gobelen; prasiokai galerijoje; arvuoti sargybiniai auksiniais ar pilkais apsiaustais visi stovjo. Kaimieiai klpjo: vyrai, moterys ir vaikai, vienodai apdrisk ir kruvini, baugiai nuleid akis. Trys riteriai, atved juos ia liudyti, stovjo u j. - Plikai, lorde Veiri? - sero Reimuno Dario balsas skambjo panieki namai. - O, tai buvo plikai, neabejotinai. Lanisteri plikai. Nedas jaut tamp salje, nes kilmingi lordai ir tarnai vienodai sitem p klaussi. Jo tai nestebino. Vakarai virto pavojaus idiniu nuo tada, kai Ketlina pagrob Tyrion. Ir Riveranas, ir Kasterli Uolos pilis suauk savo vliavininkus, kariuomens telksi tarpeklyje emiau Auksinio Danties. Buvo tik laiko klausimas, kada pasipils kraujas. Reikjo nusprsti, kaip j sustabdyti. Lidnaakis seras Karilas Vensas, kuris bt buvs graus, jei ne vyno spalvos apgamas, darkantis jo veid, mosteljo klpanius kaimieius.

SO S T AIDIMAS

363

- Tai mons, spj pabgti i ererio tvirtinim, lorde Edardai. Visi kiti uvo drauge su Vendio miestelio ir Mim Brastos monmis. - Stokits, - sak Nedas kaimieiams. Jis niekuomet netikjo klpanio mogaus kalbomis. - Visi, stokits. Pavieniui ar poromis ererio tvirtinim gyventojai atsistojo. Vienam seneliui prireik pagalbos, o jauna mergait kruvina suknele liko klpti, sistebeilijusi ser Eir Oukhart, stovint Geleinio sosto papdje balta karaliaus sargybos uniforma, pasiruous saugoti ir ginti savo karali... arba, kaip sivaizdavo Nedas, karaliaus rank. - Dosai, - seras Reimunas Daris kreipsi apkn plinkant vyrik alu dario prijuoste. - Papasakok rankai, kas nutiko ereryje. Dosas linkteljo. - Jei js kilnyb teiktsi iklausyti... - Jo kilnyb medioja u Juodj Vanden, - patikslino Nedas, nesu prasdamas, kaip mogus gali vis gyvenim nugyventi per kelias dienas ke lio nuo Raudonosios pilies ir neinoti, kaip atrodo jo karalius. Nedas vil kjo balt linin palaidin su Stark didvilki ant krtins; juodas vilnonis apsiaustas ties apykakle buvo susegtas sidabrine, jo post simbolizuojania ranka. Juoda, balta, pilka - visi tiesos atspalviai. - A esu lordas Edardas Starkas, karaliaus ranka. Pasakyk man, kas esi ir k inai apie tuos raitelius. - A turiu... turjau... turjau alud, milorde, ereryje, prie akmeninio tilto. Puikiausias alus pietus nuo Ssmaukos, visi taip sak, meldiu atleisti, milorde. Dabar jo neliko, kaip ir viso kito, milorde. Jie atjo, igr savo dal, o kas liko, iliejo, tada padeg mano namus; jie bt iliej ir mano krauj, jei bt pagav, milorde. - Jie irk mus, - pritar greta stovintis kininkas. - Atjojo tamsoje i piet, padeg laukus ir namus, ud visus, kas tik band juos sustabdyti. Ta iau tai nebuvo plikai, milorde. Jie net neketino vogti ms galvij, ne: jie papjov mano piening karv ir paliko j musms ir varnoms. - Jie nugalabijo mano mokin, - tar maas ir storas vyras kalvio raume nimis ir su tvarsiu ant galvos. dvar jis atvyko vilkdamas geriausiais turi mais rbais, taiau jo kelns buvo sulopytos, o apsiaustas dmtas nuo kelio dulki. - Vaiksi j po laukus ant irg, baksnodami ietimis lyg kok kik; jie juoksi, o vaikis klupo ir klyk, kol galiausiai vienas persmeig j kiaurai. Klpanti mergait pakl galv Ned, sdint soste auktai vir jos. - Jie umu ir mano motin, js kilnybe. Ir jie... jie... - Jos balsas nu trko, tarsi ji bt pamirusi, k norjo pasakyti. Ji pradjo kkioti. Toliau pasakojo seras Reimunas Daris. - Vendio miestelio mons iekojo prieglobsio tvirtinimuose, taiau j sienos buvo medins. Plikai apkrov sienas iaudais ir suplekino juos gyvus. Kai Vendio mons atvr vartus, nordami isigelbti nuo ugnies, jie apaud juos bganius strlmis, net moteris su indukliais kdikiais.

364

GEORGE R. R. MARTIN

- O, siaubinga, - sumurmjo Veiris. - Kokie iaurs gali bti mons! - Jie taip pat bt pasielg ir su mumis, taiau ererio tvirtinim sienos akmenins, - tar Dosas. - Kai kurie norjo mus irkyti, taiau tas j di dysis tar, kad auktupy yra gardesnis ksnelis, tad jie patrauk prie Mim Brastos. Palinks priek Nedas pirtais uiuop alt metal. Kiekviename tarpupirtyje atsidr amenys, nes sulenkt kalavij smaigaliai buvo isisklei d tarsi sosto atram nagai. Net ir po trij imtmei kai kurie dar buvo gantinai atrs ir pjov. Geleinis sostas buvo pilnas abang neatsargiems. Balads pasakoja, kad jam nukaldinti prireik tkstanio kalavij, iki baltu mo kaitint Baleriono, Juodojo Siaubo, aizdre. Kaldinimas truko penkias deimt devynias dienas. Sosto gale susiriets guljo juodas vris, padarytas i skustuvo amen, strli antgali ir atraus metalo juost; i kd galjo pribaigti mog, ir pribaig, jei tiksime pasakojimais. Kodl ia sdi, Edardas Starkas taip ir nesuprato, taiau jis sdjo, o tie mons lauk i jo teisingumo. - Koki turite rodym, kad tai buvo Lanisteriai? - paklaus jis, stengda masis sutvardyti nir. - Ar jie vilkjo tamsiai raudonus apsiaustus, ar laik vliavas su lito atvaizdu? - Net Lanisteriai nra tokie beviltikai kvaili, - atkirto seras Markas Paiperis. Jis buvo pasipts neapsiplunksnavs gaidiukas, pernelyg jaunas ir kartas, kad patikt Nedui, taiau geras Ketlinos brolio - Edmuro Tlio draugas. - Visi vyrai buvo raiti ir arvuoti, milorde, - ramiai paaikino seras Karilas. - Jie buvo ginkluoti ietimis su plieno antgaliais, ilgais kalavijais ir kovos kirviais skerdynms. - Jis mosteljo vien apdriskus atbgl. - Ei, tu! Taip, tu, niekas tavs nenuskriaus. Papasakok rankai, k pasakojai man. Senasis vyras palingavo galv. - Tai dl j arkli, - tar jis, - jie jojo karo irgais. Daugel met dirbau se nojo sero Vilumo arklidse, tad inau skirtum. N vienas i j nra trauks plgo, dievai tebnie man liudytojais, jei a neteisus. - Puikiais ristnais joj antys plikai, - nusistebjo Maasis Pirtas. - Gal bt jie pavog irgus kokioje nusiaubtoje vietoje. - Kiek ten buvo vyr? - pasiteiravo Nedas. - Maiausiai imtas, - atsak Dosas, tuo pat metu kalvis su tvarsiu ita r: Penkiasdeimt", - o moiut u j: imt imtai, milorde, visa kariuo men." - Esi teisesn, nei galvoji, dievo moterie, - tar jai lordas Edardas. - Sa kote, jie neturjo vliav? O kokius arvus vilkjo? Gal pastebjote enklus ar ratus ant skyd ir alm? Aludaris Dosas papurt galv.

SO S T AIDIMAS

365

- Apgailestauju, milorde, bet ne, j arvai buvo paprasti, tik... tas, kuris juos ved... jis buvo arvuotas kaip ir kiti, taiau negaljai suklysti j atpain damas. I jo didumo, milorde! Kas sako, kad milin neliko, nra mats ito, prisiekiu. Jis stambus kaip buivolas, o balsu galt akmenis skaldyti. - Kalnas! - garsiai itar seras Markas. - Ar rastsi mogus, kuris tuo abejot? Tai Gregorio Kligeino darbas. Nedas girdjo murmes prie lang ir mens gale. Netgi galerijoje mons susijaudin nabdjosi. Ir kilmingi lordai, ir prastuomen inojo, k reikia, jei seras Markas teisus. Seras Gregoris Kligeinas buvo lordo Taivino Lanisterio vliavininkas. Jis tyrinjo isigandusi kaimiei veidus. Nenuostabu, kad jie taip bi jojo; jie man, kad juos atitemp ia vardinti lordo Taivino, kaip kruvin rank skerdiko, prie karali, kuris pagal vedybas buvo jo snus. Kain, ar riteriai dav jiems galimyb rinktis. Vyriausiasis meisteris Paiselis sunkiai pakilo nuo tarybos stalo, jo posto grandin skimbiojo. - Sere Markai, su visa pagarba, js negalite inoti, kad tas plikas buvo seras Gregoris. Karalystje yra daug dideli vyr. - Toki kaip Jojantis Kalnas? - pasitikslino seras Karilas. - Nesu tokio sutiks. - N vienas i ia esani vyr nra sutiks, - kartai pridr seras Reimunas. - Net jo brolis atrodo kaip unytis greta jo. Milordai, atsimerkite. Ar jums reikia pamatyti jo antspaud ant lavon? Tai buvo Gregoris. - Kodl Gregoris turt virsti pliku? - paklaus Paiselis. - Dl savo lor do siuzereno kilnumo jis valdo stipri pil ir savo paties emes. Tas vyras ventintas riterius. - Netikras riteris, - tar seras Markas. - Pasiuts lordo Taivino uo. - Milorde ranka, - nepalenkiamu balsu pradjo Paiselis, - raginu jus pri minti iam gerajam riteriui, kad lordas Taivinas Lanisteris yra ms malo ningosios karaliens tvas. - Dkoju, meisteri Paieli, - tar Nedas. - Ko gero, btume tai pamir, jei nebtumt pabrs. Nuo sosto auktumos jis mat vyrus, patyliukais smunkanius pro duris mens gale. Triuiai neria urvus, pagalvojo... arba iurks skuba pagrauti karaliens srio. Jis pamat ventik Mordein galerijoje su jo dukra San sa greta. Nedui ujo piktumas; mergaitei ia nedera bti. Taiau ventike negaljo inoti, kad iandien teisme nebus tik prasti varginantys reikalai: peticij klausymas, gin tarp besivarani tvirtinim sprendimas ir riboenkli vietos nagrinjimas. emiau prie tarybos stalo Piteris Beilias prarado susidomjim plunks na ir palinko priek.

366

GEORGE R. R. MARTIN

- Sere Markai, sere Karilai, sere Reimunai, ar galiu uduoti jums klausi m? iuos tvirtinimus turjote ginti js. Kur js buvote, kai prasidjo sker dyns ir padegimai? Atsak seras Karilas Vensas. - A lankiau milord tv tarpeklyje emiau Auksinio Danties, kaip ir seras Markas. Kai kalbos apie smurt pasiek ser Edmur Tl, jis atsiun t ini, kad mums reikt surinkti nedideles pajgas, surasti visus, kas liko gyvas, ir pristatyti karaliui. Prabilo seras Reimunas Daris: - Seras Edmuras pakviet mane su savo pajgomis atvykti Riveran. A buvau apsistojs u ups netoli jo sien ir laukiau sakym, kai inia mane pasiek. Kol parsiradau savo emes, Kligeinas ir jo palemkai jau buvo gr Raudonj ak ir jojo Lanisteri kalvas. Maasis Pirtas msliai paglost savo barzdos smaigal. - O jeigu jie vl sugr, sere? - Jeigu jie sugr, j krauju palaistysime laukus, kuriuos jie sudegino, kartai pareik seras Markas Paiperis. - Seras Edmuras pasiunt vyrus kiekvien kaim ir tvirtinim per die nos keli nuo sienos, - paaikino seras Karilas. - Kitas antpuolis jiems nebus toks lengvas pasijodinjimas. O gal kaip tik to lordas Taivinas ir nori, pagalvojo Nedas, susilpninti Ri verano pajgas, paakinti jaunuol isklaidyti kalavijus. Jo monos brolis buvo jaunas ir labiau narsus nei imintingas. Jis stengsis ilaikyti kiekvien ems lopinl, apginti kiekvien vyr, moter ir vaik, kurie vadina j lordu, o Tai vinas Lanisteris buvo pakankamai nuovokus, kad tai suprast. - Jei js laukai ir tvirtinimai saugs nuo upuolim, - vl tar lordas Piteris, - ko js praote i sosto? - Triakio lordai saugo karaliaus taik, - tar seras Reimunas Daris. - La nisteriai j sulau. Mes praome teiss atsakyti jiems - plienu plien. Mes reikalaujame teisingumo monms i ererio, Vendio miestelio ir Mim Brastos. - Edmuras sutinka, kad turime sumokti Gregoriui Kligeinui jo paties kruvina moneta, - pareik seras Markas, - taiau senasis lordas Hosteris sak mums atvykti ia ir prayti karaliaus leidimo smogti. Tada ai dievams u senj lord Hoster. Taivinas Lanisteris buvo tokia pat lap kaip ir litas. Jei jis ities pasiunt Gregor deginti ir plikauti, - o Nedas neabejojo, kad taip ir buvo, - jis pasirpino, kad is jot nakties prie dangoje, be vliav, apsimets paprastu pliku. Jei Riveranas kirst atgal, Sersi ir jos tvas sakyt, kad tai Tliai sulau karaliaus taik, o ne Laniste riai. Dievai teino, kuo patikt Robertas. Vyriausiasis meisteris Paiselis vl stovjo ant koj.

SO ST AIDIMAS

367

- Milorde ranka, jei ie geri mons tiki, kad seras Gregoris sulau savo vent priesaik plikaudamas ir prievartaudamas, tegu keliauja pas jo lor d ir skundiasi jam. ie nusikaltimai nra sosto rpestis. Tegu jie reikalauja teisingumo i lordo Taivino. - Viskas yra karaliaus teisingumas, - paaikino jam Nedas. - iaur, pie ts, rytai ar vakarai, visk mes darome Roberto vardu. - Karaliaus vardu, - patais vyriausiasis meisteris Paiselis. - Taip yra, ir turime atidti reikal, kol karalius... - Karalius medioja kitoje ups pusje ir gali negrti kelias dienas, - tar lordas Edardas. - Robertas paved man sdti jo vietoje, klausytis jo ausimis ir kalbti jo balsu. T a ir darysiu... nors sutinku, kad jam turi bti prane ta. - Jis pastebjo pastam veid po gobelenais. - Sere Robarai. Seras Robaras Roisas eng priek ir nusilenk. - Milorde. - Js tvas medioja su karaliumi, - tar Nedas. - Ar js praneite jiems, kas buvo kalbama ir daroma ia iandien? - Nedelsdamas, milorde. - Ar tai reikia, kad turime js leidim atkeryti serui Gregoriui? - pa klaus sosto Markas Paiperis. - Atkeryti? - pakartojo Nedas. - Maniau, mes kalbame apie teisingum. Sudeginus Kligeino laukus ir iudius jo mones karaliaus teisingumas ne bus atstatytas, tik js eista savimeil. - Jis nusuko akis, jaunajam riteriui nespjus niriai uprotestuoti, ir kreipsi kaimieius: - ererio mons, ne galiu grinti jums js nam ar js pasli ir negaliu prikelti js m iru sij. Taiau galbt galiu jums duoti bent truput teisingumo ms karaliaus Roberto vardu. Visos akys menje buvo smeigtos j, visi lauk. Nedas ltai atsistojo, rankomis sunkiai atsispirdamas nuo sosto, jo lusi koja tvare rkte rk. Jis i vis jg pasisteng nepaisyti skausmo; nevalia parodyti jiems savo silpnumo. - Pirmieji mons tikjo, kad teisjas, reikalaujantis mirties, pats turi pa kelti kalavij, o iaurje mes vis dar tai darome. Man nepatinka sisti kitus udyti u mane... taiau iandien kitaip negaliu. - Jis mosteljo lusi koj. - Lorde Edardai! - ksnis atskriejo i vakarins mens puss ir graus jaunuolis drsiai eng pirmyn. Be arv seras Loras Tairelis atrod dar jau nesnis nei eiolikos. Jis vilkjo blykiai mlynus ilkus ir dir - grandin i auksini roi, savo gimins enkl. - Meldiu, suteikit man garb veikti u jus. Skirkite man i uduot, milorde, ir a prisiekiu - js nenuvilsiu. Maasis Pirtas nusijuok. - Sere Lorai, jei mes ileisime jus vien, seras Gregoris parsis mums js galv su slyva, kita t js nuostabi burn. Kalnas nra i t, kurie palenkt kakl kokio nors vyro teisingumui.

368

GEORGE R. R. MARTIN

- A nebijau Gregorio Kligeino, - ididiai pareik seras Loras. Nedas ltai atsisdo atgal kiet gelein ikrypus Eigono sost. Jo akys tyrinjo veidus palei sien. - Lorde Berikai, - kteljo. - Torai i Myro. Sere Gladenai. Lorde Lotarai. - Ivardinti vyrai vienas po kito eng priek. - Kiekvienas i js surinkite po dvideimt vyr perduoti mano sprendimo Gregorio pil. Dvi deimt mano paties sargybini keliaus su jumis. Lorde Berikai Dondarionai, js vadovausite, kaip ir pridera pagal js rang. Jaunasis lordas viesiai rudais plaukais nusilenk. - Kaip sakysite, lorde Edardai. Nedas pakl bals, kad jis pasiekt pat sosto mens gal. - Roberto Pirmojo i Barateon gimins, Andal, Roinar ir Pirmj moni karaliaus, Septyni Karalysi valdovo ir Krato Globjo vardu, a, Edardas i Stark gimins, karaliaus ranka, sakau jums skubiai joti vaka rines emes, po karaliaus vliava kirsti Raudonj Triakio ak ir vykdyti karaliaus teisingum netikram riteriui Gregoriui Kligeinui ir kitiems jo nu sikaltim bendrams. A kaltinu j usitraukus gd, atimu visus rangus ir titulus, visas emes, pajamas, tvirtinimus ir pasmerkiu j myriop. Lai dievai pasigaili jo sielos. Kai nutilo jo balso aidas, Gli riteris atrod apstulbs. - Lorde Edardai, o kaip a? Nedas pavelg j. I auktai Loras Tairelis atrod beveik toks pat jaunas kaip Robas. - Niekas neabejoja js aunumu, sere Lorai, taiau ia mes kalbame apie teisingum, o js siekiate kerto. - Jis vl pavelg lord Berik. - Ijokite su pirmja viesa. Tokius reikalus geriausia sutvarkyti greitai. - Jis pakl rank. - iandien sostas daugiau peticij nebenagrins. Eilinas ir Porteris usirabdino geleiniais laiptais padti jam nulipti. Leisdamasis emyn jis jaut nir Loro Tairelio vilgsn, taiau jaunuolis nuingsniavo Nedui nepasiekus sosto mens grind. Geleinio sosto papdje Veiris rinko popierius nuo tarybos stalo. Maa sis Pirtas ir vyriausiasis meisteris Paiselis jau buvo ij. - Esate drsesnis vyras nei a, milorde, - lipniai tar eunuchas. - Kodl, lorde Veiri? - staiokikai paklaus Nedas. Koj maud ir jis ne buvo nusiteiks aisti odiais. - Jei ten sdiau a, biau pasiunts ser Lor. Jis taip norjo vykti... o mogui, kurio prieai yra Lanisteriai, praverst, kad Taireliai tapt jo draugais. - Seras Loras jaunas, - tar Nedas. - Drstu sakyti, kad jis iaugs nusi vylim. - O seras Ilinas? - eunuchas glostsi putn pudruot skruost. - Ga liausiai jis ir yra karaliaus teisingumo vykdytojas. Sisti kitus vyrus atlikti jo darbo... kai kas gali palaikyti tai rimtu eidimu.

SO ST AIDIMAS

369

- Nebuvo n menkiausi ketinim eisti, - ties sakant, Nedas nepasi tikjo tyliuoju riteriu, nors gal tik todl, kad nemgo budeli. - Primenu jums, kad Peinai yra Lanisteri gimins vliavininkai. Maniau, kad geriausia parinkti vyrus, kurie nra prisiek vasalo itikimybs lordui Taivinui. - Labai imintinga, neabejoju, - tar Veiris. - Vis dlto a umaiau ser Ilin mens gale, spoksant mus tomis savo blykiomis akimis, ir turiu pa sakyti, kad jis neatrod patenkintas, nors tikrai permanyti ms tylj riter gana sunku. Tikiuosi, kad jis taip pat iaugs savo nusivylim. Jis taip mgsta savo darb...

SANSA

is nesis sero Loro, - Sansa prane Deinei Pul t vakar, kai jos valg alt vakarien lempos viesoje. - Manau, tai dl jo kojos. Lordas Edardas vakarieniavo savo miegamajame drauge su Eilinu, Harvinu ir Veinu Pulu, kad pailsint lusi koj, o ventike Mordeina pasi skund, jog vis dien istovjus galerijoje ir jai skauda kojos. Arija turjo prie j prisidti, taiau vlavo grti i savo oki pamokos. - Jo kojos? - nepatikliai tar Dein. Ji buvo grai, tamsiaplauk, Sansos met mergait. - Ar seras Loras susieid koj? - Ne dl jo kojos, - paaikino Sansa, velniai kramsnodama viiuko lau nel. - Dl tvo kojos, kvailute. Jam taip j skauda, kad jis nuolatos vaikto suirzs. Antraip, esu tikra, jis bt pasiunts ser Lor. Tvo sprendimas vis dar j glumino. Gli riteriui prabilus ji buvo sitiki nusi, kad pamatys, kaip viena i senosios aukls pasak virsta tikrove. Seras Gregoris buvo pabaisa, o seras Loras - tikras didvyris, kurs j nugals. Jis net atrod kaip tikras didvyris - toks lieknas ir graus, liaun juosmen juosian iomis auksinmis romis ir ant aki krintaniais tankiais rudais plaukais. O tada tvas jam atsakei Tai nulidino j labiau, nei galjo apsakyti. Ji taip ir pareik ventikei Mordeinai, joms leidiantis laiptais i galerijos; taiau ventike tepratar, kad ne jai abejoti savo lordo tvo sprendimais. Tada siterp lordas Beilias: - O, neinau, ventike. Kai kurie jos lordo tvo sprendimai kelia dvejo ni. Jaunoji ledi tokia pat imintinga, kaip ir avinga. - Jis nusilenk ansai taip emai, kad ji nebuvo tikra - tai komplimentas ar paaipa. ventike Mordeina labai nusimin, kad lordas Beilias jas nugirdo. - Mergait tik amaliojo, milorde, - paaikino ji. - Kvaili taukalai. Tai nebuvo rimta pastaba. Lordas Beilias pasiglost smaili barzdel ir tar: - Ne? Pasakyk man, vaike, kodl tu btum pasiuntusi ser Lor? ansai neliko nieko kito, kaip tik papasakoti apie didvyrius ir pabaisas. Karaliaus patarjas nusiypsojo. - Na, tai nra tos prieastys, kurias biau ivardijs, bet... - Jis paliet jos skruost, nykiu velniai braukdamas skruosto linija. - Gyvenimas nra balad, mieloji. Savo lidesiui, vien dien t suprasi. To pasakoti Deinei Sansa vis dlto nenorjo; buvo nejauku net apie tai galvoti. - Seras Ilinas vykdo karaliaus teisingum, o ne seras Loras, - tar Dei n. - Lordas Edardas turjo pasisti j.

S OS T AIDIMAS

371

Sansa suvirpjo. Kaskart pavelgusi ser Ilin Pein ji sudrebdavo. Jausdavosi taip, tarsi kakas mirtina grabaliot jos nuog od. - Seras Ilinas atrodo kaip antra pabaisa. Diaugiuosi, kad tvas nesirin ko jo. - Lordas Berikas toks pat didvyris, kaip ir seras Loras. Jis toks drsus ir galantikas. - Tikriausiai, - dvejodama tar Sansa. Berikas Dondarionas buvo gana graus, taiau siaubingai senas, beveik dvideimt dvej; Gli riteris bt tiks kur kas labiau. inoma, Dein simyljusi lord Berik nuo tada, kai pirm kart pamat j turnyre. Sansa man, kad ji kvaila; Dein galiausiai tebuvo tik dvaro valdytojo dukra, ir nesvarbu, kiek jo geist, lordas Berikas niekuomet neirs emesnio luo mo mergin, net jei ji nebt perpus jaunesn. Vis dlto bt iauru tai pasakyti, tad Sansa gurkteljo pieno ir pakeit tem. - Sapnavau, kad Dofris nuov baltj elni, - tar ji. Ties sakant, tai buvo daugiau goda, taiau skambiau buvo pavadinti sapnu. Visi inojo, kad sapnai pranaiki. Baltieji elniai yra labai reti ir stebuklingi, o irdyje ji i nojo, kad jos galantikasis princas yra vertesnis to gyvno nei jo girtuoklis tvas. - Sapnavai? Tikrai? Ar princas Dofris prijo prie jo, paliet plika ranka ir nieko nedar? - Ne, - tar Sansa. - Jis pervr j auksine strle ir pargabeno man. Dainose riteriai niekada neudydavo stebukling vri - jie tik prieidavo prie j, paliesdavo juos, bet nealodavo, taiau ji inojo, kad Dofriui pa tinka medioti, ypa udyti. Nors tik gyvnus. Sansa buvo tikra, kad jos princas neprisidjo prie Dorio ir kit varg vyr nuudymo; tai buvo jo nedoras dd, Karaludys. Ji inojo, kad tvas dl to vis dar pyksta, taiau buvo neteisinga kaltinti Dofr. Tai bt tas pats, kaip smerkti j dl to, k padar Arija. - Maiau tavo seser i popiet, - isprdo Deinei, tarsi skaityt Sansos mintis. - Ji jo per arklides ant rank. Kodl ji taip daro? - Tikrai neinau, kodl Arija k nors daro. - Sansa nekent arklidi: dvokiani, piln mlo ir musi. Net panorus pajodinti jai patikdavo, kai arklininkas pabalnodavo irg ir atvesdavo kiem. - Nori igirsti apie dva r ar ne? - Noriu, - prisipaino Dein. - Buvo juodasis brolis, - pradjo Sansa, - ir meld vyr Sienai, tik jis atrod senas ir smirdjo. - Jai tai visai nepatiko. Ji visuomet sivaizdavo, kad Nakties sargyboje - tokie vyrai kaip dd Bendinas. Dainose juos vadino juodaisiais Sienos riteriais. Taiau tas vyras buvo kuprotas, bjaurus ir, pa nau, turjo utli. Jei taip i ties atrodo Nakties sargyba, ji gailjosi pavai

372

GEORGE R. R. MARTIN

nikio netikro brolio Jono. - Tvas paklaus, ar menje yra riteri, kurie pa gerbt savo gimines apsivilkdami juodai, taiau niekas neeng priekin, tad jis leido tam Jorinui isirinkti i karaliaus poemi ir isiunt atgal. O tada prie j stojo tie du broliai ir kalavijais prisiek tarnauti karaliui. Tvas pri m j priesaikas... Dein nusiiovavo. - Ar dar yra citrinini pyragaii? ansai nepatiko, kad j nutrauk, taiau turjo pripainti, kad citrininiai pyragaiiai domiau nei dauguma to, kas vyko sosto menje. - Pairkime, - pasil. Virtuvje citrinini pyragaii nerado, tik pus alto braki pyrago, to kio pat gardaus. Jos mauknojo j ant bokto laipt, kikeno, dalijosi paska lomis ir paslaptimis; Sansa t vakar nujo miegoti jausdamasi beveik tokia pat neklauada kaip Arija. Kit ryt ji pakirdo dar nepravitus ir mieguista nucimpino prie lango pairti, kaip seras Berikas rikiuoja savo vyrus. Jie ijojo, kai mieste auo, su trimis vliavneiais priekyje; vainikuotasis karaliaus elnias plevsavo ant aukiausio koto; Stark didvilkis ir paties lordo Beriko isiakojs aibas ant trumpesni. Viskas taip jaudino, dainos atgijo; dzingsintys kalavijai, mirkiojantys deglai, vjyje plazdanios vliavos, prunkiantys ir narpiantys irgai, auksinis kylanios sauls spindulys, prasiskverbiantis pro ky lanias grotas. Vinterfelo vyrai atrod ypa puikiai su sidabrikais arvais ir ilgais pilkais apsiaustais. Eilinas ne Stark vliav. Kai pamat j, prijojant prie lordo Beriko persimesti keliais odiais, Sansa pasijuto labai ididi. Eilinas buvo graesnis nei Doris; vien dien jis taps riteriu. Jiems ivykus, Rankos boktas atrod toks tuias, kad Sansa net apsi diaug pamaiusi Arij, kai nulipo apai uksti. - Kur visi? - paklaus sesuo, lupdama raudon apelsin. - Ar tvas i siunt juos sumedioti Deimio Lanisterio? Sansa atsiduso. - Jie ijojo su lordu Beriku nukirsdinti sero Gregorio Kligeino. - Ji pasi suko ventik Mordein, kuri kabino ko mediniu auktu. - ventike, ar lordas Berikas pamaus sero Gregorio galv ant kuolo ir ikels ant jo paties vart, ar pargabens j karaliui? - Prajus vakar jos su Deine Pul dl to susiginijo. ventike pasibaisjo. - Ledi neaptarinja toki dalyk valgydama ko. Kur tavo mandagu mas, Sansa? Prisiekiu, pastaruoju metu esi beveik tokia pat neiauklta kaip ir tavo sesuo. - K padar Gregoris? - paklaus Arija.

SO ST AIDIMAS

373

- Jis sudegino tvirtinimus ir nuud daug moni, moter ir vaik taip pat. Arija piktai susirauk. - Deimis Lanisteris umu Dor, Hiuvard ir Vil, o Skalikas nuud Mik. Kas nors turt nukirsdinti juos. - Tai ne tas pats, - tar Sansa. - Skalikas - prisieks Dofrio skydas. Tas msininko snus puol princ. - Melag, - svied Arija. Ranka taip stipriai sugniau apelsin, kad rau donos sultys itryko tarp pirt. - Nagi, ikoneveik mane kaip tik nori, - oriai tar Sansa. - Nedrsi to da ryti, kai iteksiu u Dofrio. Tursi man lenktis ir vadinti js didenybe. - Ji klykteljo, kai Arija tk apelsin per stal. Vaisius kaukteljo jai per vidur kaktos, iurkteljo ir nukrito sterbl. - Isiterliojote veid sultimis, js didenybe, - nusiaip Arija. ios tekjo per nos ir grau akis. Sansa nusiluost jas nosinaite. Kai pamat, k apelsinas padar jos nuostabiai dramblio kaulo spalvos ilkinei suknelei, vl suyp. - Tu pabaisa, - m rkti ant sesers. - Jiems reikjo nudobti tave, o ne Ledi! ventike Mordeina paoko ant koj. - Js lordui tvui bus apie tai praneta! Tuojau pat drokit savo kam barius. Girdit? - Ir man? - Sansos akyse kaupsi aaros. - Taip neteisinga. - Praau nesiginyti. Eikit! Sansa iingsniavo iklusi galv. Ji bsima karalien, o karaliens never kia. Bent jau prie moni aki. jusi miegamj usiov duris ir isinr i suknels. Raudonasis apelsinas paliko ugniaspalv dm ant ilko. - Nekeniu jos! - suuko. Ji suvyniojo suknel ir veit alt idin, ant vakarykts ugnies pele n. Ivydusi, kad dm persisunk iki pasijonio, nebesitvardydama pradjo kkioti. Kaip iprotjusi nusipl likusius drabuius, parkrito ant lovos ir verk, kol umigo. Buvo jau vidurdienis, kai ventike Mordeina pabeld jos duris. - Sansa. Tavo lordas tvas nori tave matyti. Sansa atsisdo. - Ledi, - sukudjo ji. Akimirk atrod, kad didvilk kambaryje, velgia j tomis auksinmis akimis, lidna ir suprantanti. Ji turbt sapnavo. Ledi buvo su ja ir abi drauge bgiojo, ir... ir... bandyti prisiminti buvo tas pats, kas gaudyti liet pirtais. Sapnas isisklaid ir Ledi inyko. - Sansa, - vl pasigirdo atkaklus beldimas. - Ar girdi mane? - Taip, ventike! - suuko ji. - Tik praau minuts apsirengti. - Jos akys buvo raudonos nuo aar, taiau pasisteng atrodyti graiai.

374

GEORGE R. R. MARTIN

Kai ventike Mordeina palydjo j tvo kambar, lordas Edardas buvo palinks vir milinikos knygos odiniais vireliais, sustingusi koj su tva ru laik itiess po stalu. - Ateik ia, Sansa, - tar jis nepiktai, o ventike nukurnjo pakviesti se sers. - Atsissk prie mans. - Jis uvert knyg. ventike Mordeina gro su Arija, spurdania jos gniautuose. Sansa ap sivilko aving blykiai ali damasto suknel ir nutais atgailaujant veid, o jos sesuo buvo su tais paiais nuzulintais odiniais rbais ir iurkiais dro biniais, kuriais vilkjo per pusryius. - tai ir kita, - pareik ventike. - Dkoju, ventike Mordeina. Noriau pakalbti su dukromis vienas, jei btumte tokia maloni. - ventike nusilenk ir ijo. - Arija pradjo, - ibr Sansa, trokdama tarti pirm od. - Ji pavadino mane melage ir met mane apelsin, sugadino suknel, t dramblio kaulo spalvos ilkin, kuri man padovanojo karalien per suadtuves su princu Dofriu. Ji irsta, kad a iteksiu u princo. Ji bando visk sugadinti. Tve, ji negali paksti nieko, kas grau, avu ar prabangu. - Gana, Sansa, - lordo Edardo balsas skambjo nekantriai. Arija pakl akis. - Atsipraau, tve. A buvau neteisi ir meldiu savo sesers atleidimo. Akimirkai Sansa taip apstulbo, kad neteko amo. Galiausiai ji prabilo: - O kaip bus su mano suknele? - Galbt... a j galiau iskalbti? - dvejodama pasil Arija. - Skalbimas nepads, - tar Sansa. - Net jei trintum dien nakt. ilkas sugadintas. - Tada... a tau pasisiu nauj, - paadjo Arija. Sansa paniekinamai atmet galv. - Tu? Tu negaltum pasiti suknels, tinkamos valyti kiaulidms. Tvas atsiduso. - Pasikvieiau jus ia kalbti ne apie sukneles. A isiuniu jus abi atgal Vinterfel. Antr kart Sansa pernelyg apstulbo, kad k pasakyt. Pajuto, kad akys vl sudrko. - Tu negaliy- tar Arija. - Praau, tve, - galiausiai pralemeno Sansa. - Praau, nereikia. Tvas apdovanojo dukras nuvargusia ypsena. - Galiausiai radome kai k, dl ko abi sutariat. - A nieko blogo nepadariau, - meld Sansa. - A nenoriu grti. - Jai patiko Karaliaus Uostas; dvaro spindesys, kilmingi lordai ir ledi, apsitai s ilkais ir aksomais, pasipuo brangakmeniais, puikus miestas su visais monmis. Turnyras buvo pats stebuklingiausias laikas jos gyvenime, o ji dar tiek daug nemat: derliaus numimo puot, kauki bali ir mim pasi

S O ST AIDIMAS

375

rodym. Jai buvo nepakeliama mintis, kad visko neteks. - Isisk Arij, tai ji pradjo, tve, a prisiekiu. A bsiu gera, pamatysi, tik leisk man pasilikti, ir a paadu, jog bsiu puiki, kilni ir mandagi kaip karalien. Tvo burna keistai persikreip. - Sansa, a isiuniu jus ne dl kivir, nors dievai ino, kad jau pavargau nuo js barni. Noriu, kad grtumte Vinterfel dl savo pai saugumo. Trys mano vyrai buvo nudobti kaip unys maiau nei per myli nuo ios vie tos, kur dabar sdime, o k daro Robertas? Jis ivyksta medioti. Arija atgrasiu proiu kramt lp. - Ar galime su savimi pasiimti Sirij? - Kam rpi tavo kvailas oki mokytojas? - usipliesk Sansa. - Tve, a tik dabar prisiminiau - a negaliu ivykti, nes teksiu u princo Dofrio. - Ji paband drsiai jam nusiypsoti. - A myliu j, tve, tikrai myliu; myliu j taip pat kartai kaip karalien Neiris myljo princ Eimon, Drakon riter, kaip Donkila myljo ser Florian. A noriu bti jo karaliene ir susilaukti jo vaik. - Mieloji, - velniai tar tvas, - paklausyk mans. Kai bsi pakankamai suaugusi, parinksiu tau por kilming, tavs vert lord, nars, veln ir stipr. is tavo pasiadjimas Dofriui buvo baisi klaida. Tas berniukas nra princas Eimonas, patikk manimi. - Yra! - nenusileido Sansa. - A nenoriu kito narsaus ir velnaus vyro, a noriu jo. Mes bsime tokie laimingi kaip dainose, pamatysi. A padovanosiu jam auksaplauk sn, o vien dien jis taps visos karalysts karaliumi, pui kiausiu, koks tik yra valds, drsiu kaip vilkas ir ididiu kaip litas. Arija nusivaip. - Ne, jei Dofris bus tvas, - tar ji. - Jis melagis, bailys ir vis tiek yra tik elnias, o ne litas. Sansa m aaroti. - Ne! Jis n kiek nepanaus t sen prasigrus karali, - sucyp ji sese riai, usimirusi dl savo sielvarto. Tvas keistai j pasiirjo. - Dievai, - velniai itar, - tiesiai i vaiko lp... - Jis kteljo ventikei Mordeinai. Mergaitms tar: - Iekau greitos prekybos galeros, kuri parpluk dyt jus namo. iais laikais jra saugesn nei karalikasis kelias. Iplauksite, kai tik rasiu tinkam laiv, su ventike Mordeina ir briu sargybini... ir, taip, su Sirijumi Foreliu, jei jis sutiks man tarnauti. Taiau niekam nepasako kite. Bus geriau, jei niekas neinos apie ms planus. Pasikalbsime rytoj. Sansa raudojo, kai ventike Mordeina lydjo jas emyn laiptais. Jie visk atims: turnyrus, dvar, jos princ, visk; jie isis j atgal ir udarys amiams tarp niri pilk Vinterfelo sien. Jos gyvenimas baigsi dar neprasidjs. - Nustok aaroti, vaike, - grietai subar ventike Mordeina. - Esu tikra, kad tavo lordas tvas ino, kas tau geriausia.

376

GEORGE R. R. MARTIN

- Nebus taip blogai, Sansa, - guod Arija. - Mes plauksime laivu. Tai bus nuotykis, o tada vl bsime su Branu ir Robu, senja aukle, Hodoru ir ki tais. - Ji paliet jos rank. - Hodoru! - suuko Sansa. - Turtum itekti u Hodoro, esi tokia pat, kaip jis: kvaila, plaukuota ir bjauri! - Ji isisuko i sesers rankos, lk mie gamj ir usiov duris.

EDARDAS

kausmas - tai diev dovana, lorde Edardai, - kalbjo vyriausiasis meisteris Paiselis. - Tai reikia, kad kaulas suauga, o koja gyja. Bkite dkingas. - Bsiu dkingas, kai koj nustos skaudti. Paiselis padjo ant stalo prie lovos ukimt butel. - Aguon pienas, jei skausmas pasidarys nebepakeliamas. - A ir taip per daug miegu. - Miegas - puikus gydytojas. - A maniau, kad gydytojas js. Paiselis ypteljo. - Malonu matyti jus taip gerai nusiteikus, milorde. - Jis palinko ariau ir prislopino bals. - ryt atskrido varnas: laikas karalienei nuo jos lordo tvo. Pamaniau, turtumte inoti. - Juodi sparnai, juodos inios, - niriai tar Nedas. - Kas ten raoma? - Lordas Taivinas didiai persiuts dl t vyr, kuriuos pasiuntte pas ser Gregor Kligein, - atskleid meisteris. - Baiminausi, kad taip ir bus. Jei pamenate, spjau dl to taryboje. - Lai siunta, - tar Nedas. Kaskart suskaudus kojai, jis prisimindavo Deimio Lanisterio ypsn ir rankose gulint negyv Dor. - Tegu rao ka ralienei kokius tik nori laikus. Lordas Berikas joja su paties karaliaus vlia va. Jei lordas Taivinas pamgins sutrukdyti karalikajam teisingumui, turs u tai atsakyti Robertui. Vienintelis dalykas, kur jo didenyb mgsta labiau nei mediokl, - kariauti su jam nepaklstaniais lordais. Paiselis atsitrauk, meisterio grandin skimbiojo. - Kaip pasakysite. Aplankysiu jus rytoj. - Senasis meisteris skubiai susi rinko daiktus ir ijo. Nedas neabejojo, kad jis nudulkjo tiesiai karalikuo sius apartamentus pakudti karalienei. Pamaniau, turtumt inoti, tai jau tikrai... tarsi Sersi nebt jam liepusi perduoti savo tvo grasinim. Tikjosi, kad jo atsakymas privers grieti tuos tobulus jos dantis. Nedas nebuvo toks tikras dl Roberto, kaip djosi, taiau Sersi nebtina to inoti. Paieliui ijus, Nedas papra medumi saldinto vyno taurs. is irgi temd prot, bet ne taip smarkiai. Jis turjo ilikti viesia galva. Tkstanius kart jis klaus savs, k bt dars Jonas Arinas, jei bt igyvens tiek, kad galt veikti pagal turimas inias. O galbt jis veik ir dl to mir. Keista, kaip kartais nekaltos vaiko akys pamato tai, kam suaugs mogus yra aklas. Vien dien, kai Sansa suaugs, jis papasakos jai, kaip ji paakino j praregti. Jis n kiek nepanaus t sen prasigrus karali, piktai ir nieko

378

GEORGE R. R. MARTIN

negalvodama pareik ji, ir i paprasta tiesa sismelk j alta kaip mirtis. Tai buvo kalavijas, pribaigs Jon Arin, pagalvojo tada Nedas, ir nuudys Robert: mirtis bus ltesn, bet utikrinta. Lusios kojos laikui bgant sugyja, taiau idavysts pliuoja ir nuodija siel. Po valandos, kai ijo vyriausiasis meisteris Paiselis, apsireik Maasis Pirtas, vilkintis slyv spalvos liemene, ant kurios krtins juodais silais buvo isiuvintas strazdas, ir juodai baltai dryuotu apsiaustu. - Negaliu usibti, milorde, - pareik jis. - Ledi Tanda tikisi, kad pie tausiu su ja. Be abejons, ji ikeps man nupent ver. Jei jis bus toks pat nutuks, kaip ir jos dukrel, a persivalgysiu ir mirsiu. O kaip js koja? - Kamuoja udegimas ir skauda, o nieulys varo mane i proto. Maasis Pirtas kilsteljo antak. - Ateityje pasistenkite, kad ant jos nebevirst irgai. Raginu jus kuo grei iau pasveikti. Karalyst nerimsta. Veiris girdjo grsmingus gandus i vaka r. Laisvieji raiteliai ir samdomi kalavijuoiai telkiasi Kasterli Uolos pilyje, ir ne tam, kad maloniai pasinekuiuot su lordu Taivinu. - Ar kas nors girdti i karaliaus? - paklaus Nedas. - Kiek dar Robertas ketina medioti? - Turint omeny jo prioritetus, manau, jis pasilikt mike, kol judu su karaliene num irtum t sulauk garbaus amiaus, - ypteljs atsak lordas Piteris. - O jei rimtai, manau, gr, kai tik k nors nudobs. Atrodo, jie rado baltj elni... arba tiksliau tai, kas i jo liko. Kakokie vilkai aptiko j pirmi ir paliko jo didenybei tik ragus ir kanopas. Robertas irdo, kol igirdo kalbas apie kakok milinik ern miko gldumoje. Ir usispyr j sumedioti. Princas Dofris ryt gro su Roisais, seru Balonu Svonu ir kitais dvideim ia vyr i brio. Kiti liko su karaliumi. - O Skalikas? - susirauks paklaus Nedas. I viso Lanisteri brio San doras Kligeinas kl jam didiausi nerim dabar, kai seras Deimis pabgo i miesto prisidti prie tvo. - O, gro kartu su Dofriu ir nujo tiesiai pas karalien. - Maasis Pir tas nusiypsojo. - Nepagailiau imto sidabrini elni, jei biau tupjs kaip mekras vikriuose, kai jis suinojo, kad lordas Berikas ivyko nukirs dinti jo brolio. - Netgi aklas mogus mato, kad Skalikas nekenia savo brolio. - O, bet Gregoris yra jo neksti, o ne js nuudyti. Kai Dondarionas nunios ms Kalnui makaul, Kligeino ems ir pajamos atiteks Sandorui, bet a nesitikiau padkos, tik ne i jo. O dabar turite man atleisti. Ledi Tanda laukia su nupentais veriais. Eidamas prie dur lordas Piteris pastebjo ant stalo milinik didiojo meisterio Moleono tom ir stabteljs tingiai atvert. - Genealoginiai mediai ir istorijos galingiausi Septyni Karalysi gi mini, su daugumos aukt lord, kilming ledi ir j vaik apraymais, -

SO ST AIDIMAS

379

perskait. - Tai nuobodiausias mano matytas skaitalas. Migdomj doz, lorde? Akimirk Nedas ketino jam visk papasakoti, taiau kakas Maojo Pir to ironijoje j erzino. Vyras buvo per daug protingas, o ironika ypsena ne dingo nuo jo lp. - Jonas Arinas studijavo it knyg, kai susirgo, - atsargiai tar Nedas, nordamas pairti, k jis atsakys. Ir jis reagavo kaip visada: kandiai. - Tokiu atveju, - tar jis, - mirtis turjo ateiti kaip palaimintas palengv jimas. - Lordas Piteris Beilias linkteljo ir ijo. Edardas Starkas leido sau nusikeikti. Be jo ilgamei tarn, iame mieste nebuvo n vieno, kuriuo jis pasitikt. Maasis Pirtas slp Ketlin ir pad jo Nedui per apklausas, taiau jo skuba ineti kail, kai Deimis ir jo kariai pastojo keli per liet, vis dar nedav ramybs. Veiris buvo dar blogesnis. Nepaisant vis kalb apie itikimyb, eunuchas inojo per daug ir veik per maai. Vyriausiasis meisteris Paiselis su kiekviena prabgusia diena vis la biau atrod Sersi pataiknas, o seras Biristinas buvo senas ir nepalenkia mas. Jis liept Nedui atlikti pareig. Laiko liko rizikingai maai. Netrukus karalius gr i mediokls ir garb reikalaut, kad Nedas idstyt jam visk, k suinojo. Veirias Pulas pasi rpino, kad Sansa ir Arija iplaukt laivu Vjo ragana" i Bravoso po trij dien. Jos bus Vinterfele dar prie pjt. Nedas nebegaljo dangstytis nerimu dl j saugumo, kad ilgiau delst. Taiau prajusi nakt jis sapnavo Reigaro vaikus. Lordas Taivinas sugul d lavonus prie Geleinio sosto, susuktus tamsiai raudonus savo gimins sargybos apsiaustus. I jo puss tai buvo protinga; per raudon audekl krau jo beveik nesimat. Maoji princes buvo basa, vis dar vilkinti naktiniais, o berniukas... berniukas... Nedas negaljo leisti, kad tai vl atsitikt. Karalyst nepaks dar vieno i protjusio karaliaus, dar vieno kraujo ir kerto okio. Jis turi tbt isaugoti vaikus. Robertas moka bti gailestingas. Seras Biristinas nebuvo vienintelis, ku riam jis atleido. Vyriausiasis meisteris Paiselis, Voras Veiris, lordas Balonas Greidojus - visi kadaise buvo laikyti Roberto prieais ir visiems pasilyta draugyst, leista susigrinti garb ir titulus mainais itikimybs priesaik. Jei vyras bdavo drsus ir lovingas, Robertas elgdavosi su juo garbingai ir pagarbiai, kaip ir pridera auniam prieui. ia buvo kai kas daugiau: nuodai tamsoje, peilio dris siel. ito jis nie kada negals atleisti, ne daugiau, nei atleido Reigarui. Jis visus juos umu, suvok Nedas. Ir vis dlto jis suprato, kad negali tylti. Jis buvo sipareigojs Robertui, karalystei, Jono Arino atminimui... ir Branui, kuris greiiausiai irgi ukliuvo u tiesos. Kodl gi dar jie bt norj j nuudyti?

380

GEORGE R. R. MARTIN

Vlai t popiet jis pasikviet Tomard, stuomening sargybin imbiero spalvos andenomis, kur jo vaikai vadino Storuoju Tomu. Doriui uvus ir Eilinui ivykus, Storasis Tomas vadovavo eimyniki sargybai. Nuo ios minties Ned apm miglotas nerimas. Tomardas buvo tvirtas, doras, itiki mas, nepailstantis iki tam tikros ribos, taiau artjo prie penkiasdeimties, o netgi jaunystje nebuvo labai energingas. Galbt Nedui nereikjo taip greitai isisti puss savo sargybini, tarp j ir geriausi kalavijuoi. - Man reiks tavo pagalbos, - prakalbo Nedas, kai Tomardas prisiarti no, iek tiek bgtaudamas kaip visada, kai stodavo prieais lord. - Palydk mane diev mik. - Ar tai imintinga, lorde Edardai? Js koja ir visa kita... - Galbt nelabai. Taiau btina. Tomardas pasiauk Varl. Rankomis apsikabins vyrus per peius Nedas sugebjo nulipti staiais bokto laiptais ir nulubioti per kiem. - Padvigubinkite sargyb, - paliep jis Storajam Tomui. - Nieko neleis kite ir neileiskite i Rankos bokto be mano leidimo. Tomas sumirksjo. - Milorde, Eilinui ir kitiems ivykus, mes jau ir taip vos spjam suktis... - Tai ilgai netruks. Pailginkite budjimus. - Klausau, milorde, - atsak Tomas. - Gal galiau suinoti, kodl... - Geriau nereikia, - lakonikai atsak Nedas. Diev mikas buvo tuias, kaip ir visuomet ioje pietini diev buveinje. Nedui klaikiai skaudjo koj, kai jie nuleido j ant ols prie irdies medio. - Ai. - Jis isitrauk i rankovs popieri, uantspauduot savo gimi ns antspaudu. - Nunekite j nedelsdami. Tomardas pavelg vard, kur Nedas ura ant popieriaus, ir susirpi ns apsilai lpas. - Milorde... - Daryk, kaip liepiu, Tomai, - nutrauk j Nedas. Kiek laiko lauk diev miko tyloje, jis nebt galjs pasakyti. ia buvo ramu. Storos sienos ustojo pilies triukm, ir jis girdjo tik iulbant pauk ius, grieiant svirplius, velniame vjyje iurenant lapus. irdies medis buvo uolas, rudas ir beveidis, taiau Nedas Starkas jaut savo diev buvim. At rod, kad ir koj nebe taip skauda. Ji atjo pas j saulei leidiantis, kai debesys vir sien ir bokt nusida rausvai. Ji atjo viena, kaip jis ir pra. Bent kart vilkjo paprastai: odi niais ilgaauliais ir aliais mediokls rbais. Kai ji nusmauk rudo apsiaus to gobtuv, jis pastebjo mlyn, kur karalius jai trenk. Ryki violetin spalva ibluko iki geltonos, patinimas atslgo, taiau jos negaljai palaikyti kuo nors kitu. - Kodl ia? - stojusi prie j pasiteiravo Sersi Lanister. - Kad dievai matyt.

SO ST AIDIMAS

381

Ji atsisdo greta jo ant ols. Kiekvienas jos judesys buvo graktus. Jos garbanoti viess plaukai plaikstsi vjyje, o akys buvo alios tarsi vasaros lapai. Jau seniai Nedas Starkas velg jos gro, mat j ir dabar. - A inau ties, dl kurios turjo mirti Jonas Arinas, - tar. - inot? - Karalien stebjo jo veid, atsargi kaip kat. - Ar todl ia mane pasikviette, lorde Starkai? Uminti man msli? Ar ketinate pagrobti mane, kaip js mona pagrob mano brol? - Jei tikrai taip manytumt, nebtumt atjusi. - Nedas velniai paliet jos skruost. - Ar jis ir anksiau taip elgdavosi? - Vien ar du kartus. - Ji atsitrauk nuo jo rankos. - Anksiau niekada neerdavo per veid. Deimis j nudt, net jei tai kainuot jam gyvyb. Sersi niekinamai pavelg j. - Mano brolis vertas imto js draug. - Js brolis? - pasitikslino Nedas. - Ar js meiluis? - Abu. - Ji neisisukinjo nuo tiesos. - Nuo tada, kai buvome vaikai. O kodl ne? Targeirin broliai ir seserys tris imtmeius tuoksi, kad ilai kyt gryn kraujo linij. O a ir Deimis esame daugiau nei brolis ir sesuo. Mudu esame vienas asmuo dviejuose knuose. Abu i vienos gimdos. Jis at jo pasaul laikydamasis u mano kojos, ms senasis meisteris sak. Kai jis manyje, a jauiu... pilnatv. - Lpomis nuslinko ypsenos elis. - Mano snus Branas... Savo garbei, Sersi nenusuko aki. - Jis mus mat. Js mylite savo vaikus, tiesa? Robertas udav jam t pat klausim ryt prie kautynes. Jis atsak jai taip pat: - Visa irdimi. - Ne maiau a myliu savuosius. Nedas susimst, jei reikt rinktis tarp vaik, kuri a nepastu, ir Robo, Sansos, Arijos, Brano irRikono, kaip pasielgiau? O kaip pasielgt Ketlina, jei reikt rinktis tarp Jono ir jos pagimdyt vaik gyvybs? Jis neinojo. Ir mel d, kad niekada nesuinot. - Visi trys Deimio, - tar jis. Tai nebuvo klausimas. - Ai dievams. Skla stipri, auk Jonas Arinas mirties patale; taip ir buvo. Visi tie benkartai juodais lyg naktis plaukais. Didysis meisteris Moleonas ra paskutin lito ir elnio susiporavim prie devyniasdeimt met, kai Tija Lanister ite kjo u Gouveno Barateono, treiojo valdanio lordo snaus. J vienintelis palikuonis, bevardis berniukas, Moleono knygoje apraytas kaip stambus ir sveikas vaikas, gims su tankia juod plauk kupeta, mir kdikystje. Dar prie trisdeimt met Lanisteri gimins vyras ved Barateon mergel. Ji pagimd jam tris dukteris ir sn: visus juodaplaukius. Kad ir kiek met atgal Nedas irjo, tuose trapiuose geltonuose puslapiuose visada rasdavo, kad auksas nusileidia angliai.

382

GEORGE R. R. MARTIN

- Tuzinas met, - tar Nedas. - Kaip nutiko, kad nesusilaukte palikuo ni nuo karaliaus? Ji ididiai pakl galv. - Js Robertas kart buvo utaiss man vaik, - jos balsas buvo sklidinas paniekos. - Mano brolis rado moter, kuri man padar valym. Jis niekada to nesuinojo. Ties sakant, a vos galiu paksti, kai jis mane lieia, o save a jo daug met nesileidau. A inau, kaip kitaip j patenkinti, kai jis palieka kekes tiek ilgai, kad atsvirduliuot mano miegamj. K mes bedarytume, karalius paprastai bna toks girtas, kad kit ryt jau bna visk pamirs. Kaip jie galjo bti tokie akli? Tiesa vis laik buvo jiems panosje, para yta vaik veiduose. Nedui pasidar bloga. - Prisimenu Robert, koks jis buvo t dien, kai atsisdo sost, - kiek vienas kno colis karalikas, - tyliai tar jis. - imtai kit moter bt myl j j visa irdimi. K jis jums padar, kad taip jo nekeniat? Jos akys prieblandoje deg alia ugnimi, kaip lits, kuri buvo jos enklas. - Ms vestuvi puotos nakt, kai pirm kart atsigulm lov, jis pa vadino mane js sesers vardu. Jis buvo ant mans, manyje, dvok vynu ir nabdjo: Lijana. Nedas Starkas pagalvojo apie blykiai mlynas roes ir akimirksn norjo raudoti. - Neinau, kurio i js man labiau gaila. Karalien dl to atrod nustebusi. - Pasilikit savo gailest sau, lorde Starkai. Man jo nereikia. - Juk inot, k privalau padaryti. - Privalot? - Ji udjo rank ant jo sveikosios kojos, kiek aukiau vir kelio. - Tikras vyras daro tai, ko jis nori, o ne tai, k privalo. - Jos pirtai velniai brauk jam per laun, velniai addami. - Karalystei reikia stiprios rankos. Dofris dar negreit sulauks pilnametysts. Niekas nenori dar vieno karo, a maiausiai i vis. - Jos plataka paliet jo veid, plaukus. - Jei drau gai gali virsti prieais, tai ir prieai gali tapti draugais. Js mona yra u tkstani myli, o mano brolis pabgo. Bkit geras man, Nedai. Ir prisie kiu, niekada to nesigailsit. - Ar t pat silt ir Jonui Arinui? Ji pliaukteljo jam. - Neiosiu tai kaip garbs enkl, - sausai tar Nedas. - Garbs? - ispjov ji. - Kaip drstat vaidinti prie mane kiln lord? Kuo js mane laikot? Pats turit benkart, a j maiau. Man tik domu, kas jo motina? Kokia nors Dorno valstiet, kuri iprievartavot, kol deg tvirtini mai? Kek? Ar tai buvo gedinti sesuo, ledi Aara? Man sak, ji nusiskandino jroje. Ir kodl gi? Dl brolio, kur js nuudt, ar kdikio, kur pavogt? Pasakykit man, garbingasis lorde Edardai, kuo js skiriats nuo Roberto, mans ar Deimio?

SO ST AIDIMAS

383

- Pirmiausia, - atsak Nedas, - a neudau vaik. Veriau jau mans paklausykite, miledi. Antrsyk nekartosiu. Kai karalius gr i m edio kls, ketinu jam ikloti vis ties. Iki to laiko turite ivykti. Js ir js vaikai, visi trys. Ir ne Kasterli Uolos pil. Jumis dtas, iplaukiau laivu Laisvuosius miestus ar net dar toliau, Vasaros salas ir Ibeno uost. Taip toli, kiek nea vjas. - Tremtis, - tar ji. - Karti taur gerti. - Saldesn taur, nei js tvas parpino Reigaro vaikams, - tar Ne das. - Ir velnesn, nei js nusipelnt. Js tvas ir broliai veriau irgi tegu vyksta su jumis. Lordo Taivino auksas nupirks patog gyvenim ir pasamdys kalavijuoi jums saugoti. Jums j prireiks. Paadu jums, kad ir kur nukeliausit, Roberto rstyb seks paskui iki gyvenimo galo. Karalien atsistojo. - O kaip dl mano rstybs, lorde Starkai? - velniai paklaus. Jos akys tyrinjo jo veid. - Reikjo jums paimti karalyst. Ji buvo jau pasiekiama. Deimis papasakojo man apie t dien, kai js utikot j, sdint Geleinia me soste; t dien, kai krito Karaliaus Uostas, ir privertt j uleisti. Tai buvo js triumfas. Tereikjo ulipti tais laiptais ir atsissti. Tokia lidna klaida. - Padariau daugiau klaid, nei galite sivaizduoti, - tar Nedas, - taiau tai nebuvo viena i j. - O, buvo, milorde, - tvirtino Sersi. - Kai siveli aidimus dl sosto, arba laimi, arba mirti. Vidurio ia nra. Ji usideng gobtuvu, kad paslpt sumut veid, ir paliko j tamsoje po uolu, vidury ramaus diev miko, po tamsiai mlynu dangumi. Suspindo vaigds.

DANEIRIS

irdis garavo alto vakaro ore, kai chalas Drogas padjo j prieais, ipl t ir kruvin. Jo rankos iki alkni buvo raudonos. U jo prie papjauto laukinio erilo ant smlio priklaup kraujo raiteliai su akmeniniais peiliais rankose. Auktas urvo kreidines sienas supani degl mirgjime erilo kraujas atrod juodas. Dani paliet veln pilvo ikilim. Prakaito laiukai nusagst jos od ir kapsjo per kakt. Ji jaut, kad moterys j stebi: senosios Vais Dotrakio y ns, tamsiomis lyg lifuotas titnagas akimis raukltuose veiduose. Ji netur t krpioti ar parodyti baims. A esu drakono kraujas, kalbjo ji sau, abiem rankom imdama erilo ird, keldama j prie lp ir suleisdama dantis kie t, lipn raumen. iltas kraujas pripild burn ir nuvarvjo per smakr. Skonis buvo toks, kad ji vos neiaukiojo, taiau prisivert sukramtyti ir nuryti. Erilo irdis jos sn padarys stipr, greit ir bebaim, bent jau taip tikjo dotrakiai, ta iau tik tuo atveju, jei motina suvalgys j vis. Jei ji usprings krauju ar i vems, pranaysts buvo ne tokios palankios; vaikas gali gimti neineiotas ar silpnas, isigims ar moterikos lyties. Jos tarnaits padjo jai pasiruoti apeigoms. Nepaisant jautraus skran dio, kuris kankino j pastaruosius du mnulius, Dani valg i dubens krau jo kreulius, kad priprast prie skonio, o Iri privert j kramtyti diovintos arklienos juosteles, kol paskaudo andikauliai. Prie apeigas ji vien dien ir nakt badavo, vildamasi, kad alkis pads jai nuryti ali ms. Laukinio erilo irdis buvo vieni raumenys, tad Dani kiekvien ksn pl dantimis ir ilgai kramt. Vais Dotraki ventovje, po Kaln Motinos eliu, buvo draudiama naudotis bet kokiu plienu; ji turjo plyti ird dantimis ir nagais. Jos pilvas buvo sudirgs ir kilnojosi, taiau ji nepasidav; jos veidas buvo iterliotas irdies krauju, kuris kartais, atrod, burbuliuoja ant lp. Chalas Drogas stovjo prie jos, kol ji valg, jo veidas buvo kietas tarsi bronzinis skydas. Ilga juoda kasa blizgjo nuo aliejaus. Ant s jis segjo auk sinius iedus, kasoje - auksinius varpelius ir juosjo sunk dir i auksini medalion, taiau krtin buvo plika. Ji velgdavo j kaskart pajutusi, kad stipryb senka; velg j, kramt ir rijo, kramt ir rijo, kramt ir rijo. Kai liko nebedaug, jo tamsiose, migdolo formos akyse pasirod begalinis ididumas, taiau Dani nebuvo tuo tikra. Chalo veidas nedanai iduodavo mintis. Galiausiai ji baig. Jos skruostai ir pirtai buvo lipns, kai sibruko pasku tin ksn. Tik tada ji atgr akis sensias moteris, do chalyn ynes.

SO S T AIDIMAS

385

- Khalakka dothrae mranha, - pareik ji dotraki kalba. Manyje joja princas! Su tarnaite Diki ji ilgai praktikavosi tarti i fraz. Seniausia i yni, moteris, sulinkusi ir susiraukljusi it pagaliukas vie na juoda akimi, ikl rankas. - Khalakka dothrae! - suspigo ji. - Princas joja! - Jis joja! - atsiliep kitos moterys. - Rakh! Rakh! Rakh haj! - auk jos. Berniukas, berniukas, stiprus berniukas. Ugaud varpai - mai suskambjo bronziniai paukiai. Gerklingas karo ragas ileido ilg em nat. Senosios moterys pradjo giedoti. Po j daytomis odinmis liemenmis pirmyn atgal sibavo sudivusios kr tys, blizgios nuo aliejaus ir prakaito. Joms patarnaujantys eunuchai primet diovint oli milinik bronzin arij ind ir kvapnaus dmo debesys pakilo mnul ir vaigdes. Dotrakiai tikjo, kad vaigds - tai ugniniai irgai, didiulis tabnas, uoliuojantis nakt per dang. Dmams kylant, giesm nutilo ir senoji yn umerk savo vienintel ak, kad geriau siirt ateit. Stojo visika tyla. Dani girdjo tolyje ulbant naktinius paukius, nypiant ir trakant deglus, velniai tekenant vande n eere. Dotrakiai spoksojo j nakties akimis, laukdami. Chalas Drogas udjo rank Dani ant platakos. Jo pirtuose ji jaut tam p. Netgi toks galingas chalas kaip Drogas painojo baim, kai do chalyn velg ateit pranaaujanius dmus. U jos nugaros neramiai mindikavo tarnaits. Galiausiai yn atmerk ak ir pakl rankas. - Maiau jo veid ir girdjau kanop dundes, - prane ji spigiu, virpan iu balsu. - Kanop dundes! - atkartojo bals choras. - Jis lekia greitai kaip vjas, o u jo dengia em chalasaras, nesuskaiiuo jama galyb vyr su arachais, spindiniais rankose tarsi viksvuoli amenys. Smarkus lyg audra bus tasai princas. Prieai prie j drebs, o j monos rau dos kruvinomis aaromis ir draskysis kn i sielvarto. Varpeliai plaukuose apdainuos jo atjim, o blykiaveidiai akmeninse palapinse bijos jo var do. - Senoji moteris sudrebjo ir pavelg Dani taip, tarsi bijodama. - Prin cas joja, ir jis bus erilas, kuris apergs pasaul. - Erilas, kuris apergs pasaul! - aidu suuko stebtojai, naktis suskam bo nuo j bals. Vienaak yn stebeilijosi Dani. - Kaip jis vadinsis, tas erilas, kuris apergs pasaul? Ji atsistojo atsakyti. - Jo vardas bus Reigas, - atsak ji odiais, kuri j pamok Diki. Ran komis apglb ikilus pilv po krtine, o dotrakiai pratrko riaumoti: - Reigas! - staug jie. - Reigas, Reigas, Reigas!

386

GEORGE R. R. MARTIN

Vardas tebeskambjo ausyse, kai chalas Drogas lydjo j i urvo. Kraujo raiteliai jo u j. Procesija sek paskui juos link diev kelio: plataus, ole apaugusio viekelio, kuris vingiavo per Vais Dotrakio vidur nuo Arkli var t iki Kaln Motinos. Pirmosios gino do chalyn yns su savo eunuchais ir vergais. Kai kurios ramstsi ilgomis drointomis lazdomis, krypuodamos senomis, drebaniomis kojomis, o kitos eng ididiai kaip bet kuris arkli lordas. Visos senosios moteriks kadaise buvo chalysi. Mirus j lordams vy rams ir naujam chalui umus viet raiteli priekyje su raita nauja chalysi prie ono, jas atsiunt ia valdyti didiuls dotraki tautos. Net galingiausi chalai lenkdavosi do chalyn takai ir iminiai. Vis dlto Dani iurpas krt nuo minties, kad vien dien j taip pat gali ia atsisti, nors ji to ar ne. U imintingj moter jo kiti; chalas Ogas ir jo snus, chalaka Fogas; chalas Jomas ir jo monos; Drogo chalasaro vadai; Dani tarnaits, chalo tarnai ir vergai, galiausiai visi kiti. Varpai gaud, o bgnai mu ikilmin g ritm jiems ingsniuojant diev keliu. Tamsoje u kelio stksojo pavogt karygi ir mirusi moni diev statulos. alia procesijos per ol su de glais rankose bgo vergai ir mirganios liepsnos tarsi atgaivino didiuosius paminklus. - K reikia Reigas? - jiems ingsniuojant paklaus chalas Drogas ben drine Septyni Karalysi kalba. Kai tik galdavo, ji mok j ios kalbos. Drogas greitai moksi, jei tik susikaupdavo, taiau jo tartis buvo tokia ne monika, kad nei seras Dora, nei Viseiris nesuprato, k jis sak. - Mano brolis Reigaras buvo narsus karys, mano saule ir vaigds, - pa aikino ji. - Jis mir man dar negimus. Seras Dora sako, kad jis buvo pasku tinysis i drakon. Chalas Drogas pavelg j. Jo veidas buvo lyg varin kauk, taiau po il gais juodais sais, svyraniais nuo auksini ied svorio, ji pastebjo mk telint ypsen. - Geras vardas, Dan Ars mona, mano gyvenimo mnuli, - tar jis. Jie jojo prie eero, kur dotrakiai vadino Pasaulio siomis, apsupto nen dri, jo vandenys buvo rams ir nebangavo. Prie tkstanius met, pasako jo Diki, i jo gelmi iniro pirmasis mogus, raitas ant pirmojo irgo. Procesija lauk ant olto kranto, kol Dani isireng ir purvini jos drabu iai nukrito ant ems. Nuoga ji guviai brido vanden. Iri sak, kad eeras neturi dugno, taiau Dani jaut veln dumbl, liuksint tarp koj pirt, jai braunantis per auktas nendres. Ant rami juod vanden plduriavo m nulis, sueidamas ir vl atgimdamas per j nusiritus vandens raibuliams. Jos blyki oda paiurpo, aliui slenkant per launis ir buiuojant pilvo apai. Erilo kraujas idivo jai ant rank ir aplink burn. Dani riekuiomis pa sm vento vandens ir ikl j vir galvos, praussi pati ir mazgojo kdik viduje, kol chalas ir kiti stebjo. Ji girdjo, kaip kudasi j stebinios senosios moterys i do chalyn, ir svarst, k jos kalba.

S OS T AIDIMAS

387

Kai ji ibrido i eero, drebanti ir varvanti, jos tarnait Dorja atskubjo su drabuiu i marginto ilko, taiau chalas Drogas mostu nugin j alin. Jis pritariamai irjo jos pabrinkusias krtis ir ikil pilv; Dani mat per ar klio odos kelnes rykjant jo vyrik pasididiavim, emiau sunkaus diro i auksini medalion. Ji prijo prie jo ir padjo atsivarstyti. Tada jos didysis chalas sum j u klub ir pakl or tarsi vaik. Jo plaukuose velniai skimbiojo varpeliai. Dani apsivijo rankomis jo peius ir prispaud veid prie kaklo, kai jis j jo. Trys greiti stumteljimai ir viskas buvo baigta. Erilas, kuris ap ergs pasaul, kimiai sumurmjo Drogas. Jo rankos vis dar kvepjo arklio krauju. Palaimos akimirk jis smarkiai krimsteljo jai kakl, o kai j nu kl, j pripildiusi skla nuvarvjo per vidin laun pus. Tik tada D o rj ai buvo leista apklostyti j ikvpintu ilku, o Iri - apauti minktomis lepetmis. Chalas Drogas usiraiiojo, ilojo komand, ir ant eero kranto buvo at vesti irgai. Koholui buvo suteikta garb padti chalysi usilipti ant Sidabrs. Drogas spusteljo savo eril ir pasileido diev keliu po mnuliu ir vaigd mis. Ant savo Sidabrs Dani lengvai ilaik temp. ilkin stogin, dengusi chalo Drogo men, vakar buvo suvyniota, ir mnulis nusek juos vidun. I trij didiuli, akmenimis apdt lauaviei auktyn veik deimt pd oko liepsnos. Oras buvo pritvinks kepamos m sos ir sukrekjusio rauginto kumels pieno kvapo. Men buvo sausakima ir triukminga jiems jojus; ant pagalvi grdosi tie, kuriems rango ir vardo nepakako dalyvauti ceremonijoje. Dani jojant po arka ir viduriniu perjimu, vis akys buvo smeigtos j. Dotrakiai klykavo pastabas apie jos pilv ir krtis, sveikindami gyvyb joje. Ji nesuprato visko, k jie auk, taiau viena fraz nuskambjo itin rykiai. Erilas, kuris apergs pasaul, igirdo ji bau biant tkstant bals. Bgn dundjimas ir rag gaudimas skuriavo nakt. Ant em sta l, tarp msos gabal ir lki, prikraut slyv, datuli ir granat, oko ir raitsi pusnuogs moterys. Dauguma vyr buvo girti nuo rauginto kumels pieno, taiau Dani inojo, kad arachai vakar nesusidurs, tik ne iame ven tame mieste, kur buvo draudiama neiotis ginkl ir lieti krauj. Chalas Drogas nulipo nuo irgo ir um savo viet ant auktojo suolo. Chalas Jomas ir chalas Ogas, kurie buvo Vais Dotrakyje su savo chalasarais, kai jie atjojo, gavo ypa garbingas vietas Drogui i deins ir kairs. Vis trij chal kraujo raiteliai susdo emiau j, o dar toliau - keturios chalo Jomo monos. Dani nusdo nuo savo Sidabrs ir padav vadeles vienam i verg. Kol Dorja ir Iri kedeno jai pagalves, ji akimis iekojo brolio. Net ir per pipilns mens ilg Viseiris turt isiskirti balta oda, sidabriniais plaukais ir elgetos skarmalais, taiau ji niekur jo nemat.

388

GEORGE R. R. MARTIN

Jos vilgsnis klajojo sausakimais pasieniais, kur ant atspurusi kilim ir ploki pagalvi aplink emus stalus sdjo vyrai, kuri kasos buvo dar trumpesns nei j vyrikas pasididiavimas, taiau visi regimi veidai turjo juodas akis ir varin od. Ji pastebjo ser Dor Mormont netoli mens vidurio, prie vidurins lauaviets. Tai buvo garbinga vieta, jei ne didel gar b; dotrakiai vertino riterio meistrikum kaunantis kalaviju. Dani pasiunt Diki atvesti jo prie jos stalo. Mormontas i karto prisistat ir priklaup prie j ant kelio. - Chalysiy - kreipsi, - esu js paslaugoms. Ji papleknojo kimt arklenos pagalv greta savs. - Sskits ir pasikalbkite su manimi. - Js mane pagerbiate. - Riteris atsisdo ant pagalvs sukryiavs kojas. Prie j suklupo vergas, silydamas medin lkt, piln prinokusi fig. Se ras Dora pam vien ir perkando pusiau. - Kur mano brolis? - paklaus Dani. - Jis jau turt bti ia, puotoje. - Maiau jo kilnyb ryt, - atsak seras Dora. - Jis sak keliausis va karin turg iekoti vyno. - Vyno? - dvejodama pasitikslino Dani. Viseiris negaljo paksti rau ginto kumels pieno, kur gr dotrakiai, ji tai inojo, ir jis iomis dienomis danai lanksi turguose, gerdamas su prekeiviais, atkeliavusiais su ilgais ka ravanais i ryt ir vakar. J draugija jam buvo malonesn nei josios. - Vyno, - patvirtino seras Dora, - ir dar jis turi mini uverbuoti vyr savo kariuomenei i samdom kalavijuoi, kurie saugo karavanus. - Patar naujanti mergina padjo prie j kraujin pyrag ir jis puol j abiem rankom. - Ar tai imintinga? - paklaus ji. - Jis neturi aukso sumokti kareiviams. O jeigu j iduos? - Karavan sargus retai kur kankina mintys apie garb, o uzurpatorius Karaliaus Uoste dosniai sumokt u jos brolio galv. - Tur jote eiti su juo ir j saugoti. Js esate prisieks jo kalavijuotis. - Mes esame Vais Dotrakyje, - primin jis jai. - Niekas ia negali neiotis ginklo ar pralieti mogaus kraujo. - Taiau vyrai mirta, - tar ji. - Dogas man sak. Kai kurie prekeiviai laiko eunuchus, milinikus vyrus, kurie pasmaugia vagis ilko sruogomis. Tada ir kraujas nepraliejamas, ir dievai nesupykdomi. - Tikkims, kad js brolis bus imintingas ir nieko nevogs. - Seras Dora atgalia ranka nusiluost nuo smakro taukus ir palinko ariau per sta l. - Jis ketino paimti js drakono kiauinius, bet a j spjau, kad nukirsiu jam rank, jei juos bent palies. Akimirk Dani buvo tokia priblokta, kad negaljo odio pratarti. - Mano kiauiniai... bet jie mano, magistras Ilyrijus teikjuos man kaip nuotakos dovan, kodl Viseiris nort... tai tik akmenys... - T pat galima pasakyti apie rubinus, deimantus ir tauriuosius opalus, princese... o drakono kiauiniai gana reti. Tie prekeiviai, su kuriais jis geria,

SO S T AI DIMAS

389

parduot savo vyrikum net u vien i t akmen, o su visais trim Viseiris galt pasisamdyti tiek kalavijuoi, kiek jam reikia. Dani neinojo, net netar. - Tada... tegu jis juos ima. Jam nereikia j vogti. Reikia tik paprayti. Jis mano brolis... ir mano tikrasis karalius. - Jis js brolis, - pripaino seras Dora. - Js nesuprantate, sere, - tar ji. - Mano motina mir mane gimdyda ma, o mano tvas ir brolis Reigaras dar anksiau. inoiau tik j vardus, jei nebt Viseirio, kuris apie juos papasakojo. Jis vienintelis man liko. Vienin telis. Jis - viskas, k a turiu. - Tai buvo anksiau, - tar seras Dora. - Dabar taip nebra, chalysi. Da bar js priklausote dotrakiams. Js siose auga erilas, kuris apergs pa saul. - Jis ities puodel ir verg pripyl j rauginto kumels pieno, gaiiai smirdanio ir tirto nuo gumul. Dani mostu liep jai pasialinti. Vien nuo kvapo jai darsi bloga, o ji neri zikuos ivemti irgo irdies, kuri prisivert suvalgyti. - K tai reikia? - paklaus ji. - Kas tas erilas? Visi man taip aukia, bet a nesuprantu. - Erilas yra chalas i chal, paadt senovs pranaystje, vaike. Jis su vienys dotrakius vien chalasar ir perjos nuo vieno ems pakraio iki kito, ar bent taip paadta. Visos pasaulio tautos bus jo banda. - O, - silpnu balseliu tar Dani. Ranka ji palygino drabu per pilvo ap valum. - Pavadinau j Reigu. - Nuo io vardo uzurpatoriui kraujas sustings gyslose. Staiga Dorja pradjo tampyti j u alkns. - Miledi, - skubiai sukudjo tarnait, - js brolis... Dani pavelg per ilg, bestog men ir pamat j, ingsniuojant link jos. I svirduliuojanios eisenos Dani i karto suprato, kad jis rado vyno... ir kai k, kas suteik drsos. Jis vilkjo rykiai raudonais ilkais, emtais ir ipurvintais kelionje. Jo apsiaustas ir pirtins buvo i juodo saulje iblukusio aksomo. Ilgaauliai buvo sausi ir sutrkinj, jo sidabrikai viess plaukai susivl ir su sinarplioj. Nuo diro odinse maktyse karojo ilgasis kalavijas. Dotrakiai nuvelg ginkl jam praeinant; Dani girdjo keiksmus, grasinimus ir pikt niurnjim, kylanius aplink j tarsi banga. Muzika paskendo grsmingame bgn tratjime. Jai ird sugniau baim. - Eikite pas j, - sak ji serui Dorai. - Sustabdykite j. Atveskite ia. Pa sakykite, kad jis gali pasiimti drakono kiauinius, jeigu jam reikia. - Riteris mikliai pakilo ant koj. - Kur mano sesuo? - suuko Viseiris, jo balsas buvo kimus nuo vyno. Atjau jos puot. Kaip drstate valgyti be mans? Niekas nepradeda valgyti anksiau u karali. Kur ji? Kek negali slptis nuo drakono.

390

GEORGE R. R. MARTIN

Jis stabteljo prie didiausios i trij lauaviei, smaksodamas dotrakiams veidus. Menje buvo gal penki tkstaniai vyr, bet tik saujel supra to bendrin kalb. Taiau jei ir nesupratai jo odi, tereikjo tik pavelgti j, kad pamatytum, koks jis girtas. Seras Dora greitai prie jo prijo, kak sunibdjo aus ir pam u alkns, taiau Viseiris isivadavo. - Nekik prie mans savo rank! Niekas nelieia drakono be leidimo. Dani nerimastingai pavelg auktj suol. Chalas Drogas kak kalb jo kitiems chalams, sdintiems greta. Chalas Jomas nusivaip, o chalas Ogas prapliupo juoktis garsiai. is juokas paskatino Viseir pakelti akis. - Chalai Drogai, - kimiai ir beveik mandagiai tar jis, - atvykau puo t. - Jis nusvirduliavo nuo sero Doros, ketindamas atsissti prie trij chal ant auktojo suolo. Chalas Drogas pakilo, ispjov kelet odi dotraki kalba greiiau, nei Dani galjo suprasti. - Chalas sako, kad js vieta yra ne ant auktojo suolo, - ivert seras Dora jos broliui. - Chalas Drogas rodo, kad js vieta yra ten. Viseiris pavelg ten, kur rod chalas. Ilgosios mens gale, kampe prie sienos, giliai elyje, kad geresniems vyrams nereikt juos irti, sd jo emiausieji i emiausi; ali, kraujo dar nepraliej berniukai, seni vyrai, apsiblaususiomis akimis ir sustirusiais snariais, buki ir suluointi. Toli nuo keptos msos ir dar toliau nuo garbs. - Tai ne vieta karaliui, - pareik jos brolis. - Yra vieta, - atsak chalas Drogas bendrine kalba, kurios j pamok Dani, - Linkstani Koj karaliui. - Jis suplojo rankomis. - Veim! vekite veim chalui Ragatuil Penki tkstaniai dotraki prapliupo juoktis ir aukti. Seras Dora sto vjo greta Viseirio ir kak rk jam aus, taiau riaumojimas menje buvo toks griausmingas, kad Dani negirdjo, k jis sako. Jos brolis suuko kak atsakydamas ir abu vyrai susikibo, galop Mormontas nutk Viseir ant grind. Jos brolis isitrauk kalavij. Lau apviestas apnuogintas plienas vytjo baugiu raudoniu. - Pasitrauk nuo mans! - sunypt Viseiris. Seras Dora atsitrauk per ingsn, ir jos brolis nerangiai pakilo ant koj. Jis pamojavo kalaviju vir gal vos, skolintu ginklu, kur magistras Ilyrijus dav jam, kad atrodyt panaes nis karali. Dotrakiai staug ant jo i vis pusi, laid iaurius keiksmus. Dani kteljo i siaubo. Ji inojo, k reikia isitraukti kalavij ia, net jei jos brolis ir neinojo. Jos balsas privert Viseir pasukti galv ir jis pagaliau j pamat.

SO S T AIDIMAS

391

- tai kur ji, - tar ypsodamas. Jis nuingsniavo link jos, kapodamas or, tarsi nordamas prasikirsti keli per prie sien, nors niekas neband pintis jam po kojomis. - Amenys... negali j rodyt, - meld ji. - Praau, Viseiri. Tai draudia ma. Padk kalavij ir ateik ant mano pagalvi. ia yra grimo, valgio... ar tu nori drakono kiauini? Gali juos pasiimti, tik mesk kalavij. - Daryk, kaip ji sako, kvaily, - suuko seras Dora, - kol visi neuvome. Viseiris nusijuok. - Jie negali ms nuudyti. Jie negali pralieti kraujo ventame mieste... bet a galiu. - Jis baksteljo kalavijo smaigaliu Dani tarp krt ir pabrauk juo emyn, vir pilvo ikilumo. - Noriu gauti tai, ko atjau, - kalbjo jai. Karn, kuri jis man paadjo. Jis tave nusipirko, bet dar nesumokjo. Pa sakyk jam, kad noriu suderto umokesio arba a tave atsiimu. Ir tave, ir kiauinius. Jis gali pasilikti savo prakeikt eriliuk. A t iper paskersiu ir paliksiu jam. - Kalavijo smaigalys pradr ilk ir baksteljo bamb. Viseiris verk, verk ir juoksi tuo pat metu, tas vyras, kuris kadaise buvo jos brolis. Atokiau, tarsi labai toli, Dani girdjo tarnait Diki liumbiani i bai ms, sakani, kad ji nedrsta iversti, kad chalas suri j ir vilks priris prie irgo iki pat Kaln Motinos. Dani apkabino mergin. - Nebijok, - paguod. - A jam iversiu. Ji neinojo, ar jai pakaks odi, taiau kai baig, chalas Drogas ibr kelis iurkius sakinius dotraki kalba, matyt, visk suprato. Jos gyvenimo saul nulipo nuo auktojo suolo. - K jis pasak? - atsitrauks paklaus vyras, kuris kakada buvo jos brolis. Menje tapo taip tylu, kad ji girdjo su kiekvienu chalo Drogo ingsniu velniai skimbiojanius varpelius jo plaukuose. Jo kraujo raiteliai sek pas kui, tarsi trys variniai eliai. Daneiris nustro. - Jis sako, kad tursi prabangi auksin karn, kuri ivyd mons su drebs. Viseiris nusiypsojo ir nuleido kalavij. Tai buvo lidniausias dalykas, kuris vliau drask jai ird... tai, kaip jis nusiypsojo. - Tai viskas, ko a norjau, - tar jis. - To, kas buvo paadta. Kai jos gyvenimo saul prijo, Dani apkabino j per juosmen. Chalas i tar od, ir jo kraujo raiteliai ov priek. Kvotas sugrieb vyr, kuris kadai se buvo jos brolis, u rank. Hagas sutrupino jo rie vienintel kart iauriai sukteljs savo stipriomis rankomis. Koholas itrauk kalavij i jo suglebu si pirt. Net ir dabar Viseiris dar nieko nesuprato. - Ne, - auk jis, - js negalite mans liesti; a esu drakonas, drakonas, ir a bsiu karnuotasl Chalas Drogas nusijuos dir. Medalionai buvo i gryno aukso, masy vs ir mantrs, kiekvienas didumo sulig vyro plataka. Jis kteljo saky

392

GEORGE R. R. MARTIN

m. Virtuvs vergai nuo ugnies nutrauk sunk gelein trokintuv, ivert trokin ant ems ir ukl puod atgal ant ugnies. Drogas met j dir ir be jokios iraikos stebjo, kaip medalionai paraudo ir pradjo lydytis. Dani mat, kaip oka liepsnos onikso spalvos jo akyse. Vergas padav jam por stor kumtini pirtini i arklio aut ir jis usimov jas n nevilgteljs vyr. Viseiris pradjo klaikiai spiegti; tai buvo beodis bailio, atsidrusio m ir ties akivaizdoje, klyksmas. Jis spardsi ir rangsi, inkt kaip uo ir liumb kaip vaikas, taiau dotrakiai laik j tvirtai. Seras Dora atjo prie Dani. Jis udjo rank jai ant peties. - Nusisukite, princese, meldiu jus. - Ne! - Ji susinr rankas ant ikilaus pilvo, tarsi saugodama. Galiausiai Viseiris pavelg j. - Sese, praau... Dani, pasakyk jiems... priversk juos... mieloji sese... Kai auksas beveik isilyd ir suskystjo, Drogas itauk puod i ugnies. - Karna! - suriaumojo jis. - tai! Karna Veimo karaliui! - Ir ivert puod ant galvos vyrui, kuris dar neseniai buvo jos brolis. Riksmas, kur Viseiris Targeirinas ileido, kai tas baisus geleinis almas uvo jo veid, nebuvo panaus mogaus. Jo kojos palusiai dausi purvinas grindis, paskui aprimo, sustojo. Stambs lydyto aukso laai varv jo jam ant krtins, raudoni ilkai ruseno... taiau nebuvo pralieta n lao kraujo. Jis nebuvo drakonas, keistai rami pagalvojo Dani. Ugnis negali nuudyti drakono.

EDARDAS

is vaikiojo po kriptas Vinterfele, kaip tkstanius kart anksiau. ie mos karaliai ledinmis akimis irjo j praeinant, o didvilkiai prie j koj pasukdavo savo akmenines galvas ir suurgzdavo. Galiausiai jis atjo prie kapo, kuriame miegojo jo tvas su Brandonu ir Lijana greta. Paadk man, Nedai, sukudjo Lijanos statula. Ji segjo blykiai mlyn roi gir liand, o akys aarojo krauju. Edardas Starkas atsisdo, irdis dausi, antklods aplink j susitar. Kambarys buvo juodas kaip derva ir kakas baladojo duris. - Lorde Edardai! - garsiai paauk balsas. - Palaukit, - apsvaigs ir nuogas, jis klupindamas nugoglino per tam s kambar. Atidars duris rado Tomard paklus kumt ir Kein su plona vake rankoje. Tarp j stovjo paties karaliaus rmininkas. Vyro veidas atrod it iskaptuotas i akmens, tad nieko neidav. - Milorde ranka, - igiedojo jis, - jo didenyb karalius sako jums ateiti. Kuo greiiau. Tai Robertas gro i mediokls? Jau seniai laikas. - Man reiks keli minui apsirengti. - Nedas paliko vyrus laukti. Rei nas padjo jam su drabuiais: balta linin tunika ir pilkas apsiaustas, per kirptos kelns, kad tilpt tverta koja, posto enklas ir galiausiai diras i sunki sidabrini grandi. Prie juosmens jis prisiseg Valyrijos durkl. Raudonoji pilis buvo tamsi ir tyli, kai Keinas ir Tomardas palydjo j per vidin kiem. Mnulis kabjo emai vir sien, sirpstantis iki pilnaties. Ant pylimo budjo sargybiniai auksiniais apsiaustais. Karalikieji apartamentai buvo Meigoro tvirtinimuose, masyvioje kva dratinje tvirtovje, stksanioje Raudonosios pilies irdyje, u dvylikos pd storumo sien ir sauso griovio, nusagstyto geleiniais smaigaliais, - pilis pily je. Kit tilto gal saugojo seras Borosas Blauntas, o jo balti plieno arvai atro d vaiduokliki mnulio viesoje. Viduje Nedas prajo pro du kitus karaliaus sargybos riterius; seras Prestonas Grynfildas stovjo laipt apaioje, o seras Beiristinas elmis lauk prie karaliaus miegamojo dur. Trys vyrai baltais ap siaustais, prisimin jis ir j persmelk keistas altukas. Sero Beiristino veidas buvo toks pat blykus kaip ir arvai. Nedui pakako vilgtelti j, kad supras t, jog kakas siaubingai ne taip. Karalikasis rmininkas atidar duris. - Lordas Edardas Starkas, karaliaus ranka, - prane jis. - leiskite j, - atsiliep Roberto balsas, keistai kimus. Abiejuose miegamojo galuose, vienoduose idiniuose, plvojo ugnis, pripildydama kambar nirios raudonos viesos. Kartis viduje dusino. Ro

394

GEORGE R. R. MARTIN

bertas guljo lovoje su baldakimu. Prie lovos stirksojo vyriausiasis meisteris Paiselis, o prie udengt lang susirpins vaikiojo lordas Renlis. Tarnai zujo pirmyn atgal, mt ugn malkas ir kaitino vyn. Ant lovos krato greta vyro sdjo Sersi Lanister. Jos plaukai buvo isitar, tarsi nuo mieg, ta iau akyse miegstumo nebuvo n kruopels. Jos sek Ned, kai Tomardas ir Keinas padjo jam pereiti kambar. Jis, atrod, eina labai ltai, tarsi tebe sapnuodamas. Karalius vis dar avjo ilgaaulius. Nedas mat sudivus purv ir ols stiebelius, prilipusius prie bato, kur Roberto koja buvo isikiusi i j u klojusios antklods. alia liemen guljo ant grind, praplta ir numesta, drabuis margavo raudonai rudomis dmmis. Kambarys kvepjo dmais, krauju ir mirtimi. - Nedai, - suvogd karalius, j pamats. Jo veidas buvo ibals kaip pie nas. - Ateik... ariau. Jo vyrai prived j ariau. Nedas prisilaik ranka u lovos kojos. Jam te reikjo pavelgti Robert, kad suprast, kaip viskas blogai. - Kas... - pradjo jis ir gerkl uspaud. - ernas. - Lordas Renlis vis dar vilkjo alius mediokls drabuius, jo apsiaustas buvo aptakytas krauju. - Velnias, - istenjo karalius. - Mano paties klaida. Per daug vyno ig riau, tebnu nutrenktas pragaran. Nepataikiau. - O kur buvot visi kiti? - paklaus Nedas lordo Renlio. - Kur buvo seras Beiristinas ir karaliaus sargyba? Renlio lpos persikreip. - Mano brolis sak mums likti nuoalyje ir leisti jam nudobti ern paiam. Edardas Starkas pakl antklod. Jie kaip mokdami pasisteng uverti aizd, taiau to toli grau nepa kako. ernas turjo bti baisus. Jis iltimis perr karali nuo slpsn iki speneli. Vyne imirkyti tvarsiai, kuriuos urio meisteris Paiselis, jau buvo juodi nuo kraujo, o nuo aizdos sklido negeras kvapas. Nedo skrandis susi trauk. Jis paleido antklod. - Dvokia, - tar Robertas. - Mirties smarv, nemanyk, kad neuuodiu. Tas velnio ipera gerai mane sutvark, a? Bet... bet a jam atsimok jau, Nedai. - Karaliaus ypsena buvo tokia pat siaubinga kaip ir jo aizda, dantys raudoni. - Suvariau peil tiesiai jam ak. Paklausk j, jei netiki. Paklausk j. - Tiesa, - sumurmjo lordas Renlis. - Parsigabenome ernien su savi mi, mano broliui paliepus. - ermen puotai, - sunibdjo Robertas. - Dabar palikit mus. Visi. Man reikia pasikalbti su Nedu. - Robertai, mano mielas lorde... - pradjo Sersi.

S O ST AIDIMAS

395

- Sakiau ieikit, - nenusileido Robertas. Jam dar liko kruopel buvusio iaurumo. - Ko tu nesupratai, moterie? Sersi susirinko sijonus, ididum ir pasuko link dur. Lordas Renlis ir kiti nusek jai kandin. Vyriausiasis meisteris Paiselis dels, jo rankos dreb jo, kai pasil karaliui puodel tirtoko balto skysio. - Aguonpienis, js didenybe, - tar jis. - Numalins skausm. Robertas atgalia ranka nutrenk puodel. - Dink i ia. Jau greitai ir taip umigsiu, senas puodgalvi. Nedinkis. Vyriausiasis meisteris Paiselis met Ned beviltik vilgsn ir iskubjo i kambario. - Po imts perkn, Robertai, - tar Nedas, kai jie liko vieni. Koj taip baisiai skaudjo, kad maudulys kone akino. O gal tai sielvartas temd akis. Jis pasilenk prie lovos, prie draugo. - Kodl tu visada turi bti toks kieta kaktis? - O, atsiknisk, Nedai, - iurkiai tar karalius. - A nudjau t velnio iper, argi ne? - Susivlusi juod plauk garbanos ukrito ant aki jam spindakiuojant Ned. - Turiau t pat padaryti ir tau. Negali leisti mo gui ramiai pamedioti. Seras Robaras rado mane. Gregorio galva. lykti mintis. Nepasakiau Skalikui. Lai Sersi j nustebina. - Jo juokas virto kriuk sjimu, kai vl sugniau skausmo spazmas. - Dievai lai bna gailestingi, sumurmjo jis, perveikdamas agonij. - Mergait. Daneiris. Tik vaikas, tu buvai teisus... tai kodl, mergait... dievai atsiunt ern... atsiunt mans nubausti... - Karalius usikosjo krauju. - Klaida, tai buvo klaida, a... tik mergait... Veiris, Maasis Pirtas, net mano brolis... niekam tik... niekas nepasak man ne, tik tu, Nedai... tik tu... - Jis pakl rank; gestas atrod skausmingas ir silpnas. - Popieriaus ir raalo. Ten, ant stalo. Rayk, k tau padiktuosiu. Nedas itiesino popieri ant kelio ir pam plunksn. - Jums sakius, js didenybe. - Tai valia ir odis Roberto Pirmojo i Barateon gimins, Andal ir vis kit karaliaus... surayk tuos prakeiktus titulus, juk inai, kaip turi bt. iuo testamentu a sakau Edardui i Stark gimins, Vinterfelo lordui ir kara liaus rankai, tarnauti ir bti lordu regentu ir krato globju, po mano... mano mirties... valdyti... vietoj mans, kol mano snus Dofris sulauks pilname tysts... - Robertai... - Dofris nra tavo snus, norjo pasakyti jis, bet odiai u strigo. Agonija pernelyg rykiai matsi Roberto veide; jis negali jo dar labiau skaudinti. Tad Nedas palenk galv ir ra, taiau toje vietoje, kur karalius pasak mano snus Dofris", jis suskrebeno mano pdinis". Dl apgavys ts jautsi susiteps. Melas, kur sakome i meils, ventas, pagalvojo jis. Lai dievai man atleidia. - K dar turiau parayti?

396

GEORGE R. R. MARTIN

- Parayk... k tik reikia. Saugoti ir ginti senuosius ir naujuosius dievus, pats inai odius. Rayk. A pasiraysiu. Atiduosi rat tarybai, kai a nu mirsiu. - Robertai, - sielvarto kupinu balsu tar Nedas, - negali taip pasielgti. Nenumirk ant mano rank. Karalystei reikia tavs. Robertas pam jo rank, suspaud pirtus. - Tu esi... toks prastas melagis, Nedai Starkai, - per skausm itar jis. Karalyst... karalyst ino... koks netiks karalius a buvau. Blogas kaip ir Eiris, te dievai mans pasigaili. - Ne, - tar Nedas savo mirtaniam draugui, - ne toks blogas kaip Eiris, js didenybe. Net nepanaus j. Robertas ispaud menk raudon ypsen. - Galiausiai jie pasakys... tai paskutinis dalykas... a padariau gerai. Tu mans neapvilsi. Dabar tu valdysi. Neksi to labiau nei a... bet tau gerai sek sis. Ar jau baigei skrebenti? - Taip, js didenybe. - Nedas padav Robertui popieri. Karalius aklai surait savo para, paliks kraujo dm ant popieriaus. - Dar reikia paliu dyti antspaudu. - Patiek t ernien per mano ermen puot, - sugergd Robertas. - Su obuoliu nasruose, iki trakumo paskrudint. Suvalgykit t iper. Nedrsk juo uspringti. Paadk man, Nedai. - Paadu. - Paadk man, Nedai, nuaidjo Lijanos balsas. - Mergait, - tar karalius. - Daneiris. Leisk jai gyventi. Jei tu gali, jei... dar ne per vlu... pakalbk su jais... Veiriu, Mauoju Pirtu... neleisk jiems jos nuudyti. Ir padk mano snui, Nedai. Tegu jis bna... geresnis nei a. - Jis krpteljo. - Dievai tebna gailestingi. - Jie bus tau gailestingi, mano drauge, - paadjo Nedas. - Bus. Karalius umerk akis ir tarsi atsipalaidavo. - Nuudytas paro, - sumurmjo jis. - Turiau juoktis, bet per daug sopa. Nedas nesijuok. - Ar pakviesti juos? Robertas silpnai linkteljo. - Kaip nori. Dievai, kodl ia taip alta? Tarnai parskubjo atgal ir nukurnjo pakurstyti ugnies. Karalien ijo; tai buvo nedidelis palengvjimas. Jei turi proto, Sersi susirinks vaikus ir pa bgs dar dienai neiauus, pagalvojo Nedas. Ji ir taip jau per ilgai dels. Karalius Robertas jos nepasigedo. Jis liep savo broliui Renliui ir vyriau siajam meisteriui Paieliui bti liudytojais, kai jis uspaud antspaud ant karto geltono vako, kurio Nedas uvarvino ant laiko. - Dabar duokite man k nors nuo skausmo ir leiskite numirti.

SO S T AIDIMAS

397

Vyriausiasis meisteris Paiselis skubiai sumai jam dar vien puodel aguon pieno. kart karalius godiai igr. Kai jis numet tui puodel, jo juoda barzda buvo nusagstyta stambiais baltais laais. - Ar a sapnuosiu? Nedas jam atsak: - Sapnuosite, milorde. - Gerai, - tar jis ypsodamasis. - Perduosiu Lijanai tavo meil, Nedai. Pasirpink mano vaikais. odiai dr Nedui tarsi peilis. Akimirk jis buvo visai sutriks. Jis nega ljo prisiversti meluoti. Tada prisimin mergvaikius: maj Bar prie moti nos krties, Mij i Slnio, Gendr savo kalvje ir visus kitus. - A... saugosiu js vaikus kaip savo, - ltai itar. Robertas linkteljo ir usimerk. Nedas irjo, kaip senasis draugas minktai prasmenga pagalvse, kai aguonpienis nuplov skausm nuo jo veido. J uvald miegas. Sunkios grandins velniai suskimbiojo, kai vyriausiasis meisteris Pai selis prijo prie Nedo. - Padarysiu visk, kas mano galioje, milorde, taiau aizda mirtina. Jiems prireik dviej dien, kol j pargabeno. Kai a j apirjau, buvo jau per vlu. Galiu sumainti jo didenybs kanias, bet tik dievai dabar gali j pagydyti. - Kiek jis dar turi laiko? - paklaus Nedas. - I ties jis jau turt bti mirs. Nemaiau, kad mogus taip laikytsi sitvrs gyvenimo. - Mano brolis visuomet buvo stiprus, - tar lordas Renlis. - Gal imin ties jam ir trko, bet buvo stiprus. - Miegamojo kaitroje jo kakta buvo lipni nuo prakaito. Jis galjo bti ten stovintis Roberto vaiduoklis: jaunas, tamsus ir graus. - Jis nudob ern. Jo paties viduriai virto i pilvo, bet jis kakaip nudjo t ern. - Renlio balsas buvo kupinas nuostabos. - Robertas niekuomet nebuvo i t, kurie palieka kovos lauk, kol prieas stovi, - tar jam Nedas. U dur seras Beiristinas elmis vis dar saugojo bokto laiptus. - Meisteris Paiselis dav Robertui aguon pieno, - tarjam Nedas. - i rk, kad niekas netrikdyt jo poilsio be mano leidimo. - Klausau, milorde, - seras Beiristinas atrod ne pagal metus susens. A nepateisinau jo vento pasitikjimo. - Net itikimiausias riteris negali apsaugoti karaliaus nuo jo paties, - tar Nedas. - Robertui patiko medioti ernus. Maiau, kaip jis paguld j kok tkstant. - Jis stovdavo nesigdamas, tvirtai sirms kojomis, su didija ietimi rankose; danai keikdavo ern j puldamas, laukdavo iki paskutins sekunds, kol is j beveik ugridavo, o tada nusmeigdavo vr vienu tiks liu ir iauriu smgiu. - Niekas negaljo inoti, kad is taps jo mirtimi. - Js geras, kad taip sakote, lorde Edardai.

398

GEORGE R. R. MARTIN

- Karalius pats t sak. Jis kaltino vyn. ilaplaukis riteris linkteljo. - Jo didenyb svirduliavo balne, kai mes ibaidme ern i guolio, taiau jis sak mums likti nuoalyje. - Svarstau, sere Beiristinai, - labai tyliai paklaus Veiris, - kas pilst ka raliui vyn? Nedas negirdjo, kaip eunuchas prisiartino, taiau apsivalgs ivydo j stovint. Jis vilkjo ilg juodo aksomo drabu, kuris lav grindis, o veid buvo k tik nusipudravs. - Vynas buvo i paties karaliaus gertuvs, - tar seras Beiristinas. - Tik viena gertuv? Medioklje visada taip trokina. - A neskaiiavau. Daugiau nei viena, tai jau tikrai. Jo skvairas atnedavo jam nauj gertuv, kai tik jis pageidaudavo. - Toks pareigingas berniukas, - tar Veiris, - pasirpino, kad jo dideny bei netrkt kuo atsigaivinti. Burnoje Nedui pasidar kartu. Jis prisimin du viesiaplaukius berniu kus, kuriuos Robertas pasiunt iekoti meistro antkrtiniui pratempti. Ka ralius an vakar per puot visiems papasakojo t istorij, juokdamasis iki purtulio. - Kuris skvairas? - Tas vyresnis, - atsak seras Beiristinas. - Lanselis. - Gerai pastu t jaunuol, - tar seras Veiris. - Augalotas berniukas, sero Kevano Lanisterio snus, lordo Taivino snnas ir karaliens pusbrolis. Tikiuosi, tas brangus mielas jaunuolis nekaltina savs. Vaikai jaunystje to kie paeidiami ir nekalti, gerai atsimenu. inoma, Veiris kakada buvo jaunas. Tik Nedas abejojo, kad jis kada nors buvo nekaltas. - Paminjote vaikus. Robertas pakeit nuomon dl Daneiris Targeirin. Kad ir koki ygi mts, noriu, kad tutuojau juos atauktumt. - Bet, - pradjo Veiris, - tutuojau gali bti per vlu. Bijau, kad tie pauk iukai jau iskrido. Taiau padarysiu, k galiu, milorde. Jums leidus. - Jis nu silenk ir dingo ant laipt, jo minktos lepets iujo liesdamosi akmen jam lipant emyn. Keinas ir Tomardas padjo Nedui eiti per tilt, kai i Meigoro tvirtinim pasirod lordas Renlis. - Lorde Edardai! - kteljo jis Nedui. - Gal malontumt skirti man valandl? Nedas sustojo. - Jei pageidaujate. Renlis m eiti jo pusn. - Pasakykite vyrams, kad pasitraukt. - Jie susitiko tilto viduryje, apa ioje jo sausas griovys. Mnulio viesa sidabru nuspalvino iaurias, dugne kyani smaigali briaunas.

S O S T AIDIMAS

399

Nedas mosteljo. Tomardas ir Keinas nulenk galv ir pagarbiai atsitrau k. Lordas Renlis atsargiai vilgteljo ser Boros kitame pakeliamojo tilto gale, ser Preston tarpduryje u j. - Tas laikas. - Jis pasilenk ariau. - Kas taps regentu? Ar mano brolis jus paskyr globju? - Jis nelauk atsakymo. - Milorde, a turiu trisdeimt vyr savo asmeninje sargyboje ir kit draug, riteri ir lord. Duokite man valand ir a surinksiu jums imt kalavij. - O k a darysiu su imtu kalavij, milorde? - Smogsite! Dabar, kol pilis dar miega. - Renlis dar kart pavelg j ser Boros ir prislopino bals iki skubaus kudesio. - Turime atimti Dofr nuo motinos ir laikyti j prie savs. Globjas ar ne globjas, bet mogus, turintis karali, turi ir karalyst. Taip pat turime pagrobti princes Mersel ir princ Tomen. Kai tursime vaikus, Sersi nedrs mums prieintis. Taryba patvir tins jus kaip lord globj ir Dofris taps js globotiniu. Nedas altai j nuvelg. - Robertas dar nenumir. Dievai gali jo pasigailti. Jei ne, suauksiu tary b iklausyti jo paskutini odi ir apsvarstyti pdinysts, taiau a neu trauksiu nelovs jo paskutinms valandoms ioje emje liedamas krauj jo mense ir tempdamas i lov isigandusius vaikus. Lordas Renlis atsitrauk per ingsn, sitemps kaip lanko timpa. - Kiekviena js pradelsta akimirka duoda Sersi laiko pasiruoti. Kai Robertas atsisveikins su iuo pasauliu, gali bti per vlu... mums abiem. - Tada turime melstis, kad Robertas nemirt. - Menka viltis, - tar Renlis. - Kartais dievai bna gailestingi. - Bet Lanisteriai - ne. - Lordas Renlis apsisuko ir gro per griov bok t, kur merdjo jo brolis. Parsirads savo kambarius Nedas jautsi iseks ir prislgtas, taiau ne buvo n kalbos, kad grt miegoti, tik ne dabar. Kai siveli aidimus dl sos toyarba laimi, arbamirti, diev mike kalbjo jam Sersi Lanister. Jis svarst, ar gerai pasielg atmesdamas lordo Renlio pasilym. Jis neturjo jokio noro veltis ias intrigas ir buvo negarbinga grasinti vaikams, bet vis dlto... jei Sersi nusprst kautis, uuot bgusi, jam gali prireikti to imto Renlio kala vij, ir dar daugiau. - Noriu matyti Maj Pirt, - tar jis Keinui. - Jei jis ne savo kamba riuose, pasiimk vyr ir apeikite visas vyno girdyklas ir vienamius Karaliaus Uoste, kol j surasite. Atveskite j man dar neiauus. - Keinas nusilenk ir ijo, o Nedas atsigr Tomard. - Vjo ragana" iplaukia su vakaro potvyniu. Ar pasirinkote palyd? - Deimt vyr, kuriems vadovaus Porteris. - Dvideimt ir vadovausit js, - tar Nedas. Porteris buvo drsus vyras, bet kietakaktis. Jam reikjo ko nors solidesnio ir jautresnio priirti dukroms.

400

GEORGE R. R. MARTIN

- Kaip pageidausite, milorde, - tar Tomas. - Negaliu pasakyti, kad li desiu paliks i viet. A pasiilgau monos. - Praplauksite pro Dragonstoun, kai pasuksite iaur. Man reikia, kad pristatytumt laik. Tomas atrod susirpins. - Dragonstoun, milorde? Targeirin gimins salos tvirtov turjo grsming reputacij. - Liepk kapitonui Kosui ikelti mano vliav, kai tik pamatysite sal. Jie gali nepatikliai irti j netiktus lankytojus. Duosiu tau laik, kur reikia teikti tiesiai rankas lordui Staniui Barateonui. Niekam kitam. Ne jo rm i ninkui, ne sargybos kapitonui, ne ledi monai, bet paiam lordui Staniui. - Klausau, milorde. Kai Tomardas j paliko, lordas Edardas Starkas sdjo spoksodamas a lia jo ant stalo deganios vaks liepsn. Akimirk sielvartas j veik. Labiau u visk jis troko eiti diev mik, atsiklaupti prieais irdies med ir mels tis dl gyvybs Roberto Barateono, kuris jam buvo daugiau negu brolis. V liau mons ius, kad Edardas Starkas idav karaliaus draugyst ir atm i jo sn paveldjimo teis; jis tegaljo viltis, kad dievai ino geriau ir kad Robertas suinos ties aname pasaulyje. Nedas pam paskutin karaliaus laik. Trakaus balto pergamento ritin lis, uantspauduotas geltonu vaku, keli trumpi odiai ir kraujo dm. Koks menkas skirtumas tarp pergals ir pralaimjimo, tarp gyvybs ir mirties. Jis isitrauk nauj popieriaus lap ir pamirk plunksn raalinje. Jo kil nybei Staniui i Barateon gimins, para. Kai gausite laik, js brolis Robertas, ms karalius iuos pastaruosius penkiolika met, bus mirs. J su dorojo ernas mediojant karaliaus mike... Raids, atrod, raitsi ir sukinjosi popieriuje, kai jo ranka sustojo. Lor das Taivinas ir seras Deimis nebuvo i t, kurie nuolankiai susitaikyt su pralaimjimu; jie veriau kausis nei bgs. Neabejotinai po lordo Jono Arino mirties Stanis tapo budrus, taiau buvo svarbu, kad jis nedelsdamas plaukt Karaliaus Uost, Lanisteriams nespjus pulti. Nedas kruopiai rinko kiekvien od. Baigs, pasira laik Edardas Starkas, Vinterfelo lordas, karaliaus ranka ir krato globjas, nusausino raa l, sulankst ir itirpd antspaudavimo vak vir deganios vaks. Jo regentyst bus trumpa, pagalvojo vakui minktjant. Naujasis kara lius pasirinks nauj rank. Nedas bus laisvas ir gals grti namo. Nuo m in ties apie Vinterfel veide msteljo blanki ypsena. Jis panoro vl igirsti Brano juok, eiti su Robu mediokl su sakalais, stebti aidiant Rikon. Jis norjo panirti besapn mieg savo paties lovoje, rankomis stipriai apsi kabins savo ledi Ketlin. Keinas gro, kai jis spaud antspaud minkt balt vak. Su juo buvo Desmondas, o tarp j - Maasis Pirtas. Nedas padkojo sargybiniams ir liep ieiti.

SO ST AIDIMAS

401

Lordas Piteris vilkjo mlyno aksomo tunik pstomis rankovmis, jo sidabrikas apsiaustas buvo imargintas strazdais. - Manau, jau galima sveikinti, - tar ssdamasis. Nedas rsiai susirauk. - Karalius guli sualotas ir arti mirties. - inau, - tar Maasis Pirtas. - Taip pat inau, kad Robertas jus vardi jo krato globju. Nedo akys okteljo prie karaliaus laiko, gulinio ant stalo, nesulauytu antspaudu. - Ir kaip js tai suinojote, milorde. - Veiris usimin, - tar Maasis Pirtas, - o js k tik patvirtinot. Nedo burna persikreip i pykio. - Tebnie prakeiktas Veiris ir jo maieji paukiukai. Ketlina sak teisy b: tas mogus valds juodj magij. A juo nepasitikiu. - Nuostabu. Js mokots. - Maasis Pirtas pasilenk priek. - Taiau ga liu laintis, kad atitempte mane ia vidury nakties ne kalbtis apie eunuch. - Ne, - pripaino Nedas. - inau paslapt, kuri saugant buvo nuudytas Jonas Arinas. Robertas nepaliko tikro snaus. Dofris ir Tomenas yra Deimio Lanisterio benkartai, gim i kraujomaios ryio su karaliene. Maasis Pirtas kilsteljo antak. - Priblokianti inia, - pasak jis tonu, kuris rod, kad jis n kiek nepribloktas. - Mergait taip pat? Na, inoma. Tad karaliui mirus... - Sostas pagal teises atitenka lordui Staniui, vyriausiam i dviej broli. Maasis Pirtas pasiglost smaili barzdel gromuliuodamas reikal. - Tikriausiai. Nebent... - Nebent, milorde? Nra joki tikriausiai. Stanis yra paveldtojas. Niekas negali to pakeisti. - Stanis negali perimti sosto be js pagalbos. Jei esate imintingas, pasi rpinsite, kad karaliumi tapt Dofris. Nedas dbteljo j akmeniniu vilgsniu. - Ar js neturite n lao garbs? - O, la, tikrai turiu, - nerpestingai atsak Maasis Pirtas. - Iklausy kite mane. Stanis nra js draugas, mano taip pat. Net jo broliai vargiai j pakenia. Tas vyras - geleinis: atkaklus ir nepalenkiamas. Jis paskirs mums nauj rank ir nauj taryb, tai jau tikrai. Be abejons, jis padkos jums u teikt karn, taiau dl to js nepamils. Ir jo ikilimas reik kar. Stanis negali ramiai valdyti soste, kol Sersi ir jos benkartai gyvi. Ar manote, kad lor das Taivinas sds rankas sudjs, kai jo dukters galvai matuojamas kuolas? Uolos pilis sukils, ir ne viena. Robertas rado savyje jg atleisti monms, kurie tarnavo karaliui Eiriui, kol jie adjo itikimyb. Stanis ne toks atlai dus. Jis nebus pamirs Stormsendo apsiausties, o lordai Taireliai ir Redvainai irgi. Visi vyrai, kovoj po drakono vliava arba sukil su Balonu Greido-

402

GEORGE R. R. MARTIN

jum, turs pagrindo bijoti. Pasodinkite Stan Gelein sost ir utikrinu jus, karalyst papls krauju. Dabar pavelkite kit monetos pus. Dofriui tik dvylika, ir Robertas suteik jum s regentyst, milorde. Js esate karaliaus ran ka ir krato globjas. Valdia js, lorde Starkai. Jums tereikia itiesti rank ir j pasiimti. Susitaikykite su Lanisteriais. Paleiskite Neaug. Apvesdinki te Dofr su Sansa. Itekinkite savo jaunesnij mergait u Tomeno, o savo pdin suporuokite su Mersela. Praeis ketveri metai, kol Dofris sulauks tinkamo amiaus. Iki to laiko jis irs jus kaip antrj tv, o jei ne, k gi... ketveri metai yra gan ilgas laikas, milorde. Utektinai ilgas atsikratyti lordo Stanio. Tada, jei Dofris ims kelti rpesi, mes galsime atskleisti jo ma paslapt ir pasodinti sost lord Renl. - Mes? - pakartojo Nedas. Maasis Pirtas gteljo. - Jums reiks mogaus, su kuriuo galtumte pasidalinti nata. Utikrinu jus, mano kaina bus kukli. - Js kaina, - Nedo balsas buvo ledinis. - Lorde Beiliai, tai, k js si lote, - idavyst. - Tik jei pralaimsime. - Js pamirtate, - tar jam Nedas. - Js pamirtate Jon Arin. Js pamirtate Dor Kasel. Ir js pamirtate tai k. - Jis isitrauk durkl ir pad jo j ant stalo tarp j; drakono kaulo rankena ir Valyrijos plieno amenimis, atriais kaip skirtumas tarp grio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp gyvybs ir mirties. - Jie pasiunt mog perpjauti mano snui gerkls, lorde Beiliai. Maasis Pirtas atsiduso. - Bijau, kad bsiu pamirs, milorde. Meldiu man atleisti. Akimirk pamirau, kad kalbu su Starku. - Jo burna persikreip. - Tai bus Stanis ir karas? - Negaliu rinktis. Stanis yra paveldtojas. - Ne man ginytis su krato globju. Tai ko tada norite i mans? Aiku, ne mano iminties. - Pasistengsiu pamirti js... imint, - paniekinamai tar Nedas. - Pa sikvieiau jus prayti pagalbos, kuri paadjote Ketlinai. Tai pavojinga va landa mums visiems. Robertas paskyr mane krato globju, tai tiesa, taiau moni akyse Dofris vis dar yra jo snus ir paveldtojas. Karalien turi tuzi n riteri ir imt kovos meistr, kurie darys visk, k tik ji sakys... ir lengvai veiks tai, kas liko i mano eimyniki sargybos. Ir, kiek a inau, Deimis Lanisteris galbt jau joja Karaliaus Uost su Lanisteri kariauna i paskos. - O js kariaunos neturite. - Maasis Pirtas aid su durklu ant stalo, ltai vartydamas j pirtu. - Tarp lordo Renlio ir Lanisteri meils ne kain kiek. Bronzinis Jonas Roisas, seras Balonas Svonas, seras Loras, ledi Tanda ir Redvain dvyniai... kiekvienas turi riteri ir prisiekusi kalavijuoi palyd ia, dvare.

SO ST AIDIMAS

403

- Renlis turi trisdeimt vyr asmeninje sargyboje, kiti dar maiau. Tiek nepakanka, net jei biau tikras, kad visi jie prisieks man itikimyb. Man reikia geltonvarki. Miesto sargyboje yra du tkstaniai vyr, prisiekusi ginti pil, miest ir karaliaus taik. - O, bet kai karalien paskelbs vien karali, o karaliaus ranka - kit, kieno tada taik jie gins? - Lordas Piteris kaukteljo per durkl pirtu, ir jis m suktis vietoje. Ratu ir ratu, svyruodamas su kiekvienu apsisukimu. Kai galiausiai sultjo ir sustojo, smaigalys rod Maj Pirt. - K gi, tai jums atsakymas, - tar jis ypsodamasis. - Jie palaikys mog, kuris jiems umoks. - Jis atsilo ir pavelg Nedui tiesiai veid, jo pilkai alios akys paaipiai ibjo. - Js vilkite savo garb kaip arvus, Starkai. Js manote, kad ji jus saugo, taiau ji tik slegia ir varo judesius. Pairkite save dabar. Js inote, kodl pakviette mane ia. inote, ko norite mans paprayti. inote, kad tai turi bti padaryta... taiau tai negarbinga, tad odiai stringa jums gerklje. Nedo kaklas sitemp. Akimirk jis buvo toks piktas, kad nedrso prabilti. Maasis Pirtas nusijuok. - Turiau priversti jus tai pasakyti, bet tai bt per iauru... tad nesi baiminkite, mano gerasis lorde. Dl meils, kuri jauiu Ketlinai, tuoj pat nueisiu pas Jan Slint ir pasirpinsiu, kad miesto sargyba bt js. ei tkstani auksini turt pakakti. Tredalis vadui, tredalis karininkams ir tredalis kareiviams. Galtume juos nusipirkti u pus ios sumos, taiau nenoriu rizikuoti. - ypsodamasis jis pakl durkl ir ities Nedui rankena priek.

JONAS

- Mane pakviet j ventykl, - diugiai sukudjo Semas. - Jie paima mane i treniruoi. A tapsiu broliu kartu su jumis. Gali tuo patikti? - Ne, tikrai? - Tikrai. A padsu meisteriui Eimonui bibliotekoje ir priirti pauk ius. Jam reikia mogaus, galinio skaityti ir rayti laikus. - Tau tai puikiai seksis, - ypsodamasis tar Jonas. Semas neramiai apsivalg. - Ar jau laikas eiti? Man nedert vluoti, nes jie gali apsigalvoti. - Jis vos neokinjo, kai jie kirto piktolmis apaugus kiem. Diena buvo ilta ir saulta. Sienos kratais sruveno vandens upeliukai ir atrod, kad ledas aia ruoja ir spindi. ventykloje didysis kristalas gaud ryto vies, plstani pro pietinius langus, ir skaid vaivorykt ant altoriaus. Pipas isiiojo i nuostabos pa mats Sem, o Rupius baksteljo Grenui onkaulius, taiau niekas ne idrso itarti n odio. ventikas Seladaras sibavo smilkytuv, pripildy damas or smilkal kvapo, kuris primin Jonui ma ledi Stark ventykll Vinterfele. Bent kart ventikas atrod blaivus. Atvyko auktieji karininkai; meisteris Eimonas rmsi Klaid, seras Ali seris niriai irjo altomis akimis, lordas vadas Mormontas vilkjo pra matn juodos vilnos palaidin su sidabrinmis mekos nag ssagomis. U j jo trij gildij vyresnieji: raudonveidis Bouvenas Maras - lordas pilies valdytojas, pirmasis statytojas Otelas Jarvikas ir seras Deremis Raikeris, ku ris vadovavo valgams nesant Bendino Starko. Mormontas atsistojo prieais altori, ant jo plaios plikos galvos suvito vaivorykt. - Atvykote pas mus kaip nusikaltliai, - pradjo jis, - brakonieriai, prie vartautojai, skolininkai, udikai ir vagys. Js atvykote pas mus, bdami vai kais. Atvykote pas mus vienii, surakinti grandinmis, neturdami nei drau g, nei garbs. Atvykote pas mus turtingi ir vargai. Kai kurie js vadinasi ididi gimini pavardmis. Kiti teturi pavainiki vardus arba j i viso neturi. Tai nesvarbu. Visa tai dabar praeityje. Prie Sienos mes visi lyg vie na gimin. Vakare, leidiantis saulei ir em apgaubiant nakiai, js duosite priesaik. Nuo tos akimirkos tapsite prisaikdintaisiais Nakties sargybos bro liais. Js nusikaltimai bus pamirti, js skolos atleistos. Tad js irgi turite pamirti tuos, kam buvote itikimi, nustumti on nuoskaudas, imesti i

onas valg obuoli pyragaiius ir kraujin der, kai Semvelis Tarlis kles teljo ant suolo.

SO ST AIDIMAS

405

galvos senas neteisybes ir meiles. ia js pradedate i naujo. Nakties sargy bos vyras gyvena dl karalysts. Ne dl karaliaus, ne dl lordo, ne dl vienos ar kitos gimins garbs, ne dl aukso, lovs, moters meils, bet dl karalys ts ir vis jos moni. Nakties sargybos vyras neveda moters ir neturi sn. Ms mona - pareiga. Ms meilu - garb. O js esate vieninteliai s ns, kuriuos kiekvienas tursime. Js imokote priesaikos odius. Atidiai pagalvokite prie juos itardami, nes, kart apsivilkus juodai, kelio atgal nra. Bausm u dezertyravim - mirtis. - Senasis Lokys akimirkai nutilo, tada paklaus: - Ar yra tarp js norini palikti ms draugij? Jei taip, ikeliaukite dabar, ir niekas apie jus blogai negalvos. N vienas nesujudjo. - Gerai, - tar Mormontas. - Galite duoti priesaik ia vakarui atjus prie ventik Seladar ir savo gildijos vyriausij. Ar kas nors i js tiki senaisiais dievais? Jonas eng priek. - A, milorde. - Turbt norsi duoti priesaik prie irdies medio, kaip tavo dd, - tar Mormontas. - Taip, milorde, - atsak Jonas. Jis neturjo nieko bendra su ventyklos dievais; Stark gyslomis tekjo Pirmj moni kraujas. Jis girdjo u nugaros nabdant Gren: - ia nra diev miko. Ar yra? Niekada nemaiau diev miko. - Nepamatytum ir taur bandos, kol ji tavs nesumindiot, - sukudjo jam Pipas. - Pamatyiau, - nenusileido Grenas. - Pamatyiau juos i tolo. Pats Mormontas patvirtino Greno abejones. - Juodajai piliai nereikia diev miko. U Sienos auga vaiduokli mikas, kaip jis augo ir Auros amiuje, dar prie andalams atgabenant Septynet per siaurj jr. U puss mylios nuo ios vietos rasite ventj medi gi rait ir tikriausiai savuosius dievus. - Milorde, - balsas privert Jon atsigrti i nuostabos. Atsistojo Semve lis Tarlis, nusiluost tunik prakaituotas rankas. - Ar galiau... ar galiau ir a vykti? Itarti priesaikos prie irdies medio? - Ar Tarli gimin taip pat tiki senaisiais dievais? - paklaus Mormontas. - Ne, milorde, - plonu i susijaudinimo balsu atsak Semas. Auktieji karininkai j gsdino, o uvis labiausiai - Senasis Lokys. - A gavau vard Septyneto viesoje Hornhilo ventykloje, kaip mano tvas, ir jo tvas, ir visi Tarliai tkstant met. - Kodl tu atsisakai tvo ir savo gimins diev? - norjo inoti seras Deremis Raikeris. - Dabar mano gimin yra Nakties sargyba, - tar Semas. - Septynetas niekuomet neiklaus mano mald. Galbt senieji dievai iklausys.

406

GEORGE R. R. MARTIN

- Kaip nori, berniuk, - tar Mormontas. Semas atsisdo, kaip ir Jonas. Kiekvien i js paskyrme gildij pagal ms poreikius ir js pai jgas bei gebjimus. - Bouvenas Maras eng priek ir dav rat. Lordas vadas ivyniojo j ir pradjo skaityti: - Halderis - pas statytojus, - pradjo jis. Hal deris tvirtai linkteljo pritardamas. - Grenas - pas valgus. Albetas - pas statytojus. Piparas - pas valgus. - Pipas pavelg Jon ir pakrutino ausis. Semvelis - pas tarnautojus. - Semas atsiduso i palengvjimo, valydamasis kakt ilko skiautele. - Mataras - pas valgus. Dareonas - pas tarnautojus. Toderis - pas valgus. Jonas - pas tarnautojus. Tarnautojus? Akimirk Jonas negaljo patikti tuo, k igirdo. M ormon tas tikriausiai ne taip perskait. Jis jau norjo stotis ir iotis, pasakyti jiems, kad sivl klaida... ir tada pamat ser Aliser, dmiai irint j, jo akys blizgjo tarsi dvi obsidiano uks, ir visk suprato. Senasis Lokys susuko popieri. - Js vyresnieji paaikins jums pareigas. Tegu visi dievai jus saugo, bro liai. - Lordas vadas pagerb juos nusilenkdamas ir ijo. Seras Aliseris ijo su juo, lpose aid plonyt ypsena. Jonas niekuomet nemat kov meistro tokio laimingo. - valgyba, pas mane! - kteljo seras Deremis Raikeris, kai jie ijo. Ltai stodamasis Pipas spoksojo Jon. Jo ausys buvo rudonos. Grenas, pla iai isiieps, atrodo, n nesuvok, kad kakas ne taip. Matas ir Rupius atsistojo prie j ir isek paskui ser Derem i ventyklos. - Statytojai! - paauk Otelas Jarvikas pailgais andikauliais. Halderis ir Albetas nusek paskui j. Jonas apsivalg vis dar netikdamas tuo, kas vyko. Nereginios meiste rio Eimono akys buvo pakeltos vies, kurios jis nemat. ventikas dliojo kristalus ant altoriaus. Tik Semas ir Dareonas liko ant suol; storasis berniu kas, dainininkas... ir jis. Lordas valdytojas Bouvenas Maras pasitryn putnias rankas. - Semveli, tu talkinsi meisteriui Eimonui pauktidje ir bibliotekoje. etas keliaus unids padti tvarkytis su skalikais. Tu gausi jo vienut, kad btum greta meisterio dien ir nakt. Tikiu, kad gerai juo rpinsies. Jis labai senas ir mums labai brangus. Dareonai, a girdjau, kad tu dainavai prie dau gelio kilming lord stal ir vaiinaisi su jais msa ir midumi. Mes siunia me tave Ryt sargyb. Tavo balsas gal pagelbs Koteriui Paikui, kai atplauks pirkli laivai. Mes per brangiai mokame u sdyt jautien ir marinuot uv, o alyvuogi aliejaus, kur perkame, kokyb yra siaubinga. Prisistatyk Borkui, kai atvyksi, ir jis duos tau darbo tarp pirkli laiv. Maras ypsodamasis atsigr Jon. - Lordas vadas Mormontas pareikalavo, kad taptum jo asmeniniu patar nautoju, Jonai. Miegosi celje po jo kambariais, lordo vado bokte.

SO ST AIDIMAS

407

- O kokios bus mano pareigos? - atariai paklaus Jonas. - Ar a paduo siu lordui vadui valg, padsiu usisegti drabuius, neiosiu kart vanden jo maudynms? - inoma. - Maras susirauk dl Jono tono. - Ir perdavinsi jo saky mus, kurstysi idin jo kambariuose, kasdien keisi jo paklodes ir antklodes, ir darysi visk, ko lordas vadas tavs paprays. - Ar laikote mane tarnu? - Ne, - i ventyklos galo atsak meisteris Eimonas. Klaidas padjo jam atsistoti. - Mes laikome tave Nakties sargybos vyru... bet tikriausiai sukly dome. Jonas vos susitvard neijs. Ar jis turs muti sviest ir siti palaidines kaip mergait iki savo dien galo? - Ar galiu eiti? - kietai paklaus. - Kaip nori, - atsak Bouvenas Maras. Dareonas ir Semas ijo su juo. Jie tylomis nusileido kiem. Lauke Jo nas pavelg Sien, spindini saulje, tirpstant led, braukiant jos on imtais plon pirt. Jonas buvo taip pyks, kad bt galjs akimirksniu j suskaldyti ir prakeikti pasaul. - Jonai, - diugiai tar Semvelis Tarlis. - Palauk. Ar nematai, k jie daro? Jonas nirs atsisuko j. - A matau prakeikt sero Aliserio rank, tai viskas, k matau. Jis norjo mane sugdinti ir jam pavyko. Dareonas pavelg j. - Bti patarnautoju gerai tokiems kaip tu ir a, Semai, bet ne lordui Snou. - A geresnis kalavijuotis ir aunesnis raitelis nei visi js, - usipliesk Jonas. - Tai neteisingai - Teisinga? - sunypt Dareonas. - Mans lauk mergina, nuoga kaip motina pagimd. Ji sitrauk mane pro lang ir tu man kalbi apie teisingu m? - Jis nujo. - Nieko gdinga bti patarnautoju, - tar Semas. - Ar manai, kad noriu likus gyvenim praleisti skalbdamas senojo vyro apatinius? - Senasis vyras yra Nakties sargybos lordas vadas, - primin jam Se mas. - Tu bsi su juo dien nakt. Taip, tu pilstysi jam vyn ir rpinsies, kad patalai bt vars, taiau taip pat skaitysi jo laikus ir lankysies susirin kimuose, bsi jo skvairu miuose. Laikysies taip arti jo kaip elis. Visk inosi, visur dalyvausi... ir lordas valdytojas sak, kad Mormontas pats tavs pageidavo! Kai buvau maas, tvas reikalaudavo, kad sdiau su juo pri mim menje, kai jis rengdavo teism. Kai jodavo Haigarden priklaupti prie lord Tairel, jis imdavosi ir mane. Taiau vliau pradjo imtis Dikon, o mane palikdavo namie, ir jam daugiau neberpjo, kur a bnu per pri mimus, nes ten bdavo Dikonas. Paonje jis norjo turti pdin, ar ne

408

GEORGE R. R. MARTIN

supranti? Kad is stebt, klausytsi ir mokytsi i to, k jis daro. Lainuosi, kad btent todl lordas Mormontas pareikalavo tavs, Jonai. Kokia kita gal t bti prieastis? Jis nori iauginti i tavs vad! Jonas pasijuto pribloktas. Tai buvo tiesa: lordas Edardas irgi danai kviesdavosi Rob taryb Vinterfele. Gal Semas ir teisus? Net ir pavainikis gali ikilti auktai Nakties sargyboje. - A niekada to nepraiau, - usispyrs pareik. - N vienas i ms nesame ia tam, kad ko praytume, - primin jam Semas. Ir staiga Jonas Snou susigdo. Bailys ar ne bailys, Semvelis Tarlis rado drsos sutikti savo lemt kaip vy ras. Ant Sienos vyras gauna taiy ko nusipelno, kalbjo Bendinas Starkas t vakar, kai Jonas paskutin kart mat j gyv. Tu nesi valgas, Jonai, tik alias berniukas su vis dar dvelkianiu vasaros kvapu. Jis girdjo sakant, kad pavai nikiai subrsta greiiau nei kiti vaikai; ant Sienos suaugdavai arba mirdavai. Jonas giliai atsiduso. - Tu teisus. Elgiausi vaikikai. - Tai tu pasiliksi ir itarsi priesaikos odius drauge su manim? - Senieji dievai laukia ms. - Jis prisivert nusiypsoti. Jie isiruo vlai t popiet. Sienoje nebuvo tikr vart, nei ia, Juodo joje pilyje, nei per tris imtus myli abi puses. Jie isived irgus pro siaur lede ikirst tunel, altos tamsios sienos tiesiog spaudsi aplinkui einant per poskius. Tris kartus keli jiems pastojo geleins utvaros ir jie turdavo stabtelti, kol Bouvenas Maras isitraukdavo raktus ir atrakindavo masy vias, jas tvirtinanias grandines. Laukdamas u lordo valdytojo nugaros Jo nas jaut didiul j slegiant svor. Buvo aliau nei kape ir tyliau. Jam keistai palengvjo, kai ilindo popiets vies iaurinje Sienos pusje. Semas sumirksjo nuo maus spindesio ir baimingai apsidair. - Vaildlingai... jie neateis... jie nedrs ateiti taip arti prie Sienos. O gal drs? - Jie nedrs. - Jonas sdo baln. Kai Bouvenas Maras ir valg palyda usdo ant irg, Jonas sikio du pirtus burn ir vilpteljo. I tunelio atlapsjo Vaiduoklis. Lordo valdytojo irgas suvingo ir atsitrauk nuo didvilkio. - Ketini pasiimti t vr? - Taip, milorde, - tar Jonas. Vaiduoklis pakl galv. Atrod, kad jis ra gauja or. Akimirksniu leidosi bgti, nuskuod per plat, piktolmis nust lauk ir dingo tarp medi. eng mik jie atsidr kitame pasaulyje. Jonas danai mediodavo su tvu, Doriu ir broliu Robu. Jis geriau u visus painojo vilk mik aplink Vinterfel. Vaiduokli mikas buvo panaus, taiau jautsi jame visai kitaip. Galbt dl to, k inojo. Jie ijojo u pasaulio krato, ir tai visk keit. Kiekvienas elis atrod tamsesnis, kiekvienas garsas - grsmingesnis. Me diai augo tanks ir ustojo besileidianios sauls vies. Po irg kanopo

SO ST AIDIMAS

409

mis plona sniego plutel trakjo tarsi ltantys kaulai. Vjui iurenant lapus atrod, tarsi altas pirtas braukt Jonui per nugar. Siena dunksojo u j, ir tik dievai teinojo, kas laukia priekyje. Saul jau skendo u miko, kai jie pasiek savo tiksl: nedidel proskyn gldumoje, kur netaisyklingu apskritimu augo devyni venti mediai. Jonas ugniau kvap ir pamat sispitrjus Sem Tarl. Net vilk mike negaljai rasti daugiau nei dviej ar trij balt medi, augani greta; devyni girait buvo kakas negirdta. Miko em klojo nukrit lapai: kraujo raudonumo paviriuje, juodi supuv giliau. Plats lygs kamienai atrod kaulo baltumo ir devyni veidai irjo rato vid. Sudiv syv aai akyse buvo raudoni ir kieti lyg rubinai. Bouvenas Maras liep jiems palikti irgus u rato. - Tai venta vieta ir mes jos nesuterime. engs girait Semvelis Tarlis ltai apsisuko, paeiliui siirdamas kiekvien veid. Nebuvo dviej panai. - Jie mus stebi, - sukudjo jis. - Senieji dievai. - Taip. - Jonas atsiklaup ir Semas atsiklaup greta jo. Vakaruose nykstant paskutiniam viesos spinduliui ir pilkai dienai virs tant juoda naktimi jie drauge itar priesaikos odius. - Iklausykite mano odius ir tapkite priesaikos liudininkais, - kalbjo abu drauge, j balsai sutemose pripild girait. - Leidiasi naktis ir prasideda mano budjimas. Jis nesibaigs iki mano mirties. A nevesiu monos, nedirb siu ems, netursiu vaik. Neneiosiu karnos ir nesieksiu lovs. Gyvensiu ir mirsiu savo poste. A bsiu kalavijas tamsoje. Sargybinis ant sien. A b siu lauas, degantis altyje, viesa, kuri atnea aur, ragas, paadinantis mie ganius, skydas, saugantis moni karalystes. Prisiekiu ir paadu savo gyvyb ir garb Nakties sargybai inakt ir visomis naktimis, kurios dar ateis. Mikai nutilo. - Js atsiklaupte berniukais, - rimtai itar Bouvenas Maras, - dabar pakilkite kaip Nakties sargybos vyrai. Jonas ities rank ir padjo Semui atsistoti. valgai susirinko aplink, ypsojosi ir sveikino; visi, iskyrus sen sukumpus mikinink Daiven. - Geriau jau sukime atgal, milorde, - kreipsi jis Bouven Mar. - Lei diasi tamsa, o nakties kvapas man kakodl nepatinka. Ir staiga gro Vaiduoklis, minktai tapsdamas tarp dviej vent m e di. Baltas kailis ir raudonos akys, sunerims suvok Jonas. Visai kaip medi... Vilkas kak laik nasruose. Kak juoda. - K jis ia turi? - susirauks paklaus Bouvenas Maras. - Pas mane, Vaiduokli, - Jonas priklaup. - Atnek ia. Didvilkis atlapsjo prie jo. Jonas igirdo m Semvelio Tarlio kvptel jim. - Dievai tepasigaili, - sumurmjo Daivenas. - Tai ranka.

EDARDAS

ilka auros viesa skverbsi pro lang, kai kanop bildesys paadino Edard Stark i trumpo, kamuojanio miego. Jis pakl galv nuo sta lo ir pairjo kiem. Apaioje vyrai su arvais, odine apranga ir rykiai raudonais apsiaustais buvo susirink rytin treniruot ir kalavijais kov si prie netikrus karius, prikimitus iaud. Nedas stebjo, kaip Sandoras Kligeinas uoliuoja per suplkt em ir suvaro iet su geleiniu smaigaliu lls galv. Stora drob suplyo, pabiro iaudai, o Lanisteri sargybiniai juokavo ir keiksi. Ar is drsus pasirodymas dl mans? - svarst jis. Jei taip, Sersi didesn kvail, nei jis man. Tebnie prakeikta, pagalvojo jis, kodl ta moteris nepab go? Suteikiau jai vien prog po kitos... Rytas buvo rkanas ir nirus. Nedas papusryiavo su dukterimis ir ven tike Mordeina. Sansa, vis dar nepaguodiama, niromis smaksojo lkt ir atsisak valgyti, bet Arija prarijo visk, kas prie j buvo padta. - Sirijus sako, kad turime laiko paskutinei pamokai prie iplaukdami vakare, - tar ji. - Ar galiu, tve? Mano visi daiktai supakuoti. - Pamoka turi bti trumpa, pasilik laiko nusiprausti ir persirengti. No riu, kad vidurdien btum pasiruous ivykti, supratai? - Vidurdien, - pakartojo Arija. Sansa pakl galv nuo lkts. - Jei ji gali dalyvauti oki pamokoje, kodl man neleidiama atsisvei kinti su princu Dofriu? - A mielai su ja eiiau, lorde Edardai, - pasisil ventike Mordeina. - Ji tikrai nepavluos laiv. - Dabar nebt protinga tau eiti pas Dofr, Sansa. Apgailestauju. Sansos akys papldo aaromis. - Bet kodl? - Sansa, tavo lordas tvas ino geriau, - tar ventike Mordeina. - Tu ne turi abejoti jo sprendimais. - Taip nesiningai - Sansa atsistm nuo stalo, nuvert kd ir aaroda ma ilk i mens. ventike Mordeina pakilo, taiau Nedas mosteljo jai sstis. - Leiskite jai eiti, ventike. Pamginsiu visk paaikinti, kai saugiai sugr ime Vinterfel. - ventike nulenk galv ir atsisdo baigti pusryiauti. Po valandos Edardo Starko kambar eng vyriausiasis meisteris Paise lis. Jo peiai buvo nusvir, tarsi meisterio grandin ant kaklo bt pasidariu si per sunki.

SO ST AIDIMAS

411

- Milorde, - pasak jis, - karalius Robertas mir. Dievai tesuteikia jam atils. - Ne, - atsak Nedas. - Jis nekent atilsio. Dievai tesuteikia jam meils ir juoko, ir teisto mio diaugsmo. - Buvo keista, koks tuias jautsi. Jis tikjosi io apsilankymo, bet su iais odiais kakas jo viduje mir. Jis bt atidavs visus titulus dl laisvs raudoti... taiau jis buvo Roberto ranka ir valanda, kurios jis baiminosi, imu. - Bkite toks malonus ir sukvieskite tarybos narius mano kambar, papra jis Paielio. Rankos boktas buvo toks saugus, kok jiedu su Tomardu steng j padaryti; Edardas negaljo to paties pasakyti apie tarybos men. - Milorde, - sumirksjo Paiselis. - inoma, karalysts reikalai gali pa laukti iki rytojaus, kai ms irdgla nebus tokia aitri. Nedas buvo ramus, bet nepalenkiamas. - Manau, jog turime susirinkti nedelsiant. Paiselis nusilenk. - Kaip ranka sakys. - Jis pasiauk tarnus ir isiunt juos tekinom, o tada dkingai prim Nedo pasilym atsissti ir igr puodel saldaus alaus. Pirmasis kvietim atsiliep seras Biristinas elmis nepriekaitingai baltu apsiaustu ir emaliuot vyneli arvais. - Milordai, - tar jis, - mano vieta dabar alia jaunojo karaliaus. Praau leidimo j aplankyti. - Js vieta ia, sere Beiristinai, - tar jam Nedas. Antras atjo Maasis Pirtas, vis dar apsigerbs mlynu aksomu ir sida briku apsiaustu su strazdais, kuriuos vilkjo prajusi nakt, jo ilgaauliai buvo dulkti nuo jojimo. - Milordai, - itar jis ypsodamasis, tada pasisuko Ned. - Ta nedidel uduotis, kuri man skyrte, vykdyta, lorde Edardai. Veiris plauk su levand kvapu, roinis nuo vonios, jo putnus veidas buvo nuveistas ir vieiai nupudruotas, minktais sandalais jis eng be garso. - Mai paukteliai iandien gieda sielvarting giesm, - tar ssdama sis. - Karalyst rauda. Ar pradsime? - Kai tik ateis lordas Renlis, - tar Nedas. Veiris lidnai j pairjo. - Bijau, lordas Renlis ivyko i miesto. - Ivyko i miesto? - Nedas tikjosi Renlio paramos. - Jis ivyko pro oninius vartus likus valandai iki auros, lydimas sero Loro Tairelio ir penkiasdeimties ilgamei tarn, - prane jiems Veiris. Paskutin kart jis buvo pastebtas skubiai lekiantis pietus, neabejotinai nusitaiks Stormsend arba Haigarden. Tiek pagalbos i Renlio irjo imto kalavijuoi, Nedui nepatiko tokia vyki eiga, taiau nieko negaljo padaryti. Jis isitrauk paskutin Roberto laik.

412

GEORGE R. R. MARTIN

- Vakar vakare karalius pasiauk mane ir sak urayti paskutinius jo odius. Lordas Renlis ir vyriausiasis meisteris Paiselis buvo liudytojai, kai Robertas uantspaudavo laik, kuris turi bti atpltas taryboje po jo m ir ties. Sere Beiristinai, gal btumte toks malonus? Karaliaus sargybos lordas vadas apirjo rat. - Antspaudas karaliaus Roberto ir nesulauytas. - Jis ivyniojo laik ir perskait. - Lordas Edardas Starkas juo paskiriamas krato globju, kuris valdys kaip regentas, kol pdinis sulauks tinkamo amiaus. O taip nutiko, kad jis jau yra tinkamo amiaus, pagalvojo Nedas, taiau ios minties negarsino. Jis nepasitikjo nei Paieliu, nei Veiriu, o seras Bei ristinas savo garbe buvo susaistytas saugoti ir ginti berniuk, kur man esant naujuoju karaliumi. Senasis riteris lengvai neapleis Dofrio. Apgauls btinyb sukl kartum burnoje, taiau Nedas inojo, kad turi judti palen gva, turi ilaikyti taryb ir aisti aidim, kol j patvirtins regentu. Turs utektinai laiko susitvarkyti su paveldjimu, kai Arija ir Sansa bus saugios Vinterfele, o lordas Stanis su visa galybe sugr Karaliaus Uost. - Praau ios tarybos patvirtinti mane lordu globju, kaip norjo Rober tas, - tar Nedas, stebdamas j veidus, svarstydamas, kokios mintys slepia si u primerkt Paielio aki, Maojo Pirto tingios ypsenls ir nervingo Veirio barbenimo pirtais. Durys atsidar. kambar eng Storasis Tomas. - Atsipraau, milordai, karaliaus rmininkas reikalauja... Karaliaus rmininkas jo ir nusilenk. - Garbieji lordai, karalius reikalauja, kad jo maoji taryba tuojau pat per eit sosto men. Nedas tikjosi, kad Sersi smogs greitai; reikalavimas nebuvo netiktas. - Karalius mirs, - tar jis, - taiau mes vis tiek eisime su jumis. Tomai, bk toks geras ir surink palyd. Maasis Pirtas padav Nedui rank ir padjo nulipti laiptais. Veiris, Paiselis ir Beiristinas sek neatsilikdami. Prie bokto lauk dviguba kolona kovos meistr su grandininiais arvais ir plieniniais almais, i viso atuone tas. Pilki apsiaustai plaikstsi vjyje sargybiniams ingsniuojant per kiem. Lanisteri avietini apsiaust nesimat, taiau Ned ramino geltonvarki skaiius ant pylimo ir prie vart. Prie dur sosto men juos sutiko Janas Slintas su mantriais juodais gel tonais ploktiniais arvais, su skiautertu almu po ranka. Vadas altai nusi lenk. Jo vyrai atidar sunkias uolines duris, dvideimties pd aukio ir apkaustytas bronza. Karaliaus rmininkas palydjo juos vid. - Visi pasveikinkite jo didenyb Dofr Pirmj i Barateon ir Lanisteri gimins, Andal ir Roinar, ir Pirmj moni karali, Septyni Karalys i valdov ir krato globj, - idainavo jis.

S OS T AIDIMAS

413

Buvo ilgas kelias iki mens galo, kur Geleiniame soste lauk Dofris. Remdamasis Maj Pirt Nedas Starkas ltai lubiojo ir okinjo link berniuko, pasivadinusio karaliumi. Kiti sek kandin. Pirm kart iuo keliu jis jojo raitas, su kalaviju rankoje, ir Targeirin drakonai stebjo nuo sien, kai jis privert Deim Lanister nulipti nuo sosto. Kain ar Dofris taip len gvai pasiduos? Sosto papdje buvo puslankiu isirikiav penki karaliaus sargybos rite riai - iskyrus ser Deim ir ser Beiristin. Jie buvo apsiarvav, nuo al mo iki kuln blizgjo emaliuotas plienas, ilgi balti apsiaustai gaub peius, ant kairs rankos kabojo balti skydai. Sersi Lanister ir du jaunesnieji vaikai stovjo u sero Boroso ir sero Merino. Karalien vilkjo jros alumo ilki n sukni, apsiuvint baltais kaip puta miri nriniais. Ant jos pirto pui kavosi auksinis iedas su smaragdu, didumo sulig karvelio kiauiniu, o ant galvos - priderinta tiara. Aukiau, tarp spygli ir smaig, sdjo princas Dofris auksine liemene ir raudono atlaso apsiaustu. Prie stai siaur sosto laipt buvo pastatytas Sandoras Kligeinas. Jis vilkjo suodi pilkumo ploktinius arvus ir dvjo urzgianio uns alm. U sosto lkuriavo dvideimt Lanisteri sargybini su ilgaisiais kala vijais, kabaniais ant dir. Avietiniai apsiaustai gaub peius, o plieniniai litai puo almus. Taiau Maasis Pirtas paad itesjo: visuose pasie niuose palei Roberto gobelenus su mediokls ir kov scenomis susting ir laukdami sakymo rikiavosi geltonvarkiai miesto sargybos kariai; kiekvie nas rankoje spaud atuoni pd ilgumo ieties su juodu geleies antgaliu kot. Skaiiumi jie penkis kartus lenk Lanisterius. Nedo koja deg i skausmo, kai jis galiausiai sustojo. Laiksi Maajam Pirtui u peties, kad paskirstyt svor. Dofris atsistojo. Jo raudono atlaso apsiaustas buvo ratuotas auksiniais silais; penkiasdeimt riaumojani lit vienoje pusje; penkiasdeimt uoliuojani elni kitoje. - sakau tarybai pasirpinti visais reikalingais dalykais karnacijai, - pa reik berniukas. - Pageidauju bti karnuotas per keturiolika dien. ian dien a priimsiu savo patarj itikimybs priesaik. Nedas ities Roberto laik. - Lorde Veiri, bkite toks malonus ir parodykite j miledi Lanister. Eunuchas nune laik Sersi. Karalien vilgteljo kas parayta. - Krato globjas, - perskait ji. - Ar tai turt bti js skydas, milorde? Popieriaus laktas? - Ji perpl laik pusiau, puses - ketvirius ir paleido skiautes nuplazdenti ant grind. - Tai buvo karaliaus valia, - pribloktas tar seras Beiristinas. - Dabar mes turime nauj karali, - atsak Sersi Lanister. - Lorde Edar dai, kai paskutin kart kalbjoms, js man davte patarim. Leiskite man

414

GEORGE R. R. MARTIN

jums atsilyginti tuo paiu. Priklaupkite, milorde. Priklaupkite ir prisiekite itikimyb mano snui, ir mes leisime jums atsisakyti rankos posto ir nugy venti likusias dienas toje klaikioje dykynje, kuri vadinate namais. - Jei tik galiau, - niriai tar Nedas. Jeigu ji pasiryo isprsti reikal ia ir dabar, ji nepaliko jam kitos ieities. - Js snus neturi teiss sost, kuriame sdi. Lordas Stanis yra tikrasis Roberto pdinis. - Melagis! - raudonuodamas suuko Dofris. - Mama, apie k jis kalba? - graudinosi princes Mersela, - Ar ne Dofas dabar karalius? - Pasmerkte save savo paties lieuviu, lorde Starkai, - tar Sersi Lanister. - Sere Beiristinai, suimkite idavik. Karaliaus sargybos lordas vadas dvejojo. Akimirksniu j apsupo Starko sargybiniai, pirtintuose kumiuose blizgjo apnuoginti amenys. - O dabar idavyst pereina nuo odi prie darb, - tar Sersi. - Ar js manote, kad seras Beiristinas vienas, milorde? - Grsmingai vangant meta lui metal savo ilgj kalavij isitrauk Skalikas. Karaliaus sargybos riteriai ir dvideimt Lanisteri vyr avietiniais apsiaustais eng jo paremti. - Nudekite j! - suuko berniukas nuo Geleinio sosto. - Nudekite juos visus, tai mano sakymas! - Js nepaliekate man pasirinkimo, - kreipsi Nedas Sersi Lanister. Jis kteljo Janui Slintui: - Vade, suimkite karalien ir jos vaikus. Neskriauski te j, tik palydkite karalikuosius apartamentus ir laikykite juos ten sau gomus. - Sargybos vyrai! - suuko Janas Slintas ir usimauklino alm. imtas geltonvarki pakl ietis ir susispaud. - A nenoriu kraujo praliejimo, - tar Nedas karalienei. - Liepkite savo vyrams nuleisti kalavijus, niekam nereikia... Vieninteliu staigiu driu artimiausias geltonvarkis suvar iet Tomardui nugar. Storojo Tomo kalavijas ikrito i bejausmi pirt, kai lapias raudonas smaigalys ilindo per onkaulius, persmeigs liemen ir arvus. Jis mir kalavijui nespjus nukristi ant ems. Nedo ksnis nuskambjo per vlai. Pats Janas Slintas perr gerkl Var liui. Keinas apsisuko, jo kalavijas ybiodamas subad artimiausi ietinink; akimirk atrod, kad jo smgi krua praskins keli. Tada j puol Skalikas. Pirmuoju kiriu perkirto kalavij laikanios Keino rankos rie; antruoju parklupd j ant keli ir perr nuo peties iki krtinkaulio. Jo vyrams mirtant aplink, Maasis Pirtas itrauk i makties Nedo durkl ir pakio jam po smakru. Jo ypsena buvo atsipraanti. - Matote, a juk spjau jus manim nepasitikti.

ARIJA

uktai! - suuko Sirijus Forelis, kirsdamas jai per galv. Medinis kalavijas Makteljo Arijai j atmuus. - Kair! - suuko jis, ir jo a menys atvilp. Josios nulk j pasitikti. Nuo klakteljimo jis kaukteljo dantimis. - Dein, - tar jis, - emai, kair, kair, - vis greiiau ir greiiau juddamas priek. Arija trauksi atremdama kiekvien kirt. - Dris, - spjo jis, ir kai dr, ji eng on, atmu jo amenis ir kirto jam per pet. Ji beveik liet j, beveik, taip arti, kad nusiypsojo. Ant aki jai ukrito plauk sruoga, lipni nuo prakaito. Ji atgalia ranka nusibrauk j. - Kair, - idainavo Sirijus. - emai. - Jo kalavijas tik mirgjo ir maoji men skambjo nuo klakt klakt klakt. - Kair. Kair. Auktai. Kair. Dein. Kair. emai. Kair! Mediniai amenys pagavo j auktai ties krtine, mus geliantis smgis, nuo kurio skaudjo dar labiau, nes jis atskriejo ne i tos puss. - Ai! - suriko ji. Ji turs nauj mlyn iki einant miegoti kakur jroje. Mlyn yra pamoka, sak ji sau, o kiekviena pamoka mus sutvirtina. Sirijus atsitrauk. - Dabar tu negyva. Arija nusivaip. - Js sukiavot, - kartai uginijo ji. - Js sakt kair", o kirtot dein. - Taip ir buvo. O dabar esi negyva mergait. - Bet js melavotl - Mano odiai melavo. Mano akys ir rankos sak ties, bet tu nei rjai. - irjau, - tar Arija. - Stebjau jus kiekvien sekund! - irti ne tas pats, kas matyti, mirusi mergaite. Vandens okjas mato. Ateik, padk kalavij, dabar metas klausytis. Ji nusek j prie sienos, kur jis sitais ant suolo. - Sirijus Forelis buvo pirmasis Bravoso jr lordo kalavijas, o ar tu inai, kaip tai nutiko? - Js buvote puikiausias kalavijuotis mieste. - Taip, bet kodl? Kiti vyrai buvo stipresni, greitesni, jaunesni, kodl Siri jus Forelis buvo geriausias? Pasakysiu tau dabar. - Maojo pirto galiuku jis velniai paliet vok. - Matyti, teisingai matyti - tai kas svarbiausia. Klausykis. Bravoso laivai plaukia taip toli, kaip puia vjas, keistas ir nuostabias emes, o grtant j kapitonai pargabena keist gyvn jr lor do vrynui. Toki gyvn, koki tau neteko matyti, - dryuot arkli, di diuli dmt padar su ilgais tarsi kartis kaklais, pilk plaukuot kiauli,

416

GEORGE R. R. MARTIN

didumo sulig karvs, dvokiani mantikor, tigr, kurie neioja savo jauni klius sterblje, baising vaikiojani drie su dalgiais vietoj nag. Sirijus Forelis mat tuos padarus. Vien dien, apie kuri kalbu, pirmasis kalavijuotis buvo k tik mirs ir jr lordas pasiunt pakviesti mans. Daug bravosiei jau lanksi pas j ir visi jie buvo isisti atgal, tik niekas negaljo pasakyti kodl. Kai atjau pas j, jis sdjo, o ant keli laik stor gelton katin. Jis pasak man, kad vienas i kapiton pargabens siaubing gyv i salos u saultekio. Ar kada esi tok mats?" - paklaus jis mans. O a jam atsakiau: Kiekvien vakar Bra voso gatvse matau imtus toki kaip jis. - Jr lordas nusijuok, ir t dien a buvau paskirtas pirmuoju kalavijuoiu. Arija surauk kakt. - A nesuprantu. Sirijus kaukteljo dantimis. - Tai buvo tik paprasiausias katinas, nieko daugiau. Kiti tikjosi mitinio vries, tad tok ir mat. Koks jis didelis!" - stebjosi jie. Jis nebuvo didesnis nei kiti katinai, tik nutuks i tingumo, nes jr lordas r j nuo savo stalo. Kokios keistos maos jo ausys", - kalbjo jie. Jo ausys buvo nukramsnotos katin petynse. Ir tai buvo tik paprastas katinas, nors jr lordas sak siaubingas gyvis" ir tok j mat kiti. Ar tu girdi? Arija pagalvojo apie tai. - Js matt, kas ten buvo. - Taip, maiau. Tam tereikia atmerkti akis. irdis meluoja, protas kre ia mums poktus, taiau akys mato ties. Matyk akimis. Girdk ausimis. Ragauk lieuviu. Uosk nosimi. Pajusk oda. Tada imi galvoti ir taip suinai ties. - Taip ir yra, - ypteljo Arija. Sirijus Forelis irgi nusiypsojo. - Manau, kai pasieksime t tavo Vinterfel, bus pats laikas duoti tau rankas Adat. - Taip! - gyvai pritar Arija. - Palaukit, kol parodysiu Jonui... Ujos su trenksmu atsidar didiosios medins durys. Arija apsisuko. Tarpdury stovjo karaliaus sargybos riteris su penkiais j supaniais La nisteri sargybiniais. Jis vilkjo visus arvus, taiau antveidis buvo pakel tas. Arija prisimin jo lidnas akis ir rdi spalvos andenas nuo tada, kai jis buvo atvyks Vinterfel su karaliumi: seras Merinas Trantas. Raudonvarkiai ant kietintos odos vilkjo arvinius markinius ir plieno kepu res su litais. - Arija Stark, - tar riteris, - eik su mumis, vaike. Arija nepatikliai pakramt lp. - Ko jums reikia? - Tavo tvas nori tave matyti.

SOS T AIDIMAS

417

Arija eng ingsn priek, bet Sirijus Forelis sulaik j u rankos. - Ir kodl lordas Edardas siunia Lanisteri vyrus, o ne savo? Man domu. - inok savo viet, oki mokytojau, - tar seras Merinas. - Tai ne tavo reikalas. - Mano tvas nebt atsiunts js, - pasak Arija. Ji pasiiupo medin kalavij. Lanisteri vyrai nusijuok. - Padk t pagaliuk, mergaite, - liep jai seras Merinas. - A prisieks karaliaus sargybos brolis, baltasis kalavijas. - Toks buvo ir Karaludys, kai nudjo senj karali, - tar Arija. - A neprivalau su jumis eiti, jei nenoriu. Serui Merinui Trantui trko kantryb. - Paimkite j, - liep vyrams. Jis nuleido antveid. Trys i j eng pirmyn, grandininiai arvai kas ingsnis velniai van gjo. Arija staiga isigando. Baim kerta giliau nei kalavijai, tar ji sau, kad nuramint besidauani ird. Sirijus Forelis eng tarp j, lengvai pleknodamas savo medin kalavij ilgaaul bat. - Js sustosite ia. Js vyrai ar unys, kurie grasina vaikui? - Pasitrauk i kelio, seni, - vampteljo vienas raudonvarkis. Sirijaus Forelio medinukas atvilp ir ieb jo alm. - A esu Sirijus Forelis, ir dabar tu su manim kalbsi pagarbiau. - Drsus ipera, - vyras isitrauk ilgj kalavij. Medinis kalavijas vl vysteljo it aibas. Arija igirdo gars taukt, ir ilgasis kalavijas vangda mas nukrito ant akmenini grind. - Mano ranka, - suinkt sargybinis, spuodamas sulauytus pirtus. - Esi greitas, kaip oki mokytojas, - tar seras Merinas. - O js per ltas, kaip riteris, - atov Sirijus. - Nudekite t bravosiet ir atveskite mergait, - sak riteris baltais arvais. Keturi Lanisteri vyrai apnuogino kalavijus. Penktasis, sulauytais pir tais, nusispjov ir kaire ranka isitrauk durkl. Sirijus Forelis kaukteljo dantimis ir atsistojo vandens okjo stovsena, atsukdamas prieui tik on. - Arija, vaikeli, - suuko jis, neatsigrdamas, nenuleisdamas aki nuo Lanisteri, - iandien okius baigm! Dabar veriau jau eik. Bk pas tv. Arija nenorjo jo palikti, taiau jis imok j daryti taip, kaip jis liepia. - Vikri kaip briedis, - sukudjo ji. - Taip, - tar Sirijus Forelis, Lanisteriams priartjus. Arija atsitrauk, rankoje tvirtai laikydama savo paios medin kalavij. irdama j dabar Arija suprato, kad Sirijus tik aisdavo, kai juodu kau davosi. Raudonvarkiai puol j i trij pusi su plieno kalavijais rankose. J krtin ir rankas saugojo grandininiai arvai, kelnes buvo sitos plienins

418

GEORGE R. R. MARTIN

kilpins, bet kojas deng tik oda. J rankos buvo plikos, o kepurs su snapais ant nosies, taiau be antveidio ant aki. Sirijus nelauk, kol jie j palies, ir grteljo kair. Arija nebuvo maiusi taip greit judanio mogaus. Jis atmu vien kalavij savo mediniu ir isi suko nuo antrojo. Neteks pusiausvyros antrasis vyras ugriuvo ant pirmojo. Sirijus spyr batu jam nugar ir raudonvarkiai abu nuvirto. Treiasis sar gybinis puol per juos, taikydamas vandens okjui galv. Sirijus linkteljo po kalaviju ir dr. Sargybinis nuvirto rkdamas, o kraujas plipteljo i la pios raudonos skyls, kur buvo jo kair akis. Krit vyrai stojosi. Sirijus spyr vienam veid ir nupl plieno kepur kitam nuo galvos. Vyras su durklu smeig jam. Sirijus sugavo dr almu ir sutriukino vyrui kelio girnel medinuku. Paskutinis raudonvarkis ktel jo keiksmaod ir puol, usimojs kalaviju abiem rankom. Sirijus nusirito dein, ir mirtinas smgis teko bealmiui mogui, kirto tarp kaklo ir pe ties, kai is band klauptis. Ilgasis kalavijas perjo kiaurai per arvus, odin liemen ir kn. Vyras ant keli suriko. udikas nespjo itraukti amen, Sirijus smeig jam Adomo obuol. Sargybinis tik dusliai rikteljo ir nusvir duliavo atbulas, spausdamas kakl, jo veidas juodavo. Penki vyrai buvo veikti, uvo ar merdjo, kai Arija pasiek galines duris, kurios vrsi virtuv. Ji girdjo keikiantis ser Merin Trant. - Prakeikti mulkiai, - irdo jis traukdamas ilgj kalavij i makties. Sirijus Forelis vl atsistojo poz ir kaukteljo dantimis. - Arija, vaike, - kteljo neirdamas j, - dabar jau bk. irk akimis, mok jis. Ji mat: riteris arvuotas nuo galvos iki koj; ko jos, gerkl ir rankos pridengtos metalu, akys paslptos po auktu baltu al mu, o jo rankose - iaurus ginklas. Prie j Sirijus odine liemene, su mediniu kalaviju rankoje. - Sirijau, bkitl - suuko ji. - Pirmasis Bravoso kalavijas nebga, - idainavo jis, kai seras Merinas jam kirto. Sirijus isisuko nuo kirio, o jo nematomas medinukas per vie n irdies d r riteriui smilkin, alkn ir gerkl, medis skambtel jo almo metal, arvin pirtin ir goret. Arija stovjo sustingusi. Seras Merinas puol. Sirijus atsitrauk. Jis atrm kit smg, isisuko nuo antro, atrm trei. Ketvirtas perskl medin jo kalavij pusiau, suskald med ir perkirto vinin erd. Aarodama Arija apsisuko ir nubgo. Ji skuod per virtuves ir pro ka marait, apakinta panikos, nardydama tarp virj ir pagalbini berniuk. Prieais j idygo kepjo padjjas su mediniu padklu rankose. Arija apver t j, kvapns vieiai keptos duonos kepaliukai pabiro ant ems. Ji girdjo auksmus u savs, kai apsisuko aplink apkn msinink, kuris stovjo ir spoksojo j su kapokle rankose. Jos buvo raudonos iki alkni.

SO S T AIDIMAS

419

Galvoje praskriejo viskas, ko j mok Sirijus Forelis. Vikri kaip briedis. Tyli kaip elis. Baim kerta giliau nei kalavijai. Greita kaip gyvat. Rami kaip stovintis vanduo. Baim kerta giliau nei kalavijai. Stipri kaip meka. Drsi kaip ernis. Baim kerta giliau nei kalavijai. mogus, kuris bijo pra laimt% jau pralaimjo. Baim kerta giliau nei kalavijai. Baim kerta giliau nei kalavijai. Baim kerta giliau nei kalavijai. Jos medinio kalavijo rankena buvo slidi nuo prakaito ir Arija sunkiai alsavo, kai pasiek boktelio laip tus. Akimirk ji sustingo. Auktyn ar emyn? Ulipusi auktyn ji pasiekt dengt tilt vir nedidelio kiemelio iki Rankos bokto, taiau btent to jie i jos ir lauks. Niekada nedaryk, ko jie tikisi, kart mok Sirijus. Arija nulk emyn vijais laiptais, okindama per du ar tris siaurus akmeninius laipte lius i karto. Ji ilindo dusliame skliautuotame rsyje, pilname alaus statini, sukraut dvideimties pd aukt. viesa skverbsi tik pro siaur amb langel auktai sienoje. Rsys buvo aklaviet. Nebuvo kito ijimo, tik tas, pro kur ji atjo. Ji ne drso kopti auktyn tais laiptais, taiau ir ia negaljo likti. Ji turjo surasti tv ir pasakyti, kas nutiko. Tvas j apgins. Arija usikio medin kalavij u diro ir pradjo lipti, okindama nuo statins ant statins, kol pasiek lang. Sugriebusi u akmens abiem rankom prisitrauk. Siena buvo trij pd storio, langas siauras ir ambus auktyn ir plot. Arija nusirang link dienos viesos. Kai jos galva pasiek ems lyg, ji siirjo per kiem Rankos bokto pusn. Stiprios medins durys kabjo suskaldytos ir ilautos, tarsi kirviais. Ant laipt veidu emyn tysojo negyvas vyras, jo apsiaustas susipainiojs po juo, arvini markini nugara permirkusi krauju. Lavono apsiaustas - i pilkos vilnos, padailintas baltu atlasu, mai pakraupusi suvok Arija. Ji negaljo pasakyti, kas jis toks. Ne, - sunibdjo ji. Kas darosi? Kur jos tvas? Kodl raudonvarkiai jos atjo? Ji prisimin, k sak geltonbarzdis vyras tdien, kai ji rado pabai sas. Jei viena ranka gali mirti, kodl negali kita? Akyse kaupsi aaros. Arija sulaik kvpavim ir siklaus. Girdjo kovos triukm, riksmus, klyksmus, plieno skambes, sklindant pro Rankos bokto langus. Ji negali grti. Jos tvas... Arija umerk akis. Akimirk ji buvo pernelyg isigandusi ir nesteng pajudti. Jie nuud Dor, Vil ir Hiuvard, ir t sargybin ant laipt, kad ir kas jis toks. Jie gali nuudyti ir jos tv, ir j, jei pagaus. Baim kerta giliau nei kalavijai, balsu itar ji, taiau apsimesti vandens okja nepavyko; Siri jus buvo vandens okjas ir baltasis riteris veikiausiai j umu, o ji kakaip virto tik maa mergaite su medinuku, vienia ir isigandusia. Ji isirang kiem, baugiai apsidair ir atsistojo. Pilis atrod apleista. Raudonoji pilis niekuomet nebna apleista. Visi mons tikriausiai slepiasi kakur viduje, usirm duris. Arija ilgesingai vilgteljo savo miegamj,

420

GEORGE R. R. MARTIN

tada pajudjo nuo Rankos bokto, laikydamasi ariau sienos, slinkdama nuo elio prie elio. Ji apsimet gaudanti kates... tik dabar ji pati buvo kat, ir jeigu j suiups - nuudys. Nardydama tarp pastat ir laipiodama per sienas, nugar atsukusi mr, kai tik galjo, kad niekas jos neuklupt, Arija beveik be trikdi pasiek ar klides. Tuzinas geltonvarki su grandininiais ir ploktiniais arvais pralk pro j, kai ji jo per vidin kiemel, taiau neinodama, kieno jie alininkai, ji susikprino elyje ir palauk, kol jie prabgs. Halenas, kuris buvo arklidi priirtojas Vinterfele, kiek tik siek Ari jos atmintis, guljo ant ems prie arklidi dur. Jis buvo subadytas taip, jog, atrod, jo tunika imarginta rykiai raudonomis glmis. Arija buvo ti kra, kad jis negyvas, bet kai ji prislino ariau, jo akys atsimerk. - Arija Makalas, - suvogd jis. - Privalai... spti... savo lord tv... Putotos raudonos seils burbuliavo jam i burnos. Arklidi priirtojas usimerk ir nutilo. Viduje buvo daugiau lavon; arklininkas, su kuriuo ji aid, ir trys tvo sargybiniai. Veimas, prikrautas di ir skryni, stovjo pamestas prie ar klidi dur. Nuudyti vyrai veikiausiai krov j kelionei uost, kai buvo upulti. Arija prislino ariau. Vienas i uvusij buvo Desmondas, kuris parod jai savo ilgj kalavij ir paadjo ginti tv. Jis guljo ant nugaros, aklai spoksodamas lubas, o muss ropinjo po jo akis. Netoli jo tysojo negyvas vyras raudonu apsiaustu ir Lanisteri almu su litu. Tik vienas, deja. Kiekvienas iaurietis vertas deimties i pietiei kalavij, kalbjo jai Desmondas. - Tu melagis! - burnojo ji, spardydama negyvl mai nirusi. Gyvuliai nerimo savo garduose, veng ir prunkt nuo kraujo kvapo. Vienintelis Arijos noras buvo pasibalnoti irg ir lkti tolyn nuo pilies ir miesto. Jai tereikia laikytis karalikojo kelio ir jis parves j Vinterfel. Ji pa m nuo sienos apynasr ir kamanas. Einant pro veimo gal jos akis patrauk numesta skrynia. Ji tikriausiai nuvirto per kautynes arba nukrito kraunant. Medis suskilo, dangtis atsivr ir visas turinys isibarst ant ems. Arija atpaino ilkus, atlas ir aksom, kuri niekada nevilkjo. Karalikajame kelyje jai gali prireikti ilt drabui, nors... ir be to... Arija priklaup purve tarp imtyt rb. Ji surado sunk vilnon ap siaust, aksomin sijon, ilkin tunik ir kelet apatini, suknel, kuri jai isiuvinjo motina, sidabrin vaikik apyrank, kuri gals parduoti. Nu stmusi sulus dangt nuo kelio, ji pagrabaliojo viduje Adatos. Buvo pa slpusi j paiame dugne, po viskuo, bet jos daiktai isibarst, kai skrynia nukrito. Akimirk Arija baiminosi, kad kas nors bus rads kalavij ir j pa vogs. Tada jos pirtai po adasine suknele uiuop kiet metal. - tai ji, - sunypt balsas u jos.

S O S T AIDIMAS

421

Igsdinta Arija atsisuko. U jos paikai ypsodamas stovjo berniktis arklininkas, jo purvini balti apatiniai markiniai kyojo i emto beranko vio varko. Batai buvo aplip mlu, o rankoje jis laik akes. - Kas tu? - paklaus ji. - Ji mans nepasta, - tar jis, - bet a j pastu, o, taip. Mergait vilk. - Padk man pasibalnoti irg, - papra Arija, kidama rank skrynion ir iupdama Adat. - Mano tvas - karaliaus ranka, jis tave apdovanos. - Tvas mirs, - tar berniukas. Jis nukrypavo prie jos. - Tai karalien mane apdovanos. Ateik ia, mergaite. - Neliesk mans! - Jos pirtai suspaud Adatos ranken. - A sakau, eime. - Jis tvirtai iupo jos rank. Viskas, ko j mok Sirijus Forelis, akimirksniu pasimiro. T maus siau bo akimirk vienintel pamoka, kuri prisimin Arija, buvo ta, kuri jai dav Jonas Snou, pai pirmj. Ji bed jam smailiuoju galu, suvarydama amenis su laukine, isterika jga. Adata perdr jo odin varkel, balt pilv ir ilindo tarp meni. Ber niukas paleido akes ir lyg aikteljo, lyg atsiduso. Jo rankos suspaud a menis. - O dievai, - sudejavo jis ir jo markiniai pradjo raudonuoti. - Itrauk j. Kai ji itrauk, jis mir. Arkliai veng. Arija stovjo prie lavono sustingusi ir isigandusi mirties akivaizdoje. Kraujas plipteljo berniukui i burnos, kai jis susmuko, o dar daugiau jo salvjo i pjovos pilve ir telksi po knu. Jo delnai buvo perpjau ti, kai jis stvrsi u amen. Ji ltai atsitrauk, Adata raudonavo rankoje. Ji turi itrkti, kuo toliau nuo ia, kur nors saugiai pasislpti nuo kaltinani arklininko aki. Ji vl iupo apynasr ir kamanas ir nubgo prie savo kumels, taiau u klusi baln ant irgo Arija staiga isigandusi suvok, kad pilies vartai bus udaryti. Veikiausiai bus saugomos ir onins durys. Galbt sargybiniai jos nepains. Jei pamanyt, kad ji berniukas, galbt praleist... ne, jie turi saky m neileisti nieko, nesvarbu, pains j ar ne. Taiau buvo dar vienas kelias i pilies... Balnas islydo Arijai i rank ir bumbteljs nukrito ant ems, sukelda mas debes dulki. Ar ji galt vl surasti t men su pabaisomis? Ji nebuvo tikra, taiau inojo, kad turi pabandyti. Ji susirado pasirinktus drabuius ir apsigaub apsiaustu, slpdama Adat po jo klostmis. Likusius daiktus suvyniojo ir surio. Su ryeliu rankoje nu slino kit arklidi gal. Atstmusi galini dur velk ji neramiai vilgte ljo laukan. Girdjo tolim kalavij vangjim ir iurp mogaus klyksm i skausmo anapus sienos. Jai reiks nulipti vingiuojaniais laiptais, perbg ti ma virtuv ir kiauli kiem, itaip ji keliavo praeit kart, vaikydamasi

422

GEORGE R. R. MARTIN

juod katin... tik dar jai reiks praeiti pro geltonvarki kareivines. Ji negali ten eiti. Arija paband sugalvoti kit keli. Jei ji pereit kit pilies pus, ga lt nuslinti palei ups sien ir per nedidel diev mik... taiau pirmiausia jai reikt kirsti kiem, puikiai matom sargybini nuo sienos. Ji niekada nemat tiek vyr ant sien. Didioji dalis geltonvarkiai, gin kluoti ietimis. Kai kurie j painojo i matymo. K jie darys, jei pamatys b gani per kiem? Ji atrodys tokia maa i viraus, ar jie gebs atpainti, kas ji? Ar jiems rps? Reikia bgti dabar, tikinjo save, taiau atjus metui, jautsi pernelyg i sigandusi, kad pajudt. Rami kaip stovintis vanduo, plonas balselis sukudjo jai aus. Arija taip isigando, kad vos neimet ryulio. Paklaikusi apsidair, taiau arklidse nebuvo nieko, iskyrus j, irgus ir uvusius vyrus. Tyli kaip elis, igirdo ji. Ar tai buvo jos balsas, ar Sirijaus? Ji negaljo pasakyti, taiau jis kakaip nuslopino jos baimes. Ji ijo i arklidi. Buvo be galo baisu. Ji norjo bgti ir slptis, taiau prisivert eiti per kie m, ltai statydama vien koj prieais kit, tarsi jai priklausyt visas pa saulio laikas ir ji neturt jokios prieasties ko nors bijoti. Atrod, jauia j akis, tarsi vabalus, ropinjanius oda po drabuiais. Arija n karto nepavel g auktyn. inojo, jei pamatys juos stebinius, visa drsa j apleis, ji pames drabui ryul, pasileis bgti ir ims verkti kaip kdikis, ir tada jie j priiups. Tad laik vilgsn bedusi em. Kai pasiek karalikosios ventyklos el kitame kiemo gale, Arija buvo permirkusi prakaitu, taiau niekas nepradjo aukti, nepaskelb pavojaus. ventykla buvo atidaryta ir tuia. Viduje, kvapnioje tyloje, ioravo pus imtis maldinink udegt vaki. Arija nusprend, kad dviej dievai nepa siges. Ji sikio jas rankoves ir ilipo pro galin lang. Nuslinti alj, kur buvo uspeitusi vienaaus katin, buvo visai lengva, taiau toliau ji pasiklydo. Ji ropojo pro langus vidun ir laukan, okinjo per sienas ir tyli kaip elis iekodavo kelio per tamsius rsius. Utruko daugiau nei valand, kol surado an em ir siaur lang, nuoulniai einant poem, kur lauk pabaisos. Ji met savo ryul ir pasilenk udegti vaks. Tai buvo rizikinga; ugnis, kuri prisimin maiusi, buvo sudegusi iki pelen, ir ji girdjo balsus, kai band psti arij. Riekuiomis apgaubusi mirksini vak ji ilipo pro lang jiems einant pro duris, n nepairjusi, kas tai buvo. kart pabaisos jos negsdino. Atrod beveik kaip seni draugai. Arija lai k vak vir galvos. Su kiekvienu jos ingsniu sienomis okinjo eliai, tarsi lyddami j praeinani. Drakonai, sunibdjo ji. Isitrauk Adat i po apsiausto. Liauni amenys atrod labai mai, o drakonai - labai dideli, taiau su kalaviju rankoje Arija jautsi geriau.

SO S T AIDIMAS

423

Ilga belang men u dur buvo tokia pat juoda, kaip ji ir atsimin. Ji laik Adat kairje rankoje, kaip visada laikydavo kalavij, o vak ne apgniauusi deine. Kartas vakas tekjo per krumplius. jimas ulin buvo kairje, tad Arija pasuko dein. Dalis jos norjo bgti, taiau ji baiminosi ugesinti vak. Girdjo silpn iurki cypsjim ir pastebjo por ibani aki, taiau iurks jos neiurpino. Baugino kiti dalykai. Bt taip paprasta ia pasislpti, kaip ji pasislp nuo burtininko ir vyro akota barzda. Ji kone mat arklinink, prisispaudus prie sienos, rankos virtusios naguotom lete nom, su vis dar varvaniu krauju i gili ri delnuose, kur prakirto Adata. Jis tikriausiai nori j griebti praeinani. Jis i toli matys jos vak. Gal jai bt geriau be viesos... Baim kerta giliau nei kalavijai, sukudjo tylus vidinis balsas. Staiga Arija prisimin kriptas Vinterfele. Jos daug baisesns nei i vieta, tar sau. Ji buvo maa mergait, kai pirm kart jas pamat. Robas nusived juos j, ans ir maj Bran, kuris buvo ne augesnis nei dabar Rikonas. Jie turjo tik vien vak, ir Brano akys ivirto ant kaktos, kai jis sistebeilijo akmeninius iemos karali veidus, vilkus prie j koj ir geleinius kala vijus ant keli. Robas nusived juos iki pat galo, pro senel, Brandon ir Lijan, parodyti jiems j kap. Sansa nenuleido aki nuo trumpos ir storos vaks, baimin damasi, kad ji uges. Senoji aukl jai pasakojo, kad ia, apaioje, esama vor ir iurki, didumo sulig unimis. Robas nusiypsojo, kai ji tai pasak. ia yra blogesni dalyk nei vorai ir iurks, - sukudjo jis. - ia vaikto m i rusieji." tai tada jie igirdo gars: em, gil ir iurpuling. Maasis Branas suspaud Arijos rank. Kai dvasia ijo i atviro kapo, blyki, balta ir aimanuojanti kraujo, Sansa klykdama pasileido bgti link laipt, o Branas apsivijo Robo koj raudoda mas. Arija stovjo vietoje ir smog dvasiai kumiu. Tai buvo tik Jonas, isi voliojs miltuose. Tu, besmegeni, - ji tar jam. - Igsdinai vaik", - taiau Jonas ir Robas palo kvatotis, o netrukus Branas ir Arija juoksi drauge. Tai prisiminusi Arija nusiypsojo ir daugiau tamsa jos nebegsdino. Ar klininkas buvo negyvas, jinai j nuud, o jei ir ioks prieais j, vl j nuds. Ji keliauja namo. Viskas bus gerai, kai ji vl bus namuose, saugi u pilk gra nitini Vinterfelo sien. Jos ingsniai velniai aidjo jai prieais, kai Arija paniro gilyn tams.

SANSA

ansos jie atjo trei dien. Ji pasirinko paprast suknel, tamsiai pilk vilnon, tiesaus kirpimo, ta iau graiai isiuvint aplink kakl ir rankoves. Pirtai atrod stori ir neran gs, kovojant su sidabriniais usegimais be tarn pagalbos. Dein Pul u dar su ja, bet Dein buvo beviltika. Jos veidas ipurto nuo aar, ji niekaip nesiliov kkiojusi dl savo tvo. - Esu sitikinusi, kad tavo tvui nieko nenutiko, - pareik Sansa, kai ga liausiai usisagst suknel. - Papraysiu karaliens, kad leist tau su juo pa simatyti. - Ji man, kad gerumas pataisys Deinei nuotaik, taiau mergait tik pavelg j raudonomis, utinusiomis akimis ir prapliupo dar smarkiau rypuoti. Ji toks vaikas. Pirmj dien Sansa irgi aarojo. Net tarp stipri Meigoro tvirtinim sien, su uvertomis ir uremtomis durimis buvo sunku neklaikti i siaubo, kai prasidjo skerdyns. Ji iaugo plienui vangant kieme ir kain, ar bent viena jos gyvenimo diena prabgo negirdint kalavij derkjimo, taiau inojimas, kad kautyns tikros, visk pasaulyje keit. Garsai sklido kitokie nei kada anksiau; prisidjo dar skausmo aimanos, pikti keiksmai, pagalbos ksniai ir sueist bei mirtani vyr dejons. Dainose riteriai niekada neaukdavo ir nemaldaudavo pasigailti. Tad ji raudojo, melsdama juos per duris pasakyti, kas vyksta, aukdamasi tvo, ventiks Mordeinos, karaliaus, savo galantikojo princo. Jei saugantys vyrai ir girdjo jos praymus, jie nieko neatsak. Vienintel kart durys prasi vr vlai t vakar, kai jie stm vid Dein Pul, apdauyt ir drebani. - Jie visus udo, - klyk jai valdytojo dukra. Ji nesiliov raudoti. Skalikas suskald jos duris karo kirviu, pasakojo ji. Ant Rankos bokto laipt guljo lavonai, o pakopos buvo slidios nuo kraujo. Sansa nusiluost savo aaras ir mgino paguosti draug. Jos umigo vienoje lovoje, apsikabinusios tarsi seserys. Antra diena buvo dar blogesn. Kambarys, kuriame kalino ans, buvo aukiausio Meigoro tvirtinim bokto viruje. Pro langus ji mat, kad sunkios geleins vart grotos nuleistos, o tiltas pakeltas vir sauso griovio, skirianio tvirtov tvirtovje nuo visos j supanios pilies. Lanisteri vy rai klaidiojo sienomis su ietimis ir arbaletais rankose. Kautyns liovsi ir vir Raudonosios pilies nusistovjo kap tyla. Buvo girdti tik nesiliaujantis Deins Pul liumbimas ir kkiojimas. Joms dav valgyti - kieto srio, vieiai keptos duonos ir pieno num a rinti kirminui ryte, kept viiuk su alumynais vidurdien ir jautienos bei

SO S T AIDIMAS

425

miei trokinio vlyvai vakarienei - taiau maist atne tarnai neatsakin jo Sansos klausimus. T vakar kakokios moterys atgabeno jai drabui i Rankos bokto ir kelet Deins daikt, taiau jos atrod beveik tokios pat pabgusios kaip Dein, o kai ji paband su jomis pasikalbti, spruko nuo jos, tarsi ji sirgt pilkuoju maru. Sargybiniai u dur atsisakydavo ileisti jas i kambario. - Praau, man reikia pasikalbti su karaliene, - aikino jiems Sansa, kaip ir kitiems, kuriuos mat t dien. - Ji nors su manimi pasikalb ti, inau, kad nors. Pasakykite, kad noriu su ja pasimatyti, praau. Jei ne karalienei, tai princui Dofriui, bkite tokie geri. Mudu susituoksime, kai bsime vyresni. Antrj dien saulei leidiantis pradjo skambti didysis varpas. Gaud emai ir ikilmingai; itstas, ltas gaudesys var ansai baims. Diai ne tilo, o po kurio laiko jos igirdo atsiliepiant kitus varpus i didiosios Beiloro ventyklos ant Vizenijos kalvos. Dundjo per miest tarsi griaustinis, sp damas apie artjani audr. - Kas tai? - paklaus Dein usikimdama ausis. - Kodl jie skambina varpais? - Karalius mir, - Sansa negaljo pasakyti, i kur ji ino, taiau inojo. Ltas, nesibaigiantis gausmas pripild j kambar sielvarto tarsi laidotuvi giesm. Ar koks nors prieas siver pil ir nuud karali Robert? Ar todl jos girdjo kautynes? Ji nujo miegoti nieko nesuprasdama, nerami ir isigandusi. Ar dabar jos grauolis Dofris karalius? Ar jis taip pat nuudytas? Ji baiminosi dl jo ir dl savo tvo. Jei tik kas nors pasakyt jai, kas vyksta... T nakt Sansa sapnavo Dofr, sdint soste, save greta jo, i aukso austa suknele. Ant galvos ji turjo karn, o visi, kuriuos ji kada nors painojo, atj klaupdavosi prie j ir reik pagarb. Kit ryt, treiosios dienos ryt, seras Borosas Blauntas i karaliaus sar gybos atjo palydti jos pas karalien. Seras Borosas buvo lyktus mogus plaia krtine ir trumpomis, leivo mis kojomis. Jo nosis buvo plokia, skruostai nudrib, plaukai ili ir linjantys. iandien jis vilkjo baltu aksomu, o jo sniego viesumo apsiaust laik susegt litas. vris velniai spindjo auksu, o akys viet maais ru binais. - Atrodote labai graiai ir prabangiai ryt, sere Borosai, - kreipsi j Sansa. Ledi nepamirta mandagumo, o ji apsisprend likti ledi, kad ir kas nutikt. - Ir js, miledi, - bespalviu balsu tar seras Borosas. - Jos malonyb lau kia. Eikite su manimi. U jos dur stovjo sargybiniai, Lanisteri kovos meistrai avietiniais apsiaustais ir lito puoiamais almais. Sansa prisivert maloniai jiems nu

426

GEORGE R. R. MARTIN

siypsoti ir praeidama palinkjo labo ryto. Tai buvo pirmas kartas, kai jai leido ieiti i kambario nuo tada, kai seras Eiris Oukhartas nuved tenai prie dvi dienas. - Ten bsi saugi, mieloji, - tar jai karalien Sersi. - Dofris man niekada neatleist, jei kas nors nutikt jo brangiausiajai. Sansa tikjosi, kad seras Borosas palyds j karalikuosius apartamen tus, taiau jis nuved j Meigoro tvirtinimus. Tiltas vl buvo nuleistas. Kakokie darbininkai leido vyr su virvmis sausojo griovio dugn. Pa velgusi emyn ji ivydo lavon, pasmeigt ant geleini smaig. Ji mikliai nusuko akis, bijodama paklausti, bijodama per ilgai irti, bijodama, kad gali atpainti. Jie rado karalien Sersi tarybos menje, sdini ilgo, popieriais, vak mis ir antspaud vako luitais nukrauto stalo gale. Men buvo tokia pra matni, kokios ansai neteko matyti. Ji pagarbiai stebeilijosi raiyt medin irm ir sfinksus dvynius prie dur. - Js didenybe, - tar seras Borosas, kai juos leido vidun kitas karaliaus sargybinis, seras Mendonas, stebtinai negyvu veidu, - a atvediau mergait. Sansa tikjosi, kad Dofris bus su ja. Jos princo ia nebuvo, taiau sd jo trys karaliaus tarybos nariai: lordas Piteris Beilias - karaliens deinje, vyriausiasis meisteris Paiselis galustalje, o lordas Veiris, kvepiantis glmis, dunksojo vir j. Visi jie vilki juodai, baimingai suvok ji. Gedulo drabu iais... Karalien dvjo juodo ilko suknel aukta apykakle, jos kiklikas buvo isiuvintas imtu tamsiai raudon rubin. Brangakmeniai atrod kaip la ai, tarsi karalien bt verkusi kruvinomis aaromis. Sersi nusiypsojo j pamaiusi, ir Sansa pagalvojo, kad tokios mielos ir lidnos ypsenos ji nra maiusi. - Sansa, mano mielas vaike, - kreipsi ji. - inau, kad praei su manimi pasimatyti. Atsipraau, kad negaljau priimti tavs anksiau. Buvo tiek ne sutvarkyt reikal ir a neturjau laiko. Tikiuosi, mano mons gerai tavimi pasirpino? - Visi buvo labai geri ir malons, js didenybe, dkui, kad paklaus te, - mandagiai atsak Sansa. - Tik niekas su mumis nesikalba ir nesako, kas vyksta... - Mumis? - karalien atrod sutrikusi. - Mes apgyvendinome su ja valdytojo dukter, - paaikino seras Boro sas. - Neinojome, k su ta mergaite daryti. Karalien susirauk. - Kit kart pasiklauskite, - piktai tar. - Dievai teino, koki pasak ji prikimo ansai galv. - Dein isigandusi, - paaikino Sansa. - Ji nesiliauja verkusi. A paa djau paprayti js leisti jai pasimatyti su tvu.

S OS T AIDIMAS

427

Vyriausiasis meisteris Paiselis nudelb akis. - Jos tvui nieko nenutiko, tiesa? - nerimastingai paklaus Sansa. Ji ino jo, kad vyko kautyns, taiau kas galt udyti valdytoj. Veinas Pulas netgi neneiojo kalavijo. Karalien Sersi paeiliui pavelg patarjus. - Nenoriu, kad Sansa nerimaut be reikalo. K mes darysime su jos drau ge, milordai? Lordas Piteris palinko priek. - A rasiu jai viet. - Ne mieste, - tar karalien. - Ar laikote mane kvailiu? Karalien nepais ios replikos. - Sere Borosai, palydkite t mergait lordo Piterio apartamentus ir nu rodykite jo monms saugoti j, kol jis ateis. Pasakykite, kad Maasis Pirtas nuves j pas tv, tai turt j nuraminti. Noriu, kad jos nelikt, iki Sansa gr savo kambarius. - Klausau, js didenybe, - tar seras Borosas. Jis emai nusilenk, apsi suko ant kulno ir ijo, jo ilgas baltas apsiaustas plazdjo ore. Sansa sutriko. - Nesuprantu, - tar ji. - Kur Deins tvas? Kodl seras Borosas negali nuvesti jos pas tv ir tai turi padaryti Maasis Pirtas? - Ji paadjo sau, kad bus ledi, kilni kaip karalien ir stipri kaip motina, ledi Ketlina, taiau mai vl isigando. Akimirk man, kad tuoj pravirks. - Kur js j siuniate? Ji nieko blogo nepadar, ji gera mergait. - Ji tave nulidino, - velniai tar karalien. - Mums to nereikia. Dau giau joki kalb. Lordas Beilias pasirpins Deine, paadu. - Ji papleknojo kd greta. - Sskis, Sansa. Noriu su tavimi pasikalbti. Sansa atsisdo greta karaliens. Sersi vl nusiypsojo, taiau tai n kiek nenumalino jos nerimo. Veiris susinr savo minktas rankas, vyriausiasis meisteris Paiselis laik beds mieguistas akis popierius prieais save, taiau ji jaut smailakiuojant Maj Pirt. Kakas jo vilgsnyje vert ans jaustis taip, lyg bt nuoga. Oda paiurpo. - Mieloji Sansa, - kreipsi karalien, udedama minkt rank ant jos rieo. - Toks graus vaikas. Tikiuosi, inai, kaip a ir Dofris tave mylime. - Mylite? - be kvapo paklaus Sansa. Maasis Pirtas buvo pamirtas. Jos princas j myli. Visa kita nesvarbu. Karalien nusiypsojo. - Galvoju apie tave kaip apie savo dukter. Ir inau, kad tu myli Dofr. Ji lengvai kresteljo galv. - Bijau, turime lidn ini apie tavo lord tv. Turi bti tvirta, vaike. Jos rams odiai sukrt ans. - Kas nutiko?

428

GEORGE R. R. MARTIN

- Tavo tvas - idavikas, mieloji, - tar lordas Veiris. Vyriausiasis meisteris Paiselis pakl savo sen galv. - Savo ausimis girdjau, kaip lordas Edardas prisiek karaliui Robertui, kad jis saugos jaunuosius princus kaip savo paties snus. Taiau t akimir k, kai karalius mir, jis suauk maj taryb, kad ugrobt teist princo Dofrio sost. - Ne, - isprdo ansai. - Jis to nepadaryt. Jis nepadarytl Karalien pam laik. Popierius buvo suplytas ir kietas nuo idivu sio kraujo, taiau sulauytas antspaudas buvo jos tvo, didvilkis, spaustas balt vak. - Mes radome j pas eimyniki sargybos kapiton, Sansa. Tai laikas mano velionio vyro broliui Staniui, kvieiantis usidti karn. - Praau, js didenybe, tai kakokia klaida. - Nuo staigios panikos ji ap svaigo, jai pasidar silpna. - Praau, pakvieskite mano tv, jis pasakys jums, kad niekada neparayt tokio laiko, karalius buvo jo draugas. - Robertas taip man, - tar karalien. - i idavyst bt sudauiusi jam ird. Dievai maloningi, kad jis neigyveno ir jos neivydo. - Ji atsiduso. Sansa, mieloji, turi matyti, kokioje siaubingoje padtyje mes atsidrme. Tu dl nieko nekalta, mes visi tai inome, taiau esi idaviko dukra. Kaip galiu leisti tau itekti u savo snaus? - Bet a j myliu, - aimanavo Sansa sutrikusi ir isigandusi. K jie ketina jai daryti? K jie padar jos tvui? Taip neturjo nutikti. Ji turjo itekti u Dofrio, jie buvo susiadj, jis buvo jai paadtas, ji apie tai netgi sapnavo. Nesininga atimti j i jos, kad ir k bt padars tvas. - Kaip gerai tave suprantu, vaike, - maloniai ir lipniai tar Sersi. - Kodl kitaip btum atjusi pas mane ir praneusi apie tvo ketinimus isisti jus i ms, jei ne i meils? - Taip elgiausi i meils, - skubiai patikino Sansa. - Tvas neleido man net atsisveikinti. - Ji buvo gera mergait, paklusni, taiau jautsi nedora, kaip Arija t ryt, kai paspruko nuo ventiks Mordeinos ir nepakluso savo lordui tvui. Anksiau nieko savavalikai ji nedarydavo ir taip nebt pasielgusi, jei taip kartai nemylt Dofrio. - Jis sugrins mane Vinterfel ir apvesdins su kokiu sargybos riteriu, nors a troktu Dofrio. A jam taip pasakiau, bet jis mans neklaus. - Karalius buvo jos paskutin viltis. Karalius galjo sa kyti tvui, kad leist jai likti Karaliaus Uoste ir itekti u princo Dofrio. Sansa tai inojo, taiau karalius j visuomet gsdino. Jis buvo triukmingas ir skardaus balso, daniau girtas nei blaivus ir veikiausiai bt pasiunts j atgal pas lord Edard, jei apskritai bt prims. Tad ji nuygiavo pas kara lien ir iliejo jai savo ird; Sersi iklaus ir irdingai jai padkojo... tik tada seras Eiris palydjo j auktj kambar Meigoro tvirtinimuose ir pastat sargybinius, o po keli valand prasidjo miai lauke. - Praau, - baig ji, -

SO ST AIDIMAS

429

turite leisti man itekti u Dofrio. A bsiu jam gera mona, pamatysite. A bsiu tokia karalien kaip js, paadu. Karalien Sersi pavelg kitus. - Tarybos milordai, k js atsakysite jos praym? - Vargas vaikas, - sumurmjo Veiris. - Meil tokia tikra ir nekalta, js didenybe, bt iauru j atmesti... ir vis dlto, k mes galime padaryti? Jos tvas pasmerktas. - Jis trynsi rankas bejgikai, tarsi susikrimts. - I idaviko sklos gimusiam vaikui atrodys, kad idavyst - natralus dalykas, - svarst vyriausiasis meisteris Paiselis. - Dabar ji miela, taiau po deimties met, kas ino, koki idavyst ji gali sumstyti? - Ne! - pasibaisjo Sansa. - A niekada... a neiduoiau Dofrio, a j myliu, prisiekiu, myliu. - O, taip jaudina, - tar Veiris. - Ir vis dlto tiesa, kad kraujo auksmas yra stipresnis u priesaikas. - Ji primena man motin, o ne tv, - tyliai tar lordas Piteris Beilias. - Pairkite j. Plaukai, akys. Ji tikras Ket atvaizdas, kai buvo tokio amiaus. Karalien dirsteljo j sunerimusi, taiau Sansa velg gerum vaiskio se aliose akyse. - Vaike, - kreipsi ji, - jei galiau nuoirdiai patikti, kad nesi kaip tavo tvas, man nebt nieko maloniau, nei matyti tave itekant u Dofrio. i nau, kad jis myli tave visa irdimi. - Ji atsiduso. - Ir vis dlto bijau, kad lor das Veiris ir meisteris Paiselis teiss. Kraujas auks. Man tereikia prisiminti, kaip tavo sesuo usiund vilk ant mano snaus. - A ne tokia kaip Arija, - isprdo ansai. - Joje teka idaviko kraujas, ne manyje. A esu gera, paklauskite ventiks Mordeinos, ji pasakys jums, a tenoriu bti mylinti ir itikima Dofrio mona. Ji jaut sunk Sersi vilgsn, kai karalien tyrinjo jos veid. - Tikiu, kad taip ir manai, vaike. - Ji pasisuko kitus. - Milordai, man atrodo, kad jei kiti giminaiiai liks itikimi iais siaubingais laikais, galsime pamirti savo baimes. Vyriausiasis meisteris Paiselis pasiglost ilg minkt barzd, plai kak t surauks pamst. - Lordas Edardas turi tris snus. - Jie tik berniukai, - trkteljo peiais lordas Piteris. - A labiau neri mauiau dl ledi Ketlinos ir Tli. Karalien abiem rankom sum Sansos platak. - Vaike, ar pasti raides? Sansa nervingai linkteljo. Ji ra ir skait geriau nei jos broliai, nors skai iuoti jai beviltikai nesisek. - Malonu tai girdti. Galbt dar yra vilties, kad tu ir Dofris... - K norite kad padaryiau?

430

GEORGE R. R. MARTIN

- Turi parayti savo ledi motinai ir broliui, vyriausiam... kuo jis vardu? - Robas, - tar Sansa. - inia apie tavo tvo idavyst, be abejons, juos netrukus pasieks. Bus geriau, jeigu jie tai igirs i tavs. Turi papasakoti jiems, kaip lordas Edardas idav savo karali. Sansa beprotikai troko Dofrio, taiau neman, kad turs drsos pada ryti tai, ko prao karalien. - Bet jis niekada... a neinau... js didenybe, a neinosiu, k pasakyti... Karalien papleknojo jai per rank. - Mes pasakysime, k parayti, vaike. Svarbiausia, kad paragintum ledi Ketlin ir savo brol saugoti karaliaus taik. - Jiems smarkiai atsirgs, jei nepaklus, - tar vyriausiasis meisteris Pai elis. - I meils, kuri jiems jauti, turi paraginti juos eiti iminties taku. - Tavo ledi motina turbt siaubingai dl tavs nerimauja, - kalbjo ka ralien. - Turi praneti jai, kad laikaisi gerai ir mes tavimi rpinams, gerai elgiams ir tenkiname kiekvien nor. Paprayk, kad jie atvykt Karaliaus Uost ir prisiekt itikimyb Dofriui, kai jis atsiss sost. Jeigu jie tai pa darys... kodl gi, tada mes inosime, kad tavo kraujas be jokios dmels, ir, kai tu praysi kaip moteris, iteksi u karaliaus didiojoje Beiloro venty kloje diev ir moni akivaizdoje. ...iteksi u karaliaus... ie odiai paspartino jos kvpavim, taiau San sa vis dar dvejojo. - Galbt... jei galiau pasimatyti su tvu, pasikalbti su juo apie... - Idavyst? - ubaig lordas Veiris. - Tu nuvili mane, Sansa, - tar karalien, jos akys atalo tarsi akmenys. Mes papasakojome tau apie tavo tvo nusikaltimus. Jei esi tokia itikima, kaip sakai, kodl nori su juo pasimatyti? - A... A tik norjau... - Sansa pajuto, kaip sudrko akys. - Jis ne... pra au, ar jis... nesueistas, ar... - Lordas Edardas nesualotas, - tar karalien. - Bet... kas jam bus? - Tai nusprs karalius, - svariai pareik vyriausiasis meisteris Paiselis. Karalius! Sansa nurijo aaras. Dabar Dofris karalius, pagalvojo ji. Jos ga lantikasis princas niekuomet neskaudint jos tvo, nesvarbu, k jis bt padars. Jeigu ji nueit pas j ir melst pasigailti, ji buvo tikra, kad jis i klausyt. Jis turi iklausyti, jis j myli, net karalien taip sak. Dofui reiks nubausti jos tv, lordai to tiksis, taiau galbt jis galt isisti j atgal Vinterfel ar itremti vien i Laisvj miest anapus siaurosios jros. Tai tebt keleriems metams. Per t laik ji ir Dofris susituokt. Tapusi karalie ne ji tikint Dof grinti tv ir suteikti jam malon. Tik... jei motina ar Robas pasielgt idavikikai, suaukt vliavininkus, atsisakyt prisiekti itikimyb, viskas pakrypt blogj pus. Jos Dofris

SO S T AIDIMAS

431

buvo geras ir maloningas, irdyje ji tai inojo, taiau karalius turi bti grie tas maitininkams. Ji privers juos tai suprasti, ji privalol - A... A paraysiu laikus, - paadjo jiems Sansa. iltai it saultekis ypsodamasi Sersi Lanister pasilenk ir pabuiavo j skruost. - inojau, kad paraysi. Dofris taip didiuosis, kai pasakysiu, koki dr s ir imint parodei ia iandien. Galiausiai ji para keturis laikus. Savo motinai, ledi Ketlinai Stark, ir broliams Vinterfel, taip pat savo tetai ir seneliui - ledi Laiai Arin i rijos ir lordui Hosteriui Tuliui i Riverano. Kai ji baig, pirtai buvo susting, alti ir raaluoti. Veiris turjo jos tvo antspaud. Ji paild balt bii vak vir vaks, rpestingai uliejo ir stebjo, kaip eunuchas uantspaudavo kiekvie n laik Stark gimins didvilkiu. Kai seras Mendonas Mras grino ans auktj Meigoro tvirtinim bokt, Dein Pul ir visi jos daiktai buvo ding. Daugiau jokio liumbimo, dkinga pagalvojo ji. Taiau be Deins kakaip atrod aliau, net ukrus ugn. Ji prisitrauk kd ariau prie idinio, pasim vien mgstamiausi knyg ir pasinr istorijas apie Florian ir Donkil, ledi l ir Vaivo rykts riter, apie narsj pinc Eimon ir jo pasmerkt meil savo brolio karalienei. Ir tik vliau t nakt, jau grimzdama miegus, Sansa prisimin, kad pa miro paklausti apie seser.

JONAS

toras, - prane seras Deremis Raikeris, - be jokios abejons. O is Deiferis Flauersas. - Jis koja atvert lavon ir negyvas baltas veidas sispitrjo dang mlynomis akimis. - Abu jie buvo Beno Starko vyrai. Mano dds vyrai, nutirps pagalvojo Jonas. Jis prisimin, kaip meld pa siimti j kartu. Dievai, a buvau toks alias vaikis. Jei jis bt mane pasims, ia galiau gulti a... Deiferio dein ranka ties rieu buvo nuplta, o kaulas suskils nuo Vai duoklio nasr. Pati ranka dabar plaukiojo stiklainyje su actu meisterio Eimono bokte. Jo kair ranka, vis dar savo vietoje, buvo juoda kaip jo apsiaustas. - Tepasigaili dievai, - sumurmjo Senasis Lokys. Jis nuoko nuo irgo, padav vadeles Jonui. Rytas buvo kaip niekad iltas; plai lordo vado kak t margino prakaito laai tarsi rasa melion. Jo kumel nerimo, vart akis, trauksi nuo uvusi vyr, kiek tik leido pavadiai. Jonas pavedjo j kelis ingsnius atgal, tramdydamas, kad nepasileist uoliais. irgams i vieta ne patiko. Ties sakant, nepatiko ir Jonui. Labiausiai ji nepatiko unims. Draugij ia atved Vaiduoklis; i skalik nebuvo jokios naudos. Kai un priirtojas Basas pamgino priversti juos pauostyti nuplt rank, jie tiesiog pasiuto, staug ir skalijo, stengdamiesi itrkti. Net dabar jie urzg ir inkt, tampydami pavadlius. etas keik juos u bailum. Tai tik mikas, raminosi Jonas, o tai tik uv vyrai. Jis ir anksiau buvo mats negyvli... Prajusi nakt jis vl sapnavo Vinterfel. Lyg maklinjo po tui pil ie kodamas tvo, leidosi kriptas. Tik kart sapnas siek toliau. Tamsoje jis girdjo vienas kit besibrinanius akmenis. Atsisuks pairti pamat vien po kito atsidaranius rsius. Mirusiems karaliams lipant i alt juod kap, Jonas atsibudo juodoje it derva tamsoje, irdis dausi. Net kai Vaiduo klis uoko ant lovos palaiyti jam veido, negaljo atsikratyti j sukausiusio siaubo. Miegoti jis nebedrso. Ulipo ant Sienos ir vaikiojo nepailsdamas, kol rytuose ivydo auros spindulius. Tai buvo tik sapnas. Dabar a esu Nak ties sargybos brolis, o ne isigands berniukas. Semvelis Tarlis glaudsi u medi, pusiau pasislps u arkli. Jo apva lainas putnus veidas buvo sugiusio pieno spalvos. Kol kas jis dar nenusvir duliavo mik isivemti, taiau negyvlius irgi net nepavelg. - A negaliu irti, - pasigailtinai nabdjo jis.

SO S T AIDIMAS

433

- Turi irti, - tyliai, kad kiti neigirst, j drsino Jonas. - Meisteris Eimonas siunt tave, kad btum jo akys, ar ne? Kokia nauda i aki, jei jos umerktos? - Taip, bet... a toks bailys, Jonai. Jonas udjo rank Semui ant peties. - Su mumis yra tuzinas valg, unys ir net Vaiduoklis. Niekas tavs ne nuskriaus, Semai. Eik ir pasiirk. Sunkiausias - pirmas vilgsnis. Semas baimingai linkteljo, akivaizdiai kaupdamas drs. Jis ltai pa suko galv. Jo akys isiplt, taiau Jonas laik j u rankos, kad jis negalt nusigrti. - Sere Deremi, - grietai paklaus Senasis Lokys, - ijodamas nuo Sie nos Benas Starkas turjo eis vyrus. Kur kiti? Seras Deremis papurt galv. - Jei tik inoiau. Mormontui atsakymas nepatiko. - Du i js broli imsinti kone visai alia Sienos, taiau js valgai nieko negirdjo, nieko nemat. Ar iki tiek nusirito Nakties sargyba? Ar mes vis dar tikriname iuos mikus? - Taip, milorde, taiau... - Ar mes vis dar einame sargyb? - Taip, einame, bet... - is vyras segi mediokls rag, - Mormontas parod Otor. - Ar tu riau manyti, kad jis mir jo nepapts? O gal js valgai ne tik apako, bet ir apkurto? Seras Deremis plyksteljo, veidas net persikreip i pykio. - Rago niekas nept, milorde, kitaip mano mons bt j igird. A neturiu utektinai vyr, kad galiau isisti tiek patruli, kiek noriau... o nuo tada, kai Bendinas dingo, mes laikoms ariau Sienos nei anksiau js paties sakymu. Senasis Lokys suniurnjo: - Taip. Gerai. Tarkim, taip ir yra, - jis nekantriai mosteljo. - Papasako kite man, kaip jie mir. Pritps prie negyvo vyro, kur pavadino Deiferiu Flauersu, seras De remis iupo jam u skalpo. Tarp pirt liko plaukai, traps lyg iaudai. Rite ris nusikeik ir stumteljo veid delnikauliu. Lavono kakle iojjo didiulis tarsi burna plyys, visas apdivs krauju. Vos kelios blykios sausgysls lai k galv prie kaklo. - Tai buvo padaryta kirviu. - O, jo, - sumurmjo Daivenas, senasis mikininkas. - Gal kirviu, kur neiojosi Otoras, milorde. Jonas jaut pilve besivartant pusryius, taiau suspaud lpas ir prisivert pairti antr lavon. Otoras buvo didelis bjaurus vyras ir jo lavonas buvo

434

GEORGE R. R. MARTIN

didelis ir bjaurus. Jokio kirvio nesimat. Jonas prisimin Otor; tai jis baub nepadori dainuk valgams ijojant. Daugiau nebedainuos. Jo knas buvo ibals it pienas, iskyrus rankas. Rankos buvo juodos kaip Deiferio. Tirto sukrejusio kraujo iedai puo mirtinas aizdas, kuriomis buvo nuberta krtin, slpsnos ir gerkl. Taiau jo akys buvo vis dar atmerktos. Jos spunksojo dang mlynos tarsi safyrai. Seras Deremis atsistojo. - Vaildlingai taip pat turi kirvius. Seras Mormontas atsisuko ir usipuol: - Tai js manot, kad tai Menso Reiderio darbas? Taip arti Sienos? - O kieno gi kito, milorde? Jonas galjo jam pasakyti. Jis inojo, jie visi inojo, taiau n vienas nei tar garsiai. Kiti yra tik istorija, pasaka iurpinti vaikams. Jeigu jie kada nors apskritai gyveno, inyko prie atuonis tkstanius met. Net nuo ios m in ties jis pasijuto kvailai; dabar jis jau buvo suaugs, juodasis Nakties sargybos brolis, ne berniukas, kuris kadaise sdjo prie senosios aukls koj su Branu, Robu ir Arija. Lordas vadas prunkteljo. - Jei Ben Stark bt upuol vaildlingai per pus dienos kelio nuo Juodosios pilies, jis bt grs pasiimti daugiau vyr, nusivijs udikus per septynis pragarus ir atnes man j galvas. - Nebent j taip pat nuud, - laiksi savo seras Deremis. odiai eid, netgi dabar. Prajo jau daug laiko, atrod kvaila laikytis sikibus vilties, kad Bendinas Starkas gyvas, taiau Jonas usispyrimo ne stokojo. - Prajo beveik pus met, kai Bendinas Starkas mus paliko, milorde, tikino seras Deremis. - Mikas bekratis. Vaildlingai galjo j upulti bet kur. Lainuosi, ie du buvo paskutiniai i brio, skubj atgal pas mus... ta iau prieas suiupo jiems nespjus pasiekti Sienos. Lavonai vis dar viei, tie vyrai negali bti mir ilgiau nei dien... - Ne, - cypteljo Semvelis Tarlis. Jonas nustebo. Plono Semo balso jis nesitikjo igirsti. Storasis berniukas bijojo karinink, o seras Deremis nepasiymjo kantrybe. - A neklausiau tavo nuomons, berniuk, - altai tar Raikeris. - Leiskite jam kalbti, sere, - isprdo Jonui. Mormonto akys lakst nuo Semo prie Jono. - Jei vaikinukas turi k pasakyti, iklausysiu. Prieik ariau, berniuk. Mes nematome tavs u t arkli. Semas prajo pro Jon ir erilus, gausiai prakaituodamas. - Milorde, tai... tai negali bti diena arba... pairkit... kraujas... - Taip? - nekantriai suriaumojo seras Mormontas. - Kraujas, kas jam? - Jis mya kelnes nuo jo vaizdo, - suuko etas ir vyrai nusijuok.

S O ST AI DIMAS

435

Semas nusibrauk nuo kaktos prakait. - Js... js matote, kur Vaiduoklis... Jono didvilkis... matote, kur jis nu pl to vyro rank, taiau... likusi suluointos rankos dalis nekraujavo, i rkit... - Jis mosteljo ranka. - Mano tvas... lordas Rendilas kartais versda vo mane irti, kaip diria gyvulius, kai... - Semas purt galv, jo smakras virpjo. Dabar, kai jis pavelg lavonus, regis, nebegaljo nusisukti. - Jei bt vieiai nuudyti... kraujas vis dar bgt, milordai. Vliau... vliau jis sukret kaip... el, bt tirtas ir... - Atrod, j tuoj supykins. - is vyras... pairkite rie, jis visas... apsitrauks... idivs... kaip... Jonas i karto suprato, k Semas norjo pasakyti. Jis mat ipltas gys las ant negyvlio rieo tarsi geleinius kirm inus blykiame kne. Kraujas buvo virts juodomis dulkmis. Taiau seras Deremis Raikeris buvo ne palenkiamas. - Jei jie bt negyvi ilgiau nei dien, bt jau pradj irti, berniuk. Jie net nedvokia. Daivenas, kreivas senasis mikininkas, kuris mgo girtis, kad uuodia artjant snieg, prisiartino prie lavon ir pauost. - Na, jie nra kvapios gls, taiau... milordas sako ties. Nra lavon dvoko. - Jie... jie neirsta, - parod Semas, jo storas pirtas kiek drebjo. - Pai rkite, ten... ten nra lerv... ar... kirmli. Nieko. Jie guli ia mike, taiau jie... neapgrauti, neapsti gyvn... tik Vaiduoklis... iki tol jie... - Nepaliesti, - velniai tar Jonas. - O Vaiduoklis visai kas kita. unys ir arkliai prie j nesiartina. Brio vyrai susivalg; visi jie mat, kad tai tiesa. Mormontas susirauk, met vilgsn nuo negyvli prie un. - etai, atvesk unis ariau. etas paband, keikdamasis, tampydamas pasaitus, vienam net spyr. Dauguma un tik inkt ir spyrsi kojomis. Jis band atitempti vien. Kal prieinosi, urzg ir rangsi, tarsi nordama isinerti i antkaklio. Galiausiai puol j. etas numet pasaitl ir atsitrauk. uo peroko per j ir dingo tarp medi. - Viskas... viskas ia ne taip, - rimtai kalbjo Semas Tarlis. - Kraujas... ant j drabui kraujo dms ir... j oda sausa ir kieta, bet... ant ems nieko nra... nei kur nors kitur. Su itomis... itomis... - Semas prisivert nuryti seiles ir giliai kvp. - Nuo it aizd... siaubing aizd... kraujo turt bti visur. Juk taip? Daivenas paiulp medin dant. - Galbt jie mir ne ia. Galbt kas nors juos ia atne ir paliko mums. Galbt tai spjimas, - senasis mikininkas tariai siirjo. - Ir galbt a visikas idiotas, taiau tikrai inau, kad Otoro akys ivykstant nebuvo mlynos.

436

GEORGE R. R. MARTIN

Seras Deremis atrod nustebs. - Anei Flauerso, - suniurnjo jis, atsigrs pairti mirus mog. Mike sivyravo tyla. Akimirk jie girdjo tik sunk Semo kvpavim ir Daiveno iulpsjim. Jonas pritp prie Vaiduoklio. - Sudeginkime juos, - kakas sunabdjo. Vienas i valg; Jonas nebt galjs pasakyti, kuris. - Taip, sudeginkime, - paragino kitas balsas. Senasis Lokys atkakliai papurt galv. - Dar ne. Noriu, kad juos apirt meisteris Eimonas. Mes pargabensi me juos atgal prie Sienos. Kai kuriuos sakymus lengviau duoti, nei jiems paklusti. Jie susuko ne gyvlius apsiaustus, bet kai Heikas ir Daivenas paband vien pririti prie irgo, gyvulys palo: veng ir stojosi piestu, kanopomis ar em, net kan do Keteriui, kai is atskubjo pagalb. Vyrams ne geriau seksi ir su kitais irgais; net pats ramiausias arklys kratsi i neuli. Galiausiai jiems teko prisirankioti ak, pasidaryti netuvus ir neti lavonus pstiems. Buvo jau gerokai po vidurdienio, kai jie pagaliau pasuko atgalios. - Noriu, kad apiekotumt iuos mikus, - sak Mormontas serui Deremiui, kai jie leidosi keli. - Kiekvien med, kiekvien uol, kiekvien krm, kiekvien dumblin ios ems pd per deimt myli nuo ia. Pasi imkite visus turimus vyrus, o jei j trksta, pasitelkit mediotojus ir miki ninkus i patarnautoj. Jei Benas ir kiti yra ia, mir ar gyvi, noriu, kad juos rastumt. O jei iuose mikuose esama dar ko nors, noriu apie tai inoti. Js juos suseksite ir suiupsite, jei manoma, gyvus. Supratot? - Supratom, milorde, - patikino seras Deremis. - Bus padaryta. Toliau Mormontas jojo tyldamas, susimsts. Jonas sek kandin; tai buvo jo, kaip lordo vado padjjo, vieta. Diena buvo pilka, drgna ir debe suota: tokia diena, kai trokti lietaus. Nepadvelk n menkiausias vjelis; mike oras buvo drgnas ir sunkus; Jono drabuiai lipo prie kno. Buvo ilta. Pernelyg ilta. Siena gausiai rasojo; rasojo jau kelet dien ir kartais Jonas net sivaizduodavo, kad ji traukiasi. Seni mons tok or vadino dvasi vasara, es tai reikia, kad is met laikas galiausiai skiriasi su savo mklomis. Paskui stos aliai, spjo jie, o ilga vasara visuomet pranaauja ilg iem. i vasara tssi deimt met. Jo nas buvo dar vaikas, kai ji prasidjo. Vaiduoklis kur laik bgo greta, paskui pranyko tarp medi. Be didvilkio Jonas jautsi it nuogas. Neramiai valgsi kiekvien el. Nelauktai prisimin pasakas, kurias Vinterfele jiems sekdavo senoji aukl, kai jis buvo dar maas. Jis kone vl girdjo jos bals ir virbal cakt cakt cakt. Toje tamsoje atjoja Kiti, pasakodavo ji, balsui vis labiau slopstant. alti ir negyvi; jie neken t geleies, ugnies, sauls prisilietimo ir kiekvieno gyvo padaro, kurio gyslomis teka kartas kraujas. Tvirtovs, miestai, moni karalysts - viskas krito prie juos, kai jie trauk pietus raiti ant balkv nudvsusi arkli ir vedsi udy ni kaitus. Jie maitino savo negyvus tarnus moni vaik msomis...

SO ST AIDIMAS

437

Kai pagaliau ivydo Sien, dunksani vir seno kreivo uolo, Jonui la bai palengvjo. Mormontas staiga sustabd irg ir atsigr balne. - Tarli, - paauk, - ateik ia. Jonas pastebjo igst Semo veide, kai jis sunkiai pasuko savo kumel prie vado; tikriausiai paman, kad bus bdos. - Tu storas, taiau nekvailas, berniuk, - grietai tar Senasis Lokys. - Ge rai ten pasidarbavai. Ir tu, Snou. Sem imu tamsus raudonis ir susipyn lieuvis, kai band ilementi kakoki mandagyb. Jonas nesulaik ypsenos. Kai jie ilindo i u medi, Mormontas paragino savo ma tvirt er il risia. Vaiduoklis atlapnojo i miko j pasitikti, laiydamas nasrus, jo snukis raudonavo nuo sudoroto grobio. Auktai ant Sienos vyrai pastebjo besiartinani kolon. Jonas igirdo gil, gerkling sargybos didiojo rago auksm, sklindant per mylias; vienintelis ilgas psteljimas nuvilnijo per medius ir aidu atsimu led. UUUUUUUooooooooooooooooooooooooooooooooooo. Gausmas ltai itirpo tyloje. Vienas psteljimas reik grtanius val gus, ir Jonas pagalvojo: Galiausiai ir a nors vien dien pabuvau valgu. Kad ir kas nutikt, jie negali i mans to atimti. Prie pirmj vart j jau lauk Bouvenas Maras, jie pasuko arklius per ledin tunel. Lordas valdytojas buvo rauds ir susijaudins. - Milorde, - ipykino jis Mormontui, pravrs gelein utvar, - at skrido pauktis, turite ateiti nedelsdamas. - Kas atsitiko, mogau? - piktokai paklaus Mormontas. Keista, Maras prie atsakydamas vilgteljo Jon. - Laik turi meisteris Eimonas. Jis laukia viruje. - Puiku. Jonai, pasirpink mano irgu ir pasakyk serui Deremiui, kad sukraut negyvlius podl, kol meisteris gals juos apirti. - Niurnda mas Mormontas nujojo tolyn. Vesdamas irgus arklides, Jonas nejaukiai pastebjo, kad visi j iri. Seras Aliseris Tornas treniravo berniukus kieme, taiau sustojo ir pairjo Jon, puse lp ypsodamas. Ginklins tarpduryje stovjo vienarankis Donalas Nojus. - Dievai tepadeda tau, Snou, - tar jis. Kakas negerai, pagalvojo Jonas. Kakas labai blogai. uvusius vyrus nune vien i podli palei Sien: tams alt rs, iskaptuot i ledo, kuriame buvo laikoma msa, grdai, o kartais netgi alus. Jonas pasirpino, kad Mormonto arklys bt paertas, pagirdytas ir iu kuotas, o tada msi savojo. Baigs apsidair draug. Grenas ir Rupius jo sargyb, taiau bendrojoje menje jis rado Pip. - Kas nutiko? - paklaus. Pipas pritild bals:

438

GEORGE R. R. MART IN

- Karalius mir. Jonas apstulbo. Robertas Barateonas atrod senas ir storas, kai lanksi Vinterfele, taiau dar stiprus ir nebuvo joki kalb apie lig. - I kur inai? - Vienas i sargybini nugirdo Klaid skaitant laik meisteriui Eimonui. - Pipas palinko ariau. - Jonai, man labai gaila. Jis buvo tavo tvo drau gas, ar ne? - Kadaise jie buvo artimi tarsi broliai. - Jonas pagalvojo, ar Dofris pa siliks jo tv karaliaus ranka. Taip neatrod. Tai galt reikti, kad lordas Edardas gr Vinterfel ir seserys taip pat. Jam galbt net bus leista juos aplankyti, lordui Mormontui sutikus. Bt gera vl pamatyti besijuokian i Arij ir pakalbti su tvu. Paklausiu jo apie motin, tvirtai nusprend jis. Dabar a jau vyras, tad pats metas jam visk papasakot Net jei ji buvo kek, man nesvarbu, a tenoriu inoti. - Girdjau Heik sakant, kad tie negyvi vyrai - i tavo dds brio, - tar Pipas. - Taip, - atsak Jonas. - Du i ei, kuriuos jis pasim su savimi. Jie jau seniai negyvi, tik... lavonai kakokie tartini. - tartini? - Pip smaug smalsumas. - Kaip tartini? - Semas tau papasakos. - Jonas nenorjo apie tai kalbti. - Einu pair siu, ar Senajam Lokiui mans nereikia. Jis nujo lordo vado bokt vienas, keistai bgtaudamas. Budintys bro liai tyliai stebjo j artinantis. - Senasis Lokys kambaryje, - prane vienas j. - Jis tavs teiravosi. Jonas linkteljo. Turjo ateiti ia tiesiai i arklidi. Jis spriai ukop bokto laiptais. Jis nori vyno ar ugnies idinyje, tai ir viskas, ramino pats save. Kai jis eng kambar, Mormonto varnas sukrank jam: Grd! Grd! Grd! Grd! - Nepatiksi, a k tik j palesinau, - suniurnjo Senasis Lokys. Jis sdjo prie lango ir skait laik. - Atnek man puodel vyno ir sipilk sau. - Sau, milorde? Mormontas pakl akis nuo laiko ir sistebeilijo Jon. Tame vilgsnyje buvo gailestis; Jonas j pajuto. - Juk girdjai. Jonas perdtai atsargiai pyl, miglotai suvokdamas, kad nori utsti veiksm. Kai puodeliai bus pripilti, jam neivengiamai teks susidurti su tuo, kas parayta laike. Taiau pernelyg greitai jie tapo sklidini. - Sskis, berniuk, - sak Mormontas. - Igerk. Jonas liko stovti. - Tai dl mano tvo, ar ne? Senasis Lokys pirtu baksteljo laik.

SO S T AI DIMAS

439

- Tavo tvo ir karaliaus, - sudundjo jis. - Nemeluosiu tau, inios li dnos. Nemaniau, kad dar pamatysiu kit karali, tik ne sulauks tokio am iaus, kai Robertas buvo perpus u mane jaunesnis ir stiprus kaip bulius. Jis gurkteljo vyno. - Sako, karalius mgo medioti. Tai, kas mums patinka, mus ir sunaikina, jaunuoli. Atmink tai. Mano snus myljo savo jaunj mon. Tuiagarb moter. Jei ne ji, jis nebt sugalvojs parduoti t bra konieri. Jonas vargiai galjo suprasti, k jis sako. - Milorde, a nesuprantu. Kas nutiko mano tvui? - Liepiau tau sstis, - suriaumojo Mormontas. Sstis, sukrykt varnas. Ir igerk, velniai griebt. Tai sakymas, Snou. Jonas atsisdo ir gurkteljo vyno. - Lordas Edardas kalintas. Jis kaltinamas idavyste. ia sakoma, kad jis susimoks su Roberto broliais atimti sost i princo Dofrio. - Ne, - isprdo Jonui. - Taip negali bti. Mano tvas niekuomet nei duot karaliaus! - Gal ir taip, - tar Mormontas. - Ne man sprsti. Ir ne tau. - Taiau tai melas, - nenusileido Jonas. Kaip jie gali manyti, kad jo tvas idavikas, ar jie visi iprotjo? Lordas Edardas Starkas niekada neusitraukt nelovs... juk taip? Jis susilauk nesantuokinio snaus, sunibdjo vidinis balsas. Kur ia garb? O tavo motina, kaip dl jos? Jis net neitar jos vardo. - Milorde, kas jam dabar bus? Ar jie j nuudys? - ito negaliu tau pasakyti, jaunuoli. Ketinu pasisti laik. Jaunystje painojau kelet karaliaus tarybos nari. Senj Paiel, lord Stan, ser Beiristin... Kad ir k padar tavo tvas, ar nepadar, jis didis lordas. Jam turi bti leista usivilkti juodai ir prisidti prie ms. Dievai ino, mums reikia vyr su lordo Edardo sugebjimais. Jonas inojo, kad kitiems idavyste kaltintiems vyrams buvo leista atgauti garb prie Sienos. Kodl ne lordui Edardui? Jo tvas ia. Tai buvo keista m in tis ir keistai nejauki. Bt nemonikai neteisinga atimti i jo Vinterfel ir priversti j apsivilkti juodai, bet jei tai reikia gyvyb... Ar Dofris tai leis? Jis prisimin princ Vinterfele ir kaip jis tyiojosi i Robo bei sero Rodriko kieme. Jono jis apskritai nepastebdavo; pavainikiai nenusipeln netgi jo paniekos. - Milorde, ar karalius js paklausys? Senasis Lokys patrauk peiais. - Karalius berniukas... Manau, jis klausys savo motinos. Gaila, kad su jais nra kemio. Jis vaikinuko dd ir jis mat ms poreikius, kai ia lanksi. Blogai, kad tavo motina pam j kaitu... - Ledi Stark nra mano motina, - grietai primin jam Jonas. Tyrionas Lanisteris buvo jo draugas. Jei lord Edard nuudys, ji bus kalta, kaip ir

440

GEORGE R. R. MARTIN

karalien. - Milorde, o kaip mano seserys? Arija ir Sansa, jos buvo su tvu, ar js inote... - Paiselis apie jas neusimena, taiau vargu ar su jomis bus velniai elgia masi. Pasiteirausiu apie jas savo laike. - Mormontas papurt galv. - Tai nu tiko paiu blogiausiu laiku. Karalystei kaip niekad reikia stipraus karaliaus... laukia tamsios dienos ir altos naktys, jauiu tai savo kaulais... - Jis valgiai sistebeilijo Jon. - Tikiuosi, neikrsi kokios nors kvailysts, berniuk? Jis mano tvas, norjo pasakyti Jonas, taiau inojo, kad Mormontas ne nori to girdti. Jam idivo gerkl. Jis prisivert dar gurktelti vyno. - Tavo pareiga dabar bti ia, - primin jam lordas vadas. - Tavo senasis gyvenimas baigsi, kai apsivilkai juodai. - Jo pauktis sugvergd: Juodai. Mormontas nekreip dmesio. - K jie daro Karaliaus Uoste - ne ms r pestis. - Jonui nieko neatsakius, senasis vadas baig gerti vyn ir tar: - Gali eiti. iandien man tavs nebereiks. Rytoj padsi su tuo laiku. Jonas neprisimin, kaip atsistojo ar ijo i kambario. Atsipeikjo tik leis damasis bokto laiptais, galvodamas: Tai mano tvas, mano seserys, kaip visa tai gali man nerpti? Lauke vienas i sargybini pavelg j ir tar: - Stiprybs, berniuk. Dievai kartais bna iaurs. Jie ino, suprato Jonas. - Mano tvas nra idavikas, - kimiai tar. Net odiai strigo gerklje ir dusino. Kilo vjas, lauke atrod aliau nei tada, kai jis jo vid. Dvasi vasara jo pabaig. Liks pusdienis praskriejo lyg sapne. Jonas nebt galjs pasakyti, kur jis jo, k dar, su kuo kalbjo. Vaiduoklis buvo su juo, tiek jis dar suvok. Tylus didvilkio buvimas suteik jam paguodos. Mergaits neturi net tiek, pa galvojo jis. Vilkai galjo jas apsaugoti, taiau Ledi negyva, o Naimirija pasi klydusi, tad jos visikai vienos. Saulei leidiantis psteljo iaurs vjas. Eidamas bendrj men vaka riens Jonas girdjo, kaip jis auja palei Sien ir ant dantyto ledinio viraus. Hobas ivir elnienos trokin, pagardint mieiais, svognais ir morkomis. Kai jis krt papildom porcij Jono lkt ir dav jam trakani duonos kriaukl, jis suprato, k tai reikia. Jis ino. Jonas apsivalg po men, pama t greit nusisukanias galvas, mandagiai nuleistas akis. Jie visi ino. Atskubjo jo draugai. - Mes paprame ventiko udegti vak u tavo tv, - kalbjo Mataras. - Tai melas, mes visi inome, kad tai melas, net Grenas ino, kad tai me las, - siterp Pipas. Grenas linkteljo, o Semas suspaud Jonui rank. - Dabar tu esi mano brolis, taigi jis - ir mano tvas, - tar storasis ber niukas. - Jei nortum eiti mikus ir pasimelsti seniesiems dievams, eisiu su tavimi.

SO ST AIDIMAS

441

Mikai buvo u Sienos, taiau jis inojo, kad Semas kalba nuoirdiai. Jie mano broliai, pagalvojo jis. Tokie pat kaip Robas, Branas ir Rikonas... Ir tada jis igirdo juok, atr ir iaur tarsi botago kiriai, ir sero Aliserio Torno bals. - Ne iaip pavainikis, bet idaviko pavainikis, - kalbjo jis j supantiems vyrams. Akimirksniu Jonas uoko ant stalo su durklu rankoje. Pipas mgino j sulaikyti, taiau jis itrauk koj ir nulks per stal ispyr duben serui Aliseriui i rankos. Trokinys ilakst, aptakydamas brolius. Tornas atoko atgal. mons auk, taiau Jonas Snou j negirdjo. Jis palinko prie sero Aliserio veido, durklu mojuodamas palei tas altas onikso akis, taiau tarp j puol Semas ir, Jonui nespjus jo apeiti, Pipas oko jam ant nugaros, sikibo tarsi bedion, Grenas iupo u rankos, o Rupius atgniaus pirtus itrauk durkl. Vliau, daug vliau, kai jie parved j miegamj vienut, jo aplankyti atjo Mormontas su varnu ant peties. - A juk liepiau tau nekrsti kvailysi, berniuk, - tar Senasis Lokys. Berniuk, atkartojo varnas. Mormontas pasipiktins papurt galv. - O a d jau tave tokias dideles viltis. Jis pam jo durkl bei kalavij ir liep neieiti i vienuts, kol susirink aukti karininkai nusprs, k su juo daryti. Prie dur buvo pastatyta sar gyba, kad bt tikri, jog nurodym jis paklausys. Draugams nebuvo leista jo lankyti, taiau Senasis Lokys padar iimt ir leido pasilaikyti Vaiduokl, taigi jis neliko visikai vienas. - Mano tvas ne idavikas, - tar jis didvilkiui, kai kiti ijo. Vaiduoklis tylomis irjo j. Jonas sudribo prie sienos, rankomis apsikabino kelius ir sispoksojo vak ant stalo prie siauros lovos. Liepsna okinjo ir plast jo, aplink okiojo eliai, kambarys tapo tartum dar tamsesnis ir altesnis. inakt a neumigsiu, pagalvojo Jonas. Taiau veikiausiai usndo. Kai pabudo, kojos buvo nutirpusios, sutrauk tos, o vak seniai sudegusi. Vaiduoklis stovjo ant upakalini koj, braiy damas duris. Jonas nustebo pamats, kaip jis iaugo. - Vaiduokli, kas yra? - velniai paauk. Didvilkis pasuko galv, pavelg j, iieps iltis ir tyliai urgzdamas. Ar jis iprotjo? - pagalvojo Jonas. - ia a, Vaiduokli, - sumurmjo jis, stengdamasis neparodyti igsio. Taiau jis smarkiai drebjo. Kada ia taip atalo? Vaiduoklis pasitrauk nuo dur. Kur jis brai med, liko gils briai. Jonas stebjo j su auganiu nerimu. - Ten kakas yra, ar ne? - sunibdjo jis. Prisiplojs prie ems didvilkis atsitrauk, baltas kailis iausi ant kaklo. Sargybinis, pagalvojo jis, jie paliko mog saugoti mano dur, Vaiduoklis j uuodia, tai ir viskas.

442

GEORGE R. R. MARTIN

Jonas ltai atsistojo. Jis nesuvaldomai drebjo, troko turti kalavij. Tri mis greitais ingsniais prijo prie dur, iupo ranken ir patrauk vid. Vyri girgdesys privert j paokti. Jo sargybinis buvo sudribs ant siaur laipt ir velg j. velg j, nors guljo ant pilvo. Jo galva buvo visikai apsukta. To negali bti, drsino save Jonas. Tai lordo vado boktas, saugomas dien ir nakt, to negali atsitikti, tai tik sapnas, man sapnuojasi komaras. Vaiduoklis praslinko pro j ir inr pro duris. Vilkas pasileido laiptais, stabteljo, pavelg Jon. Tada jis igirdo tyl bat brkiojim ant akmens ir atsumiam velk. Garsai sklido i viraus. I lordo vado apartament. Gal tai ir komaras, taiau ne sapnas. Sargybinio kalavijas tebebuvo maktyje. Jonas priklaup ir isitrauk. Nuo plieno svorio kumtyje pasidar drsiau. Jis pasileido laiptais, Vaiduoklis ty liai tapeno prieais. Kiekviename laipt poskyje tykojo elis. Jonas atsar giai lipo vir, tikrindamas kiekvien tartin juodul kalavijo smaigaliu. Staiga jis igirdo kranksint Mormonto varn. Grd! - auk pauktis. Grdy grd, grd, grd, grd, grd! Vaiduoklis nuuoliavo pirmyn, klupdamas Jonas sek paskui j. Mormonto kambario durys buvo plaiai at vertos. Didvilkis nr vidun. Jonas stabteljo tarpduryje su kalaviju ranko je, akimirk leisdamas akims apsiprasti. Ant lang buvo nuleistos sunkios uuolaidos ir tamsa atrod juoda tarsi raalas. - Kas ia? - kteljo jis. Tada pamat j, el tarp eli, slenkant link vidini dur, kurios ved Mormonto miegamojo cel, vyro pavidal, vilkint juodai, su apsiaus tu ir gobtuvu... taiau po gobtuvu akys vytjo ledo mlynumu... Vaiduoklis oko. Vyras ir vilkas griuvo be auksmo ar urzgimo, voliojo si, trenksi kd, bumbteljo popieriais nukraut stal. Vir j plasnojo Mormonto varnas ir auk: Grd, grd, grd, grd! Jonas jautsi aklas kaip meisteris Eimonas. Nugara laikydamasis sienos jis nuslinko prie lango ir atitrauk uuolaidas. Kambar uliejo mnulio viesa. Jis pastebjo juodas rankas, sugriebusias balt kail, sutinusius tamsius pirtus, sugniauusius didvilkio kakl. Vaiduoklis raitsi ir kandiojosi, kojos maskatavo ore, taiau negaljo isilaisvinti. Jonas neturjo kada bijoti. Jis aukdamas puol priek ir i vis jg kir to ilguoju kalaviju. Plienas perskrod rankov, od ir kaul, taiau garsas buvo kakoks ne toks. J uklups kvapas buvo toks keistas ir altas, kad jis vos susilaik neiaukiojs. Pamat rank ir platak ant ems, juodus pir tus, besiraitanius mnulio viesoje. Vaiduoklis isilaisvino i kitos rankos ir nuslikino alin, ikis i nasr raudon lieuv. Vyras su gobtuvu pakl blyk apvalain veid ir Jonas nedvejodamas kirto. Kalavijas perniojo sibrovl iki kaul, nur dal nosies ir perkir to veid nuo skruosto iki skruosto emiau t aki, degani tarsi mlynos

SO S T AIDIMAS

443

vaigds. Jonas paino veid. Otoras, pagalvojo jis, atokdamas atgal. Dievai, jis juk negyvas, maiau j mirus. Staiga pajuto, kaip kakas drasko kulkn. Juodi pirtai sikibo jam blauzd. Plataka liau jo koja, pldama viln ir od. aukdamas i pa sibjaurjimo, kalavijo smaigaliu Jonas nutk pirtus nuo kojos ir apvert platak. Ji raitsi, pirtai tai isiksdavo, tai susigniaudavo. Negyvlis palinko priek. Kraujo nebuvo. Vienarankis, veidas perkirstas kone pusiau, bet atrod, jog nieko nejauia. Jonas laik ilgj kalavij atkis prieais save. - Nesiartink! - sak jis spigiu balsu. Grd, sukrank varnas, grd, gr d! Nukirsta plataka isirait i perpltos rankovs, blyki gyvat su juoda penkiapirte galva. Vaiduoklis puol ir iupo j dantimis. Pirtikauliai trak teljo. Jonas kirto lavonui kakl; juto, kaip plienas smigo giliai ir tvirtai. Negyvas Otoras bloksi ant jo, iversdamas i koj. Jonas neteko kvapo, kai virsdamas stalas prispaud tarpument. Kalavi jas, kur kalavijas? Jis pamet t prakeikt kalavijui Kai Jonas pravr burn suukti, tas padaras sugrdo juodus pirtus jam burn. iaukiodamas pa band j nusimesti, taiau negyvlis buvo per sunkus. Jis dar giliau sugrdo gerkln rank, alt kaip ledas, ir m dusinti. Jo veidas mavo prieais jo, ustodamas vis pasaul. Aperknijusios akys aiaravo mlynai. Jonas drask alt od nagais ir spard negyvlio kojas. Jis band ksti, band smogti kumiu, band kvpti... Staiga negyvlio svoris dingo, pirtai nuo gerkls pasitrauk. Jonas nusi rito al, vemdamas ir tirtdamas. T padar vl buvo uguls Vaiduoklis. Jonas mat, kaip didvilkis suleido dantis jam vidurius ir pradjo juos plti ir traukti. Jis ilgai irjo, apspangs, kol galiausiai prisimin, kad reikia su sirasti kalavij... ...ir ivydo lord Mormont, nuog ir apsvaigus nuo mieg, stovint tarpduryje su aliejine lempa rankoje. Apgrauta ir bepirt, ant ems nutkta plataka sliuog link jo. Jonas band rkti, taiau dingo balsas. Stodamasis ant koj jis paspyr platak tolyn ir iupo lemp i Senojo Lokio. Liepsna okteljo ir vos neu geso. Sudegink! - krank varnas. Sudegink, sudegink, sudegink! Atsigrs Jonas pamat uuolaidas, nupl jas nuo lang. Jis abiem rankom svied lemp krvon sumest audin. Metalas suvangjo, stiklas suduo, aliejus isipyl, ir uuolaidos usipliesk. Kartis ant veido buvo sal desnis u visus Jono patirtus buinius. - Vaiduokli! - suuko jis. Didvilkis isilaisvino ir atuoliavo, kai negyvlis band stotis, i didiu ls aizdos jo pilve rangsi juodos gyvats. Jonas kio rank ugn, iupo degani uuolaid gniutul ir svied negyvl. Lai sudega, meld jis, kai audinys apgaub lavon, dievai, praau, meldiu, tegu sudega...

BRANAS

arstarkai atjo alt vjuot ryt, vedini trimis imtais raiteli ir be veik dviem tkstaniais pstinink i pilies Karholde. Kolonai arti nantis blykioje sauls viesoje ybiojo plieniniai j iei antgaliai. Prie kyje jo vyras mudamas lt, em maro ritm didesniu u save bgnu: bum bum bum. Branas stebjo juos ateinanius i sargybinio boktelio ant iorins sie nos, stebeilydamas per meisterio Luvino bronzinius ironus, sddamas Hodorui ant pei. Juos ved pats lordas Rikardas; jo sns Harionas, Edar das ir Torhenas jojo greta po juodomis it naktis vliavomis, paymtomis j gimins balta provaiste. Senoji aukl kalbjo, kad jie turi Stark kraujo, ku ris siekia imtus met, taiau Branui jie neatrod panas Starkus. Jie buvo aukti vyrai ir smarks, veidai apl tankiomis barzdomis, palaidi plaukai krito emiau pei. J apsiaustai buvo pasiti i banginio odos, mekos ir vilko kailio. Jie paskutiniai, inojo jis. Kiti lordai su savo kariais jau buvo atvyk. Bra nas troko jodinti tarp j, pamatyti, kaip atgyja iemos namai, kaip rytais turgaus aiktje stumdosi minios, o gatves vagoja veim vs ir mala ar kli kanopos. Taiau Robas udraud ivykti i pilies. - Mes neturime laisv moni, kurie galt tave saugoti, - paaikino. - A pasiimsiu Vasar, - ginijosi Branas. - Neokink prie mane lyg berniukas, Branai, - tar Robas. - Pats inai kodl. Vos prie por dien vienas i lordo Boltono vyr prie Rkstanio rsto" nudr vien i lordo Servino moni. Ms ledi motina nudirs man kail, jei leisiu tau atsidurti pavojuje. - Tai jis pasak lordo Robo balsu; Bra nas inojo, kad tai reikia, jog ginytis beprasmika. Tai dl to, kas nutiko vilk mike, suprato jis. Atmintis vis dar siunt jam blogus sapnus. Jis buvo bejgis lyg kdikis, nepajgus apsiginti labiau nei Rikonas. Net dar prasiau... Rikonas bt jiems bent jau spyrs. Jam buvo gda. Jis buvo tik keleriais metais jaunesnis u Rob; jeigu brolis jau beveik suaugs vyras, tai jis irgi. Jis turt pajgti apsiginti. Prie metus, iki toy jis bt apsilanks mieste, net jei bt tek perlipti sienas. Tada jis bt galjs nubgti emyn laiptais, usilipti ir nulipti nuo savo ponio, ir jau neblogai vald medin kalavij, sugebjo parblokti princ Tomen purv. Dabar tegaljo stebti, stebeilytis per meisterio Luvino li vamzdel. Meisteris imok j prisiminti visas vliavas: arvuotas sidabrinis Gloveri kumtis raudoname fone; ledi Mormont juodas lokys; bjaurus nu luptas vyras plazdeno prieais Ruz Bolton i Dredforto; Hornvud briedis;

S OS T AIDIMAS

445

Servin karo kirvis; trys visaliai Tolhart mediai; ir baisus Amberi gimi ns simbolis - riaumojantis milinas, sutrauks grandines. Greitai jis pradjo atskirti ir veidus; kai lordai, j sns ir j riteriai atei davo Vinterfel puotauti. Net didioji men nebuvo tiek didel, kad bt manoma susodinti juos visus vienu metu, tad Robas priimdavo po vien vliavinink i eils. Branui visada buvo skiriama garbinga vieta broliui i deins. Kai kurie lordai vliavininkai keistai ir atiauriai nuirdavo j, tar si stebdamiesi, kodl alias berniktis, o dar ir luoys, sdi aukiau j. - Kiek j dabar? - paklaus Branas meisterio Luvino, kai lordas Karstarkas ir jo sns jojo pro iorins sienos vartus. - Dvylika tkstani vyr ar panaiai - nra skirtumo. - Kiek riteri? - Maoka, - nekantriai tar meisteris. - Nordamas tapti riteriu turi bu dti ventykloje ir bti pateptas septyniais aliejais paventinant priesaik. iaurje vos kelios garbingos eimos garbina Septynet. Visi kiti meldia si seniesiems dievams ir neventina riteri... taiau ie lordai, j sns bei prisiek kalavijuoiai tokie pat drss, itikimi ir garbingi. Vyro vert nra matuojama odeliu sere prie vard. Kaip a tau jau imtkart esu saks. - Vis dlto, - tar Branas, - kiek riteri? Meisteris Luvinas atsiduso. - Trys imtai, gal keturi... tarp trij tkstani ietinink, kurie nra ri teriai. - Lordas Karstarkas paskutinis, - msliai tar Branas. - Robas puotaus su juo vakar. - Be abejons. - Kiek laiko liko, kol... kol jie ivyks? - Jis turi ygiuoti nedelsdamas arba i viso nepulti, - tar meisteris Lu vinas. - iemos miestas sausakimas, o tokia kariuomen suvalgys krat, jei ilgiau ia usibus. Kiti laukia, nordami prisijungti palei vis karalikj keli: neprisiek riteriai, salieiai, lordai Manderlis ir Flintas. Upi emse jau prasidjo kovos, o tavo broliui reikia nukeliauti daug myli. - inau. - Branas jautsi taip pat siaubingai, kaip ir atrod. Jis grino bronzin iron meisteriui Luvinui ir pastebjo, kaip iretjo jo plaukai ant virugalvio - ten vietsi rausvas lopas. Buvo keista irti j i viraus, kai vis gyvenim jis praleido velgdamas j auktyn, taiau sddamas ant Hodoro pei \ kiekvien irjai i aukto. - Nebenoriu daugiau irti. Hodorai, nunek mane atgal bokt. - Hodoras, - sududeno is. Meisteris Luvinas sikio iron rankov. - Branai, tavo lordas brolis dabar neturs laiko tavs aplankyti. Jis privalo pasisveikinti su lordu Karstarku ir jo snumis. - A netrukdysiu Robui. Noriu aplankyti diev mik.

446

GEORGE R. R. MARTIN

Jis padjo rank Hodorui ant peties. - Hodorai. Bokto laiptai buvo ikirsti i granito vidinje sienoje. Hodoras kak neaikaus niniavo, leisdamasis nuo vieno laiptelio ant kito; Branas bum b sjo j jo nugar pintoje sdynje, kuri jam sumeistravo meisteris Luvinas. Idja Luvinui kilo nusiirjus krepius, kuriuose ant nugaros moterys neiojo malkas; paskui jau buvo visai paprasta ikirsti skyles kojoms ir pri tvirtinti kelet papildom juost, kad tolygiau pasiskirstyt Brano svoris. Tai nebuvo taip gerai, kaip joti okja, taiau kai kurias vietas su ja ne galjai patekti, be to, Branas taip nesigdindavo, kaip tada, kai Hodoras nedavo j rankose tarsi kdik. Hodorui, atrodo, tai irgi patiko, nors i jo elgesio buvo sunku k nors suprasti. Vienintel sukta vieta buvo durys. Kartais Hodoras pamirdavo, kad ant nugaros nea Bran, ir tada atsitren kus skauddavo. Beveik dvi savaites buvo tiek atvykstani ir ivykstani, kad Robas sak palikti pakeltas abejas grotas, o tilt tarp j laikyti nuleist, net nak ties tamsoje. Kai Branas ijo i bokto, ilga arvuot ietinink kolona kir to griov; Karstarko vyrai sek paskui savo lordus pil. Jie dvjo juodus geleinius pusalmius ir juodus vilnonius apsiaustus, imargintus baltomis provaistmis. Hodoras risnojo alia j, pats sau ypsodamasis, jo ilgaauliai dundjo ant medinio tilto. Raiteliai keistai juos nuvelgdavo, o kart Branas igirdo juok. Jis neleido sau nusiminti. - mons tave irs, - spjo j meisteris Luvinas pirm kart ridamas pint krep Hodorui aplink krtin. - Jie irs ir stebsis, o kai kurie i tavs tyiosis. - Lai tyiojasi, pagalvojo Branas. Miegamajame niekas i jo nesityiojo, taiau jis neketino ten praleisti viso gyvenimo. Einant pro vart grotas Branas susikio burn du pirtus ir suvilp. Per kiem atuoliavo Vasara. mai Karstarko ietininkams teko tramdyti ar klius, nes ie vart akis ir prunkt i baims. Vienas erilas atsistojo piestu vengdamas, jo raitelis keiksi ir i vis jg laiksi, kad nenukrist. Didvilkio kvapas var irgams pasiutusi baim, jie nebuvo prie jo priprat, taiau nurimo, kai tik Vasara dingo. - Diev mikas, - primin Branas Hodorui. Net Vinterfelas buvo perpildytas. Kiemas aidjo nuo kalavij ir kirvi vangesio, dengt veim dundesio ir un skalijimo. Ginklins durys buvo praviros ir Branas pastebjo Mikn prie aizdro, taukint plaktuku, per nuog krtin varvant prakaitui. Branas niekada nebuvo mats tiek svetim moni, netgi tada, kai pas tv buvo atvyks karalius Robertas. Jis pasisteng neusigauti, kai Hodoras staiga eng pro emas duris. Jie jo ilgu, apytamsiu koridoriumi, Vasara lengvai lapnojo alia. Vilkas retkar iais vilgteldavo auktyn, akys ibjo tarsi lydytas auksas. Branas norjo j paliesti, taiau sdjo per auktai, kad pasiekt.

SOST AIDIMAS

447

Diev mikas buvo ramybs sala sumaities jra tapusiame Vinterfele. Hodoras jo pro tankius uolus, kietmedius ir visalius medius prie ra maus tvenkinio netoli irdies medio. Jis sustojo po kreivomis vent m e di akomis vis dar niniuodamas. Branas sitvr jo galvos ir pasikl nuo sdyns, traukdamas nejautrias kojas i pinto krepio skyli. Valandl jis taip karojo, tamss lapai brauk jam per veid, kol Hodoras ikl j ir paso dino ant nugludinto akmens prie vandens. - Noriau truput pabti vienas, - tar Branas. - Tu eik atsigaivinti. Eik prie tvenkinio. - Hodoras. - Hodoras nutrepsjo pro medius ir dingo. U diev miko, po svei nam langais, kartas poeminis altinis ild tris tvenkinius. Nuo vandens dien ir nakt kilo garas, o vir jo dunksanti siena buvo tankiai ap augusi samanomis. Hodoras nekent alto vandens ir drasksi kaip medin varytas laukinis katinas, kur nori imuilinti, taiau jis diugiai panirdavo kart tvenkin ir sddavo ten kiauras valandas garsiai raugiodamas, tarsi mgdiodamas altin kaskart, kai i drumzlin ali gelmi ikils burbulas paviriuje sprogdavo. Vasara palak vandens ir sitais prie Brano. Jis pakas vilkui pakakl ir akimirk berniukas ir vris jautsi taikingi. Branui visada patiko diev mi kas, net iki to, taiau pastaruoju metu jis trauk vis labiau ir labiau. Netgi ir dies medis nebegsdino kaip anksiau. Baltame kamiene rtos gilios raudo nos akys vis dar stebdavo j, taiau dabar jos ramino. Dievai j saugo, tar jis sau; senieji dievai, Stark, Pirmj moni ir miko vaik dievai, jo tvo die vai. J akivaizdoje jis jautsi saugus, gili medi ramyb padjo jam mstyti. Branas daug galvojo po savo kryio; galvojo, svajojo ir kalbjosi su dievais. - Padarykite taip, kad Robas neivykt, - tyliai meldsi. Jis kyteljo ran k alt vanden ir tvenkinio paviriumi pasklido ratilai. - Padarykite, kad jis pasilikt. O jeigu jau turi ivykti, saugiai sugrinkite j namo su mama, tvu ir mergaitmis. Ir padarykit... padarykit, kad Rikonas tai suprast. Jo maasis brolis siautjo tarsi iemos audra nuo tada, kai suinojo, kad Robas ijoja kar: tai raudojo, tai niro. Jis atsisak valgyti, verk ir auk di dij dal nakties, netgi trinkteljo senajai auklei, kai ji paband padainuoti jam lopin, o kit dien - dingo. Jo iekodamas Robas inar pus pilies, ir kai galiausiai rado j kriptose, Rikonas kirto jiems aprdijusiu geleiniu kalaviju, kur pasiiupo i mirusio karaliaus rank, o Gauruoius iliau i tamsos tarsi aliaakis demonas. Vilkas buvo sulaukjs kaip ir Rikonas; jis kando Geidui rank ir ipl Miknui gabal launies. Prireik Robo ir Pilkojo Vjo jiems sutramdyti. Farlenas pririo juodj vilk unidse, o be jo Rikonas dar smarkiau siverk. Meisteris Luvinas patar Robui likti Vinterfele ir Branas meld su juo - ir dl savs, ir dl Rikono, - taiau brolis tik atkakliai papurt galv ir tar: A nenoriu ivykti. A privalau.

448

GEORGE R. R. MARTIN

Tai buvo tik pusiau melas. Kakas turjo vykti ilaikyti Ssmaukos ir pa dti Tliams prie Lanisterius, Branas tai suprato, taiau tai neturjo bti Ro bas. Brolis galjo perleisti vadovavim Haliui Molenui ar Teonui Greidojui, ar vienam i lord vliavinink. Meisteris Luvinas ir ragino taip pasielgti, taiau Robas nesiklaus. - Mano lordas tvas niekada nesist savo vyr mirti, tuo metu pats tarsi bailys slpdamasis u Vinterfelo sien, - pasak lordas Robas. Dabar Robas atrod beveik svetimas Branui: pasikeits, tikras lordas, nors dar nesulauks eioliktosios savo vardo dienos. Net j tvo vlia vininkai tai jaut. Dauguma siek j ibandyti, kiekvienas savaip. Ruzas Boltonas ir Robetas Gloveris reikalavo garbs vadovauti miui: pirmasis staiokikai, antrasis ypsodamas ir juokaudamas. Stambi ilaplauk Meg Mormont, apsiarvavusi kaip vyras, tiesiai drb Robui, kad jis tinks jai ankus ir tegu nedrsta sakinti... taiau taip jau nutiko, kad ji turjo an k, kuri mielai bt u jo itekinusi. Lipniabalsis lordas Servinas i ties atsive su savimi dukr: nutukusi, negrai trisdeimtmet mergel, kuri sddavo tvui i kairs ir nepakeldavo nuo lkts aki. Draugikas lor das Hornvudas neturjo dukter, taiau atve dovan: vien dien arkl, kit - gabal elnienos, trei - pasidabruot mediokls rag ir nieko u tai nepra... nieko, tik kadaise i jo senelio atimt tvirtinim, teisi m e dioti iaur nuo tam tikro kalvagbrio ir leidimo utvenkti Baltj Peil, jei lordas neprietaraut. Robas visiems atsakydavo altai, bet mandagiai, kaip bt padars tvas, bet kakaip palenkdavo juos savo valiai. Ir kai lordas Amberis, savo vyr vadinamas Greitdonu, auktas kaip Hodoras ir dvigubai platesni pei, pagrasino isivesis visas savo pajgas, jei ygiuoti tursis tarp Hornvud ir Servin, Robas pareik, kad gali elgtis kaip tinkamas. - O kai mes baigsime su Lanisteriais, - paadjo jis, kasydamas Pilkajam Vjui paaus, - ir ygiuosime iaur, itrauksime jus i pilies ir pakarsime u priesaikos sulauym. - Keikdamasis Greitdonas svied gertuv alaus ugn ir ubaub, kad jei Robas toks alias, tegu eina vilpt ant ols. Kai Halis Molenas paband j sutramdyti, jis parvert j ant ems, spyr stal ir isitrauk tok ilg ir bjaur kalavij, kokio Branas nebuvo mats. Jo sns, broliai ir prisiek kalavijuoiai paoko nuo suol ir griebsi ginkl. Taiau Robas teitar tyl odel, kakas urgzteljo ir akimirksniu lordas Amberis tysojo auktielninkas, jo kalavijas sukosi ant grind per tris pdas nuo jo, o plataka, nuo kurios Pilkasis Vjas nukando du pirtus, varvjo krauju. - Milordas tvas mane mok, kad u apnuogintus amenis prie teist lord gresia mirtis, - tar Robas, - taiau neabejoju, kad js tik ketinote at sipjauti msos.

SO S T AIDIMAS

449

Branui susuko vidurius, kai Greitdonas stojosi, iulpdamas raudonus pirt likuius... bet tada, netiktai, tas milinas vyras nusijuok. - Js msa, - sumaurojo jis, - perknikai kieta. Ir kakaip nuo tos dienos Greitdonas tapo Robo deinija ranka, jo iti kimiausiu gynju ir garsiai visiems sakydavo, kad lordas berniukas tikrai yra Starkas, ir jau veriau lai visi klaupiasi, jei nenori bti sukramtyti. Taiau tada vlai vakare brolis atjo Brano miegamj iblyks ir dre bantis, kai ugnis didiojoje menje prigeso. - Maniau, kad jis mane umu, - prisipaino Robas. - Matei, kaip jis par vert Hal, tarsi jis bt ne didesnis nei Rikonas? Dievai, a buvau toks isi gands. Ir Greitdonas nra blogiausias i j, tik garsiausiai rkauja. Lordas Ruzas niekada neprataria n odio, tik iri mane, o a tegaliu galvoti apie t kambar, kur jis turi Dredforte ir kur Boltonai kabina savo prie kailius. - Tai tik viena i senosios aukls pasak, - ramino Branas. Jo balse pasi girdo abejons gaidel. - Kaip manai? - A neinau. - Jis nuvargs papurt galv. - Lordas Servinas ketina kar tu su mumis pietus pasiimti dukr. Sako, kad jam taisyt valg. Teonas si tikins, kad vien nakt a j aptiksiu savo lovoje. Noriau... noriau, kad tvas bt namie... Tai buvo bene vienintelis dalykas, dl kurio jie visi sutar: Branas, Riko nas ir lordas Robas; visi jie norjo, kad tvas bt namie. Bet lordas Edardas buvo u tkstanio myli: gal kaljo kokiame nors poemyje, gal kaip me diojamas bglys spruko gelbdamas savo gyvyb, o gal jau buvo negyvas. Niekas neinojo nieko tikro; kiekvienas keliautojas pasakodavo vis kitoki istorij, vien u kit baugesnes. Tvo sargybini galvos pvanios ant Rau donosios pilies sien, pamautos ant kuol. Karalius Robertas mirs ant tvo rank. Barateonai apgul Karaliaus Uost. Lordas Edardas pabgs pietus su nedorliu karaliaus broliu Renliu. Skalikas nuuds Arij ir ans. Mo tina umuusi Tyrion Neaug ir lavon pakabinusi ant Riverano sien. Lordas Taivinas Lanisteris ygiuojs link rijos, pakeliui visk degindamas ir udydamas. Vienas vynu permirks pasakotojas netgi pareik, kad Reigaras Targeirinas prisikls i numirusij ir surinks didel br buvusi Dragonstouno karygi, ketindamas atsiimti tvo sost. Kai atskrido varnas ir atne laik, paymt paties tvo antspaudu ir rayt Sansos ranka, iauri tiesa atrod dar labiau netiktina. Branas nieka da nepamir Robo veido iraikos, kai jis irjo sesers odius. - Ji sako, kad tvas idavystei susimok su karaliaus broliais, - skait jis. Karalius Robertas mir, o motina ir a kvieiami Raudonj pil prisiekti itikimybs Dofriui. Ji sako, kad mes turime bti itikimi, ir kai ji iteks u Dofrio, maldaus jo pasigailti ms tvo gyvybs. - Jis sugniau pirtus kumt, suglamydamas Sansos laik. - Ir ji nieko nerao apie Arij, nieko, anei vieno odelio. Tebnie ji prakeikta! Kas tai mergaitei pasidar?

450

GEORGE R. R. MARTIN

Branas viduje jaut alt. - Ji prarado savo vilk, - silpnai ivebleno jis, prisimins t dien, kai keturi jo tvo sargybiniai pargro i piet su Ledi kaulais. Vasara, Pilkasis Vjas ir Gauruoius pradjo staugti jiems dar neperjojus pakeliamuoju til tu gdiais ir nevilties kupinais balsais. Pirmojo bokto elyje buvo senos kapins, j antkapiai apaugo baltomis kerpmis, kur senieji iemos karaliai laidojo itikimuosius savo tarnus. ia jie ir palaidojo Ledi, o jos broliai slan kiojo tarp kap it nenuilstantys eliai. Ji ijo pietus, o gro tik kaulai. J senelis, senasis lordas Rikardas, taip pat ten ijo kartu su snumi Brandonu, j tvo broliu, ir dviem imtais geriausi vyr. N vienas i j negro. Ir tvas ikeliavo pietus su Arija, Sansa, Doriu, Halenu, Storuoju Tomu ir kitais, o vliau mama ir seras Rodrikas ivyko, ir jie dar taip pat negro. O dabar Robas ketina ijoti. Ne Karaliaus Uost ir ne prisiekti itikimybs, bet Riveran su kalaviju rankoje. O jei j lordas tvas i ties yra kalinys, tai priauks jam mirt. Tai gsdino Bran labiau, nei jis galjo pasakyti. - Jei Robas turi keliauti, saugokite j, - meld jis senuosius dievus, ste binius j raudonomis irdies medio akimis, - ir priirkite jo vyrus Hal, Kvent ir kitus, taip pat lord Amber ir ledi M ormont bei visus lordus. Ir Teon taip pat. Priirkite juos ir saugokite, meldiu jus, dievai. Padkite jiems veikti Lanisterius, ivaduoti tv ir grti namo. Lengvas vjelis atsiduso diev mike, sulamjo ir sukudjo raudoni la pai. Vasara iiep dantis. - Tu girdi juos, berniuk? - paklaus balsas. Branas pakl galv. Kitoje tvenkinio pusje po senu uolu stovjo Oa, ant veido krito lap eliai. Net su grandinmis vaildlingai vaikiojo tyliai lyg kats. Vasara apsuko rat aplink tvenkin ir suurzg. Auktoji moteris susig. - Vasara, pas mane, - paauk Branas. Didvilkis dar kart urgzteljo, ap sisuko ir nuuoliavo atgal. Branas apkabino j rankomis. - K js ia vei kiat? - Jis nemat Oos nuo tos dienos, kai pam j nelaisv vilk mike, taiau inojo, kad ji pristatyta prie darbo virtuvje. - Jie ir mano dievai, - tar Oa. - U Sienos jie yra vieninteliai dievai. Jos plaukai ataugo, rudi ir susivl. Ji atrod moterikesn ir dl paprastos suknels i iurktaus rudo audeklo, kuri jai dav, kai atm arvus ir odi nius drabuius. - Geidas retkariais leidia man pasimelsti, kai labai reikia, o a leidiu pasidarbuoti po savo sijonu, kai jam labai reikia. Man tai vieni niekai. Man patinka milt kvapas ant jo rank, ir jis velnesnis nei Stivas. - Ji nerangiai nusilenk. - Paliksiu jus. Yra puod, kuriuos reikia iveisti. - Ne, pabkit, - paliep Branas. - Pasakykit man, kaip galiu girdti dievus". Oa tyrinjo j. - Js j paklausiat, o jie atsako. Itempkit ausis, siklausykit ir igirsit.

S OS T AI DIMAS

451

Branas siklaus. - Tai tik vjas, - dvejodamas tar. - Lapai nara. - Kaip manot, kas siunia vj, jei ne dievai? Ji atsisdo kitoje tvenkinio pusje prieais j, velniai dzingsdama pan iais. Miknas ant kulkni pritais jai geleinius panius ir surakino juos sunkia grandine; ji galjo tik vaikioti maais ingsneliais, taiau negaljo nei bgti, nei kopti ar joti. - Jie tave mato, berniuk. Jie girdi tave kalbant. is narjimas - tai j at sakas. - K jie sako? - Jie lidni. Tavo lordas brolis nesulauks i j pagalbos, tik ne ten, kur jis vyksta. Senieji dievai neturi galios pietuose. ventieji mediai ten ikirsti prie tkstanius met. Kaip jie gali priirti tavo brol, jei neturi aki? Branas apie tai nepagalvojo, tad isigando. Jei net dievai negali padti jo broliui, kokia belieka viltis? Galbt Oa netiksliai juos igirdo. Jis pakl gal v ir paband geriau siklausyti. Jam atrod, kad dabar jau girdi t lides, taiau nieko daugiau. narjimas tapo garsesnis. Branas igirdo duslius ingsnius ir tyl mur mjim, i u medi iniro Hodoras, nuogas ir besiypsantis. - Hodoras. - Jis tikriausiai igirdo ms balsus, - tar Branas. - Hodorai, pamirai savo drabuius. - Hodoras, - sutiko is. Vanduo varvjo nuo kaklo, garuodamas altame ore. Jo knas tarsi kailiu buvo tankiai apls rudais plaukais. Tarp koj ilgas ir sunkus kadaravo jo vyrikas pasididiavimas. Oa nuvelg j kariai ypsodama. - tai didelis vyras, - tar ji. - Jis turi milin kraujo, arba a karalien. - Meisteris Luvinas sako, kad milin nebra. Jis sako, kad jie visi imir kaip ir miko vaikai. I j teliko seni kaulai dlti emje, kuriuos mons kartkartmis iveria, kai aria dirv. - Tegu meisteris Luvinas nujoja u Sienos, - tar Oa. - Ten jis ras mil inus arba milinai j. Mano brolis vien umu. Milin buvo deimties pd gio, ir tai dar i maesnij. Paprastai jie uauga iki dvylikos trylikos pd. Jie labai nuoms, plaukuoti ir atriadaniai, o j monos barzdotos kaip ir vyrai, tad nra kaip juos atskirti. Moterys mylisi su moni vyrais, ir gimsta maiyti vaikai. Sunkiau bna moterims, kurias jie sugauna. Vyrai tokie dideli, kad suplo mergel, kol pasja joje savo skl. - Ji ypteljo jam. - Taiau tu juk nesupranti, apie k a kalbu, ar ne, berniuk? - Suprantu, - paprietaravo Branas. Jis inojo apie poravimsi; mat kieme unis ir eril ant kumels. Taiau kalbti apie tai buvo nejauku. Jis pavelg Hodor. - Eik ir atsinek drabuius, Hodorai, - tar jis. - Eik, apsirenk.

452

GEORGE R. R. MARTIN

- Hodoras. - Jis gro tuo pat keliu kaip ir atjs, pasilenkdamas ties e mai kabania medio aka. Jis buvo siaubingai didelis, pagalvojo Branas, irdamas j nueinant. - Ar u Sienos i ties yra milin? - vl paklaus Oos. - Milin ir dar blogesni padar nei jie, ponaiti. Mginau papasakoti tavo broliui, kai jis mane klausinjo: jam, js meisteriui ir tam besiypsan iam jaunuoliui Greidojui. Kyla alti vjai, o vyrai ieina nuo savo lau ir niekuomet nebegrta... o jei ir grta, jie nebra vyrai, tik pamkls mlyno mis akimis ir altomis juodomis rankomis. Kaip manai, kodl a pabgau pietus su Stivu, Hali ir tais dviem kvailiais? Mensas ketina su jais kautis, tas drsus, mielas, kietakaktis vyras, tarsi baltieji klajnai bt tik valgai, bet k jis imano? Jis gali kiek nori vadinti save karaliumi u Sienos, taiau jis tra tik dar viena juoda varna, atskridusi nuo eli bokto. Jis dar nemat iemos. A ten gimiau, vaike, kaip mano mama ir senel, ir mano prosenel, kilusi i Laisvj moni. Mes visk prisimename. Oa atsistojo, jos grandins sudzingsjo. - A bandiau pasakyti tavo ponaiiui broliui. Dar vakar, kai pamaiau j kieme. Milorde Starkai", - pagarbiai, kaip js ir liepiate, paaukiau, ta iau jis pavelg kaip tui viet, o tas prakaituotas mulkis Greitdonas Amberis nustm mane nuo tako. Tebnie. A neiosiu grandines ir laikysiu lieuv u dant. mogus, kuris nesiklauso, negali girdti. - Pasakyk man. Robas mans paklausys, inau, kad paklausys. - Ar jis paklausys? Pairsim. Pasakykit jam tai k, milorde. Pasaky kite, kad jis ketina traukti ne t pus. Jis turi telkti kalavijuoius iaurje. iaurje, ne pietuose. Girdit mane? Branas linkteljo. - A pasakysiu. Taiau t vakar, kai jie puotavo didiojoje menje, Robo su jais nebu vo. Jis vakarieniavo kambaryje su lordu Rikardu ir Greitdonu, kitais lordais vliavininkais, galutinai aptardami tolimos kelions plan. Branui buvo pa tikta uimti jo viet stalo gale ir bti eimininku lordo Karstarko snums ir garbingiems draugams. ie jau sdjo savo vietose, kai Hodoras atne Bra n ant nugaros men ir priklaup greta aukto krslo. Du patarnaujantys vyrai padjo jam ilipti i krepio. Branas jaut kiekvieno menje esanio sveio akis. Tapo tylu. - Milordai, - prane Halis Molenas, - Brandonas Starkas i Vinterfelo. - Sveikinu jus susirinkus prie ms ugnies, - altai tar Branas, - ir ms draugysts vardan silau jums msos ir midaus. Vyriausias lordo Rikardo snus, Harionas Karstarkas, nusilenk, jo bro liai pasek jo pavyzdiu, taiau, jiems sdantis savo vietas, per vyno tauri skambes jis igirdo du jaunesniuosius kalbant pritildytais balsais.

SO S T AIDIMAS

453

- ...greiiau jau miriau, nei gyveniau itoks, - sumurmjo vienas, jo tvo bendravardis Edardas, o jo brolis Torhenas pasak, kad berniukas vei kiausiai toks pat luoas ir i vidaus kaip i iors, per didelis bailys, kad gal t atimti sau gyvyb. Luoas, kariai pagalvojo Branas spausdamas peil. Ar tai toks jis dabar? Branas Luoys? - A nenoriu bti luoys, - kartai sunabdjo jis meisteriui Luvinui, pasodintam jam i deins. - Noriu bti riteris. - Yra moni, ms gildij vadinani iminties riteriais, - atsak Luvi nas. - Tu esi nepranokstamai protingas, Branai, kai pasistengi. Ar niekada nepagalvojai, kad galtum segti meisterio grandin? Galtum imokti dau gyb dalyk. - A noriu imokti magijos, - tar jam Branas. - Varnas paadjo, kad a skraidysiu. Meisteris Luvinas atsiduso. -A galiu imokyti tave istorijos, gydymo, vaistaolininkysts. Galiu imokyti tave varn kalbos, kaip pastatyti pil ir kaip plaukti laivu pagal vaigdes. Galiu imokyti tave skaiiuoti dienas ir ymti met laikus, o Oldtauno citadelje gali imokti ir dar daugiau. Taiau, Branai, niekas negali imokyti tavs magijos. - Vaikai gali, - tar Branas. - Miko vaikai. - Tai primin jam diev mi ke Oai duot paad, taigi jis papasakojo Luvinui, k ji kalbjo. Meisteris mandagiai klaussi. - Vaildling moteris galt pamokyti senj aukl sekti pasakas, - tar jis Branui baigus. - Pasikalbsiu su ja, jei nori, taiau veriau nesuk broliui galvos tokiomis kvailystmis. Jis turi svarbesni rpesi nei kankintis dl milin ir negyvli mikuose. Lanisteriai laiko nelaisvje tavo tv, Branai, o ne miko vaikai. - Jis udjo velni platak Branui ant rankos. - Pagal vok apie tai, k tau sakiau, vaike. Po dviej dien, kai vjo nugairintame danguje nuvito raudona aura, Branas atsidr kieme u tilto, priritas prie okjos, kur atsisveikino su broliu. - Dabar tu esi Vinterfelo lordas, - tar jam Robas. Jis sdjo raitas ant gauruoto irmo erilo, skydas kabojo arkliui ant ono; medis apkaustytas ge leimi, baltas ir pilkas, o ant jo - urzganio didvilkio snukis. Jo brolis vilkjo pilkus grandininius arvus ant balintos odos poarvi; prie juosmens kalavi jas ir durklas, ant pei kailiu apvediotas apsiaustas. - Tu turi uimti mano viet, kaip a umiau tio, kol mes sugrime. - inau, - lidnai atsak Branas. Jis niekada nesijaut toks maas, vieni as ir isigands. Jis neinojo, kaip bti lordu. - Klausykis meisterio Luvino patarim ir pasirpink Rikonu. Pasakyk jam, kad griu, kai tik karas baigsis.

454

GEORGE R. R. MARTIN

Rikonas atsisak nulipti emyn. Jis usispyrs sdjo viruje, savo kam baryje, raudonomis akimis ir nieko neklaus. - Ne! - suriko jis, kai Branas pasiteiravo, ar jis nenort atsisveikinti su Robu. - Joki atsisveikinim. - A jam sakiau, - tar Branas. - Jis sako, kad niekas niekuomet nesu grta. - Jis negali aminai bti vaiku. Jis Starkas, ir beveik ketveri, - Robas atsiduso. - K gi, mama turt netrukus bti namie. O a parvesiu tt, paadu. Jis apsuko savo ristn ir nuuoliavo. Pilkasis Vjas nusek, bgo alia karo irgo, graktus ir greitas. Pro vartus prieais juos ijojo Halis Molenas, nedamas plazdani balt Stark gimins vliav vir pilkos. Teonas Greidojus ir Greitdonas jojo Robui i on, o j riteriai sudar dvigub kolon u j, ietys plieniniais antgaliais blizgjo saulje. Nesmagiai jis prisimin Oos odius. Jis ygiuoja ne t pus, pagalvojo. Akimirk norjo uoliuoti i paskos, suukti spjim, taiau, Robui inykus u pakeliam grot, proga liko neinaudota. U pilies sien pasigirdo valiavimas. Pstininkai ir miestieiai sveikino jojant pro al Rob. Branas inojo: sveikina lord Stark, Vinterfelo valdo v, ant puikaus irgo, plevsuojaniu apsiaustu ir Pilkuoju Vju alia. Jie nie kada taip nesveikins jo, suvok jis ir j pervr bukas skausmas. Jis gali bti Vinterfelo lordu, kol nra brolio ir tvo, bet jis vis tiek yra Branas Luoys. Jis negali net nulipti nuo irgo, nebent nukristi. Kai tolimi sveikinimai nutilo ir kiemas galiausiai itutjo, Vinterfelas atrod apleistas ir negyvenamas. Branas apvelg veidus t, kurie liko: m o terys, vaikai, seneliai... ir Hodoras. Milinas arklininkas atrod sumis ir isigands. - Hodoras? - paklaus jis lidnai. - Hodoras, - sutiko Branas svarstydamas, k tai reikia.

DANEIRIS

atyrs malonum chalas Drogas pakilo nuo patal ir dunksojo vir jos tarsi boktas. Rusvoje gors viesoje jo oda vilgjo tamsi lyg bronza, o ant plaios krtins matsi nerykios sen rand linijos. Raalo juodumo plaukai, palaidi ir isidraik, krito ant pei ir nugaros, beveik iki pat juos mens. Jo drgnas vyrikas pasididiavimas blizgjo. Chalo burna persikreip po ilgais sais. - Erilui, kuris apergs pasaul, nereikia geleini kdi. Dani pasikl ant alkns ir pavelg j, tok aukt ir diding. Labiau siai jai patiko jo plaukai. Jie niekada nebuvo nukirpti; jis neinojo, k reikia pralaimti. - Buvo ipranaauta, kad erilas nuuoliuos nuo vieno pasaulio krato iki kito, - tar ji. - Pasaulis baigiasi juodoje srioje jroje, - i karto atsak Drogas. Jis su drkino audekl ilto vandens dubenyje ir nusiluost nuo odos prakait ir aliej. - N vienas irgas negali perplaukti unuodyto vandens. - Laisvuosiuose miestuose yra tkstaniai laiv, - tar jam Dani, kaip jau buvo sakiusi. - Medini irg su imtais koj, kurie perskrenda jr vjo genamais sparnais. Chalas Drogas nenorjo klausytis. - Mes daugiau nekalbsime apie medinius irgus ir geleines kdes. - Jis numet lapi audekl ir pradjo rengtis. - iandien a josiu oles ir me diosiu, moterie mona, - prane, sprausdamasis margint liemen ir segdamasis plat dir su sunkiais medalionais i sidabro, aukso ir bronzos. - Taip, mano saule ir vaigds, - tar Dani. Drogas pasiims savo krau jo raitelius ir ijos iekoti rakaro, didiulio balto lygum lito. Jeigu jie gr triumfuodami, jos lordo vyro diaugsmas bus begalinis, ir jis galbt teiksis j iklausyti. Laukiniai vrys nei joks gyvas mogus jo negsdino, taiau jra buvo vi sai kas kita. Dotrakiams vanduo, kurio negali gerti arklys, buvo kakas bjau raus; banguojania pilkai alia vandenyno lyguma jie prietaringai baisjosi. Daugeliu atvej Drogas buvo drsesnis nei kiti arkli lordai, ji tai inojo... taiau tik ne kalbant apie jr. Jei tik ji priverst j lipti laiv... Kai chalas ir jo kraujo raiteliai pasim lankus ijojo, Dani pasiauk tar naites. Jos knas pasidar toks storas ir nerangus, kad ji mielai priimdavo j stipri rank ir vikri pirt pagalb, nors anksiau danai jausdavosi ne jaukiai, kai jos rpindavosi ir jaudindavosi dl jos. Jos j variai nupraus ir

456

GEORGE R. R. MARTIN

apreng ilku, laisvu ir plaukianiu. Kol Dorja ukavo plaukus, ji pasiunt Diki surasti sero Doros Mormonto. Riteris atjo i karto. Jis vilkjo autines raitelio kelnes ir margint lieme n. Plai krtin ir raumeningas rankas deng iurkts juodi plaukai. - Mano princese. Kaip galiau jums pasitarnauti? - Turite pasikalbti su mano lordu vyru, - tar Dani. - Drogas sako, kad erilas, kuris apergs pasaul, gals valdyti visas emes ir jam nereikia pereiti unuodyt vanden. Jis kalba apie tai, kad ves chalasar rytus, kai gims Reigas, ugrobti emi aplink Nefrito jr. Riteris susimst. - Chalas nra mats Septyni Karalysi, - tar jis. - Jam jos nieko ne reikia. Jei jis ivis apie jas galvoja, matyt, turi omeny salas, kelet ma miesiuk, sikibusi uolas, toki kaip Loratas ar Lysas, apsuptus audrin gos jros. Ryt turtai turbt labiau j gundo. - Bet jis turi joti vakarus, - nusivylusi tar Dani. - Praau, padkit man j tikinti. - Ji, kaip ir Drogas, nebuvo maiusi Septyni Karalysi, taiau painojo jas i brolio pasakojim. Viseiris jai tkstanius kart adjo, kad vien dien sugrins j namo, taiau dabar jis buvo mirs ir paadai mir su juo. - Dotrakiai veikia, kai jiems patogu, ir dl jiems suprantam prieas i, - atsak riteris. - Turkite kantrybs, princese. Nekartokite savo brolio klaidos. Mes grime namo, paadu. Namo? Tas odis j nulidino. Seras Dora turjo savo Mek sal, o kur buvo jos namai? Keli pasakojimai, vardai, kartojami taip pat rimtai kaip maldos odiai, blunkantys prisiminimai apie raudonas duris... ar Vais Do trakis aminai bus jos namai? Kai ji pavelg dos chalyn ynes, ar ji velg savo ateit? Seras Dora tikriausiai pamat lides jos veide. - Nakt atvyko didiulis karavanas, chalysi. Keturi imtai arkli i Pen toso pro Norvos ir Kohor, viskam vadovauja prekybos kapitonas Bajanas Votyris. Ilyrijus galjo atsisti laik. Ar nenortumt aplankyti vaka r turgaus? Dani pasimuist. - Taip, - tar ji. - Labai noriau. - Pasirodius karavanui turgs atgy davo. Neinia, koki lobi kart atve pirkliai, ir bus smagu vl igirsti mones kalbant valyrikai kaip Laisvuosiuose miestuose. - Iri, tegu paruoia palankin. - Pasakysiu js chasuu - ieidamas tar seras Dora. Jei chalas Drogas bt su ja, Dani jot Sidabre. Dotraki motinos sd davo ant irgo kone iki pat gimdymo ir ji nenorjo pasirodyti silpna vyro akyse. Taiau chalui mediojant buvo gera gulti ant minkt pagalvi ir bti neamai per Vais Dotrak palankinu su raudono ilko uuolaidomis

SO S T AIDIMAS

457

nuo sauls. Seras Dora pasibalnojo irg ir jojo greta su keturiais jaunais vyrais i jos chaso ir tarnaitmis. Diena buvo ilta ir giedra, dangus - tamsiai mlynas. Psteljus vjui ji uuosdavo sodr ols ir ems kvap. Palankinui linguojant pro pavogtus paminklus i sauls viesos ji atsidurdavo pavsyje ir vl sugrdavo saul. Dani spavosi, tyrindama mirusi didvyri ir pamirt karali veidus. Ka in, ar sudegint miest dievai vis dar atsako maldas, pagalvojo ji. Jei a nebiau drakono kraujo, ilgesingai mintijo ji, ia galt bti mano namai. Ji buvo chalysi, turjo stipr vyr ir eikl irg, jai patarnaujanias merginas, j sauganius karius ir garbing viet do chalyne, laukiani jos senatvje... o jos siose augo snus, kuris vien dien valdys pasaul. To tu rt pakakti bet kuriai moteriai... bet ne drakon. Viseirio nelikus, Daneiris buvo paskutin, pati paskutin. Ji buvo i karali ir ukariautoj sklos, kaip ir jos vaikas joje. To nevalia pamirti. Vakar turgus buvo didiul suplktos ems aikt, apsupta moliniais statiniais, gyvuli gardais, baltintomis grimo menmis. Nuo ems tarsi didiuli neregt pabais nugaros kilo kalneliai, lauantys suplkt pavir i, juodi praioti j nasrai ved gilyn altus podli urvus. Pati aikt buvo tikras prekystali ir vingiuot tak labirintas, udengtas pint oli stoginmis. imtai pirkli ir prekeivi krov savo prekes ir djo ant prekystali, kai jie atvyko, taiau didysis turgus vis tiek atrod pritils ir apleistas, palyginti su triukmingomis mugmis, kurias Dani prisimin i Pentoso ir kit Lais vj miest. Karavanai keliauja Vais Dotrak i ryt ir vakar ne tiek par duoti dotrakiams, kiek mainytis, paaikino seras Dora. Raiteliai leisdavo jiems netrukdomiems atvykti ir ivykti, kol jie ventoje vietoje pais taikos, neter Kaln Motinos ar Pasaulio si, ir pagerbdavo do chalyn ynes tra dicinmis dovanomis: druska, sidabru ir sklomis. Dotrakiai nesuprato to kio verslo - pirkti ir parduoti". Dani patiko ir ryt turgaus savitumas, visi tie keisti vaizdai, garsai ir kva pai. Ji danai praleisdavo ten ryt, ragaudama neinom vaisi, pyrago su skriais ir ali laktini, klausydamasi auktais balsais kaujani kerto j, spoksodama mantikoras sidabriniuose narvuose ir milinikus pilkus dramblius ar juodai ir baltai dryuotus arklius i Jogos Najaus. Jai patikdavo ir irti mones: tamsius, nirius aajieius ir auktus, blykius kartynieius; giedr aki mones i Ji Ti su bedioni uodeg kepurmis; mergeles kares i Bajasabado, amirjanos ir Kajakajanajos su geleiniais iedais speneliuose ir rubinais skruostuose; net grietus ir bau ginanius eli gyventojus, kurie savo rankas, kojas ir krtines margino tatuiruotmis ir slp veidus po kaukmis. Ryt turgus Dani buvo stebukl ir magijos vieta. Bet vakar turgus kvepjo namais.

458

GEORGE R. R. MARTIN

Iri ir Diki padedama ji ilipo i palankino, uod ir atpaino atrius es nako ir pipir kvapus, kurie primin Dani seniai dingusias dienas Tiroio ir Myro aljose ir ispaud meili ypsen lpose. Po jais ji uuod svaigiai sal dius Lyso kvapus. Ji mat vergus, neanius mantri miri nrini ritinius ir puikiausi spalv vilnonio audinio rietimus. Karavano sargybiniai klajojo tarp eili su variniais almais ir kelius siekianiomis dygsniuotos geltonos medvilns tunikomis, tuios maktys sibavo prie pint odini dir. U vieno prekystalio ginklininkas idliojo plieninius antkrtinius, mantriais ratais pagraintus auksu ir sidabru, o almai buvo nukaldinti fantastik vri pavidalo. Greta jo stovjo grai jauna moteris, parduodanti Lanisporto auksinius dirbinius: iedus, seges, kaklo papuoalus ir dailiai kaldintus medalionus, tinkamus dirams. Jos prekystal saugojo milinas eunuchas, nebylus ir beplaukis, vilkintis prakaituotu aksomu ir rsiai velgiantis kiekvien, prijus ariau. Kitapus tarpo rubuilis drabui pardavjas i Ji Ti derjosi su pentoiu dl kakoki ali da kainos; bedions uodega ant jo kepurs sibavo pirmyn atgal, kai jis lingavo galv. - Kai buvau maa, mgdavau aisti turguje, - pasakojo Dani serui Dorai, jiems klajojant paunksnje tarp prekystali. - ia bdavo taip gyva, mons auk ir juoksi, prisiirdavau tiek daug nuostabi daikt... taiau mes retai turdavome pinig kam nors nusipirkti... na, gal kartais koki de rel ar medaus pirteli... ar kepa medaus pirtelius Septyniose Karalystse, tokius kaip Tiroyje? - Tai sausainiai, ar ne? Negaliu pasakyti, princese, - riteris nusilenk. Jei galiau atsiprayti kuriam laikui, paiekosiu kapitono ir paklausiu, ar jis neturi mums laiko. - Puiku. Padsiu jums j surasti. - Jums nereikt vargintis, - seras Dora nekantriai vilgteljo al. Mgaukits turgumi. Kai sutvarkysiu reikalus, vl prisidsiu prie js. Keista, pagalvojo Dani, irdama, kaip jis nuingsniuoja per mini. Ji nesuprato, kodl negalt eiti su juo. Galbt seras Dora ketina susirasti m o ter, kai pasikalbs su pirkli kapitonu. Keks danai keliauja drauge su ka ravanais, ir kai kurie vyrai bna keistai drovs ir slepia apsilankym pas jas. Ji gteljo peiais. - Eime, - kreipsi kitus. Dani vl m vaikioti po turg, jos tarnaits sek kandin. - O, irkit, - suuko ji Dorjai, - apie tokias dereles a ir kalbjau! Ji parod prekystal, kur maa sudivusi moterik ant kaitinto kepimo akmens irkino ms su svognais. - Jie deda jas daug esnako ir atrij pipir. - Apsidiaugusi savo atradimu, Dani usispyr, kad kiti irgi suvalgy t po derel. Tarnaits suvalg savsias rizendamos ir vaipydamosi, taiau chaso vyrai tariai pauost kept ms. - J skonis kitoks, nei a prisimenu, po keli pirmj ksni nusprend Dani.

SO ST AIDIMAS

459

- Pentose a jas gaminu i kiaulienos, - pasak senoji moteris, - taiau visos mano kiauls idvs Dotraki jroje. ios pagamintos i arklienos, chalysi, bet a pagardinau jas taip pat. - O, - Dani iek tiek nusivyl, bet Kuorui derel patiko ir jis nusprend suvalgyti dar vien, o Racharas, aiku, usimet j nurungti, tad suvalg tris, garsiai raugdamas. Dani kikeno. - Js nesijuokte nuo tada, kai Drogas karnavo js brol chal Ragat, - pasak Iri. - Malonu tai matyti, chalysi. Dani droviai nusiypsojo. Buvo taip gera juoktis. Ji vl beveik pasijuto mergaite. Jie klaidiojo iki priepiei. Ji mat nuostab plunksnin apsiaust i Va saros sal ir pam j kaip dovan. Atsilygindama atidav pirkliui sidabrin medalion i savo diro. Taip buvo daroma tarp dotraki. Pauki parda vjas imok ali raudon papg itarti jos vard, ir Dani vl nusikvato jo, taiau atsisak j paimti. K ji darys su margaspalve papga chalasare? Ji pam tuzin buteliuk su kvapiaisiais aliejais, savo vaikysts kvepalais; jai tereikjo umerkti akis, pauostyti juos ir ji vl mintyse ivydo nam su rau donomis durimis. Kai Dorja ilgesingai pavelg vaisingumo amulet bur tininko palapinje, Dani taip pat j pam ir atidav tarnaitei, dar pagalvojo, kad dabar reikt k nors surasti Iri ir Diki. Pasuk u kampo jie pamat vyno pirkl, praeiviams silant paragauti savo preks i antpirio didumo puodeli. - Saldus raudonas, - auk jis laisvai dotrakikai. - Turiu saldaus rau donojo vyno i Lyso, Volanio ir Arboro. Baltojo vyno i Lyso, kriaui brendio i Tiroio, ugninio vyno, pipirvynio, viesiai alio nektaro i Myro. Diovint uog rudojo ir Andal rgiojo, a vis j turiu, kiekvienam pagal skon. - Pirklys buvo nedidukas, liaunas ir graus, jo viess plaukai buvo sugarbanoti ir ikvpinti pagal Lyso mad. Kai Dani sustojo prieais prekystal, jis emai nusilenk. - Gal lael, chalysi? Turiu saldaus raudonojo vyno i Dorno, miledi, jis kvepia slyvomis, vyniomis ir primena sodr tam s uol. Statin, puodel, gurknel? Tik paragaukite, ir pavadinsite savo vaik mano vardu. Dani nusiypsojo. - Mano snus jau turi vard, taiau paragausiu js vasaros vyno, - tar ji valyrietikai, kaip buvo kalbama Laisvuosiuose miestuose. Po tiek laiko tarti odius ia kalba buvo keista. - Tik paragauti, jei btumt toks malonus. Pirklys tikriausiai palaik j dotrake dl jos drabui, aliejuot plauk ir sauls nurudintos odos. Kai ji prabilo, jis net isiiojo i nuostabos. - Miledi, ar js... tiro? Ar gali taip bti? - Mano kalba gal ir tiroi, o mano apdarai - dotraki, taiau a i vaka r, i Saullydio Karalysi, - tarjam Dani. Dorja atsistojo prie jos.

460

GEORGE R. R. MARTIN

- Turite garbs kreiptis Daneiris i Targeirin gimins, Daneiris Stormborn, raiteli chalysi ir Septyni Karalysi princes. Vyno pirklys parpuol ant keli. - Princese, - tar jis, nulenkdamas galv. - Stokits, - liep jam Dani. - A vis dar noriu paragauti to vasaros vyno, apie kur kalbjote. Vyras atsistojo. - ito? Tai dorni pamazgos. Jis nevertas princess. Turiu raudonojo sauso i Arboro, lengvo ir malonaus. Praau, leiskite jums padovanoti sta tin. Chalo Drogo apsilankymai Laisvuosiuose miestuose ilavino jo skon vy nui ir Dani inojo, kad toks taurus vynas j pamalonins. - Js darote man garb, sere, - maloniai sumurmjo ji. - Tai man garb. - Pirklys paiekojo palapins gale ir padav uolin statinait. Medyje buvo ideginta vynuogi kek. - Redvain enklas, - pa rod jis, - i Arboro. Nra puikesnio grimo. - Igersime j su chalu Drogu. Agai, bk toks geras, nunek j mano palankin. Vyno pardavjas tiesiog vytjo, kai dotrakis pakl statin. Ji nesuprato, kad seras Dora gro, kol neigirdo riterio tariant: - Ne. - Jo balsas buvo keistas, aius. - Agai, pastatyk statin. Agas pairjo Dani. Ji nerytingai linkteljo. - Sere Dora, ar kakas negerai? - A itrokau. Atkimk j, pardavjau. Pirklys susirauk. - Vynas skirtas chalysi, o ne tokiems kaip js, sere. Seras Dora prijo ariau prekystalio. - Jei neatkimi, pramuiu j tavo galva. - Jis nesineiojo jokio ginklo ia me ventame mieste, turjo tik rankas, bet to pakako: didels, kietos, pavo jingos, iurkiais juodais plaukais aplusiais krumpliais. Vyno pardavjas akimirk svyravo, tada pam kj ir imu kamt. - pilk, - paliep seras Dora. Keturi jauni Dani chaso vyrai isirikiavo u jo, raukydamiesi, stebdami savo tamsiomis, migdolinmis akimis. - Bt nusikaltimas gerti sodr vyn neleidus jam pakvpuoti. - Vyno pardavjas nenuleido savo kjo. Dogas jau siek rimbo, suvynioto prie diro, bet Dani sustabd j lengvu rankos prisilietimu. - Darykite, kaip sako seras Dora, - tar ji. mons sustodavo pairti. Pardavjas paniurs dbteljo j. - Kaip princes pageidauja. - Jis padjo kj, kad galt pakelti statin. Pripyl du antpirio didumo ragavimo puodelius. Pyl taip mikliai, jog ne iliejo n laelio.

SO S T AIDIMAS

461

Seras Dora pakl puodel ir raukydamasis pauost vyn. - Saldus, tiesa? - ypsodamasis paklaus vyno pardavjas. - Ar uuo diate vaisius, sere? Arboro kvapai. Paragaukite, milorde, ir pasakykite, ar tai ne puikiausias, sodriausias vynas, kok liet js lieuvis. Seras Dora padav puodel jam. - Js paragaukite pirmas. - A? - Vynininkas nusijuok. - A nesu vertas io tauraus vyno, milor de. Ir prastas vyno pirklys, kuris pats tutina savo sandlius. - Jo ypsena buvo draugika, taiau ji mat, kaip jo kakt ipyl prakaitas. - Js igersite, - altu it ledas balsu tar Dani. - Itutinkite puodel arba liepsiu jus palaikyti, kol seras Dora sukliukins vis statin jums gerkl. Vyno pardavjas gteljo peiais, siekteljo puodelio... taiau iupo sta tin ir usimojo ja abiem rankom. Seras Dora puol prie Dani, nustum da mas j al. Statin atoko nuo jo peties ir isitk ant ems. Dani suklupo ir prarado pusiausvyr. - Ne, - suriko ji, tiesdama rankas, kad neparkrist... ir Dorja sugavo j u alkns ir trkteljo atgal, tad ji atsirm em rankomis ir nepargriuvo ant pilvo. Prekeivis peroko per prekystal, nr tarp Ago ir Racharo. Kuoras siek aracho, kurio nebuvo, kai viesiaplaukis vyras nublok j on ir nuskuod tarpu. Dani igirdo, kaip pliaukteljo Dogo rimbas: ikna tik lyteljo ir apsivijo vyno pardavjo koj. is tksi veidu purv. Atbgo tuzinas karavano sargybini. Su jais buvo pats eimininkas, pir kli kapitonas Bajanas Votyris, smulkus norvois tarsi sena ikna oda ir pasiiauusiais mlynais sais, usirietusiais iki aus. Atrod, jis be odi inojo, kas atsitiko. - Suimkite j ir tegu laukia chalo malons, - sak jis, mosteljs vyr ant ems. Du sargybiniai pastat vyno pardavj ant koj. - Jo prekes a irgi dovanoju jums, princese, - pridr pirkli kapitonas. - Apgailestauju, kad vienas i maniki itaip pasielg. Dorja ir Diki padjo Dani atsistoti. I sudauytos statins ant ems kliuksjo unuodytas vynas. - Kaip js inojot? - paklaus ji sero Doros drebdama. - Kaip? - A neinojau, chalysi, neinojau iki tos akimirkos, kai tas mogus at sisak gerti, taiau perskaits magistro Ilyrijaus laik isigandau. - Jo akys perbgo nepastamus veidus turguje. - Eime. ia apie tai geriau nekalbti. Dani buvo arti aar, kai jie pargabeno j namo. Burnoje vl jaut i anks iau pastam skon - baim. Daugel met ji gyveno kankinama Viseirio, bijodama paadinti drakon. Tai buvo dar blogiau. Dabar ji baiminosi ne tik dl savs, bet ir dl kdikio. Jis tikriausiai pajuto jos igst, nes neramiai joje sukrutjo. Dani velniai paglost suapvaljus pilv, trokdama j pasiekti, paliesti, nuraminti.

462

GEORGE R. R. MARTIN

- Esi drakono kraujo, mayli, - sukudjo ji, palankinui sibuojant nu leistomis uuolaidomis. - Esi drakono kraujo, o drakonai nebijo. ems kalnelyje su ola, kur buvo jos namai Vais Dotrakyje, Dani sak visiems palikti j, iskyrus ser Dor. - Papasakokit man, - paliep, sitaisiusi ant pagalvi. - Ar tai uzurpatorius? - Taip. - Riteris isitrauk suvyniot pergament. - Laikas Viseiriui nuo magistro Ilyrijaus. Robertas Barateonas silo emi ir lordo titul u js arba js brolio nuudym. - Mano brolio? - Jos juokas primin raud. - Jis dar neino, ar ne? Uzur patorius skolingas Drogui lordo titul. - Ji apglb save rankomis, lyg nor dama apsiginti. - Ir mane, sakt. Tik mane? - Jus ir vaik, - niriai tar seras Dora. - Ne. Jis negaus mano snaus. - Ji neraudos, nusprend. Ji nedrebs i baims. Dabar uzurpatorius paadino drakon, tar sau... ir jos akys nuslydo prie drakono kiauini, ppsani tamsaus aksomo lizde. Mirganti lempos viesa parykino j akmeninius vynus; aplink juos pleveno mirganios nefritins, raudonos ir auksins dulks tarsi dvarikiai aplink karali. Ar j apm i baims gimusi beprotyb? Ar atsiliep kraujyje slypinti kakokia keista imintis? Dani nebt galjusi atsakyti. Ji tik igirdo savo bals: - Sere Dora, ukurkite arij ind. - Chalysi? - Riteris keistai j pairjo. - Taip karta. Ar js tikra? Ji niekada nebuvo tokia tikra. - Taip. Man... Man alta. Udekite arij ind. Jis nusilenk. - Klausau. arijoms siliepsnojus Dani isiunt ser Dor. Padaryti tai, k buvo nu maiusi, turjo viena. Tai beprotyb, kalbjo sau, pakeldama juod raudon kiauin nuo aksomo. Jis tik suskils ir sudegs, o jis toks graus. Seras Dora vadins mane kvaile, jei j sugadinsiu, ir vis dlto... Abiem rankom spuodama kiauin nune j prie ugnies ir spraud tarp degani arij. Juodi vyneliai rjo gerdami kaitr. Ugnis lai akmen maais raudonais lieuvliais. Dani padjo kitus du kiauinius ugn prie juo dojo. Atsitraukiant nuo arij indo kvpavimas trkiojo, gniau gerkl. Ji irjo, kol anglys virto pelenais. Plevenanios kibirktys kilo vir pro dm ang. Kaitra raibuliavo aplink drakono kiauinius. Ir tai buvo viskas. Js brolis Reigaras buvo paskutinis drakonas, sak seras Dora. Dani lidnai stebeilijosi kiauinius. Ko ji tikjosi? Prie tkstant met jie gal ir buvo gyvi, bet dabar liko tik gras akmenys. Jie negali virsti drakonais. Drakonas i oro ir ugnies. Gyvas knas, o ne altas akmuo. arij indas jau buvo atals, kai gro chalas Drogas. I paskos Koholas ved neulin arkl, per jo nugar buvo permestas nudobtas baltasis litas.

SO ST AI DIMAS

463

Auktai suspindo vaigds. Nuoks nuo erilo chalas nusijuok ir parod jai randus ant kojos, kur vakaras pradrsk per odines kelnes. - Padarysiu tau apsiaust i jo kailio, mano gyvenimo mnuli, - paa djo jis. Kai Dani jam papasakojo, kas vyko turguje, visi juokai liovsi ir chalas Drogas nutilo. - Tas nuodytojas buvo pirmasis, - spjo j seras Dora, - bet ne paskuti nis. Vyrai daug rizikuot dl lordo titulo. Kur laik Drogas tyljo. Galiausiai tar: - Tas nuod pardavjas pabgo nuo mano gyvenimo mnulio. Geriau lai jis bga paskui j. Taip jis ir darys. Dogai, Dora Andalieti, kiekvienam i js sakau, pasirinkite bet kur irg i mano tabn ir jis js. Bet kur irg, iskyrus mano raud ir Sidabr, kuri per vestuves padovanojau savo gyvenimo mnuliui. Tai mano padka jums u tai, k padarte. O Reigui, Drogo snui, erilui, kuris apergs pasaul, a taip pat paadu dovan. Jam a atiduosiu t gelein kd, kurioje sdjo jo motinos tvas. A padovanosiu jam Septynias Karalystes. A, chalas Drogas, tai padarysiu. Jo balsas sugriaudjo ir jis ikl kumt dang. - Nuvesiu savo chalasar vakarus, kur baigiasi pasaulis, ir perjosiu me diniais arkliais per juod sr vanden, ko n vienas chalas nedar. Umu iu vyrus geleiniais arvais ir sulyginsiu su eme j akmeninius namus. A prievartausiu j moteris, paimsiu vergij vaikus ir pargabensiu j sudauy tus dievus Vais Dotrak, parblokiu juos po Kaln Motina. Tai a prisiekiu, a, Drogas, Barbo snus. A tai prisiekiu prie Kaln Motin, o vaigds tegu man paliudys. Jo chalasaras ikeliavo i Vais Dotrakio po dviej dien, skverbdamasis per lygumas pietus ir vakarus. Chalas Drogas ved juos raitas ant savo di diojo raudo erilo, o Daneiris jojo alia ant Sidabrs. Vyno pardavjas bgo u j, nuogas, per kakl ir rieus surakintas grandinmis. ios buvo pritvir tintos prie Dani Sidabrs apynasrio. Jai jojant, jis bgo i paskos basas ir klu pinjo. Jam nieko neatsitiks... kol jis itvers.

KETLINA

uvo per toli, kad galtum aikiai atskirti vliavas, taiau net ir per pl duriuojant rk ji mat, kad jos baltos, su tamsia dme vidury, kuri galjo bti tik Stark didvilkis: pilkas lediniame lauke. Kai ivydo jas savo akimis, Ketlina sustabd irg ir dkingai nulenk galv. Dievai buvo malo ningi. Ji nepavlavo. - Jie laukia ms, miledi, - tar seras Vilis Manderlis, - kaip mano tvas dievaijosi, kad lauks. - Tada neleiskime jiems ilgiau laukti, sere. - Seras Brindenas Tlis spus teljo irg ir nuuoliavo link vliav. Ketlina jojo greta jo. Juos pasek seras Vilis Manderlis ir jo brolis seras Vendelis su savo ka riais, beveik pusantro tkstanio vyr: apie dvideimt riteri ir tiek pat skvair, du imtai rait ietinink, kalavijuoi ir laisvj raiteli, o visi kiti pstininkai, ginkluoti ietimis, akmis ir tridaniais. Lordas Vymanas liko priirti Baltojo uosto gynybini tvirtinim. Beveik eiasdeimties met vyras tapo pernelyg stambus ssti ant irgo. - Jei biau inojs, kad dar kart gyvenime matysiu kar, biau val gs maiau unguri, - tar jis Ketlinai, kai sutiko jos laiv, abiem rankom pleknodamas per didiul pilv. Jo pirtai buvo stori kaip derels. - Mano berniukai palyds jus saugiai iki snaus, tad nesibaiminkite. Jo abu berniukai" buvo vyresni u Ketlin, ir ji norjo, kad jie nebt tokie panas tv. Serui Viliui trko dar keli unguri, kad nebegalt ssti ant savo irgo; jai buvo gaila vargo gyvulio. Seras Vendelis, jaunesnysis berniukas", bt buvs storiausias jos painotas vyras, jei ji nebt sutikusi jo tvo ir brolio. Vilis buvo tylus ir oficialus, Vendelis - plaiagerklis ir smar kus; abu su pramatniais jr vplio sais ir plikomis tarsi vaiko upakaliu kas galvomis; atrod, kad n vienam nebelik n vieno drabuio be maisto dmi. Taiau ji juos mgo; jie atved j pas Rob, kaip buvo prisieks j tvas, o visa kita nebuvo svarbu. Jai buvo malonu matyti, kad snus isiunt valgus, net rytus. Laniste riai ateis i piet, kai ateis, taiau gerai, kad Robas toks atsargus. Mano snus veda pajgas kar, pagalvojo ji, vis dar sunkiai tuo tikdama. Ji siaubingai dl jo bijojo ir dl Vinterfelo, taiau taip pat negaljo nuslpti, kaip juo di diuojasi. Prie metus jis dar buvo berniukas. Kas jis dabar? valgai pastebjo M anderli vliavas - balt vanden su triakiu ran koje, kylant i mlynai alios jros - ir iltai juos pasveikino. Jie buvo pa lydti sausesn ir auktesn viet stovyklai. Seras Vilis ia liep sustoti ir liko su savo vyrais priirti, kad bt sukurti lauai ir pasirpinta ar

S O ST AIDIMAS

465

kliais, o jo brolis Vendelis nujojo su Ketlina ir jos dde ireikti j tvo pagarbos savo lordui. em po irg kanopomis buvo minkta ir drgna. Ji velniai lingavo jiems jojant pro rkstanius durpi lauus, pro virtin arkli ir veim, aps iai prikraut diovintos duonos ir sdytos jautienos. Ant akmenuotos auk tumls vir pelkt viet jie prajojo lordo paviljon i storos buri drobs. Ketlina atpaino vliav - Hornvud bried, rud tamsiai oraniniame fone. Ikart u jos, per miglas, ji pastebjo Keilino Griovio sienas ir boktus... ar tai, kas i j liko. Didiuliai juodo bazalto blokai, kiekvienas didumo sulig sklypininko namuku, guljo imtyti ir ivartyti kaip medins vaiko kala dls, pusiau prasmegusios minkt, pelkt em. Beveik nieko neliko i gynybins sienos, kuri kadaise buvo tokia pat aukta kaip ir Vinterfelo. Me dinio bokto nesimat n enklo: jis supuvo prie tkstant met ir nesimt n rsto, yminio, kur jis stovjo. I didiuls Pirmj moni tvirtovs buvo telik trys boktai... trys, kur kadaise j stovjo dvideimt, jei galima tikti pasakotojais. Vart boktas atrod dar gana tvirtas ir netgi ilaik po kelias pdas nenugriuvusios sienos i abiej pusi. Girtuoklio boktas pelkje, kur kadaise sujo pietin ir vakarin siena, buvo palinks kaip mogus, lupantis oius griov. O auktas, liaunas Vaik boktas, kuriame, kaip pasakoja legenda, miko vaikai meld savo bevardius dievus, kad atsist vandens kj, pra rado pus savo karnos. Atrod, tarsi kakoks vris ikandiojo tvirtovs bokto virn ir ispjaud griuvsius po pelk. Visi trys boktai aliavo nuo saman. iaurinje Vart bokto pusje tarp akmen augo medis, jo kreivos akos puosi skurdiais baltais lapais. - Dievai maloningi, - suuko seras Brindenas, pamats, kas driekiasi prieais juos. - Tai Keilino Griovys? Tai ne daugiau nei... - ...mirtini spstai, - ubaig Ketlina. - inau, kaip jis atrodo, dde. A irgi taip pamaniau pirm kart pamaiusi, bet Nedas mane patikino, kad griuvsiai sunkiau veikiami, nei atrodo. Trys lik boktai valdo kelio klojin i vis pusi ir bet kuris prieas turi praeiti tarp j. Pelks ia nepereinamos, pilnos lakiojo smlio, vandens akivar ir knibda gyvai. Nordama u pulti bet kur bokt, kariuomen gaut perbristi juosmen siekiani juod pliur, pereiti bazilisk piln griov ir usikeberioti slidiomis samanotomis sienomis, atsidengdami lankininkams i kit bokt. - Ji lidnai nusiypsojo ddei. - O naktimis ia, sako, klaidioja vaiduokliai, altos kertingos dva sios i iaurs, troktanios pietiei kraujo. Seras Brindenas nusijuok. - Primink man ia neusibti. Kai paskutin kart lankiausi, a pats bu vau pietietis. Vis trij bokt virnse plazdjo vliavos. Karstark provaist Girtuoklio bokte, emiau didvilkio; Vaik bokte - Greitdono milinas,

466

GEORGE R. R. MARTIN

sutrauks grandines. Vart bokte plevsavo tik Stark vliava. Ten sitais Robas. Ketlina pasuko link jo, seras Brindenas ir seras Vendelis jojo u jos, irgai ltai eng per rst ir lent klojin, kuris buvo patiestas per alio ir juodo purvo laukus. Ji rado sn, apsupt jo tvo lord vliavinink, erdvioje menje, kur ap rkusiame idinyje krenosi durpi ugnis. Jis sdjo prie masyvaus akmeni nio stalo, apkrauto emlapiais ir popieriais, ir dmesingai kalbjosi su Ruzu Boltonu ir Greitdonu. I pradi jis jos nepastebjo... taiau pamat jo vil kas. Didiulis pilkas vris snaud prie ugnies, bet Ketlinai jus pakl galv ir jo auksins akys susitiko su josios. Lordai staiga vienas po kito nutilo, ir Robas pamat j. - M ama? - tar jis, jo balsas prikimo i susijaudinimo. Ketlina norjo bgti prie jo, pabuiuoti jo miel kakt, apkabinti j ran komis ir laikyti taip stipriai, kad jam niekuomet nieko neatsitikt... taiau jo lord akivaizdoje neidrso. Dabar jis vaidina vyro vaidmen, ir ji jo neatims. Tad laiksi kitame bazalto plokts, kuri jie naudojo kaip stal, gale. Didvil kis atsistojo ant koj ir nutapnojo per men ten, kuri ji stovjo. Jis atrod didesnis, nei turi bti vilkas. - Usiauginai barzd, - tar ji Robui, kol Pilkasis Vjas uostinjo rank. Jis sutriks pasitryn eriuot andikaul. - Taip. Barzda ant smakro buvo dar rudesn nei plaukai. - Man ji patinka. - Ketlina velniai paglost vilkui galv. - Su ja atro dai panaus mano brol Edmur. - Pilkasis Vjas aismingai krimsteljo jai pirtus ir nulapsjo savo viet prie ugnies. Seras Helmanas Tolhartas pirmasis pasek didvilk per men atiduoti pa garbos, priklaup prie j ir priglaud kakt prie jos rankos. - Ledi Ketlina, - tar jis, - mums ypa malonu jus matyti iais neramiais laikais. - Juo pasek Gloveriai, Galbartas ir Robetas, Greitdonas Amberis ir visi, vienas po kito. Teonas Greidojus buvo paskutinis. - Nesitikjau sutikti jus ia, miledi, - tar jis klaupdamasis. - Nemaniau, kad ia bsiu, - tar Ketlina, - kol neilipau krant Balta jame uoste ir lordas Vymanas nepasak, jog Robas suauk vliavininkus. Js pastate jo sn, ser Vendel. - Vendelis Manderlis ijo priek ir nu silenk taip emai, kiek leido juosmuo. - Ir mano dd, ser Brinden Tl, kuris paliko tarnyst seseriai dl manosios. - Juodoji uvis, - tar Robas. - Dkoju, kad atvykote, sere. Mums reikia toki drsi vyr. Ir jus, sere Vendeli, diaugiuosi ia matydamas. Ar seras Rodrikas su jumis, mama? Pasiilgau jo. - Seras Rodrikas pakeliui iaur i Baltojo uosto. A j pakliau kate lionus ir sakiau laikyti Vinterfel, iki mes sugrime. Meisteris Luvinas yra imintingas patarjas, taiau neturi karo meno patirties.

SO S T AIDIMAS

467

- Dl to nesibaiminkite, ledi Stark, - bosu sudundjo jai Greitdonas. Vinterfelas saugus. Mes greitai sukiime kalavijus Taivinui Lanisteriui ikn, praau man atleisti, ir tada keliausime Raudonj pil ivaduoti Nedo. - Miledi, jei malontumt, noriu paklausti, - Ruzas Boltonas, Dredforto lordas, kalbjo silpnu balsu, taiau, jam prabilus, didesni vyrai nutildavo pasiklausyti. Jo akys buvo keistai iblukusios, beveik bespalvs, o vilgsnis trikd. - Kalbama, kad js pamte nelaisv lordo Taivino kem sn. Ar atvedte j mums? Prisiekiu, mums bt didel nauda i tokio kaito. - A laikiau Tyrion Lanister, bet dabar jau nebe, - teko prisipainti Ke tlinai. Nustrusi bals choras sutiko naujien. - Nebuvau patenkinta, kaip ir js, milordai. Dievams atrod, jog pridera j ilaisvinti, padedant mano kvailei seseriai. - Ji inojo, kad neturt taip atvirai rodyti paniekos, taiau isiskyrimas rijoje nebuvo malonus. Ji pasisil paimti su savimi lord Ro bert ir kelet met auklti Vinterfele. Kit berniuk draugija ieit jam naud, drso patarti. Laios niris buvo baisus. - Nors tu man sesuo, - atsak ji, - bet jei mginsi pagrobti mano sn, ieisi pro Mnulio duris. - K ia bepasakysi. Lordai nekantravo paklausinti daugiau, taiau Ketlina pakl rank. - Neabejoju, kad tursime tam laiko vliau, o mano kelion buvo sunki. Noriau pasikalbti su snumi vienu. inau, atleisite man, milordai. - Nie ko nepadarysi. Vedami visuomet paklstanio lordo Hornvudo, vliavinin kai nusilenk ir pasialino. - Ir tu, Teonai, - pridr ji, pamaiusi, kad Grei dojus delsia. Jis nusiypsojo ir paliko juos. Ant stalo buvo alaus ir srio. Ketlina prisipyl rag, atsisdo, gurknojo ir irjo sn. Jis atrod auktesnis, nei paliko, o barzdos raiena dar j vyresn. - Edmurui buvo eiolika, kai jis usiaugino pirmsias andenas. - Ir man jau tuoj bus eiolika, - tar Robas. - O dabar esi penkiolikos. Penkiolikos ir vedi karius m. Ar gali su prasti, kodl baiminuosi, Robai? Jo vilgsnis rod usispyrim. - Daugiau nra kam. - Nra? - pakartojo ji. - Atleisk, bet kas buvo tie vyrai, kuriuos ia k tik maiau? Ruzas Boltonas, Rikardas Karstarkas, Galbartas ir Robetas Gloveriai, Greitdonas, Helmanas Tolhartas... galtum perleisti vadovavi m bet kuriam i j. Gerieji dievai, galjai pasisti netgi Teon, nors a jo nesirinkiau. - Jie ne Starkai, - tar jis. - Jie vyrai, Robai, subrend miuose. Dar neprajo n met, kai koveisi mediniu kalaviju. Tardama iuos odius, ji ivydo jo akyse pykt, taiau jis dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado, ir staiga jis vl liko berniukas.

468

GEORGE R. R. MARTIN

- inau, - pasak susigds. - Ar tu... ar tu isiusi mane atgal Vinterfel? Ketlina atsiduso. - Reikt. Neturjai ivykti. Taiau nedrstu, ne dabar. Atjai per toli. Vien dien ie lordai irs tave kaip savo siuzeren. Jei isisiu tave da bar, kaip vaik, nuginam lov be vakariens, jie neumir ir juoksis i to susibrimuose. Ateis diena, kai tau reiks, kad jie tave gerbt, netgi iek tiek bijot. Juokas yra baims nuodas. Nepasielgsiu su tavimi itaip, kad ir kaip noriau tave apsaugoti. - Dkoju, motin, - oriai tar jis, bet palengvjimas buvo akivaizdus. Ji ities rank per stal ir paliet jo plaukus. - Tu mano pirmagimis, Robai. Man tereikia tave pasiirti ir a prisi menu dien, kai atjai pasaul raudonu veidu ir klykiantis. Jis pakilo, aikiai susidrovjs nuo jos prisilietimo, ir nujo prie idinio. Pilkasis Vjas galva pasitryn jam koj. - Tu inai... apie tv? - Taip. - Praneimai apie staigi Roberto mirt ir Nedo nuopuol igsdi no Ketlin labiau, nei ji bt galjusi pasakyti, taiau ji neleis snui pama tyti jos baims. - Lordas Manderlis papasakojo man, kai ilipome Baltajame uoste. Ar turi koki nors ini apie seseris? - Atjo laikas, - atsak Robas, kasydamas didvilkiui pakakl. - Ir tau taip pat, taiau jis atjo Vinterfel su manuoju. - Jis nujo prie stalo, pasi raus tarp emlapi ir popieri ir gro su suglamytu pergamentu. - ia tas, kur ji para man, nepagalvojau pasiimti tavojo. Kakas Robo balse kl jai nerim. Ji itiesino popieri ir perskait. Susi rpinim pakeit nepasitikjimas, tada pyktis, o galiausiai - baim. - Tai Sersi laikas, o ne tavo sesers, - tar ji baigusi skaityti. - Tikroji i nia yra ta, kurios Sansa nepasako. Rao, kaip gerai ir velniai Lanisteriai su ja elgiasi... A pastu grasinim, net kudam. Jie laiko ans kaite ir ketina j pasilikti. - Neusimenama apie Arij, - susikrimts pabr Robas. - Ne. - Ketlina nenorjo galvoti, k tai gali reikti, ne dabar, ne ia. - A tikjausi... jei vis dar laikytum Neaug, pasikeisti kaitais... - Jis pam Sansos laik ir suglam j kumtyje, ir i to, kaip jis tai padar, ji galjo pasakyti, kad tai - nebe pirmas kartas. - Ar yra ini i rijos? A paraiau tetai Laiai praydamas padti. Neinai, ar ji sukviet lordo Arino vliavininkus? Ar Slnio riteriai prie ms prisids? - Tik vienas, - tar ji, - pats geriausias i j, mano dd... bet Brindenas Juodoji uvis pirmiausia buvo Tlis. Mano sesuo neketina engti toliau Kruvinj vart. Rob tai labai nuvyl. - Mama, k mes darysime? A surinkau vis kariuomen, atuoniolika tkstani vyr, bet a neinau... a nesu tikras... - Jis pavelg j, jo akys

S OS T AI DIMAS

469

blizgjo, ididus jaunasis lordas akimirksniu sutirpo ir vl virto vaiku, pen kiolikmeiu berniuku, laukianiu i motinos atsakymo. Taip negerai. - Ko tu taip bijai, Robai? - velniai paklaus ji. - A... - Jis nusuko galv, kad paslpt itrykusi aar. - Jei mes y giuosime... net jei laimsime... Lanisteriai laiko ans ir tv. Jie juos nuu dys, argi ne? - Jie nori, kad mes taip manytume. - Nori pasakyti, kad jie meluoja? - A neinau, Robai. inau tik tiek, kad tau nra i ko rinktis. Jei keliausi Karaliaus Uost ir prisieksi itikimyb, tau nebebus leista ivykti. Jei pa bruksi uodeg ir gri Vinterfel, neteksi lord pagarbos. Kai kurie netgi gali pereiti Lanisteri pusn. O tada karalien, turdama dar maiau ko bi joti, gals elgtis su kaliniais kaip tinkama. Ms didiausia viltis, vienintel tikra viltis, - jei tu veiksi prie mio lauke. Jei tau pasiseks paimti ne laisv lord Taivin ar Karalud, tada mainai gali bti manomi, taiau ir tai ne svarbiausia. Kol tursi tiek galios, kad jie tavs bijot, Nedas ir tavo sesuo bus saugs. Sersi pakankamai imintinga, kad suprast, jog jai gali j prireikti siekiant taikos, jeigu karas atsigrt prie j. - O kas, jeigu karas neatsigr prie j? - paklaus Robas. - Kas, jeigu jis atsigr prie mus? Ketlina pam jo rank. - Robai, nevelninsiu tau tiesos. Jei pralaimsi, niekam i ms nebeliks vilties. Sakoma, kad Uolos pilies irdyje tik akmuo. Atmink Reigaro vaik likim. Tada jaunuolio akyse ji ivydo baim, taiau matsi ir stipryb. - Tada a nepralaimsiu, - pasiadjo jis. - Pasakyk man, k inai apie kovas upi emse? - paklaus ji. Norjo isiaikinti, ar jis tikrai pasiruos. - Maiau nei prie por savaii vyko mis kalvose emiau Auksinio Danties, - m pasakoti Robas. - Dd Edmuras pasiunt lord Vens ir lord Paiper ilaikyti tarpeklio, taiau Karaludys juos upuol ir priver t bgti. Lordas Vensas uvo. Paskutins inios, kurias gavome, kad lordas Paiperis traukiasi prisidti prie tavo brolio ir kit jo vliavinink Riveran, o Deimis Lanisteris lipa jam ant kuln. Taiau dar ne tai blogiausia. Per t laik, kol jie kariavo tarpeklyje, lordas Taivinas atved antr Lanisteri ka riuomen ir aplenk j i piet. Sako, kad ji net didesn nei Deimio. Tvas tikriausiai tai inojo, nes jis pasiunt keliasdeimt vyr jiems pasi prieinti su paties karaliaus vliava. Jis paskyr vadovauti kakokiam piet ponui, lordui Erikui ar Derikui, taiau su juo jojo seras Reimunas Daris, ir laike buvo sakoma, kad br sudaro ir kiti riteriai, ir paties tvo sargybi niai. Taiau jie pateko spstus. Lordas Derikas nespjo kirsti Raudonosios

470

GEORGE R. R. MARTIN

akos, kai Lanisteriai juos ugriuvo, kad j kur dievai, t karaliaus vliav, o Gregoris Kligeinas puol i nugaros, kai jie band atsitraukti per Mim Brast. Lordas Derikas ir dar keletas galbt pabgo, niekas tikrai neino, bet seras Reimunas uvo ir dauguma ms vyr i Vinterfelo. Lordas Taivinas udar karalikj keli ir dabar jis ygiuoja link Heirinholo, pakeliui visk degindamas. Baisiau nebna, pagalvojo Ketlina. Buvo blogiau, nei ji sivaizdavo. - Ketini sutikti j ia? - paklaus. - Jei jis prieis, taiau niekas taip nemano, - tar Robas. - Pasiuniau ini Houlandui Rydui, senam tvo draugui prie Pilkj Vanden posto. Jei La nisteriai atsidurt iapus Ssmaukos, bal mons nuleidint jiems krauj kiekviename ingsnyje, bet Galbartas Gloveris sako, kad lordas Taivinas tam per protingas, o Ruzas Boltonas pritaria. Jis laikysis prie Triakio, sitikin jie, vien po kitos uimdamas upi lord pilis, kol Riveranas liks vienas. Tu rime ygiuoti pietus jo pasitikti. Vien nuo tokios minties Ketlin iki kaul persmelk altis. K gali pada ryti penkiolikmetis berniukas prie miuose ugrdintus karo vadus, to kius kaip Deimis ir Taivinas Lanisteriai? - Ar tai imintinga? ia tu tvirtai sikrs. Sakoma, kad senieji iaurs karaliai Keilino Griovyje galdavo atsilaikyti ir atremti deimt kart dides nes pajgas u j. - Taip, bet ms maistas ir kitos atsargos senka, be to, ia ne tokia em, i kurios lengva pragyventi. Mes laukme lordo Manderlio, taiau dabar, kai jo sns prisijung, reikia ygiuoti. Ji suvok, kad girdi lordus vliavininkus kalbant snaus balsu. Per dau gel met ji daug j prim Vinterfele ir bdavo laukiama su Nedu prie j idini ir stal. Ji inojo, kokie tai vyrai, kiekvienas. Kain, ar Robas ino. Ir vis dlto j kalbose buvo prasms. Kariuomen, kuri surinko jos snus, nebuvo nuolatin, koki prat ilaikyti Laisvieji miestai; ir ne sar gybini, kuriems mokama, pajgos. Dauguma kariaunink buvo prasio kai: smulks kininkai, laukininkai, vejai, piemenys, smuklinink sns, prekybininkai ir kailiadirbiai, praskiesti samdomais kalavijuoiais ir lais vaisiais raiteliais, itrokusiais grobio. Savo lord aukiami, jie susirinko... bet ar ilgam? - ygiuoti gerai, - tar ji snui, - taiau kur ir su kokiu tikslu? K ketini daryti? Robas dvejojo. - Greitdonas mano, kad turime pulti lord Taivin, uklupti j netik tai, - atsak jis, - taiau Gloveris ir Karstarkai mano, kad bt protingiau apeiti jo kariuomen ir prisidti prie dds, sero Edmuro, prie Karalud. Jis perbrauk pirtais susitariusius katoninius plaukus, visai nusimins. Nors, kol pasieksime Riveran... Nesu tikras...

SO S T AIDIMAS

471

- Bk tikras, - tar Ketlina snui, - arba grk namo ir vl pasiimk me din kalavij. Negali atrodyti nerytingas toki vyr kaip Ruzas Boltonas ir Rikardas Karstarkas akivaizdoje. Nesuklysk, Robai, - tai tavo vliavininkai, o ne draugai. Tu pats pasiskyrei save mio vadu. Tai ir vadovauk. Jos snus pavelg j nustebs, negaldamas patikti savo ausimis. - Gerai, mama. - Dar kart klausiu. K tu ketini daryti? Robas ities ant stalo emlap, apiurusi senos odos skiaut, imargin t iblukusi da linijomis. Vienas galas susisuko nuo dano vyniojimo; jis prispaud j durklu. - Abu planai turi privalum, bet... irk, jei mginsime apeiti lordo Tai vino pajgas, rizikuojame atsidurti tarp jo ir Karaludio, o jei j pulsime... pagal visus praneimus, jis turi daugiau vyr nei a ir daug daugiau arvuot raiteli. Greitdonas sako, kad tai nesvarbu, jei uklupsime j be kelni, bet man atrodo, kad tok patyrus miuose vyr kaip Taivin Lanister nebus lengva uklupti i netyi. - Gerai, - tar ji. Kai jis sdjo, sukdamas galv prie emlapio, jo balse girdjosi Nedo aidas. - Papasakok man daugiau. - A palikiau nedideles pajgas ia saugoti Keilino Griovio, daugiausia lankininkus, ir su kitais iygiuoiau klojimu, - aikino jis, - taiau, kai bsi me u Ssmaukos, padaliniau pajgas dvi dalis. Pstininkai galt ygiuoti karalikuoju keliu, tuo tarpu raiteliai kirst alij ak prie Dvyni. - Jis parod emlapyje. - Kai lordas Taivinas igirs, kad mes keliaujame pietus, jis nuygiuos iaur susiremti su pagrindinmis ms pajgomis, paliks ms raitelius laisvai skubti vakarine pakrante Riveran. - Robas atsisdo, nelabai drsdamas ypsotis, taiau gana patenkintas savimi ir trokdamas jos pagyrimo. Ketlina rsiai susirauk ir pairjo emlap. - Up perskirs tavo kariuomen dvi dalis. - Ir Deim su lordu Taivinu, - nekantriai tar jis. Galiausiai praydo ypsena. - aliojoje akoje nra brastos, iskyrus t, kur Robertas laimjo karn. Nra kaip pereiti iki pat Dvyni, kurie yra tai ia, o t tilt gina lor das Frjus. Jis tavo tvo vliavininkas, argi ne? Vluojantis lordas Frjus, pagalvojo Ketlina. - Taip, - sutiko ji, - bet mano tvas juo niekada nepasitikjo. Ir tu netu rtum. - Nepasitiksiu, - paadjo Robas. - Tai k manai? Nepaisant visko, ji buvo suavta. Jis atrodo kaip Tlis, pagalvojo ji, ta iau jis savo tvo snus, ir Nedas gerai j imok. - Kurioms pajgoms tu vadovausi? - Raiteli, - i karto ipykino jis. Ir vl kaip tvas; Nedas visuomet im davosi pavojingesns uduoties.

472

GEORGE R. R. MARTIN

- O kitoms? - Greitdonas nuolatos kalba, kad turtume sumalti lord Taivin. Pa maniau, suteiksiu jam t garb. Tai buvo pirmasis klaidingas jo ingsnis, taiau kaip jam tai parodyti nesueidiant jo vos apsiplunksnavusio pasitikjimo? - Tavo tvas syk man sak, kad Greitdonas didiausias jo painotas be baimis. Robertas ypteljo. - Pilkasis Vjas nukando jam du pirtus ir jis tik nusijuok i to. Tai tu sutinki? - Tavo tvas nra bebaimis, - pabr Ketlina. - Jis drsus, bet tai ne tas pats. Jos snus akimirk dvejojo. - Rytins pajgos bus viskas, kas stovi tarp lordo Taivino ir Vinterfelo, susimsts pasak. - Na, jie ir tie keli lankininkai, kuriuos paliksiu ia, Keili no Griovyje. Tad man reikia ne bebaimio, tiesa? - Taip. Manyiau, tau reikia protingo, o ne bebaimio. - Ruzas Boltonas, - ipokino Robas. - Tas vyras mane gsdina. - Tada melskims, kad jis igsdint ir Taivin Lanister. Robas linkteljo ir suvyniojo emlap. - A duosiu sakymus ir surinksiu mones, kad parlydt tave Vin terfel. Ketlina band ilikti stipri dl Nedo ir to usispyrusio drsuolio snaus. Ji nustm nevilt ir baim alin, tarsi tai bt apdarai, kuri neketina vilk ti... taiau dabar pamat, kad vis dlto juos apsivilko. - A nekeliausiu Vinterfel, - igirdo save sakant, nustebinta netikt aar, aptemdiusi jai akis. - Mano tvas galbt mirta u Riverano sien. Mano brolis apsuptas prie. Privalau vykti pas juos.

TYRIONAS

ela, Ceiko i Juodaausi dukra, ijo apsivalgyti ir tai ji parne ini apie kariuomen krykelje. - Sprendiant i lau, yra dvideimt tkstani vyr, - spjo ji. - J v liavos raudonos su auksiniu litu. - Tavo tvas? - paklaus Bronas. - Arba mano brolis Deimis, - atsak Tyrionas. - Netrukus suinosi me. - Jis nuvelg savo driski plik gauj: beveik trys imtai Akmenini Varn, Mnulio Broli, Juodaausi ir Apdegli; tai buvo tik uuomazga pa jg, kurias tikjosi surinkti. Guntoras, Gurno snus, net ir dabar dar ragino prisidti kitus klanus. Pagalvojo, k darys jo lordas tvas su iais kailiais apsi taisiusiais ir vogtos geleies plovom ginkluotais nusikaltliais. Ties sakant, jis ir pats neinojo, k apie juos manyti. Jis j vadas ar belaisvis? Daniausiai atrod, kad ir tas, ir tas. - Bt geriausia man joti vienam, - pasil jis. - Geriausia Tyrionui, Taivino snui, - paiep Ulfas, atstovaujantis M nulio Broliams. Moksantis iaga atrod grsmingai. - iagai, Dolfo snui, tai nepatikti. iaga keliauti su mavyriu ir, jei mavyris meluoja, iaga nur jam pimpalas... - ...ir suers okoms, taip, - pavargs ubaig Tyrionas. - iaga, duodu tau Lanisterio od, a sugriu. - Kodl turtume tikti tavo odiu? - ela buvo maa, smarki moteris, plokia kaip berniukas ir nekvaila. - emum lordai ne syk yra melav ms klanams. - Tu mane eidi, ela, - tar Tyrionas. - O a jau maniau, kad tapom draugais. Bet kaip norit. Josi su manimi; iaga ir Konas atstovaus Akmeni nms Varnoms, Ulfas - Mnulio Broliams, Timetas, Timeto snus, - Apdegliams. - Vardijami klan vyrai pasikeit atsargiais vilgsniais. - Visi kiti lauks ia, kol paauksiu. Pasistenkite neisiskersti ir nesuluointi vienas kito, kol mans nebus. Jis spusteljo kulnais ristn ir nuuoliavo, jiems neliko nieko kito, tik sekti paskui arba nejudti i vietos. Jam tiko ir viena, ir kita, kad tik jie nesusst pasikalbti per vis dien ir nakt. Tai buvo klan bda: jie buvo si tikin, jog taryba turi iklausyti kiekvien, tad nepaliaujamai ginydavosi dl visko. Net j moterims buvo leidiama kalbti. Nenuostabu, kad prajo imtmeiai nuo tada, kai jie paskutin kart grasino Slniui smarkiau nei pa drikais siverimais. Tyrionas ketino tai pakeisti.

474

GEORGE R. R. MARTIN

Bronas risnojo greta. U j, kiek panarnj, sek penki klan vyrai; ant per ma jiems arklk, lies padar, kurie atrod panas ponius, o kalv laitais laipiojo it okos. Akmenins Varnos jojo greta, ela ir Ulfas irgi laiksi drauge, kaip tvirt ryi siejami Mnulio Broliai ir Juodaausiai. Timetas, Timeto s nus, jojo vienas. Kiekvienas Mnulio kaln klanas baiminosi Apdegli, kurie kankindavo savo kn ugnimi rodindami drs ir (mons sak) per puotas kepdavosi vaikus. Net kiti Apdegliai baiminosi Timeto, kuris sulauks pilnametysts isilupo sau kair ak iki baltumo kaitintu peiliu. Tyrionas pagalvojo, kad kur kas prasiau vaikinui bt buv nusideginti spenel, pirt ar (jei jis tikrai drsus arba visikas beprotis) aus. Sprendi mas isilupti ak sukl toki pagarbi baim Timeto biiuliams Apdegliams, kad jie akimirksniu pramin j Raudonja Ranka, kas, matyt, reik kakok karo vad. - Man domu, k nusidegino j karalius, - Bronui tarsteljo Tyrionas, i girds pasakojim. Rizendamas samdomas kalavijuotis timpteljo u aku mo... taiau net ir Bronas pagarbiai kalbjo prie Timeto. Jei vyras toks maiytgalvis, kad gali isilupti ak, vargu ar velniai elgsis su savo prieais. Tolimi sargybiniai spunksojo i netayto akmens bokt, kai draugija nusileido per emesnisias kalvas, ir kart Tyrionas ivydo praskrendant juodvarn. Kur auktasis kelias sukosi tarp dviej uolt atodang, jie prijo jo pirmj prieakins sargybos br. Keturi pd auktumo emi pylimas atkirto keli, o tuzinas arbaletinink j saugojo. Tyrionas sustabd savo ben drakeleivius per arbaleto v ir prie pylimo nujojo vienas. - Kas ia vadovauja? - rikteljo. Kapitonas netruko prisistatyti ir dar mikliau paskyr palyd, atpains lordo sn. Pro pajuodusius laukus ir sudegintus tvirtinimus jie nujojo emyn link ups ir aliosios Triakio akos. Tyrionas nemat lavon, ta iau aplink skraid tuntai krankli ir maitdi varn; ia vyko mis, ir neseniai. U puss mylios nuo krykels kpsojo surstos nusmailint miet u tvaros, saugomos ietinink ir lankinink. U j, kiek toliau, drieksi stovy kla. Nuo imt ugniakur vinguriavo plonyiai dm silai, po mediais s djo arvuoti vyrai ir galando kalavijus, o pastamos vliavos plevsavo ant kot, best purvin em. Jiems priartjus prie miet, j atremti pasirod raiteli brys. Juos ve dantis riteris vilkjo sidabriniais arvais, nusagstytais ametistais ir prideng tais dryuotu purpuro ir sidabro apsiaustu. Ant jo skydo matsi vienaragis, o nuo arklio almo kyojo dviej pd ilgio viji ragai. Tyrionas sustojo pa sisveikinti. - Sere Flementai.

SO S T AIDIMAS

475

Seras Flementas Braksas pakl antveid. - Tyrionai, - nustebs tar. - Milorde, mes visi baiminoms, kad js uvot arba... - Jis abejodamas vilgteljo klan narius. - ie... js bendrake leiviai... - Artimi draugai ir itikimi alininkai, - paaikino Tyrionas. - Kur gal iau rasti lord tv? - Vadaviet jis kr krykels smuklje. Tyrionas nusijuok. Krykels smukl! Galbt vis dlto dievai teisingi. - Nedelsdamas su juo pasimatysiu. - Gerai, milorde, - seras Flementas apsuko irg ir rikteljo sakym. I ems buvo itrauktos trys eils miet, kad linijoje atsirast tarpas prajoti. Tyrionas ved pro j savo draugij. Lordo Taivino stovykla drieksi per myli. elos spjimas apie dvideimt tkstani vyr buvo beveik tikslus. Eiliniai apsistojo po atviru dangumi, ta iau riteriai pasistat palapines, o kai kurie kilmingi lordai ikl paviljonus, didiulius kaip namas. Tyrionas pastebjo Presteri raudonj buli, lordo Kreikholo marg ern, Marbrand liepsnojant med, Lyden opr. Rite riai sveikino j, risia jojant pro juos, o kariai atvirai stebdamiesi iopsojo klan vyrus. iaga dbiojo juos; per savo gyvenim jis nebuvo mats tiek vyr, ir g ir ginkl. Kiti kaln plikai geriau slp savo veido iraik, taiau Ty rionas neabejojo, kad juos apmusi tokia pat pagarbi baim. Kuo toliau, tuo geriau. Kuo didesn spd jiems padarys Lanisteri galia, tuo lengviau bus juos valdyti. Smukl ir jos arklids buvo beveik tokios, kaip ir prisimin, taiau buvus kaim primin tik ivartyti akmenys ir aprk pamatai. Kieme buvo surstos kartuvs, o jose kabantis pakaruoklis aplips krankliais. Tyrionui artinantis jie pakilo or, karksdami ir plasnodami juodais sparnais. Jis nulipo nuo irgo ir apirjo, kas lik i lavono. Paukiai nules moters lpas ir didi j dal skruost, apnuogindami dmtus raudonus dantis it lykt ypsn. Tepraiau tik kambario, valgio ir soio vyno, - primin jai priekaitingai atsiduss. I arklidi nenoriai ilindo vaikinukai pasirpinti j arkliais. iaga ne norjo patikti jiems savojo. - Vaikis nepavogs tavo kumels, - patikino Tyrionas. - Jis tenori j pa erti aviomis, pagirdyti ir iukuoti kail. - iagos kailis irgi prasi nuvei iamas, taiau bt netaktika tai pasakyti. - Duodu od, iai kumelpalaikei nieko nenutiks. Niriai pavelgs iaga paleido vadeles. - Tai iagos, Dolfo snaus, irgas, - suriaumojo jis arklininkui.

476

GEORGE R. R. MARTIN

- Jei jis jos negrins, nuri jam pimpal ir suersi okoms, - paadjo Tyrionas. - Jei rasi ok. Po smukls ikaba, abipus dur, stovjo pora gimins sargybini avieti niais apsiaustais ir almais su litu. Tyrionas atpaino j kapiton. - Kur tvas? - Didiajame kambaryje, milorde. - Mano vyrai nors msos ir midaus, - pasak Tyrionas. - Pasirpink, kad juos pavalgydint. - Jis eng smukl ir ten rado tv. Taivinas Lanisteris, Kasterli Uolos pilies lordas ir Vakar sergtojas, buvo pusjs penkt deimt, taiau smarkus kaip dvideimtmetis. Net sdda mas atrod auktas, ilgakojis, plaiapetis ir plokiu pilvu. Jo plonas rankas raizg raumenys. Kai jo kadaise tanks auksiniai plaukai pradjo retti, jis sak kirpjui nuskusti j plikai; lordas Taivinas netikjo pusinmis priem o nmis. Jis taip pat nusiskuto sus ir smakr, taiau pasiliko andenas: dvi plaias susiraiiusi plauk tankynes, kurios deng didij dal skruost nuo ausies iki andikaulio. Jo akys buvo blykiai alios, imargintos aukso takuiais. Kvailys, kokio pasaulis nra mats, syk pajuokavo, kad ir lordo Taivino das imargintas auksu. Sako, kad tas maiktuolis vis dar gyvas, pva giliai Kasterli Uolos poemiuose. Kai Tyrionas eng bendrj kambar, seras Kevanas Lanisteris, vienin telis iliks gyvas tvo brolis, dalijosi su lordu Taivinu alaus soiu. Jo dd buvo stuomeningds ir prapliks, trumpai kirpta geltona barzda, rminania sunk andikaul. Seras Kevanas j pamat pirmas. - Tyrionai, - nustebs tar. - Dde, - lenkdamasis atitar Tyrionas. - Ir lorde tve. Kaip malonu jus ia rasti. Lordas Taivinas nesujudjo kdje, taiau met neaug sn ilg, ti riam vilgsn. - Matau, kad gandai apie tavo mirt buvo gerokai perdti. - Atleiskite, kad nuvyliau, tve, - r Tyrionas. - Nereikia pulti mans apkabinti, nenoriau, kad persitemptumte. - Jis nujo per kambar iki stalo, kas ingsnis skaudiai jausdamas keli, kur turjo nukrypuoti trum pomis kojomis. Kaskart, stebimas tvo aki, jis nejaukiai suvokdavo savo luoum ir trkumus. - Kaip malonu, kad stojote kar dl mans, - tar, usiropts ant kds ir sipyls puodel tvo alaus. - Kiek a inau, tai tu visa tai pradjai, - r lordas Taivinas. - Tavo bro lis Deimis niekuomet nebt leidsis romiai sugaunamas moters. - Tuo mes su Deimiu ir skiriams. Be to, jis gerokai auktesnis, kaip ti kriausiai pastebjot. Jo tvas negirdomis nuleido smoj. - Kalbame apie ms gimins garb. Neturjau kitos ieities, tik pulti. Niekas nepralieja Lanisteri kraujo nebaudiamas.

SO S T AIDIMAS

477

- Igirskite mano riaumojim, - ypteljo Tyrionas. Lanisteri odiai. Ties sakant, nebuvo pralieta n lao mano kraujo, nors kart ar du nedaug trko. Morek ir Diuk nuud. - Turbt pageidausi nauj vyr? - Nesivarginkit, tve, sigijau nuosav. - Jis paband nuryti al. Grimas buvo rudas ir mielingas, toks tirtas, kad beveik galjai kramtyti. Ties sa kant, puikus. Gaila, kad tvas pakor smuklinink. - Kaip einasi js kare? Atsak dd: - Tam kartui gerai. Seras Edmuras imt negausius brius vyr savo pa sienyje, kad sustabdyt ms siverimus, o tavo tvas ir a didij dal j sunaikinome, jiems nespjus persigrupuoti. - Tavo brolis maudosi lovs spinduliuose, - pasak tvas. - Jis sutriu kino lordus Vens ir Paiper prie Auksinio Danties ir susidr su stipriomis Tli jgomis prie Riverano sien. Triakio lordams teko bgti. Seras Edmu ras Tlis buvo paimtas nelaisv drauge su dauguma savo riteri ir vliavi nink. Lordas Blekvudas parved kelet likusi gyv atgal Riveran, kur Deimis laiko juos apsiaustyje. Visi kiti isilakst po savo tvirtoves. - Su tavo tvu ygiuojame prie kiekvien i eils, - paaikino seras Kevanas. - Lordo Blekvudo nelikus, Reiventris krito i karto, o ledi Vent atidav Heirinhol, mat neatsirado j ginti norini vyr. Seras Gregoris sudegino Paiperius ir Brakenus... - Nepalikdamas jums prieinink? - perklaus Tyrionas. - Ne visai, - tar seras Kevanas. - Molisteriai vis dar laiko Jr sargyb, o Valderis Frjus vadovauja savo gulai Dvyniuose. - Nesvarbu, - pasak lordas Taivinas. - Frjus ateina mio lauk tik ore uuods pergals kvap, o dabar viskas pradvis. O Deisonui Molisteriui stinga jg kovoti vienam. Deimiui umus Riveran, jie abu mikliai priklaups. Jei mums nepasiprieins Starkai ir Arinai, galima sakyti, kad kar laimjome. - Jumis dtas, labai nesinerviniau dl Arin, - tar Tyrionas. - Starkai visai kas kita. Lordas Edardas... - ...yra ms kaitas, - tar tvas. - Jis negali vesti kariuomens, pdamas Raudonosios pilies poemiuose. - Ne, - sutiko seras Kevanas, - bet jo snus suauk vliavininkus ir lau kia Keilino Griovyje su stipriomis pajgomis. - N vienas kalavijas nra stiprus, kol neibandytas, - pareik lordas Taivinas. - Stark berniukas - tik vaikas. Neabejoju, kad jam patinka karo rago gausmas ir vjyje plevsuojani jo vliav vaizdas, taiau viskas bai giasi skerdynmis. Kain, ar jis j nort. Reikalai pasidar doms, kol jo nebuvo, pagalvojo Tyrionas. - O k veikia ms bebaimis monarchas, kol vyksta skerdyns"? - ste bjosi jis. - Kaip mano avinga ir taigi sesuo sugebjo tikinti Robert ka linti savo mielj draug Ned?

478

GEORGE R. R. MARTIN

- Robertas Barateonas mir, - prane jam tvas. - Dabar Karaliaus Uos t valdo tavo snnas. Tyrionas apstulbo. - Turite omeny, mano sesuo. - Jis nurijo dar vien gurkn alaus. Kara lyst taps visikai kitokia, jei Sersi valdys vietoj savo vyro. - Jei nori bti naudingas, paskirsiu tave vadu, - tar tvas. - Markas Paiperis ir Karilas Vensas nepriirimi siautja mums u nugar, puldinja ms emes prie Raudonosios akos. Tyrionas cakteljo. - Kaip akiplika i j puss prieintis. Mielai juos nubausiau u tok lum, tve, bet, ties sakant, mane spaudia svarbesni reikalai. - Tikrai? - lordas Taivinas n kiek nenustebo. - ia dar vliau prisidjo pora Nedo Starko kyruoli, kurie neduoda ramybs ms plikaujantiems briams. Tai Berikas Dondarionas, kakoks nupieps ponaitlis, apsstas karygio manijos. J lydi storas juokingas ynys, tas, kuris mgsta udegti savo kalavij. Ar susitvarkytum su jais prie pasprukdamas? Pernelyg nesu gadintum reikalo? Atgalia ranka Tyrionas nusiluost burn ir nusiypsojo. - Tve, man irdis suyla, kai pagalvoju, kad galit patikti man... kiek, dvideimt vyr? Penkiasdeimt? Esate tikras, kad galite tiek duoti? K gi, nesvarbu. Jei susitiksiu Tor ir lord Berik, nuplaksiu juos abu. - Jis nulipo nuo kds ir nukrypavo prie indaujos, kur apdtas vaisiais guljo baltas gys lotas sris. - Vis dlto pirmiausia turiu ipildyti kelet duot paad, - tar atsipjovs riekel. - Man reiks trij tkstani alm, tiek pat ilg grandi nini markini, taip pat kalavij, iei, plienini ietigali, vzd su meta line buoe, kovos kirvi, arvini pirtini, kaklo arv, antblauzdi, ant krtini, veim visam tam turtui gabenti... Durys u jo taip triukmingai atsilapojo, kad Tyrionas vos neimet s rio. Seras Kevanas keikdamasis paoko, kai sargybos kapitonas nuskriejo per kambar ir isitk ugniakure. Kol jis klupinjo altuose pelenuose su ant ono nusmukusiu lito almu, iaga triaukteljo vyro kalavij pusiau, pasi djs ant kelio, storo kaip medio kamienas, numet nuolauas ir drimblino kambar. Paskui atsek jo smarv, sodresn nei srio ir uimanti nos u daroje erdvje. - Maasis rudonkepuri, - suurzg jis, - kai kit kart apnuoginsi ginkl prie iag, Dolfo sn, nuriu tau pimpal ir pakepinsiu ant ugnies. - K, nebra ok? - paklaus Tyrionas, atsiksdamas srio. Kiti klan vyrai sigriozdino kandin iagos, Bronas su jais. Samdomas kalavijuotis gailiai gteljo Tyrionui. - Kas tokie bsite? - paklaus lordas Taivinas, altas it sniegas. - Jie palydjo mane namo, tve, - paaikino Tyrionas. - Ar galiu juos pasilikti? Jie daug nevalgo.

SO ST AIDIMAS

479

Niekas nesiypsojo. - Koki teis turi laukiniai siverti ms taryb? - norjo inoti seras Kevanas. - Laukiniai, emupi lorde? - Nupraustas Konas gal bt buvs graus. Mes laisvi mons, o laisvi mons turi teis dalyvauti visose karo tarybose. - Kuris i j lit lordas? - paklaus ela. - Jie abu seni, - pareik Timetas, Timeto snus, kuris dar nebuvo sulau ks dvideimties met. Seras Kevanas udjo rank ant kalavijo rankenos, taiau jo brolis dviem pirtais paliet rie ir greitai sulaik. Lordas Taivinas atrod n kiek nesu triks. - Tyrionai, ar pamirai geras manieras? Teikis supaindinti mus su savo... garbingais sveiais. Tyrionas aplai pirtus. - Su malonumu, - tar. - i garbinga panel yra ela, eiko i Juodaausi dukra. - A ne mergel, - uprotestavo ela. - Mano sns sudaro penkiasde imt aus. - Tegul sudaro dar penkiasdeimt. - Tyrionas nukrypavo nuo jos. - Tai Konas, Korato snus. iaga, Dolfo snus, yra tas, kuris atrodo kaip Kasterli Uolos pilis su plaukais. Jie yra Akmenins Varnos. ia Ulfas, Umaro snus i Mnulio Broli, o ia - Timetas, Timeto snus, Apdegli Raudonoji Ran ka. O tai Bronas - samdomas kalavijuotis, niekam neprisieks itikimybs. Per trum p laik, kai j pastu, jis jau dukart pakeit puses, tad js turtu mt kuo puikiausiai sutarti, tve. - Bronui ir klan vyrams jis tar: - Leiskite pristatyti mano lord tv Taivin, Tito sn i Lanisteri gimins, Kasterli Uolos pilies lord, Vakar sergtoj, Lanisporto skyd, buvusi ir bsim karaliaus rank. Lordas Taivinas pakilo oriai ir mandagiai. - Net ir vakaruose mes girdjome apie Mnulio kaln kari aunum. Kodl nusileidote i savo tvirtovi, milordai? - irgai, - paaikino iaga. - Paadta ilko ir plieno, - pridr Timetas, Timeto snus. Tyrionas jau ketino papasakoti savo lordui tvui, kaip suman pavers ti Arin Sln rkstania dykyne, taiau progos taip ir negavo. Durys vl triukmingai atsidar. tariai dbteljs Tyriono klano vyrus, pasiuntinys priklaup ant kelio prie lord Taivin. - Milorde, - tar, - seras Adamas pra jums pasakyti, kad Stark paj gos traukia emyn palei pylim. Lordas Taivinas Lanisteris nenusiypsojo. Lordas Taivinas niekuomet nesiypsodavo, taiau Tyrionas imoko skaityti tvo diuges, ir jis dabar viet veide.

480

GEORGE R. R. MARTIN

- Tai vilkiktis palieka savo irtv ir ateina paaisti su litais, - su ramiu pasitenkinimu konstatavo. - Nuostabu. Grkite pas ser Adam ir liepkite atsitraukti. Tegu nepuola iauriei, kol mes atvyksime, taiau tegu neduoda ramybs j sparnams ir vilioja juos giliau pietus. - Klausau. - Raitelis ijo. - Mes ia puikiai sitvirtin, - pabr seras Kevanas. - Netoli brastos, apsupti duobi ir miet. Jei jie atvyksta pietus, sakyiau, leiskime, tegu at simua mus. - Berniukas gali atsitraukti ar netekti drsos, ivyds ms skaii, - at sak lordas Taivinas. - Kuo greiiau palauime Starkus, tuo greiiau susi tvarkysiu su Staniu Barateonu. Liepkite bgnams muti susirinkimo ritm ir pasiskite ini Deimiui, kad a ygiuoju prie Rob Stark. - Js valia, - tar seras Kevanas. Tyrionas su niriu pasitenkinimu irjo, kaip jo lordas tvas pasisuko sulaukjusius klan vyrus. - Kalbama, kad Mnulio kaln vyrai - bebaimiai kariai. - Kalbos teisingos, - atsak Konas i Akmenini Varn. - Moterys taip pat, - pridr ela. - Jokite su manim prie mano prieus ir a duosiu jums visk, k paad jo mano snus, ir dar daugiau, - masino lordas Taivinas. - Ar moksite mums ms pai pinigu? - suburbjo Ulfas, Umaro s nus. - Kam mums reikalingas tvo paadas, jei turime snaus? - A nesakiau nieko apie reikalingum, - atsak lordas Taivinas. - Mano odiai buvo tik mandagumas, nieko daugiau. Jums nereikia prie ms pri sidti. iemos krato vyrai padaryti i geleies ir sniego, tad net drsiausi mano riteriai bijo su jais susidurti. O, tobulai suaista, pagalvojo Tyrionas kreivai ypsodamasis. - Apdegliai nebijo nieko. Timetas, Timeto snus, jos su litais. - Kur eina Apdegliai, Akmenins Varnos nusigauna anksiau u juos, kartai pareik Konas. - Mes taip pat josime. - iaga, Dolfo snus, nur jiems pimpalus ir suers okoms. - Mes prisidsime prie js, lit lorde, - sutiko ela, eiko dukra, taiau tik jeigu js neauga snus vyks su mumis. Jis nusipirko gyvyb paadais. Kol gausime kas paadta, jo gyvyb priklauso mums. Lordas Taivinas bed auksu pamargintas akis sn. - Diaugiuosi, - paklusniai ypsodamasis tar Tyrionas.

SANSA

ienos sosto menje buvo nudraskytos, mediokls gobelenai, kuriuos mgo karalius Robertas, nuimti ir suversti krvon kamp. Seras Mendonas Mras um savo viet sosto papdje greta kit dviej vyr i karaliaus sargybos. Sansa stoviniavo prie dur, pirm kart nesaugo ma. U tai, kad buvo gera, karalien leido jai laisvai vaikioti po pil, taiau net ir tuomet j visur lyddavo sargybinis. Garbs sargyba mano bsimai mariai, - vadino juos karalien, taiau dl j Sansa nesijaut pagerbta. Laisvai po pil" reik, kad ji gali vaiktinti kur panorjusi, jei neieis u Raudonosios pilies sien - tok paad Sansa mielai dav. Vis vien ji nebt galjusi ieiti u sien. Jano Slinto geltonvarkiai budjo prie vart dien ir nakt, o aplink trynsi Lanisteri gimins sargybiniai. Be to, net ir palikusi pil, kur ji eit? Pakako, kad ji galjo vaikioti po kiem, skinti gles Merselos sode ir ventykloje melstis u tv. Kartais ji melsdavosi ir diev mike, nes Starkai garbino senuosius dievus. Tai buvo pirmasis dvaro susirinkimas valdant Dofriui, tad Sansa nervin gai dairsi aplink. Palei vakarinius langus rikiavosi Lanisteri gimins sargy biniai, palei rytinius - miesto. Nesimat n enklo prastuomens, taiau gale rijoje neramiai sukiojosi ikili ir smulkesni lord brys. J buvo ne daugiau nei dvideimt, kai buvo prasta, kad imtas j sutikdavo karali Robert. Sansa simai tarp j, murmdama pasisveikinimus ir skindamasi keli priek. Ji atpaino juodaod Dalabar Kso, nir ser Aron Santagar, Redvain dvynius Hor ir Slober... taiau atrod, kad n vienas nepasta jos. O jei paino, alinosi, lyg ji bt usikrtusi pilkuoju maru. Lordas Gailsas liguistai prisideng rankomis veid jai artinantis ir suvaidino koj antis, o kai linksmas girtuoklis seras Dontosas usimojo j sveikinti, seras Balonas Svonas kak sumurmjo jam aus ir is nusisuko. Trko tiek daug kit. Kur jie dingo? - svarst Sansa. Bergdiai ji iekojo draugik veid. Visi veng jos aki. Tarsi ji bt virtusi vaiduokliu, mirusi prie laik. Vyriausiasis meisteris Paiselis prie tarybos stalo lyg snaud, rankas susi nrs ant barzdos. Ji pamat men {skubant lord Veir, taip tyliai, kad ne sigirdjo n garso. Po akimirkos ypsodamasis pro auktas onines duris jo lordas Beilias. Irdamasis priek, jis draugikai nekteljo su seru Balonu ir seru Dontosu. Sansos pilve baimingai plaksi drugeliai. Man nereikia bijoti, raminosi. Man nereikia nieko bijoti, viskas baigsis gerai, Dojas mane myli, karalien taip patyji pati taip sak.

482

GEORGE R. R. MARTIN

Pasigirdo ikilmingas heroldo balsas: - Visi pasveikinkite jo didenyb, Dofr Pirmj i Barateon ir Laniste ri gimins, Andal, Roinar ir Pirmj moni karali, Septyni Kara lysi valdov. Visi pasveikinkite jo ledi motin Sersi i Lanisteri gimins, karalien regent, Vakar vies ir karalysts globj. Seras Beiristinas elmis, vilgantis baltais arvais, palydjo juos vidun. Seras Eiris Oukhartas lydjo karalien, o seras Borosas Blauntas jo alia Dofrio, tad dabar menje buvo ei karaliaus sargybiniai, visi baltieji kala vijai, iskyrus Deim Lanister. Jos princas - ne, dabar jos karaliusl - ulipo Gelein sost, kopdamas per du laiptelius ikart, tuo tarpu jo motina atsi sdo su taryba. Dofas vilkjo prabang juodo aksomo drabu, su avieti nmis proromis, rint auksin apsiaust su gobtuvu ir aukta apykakle, o ant jo galvos puikavosi auksin karna, nusagstyta rubinais ir juodaisiais deimantais. Kai Dofris atsisuko nuvelgti mens, jo akys ukliuvo u Sansos. Jis nu siypsojo, atsisdo ir prabilo: - Karaliaus pareiga yra nubausti neitikimus ir apdovanoti atsidavusius. Vyriausiasis meisteri Paieli, sakau jums perskaityti mano nutarimus. Paiselis atsistojo. Jis vilkjo puikia storo raudono aksomo mantija su er muonli apykakle ir tviskaniomis auksinmis ssagomis. I krintanios rankovs, sunkios nuo paauksuot ritini, jis isitrauk pergament, ivy niojo j ir pradjo skaityti ilg sra vard, karaliaus ir tarybos vardu liep damas kiekvienam prisistatyti ir prisiekti itikimyb Dofriui. To nepadarius jie bus paskelbti idavikais, j ems ir titulai atiteks sostui. Skaitomi vardai ansai ugniau kvap. Lordas Stanis Barateonas, jo ledi mona, jo dukra. Lordas Renlis Barateonas. Abu lordai Roisai ir j sns. Seras Loras Tairelis. Lordas Meisas Tairelis, jo broliai, dds ir sns. Rau donasis ynys Toras i Myro. Lordas Berikas Dondarionas. Ledi Laiza Arin ir jos snus, maasis lordas Robertas. Lordas Hosteris Tlis, jo brolis seras Brindenas, jo snus seras Edmuras. Lordas Deisonas Molisteris. Lordas Braisas Keronas i Mar. Lordas Titas Blekvudas. Lordas Valderis Frjus ir jo pdinis seras Stevronas. Lordas Karilas Vensas. Lordas Jonas Brakenas. Ledi la Vent. Doranas Martelis, Dorno princas, ir visi jo sns. Tiek daug.> pagalvojo ji, Paieliui nenutrkstamai vardijant, prireiks brio varn isisti iems sakymams. Pabaigoje, prie paskutini, buvo itarti vardai, kuri Sansa bijojo. Ledi Ketlina Stark, Robas Starkas, Brandonas Starkas, Rikonas Starkas, Arija Stark. Sansa ugniau aikteljim. Arija. Jie norjo, kad Arija prisistatyt ir duot priesaik... vadinasi, sesuo pabgo su galera, dabar ji turt bti saugi Vinterfele... Vyriausiasis meisteris Paiselis susuko sra, sikio kair rankov, o i deins isitrauk kit pergament.

S OS T AI DIMAS

483

- Jo didenyb nori, kad vietoj idaviko Edardo Starko karaliaus ranka tapt Taivinas Lanisteris, Kasterli Uolos pilies lordas ir Vakar sergtojas, kalbt jo balsu, vest jo karius ir gyvendint jo karalikuosius pageidavi mus. Taip nusprend karalius. Maoji taryba sutinka. Jo didenyb nori, kad vietoj idaviko Stanio Barateono m a j taryb bt paskirta jo ledi motina, karalien regent Sersi Lanister, visuomet bu vusi jo tviriausia parama, kuri padt valdyti imintingai ir teisingai. Taip nusprend karalius. Maoji taryba sutinka. Sansa girdjo prislopint j supani lord murmes, taiau jis buvo grei tai nutildytas. Paiselis skait toliau: - Jo didenyb taip pat nori, kad jo itikimas tarnas, Janas Slintas, Kara liaus Uosto sargybos kapitonas, bt pakeltas lordus, jam bt skirtas se nasis Heirinholas su visomis jam priklausaniomis emmis ir pajamomis, o i garb, atjus laikui, perimt jo sns ir ankai. Jis taip pat nurodo, kad lordas Janas Slintas nedelsiant bt paskirtas maosios tarybos nariu ir pa dt valdyti karalyst. Taip nusprend karalius. Maoji taryba sutinka. Akies krateliu Sansa pastebjo bruzdes, kai Janas Slintas jo. kart narnjimas buvo garsesnis ir piktesnis. Idids lordai, kuri gimins aknys siek tkstanius met, nenoriai trauksi i kelio plinkaniam varliaveidiui prasiokui einant pro al. Ant juodo aksominio jo varko prisiti auksiniai vynai velniai skimbiojo su kiekvienu ingsniu. Jo apsiaustas buvo i juo dai ir geltonai languoto atlaso. Prieais j jo du baiss bernikiai, veikiau siai jo sns, sunkiai vilkdami gelein skyd, aukt kaip ir jie. Savo enklu jis pasirinko kruvin iet, auksin nakties juodumo fone. Nuo io vaizdo ansai rankos paiurpo. Lordui Slintui umus savo viet, vyriausiasis meisteris Paiselis tar: - Galiausiai idavysts ir neramum laikais, mirus ms numyltam Ro bertui, taryba mano, kad karaliaus Dofrio gyvyb ir saugumas yra patys svarbiausi dalykai... - Jis pavelg karalien. Sersi atsistojo. - Sere Beiristinai elmi, enkite priek. Seras Beiristinas elmis stovjo Geleinio sosto papdje ramus it statu la, bet dabar priklaup ant vieno kelio ir nulenk galv. - Js didenybe, esu js paslaugoms. - Stokits, sere Beiristinai, - liep Sersi Lanister. - Galite nusiimti alm. - Miledi? - stovdamas senasis riteris nusim auktj alm, taiau, at rodo, nesuprato kodl. - Js ilgai ir itikimai tarnavote karalystei, gerasis sere, ir kiekvienas Sep tyni Karalysi vyras bei moteris skolingi jums padk. Taiau dabar, bai minuosi, js tarnyba baigta. Karaliaus ir tarybos valia metas palengvinti js nat. - Mano... nat? Bijau, a... a nesuprantu...

484

GEORGE R. R. MART IN

Svariu ir tiesmuku balsu prabilo naujai ikeptas lordas Janas Slintas: - Jos didenyb nori pasakyti, kad esate atleidiamas i karaliaus sargybos lordo vado pareig. Auktas baltaplaukis riteris tiesiog akyse susitrauk, vos stengdamas kvpuoti. - Js didenybe, - galiausiai prabilo. - Karaliaus sargyba yra prisaikdin ta brolija. Ms priesaika galioja iki pat mirties. Tik mirtis gali atleisti mane i patikt vent lordo vado pareig. - Kieno mirtis, sere Beiristinai? - karaliens balsas buvo velnus it ilkas, taiau odiai nuaidjo per vis men. - Js ar js karaliaus? - Js leidote numirti mano tvui, - nuo Geleinio sosto viraus kaltinim drb Dofris. - Js per senas k nors saugoti. Sansa mat, kaip riteris sispitrjo naujj karali. Iki iol jo amius jai nekrisdavo akis. - Js didenybe, - tar jis. - Buvau pasirinktas baltuosius kalavijus dvi deimt treiais gyvenimo metais. Tai buvo viskas, apie k svajojau nuo tos akimirkos, kai pirm kart pamiau kalavij rankas. Atsisakiau vis savo teisi senovin pil. Mergina, kuri turjau vesti, itekjo u mano pusbro lio, nes man nereikjo emi ar sn, nes vis gyvenim paskyriau karalys tei. Pats seras Deroldas Haitaueris prim mano priesaik... visomis jgo mis saugoti karali... atiduoti savo gyvyb u j... a koviausi greta Baltojo Buliaus ir princo Levaino i Dorno... greta sero Artro Deino, Ryto Kalavi jo. Prie tarnaudamas js tvui, a padjau pridengti karali Eir ir jo tv Daheir prie j... trys karaliai... - Ir visi jie mir, - tarsteljo Maasis Pirtas. - Js laikas baigsi, - pareik Sersi Lanister. - Dofr turi supti jauni ir stiprs vyrai. Taryba nusprend, kad js, kaip prisaikdint baltj kalavij broli lordo vado, viet uims seras Deimis Lanisteris. - Karaludys, - paniekos persmelktu balsu r seras Beiristinas. - Neti kras riteris, kuris sutep savo kalavij krauju karaliaus, kur prisiek ginti. - Galvokite, k sakote, - spjo karalien. - Js kalbate apie ms myli m brol, js karaliaus krauj. velniau nei kiti siterp lordas Veiris: - Mes nepamirtame js tarnybos, gerasis sere. Lordas Taivinas Lanis teris dosniai sutiko paskirti jums nuostab gabal ems iaur nuo Lanisporto, netoli jros, duoti aukso ir vyr, padsiani pastatyti patvari tvirto v, bei tarn, kurie pasirpins js poreikiais. Seras Beiristinas grietai pavelg j. - Men num irti ir vyr, kurie mane palaidot. Dkoju, milordai... ta iau man nusispjaut js gailest. - Jis atsisagst apsiaust laikanias seges; sunkus baltas drabuis nuslydo nuo pei ir nukrito ant grind. Barkteljo almas.

S O S T AIDIMAS

485

- A riteris, - tar jiems. Jis atsagst sidabrinius antkrtinio usegimus ir leido jam nukristi. - Ir mirsiu kaip riteris. - Nuogas riteris, - kandiai tar Maasis Pirtas. Ir jie visi nusikvatojo: Dofris soste ir laukiantys lordai, Janas Slintas, ka ralien Sersi, Sandoras Kligeinas ir net vyrai i karaliaus sargybos, penki, kurie dar prie akimirk buvo jo broliai. Tai skaudina labiausiai, pagalvojo Sansa. irdimi ji buvo su galantiku senuoju riteriu, kuris stovjo sugdintas ir raudonu veidu, pernelyg piktas prabilti. Galiausiai jis isitrauk kalavij. Sansa igirdo kak aiktelint. Seras Borosas ir seras Merinas eng jo at remti, taiau seras Beiristinas sustingd juos vietoje ryto kupinu vilgsniu. - Nesigsdinkite, serai, js karalius saugus... ir tai ne js nuopelnas. Net ir dabar galiau perrti jus penkis taip pat lengvai, kaip durklas per pjauna sr. Jei tarnausite vadovaujami Karaludio, n vienas nesat vertas vilkti baltai. - Jis numet kalavij Geleinio sosto papdje. - e, berniuk. Ilydyk j ir pridk prie kit, jei nori. Tursi didesns naudos nei i kalavij i penki rankose. Galbt lordas Stanis turs prog ant jo atsissti, kai per ims tavo sost. Jis pasuko ilgu keliu ieiti, jo ingsniai garsiai skambjo ant grind ir ai djo atsimu plikas akmenines sienas. Lordai ir ledi skyrsi jo praleisti. Tik paams udarius paskui j sunkias uolines, bronza kaustytas duris, Sansa vl igirdo prislopintus balsus, neram muistymsi, ant tarybos stalo iugdanius popierius. - Jis pavadino mane berniuku, - aiktingai tar Dofris, ne pagal metus vaikikai. - Jis taip pat paminjo mano dd Stan. - Tuti plepalai, - nuramino eunuchas Veiris. - Visikai beprasmiai... - Jis prads regzti smokslus su mano ddmis. Noriu, kad jis bt suim tas ir apklaustas. - Niekas nesujudjo. Dofris pakl bals: - A pasakiau, noriu, kad j suimtumt! Janas Slintas pakilo nuo tarybos stalo. - Mano geltonvarkiai tuo pasirpins, js didenybe. - Puiku, - tar karalius Dofris. Lordas Janas idro i mens, jo bjaurs sns dvigubai spresniais ingsniais ine didj gelein Slint gimins skyd. - Js didenybe, - primin Maasis Pirtas karaliui, - jei leisite pastebti, i septyni dabar liko ei. Mums reikia naujo kalavijo js karaliaus sar-

gybDofris nusiypsojo. - Pasakyk jiems, mama. - Karalius ir taryba nusprend, kad nra Septyniose Karalystse tinka mesnio mogaus saugoti ir ginti jo didenyb nei jo prisieks skydas Sando ras Kligeinas. - Kaip tau tai patinka, unie? - paklaus karalius Dofris. Randuotas Skaliko veidas buvo sunkiai skaitomas. Jis ilgokai svarst.

486

GEORGE R. R. MARTIN

- Kodl ne? Neturiu nei emi, nei monos, kuri reikt atsisakyti, o ir kam tai rpt? - Apdegusi jo lp pus persikreip. - Taiau spju, riterio priesaikos a neduosiu. - Prisaikdinti karaliaus sargybos broliai visuomet buvo riteriai, - tvirtai pareik seras Borosas. - Iki iol, - giliu gergdianiu balsu atov Skalikas, ir seras Borosas nu tilo. Karaliaus heroldui vl engus priek, Sansa suprato, kad tinkamas m o mentas artja. Ji susijaudinusi palygino sijon. Ji vilkjo gedulo drabuius, kaip pagarbos mirusiam karaliui enkl, taiau ypatingai pasisteng atrodyti grai. Jos suknel buvo i dramblio kaulo spalvos ilko, kur jai padovanojo karalien ir kur sugadino Arija, taiau ji nuda j juodai ir dms negaljai irti. Ji nar papuoalus ne vien valand, kol galiausiai isirinko papras t sidabrin grandinl. Sudundjo auklio balsas: - Jei dar koks nors mogus ioje menje nori isakyti savo reikal jo di denybei, lai prabyla dabar arba tyli per amius. Sansa pabgo. Dabar, kalbjo sau, privalau tai padaryti dabar. Dievai, su teikite man stiprybs. Ji eng vien ingsn, tada kit. Lordai ir riteriai tyliai prasiskyr, leisdami jai praeiti, ir ant savs ji jaut j vilgsni svor. Turiu bti stipri kaip mano ledi motina. - Js didenybe, - kteljo ji velniu, virpaniu balsu. Geleinio sosto auktis leido Dofriui visk matyti geriau nei kam kitam menje. Jis pirmasis j pamat. - Ieikite priek, miledi, - atsiliep jis ypsodamasis. Jo ypsena suteik jai drsos, leido pasijusti graiai ir stipriai. Jis mane ti krai myli, tikrai. Sansa pakl galv ir nujo link jo, ne per ltai, bet ir ne per greitai. Ji neturi leisti jiems pamatyti, kaip jaudinasi. - Ledi Sansa i Stark gimins, - prane auklys. Ji sustojo sosto papdje, kur ant grind prie almo ir antkrtinio guljo baltas sero Beiristino apsiaustas. - Ar nortum kreiptis karali ir taryb, Sansa? - nuo tarybos stalo pasi teiravo karalien. - Taip. - Ji atsiklaup ant apsiausto, kad neisipurvint suknels, ir pa velg savo princ, sdint bauginaniame juodame soste. - Praau js didenybs suteikti malon mano tvui, lordui Edardui Starkui, kuris buvo karaliaus ranka. - Ji kartojo mintyse iuos odius imtus kart. Karalien atsiduso. - Sansa, tu mane nuvili. K a tau sakiau apie idaviko krauj? - Tavo tvas padar rimtus ir siaubingus nusikaltimus, miledi, - primin vyriausiasis meisteris Paiselis. - Ak, vargas mielas vaikas, - atsiduso Veiris. - Ji tik kdikis, milordai, ji neino, ko prao.

SO S T AIDIMAS

487

Sansa neatitrauk aki nuo Dofrio. Jis privalo mans paklausyti, jis pri valoy galvojo ji. Karalius pasimuist soste. - Leiskite jai kalbti, - sak. - Noriu igirsti, k ji turi pasakyti. - Dkoju, js didenybe, - nusiypsojo Sansa drovia, tik jam skirta pa slaptinga ypsena. Jis klaus. Ji inojo, kad iklausys. - Idavyst yra nuodinga skla, - rimtai pareik Paiselis. - J reikia i rauti su aknimis, stiebais ir sklomis, kitaip nauj idavik pridygs visose alikelse. - Ar tu neigi savo tvo nusikaltimus? - paklaus lordas Beilias. - Ne, milordai, - Sansa inojo, kad geriau nesiginyti. - inau, kad jis turi bti nubaustas. A tepraau gailestingumo. inau, mano tvas gailisi, k padars. Jis buvo karaliaus Roberto draugas ir j myljo, visi inote, kad myljo. Jis niekuomet nenorjo tapti ranka, kol karalius pats nepapra. Jie tikriausiai jam melavo. Lordas Renlis ar lordas Stanis, ar... ar kas kitas, jie tikriausiai melavo, kitaip... Karalius Dofris palinko priek, sitvrs sosto ranktri. Tarp jo pirt kyojo sulusi kalavij smaigaliai. - Jis sak, kad a nesu karalius. Kodl jis taip sak? - Jo koja sulauyta, - kartai paaikino Sansa. - Jam taip labai skaudjo, kad meisteris Paiselis gird j aguon pienu, o sakoma, kad jos aptemdo pro t. Antraip jis nebt to saks. siterp Veiris: - Vaiko tikjimas... toks mielas tyrumas... ir vis dlto, sakoma, kad imin tis daniausiai prabyla vaiko lpomis. - Idavyst yra idavyst, - nedelsdamas atov Paiselis. Dofris neramiai spavosi soste. - Motina? Sersi Lanister msliai nuvelg ans. - Jei lordas Edardas pripaint nusikaltim, - galiausiai tar, - inotume, kad jis gailisi savo kvailysts. Dofris atsistojo. Praau, pagalvojo Sansa, praau, praauy bk karalius, kok inau esant, geras, mielas ir kilnusypraau. - Ar turi dar k nors pridurti? - Tik... i meils man, js suteiksite i malon, mano prince, - pridr Sansa. Karalius Dofris nuvelg j nuo galvos iki koj. - Tavo velns odiai mane sujaudino, - tar jis galantikai linksda mas, lyg sakydamas, kad viskas bus gerai. - Padarysiu taip, kaip praai... ta iau pirmiausia tavo tvas turi prisipainti. Jis turi prisipainti ir patvirtinti, kad a esu karalius, arba pasigailjimo nesulauks. - Jis prisipains, - tar Sansa skaudama irdimi. - O, a inau, kad prisi pains.

EDARDAS

iaudai ant grind trenk lapimu. Nebuvo nei lango, nei lovos, net pa mazg kibiro. Jis prisimin blykaus raudono akmens sienas su drus k nuobgomis, pilkas suskeldjusio medio duris, keturi coli storumo ir kaustytas geleimi. Jis regjo visk trumpai, vos umet ak, kai grdo j vidun. Durims usitrenkus, nieko nebesimat. Stojo aklina tamsa. Lyg bt neregys. Arba mirs. Palaidotas su savo karaliumi. - Ak, Robertai, - murmjo jis, ranka apgraibomis iupindamas alt akmenin sien, nuo kiekvieno judesio maudiant kojai. Jis prisimin, kaip karalius pajuokavo, kai abu lanksi Vinterfelo kriptose, iemos karaliams velgiant juos akmeniniais veidais. Karalius valgo, kalbjo Robertas, o ka raliaus ranka kuopia dus. Kaip jis tada juoksi. Taiau suklydo. Karalius mirta, galvojo Nedas, o karaliaus ranka palaidojama. Poemis jo po Raudonja pilimi giliau, nei jis drso sivaizduoti. Jis pri simin senus pasakojimus apie Meigor iaurj, kuris nuud visus akmen taius, staiusius jo pil, kad jie niekuomet neatskleist paslapties. Jis prakeik juos visus: Maj Pirt, Jan Slint ir jo geltonvarkius, kara lien, Karalud, Paiel, Veir ir ser Beiristin, net lord Renl, paties Rober to krauj, kuris pabgo, kai jo taip reikjo. Taiau uvis labiau jis kaltino save. - Kvailys, - auk jis tams, - triskart prakeiktas aklas nenuovoka! Tamsoje prieais iplauk Sersi Lanister veidas. Jos plaukai buvo sklidini sauls viesos, taiau ypsena paiepianti. - Kai siveli aidimus dl sosto, arba laimi, arba mirti, - kudjo ji. Ne das sivl ir pralaimjo, o jo vyrai sumokjo u jo kvailyst savo krauju. Pagalvojs apie dukteris, jis mielai bt raudojs, taiau aaros nesirod. Net ir dabar jis buvo Starkas i Vinterfelo, tad jo sielvartas ir niris ualo giliai viduje. Kai sdjo labai ramiai, kojos taip neskaudjo, tad jis stengsi nekrutti. Kiek ilgai taip ibuvo, nebt galjs pasakyti. Nesimat nei sauls, nei m nulio. Neregjo net sien. Nedas umerk akis ir vl atmerk; jokio skirtumo. Jis miegojo, pabudo, vl umigo. Neinojo, kas skausmingiau, - pabusti ar umigti. Miegodamas jis sapnavo tamsius trikdanius sapnus apie krauj ir sulauytus paadus. Atsibudus nebuvo ko veikti, tiktai galvoti, o mintys buvo dar blogesns nei sapno komarai. Mintis apie Ket buvo skausminga kaip dil gli patalas. Jis mintijo, kur ji, k veikia, ar dar kada nors j vl pamatys. Valandos virto dienomis, ar bent jau taip atrod. Sukneint koj bukai maud ir niejo po tvaru. Palietus launis buvo karta. Vienintelis garsas

SO S T AIDIMAS

489

buvo jo kvpavimas. Po kurio laiko jis pradjo garsiai kalbti, tiesiog nor damas girdti bals. Stengsi neiprotti, tamsoje stat vili pilis. Roberto broliai buvo laisvi, telk kariuomenes Dragonstoune ir Stormsende. Eilinas ir Harvinas gr Karaliaus Uost su likusiais jo nam sargybiniais, kai susi doros su seru Gregoriu. Ketlina sukels iaur, kai j pasieks naujienos, ir prie jos prisids upi, kaln ir Slnio lordai. Jis vis daugiau galvojo apie Robert. Regjo karali, koks jis buvo paia me jaunysts ydjime - auktas ir graus, su puikiu raguotu almu ant gal vos, karo kju rankoje, raitas ant irgo kaip raguotas dievas. Tamsoje girdjo jo juok, mat akis, mlynas ir skaidrias kaip kaln eerai. - Pairk mus, Nedai, - porino Robertas. - Kaip mes iki tiek nusiritome? Tu ia, o mane pribaig kuilys. Mes drauge laimjome sost... A tave nuvyliau, Robertai, pagalvojo Nedas. Jis neprisivert itarti: A melavau tauy slpiau ties. A leidau jiems tave nuudyti. Karalius j igirdo. - Tu kietasprandis avigalvis, - bumbjo jis, - pernelyg ididus, kad klau sytum. Ar dabar pasisotinsi ididumu, Starkai? Ar garb apgins tavo vaikus? Jo veid vagojo riai, kne atsivr plyiai ir jis nusitrauk kauk. Tai nebuvo Robertas; tai buvo Maasis Pirtas, ypsojosi ir tyiojosi i jo. Kai atvr burn prabilti, jo melai virto blykiomis pilkomis kandimis ir nuskrido. Nedas snduriavo, kai u dur pasigirdo ingsniai. I pradi jis man, kad juos susapnavo; jau ilgai nebuvo girdjs jokio garso, iskyrus savo pa ties bals. Nedas kariavo, koj klaikiai skaudjo, lpos sutrkinjo ir su skilo. Kai sunkios medins durys girgddamos atsidar, mi viesa skau dino akis. Priirtojas bruko jam sot. Molis buvo altas ir aprasojs. Nedas iu po j abiem rankom ir godiai gurkteljo. Vanduo tekjo jam pro lpas ir varvjo ant barzdos. Jis gr, kol m bijoti, kad pasidarys bloga. - Kaip ilgai... - silpnai band klausti, kai nebegaljo daugiau gerti. Priirtojas primin baidykl iurks veidu ir nutriuusia barzda, vilk jo grandininius arvus ir odin pusilg apsiaust. - Joki kalb, - tar jis ir ipl sot Nedui i rank. - Praau, - meld Nedas. - Mano dukterys... - Durys usitrenk. Dingus viesai jis sumirksjo, nuleido galv ant krtins ir susirait ant iaud. Jie nebedvok lapimu ir dais. Jie nebeskleid jokio kvapo. Jis nebejuto skirtumo tarp bdravimo ir miego. Prisiminimai parliau tamsoje, ryks kaip sapnas. Tai buvo pavasaris, jam vl buvo atuoniolika, jis atvyko i rijos turnyr Heirinhole. Vl regjo sodri ols alum ir uuod iedadulkes vjyje. iltas dienas, vsias naktis ir sald vyno skon. Prisimin Brandono juok ir beprotik Roberto nars bendrose petynse, kaip jis juoksi, kai svaid vyrus nuo irgo kair ir dein. Jis prisimin Deim Lanister, auksin jaunuol su ploktiniais baltais arvais, klpant

490

GEORGE R. R. MARTIN

olje prieais karaliaus paviljon ir prisiekiant saugoti ir ginti karali Eir. Galiausiai seras Osvelis Ventas padjo Deimiui atsistoti, o pats Baltasis Bu lius, lordas vadas, seras Deroldas Haitaueris, priseg sniego baltumo ap siaust jam ant pei. Visi ei baltieji kalavijai buvo ten ir sveikino naujau si savo brol. Taiau prasidjus turnyrui, diena priklaus Reigarui Targeirinui. Kar nos princas vilkjo arvus, su kuriais mir: spindinius juodus ploktinius, su trigalviu gimins drakonu i rubin, nusagstyt ant krtins. Jam jojant plevsavo tamsiai raudono ilko pliumaas ir atrod, kad n viena ietis jo ne kliudo. Brandonas jam pralaimjo, ir Bronzinis Jonas Roisas, ir net puikusis seras Arturas Deinas, Ryto Kalavijas. Robertas kovsi su Jonu ir senuoju lordu Hanteriu, kai princas suko rat lauke, numets nuo irgo ser Beiristin paskutiniame etape ir ikovojs nu galtojo vainik. Nedas prisimin akimirk, kai dingo visos ypsenos, nes princas Reigaras Targeirinas paragino savo irg, prajojo pro savo mon, Dorno princes Elij Martel, ir padjo groio karaliens laur vainik Lijanai ant keli. Jis mat i scen sustingusi: vainik i iemos roi, mlyn lyg erknas. Nedas Starkas ities rank paimti gli vainiko, taiau po blykiai m lynais iedlapiais slpsi spygliai. Jis pajuto juos smingant od, atrius ir negailestingus, ivydo lta srovele per pirtus varvant krauj ir atsibudo drebdamas tamsoje. Paadk man, Nedai, nibdjo jo sesuo i kruvino patalo. Jai patiko ie mos roi aromatas. - Dievai mane tesaugo, - pravirko Nedas. - A kraustausi i proto. Dievai nesiteik atsakyti. Kaskart priirtojui atneus vandens, jis sak sau, kad baigsi dar viena diena. I pradi jis melsdavo vyr pasakyti bent od apie dukteris ir apie tai, kas vyksta u jo cels sien. Niurnjimas ir spyriai buvo vienintelis at sakymas. Vliau, prasidjus skrandio traukuliams, jis meld maisto. Berg diai; maisto jis negavo. Galbt Lanisteriai ketina numarinti j badu. - Ne, - tar sau. Jei Sersi trokt jo mirties, j bt sukapoj sosto men je drauge su jo vyrais. Jai reikjo jo gyvo. Silpno, praradusio vilt, bet gyvo. Ketlina laik jos brol; ji nedrs jo nuudyti, nes tada Neauga irgi bt pa smerktas. Prie cels pasigirdo gandini vangjimas. Durims atsidarius, Nedas u djo rank ant drgnos sienos ir pasistm link viesos. Deglo viesoje jis markstsi. - Valgyt, - sukriok jis. - Vynas, - atsiliep balsas. Tai nebuvo iurkiaveidis vyras; is priirto jas buvo tvirtesnis, emesnis, taiau vilkjo t pat odin apsiaust ir plienin kepur su smaigaliu. - Gerkite, lorde Edardai. - Jis bruko vyno gertuv Ne dui rankas.

SO S T AIDIMAS

491

Balsas buvo keistai pastamas, taiau Nedui prireik akimirkos susivokti. - Veiris? - silpnai itar pains. Jis paliet vyro veid. - A ne... nesa pnuoju. ia js. - Putnius eunucho skruostus deng tamsi barzdos raiena. Nedas pirtais juto iurkius erius. Veiris pasivert prailus priirtoj, atsiduodant prakaitu ir prargusiu vynu. - Kaip jums... koks magas esate? - Itroks, - tar Veiris. - Igerkite, milorde. Nedo rankos grabinjo gertuv. - Ar tai tie patys nuodai, kuriuos jie sugird Robertui? - Js mane eidiate, - lidnai tar Veiris. - Matyt, niekas nemgsta eunu ch. Duokite man gertuv. - Jis atsigr, raudona srovel nutekjo jo putni lp kampuiais. - Neprilygsta tam, kurio pasilte man turnyro dien, bet ne nuodingesnis nei dauguma, - padar ivad, nusiluosts lpas. - Imkit. Nedas paband nuryti. - Nuosdos. - Jaut, kad tuoj ivems vyn. - Visi vyrai privalo nuryti ir rgt, ir sald. Ir kilmingi lordai, ir eunu chai. Js valanda atjo, milorde. - Mano dukros... - Jaunesnioji isisuko nuo sero Merino ir pabgo, - pranejam Veiris. Man nepavyko jos surasti. Lanisteriams taip pat. Js vyresnioji vis dar su siadjusi su Dofriu. Sersi laiko j prie savs. Prie kelias dienas ji atvyko dvar ir meld js pasigailti. Gaila, kad negaljote ten dalyvauti, bt sujaudin. - Jis palinko ariau. - Tikiuosi, suvokiate, kad esate lavonas, lorde Edardai? - Karalien mans neudys, - tar Nedas. Jam svaigo galva; vynas buvo stiprus, o jis jau seniai nieko nevalgs. - Ket... Ket laiko jos brol... - Ne t brol, - atsiduso Veiris. - Ir, iaip ar taip, j prarado. Ji leido Ne augai islysti i nag. Tikiuosi, kad jis jau negyvas kur nors Mnulio kal nuose. - Jei tai tiesa, perrkite man gerkl ir visk ubaikite. - Jis buvo apsvai gs nuo vyno, pavargs ir prislgtas. - Js kraujas - paskutinis dalykas, kurio troktu. Nedas susirauk. - Kai jie skerd mano sargybinius, js stovjote greta karaliens, irjo te ir nieko nedarte. - Ir taip vl pasielgiau. Kiek prisimenu, buvau neginkluotas, be arv ir apsuptas Lanisteri kalavijuoi. - Eunuchas smalsiai j pavelg, pa kreips galv. - Kai buvau jaunas, dar nesualotas, keliavau su mim trupe per Laisvuosius miestus. Jie imok, kad kiekvienas mogus gyvenime turi vaidinti savo vaidmen, kaip teatre. Taip yra ir dvare. Karaliaus teisingumas turi bti negailestingas, idininkas taupus... o nip vadas klastingas, kelia klupsiaujantis ir be skrupul. I drsaus gandoneio naudos tiek pat, kiek i bailaus riterio. - Jis atsim vyno gertuv ir igr.

492

GEORGE R. R. MARTIN

Nedas tyrinjo eunucho veid, iekodamas tiesos po mimo randais ir ne tikrais eriais. Jis paband dar gurktelti. kart skystis nuslydo sklandiau. - Ar galit ilaisvinti mane i ios duobs? - Galiu... bet ar ilaisvinsiu? Ne. Kils klausim ir atsakymai atves pas mane. Nedas nieko ir nesitikjo. - Js tiesmukas. - Eunuchas neturi garbs, o voras neturi tokios prabangos kaip skrupu lai, milorde. - Ar bent jau sutiktumt perduoti nuo mans ini? - Tai priklausys nuo inios. Mielai atneiu jums raalo ir popieriaus, jei norite. O kai paraysite, k ketinote, paimsiu laik, perskaitysiu ir pristaty siu arba ne, priklausomai nuo savo interes. - Savo interes. Kokie jie, lorde Veiri? - Taika, - nedvejodamas atsak Veiris. - Jei Karaliaus Uoste buvo bent viena siela, tikrai beviltikai trokusi isaugoti Robert Barateon gyv, tai buvau a. - Jis atsiduso. - Penkiolika met a saugojau j nuo prie, taiau negaljau apsaugoti nuo draug. Kokia beprotyb jus apsdo, kad pasisakte karalienei inantis ties apie Dofrio gim im ?. - Gailestingumo beprotyb, - prisipaino Nedas. - Ak, - tar Veiris, - tai jau tikrai. Js esat doras ir garbingas mogus, lorde Edardai. Danai tai pamirtu. Toki moni ne tiek jau daug esu per gyvenim sutiks. - Jis apsivalg po cel. - Kai matau, k sin ir garb jums dav, suprantu kodl. Nedas Starkas priliejo galv prie drgnos akmenins sienos ir usimer k. Koj skaudjo. - Karaliaus vynas... ar js apklauste Lansel? - O, inoma. Sersi padav jam gertuves ir pasak, kad tai mgstamiau sias Roberto vynas. - Eunuchas gteljo. - Mediotojo gyvenimas pilnas pavoj. Jei Roberto nebt prauds ernas, jis bt nudribs nuo irgo, jam bt glus gyvat, smigus paklydusi strl... mikas yra diev skerdykla. Ne vynas nuud karali. Tai buvo j s gailestingumas. Nedas to ir bijojo. - Dievai man teatleidia. - Jeigu jie yra, - tar Veiris, - tikiuosi, kad atleis. Bet, iaip ar taip, ka ralien nebt ilgai delsusi. Robertas darsi nebevaldomas, ir jai reikjo jo atsikratyti, kad susidorot su jo broliais. Tai bent porel tie du, Stanis ir Renlis. Gelein pirtin ir ilkin pirtinait. - Jis nusiluost lpas atgalia ran ka. - Pasielgte kvailai, milorde. Jums reikjo paklausyti Maojo Pirto, kai jis ragino jus paremti Dofrio teises sost. - Kaip... kaip js apie tai inot? Veiris nusiypsojo.

SO S T AIDIMAS

493

- inau, ir tai viskas, kas jums turt rpti. Taip pat inau, kad rytoj jus aplankys karalien. Nedas ltai pakl akis. - Kodl? - Sersi js bijo, milorde... taiau ji turi ir kit prie, kuri gsdinasi dar labiau. Jos mylimasis brolis Deimis iuo metu kaunasi su upi lordais. Laiza Arin sitvirtinusi rijoje, juosiama akmens ir plieno, o tarp jos ir karaliens didels meils nra. Dorne Marteliai vis dar nepamiro princess Elijos ir jos kdiki nuudymo. O dabar js snus ygiuoja Ssmaukos link ir veda iauriei pajgas. - Robas tik berniukas, - pasibaisjo Nedas. - Berniukas su kariuomene, - patikslino Veiris. - et vis dlto tik ber niukas, kaip js sakot. Karaliaus broliai neduoda Sersi ramiai miegoti nak timis... ypa lordas Stanis. Jo pretenzijos yra pagrstos, jis yra inomas kaip narsus vadas miuose, ir negailestingas. Nra emje siaubingesnio pada ro u tikrai teising mog. Niekas neino, k Stanis veikia Dragonstoune, taiau lainuosi, kad jis pririnko daugiau kalavijuoi nei kriaukli. tai ir Sersi komaras: kol jos tvas ir brolis visas jgas meta kovai su Starkais ir T liais, lordas Stanis isilaipins, pasiskelbs karaliumi ir nunios jos snui gar banot viesi galv... o ir josios neaiku, ar liks, nors a tikrai tikiu, kad jai labiau rpi berniukas. - Stanis Barateonas yra tikrasis Roberto pdinis, - tar Nedas. - Sostas teistai priklauso jam. A pasveikiniau jo isilaipinim. Veiris rikteljo. - Sersi to tikrai nenors girdti, patikkit manim. Stanis gal ir atsikovos sost, bet tik pvanti js galva liks jo pasveikinti, jei nevaldysite lieuvio. Sansa taip lipniai maldavo, kad bt nedovanotina visk sulugdyti. Jums grinama gyvyb, jei j paimsite. Sersi ne kvaila. Ji ino, kad sutramdytas vilkas naudingesnis nei mirs. - Js norite, kad tarnauiau moteriai, kuri nuud mano karali, isker d mano vyrus ir suluoino sn? - Nedo balse girdjosi nepatiklumas. - Noriu, kad tarnautumt karalystei, - patikslino Veiris. - Pasakykite karalienei, kad prisipainsite dl savo klastingos idavysts, sakykite snui sudti ginklus ir paskelbkite Dofr teistu pdiniu. Pasisilykite pasmerkti Stan ir Renl kaip nepatikimus ir uzurpatorius. Ms aliaak lit ino, kad esate garbingas mogus. Jei duosite jai taik, kurios jai reikia, ir laiko su sidoroti su Staniu, ir prisieksite nusineti savo paslapt kapus, manau, ji leis jums usivilkti juodai ir nugyventi savo likusias dienas prie Sienos su broliu ir mergvaikiu snumi. Nuo minties apie Jon Ned upldo gda ir odiais neireikiamas siel vartas. Jei tik jis vl galt pamatyti berniuk, atsissti ir pasikalbti su juo... Skausmas vr per jo lusi koj, po nevariu pilku tvaru. Jis krpteljo, beviltikai suspaud ir atgniau pirtus.

494

GEORGE R. R. MART IN

- Ar tai js sumanymas, - vampteljo Veiriui, - ar sdite viename vei me su Mauoju Pirtu? Tai, regis, eunuch nustebino. - Greiiau jau deriaus su Kohoro Juoduoju Oiu. Maasis Pirtas yra antras klastingiausias mogus Septyniose Karalystse. O, a maitinu j pa sirinktais gandais, utektinai, kad jis manyt, jog esu jo... taip, kaip leidiu Sersi tikti, kad priklausau jai. - Kaip ir man leidote tikti, kad esate mano. Pasakykite, lorde Veiri, kam js i ties tarnaujat? Veiris ykiai nusiypsojo. - Juk sakiau, karalystei, mano gerasis lorde, kaip galjote tuo abejoti? Prisiekiu savo prarastu vyrikumu. Tarnauju karalystei, o karalystei reikia taikos. - Jis igr paskutin gurkn vyno ir numet alin tui gertuv. Tai koks js atsakymas, lorde Edardai? Duokite man od, kad pasakysite karalienei tai, k ji nori girdti, kai ji paklaus. - Jei paadiau, mano odis bt tuias kaip arvai be kario. Mano gy venimas nra toks vertingas. - Gaila. - Eunuchas atsistojo. - O js dukters gyvyb, milorde? Kiek ji verta? Nedo ird pervr ledinis dris. - Mano dukra... - Juk nemant, kad pamirau js miel, nekalt vaikel, milorde. Nes karalien tikrai ne. - Ne, - meld Nedas linjaniu balsu. - Veiri, dievai tebna gailestingi, darykite su manim, k norite, taiau nepainiokite savo intrigas mano duk ters. Sansa tik vaikas. - Reine irgi buvo vaikas. Princo Reigaro dukra. Maas, nuostabus pada rlis, jaunesn nei js mergaits. Ji turjo kaiuk, kur vadino Balerionu, inojot? Nuolatos pagalvoju, kas jam nutiko. Reinei patiko manyti, kad jis tikrasis Balerionas, Juodasis Siaubas, taiau spju, kad Lanisteriai greitai jai atskleid skirtumus tarp katinlio ir drakono, tdien, kai silau pas j pro duris. - Veiris ileido ilg, varging atods, atods mogaus, kuris nea viso pasaulio lides ant savo pei. - Vyriausioji ventike man kakada sak, kad nusidj mes keniame. Jei tai tiesa, lorde Edardai, pasakykite man... kodl labiausiai kenia nekalti, kai js, kilmingi lordai, aidiate sostais? Pasvars tykite, jei reikia, kol lauksite karaliens. Ir dar nepamirkite: kitas lankytojas gali atneti jums duonos, sviesto ir aguonpienio skausmui numalinti... arba Sansos galv. Pasirinkimas, mano brangusis lorde, priklauso tiktai nuo js.

KETLINA

ajgoms perygiavus klojimu per juodas Ssmaukos pelkes ir pabirus po upi emes, Ketlinos bloga nuojauta sustiprjo. Ji slp baim, veidas atrod ramus ir lygus, taiau jos nemao, daugjo su kiekviena nueita mylia. Jos dienos buvo neramios, naktys be poilsio, o kaskart vir galvos praskridus varnui ji sugriedavo dantimis. Ji baiminosi dl savo lordo tvo ir svarst, k reikia jo pranainga tyla. Ji bgtavo dl savo brolio Edmuro ir meld dievus saugoti j, jei jam reiks su siremti myje su Karaludiu. Ji gsdinosi dl Nedo ir savo mergaii, dl miel sn, kuriuos paliko Vinterfele. Taiau ji nieko negaljo padaryti nei dl vieno i j, tad visas mintis apie juos stm alin. Turi sukaupti vis sti pryb Robui, ragino save. Jam vieninteliam gali padti. Turi bti narsi ir tvirta kaip iaur, Ketlina Tli. Dabar i ties turi bti Stark, kaip tavo snus. Robas jojo kolonos priekyje, po besiplaikstania balta Stark vliava. Kasdien jis pasikviesdavo vis kit lord prie jo prisidti, kad jie galt apsi tarti ygiuodami; jis pagerb kiekvien vyr i eils, neiskirdamas numyl tini, klausydamas, kaip klausydavo jo lordas tvas, pasverdamas odius. Jis tiek daug imoko i Nedo, mintijo ji stebdama, bet ar to uteks? Juodoji uvis pasim imt rinktini vyr, imt mikli arkli ir nu dm priek sekti judjimo ir ivalgyti kelio. inios, kuri atne sero Brindeno raiteliai, suteik jai pasitikjimo. Lordo Taivino pajgos buvo toli pietuose... taiau Valderis Frjus, brastos lordas, surinko beveik keturi tkstani vyr br savo pilyse prie aliosios akos. - Ir vl vluoja, - sumurmjo Ketlina igirdusi. Ir vl kaip Triakyje, te bnie tas vyras prakeiktas. Jos brolis Edmuras suauk vliavininkus; pagal teises, lordas Frjus turjo prisidti prie Tli pajg Riverane, taiau jis s djo ia. - Keturi tkstaniai vyr, - pakartojo Robas, labiau nusivyls nei pik tas. - Lordas Frjus negali tiktis vienas susigrumti su Lanisteriais. Tikriau siai jis ketina susivienyti su mumis. - Taip manai? - paklaus Ketlina. Ji nujojo pirmyn prie Robo ir Robeto Gloverio, tos dienos bendrakeleivio. U j drieksi avangardas: ltai judjo iei, vliav ir strli mikas. - Abejoju. Nieko nesitikk i Valderio Frjaus ir niekuomet nenustebsi. - Jis yra tavo tvo vliavininkas. - Vieni vyrai rimiau iri priesaikas nei kiti, Robai. O lordas Valderis visuomet biiuliavosi su Kasterli Uolos pilim, daugiau nei mano tvui bt patik. Vienas i jo sn veds lordo Taivino seser. i smulkmena nra labai

496

GEORGE R. R. MARTIN

svarbi, tikrai. Per daugel met lordas Valderis iaugino labai daug vaik, tad juos reikia su kuo nors apvesdinti. Vis dlto... - Ar manote, kad jis ketina iduoti mus Lanisteriams, miledi? - niriai paklaus Robetas Gloveris. Ketlina atsiduso. - Ties sakant, abejoju, kad pats lordas Frjus ino lordo Frjaus keti nimus. Jis turi seno mogaus atsargum ir jauno vyro ambicijas, ir niekada nestokojo suktybs. - Mes turime paimti Dvynius, mama, - kartai tar Robas. - Kito kelio per up nra. inai tai. - Taip. Ir Valderis Frjus t ino, gali bt dl to tikras. T vakar jie sikr stovykl pietiniame pelki krate, pusiaukelje tarp karalikojo kelio ir ups. Btent ia Teonas Greidojus atne jiems daugiau naujien i dds. - Seras Brindenas liep praneti, kad jis surm kalavijus su Lanisteriais. Tuzinas valg nebegr su naujienomis pas Lanisterius greitu laiku. Tiks liau niekad. - Jis nusijuok. - Seras Adamas Marbrandas vadovauja j prie akiniams raiteliams ir traukiasi pietus, visk paskui save degindamas. Jis nutuokia, kur mes esame, daugiau ar maiau, bet Juodoji uvis prisiekia, kad jis neinos, kai mes isiskirsime. - Nebent lordas Frjus jam pasakys, - grietai tar Ketlina. - Teonai, kai gri pas dd, pasakyk jam, kad istatyt geriausius lankininkus aplink Dvynius, tegu budi dien ir nakt, ir numua kiekvien varn, paliekant dantyt sien. Nenoriu, kad paukiai pranet lordui Taivinui apie mano snaus judjim. - Seras Brindenas tuo jau pasirpino, miledi, - pasiptlikai ypsoda mas atsak Teonas. - Dar keletas juodj pauki ir j pakaks isikepti py ragui. Pasaugosiu j plunksnas js skryblei. Ji turjo inoti, kad Brindenas Juodoji uvis gerokai j pralenks. - K daro Frjai, kai Lanisteriai degina j laukus ir siaubia tvirtinimus? - vyko keletas susirmim tarp sero Adamo ir lordo Valderio vyr, atsak Teonas. - Maiau nei per dienos keli nuo ia aptikome du Lanisteri valgus, erianius varnas, kur Frjai juos pakabino. Nors didioji dalis lor do Frjaus pajg lieka sutelktos prie Dvyni. Tai Frjaus braias, kariai pagalvojo Ketlina; atsitrauk, lauk, stebk ir nerizikuok, jei niekas neprivers. - Jei jis kaunasi su Lanisteriais, galbt yra nusiteiks laikytis priesaikos, tar Robas. Ketlina nebuvo tokia tikra. - Ginti savo paties emes yra viena, stoti kov su lordu Taivinu - visai kas kita. Robas atsigr Teon Greidoj.

S O S T AIDIMAS

497

- Ar Juodoji uvis rado kit perjim per alij ak? Teonas papurt galv. - Up patvinusi ir srauni. Seras Brindenas sako, kad jos negalima per bristi, ne taip toli iaur. - Man reikia tos brastos! - supyks pareik Robas. - O, ms irgai gal bt perplaukt up, taiau ne su arvuotas raiteliais ant nugaros. Mums rei kia pasidaryti plaustus ir perplukdyti ms ginklus, almus, arvus ir ietis, o mes neturime tam medi. Arba laiko. Lordas Taivinas ygiuoja iaur... Jis sugniau rank kumt. - Lordas Frjus bt kvailys, jei ukirst mums keli, - pareik Teonas Greidojus su jam bdingu pasitikjimu. - Ms penkiskart daugiau. Gali uimti Dvynius, jei reiks, Robai. - Ne taip paprasta, - spjo juos Ketlina, - ir ne laiku. Kol sdsite j ap siaut, lordas Taivinas Lanisteris atsives savo pajgas ir upuls i unugario. Robas nuo jos nukreip vilgsn Greidoj, iekodamas atsakymo, ta iau nerado. Akimirk jis atrod dar jaunesnis nei penkiolikos, nepaisant arv, kalavijo ir eri ant skruost. - K daryt mano lordas tvas? - paklaus jos. - Rast keli kit pus, - tar ji. - Bet kokia kaina. Kit ryt pas juos gro pats Brindenas Juodoji uvis. Jis ikeit sun kias ploktes ir alm, kuriuos dvjo kaip Vart riteris, lengvesn odini ir grandinini markini aprang, taiau jo garsioji uvis vis dar seg ap siaust. Dds veidas buvo nirus, kai jis nuoko nuo irgo. - Prie Riverano sien vyko mis, - nusimins prane jis. - Igirdome i Lanisteri valgo, kur suiupome. Karaludys sutriukino Edmuro pajgas, o Triakio lordus privert sprukti. alta ranka suspaud Ketlinai ird. - O mano brolis? - Sueistas ir paimtas nelaisv, - neslp seras Brindenas. - Seras Blekvudas ir kiti lik gyvi dabar apsupti Riverane, spaudiami Deimio pajg. Robas nerimavo. - Turime kirsti t prakeikt up, jei viliams laiku juos igelbti. - Tai nebus lengva, - spjo dd. - Lordas Frjus sutelk visas pajgas savo pilyse, vartai udaryti ir uremti. - Tebnie jis prakeiktas! - nusikeik Robas. - Jei tas vyras man nepaklus ir neleis persikelti, man nieko kito neliks, kaip pulti jo sienas. Jei reiks, suly ginsiu Dvynius su eme, pasiirsime, kaip jam tai patiks! - Kalbi kaip pasipts berniktis, - grietai tar Ketlina. - Pamats kli t vaikas pirmiausia nori j apeiti arba nugriauti. Lordas turi suprasti, kad kartais odiais galima pasiekti daugiau nei kalaviju. Robo sprandas paraudo nuo tokio priekaito.

498

GEORGE R. R. MARTIN

- Paaikinkite, mama, - nuolankiai papra. - Frjai saugo brast daugiau nei eis imtus met ir per tuos eis im tus met visuomet isireikalaudavo mokesio. - Kokio mokesio? Ko jis nori? Ji nusiypsojo. - Tai ir turime isiaikinti. - O jei a atsisakysiu mokti? - Tada tau geriausia atsitraukti iki Keilino Griovio, isirikiuoti ir stoti m su lordu Taivinu... arba usiauginti sparnus. Kitos ieities a nema tau. - Ketlina spusteljo kulnais irg ir nujojo, palikusi sn apsvarstyti jos odi. Tegu jam neatrodo, kad motina siekia uimti jo viet. Ar tu imokei j ne tik narsos, bet ir iminties, Nedai? - klaus ji. Ar imokei, kaip priklaupti? Septyni Karalysi kapins pilnos drsi vyr, kurie ios pamokos taip ir neimoko. Buvo jau beveik vidurdienis, kai j avangardas pasirod akiratyje Dvy ni, kurie priklaus Brastos lordams. alioji aka ia tekjo srauni ir gili, taiau Frjai sujung jos krantus prie daugel imtmei ir praturtjo i pinig, kuriuos jiems mokjo mons, no rintys persikelti. J tiltas buvo masyvi nugludinto pilko akmens arka, utek tinai plati, kad galt prasilenkti du veimai; per vidur tilto kilo Vandens boktas, saugantis ir keli, ir up, su audymo angomis, udymo skylmis ir nuleidiamomis grotomis. Prireik trij Frj kart ubaigti tiltui; baig abipus ups jie surent po patvar medin bokt, kad niekas negalt per sikelti be j inos. Med jau seniai pakeit akmuo. Dvyniai - dvi apvalainos, bjaurios, grs mingos pilys, visikai panaios viena kit, su jas jungianiu tiltu - saugojo brast imtmeius. Auktos gynybins sienos, gils grioviai ir sunks gele im apkaustyti uolo vartai saugojo nuo atjn, tilto atramos kilo nuo pa tvari vidini bokt, abiejuose krantuose buvo barbakanai ir pakeliamos grotos, o Vandens boktas gyn pat tilt. Ketlinai pakako vieno vilgsnio suprasti, kad pilies nemanoma paim ti jga. Dantytos sienos buvo nusmaigstytos strlmis, kalavijais ir ietimis, kiekvienoje angoje stovjo po lankinink, pakeliamasis tiltas pakeltas, gro tos nuleistos, vartai udaryti ir uremti. Greitdonas pradjo keiktis vos ivyds, kas j laukia. Lordas Rikardas Karstarkas niro tyldamas. - Jos negalima pulti, milordai, - pareik Ruzas Boltonas. - Nepaimsime jos ir apsiaut, be kariuomens kitame krante, kuri apsup t kit pil, - niriai pasak Helmanas Tolhartas. Anapus giliai srovenani ali vanden vakarinis dvynys stovjo kaip rytinio brolio atspindys. - Net jei turtume laiko. Kurio, tai jau tikrai, neturime.

SO ST AIDIM AS

499

iaurs lordams apirinj ant pil, atsivr onins grotos, per griov nu tso tiltelis ir j pasitikti ijojo tuzinas riteri, kuriems vadovavo keturi i daugybs lordo Frjaus sn. Ant vliavos puikavosi boktai dvyniai, tam siai mlyni sidabriko pilkumo fone. Seras Stevronas Frjus, lordo Valderio pdinis, kalbjo u visus. Visi Frjai atrod panas ebenktis; seras Stevronas, vyresnis nei eiasdeimties ir jau pats turintis ank, atrod ypa sena ir suvargusi ebenktis, taiau gana mandagus. - Mano lordas tvas atsiunt mane js pasveikinti ir pasiteirauti, kas veda ias galingas pajgas. - A, - Robas paragino pirmyn irg. Jis vilkjo arvus su Vinterfelo didvilkio skydu, priritu prie balno, o Pilkasis Vjas lapsjo greta. Senasis riteris pavelg jos sn su vos pastebimai blyksteljusia nuo staba pilkose pavandenijusiose akyse, nors jo irgas neramiai trypiojo ir trauksi nuo didvilkio. - Milordas tvas jaustsi pagerbtas, jei pasivaiintumt msa ir midumi pilyje ir paaikintumt, kas jus ia atved. Jo odiai trenksi lordus vliavininkus kaip didiulis katapultos akmuo. N vienas tam nepritar. Jie keiksi, ginijosi ir kavo vienas kitam. - Nedarykite ito, milorde, - meld Robo Galbartas Gloveris. - Lordu Valderiu negalima pasitikti. Ruzas Boltonas linkteljo. - Eisite ten vienas ir bsite jo. Jis gali parduoti jus Lanisteriams, mesti poemius ar perrti gerkl - kaip jau jam patiks. - Jei jis nori su mumis pasikalbti, tegu atveria vartus ir mes visi pasivai insime jo msa ir midumi, - pareik seras Vendelis Manderlis. - Arba tegu jis ieina ir kalbasi su Robu ia, gerai matomas savo vyr ir ms, - pasil jo brolis, seras Vilis. Ketlina Stark turjo toki pai abejoni, taiau vieno vilgsnio ser Stevron pakako suprasti, kad jis nra patenkintas tuo, k girdi. Dar kelios replikos ir ansas bus prarastas. Ji turjo veikti, ir greitai. - A vyksiu, - pareik ji garsiai. - Js, miledi? - Greitdonas surauk antakius. - Mama, ar tu tikra? - Robas aikiai tuo abejojo. - Kaip niekada, - akiplikai pamelavo Ketlina. - Lordas Valderis yra mano tvo vliavininkas. Pastu j nuo vaikysts. Jis niekuomet man nepa kenkt. - Nebent matyt i to naud, tyliai pridr sau, taiau kartais tiesos nemanoma itarti, o melas yra btinas. - Esu tikras, kad mano lordas tvas mielai su jumis pasineks, ledi Ke tlina, - tar seras Stevronas. - Kad {rodytume savo gerus ketinimus, mano brolis seras Pervainas liks ia, kol ji saugiai sugr pas jus. - Jis bus ms garbingas sveias, - tar Robas. Seras Pervainas, jauniau sias i keturi Frj, nulipo i balno ir padav vadeles broliui. - Reikalauju,

500

GEORGE R. R. MARTIN

kad mano motina grt iki sauls laidos, sere Stevronai, - pridr Robas. Neketinu ia usibti. Seras Stevronas Frjus mandagiai linkteljo. - Kaip pasakysite, milorde. Ketlina paragino savo irg priek ir nesigriojo. J apsupo lordo Valderio sns ir palyda. Jos tvas kart apie Valder Frj pasak, kad jis yra vienintelis Septyni Karalysi lordas, galintis itraukti kariaun sau i kelni. Kai Brastos lordas pasveikino Ketlin didiojoje menje, apsuptas dvideimties sn (be sero Pervaino, kuris bt buvs dvideimt pirmas), trisdeimt ei ank, devy niolikos proanki ir galybs dukter, anki, pavainiki ir propavainiki, ji suprato, k jis turjo omeny. Lordas Valderis buvo devyniasdeimties, imintinga roin ebenktis su plika, dmta galva, pernelyg kratomas podagros, kad galt stovti nepri laikomas. Jo jauniausia mona, blyki trapi eiolikmet, jo greta jo palankino, kai j ne. Ji buvo atuntoji ledi Frj. - Man malonu jus vl matyti po tiekos met, milorde, - kreipsi Ketlina. Senis tariai j goksojo. - Tikrai? Abejoju. Pasilaikykite tuos lipnius odelius, ledi Ketlina, a jiems per senas. Kodl js ia? Ar js berniukas pernelyg ididus pasirodyti ia pats? K a veiksiu su jum is7 . Ketlina buvo mergait, kai paskutin kart lanksi Dvyniuose, bet jau tada lordas Valderis buvo irzlus, atrialieuvis ir tiesmukas. Atrodo, kad m e tai j padar dar blogesn. Jai reiks atidiai rinktis odius ir pasistengti ne paisyti jo eidim. - Tve, - glaistydamas padt tar seras Stevronas, - usimirtate. Ledi Stark yra ia js kvietimu. - Ar a klausiau tavs7 Tu dar nesi lordas Frjus, kol a nenumiriau. Ar a . atrodau mirs? Tu man nenurodinsi. - Taip nedert kalbti garbingos vienios akivaizdoje, tve, - tar vienas i jaunesnij sn. - Dabar mano pavainikiai usimojo pamokyti mane mandagumo, pasiskund lordas Valderis. - Kalbsiu, kaip man patinka, po velni. Per gyvenim pas mane lanksi trys karaliai ir karaliens, ar manai, kad man reikia tavo pamokym, Riugeri? Tavo motina mel okas, kai a j pirm kart apvaisinau. - Spragteljs pirtais jis paleido raudonveid jaunuol ir mosteljo kitiems dviem savo snums. - Denveli, Veilenai, padkit man atsissti. Jie ikl lord Valder i palankino ir nune prie auktosios Frj kds i juodo uolo, kurios atkalt sudar du tilto sujungti boktai. Jo jaunoji mona paklusniai atitipeno ir apklojo jam kojas antklode. sitaiss, senis pa sivadino Ketlin priekin ir sausai pakteljo rank.

S OS T AIDIMAS

501

- tai, - pareik. - Dabar, kai visas mandagybes jau atlikau, miledi, gal bt mano sns padarys man paslaug ir usiiaups. Kodl js ia? - Praau jus atverti vartus, milorde, - mandagiai atsak Ketlina. Mano snus ir jo lordai vliavininkai nekantrauja persikelti per up ir ke liauti toliau. - Riveran? - sukikeno jis. - O, nereikia man sakyti, nereikia. A dar nesu aklas. A vis dar moku skaityti emlap. - Riveran, - patvirtino Ketlina. Ji nemat prieasi tai neigti. - Kur tikjausi sutikti ir jus, milorde. Js vis dar mano tvo vliavininkas, ar ne? - Che, - tar lordas Valderis, lyg nusijuok, lyg suniurzg. - A suaukiau savo kalavijuoius, taip, jie ia, js matt juos ant sien. Ketinau ygiuoti, kai tik surinksiu visas pajgas. Na, isisti snus. A pats jau nebegaliu ygiuoti, ledi Ketlina. - Jis apsivalg, dairydamasis patvirtinimo, ir parod aukt, drt penkiasdeimtmet. - Pasakyk jai, Deredai. Pasakyk, kad ketinimai buvo tokie. - Tikrai taip, miledi, - tar seras Deredas Frjus, vienas i jo sn su antrja mona. - Savo garbe prisiekiu. - Ar tai mano kalt, kad js kvailas brolis pralaimjo m mums dar neiygiavus? - Jis atsilo pagalves ir goksojo j, tarsi kviesdamas ginyti jo vyki versij. - Man pasakojo, kad Karaludys perjo per j kaip kirvis per brand sr. Kodl mano berniukai turt skubintis pietus ti? Visi, kas ikeliavo pietus, bga atgal iaur. Ketlina mielai bt apspjovusi t sukt sen ir paspirginusi ant ugnies, taiau iki vakaro privaljo tikinti j atidaryti tilt. Todl ramiai tar: - Tai dar viena prieastis mums pasiekti Riveran, ir greitai. Kur galtu me pasikalbti, milorde? - Mes kalbams dabar, - pasiskund lordas Frjus. Dmta roin gal va sukiojosi aplink. - k js ia visi moksot? - rikteljo jis savo giminai iams. - Dinkit i ia. Ledi Stark nori pasikalbti su manimi vienu. Galbt ji k suman dl mano itikimybs, che. Dinkit visi, susiraskit kok nauding usimim. Tu taip pat, moterie. Dinkit, dinkit, dinkit. - Snums, ankams, dukterims, pavainikiams, dukterioms ir snnams plaukiant i mens, jis pasilenk ariau prie Ketlinos ir pasiguod: - Jie visi laukia, kol a numirsiu. Stevronas laukia keturiasdeimt met, taiau a j vis nuviliu. Che. Kodl tu riau mirti, kad jis tapt lordu? Klausiu js. A to nedarysiu. - Labai viliuosi, kad sulauksite imto met. - Tai juos uvirint, tai jau tikrai. O, tikrai. Na, tai k norjote pasakyti? - Mes norime persikelti, - tar jam Ketlina. - O, norite? Tiesmuka. Kodl turiau leisti? Akimirk plyksteljo pyktis. - Jei btumt tiek stiprus ir uliptumt ant savo sien, lorde Frjau, pa matytumt, kad mano snus turi dvideimt tkstani vyr.

502

GEORGE R. R. MARTIN

- Tai bus dvideimt tkstani lavon, kai ia ateis lordas Taivinas, - at ov senis. - Nemginkite mans gsdinti, miledi. Js vyras kakokioje i daviko celje po Raudonja pilimi, js tvas serga, galbt mirta, Deimis Lanisteris laiko js brol, surakint grandinmis. K turite tokio, kad js bijoiau? T savo sn? Prie kiekvien js sn gali stoti manikis, ir man vis tiek liks atuoniolika, kai js visi bus negyvi. - Js prisiekte mano tvui, - primin jam Ketlina. Jis palingavo galv onus ypsodamas. - O, taip, a itariau kelis odius, taiau, man regis, daviau priesaik ir karnai. Dofris dabar karalius, tad js, js berniukas ir tie visi mulkiai u sien tra sukilliai. Jei turiau proto, kuriuo dievai apdovanojo uv, pad iau Lanisteriams visus jus paspirginti. - Kodl to nedarot? - met ik ji. Lordas Valderis paniekinamai prunkteljo. - Lordas Taivinas ididus ir pilnas puikybs, Vakar sergtojas, karaliaus ranka. O, koks didis vyras anas yra! Jis ir jo auksas it, jo auksas an, litai en, litai ten. Lainuosi, valgydamas pupas jis gadina or lygiai taip pat, kaip a, taiau niekuomet neigirsite, kad jis tai pripaint, o, ne. K jis turi tokio, dl ko reikt taip pstis? Tik du snus, i kuri vienas persisuks maas monstras. Jei prie kiekvien jo sn stot manasis, ir vis tiek man dar likt devyniolika su puse, kai abu jo grit negyvi! - Jis sukvaksjo. - Jei lordui Taivinui reikia mano pagalbos, po paraliais, jam teks paprayti. Tai buvo viskas, k Ketlinai reikjo igirsti. - A praau js pagalbos, milorde, - nuolankiai tar ji. - Mano tvas, mano brolis, mano lordas vyras ir mano snus irgi prao mano balsu. Lordas Valderis bed kaultu pirtu jai veid. - Pasilaikykite savo saldius odelius, miledi. Saldiais odeliais mane lepina mano mona. Ar matt j? eiolikos, maa glel, ir jos medus tik man. Lainuosi, kitmet tokiu metu ji padovanos man sn. Galbt a j pa skirsiu pdiniu, tai pasiust kiti? - Esu tikra, ji padovanos jums daug sn. Jis pakinkavo galv. - Js lordas tvas neatvyko vestuves. A tai vertinu kaip eidim. Net jei jis merdi. Jis nedalyvavo ir priepaskutinse mano vestuvse. Jis vadina mane Vluojaniu lordu Frjumi, inojot? Ar jis mano, kad a mirs? A nemirs, ir galiu paadt, kad pergyvensiu j, kaip pergyvenau jo tv. Js eima visuomet mane derg, neneikite to, nemeluokite, pati inote, jog tai tiesa. Prie daugel met nukeliavau pas js tv ir pasiliau sjung tarp jo snaus ir mano dukters. Kodl ne? A turjau mintyje miel mergin, vos keleriais metais vyresn nei Edmuras, taiau jei js brolio irdis prie jos nebt linkusi, galjau pasilyti kit - sen, jaun, skaisi, nali, ko tik jis

SO ST AI DIMAS

503

pageidauja. Ne, lordas Hosteris nenorjo apie tai net girdti. Jis kalbjo man lipnius odelius, pasiteisinimus, taiau a norjau atsikratyti dukra. Ir js sesuo tokia pat netikusi. Tai buvo, o, prie metus, ne daugiau, Jonas Arinas vis dar buvo karaliaus ranka, ir a nukeliavau miest pai rti, kaip mano sns kaunasi turnyre. Stevronas ir Deredas jau per seni dvikovoms, bet Denvelis ir Hostinas jojo, Pervainas taip pat, o pora mano pavainiki dalyvavo bendrose petynse. Jei biau inojs, koki gd jie man padarys, nebiau varginsis keliauti. Kam man reikjo sukarti vis t keli ir pamatyti, kaip Hostin nuo irgo numes tas Tairelio jauniklis? Klausiu js. Berniktis perpus jaunesnis, seras Deizis j vadina, ar ka kaip taip. Ir Denvel numet nuo irgo neprisieks riteris! Kai kada abejoju, ar jie tikrai mano. Mano treioji mona buvo Kreikhol, o visos Kreikhol moterys keks. K gi, nekreipkit dmesio, ji mir dar iki js gimimo, ko dl jums turt rpti? Kalbjau apie js seser. Pasiliau, kad lordas ir ledi Arinai globot du mano ankus dvare ir pasisiliau paimti j sn ionai, Dvynius. Ar mano ankai neverti bti karaliaus dvare? Jie mieli berniukai, tyls ir iauklti. Valderis yra Mereto snus, pavadintas mano garbei, o kitas... che, neprisi menu... galbt dar vienas Valderis; juos visuomet vadina Valderiais, kad a biau jiems malonus, taiau jo tvas... kuris ia dabar jo tvas? - Jo vei das susiraukljo. - Na, nesvarbu, lordas Arinas nenorjo imti nei vieno, nei kito, ir dl to a kaltinu js ledi seser. Ji purktavo, lyg biau pasils par duoti jos sn mim trupei ar paversti eunuchu, o kai lordas Arinas pasak, kad vaikas vyks Dragonstoun, kur j aukls Stanis Barateonas, ji be odi ilk i kambario ir ranka tegaljo mans atsiprayti. Kokia nauda i atsi praym? Pasakykit man. Ketlina susirauk. - A supratau, kad Laios berniuk ketino auginti lordas Taivinas Kasterli Uolos pilyje. - Ne, pas lord Stan, - irzliai tar Valderis Frjus. - Manote, negaliu at skirti lordo Stanio nuo lordo Taivino? Jie abu ikniai, tik manosi es per nelyg kilmingi ikti, bet nesvarbu, a inau skirtum. Ar manote, kad esu per senas ir nieko neatsimenu? Man devyniasdeimt ir atmintimi nesiskun diu. Dar prisimenu, k daryti su moterimi. Mano mona padovanos man sn kitmet tokiu metu, lainuosi. Arba dukr, to nenumatysi. Berniukas ar mergait, jis bus raudonas, susiraukljs ir klykiantis, ir veikiausiai ji pa vadins j Valderiu arba Valda. Ketlinai nerpjo, kok vard vaikui irinks ledi Frj. - Jonas Arinas ketino isisti vaik globon pas lord Stan, esat tuo tikras? - Taip, taip, taip, - tar senis. - Tik jis mir, tai koks skirtumas? Sakot, norit pereiti up? - Norime.

504

GEORGE R. R. MARTIN

- K gi, js negalit! - altai pareik lordas Valderis. - Nebent a leisiau, bet kodl turiau leisti? Tliai ir Starkai niekuomet nebuvo mano drau gai. - Jis atsistm kdje, sukryiavo rankas, vaipydamasis, laukdamas jos atsakymo. Beliko dertis. Ipampusi raudona saul kabjo emai vir vakarini kalv, kai pilies vartai atsidar. Pakeliamasis tiltas girgddamas nusileido, grotos ov vir , ir ijojo Ketlina Stark prisijungti prie snaus ir jo lord vliavinink. U jos jojo seras Deredas Frjus, seras Hostinas Frjus, seras Denvelis Frjus ir lordo Valderio pavainikis snus Ronelis Riversas, vesdamas ilg kolon ietinink, krypuojani vyr mlyno plieno arviniais markiniais ir sidabriko pilkumo apsiaustais. Robas nuuoliavo jos pasitikti su Pilkuoju Vju, lapsiniu greta erilo. - Sutarta, - tar ji. - Lordas Valderis leis jums persikelti. Jo kalavijuoiai irgi tavo, iskyrus keturis imtus vyr, kuriuos jis pasiliks saugoti Dvyni. Silau palikti keturis imtus saviki, lankinink ir kalavijuoi. Jis vargiai prietaraus gulos padidinimui... taiau vadovauti skirk vyrus, kuriais gali pasitikti. Lordui Valderiui gali prireikti pagalbos isaugoti tikjimui. - Gerai, mama, - atsak Robas, stebeilydamasis ietinink rikiuot. Galbt... Helmanas Tolhartas, kaip manai? - Puikus pasirinkimas. - Ko... ko jis i ms norjo? - Jei gali duoti kelet kalavijuoi, man reikia vyr, kad palydt du lor do Frjaus ankus iaurn Vinterfel, - tar ji. - Sutikau paimti juos globo ti. Jie mai berniukai, atuoneri ir septyneri met. Atrodo, juos abu vadi na Valderiais. Manau, tavo broliui Branui patiks panaaus amiaus berniuk draugija. - Tai viskas? Du globotiniai? Tai nedidel kaina u... - Lordo Frjaus snus Oliveris keliaus su mumis, - tar ji. - Jis taps tavo skvairu. Jo tvas nort, kad ilgainiui jis bt pakeltas riterius. - Skvairas? - gteljo jis. - Gerai, jei jis... - Taip pat, jei tavo sesuo Arija saugiai gr pas mus, sutarta, kad ji ite ks u jauniausio lordo Valderio snaus Elmaro, kai jie abu sulauks tinkamo amiaus. Robas sumio. - Arijai tai nepatiks. - O tu vesi vien i jo dukter, kai karas baigsis, - ubaig ji. - Jo viesyb maloningai sutiko leisti tau paiam isirinkti patinkam mergin. Jis apsiai turi, jo manymu, tinkam. Robas pateisino savo reputacij net nemirkteljs. - Aiku. - Sutinki?

S OS T AIDIMAS

505

- Ar galiu atsisakyti? - Ne, jei nori persikelti. - Sutinku, - rimtai tar Robas. Jis jai niekada neatrod toks vyrikas, kaip t akimirk. Berniukai gali aisti su kalavijais, taiau reikia bti lordu, kad sudarytum vedyb sutart, inodamas, k tai reikia. Jie persikl per up vlai vakare, kai mnulio pjautuvas jau plauk vir vandens. Dviguba kolona vingiavo pro rytinio dvynio vartus, kaip didiul plienin gyvat nuliau per kiem, bokt ir per tilt, kol inr i antro sios pilies vakariniame krante. Ketlina jojo gyvats priekyje su snumi ir dde Brindenu bei seru Stevronu Frjum. U j sek devyni deimtadaliai raiteli: riteri, ietinink, laisv j raiteli ir rait lankinink. Jiems prireik keli valand persikelti. Ketlina ilgai prisimins nesuskaiiuojam kanop bildes ant pakeliamojo tilto, lord Valder Frj, i savo palankino stebint juos ieinanius, blizganias akis, dmiai sekanias pro udymo skyles lubose, kai jie kirto Vandens bokt. Didioji dalis iaurini pajg - ietinink, lankinink ir didiuliai briai pstinink - liko rytiniame krante, vadovaujami Ruzo Boltono. Robas sak jiems toliau ygiuoti pietus, susiremti su milinika Lanisteri kariuomene, judania iaur ir vadovaujama lordo Taivino. gera ar bloga, bet jos snus met kauliuk.

JONAS

aip jautiesi, Snou? - raukydamasis paklaus lordas Mormontas. Gerai, sukrank jo varnas. Gerai. - Gerai, milorde, - pamelavo Jonas... garsiai, tarsi nuo to melas galt pavirsti tiesa. - O js? Mormontas susirauk. - Negyvlis band mane nudti. Kaip galiau gerai jaustis? - Jis pasi kas pasmakr. Jo susivlusi ila barzda apsvilo ugnyje ir jis j nusir. Dl balkv eriuot anden jis atrod senas, nusmurgs ir irzlus. - Neatrodai gerai. Kaip tavo ranka? - Gyja. - Jonas ities apritus pirtus parodyti. Jis nusidegino labiau, nei man mesdamas liepsnojanias uuolaidas, ir jo dein ranka buvo beveik iki alkns susukta ilk. Tuo metu jis nejaut nieko; skausmas uklupo vliau. Po sutrkusia raudona oda kaupsi skysiai ir tarp pirt kilo baisios kraujo psls, didels kaip tarakonai. - Meisteris sako, kad liks randai, bet iaip ranka bus tokia, kaip buvo. - Randuota ranka niekis. Ant Sienos vis tiek daniausiai mvsi pirtines. - Teisyb, milorde. - Ne mintis apie randus neramino Jon; visa kita. Meisteris Eimonas dav jam aguon pieno, taiau skausmas vis tiek buvo bjaurus. I pradi atrod, lyg jo ranka vis dar liepsnoja, dega dien ir nakt. Tik merkus j sniego voneles ir ledo skutenas ateidavo palengvjimas. Jo nas dkojo dievams, kad niekas, iskyrus Vaiduokl, nemato jo besirangan io lovoje ir inkianio i skausmo. O kai galiausiai umigo, jis susapnavo, o tai buvo dar blogiau. Sapne lavonas, su kuriuo kovsi, turjo mlynas akis, juodas rankas ir tvo veid, taiau jis nedrso to pasakyti Mormontui. - Daivenas ir Heikas gro prajusi nakt, - tar Senasis Lokys. - Jie ne rado n enklo tavo dds, ne daugiau nei kiti. - inau. - Jonas prisivert atliauti bendrj men pavakarieniauti su draugais, ir vyr neskm paiekose buvo pagrindin pokalbi tema. - inai, - suurzg Mormontas. - Kaip ia yra, kad visi aplink visk ino? Regis, atsakymo jis nesitikjo. - Atrodo, kad buvo tik du... tie padarai, kad ir kas jie tokie, ir man lieuvis neapsiveria vadinti j vyrais. Ir ai dievams u tai. Bt buv daugiau ir... k gi, net baisu pagalvoti. Taiau j bus daugiau. Jauiu tai savo senais kaulais, ir meisteris Eimonas sutinka. Kyla alti vjai. Vasara baigiasi ir ateina tokia iema, kokios pasaulis nra mats. Ateina iema. Stark odiai Jonui niekuomet neskambjo taip niriai ar pranaingai, kaip dabar. - Milorde, - nedrsiai paklaus, - sako, prajusi nakt buvo pauktis...

SO ST AIDIMAS

507

- Buvo. Na ir kas? - Tikjausi inios apie tv. Tv, krankteljo senasis varnas, kraipydamas galv ir striksdamas per Mormonto peius. Tv. Lordas vadas siekteljo uiaupti jam snapo, taiau varnas uoko jam ant galvos, suplak sparnais ir nuskrido per men vies prie lango. - Sielvartas ir triukmas, - suurzg Mormontas. - Tik tiek tesugeba tie varnai. Kodl a prasidjau su tuo lyki paukiu... jei bt ini apie lor d Edard, nemanai, kad biau tave pasikviets? Pavainikis ar ne, bet esi jo kraujo. inia buvo apie ser Beiristin elm. J paalino i karaliaus sargy bos. Jie atidav jo viet tam juodam uniui Kligeinui ir dabar elmis ieko mas dl idavysts. Besmegeniai pasiunt kakokius sargybinius jo suimti, taiau jis nudjo du i j ir pabgo. - Mormontas prunkteljo, nepalikda mas abejoni, k jis mano apie vyrus, kurie pasiunt geltonvarkius prie tok inom riter kaip Beiristinas Drsusis. - Mikuose klaidioja balti e liai, po ms menes vaikto nerams negyvliai, o Geleiniame soste sdi berniukaSy - pasibjaurjs itar. Varnas klaikiai sukrank. Berniukas, berniukas, berniukas, berniukas. Seras Beiristinas buvo didiausia Senojo Lokio viltis, prisimin Jonas; jei jis paalintas, kokia tikimyb, kad Mormonto laikas bus perduotas? Jis su gniau rank kumt. Apdegusius pirtus nutvilk skausmas. - Kas girdti apie mano seser? - inioje neusimenama apie lord Edard ar mergaites, - lordas vadas irzliai trkteljo peiais. - Galbt jie negavo mano laiko. Eimonas isiunt dvi kopijas su dviem geriausiais paukiais, taiau kas ino? O gal Paiselis nesiteik atsakyti? Nebt nei pirmas, nei paskutinis kartas. Bijau, kad Kara liaus Uostui mes esame tuia vieta. Jie pranea mums, k nori, kad inotu me, o to nepakanka. O js sakot man, k norit, kad a inoiau, o tai dar maiau, pasipikti ns pagalvojo Jonas. Jo brolis Robas suauk vliavininkus ir ijojo pietus kariauti, taiau apie tai jam n odeliu nebt usiminta... jei ne Semvelis Tarlis, kuris perskait laik meisteriui Eimonui ir pakudjo jo turin Jo nui t nakt slapia, nuolat graudamasis, kad neturt to daryti. Veikiausiai jie mano, kad brolio karas - ne jo rpestis. Tai kankino j labiau, nei galjo apsakyti. Robas ygiuoja, o jis - ne. Nesvarbu, kiek Jonas sau kartojo, kad dabar jo vieta ia, su naujaisiais broliais ant Sienos, jis vis tiek jautsi bailys. Grd, rk varnas. Grd, grd. - O, usiiaupk, - liep jam Senasis Lokys. - Snou, kada meisteris Eimo nas sako vl galsi naudotis ranka? - Greitai, - atsak Jonas. - Gerai. - Ant stalo tarp j lordas Mormontas padjo didiul kalavij juodo metalo dkle, puot sidabru. - tai. Tada bsi pasiruos j turti.

508

GEORGE R. R. MARTIN

Varnas atvasnojo emyn, nusileido ant stalo ir atstriksjo prie kalavijo, smalsiai pakreips galv. Jonas dvejojo. Jis nesuvok, k tai reikia. - Milorde? - Ugnis ilyd sidabr nuo buos, sudegino krym ir ranken. Na, sau sa oda ir senas medis, ko gali tiktis? Amenys - kitas reikalas... reikia im t kart kaitresns ugnies pakenkti tokiam plienui. - Mormontas pastm makt per grubltas uolo lentas. - Visa kita padariau naujai. Paimk. Paimk, aidu pakartojo varnas, snapu valydamasis plunksnas. Paimk, pa imk, paimk. Jonas nedrsiai pam kalavij rank. Kair rank; aptvarstyta deinioji vis dar buvo pernelyg aizdota ir nerangi. Atsargiai jis itrauk amenis i dklo ir pakl aki lyg. Buo buvo viesaus akmens bumbulas, pasunkintas vinu, kad atsver t ilgus amenis. Ikalta lyg urzgianio vilko galva su granatais vietoj aki. Rankena - i pirmars odos, minktos ir juodos, taiau nesuteptos nei prakaitu, nei krauju. Patys amenys buvo gera puse pdos ilgesni, nei buvo prats Jonas, tinkami ir durti, ir kirsti, su trim giliom rantom. Ledas buvo tikrai dvirankis didysis kalavijas, tuo tarpu is - pusiau vienarankis, kartais vadinamas pavainiki kalaviju". Taiau vilko kalavijas atrod lengvesnis nei anksiau jo laikyti rankose. Pasukiojs Jonas mat banguojant tams plien, kur lankstsi gelet. - Tai Valyrijos plienas, milorde, - stebdamasis tar. Tvas gana danai leisdavo palaikyti Led, tad jis inojo, kaip tai atrodo, koks jausmas. - Taip, - patvirtino Senasis Lokys. - Tai buvo mano tvo kalavijas, o dar anksiau - senelio. Mormontai neiojo j penkis imtmeius. A taip pat j neiojau ir perleidau snui, kai apsivilkau juodai. Jis atiduoda man savo snaus kalavij, Jonas vargiai galjo tuo patikti. Amenys buvo iskirtinai subalansuoti. Kratai ibjo, gaudydami vies. - Js snus... - Mano snus utrauk Mormont giminei nelov, taiau bent jau tur jo tiek padorumo, kad sprukdamas paliko kalavij. Sesuo grino j saugoti man, taiau vien jo vaizdas primin man Doros gd, tad a j padjau al ir pamirau iki tos akimirkos, kai radau miegamojo pelenuose. Origi nali buo buvo sidabrin lokio galva, taiau taip nudvta, kad nebegaljai painti. Pamaniau, kad baltas vilkas tau tiks labiau. Vienas i ms statytoj yra nagingas akmentays. Bdamas Brano met, Jonas svajojo apie kilnius ygdarbius, kaip ir dau gelis berniuk. Jo ygi pobdis kaskart keisdavosi, taiau daniausiai jis si vaizduodavo gelbstintis tvo gyvyb. Tada lordas Edardas paskelbdavo, kad Jonas rod ess tikras Starkas, ir duodavo rankas Led. Jis gdijosi net prisiminim. Koks mogus atimt savo brolio prigimtines teises? A neturiu

S OS T AIDIMAS

509

j teisi, galvojo jis, ne daugiau nei Led. Jis pakrutino apdegusius pirtus ir giliai po oda pajuto dilgsint skausm. - Milorde, man garb, bet... - Pasilaikyk tuos bet sau, berniuk, - siterp lordas Mormontas. - Nes diau ia, jei ne tu ir ne tavo vris. Js drsiai kovts... ir, kas dar svarbiau, sumaniai. Ugnis! Taip, po velni. Turjome inoti. Turjome prisiminti. Ilgo ji Naktis jau yra buvusi. O, atuoni tkstaniai met - nemaas laiko tarpas, ties sakant... bet jei Nakties sargyba neprisimins, tai kas tada? Kas tada, klyk nekusis varnas. Kas tada. I ties dievai tnakt igirdo Jono mald: ugnis grieb negyvlio drabu ius ir prarijo j, lyg jo knas bt vakin vak, o kaulai - sausos malkos. Jonui tereikjo usimerkti ir jis vl matydavo t pabais svirduliuojant per kambar, atsitrenkiant baldus ir mojuojant prie liepsnas. Labiausiai j persekiojo veidas; juosiamas ugnies aureols, plaukai pliskantys it iaudai, negyva oda tirpsta ir neriasi nuo kaukols, atidengdama po ja boluojan ius kaulus. Otor apsdusi demonika jga buvo ivaryta ugnim ir tas persisuks daiktas, kur rado pelenuose, buvo ne kas kita, kaip kepta msa ir apdeg kaulai. Taiau komare ir vl gavo su juo susidurti... ir kart apdegs lavonas turjo lordo Edardo bruo. Jo tvo oda lydsi ir juodavo, jo tvo akys tekjo skruostais kaip drebui aaros. Jonas nesuprato, kas tai galt bti ar k turt reikti, taiau gsdinosi labiau, nei drso prisipainti. - Kalavijas tra menkas atlygis u gyvyb, - ubaig Mormontas. - Pa imk j, daugiau prietaravim neklausysiu, supratai? - Taip, milorde. - Minkta oda po Jono pirtais pasidav, lyg kalavijas jau bt tinkinsis prie jo rankos. Jis inojo, kad turi jaustis pagerbtas, ir jautsi, bet vis dlto... Jis ne mano tvas. Mintis siver Jono galv neprayta. Lordas Edardas Starkas yra mano tvas. A jo nepamiriu, nesvarbu, kiek kalavij jie man pa dovanot. Taiau jis negaljo pasakyti lordui Mormontui, kad svajoja apie kito vyro kalavij... - Nenoriu ir mandagybi, - tar Mormontas, - tad padkok man ned kodamas. Pagerbk ginkl darbais, o ne odiais. Jonas linkteljo. - Ar jis turi vard, milorde? - Turjo. Jis buvo vadinamas Ilganagiu. Nagas, krank varnas. Nagas. - Ilganagis - tinkamas vardas. - Jonas iband kirt. Kaire ranka buvo sunku ir nepatogu, taiau net ir dabar gelet, atrod, sklendia oru, lyg savo valia. - Vilkai turi nagus, kaip ir mekos. Senasis Lokys atrod pamalonintas.

510

GEORGE R. R. MARTIN

- Manau, taip. sivaizduoju, kad norsi neiotis j per pet. Jis per ilgas kabinti prie diro, nebent priaugtum kelet coli. Ir tau reiks patobulinti dvirank smg. Seras Endrius gals parodyti tau kelet judesi, kai sugis nu degimai. - Seras Endrius? - Jonas tokio nepainojo. - Seras Endrius Tartas, puikus mogus. Jis pakeliui i eli bokto per imti kovos meistro pareig. Seras Aliseris Tornas vakar ryte ivyko Ryt sargyb prie jros. Jonas nuleido kalavij. - Kodl? - kvailai lepteljo. Mormontas prunkteljo. - Nes a isiuniau j, kodl gi daugiau? Jis gabena rank, kuri tavo Vai duoklis nupl nuo Deiferio Flauerso rieo. sakiau jam plaukti Karaliaus Uost ir padti j berniukui karaliui panosj. Manau, tai turt patraukti jaunojo Dofrio dmes... ir seras Aliseris yra riteris, kilmingas ir pateptas, turintis dvare sen draug, tad jo sunkiau nepaisyti nei lovingos varnos. Varnos. Jonui pasirod, kad varnas rikteljo kiek pasipiktins. - Be to, - nepaisydamas paukio protesto, kalbjo lordas vadas, - tarp jo ir tavs atsiranda tkstaniai myli ir tai neatrodo kaip papeikimas. - Jis kilsteljo pirt Jonui prie veid. - Tik nemanyk, kad pritariu tai nesmo nei, kuri ikrtei bendrojoje menje. Narsa pridaro daug kvailysi, taiau tu nebesi berniukas, kad ir kiek met matei. Tu laikai vyro kalavij ir jam suvaldyti reiks vyro. Tikiuosi, kad nuo iol taip ir elgsies. - Taip, milorde. - Jonas kio kalavij atgal sidabru sutvirtint makt. Jei ne ginklas, kur pats bt pasirinks, tai vis dlto buvo tauri dovana, o laisv nuo Aliserio Torno priekabi dar kilnesn. Senasis Lokys pasikas smakr. - Jau pamirau, kaip nieti sena barzda, - pasiskund. - Bet vaist nuo to nra. Ar tavo ranka jau tiek sugijusi, kad galtum vl imtis pareig? - Taip, milorde. - Gerai. Naktis bus alta, ir a norsiu karto paskaninto vyno. Rask man sot raudonojo, ne per daug rgtaus, ir negailk prieskoni. Ir pasakyk Hobui, kad jei dar kart atsis man virtos avienos, a ivirsiu;/ pat. Tas pasku tinis kaulas buvo pilkas. Net pauktis jo neliet. - Jis nykiu paglost varnui galv ir pauktis pritariamai sukvarksjo. - Dabar eik. A turiu darbo. Sargybiniai ypsojosi jam i ni, kai jis vijais laiptais leidosi emyn, sveikojoje rankoje nedamasis kalavij. - Puikus plienas, - tar vienas. - Tu jo nusipelnei, Snou, - antrino kitas. Jonas irgi jiems nusiypsojo, taiau nenuoirdiai. Jis inojo, kad turi jaustis pamalonintas, taiau nesijaut. Rank skaudjo, burnoje jaut pykio skon, nors nebt galjs pasakyti, ant ko siunta ir kodl.

S OS T AIDIMAS

511

Pustuzinis jo draug lkuriavo lauke, kai jis ijo i Karaliaus bokto, ku riame dabar sikr lordas vadas Mormontas. Jie pasikabino taikin ant svir no dur, tarsi bt moksi audyti i lanko, taiau jis atpaino lkuriuotojus, vos juos pamats. Kai tik jis ijo, Pipas kteljo: - Ei, ateik, pairkim. - k? - paklaus Jonas. Prisigretino Rupius. - tavo roinius subinskruosius, k gi daugiau? - kalavij, - pareik Grenas. - Mes norim apirti kalavij. Jonas priekaitingai juos nuvelg. - Js inojot. Pipas nusivaip. - Mes ne visi tokie puodgalviai kaip Grenas. - Tokie, - nenusileido Grenas. - Dar trenktesni. Halderis apgailestaudamas trkteljo peiais. - A padjau Peitui ikalti akmen buoei, - tar statytojas, - o tavo drau gas Semas pirko granatus Molstaune. - Nors mes inojome dar anksiau, - prisipaino Grenas. - Radas pa djo Donalui Nojui kalvje. Jis buvo ten, kai Senasis Lokys atne sudegusi gelet. - Kalavij! - nenusileido Metas. Kiti pasigavo skanduoti: - Kalavij, ka lavij, kalavij. Jonas apnuogino Ilganag ir parod jiems, pasukiodamas, kad jie galt pasigroti juo i vis pusi. Pavainikio amenys spindjo blykioje saul kaitoje, tamss ir mirtini. - Valyrijos plienas, - rimtai pareik jis, stengdamasis atrodyti pamalo nintas ir ididus, kaip ir turjo jaustis. - Girdjau apie vyr, kuris turjo skustuv i Valyrijos plieno, - pareik Rupius. - Jis nusiniojo galv mgindamas nusiskusti. Pipas nusijuok. - Nakties sargybai jau tkstaniai met, - tar jis, - taiau lainuosi, lor das Snou yra pirmasis brolis, apdovanotas u tai, kad sudegino lordo vado bokt. Kiti taip pat nusijuok ir net Jonas ypteljo. Jo kurta ugnis i ties nesudegino to grsmingo akmeninio bokto, taiau neblogai pasidarbavo, nes nusiaub virutini dviej aukt vid, kur buvo Senojo Lokio kamba riai. Atrodo, niekas dl to nesipiktino, juolab kad ji prarijo ir pragaiting Otoro kn. Kita btyb, vienarankis padaras, kadaise buvs valgu Deiferiu Flauersu, taip pat sunaikinta, sukapota beveik gaballius tuzino kalavij... taiau iki tol jis spjo nuudyti ser Derem Raiker ir keturis kitus vyrus. Seras Deremis ubaig darb nuritindamas jam galv, taiau vis tiek uvo, kai be

512

GEORGE R. R. MARTIN

galvis knas i makties itrauk jo paties durkl ir suvar vidurius. Jga ir drsa nedav naudos kovoje su prieais, kurie nekrito, nes jau buvo negyvi; net ginklai ir arvai menkai tesaugojo. i niri mintis apkartino Jonui ir taip nelinksm nuotaik. - Man reikia pasikalbti su Hobu dl Senojo Lokio vakariens, - iurk tokai drbteljo, sikidamas Ilganag makt. Jo draugai linkjo gero, taiau nieko nesuprato. Tai tikrai nebuvo j kalt; jiems nereikjo susidurti su Otoru, jie nemat blykaus spindesio tose negyvose akyse, nejuto t bedvasi juod pirt alio. Ir jie neinojo apie kovas upi emse. K jie galjo su vokti? Jis staigiai nuo j nusisuko ir nuingsniavo alin tyldamas. Pipas dar kteljo pavymui, taiau Jonas nekreip dmesio. Po gaisro jie grino j jo senj cel Hardino bokto apaioje ir ten da bar jis parjo. Vaiduoklis susirangs miegojo prie dur, taiau pakl galv, igirds Jono bat trinksjim. Raudonos didvilkio akys buvo tamsesns nei granatai ir imintingesns nei mogaus. Jonas atsiklaup, pakas jam paaus ir parod kalavijo buo. - irk. ia tu. Vaiduoklis pauost ikalt i akmens atvaizd ir paband lytelti. Jonas nusiypsojo. - Tai tu nusipelnei garbs, - tar jis vilkui... ir staiga prisimin, kaip j rado, t dien vlyvos vasaros sniege. Jie jau dundjo alin su kitais jauni kliais, bet Jonas igirdo inktim, gro ir aptiko j, baltu kailiu, beveik ne matom pusnyse. Jis buvo visikai vienas, pagalvojo jis, toli nuo kit jauni kli. Jis buvo kitoks, tad jie j atstm. - Jonai? - Jis pakl akis. Ant kuln nervingai suposi Semvelis Tarlis. Jo skruostai buvo raudoni, o pats sisups sunk kailin apsiaust, todl atrod pasirengs iemoti. - Semai. - Jonas atsistojo. - Kas nutiko? Nori pamatyti kalavij? - Jei kiti inojo, be abejo, Semas taip pat. Storasis berniukas papurt galv. - Kakada a buvau tvo kalavijo paveldtojas, - sielvartingai tar. - irdavrio. Lordas Rendilas leido man palaikyti kelet kart, taiau jis mane visuomet gsdino. Jis buvo i Valyrijos plieno, graus, bet toks atrus, kad bijojau sueisti kuri nors i seser. Dabar j pavelds Dikonas. - Jis nusi luost prakaituotas rankas apsiaust. - A... e... meisteris Eimonas nori tave matyti. Dar neatjo laikas keisti jo tvarsiams. Jonas tariai susirauk. - Kodl? - norjo inoti. Semas atrod apgailtinai. Tai buvo pakankamas atsakymas. - Tu jam pasakei, ar ne? - piktai r Jonas. - Prisipainai jam, kad iple pjai man.

S O S T AIDIMAS

513

- A... jis... Jonai, a nenorjau... jis paklaus... turjau omeny... manau, jis inojo, jis mato tai, ko nemato kiti... - Jis aklas, - taigiai pabr Jonas su panieka. - Keli rasiu pats. - Jis pa liko Sem stovti ten, isiiojus ir drebant. Meister Eimon rado pauktidje, lesinant varnus. Klaidas buvo su juo, neiojo kibir kapotos msos, jiems kulniuojant nuo vieno narvo prie kito. - Semas sak, kviette mane? Meisteris linkteljo. - Tikrai. Klaidai, duok Jonui kibir. Gal jis bus toks malonus ir man pa ds. Pakumps brolis paraudusiomis akimis padav Jonui kibir ir nuskub jo kopiomis. - Mtyk ms narvus, - nurod jam Eimonas. - Toliau jau pasidarbuos paukiai. Jonas perm kibir dein rank, o kair kio kruvinus msgalius. Varnai pradjo triukmingai kranksti, plaktis grotas, dauydami metal nakties juodumo sparnais. Msa buvo sukapota pirto snario didumo ga balliais. Jis pakabino sauj ir svied alios msos ksnius narv; kranki mas ir rietenos dar labiau kaito. Plunksnos skraid, kai du didesni paukiai susikibo dl gabalo msos. Jonas mikliai pakabino dar vien sauj ir vyste ljo paskui pirmj. - Lordo Mormonto varnui patinka vaisiai ir grdai. - Tai retas pauktis, - tar meisteris. - Dauguma krankli lesa grdus, taiau mieliau renkasi ms. Nuo jos jie stiprja ir, bijau, mgaujasi kraujo skoniu. Tuo jie panas mones... ir kaip mons, ne visi varnai vienodi. Jonas neturjo ko tai pasakyti. Jis mt ms, svarstydamas, kodl j ia pakviet. Be abejons, senolis jam pasakys, atjus metui. Meisteris Eimonas ne tas mogus, kur galima skubinti. - Balandius taip pat galima imokyti neioti inias, - kalbjo meiste ris, - taiau varnas stipresnis skraidnas, didesnis, drsesnis, kur kas pro tingesnis, moka geriau apsiginti nuo vanag... tik varnai juodi ir minta lavo nais, tad kai kurie dievobaimingi mons jais bjaurisi. Beiloras Palaimintasis band pakeisti visus juodvarnius balandiais, inojai? - Meisteris atsuko savo baltas akis Jon, ypsodamas. - Nakties sargyba renkasi varnus. Jono pirtai nyrojo kibire, plataka iki rieo buvo kruvina. - Daivenas sako, kad vaildlingai vadina mus varnomis, - abejodamas tar. - Varna yra kranklio varg pusseser. Jie abu juodi elgetos, nekeniami ir nesuprantami. Jonas norjo suprasti, apie k jie kalba ir kodl. Kodl jam turt rpti varnai ir balandiai? Jei senolis turi jam k pasakyti, kodl tiesiog negali i dstyti? - Jonai, ar kada pagalvojai, kodl Nakties sargybos vyrai neturi mon ir vaik? - paklaus meisteris Eimonas.

514

GEORGE R. R. MARTIN

Jonas gteljo. - Ne. - Jis padrabst dar msos. Kairs rankos pirtai buvo lipns nuo kraujo, o dein sopjo nuo kibiro svorio. - Kad neturt, ko mylti, - atsak senolis, - nes meil yra garbs nuo das, pareigos udik. Jonui tai neatrod teisinga, taiau jis nutyljo. Meisteriui buvo imtas met, jis auktas Nakties sargybos karininkas; kaip gali jam prietarauti. Senolis, regis, pajuto jo abejones. - Pasakyk man, Jonai, jei ateit tokia diena, kai tavo lordas tvas turt pasirinkti tarp garbs ir t, kuriuos myli, kaip jis pasielgt? Jonas dvejojo. Jis norjo rti, kad lordas Edardas niekuomet nepasielgt negarbingai, net dl meils, taiau silpnas vidinis balselis kuteljo: Jis su silauk pavainikio, kur ia garb? O tavo motina, kur jo pareiga jaiy jis net nesako jos vardo. - Jis pasielgt, kaip bt teisinga, - tar jis... skardiai, kad pridengt dvejones. - Nesvarbu, kas nutikt. - Tada lordas Edardas yra vienas i deimties tkstani. Dauguma ms nesam tokie tvirti. Kas yra garb, palyginti su moters meile? Kas yra pareiga, palyginti su diaugsmu laikyti rankose naujagim sn... arba brolio ypse nos prisiminimu? Vjas ir odiai. Vjas ir odiai. Mes tik mons, o dievai apdovanojo mus meile. Tai ms didiausia lov ir baisiausia tragedija. Nakties sargyb susibr vyrai inojo, kad tik j drsa saugo karalyst nuo tamsos i iaurs. Jie inojo, kad negali bti skaldomi itikimybs, kuri silpnint j sprendimus. Tad jie prisiek neturti monos ir vaik. Taiau jie turjo broli ir seser. Motinas, kurios juos pagimd, tvus, kurie dav pavardes. Jie atvyko i vaiding karalysi ir inojo, kad laikai gali pasikeisti, taiau mons - ne. Tad jie taip pat prisiek, kad Nakties sar gyba nedalyvaus tarpusavio karuose karalysts, kuri jie saugo. Jie laiksi savo priesaikos. Kai Eigonas nuud Juodj Haren ir ugrob jo karalyst, Hareno brolis buvo lordas vadas prie Sienos su deimia tks tani kalavij. Jis neygiavo jo bausti. Tada, kai Septynios Karalysts buvo septynios karalysts, nebuvo tokio laiko, kad trys ar keturios i j nekariau t. Sargyba nesikio. Kai andalai perplauk per siaurj jr ir um Pir mj moni karalystes, uvusi karali sns liko itikimi savo priesaikai ir nemet post. Taip visuomet buvo, nesuskaiiuojamus metus. Tokia yra garbs kaina. Bailys gali bti drsus kaip bet kuris mogus, kai nereikia nieko bijoti. Ir mes visi atliekame pareig, kai u tai nereikia mokti. Kaip lengva atrodo tada eiti garbs keliu. Taiau anksiau ar vliau kiekvieno mogaus gyveni me iauta diena, kai nra lengva, kai reikia rinktis. Kai kurie varnai vis dar rijo, ilgi lipns msos ksniai kabaliavo j sna puose. Kiti, atrod, stebjo j. Jonas jaut t ma juod aki svor.

SO ST AIDIMAS

515

- Ir iandien tokia diena iauo man... ar tai norite pasakyti? Meisteris Eimonas pasuko galv ir pairjo j tomis negyvomis balto mis akimis. Atrod, lyg velgt tiesiai ird. Jonas jautsi nuogas ir paei diamas. Jis pam kibir abiem rankom ir sumet likusius ksnius per gro tas. Msos gabaliukai ir kraujas tekteljo aplinkui, ibaidydami varnus. Jie pakilo or, klaikiai kranksdami. Greitesnieji iupo ksnius ore ir godiai rijo. Jonas paleido tui kibir ir is barkteljo ant grind. Senolis udjo lies, dmt rank jam ant peties. - Sopa, berniuk, - velniai tar. - O, taip. Rinktis... visuomet skauda. Ir visuomet skauds. inau. - Js neinote, - kariai tar Jonas. - Niekas neino. Net jei esu jo pavai nikis, jis mano tvas... Meisteris Eimonas atsiduso. - Ar negirdjai nieko, k tau sakiau, Jonai? Manai, esi pirmas? - Jis papur t savo sen galv; tai buvo odiais nenusakomo nuovargio gestas. - Buvo laikas, kai dievai nusprend ibandyti mano priesaik. Kart, kai buvau dar vaikas, kart paiame jg ydjime ir kart senatvje. Tada stipryb mane apleido, akys apsiblaus, bet tas paskutinis pasirinkimas buvo iaurus kaip ir pirmas. Mano varnai ne inias i piet, odius, juodesnius u sparnus, apie mano gimins lugim, mano giminaii mirt, nemalon ir nevilt. K a galjau padaryti - senas, aklas, silpnas? Buvau bejgis kaip indomas k dikis, taiau vis tiek sielvartavau, kad sdiu ia pamirtas, kai jie udo varg mano brolio vaikait, jo sn ir net maus vaikus... Jonas apstulbo, ivyds vilganias aaras senolio akyse. - Kas js? - tyliai paklaus, kone bijodamas. Bedant ypsena nuvilnijo senose lpose. - Tik citadels meisteris, prisieks tarnauti Juodajai piliai ir Nakties sar gybai. Mano gildijoje mes atsisakome gimins vardo, kai prisiekiame ir nusikaldiname vrin. - Senolis paliet meisterio grandin, kuri laisvai karojo aplink jo plon, gyslot kakl. - Mano tvas buvo Meikaras, pirmasis tuo vardu, o mano brolis Eigonas vald po jo vietoj mans. Mano senelis pava dino mane princo Eimono, Drakon riterio, garbei, kuris buvo jo dd ar jo tvas, nelygu, kuriuo pasakojimu tiksi. Jie mane vadino Eimonu... - Eimonas... Targeirinas? - Jonas vargiai galjo tuo patikti. - Kadaise, - tar senolis. - Kadaise. Tad matai, Jonai, a inau... ir ino damas a tau nepasakysiu, likti ar vykti. Rinktis tursi pats ir taip gyventi iki savo dien galo. Kaip a gyvenu. - Jo balsas virto kudesiu. - Kaip a gyvenu...

DANEIRIS

iui pasibaigus, Dani jojo ant savo Sidabrs per uvusij laukus. Jos tarnaits ir chaso vyrai sek paskui, ypsodamiesi ir poktaudami tarpusavyje. Dotraki pasagos iraus em, sutryp ryius ir lius, kol arachai ir strls sjo siaubing nauj derli ir laist j krauju. Gaitantys irgai kl galvas ir veng jai jojant pro al. Sueisti vyrai aimanavo ir meldsi. Tarp j vaikiojo dakva ranymalon teikiantys vyrai su sunkiais kirviais, vienodai niodami galvas ir mirusiems, ir mirtantiems. Po j skubinosi brelis nedi deli mergaii, trauk i lavon strles ir djo krepius. Paskiausiai uostindami cimpino unys, sulys ir alkani, maitd brys, kuris niekuomet neatsilikdavo nuo chalasaro. Avys buvo seniausiai kritusios. Atrod, kad j tkstaniai, juodi nuo m u si strli antgaliai styrojo i kiekvienos maitos. Chalo Ogo raiteliai tai pada r, Dani inojo; joks vyras i Drogo chalasaro nra toks kvailas, kad gaiint strles avis, kai reikia nudobti piemenis. Miestas liepsnojo, juodi dm kamuoliai drumstsi ir vartaliojosi kilda mi rst mlyn dang. Po sudauytomis plkto molio sienomis blaksi raiteliai, mosuodami ilgais botagais, jie gin ilikusius gyvuosius i rkstan i griuven. Moterys ir vaikai i Ogo chalasaro ingsniavo niriai, bet idi diai, net nugalti ir paimti vergij; dabar jie tapo vergais, taiau, regis, to nesibaimino. Miestieiai atrod kitaip. Dani j gailjo; ji prisimin, k reikia siaubas. Motinos klupinjo tuiais, negyvais veidais, tempdamos u rankos kkiojanius vaikus. Tarp j buvo vos keli vyrai: luoiai, bailiai ir seneliai. Seras Dora sak, kad ios alies mons vadina save lazarinais, taiau dotrakiai auk juos he raki, avi tauta. Kadaise Dani bt palaikiusi juos dotrakiais, nes jie turjo toki pat varin od ir migdol akis. Dabar jie at rod jai svetimi, drti ir plokiaveidiai, j juodi plaukai nukirpti pernelyg trumpai. Jie buvo avi piemenys ir valg daroves, ir chalas Drogas kalbjo, kad j kratas pietus nuo ups vingio. Dotraki jros ols netiko avims. Dani pamat vien berniuk isilaisvinus ir bgant prie ups. Raitelis ukirto jam keli ir pargrino, kiti apsupo j ir, pliaukdami botagais per veid, vaik j tai vien, tai kit pus. Vienas uoliavo paskui j, aiydamas per upakal, kol launys paraudo nuo kraujo. Kitas apvijo botag aplink kulkn ir pargriov. Galiausiai, kai berniukas begaljo tik liauti, jiems i tas aidimas pabodo ir jie suvar strl jam nugar. Seras Dora pasitiko j prie suskaldyt vart. Ant arv jis segjo tamsiai ali apsiaust. Jo arvins pirtins, antblauzdiai ir didysis almas buvo

SO S T AIDIMAS

517

tamsiai pilko metalo. Dotrakiai ivadino j bailiu, kai jis apsivilko arvus, ta iau riteris spjov pasityiojimus jiems atgal veid, plyksteljo pyktis, ilga sis kalavijas susikirto su arachu, ir raitelis, kurio paaipos buvo garsiausios, liko u j mirtinai nukraujuoti. Seras Dora prijojs pakl plokio didiojo almo antveid. - Js lordas vyras laukia js mieste. - Drogas nesueistas? - Keletas pjovim, - nuramino seras Dora, - nieko rimto. Per dien jis paskerd du chalus. Pirmiausia chal Og, o tada jo sn Fog, kuris tapo chalu, kritus Ogui. Jo kraujo raiteliai nur varpelius jiems nuo plauk, ir dabar chalo Drogo kiekvienas ingsnis skamba garsiau nei prie m. Ogas ir jo snus sdjo ant vieno suolo su jos lordu vyru vardyn puo toje, kur buvo karnuotas Viseiris, taiau tai buvo Vais Dotrakyje, po Kaln Motina, kur visi raiteliai buvo broliai, o visi kivirai pamirti. ols jroje buvo kitaip. Ogo chalasaras puol miest, kai chalas Drogas j priiupo. Ka in, k pagalvojo avi tauta, kai pamat j arkli keliamas dulkes nuo suskilinjusi molini sien. Galbt kai kurie, jaunesni ir kvailesni, patikjo, kad dievai igirdo beviltikoje padtyje atsidrusij maldas, ir palaik tai isigelbjimu. Anapus kelio mergina, ne vyresn nei Dani, verk auktu plonu balsu, kai raitelis uvert j ant lavon krvos veidu emyn ir pam. Kiti raiteliai nulipo nuo arkli ir lauk savo eils. Toks buvo isigelbjimas, kur dotrakiai atne avi tautai. A esu drakono kraujo, primin sau Daneiris Targeirin, nusisukdama. Ji suspaud lpas, sukietino ird ir nujojo link vart. - Dauguma Ogo raiteli pabgo, - kalbjo seras Dora. - Vis dlto bus apie deimt tkstani belaisvi. Verg, pagalvojo Dani. Chalas Drogas nuvarys juos emup, vien i miest Verg lankoje. Ji norjo verkti, taiau tar sau, jog turi bti stipri. Tai karas, toks jis yra, tokia Geleinio sosto kaina. - Pasakiau chalui, kad jis turt sukti Mirin, - tar seras Dora. - Ten jis gaut geresn kain nei i verg karavano. Ilyrijus rao, kad pernai juos buvo uklups maras, tad vienamiai moka dvigubai u sveikas jaunas m er gaites ir trigubai u berniukus, jaunesnius nei deimties met. Jei utektinai vaik igyvens kelion, aukso pakaks nusipirkti visiems reikiamiems laivams ir pasamdyti vyrams, kurie juos plukdyt. U j prievartaujama mergina sukliko ird verianiu balsu ir m aima nuoti. Dani ranka tvirtai suspaud vadeles ir pasuko Sidabrs galv. - Pasakyk, kad jie liautsi, - paliep serui Dorai. - Chalysi? - riteris suglumo. - Girdjai, k pasakiau, - pakartojo ji. - Sustabdyk juos. - Ji kreipsi savo chas aiia dotraki kalba. - Dogai, Kuorai, js padsite serui Dorai. Nenoriu prievartavim.

518

GEORGE R. R. MARTIN

Kariai susivalg, visai priblokti. Dora Mormontas paragino irg ir prijojo ariau. - Princese, - kreipsi. - Js turite velni ird, taiau nesuprantat. Taip bdavo visuomet. ie vyrai praliejo krauj dl chalo. Dabar jie pasiima atlyg. Anapus kelio mergait vis dar raudojo aukta daininga kalba, nesupran tama Dani ausims. Dabar pirmasis vyras jau baig ir jo viet um antras. - Ji yra i avi, - dotraki kalba tar Kuoras. - Ji niekas, chalysi. Raiteliai daro jai garb. Avi tautos vyrai guli su avimis, tai visi ino. - Tai visi ino, - atkartojo jos tarnait Iri. - Tai visi ino, - pritar Dogas, raitas ant aukto pilko erilo, kur jam padovanojo Drogas. - Jei jos dejons eidia js ausis, chalysi, Dogas atne jos lieuv. - Jis isitrauk arach. - Nenoriu jos skriausti, - spjo Dani. - Ji priklauso man. Daryk, kaip sakau, arba apie tai suinos chalas Drogas. - Taip, chalysi, - atsak Dogas ir paragino irg. Kuoras ir kiti nusek paskui, plaukuose skimbiojant varpeliams. - Jokite su jais, - sak ji serui Dorai. - Klausau. - Riteris smalsiai j nuvelg. - Js tikrai esate savo brolio sesuo. - Viseirio? - ji nesuprato. - Ne, - atsak jis. - Reigaro. - Ir nuuoliavo. Dani igirdo Dogo riksm. Prievartautojai tik nusijuok. Vienas kak kteljo atgal. Dogo arachas blyksteljo, ir vyro galva nusirito nuo pei. Juokas virto keiksmais, raiteliai griebsi ginkl, taiau tuo metu atskubjo Kuoras, Agas ir Racharas. Ji mat Ag rodant per keli, kur ji sdjo ant Si dabrs. Raiteliai nudelb j altomis, tamsiomis akimis. Vienas nusispjov. Kiti narndami isiskirst prie savo irg. Tuo metu avi mergin usiguls vyras nesustojo judjs, taip pasinrs malonum, kad n nesuprato, kas vyksta aplink. Seras Dora nulipo nuo irgo ir arvuota ranka atpl j nuo merginos. Dotrakis nusikoiojo pur v, paoko su peiliu rankoje ir krito Ago strlei smigus gerkl. Mormontas pakl mergin nuo lavon krvos ir supo savo krauju aptakyt apsiaust. Jis palydjo j per keli prie Dani. - K norite su ja daryti? Mergina drebjo, jos akys buvo plaios ir miglotos, plaukai sutepti krauju. - Dorja, apirk jos aizdas. Tu neatrodai kaip raitelis, gal ji tavs nebi jos. Visi kiti, su manim. - Ji paragino Sidabr pro sulauytus medinius vartus. Mieste buvo dar blogiau. Dauguma nam liepsnojo, ir dakva ran dirbo savo iurp darb. Begalvi lavon buvo pilnos visos siauros, vingiuotos ga tvs. Mat daugiau prievartaujam moter. Kaskart sustojusi Dani pasis davo savo chas sustabdyti prievartos ir pareikalaudavo aukos kaip vergs. Viena i j, stambaus sudjimo keturiasdeimtmet moterik priplota no

S O S T AIDIMAS

519

simi, mikiodama palaimino Dani bendrine kalba, taiau i kit ji tesulauk buk, juod vilgsni. Jos j iri tariai, su lidesiu suvok ji; bijo, kad ji igelbjo jas dar blogesnei lemiai. - Js negalite pareikalauti j vis, vaike, - tar seras Dora ketvirt kart jiems sustojus, kol jos chaso kariai gin naujsias verges prieais j. - A esu chalysi, Septyni Karalysi paveldtoja, drakono kraujo, - pri min jam Dani. - Ne tau aikinti, ko a negaliu daryti. - Kitoje miesto pusje sugriuvo pastatas; ugnies ir dm debesyje ji igirdo tolimus riksmus ir i gsdint vaik aimanas. Jie rado chal Drog sdint prie kvadratins, belangs ventyklos su sto romis molinmis sienomis ir lyg didiulis rudas svognas igaubtu kupolu. Greta ppsojo u j didesn galv krva. Viena i avi kario trumpj strli pervr jam rank aukiau alkns, kair nuogos krtins pus buvo kruvi na, lyg nutakyta daais. Trys jo kraujo raiteliai buvo su juo. Diki padjo Dani nulipti; pilvui augant ir sunkjant ji tapo nerangi. Ji atsiklaup prieais chal. - Mano saul ir vaigds sueistas. - Aracho ris buvo platus, bet ne gilus; kairiojo spenelio neliko, o kruvinos msos ir odos atplaia karojo ant krtins kaip lapias skuduras. - Tai tik drskimas, mano gyvenimo mnuli, vieno chalo Ogo kraujo raitelio aracho, - bendrine kalba ramino chalas Drogas. - Nudjau j u tai, Og taip pat. - Jis pasuko galv, varpeliai plaukuose velniai tilindiavo. Tai Og tu girdi ir Fog, jo chalak, kuris buvo jau chalas, kai j nudjau. - N vienas karys negali atsilaikyti prie mano gyvenimo saul, - tar Dani, - erilo, kuris apergs pasaul, tv. Raitas karys prisiartino ir nuoko i balno. Jis kreipsi Hag; pikt do traki odi srautas liejosi per greitai, kad Dani suprast. Milinas kraujo raitelis grietai pairjo j, tada pasisuko chal. - is karys yra Magas, kuris joja ko Dako chase. Jis sako, kad chalysi pa sim jo grob, avi dukr, kuri priklaus jam joti. Chalo Drogo veidas buvo ramus ir rstus, taiau jo akys smalsios, kai atsigr Dani. - Pasakyk, ar tai tiesa, mano gyvenimo mnuli, - paliep jis dotraki kalba. Dani pasisak, k padar, jo kalba, kad chalas geriau j suprast, papras tais ir tiesiais odiais. Jai baigus, Drogas susirauk. - Tai karas. Tos moterys dabar ms vergs, ir galime elgtis su jomis, kaip norime. - A noriu laikyti jas saugias, - tar Dani, bgtaudama, ar ne per daug drsta. - Jei tavo kariai nori joti ant i moter, tegu daro tai velniai ir ima jas monas. Leisk joms likti chalasare ir gimdyti tau snus. Kvotas visuomet buvo iauriausias i kraujo raiteli. Tai jis nusijuok.

520

GEORGE R. R. MARTIN

- Argi arkliai kergiasi su avimis? Kakas jo tone primin jai Viseir. Dani piktai atsisuko j. - Drakonai minta ir arkliais, ir avimis. Chalas Drogas nusiypsojo. - Matai, kokia narsi ji tampa! - tar. - Tai mano snus joje, erilas, kuris apergs pasaul, pripildo j ugnies. Atsargiau, Kvotai... jei motina nesudegins tavs ten, kur sdi, snus sutryps tave purv. O tu, Magai, priksk lieuv ir susirask kit av apergti. ios priklauso mano chalysi. - Jis ties rank Dani, taiau, kilsteljs j, nuo maus skausmo susirauk ir nusisuko. Dani beveik jaut jo kanias. aizdos buvo baisesns, nei seras Dora lei do jai patikti. - Kur gydnai? - paklaus ji. Chalasare j buvo dviej ri: bergdios moterys ir vergai eunuchai. olininks gyd grimais ir ukeikimais, eunu chai - peiliais, adatomis ir ugnimi. - Kodl jie neapiri chalo? - Chalas liep pasitraukti beplaukiams vyrams, chalysi, - patikino j Koholas. Dani mat, kad kraujo raitelis pats gavs aizd; gil pjv kairiajame petyje. - Daug raiteli sueist, - usispyrs pakartojo chalas Drogas. - Tegu pirmiausia igydo juos. i strl - ne daugiau nei muss kandimas, is nedi delis pjovimas - tik naujas randas, kuriuo pasipuikuosiu prie sn. Dani mat raumenis krtinje, kur buvo nupjauta oda. Kraujo srovel tekjo nuo strls, pervrusios rank. - Chalui Drogui nepritinka laukti, - pareik ji. - Dogai, surask tuos eunuchus ir atvesk ia nedelsiant. - Sidabrine ledi, - nuskardjo moters balsas ujos. - A galiu pasirpinti Didiojo Raitelio aizdomis. Dani pasuko galv. Kalbjo viena i vergi, kurias ji isireikalavo: stam bioji moterik priplota nosimi, kuri pirma dkodama j palaimino. - Chalui nereikia pagalbos i moters, kuri miega su avimis, - amteljo Kvotas. - Agai, nurk jai lieuv. Agas iupo j u plauk ir prispaud peil prie gerkls. Dani pakl rank. - Ne. Ji mano. Leiskite jai kalbti. Agas pavelg j, paskui Kvot ir nuleido peil. - Nelinkiu nieko blogo, narsieji raiteliai, - puikia dotraki kalba pasak moteris. Drabuiai, kuriais ji vilkjo, kadaise buvo i ploniausios ir puikiau sios vilnos, gausiai isiuvinti, taiau dabar purvini, kruvini ir sudraskyti. Ji prispaud nuplt gabal liemens prie sunki krt. - A iek tiek moku gydymo meno. - Kas tu? - paklaus Dani. - A vardu Miri Maz Dur. Esu ios ventyklos vyriausioji.

SO ST AIDIMAS

521

- Maegi, - suniurnjo Hagas, iupindamas savo arach. Jo vilgsnis buvo nirus. Dani prisimin od i iurpios istorijos, kuri vien vakar prie lauo jai papasakojo Diki. Maegi buvo moteris, kuri miegojo su demo nais ir praktikavo juodiausi magij, iauri btyb, pikta ir besiel, lankanti mones nakties gdumoje ir iiulpianti gyvyb ir jgas. - A esu gydn, - tar Miri Maz Dur. - Avi gydn, - pasiaip Kvotas. - Mano kraujo broli, sakau, umukime it maegi ir palaukime beplaukiu vyr. Dani nepais kraujo raitelio pasipiktinimo. i sena, paprasta, drta m o terik jai neatrod panai maegi. - Kur tu imokai gydyti, Miri Maz Dur? - Mano motina taip pat buvo ventyklos maldingoji ir imok mane vis giesmi ir ker, labiausiai tinkani Didiajam Ganytojui, ir kaip pagamin ti ventus smilkalus ir aliejus i lap, akn ir uog. Kai buvau jaunesn ir drsesn, su karavanu nukeliavau Aaj prie eli pasimokyti i j mag. Laivai i daugelio krat atplaukia Aaj, tad a gana ilgai tenai gyvenau ir mokiausi gydymo i vairiausi moni. Mnulio dain i Jogos Najaus apdovanojo mane gimdymo giesmmis, moteris i js rait moni alies imok mane burti i ols, grd ir arkli, o meisteris i Saullydio emi atvr man kn ir parod visas paslaptis, kurios slypi po oda. Prabilo seras Dora Mormontas. - Meisteris? - Marvinas, vadino jis save, - bendrine kalba atsak moteris. - I ujrio. I Septyni emi, sak jis. Saullydio emi. Kur mons yra geleiniai ir valdo drakonai. Jis imok mane savo kalbos. - Meisteris Aajuje, - sumurmjo seras Dora. - Pasakyk man, maldin goji, k tas Marvinas segjo aplink kakl? - Toki standi grandin, kad atrod, jog j udusins, Geleinis lorde, i daugybs metal grandi. Riteris pavelg Dani. - Tik Oldtauno citadelje mokytas mogus segi toki grandin, - paai kino jis, - ir tokie mons daug imano apie gydym. - Kodl nori padti mano chalui7 . - Visi mons yra viena banda, ar bent jau mes taip mokomi, - atsak Miri Maz Dur. - Didysis Ganytojas atsiunt mane em gydyti jo avinli, kur juos berasiau. Kvotas jai pliaukteljo. - Mes ne avys, maegi. - Liaukis, - piktai liep Dani. - Ji mano. Neleisiu jos skriausti. Chalas Drogas suniurnjo: - Strl reikia itraukti, Kvotai.

522

GEORGE R. R. MARTIN

- Taip, Didysis Raiteli, - atsak Miri Maz Dur, liesdama savo nubrozdin t veid. - O js krtin reikia nuplauti ir susiti, kitaip aizda supliuos. - Tada taip ir padaryk, - sak chalas Drogas. - Didysis Raiteli, - tar moteris, - mano rankiai ir vaistai yra dievo na muose, kur gydymo galios stipriausios. - A nuneiu tave, mano kraujo broli, - pasisil Hagas. Chalas mosteljo jam. - Man nereikia vyro pagalbos, - tar ididiu ir grietu balsu. Jis atsistojo, niekieno nepadedamas, auktesnis u juos. vieio kraujo banga nuvilnijo jo krtine, kur Ogo arachas nupjov jam spenel. Dani mitriai atsidr greta. - A nesu vyras, - sukudjo, - tad gali atsilieti mane. - Drogas udjo didiul rank jai ant peties. Ji perm iek tiek jo svorio ir jie nusvirdulia vo prie didiosios molio ventyklos. Trys kraujo raiteliai sek kandin. Dani sak serui Dorai ir savo chaso kariams saugoti jim ir pasirpinti, kad niekas nepadegt pastato, kol jie viduje. Per virtin priekambari jie pasiek aukt centrin kambar po svog nu. Pro paslptus langus viruje skverbsi blyki viesa. Laikikliuose ant sie n rko keletas degl. Ant plktini grind buvo primtyta avies kaili. - ia, - tar Miri Maz Dur, rodydama aukur, didiul mlynai ivagot akmen, ikalint piemen ir j band vaizdais. Chalas Drogas atsigul ant jo. Moteris met sauj saus lap ugniakur, kambarys prisipild kvapni dm. - Bus geriau, jei palauksite lauke, - liep kitiems. - Mes esame jo kraujo kraujas, - ginijosi Koholas. - ia lauksime. Kvotas eng prie Miri Maz Dur. - inok tai, avi maldingoji. Pakenksi chalui, kentsi pati. - Jis isitrauk lupimo peil ir parod jai amenis. - Ji nepadarys nieko bloga. - Dani jaut, kad gali pasitikti ia sena, pa prasto veido moterimi su priplota nosimi; gal gale ji juk igelbjo j nuo iauri prievartautoj rank. - Jei privalote likti, tada padkite, - kreipsi Miri kraujo raitelius. - Di dysis Raitelis man per stiprus. Laikykite j ram, kol itrauksiu strl i jo kno. - Jos drabuio skudurai nukrito iki juosmens, kai atvr droint skryni ir m raustis tarp buteliuk ir dui, peili ir adat. Kai jau buvo pasiruousi, ji nulau spygliuot strls antgal ir itrauk kot, giedodama daininga lazarin kalba. Tada pakaitino sot vyno iki virimo ant ugniakuro ir upyl ant aizd. Chalas Drogas keik j, taiau nejudjo. Ji aprio str ls aizd drgn lap tvarsiu ir palinko prie prapltos krtins: itep j blykiai aliu tepalu, tada prispaud od viet. Chalas sugrie dantimis ir prarijo riksm. Maldingoji isitrauk sidabrin adat, ilkini sil rit ir pradjo siti od. Baigusi nutep od raudonu tepalu, udjo daugiau lap ir aprio krtin avies kailio draiskana.

S O ST AIDIMAS

523

- Turite sukalbti maldas, kurias pasakysiu, ir laikyti avies kailio tvarst deimt dien ir deimt nakt, - spjo ji. - Kariuosite ir nies, o pabaigus gydym liks didiulis randas. Chalas Drogas atsisdo, skimbteljo varpeliai. - A dainuoju apie savo randus, avi moterie. - Jis palankst rank ir su sirauk. - Negerkite nei vyno, nei aguon pieno, - pagrasino ji. - Skauds, taiau turite ilaikyti kn stipr kovai su nuodingomis dvasiomis. - A esu chalas, - tar Drogas. - Spjaunu skausm ir geriu, k noriu. Koholai, atnek mano liemen. - Karys nusiskubino. - Anksiau, - kreipsi Dani bjaurij lazarin moter, - girdjau jus kalbant apie gimdymo giesmes... - inau kiekvien kruvinos lovos paslapt, Sidabrine ledi, ir niekada nesu praradusi kdikio, - atsak Miri Maz Dur. - Man laikas jau arti, - prisipaino Dani. - Noriau, kad btumte prie mans, kai jis ateis, jei galsit. Chalas Drogas nusijuok. - Mano gyvenimo mnuli, tu nepraai vergo, tu sakai. Ji darys, kaip liep si. - Jis nuoko nuo aukuro akmens. - Eime, mano krauje. irgai aukia, i vieta tik pelenai. Laikas joti. Hagas nusek paskui chal i ventyklos, taiau Kvotas usiliko ir rsiai dbteljo Miri Maz Dur. - Atmink, maegi, jei chalas gyvens, tu irgi. - Js valia, raiteli, - atsak jam moteris, rinkdama savo stiklainius ir bu teliukus. - Didysis Ganytojas saugo band.

TYRIONAS

nt kalvos, velgianios karalikj keli, po guoba buvo pastatytas il gas, grubiai surstas puinis stalas ant irgi ir uklotas auksiniu aude klu. ia, prie paviljono, lordas Taivinas vakarieniavo su vyriausiais riteriais ir lordais vliavininkais, jo didioji aviei ir aukso spalvos vliava plevsavo vir galvos ant labai aukto koto. Tyrionas atvyko vlai, nuo balno paskaudusiu knu ir sugis, pernelyg aikiai suprasdamas, kaip juokingai atrodo kreivodamas laitu pas tv. Die nos ygis buvo ilgas ir varginantis. Jis tikjosi vakar prisigersis. Tvyrojo prieblanda, oras atgijo nuo plasnojani jonvabali. Virjai tiek ms: penkis induklius parelius, apkepusia ir trakania odele, su skirtingais vaisiais kiekvieno snukutyje. Nuo kvapo burnoje susi kaup seils. - Labai atsipraau, - tar jis, uimdamas viet ant suolo greta dds. - Galbt turiau pavesti tau laidoti ms uvusius, Tyrionai, - tar Tai vinas. - Jei m vluosi taip, kaip prie stalo, kol tu atvyksi, jis bus baigtas. - O, galit man palikti kok vien ar por valstiei, tve, - atsiliep Ty rionas. - Ne per daug, nes nenoriu pasirodyti godus. - Jis prisipyl taur vyno ir irjo, kaip patarnautojas pjausto pariuk. Traki oda spragsjo po peiliu, o i msos tekjo kartos sultys. Tai buvo mieliausias vaizdas, kok Tyrionas mat per amius. - Sero Adamo valgai sako, kad Stark pajgos pajudjo pietus nuo Dvyni, - prane tvas, kai lkt prisipild kiaulienos. - Prie j prisidjo lordo Frjaus vyrai. Ko gero, jie ne toliau kaip per dienos yg iaur nuo ms. - Praau, tve, - tar Tyrionas. - A noriu valgyti. - Ar mintis apie susidrim su Stark berniuku atima tau vyrikum, Tyrionai? Tavo brolis Deimis mielai su juo susikibt. - A mieliau susikibiau su tuo pareliu. Robas Starkas nra n perpus toks minktas ir jis niekada taip gardiai nekvepjo. Lordas Lefordas, gaius vyriokas, atsakingas u j aprpinim, palinko priek. - Tikiuosi, tavo laukiniai nebus tokie nenors, antraip bsim veltui i vaist ms gerj plien. - Mano laukiniai tuo plienu puikiai pasinaudos, milorde, - atsak Ty rionas. Kai jis prane Lefordui, kad jam reikia ginkl ir arv apginkluoti trims imtams vyr, kuriuos Ulfas surinko i priekalni, is atrod taip, tar si jis bt papras atiduoti savo nekaltas dukteris jiems pasismaginti.

SO ST AIDIMAS

525

Lordas Lefordas susirauk. - Maiau t didj gauruot iandien, t, kuris usispyr, kad jam duotu me du kovos kirvius, sunkaus juodo plieno su vienodais pusmnulio ame nimis. - iagai patinka udyti abiem rankom, - paaikino Tyrionas, kai lkt garuojanios kiaulienos buvo pastatyta prieais j. - Jis vis dar turjo prisiris prie nugaros medin kirv. - iaga mano, kad trys kirviai dar geriau nei du. - Tyrionas kio nykt ir smili drusk ir dosniai pabarst jos ant msos. Seras Kevanas palinko priek. - Turjome mint pastatyti tave su savo laukiniais avangarde, kai prasi ds mis. Seras Kevanas retai turdavo mint", kuri pirmiausia nebt aplankiusi lordo Taivino. Tyrionas jau buvo pasmeigs gaball msos durklo smaigaliu ir prisikis prie burnos. Dabar j nuleido. - Avangarde? - abejodamas pakartojo. Arba jo lordas tvas pajuto pagar b Tyriono sugebjimams, arba nusprend atsikratyti io nepatogumo am iams. Tyrionas turjo niri nuojaut, kad ino atsakym. - Jie atrodo gana iaurs, - tar seras Kevanas. - iaurs? - Tyrionas suvok mgdiojantis dd lyg mokytas pauktis. Jo tvas irjo vertindamas j, sverdamas kiekvien od. - Leisk man papa sakoti, kokie jie iaurs. Prajusi nakt Mnulio Brolis nudr Akmenin Varn dl derels. Tad iandien, kai krme stovykl, trys Akmenins Var nos suiupo t vyr ir perr gerkl. Galbt jie tikjosi atgauti derel, man sunku pasakyti. Bronui pavyko sustabdyti iag, kad is nenurt negyv liui pimpalo, ir jam pasisek, taiau Ulfas vis tiek reikalauja kraujo pinig, kuriuos Konas ir iaga atsisako mokti. - Kai kariams trksta drausms, kaltas j lordas vadas, - pasak tvas. Jo brolis Deimis visuomet tikindavo vyrus noriai j sekti ir prireikus net m irti u j. Tyrionas stokojo ios dovanos. Itikimyb jis pirkosi auksu, o paklusti priversdavo savo vardu. - Didesnis vyras galt juos bauginti, ar tai norite pasakyti, milorde? Lordas Taivinas Lanisteris pasisuko brol. - Jei mano snaus vyrai jo neklausys, galbt avangardas nra jam tinka ma vieta. Be abejons, jis kur kas patogiau jausis unugaryje, saugodamas kariuomens turto vilkstin. - Man nereikia maloni, tve, - piktai tar jis. - Jei negalite pasilyti nie ko kito, vadovausiu avangardui. Lordas Taivinas tyrinjo savo neaug sn. - A nieko nesakiau apie vadovavim. Tu klausysi sero Gregorio. Tyrionas atsikando ksnel kiaulienos, akimirk pakramt ir piktai i spjov.

526

GEORGE R. R. MARTIN

- Supratau, kad jau nebenoriu valgyti, - tar jis ir nerangiai nulipo nuo suolo. - Meldiu atleisti, milordai. Lordas Taivinas linkteljo galv, leisdamas ieiti. Tyrionas nusisuko ir nukeverzojo. Krypuodamas kalva emyn, jaut nugar smeigtas j akis. U jo suo juoko gsis, taiau jis neatsigr. Tikjosi, kad visi jie pasprings pariukais. Nusileido sutemos, visas vliavas nudaydamos juodai. Lanisteri stovy kla drieksi per kelias mylias tarp ups ir karalikojo kelio. Tarp vyr, irg ir medi buvo nesunku pasimesti, tad Tyrionas pasiklydo. Jis prajo tuzin dideli paviljon ir imtus ugniakur. Kaip paklydusios vaigds tarp pa lapini pleveno jonvabaliai. Jis uuod esnakins derels kvap, kvapnios ir gardios, tokios gundanios, kad tuias skrandis sugurgjo. Kakur tolu moje igirdo balsus, plianius nevanki dainuk. Pro al prabgo kiken dama moteris, nuoga po tamsiu apsiaustu, girtas jos persekiotojas klupinjo ant medi akn. Dar toliau, anapus upeliuko, vienas prieais kit stovjo du ietininkai nuogomis ir lipniomis nuo prakaito krtinmis, nykstanioje viesoje jie miklinosi smogti ir durti. Niekas j neirjo. Niekas su juo nekalbjo. Niekas j nekreip dme sio. J supo Lanisteri giminei prisiek vyrai, milinikos dvideimties tks tani kari pajgos, taiau jis buvo vienas. Kai igirdo tamsoje gil iagos juoko dundjim, nusek paskui j iki Akmenini Varn, iki j nedidelio kampo. Konas, Korato snus, pamojavo alaus puodeliu. - Tyrionas Pusmogis! Ateik, prissk prie ms stalo, pasivaiink msa su Akmeninmis Varnomis. Mes turime buli. - Matau, Konai, Korato snau. - Milinika raudona skerdena kybojo vir riaumojanios ugnies, uverta ant nedidelio medio iemo. Be abejons, tai bta medio. Dviem Akmeninm Varnom sukiojant ms, kraujas ir rie balai varvjo liepsnas. - Dkoju. Pakvieskite mane, kai bulius ikeps. - Sprendiant i vaizdo, tai galjo nutikti dar iki prasidedant miui. Jis nukblino toliau. Kiekvienas klanas turjo savo ugniakur; Juodaausiai nevalg su Akme ninmis Varnomis, Akmenins Varnos nevalg su Mnulio Broliais, ir niekas nevalg su Apdegliais. Kukliausia palapin, kuri isipra i lordo Lefordo, buvo pastatyta vidury keturi lau. Tyrionas rado Bron besidalijant vynmai su naujaisiais tarnais. Lordas Taivinas atsiunt Tyrionui arklinink ir patarnautoj, kuris pasirpint jo poreikiais, ir net usispyr skirti skvair. Jie sdjo aplink ugesusio lauo arijas. Su jais buvo mergina; liekna, tam siaplauk, i pairos ne vyresn nei atuoniolikos. Tyrionas akimirk tyri njo jos veid, kol pastebjo pelenuose uv kaulus. - K valgt? - Uptakius, milorde, - tarjo arklininkas. - Bronas j pagavo.

S O ST AIDIMAS

527

Uptakius, pagalvojo jis. indukliai pareliai. Tebnie prakeiktas mano t vas. Jis sielvartingai dbsojo kaulus, pilvas gurg. Jo skvairas, berniukas nelaimingu vardu - Podrikas Peinas, prarijo tai, k jau norjo sakyti. Jaunuolis buvo tolimas sero Ilino Peino, karaliaus budelio, giminaitis... ir beveik toks pat tylus, nors ne todl, kad bt be lieuvio. Ty rionas kart privert j ikiti, tiesiog nordamas sitikinti. - Tikrai lieuvis, - tar jis. - Kada nors turtum imokti juo naudotis. Dabar jis neturjo kantrybs jaunuolio tardyti ir k nors ipeti, tar, jog is buvo jam ukartas kaip dar vienas iaurus pasityiojimas. Tyrionas vl sutelk dmes mergin. - Ar tai ji? - paklaus Brono. Ji grakiai atsistojo ir pavelg j i didingo penki pd ar daugiau aukio. - Taip, milorde, ir ji gali pati kalbti, jei leisite. Jis pakreip galv on. - A Tyrionas i Lanisteri gimins. Vyrai vadina mane Neauga. - Mano motina aukia mane ei. Vyrai aukia mane... danai. Bronas nusijuok, Tyrionas taip pat nusiypsojo. - palapin, ei, jei btum tokia maloni. - Jis pakl udangal ir palai k, kol ji jo. Viduje udeg vak. Kario gyvenimas turi tam tikr privalum. Kur bekurtum stovykl, ti krai tursi j sekani moter. Po dienos ygio Tyrionas pasiunt Bron su rasti jam keks. - Noriau dar gana jaunos, graiausio veidelio, kok tik rasi, - tar jis. Jei ji iemet praussi, bsiu laimingas. Jei ne, nuprausk j. Pasakyk jai, kas a toks, ir btinai spk, koks a. - Diukas ne visuomet vargindavosi tai padaryti. Merginoms akyse atsispinddavo siaubas, ivydus ponait, kurio pamaloninti buvo pasamdytos... toki aki Tyrionas Lanisteris niekuomet nenordavo ivysti. Jis pakl vak ir nuvelg j. Bronas puikiai pasisteng; ji buvo elns akimis, liekna, maomis, standiomis krtimis ir ypsena, kuri buvo ir dro vi, ir li, ir sukta. Jam tai patiko. - Ar nusirengti suknel, milorde? - Vliau. Ar tu skaisti, ei? - Jei taip pageidaujate, milorde, - apsimestinai kukliai tar ji. - A pageidauju, kad sakytum apie save ties, mergaite. - Taip, taiau ji atsieis jums dvigubai brangiau. Tyrionas nusprend, kad jie tiesiog puikiai sutars. - A Lanisteris. Aukso turiu apsiai, ir pamatysi, kad esu dosnus... taiau man reiks daugiau i tavs nei tik to, k turi tarp koj, nors norsiu ir to. Tu gyvensi mano palapinje, pilstysi man vyn, juoksies i mano pokt, po

528

GEORGE R. R. MARTIN

kiekvienos dienos ygio trinsi skaudanias kojas... ir kol a tave laikysiu dien ar metus, tiek, kiek mes bsim kartu, - nesileisi kit vyr savo lov. - Visai pakeniama. - Ji sum plonos iurktaus audeklo suknels pa lank ir vienu tiksliu judesiu nusitrauk per galv, nusviesdama on. Po ja nebuvo nieko, tik ei. - Jei nepads tos vaks, milordas nusidegins pirtus. Tyrionas pastat vak, pam jos rank savj ir velniai prisitrauk j prie savs. Ji pasilenk jo pabuiuoti. Jos burna buvo medaus ir gvazdikli skonio, o pirtai, sumans ir gud, greit tvarksi su jo drabui usegimais. Kai jis jo, ji pasveikino j kudaniomis glamonmis ir trumpomis, virpulingomis malonumo dejonmis. Tyrionas tar, kad jos malonumas suvaidintas, taiau ji tai dar taip gerai, kad buvo nesvarbu. Tiek tiesos jis netroko. Jam reikjo jos, po visko suvok Tyrionas, kai ji tyliai guljo jo glbyje. Jos ar kako panaaus j. Prajo beveik metai, kai jis paskutin kart mie gojo su moterimi, dar prie tai, kai leidosi Vinterfel brolio ir karaliaus Roberto draugijoje. Rytoj ar poryt jis gali ti, o jei taip nutiks, veriau ke liaus kap galvodamas apie ei, o ne apie savo lord tv, Lai Arin ar ledi Ketlin Stark. Jis jaut velnum jos krt, prisispaudusi prie jo rankos, jai gulint greta. Tai buvo geras jausmas. galv atjo daina. velniai, tyliai jis pradjo vilpauti. - Kas tai, milorde? - sumurmjo ji. - Nieko, - atsak jis. - Daina, kuri imokau vaikystje, tai ir viskas. Mie gok, mieloji. Kai jos akys usimerk, o kvpavimas tapo gilus ir tolygus, Tyrionas i slydo i po jos, atsargiai, kad nesutrikdyt jos miego. Nuogas irpliojo lau kan, pereng per skvair ir nujo u palapins nusiiurkti. Bronas sdjo sukryiavs kojas po rieutmediu netoli tos vietos, kur jie pririo irgus. Jis galando kalavijo amenis, visikai budrus; samdomas kalavijuotis, regis, nemiegojo kaip kiti vyrai. - Kur tu j radai? - lapindamasis paklaus Tyrionas. - Atmiau i riterio. Vyrukas nenorjo jos atiduoti, taiau jo nuomon kakaip pakeit tavo vardas... jis ir dar durklas prie kaklo. - Nuostabu, - sausai tar Tyrionas, nukratydamas paskutinius laus. Kiek pamenu, sakiau surask man kek, o ne pridaryk man prie. - Visos graios jau uimtos, - tar Bronas. - Mielai grinsiu j atgal, jei tau tiks bedant apsileidl. Tyrionas prilubiojo ariau, kur is sdjo. - Milordas tvas pavadint tai lumu ir u akiplikum isist ka syklas. - Man pasisek, kad nesi savo tvas, - atsak Bronas. - Maiau vien spuoguota nosimi. Nortum tokios?

S O ST AIDIMAS

529

- K, ir sudauyiau tau ird? - atov Tyrionas. - A pasilaikysiu ei. Galbt netyia girdjai vard riterio, i kurio j atmei? Veriau jau nebsiu greta jo myje. Bronas pakilo, mitriai ir grakiai kaip kat, pasukiojo kalavij rankoje. - A bsiu greta tavs myje, nyktuk. Tyrionas linkteljo. Nakties oras buvo iltas jo nuogam knui. - Pasirpink, kad likiau gyvas itame myje, ir tada galsi reikalauti atlygio. Bronas permet ilgj kalavij i deins rankos kair ir paband kirsti. - Kas nort nuudyti tok kaip tu? - Milordas tvas, pavyzdiui. Jis stato mane avangard. - A padaryiau t pat. Maas mogus su dideliu skydu. Puikus taikinys lankininkams. - Tu keistai mane linksmini, - tar Tyrionas. - A tikriausiai iprotjau. Bronas sikio kalavij makt. - Be joki abejoni. Kai Tyrionas gro palapin, ei pasirito ant alkns ir mieguistai su murmjo: - A pabudau, o milordas dings. - Milordas gro. - Jis smuko prie jos. Jos ranka nuslinko tarp jo trum p koj ir rado nag vl sukietjus. - Koks kietas, - kudjo ji glostydama. Jis paklaus apie vyr, i kurio j atm Bronas, ir ji pasak kakokio ne ymaus vasalo vard. - Jums nereikia baimintis toki kaip jis, - tar mergina, pirtais glamo ndama varp. - Jis maas mogelis. - O tai kas a, meldiu pasakyti, - paklaus Tyrionas. - Milinas? - O, taip, - sumurk ji, - mano milinas Lanisteris. - Ji aperg j ir aki mirk privert tuo patikti. Tyrionas umigo ypsodamas... ...ir pabudo tamsoje nuo trimit gausmo. ei purt j u peties. - Milorde, - kudjo ji. - Pabuskite, milorde, man baisu. Apspangs jis atsisdo ir nusimet antklod. Ragai skardeno naktyje, lau kiniai ir skubrs, rk: greiiau, greiiau, greiiau. Pasigirdo ksmai, iei dzingsjimas, arkli prunktimas, nors niekas dar nepranaavo mio. - Milordo tvo ragai, - tar jis. - aukia m. Maniau, kad Starkas per dienos yg. ei isigandusi papurt galv. Jos akys buvo plaios ir baltos. Dejuodamas Tyrionas pakilo ant koj ir ijo lauk, aukdamas skvair. Nakties tamsoje sklend balkvo rko gijos, ilgi balti ups pirtai. Vyrai ir irgai klupinjo prieaurio vsoje; buvo dedami balnai, kraunami veimai, gesinami lauai. Trimitai vl ugaud: greiiau, greiiau, greiiau. Riteriai lipo ant prunkiani irg, pstieji kariai bgdami segsi kalavij dirus.

530

GEORGE R. R. MARTIN

Kai jis rado Podrik, berniukas velniai knark. Tyrionas bed pirt galais jam onkaulius. - Kur mano arvai? - kteljo. - Ir paskubk. - I miglos atuoliavo Bronas, jau arvuotas ir raitas, usimovs suplot pusalm. - Ar inai, kas nutiko? - paklaus Tyrionas. - Stark berniukas mus aplenk, - paaikino Bronas. - Jis atslino nakt karalikuoju keliu, ir dabar jo pajgos yra vos per myli iaur nuo ia, sto jasi kovos rikiuot. Greiiau, ragino trimitai, greiiau, greiiau, greiiau. - Pairk, kad klan vyrai bt pasireng ijoti. - Tyrionas kio galv palapin. - Kur mano drabuiai? - sulojo ei. - Ten. Ne, odinius, po imts. Taip. Atnek mano ilgaaulius. Kol jis apsireng, skvairas sutvark arvus, kokius rado. Tyrionas turjo puikius ploktinius arvus, nagingai nukaldintus, kad tikt jo sukrypusiam knui. Nelaimei, jie liko Kasterli pilyje, o jis buvo ia. Tad gavo tenkintis likuiais, kuriuos susirinko i lordo Lefordo veim: ilgais grandininiais markiniais ir almu, uvusio riterio gorete, antblauzdiais, arvinmis pirtinmis ir smailiais metaliniais batais. Kai kurie i j buvo pagrainti, kiti paprasti; n kiek nederantys tarpusavyje ir netinkantys, kaip turt bti. Jo antkrtinis buvo skirtas augesniam vyrui; jo per didelei galvai jie rado kibiro formos alm su pdos ilgumo smaile. ei padjo Podrikui tvarkytis su usegimais ir sagtimis. - Jei a mirsiu, apraudok mane, - tar Tyrionas kekei. - Kaip inosit? Bsit negyvas. - inosiu. - Tikiu, kad inosit. - ei nuleido didj alm jam ant veido, o Podrikas pritvirtino prie kaklo arv. Tyrionas usiseg dir, sunk nuo trumpojo kalavijo ir durklo svorio. Iki to laiko arklininkas atved jo ristn, pador sart irg, taip pat sunkiai arvuot, kaip ir jis. Jam reikjo pagalbos lipti baln; jautsi taip, tarsi svert tkstant svar. Podrikas dav jam skyd, sunki kietmedio plokt, aptaisyt plienu. Galiausiai bruko karo kirv. ei atsitrauk ir nuvelg j. - Milordas atrodo narsus. - Milordas atrodo kaip nyktukas su jam nepritaikytais arvais, - gaiiai patais Tyrionas, - taiau dkoju tau u gerum. Podrikai, jei mis mums nesisekt, parlydk i dam saugiai namo. - Jis pasveikino j kovos kirviu, apsuko irg ir nuuoliavo. Skrandyje jaut kiet gumul, tok stand, kad net skaudjo. U jo tarnai skubiai pradjo ardyti palapin. Blyks rausvi pir tai nutso i ryt, kai horizonte blyksteljo pirmieji sauls spinduliai. Vakaro pusje dangus buvo tamsiai violetinis, nusagstytas vaigdmis. Tyrionas pa galvojo, ar tai paskutinis saultekis, kur jis mato... ir ar i mintis yra bailumo enklas. Ar jo brolis Deimis kada nors galvojo apie mirt prie m?

SO S T AIDIMAS

531

Tolumoje vl ugaud karo ragas; gili sielvartinga gaida atald siel. Klan vyrai sulipo ant savo lies kaln arklk, kalodami keiksmus ir nevankius juokelius. Kai kurie atrod girti. Kai Tyrionas isived juos, ky lanti saul degino sklendianius rko selius. ol, kuri paliko arkliai, buvo apsunkusi nuo rasos, tarsi kakoks praeinantis dievas ant ems bt ibarsts mai deimant. Kaln vyrai susirikiavo u jo, kiekvienas klanas paskui savo vad. Auros viesoje lordo Taivino Lanisterio kariuomen isiskleid it gelei n ro blizganiais spygliais. Jo dd ved centr. Seras Kevanas pakl savo vliavas vir karalikojo kelio. Psti lankininkai su strlinmis prie dir isirikiavo tris ilgas eiles, rytus ir vakarus nuo kelio, ir ramiai stovjo, temp lankus. Tarp j ketur kampiais sustojo ietininkai; u j kariai su ietimis, kalavijais ir kirviais. Trys imtai sunki irg apsupo ser Kevan ir lordus vliavininkus, Leford, Lyden ir Seret, su j prisiekusiais vasalais. Kairj sparn sudar kavalerija, apie keturis tkstanius vyr, slegiam arv svorio. Ten buvo daugiau nei trys ketvirtadaliai riteri, susibrusi draugn kaip didiulis plieninis kumtis. Jiems vadovavo seras Adamas Marbrandas. Tyrionas mat, kaip isiskleid jo vliava, kai vliavneys j pa purt; degantis medis, liepsna ir dmai. U jo plazdjo sero Flemento pur purinis vienaragis, Kreikhol ruouotas ernas, Svift bentam gaidiai ir dar daugiau. Jo lordas tvas um viet ant kalvos, kur miegojo. Aplink j susirinko rezervas; milinikos pajgos, pusiau raitos, pusiau psios, penki tkstan iai vyr. Lordas Taivinas beveik visuomet pasirinkdavo vadovauti rezervui; jis uimdavo aukt viet ir stebdavo, kaip prie j skleidiasi mis; pasis davo pajgas tada ir ten, kur jos bdavo reikalingiausios. Net ir i tolo jo tvas atrod pramatnus. Taivino Lanisterio mio ar vai lenk net snaus Deimio paauksuotuosius. Jo ilgas apsiaustas buvo pa sitas i daugybs sluoksni auksinio audinio, toks sunkus, kad puolant be veik nejudjo, toks didelis, kad sdint balne uklojo erilo pasturgal. Tokio svorio nebt ilaikiusi jokia seg, tad didj apsiaust laik pora vienod miniatirini lii, slinani ant jo pei, tarsi pasiruousi uoliui. J biiulis, patinas su didingais kariais, puikavosi ant lordo Taivino didio jo almo, viena letena riekdamas or ir riaumodamas. Visi trys litai buvo padengti auksu, su rubino akimis. Jo arvai buvo sunks ploktiniai m eta liniai, emaliuoti tamsiu raudoniu, antblauzdiai ir pirtins ipuoti auksi niais uraitais. Ant ploki viet auksiniai sauls spinduliai, visi usegi mai buvo paauksuoti, o raudonas plienas taip nublizgintas, kad kylanios sauls viesoje pliesk kaip lauas. Dabar Tyrionas jau girdjo dudenant prie bgnus. Jis prisimin Rob Stark, kai paskutin kart j mat, sdint auktojoje tvo kdje didiojoje

532

GEORGE R. R. MARTIN

Vinterfelo menje, su apnuogintu tviskaniu kalaviju rankoje. Jis prisimin, kaip prie jo i eli prislikino didvilkiai, ir staiga vl juos ivydo, urzgian ius, kaukinius iieptais dantimis jam veid. Ar berniukas atsived vil kus kar? Nuo tos minties jam pasidar nejauku. iaurieiai bus pavarg po ilgo bemiegio ygio. Tyrionas svarst, k ber niukas sau galvoja. Ar jis ketino uklupti juos netiktai, kol jie miegojo? Menka tikimyb; kad ir kas apie j sakoma, Taivinas Lanisteris nra kvailys. Avangardas telksi kairje. Pirmiausia Tyrionas ivydo vliav, tris juo dus unis geltoname fone. Po ja sdjo seras Gregoris, raitas ant tokio di diulio irgo, kokio Tyrionui nebuvo tek matyti. Bronas met j vilgsn ir surizeno. - Visuomet sek paskui did mog m. Tyrionas dbteljo j. - Ir kodl gi? - Jie tampa puikiais taikiniais. tai kad ir tas, jis patrauks kiekvieno lan kininko ak lauke. Juokdamasis Tyrionas vertino Kaln nauju vilgsniu. - Prisipastu, apie tok variant nesu pagalvojs. Kligeinas netryko prabanga; jo arvai buvo plieno plokts, duksliai pil ki, apibraiyti nuo dano naudojimo ir be jokio enklo ar ornamento. Jis rikiavo vyrus baksnodamas dvirankiu didiuoju kalaviju, kuriuo seras Gre goris vaistsi viena ranka, kaip maesnis vyras mojuot durklu. - Jei kuris nors bgs, perriu j pats, - riaumojo jis, kai pastebjo Tyrion. - Neauga! Eik kairn. Laikyk up, jei gali. kair nuo kairs. Parklupdyti j sparnui Starkams reiks irg, galini bgti vandeniu. Tyrionas nuved savo vyrus prie ups kranto. - irkite, - kteljo jis, rodydamas kirviu. - Up. - Vandens paviriu je vis dar kabojo balkvos miglos antklod, po ja skuriavo drumzlina alia srov. Sekluma buvo dumblina ir apaugusi nendrmis. - Ta up ms. Kad ir kas nutikt, laikykits ariau vandens. Niekuomet nepameskite jo i aki. Neleiskite jokiam prieui siterpti tarp ms ir ups. Jeigu jie sudrums ms vandenis, nuniokite jiems kiauius ir suerkite uvims. iaga abiejose rankose laik po kirv. Jis trinkteljo juos vien kit ir ie dzingteljo. - Pusmogis! - suuko jis. Kitos Akmenins Varnos pasigavo skanduot, prie j prisidjo Juodaausiai ir Mnulio Broliai. Apdegliai neauk, bet tar kino savo kalavijus ir ietis. - Pusmogis! Pusmogis! Pusmogis! Tyrionas apsuko irg apirti lauko. em ia buvo banguota ir nelygi; minkta ir pelkta netoli ups, nuoulniu laitu kylanti karalikojo kelio pus, akmenuota ir raiyta u jo rytus. Kalv laituose stirksojo keli me diai, taiau didioji dalis emi buvo plynos ar apsodintos. Jo irdis dau si krtinje bgn ritmu, o po odos ir plieno sluoksniais kakta buvo al

SO ST AIDIMAS

533

ta nuo prakaito. Jis stebjo ser Gregor, kai is jojo palei linij, aukdamas ir gestikuliuodamas. Vis sparn taip pat sudar kavalerija, taiau deinje buvo arvuotas riteri ir sunkij ietinink kumtis, o avangarde buvo su rinkti vakariei likuiai: raiti lankininkai odinmis liemenmis ir daugyb nedrausming laisvj raiteli bei samdom kalavijuoi, laukininkai ant ariam arkli, ginkluoti dalgiais ir surdijusiais tv kalavijais, menkai ap mokyti berniukai i Lanisporto... ir Tyrionas bei jo raiti klan vyrai. - Varn lesalas, - sumurmjo Bronas greta jo; garsiai pasak tai, k Ty rionas paliko neitarta balsu. Jis tegaljo linktelti. Ar jo lordui tvui visai galvoj pasimai? Joki iei, vos keli lankininkai, saujel riteri, prastai ginkluot ir be arv, vadovaujam nemstanio laukinio, kur varo nir is... kaip jo tvas gali tiktis, kad i mio parodija ilaikys jo kair? Jis neturjo laiko apie tai mstyti. Bgnai buvo taip arti, kad ritmas tie siog lindo po oda, o rankos pradjo virpti. Bronas isitrauk ilgj kalavij, ir staiga prieas iniro prie juos, leidosi nuo kalv, stumdamasis priek ritmingu ingsniu u skyd ir iei utvaros. Tebnie prakeikti dievai, pairkit juos visus, pagalvojo Tyrionas, nors inojo, kad tvas lauke turi daugiau kari. Prieo kapitonai ved savuosius ant arvuot karo irg, vliavneiai jojo greta su vliavomis. Jis pastebjo Hornvud bried, Karstark sauls spindulius, lordo Servino kovos kirv ir arvuot Gloveri kumt... ir Frj boktus dvynius, mlynus pilkame fone. Tiek i tvo patikinim, kad lordas Valderis nesitrukdys. Stark gimins bal ta buvo regti visur; atrod, kad pilki didvilkiai bga ir okinja vliavoms skuriuojant ir plazdant ant aukt kot. Kur berniukas? - rpjo Tyrionui. Ukauk karo ragas. Harooooooo, gaud jis, jo balsas aidjo pratisas, e mas ir iurpulingas, kaip altas vjas i iaurs. Lanisteri trimitai atsak daD A-da-D Ay d a - D A A A A A A A A A y skards ir rksmingi, taiau Tyrionui atro d, kad jie tylesni, nerimastingi. Jis pajuto telikavim viduriuose, kakok skyst leiktul; vylsi, kad neus sublogavs. Ragams nutilus, or pripild nyptimas; strli plipsnis atlk i de ins, kur ant kelio stovjo lankinink sparnas. iaurieiai aukdami puol bgti artyn, taiau Lanisteri strls krito ant j kaip krua, imtai strli, tkstaniai; ir ksniai virto riksmais, vyrams klumpant ir krentant. Tuo metu or pakilo antroji banga, o lankininkai treikart temp timpas. Vl ugaud trimitai da-DAAA> da-DAAAy da-DA> da-DA, da-DAAAA. Seras Gregoris pamojavo savo didiuoju kalaviju ir suriaumojo komand, ir tkstaniai kit bals jam atsiauk. Tyrionas paragino irg, pridjo dar vien bals prie bendro riksmo, ir avangardas pajudjo pirmyn. - Up! - kteljo jis jojantiems klan vyrams. - Atminkite, saugokit up. - Jis vis dar ved, kol jie pasileido uoliais, kol ela baisingai klykdama nuuoliavo pro j, o iaga sustugo ir nusek paskui. Klan vyrai puol paskui juos, palik Tyrion dulkse.

534

GEORGE R. R. MARTIN

Priekyje susidar pusratis prieo ietinink, dvigubas eys pasiiaus plienu, laukiantis u aukt uolini skyd, paymt Karstark sauls spinduliais. Gregoris Kligeinas pirmasis juos pasiek, vesdamas tunt ar vuot veteran. Pus irg paskutin akimirk isigando ir sustojo prieais iei eil. Kiti krito atriems metaliniams smaigaliams pervrus krtines. Tyrionas mat stant tuzin vyr. Kalno erilas stojosi piestu ir staiga spyr geleinmis pasagomis, kai spygliuotas ietigalis perr jam kakl. Iprotjs gyvulys blaksi onus. I kiekvienos puss j skriejo ietys, taiau skyd siena prasiskyr nuo jo svorio. iaurieiai klupindami trauksi nuo prie mirtins gyvulio agonijos. Kritus irgui, prunkianiam krauju ir kandiojaniam paskutiniu raudonu kvpteljimu, Kalnas pakilo nepaliestas, vais tydamasis aplink savo dvirankiu didiuoju kalaviju. iaga lk pro tarp, prie skydams susiglaudiant, kitos Akmenins Varnos paskui j. Tyrionas suriko: -Apdegliai! Mnulio Broliai! Paskui mane! - taiau dauguma buvo priekyje jo. Jis mat, kaip Timetas, Timeto snus, isilaisvino, kai jo ristnas bgdamas krito po juo, mat Mnulio Brol pamaut ant Karstark ieties, mat, kaip Kono irgas vienu spyriu sukneino vyrui onkaulius. Ant j nu sileido strli krua; i kur jos atskriejo, jis negaljo pasakyti, taiau jos kri to ir ant Stark, ir ant Lanisteri, atsimudamos arvus arba smigdamos kn. Tyrionas pakl savo skyd ir pasislp po juo. Eys subyrjo, iaurieiai trauksi atgal po raitinink antpuolio. Tyrio nas pamat, kaip iaga smog ietininkui tiesiai krtin, kai kvailys puol; mat, kaip jo kirvis perkerta arvus, od, raumenis ir plauius. Karys mir stovdamas, kirviui strigus jo krtinje, taiau iaga nesiliov: kovos kirviu perskl skyd dvi dalis kaire ranka, lavonui okinjant ir klupinjant dei nje. Galiausiai mirs karys sukniubo. iaga trinkteljo abu kirvius draugn ir suriaumojo. Tada prieas ugriuvo ant jo ir Tyrionui mis susitrauk iki keli ems pd aplink irg. Karys smog jam krtin; jis kirviu nublok iet alin. Prieo karys atoko dar vienam bandymui, taiau Tyrionas paragino irg ir ujojo tiesiai ant jo. Bronas buvo apsuptas trij prie, taiau nuritino galv pirmajam j puolusiam ietininkui, o atgalia ranka perr amenimis kitam vyrui veid. Sviesta ietis vilpdama atskriejo Tyrion i kairs ir tarkteljusi smigo jo skyd. Jis apsisuko ir nuskubjo paskui metik, taiau vyras pakl savo skyd vir galvos. Tyrionas suko ratus aplink j, kirviu kapodamas med. onus lakst uolo skeveldros, kol iaurietis paslyds suklupo ir plojosi ant nugaros su skydu ant savs. Tyriono kirvis negaljo jo pasiekti, o nulipti bt buv per daug vargo, tad jis paliko tysoti ir nusivijo kit vyr; uklu ps j i nugaros plaiai usimojo ir kirto taip, jog pajuto atatrank rankoje.

SO ST AIDIMAS

535

Taip laimjo akimirk atokvpio. Sustojs jis pavelg up. Ji buvo deinje. Kakaip jis apsisuko. Pro j pravilp Apdeglis, susmuks ant irgo. Ietis smigo jam pilv ir ilindo per nugar. Jam jau niekuo nebuvo galima padti, taiau kai Tyrio nas pamat vien i iauriei, bgant ir iumpant vadeles, puol. Jo nusiirta auka sutiko j su kalaviju rankoje. Karys buvo auktas ir liesas, vilkjo ilgus grandininius markinius ir gremzdikas pirtines, ta iau neteko almo ir kraujas sruvo jam akis nuo rio ant kaktos. Tyrionas nusitaik kirsti jam veid, taiau auktasis vyras atrm kirt. - Neauga! - suuko jis. - Mirk. - Jis sukosi ratais, o Tyrionas blaksi aplink j, taikydamasis galv ir peius. Plienas skambjo plien, ir Tyrio nas netrukus suprato, kad auktasis vyras yra vikresnis ir stipresnis nei jis. Kur, septyni pragarai, dingo Bronas? - Mirk, - suniurnjo vyras ir kirto kaip pamis. Tyrionas vos spjo laiku pakelti skyd ir medis, atrod, sprogo vid nuo smgio jgos. Suskaldyti gabalai isilakst nuo rankos. - Mirk! staug kalavijuotis, eidamas artyn ir trankydamas Tyrionui per smilkinius taip, jog, rods, galva skamba. Amenys klaikiai dzirino, traukiami atgal per plien. Auktasis vyras ypsojosi... kol Tyriono erilas kirto, greitai kaip gy vat, nuksdamas skruost iki kaulo. Tada jis suklyk. Tyriono kirvis smigo jam galv. - Tu mirk! - tar jis, ir anas mir. Traukdamas amenis, igirdo ksn. - Edardas! - nuskambjo balsas. - U Edard ir Vinterfel! - Dundda mas j puol riteris, aplink galv sukdamas spygliuot kuok. J karo irgai susitrenk Tyrionui nespjus praverti burnos ir ktelti Brono. Jo dein alkn nuvr skausmas, spygliams pradrus plon metal aplink snar. Jo kirvis dingo akimirksniu. Jis grabinjosi kalavijo, taiau kuoka vl suko ra tus, artdama prie veido. iurpulingas dergt, ir jis krito. Jis neprisimin, kaip griuvo ant ems, taiau, kai atsimerk, prie akis tesimat dangus. Jis nusirito ant ono ir paband atsistoti, taiau nuo skausmo trkiojo knas ir tvinkiojo pasaulis. J nuverts riteris dunksojo vir jo. - Tyrionai Neauga, - ubaub jis. - Tu mano. Ar pasiduodi, Lanisteri? Taip, pagalvojo Tyrionas, taiau odis ustrigo gerklje. Jis kak su gergd ir band atsiklaupti, graibydamasis ginklo. Savo kalavijo, durklo, bet ko... - Ar pasiduodi? - Riteris dunksojo vir jo ant savo arvuoto karo irgo. Vyras ir ristnas atrod vienodai arti. Spygliuotas rutulys tingiai suko ratus ore. Tyriono rankos buvo nutirpusios, regjimas apsiblauss, o maktis tu ia. - Pasiduok arba mirk, - pareik riteris, jo spragilas skriejo vis greiiau ir greiiau. Tyrionas band stotis ant koj ir trenksi galva irgui pilv. Gyvulys klaikiai suvingo ir atsistojo piestu. Jis band isisukti nuo agonijos, kraujo ir

536

GEORGE R. R. MARTIN

viduri iurkls liejosi Tyrionui ant veido, ir irgas virto kaip lavina. Kitas dalykas, kur suvok, - jo antveidis purvinas ir kakas traiko kojas. Jis isi laisvino, gerkl tokia sitempusi, kad vos prakalbjo. - ...pasiduodu... - silpnai sugarg. - Taip, - suaimanavo balsas, kupinas skausmo. Tyrionas nusikrapt purv nuo almo, kad vl galt matyti. irgas virto nuo jo ant raitelio. Riteriui buvo prispausta koja, o ranka, kuria band remtis gridamas, susisukusi keistu kampu. - Pasiduodu, - pakartojo jis. Grabindamasis apie dir nesueista ranka, jis itrauk kalavij ir nusvied Tyrionui po koj. - A pasiduodu, milorde. Apstulbs nyktukas atsiklaup ir pakl kalavij. Skausmas stukseno al knje, kai jis pajudino rank. Mis, regis, kiek atsitolino. ioje lauko pu sje neliko nieko, iskyrus baisyb lavon. Varnai jau suko ratus ir leidosi kapoti. Jis mat, kad seras Kevanas atved savo centr padti avangardui; jo briai ietinink nustm iaurieius atgal kalvas. Jie kovsi laituose, ietys atsimu dar vien skyd sien, ie buvo ovals ir sutvirtinti geleinmis vinimis. Jam stebint, or vl pasipyl strls ir vyrai u uolins sienos susig po pratinga ugnimi. - Manau, js pralaimite, sere, - tar jis riteriui po irgu. Karys nieko ne atsak. Pasag kaukjimas u nugaros privert j atsigrti, nors jis vargiai bt galjs pakelti kalavij, kur laik, dl skausmo alknje. Bronas sustojo ir pavelg j . - Maai i tavs naudos buvo, - tar jam Tyrionas. - Matau, kad puikiai pats susitvarkei, - atsak Bronas. - Nors praradai smaigal ant almo. Tyrionas paiupinjo didiojo almo vir. Smaigalys buvo tvarkingai nulautas. - A jo nepraradau. A inau, kur jis. Ar nematei mano irgo? Kai j rado, vl ugaud trimitai ir lordo Taivino rezervas atskubjo palei up. Tyrionas irjo, kaip dunda per lauk jo tvas, aviei ir aukso spalvos Lanisteri vliavai vilnijant jam vir galvos. J supo penki imtai riteri, sau l aid j iei smaigaliuose. Stark linij likuiai nuo j puolimo subyrjo it stiklas smogus kirviu. Sutinusia alkne, tvinkiojania po arvais, Tyrionas neband prisijungti prie skerdyni. Jis ir Bronas nujo iekoti savo vyr. Daugum rado tarp negyvli. Ulfas, Umaro snus, guljo kreinio kraujo klane, jo ranka iki alkns buvo dingusi, tuzinas jo Mnulio Broli isiktoj aplink j. iaga su kniubs po mediu, suvarpytas strli, Kono galva ant keli. Tyrionas man, kad jie abu negyvi, taiau, jam nulipus nuo irgo, iaga atmerk akis ir tar: - Jie nuud Kon, Korato sn. - Grauolis Konas neturjo jokios y ms, tik raudon dm ant krtins, kur smigo j praudiusi ietis. Kai Bro-

SO ST AI DIMAS

537

nas pastat iag ant koj, didysis vyras, regis, tik dabar pastebjo strles. Jis isitrauk jas vien po kitos, keikdamas skyles, kurias jos paliko jo arv ir od sluoksniuose, ir bliaudamas kaip vaikas dl keli, kurios lindo jam kn. ela, eiko dukt, prijojo, kai jie trauk i iagos strles, ir parod jiems keturias ausis, kurias ji pasim. Timet jie aptiko apiplinjant la vonus drauge su Apdegliais. I trij imt klan vyr, kurie ijojo m su Tyrionu Lanisteri, liko gyv gal tik pus. Jis liep gyviesiems pasirpinti mirusiais, pasiunt Bron paimti jo be laisvio riterio, ir vienas nujo iekoti tvo. Lordas Taivinas sdjo prie ups ir gurknojo vyn i brangakmeniais puotos taurs, o jo skvairas baig at sagstyti krtins arv. - Puiki pergal, - tar seras Kevanas pamats Tyrion. - Tavo laukiniai neblogai kovsi. Tvo akys smigo j, blykiai alios, imargintos auksu, tokios altos, kad Tyrion nukrat iurpuliai. - Ar tai jus nustebino, tve? - paklaus jis. - Ar tai sutrukd js pla nams? Mus turjo iskersti visus, ar ne? Lordas Taivinas igr taur tuia veido iraika. - Nedrausmingiausius vyrus a sustaiau kair, taip. A numaiau, kad jie pratrks. Robas Starkas yra alias berniukas, labiau drsus nei imintin gas. A tikjausi, kad pamats, kaip byra ms kair, jis puls ply, trok damas jus sutriukinti. Jam tvirtai apsisprendus, sero Kevano ietys bt apsigrusios ir apsupusios juos, stumdamos prie ups, kol a atvesiu pasti prinim. - Ir js mant, kad geriausia pastatyti mane i skerdyni vidur, bet neatskleisti man savo plan. - Suvaidintas atsitraukimas ne toks tikinamas, - tar tvas, - ir a nelin ks patikti savo plan mogui, kuris susideda su samdomais kalavijuoiais ir laukiniais. - Gaila, kad mano laukiniai sugadino jums ok. - Tyrionas nusitrauk plienin pirtin ir leido nukristi jai ant grind, raukydamasis i skausmo, kuris varst jo rank. - Stark berniukas rod ess apdairesnis, nei tikjausi pagal jo metus, pripaino lordas Taivinas, - taiau pergal yra pergal. Atrodo, tu sueistas. Dein Tyriono ranka buvo permirkusi krauju. - Malonu, kad pastebjote, tve, - tar jis per sukstus dantis. - Ar gal iau jus sutrukdyti ir paprayti, kad pakviestumt savo meisterius? Nebent jums patikt turti vienarank nyktuk snumi... Skubus riksmas: Lorde Taivinai!u - atitrauk jo tv, iam nespjus atsa kyti. Taivinas Lanisteris atsistojo, kai seras Adamas nuoko nuo irgo. Rist nas buvo apsiputojs, kruvinomis prusnomis. Seras Adamas priklaup ant vieno kelio, tai buvo raumeningas vyras, tamsaus vario plaukais, kurie krito

538

GEORGE R. R. MART IN

jam ant pei, vilkjo nublizgintos bronzos arvus su liepsnojaniu gimins mediu, isdintu juodai ant krtins. - Mano senjore, mes pamme kelet j vad. Lord Servin, ser Vil Manderl, Harion Karstark, keturis Frjus. Lordas Hornvudas uvo, ir a bijau, kad Ruzas Boltonas nuo ms paspruko. - O berniukas? - paklaus lordas Taivinas. Seras Adamas dvejojo. - Stark berniuko su jais nebuvo, milorde. Jie sako, kad jis persikl per up prie Dvyni su didija dalimi raiteli ir skuba Riverano link. alias berniukas, prisimin Tyrionas, labiau drsus nei imintingas. Jis bt nusijuoks, jei nebt taip skaudj.

KETLINA

ikai knibdjo kudesi. Mnulio viesa mirkiojo apaioje ant besiblakani vanden ups, besiranganios uoltu keliu per sln. Po mediais velniai prunkt irgai ir ard kanopomis drgn, lapais nuklot em, o vyrai dusliais balsais laid nervingus juokelius. Retkariais ji girdjo barktelint iet, dzingsint grandi ninius arvus, taiau net ir ie garsai buvo slops. - Dabar jau greitai, miledi, - tar Halis Molenas. Jis pasipra garbs saugoti j bsimame myje; tai buvo jo, kaip Vinterfelo sargybos kapitono, teis ir Robas jam jos neatsak. J supo trisdeimt vyr, kuriems buvo prisa kyta j ginti ir saugiai parlydti namo, jei kova pakrypt ne j naudai. Robas norjo paskirti penkiasdeimt; Ketlina ginijosi, jog pakaks ir deimties, kad jam reiks kiekvieno kalavijo myje. Galiausiai jie susitar dl trisdeim ties, nors n vienas neliko patenkintas. - Prasids, kai prasids, - tar jam Ketlina. Pradia, ji inojo, reikia mirt. Galbt Halio mirt... arba jos, arba Robo. N vienas nebuvo saugus. Niekas nebuvo tikras dl savo gyvybs. Ketlina buvo nusiteikusi laukti, klausytis mik kudesio ir slopios upoknio muzikos, justi ilt vj savo plaukuose. Galiausiai ji lauk ne pirm kart. Jos vyrai visuomet versdavo j laukti. Dairykis mans, maoji katyte", - kartodavo jai tvas, ijodamas dvar, mug ar m. Ir ji dairydavosi, kantriai stovdama ant dantytos Riverano sienos, stebdama Raudonj ak ir pro al tekant Akmenvart. Jis ne vi suomet grdavo kaip adjs; dienos neretai prabgdavo Ketlinai einant sa vj sargyb, stebeilijantis pro ambrazras ir audymo angas, kol pastebda vo lord Hoster ant jo seno rudo idaro, risnojant ups pakrante link pilies. Ar daireisi mans? - klausdavo jis, pasilenkdamas apkabinti. - Ar daireisi, maoji katyte?" Brandonas Starkas taip pat liep jai laukti. A neutruksiu, miledi, - pri siek jis. - Susituoksime, kai griu." Taiau tai dienai pagaliau iauus, alia jos ventykloje stovjo jo brolis Edardas. Su savo naujja nuotaka Nedas nepabuvo ir poros savaii, kai ijojo kar su paadu lpose. Jis bent jau paliko jai daugiau nei tik odius; pado vanojo jai sn. Devyni mnuliai papilnjo ir nudilo, ir Riverane gim Ro bas, kol jo tvas vis dar kariavo pietuose. Ji pagimd j per kraujus ir kanias, neinodama, ar Nedas kada j pamatys. Jos snus. Jis buvo toks maas... O dabar ji lauk Robo... Robo ir Deimio Lanisterio, paauksuoto riterio, kuris, kaip sak vyrai, niekuomet nemokjo laukti.

540

GEORGE R. R. MARTIN

- Karaludys nenustygsta vietoje ir greitai supyksta, - Robui kalbjo jos dd Brindenas. Ant ios tiesos jis pastat j gyvybes ir pergals vilt. Jei Robas ir isigando, jis neisidav. Ketlina stebjo sn, vaikiojan t tarp vyr, palieiant vieno pet, persimetant juokeliu su kitu, padedant treiam nuraminti nenustygstant irg. Jam judant, arvai velniai skimbiojo. Tik jo galva buvo plika. Ketlina mat, kaip velnus vjelis iauia jo katoninius plaukus, tokius panaius jos, ir stebjosi, kada jos snus spjo uaugti toks didelis. Penkiolikos, ir beveik toks pat auktas kaip ji. Tegu jis stiebiasi dar auktesnis, pra ji diev. Tegu sulaukia eiolikos, ir dvideimties, ir penkiasdeimties. Lai jis uauga toks auktas kaip tvas ir pa ima ant rank savo sn. Meldiu, meldiu, meldiu. irdama aukt jaun vyr su prasikalusia barzdele ir ant kuln lipaniu didvilkiu, ji mat tik kdik, kur jai pridjo prie krties Riverane, taip seniai. Naktis buvo ilta, taiau nuo minties apie Riveran ji sudrebjo. Kur jie? nerimavo ji. Ar jos dd galjo suklysti? Tiek daug priklaus nuo tiesos, ku ri jiems pasak. Robas paskyr Juodajai uviai tris imtus rinktini vyr ir pasiunt juos ivalgyti ygio. - Deimis neino, - grs kalbjo seras Brindenas. - Galv guldau. Joks pauktis jo nepasiek, mano lankininkai tuo pasirpino. Matme kelet jo valg, taiau tie, kurie mus pastebjo, jam to nebeprane. Antraip bt isiunts daugiau. Jis neino. - Kokio dydio jo pajgos? - paklaus jos snus. - Dvylika tkstani pstinink, isidsiusi aplink pil per tris skirtin gas stovyklas, kurias skiria ups, - prane dd su akmenine ypsena, kuri taip gerai prisimin. - Nra kito bdo apsiausti Riveran, taiau vis dlto, tai bus j klaida. Du ar trys tkstaniai raiteli. - Karaludys virija mus triskart, - tar Galbartas Gloveris. - Tiesa, - sutiko seras Brindenas. - Taiau vieno dalyko seras Deimis stokoja. - Ko? - paklaus Robas. - Kantrybs. J pajgos buvo gausesns nei ivykus i Dvyni. Lordas Deisonas Molisteris atsived savo karius i Jros sargybos prisidti prie j, kai jie aplenk Mlynosios akos itakas ir nuuoliavo pietus, ir kiti prisidjo: neprisiek riteriai ir maesni lordai, eiminink neturintys kariai, spruk iaur, kai jos brolio Edmuro kariuomen buvo sutriukinta prie Riverano sien. Jie gin arklius taip smarkiai, kaip drso, kad pasiekt i viet Deimiui Lanisteriui nespjus suinoti apie j atvykim, ir dabar valanda imu. Ketlina stebjo sn lipant baln. Jo irg laik Oliveris Frjus, lordo Valderio snus, dvejais metais vyresnis u Rob, bet atrodantis deimia met jaunesnis ir nerimastingesnis. Jis pririo Robo skyd ir padav alm. Kai nuleido j ant veido, kur Ketlina taip myljo, vietoj snaus ant irmo er

SOST AIDIMAS

541

ilo sdjo auktas jaunas riteris. Tarp medi, kur neprasiskverb mnulis, karaliavo tamsa. Robui pasukus galv pasiirti j, po antveidiu ji regjo tik juodum. - Turiu joti rikiuot, mama, - tar jai. - Tvas sako, kad vyrai turi tave pamatyti prie m. - Tada jok, - paragino ji. - Pasirodyk jiems. - Tai suteiks jiems drsos, - tar Robas. O kas suteiks drsos man? - pagalvojo ji, taiau nutyljo ir prisivert jam nusiypsoti. Robas apsuko didiul irm eril ir ltai nujojo; Pilkasis Vjas kaip elis sek jam kandin. U jo sustojo jo mio sargyba. Jam privertus Ketlin priimti sargyb, ji isireikalavo, kad ir jis bt saugomas, ir lordai v liavininkai sutiko. Dauguma j sn reikalavo garbs joti su Jaunuoju Vilku, kaip j pramin. Tarp trisdeimties jo sargybini buvo Torhenas Karstarkas ir jo brolis Edardas, Patrikas Molisteris, Smoldonas Amberis, Darinas Hornvudas, Teonas Greidojus, ne maiau nei penki i gausaus Valderio Frjaus atal brio, drauge su senesniais vyrais, tokiais kaip seras Vendelis Manderlis ir Robinas Flintas. Tarp jo palydov buvo netgi viena moteris: Deisi Mormont, vyriausioji ledi Megs dukra ir Mek salos paveldtoja, itsu si ei pd gio mergina, kuri gavo ginkl tokio amiaus, kai daugumai mergaii dovanojamos lls. Kai kurie lordai dl to niurnjo, taiau Ketlina nesiklaus j skund. - Tai neturi nieko bendra su js gimins garbe, - kalbjo jiems. - Man rpi, kad mano snus likt gyvas ir sveikas. O jei kils pavojus, svarst ji, ar trisdeimties pakaks? Ar pakaks ei tks tani? Tolumoje suiulbo pauktelis: aukta, skardi jo trel it ledin ranka gra binjo Ketlinos sprand. Atsiliep antras pauktis, treias, ketvirtas. I Vin terfele praleist met ji gana gerai painojo j balsus. Sniegins medarks. Kartais j matydavai gdi iem, kai diev mikas skenddavo baltumoje ir ramybje. Tai buvo iauriniai paukiai. Jie atvyksta, pagalvojo Ketlina. - Jie atvyksta, miledi, - sukudjo Halis Molenas. Jis visuomet pabrda vo tai, kas akivaizdu. - Dievai mus tesaugo. Ji linkteljo, mikams aplink juos nutilus. Tylumoje girdjo juos: toli, ta iau besiartinanius; daugelio arkli ingin, kalavij, iei ir arv dzings jim, moni niurnjim, juok en, keiksm ten. Regis, praslinko aminyb. Garsai sustiprjo. Pasigirdo daugiau juoko, ktelta komanda, tekj imas, jiems brendant per siaur upel. Suprunkt irgas. Nusikeik vyras. Ir tada galiausiai j pamat... tik akimirk, rmint medi ak, kai velg sln, taiau inojo, kad tai jis. Net i tolo sero Deimio Lanisterio su niekuo negaljai supainioti. Mnulio viesa nusidabrino

542

GEORGE R. R. MARTIN

jo arvus ir irykino jo plauk auks, o avietin apsiaust nuda juodai. Jis buvo be almo. Deimis pasirod ir vl dingo, jo sidabrikus arvus vl ustojo mediai. U jo sek kiti, ilgos j kolonos: riteri ir prisiekusi kalavijuoi, laisvj raiteli, trys ketvirtadaliai Lanisteri irg. - Jis ne i t, kurie sdi palapinje, kol jo dailids renia apsiausties bok tus, - aikino seras Brindenas. - Jis jau tris kartus buvo ijojs su savo raite liais vaikyti upuolik arba imti usispyrusi tvirtinim. Linksdamas Robas studijavo emlap, kur buvo nubrais jos dd. Nedas imok j skaityti emlapius. - Upulkime j ia, - parod jis. - Keli imtai vyr, ne daugiau. Tli v liavos. Kai jis tav vysis, mes lauksim, - jo pirtas pajudjo per col kair, ia. ia buvo nakties gduma, mnulio viesa ir eliai, storas lap kilimas po kojomis, tankiai apl gbriai, pamau besileidiantys ups vag, ivirstantys skyst pomik emj ant. ia buvo jos snus, raitas ant irgo, mets j paskutin vilgsn ir pak ls kalavij pasveikinimui. ia aidjo Megs Mormont karo ragas, pratisas emas garsas ritosi per sln i ryt, pranedamas jiems, kad paskutiniai Deimio raiteliai jojo spstus. Pilkasis Vjas atkragino galv ir ustaug. Garsas, regis, perskrod Ketlin Stark ir ji sudrebjo. Tai buvo siaubingas garsas, jis gsdino, taiau jame girdjosi ir muzika. Akimirk ji pajuto lyg ir gailest Lanisteriams apaioje. tai kaip skamba mirtis, pagalvojo sau. HAAroooooooooooooooo, atsiliep nuo tolimo skardio Greitdono ra gas. rytus ir vakarus kert skelb Molisteri ir Frj trimitai. iaurje, kur slnis susiaurjo ir ilinko tarsi pakelta alkn, tamsj chor savais giliais, sielvartingais balsais siliejo lordo Karstarko karo ragai. Upje apaioje ka vo vyrai ir piestu stojo irgai. Kudantis mikas mai kvpteljo, kai lankininkai, kuriuos Robas susl p medi akose, paleido strles, ir naktis pratrko vyr klyksmais ir irg vengimu. Aplink j raiteliai kl savo ietis, o purvas ir lapai, slp iaurius rykius smaigalius, nukrito, atidengdami atr plien. Vinterfelas! - igir do ji aukiant Rob vl suous strlms. Ketlina nejuddama sdjo ant irgo, apsupta Halio Moleno sargybos, ir lauk, kaip anksiau Brandono, Nedo ir savo tvo. Ji buvo auktai ant skar dio ir mediai ustojo didij dal to, kas djosi apaioje. irdies tvinks nis, du, keturi ir mai ji ir jos sergtojai liko mike vieni. Visi kiti itirpo alumoje. Taiau pavelgusi per sln kit skard, ji pamat Greitdono raitelius, inyranius i tamsos po mediais. Jie rikiavosi ilga, nesibaigiania linija, ir

S OS T AIDIMAS

543

kai isiver i miko, vien akimirk, trum p irdies d, Ketlina temat ant iei smaigali atsispindini mnulio vies, lyg tkstaniai altvyksli, apgaubt sidabrins liepsnos, bt virt nuo skardio. Tada ji sumirksjo ir liko tik vyrai, skubantys udyti arba mirti. Vliau ji negaljo tvirtinti, kad mat m. Taiau j girdjo, nes visas slnis aidjo. Triokteljo ietis, vangteljo kalavijai, nuaidjo kiai: La nisteriai!", Vinterfelas!", Tliai! Riveranas ir Tliai!" Suvokusi, kad nieko nemato, umerk akis ir siklaus. Mis aplink j atgijo. Ji girdjo kauk int pasagas, seklius vandenis tekinant geleinius batus, barkant kalavi jus uolinius skydus ir derkant plien plien, vilpiant strles, dun dant bgnus, vengiant tkstant paklaikusi irg. Vyrai keiksi ir meld pasigailjimo, ir jo sulaukdavo (arba ne), likdavo gyvi (arba mirdavo). Skardiai, regis, krt keistus poktus su garsais. Kart ji igirdo Rob taip aikiai, lyg jis stovt greta, aukiant: Pas mane! Pas mane!" Ausys pagavo jo didvilk, niurnant ir urzgiant, kaukint tais ilgais dantimis, pliant msas, vyr ir irg baims ir skausmo ksnius. Ar vilkas tik vienas? Sun ku tuo bti tikram. Pamau triukmas slopo ir rimo, kol galiausiai liko tik vilkas. Rytuose brktant raudonai aurai, Pilkasis Vjas vl ukauk. Robas gro pas j ant kito irgo, raitas ant kero idaro, o ne irmo erilo, ant kurio nusileido sln. Vilko galva ant jo skydo buvo perskelta pusiau, uolas buvo giliai sukapotas, bet pats Robas atrod nesueistas. Taiau kai prijojo ariau, Ketlina pamat, kad jo arvin pirtin ir apsiausto rankov pajuodusi nuo kraujo. - Tu sueistas, - tar ji. Robas pakl rank, iskt ir suspaud pirtus. - Ne, - tar jis. - Tai... tai veikiausiai Torheno kraujas arba... - Jis papurt galv. - Neinau. Brys vyr sek paskui j kalnn, purvin, palinkusi ir besiypsani, su Teonu ir Greitdonu prieakyje. Jie tempsi Deim Lanister. Ir nutk j prieais jos irg. - Karaludys, - visikai be reikalo paskelb Halis. Lanisteris pakl galv. - Ledi Stark, - kreipsi klpdamas. Kraujas varvjo jam per skruost nuo prakirstos galvos, taiau blyki auros viesa grino aukso tviskjim jo plaukams. - Pasilyiau jums savo kalavij, bet, regis, kakur j nudjau. - Ne js kalavijo man reikia, sere, - tar ji. - Grinkite mano tv ir mano brol Edmur. Grinkite mano dukteris. Grinkite mano lord vyr. - Bijau, kad ir juos bsiu kakur nudjs. - Gaila, - altai tar Ketlina. - Nudk j, Robai, - paragino Teonas Greidojus. - Nuniok jam galv.

544

GEORGE R. R. MARTIN

- Ne, - atsak jos snus, nusitraukdamas kruvin pirtin. - Mums jis naudingesnis gyvas nei mirs. Ir mano tvas niekuomet nepritar belaisvi udymui po mio. - Imintingas mogus, - tar Deimis Lanisteris, - ir garbingas. - Iveskite j ir sukaustykite grandinmis, - nurod Ketlina. - Darykite, kaip liep mano ledi motina, - sak Robas, - ir pasirpin kite, kad j saugot stipri sargyba. Lordas Karstarkas nors pamauti jo galv ant kuolo. - Tai jau tikrai, - sutiko Greitdonas ir mosteljo ranka. Lanisteris buvo ivestas sutvarstyti ir sukaustyti. - Kodl lordas Karstarkas nort jo mirties? - paklaus Ketlina. Robas pavelg mikus tuo paiu msliu vilgsniu, kokiu danai ir davo Nedas. - Jis... jis nuud juos... - Lordo Karstarko snus, - paaikino Galbartas Gloveris. - Abu, - tar Robas. - Torhen ir Edard. Ir Darin Hornvud. - Niekas neprilygs Lanisteriui drsa, - tar Gloveris. - Pamats, kad pra laimi, jis m ginti savo vyrus ir skintis keli per sln, tikdamasis pasiekti lord Rob ir j nuudyti. Jam beveik pavyko. - Jis nudjo savo kalavij ant Edardo Karstarko kaklo, kai nuritino galv Torhenui ir perkirto kiau Darinui Hornvudui, - paaikino Robas. - Vis laik jis auk mane. Jei jie nebt paband jo sustabdyti... - ...a gediau vietoj lordo Karstarko, - tar Ketlina. - Tavo vyrai padar tai, k buvo prisiek, Robai. Jie uvo gindami savo senjor lord. Gedk j. Pagerbk u nars. Bet ne dabar. Dabar neturi laiko sielvartauti. Galbt nu kirtai gyvatei galv, taiau trys ketvirtadaliai kno vis dar apvynioj mano tvo pil. Mes laimjome m, bet ne kar. - Bet kok m! - energingai tar Teonas Greidojus. - Miledi, karalyst neregjo tokios pergals nuo Ugnies Lauko. Prisiekiu, Lanisteriai prarado po deimt vyr u kiekvien kritus msik. Mes pamme beveik imt riteri nelaisv ir tuzin lord vliavinink. Lord Vesterling, lord Banefort, ser Gart Grynfild, lord Estren, ser Tit Braks, Melor i Dorno... ir tris Lanisterius, be Deimio, paties lordo Taivino snnus - du jo sesers s nus ir vien uvusio brolio... - O lord Taivin? - siterp Ketlina. - Gal netyia sugavote ir lord Taivin, Teonai? - Ne, - atsak Greidojus, staiga nutrauktas. - Kol nesuiupot, is karas toli grau nesibaig. Robas pakl galv ir nusibrauk nuo aki plaukus. - Mano motina teisi. Mes vis dar turime atsikovoti Riveran.

DANEIRIS

uss ltai suko ratus aplink chal Drog, dgzdamos sparnais; tas e mas, vos girdimas dzgimas pripild Dani siaubo. Saul kabojo auktai ir kepino negailestingai. Kaitros bangos vilnijo e mais akmenuotais kalv laitais. Plona prakaito srovel ltai iureno tarp pa brinkusi Dani krt. Buvo girdti tik irg kanop dunksjimas, ritmikas varpeli tilindiavimas Drogo plaukuose ir tolimi balsai u j. Dani stebjo muses. Jos buvo didels kaip bits, bjaurios, raudonos, vilganios. Dotrakiai jas vadino kraujamusmis. Jos gyveno pelkse ir stoviniuose tvenkiniuose, iul p krauj i moni ir irg ir djo savo kiauinius ant mirusij ir mirtan ij. Drogas j nekent. Bent vienai artjant, jo ranka audavo mikliai kaip gyvats geluonis. Ji nebuvo maiusi, kad jis nepataikyt. Jis laikydavo mus kumtyje tiek ilgai, kol igirsdavo paklaikus zvimbim. Tada jo pirtai susigniaudavo, o vl juos atleidus, i muss telikdavo raudona dm ant delno. Dabar viena ropojo jo irgo pasturgaliu ir ristnas piktai vysteljs uo dega j nuvijo. Kitos zyz aplink Drog, vis ariau ir ariau. Chalas nereaga vo. Jo akys buvo smeigtos tolimas rudas kalvas, vadels laisvai kadaravo rankoje. Po marginta liemene aizd ant krtins deng figmedio lap ir sukepusio lyno tvarstis. J pagamino olinink. Kartas Miri Maz Dur kom presas niejo ir degino, ir jis nusipl j prie eias dienas, keikdamas j dl maegi. lyno tvarstis labiau ramino ir olinink pagamino jam aguonpienio. Jis daug jo gr ias pastarsias tris dienas; jei ne aguonpienio, tai rauginto kumels pieno arba pipirinio alaus. Taiau beveik neliet maisto, o naktimis blaksi ir dejavo. Dani mat, koks persikreips jo veidas. Reigas nerimo jos pilve, spardsi lyg eriliukas, taiau net ir tai nedomino Drogo kaip anksiau. Kas ryt jos akys velgdavo nauj skausmo vag jo veide, kai jis pabusdavo i neramaus miego. O dabar i tyla. Ji j gsdino. Nuo tada, kai autant sdo baln, jis nepratar n o dio. Jai prabilus, atsakymo nesulaukdavo, tik niurnjim, o nuo vidurdie nio net ir toks nebeisprsdavo. Viena i kraujamusi nutp chalui ant pliko peties. Kita, sukdama ratus, apsistojo ant kaklo ir nuropojo prie burnos. Chalas Drogas pasimuist bal ne, varpeliai skimbiojo, irgui tolygiai ingsniuojant. Dani spusteljo kulnais Sidabrei onus ir prijojo ariau. - Milorde, - velniai kreipsi. - Drogai. Mano saule ir vaigds. Atrod, kad jis jos negirdi. Kraujamus nuropojo po jo nutsusiais sais ir sitais ant skruosto, prie nosies. Dani aikteljo:

546

GEORGE R. R. MART IN

- Drogai. - Nerangiai ji ities rank ir paliet jo rank. Chalas Drogas susverdjo balne, ltai palinko ir sunkiai dribteljo nuo irgo. Akimirkai muss isiskraid, o tada vl m sukti ratus taikydamosi nutpti ant jo gulinio. - Ne, - tar Dani ir sustojo. kart nepaisydama savo pilvo, ji nusiropt nuo Sidabrs ir nubgo prie jo. ol po juo buvo ruda ir sausa. Drogas kteljo i skausmo, kai Dani suklupo prie jo. Kvpavimas trkiojo gerklje ir jis spunksojo j neatpaindamas. - Mano irgas, - duso jis. Dani nugin muses jam nuo krtins, sutrkdama vien, kaip kad jis bt padars. Jo oda po jos pirtais deg. Chalo kraujo raiteliai sek ikart u j. Ji igirdo Hag ktelint, kai jie priuoliavo ariau. Koholas ioko i balno. - Mano kraujo broli, - kreipsi jis suklups. Kiti du liko raiti. - Ne, - sudejavo chalas Drogas, mgindamas isivaduoti i Dani glbio. Turiu joti. Joti. Ne. - Jis nukrito nuo irgo, - tar Hagas, irdamas emyn. Jo platus veidas buvo bejausmis, taiau balsas slogus. - Nekalbk taip, - tar jam Dani. - iandien mes gana toli nujojome. Ap sistokime ia. - ia? - Hagas apsidair. em buvo ruda ir dyka, nesvetinga. - Tai ne tinkama vieta stovyklai. - Ne moteris nurodinja mums, kada sustoti, - tar Kvotas, - net chalysi. - Mes rengsime stovykl ia, - pakartojo Dani. - Hagai, pasakyk jiems, kad chalas Drogas sak sustoti. Jei kas nors klaus, kodl, pasakyk jiems, kad man jau artja laikas ir a nebegaliu joti. Koholai, atvesk tarnus ir tegu jie kuo greiiau pastato chalo palapin. Kvotai... - Js nesakinjat man, chalysi, - tar Kvotas. - Surask Miri Maz Dur, - paliep jam. Maldingoji jo tarp kit avi tautos moni ilgose verg kolonose. - Atvesk j pas mane ir tegu pasiima skryni. Kvotas spindakiavo j kietomis it titnagas akimis. - Maegi. - Jis nusispjov. - To a nedarysiu. - Darysi, - tar Dani, - arba kai Drogas pabus, suinos, kad nepaklusai man. siuts Kvotas apsuko eril ir nuuoliavo irsdamas... taiau Dani inojo, kad jis gr su Miri Maz Dur, kad ir kaip jos nemgsta. Vergai surent chalo Drogo palapin prie dantytos juodos uolos, kurios elis suteik palengvjim nuo popieio sauls kaitros. Net ir tada po ilku dusino, kai Iri ir Dorja pa djo Dani vesti Drog vid. Ant ems buvo patiesti stori ratuoti kilimai, o kampuose imtytos pagalvs. Erja, liaunut mergait, kuri Dani igelbjo u molini miesto sien, ukr ugniakur. Jos paguld Drog ant austo kilimo.

SO ST AIDIMAS

547

- Ne, - burbleno jis bendrine kalba. - Ne, ne. - Tai viskas, k jis sak, viskas, k sugebjo itarti. Dorja atseg jo medalion dir, nureng liemen ir tampres, tuo tarpu Diki suklupo prie jo koj atraiioti jojimo sandal. Iri norjo palikti palapi ns krat atvir, kad patekt vjelio, taiau Dani udraud. Ji niekam neleis pamatyti Drogo tokio, sapaliojanio ir silpno. Pasirodius j savo chas istat lauke sargyboj. - Neleiskite nieko be mano leidimo, - paliep Dogui. - Nieko. Erj a baimingai spitrjosi gulint Drog. - Jis mirta, - kudjo ji. Dani pliaukteljo jai. - Chalas negali mirti. Jis yra erilo, kuris apergs pasaul, tvas. Jo plau kai niekuomet nebuvo nukirpti. Jis vis dar segi varpelius, kuriuos jam pado vanojo tvas. - Chalysi, - tar Diki, - jis nukrito nuo irgo. Drebdama, staiga aar sklidinomis akimis, Dani nusisuko nuo j. Jis nukrito nuo irgo! Taip ir nutiko: tai mat ji ir kraujo raiteliai, ir, neabejo tinai, jos tarnaits, ir jos chaso vyrai. O kiek dar? Jie negals ilaikyti to pa slaptyje, ir Dani inojo, k tai reikia. Chalas, kuris nebegali joti, nebegali valdyti, o Drogas nukrito nuo irgo. - Turime j nuprausti, - usispyr ji. Ji nepasiduos neviliai. - Iri, atnek voni. Dorja, Erja, suraskite vandens, alto vandens, nes jis dega. - Jis buvo gryna ugnis mogaus oda. Tarnai pastat palapins kampe sunki varin voni. Kai Dorja atne pirm sot vandens, Dani sudrkino ilko atrai ir udjo Drogui ant de ganios kaktos. Jo akys velg j, taiau nemat. Jo lpoms prasivrus, neisiver joks odis, tik dejon. - Kur Miri Maz Dur? - paklaus ji, kantryb keiiant baimei. - Kvotas j suras, - tar Iri. Tarnaits pripyl voni drungno vandens, kuris dvok siera, suminktino j soiu kartaus aliejaus ir sauja sutraikyt mtos lap. Kol buvo ruoiama vonia, Dani nejaukiai klpjo prie savo lordo vyro nuo kdikio isiptusiu pilvu. Jautriais pirtais ji ileido jo kas kaip tnakt, kai jis pam j pirm kart po vaigdmis. Jo varpelius vien po kito ji atsargiai sustat one. Jis nors j, kai pasveiks, tar sau. palapin dvelkteljo oras, pro ilk kio galv Agas. - Chalysi, - prane jis, - atjo andalas ir meldia leisti eiti. Andalu dotrakiai vadino ser Dor. - Taip, - nerangiai stodamasi tar ji. - leiskite j. - Ji pasitikjo riteriu. Jei kas ir ino, k daryti, tai jis. Seras Dora Mormontas lindo pro palapins atvart ir akimirk luktel jo, kol akys apsiprato prieblandoje. Piet kaitroje jis dvjo palaidas kelnes i

548

GEORGE R. R. MARTIN

marginto ilko ir iki keli suvarstomus jojimo sandalus atvirais pirtais. Ant sukt aut diro kabojo maktis. Po balinta liemene jo krtin buvo nuoga, oda nurausvinta sauls. - Per vis chalasar sklinda kalbos, - tar jis, - kad chalas nukrito nuo irgo. - Padk jam, - meld Dani. - Dl meils, kuri, sakai, man jauti, padk jam dabar. Riteris atsiklaup prie jos. Jis ilgai ir temptai irjo Drog, tada pa velg Dani. - Isiskit tarnaites, - paliep. Be odi, gerklje strigus baims tumului, Dani mosteljo. Iri igin i palapins kitas merginas. Kai jie liko vieni, seras Dora isitrauk durkl. Tyldamas, stulbinan iai kruopiai kaip toks didelis vyras, jis pradjo lupti nuo Drogo krtins tamsius lapus ir sudivus mlyn lyn. Tvarstis prikep tvirtai kaip avi tautos molio sienos ir kaip ios sienos lengvai suskilo. Seras Dora sulau sudivus mol peiliu, nurankiojo gabaliukus, vien po kito nulupo lapus. Nuo aizdos pasklido lyktus, gaius kvapas, toks stiprus, kad vos jos ne udusino. Lapai buvo aplip krauju ir pliais, Drogo krtin juoda ir vilgi nuo puvimo. - Ne, - sukudjo Dani, per skruostus ritosi aaros. - Ne, meldiu, die vai, iklausykite mans, ne... Chalas Drogas blaksi, kovodamas su nematomu prieu. I atviros aiz dos pamau sruveno juodas kraujas. - Js chalas beveik lavonas, princese. - Ne, jis negali mirti, jis privalo gyventi, tai buvo tik pjovimas. - Dani pam jo didel pslt rank savo maas rankas ir stipriai laik. - A ne leisiu jam mirti... Seras Dora kariai nusijuok. - Ar js chalysi, ar karalien, toks nurodymas ne js galioje. Pasilaikyk aaras, vaike. Apraudosit j rytoj ar po met. Dabar nra laiko sielvartauti. Turime ivykti, ir greitai, kol jis nenumir. Dani nesuprato. - Ivykti? Kur mes turime vykti? - Sakyiau, Aaj. Jis driekiasi toli pietuose, inomo pasaulio pakraty je, taiau mons sako, kad ten yra puikus uostas. Rasime laiv, kuris parplukdys mus Pentos. Tai bus sunki kelion, nesuklyskite. Ar pasitikite savo chasu? Ar jie vyks su mumis? - Chalas Drogas sak jiems mane saugoti, - neutikrintai atsak Dani, taiau jei jis mirs... - Ji paliet isiptus pilv. - Nesuprantu. Kodl turtu me bgti? A esu chalysi. A neioju Drogo pdin. Jis taps chalu po Drogo... Seras Dora susirauk.

S OS T AIDIMAS

549

- Princese, iklausykite mans. Dotrakiai neseks paskui indukl kdik. Jie lenksi Drogo jgai, ir tik jai. Jo nelikus, Dakas, Ponas ir kiti kosai ko vos dl jo vietos, ir is chalasaras susinaikins. Laimtojas nenors daugiau varov. Berniukas bus atimtas jums nuo krties, kai tik gims. Jie atiduos j unims... Dani apglb save. - Bet kodl? - graudiai suuko. - Kodl jie turt udyti nekalt vaik? - Jis Drogo snus, ir pranas sak, kad jis bus erilas, kuris apergs pa saul. Tai ipranaauta. Geriau umuti vaik, nei rizikuoti jo niriu, kai jis uaugs. Vaikas spirteljo jos viduje, lyg bt igirds. Dani prisimin istorij, ku ri jai pasakojo Viseiris, apie tai, k uzurpatoriaus unys padar su Reigaro vaikais. Jo snus taip pat buvo kdikis, taiau jie atpl j nuo motinos kr ties ir trenk jo galv sien. tai kaip elgiasi mons. - Jie negali sueisti mano snaus! - suuko ji. - sakysiu savo chasui j saugoti ir Drogo kraujo raiteliai... Seras Dora sum j u pei. - Kraujo raiteliai mirta su savo chalu, vaike. Jie nugabens tave Vais Dotrak pas ynes, tai paskutin pareiga, kuri jie skolingi jam iame gyveni me... j atlik, jie prisids prie Drogo nakties emse. Dani nenorjo grti Vais Dotrak ir nugyventi likusio gyvenimo su tomis siaubingomis senmis, ji suvok, kad riteris sako ties. Drogas buvo daugiau nei jos saul ir vaigds; jis saugojo j kaip skydas. - A jo nepaliksiu, - usispyrusi lidnai pakartojo. Ji vl pam jo ran k. - Nepaliksiu. Bruzdesys prie palapins dur privert Dani pasukti galv. emai lenk damasi jo Miri Maz Dur. Po keli dien ygio, velkantis paskui chalasar, ji lubavo ir atrod nusikamavusi, psltomis ir kruvinomis kojomis bei kritusiomis akimis. U jos jo Kvotas ir Hagas, neini maldingosios skry nia. Kraujo raiteliams ivydus Drogo aizd, skrynia islydo Hagui i rank ir trinkteljo ant palapins grind, o Kvotas taip nepadoriai nusikeik, kad kaitino or. Miri Maz Dur apirjo Drog ramiu ir negyvu veidu. - aizda usikrt. - Tai tavo darbas, maegiy - tar Kvotas. Hagas trenk kumiu Miri per skruost su tokia jga, kad ji nuvirto ant grind. Tada jis apspard j gulini. - Liaukits! - suuko Dani. Kvotas atitrauk Hag alin, sakydamas: - Spyriai pernelyg maloningi maegi. Isivesk j lauk. Prismeigsime j prie ems ir j ijodys kiekvienas praeinantis vyras. O kai nebeliks kam, ja pasinaudos unys. ebenktys itampys jos vidurius ir maitds varnos ikapos jai akis. Muss nuo ups pads kiauinius jos siose ir gers plius i

550

GEORGE R. R. MARTIN

jos krt... - Jis sikirto geleiniais pirtais minkt, liulani maldingosios rank ir pastat j ant koj. - Ne, - tar Dani. - A neleisiu jos skriausti. Kvotas isiiep ir parod kreivus rudus dantis. - Ne? Js sakot man ne? Veriau melskits, kad nepasmeigtume ir js greta maegi. Tai js kalt, kaip ir jos. Seras Dora atsistojo tarp j, traukdamas i makties ilgj kalavij. - Valdyk lieuv, kraujo raiteli. Princes vis dar ir tavo chalysi. - Tiktai kol mano kraujo brolis dar gyvas, - atov Kvotas riteriui. - Kai jis numirs, ji bus niekas. Dani pajuto, kaip sitemp. - Prie tapdama chalysi, a buvau drakono kraujas. Sere Dora, paaukite mano chas. - Ne, - tar Kvotas. - Mes ieisime. Kol kas... Chalysi. - Hagas raukyda masis isek i palapins paskui j. - Tai jums nieko gero nereikia, princese, - spjo Mormontas. - Dotra kiai sako, kad vyras ir jo kraujo raiteliai dalijasi vienu gyvenimu, o Kvotas mat, kaip jis baigiasi. Mirs vyras nejauia baims. - Niekas dar nemir, - atsak Dani. - Sere Dora, man gali prireikti js kalavijo. Veriau apsivilkite arvus. - Ji buvo isigandusi labiau, nei drso prisipainti netgi sau. Riteris nusilenk. - Klausau. - Jis iirgliojo i palapins. Dani atsigr Miri Maz Dur. Moters akys buvo atsargios. - Taigi, js mane dar kart igelbjot. - O dabar privalai igelbt j, - tar Dani. - Praau... - Js nepraote vergs, - grietai atsak Miri, - js jai sakot. - Ji nujo prie Drogo, kariuojanio ant kilimo, ir ilgai stebeilijosi jo aizd. - Nei praymas, nei sakymas nepads. Gydnas ia bejgis. - Chalo akys buvo umerktos. Ji atlenk vien jo pirt. - Jis slopino skausm aguonpieniu. - Taip, - pripaino Dani. - A padariau jam kart kompres i ugniaanki bei dilginamj plaukeli ir apriau avies kailiu. - Jis sak, kad degina. Jis j nusipl. olinink udjo jam nauj, drgn ir raminant. - Jis degino, taip. Ugnis turi didios gydymo magijos, net js eunuchai tai ino. - Padarykite jam dar vien kart kompres, - meld Dani. - kart pasi rpinsiu, kad jis tikrai j ryt. - Laikas tam jau prajo, miledi, - tar Miri. - Dabar tegaliu palengvinti jo laukiant tams keli, kad jis be skausmo pasiekt nakties emes. Iki ryto jis mirs.

SO S T AIDIMAS

551

Jos odiai lyg peilis pervr Dani krtin. K ji padar, kad taip urs tino dievus? Ji galiausiai rado saugi viet, patyr meil ir vilt. Galiausiai ji keliavo namo. O dabar visa tai prarasta... - Ne, - meld ji. - Igelbkite j ir a jus ilaisvinsiu, prisiekiu. Turite i noti kok nors bd... kokius kerus... kak... Miri Maz Dur prisdo ant kuln ir tyrinjo Daneiris juodomis it naktis akimis. - Yra kerai, - jos balsas buvo tylus, beveik kudesys. - Taiau jie stiprs, ledi, ir tamss. Kai kas pasakyt, kad mirtis varesn. Imokau j Aajuje ir brangiai sumokjau u i pamok. Mano mokytoja buvo kraujo ukalbto ja i eli alies. Dani vl sustingo. - Tad js tikrai esat maegi... - Esu? - Miri Maz Dur nusiypsojo. - Dabar tik maegi gali igelbti js raitel, Sidabrine ledi. - Ar nra kito bdo? - Jokio. Chalas Drogas ileido virpuling dejon. - Darykite, - isprdo Dani. Ji neturi bijoti; ji yra drakono kraujo. - I gelbkite j. - Tai kainuos, - spjo j maldingoji. - Js gausite aukso, irg, ko tik panorsit. - Kalbu ne apie auks ar irgus. Tai kraujo magija, ledi. Tik mirtimi gali ma sumokti u gyvyb. - Mirtimi? - Dani apsivijo save rankomis lyg gindamasi ir m sibuoti pirmyn atgal ant kuln. - Mano mirtimi? - Ji tar sau, kad mirs dl jo, jei rei ks. Ji drakono kraujo, ji nebijos. Jos brolis Reigaras mir dl moters, kuri myljo. - Ne, - atsak Miri Maz Dur. - Ne js mirtimi, chalysi. Dani suvirpjo i palengvjimo. - Tada darykit. Maegi rimtai linkteljo. - Jei taip sakote, bus padaryta. Pakvieskite tarnus. Chalas Drogas raitsi i skausmo, kai Racharas ir Kuoras nuleido j voni. - Ne, - murmjo jis, - ne. Turiu joti. - Vandenyje, atrod, jgos j visai apleido. - Atveskite jo irg, - sak Miri Maz Dur ir tai buvo padaryta. Dogas atved didiul raud eril palapin. Uuods mirt, gyvulys suvingo ir stojosi piestu, vartydamas akis. Prireik trij vyr jam sutramdyti. - K ketinate daryti? - paklaus jos Dani. - Mums reikia kraujo, - atsak Miri. - Taip daroma.

552

GEORGE R. R. MARTIN

Dogas atsitrauk, rank laikydamas ant aracho. Tai buvo eiolikmetis jaunuolis, liesas it skiedra, greitas juoktis, su blykiu pirmj s eliu ant virutins lpos. Jis krito ant keli prieais j. - Chalysu - meld jis, - nedarykite ito. Leiskite man umuti maegi. - Nudk j ir nuudysi savo chal, - tar Dani. - Tai kraujo magija, - tar jis. - Ji udrausta. - A esu chalysi ir sakau, kad ji nedraudiama. Vais Dotrakyje chalas Drogas papjov eril ir a suvalgiau jo ird, kad ms snus gaut jg ir drsos. ia tas pats. Tas pats. Erilas spardsi ir stojosi piestu, kai Racharas, Kuoras ir Agas atitemp j ariau vonios, kur chalas lyg negyvlis plduriavo; pliai ir kraujas almjo i jo aizdos, terdami vanden. Miri Maz Dur giedojo kalba, kurios Dani ne inojo, ir jos rankose atsirado peilis. Dani nepastebjo, i kur jis atsirado. Jis atrod senas; kaldintos raudonos bronzos, lapo formos, senoviniais enklais imargintais amenimis. Maegi perr juo erilui gerkl po tauria galva; ris tnas veng ir tirtjo kraujui pasipylus raudona srove. Jis bt parkrits, taiau jos chaso vyrai j laik. - Erilo stiprybe, keliauk raitel, - giedojo Miri, erilo kraujui skuriuo jant Drogo vonios vanden. - Gyvulio stiprybe, keliauk mog. Dogas pasibaisjs kovojo su erilo svoriu, bijodamas paliesti negyv kn, taiau dar labiau gsdindamasis j paleisti. Tik irgas, pagalvojo Dani. Jei ji gali nupirkti Drogo gyvyb ristno mirtimi, ji sumokt ir tkstant kart brangiau. Kai jie leido erilui parkristi, vonia buvo tamsiai raudona ir matsi tik Drogo veidas. Negyvo irgo Miri Maz Dur nereikjo. - Sudeginkite j, - liep jiems Dani. inojo, kad jie taip daro. Vyrui u vus, jo irgas bdavo nuudomas ir paguldomas greta ant laidotuvi lauo, kad nunet j nakties emes. Jos chaso vyrai itemp gyvul i palapins. Kraujo buvo visur. Net ilkins sienos buvo aptakytos, o kilimai po kojomis juodi ir sudrk. Buvo udegti arij indai. Miri Maz Dur ubr ant angli raudon mil teli. Nuo j dmai m kvepti, gana maloniai, taiau Erja ilk raudoda ma, o Dani pagavo baim. Bet ji nujo per toli, kad dabar sustot. Ji isiunt tarnaites. - Eikite su jomis, Sidabrine ledi, - liep jai Miri Maz Dur. - A liksiu, - tar Dani. - Vyras pam mane po vaigdmis ir dav gy vyb vaikui, kur neioju. A jo nepaliksiu. - Privalote. Kai pradsiu giedoti, niekas negali engti palapin. Mano giesm paadins senas ir tamsias galias. inakt ia oks mirusieji. N vienas gyvasis neturi j matyti. Dani bejgikai linkteljo galv.

S O S T AIDIMAS

553

- Niekas neeis. - Ji pasilenk vir Drogo, mirkstanio kraujo vonioje, ir velniai pabuiavo j kakt. - Grinkite j man, - sukudjo Miri Maz Dur ir ibgo. Lauke saul kabjo emai vir horizonto, dangus ravo skausmingu rau doniu. Chalasaras kr stovykl. Kiek tik akys umato, isibarst palapins ir miegamieji kilimai. Pt kartas vjas. Dogas ir Agas kas duob sudegin ti negyvam erilui. Susirinkusi minia spoksojo Dani grietomis, juodomis akimis, it kaltinio vario kauks veidais. Ji mat ser Dor Mormont, dabar vilkint arvus ir odinius rbus, prakaitu nusta plaia, plinkania kakta. Jis prasiskyn keli per dotrakius prie Dani. Ivydus rykiai raudonus pdsa kus, kuriuos ant ems paliko jos batai, jo veidas, regis, neteko spalvos. - K js padarte, js maa kvaile? - kimiai paklaus. - Turjau j igelbti. - Galjome pabgti, - tar jis. - Biau pasirpins, kad saugiai pasiektumt Aaj, princese. Nereikjo... - Ar a tikrai js princes? - paklaus jo. - inote, kad taip, dievai tesaugo mus abu. - Tada padkite man dabar. Seras Dora vypteljo. - Jei tik inoiau, kaip. Miri Maz Dur balsas virto aukta, kiania dejone, nuo kurios Dani per nugar nujo iurpuliai. Kai kurie dotrakiai narndami trauksi atgal. Pala pin nuviet viduje aiaruojantys arij indai. Per krauju aptakyt ilk ji mat viduje judant elius. Miri Maz Dur oko, ir ne viena. Dotraki veiduose Dani regjo akivaizdi baim. - Taip neturi bti, - sudundjo Kvotas. Ji nepastebjo, kada kraujo raitelis gro. Hagas ir Koholas buvo su juo. Jie atsived beplaukius vyrus, eunuchus, kurie gyd peiliais, adatomis ir ugnimi. - Taip bus, - atsak Dani. - Tu maegi, - suurzg Hagas. Ir senasis Koholas - Koholas, kuris susiejo gyvenim su Drogu tdien, kai is gim, Koholas, kuris visuomet bdavo jai malonus, - spjov jai tiesiai veid. - Tu mirsi, maegU - pagrasino Kvotas, - taiau ana turi mirti pirma. - Jis isitrauk savo arach ir pasuko prie palapins. - Ne, - rikteljo ji, - tau negalima. - Ji sugavo j u peties, taiau Kvotas nublok j al. Dani parkrito ant keli, sukryiavusi rankas ant pilvo, kad apsaugot vaikel. - Sustabdykite j, - sak savo chasui, - umukite j. Racharas ir Kuoras sergjo jim palapin. Kuoras eng priek, siek damas botago rankenos, taiau Kvotas apsisuko grakiai kaip okjas ir pa kl lenkt arach. Jis iaukteljo Kuorui emai po ranka; atrus blizgantis

554

GEORGE R. R. MARTIN

plienas prakirto iknas ir od, raumenis ir onkaul. Kraujas iurkteljo fontanu, jaunasis raitelis klupteljo atgal, gaudydamas kvap. Kvotas itrauk kard. - Arkli lorde, - suuko seras Dora Mormontas, - ibandyk mane! - Jo ilgasis kalavijas islydo i makties. Kvotas apsisuko keikdamasis. Arachas vysteljo taip greitai, kad Kuoro kraujas nutiko nuo jo lyg lietus kartame vjyje. Ilgasis kalavijas sutiko j per pd nuo sero Doros veido ir akimirk laik virpant, o Kvotas riaumo jo i nirio. Riteris vilkjo grandininius arvus, mvjo pirtines ir segjo antblauzdius i vynuoto plieno bei sunki goret aplink kakl, taiau ne pagalvojo usidti almo. Kvotas atoko, arachas sukosi jam vir galvos tviskdamas, mirgdamas tarsi aibas, kai riteris mikliai puol. Seras Dora atrm kirius kaip many damas, taiau ie skriejo taip greitai, kad Dani atrod, jog Kvotas turi keturis arachus ir tiek pat rank. Ji igirdo kardo dzingteljim arvus, regjo o kanias ieirbas, kai ilgi lenkti amenys ieb pirtin. Staiga Mormontas m trauktis, o Kvotas oko atak. Kair riterio veido pus raudonavo nuo kraujo, o kirtis laun atvr ply jo arvuose ir privert j lubioti. Kvo tas laid paniekinamas replikas, vadino j bailiu, itiliu, eunuchu geleiniu kostiumu. - Dabar mirsi! - paadjo jis, arachui virpant raudonoje prieblandoje. Dani siose kaip pals spardsi snus. Lenkti amenys praslydo pro tie siuosius ir giliai kirto riteriui klub, kur arvuose iojjo plyys. Mormontas sugrie dantimis ir suklupo. Pilve Dani pajuto atr skaus m, drgm ant laun. Kvotas rikteljo pergals k, o jo arachas pusei se kunds ukliuvo u kaulo. To pakako. Seras Dora i vis jam likusi jg r ilguoju kalaviju per msas, raumenis ir kaulus, ir dein Kvoto ranka pakibo ant plono odos ir sausgysli silo. Kitas riterio smgis tvojo dotrakiui per aus, ir buvo toks iaurus, kad Kvoto veidas, atrod, sprogo. Dotrakiai auk, Miri Maz Dur klyk palapinje kaip ne mogus, Kuoras mirdamas meld vandens. Dani auksi pagalbos, bet niekas jos negirdjo. Racharas kovsi su Hagu, arachas oko su arachu, kol garsiai kaip griausti nis pliaukteljo Dogo botagas ir ikna apsivijo Hago gerkl. Trktelji mas, ir kraujo raitelis klupteljo atbulas, netekdamas pagrindo po kojomis ir kardo. Racharas oko priek, kaukdamas, abiem rankom mosuodamas arachu Hagui vir galvos. Smaigalys pataik tiesiai jam tarp aki, raudon ir drebani. Kakas svied akmen ir pasiirjusi Dani ivydo nudrkst ir kruvin savo pet. - Ne, - maldavo ji, - ne, praau, liaukits, per didel kaina, per didel. Atvilp daugiau akmen. Ji band nuropoti iki palapins, taiau Koholas j suiupo. Pirtus suleids plaukus, jis atlo jos galv ir prie gerkls ji pajuto

SO S T AIDIMAS

555

alt jo peilio prisilietim. - Mano kdikis! - auk ji, ir tikriausiai dievai igirdo, nes staiga Koholas krito negyvas. Ago strl pataik jam po ranka ir pervr plauius bei ird. Kai galiausiai Daneiris rado jg pakelti galv, pamat, kad minia skirs tosi, dotrakiai tyliai slikina atgal palapines ir ant miegamj kilim. Kai kurie pasibalnojo irgus ir ijojo. Saul nusileido. Visame chalasare pliskjo lauai, didiuls oranins liepsnos niriai trakjo ir spjaud dang kibirktis. Ji paband atsistoti, bet upldo skausmas ir surakino it mili no gniautais. Jai um kvap; tegaljo gaudyti or. Miri Maz Dur balsas skambjo kaip laidotuvi giesm. Palapins viduje mavo eliai. Po jos juosmeniu palindo ranka, ir seras Dora pakl j ant koj. Jo vei das buvo lipnus nuo kraujo, ir Dani mat, kad jis neteko puss ausies. Ji per sikreip jo glbyje, nes j vl suvarst skausmas, ir girdjo riter aukiant jos tarnaites jam padti. Ar jie visi taip bijo?Ji inojo atsakym. Upldo dar vie na sopulio banga, ir Dani rikteljo i skausmo. Atrod, lyg jos snus abiejose rankose laiko po peil ir mojuoja jais, nordamas prasipjauti keli laukan. - Dorja, kad tave kur, - suriaumojo seras Dora. - Ateik ia. Pakviesk pribuvjas. - Jos neateis. Jos sako, kad ji prakeikta. - Jos ateis arba a nukaposiu joms galvas. Dorja pravirko. - Jos ivyko, milorde. - Maegi, - tar kakas kitas. Ar tai buvo Agas? - Nuveskite j pas maegi. Ne, Dani norjo pasakyti, ne, tik ne tai, nevalia, taiau atvrus burn i trko tik pratisa skausmo dejon, o od ipyl prakaitas. Kas jiems pasidar, ar jie nemato? Palapins viduje oko keisti pavidalai, suko ratus aplink arij indus ir kruvin voni, tamss pro ilk, o kai kurie atrod nemogiki. Ji pastebjo didiulio vilko el, o kit kaip mog, apgaubt liepsn. - Avi moteris ino gimdymo lovos paslaptis, - tar Iri. - Ji taip sak, a girdjau. - Taip, - sutiko orja. - A irgi girdjau. Ne, auk ji, o gal tik pagalvojo, nes i jos lp nepasigirdo net kutulys. J ne. Jos akys atsimerk, siirjo ploki negyv dang, juod, nir ir bevaigd. Praau, ne. Miri Maz Dur balsas garsjo, kol pripild pasaul. Tie pavidalai! - suuko ji. Tie okjai! Seras Dora ne j palapin.

ARIJA

parduotuvi Milt gatvje sklindantis kartos duonos kvapas buvo sal desnis u bet kokius Arijos uostytus kvepalus. Ji giliai kvp ir pritipeno ariau prie balandio. Jis buvo putnus, rudais takeliais ir skubriai knabojo tarp dviej grindinio akmen strigusi kriauklel, taiau, Arijos eliui j palietus, pakilo or. Jos plonas kalavijas vilpteljo ir sugavo j per dvi pdas nuo ems; pauktis nukrito rud plunksn debesyje. Akimirksniu ji puol prie jo, iu po u sparno. Balandis plak sparnais ir dausi, kapojo jai rankas. Ji grieb u kaklo ir suko tol, kol trakteljo kaulas. Palyginti su katmis, sugauti baland buvo lengva. Praeinantis ventikas nairomis nuvelgj. - ia geriausia vieta gaudyti balandiams, - tar jam Arija luostydamasi ir keldama nukritus kalavij. - Jie atskrenda trupini. Jis nuskubjo. Ji prisirio baland prie diro ir nujo gatve emyn. Dviraiu veimu vy ras stm vaisini pyrag kaug; kvapai dainavo apie mlynes, citrinas ir abrikosus. Jos pilvas suurzg ir ugrojo mar. - Ar galiau vien gauti? - igirdo save sakant. - Citrinin ar... ar bet kok. Veikas nuvelg j nuo galvos iki koj. Akivaizdu, kad ji jam nepatiko. - Trys variokai. Arija padau mediniu kalaviju bat. - Mainysiu rieb baland. - Kiti lai griebia tavo baland, - tar prekeivis. Pyragliai buvo karti, k tik i krosnies. Nuo kvap burnoje kaupsi sei ls, taiau ji neturjo trij variok... ar bent vieno. Ji met veik vilgs n, prisimindama, k Sirijus sak apie matym. Jis buvo trumpas, nedideliu apvaliu pilvuku, ir atrod, kad kaire koja kiek lubioja. Pagalvojo, kad, jei paiupt pyragait, jis jos nepavyt, bet jis tar: - Laikyk toliau savo purvinas rankas. Geltonvarkiai ino, kaip susitvar kyti su vagianiomis nuotk iurkmis, ir jie tai padarys. Arija atsargiai pavelg atgal. Gatvs pradioje stovjo du miesto sargy biniai. J storos vilnos rykiai geltoni apsiaustai karojo kone iki ems; ar vai, ilgaauliai ir pirtins buvo juodi. Vienas segjo prie klubo ilgj kalavij, kitas turjo gelein vzd. Paskutin kart godiai vilgteljusi pyragaiius, Arija atsitrauk nuo veimlio ir nuskubjo alin. Geltonvarkiai nekreip j dmesio, taiau, juos pamaius, skrandis susitrauk kiet mazg. Arija

SOS T AIDIMAS

557

laiksi kuo atokiau nuo pilies, taiau net ir i tolo mat ant aukt raudon sien pvanias galvas. Prie kiekvienos j triukmingai pesi varn briai, j buvo tirta kaip musi. Blusyne sklido kalbos, kad geltonvarkiai susidjo su Lanisteriais, j vadas pakeltas lordus, gavo ems prie Triakio ir viet karaliaus taryboje. Ji girdjo ir kit kalb, baisi kalb, kuri nesuprato. Vieni vambrijo, kad jos tvas nuuds karali Robert, todl buvs nudtas lordo Renlio. Kiti spyrsi, kad tai Renlis nuuds karali per girt broli kivir. Antraip kodl jis spruko nakt lyg vagis? Viena istorija pasakojo, kad karali medioklje umus ernas, kita - kad jis mirs valgydamas ernien: tiek prisikims, jog prakiurs prie stalo. Ne, porino kiti, karalius tikrai mirs prie stalo, bet tik todl, kad Veiris Voras j nunuodijs. Ne, nenusileido kiti, j nunuodijusi karalien. Ne, jis mirs nuo raup. Ne, jis pasprings uvies aaka. Visos istorijos sutar dl vieno: karaliaus Roberto nebra gyvo. Didio sios Beiloro ventyklos septyni bokt varpai gaud dien nakt, j sielvar tingas gaudesys ritosi per miest bronzine banga. Taip varpais skambinama tik mirus karaliui, pasak Arijai kailiadirbio berniukas. Ji tenorjo vykti namo, taiau palikti Karaliaus Uost nebuvo taip papras ta, kaip ji tikjosi. I kiekvien lp girdjai kalbas apie kar, o geltonvarki ant miesto sien buvo apstu kaip blus ant... na, pavyzdiui, ant jos. Ji mie gojo Blusyne, ant stog ir arklidse, kur tik rasdavo viet prigulti, ir netruko suprasti, kad rajonas vertas savo vardo. Pabgusi i Raudonosios pilies, Arija kasdien paeiliui aplankydavo vie nus i septyneri miesto vart. Drakon, Lit ir Senieji vartai buvo udary ti ir uremti. Purvo ir Diev vartai buvo atviri, taiau tik norintiems atvykti miest; sargybiniai nieko neileido. Tie, kuriems buvo leista ivykti, keliau davo pro Karaliaus arba Geleinius vartus, taiau ia jo sargyb Lanisteri kareiviai avietiniais apsiaustais ir litais puotais almais. Stebeilydamasi nuo smukls stogo Karaliaus vartus, Arija mat, kaip jie apiekodavo ve imus ir karietas, versdavo raitelius atidaryti balnakrepius ir apklausdavo kiekvien, einant psi. Kartais ji galvodavo perplaukti up, taiau Juodieji Vandenys buvo plats ir gils, ir visi sutar, kad ten srovs klastingos ir pavojingos. Ji neturjo pi nig sumokti keltininkui ar kelionei laivu. Jos lordas tvas imok j niekuomet nevogti. Taiau buvo Vis sunkiau prisiminti kodl. Jei ji greitai i ia neitrks, gaus susidurti su geltonvarkiais. Ji labai nebealko - imoko nudauti paukius mediniu kalaviju, taiau baiminosi, kad nuo vienos balandienos jai pasidarys bloga. Por j suvalg ali, kol rado Blusyn. ia gatvse buvo smukli, kur daugel met kaito miliniki trokinio ka tilai ir kur galjai isikeisti pus paukio kriaukl vakarykts duonos ar duben birzgalo, ir virjas net kidavo kit pus ugn ir pairkindavo tau,

558

GEORGE R. R. MARTIN

jei pats nupedavai plunksnas. Arija bt visk atidavusi u puodel pieno ir citrinin pyragait, taiau ir birzgalas nebuvo toks blogas. Paprastai jame rasdavai miei, supjaustyt mork, svogn ir ropi, o kartais net obuoli, su viruje plaukiojania riebal plvele. Daniausiai ji stengdavosi negalvoti apie ms. Kart gavo gaball uvies. Vienintel bda, kad smukls niekuomet nebdavo tuios, ir net ryda ma valg Arija jaut j stebinius vilgsnius. Vieni goksojo jos apsiaust ar ilgaaulius, ir ji inojo, k jie galvoja. Kit kone jaut akis, rpliojanias po odiniais drabuiais; ji neinojo, k ie galvoja, o tai gsdino dar labiau. Por kart j nusek gatv ir vijosi, taiau kol kas niekam nepavyko jos pagauti. Sidabrin apyrank, kuri tikjosi parduoti, pavog pai pirmj nakt drauge su pasiimtu ryuliu drabui, kol ji miegojo apdegusiame name Kiauli gatvje. Jai liko tik apsiaustas, kur buvo sisupusi, ir odin palaidin, medinis treniruoi kalavijas... ir Adata. Ji guljo ant Adatos, kitaip i irgi bt dingusi; ji buvo vertesn u visus dingusius daiktus, drauge sudtus. Nuo tada Arija vaikiojo persimetusi apsiaust per dein rank, kad paslpt amenis prie klubo. Medin kalavij ji nesi deinje rankoje, kad visi matyt, kad atbai dyt plikus, taiau smuklse buvo vyr, kuri nebt igsdins net kovos kirvis. To pakako, kad ji netekt apetito balandiams ir apipelijusiai duonai. Danai eidavo miegoti veriau alkana, nei rizikuodavo kristi kam akis. Atsidrusi u miesto, ji prisirinks uog, gal ras kok sod, kur gals pri siskinti obuoli ir vyni. Arija prisimin maiusi sod netoli karalikojo kelio, kai keliavo pietus. Ir ji galt isikasti akn mike, galbt net sume dioti kelet zuiki. Mieste vienintelis grobis, kur galjai sumedioti, buvo iurks, kats ir liesi unys. Buvo girdjusi, jog smuklje duot sauj variok u vad unyi, taiau jai nepatiko apie tai galvoti. Milt gatvs gale drieksi vingiuot alj ir kreiv gatveli labirintas. Arija brovsi per mini, stengdamasi nutolti nuo geltonvarki. Ji imoko laikytis gatvs vidurio. Kartais tekdavo isisukti nuo veim ir irg, taiau bent jau matydavai juos pasirodanius. Jei eidavai palei pastatus, mons tave iupindavo. Kai kuriose gatvelse nori nenori gaudavai trintis palei sienas; namai stovjo taip arti vienas kito, jog beveik lietsi. Pro j nugarmjo digaujantis vaik tuntas, vydamasis besiritant rat. Arija spoksojo juos apmaudiai, prisimindama laikus, kai vaiksi ratus su Branu, Jonu ir j mauoju broliuku Rikonu. Kain, ar didelis uaugo Rikonas, ar Branas lidi? Ji bt visk atidavusi, jei Jonas bt ia, pavadint j ma ja sesute" ir sutaryt plaukus. Ne todl, kad juos reikt suvelti. Ji mat savo atspind klane ir neman, kad plaukai gali bti labiau susivl nei jos. Ji paband umegzti kalb su gatvje sutiktais vaikais, tikdamasi rasti draug, kuris jai suteikt viet nakvynei, bet tikriausiai nemokjo su jais kal bti. Maieji mesdavo j greit, atsarg vilgsn ir sprukdavo alin, jei ji per daug priartdavo. J didesnieji broliai ir seserys uduodavo Arijai toki

S O S T AIDIMAS

559

klausim, kuriuos ji negaldavo atsakyti, pravardiavo j ir mgino apvog ti. Tik vakar liesut basakoj mergina, dukart u j vyresn, parvert j ir mgino nutraukti ilgaaulius, taiau Arija taukteljo jai per aus mediniu ka laviju, ir ji atsitrauk liumbdama ir kraujuodama. Jai einant nuokalne link Blusyno, ratus vir galvos suko uvdra. Arija msliai j nuirjo, taiau medinuku jos nebt pasiekusi. Tai privert j susimstyti apie jr. Galbt tai ieitis. Senoji aukl pasakojo apie berniu kus, kurie paslapia iplaukdavo prekybos galeromis ir patirdavo vairiausi nuotyki. Galbt Arijai irgi taip pavykt? Ji nusprend eiti paup. Vis tiek jis buvo pakeliui Purvo vartus, o iandien ji j dar nepatikrino. Kai Arija ten atjo, prieplaukoje buvo tartinai tylu. Ji pastebjo dar vien por geltonvarki, einani greta per uv turg, taiau ie j net nevilg teljo. Pus prekystali buvo tuti, ir atrod, kad prieplaukoje laiv maiau, nei ji prisimin. Juoduosiuose Vandenyse plauk isirikiavusios trys kara liaus karo galeros, auksu nudayti j korpusai skyr vanden irklams kylant ir leidiantis. Kur laik Arija juos stebjo, tada patrauk ups pakrante. Treioje prieplaukoje ivydus sargybinius pilkais vilnoniais apsiaustais, apkratuotais baltu atlasu, irdis krtinje kone sustojo. Vinterfelo spalvos ispaud akyse aaras. U j ant lyn sibavo tristieb prekybin galera. Ari ja negaljo skaityti urao ant korpuso; odiai buvo keisti, miri, bravosiei, galbt net Auktutins Valyrijos kalba. Ji iupo praeinant pakrants vej u rankovs. - Sakykit, - paklaus, - kieno is laivas? - Tai Vj Ragana" i Myro, - tar vejys. - Jis vis dar ia, - isprdo Arijai. vejys keistai j pasiirjo, gteljo ir nujo. Arija nubgo prieplauk. Vj Ragana" buvo laivas, kur tvas pa samd parveti jos namo... vis dar lauk! Ji man, kad jis jau seniai iplauks. Du sargybiniai lo kauliukais, treias jo sargyb, rank udjs ant ka lavijo rankenos. Susigdusi, kad jie pamatys j raudani kaip ma, ji susto jo nusiluostyti aki. Jos akys, jos akys, jos akys, kodl... irk akimis, igirdo Sirijaus kudes. Arija siirjo. Ji painojo visus tvo vyrus. Trys pilkais apsiaustais buvo nepastami. - Ei! - paauk einantis sargyb. - Ko tau ia reikia, berniuk? - Kiti du pakl akis nuo kauliuk. Arija vos susitvard nesprukusi, taiau suprato, kad jei ds kojas, jie tuoj pat pasileis pavymui. Ji prisivert prieiti ariau. Jie iekojo mergaits, taiau sargybinis palaik j berniuku. Tada ji bus berniukas. - Norit nusipirkt baland? - Parod jiems negyv paukt. - Dink i ia, - liep sargybinis. Arija padar kaip liepta. Jai nereikjo apsimesti isigandusiai. U jos vy rai vl palinko prie kauliuk.

560

GEORGE R. R. MARTIN

Ji nebt galjusi pasakyti, kaip parsirado Blusyn, taiau sunkiai alsa vo, kai pasiek siauras, kreivas, negrstas gatveles tarp kalv. Blusynas dvo k; kiaulidi, arklidi, kailiadirbi pairi smarv buvo sumiusi su gai iu vyno raugykl ir pigi vienami kvapu. Arija lidnai kitino labirintu. Tik ivydusi burbuliuojanio birzgalo dm i smukls suvok, kad balandis dingo. Jis tikriausiai atitrko nuo diro, kai ji bgo, arba kakas j pavog ir ji nepastebjo. Akimirk norjo vl pravirkti. Teks grti Milt gatv ir sugau ti kit, tok pat putn. Toli, kitoje miesto pusje, ugaud varpai. Arija kilsteljo galv, klaussi, svarstydama, k skambesys reikia kart. - Kas dabar? - storulis kteljo i smukls. - Vl skamba varpai, dievai tepasigaili, - sudejavo sena moteris. Raudonplauk kek, prisidengusi margo ilko atraia, atidar antro par duotuvs aukto lang. - Ar dabar mir berniukas karalius? - kteljo ji, persisvrusi gatv. O tai tau ir berniukai, jie niekuomet ilgai netveria. - Ji nusijuok, nuogas vyras apsivijo rankomis j i nugaros, kandiodamas kakl ir gniauydamas sunkias baltas krtis po jos apdaru. - Kvaila kek! - kteljo storulis. - Karalius nemir, varpai aukia rink tis. Skambina tik vienas boktas. Karaliui mirus, skamba visi miesto varpai. - Ei, nustok kandiotis arba a paskambinsiu tavo varpais, - moteris lan ge tar vyrui u savs, atstumdama j alkne. - Tai kas mir, jei ne karalius? - Tai aukimas, - pakartojo storulis. Pro al, takydami balas, prabgo du madaug Arijos amiaus berniukai. Senoji moteris palydjo juos keiksmu, taiau jie nesustojo. Kiti mons taip pat patrauk link kalvos pairti, koks ia triukmas. Arija nudm paskui ltesn berniuk. - Kur js skuodiat? - kteljo, kai atsidr visai u jo. - Kas vyksta? Jis grteljo atgal, nesultindamas tempo. - Geltonvarkiai veda j ventykl. - K? - rikteljo ji, smarkiai lkdama. - Rank! Bu sako, kad jie nuritins jam galv. Pravaiavs veimas gatvje paliko gili v. Berniukas j peroko, bet Arija nepamat. Ji paslydo ir griuvo veidu emyn, akmen nusibrozdino kel ir susitrenk pirtus, kai rankomis tksi suplkt em. Adata sipai niojo tarp koj. Ji kkiodama band atsistoti. Kairs rankos nyktys buvo kruvinas. J paiulpusi pastebjo, kad nebra puss nago, nulo krintant. Rankas sopjo, o kelis buvo kruvinas. - Duokit keli! - kteljo kakas anapus gatvs. - Duokit keli milor dams Redvainams! - Arijai teliko trauktis i kelio, kol jos nesutryp keturi sargybiniai ant didiuli ristn, spariai dundani uoliais. Jie vilkjo lan guotus mlynos ir vyni spalvos apsiaustus. U j ant dviej katonini ku-

S O ST AIDIMAS

561

mli, panai it du vandens laai, greta vienas kito jojo du jauni ponaiiai. Arija imtus kart juos mat tvirtovs kieme; Redvain dvyniai, seras Horas ir seras Hoberis, negras jaunuoliai oraniniais plaukais ir kvadratiniais, strazdanotais veidais. Sansa ir Dein Pul vadino juos seru Siaubu ir seru Seilium ir kikendavo kaskart juos pamaiusios. Dabar jie neatrod juokingi. Visi skubjo ta paia kryptimi, nordami suinoti, dl ko gaudia var pai. Dabar jie atrod garsesni, skambesni, aukiantys. Arija siliejo moni srov. Nykt su nulusiu nagu taip skaudjo, kad ji vos tvardsi nepravirkusi. Ji sikando lp ir lubiojo su visais, klausydamasi siaudrinusi bals aplinkui. - ...karaliaus ranka, lordas Starkas. Jie velka j Beiloro ventykl. - Girdjau, kad jis negyvas. - Jau greitai, jau greitai. tai, statau sidabrin elni, kad jie nunios jam galv. - Pats laikas, idavikui, - vyras nusispjov. Arija atsigr tai pasakius. - Jis niekada... - pradjo ji, taiau buvo tik vaikas, o jie kalbjo aukiau jos. - Kvaily! Jie jo nenukirsdins. Nuo kada jie atsisveikina su idavikais ant didiosios ventyklos laipt? - Na, jie tikrai neketina jo patepti riterius. Girdjau, kad Starkas umu senj karali Robert. Perpjov jam gerkl mikuose, ir jie rado j, stovint lyg niekur nieko ir sakant, kad tai kakoks pasiuts senas ernas padar jo didenybei. - O, tai netiesa, taip su juo pasielg nuosavas brolis, tas Renlis, tas su auk siniais ragais. - Uiaupk savo melaging srbtuv, moterie. Neinai, k neki, jo vie syb yra tikrai puikus mogus. Kol pasiek Seser gatv, mons jau grdosi petys petin. Arija leidosi srovs neama Vizenijos kalvos virn. Balto marmuro aikt buvo sau sakima moni, visi susijaudin kiojo vienas kitam ir brukosi ariau di diosios Beiloro ventyklos. ia varpai gaud kurtinamai. Arija nusirang per mini, landiodama pro irg kojas,, stipriai spaus dama medin kalavij. I apaios ji temat rankas, kojas, pilvus ir prie save stksanius septynis liaunus boktus. Ji pastebjo veim ir nusprend u lipti ant jo, kad geriau matyt, taiau kitiems irgi ov tokia mintis. Veikas nusikeik ir pliaukteljs botagu nustm juos. Arija paklaiko. Skinantis keli priek, minia j prispaud prie akmeninio cokolio. Ji pakl akis Beilor Palaimintj, ventyklos valdov. Usikiusi medin kalavij u diro, Arija pradjo kopti. Nuls nykio nagas paliko kraujo dmes ant marginto marmuro, taiau ji usliuog virun ir sitais tarp valdovo koj.

562

GEORGE R. R. MARTIN

Tada ji pamat tv. Lordas Edardas stovjo ant vyriausiojo ventiko pakylos prie ventyklos dur, laikomas dviej geltonvarki. Jis vilkjo stor, pilko aksomo palaidi n su baltu vilku, priekyje isiuvintu karoliukais, ir pilk vilnon apsiaust, apkratuot kailiu, taiau atrod plonesnis, nei Arija kada buvo maiusi, jo pailgas veidas perkreiptas i skausmo. Jis ne tiek stovjo, kiek buvo laikomas; jo sulauytos kojos tvaras buvo pilkas ir supuvs. Prieais j atsistojo vyriausiasis ventikas, kresnas vyras, prails nuo am iaus ir gremzdikai storas. Jis vilkjo ilg balt drabu, o ant galvos buvo usidjs didiul kritolin karn su aukso gijomis, kuri jam judant mir gjo vaivoryktmis. Susigrd prie ventyklos dur, prieais marmurin pakyl, spaudsi brys riteri ir kilming lord. Rykiausias tarp j buvo Dofris: avietiniais ilko ir atlaso apdarais, imargintais uoliuojaniais el niais ir riaumojaniais litais, su auksine karna ant galvos. Jo karalien m o tina stovjo greta juoda gedulo suknia su avietiniais prakirpimais ir juodais deimantais plaukuose. Arija atpaino Skalik, vilkint sniego baltumo ap siaust ant tamsiai pilk arv, apsupt keturi karaliaus sargybini. Ji mat Veir, eunuch, sklendiant tarp lord minktomis lepetmis ir ratuota damasto mantija, ir pagalvojo, kad anas nedidelis vyras su sidabrine kepure ir smailia barzdele gali bti tas, kuris kart kovsi dvikovoje dl motinos. O paiame viduryje buvo Sansa, apsirengusi dangaus mlynumo ilkais, jos ilgi katoniniai plaukai atrod iplauti ir sugarbanoti, o ant rank ibjo sidabrins apyranks. Arija susirauk, nesuprasdama, k ia veikia jos sesuo, kodl ji atrodo tokia laiminga. Ilga virtin geltonvarki ietinink laik mini atstu, jiems vadovavo tvirtas vyras mantriais arvais, ipuotais juodu emaliu ir auksu. Jo auksinio brokato apsiaustas tvyksiojo metalu. Varpams nutilus, didiojoje aiktje palengva sivyravo tyla; jos tvas pa kl galv ir prabilo tokiu plonu ir silpnu balsu, kad ji vos suprato. mons u jos pradjo kauti: K? ir Garsiau!" Vyras juodais auksiniais arvais ujo u tvo ir kietai jam baksteljo. Palik j ramybj! - norjo suukti Arija, taiau inojo, kad niekas neklausys. Ji kramt lpas. Jos tvas pakl bals ir pradjo i naujo. - A esu Edardas Starkas, Vinterfelo lordas ir karaliaus ranka, - tar gar siau, jo balsas nuvilnijo vir aikts. - Ir a atsistojau prie jus prisipainti idavysts diev ir moni akivaizdoje. - Ney - suinkt Arija. Minia po jos kojomis pradjo klykti ir aukti. Ore skardjo paaipos ir eidimai. Sansa rankomis usideng veid. Jos tvas dar labiau pakl bals, nordamas bti igirstas. - A idaviau savo karaliaus tikjim ir savo draugo Roberto pasitikji m, - kteljo jis. - Prisiekiau ginti ir saugoti jo vaikus, taiau, jo krau jui dar neatalus, susimokiau nuversti ir nuudyti jo sn ir ugrobti sost.

SOS T AIDIMAS

563

Tegu vyriausiasis ventikas ir Beiloras Palaimintasis, ir mano Septynetas paliudija ties, kuri pasakysiu: Dofris Barateonas yra vienintelis tikrasis Geleinio sosto paveldtojas ir, diev valia, Septyni Karalysi valdovas bei karalysts sergtojas. I minios suzvimb akmuo. Arija kteljo pamaiusi, kad jis pataik tv. Geltonvarkiai neleido jam sukniubti. Kraujas sroveno jo veidu i gi lios aizdos kaktoje. Atlk daugiau akmen. Vienas kliud sargybin tvui i kairs. Kitas dzingteljo atsitrenks riterio juodais ir auksiniais arvais antkrtin. Du i karaliaus sargybini eng prieais Dofr ir karalien, u stodami juos savo skydais. Arijos ranka nuslydo po apsiaustu ir uiuop Adat maktyje. Ji sugniau pirtus aplink ranken, spausdama taip stipriai, kaip niekad anksiau. Mel diuydievai, saugokite j, meld ji. Neleiskite jiems nuskriausti mano tvo. Vyriausiasis ventikas atsiklaup prieais Dofr ir jo motin. - Nusidj mes keniame, - igiedojo jis giliu, pakiliu balsu, garsiau nei tvas. - is vyras pripaino savo nusikaltimus diev ir moni akivaizdoje, ia, ioje ventoje vietoje. - Vaivorykts sumirgjo aplink jo galv, kai jis pakl rankas maldai. - Dievai teisingi, taiau Beiloras Palaimintasis mok mus, kad jie ir gailestingi. Kaip reikt pasielgti su iuo idaviku, js dide nybe? Tkstaniai bals klyk, taiau Arija j negirdjo. Princas Dofris... ne, karalius Dofris... ijo i u karaliaus sargybos skyd. - Mano motina ragina mane leisti lordui Edardui usivilkti juodai, o ledi Sansa meldia pasigailti tvo. - Jis pavelg tiesiai ans, tada nusiypsojo, ir akimirk Arija patikjo, kad dievai igirdo jos mald, kol Dofris atsisuko atgal mini. - Taiau moter irdys minktos. Kol a bsiu js karalius, idavyst niekuomet neliks nenubausta. Sere Ilinai, atnekite man jo galv! Minia tiesiog palo, ir Arija pajuto Beiloro statul svyruojant, kai mo ns uvirto ant jos. Vyriausiasis ventikas griebsi u karnos, Veiris greit sumojavo rankomis, ir net karalien kak jam pasak, taiau Dofris pa purt galv. Lordai ir riteriai atsitrauk, kai eng jis, auktas ir beknis, skeletas geleiniais arvais, karaliaus teisingumas. Slopiai, tarsi i toli, Arija igirdo klykiant seser. Sansa parkritusi ant keli isterikai raudojo. Seras Ilinas Peinas ulipo laipteliais ant pakylos. Arija pasirang tarp Beiloro koj ir oko mini, isitraukusi Adat. Pa taik ant vyro msininko prijuoste, pargriov j ant ems. Akimirksniu ka kas tvojo jai nugar ir ji vos pati neisities. mons aplink j susispaud, klupindami ir stumdydamiesi, mindydami varg msinink. Arija ai juos Adata. Auktai ant pakylos seras Ilinas Peinas mosteljo, ir riteris, vilkintis juo du ir auksu, dav enkl. Geltonvarkiai parblok lord Edard ant m arm u ro, galva ir krtine vir krato.

564

GEORGE R. R. MARTIN

- Ei, tu! - kteljo Arijai piktas balsas, taiau ji prasmuko, stumdydama mones, landydama tarp j, daudamasi kiekvien jos kelyje. Ranka grieb jai u kojos ir ji smog jai, spyr blauzdikaul. Moteris suklupo ir Arija oko per j, vaistydamasi abi puses, taiau nieko gero i to nebuvo, nieko gero, ia susirinko per daug moni, vos tik ji padarydavo tarp, is vl usiverda vo. Kakas nikteljo jai on. Ji vis dar girdjo klykiant ans. I makties ant nugaros seras Ilinas isitrauk dvirank didj kalavij. Jam paklus j vir galvos, sauls spinduliai vilnijo ir okinjo ant tamsaus metalo, tviskjo amenys, atresni u skustuv. Ledas, pagalvojo ji, jis turi Led! Aaros pldo skruostais, temdydamos akis. O tada i minios kyteljo ranka ir suspaud jos platak it vilk spstai, taip stipriai, kad ikrito Adata. Arij trkteljo ir pastat ant koj. Bt par griuvusi, jei jis nebt jos laiks, lengvai, lyg ji bt ll. Veidas prisispaud prie jos: tamss ilgi plaukai, susivlusi barzda ir ipuv dantys. - Neirk! - amteljo jai storas balsas. - A... a... a... - kkiojo Arija. Senasis vyras papurt j taip smarkiai, kad sukaukjo dantys. - Usiiaupk ir usimerk, berniuk. - Miglotai, tarsi i toli, ji igirdo... triukm... lengv atods, lyg milijonas moni bt ikvp vienu metu. Se nojo vyro pirtai sikirto jai rank, kieti kaip geleis. - Pairk mane. Taip, tai taip, mane. - Gaius vynas tvosk jam i burnos. - Atsimeni, berniuk? Ji prisimin kvap. Mat iblukusius, riebaluotus plaukus, sulopyt juod dulkt apsiaust, kuris gaub jo sukumpusius peius, nirias, juodas, ve rianias akis. Prisimin juodj brol, kuris buvo atjs aplankyti jos tvo. - Dabar painai, ar ne? Protingas berniukas. - Jis nusispjov. - ia jie jau baig. Tu keliausi su manimi ir laikysi burn uiaupt. - Kai ji iojosi atsa kyti, jis vl j supurt, dar stipriau. - Usiiaupk, sakiau. Aikt pradjo tutti. Minia aplink juos itirpo, mons isiskirst prie savo darb. Taiau Arijos gyvenimas prauvo. Nustrusi ji sek paskui... Jorin, taip, jo vardas Jorinas. Ji neprisimin, kaip jis suiekojo Adat, kol jis nebruko kalavijo jai atgal. - Tikiuosi, moki juo naudotis, berniuk. - A ne... - pradjo ji. Jis stm j tarpdur, sukio purvinus pirtus jai plaukus ir trkteljs atlo galv. - ...neprotingas berniuk, k norjai pasakyti? Kitoje rankoje jis laik peil. Amenims blyksteljus prie veido, Arija oko atgal, kaip palusi spardy damasi, kraipydama galv onus, taiau jis laik j u plauk taip stipriai, kad ji kone jaut plytant galvos od, o ant lp sr aar skon.

BRANAS

yriausieji buvo suaug, septyniolikos ir atuoniolikos met nuo savo vardo dienos. Vienas - vyresnis nei dvideimties. Dauguma jaunesni: eiolikos ir maiau. Branas stebjo juos i balkono nuo meisterio Luvino sienos, klausyda masis, kaip jie urzgia, sitempia ir keikiasi mojuodami ilgomis lazdomis ir mediniais kalavijais. Kiemas skambjo nuo barkt - medis med, perne lyg danai pertraukiamo trakt ir skausmo ksni, kai kirtis pataikydavo nepridengt kn. Seras Rodrikas vaikiojo tarp berniuk, po baltomis andenomis kaistaniu veidu, burbdamas ant vis ir ant kiekvieno. Branas niekuomet nemat senojo riterio tokio smarkaus. - Ne, - kartojo jis. - Ne. Ne. Ne. - Jie kaunasi nelabai kaip, - abejodamas itar Branas. Jis atsainiai kas Va sarai paaus, o didvilkis pl msos gabal. Jam tarp dant trakjo kaulai. - Tikrai, - giliai atsiduss sutiko meisteris Luvinas. Meisteris irjo pro savo plat miri vamzdel, matuodamas elius ir stebdamas padt kometos, kuri kabjo emai ryto danguje. - Bet su laiku... Seras Rodrikas teisus, mums reikia vyr, kurie saugot sienas. Tavo lordas tvas pasim geriausius sargybos vyrus Karaliaus Uost, o tavo brolis - visus likusius drauge su sumanesniais jaunuoliais per kelias mylias aplinkui. Dauguma j nesugr pas mus ir mums reikia vyr, kurie uimt j vietas. Branas pasipiktins spoksojo prakaituojanius berniukus apaioje. - Jei a tebeturiau kojas, galiau sumuti juos visus. - Jis prisimin, kad paskutin kart kalavij rankoje laik, kai Vinterfel atvyko karalius. Tai tebuvo medinis kalavijas, taiau jis parvert princ Tomen daugiau nei pusimt kart. - Seras Rodrikas turt imokyti mane naudotis alebarda. Jei turiau alebard su storu, ilgu kotu, Hodoras galt bti mano kojos. Drauge mes galtume tapti riteriu. - Manau... neieit, - tar meisteris Luvinas. - Branai, kaunantis rankos, kojos ir mintys turi bti kaip viena. emai kieme seras Rodrikas rk: - Kaunats kaip sys. Jis kapteli tau, tu kapteli jam stipriau. Fechtuokits! Blokuokite kirt. s kautyni nepakaks. Jei tai bt tikri kalavijai, pirmas kirtis nuniot jums rank! - Vienas i berniuk nusijuok ir senasis riteris j usipuol: - Tu dar juokiesi! Tai akipla. Tu kauniesi kaip eiukas... - Kart buvo riteris, kuris negaljo matyti, - usispyrs kalbjo Branas, kai seras Rodrikas apaioje ts pamok. - Senoji aukl pasakojo apie j. Jis

566

GEORGE R. R. MARTIN

turjo ilg lazd su amenimis abiejuose galuose ir mokjo sukti j rankose taip, kad i karto sukapodavo du vyrus. - Simeonas vaigdiaakis, - tar Luvinas, ymdamasis skaiius knygo je. - Prarads akis tuias akiduobes jis sistat vaigdi safyrus, ar bent taip porina dainiai. Branai, tai tik pasaka, kaip istorija apie Florian Kvail. Poring i Didvyri amiaus. - Meisteris cakteljo. - Pamirk ias svajas, jos tik sudauys tau ird. Paminjus svajas jis prisimin. - Prajusi nakt vl sapnavau varn. T su trimis akimis. Ji skrido mano kambar ir liep man keliauti su ja, tai a ikeliavau. Mes nusileidome kriptas. Ten buvo tvas ir mes pasikalbjome. Jis buvo lidnas. - Ir kodl gi? - Luvinas dmiai irjo pro vamzdel. - Manau, tai buvo kakaip susij su Jonu. - Sapnas j sujaudino kur kas labiau nei kiti varn sapnai. - Hodoras nenori eiti kriptas. Meisteris klaussi viena ausimi. Branas tai jaut. Pagaliau jis atitrauk ak nuo vamzdelio, mirksdamas. - Hodoras nenori... - Leistis kriptas. Pabuds papraiau jo mane nuneti, norjau pairti, ar tvas tikrai ten. I pradi jis nesuprato, k sakau, taiau a j nuvaira vau prie laipt, sakydamas eiti ten, sukti ten, bet tada jis emyn nesileido. Stypsojo laipt viruje ir kartojo: Hodoras", lyg bijot tamsos, bet a turjau degl. A taip supykau, kad vos netrenkiau jam per galv, kaip senoji aukl visuomet daro. - Jis pamat, kaip meisteris susirauk, ir skubiai pridr: Taiau netrenkiau. - Gerai. Hodoras yra mogus, o ne muamas mulas. - Sapne a nuskridau emyn su varna, taiau negaliu to padaryti, kai ne miegu, - paaikino Branas. - Kodl nori leistis kriptas? - Jau sakiau. Paiekoti tvo. Meisteris patamp grandin aplink kakl, kaip danai elgdavosi, pasiju ts nepatogiai. - Branai, mielas vaike, vien dien lordas Edardas sds po akmeniu gre ta savo tvo, ir savo senelio, ir vis Stark iki senj iemos karali... taiau taip nenutiks dar daugel met, jei dievai bus maloningi. Tavo tvas yra ka raliens kalinys Karaliaus Uoste. Tu nerasi jo kriptose. - Prajusi nakt jis ten buvo. A su juo kalbjau. - Usispyrs berniuk, - atsiduso meisteris ir padjo on knygas. - No rtum nueiti pairti? - A negaliu. Hodoras neina, o okjai laiptai per siauri ir vingiuoti. - Tikiu, kad galiu paalinti sunkum. Vietoj Hodoro buvo paaukta vaildling moteris Oa. Ji buvo aukta, sti pri ir niekad nesisksdavo, eidavo visur, kur sakyta.

SO S T AIDIMAS

567

- A gyvenau u Sienos, skyl emje mans nebaugins, milordai, tar ji. - Vasara, eime, - kteljo Branas, kai moteris pakl j itvermingomis rankomis. Didvilkis paliko kaul ir nusek kandin, Oai neant Bran per kiem ir vijais laiptais alt rs po eme. Meisteris Luvinas jo priekyje su deglu. Branui net per daug nerpjo, kad moteris nea j rankose, o ne ant nugaros. Seras Rodrikas sak paleisti O nuo grandins, nes vis laik Vinterfele ji tarnavo itikimai ir gerai. Ji vis dar segjo sunkius geleinius panius aplink iurnas, - kaip enkl, kad ja dar ne visai pasitikima, - taiau jie netrukd jai tvirtai lipti laiptais emyn. Branas neatsimin, kada paskutin kart lanksi kriptose. Tai buvo prie tai, bent tiek aiku. Maas jis mgdavo ia aisti su Robu, Jonu ir seserimis. Jis troko, kad dabar jie bt ia; rsys neatrodyt toks tamsus ir baugi nantis. Vasara slino aidini nirum, stabteljo, pakl galv ir pauost alt negyv or. Vilkas iiep dantis ir atsitrauk, meisterio deglo viesoje auksu spindiniomis akimis. Net Oa, kieta kaip sena geleis, atrod sune rimusi. - I pairos nirs gyventojai, - itar ji, nuvelgusi ilg eil granitini Stark, sdini akmeniniuose sostuose. - Jie buvo iemos karaliai, - kuteljo Branas. Atrod negerai kalbti garsiai ioje vietoje. Oa nusiypsojo. - iema neturi karaliaus. Jei btum j mats, inotum, vasaros berniuk. - Jie karaliavo iaurje tkstanius met, - tar meisteris Luvinas, pakel damas degl auktyn, kad liepsna apviest akmeninius veidus. Kai kurie buvo plaukuoti ir barzdoti, gauruoti vyrai, narss kaip vilkai, priglud prie j koj. Kiti buvo variai nusiskut, j bruoai nirs ir atrs it geleiniai kalavijai ant keli. - Kieti vyrai kietiems laikams. Eime. - Jis mitriai nuings niavo per rs, pro akmenini kolon ir nesibaigiani ikalt figr virtin. Einant i pakelto deglo paskui j sek ugnies lieuvis. Rsys buvo panaus urv, ilgesnis nei pats Vinterfelas, ir Jonas kart jam sak, kad po iuo rsiu esama dar gilesni ir tamsesni rsi, kur palai doti dar senesni karaliai. Baisu bt prarasti vies. Vasara nesitrauk nuo laipt, net kai Oa nusek paskui degl, ant rank nedama Bran. - Ar prisimeni savo istorij, Branai? - jiems einant paklaus meisteris. Papasakok Oai, kas jie buvo ir k padar, jei gali. Jis nuvelg veidus, pro kuriuos jo, ir pasakojimai gro. Meisteris jam pasakojo istorijas, o senoji aukljas atgaivino. - is yra Jonas Starkas. Kai upuolikai i jros isilaipino rytuose, jis juos sugrdo atgal ir Baltajame uoste pastat pil. Jo snus buvo Rikardas Star kas, ne mano tvo tvas, bet kitas Rikardas, kuris i Pelki karaliaus atm Ssmauk ir ved jo dukr. Anas plonas, ilgais plaukais ir reta barzda yra

568

GEORGE R. R. MARTIN

Teonas Starkas. J vadino Alkanuoju Vilku, nes jis aminai kariavo. Tai Brandonas, tas auktas, svajingo veido, jis vadinosi Brandonas Laiv Statytojas, nes mgo jr. Jo kapas tuias. Jis band nuplaukti vakarus per Saullydio jr ir daugiau jo niekas nemat. Jo snus buvo Brandonas Degintojas, nes i sielvarto jis padeg visus savo tvo laivus. ia Rodrikas Starkas, kuris im tynse laimjo Mek sal ir atidav j Mormontams. O itas Torhenas Star kas, Karalius, Kuris Atsiklaup. Jis buvo paskutinis iaurs karalius ir pirm a sis Vinterfelo lordas, kai pasidav Eigonui Ukariautojui. O tai ia Kreganas Starkas. Jis kart kovsi su princu Eimonu ir Drakon riteris sak niekuomet nesutiks vertesnio kalavijuoio. - Dabar jie buvo beveik gale ir Branas jau t atslinant lides. - O ia mano senelis, lordas Rikardas, kuriam nukirto galv Iprotjs karalius Eiris. Gretimuose kapuose jo dukra Lijana ir snus Brandonas. Ne a, kitas Brandonas, mano tvo brolis. Jiems neturt bti statul - jos tik lordams ir karaliams, taiau mano tvas juos taip myljo, kad ikal ir jiems. - Mergina grai, - pagyr Oa. - Robertas buvo su ja susiadjs, taiau princas Reigaras pagrob j ir iprievartavo, - paaikino Branas. - Robertas stojo kar, kad j susigr int. Jis kirviu nukov Reigar prie Triakio, taiau Lijana mir ir jis jos neatgavo. - Lidna istorija, - tar Oa, - taiau tos tuios skyls dar lidnesns. - Lordo Edardo kapas, kai imu jo valanda, - paaikino meisteris Luvi nas. - Ar ia matei savo tv sapne, Branai? - Taip. - Tai prisimins jis suvirpjo. Neramiai apsivalg po rs, plau kai ant sprando pasiiau. Ar jis girdjo gars? Ar ia kas nors buvo? Meisteris Luvinas eng prie atviros laidojimo nios su deglu rankoje. - Kaip matai, ia nieko nra. Ir nebus dar daugel met. Sapnai tra sa pnai, vaike. - Jis grdo rank kapo juodum lyg kokio didiulio vries nasrus. - Ar matai? Jis tue... Tamsa oko ant jo urgzdama. Branas mat degant akis it ali liepsn, blykstelint dantis, tams, kaip rsys aplink juos, kail. Meisteris Luvinas rikteljo ir pakl rankas. Deglas nuskriejo i jo rankos, atoko nuo akmeninio Brandono Starko veido ir nu krito prie statulos koj, jas laiant liepsnai. Vaiduoklikoje mirganio deglo viesoje jie pamat meister Luvin besigalynjant su didvilkiu: viena ranka jis dau vilkui per nasrus, o is laik sukands kit. - Vasara! - suuko Branas. Ir Vasara atskuod, aute iov i prieblandos u j, it uoliuojantis e lis. Didvilkis atsitrenk Gauruoi ir parblok j; abu vilkai koiojosi it pilko ir juodo kailio tumulas, stvarstydami ir kandiodami vienas kit, kol meisteris Luvinas vargais negalais atsikaup ant keli perplta ir kruvina

SO ST AIDIMAS

569

ranka. Oa pasodino Bran prie akmeninio lordo Rikardo vilko ir nusku bjo padti meisteriui. Varvanio deglo viesoje ant sien ir lub skliaut toliau kovsi dvideimties pd aukio vilk eliai. - Gauruoiau! - paauk plonas balselis. Pakls akis Branas ivydo savo maj broliuk, stovint tvo kapo angoje. Paskutin kart grybteljs Vasa rai snuk, Gauruoius liovsi ir nulapsjo prie Rikono. - Palikite mano tv ramybje, - spjo Rikonas Luvin. - Palikite. - Rikonai, - velniai tar Branas, - tvo ia nra. - Yra. A j maiau. - Aaros vilgjo ant Rikono skruost. - Maiau j prajusi nakt. - Sapne?.. Rikonas linkteljo. - Palikite j. Palikite j ramybje. Jis grta namo, kaip ir paadjo. Jis grta namo. Branas niekuomet nebuvo mats meisterio Luvino tokio sutrikusio. Kraujas varvjo jam nuo rankos, kur Gauruoius sudrask vilnon rankov ir perpl od. - Oa, degl! - tar i skausmo sukands dantis, ir ji sugrieb j, dar ne spjus ugesti. Suodi dms juodino abi jo dds atvaizdo kojas. - Tas... tas vris, - pasak Luvinas, - turt bti prirakintas unidse. Rikonas papleknojo Gauruoiui per snuk, drgn nuo kraujo. - A j paleidau. Jam nepatinka grandins. - is jam palai pirtus. - Rikonai, - kreipsi Branas, - ar nenortum eiti su manim? - Ne. Man patinka ia. - ia tamsu. Ir alta. - A nebijau. Turiu sulaukti tvo. - Gali palaukti su manim, - tar Branas. - Mes palauksime kartu: a, tu ir ms vilkai. - Dabar abu didvilkiai laisi aizdas ir atidiai vienas kit stebjo. - Branai, - tvirtai tar meisteris, - inau, kad nori gero, bet Gauruoius pernelyg pavojingas, kad lakstyt palaidas. A jau treias mogus, kur jis ap kandiojo. Leisk jam laisvai lakstyti po pil ir tik laiko klausimas, kada jis k nors papjaus. Tiesa nemaloni, bet vilk reikia prirakinti, arba... - Jis dvejojo. ...arba nuudyti, - mintyse pridr Branas, taiau garsiai itar k kita. - Jis nesutvertas grandinms. Mes palauksime js bokte, visi. - Tai nemanoma, - tar meisteris Luvinas. Oa ypteljo. - Kiek prisimenu, berniukai yra ponaiiai. - Ji grino Luvinui degl ir vl apglb Bran. - Tada meisterio bokt. - Ar eisi, Rikonai? Jo brolis linkteljo.

570

GEORGE R. R. MARTIN

- Jei ir Gauruoius eis, - tar jis, bgdamas paskui O ir Bran, ir meis teriui Luvinui nieko kito neliko, tik sekti i paskos nenuleidiant nuo vilk budrios akies. Meisterio Luvino bokte buvo tokia netvarka, kad Branas stebjosi, kaip jis k nors randa. Ant stal ir kdi kpsojo krvos knyg, lentynose rikia vosi eils udaryt stiklaini, ant bald stovjo nesudegusios vaks, visur buvo privarvj sudivusio vako, ant trikojo prie terasos dur buvo tai sytas bronzinis miri vamzdelis, ant sien kabojo vaigdlapiai, tarp va kigali guljo eli emlapiai, popieriai, visur mtsi plunksnos ir raalo indeliai, ir viskas buvo apdergta varn imatomis nuo sij. J ais kaaarrr aidjo nuo viraus, kol Oa nuplov, ival ir perrio meisteriui Luvinui aiz das, grietai vadovaujama jo paties. - Tai kvailyst, - kalbjo maas pilkas mogelis, kol ji tep vilko kan dimus dilgi tepalu. - Sutinku, keista, kad abu berniukai susapnavo t pat sapn, taiau, kai pagalvoji, viskas atrodo natralu. Tu ilgiesi lordo tvo ir inai, kad jis nelaisvje. Baim gali pakurstyti mogaus prot ir pridaiginti keisiausi mini. Rikonas per maas, kad suprast... - Man jau ketveri, - atsiliep Rikonas. Jis irjo pro vamzdel Pirmo jo bokto chimeras. Didvilkiai tupjo prieingose didiuls apskritos mens pusse, laiydamiesi aizdas ir triaukdami kaulus. - ...per maas ir... oooch, septyni pragarai, kaip degina, ne, tepk daugiau. Kaip sakau, per maas, bet tu, Branai, jau pakankamai augus, kad inotum, jog sapnai tra tik sapnai. - Kai kurie yra, kai kurie ne. - Oa upyl blykiai raudono skysio ant ilgos, gilios aizdos. Luvinas aikteljo. - Miko vaikai galt jums kai k pa pasakoti apie sapnus. Aaros pldo meisterio veidu, taiau jis atkakliai papurt galv. - Vaikai... gyvena tik sapnuose. Jie visi imir ir prapuol. Gana, jau gana. Dabar tvarsiai. Uklok ir gerai apvyniok, kitaip kraujuosiu. - Senoji aukl sako, kad vaikai inojo medi dainas, kad jie galjo skris ti kaip paukiai, plaukti kaip uvys ir mokjo kalbtis su gyvnais, - tar Branas. - Ji sako, kad jie sukr toki puiki muzik, jog pravirkdavai kaip maas vaikas vien j igirds. - Visa tai jie dar pasitelk magij, - isiblaks tar meisteris Luvinas. Noriau, kad jie dabar bt ia. Kerai pagydyt man rank ne taip skaus mingai, ir jie galt pasikalbti su Gauruoium ir pasakyti jam, kad nesikandiot. - Akies kampu jis piktai pavelg didel juod vilk. - sidmk, Branai. Vyras, kuris tiki kerais, kaunasi stikliniu kalaviju. Kaip ir vaikai. tai, leisk man kai k tau parodyti. - Jis mai atsistojo, perjo per men ir gro su aliu stiklainiu sveikojoje rankoje. - Pairk tai, - tar jis, atsukdamas dangtel ir ikratydamas i jo sauj tviskani, juod strli antgali. Branas pam vien.

SO ST AIDIMAS

571

- Jis padarytas i stiklo. - Smalsaudamas Rikonas prisislinko ariau pa irti per stal. - Drakono stiklas, - vardijo Oa, ssdamasi prie Luvino su tvarsiais rankose. - Obsidianas, - patvirtino meisteris Luvinas, itiesdamas sueist ran k. - Nukaldintas diev ugnyje, giliai po eme. Miko vaikai mediojo su to kiomis strlmis prie tkstanius met. Jie neturjo metalo. Vietoj arv jie vilkjo ilgus markinius, suaustus i lap, o kojas apsivyniodavo medio ie ve, tad lyg itirpdavo mike. Vietoj kalavij jie neiojosi obsidiano peilius. - Ir vis dar neiojasi. - Oa idliojo minktus uklotus ant kandim meisterio rankoje ir tvirtai juos aprio ilgomis drobinmis juostomis. Branas prisikio strls antgal ariau. Juodas stiklas buvo slidus ir vilg jo. Jam atrod graus. - Ar galiu pasilikti vien? - Jei nori, - tar meisteris. - A irgi vieno noriu, - tar Rikonas. - A noriu keturi. Man ketveri. Luvinas privert j suskaiiuoti. - Atsargiai, jie vis dar atrs. Nesipjauk. - Papasakokit man apie miko vaikus, - papra Branas. Tai buvo svarbu. - K nori inoti? - Visk. Meisteris Luvinas trukteljo grandini vrin, kuris trynsi kakl. - Jie buvo Auros amiaus mons, patys pirmieji, neturjo karali nei karalysi, - pradjo jis. - Tada nebuvo pili nei tvirtovi ar miest, isky rus prekybinius miestelius, isibarsiusius nuo ia iki Dorno jros. moni i viso nebuvo. Tik miko vaikai gyveno emse, kurias dabar vadiname Septyniomis Karalystmis. Jie buvo tamss ir gras mons, smulkaus sudjimo, ne auktesni nei vaikai, net ir suaug. Jie gyveno miko gldumose, urvuose, olose ir slap tuose medi miestuose. Nors ir nedideli, vaikai buvo greiti ir grakts. Vy rai ir moterys mediojo drauge, su ventj medi lankais ir svaidomomis kilpomis. J dievai buvo miko, upi ir akmen dievai, senieji dievai, kuri vardai - paslaptis. J iniuoniai buvo vadinami aliaakiais ir droinjo keis tus veidus ventuose mediuose, kad jie stebt mikus. Kaip ilgai vaikai ia vald ir i kur jie atkeliavo, niekas neino. Taiau madaug prie dvylika tkstani met i ryt pasirod Pirmieji mons, perplauk Neramij Dorno ak, kai ji dar nebuvo nerami. Jie at vyko su bronziniais kalavijais ir didiuliais odiniais skydais, raiti ant irg. ioje siaurosios jros pusje niekas nebuvo regjs irgo. Neabejotinai, mi ko vaikus igsdino ristnai, kaip kad Pirmuosius mones medi veidai. Pirmieji mons m statyti tvirtinimus ir dirbti em, jie ikirto medius su veidais ir juos sudegino. Pasibaisj miko vaikai stojo kar. Senosios

572

GEORGE R. R. MARTIN

balads pasakoja, kad aliaakiai pasitelk juodj magij ir sukl jr po tvynius, nuplovusius emes, ijudinusius ak, taiau buvo per vlu udaryti kelius. Karas nesiliov, kratas papldo moni ir miko vaik krauju, taiau uvo daugiau miko vaik nei moni, nes mons buvo didesni ir stipres ni, o medis, akmuo ir obsidianas menkai tegaljo pasiprieinti bronzai. Ga liausiai abiej geni iniuoniai pam vir, ir Pirmj moni vadai ir karygiai susitiko su aliaakiais ir miko okjais ventj medi giraitse, didelio eero salelje, vadinamoje Diev Akimi. ia jie sudar sutart. Pirmiesiems monms atiteko pakrants, aukto sios lygumos ir plaios pievos, kalnai ir pelks, taiau mikai aminai turjo likti miko vaikams, ir niekur karalystje nebuvo leidiama kirsdinti ven tj medi. Kad dievai tapt sutarties liudytojais, kiekviename salos m e dyje buvo idrointas veidas ir steigtas ventasis alij ordinas priirti Veid salos. Nuo sutarties sudarymo prasidjo keturis tkstanius met trukusi draugyst tarp moni ir miko vaik. Ilgainiui Pirmieji mons netgi at sisak savo diev, kuriuos atsigabeno su savimi, ir pradjo garbinti slaptuo sius miko dievus. Sutarties pasiraymas ubaig Auros ami ir pradjo Didvyri ami. Brano pirtai susigniau aplink blizgi juod strls galvut. - Bet miko vaik dabar nebeliko, js taip sakte. - tai, viskas, - tar Oa ir nukando paskutinio tvarsio gal. - iaur nuo Sienos viskas yra kitaip. Ten nukeliavo miko vaikai ir milinai, ir kitos senosios gentys. Meisteris Luvinas atsiduso. - Moterie, i teisybs turtum bti negyva arba grandinse. Starkai elgia si su tavim geriau, nei tu nusipelnai. Negrau atsilyginti u j gerum kemant berniukui galv paikystes. - Papasakok, kur jie nukeliavo, - papra Branas. - A noriu inoti. - Ir a, - aidu atkartojo Rikonas. - O, puiku, - sumurmjo Luvinas. - Kol Pirmj moni karalysts laiksi odio, susitarimas galiojo - per vis Didvyri ami, Ilgj nakt ir Septyni Karalysi sikrim, taiau galiausiai atjo toks laikas, kai per siaurj jr atvyko kit moni. Pirmieji buvo andalai: aukt, viesiaplauki kari tauta atvyko su plie nu, ugnimi ir naujj diev septynkampe vaigde, nupieta ant krtins. Karai tssi itisus imtmeius, taiau galiausiai visos eios pietins karalys ts jiems pasidav. Tik ia, kur iaurs karaliai nublokdavo atgalios kiekvie n kariaun, bandiusi kirsti Ssmauk, iliko Pirmj moni valdia. Andalai sudegino ventj medi giraites, nukapojo veidus, iud miko vaikus, kur tik aptik, ir visur skelb Septyneto diev pergal prie senuosius dievus. Tad miko vaikai spruko iaur...

S OS T AIDIMAS

573

Vasara pradjo kaukti. Meisteris Luvinas apstulbs nutilo. Kai Gauruoius strykteljo ant koj ir prisijung prie brolio kauksmo, baim surakino Brano ird. - Tai ateina, - sukudjo, su neviltim ir tikrumu. Jis inojo tai nuo pra jusios nakties, suprato nuo tada, kai varna nuved j apaion kriptas atsi sveikinti. Jis tai inojo, taiau netikjo. Jis norjo, kad meisteris Luvinas bt teisus. Varna, pagalvojo jis, triak varna... Kauksmas nutilo taip pat staiga, kaip ir prasidjs. Vasara nutapsjo per bokto mens grindis prie Gauruoiaus ir pradjo laiyti kruvin kail ant jo sprando. Pro lang plasnojo sparnai. Ant pilko akmens palangs nutp varnas, pravr snap ir aiiai gvergdamas sukranksjo nelaims ini. Rikonas pradjo verkti. Jo strls galvuts viena po kitos ikrito ir suduo ant ems. Branas prisitrauk j ariau ir apkabino. Meisteris Luvinas spoksojo juod paukt, lyg is bt skorpionas su plunksnomis. Jis pakilo, ltai kaip lunatikas, ir prijo prie lango. Jam vilp teljus, varnas strykteljo ant sutvarstytos rankos. Ant jo sparn matsi su divs kraujas. - Vanagas, - sumurmjo meisteris Luvinas, - galbt pelda. Vargas pa daras, kaip jis dar ir atskrido. - Jis nurio nuo kojos laik. Branas tiesiog tirtjo, kai meisteris ivyniojo popieri. - Kas raoma? - paklaus dar tviriau laikydamas brol. - Tu inai, kas, berniuk, - velniai tar Oa. Ji udjo rank jam ant galvos. Meisteris Luvinas pairjo juos pribloktas, maas pilkas mogelis su krauju ant pilko vilnonio drabuio rankovs ir aaromis viesiose pilkose akyse. - Milordai, - kreipsi jis brolius ukimusiu ir prislopusiu balsu, - mes... mes tursime surasti akmenta, kuris puikiai j painojo...

SANSA

okto kambaryje, Meigoro tvirtinim irdyje, Sansa atsidav tamsai. Ji usitrauk uuolaidas aplink lov, umigo, pabudo raudodama ir vl miegojo. Nebegaldama miegoti, guljo po antklodmis, tirtdama i siel varto. Tarnai ateidavo ir ieidavo, atnedavo valgyti, taiau ji negaljo net pairti maist. Po jos langu ant stalo iaugo krva patiekal, nepaliest ir gendani, kol tarnai vl juos ine. Kartais jos miegas bdavo sunkus it vinas ir besapnis, ir ji pabusdavo i jo dar labiau ivargusi, nei umigdavo. Taiau tie kartai buvo geriausi, nes tada ji sapnuodavo tv. Atsibudusi ar miegodama matydavo j, matydavo, kaip geltonvarkiai parveria j ant ems, matydavo ser Ilin irgliojant priekin, i makties ant nugaros isitraukiant Led, matydavo akimirk... akimirk, kai... ji norjo nusigrti, ji norjo, kojas pakirto ir ji sukniubo ant keli, taiau kakodl negaljo nusukti galvos, visi mons rk ir au k, o jos princas jai nusiypsojo, jis nusiypsojo ir ji pasijuto saugi, taiau tik irdies tvinksn, kol jis itar tuos odius, ir jos tvo kojos... tai ji prisi min, jo kojas, kaip jos trkiojo, kai seras Ilinas... kai kalavijas... Galbt ir a mirsiu, tar ji sau, ir mintis neatrod tokia baisi. Jei ji iokt pro lang, ubaigt kani ir vliau dainiai sukurt balades apie jos sielvart. Jos knas gult ant akmen apaioje, suls ir nekaltas, gdindamas visus, j idavusius. Sansa net nujo per kambar ir atvr langines... taiau tada drsa j apleido ir ji raudodama nubgo atgal lov. Tarnaits, atneusios maisto, mgino j prakalbinti, taiau ji nieko joms neatsakydavo. Kart atjo vyriausiasis meisteris Paiselis, neinas de soi ir buteliuk, paklaus, ar ji neserga. Jis patikrino jos kakt, privert nusi rengti ir visur iiupinjo, o tarnait j prilaik. Ieidamas jis paliko jai g rimo su medumi ir olelmis ir liep gerti po gurkn kiekvien vakar. Ji ikliukino j vis i karto ir krito miegoti. Ji sapnavo ingsnius ant bokto laipt, grsming odos krebdenim akmenis, vyrui ltai, ingsnis po ingsnio, lipant link jos miegamojo. Ji te galjo susigti u dur ir drebdama klausytis, kaip jis artja ir artja. Tai buvo seras Ilinas Peinas, ji inojo, atjs jos su Ledu rankoje, atjs nukirs ti jai galvos. Nebuvo kur bgti ar pasislpti, kaip uremti dur. Galiausiai ingsniai nutilo ir jis stovjo ia pat u dur, tyliai, negyvomis akimis ir ilgu raupuotu veidu. Tada ji suprato esanti nuoga. Ji atsitrauk, mgindama pri sidengti rankomis, kai durys pradjo vertis, girgddamos, pro jas kyojo didiojo kalavijo smaigalys...

SO S T AIDIMAS

575

Ji pabudo murmdama: Praau, nereikia, a bsiu gera, a bsiu gera, praau, nereikia", - bet niekas to neigirdo. Kai jie i ties jos atjo, Sansa negirdjo ingsni. Duris atidar Dofris, ne seras Ilinas, o berniukas, kuris buvo jos princas. Ji guljo lovoje, tvirtai sisukusi apklot, nuleidusi uuolaidas, ir nebt galjusi pasakyti, ar dabar vidurdienis ar vidurnaktis. Pirmiausia igirdo trinktelint duris. Tada buvo atitrauktos uuolaidos; ji prisideng ranka nuo staigios viesos ir pamat juos, dunksanius vir jos. - Aplankysi mane dvare i popiet, - pareik Dofris. - Nusiprausk ir apsirenk, kaip pritinka mano suadtinei. - Sandoras Kligeinas stovjo gre ta jo paprastu rudu varku ir alia skraiste, jo apdegs veidas ryto viesoje atrod klastingas. U j sustojo du karaliaus sargybos riteriai ilgais baltais atlasiniais apsiaustais. Sansa usitrauk paklodes iki smakro. - Ne, - suinkt ji, - praau... palikite mane. - Jei nepakilsi ir neapsirengsi, mano Skalikas padarys tai u tave, - spjo Dofris. - Meldiu js, mano prince... - A dabar karalius. unie, itrauk j i lovos. Sandoras Kligeinas sum j per juosmen ir pakl i lovos lengvai lyg plunksnel. Jai beviltikai prieinantis antklod nukrito ant grind. Po ja ji teturjo plonus naktinius markinius, dengianius jos nuogum. - Daryk, kaip liepta, vaike, - tar Kligeinas. - Apsirenk. - Jis pastm j link drabuins, beveik velniai. Sansa atsitrauk nuo j. - A padariau, kaip pra karalien, a paraiau laikus, paraiau tai, k ji liep. Paadjot, kad bsit gailestingas. Praau, leiskite man keliauti namo. A nekursiu idavikik plan. A bsiu gera, prisiekiu, a neturiu idaviko kraujo, neturiu. A noriu tik grti namo. - Prisiminusi mandagum, ji nu leido galv. - Jei leistumt, - imekeno. - Neleisiu, - tar Dofris. - Motina sako, kad vis tiek tursiu tave vesti, tad liksi ia ir paklusi. - A nenoriu u js tekti, - raudojo Sansa. - Js nukirtote mano tvui galvl - Jis buvo idavikas. A niekuomet neadjau palikti jo gyvo, tik bti gai lestingas, ir toks buvau. Jei jis nebt tavo tvas, biau supls ar nudyrs kail, taiau padovanojau jam lengv mirt. Sansa spoksojo j, tarsi matydama pirm kart. Jis vilkjo pamut avie tin liemen, imargint litais, ir aukso silais aust apsiaust su aukta apykakle, kuri rmino jo veid. Kaip ji apskritai galjo galvoti, kad jis gra us? Jo lpos buvo minktos ir raudonos kaip sliekai, kuriuos randi po lie taus, o akys tuios ir iaurios.

576

GEORGE R. R. MARTIN

- A nekeniu js, - sukudjo. Karaliaus Dofrio veidas tapo grietas. - Mano motina sako, kad karaliui nepridera muti savo monos. Sere Merinai. Riteris puol ant jos, jai nespjus n susivokti, ulau rank, kai ji band prisidengti veid, ir atgalia ranka niojo per aus pirtintu kumiu. Sansa neprisimin, kaip griuvo, taiau kai atsikvojo, buvo sudribusi ant vieno ke lio tarp savo rb. Ausyse speng. Seras Merinas Trantas dunksojo vir jos sukruvintais krumpliais baltoje ilkinje pirtinje. - Dabar klausysi, ar jam reiks dar kart krsti tau proto? Sansa nejaut ausies. Ji paliet j ir pirt galiukai tapo drgni ir raudoni. - A... kaip... kaip sakysite, milorde. - Js didenybe, - patais j Dofris. - Lauksiu js dvare. - Jis apsisuko ir ijo. Seras Merinas ir seras Eiris isek kandin, taiau Sandoras Kligeinas u siliko ir grubiai pastat j ant koj. - Pasilaikyk skausm, mergaite, ir duok, ko jis prao. - Ko... ko jis nori? Praau, pasakykit man. - Jis nori, kad ypsotumeis ir gardiai kveptum, btum jo ledi meil, sugergd Skalikas. - Jis nori girdti tave kartojant visus tuos odelius, kuri tave imok ventike. Jis nori, kad j myltum... ir jo bijotum. Jam ijus, Sansa susmuko ant grind, spoksodama sien, kol kambar baugiai slinko dvi tarnaits. - Man reiks karto vandens voniai, prayiau, - tar joms, - ir kvepa l, ir iupsnelio pudros paslpti iems brimams. - Dein jos veido pus buvo sutinusi ir pradjo mausti, taiau ji inojo, kad Dofris nors matyti j grai. Kartas vanduo privert j susimstyti apie Vinterfel, ir i jo ji smsi stiprybs. Ji nesipraus nuo tos dienos, kai mir tvas, ir pasibaisjo, koks nevarus pasidar vanduo. Tarnaits nuplov nuo veido krauj, nutryn nuo nugaros purv, itrinko galv ir tol ukavo plaukus, kol jie vl susirang sto romis, katoninmis garbanomis. Sansa su jomis nekalbjo, tik duodavo nu rodymus; tai buvo Lanisteri tarnaits, ne jos, ir ji jomis nepasitikjo. Atjus laikui apsirengti, ji isirinko alio ilko sukni, kuri vilkjo per turnyr. Ji prisimin, kaip galantikai su ja t vakar per puot elgsi Dofris. Galbt ir jis tai prisimins ir elgsis su ja velniau. Laukdama ji igr stiklin grietinls ir paknebinjo saldi sausaini, kad nuramint skrand. Buvo jau vidurdienis, kai gro seras Merinas. Jis ap sireng baltus arvus: emaliuot vyn markinius, ipuotus auksu, aukt alm su auksiniu sauls spindulio puslankiu, goret, antblauzdius ir pir tines bei ilgaaulius, spindinias ploktes, sunk vilnon apsiaust, susegt auksiniu litu. Jo antveidis buvo nuimtas nuo almo, kad aikiau matytsi

S OS T AIDIMAS

577

jo rstus veidas: padrib maieliai po akimis, plati, gii burna, rudi vietomis prail plaukai. - Miledi, - kreipsi jis, lyg vos prie tris valandas nebt kruvinai jos sumus. - Jo didenyb sak man palydti jus sosto men. - Ar jis sak mane sumuti, jeigu a neisiu? - Ar js atsisakote eiti, miledi? - vilgsnis, kuriuo j apdovanojo, buvo bereikmis. Jis net nevilgteljo aizd, kuri padar. Jis nejauia jai neapykantos, suvok Sansa; meils taip pat. Jis i viso jai nieko nejauia. Ji jam tra tik... daiktas. - Ne, - tar ji pakildama. Ji norjo siautti, sueisti j, kaip jis sueid j, spti, kad tapusi karaliene itrems j, jei idrs dar kart jai smogti... taiau prisimin, k jai sak Skalikas, tad teitar: - Padarysiu visk, k lieps jo di denyb. - Kaip darau ir a, - atsak jis. - Taip... taiau js nesate tikras riteris, sere Merinai. Sandoras Kligeinas bt i to nusijuoks, Sansa inojo. Kiti vyrai veikiau siai bt m j keikti, liep usiiaupti, net meld atleidimo. Seras Merinas Trantas nedar nieko. Serui Merinui Trantui tai n kiek nerpjo. Balkonas buvo tuias, iskyrus ans. Ji stovjo nulenkusi galv, kovo dama su besiverianiomis aaromis, kol apaioje Geleiniame soste sdin tis Dofris vykd teisingum taip, kaip j suprato. Devyni atvejai i deimties, regis, kl jam nuobodul; juos jis leido isprsti tarybai, neramiai muisty damasis, kol lordas Beilias, vyriausiasis meisteris Paiselis ar karalien Sersi isprsdavo byl. Taiau kai jis usimanydavo pats paskelbti nuosprend, net karalien motina negaljo jo uginyti. Prie j buvo atvestas vagis, ir jis liep serui Ilinui nukirsti jam rank ia pat teisme. Du riteriai kreipsi j, ginydamiesi dl kakokios ems, ir jis pareik, kad jie tursi dl jos rytoj kautis dvikovoje. - Iki mirties, - pridr jis. Ant keli parpuolusi moteris meld galvos vyro, kur jis nukirsdino kaip idavik. Ji saksi j myljusi ir norinti deramai palaidoti. - Jei myljai idavik, veikiausiai ir pati tokia esi, - tar Dofris. Du geltonvarkiai nutemp j poemius. Varliaveidis lordas Slintas sdjo tarybos stalo gale, vilkjo juodo aksomo liemen bei blizgani auksu skraist ir pritariamai linksjo kaskart karaliui paskelbus bausm. Sansa atkakliai goksojo bjaur jo veid, prisimindama, kaip jis parblok jos tv nukirsdinti serui Ilinui, trokdama j skaudinti, trokdama, kad koks nors karygys nutkt j ir nuritint jam galv. Taiau balselis viduje cypsjo: Didvyri nebra, - ir ji prisimin, k ioje paioje salje jai kalbjo lordas Piteris. Gyvenimas - tai ne daina, mieloji, - sak jis jai. - Vien dien, savo sielvartui, tai suprasi." Gyvenime laimi pabaisos, tar sau ir dabar igirdo Skaliko bals, alt dergim metalo akmen: Pasilai kyk skausm, mergaite, ir duok, ko jis prao."

578

GEORGE R. R. MARTIN

Paskutin byla buvo apknaus smukls dainininko, kaltinamo sukrus dain, paiepiani velion karali Robert. Dofris liep atneti jo medin arf ir sak jam atlikti t dain teisme. Dainius raudojo ir prisiek, jog dau giau niekada jos nedainuosis, taiau karalius nenusileido. Tai buvo linksma dainel apie Robert, kovojant su paru. Paras buvo ernas, kuris j pri baig, Sansa inojo, taiau kai kurie posmai skambjo taip, lyg jis dainuo t apie karalien. Dain pabaigus, Dofris pareik, kad jis nusprends bti gailestingas. Dainius gali pasilikti arba pirtus, arba lieuv. Jis turi dien ap sisprsti. Janas Slintas linkteljo. Tai buvo paskutin ios popiets byla, ansai net palengvjo, taiau jos kankyn dar nesibaig. aukliui paleidus dvaro teism, ji ibgo i balko no, taiau sutiko Dofr, laukiant jos vij laipt apaioje. Su juo buvo Skalikas, taip pat seras Merinas. Jaunasis karalius kritikai j vertino nuo galvos iki koj. - Atrodai jau daug geriau. - Ai, js didenybe, - tar Sansa. Tuti odiai, taiau jie privert j linktelti ir nusiypsoti. - Pasivaikiok su manim, - liep Dofris ir pasil savo rank. Jai beliko tik sikibti. Kadaise jo rankos prisilietimas bt j pradiugins; dabar jos knas nujo pagaugais. - Netrukus bus mano vardo diena, - tar Dofris, kai jie ismuko pro onines sosto mens duris. - Bus didiul puota ir dova nos. K tu man padovanosi? - A... A dar nesugalvojau, milorde. - Js didenybe, - atriai tar jis. - Tu tikrai kvaila mergiot, ar ne? Mano motina taip sako. - Tikrai? - Po visko, kas nutiko, jo odiai tarsi nebeturjo galios j skau dinti, taiau kakodl skaudino. Karalien visuomet buvo tokia gera jai. - O, taip. Ji jaudinasi dl ms vaik, ar jie bus tokie pat besmegeniai kaip tu, taiau a liepiau jai nesijaudinti. - Karalius mosteljo, ir seras Meri nas atidar jiems duris. - Ai, js didenybe, - sumurmjo ji. Skalikas buvo teisus, pagalvojo, a tesu kvailas pauktis, kartojantis imoktus odius. Saul nusirito emiau vakarins sienos ir Raudonosios pilies akmenys blizgjo tamsiai it kraujas. - Passiu tavy savo skl, kai tik tu galsi, - tar Dofris, lyddamas j per treniruoi kiem. - Jei pirmas bus kvailas, nuritinsiu tau galv ir susi rasiu protingesn mon. Kaip manai, kada galsi turti vaik? Sansa negaljo j net pairti, jis taip j sugdino. - ventike Mordeina sako, kad dauguma... dauguma kilming mergin praysta dvylikos ar trylikos. Dofris linkteljo. - tai ia. - Jie jo vart namel, prie laipt, vedani ant sienos. Sansa drebdama atlijo nuo jo. Staiga ji suprato, kur jie eina.

SO S T AIDIMAS

579

- Ne, - tar ji dstaniu balsu. - Praau, ne, neverskite mans, meldiu js... Dofris suiaup lpas. - Noriu parodyti tau, kas nutinka idavikams. Sansa kaip pamiusi purt galv. - A nelipsiu. A nelipsiu. - Galiu liepti serui Merinui uvilkti tave, - tar jis. - Tau tai nepatiks. Geriau daryk, kaip sakau. - Dofris siekteljo jos, ir Sansa atsitrauk nuo jo, atsimudama Skalik. - Daryk tai, mergaite, - liep Sandoras Kligeinas, stumdamas j prie ka raliaus. Jo burna trkiojo nudegusioje veido pusje, ir Sansa beveik girdjo, k jis bt pasaks. Jis vis tiek utemps tave ten, tad geriau duok, kojis nori. Ji prisivert paimti karaliaus Dofrio rank. Kopimas primin komar; kiekvien laipt teko veikti, tarsi ji traukt koj, iki kulknies klimpusi purv, ir laipt buvo daugiau, nei ji sivaizdavo, gal koks tkstantis, o ant sienos jos lauk siaubas. Nuo aukt vart sargins sien prie juos nusidriek visas pasaulis. San sa mat didij Beiloro ventykl ant Vizenijos kalvos, kur mir jos tvas. Seser gatvs pabaigoje stovjo nuo ugnies pajuodav Dragonpito griuv siai. Vakaruose ipurtusi raudona saul jau buvo pusiau pasislpusi u Diev vart. Jai u nugaros bangavo sri jra, o pietus drieksi uv turgus, prie plaukos ir skuriuojantys Juodieji Vandenys. O iaur... Ji pasisuko t pus ir mat tik miest, gatves, aljas, kalvas, emumas ir tolim sien akmenis. Taiau inojo, kad u j yra plati alis, dirvos, laukai ir mikai, o u j - dar iauriau, toli toli iaurje, dunksojo Vinterfelas. - Ko iekai? - paklaus Dofris. - Tai, k norjau parodyti, tai ia. Storas akmeninis parapetas saugojo iorin sienos krat ir siek an sai kone iki smakro, kas penkios pdos buvo ikirstos angos lankininkams. Tarp ang, iilgai sienos, buvo susmaigstytos galvos, pamautos ant geleini kuol, kad irt miest. Sansa pamat jas t pai akimirk, kai ulipo ant sienos, taiau up, judrios gatvs ir besileidianti saul buvo graesnis vaizdas. Jis gali priversti mane irti galvas, tar ji sau, taiau negali privers ti j matyti. - tai i - tavo tvo, - tar jis. - tai ita. unie, apsuk j, kad ji galt matyti. Sandoras Kligeinas sum galv u plauk ir apsuko. Nukirsta galva buvo pamerkta degut, kad ilgiau isilaikyt. Sansa irjo j ramiai, jos nema tydama. Ji visai nepanai lordo Edardo, galvojo ji; ji net neatrodo tikra. - Kiek ilgai a tursiu irti? Dofris atrod nusivyls. - Ar nori pamatyti ir kitas? - J buvo ilga eil. - Jei js didenyb pageidauja.

580

GEORGE R. R. MARTIN

Dofris nuved j ilgu sienos taku pro tuzin kit galv ir du tuius mietus. - Laikau juos savo ddei Staniui ir ddei Renliui, - paaikino. Kitos gal vos buvo nuritintos ir pamautos gerokai seniau nei jos tvo. Nepaisant de guto, dauguma jau seniai pasidar neatpastamos. Karalius parod vien ir tar: - tai ia tavo ventike, - taiau Sansa net nebt galjusi pasakyti, kad ia moteris. Jos burna supuvo, o paukiai nules vien aus ir didij dal skruosto. Sansa nerimavo, kas nutiko ventikei Mordeinai, nors, ko gero, vis laik inojo. - Kodl um ute? - paklaus. - Ji buvo prisiekusi dievui... - Ji buvo idavik. - Dofris atrod nepatenkintas; kakodl ji lidino j. - Nepasakei, k ketini padovanoti man vardo dien. Galbt a turiau tau k nors padovanoti tokia proga, ar tau patikt? - Kaip milordas pageidauja, - tar Sansa. Kai jis nusiypsojo, ji suprato, kad jis i jos tyiojasi. - Tavo brolis taip pat idavikas, inai? - Jis apsuko ventiks Mordeinos galv. - Prisimenu tavo brol i Vinterfelo. Mano uva vadino j medinio ka lavijo lordu. Ar ne, unie? - Tikrai? - atsak Skalikas. - Nepamenu. Dofris abejingai trkteljo peiais. - Tavo brolis nugaljo mano dd Deim. Mama sako, kad tai idavyst ir apgaul. Ji verk apie tai igirdusi. Visos moterys silpnos, ji taip pat, nors apsimeta, kad tokia nra. Ji sako, kad mes turime likti Karaliaus Uoste tam atvejui, jei pult kiti mano dds, bet a nebijau. Po savo vardini puotos a surinksiu kariuomen ir pats nukausiu tavo brol. tai k a jums padovano siu, ledi Sansa. Js brolio galv. Tada j apm kakokia beprotyb ir ji igirdo save sakant: - Galbt mano brolis padovanos man js galv. Dofris susirauk. - Niekada nesityiok i mans itaip. Tikra mona nesityioja i savo lor do. Sere Merinai, pamokykit j. kart riteris sugrieb jai u pasmakrs ir laik jos galv ramiai, kol smo g. Jis smog jai dukart: i kairs dein ir stipriau - i deins kair. Pra kirto jai lp ir kraujas tekjo per smakr, maiydamasis su aar srymu. - Neturtum vis laik liumbti, - tarjai Dofris. - Tu graesn, kai yp saisi ir juokiesi. Sansa prisivert nusiypsoti, baimindamasi, kad jis lieps serui Merinui vl smogti, jei nepaklausys, taiau vis tiek netiko, nes karalius papurt galv. - Nusivalyk krauj, atrodai baisiai. Iorinis parapetas jo jai sulig smakru, taiau palei vidin krat nebuvo nieko - nebent ilgas krytis emyn kiem, septyniasdeimt ar atuoniasde imt pd. Tereikia pastumti, tar ji sau. Jis stovi ia, prieais, vaipydamasis

SO S T AI DIMAS

581

tomis kirmlinmis lpomis. Tu tai gali, drsino save. Gali. Padaryk tai da bar. Nesvarbu, jei pati nukrisi su juo. Visai nesvarbu. - tai, mergaite. - Sandoras Kligeinas atsiklaup prieais j, tarp jos ir Dofrio. Stebtinai delikaiai tokiam dideliam vyrui jis nuluost krauj, al mant i sumutos lpos. Akimirka buvo prarasta. Sansa nuleido akis. - Ai, - padkojo, kai jis baig. Ji buvo gera mergait ir niekuomet ne umirdavo mandagumo.

DANEIRIS

parnai temd jos kartins sapnus. Tu juk nenori paadinti drakono, ar ne? Ji jo per ilg men po auktomis akmeninmis arkomis. Ji negali atsi grti, privalo neirti. Prieais j matsi durys, i tolo maos, bet net ir i tolo regjo, kad jos nudaytos raudonai. Ji paskubino ingsn ir jos basos kojos ant akmenini grind paliko kruvinus pdsakus. Tu juk nenori paadinti drakono, ar ne? Ji regjo sauls spindulius Dotraki jroje, gyvoje plynje, prisotintoje ems ir ugnies kvap. Vjas iureno oles ir jos vilnijo kaip vanduo. Drogas laik j stipriose rankose, jo ranka glost jos lyt, atvr j ir paadino t mie l drgnum, kuris buvo tik jo vieno, ir jiems nusiypsojo vaigds, vaig ds dienos danguje. Namai", - sukudjo ji, kai jis jon jo ir pripild savo sklos, taiau staiga vaigds dingo, mlyname danguje suplak didiuliai sparnai ir pasaulis usiliepsnojo. ...juk nenori paadinti drakono, ar ne? Sero Doros veidas buvo perkreiptas ir lidnas. - Reigaras buvo paskutinysis drakonas, - kalbjo jai. Jis ildsi perm a tomas rankas vir ioruojani arij indo, kur kait it anglys raudonavo akmeniniai kiauiniai. Vien akimirk jis buvo ten, o kit - inyko, jo knas tapo bespalvis, susiliejo su vju. - Paskutinysis drakonas, - sukudjo jis, plonas kaip dmas, ir dingo. U savs ji jaut tams, o raudonosios durys atrod toliau nei bet kada. ...juk nenori paadinti drakono, ar ne? Viseiris stovjo prieais j ir kavo: - Drakonas nemaldauja, keke. Tu nesakinsi drakonui. A esu drako nas ir a bsiu karnuotas. - Ilydytas auksas kapsjo jo veidu kaip vakas, idegindamas gilias vagas jo veide. - A drakonas ir bsiu karnuotas! - kly k jis, ir jo pirtai gl kaip gyvats, gnaib ir suko jos spenelius, net kai akys isprogo ir nuvarvjo kaip el per nudegusius ir pajuodavusius skruostus. ...juk nenori paadinti drakono... Raudonosios durys buvo toli prieais, ir ji jaut u savs ledin alsavim. Jeigu jis j upls, ji mirs tokia mirtimi, kuri bus daugiau nei mirtis, ami amiais kauks viena tamsoje. Ji pradjo bgti. ...juk nenori paadinti drakono... Viduje jaut kaitr, siaubing deginim siose. Jos snus buvo auktas ir ididus, varine Drogo oda ir jos sidabriniais plaukais, violetinmis mig dol pavidalo akimis. Jis nusiypsojo ir pradjo tiesti jai rank, taiau, kai

SO S T AIDIMAS

583

pravr burn, i jos sibteljo ugnis. Ji mat per krtin degani jo ird, ir akimirksniu jis dingo, sudeg kaip petelik vaks liepsnoje, virto pelenais. Ji verk savo vaikelio, velnios jo burnos ant krties, taiau jos aaros, palie tusios skruostus, virto garais. ...nori paadinti drakon... Koridoriuje rikiavosi vaiduokliai, vilkintys iblukusiais karali apdarais. Rankose jie laik blykios ugnies kalavijus. Jie turjo sidabrinius plaukus, auksinius plaukus ir platininio baltumo plaukus, o j akys buvo i opal ir ametist, turmalin ir nefrit. - Greiiau! - rk jie. - Greiiau, greiiau! - Ji bgo, jos kojos palietusios lyd akmenis. - Greiiau! - visi it vienas auk vaiduokliai; ji klykteljo ir puol pirmyn. Didiulis skausmo peilis rai jai nugar ir ji pajuto atsive riant od, uuod deganio kraujo smarv ir pamat sparn el. Ir Danei ris Targeirin nuskrido... ...paadinti drakon... Durys dunksojo prieais j, raudonosios durys, taip arti, taip arti, men aplink skendjo migloje, altis unugaryje atlgo. Dabar akmenys buvo din g ir ji skrido per Dotraki jr, aukiau ir aukiau, alios vilnys bangavo po ja, ir visi, kas gyvas ir kvpuoja, su siaubu lk nuo jos sparn elio. Ji uuod namus, ji juos mat, ten, u t dur, alius laukus ir mrinius na mus, ir rankas, kurios j suildys, tenai. Ji atpl duris. ...drakon... Ir ivydo savo brol Reigar, rait ant erilo, juodo kaip ir jo arvai. Ugnis blyksjo pro siaur aki ply ant almo. - Paskutinysis drakonas, - slopiai kudjo sero Doros balsas. - Pasku tinysis, paskutinysis. - Dani pakl nusvidint juod antveid. Veidas viduje buvo jos paios. Po to ilg laik kankino tik skausmas, ugnis viduje ir vaigdi kudesiai. Ji pabudo nuo pelen skonio. - Ne, - suaimanavo, - ne, praau. - Chalysi? - Diki pasilenk prie jos lyg isigandusi eln. Palapin skendjo elyje, tyli ir udara. Nuo arij gors vir kilo plnys ir Dani akimis lydjo jas per dm ang viruje. Skridau, pagalvojo. A turjau sparnus, a skridau. Taiau tai buvo tik sapnas. - Padk man, - sukudjo, mgindama atsikelti. - Atnek man... - Jos balsas buvo jautrus kaip aizda ir ji neprisimin, ko norjo. Kodl jai taip skauda? Atrod, lyg jos knas bt suplytas gabalus ir sudurstytas i liku i. - A noriu... - Taip, chalysi. - Tiek itarusi, Diki dingo, rkdama ov i palapins. Dani reikjo... kako... kako... ko? Tai buvo svarbu, ji inojo. Tai buvo vie nintelis dalykas, kuris buvo svarbus pasaulyje. Ji pasivert ant ono ir pasi

584

GEORGE R. R. MARTIN

rm ant alkns, grumdamasi su aplink kojas susipynusi antklode. Buvo taip sunku judti. Pasaulis plauk kakokiam svaiguly. A turiu... Jie rado j ant kilimo, ropojani prie drakono kiauini. Seras Dora Mormontas pakl j ir nune atgal ilkin guol, nors ji beviltikai su juo kovojo. Per jo pet ji mat savo tris tarnaites, Dog siaurais sais ir plat, ploki Miri Maz Dur veid. - A privalau, - band pasakyti jiems. - A turiu... - ...pamiegoti, princese, - tar seras Dora. - Ne, - prieinosi Dani. - Praau. Praau. - Taip. - Jis uklojo j ilku, nors ji deg. - Pamiegokit ir sustiprkit, cha lysi. Grkite pas mus. - Ir tada atsirado Miri Maz Dur, maegiy glaudianti puodel prie jos lp. Ji paragavo gaiaus pieno ir kako kito, kako tirto ir kartaus. iltas skystis nubgo per smakr. Kakiek sugebjo nuryti. Palapi nje pritemo ir ji vl nugrimzdo mieg. kart ji nesapnavo. Ji plduriavo, rami ir taiki, juodoje jroje, kuri neturjo krant. Po kurio laiko - po nakties, po dienos ar po met, negaljo pasakyti - ji vl pabudo. Palapinje buvo tamsu, jos ilkins sienos plak lyg sparnais, v jui teljus lauke. kart Dani neband pakilti. - Iri, - paauk ji. - Diki. Dorja. - Jos prisistat akimirksniu. - Man burna idivo, - tar ji. - Visai idivo. - Ir jos atne jai vandens. Jis buvo iltas ir beskonis, taiau Dani godiai j igr ir pasiunt Diki atneti dar. Iri sudrkino minkt atrai ir nuluost jai kakt. - A sirgau, - tar Dani. Dotraki mergina linkteljo. - Kaip ilgai? - Audeklas ramino, taiau Iri at rod tokia lidna, kad j igsdino. - Ilgai> - sukudjo. Kai Diki atne daugiau vandens, su ja atjo Miri Maz Dur, jos vokai buvo apsunk nuo miego. - Gerkit, - liep ji, dar kart pakeldama Dani galv prie puodelio, taiau kart tai buvo vynas. Saldus, saldus vynas. Dani igr ir atsigul ant nuga ros, klausydamasi velnaus savo paios alsavimo. Rankos ir kojos apsunko, ir ji vl nugrimzdo mieg. - Atnekit man... - sumurmjo, jos balsas buvo neaikus ir mieguistas. Atnekit... A noriu palaikyti... - K? - paklaus maegi. - Ko js pageidaujate, chalysi? - Atnekit man... kiauin... drakono kiauin... praau... - Jos blakstienos virto vininmis ir ji buvo per daug ivargusi, kad jas nulaikyt. Kai ji pabudo trei kart, pro palapins dm ang vidun pylsi auksiniai sauls spinduliai, o jos rankos laik apsivijusios drakono kiauin. Tai buvo blykusis, jo vynai - sviesto spalvos, imarginti aukso ir bronzos gyslomis, ir Dani jaut jo kart. Po guolio ilkais jos nuog kn imu smulkus prakai tas. Drakono rasa, pagalvojo ji. Jos pirtai velniai brauk per lukto paviri, uiuopdami auksines gijas; giliai akmenyje ji pajuto kak sukrutant ir tarsi pasirant. Tai jos negsdino. Visa jos baim dingo, sudeg.

SO ST AIDIMAS

585

Dani paliet kakt. Po prakaito plvele jos oda buvo alta, kartis dings. Ji atsisdo. Akimirk apm svaigulys ir nuvr skausmas tarp laun. Ta iau jautsi stipri. Igirdusios jos bals atbgo tarnaits. - Vandens, - papra j, - sot vandens, aliausio, kokio galit surasti. Ir vaisi, manau. Datuli. - Klausom, chalysi. - Noriu pamatyti ser Dor, - tar ji stodamasi. Diki atne ilkin mantij ir apgaub ja peius. - Ir pageidauiau iltos vonios, ir Miri Maz Dur, ir... - Atmintis sugro staiga ir ji suvirpjo. - Chalas Drogas, - prisi vert itarti, su siaubu stebdama j veidus. - Ar jis... - Chalas gyvas, - tyliai atsak Iri... taiau Dani mat tams jos akyse, kai itar tuos odius, ir, vos spjusi atsakyti, ji iskubjo atneti vandens. Ji pasisuko Dorj. - Papasakok man. - A... a pakviesiu ser Dor, - itar lysiet mergait, nulenk galv ir ilk i palapins. Diki irgi bt ilkusi, taiau Dani iupo jai u rieo ir nepaleido. - Kas nutiko? A privalau inoti. Drogas ir... mano vaikas. - Kodl ji iki iol neprisimin vaiko? - Mano snus... Reigas... kur jis? A noriu jo. Jos tarnait nunarino akis. - Berniukas... jis neigyveno, chalysi. - Jos balsas primin igsting kutul. Dani paleido jos rie. Mano snus mir, pagalvojo ji Diki paliekant palapin. Ji kakaip inojo. Ji inojo nuo tada, kai pirm kart atsibudusi pamat aarojani Diki. Ne, ji inojo dar prie pabusdama. Sapnas gro, mus ir rykus, ir ji prisimin aukt vyr su varine oda ir ilgais, sidabrikai auksiniais plaukais, kaip jis usiliepsnojo. Ji turt raudoti, pagalvojo, taiau akys buvo sausos kaip pelenai. Ji rau dojo sapne, ir aaros ant skruost virto garais. Visas sielvartas manyje ide gintas, tar sau. Slg lidesys ir vis dlto... ji jaut Reig, tolstant nuo jos, lyg jo niekada n nebuvo. Po keli akimirk eng seras Dora ir Miri Maz Dur rado Dani sto vini prie kit dviej drakono kiauini, likusi skrynioje, Atrod, kad jie tokie pat karti kaip tas, su kuriuo miegojo, o tai buvo keista. - Sere Dora, ateikite ia, - paauk. Ji pam jo rank ir udjo ant juo dojo kiauinio su raudonomis vijomis. - K jauiat? - Lukt, kiet kaip akmuo. - Riteris buvo susirpins. - vynus. - O kart? - Ne. alt akmen. - Jis patrauk rank. - Princese, ar gerai jauiats? Ar turtumt keltis tokia silpna? - Silpna? A stipri, Dora. - Kad j pamalonint, nusileido ant pagalvi krvos. - Papasakokit man, kaip mir mano vaikas.

586

GEORGE R. R. MARTIN

- Jis gim negyvas, mano princese. Moterys sako... - Jis usikirto ir Dani pamat, kaip oda tiesiog karo ant jo ir kaip jis lubioja eidamas. - Pasakykit man, k kalba moterys? Jis nusuko veid. Jo akys neramiai lakst. - Jos sako, kad vaikas buvo... Ji lauk, taiau seras Dora negaljo itarti. Jo veidas patamsjo i gdos. Jis pats atrod pusiau lavonas. - Baisus, - pabaig u j Miri Maz Dur. Riteris buvo galingas vyras, ta iau t akimirk Dani suprato, kad maegi dar stipresn, ir iauresn, ir pavo jingesn. - Isigims. A pati j itraukiau. Jis buvo vynuotas kaip drieas, aklas, su uodegos liekana ir maais odiniais sparnais lyg iknosparnio. Kai j palieiau, oda nusmuko nuo kaulo, o vidus buvo sugeds, pilnas kirmli ir dvok. Jis buvo negyvas jau seniai. Tamsa, pagalvojo Dani. Siaubinga tamsa, slinanti u nugaros jos trauk ti. Jei bt pavelgusi atgal, bt prauvusi. - Mano snus buvo gyvas ir stiprus, kai seras Dora ne mane i pa lapin, - tar ji. - A jauiau, kaip jis spardosi, nekantraudamas gimti. - Tegu bus, kaip sakote, - atsak Miri Maz Dur, - taiau padaras, kuris ilindo i js si, buvo toks, kaip nupasakojau. Mirtis gyveno toje palapi nje, chalysi. - Tik eliai, - kimiai tar seras Dora, taiau Dani jo balse girdjo dve jon. - A maiau, maegi. A maiau jus, vien, okani su eliais. - Kapas meta ilgus elius, Geleini lorde, - tar Miri. - Ilgus ir juodus, o pabaigoje jokia viesa negali j sulaikyti. Seras Dora praud jos sn, Dani inojo. Jis tai padar i meils ir iti kimybs, bet ne j ten, kur n vienas gyvasis neturi eiti, ir jos vaik prarijo tamsa. Jis irgi tai inojo; todl papilkjo jo veidas, dubo akys, m lubuoti. - eliai paliet ir jus, sere Dora, - tar ji. Riteris neatsak. Dani pa sisuko iniuon. - Js spjote mane, kad tik mirtimi galima sumokti u gyvenim. A maniau, kad kalbjote apie irg. - Ne, - tar Miri Maz Dur. - Tai buvo melas, kuriuo raminote save. Js inojote kain. Ar inojo? Ar inojo? Jei pairsiu atgal, prasiu. - Kaina sumokta, - tar Dani. - irgas, mano vaikas, Kuoras ir Kvotas, Hagas ir Koholas. Buvo mokta, mokta, mokta. - Ji pakilo nuo pagalvi. Kur chalas Drogas? Parodyk man j, maldingoji, maegi, kraujo ukalbtoja, kad ir kas tu esi. Parodyk man chal Drog. Parodyk man, k nusipirkau u snaus gyvyb. - Kaip sakysite, chalysi, - tar senoji moteris. - Ateikite, nuvesiu jus pas j. Dani buvo silpnesn, nei sivaizdavo. Seras Dora pakio rank ir padjo stovti. - Vliau tam bus utektinai laiko, princese, - tar jis tyliai.

S O ST AIDIMAS

587

- A noriu pamatyti j dabar, sere Dora. Ijus i palapins prieblandos pasaulis atrod akinaniai rykus. Saul spigino kaip ilydytas auksas, o em buvo ideginta ir tuia. Jos tarnai ts lauk su vaisiais, vynu ir vandeniu, o Dogas prijo padti serui Dorai jos paremti. Agas ir Racharas stovjo u j. Nuo sauls spindesio ant smlio buvo sunku k nors irti, tad Dani pakl rank ir prisideng akis. Ji mat lau pelenus, kelis kuinus, vangiai klaidiojanius ir iekan ius grybnelio ols, imtytas palapines ir miegamuosius paklotus. j paspoksoti susirinko brelis vaik, o u j ji pastebjo trisianias moteris ir sudivusius seniokus, pavargusiomis akimis goksanius plyn mlyn dang, atsainiai gainiojanius kraujamuses. Suskaiiavus gal bt imtas moni, ne daugiau. Kur kiti keturiasdeimt tkstani kr stovykl, tik vjas ir dulks teino. - Drogo chalasaras isiskirst, - tar ji. - Negalintis joti chalas negali bti chalu, - tar Dogas. - Dotrakiai seka tik stipriuosius, - tar seras Dora. - Atsipraau, prince se. Nebuvo kaip j sulaikyti. Ko Ponas, pasivadins chalu, ivyko pirmasis, ir daugelis nusek paskui j. Netrukus taip pasielg ir ko Dakas. Kiti dingdavo naktis po nakties, dideliais pulkais ir maomis grupelmis. Dotraki jroje dabar yra tuzinas nauj chalasar, kai kadaise buvo tik Drogo. - Liko seni, - tar Agas, - isigand, silpni ir ligoti. Ir mes, kurie prisiek me. Mes likome. - Jie pasim chalo Drogo bandas, chalysi, - tar Racharas. - Ms buvo per maai jiems sustabdyti. Stipresniojo teis atimti i silpno. Jie pasim ir daug verg, chalo ir js, nors kelet j paliko. - O Erj? - paklaus Dani, prisiminusi igsdint vaik, kur igelbjo prie avi tautos miesto sien. - J pasigrob Magas, kuris dabar yra chalo Dako kraujo raitelis, - tar Dogas. - Jis jod j i viraus ir i apaios, tada atidav j savo chalui, o Da kas j perleido kitiems savo kraujo raiteliams. J buvo ei. Kai su ja baig, perr gerkl. - Tokia buvo jos lemtis, chalysi, - tar Agas. Jei pavelgsiu atgal prasiu. - Tai buvo iauri lemtis, - tar Dani, - taiau ne tokia iauri, kokia itiks Mag. Paadu jums senj ir naujj diev vardu, avi tautos dievu ir arkli tautos dievu, ir visais dievais, kiek j yra. Prisiekiu jums Kaln Motina ir Pasaulio siomis. Prie man su jais baigiant, Magas ir Dakas mels pasigai ljimo, kok parod Erj ai. Dotrakiai pasikeit nepatikliais vilgsniais. - Chalysi, - paaikino tarnait Iri tarsi vaikui, - Dakas dabar chalas su dvideimia tkstani raiteli. Ji ikl galv.

588

GEORGE R. R. MARTIN

- O a esu Daneiris Stormborn i Targeirin gimins, Eigono Ukariau tojo ir Meigoro iauriojo bei senosios Valyrijos kraujo. A esu drakono du kra ir prisiekiu jums, ie vyrai mirs klykdami. Dabar nuveskite mane pas chal Drog. Jis guljo ant plikos raudonos ems ir spoksojo saul. Tuzinas kraujamusi sitais ant jo kno, nors jis, atrod, j nejauia. Dani nubaid jas ir suklupo prie jo. Jo akys buvo plaiai atmerktos, taiau jos nemat, ir ji i karto suprato, kad jis aklas. Kai sukudjo jo vard, jis, atro do, neigirdo. aizda ant krtins buvo beveik sugijusi, j utrauks randas buvo pilkas, raudonas ir bjaurus. - Kodl jis ia vienas guli saulje? - paklaus j. - Atrodo, kad jam patinka iluma, princese, - paaikino seras Dora. - Jo akys seka saul, nors jis jos nemato. Jis gali eiti tam tikru bdu. Jis eis ten, kur j vesite, bet ne toliau. Jis valgys, jei dsite maisto burn, gers, jei palakstysite vandens jam ant lp. Dani velniai pabuiavo savo saul ir vaigdes kakt ir susidr su Miri Maz Dur. - Js kerai brangs, maegi. - Jis gyvas, - tar Miri Maz Dur. - Js prate gyvybs. Js sumokjote u gyvyb. - Tai nra gyvenimas tokiam, koks buvo Drogas. Jo gyvenimas buvo juo kas, irkanti ugniakure msa ir arklys tarp koj. Jo gyvenimas buvo arachas rankoje ir plaukuose tilindiuojantys varpeliai, kai jodavo sutikti prieo. Jo gyvenimas buvo jo kraujo raiteliai ir a, snus, kur turjau jam padovanoti. Miri Maz Dur neatsak. - Kada jis taps toks, koks buvo? - norjo inoti Dani. - Kai saul pateks vakaruose, o nusileis rytuose, - atsak Miri Maz Dur. - Kai idius jros, o kalnus it lapus ipustys vjai. Kai js siose vl usimegs vaisius ir js ineiosite gyv kdik. Tada jis sugr, ir ne anksiau. Dani mosteljo ser Dor ir kitus. - Palikite mus. A pakalbsiu su ia maegi viena. - Mormontas ir dotra kiai pasitrauk. - Tu inojaiy- prabilo Dani, kai jos liko vienos. Jai skaudjo, viduje ir iorje, taiau niris suteik stiprybs. - inojai, k perku, inojai kain ir vis dlto leidai j sumokti. - Jie neturjo sudeginti mano ventyklos, - taikiai tar stambi, plokianos moteris. - Tai supykd Didj Ganytoj. - Tai nebuvo diev darbas, - altai tar Dani. Jei atsigriu, prasiu. - Tu apgavai mane. Tu nuudei mano vaik negimus. - Erilas, kuris apergs pasaul, dabar nebesudegins miest. Jo chalasaras nebesutryps jokios tautos dulkes. - A tave utariau, - sielvartingai tar Dani. - A tave igelbjau.

SO ST AIDIMAS

589

- Igelbjot mane? - drb lazarin moteris. - Trys raiteliai mane pam, ir ne taip, kaip vyras paima moter, bet i nugaros, kaip unes kal. Ketvirtas buvo manyje, kai js jojot pro al. Kaipgi js mane igelbjot? Maiau, kaip sudeg mano dievo namai, kur igydiau daugyb ger moni. Mano na mus jie irgi sudegino, o gatvje regjau krvas galv. Maiau galv kepjo, kuris kep man duon. Maiau galv berniuko, kur vos prie tris mnulius igelbjau nuo kartins, kad neapakt. Girdjau verkianius vaikus, kai rai teliai gin juos botagais. Pakartokit, tai k js igelbjot? - Js gyvyb. Miri Maz Dur iauriai nusijuok. - Pairkite savo chal ir pamatysite, ko verta gyvyb, kai visa kita pra uv. Dani paauk savo chaso vyrus ir liep jiems suriti Miri Maz Dur rankas ir kojas, taiau maegi nusiypsojo jai, kai j nuved, tarsi jos abi turt ben dr paslapt. Tik odis, ir Dani bt galjusi diaugtis jos galva... taiau k ji bt turjusi? Galv? Jei gyvenimas bevertis, tai ko verta mirtis? Jie nuved chal Drog jos palapin, ir Dani sak prileisti voni ir kart vandenyje nebuvo kraujo. Ji pati j nupraus, nuplov purv ir dulkes nuo jo rank ir krtins, nuval jam veid minktu skudurliu, imuilino jo il gus juodus susivlusius plaukus ir ukavo juos tol, kol jie vl sutviskjo, kaip ji prisimin. Buvo jau gerokai sutem, kai ji baig, ir Dani jautsi isekusi. Ji stabteljo uksti ir atsigerti, taiau tegaljo paknebinti datul ir nuryti gurkn vandens. Miegas gal bt atgaivins, taiau ji miegojo pakankamai... ties sakant, per ilgai. Ji buvo skolinga i nakt Drogui, u visas naktis, ku rios buvo ir gal dar bus. J lydjo prisiminimas apie j pirmj kart, kai ji isived j tams, nes dotrakiai tikjo, kad visi svarbiausi mogaus gyvenimo vykiai turi nutikti po atviru dangumi. Ji tikino save, kad esama galingesni jg nei neapy kanta, ir ker, senesni ir tikresni nei maegi imokti Aajuje. Naktis buvo juoda ir be mnulio, taiau vir galvos rykiai deg tkstaniai vaigdi. Ji prim tai kaip lemt. Nebuvo minktos ols antklods, kuri juos priglaust, tik dulkta em, plika ir nusta akmenimis. Nelamjo vjyje mediai ir nebuvo upi, nura minani jos baim velnia vandens muzika. Dani tar sau, kad pakaks ir vaigdi. - Atmink, Drogai, - kudjo ji. - Atmink ms pirmj nakt drauge, tdien, kai susituokme. Atmink t nakt, kai pradjome Reig, su chalasaru aplink mus ir mane smeigtas savo akis. Atmink, kokie alti ir tyri buvo van denys Pasaulio siose, mano saule ir vaigds. Atmink ir grk pas mane. Po gimdymo ji dar buvo pernelyg jautri ir suplyta, kad priimt j save, kaip norjo, taiau Dorja buvo imokiusi j kit bd. Dani naudojosi ran komis, burna, krtimis. Ji rai j nagais, apibr buiniais, kudjo ir mel

590

GEORGE R. R. MARTIN

dsi, pasakojo jam istorijas, o galiausiai nuplov aaromis. Taiau Drogas nieko nejaut, nekalbjo ir nepakilo. Kai blyki aura dryksteljo tuiame horizonte, Dani inojo, kad tikrai j prarado. Kai saul teks vakaruose ir leisis rytuose, - lidnai tar ji. - Kai idius jros ir kalnus it lapus ipustys vjai. Kai mano siose vl sujuds vaikas ir a pagimdysiu gyv kdik. Tada tu pas mane sugri, mano saule ir vaig ds, ir ne anksiau. Niekada, klyk tamsa. Niekada, niekada, niekada. Palapinje Dani rado minkto ilko pagalv, prikimt plunksn. Gr dama prie Drogo, savo sauls ir vaigdi, spaud j prie krt. Jei vilgte lsiu atgal, prasiu. Skaudjo net eiti, ir ji tenorjo miegoti, miegoti ir nesa pnuoti. Ji priklaup, pabuiavo Drog lpas ir prispaud pagalv jam ant veido.

TYRIONAS

ie turi mano sn, - tar Taivinas Lanisteris. Tikrai taip, milorde, - pasiuntinio balsas buvo prislops i nuovargio. Ant jo suplyto apsiausto krtins per sudivus krauj vos galjai irti Kreikholo ruouot ern. Vien i sn, pagalvojo Tyrionas. Jis gurkteljo vyno ir neitar n o dio, mstydamas apie Deim. Paklus rank, alkn persmelk skausmas, primindamas trum po mio skon. Jis myljo savo brol, taiau net u vis Kasterli Uolos auks nebt norjs bti su juo Kudesi mike. Jo tvo sukviesti kapitonai ir vliavininkai nutilo, pasiuntiniui dstant naujienas. Girdjosi tik ilgo bendrojo kambario idinyje spragsinios ir nypianios malkos. Po ilgos ir sunkios kelions pietus galimyb bent nakt praleisti smu klje labai pradiugino Tyrion... nors jis troko, kad tai nebt vl i smu kl su visais prisiminimais. Jo tvas nustat varginant temp ir tai atsiliep. Myje sueisti vyrai i vis jg stengsi neatsilikti arba buvo paliekami likimo valiai. Kasryt alikelje likdavo gulti po kelis vyrus, kurie umig nebepabudo. Kiekvien popiet po kelet sukniubdavo kelyje. O kas vakar dar po kelis dezertyruodavo, islinkdami sutemas. Tyrion gund galimyb sprukti kartu su jais. Jis buvo viruje, mgavosi pkini patal ir ei kno iluma, kai skvairas j paadino ir prane apie raitel, atvykus su niriomis iniomis i Riverano. Tad viskas buvo veltui. Skuba pietus, begaliniai forsuoti ygiai, pakelse palikti lavonai... viskas veltui. Robas Starkas jau seniai pasiek Riveran. - Kaip tai galjo nutikti? - suaimanavo seras Haris Sviftas. - Kaip? Net po Kudesi miko Riveran buvai apsups geleiniu iedu, milinikomis pajgomis... kokia beprotyb paskatino ser Deim padalinti savo vyrus tris atskiras stovyklas? Juk jis suvok, kokie paeidiami jie tampa? Geriau nei tu, tu besmakri baily, pagalvojo Tyrionas. Deimis gal ir pra rado Riveran, taiau j pykd, kad brol pliekia tokie tipai kaip Sviftas, be gdis pataiknas, kurio didiausias laimjimas - kad apvesdino toki pai besmakr dukter su seru Kevanu ir taip susijung su Lanisteriais. - A biau padars t pat, - atsak jo dd kur kas ramiau, nei bt atsaks Tyrionas. - Js nesat mats Riverano, sere Hari, antraip inotumt, kad Deimis turjo ne kain kok pasirinkim. Pilis stovi smaigalyje ems, kur Akmenvartis teka Raudonj Triakio ak. Ups sudaro du trikampio kratus ir, kilus grsmei, Tliai pakelia utvankos vartus auktyn upe ir pri pildo plat griov i treio krato, paversdami Riveran sala. Sienos kyla tie-

592

GEORGE R. R. MARTIN

iai i vandens ir i savo bokt gynjai puikiai mato prieingus krantus per daugel myli aplinkui. Kad ukirst visas prieigas, apsiautjas turi rengti vien stovykl iaur nuo Akmenvario, vien - pietus nuo Raudonosios akos, o trei tarp upi, vakarus nuo griovio. Kito bdo nra, jokio. - Seras Kevanas sako ties, milordai, - siterp pasiuntinys. - Mes ap tverme stovyklas nusmailintais mietais, taiau to nepakako, ypa negavus spjimo ir upms skiriant mus vienus nuo kit. Pirmiausia jie puol iau rin stovykl. Niekas to nesitikjo. Markas Paiperis puldinjo ms atsarg veimus, taiau jis neturjo n penkiasdeimties vyr. Seras Deimis ivyko su jais susidoroti nakt prie tai... na, bent jau taip manm, kad su jais. Mums sak, kad Starko pajgos yra rytus nuo aliosios akos ir ygiuoja pietus... - O js valgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrod ikaltas i akmens. Ugnis idinyje jo odai suteik veln oranin atspalv ir met gilius elius ant akiduobi. - Jie nieko nemat? Js nespjo? Krauju apteks pasiuntinys papurt galv. - Ms valgai dingdavo. Manme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie gro, nieko nemat. - valgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, - pareik Kalnas. Ipjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliats, jog keturios akys matys geriau nei dvi... jei ne, vyras po jo turs eias. Lordas Taivinas Lanisteris pasuko veid ir pairjo ser Gregor. Ty rionas mat aukso mirgjim viesai pliskant tvo lliukse, taiau negaljo pasakyti, ar vilgsnis buvo pritarimo ar pasibjaurjimo. Lordas Taivinas ta ryboje danai bdavo tylus, veriau iklausydavo, prie prabildamas, protis, kur Tyrionas pats stengsi isiugdyti. Vis dlto i tyla buvo nebdinga net jam, o vynas stovjo nepaliestas. - Sakai, jie atjo nakt, - pasitikslino seras Kevanas. Ivargs vyras linkteljo. - Briui vadovavo Juodoji uvis: ipjov ms sargybinius ir nugriov atriatvores pagrindiniam puolimui. Kai ms vyrai susivok, kas vyksta, raiteliai jau lk griovio krantais, uoliavo per stovykl su kalavijais ir de glais rankose. A miegojau vakarinje stovykloje tarp upi. Pasigirdus m io triukmui ir ivydus liepsnojanias palapines, lordas Braksas nuved mus prie plaust ir mes bandme perplaukti up skersai, taiau srov mus ne e myn, o Tliai apsvaid akmenimis i katapult ant sien. Maiau vien plaus t sudauyt ipulius ir tris kitus apverstus, vyrai krito up ir skendo... o tie, kuriems pasisek perplaukti, rado kitame krante laukianius Starkus. Seras Flementas Braksas, kuris segjo ant arv sidabrin raudon ap siaust, velg kaip mogus, kuris nesupranta, k igirds. - Milordas tvas... - Atleiskite, milorde, - tar pasiuntinys. - Lordas Braksas vilkjo plokti niais arvais, kai apvirto plaustas. Jis buvo labai narsus...

S O ST AIDIMAS

593

Jis buvo kvailys, pagalvojo Tyrionas, sukiodamas taur ir spitrdamasis vyno gelmes. Keltis per up nakt paprastu plaustu, vilkint arvus, kai ki toje pusje laukia prieas... jeigu tai drsa, tada jis visuomet bailys. Kain, ar lordas Braksas jautsi labai narsus, kai plieno svoris gramzdino j juod vanden dugn. - Stovykl tarp upi taip pat nusiaub, - pasakojo pasiuntinys. - Kol mes mginome persikelti, dar daugiau Stark siver i vakar, dvi ko lonos arvuot raiteli. Maiau lordo Amberio milin su grandinmis ir Molisteri erel, taiau juos ved berniukas su baisingu vilku, bganiu a lia jo. A pats nemaiau, taiau sako, kad tas vris umu keturis vyrus ir supl gabalus tuzin irg. Ms ietininkai skydais sudar sien ir atlai k pirmj j puolim, taiau kai Tliai pamat, kad mis prasidjo, atvr Riverano vartus, Titas Blekvudas ived br per pakeliamj tilt ir puol juos i unugario. - Dievai mus tesaugo, - tepasak lordas Lefordas. - Greitdonas Amberis sudegino apsiausties boktus, kuriuos buvome pastat, o lordas Blekvudas rado ser Edmur Tl, surakint grandinmis tarp kit belaisvi, ir juos visus ilaisvino. Ms pietinei stovyklai vadovavo seras Forljus Presteris. Jis atsitrauk, pamats, kad kitos stovyklos prarastos, su dviem tkstaniais ietinink ir tiek pat lankinink, taiau tiroi samdo mas kalavijuotis, kuris ved jo laisvuosius raitelius, nutrauk jo vliavas ir perjo pas prie. - Tebnie jis prakeiktas. - Jo dd Kevanas atrod labiau piktas nei nu stebs. - spjau Deim nepasitikti tuo perjnu. Vyras, kuris kaunasi u pinigus, itikimas tik savo piniginei. Lordas Taivinas susinr pirtus pasmakrje. Jam klausant judjo tik akys. Jo iurkios auksins andenos puo tok ram veid, kad jis galjo bti kauk, taiau Tyrionas mat mayius prakaito laelius, nusagsiusius nuskust tvo galv. - Kaip tai galjo nutikti? - vl suinkt seras Sviftas. - Seras Deimis pa imtas, apsiaustis pralauta... tai katastrofai Seras Adamas Marbrandas tar: - Esu tikras, mes visi dkingi, kad pabri akivaizdius dalykus, sere Hari. Klausimas tik, k darysime? - Kgalime padaryti? Deimio pajgos arba sumutos, arba paimtos ne laisv, arba spruko, o Starkai ir Tliai stovi tiesiai ant kelio tarp ms ir vis atsarg. Mes atkirsti nuo vakar! Jie gali ygiuoti Kasterli Uol, jei panors, ir niekas j nesustabdys. Milordai, mes sumuti. Turime dertis dl taikos. - Taikos? - Tyrionas msliai pateliskavo vyn, gurkteljo, ir numet tui taur ant ems, kur ji suduo tkstanius uki. - tai js taika, sere Hari. Mano mielasis snnas sulau j visiems laikams, kai nuspren d papuoti Raudonosios pilies kuorus lordo Edardo galva. Bus paprasiau

594

GEORGE R. R. MARTIN

jums igerti i ios taurs nei tikinti Rob Stark sudaryti taik dabar. Jis laimi... ar js nepastebjot? - Du miai dar ne visas karas, - nenusileido seras Adamas. - Mes dar toli grau nepralaimjom. Noriau gauti prog pats imginti savo kalavij su Starko berniuku. - Galbt jie sutiks sudaryti paliaubas ir leis mums pasikeisti belaisviais, pasil lordas Lefordas. - Nebent bt keiiamasi trys u vien, antraip mes neprilygsime, rgiai tar Tyrionas. - O k mes galime pasilyti u mano brol? Pvani lordo Edardo galv? - Girdjau, kad karalien Sersi turi rankos dukteris, - viltingai tar Le fordas. - Jei atiduosime jaunuoliui seseris... Seras Adamas paniekinamai prunkteljo. - Jis turi bti beviltikas iknius, kad keist Deimio Lanisterio gyvyb dvi mergaites. - Tada turime ipirkti ser Deim, kad ir kiek paprayt, - tar lordas Lefordas. Tyrionas pavart akis. - Jei Starkams prisireiks aukso, jie gali ilydyti Deimio arvus. - Jei silysime paliaubas, jie palaikys mus silpnais, - ginijosi seras Ada mas. - Turime ygiuoti link j nieko nelauk. - O gal ms draugai dvare galt prisidti prie ms su naujais pul kais, - tar seras Haris. - Ir kas nors turi grti Kasterli Uol ir surinkti naujas pajgas. Lordas Taivinas Lanisteris atsistojo. - Jie turi mano sn, - dar kart itar jis balsu, kuris kirto per kleges kaip kalavijas per sviest. - Palikite mane. Visi. Kaip visuomet klusnus Tyrionas pakilo ieiti su visais, taiau tvas vilgs niu j sustabd. - Ne, tu, Tyrionai, pasilik. Ir tu, Kevanai. Visi kiti dingstat. Tyrionas vl sitais ant suolo, i nuostabos neteks ado. Seras Kevanas perjo per kambar iki vyno statini. - Dde, - kteljo Tyrionas, - jei btumte toks malonus... - tai. - Tvas padavjam taur su nepaliestu vynu. Dabar Tyrionas tikrai sumio. Jis igr. Lordas Taivinas atsisdo. - Esi teisus dl Starko. Jei bt gyvas, galtume pasinaudoti lordu Edardu ir sudaryti taik su Vinterfelu ir Riveranu, taik, kuri mums duot laiko susidoroti su Roberto broliais. Nuud... - Jo ranka susigniau kumt. Beprotyb. Visika beprotyb. - Dofas tik vaikas, - pabr Tyrionas. - Jo amiaus a ir pats esu ikr ts kvailysi.

S OS T AI DIMAS

595

Tvas met j atr vilgsn. - Kaip suprantu, turtume diaugtis, kad jis dar neved keks. Tyrionas siurbiojo vyn, svarstydamas, kaip atrodyt lordas Taivinas, jei jis sviest taur jam veid. - Ms padtis blogesn, nei tu inai, - kalbjo tvas. - Regis, turime nauj karali. Seras Kevanas atrod it stabo itiktas. - Nauj - k? K jie padar Dofriui? Plonose lordo Taivino lpose aid blyki paniekos ypsenl. - Nieko... kol kas. Mano ankas vis dar sdi Geleiniame soste, taiau eunuchas girdjo gand i piet. Renlis Barateonas Haigardene prie por savaii ved Marder Tairel ir dabar paskelb savo teises karn. Jo nuo takos tvas ir broliai priklaup ir prisiek savo kalavijais. - Tai sielvartingos inios. - Serui Kevanui susiraukus, kaktoje sirdavo gilios raukls. - Mano dukra sako mums nedelsiant joti Karaliaus Uost ir ginti Rau donj pil nuo karaliaus Renlio ir Gli riterio. - Jis suspaud lpas. - sako mums, sidmkite. Karaliaus ir tarybos vardu. - Kaip karalius Dofris prim naujienas? - su tam tikra pikta nuostaba paklaus Tyrionas. - Sersi dar nesiteik jam praneti, - tar lordas Taivinas. - Ji mano, kad jis panors pats ygiuoti prie Renl. - Su kokia kariuomene? - paklaus Tyrionas. - Tikiuosi, nesiruoiat jam atiduoti itos7 . - Jis sako, kad ves miesto sargyb, - tar lordas Taivinas. - Jei jis isives sargyb, miest paliks neginam, - tar seras Kevanas. O su lordu Staniu Dragonstoune... - Taip. - Lordas Taivinas pavelg sn. - Maniau, kad tai tu sutvertas visiems juokinti, Tyrionai, taiau, regis, bsiu suklyds. - Kodl, tve? - tar Tyrionas. - Tai nuskambjo kone kaip pagyrimas. Jis palinko priek. - O dl Stanio? Juk jis vyresnis, ne Renlis. K jis mano apie brolio ambicijas? Tvas susirauk. - Nuo pat pradi jauiau, kad Stanis yra didesn grsm nei visi kiti kartu sudti. Taiau kol kas jis nieko nedaro. Tiesa, Veiris girdi gand. Stanis stato laivus, Stanis samdo kalavijuoius, Stanis atsigabeno eli ukalb toj i Aajaus. K tai reikia? Ar bent kas nors i to yra tiesa? - Jis irzliai trkteljo peiais. - Kevanai, atnek mums emlap. Seras Kevanas padar ko praomas. Lordas Taivinas ivyniojo od ir i lygino. - Deimis mus paliko keblioje padtyje. Ruzas Boltonas ir jo pajg li kuiai yra iaur nuo ms. Prieai laiko Dvynius ir Keilino Griov. Robas

596

GEORGE R. R. MARTIN

Starkas sitaiss vakaruose, tad mes negalime atsitraukti Lanisport ir Kas terli Uol, nebent nusiteiktume miui. Deimis paimtas nelaisv ir jo ka riuomen nebeegzistuoja. Toras i Myro ir Berikas Dondarionas toliau pul dinja ms sjungininkus. rytus turime Arinus, Dragonstoune sdi Stanis Barateonas, o pietuose buria vliavininkus Haigardenas ir Stormsendas. Tyrionas kreivai ypteljo. - Daugiau drsos, tve. Bent jau Reigaras Targeirinas tebra negyvas. - Tikjausi, kad pasilysi mums daugiau nei vien poktus, Tyrionai, tar lordas Taivinas Lanisteris. Seras Kevanas susirauk vir emlapio, raukls ivagojo kakt. - Dabar Robas Starkas turs Edmur Tl ir Triakio lordus. Jungtins j pajgos gali pranokti msikes. O Ruzui Boltonui likus u ms... Taivinai, jei mes ilgiau stovsim ia, bijau, kad atsidursime tarp trij kariuomeni. - Neturiu joki ketinim likti ia. Turime ubaigti savo reikalus su jau nuoju lordu Starku, kol Renlis Barateonas neiygiavo i Haigardeno. Boltonas mans nejaudina. Jis ivargs, o prie aliosios akos mes j dar labiau nukamavome. Jis vysis ltai. Taigi... rytoj ygiuojame Heirinhol. Kevanai, noriu, kad sero Adamo valgai ivalgyt keli. Duok jam tiek vyr, kiek reikia, ir isiskite juos grupmis po keturis. Nepaksiu daugiau dingim. - Klausau, milorde, bet... kodl Heirinhol? Tai niauri, nelaiminga vie ta. Kai kas sako, kad ji prakeikta. - Tegu, - tar lordas Taivinas. - Paleisk ser Gregor ir pasisk j prieais mus su savo plikais. Dar isisk Varg Hout ir jo laisvuosius raitelius bei ser Eimor Lor. Kiekvienas turs po tris imtus raiteli. Pasakyk jiems, kad noriu matyti upi emes liepsnojanias nuo Dievo Akies iki Raudono sios akos. - Jie jas suplekins, - stodamasis tar seras Kevanas. - Duosiu saky mus. - Jis nusilenk ir pasuko ieiti. Likus dviese, lordas Taivinas vilgteljo Tyrion. - Tavo laukiniams patikt truput paplikauti. Pasakyk jiems, kad gali joti su Vargu Houtu ir grobti, kas jiems patinka - grybes, atsargas, moteris; lai pasiima visk, k nori, o visa kita sudegina. - Mokyti iag ir Timet kaip plikauti yra tas pats, kas mokyti gaid giedoti, - pasak Tyrionas, - taiau a biau links pasilaikyti juos prie sa vs. - iurkts ir nevaldomi, taiau vaildlingai buvojo, ir jis pasitikjo jais labiau nei tvo vyrais. Jis neketino j niekam perleisti. - Tada veriau imok juos suvaldyti. A neleisiu siaubti miesto. - Miesto? - nesuprato Tyrionas. - Apie kok miest mes kalbam? - Apie Karaliaus Uost. A siuniu tave dvar. ito Tyrionas nesitikjo. Jis siekteljo vyno ir gurknodamas akimirk svarst. - Ir k a ten veiksiu?

SO ST AIDIMAS

597

- Valdysi, - trumpai tar tvas. Tyrionas vilpteljo ir nusijuok. - Mano mieloji ses turt k apie tai pasakyti. - Tegu sako, k nori. Jos sn reikia paimti nag, kol jis visko nesu gadino. A kaltinu tuos niekdarius i tarybos - ms draug Piter, gerbia m meister ir t bekiau stebukl lord Veir. Kokius patarimus jie duoda Dofriui, jei jis kreia vien kvailyst po kitos? Kas pasil pakelti Jan Slint lordus? To vyro tvas buvo msininkas, o jie atiduoda jam Heirinhol. Heirinholas buvo karali buvein! Jei bt mano valia, jis n kojos ten nekelt. Man sak, kad savo simboliu jis pasirinko kruvin iet. A biau pasils kruvin kapokl. - Jo tvas nepakl balso, taiau Tyrionas velg pykt auksinse aki kibirktlse. - O atleisti elm, kur ia protas buvo? Taip, vy ras senas, taiau Beiristino Drsiojo vardas karalystje vis dar reikmingas. Jis teik garb daugeliui vyr, kuriems tarnavo. Ar kas nors gali t pasakyti apie Skalik? Savo un eri kaulais po stalu, bet nesodini jo alia ant aukto suolo. - Jis bed pirtu Tyrionui veid. - Jei Sersi negali suvaldyti berniuko, tu privalai. O jei tie i tarybos mums kenkia... Tyrionas suprato. - Mietai, - atsiduso jis. - Galvos. Sienos. - Matau, imokai kelet mano pamok. - Daugiau, nei numanot, tve, - tyliai atsak Tyrionas. - Jis baig vyn ir susimsts pastat on taur. Jautsi labiau pamalonintas, nei norjo pri painti. Taiau prisimin m auktupyje ir vl suabejojo, ar jis ir vl siun iamas laikyti kairs. - Kodl a? - paklaus, pakreips galv. - Kodl ne dd? Kodl ne seras Adamas, seras Flementas ar lordas rtas? Kodl ne... didesnis vyras? Lordas Taivinas staiga atsistojo. - Tu mano snus. Tada jis suprato. Tu manai, kad jis prarastas, pagalvojo. Prakeiktas un snuki, tu manai, kad i Deimio nebra naudos ir a vienintelis, kuris tau liko. Tyrionas norjo jam trenkti antaus, spjauti veid, isitraukti durkl, irti ird ir pairti, ar ji padaryta i seno kieto aukso, kaip kalba mons. Ta iau sdjo kaip sdjs, tylus ir ramus. Suduusios taurs uks sutrakjo po tvo kulnais, kai lordas Taivinas perjo kambar. - Paskutinis dalykas, - tar jis prie dur. - Tu nesivei dvar keks. Tyrionas dar ilgai sdjo bendrajame kambaryje tvui ijus. Galiau siai jis ukop laiptais savo jauk kampel po varpo boktu. Lubos buvo emos, taiau nyktukui tai nebuvo didelis trkumas. Nuo lango jis mat kartuves, kurias tvas surent kieme. Naktiniam vjui puiant, smuklininks lavonas ltai sukosi ant virvs. Jis pasidar plonas ir nupieps kaip La nisteri viltys.

598

GEORGE R. R. MARTIN

ei mieguistai kak sumurmjo ir pasirito prie jo, kai jis atsisdo ant pkini patal krato. Jis pakio rank po antklode ir sum minkt krt, ir jos akys atsimerk. - Milorde, - tar ji su mieguista ypsena. Pajuts sukietjus spenel Tyrionas j pabuiavo. - Ketinu nusiveti tave Karaliaus Uost, mieloji, - sukudjo jis.

JONAS

umel velniai suprunkt Jonui tempus pavar. Ramiau, mieloji ponia, - tar jis velniu balsu, ramindamas j prisi lietimu. Arklidse iugdjo vjas, altai, negyvai alsuodamas jam veid, taiau Jonas nekreip dmesio. Jis pririo savo ryul prie balno, randuoti pirtai buvo nelanksts. - Vaiduokli, - velniai paauk, - eik pas mane. Ir vilkas pribgo, deganiomis it arijos akimis. - Jonai, praau. Negali ito daryti. Jis sdo baln, rankose laikydamas vadeles, ir apgr irg nakt. Ar klidi tarpduryje stovjo Semvelis Tarlis, mnulio pilnatis goksojo jam per pet. Jis met milino el, ilg ir juod. - Pasitrauk i kelio, Semai. - Jonai, tu negali, - tar Semas. - A tau neleisiu. - Nenoriau tavs sueisti, - tar jam Jonas. - Pasitrauk, Semai, arba sutrypsiu tave. - Nesutrypsi. Turi paklausyti mans. Praau... Jonas spusteljo kulnais ir kumel oko prie dur. Akimirk Semas nesi trauk, jo veidas bolavo apvalus kaip mnulis u nugaros, burna isiiojus i nuostabos. Paskutin akimirk, kai jie buvo beveik ant jo, jis atoko on, kaip Jonas ir spjo, bet suklupo ir pargriuvo. Kumel peroko per j ir pasi leido nakt. Jonas pakl savo sunkaus apsiausto gobtuv ir pasuko irg. Juodoji pilis buvo tyki ir rami, kai jie ijojo, Vaiduoklis bgo alia. Vyrai jo sargyb ant Sienos u jo, tai jis inojo, taiau j akys buvo nukreiptos iaur, o ne pie tus. Niekas jo nepamatys, niekas, iskyrus Sem Tarl, mginant atsistoti ant koj sen arklidi dulkse. Jis tikjosi, kad Semas nesusieid itaip kris damas. Jis buvo toks sunkus ir nevikrus, kaip niekur nieko galjo susilauyti rie ar isisukti kulkn traukdamasis i kelio. A j spjau, - mintyse tar Jonas. - Su juo tai vis tiek neturi nieko bendra." Jodamas jis pamanktino sustingusi rank, isksdamas ir sugniaudamas randuotus pirtus. Juos vis dar skaudjo, taiau buvo gera bti be tvarsi. Mnulio viesa nusidabrino kalvas jam jojant vingiuojaniu karalikojo kelio kaspinu. Reikjo nusigauti kuo toliau nuo Sienos, kol jie susivoks, kad jo nebra. Ryt jis isuks i kelio ir lks tiesiai per laukus, krmus ir up, kad paklaidint persekiotojus, taiau i akimirk greitis buvo svarbiau nei klas ta. Jie tikrai supras, kur jis keliauja. Senasis Lokys buvo prats pakirsti su pirmja viesa, tad iki auros Jo nui reikjo veikti kiek manoma daugiau myli... jei Semas Tarlis jo ne

600

GEORGE R. R. MARTIN

iduos. Storulis buvo pareigingas ir lengvai bauginamas, taiau myljo Jon kaip brol. Klausinjamas Semas tikrai pasakys teisyb, taiau Jonas nesivaizdavo, kad jis vertsi pro sargybinius prie Karaliaus bokto adinti Mormonto i mieg. Kai Jonas nepasirodys virtuvje paimti Senajam Lokiui pusryi, jie pa siirs jo celje ir ras ant lovos Ilganag. Buvo sunku j palikti, bet Jonas dar nepuol taip emai, kad j pasiimt. Net Dora Mormontas to nepadar, kai bgo usitrauks nelov. Be abejoni, lordas Mormontas ras vertesn io kalavijo. Jonas jautsi nekaip, pagalvojs apie senj vad. Jis inojo, kad jo pabgimas bus kaip druska ant vis dar kraujuojanios aizdos dl snaus nuopuolio. Atrod negrau itaip atsimokti jam u pasitikjim, taiau Jo nas nieko negaljo padaryti. Kad ir kaip pasielgt, vis tiek k nors iduot. Net ir dabar jis neinojo, ar elgiasi garbingai. Pietieiams buvo lengviau. Jie turjo savo ventikus, su kuriais galjo pasitarti, kurie galjo jiems ids tyti diev vali ir padti atskirti gera nuo blogo. Taiau Starkai garbino se nuosius bevardius dievus, ir jei irdies mediai ir girdjo, jie nekalbjo. Paskutiniams Juodosios pilies iburiams u jo inykus, Jonas sultino ku mel iki ingins. Jo lauk ilga kelion, o teturjo tik vienintel irg. Pie iau pakelse buvo tvirtovi ir kaim, kur jis prireikus gals isikeisti kumel pailsjus ristn, bet tik jei ji nesusieis ir nepakratys koj. Netrukus jam reiks susirasti nauj drabui; veikiausiai juos teks pa sivogti. Nuo galvos iki koj jis vilkjo juodai: aukti odiniai jojimo batai, iurktaus audeklo kelns ir tunika, berankov odin liemen ir sunkus vil nonis apsiaustas. Jo ilgasis kalavijas ir durklas buvo kiti juodas kurmio kailio maktis, o grandininiai markiniai ir kepur balnakrepyje taip pat juodi. Dl bet kurio i daikt grs mirtis, jei jis bt pagautas. Juodai vil kint nepastamj tariai nuvelgdavo kiekviename kaime ir tvirtinimuose iaur nuo Ssmaukos, o vyrai netrukus ims jo iekoti. Kai iskris meisterio Eimono varnai, Jonas inojo - ramaus prieglobsio neras. Net ir Vinterfele. Branas gal ir nors j sileisti, bet meisteris Luvinas turi daugiau proto. Jis urems vartus ir lieps keliauti Jonui savais keliais, kaip ir dera. Veriau ivis ten nevykti. Taiau mintyse jis aikiai mat pil, lyg j bt paliks tik vakar; dunk sanias granito sienas, didij men su dm, un ir kepamos msos kva pais, tvo kambar, boktel, kur jis miegojo. Jis nieko taip nenorjo, kaip vl igirsti Brano juok, vakarienei pavalgyti Geido ikepto pyrago su jautiena ir onine, paklausyti senosios aukls pasakojim apie miko vaikus ir Flo rian Kvail. Taiau jis paliko Sien ne dl to; jis ivyko, nes vis dlto buvo savo tvo snus ir Robo brolis. Dovanotas kalavijas, netgi toks kaip Ilganagis, nepa vert jo Mormontu. Ir jis nebuvo Eimonas Targeirinas. Tris kartus senolis rinkosi ir triskart laimjo garb, taiau tai buvo jo apsisprendimas. Net ir

S O ST AIDIMAS

601

dabar Jonas nesuprato, ar meisteris liko todl, kad buvo silpnas ir bailus, ar todl, kad stiprus ir teisingas. Taiau suprato, k senasis norjo pasakyti apie pasirinkimo skausm; suprato pernelyg gerai. Tyrionas Lanisteris tvirtino, kad dauguma vyr veriau neigia nemalo ni ties nei j pripasta, taiau Jonas buvo sotus neigim. Jis buvo tas, kas buvo; Jonas Snou, pavainikis ir priesaikos lauytojas, be motinos, be draug ir prakeiktas. Likus savo gyvenim - kad ir koks jis bt trumpas - jis bus pasmerktas likti praalaiiu, tyleniu, stovti elyje ir nedrsti pasisakyti savo tikro vardo. Kad ir kur jis keliaut per Septynias Karalystes, jis turs gyventi meluodamas, kitaip kiekvieno mogaus ranka kils prie j. Taiau tai nesvarbu, jei jis igyvens tiek ilgai, kad stot alia brolio ir atkeryt u tvo mirt. Jis prisimin Rob, kaip paskutin kart j mat stovint kieme ir kaip sniegas tirpo jo katoniniuose plaukuose. Jonas ateit pas j paslapia, per sirengs. Jis band sivaizduoti Robo iraik, kai jis atskleist, kas ess. Jo brolis papurtyt galv ir nusiypsot, ir pasakyt... jis pasakyt... Jis negaljo velgti ypsenos. Kad ir kaip mgino, jis jos nemat. Jis su simst apie dezertyr, kur jo tvas nukirsdino tdien, kai rado didvilkius. Tu itarei odius, - sak jam lordas Edardas. - Tu davei priesaik broli akivaizdoje, prie senuosius ir naujuosius dievus." Desmondas ir Storasis Tomas atitemp vyr prie trinkos. Brano akys buvo iplstos ir virto i kak tos, ir Jonui teko priminti, kad jis laikyt pon. Jis prisimin tvo veid ir vilgsn, kai Teonas Greidojus atne Led, kraujo iurkles ant sniego, kaip Teonas paspyr galv, kai ji atriedjo prie jo koj. Jis svarst, k tvas bt dars, jei dezertyras bt buvs jo brolis Bendi nas, o ne tas skarmaluotas nepastamas. Ar bt buv kitaip? Turt bti, tikriausiai... ir Robas j pasveikins, tikrai. Jis turi, antraip... Jonas negaljo apie tai galvoti. Skausmas dilgsjo giliai pirtuose, kai su spaud vadeles. Jis kulnais paragino irg ir pasileido uoliais, dulkdamas karalikuoju keliu, lyg nort pralenkti abejones. Jonas nebijojo mirties, ta iau jis nenorjo mirti itaip, paniekintas ir suritas, nukirsdintas kaip pa prasiausias plikas. Jei jis turi inykti, tegu tai vyksta su kalaviju rankose, kaunantis su tvo udikais. Jis nebuvo tikras Starkas, niekuomet nebuvo... taiau jis galt mirti kaip toks. Tegu mons kalba, kad Edardas Starkas uaugino keturis snus, ne tris. Vaiduoklis laiksi j tempo madaug pusmyl, raudonas lieuvis kabal davo jam i nasr. Raitelis ir irgas vienodai nuleido galvas, kai pavar ku mel dar spariau. Vilkas sultino ingsn, sustojo, kur laik stebjo, jo akys rjo raudonai mnulio viesoje. Jis inyko unugaryje, taiau Jonas inojo, kad seks savo tempu. Pro medius abipus kelio sumirgjo isibarst iburiai - Molstaunas. Jam jojant pro al amteljo uo, i arklidi pasigirdo mulo mykimas, taiau

602

GEORGE R. R. MARTIN

iaip miestelis buvo tylus. en bei ten pro udarytus langus viet ugniakur ugnis, skverbdamasi pro lent plyius, taiau retai kur. Molstaunas buvo didesnis, nei atrod, taiau trys jo ketvirtadaliai slp si po eme, giliuose iltuose rsiuose, kuriuos jung tuneli labirintas. Ten, apaioje, buvo net vienamis, viruje tesimat tik medin bdel, ne didesn nei iviet, su raudonu ibintu, kabaniu vir dur. Ant Sienos jis girdjo vy rus vadinant kekes ukastais lobiais". Pagalvojo, gal kas i juodj jo broli ir inakt ia kasinja. Tai irgi buvo priesaikos lauymas, taiau niekam tas nerpjo. Tik jau prajojs miestel Jonas vl sultino temp. Ir jis, ir kumel buvo permirk prakaitu. Jis ilipo i balno drebdamas, nudegusi ranka sopjo. Po mediais ppsojo tirpstanio sniego pusnis, ryki mnulio viesoje, vanduo kapsjo balutes. Jonas suglaud rankas riekuias, gaudydamas laant vanden. Itirps sniegas buvo altas kaip ledas. Jis atsigr, apsilakst veid, kol m naibyti skruostus. Pirtus skaudjo kaip niekad per daugel dien, o galva taip pat tvinkiojo. Elgiuosi teisingai, kalbjo sau, tad kodl taip blo gai jauiuosi? irgas buvo apsiputojs, tad Jonas pam j u pavadio ir kur laik ved. Kelias buvo tik tokio platumo, kad galt alia isitekti du raiteliai, jo pavirius ivagotas vandens sroveli ir akmenuotas. Tas lkimas tikrai buvo kvailas, juk galjo nusisukti sprand. Jonas svarst, kas j apsdo. Ar jis taip skuba numirti? Kakokio gyvno tolimas klyksmas mike privert pakelti akis. Kumel nervingai suprunkt. Ar jo vilkas surado grob? Jis sudjo rankas prie bur nos: Vaiduokli! - kteljo. - Vaiduokli, ionai!" Atsak tik lap lamjimas u jo, pakilus peldai. Raukydamasis Jonas keliavo toliau. Jis ved kumel pusvaland, kol i nudivo. Vaiduoklis nepasirod. Jonas norjo vl sstis baln ir joti, ta iau nerimavo dl dingusio vilko. y yaiduokliy - vl paauk. - Kur tu? io nai! Vaiduokli!" Niekas iuose mikuose negaljo pakenkti didvilkiui, net ir vos gteljusiam, nebent... ne, Vaiduoklis buvo pernelyg protingas, kad pult mek, o jei kur netoliese bt vilk gauja, Jonas tikrai girdt juos kaukiant. Reikia pavalgyti, nusprend. Maistas nuramint jo skrand ir leist Vai duokliui j pasivyti. Kol kas pavojaus nebuvo; Juodoji pilis vis dar miega. Balnakrepyje jis rado divs, gaball srio ir nedidel apvytus rud obuol. Jis gabenosi ir sdytos jautienos, kiaulienos kumpio, kurio nukniauk i vir tuvs, taiau ms pasiliks rytdienai. Kai j suvalgys, reiks medioti, o tai kelion sultins. Jonas sdjo po mediais ir krimto divs su sriu, o jo kumel rupno jo palei karalikj keli. Obuol pasiliko paskiausiai. is iek tiek suminkt jo, bet vidus buvo vis dar rgtus ir sultingas. I jo buvo liks beveik grautu

SO S T AIDIMAS

603

kas, kai igirdo irgus ir i iaurs. Jonas mitriai paoko ir nuingsniavo prie kumels. Ar jis gali nuo j pasprukti? Ne, jie jau per arti, jie tikrai j igirs, o jeigu jie i Juodosios pilies... Jis paved kumel toliau nuo kelio, u tanki aliai pilk spygliuoi s alyno. Bk tyliai", - pritilds bals papra, slindamas pasivalgyti pro akas. Jei dievai bus maloningi, raiteliai prajos. Veikiausiai tai moneliai i Molstauno, kininkai pakeliui laukus, taiau kodl jie ijojo vidurnakt... Jis pasiklaus kanop kaukjimo, kuris vis garsjo, irgams dundant karalikuoju keliu. I garso j buvo penki ar ei, maiausiai. Pro medius atsklido balsai. - ...esi tikras, kad jis joja iuo keliu? - Mes negalime bti tikri. - Jis galjo joti ir rytus, tiek mes ir inom. Arba isuko i kelio ir nukr per mikus. Bent a taip daryiau. - Tamsoje? Kvailyst. Jei nenukristum nuo irgo ir nenusisuktum spran do, pasiklystum ir saulei tekant vl atsirastum prie Sienos. - Neatsirasiau. - Grenas kalbjo susierzins. - A joiau pietus, pietus gali rasti pagal vaigdes. - O jei dangus bt debesuotas? - paklaus Pipas. - Tada nevykiau. siterp kitas balsas: - inai, kur a biau jo vietoje? Molstaune kasiniau lobius. - Tarp medi nuskardjo iurpus Rupiaus juokas. Jono kumel prunkteljo. - Nutilkit, - tar Halderis. - Kak igirdau. - Kur? A nieko negirdiu. - irgai sustojo. - Tu negirdi net savo bezdjimo. - Girdiu, - nenusileido Grenas. - Tylos! Jie visi nutilo, siklaus. Jonas sulaik kvap. Semas, pagalvojo jis. Jis nenudm pas Senj Lok, taiau nenujo ir gulti, jis paadino kitus berniu kus. Prakeikimas! Iauus, jei jie neguls savo lovose, taip pat bus pavadinti dezertyrais. K jie sau mano? Slopi tyla, regis, tssi aminai. I ten, kur buvo sitaiss, Jonas pro akas mat j arkli kojas. Galiausiai prabilo Pipas. - K tu girdjai? - Neinau, - prisipaino Halderis. - Kakok gars, maniau, tai ir gas, bet... - ia nieko nra. Akies kampuiu Jonas pastebjo tarp medi judant blyk el. Su narjo lapai ir Vaiduoklis iniro i eli taip staiga, kad Jono kumel isi gando ir suprunkt. - Ten! - suuko Halderis.

604

GEORGE R. R. MARTIN

- A irgi girdjau! - Idavikas, - pasak Jonas didvilkiui, okdamas baln. Jis pasuko ku mels galv, nordamas pradingti mike, taiau jie ugriuvo jam neveikus n deimties pd. - Jonai! - kteljo jam pavymui Pipas. - Stok, - tar Grenas. - Tu nepaspruksi nuo ms vis. Jonas apsigr juos, isitrauk kalavij. - Traukits. Nenoriu js sualoti, bet taip padarysiu, jei bsiu priverstas. - Vienas prie septynis? - Halderis dav enkl. Berniukai isisklaid ir j apsupo. - Ko js i mans norit? - paklaus Jonas. - Norime grinti tave ten, kur tavo vieta, - tar Pipas. - Mano vieta greta brolio. - Mes dabar esame tavo broliai, - tar Grenas. - Jie nuritins tau galv, jei tave suiups, inai tai, - Rupius nervingai nusijuok. - Tai taip kvaila, itaip pasielgt nebent Tauras. - Nepasielgiau, - tar Grenas. - A nesu priesaikos lauytojas. A ita riau odius ir ketinu j laikytis. - Ir a, - tar Jonas. - Nejau nesuprantat? Jie nuud mano tv. Prasid jo karas, mano brolis Robas kariauja upi emse... - Mes inome, - rimtai tar Pipas. - Semas mums visk papasakojo. - Apgailestaujame dl tavo tvo, - tar Grenas, - bet tai nekeiia esms. Kai itari odius, nebegali ivykti, kad ir kas nutikt. - A privalau, - kartligikai gynsi Jonas. - Tu itarei odius, - primin Pipas. - Dabar prasideda mano sargyba, sakei. Ir ji nesibaigs iki mano mirties. - A gyvensiu ir mirsiu savo poste, - linksdamas pridr Grenas. - Jums nereikia priminti man odi, moku juos taip pat puikiai, kaip ir js. - Dabar jis buvo piktas. Kodl jie neleidia jam taikiai keliauti? O jie dar labiau m spausti. - A esu kalavijas tamsoje, - ugiedojo Halderis. - Stebtojas ant sien, - pritar Pipas. Jonas ikeik juos akis. Jie nekreip dmesio. Pipas paragino irg ar iau, deklamuodamas: - A esu ugnis, kuri dega tamsoje, viesa, kuri atnea aur, ragas, kuris paadina mieganius, skydas, kuris saugo moni karalyst. - Atsitrauk, - spjo j Jonas ir usimojo kalaviju. - A rimtai, Pipai. - Jie net nevilkjo arv, panorjs jis galjo sukapoti juos gabalus. Mataras suko ratus u jo. Jis prisijung prie choro. - A skiriu savo gyvenim ir garb Nakties sargybai. Jonas paragino kumel, apsuko j ratu. Berniukai j buvo apsup ir spau d i vis pusi.

SO S T AIDIMAS

605

- i nakt... - priuoliavo Halderis i kairs. - ...ir visas ateinanias naktis, - ubaig Pipas. Jis siekteljo Jono vade li. - Nagi, rinkis. Nudk mane arba grk su manimi. Jonas pakl kalavij... ir bejgikai vl nuleido. - Bk prakeiktas, - tar. - Bkit visi prakeikti! - Ar turtume suriti tau rankas, ar duosi od grti su mumis taikiai? paklaus Halderis. - A nebgsiu, jei tai turi omeny. - Vaiduoklis ilindo i po medi ir Jo nas dbteljo j. - Menkai i tavs ia naudos buvo, - tar. Gilios raudonos akys supratingai velg j. - Veriau paskubkime, - paragino Pipas. - Jei negrime iki pravintant, Senasis Lokys mums visiems nuraus galvas. Kelions atgal Jonas Snou beveik neprisimin. Atrod trumpesn nei ke lion pietus, galbt todl, kad jo mintys klajojo kitur. Pipas nustat temp uoliais, ingine, risia ir galiausiai vl pasileido uoliais. Molstaunas priar tjo ir nutolo, raudonasis ibintas vir vienamio dur seniai buvo ugess. Jie parvyko laiku. Iki auros dar buvo likusi valanda, kai Jonas prieais ivy do Juodosios pilies boktus, tamsius milinikos Sienos baltumoje. kart ji neatrod kaip namai. Jie gali grinti j atgal, kalbjo sau Jonas, taiau negali priversti pasilikti. Karas nesibaigs rytoj ar poryt, o jo draugai negali sekti jo dien nakt. Jis ilauks, privers juos patikti, kad jis nusprend niekur nebebgti... o tada, kai j budrumas sumas, jis vl leisis keli. Kit kart vengs karalikojo kelio. Jos palei Sien rytus, galbt iki pat jros, ilgesniu keliu, bet saugesniu. O gal net vakarus, kalnus, o tada vl pietus per auktas perjas. Tai buvo vaildling kelias, sunkus ir klastingas, taiau bent jau niekas jo neseks. Jis nesiartins per imt myli prie Vinterfelo ar karalikojo kelio. Semvelis Tarlis lauk j senose arklidse, sudribs ant ems prie iaud kupetos, pernelyg sunerims, kad umigt. Jis pakilo ir nusikrat apus. - A... a diaugiuosi, kad jie tave rado, Jonai. - O a - ne, - lipdamas i balno tar Jonas. Pipas nuoko nuo irgo ir pasipiktins pavelg vintant dang. - Padk mums nubalnoti irgus, Semai, - tar maasis vaikis. - Ms laukia ilga diena, o mes be miego, kad j itvertume, ai lordui Snou. Iauus dienai, Jonas nujo virtuv kaip ir kiekvien ryt. Tripirtis Hobas netar n odio, tik padav Senojo Lokio pusryius. iandien tai buvo trys kietai virti rudi kiauiniai su skrudinta duona ir keptu kumpiu bei du buo susiraukljusi slyv. Jonas nune valg Karaliaus bokt. Jis rado Mormont sdint prie lango, raant. Jo varnas straksjo pirmyn atgal per jo peius kranksdamas: Grd, grd, grd. Jonui jus, pauktis suklyk. - Padk valg ant stalo, - pakls akis tar Senasis Lokys. - Noriau alaus.

606

GEORGE R. R. MARTIN

Jonas atidar udaryt lang, pam alaus sot nuo laukujs palangs ir pripyl rag. Hobas davjam citrin, vis dar alt nuo Sienos. Jonas sutraik j kumtyje. Sultys varvjo jam pro pirtus. Mormontas kasdien gerdavo al su citrina ir tvirtino, kad btent todl tebeturi dantis. - Be abejons, tu myljai savo tv, - tar Mormontas, kai Jonas padav jam rag. - Tie, kuriuos mylime, mus kaskart sunaikina, vaikine. Atsimeni, k tau sakiau? - Atsimenu, - niriai tar Jonas. Jis nenorjo kalbti apie tvo mirt, net ir su Mormontu. - Pasistenk to niekada nepamirti. Sunkiausios tiesos yra tos, kuri reikia laikytis tvirtai. Paduok man lkt. Ir vl kumpis? Tebnie. Atrodai pavargs. Ar pasijodinjimas mnulio viesoje taip ivargino? Jonui gerkl isausjo. - Js inote? inote, aidu atkartojo varnas nuo Mormonto peties. inote. Senasis Lokys prunkteljo. - Nejau manai, kad jie isirinko mane Nakties sargybos lordu vadu dl to, kad esu kvailas kaip kelmas, Snou? Eimonas man sak, kad tu keliausi. A atsakiau jam, kad gri. A pastu savo vyrus... ir berniukus taip pat. Garb nukreip tave karalikuoju keliu... ir garb grino atgalios. - Mano draugai mane grino, - tar Jonas. - Ar a sakiau, kad tai buvo tavo garb? - Mormontas tyrinjo savo lkt. - Jie nuud mano tv. Ar tikjots, kad nieko nedarysiu? - Ties sakant, tikjoms, kad pasielgsi, kaip kad pasielgei. - Mormontas paragavo slyvos ir ispjov kauliuk. - sakiau tave stebti. Mat, kaip tu i vykai. Jei tavo draugai nebt tavs grin, btum suiuptas pakeliui, ir ne draug. Nebent turtum irg su sparnais kaip varno. Turi tok? - Ne. - Jonas jautsi kvailai. - Gaila, mums toks irgas praverst. Jonas isities. Jis tar sau, kad mirs garbingai, bent jau tiek jis galjo pa daryti. - A inau bausm u dezertyravim, milorde. A nebijau mirti. Mirti! - suklyk varnas. - Nei gyventi, tikiuosi, - tar Mormontas, durklu atsipjov ksnel kum pio ir sur varnui. - Tu dar nedezertyravai - dar ne. Tu stovi tai ia. Jei nukirsdintume kiekvien, kuris nakia ijojo Molstaun, vien vaiduokliai saugot Sien. Taiau tu viliesi pasprukti rytoj ar po poros savaii. Ar taip? Ar to tikiesi, berniuk? Jonas tyljo. - Taip ir maniau. - Mormontas nusilupo virto kiauinio lukt. - Tavo tvas mir, vaikine. Ar manai, kad gali j grinti? - Ne, - niriai atsak jis.

SO ST AIDIMAS

607

- Taigi, - tar Mormontas. - Mes matme negyvlius prisikelianius, mes abu, ir daugiau to nebenoriu ivysti. - Jis suvalg kiauin dviem ksniais ir isitrauk i tarpdanio lukto skeveldr. - Tavo brolis karo lauke su visa iaurs jga u j. Bet kuris i jo lord vliavinink vadovauja didesniam b riui kalavijuoi nei j rastum visoje Nakties sargyboje. Kodl sivaizduoji, kad jiems reikia tavo pagalbos? Ar esi toks galingas karys, ar kienje neio jiesi grumkin, kuris paveria tavo kalavij stebuklingu? Jonas neturjo atsakymo. Varnas kapnojo kiauin, dauydamas lukt. Snapu pro skyl jis isitrauk gabaliuk trynio ir baltymo. Senasis Lokys atsiduso. - Nesi vienintelis, kur paliet is karas. Gal ir nepatinka, bet mano se suo ygiuoja tavo brolio pajgose, ji ir jos dukterys, apsirengusios vyrikais arvais. Meg sena ila bestija, usispyrusi, kartako ir rytinga. Ties sa kant, a negaliu paksti tos bjaurios moters, taiau tai nereikia, kad mano meil jai dl to menkesn, nei tu jauti savo netikroms seserims. - Rauky damasis Mormontas pam paskutin kiauin ir suspaud kumtyje, is sutrakjo. - O gal ir taip. Net jei ir taip, a sielvartauiau, jei j nuudyt, taiau nematysi, kad bgiau. A itariau odius, kaip ir tu. Mano vieta ia... o kur tavo, berniuk? A neturiu vietos, norjo pasakyti Jonas, a pavainikis, neturiu teisi, var doy motinos, o dabar net ir tvo. odiai liko neitarti. - A neinau. - Utat a inau, - tar lordas vadas Mormontas. - Kyla alti vjai, Snou. U Sienos ilgja eliai. Koteris Paikas rao apie milinikas bandas elni, plstani pietus ir rytus link jros, taip pat mamutus. Jis sako, kad vienas i jo vyr atrado didiulius kreivus pdsakus maiau nei per tris mylias nuo Ryt sargybos. eli bokto valgai rado apleistus itisus kaimus, o nakti mis seras Denis sako mats kalnuose lauus, auktas liepsnas, kurios plieskia nuo sutem iki auros. Korinas Halfhendas tarpeklio gilumoj sugavo belais v, ir is prisiekia, kad Mensas Reideris buria visus savo mones naujuose, paslaptinguose tvirtinimuose, kuriuos rado, o kokiems tikslams - vienas dievas teino. Ar manai, kad tavo dd Bendinas buvo vienintelis valgas, kur praradome pernai? Benas Dinas, krankteljo varnas, kraipydamas galv, kiauinio trupiniai krito jam i snapo. Benas Dinas. Benas Dinas. - Ne, - tar Jonas. Buvo ir kit. Per daug. - Ar manai, kad tavo brolio karas svarbesnis nei ms? - suriko vadas. Jonas pakramt lp. Varnas plasteljo j sparnais. Karas, karas, karas, sukrank. - Ne svarbesnis, - tar jam Mormontas. - Dievai mus tesaugo, berniuk, tu nesi aklas ir nesi kvailas. Kai negyvliai ateis medioti naktyje, manai, bus svarbu, kas sdi Geleiniame soste?

608

GEORGE R. R. MARTIN

- Ne. - Jonas apie tai nepagalvojo. - Tavo lordas tvas atsiunt tave pas mus, Jonai. Kodl, kas gali pasakyti? Kodl? Kodl? Kodl? - krank varnas. - A tik inau, kad Stark gyslomis vis dar teka Pirmj moni kraujas. Pirmieji mons pastat Sien, ir sakoma, kad jie prisimena tai, k kiti jau pamiro. Ir tas tavo vris... jis nuved mus pas tuos padarus, spjo tave apie negyvl ant laipt. Seras Deremis, be abejons, pavadint tai atsitiktinu mu, bet seras Deremis mirs, o a ne. - Lordas Mormontas durklo smaiga liu pasmeig gabaliuk kumpio. - Manau, kad tau buvo lemta ia atsirasti, ir a noriu, kad tu ir tavo vilkas keliaut su mumis, kai vyksime u Sienos. Nuo jo odi Jonui per nugar nubgo diaugsmo iurpuliukai. - U Sienos? - Girdjai mane. A ketinu surasti Bendin Stark - gyv ar mirus. Jis sukramt ksn ir nurijo. - A nesdsiu ia romus ir nelauksiu snieg ir ledini vj. Mes turime inoti, kas dedasi. kart Nakties sargyba jos di delmis pajgomis prie Karali anapus Sienos, Kitus ir visus, koki ten dar gali bti. Ketinu vadovauti jiems pats. - Jis baksteljo durklo smaigaliu Jonui krtin. - Pagal paprot, lordo vado padjjas yra ir jo skvairas... bet a nenoriau kiekvien ryt pabusti galvodamas, ar vl nepabgai. Tad man reikia atsakymo i tavs, Jonai Snou, ir a j igirsiu dabar. Ar esi Nakties sar gybos brolis... ar tik pavainikis, kuriam rpi aisti kar? Jonas Snou isities ir giliai ltai kvp. Atleiskit man, tve. Robai, Arija, Branai... atleiskite, kad negaliu jum s padti. Jis sako ties. Mano vieta ia. - A... js, milorde. Js karys. Prisiekiu. Daugiau nebebgsiu. Senasis Lokys suprunkt. - Gerai. O dabar eik ir prisisek kalavij.

KETLINA

trod, tkstantis met prajo nuo tada, kai Ketlina Stark nesi nauja gim sn i Riverano, valtele persikl per Akmenvart ir pradjo ke lion iaur, Vinterfel. Ir dabar jie kirto Akmenvart, tik berniukas jau vilkjo ploktes ir grandininius arvus vietoj vystykl. Robas sdjo valtyje su Pilkuoju Vju, jo ranka ilsjosi didvilkiui ant gal vos, irkluotojams traukiant irklus. Su juo buvo Teonas Greidojus. Jos dd Brindnas plauk kandin antroje valtyje su Greitdonu ir lordu Karstarku. Ketlina sitais valties priekyje. Jie skrod Akmenvart, leisdami smar kiai srovei neti juos pro dunksant Rato bokt. Tekenimas ir grumjimas didiulio vandens rato viduje primin mergyst ir praydino Ketlinos vei de ypsen. Nuo smiltainio sien i pilies kariai ir tarnai auk jos vard, ir Robo, ir Vinterfelo! Ant kiekvieno boktelio plazdjo Tli gimins vlia va: okantis sidabrinis uptakis raibuliuojaniame mlyno ir raudono fone. Tai buvo jaudinantis vaizdas, taiau po nepraskaidrino. Kain, ar jos irdis kada beatsigaus. O, Nedai... Rato bokto apaioje jie padar plat posk ir nusiyr per besidauan ius vandenis. Vyrai sukaup visas jgas. Prie akis atsivr plati vandens vart arka, ir ji igirdo sunki grandini girgdes, vir kylant didiesiems geleiniams vartams. Jie ltai kilo jiems artinantis, ir Ketlina pastebjo, kad apatin pus raudona nuo rdi. Plaukiant pro al nuo jos varvjo rudas dumblas, o mietai stirksojo vos keli coliai jiems vir galv. Ketlina vilgteljo grotas ir susirpino, kaip giliai sidusios rdys ir kaip ilgai vartai atsilaiky t prie taran, ir ar nevertt j pakeisti. Pastarosiomis dienomis panaios mintys retai j apleisdavo. Jie praplauk po arka ir po sienomis, nuo sauls viesos elius ir vl sauls vies. Valtys, didels ir maos, buvo priritos aplink juos prie gelei ni, akmenyje tvirtint ied. Tvo sargybiniai lauk drauge su jos broliu ant vandens laipt. Seras Edmuras Tlis buvo stuomeningas jaunas vyras susiv lusiais katoniniais plaukais ir liepsnojania barzda. Jo antkrtinis buvo api braiytas ir apdauytas nuo mio, jo mlynas ir raudonas apsiaustas nus tas kraujo ir dm dmmis. Greta jo stovjo lordas Titas Blekvudas, tvirtas it kuolas, trumpai nusikirps, ile pamargintomis juodomis andenomis ir kumpa nosimi. Jo ryks geltoni arvai buvo iraiyti mantriais vynuogi ir lap ratais, o i varno plunksn pasitas apsiaustas gaub jo siaurus peius. Tai lordas Titas ved pajgas, kurios itrauk jos brol i Lanisteri stovyklos. Atveskite juos ia, - sak seras Edmuras. Trys vyrai nulipo laiptais iki keli vanden ir ilgais kabliais pritrauk valt ariau. Pilkajam Vjui iokus,

610

GEORGE R. R. MARTIN

vienas pamet kart, klupteljo atgal ir mai atsisdo vanden. Kiti nusijuo k, o vyras labai susigdo. Teonas Greidojus prilaik valt u krato ir ap glbs per liemen ikl Ketlin, pastat j ant saus laipt aukiau savs, vandeniui teliskuojant jam aplink batus. Edmuras nulipo laiptais jos apkabinti. - Mieloji sese, - kimiai sumurmjo. Jis turjo gilias mlynas akis ir yp senoms sutvert burn, taiau dabar nesiypsojo. Atrod nusilps ir ivargs, nusikamavs po mio ir tampos. aizdotas kaklas sutvarstytas. Ketlina sti priai j apkabino. - Tavo sielvartas yra ir mano, Ket, - tar jis, kai jie atsitrauk vienas nuo kito. - Kai igirdome apie lord Edard... Lanisteriai sumoks, prisiekiu, u j bus atkeryta. - Ar tai man sugrins Ned? - atriai paklaus ji. aizda buvo perne lyg vieia velnesniems odiams. Ji dabar negaljo galvoti apie Ned. Ir negalvos. I to nra naudos. Ji turi bti stipri. - Niekas nepasikeis. Turiu pamatyti tv. - Jis laukia tavs savo kambaryje, - tar Edmuras. - Lordas Hosteris prikaustytas prie lovos, miledi, - paaikino jos tvo valdytojas. Kada tas gerasis mogus tapo toks senas ir ilas? - Jis nurod man tutuojau jus pas j atvesti. - A palydsiu j. - Edmuras palydjo j vandens laiptais ir per emes nij sien, kur Piteris Beilias ir Brandonas Starkas kart dl jos buvo sur m kalavijus. Masyvios smiltainio tvirtovs sienos dunksojo vir j. Einant pro duris tarp dviej sargybini su uvimis ant alm, ji paklaus: - Ar jam labai blogai? - Ir jau klausdama baiminosi atsakymo. Edmuro vilgsnis buvo nirus. - Meisteriai sako, kad jis greit mus paliks. Skausmas yra... nepabaigiamas ir kankinantis. J upldo aklas sitis, niris prie vis pasaul; prie brol Edmur ir se ser Lai, prie Lanisterius, prie meisterius, Ned, tv ir siaubnus dievus, kurie atima i jos juos abu. - Turjai man praneti, - tar ji. - Turjai praneti, vos tik suinojs. - Jis udraud. Jis nenorjo, kad prieai suinot, jog jis mirta. Karalyst kreiant tokiems neramumas, jis baiminosi, kad, jei Lanisteriai tars, koks jis silpnas... - ...upuls? - sunkiai ubaig Ketlina. Tai tavo darbas, tavo, kudjo vidi nis balsas. Jei nebtum nusprendusi paimti nelaisv nyktuko... Jie lipo vijais laiptais tyldami. Boktas buvo trionis, kaip ir pats Riveranas, o lordo Hosterio kambarys irgi trikampis, su akmeniniu balkonu, kuris kyojo rytus nelyginant didiu lio smiltainio laivo prieakys. Nuo ia pilies lordas galjo irti dantytas sienas, ir toli u j, kur susilieja vandenys. Jos tvo lova stovjo balkone.

SOS T AI DIMAS

611

- Jam patinka sdti saulkaitoje ir irti upes, - paaikino Edmuras. Tve, pairkit, k atvediau. Ket atvyko js aplankyti... Hosteris Tlis visuomet buvo stambus vyras; auktas ir plaiapetis jau nystje, stuomeningas senstant. Dabar jis atrod susitrauks, raumenys ir msos tarsi nutirpusios nuo kaul. Net jo veidas sukrits. Kai paskutin kar t Ketlina j mat, jo plaukai ir barzda buvo rudi, nudayti ilomis gijomis. Dabar jie tapo balti it sniegas. Jo akys atsimerk Edmuro bals. - Maoji katyt, - sumurmjo jis plonu, silpnu ir skausmo persmelktu balsu. - Mano maoji katyt. - Virpanti ypsena paliet jo veid, ranka ie kojo josios. - Laukiau tavs... - Paliksiu jus pasikalbti, - tar brolis, velniai pabuiavo tv kakt ir ijo. Ketlina atsiklaup ir pam tvo rank savas. Tai buvo didel ranka, ta iau dabar vieni kaulai ir oda, visa j stipryb dingusi. - Turjot man pasakyti, - tar ji. - Atsisti raitel, varn... - Raiteliai suimami, klausinjami, - atsak jis. - Varnai numuami... - J sum skausmo mlungis ir jo pirtai stipriai suspaud josios. - Mano pilve viai... gnaibo, nuolatos gnaibo. Dien ir nakt. Jie turi skaudias nyples, tie viai. Meisteris Vymanas paruoia man sapn vyno, aguonpienio... daug miegu... taiau nenorjau miegoti, kad pamatyiau tave, kai ateisi. Bijojau... kai Lanisteriai suiupo tavo brol, stovyklos aplink mus... bijojau, kad ieisiu taip ir nepamats tavs... bijojau... - A ia, tve, - tar ji. - Su Robu, savo snumi. Jis taip pat nori jus pa matyti. - Tavo berniukas, - sukudjo jis. - Jis turjo mano akis, a prisimenu... - Turjo ir tebeturi. Ir mes atgabenome jums Deim Lanister grandin se. Riveranas vl laisvas, tve. Lordas Hosteris nusiypsojo. - A maiau. Prajusi nakt, kai viskas prasidjo, a pasakiau jiems... tu rjau matyti. Jie nune mane prie vart namelio... stebjau nuo dantytos sienos. O, tai buvo nuostabu... deglai bangavo, girdjau ksnius, skrendan ius per up... diaugsmo riksmus... kai krito apsiausties boktas, dievai... galjau tada numirti, mielai, jei tik pirma biau pamats jus, vaikai. Ar tai padar tavo berniukas? Ar tai buvo tavo Robas? - Taip, - labai ididiai tar Ketlina. - Tai buvo Robas... ir Brindenas. Js brolis taip pat ia, milorde. - Jis. - Tvo balsas panjo silpn kudes. - Juodoji uvis... gro? I Slnio? - Taip. - Ir Laiza? - altas vjas padvelk per jo plonus baltus plaukus. - Dievai maloningi, tavo sesuo... ar ji taip pat atvyko?

612

GEORGE R. R. MARTIN

Jis buvo toks kupinas vilties ir trokimo, kad buvo sunku pasakyti ties. - Ne. Apgailestauju... - O. - Jo veidas pasikeit ir i aki dingo dalis viesos. - A tikjausi... Norjau j pamatyti prie... - Ji su savo snumi rijoje. Lordas Hosteris ivargs linkteljo. - Lordas Robertas dabar, vargo Arino neliko... a prisimenu... kodl ji neatvyko su tavim? - Ji isigandusi, milorde. rijoje ji jauiasi saugi. - Ji pabuiavo susirauk ljusi kakt. - Robas vis dar laukia. Ar priimsite j? Ir Brinden? - Tavo snus, - sukudjo jis. - Taip. Ket vaikas... jis turjo mano akis, a prisimenu. Kai gim. Atvesk j... taip. - O js brolis? Tvas pavelg upes. - Juodoji uvis, - tar jis. - Ar jis ved? Pam koki... mergait monas? Net mirties patale, lidnai pagalvojo Ketlina. - Jis neved. Js tai inote, tve. Ir niekada neves. - A liepiau... sakiau jam. Vesk! A buvau jo lordas. Jis ino. Mano teis sudaryti toki sjung. Ger sjung. Redvainai. Sena gimin. Miela mergait, grai... strazdanos... Betani, taip. Vargas vaikas. Vis dar laukia. Taip. Vis dar... - Betani Redvain jau prie daugel met itekjo u lordo Rovano, - pri min jam Ketlina. - Jau susilauk trij vaik. - Net ir tokiu atveju, - niurnjo lordas Hosteris. - Net ir tokiu. Spjauti mergait. Redvainus. Spjauti mane. Savo lord, savo brol... Juodoji uvis. Turjau kit pasilym. Lordo Brakeno mergait. Valderio Frjaus... bet ku ri i trij, sak jis... Ar jis ved? Kuri nors? Kuri nors? - N vienos, - tar Ketlina, - taiau jis atkeliavo daugel myli su jumis pasimatyti, skindamasis keli kalaviju atgal Riveran. Mans ia nebt, jei seras Brindenas nebt mums padjs. - Jis visuomet buvo karys, - suvogd jos tvas. - Juo galjo bti. Vart riteris, taip. - Jis atsilo ir usimerk, neapsakomai ivargs. - Pakviesk j. Vliau. Dabar pamiegosiu. Pernelyg ligotas kariauti. Atsisk j vliau, Juodj uv... Ketlina velniai j pabuiavo, paglost plaukus ir paliko bokto elyje, su jo upmis, srovenaniomis apaioje. Jis umigo jai dar nespjus ieiti. Kai ji gro ant emesniosios iorins sienos, seras Brindenas Tlis sto vjo ant vandens laipt lapiais ilgaauliais ir kalbjosi su Riverano sargybos kapitonu. Jis tuoj pat prijo prie jos. - Ar jis... - Mirta, - tar ji. - Kaip mes ir bijojome. Jos dds gruobltame veide aikiai atsispindjo skausmas. Pirtais jis suglost tanki il barzd.

SOS T AI DIMAS

613

- Ar jis mane priims? Ji linkteljo. - Jis sako, kad yra pernelyg ligotas kariauti. Brindenas Juodoji uvis tyliai nusijuok. - A pernelyg senas kareivis, kad tuo patikiau. Hosteris keiksnos mane dl Redvain mergiots net kai mes udegsime jo laidotuvi lau, tegu bna prakeikti jo kaulai. Ketlina nusiypsojo, inodama, kad tai tiesa. - Nematau Robo. - Manau, jis nujo men su Greidojumi. Teonas Greidojus sdjo ant suolo didiojoje Riverano menje, gar diuodamasis alumi i rago ir vaiindamas jos tvo gul pasakojimais apie skerdynes Kudesi mike. - Kai kurie band bgti, bet mes prismeigme sln i abiej gal ir ijo jome i tamsos su kalavijais ir ietimis. Lanisteriai tikriausiai pagalvojo, kad patys Kiti juos puola, kai tarp j sisuko Robo vilkas. Maiau, kaip jis nupl vienam vyrui rank nuo peties, o j irgai palo nuo jo kvapo. Negaliu jums pasakyti, kiek vyr numet... - Teonai, - siterp ji, - kur galiau rasti savo sn? - Lordas Robas nujo diev mik, miledi. Taip bt pasielgs Nedas. Jis savo tvo snus, kaip ir mano, turiu tai pri siminti. O dievai, Nedai... Ji rado Rob po ali lap baldakimu, apsupt aukt raudonmedi ir didiuli sen guob, klpant prieais irdies med, laib ventmed, labiau lidnu nei rsiu veidu. Jo ilgasis kalavijas buvo prieais j smaigaliu bestas em, pirtintos rankos laik sugniauusios ranken. Aplink j klpjo kiti: Greitdonas Amberis, Rikardas Karstarkas, Meg Mormont, Galbartas Glo veris ir kiti. Tarp j buvo net Titas Blekvudas, didysis varno apsiaustas sklei dsi jam u nugaros. ie vyrai garbina senuosius dievus, suvok ji. Ji klaus savs, kokius dievus ji tiki iomis dienomis, ir negaljo rasti atsakymo. Nedert trukdyti j besimeldiani. Dievams reikia atiduoti duokl... net iauriems dievams, kurie atm i jos Ned ir jos lord tv. Tad Ketli na lauk. Vjas nuo ups narjo per auktas akas, o deinje ji mat Rato bokt, geben, ropojani jo kratu. ia stovint, j upldo prisiminimai. Tarp i medi tvas mok j jodinti, o tai ita guoba, i kurios ikrito Edmuras ir susilau rank, o tai ten, po ta lapine pavsine, ji ir Laiza aid buiniais su Piteriu. Apie tai ji negalvojo daugel met. Kokie jie visi buvo jauni - ji ne vy resn nei Sansa, Laiza jaunesn nei Arija, o Piteris dar jaunesnis, taiau smarkesnis. Mergaits pesi dl jo tarpusavyje, tai rimtai, tai kikendamos. Prisiminimai gro tokie ryks, kad ji beveik jaut jo prakaituotus pirtus ant pei ir uod jo mtin kvpavim. Diev mike visuomet augo mtos

614

GEORGE R. R. MARTIN

ir Piteris mgo jas kramtyti. Jis buvo toks drsus maas berniukas, ami nai sipainiodavo bd. Jis band kiti man burn lieuv", - prisipaino Ketlina seseriai, kai liko vienos. Man taip pat, - sukudjo Laiza, drovi ir udususi. - Man tai patiko." Robas ltai pakilo ant koj, sikio kalavij makt, ir Ketlina susizgri bo galvojanti, ar snus jau yra kada nors buiavs mergin diev mike. Ti kriausiai turjo buiuoti. Ji mat, kokius drgnus vilgsnius jam siunt Dei n Pul ir kai kurios patarnaujanios mergaits, net ir atuoniolikmets... jis kovsi myje ir ud vyrus kalaviju, aikiai yra buiuotas. Jos akyse spind jo aaros. Ji piktai jas nusibrauk. - Mama, - kreipsi Robas, pamats j ten stovini, - turime suaukti taryb. Yra dalyk, kuriuos reikia nusprsti. - Senelis nort tave pamatyti, - tar ji. - Robai, jis labai serga. - Seras Edmuras man sak. Man labai gaila, mama... dl lordo Hosterio ir tavs. Taiau pirmiausia turime suaukti pasitarim. Gavome ini i pie t. Renlis Barateonas pareik teises brolio karn. - Renlis? - apstulbusi tar ji. - A maniau, kad tai tikrai bus Stanis... - Mes visi taip manme, - tar Galbartas Gloveris. Karo taryba susirinko didiojoje menje prie keturi ilg irgini sta l, sustatyt netaisyklingu kvadratu. Lordas Hosteris buvo pernelyg silpnas dalyvauti, miegojo savo balkone, sapnuodamas saul savo jaunysts upse. Edmuras sdjo auktojoje Tli vietoje, su Brindenu Juodja uvimi greta, o jo tvo vliavininkai rikiavosi dein ir kair palei oninius stalus. inia apie pergal Riverane pasiek bglius Triakio lordus ir parviliojo juos atgal. Atvyko Karilas Vensas, dabar lordas, jo tvui kritus prie Auksinio Danties. Su juo buvo seras Markas Paiperis, ir jie atsived Dar, sero Reimuno sn, ne vyresn vaikin nei Branas. I sugriauto Stounhedo atvyko lordas Jonas Brakenas, rstus ir triukmingas, ir atsisdo taip toli nuo Tito Blekvudo, kiek tik leido stalai. iaurieiai lordai sdjo prieais, Ketlina ir Robas buvo veidu atsigr jos brolio stal. J buvo maiau. Robo kairje sdjo Greitdonas, o tada Teonas Greidojus; Galbartas Gloveris ir ledi Mormont buvo Ketlinos de inje. Lordas Rikardas Karstarkas, pakumps, dubusiomis nuo sielvarto akimis, neukuota ir neplauta ilga barzda, atsisdo lyg sapnuodamas naktin komar. Kudesi mike jis paliko kritusius du snus, ir nebuvo joki ini apie treij, vyriausi, kuris ved Karstark ietininkus prie Taivin Lanis ter prie aliosios akos. Ginai usits iki vlyvos nakties. Kiekvienas lordas turjo teis tarti od, ir jie kalbjo... ir rk, ir keiksi, ir argumentavo, ir meilikavo, ir pok tavo, ir derjosi, ir trank stal bokalus, ir grasino, ir ieidavo, ir vl grda vo rsts arba ypsodamiesi. Ketlina sdjo ir viso to klaussi.

S O ST AIDIMAS

615

Ruzas Boltonas perrikiavo prieo sumutus savo pajg likuius kelio pylimo pradioje. Seras Helmanas Tolhartas ir Valderis Frjus vis dar laik Dvynius. Lordo Taivino armija persikl per Triak ir ygiavo Heirinhol. Karalystje buvo du karaliai. Du karaliai ir jokio sutarimo. Dauguma lord vliavinink norjo nedelsdami ygiuoti Heirinhol, susikauti su lordu Taivinu ir visiems laikams padaryti gal Lanisteri galy bei. Jaunas, kartakois Markas Paiperis ragino veriau smogti vakarus, pai Kasterli Uol. Kiti patar bti kantriems. Riveranas stovi skersai ke lio Lanisteri atsargoms, pabr Deisonas Molisteris; tegu jie gaita laik, nesisdami lordui Taivinui nei naujok, nei maisto atsarg, kol mes sustiprinsim savo gynyb ir pailsinsim nuvargusius karius. Lordui Blekvudui netiko n vienas pasilymas. Jie turt ubaigti tai, k pradjo Kudesi mike. ygiuoti Heirinhol ir prisijungti Ruzo Boltono pajgas. Blekvudo raginimams kaip visada prieinosi Brakenas; lordas Jonas Brakenas pakilo reikalauti, kad jie visi ireikt savo itikimyb karaliui Renliui ir ygiuot pietus susivienyti su juo. - Renlis nra karalius, - tar Robas. Tai buvo pirmas kartas, kai jos snus prabilo. Kaip ir jo tvas, jis mokjo klausytis. - Juk nemanote likti itikimas Dofriui, milorde, - tar Galbartas Gloveris. - Jis pasmerk myriop js tv. - Dl to jis tapo piktadariu, - atsak Robas. - Bet a neinau, ar dl to Renlis tampa karaliumi. Dofris yra vyriausias tikras Roberto Barateono s nus, tad pagal visus karalysts statymus sostas teistai priklauso jam. Jei jis mirt, o a pasistengsiu, kad taip ir nutikt, jis turi jaunesnj brol. Tomenas paveldi sost po Dofrio. - Tomenas toks pat Lanisteris, - atov seras Markas Paiperis. - Js tiesa, - susirpins tar Robas. - Taiau jei n vienas i j nra ka ralius, vis dlto, kaip juo gali bti lordas Renlis? Jis yra Roberto jaunesnysis brolis. Branas negali tapti Vinterfelo lordu anksiau nei a, ir Renlis negali tapti karaliumi anksiau nei lordas Stanis. Ledi Mormont pritar: - Lordas Stanis turi didesnes teises. - Renlis karnuotas, - tar Markas Paiperis. - Haigardenas ir Stormsendas remia jo siekius, o Dornas neatsiliks. Jei Vinterfelas ir Riveranas pridt savo jgas, u jo stovt penkios i septyni didij gimini. eios, jei Ari nai isijudins! ei prie Uol! Milordai, po met vis j galvos atsidurs ant kuol: karaliens ir berniuko karaliaus, lordo Taivino, Neaugos, Karaludio, sero Kevano - visl tai k laimtume susijung su karaliumi Renliu. K turi lordas Stanis, kad to atsisakytume? - Teis, - usispyrs pakartojo Robas. Ketlina pagalvojo, jog tai skamba beveik prietaringai, taip bt pasaks ir jo tvas. - Tai tu manai, kad mes turtume palaikyti Stan? - paklaus Edmuras.

616

GEORGE R. R. MARTIN

- A neinau, - atsak Robas. - Meldiausi, kad inoiau, k daryti, ta iau dievai neatsak. Lanisteriai nuud mano tv kaip idavik, ir mes i nome, kad tai buvo melas, taiau jei Dofris dabar yra teistas karalius ir mes kovosime prie j, tapsime idavikais. - Mano lordas tvas patart bti atsargiems, - tar pagyvens seras Stev ronas su ebenktika Frjaus ypsena. - Palaukime, leiskime iems dviem karaliams paaisti sostais. Kai jie liausis kovoj, galsime priklaupti prie nugaltoj arba jam pasiprieinti - kaip nusprsime. Renliui ginkluojantis, lordas Taivinas veikiausiai apsidiaugt paliaubomis... ir saugiu snaus su grimu. Kilnieji lordai, leiskite man vykti pas j Heirinhol ir sutarti dl palanki slyg ir ipirkos... Jo bals paskandino nirs riaumojimas. - Bailys! - sudundjo Greitdonas. - Jei praysime paliaub, atrodysime silpni, - pareik ledi Mormont. - Eina velniop tos ipirkos, mes negalime atiduoti Karaludio, - rk Ri kardas Karstarkas. - Kodl ne taika? - paklaus Ketlina. Lordai pavelg j, taiau ji jaut Robo akis, tik jo vienintelio. - Miledi, jie nuud mano lord tv, js vyr, - niriai tar jis. Jis i sitrauk i makties savo ilgj kalavij ir padjo j ant stalo prieais save, blizgant plien ant grubaus medio. - tai vienintel taika, kuri silau Lanisteriams. Greitdonas ubaub pritardamas, prie jo prisidjo ir kiti vyrai, aukda mi ir traukdami kalavijus, dauydami kumiais stal. Ketlina palauk, kol jie visi nutilo. - Milordai, - tar ji, - lordas Edardas buvo js senjoras, taiau a dalijausi su juo lova ir ineiojau jo vaikus. Ar manote, kad myliu j maiau nei js? - Ketlinos balsas kone linjo i sielvarto, taiau ji giliai kvp ir susitvard. - Robai, jei tas kalavijas galt j grinti, neleisiau tau jo sikiti makt, kol Nedas nestovt greta mans... taiau jo nebra, ir imtas Ku desi mik to nepakeis. Nedo nebra, kaip ir Darino Hornvudo, ir aunij lordo Karstarko sn, ir daugybs kit puiki vyr - n vienas i j pas mus nebegr. Ar mums reikia daugiau miri? - Js esate moteris, miledi, - giliu balsu sudundjo Greitdonas. - Mote rys toki dalyk nesupranta. - Js esate velnioji lytis, - tar lordas Karstarkas sielvarto ivagotu vei du. - Vyras trokta atkeryti. - Duokite man Sersi Lanister, lorde Karstarkai, ir js pamatysite, kokia velni gali bti moteris, - atsak Ketlina. - Galbt a nesuprantu taktik ir strategij... taiau suprantu, kas beprasmika. Mes stojome kar, kai Lanis teri kariaunos siaub upi emes ir Nedas buvo kalinys, neteisingai apkal tintas idavyste. Mes kovms, kad apsigintume ir ilaisvintume mano lord.

S OS T AIDIMAS

617

Viena yra padaryta, kita - mums nepasiekiama. Gedsiu Nedo iki savo dien galo, taiau turiu galvoti apie gyvuosius. A noriu susigrinti duk teris, o karalien vis dar jas laiko. Jei man reikt ikeisti keturis ms Lanisterius u du j Starkus, pavadiniau tai puikiu sandoriu ir padkoiau dievams. Noriu, kad btum saugus, Robai, ir valdytum Vinterfel kaip tvo pdinis. Noriu, kad gyventum tikr gyvenim, buiuotum mergait ir ves tum moter, susilauktum snaus. Noriu visa tai ubaigti. Noriu grti namo, milordai, ir apraudoti savo vyr. Ketlinai baigus kalbti menje buvo labai tylu. - Taika, - tar jos dd Brindenas. - Taika puiku, miledi... taiau kokio mis slygomis? Nra jokios prasms perkaldinti savo kalavijo arkl, jei ry toj vl tursi j nusikaldinti. - Dl ko uvo Torhenas ir mano Edardas, jei a tursiu grti Karhold tik su j kaulais? - paklaus Rikardas Karstarkas. - Taigi, - tar lordas Brakenas. - Gregoris Kligeinas paleido vjais mano laukus, iskerd gyventojus, o Stounhed pavert rkstaniais griuvsiais. Ar dabar a turiu priklaupti prie tuos, kurie j pasiunt? Tai dl ko mes ko vojome, jeigu viskas vl bus kaip buvo? Lordas Blekvudas pritar, Ketlinos nuostabai ir igsiui. - O jei mes sudarysime taik su karaliumi Dofriu, ar mes nebsime i davikai karaliaus Renlio akyse? Kas, jei elnias nugals lit, kokioje padtyje tada atsidursime? - Kad ir k js nusprsite, a niekuomet nevadinsiu Lanisterio savo kara liumi, - pareik Markas Paiperis. - Ir a! - suuko maasis berniukas Daris. - Niekada! Vl prasidjo kavimai. Ketlina sdjo netekusi vilties. Ji buvo taip arti, pagalvojo. Jie beveik paklaus, beveik... taiau akimirka buvo prarasta. Ne bus taikos, galimybs isilaiyti aizdas, saugumo. Ji pavelg sn, stebjo, kaip jis klausosi besiginijani lord, raukosi, nerimauja, taiau yra veds kar. Jis pasiadjo imti monas Valderio Frjaus dukr, taiau dabar mat jo tikrj nuotak: kalavij, kur jis pasidjo prieais save ant stalo. Ketlina galvojo apie savo mergaites, svarst, ar kada nors jas dar pamatys, kai paoko ant koj Greitdonas. - MILORDAI! - suuko jis, jo balsas atsimu nuo sij. - tai k a pasa kysiu apie iuos du karalius! - Jis nusispjov. - Renlis Barateonas man yra niekas, Stanis taip pat. Kodl jie turt valdyti mane ir mano emes i kako kio glto sosto Haigardene ar Dorne? K jie ino apie Sien, vilk mik ar Pirmj moni kapinynus? Net j dievai netikri. Lai Kiti griebia ir Lanisterius, man jau j per akis. - Jis pam didj kalavij. - Kodl mes vl netu rtume patys valdyti? Mes susituokme su drakonais, o drakonai dabar ne gyvi! - Jis parod smaigaliu Rob. - ia sdi vienintelis karalius, prie kur ketinu sulenkti savo kelius, milordai! - sudundjo jis. - Karalius iaurje!

618

GEORGE R. R. MARTIN

Jis atsiklaup ir padjo savo kalavij jos snui po koj. - A pritarsiu taikai tokiomis slygomis, - tar lordas Karstarkas. - Jie gali pasilikti sau Raudonj pil ir Gelein sost. - Jis isitrauk savo ilgj kalavij i makties. - Karalius iaurje! - suuko jis ir suklupo prie Greit dono. Meg Mormont atsistojo. - iemos karalius! - pareik ji ir padjo savo spygliuot kuok greta kalavij. Stojosi ir upi lordai, Blekvudas, Brakenas ir Molisteris, gimins, kurios niekad nebuvo valdytos i Vinterfelo, taiau Ketlina velg juos besistojanius ir traukianius kalavijus, lenkianius kelius ir aukianius senuo sius odius, kuri nebuvo girdti karalystje daugiau nei tris imtus met, nuo tada, kai atvyko Eigonas Drakonas ir pavert Septynias Karalystes vie na... dabar jie vl skambjo nuo jos tvo mens medini skliaut: - Karalius iaurje! - Karalius iaurje! - KARALIUS IAURJE!

DANEIRIS

em buvo raudona, negyva ir suskeldjusi, tad ger malk buvo sun ku rasti. Jos mons gro su akotomis tuopomis, rusvais krm ok niais, rudos ols ryuliais. Jie pam du tiesiausius medius, nukapojo akas, nulupo iev ir perskl suguld medius kvadratu. J centre pri djo iaud, krmokni, ievs draiskan ir sausos ols ryuli. Racharas irinko irg i nedidels kaimens, kuri jiems liko; jis neprilygo chalo Drogo katoniui, taiau vos vienas kitas ir galjo prilygti. Kvadrato vidu ryje Agas sur jam apvytus obuol ir akimirksniu parklupd j smogs kirviu tarpuak. Suritomis rankomis ir kojomis Miri Maz Dur irjo i sutem su neri mu juodose akyse. - Nepakanka nuudyti irg, - tar ji Dani. - Pats i savs kraujas yra niekas. Neturi odi, kad galtum j ukalbti, nei iminties j rasti. Ar ma nai, kad kraujo ukalbjimas yra vaik aidimas? Js vadinate mane maegU lyg tai bt keiksmaodis, taiau jis reikia imintinga. Esi vaikas ir kaip vai kas nemokika. Kad ir k ketini daryti, nieko nebus. Ilaisvink mane i i pani ir a tau padsiu. - A pavargau nuo maegi bliovimo, - Dani tar Dogui. Jis pliaukteljo botagu ir maldingoji nutilo. Ant umuto irgo jie sukrov kapot malk pakyl; maesnij medi rstigalius ir didesnij akas, storiausias ir tiesiausias akas, kokias rado. Jie sukrov malkas i ryt vakarus, nuo saultekio link saullydio. Ant pa kylos sukrov chalo Drogo turtus: jo didij palapin, margintas liemenes, balnus ir kamanas, botag, kur tvas padovanojo, kai jis tapo vyru, arach, kuriuo nukov chal Og ir jo sn, galing lank i drakono kaul. Agas bt sudjs ir ginklus, kuriuos Drogo kraujo raiteliai padovanojo Dani kaip nuotakos dovan, taiau ji udraud. - Jie mano, - tar, - ir ketinu juos pasilikti. Dar vienas sluoksnis krmokni buvo sukrautas ant chalo turt, o ant j idlioti ryuliai diovintos ols. Saulei slenkant zenit, seras Dora Mormontas pasivadino j on. - Princese... - pradjo jis. - Kodl mane taip vadini? - met jam ik Dani. - Mano brolis Viseiris buvo tavo karalius, ar ne taip? - Taip, miledi. - Viseiris nebegyvas. A esu jo pdin, paskutin Targeirin gimins palikuon. Kas priklaus jam, dabar mano.

620

GEORGE R. R. MARTIN

- Mano... karaliene, - tar seras Dora, priklaupdamas ant kelio. - Mano kalavijas, kuris priklaus jam, dabar js, Daneiris. Ir mano irdis, kuri nie kada nepriklaus js broliui. A tik riteris, tad negaliu jums pasilyti nieko daugiau, iskyrus tremt, taiau meldiu, iklausykite. Leiskite chalui Dro gui ieiti. Js neliksite viena. Paadu, niekas neigabens js Vais Dotrak prie js vali. Jums nereikia prisijungti prie do chalyn. Keliaukite rytus su manimi. Ji Ti, Kuartas, Nefrito jra, Aajus prie eli. Ivysime visus nematytus stebuklus, iragausime vynus, kuri dievai mums pateiks. Praau, chalysi. inau, k ketinate daryti. Nedarykite to. Nedarykite. - A privalau, - tar jam Dani. Ji paliet jo veid, meiliai, lidnai. - Js nesuprantat. - Suprantu, kad j myljot, - nevilties kupinu balsu tar seras Dora. Kadaise a irgi myljau savo ledi mon, taiau nenumiriau su ja. Js - mano karalien ir mano kalavijas priklauso jums, taiau nepraykite, kad stoviau nuoaly, kai lipsite ant Drogo lauo. A neirsiu, kaip js degate. - Ar ito js baiminats? - Dani lengvai pakteljo jam plai kakt. A ne toks vaikas, mielas sere. - Js neketinate su juo mirti? Prisiekiate, mano karaliene? - Prisiekiu, - tar ji bendrine kalba Septyni Karalysi, kurios pagal tei ses priklaus jai. Treiasis pakylos sluoksnis buvo sukrautas i akeli, ne storesni nei pirtai, ir uklotas sausais lapais ir olmis. Jas sudjo nuo iaurs pietus, nuo ledo ugn, ir apkrov minktomis pagalvmis ir guolio ilkais. Kai jie baig, saul jau sdo vakarop. Dani susiauk dotrakius. J buvo lik maiau nei imtas. Su kiek pradjo Eigonas? - pagalvojo. Tai nesvarbu. - Js bsite mano chalasaras, - tar jiems. - A matau verg veidus. A jus ilaisvinu. Nusiimkite antkaklius. Keliaukite, jei norite, niekas js ne skriaus. Jei liksite, bsime kaip broliai ir seserys, vyrai ir monos. - Juodos akys stebjo j budriai, be iraikos. - Matau vaik, moter ir susiraukljusius senj veidus. Vakar a buvau vaikas. iandien esu moteris. Rytoj bsiu sen. Kiekvienam sakau: atiduokite man savo rankas ir irdis, ir ia visuomet jums atsiras vietos. - Ji pasisuko tris jaunus savo chaso karius. - Dogai, tau a atiduodu botag sidabrine rankena, kur gavau kaip nuotakos dovan, ir skiriu tave koypraau tavo priesaikos, kad gyvensi ir mirsi kaip mano kraujo kraujas, josi greta mans ir saugosi nuo pavoj. Dogas pam botag jai i rank, taiau buvo sutriks. - Chalysi, - dvejodamas tar, - taip nedaroma. Man bus gda tapti m o ters kraujo raiteliu. - Agai! - paauk Dani, nekreipdama dmesio Dogo odius. Jei vilg telsiu atgal, prasiu. - Tau dovanoju drakono kaulo lank, kur gavau kaip nuotakos dovan. - Jis buvo dvigubo lenkimo, blizgantis, juodas, dailaus

SO ST AIDIMAS

621

darbo ir auktesnis nei ji. - Skiriu tave ko, praau tavo priesaikos, kad gyven si ir mirsi kaip mano kraujo kraujas, josi greta mans ir saugosi nuo pavoj. Agas prim lank nuleids akis. - A negaliu itarti i odi. Tik vyras gali vesti chalasar ir skirti ko. - Racharai, - tar Dani, nepaisydama atsisakymo, - tu gausi didj ara ch , kuris buvo mano vestuvi dovana, su rankena ir amenimis, igraviruo tais auksu. Ir tave a taip pat skiriu ko, praau tavo priesaikos, kad gyvensi ir mirsi kaip mano kraujo kraujas, josi greta ir saugosi mane nuo pavoj. - Js esat chalysi, - tar Racharas, paimdamas arach. - Josiu su jumis Vais Dotrak po Kaln Motina ir saugosiu nuo pavoj, kol uimsite savo vie t tarp dos chalyn imintingj. Daugiau nieko negaliu paadti. Ji linkteljo taip ramiai, tarsi nebt igirdusi jo atsakymo, ir pasisuko paskutin savo karyg. - Sere Dora Mormontai, - tar ji, - pirmasis ir puikiausias i mano ri teri, neturiu tokios nuotakos dovanos, kuri galiau jums duoti, taiau prisiekiu, jog vien dien i mano rank gausite ilgj kalavij, kokio pasau lis nra mats, nukaldint drakon i Valyrijos plieno. O dabar praau js priesaikos - Js j turite, mano karaliene, - tar seras Dora, klaupdamasis ir d damas savo kalavij jai po koj. - Prisiekiu tarnauti jums, paklusti jums ir mirti dl js, jei reiks. - Kad ir kas nutikt? - Kad ir kas nutikt. - Priimu js priesaik. Meldiu, kad niekuomet nesigailtumt j da vs. - Dani pakl j ant koj. Pasistiebusi ant pirt, kad pasiekt jo lpas, ji velniai pabuiavo riter ir tar: - Js esate pirmasis i karaliens sargybos. Ji jaut chalasaro akis, kai jo palapin. Dotrakiai murmjo ir keistai nairavo savo tamsiomis, migdolinmis akimis. Jie mano, kad a beprot, su vok Dani. Gal ji tokia ir buvo. Greit suinos. Jei pairsiu atgal, prasiu. Vanduo buvo labai kartas, kai Iri padjo lipti jai voni, taiau Dani net nemirkteljo ir nekteljo. Jai patiko kartis. Nuo jo pasijusdavai vari. Diki pakvpino vanden aliejais, kuri ji rado Vais Dotrakio turguje; kilo drgni ir kvapns garai. Dorj a itrinko jai plaukus ir iukavo susivlusius tumulus. Iri nutryn nugar. Dani usimerk ir j apgaub kvapai ir iluma. Ji jaut kart, sismelkiant per skaudulius tarp laun. Ji suvirpjo, kai jis sismelk, ir jos skausmas bei susikaustymas, atrod, inyko. Ji plduriavo. Kai ji tapo vari, tarnaits padjo jai ilipti i vandens. Iri ir Diki j nu luost, o Dorj a tol ukavo plaukus, kol ie krito ant nugaros it sidabro srau tas. Jos pakvpino j prieskoniniais iedais ir cinamonu: po lael ant kie kvieno rieo, u aus, ant nuo pieno apsunkusi krt speneli. Paskutinis laelis krito ant jos lyties. Iri pirtas atrod lengvas ir altas kaip mylimojo buinys, kai velniai slydo tarp lp.

622

GEORGE R. R. MARTIN

Tada Dani liep joms ieiti, kad galt paruoti chal Drog paskutinei kelionei nakties emes. Ji variai numazgojo jo kn, iukavo ir itep aliejumi plaukus, paskutin kart braukdama per juos pirtais, jausdama j svor, prisimindama pirm kart, kai juos liet, t nakt po vestuvi. Jo plau kai niekuomet nebuvo kirpti. Kiek vyr galt mirti nekirptais plaukais? Ji panardino juos savo veid ir kvp tirto aliej aromato. Jis atsidav ole ir ems iluma, dmais, skla ir irgais. Jis kvepjo kaip Drogas. Atleisk man, mano gyvenimo saule, galvojo ji. Atleisk u visk, k padariau ir privalau pa daryti. A sumokjau, mano vaigde, bet kaina buvo per didel, per didel... Dani supyn jo plaukus, umov sidabrinius iedelius ant s ir vien po kito sukabino varpelius. Tiek daug varpeli: auksini, sidabrini, bronzini. Varpeli, kad jo prieai igirst j atjojant ir nutirpt i baims. Ji umov jam arklio aut kelnes ir ilgaaulius batus, ant juosmens useg dir, sun k nuo auksini ir sidabrini medalion. Ant randuotos krtins uvilko margint liemen, sen ir iblukusi, t, kuri Drogui patiko labiausiai. Sau ji isirinko laisvas ilkines kelnes, sandalus, suvarstomus iki puss koj, ir berankov liemen kaip Drogo. Saul jau leidosi, kai ji suauk mones, kad nunet jo kn ant lauo. Dotrakiai tylomis irjo, kaip Dogas ir Agas nea j i palapins. Dani jo u j. Jie paguld j ant pagalvi ir ilk, galva Kaln Motin toli iaurs rytuose. - Aliejaus, - sak ji ir jie atne keturis soius, supyl juos ant lauo, permerkdami ilkus, krmokni ir saus oli ryulius, aliejus m kapsti ant apatini malk, oras pritvinko aromato. - Atnekite mano kiauinius, tarnaitms paliep Dani. Kakas jos balse privert jas bgti. Seras Dora pam j u rankos. - Mano karaliene, Drogas neturs jokios naudos i drakono kiauini nakties emse. Veriau parduokite juos Aajuje. Parduokite vien ir galsi me nusipirkti laiv, kuris parplukdys mus Laisvuosius miestus. Parduokite visus tris ir bsite turtinga moteris iki dien galo. - Juos man dav ne tam, kad parduoiau, - tar jam Dani. Ji ulipo ant lauo ir pati idliojo kiauinius aplink savo saul ir vaig des. Juodj - greta jo irdies, po ranka. alij prie galvos, apsukusi j kasa. Kremin ir auksin tarp koj. Kai pabuiavo j paskutin kart, Dani pajuto ant jo lp aliejaus saldum. Nulipdama nuo lauo pamat j stebini Miri Maz Dur. - Tu beprot, - kimiai pasak maldingoji. - Ar taip toli nuo beprotybs iki iminties? - paklaus Dani. - Sere Do ra, paimkite t maegi ir pririkite j prie lauo. - Prie... mano karaliene, ne, iklausykite mane... - Darykite kaip lieptas. - Jis vis tiek dvejojo, kol jos pyktis usiliepsno jo. - Js prisiekte man paklusti, kad ir kas nutikt. Racharai, padk jam.

SO ST AIDIMAS

623

Maldingoji n nekteljo, kai jie nutemp j prie chalo Drogo lauo ir pririo tarp jo turt. Dani pati upyl aliejaus jai ant galvos. - Dkoju tau, Miri Maz Dur, - tar ji, - u pamokas, kuri imokei. - Tu neigirsi mans klykiant, - atsak Miri, aliejui varvant nuo plauk ir geriantis drabuius. - Igirsiu, - tar Dani, - taiau man reikia ne tavo klyksm, tik gyvybs. Prisimenu, k man sakei. Tik mirtimi galima sumokti u gyvenim. - Miri Maz Dur pravr burn, taiau neatsak. Pajusi onan, Dani pastebjo, kad panieka dingo i tamsi abejing maegi aki; vietoj jos atsirado kakas panaaus baim. Dabar teliko stebti saul ir laukti pasirodant pirmosios vaigds. Kai arkli lordas mirta, nudobiamas ir jo ristnas, kad jis ididiai gal t joti nakties emes. Abu sudeginami po atviru dangumi, ir chalas pakyla ant ugningo irgo uimti vietos tarp vaigdi. Kuo kariau mogus deg gyvenime, tuo rykesne vaigde jis vies tamsoje. Dogas pirmasis pastebjo. - Ten, - tar jis prislopintu balsu. Dani pavelg ir ivydo j, emai ry tuose. Pirmoji vaigd buvo kometa, deganti raudonai. Kraujo raudoniu; ugnies raudoniu; it drakono uodega. Ji negaljo prayti aikesnio enklo. Dani pam degl i Ago rankos ir kio tarp malk. Aliejus i karto pa siiupo ugn, krmokniai ir sudivusi ol akimirk vliau. Plonyts lieps nos nubgo lyg greitos raudonos pels, iuodamos aliejumi ir okindamos nuo ievs ant akos ir ant lap. Kylantis kartis tvoksteljo jai veid, vel nus ir mus kaip mylimojo kvpteljimas, taiau po akimirkos jo nebegal jai pakelti. Dani ingteljo atgal. Medis trakjo vis garsiau ir garsiau. Miri Maz Dur pradjo giedoti iurpiu, baujaniu balsu. Liepsnos sukosi ir ran gsi, lenktyniaudamos viena su kita ant pakylos. Sutemos ibjo, o pats oras, regis, suskystjo nuo kaitros. Dani girdjo, kaip spjaudo ir traka malkos. Liepsnos apm Miri Maz Dur. Jos giesm pasidar dar garsesn, iurpulingesn... tada ji kvpteljo, ir jos giesm virto trkiojaniu spiegimu, plonu, auktu ir pilnu agonijos. Dabar liepsnos pasiek Drog ir j apsupo. Usiliepsnojo jo drabuiai ir akimirk chalas vilkjo plevenanio oraninio ilko skutais ir besiraitani dm seliais, pilkais ir riebaluotais. Dani lpos prasiiojo, ji nejuiom su laik kvap. Jos irdis versi pas j, kaip kad baiminosi seras Dora, ji norjo okti liepsnas ir melsti j atleidimo, susijungti su juo paskutin kart, ugniai lydant msas nuo kaul, aminai susilieti viena. Ji uod deganios msos kvap, nesiskiriant nuo arklienos, kepanios ugnyje. Lauas riaumojo giljaniose sutemose kaip didiulis vris, skan dindamas tilstant Miri Maz Dur riksm, ilgais ugnies lieuviais laiydamas nakties pilv. Dmams tirtjant, dotrakiai kosdami atsitrauk. Miliniki ugnies kreuliai iskleid liepsnos vliavas tame pragarikame vjyje, malkos

624

GEORGE R. R. MARTIN

nypt ir trakjo, rinios kibirktys kilo su dmais ir pleveno tams lyg daugyb k tik isiritusi jonvabali. Kartis plak or didiuliais raudonais sparnais, stumdamas dotrakius tolyn, nugindamas net Mormont, taiau Dani nesitrauk. Ji buvo drakono kraujo ir joje ruseno ugnis. i ties Dani seniai suprato ir prijo ariau prie didiuls liepsnos, taiau lauo ugnis jai nebuvo per karta. Liepsnos raitsi prieais j kaip moterys, kurios oko per jos vestuves, sukdamosi, dainuodamos, plasnodamos savo geltonais ir oraniniais, ir avietiniais ydais, baisios atlaikyti, taiau tokios mielos, atgijusios nuo kaitros. Dani iskt joms rankas, jos oda nuraudo ir m viesti. Tai taip pat vestuvs, pagalvojo ji. Miri Maz Dur nutilo. Maldin goji laik j vaiku, taiau vaikai uauga ir vaikai mokosi. Dar ingsnis, ir Dani nuo karto smlio m degti padai, net per san dalus. Prakaitas varvjo jos launimis, tarp krt ir upeliukais sroveno skruostais, kur kadaise bgo aaros. Seras Dora auk u jos, taiau jis jai neberpjo, svarbi buvo tik ugnis. Liepsnos buvo tokios graios, ko ki ji nebuvo maiusi, kaip burtininks, vilkinios geltonais, oraniniais ir tamsiai raudonais rbais, sisupusios ilgus dm apsiaustus. Ji regjo avietinius ugnies litus ir didiules geltonas hidras, ir vienaragius i bly kiai ydros liepsnos; regjo uvis, lapes ir pabaisas, vilkus ir rykiaspal vius paukius, ydinius medius, vien u kit graesn. Regjo irg, didel irm eril, irykjus dmuose, jo plaukiantys kariai atrod lyg mlynos liepsnos aureol. Taip, mano meile, mano saule ir vaigds, taip, dabar sskis baln ir jok. Jos liemen pradjo rkti, tad Dani j nusivilko ir numet ant ems. Marginta oda mai usiliepsnojo, bet ji dar ariau prijo prie ugnies, jos krtys apsinuogino liepsnai, i raudon ir paburkusi speneli tekjo pie nas. Dabar, pagalvojo ji, dabar, ir akimirk ji ivydo prieais save chal Dro g, rait ant dm irgo, su liepsnojaniu rimbu rankoje. Jis nusiypsojo, ir botagas nypdamas kirto lau. Ji igirdo trakt, skylanio akmens gars. ak, krmokni ir ols pa kyla susibavo ir sukrito vid. Deganio medio ieirbos lk j, ir Dani buvo apipilta plnimis ir pelenais. Dar kakas suduo ir okindamas atsirideno jai prie koj; skeveldra akmens, blykaus ir ivagoto aukso gyslelmis, suskilusio ir rkstanio. Pasaul pripild riaumojimas, taiau per grivant lau Dani miglotai girdjo klykianias moteris ir i nuostabos spygaujan ius vaikus. Tik mirtimi galima sumokti u gyvyb. Tada pasigirdo antras trakt, garsus ir atrus kaip griaustinis, o dmai s kuriavo ir vinguriavo aplink j, kai lauas sujudjo ir m sproginti malkos, ugniai palietus j erdis. Ji igirdo isigandusi irg vengim, i baims ir siaubo skardius dotraki riksmus, ser Dor, aukiant jos vard ir besi keikiant. Ne, norjo suukti jam, ne, mano gerasis riteri, nesibaimink dl ma

SO S T AIDIMAS

625

ns. A pati ugnis. A Daneiris Stormborn, drakon dukra, drakon nuotaka, drakon motina, nematai? Nejau NEMATAI? Atsirgs liepsnomis ir dmais, ovusiais trisdeimt pd dang, lauas sugriuvo ir sukrito aplink j. Nesibaimindama Dani eng ugnies audr, aukdama savo vaikus. Treias trakt buvo toks pat garsus ir atrus kaip dtantis pasaulis. Kai galiausiai ugnis iblso ir em tiek atvso, kad ant jos buvo galima vaikioti, seras Dora Mormontas rado j tarp pelen, apsupt suangljusi malk ir ibani arij, sudegusi vyro, moters ir irgo kaul. Ji buvo nuo ga, apkritusi suodiais, jos drabuiai virt pelenais, jos nuostabs plaukai su gruzdj... taiau pati sveika. Jos kair krt indo kreminis ir auksinis drakonas, o dein - alias ir bronzinis. Ji rankomis glaud juos prie savs. Juodas ir tamsiai raudonas siaubnas apgaub jos peius, ilgas vingiuotas jo kaklas susiraits karojo po jos smakru. Pamats ser Dor, jis pakl galv ir pavelg j raudonomis it arijos akimis. Riteris be ado suklupo ant keli. U jo atjo jos chaso vyrai. Dogas pir masis padjo arach jai prie koj. - Mano kraujo kraujas, - sumurmjo jis, spausdamas kakt prie rkstan ios ems. - Mano kraujo kraujas, - igirdo aidu atkartojant Ag. - Mano kraujo kraujas! - suuko Racharas. Po j atskubjo jos tarnaits, o tada visi kiti dotrakiai: vyrai, moterys ir vaikai; Dani uteko pavelgti jiems akis, kad suprast - jie priklauso jai iandien, priklausys rytoj ir aminai; atsidav jai taip, kaip niekada nebuvo atsidav Drogui. Kai Daneiris Targeirin stojosi, jos juodasis sunypt, blykus dmas pa rko i jo nasr ir nervi. Kiti du atsitrauk nuo jos krt ir prisidjo prie auksmo, skleisdami pervieiamus sparnus ir plakdami jais ore, ir pirm kart per imtus met naktis atgijo nuo drakon bals.

PRIEDAS

ir
BARATEON GIMIN
Jauniausia i didij gimini, gimusi per Ukariavim kar. Sklido gandai, kad jos pradininkas, Orysas Barateonas, buvo Eigono Drakono pavainikis brolis. Orysas ikilo ir tapo vienu i narsiausi Eigono vad. Kai jis nugaljo ir nuud Argilak Ipuikl, paskutinysis Audros karalius Eigonas apdova nojo j Argilako pilimi, emmis ir atidav dukter. Orysas pam mergin nuotakas ir perm jos gimins vliav, titulus bei k. Barateon simbolis yra vainikuotasis elnias, juodas auksiniame fone. J kis: Ms yra galyb. KARALIUS ROBERTAS BARATEONAS, pirmasis iuo vardu, - jo mona, KARALIEN SERSI, i Lanisteri gimins, - j vaikai: - PRINCAS DOFRIS, Geleinio sosto pdinis, dvylikos met, - PRINCES MERSELA, atuoneri met mergait, - PRINCAS TOMENAS, septyneri met berniukas; - jo broliai: - STANIS BARATEONAS, Dragonstouno lordas, - jo mona LEDI SELISA i Florent gimins, - j dukra AIRYN, devynmet mergait, - RENLIS BARATEONAS, Stormsendo lordas; - jo maoji taryba: - VYRIAUSIASIS MEISTERIS PAISELIS, - LORDAS PITERIS BEILIAS, vadinamas MAUOJU PIRTU, i dininkas, - LORDAS STANIS BARATEONAS, atsakingas u laivyn, - LORDAS RENLIS BARATEONAS, atsakingas u statymus, - SERAS BEIRISTINAS SELMIS, karaliaus sargybos lordas vadas, - VEIRIS, eunuchas, vadinamas VORU, nabdn vadovas; - jo dvaras ir ilgameiai tarnai: - SERAS ILINAS PEINAS, karaliaus teisingumas, budelis,

PRIEDAS

627

- SANDORAS KLIGEINAS, vadinamas SKALIKU, prisieks princo Dofrio skydas, - JANAS SLINTAS, prasiokas, Karaliaus Uosto miesto sargybos vadas, - DALABARAS KSO, princas tremtinys i Vasaros sal, - MNULIO BERNIUKAS, juokdarys ir kvailys, - LANSELIS ir TYREKAS LANISTERIAI, karaliaus skvairai, karalie ns pusbroliai, - SERAS ARONAS SANTAGARAS, kov meistras; - karaliaus sargyba: - SERAS BEIRISTINAS SELMIS, lordas vadas, - SERAS DEIMIS LANISTERIS, vadinamas Karaludiu, - SERAS BOROSAS BLAUNTAS, - SERAS MERINAS TRANTAS, - SERAS EIRIS OUKHARTAS, - SERAS PRESTONAS GRYNFILDAS, - SERAS MENDONAS MRAS. Pagrindins gimins, prisiekusios Stormsendui: elmiai, Vaildai, Trantai, Penrouzai, Erolai, Estermontai, Tartai, Svonai, Dondarionai, Karonai. Pagrindins gimins, prisiekusios Dragonstounui: Seltigarai, Velarionai, Syvortai, Bar Emonai ir Sanglasai.

STARK GIMIN
Starkai save kildina i Brandono Statytojo ir senovs iemos karali. Keturis tkstanius met jie vald i Vinterfelo kaip Karaliai iaurje, kol Torhenas Starkas, Karalius, Kuris Atsiklaup, nestojo m, bet prisiek itikimyb Eigonui Drakonui. J vliavoje pilkas didvilkis ledo baltumo fone. Stark kis: Ateina iema. EDARDAS STARKAS, Vinterfelo lordas, iaurs sergtojas, - jo mona LEDI KETLINA i Tli gimins, - j vaikai: - ROBAS, Vinterfelo pdinis, keturiolikos met, - SANSA, vyriausioji dukra, vienuolikos met,

628

PRIEDAS

- ARIJA, jaunesnioji dukra, devyneri met, - BRANDONAS, vadinamas Branu, septyneri met, - RIKONAS, trej met, - jo pavainikis snus JONAS SNOU, keturiolikos met, - jo globotinis TEONAS GREIDOJUS, Geleini sal pdinis; - jo broliai ir seserys: - (BRANDONAS), vyresnysis brolis, nuudytas Eirio II Targeirino sakymu, - (LIJANA), jaunesnioji sesuo, mirusi Dorno kalnuose, - BENDINAS, jaunesnysis brolis, Nakties sargybos vyras; - j o namikiai: - MEISTERIS LUVINAS, patarjas, gydytojas ir mokytojas, - VEINAS PULAS, Vinterfelo pilies valdytojas, - DEIN, jo dukra, artimiausia Sansos draug, - DORIS KASELIS, sargybos kapitonas, -HALIS MOLENAS, DESMONDAS, DEKSAS, PORTERIS, KVENTAS, EILINAS, TOMARDAS, VARLIS, HIUVARDAS, KEINAS, VILAS, sargybiniai, - SERAS RODRIKAS KASELIS, kov meistras, Dorio dd, - BET, jo jaunesnioji dukt, - VENTIKE MORDEINA, lordo Edardo dukter aukltoja, - VENTIKAS EILIS, pilies ventyklos ir bibliotekos priirtojas, - HALENAS, irg priirtojas, - jo snus HARVINAS, sargybinis, - DOSETAS, arklininkas ir irg manktintojas, - FARLENAS, unidi priirtojas, - SENOJI AUKL, pasakotoja, buvusi indyv, - HODORAS, jos proankis, menko proto arklininkas, - GEIDAS, virjas, - MIKNAS, kalvis ir ginklininkas; - jo pagrindiniai lordai vliavininkai: - SERAS HELMANAS TOLHARTAS, - RIKARDAS KARSTARKAS, Karholdo lordas, - RUZAS BOLTONAS, Dredforto lordas, - JONAS AMBERIS, vadinamas Greitdonu, - GALBARTAS ir ROBETAS GLOVERIAI, - VYMANAS MANDERLIS, Baltojo uosto lordas, - MEG MORMONT, Mek salos ledi. Pagrindins gimins, prisiekusios Vinterfelui: Karstarkai, Amberiai, Flintai, Mormontai, Hornvudai, Servinai, Rydai, Manderliai, Gloveriai, Tolhartai ir Boltonai.

PRIEDAS

629

LANISTERI GIMIN
viesiaplauki, aukt ir grai Lanisteri gyslomis teka kraujas andal, nuotyki iekotoj, kurie kr galing karalyst vakarinse kalvose ir slniuose. Per m oterikj linij jie didiuojasi kil i Lano Gudruolio, legendinio Didvyri amiaus sukiaus. Kasterli Uolos auksas ir Auksi nis Dantis pavert juos turtingiausiais i didi gimini. J enklas yra auksinis litas avietiniame fone. Lanisteri kis: Igirskite mano riau mojim! TAIVINAS LANISTERIS, Kasterli Uolos lordas, Vakar sergtojas, Lanisporto skydas, - jo mona (LEDI DOANA), pusseser, mir gimdydama, - j vaikai: - SERAS DEIMIS, vadinamas Karaludiu, Kasterli Uolos pdinis, Sersi brolis dvynys, - KARALIEN SERSI, karaliaus Roberto I Barateono mona, Deimio dvyn, - TYRIONAS, vadinamas Neauga, nyktukas; - jo broliai ir seserys: - SERAS KEVANAS, vyresnysis brolis, - jo mona DORNA i Svift gimins, - j vyriausias snus LANSELIS, karaliaus skvairas, - j dvyniai sns VILEMAS IR MARTINAS, - j maoji dukra DEIN; - DENA, jo sesuo, itekjusi u sero Emono Frjaus, - j snus SERAS KLEOSAS FRJUS, - j snus TEONAS FRJUS, skvairas; - (SERAS TAIGETAS), antrasis brolis, mir nuo raup, - jo nal DARLESA i Marbrand gimins, - j snus TYREKAS, karaliaus skvairas; - (GERIONAS), jauniausias brolis, nuskends jroje, - jo pavainik dukra DOI, deimties met; - j pusbrolis SERAS STAFORDAS LANISTERIS, velions ledi Doanos brolis,

630

PRIEDAS

- jo dukterys SERENA ir MYRIEL, - jo snus SERAS DEIVENAS LANISTERIS; - jo patarjas MEISTERIS KREILINAS; - jo vyriausieji riteriai ir lordai vliavininkai: - LORDAS LEO LEFORDAS, - SERAS ADAMAS MARBRANDAS, - SERAS GREGORIS KLIGEINAS, Jojantis Kalnas, - SERAS HARIS SVIFTAS, sero Kevano uovis, - LORDAS ANDROSAS BRAKSAS, - SERAS FORLJUS PRESTERIS, - SERAS EIMORIS LORAS, - VARGAS HOUTAS, samdomas kalavijuotis i Laisvojo Kohoro miesto. Pagrindins Kasterli Uolai prisiekusios gimins: Peinai, Sviftai, Marbrandai, Lydenai, Beinfortai, Lefordai, Kreikholai, Seretai, Brumai, Kligeinai, Presteriai ir Vesterlingai.

ARIN GIMIN
Arinai yra Kaln ir Slnio karali palikuoniai, viena i seniausi ir tyriausi andal kilmingj linij. J simbolis yra mnulis ir sakalas, baltas dangaus mlynumo fone. Arin kis: Auktai kaip garb. (JONAS ARINAS), rijos lordas, Slnio gynjas, Ryt sergtojas, karaliaus ranka, neseniai mirs, - jo pirmoji mona (LEDI DEIN i Rois gimins) mir gimdydama, jos dukra negyva, - jo antroji mona (LEDI ROVENA i Arin gimins), jo pusseser, mir nuo peralimo, vaik neturjo, - jo treioji mona ir nal LEDI LAIZA i Tli gimins, - j snus ROBERTAS ARINAS, ligotas eeri met berniukas, da bar rijos lordas ir Slnio gynjas; - jo ilgameiai tarnai ir namikiai: - MEISTERIS KOULMANAS, patarjas, gydytojas ir mokytojas,

PRIEDAS

631

- SERAS VARDIS EGENAS, sargybos kapitonas, - SERAS BRINDENAS TLIS, vadinamas Juodja uvimi, Vart riteris ir ledi Laios dd, - LORDAS NESTORAS ROISAS, vyriausiasis Slnio pilies valdy tojas, - SERAS ALBARAS ROISAS, jo snus, - MIJA STOUN, pavainik mergait jo tarnyboje, - LORDAS EONAS HANTERIS, ledi Laios gerbjas, - SERAS LINAS KORBRJUS, ledi Laios gerbjas, - MIKELIS REDFORTAS, jo skvairas, - LEDI ANA VEINVUD, nal, - SERAS MORTONAS VEINVUDAS, jos snus, ledi Laios gerbjas, - SERAS DONELIS VEINVUDAS, jos snus, - MORDAS, iaurus kaljimo sargas. Pagrindins gimins, prisiekusios rijai: Roisai, Beiliai, Egenai, Veinvudai, Hanteriai, Redfortai, Korbrjai, Belmorai, Melkolmai ir Hersiai.

TLI GIMIN
Tliai niekuomet nevald kaip karaliai, taiau jiems tkstant met priklaus turtingos ems ir didiul pilis Riverane. Per Ukariavim kar upi ems priklaus Harenui Juodajam, Sal karaliui. Hareno senelis, karalius Harvinas Kietarankis, atm Triak i Areko, Audros karaliaus, kurio protviai buvo ukariav emes iki Ssmaukos trim imtais met anksiau, nuudydami paskutin i Upi karali. Tuiagarbis ir iaurus tironas Harenas Juodasis nebuvo mylimas pavaldini, ir dauguma upi lord j paliko ir prisijung prie Eigono pajg. Pirmasis i j buvo Edminas Tlis i Riverano. Kai Ha renas ir jo gimin inyko, sudegus Heirinholui, Eigonas apdovanojo Tli gimin, suteikdamas Edminui teis tapti ikiliausiu Triakio emi lordu ir pareikalaudamas, kad kiti upi lordai prisiekt jam itikimyb. Tli sim bolis yra okantis uptakis, sidabrinis, vilnijanio mlyno ir raudono fone. Tli kis: eima, pareiga, garb.

632

PRIEDAS

HOSTERIS TLIS, Riverano lordas, - jo mona (LEDI MINISA i Vent gimins) mir gimdydama, - j vaikai: - KETLINA, vyresnioji dukra, itekjusi u lordo Edardo Starko, - LAIZA, jaunesnioji dukra, itekjusi u lordo Jono Arino, - SERAS EDMURAS, Riverano pdinis; - jo brolis SERAS BRINDENAS, vadinamas Juodja uvimi; - jo namikiai: - MEISTERIS VYMANAS, patarjas, gydytojas ir mokytojas, - SERAS DESMONDAS GRELIS, kov meistras, - SERAS ROBINAS RIUGERIS, sargybos kapitonas, - UTERAIDAS VEINAS, Riverano pilies valdytojas; - jo riteriai ir lordai vliavininkai: - DEISONAS MOLISTERIS, Jr sargybos lordas, - PATRIKAS MOLISTERIS, jo snus ir pdinis, - VALDERIS FRJUS, Brastos lordas, - jo daugyb sn, ank ir pavainiki, - JONAS BRAKENAS, Stounhedo lordas, - TITAS BLEKVUDAS, Reiventrio lordas, - SERAS REIMUNAS DARIS, - SERAS KARILAS VENSAS, - SERAS MARKAS PAIPERIS, - LA VENT, Heirinholo ledi, - SERAS VILIS VOUDAS, riteris jos tarnyboje. Ne tokios kilmingos gimins, prisiekusios Riveranui: Dariai, Frjai, Molisteriai, Brakenai, Blekvudai, Ventai, Riugeriai, Paiperiai, Vensai.

mW Tm T
TAIRELI GIMIN
Taireliai ikilo valdi kaip Vingio karali pilies valdytojai. ie karaliai vald derlingas lygumas pietvakarius nuo Dorno ir Juodj Vanden iki Saully dio jros krant. Per moterikj linij jie kildina save i Garto aliarankio, Pirmj moni sodininko karaliaus, kuris dvjo karn i vynuogi ir

PRIEDAS

633

gli ir praydino vis krat. Kai karalius Mernas, paskutinis i senosios linijos, uvo Ugnies Lauke, jo pilies valdytojas Harlenas Tairelis atidav Haigarden Eigonui Targeirinui, kartu prisiekdamas itikimyb. Eigonas pado vanojo jam pil ir leido valdyti Ving. Taireli simbolis yra auksin ro ols alumo fone. J kis: Stiprjimas. MEISAS TAIRELIS, Haigardeno lordas, Piet sergtojas, pasienio gynjas, vyriausiasis Vingio maralas, - jo mona LEDI EILIRI i Haitaueri gimins i Oldtauno, - j vaikai: - VILAS, vyriausias snus, Haigardeno pdinis, - SERAS GARLANAS, vadinamas Narsiuoju, j antrasis snus, - SERAS LORAS, Gli riteris, jauniausias snus, - MARDER, j keturiolikmet dukra, - jo nal motina, LEDI OLENA i Redvain gimins, vadinama Erk i karaliene; - jo seserys: - MINA, itekjusi u lordo Paksterio Redvaino, - JANA, itekjusi u sero Jono Fosvjaus; - jo dds: - GARTAS, vadinamas Apkniuoju, Haigardeno lordas senealas, - jo pavainikiai sns GARSAS ir GARTAS FLAUERSAI, - SERAS MORINAS, Oldtauno miesto sargybos lordas vadas, - MEISTERIS GORMONAS, citadels mokslininkas; - jo namikiai: - MEISTERIS LOMIS, patarjas, gydytojas, mokytojas, - IGONAS VIRVELIS, sargybos kapitonas, - SERAS VORTIMERIS KREINAS, kov meistras; - jo riteriai ir lordai vliavininkai: - PAKSTERIS REDVAINAS, Uosto lordas, - jo mona LEDI MINA i Taireli gimins, - j vaikai: - SERAS HORAS, pravardiuojamas Siaubu, Hoberio dvynys, - SERAS HOBERIS, pravardiuojamas Seilium, Horo dvynys, - DESMERA, penkiolikmet mergait, - RENDILAS TARLIS, Hornhilo lordas, - SEMVELIS, jo vyriausias snus, i Nakties sargybos, - DIKONAS, jo jaunlis snus, Hornhilo pdinis, - ARVINA OUKHART, Oukharto ledi, - MATIS ROVANAS, Goldengrouvo lordas, - LEITONAS HAITAUERIS, Oldtauno balsas, Arboro lordas, - SERAS JONAS FOSVJUS.

634

PRIEDAS

Pagrindins Haigardenui prisiekusios gimins: Virveliai, Florentai, Oukhartai, Haitaueriai, Kreinai, Tarliai, Redvainai, Rovanai, Fosvjai ir Malendorai.

GREIDOJ GIMIN
Greidojai i Virukalns kildina save i Pilkojo karaliaus i Didvyri am iaus. Legenda byloja, kad Pilkasis karalius vald ne tik vakarines salas, bet ir pai jr, ir pam monas undin. Tkstanius met upuolikai i Geleini sal, - vadinami geleiniais mo nmis" t, kuriuos puldinjo, - buvo jr siaubas, jie nuplaukdavo net iki Ibeno uosto ir Vasaros sal. Jie didiavosi savo narsa miuose ir savo venta laisve. Kiekviena sala turjo savo druskos karali" ir uolos karali". Didy sis Sal karalius buvo renkamas i j, kol karalius Uronas padar sost pavel dim, iuds kitus karalius, susirinkusius rinkimus. Paties Urono gimin inyko po tkstanio met, kai salas um andalai. Greidojai, kaip ir kiti sal lordai, per vedybas susimai su ukariautojais. Geleiniai karaliai savo valdas iplt u sal rib, ugnimi ir kalaviju su kr karalystes emyne. Karalius Koredas i ties galjo didiuotis, kad jo sakymai galioja visur, kur mogus gali uuosti sr vanden arba igirsti bang m". Vlesniais amiais Koredo palikuoniai prarado Uost, Oldtaun, Mek sal ir didij dal vakarinio kranto. Taiau prasidjus Ukaria vim karui, karalius Harenas Juodasis vald visas tarpukalni emes, nuo Ssmaukos iki Juodj Vanden. Kai Harenas ir jo sns uvo kritus Heirinholui, Eigonas Targeirinas upi emes atidav Tli giminei ir leido liku siems Geleini sal lordams atgaivinti senus paproius ir isirinkti, kuris i j viriausias. Jie isirinko lord Vikon Greidoj i Virukalns. Greidoj simbolis yra auksinis krakenas juodame fone. J kis: Mes nesjame. BALONAS GREIDOJUS, Geleini sal lordas, Druskos ir Uolos karalius, Jros Vjo snus, Virukalns lordas Kirtjas, - jo mona LEDI ELEINIS i Harlou gimins,

PRIEDAS

635

- j vaikai: - (RODRIKAS), vyriausias j snus, nuudytas Jr sargyboje per Greidojaus sukilim, - (MARONAS), antrasis j snus, nuudytas ant Virukalns sien per Greidojaus sukilim, - AA, j dukra, Juodojo Vjo" kapiton, - TEONAS, j vienintelis liks gyvas snus, Virukalns pdinis, lor do Edardo Starko globotinis; - jo broliai: - EURONAS, vadinamas Varno Akimi, Tylosa kapitonas, nusikalt lis, piratas ir plikas, - VIKTARIONAS, Geleinio laivyno lordas kapitonas, - ERONAS, vadinamas Drgnaplaukiu, Nuskendusio Dievo ynys. Ne tokios kilmingos gimins, prisiekusios Virukalnei: Harliai, Stounhauzai, Merlinai, Sanderliai, Botljai, Toniai, Vincai, Gudbroliai.

MARTELI GIMIN
Naimirija, karingoji Rojono karalien, atplukd savo deimt tkstani laiv Dorn, pieiausi Septyni Karalysi krat, ir itekjo u lordo Morso Martelio. Jos padedamas, jis nugaljo savo varovus ir vald Dorn. Roinar taka iliko stipri. Taiau Dorno valdytojai vadina save princais", o ne ka raliais". Pagal Dorno statymus ems ir titulai atitenka vyriausiam vaikui, o ne vyriausiam snui. Dornas, vienintelis Septyniose Karalystse, nebuvo ukariautas Eigono Drakono. Prie karalysts jis buvo prijungtas tik po dvie j imt met - vedybomis ir sutartimi, o ne kalaviju. Taikingas karalius Daronas II padar tai, ko nepavyko kariams: jis ved Dorno princes Mir ir atidav savo seser monas valdaniajam Dorno princui. Marteli vliavoje yra raudona saul, perverta auksine ietimi. J kis: Nenusilenk, neparklupdyti, nepalauti. DORANAS NAIMERAS MARTELIS, Sauls Ieties lordas, Dorno princas, - jo mona MELARIJA i Laisvojo Norvoso miesto,

636

PRIEDAS

- j vaikai: - PRINCES ARIJANA, vyriausia dukra, Sauls Ieties pdin, - PRINCAS KVENTINAS, j vyresnysis snus, - PRINCAS TRISTANAS, j jaunesnysis snus; - jo broliai ir seserys: - j o sesuo (PRINCES ELIJ), itekjusi u princo Reigaro Targeirino, nuudyta per Karaliaus Uosto grobim, - j vaikai: - (PRINCES REINE), jauna mergait, nuudyta per Kara liaus Uosto grobim, - (PRINCAS EIGONAS), kdikis, nuudytas per Karaliaus Uosto grobim, - jo brolis PRINCAS OBERINAS, Raudonoji Angis; - jo namikiai: - ERJAS HOTA, norvoi samdomas kalavijuotis, sargybos kapito nas, - MEISTERIS KALEOTAS, patarjas, gydytojas ir mokytojas; - jo riteris ir lordas vliavininkas: - ERIKAS DEINAS, Starfolo lordas. Pagrindins gimins, prisiekusios Sauls Ieiai: Dordeinai, Santagarai, Elirionai, Tolandai, Ironvudai, Vilai, Fauleriai ir Deinai.

SENOJI TARGEIRIN GIMINS DINASTIJA

Targeirinai yra drakon kraujo, kil i kilming senovs Valyrijos Fryholdo lord, j palikuoniai pasiymi priblokianiu (kai kas sako nemoniku) groiu: alyv, tamsiai mlynos ar net violetins akys ir sidabriko aukso ar platinos spalvos plaukai. Eigono Drakono protviai iveng Valyrijos Praties, sumaities ir po jos sekusi skerdyni, apsigyven Dragonstoune, uoltoje siaurosios jros sa loje. I ia Eigonas ir jo seserys Vizenija ir Reine plauk ukariauti Septy ni Karalysi. Nordama isaugoti nesutept karalik krauj, Targeirin

PRIEDAS

637

gimin danai laiksi Valyrijos paproio apvesdinti brol su seseria. Eigonas ved abi savo seseris ir su kiekviena susilauk snaus. Targeirin vliava yra trigalvis drakonas, raudonas juodame fone, kiekviena galva simbolizuoja Eigon ir jo seseris. Targeirin kis: Ugnis ir kraujas. TARGEIRIN VALDYMAS, skaiiuojant m etus nuo Eigono isilaipinim o 1-37 37-42 42-48 48-103 103-129 129-131 Eigonas I Einis I Meigoras I Daheiris I Viseiris I Eigonas II Eigonas Ukariautojas, Eigonas Drakonas, Eigono ir Reins snus, Meigoras iaurusis, Eigono ir Vizenijos snus, Senasis karalius, Taikintojas, Einio snus, Daheirio ankas, vyriausias Viseirio snus (Eigono II ikilim ginijo jo metais vyresn sesuo Reinira. Abu uvo tarpusavio kare, daini vadinamame Drakon okiu), Drakono Nuodas, Reiniros snus (paskutinysis Targeirin drakonas uvo valdant Eigonui III), Jaunasis Drakonas, Karalius Berniukas, vy riausias Eigono III snus (Daronas ukariavo Dorn, taiau nesugebjo jo ilaikyti ir jaunas mir), Numyltasis, Palaimintasis, ventikas ir kara lius, Eigono III antrasis snus, jaunesnysis Eigono III brolis, Nevertasis, vyriausias Viseirio snus (jo jau nesnysis brolis, princas Eimonas, Drakon ri teris, buvo karaliens Neiris karys, o pasak kai kuri, ir meiluis), Karaliens Neiris ir Eigono arba Eimono snus (Daronas prijung Dorn prie karalysts, ves damas princes Mir), antrasis Darono II snus (nieko nepaliko), ketvirtasis Darono II snus, Netiktinasis, ketvirtasis Mekaro snus, antrasis Eigono Netiktinojo snus, Iprotjs karalius, vienintelis Daheirio snus.

131-157 157-161

Eigonas III Daronas I

161-171 171-172 172-184

Beiloras I Viseiris II Eigonas IV

184-209

Daronas II

209-221 221-233 233-259 259-262 262-283

Eiris I Mekaras I Eigonas V Daheiris II Eiris II

Drakon karali dinastija nutrko, kai Eiris II buvo nuverstas nuo sosto ir nuudytas kartu su pdiniu, karnos princu Reigaru Targeirin; j Robertas Barateonas nuud prie Triakio.

638

PRIEDAS

PASKUTINIEJI TARGEIRINAI (KARALIUS EIRIS TARGEIRINAS), antrasis iuo vardu, nuudytas Deimio Lanisterio per Karaliaus Uosto grobim, - j o sesuo ir mona (KARALIEN RELA) i Targeirin gimins, mir gimdydama Dragonstoune; - j vaikai: - (PRINCAS REIGARAS), Geleinio sosto pdinis, Roberto Barateono nuudytas prie Triakio, - jo mona (PRINCES ELIJ) i Marteli gimins, nuudyta per Karaliaus Uosto grobim; - j vaikai: - (PRINCES REINE), jauna mergait, nuudyta per Kara liaus Uosto grobim, - (PRINCAS EIGONAS), kdikis, nuudytas per Karaliaus Uosto grobim, - PRINCAS VISEIRIS, vadinantis save Viseiriu III, Septyni Ka ralysi lordu, vadinamas Karaliumi Elgeta, - PRINCES DANEIRIS, vadinama Daneiris Stormborn, trylika met mergait.

PADKA

Sakoma, kad velnias slepiasi smulkmenose. Tokio storumo knyga turi galyb velni, kuri kiekvienas tau paki koj, jei nesisaugosi. Laimei, pastu daug angel. Didiai branginu visus tuos gerus mones, kurie mielai paskolino man savo ausis ir inias (o kai kuriais atvejais ir knygas), kad galiau visas tas smulkmenas pateikti teisingai. Dkoju Sageui Walkeriui, Martinui Wrightui, Melindai Snodgrass, Carlui Keimui, Bruceui Baugh, Timui OBrienui, Rogeriui Zelaznyiui, Janei Lindskold, Laurai J. Mixon ir, inoma, Parris. Ypatingai dkoju Jenniferei Hershey u nuoird tris neskaiiuojant darbo valand...

Martin, George R. R.
Ma509 Sost aidimas : romanas / George R.R. Martin ; i angl kalbos vert Rasa Tapinien. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 640 p. - (Ledo ir ugnies giesm; kn. 1) ISBN 978-609-01-0537-5 i knyga - tai Georgeo R. R. Martino fantastins epopjos Ledo ir ugnies giesm" pirmoji dalis. Joje pasakojama apie vykius raytojo vaizduots sukurtoje karalystje, valdomoje i pietuose stksanios Raudonosios pilies Geleinio sosto. Dl valdios, takos, turto, garbs ir meils ia kovoja visai emiki mons - lordai, damos, riteriai ir j vasalai. Kuriama beveik viduramika aplinka: karaliaus Roberto dvaro intrigos, riteri turnyrai, miai ir dvikovos. Ir tik iaur gyvena nuolatiniame mistikame pavojuje, o i laukini stepi grasina galingi arkli lordai, ketinantys grinti sost teist karali... UDK 821.111(73) 31

GEORGE R. R. MARTIN

SOST AIDIMAS
Ledo ir ugnies giesm 1 kn.

I angl kalbos vert Rasa Tapinien Redagavo Bron Balien Korektor Marijona Treigien Virelio dailininkas Agnius Tarabilda Maketavo Zita Pikturnien
Tiraas 5000 egz. Ileido leidykla Alma littera", Ulon g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetain: www.almalittera.lt Spaud UAB Spindulio spaustuv", Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas Interneto svetain: www.spindulys.lt

SOST A ID IfilE PERGAL ARBA miRTlSI

iema artja..." - rsts, negandas pranaaujantys odiai, rayti Edardo Starko, Vinterfelo lordo ir Siaurs sergtojo eimos herbe. Septynios kara lysts, prie tris imtus m et krauju ir ugnimi suvienytos drakon karaliaus Eigono Ukariautojo, igyvena apgaulingos ramybs laikus. Drakonai mir, o kartu su jais sunyko ir galinga ilgamei karali Targeirin gimin. Dabar Gelein sost - Septyni karalysi valdios simbol - ugrobs karalius R o bertas Barateonas. Ir jis atvyksta Vinterfel prayti Edardo Starko, vaikysts draugo ir maito kov bendraygio, tapti karaliaus patarju. Taip prasideda pirmoji Ledo ir ugnies giesms" dalis Sost aidimas". Raytojas Georgeas R. R. Martinas sukr nepaprastfantasy knyg serij: jo vaizduotje gim iki maiausi smulkmen apgalvotas pasaulis. Su sava isto rija, mitologija, religija, netgi gamtos dsniais. I pirm o vilgsnio Septyni ka ralysi gyvenimas skaitytojams primins vidurami feodalin santvark: pi lyse eimininkauja lordai, riteriai kaunasi turnyruose, kilmingos damos iteki namos dar nesulaukusios pilnametysts. Magijos nuojauta sklando ore, taiau sitraukus septyni didij eim intrig verpet galima ir pamirti, kad kakada iame pasaulyje skraid drakonai, kad iaurje stksanti ledo Siena gina Septynias karalystes nuo paslaptingj Kit, o lordo Edardo Starko vai kai augina paskutiniuosius didvilkius. Garb, eima, meil, kova dl valdios ir kertas - svarbiausi Septyni karalysi kilmingj gyvenimo varikliai. Vos pasirodiusi fantastins epopjos Ledo ir ugnies giesm" pirmoji knyga Sost aidimas" tiek i skaitytoj, tiek i kritik sulauk puiki vertinim. Romanas laimjo ne vien premij ir buvo nom inuotas geriausio pasaulyje fantasy krinio apdovanojimui. Amerikietikuoju Tolkienu" vadinamo Georgeo R. R. M artino kny gomis susidomjo ir televizijos gigante HBO. Buvo sukurtas 2011 m. m et sensacija taps televizijos serialas Sost aidimas".

L E D O IR U G H IE S G I E S m "
S
o s t a i d i m a

"s

1 knyga

klubas
Tapkite Knyg klubo nariu!

N e m o k a m a s k ny g k a ta lo g a s k iek vien k etvirt N aujausios ir p op uliariau sio s k nygos Y patingi pasily m ai Knyg p ris ta ty m a s n a m u s , d a rb o v ie t a r p a t w w w .k n y g u k lu b a s.lt ww w .alm alittera.lt