Variacinis Skaiciavimas (A. Ambrazevicius)

ALGIRDAS AMBRAZEVI
CIUS
VARIACINIS
SKAI
CIAVIMAS
Vilnius
2000
2
T U R I N Y S
VARIACINIO SKAI
CIAVIMO LYGTYS 3
1.1 Papras ciausi variacinio skai ciavimo udaviniu pavyzdiai . . . . . . . . . . . . . . . 3
1.2 Pagrindin es variacinio skai ciavimo lemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
1.3 B utina ekstremumo egzistavimo s alyga. Oilerio lygtis. . . . . . . . . . . . . . . . . 10
1.4 Keliu funkciju atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19
1.5 Auktesn es eil es ivestiniu atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21
1.6 Daugialypio integralo atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23
1.7 Bendresni funkcionalai. Nat uraliosios kratin es s alygos . . . . . . . . . . . . . . . . 25
1.8 Kintamu integravimo r eiu atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
1.9 Tr ukiu sprendiniu atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35
1.10 Izoperimetrinis udavinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38
1.11 S alyginio ekstremumo udavinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
1.12 Variacinio skai ciavimo udavinys parametrine forma . . . . . . . . . . . . . . . . . 49
1.13 Transversalumo s alyga parametr ein eje formoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57
GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA 60
2.1 Kanonin e Oilerio lyg ciu forma . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60
2.2 Ekstremaliu laukai ir transversal es . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63
2.3 Jungtiniai takai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69
2.4 Oilerio lygties integravimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
PAKANKAMOS SILPNO IR STIPRAUS EKSTREMUMO S ALYGOS 79
3.1 Leandro ir Vejertraso s alygos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79
3.2 Jakobio s alyga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83
3.3 Pakankama silpnojo ekstremumo s alyga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86
3.4 Hamiltono principas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89
Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95
Atsakymai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97
Literat ura . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98
1 S K Y R I U S
Variacinio skai ciavimo lygtys
1.1 PAPRAS
CIAUSI VARIACINIO SKAI
CIAVIMO
UDAVINIU PAVYZDIAI
Vienas i pirmuju variacinio skai ciavimo udaviniu yra 1696 m. J. Bernulio suformu-
luotas udavinys apie brachistochrone:
1 u d a v i n y s . Ploktumoje Oxy yra du takai, nesantys vienoje vertikalioje
ties eje. Tegu x
1
, y
1
ir x
2
, y
2
yra iu taku koordinat es. I tako (x
1
, y
1
) i tak a (x
2
, y
2
)
kreive l be trinties slenka materialus takas. Pradiniu laiko momentu jo greitis v lygus
nuliui. Aib eje tokiu kreiviu reikia rasti t a, kuria slinkdamas materialus takas pasiektu
tak a (x
2
, y
2
) per trumpiausi a laik a. Iekomoji kreiv e l yra vadinama brachistochrone.
Tarkime, koordina ciu ays x, y parinktos taip, kaip nurodyta 2.1 paveiksl elyje,
.
.
.
.
.
. ......
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
. ..........................
......................................................................................................................................................................
.......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.................................................................................................................................................. . . . . . . . . . . . . .
..............
x
1
x
2
y
1
y
2
l
y
x
2.1 pav.
o kreiv e l apibr eta lygtimi
y = y(x), x [x
1
, x
2
]. (1.1)
Tada
y(x
1
) = y
1
, y(x
2
) = y
2
. (1.2)
Pagal energijos tverm es d esni
mv
2
2
= mg(y y
1
);
cia: m slenkan cio tako mas e, g laisvojo kritimo pagreitis. Kadangi
|v| =
dl
dt
=
_
1 + y
2
dx
dt
,
tai
dt =
_
1 +y
2
_
2g(y y
1
)
dx.
4 1. VARIACINIO SKAI
CIAVIMO LYGTYS
Suintegrave i a lygybe nuo x
1
iki x
2
, gausime
T I (y) =
x
2
_
x
1
_
1 + y
2
_
2g(y y
1
)
dx; (1.3)
cia T laikas, kuri sugaita materialus takas, jud edamas kreive l i tako (x
1
, y
1
) i
tak a (x
2
, y
2
)
Kiekvienai pakankamai glodiai kreivei l, apibr etai (1.1) lygtimi ir tenkinan ciai
(1.2) s alygas, (1.3) integralas igyja konkre ci a skaitine reikme. Tod el i ji galima i ur eti
kaip i funkcional a
1
ir nagrin ejam a udavini performuluoti taip:
Tegu y = y(x), x (a, b) yra diferencijuojama funkcija, tenkinanti (1.2) s alyg a.
Aib eje tokiu funkciju reikia rasti t a, kuriai (1.3) funkcionalas igyja maiausi a reikme.
2 u d a v i n y s . Tegu v = v(x, y, z) yra viesos sklidimo nehomogenin eje me-
diagoje greitis. Rasti viesos sklidimo trajektorij a l, jungian ci a takus (x
1
, y
1
, z
1
) ir
(x
2
, y
2
, z
2
).
Tarkime, viesos sklidimo trajektorija yra apibr eiama lygtimis:
y = y(x), z = z(x), x [x
1
, x
2
]. (1.4)
Tada
y(x
1
) = y
1
, y(x
2
) = y
2
, z(x
1
) = z
1
, z(x
2
) = z
2
. (1.5)
Kadangi
|v| =
dl
dt
=
_
1 + y
2
+ z
2
dx
dt
,
tai viesos spindulys, ieinantis i tako (x
1
, y
1
, z
1
), pasieks tak a
(x
2
, y
2
, z
2
) per laik a
T I (y, z) =
x2
_
x
1
_
1 +y
2
+ z
2
|v(x, y, z)|
dx. (1.6)
Pagal Ferma d esni viesa sklinda ta trajektorija, kuria laikas T yra minimalus.
Kiekvienai pakankamai glodiai trajektorijai l, apibr etai (1.4) lygtimis ir tenki-
nan ciai (1.5) s alygas, (1.6) integralas igyja konkre ci a skaitine reikme. Tod el i inte-
gral a I galime i ur eti kaip i funkcional a ir (1.3) udavini galime performuluoti taip:
1
Tegu X yra normuota erdv e su norma . Tada funkcija (x, y) = x y, x, y X apibr eia
atstum a tarp taku x ir y erdv eje X. Tegu Myra kokia nors aib e elementu x erdv eje X. Tada atvaizdis
f : MRvadinamas funkcionalu su apibr eimo sritimi M. Pavyzdiui, integralas
I(y) =
1
0
y(x) dx,
nagrin ejmas funkciju aib eje
M= {y C[0, 1] : y(0) = a, y(1) = b}
yra funkcionalas su apibr eimo sritimi Merdv eje C[0, 1] .
1.1. PAPRAS
CIAUSI VARIACINIO SKAI
CIAVIMO UDAVINIU PAVYZDIAI 5

Tegu y = y(x), z = z(x), x [x
1
, x
2
], yra diferencijuojamos funkcijos, tenki-
nan cios (1.5) s alygas. Tokiu funkciju aib eje reikia rasti tas, kurioms (1.6) funkcionalas
igyja maiausi a reikme.
3 u d a v i n y s . Tegu l yra udaras kont uras erdv eje R
3
, o S pavirius, u-
temptas ant kont uro l. Tokiu paviriu aib eje reikia rasti t a, kurio plotas yra maiausias.
Tarkime, ortogonalioje koordina ciu sistemoje Oxyz pavirius S apibr eiamas lyg-
timi u = u(x, y), x, y , kont uro l projekcija i ploktum a Oxy (r. 2.2
pav.).
..............................................................................................................................................................................
...........................
.............................
..............................
S
l
.......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...............................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ...............
..............
. . . . . ...............
..............
. . . . . . . . . . ...............
..............
. . . . . . . . . . . . . ...............
..............
.................................................................................................................................................................. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
....................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .... .
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
u
x
y
2.2 pav.
Tada paviriaus S plotas
|S| I(u) =
_
_
1 +u
2
x
+ u
2
y
dxdy. (1.7)
Jeigu takas (x, y) , tai takas (x, y, u(x, y)) l. Tai reikia, kad funkcija u(x, y)
takuose (x, y) igyja inom a reikme. i a s alyg a galima urayti taip:
u
= (x, y); (1.8)

cia inoma funkcija.
Kiekvienai diferencijuojamai funkcijai u, tenkinan ciai (1.8) s alyg a, (1.7) integralas
igyja konkre ci a skaitine reikme. Vadinasi, i integral a I galime i ur eti kaip i funkcio-
nal a. Tai leidia 3 udavini performuluoti taip:
Tegu u = u(x, y) yra diferencijuojama srityje funkcija, tenkinanti (1.8) s alyg a.
Tokiu funkciju aib eje reikia rasti t a, kuriai (1.7) funkcionalas igyja maiausi a reikme.
4 u d a v i n y s . Ploktumoje Oxy yra du takai, sujungti atkarpa ir kreive l, ku-
rios ilgis a. Tokiu kreiviu aib eje reikia rasti t a, kuri kartu su atkarpa apriboja didiausio
ploto g ur a.
Tarkime, kad tie takai yra x ayje ir turi koordinates (x
1
, 0), (x
2
, 0), o kreive l
galima apibr eti lygtimi y = y(x), x [x
1
, x
2
]. Tada
y(x
1
) = 0, y(x
2
) = 0. (1.9)
Fig uros, apribotos kreive l ir atkarpa [x
1
, x
2
], plotas lygus
|S| = I(y) =
x2
_
x
1
y dx. (1.10)
CIAVIMO LYGTYS
Kreiv es l ilgis
|l| = G(y) =
x2
_
x
1
_
1 +y
2
dx. (1.11)
Kiekvienai diferencijuojamai funkcijai y = y(x), x [x
1
, x
2
], tenkinan ciai (1.9)
s alyg a, (1.10) ir (1.11) integralai igyja konkre cias skaitines reikmes. Tod el i juos
galima i ur eti kaip i funkcionalus ir 4 udavini performuluoti taip:
Tegu y = y(x), x [x
1
, x
2
], yra diferencijuojama funkcija, tenkinanti (1.9) s a-
lyg a. Tokiu funkciju aib eje reikia rasti t a, kuriai (1.10) funkcionalas igyja didiausi a
reikme, o (1.11) funkcionalas igyja reikme a.
Visuose iuose udaviniuose iekome funkcijos (arba keliu funkciju), kuri tenk-
ina tam tikras papildomas s alygas ir suteikia funkcionalui ekstremali a, t.y. minimali a
arba maksimali a, reikme. Tiesa, 4 udavinyje iekomoji funkcija kartu su (1.9) turi
tenkinti dar ir (1.11) s alyg a, kuri yra visai kitokio pob udio. Apibendrindami iuos
udavinius sakysime, kad pagrindinis variacinio skai ciavimo udavinys yra rasti toki a
funkcij a, kuriai nagrin ejamas funkcionalas igyja ekstremali a reikme. is udavinys
yra analogikas elementariems analiz es udaviniams, kai yra iekomi vienos arba keliu
kintamuju funkcijos ekstremumo takai. Vieno kintamojo diferencijuojamos funkcijos
f atveju s alyga f
(x) = 0 yra b utina lokalaus ekstremumo egzistavimo s alyga. Funkci-

onalo atveju taip pat yra ivedama b utina ekstremumo egzistavimo s alyga. Daniausiai
tai yra daliniu ivestiniu lygtis. J a turi tenkinti iekomoji funkcija, jeigu tik ji egzis-
tuoja. Ivesdami b utin a ekstremumo egzistavimo s alyg a, naudosime kelis teiginius. Jie
yra vadinami pagrindin emis variacinio skai ciavimo lemomis.
1.2. PAGRINDIN
ES VARIACINIO SKAI
CIAVIMO LEMOS 7
1.2 PAGRINDIN
ES VARIACINIO SKAI
CIAVIMO LEMOS
1.1 lema. Tegu f yra tolydi segmente [a, b] funkcija ir
b
_
a
f(x)(x) dx = 0, C
0
(a, b) .
Tada f(x) 0, x [a, b].
Tarkime prieingai, kad lemos s alygos yra patenkintos, ta ciau funkcija f(x) 0.
Tada egzistuoja takas x
0
[a, b] : f(x
0
) = 0. Tegu f(x
0
) > 0. Kadangi funkcija f
yra tolydi, tai egzistuoja tako x
0
aplinka (x
0
, x
0
+ ) tokia, kad f(x) > 0, x
(x
0
, x
0
+). Jeigu takas x
0
yra segmento [a, b] kratinis takas, pavyzdiui, x
0
= b,
tai reikia imti vienpuse io tako aplink a. Aib eje C
0
(a, b) imkime koki a nors funkcij a
, kuri yra teigiama x (x
0
, x
0
+) ir lygi nuliui, kai x [a, b] \[x
0
, x
0
+].
Tada
0 =
b
_
a
f(x)(x) dx =
x+
_
x
f(x)(x) dx > 0.
Gauta prietara irodo, kad padaryta prielaida yra neteisinga. Taigi f(x) = 0, x
[a, b]. Atvejis, kai f(x
0
) < 0, nagrin ejamas analogikai.
Toks pats teiginys yra teisingas dvilypiu, trilypiu ir apskritai n-lypiu integralu
atveju.
1.2 lema. Tegu yra apr eta erdv eje R
n
sritis, f C() ir
_
f(x)(x) dx = 0, C
0
() .
Tada f(x) 0, x .
P a s t a b a . ios lemos irodymas yra analogikas 1.12 lemos irodymui. Be to,
1.2 lema ilieka teisinga ir tuo atveju, jeigu joje sriti pakeisime glodiu n-ma ciu
paviriumi S.
Kitu triju lemu irodymas yra visikai kitokio pob udio.
1.3 lema. Tegu f yra tolydi segmente [a, b] funkcija ir
b
_
a
f(x)
(x) dx = 0, C
1
(a, b) : (a) = (b) = 0.
Tada funkcija f yra konstanta.
CIAVIMO LYGTYS
Paym ekime
1
b a
b
_
a
f(x) dx = C.
Tada
b
_
a
(f(x) C) dx = 0. (1.12)
Tegu
(x) =
x
_
a
(f(t) C) dt.
Akivaizdu, kad taip apibr eta funkcija tenkina lemos s alygas, o jos ivestin e
(x) =
f(x) C. Tod el
b
_
a
(f(x) C)f(x) dx = 0. (1.13)
Padaugine (1.12) lygybe i C ir prid eje prie (1.13), rezultat a uraysime taip:
b
_
a
(f(x) C)
2
dx = 0.
Ta ciau i lygyb e yra galima tik tuo atveju, kai f(x) = C, x [a, b].
i teigini galima apibendrinti.
1.4 lema. Tegu f yra tolydi intervale [a, b] funkcija ir
b
_
a
f(x)
(n)
(x) dx = 0,
C
n
(a, b) : (a) = =
(n1)
(a) = 0, (b) = =
(n1)
(b) = 0.
Tada
f(x) = C
0
+ C
1
(x a) + C
2
(x a)
2
+ + C
n1
(x a)
n1
;
cia C
0
, C
1
, C
2
, . . . , C
n1
yra tam tikros konstantos.
io teiginio irodym a galima rasti [3] knygoje.
1.5 lema. Tegu f ir g yra tolydios segmente [a, b] funkcijos ir
b
_
a
(g(x)(x) + f(x)
(x)) dx = 0, C
1
(a, b) : (a) = (b) = 0. (1.14)
Tada f C
1
(a, b) ir f
(x) = g(x), x [a, b].

1.2. PAGRINDIN
ES VARIACINIO SKAI
CIAVIMO LEMOS 9
Tegu
w(x) =
x
_
a
g(t) dt.
Tada
b
_
a
w(x)
(x) dx =
b
_
a
g(x)(x) dx
ir (1.14) tapatybe galime perrayti taip:
b
_
a
(f(x) w(x))
(x) dx = 0, C
1
0
(a, b) .
Funkcija f w tenkina 1.3 lemos s alygas. Tod el ji yra konstanta, t.y.
f(x) =
x
_
a
g(t) dt + C.
Akivaizdu, kad taip apibr eta funkcija yra tolydi ir turi tolydi a ivestine f
= g.
CIAVIMO LYGTYS
1.3 B
UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA.

OILERIO LYGTIS.
Tegu R
2
, F C( R); l glodi kreiv e, gulinti srityje ir jungianti du takus.
Tarkime, kreive l galima apibr eti lygtimi y = y(x), x [a, b] ir y(a) = , y(b) = .
Tada x [a, b] takas (x, y(x)) . Aibe diferencijuojamu funkciju, tenkinan ciu
ias s alygas, paym ekime raide M.
Apibr ekime funkcional a
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx, y M. (1.15)
Tada pagrindinis variacinio skai ciavimo udavinys formuluojamas taip: rasti funkcij a
y Mtoki a, kad funkcionalas I igytu ekstremali a, t.y. minimali a arba maksimali a,
reikme.

Cia yra kalbama apie absoliutuji ekstremum a, t.y. iekoma funkcija turi b uti
tokia, kad
I(y) I( y), y M
arba
I(y) I( y), y M.
Norint apibr eti lokalaus ekstremumo s avok a, reikia apibr eti funkcijos (kreiv es) ap-
linkos s avok a.
Tegu > 0 yra ksuotas skai cius ir y M. Funkcijos y nulin es eil es (arba
stipri aja) aplinka vadinsime aibe
M
0
= { y M: max
x[a,b]
| y(x) y(x)| }.
Funkcijos y pirmosios eil es (arba silpn aja) aplinka vadinsime aibe
M
1
= { y M: max
x[a,b]
| y(x) y(x)| + max
x[a,b]
| y
(x) y
(x)| }.
A p i b r e i m a s . Sakysime, kad funkcija y M suteikia funkcionalui I
stipruji (silpn aji) lokalu ekstremum a, jeigu kokioje nors stipriojoje aplinkoje M
0
(silpnojoje aplinkoje M
1
)
I(y) I( y), y M
0
( y M
1
)
arba
I(y) I( y ), y M
0
( y M
1
).
Jeigu kokia nors funkcija y suteikia funkcionalui I absoliutuji ekstremum a, tai ji
suteikia ir stipruji lokalu ekstremum a, tuo labiau ir silpn aji lokalu ekstremum a. Tod el,
jeigu kokia nors s alyga yra b utina tam, kad funkcija y suteiktu funkcionalui I silpn aji
lokalu ekstremum a, tai i s alyg a yra b utina ir tam, kad funkcija y suteiktu funkcionalui
I stipruji lokalu ekstremum a, tuo labiau ir absoliutuji ekstremum a. Taigi ivedant b u-
tin a ekstremumo s alyg a, reikia inagrin eti silpnojo lokalaus ekstremumo atveji.
1.3. B
UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA 11

P a s t a b a . Integralas I turi prasme ir tuo atveju, kai funkcija y n era tolydiai
diferencijuojama intervale [a, b]. Tiksliau integralas I turi prasme, kai funkcija y tolydi
intervale [a, b] ir turi tolydi a daline ivestine visame intervale, iskyrus, baigtini taku
skai ciu, kuriuose turi pirmos r uies tr uki (tokios funkcijos vadinamos dalimis glo-
diomis funkcijomis). Tod el aib es M apibr eime vietoje tolydiai diferencijuojamu
intervale [a, b] funkciju, galime imti dalimis glodias funkcijas.
Toliau vietoje nat uralios tolydumo s alygos reikalausime, kad funkcija F tur etu
tolydias dalines ivestines iki antrosios eil es imtinai pagal visus savo argumentus.
Atkreipsime d emesi i tai, kad, irodant kai kuriuos teiginius, pakanka reikalauti tik
pirmuju ivestiniu tolydumo.
Tarkime, funkcija y Msuteikia (1.15) funkcionalui silpn aji lokalu ekstremum a,
o funkcija C
1
0
(a, b) . Funkcija y + priklauso kokiai nors silpnai funkcijos y
aplinkai, jeigu skai ciaus modulis yra pakankamai maas. Tod el tokioms reikm ems
yra teisinga viena i nelygybiu
I(y) I(y + ) arba I(y) I(y + ).
Tegu () = I(y + ). Pagal apibr eim a
(0) = lim
0
I(y + ) I(y)
=
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)(x) + F
y
(x, y, y
(x)
_
dx.
Takas = 0 yra funkcijos lokalaus ekstremumo takas. Tod el
(0) = 0. i a
s alyg a galima perrayti taip:
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)(x) + F
y
(x, y, y
(x)
_
dx = 0, C
1
0
(a, b) . (1.16)
Taigi funkcija y turi tenkinti (1.16) integraline tapatybe.
Atvirktinis teiginys yra neteisingas. Jeigu funkcija y Mtenkina (1.16) integra-
line tapatybe, tai neb utinai ji suteikia funkcionalui silpn aji lokalu ekstremum a. iuo
atveju sakysime, kad funkcionalas I igyja stacionari aj a reikme, o funkcija y yra sta-
cionarusis funkcionalo I takas.
Panaudoje integravimo dalimis formule, perraysime (1.16) integraline tapatybe
taip:
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
x
_
a
F
y
(t, y(t), y
(t)) dt
_
(x) dx = 0, C
1
0
(a, b) .
Pagal 1.3 lem a funkcija y turi tenkinti lygti
F
y
(x, y, y
)
x
_
a
F
y
(t, y(t), y
(t)) dt = C. (1.17)
CIAVIMO LYGTYS
i lygtis vadinama Oilerio lygtimi (integraline forma).
Irodyt a teigini galima suformuluoti taip: jeigu funkcija y Msuteikia funkciona-
lui I silpn aji lokalu ekstremum a, tai egzistuoja konstanta C tokia, kad funkcija y yra
(1.17) integralin es lygties sprendinys.
P a s t a b a. Ivesdami (1.17) lygti, nesinaudojome tuo, kad funkcija F turi toly-
di a ivestine F
x
. Galima irodyti (r. [3]), kad funkcija y tenkina taip pat integraline
lygti
F(x, y, y
) y
F
y
(x, y, y
)
x
_
a
F
x
(t, y(t), y
(t)) dt = C, x [a, b]. (1.18)

Grikime dabar prie (1.16) integralin es tapatyb es. Pagal 1.5 lem a koecientas prie
turi tolydi a kintamojo x atvilgiu ivestine. Tod el (1.16) integraline tapatybe gal-
ima perrayti taip:
F
y
(x, y, y
x=b
x=a
+
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
_
(x) dx = 0,
C
1
0
(a, b) . Kadangi (a) = (b) = 0, tai
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
_
(x) dx = 0, C
1
0
(a, b) .
ioje integralin eje tapatyb eje reikinys, esantis lautiniuose skliaustuose, tenkina 1.1
lemos s alygas. Tod el funkcija y yra diferencialin es lygties
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
= 0 (1.19)
sprendinys. i lygtis vadinama Oilerio lygtimi (diferencialine forma). Padaugine Oile-
rio lygti i y
, j a kartais patogu perrayti taip:

d
dx
_
F(x, y, y
) y
F
y
(x, y, y
)
_
F
x
(x, y, y
) = 0 (1.20)
Suformuluosime irodyt a teigini. Jeigu funkcija y M suteikia funkcionalui I
silpn aji lokalu ekstremum a, tai ji turi tenkinti (1.19) ir (1.20) lygti.
P a s t a b a. Funkcija F
y
(x, y, y
) turi piln aj a tolydi a kintamojo x atvilgiu

ivestine. Ta ciau jos negalima skleisti pagal inom a sud etin es funkcijos diferencijav-
imo formule, t.y. negalima panauduoti formul es
d
dx
(F
y
) = F
xy
+ F
yy
y
+ F
y
y
y
,
nes funkcija y turi tik pirmosios eil es tolydi a ivestine y
.
1.3. B

Irodysime, kad ivestin e y
egzistuoja ir yra tolydi, jeigu F

y
y
= 0. is teiginys
kartais yra vadinamas Hilberto teorema. Funkcijos F antros eil es ivestin es F
xy
, F
yy
,
F
y
y
yra tolydios. Tod el
F
y
(x + x, y(x + x), y
(x + x)) F
y
(x, y(x), y
(x))
x
=
= [F
xy
] + [F
yy
]
y
x
+ [F
y
y
]
y
x
.
Cia reikiniai lautiniuose skliaustuose yra atitinkamu ivestiniu reikm es tarpiniuose

takuose. Be to, kai x 0, reikinys kair eje ios lygyb es pus eje turi rib a
d
dx
(F
y
), o
reikiniai [F
xy
], [F
yy
],
y
x
, ir [F
y
y
] art eja atitinkamai prie F
xy
, F
yy
, y
, ir F
y
y
.
Tod el, jeigu F
y
y
= 0, tai reikinys
y
x
turi rib a ir
lim
x0
y
x
:= y
=
d
dx
(F
y
) F
xy
F
yy
y
F
y
.
Taigi, jeigu F
y
y
= 0, ivestin e y
yra tolydi ir (1.19) Oilerio lygti galima perrayti

taip:
F
y
y
y
+ F
yy
y
+ F
xy
F
y
= 0. (1.21)
i lygtis yra diferencialin e antros eil es lygtis, o jos bendrasis integralas turi dvi laisv a-
sias konstantas. Jas galima surasti i iu s alygu:
y(a) = , y(b) = . (1.22)
P a s t a b a . Jeigu F
y
y
= 0 tik kai kuriuose takuose, tai iuose takuose ivesti-
n e y
arba neegzistuoja, arba turi tr uki.

Antros eil es lygtims, i kuriu galima ireikti ivestine y
, yra teisinga tokia teo-

rema.
1.1 teorema. (Bernteino) Lygtis
y
= (x, y, y
)
turi vieninteli sprendini, tenkinanti (1.22) s alygas, jeigu funkcija ir jos ivestin es
y
,
y
yra tolydios ir egzistuoja konstanta k bei apr etos neneigiamos funkcijos
(x, y), (x, y) tokios, kad
|(x, y, y
)| (x, y)y
2
+ (x, y),
y
(x, y, y
) > k.
ios teoremos irodym a galima rasti [3] knygoje.
P a v y z d i a i :
1. Pateiksime pavyzdi funkcionalo, kurio ekstremal e suteikia jam silpn a lokalu ek-
stremum a, ta ciau nesuteikia stipraus lokalaus ekstremumo. Tegu
I(y) =
1
_
0
y
3
dx.
CIAVIMO LYGTYS
I pradiu tarkime, kad
M= {y C
1
[0, 1] : y(0) = 0, y(1) = 1}.
Oilerio lygties
d
dx
_
3y
2
_
= 0
bendrasis sprendinys y = C
1
x+C
2
. Taigi nagrin ejamo funkcionalo ekstremal es
yra ties es. Pareikalave, kad jos priklausytu aibei M, gausime vienintele leistin a
ekstremale
y = x.
Kiekvienai funkcijai C
1
0
(0, 1) yra teisinga nelygyb e
I(y + ) I(y) =
1
_
0
2
(3 +
) dx 0,
jeigu tik
C[a,b]
< 3.
Tod el rasta ekstremal e y = x suteikia funkcionalui I silpn a lokalu ekstremum a.
Parodysime, kad ji nesuteikia stipraus lokalaus ekstremumo.
Tegu Myra aib e dalimis glodiu funkciju, tenkinan ciu kratines s alygas y(0) =
0, y(1) = 1. Kiekvienam n 2, apibr ekime funkcij a
n
(x) =
_
_
_
nx, x [0, 1/n];

1/
n, x [1/n, 1/2];
1/
n + (2x 1)/
n, x [1/2, 1]
Akivaizdu, kad ji yra tolydi intervale 0, 1 ir turi tolydi a ivestine visame inter-
vale, iskyrus takus 1/n ir 1/2. Be to, kratiniuose takuose (0) = 0, (1) = 0
ir jos norma
C[0,1]
= 1/
n 0,
kai n . Tod el funkcija y +
n
priklauso bet kokiai stipriai funkcijos y
aplinkai, jeigu tik n yra pakankamai didelis skai cius. Ta ciau
I(y +
n
) =
1
_
0
(1 +
n
)
3
dx =
= 1 +
1/n
_
0
(3n n
3/2
) dx +
1
_
1/2
(12/n + 8/n
n) dx =
n + o(1) ,
kai n . Taigi funkcija y = x nesuteikia funkcionalui I stipru lokalu mini-
mum a.
1.3. B

2. Tegu
M= {y C
1
[1, 1] : y(1) = 0, y(1) = 2e
2
sh5}.
Reikia rasti funkcija y M, kuri funkcionalui
I(y) =
1
_
1
e
x
(y
2
+ 6y
2
) dx
suteiktu ekstremali a reikme.
io funkcionalo ekstremales rasime i Oilerio lygties
12e
x
y
d
dx
_
2e
x
y
_
= 0.
Suprastine j a gausime lygti
y
+ y
6y = 0,
kurios sprendiniai
y = C
1
e
3x
+ C
2
e
2x
yra nagrin ejamo funkcionalo ekstremal es. Tarp iu ekstremaliu randame t a, kuri
tenkina nurodytas s alygas. Po elementariu skai ciavimu gauname
y = e
3x
+ e
2x+5
.
Irodysime, kad rasta ekstremal e suteikia funkcionalui I absoliutu minimum a.
Laisvai pasirenkame funkcij a C
1
0
(1, 1) . Tada
I(y + ) I(y) =
1
_
1
{e
x
[(y
)
2
+ 6(y + )
2
] e
x
[y
2
+ 6y
2
]} dx =
1
_
1
e
x
[2y
+ 12y +
2
+ 6
2
] dx =
1
_
1
e
x
[
2
+ 6
2
] dx + 2e
x
y|
x=1
x=1
+
1
_
1
_
12e
x
y
d
dx
(2e
x
y
)
_
dx.
Kadangi (1) = (1) = 0 ir ekstremal e y tenkina Oilerio lygti, tai skirtumas
I(y + ) I(y) =
1
_
1
e
x
[
2
+ 6
2
] dx 0.
Pagal apibr eim a tai ir reikia, kad ekstremal e y suteikia funkcionalui I absoli-
utu minimum a.
CIAVIMO LYGTYS
iame pavyzdyje Oilerio lygties ekstremales radome gana lengvai. Bendru atveju
Oilerio lygtis integruojama gana retai. Iskirsime kelis papras ciausius Oilerio lygties
integravimo atvejus.
1. Tarkime, funkcija F = F(x, y), t.y. funkcija F tiesiogiai nepriklauso nuo kinta-
mojo y
. Tada Oilerio lygtis

F
y
(x, y) = 0
n era diferencialin e lygtis. Jos sprendinys y = y(x) arba x = x(y), bendru
atveju, n era leistina ekstremal e (ji netenkina papildomu s alygu). Tod el daniau-
siai toks variacinis udavinys sprendiniu neturi.
2. Tarkime, funkcija F = M(x, y) + N(x, y)y
, M, N C
1
([a, b] R
1
) . Tada
Oilerio lygtis
M
y
(x, y) N
x
(x, y) = 0
taip pat n era diferencialin e lygtis ir bendru atveju variacinis udavinys sprendinio
neturi. Jeigu
M
y
(x, y) N
x
(x, y) 0,
tai reikinys M(x, y) dx + N(x, y) dy yra pilnas diferencialas ir integralas
I(y) =
b
_
a
_
M(x, y) + N(x, y)y
_
dx =
b
_
a
_
M(x, y) dx + N(x, y) dy
_
nepriklauso nuo integravimo kelio. Tai reikia, kad su kiekviena leistina funkcija
y integralas I(y) yra pastovus ir variacinis udavinys neturi prasm es.
3. Tarkime, funkcija F = F(x, y
), t.y. F tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo y.

Tada Oilerio lygtis
d
dx
F
y
(x, y
) = 0
turi pirm aji integral a F
y
(x, y
) = C. Gauta lygtis yra pirmos eil es diferencialin e

lygtis. Isprende j a rasime ekstremales.
4. Tarkime, funkcija F = F(y, y
), t.y. F tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo x.

Tada Oilerio lygtis
d
dx
_
F(y, y
) y
F
y
(y, y
)
_
= 0
turi pirm aji integral a F(y, y
) y
F
y
(y, y
) = C. Gauta lygtis taip pat yra

pirmos eil es diferencialin e lygtis. Isprende j a rasime ekstremales.
P a v y z d y s (udavinys apie brachistochrone). Ploktumoje Oxy yra du takai,
nesantys vienoje vertikalioje ties eje. Tegu x
1
, y
1
ir x
2
, y
2
yra iu taku koordinat es.
I tako (x
1
, y
1
) i tak a (x
2
, y
2
) kreive l be trinties slenka materialus takas. Pradiniu
laiko momentu jo greitis v lygus nuliui. Aib eje tokiu kreiviu reikia rasti t a, kuria
slinkdamas materialus takas pasiektu tak a (x
2
, y
2
) per trumpiausi a laik a.
1.3. B

Tarkime, takas (x
1
, y
1
) yra koordina ciu pradios takas (0, 0). Tada (r. 1.1
skyreli) laikas T, kuri sugaita materialus takas, jud edamas kreive l i tako (0, 0)
i tak a (x
2
, y
2
) lygus
T(y) =
x
2
_
0
_
1 + y
2gy
dx; y(0) = 0, y(x
2
) = y
2
.
iame integrale pointegralin e funkcija tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo x. Tod el ji
atitinkanti Oilerio lygtis turi pirm aji integral a
1 + y
2
y

y
2
_
y(1 + y
2
)
= C.
Suprastine i reikini gausime pirmos eil es paprast aj a diferencialine lygti
y(1 + y
2
) = C
1
.
Tegu y
= ctg t. Tada
y = C
1
sin
2
t =
C
1
2
(1 cos 2t).
Kadangi
dx =
dy
y
=
2C
1
sint cos t dt
ctg t
= C
1
(1 cos 2t) dt,
tai
x =
C
1
2
(2t sin2t) + C
2
.
Tarkime, kai t = 0 takas x(0), y(0) = (0, 0). Tada konstanta C
2
= 0 ir gauname
iekomos ekstremal es parametrines lygtys:
x =
C
1
2
(2t sin2t), y =
C
1
2
(1 cos 2t).
ios lygtys apibr eia vienparametrine cikloidiu eim a. Konstanta C
1
randama i s a-
lygos y(x
2
) = y
2
. Taigi brachistochron e yra cikloid e.
Parodysime, kad b utina lokalaus ekstremumo egzistavimo s alyga n era pakankama.
Tarkime funkcija y, tenkinanti s alygas y(0) = 1, y() = 2 yra stacionari funkcionalo
I(y) =
_
0
[4y
2
(x) 25y
2
(x)] dx
reikm e. Tada ji tenkina Oilerio lygti
4y
+ 25y = 0.
CIAVIMO LYGTYS
ios lygties bendrasis sprendinys
y = C
1
cos
5x
2
+ C
2
sin
5x
2
.
Pareikalave, kad taip apibr eta funkcija y tenkintu nurodytas s alygas, gausime
y = cos
5x
2
+ 2 sin
5x
2
.
Kiekvienai funkcijai C
1
0
(0, ) skirtumas
I(y + ) I(y) =
_
0
[4
2
25
2
] dx.
Imkime cia
(x) =
1
n
sinmx, n, m N.
Tada
I(y + ) I(y) = (4m
2
25)/2n
2
.
Kartu galime tvirtinti, kad I(y + ) < I(y), kai m < 5/2 ir I(y + ) I(y), kai
m 5/2. Taigi stacionarus funkcionalo takas neb utinai yra ekstremumo takas.
1.4. KELIU FUNKCIJU ATVEJIS 19
1.4 KELIU FUNKCIJU ATVEJIS
Tegu y = (y
1
, . . . , y
n
) yra tolydiai diferencijuojama vektorin e funkcija, tenkinanti
s alygas
y(a) = , y(b) = , = (
1
, . . . ,
n
), = (
1
, . . . ,
n
). (1.23)
Tokiu funkciju aib eje nagrin esime funkcional a
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx. (1.24)
Pagrindinis variacinio skai ciavimo udavinys, taip pat stipriojo ir silpnojo lokalaus
ekstremumo s avokos iam funkcionalui formuluojamos taip kaip ir vienos funkcijos
atveju.
Tarkime, funkcija y, tenkinanti auk ciau nurodytas s alygas, suteikia (1.24) funk-
cionalui silpn a lokalu ekstremum a. Tada kiekvienai ksuotai vektorinei funkcijai =
(
1
, . . . ,
n
),
i
C
1
0
(a, b), i = 1, 2, . . . , n, ir vektoriui = (
1
, . . . ,
n
),
i

neneigiami real us skai ciai, yra teisinga viena i nelygybiu
I(y) I(y + ), I(y) I(y + ), = (
1
1
, . . . ,
n
n
),
jeigu tik skai cius || =
_
n
i=1
2
i
_
1/2
yra pakankamai maas. Tegu
() = I(y + ).
Pagal apibr eim a
k
(0) =
b
_
a
_
F
y
k
(x, y, y
)
k
(x) + F
y
k
(x, y, y
k
(x)
_
dx, k = 1, 2, . . . , n.
k
(0) = 0, k =
1, 2, . . . , n. Taigi k = 1, 2, . . . , n funkcija y
k
turi tenkinti integraline tapatybe
b
_
a
_
F
y
k
(x, y, y
)
k
(x) + F
y
k
(x, y, y
k
(x)
_
dx = 0.
Toliau, kaip ir vienos funkcijos atveju, galima irodyti, kad k = 1, 2, . . . , n funkcija
y
k
tenkina Oilerio lygti integraline forma:
F
y
k
(x, y, y
)
x
_
a
F
y
k
(t, y(t), y
(t)) dt = C
k
(1.25)
ir Oilerio lygti diferencialine forma:
F
y
k
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
k
(x, y, y
)
_
= 0. (1.26)
CIAVIMO LYGTYS
P a s t a b a. Jeigu funkcija y suteikia (1.24) funkcionalui silpn a lokalu ekstremu-
m a ir determinantas
det|F
y
k
y
l
(x, y, y
)| = 0,
tai galima irodyti (r. [3]), kad k = 1, 2, . . . , n funkcija y
k
turi antros eil es tolydias
ivestines. iuo atveju (1.26) Oilerio lygtys yra antros eil es lygtys ir ju bendrieji in-
tegralai turi 2n laisvuju konstantu. Iekomoji vektorin e funkcija y turi tenkinti (1.23)
s alygas. I jas ieina lygiai 2n skaliariniu s alygu. Taigi laisvuju konstantu yra lygiai
tiek pat, kiek ir s alygu joms rasti.
P a v y z d y s . Rasti funkcionalo
I(y) =
/2
_
0
(y
1
2
+ y
2
2
+ 2y
1
y
2
+ 2xy
1
) dx, y = (y
1
, y
2
)
ekstremales, tenkinan cias kratines s alygas
y
1
(0) = 1, y
2
(0) = 1, y
1
(/2) = 0, y
2
(/2) = /2.
I Oilerio lyg ciu
y
1
y
2
= x, y
2
y
1
= 0,
eliminave iekom a funkcij a y
1
, gausime lygti
y
4
2
y
2
= x.
Jos bendrasis sprendinys
y
2
= C
1
e
x
+ C
2
e
x
+ C
3
cos x + C
4
sinx x;
cia C
1
, C
2
, C
3
, C
4
laisvosios konstantos. I antrosios Oilerio lygties randame
y
1
= y
2
= C
1
e
x
+ C
2
e
x
C
3
cos x C
4
sinx.
Pareikalave, kad funkcijos y
1
, y
2
tenkintu kratines s alygas, gausime
C
1
= C
2
= C
4
= 0, C
3
= 1.
Taigi leistina ekstremal e yra kreiv e, apibr eiama dviem skaliarin em funkcijom:
y
1
= cos x, y
2
= cos x x.
1.5. AUKTESN
ES EIL
ES IVESTINIU ATVEJIS 21
1.5 AUKTESN
ES EIL
ES IVESTINIU ATVEJIS
Nagrin esime funkcional a
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
, . . . , y
(n)
) dx. (1.27)
Tarkime, funkcija y yra n kartu tolydiai diferencijuojama ir tenkina s alygas
y(a) = , y
(a) =
1
, . . . , y
(n1)
(a) =
n1
, (1.28)
y(b) = , y
(b) =
1
, . . . , y
(n1)
(b) =
n1
, (1.29)
o funkcija F turi pirmos eiles tolydias dalines ivestines pagal visus argumentus.
Absoliutaus ekstremumo udavinys (1.27) funkcionalui formuluojamas taip kaip
ir (1.15) funkcionalui. Lokalaus ekstremumo udavini galima apibr eti ivairiai. Tai
priklauso nuo to, kaip apibr eime kreiv es aplinkos s avok a. Nagrin ejamu atveju kreiv es
aplinkos s avok a nat uraliai galima apibr eti nuo nulin es iki n-osios eil es. Nulin es eil es
aplinka yra vadinama stipri aja, o n-osios eil es aplinka silpn aja.
Tegu funkcija y, tenkinanti ivardytas s alygas, suteikia (1.27) funkcionalui lokalu
ekstremum a (nesvarbu koki), o funkcija C
n
0
(a, b). Tada realaus kintamojo funkcija
() = I(y + ) take = 0 turi lokalu ekstremum a ir
(0) =
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)(x) + F
y
(x, y, y
(x) +
+F
y
(n) (x, y, y
)
(n)
(x)
_
dx = 0.
Kelis kartus pritaike integravimo dalimis formule, perraysime i a tapatybe taip:
b
_
a
_
F
y
(n)
x
_
a
F
y
(n1) dx +
x
_
a
x
_
a
F
y
(n2) dxdx
+ (1)
n
x
_
a

x
_
a
F
y
dx dx
_

(n)
(x) dx = 0. (1.30)
Kadangi reikinys g uriniuose skliaustuose tenkina 1.4 lemos s alygas, tai funcija y turi
tenkinti integraline Oilerio lygti:
F
y
(n)
x
_
a
F
y
(n1) dx +
x
_
a
x
_
a
F
y
(n2) dxdx (1.31)
+(1)
n
x
_
a

x
_
a
F
y
dx dx = C
0
+ C
1
(x a) + + C
n1
(x a)
n1
.
CIAVIMO LYGTYS
Diferencijuodami j a n kartu, gausime diferencialine Oilerio lygti:
d
dx
_

d
dx
_
d
dx
_
d
dx
F
y
(n) F
y
(n1)
_
+ F
y
(n2)
_
(1.32)
+(1)
n1
F
y
_
+ (1)
n
F
y
= 0.
Jeigu funkcija F turi tolydias dalines ivestines pagal visus savo argumentus iki (n +
1)-os eil es imtinai, o funkcija y tolydias ivestines iki 2n-os eil es imtinai, tai (1.32)
lygti galima perrayti taip:
F
y
d
dx
F
y
+ + (1)
n
d
n
dx
n
F
y
(n) = 0. (1.33)
P a v y z d y s . Rasti funkcionalo
I(y) =
1
_
0
(y
2
+ y
2
24xy) dx
ekstremales, tenkinan cias kratines s alygas
y(0) = y(1) = 0; y
(0) = 2, y
(1) = 4.
Oilerio lygties
y
(4)
y
= 12x
bendrasis sprendinys
y = C
1
+ C
2
x + C
3
e
x
+ C
4
e
x
2x
3
;
cia C
1
, C
2
, C
3
, C
4
laisvosios konstantos. I kratiniu s alygu randame
C
1
= C
3
= C
4
= 0, C
2
= 2.
Taigi leistina ekstremal e yra kreiv e, apibr eiama lygtimi
y = 2x(1 x
2
).
1.6. DAUGIALYPIO INTEGRALO ATVEJIS 23
1.6 DAUGIALYPIO INTEGRALO ATVEJIS
Nagrin esime funkcional a
I(u) =
_
F(x, u, u
x
) dx. (1.34)
Cia: R
n
apr eta sritis; S = dalimis glodus pavirius; F funkcija, turinti
tolydias dalines ivestines iki antros eil es imtinai pagal visus savo argumentus; u
tolydiai diferencijuojama srityje funkcija, tenkinanti s alyg a
u
S
= (x), x S, C(S) . (1.35)
Tokiu funkciju u aib eje reikia rasti t a, kuri (1.34) funkcionalui suteikia absoliutu ek-
stremum a. Lokalaus (silpnojo ir stipriojo) ekstremumo s avokos (1.34) funkcionalui
apibr eiamos visikai taip pat kaip ir vienma ciu atveju. Reikia tik apibr eti funkcijos
u silpn aj a ir stipri aj a aplinkas.
Tarkime, aib eje funkciju, tenkinan ciu nurodytas s alygas, egzistuoja tokios, kuri-
oms (1.34) funkcionalas igyja baigtine reikme. Daugiama ciu atveju, skirtingai nuo
vienma cio, gali neb uti n e vienos diferencijuojamos funkcijos, tenkinan cios (1.35) s a-
lyg a, kuriai (1.34) funkcionalas igytu baigtine reikme. Smulkiau apie tai r. [3]
knygoje.
Tegu funkcija u, tenkinanti (1.35) s alyg a, suteikia (1.34) funkcionalui silpn a lokalu
ekstremum a, o funkcija C
1
0
(). Be to, tegu srityje funkcija u yra dukart difer-
encijuojama. Funkcija u + yra kokioje nors silpnoje funkcijos u aplinkoje, jeigu
skai ciaus modulis yra pakankamai maas. Tod el tokiems yra teisinga viena i nely-
gybiu
I(u) I(u + ), I(u) I(u + ).
Tegu () = I(u + ). Pagal apibr eim a
(0) =
_
_
F
u
(x, u, u
x
)(x) +
n
k=1
F
u
x
k
(x, u, u
x
)
x
k
(x)
_
dx.
Takas = 0 yra realaus kintamojo funkcijos lokalaus ekstremumo takas. Tod el
(0) = 0 ir C
1
0
() yra teisinga integralin e tapatyb e:
_
_
F
u
(x, u, u
x
)(x) +
n
k=1
F
ux
k
(x, u, u
x
)
x
k
(x)
_
dx = 0. (1.36)
Pritaike integravimo dalimis formule, i a tapatybe perraysime taip:
_
_
F
u
(x, u, u
x
)
n
k=1
d
dx
k
_
F
u
x
k
(x, u, u
x
)
__
(x) dx+
+
_
S
n
k=1
F
u
x
k
(x, u, u
x
) cos(n, x
k
)(x) dS = 0, C
1
0
() .
CIAVIMO LYGTYS
Funkcija (x) = 0, kai x S. Tod el integralas paviriumi S yra lygus nuliui ir yra
teisinga integralin e tapatyb e
_
_
F
u
(x, u, u
x
)
n
k=1
d
dx
k
_
F
u
x
k
(x, u, u
x
)
__
(x) dx = 0, C
1
0
() .
Reikinys, esantis lautiniuose skliaustuose, tenkina 1.2 lemos s alyg a. Tod el jis yra
lygus nuliui, t.y.
F
u
(x, u, u
x
)
n
k=1
d
dx
k
_
F
u
x
k
(x, u, u
x
)
_
= 0. (1.37)
Irodyt a teigini suformuluosime taip: jeigu dukart tolydiai diferencijuojama funkcija
u suteikia (1.34) funkcionalui bent silpn a lokalu ekstremum a, tai ji turi tenkinti (1.37)
Oilerio lygti.
Glodus Oilerio lygties sprendinys vadinamas j a atitinkan cio funkcionalo ekstre-
male. Aiku, ekstremal e ne visada suteikia funkcionalui silpn a lokalu ekstremum a.
Nagrin ejamu atveju, kaip ir vieno realaus kintamojo funkcijai, reikalingas papildomas
tyrimas.
P a s t a b a. Ivesdami (1.37) lygti reikalavome, kad funkcija u b utu dukart dife-
rencijuojama. Priminsime, kad vienma ciu atveju reikalavome tik pirmos ivestin es
tolydumo, o antros eil es ivestin es tolydum a irod eme. Be to, vienma ciu atveju i
pradiu ived eme integraline Oilerio lygti (i kuri a ieina tik pirmosios ivestin es), o
po to diferencialine (i kuri a jau ieina ir antrosios ivestin es). Analogika teorija yra
galima ir daugiama ciu atveju. Ta ciau ji jau n era tokia paprasta.
P a v y z d y s . Tegu yra apr eta sritis erdv eje R
n
, S = dalimis glodus
pavirius, tolydi paviriuje S funkcija. Iekoma dukart diferencijuojama srityje
funkcij a, kuri paviriuje S igyja inom a reikme ir funkcionalui
I(u) =
_
_
1 +u
2
x
dx
suteikia minimali a reikme. is variacinis udavinys susiveda i kratinio udavinio
n
i=1
d
dx
i
_
u
xi
_
1 + u
2
x
_
= 0, x ; u|
S
= (x), x S
sprendim a. Gauta lygtis yra netiesin e antrosios eil es daliniu ivestiniu lygtis ir vadi-
nama minimaliu paviriu lygtimi. Gerai inoma, kad is udavinys, dvima ciu atveju,
bet kokiai tolydiai funkcijai turi vieninteli sprendini tada ir tik tada, kai sritis yra
ikila. Jeigu srities dimensija yra didesn e u du, tai srities ikilumas n era nat uralus
dvimat es situacijos apibendrinimas. Ta ciau is udavinys turi vieninteli sprendini,
jeigu pavirius S yra klas es C
2
ir jo vidutinis kreivumas yra neneigiamas (r. [7]).
Analogikas teiginys yra teisingas ir prie maesniu glodumo s alygu (r. [9], [4]).
1.7. BENDRESNI FUNKCIONALAI 25
1.7 BENDRESNI FUNKCIONALAI.
NAT
URALIOSIOS KRATIN
ES S ALYGOS
Irodyti iame skyriuje teiginiai ilieka teisingi ir bendresniu pavidalu funkcionalams.
Daniausiai tai funkcionalai, i kuriuos, be iprasto integralo, ieina papildomi nariai,
priklausantys nuo inomu funkciju reikmiu integravimo r eiu takuose arba integrav-
imo srities kratiniuose takuose. Irodysime, kad tokiems fukcionalams Oilerio lygtis
ilieka ta pati, o papildomi nariai turi itakos tik kratin ems s alygoms. Be to, skirtingai
nuo ank ciau inagrin etu udaviniu, nereikalausime, kad iekomoji funkcija tenkintu
kokias nors iankstines s alygas.
Vienma ciu atveju nagrin esime funkcional a
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx + (y(a)) + (y(b)); (1.38)

cia: F funkcija, turinti tolydias dalines ivestines pagal visus argumentus iki antros
eil es imtinai, o ir diferencijuojamos funkcijos.
Tarkime, dukart diferencijuojama funkcija y suteikia (1.38) funkcionalui bent sil-
pn a lokalu ekstremum a. Laisvai pasirenkame funkcij a C
1
[a, b] . Funkcija y +
priklauso kokiai nors silpnai funkcijos y aplinkai, jeigu tik skai ciaus modulis
yra pakankamai maas. Priminsime, kad takuose a ir b funkcijai y nekeliame jokiu
iankstiniu s alygu. Tod el funkcija takuose a ir b gali igyti bet kokias reikmes.
Tegu () = I(y + ). Tada
(0) = lim
0
I(y + ) I(y)
=
=
b
_
a
[F
y
(x, y, y
)(x) + F
y
(x, y, y
(x)] dx +
(y(a))(a) +
(y(b))(b).
Takas = 0 yra lokalaus ekstremumo takas. Tod el
(0) = 0. Taigi funkcija y turi

tenkinti integraline tapatybe
b
_
a
[F
y
(x, y, y
)(x) + F
y
(x, y, y
(x)] dx +
(y(a))(a) +
(y(b))(b) = 0.
Panaudoje integravimo dalimis formule, j a perraysime taip:
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
_
(x) dx+
+ F
y
(x, y, y
)(x)
x=b
x=a
+
(y(a))(a) +
(y(b))(b) = 0. (1.39)
CIAVIMO LYGTYS
Imdami C
1
0
(a, b), gausime, kad funcija y turi tenkinti Oilerio lygti:
F
y
d
dx
_
F
y
_
= 0. (1.40)
Grikime dabar prie (1.39) integralin es tapatyb es. Kadangi funkcija y tenkina (1.40)
Oilerio lygti, tai (1.39) tapatybe galima perrayti taip:
F
y
(x, y, y
)(x)
x=b
x=a
+
(y(a))(a) +
(y(b))(b) = 0.
Priminsime, kad funkcija takuose a ir b gali igyti bet kokias reikmes. Tod el
paskutin eje tapatyb eje koecientai prie (a) ir prie (b) turi b uti lygus nuliui, t.y.
takuose a ir b turi b uti patenkintos tokios s alygos:
F
y
x=a
=
(y(a)), (1.41)
F
y
x=b
=
(y(b)). (1.42)
ios kratin es s alygos yra vadinamos nat uraliosiomis kratin emis s alygomis.
P a s t a b a. Nagrin ejant (1.38) funkcional a iekomai funkcijai nek el eme inter-
valo (a, b) takuose jokiu iankstiniu s alygu. Visikai taip pat nagrin ejamas funkci-
onalas, kai viename kratiniame take iekoma funkcija tenkina nurodytas s alygas, o
kitame kratiniame take nekeliame jokiu iankstyniu s alygu. Pavyzdiui, jeigu take
x = a nekeliame jokiu iankstyniu s alygu, o take x = b reikalausime, kad iekoma
funkcija tenkintu kratine s alyg a y(b) = , tai Oilerio lygtis ilieka ta pati, o kratin es
s alygos bus tokios:
F
y
|
x=a
=
(y(a)), y(b) = .
P a v y z d y s . Raskime funkcionalo
I(y) =
1
_
0
e
x
(y
2
+ 6y
2
+ 12y) dx
ekstremales, tenkinan cias nat uralias kratines s alygas.
Funkcional a I atitinka Oilerio lygtis
y
+ y
6y 6 = 0,
o nat uralias kratines s alygas galima urayti taip:
y
(0) = 0, y
(1) = 0.
Isprende i udavini randame leistin a ekstremale y = 1. Parodysime, kad funkcio-
nalui I ji suteikia absoli utu minimum a. Kiekvienai funkcijai C
1
[0, 1] skirtumas
I(y + ) I(y) =
1
_
0
e
x
[
2
+ 6
2
+ 2y
+ 12y + 12] dx.

Pritaike integravimo dalimis formule, po to pasinaudoje Oilerio lygtimi bei nat uralio-
siomis kratin emis s alygomis, gausime
I(y + ) I(y) =
1
_
0
_
12e
x
+ 12e
x
y
d
dx
(2e
x
y
)
_
dx+
+2e
x
y
|
x=1
x=0
+
1
_
0
e
x
(
2
+ 6
2
) dx =
1
_
0
e
x
(
2
+ 6
2
) dx 0.
Taigi rasta ekstremal e y = 1 suteikia funkcionalui I absoli utu minimum a.
P a v y z d y s . Raskime funkcionalo
I(y) =
2
_
1
x
2
y
2
dx 2y(1) + y
2
(2)
ekstremales, tenkinan cias nat uralias kratines s alygas.
Isprende Oilerio lygti
d
dx
(2x
2
y
) = 0,
randame ekstremaliu eim a
y = C
1
+ C
2
/x.
Nat uraliasias kratines s alygas galima urayti taip:
y
(1) = 1, 4y
(2) = y(2).
Pareikalave, kad rastos ekstremal es tenkintu ias s alygas, gausime
y = 1/2 + 1/x.
Patikrinsime, kad i ekstremal e suteikia funkcionalui I absoli utu minimum a. Kiekvie-
nai funkcijai C
1
[1, 2] skirtumas
I(y + ) I(y) =
2
_
1
x
2
(
2
+ 2y
) dx 2(1) + 2y(2)(2) +
2
(2).
Panaudoje integravimo dalimis formule, Oilerio lygti bei nat uralias kratines s alygas,
i skirtum a perraysime taip:
I(y + ) I(y) =
2
_
1
x
2
2
dx +
2
(2) 0.
Taigi rasta ekstremal e y = 1/2 + 1/x suteikia funkcionalui I absoli utu minimum a.
CIAVIMO LYGTYS
Daugiama ciu atveju nagrin esime funkcional a
I(u) =
_
F(x, u, u
x
) dx +
_
S
(x, u) dS; (1.43)
cia: yra apr eta sritis erdv eje R
n
, S = dalimis glodus pavirius, F ir
pakankamai glodios funkcijos.
Tarkime, dukart diferencijuojama srityje funkcija u suteikia (1.43) funkcionalui
bent silpn a lokalu ekstremum a. Laisvai pasirenkame funkcij a C
1
() ir skai ciu
, kurio modulis yra pakankamai maas. Tada funkcija u + priklauso kokiai nors
silpnai funkcijos u aplinkai, o realaus kintamojo funkcija () = I(u + ) take
= 0 igyja ekstremali a reikme. Tod el jos ivestin e take = 0 yra lygi nuliui. i a
s alyg a galima urayti taip:
_
_
F
u
(x, u, u
x
)
n
k=1
d
dx
k
_
F
u
x
k
(x, u, u
x
)
__
(x) dx+
+
_
S
_
n
k=1
F
ux
k
(x, u, u
x
) cos(n, x
k
)(x) +
u
(x, u)
_
(x) dS = 0, (1.44)
C
1
() . Imkime C
1
0
() . Tada integralas paviriumi S paskutin eje tapatyb eje
bus lygus nuliui. Atmete ji, gausime tapatybe
_
_
F
u
(x, u, u
x
)
n
k=1
d
dx
k
_
F
ux
k
(x, u, u
x
)
__
(x) dx = 0.
Pagal 1.2 lem a i tapatyb e yra galima tik tuo atveju, kai funkcija u tenkina Oilerio
lygti:
F
u
k=1
d
dx
k
_
F
ux
k
_
= 0. (1.45)
Grikime dabar prie (1.44) integralin es tapatyb es. Kadangi funkcija u tenkina (1.45)
lygti, tai (1.44) tapatyb eje integralas sritimi lygus nuliui ir yra teisinga tapatyb e
_
S
_
n
k=1
F
ux
k
(x, u, u
x
) cos(n, x
k
) +
u
(x, u)
_
(x) dS = 0, C
1
() .
Kadangi funkcija paviriaus S takuose gali igyti bet kokias reikmes, tai i tapatyb e
yra galima tik tuo atveju, kai reikinys lautiniuose skliaustuose yra lygus nuliui, t.y.
paviriaus S takuose funkcija u turi tenkinti s alyg a
n
k=1
F
u
x
k
(x, u, u
x
) cos(n, x
k
) +
u
(x, u) = 0, x S.
i kratin e s alyga taip pat yra vadinama nat urali aja kratine s alyga.
P a v y z d y s . Tegu yra apr eta sritis erdv eje R
n
, S = dalimis glodus
pavirius, tolydi paviriuje S funkcija, |(x)| < 1, x S, k inoma teigiama
konstanta. Reikia rasti dukart diferencijuojam a srityje funkcij a, kuri funkcionalui
I(u) =
_
_
1 + u
2
x
dx +
_
S
udS +
_
1
2
ku
2
dx
suteikia minimali a reikme
2
. is variacinis udavinys susiveda i kratinio udavinio
n
i=1
d
dx
i
_
u
x
i
_
1 +u
2
x
_
= ku, x ,
n
i=1
u
x
i
1 +u
x
2
i
= , x S
sprendim a.

Cia = (
1
, . . . ,
n
) vienetinis normal es vektorius paviriui S, iorinis
srities atvilgiu. Kai k = 0, gauta lygtis yra minimaliu paviriu lygtis. Ji turi spren-
dini, tenkinanti pirm aj a kratine s alyg a, tik prie tam tikru papildomu s alygu. ios
s alygos yra susijusios su srities ikilumu (r. 1.6 skyreli). Ju galima atsisakyti, jeigu
pirm aj a kratine s alyg a (priminsime, kad ji yra tiesin e) pakeisime nat uraliaja (netie-
sine) kratine s alyga. Tiksliau yra inoma, kad, bet kokiai tolydiai funkcijai , mod-
uliu maesnei u vienet a, suformuluotas kratinis udavinys turi vieninteli sprendini,
nepriklausomai nuo srities geometriniu savybiu (r. [12], [13], [14]).
2
Kai n = 2 iekoma funkcija aprao skys cio, esan cio cilindriniame kapiliare, laisv aji paviriu.
CIAVIMO LYGTYS
1.8 KINTAMU INTEGRAVIMO R
EIU ATVEJIS
Tegu l
a
ir l
b
yra kokios nors glodios kreiv es ploktumoje R
2
, o l glodi kreiv e, kurios
vienas galas yra kreiv eje l
a
, o kitas kreiv eje l
b
. Tokiu kreiviu aibe paym ekime raide
M. Tarkime, kreives l, l
a
ir l
b
galima apibr eti atitinkamai lygtimis: y = y(x), y =
(x) ir y = (x). Aib eje Miekosime kreiv es l : y = y(x), kuri funkcionalui
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx (1.46)
suteikia ekstremum a.
Tarkime, kreiv e l : y = y(x) suteikia (1.46) funkcionalui silpn a lokalu ekstremu-
m a, o kreiv es l() : y = y(x, ) yra "artimos" kreivei l ir y(x, 0) = y(x). Kadangi
"artimas" kreives turime imti i aib es M, tai ju galai turi gul eti kreiv ese l
a
ir l
b
(r. 2.3
pav.).
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
........................................................................................................................................................................................... ...........................................................................................................................................................................................
..................................................................................................................
...................................................................................
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
.......................
.....................
....................................................................................................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...................................................................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . ...............
..............
. . . . . . . . . ...............
..............
y(x)
y(x, )
l
a
l
b
y
x a a() b b()
2.3 pav.
Tarkime, kreiv es l() takai, esantys kreiv ese l
a
ir l
b
, turi koordinates a(), y
_
a(),
_
ir b(), y
_
b(),
_
. Akivaizdu, kad a(0) = a, b(0) = b.
Istatykime i (1.46) integral a vietoje funkcijos y funkcij a y(x, ), o integravimo
r eius a ir b pakeiskime r eiais a() ir b(). Takas = 0 yra funkcijos
() =
b()
_
a()
F(x, y(x, ), y
(x, )) dx
lokalaus ekstremumo takas. Tod el
(0) = 0. Kadangi
(0) = b
(0) F(x, y, y
x=b
a
(0) F(x, y, y
x=a
+
+
b()
_
a()
_
F
y
(x, y, y
)
y(x, )
+ F
y
(x, y, y
)
y
(x, )
_
dx
=0
,
tai funkcija y turi tenkinti integraline tapatybe
b
(0) F(x, y, y
x=b
a
(0) F(x, y, y
x=a
+
1.8. KINTAMU INTEGRAVIMO R
EIU ATVEJIS 31
+
b()
_
a()
_
F
y
(x, y, y
)
y(x, )
+ F
y
(x, y, y
)
y
(x, )
_
dx
=0
= 0. (1.47)
Pasteb esime, kad
b()
_
a()
F
y
(x, y, y
)
y
(x, )
dx
=0
=
b()
_
a()
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
y(x, )
_
dx
=0
=
= F
y
(x, y, y
x=b
y(b(), )
=0
F
y
(x, y, y
x=a
y(a(), )
=0
b()
_
a()
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
y(x, )
dx
=0
.
Be to,
d
d
y(a(), )
=0
= y
(a) a
(0) +
y(a(), )
=0
,
d
d
y(b(), )
=0
= y
(b) b
(0) +
y(b(), )
=0
.
Tod el (1.47) tapatybe galima perrayti taip:
b
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=b
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=a
+
+F
y
(x, y, y
x=b
dy(b(), )
d
=0
F
y
(x, y, y
x=a
dy(a(), )
d
=0
+
+
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
__
y(x, )
=0
dx = 0. (1.48)
I pradiu imkime "artimas" kreives l() taip, kad ju galai sutaptu su ekstremal es l
galais, t.y.
y(a(), ) = y(a), y(b(), ) = y(b) (1.49)
visoms galimoms parametro reikm ems. Tada (1.48) integralin eje tapatyb eje visi
neintegraliniai nariai yra lyg us nuliui ir j a galima perrayti taip:
b
_
a
_
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
__
y(x, )
=0
dx = 0.
Pagal 1.1 lem a i tapatyb e yra galima tik tada, kai funkcija y tenkina Oilerio lygti:
F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
= 0. (1.50)
CIAVIMO LYGTYS
Grikime prie (1.48) tapatyb es. Kadangi funkcija y tenkina (1.50) Oilerio lygti, tai
(1.48) tapatybe galima perrayti taip:
b
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=b
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=a
+
+F
y
(x, y, y
x=b
dy(b(), )
d
=0
F
y
(x, y, y
x=a
dy(a(), )
d
=0
= 0.
Imdami ioje tapatyb eje funkcijas y(x, ) taip, kad jos tenkintu antr aj a i (1.49) s alygu,
gausime, kad take x = a funkcija y tenkina s alyg a
a
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=a
+ F
y
(x, y, y
x=a
dy(a(), )
d
=0
= 0.
Reikalaudami, kad funkcijos y(x, ) tenkintu pirm aj a i (1.49) s alygu, gausime, kad
take x = b funkcija y tenkina s alyg a
b
(0)
_
F(x, y, y
) F
y
(x, y, y
)y
x=b
+ F
y
(x, y, y
x=b
dy(b(), )
d
=0
= 0.
ios s alygos vadinamos transversalumo s alygomis. Kadangi takai
_
a(), y(a(), )
_
ir
_
b(), y(b(), )
_
guli kreiv ese l
a
ir l
b
, tai ivestin es
dy(a(), )
d
=0
=
(a) a
(0),
dy(b(), )
d
=0
=
(b) b
(0),
Tod el transversalumo s alygas galima perrayiti taip:
F(x, y, y
x=a
+ (
(x) y
(x))F
y
(x, y, y
x=a
= 0,
F(x, y, y
x=b
+ (
(x) y
(x))F
y
(x, y, y
x=b
= 0.
(1.51)
Taigi transversalumo s alygos apibr eia ryi tarp ekstremal es l krypties koeciento y
ir kreiviu l
a
, l
b
krypties koecientu
kiekviename kreiviu l
a
, l
b
take.
P a s t a b o s :
1. Jeigu tik vienas ekstremal es l galas yra itvirtintas, tai transversalumo s alyga turi
b uti patenkinta neitvirtintame gale.
2. Tarkime, F(x, y, y
) = Q(x, y)
_
1 + y
2
. Tada pirm aj a i (1.51) transversalumo
s alygu galima perrayti taip:
Q
_
1 + y
x=a
+ Q(
)
y
_
1 + y
x=a
= 0.
Suprastine cia panaius narius, gausime
Q(1 +
)|
x=a
= 0.
1.8. KINTAMU INTEGRAVIMO R
EIU ATVEJIS 33
Jeigu pirmasis daugiklis ioje s alygoje nelygus nuliui, tai antrasis daugiklis yra
lygus nuliui ir galime tvirtinti, kad ekstremal es ir kreiv es, kuria ji slenka, krypties
vektoriai yra ortogonal us. iuo atveju transversalumo s alyga susiveda i ortogo-
nalumo s alyg a.
3. Jeigu kreiv e l
a
yra apibr eta lygtimi (x, y) = 0, tai transversalumo s alyg a
galima urayti taip:
F(x, y, y
) y
(x)F
y
(x, y, y
x
(x, y)
=
F
y
(x, y, y
y
(x, y)
. (1.52)
4. Funkcionalo
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx, y = (y
1
, . . . , y
n
)
atveju, kai takas a laisvai gali jud eti paviriumi (x, y) = 0, transversalumo
s alyga yra tokia:
F(x, y, y
) y
1
(x)F
y
1
(x, y, y
) . . . y
n
(x)F
y
n
(x, y, y
x
(x, y)
=
=
F
y
1
(x, y, y
y
1
(x, y)
= . . . =
F
y
n
(x, y, y
y
n
(x, y)
.
P a v y z d i a i :
1. Rasti atstum a nuo tako (2, 3
3) iki pusapskritimio
l
b
: y =
_
1 (x 1)
2
:= (x), x [0, 2].
io udavinio sprendimas susiveda i toki variacini udavini. Aib eje glodiu
kreiviu l : y = y(x), kurios vienas galas itvirtintas take (2, 3
3), o ki-
tas galas guli pusapskritime y = (x), x [0, 2], reikia rasti t a, su kuria
funkcionalas
I(y) =
b
_
2
_
1 + y
2
dx
igyj a minimali a reikme.
i funkcional a atitinka Oilerio lygtis
d
dx
_
y
_
1 +y
2
_
= 0.
Jos bendrasis sprendinys y = C
1
x + C
2
priklauso nuo dvieju laisvu konstantu.
Be to, yra neinoma ir b reikm e. Taigi yra tris neinomos konstantas C
1
, C
2
ir
b. Joms rasti turime dvi kratines ir vien a transversalumo s alygas:
2C
1
+ C
2
= 3
3,
CIAVIMO LYGTYS
bC
1
+ C
2
=
_
1 (b 1)
2
,
_
1 + C
2
1
+
_
1 b
_
1 (b 1)
2
C
1
_
C
1
_
1 + C
2
1
= 0.
I pirmuju dvieju kratiniu s alygu ir tre ciosios transversalumo s alygos randame:
C
1
= C
2
=
3, b = 1/2. Tod el ekstremal e y =
3x +
3, o iekomas
atstumas
d =
1/2
_
2
_
1 + (
3)
2
dx = 5.
2. Aib eje glodiu kreiviu, kuriu vienas galas yra itvirtintas koordina ciu pradio-
je, o kitas galas yra ties eje l
b
: y = mx + n rasti t a, kuri suteikia ekstremum a
funkcionalui
I(y) =
b
_
0
_
1 + y
2
y
dx.
Kadangi pointegralin e funkcija tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo x, tai na-
grin ejamo funkcionalo Oilerio lygtis turi pirm aji bendr aji integral a
_
1 +y
2
y

1
y
y
2
_
1 +y
2
= C
1
.
Atskire ioje lygtyje kintamuosius ir suintegrave, gausime Oilerio lygties ben-
dr aji sprendini
(x + C
2
)
2
+ y
2
=
1
C
2
1
.
Taigi ekstremal es yra apskritimai. Kadangi iekoma ekstremal e turi eiti per ko-
ordina ciu pradi a, tai C
2
2
= 1/C
2
1
ir ekstremal es lygti galima perrayti taip:
x
2
2C
2
x + y
2
= 0.
Ekstremal es ir kreiv es l
b
sankirtos take turi b uti patenkinta transversalumo s a-
lyga
1
m
=
C
2
b
y(b)
.
Be to, ju sankirtos takas turi gul eti ties eje
y = mx + n.
I pastaruju dvieju lyg ciu randame C
2
= n/m. Tod el iekom a ekstremal es
lygti galima perrayti taip:
_
x +
m
n
_
2
+ y
2
=
_
m
n
_
2
.
1.9. TR
UKIU SPRENDINIU ATVEJIS 35

1.9 TR
UKIU SPRENDINIU ATVEJIS

I pradiu inagrin esime vien a pavyzdi. Akivaizdu, kad
I(y) =
1
_
1
y
2
(1 y
)
2
dx > 0, y : y C
1
[1, 1], y(1) = 0, y(1) = 1.
Funkcija
y(x) =
_
x, x [0, 1],
0, x [1, 0]
take x = 1 lygi nuliui, o take x = 1 lygi vienetui. Jos ivestin e y
take x = 0
turi tr uki. Tod el funkcija y n era tolydiai diferencijuojama intervale [1, 1]. Vis d elto
integralas I( y) turi prasme ir
I( y) =
1
_
1
y
2
(1 y
)
2
dx = 0.
Taigi minimum a funkcionalui I suteikia funkcija, kuri nepriklauso C
1
[1, 1] erdvei.
Apibendrindami i pavyzdi, matome, kad kartais funkcionalo ekstremumo reikia
iekoti platesn eje funkciju klas eje. iame skyrelyje tokia klase laikysime visum a dal-
imis glodiu kreiviu.
Tarkime, dalimis glodi kreiv e l : y = y(x) suteikia ekstremum a funkcionalui
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx. (1.53)
Be to, tegu funkcijos y ivestin e y
turi tr uki tik viename take x (a, b).

Artimas kreives paym ekime l(). Atskirai inagrin esime du atvejus. Tegu l() :
y = y(x) + (x), C
0
(a, b) (r. 2.4 pav.).
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.......................................................................................................................
................................................................................................................................................
....................................................................
..............................................................................................
..........................
.........................
............................................................................................................................................................................................................................................ . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...............................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
......................
. . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . ...............
..............
l()
l
y
x a
b x
2.4 pav.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
............................................................................................
................................................................... ..........................................................................................................................
..................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . ...............
..................................
............................................................................................................................................................................................................................................ . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...............................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . ...............
..............
.......... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . .... l()
l
y
x a
b x
x()
2.5 pav.
Funkcija
() = I(y + ) =
x
_
a
F(x, y + , y
) dx +
b
_
x
F(x, y + , y
) dx
CIAVIMO LYGTYS
turi ekstremum a take = 0. Tod el
(0) =
x
_
a
(F
y
+ F
y

) dx +
b
_
x
(F
y
+ F
y

) dx =
=
x
_
a
_
F
y
d
dx
F
y
_
dx +
b
_
x
_
F
y
d
dx
F
y
_
dx +F
y

x= x0
F
y

x= x+0
= 0.
I ios integralin es tapatyb es gauname, kad funkcija y tenkina Oilerio lygti
F
y
d
dx
F
y
= 0, (1.54)
o reikinys F
y
(x, y, y
) take x = x yra tolydus, t.y.

F
y
x= x0
= F
y
x= x+0
. (1.55)
Tegu l() : y = y(x, ), y( x(), ) = y( x) (r. 2.5 pav.) ir
() = I(y(x, )) =
x()
_
a
F(x, y(x, ), y
(x, )) dx+
+
b
_
x()
F(x, y(x, ), y
(x, )) dx.
Tada
(0) = x
(0)F
x= x0
x= x+0
+
+
x()
_
a
_
F
y
y
+ F
y
_
dx
=0
+
b
_
x()
_
F
y
y
+ F
y
_
dx
=0
.
(0) = 0. Kadangi
takuose x = x 0 ivestin e
d
d
y( x(), )
=0
= x
(0) y
(x)
x= x0
+
y
=0
= 0,
tai i a s alyg a galime perrayti taip:
x
(0)
_
F y
F
y
x= x0
x
(0)
_
F y
F
y
x= x+0
+
+
x()
_
a
_
F
y
d
dx
F
y
_
y
dx
=0
+
b
_
x()
_
F
y
d
dx
F
y
_
y
dx
=0
= 0.
1.9. TR
UKIU SPRENDINIU ATVEJIS 37

I ios tapatyb es gauname, kad funkcija y tenkina (1.54) Oilerio lygti, o reikinys
F(x, y, y
) y
F
y
(x, y, y
) take x = x yra tolydus, t.y.

_
F y
F
y
x= x0
=
_
F y
F
y
x= x+0
. (1.56)
Taigi take x funkcija y turi tenkinti (1.55) ir (1.56) s alygas. ios s alygos yra
vadinamos ErdmanoVejertraso s alygomis.
Tarkime, yra inomas bendrasis Oilerio lygties integralas. Kadangi Oilerio lygtis
yra antros eil es lygtis, tai jis priklauso nuo dvieju laisvuju konstantu. Be to, inter-
valams (a, x) ir ( x, b) jos apskritai yra skirtingos. Tiksliau, tegu
y =
1
(x, C
1
, C
2
)
yra bendrasis integralas intervale (a, x), o
y =
2
(x, C
3
, C
4
)
yra bendrasis integralas intervale ( x, b). iuo atveju turime 5 laisv asias konstantas
C
1
, C
2
, C
3
, C
4
ir y( x). Joms apibr eti taip pat yra 5 s alygos: dvi kratin es s alygos
y(a) = , y(b) = ,
dvi Erdmano Vejertraso s alygos ir funkcijos y tolydumo s alyga take x.
P a s t a b a . Analogikas ErdmanoVejertraso s alygas galima ivesti ir daugia-
lypio integralo atveju.
CIAVIMO LYGTYS
1.10 IZOPERIMETRINIS UDAVINYS
Kokioje nors udaru, gulin ciu ploktumoje, tam tikro ilgio kreiviu aib eje iekosime
tokios, kuri apriboja didiausio ploto g ur a. Toks udavinys vadinamas izoperimetri-
niu udaviniu siaur aja prasme (r. 1.1 skyrelio 4 udavini). Jis susiveda i udavini,
kai reikia rasti funkcij a, kuri vienam funkcionalui suteikia ekstremum a, o kitas funk-
cionalas igyja konkre ci a reikme. Bendru atveju galima iekoti funkcijos, kuri vienam
funkcionalui suteikia ekstremum a, o kiti funkcionalai igyja nurodytas reikmes. Taip
suformuluotas udavinys vadinamas izoperimetriniu pla ci aja prasme.
Nagrin esime papras ciausi a izoperimetrini udavini. Tegu Myra aib e diferencijuo-
jamu segmente [a, b] funkciju, tenkinan ciu kratines s alygas
y(a) = , y(b) = , (1.57)
ir tokiu, kad funkcionalas
J(y) =
b
_
a
(x, y, y
) dx = d; (1.58)
cia d tam tikras skai cius. Aib eje Mreikia rasti funkcij a, kuriai funkcionalas
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx (1.59)
igyja ekstremali a reikme.
P a s t a b a. Suformuluotas udavinys turi prasme, jeigu duota funkcionalo J
reikm e d yra grietai tarp jo ekstremaliu reikmiu, t.y. n era jo ekstremali reikm e.
Prieingu atveju egzistuoja tik viena arba kelios ekstremal es, kurioms funkcionalas J
igyja duot a reikme. ios ekstremal es ir sudaro vis a leistinu kreiviu aibe. Taigi, na-
grin ejant toki atveji, bendra teorija netenka prasm es. Kartu galime tvirtinti, kad tais
atvejais, kai ekstremal e suteikia griet a ekstremum a, ka tik iskirtas reikalavimas yra
b utinas.
Tarkime, funkcijos F ir turi tolydias dalines ivestines pagal visus argumentus
iki antros eil es imtinai, o skai ciu d parinktas taip, kad aib e M yra netu cia. Taikant
Lagrano daugikliu metod a, izoperimetrinis udavinys susiveda i jau inagrin et a vari-
acinio skai ciavimo udavini be papildomu funkciniu s alygu. Irodysime papras ciausi a
Oilerio teoremos variant a.
1.2 teorema. (Oilerio) Tarkime, funkcija y Msuteikia (1.59) funkcionalui ekstre-
mum a ir n era funkcionalo J ekstremal e. Tada egzistuoja skai cius toks, kad funkcija
y yra funkcionalo
H(y) = I(y) + J(y) (1.60)
ekstremal e.
1.10. IZOPERIMETRINIS UDAVINYS 39
Tarkime, kad funkcija y M suteikia (1.59) funkcionalui ekstremum a ir n era
funkcionalo J ekstremal e. Laisvai pasirenkame funkcijas
1
,
2
C
0
(a, b) . Funkcija
y +
1
1
+
2
2
priklauso kokiai nors silpnai funkcijos y aplinkai, jeigu tik skai ciu
1
ir
2
moduliai yra pakankamai mai. Apibr ekime dvieju realiu kintamuju funkcij a
(
1
,
2
) = J(y +
1
1
+
2
2
). Jos pirmos eil es ivestin es
1
=
2
=0
=
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
i
dx, i = 1, 2.
Pagal teoremos s alyg a funkcija y n era funkcionalo J ekstremal e. Tod el reikinys
_
d
dx
_
_
_
tapa ciai nelygus nuliui ir funkcij a
2
galima parinkti taip, kad
1
=
2
=0
=
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
2
dx = 0.
Kadangi J(y) = d, tai takas (0, 0) yra lygties (
1
,
2
) = d sprendinys. Remiantis
neireiktiniu funkciju teorema, lygtis (
1
,
2
) = d apibr eia
2
kaip kintamojo
1
funkcij a, jeigu tik skai ciaus
1
modulis yra pakankamai maas. Be to, ivestin e
d
2
d
1
1
=0
=
1
=
2
=0
=
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
1
dx
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
2
dx
.
Takas
1
= 0 yra funkcijos

(
1
) = I(y+
1
1
+
2
(
1
)
2
) lokalaus ekstremumo
takas. Tod el
(
1
)
1
=0
= 0.
i a s alyg a galima urayti taip:
b
_
a
_
F
y
d
dx
_
F
y
_
_
1
dx +
d
2
d
1
1=0
b
_
a
_
F
y
d
dx
_
F
y
_
_
2
dx =
=
b
_
a
_
F
y
d
dx
_
F
y
_
_
1
dx +
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
1
dx = 0; (1.61)
cia
=
b
_
a
_
F
y
d
dx
_
F
y
_
_
2
dx
b
_
a
_
d
dx
_
_
_
2
dx
.
CIAVIMO LYGTYS
Tegu F + = H. Tada (1.61) tapatybe galima perrayti taip:
b
_
a
_
H
y
d
dx
_
H
y
_
_
1
dx = 0, C
0
(a, b) .
Pasinaudoje 1.1 lema, gausime, kad funkcija y turi tenkinti Oilerio lygti:
H
y
d
dx
_
H
y
_
= 0. (1.62)
Taigi y yra funkcionalo
H(y) =
b
_
a
H(x, y, y
) dx
ekstremal e.
Jeigu i anksto yra inoma, kad ekstremal e egzistuoja, tai remiantis Oilerio teo-
rema j a galima rasti. I tikruju, integruodami (1.62) Oilerio lygti rasime jos bendr aji
sprendini y = y(C
1
, C
2
, ). Jis priklauso nuo triju laisvu konstantu: dvieju integrav-
imo konstantu C
1
, C
2
ir parametro . Remiantis Oilerio teorema iekomas sprendinys
priklauso iai ekstremaliu eimai. Tod el belieka tik apibr eti parametrus C
1
, C
2
ir .
Jie randami i dvieju (1.57) kratiniu s alygu ir (1.58) funkcin es s alygos.
P a s t a b o s :
1. Teorema iliks teisinga, jeigu joje funkcij a y pakeisime vektorine funkcija y =
(y
1
, . . . , y
n
). Be to, vietoje (1.58) funkcin es s alygos galime imti bet koki baig-
tini skai ciu tokiu s alygu.
2. Suformuluotas izoperimetrinis udavinys susiveda i papras ciausi a variacini u-
davini su funkcionalu H = I +J. Jeigu funkcional a H padauginsime i kokios
nors konstantos, tai gaut a funkcional a atitiks ta pati ekstremaliu eima kaip ir
funkcional a H. Tod el funkcional a H galime urayti simetrin eje formoje
H =
1
I +
2
J.
Iskirkime atveji, kai
1
=
2
= 0. Tada aib e funkcinalo I ekstremaliu, ku-
rioms funkcionalas J igyja pastovi a reikme sutampa su aibe funkcinalo J ek-
stremaliu, kurioms funkcionalas I igyja pastovi a reikme.
P a v y z d i a i :
1. Tegu M yra tokiu funkciju {y C
1
(0, ), y(0) = y() = 0} aib e, kad
funkcionalas
J(y) =
_
0
y sinxdx = 1.
Aib eje Mreikia rasti funkcij a, kuri funkcionalui
I(y) =
_
0
y
2
(x) dx
1.10. IZOPERIMETRINIS UDAVINYS 41
suteikia bent silpn a lokalu ekstremum a.
Sudarome funkcional a
H(y) = I(y) + J(y).
Ji atitinka Oilerio lygtis
2y
sinx = 0,
kurios bendrasis sprendinys
y =
2
sinx + C
1
x + C
2
.
Pareikalave, kad ekstremal e y Mgausime C
1
= C
2
= 0, = 4/. Tod el
iekoma ekstremal e
y =
2
sinx.
Parodysime, kad ji suteikia funkcionalui I absoliutu minimum a.
Tegu funkcija C
1
(0, ) ir tenkina s alyga J() = 0. Tada funkcija y+ M
ir skirtumas
I(y + ) I(y) =
_
0
_
(y
)
2
y
dx = 2
_
0
y
dx +
_
0
2
dx =
= 2y
x=
x=0
2
_
0
y
dx +
_
0
2
dx =
= 2
_
0
y dx +
_
0
2
dx =
_
0
2
dx 0.
2. Aib eje glodiu ilgio d kreiviu, jungian ciu du dotus takus A ir B, rasti t a, kuri,
kartu su atkarpa AB, apriboja didiausio ploto g ur a.
Tarkime, takai A ir B yra x ayje ir turi koordinates a, 0 ir b, 0. Be to, tegu
kreiv e l, jungianti iuos takus, randasi vir x aies ir j a galima apibr eti lygtimi
y = y(x), x (a, b). Fig uros, esan cios tarp x aies ir kreiv es l (r. 2.6 pav.),
................................................................................................................................................................................................. .......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...................................................................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
a
b
x
y
2.6 pav.
plotas lygus
I(y) =
b
_
a
y dx.
CIAVIMO LYGTYS
Kreiv es l ilgis
J(y) =
b
_
a
_
1 + y
2
dx = d.
Taigi reikia rasti funkcija y, kuri suteikia funkcionalui I didiausi a reikme ir
tenkina papildom a s alyg a J(y) = d.
Apibr eime funkcional a
H(y) =
b
_
a
H(y, y
) dx; H(y, y
) = y +
_
1 + y
2
.
Kadangi funkcija H tiesiogiai nepriklauso nuo x, tai i funkcional a atitinkanti
Oilerio lygtis tiri pirm aji bendr aji integral a
y +
_
1 + y
2
y
_
1 + y
2
= C
1
.
Suprastine ji, gausime
y = C
1

_
1 +y
2
.
Tarkime y
= tg . Tada
y = C
1
cos .
Diferencijuodami i reikini pagal x, gausime
y
= sin
d
dx
= tg .
I cia randame
x = sin + C
2
.
Kartu gauname Oilerio lygties ekstremaliu eim a
y = C
1
cos , x = sin + C
2
.
Eliminave i iu lyg ciu parametr a , gausime lygti
(x C
2
)
2
+ (y C
1
)
2
=
2
.
Akivaizdu, kad i lygtis apibr eia apskritimu eim a. Taigi, jeigu iekoma ek-
stremal e egzistuoja, tai ji apibr eia apskritim a. Parametrus C
1
, C
2
ir vien-
areikmikai galima rasti i dvieju kratiniu s alygu ir papildomos funkcin es s a-
lygos.
1.11. S ALYGINIO EKSTREMUMO UDAVINYS 43
1.11 S ALYGINIO EKSTREMUMO UDAVINYS
Variacinio skai ciavimo udaviniuose papildomos s alygos gali b uti ivairaus pavidalo.
Kartais papildoma s alyga susiveda i tai, kad iekomoji ekstremal e turi gul eti tam tik-
rame paviriuje. iame skyrelyje nagrin esime papras ciausi a variacinio skai ciavimo
udavini su tokia s alyga. Tarkime, funkcijos y, z C
1
[a, b] tenkina kratines s alygas
y(a) =
1
, y(b) =
1
, z(a) =
2
z(b) =
2
(1.63)
ir lygti
(x, y, z) = 0. (1.64)
Tokiu funkciju aib eje reika rasti tas, kurioms funkcionalas
I(y, z) =
b
_
a
F(x, y, z, y
, z
) dx (1.65)
igyja ekstremali a reikme.
Geometrin e io udavinio interpretacija yra tokia. Reikia rasti kreive, kuri yra
(1.64) paviriuje, eina per du takus ir suteikia (1.65) funkcionalui ekstremum a.
Jeigu i (1.64) s alygos z gal etume ireikti kaip funkcij a nuo x ir y, tai istate gaut a
jos iraik a i (1.65) funkcional a gautume udavini be jokios papildomos s alygos. Pa-
nauduosime i a id ej a ivesdami lygtis, kurias turi tenkinti iekomosios funkcijos y ir
z.
Tarkime, funkcijos y ir z tenkina (1.64) lygti, (1.63) kratines s alygas ir suteikia
funkcionalui I(y, z) bent silpn a lokalu ekstremum a. Be to, tegu funkcijos dalin e
ivestin e
z
(x, y(x), z(x)) = 0, x [a, b]
3
. (1.66)
Tada i (1.64) lygties z galima ireikti kaip kintamuju x ir y funkcij a. Vadinasi, (1.64)
lygti galima urayti taip: z = (x, y) ir z(x) (x, y(x)). Istate i (1.65) vietoje z
funkcij a , gausime funkcional a:
b
_
a
F(x, y, (x, y), y
,
x
(x, y) +
y
(x, y)y
) dx
b
_
a
(x, y, y
) dx.
Funkcija y suteikia iam funkcionalui ekstremum a (ta ciau dabar jau bes alygini). Tod el
ji turi tenkinti Oilerio lygti:
d
dx
_
y
= 0. (1.67)
Kadangi
y
= F
y
+ F
z
y
+ F
z
(
xy
+
yy
y
),
y
= F
y
+ F
z

y
,
3
i a s alyg a galima pakeisti bendresne
2
y
(x, y(x), z(x)) +
2
z
(x, y(x), z(x)) = 0, x [a, b].
CIAVIMO LYGTYS
d
dx
_
_
=
d
dx
_
F
y
_
+
d
dx
_
F
z
y
+ F
z
(
yx
+
yy
y
),
y
=
z
,
tai (1.67) lygti galima perrayti taip:
d
dx
_
F
y
_
F
y
_
d
dx
_
F
z
_
F
z
_
z
= 0. (1.68)
Iilgai kreiv es y = y(x), z = z(x) reikinys
d
dx
_
F
z
_
F
z
z
yra kintamojo x funkcija. Paym ekime ji (x). Tada (1.68) lygtis isiskaido i dvieju
lyg ciu sistem a:
d
dx
_
F
y
_
F
y
(x)
y
= 0,
d
dx
_
F
z
_
F
z
(x)
z
= 0.
i a sistem a galima urayti taip:
d
dx
_
F
_
F
y
= 0, (1.69)
d
dx
_
F
_
F
z
= 0; (1.70)
cia F
= F + . Kartu irod eme toki teigini: Tarkime, diferencijuojamos funkci-

jos y ir z tenkina (1.64) lygti, (1.63) kratines s alygas ir (1.65) funkcionalui suteikia
ekstremum a. Tada jos turi tenkinti (1.69) ir (1.70) lygtis.
Ivestos (1.69) ir (1.70) lygtys yra Oilerio lygtys funkcionalui
I
(y, z) =
b
_
a
F
(x, y, z, y
, z
) dx.
Atkreipsime d emesi i tai, kad Lagrano daugiklis yra kintamojo x funkcija. Elimi-
nave ir z i (1.64), (1.69) ir (1.70) lyg ciu, gausime funkcijos y atvilgiu antrosios
eil es diferencialine lygti. Jos bendrasis integralas priklauso nuo dvieju laisvuju kon-
stantu. ioms konstantoms apibr eti yra dvi kratin es s alygos: y(a) =
1
, y(b) =
1
.
P a v y z d y s . Glodiu sferoje
S
R
= {(x, y, z) R
3
: x
2
+ y
2
+ z
2
= R
2
}
kreiviu aib eje, jungian ciu du duotus sferos takus, reikia rasti maiausio ilgio kreive
(tokios kreiv es vadinamos geodezin emis kreiv emis).
Sferin ese koordinat ese sferos lygtis yra apibr eiama taip:
x = Rcos cos , y = Rsincos , z = Rsin,
[0, 2], [/2, /2].
Tarkime, = () yra iekomos kreiv es sferoje S
R
lygtis. Be to, tegu duotus
takus sferoje atitinka parametro reikm es
1
,
2
. Tada kreiv es, jungian cios iuos
sferos takus, ilgis
I() =
2
_
1
_
E
2
+ 2F
+ G
2
d;
cia E = r
2
= R
2
cos
2
, F = r
= 0, G = r
2
= R
2
yra sferos pirmosios
kvadratin es formos koecientai,
= 1. Nagrin ejamu atveju funkcionalas

I() =
2
_
1
_
1 +
2
cos
2
d.
Ji atitinka Qilerio lygtis
d
d
_

cos
2
_
1 +
2
cos
2
_
= 0.
Jos pirmasis integralas
cos
2
_
1 +
2
cos
2
= C
1
.
Atskire kintamuosius ji galima perrayti taip:
d =
d
C1
1C
2
1
tg
_
1
C
2
1
1C
2
1
tg
2
Integruodami abi ios lygties puses, gausime bendr aji Oilerio lygties sprendini
= arccos
C
1
_
1 C
2
1
tg + C
2
.
Ji galima perrayti taip:
tg =
_
1 C
2
1
C
1
cos(C
2
) =
_
1 C
2
1
C
1
(cos C
2
cos + sinC
2
sin).
Padaugine kaire ir deine iu lygybiu puses i Rcos ir grie prie kintamuju x, y ir
z, gausime
z = Ax + By, A = R
_
1 C
2
1
C
1
cos C
2
, B = R
_
1 C
2
1
C
1
sinC
2
.
I cia iplaukia, kad iekoma kreiv e yra ploktumoje, einan cioje per koordina ciu pra-
di a. Tokios ploktumos ikerta sferoje didiosius apskritimus. Tod el galime tvirtinti,
kad geodezin e kreiv e sferoje yra maesnis didiojo apskritimo lankas, jungiantis du
duotus apskritimo takus.
P a s t a b o s :
CIAVIMO LYGTYS
1. Jeigu (1.64) s alygoje funkcija nepriklauso nuo ivestiniu y
ir z
, tai tokia
s alyga yra vadinama holonomine, prieingu atveju neholonomine. Irodytas tei-
ginys ilieka teisingas ir neholonomin es s alygos
(x, y, z, y
, z
) = 0 (1.71)
atveju (r. [8], [3]).
2. Oilerio lyg ciu sistema holonomin es ir neholonomin es s alygos atvejais i esm es
skiriasi. Tai susije su tuo, kad neholonominiu s alygu atveju (1.69) ir (1.70)
lygtys yra pirmos eil es lygtys funkcijos atvilgiu.
3. Nagrin ejant tokio tipo udavinius, holonominiu arba neholonominiu s alygu gali
b uti bet koks baigtinis skai cius (r. [8]).
P a v y z d y s . Kokia udara kreive l turi skristi l ektuvas, kad per laik a T apskri-
etu didiausio ploto g ur a, jeigu l ektuvo greitis, kai n era v ejo, lygus v
0
, o v ejo greitis
a yra patovus ir turi pastovi a krypti.
Tarkime v ejo kryptis yra nukreipta x aies kryptimi ir l ektuvo pad eti laiko momentu
t galima apibr eti lygtimis:
x = x(t), y = y(t).
Be to, tegu
= (t)
yra kampas tarp x aies ir l ektuvo krypties. L ektuvo grei cio vektorius
v(t) = (x
(t), y
(t)).
Antra vertus is grei cio vektorius
v(t) = (v
0
cos + a, v
0
sin).
Sulygine ias reikmes gausime
x
= v
0
cos + a, y
= v
0
sin. (1.72)
Plotas g uros, kurios konturu skrenda l ektuvas, ireikiamas integralu
I(l) =
1
2
T
_
0
(xy
yx
) dt.
Taigi reikia rasti kreive l, kuri tenkintu (1.72) s alygas ir suteiktu funkcionalui I(l)
didiausi a reikme.
I
(l) =
T
_
0
[xy
yx
1
(x
v
0
cos a)
2
(y
a sin)] dt.
Cia turime tris neinomas funkcijos

x = x(t), y = y(t), = (t).
Jas atitinka trys Oilerio lygtys:
d
dt
(F
x
) F
x
= 0
d
dt
(y
1
) y
= 0,
d
dt
(F
y
) F
y
= 0
d
dt
(x
2
) + x
= 0,
d
dt
(F
) F
= 0
1
sin +
2
cos = 0.
I pirmuju dvieju lyg ciu randame
2x + C
2
=
2
, 2y + C
1
=
1
.
Koordina ciu pradi a perkelkime lygiagre ciai koordina ciu aims taip, kad konstan-
tos C
1
, C
2
b utu lygios nuliui. Tada, paym eje naujas koordinates tomis pa ciomis
raid emis, gausime
x =
2
/2, y =
1
/2.
Apibr ekime polines koordinates
x = r cos , y = r sin.
I pastaruju dvieju formuliu iplaukia, kad
tg =
y
x
=
2
.
Be to, reikinys
2
= ctg .
Tod el yra teisiga formul e
tg = ctg .
I jos randame
= + /2.
Kartu galime tvirtinti, kad kiekvienu laiko momentu t kampas tarp l ektuvo krypties ir
pad eties vektoriu yra status.
Istate rasta reikme i (1.72) formules, gausime sistem a
x
= v
0
sin + a, y
= v
0
cos .
Padaugine pirm aj a lygyti i x, antr aj a i y ir abi gautas lygtis sud eje gausime lygti
xx
+ yy
= ax = ar cos = ar sin.
CIAVIMO LYGTYS
J a galima perrayti taip:
r
dr
dt
= ar sin.
Kadangi sin = y
/v
0
, tai
dr
dt
=
a
v
0
dy
dt
.
Suintegrave pastar aj a lygti, gausime
r =
a
v
0
y + C.
Tai yra elips es lygtis, kurios vienas i idiniu yra koordina ciu pradios take. Jos
ekscentricitetas e = a/v
0
< 1 (pagal udavinio prasme). Tod el elips es didioji ais
nukreipta y aies kryptimi.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
............................................................................................................................................................................
...........................................................................................................................
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................. .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. ...
......................
......................
......................
......................
......................
.............................
.............................
.............................
.............................
.............................
...........
...........
...........
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
.............................
.............................
.............................
.............................
.............................
. . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . .
2.7 pav.
Taigi didiausio ploto g ura, kuri a apibr eia skrisdamas l ektuvas, yra elips e. ios
elips es didioji ais yra nukreipta statmenai v ejo kryp ciai. Be to, l ektuvo kryptis
kiekvienu laiko momentu yra ortogonali l ektuvo radiuso vektoriui (r. 2.7 pav.).
1.12. PARAMETRIN
E FORMA 49
1.12 VARIACINIO SKAI
CIAVIMO UDAVINYS
PARAMETRINE FORMA
Tegu l yra kokia nors kreiv e, esanti ploktumoje R
2
. ioje ploktumoje ne visada
egzistuoja ortogonali koordina ciu sistema Oxy, kurioje kreive l galima apibr eti lyg-
timi y = y(x). Tod el nat uralu inagrin eti bendr aji atveji, kai kreiv e l yra apibr eta
parametrin emis lygtimis:
x = (t), y = (t), t [t
1
, t
2
].
Tokiu kreiv es l parametrizaciju egzistuoja be galo daug. I tikruju, jeigu
g : (
1
,
2
) (t
1
, t
2
)
yra kokia nors monotonikai did ejanti diferencijuojama funkcija ir
() = (g()),

() = (g()),
tai
x = (), y =

(), [
1
,
2
]
yra kita kreiv es l parametrizacija.
P a v y z d y s . Parametrin es lygtys:
x = a cos t, y = a sint, t [, ]
ploktumoje R
2
apibr eia apskritim a. Tegu = tg t/2 Tada t = 2 arctg ir gauname
kitas apskritimo parametrines lygtis:
x = a
1
2
1 +
2
, y =
2a
1 +
2
, (, ).
Tegu l yra kokia nors kreiv e, apibr eta parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
].
I(l) =
t2
_
t1
F(t, x, y, x, y) dt. (1.73)
I i integral a reikia iur eti kaip i funkcional a priklausanti nuo kreiv es l, o ne kaip i
funkcional a, priklausanti nuo dvieju funkciju x ir y. Papras ciausias variacinio skai ci-
avimo udavinys iam funkcionalui formuluojamas taip:Reikia rasti glodi a kreive l,
kuri iamfunkcionalui suteikia ekstremali a reikme. Taip suformuluotas udavinys turi
prasme, jeigu funkcionalo reikm e nepriklauso nuo konkre cios kreiv es l parametrizaci-
jos. Taigi formuluojant variacinio skai ciavimo udavini parametrine forma pointe-
gralin es funkcijos negalima pasirinkti laisvai. Rasime s alygas, kurias turi tenkinti
CIAVIMO LYGTYS
funkcija F, kad (1.73) funkcionalas nepriklausytu nuo konkre cios kreiv es l parametri-
zacijos.
Tegu x ir y yra kokio nors parametro t funkcijos ir x(t
1
) = a, x(t
2
) = b. Tada
integral a
b
_
a
F(x, y, y
) dx
galima perrayti taip:
t
2
_
t
1
F
_
x, y,
y
x
_
xdt.
Atkreipsime d emesi i tai, kad io integralo pointegralin e funkcija tiesiogiai nepriklauso
nuo kintamojo t ir yra homogenin e pirmo laipsnio funkcija kintamuju x ir y atvilgiu.
Irodysime, kad (1.73) funkcionalas nepriklauso nuo konkre cios kreiv es l paramet-
rizacijos tada ir tik tada, kai pointegralin e funkcija F tiesiogiai nepriklauso nuo kinta-
mojo t ir yra homogenin e pirmo laipsnio funkcija kintamuju x ir y atvilgiu.
Tegu
x = (t), y = (t), t [t
1
, t
2
],
yra kokia nors kreiv es l parametrizacija ir
g : (
1
,
2
) (t
1
, t
2
)
yra monotonikai did ejanti diferencijuojama funkcija. Tada
x = () (g()), y =

() (g()), [
1
,
2
],
yra kita kreiv es l parametrizacija. Jeigu (1.73) funkcionalas nepriklauso nuo konkre-
cios kreiv es l parametrizacijos, tai
t
2
_
t
1
F(t, (t), (t), (t),

(t)) dt =
=
2
_
1
F(, (),

(),

(),

()) d. (1.74)
Tegu
h : (t
1
, t
2
) (
1
,
2
)
yra funkcijos g atvirktin e funkcija. Tada
d =

h(t) dt, (t) =

()
h(t),

(t) =

()
h(t),

h(t) > 0
ir (1.74) lygybe galima perrayti taip:
t2
_
t
1
F
_
t, (t), (t), (t),

(t)) dt =
1.12. PARAMETRIN
E FORMA 51
=
t
2
_
t
1
F(h(t), (t), (t), (t)/
h(t),

(t)/
h(t)
_
h(t) dt.
Ivedant i a lygybe, vietoje visos kreiv es l galima imti bet koki jos lank a. Tod el
ji iliks teisinga, jeigu integravimo r eius t
1
, t
2
pakeisime bet kokiais kitais r eiais
t
1
, t
2
: t
1
t
1
< t
2
t
2
. Ta ciau tai yra imanoma tik tuo atveju, kai pointegralin es
funkcijos sutampa, t.y. kai
F
_
t, (t), (t), (t),

(t)) =
= F(h(t), (t), (t), (t)/
h(t),

(t)/
h(t)
_
h(t). (1.75)
Pa eme (1.75) formul eje funkcij a h(t) = t + C, gausime
F
_
t, (t), (t), (t),

(t)) = F(t + C, (t), (t), (t),

(t)
_
.
i lygyb e yra teisinga tik tuo atveju, kai funkcija F tiesiogiai nepriklauso nuo kinta-
mojo t, t.y. kai
F = F(x, y, x, y).
Imkime (1.75) formul eje funkcij a h(t) = kt, k = Const > 0. Tada
F
_
(t), (t), (t),

(t)) = F((t), (t), (t)/k,

(t)/k
_
k.
Pastaroji lygyb e yra ekvivalenti tokiai:
F(x, y, k x, k y) = kF(x, y, x, y). (1.76)
Pagal apibr eim a tai reikia, kad F yra homogenin e pirmo laipsnio funkcija kintamuju
x ir y atvilgiu. Tiksliau, funkcija F yra teigiamai homogenin e pirmo laipsnio funkcija
kintamuju x ir y atvilgiu, nes daugiklis k > 0.
Jeigu funkcija F tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo t ir teigiamoms daugiklio
k reikm ems tenkina (1.76) s alyg a, tai yra teisinga (1.75) formul e. Savo ruotu tai
reikia, kad (1.73) funkcionalas nepriklauso nuo konkre cios kreiv es l parametrizacijos.
P a v y z d i a i :
1. Tegu l yra udara kreiv e ploktumoje R
2
, apibr eta parametrin emis lygtimis:
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
].
Tada plotas g uros, apribotas kreive l, lygus
I(l) =
1
2
t2
_
t
1
(x y y x) dt.
2. Tegu l yra kreiv e ploktumoje R
2
, apibr eta parametrin emis lygtimis:
x = x(t), y = y(t) t [t
1
, t
2
].
CIAVIMO LYGTYS
Tada kreiv es l lanko ilgis
I(l) =
t2
_
t
1
_
x
2
+ y
2
dt.
Abiem atvejais pointegralinis reikinys tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo t ir yra
homogenin e pirmojo laipsnio funkcija kintamuju x, y atvilgiu.
Tarkime, funkcija F tiesiogiai neprilauso nuo kintamojo t ir teigiamoms daugiklio
k reikm ems tenkina (1.76) s alyg a. Be to, tegu yra kokia nors sritis ploktumoje R
2
;
M aib e glodiu trajektoriju, esan ciu srityje ir jungian ciu du takus (trajektorija
tai kreiv e kartu su ap ejimo kryptimi). Pagrindinis variacinio skai ciavimo udavinys
funkcionalui
I(l) =
t2
_
t
1
F(x, y, x, y) dt (1.77)
formuluojamas taip: aib eje Mreikia rasti kreive, kuri (1.77) funkcionalui suteikia eks-
tremum a.

Cia turime omenyje absoliutuji ekstremum a. Norint apibr eti lokaliojo ek-
stremumo s alyg a, kaip ir neparametriniu atveju reikia apibr eti kreiv es aplinkos s a-
vok a.
Sakysime, kreiv e l
1
yra kreiv es l stiprioje aplinkoje, jeigu egzistuoja parametri-
zacijos
l : x = (t), y = (t), t (t
1
, t
2
),
l
1
: x =
1
(t), y =
1
(t), t (t
1
, t
2
),
tokios, kad
_
1
(t) (t)
_
2
+
_
1
(t) (t)
_
2

2
, t [t
1
, t
2
].
Jeigu kartu su ia nelygybe yra patenkinta dar ir nelygyb e
_

1
(t) (t)
_
2
+
_

1
(t)

(t)
_
2

2
_

2
(t) +

2
(t)
_

2
1
(t) +

2
1
(t), t [t
1
, t
2
],
tai sakysime, kad kreiv e l
1
yra kreiv es l silpnoje aplinkoje.
Tiesiogiai galima isitikinti, kad ios nelygyb es yra invariantin es galimu kreiv es l
parametrizaciju atvilgiu. Be to, jos turi paprast a geometrine prasme. Pirmoji nely-
gyb e rodo, kad atstumas tarp atitinkamu kreiv es l ir kreiv es l
1
taku nevirija . Jeigu
yra teisinga antroji nelygyb e, tai galima irodyti, kad kampas tarp liestiniu atitinkamu-
ose kreiv es l ir kreiv es l
1
takuose nevirija /2 (smulkiau apie tai r. [3] knygoje).
Tarkime, kreiv e
l : x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
], l M
suteikia (1.77) funkcionalui bent silpn a lokalu ekstremum a. Be to, tegu
1
,
2

C
0
(t
1
, t
2
) . Tada kreiv e
l
1
: x = x(t) +
1
1
(t), y = y(t) +
2
2
(t), t [t
1
, t
2
],
1.12. PARAMETRIN
E FORMA 53
yra kokioje nors kreiv es l silpnoje aplinkoje, jeigu tik
1
ir
2
moduliai yra pakankamai
mai skai ciai. Integralas
I(l
1
) = (
1
,
2
).
yra dvieju realiu kintamuju funkcija. Takas (0, 0) yra funkcijos lokalaus ek-
stremumo takas. Tod el
1
(0, 0) = 0,
2
(0, 0) = 0.
I iu s alygu, lygiai taip pat kaip ir neparametriniu atveju, gauname, kad funkcijos
x = x(t) ir y = y(t) tenkina Oilerio lygtis:
d
dt
_
F
x
_
F
x
= 0,
d
dt
_
F
y
_
F
y
= 0. (1.78)
Jeigu funkcijos x ir y yra dukart tolydiai diferencijuojamos, tai abi (1.78) lygtys
yra antros eil es diferencialin es lygtys. Kadangi kreiv es l parametrizaciju yra be galo
daug, tai ios lygtys turi b uti priklausomos. Prieingu atveju jos apibr etu ne tik kreive
l, bet ir jos parametrizacij a. Irodysime, kad abi (1.78) lygtis galima suvesti i vien a.
Kaire ir deine (1.76) formul es puses diferencijuokime parametro k atvilgiu, o po
to imkime parametr a k = 1. Tada gausime formule
F
x
x + F
y
y = F.
Diferencijuodami i a formule kintamuju x, y, x, y atvilgiu, gausime atitinkamai to-
kias formules:
F
x
= xF
xx
+ yF
yx
, F
y
= xF
xy
+ yF
yy
,
0 = xF
x x
+ yF
x y
, 0 = xF
x y
+ yF
y y
. (1.79)
Paskutines dvi formules galima perrayti taip:
F
x x
y
2
=
F
x y
x y
=
F
y y
x
2
.
Bendr a iu santykiu reikme paym ekime F
1
. Pasinaudoje (1.79) formul emis, (1.78)
lygtis perraysime taip:
xF
xx
+ yF
xy
+ xF
x x
+ yF
x y
= xF
xx
+ yF
yx
,
xF
yx
+ yF
yy
+ xF
y x
+ yF
y y
= xF
xy
+ yF
yy
.
Suprastine vienodus reikinius ir F
x x
, F
x y
, F
y y
ireike F
1
, gausime dvi lygtis:
y
_
(F
xy
F
yx
) + ( y x x y)F
1
= 0,
x
_
(F
yx
F
xy
) + ( x y y x)F
1
= 0.
Kadangi x
2
+ y
2
= 0, tai reikinys lautiniuose skliaustuose turi b uti lygus nuliui.
Vadinasi, (1.78) lygtys susiveda i vien a OilerioVejertraso lygti:
F
xy
F
yx
+ ( y x x y)F
1
= 0. (1.80)
CIAVIMO LYGTYS
Prie ios lygties su dviem neinomom funkcijom x ir y reikia prijungti dar vien a lygti,
kuri charkterizuoja konkretu parametro t parinkim a. Pavyzdiui, jeigu parametr a t
apibr etume kaip kreiv es l lanko ilgi s, tai i formul es ds
2
= dx
2
+dy
2
iplauktu, kad
funkcijos x ir y turi dar tenkinti lygti x
2
+ y
2
= 1.
Jeigu (1.80) lygtyje F
1
= 0, tai j a galima perrayti taip:
F
xy
F
yx
F
1
( x
2
+ y
2
)
3/2
=
x y y x
( x
2
+ y
2
)
3/2
.
Kair e ios lygties pus e yra nulin es eil es homogenin e funkcija kintamuju x ir y atvil-
giu, o dein e pus e yra kreiv es l kreivis. Tod el paskutin e lygtis, kartu ir (1.80) nesikei cia,
pakeitus kreiv es l parametrizacij a.
Ivesdami (1.78) Oilerio lygtis, reikalavome tik pirmuju x ir y ivestiniu toly-
dumo. Tod el iose lygtyse ivestiniu
d
dt
_
F
x
_
ir
d
dt
_
F
y
_
negalima skleisti pagal inom a
sud etin es funkcijos ivestin es skai ciavimo formule. Norint irodyti antros eil es ives-
tiniu x ir y tolydum a, reikia irodyti Hilberto teoremos analog a parametriniu atveju.
Tokia teorema yra teisinga. Reikia tik s alyg a F
yy
= 0 pakeisti s alyga F
1
= 0 (irodym a
r. [3] knygoje).
Suformuluosime papras ciausi a izoperimetrini udavini parametrine forma. Tegu
Myra aib e glodiu kreiviu, apibr etu parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
]
ir jungian ciu du duotus takus P
1
, P
2
. Reikia rasti toki a kreive l M, kad funkciona-
las
I(l) =
t2
_
t
1
F(x, y, x, y) dt
igytu ekstremali a reikme, o funkcionalas
J(l) =
t2
_
t1
(x, y, x, y) dt = d = const;
cia F ir yra teigiamai homogenin es pirmo laipsnio funkcijos kintamuju x, y atvil-
giu.
Pagrindiniai teiginiai, irodyti (1.10) skyrelyje izoperimetriniam udaviniui, ilieka
teisingi ir funkcionalams parametrin eje formoje. Tarkime, funkcijos F ir yra dukart
diferencijuojamos visu savo kintamuju atvilgiu. Tada yra teisinga tokia teorema.
1.3 teorema. Tarkime kreiv e l, apibr eta parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
],
yra suformuluoto izoperimetrinio udavinio sprendinys. Tada egzistuoja tokia kon-
stanta , kad ji yra funkcionalo
H(l) =
t2
_
t
1
H(x, y, x, y) dt, H = F + ,
1.12. PARAMETRIN
E FORMA 55
ekstremal e, t.y. tenkina Oilerio lygtis:
d
dt
_
H
x
_
H
x
= 0,
d
dt
_
H
y
_
H
y
= 0.
P a v y z d y s . Aib eje udaru kreiviu, kurios apibr eia g ur a ploto S, rasti t a,
kurios lanko ilgis maiausias.
Tarkime, l yra udara kreiv e, apibr eta parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
].
Udarumo s alyga reikia, kad jos abu galai sutampa, t.y
x(t
1
) = x(t
2
), y(t
1
) = y(t
2
).
Kreiv es l lanko ilgis
I(l) =
t2
_
t1
_
x
2
+ y
2
dt.
Fig uros, apribotos kreive l, plotas
J(l) =
1
2
t2
_
t
1
(x y y x) dt = S.
Taigi reikia rasti toki a udar a kreive l, kuriai funkcionalas I igyja ekstremali a reikme,
o funkcionalas J inom a reikme S.
H(l) =
t
2
_
t1
H(x, y, x, y) dt;
cia funkcija
H(x, y, x, y) =
_
x
2
+ y
2
+

2
(x y y x).
i funkcional a atitinka Oilerio lygtys:
d
dt
H
x
H
x
= 0,
d
dt
H
y
H
y
= 0.
Jos susiveda i Oilerio Vejertraso lygti
H
xy
H
yx
H
1
( x
2
+ y
2
)
3/2
=
x y y x
( x
2
+ y
2
)
3/2
.
Tiesiogiai galima isitikinti, kad reikiniai
(H
x y
H
y x
) = , H
1
=
H
x y
x y
= ( x
2
+ y
2
)
3/2
.
CIAVIMO LYGTYS
Tod el pastar aj a lygti galima perrayti taip:
=
x y y x
( x
2
+ y
2
)
3/2
:=
1
r
;
cia 1/r yra kreiv es l kreivis. Taigi kreiv es l kreivis yra pastovus. Vadinasi iekoma
kreiv e yra apskritimas.
P a s t a b a. i a teorij a galima apibendrinti, kai l yra kreiv e erdv eje R
3
arba R
n
.
Be to, j a taip pat galima apibendrinti ir kartotiniams integralams.
1.13. TRANSVERSALUMO S ALYGA PARAMETRIN
EJE FORMOJE 57
1.13 TRANSVERSALUMO S ALYGA PARAMETRIN
EJE
FORMOJE
Tarkime, funkcija F = F(x, y, x, y) tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo t ir yra
teigiamai homogenin e pirmojo laipsnio funkcija ivestiniu x, y atvilgiu; M aib e
glodiu kreiviu, kuriu vienas galas laisvai gali jud eti kreive l
1
: (x, y) = 0, o kitas
yra ksuotas take P
2
(x
2
, y
2
). Be to, tegu funkcija turi tolydias pirmos eil es dalines
ivestines
x
,
y
, i kuriu bent viena nelygi nuliui.
Iekosime kreiv es l M, kuri funkcionalui
I(l) =
t
2
_
t1
F(x, y, x, y) dt (1.81)
suteiktu ekstremali a reikme.
Tarkime, kreiv e l M, apibr eta parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
],
suteikia (1.81) funkcionalui bent silpn a lokalu ekstremum a. Be to, tegu kreiv e

l,
apibr eta parametrin emis lygtimis,
x = x(t) +
1
1
(t), y = y(t) +
2
2
(t), t [t
1
, t
2
]
priklauso aibei M. Tada
1
(t
2
) =
2
(t
2
) = 0, takas ( x(t
1
), y(t
1
)) l
1
ir
l yra kokioje
nors silpnoje ekstremal es l aplinkoje, jeigu tik skai ciu
1
,
2
moduliai yra pakankamai
mai.
Apibr ekime dvieju realiu kintamuju funkcij a
(
1
,
2
) =
t
2
_
t
1
F(x(t) +
1
1
(t), y(t) +
2
2
(t), x(t) +
1

1
(t), y(t) +
2

2
(t)) dt.
Kreiv e

l M. Tod el take t = t
1
turi b uti patenkinta s alyga
(
1
,
2
) := (x(t
1
) +
1
1
(t
1
), y(t
1
) +
2
2
(t
1
)) = 0.
Takas (0, 0) yra funkcijos lokalaus ekstremumo takas ir (0, 0) = 0. Tod el egzis-
tuoja tokia parametro reikm e, kad
1
+
1
=
2
=0
= 0,
2
+
1
=
2
=0
= 0.
Ivestin es
1
(
1
,
2
)
1
=
2
=0
=
t2
_
t
1
_
F
x
d
dt
_
F
x
__
1
dt + F
x
t=t
2
t=t
1
= F
x
t=t
1
,
CIAVIMO LYGTYS
2
(
1
,
1
)
1=2=0
=
t
2
_
t
1
_
F
y
d
dt
_
F
y
__
2
dt + F
y
t=t2
t=t1
= F
y
t=t1
,
nes ekstremal e x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
] tenkina (1.78) Oilerio lygtis ir
1
(t
2
) =
2
(t
2
) = 0. Ivestin es
1
=
2
=0
=
x
(x(t), y(t))
1
(t)
t=t
1
,
1=2=0
=
y
(x(t), y(t))
2
(t)
t=t1
,
Tod el take t = t
1
turi b uti patenkintos tokios s alygos:
(F
x
+
x
)
1
= 0, (F
y
+
y
)
2
= 0.
Suprastine ias lygybes i
1
(t
1
) ir
2
(t
1
) ir eliminave parametr a gausime, kad take
t = t
1
turi b uti patenkinta transversalumo s alyga
F
x
y
F
y
x
= 0. (1.82)
Parodysime, kad (1.82) transversalumo s alyga sutampa su (1.52) transversalumo
s alyga, kai parametras t = x. I tikruju, tegu t = x. Tada
F(x, y, x, y) = F(x, y, 1, y/ x) x =

F(x, y, y
) x,
F
x
=

F + x

F
y

_
y
x
2
_
=

F y

F
y
,
F
y
= x

F
y

1
x
=

F
y
ir (1.82) transversalumo s alyg a galima perrayti taip:

(

F y

F
y
)
y

F
y

x
= 0.
Akivaizdu, kad pastaroji s alyga sutampa su (1.52) transversalumo s alyga.
P a s t a b a. Jeigu kitas ekstremal es l galas n era itvirtintas, o laisvai gali jud eti
kreive l
2
: (x, y) = 0, tai iame ekstremal es gale turi b uti patenkinta transversalumo
s alyga
F
x
y
F
y
x
= 0. (1.83)
P a v y z d y s . Tegu M yra aib e glodiu kreiviu, kuriu vienas galas yra ties eje
l
1
: ax + by + c = 0, o kitas take P
2
(x
2
, y
2
). Aib eje Mreikia rasti kreive l, kurios
ilgis yra maiausias.
Tarkime, kreiv e l M, apibr eta parametrin emis lygtimis:
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
],
turi maiausi a ilgi
I(l) =
t2
_
t
1
_
x
2
+ y
2
dt.
1.13. TRANSVERSALUMO S ALYGA PARAMETRIN
EJE FORMOJE 59
Tada funkcijos x ir y tenkina Oilerio lygtis:
d
dt
_
x
_
x
2
+ y
2
_
= 0,
d
dt
_
y
_
x
2
+ y
2
_
= 0.
Ju pirmieji integralai:
x
_
x
2
+ y
2
= C
1
,
y
_
x
2
+ y
2
= C
2
.
iose lygtyse konstantos C
1
, C
2
yra priklausomos. Tiksliau jos tenkina s alyg a
C
2
1
+ C
2
2
= 1.
Be to,
y
x
=
C
2
C
1
.
Tod el galime tvirtinti, kad iekoma ekstremal e yra ties e. Take t = t
1
ekstremal e yra
ties eje l
1
. Tod el iame take turi b uti patenkinta transversalumo s alyga
x
_
x
2
+ y
2
b
y
_
x
2
+ y
2
a = 0
J a galima perrayti taip:
y
x
=
b
a
.
Taigi ekstremal e l ir ties e l
1
yra statmenos. Pareikalave, kad ekstremal e l eitu per tak a
P
2
, gausime ekstremal es lygti
y y
2
=
b
a
(x x
2
).
Tiesiogiai galima isitikinti, kad ekstremal es l ir ties es l
1
sankirtos tako koordinat es
x
1
=
b
2
x
2
aby
2
ac
a
2
+ b
2
, y
1
=
abx
2
+ a
2
y
2
bc
a
2
+ b
2
,
o atstumas tarp taku P
1
, P
2
lygus
d =
|ax
2
+ by
2
+ c|
a
2
+ b
2
.
2 S K Y R I U S
Geometrin e lauko teorija
Pirmame skyriuje buvo ivestos b utinos kai kuriu funkcionalu ekstremumo egzista-
vimo s alygos, t.y. Oilerio lygtys. ios lygtys yra svarbi ir kartu iskirtin e diferen-
cialiniu lyg ciu klas e. Ju iskirtinum a nusako tai, kad Oilerio lygti galima suvesti i
visikai simetrine pirmosios eil es diferencialiniu lyg ciu sistem a. Be to, Oilerio lygties
sprendiniu aib eje galima iskirti tam tikras sprendiniu aibes (ekstremaliu laukus). Ge-
ometrin e teorija, apraanti iuos laukus, yra svarbi tiek variaciniame skai ciavime, tiek
artimose disciplinose, tokiose kaip optika, mechanika, kvantin e mechanika ir t.t.
2.1 KANONIN
E OILERIO LYG
CIU FORMA
Tegu, l : y = y(x), x [a, b] yra funkcionalo
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx, (2.1)
ekstremal e, t.y. tenkina Oilerio lygti. Be to, tegu kiekviename ekstremal es take
F
y
y
(x, y, y
) = 0.
Oilerio lygtyse (1.17) ir (1.18) iskirkime neintegralinius reikinius
p = F
y
(x, y, y
) ir H = F(x, y, y
) y
F
y
(x, y, y
).
Kadangi F
y
y
(x, y, y
) = 0, tai lygti
p = F
y
(x, y, y
)
galima ispresti y
atvilgiu ir y
ireikti per x, y ir p. Parodysime, kad Oilerio lygti

F
y
(x, y, y
)
d
dx
_
F
y
(x, y, y
)
_
= 0 (2.2)
galima perrayti taip, kad i j a tiesiogiai ieitu funkcijos p ir H. Tuo tikslu kartu su
kintamaisiais x, y ir y
nagrin esime kintamuosius x, y ir p. Iraykime i reikini H

vietoje y
jo iraik a per x, y ir p. Tada gausime reikini, priklausanti nuo iu triju

kintamuju. Paym ekime ji ta pa cia raide H. Tuo atveju, kai funkcija H = H(x, y, y
),
jos diferencialas
dH = dF y
dp p dy
= F
x
dx + F
y
dy + p dy
dp p dy
=
= F
x
dx + F
y
dy y
dp. (2.3)
2.1. KANONIN
E OILERIO LYG
CIU FORMA 61
Jeigu i H i ur esime kaip i funkcij a nuo kintamuju x, y ir p, tai jos diferencialas
dH = H
x
dx + H
y
dy +H
p
dp. (2.4)
Sulygine ju iraikas, gausime
H
x
= F
x
, H
y
= F
y
, H
p
= y
.
Tod el (2.2) Oilerio lygti galima perrayti taip:
H
y
=
dp
dx
, H
p
=
dy
dx
. (2.5)
Gauta sistema vadinama Hamiltono arba kanonine Oilerio lyg ciu sistema. Taigi vien a
antros eil es diferencialine Oilerio lygti su viena neinoma funkcija y suved eme i dvie-
ju pirmos eil es diferencialiniu lyg ciu sistem a su dviem neinomomis funkcijomis y ir
p. Be to, i (2.2), (2.4) ir (2.5) formuliu iplaukia, kad iilgai ekstremal es
dH
dx
= H
x
.
Jeigu funkcija F tiesiogiai nepriklauso nuo x, tai ir funkcija H taip pat tiesiogiai
nepriklauso nuo x. iuo atveju iilgai ekstremal es
dH
dx
= 0 ir H = const.
Analogikai nagrin ejami keliu neinomu funkciju bei s alyginio ekstremumo u-
davinio atvejai. Inagrin esime s alyginio ekstremumo udavini. Tegu vektorin e funkci-
ja y = y(x), x [a, b], y = (y
1
, . . . , y
n
) tenkina neholonomines s alygas
i
(x, y, y
) = 0, i = 1, 2, . . . , m, m < n
ir funkcionalui
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx
suteikia ekstremali a reikme. Be to, tegu
det
F
y
i
y
j
(x, y(x), y
(x))
= 0, x [a, b]
ir
F
(x, y, y
, ) = F(x, y, y
) +
m
i=1
i
(x)
i
(x, y, y
);
cia = (
1
, . . . ,
n
),
i
Lagrano daugikliai, i = 1, 2, . . . , n. Iskirkime reikinius:
p
i
= F
i
(x, y, y
, ), H = F
(x, y, y
, )
n
i=1
y
i
F
i
(x, y, y
, ).
62 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
Kadangi det
F
y
i
y
= 0 ir ekstremal es takuose yra patenkintos neholonomin es s aly-

gos, tai i lyg ciu
p
i
= F
i
(x, y, y
, ), i = 1, 2, . . . , n
galima ireikti y
i
per x, y
i
,
i
ir p
i
, i = 1, 2, . . . , n. Toliau kartu su kintamaisiais
x, y
i
ir y
i
nagrin esime kintamuosius x, y
i
ir p
i
, i = 1, 2, . . . , n. Iraykime i reikini
H vietoje y
jo iraik a per x, y, p ir gaut a reikini paym ekime ta pa cia raide H. Tuo

atveju, kai funkcija H = H(x, y, y
, ), jos diferencialas
dH = dF
i=1
d(y
i
p
i
) = F
x
dx +
n
i=1
F
y
i
dy
i
+
n
i=1
p
i
dy
_
n
i=1
p
i
dy
i
+ y
i
dp
i
_
= F
x
dx +
n
i=1
F
yi
dy
i
i=1
y
i
dp
i
.
Jeigu i H i ur esime kaip i funkcij a nuo x, y
i
ir p
i
, tai
dH = H
x
dx +
n
i=1
H
y
i
dy
i
+
n
i=1
H
p
i
dp
i
.
Sulygine gautus reikinius, turime
F
x
= H
x
, H
y
i
= F
yi
, H
p
i
= y
i
.
Tod el antros eil es Oilerio lyg ciu sistema
F
yi

d
dx
_
F
i
_
= 0, i = 1, 2, . . . , n
susiveda i kanonine pirmos eil es diferencialiniu lyg ciu sistem a
dp
i
dx
= H
y
i
,
dy
i
dx
= H
p
i
, i = 1, 2, . . . , n.
Pastaroji sistema vadinama Hamiltono arba kanonine Oilerio lyg ciu sistema.
2.2. EKSTREMALIU LAUKAI IR TRANSVERSAL
ES 63
2.2 EKSTREMALIU LAUKAI IR TRANSVERSAL
ES
Tegu yra jungioji sritis ploktumoje R
2
ir {l} aib e kreiviu klas es C
1
. Jeigu aib es
{l} kreiviu galai priklauso srities kratiniams takams ir per kiekvien a srities tak a
eina tik viena kreiv e l {l}, tai sakysime, kad aib e {l} yra laukas, dengiantis sriti .
Be to, jeigu aib e {l} yra kokio nors funkcionalo ekstremal es, tai sakysime, kad {l} yra
ekstremaliu laukas.
Iskirsime kelis specialius ekstremaliu laukus. Tarkime, funkcionalo
I(l) =
_
l
F(x, y, y
) dx (2.6)
ekstremaliu aib e {l} yra vienparametrin e kreiviu eima, apibr eta lygtimis
1
y = (x, h), h [h
1
, h
2
], x [a(h), b(h)];
cia funkcija yra tolydi ir turi tolydias dalines ivestines
x
,
h
,
xh
. Be to, tegu
ekstremaliu l galai yra C
1
klas es kreiv ese
1
,
2
ir funkcijos ivestin e
h
(x, h) > 0.
Tada aib e {l} yra ekstremaliu laukas. Toks laukas vadinamas nuosavu lauku. Atkreip-
sime d emesi i tai, kad lygti y = (x, h) galima ispresti parametro h atvilgiu
h = h(x, y),
o rasta funkcija h yra vienareikm e ir turi tolydias dalines ivestines iki antros eil es
imtinai udaroje srityje, apribotoje kreiv emis
1
,
2
, y = (x, h
1
) ir y = (x, h
2
).
Tarkime dabar, kad ekstremaliu aib e {l}, apibr eta lygtimis
y = (x, h), h [h
1
, h
2
], x [a, b(h)],
ieina i vieno tako A(a, ), t.y.
(a, h) = , h [h
1
, h
2
].
Be to, tegu a
> a ekstremaliu aib e

y = (x, h), h [h
1
, h
2
], x [a
, b(h)]
1
Jeigu nagrin ejamas funkcionalas parametrine forma ir jo ekstremaliu aib e {l} yra apibr eta
parametrin emis lygtimis
x = (t, h), y = (t, h), t [t
1
, t
2
], h [h
1
, h
2
],
tai ekstremaliu lauku apibr eimas yra analogikas.

Cia tik i funkciju ir reikalaujama, kad jos b utu
dukart tolydiai diferencijuojamos udarame sta ciakampyje [t
1
, t
2
] [h
1
, h
2
] ir determinantas
det
t

h
t

h
= 0.
64 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
yra laukas. Tada aibe {l} vadinsime centriniu ekstremaliu lauku.
A p i b r e i m a s . Tegu {l} yra funkcionalo I ekstremaliu laukas. Sakysime,
kreiv e yra lauko {l} transversal e, jeigu bet kuri lauko ekstremal e, kertanti , kerta j a
transversaliai.
Konkretumo d elei nagrin esime (2.6) funkcional a. Tada ekstremal es l : y = y(x) ir
kreiv es : y = g(x) sankirtos take transversalumo s alyga yra tokia
F(x, y, y
) y
F
y
(x, y, y
) +g
F
y
(x, y, y
) = 0. (2.7)
J a galima perrayti taip
H(x, y, y
) dx + p(x, y, y
) dg = 0.
i s alyga nusako ryi tarp ekstremal es ir transversal es krypties koecientu ju sankir-
tos take. Tod el kiekviename ekstremal es lauko take yra inoma lauko transversal es
kryptis, jeigu tik
H
2
(x, y, y
) + p
2
(x, y, y
) = 0. (2.8)
Tegu lauko ekstremal es yra apibr eiamos lygtimis y = (x, h). Tada visas lauko
transversales rasime isprende pirmos eil es diferencialine lygti
F
y
(x, (x, h),
x
(x, h))
dy
dx
=
x
(x, h)F
y
(x, (x, h),
x
(x, h))
F(x, (x, h),
x
(x, h)) = 0; (2.9)
cia h = h(x, y). Kartu galime tvirtinti, kad per kiekvien a lauko tak a eina vienintel e
transversal e. Taigi transversaliu aib e yra vienparametrinis kreiviu laukas, jeigu tik
yra patenkinta (2.8) s alyga. Toliau i lauk a vadinsime transversaliu lauku. Ryis tarp
ekstremal es ir transversal es krypties koecientu, ju sankirtos take apibr eiamas (2.9)
formule. I jos matome, kad kampas tarp krypties vektoriu yra nelygus nuliui, jeigu
reikinys F = 0. iuo atveju ekstremaliu ir transversaliu laukai apibr eia srities
tinkl a (r. 3.1 pav.).
.......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
..................................................................................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
x
y
.................................................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
.....................................................................................................................................
.......................................................................................................................................
............................................................................................................................................
.................................................................................................................................................
...........................................................................................................
...........................................................................................................
..............................................................................................................
................................................................................................................
................................................................................................................
3.1 pav.
P a v y z d y s . Tegu F(x, y, y
) = Q(x, y)
_
1 + y
2
ir Q(x, y) = 0. Tada trans-
versalumo s alyga reikia ortogonalum a ir transversaliu bei ekstremaliu laukas apibr e-
ia ortogonalu tinkl a.
ES 65
P a s t a b a . Jeigu ekstremal es ir transversal es sankirtos take F = 0, tai iame
take ekstremal e lie cia transversale. Tod el ten, kur yra svarbus tinklo egzistavimas,
reikalausime
2
, kad reikinys
F(x, (x, h),
x
(x, h)) = 0.
Turint lauko transversale, galima ispresti atvirktini udavini, t.y. rasti ekstrema-
liu lauk a. I tikruju, transversalumo s alyga kiekviename transversal es take viena-
reikmikai apibr eia lauko ekstremal es krypti. Tada galime rasti ekstremales (Oile-
rio lygties sprendinius), kurios eitu per laisvai pasirinkt a transversal es tak a ir jame
tur etu reikiam a krypti. I bendros diferencialiniu lyg ciu teorijos yra inoma, kad
toks udavinys turi vieninteli sprendini, jeigu transversal es takuose kryptims, tenki-
nan cioms transversalumo s alyg a, Oilerio lygties koecientas prie antros eil es ivestin es
F
y
y
= 0. Taigi, jeigu transversalumo s alyga kiekviename transversal es take viena-
reikmikai apibr eia lauko ekstremal es krypti ir yra patenkinta pastaroji s alyga, tai
lauko transversal e vienareikmikai apibr eia pati lauk a.
) =
_
1 + y
2
. Tada Oilerio lygties
F
y
(x, y, y
)
d
dx
F
y
(x, y, y
) = 0
sprendiniai (ekstremal es) yra ties es ploktumoje R
2
. iu ekstremaliu aib eje iskirsime
kelis skirtingus ekstremaliu laukus.
1. Tegu {l} yra aib e lygiagre ciu tiesiu, dengian ciu vis a ploktum a R
2
. Tada taip
apibr eta aib e yra ekstremaliu laukas. io lauko transversal es yra ties es, ortogonalios
ekstremaliu lauko {l} ties ems. Jeigu transversal e yra ties e, tai j a atitinkantis ek-
stremaliu laukas yra aib e lygiagre ciu tiesiu, statmenu tiesei .
2. Tegu {l} yra aib e spinduliu, ieinan ciu i koordina ciu pradios ir dengian ciu
vis a ploktum a R
2
. Taip apibr eta aib e yra ekstremaliu laukas. io lauko transversal es
yra apskritimai, su centru koordina ciu pradioje. Jeigu transversal e yra apskritimas
su centru koordina ciu pradioje, tai j a atitinkantis ekstremaliu laukas yra ieinan ciu i
koordina ciu pradios spinduliu aib e.
3. Tegu yra ikila sritis, takas A , {l} aib e atkarpu, kurios eina per tak a Air
dengia sriti . Taip apibr eta aib e yra ekstremaliu laukas. Jeigu takas A , tai ek-
stremaliu laukas yra centrinis su centru take A. Jeigu takas A , tai ekstremaliu
laukas yra nuosavas. Abiem atvejais lauko transversal es yra sriti dengiantis lankai,
kuriuos ikerta apskritimai su centru take A. Jeigu transversal e yra apskritimo, ku-
rio centras take A, lankas, kertantis sriti , tai j a atitinkantis ekstremaliu laukas yra
statmenu transversalei ir esan ciu srityje atkarpu aib e.
4. Tegu yra C
2
klas es kreiv e. I kiekvieno kreiv es tako, ta pa cia kryptimi, ke-
liame jai ilgio h statmeni. Aib e tokiu atkarpu yra ekstremaliu laukas, jeigu tik skai cius
h < h
0
, h
0
yra pakankamai maas teigiamas skai cius. Kreiv e yra io lauko transver-
sal e. Kiti atkarpu galai apbr eia kreive, kuri statmena kiekvienai lauko ekstremalei.
Tod el ji yra ekstremaliu lauko transversal e. Imdami h [0, h
0
] gausime transversaliu
lauk a.
2
Ivairiose lauko teorijos taikymuose io reikalavimo galima atsisakyti. Taip pat galima atsisakyti (2.8)
s alygos. Smulkiau apie tai r. [8] knygoje.
66 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
Kreiv es l : y = y(x), x [a, b] lanko I-ilgiu vadinsime integralo
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx
reikme
3
. Jeigu F(x, y, y
) =
_
1 +y
2
, tai kreiv es l lanko I-ilgis sutampa su kreiv es
l lanko ilgiu.
Tegu {l} yra centrinis ekstremaliu laukas su centru take A(a, ). Kiekvienoje
lauko ekstremal eje l atid ekime vienod a I-ilgio lank a, kurio pradia yra take A(a, ),
o galas take B. Lanku galai apibr eia kreive (r. 3.2 pav.).
...................................................................................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
.......................................................................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
x
y
A
B
...................................................................................................................................................
..........................................................................................................................................................
..................................................................................................................................................................................
............................................................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................

3.2 pav.
2.1 teorema. Kreiv e yra ekstremaliu lauko {l} transversal e tada ir tik tada, kai
kiekvienos ekstremal es l lanko, kurio pradia yra take A, o galas kreiv eje , I-ilgis
yra pastovus.
Tarkime, ekstremal e l ir kreiv e kertasi take B(b, ). Be to, tegu ekstremal es l
lank a AB ir kreive galima apibr eti lygtimis
y = (x, b, ), y = g(x).
Tada ju sankirtos take
g(b) = (b, b, g(b)).
Kiekvienam takui B(b, ) ekstremal es l, jungian cios takus A ir B(b, ) lanko
I-ilgis
I(b) =
b
_
a
F(x, (x, b, g(b)),
(x, b, g(b))) dx
yra pastovus. Tod el jo ivestin e, kintamojo b atvilgiu, lygi nuliui, t.y.
F(x, ,
x=b
+
3
Analogikai apibr eiamas kreiv es l, apibr etos parametrin emis lygtimis
x = x(t), y = y(t), t [t
1
, t
2
],
lanko I-ilgis. Reikia tik i pointegralin es funkcijos F(t, x, y, x, y) pareikalauti, kad ji tiesiogiai neprik-
lausytu nuo kintamojo t ir b utu teigiamai homogenin e pirmojo laipsnio funkcija kintamuju x, y atvilgiu.
ES 67
+
b
_
a
F
y
(x, ,
)
_
b
+
(b)
_
+ F
y
(x, ,
)
_
b
+
(b)
_
dx = 0.
Kadangi kreiv e l : y = (x, b, ) yra funkcionalo I ekstremal e, tai pastar aj a s alyg a
F(x, ,
x=b
+ F
y
(x, ,
)
_
b
+
(b)
_
x=b
= 0.
Ekstremal es l ir kreiv es sankirtos take g(b) = (b, b, g(b)). Tod el
g
(b) =
(b, b, g(b)) +
b
(b, b, g(b)) +
(b, b, g(b))g
(b).
ir
F(x, ,
x=b
(x, b, g(b)) g
(b)
_
F
y
(x, ,
x=b
= 0.
Taigi kreiv e : y = g(x) yra ekstremaliu lauko {l} transversal e.
Tegu kreiv e : y = g(x) yra transversal e. Tada kiekviename jos take B(b, g(b))
integralo I(b) ivestin e lygi nuliui. Tod el integralas I(b) = const. Taigi kiekvieno
ekstremal es l lanko AB, kurio pradia yra take A, o galas take B , I-ilgis yra
pastovus.
) =
_
1 + y
2
. Tada ekstremal es yra ties es, iei-
nan cios i tako A. Kreiv e yra apskritimas su centru take A.
Tegu {l} yra ekstremaliu laukas ir
1
yra io lauko transversal e. Kiekvienoje
lauko ekstremal eje ta pa cia kryptimi atid ekime vienod a I-ilgio lank a, kurio pradia
yra transversal eje
1
. Tada kiti lanko galai ploktumoje R
2
apibr eia kreive
2
(r. 3.3
pav.).
.......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
..................................................................................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
x
y
A
B
...............................................................................................................
.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
.....................................................................................................................................
.......................................................................................................................................
............................................................................................................................................
.................................................................................................................................................
3.3 pav.
2.2 teorema. Kreiv e
2
yra ekstremaliu lauko {l} transversal e.
Tarkime, ekstremal e l kerta kreives
1
,
2
takuose A(a, ), B(b, ). Be to, tegu
l : y = (x, a, , b, ),
1
: y = g
1
(x),
2
: y = g
2
(x).
Ekstremal es l ir kreiviu
1
,
2
sankirtos takuose
g
1
(a) = (a, a, h(a), b, ), g
2
(b) = (b, a, , b, g
2
(b)).
Ekstremal es l lanko, jungian cio takus A(a, )
1
ir B(b, )
2
, I-ilgis
I(a, b) =
b
_
a
F
_
x, (x, a, g
1
(a), b, g
2
(b)),
(x, a, g
1
(a), b, g
2
(b))
_
dx
68 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
yra pastovus. Tod el jo ivestin es kintamuju a ir b atvilgiu lygios nuliui. Prilygine
nuliui ivestine kintamojo b atvilgiu, gausime (r. 2.1 teoremos irodym a), kad kreiv e
2
: y = g
2
(x) yra transversal e, t.y. tenkina s alyg a
F(x, ,
x=b
2
_
F
y
(x, ,
x=b
= 0.
Taigi kreiv e : y = g
2
(x) yra funkcionalo transversal e.
Per kiekvien a lauko {l} tak a eina lygiai viena transversal e. Tod el yra teisinga
atvirktin e teorema.
2.3 teorema. Tegu
1
,
2
yra lauko {l} transversal es. Tada visi ekstremaliu l {l}
lankai, jungiantis transversales
1
,
2
, turi vienod a I-ilgi.
) =
_
1 + y
2
ir
1
,
2
yra transversal es. Ek-
stremal es yra ties es statmenos transversal ems. Tod el lankai, jungiantis ias transver-
sales, yra to paties ilgio atkarpos, esan cios abieju transversaliu normal ese.
P a s t a b a. ios teoremos ilieka teisingos ir funkcionalui parametrine forma.
2.3. JUNGTINIAI TAKAI 69
2.3 JUNGTINIAI TAKAI
Tegu, l
0
: y = (x, h
0
), x [a, b] yra ekstremal e, einanti per tak a A(a, ) ir turinti
iame take krypties koecient a h
0
, t.y.
(a, h
0
) = h
0
. Be to, tegu
F
y
y
(a, , h
0
) = 0.
Tada F
y
y
(a, , h) = 0, jeigu tik h yra pakankamai arti h
0
. Tod el tokioms h reik-
m ems Oilerio lygtis
F
y
d
dx
F
y
= 0
turi vieninteli sprendini, tenkinanti pradines s alygas
y|
x=a
= , y
|
x=a
= h.
Visu iu sprendiniu aib e apibr eia pluot a ekstremaliu {l}, ieinan ciu i tako A(a, ).
Aib e {l} yra vienparametrin e kreiviu eima. Kiekvien a ekstremale l galima apibr eti
lygtimi
y = (x, h), h [h
1
, h
2
];
cia h yra ekstremal es l krypties koecientas take a, t.y.
y
(a, h) = h.
Kai h = h
0
, gauname ekstremale l
0
.
A p i b r e i m a s . Jeigu pluoto {l} gaubiamoji turi su ekstremale l
0
bendr a
tak a B(b, ) ir B(b, ) = A(a, ), tai takas B(b, ) vadinamas jungtiniu taku
4
takui A(a, ), o reikm e b jungtine reikme reikmei a, ekstremal es l
0
atvilgiu.
Tarkime, takas B(b, ) yra jungtinis takui A(a, ). Tada jis priklauso ekstremaliu
pluoto, ieinan cio i tako A(a, ), gaubiamajai . Kiekviename gaubiamosios take
turi b uti patenkinta s alyga
y(x, h)
h
= 0. (2.10)
Kadangi takas B(b, ) priklauso gaubiamajai ir ekstremalei l
0
, tai
y(b, h
0
)
h
= 0. (2.11)
Taigi kiekvien a reikme b, jungtine reikmei a, galima rasti i (2.11) lygties. Atkreip-
sime d emesi i tai, kad (2.11) s alyga yra tik b utina gaubiamosios egzistavimo s alyga.
Tod el norint isitikinti, ar (2.11) lygties sprendiniai i tikruju yra jungtin es reikm es,
reikia atlikti papildom a tyrim a. Be to, norint i ios lygties rasti jungtinius takus,
reikia i anksto tur eti vis a pluot a ekstremaliu. Tod el pateiksime kit a, tiesiogini, jung-
tiniu taku radimo metod a.
Kiekvienam h [h
1
, h
2
] ekstremal e l : y = (x, h) tenkina Oilerio lygti
F
y
(x, (x, h),
(x, h))
d
dx
F
y
(x, (x, h),
(x, h)) = 0.
4
Taip suformuluotas jungtinio tako apibr eimas funkcionalui neparametrine forma yra teisingas ir
funkcionalui parametrine forma.
70 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
Diferencijuodami j a parametro h atvilgiu, gausime lygti
F
yy
h
(x, h) + F
yy

h
(x, h)
d
dx
_
F
y
h
(x, h) + F
y
h
(x, h)
_
= 0.
Imkime cia h = h
0
ir paym ekime reikini
(x, h
0
)
h
= u(x).
Tada pastar aj a lygti galima perrayti taip:
Su
d
dx
_
Ru
_
= 0;
cia
R(x) = F
y
_
x, (x, h
0
),
(x, h
0
)
_
,
S(x) = F
yy
_
x, (x, h
0
),
(x, h
0
)
_
d
dx
F
y
y
_
x, (x, h
0
),
(x, h
0
)
_
.
Pastaroji lygtis yra tiesin e antros eil es diferencialin e lygtis. Ji vadinama Jakobio lyg-
timi.
Tegu u
0
yra Jakobio lygties sprendinys, tenkinantis pradines s alygas
u
0
|
x=a
= 0, u
0
|
x=a
= 1.
Irodysime teorem a.
2.4 teorema. Tarkime, iilgai ekstremal es l
0
reikinys R = 0. Tada
1. Jeigu reikm e b yra jungtin e reikmei a ekstremal es l
0
atvilgiu, tai b yra lygties
u
0
(x) = 0 sprendinys.
2. Jeigu b yra lygties u
0
(x) = 0 sprendinys, tai reikm e b yra jungtin e reikmei a.
Tegu reikm e b yra jungtin e reikmei a ekstremal es l
0
atvilgiu. Tada ji tenkina
(2.11) lygti, t.y.
(b, h
0
)
h
= 0.
Funkcijos u
0
ir /h tenkina Jakobio lygti ir tas pa cias pradines s alygas
u
0
(a) = 0,
(a, h
0
)
h
= 0;
u
0
(a) = 1,

(a, h
0
)
h
= 1.
Tod el jos sutampa, t.y.
u
0
(x) =
(x, h
0
)
h
ir galime tvirtinti, kad u
0
(b) = 0.
2.3. JUNGTINIAI TAKAI 71
Irodysime atvirktini teigini. Tegu u
0
(b) = 0, b > a. Apibr ekime funkcij a
(x, h) =
_
(x,h)(x,h0)
hh
0
, kai h = h
0
;
h
(x, h
0
) = u
0
(x), kai h = h
0
.
Funkcija yra tolydi pagal abu kintamuosius ir turi pirmos eil es tolydias dalines
ivestines. Be to,
(b, h
0
) = u
0
(b) = 0.
Funkcijos dalin e ivestin e
x
(b, h
0
) = u
0
(b) = 0.
I tikruju, jeigu tiesin es homogenin es antros eil es lygties sprendinys kokiame nors
take yra lygus nuliui kartu su savo ivestine, tai jis yra tapatingai lygus nuliui. Ta ciau
u
0
(a) = 1 = 0. Gauta prietara irodo, kad takas (b, h
0
) yra lygties
(x, h) = 0
sprendinys ir ios lygties x galima ireikti kaip tolydi a h funkcij a. Be to, kai h h
0
,
x b. Tod el egzistuoja tokia tolydi funkcija = () ( 0, kai 0), kad
(b + (), h
0
+ ) = 0,
jeigu tik yra pakankamai maas teigiamas skai cius. Remiantis funkcijos apibr ei-
mu, galime tvirtinti, kad tokioms reikm ems yra teisinga lygyb e
(b +(), h
0
+ ) = (b + (), h
0
).
Tai reikia, kad pakankamai maoms teigiamoms reikm ems kreiv es
y = (x, h
0
+ ), y = (x, h
0
)
kertasi take B
(b + (), (b + (), h
0
+ )) ir takas
B
(b + (), (b +(), h
0
+ )) B(b, (b, h
0
),
kai 0. Vadinasi reikm e b yra jungtin e reikmei a ekstremal es l
0
atvilgiu.
I v a d o s :
1. Jeigu reikm e b yra jungtin e reikmei a, tai reikm e a yra jungtin e reikmei b.
2. Tarkime, jungtin es reikm es b, b > a ir b
, b
> a
yra maiausios reikm ems a

ir a
. Tada, jeigu a
> a, tai b
> b.
3. Tegu jungtin e reikm e b, b > a yra maiausia reikmei a. Tada b yra tolydi a, o
taip pat kitu parametru, apibr eian ciu ekstremale l
0
, funkcija.
72 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
A p i b r e i m a s . Sakysime, ekstremal e l
0
: y = (x, h
0
), x [a, b] tenkina
Jakobio s alyg a, jeigu
u
0
(x) = 0, x (a, b).
Jeigu pastaroji nelygyb e yra teisinga x (a, b], tai sakysime, kad ekstremal e l
0
tenk-
ina sustiprint a Jakobio s alyg a.
Tegu {l} yra ekstremaliu laukas, dengiantis sriti . Sakysime ekstremal e l {l}
yra apsupta ekstremaliu lauko {l}, jeigu kiekvienas jos takas yra srities vidinis
takas.
2.5 teorema. Tarkime, ekstremal eje l (iskaitant ir kuri nors vien a jos gal a) n era taku,
jungtiniu kitam ekstremal es galui ir iilgai jos (iskaitant abu jos galus) reikinys
F
y
y
> 0 (F
y
y
< 0).
Tada ekstremale l galima apsupti ekstremaliu lauku.
Tarkime, ekstremal e l jungia takus A(a, ) ir B(b, ). Be to, tegu nei takas
B(b, ), nei bet kuris kitas ekstremal es l takas n era jungtinis takui A(a, ) ir iilgai
ekstremal es l (iskaitant abu jos galus) reikinys F
y
y
> 0. Tada egzistuoja toks ek-
stremal es l tesinys l
, jungiantis takus A
(a
) ir B(b, ),
< , kad ekstremal eje

l (iskaitant ir tak a B(b, )) n era taku jungtiniu takui A
(a
.)
I tako A
(a
) br eiame ekstremaliu pluot a, apibr et a lygtimi

y = (x, h).
Cia h yra ekstremal es liestin es krypties koecientas take A
(a
), t.y.
x
(
, h) = h.
Parametro reikme h = h
atitinka ekstremal e l
.
Pagal teoremos s alyg a iilgai ekstremal es l ivestin e
(x, h)
h
h=h
> 0, x [a, b].

Kadangi ji yra tolydi, tai egzistuoja tokia h
aplinka [h
, h
+ ], kad
(x, h)
h
> 0, x [a, b], h [h
, h
+ ].
Remiantis teorema apie diferencialiniu lyg ciu sprendiniu diferencijavim a pagal para-
metr a, funkcija turi tolydias dalines ivestines
h
,
x
ir
xh
. Tod el (r. 2.2 skyreli)
taip apibr etas ekstremaliu pluotas yra ekstremaliu laukas, supantis ekstremale l.
P a s t a b a. Analogika teorema yra teisinga ir funkcionalui parametrine forma.
Cia tik vietoje s alygos F

y
y
= 0 reikia pareikalauti (r. 1.12 skyreli), kad F
1
= 0.
2.4. OILERIO LYGTIES INTEGRAVIMAS 73
2.4 OILERIO LYGTIES INTEGRAVIMAS
Tegu
1
,
2
yra dvi glodios kreiv es ploktumoje R
2
. I skirtingu ploktumos taku
iki kreiviu
1
,
2
br eiame ekstremaliu lankus l
1
, l
2
, kertan cius jas transversaliai. Ge-
ometrine viet a taku ploktumoje vadinsime I-hiperbole, jeigu i kiekvieno jos tako
ieinan ciu ekstremaliu l
1
, l
2
lanku I-ilgiu skirtumas yra pastovus, t.y.
I(l
1
) I(l
2
) = const.
Tegu {l
i
} yra visuma ekstremaliu, kuriu vienas galas yra I-hiperbol eje, o kitas
kreiv eje
i
, i = 1, 2. Be to, tegu ekstremaliu l
i
lankai, jungiantis I-hiperbole ir kreive
i
, nesikerta (i = 1,2). Tada ekstremaliu l
i
lanku I-ilgiai I(l
i
), kaip lanko galu funkci-
jos, turi piln a diferencial a.
iame skyrelyje reikalausime, kad kiekviename nagrin ejamame take
F
y
y
= 0
ir kiekviename nagrin ejamos ekstremal es take reikinys
F(x, y, y
) = 0.
I laisvai pasirinkto I-hiperbol es tako ieinan ciu ekstremaliu l
1
, l
2
lanku I-ilgiu
skirtumas yra pastovus. Tod el iilgai I-hiperbol es diferencialas
dI(l
1
) dI(l
2
) = 0.
Kadangi ekstremal es l
1
, l
2
tenkina Oilerio lygti ir kerta kreives
1
,
2
transversaliai,
tai i pastarosios s alygos gauname, kad iilgai pasirinktos I-hiperbol es akos
H(x, y, y
1
) dx + p(x, y, y
1
) dy H(x, y, y
2
) dx p(x, y, y
2
) dy = 0;
cia y
1
, y
2
yra ekstremaliu l
1
, l
2
liestiniu krypties vektoriai, ju sankirtos take A(x, y)
su I-hiperbole. Perraykime i a s alyg a taip:
dy
dx
=
H(x, y, y
1
) H(x, y, y
2
)
p(x, y, y
1
) p(x, y, y
2
)
;
cia dy/dx yra I-hiperbol es liestin es krypties vektorius take A(x, y). Vietoje x, y, y
iveskime naujus kintamuosius x, y, p (r. 3.1 skyreli). Tada gausime lygti

dy
dx
=
H(x, y, p
1
) H(x, y, p
2
)
p
1
p
2
. (2.12)
Tarkime dabar, kad l(
1
,
2
) yra I-hiperbol es lankas, einantis per ksuot a tak a
A(x, y). Artinkime kreive
1
prie kreiv es
2
taip, kad ji b utu kiek norima maoje
kreiv es
2
silpnojoje (pirmos eil es) aplinkoje. Parodysime, kad lankas l(
1
,
2
) art eja
prie ekstremal es, kuri eina per tak a A(x, y) ir kerta kreive
1
transversaliai. Tiksliau
parodysime, kad kreiv ems
1
,
2
susiliejant, I-hiperbol e isigimsta i ekstremale.
74 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
2.6 teorema. Jeigu kreiv es
1
,
2
susilieja, tai I-hiperbol es aka, einanti per tak a
A(x, y), tampa ekstremale, kuri eina per tak a A(x, y) ir kerta susiliejusias kreives
1

2
transversaliai.
Artinant kreive
1
i kreive
2
, ekstremal e l
1
art eja i ekstremale l
2
. Tod el p
1
p
2
ir (2.12) lygtis pereina i lygti
dy
dx
=
H
p
;
cia p = F
y
(x, y, y
), x, y tako A(x, y) koordinat es, y
ekstremal es l
1
liestin es kryp-
ties vektorius take A(x, y). Tai yra viena i kanoniniu Oilerio lyg ciu. Parodysime, kad
yra patenkinta ir kita Oilerio lygtis.
Tegu {l} yra pluotas ekstremaliu, kurios kerta kreive
1
transversaliai. Ekstremal e
l
1
priklauso iam ploutui. Kiekviena ekstremal e l {l} kerta kreive transversaliai.
Tod el ekstremal es l, einan cios per tak a A(x, y) ir kertan cios kreive transversaliai,
lanko I-ilgio pilnas diferencialas
dI(l) = H dx + p dy;
cia H = H(x, y, p), p = F
y
(x, y, y
), y
yra ekstremal es l {l} liestin es krypties

kooecientas take A(x, y). Remiantis b utina pilnojo diferencialo s alyga, turime
H
y
+
H
p

p
y
=
p
x
.
Kadangi H
p
= dy/dx, tai pastar aj a s alyg a galima perrayti taip:
H
y
=
p
y

dy
dx
+
p
x
.
Pakeite reikini dein eje ios lygties pus eje pilna ivestine dp/dx, gausime Oilerio
lygti
dp
dx
=
H
y
.
Taigi funkcijos y ir p tenkina Hamiltono lyg ciu sistem a.
) =
_
1 +y
2
. Inagrin esime kelis papras ciausius
atvejus.
1. Tarkime, kreiv es
1
,
2
isigimsta i du takus O
1
, O
2
. Tada ekstremal es yra
ties es, o I-hiperbol e yra viena iprastos hiperbol es aku, kuri eina per tak a A
ir kurios idiniai yra O
1
, O
2
. Jeigu tak a O
2
O
1
, tai hiperbol e isigimsta i
por a tiesiu, viena i kuriu eina per takus O
1
ir A. Pastaroji ties e yra ekstremal e,
apibr eianti atstum a tarp taku O
1
ir A.
2. Tarkime,
1
,
2
yra dvi nelygiagre cios ties es ir A duotas takas. Tegu l
i
yra
ekstremal es lankas, kurio vienas galas yra take A, o kitas ties eje
i
ir |l
i
| yra io
lanko ilgis (i = 1, 2). Be to, tegu
1
yra ties e lygiagreti tiesei
1
ir nutolusi nuo
jos atstumu |l
1
| |l
2
|. Tada I-hiperbol e yra ties e, einanti per tak a A ir tiesiu
2
,
1
sankirtos tak a (r. 3.4 pav.). Jeigu tiese
2
suksime apie tak a O taip,
kad ji susilietu su tiese
1
, tai I-hiperbol e pereis i tiese, einan ci a per tak a A,
statmenai tiesei
1
.
.........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
.....................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
..........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
.............................................................................................................
...........................................................
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
l
1
l
2
O
D
A
2
3.4 pav.
I v a d a . Tarkime, kreiv e
h
yra apibr eta lygtimi y = (x, h), o funkcija
yra tolydi ir turi tolydias pirmos eil es dalines ivestines. Be to, tegu I(x, y,
h
) yra
I-atstumas nuo tako A(x, y) iki kreiv es
h
. Tada kiekvienai ksuotai c reikmei
I(x, y,
h
)
h
= c
yra ekstremal es lygtis. I tikruju, lygtis
I(x, y,
h
) I(x, y,
h
) = c(h
h)
apibr eia I-hiperbole. Jeigu h
h, tai kreiv e
h

h
ir I-hiperbol e pereina i
ekstremale, iilgai kurios
I(x, y,
h
)
h
= c.
Parodysime, kad Oilerio lygties sprendimas yra ekvivalentus vienos pirmos eil es
daliniu ivestiniu lygties sprendimui. I pradiu irodysime, kad I-atstumas nuo tako
A(x, y) iki kreiv es tenkina vien a pirmos eil es daliniu ivestiniu lygti.
2.7 teorema. Tegu yra C
1
klas es kreiv e ir I(x, y, ) yra I-atstumas nuo tako A(x, y)
iki kreiv es . Tada funkcija I tenkina daliniu ivestiniu lygti
I
x
= H
_
x, y,
I
y
_
; (2.13)
cia funkcija H = H(x, y, p) (r. 3.1 skyreli).
Tegu l yra ekstremal e, einanti per tak a A(x, y) ir kertanti kreive take B(u, v)
transversaliai. Tada ekstremal es, jungian cios takus A(x, y) ir B(u, v), lanko I-ilgio
diferencialas
dI = H(x, y, p(x, y)) dx + p(x, y) dy H(u, v, p(u, v)) du p(u, v) dv.
Ekstremal e l kerta kreive transversaliai. Tod el ekstremal es l ir kreiv es sankirtos
take B(u, v) reikinys
H(u, v, p(u, v)) du + p(u, v) dv = 0
76 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
ir diferencialas
dI = H(x, y, p(x, y)) dx + p(x, y) dy.
I cia gauname, kad
H =
I
x
, p =
I
y
.
Kadangi H = H(x, y, p), tai funkcija I tenkina lygti
I
x
= H
_
x, y,
I
y
_
.
Teorema irodyta.
Irodysime atvirktini teigini.
2.8 teorema. Tegu I = I(x, y) yra tolydi funkcija, turinti pirmos eil es tolydias da-
lines ivestines. Jeigu funkcija I tenkina (2.13) lygti, tai ksuotai c reikmei I(x, y)c
yra I-atstumas nuo tako A(x, y) iki kreiv es I(x, y) = c.
Tegu funkcija I yra (2.13) lygties sprendinys. i lygtis tiesiogiai nepriklauso nuo
funkcijos I. Tod el I(x, y) c taip pat yra (2.13) lygties sprendinys. Remiantis 2.7
teorema I-ilgis I(x, y, ) nuo tako A(x, y) iki kreiv es tenkina (2.13) lygti. Kreiv es
takuose
I(x, y, ) = I(x, y) c = 0.
Ta ciau (r. pirmos eil es diferencialiniu daliniu ivestiniu lyg ciu teorij a), jeigu pirmos
eil es daliniu ivestiniu lygties integralai sutampa kokioje nors kreiv eje, tai jie sutampa.
Taigi
I(x, y, ) = I(x, y) c
ir teorema irodyta.
Daliniu ivestiniu lygtis
I
x
= H
_
x, y,
I
y
_
vadinama Hamiltono lygtimi. Parodysime, kad ios lygties integravimas yra ekviva-
lentus Oilerio lygties integravimui.
2.9 teorema. Oilerio lygties sprendimas yra ekvibvalentus Hamiltono lygties sprendi-
mui.
Tegu y = (x, u, v) yra Oilerio lygties bendrasis sprendinys, priklausantys nuo
dvieju parametru u, v. Laisvai pasirenkame glodi a kreive . Per kiekvien a jos tako
galima nubr eti ekstremale, kuri kirstu transversaliai. Tod el galima apibr eti I-
atstum a nuo laisvai pasirinkto tako A(x, y) iki kreiv es . Atstumas I(x, y, ) tenkina
Hamiltono lygti
I
x
= H
_
x, y,
I
y
_
.
Fiksuotai c reikmei i a lygti tenkina ir funkcija I + c.
Tegu {
h
} yra vienparametrin e kreiviu eima, nesudaranti transversaliu lauko nei
vienoje nagrin ejamos ploktumos dalyje ir I(x, y,
h
) yra I-atstumas nuo tako A(x, y)
iki kreiv es
h
. Prid eje konstant a c, gausime (2.13) lygties sprendini I(x, y,
h
) + c,
priklausanti nuo dvieju parametru c ir h. Kadangi {
h
} n era transversaliu laukas, tai
konstantu c ir h negalima pakeisti viena. I tikruju, konstanta c nepriklauso nuo h.
Tod el ias konstantas galima pakeisti viena tik tuo atveju, kai
I(x, y,
h+h
) = I(x, y,
h
) + h
.
Ta ciau tada
I(x, y,
h+h
) I(x, y,
h
) = h
,
t.y. I-atstumas tarp kreiviu
h+h
ir
h
yra pastovus. Tod el aib e {
h
} yra transversaliu
eima. Gauta prietara irodo, kad kostantu c ir h negalima sujungti i vien a.
Tarkime, yra inomas (2.13) lygties bendras integralas I(x, y, h), h laisva kon-
stanta. Kadangi (2.13) lygtis tiesiogiai nepriklauso nuo I, tai jos bendr aji integral a
galima urayti taip:
I = I(x, y, h) + c.
Remiantis 2.8 teorema kiekvienai ksuotai h reikmei funkcija I(x, y, h) d apibr eia
I-atstum a nuo tako A(x, y) iki kreiv es I(x, y, h) = d, d kostanta. Pagal 2.6 teore-
mos ivad a
I
h
= c (2.14)
yra ekstremal es lygtis. Taip apibr eta ekstremal e priklauso nuo dvieju laisvu kon-
stantu h ir c. Tod el (2.14) formul e apibr eia bendr a Oilerio lygties sprendini.
P a v y z d i a i :
1. Tegu F(x, y, y
) =
_
1 + y
2
. Tada
H =
1
_
1 + y
2
=
_
1 p
2
, p =
y
_
1 +y
2
ir Hamiltono lygti galima urayti taip:
_
I
x
_
2
+
_
I
y
_
2
= 1.
Tegu
h
yra ties e
xcos h + y sinh = 0,
einanti per koordina ciu pradi a. Tada I-atstumas nuo tako A(x, y) iki kreiv es
h
yra iprastas atstumas nuo tako A(x, y) iki ties es
h
, t.y.
I(x, y, h) = xcos h + y sinh.
Remiantis 2.9 teorema Hamiltono lygties bendrasis integralas
I = xcos h + y sinh + c;
cia h ir c laisvosios konstantos.
78 2. GEOMETRIN
E LAUKO TEORIJA
2. Tegu
F(x, y, y
) =
_
1 + y
2
v(x, y)
.
Tada
p =
y
v
_
1 +y
2
, H
2
+ p
2
=
1
v
2
ir Hamiltono lygti galima urayti taip:
_
I
x
_
2
+
_
I
y
_
2
=
1
v
2
.
iuo atveju I-atstumas yra optinis atstumas (ekstremal es, jungian cios kreive ir
tak a A(x, y), lanko I-ilgis). Konkre ciu atveju, kai
v(x, y) = y
ekstremal es yra apskritimai, kertantis x ai sta ciu kampu. Jeigu
h
yra ties e
xcos h + y sinh = 0,
tai optinis atstumas nuo tako A(x, y) iki ties es
h
lygus
I(x, y,
h
) =
_
x
2
+ y
2
_
h +

2
arctg
y
x
_
,
o bendrasis Hamiltono lygties sprendinys
I =
_
x
2
+ y
2
_
h +

2
arctg
y
x
_
+ c.
3 S K Y R I U S
Pakankamos silpno ir stipraus
ekstremumo s alygos
3.1 LEANDRO IR VEJERTRASO S ALYGOS
Tarkime, funkcija y, tenkinanti kratines s alygas
y(a) = , y(b) = , (3.1)
suteikia funkcionalui
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx (3.2)
bent silpn a lokalu ekstremum a.
Laisvai pasirenkame koki a nors funkcij a C
0
(a, b) . Tada funkcija y + yra
kokioje nors silpnoje funkcijos y aplinkoje, jeigu tik modulis yra pakankamai maas
skai cius. Apibr ekime realaus kintamojo funkcij a
() = I(y + ).
Tarkime, i a funkcij a galima skleisti Teiloro eilute laipsniais. Tada funkcijos
pokytis
() (0) =
(0) +

2
2

(0) + . . . ;
cia
(0) =
b
_
a
(F
y
+ F
y

) dx,
(0) =
2
b
_
a
_
F
yy
2
+ 2F
yy

+ F
y
2
_
dx
.
.
.
yra pirmasis, antrasis ir t.t. funkcijos diferencialai, atitinkantys argumento pokyti .
Pa eme iame skleidinyje = 1, gausime funkcionalo I pokyti
I(y + ) I(y) =
(0) +
1
2
(0) + . . . .
Reikiniai
I(y, ) =
(0) =
_
d
d
I(y + )
_
=0
,
80 3. PAKANKAMOS SILPNO IR STIPRAUS EKSTREMUMO S ALYGOS
I
2
(y, ) =
(0) =
_
d
2
d
2
I(y + )
_
=0
,
.
.
.
yra vadinami pirm aja, antr aja ir t.t. funkcionalo I variacijomis.
Pagal prielaid a funkcija y suteikia funkcionalui I silpn aji lokalu ekstremum a. To-
d el pirmoji variacija I(y, ) = 0, o funkcionalo I pokytis
I(y + ) I(y) =

2
2

2
I(y, ) + . . . .
S alyga
2
I(y, ) =
b
_
a
_
F
yy
2
+ 2F
yy

+ F
y
2
_
dx 0 ( 0), C
0
(a, b),
yra b utina, kad ekstremal e y suteiktu funkcionalui I minimum a (maksimum a). Paste-
b eje, kad 2
= (
2
)
, antr aj a variacij a perraysime taip:
2
I(y, ) =
b
_
a
_
_
F
yy
d
dx
(F
yy
)
_
2
+ F
y
2
_
dx. (3.3)
Paym ekime S = F
yy
d
dx
F
yy
, R = F
y
y
. Tarkime, ekstremal e y suteikia (3.2)
funkcionalui minimum a. Tada
b
_
a
_
S
2
+ R
2
_
dx 0, C
0
(a, b) . (3.4)
Irodysime, kad koecientas
R(x) = F
y
y
(x, y(x), y
(x)) 0, x [a, b].

Tarkime, prieingai, kad egzistuoja takas x [a, b] toks, kad R( x) < 0. Ta ciau tada
egzistuoja tako x aplinka ( x , x +), kurioje R(x) < 0.
Imkime (3.4) nelygyb eje (x) = 0, kai x ( x , x + ). Tada (3.4) nelygybe
x+
_
x
_
S
2
+ R
2
_
dx 0.
Parinkime funkcij a taip, kad ji smarkiai osciliuotu ir jos modulis b utu pakankamai
3.1. LEANDRO IR VEJERTRASO S ALYGOS 81
maas. Tada
1
x+
_
x
_
S
2
+ R
2
_
dx < 0.
Taigi tare, kad R(x) < 0, gavome prietar a. Kartu irod eme toki teigini.
3.1 teorema. Tegu y yra (3.2) funkcionalo ekstremal e. Tada s alyga
F
y
y
(x, y(x), y
(x)) 0, x [a, b], (3.5)

yra b utina, kad ekstremal e y suteiktu (3.2) funkcionalui silpn a lokalu minimum a.
Analogikai galima irodyti, kad s alyga
F
y
y
(x, y(x), y
(x)) 0, x [a, b], (3.6)

yra b utina, kad ekstremal e y suteiktu (3.2) funkcionalui silpn a lokalu maksimum a.
ios s alygos pirm a kart a buvo ivestos A. M. Leandro ir yra vadinamos Leandro
s alygomis.
P a s t a b a . Tegu (3.2) formul eje funkcija y = y(x), x [a, b] yra vektorin e, t.y.
y = (y
1
, . . . , y
n
). Tada 3.1 teorema ilieka teisinga. Reikia tik atitinkamai apibr eti
Lagrano s alyg a. Lokalaus minimumo atveju ji apibr eiama taip:
n
i,j=1
F
y
i
y
j
(x, y(x), y
(x))
i
j
0, x [a, b], = (
1
, . . . ,
n
) R
n
.
Maksimumo atveju nelygyb es enklas yra prieingas.
Apibr ekime keturiu kintamuju funkcij a
E(x, y, p, q) = F(x, y, q) F(x, y, p) (q p)F
y
(x, y, p).
Taip apibr eta funkcija vadinama Vejertraso funkcija.
3.2 teorema. Jeigu visuose ekstremal es y = y(x), x [a, b] takuose yra teisinga
nelygyb e
E(x, y, y
, q) 0, ( 0)
bet kokiai baigtinei q reikmei, tai ekstremal e y = y(x) suteikia funkcionalui I stipru
lokalu minimum a (maksimum a).
1
i ivada yra intuitivi. Ta ciau j a galima irodyti ir grietai. Reikia tik pasinaudoti Frydrichso nelygybe
b
2
(x) dx (b a)
2
b
2
(x) dx, C
0
(a, b) .
Jos irodym a galima rasti [2] knygoje.
ios teoremos irodym a galima rasti [3] knygoje. Be to, ji ilieka teisinga ir tuo
atveju, kai funkcija y = y(x) yra vektorin e.

Cia tik i p ir q reikia i ur eti kaip i vektorius
erdv eje R
n
, o Vejertraso funkcij a apibr eti taip:
E(x, y, p, q) = F(x, y, q) F(x, y, p)
n
i=1
(q
i
p
i
)F
y
i
(x, y, p).
3.2. JAKOBIO S ALYGA 83
3.2 JAKOBIO S ALYGA
iame skyrelyje toliau nagrin esime antr aj a variacij a. Tarkime, y yra funkcionalo
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx (3.7)
ekstremal e, tenkinanti s alygas:
y(a) = , y(b) = . (3.8)
Be to, tegu ekstremal eje yra patenkinta sustiprinta Leandro s alyga:
F
y
y
(x, y(x), y
(x)) > 0, x [a, b]. (3.9)

Priminsime, kad antroji funkcionalo I variacija
2
I(y, ) =
b
_
a
_
S
2
+ R
2
_
dx, S = F
yy
d
dx
F
yy
, R = F
y
y
.
Pakeiskime funkcija u ir apibr ekime funkcional a
K(u) =
b
_
a
_
Su
2
+ Ru
2
_
dx.
Funkcional a K atitinka Oilerio lygtis:
d
dx
_
Ru
_
Su = 0. (3.10)
i lygtis dar yra vadinama Jakobio lygtimi. Kadangi R > 0, tai Jakobio lygti galima
perrayti taip:
u
+ pu
+ qu = 0, x [a, b]. (3.11)

Tai yra antros eil es tiesin e diferencialin e lygtis. Priminsime kai kuriuos inomus faktus
i paprastu diferencialiniu lyg ciu teorijos (ju irodymus galima rasti [10] knygoje).
Tarkime, funkcijos p, q C[a, b] ir c [a, b]. Tada bet kokiems ,
1
R egzistuoja
vienintelis (3.11) lygties sprendinys, tenkinantis pradines s alygas
u(c) = , u
(c) =
1
.
Be to, is sprendinys yra apibr etas visame intervale [a, b]. Jeigu x (a, b) ir u 0
yra (3.11) lygties sprendinys, tenkinantis s alyg a u( x) = 0, tai u
( x) = 0. Tod el
take x = x funkcija u kei cia enkl a. Jeigu u
1
ir u
2
yra kokie nors du (3.11) lygties
sprendiniai ir turi bendr a akni, tai jie yra tiesikai priklausomi. Tarkime, u
1
ir u
2
yra du tiesikai nepriklausomi (3.11) lygties sprendiniai. Tada tarp bet kuriu dvieju
gretimu vieno sprendinio aknu yra lygiai viena kito sprendinio aknis.
Tarkime, funkcija u
0
yra (3.11) lygties sprendinys, tenkinantis pradines s alygas
u
0
(a) = 0, u
0
(a) = 1.
Be to, tegu u
0
(x) = 0, x (a, b]. Tada bet kuris kitas sprendinys intervale [a, b]
negali tur eti daugiau kaip vien a akni. Irodysime, kad egzistuoja toks sprendinys,
kuris intervale [a, b] neturi n e vienos aknies.
Tegu u

u
(a) = , u
(a) = 1;
cia maas teigiamas parametras. I bendros diferencialiniu lyg ciu teorijos yra
inoma, kad sprendinys u
parametro atvilgiu yra tolydi funkcija. Kai = 0,

sprendinys u
sutampa su u
0
. Pagal prielaid a u
0
(b) > 0. Akivaizdu, kad pakankamai
maoms parametro reikm ems u
(b) > 0. Be to, u
(a) > 0. Tod el, jeigu intervale

[a, b] sprendinys u
turi aknis, ju turi b uti ne maiau kaip dvi. Ta ciau intervale [a, b]
sprendinys u
negali tur eti daugiau kaip vien a akni. Norint tuo isitikinti, pakanka
prisiminti, kad sprendinys u
0
intervale [a, b] turi tiktai vien a akni. Taigi galima rasti
parametro reikme toki a, kad intervale [a, b] sprendinys u
aknu netur etu.

Tarkime, u
0
u
0
(a) = 0, u
0
(a) = 1.
Jeigu sprendinys u
0
(x) = 0, x (a, b), tai sakysime, kad ekstremal e y tenkina
Jakobio s alyg a, o jeigu u
0
(x) = 0, x (a, b], tai sakysime, kad ekstremal e y tenkina
sustiprint a Jakobio s alyg a.
Tegu w C
1
[a, b]. Tada
(
2
w)
= 2
w +
2
w
ir
b
_
a
(2
w +
2
w
) dx = 0, C
0
(a, b).
Panaudoje i a integraline tapatybe, antr aj a funkcionalo I variacij a perraysime taip:
2
I(y, ) =
b
_
a
_
(S + w
)
2
+ 2
w + R
dx.
Pointegralinis reikinys lautininiuose skliaustuose yra pilnas kvadratas
(S + w
)
2
+ 2
w + R
2
= R
_
+
w
R
_
2
,
kai
S + w
w
2
R
= 0.
3.2. JAKOBIO S ALYGA 85
Istate w = R
u
u
, gausime lygti
S
_
R
u
u
_
R
u
2
u
2
= 0,
kuri lengvai susiveda i (3.10) Jakobio lygti.
Tarkime, patenkintos sustiprintos Leandro ir Jakobio s alygos. Tada egzistuoja
(3.10) lygties sprendinys u
1
: u
1
(x) = 0, x [a, b]. Tegu w = R
u
1
u
1
. Tada antr aj a
funkcionalo I variacij a galima perrayti taip:
2
I(y, ) =
b
_
a
R
_
+
w
R
_
2
dx.
Akivaizdu, kad
2
I(y, ) 0.
Be to,
2
I(y, ) = 0
tada ir tik tada, kai
+
w
R
= 0, x [a, b].
i lygtis yra tiesin e pirmos eil es lygtis. Jos sprendinys
(x) = (a) exp
_
x
_
a
w(s)
R(s)
ds
_
= 0, x [a, b],
nes (a) = 0. Taigi antroji funkcionalo I variacija
2
I(y, ) 0
ir lygyb e yra galima tik tuo atveju, kai = 0. Suformuluosime irodyt a teigini.
3.3 teorema. Tarkime, ekstremal e y tenkina sustiprintas Leandro ir Jakobio s alygas.
Tada funkcionalo I antroji variacija
2
I(y, ) 0
ir lygyb e yra galima tik tuo atveju, kai = 0.
3.3 PAKANKAMA SILPNOJO EKSTREMUMO S ALYGA
Pagal apibr eim a funkcija y suteikia funkcionalui
I(y) =
b
_
a
F(x, y, y
) dx y(a) = , y(b) =
silpn a lokalu ekstremum a, jeigu ji suteikia ekstremum a kokioje nors funkcijos y silp-
noje aplinkoje, t.y. jeigu
I(y) I( y), y : |y(x) y(x)| +|y
(x) y
(x)| , x [a, b],

arba
I(y) I( y), y : |y(x) y(x)| +|y
(x) y
(x)| , x [a, b].

Priminsime, kad F = F(x, y, y
) yra dukart tolydiai diferencijuojama funkcija

pagal visus argumentus, kai (x, y) R
2
, o y
R. Irodysime teorem a.
3.4 teorema. Jeigu funkcionalo I ekstremal e y tenkina sustiprintas Leandro ir Jako-
bio s alygas, tai ji suteikia funkcionalui I silpn a lokalu ekstremum a.
Tegu y yra funkcionalo I ekstremal e; takai (x, y(x)) , x [a, b];
pakankamai maas teigiamas skai cius; C
1
0
(a, b) . Funkcija y + priklauso funkci-
jos y silpnai aplinkai, jeigu
|(x)|

2
, |
(x)|

2
.
Pagal Teiloro formule
I(y + ) I(y) = I(y, ) +
1
2
2
I(y, ) + ;
cia
I(y, ) =
b
_
a
(F
y
+ F
y

) dx,
2
I(y, ) =
b
_
a
(F
yy
2
+ 2F
yy

+ F
y
2
) dx,
=
1
2
b
_
a
_
(
F
yy
F
yy
)
2
+ 2(
F
yy
F
yy
)
+ (
F
y
y
F
y
y
)
2
] dx,
o funkcijos

F
yy
,

F
yy
,

F
y
y
yra atitinkamu ivestiniu reikm es tarpiniame take
(x, y(x) +
1
(x)(x), y
(x) +
2
(x)
(x)),
i
(x) [0, 1], i = 1, 2.
3.3. PAKANKAMA SILPNOJO EKSTREMUMO S ALYGA 87
Paym ekime
F
yy
F
yy
=
1
,

F
yy
F
yy
=
2
,

F
y
y
F
y
y
=
3
.
Kadangi F yra dukart tolydiai diferencijuojama funkcija, tai
|
1
|, |
2
|, |
3
| 0, kai ||, |
| 0.
Laisvai pasirenkame skai ciu > 0. Imkime skai ciu > 0 tiek ma a, kad
|
i
| , i = 1, 2, 3.
Pagal teoremos s alyg a y yra funkcionalo I ekstremal e. Tod el
I(y, ) =
b
_
a
(F
y
+ F
y

) dx = 0,
o skirtumas
I(y +) I(y) =
1
2
b
_
a
_
S
2
+ R
2
_
dx + ,
=
1
2
b
_
a
_
2
+ 2
2
+
3
2
_
dx.
Be to, yra teisingi tokie iver ciai:
b
_
a
2
(x) dx (b a)
2
b
_
a
2
(x) dx, |2
|
2
+
2
.
Tod el
||
1
2
b
_
a
_
(|
1
| +|
2
|)
2
+ (|
2
| +|
3
|)
dx
_
1 + (b a)
2
_
b
_
a
2
dx.
Pagal teoremos s alyg a ekstremal e y tenkina sustiprintas Leandro ir Jakobio s aly-
gas. Tod el egzistuoja skai cius k > 0 : R(x) k > 0, x [a, b], ir lygties
d
dx
_
(R k)u
_
Su = 0
sprendinys, tenkinantis s alygas
u(a) = 0, u
(a) = 1,
yra nelygus nuliui x (a, b]. Jeigu 3.3 teoremos irodyme R pakeisime R k, tai
gausime
b
_
a
_
S
2
+ R
2
_
dx k
b
_
a
2
dx.
Be to, lygyb e yra galima tik tuo atveju, kai = 0. Ta ciau tada
I(y + ) I(y) >
1
2
_
k 2
_
1 + (b a)
2
_
_
b
_
a
2
dx > 0,
jeigu tik skai cius > 0 yra pakankamai maas, o 0 ir tenkina nurodytas s alygas.
Taigi ekstremal e y suteikia funkcionalui I silpn a lokalu ekstremum a.
Galima irodyti, kad Jakobio s alyga yra b utina lokalaus ekstremumo egzistavimo
s alyga. Tiksliau yra teisunga tokia teorema.
3.5 teorema. Tarkime, funkcionalo I ekstremal e y tenkina sustiprint a Leandro s a-
lyg a ir funkcija u
0
(x) intervalo (a, b) viduje turi akni. Tada ekstremal e y nesuteikia
funkcionalui I silpno lokalaus ekstremumo.
ios teoremos irodym a galima rasti [8] knygoje.
P a s t a b a. Jeigu yra patenkintos sustiprintos Leandro ir Jakobio s alygos ir, be
to, Leandro s alyga yra patenkinta kokioje nors ekstremal es y aplinkoje, tai ekstremal e
y suteikia funkcionalui I stipru lokalu ekstremum a. io teiginio irodym a galima rasti
[11] knygoje.
3.4. HAMILTONO PRINCIPAS 89
3.4 HAMILTONO PRINCIPAS
Variacinis skai ciavimas yra naudojamas zikos ir mechanikos udaviniu matemati-
niams modeliams sudaryti, tiksliau ivesti lygtims, apraan cioms ivairius zikos ir me-
chanikos udavinius. ias lygtis galima ivesti tuo pa ciu variaciniu principu. Jo esm e
yra tokia.
...........................................................................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................................................................
.............................................................................................................................................................................................................
t
1
t
2
I
II
3.1 pav.
Tarkime, laiko momentu t
1
nagrin ejamas k unas yra I pad etyje, o laiko momentu t
2

II pad etyje. Per ejimas i I pad eties i II galimas skirtingais keliais (r. 3.1 pav.).
Paym esime raid emis T ir P k uno kinetine ir potencine energijas. Tada realiame
procese, veikiant potencin ems j egoms, integralas
I =
t
2
_
t
1
(T P)dt
igyja stacionari a reikme. is variacinis principas vadinamas Hamiltono principu. Kar-
tais stacionari reikm e yra maiausia integralo reikm e. Tod el Hamiltono principas dar
yra vadinamas maiausio veiksmo principu.
Inagrin esime kelis pavyzdius.
1. Materialus takas metamas vertikaliai auktyn. Rasti tako trajektorij a, jeigu yra
inoma tako koordinat e ir greitis pradiniu laiko momentu. Tarkime, tako trajektorij a
galima apibr eti lygtimi y = y(t). Be to, tegu pradiniu laiko momentu t = 0 auktis
y(0) = 0, o greitis v = c. Tako kinetin e energija
T =
mv
2
2
=
m y
2
2
.
Tako potencin e energija
P = mgh = mgy.
Remdamiesi Hamiltono principu, sudarome funkcional a
I(y) =
t2
_
t1
_
m y
2
2
mgy
_
dt.
i funkcional a atitinka Oilerio lygtis
d
dt
(m y) + mg = 0.
Jos bendrasis sprendinys
y =
1
2
gt
2
+ C
1
t + C
2
.
Pagal prielaid a y(0) = 0, y(0) = c. Tod el C
2
= 0, o C
1
= c. Vadinasi, vertikaliai
auktyn mesto materialaus tako trajektorija yra apraoma lygtimi
y =
1
2
gt
2
+ ct.
2. Materialus takas metamas kampu (r. 2.7 pav.) pradiniu grei ciu c. Rasti io
tako trajektorij a.
............................................................................................................................................................................................................................................
.......................................................................................................................................................................................................................... . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...............................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
........................................................................................................................................................... . . . . . ........
. . . . . . . . . . . . . .
......... . . . . . . . . . . . . .
..............
. . . . . . . . ............... ..............
x
y
o
c
.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
3.2 pav.
Tarkime, tako trajektorij a galima apibr eti lygtimis
y = y(t), x = x(t).
Tada tako kinetin e energija
T =
m
2
( x
2
+ y
2
),
o potencin e energija
P = mgh = mgy.
I(x, y) =
t2
_
t1
_
m
2
( x
2
+ y
2
) mgy
_
dt.
d
dt
(m x) = 0,
d
dt
(m y) + mg = 0.
Perraysime jas taip:
x = 0, y = g.
Bendrieji iu lyg ciu integralai:
x = C
1
t + C
2
, y =
g
2
t
2
+ C
3
t + C
4
.
Pagal prielaid a x(0) = 0, y(0) = 0. Tod el C
2
= C
4
= 0. Be to,
x(0) = c cos , y(0) = c sin, c = |c|.
Tod el
C
1
= c cos , C
2
= c sin.
Taigi nagrin ejamojo tako trajektorij a galima aprayti lygtimis:
x = ct cos , y =
g
2
t
2
+ ct sin.
3. Ivesti planetu jud ejimo d esnius. Tegu M yra Saul es mas e, m planetos mas e.
Pagal visuotini traukos d esni abi mas es veikia viena kit a j ega, kurios dydis
F =
Mm
r
2
.
Veikiant iai j egai, potencin e energija
P =
Mm
r
, F =
dP
dr
.
Paym ekime M = k . Tada P =
km
r
. Planetos kinetin e energija
T =
m
2
v
2
=
m
2
( x
2
+ y
2
).
Nagrin ejant i udavini, patogu ivesti polines koordinates:
x = r cos , y = r sin.
Polin ese koordinat ese
T =
m
2
( r
2
+ r
2

2
).
I(r, ) =
t2
_
t
1
_
m
2
( r
2
+ r
2

2
) +
km
r
_
dt.
d
dt
(m r) +
km
r
2
mr
2
= 0,
d
dt
(mr
2
) = 0.
Antrosios lygties bendrasis integralas
r
2
= C.
Rasime pirmosios lygties bendr aji integral a. Padaugine pirm aj a lygti i r, o antr aj a i
, perraysime jas taip:
r r r r
2
+
k
r
2
r = 0.
2r r
2
+ r
2
= 0.
Sud eje ias lygtys gausime,
r r + r r
2
+ r
2
+
k
r
2
r = 0.
Pasteb esime, kad kairioji pastarosios lygties pus e yra pilnasis diferencialas. Tod el j a
d
dt
_
1
2
( r
2
+ r
2

2
)
k
r
_
= 0.
Suintegrave i a lygti, gausime antr aji Oilerio lyg ciu integral a
1
2
( r
2
+ r
2

2
)
k
r
= C
1
.
Suintegrave pirm aji integral a nuo t
1
iki t
2
, gausime
1
2
t2
_
t
1
r
2
dt =
1
2
t2
_
t
1
r
2
d =
1
2
C(t
2
t
1
).
Tai yra antrasis Keplerio d esnis. Jis teigia, kad planetos skrieja aplink Saule taip, kad
spindulys, jungiantis planet a su Saule, per vienod a laiko tarp a apibr ei a vienod a plot a.
Ireike i pirmojo integralo ir istate i antr aji, gausime
1
2
_
r
2
+
C
2
r
2
_
k
r
= C
1
.
Perraysime i a lygti taip:
dr
_
2C
1
+
2k
r

C
2
r
2
= dt =
r
2
C
d.
ios lygties bendrasis integralas
arccos
_
C
2
kr
r
k
2
+ 2C
1
C
2
_
= C
2
.
Perraysime ji taip:
r =
C
2
k +
k
2
+ 2C
1
C
2
cos( C
2
)
.
Tai yra elips es lygtis polin ese koordinat ese. Kai C
2
= 0, gausime, kad elips es ais yra
ties eje = 0. Paym ekime
p =
C
2
k
, =
_
1 + 2
C
1
C
2
k
2
.
Tada elips es lygti galima urayti taip:
r =
p
1 + cos
.
Tai yra pirmasis Keplerio d esnis. Jis teigia, kad planeta skrieja aplink Saule elipse,
kurios viename i idiniu yra Saul e.
Elips es pusa es
a =
p
1
2
=
k
2C
1
, C
1
< 0, b =
pa =
C
2C
1
.
Tegu T yra laikas, per kuri planeta apskrieja aplink Saule. Tada elips es plotas
ab =
1
2
CT.
I iu formuliu lengvai galima ivesti, kad
T
2
= 4
2
a
3
1
k
.
Tai yra tre ciasis Keplerio d esnis. Jis teigia, kad laiko kvadratas, per kuri planeta ap-
skrieja aplink Saule, yra proporcingas didiosios pusa es kubui.
4. Strypas AB, ilgio l, yra itvirtintas gale A. Kitas jo galas B yra laisvas ir prie jo
pritvirtintas svoris mas es m. Nustatyti strypo pusiausvyros forma, nekreipiant d emesio
i jo paties svori.
Tarkime, x ais yra horizontali ties e, einanti per tak a A. Laisvai pasirenkame tak a
S AB. Paym ekime raide s lanko AS ilgi. Tada sunkio j egu potencin e energija
P
sj
= mgh =
l
_
0
mg sinds;
cia h yra atstumas nuo tako B iki x aies, o kampas tarp x aies ir stypo liestin es
take S (r. 2.8 pav.).
........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................ . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . .
...............................................................................................................................................................
. . . . . . . . . . . . . .
...................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
...............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
...............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
.......................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
.......................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
................
............................................................................................................................................................................ .............................................................................................................................................................................
... . . . . . . . . . . . . . .
x
y
A
B
S

3.3 pav.
Tarkime, kampas yra parametro s funkcija, t.y. = (s). Tada strypo tamprumo
j egu potencin e energija
P
tj
=
l
_
0
J
2
(s) ds;
cia
= d/ds strypo kreivis, J tamprumo modulis. Tod el bendra strypo po-

tencin e energija
P =
l
_
0
_
J
2
+ mg sin
_
ds
Tarkime, funkcija = (s), s [0, l], aprao realu strypo ilinkim a. Tada ji turi
tenkinti Oilerio lygti
2J
mg cos = 0.
Be to, itvirtintame strypo gale A turi b uti patenkinta kratin e s alyga (0) =
0
, o
laisvame gale transversalumo s alyga
(l) = 0.
Tarkime, strypas yra maai ilinkes (t.y. artimas x aei) ir funkcija y = y(x), x
[0, b], aprao jo ilinkim a. Tada
tan =
dy
dx
.
D el tos pa cios prieasties
d
ds

d
2
y
dx
2
,
d
2
ds
2
=
d
ds
_
d
2
y
dx
2
_
d
3
y
dx
3
,
cos 1, l =
b
_
0
_
1 + y
2
(x) dx b.
Be to, tegu
0
= 0. Tada Oilerio lygti ir kratines s alygas galima urayti taip:
2J
d
3
y
dx
3
mg = 0, y(0) = 0, y
(0) = 0, y
(b) = 0.
ios Oilerio lygties bendrasis sprendinys
y =
mg
12J
x
3
+ C
1
x
2
+ C
2
x + C
3
.
I kratiniu s alygu randame
C
1
=
mgb
4J
, C
2
= C
3
= 0.
Taigi maai ilenkto strypo pusiausvyros pad eti aprao funkcija
y =
mg
12J
(x
3
3lx
2
).
95
1. Rasti funkcionalo I ekstremales:
(a) I(y) =
1
_
0
_
xy
+ y
2
_
dx,
(b) I(y) =
1
_
0
_
y
2
+ 12xy
_
dx,
(c) I(y) =
1
_
0
_
y
2
+ y
2
2y sinx
_
dx,
(d) I(y) =
1
_
0
_
y
2
+ 2xyy
_
dx,
(e) I(y) =
1
_
0
_
1 + y
2
dx,
(f) I(y) =
1
_
0
x
1
_
1 + y
2
dx,
(g) I(y, z) =
1
_
0
(y
2
+ z
2
+ 2yz) dx,
(h) I(y, z) =
1
_
0
(y
2
+ 2yz
+ z
2
+ 2zy
) dx,
(i) I(y) =
1
_
0
(1 + y
2
) dx, y(0) = 0, y
(0) = 1, y(1) = 1, y
(1) = 1,
(j) I(y) =
1
_
1
(
1
2
y
2
+ y) dx,
y(1) = 0, y
(1) = 0, y(1) = 0, y
(1) = 0,
(k) I(y) =
1
_
0
(y
2
+ y
2
2yx
3
) dx.
2. Irodykite, kad aib eje tolydiai diferencijuojamu funkciju, tenkinan ciu kratines
s alygas y(0) = 0, y(2) = 1, n era tokios, kuri suteiktu silpn a lokalu minimum a
funkcionalui I(y) =
2
_
0
y
2
(1 y
)
2
dx. Ta ciau aib eje dalimis glodiu funkciju,
tenkinan ciu tas pa cias kratines s alygas, yra tokia, kuri suteikia stipru lokalu
minimum a.
3. Aib eje kreiviu, kurias vienareikmikai galima projektuoti i x ai ir kurios jungia
du ksuotus takus, rasti t a, kuri a sukdami apie x ai gautume maiausio ploto
paviriu.
4. Tarkime, takai a ir b gali laisvai jud eti kreiv emis y = (x) ir y = (x), o
funkcionalas I(y) =
b
_
a
(x, y)
_
1 +y
2
dx. Parayti transversalumo s alygas
takuose a ir b.
96
5. Tegu I(y) =
b
_
a
y
2
(1 y
)
2
dx. Rasti dalimis glodias ekstremales.
6. Tegu I(y) =
b
_
a
(y
4
6y
2
) dx, y(0) = 0, y(b) = . Rasti dalimis glodias
ekstremales.
7. Patikrinti, ar funkcionalas I(y) =
b
_
0
(y
2
y
2
) dx, y(0) = 0, y(b) = , tenkina
Jakobio s alyg a.
8. Patikrinti, ar funkcionalas I(y) =
b
_
0
(y
2
+ y
2
+ x
2
) dx, y(0) = 0, y(b) = ,
tenkina Jakobio s alyg a.
9. Rasti izoperimetrinio udavinio ekstremales:
(a) I(y) =
b
_
a
y
2
dx, y(a) = , y(b) = , kai
b
_
a
y dx = S;
(b) I(y) =
b
_
a
y dx, y(a) = , y(b) = , kai
b
_
a
_
1 +y
2
dx = l;
(c) I(y) =
b
_
a
y
_
1 +y
2
dx, y(a) = , y(b) = ,
kai
b
_
a
_
1 + y
2
dx = l.
97
1. (a) y =
1
4
x
2
+ C
1
x + C
2
,
(b) y = x
3
+ C
1
x + C
2
,
(c) y = C
1
e
x
+ C
2
e
x
+
1
2
sinx,
(d) integralas nepriklauso nuo integravimo kelio,
(e) y = C
1
x + C
2
,
(f) x
2
+ (y C
1
)
2
= C
2
2
,
(g) y = C
1
e
x
+ C
2
e
x
+ C
3
cos x + C
4
sinx,
z = C
1
e
x
+ C
2
e
x
C
3
cos x C
4
sinx,
(h) y = C
1
x + C
2
, z = C
3
x + C
4
,
(i) y = x,
(j) y =
1
24
(x
2
1)
2
,
(k) y = C
1
e
x
+ C
2
e
x
+ e
x
2
_
C
3
cos
3
2
x + C
4
sin
3
2
x
_
+
+e
x
2
_
C
5
cos
3
2
x + C
6
sin
3
2
x
_
+ x
3
.
2. N u r o d y m a s . Itirti ekstremales y = x/2 ir y =
_
x, x [0, 1];
1, x [1, 2].
3. y = C
1
ch
xC
2
C
1
grandinin e kreiv e. Sukant j a apie x ai, gaunamas pavir-
ius, vadinamas katenoidu. Priklausomai nuo taku isid estymo ploktumoje
gali egzistuoti vienas sprendinys, du arba n e vieno.
4. 1 +
(a)y
(a) = 0, 1 +
(b)y
(b) = 0.
5. Ekstremal es yra lautin es linijos, kuriu visos dalys priklauso tiesiu y = C
1
ir
y = x +C
2
eimoms. e
6. Ekstremal es yra lautin es linijos, kurios jungia du ksuotus takus, ir kuriu visos
dalys yra atkarpos su krypties koecientais
3 ir
3.
7. Jeigu 0 < b < , tai Jakobio s alyga yra patenkinta. Jeigu b , tai Jakobio
s alyga n era patenkinta.
8. Jakobio s alyga yra patenkinta b.
9. (a) y = x
2
+C
1
x +C
2
; konstantos C
1
, C
2
ir randamos i s alygu: y(a) =
, y(b) = ir
b
_
a
y dx = S;
(b) ekstremal es yra apskritimai (xC
1
)
2
+(yC
2
)
2
=
2
; konstantos C
1
, C
2
ir randamos i s alygu: y(a) = , y(b) = ir
b
_
a
_
1 + y
2
dx = ;
(c) ekstremal es yra grandinin es kreiv es y + = C
1
ch
xC
2
C
1
; konstantos C
1
,
C
2
ir randamos i s alygu: y(a) = , y(b) = ir
b
_
a
_
1 +y
2
dx = .
98
L I T E R A T

U R A
[1] A. Ambrazevi cius. Matematin es zikos lygtys. 1 D. Vilnius: "Aldorija", 1996. 380 p.
[2] A. Ambrazevi cius, A. Domarkas. Matematin es zikos lygtys. 2 D. Vilnius: "Aldorija", 1999. 384
p.
[3] N. I. Axiezeris. Variacinio skai ciavimo paskaitos. M.: 1954. 248 p. Rus.
[4] R.C. Bassanezi, U. Massarri. The Dirichlet problem for the minimal surface equations in non-regular
domains. Ann. Univ. Ferrara, 1978, Sez.7, 24, p. 181189.
[5] E. Giusti. Minimal us paviriai ir baigtin es variacijos funkcijos. M.: Mir, 1989. 240 p. Rus.
[6] S. Fu cikas, J. Ne cas, V. Sou cekas. Ivadas i variacini skai ciavim a (Einf urung in die Variationsrech-
nung). Leipzig.: 1977. 176 p. Vok.
[7] H. Jenkins, J. Serrin. The Dirichlet problem for the minimal surface equation in higer dimensions. J.
reine und angew. math., 1968, 229, p. 170 187.
[8] M. A. Lavrentjevas, L. A. Liusternikas. Variacinio skai ciavimo kursas. M., L.: 1950. 296 p. Rus.
[9] M. Miranda. Dirichlet problem with L
1
data for the non-homogeneous minimal surface equation.
Indiana Univ.Math.J, 1974, 24, N3, p. 227 241.
[10] M. M. Smirnovas. Auktosios matematikos kursas. M.: Nauka, 1981. T.2
[11] M. M. Smirnovas Auktosios matematikos kursas. M.: Nauka, 1981. T.4. D.1-2. 552 p. Rus.
[12] N.N. Uralceva Netiesiniai kratiniai udaviniai minimaliu paviriu lygtims. V.A. Steklovo vardo
mat. instituto darbai, 1971, 116, p. 217 226.
[13] N.N. Uralceva Kapiliariniu udaviniu isprendiamumas. Len. valst. universitetas, 1973, 19, p. 54
64.
[14] N.N. Uralceva Kapiliariniu udaviniu isprendiamumas. 2. Len. valst. universitetas, 1975, 1, p.
143 149.

Variacinis Skaiciavimas (A. Ambrazevicius)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Variacinis Skaiciavimas (A. Ambrazevicius)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ALGIRDAS AMBRAZEVI

CIAUSI VARIACINIO SKAI

CIAUSI VARIACINIO SKAI

CIAVIMO UDAVINIU PAVYZDIAI 5

= (x, y); (1.8)

(x) = 0 yra b utina lokalaus ekstremumo egzistavimo s alyga. Funkci-

(x) = g(x), x [a, b].

UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA.

UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA 11

(t)) dt = C, x [a, b]. (1.18)

, j a kartais patogu perrayti taip:

) turi piln aj a tolydi a kintamojo x atvilgiu

UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA 13

egzistuoja ir yra tolydi, jeigu F

Cia reikiniai lautiniuose skliaustuose yra atitinkamu ivestiniu reikm es tarpiniuose

yra tolydi ir (1.19) Oilerio lygti galima perrayti

arba neegzistuoja, arba turi tr uki.

, yra teisinga tokia teo-

nx, x [0, 1/n];

UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA 15

. Tada Oilerio lygtis

), t.y. F tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo y.

) = C. Gauta lygtis yra pirmos eil es diferencialin e

), t.y. F tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo x.

) = C. Gauta lygtis taip pat yra

UTINA EKSTREMUMO EGZISTAVIMO S ALYGA 17

) dx + (y(a)) + (y(b)); (1.38)

(0) = 0. Taigi funkcija y turi

+ 12y + 12] dx.

3, b = 1/2. Tod el ekstremal e y =

UKIU SPRENDINIU ATVEJIS 35

UKIU SPRENDINIU ATVEJIS

turi tr uki tik viename take x (a, b).

) take x = x yra tolydus, t.y.

UKIU SPRENDINIU ATVEJIS 37

) take x = x yra tolydus, t.y.

= F + . Kartu irod eme toki teigini: Tarkime, diferencijuojamos funkci-

= 1. Nagrin ejamu atveju funkcionalas

Cia turime tris neinomas funkcijos

ir (1.82) transversalumo s alyg a galima perrayti taip:

ireikti per x, y ir p. Parodysime, kad Oilerio lygti

nagrin esime kintamuosius x, y ir p. Iraykime i reikini H

jo iraik a per x, y ir p. Tada gausime reikini, priklausanti nuo iu triju

= 0 ir ekstremal es takuose yra patenkintos neholonomin es s aly-

jo iraik a per x, y, p ir gaut a reikini paym ekime ta pa cia raide H. Tuo

> a ekstremaliu aib e

yra maiausios reikm ems a

< , kad ekstremal eje

) br eiame ekstremaliu pluot a, apibr et a lygtimi

Cia h yra ekstremal es liestin es krypties koecientas take A

> 0, x [a, b].

Cia tik vietoje s alygos F

iveskime naujus kintamuosius x, y, p (r. 3.1 skyreli). Tada gausime lygti

), x, y tako A(x, y) koordinat es, y

yra ekstremal es l {l} liestin es krypties

, antr aj a variacij a perraysime taip:

(x)) 0, x [a, b].

(x)) 0, x [a, b], (3.5)

(x)) 0, x [a, b], (3.6)

(x)) > 0, x [a, b]. (3.9)

+ qu = 0, x [a, b]. (3.11)

yra (3.11) lygties sprendinys, tenkinantis pradines s alygas

parametro atvilgiu yra tolydi funkcija. Kai = 0,

(b) > 0. Be to, u