HPDLW

/DLPQXWHNMLPR
Neturjo geros motynos
Per kelet varst nuo sodos atstu, pamiskj, iskartose, pastatyta trobel siaura,
auksta, lentiniu stogu apklota, baltu kaminiuku pagrazinta, kiokso viduryj dirvono
kaip gandralizdis ant vjo atgairs, be jokio medelio, be tvoros mietelio, be jokios
kitos pastogels. Toli, dauboj, atskardyj, matyti krva snieg sukasta ir lopetik
smeigta; ten turbt vanduo semiamas: numanyti po kaupuoto tako, suminto nuo
trobos staigiai daub ligi tai krvai sniego; svirties nra: kaip norint vargiai yra
vanduo semiamas.
Trobos langai uzburbj, uzsal, net baltuoja is lauko. Nors gir cia pat, vienok
vjas nepucia silimos, o virbo n paslusio nra pas trob dl pakrenimo peciaus.
Pringelis mazas, tas pats be grd, per tai pripustytos visos kercios sniego. Uzduryj,
kertelj, uzsiglaudusi stovi sma karvel, pridengta dar kazi kokiu skarmalu, o dlto
susitraukusi, sukimbusi nuo salcio; mazai pakreikta, menkai paserta; pajutusi kok
brazdes, tujau birbia graudziai, gedauja paprasto silto gralo.
Trobos durys slapios, apsarmojusios nuo trupucio vidaus silimos; viduj lubos
varvancios, prisarmojusios, sienos naujai subudavotos, nesukritusios ant kimin, dar
pakzusios, vjo kiaurai perpuciamos. Pecius nors dar naujas, bet jau suskils, visi
sonai supleisj; pecangyj taisytas vselis, kur verdama valgyti, po peckos uzdarytas
parselis; asla negrsta, slapia, purvuota, trobel nors anksta, bet cyst mazelel, o toje
pacioj sukrauta visa nauda gyventoj. Pasieniais sustatinti ant padack maisgaleliai
su bulbmis, pelais, grdgaliais, miltais; pastatyta pamazgin backel, ustkelis
prisdytas msos, vandeninis viedrelis apsals, karvamilz rankinel, kiaulinis indelis,
katilelis, puodelis verdamasis, viedrelis rgsci batvini, kitas indelis su kopstais,
krepselis, sluota, kacerga kercioj, neatbtinai reikalingiausiais daiktais prigrsti visi
pasieniai. Pas duris kercioj pataisyta lentyna; ten puodeliai su pienu, rakandel,
blideliai, torielkos, baltas krzelis, skleinycia, saukstai, samtis, menturis, druskinel,
lasini ir uzkulo smoteliai ant lentiks, sulankstytas samovarelis, suktas caininkelis
ant virsaus pastatytas. Tarplangyj, kercioj, stovi stalelis, kit syk buvs polruotas,
kaip gaidys per salcius ant vienos kojos, bet nebenusitrs, nulinks vien gal,
kuriame, paremtas sakaliu, dar truput svyruoja. Dvi krass lendrinms sdenms, su
nutrinta jau polra; toliau, pasienyj, lova gan apsti, uzdengta kromine apklote, dvi
pagalvs padtos. Po lovos uzdarytos vistos; greta lovos pakabintas lopsys ant
lingyns. Tarpe lovos ir peciaus pastatyta skryn, sienoj per skryn sukalintos
gembs ir sukabinti drobuziai, turbt iseiginiai, nes pridengti margine drobule; is
apacios matyti kasmiri kvalbonai, kailini rudi kailiai vilken ir sunen, gelumbe
traukti, kortins kelns, perkelinis sijonas ir teip maisyti vyriski ir motriski drobuziai.
Pas peci ant suolelio isdraikyti skurleliai vaik rdomos lls.
Tarp tokio susikrovimo asloj nieko nebra ercios: nuo stalo ligi lopsio, nuo
peciaus ligi lovos mazne dasiekiamai; tokioj ankstinybj asl vis prisnerksta ir
primyniota.
Lovoj, pasieny, sdjo trys vaikai, apvalkstyti menkoms, nudriskusiomis
jupelmis, paprusioms galvelms, rankelms ir noselms raudonomis nuo salcio;
lopsyj cirp isparpusiu balsu ketvirtasis, dar cyst mazas. Ant lovos krasto sdjo
moterisk, apsivilkusi multaniniu sijonu, trumpais aplopytais kailiniukais, galv
skepetu apskritai surisusi, is po katro kybojo kasos ant nugaros paleistos, drktos, kaip
dvi virvs supintos, su toms bovijosi vaikai, sdintys lovoj, kojas basnirta sispyrusi
suplysusius veltinius batus, ant vienos rankos parmusi galv lovos krast, antroje
lingavo lops. Buvo tai nelaiminga motyna to ketvertos smulkms. Negaldama
lingavimu uzmigdyti kdikio, pam ant rank, lingavo, globst, buciavo, glaud prie
savs, niekaip nedav peno. Nustojo vaikas verkti, isbals, pamlynavs, sunkiai
pskavo motynos skreite. Ana ilgai zirjo pasilenkusi sergant kdik ir vl buciavo,
o asaros jos kaip dvi pupos nulasjo ant maziuko veidelio.
Mamaite, sukurk ugnel... teip salta!
Vot, tujau sukursiu, kad tik Vincelis uzmigt!
As Vincel palinguosiu! tai sakydama, ropsts is lovos vyresnioji
mergelik.
Motyna apklost vaik lopsy, aukl apgob skepetu, pamet skarmal ant
zems pas lov, ant to liep stoties, nes kojels basos, zem salta. Glostydama
mergelik, tar:
Linguok, mano mazelele! Bene uzmigs tas mirstgyvis... As bgsiu medzi
nesti ugnelei.
Mama, mamaite! neiseik misk! Mes vieni bijosma! rk vaikai vienu
balsu visi.
Neisiu, ne! neverkit; sinesiu is cia pat, sukursiu ugnel.
Sukos motyna, sukr ugn, susvadino vaikus prie silimos, pam viedr,
nudauz ledus ir isjo nesina. Kol prisikas prie vandens, kol iskl su kobiniu teip
giliai, uztruko valanda, kol parjo. Maziukas berkis, beklykis, ir aukl kartu
beverkianti. Pamet viedr su vandeniu prie pat slenkscio, puol motyna prie vaik.
Maziuk glaud prie savs, didzij mald nuo verkimo, liep ugnel kurstyti,
sildyties; numaldziusi maziuk, atgal lopsyj supo.
Pringyj kazi kas subrazdjo, karvel subirb, trobos duris vr. Vaikai visi
dziaugs: tata! tata! parjo...
Zeng vyras per slenkst, goncas pro jo kojas lindo vid. Puol suo lencigu
velkinas, uzuod ant lentynos lasinius kaip soks ant ind! Uzkliuvo lencigas uz
suolelio, nuvert vaikus asl, nudulkjo rakandel milt, ir pieno puodelis nuvirto
nuo lentynos.
Jezus Marija! sukliko motina.
Von! ar velnias tave apsdo! susuko kartu tvas. Vaikai klyk, o suo
lasinius zlebnojo. Motyna kilnojo vaikus, mald.
Von, psiakrev! tvas var sun pro duris.
Uzkliuvo lencigas uz viedro. Supyks vyras, pagrobs viedr, ismet pro
duris, vanduo pasiliejo. Tuomi nugrz savo apmaud ant sunies. grzs uzniko
barties ant pacios:
Istiza bies! apsikrovusi indais riogsos kaip lerva! Gdos neturi n
apsivalyti trobos!.. Prismirdusi, prirgusi, salta, negali tverties parjus!
Parselis po peckos m zviegti, vyras ts toliau:
Saul jau ant laidos, o tavo gyvuliai nepaserti!.. Tingin, bjauryb! Laim
tavo, jog ger vyr turi! Kitas bt seniai jau uzmuss: kitas tok velni... as nenoriu
tik rank tepti...
Vaikai, truput nusimals, verkti nusciuvo, ir motyna atsitekjo nuo isgscio,
apsizvalg po vid; kaipo bt negirdjusi vyro kalbos, lengvai prasneko:
Zadjau kaisti karvei gerti, ir isliejai vanden, mano teip vargiai parnest...
Dabar tau laikas girdyti karv! dar smarkiau suriko vyras. Negaljai
pirma zygius apeiti, kol mans nebuvo! Zinoma, neprisimiegojai dar! Kaip as trob,
tumet visos nelaims! Kad tave velnias!.. Tokia tingin, nevaleika!. Tik duoks man
valgyti! sauk ssdamas uz stalo.
Nezinau, k duoti, atsak pati, kurstydama ugn. Buvau dar nulykijusi
nuo vaiko pieno lasel, ir t pat suo paliejo... Duonos n milt nebra, bulbs pasalo...
Jai ko reiks!.. Nepadvsk tu badu, namie guldama! Bet prakeikta tavo
mada! Pareinu susals, nuvargs, nusibraids per dien, nepaspjau koj kelti, tujau
turi mane krimsti: sio nra, to nra, veps kaip koki litanij!.. Duosiu kumet snuk,
tai nusprogsi ant vietos! Velnias must tave ir uzsvadino man ant sprando! Tokia
bjauryb, nebegali uztekti kantrybs!.. Kad jau teip nieko neturi, uzkaisk
samovariuk!
Pati buvo besitaisanti eiti vandens, uzniko vaikas verkti, nugrzo atgal pas
lops:
Vot, ar as nesakiau? N kokio darbelio, kaip tik apie vaikus... ciupinties!
Koron Dievo su tokia velniene!
Pati tyljo Vyras rengs pats kaisti samovarel; pamat ant zems caininkelio
sukes, praplyso is naujo:
Ak tu, spetnybe, benage! susuko, ir tas jau sukultas! Tu nepaliksi n
kokio doro indelio... Tau tik su kiaulms buvoti! Kad tave perknas! kad tave kiaura
zem!.. Kur as dabar arbat uzpilsiu?! Nenoriu tik, bet kad paimsiu kada duoti...
staciai pasakau, nebeliks tau gavybos! Atims velnias tave ir tavo vaikus!..
Uzkaito pacios kakta, ausyse z, rankos, kojos drebjo, sirdis plyso, tvaskjo,
gomuryj gniauz, akys aptemo; nebedatrjo traminam asar: karstu, srauniu tvanu
pasiliejo is aki. Nordama jas paslpti, pasilenk ant ligonio kdikio. Akies
mirksmj suslapo jo veidelis. Vyras kaskart baisiau keik, uparijos, davadziodamas
neteisingiausias apkalbas. Pati stelgs negirdti jo kalbos; nupldus asaroms, prarijus
kelet gurksni kartybi, pasibar jai lengviau. Todl lidnai nusisypsojusi tar:
Mat ir sunies kalcia tur nukristi ant mans! Jug tai suo numet caininkel, o
man reik neteisingai nukentti!
Balsas jos, drebs nuo skausmo sirdies, numals truput tzus vyr.
Pasizirjo skersoms paci, o, pamats asaras ant jos skruost, paslo atgal barties:
No, no, no! to betrko! grumzdamas sauk: pradk ant galo zlembti!
Gana vedi mane nekantrybn su liezuviu, dar bliaus kaip karv versio be reikalo...
lygu musama! Zinai, jog as to nekenciu, paskutin upara manyj dega! Ar neliausies
zlembti! Kaip sumausiu sprand, tai bent uz skausm asaras laistysi! Pasirpintumi
verciau apie vecer!..
Pati tyljo uzsikvempusi ant kdikio. Vyrui pakako gerkl laidyti, truput
jaukesniu balsu bambjo:
Ceraunink prakeiktoji!.. Kaip tik as pro duris, tuoj uzsiss ant sprando su
visokioms zaunoms... Tai siokia, tai tokia jai visada nelaim, vis kazi ko trkusi... Ar
seniai sumaliau vien puspr rugi, antr miezi?!. Mat nieko nebra... duonos n
milt! Ispstijai jau visk! Kada yra, tai poni!.. Mtys, barstys, nmaz nepasks... Ar
ubagas pasipainios, smakst milt ciel torielk... arba duonos kad duos, tai ir ranka
linktels. Ne kokia tu gaspadin, viendien spetnyb!.. Neguodi mano procs. K gi tu
pati uzsidirbi? Tingin!.. Vis tik ziri mano rankas. Kaip ispstys, nebeliks nieko,
nebeturs ko beryti, vaikscios galv nuleidusi, kaip mma... Kad tave velnias!
Issisluok bent asl, tu nevaleika! Zmogus, priprats prie viezlybumo, nos suka, js
tok kiaulinink!
Bijok tu ir pono Dievo teip keikti be jokio reikalo! tar pati, is ties jau
verkdama. Zirk, Vincelis cyst jau mirsta, putels eina per burnel, uzsals,
pamlynavs mazelelis... Nueitumei verciau sod pasistoroti gramnycios bent
galel... Gal nakt numirti... k uzdegsma?
Tvas pazvelg is tolo vaik, persitikrino, jog teisyb... Cielas jau
nabastikelis isrodo. Musdamas kumscia stal, suriko:
Vot, kokia tu tai ne rupz! Nesakyk tu, zmogus, toki padl! Ar daug
pirma sakei, jog vaiks serga?! Bciau pasistorojs gydyti, bet ne!.. Vis man ant
zlasties darai! Vien sn teturiu, t pat btinai nori numarinti. Kodl tu mergas
sveikas augini? 0 t ligi maz susarginai! Kad tu pati verciau nusprogtumei! K norint
tu jam padarei isgandinai ar persaldei! No, tegul tik vaikas numirsta per tave!..
Uzmuscio kaip rupz!
Paciai nebeuzteko kantrybs tylti, nors vis verkdama, bet staigiai tar:
Beproti, tu beproti! Nebezins k besneks!.. Lygu tu negirdjai simtais
syki, jog vaikas serga. Prajusi nakt aki nesudjau. Nors tu miegojai, vienok ne
smercio miegu: turjai justi, kaip vaikas cirp ne savo balsu. Tau iseinant, ar neprasiau
kokios pagelbos storoties? Medziokls negaljai apleisti, dar parjs keiks! As nuo
ryto burnoj kruopo neturjau, atsitraukti negaliu, vaikas merdja, man sirdis plysta...
Dar sneks, kad as jam ant zlasties noriu numarinti!.. Ar tu turi bent truput proto?!
Vyras, teip spliojamas, nutilo skauti, bet patyliais vis dar keik, uparijos, n
pats nebezinojo ko. Sukinjosi, tryp po slapi asl, mindamas dar didesn purvyn,
mt indus, stumd, spard maiselius, nordamas parodyti paciai, jog gali padaryti
sioki toki erci troboj, bet besivalydamas teip pristatinjo sau po koj, jog sunkiai
jau ant vietos bepasisukinjo, o toliau n zingsnio pazengti nebegaljo. Apmaudavos,
keik ant salcio, ant ankstos trobos, ant pono, ant pacios, vaik, ant cielo svieto;
pagaliaus ir ant paties pono Dievo, o uzvis didziausiai pats ant savs. Gaila jam buvo
vaiko, gaila verkiancios pacios, gaila ismetint zodzi. Pagatavas sau buvo liezuv
nupjauti. Skausmas ir apmaudas drask jam sird, galvoj maiss, nebeman, k veikti.
Artimas vaiko myris akyse jam stovjo. Nebegalima buvo ant pacios kalci numesti,
lecna jo sauzin tvirtino, jog ,,per tave vaikas mirsta". Skaudziais sugraudintas, krito
ant suolo, parm alknes ant stalelio, delnose akis kvemps rymojo.
Pati nieko nebegirdjo n juto, kas aplinkui jos djos, tik uzsikvempusi
buciavo cyst jau salstant kdik. Karstoms asaroms laist, tarytum savo dsavimu
trosko jo gyvyb uztrti. Matydama, jog vaikas ledva tik retkarciais bekvptelja,
nusiminusi susuko:
Jezus Marija, Vincelis jau mirsta! Tvai, brzk siercik, skubk, mums
beveizint numirs vaiks be zvaks!
Vyras, kaip elektra uzgautas, krusteljs pasoko, puol is uzstalio, suklupo
asloj, mazne parvirto, pripuols krito ant vaiko ir jaucio balsu pradjo baubti. Pabudo
tviska meil, skaudus gailesys sird pervr, o per balsing rksm ledva beistar
paci:
Tu sterva, padla! Per tave tai vaikas mirsta! Kad tu btumei verciau pati
nusprogusi, ne ko vaik numarinusi! Mazelelis tas mano neturjo geros motynos! Dar
zlembs kaip karv... Kad btumei storojusis, nebt vaikas mirs... Kad tave simts
velni!..
1895 m.
Marti
Nieko neveiksi, matusele, reik leisti Jonuk zanyties; tegul iesko mergos su
gera dalia... Apsimoksma mazdaug skolas. Negali niekur n nosies iskisti, labiau
karcemoj, kaip apstos, vienas palk, kitas sieno, tai pasls, o kitas kaip velnias
prisispyrs kamantins: ,,kumet atiduosi?", rodos, kad nieko daugiau nebemoka n
snekti.
Uztai ko valkiojies po karcemas! uzmet pati.
Kazi kaip nenortumei eiti... kaip apstos ir ant miesto, tai nemits turi
vesties ant puskvorts. Bepigu dar, kad tos uztekt. Tas prie to, tas prie to, beveizint
kelias plckas var, o kai pasigers tikri velniai: gatavi mane suplsyti uz tas bieso
skolas... Atiduosiu gyvenim, tesizino vaikas, tegul moksis, as niekur nebekisiuos.
Kaipgi, kaipgi, to betrko! Atiduok visk, potam vaikas bevadzios mus uz
ciupros! As neduosiu, neuzsistupysiu, kol tik gyva, sauk pati, kaskart didziau
nirsdama. Nepaduosiu samcio, nenoriu ponios ant savo galvos... As nemeilysiu
ksnio is marcios rank... To nebus, neprasau!..
No, no, no! tarskk netarskjusi, kaip zydo ratai!.. Gyvenk, gyvenk, nepaduok, o
kaip istaksavos skolininkai, bus tau smikst per dantis!.. Bene tau marti sprand
nusuks. Nelaidyk liezuvio, ir bus viskas gerai!
Dl mano liezuvio issiteks marti, atsov pati, bet tau tai uztruks,
nebetursi is ko sprogti. Kas padar tas skolas... Mazne vis gyvenim pervarei per
gerkl... Ar negaltumei dar gyventi dorai elgdamos. Mausas berods prakuto, bet tu
nusmukai. Ant galo marci uzsisvadinsi ant sprando, palauk, ismanysi tu!..
Tylk, no! susuko vyras, tuoj gauni snuk! Kaip sakau, teip ir bus.
Jonukas zanysis, gaus spasabo, ir galsma gyventi.
Nebent teip, tai priduosiu, tar motyna. As gaspadinausiu, o marti
tegul sau bna ant salies, parsines sau duonos.
Liepsiu Jonukui pasiprasyti Mateus pirslius, ir tegul eina pas Driezo
Kotr, nors nelabai aiski, bet piningai kaipje rankoj. Duoda keturis simtus, ir dalis
nemaza, o mano gyvenimas, nors ir apleistas,bet zem gera. Driezas neciauds, ogi ir
Jonukas argi ne vyras... ir is stuomens, ir is liemens, patiks mergai...
Taigi taigi, k gi beisskyrs?! T pajuodl, didnos, pataikn, valik...
pakilo saukti pati. Islepinta, ispustyta, issirdziusi, tratanti muslinuose,
krakmoluose, eis partyrusi kaip psl. Negana baznyci issikvarkliuos, bet ir po
namus issipuosusi kaip pana. Eis sieno grbti nazutkel balta, skepetelis,
kvartgelis isdailinti su prosu, kaip is pieno plaukusi! Ar ta kuri dien bus
gaspadin? Visa iskyla, kad iseina su grbleliu, o po namus, sako, nepasiima n jokio
darbelio, tik slavinties, plovinties; tai ss stakles, tai siuvinti nusitvers, vis
niekniekius, o sunkaus darbo nieko pIu! Tokios lengvadarbs neprasau! Pas mane
nereik cacku pacacku! Man reik tokios purvabrids, kaip ir as pati!
No, motyn, k tu cia pliauski? Kas gi tuos darbus nudirba? Jug Driezas
kitos mergos nesamdo, Kotrik viena tra, tvas snerkslys, spaudzia prie darbo kaip
pasls.
Ko cia man ginciji! lygu as nezinau. Mergos darbas darbui nelygu. Zirk,
pas juos ir namuose isslavinta, isdulkinta, tiek po vid, tiek kiemely, niekur sapelio,
niekur sslavels, lovos pataisytos, baltitels. Tokia pataiknel, kaip Katrik, ant to ir
gaista. Motyna dta, leiscio as jai cackyties! Kad duocio, pasiimt ana darbo! Tvas
ant to neziri, piningus tik kala do kala... Apkrovs simtais t savo pajuodl, kis
kam norint, apmaus dor vaik.
N jokio apmovimo cia nebus, tar tvas. Kad piningus duos, nra ko
zirti merg, is kaktos sviesto netepsi, by tik simtus paskleis, kito nieko nereiks.
Ogi tu ar negaltumei simtus sklaidyti ir be marcios? Jug tavo gyvenimas
vertesnis uz Driezo, o plikas esi kaip suo per t prakeikt smarv!
Bene as is tavo kisens geriu? susuko vyras. Kas tau darbo!
As ne tavo griau. Mano zem, mano gyvenimas, mano viskas, turiu vali, galiu
vienas visk pragerti... Vot, k tu man padarysi? Juo tu plepsi ir gyniosi, tuo pasliau
gersiu! Zinok, jog tavo lojimas nieko nemacys, verciau tylk, jei nenori gauti per
snuk...
Tiek tu ir tezinai: ,,per snuk, per dantis!" Dl to, kad as ties pasakau,
netinka tau klausyties. Jeigut Jonukas teip tegyvens ir tiek pacios teklausys, verciau
kiaules dar tepagano kelet met, ne ko zanyties.
Ko gi dar bereiki pacios klausyti! To jau ir nebus! Paskutinis versis
bt klausydamas... Bene motriska turi tiek proto, kad galt vyrui randyties... Jeigut
pradeda vepti, drozk su kumscia dantis, kad apsilaizyt...
Pati tratdama islk pro duris, kandin slinko vid mintasis Jonukas,
vienturtis snus Vingi, nuo tvo betariant, ,,berods vyras ir is stuomens, ir is
liemens!" Stambus, aukstas, placiausi peci, storo pilvo, per didum truput
sukumps, rankos smalinuotos kaip balzienai, kojos kreivos kaip ritmusai, burna kaip
stuv, nos kaip uz ditk agurkas, akys uzgriuvusios kaip kurmio, galva didziausia,
pasisiaususi, pilkais plaukais ir nulinkusi priesak, remta liemenyje ant storo
sprando, kakta aukstyn atversta ir kepur ant salies uzvozta. Lpa apatin atkritusi
rod stambius pageltusius dantis ir tankiai isleido seilms nudrykti. Balakonas ant jo
milinis, nelabai aiskus, suglamztuotas, ruksltas, sapais ir siaudais apkibs. Marskiniai
ir apatininks dziaugs baltais vadinami, stori, juodai sudvti, sunies
neperkandami, turbt pernai skalbti. Kojos purvinos, sispyrs basnirta medenkas.
Perjs per asl, pasirz, paziovavo, pazvelg dar maz laikrodel, atsisdo ant
suolo trobos gale; kojas istiess asl, m sukt pypk krapstinti ir taboko po
kisenes graibyties.
Kame buvai? paklaus tvas.
Miegojau; kaip atsiguliau po pusrycio, ligi siol pciau ak au!
ziovavo.
Ar suveizjai arklius?
Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerpi svent dien... Taigi, tata, k dirbsi
nesuveizjs?
Bene kur nupuls arkliai, pamojo tvas su ranka, o duobos peci bene
uzkisai?
Taigi taigi, kaipgis! Vis mat man! Ogi pats kame buvai neuzkiss ligi siol?
Ne bda, isdzius rugiai rytojui, tvas mosteljo.
Garb Dievui! Ir tas iskirmjo bent syk! dyvijosi motyna jusi.
Zmons po visam kada jau parjo, o tu dar be piet, per t savo mieg gausi ir isalkti.
Taigi taigi, kaipgis! Dyvykis, nematei pazadinti!
Kaip jau gali tave pazadinti? Ar as nesaukiau, bet sikirms kaip parsas,
nors patrboci prie aus pastatyk, niekas dar neprikelt ant laiko... Kaip sluogtis,
bjauryb! Ir akys uzgriuvo, amzin tingin pavirtai, pasileids ant miego, ar tai
pristovi tokiam jaunam? Btumei verciau baznyci nujs arba po visam kur uogas,
kaip svieto vaikiukai, antai, dainuoja, linksminas, o tu rgsti kaip kisielius.
Taigi taigi, kaipgis! Negirdjau dar as tavo kozoniaus, atsov snelis.
Gerai vaikas ir sako, juoks tvas: ne priklodus tauzyk, tik pietus
duoks greiciau.
Jonukas paslinko uz stalo, pams duonos kepal is kercios nuo suolo,
atsiriek storiausi por rieki. Motyna nes rgusio pieno blid kaip ezer, vert
sauj stambios druskos. Snus zvalgs sauksto. Zirjo stalciuj, ant lango, ant zems,
pamats po suolo, pakl, nubrauks zemes su pirstais, djo blid. Ksdamas
duon dideliais ksniais, isrgot pien m srbti, net didziausios jo ausys linkciojo.
Tvas, pypk rkydamas, vlek prasneko:
Jonuk, ar tu zanykis, ar ko!.. Pasiieskok bagotos mergos, bene apsimoksi
skolas... Negali n atsikratyti nuo t velni skolinink, neduoda n atilsio.
Taigi taigi, kaipgis! Kas apsiskolijo, o as turiu mokties; o dar parodyk,
prie katros mergos pritvinko t pinig?
Tik sukis vikriai, o as tau pasakysiu, kame gausi. Pirskis pas Driezo
dukters, pamatysi, kiek simt tau paklos!
Taigi taigi, kaipgis! Galtumei pats imti Kotr... Tokia juoda, ir akys kaip
vabols, o prie to dar ir sena, uz mane smot vyresn.
Isgirdusi motyna Jonuko kalb, labai prasidziugo:
Vot, ar ne mano virsus? Sakiau, jog ne Jonukui Kotr... kaip zydelka ar
cigon, kaip biesas zino kas... Paseno, o nenutekjo, tai jau zinok, jog nra dora,
neimk, nereik tokios... Ar doresni merg nra sviete?
Jonuk, tu neklausyk motynos, ana meluoja, papratusi niekus tauzyti!
Klausyk tik mans, kaip as liepsiu, teip turi daryti, o jei ne isginsiu abudu su motyna,
zem isduosiu ant rendos, kol skolas apsimoksiu, ir judu eikit sau, kur jums patinka.
Taigi taigi, kaipgis! Pats galsi eiti, kirsdamas sunims per blakstienas, o as
zems neissizadsiu...
Motyna uzsauk snaus kalb:
Berods tu rend pams tropytumei prasprogti, o skola skola palikt.
Neleisiu zems uzduoti, kad tu nesulauktumei!.. Mat vienas nori visk apzergti! Kur
mano viso amziaus sveikata padta? Uzduok, jei nori, pabandyk, o as nieko neleisiu
svetimo savo but.
Mauci!.. susuko tvas. Kaip matai, gauni snuk... didel cia poni
randyties... 0 kiauli serti... Kaip as noriu, teip tur bti. Atsigrzs sn, ts
toliau: Pacestavok Mateus, veskis pas Driez ir tikit, netskits, o kaip paduosite
uzsakus, anie ateis kvaizius, tada su dalia sutiksma.
Taigi taigi, kaipgis! Sako, Kotr nenori tekti.
Kas tas do per nenoras? Bene jos bus valia! By tik tvui tiks, duos dal ir
neveizs noro, po gvalta nuvarys.
*
Kaip tvas liep, teip ir vyko. Jonukas su Mateusu lanks pas Driez. Pirslys,
pacestavotas per Jonuk, snekjo ir derjos uz j; geras jo liezuvelis apmet ir ataud,
o girti ir kalbti teip tropijo, jog Driezas tik seil rijo do rijo. Jaunasis rzs ir
ziovavo, bet netruko sutikti.
Kotr verk, kaip lytus lijo. Motyna tramd j geruoju, o tvas subaud sragiai:
jeigut rdoma gerai oziuosis ir neklausys, isgins nuo savs ir nicnieko neduos.
Driezas kvaiziuose pas Ving rado apleistus ir apgriuvusius visus pasalius,
vienok tiko ir dalies dar dadjo, kiek pirsliui buvo zadjs. Sak:
Zem gera, pievos kaip av kirpk, darzai geriausieji, su budinkais
bepigu sukib visi naujus pastatysma; nuolanka maza, dalies nereiks niekam duoti,
nieks karvels neisves veltui. Kotrel pasvadinsiu kaip vistel ant kiausi.
Salininkai vieni Kotr peik, kiti Jonuk, arba tvais baugino, o kiti pecius
tik patrauk.
Kol uzsakai isjo, per tris nedlias Kotr, kur tik jo, per asaras sau tako
nemat. Jonukas jai dideliai netiko. Motyna, nors jos gailjos, bet randytiems neturjo
valios, o tvas n klausyties neklauss; snekjo tik apie Jonuk, zem, ger viet,
kalbinjo, jog gyvens gerai, prabagots, pasitaisyti ir jisai pads, o prie vyro pripras;
sako: miegali pazadinsi, tingin paraginsi; Jonukas jaunas tebra, pamils tavim ir
klausys, kaip liepsi.
*
Besitaisant, besibrzdant kaip ratas isrietejo tos kelios nedlios. Kotr jau
suvenciavota parvaziavo su vyru pas tv jo namus. Parnik atsiliks kraitvezys,
nes jo vezimas teip buvo sunkus, net apsiputoj arkliai led parvilko. Du spai, dvi
skryns kaip akmen ritini priloduoti, o t rysi, patalyni, drobuzi be galo. Nes
veselninkai is vezimo, vilko sukrypusi sulzusioms durims klt.
Kieme tasks, braid ligi keli po purvyn. Kotrei kailis krats, bet galvoj greit
sumojo, jog cia reikia nustumdyti pakalniui mslus laidar, por vezim zvyro
papilti, takus akmenliais isdlioti bus mazne kaip pas tetus, tik tvoros
sulzjusios be galo.
Veds vyras Kotr vid: Tvai su veselninkais ir muzikantais isjo pring
marcios pasitikti.
Kotr puol tvams po koj, buciavo rankas, potam dav katram po ilg ir
plonitel stuomen. Motyna susvadino jaunuosius uzstalj, padjo cesnes, ragino gerti,
o zirdama juos dziaugs ir dyvijos:
Kas gi galjo tikties, jog Kotrel paliks mano marcia! Kad mano Jonuk
vez krikstyti, ana vartus atkl, jau prakutusi buvo piemenel. K padarysi, must
tokia Dievo valia. Apdovenojo, dkui, mumis gausiai; drobel teip plona, cia
atkociaus austa, pazstu tikrai.
Kotr prarijo pirm gurksn cesns, uztaisytos kaip karciaisiais pipirais
zodziais naujosios motynos.
Tvas girtitelys, nosis pamlynavusi; surmuliavo po asl, randijos visu kuomi,
tankiai kumscias sugniauzdamas, isperpusiu balsu svarkst: ,,Kaip as liepsiu, teip tur
bti!" Potam, uzsikrs pypk, is antros puss prisisdo prie marcios, prisilinds
artiteliai, marmjo:
Mano zem aukso, mano gyvenimas visako perteks, kaip inkstas taukuose
valiosies, bsi padusi, tik mans klausyk. Maza pasogel tavo, menka dalel!
Jonukas bt ir daugiau gavs kitur, nes tai vyras ir is stuomens, ir is liemens, kaip is
pieno plauks!.. Kiek jam tave peik nieko nemacijo, must tau tokia gera laim
zadta. Ant to apmaudo isgerkim arielkos.
Prisipyls crk sveiks!
Per smarv nuo pypks dvokimo, nuo tvo arielkos Kotr niekur nebetvrs.
Atsigrz ant vyro, tas su atkritusia lpa, isdrykusioms seilms is ties besnaudzis!
Kotrei siurpis perjo per kail, nusimin pamaciusi, kokius draugininkus gijo ligi
grabo lentos. Pazino aiskiai, jog vien tikr tetus ir vicvienait mylimj matusel
locn teturjo, katrie, nors myldami, bet be malons atidav j tokias atzlias
rankas. Greitai sumojo sau galvoj, jog nauj tv nepravardziuos tetusiais, bet is
lenkiskumo vadins: papunelis, mamunel.
Ilgai dar kalino uzstalj jaunuosius. Kotr net apsvaigo nuo visoki dm ir
tvaigo, o priveikta skaudzioms uzgaulms motynos, zebelkavimu tvo, juokais
salinink, iskliuvusi nuo nepriprastos cesns, led ne led tamsoj nusigabeno ligi savo
patalyns. Krito skersai lovos, sprogstanci skausmu ir karsciu galv kniaus
pagalv, katra uz menkos valandos sudrko nuo srauni jos asar. Tolei verk, kol
miegas nuramino pavargusi galvel.
Neilgai teilsjos, nes nuo vjo girgzdinamos durys neleido miegoti. Atsibudo
net sustingusi ir drebanti nuo salcio. Nespriai teatsikluinjo, kame nakvojanti.
Apsiciupindama nepriprastoj vietoj, led tik tropijo uzdaryti duris; sugreibusi kazi
kok apklot, susirengusi kitojo ligi ausros. Miegai is galvos issiblask, akyse
mirguliavo visokie paveikslai, vakaryksciai regti; ominj lindo vairios kalbos, naujai
girdtos. Prasiblaiviusi perkrat mislj visus vakarykscius atsitikimus, atsimin jau
atskirta nuo tv ir su j palaiminimu atiduota kitai giminei, o per kunig
privinciavota vyrui ligi grabo lentos... Atsidksjo, persizegnojo, akis pratryn..
Bene sapnuoju... 0 Jezau, motynele svenciausia, tikra teisyb!.. bet kur
jis? Tai pirma naktis po slibo... jo nra! cia gaidziai gysta jau, nebe toli ausra,
netrukus muzikantai gali ateiti prikelti... Kaip cia bus? Lova netaisyta... Jaunasis
pasislp... Jaunoji is vakarykscios nenusirdziusi... Must buvo girta... Turbt ir kiti
dar tebegeria, tebesoka... Bet tylu, nieko negirdt... K ta mano matusel beveikia?..
Pirm naktel nakvoju svetur... Dabar jau vadinsis mano namais. Kaip cia reiks
priprasti, k cia reiks veikti?!. Teip ir tam lygiai dmojo Kotr. Tankiai karstos asaros
smerks akis, bet, gvalta jas nuvijusi, dmojo ir mst sau, jog rkimas nebemacys
nieko... Reiks nuzemintai, kantriai ir tvirtai pasistiprinti pries persekiojimus naujosios
gimins. Jaut t aiskiai, jog dabar neturi niekieno sirdies, linkios dl savs, visi ziri
skersoms ir jos kozn zingsn ir zod skaudziai perkrato.
Prasvintant ausrai, pasoko Kotr, apval truput savo krait, patais lov,
apsigerb drobuzius, privrusi klties duris, jo viet
Niekur n gyvos dsios nematyti, n cinkst, pats migis veselnink. Uztai
gyvuoliai, vis vali gav, snerkst po kercias. Versiai, avys po kiem pliausk;
kiauls pringyj indus, katilus barskino, zvigindamos visas pamazgas islaist. Trobos
durys iskeltos ir pastatytos kitame pasienyj, turbt savizdrolai veselninkai pasizbitkijo
tycioms senius susaldyti. Troboj tvas, kypai lovos pavirts, knark, ir suo greta kaul
grauz; nebeatsiriedamas nuo parseli, sikl lov. Motyna, kojas pakisusi po
peciaus, o galv ant zidinio, tarpangyj, pasigmurusi dvimuosius kailiniukus, teip
skaniai pelenuose kaip puokuose miegojo. Parseliai susiglaud apie apgriuvus zidin
krkinos, prasydami gaspadins pusrycio, bet ana nieko nejuto. Gaidys, pasoks ant
stalo, kutnojo vistas prie trupini, o jos muss su katms apie isvartytus pieninuotus
puodelius. Zsels nedrsios prie slenkscio gagjo, galveles persikreipdamos,
spoksojo muzikantus, issitiesusius ant suol; kada anie knarkdami suyzg, zsels
baidydamos snypst. Asloj mazne kaipje kieme purvynas, o pringyj ko besakyti, n
bristi nebegali.
Pamacius toki pardk, Kotrei siurpis perjo per kail, net plaukai ant galvos
suciusko. Vienok nenuleido rank. Isvarinjo visus gyvolius, stat seip teip duris,
uzkams su skarmalais isdauzytus stiklus, kad teip vjas nepst, atrinko indus,
sustatinjo kercias; sugreibusi sluotraz, sipel, uzniko valyties, kaip bemanydama
asl sausinti. Zvilgteljo nejucioms lubas: viena lite vortinkls. Neiskentusi
perbrauk su sluota por brki per balk. Pabudo motyna, paklusi galv,
pusmirkoms zvalgydamos, prasneko:
No, padk Dieve! Nauja gaspadin atsirado!.. Ar sen paprot varai?..
Slavinties?.. Cia to nereik... Jei purv nebraidysi, duonos nesi. Pagaliau siandien, ar
tai grazu? Pirm keltuvi pasokti? Must muzikantams stuomens neturi... Mat, vyr
vien palikusi, parkrei valyties... Kas cia tavs pras?
Ant tokio pasveikinimo motynos nusisvypsojo lidziai Kotr ir prilgniai tar:
Dovanok, mamunele, uz mano atsiklim netikrame laike, bet as tam
nekalta... Be galo susalau, nebenuguljau, jau ieskoti silimos ir vyro, nes nezinau, kur
jisai dingo... 0 cia ziriu, jog ir troboj jo nra... silimos teipogi nerandu... Duris
iskeltas radau... visur salta, slapia, vjas... Ir tamstos teip pat vargiai miegojot, be
jokio pailsio, kaipje ir as. Noriu apsivalyti mazdaug; pasikursim (pasikursiu) peci, ir
apsisildysma visi.
Kas gi kaltas? murmjo motyna. Vakar vakar islkei viena gulti, o
tas miegalius, kur norint pakrits, uzkirmjo. Nebarstyk t smilci teip storai: dulks
be galo kaip prads sokti...
Ar is purvyno dulks? juoks Kotr. Verciau, mama, sakyk, jog
purv didesn ismins.
Sporyties mat moki! prasneko tvas, ropsdamos is lovos. Uz pirm
ryt nori mus paneigti. Kaip ligi siol, teip ir dabar tropys motyna randyties ir be tokios
ponios...
Kotr nemitusi spdino laukan. Prysininkj isgirdo knarkim mieganci;
pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegs kaip sluogtis lovoj, kaip kiauli
kinyj, greta su piemeniu, katras, spaudziamas per Jon prie sienos, spyrs atgal su
nagintoms, purvinoms ligi keli kojoms. Per tai suvalioto, supurvino vis son jo
slibini drobuzi, pasidint per Kotr is grazaus ir brangaus cerkaso, jos pacios
darbo. Suskudo jos sirdis ne tiek is gailesio drobuzi, kaip is apmaudo, jog niekaip
negaljo vyr prizadinti. Saukia, judina, glamzuoja kuo neverkdama, o jis miega,
knarkia kaip dvsdamas... Isgirdo motyna Kotrs bals, puol ginci, uzmet ak...
jau visk perman.
Tokia vikri statais, tar marci, o pagatava zlembti dl niek.
Nesumanai, k daryti. 0 teip!
Pagrobusi uz ciupros piemenuk, svied is lovos asl saukdama:
Tu rupzoke! nusiauk kojas guldamas kit syk! 0 Jonuko nedraskyk
prisistojusi... kaip pramigs, ir atsikels. Ne dabar laikas tau lementavoti... Vakare buvo
neuzsisklsti kltyj...
Persigando be galo Kotr is tokio nemielasirdingo apsiejimo motynos. N galo
jos kalbos negirdjo per gailes to piemenelio, verkiancio is skausmo, o drebancio is
isgscio. Motyna tuo tarpu uzsiund muzikantus. Tie susigriov su muzikoms, griez
marsus keltuvms jaunj.
Nors trankiai ir garsiai griez, vienok Jono niekaip nepribudino. Jisai rods
nors pritarti savo knarkimu. Kotr atnes stuomenis daven muzikantams, paties
savo skotertes ant stalo.
Kilo is siaud veselninkai, rinkos susiedai, juoks, cydijos is kits kito
nakvyns.
Kotr apkrov stalus savo parveztais pyragais, varskms, apstat plckoms
ragino svecius ir tvus kartu. Tvas, isvyds arielk, nmaz neraginos. Motyna spyrs
dar kaip ozka, bet, ismaukusi por crkeli, labai plepo. Koznam atskirai pasakojo
vien ir t pat, kaip marti vakar vakar, pasislpusi nuo vyro, islk gulti ir,
uzsisklendus kltyj, nebesileido nieko. Jonukas nabagas balds, braizs apie duris,
niekaip nesipras prie jos gulti... Is to apmaudo ir dabar grincioj tebemiega. Bobos
juoks, klegjo, dievagojos, kitos svypsojo, kitos galvas tik kinknojo, bet n vieno
zodelio neuztar uz Kotr.
Beviesint, besokant neprailgo laikas. Netiktai dar atzvangjo, atbarskjo
jaunosios pasekjai broliai, gentys ir svocia su vyru. Prasidziugo Notr sulaukusi
savj. Susvadino, vaisino kuomi tik beisgaldama. Tvas, gerai jau uzmauks,
saukojo, sklaids, girdamas savo zem aukso obuol, savo sn vyr ir is
stuomens, ir is liemens; gailinos plik marci,,nevert jo snaus, gavs. Svocios vyras,
teipogi jau kaits, sporijos ir gyn savo pus, o cydijos is jo pamat, per kuriuos
sunys lenda, is stog dangumi dengt, is rmo be lang, be dur. Is pradzios
juokais, o potam jau is ties issibar, spygoms issibad, ko tik nedajo ligi pestyni.
Tvas, kumscias musdamas stal, rkavo:
Mano dvaras, mano geras, o nekviestiems sveciams nra cesns! Kam
nepatinka laukan! Kaip as liepsiu, teip ir bus!
Per tok zvaid sumiso visa vesel, koznas tik zvalgs, kaip issprukti namon.
Anos puss veselninkai isbrazdjo atgal, teip pat ir susiedai po kits kito spdino
laukan.
Motyna, apsimetusi girciu, susireng lovoj, bsianti nieko nejuntanti. Kotr
issigandusi drebjo kercioj. Tvas per savo nirsim n justi nepajuto, kaip sveci
mazai beliko. m prie vis kabinties: prie muzikant, marcios, prie motynos,
zaddamas visus isperti. Ant j laims atsiropst Jonas is miego, isgirds tv
rkaujant po trob; tebeverdamas duris, jau susuko:
Taigi taigi, kaipgis! To dar betrko! Niekas dar cia negirdjo tavo gerkls!
Nezinai gulties prisisprogs, ne lermas kelti!
Je je! Kaip tau kad niekas daugiau nerpi, tik gulti ir kirmti per dienas,
naktis! lengvesniu jau balsu sporijos tvas. Tau berods niekas nerpi uz mano
galvos... Issimiegojs, duonos issids, uzsimanei zanyties... Dar toki plik parvedei
uz poni ant mano zems. Nevilkis, neduosiu ant js valios, bet kaip as liepsiu, teip
turi bti! ir vl smarkiai trenk su koja purvyn.
Taigi taigi, kaipgis! Kas cia tavs bijo!.. Bene as uzsimaniau zanyties?
Ponevaliuo man paci uzkrovei, nes pining tau gvalta prireik, nebeapsikopei skol...
Bepigu dabar tau mandravoti, kad jau atsikratei nuo zyd per mane!
Bene man pining reikjo? Juk tu dl savs zem ispirkai! Uz tai, vaike,
dabar mokykis gyventi! Sek mano pdas, jei nori pragyventi. Valdyk bobas, neduokis
sau uz nosies vadzioti.
Kotrs brolis, katras dar cia tebesurmuliavo, susuko asloj:
Sudievu, tetus! Dkui, jog dasizinojau, kokia buvo Jono zenatv! 0 tu,
svoger, uzlaikyk kaip reikiant paci, nes uz jos laim tu atsakysi, nes pamei keturis
simtus ir dal!..
Tai sakydamas, pagrazojo su stimakoju jam nos.
Taigi taigi, kaipgis! Man mat nepakelti!..
*
Koksai gyvenimas, toksai ir mirimas, arba: kokia pradzia, toks ir galas. Teip ir
Driezo Kotrei: kokia veselija, tokia ir laim. Tvams netiko niekuomi, niekuomi. K
tik Kotr dar, vis peiktinai; vaiksciojo ar sdjo, snekjo ar tyljo, juoks ar verk,
darbavos ar guljo vis negerai,ir negerai. Tvas kiteip jos ir nevadino, kaip tik
savalka, plik, ne tokios Jonis bestovs. Motyna, viseip meluodama, davinjo vyrams,
per tai dziaugs nugrzusi nuo savs tvo keiksm, i per jos liezuv kliuvo kalcia
Kotrei.
Isauso jau pavasaris. Po vakarykscio lytaus nusvito visa padang. Saulel
kaitina, gaivina ir sildo zemel, k tik issiliuosavusi is salto kailinio kietos ziemos;
suspausta salci, prislgta snieg, atitolinta nuo sauls, kentjo ilgus laikus sustingusi
ir apmirusi. Siandien tarytum juokiasi linksmai, budinama atsigrzusios saulels,
susilusi jos kaitoj; net garuoja zemel, kvpuodama is viduri paskutin pasal.
Vjelis, pranokdamas saulels spindulius, siltai pksnoja, skubindamas dziovinti
purvuot jos pavirs. Sniegas, kur ne kur dar pasislps, baltuoja patvoryj, bet,
pabgs sviesos, traukias, nyksta, tyza, syla ir tirpsta, persimainydamas vanden,
grauzia sau vinguruotus takelius, tvinsta pakalniui upel, is paskubos net apsiputojs.
Miskai papro ir papilkavo pumpurais. Pauksteliai koznas kitokiu balsu vingura savo
giesm, garbina ausr pavasario. Sumis balsai tetervin bildesio, vivirseli
vyturiavimo, varli kurkimo, vaboli bryzgimo pasklids ore atbalsis padaro
nepermanom zes, be galo meil sirdziai, o malon ausiai. Vadovas didelio
pulkelio, stambus zsinelis, klykdamas partraukia is piet, zino gerai keli, veda
paskui savs nemaz brel, persiskyrus dvi ilgas kartis; nutrauk, nuklegjo staciai
siaur. Baltos gulbels sniokstuoja sparnais virsumi pusyno, pailsusios is tolimos
kelions; sunkiai mojuoja sparnais, garsiai ttuodamos, iesko vietos, kur galt
nusileisti. Kazi kur toliau uz misko sukrk gervs. Anci tai begalins minios
uzpldo, kvarkinasi, pleskinasi po sartis, tokiais briais pakilusios, kaip debesiais,
laksto. Stybrakojis gandras, stypindamas po laukus, renka sapus; prisikands piln
snap, kilsta lizd; ten, uzsiversdamas galv, klekina, sparnais pasisklaidydamas,
gyniojasi nuo priesinink, langojanci aplinkui. Zvirbleliai kanapleseliai linksmai
ciurskauna apie gandralizd. Ledspira, sokindama paprdyj, linguoja uodegel.
Ktvailiski sodos rugi laukas kaip zalia gelumbe apsideng. Po sod teipogi
kas gyvas gals juda, plasta, koznas ypatingai nurodo dziaugsm, sulauks linksmo
pavasario. Margi balandeliai briais pasilangodami, nuo stogo ligi stogo skrajoja.
Raudonas gaidys, issiveds vist br ant skiedryno, pasikraipydamas rozt skiauter,
garsiai gysta. Sirvas zsinelis kito ant vienos kojos netol pringio, galvel perkreips
klausosi, bene cypcioja zseliai lstvoj. Rainas katinas, pasoks ant malkos, ser
papts, uodeg pastat pries Rutkiuk, o tas, lakstydamas rink, cypdamas,
pasikaukdamas loja.
Vaik cielus brius ant pamato isperjo saulel; sustyr, susimurin gniauz
drgnas smilteles, didesnieji jau basi, raudonoms nosims ir kojoms po lyci vazinjo
ratukus; dziaugdamos kits kitam plepa:
Mamait smot, smot kiausi rytoj dazys, ciel puod, su kaupu!.. 0 js
ar smot vistos pridjo? Musma per Velykas.
Ji ms dazys jaudonai, as ne musu, jitinsu.
0 as tavo takst ir sudauzau!
As mamaitei pasakysiu, cirp kuo neverkdamas. Vyrai ant skiedryno,
nors kepurs dar ziemins ir pirstins lopuots, bet kailinius ant tvoros pasimet,
vienmarskiniai mietus tas. Kitas, kumel sisprauds zambr, band paarti darz.
Mergiks, gatavai vandens viedr pasistaciusios, tykojo perlieti artoj, kad jo kumel
bt riebesn. Kitur gaspadorius grbstinjo, vals kiemelyj ir apie laidar; parjus is
lauko avims, skait relius, rodydamas pirstu, pagal nosia pasikls. Kitame smote,
prie krvos rst ir uztiestos budavoti jaujos, brys vyr strliavo balds. Kazi kas
zilius parsiund br kiauli is rugi; votegu nesinas, prijs prie vyr, uzniko barties:
Ar js pasl esat teip apleisti kiaulms rugius! Must velnias apstojo,
juk tai pavasaris! Cielame sviete nra tokio pasileidimo, kaip prie ms: k Dievas ir
duoda, o mes patys metam duon nuo savs. As pasakysiu: kad nevaravosts su
kiaulms, atminkit, neppkit, kad nebepareis kita, arba uzdarysiu parvars, kieno bus,
ir neduosiu be rublio; matyti, jog su jumis negali geruoju, kaip su biesais... rugius
nujus, Jezus Marija reik saukti koki iskad daro!
Dkui, dkui, ddele, bent vienas apsibark! Teisyb, didel ms vis
paleistuvyst teip neveizti.
Ant nelaims neturiu sun, ne vien kiaul velnias atimt... Kitas katro
kiaul buvo parvarytame bryj, tiek besako:
Ir tavo paties degl maciau vakar rugiuose.
Veizkit, plskit ir mane skrembkit, sokos senis, ar velnias jumis
neleidzia! Reik visiems daboties, nes paliksma be duonos.
Teip vyrai po laukus brzd, o bobos po vid. Vienur valsi, dulkinosi, lubas
plov, sienas sveit, patalynes valkst; kitur pyragus mink arba jau issikeptus dliojo.
Kita milt geld ness is klties trob; visur taiss msas plov, tais kepti; varskes
dirbo, kastin suko, lasinius pjaust, o cieloj sodoj kozname bute kaminas rko dmais
uzkurto peciaus, net lycia einant jutos vairs kvapai. Mergos, siuntinjamos nuo
gaspadini, tekinos lakst, skubjo darbuoties s vakar, kad rytojui maziau belikt
darbo, anksciau galt iseiti Velykas.
Kitai gaspadinei nevyko nabagei: nekilo pyragai, puodeliu nesina lakst po
sod, ieskodama mieli; viename ir kitame kieme klausinja vis neturincios.
Reik lkti prie galins anie gavnioj al dar, bene gausiu?
Radusi Jurgien sviest beplaustant, apsikabinusi pras:
Jurgienele, balandeli, duoks mieli nors lasel... Miltus tokius langius
nupirko... Tvas isgins mane pipir zem, kaip sukris pyragai.
Teip mazai teturiu, visos nes, nes... Ko neuzjai pas Vingien? Kotr nuo
motynos andai, maciau, parsines ciel plck, an liks.
Buvau, nabagele! Kad ten puoliau ant tokios lermos, tai bda!
Jau turbt ant Kotrs sukilo? Visi, braceli, besiriej kaip sunys... Ir Kotr
ger beturinti liezuvel... Teip kertas, kad bda!
A! matai tiktai, prabils, nebeiskents!
No, kad ten negali. Gana kentjo ir norjo Kotr bti mazesn... Jug as ten
rytas vakaras, zinau visk... Jau kaip ana is pradzios, tuo parjimu, lenk tvus, visada
prilgniai, maloniai slaugys, sokins, gatava buvo ant rank nesioti... Nieko nemacijo:
kaip laido dantis ant jos, teip laido. Prisiklaus visako, uzteko, dabar jau atsibodo,
m kirsties kaip kirvis su akmeni... Dantinga ir Kotr!
Dveigys treig uzjo... A ta ta ta!.. Gerai Vingiams gerai... Kiek ana mane
veik, liezuv laidino, kaip mes provojoms su tv nabastikais, o pats svietkus jo
tvams... Gerai, kad bent marti aniems kakt perskelt!.. Ar girdi, tu pamokyk!..
Klausykis, nabaguti! Jug per mane Kotr ir pakilo rieties... As prikursciau...
Pirma ta motyna duos, duos jai kozonius, tvas nuo savs keiks, piskins... 0 ir Kotr,
matyti, uparoc: bdavo, rks, rks is uparos, bet nebarsis. Sakau: argi tu liezuvio
neturi? Toki dal parsinesei, gyvenim kaipje ispirkai, ir tu leisies teip joti sau
sprandu. No kad uzniko kirsties, n zodzio nebenutyli... Pasls ir Kotrs liezuvis, kad
bda!
No, o vyras k besako?
Bene dar t mulk gali vyru vadinti? Jis ne vyras, bet stuobrys, ispuvs, be
galvos ir be sirdies. Kiek ta Kotr vargsta su juomi buciuos ir myluos, snekins,
malonsis, glamzuos, nort pabudinti jausmus meils jo sirdyj, nort atversti
zmog... nieko nemacija! Jisai: ,,taigi taigi, kaipgis!", ir gana, o tinginys, kad bda! Su
tvu tik moka rieties.
Teip ir gerai! Sukibs abudu is vieno tvus...
Kad bent dar nekibt tas versis! Jam pati nerpi, ziri tik, kaip atsirieti nuo
darbo, jei kumet pradeda tvas dyti. 0 Kotr tai paslusi darbinink... Iszirga eina,
braceli! Darbas jai tirpti tirpsta rankose. Nors ir sen Vingien nesugriuvusi, bet
marciai n gerti neatnesa ant darbo. Zirk, kaip ana pasalius apval, ta pati troba
palaik kaip ne ta paliko; bdavo, negals nosies kisti, dabar bent sausa, viezlyba,
kaip svieto. Uztai kuo didziau motyna ir slsta, kad jos mslus apkop... Ka ka ka!
juoks abidvi...
Ar smot susisukai sviesto per gavni?
Nedaug! Kas tos mano karvs pirmdlels, ziemmilzels, pasaras
prastas, nieko pieno neduoda.
Sit ir mano visas galbt poras gorci... siplepau, o mano pecius beatvsta.
Dkui uz mieles, sudievu!
*
Vingi kiemelyj purvynai truput apsus, takelis klt ir po slenksciu
isbarstytas geltonoms smiltelms; dar krepsai smiltinuoti ir nasciai tebenikso pamesti
patvoryj. Trobos stogas storai apkerpjs, kur ne kur pro tarpus spykso stiebai zoli,
vasar zaliavusi ant stogo; kerps kksojo kukuliais, kaip duonos kepalais. Visa
pavirs stogo isrod kaip ksyn skynimuose. Zolabas per vidur giliai links, kaip
kumels nugara; viduryj iskista lentin gerkl, pavidalo kamino, kit kart vmusi
dmus, o dabar cyst nukrypusi vien pus; isrod, kaip bt troba kraipiusi galv,
dyvydamos niekados nemaciusi isbarstyto kiemelio. Sienos sulinkusios ir
susmegusios, nebevaliojancios atsitiesti po sunkumu stogini kamin. Kercia pastogs
ant prysininks, cyst jau zem atsirmusi, isrod turinti atspyrusi trobos gal, kad
langeliai nesikniaust zem. Stakta issiviepusi kypai, per tai durys ativiros stovjo.
Pringio viduryj aukstai sugrstos luobins uzlos, aprkusios spindincioms sdims, po
t pakabinti du vsai apacioj, suslavinti krvel pelenai ir uzkopta ugnel. Indai
surikiuoti kercias, asla truput issausinta. Troboj teipogi apvalyta, lova pataisyta,
langai neseniai nuplauti, dar drgni. Stiklai, kur issproginj, uzspraudyti sakaleliais ir
kelioms saklms rt apkaisyti; asla sausa, isbarstyta, pecangio ir zidinio griuvsiai
nusluoti. Troba silta, pecius berods krentas, bet n jokiu smarsu neprikvepusi.
Kotr vienmarskin, po plauk, basa prie stalo kociojo drobuzius; pykusi,
nirsusi plyso raudoniu, truput vjo supsta, o daugiau is apmaudo; juodos jos akys
spindjo piktumu, tarytum kibirkstis pazers salis, o su koclais sarpiai svaists.
Tvas asloj, netol dur, motyna prie zidinio. Jonis issitiess, knipscias, pas
peci ant suoliuko; trumpai jam vietos, todl kojas ligi keli pastats aukst pagal
siena; galva antrame gale, nusikisusi ilgiau suoliuko; truput burn pakls, pypk
zinda.
Kotr drebanciu, bet skambanciu balsu aiskiai prorksmais bars:
N joki istaig neprasau!.. Nepratusi kiauliskai ir nenoriu... Prie mano
tetusio sunys ir kiauls geriau da... Smetonas, antai, vienos kirmls, laikei
apsizergusi!.. Kas t kastin gali sti?.. Msa kaip siksna N pyrago smotelio nra
atgavti! Ar tai ne gda ir patiems?.. Pagatavi savo draug atsisuk susti!.. Ubagas
geriau pasitaiso Velykoms, ne ko js.
Motyna, turbt jau pritrkusi zodzi, vien ir t pat cirksdama, rankoms
mojuodama, atkartojo:
Pataikn, pataikn! tingin! pajuodl!..
Tvas vlek svarksdamas krok:
Mauci, tuoj gauni dantis! Kaip as liepsiu, teip tur bti.
Jonis nusispjaudydamas drktai pritar:
Taigi taigi, kaipgis! Laidykit gerkles... Kas cia js bijo? Kotr,
sarpuodama kocioti, teip smarkiai dauz stal, net lang stiklai virpjo, o vis
nesustodama sauk:
Bene mane is kokio kiaulininko parvedte!.. Ar as jums siliaus? As darbo
nebijau, o js liezuvio n tiek!.. Man valia dirbti, valia nedirbti... Savo simtais
ispirkau gyvenim, o dabar per js sykstum ksnio neturiu... gda kam ir sakyties.
Per kiaur ziem kaip kokia verg viena dirbu, visus gyvolius veizu, o jus tik dantis
ant mans pakabinti temokat... Kad js gyvenimas ezeru bt apteks!
Barsi rkdama Kotr, o su koclais dauz, net stalas tratjo, uz tai ir tvai,
atstu atsitrauk, vaksijos; teip krok tvas, net gerkl jam apkarto, o Kotrs uzsaukti
niekaip negaljo; spigino ir spigino tvams vis teisyb, ved juos zlast. Tvas,
perpyks, dantis tratindamas, lk laukan, dauz duris, net sienos sudrebjo. Motyna
paskui, cirksdama:
Parvesk vyrus, eik sod! Matai, kad nieko nebus, reik duoti po
sltatatoriu, reik pamokyti toki poni!
Tauzyk kaip durn! Kam man t vyr?.. As ir pats tropysiu... Bcio ir dabar
nutvrs is uzpakalio uz ciupros, kad ne tie koclai jos rankose, susiturjau tik t
kart. Zinai gi, ir as prisivengiau, tokia uparoc, pone Dieve sergk, gal kakt
perskelti! Prisieis kit syk, as jai parodysiu!.. Kaip as liepsiu, teip tur bti, nujo
kumscias sugniauzs, numojavo.
Kotrei rankos, kojos drebjo, sirdis plak, kakta karsciu deg. Prasisalinus
tvams, uzsikvempusi ant stalo parymojo, nusisluost kvartg akis ir kakt
atsidksjo giliai, giliai. Tik atsisukusi zvilgt yr, ir vl jos akys apjo asaromis...
Jonis gatavai uzmigs, pypk iskritusi is dant ir seils isdrykusios.
Issvajotasis tai mano vyras, isskirtasis nuo mano tvo... Tokios tai meils
trosko mano sirdis, kas kartas lengviau kociodama, Kotr mojo: Teip tai pildos
tetuselio zodziai: Jaunas tebra, myls tave ir klausys..." Bepigu, kad dabar galcio
parodyti, katras vertesnis meils pecius ar ta zmogysta? Matusele, mano matusele,
kokias rankas mane atidavei?! Tatuseli mano brangusis, kuomi as tau teip nusidjau,
kad tu mane toki pekl stmei?.. Buvo verciau neuzauginti, ligi maz kur
nuzudyti!.. Isrdt, istaist, o ant kokios laims? Varsto kaip peilis mano sirdel, girdo
kartybms kas dienel... Plysta sirdel, sprogsta galvel!.. Nra kam paguosti, nra
kam priglausti, asaros kaip pupos rietjo Kotrei per skruostus. Gl mano
sirdel, gl... prijaut, tik nepasak, k reiks isgirsti, kiek reiks nukentti!.. Matusele
mano mylimoji, kalbinjai man nuo sirdies tvus lenkti, klausyti, blogu zodeliu
neuzgauti, o vyr mylti! Prizadjau, o kaip pildau? Dievulaiciau, ko negaliu, niekaip
negaliu, nebeuztenka kantrybs!.. k as pavirtau? Pasibaist manim dabar
uzkulniskiai...
Ne mano kalcia, ne mano! Anie patys prisuok mane prie to... K cia reiks
veikti, kaip cia reiks datrti? Pus meteli dar teisejo, o rodos, jau amziai!..
*
Ko js nekeliats! Ar velnias jumis apstojo teip ilgai kirmti?! sauk
tvas, eidamas per kiem, bet apsiriko: Kotr baig jau pusryt virti ir kit apyvok
buvo jau apjusi. Jonis, tiesa, dar tebedribsojo kltyj. Motyna troboj kentjo
susirengusi lovoj. Tvas, js i trob, bars:
As per nakt arklius gans jau parjau, o js ligi pusrycio kirmjat! Ko
nezadinat Jonio? Ta savalka besivalkiojanti, o tas turbt tebedribso!
Sunku mat jai pazadinti rgojo motyna. Man teip galv gelia. Ana pati
prisiropst, o Jonio nezadina tycioms nori pasirodyti viena darbinink; is to
spraunumo kazin ir pusryt ar isvir? Jonis neds negali niekur eiti.
Kaip as jumis imsiu perti visus nuo krasto, tai eiste skliundziumis! Visas
svietas kruta. Jonis mat neds negali eiti!
Sauk, sauk, susimildamas! Lygu nematai, kas destis! Pirma vaikas buvo
kaip ziuburys, o dabar koks? Ne po sirdies paci gavo ir nenori darbuoties. Ant galo
vienam visi darbai, n jo sveikata nevalioja.
Tik mazdaug reik krutti. Zirk, visiteli po ventas nuo pat ausros pjauna, o
ms nieks nerpinas...
Taigi taigi, kaipgis! susuko Jonis, zengdamas trob.
Tvas nutilo. Jonis, krapstindamas uzmieguotas akis, bambjo:
Gerkl laidyti tik tezinai, o dirbti man vienam reikia! Vakar isjau ant
vakaro pjauti ir nulauziau dalg siandien reik vaziuoti turg pirkti nauj.
Vaziuosma abudu! prasidziugo tvas. Nupirksma dalg, dar bene
gausma kok pjovj pasamdyti; vienas, zinoma, nevaliosi nupjauti.
Vyrams besnekant, Kotr nes prausties ir taiss pilti pusryt; girddama vyr
kalb, neiskentjo neatsiliepusi:
Argi jau kito dalgio nebra cielame bute? Tata nuvaziavs ir vienas visk
ispildys, o Jonis tepjauna, as is vandens trauksiu. Atminkit, jog pasiliksma su
pievoms, kaip ir su koznu darbu; negana nekeliats ant laiko, dar mat reiks abudum
gaisti sioki dien, kur visas svietas kruta is paskutins, o js po turgus valkiosts!
Tau nerpi... kaip as liepsiu, teip tur bti.
Taigi taigi, kaipgis! Laidyk cia gerkl...
Anokia tu cia ir darbinink liezuv tik laidyti.
Visi trys kartu susuko ant Kotrs; ta tenkinos issprukusi pro duris. Po pusrycio
vyrai, sispyr batus, kinks arklius, tais vezim. Motyna, krpstindama aplinkui,
tar:
Reik ir man vaziuoti: turiu parduoti sviesto kvart ir kiausi desimt.
Kurgi ne! tokios dar betrko! subar tvas. Zinai, kaip pas mane:
boboms sdti uzpeckyj, ne valkioties, kaip kontapliai, paskui vyr, o parduoti jei k
turi, tropysma ir be tavs. Duok sen, dsiu gerai vezim.
Motyna dairs, nebenort duoti savo tavoro, bet tvas po gvalta glemz is
klties puodel sviesto ir krepsel kiausi. Kotr pamaciusi vlek atsiliep:
K cia uzsimant parduoti paskutin ksn. K gi besma subatoms per
sienpjt?
Tau tik visk susti terpi, sokos tvas, o is kur kapeik paimsi?
Dziaukis duonos turinti, ne sviesto!
Jai daugiau niekas nerpi, kaip tik skanstai, pritar motyna. Jonis nieko
nesak, nes ir jisai velyt verciau susti, ne ko parduoti.
Kotr, prijusi prie vyro, pras:
Jonel, nupirk man nors svarel muilo; reik bent issiskalbti sienpjtei.
Vlek kaip dag visiems pakiso. Tvas spjauds:
PIu! po biesais! Toki dar ismisl betrko mano gyvenime!
Strainiuska giltini! pridjo motyna. Amzi baigiu be muil, o dlto
esu padusi.
Taigi taigi, kaipgis! Vis istaig bereiki...
Isvaziavo. Motynai vlek sugilo galv, sirito atgal lov. Kotr veljo
drobuzius, sutino ir kresciuose su nasciais nesiojos prie skalbyklos.
*
Ktvailiski pievos iseina pailga lygme isilgui Ventos. Nuo sodos puss
kalvos ir kelmuoti dirvonai. Priesais, antroj pusj, pusynai zaliuoja. Venta po plotm
viseip issivinguruoja, skiriasi sakas, katros, ving aprietusios, ir vl krvon susibga,
bet plaukti tiktai per potvynius tepakilsta, o vasar nikso ant vietos, pabliurusi
dumblais ir purvynais, per tai ir pievos slapios ir smukios, isdzina tiktai atsitropijus
giedrai vasarai. Tankiai per sienpjt tyvaliuoja vanduo po zolyn pasruvs, o jei
kartais sodresnis lytus uzdrozia, tada Venta beveizint uzkilsta, issiliejusi placiau,
daduoda vandens sakoms, ir susibrusios visos per vien pasijudina plaukti; tumet
nuplukdo, nunesa pradalges, kupscius ir kgius, o stacioji zol, aptvinusi ligi virsni,
lenkiama sraunumu vandens, susikloja gulscia ligi pat zems. Tumet sienaujantiems
padaro nemazai soros. Uztai, nusekus pavasar potvyniams, stojus pagadai, atstu pirm
sv. Jono subruzda jau sodiskiai po ventas valiuoti.
Rytmet, saulelei apsvietus pirmais spinduliais virsnes pusyno, apibrus zem
spindinciais burbuleliais rasos, sukilus pauksteliams ciulbti, sustoj vyrai brel
garsiai suvaliavo. Atbalsis dainos atsimuso pusyne, antroje pusje ligi sodos skleids
meilus garsas. Tas brelis dar nenubaig tsti, kitame rzyj vlek uzniko zti. Kitur
dalgiu skambina ir klepnoja. Tokio zesio balsas kilo nuo zems kartu su balta migla,
sklido ore, miso su giesme vivirselio, nusiz, nusiskambjo toli toli padangse.
Margoji gegel papusynyj linksmai kukavo ir sukvakjo. Giliajame Ventos
duburkyje pliauksteljo lydeka.
Su pusryciais pribuvo mergaits, pasirengusios ant darbo. Gaspadoriai su
arkliais ir vezimais danginos pievas, vaziojo zabarus kamsoms, kur negaljo bristi;
vezs is nam lentas, visokias duris tiltams ir liptams, per ravus dliojo, tais takus,
kuriuo isvilkti sien.
Pjovjai susil, supluk, vienmarskiniai, pasirait, nusitvr klb dalgkot,
susilenk brido isilgui rzio, koja uz kojos, n aplenkdami sausimos, n pelks. Kaip
nirs kareiviai arba kokie galvazudziai kirto su asmenimis dalgio, klojo zol
pradalg, suko sal kaip koki juost, ts greta, o savo slizei skyr plat keli.
Kozname rzy du ar trys vyrai eiloj, po kits kito, kinkavo ir kinkavo, visi pavieniui.
Netatras pailss sustojo, dalg pasistats suskambino, suzvangino, su pustykle per
asmenis sucarskino, kepur atsismauks prakait nubrauk, dirz ant pilvo patamp, ir
vl dalg klb ir vl kinkavo.
Zolel dar pastyrusi kioksojo pradalgj pasisiaususi, tarytum nenusimananti
atskirta jau nuo savo kelmo, nmaz nenulidusi.
Mergiks kandin vyr sarpavo kaip bitels ersktrozse, nelaukdamos n
pavytimo zols, lk pelk padliotoms lentoms arba kur paklik murds, brido
pasikaisiusios, dumblais susitaskiusios, basos kaip antys, raudonoms kojoms,
nebodamos nieko, stm su grbliu pradalg pagal zem, sugreibusios klbiais djo
varvant sien ant velki; prispaud su grbliu, potam uzmet virvel ant peci,
karteli galus nusitvrusios murds, brido smukdamos, klupdamos per purvynus, kol
dabrido iki padliot tak. Dakopusios liptus, pasigavo, kuo netekinos lk isilgui
vilkdamos sk valkt uz save didesn kaip skruzdels. Vilko ant kalvos, vert
pakg dziovinti. Mergos apilsusios, susilusios sarpuoja; nors kozna savo rz vercia,
o abelnai isrodo, jog, kits kitai pavyddamos, grobsto, godjas, kozna stelgias, kad tik
daugiau suglemzti.
Vyrai kinkuoja ir slenka vien pus. Motriskos velka, sliauzia priesingai,
antr pus; vilnija kaip varpos, vjo linguojamos maisos, marguoja zalios plotmos
vent, tarytum balt zs prisklidusios. Taskos po vanden, murdos po dumblynus,
bgioja, rodos, banda gyliuoja. Saulel kaitina be jokio vjelio.
Nebetol jau pietai, nes bobos su laukneseliais, persizabojusios terbelms, nuo
sodos slenka per pusyn pavencius. Ankstybesnij brelis susdusios pavsyj,
lkuro, kol isbris darbininkai, ir tarpe savs snekuciavo:
0 tai, zirk, kok valkt Kotr velka, rod viena. Netingin, braceli!
Jug cia nevalios jai nra, o dlto dirba paslusiai, kad bda.
K gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati tur bti darbinink; visumet
teip yra.
Neduok Dieve, kok sr rasal krito mergel! Kazin, kokia sirdis br jos
tv... Toki dal paklojo, braceli! o vaik kiso tok varg, tai bda!
Motyna, zinoma, gailis prapuolusios dukrels; maciau pasventoryj, kaip
Kotr verkdama tvams guodziojos. Motyna kartu verk, o tvas, girdjau, sako:
,,Kentk, duktau; pasigausi po tv smercio; zem gera!"
Kentk, kentk! juoks kita. Kol saul pateks, rasa ir akis iss.
Tokie dar dikti tvai; marti dar pirma gal kojas pastatyti, besiplsydama viena su
darbais. Motyna is didelio darbumo, marci gavusi, ir rankas susinr, pagaliau
nebenesa n piet: Kotr, ateidama grbti, turi atsinesti.
Kazi kur nirso pliauksti, nejo dar sti:
Pone Dieve sergk, kad smet ispijo ventos. Pernai smot buvo sausesns.
Vis sien gaus savim isvilkti, arkli neves... Atbodus darbas... Kad bent
Dievas pagad patst, isvilktas nesupt. Pjovjai pradjo zvalgyties savo saslius.
Kazin, kelinta gal bti adyna? paklaus vienas is brio.
Adynos dar mat bereiki! juoks kitas. Pilvas pervis geriau laik
nurodo... Antai ir nesjos atvilnija su pietais.
Skambino dalgius, sluosts prakait ir palengvui pradjo po kelis kalvon
slinkti. Vienas, brisdamas staciai, smuko ligi juostos, storai susipurvins, led
ismaujojo. Kitas, eidamas takisiu, sak pliumpjo, juok, klegesio ligi valios.
Jaunesnieji uzniko mergas velnoms taskyti, ir tos nepasiduodamos laids priesais.
Potam juokuodami, stumdydamos, merg valkcius pagrob arba jas pacias uz rank,
islakino, isklegjo is pelks.
Rinkos visi brelius, ieskojo uzksms, ir nesjos su pietais issisklaid kozna
prie savo seimynos; tie, rink susisd, laukneses pasistat viduryj, juokuodami
valg. Nesjos salyj sdjo.
Paciame nirsime pietuoti tik graustin turrrurrrur!!! cia pat, rodos, ant
galvos. Kaip tik elektrika uzgavo visitelius, sujudo kaip skruzdls per skruzdlyn
uzkirtus; koznas nusigands zvalgs debesis. Pamiso ir pietai: kitas pavalgs, kitas
ne. Vieni, pasigrob grblius, sausj sien met kupscius arba krovs vezimus. Kiti
islakst arkli atsivesti. Apie pjovim niekas nebemislijo, puol tik isdziovintj
gelbuoti.
Vingiai teipogi bruzdjo. Tvas brizgilais nesinas land po alksnynus; Kotr
sien vert i kg; Jonis, atsiguls ant pilvo, baig is laukness pien srbti. Vezimas
prikrautas jau stovjo.
Skubk, Jonel! skraidino Kotr reik apgrbstyti ir privezti vezim.
Tata netruks arklius suvokti.
Taigi taigi, kaipgis! vis mane zirit. Taigi, lipk ant vezimo!
Kotr pasistat salia vezimo kart, sikibusi soko ant tekinio, potam ant
vezcios, ir uzsirito ant virsaus sieno. Atsistojusi sauk:
Ko bestovi? Grbstyk, duoks kart, skubk, debesys jau cia pat!
Taigi taigi, laidyk gerkl!
Jonis atsidjs darbavos. Kotr ant vezimo nekantrybj deg.
Kas cia tau yra? Ciupinkis, antai tata parjoja, mesk virv greiciau,
skraidino vyr, pagatava is kailio issinerti.
Pradjo Jonis verzti. Kiek patrauks virv, pakst nutrkusi. Sumegs, prads
verzti ir vl pakst, ir vl ciupins, kol sumegs. Kotr uparoj niekur netvrs. Vjas
jau pakilo snioksti; sukindamos po pakges, kilnojo nuo zems sieno pluokstelius;
kur sausesni, leid aukst kukuleliais. Zaibai blizga, perknija kas kartas trankiau
grumi.
Atptnagiau giltini! susuko ant Jonio, uzmesk virv ant karties, as
pritrsiu. Verzk!.. Ir vl virv pakst. Prijojo tvas:
Ar dar nepasitaist? Lytus jau ant nosies... Kiti jau vaziuoja.
Taigi, kad virv trksta ir trksta!..
Tvas pripuol, vadzias pririso sum kartu su virv.
Spausk, uzgulk kart, tu istiza! sauk ant Kotrs, o tu cia!
Sukibo abudu verzti, tik kartis trakst pusiau kaip spriegs Kotr nuo vezimo,
net kojos pakzjo. Laim dar, kad tropijos ant pakgs.
Cia lytaus pirmieji lasai stambs pradjo jau paksnoti. Vingiai mato, jog nieko
nebebus: skubinai pasikink, sukrit nors ant nepriverzto vezimo, be atzvilgos nulk
namon. Kotr atsiklusi apsizvalg, mazai kas teuztmijo jos nukritim, nes koznas
skuba, koznas savim uzsims, nelabai testebis kitus. Buvo beeinanti namon, bet
galva svaiguliuoja, kojos dreba, todl lindo kg, nes jau is ties pradjo lyti.
Kotr, pakritusi siene, skaudziai atsidksjo:
Kas ten mans laukia... Tokios tai meils troksta sirdis mano?!. Kad bent
bt prisiartins, bent zvilgteljs... Kad teip bcio negyvai uzsimususi vis tiek, o
gal dar pasidziaugt?!. Koks tai uzmokesnis uz mano darbus ir vargus... Bevelycio
varlele sokusi, ne ko toki besirdzi nagus pakliuvusi... Eisiu prie tetuselio,
apkabinsiu kojeles, bene priglaus mane, bene pasigails... 0 ar macys?.. Sukelsiu tik
lerm, ir be to mano broleliai baudziasi Jon priperti... 0 k macys? Jam sirdies
neds!.. Kuo vilkas gim, tuo ir kars. Jei geruoju nieko nemacijo, piktuoju n tiek...
Dievaliau, mano Dievaliau! Tokia tai mano laim! Ir n maziausios viltels nra
pagerjimo mano bvio... Kotrs karstos asaros rietjo. Debesys slinko, lytus retjo;
perknija kas kartas toliau grumjo.
Bmrrm, kaip nekenciu tingini! Bepigu dar, kad jis mane mylt, bent
vien zodel uz mane uztart... Kad bent isaust kumet geresn dienel!..
Pamazu Kotrei skausmas sirdies raminos, karstos asaros vso, pervargusios
akys merks, rsts paveikslai jaukjo. Siaub j saldi silima, pradjo meiliai svajoti,
glaudsi su mazu kdikeliu... ant galo viskas persimain sapn.
Vyrai, parlk namon su vezimu, staciai puol darzin; belaukdami Kotrs
parjimo, Jonis uzmigo. Tvas, atkinks arklius, pavar apluok, pats spruko trob.
Juokdamos pasakojo motynai, kaip marti nusitelz nuo vezimo.
Kotriks neraus giltin... Bet tas vaikis galjo nusigsti, pasirpino
motyna.
Ne toks jisai durnius, nerpinkis! juoks tvas. N skersas
nepazvelg (nepaveizjo), paliko bedribsanti.
No, zinai gi, uzmigs, by tik pasiliko!.. Pirma kas tai vikrumas buvo, kas tai
gasumas, o dabar... amzin tingin pavirto. Negana mat vezimo nebemoka nukrauti,
bet ir po namus istizo kaip kontepl; nebevalosi n gasavojasi, nosim ardama
ciuzinja po sslavas ir purvynus kaip amzinoji nevaleika!
Taigi, ir dabar neparsivelka, n vezimo nra kam iskimsti.
*
S ruden kas pasivlavo su rugi sjimu, tas prakiso, nes tirstos miglos ir
tanks lytai pralijo dirvas, sunku bebristi. Vingi paprasta su visais darbais tsties,
todl ir rugius murd, task slapi ir praskiest zem.
Tvas zardienoj taiss eiti vagoti. Jonis, parvesdamas arklius, sustyro, lindo
duob. Kotr klojime vt grdus.
Ar girdi tu, paduok man pavalkus is duobos! sauk tvas.
Jonel, nesk tatai pavalkus! pasauk Kotr.
Mat suo sun, suo sun, sunies uodega vikst, ar ne teip ir cia! Kit sauks
dar, o tu pati ar negali?
Ar as per grdus braidysiu, pasiimkits patys!
Ne liezuv laidyk atsistojusi, bet eik man tujau vag kasinti, gana cia
betrynioties po jauj.
Uztai suneskit grdus, nes kiauls lenda per pamatus, negal cia palikti.
Pasirandyk dar, lygu mes nezinom! Kaip as liepsiu, teip ir bus, susuko
tvas. Kitas vl dribsos kazi kur linds.
Isjo ir Jonis.
Nunesk grdus klt, tujau eik vagoti!
Taigi, kaipgis! Braidysiu cia per purvynus! Pabandyk pats nesti, kad teip
lengva.
Tvas, paveizjs grdus, pakraips galv, tar:
Teisyb, sunku savim tempti, verciau nuvesma vakare.
Anokia cia ne sunkinyb, atsiliep Kotr, po prel du kartu
suvaikscioti!.. Daugiau sugaisties kinkinties arklius, ne ko sunesti.
Taigi, kaipgis! Nesk pati, jei nori.
Tik, sakau, eik lauk! susuko tvas, nerpinkis su grdais, dirbk,
kas tau liepta.
Vakare susliurusi, susalusi parjo Kotr, lindo duob pasisildyti; cia staiga
susirgo: uzdeg galv karstis, kartu saltis; virpulys, dyguliai, skausmai varst be
paliavos. Numanydama, jog cia nieko nedasisauks, vilkos trob.
Motyna pamaciusi is tolo paleido gamarin:
Iskirmjai jau duoboj, o man vienai zygiai!.. Gatavick ant isvirtos! Berods
skanu pasti...
Kotr nusilenkdama jo staciai klt, bet nebenuguljo; plss, blasks lovoj
ir ant zems ropla slankiojo. Jonis, isgirds dejuojant, nusisalino gulti siaudus.
Rytmet jau vlai atsimin motyna pasizirti, ko nekelia marti. Radusi j
besiblaskant, tujau suprato, kas do liga; bardamos uz nekantryb, parvar Kotr
trob, pasauk persimananci bobel, sil valgyti, bet Kotr nieko nevalg, tik
verkdama sauk:
Jezus Marija! nebedatrsiu, susimylkit, duokit zini mano matuselei!
Tylk, tylk! draud bobos, nebijok, bus viskas gerai. Motyna isjusi
var Jon prie Kotrs tv.
Taigi, kaipgis! Josiu mat as prie t razbainink Andai karcemoj Cipras kad
droz man aus!.. Taigi, kaip nujosiu, gal mane uzmusti. Taigi, ko nenujos, kol
buvo sveika?!
Tvai, jok tu, kad teip ana uzsiman.
Tegul anuos velnias! As uzkulniski bijau is tolo, o dar teip lyna, ar biesas
gal joti!
Nereik, nereik! tramd boba, simaisiusi kalb. Betarsks Driezien
atlkusi, bus reiki daktaro ir kasavarkos, visako; o cia nicnieko nereikia, zadtosios
valandels tik belauk. Arielkos su zolms pavirinkit.
Joni, kaip tu pon Diev pazsti, sauk Kotr, jok tu prie mano
matusels.
Jonis, kepur uzsismauks, isdroz pro duris.
Gerk arielkos crkel, sil motyna Kotrei, bsi stipresn.
Isgerk, isgerk, var boba, uz liekarst reik gerti.
Gerkim mudvi po burnel, sveiks! ir siurb abidvi.
Negersiu arielkos, ne! gyns ligonis, man sirdis pyksta, kad js
geriat. Verciau isvirkit kokios zolyns, mano lovos gale yra cukraus.
Poptis giltini! bambjo motyna, kaisdama katilel. Vis istaig
reikalinga! N man reikjo t cukr, arbat, n nieko, o jos opumas, Dieve sergk!
Tiesa, tiesa, tvirtino boba, neturi kantrybs n uz gras, lygu ne
koznai reik nukentti. Motynos saukia, motynos! K cia ana priduos mumis tik
bemustravos. Gerai ir darai, tetuseli, kad neklausai joti.
Niekas ir neskubs pildyti jos uzgaidus. Sveiks! Siurbst sau tvai su
bobele sildyt arielkel. Jonis knark duoboj linds. Kotr galavosi, viena verk,
sauks matusels, bet niekas jos nepasigailjo. Ant nakties prisitelk daugiau bobeli,
visos ismanancios, visos gelbuoja, visos arielkel siurbsto ir zadtosios valandels
belaukia. 0 Kotrei kas kartas blogiau. Gaidykste jau ir bobos nulido, ir tvas zadjo,
kaip isaus, jeigu nelis, duoti zini tvams. Rytmet visos bobels islakst.
Matusel, per svetimus zmones nejucioms dasiklausinjusi (dasizinojusi)
Kotr sergant, atlk vienoj pldj arkliai. puolusi trob persigando: nebepazstama
dukrel, sutinusi, pamlynavusi, uzsalusi ciela numirl. zniko matusel klykti,
barties ant tv ir zento, ko lauk taip ilgai nevez daktaro arba nedav jai zinios.
Isgrzino savo arklius atgal prie daktaro, liep vaikui lkti, kaip tik soka. Kotr
pazino savo matusel, prasidziugo, apsikabinusi verk:
Do...ve...no...kit!.. led beisdauz paskutin zod. Brolelis Kotrs gal
puskelj tebebuvo nuo daktaro, kaip jos dsia iskeliavo is sio svieto... palikdama
didel pasog, krait, gyvenim, ger zem, geruosius ir piktuosius tvus...
1896 m.
Petras Kurmelis
Rytmet, besvintant ausrai, tirsta migla apdeng vis pasaul teip storai, jog
tekancios sauls spinduliai nebepersimuso ligi zems, skleids ten pat padangse,
anopus miglos, todl rytmeciuose truput sviesesni ir baltesni buvo debesys. Migla,
kybodama ore, sakas ir lapus medzi teip sudrkino, jog menku vjeliu pakrutinti
medziai br stambiais lasais gulint ant lap vanden. Aukstai kildamas didesnis
vjas gainiojo ir skleid migl. Viena, zemyn guldama, suslapino ir be lytaus aplijo
vis pavirs zems stora rasa; kita, kildama aukstyn, virto debesis ir sklaids po
padang. Kur ne kur truput praskilo; pro tas plyses spykteljo spinduliai ir vl
uzsitrauk. Maiss, stumds, lk, lk padangiais stori mrai, o apacioj sauls balo ir
kas kartas plonjo. Saulel is pradzios nuoga, be spinduli, balta ir prigesusi, tarytum
mieguosta, zioruodama per migl, pamazu kilo aukstyn; potam, praskleidusi debesis,
drsiai kvp auksuot silim ant blizgancios rasotos zems. Visa padang
nusipraususi vsioj rasoj linksmai nusvito.
Zmons dziaugs graziu rytmeciu svents zolins. Kur tik kreipsies arba ak
uzmesi, visur numanyti svent. Po laukus zmoni n gyvos dvasios; uztai keliai ir
takai pilni, bri briai kaip vilnyti vilnija: psti, raiti ir vaziuoti, pralenkdami kits
kit, skubjo visi baznycios linkan. Kozna motriska su zoline kaip su sluota rankoj,
suskinta visoki zoleli, zydinci darzelyj, ir visoki lauko zoli. Kur prie senesnij,
mazne koznoj zolinj riogsojo issiskleids piktdagis. Pilnas jau sventorius, pilnas
miestelis svieto; spitols kieme ir pasventory pilnai pristatyta vezim, o vis dar
tebeeina ir tebvaziuoja keliais, tarytum n gyvos dvasios nebeliko po kiemus ir sodas
visi sutvino baznyci. Ant galo jau vezimai retyn, bet ir vietos apsistoti kas kartas
mazyn. Dar vienas atvaziavo ir apsistojo pasventory; vezimelis dailus, naujitelaitis,
sirva riebia kumele pakinkytas, susisd vyras su pacia ir poras vaik ant koj. Boba
islipo, vaikus iskilnojo, drobuziukus j nupurtino nuo sap, aptaisinjo; zolins kot,
katroj piktdagis kksojo, suvyniojo nosin, kninga antroj rankoj, ir nujo baznyci;
vaikai, sikib skvernus, nubgo kartu. Vyras pasiliks taiss ir srs kumel.
No no! Kad ir dd sitaiss graz vezimel! tar prieidamas jaunesnis
vyriskis. Naujitelaitis, k tik nuo adatos, pasilenkdamas zirjo. Pirkai ar
dirbinai?
Argi nepazsti Petro Kurmelio darbo? atsak pirmasis.
K cia gali pazinti. 0 kas kaust?
Ogi jis pats. Kam jis apsiima padirbti, tai jau visk nuodaliai padirba ir
apkausto, tik ssk ir vaziuok.
Kad nagai, tai nagai!.. gyr Zolys ciupindamas. Jug tai mano artimas
giminaitis jo motyna Zolait. Bet kaip simuso bagotyst, nebegiminaujams,
zinoma, as biednas.
Et, neteisyb! sporijo Gorys. Prie jo nra n jokios didysts, nebent
gaisti nenori tumet, jei nesnekas su kuomi. Kiek jis turi prisidirbs sp, skryni,
slaj, brik... Neimtumei uz kelet mazne simt.
Giminaitis tavo ar ne, bet tikrai ismintingas ir darbininkas vaikis. Bda tik
jam dabar, kad matusel cyst pasilpo: paliks nabagas be gaspadins, jau ir dabar kaipje
neturs. Senik mazai belipa is lovos, bk daktaras nebeapsiims isgydyti.
0 ko jis lank sio laiko neapsizanijs? Bt beturs gaspadin! Arba dabar
turi subrusti. Ko nepersi, dde? Ten pat esi artie. Tumet nebe laikas lakstyti, kaip jau
n kokios nebeliks.
Et! pamojo Gorys, pirsau kelet, bet jis vis kaip atbulas ant tos
zenatvs; koki tik papirsk, rodos, ir doras linkjau... niekaip negali tropyti, vis tai sis,
tai tas jam netiks, o n prie vienos nuvesti neduodas; nesuprantu, k jis mislija. Sit ir
jo brukas: mat raitas atjojs; privesk ms prie mano vezimelio, tedie!
Zoliui blykteljo misl per galv, padmojo savy:
Zinau, ko jis iesko: as anctiksiu.
Pasenterjo vaikis ir paliko angus ant zenatvs, tar Zolys, risdamas
arkl. Visada, kol jaunas neapsizanija, senesniam jau sunku prisirengti.
Tai brukas, kaip mras arklys!
Oo! Kokie jo visi gyvoliai!.. Tai myla, malonu. Begalin turi pavadenk,
viskas aniems kaip rgti rgsta: nutrauks versius nors n nuo salies neeik; kumeliai
kaip stainini, arba parseliai antai kaip is pieno plauk. Kas zino, matusels tai
ranka ar teip ir Petrui seksis? 0 kaip dabar, tai gyvenimas kaip rietti rieta. Zinoma,
prie to ir prieveizos reikia.
Uzjo suma, visi zmons is pazomaci sulindo baznyci; po kozoniaus
susil, supluk skubjo, grdos laukan, pavsy ieskodami atgajaus. Petras Kurmelis,
teipogi issirits is baznycios, sluosts nuo kaktos prakait. Vyras jau sumits, aukstas,
stambus, truput susimets kupr; rankos kietos kaip gelzins, sutrintos, pajuodusios
nuo darbo; plaukai ir uostai juodi, veido bro is prigimimo, o nuo sauls nudegs
isrod dar juodesnis; akys mlynos, truput jau dubusios ir apsiruksljusios nurod
nebe pirmj jaunyst. Senovs drobuziai apsts, apdrib dar didziau j senino.
Balakonas rudo milo, kelns ir salbierka languoto cerkaso, bat aulai sulig keliais,
dideli ir stori, po kaklo skepetukas storai pagumturtas, kepur placiausiu virsu rankoj
nusitvrs. jo sunkiai dideliais zingsniais, rods koj nepavelks. Zolys prisiartins,
pasitrauks j pazomat, m rokuoti:
Girdjau, Petrali, prastas naujynas, jog tavo motynel pasiligojo.
Suvisu prastos, atsidksjo Petras. Prastos, o k darysi. Nuo Dievo
valios neisbgsi.
Prisieina jau tau, nabagai, zanyties. Ne Dieve numirt, kurgi dingsi be
gaspadins paliks? Verciau lig is laiko pasiskirk kur turting merg, kur su keliais
simtais, tai bent pajusi, nuosirdziai kalbjo Zolys. Nors ir plik paimtumei,
zinau, jog gyvensi, bet vis paci reik pacios vietoj laikyti, ta mergos vietos nebeuzims.
Turting bent gi tursi uz k uzlaikyti. Nors s kart apsitenki su savu, bet ilgainiuo
gali prisieiti labai juoda diena 0 tuo tarpu ir palkos ne pro sal.
Patiko Petrui Zolio patarm, net akys jam atsvito.
Teisyb, dde, kalbi, teisyb, tar Petras. As ir pats teip dmojau. Bet
kame sioj gadynj tie simtai bra? Visi nuplik, prasiskolij, n prie vieno kisenj
pasiutusios kapeikos nerasi.
0 dukterys isrdytos dlto kaip lls, pridjo dd.
Zenyties zgaunai reikt, nezinau kaip versties...
Jei mans klausysi, tar Zolys, as tau veikiai priteiksiu. Nors nelabai
straini, bet pining kaip klot gausi.
Susimildamas, kame teip uzklumpei? klaus Petras.
Ogi ms medininkas Kupstys supeljusi turi gumask. Kiek jisai skarbo
prisikrov is pono misko! Kiek t rst arba aktaini sulindo jam kisen. 0 niekur
grasio neisleidzia: mergos nerdo, maisto vlek neperka. Vienas pusprel, kitas
uzdaro sklypel... Koznas meilija, kad miske jo nematyt, o medininkui vis n pro
sal... Kupstys gudrus neslovinas. Bet man andai sak: ,,Kad mano Marcikei kur
dorai atsitikt, sukrapstycio ligi penketos simtuk." 0 dar sns jo tokias brangias
algas ima po dvarus, ir tie mest seseriai po kelet desimt. Jei nori, tujau ispersu:
ten merga, nors ne garsi ir be kraicio, bet storai pininguota, tikrai geras ksnis ne
vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro sal.
Atmin Petras mats Marcik arkli ieskodamas: miske nejucioms uzkrops
besivaliojanci uogose... Atmin, jog stora, raudona, dikta merga, tik be galo juodais
marskiniais buvo apsivilkusi. ,,Tai niekis, pamatysma toliau."
Piningus pirm slibo atiduos, zinoma, slapta, ts toliau Zolys. N
uzraso n kokio nereikalaus prisivengia pono. Pabuvs dar kelet met medininku,
sukraut dar antra tiek. Potam priimsi senius nukarsinti jums ir visi grasgaliai
pataps. Ir tai bus ne pro sal.
Petras dmojo. Zolys patyliais snekjo:
Ogi su misku kok turtumei kirt!.. Kupstys svetimam nelabai
tebranginas, o kaip zentui tai veztumi ir veztumi, kiek tik arkliai valiot:
prisitiektumei medegos cielam amziui, likt dar ir vaikams. Patyliais dar ts:
Misko vogti n kokio grieko: ponas ano nelaist. Dievas visiems uzaugino. By tik
niekas negaudo ir nestropuoja kirsk, kiek tik bevalioji.
Zolio kalba labai mgo Petrui. Kol tik misparai pasibaig, Zolys be perstojo
snibzdjo girdamas ger ksn, o Petras dmojo apie simtus ir apie veltuo kertam
misk. Po visam, einant per miestel, mergos kaip tycioms painiojos jam po koj;
nekurios juokdamos kybino:
Petrai, lekiam namon!
0 Petras jo rimtai, nes neturjo mados rodyti dantis su mergoms. Nesijuts
uzklump pakarcemyj Zol su Kupsciu. Zolys veds Kupst ant alaus, kartu nepaliko
n Petro. Tas, nors atspiroms, bet turjo dds klausyti. Vicvienait skleinyci teisgr
Petras, bet Zolys beveizint suderino anuos, ir Petras prizadjo s vakar pat pribti su
Zoliu jo namus.
*
Vaziuotieji, raitieji ir pstieji vyrai sen ten gaisavo, o psciosios motriskosios
vis pirma issipyl ant nam, vlek kaip nuo ryto trauk ant baznycios, teip po
visam briais grzo ant nam. Tebebuvo dar laikas saul k tik is piet iskrypusi,
todl ir mergiks neskubjo keliauti. Susirinkdamos po kelias, jo juokuodamos.
Uzgin kit brel, kelyje toliau uzgin dar daugiau, pasidar didelis brys.
Snekdamos, klegdamos pasakojos, k katra siandien baznycioj ar miestely uztmijo.
Ir Petras Kurmelis siandien teip svytrauna, tar viena. Turbt jau
mtrigauna zanyties?
Anoks nesvytravimas! juoks kita. Kaip tik atmenu, vis tas pats jo
rudinis balakonas, dryzin salbierka...
Must ir kepur ziemin?
Kaipgis, ir batai veltiniai! Ka, ka, ka! juoks visos.
Juokits, juokits, tar uz visas senesn, o koznos sirdel tvaks,
tvaks, tvaks, kad tik kaip galt jam sisilyti.
Nra ko tvaskti n silyties: jis ne ms nosiai, mergaits.
Ms ar ne ms, o ar zinot, mergels, jog as uz jo ir neicio. Kaip jis yra
man sird pads! Psta jo turt, verciau uz plikiausio vaikio!..
Jaugi tu prie an tarnavai? Tai jau gerai pazsti.
Pad gerai man sird: amzinieji bambekliai. Tokia motyna, toks ir Petras.
Zingsnio nemoksi pazengti n nieko padirbti: vis neviezlybai, vis negerai, niekuomi
netiksi!..
Toks, rodos, ktvaila, kaip ir Petras, o mat uzsilaikyti nori viezlybai.
Dieve sergk, kaip viezlybai! Tur bti visur isslavinta, isdulkinta... Kozn
ryt turi apsivalyti, kaip pries kaldininkus; bisk kas nepatiko, tai bambs kaip ubagas
kruopus pabrs. Neduok Dieve paciai tokiam pakliuvus!
Bepigu su tuo. Duokit man tiktai Kurmel su jo gyvenimu, pamatytumit:
visi pasaliai bt kaip stiklas ir jis pats kaip skripycia vaikinas.
Nebijok, pasivaipytumei dar gerai su juomi: jam nepakakinsi balt
marskini cia apsivilks, cia vl susipaiss; pats vlek prausis ar ne, vis tiek juodas
do juodas. Tok dar ir apvalysi? 0 prie viezlybumo pasali daugiau motynos ismislai
kad niekur sapelio n dulkels nebt, arba indo niekumet netropysi kur pastatyti
vis ne vietoj ir ne vietoj. Petras teip pat nuo motynos paprato n jam niekur
netiksi. K tu, zmogus, ispasakosi! Prie virimo, prie valgio ar prie ind tai sis, tai tas
vis netiks: turi prisikabinti, turi pabambti. Tegul anuos simts! Pad man...
N man teip pad, n nieko, tar grazi mergik, k tik jas pasivijusi.
Metai mazne baigiasi, o dar blogo zodzio negirdjau n nuo katro. Kaip tik padirbsi
visk kaip reikia, niekas n zodzio nesako. Amzius galcio teip bti. Ir motyna mano
daliai labai gera: sryt visk apjus isleido baznyci, pasiliko viena. Tik, zinoma,
reikia susiprasti, nevluoties, lekiam greiciau!
N man nepast: bt kaip silta vilna.
Je je, dar tas sykstuklis ir bt? Ant duonos ksnio, milt saujos virpa,
dreba... 0 kapeikos n su mietu neismustumei is nag. Toks tau ir bt ,,silta vilna".
Amzini nevierionys: vis mergos vagiancios, vis dancios! Raktai nekrinta is kisens:
rodos, kad koznas vogti tetyko. Labiau ta motyna: skpicelka, pagatava is vasko
issukti... Daboja, kad tik mergos ksnio nepakst! Is paslimo ir pati ant uodegos
atsisdo!
Mergels! atsiliep kita, jug gaspadin namuose ant to yra: priveizti
seimyn, tausoti duon ir uzdar. Uztai visiems netiksi, prisieina kartais su seimyna ir
susibarti. Kurmelien visoms gaspadinms gali bti paveikslu.
Tausojo, tausojo naud vis amzi, riejos su mergoms, kas is to? Nieko
grab nesids, kita parjusi besilaitos!
Ir kita parjusi seks jos pdas, ir bus gerai.
Kas zino, Petras ieskos didels dalies, o su simtais parjusi, kaip sau norit,
mergels, nebus tokia butos krukis, kaip matusel.
Argi tu, Jane, negali kaip prisivilioti Kurmel? Kad teip as bcio tavo vietoj
prie jo, uz sykio bt mano!
Jan prasijuok ir truput uzsidmojo; potam abidvi m patyliais snibzdties.
0 teip! tar kita. N po siuo, n po tuo, katra Kurmeliui paklius, kris
kaip inkstas taukus, ir gana! Kad tik bagota bcio, pirma vieta man bt.
Kur cia ne tau ar ne man! juoks kita. Kojas nuaucio, burn
nuprauscio, valgyti duocio ir pabuciuocio...
Ka, ka, ka! juoks visos. Kad ir tok juod?
Gana mums besivarzyti Petru: ne ms panosei, ne ms! Pamatyste, koki
kvarkliuot parves: neatbos n jo senumo, n juodumo.
Turjo baigties jau kalba, nes prijo prie sodos ir pradjo skirstyties kozna
savo but.
*
Petras, parjodamas namo, apsistojo savo ganykloj, nubalnojs arkl, paleido
prie kit; pats balnu nesinas parjo namon. tuos jo namus linksma buvo pazirti.
Koznas galjo pasidziaugti, toks visur grazus taikumas: visi pasaliai, rodos, ziubti
ziubjo; visi budinkai aptaisyti, kiti naujai dengti; sodnelis ziogriais aptvertas,
kiemelis issluotas, troba naujai apipieryta, ant stogo kaminas, ir langinycios
nubaltintos. Niekur nematyti n jokio padargo pamesto, n ant tvoros n kokio
skarmalo. Petras nes baln klt, rado uzrakint; padjs ant lipins prie klties
dur, atsistojs kiemely zirjo obeli sakas sodnelyj, apkibusias raudonpusiais
vaisiais turbt tmijo, ar visi tebra obliai. Dar syk apsizvalgs, sun paglosts,
jo vid.
Troboj aukstoj, sviesioj, teip pat pasaliuose viezlybai suolai ir stalas baltiteliai
nusveisti; asla issluota, sienos isbaltintos, visur tuscios; apart keli paveiksl ir Dievo
Mkos gale, n jokio drobuzio pakabinto, n jokio skarmalo, n indo po kercias; visi
pasuoliai isvalyti. Oras cysciausis, nes pro galin lang atdar prikvepusi troba
razetoms is darzelio.
Motynel guljo lovoj apsidariusi, isrod k tik atsigulusi ir uzmigusi. Petras,
tykiai duris uzdars, nusivilko balakon, pakabins ant gembs, palengvuo atsisdo
ant suolo priesais lovos, pasirms ant stalo, zirjo savo matusel. Nublyskusi, net
mlyna, dubusios akys, uzsimerkusi, sikniaususi baltitelj poduskoj, susirengusi
guljo, o ranka istiesta ant sono teip balta ir mlynoms gysloms sumarginta, kaip tikro
numirlio; kojos teipogi baltavo is po drobuzi; pskavo sunkiai, kartais truput
sudejuodama. Petras, bijodamas pabudinti, tykiai sddamas dmojo:
Kiek ta rankel yra prisidirbusi, kiek grasio sukalusi!.. 0 tos kojels! Kaip
tik atmenu, tupinjo ir tupinjo. Visi takeliai kruvinai numynioti, visk ir visus paliks.
Valia nevalia reiks kit jos pdas statyti... Be motriskos negali, anos moka is
menko nieko grasgal sukalti. Vyrai... kaip ir as, rodos, dirbu, nesnaudziu, o pining
kaip nr, teip nr. Teip stelgsiuos neisleisti, tai sen, tai ten, zirk ir nebr keletos
rubli. Kad teip keli simteliai ant palk!.. Gerai Zolys sako: ,,Ne pro sal..." 0 suma
vis ciela... Ir ta medega paslusiai kastuoja! Kol k padirbs parduosi, o cia pirma
uzmokk. Dykai gavus, galt dirbti ir dirbti. Vis naujas bt grasis galt smok
ismanyti... Matusel be galo gynioja misk vogti; kas gi kaltas, kad tetusis is to mirti
gavo... Kam teip drkt vogti?
Mergik, pajutusi Petr parjojus, nes pietus ir, padjusi pries j ant stalo,
isjos pro duris. Petras valgydamas vis zirjo matusel ir dmojo:
Kokia jos bus sirdis, pamacius kit savo vietoj. Seniai liepia zanyties, ir
nebegali laukti. Vienas niekaip negalcio sukties. Zolys gerai ismano... kaip cia reik
pradrsti jai sakyti!
Motynel, nepasijudindama pravrusi akis, pazirjo ir, vl uzsimerkusi, tar:
Jei nori pieno, sitai kamaros raktas. Liepk Janikei nesti arba verciau eik
pats kartu: merga viena besmailizaus. Neleiskit kat, uzdenkit puod, kad ziurk
nekrist.
Truput pakosjusi, vl tykiai guljo. Petras vl dmojo:
Zinok tu, zmogus, visas atsargas nuo merg, kaci ir ziurki! Reiki pien
daboti... uzteks man batvini. Janik gudri, neleisiu kamar. klt, zinau, kad negali
n vienos leisti: vilnos, linai, sruogos... visur pairai... Ne Dieve greitai numirt, kaip
cia reikt apsiversti?.. Vot, ir daktaras kelis rublius kastavo, o nieko nemacija, kas
kartas menkyn. Lovelj guldama viskuomi dar pasirpina, o kaip uzmerks akeles, kas
man beveizs?.. Reik zanyties. Ne, isgama, ne vaikas bcio, vesdamas kit ant jos
gyvos galvos! Gal dar nors truput pagers? Paspsiu...
Petrui pasidar kazi kas nesmagu, batviniai neskans, duonos nuryti nebegali.
Pams rakt, torielka nesinas isjo pieno; js kamar, nebeatmin, kuomet cia
bebuvs: zvalgs kaip svetimame kambary. Eila puod sustatyta asloj, visi uzdangstyti
baltoms puoddangtelms. Lauknes su sviestu uzklota balta skarele, gale lentyna
apdta sriais, ant girn puodai su kruopais, geldel su uzkulu, palubyj kartel
parista su kilbasais ir pora palci lasini kybojo. Zvalgs atsistojs: neman, is katro
puodo pilties ir kaip susitaisyti pieno.
Kas cia kamaros duris varsto bene Cimbalis? susuko bgdama
Janik.
Mergait skaisti, jauna, svelniai kaip svent apsidariusi: kvartgelis ir
marskiniai baltitelaiciai, liemuo staniku suvarzytas, drktos geltonos kasos dailiai
susukuotos, mlynos akys kaip vaivorai linksmai blizgjo; kartu tankiai rod dvi eilas
smulki dantuk. Aiski, raudonpus mergait kaip zemuog.
Pieno nori? klaus juokdamos. Duoks torielk, sutaisysiu zinau, kok
cdiji.
Pamusi saukst, sm is vieno puodo is galo, is kito nuo virsaus, pyliojo.
Pritais. Padavusi Petrui torielk rankas, tar:
Palkk tamsta cia dar valandl, pasisemsiu vistelms lesti.
Uzdangst atgal puodus, isbgusi sines rakandel, sipyl kruop, kit ind
antelms milt, sukos, lakst, isvar kat, uzrakino kamar, atiduodama rakt,
pazirjo Petrui staciai akis ir sposingai nusisypsojo. Petras pasistebjo j, kaip bt
pirm kart pamats. Gal ne kasdieninis apdaras ar toks smailus pasizirjimas arba
nepaprastas nusisvypsojimas teip jam smego giliai akis, jog sugrzus trob valgant
vis Janik akyse stovjo; nort dar syk pasizirti tankiai zvalgs duris, bene eina.
Saulel jau gerai iskrypo is piet. Petrui parpo kelion pas Kupst, nes
numan, jog Zolys laukia jo; o cia matusel nmaz nenori su juomi rokuoties.
Pavalgs dybsturo, apsivilko balakon, pasistat lazdel, kas valandel zvelgdamas
lov. Staiga uzsikosjo matusel, sokos lovoj ir, nieko nesakydama, parod su ranka
atdarj lang. Petras prisoks uzdar. Perjus kosuliui, Petras m motynelei, nors ne
visk, pasakoti, k siandien girdjs nuo Zolio ir kur zads eiti. Matusel, pamojusi su
rankele, tar:
Zinokis, vaikaiti! Nebe jauniklelis beesi, ismanai dl savs geriau, o man
vis tiek: nebe ilgai, man rodo, bepateksiu. Gal nepakyrsiu n marciai. Neturting
tv, vargo maciusi mergel gal bti darbi ir prieplaiki... Pasizmonk dl viso ko,
pamatysi toliau...
Buvo beiseins, matusel vl atsaukusi tar:
Pasakyk Janikei, tedabojie sodnel: maciau pirma Juzukas nukritus
obl ir bekrapsts per ziogr.
Et, dl to oblio! pamojo Petras.
Isjs kiem, pamat baln ant lipins, grzo dar rakto; nepaspjo klties
atrakinti, vlek prisistat Janik.
Gerai, kad tamsta pasisukai klt, tar: pasiimsiu, ko man reik. Gal
tamsta greit nepareisi. Mama guli...
Ir vlek svypsodama nevatnai pazirjo jam akis; o cia kartu sukos: sms
parseliams grd, kiaulms milt, vecerei milt. Teip sarpiai lakst ir darbavos, net
sirdis Petrui dziaugs.
Kaip ana visk atmena! dmojo. Kad tokia sugebanti slaugyt
matusel ligi smercio, o mane per vis amzi...
Kazi koks saldumas uzjo jam ant sirdies, m ukvata apsikabinti Janik ir
sakyti jai:
Saugyk ir mylk mane ligi smercio... ir as tave mylsiu, mylsiu...
Buvo jau besiekis... Staiga vl pasoko misl:
No, toki pilnas kercias privarycio... Zolys ismano: ,,Su simtais bent gi bus
uz k ir uzlaikyti..."
Uzrakins duris, rsciai tar:
Nevluokis vecer, rytoj ne svent. Jonas teeinie gulti, arklius as pats
suveizsiu. T, nesk rakt!
Janik, imdama rakt, vl kazi kaip sposingai pazirjo akis ir prasijuok.
Petras nusisuks nusispjov ir, eidamas toliau, kraipydamas galv, dmojo:
Turbt ana zino ar numano, kur as einu. Mergos ger turi uosl, ir dar tokia
gudri... Bet ir grazi! Be reikalo kitur baldaus: bt gera, paslusiai sprauni. Mamait
sako: ,,Pasizmonti dl visako.. Tos niekas nepagaus, parjs teberasiu.
Negaljo niekaip kitur misls atkreipti, nes Janiks akys zydravo priesais, o
tokio prasijuokimo jos niekaip neuzmirso. Vlek nusispjov.
Kad teip nebeeicio? pamislijo. Kupsciui prizadjau... Zolys vlek
rgos uz pamelavim... Eisiu, pamatysma toliau, bene gvalta bruks merg?.. Jei
netiks, valia rankas pakratyti. Uzteks tos pacios. Merga do merga, o simtai vis ne pro
sal....
Krusteljo, nes isgirdo bals saukiant: ,,Ko teip vluojies?" Zolys puskely jau
belkurs. Toliau jo kartu vis snekdami apie simtus, palkas, veltuo kertam
medeg; tokios kalbos uztryn ir Janiks paveiksl.
*
Pas Kupst troboj kaip tik dorame kiaulininke: zema, tamsi, surkusi tai
niekis, bet nmaz neapvalyta. Langeliai seni, mazi; tie patys apkerpj, musli
numarginti matyti, niekados nesluostomi. Palubiais vortinkls net per nos braukia;
is aslos sslavos k tik pasuolius isblaskytos, dar ir pridulkjusi lova juoda ir sujauta;
pasieniais prisnerksta nereikaling skarmal ir suki. Stalelis bulbi lubenomis
aptuks. Nepriprats prie to Petras surauk nos, bet atmin priezod, jog auksas svita
ir pelene. ,,Tai niekis, pamislijo, pamatysma toliau."
Kupsciai svecius grobstyti grobst, labiau pati, lakstydama aplinkuo, lakstavo
kaip meleta, nebeman, kaip nuteikti, kaip bemylti. Zolys, suvoks Marcel, sived
vid. Petras net nustebo: cia n kokia Marcel, bet ciela jau Marc! Augalota,
stambi, kaip terlizas merga; matyti, staiga isdrbusi stuomen, nes ir drobuziai jos
anksti; nazutkel led sispraudusi, kuo nesprogsta, rankovs led uz alkns, o teip
aptemptos, kaip pavalk desros. Galva plaukais apsipesusi, pavirsiais truput
sudailinta. Sijonas teip patrumpjs, jog nedengia n apyjuodzi bas koj, o tankiai
ir stibinai pasirod.
Zolys snekino, lagino Marcel, o ta, galv nuleidusi, paniroms zirdama,
vypsojo.
K cia tamsta snekini? tar motyna. Vaikas nedrsi, mazai kas prie
ms uzeina, nepratusi su svetimais; labiau vyr drovis, nedrsta n issizioti.
Petras nelabai testebjos merg, nes turjo ligi valios kalbos su tvu apie k,
prek jav, uzdarbes po misk, rankdarbyst savo ir teip toliau.
No, gerai! susuko Kupstys. Tamsta visk dirbi, o as medeg statysiu.
Atvaziuok rytoj apie gaidzius, pritaisysiu ciel vezim puikiausios, isdziovintos kaip
rago medegos; kur dsi, cia tiks. 0 jei norsi staci, pasiskirdamas prisikirsi, kas tik
patiks... Bepigu, geram zmogui gali priteikti be kapeikos.
Zolys, prisiveds Marc arciau stalo, merk ir merk Petrui snekinti merg.
Tas led sumojo paklausti:
K dabar darbuojies tamstal?
Begu tamsta nezinai? uzsisoko motyna. Jog motriskos darbo nra ko
parodyti; nors nedidelis ms gyvenimas, o darbai vis tie patys; plasnos, plasnos kaip
plastak apie apyvok, gyvolelius, o ir stakles vakar teismetm, buvo ir austi vien
kit galel. As nebepaslenku, tvas po misk, visi darbai jai vienai.
Tvas tuo tarpu, prisitrauks Zol, prizadjo dvi aktaines medzi, kad tik kaip
norint supirst.
*
Pavakarop Kupstys palydjo svecius, o motyna su Marce, pasilikusios troboj,
sporijos:
Beprote tu, parseli! vaksijo motyna. Tu nieko neismanai, kokia tau
laim atsitinka! Kas tau bus do bda? Viso pilnas gyvenimas bene rps darb dirbti
arba varg vargti? Atsisdus sau kaip poni mergas bevarinsi.
Gali sau pati eiti, kad teip tinka tas persenlis, pajuodlis! prorksmais
murmjo Marc. Psta jo turt ir gyvenimo! Nenuvaryste mans uz to ktvailos,
kad js nesulauktumit! Tarsi negausiu jaunesnio?
Tvas pareidamas nugirdo Marcs kalb, ir tas uzniko barties:
Parka tu, parseli!.. Dar tu isnevziosi tok zmog! Tu jo vyzenos nestovi.
By tik tave imt, rankas, kojas nubuciavusi, gali uz jo eiti!
Gali, gali, kad nori pats keliauti! rkdama bars Marc, o mane po
gvalta nenuvaryste, ir gana! Staciai sakau!
Ar tu dar zambatysi? Tuoj nugar ismangrysiu! Neuzteko dar tau aldadra,
aldadra po misk be jokio darbo! Kaip paklisi vyro nagus, ispers kail, kaukdama
imsies uz darbo!..
Papskit nos! Primu dar mat baugins! Verciau eisiu ir pasikarsiu!
Tai sakydama, Marc spruko pro duris, nes nuzleib, jog tvas pancio
graibstos.
Marc droz staciai misk. Motyna, zirdama pro lang, perspliojo tv:
Kam teip reik gandinti vaik? Gali ligas isvaryti; eina antai staciai misk.
Kad teip rastumei ant sakos betintaluojant?..
Nebijok, netintaluos... Pranukas nutrauks! Beslankioja, zinoma, po misk...
Ka, ka, ka! juoks motyna.
Tvas ts toliau:
Pone Dieve sergk nuo tokio prijunkimo to vaikio! Vis cia prisiguls su
savo arkliais; o ta ar ne velnias? Kaip tik birbyn jo isgirdo, zirk ir belekianti...
Bcio seniai Pranukui strnas nuleids, tyliu tik kantrybj... Kaip dvaro sun, zinoma,
reik lenkti... Bene nusikars uz vyro, paliks tas plikis bevypss...
Tik nebaugink teip paslusiai! tar motyna. Gerai vaikas sako, jog
,,nenuvaryste per gvalt..."; verciau geruoju glaboti, o Kurmel painioti su misku.
Ant to mans mokyti nereik tropysiu! pamojo tvas. Marcik is pradzios
kad ir pabauginau, nevodys, o tu zinokis, kalbink, kaip moki!
*
Marc jo paprastu taku per tankmes, saugodamos nuo sak, skubjo
susiraukusi. Tik kazi kas strakt ir uzstojo uz aki.
Tu mano zemuogele, kada as tavs laukiu! sak jaunas vaikis, nutvrs
j uz rankos. Ko teip vlavais, bene turi srelio?
Marc vaipydamos led pratar:
Ketinau pasikarti...
Ar velnias tave apsdo? juoks vaikis. Ko teip aukstai lipsi? Kas tau
kaiti? Bene tvas uz k pr?
Zada perti ir musti... Varo mane po gvalta uz vyro. Ketu neklausyti.
Gailiuos tave palikti, verciau pasipjauti...
Kas tave zada imti?
Ogi tas skrabalas Petras Kurmelis.
Tiesa? 0 tu dar didziuojies? Tai jau neturi proto n kaip velnias! Bdamas
tavo vietoj, pasiskdamas lkcio.
Ir tu, Pranel, gali teip snekti? Be kokio gailesio atiduodi mane kitam? Tai
melavai sakydamas, jogei mane myli?
Myliu ir myliu visumet ir s vakar, tai sakydamas, suko Marc aplink
save ir pavirto abudu pakarklynn. Bene tas tavo vyras mumis perskirs? Uz kokio
plikio, zinoma, neleiscio! 0 uz tokio turtingo keliauk ir keliauk! Argi as galiu tave
nuo laims atitraukti?
Anokia ne laim, rk Marc, bti po tokio seno valdzios!
Bene tu kokia isppa? Apgausi t savo sen kozname zingsnyj, vadziosi
vyr uz nosies kaip vers. Vyras knisis po zem, o jo poni saudys akimis vaikius!
Juoks, kukjo abudu. Bepigu neapmauti... Pamatysi, kaip as prie jo prisilazinsiu,
bsiu jam pirmu biciuliu, o su tavim... Tik piningus isgabenk nuo to velnio prie savs!
Kas kartas tykiau snibzdjos. Marcik kas kartas linksmiau juoks.
Nebepjovs n kors, valiojos ant zems miske ligi saulolydzio...
*
Petras teipogi per t pat misk jo keliukais, bet suvisu kit pus. Saulel
lenks cyst jau ant pakrascio dangaus, o teip aiskiai sviet ir zirjo visas kerteles
zems, kaipo bt dar neatsidziaugusi jos grazumu per dien. Debeseliai perregimi,
balti, is virsaus rausvi, is apacios auksuoti; didesni ir mazesni breliai apstoj saulel
pamazu lydjo pakalniuo. Auksciau dangus puikiai zydravo. Rytuose, priesais saul,
spoksojo mnuo saulabrolis, isblysks, kaip bt nusigands. Zvalgs pasoks
dziaugdamos, jog nepavlavs pakeisti kandin saulel. J apstoj debeseliai cyst balti;
is brio atsirado ir toki, katrie drsiai brauk jam per veid. Vjelis miske z
palengva, linguodamas pamazu nulinkusias egli sakas, supo kaip kdikius,
nordamas ant nakties uzmigdyti. Sakot berz lapeliai, auksu jau pamarginti,
mirgdami pries saul ir virpdami, nekurie leidos ant zems. Rudgalvis baravykas
pavsy pasistieps stovi ant vienos kojos, tarytum gano geltonsias voveruskas, kad
neissiskaidyt is brio. Pieni ir rudmsi nebesuvaldo: tos issiskaid po vis
berztvyn. Kitas jo brolelis netolimais isblyskusi galvel kiso is po kimininio
apkloto. Cia pat raudonavo ir musmirio galvel. Tankesniame eglynely pasibrs
garbanotas bruknynelis; raudonosios keks j uog slapstsi po tankiuosius lapelius.
Norint kartais bt oras tykus ir be jokio vjo, miske visada girdti kazi koks zesys,
kaip kokia nepermanoma kalba arba nepaprasta daina; kitam linksma, o kitam lidna
ir graudinga, bet koznam siekianti giliausi paslaptini jausm sirdies.
Petras jo keliukais, nezirjo n tmijo n koki grazybi, nes jo galvoj
maiss vairios misls ir paveikslai. Vienu sykiu greta sustojo mislj Janik su Marce,
jo gyvenimas ir Kupsci troba.
A, padmojo, tegul Janik sds tokioj supuvusioj troboj, pamist ir
jos gasumas, nustot dantis rodyti... 0 ta, zinoma, kitokia... Bet geresnj vietoj tuoj
svelniau apsidaryt... 0 nesmulki, gali dar darb dirbti... Pamatysma toliau... Pasls
liezuvis to Zolio apmes ir ataus beveizint. Sako: ,,Keturi simtai..." Prieplaiks
zmons tie Kupsciai. Sako: ,,As medeg statysiu, kirsk sau, kiek nori, be kapeikos."
Berods lengva pasakyti: ,,Kirsk sau. 0 kad reikt pirkti, kiek tai kastuot? Vot,
vienas toks isbginis! sizirjs stieb medzio, jo arciau, nezirdamas zem;
uzmyn raudonmarg musmir, su antrja koja sutraisk kupetel voverusk. Prijs
prie zuoliuko, apkabins plastaka, band papurtinti; uzsiverts zirjo aukst,
akimis mieravo ilgum stiebo. Vot, sveikas, verzlus kaip gelzis!.. Ponui dar
neuztekt trirublins kur tau!..
Kit pamat kump; teipogi nenuleisdamas aki, prijs mgino aukst ir
drkt, rodos, kiaurai permatydamas balan ir serd. Dmojo:
Is tokio puikiausios pavazos, tai pavazos!
Pasibaids zuikelis sokos is tankms. Cimbalis vijos cypdamas, kol uzmat.
Nusigandusi sunies voverel kaip zaibas, uodeg paptusi, soko med. Varna
sukrank cia pat ant galvos, plasnodama is vienos kit virsn. Petras nieko nemat
n girdjo, vadziojo tik akimis nuo vieno medzio ligi kito, apmstydamas kozno
vars, prek, didum ir sugadnum. Beskirstant, besidziaugiant medziais, ne vien
uogel sumyniojo, ne vien grybel sutryp. Kol misk perjo, saulel jau uzkrito; jos
tik pdsakas besvitjo; nuo lydov debeseli auksas nyko, rausvumas bluko,
debeseliai pilkjo. Zvaizdels, nedrsiai mirkciodamos, kur ne kur spykteljo.
Apskritas mnuo kas kartas sviesiau spindjo, net debesys nubal atsitrauk sal.
Pamiskyj piaunukas apsiklojo balta migla; uz kalno Kurmelio sodos kaminai vm
pilkus dmus stulpu aukst.
Petras, isjs is misko, pasisuko staciai per kelmynus t pus, kur gelziniai
zvangjo, nrs, nrs ir paskendo tankioj migloj. Parjs vakare namo,
apipasakojo motynelei, k girdjs ir mats; ant galo dar pridjo:
Prastesn ar dailesn merga, man vis tiek, by tik spasab gaucio.
Nestebjaus labai merg, is tolo pazvelgiau; rodos, sveika ir nesmulki...
Gerai, vaikaiti, darei nelinds artie, pagyr motyna. Myluojies,
glamzuoties didelis griekas. Girdi, kaip sako kunigai... Paspste malonties ir po
slibo.
*
Kupsciai kozn dien ir kas valand kalbinjo Marcikei kit syk
prieplaikesnei bti Petrui. Tvas kartais truput subaud, o motyna lenk, lepino
dukterel, saugojos uzrstinti, sr kuo skaniausiai, migdino kuo ilgiausiai; jei kartais
siunt k padirbti, ta kaip su kirviu atkapojo:
Papsk nos! 0 tu pati ar negali? As tekdama dirbsiu dar, kad tu
nesulauktumei!..
Be jokio darbelio Marc kaip karv valiojos patvoriais. Atkyrjus styrino
misk uogauti. Tankiai nuslinko prie dvaro arkliganio. Tumet nebeparjo be juodos
tamsos: susisd kame pakrmy, zveng is atencio Marcs vyro.
*
Zenatv Petro nusits, nes matusel pasimir. Sunku buvo sukties vienam
palikus; niekam neistikjo, uzrakinjo visus pasalius, raktus kisenj nesiojos. Kol
mergos isgavo uzdaro ar milt, po pusdien isjo; tankiai dl to neisvir valgyti arba
gyvoli nepasr ant laiko. Nebeliko rdo Petro gyvenime: seimyna bars,
nebesusiklaus; labiau Janik tokia paliko ozka, tokia nelaba, su visais riejos, vis
bliov, o Petrui kozname zingsnyj akis drask; neatbtinai trko gaspadins. T
numan ir Petras. Todl pirmasis isvadinjo Zol eiti ant pabaigos rokundo su
Kupstaite, nes medegos kelet vezim buvo jau pargrins, o Kupstys savo kumele
teipogi kelet vezimuk buvo pats atvezs; tik Petras dar norjo pinig gauti ant
rankos is dalies Marcels.
Kaip tik nujo, Zolio geras liezuvelis tujau prisikalbjo pinig zadotko;
Kupstys nmaz nespyrs: paklojo Petrui trejet desimt. Marcel is pradzios ciaups,
vaips kaip ozka turg vedama, bet kaip pamat tv piningus duodant, uzniko
bliauti: suprato, jog jau nebe juokai. Zolys, meilydamas dviej aktaini, taikino kaip
beman; prisispeits Marc pringyj, nuo sirdies kalbjo:
Marcele, balandeli, ko tu bijai? Nors Kurmelis ir nebe jaunas, bet smot
vertesnis uz jaun kok plik. Koks jo gyvenimas! Ko tu bsi trkusi? Nebent
balandzio pieno. Kozna merga tau pavyds!..
Tiesa, tiesa! tvirtino motyna, bgdama pro sal.
Zolys patyliais tol snibzdjo, kol nenuslinko Marcei rukslos nuo kaktos; potam
prilgniau snekjos su Petru. Surokavo nedlioj jau uzsakus paduoti. Dziaugs Petras,
kaip ant mieli kilo. Marcel teip juo pamilo, net rank jam pabuciavo.
Maloni mergel! pamislijo. Nors pining mazai dabar tedav, tai
niekis, pamatysma toliau.
Kaip neseniai po pagrabo, Petras nenorjo vesels kelti, bet Marc vlek
uzniko oziuoties, bliauti, nebeeiti uz Petro. Kam be vesels? Nebesuman Petras, k
daryti. Neklus vesels, smot bt geriau: viena zlava po matusels, niekaip
neispult linksminties; antra vl, nebt n jokio kasto. ,,Bet, pamislijo, kas
pacios neklauso, tas valgo sausa", liuob sakys senieji zmons. K darysi su jaunais,
nori paskutines dienas palinksminti, ir gana! Reik nors nedidel veselik pakelti.
Pas Kupscius anksta troba, todl surokavo vis vesel kelti jaunojo pusj, o
pas jaunosios tik pan vakar. Pas Kurmel nebuvo kam pasitaisyti, maz per
nedli pirma Kupstien vis rd ved jo gyvenime ir is jo gero, kaip patinkamai,
taiss veselei. Susipras savo visus gentis ir muzikantus pasamd. Prasidjus veselei,
pan vakar Kupsciai nusived Petr klt atiduoti jam zadtj dal. Motyna ners
po skryn, isvyturdama skareles, mazg is mazgeli, dav tvui, o tas skleid
gumaskas Petrui pirma kelias raudonas, potam mlynas, zalias, toliau geltonas.
Skleid, djo, sukrov ciel malk, dar nesuskait n simto. Vl motyna ners po
skryn, mazg, led suskait ligi simtins.
No, vaikai! atsigrz tvas snus, prisidkite ir js.
As duosiu desimt! susuko vyresnysis.
Ir as tiek pat! tar antrasis.
Tik dabar neturime prie savs. Nedlioj, svogereli, nedlioj tikrai
atiduosma. Dabar turi piningus, paci kaipje turs. Dieve padk laimingai gyventi!
Bk sveikas!
Gr broliai, cestavojos, buciavos, soko, uliavojo.
Petras, suglemzs popierius, dmojo:
Kamsa berods didel, bet prek cyst maza. Zolys sak: ,,Keturi simtai,
keturi..." Zadjo dar broliai dadti, zinoma, pameluos... Mescio po sunais, kam
apgaulioja?! Kad ne ta medega... Pats man vez, pats bruko, o supyks gali pon
uzvesti ir darodyti, jog pavogiau... Paslusiai nuciupint, geruoju nr kaip
atsitraukti... By tik bus gaspadin, bus kam veizti... Ogi kas man sugrzins
atsitraukus? Alus, pyragai, arielkos... pirkau, vis kastavo. 0 kiek msos supstijo! Vis
palikt ant niek... Niekaip nebegaliu vienas gyventi; mets cia, kame kitur
besugrobsiu teip veikiai?.. Pas Janik n desimties nra... Nors simtel duok ant
palk, vis bus ne pro sal, kaip sako: pridk ar atimk.
Jaunasis dmojo vienoj kercioj, jaunoji zlemb kitoj. Tuo tarpu pribuvo
dvariskiai vesel. Muzikantai trankiau sugriez, sokjai sankiau soko. Tada ir
jaunoji, nubraukusi asaras, soko per ciel nakt kaip padkusi.
*
Ant rudens linkuo saulel kas ryt vliau tekelias, kasvakar anksciau gulas; o
dienovidziu tankiai miglos uzsistoja uz sviesos, tarytum pavyddamos spinduli
sauls zemei, nedaleidzia n pasisildyti. Teipogi debesys, gainiojami vjo is vieno
pakrascio dangaus, kyla, zia, lekia lydami viduriu dangaus ir vl nukrinta kitame
pakrastyj. Vienas k tik nusniokst; rodos, ir vjas nusigin; nepaspjo saulel
spyktelti, beveizint ir vl vjas beatgens tuo paciu keliu kit. Tas vl snioksdamas
teip pat pyl savo lyt. Koznas nuo savs drkino ir drkino iskaitusi per vasar
zemel; dabar jau storai purvuota ir nebegrazi.
Nebra sibuojanci javeli n kvepianci zoleli; pievos nuskustos, dirvos
plikos ir nurudavusios, miskai nulid, tik po darzus dar zaliuoja; sis tas is darzovi
kencia saltus lytus ir vjus.
Motriskosios dabar jau prnija po darzus, velka kuksteroms arba kretilais, pila
pastoges kopstus, batvinius, gelbuodamos nuo supuvimo. Pas Kurmel darz dar
niekas nejudina: visi dar po bulbes tebevargsta. Pamislijus apie darbus, Petrui net
plaukai ant galvos siauss: svietas darzus jau nusival, o pas j dar bulbs
nenubaigtos.
Kazin, kas cia s met yra? dmojo Petras. Toks nenuosaikumas
darb!.. Bda, niekas ir nestelgias paskubti. Vaikis vienas vis gaista po jauj; vien
beria ar dvi, vis tiek ligi vakaro uztenka darbo. Mergos valiojas po bulbes, dainiuoja,
dantis rodo... Nra kam paraginti. Ko turi skubti? Mano gaspadin, kaip viesnia,
bsianti nematanti... Penkta nedlia, jau galjo issilsti po vesels... Man kitokie
darbai, ir tai uzpuoliau bekepant bulbes jaujoj. Jug saus neda, turbt sviesto
pagauna.
Teip dmodamas, Petras pasizirjo saul, jo vid. Priesais ispuol suo
pieninu snukiu. Ziri, ugnavietj isverstas puodas pieno, katilas ant sono, viedrai
viduryj pringio, kamaros durys praviros. Ziri kat pien belakanti, kamara
prisnerksta, puodai pripelj, sviesto paskel atdara, gale dar biskis trupini sviesto,
apdulkj, apibyrj kibirai; geldos minklinuotos sudrbtos pasienyj, kostuvis ant
zems. Pasizvalgs Petras, eidamas vid, pamislijo:
No no! pamatysma toliau...
Troboj ant stalo visi indai tebees nuo pusrycio, asla nesluota, bulbi
lubenoms primyniota, lova sujauta. Pravrs alkieruk, ziri jo gaspadin virtusi
lovoj. Prijs apsikabins zadina:
Marcelaite, kas bus, kad tu negali beisilsti? Matai pati, jog aptekom
darbais, reik jau syk atsibusti.
Ar nori, kad as tavo darbus nugrobcio? atsov pati.
Nereik tau grobstyties, tik bent priveizk. Negana nenueini lauk seimyn
paskraidinti, bet ir po vid nieko neveizi: puodas ugnavietj palietas, kamaroj meska
galv nutrkt, kats vis vali gavo... Kodl neuzrakini? Mergos bulbes kepas po
jauj. Zinai, kad saus neda: besmailizauna po kamar. Is klties vlek rakto
niekumet neistrauki.
sikisk nos savo raktus! nekantringai subambjo pati.
Ant galo nors trob apsivalyk, ts Petras. Kokia antai, kaip
kiaulininkas. Pagaliau n stalo nenuvalei ligi piet: pareis seimyna valgyti... Grazu!..
Papsk nos! murmjo pati. 0 kam mergas isvarei prie darbo, kad
neapsival? Ar tu mane uz merg parvedei? Kad tu nesulauktumei!..
Atsoko Petras, isgirds tokius deliogus. Pecius patrauks, pamislijo:
No no! Pamatysma toliau...
Tuo tarpu parbgo seimyna ant piet. Zveng, juoks po pring. Janik,
puolusi vid, susuko:
0 pana sventoji! Sdna diena po visus pasalius! N stalas nenuvalytas...
gana, gana! Barbe, kurk ugn, sukims greitai, pareis gaspadorius, vl bambs, kaip
sryt. T, indus nusmauk, as truput trob apvalysiu, kol pakais pietai!
0 k valgysma? sauk Barb is pringio. Kruopus kazi kas isds, ir
katilas pavirts... Cia kiauli darbai. Pieno sit ezerai... iskada. K tik sryt sak:
,,Gaspadin pati apsisuks." Vot, apsisuko! Kazi kur ir pats uzvirto? Kalv uzdaryta...
Skubkit pietus, skubkit! skraidino parpuol vaikiai. Dabar laikas
tau sluoties? Rytoj bus belynanti, tumet issisluosi!...
Petras, is alkieruko zirdamas pro lang, kaip zem tyljo. Seimynos zodziai
kaip akmenys ant jo krito. Marc virto ant antro sono ir atsidksjusi tar:
A Jezau, kaip galva gelia!
Petras tuos jos zodzius kaip kok nag nusitvr ir, isjs trob, tar:
Nesaukokit, mano gaspadin apsirgo. sipilkit pietums pieno ar ko.
Pats kepur uzsimovs droz kalv, nes atmin zgaun darb susiedui
prizadt. Valgyti n pamislyti nebenorjo. Seimyna pasilik vienas kal, kitas
zalatijo, juoks, zveng is ligos gaspadins. Vienas sak:
Tokia jos liga, kaip mano sveikata!
Kitas:
Tavo pati nebuvo tokia bloga, kad numir, kaip manoji kad isgijo.
Petras, kazin k uzmirss, grzo dar vid ir nugirdo tuos juokus. Vlek
apmaudas j pervr. Nujs kalv, grobs uz darbo, kal, talz, skubjo prakaitu
apsipyls. Apie valg nmaz nemislijo, bet sirdis kazi ko pasmoko. Po valandos
puols Gorys susuko:
0 tai mano zmogelis! Isgirdus zvanginant, kaip sakyti sak, jog mano darb
pamei. Bent dumples padumsiu, nes rytojui zgaunai reikia tekinio. namus tavs
niekumet negali dagauti, nors cia atnesiau bisk skerstuvi, tai sakydamas,
issitrauk is ancio gabal msos ir kilbaso, suvynioto baltoj skarelj. Uzksk
sviezynos, Petrali, tar, bsi tvirtesnis.
Petras uzmet ak msa pakvipo.
Reikt vesties Gor prie duonos vid, pamislijo, bet kas zino, ar
kas apsival? tok kiaulinink negali, verciau duonos atsinesiu.
Gorys tujau is antros puss istrauk pyrago abrak ir plckel uz grivin.
Mesk kj, tar, pavilgyk pirma liezuv. Lenk staciai is plckels,
potam uzsiksi.
Petras met kepur, atsipt, persizegnojo, lenk burn. Gorys paragino
lenk antr. Laselis beliko. Neraginamas kando ms, pyrag ir nuodaliai visk suval.
Pabaigs persizegnojo ir padkavojo. Pasijuto smot tvirtesnis. Nuslinko visi
nesmagumai, uzmirso visus skausmus, darbavos smot linksmesnis.
Ar turi darb kam apsims? klaus Gorys dumdamas.
Turiu, atsak, apsims porines slajikes padirbti ir apkaustyti ms
klebonui. Nezinau tik, k reik veikti, kad teip darbai naminiai susits? Niekaip
neprieinu prie savo darbo.
Kas tau darbo su naminiais? Bulbes baigia, o darzai tai niekai:
motriskosios vienos nuvalys. Matuss nabastik liuob, matysiu, vilks batvinius kaip
kat pel. 0 si tavo gaspadin juk ne jos bestovinti! Kaip sujus, ir nups darzus su
mergomis.
Bepigu, kaip teip but, pamislijo Petras.
Kiek sulygai su klebonu? klaus Gorys.
Gatavai pabaigti ssk ir vaziuok, visa savo medega, penkios desimtys.
Oo! Uzdarbis! Mesk ir gyvenim pries tokius nagus. Dabar tau bepigu: pati
jauna, aplakstys visur, o tu dirbsi ir dirbsi...
Petras atsidksjo. Pabaig Gorio darb. Tas uzsimokjs isjo. Petras taiss
kit imties. Pamislijo dl visako apsizirti po namus rodos, pati vaikscioja po kiem.
Girdi pslai zviegia; ziri lovys kaip ismazgotas, matyti, nuo pat ryto neserti.
Eidamas per kiem, mato klt pravir, ziri svetima kiaul begaspadinaujanti apie
miegas. Isvars eina vid teip pat visur psta pstyn, kaip ir nuo ryto; tik su ta
atmaina, kad indai nuo stalo atrinkti ir pringio kercioj nemazgoti padrbti; saukstai
salis issivart ant zems. Veizi alkieruk tuscia lova, pacios n balso. Prasidziugo
pamislijs, jog nujo prie kasj paskubinti bulbes. Dar eina ir kluon, ziri
klojime grdai sukasti kupet, katr apstojusios vistos ir parseliai sklaid atgal,
platyn. Vaikis, pavirts ant pel, issijuoss bepokaitaujs. Petras, isblasks gyvolius,
pabambjs ant vaikio, is tolo jau girdi, kaip kasjai zvengia po darz ir bulbms
svaidos.
Ar neliausts slti? susuko prieidamas. Tiek dar bulbi, o nmaz
nestelgiat paskubti.
Ir po nedlios dar sesios dienos! juoks mergos.
0 kur gaspadin? Ar cia nra? klaus Petras.
Ogi nutemp neseniai per lauk, turbt prie tv, ir su ranka parod
vaikis misko pus.
Ko nepasrt psl? sak Petras mergoms. Loviai tusti, turbt nuo
ryto dar neveizjot?
Visk cia mes, zinai, ir apziosma! bars mergos.
Cia skubina bulbes, cia saukia uz kiaules, o jovalo nra kada patiekti, milt
nra; zviegia, neda, tai mes kaltos? Virk vecer, virk pusryt, is jaujos parjus,
milzk karves; ant galo dar n pieno niekas nesusikosia, nors susiplsyk, o vis mums
nepakelti!
Nebeklauss Petras ligi galo, jo akis drs zem: prysininkj atsistojs prie
savo varstoto dmojo:
Matusels visur buvo pilnai: gyvoliai apveizti, n seimyna nedreiz...
Nejutos, kaip viskas spriai pasidirbo... ,,Vaikaiti, nerpinkis, liuob sakys, savo
darbo tik zirkis..." 0 dabar kas paragins? Nebent kumet atsibus?.. Pamatysma
toliau... O jeigu visada tokia bus? Jei prie tv islks, jei miegos?..
Nesmagumas apm Petr, net sirdis apjo; nusispjov.
Gorys mat jau parsiuk pasiskerds, o ms dar kaip sakaliai. Senos msos
nebra. Ko benorti: cia pagrabas, cia vesel... Gorio arielka teip macni... Nieko
nevodyt nusipirkus palaikyti... Kartais burnel... sirdziai suskudus...
*
Po sauls grzos, apykaldziais, pasitvirtino ziema. Sustyro ir sukietjo zem
rag, vandenys kaip stiklais apsigrind, potam viskas apsiklojo sniego patalu. Dienos
tykios, be vjo, nors saultos; bet salcio niekaip neperveikia. 0 naktimis ko
beklausi? Net zvaizds ant dangaus ribti riba, o ant zems sniegas po kojomis cypti
cypia. Keliai susivazinjo kaip ant stiklo; kur paklik, nosies tiesumu niekas nekardo.
Zmons subruzdo, sujudo po miskus darbuoties. Teipogi n Kurmelis
nesnaud. Vien svies salt rytmet kazi kur isvaziavo; led ant pavakars bepagrzo
abudu su arkliu baltai apsarmoj. Vaikiai po darzin bastinjos, o motriskos, zinoma,
po vid. Mergos kercioj bangst batvinius skusti, o gaspadin rankas susinrusi
sdjo ant silto mriuko. Pasienyj kubilas akmenu prislgtas, antras batvini dedamas.
Petras, js vid, surauk nos, nusipurtins snieg, siausdamos m bambti:
Apsileidusios kaip kiauls! k js t trob pavertt? Kiek cia purvo,
sniego prisines, kiek zems ant grind primyniota! Kopstais prismirdusi... Argi
negaljot skusti ir raugti prysininkj? Ta troba niekados dar to nemat!
Ar ne per tave tai ismislyta? Dar bambs! rsciai atsiliep pati.
Prysininkj uzsitiesei su savo slajoms, kurgi dsims? Juk ir cia gali nos
prasukti...
Petras dantis sukands sdos uzstalj, graibs peilio duonai. Motriskosios n
viena nejudinos is vietos.
Duokit pietus, tar Petras zegnodamos.
Viral nebra, tar Janik ir pazvelg gaspadin.
Tai duokit ko kito, pras Petras ir vl zvelg gaspadin.
Ko nepalikot batvini? murmjo Marc, bene as kisenj k
nesiojuos?.. Galit pasiimti.
Nieko nebus, reik man paciam pasiieskoti.
Tai sakydamas, jo Petras pro duris, nes atmin turs dar ant apmaudo burnel.
js prysinink, nusim is kercios nuo lentynos plckel, pasizirjo dar pries
lang, lenk vien, lenk antr burn ir vl pastat. Potam, kamaroj atsipjovs lasini,
issines, pjaust zalius ir valg su duona.
Janik pasokusi sibogeno petelnik.
Duoks, sako, paspirginsiu tuctujau, ugnis yra.
Isbgo nesina ir beveizint atgal nes cirskancius, cibulms kvepiancius.
Pamat ant stalo lentik, ant tos pastat pries gaspadori petelnik.
Marc israudonavusi is panir baltoms zirjo Janik, o Barb m barties:
Lakstyk nelaksciusi, gaisk kazi kur n s vakar nepabaigsma. Lygu nra
kam pasparginti ir be tavs?.. Dyka sdi... Nebent galva sugils...
Petras bevalgydamas israudonavo, apsilo ir, drsos gijs, m snekti:
Nusipirkau misko, reik keliu naudoties. Rytoj pat vaziuos vaikiai kirsti.
Mano gaspadinel, pasirpink su siltesniu apdaru vaikiukams: suveizti, sutaisyti
autus, pirstines, gana sdti rankeles susinrus!
Kaip ligi siol apsidar be mans, teip tropys ir rytoj. Bene as juos kelnms
vilksiu? atsov pati.
Vilkti niekas nepraso, tar sragiau Petras, bet reik sutaisyti, sulopyti,
paduoti ant to gaspadin. Ko gi parjai, kad teip nenori n pirstu pirsto pakeisti?
Kaip ne gda tokiai jaunai teip tingti? Mano matusel senel buvo, o zirk, kaip
dirbo: btumei nepaspjusi paskuo jos per slenkscius zargstyti, gautumei padelkas
kibties...
Mergos susilenkusios patyliais kukjo. Marc paniroms baltakiuodama
bambjo ir sniurksciojo kaip rkdama:
Ko cia nuo mans nori? Ko neissitenki koznu sykiu, vis t savo skrab
prikaisiodamas? Ar as tau siliaus, kad tu mane vestumei? Tau ne mans reikjo, tik
mano pining!.. Bene tu mane nusisamdei, kad prie darbo priveizi kaip koki
piemen! po nosies bambdama, vilkos kailinukus, siauts skepetu ir isjo pro
duris.
Supykusi bent drobuzius vaikiams parnes, pamislijo Petras. Reik eiti
padti suieskoti... Pamatysma toliau.
Kame yra pernykscios pirstins? paklaus merg.
Ant grd sukabintos, ant kartiks. Ten autai ir kelns milins, viskas,
davadijo Janik.
Isjs Petras ziri, klties durys uzdarytos. ,,Kurgi ji dingo?" pamislijo.
js prie varstoto, islenk paskutin burnel. Primirss drobuzius, m obliuoti,
grzyti, darbuoties apie pradtas slajikes. Sutemus tepadjo darb. Vakare susirinkus
seimynai vid, pasakojo, kur ir kiek nupirks misko. Tumet atmin apie apdar. m
zvalgyties, kur jo gaspadin. Ziri virtusi jau lov alkieruko. Uzsidegs liktarn,
gavo ieskoti vaikiams apdaro siltesnio.
*
Bdos, bdos, ne Kaldos; ateis Kaldos, bus tos pacios bdos. Teip ir
Kurmeliui: nors buvo bdos pries Kaldas, bet vis dar pus bdos, kol paprasta
seimyna tebebuvo. Nors seimyna ts metus kaip zydas ratus, lauk Kald, bet vis
senu papratimu apjo visus gyvolius ir apyvok. Atjus Kaldoms, Petras grzino
seimyn ant atenci met, o pati n vienam n zodzio; uztai n vienas ir negrzo; led
tik uztrjo Janik, nors ant kokios nedlios, kol kit gaus. Kiti visi isvaiksciojo.
Tumet savo varstot Petras n veizti nebeturjo laiko, ne tik dirbti. Negana nam
darbai, bet dar reik vazinties seimynos.
Vien vakar parvaziavo truput kaits ir kazi ko piktas. Zinoma, kaip be
piet, o cia vecer dar nekaista. Janik per dien apie sr, zygius truput pavlavo;
o gaspadin, prasikepusi kiausyns, bebrkstant jau valiojos lovoj. Pasidairs Petras
po vid, apmaudu nenurimdamas, m is ties ant pacios barties:
Ar zinai k, Marce? Kentjs as, kentjs, ant galo imsiu tave perti! Argi tu
negali siok tok darb nusitverti? Kad nenori darbo, tai vaziuok samdyti, bent as
negaisiu. 0 dabar is tavs kaip is ozio tekio n tauk, n plauk. Per kiauras dienas
tiksoti, ar tai grazu? Po biesais, kad btumei kiaul, bent papjauti galt! Dabar tik
mano gyvenim bjauroji as n seimynos nebegaliu gauti. Samdykis mergas!
nirss didziau sauk: storokis! Man mergos nepriguli. Jei nesamdysies dirbsi
viena. Pamatysiu, kaip tu begulsi, kaip Janik iseis!..
Papsk nos sau ir savo Janikei! Marc atsigulusi pusbalsiai bambjo.
Kaip ligi siol be mans samdei, teip gali ir dabar. Man cia rpi, kad tu negauni!..
Lsk sau nos...
Matyti, jog as nieko neveiksiu, ts Petras. Parsivesiu rytoj tv,
tegul jis pamato, katras mudu kalti ir kaip tu dirbi, tumet iskasys tau nugar!..
Po vecers, rymodamas sau vienas, Petras dmojo:
Kiek tai man troto, kiek sugaisties? Nieko nedirbu, nicnieko neuzdirbu...
Klebonas nebesulauks nusipirko slajikes: smikst man penkios desimtys!.. Vien ir
paskutin simtel gavau islaidyti algoms... Liuobu visada algas uzdirbsiu... Matusele,
matusele!.. Nebetekau tavs viskas eina ant nieko... Kad bent barts, po sunais! Ar
saks jai, ar s... murms po nosies kaip meska... Nezinai, ko jai trksta. Susinersusi,
susiraukusi, n su zmogum dorai nepasneks... Rodos, n niekas sneka, n nieko, o po
sviet kaip varp musa. Kur tik nepasnekink k, tujau ir spigins: ,,Kaip tavo pati
nieko nedirba, viena da, seimynai juoda putra, mergoms visi darbai..." Bene
prasimanzys, kaip paliks vicvienait?.. Pamatysma toliau...
*
Rytmet pabuds Petras gaidykste net nustebo: pati jau atsiklusi teip ankstie,
abidvi su Janike besisukancios aplink pusryt. Ir jis teipogi pasoks kaip svinta isjo
prie gyvoli. Nepaspjo apsiserti, kaip prisistat Kupstien. Kaipgi nepaleis liezuv
ant Petro, kad neuzniks barties:
Tu bedsninke, svietadzia! Susprogai islups nuo ms tokius piningus,
susprogai, sudei vaik! Uzvarinji, uzveizi darb! Ant galo mergoms apleidi! Kam
mei? Ko lindai prie ms, kad savo namie turjai? Naudos tau tik tereikjo! Mano
vaikas buvo pas mane kaip paukstelis kltkoj, salt vanden rankels nekiso, o tu
suoki j prie darbo! Ar tat jai kiaules serti arba karves milzti! Kame tavo seimyna?
Kas tu do gaspadorius lig sio laiko nenusisamdyti? Kad man bt doros mergos
nusamdytos, ne t kurv laikyti... Paci sunies vietoj laikai... as tau!..
Krito zodziai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirciai. Is pradzios
nelabai teperman Petras, potam nebesuman, kaip issizioti, ant galo pradrso:
Tesamdos pati, tesamdos, tar, kokios tik patinka. As to ir noriu, kad
pati sau pasistorot.
Ar tai anai vazinties? uzsauk motyna. siokie saltie bobai?.. Kur
dori vyrai, ne teip uzlaiko pacias! 0 prie tavs n piemens vietoj nestovi: vis
pasikands, vis bekremts... Liezuvio nesusivaldai, tu paleistuvi! Vaikas namie vietos
nebeturi mergoms apleidai...
Kokioms mergoms? Kaip cia apleidau? nedrsiai sporijos Petras. Jug
gaspadins visur dirba...
Tuo tarpu Janik, apsitaisiusi kaip keli, jusi tar:
Sudievu, gaspadine, ir tamstai, gaspador! K turi manim pasiksti, o
tamstai prikapoti, verciau galiu nusisalinti. Karvi nemilzau sryt n kiauli sriau,
gaspadins, zinokits! Sudievu!
Pal... palauk, trauk pusiau zod Petras: nesuman stabdyti ar ne.
Vot, ir tavo geroji, tavo vikrioji, sauk motyna, parod tau uodeg! Ir
ta parod, koks tu gaspadorius! Kad bcio bent per paukstel zinojusi, tu mano but
btumei kojos nekls! prorksmais garbst motyna. Sudei man vaik,
susprogai jos dal dar mazelel turi teip vargti!..
Koki naud, koki dal? klaus Petras atsikluinjs.
Ogi piningus nemei? cirksdama spigino. Ogi medegos kiek? Ar tai
nieko nerokuoji? Dykai mat tratinai per naktis... Ar tu zinai, kur tu gali atsissti? Kad
tik neliausies vaiko krimsti, mes parodysma, kame vagims vieta!
Kaip su kle galv dav Petrui, net akys aptemo.
0 katras didesnis vagis katras duodamas ima ar katras vogdamas duoda?
kaip atsibuds Petras paklaus.
Motynai vl kaip su purvais akis drb; pasivaipiusi tar:
Geruoju viskas gerai ir niekas nieko nezino; piktuoju viskas blogai. Verciau
paci laikyk pacios vietoj ir tylk, zinais, koks ess.
Petras susikrimts, o nelabai tesumodamas rieties, spruko pro duris. Atsidrs
prie savo varstoto, atsimin parsivezs liekarst ant sirdies skausmo. Istrauks
plckel, palenk por kluksni. Pasitvirtino truput ir, belaukdamas pusrycio,
pasirms dmojo:
Motyna atlkusi paskutin isriejo, paliko be jokios mergos... Ir gerai
pamatysiu, kaip suksis viena; nebesakysiu nieko, nors meska galv nutrkt po
kercias... Mergas prie mans prilygino... Kad bent t pus... n apmaudo nebt. Kas
bobas gali atloti? Bene tingjo mat teip ankstie lkti parsivesti motyn... ,,Ar tokiai tai
darb dirbti?", sako. Zinoma, ne tinginei; jai tik sti ir gulti... Tas biesas apsuko man
galv!.. Giltin apmov akis... Simt syki vertesn Janik!
Vl ant apmaudo lenk burnel.
*
Is po kietos ir tvirtos ziemos pavasaris labai spriai auso; kol trjo, trjo
saltis, bet kaip atsilo, tai viskas kaip is maiso islindo. Beveizint vandenys kilo, ledai
pleisjo ir plduro apsiputoj. Sniegas urduliais nubgo. Medziai apsipyl lapais,
zem apsideng zalumu. Saulel linksmiau kaitino, vjelis silciau pksnojo. Jei
kartais nuo ryt perbgo koks debeselis, slkdamas storais lasais, rodos, liedamas
sald pien, tai nuprausta zolel antra tiek isstypo. Miske, nuo jaun lapeli
purtindamas ras, vjas nesiojo visas puses meil pavasario kvap. Nuslinkus
debeseliui, saulel, linksmai svitdama, rodos, juoks dziaugdamos grazumu savo
pasauls. Pauksteliai visiteli subud teipogi dziaugs silima saulels ir koznas
ypatingai skelb savo dziaugsm. Negana ant oro, misko pilnai visokio ciulbesio ir
svilpesio, bet ir zems vabaleliai pagaliau skelbs kokiu bemokjo balsu. Vakarins
siltos miglos gaivino zems augalus ir smulkiuosius sutvrimelius. Kuzjo visa zem:
skrajojo pilnai ore, snabzdjo ir plasnojo po misk visokie gyviai. Upeliai apsiputoj
urduliais gurgdami plauk. Pievos papro zaliais viksriais, dirvos pajuodo noragais
sudraskytos. Zmons, pasmaginti visokiais grazumais, o labiausiai dziaugs, jog
gyvoliai, per ziem krimt saus pasar, dabar gauna minkstos jaunos zolels
atsigauti.
Tiek zmons, tiek gyvoliai, pauksteliai visi linksminos. Kurmelis tik,
nabagas, neturjo njokio dziaugsmo. Visas ziemos laikas perbgo jam rpesningai. Is
medegos, katrja pernai teip dziaugs ir dykai gavo, nieko neuzpeln, nes nieko
nepadirbo. Seimyn trauk kaip versius: is kur kok istrauks, nusamdys, koznas kelias
dienas telapojo; vl kok parsives, zirk ir vl isjs. Ant vazinjimos ir gaiso, o
namie vl visokie nepasivedimai: versiai isdvs, parseliai issalo, karvs kilnojos
kita prie sieto ir pasismaug; arkliai sukdo varna neprilest, negandojas ir
vaziuoti. 0 po darzines pasaras ciela pakg. Po kltis ir trob meska galv
nutrkt. Kur zengs, kur js, Petras apmaudais neliovs. Pati jo nmaz neatsimain:
valg uz penkis, miegojo uz tris; dar nemiegodama valiojos lovoj ligi valios.
Raginama prie darbo, murmjo po nosies, o jei kumet isgirdo nuo vyro sragesn zod,
tujau nulkusi parsived motyn, katra temp Petr, koznu sykiu naujas neteisybes
jam ismetindama, baisiai keik ir kaltino nedor vyr savo Marcels. Petras,
nesugebdamas su ja rieties, nusilenkdamas tankiau m gelbuoties su burnele ant
sirdies skausmo.
Vien ryt, isgins arklius misk, ant pavakars jo susiveizti;
belandydamas po tankmes, beieskodamas arkli, nugirdo netolimais kazi koki kalb
kaip verksm; klausos sustojs sneka. Prijs arciau, tankmj pasislps, klausos:
aiskus motriskas balsas klosto:
Kodl tu tumet teip nesnekjai? Bet ne! Visi, rodos, susimok kaip velniai
saukt: ,,Laim tau, laim! Bsi mylima, bsi poni, darysi, kaip norsi!" Kame js
liezuviai dabar, kad as kas valand asarose plaukiu? zlemb snekdama. 0
labiausiai tu mane sudei ant amzi teip, kad tavo liezuvis bt nupuvs!
Kuomi as tave sudziau? klaus vyriskas balsas. Ko cia prie mans
kabinjies? Turi duonos, turi ger vyr, dirbk, netingk, ir bsi gerai.
Petras, nepermanydamas gerai kalbos, zirjo pasilenks, kas cia teip baras.
Ziri jo pati su dvaro arkliganiu Pranuku. Prisispauds prie medzio, tvenkdamas
dsavim, su virpancia sirdzia grobst ausimis mtomus priesais zodzius.
Ar teip jau dabar? 0 tumet kaip suo lojai! rk Marc. ,,Kas mudu
perskirs? Myljau ir mylsiu! Tavo vyras mums nieko nepadarys!" 0 dabar? Slapstais,
gdies man akis parodyti! Melagis... Sudei mane! Kad nemyljai, kam gi apgauliojai,
kam gi melavai?
Kad bcio neleids tekti, o pats nems, tai galtumei rgoti. No, dabar
tegul bna teip, kaip sakai, jog per mano liezuv... Bet nutekai ger viet, uz gero
zmogaus. Kas tau do bda? Bk tik pati gera, mylk vyr... turi uz k mylti... 0 as
neturjau tau vietos.
Tiesa, kas do bda? zlemb Marc. Negaliu priprasti, negaliu sirdies
uzlauzti, negaliu n paveizti, negaliu mylti... Kas mans kumet bent paklaus ar
galsiu j mylti? Psta jo turt ir gyvenimo! Verciau, kad bcio akimis jo
nemaciusi... Dar tauzys: ,,Bk gera, dirbk!.." Bepigu tau neloti. Tu nezinai, kaip sunku
bti su nekenciamu zmogum! Nieks nemyla, nieks nemalonu, niekur sirdies
nuraminti. Per vis ruden gaudziau tave po misk tu vis slapsteis; per vis ziem
laukiau ateinant n aki neparodei. Dabar nejucioms uzklumpiau, o koks tavo
paguodimas? Tu, melagiau, ar teip zadjai?
Zadjau, kol atsikraciau nuo tavs. 0 po vesels ar nepasakiau aiskiai:
,,Sudievu, Petriene, paskutin kart, gyvenk besveika!.." Turi dabar visako... Neturi
dabar ko rgoti: esi naudos pertekusi, mokk tik vyr mylti...
Naudos pertekusi, mokk mylti... atkartojo Marc. Duonos, putros
pertekusi berods. 0 meils dav man vyras? Nors bent paklaus kumet mans: galiu j
mylti ar ne? Kaip as j mylsiu, kad tarp ms apie meil kalbos niekumet nebuvo?
Jis mans nemyli... Tavs, Pranel, negaliu uzmirsti: tu mano sirdyj, tu mano galvoj.
Prijauciu, jog ir as tebeesu tavo sirdy. Galim susieiti, galim po senovs meiliai
pasikalbti... Jug teip prizadjai...
No, po velniais, bobos protas! atsov Pranukas. Kam as ir kepur ant
galvos laikycio, kad tiek proto teturcio?! Lygu merg nebra ant svieto? Eik sau, eik
karvi milzti! tar ir, pams birbyn, klernat, ved dainos nat:
Ne tiek yr lankose zydinci zoleli,
Kiek yra ant svieto graziausi mergeli...
Marc nuraudusi sokos; spjov jo pus ir po nosies murmdama prapuol
miske. Pranukas dainiuodamas ir birbindamas styrinjo aplink arklius.
Petras ilgai dar stovjo uztirps ant vietos, zirjo placioms pries save, nors
nieko nemat.
Bet jis j atstat, vis vilt atm, pamislijo, gal atvirs prot?
Nebemislys niek?.. Pamatysma toliau...
Norjo nusiraminti, norjo uzmirsti, bet niekaip negaljo, nes ausyse aiskiai
skambjo zodziai Marcs: ,,Negaliu paveizti n sirdies uzlauzti... Duonos, putros
dav, bet meils nedav! Ar paklaus bent kumet galiu j mylti ar ne?.. Sunku bti
su nekenciamu zmogum, nieko..." ,,Teisyb, sunku", pripazino ir jo sirdis.
,,Neklausei jos apie meil, nepaklausei n sykio!" spigino jo paties sauzin.
,,Neieskojai meils n jai davei, nemyli jos!" tvirtino sirdis. ,,Tokia tingin,
nevaleika niekaip negali mylti!" sporijos galva. ,,Psta jo turt!.. Nieks
nemyla, nieks nemalonu!" ,,Cia tikra tiesa", pamislijo. ,,Verciau, kad bcio tos
medegos n akimis nemats!" sudrebjo (susipurtino) Petras. ,,Dabar zinau, dl ko
ana vis teip paniurusi... Mat myljo kit... Kodl man nepasisek?.. Ana pati, pati
kaltesn... Ne, jisai kaltesnis... melavo, suvadziojo, potam dziaugs nusikrats... Jisai,
Pranukas, uz visus kaltesnis..." Nugirdo jo birbyn. Rodos, cypdama saukia:
,,Neklausei jos, neklausei! Tavo didziausia kalcia!"
Visa gamta linksminos, tarytum juoks ir dziaugs grazybmis pavasario.
Dangus cystitelys zydravo aiskiai. Saulel svitdama kartu meiliai sild. Visiteli
debesys nuslinko pakalniuo rytmecius, katrus ten uzrm keleriopo dazo sviesi
orarykst. Vjelis jau guldamas ledva tik virpino jaunitelius, dar gelsvus, lapelius.
Petras nieko nemat n tmijo; atsidksjo ir uzsimerk, nes j prislg kaip
sunkiausis akmuo; visa kalcia nelaims sugul ant jo. Slg skausmas sird, maiss
galvoj ismetinjimai Marcs, nebeturjo n kokio spasabo dl nusiteisinimo, rods,
jog dangaus uzgrius ir kalnai uzvirs ant jo; rods, jog visa pasaul j pat kaltina,
pagaliau pauksteliai patys kaip sakyte sako. Raibasis strazdelis ant pat jo virsugalviu,
eglj, ciauskjo aiskiai: ,,Nieko nekaltink, nieko nekaltink! Tavo kaltyb, tavo
kaltyb!" Geltosnapis spokas svilpdamas tvirtino: ,,Teisyb, teisyb, teisyb!"
Garsusis budutis toliau miske spigino: ,,Tu tu tu, tu tu tu!" Meleta pridjo: ,,Pats, pats,
pats, pats, pats!" Lakstingalel mazelel ant daubos skardzio pleskjo: ,,0 teip, o teip,
tu pats, tu pats, kaltesnis, kaltesnis!" Varna lkdama ir ta krank: ,,Kapgis, kapgis,
kapgis!" Mlynasis balandis is ties supyks brkavo: ,,Perti Kurmel, perti rupz,
per nugar... brklys!" Margasis kikilis teipogi tyciojos: ,,Skamb Marcels cink,
cink, cink, cink, cink simtukai!" Lakn blezdingl skrajodama ant oro liezuv laid:
,,Nabageli, nabageli! Neglamzavs, nemylavs, nemyljs meils nenork!" Artojo
draugelis, vivirselis, virpdamas aukstyn, aiskiai, kaip is kuodelio, vyturo: ,,Tarei,
tarei man vis tiek, man vis tiek, by tik pininguota, by tik bagota! Turtus, naudas
turi, meils, laims neturi, neturi... Mat ne vis tiek, ne vis tiek" Pasipurts tetervinas
dar sioki toki rod mod dav ciulbdamas: ,,Parduok prast paci, pirk ger!
Parduok prast paci, pirk ger!" 0 ta vandens vistik, ar nesakyk tik rupzik,
braidydama po klan spigina: ,,Pliks paliks! pliks paliks!" Pagaliau tas kuisis, menkas
vabalas, aus prisilinds zyzia: ,,Broleli, broleli! Norjai rublelio, rublelio!"
Visi t pat tvirtina ir tvirtina, net ausys cypia Petrui. Atsizvelg saulel. Ta
merkdama tarytum sak: ,,Buvo mylti, vaikaiti! Buvo meils ieskoti, buvo klausti,
atsiklausti, buvo pamylti!" Klauss Petras, kas pakalnj dar sneka. Upelis
vingurdamas dauboj per akmenelius gurgjo tardams: ,,Rgok nergojs, pati neb
rankov, nebisversi! Pravercia Petrui, pravercia!.."
Niekur globos. Grobs Petras uz karstos galvos, kad neuzsidegt; grobs uz
skaudzios sirdies, kad nepersprogt. Atsigrz dar orarykst; rodos, anoji pamat
skaist veidel Janiks, geltonas kasas, rankas isskleistas, mlynas akeles merkiancias:
,,Eiks, eiks As tave priglausiu, as paguosiu..." Buvo ir jis rankas beskleidzis, buvo
bepuols prisiglausti, bet is juodulio debesies atsistojo tarp rstus veidas Marcels;
is panir zirdama, rodos, sauk: ,,Kelis sykius klausei galsiu tave mylti ar ne?
Meils man trksta, meils!.." ,,Meils troksta, pamislijo. Duosiu meil,
duosiu... mylsiu, mylsiu visa sirdzia..." Kur bus buvusi, volung cia pat aus
susvilp: ,,Meluosi, nabagai, meluosi!" Vr vl skausmas sird Petrui; atsidksjo
balsu: ,,Matusele mano, matusele! Ko nepatarei meils ieskoti?" Atsak rave varlel:
,,Tariau, tariau, tariau!.."
Vis ismetinjamas, vis persekiojamas, Petras juto, jog skausmas jo virto
apmaud. Kumscias gniauz, dantis tratino.
Isgrauz jums, rupzs! tar ir be atzvilgos nulk (skubjo) savo
prysinink. Ten, nutrauks nuo lentynos mylim savo baltak, lenk, lenk, lenk...
kol n laso nebeliko.
*
Per Sim Jud dideliai paklausais tra grazus jomarkas, o smet, ot, ir bus
grazus! Nors vakar lijo, pliaup per dien, po dirvas ir pievas klaniukai tikso, vieskelis
vienu purvu, bet is virsaus grazi pagada. Pries ausr zvaizdels teip linksmai riba, o
ausrin, rodos, juokti juoks. Mlynak ausra skleid balt savo svies. Rytmeciuose
vrs kaip akis is po blakstieno: matyti pirma baltym, potam vrs placiau, ir
pasirodo vyzys. Mieguosta, kaip akis panrusi asarose, virpdama svitjo nedrsiai
saulel. Kozname kalnelyj, kozname burbulelyj, kozname rasos laselyj atsimuso
simtais tkstantms zibanci spinduleli. Auksu, zemcigais apibyrjo visa pasaul.
,,Diena grazi isauso, bus geras jomarkas", teip dziaugdamos rokavo zmons,
koznas kuo anksciau taisydamos isvaziuoti, nes koznam desimtimis buvo reikal.
Uzaugo zseliai, prakuto visteliai, cibuls ir morkai, todl nelikos n bobos: kozna su
savo tavoru apsikamsiusi kaip vista perekl kitojo rat gale. Vyras antrame zegnojo
kumeles votegu ir zingsniais per purvynus pliausk miestelio linkuo. Reik grasio,
paskutin ksn nuo burnos nutrauks turi parduoti.
Rodos, dar ankstie tebra, o miesciukas jau picpilnaitis. Braido, tasko po
purvynus vyrai, o bobos ant vezim zvigina parselius, kvarkina vistas, su zydelkoms
riejas. Apie pietus saulel kazi kur uzlindo; rodos, debes nebuvo n balso, o lytus n
is sen, n is ten, pirma smulkus, pamazu, kas kartas sodresnis, ant galo pradjo is ties
pliaupti. Kupciens, atspiroms lakstydamos pro sal, kas kartas pigiau boboms besilo.
Vyrai susmuko karcemas; bobos is apmaudo pusj preks pardavoja savo tavor, nes
atbodo ant lytaus bestyroti.
Pragaiso grazumas jomarko: kitas pardav, kitas ne, kitas nusipirko, kitas ne;
apmaudingi vyrai, bob skraidinami, taiss keikdami atgal ant nam braukti.
Nesulaukus pavakars, jau miesciuke praretjo. Kvanksojo dar nuleid galvas arkliai,
pakinkyti vezimuose ir pasaliais pabalnoti t, katrie nusikrat boboms, palikdami
namie. Vyrams ilgesni reikalai.
Niekas, tepakvankso arklys, jis neverks ant tavo kapo! tramd vyrai kits
kit. Bene nustos lyti, ar velnias gali siokie vaziuoti?
Teisyb, niekaip negali.
Teip tvirtindami, kits kit vyrai statiniu murds po karcemas; jei pasienyj
uzklump kok zoslan, susisdo ciela eila; apsirk pypki dmais kaip pakuroj
sdjo. Kalbos maiss su zvangesiu plck, crk, skleinyci, skavimu apgirci ir
girtj. Blaivieji pypkes dm po kercias ir spjauds. Vienoj ertoj karcemoj,
primyniotoj asloj per sprind purvais, pilkoj ir tamsioj nuo dm, svaiginancioj nuo
smarvs ir drgms, tarp stacij asloj kumsjos Kurmelis. Batai per plastak purvini,
drobuziai varvjo ir garavo; kepur atsismauks, girtitelaitis slitiniavo, maiss po
vyrus. Du pypkoriai pas peci zirdami j kalbjo:
No, kad ir Petras jau prisikauss. Ot, kad pasileido gerti! Kol motynel
pritrjo, dar bent gi vyras buvo, o dabar? Zaras nusmuks, praleis visk per gerkl...
Zinoma, tar antrasis. Kieno geri nagai, to ir gerkl plati. Skrynes
kaip nulietas maciau pardavojo...
Koksai pirma buvo vyras!.. Kas gi galjo mislyti, kad ant to ateis.
Mat po motynos smercio ranka persimain, juoks antrasis.
Teisyb, persimain n gyvoli, n duonos nebeliko.
Ei, Berki, duoks puskvort! sauk Kurmelis, modamas su ranka, o su
antrja, kibs Zoliui apkakl, trjo. Gersi, rupze, mano pirsly, gersi!.. Kad tave
velniai! sutratino dantis, iskl kumsci, kaip mieruodamas duoti snuk.
Kercioj vyrai, pazvelg viens antr, prasijuok:
Mat pacestavos savo pirsl uz ger paci...
Ar pirslys kaltas, kad pats pasileido? atsov antrasis.
Zolys sukos, issikalbinjo neturs laiko, Kurmelis nepaleisdamas sauk:
Gersi, rupz!.. Ar mano pinig gailies? Dvi skrynes pardaviau... visitelius
pragersiu! 0 teip!.. Po velniais... gersi!
Berkiukas, iskls plckik su uzmauta baronka, antroje crka nusitvrs,
grdos per vyrus prie stalelio netol peciaus. Kurmelis vilko atbul Zol; atsidr
(atsirado) visi vienoj kercioj Kurmelis su Zoliu ir du susiedai, apie juos snekantieji.
A! susuko Kurmelis. Ir judu cia bevamps?
Ei, Berki, davai uz du auksinu plck... Tujau, nes kaulus sutratinsiu!..
cirks sutratino dantimis. Gerkit vis, rupzs!.. Po velniais... Sveiks, pirsly!.. rrru...
gerk... gerk ant Gorio, mano susiedo!..
Dkuo, dkuo, tar sveikindamas Gorys. Pirsl reik mylti...
Ar tamsta misliji, kad negeras? tar Zolys. Kurmelis is mano rankos
turi paci kaip cibul jau treti metai... Dabar sn kaip rubuil... Ot, ir siandien
supirsau kit por. Man vyksta... jau ir poterus atliko, nedlioj uzsakys.
Tiesa? dyvijos Gorys. K cia tokio supirsai?
Gerkit, po velniais!.. sauk Kurmelis. Piningai dar zviegia kisenj.
Supirsau Pranuk Stapuciuk su Kadaite Janike. Prie sio, sit, Zolys rod
Kurmel, uzpernai tarnavo. 0 Stapuciukas, js dvare beganydamas arklius, tiko
ponui. Dabar duoda jam medininko viet. Atsisuks Zolys Kurmel: Tavo
uosviai nabagai paliks be vietos per daug placiai m elgties...
Kurmelis, zirdamas baltoms, klauss tos malodijos. Pams piln crk,
vert sau dantis, uzsikosjo ir uztrosko, net akys pabalo. Krenksdamas, purksdamas
issirito pro duris. Atsikols sien, ant vjo kumscias gniauz, kazi k murmdamas.
Akys jam aptemo, gerklj smaug, ausys z, galvoj maiss, rods, jog viso misko
aktains ant jo griva, liezuvis stojo stulpu, nebegaljo apsiversti; tik dantis griez do
griez.
Nejau vid ir neeisiu n tavs leisiu. Dar valandel palkam. Jei neiseis,
paliksma, atsimuso Kurmeliui ausis pazstamas motriskas balsas.
Atsisuks t pus, pls sunkius blakstienus, veizjo, is kur balsas. Pirma
pamat purvinus pusbacius, padelkas, kreizus kvartgo, juodas pirstines, vilnon
skepet, balt skepetel... ,,Ai, skaistus veidelis... tos pacios! Tos pacios mlynos
akels!.."
Jan... Jane, sustings liezuvis negali prasnekti. Atsikosjs,
nusispjauds, atsipts klaus:
Jane, arrr... tiesa? Zolys... rup... meluoja... sak: pasnekk s s s...
nebeklauso liezuvis.
Patyljs valandel, ziri pusmirkoms, kodl niekas neatsiliepia. Janik,
uzsikvempusi ant pecio jauno vaikio, pasnibzdais aus kazi k jam snekjo. Kurmelis
sutratino dantis, nusispjaud; pasieniu prislinks arciau, m Janik snekinti:
Jane, arr... nepazsti mans... Sako, tu zadi tekti... Juk as negirts...
pasnekkim... as tau...
Kaip as nepazinsiu dds? tar Janik ir pabuciavo jam rank. Nors
retai tematau, bet neatsimainm teip dideliai, kad nebegalt pazinti.
Sako, tu zadi tekti ir Zolys pirsliu?
Je, nuteku, jau padavm uzsakus. Sit ir mano jaunikis, rod Janik
greta stovint Pranuk.
Kurmeliui per nugar kaip saltu vandeniu perpyl, pastyrusias akis dr
Pranuk. Tas pecius jam atsuko:
0, labai pazstamas! atmin Kurmelis. Tik trksta dar klernatos
dantis... Aiskiai atmin jo zodzius: ,,Bk gera, mylk vyr ir bsi gerai!"
Kurmelis, prislinks dar arciau Janiks, pusbalsiu paklaus:
0 ar tu tikrai an myli?
Janik prasijuok, bet atsakyti nebeleido Pranukas; nutvrs j uz rankos, tar:
Einam, matyti, kad nebesulauksma pirslio.
Tai sakydamas, Janike vedinas smuko zmones. Kurmelis zirjo, zirjo
prapuol. ,,Zolys rrupz...", norjo keikti, sutratino tik dantis. Stumdo zmons
praeidami; atsikol sien, dar stumdo. Slinko toliau pasieniu nuleids galv, akis
zemyn drs. Juto, kad j kazi koks sunkumas slgia ir spaudzia prie zems; ant aki
traukias juodas uzdangalas; rankos, kojos stingsta. Uzmirso Zol ir susiedus su arielka,
uzmirso ir savo arklius, vezim. Kazi kokie paveikslai maiss galvoj: Jans mlynos
akys, Marc juodais marskiniais, vaikas surgs... Ausyse skambjo aiskus balsas
Marcs: ,,Negaliu sirdies uzlauzti, negaliu n paveizti." Ant galo m klernatoms
griezti visoki dain natas, visokius sokius, net galva sukos...
Karcemoj Kurmelio draugai, kol istustino plckas, nieko nemislijo. Kaip
nebeliko arielkos, m Kurmelio gedauti. Belaukdami jo dar susimet ant pusbutelks.
Tuo tarpu pradjo brksti.
Kur tas ms Petras prapuol? klaus kits kito.
Jei beturjo pining, kitur geria. Ar nezinai?
Zolys vlek juoks savo jaunuosius pragans. Ir teip visi juokuodami slinko is
karcemos. Lauke smulkus lytus dulkino, bet teip sodrus, net nuo vis pastogi vanduo
ciurksliumi tiskjo. Vjas snioksdamas gainiojo lyt ir pilkus debesis. Gainiojo
teipogi ir zmones is jomarko. Taiss, pliausk po purvynus koznas jau ant nam. Isj
vyrai zvalgs Kurmelio. sispytrjo jo arklius rinkoj; susipainioj, galvas nuleid
kvanksojo ant lytaus. Zolys greitesnis nubrids ispainiojo ir privaziavo arciau
karcemos. Susiedai teipogi strliavo apie savo pabalnotus arklius.
Kurgi dingo tas Petras? gedavo visi. Cyst jau brksta. Jis girtas... kaip
jam reiks parvaziuoti?
jo Gorys uz karcemos galo, mazne uzlipo ant Petro.
Sit, kame tas judosius! susuko. Uz msl krvos uzvirts!.. Visi
supuol m draskyti Petr, kelti nuo zems. Kurmelis pabuds vart pabalusias akis.
Ausyse dar klernatos griez. Prie to dar prisidjo garsus balsas baznycios varpo,
saukiancio ant poter. Zvalgs atsistojs Petras, pilkavo visi pasaliai tiek zem,
tiek dangus. Lytus su vju sniokst, o Kurmelis drebjo nuo salcio. Isbudo, truput
prablaivo, pasitais dirz, kepur; nebra pirstini uz ancio n votego ant vezimo.
Einam vid, tar Petras. Bene rasiu nors voteg, o pirstines velnias
jau pam... Ant apmaudo ir salcio isgersma dar po burn.
Zolys pagatavas, bet Gorys nepaleido Petro: sugreib kazi kok voteg ir var
ssti vezim. Betemstant apgraibais ispliausk namo visi po kits kito. Petras
isvaziuodamas dar ant Zolio sugriez dantis. Raitieji spriau nubasnojo, o Kurmelis
kitojo susirengs rat vidury; arkliai vilkos koja uz kojos viduriu kelio.
Ko as cia turiu skubti? Kas mans laukia? Nebent Cimbalis? dmojo
Kurmelis. Pardaviau dvi skrynes uz septynis rublius. Visitelius pragriau, n
Kazeliui abarankos nepamiau. Dar mazas... neismano... Kad bent kada pasibart: ,,Ar
tu vyras, ar tu velnias, kam teip geri? Kam visus piningus prasprogai?" kaip svieto
bobos apibara, aplojoja vyrus, o si ne: jai vis tiek, nors paskutin balakon pragerk.
Teisyb... Jai niekas nemyla, niekas nemalonu, n vaiko nemyli, be jokios sirdies... Oi
tas Zolys prakeiktasis!..
Stojos akyse Janik su Pranuku ir supuvusi troba Kupsci.
Isdulkins, asl issausins, langus nuplaus... Ot, kad teip galt mainyties!
Atiduocio visitelait naud, vis gyvenim, eicio misk, supuvusi trob prie Jans
Kazeliu tik nesinas. 0 cia mano viet Pranukas... Turbt ir Marc atsimainyt, nes j
mylt... Zenatv ligi smercio... brrrum! susipurtino. Sako, kitur maino pacias arba
vyrus... Kad mane kokiai cigonei mainyt? N ta nebt tokia... Jau kaip as j
uzlaikau ir myliu!..
Vjas susvilp pat aus: ,,Ne sirdies, ne sirdies meile!.."
Kurs nieko neturi, nieko ir neiesko... Bepigu... apsizanij bus laimingi.
Stojos akyse Zolys.
Nelaim mano, nesusijau anksciau: bcio girds, girds, kol bt
nusprogs, sutratino dantis. Kam jis anuos supirso?.. Ar tai jis?.. Anie, matyti,
jau mylis... vl dantis sugriez.
Arkliai apsistojo, Cimbalis sulojo ir cypdamas gerinos. Petras atsities: tamsu,
nors ak durk. Ritos is rat sustyrs, drebdamas nuo salcio; apgraibais numaust
arklius, suleido kt. Pavalkus patsks pagal vezimu, kturo vid. Troba nesalta,
tik prirgusi neskaniai. Petro rankos sukimbusios, kiek brs degtuk, tiek uzgess ar is
nag islks. Marc knarkia lovoj. Seip teip uzsideg ziubur. Ant stalo apipilta bulbi
ir kokio mirkalo torielka pastatyta.
Tai mano vecer, pamislijo. Bulbs ir mirkalas uzsals... Kad teip
kokio karstimo torielkel... brrrum! suvirpjo.
Sukiumjo vaikas lopsy. Petras lenks, norjo apkabins vaik pabuciuoti, bet
tvaigas toks pasoko, net atsitraukti turjo.
Marce, Marce! zadino paci, vaikas neviezlybas, kelkis, apvalyk...
Marc, virsdama ant antro sono, sumurmjo:
By tik nekrok, tekirmjie.
Atsisdo Petras ant suolo, truput apdrungo snaudulys apniko. Nusivilks
burnos, klojos ant galvos, ir su kailiniais virto ant suolo. Dar atsiguls sauk:
Marce, Marce! Motyn! Ar zinai naujyn? Klausykis, ar miegti?
Pati atsiliep.
Tavo tvai nebeturi vietos ponas ismet. j viet deda Pranuk, savo
arkligan, o tas zanijas Janik, kur pas mumis buvo... Uzsakus jau padav...
Paskutinius zodzius sakydamas jau uzsndo. Marc pirmj zodzi isklaus
snausdama, o paskutinieji kaip elektrika uzgavo: sdos lovoj, zvalgs mieguostoms
akimis, virto vl gulti, verts ant vieno ir ant antro sono, miegai kazi kur tolie
nulakst. Petras knark. Marc atsikl, nuval vaik, paguld, palingavo; atsisdusi
ant lovos, rymojo pasirmusi: kart svypsojo, kart asaros nulasjo; vl atsidksjusi
guls ir vl sokos, svypsojo, pakaitais asaras brauk. Nusimalsiusi truput, dmojo,
dmojo iki pat gaidzi miegas niekaip nebegrzo. Laikrodis ismuso tris. Sokos
Marc, atsidksjo, pazvelg Petr, isjusi suzadino seimyn. Sujusios mergos
trob, susisdo verpti. Suvirko Kazelis. Marc, ismusi is lopsio, apvilko baltais
marskineliais, buciavo, glaud prie savs ir vl buciavo, o jos asaros lasjo ant vaiko
burnels. Numalsiusi vaik, paguld lov ir pati greta atsigul. Vaikas uzmigo, o
Marc, pasokusi atgal, liep mergai nuvalyti stal ir kurti ugn, kaisti pusryt. Mergos
pazvelg viena kit ir prasijuok: ,,Kieno cia suo pasikor, kad ms poni tokia
gaspadin?" Marc rymojo ant lovos. Visokie paveikslai ir atsiminimai maiss po
galv. Stojos akyse Zolys.
Velnanesis, pamislijo. Kam jis anuos supirso!.. Kad jo liezuvis
nupt, kaip man kad lojo!..
Vl Pranukas stojos. Rodos, girdi jo zodzius: ,,Visako pertekusi, bsi poni".
Rupks kailis, pamislijo. Tepaveizie dabar to pertekimo tujau visk
prasprogs.
Pazvelg vyr.
Pzro smotas! pamislijo. N jis man sakos, kiek is kur gavs n kiek
pragrs... kaip svieto vyrai, kad pries paci nieko neslepias.
Vaikas suvirko, apsikabinusi buciavo:
Kazeli, tu mano mazeleli! Tvas visk prasprogs, vis girtas, vis girtas...
Nors man nieko nesakos, as dlto matau, kad gyvenimas nusmuko. Kol tu uzaugsi,
nebeliks nieko...
Pazvelgusi vyr, pamislijo:
Ant pliko suolo guli... per dien neds... Atsikls vl prie darbo kalv...
Kazin, ar smot vakar pragr?..
(1896-1898 m.)
ToIylis
Lytus ir lytus per kiaur dienel! Tarytum niekumet nebebus giedros: apsiks,
apsikniauks dangus is vis pusi. Vjas vakarinis, debesys dumia ir dumia rytus,
smulkiais lasais vilnydami lyt. Nors smulks lasai, bet teip sodrs, jog zem visa
pasruvo vandeniu; ant smiltyno labai giliai smuko pda, ant velnos teipjau padrko, o
ant kietai suvazinto zvyryno klan klanai tvaksojo, ant katr burbulai plduro, kur
lomelse viena lite vanduo tyvaliojo.
Tokioj darganoj neskrajojo ant oro n pauksteliai klitojo papr kur po
slapiu lapeliu; namins vistos gzs pastoges, su didziu reikalu tik ant kutnojimo
gaidzio prie slieko brido pasikaisiusios; balandziai, sulind ciukur, brkuodami
pess ir buciavos. Antims tai berods gadyn! Kvarkdamos purvinos klumpinjo,
skubjo is vieno kit klan, kozname turss ligi pat aki. Zmons darbininkai
negaljo darbuoties po laukus; koznas pastogj s t knyburo, tik kur ne kur matyti
vyrai pasirait brido panciais, brizgilais nesini. O tie piemeneliai vargdieneliai!
Aniems nepagados nra; suslap, susliur cizinjo apie savo bandel.
Ant vakaro vjelis truput nusciuvo, lytus praretjo, nuslinko debesys rytus,
vakaruose, pakrastyj debes, raudona saulel leisdamos atsiveizjo; priesais, antrame
pakrastyj dangaus, aiskus kampas voraryksts pasirod, valandl nusvito visi
pasaliai, netrukus saulel uzkrito uz misko, vorarykst isgaiso. Progiedruliais, tarpe
debes, kur ne kur zvaizdel spykteljo. Piemenelis birbyne subirbino, bandels
barskalai ant nam barskjo. Sodne medzi sakos nulinkusios varvino nuo lap
vanden; pksteljus vjui, sukrutjo medziai, ir vanduo nubiro lasais ant smiltynuot
takeli.
Sodno gale, nuo siaurs, dvi tankios eglins eilos, tarpe kelias nugrbstytas ir
smiltinus isbarstytas, o nuo siandienykscio lytaus truput pabliurs; gale tos lycios,
tankiame keryne, suolelis, o priesais ant stulpelio apskritas akmuo uzmautas. Ant to
suolelio tankmj atsisdusi jauna mergel graudziai verkia.
Mnuo patekjs, prasilenkdamas pro debesis, zirjo per sak tarpus, tarytum
nordamas paklausti: ,,Ko tu, mazele, verki?" Vjas, pksnodamas staciai jai veid,
draik ant kaktos gelsvus plaukelius, tarytum nordamas atvsinti raudonus
skruostelius, uzkaitusius nuo asar, per anuos rietanci. Krtin jos kilsavo skausmu
ir giliais dksavimais. Rankeles sinrusi nuleido skreit, zydras akeles, storai
asarotas, dr toli toli zar, bet n zvaizdeli tenai nemat, gilmj omins stovjo
gyvai paveikslas vyriskio sudarios stovylos, garbanota ciupra, zydroms akinus,
rausvais uostais ir barzdele; apie j nuosirdziai mergel dmojo:
Kelint vakarel laukiu cia ligi vlumo! Jo kaip nra, teip nra... Is pradzios
visumet pirmutinis mans lauk arba atbgusi tuctuojau pajusiu besokant per tuinus.
Apsikabins karstai prispaus prie sirdies... arba atsiklaups priesais po vien pirstel
rank isbuciuos... O t zodeli jo meilumas! Niekados neuzmirsiu, kaip sak:
,,Zoselyte, tu mano sirdelyte! Uz viso svieto grozybes grazesn, uz visas
brangenybes man brangesn, uz visas saldybes mano sirdziai saldesn, uz visas
zvaizdeles ant dangaus mano akims skaistesn!.. Be tavs negaliu gyvu bti, vienos
dienels nedatrcio tavs nemats!.. Tu mano sirdies patiekel! Kaip as tave myliu
neispasakytai ir mylsiu ant amzi!.. Jeigu as tau meluocio, sak, kad mane toj
valandoj perknija nutrenkt arba kiaura zem praryt! Tegul gyvas pekl kriscio!
Zegnojos, pono Dievo vard sauk, brostvas buciavo! Kas gi netikt tokioms
prysygoms? Kas galt ir pamislyti, jog tai gal bti melagyst!
Susnabzdjo sakos, Zos kaip is miego krusteljo, apsizvalg nra nieko.
Vlek apsipylusi asaroms dksavo:
Dievaliau brangus! kur as dabar dingsiu, jei jis pames, neims mans!..
Lenkias dabar is tolo, negaliu n pasakyti, jog kozn vakar cia jo laukiu. Pirmiau
vienu pazvelgimu, mirkteljimu susirokavom, o dabar n zodzi mano nebesupranta!..
Gal ko pyksta? Gal as kuomi jam nusidjau? Bet kam teip reikt mane varginti,
mano sirdel gildyti? Argi negalt staciai man isrgoti, jei kas netinka? Argi as jo
neklausau? Uzgyn sokti, susirinkimus vaikscioti, neleidzia dainiuoti, pagaliau n
snekties su niekuomi neleidzia... Visk klausau, kozn uzsakym ispildau... Per tai
visi pradjo juokties, pirstais mane rodyti... Neatbocio nieko, bile tik jisai mylt...
Bet, nelaim mano, matau jo meilj didel atmain.
Mergelei asaros kaip pupos rietjo.
Perspliojo, teisyb, mane poni ir gaspadin, kad neuzsitikcio n kokiam
vaikiui. Lindo keli jau pirma, pagaliau ir pats ponas lindo, kur uzpuldamas, ne tik
burn ir rankas buciavo bet nuo vis laimingai atsikraciau, nes n vienas nesmego
teip giliai sird!.. O ToIylis, nors n vienai mergai netinka visos j peikia, ir as pati
girdziu ir matau, jog keiknas ir uparocas, dlto nieko nemacija. Mano sirdel kaip su
lencigu prikaust prie savs, tegul visas svietas saukt, jog nebus jisai geras paciai,
neatbosiu nieko, bile tik imt, storocios is visos isgals nulenkti, slaugyti, klausyti, o
mylti be galo... Ir jis mane tumet myls, nors neturtuose vargcio, visako netekcio,
bad pakscio, tropysiu vis nukentti, by tik j mylti gaucio!..
Mylti... dmojo mergel, kas man uzgins mylti? Nors ir pamest
jisai mane, as galiu sirdyj mylti... Bet kur man reikia dingti pamestai? Matusel, kaip
man yra sakiusi: ,,Dabokis, vaikaiti! Jei tu kaip pasidarysi, nepasirodyk man n ant
aki, issizadsiu ant amzi! nepriglaus, nepasigails matusel, n guodzioties
jai negaliu! Pulcio prie ponios, ir ta atstatys... Tlyd isgins! Sakys: ,,Ko neklausei
mans! Kur gi tumet dingsiu? Nieko neveiksiu, niekur globos negausiu... jei bent
smertis susimyls, greiciau prispt!
Sukliko pelda ant pat galvos mergels. Baisiai nusigandusi, pasoko ir be
atzvilgos nubgo namon.
*
Siltame, prikvepintame pakajuj, auksuotais abitais ismustame, stovi apskritas
stalas, viduryj blizgancios aslos apstatytas minkstomis linguojancioms krasms, ant
vidurio stalo lempa sviesi kaip saul, nuleista nuo lub, kybo ant svintanci lencig;
pus stalo apmesta pluokstais laikrasci. Atsisds gale vien lakst skaito ponas.
Ciupra jo stacia, juoda, spindinti, kaip susmalinta, akys didels kaip vabols, k
pazirjo, rodos, t su iesmais perdr. Vyras jaunas, raudonas, suraitytais uostais,
linksmaus veido, grazios stovylos. Poni teipogi skaisti, baltai raudona, mlynak;
geltonas karciukas, garbanotas, paprentas ant kaktos; eila zaibuojanci akmenaici,
auksu numazgyt, spinduliavo po jos kaklu; kreizuoti, ispustyti rbai varz liemen;
mazelelis laikrodelis, pasietas ant aukso lencigelio, kybojo ant krtins; ant rank
teipogi uzmautos auksins rinks. Veidas, nors storai apdulkintas baltais milteliais,
vienok nurod per smot vyresn uz pon. Dvi mazos panelyts, papuostos kaip
llyts, bovijos ritindamos ant stalo auksinius ziedus; anas dabojo nebe jauna jau
aukl; mazoji pradjo kazi ko verkslenti. Poni, pasizirjusi laikrodel, tar auklei:
Laikas panytms jau gulti! Veskis miegamj pakaj, uzdek zalij lemp,
pasauk Zos, tegul pataiso joms patalyn.
Kazin kaip t Zos reikia dasisaukti?.. Asarojo, sniurksciojo ciel popiet, o
vakare kazi kur prapuol, turbt uzmigo kur lindusi... Bepigu jai... O man n
valandels pailsio nra turiu bti kaip prisieta, prirista, nujo aukl bambdama,
vienu nesina, antru vaiku vedina.
Poni surinko ziedus, susimaust ant rank, atsisdusi snekjo:
Vienos nelaims su toms mergoms! Kaip ir ta Zos: ligi siol berods zodziui
vietos nebuvo uz jos darbum, o dabar cyst pasileido. Liepk t dirbti, zirk kitk
bedirbanti; sauk paduoti k, zirk kitk beduodanti... susimaisiusi, kaip paklaikusi,
tarsi simyljus... Turbt kas norint apsuko jai galv arba suvisu apgavo. Prakeikta t
vyr mada: zanotas ar ne prie jaun merg kimba kaip smala prie tekinio ir cyst jas
ispaikina.
Tai sakydama dabojo, kok spd padarys jos kalba ant pono. Tas
tebeskaitydamas jau pradjo svypsoti, mets popieri, galv kinknodamas, juoks:
Ciapa tu, ciapa! sako poni, uz pirmo tavo zodzio supratau, k tu
nori sakyti. Lygini mane prie tokios siukslos! Ant to stelgdamas, argi as nerascio kiek
tiek vertesns? Bet as ne toks zmogus, man to nereikia... Simtais merg, nors
graziausios, tevaliojas po koj n viena neprikibs n is kelio mans neisves... Ar
nevalnu ant juoko pagirti, katra grazi? Bet is ties kad pradt kokia lsti, maucio
zand, net apsilaizyt!
Juokdamos abu ponai buciavos.
Patrauk skambal. Ant to balso tarnas, aukstas, padorus vaikinas, bgs
paklaus:
K poni liepsi?
Zos saukiau, ne tave! tar poni.
Nra jos, aukl sauk, ieskojo niekur nedasauk; turbt nulk prie
ToIylio, juokdamos uzbaig tarnas.
Ponas tam akis dr. Poni dyvydamos paklaus:
K? Zos prie ToIylio laksto?! K tu cia plepi?
Teisybe, poni! simyljo merga, prisikabino be malons prie to vaikio,
rkdama, kaukdama paskui jo laksto, tas n atsikratyti nebegali.
Poni, kraipydama galv, uzsideg zvak ir pro duris nusines:
Gali eiti gulti! pasak ponas tarnui.
Pats isjo. Karidoriu eidamas subarskino vienas duris.
Esu! atsiliep viduj.
nesk man salto vandens.
Palieps ponas jo kit pakaj. kandin paskui jo nes Zos vandens
skleinyci. Pastaciusi ant stalelio, spriai grzo atgal. Nutvr ponas klb bganci
Zos, greitai tylomis kalbjo:
Vot, tu melagele! Sakei: ,,Nemyljau n vieno ir nemylsiu!" ToIyl mat
gali mylti, o mans ne! Bent pabuciuok!
Zos sukdamos kaip stums pon krtin nuo savs, net pasisliejo.
Salin! susuko, ne man lygus esi ir nekybinkis, ne syk sakiau; o kad
neklausysi, tuoj pasakysiu poniai.
Cit tu, ozka! Tylk, draud ponas Zos islekiant pro duris.
Patsai, uzsidegs zvak, nujo apzirti savo vaik. Kazi k patyliais
pasnibzdjo auklei, ta, nieko neatsakydama, palinkciojo tik galv gerai, gerai.
Poni, ssdama pries didziaus veidrod, vyturo plaukus ant popiereli. Zos
tais patalyn. Poni pirmoji prasneko:
Niekados nesitikjau, kad tu btumei tokia paleistuv, kaip dabar
persitikrinau. Argi tau ne gda lakstyti paciai prie vaiki? Laim dar, jog ponas
neuzsideda su jumis, o kad tik an juoko pakybint, po tam nebeatsikratyt. Begds,
paleistuvs! Dar syk islk tu vakare, tlyd isvarysiu nuo savs arba apsksiu tavo
motynai! Isgirsi tu, ko negirdjusi, arba ispers kail, tumet n vaikiai neuzstos. Ana
praso mans valdyti tave, o kad tu neklausai, tesizino, pati tevaldo! K tu misliji?
Ieskoti sau nelaims? Vaikis greit tave apcydys, labiau toks, kaip ToIylis akylas,
buvolas, padorus. Jisai ne tau lygus, n tave paims! O kur tu potam dingsi? Kas tave
priglaus? Katr tu pakaltinsi? Tas paniekins tave, pasicydys, ir k tu jam padarysi?
Koznas tave pakaltins, niekur globos negausi, niekas nepaguodzios, nes, po teisybs,
mergos visada pacios yra kaltesns kaip vyrai.
Poni snekjo ir snekjo vis t pat, nors Zoss seniai nebebuvo. Ta, apjusi
savo darbus, uzsidariusi savo kambarelyj, krito kryziumis pries Dievo mk,
uzdykdama nuo verksmo, sauk:
Dieve mylasirdingiausis! Susimylk, priimk mane juod zemel, suvalyk,
uzdenk mane nuo svieto aki, gelbk nuo pikt liezuvi, si pat naktel atimk man
gyvyb!..
*
Stainj, purmon kambaryj, susirink dvariskiai kartas los, ir los is pining,
is butelio. T nebetekus, is siercik. Pakyrjus, met kartas, juokavo:
Uzteks, pakako jau kartas... sak laucasis. Bepigu bt negriezti su
mokanciais, o js n vienas nemokat. Vot, kaip as buvau prie kniazio Bibikovo,
bdavo, susimesma ant kart, nzsikaisma samovar, cukraus, romo ligi soties,
uliavosma, duosma gar per kiaur nakt. eis ir mergos svockos, pakajavosios,
issipaisiusios, tai moja poctienija! Kad prie mans kibo kaip musls prie medaus!
Viena panie TeoIil, kita panie TeoIil!..
Kazi kas vaikiukas pusbalsiai pamtojos:
Viena PantoIel, kita PantoIel!
Ar tu, durniau, misliji isrodziau kaip tu, ablaucha?! Dabar tad
apsileidau, o tumet issipomadavojs, issiperIumavojs, gelumbtas, kaliosuotas, ciels
ponaitis...
Je je, juoks tas pats vaikiukas. Ponaitis Kalesds!.. Ponaitis
Kalesds!
Mauci, rapucha! susuko laucasis, sukin sin!
Ir vl lengviau ts toliau:
Ne tik slzankos, bet ir pacios pordos seil rijo, kaip buvau prie grapo
Suvoro. Pats buvo senis, o pati jo jauna, kanecniai buvo uzsistaciusi issivezti mane uz
gronycios. Sak: ,,Durniau, nebijok, apscslyvysiu as tave!" Nusamd potam baron
Ion de Fleury, isvaziavom Nizna-Gorod, is ten Paryzi. Viena kupcien, nasl,
buvo uzsimaniusi tekti uz mans... bagota, milijonerka! Kad nebt buvusi rusk,
pevnai, bcio apsizanijs. Kiek as esu jos tabako surks! Paimsiu is kromo, norsiu
uzmokti ,,nie nada, nie nada", sauks is tolo. Zinoma, reik turti poznan, reik
atvitoti, ir as vzajemnie tankiai j pacestavojau... Buvo pining, buvo is ko ir gerti.
Ant baliaus prie grapo Naikino, jisai isdav savo miskuose cesarsko palevon...
Ciesorius sdjo sau miske ant krslo, o ciesarska svita ir senatoriai varinjo ant jo
zvris. Kaip tik zvris koks kyst, tujau ant tikslo pastatytas liokajus smakst ir
pakiso desoriui uzprovyt gatavai strielb. Tas paukst ir nusaus uzvaryt zvr. K tik
nepersov Vilniaus gubernatori. Jisai uzvar ant ciesoriaus lap ir pats susitps
ziri, kaip saus. Tik ciesorius paukst! lapei uodega nulk, o sratai visi sulindo
gubernatori; turjo potam darbo, kol islupinjo sratus. Mumis sesis liokajus suskyr
slzyti pietams stal. Pasirdm po Iormos juodais prakais, baltoms kelnms ligi
keli, poncekos raudonos, uzraisiotos mlynoms stanckoms, su kukardoms zemiau
keli, ceverykai pariski, geltoni, stosovani, kepalusas po pazasties dl Iormos... Kaip
lls vaikiukai visi, o as uz visus cuinesnis. Ministras vnutrenich diel perveizjo mus,
iskrat teip sragiai, jog ne tik peilio, ale n adatos nevalnu prie savs turti, ant
prysygos mus var prie seno barzdylos popo, tumet uz tris dienas slzmos gavom
zaploto nuo ciesoriaus po penkis rublius... O k padarysi, vis uzdarb. Ir t pats
ciesorius neturjo, nuo gubernatoriaus pazyciojo. Man ciesorius, tapnodamas pet,
sako:
Ti, vierno, zmudiak?
Da, zmudiak, tolko dvorianin, atsakiau.
Vizu, vizu, cto ti krasiv! A bil ti v Krozach?
Da, tocno tak! Bil!
No, kaip as pradjau pasakoti, kaip ten buvo, kas ten djos, ciesorius tik
pecius trauko do trauko, zirdamas gubernatori kaunisk. Tas man kloniojas do
kloniojas, kad nebepasakocio cielos teisybs. Kit syk su tokioms voznioms asaboms
perstavojau, o dabar lindau cia prie js kaip kok urv, n pinig nebeliko ir pats
cyst apnokau; nebepazint n miescionkos.
Dabar ir vienos Zoss uztenka! tar senis purmonas jau snausdamas.
Kaip yra sakoma: jog suo is bado da ir vaboles, teip ir man Zos. Kad
vertesns, geresns nra, reik ir tokios uztekti, kol pakyrs. Potam spirk sal ir
vabank!.. Kiek jau toki esu perleids, ne Zoss bestovinci! Bet paslusi ir turiu
scst ant merg! By tik as pamislijau ant kokios, galiu is kalno sakyti, jog jau mano.
Scst, scst! atkartojo purmonas. Tamstai berods scstis, o tai
mergelei amzina nelaim.
Ko norjo, to dastojo, atsov ToIylis.
Bene per gvalt ir prisimet meil, tik ir tamsta pats turjai mazdaug
snekinti.
No, ant to stuka man liezuvis! Dalikatniai, mandriai, kaip imsiu
komplimentus snekti, malonties, ne tokias kietas ir mandrias subalamtijau
nesuskaitomai syki! O Zos kas tai man znocija! Vienu pirsto pamojimu prikibo
kaip smala prie tekinio.
Uztat tok nekalt kdik ir negali spardyti sal, jei su savo mandriu, kaip
giries, liezuviu pritraukei jos sird, nereikjo apgaulioti, nes tamsta vyriska galva ir
ne jos metuose beesi. Ne stukos susti jaun vaik ant viso jos amziaus, reikia ir
savo sauzin pazvelgti.
Ka, ka, ka! susijuok ToIylis. Dar sumnen, sauzin dl mergos! Man
kepur do kepur, o ana tekirkinies kaip kat kur uzpecky! Ar as nemaciau! Ir Zos,
bdavo, ateis pliusk, tai su tais palkusais soks, dainiuos, dracysis, zlastis mane m.
Pastanavijau mano Zos! Beveizint nustmiau visus parselius... Vot, dabar stuka:
ani tibie, ani minie! juoks, kvakjo. Zinos nabag, jog as ne jai lygus.
Vaikiukas, kur pirma pamtojos is gyrimos ToIylio, dabar nusispjov deln,
kepur pasmauk ant pakausio, israudonavs kaip gaidys, net akys jam zaizaravo.
Atsistojo priesais ToIylio, sugniauzs kumscias ziopt, ziopt, n zodzio neistar,
rodos, liezuvis jo sustingo. Visi pradjo juokties. Tas pro duris, uz dur sukeik,
subrkavo... m arklius serti, o sau asaras brauk do brauk su rankove.
Troboj bepasiliko vienudu ToIylis su purmonu. Tas vlek pradjo:
Ar zinai, p. TeoIyl, jog nelabai ir tegali lyginties prie Zoss! Tik anai dabar
bda, kol perglabos motyn, o dl kitko n kokio stroko. Vyras jai atsitiks, nors ne
tujau, nes jauna ir tebra. Turi tvo palikimo kelet simt, jauna, grazi, prie to siti
graziai moka... Ismintingas vyras jos nekaltins, nebrokys... by tik bus piningai. Dabar
tiktai nra kam uzsiimti, cia tamstos garbanas galt sivelti uz apgavim.
No, naujyna! Merga man padarys k! Kiek yra atsitikim, jog merga su
vaiku atsistoja prie slibo, vaikiui kit beimant. O k gauna? Klebonas uzdaro pirmj
kiaulinink, kol su kita suvinciavoja, merga ir pauosto spyg!..
Su klebonu kita! sako purmonas. O kad teip kas motynai patart...
kist advokatui koki simtin, teip graziai sivelt ponaiciui kailinius! Cia bepigu:
gera prova. Merga met gal septyniolikos, o preiksas daugiau kaip antra tiek amziaus.
Kaip tik avin sdas nukirpt. Dl mans zinokis, o is tikros ant zenatvs zirk.
Motyna dar nenort uz tamstos leisti, ana vilias isleisti uz gyventojo kur zem.
ToIylis, padmojs valandel, paklaus:
O kur tuos piningus motyna laiko? Turbt ant procento ar bank kur
duoti?
Kur tau ana duos ant procento, tokia kytra boba!
Turbt prie savs laiko, slepias, niekam negirias turinti... pagaliau n Zos
nezino, tik mano pati, kaip jos giminait... Jai parodziusi ar penkis simtus, sakanti:
,,Zoselei tvas paliko, kaip nuteks, atiduosiu."
ToIylis tyljo, purmonas, uzsikrs pypk, vlek snekjo:
As nesuprantu sios gadyns vaiki meils... Nieko daugiau netyko, by tik
prilsti, by tik apgauti! Kokia ten nebt merga, be kokio skyriaus... Ir tuomi giriasi,
dar didziuojas... PIu! kas ta do meil, po velniais!.. Kit syk, kol as issiskyriau paci,
bdavo, patiks kokia merga, zirsiu is tolo, zirsiu ir seip ir teip, kamantinsiu, bet
jai to neparodysiu, jog ana man patinka... Truput k pasergsiu ant jos koki kliaud:
idi siebie k ciortu!.. Be jokios nuoskriaudos ir be priekabs... O pazins sit savj kaip
simyljau, tai n simts velni nebt mane nuo jos beatitrauks... Pagatavas vanden
ar ugn sokti, by tik jos sird pasiekti... O pirma mylti, vilioti merg, pakyrjus
apjuokti ir paspirti amzinas galgonas teip tegali daryti!..
ToIylis pakranksciojs tar:
Panie Katauski! Esi svietavas zmogus ir ne vieno peciaus duonel valgs,
turi tiek razumo ir ismanai, jog as esu stone ir galiu vertesn kibti, kaip Zos... ale
as ne toks zmogus; nors mizerna mergel nepamesiu jos... Kaip yra sakoma, reik
vien kart apakti. Apsizanijus vienas smertis berps... Tuo tarpu labanaktis!.. Kit
syk apsirniau pasneksma.
Purmonas, js gulti, juokdamos pasakojo savo snekal su ToIyliu.
*
Sena, maza, sulinkusi trobel prastai isrodo is lauko, bet viduj labai viezlybai:
asla issluota, smiltims isbarstyta, langeliai, stalelis nusveisti, lova baltai pataisyta...
Moterisk nebe jauna, baltu skepeteliu galv apskritai susirisusi, po langu kazi k
knyburo, turbt tos trobels gaspadin. Antra per smot jaunesn, svelniai
apsidariusi, soko pro duris.
Tegul bus pagarbintas Jezus Kristus! Ddynel, k bediktuoji?
Ant amzi amzin. Viesnia nebuvl!.. Must, jau dvaro sunys issikor,
kad tu prie mans atjai?.. K tik ketinau eiti prie js paveizti, bene isdvst... N
Zos niekumet nebeatitabaluoja. Kas begirdti po dvar? Sskis.
O kas ten bus geras girdti, ddynele... et, tiktai makalai, tabalai, ir
maisoms kaip po siupin.
Ir as kartu, tar senik ssdamos, sapnuoju kozn nakt: vargstu znu,
po purvynus braidau, vis po dvar... Bausiuos, bausiuos eiti prie Zoss, rodos, by
nedrsu landyti, lauksiu kozn dien, ana bene atitrks, valik. Ir nepasiilgsta mans!
Ddynele, zinoma, slzma... Kur pamislijs, neislksi...
Kos boba zodzius per dantis, zirdama ddynai akis.
Kazi kas ir Zos... paliko teip nesmagi, be jokio linksmumo, niekur
nebelaksto... ir prie ms retai beatbga...
Must, poni pritri, paklaus senoji.
Kazin, ddynel, ar ten poni kremta, ar darbo nevalioja... Tokia isbalusi...
Tankiai matyti uzsirkusi... gal serga... arba valgis netinka... nezinau ko... tik Zos
atsimain dideliai!..
K cia teip yzgi? sragiai paklaus senoji. Bene pajuok jau biesas
Zos?.. Na, jei t velnias pasuko, ir blogai pasidar, sako, kumscia musdama
stal, tai vaikas ismanyt Jezaus malon!..
Ddynele, tamstai vaikas do vaikas! Kad ir teip bt, dlto nieko
nepadarytumei, reikt dovenoti...
Nepadarycio... k tu cia plepi? susuko israudonavusi kaip kalakut boba.
Dovenoti?!. Mat plepalas... Nepadarycio!? Kad duocio, kad duocio tai bezliepyciai,
dvasios pasiklausydama! Tave ir tavo vyr, ir t jos preiks pripercio, galva ne galva...
Ponams akis isbadycio, uzdykdama boba trauk.
Lakstydama po asl, vien grob, kit met ir vl grob: tai skepet ar puodel,
tai kd pastm ir vl patrauk, slo, uparojos, keik Zos, su velniais mais.
Jaunesnioji juoks tyloms, zirdama tok nirsim; potam pratar:
O k padarytumei, ddynele?.. Pertumi, pertumi visus nuo krasto, ant galo
pavargusi ir dovenotumei!..
Kad tu nesulauktumei!.. Bet palkk tu, padla! grazojo pripuolusi artie.
Ir tu augini vaikus, nezinai, kaip ir tavosioms gal nuslypti!
Zinoma, ddynele, jog auginu ir myliu, o nezinau, kokiais bus; tik t zinau
aiskiai: kol tik gyva bsiu, didziausioj vaiko nelaimj arba nusidjime niekados
neissizadsiu, bet visada kaip manydama gelbsiu ir priglausiu.
Kad duodi patuk paleistuvams, must, ir pati tokia pat buvai... O as ne!
Zirk, mes buvom penkios seserys, kitos nebe jaunos nutekjom, o ar pasileidom
bent viena? Ms giminj nebuvo mergos su vaiku ir nebus! Issizadu Zoss, jei teip
pasidar! N savo akimis nenoriu jos matyti!.. Tesprogstie siandien pat kartu su savo
benkartu... As an prakeiksiu, uzmusiu!..
Liaukis, ddynele, nekeik be reikalo, jug nieko dar nematei, n jokios
paleistuvysts... TeoIylis, ms laucasis, simyljo, sityzo Zos zanyties, manojo
praso pirsti, dl to vaikas paliko rpestinga ir nulidusi, o blogo nieko nematyti tarpe
anuodum... Kozna tekdama rpinas.
Uztat teip ir snekk, tar jau truput atlyzusi sen.
Tik, ddynele, nelabai mums tepatinka tas jos kavalierius... Nesumanom,
pirsti ar griauti... bijom, kad neprapult mergel ant viso amziaus... Bene bt verciau
vienai vargti, norint ir su vaiku, saugok Dieve, palikt?..
Sitaigis tau ir cia kalba! ,,Nepatinka", ,,kad neprapult"... niekada
nutekjusi merga neprapuola... Vyras, truput vertesnis uz velni, by tik ne luosas, ir
pamaitina paci... Negriausiu, netrauksiu, nevilkis. By tik ima Zos, taisysiu ir duosiu,
k besumanysiu savo zenteliui... ir tavasis tepersie... Ar tumet bus laikas, kaip jau
stroks uzeis?.. Tumet, nemislyk, nicnieko neiskaulyt nuo mans... Atsizadcio Zoss
ant amzi!..
*
Rudens diena norint ir saulta, sviesi, bet vjas labai zvarbus. Ir motriskj,
paprdyj skalbianci, nosys paraudonavo kaip slyvai; bet anos, neatbodamos salcio n
siaurs vjo, smagiai klegdamos darbavos, o kad praplyso dainiuoti, tai laukai
skleids!.. Zos ved, kitos pritar; juo nasiau daina kilo, tuo spriau apie plovinius
sarpavo. Zos net tekina laksto, koznai bobai padeda; perveizi, pagrobs klim,
nulekia, isdziausto ir vl pagrzusi dainiuodama sarpuoja.
Storokis, Zoselaite, baltus plovinius atiduoti pastarj kartel, sako
purmonien. Man rodo, pamins ir poni tavo darb: begu tropys kita teip istaisyti...
Kazin koki pakajavj parves s vakar?
Zosel scyrai tarnavo kelet met, uztai poni jai dor vesel pakels.
Kur cia ne! pridjo kita. Gaspadin antai treikja, kad reikia tiekties,
al daryti, pyragus kepti...
Kaip mat nepaslenka!.. Rodos, pon naudos gailis... Ko tau tingti, by tik
ponai neskpauna!
Geri mano ponaliai, geri! Zos gyr. Ne tik vesel man kelia, bet dar
kaip apdovenoja!.. Duok Dieve jiems atpeln! Naujitelait siuvamj masin man
nupirko, kur kelias desimtis kastuoja... Kame kitus ponus tokius rasi?
Ar js zinot, mergels? sako apysen boba. As, Zose dta, n skersa
neveizcio t Topol! k tu ir sidomjai, mergele!? Kad bent doras bt zmogus!
Tik su liezuviu temoka gyventi: tai vien, tai kit sikands prilos, prisks ponui...
Pad sird visiems.
Visada doroji merga turi patekti blogam vaikiui... Bene tas Topolis bus
doru vyru? Prapuls jauna vaikas, kris kaip musl isrgas. Motyna dta, niekumet
neleiscio, ir man jis netinka.
Snekuciavo bobos tarpe savs pusbalsiai, potam balsu paklaus Zoss kazi
katra:
O kur tave isves tas Topolis po vesels?
Niekur. Bsma cia pat ligi met galo ToIylio. Ponai mane laiko,
neskundzia man duonos.
Zose, Zose! sauk kazi kas uzpakalyj. Visos bobos atsisuko beateins
ToIylis, kazi k balt sugumturt gumuliuk nusitvrs.
K teip sitarskjai? sako Zosei. Must ausys kruta ar uzkimstos, kad
negirdi mano saukimo! Dl ko mano bieliznos brdnos nesurinkai isplauti?
Rinkau, ieskojau, neberadau daugiau...
O mans pasiklausti negaljai?! Tikra plioz, nesakyk toki! Per tave
gavau (turjau) pats nesti teip toli... Isplauk ir tuos, se!
Kaip met Zosei atnestj kukul, ir apskleid vis jos galv. Uzsiskleid
marskiniai pasirod bjauriai sutersti. Zos numet nuo galvos. Bobos zvilgt, zvilgt
kits kit.
Vot, tu salaputriau! susuko purmonien. Dziaukis, jog Zos nepikta.
Kad teip man, duotumei kauzrus uz tok darb!
Prabocyk, ponytele! kloniojos ToIylis, pakyljs kepur. Norjau per
kojas, tropijau per galv, juokdamos nujo atgal.
*
Senoji matusel s vakar ir langelius mazne praveizjo: kur bus buvusi, soks
prie lango, apsizvalgys po trobel, spel pravers, pasizirs, nuo puodeli musles
nubaidys, ir vl ziri pro lang.
Must kojas uz galvos ir uzkilnojo, bambjo savyj, cyst jau pavakar,
o dar nra.
Skryns virs paklusi, pavart, panars skaras, uzvrusi vl prie lango; ant
galo kalel sulojo ir pasigerino. bgo Zos pailsusi, pabuciavo motynai rank.
Kur anuodu pasiliko? klausia motyna. Ko teip vluojats, negali n
sulaukti.
Tuctujau ateina... Truput pasiliko. Zos puol ant keli pries motyn,
pagrobusi rankas jos, buciavo, verkdama meld:
Matusele, matusele! Pasigailk mans, pasigailk!
Kas tau rados? Ko tu nori? Ar pabldai, ko verki, sakyk?
Matusele, balandeli! Gelbk, nebeleisk mans uz vyro, priglausk mane
vien... Dirbsiu, storosiuos, sisiu; k tik uzpelnysiu, visk tamstai atiduosiu...
Dl meils Dievo! Must tu is proto isjai?
Neisjau, matusele, neisjau, bet gijau proto! Atsivr man akys, matau,
jog prapulsiu as uz jo... Nemyli ir uzvarinja jau dabar mane... Verciau nebetekti,
vien kart nukentti, ne ko vis amzi verkti... Visos bobos ir Marcel toki duoda
man rod... Mamaite, susimylk!
Vot, tu padla, bestija! sauk motyna, atsokusi atbula. Koki ismisl
bereiki! Bob liezuvio klausyti? O man uzkarti tavo benkart auginti? Ne, to nebus
niekados!.. Tiko jis tau pirma, tur tikti ir dabar... Pasikloniok dar jam, kad tavs
nepamet apterss... Siukstu, kad daugiau to nebegirdcio!.. O kad imsi oziuoties, kaip
matai, pagal pamusi ispersiu kail! Arba von man ir is aki!.. kad daugiau
nebematycio tavs n tavo benkarto!..
Tuo tarpu barskjo purmonas su ToIyliu, abudu jau snabarav su mamunele,
pasurmuliav po asl, pasistat ant stalo arielkos plck. Motyna pristat uzkandos,
susvadino visus vaisinti.
Mamunele, lenk ligi dugnelio, lenk, prasom!
Negaliu, zenteli, negaliu! teip macni!
Kad negeri, nemyli mans, mamunele!
Kur cia nemylsi tok pronel! sak motyna, glostydama ToIyl. Tai
mano zentelio grazumelis, kaip prinis dobilelis! Kozna tavo garbanel verta po
simtel...
Kad as buvau po miestus, pradjo rokuoti ToIylis sirzs, Paryziuj...
prie grapo Golubovo, n is tolo...
Kam cia uzvedi ilg kalb! pertrauk purmonas. Man reik skubti
namon... snekkit, kas reikalinga...
O kas? Reikalinga bus kalba!.. Sit parodysiu mamai ziedus slibinius
kokius nupirkau, pastm ant stalo ziedus.
Oje, kokie spind! dziaugs motyna ciupindama.
Uztat brangs, tar ToIylis: anie yra cysto (tikro) aukso, dente...
Kas tai yra dente? klaus motyna.
Tas zodis lenkiskai issivirozija storas arba lietinis... Kiti ziedai ar
spilgos yra tustviduriai, psti, tai lenkiskai vadinasi masiv. Toks auksas pigesnis, o
mano tie ziedai brangesni... Mans niekas neapgaus, as persimanau ant cenos.
Kam tokius brangius pirkai?.. Uztekt ir pigesni.
As zmogus ne prasciokas ir ne muzikas... Man, jei k perku, nors
brangiausiai uzmoku, bet tur bti akuratniai, daskanalus daiktas, o prast, pig mozna
verciau nepirkti... Kiek as aukso esu perleids per savo rankas!.. Kaip buvau ant
obovionzko prie pono Zulikovo Novoaleksandrovske, strosna, kiek ten krom...
Klysti jau is tako kalbos, pone TeoIyl! pertrauk purmonas. Verciau
trumpai, pasikloniojs matuselei, sakykis, ko atjs; ant galo ir ana pati numano, ko
mums trksta pries vesel.
Numanyti numanau, jog piningai visumet yra reikalingi, bet ir pas mane
nra pertektinai...
Krapstindama galv, motyna pravr skryn ir ism sulankstuot popierel,
ir isvyniojo is jo pluost bumask, ir padjo ant stalo pries Zos.
Se! sako, vaikaiti, tavo penkios desimtels, kur tu pati uzsipelnei ir
pas mane djai; atsiimk dabar pati arba vyrui atiduok, tavo ant to valia...
ToIylis, nieko nelaukdamas, suglamz pinigus, sakydamas:
Zosiunele, mano dsele, dabar as tavo apieknu... Kas tau trks mano
rpesnis, o tu mane tik senavosi, klausysi, mano paliepimus pildysi, gerai ar blogai
padariusi, niekumet pries mane nemeluosi bsi mylima... As esu geros sirdies: kas
man paklusnus, be galo myliu, su pakara paskutin mozna nuo mans istraukti... Kad
teip keltumim vesel mieste, pamatytumei, ko nebt: visoki trunk, ciast, bakal,
pulkava muzika... Uzpirkcio dronckas sveciams vazioti... As jau toksai zmogus: kad
k provyti, tai sumniai, vistauniai. Uztat, kur pasisukau mieste, visur mane magnatu
vadino... Kit syk nuvaziavom Cenigorsk, begaliniai didelis miestas!..
Matusele! pertrauk purmonas, atidavei piningus Zoss locnuosius,
ogi nuo savs ar nmaz nedadsi ant pirmos pramatkos?
Vaikaiciai, kokio cia norit dadjimo?.. Jug k tik turiu, kokius truputelius
visteli jums pateks: t vien teturiu vaik, ana mane iskarsins ir naudel vis
sugerbs... Zenteli, matau, jog esi geriausis zmogus, mylsi paci, must ir mans
neapleisi senatvj, teipogi ir pats nuo mudviem bsi be galo mylimas.
ToIylis, uzmauks jau gerai arielkos, sugraudintas pagyrimu motynos, puol
tok sirdingum buciavo rankas kojas motynos nuosirdziai, mazne su asaromis
kalbdamas:
Mamuniecko brangioji! Saugok Jezau, neisgirsi nuo mans niekumet
grubijonisko zodelio tamsta n Zosiun... Sventas aniole, sergk! Jei turcio jums
koki priklast padaryti, verciau gyvas pekl sokti!..
Gana, gana, tu mano balandeli, sirdies mano patiekele! verkdama
matusel glost, buciavo ToIyl. Tok brang zentel gavusi, bent laimingai amzel
pabaigsiu!..
Zos, pirma nulidusi, dabar is dziaugsmo net asarel nubrauk, dkavodama
sirdyj matuselei, jog j subar ir neleido atsitraukti nuo tokio brangaus vyro.
*
Dabar Zos jau linksma, uzgandyta ant viso amziaus, dasiek ant galo, ko teip
dideliai trosko, meil ToIylio nebepertrks ligi grabo lentos.
Po vesels, persiklusi vyro kamarel, suko sau lizdel ant gyvenimo; aptais,
apval kercias, perveizjojo drobuzius... Menkus teradusi, parsines nuo matuss por
ritineli drobs, siuvo vyrui reikalingiaus apdar. N is ko teip nedziaugs, kaip is
masinos: teip gerai ir lengvai jo, kaip ant sviesto.
Vakare, vyrui is misko parjus, globst j, buciavo, sild, kojas nuav, padav
siltai laikytus pietus, snekino maloniai, rod savo dienos darb, sakydama:
ToIyle, sit pasiuvau astuonerius tau marskinius, dar ketveri bus. Zirk, ar
mieroj apkakliks?
Su tokiais marskiniais, tar ToIylis, skersoms zirdamas, cystus
muzikus reiks pavirsti. Nebeatmenu, kumet naminiais devjau. Kaip pasl braizys
nugar...
Sirdelyte, dabar jau teks naminiais devti, nes tavo krominiai visi
skindeliais nutrko, o tie, nebijok, nebraizys: tokia plona drobel, dar ismagliuosiu,
bus kaip bovelna.
Kas cia do per pasiuvimas! PIu! spjauds ToIylis, vartydamas
marskinius. Rankovs kaip terbos, kvaldai kaip sijono, apkakls kaip
vdarai... Kad nemokjai, reikjo mans pasiklausti, bcio pamoks po Iormos
pasiti... O tu nemoki, navet n matyti dar nematei bieliznos dorai pasitos. Papratusi
muzikiskai, ir mane nori tokiais apvilkti... Neprilyginsi mane... galsi pati dvti...
Teip bambdamas, uzsikrs papieros, atsigul.
Zos savo pasigyrimu vyrui atsimuso nuo jo zodzi kaip nuo kietos sienos.
Skausmu ir apmaudu jos kakta nuraudo, o masina spriai sukos, barskjo ligi vlumo.
Led paspjo Zos vyr apsiti, dvariskiai beveizint apmet j darbais:
vaikiukai pirko drobes, perkelius arba naminius, pras, meld pasiti, nes labai dailiai
Zos gebjo... Todl neapsikop siuvimu; nebuvo tos dienos, kad nepaimt uz keletos
auksin.
Priebrksmais, atlik nuo darbo, rinkos dvariskiai prie ToIyliens: vienas
atimti darbo, kitas duoti, kitas pasimieruoti arba uzsimokti. Vyras parjs randa
Zos visada ne vien, uz pirm syk susirauk, potam subambjo, ant galo vien
vakar, issirinkus vaikiams, labai sragiai susumijo ant pacios:
Paleistuve! Tu begde!.. Atmink, Zose, jog tu mane isvesi is kantrybs! As
tave su tais tavo vaikiais visus ispersiu! Tik as ne toks zmogus, nenorjau s vakar
tau gd padaryti... Tegul tik rasiu kit syk, atmink, duosi kail.
Zos nusigandusi didelms akims zirjo vyr, nesuprasdama priezasties jo
apmaudo; potam, buciuodama jam rank, maloniai paklaus:
ToIylyti, dselyti! Ko teip apmauduojies? K cia bloga pamatei? Jug
vaikiukai ateina dl siuvini. Ar uz tat pyksti, jog per nedli uzdirbau trejet rubli
tau ant taboko!
Tai sakydama, siek vyr pabuciuoti.
Salin, po velniais! pastm vyras Zos nuo savs: neprasau as tavo
uzdarbs, gavai uz mano galvos duon, ir sk!.. Pamatysiu daugiau besinant, masin
su kirviu sukaposiu, ir tau paciai tiek berasis! Trumpai pasakau: nebevozykis daugiau
tiems palkusams besiti, jei nori sveik kail savo devti!
K padarysi, Zos turi ismintingo vyro klausyti: vienam pabaig darb, kitam
ne, bet visiems atidalijo siuvinius, pasisak nulauzusi adat, nebegalinti siti;
masin skrynel uzdar.
Be jokio darbo ilgu Zosei; parsines nuo matuss kelet desimteli lin,
pasizyciojo kalvarat. Parjs vyras vakare rado Zos beverpianci. Pasokusi nurd
vyr, nubuciavo, nuglamzavo, padav valgyti, patais lov, pati atsisdo verpti...
Kalvaratas truput tarskjo.
Vot, ko nekenciu baisiai, to praklianto verpalo! tar ToIylis valgydamas.
Net ausys mano bijo to plerpinimo... Mesk, po biesais, t oz, bo kad spirsiu, tuoj
smulkius trupinius supisks!.. Ar ne velni darbinink! Verpal pasiims pasigirti
darbumu arba man ant zlasties... ko nekenciu, t dirbi!..
Zos tyldama kalvarat pastat kerci ir juokdamos paklaus:
O k dabar dirbsiu?
Pirstu rr uzkisusi, sald tanci sok!.. Dar mat erzins kaip piemen!.. As
su tavim kiauli neganiau, juodnugare!.. Chamuvka!.. Toki teturi poznan, neismanai
savo scsties uz mano galvos... Kitas mano vietoj tau tokios loskos nebt padars...
Sun apsikabinusi, btumei bekaukianti...
Teip bebambdamas, uzsimovs kepur, kazi kur isjo.
Zos nulidusi dmojo, dmojo, lauk vyro ligi vlumo, bet nebejuto, kokiu
laiku jis parjo gulti.
Zosei per kiaur dien be jokio darbo be galo prailgsta. Sen ir ten pasivalkiojo,
potam, nujusi prie ponios, papras k norint dl paskaitymo; poni, zinodama, jog
Zos mgsta skaityti, prikrov jai kning ciel malk. Zos dziaugdamos parsines
ciel klb.
Vakare vyras parjs rado Zos su kninga rankoj. Spriai pametusi ant stalo
kning, sokinjo, puolinjo apie savo vyrel, taisydama ir paduodama, ko tik jisai
pagedavo. Rodos, nebebuvo jam n kokios priezasties dl barimos, priesingai, s
vakar teip nusiteiks, jog papasakojo kelet atsitikim, kit syk datirt po miestus.
Pakyrjus snekti vienai klausytojai, isjo prie purmono ant kart.
Zos atgal pasim kning. Vyras po valandos sugrzo gulti. Kaip tik pro duris,
tuoj ant pacios kaip pasls paleido gerkl:
Maldauninke velni! Ar bies minickas sirasei? Per naktis sdti
simerkus bibliotek! Cia vieta tavo kningai!
Tai sakydamas, capt kning paciai is nag, svilpt po lovos...
Pstodomka! Ziubur deginti dl toki glupstv! Pasiimtumei verciau
darbo!.. Berazumiai tik teskaito... ir pablsta, isdurnja, o tu ir be t kning mazai
teturi razumo... skaitydama ir to paties nustosi...
Teip ismisliodamas abelnai ant vis skaitytoj, uzpts ziubur, atsigul.
Zosei suspaud skausmas kaip su replms sird, net prakaitas j apipyl. Ilgai,
ilgai klpojo, suglaudusi delnose veid pries paveiksl Nukryziavotojo, karstai
melsdama sau kantrybs.
Dien, isjus vyrui, Zos vlek simerk kning; sdjo prie stalelio
uzpakaliu duris, pajuto, jog, vyriska ranka apkabinusi jos galv, pabuciavo. Saldzia
silima apkaito Zosei sirdis is dziaugsmo, jog vyras netiktai, o teip sirdingai j
pasveikino. Meilingai atgal glauds jam prie krtins. Tik zvilgt ponas! Sokos
Zos kaip is ugnies, stojos priesais nuraudusi, persov j akimis, tarytum klausdama:
,,Ko cia valkiojies?", nes is isgscio ir apmaudo nebeisdauz n zodzio.
Ponas svypsodamas maloniai isties prie jos rank, tardamas:
Zosele, argi tu nebeatvirsi prot? Matai, jog as tave myliu ir tiek gero tau
padariau! Dabar drsiai, be baims jau gali mylti mane, nes, vyru prisidengusi,
nebeapsikeldinsi kalboms, o nuo mans dideliai daug pelnysi... Ar zgada? klaus
imdamas j uz rankos.
Zos, atsokusi por zingsni atbula, drebanciu balsu atsov:
Ne, ne! Nenoriu tamstos n pamatyti!
Vakare parjo ToIylis labai nusiteiks, linksmai snekjo, daug pasakojo, o nuo
jo dvok pati arielka.
Zos savo papratimu nurd vyr ir patarnavo tyldama, nes pati kazi ko
nulidusi, nesmagi, kaip nesavyj vaiksciojo. Vyras tai uztmijo; apsikabins paci,
pasisvadins ant keli, malondamos klausinjo:
Dselyte, ko tokia nelinksma, kaip nusigandusi? Bene trksta ko? Saukis
drsiai, man sakykis, turi manyje uzstovj ir apgynj. Jeigu kas uzgaut nors zodziu
skaudziu, zinai, jog as uz tave ugn ar vanden pagatavas sokti.
Apdrsinta Zos vyro meilingumu, apipasakojo siandienykst atsitikim su
ponu. ToIylis, akis pabalins, kaip stums paci nuo savs.. per vien aus, per antr
aus!.. Net pasisliejo Zos ant zems. Dar su koja spardydamas, drebanciu is uparos
balsu krok:
Paleistuve! Bestija! Padla! Von, von is mano aki!.. As tau sakiau
neuzsidk su kitais, nepaleistuvauk! svarkst apsiseiliojs, uparojos. Dabar
ismanysi mano rank, turiu as tave perveikti, tursi liauties kumet!..
Zos, pabgusi nelaimingo smercio po kirciais vyro, slitiniu klupiniu led
isspruko pro duris, atsitolino jam is aki. Bgusi bt ir bgusi kur kok nepasviet
pasislpti, bet nebeliko sylos, nebepasteng toliau... cia pat uz keliolikos zingsni
pakrito patvoryj. Akys aptemo, ausyse skambjo, galva z, sprogo skausmu, sirdis
jos tvaskjo baimj, rankos, kojos drebjo, klaksojo kaip apmirusi, nebenusiman
kame gulinti arba kiek laiko... Pajuto tik netol savs bals, klausiant panaktinio:
Ar nematei, kur mano pati nujo?
Atsakymo nebenugirdo.
Zos stelgs atsissti; suremta dyguliais, graudziai suvaitojo... Ant to balso
puol ToIylis; sugreibs paci, atkl skaudziai dejuojanci ir skubinai sived vid.
Zos, drebanti nuo salcio, numet virsutin drobuz, skaudziai vaitodama guls lov.
ToIylis uzsikr papieros.
PIu! Po velniais! Kokie man zygiai dl tavo durnysts! bambjo
atsisds. Kiek man miego trko... aptekau visur... Prie purmon ir prie gaspadins
nr! Reikia mat slapstyties patvoriais kaip kurapkai!.. Laim dar, kad tamsu... gal ir
niekas nemat... Tokios beprots teip ir apsislovina tycioms... Potam vyr kaltins...
Aniek cia subloskiau!.. Ir lakstys dl niek! Padaryk tu man teip kit syk!..
Zos, dar apkluikusi, neatsitekjusi nuo isgscio ir salcio, kuzdejo
susirengusi... Nenugirdo pirmj zodzi vyro, bet ,,padaryk tu man teip kit syk!"
Pervr baisiai sird... pazino savo laim nutekjimo, paregjo jos pabaig toli...
grabe.
1897 m.
Suciuptas velnias
Yra sakoma sena pasaka, kad lig sv. Jono visi zmons meldzias, saukia lytaus,
bet neismeldzia. O po sv. Jono ir viena boba, uzpeckyj atsisdusi, by tik pasnibzda
vienus poterus, tujau prakira lyti. Bet smet nelabai tesipildo tokia pasaka. Ne tik sv.
Jonas perjo, bet jau ir po sv. Petro, o lytaus kaip nra, teip nra. Saulel, rodos,
kartais sileidzia debesis ir vjas sniokscia kaip ant lytaus; ant ryto dlto saul teka
cysta, spindinti, tarytum issipraususi nakties migloj, ir vl kaitina per kiaur dien,
neuzstojama n maziausi debesli. Visokie augalai ir zolels iskaitinti, pavytusiais
lapais, guli per dien ant isdziovintos zems. Per nakt truput atvsta ir gaivjas
vsesniu ir miglotu oru. Netrukus nuo ryto saulel spriai nudziovino ras, ir vl
zoleli lapai nulinko. Zem isdzivo, isspindjo sauls kaitoj, net suskeldjo.
Dumbluotos pelks visur sustyro.
Zmons skuba, plusa sien valyti, nes rugiai baltuoja ir baltuoja kas kartas
didziau, pirstu prikimsamai uzeis ir rugpjt. Gaspadoriai linksmai akimi ziri
rugius, nes ne vienam labai trksta jau duonels. Galt kur prie kalnelio jau
prasipjauti kraikams, bet nelaim vis tas sienas tebsipainioja; darbas ant darbo lipa,
mano zmons susiplsyti. Seimyna keikia, kad pokaitis prapuol; meilija sodraus
lytaus, kad bent galt pailsti. O cia priesingai, kas diena saulel rieta per cystitel,
zydr, kaip nusluot apskritul dangaus, tarytum ugniniais savo sparnais nublask
visus debeselius sau is po tako.
Dvaro rugi laukas cyst jau pabalo. Danokusios varpos suvisu nulinko,
tarytum stebisi zem ir dmoja, jog netrukus reiks grdeliams grzti zem ir
saltame kalinyj kentti per ziem. Kita, nebelaukdama zmogiskos rankos, uzgauta
vjo, isbr savo grdelius ir nusilengvinusi staciai atsistojo. Siaudai per sudzivim
net rausvum paduoda, o vjo linguojami sniokscia snabzddami.
Ponas, sirzs pilv, ziri, ant ezs atsistojs, kaip urdas dalija margius
kumieciams dl pjovimo ir rokuoja peln is grd: kiek vagon gals pristatyti Ryg,
o kiek Liepoj. Kad tik nepajust Kursn zydai, nuo katr jau seniai yra piningai
isimti... Kumieciams ir seimynai uzteks pasturlak duonai...
Padalijo urdas koznam po tris margius; darbo ant trij dien, nes tiek dien
bobos turi iseiti prie rugi. Liko dar smotas lauko. Urdas klausias pono, k su tais
daryti.
Samdyti darbininkus, tar ponas, nes rugiai birsta, reikia skubinai
pjauti!
Samdinink brys, sustojs eil, pjauna atkalnj, per pusvarst nuo kito
atsilik. Kozname tarpe eina motriska kinkuodama, tarytum kloniojas vyrui, glaboja,
kad neveikt jos placioms pradalgms. Sklaido rankas, nordama apkabinti jam kojas,
o tas nirss kerta ir kerta kas kartas toliau. Motriskoji neperglabodama is apmaudo
nusvied pd sal, vl kloniojas ir vl pdus svaido. Nieko neveikdamos, kozna eina
ir eina kandin savo vyro; viena maziau, kita didziau atsilikusi, velkas paskuo kaip
uodegos. Pdai renkas krvas ir stojas gubas. Is gelton vilnijanci lauk beveizint
mainos pilk, plik razien, eiloms gub kaip sasais sukapot. Toliau po lauk
snabzda zmons, silind rugius. Viename ir kitame smote iskiso jau galv is rugi
guba, tarytum zvalgos nusvirusias varpeles nepjautj; didziuojas suglaudusi
kupet pd br; tupi issiptusi, kaip vista apgzusi vistelius. Apie tas bruzda vieni
vyrai, nes pacios risti su pusryciais tik teateis. Aprasota zem zibjo apsviesta
tekancios sauls spinduliais.
Brenda ezms bobos, braukdamos ras, issisklaidziusios kozna sau su
puodeliais rankose, skleidzia nuo tako uzgulusius rugius. Palikusios vienus vaikus
namie, skuba ant cielos dienos darbo.
Saulel, slinkdama ankstyn, skleid kas kartas didziau kaitintus spindulius.
Medzi sasuoltis mazjo, rasa nyko.
Petronelei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekjo pernai ruden grynai is
meils; abudu be jokio turto. Per ziem seip teip su pagelba Petrons motynels
issimaitino. kininkai bernus viengungius tesamdo; taigi ir Antanas Dauginis kaip
apsizanijo, nicniekas is kinink n kalbinti ant tarnysts nekalbino. Kurgi dings?
Reikia lsti dvaro bimbilynes ir per kiaur met staciai uz pilv vergauti. Antanas,
jaunas, sveikas, tvirtos stovylos, patiko ponui, gal bti geras darbininkas,
netruko susiderti. Nelaukdamas nieko, pams dvaro arklius, viename vezime
parsikraust. Dabar jau pus met su virsumi, kaip zanoti Antanas su Petronele. Nors
varguose, nors kruvinai dirba abudu dl ksnelio duonos, vienok tarpe savs dar
zodelio nesusikeik. Sryt pasokusi pramojo skubinai pusryt, prie dur prikabino
spynel, raktel kisen, kazi k kukul sivl skreit, puodel rank, lekia kuo
netekina, nes ir teip jau nuo kit pasiliko. Apsizvalgs ant kalnelio.
Antai raudonuoja salbierka. ,,Tai mano Antanelis, bgdama dmoja,
nabagelis tas mano! Kada jau prie darbo! Sirdel jau jam nusmoko, o as uzmigusi kaip
kiaul!.. Kas gi kaltas? Ko nepazadino iseidamas, reiks isbarti."
Per kelis zingsnius nuo tako, rms lazd pasturgal, urdas pusiausdoms
stovjo netol vieno statintojo. Praeinant Petronelei, nuo koj ligi galvos perleids j
akimis, tam zmogeliui tar:
Tokios grazios motriskos dar nebuvau mats, kaip ta ms Dauginien...
Be reikalo tokia jauna nutekjo, vertesn bt gavusi vyr; tai ll buvusi mergik! O
vyras et tiktai, pajuodlis, suvisu ne valug jos, ne tokio ana buvusi verta.
Aiskiai Petron girdjo eidama, nes pavjuo buvo, prie to, ir balsu kalbjo. Tas
zmogelis k atsak, negirdti; o urdo kalb dar po valandels nugirdo:
Mergos visa bagotyst grazumas. O uz j grazesns niekur tikrai nebra.
Nejucioms uzgirsti urdo zodziai giliai smigo Petronelei sird, darydami
dvejop spd nusistebjimo ir dziaugsmo. Toks netiktas pagyrimas jos grazumo
sukrutino visais jos jausmais. Sulengvino zingsnius ir su virpancia sirdzia,
degancioms akimis klauss istempusi ausis, bene nugirs dar kok urdo zodel... Nieko
nebegirdt. Vlek pasijudino greiciau bgti.
Pribgusi prie krvos pd, pastat puodel, isriso rysel, kaip tik tiess, staciai
glb Antanui. Tas apsikabins myluodamas tar:
Mano mazelele, jau atbgai!.. Siandien nebepasiilgsiu, bsma kartu per
dien.
Teip ketinau barties ant tavs, Antanel... Kaip cia reik dabar bepradti?..
Sskis, valgyk.. Turbt jau gerai praalkai?.. Tok smot jau nupjovs!
Uz k zadjai barties, Petrel? klaus Antanas, imdamas puodel.
Kam nepazadinai mane iseidamas? Dar ir langus uzleids! Pasokus man
tokios soros!.. Visos jau isvirusios, nebemanau, kur pulti. Teip supykau, zadjau n
pusrycio tau nebenesti.
Dl to teip skaniai... ir atnesei supykusi, juoks Antanas, ssdamas
valgyti.
Tau visada skaniai, nors bt cyst juoda putra. Ir Siandien nelaim man
stojos: beskubdama paliejau daugiau neg pus pieno, paliko juoda bulbyn, o jam vis
gerai, vis skanu!
Nors ir juoda, bile tavo virta! tar Antanas, srbdamas bulbyn.
Vjelis pksnojo, varindamas pilkus ir gelsvus kukulius debes. Petronelei
urdo zodziai be paliavos skambjo galvoj, todl, atsisdusi priesais, zirdama
Antan, dmojo:
Kaip tie poniskieji greitai pamato visk!.. Kaip ir tas urdas... Rodos,
nestebis zmog, o vienok mato, kas grazus, o kas ne. Teisyb, Antanas labai
pajuods. Tuo pazinimu rods be galo grazus, o dabar et tiktai!.. Bet jis mane
dideliai myli... Urdas sako: ,,Ne tok bt gavusi..." Tiesa, atsitinka kartais. Juk ir
Birut dainuojame, jog per grazum prast mergel kunigaikstis pam. Dabar to
nebra!.. Vl sako: ,,Tokios grazios dar nebuvau mats, svypteljo, rodos, kad
cia kokia isrinktin bcio." Sluosts kakt ir kas pasitais. ,,Mergos visa
bagotyst grazumas..." Tiesa, jug ir Antanas ne turtus m... O kazin, kad dar bcio
mergoms pastigusi, gal ir bt doresnis atsitiks? Bent rasi bt nereikj t dien
pikiuoti!.. Urd pacios po dvarus, antai, kaip ropyns, be jokio darbo. Patys teipogi
sisprend vaiksciodami duon da dykai... O tas mano nabagelis nusidirbs kaip
skaniai srebia!.. Prie gaspadoriaus geriau buvo pavalgs ir lengviau tedirbo, o dabar...
viskas sunkiau... K ta meil nepadaro!.. Atnesa laim, o kartu stumia varg!..
Antanas, pastats tusci puodel, nubrauk uostus, persizegnojs tar:
O tai dabar su medumi pavalgiau!.. atsiklaups keliais pervirto priesais
ir, apkabins Petronel, buciavo. Dkuo, Petronel, teip skaniai isvirei... Dievas
dangumi tau uzmoks... Kodl nieko nesneki? Ar tebepyksti ant mans?
Ant tavs pykti, Antanel?! Kad as kaip galcio dang prilenkti ir tave kelti!
O as soks ir tave traukcio!
Juoks abudu.
Petronel, atrmusi savo karst galv krtin Antano, zydras liepsnojancias
akis paskandino tolybj; karstas delnas nutvrusi jo rank, drebanciu balsu tar:
Zirk, Antanel, nupjautuosius rugius... Kaip tos gubos graziai surikiuotos
eilas stovi pavieniuo priesais kita kitos, teip danguj btumim rad aniolus sustojusius
eiloms pries majestot auksciausiojo, teip pat, kaip tos gubos, nulenktoms galvoms
garbinancius Sutvertoj...
Tamsios zaibuojancios akys Antano atsigrz gubas:
Aniolus kazin kada pamatysma, tar, o tos gubos isrodo kaip tik
kareivi eilos, surikiuotos pries karali. Pjovkai sklaidos kaip vyresnieji, eina pirma,
taisydami brius rd, o urdas stovi kaip karalius. Toliau uz lauko miskas
ankstesnms ir zemesnms virsnms atsimusa pries saul, kaip kokie miesto bokstai,
bons, kaminai ir sodnai.
As didelio miesto niekuomet nemaciau... zirsiu dabar misko virsnes...
kaip cia gerai, Antanel, kaip cia grazu! Visumet teip bcio, bcio...
Gana, Petrel, pjaukim, margis didelis, suvluosma...
*
Saulel ant ziemos toli jau nugrzo, dienos per smot sutrumpjo. Nuo
saulotekio ligi piet cyst neilga valanda. O ant vakaro beveizint saulel nurietjus ant
laidos. Oras vsesnis, rstesni paliko visi pasaliai. Skystas vjas psdamas virpina
sidabrines vortinkles, katroms kaip tinklu aprazgyta visa pavirs zems tiek pievos,
tiek dirvose razienos. Pranasai pavasario, gandrai, issived jau vaikus, stypinja
briais po dirvonus, o kiti langoja aplinkuo; turbt baudzias uz jri mari isnesti ant
uodegos padvecerk. Smulkieji pauksteliai vieni nutilo jau ciulbti, o kiti, suvisu jau
mus apleid, isskriejo pietus, ieskodami siltesnio oro. Papurgalvs varnos krankia
ant pradalgi vasarojaus, numano j sirdel, jog nebe uz ilgo pritrks toki skanst.
Zmons po sodas kibo jau bulbes, o dvaro dar smotas vasarojaus negrbta.
Urdas privar piln lauk bob. Vienos ritina pradalges, kitos gubikes stato, o
dar kitos grbsto. Toliau vyrai vezimus kraunas. Urdas, valkiodamos nuo vien prie
kit, saukia, baras, ragina skubti, o kur bus buvs vis prie bob prisistojs. Cia,
zinoma, smagiau. Viena zod, kita boba zod, ir susideda ciela kalbel. Ant galo
bejuokuodamos uzniko ponaiciui pirsti.
Artinas ziema, btinai reik zanyties, nes vienam salta gulti. Teip ponaiciui
bobos kalbinjo.
Bepigu, kad js man parodytumit kur merg man tikrai po sirdies
patinkam, tar urdas, nurodydamas lidnum. Bet zinau, jog tokios niekur
nebra dl mans!
O je! Kiek an yra! juoks bobos. Simtais, desimtimis gali ponaitis
issiskirti!
Is ko beskirsiuos? Cieloj pasaulj viena tebuvo, ir prigesintas akis
atgrz Petronel. Kol ta tebezydjo, nepamaciau, kalbjo toliau, dabar kits
uz mane laimingesnis, nuskyn lelij... prisiriso jos sirdel... Nezinau, ar prisiriso, tik
pagavo, lig nepazinus man ispls!
Antaniene, pasauk rsciu balsu, eik pagrbstyti vyrams po vezimais!
O js, bobos, sarpuokit, ligi piet turint sustatyti.
Saulel pakilusi kaitino kaipje vasar.
Urdas pirma, Antanien paskuo jo nujo. Tas eidamas kaip melnycia be
perstojo su liezuviu mal:
A ta ta! Bent maz valandel pavogiau vienas ant vieno, nors per lauk
pereiti su mano graziausija... Mano nelaim, tar atsidksjs, Dauginis
laimingesnis... pavydziu jam labai, ir skersoms zirjo Petronel. Ak tu, mano
roze, lelija! Myltumei mane, kad as tavo vyru bcio?
Petronel susimais ant tokio nevatno uzklausimo, paraudonavo kaip
zemuog. Lpas tapnojo, by nordama kazi k sakyti, bet, nesumodama nieko, jo
tyloms. Urdas, bsis nieko neismans, svypsodamas ts toliau:
No, vis tiek, nors tu tekjusi, vienok as tave be galo pamilau, nebeturiu
galios sutrti sird... Turiu mylti visada... teip stojos, ne k darysi!.. Zinau, kad tu
nebsi tokia durna ir negirsies vyrui, o jis pats nesupras; dl to, jog as dl tavo meils
ir j kartu myliu... Eikim staciau sen per piaunuk... Gal nepersoksi per rav? Duoks
rank no, hop!
Suspauds jos rank, soko pats ir j kartu pertrauk staciai sau klb.
Spusteljo prie savs pusiauzniug, o uostai ir jo karstos lpos jos burn smego.
Stojos tai vienoj akies mirksmj, ir vl toliau po kits kito zeng.
Urdas, kypai atsisukdamas, truput pristodamas, lengvai kalbjo:
Motriska dideliai grazi visiems vaikiams papjtis: pritraukia akis,
prikala sird, sumaiso galv, nors tu, zmogus, nusisauk matydamas, jog nebegali jos
gauti!
Ispt per uostus, kaipo bt atsidksjs, ir pazvelg Petronel. O jai
prakaitas is karstos kaktos kaip zirniai sunks, o sirdis tvaskjo, net greta einant buvo
girdti.
As, turdamas toki paci, ts toliau urdas, kaip rozi kvietkel, oi,
mokcio mylti!.. Nes meil meilei nelygu... Tie tamsieji vyrai retai katras temoka
mylti; anie daboja paci, pavydi, kad su kuo nepajuokuot, nepazertavot. Kam to
reikia? Graziai paciai tur bti liuosa valia; jeigu kitas ir pamilt j, ana dlto neapleis
n vyro. Oi, motriskosios yra gudrios! Moka dailiai po du vyru valdyti, be kokios
nuoskriaudos pirmojo; pagaliau tankiai daug jam gero padaro... Atsiranda kitos
davatkos, sako: ,,Griekas vyr apgaulioti!.." Cha, cha, cha! Anoks ne griekas vyrui
gerai daryti: palengvinti jam darb arba daugiau duonos uzelnyti suvisu nekaltu
bdu... Grazios motriskos nereikia mokyti, nusimano ji ir pati, k savo skaistumu
galinti padaryti, nes, kart apkalusi vaikio sird, vadzioja potam sau j uz nosies, kaip
tik patinkamai... O vyras vyro vietoj... Antan issisiu tujau pact, uztruks ligi
pavakars... Ar neskauds Petrusels sirdel, klaus uzsikvemps, kad teip ilgai
nematys vyrelio?
Neskauds! isspruko zodis Petronelei nejucioms; susizgribo issitarusi,
bet isleisto nebegali sugaudyti.
Artindamos prie vyr, skubinai urdas pusbalsiai snekjo:
Bk gudri, Petrusel! Neissiduok, k girdjusi, ir neparodyk ms jausmo...
Dl mans tai bt vis tiek, bet man reik tave nuo svieto kalb daboti ir slpti nuo
vyro... Jei as kartais susuksiu sragiai, neimk uz blog, zinok, jog sirdyj kiteip misliju,
bet dl svieto aki kiteip reik daryti!..
Atsitolindamas juoks savyj:
O tai tikra zsel! Ledva tik pagyriau tyciomis jos grazum, jau tikrai
tikjo, mislijas dideliai man sidabojusi. Bet reik atsargiai elgties: kok dar laik atstu
laikyties, o potam... bus mano virsus.
Vjelis pakilo, debeseliai ant dangaus tarytum gainiojo kits kit.
Petronel grbstydama atvso truput, o urdo kalb vis sirdyj dmojo... ,,Ko
mat nereik ant svieto datirti!? Meil meilei nelygu..." Tas tai mokt paci mylti!..
Kaip jis moka spriai pabuciuoti, ir vl bsis nieko nezins... ,,Vyras vyro vietoj",
zinoma, teip jam prisiekta meil... Pirmas ir paskutinis kartas su tuo urdu. Jei man
dar kumet prads k plepti, pasakysiu staciai: ,,Tamsta man ne kavalierius, as tamstai
ne kokia pana!" Nabagas, nos nuleids gaus salin nsinties...
Uzsidmojusi grbst, tik capt Antanas klb! Petronel krust, teip
nusigando, kaip ant pikciausio darbo nutverta, net sudrebjo.
Ko teip nusigandai, mano mazelele? klaus Antanas. K teip
uzsidmojai, kad nejutai mans ateinant? K dmojai, pasakyk! pras
buciuodamas.
Petronel prasiziojo, truput pamikciojo.
Poterius kalbjau, tar, kaip viena atskirta... grbstau.
Mat as pertraukiau. O dabar, mano mazelele, klausykis... As isvaziuoju
pact su pono siuntiniais, turiu skubti. Pasiprasiau urdo, leido mane vienu zygiu
uzvaziuoti pas matus; gal povliai tepagrsiu. Urdas dar dav pirkini ir sak, kad
tau savo piet nulykys; galsi nevaikscioti namo. O man duos dvare pavalgyti. Dabar
vakarop mans telauk... parvesiu k norint nuo matuss.
Petronels nusveto kakta, tujau atpuol jai galv urdo kalba: ,,Daug gera
vyrui padaro..."
Jau Antanas per varst atsitolino, ji dar pasauk:
Antanel, pabuciuok mamaitei rankel nuo mans! Antanas eidamas kraip
galv dmodamas:
Kazi ko tokia sumisusi mano Petr?
Pasilikusi viena, Petron vlek dmojo: ,,Nogi ir matysiu, kaip jis man tuos
pietus cia istieks? Kad tik artints buciuoti, jau kad skelcio!.. Ne, vienas ant vieno
nebsma ir per rav nebesoksma, svypteljo. Pasls gabumas ant to
buciavimo!"
Antaniene! netolimais urdas pasauk. Ta, nustojusi grbstyti, klauss.
Kaip atnes dvaro mergik man pietus, priimk ir atnesk aure pas darzin;
nesj atleisk namon.
Pasaks nujo.
Sitaigis tau, juoks sirdyj Petronel, bus ir pietai... Tai sumanymas!
Ismanyk tu dabar vaiki gudryb, neapmaus tai toksai vyro?! Bet ir gera kartu padaro:
mat vaziuotas nuvaziuos pas matus. Kada Antanas jau geidzia... Ant galo dar abudu
pasers pietus... No, matysma toliau; manding, ant galo atsimus nuo mans kaip nuo
kietos sienos.
Issiskleid ant piet. Urdas su Antaniene vienudu paliko cielame lauke...
Dvaro gaidziai giedojo dvylikt
Nesk sen, cia pavs, sako Antanas, eidamas pirma. Apsizvalgs
atsisdo. Truput piet paknbciojs, tar:
No, Petrusel, valgyk dabar! Man geriausieji pietai tave zirti; bet
nedrovkis, valgyk. Bk su manim drsi, cia niekas ms nematys.
Pasitrauk truput sal, kol Antanien valg. Vjas pamazeliais telingavo
lizd sakas; didziau jas snabzdino voverel riesutaudama. Kaip tik Petronel indus
padjo, tik urdas sakt ir prisisdo artiteliai, greta.
No, dabar bus dkuo uz pietus!
Tai sakydamas, uzverts jos galv, nuza buciuoti lpas, akis, skruostus, kur
paklik... Petronel sprudulo, kraip galv, stm su rankoms, o pasakyti nieko urdas
nedaleido. Kaip tik ana nors zioties, tujau su uostais kaip su kamsciu ir uzkims jai
burn. Skepetelis nuo galvos nusmuko, plaukai issidraik, prakaitas j apipyl.
Truput atleids, bet dar apsikabins, tar:
Oje, kokios tavo grazios kasos, Petrusele! Kaip gyvas, n prie poni niekur
toki nemaciau... O teip graziai geltonos, kaip auksas!
Stm jo rank Petronel tyldama ir stengs atsikelti, bet urdas pritrjs
tar:
Nepyk, Petrusele, dovenok! Siandien man pasigautoji. Kazin, ar beatsitiks
kame tave bepabuciuoti? Gal to sykio uzteks visam amziui paminti, ir, pagrobs
jos rank, buciavo. Gal nebeteks niekur teip artie... leisk tas tavo dangiskas akeles
pabuciuoti, ir vl uzverts buciavo akis.
Petronel naujai dasizinojo turinti dangiskas akis ir kasas aukso, koki nr kit
ant svieto. Nors sirdyj grjos, vienok nurod piktum.
Liaukis, ponaiti, susuko, tikrai supyksiu!..
Nepyk, ne! Paskutin kartel jau dabar... Kiek tu turi met?
Devynioliktus baigiu rozancav.
Meluoji, brocele, meluoji! Matyties, jog tiek neturi, bent neisrodai ant
tiek... Ir ko tu tokia jauna koreis uz to vyro?! Bent ar myli tave tas vyras? klaus
uzsikvemps.
K dirbs nemyljs! rsciai atsov Petron ir pasoko nuo zems.
Kodl nemylti tok paukstel?! atsidkso urdas. Ant to pasibaig
pietai, nes pradjo rinkties lauk darbininkai. Srauni upel vingurdama lankoj,
vienokiai pasiskdama per akmenelius, gurgjo.
Urdas eidamas juoks savyj:
Dar purkstaus mat kaip ozka! Bsis nesileidzianti buciuoti... kol
prijaukinsiu.
Petronel grbst pikta ant urdo, kam jis buciavo, ir pati ant savs, ko neskl
jam dantis...
No, paskutinis kartelis, mislijo kinknodama galv. Tegul teip kit
syk, jau kad duosiu!.. PIu! Kam as cia turiu uzsidti! Mane teip myli Antanas... Kad
as teip jam pasakycio... kazin, susibart, gal ir ispert urd?.. O tas mane uz
paskutin durn paskaityt... verciau nieko dar nesakysiu. Cia Antanui njokios
nuoskriaudos nra. Matysiu toliau, k teip daug gero mums padarys... Paspsiu dar
nusikratyti... O kaip pasibaigs dvaro dienos, nebesusieisma, ir pats nutols, bet buciuoti
tai nebeprisileisiu niekados. Kad jis teip graudingai zirs mane... akys pilnos
asar... teisyb, rodos, dangus jose matyti... ir Antanas teip liuob zirs... Pamilo
nabagas, nereikalingas jam sirdgilas... As Antanui prisiekiau ir turiu j mylti, o urdas
jis be mans, as be jo!
Spok brys, kaip didziausias debesis, pakils is lazdyn, virsumi galv
nusniokst misk.
Kol lauko darbai pasibaig, ne syk urdas dar prigavo isbuciuoti Petronel, o
vis teip patais, bedarydamas Antanui gera. Ana koznu sykiu, o visada tvirtai
uzsizadjo, jog paskutin kart, kit syk jau kad skels dantis!.. Bet urdas tankiai
siuo tuo pagerino, todl nors pykdama, bet tyljo. O isjusi prie darbo, is ryt puss
tankiai zvalgs, kame urdas sukinjasi. Prisiartinant jam arciau, Petronel linksmai
svypsojo, taiss ant galvos skepetel arba kasas, grjos sirdyj, jog savo grazumu
pritraukusi vaik. Minjo tankiai jo zodzius ir apsijimus. Kartais pasibaisjo
apgauliojanti vyr, bet spriai raminos: ,,Vyras vyro vietoj... as dabar dar didziau j
myliu... O nuo urdo daug gero dastoja per mane..."
*
Giedra rudenin neilgai tetviroja; viena diena sausa ir saulta, ant rytojaus
isausta kanota ir lynanti; purvynai nieko nebessa. Nors saulel spykteljo koki
dien, bet nieko nedziovino; slapi ir slapi visi pasaliai. Nurudavusios pievos aptvino
vandeniu. Pajuodavusios ir ismirkusios dirvos, paprusios isdraikytais razais, nikso
surukusios kaip senos bobos. Miskai nulid ir nusimin barsto po koj savo
pageltusius lapus, nuog ir rsci kakt stato priesais ziaudraus vjo. Zolel
pasislpusi po patalo gelton lap. Namin banda, niekuomi neprisotinta, da,
slemscia pageltusi zol, atvasas ir apipuvusius lapus. Piemenims mazai berpi
daboti, todl po namus padeda bulbes kasti.
Bjaurus bulbkasis!
Zem ispijusi, negali keliais sliauzti, kasjams reikia pasilenkus rinkti. Bulbs
purvinos, suslampa ir maisai, o nesioti ligi pusblauzdzio reikia purvyn bristi.
Katrie galjo anksciau, ligi pagadoj, nusikasti, tiems, rods, bepigu. Kumeci bobos
nabags, kol atbuvo dienas prie dvaro vasarojaus, susivlavo su savo bulbms. Dabar,
pasitelkdamos, pasisamdydamos kasj, zna, pliauskia kozna savo rzyj. Raudonoms
nosims, sukimbusiais nagais renka krepsus ir su nasciais velka, nesa namon,
nebeisbrisdamos purvyn. Kitos pila maiselius. Vyrai, parj nuo darbo, sunesa
koznas savo trob.
Saulei nusileidus, susirinko vyrai; parpliausk ir bobos, purvinos ligi juostos.
Kokia desimtis gaspadini gyvena po vienu stogu. Vis nevirtos vecers. Vaikai
isalk bliauna, rkia; parseliai zviegia, karvs nemilztos, o cia staiga temsta, nes
prakiuro lyti. Po trob susikr ugnis, turjo atsidarinti duris, pro latras virto kaip is
kamino dmai ir slapgariai, per tuos n vidaus nmaz nebeapsviet ugnel. Pasieniais
po asl pripyliotos bulbi, batvini krvos, pristatinta parankini ind, ant gembi
iskabinti varv apdarai, apie zidin isdziaustyti purvini autai. Ugnel apstoj, keletas
vaik silds. Dm, garo, drgms kvapas susimaiss dar tok troskum, jog zmogus
ledva tik galjo dsuoti. Vyrai isalk, apmaudingi, belynant vilko ant peci is dirv
maiselius su bulbms.
Neskleisk teip asl pildamas! sauk vienoj troboj. Nebegals n
lopsio pasupti.
O kurgi kitur pilsi? atsov vyras. Kisk uodeg savo lops! Kitoj
troboj, telzs mais asl, krok vyras:
Kaip rupzs! Neparsines n t bulbapalaiki! Nuvargs, suslaps pliauksk
tu dabar zmogus per lyt paskuo an uodegos!
Kitoj troboj vaikai klyk, o tevas, raizydamas juos dirzu, tild. Motyna
cirksdama bars.
Kitur pati, statindama sukes asloj po lasirdo nuo lytaus, sauk:
O tai tau buvo mans neklausyti! Sakiau nebkim prie to velnio,
nebkim! N kur galvos pakisti nra, be jokio stogo; kaip pradeda lyti, ir troboj varva
uz apkakls; ne tik drobuziai, bet ir mes patys supsma. Lygu doresns trobos nra
sviete? O darbas visur toks pat biesas.
Ir teip is vis urkstyni, troboms vadinam, visokie balsai davs girdti
bartyni, verksmo, juoko ir keiksmo. Koznoj ypatingu bdu prasiskverb atskirai
gyvenancios seimynos.
Tik vienoj suvisu tykiai. Nors teip pat praviros durys ir dmai rksta, bet
kalbos n balso: turbt pasnibzdais snekasi.
Toje gyvena ms pazstami Antanai Dauginiai.
Pirm kart stodamas dvar, n ominais nepabojo pasizirti, kur reiks
stovti, kokios trobos. Parsidangins rado trobas smegusias purvyn mazne ligi pat
lang, sienas supuvusias per tai, jog be jokio stogo, kur ne kur po lopel siaud dar
kkso. K gi bedarysi? Reik talpinties, nors varginai. Laim dar, kad naudel
Daugini nedidel. Vasar, kol sausa, giedra, dar pus bdos ir po dangumi gyventi,
bet, rudens lytams prasidjus, nenorint reik pon keikti. Ponas dl savs dvare turi du
rmus, treci palverk seimynai stovti; dar pastat antr palverk didel, su daugel
kambari, nebra kam anuose stovti. Viename keli batviniai pamesti, kitame
koks indelis, visi tusti kaip stadalas, o uzrakinti. Skerdziui ir gaspadoriui paskyr prie
galo po mazelel kamarel; tose, kaip padirbino pecius, toliau ercios ledva lova
beissitenka. Tokioj ankstybj spraudos su vaikais, kuo ne ant kits kito. O didziausios
trobos tuscios, uzrakintos. Gailis ar pavydi zmogui geresns ercios... Kiti visi
darbininkai sukimsti supuvusias trobas po sudriskusiu stogu, murdos po purvynus,
troksta po dmus.
Parj nuo darbo ant nakvyns, neturi kur dorai n pasiilsti, o dien nemato,
kaip j trobos isrodo, nes neturi laiko zvalgyties.
Nuo ausros ligi sutemos urdas uzsiguls skatina tik darbuoties. Po tokio
vargingo darbo dvare, per dien darbininkai nuzuv, parj savo trob, vl vargsta be
doro pailsio; ne dyvai, jog is apmaudo ir be reikalo sukeikia kartais paci arba vaikus.
Ant pono nors sirdis virti verda, bet jam nieko nepadarysi: nenori nebk, jis ir kit
gaus; visas pasigavimas jei sukeikia jam negirdint.
Antan troboj nra n kokio keiksmo: ugnel zybura, bulvi katilelis
uzkaistas, jau apsiputojs; asloj, dviejuose smotuose, pastatytus ant tikslo viedrus
teska lytaus vanduo. Antanas sdi ant kdels netol ugnies, ant keli sdinci paci
apsikabins. Petron prisiglaudusi galv prie jo krtins, kazi k savitarpy
snibzdasi:
Nebeprigaus mans kit syk, tar pusbalsiais Antanas, bsiu
gudresnis, stodamas pasizirsiu, kokia troba, nebevargsi tokioj tu, mano mazelele!
Nevargsma, Antanel, n si ziem: urdas prizadjo issistoroti prie pono,
kad mums duot trob naujajame palverke. Bus tiktai klapatas persikraustyti. Be galo
geras zmogus ms daliai tas urdas, gyr Antanas.
Bepigu, kad jis issistorot, bt be galo gerai. K jis prizada, visada
ispildo. Niekdliais ims by k man ir pagerins: tai prie lengvesnio darbo pastatys, tai
pasis kur ant kokio pusdienio, geresnius ugnakurius duos arba grd bisk uzpils. O
ir tau jug kelet dien dovenojo! Prie masinos vlek n viena boba tiek neuzdirbo,
kiek tu!.. O teip moka sumesti, apsukti, kad nicniekas nesuprast. Geras vaikis, duok
Dieve jam ger paci.
Teip girdamas urd, Antanas vis zirjo paci. Petronels net augo sirdis;
dmojo: ,,Tai vis daro dl mans."
Kad jam esi paklusnus, Antanel, balsu tar, visur ispildai, scyrai
dirbi, dl to tave myli.
O ir tu, Petrel, turi prie jo losk. Ziriu, kaip buvom prie masinos, kur bus
buvs ir prie tavs prisistojs. Pasisuks kitur valandel, ir vl nugrzs prie tavs
besisneks. Be jokios didysts vaikis. O tu tokia nedrsi, nieko su juomi nepajuokuoji!
Tai sakydamas, tmijo, kok spd jo zodziai padarys ant pacios. Petronels
burn kaip zarijoms apipyl: artie mat ugnies apsilo.
Antanas vlek klaus:
No, Petrel, pasakyk, k tau urdas teip uzsiguldamas visada sneka?
Et, by k... Ar girdi, kaip Stasiuliai baras? tar glausdamos prie vyro.
Tas svypteljo.
Bepigu tiems ponams gerose trobose, ts Petronel, sausai,
viezlybai, viso pertek, be jokio rpesnio. Must niekumet savitarpy nebaras.
No, pasak! juoks Antanas. Zirk, k msieji daro! Andai bk
ponas su revolveriu puols ant ponios.
O Pana sventoji! Kazin, uz k?
Mat ponas isvaziavs Siaulius, zaddamas por dien uztrukti. Poni tuo
tarpu pakl bali. pat tirstum ponas smakst namie! Ir rado poni su kazi kokiu
preiksu. Tokia ten lerma pakilo: puol paci nusauti kiti nedaleido; potam pats
norjo nusisauti... O tai tokia pon meil! uzbaig buciuodamas paci.
Nepavydziu as aniems tokios meils, mes galim kiteip mylties!
Petronel sau dmojo: ,,Gerai tas urdas sako, kad graziosios motriskos po du
vyru valdo."
Pamatyk tu, kas po miestus dedas! ts toliau Antanas. Prisistebjau
bdamas vaiske visko. (Buvau dencikus pakliuvs.) Vyras mieste, po kliubus, po
balius... duos garo su mergoms. Pati, kaip tik vyras koj is nam... tujau ir lksiu su
rasteliu prie kokio preikso, tas ir prisistatys kaip matai.
No, Antanel, jug ne visos tokios!
Kaip prie maskoli vyresnij visiteli paleistuvai be skyriaus tiek
vyrai, tiek pacios. O kaip... katras, tumet bartyni ir pestyni ligi soties!
Toks baisus paveikslas Petronel kaip saltu vandeniu perpyl, bet spriai
nusitramd padmojusi: ,,Bene mano cia kokia paleistuvyst? Didel kupeta, kad
pabuciuoja kur uzpuols! O ar as kalta, kad teip dideliai jam patinku... pagatavas
susti, rankas isbuciuoja... Bet ir vyrui uz tai daug gero padaro kozname smote."
Pervirs bulbs, tar pasokusi, valgysma vecer.
*
Kad speigas, tai speigas! Po sauls grzos pasitvirtino ziema. Sniegas cirskia
po kojoms, ant vieskelio net cypauna po slajoms. Vzs paliekti istiestos kaip du
spindintys auksuoti kaspinai. Nuo ryto saulel ankstie kyla is uz misk, liedama pirm
savs ant zaros raudon svies, o jos atspindulyj nuraudo ir zem. Zvaizdels ant
dangaus, pirma mazosios, o potam ir didziosios, merks ir geso. Pamazu virsumi
misko prazioravo pirmieji spinduliai sauls ir is raudonyms persimain aukso rb,
katruomi apsideng visa pasaul. Mirgjo kaip aukso deimantais apiberta snieguota
pavirs zems, mirgjo sarmos kruopeliai ant medzio, mirgjo tvoros ir stogai. Mnuo
teipogi mirgjo, nusigands stebjos sauls gali ir kas kartas didziau baldamas nrs
ir skendo gilmj zydrojo dangaus.
Speigas teip spaudzia tykiai, net tvoros pauskja; nebent saulei pakilus, jei
kiek dienot, o ant atsimetimo speigo nieko nenurodo; bus diena sviesi ir salta.
Netiktai vakaruose, pakrastyj dangaus, mlynumas pamazu balo; kazi kokie,
tarytum kalnai balti, kilo kas kartas aukstyn arba stojos kaip kokia mro siena,
siekdama kartu dangaus ir zems. Baltavojau toj pusj ir miskai, ir jungs zem su
dangumi. Pabalo, net papilkavo visa vakar pus, atmusdama nuo savs ir spindulius
sauls. Vjas, lakstydamas pagal zeme, pradjo kl vartyti, kur ne kur paspirdamas
aukst stulpel sniego. Baltieji mrai slinko kas kartas arciau sauls. Vjas kas kartas
drsiau svaists, maisydamas snieg: br pastog, pasvilpino misk, o kit sauj
zr staciai akis ir uz apkakls pakeleiviui. Saulel, neapksdama tokios vjo drsos,
merks ir kniauss, glausdama arciau savo spindulius. Vjas, nieko neatbodamas, kas
kartas palakiau sokinjo. Supykusi saulel uzsitrank sau ant veido balt uzdangal.
Tumet gavs vali vjas uzvar baltuosius kalnus is vakar ant cielos padangs,
pasko maisyties po snieg, krintant is dangaus ir gulint ant zems. Mais, vart,
suko ratan, kl stulpus, dm patvorius, pt pastoges, o per laukus svilpino
pasispardydamas, kol tik uzkliuvo uz krm, pdsak savo likdamas duobeles ir
kalnelius. Vienu zodziu, uzkilo tokia pga, net dangus su zeme sumiso.
Dvaro kumieciai, baltoms kuproms, o dar baltesniais uostais, rinkos ant
pusrycio. Antanas, nudauzs koj su sluotraze, numets ledus nuo uost, atsisds
tar:
O tai sunies pga uzkilo, netikta atmaina! Bet ne pries dor saul teip
raudona tekjo: mat nurod vjus, o, prie to, saltis pasls. Dar bt pus bdos, kad
namie, o dabar ar ne bda varo vaziuoti melnyci ponams pitliavoti. Kaip reik
siokie nuplaukti?
O Pana sventoji! susuko pati. Kaip tu vaziuosi?! Siokie n suo ant
kelmo nenustigs! Ir dl ko tave varo? Jug liuob visada Stasiulis vaziuos.
Mat rokundas teip isjo, tyliai Antanas snekjo: urdas dav man
kvieci pr, liep dl savs susipitliavoti, dl to negal kitam vaziuoti.
Tai sakydamas, zirjo paci, bet neuztmijo jos nuraudimo. Ana,
uzsikvempusi ir pustydama ugn, dmojo: ,,Zinau, kad teip bus!.."
Kur vaziuosi, Juodl ar ant Knytuojos? atsitiesusi paklaus.
Kame cia gausi? Vandens niekur nra, atsak vyras. Reik vaziuoti ant
Virvycios. Pilk greiciau pusryt, tujau ims urdas skraidinti. Petronel, statydama
blidel ant stalo, bdavojos:
Nieko nezinojau, nieko nepataisiau n pietams sidti. Tok kel dar
nesuvazinsi viena diena, o dar jei gausi tujau... Psta ir t kvieci, verciau btumei
nevaziavs... uztruksi ilgai...
Jei pavyks gauti nakt, kol nuplauksiu, bus naktis, gal rytoj ir
parvaziuosiu.
Sumuso kojas zem uz dur ir jo urdas, pasibruks po pazasties kazi k
balt kukul. Nusipurtins truput snieg, tar:
Se, tu mano bobele, dk vyrui vakart! Niekur terbos nesugraibiau, surisk
jam kur, ar terbik bene turi?
K tik rpinaus neturinti ko dti, tar Petronel, o ponaitis mat ir
pasirpino.
Ant to tai mano galva.. Antanas zino!.. Ir pamirkciojo.
Teisyb, galva ne puodelis, juoks Antanas.
Tok smot msos! dyvijos pati. Jis nesuvalgys n per tris dienas!
O k misliji tu, mano bobele... gal ir uztrukti trejet dien. Susikryziavojo
aki zaibai urdo ir Petronels. Antanui teipogi perjo zaibas per akis ir galv, bet,
nenurodydamas nieko, dejavo:
Nezinau, ar gals ir pavaziuoti siokie... Stumdysis arkliai, o saltis pusiau
plsia.
Pereis, zaras pereis! sak urdas, zirdamas pro lang. Po dvylikos
bus atlydis, as numanau, ir kalendorius teip rodo. Tik skubk isvaziuoti, kol poni
atsikels. Liep gaidykste issisti, o tu lig siol dar namie. Visa bda, kol is nam
issitaisai, o kelyj daug vaziuojanci rasi, prabrauks vzes.
Urdas isjo.
Per issprogus lange stikl svilpino vjas ir dulkino snieg vid.
Petronel, by pikta, lyg sumisusi, nenurimdama ant vietos lakst, tryp kercia
nuo kercios...
Antanas pasitaiss jau keli.
Sudiev, Petrel! tar uzsikvemps buciuoti.
Ta, apkabinusi abiem rankom jo kakl, drebdama spaud prie savs, buciavo
burn ir rankas. Teip kazi ko susigraudino, net asaros nurietjo per skruostus. Norjo
vis kazi k sakyti, bet zodziai tirpo ant lp; ledva tik pasnibzdjo:
Neuztruk ilgai, Antanel!..
Antanas svypsodamas, pabuciavs paci, tiek tepasak:
No no, nusiramink, mano mazelele!.. parvaziuosiu, bsma kaip buv.
Po dvylikos, vakarop linkuo, kazin, ar sniegas apsunkjo, arba vjas pailso
nebeveik teip svaistyties, nes nusciuvo oras ir speigas truput atsimet; einant per
snieg, koja smuko kaip ismint mol. Vakare zvaizdels kur ne kur spykteljo, ir
mnuo, tankiai is debes iskiss galv, zvalgs ir atgal uzsitrauk.
Petronel vicvienait per dien brzd po trob, nesmagu ir nuobodu jai buvo,
o kaip sutemo, net baugumas m.
Kaip as cia dsiuos? dmojo. Vakaras ilgas, miego ankstie nenoriu...
Pasiimcio darbo... Kaip tik ziubur uzdegsiu, ls urdas... Verciau ziuburio nedegsiu...
tamsoj nels, numanys, jog atsiguliau, ir gana... Bet ir to nedasizinos, jog as nebenori,
kad jis pas mane landyt... Verciau ziubur uzdegsiu ir duris uzrakinsiu... vot teip! O
kad nors eiti, pasakysiu: eik gulti, nevalkiokis pas mans!.. Uz dur saukti n sis,
n tas, o viduo dar ir daugiau galcio jam pasakyti... bet kaip eis, tujau grobs ir
buciuos... O as takst snuk... o jis gal man ir atgal?.. Ne, verciau nesileisti, nedegsiu
ziuburio... Po padvarij dvaro zvangjo skambalai.
O, dkuo Dievui! Sveci uzvirto, urdas nebeturs laiko landyti... Bet ir as
jau nebeatstatysiu jo nuo savs... ne, verciau kad eit... Uzsidegsiu ziubur... vot teip!
O duris uzsikabinsiu... Nra kobiniuko... Aaa! Su raktu trakst, trakst... Papsk nos!..
Ir vl nieko nepasakysiu?! Saukti neispuola... K cia reik veikti?.. Ak, tu Dieve, kokia
buvau durn! Ko as uz sykio Antanui nepasakiau?.. O kas cia man kait!.. Tegul eis,
kad nor, isvaksysiu kaip sun!..
Trakst duris atsuko.
Skambalai zvangjo. Purmonai vaiksciojo po padvarij.
Petronel verp ir karunk giedojo, bet misl jos buvo tolie nuo giesms; kazi
ko jos sirdis rpinos ir nenurimo zirjo vis pakaitais tai lang, tai duris...
Atstm kalvarat, vl pradjo vaikscioti po asl, uzpt ziubur; uzsikvempusi
zirjo pro lang... Urdas su liktarna pareina is staini...
Jau tas kipsas eis gulti!.. Ne, sveciai tebra, negal atsigulti... dabar jau cia
ls...
Pribgo prie dur, nutvr uz rakto.
Ne, pamislijo, verciau issirieti akis!..
Nugrzusi brz ziubur; pastovjusi pamislijo:
Ko as cia turiu vargti dl to balamto?..
Pkst uzpt atgal ziubur, prisoko prie dur, trakst trakst uzrakino, issitrauk
rakt ir atsiklaup poter kalbti. Po valandiks kazi kas prie dur subrazdjo.
Petronel! sauk patyliais.
Petronelei sirdis plak; neman atsiliepti ar tylti.
leisk! vlek tykiai sauk... Ana tyljo.
No, sako uz dur, ir mano dur toksai pat raktas!.. Tai sakydamas, ir
apsuko duryse rakt.
Petronel skrpteljo, nebeman ar ziubur brzti, ar duris turti. Puol
prie dur... Pusj aslos urdas j klb nutvr...
Ar teip tatai, mano mylimoji? Nenorjai sileisti! rgojo urdas. Bet
as gudresnis, jau. S vakar turim isgerti kurtuvi naujosios trobos!
Tai sakydamas, pastat ant stalo plckel nolio.
Petron brz ziubur. Jis pripuols uzpt:
Kam to reik? sako. Ar ne sviesi mnesiena! Prie ziuburio is lauko
viskas viduo matyti. Purmonai ir dvariskiai valkiojas, gal pasistebti. O mnesienoj
geriau... ar nematyti? Duoks tik crkel, netruksma ilgai. Seniai jau dl tavs yra ta
plckel laikoma. Turiu tave nors syk pamylti!..
Ne, as be ziuburio nebsiu! tar Petron ir vl brz.
Kokia tu esi nepersakoma! Tai langinyci ar lang uzleisk su kuomi
norint!.. O, teip!.. No, sveiks dabar, tu mano grazioji! Gerk, sit pyrago uzsiksk!.. Vis
tai laikiau ir laukiau pritinkamo laiko, kuomet viena bsi. Dabar tycioms teip
pataisiau, issisdamas vyr... Gerk!
Dkuo, ponaiti, negaliu, negersiu.
No, kiek gali, tiek! Nors losk priimk! Kaip tik Petron crk prie dant,
urdas pagrobs ir isvert jai burn. Valia nevalia turjo nuryti, net asaros bobai
apsoko.
Simts velni t sveci tiek prines! snekjo urdas. Negaliu n
atsigulti... Prie tavs cia teip silta, gerai, bent pasiilssiu; kojos pavargo per dien...
Sveiks!
Prie antrosios nebereikjo teip suokti Petronels, neberaginos teip ilgai, o
treci ir ketvirt spriai ismauk, ir pati sako:
Tokia saldi, teip sklandziai ein! Beveizint ir skruostai jos uzkaito.
Kokia tu skaisti palikai... kaip roz prin!
Tai sakydamas, urdas, apsikabins Petron, suko lov ssties greta savs.
Netiktai Petronel sokos, akis pabalinusi, stm jam krtin ir apmaudingai
susuko:
Salin, nekybinkis! Tu man ne kavalierius, as tau ne pana!
Ar tai tokia padkavon uz cesn, Petronel? Ko pyksti? Gerk dar burnel,
bene bsi geresn?
Nebusiu, ne! As tamstos cesns neprasiau; seniai zadu pasakyti, tik
nepradrsau kad nelandyk prie mans, nes Antanui pasakysiu!
Tai tu t savo pajuodl geriau myli?!. O tai durnel! Bkim geruoju. Kad
jis bus, as nebsiu; dabar jo nra, as esu. Ar tau negerai?
Ir vl pagrobs m po gvalta buciuoti.
Tik smakst trob Antanas! Jau be burnoso, vienoj rankoj virvagal nusitvrs,
su antrja capt urd uz ciupros, nuza raizyti, sakydamas:
Dkuo uz cesn, dkuo uz cesn, tokia padkavon! Pyl su virvgaliu:
ranka ne ranka, koja ne koja, o pasturgaliui smgis po smgio krito. Urdas saukti
prisivengia, priesais kibti, bijo, melsti gda. Vijos tik kaip driezas pusbalsiai
svarksdamas:
Antan... rupze!.. Liaukis... As tau... perstok... tu, rupze... po velniais!..
O cia klupiniu sokiniu puola tik prie dur. Dar Antanas, sumovs por yp:
,,Se tau cesn, se tau cesn!" ir, davs vokisk kleck, met kaip sun laukan.
Grzdamas per asl, juoks:
Sakiau, kad as suciupsiu t velni!
Petronel kaip apuss lapas drebjo kercioj. Antanas juokdamos klaus:
No, Petrel, kas su mudum bus?..
Ta krito kaip ilga ir verkdama apkabino jam kojas.
Cit, neverk! tar Antanas, keldamas j nuo zems: nebijok, nemusiu
as tavs!
Petronel, kaip matuss nuplakta, pasikukciodama verk. Antanas,
prisiglauds j prie sirdies, ramino ir tild, o paciam asaros kaip pupos rietjo per
skruostus ir uostus. Teip susiglaud, paverk valandel, ir vl Antanas prorksmais
prasneko:
Gana, gana, mano mazelele, nusiramink. Uzjo juodas debesis, ir audra
sument pradzi ms gyvenos. K padarysi, pereis... Kit syk tik dabokims. Dabar,
s kart, ir as pats buvau truput kaltas: seniai numaniau, bet tyljau, nordamas gerai
isprantavoti... O tu, mano mazelele, dabokis nuo paslapci pries mane. Gera ar bloga,
sakykim visada viens antram teisyb! Tumet lengvai nustumsma juoduosius debesis
nuo savo gyvenos...
Vjelis nugul, dienos pga nusciuvo, visi debesys nuslinko, zydras dangus
apsipyl tkstantms mirganci zvaizdeli. Apskritas mnuo, tarytum karalius vis
smulkesnij sviesuleli, niekuomi nebeteminamas, liuosai rietjo virsumi juodj
misk, sidabrine savo sviesa apliedamas balt pavirs zems. Sviet miske
zvreliams, sviet ant vieskelio pakeleiviams, sviet dvare pro langus mro, spindjo
ispuostus pakajus. Sviet menkose trobelse pro zemus langelius, linksmino
surkusias grinceles, sviet ir pro lang ms Daugini. Pamat anuos susiglaudusius
ir verkiancius. Susigraudino gailingas mnuo ir kartu apsiverk (pradjo verkti),
troksdamas suvienyti ir padauginti asar, katroms galt numazgoti juod ptm nuo
j laims.
1898 m.