EQUAL PROJEKTO UKMERGĖJE

REZIUMĖ RUSŲ KALBA

VYKDYTOJAI
„Svarbu, kad romai dėl savo neišmanymo, o kartais ir
nenoro kuo nors užsiimti neliktų gyvenimo nuošalyje“, – sako
projekto koordinatorius Ukmergėje Sigitas Labanauskas. Jam
teko nelengva užduotis – įtikinti vietinius romus, jog mokytis
šiais laikais – būtina. S. Labanauskui teko aplankyti daugelį
šeimų, susipažinti su romų gyvenimo būdu, ypatybėmis, jam
talkino padėjėja romė Zarina. Įdarbinti amato pramokusius
romus nebuvo sunku. Įsidarbino trys žmonės.
Gana sėkmingai praėjo floristikos kursai, kuriuos lankyti
panoro keturios romų bendruomenės atstovės. Gėlių kompo-
zicijos meno jas mokė Jūratė Kvietkauskienė. Beje, Deltuvos
gatvėje įsikūrusio gėlių salono savininkė Sigutė Dičpetrienė
Опыт приходит благодаря труду
В Литве с осени 2004 года осуществляется проект
в рамках Европейской инициативы ЕQUAL «Создание
и испытание механизма интеграции ромов на рынок
труда». В группу партнеров по проекту вошли Департамент 2007 rugsėjis Nr. 14
национальных меньшинств и эмиграции при Правительстве
Литвы, администрация самоуправления города Вильнюса,
администрация самоуправления Укмяргского района, публичное
учреждение Ромский общественный центр, Литовское
цыганское общество «Цыганский костер», Центр подготовки
PROJEKTĄ REMIA
PROJEKTĄ IŠ DALIES
социальных работников при Министерстве социальной защиты LIETUVOS RESPUBLIKA
FINANSUOJA
EUROPOS SĄJUNGA
и труда Литвы и руководитель проекта Литовский детский Europos socialinis fondas

darbščiausioms ir фонд. Проект по интеграции ромов осуществляется в городе

gabiausioms pasiūlė
ir darbą.
Sėkmingi buvo
ir Ukmergės tech-
nologijų ir verslo
mokykloje vykę B
kategorijos vairuoto-
jų kursai. Įgyti teisę
vairuoti transporto
priemonę panoro aš-
Klavdija Stepanova, Ukmergės rajono
tuoni rajono romai, o
savivaldybės administracijos direktoriaus vairavimo egzaminą
pavaduotoja (pirma iš dešinės) su EQUAL išlaikė tik vienas.
projekto vykdytojais Ukmergėje Taip pat buvo su-
rengti kursai kėbulų remonto šaltkalviams. Užsiėmimai vyko
UAB „Izobara“ bazėje ir juos vedė Vidas Karaliūnas. Aštuoni
vietiniai romai lankė ir socialinių įgūdžių tobulinimo kursus,
kuriuos vedė socialinio darbo magistrė Inga Ostrauskienė.
Tikras projekto atradimas buvo romė Zarina Michailovska-
ja, vėliau tapusi projekto regioninio koordinatoriaus padėjėja.
Ji stropiai mokosi,
dirba, vairuoja au-
tomobilį ir rūpinasi
savo tautiečių švieti-
mu. Neseniai šeimą
sukūrusi Zarina ir
toliau daugiausia lai-
ko skiria mokslams.
Zarina – jauniausias
vaikas šeimoje. Jos
tėvas dirba sargu, o
motina sunkiai serga
Rada, Zarinos Michailovskajos sesuo
ir nesikelia iš patalo.
Zarinai ir jos sesei Radai tenka prižiūrėti namus – tvarkyti,
gaminti valgyti, slaugyti motiną.
Sigitas Labanauskas,
EQUAL projekto regioninis koordinatorius Ukmergėje
Redakcija: Lietuvos vaikų fondas, Žygimantų g. 6, LT-01102 Vilnius , tel. 8 ~ 5 262 7146, el.p. equal@lvf.lt
ISSN 18228461. Tiražas 800 egz.
Numerį rengė: Romualda Navikaitė, Vytautas Markevičius, Rada Bogdanovič, Lina Sukackienė
Maketavo: Tomas Fedosejev
Spausdino: UAB „Valdo leidykla“, Gedimino g. 34/2, LT-20131 Ukmergė
Вильнюс, в Укмяргском и Шальчининкском районах.
На сей раз «Романо дром» освещает мероприятия
проекта в Укмярге. Недавно здесь гостили работники проекта,
наблюдатели, координаторы. В ходе встречи обсуждены
процесс осуществления проекта, наработанный опыт и
возникшие трудности. Но прежде всего читателю предлагается
познакомиться с самим городом Укмярге, его историей.
Укмярге – один из старейших городов Литвы, упоминаемый
уже с 1225 года. Так, например, в таком источнике как хроника
Вигандаса город упомянут как Wilkemirgene. Этот год считается
официальной датой основания Укмярге. Основателем
является князь Дауспрунгас, старший брат короля Миндаугаса.
По мнению некоторых историков, эта хроника создавалась в
конце XIV века, а первое упоминание об Укмярге относится к
1333 году, когда в Вартбергской хронике (Hermani de Wartberge)
впервые появляется название Укмяргского замка.
В центре города было два замка – деревянный, сгоревший
до тла в 1391 году во время сражений Витаутаса и Йогайлы, и
каменный, построенный в начале XV века. В 1486 году Укмярге
получила статус и права города, став административным
центром одноименной единицы деления – повета –
Вильнюсского воеводства. В середине XVI века здесь уже
правил войт – городской голова, назначаемый великим князем;
в Укмярге была своя городская управа. До Первой мировой
войны город попеременно назывался Аукмярге, Вилкмярге,
Ликмяре (по-польски – Wiłkomierz, по-русски – Вилькомир).
Легенда, дошедшая до наших дней со времен крестоносцев,
так объясняет происхождение современного названия города.
В святилище язычников жила жрица, дочь рыбака с реки
Швянтойи. Она отступилась от своего обета служить богам
и полюбила врага родины – рыцаря-крестоносца. Узнав об
этом, жрецы предали её огню. Люди из поколения в поколение
передавали сказания о деве-жертве – aukmergė, – с течением
времени преобразив название в Укмярге.
У города и района красивая и богатая история,
насчитывающая почти 800 лет. Деревня Ужуленис в этом
районе – родина первого Президента Независимой Литвы
Антанаса Смятоны (1874 – 1944).
Город долгое время считался самым большим перекрестком
Литвы: здесь пересекались трассы Каунас – Зарасай и Вильнюс
– Панявежис. Однако в 1980 году новая автомагистраль
Вильнюс – Панявежис оставила город в стороне. Укмярге
словно вздохнула с облегчением: уменьшился поток
транзитного транспорта, соответственно пошли на спад шум,
вибрация, загрязнение воздуха.
Šiame numeryje:
Patirtis ateina kartu su darbu...............................................................1 p.
Du apskriti stalai apie romų integraciją į visuomenę........................2–3 p.
EQUAL projekto Ukmergėje vykdytojai................................................4 p.
Reziumė rusų kalba.............................................................................4 p.
PATIRTIS ATEINA KARTU SU DARBU
Lietuvoje nuo 2004 metų rudens įgyvendinamas Europos
bendrijų iniciatyvos EQUAL projektas „Romų integracijos į
darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“. Projekto
partnerių grupę sudaro Tautinių mažumų ir išeivijos departa-
mentas prie LR Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės
administracija, Ukmergės rajono savivaldybės administraci-
ja, VšĮ Romų visuomenės centras, Lietuvos čigonų bendrija
„Čigonų laužas“, Socialinių darbuotojų rengimo centras prie
SADM, ir projektui vadovaujantis Lietuvos vaikų fondas. Romų
integracijos projektas įgyvendinamas Vilniaus mieste, Ukmer-
gės ir Šalčininkų rajonuose.
Šį kartą „Romano drom“ domisi minėto projekto įgyvendi-
nimu Ukmergėje. Neseniai čia lankėsi projekto vykdytojai, ste-
Ukmergė šiandien. Vaizdas nuo centrinės miesto aikštės
bėtojai, koordinatoriai. Susitikimų metu aptarta projekto eiga,
patirtis ir sunkumai. Pirmiausia susipažinkime su Ukmerge,
jos istorija.
Ukmergė – vienas seniausių Lietuvos miestų, minimas jau
nuo 1225 metų ( Vygando kronikoje minima kaip Wilkemirge-
ne) – šie metai laikomi oficialia miesto įkūrimo data. Įkūrėju
laikomas kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vy-
resnysis brolis. Kai kurie istorikai mano, kad ši kronika rašyta
XIV a. pabaigoje, o pirmasis Ukmergės paminėjimas buvęs
1333 metais Vartbergės (Hermani de Wartberge) kronikoje,
kur minima Ukmergės pilis. Miesto viduryje buvo dvi pilys –
medinė, sudeginta 1391 m. Vytauto ir Jogailos kovų metu ir
mūrinė, pastatyta XV a. pradžioje. 1486 m. Ukmergė gavo
miesto teises, buvo Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavieto
administracinis centras. XVI a. viduryje Ukmergėje jau buvo
vaitas – Ukmergė turėjo miestietišką savivaldą. Iki Pirmojo
pasaulinio karo vadinosi Aukmergė, Vilkmergė, Likmerė
(lenkiškai – Wiłkomierz, rusiškai – Вилькомир).
Legenda, atėjusi iš kovų su kryžiuočiais laikų, taip aiškina
dabartinį miesto pavadinimą. Pasakojama, kad pagonių šven-
tykloje buvusi vaidilutė, Šventosios žvejo dukra. Ji sulaužiusi
savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą –
kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonės iš
kartos į kartą perduodavo pasakojimus apie aukmergę – aukos
mergą, ilgainiui virtusia Ukmerge.
Miestas ir rajonas turi gražią ir turtingą beveik 800 metų
istoriją. Šio rajono Užulėnio kaimas – pirmojo Nepriklauso-
mos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos (1874–1944)
gimtinė.
Miestas ilgą laiką vadintas didžiausia Lietuvos sankryža: čia
kirtosi Kauno – Zarasų ir Vilniaus – Panevėžio keliai. Tačiau
1980 m. nauja Vilniaus – Panevėžio automagistralė paliko
miestą šone. Ukmergė tarsi lengviau atsikvėpė: sumažėjo
tranzitinio transporto srautas, o kartu triukšmas, vibracija,
oro teršimas.

4 1

DU APSKRITI STALAI APIE ROMŲ
INTEGRACIJĄ Į VISUOMENĘ
Pirmasis „apskritojo stalo“ pokalbis buvo surengtas
Ukmergės darbo biržoje. Jame dalyvavo Europos Bendrijų
iniciatyvos EQUAL projekto „Romų integracijos į darbo
rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“ vadovė,
Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda Navikaitė, pro-
jekto stebėtoja, habilituota mokslų daktarė profesorė Vilija
Targamadzė, projekto veiklų koordinatorė Lina Sukackie-
nė, projekto regioninis koordinatorius Ukmergėje Sigitas
Labanauskas, Ukmergės darbo biržos direktorė Raminta
Kaušikienė ir jos pavaduotoja Dainora Juknienė.
R. Navikaitė. Pradėkime nuo problemų. Kas, jūsų many-
mu, buvo ir yra didžiausi kliuviniai įgyvendinant mūsų kartu
vykdomą projektą?
R. Kaušikienė. Nemaža kliūtis romų įsidarbinimui – eg-
zistuojantys stereotipai, kad romai nepareigingi, ne visada
sąžiningi, mėgstantys ką nors pavogti ir panašiai. Tačiau
praktika paneigia minėtus stereotipus. Vienos įmonės vadovas
sako, jog, kol sargu dirbo romų tautybės žmogus, iš įmonės
niekas nedingdavo, o jam išėjus, vagysčių padaugėjo. Įdomu
tai, kad tuos stereotipus neretai kuria ne įmonių darbuotojai, o
jų vadovai. Darbuo-
tojai nemato jokių
problemų dirbti
kartu su romais, o
štai vadovams dar
trūksta pasitikėjimo
jais. Gana neblo-
gai bendraujame su
darbdaviais. Turime
nemažai galimybių
padėti romų tauty-
bės žmonėms. Grupinės paieškos užsiėmimuose dalyvavę
žmonės daug ko išmoko ir jiems tapo paprasčiau bendrauti su
darbdaviais, gal tai padės jiems įsidarbinti. Po profesinio mo-
kymo atsiranda galimybė paremti darbdavius, kad jie įdarbintų
romų tautybės žmones. Dabartiniu metu atsiranda daugiau
laisvų darbo vietų, kuriasi naujos įmonės. Labai svarbu nuolat
stiprinti tarp norinčiųjų dirbti motyvaciją darbui.
R. Navikaitė. Ar romų nebaugina pilna darbo diena?
D. Juknienė. Iš tiesų labai rimta romų įsidarbinimo proble-
ma – ilgos darbo valandos. Jeigu, tarkime, dirba prekyboje,
dirba po 12 – 14 valandų, nesvarbu, kad vieną dieną dirba,
dvi ne, tačiau jiems tai yra labai daug ir jeigu žmogus nedirbęs
daug metų vėl pradeda dirbti, tai yra labai labai sunku. Be to,
dauguma jų, kaip nebūtų keista, „neturi“ sveikatos. Nežinau, ar
tai priklauso nuo buvusių prastesnių gyvenimo sąlygų. Tačiau
tie, kurie lankosi pas mus, teigia „neturintys sveikatos“. Štai
jaunas vyras, dirbęs įvairius darbus, turi stuburo problemų,
neturi profesijos ir jis gali įsigyti tik darbininkišką profesiją, o
tam sveikatos neturi. Jis nori dirbti ir užsidirbti, bet to nepajėgia
fiziškai. Po kursų, kurie čia buvo surengti EQUAL projekto
dėka, romai labai suaktyvėjo, pradėjo dažnai lankytis darbo
biržoje. Labai daug kas priklauso nuo pačių romų užsispyrimo
dirbti. Mūsų mieste gyvenantys romai daugiausia yra vyresnio
amžiaus, kai kurie skundžiasi cukralige, kitais susirgimais, o
dirbti, kaip suprantate, gali tik paprastus darbus.
2 3
R. Kaušikienė. Patys romai taip pat dar stokoja noro dirbti,
jie dar stovi tam tikroje kryžkelėje. Reikia turėti galvoje, kad jie
prie to buvo įpratę, gyvena iš įvairių socialinių pašalpų. Malonu
tai, kad jie ypač daug vilčių deda į savo vaikus, kad jau jie tai
tikrai kažką pasieks. Jie drąsiai čia, darbo biržoje, kalba, kad
jų vaikams būtina mokytis. Anksčiau patys romai buvo labai
nusistatę prieš kitus žmones, kad jų niekas nemėgsta, kad nuo
jų slepiama infor-
macija ir panašiai.
Kai mes viską iš-
aiškinome, jeigu jie
registruosis darbo
biržoje, jeigu lankys
kursus, jie įgis so-
cialines garantijas,
– tuomet jų užsire-
gistravo daugiau.
Tačiau, kai reikėjo
užsiimti konkrečiu darbu, vėlgi atsirado problemų. Pirmiausia
– išsilavinimas. Mūsų romų situacija dėkingesnė nei kitų tuo,
kad čia gyvenantys moka lietuvių kalbą. Dabar darbo rinkos
mokymo tarnyba organizuoja daugiau kursų, susipažinimų
su profesijomis, kur nereikalaujamas didesnis išsilavinimas.
Manome, kad padedant mūsų specialistams, turėtų daugiau
romų įsilieti į darbo rinką.
D. Juknienė. Tas įsiliejimas ir dabar vyksta, tik tiek, kad
pagal projektą buvo išskirta romų grupė. O darbo biržoje mes
žmonių neskirstome pagal tautybę, jie čia visi vienodi. Jeigu,
tarkime, jie nemoka rašyti, pritaikome testus pagal galimybes,
turime nemažai vaizdinės medžiagos. Jiems, manau, yra ge-
riau dalyvauti mokymuose kartu su kitų tautybių žmonėmis.
Neneigsiu, kad buvo atvejų, kai žmonės nenorėjo mokytis kartu
su romais. O patys romai sako, kad jie jau eidami pas darbdavį
galvodavo, kad jų nepriims į darbą. Tuomet aš aiškinau: reikia
galvoti, kad tu jau esi kitoks, nes turi žinių, pagrindinių gabumų,
tu gali dirbti. O jeigu eini su nuostata, kad nepriims, tuomet ir
nepriima. Darbdaviai, kurie įdarbino romus, vėliau džiaugėsi
jų pareigingumu, darbštumu ir sako, kad jie niekuo nesiskiria
nuo kitų. Kai kurie sako, kad jie netgi nuoširdžiau dirba, nes
jiems to labai reikia, kadangi reikia išgyventi, maitinti šeimą,
vaikus. Jie nori įrodyti sau ir kitiems, kad romai nėra kitokie.
V. Targamadzė. Ką rodo jūsų ilgametė patirtis. Kokius
darbus jie renkasi ir ką norėtų dirbti?
D. Juknienė. Moterys daugiausia nori būti valytojomis. Gal
todėl, kad laisvesnis darbo grafikas, kad nereikia ištisai dirbti
tų ilgų valandų. Šio darbo taip pat prašosi dėl nepasitikėjimo
savimi kad kitokio darbo nesugebės dirbti. Kai pagalvoji,
namuose tai jos dirba visus darbus: gamina valgį, skalbia
ir t.t. Manau, kad jos galėtų dirbti ir virėjomis, ir skalbėjomis,
tačiau visada prašo tik valytojos darbo. O kai pradedi kalbėti,
paaiškėja, kad jos gali maistą gaminti, vaikus prižiūrėti, daržą
ravėti, gėles prižiūrėti. Romės labai skaniai ir gerai gamina,
paprasčiausiai jos neįvertina savo sugebėjimų. Mes čia joms
ir ateiname į pagalbą, kad jos įvertintų ir pažintų save.
V. Targamadzė. Čia ne priekaištas darbo biržai... gal rei-
kėtų tuos žmones savotiškai suskirstyti pagal amžiaus grupes,
kad geriau žinotume jų motyvaciją. Tarkim, kiek jų norėtų baigti
pagrindinę mokyklą?
R. Kaušikienė. Manome, kad daug pasiekėme jau vien
todėl, kad jie ateina pas mus, mes galime juos pažinti, žinoti
jų norus. Dabar darbo biržoje sukurta elektroninė sistema, kuri
leidžia registruotis net neišeinant iš namų, jeigu tik yra interneto
prieiga. Žmogus, įvedęs savo duomenis, darbo gali tikėtis tiek
šiame mieste, tiek sulaukti pasiūlymų visoje Lietuvoje. Tą patį
gali daryti ir daro darbdaviai, informuodami apie laisvas darbos
vietas ir reikalingus specialistus. Romai šia sistema nelabai
naudojasi, nes daugelis neturi kompiuterių ir interneto, tuo jie
gali pasinaudoti atėję į darbo biržą. Čia mes jiems parodome,
kokios yra laisvos vietos, kur jie galėtų įsidarbinti.
Tačiau pas mus atvykstantys ir bedarbius konsultuojantys
psichologai taip pat pripažįsta, kad patiems romams reikia
daugiau motyvacijos.
¬ ti“, kur ne. Labai džiaugiuosi, kad aš pats į juos pažvelgiau
Antrasis apskritas stalas apie romų integraciją į visuomenę
vyko Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Ukmergės
filiale. Jame dalyvavo šio filialo direktorius Regimantas Bara-
vykas, Europos bendrijų iniciatyvos EQUAL projekto „Romų in-
tegracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“
vadovė, Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda Navikaitė,
projekto stebėtoja, habilituota mokslų daktarė profesorė Vilija
Targamadzė, Ukmergės savivaldybės administracijos direkto-
riaus pavaduotoja Klavdija Stepanova, projekto veiklų koor-
dinatorė Lina Sukackienė, projekto regioninis koordinatorius
Ukmergėje Sigitas Labanauskas, socialiniai darbuotojai.
K. Stepanova. Tai buvo vienas pirmųjų tautinių mažumų
projektų Ukmergėje. Šis projektas buvo labai svarbus ir pačiai
savivaldybės institucijai. Atsirado abipusis ryšys tarp vietos sa-
vivaldos administracijos ir romų. Šio projekto pirmieji žingsniai
buvo labai reikalingo pasitikėjimo pradžia. EQUAL projekto
dėka romai drąsiai pradėjo eiti į savivaldybę, dėstyti savo pro-
blemas. O jos gana sudėtingos. Tai ne tik jų integracija, darbo
vietų paieška. Jie daug turi vien teisinių problemų. Neišspręsta
gyvenamojo būsto registravimo problema, neregistruoti jų
namai Ukmergėje
Vasarnamių gatvė-
je. Jie patys pra-
dėjo svarstyti, kaip
užregistruoti tuos
jų namus ir t.t. Aš
nežinau, ar jiems
užteks kantrybės,
aš nežinau, ar jie
tą padarys, bet la-
bai svarbu, kad jie
patys pradėjo apie tai galvoti, domėtis, konsultuotis su sa-
vivaldybės specialistais, teisininkais, kaip tai galėtų padaryti.
Dėl socialinio būsto, dėl socialinių problemų jie nuolat lankosi
savivaldybėje. Taigi, šiuo aspektu EQUAL projektas savival-
dybei yra labai svarbus.
R. Baravykas. Šis projektas labai svarbus socialiniu po-
žiūriu. Egzistuoja stereotipai, kad romas – tai keliauninkas,
vagis ir panašiai. Jie patys nedrąsiai bendrauja, atsiskyrę nuo
visuomenės, jie mus mažai žino, mes mažai pažįstame romus.
EQUAL projektas vykdant mokymus leido betarpiškai pažinti
juos. Atsirado supratimas, jeigu jiems rodai pasitikėjimą, jeigu
jais tiki, jie viltis pateisina su kaupu. Romai tą suteiktą pasi-
tikėjimą labai vertina ir saugo jį. Susitikus jie nepereina į kitą
gatvės pusę. Vyksta abipusis bendravimas. Būtų labai gaila,
jeigu šis projektas pasibaigtų. Romai buvo apleisti nuo seno.
Juk nei tėvai, nei seneliai nebuvo spaudžiami prie mokslų.
Šie vaikai, jaunimas, kurie buvo čia, nėra kalti, kad jie tokie.
Pats „raštingiausias“ žmogus tarp jų buvo Zarina, kuri nebuvo
baigusi 10 klasių. Su jais reikia kalbėtis, bendrauti. Jeigu šis
projektas užsibaigia ir nebus toliau to bendravimo, – tas mo-
mentinis „saldainiukas“ ištirps ir nieko daugiau. Romams reikia
to dėmesio. Kaip ten bebūtų, jie jau keli amžiai čia, Ukmergėje,
Lietuvoje. Jiems reikia skirti dėmesį ir jie tai pateisintų. Jie,
romai, yra gamtos apdovanoti žmonės. Pažiūrėkime, kiek jie
moka kalbų, kaip jie šoka, dainuoja. Jie tikrai yra Dievo apdo-
vanoti žmonės. Mes turime atitinkamai juos priimti ir vertinti.
Aišku, reikia atskirti ir suprasti, ką jie šiandien gali. Mes juos
mokėme septynių programų. Mes matėme, kur jie gali „pavež-
kitaip. Anksčiau ir kaimynas buvo romas, tačiau mes mažai
bendraudavome. Kai jie atsiskleidžia, ko jie nori ir ką jie gali,
– tas patyrimas yra labai svarbus. Ir ne tik man asmeniškai,
bet ir visiems, kuriems tenka kartu gyventi su romais.
Jie kitaip galvoja apie lietuvius, lietuviai kitaip galvoja apie
romus. O to neturėtų būti. Bendravimas, atvirumas tirpdo
nesupratimą, pamažu keičia tuos stereotipus.
Vienas darbdavys iš urėdijos manęs teiravosi. Sako, gal
tu žinai kokį romą, norintį pasidarbuoti urėdijoje, sako, kokios
jų rankos, kur pasodina,- ten medelis ir išauga. Ir priduria, kad
romų pasodintas miškas labai gerai auga. Jis sako, aš kokį
aštuoniasdešimt žmonių galėčiau priimti į darbą. Vienintelis iš
tų didžiųjų darbdavių mums buvo labiausia prijaučiantis. Kaip
žinome, verslas sentimentų neturi. Romams reikia, kad atėjęs
žmogus dirbtų konkretų darbą.
V. Targamadzė. Kokie buvo romų pageidavimai mokymo
programoms?
R. Baravykas. Mokymo programos buvo parinktos pagal jų
pageidavimus. Gal jiems stigo paskaitų apie laiko planavimą.
Jeigu laikas romui nėra vertybė, tai ir kalbėti beprasmiška.
Dauguma jų net išsilavinimo nepriima kaip vertybės. Tada
argumentų bendravimui su jais tarsi ir nebelieka.
V. Targamadzė. Aš ne kartą girdėjau, jog didelė proble-
ma yra išsilavinimas. Drįsčiau skirstyti į tuos, kurie suaugę ir
neturi išsilavinimo, ir nepilnamečiai iki 18 metų, kurie turėtų
įgyti tą išsilavinimą. Tada būtų paprasčiau integruotis. Tiesa?
Ar žinote, kiek jaunų žmonių nelanko mokyklos?
K. Stepanova. Čia bendra problema, nepriklausanti nuo
tautybės, nors tarp romų ji ryškesnė. Yra sudaryta prevenci-
nio darbo komisija, nuolatinio stebėjimo komisija, kuri renka
duomenis, susitinka su šeimomis. Kraštutiniais atvejais mes
kalbamės su mokyklos direktoriumi, tėvais ir konkrečiu vaiku.
Tačiau romų išskirti negalima.
V. Targamadzė. Reikia ieškoti naujų romų švietimo formų.
Juolab, kad tai skatina Europos Sąjungos projektai. Jie leidžia tą
mokymo turinį modernizuoti ir ieškoti lankstesnių mokymo formų.
R. Baravykas. Verslininkai džiaugiasi įgyvendinamais
projektais, prie kurių ir jie daug prisideda, tačiau labai nepa-
tenkinti itin sudėtingu projektų administravimu. Daug ką galima
išspręsti greičiau ir žymiai paprasčiau. Suprantu, kad kontrolė
reikalinga. Tačiau, kai ji užgožia visą darbą, gerų rezultatų ne-
pasieksi. Užbaigiant šią diskusiją dar kartą noriu akcentuoti, jog
labai bus gaila, jeigu šis projektas, kuris lietė nors ir nedidelę
mūsų miesto visuomenės dalį, nebus tęsiamas.
R. Navikaitė. Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL projek-
tas „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas
ir išbandymas“ negali tęstis metų metus. Tai gali būti paskata
savivaldai ieškoti galimybių jį plėtoti. Pradžia padaryta, patirties
yra, belieka tik tęsti pradėtus darbus.