Santuoka.

lt Tostai vestuvėms
Vestuvių tostai
Knygos „Viskas apie etiką“ autorius Amy Vanderbilt rašo: „Per oficialius pobūvius tostus įprasta
skelbti po deserto, kai visi žmonės jau sotūs. Jei pokylis po pietų, tostą siūlyti galima po pirmojo
jaunųjų šokio. Didelėse vestuvėse praverstų mikrofonas. Būtų galima tostus įrašyti. Po daugelio
metų bus labai malonu jų paklausyti su vaikais ir vaikaičiais.
Tostus siūlo vyriausiasis pabrolys. Jis gali suteikti žodį jaunųjų tėvams, seneliams, broliams, jei šie
nori pasveikinti nuotaką ir jaunikį. Jis turėtų dar gerokai prieš vestuves įspėti žmones, kad jiems
užtektų laiko pasiruošti". (Kaip tai viską tinkamai padaryti, pasiskaitykite minėtos knygos 342
puslapyje.)
Autoriaus nuomone, tai turėtų būti visai neilgi tostai (apie 1-2 min.). Čia reikia vengti dviprasmiškų
užuominų, kurios trikdytų vyresnius žmones, gimines. Paprastai linkėjimus sako tik keli žmonės.
Pirmą tostą vyriausias pabrolys skelbia už jaunąją. Tada už ją taurę kelia jaunasis, paskui - jaunoji už
jaunajį. Po to jaunavedžius sveikina nuotakos tėvas. Linkėjimus gali pasakyti ir jaunojo tėvai. Kai
tostas siūlomas už jaunąją, ji sėdi, kai už abudu jaunuosius - abu sėdi. Jie gurkšteli iš taurių ne kartu
su visais, o po valandėlės.
Kai tostai jau pasakyti, vyriausias pabrolys paprastai perskaito gautas sveikinimo telegramas. Jos
įteikiamos jauniesiems, kad šie po vestuvių žinotų, kam už sveikinimus padėkoti.

Paskutinė valia
Jaunikis sako savo būsimai žmonelei:
-Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros...
- Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros.
- Ne važiuojame, o skrendame, brangioji!
- Kaip įsakysi, brangusis...
Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras?
- Palik jį ramybėje, mama. Lai Romas diktuoja savo paskutinę valią!
Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.

Jis ir ji
Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, - pasakė jis. - ” Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, - atsakė ji. - Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi... Pasitikiu ir savimi... Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo...
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! -jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų...
- Kvailute, mama juk nesužinos...
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
- Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastūmėk, o
aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui - sutuoktuvėms.

Užuominos
Santuoka.lt Tostai vestuvėms
Bausmė už bausmę
Prieš keliolika metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose.
Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle,
sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo
merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko
nutraukti, o plėšiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą
kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali būti liudininke.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos
nuramino jaunosios motina:
- Jis neliks nenubaustas, - pasakė ji. - Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš
tikrai gerai pažįstu...
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios
laisvės.

Vestuvinės dovanos
Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė
kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, - kukliai prisipažino dzūkas.
- 0 aš, - išdidžiai pareiškė suvalkietis, - atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt
aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Žalčio žmona
Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė.
Aplinkui nė gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli
tenuplaukė. Suktelėjusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
-Viešpatie, - šmėkštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: -
Žalty, ką darai?
- Nešūkauk! - sušnypštė ,,žaltys", išgąsdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovę
jo drabužius ir jis negalįs nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerutė, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi ,,Imk!"
šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabužėliais, jiedu patraukė į miestą. Kaip tyčia
priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgę vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami
akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir
pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusį
gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.

Salotos
Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo
elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namų kažkas smarkiai trinktelėjo ir tiesiai jam po kojomis ant
šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto
lange iš išgąsčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi
Santuoka.lt Tostai vestuvėms
Paskutinė valia
Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano
visus draugus.
-Jaunikiui išėjus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigėrėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?!
- Nieko, mamyte, - atsakė dukrelė. - Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią!

Nuomonės apie vedybas

- Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
-Jos ieško idealaus vyro.
- 0 koks jų idealas?
-Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
- Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
- Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
- Man atrodo, - pasakė viena dama; - kad vedybos - tai miražas dykumoje... Su rūmais, palmėmis,
kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu
kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja
kupranugariais.

Sūnus ketina vesti

-Justai, kada gi pagaliau vesi?
- Kai surimtėsiu.
- 0 kada surimtėsi?
- Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
- Kodėl?
- Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
- Sūneli, nevesk gražuolės! - pataria motina. - Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o
kitiems.
- Verčiau tegul kitiems būna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
-Justai, nevesk sausio mėnesį, - vesk balandį.
- Kodėl? - nustebo vaikinas.
- Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.

Duktė ruošiasi tekėti

Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
- Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip
jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
- Ištekėk už jo!
- Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
- Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.
Skonių įvairovė.
Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą
našlę.
- Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? -pasiteiravo tarnautojas.
- Aišku! Tokią, į kurią būtų malonu ir pačiam žiūrėti, ir ne gėda svetimam parodyti... Kad ji būtų tarsi
iš paveikslo išlipusi... - patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia įširdęs verslininkas
ir ima žaibus ir perkūnus laidyti.
- Tai ką? Jūs iš manęs šaipytis bandote?! Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš
paveikslo išlipusi... 0 ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai
nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta... Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli
ir tie patys burnoje netelpa...
- Ko jūs taip piklinatės, pone?! - ėmė raminti jį pažinčių agentas. - Tai juk skonio reikalas. Vieniems
patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti dėl Pikaso iš proto kraustosi...
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.
Neįvykdoma užduotis.
Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina
į jo pasiūlymą taip atsakė:
- Aš ištekėsiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su jam iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną
įkopti į aukštą ir gana stačią uolą. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos
uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir... nešlubuoti. Ir vardino gražuolė
kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti įsišėlusį žirgą, nušauti
aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t. ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis,
paskutinis - šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
- 0 dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiūrėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti - tėvų ir savo gimtosios kalbos!

Piršlybų menas.
Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su
tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose.
Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės
nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
-Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos... Bet dukters už tamstos
neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ką nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau
tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs.
Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis
nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Nutarimas.
Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
- Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
- Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
- Ne važiuokime, o skriskime, brangioji...
- Kaip įsakysi, brangusis...
Merginos motina pasikviečia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
- Palik jį ramybėje, mamyte. Lai Saulius diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
- Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau... Be barnių, be triukšmų.
Sutinki?
- Sutinku, brangusis.
- Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai
pasisveikiname...
- Būtinai.
- Ir skyrybų metu mudu elgsimės korektiškai, be isterikos bei priekaištų... Sutinki?
- Aišku, sutinku.
- Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.

Piršlys.
Santuoka.lt Tostai vestuvėms

Piršliavimas.
Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
- Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų! Sako vaikinas.
- Pagirtina!
- Nerūkau.
- Labai gerai, sutinka tėvas.
- Kortų net į rankas neimu.
-Aišku...
- Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis...
- Puiku.
- Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
- Niekuomet! - suriko tėvas. - Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamstą rodytų
pavyzdžiu.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!

Neįvykusios piršlybos.
Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Šovė
išganinga mintis nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: „Šit paprašysiu
mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu - noriu išsivirti virtinukų... Teks ją
pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį... Išgersime, suris svetimą gerą... Tikriausiai panorės
pasimylėti... Neduok Dieve, ji taps nėščia... Prispirs ją vesti... Pagyvensim kurį laiką, reikės
išsiskirti... Visą likusį gyvenimą teks mokėti alimentus... Pasigvieš į visą mano turtą... Velniams man
to reikia!“
Kaip tik su šia mintimi senbernis priėjo prie našlelės buto, paspaudė durų skambutį. Durys atsidarė,
jis ir sako:
- Žinai, kaimynėle, eik tu po velnių su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Vyrai, branginantys jaunystę.

Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, - čiulba jis saldžiai. - Daug nekalbėsiu... Einu tiesiog prie reikalo.
Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- 0 ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, - spaudžia jis josios rankutę. - Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš
dvidešimt metų... Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.