ISSN 13921681

Trys politikumo istorijos programos: ne galios poiris politikos ir istorijos santyk

Justinas Dementaviius
Straipsnyje pristatomos trys humanitarins iros politik: anglofonikoji idj istorija, vokikoji svok istorija ir pranczikoji politikumo istorija. Teigiama, kad jos ne tik gali tapti naujomis Lietuvos politikos moksl mokyklomis, bet ir bti naudingos prieigos tyrinjant Lietuvos politins minties istorij ir politins kultros specifik. Straipsnyje irykinami svarbiausi prieig metodologiniai panaumai ir skirtumai, parodoma, kokie keliami svarbiausi klausimai ir duodami atsakymai. Baigiamoji straipsnio dalis pristato i program viet bendrame Lietuvos politins minties tyrinjim kontekste. Taip pat nurodomi svarbiausi galimi bsim tyrim klausimai.

vadas
Lietuvos politins minties ir politikos moksl tradicija retai kada tampa nuodugnesns analizs objektu. Paprasiausiai tai galima paaikinti tuo, kad politikos mokslo kaip tokio Lietuvoje nebuvo politikos
Justinas Dementaviius Vilniaus universiteto Tarptautini santyki ir politikos moksl instituto doktorantas (el. patas: justinas.dementavicius@gmail.com). Justinas Dementaviius, 2010 Straipsnis teiktas redakcijai 2009 m. lapkriio 5 d. Straipsnis pasiraytas spaudai 2010 m. vasario 2 d.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

41

mokslai ir pati politin mintis daniausiai buvo redukuojami marksistini-leninistini prielaid taikym. Kita vertus, reikt pabrti, kad XX a. pradioje jau buvo besiformuojanios slygos nevienamatei pliuralistikai Lietuvos politinei miniai ir tyrim programoms. Apie tai leidia kalbti ne tik tuo metu pasirod bandymai ikelti ir savarankikai sprsti aktualias politines problemas (pvz., M.Riomeris, S. alkauskis, K. Paktas ir kt.), bet ir dl i apmstym takos susiformavusi ieivijos socialins minties tradicija, kuri visada turjo ryk politin atspalv (sakysime, V. Kavolis, V.Trumpa ir kt.). Tik atkrus nepriklausomyb politikos mokslai pradedami dstyti kaip atskiras dalykas, o vieojoje erdvje pasirodo skirtingomis nuostatomis grindiam politins tikrovs vertinim. Tiesa, daugiau irima ne lietuvik tradicij, i yra beveik umirta, bet daniausiai perimami Vakaruose keliami politiniai klausimai ir problematika. Toks specifinis politikos moksl formavimasis lemia kelet padarini. Pirma, reikia konstatuoti, kad politikos moksl ir politins minties tradicija Lietuvoje yra silpna ir tik gyjanti aikesnius savo bruous. Antra, susiduriama su dilema: a) sekti Vakar politikos moksl madomis, taip rizikuojant dirbtinai primesti politikos moksl odyn ir problemas, kurios nebtinai atitinka pokomunistins Lietuvos realijas, ir galutinai atsisakyti lietuvikos politikos moksl tradicijos; b) atgaivinti mint tradicij. Abu ie lietuvikos politologijos pltros projektai yra galimi, taiau iame straipsnyje nortsi pristatyti Vakar tyrim programas, kurios bt naudingos pltojant antrj. iame straipsnyje pagrindinis dmesys skiriamas trims humanitarinms politikumo interpretacijoms: anglofonikajai idj istorijai (angl. History of Ideas); vokikajai svok istorijai (vok. Begriffsgeschichte) ir pranczikajai politikumo istorijai (pranc. History of the Political). Visos ios mokyklos gana panaios tuo, kad daugiausia dmesio skiria politini fenomen istorinei analizei, politins idjos ir veiksmo santykio tyrinjimams. Svarbiausia, kad pristatomos programos susieja socialini bei humanitarini moksl diskurs ir problemas, todl ne tik prapleia Vakaruose naudojamus politi-

42

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

kumo tyrimo bdus, bet ir gali bti santykinai lengvai integruotos tradicinius Lietuvos politinius mokslus, kurie neretai balansuoja tarp socialini ir humanitarini moksl1. Taigi pagrindinis io straipsnio tikslas yra suprasti ir konceptualizuoti kai kuriuos Vakar mokslinink tyrimo metodus, kurie gali bti susieti su lietuvikja tradicija, ir parodyti potencial bsim tyrim lauk. Btent tai padt geriau suprasti Lietuvos politins kultros bei minties istorij ir kartu kritikai vertinti kai kuriuos Lietuvos istorijos bei politikos moksl tyrimus. Visos trys mokyklos gali bti vertinamos kaip metodologin priemon, rekonstruojanti lietuvik politin mint: jos ne tik yra vienas i galim bd tirti ir geriau suprasti politins minties tradicij (-as), bet ir naudingos aikinantis dabartinio politinio odyno nacionalin specifik, atskleidiant kai kuriuos politins tapatybs ir kultros elementus. Antra vertus, taip pat galima parodyti, kokius ikius ir sunkumus prastiems politikumo istorijos tyrinjimams kelia Lietuvos atvejis. Kitaip sakant, siekiama parodyti rankius, kuriais galima rekonstruoti lietuvikos politins minties struktr ir susieti buvusias politines problemas bei diskusijas su dabartinmis, kartu pripastant, kad paios programos turi bti modifikuotos ar papildytos atsivelgiant Lietuvos politins istorijos specifik2.
1

Glaud politinio ir humanitarinio diskurso ry lm ne tik politikos moksl bkl tarpukario Lietuvoje, kai politinei analizei didel tak dar teisin ir humanitarin isilavinim turintys asmenys, bet ir pokomunistins realijos dauguma ymiausi Lietuvos politolog bei politikos komentatori yra baig istorij, filosofij ar kit humanitarin dalyk. Reikia pripainti, kad pirmuosius bandymus teorikai sieti istorij ir politik galima aptikti. Taiau bdinga, kad kol kas bandyta susieti politik ir istorij kalbant apie jas galios terminais arba istorija moko apie politines klaidas ir diktuoja tinkamiausius sprendimus, arba politinis sprendimas gali ikreipti istorijos interpretacij. Pavyzdiui, R. Lopatos paskaita Istorijos politika ir politikos istorizavimas, <http://www. lrytas.lt/-12341569301233162543-lrytas-lt-paskaita-9-profesorius-r-lopata-istorijospolitika-ir-politikos-istorizavimas.htm>, 2009.03.15. is straipsnis atskleidia alternatyv bd sieti istorij ir politik, interpretuojant jas ne kaip galios praktikas, bet istorinius tyrinjimus laikant papildoma priemone suprasti politinius istorini subjekt veiksmus ir pat politikumo turin, t. y. pabria paintin istorijos ir politikos santyk.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

43

Atsivelgiant straipsnio tikslus, pirmiausia bus siekiama atskleisti pagrindines mint program idjas, panaumus ir skirtumus. Tai daroma norint parodyti jas kaip skirtingus bdus tirti t pai problem politins kultros tapsm ir politins minties santyk su politine bei socialine tikrove. Antroje straipsnio dalyje bus siekiama kritikai vertinti mint mokykl idjas pristatant kai kuriuos specifinius klausimus ir siejant juos su Lietuvos politikumo istorijos tyrinjimais.

1. Trys humanitariniai vilgsniai politik: klausimai, idjos ir skirtumai 1.1. Idj istorija ir politini idj kismas
Idj istorija (II) pirmiausia yra siejama su Arthuro Onckeno Lovejoyjaus vardu. Btent jis, bdamas Johns Hopkins University istorijos profesoriumi, XX a. pradioje subr diskusij klub, kuriame skirting disciplin atstovai nagrinjo vairi politini, literatrini, mokslini, ideologini ir kit idj specifik, vliau steig daugiadalyk urnal Journal of the History of Ideas3. Pagrindines II metodologines nuostatas A. Lovejoyjus suformulavo klasikiniu tapusiame veikale The Great Chain of Being ir straipsniuose4. II kaip prieigos specifik puikiai atskleidia Markas Beviras, o praktinius tyrimus atlieka vairi srii mokslininkai5. Tai lemia, kad II
3 4

Plaiau apie tai: Parsons R., Defining the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 68, 2007, p. 683701. Lovejoy A., The Great Chain of Being: a Study of the History of an Idea, Harvard: Harvard University Press, 1970; Lovejoy A., The Reflections on the History of Ideas, Journal of History of Ideas 1, 1940, p. 324. Bevir M., The Logic of the History of Ideas, Cambridge: Cambridge University Press, 1999. Taip pat dmesio verti straipsniai: Teggart F. J., A Problem in the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 1, 1940, p. 494503; Grafton A., The History of Ideas: Precept and Practice, Journal of the History of Ideas 67, 2006, p. 133. Taip pat idjos istorijos kaip dalyko galimybes atskleidia odynai Dictionary of the History of Ideas ir New dictionary of the History of Ideas.

44

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

jokiu bdu negali bti siejama iimtinai su politini idj analize, o traukia daugyb dalyk literatr, filosofijos istorij, lyi kultros studijas ir kitus. iuo metu bene geriausiai A. Lovejoyjaus idjas reprezentuoja, kritikai vertina ir prapleia praktiniuose tyrimuose University of London profesorius Quentinas Skinneris. Jis 1969 m. paraytame straipsnyje Meaning and Understanding in the History of Ideas6 ne tik kritikai vertina deterministinius teksto interpretavimus, tars, kad tekst nulemia religiniai, politiniai ar ekonominiai veiksniai, bet ir atmeta teksto antlaikikos autonomijos galimyb, t. y. prielaid, kad filosofini tekst atsiradimas yra nepriklausomas nuo aplinkos ir kalba apie aminsias, nekintanias tiesas. Paymtina, kad is tuomet gana daug diskusij sukls straipsnis taip pat gana kritikai atsiliep apie A. Lovejoyjaus tipo II teig, kad yra klaidinga kalbti apie belaikikas ir nekintanias elementarisias idjas (angl. unit-ideas)7. Daugiadalykis II pobdis ir kritinis vertinimas neleidia jos apibdinti kaip visikai savarankikos ir vientisos programos. Jau A.Lovejoyjaus II projekte ji buvo suvokiama ne kaip atskira, o kaip vienijanti, daugialyp programa, galinti apimti istorij, sociologij, filologij ir kitus dalykus. Vengiant jos autonomikumo ir santykio su kitais dalykais klausimo, j pradta sieti tiek su intelektualine istorija, tiek su politins filosofijos istorija, tiek su Kembrido istorijos mokykla. Galbt btent tai lm, kad, pavyzdiui, Q. Skinneris prisistato kaip istorikas, nors ir yra links pabrti savo paties taikomo metodo skirtumus nuo kit istorik8 taikom metod, o analizs objektais daniausiai renkasi ankstyvosios modernybs politins filosofijos
Skinner Q., Meaning and Understanding in the History of Ideas, History and Theo ry 8 (1), 1969, p. 353. 7 Ten pat, p. 35. 8 Skinnero Encountering the Past, <http://www.jyu.fi/yhtfil/redescriptions/Yearbook%202002/Skinner_Interview_2002.pdf>, irta 2009 02 13. Taip pat interviu su Q. Skinneriu, <http://www.alanmacfarlane.com/DO/filmshow/skinner1_fast.htm>, 2009 02 13.
6

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

45

veikalus, ypating dmes teikdamas politini idj (laisv, valstyb ir kt.) analizei9. Nepaisant santykinio II neapibrtumo kit dalyk atvilgiu, galima gana aikiai nustatyti svarbiausias jos prielaidas ir klausimus. Pagrindin prielaida, kuri yra bendra pristatomoms politini fenomen humanitarinms interpretacijoms, yra tai, kad idjos reikm negali bti suprantama kaip vienintel ir nekintanti. A. Lovejoyjus savo tyrimuose kvieia atmesti iliuzij, kad iuo metu vartojamos svokos ireikia tas paias idjas kaip anksiau ir mano, kad patirtis yra laikina10. i tez reikt suprasti ne tik antropologikai, mogaus gyjama patirtis gali keisti supratim apie pasaul, bet ir istorikai mogaus patyrimas vairiais istoriniais laikotarpiais i esms skyrsi ir net tos paios svokos galjo ireikti skirtingus kasdienybs fenomenus. L. Straussas savo straipsnyje, skirtame Journal of the History of Ideas, tai suformulavo taip: kas kakada buvo eksplicitikos ir aistringai aptariamos idjos, nors nebtinai aikios, dabar tapo neapibrtomis implikacijomis ir prietarais. Taigi, jei norime suprasti politines idjas, kurias permme, turime aktualinti j implikacijas, kurios buvo eksplikuotos praeityje, ir tai gali padaryti tik idj istorija.11 Q. Skinneris toki mint net paatrina teigdamas, kad praeit btina velgti kaip usienio valstyb ir bandyti suprasti
9

10

11

Skinner Q., The State of Language and Political Change, Terence Ball (ed.), Political Innovation and Conceptual Change, Cambridge: Cambridge University Press, 1989, p. 624; 90132; Skinner Q., Visions of Politics, Cambridge: Cambridge University Press, 2002; Skinner Q, What is state? The question that will not go away, <http:// sms.cam.ac.uk/media/508596?format=mov&quality=high>, 2009 03 20; Skinner Q., Three kinds of liberty, <http://www.berlinpicturecompany.com/ctv/history/skinner. html>, 2009 03 20 ir <http://www.philosophyblog.com.au/quentin-skinner-on-concepts-of-liberty/> 2009 10 19. Paymtina, kad tradicin su A. Lovejoyjumi sieta idj istorijos mokykla ypa daug dmesio teik pirmiausia literatros kriniams. Lovejoy A., Temporalistic Realism, Contemporary American Philosophy: Personal Statements, New York: Macmilan, 1930, p. 87 cituota i Mandelbaum M., ArthurO. Lovejoy and the Theory of Historiography, Journal of History of Ideas 9, 1948, p. 412. Strauss L., Political Philosophy and History, Journal of History of Ideas 10, 1949, p. 47.

46

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

praeities autori poirius ir idjas lyg jie neturt nieko bendra su tirianiojo pasauliu12. Taigi politins minties ir teorijos tyrinjimai galimi tik nuodugniai suvokiant ir suprantant autoriaus gyvenamj pasaul: jis gali reaguoti kitokius ikius, sprsti kitokias problemas, pabrti kitus dalykus, naudoti kitokius rodymus nei mes link manyti ar naudotume atsivelgdami dabartines politinio mstymo paradigmas. Kitaip sakant, idj istorikui ypa svarbus yra idjos kontekstas ne tik tekstas, kuriame ji gyja reikmes, bet ir istorinis politinis pasaulis, kur ji aikina, bei socialinis pasaulis ar akademin aplinka, kurioje vyksta diskusija. Taip suvokiant idjos viet politikumo formavimo procese svarbiausiu analitiniu idj istoriko tikslu tampa atkurti tikrj idjos ar teksto tapatum suprasti idjos prigimt, panaudojim, vidin logik ir psichologin poveik13. Taigi II gali bti vertinama kaip deskriptyvi paintin programa, artima tradicinei istorijai, bet besitelkianti iimtinai kalbines praktikas. Politikos mokslams, pirmiausia politinei teorijai, kur kas svarbesns yra praktins tokio tyrimo implikacijos taip formuojamas kritikesnis poiris vartojamas svokas, j galimybes aikinti buvusi, i dalies ir esam tikrov, ir atsiranda galimyb parodyti tikrj itaros / minties viet bei reikm politiniuose ginuose. Pavyzdiui, prie sakant normatyvinius teiginius apie demokratijos princip paeidimus tarpukario Lietuvoje, btina aikiai suvokti, kas tuomet buvo suprantama kaip demokratija ir ar jos norm nepaisymas buvo laikomas nusiengimu. Tyrimo tiksl galima siekti pasitelkiant kelias strategijas: A.Lovejoyjaus silyt makrotyrim ir iuo metu populiaresnius mikrotyrinjimus. Pirmuoju atveju idjas siekiama iskaidyti sudedamuosius elementus, vadinamsias unit-ideas, elementarisias idjas, maiausias prasmines ir nekintanias idjos dalis. Jie nuolat
12

13

Skinner Q., On Encountering the Past, p. 56. Paradoksalu tai, kad, nepaisant io praeities vertinimo panaumo, pats Q. Skinneris gana skeptikai irjo tai, kaip politin mint supranta ir tiria L. Straussas ir jo mokiniai. Lovejoy, 1940, p. 4.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

47

(at)kartojami ir yra iliekantys, taiau j panaudojimas ir pritaikymas, santykis su kitais elementais skiriasi. A. Lovejoyjaus siloma II programa siekia paaikinti i paprasiausi svok reikminius pokyius turin, kuris yra gyjamas skirtingose filosofinse sistemose. Taigi tai yra savotika filosofin semantika vent odi tyrimas siklausant skirtingas j reikmes, siekiant suprasti, kaip tai veik doktrin14. Antruoju atveju dmesys kreipiamas ne diachronik aikinim, lyginant idj keliuose istoriniuose laikotarpiuose, o idjos sinchronik k ji reik, kaip ir kodl gavo vien ar kit reikm, lm tam tikr reakcij konkreiu istoriniu momentu15. Tai savotikas istorikai vykusios diskusijos, kurioje dalyvavo vairs autoriai filosofai, raytojai, politikai ir kt. dl vienos ar kitos politins problemos (pvz., kokios yra monarcho galios), atkrimas16. iuo atveju atmetamas A.Lovejoyjaus sitikinimas dl galimybi tirti elementarisias idjas, pirmiausia pabriant, kad net viename istoriniame etape joms gali bti suteikiamos skirtingos prasms, o pats elementarij idj autonomikumo ir nekintamumo statusas yra abejotinas17. Pasak Q.Skinnerio, tiriama ne apibendrinta idjos istorija grieta io odio prasme, bet odi vartojimo argumentuose istorija18 su konkreiu istoriniu subjektu sietos idjos reikms ir panaudojimo
14 15

16 17

18

Lovejoy, 1970, p. 14 Diachronikos ir sinchronikos kalbos analizs lygmenys idj ir konceptualiojoje istorijoje perimti i Ferdinando de Saussureo ir apibriami taip: diachronikas kalbos apibdinimas nustato istorin kalbos pltot ir irykina pokyius skirtingais laikotarpiais: taigi diachronikas [aikinimas] yra tapatus istoriniam. Sinchronikas kalbos apraymas yra neistorinis: jis nustato kalbos pobd tam tikru konkreiu laiko momentu. Cituota i Richter M., The History of Conceptual and Social Concepts, Oxford: Oxford University Press, 1995, p. 45. Intencionalumo argument pltoja M. Beviras, Logic of History of Ideas, ir Q. Skinneris, Vision of Politics. Mazze J. A., Some Interpretations of the History of Ideas, Kelly D. R. (ed.), The History of Ideas: Canon and Variations, New York: University of Rochester Press, 1994. Intellectual History, Liberty and Republicanism: An Interview with Quentin Skinner, Contributions to the History of Concepts No. 3, 2007, p. 115.

48

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

tikslai kaip ji padjo autoriui pasakyti tai, k jis norjo pasakyti konkreioje situacijoje. Vis dlto kad ir kokia idjos analizs strategija, makro- ar mikro-, bt pasirinkta, abiem iais atvejais sprendiamos tos paios uduotys: a) tiriamas kontekstas, kuriame idja tapo priimtina; b) analizuojami kontekstai, kuriuos idja vliau pateko; c) nagrinjama, kaip tai paveik skirtingus kontekstus, pirmiausia retoriniu lygmeniu19; t.y. tiriama idjos kilm, kitimas, pltra, santykis su kitomis idjomis, kaip ji buvo susijusi su vaizduote, emocijomis, elgsena t subjekt, kurie jas turjo. Reikt paymti, kad antroji tyrimo strategija ypa telkia dmes autoriaus biografin situacij ir daro kelias esmines prielaidas. Pirmiausia, pasisakantysis yra racionalus smoningai naudoja vien ar kit idj, kurios sudaro prasming tekst. Taip pat autorius yra intencionalus, t. y. savo pasisakymu siekia vieno ar kito tikslo. Galiausiai svarbi jo socialin situacija ir autonominis sprendimas: viena vertus, jis yra susijs su kontekstu priverstas naudotis esamu odynu, dalyvauti istorikai susiformavusiame ir visuomenikai aktualiame dialoge, yra veikiamas t pai politini vyki ar mokslo naujovi; kita vertus, tuo pat metu jis yra savarankikas ir valingas gali suteikti nauj prasmi, vartoti naujas metaforas, kelti naujus svarbius klausimus, kurie geriau atitikt jo gyvenamj pasaul ar leist isprsti teorin prietaravim20. Kiek paradoksaliai sekama Leo Strausso, vieno labiausiai Q. Skinnerio kritikuoto autoriaus, padiktuota programa atkurti tik tai, kas turta mintyje sakant kak, bet nesistengti suprasti sakaniojo geriau u j pat21.
19 20 21

Pearce R. H., A Note on Method in the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 9, 1948, p. 372373. Plaiau apie tai M. Bevir, The Logic of the History of Ideas, dalys On Meaning ir On Believe. Strauss, p. 47. Pabrtina, kad is principas taip pat padeda idj istorija atskirti nuo M. Foucault taikytos inojimo archeologijos programos. Pastarojoje ne tik teigiama, kad galima identifikuoti iorin galios tinkl (diskurs), kuris veria autori kalbti tam tikru bdu, bet ir i esms atmetama subjekto savarankikos, smoningos itaros

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

49

Siekiant pailiustruoti tipik anglofonik politikumo idj tyrim galima remtis Stepheno R. Graubo daroma demokratijos idjos analize knygoje Dictionary of the History of Ideas22. Jis, laikydamasis A. Lovejoyjaus tradicijos, pradeda nuo demokratijos svokos atsiradimo antikoje, pabrdamas jos natralum miest-valstybi pasaulyje, kuriame buvo daug skirting sprendim primimo ir valdymo form. Demokratija buvo tik viena i galim, bet pati savaime ne geriausia valdymo forma. Darant tokias ivadas remiamasi bene inomiausiais klasikiniais filosofais Platonu ir Aristoteliu bei, siekiant parodyti koncepcij kasdienikum, istorikais Herodotu ir Tukididu. Toliau demokratijos svokos ar jos turinio (savotik pavieni demokratijos idjos element) interpretacij iekoma kituose istoriniuose laikotarpiuose remiantis visa plejada inom politini autori (nuo Cicerono iki S. Lipseto) ar selektyviai parinkt judjim (pvz., stoikai ir Anglijos digeriai) ir siejant juos (tiesa, ne visada pakankamai pagrstai remiantis tik chronologine tsa) su a) ankstesniais autoriais (rodoma, kas buvo perimta i buvusij) ir b) nauja politine ir socialine tikrove (rodoma, kaip ir kodl buvo keiiama, papildoma ar ginijama demokratijos idja). Pabrtina, kad pats demokratikumas danai skaidomas dabar turimus supratimus apie demokratijos prigimt, t. y. identifikuojant principus, unit-ideas, kurie buvo pabriami ir irykjo skirtingais momentais, pavyzdiui, Montesquieu, siekiant pagerinti Pranczijos valdym, rpjo valdi atskyrimas remiantis Anglijos modeliu, o JAV vietjai, nogalimyb. Kita vertus, inojimo archeologijos ir idj istorijos skirt yra pabrs ir pats M. Foucault. Jis nurod kelis svarbiausius skirtumus: a) archeologija tiria ne svokas, o diskurs, taisykles, kurios jas formuoja; b) archeologija nesiekia uiuopti pokyio, bet siekia atskleisti diskurso specifikum; c) archeologijai rpi ne itara, o taisykls, pagal kurias itara funkcionuoja; d) archeologija nesiekia parodyti, k itara norjo pasakyti subjektas, k jis man, ko norjo, troko; jai rpi pats diskursas kaip objektas (Foucault M., The Archaeology of Knowledge, New York: Pantheon Books, 1972, p. 138140). 22 Dictionary of the History of Ideas, < http://xtf.lib.virginia.edu/xtf/view?docId= DicHist/uvaBook/tei/DicHist1.xml;chunk.id=dv1-78;toc.depth=1;toc.id=dv178;brand=default;query=dictionary of history of ideas#1>, 2009 10 20.

50

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

rdami atsiriboti nuo angl kolonialist, akcentavo kit demokratikumo princip kiekvieno pilieio sitraukim valdym, savivaldos svarb. Tokia tyrimo strategija orientuota dabartins demokratijos sampratos formavimosi proces, parodant jo sudtingum ir galim daugiaprasmikum, todl nenuostabu, kad pabaigoje vietoj konkrei ivad tiesiog pabriamas svokos sudtingumas ir netiesiogiai klausiama, kuris i demokratijos element gali bti svarbiausias iuo metu23. Taigi II siekia parodyti idjos turin, galim j prasmi pluot, nemgindama pagrsti ar paneigti demokratijos prasmingumo. Tokia trumpa II kaip praktikos apvalga leidia mums identifikuoti kelis svarbiausius jos principus. Pirmiausia II dmesio akiratyje yra pati idja kaip tikrovs pajautim ireikianti priemon. Pati idja, j reprezentuojantis odis ar teiginys ia yra suprantamai Wittgensteino bdu kaip veiksmas, t. y. retorika yra sudedamoji veiksmo (taigi ir politinio gyvenimo) dalis24. Adekvatus itaros supratimas reikalauja nuodugniai aprayti jos biografin kontekst nustatyti atsiradimo prieast, adaptacij ir darom tak, kuri pirmiausia pasireikia kaip tolesnis dialogas,. Btent taip suprantama II ne tik padeda geriau atskleisti praeit, bet ir leidia atkerti dabart atsisakyti nepagrst nuorod ir manipuliacij istorija, nes atsisakoma panaius politinius veiksmus ar itaras vertinti kaip tapaius. Kitaip sakant, pagrindinis II tikslas yra ukirsti keli anachronistikiems iuolaikini svok perklimams aikinant praeit bei istorini subjekt veiksmus
23

24

Reikia pripainti, kad toki tyrimo strategij labai tariai vertint Cambridgeo mokykla. Pirmiausia dl to, kad, cituojant Q. Skinner, nemanoma parayti idj istorijos ir daugiausia, k galima padaryti, tai pristatyti odio istorij. Paradoksalu, bet galima aptikti Q. Skinnerio analizi, pavyzdiui, svok valstybs ir laisvs, kurios gana stipriai primena klasikini idj istorik darom analiz. Kad ir kaip bt, Cambridgeo mokykloje akivaizds keli esminiai skirtumai: remiamasi iimtinai politiniais tekstais ir labiau telkiamasi vien politin kalb, pavyzdiui, Anglij. Tai daroma ne tik norint pagilinti pai analiz, bet ir siekiant parodyti termin vartojimus, j aikinimus kaip diskusij, nuolatin ginijimsi susijusioje intelektualinje erdvje dl svok ir argumento turinio. Pasak Q. Skinnerio, tai veikiau yra koncepcijos genealogija tam tikras akojimasis ir diversifikacija. Palonen K., Quentin Skinner: History, Politics, Rhetorics, Cambridge: Polity, 2003, p. 36.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

51

ir itaras susieti su turtais tikslais ir vykusiais debatais25. Taip pat galima vardyti tokios prieigos svarb politikos mokslams ir politikos teorijos programoms. Turbt svarbiausia yra tai, kad atsisakoma istorinio parapikumo ir anachronizm vertinant praeities mstytojus analizs objektu pasirinkdami turtus politinius tikslus ir keltus klausimus, galime geriau suprasti praeities politin erdv ir sprstas problemas. Politins minties tyrinjimai ia pirmiausia turt bti ne iuo metu turim idj pritaikymas ir susiejimas su buvusiomis ar buvusi idj vertinimas remiantis dabartinmis nuostatomis, o autentikos minties rekonstrukcija, parodant jos unikalias funkcijas ir reikmes.

1.2. Svok istorija ir koncepcij istorins funkcijos

Antroji reikminga politikumui suprasti tyrim programa yra svok istorija (SI). Jos pradininku laikomas vokiei istorikas ir filosofas Reinhartas Koselleckas. Kaip bene isamiausi ios tyrimo srities praktin pavyzd galima paminti septyni tom veikal Geschicht liche Grundbegriffe, teorinius ir metodologinius jos principus puikiai atskleidia Melvino Richterio straipsni rinkinys The History of Political and Social Concpets26. iuo metu SI odynu, metodologine programa ir valgomis gana aktyviai naudojasi Suomijos, Ispanijos ir Olandijos mokslininkai. ios mokyklos atsiradim galim velgti i keli perspektyv. Vienas vertus, ji neatsiejama nuo asmeninio R. Kosellecko akademinio patyrimo: jo tyrimo programai daugiausia takos turjo tiesioginis
25

26

Pavyzdiui, Kalantos susideginimo aktas gali bti traktuojamas kaip herojikas, taiau k jis i ties reik pasiprieinim totalitariniam reimui (tokiu atveju galima tiktis, kad tokios akcijos gali tapti vos ne kasdienybe totalizuojaniame pasaulyje), pasiprieinim mogaus teisi paeidimams (tokiu atveju galima velgti tam tikr radikali liberalios ideologijos percepcij komunistinje tikrovje), priminim apie Lietuvos pavergim (tokiu atveju galima kalbti apie nepriklausomybs reminiscencij) ir pan. Richter M., ed., The History of Political and Social Concepts, Oxford: Oxford University Press, 1995.

52

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

bendravimas su Edmundu Husserliu pastarasis kuris paskatino j svokas irti kaip kintanius fenomenus, ir Carlas Schmittas, kuris padar tak R. Kosellecko problemos ir klausim klimo bdui27. Jei prisiminsime, kad tuo metu Vokietijoje taip pat pradta bandyti tekstus ir kalb irti kaip savarankikus tyrimo objektus (pvz., R.Kosellecko studij kolega kur laik buvo garsus filosofas Hansas Georgas Gadameris), darosi aikesnis R. Kosellecko pasirinkimas politins istorijos studijoms suteikti papildom dimensij. Kita vertus, SI galima irti kaip program, kuri ikilo gana specifinje vokikojoje filosofijos ir istorijos tradicijoje. Kitaip nei anglosaksikoji, liberali, individ orientuota idj tyrimo istorija, vokiei autoriai kur kas daugiau dmesio kreip bendrai patiriamus politinius, socialinius ir kultrinius pokyius, savotik laiko dvasi, kuri save gyvendina visuomenje. SI galima laikyti ios tradicijos tsa, taiau reikia pabrti, kad tradicija buvo kiek transformuota irykintas ir kontekstualizuotas analitinis-kalbinis pokyi elementas28. I pirmo vilgsnio SI yra labai panai idj istorij. Abi ios mokyklos pabria kalbos, itaros, kaip pagrindinio tyrimo objekto, reikm. Pasak R. Kosellecko:
Individuals veiksmai priklauso nuo kalbos vartojimo [...]. Joks socialinis veiksmas, jokia politin sutartis, joks ekonominis susitarimas yra nemanomas be sutarimo, planuojam diskusij, vie gin ar slapt deryb [...]. Bet kuri istorija yra priklausoma nuo kalbinio veiksmo.29

Nors tyrimo objektas apibriamas kiek kitaip, vietoj elementari idj tiriamos pagrindins svokos (vok. Grundbegriffe), dmesys odynui ir odi vartojimui ias mokyklas labai suartina. Tai lemia, kad pagrindiniai SI keliami klausimai yra beveik tapats id27 28 29

Plaiau apie R. Kosellecko intelektualin biografij: Koselleck R., Futures past: on the Semantics of Historical Time, Bielefeld: Mitt Press, 1985, p. ixiii. Richter M., Begriffsgeschichte and History of Ideas, Journal of History of Ideas 48(2), 1987, p. 248. Koselleck R., The Practise of Conceptual History, Stanford: Stanford University Press, 2002, p. 24.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

53

j istorijai: ar svokos vartojamos vienodai? Kokiuose kontekstuose jos atsiranda? Kas jas vartoja, kokiais tikslais ir k orientuotas? Kaip ilgai svokos vartojamos? Su kuriais terminais jos sutampa ir konverguoja?30 SI, kaip ir idj istorijoje, itara traktuojama kaip veiksmas, kuris ne tik prapleia istorijos studijas, bet ir leidia geriau suprasti tikrj politini veiksm reikm bei parodyti elgsenos prieastis. SI ypatinga reikm taip pat suteikiama socialinei tradicijai ir kontekstui nustatant pasakym pokyius, t. y. neatmetama, kad svokos yra socialiai determinuotos ir individualiai vartojamos nauja koncepcija gali bti susijusi su individualia patirtimi ir turimu odynu, bet ji niekada negali bti per nauja, neturti aikios prasms itar paskatinusiame lingvistiniame kontekste31. Vis dlto kur kas svarbiau yra irykinti esminius idj istorijos ir SI program skirtumus. Pirmas svarbus skirtumas gali bti velgiamas kalbos ir socialumo santykyje. Idj istorijoje svarbiausia teisingai suprasti itar, ir tam padeda nuodugnus individualios biografijos ar istorijos tyrinjimas, o SI itara tra sudedamoji socialinio proceso dalis, dar vienas geresnio istorins transformacijos supratimo dmuo; pirmj svarbiausias tyrinjimo objektas ir problema yra kalba, antrj socialiniai pokyiai. Kitaip sakant, idj istorikui pirmiausia rpi retorika kaip diskutuojama, kaip ios diskusijos veria keisti savo itaros turin, o svok istorikui pasakymo vieta istoriniame socialins transformacijos procese32. Nors ir pripastama, kad kalba yra logikai pirmesn (pirma pasakai, paskui veiki arba kalba ir yra veiksmas), taiau ia pat pabriama, kad ie du istoriniai modusai slygoja vienas kit kalba veiksm prasmina ir vice versa. Taigi idj istorijoje dmesio koncentravim teksto prasm SI keiia
30 31 32

Koselleck, 1985, p. xii Koselleck, 2002, p. 31. R. Kosellecko pltoto laikins perspektyvos (angl. temporal perspective) ir Q. Skinnerio reprezentuojamos retorins perspektyvos skirt pltoja K. Palonen, Rhetorical and Temporal Perspective on Conceptual Change, <http://www.jyu.fi/yhtfil/redescriptions/Yearbook%201999/Skinner%20Q%201999.pdf>, 2009 03 04.

54

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

itaros santykio su vykstaniais socialiniais ir politiniais pokyiais analiz. Antru svarbiu skirtumu gali bti vardyta tai, kad SI kaip kontekstas kur kas svarbesnis ne tik laikas, bet ir erdv. Kitaip sakant, koncepcija ne tik sulaikinta, turi skirtingas reikmes tik tam tikrame istoriniame kontekste, bet ir erdvinta, gali gyti skirtingas reikmes skirtingose (sub)kultrose ar nacionalinse valstybse. Taigi SI kalba ne tik apie istorin semantik, odi reikms kitim istorijoje, bet ir apie kultrin semantik, odi reikms neatitikim skirtingose valstybse ar skirtinguose visuomens sluoksniuose, t. y. skirtingos tautos, kultros, valstybs formuodamos savo nacionalines vietimo sistemas, laikydamosi savo specifins intelektualins tradicijos, naudodamosi turimais odyno itekliais ir kalbos struktra, kuria (arba gali kurti) i esms skirtingas koncepcijas, skirtingus pasaulius33. iam santykiui irykinti galt bti pasilyta anglosaksikojo globalizmo, kaip bandymo vien visum susieti visus autorius, kad ir kokia bt j geografin kilm, ir vokiko regionalizmo, kaip bandymo velgti reikmingus regioninius skirtumus panaiuose procesuose, metaforos. Treias esminis skirtumas svok kitimo prielaidos. Idj istorikas, laikydamasis intelektualins istorijos tradicijos, pirmiausia telkiasi savo paties tikslus ir biografin situacij. Kitaip sakant, idj istorija, remdamasi individualistine intelektualins istorijos tradicija, savo analizs objektu daniausiai pasirenka konkreius autorius ir j tarpusavio sveik bei viet istoriniame kontekste34. SI individuals autoriai geriausiu atveju atlieka visuomenje sklandani idj apibendrinimo ir kritins refleksijos funkcijas, taiau esminiai socialiniai pokyiai yra bendri visiems, taigi svokinis pokytis yra visuomeninis procesas. ia kur kas didesn reikm teikiama epochos dvasiai ar mentaliteto istorijai tam tikrai bendrai kultri33 34

Conceptual History, Memory, and Identity: an Interview with Reinhard Koselleck, Contributions to History of Concepts 2 (1), 2006, p. 111. Richter, p. 125126.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

55

nei, politinei, socialinei praktikai ir jos pokyiams. Faktikai bet kuris patiriamas istorinis pokytis lemia moni santykio su kasdienybe perir ir elgsenos pasikeitim, o tai pirmiausia atsispindi kalbinse praktikose, kuriant naujas svokas ar naujai apibriant senas. Svarbiausiu ir bene esminiu tokios transformacijos taku yra laikoma modernizacija, ar, R. Kosellecko terminais, pereinamasis laikotarpis (vok. Sattelzeit)35. Taigi esminiu SI tikslu tampa tirti buvusio pasaulio semantin susiskaidym ir naujojo atsiradim, pabriant io proceso istorin-konceptualij dimensij36. Kitaip tariant, SI odyno pokytis tai platesnio visuomeninio pokyio elementas; idj istorikui pirmiausia rpi paios idjos, o socialinis pasaulis geriausiu atveju tra tik dar vienas kontekstas aikinant semantinio pokyio pragmatik. ie skirtumai diktuoja kiek kitoki tyrimo strategij, kuri danai taikoma SI. Pirmiausia tiriama, kaip svoka atsirado, ipopuliarjo, apibdinami kalbiniai laukai, kuriame ji buvo vartojama. Svarbiausia ia tampa: a) ne pateikti kuo nuodugnesn galim autoriaus tiksl ir pragmatini pasirinkim analiz, bet padaryti kuo platesn svok istorijos apvalg traukti laiko dimensij; b) sukonstruoti tam tikrus semantinius modelius nustatant dabartinio vartojimo specifik aptikti esminius pokyius ir vartojimo skirtumus; c) identifikuoti problemas, kylanias vartojant tradicin ir moderni koncepcij, parodyti galim tamp bandant apibrti nauj socialin tvark ir reaguojant j. Kitaip sakant, pagrindinis dmesys teikiamas ne sinchroninei, o diachroninei svok analizei svokos vartojimo bd palyginimui. Pabrtina, kad akcentuojant veiksmo ir veikimo svarb pati SI tampa kur kas labiau politikai angauota btent istorikai kintant politinms svokoms formuojamos socialiai reikmingos praktikos ir transformuojamas gyvenamasis pasaulis. Kitas svarbus metodologinis principas hipotez dl pereinamojo laikotarpio poveikio koncepcijai. Teigiama, kad tuomet svokos tapo
35 36

Pasak R. Kosellecko, is laikotarpis Vokietijoje truko madaug nuo 1750 iki 1850 met. Koselleck, 1985, p. xi.

56

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

demokratikos (vartojamos visuotinai), laikintos (ireikianios istorin pokyt), ideologizuotos (gyjanios nevienod prasmi) ir politizuotos (politins kovos rankiai). Nevienareikmikas koncepcij vartojimas ir socialins transformacijos taip pat nulm to, kas buvo patiriama, ir to, ko tiktasi remiantis tradicija ir turimu odynu, neatitikim (R. Kosellecko terminais patirties erdvs Erfahrungsraum ir lkesi akiraio Erwartungshorizon)37. i prielaida i esms nulemia pokyi, kuri gali bti iekoma, formas ir kiek prietarauja analitikesnei idj istorijos programai. Galiausiai, reikmingos takos turi konteksto apibrimas: idj istorikas pirmiausia ieko tekst ssaj, referuoja kitus tekstus, o svok istorikas iri ne tik kalbines, bet ir socialines tam tikros itaros prielaidas. Taip naudojam altini spektras kur kas labiau ipleiamas papildomas sociologiniais altiniais. Kaip pavyzdin demokratijos koncepcijos interpretacija gali bti pateikta odyne Geschichtliche Grundbegriffe38 atlikta analiz. Kaip ir idj istorijoje, nagrinti demokratijos svok imamasi nuo antikins Graikijos. Tiesa, ia daroma analiz yra gilesn daug dmesio skiriama semantiniam svokos aikinimui (kaip gali bti suprantama demos ir kratos), jo santykiui su artimais odiais ar antonimais, siekiama parodyti kuo daugiau demokratijos termino vartojimo pavyzdi, t. y. remiamasi garsiausiais filosofais, Platonu ir Aristoteliu, taip pat Ksenofontu, Aischilu, Herodotu ir kitais. Straipsnyje ne tik parodoma, kas yra demokratija, kas sudaro jos esm, bet ir norima atskleisti kuo platesn jos galimo vartojimo lauk su kokiais odiais ji siejama, kas yra jos antonimai ir pan. Toliau vlgi konstruojamas chronologinis svokos transformacijos pasakojimas, taiau ia kur kas maiau dmesio teikiama tariamai intelektual diskusijai, nors ir telkiamasi daugiausia vokiei mstytojus SI rpi pristatyti du dalykus: skirtingas
37 38

In Honor of Reinhard Koselleck, Contributions to History of Concepts 2 (1), 2006, p. 5. Geschichtliche Grundbegriffe: Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland I , Stuttgart: Klett-Cotta, 1994, S. 821899.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

57

demokratijos svokos vartojimo galimybes skirtingose socialinse ar intelektualinse grupse (krikionikoji, protestantikoji, socialistin mintis ir kt.) bei teorinse sistemose (G.Hegelis, I. Kantas ir kt.) ir parodyti, kad dabartin demokratijos samprata nebegali bti siejama vien su reimo pobdiu, o gali apimti ir valdymo bd, ir normatyvin princip, kaip turt veikti sistema, ir socialins organizacijos form. Maa to, semantinis demokratijos svokos vartojimo laukas i esms pasikeiia, t. y. ji nebra vien reimo forma, o veikiau nuostata, kuri gali bti taikoma visose gyvenimo srityse. Apibendrinant galima teigti, kad nors SI kelia panaius tikslus kaip idj istorija pamatyti tikruosius itar ar veiksm motyvus; interpretuoti istorij i naujos perspektyvos, ne kaip mokslininko normatyvini sitikinim vedin, o kaip daugiareikm proces, neredukuotin vien aikinamj grandin, kai kurios prielaidos ir taikoma tyrimo programa gerokai skiriasi. Turbt svarbiausias skirtumas yra svok kitimo ir j takos skatinant politinius veiksmus pabrimas SI: kasdienybs pokyiai veria keisti savo odyn, o kalbins naujovs gali lemti naujos elgsenos principus ir bdus. Btent tai leidia jai tapti ne paprasta lingvistine istorija, o tirti laiko patirties lingvistin organizavim praeities dabartyje. Toks poiris ne tik leidia adekvaiau vertinti skirtingus politinius odynus (nustatyti svok kilm ir raid), bet ir pateikia papildom dimensij socialinms bei politinms transformacijoms lyginti istorinje perspektyvoje. Kitaip nei idj istorijoje, tai daroma pirmiausia ne siekiant parodyti idjos struktr (-as), j sudaranius elementus, bet norint parodyti svokos reikms pokyt ir jo santyk su socialinmis transformacijomis.

1.3. Politikumo istorija ir aminieji politiniai ginai

Palyginti su jau aptartomis mokyklomis, Collge de France nario Pierro Rosanvallono propaguojama politikumo istorijos (PI) programa yra nauja. Kita vertus, nors P. Rosanvallono tyrimo metodika nra

58

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

pakankamai nuodugni ir ipltota, nesunku pastebti, kad jo sprendiami klausimai ir iros kampas yra gana artimi jau pristatytoms mokykloms. Pats P. Rosanvallonas apibdina PI program kaip specifik ir iskirtin, aikiai matyti glaudios jos ssajos su jau aptartomis svok ir idj istorijomis. Tai parodo kad ir toks teiginys, kur bt galima priskirti bet kurios mokyklos atstovui:
[Politikumo istorija siekia] suprasti slygas, kurioms esant kuriamos ir transformuojamos kategorijos, pagrindianios veiksmus, analizuoti, kaip ikeliami klausimai ir kaip jie veikia socialin tvark, nurodyti [problemos sprendimo] galimybi lauk, vardyti opozicij ir galimus sunkumus.39

Akivaizdu, kad P. Rosanvallonui, kaip ir idj arba svok istorikui, tekstas yra bdas suprasti prajusius laikus, atskleisti tuomet aktuali svarstym esm. Tiesa, jo teorijoje is teiginys veda kiek radikalesni ivad link kalba taip stipriai veikia socialin sanklod, kad ms odiai pasidaro atskirti nuo tikrovs ir [...] kalbos neatitikimas lemia statistikos bereikmikum bei politini sprendim vlavim40. Kitaip sakant, kalba ne tik yra pragmatikas apsisprendimas dl jos vartojimo ar naujovik strategij taikymo kaip idj istorijoje ar parodo socialinio kitimo specifik kaip konceptualiojoje istorijoje, bet ir gali neatitikti to laiko socialins tikrovs, bti prietaringa, diktuoti klaidingus politinius sprendimus, mokslinius tyrimus ir visuomenin tvark. Siekdamas suprasti, kas ir kodl sakoma, P. Rosanvallonas silo savo PI program. Politikumas jo koncepcijoje suprantamas dviem prasmmis. Pirma, kaip sritis vieta, kur susikerta gyvenimai, tai leidia suprasti veiksmus ir diskusijas kaip bendr krim. Antra, kaip projektas procesas, kurio metu liaudis pripasta save kaip bendruomen, vadovaujasi tomis paiomis taisyklmis, nuolat kuria politj. Abiem atvejais politikumas reikiasi kaip kalba, nuola39 40

Rosanvallon P., Democracy past and future, Columbia University Press, 2007, p. 74. Ten pat, p. 38.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

59

tiniai ginai aktualiomis politinmis temomis, taip apimant faktikai visas galimas politinio gyvenimo sritis ir aspektus: gali ir statymus, valstyb ir taut, lygyb ir teisingum, tapatyb ir skirtumus, pilietyb ir pilietikum, taip pat politinius sprendimus, politin konkurencij ir institucij veikl41. Pats P. Rosanvallonas, silydamas tok plat politikumo apibrim, mato pirmiausia simbolin-institucin visuomens dimensij procedras, kuriomis apibriama visuomen, kuriama specifin politin tapatyb; ginai, kuriuose irykja svarbiausios opozicijos, taip kurdamos specifin politin kalb42. Ne maiau svarbus ir specifinis istorinis ios programos dmuo. Kaip ir idj istorijoje bei svok istorijoje, P. Rosanvallono dmesio centre yra istoriniai ginai dl institucij. Jis nori atkurti praeit, kaip ji buvo igyvenama tuo metu [...], dar kart patirti praeities politin tikrov, [...] dar kart atrasi praeityje neinomybs dimensij43. P. Rosanvallonas sutinka su Q. Skinneriu, kartu ir bet kuriuo idj istoriku, kad btina ginti praeities autonomij. Jam taip pat rpi, kaip individai ir grups mat dabart tada ir kaip tai lm j sprendimus, veiksmus, konkreius politinius padarinius, intencijas ir dabartinius ginus44. Taiau idj ir svok istorijai danai rpi vienos ar kitos svokos prasmin genealogija konkreiu metu isakyta idja (idj istorija) ar svokos pokytis i praeities modernyb (svok istorija), t. y. idjos jimas link konkreios dabar inomos idjins tikrovs. P. Rosanvallonui pirmiausia rpi suprasti dabarties problem, isiaikinti, kaip ji ikilo, ir senus svarstymus, abejones bei sprendimus parodyti kaip nuolatinius bandymus veikti formuluojam politin problem tie bandymai baigsi esamos tvarkos sukrimu, t. y. briama savotika parabol i dabarties praeit ir atgal. Nors ir pra41 42 Atskleisti

43 44

Ten pat, p. 3436. tamp tarp oponuojani jg idj ir parodyti tai kaip specifin legitim naratyv siekiama: Rosanvallon P., The Demands of Libert, Harvard: Har vard University Press, 2007 ir Rosanvallon P., Counter Democracy, Cambridge: Cambridge University Press, 2008. Intelectual History and Democracy: an Interview with Pierre Rosanvallon, Journal of the History of Ideas, 68, 2007, p. 710. Rosanvallon, 2007, p. 7576.

60

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

deda nuo dabarties aktualij, jis negali bti apkaltintas antikvariatikumu kaip Q. Skinneris ar selektyvumu pasirenkant analizuojamas svokas kaip R. Koselleckas. Be to, pats politikumo kismas yra rodomas kaip nuolatinis ir nuoseklus procesas nekalbama nei apie visk pakeiiani naujov silant autori (visi autoriai reaguoja bendr diskusij), nei apie abstraki modernyb kaip lio laikotarp (pripastamas intelektual vaidmuo), todl PI gali bti vertinamas kaip savotikas vidurio kelias tarp idj ir svok istorijos. Praeitis P. Rosanvallonui, kitaip nei idj ar svok istorikams, yra viena i tikrovs laboratorij, kurioje vyksta diskusijos, sukelianios vienokius ar kitokius realius istorinius padarinius. Taigi PI labiausiai pabriama ne tai, kas ir kodl sakoma ar k itara reikia, bet veiksmas, kuris kyla ar gali kilti i tos itaros ar konkuruojani itar: tokios istorijos objektas [...]surasti bandym ir klaid keli, konfliktus ir nesutarimus, per kuriuos politja pasiekia savo teisint form45. is veiksmas gali bti tiek asmeninis, tiek visos visuomens ar atskiros grups, taiau visais atvejais nutolstama nuo retorini bei semantini idj istorijos bei svok istorijos polinki ir daugiau dmesio kreipiama itaros ir institucinio pokyio santyk. Taigi P. Rosanvallonas, nors ir nesiekdamas tiesiogiai aptikti praeities ir dabarties ryio, sugeba pasilyti nauj analizs bd, kuris, viena vertus, mokosi i praeities ir, antra vertus, atranda daugiau dabarties institucij interpretacijos bd. Galima sakyti, kad idj istorijai rpi odi vartojimo istorija, svok istorijai odio istorija, o PI kreipia dmes diskusijos istorij ir jos padarinius kokios politins praktikos buvo sukurtos ir koki tak jos padar tolesniems ginams dl i praktik. P. Rosanvallono bdas naudoti PI savo tyrimams nurodo maiausiai du metodo ypatumus, susijusius su altini atranka. Pirma, PI siekia sujungti visum altinius ir elementus, kurie ir sudaro politins kultros pagrind: bdai, kuriais buvo skaitomi klasikiniai
45

Rosanvallon, 2007, p. 38.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

61

tekstai, literatros krini taka, iniasklaidos sjdiai ir nuomons, pamfletai, pieiniai, dainos ir t. t.46 Antra, platesn tyrimo mediaga lemia, kad tyrimo erdv yra kur kas siauresn. Idj istorijai erdvs ir laiko ribos i esms neegzistuoja, svok istorija tiria vairi valstybi ir epoch autori skirtumus, o P. Rosanvallonui rpi diskusijos, vykstanios viename politiniame-kultriniame kontekste Pranczijoje. Be to, jis pirmiausia telkiasi ios valstybs tyrimus ir ginus joje po Didiosios jos revoliucijos ar keli deimtmeiai prie. Galima velgti gana pragmatin ios trumpo laikotarpio strategijos pasirinkim taip ivengiama milinik, nors ir ne toki isami ankstesni altini ir politini gin. Kita vertus, tiktina ir tam tikra metodologin nuostata moderni nacionalin valstyb padiktavo naujus, iki iol svarbius politinius klausimus, kaip antai demokratizacija, piliei sitraukimas, socialin lygyb ir kt. I esms remdamasis iomis programos prielaidomis P. Rosanvallonas 1995 m. para straipsn The history of word democracy in France47. Tyrimas pradedamas nuo ikirevoliucins demokratijos sampratos, kurios iekoma odynuose ir enciklopedijose. Daroma ivada, kad demokratija siejama su antika ir pristatoma kaip viena i seniai buvusi valdymo sistem. i mint kelia ne tik Jeanas J.Rouseau, kuriam demokratinis valdymo tipas netinka moderniam pasauliui, bet ir Pranczijos vietj ir revoliucionieri retorika. Galima pateikti du P. Rosanvallonui tipikus tokios ivados pavyzdius: Montesquieu kalbjo apie liaudies suverenum ir demokratija nebuvo esmin koncepcija jam ireikti, o revoliuciniame odyne (perirti leidini pavadinimai, diskusijos parlamente ir kt.) demokratija toli grau nebuvo populiariausias odis ar argumentas, pavyzdiui, net diskusijose dl visuotins balsavimo teiss odis demokratija
46 47

Rosanvallon P., The new social Question: Rethinking welfare state, Princeton: Princeton University Press, 2000, p. 101. Rosanvallon P., The History of the Word Democracy in France, Journal of Democracy 6 (4), 1995, p. 140154.

62

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

nepamintas n karto. Kiek populiaresn demokratijos svoka tampa tik vlyvuoju revoliucijos laikotarpiu, kai senovs antikos idjos ir vaizdiai darosi savotika mada, o demokratas, kaip paangus mogus, aristokrato antonimu. Tolesn diskusija dl demokratijos yra susijusi su diskusija (iniasklaidoje ir parlamente) dl valdymo sistemos, nes demokratija vis dar reik tik valdymo bd, kuriame dalyvauja visi pilieiai, bet neturjo laisvs, visuotins rinkim teiss ir kit demokratini princip konotacij. iuo atveju svarbiausia priepriea tapo demokratija versus atstovaujamoji valdia. Taiau apie XIX a. pradi alia institucins demokratijos reikms atsiranda sociologin teisi suteikimas visiems pilieiams pradedamas traktuoti kaip naujos socialins tvarkos sukrimas ir vadinamas demokratiniu. Tai iliustruojama ne tik vieais to meto intelektual pareikimais, bet ir cituojant asmenin Alexio de Tocquevilleo susirainjim, kuris aikiai sako, kad demokratija apibria socialin bkl, o liaudies suvereniteto dogma politin teis. Ilgainiui vieasis diskursas tiek pakito, kad pradta kalbti apie Pranczijos demokratikum i esms nepaisant esamo politinio reimo, o pati demokratijos svoka tapo kokybs ymeniu, kur vartojo visi. Btent dl to jos turinys pasidar aikiai neapibrtas ir pradti dlioti epitetai liberali, socialin, tikroji, kurie turjo ireikti geresn demokratijos pobd. Tai lm, kad demokratija kaip tokia yra nebe politinio veiksmo motyvas, o jo pobdis. Apibendrinant valgas apie visas tris humanitarines mokyklas, pagrindin dmes kreipianias politini fenomen analiz, pirmiausia galima iskirti svarbiausius jas vienijanius aspektus. Pirma, itara ir veiksmai yra neatsiejamai susij. Antra, visos programos stipriau ar silpniau pabria istorin kontekstualum praeities idjos, koncepcijos ir diskusijos turi bti suprantamos kaip prasmingos tam tikru istoriniu laikotarpiu ir nebtinai sutapti su ms turimomis svok prasmmis ir nuostatomis. Treia, visos idjos yra intencionalios ireikia vien ar kit pozicij ir dalyvauja diskusijose. Tuo pat

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

63

metu jos yra ir priemon, padedanti isakyti mintis (tvirtinamas ar keiiamas socialinis pasaulis), ir objektas, kuris gali bti perkonstruotas (dl pokyi socialiniame pasaulyje pakeistas odio turinys ar sukurtas neologizmas). Ketvirta, diskusijose dalyvaujantys asmenys ir j mintys yra racionalios, t. y. suprantamos ir pagrstos sakaniojo kasdienybje. Pagaliau, penkta, visos mintos mokyklos daugiau ar maiau pabria istorikum (ar tai bt dialogas, reikalaujantis nauj argument, ar socialinis pokytis, reikalaujantis naujos pasaulio konceptualizacijos), kaip sudarant slygas idjoms, svokoms ar klausimams kisti. Visos ios prielaidos sukuria program, leidiani institucin politin tikrov analizuoti i platesns istorins perspektyvos, o iuo metu vartojamas politines svokas vertinti kur kas kritikiau, t. y. suprasti, kad iuo metu vartojam svok turinys, kartu ir aikinamasis pasaulis kito ir kinta. Radikalus ios tezs variantas net galt skambti taip: politikumo problemos / nusivylimas politika kyla ne dl esam politins ir socialins sistemos, valstybs neefektyvumo ar kit institucini prieasi, o dl politins kalbos ir esam praktik ar visuomens turimo diskurso neatitikimo. Taip pat svarbu iskirti esminius vis trij subdisciplin skirtumus, kurie leidia pasirinkti skirtingas tyrimo strategijas, atsivelgiant tyrjo keliamus tikslus ir udavinius (1 lentel).

2. Kritins pastabos ir trij program galimybs tiriant Lietuvos politin mint

Kol kas straipsnyje daugiausia dmesio buvo skirta bendroms teorinms prielaidoms, koki yra galimybi ir bd tirti politines idjas i istorins perspektyvos, aptarti. Visos trys pristatytos sociohumanitarins mokyklos (idj istorija, svok istorija ir politikumo istorija) sutaria, kad veiksmas negali bti atskirtas nuo idjos, kuri pirmiausia reikiasi itara. Taip pat daroma prielaida, kad visuomen yra integrali ir joje funkcionuojanios idjos bei isakomi teiginiai

64

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

1 l e n t e l . Svarbiausi idj istorijos, svok istorijos ir politikumo istorijos skirtumai

Tyrimo lygmuo II Konkretus istorinis laikotarpis (sinchronika); idjos sudedamosios dalys Kismas nuo atsiradimo iki dabar (diachronika); semantinis laukas Tyrimo erdv Plati skirtingos valstybs jungiamos vien model Suskaidyta gali bti lyginami skirtingi dariniai Itaros ir Svarba Artimos veiksmo politikos programos santykis tyrimams Klasikiniai Svarbi Intelektua- Turti politekstai ir retorika; lin istorija tiniai tikslai diskusijos veiksmai tik ir kelti klautarp individ kontekstas simai Tyrimo altiniai

SI

PI

Klasikiniai tekstai, kiti juos papildantys altiniai, ekonomin, socialin ir politin istorija iuolaikiniai Siaura vie- Nuolatiniai klausimai na valstyb / politiniai kaip praeities tauta debatai, diskusij pastraipsniai, darinys (laitekstai ir kt. kikumas); prieinamos idjos

Svokos Socialin daro tak istorija socialiniam pasauliui ir atvirkiai

Politins svokos kitimas ir santykis su socialiniais fenomenais

DiskusiPolitini jos lemia institucij politinius istorija veiksmus ir nustato j prasm

Diskusijos dl institucij, j turinys ir padariniai

leidia tirti jos politikumo specifik. Teigiant, kad idjos yra socialios, pabriama istorinio ir politinio konteksto svarba. Tai reikia, kad idjos negali bti distopikos nepriklausomos nuo vietos, jos visada yra nulemtos sakaniojo gyvenamojo pasaulio kultrinio, politinio ir socialinio konteksto; jos negali bti dischronikos nepriklausomos nuo laiko, vartojamo odyno ir istorinio laiko. Taip pat svarbu pabrti, kad tai nereikia, jog ukertamas kelias idj prasminiams pokyiams ir konceptualioms bei politinms naujovms arba kalba disponuojantys individai siekia j pritaikyti prie socialins tikrovs, teisinti savo veiksmus ar isprsti teorinius prietaravimus,

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

65

arba socialin tikrov reikalauja nauj svok ir reikmi, arba itaros reikalauja tam tikr institucini naujovi. Kita vertus, mintos mokyklos silo kiek skirtingas tyrimo strategijas ir pabria kiek kitus tyrimo aspektus idj istorijai yra svarbs pragmatiniai politikuojaniojo retoriniai sprendimai; svok istorijai svok ssajos su socialinmis transformacijomis; politikumo istorijai politini veiksm ir praktik galimybs, atsispindinios kalbos element reikmse. Tai lemia, kad patys tyrimai daniausiai yra skirting lygmen: idj istorijai, bent jau jos Cambridgeo mokyklai bdingi nuodugns tam tikro laikotarpio mikrotyrimai; svok istorijai plats makrotyrimai, leidiantys daryti ivadas apie esmines konceptualias transformacijas; politikumo istorijai dviejtrij imt met laikotarp apimantys mezotyrimai, kurie leidia lengviau lyginti modernias institucines transformacijas ir diskusij retorinius pokyius. ioje vietoje dert klausti, k naujo galima pasakyti naudojant ias prieigas? Koks j santykis su Lietuvos atvejo tyrimu? Atsakym pirmj klausim pateikia paprastas faktas: ios prieigos iki iol nebuvo nuosekliai taikomos, nors Lietuvos politin istorija, politins minties raida ir dabartinio politinio diskurso tapsmas yra rpimi tyrimo objektai. Lietuvoje ia kryptimi atlikti tyrimai buvo arba pernelyg fragmentiki, t. y. orientuoti vien istorin laikotarp, ar / ir nuosekliai neparod istorini gin kitimo iki i dien eigos48, arba pernelyg glaudiai susij su tradicine Lietuvos istoriografija ir daugiau kalba apie politini institucij transformacijas ir vykusius ginus49, nei apie varto48

49

Pavyzdiui, Beresneviit-Nosalova H., Lojalum kriz: Lietuvos bajor politins smons transformacija 17951831 metais, Vilnius: Vaga, 2001; Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb LDK istorinje literatroje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1992; i dalies Pivoras S. Lietuvi ir latvi pilietins savimons raida, Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto leidykla, 2000; Putinait N., Nenutrkusi styga: pasiprieinimas ir prisitaikymas soviet Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007 ir kt. Pavyzdiui, LAIS studijos: Tautins savimons adintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 1990; Lietuvos valstybs idja (XIXXX a. pradia), Vilnius: altvyksl, 1991; Liaudis virsta tauta, Vilnius: Baltoji varnel, 1993; Vincentas Lukoeviius, Liberalizmo raida Lietuvoje, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995; Genzelis B., Socialins ir politins minties raida Lietuvoje, Vilnius: Margi ratai, 2005 ir kt.

66

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

jam svok reikmes ir reikminius pokyius. Kita vertus, galima nurodyti ir kitokias politikumo tyrimo strategijas, kurios ne tiek yra orientuotos bandymus uiuopti kism, kiek yra savotiki bandymai ufiksuoti, nufotografuoti tam tikrus politins kultros elementus, pavyzdiui, valstybs veikj ar intelektual politines nuostatas, tam tikros ideologijos ar visuomens politinius sitikinimus ar panaiai. Aptartos mokyklos gali silieti i darb plejad, juos pagilinti ir prisidti prie Lietuvos politins kultros tyrim, j suprantant kaip diskurs ir praktik visum, kuri padedami visuomens nariai kartu veikia politikai. [Pirmiausia akcentuojant, kad] vienas i bd j painti apibrti termin, kuriais vardijamos turimos nuostatos, reikmes50. Aptartos mokyklos politins kultros tyrimus atlieka remdamosi kiek kitokiomis prielaidomis ir keldamos kiek kitokius klausimus. Pirmiausia, ypa svarbus turimas politinis odynas svokos, j vartojimo galimybs ir svokoms suteikiamos reikms. Pabrtina, kad jei teigiame, jog priklausymas vienai visuomenei reikia vienos politins kalbos vartojim ar diskusijas dl tam tikr koncepcij, taip pat galima teigti, kad susiskaidiusi kalba lemia susiskaidiusi visuomen51. Klausiant, ar visada laisv lietuviams reik t pat? K vadinome respublika Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts (LDK), Soviet Socialistini Respublik Sjungos ir nepriklausomybs laikais? Kada lietuviai pradjo siekti demokratijos? Kokios politikumo paradigmos vyrauja, konkuruoja ir atsiranda? ir pan. ne tik mginama aprayti, koks buvo Lietuvos politinis odynas, bet ir suprasti, kaip jis siejosi su konkreia politine praktika, kaip buvo nuo jos priklausomas ir j veik, k reik konkretiems monms konkreiu istoriniu momentu. Maa to, net dabartines Lietuvos politines problemas galima irti ne tik i
50

51

Baker K., Inventing the French Revolution: Essays on French Political Culture in the Eighteenth Century, Cambridge, 1990 cituota i Castiglinione D. (ed.), The History of Political Thought in National Context, Cambridge: Cambridge University Press, 2001, p. 2. Political Innovation and Conceptual Change, p. 1.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

67

institucins perspektyvos, bet ir kaip nauj politin odyn, kuriam bdingas nesusikalbjimas, tam tikras konceptualus chaosas, keliantis kitokio pobdio politines problemas, reikalaujantis nauj politini praktik ir kalbini naujovi. Visos trys tyrimo strategijos ne tik gali padti geriau suprasti Lietuvos politikumo specifik vairiais istoriniais laikotarpiais, bet ir padti apibrti dabartins politins kultros itakas. Lietuvos istoriografijai bdinga Lietuvos istorij analizuoti kaip trki istorij esminis lis (nepriklausomos valstybs sukrimas, okupacija, nepriklausomybs atkrimas) sukuria i esms naujas institucijas, visuomenines struktras ir kartu odyn. Tik nedidel dalis tyrim bando uiuopti ir atkurti istorijos ts vlesniais laikotarpiais52. Idj / svok / politikumo istorija domisi btent ia tyrim problema, akcentuodama konceptuali ts ir neumirdama pabrti kalbini naujovi, kurios btinos naujam politiniam reimui, politinei sistemai ar politikai kaip policy teisinti ir prasminti. Taigi klausiama, kiek styga yra nenutrkusi? O gal ji tvirtesn nei atrodo i pirmo vilgsnio? Kaip nauji politiniai fenomenai, naujos patirtys ir problemos keiia lietuviko politinio odyno struktr? Kitas svarbus klausimas koki problem visoms trims mokykloms gali sukelti Lietuvos atvejo tyrimas. Nagrinjant politinio odyno kait daugiausia dmesio skiriama Vokietijai, angliakalbms valstybms ar Pranczijai, taiau net be isamesnio tyrimo akivaizdu, kad ie modeliai neatitinka Lietuvos politins raidos tiek dl Lietuvos kaip atskiros visuomens specifikos, tiek dl istorikai susiformavusios geokultrins priklausomybs skirtingiems galios centrams, turintiems skirtingus politikumo diskursus. Dl straipsnio trumpumo sunku nuodugniai aptarti Lietuvos atvejo specifik, juolab pateikti konkrei mint program taikymo pavyzdi. Tai reikt palikti tolesniems tyrimams ir straipsniams. Taiau ia btina iskirti kelias
52

Turbt geriausias paskutinis tokio tyrimo bandymas yra N. Putinaits monografija Nenutrkusi styga: prisitaikymas ir pasiprieinimas soviet Lietuvoje.

68

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

metodologines problemas ir tyrim kryptis, kurios gali bti svarbios analizuojant Lietuvos politini koncepcij ir debat istorij: a) Santykis su kitais politiniais odynais Lietuvos politin mintis ir politinis odynas, kur galima tyrinti nagrinjant raytin palikim, gali bti vertinamas kaip santykinai naujas fenomenas. Jis turt bti suprantamas kaip unikalus odynas, kuris apibdino aktuali politin erdv. Taiau svarbu pabrti, kad Lietuvoje, palaikiusioje ry su Vakar Europos politine mintimi ir kur laik buvusioje integruotoje Rusij, turjo atsirasti keli pobdi pokyi. Pirma, kintant politinms institucijoms, turjo bti pakeistas ir aikinantis politin institucin tikrov, pritaikant senas ar kuriant naujas svokas, vartojamas odynas. Antra, galima ir kita pokyi kryptis perimant naujas politines koncepcijas, turjo keistis ne tik turimas politinis odynas, bet ir politin elgsena, kuriamos naujos institucijos. Taigi visada ilieka geokultrikai53 keliamas klausimas kaip odyn gali paveikti didesnis atvirumas vienos ar kitos (geo) politins jgos politinms koncepcijoms? Kiek galima kalbti apie autonomik Lietuvos tradicij? Kaip j keit ir keiia kitos tradicijos? Kokios politins struktros buvo kuriamos reaguojant konceptualius pokyius? Taigi norint adekvaiai suprasti ir paaikinti konceptualius pokyius Lietuvoje, btina lyginti ir sieti koncepcij vartojim su kit valstybi turimomis politinmis kalbomis, t. y. daugiau dmesio skirti svok istorijos programai. b) Lietuviko politinio odyno klausimas viena didiausi problem. Kalbant konkreiai apie lietuvik politin odyn, svarbu yra ne tik atsekti jo atsiradim (isiaikinti, kada ir kodl pradtas vartoti vienas ar kitas lietuvikas terminas), bet ir nustatyti jo santyk su kitomis lietuvikomis, taiau kita kalba (lenk, lotyn, senja slav) ireiktomis svokomis, nes i
53

ia geokultra suprantama kaip kitos kultrins tradicijos, vaizdi ir svok permimas i kit (kolonijins ar gretimos valstybs).

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

69

esms yra kalbama apie t pai politin erdv. Tad lietuvikos svokos tyrimas reikalauja j palyginti su atitinkamomis kitose kalbose vartojamomis svokomis, taip suvokiant j kaip LDK politins paradigmos ts. Svarbu nepamirti, kad lietuvi politin kalba iuo atveju turt bti traktuotina kaip santykinai nauja. Galima teigti, kad svoka galjo atsirasti dar prie od ir tirti, kaip sivyravo viena ar kita svoka, koki tak tai padar apibriant politin tikrov ir kas turta omenyje vartojant vien ar kit od. Jei mus domina konkreios svokos reikms atsiradimas, btina pasinaudoti idj istorijos programa, o jei siekiama irti plaiau, parodyti, kokias reikmes gavo koncepcija, geriau bt pasitelkti diachronin svok istorijos tyrim. c) Modernybs pradia svok ar idj kitimo laikotarpis svarbus siekiant nustatyti tyrimo ribas. Pavyzdiui, Q. Skinneris ir J. Pocockas pradeda nuo ankstyvosios modernybs (XVI a.), o R. Koselleckas vartoj termin Sattlezei, kuris i esms suvokiamas kaip modernybs metafora ir Vokietijoje prasideda XVII a. Lietuva tradicikai vertinama kaip vluojanti modernizuotis, taiau XVIII a. pabaigos naujovikos politins reformos leidia teigti, kad svokos taip pat turjo bti iek tiek modernizuotos, pakeistos. Btina klausti, kada ir kodl galima velgti esmin svokos vartojimo pokyt, kaip tai atspindi valstybs politines transformacijas. Kita vertus, iuo metu darosi populiaru kalbti apie antrj modernyb, o tai savo ruotu suponuot, kad tiktina ir dar viena politins kalbos naujovi banga. Kitaip sakant, galima kelti darbin hipotez, kad postmodernybje formuojasi nauja politin kalba. ioje vietoje, nurodant Lietuvos modernybs pradi ir atskleidiant dabartins politikumo kalbos specifik, patogiau pasirinkti svok istorijos tyrimo strategij ir parodyti atsirandanius prasminius pokyius, o esant akivaizdi trki, kalbti apie modernybs tak svokai.

70

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

d) Diskusija dl svok tstinumo ir veiksmo santykis atsivelgiant tai, kad Lietuva ne kart patyr radikalias institucines pertvarkas, btina suprasti, koks j santykis su turtomis ir atsiradusiomis itaromis. Kiekvienas politinis pokytis skatina ne tik institucinius, bet ir juos apibrianius odyno pokyius, kurie, savo ruotu, keiia arba papildo senj. I esms iuo atveju verbalinms praktikoms bt galima taikyti Mariaus Povilo aulausko ir Zenono Norkaus silyto institucins transformacijos skirstymo tipus54 (kontinuacin, imitacin, restitucin ir inovacin). Pabrtina, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais dert iekoti skirting strategij atmain, pavyzdiui, Nepriklausomybs atkrimas pirmiausia gali reikti odyno restitucij, o rusiko sovietinio komunizmo vedimas imitacij. Klausiant, kaip atkuriamas, tsiamas ar imituojamas politinis odynas, iekant, koki padarini tai sukl, reikt panaudoti politikumo istorijos tyrimo program ir jos padedamiems suprasti diskusij dl politikumo skirtumus ir reikm.

Ivados
Politikumas gali bti suprantamas kaip vairialypis fenomenas. iame straipsnyje nagrinjamos trys humanitarins mokyklos (idj istorija, svok istorija ir politikumo istorija), kurios pirmiausia telkiasi semantinius-kalbinius politikumo aspektus. I esms daroma ne nauja prielaida, kad politinis veiksmas yra neatsiejamas nuo subjektyvaus politikumo vertinimo ir gali bti tapatinamas su kalba. Kalboje funkcionuojani svok tyrimas leidia ne tik nustatyti
54

Norkus Z., Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 293; aulauskas M. P., Socialin kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos, Socialiniai pokyiai: Lietuva, 19901998, Vilnius: Garnelis, 1998, p.936.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

71

esminius turim politini idj, kaip antai laisv, lygyb, brolyb, tauta, valstyb, demokratija ir kt., skirtumus, bet ir identifikuoti skirting socialini grupi skirtingas politins savivokos, tapatybs plotmes skirtingais istoriniais laikotarpiais skirtingose valstybse. Visos trys nagrintos programos pabria istorijos kaip svok kitimo erdvs reikm. Viena vertus, taip atsisakoma priskirti praeities svokoms ir veiksmams jiems nebdingas reikmes ir pasirytama nustatyti, kaip susiformavo dabartins svokos ir diskusijos; kodl svokos gijo btent tokias reikmes ir atskleisti tamp tarp skirting politini svok ir apibrim. Kita vertus, tokiu bdu ne tik kritikai ir naujai irima politines problemas, bet ir prapleiami istoriniai tyrimai, ypating dmes kreipiant politini svok funkcijas skirtingais istoriniais tarpsniais. iame straipsnyje buvo irykinti ne tik bendri humanitarini program principai ir klausimai, kurie gali bti pritaikyti gilinant politikos moksl valgas, bet ir skirta dmesio j tarpusavio polemikai bei galimoms problemoms taikant praktinius istorini svok tyrimus Lietuvoje. Kiekviena specifin erdv ir kiekvienas laikotarpis gali kelti skirtingus klausimus ir problemas, o tyrjas turi atsakyti klausimus, susijusius su reprezentatyvi altini parinkimu, politikumo problemos iklimu ir semantins bei politins ir sociologins analizs santykiu. Vis dlto ie klausimai tik suteikia papildom erdv tyrimams ir rodo platesnes sociohumanitarini dalyk galimybes. Apibendrinant galima teigti, kad idj / svok / politikumo istorija gali ne tik padti adekvaiai suprasti politines svokas ir j reikmes, bet ir susieti jas su politins tapatybs transformacijomis ir socialinmis realijomis. Reikia pripainti, kad praktinis tokio tyrimo organizavimas ir vykdymas yra gana rimtas ikis, reikalaujantis daug laiko ir pastang. Maesns apimties ir trumpesnio laiko tarpo valgas jau yra bandoma daryti ar, vykdant specifinio diskurso tyrimus, tolesniems tyrimams suteikiamas pakankamai rimtas pagrindas, taiau istorija yra per gili, o politinis pasaulis per sudtingas, kad bt galima pasitenkinti iomis pirminmis valgomis.

72

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

Literatra ir altiniai
Bevir M., The Logic of the History of Ideas, Cambridge: Cambridge University Press, 1999. Beresneviit-Nosalova H., Lojalum kriz: Lietuvos bajor politins smons transformacija 17951831 metais, Vilnius: Vaga, 2001. Castiglinione D., ed., The History of Political Thought in National Context, Cambridge: Cambridge University Press, 2001. Conceptual History, Memory, and Identity: an Interview with Reinhard Kosseleck, Contributions to History of Concepts 2 (1), 2006, p. 99129. Foucault M., The Archaeology of Knowledge, New York: Pantheon Books, 1972. Geschichtliche Grundbegriffe: Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland 1, Stuttgart: Klett-Cotta, 1994. Genzelis B., Socialins ir politins minties raida Lietuvoje, Vilnius: Margi ratai, 2005. Grafton A., The History of Ideas: Precept and Practice, Journal of the History of Ideas 67, 2006, p. 133. In Honor of Reinhard Koselleck, Contributions to History of Concepts 2 (1), 2006, p. 37. Intelectual History and Democracy: an Interview with Pierre Rosanvallon, Journal of the History of Ideas 68, 2007, p. 701713. Koselleck R., Futures past: on the Semantics of Historical Time, Bielefeld: Mit Press, 1985. Koselleck R., The Practise of Conceptual History, Stanford: Stanford University Press, 2002. Kuolys D., Asmuo, tauta, valstyb LDK istorinje literatroje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1992. Liaudis virsta tauta, Vilnius: Baltoji varnel, 1993. Lietuvos valstybs idja (XIXXX a. pradia), Vilnius: altvyksl, 1991. Lopata R., Istorijos politika ir politikos istorizavimas, <http://www.lrytas.lt/12341569301233162543-lrytas-lt-paskaita-9-profesorius-r-lopata-istorijos-politikair-politikos-istorizavimas.htm>, 2009 03 15. Lovejoy A., The Reflections on the History of Ideas, Journal of History of Ideas 1, 1940, p. 324. Lovejoy A., The Great Chain of Being: a Study of the History of an Idea, Harvard: Harvard University Press, 1970. Lukoeviius V., Liberalizmo raida Lietuvoje: XIX a. pab.1940, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. Mandelbaum M., Arthur O. Lovejoy and the Theory of Historiography, Journal of History of Ideas 9, 1948, p. 412423.

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

73

Mazze J. A., Some Interpretations of the History of Ideas, Kelly D. R. (ed.), The History of Ideas: Canon and Variations, New York: University of Rochester Press, 1994. Norkus Z., Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. Palonen K., Quentin Skinner: History, Politics, Rhetorics, Cambridge: Polity, 2003. Palonen K., Rhetorical and Temporal Perspective on Conceptual Change, <http://www.jyu.fi/yhtfil/redescriptions/Yearbook%201999/Skinner%20Q%201999. pdf>, 2009 03 04. Parsons R., Defining the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 68, 2007, p. 683701. Pearce R. H., A Note on Method in the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 9, 1948, p. 372379. Pivoras S., Lietuvi ir latvi pilietins savimons raida, Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto leidykla, 2000. Putinait N., Nenutrkusi styga: pasiprieinimas ir prisitaikymas soviet Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007. Richter M., The History of Political and Social Concepts, Oxford: Oxford University Press, 1995. Richter M., Begriffsgeschichte and History of Ideas, Journal of History of Ideas 48 (2), 1987, p. 247263. Rosanvallon P., The History of the Word Democracy in France, Journal of Democracy 6 (4), 1995, p. 140154. Rosanvallon P., The new social Question: Rethinking welfare state, Princeton: Princeton University Press, 2000. Rosanvallon P., Democracy past and future, Columbia University Press, 2007. Rosanvallon P., The Demands of Liberty, Harvard: Harvard University Press, 2007. Rosanvallon P., Counter Democracy, New York: Cambridge University Press, 2008. Skinner Q., Meaning and Understanding in the History of Ideas, History and Theory 8 (1), 1969, p. 353. Skinner Q., The State of Language and Political Change, Terence Ball (ed.), Political Innovation and Conceptual Change, Cambridge University Press, 1989, p.624; 90132. Skinner Q., Visions of Politics, Cambridge: Cambridge University Press, 2002. Skinner Q., On Encountering the Past, <http://www.jyu.fi/yhtfil/redescriptions/ Yearbook%202002/Skinner_Interview_2002.pdf>, 2009 02 13. Skinner Q., Interview, <http://www.alanmacfarlane.com/DO/filmshow/skinner1_fast.htm>, 2009 02 13.

74

p O lit O l O gi J A 2 0 1 0 / 1 ( 5 7 )

Skinner Q., What is state? The question that will not go away, <http://sms.cam. ac.uk/media/508596?format=mov&quality=high>, 2009 03 20. Skinner Q., Three kinds of liberty, <http://www.berlinpicturecompany.com/ctv/ history/skinner.html>, 2009 03 20. Strauss L., Political Philosophy and History, Journal of History of Ideas 10, 1949, p. 3050. aulauskas M. P., Socialin kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos, Socialiniai pokyiai: Lietuva, 19901998, Vilnius: Garnelis, 1998, p. 936. Tautins savimons adintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 1990. Teggart F. J., A Problem in the History of Ideas, Journal of the History of Ideas 1, 1940, p. 494503.

Summary Three historical ways of making sense OF pOliTicAl: nOn-pOWeR VieW On RelATiOn between history and politics
The article introduces three historical and linguistic approaches on political thought (Anglophonic history of ideas (A. O. Lovejoy, Q. Skinner), German conceptual history (R. Koselleck) and French history of political (P. Rosanvallon)), and have several aims. Firstly, it tries to understand and conceptualize some premises of Western academy that could be easily integrated in Lithuanian socio-humanitarian tradition of political researches. On the one hand, it could help for critical understanding of some historical and political studies done in Lithuania in the past years. On the other hand, it shows what kind of problems should be solved if we want to use historical analysis of political in Lithuania. The article tries to present a mode for relating history and politics while looking at them not as power practices, but highlighting historical researches as methodological tool to understand political action and meaning of political. While describing three humanitarian perspectives to political science that are concerned with studying political phenomena we can point out several of their common points. Firstly, utterance and political action are closely interrelated. Secondly, all programs emphasizes historical context past ideas, conceptions and discussions should be seen as meaningful in specific historic period and contravene to our known meanings. Thirdly, all public ideas are presenting some world view or historical reality. At the same time they are instruments used for expressing thoughts (to firm or to change social world or idea system), and objects that could be changed. Fourthly, thoughts expressed in utterance are rational, e. g. understandable in everyday communication at that historical period. Finally, historicity as important cause for transforming ideas, concepts and discussion issues matters for all three schools. All those

J. Dementaviius. Trys politikumo istorijos programos...

75

presuppositions create programs that could help to understand political thought and debates in the new light of history. Also there are some significant differences between three approaches that should be taken in to account if we want to use them in practical analysis. Article points out differences in research strategy (for example, micro- and synchronic analysis used by Skinnerian history of ideas; macro- and diachronic analysis common to conceptual history and some kind of middle way is taken by history of political), scope of research (not all of the approaches recognize importance of national or social context), sources used for analysis (not all historical material is used as meaningful), methodological presumptions and aims of the analysis. This all leads to different concept of politics and what is meant by meaningful political analysis in all three approaches. In the last section of the article we introduce context of current studies of political thought in Lithuania and indicates possible trends for future studies while using more historical approaches to political. It is claimed that all three schools could help deepen our knowledge about Lithuanian political culture, tradition of political thought and transformation of main political concepts in Lithuania. While arguing that article also shows four main problems or trends for future analysis of Lithuanian case: relation with other traditions of political thought; question of Lithuanian political vocabulary; the beginning of modernization and change of meaning of concepts; question of continuity or discontinuity in usage of concepts.