FILOSOfIJA. SOCIOLOGIJA. 2012. T. 23. Nr. 1, p.

2734, Lietuvos moksl akademija, 2012

Filosofijos idj istorija Lietuvoje

Lietuvos kultros tyrim institutas, Lietuvos filosofijos istorijos skyrius, Saltonikig.58, LT-08105 Vilnius El.patas:kabelkag@gmail.com Straipsnyje nagrinjama formistinei aikinimo strategijai priskiriama filosofijos idj istorija Lietuvoje. Teigiama, jog AntanoAndrijausko tyrim metodologin struktra atitinka standartinius idj istorijos principus: tyrimo mediaga dstoma pagal atskiras asmenybes, pateikiama kiekvienos epochos, kultrins tradicijos svarbiausi atitinkamos srities mstytoj krybos visuma. I jos iskiriamos tyrjui rpimos idjos bei atskleidiamas j funkcionavimas mintos visumos kontekste. Idj istorijoje idjomis gali bti vairs objektai. Nagrinjamuoju atveju idj galima traktuoti kaip svokos atitikmen. Gintauto Maeikio darbai priskirtini statinei idj istorijai. Joje daugiausia dmesio skiriama idj isidstymui sinchroniniame istorijos segmente; eliminuojamas istorins kaitos momentas. Istorinio lauko struktravimo poiriu is tyrimas yra tipikas formistinio aikinimo pavyzdys: tyrimo objekto vardijimas totaliu transcendentiniu kitu ireikia formizmo skaidomsias operacijas. Raktaodiai: formistinis aikinimas, idj istorija, Lietuvos filosofijos istoriografija, statinis ir dinaminis aspektas

G I N TA R A S K A B E L K A

Idj istorijos tyrimai Lietuvos filosofijos istoriografijoje atsirado palyginti neseniaiprajusio amiaus paskutiniajame deimtmetyje. Idj istorija yra vienas naujausi filosofijos istorijos interpretavimo bd Lietuvoje, nors Vakaruose egzistuoja pakankamai solidi ios prieigos taikymo tradicija. iame straipsnyje tsime pradt Lietuvos filosofijos istoriografijos metod tyrim (Kabelka 2006; 2009; 2010 ir kt.) ir analizuosime idj istorijos taikymo atvejus mintoje disciplinoje. istorijos prasminimo bd metateoriniu poiriu interpretuosime remdamiesi Haydeno Whiteo istorinio aikinimo bd samprata (apie H.Whiteo istorinio aikinimo tipologij ir jos taikymo interpretuojant filosofijos istoriografij galimybes r.: Kabelka 2010: 2023). Idj istorij traktuosime kaip formistinio aikinimo atvej. Straipsnyje trumpai apibdinama H.Whiteo formistinio aikinimo koncepcija, apvelgiamos idj istorijos sampratos, iskiriami svarbiausi j bruoai. Remiantis iomis koncepcijomis identifikuojami Lietuvoje pltojami filosofins idj istorijos tyrimai, eksplikuojama j metodologin struktra: analizuojama, kaip idj istorikai traktuoja filosofin idj, kaip paskleidia j istoriniame lauke, kokius formuoja idjos konceptualius pagrindus ir kokius konstruoja idj raidos modelius. Kai kurie idj istorijos aikinamieji veiksmai palyginami su kitais filosofijos istorijos raymo bdais. io metodo taikymas Lietuvoje nagrinjamas pirm kart. Formistinis aikinimas siekia nustatyti unikalias istorin lauk upildiusi objekt savybes (White 2003: 17). gyvendinant tiksl siekiama identifikuoti, iskirti aikinimo objekt i istorinio (teorinio) konteksto pabriant jo savybes. Dl to aikinimo struktroje svarbiausi

VADAS

FORMISTIN AIKINIMO STRATEGIJA

28

F I LO S O f I J A . S O C I O LO G I J A . 2 0 1 2 . T. 2 3 . N r. 1

viet uima aikinamojo objekto imanentins savybs, vidin jo analiz, o istoriniai tyrimo aspektai (teorij raida, teorijos sukrimo istorins aplinkybs ir pan.) atsiduria antrame plane arba apskritai eliminuojami. Dl formistinio aikinimo menkos apibendrinamosios, atskirus elementus rili visum susiejanios galios iuo aikinimu grindiami metodai yra labiau interpretaciniai nei istoriniai, t.y. labiau pabria teorini prasmi analizs, filosofins interpretacijos, jos laisvs svarb nei istorinio vaizdinio konstravim, istorinio lauko struktravim (tai yra esminis filosofijos istoriografijos udavinys). Filosofijos istorijos tekstams aikinti taikom formistin strategij kebliausia sprausti tam tikrus rmus, t.y. surasti joje taikomas metodologines koncepcijas ar kokias nors tyrimo taisykles apskritai; galiausiai nra griet kriterij, kuriais remiantis bt galima ios strategijos aikinim kurianius veikalus priskirti filosofijos istoriografijai. Dl i prieasi tokio pobdio tyrimai balansuoja tarp filosofini istorini ir grynai filosofini interpretacij. Dl polinkio aikinimo objekt analizuoti i vidaus, nagrinti jo savitas savybes formistinje aikinimo strategijoje danai netgi netaikomi konkrets metodai, bet linkstama laisvas interpretacijas. Nepaisant to, ios aikinimo strategijos ribose galima identifikuoti funkcionuojanias tyrimo taisykles, kurias savo ruotu galima priskirti kakokiai filosofijos istoriografijos metodologijai: formistinio aikinimo atvejai tyrim praktikoje daniausiai neegzistuoja grynu pavidalu (savojo objekto absoliuiai neatskiria nuo jo konteksto), naudojamos ir kitos istorinei analizei artimesns aikinimo priemons. ios priemons neivengiamos, nes formistikai aikinamas objektas priklauso filosofijos istorijai, vadinasi, daugiau ar maiau turi bti traktuojamas kaip istorinis fenomenas. Chronologijos poiriu formizmas Lietuvoje yra jauniausia filosofijos istorijos aikinimo forma. Dl mint formizmo savybi jam pltoti reikalinga tyrimams palanki, tolerantika, vairias perspektyvas palaikanti akademin terp. Tokios slygos Lietuvoje atsirado atkrus nepriklausomyb, todl is istorinis vykis laikytinas formizmo sitvirtinimo msikje filosofijos istoriografijoje ir intensyvios pltros pradia. Formistiniu aikinimu pagrstas filosofijos istoriografijos metodologijas galima klasifikuoti pagal tai, kaip jos idsto savo tyrimo objektus istorinje erdvje ir kokiais tarpusavio ryiais juos susieja. Galimos bent keturios formistins pozicijos: 1) nuo konteksto visikai izoliuoto objekto aikinimas, imanentin analiz, siekianti atskleisti nagrinjamos teorijos vidin logik, vairias prasmes, subjektyvius j supratimo ar sukrimo niuansus ir pan.; 2)horizontalioje istorinje ploktumoje (sinchroniniame segmente) idstyt objekt, traktuojam kaip savarankiki aikinimo elementai, o ne kaip visumos sudedamosios dalys, analiz; 3)diachronikai idstyt individualizuot objekt aikinimas, susiejant juos tam tikrais ryiais pagal t objekt vidin specifik; 4) dviej ar daugiau objekt, priklausani skirtingoms, viena nuo kitos nepriklausomoms teorinms tradicijoms, tarpusavio ryi nustatymas iekant juose bendr savybi. Pirmoji pozicija maiausiai metodologika, joje kebliausia eksplikuoti apibrtas tyrimo taisykles. Ji daniausiai pltojama dviem kryptimis: kaip teorins sistemos sudedamj element logini prasmini ryi analiz arba kaip subjektyvi teorijos atsiradimo veiksni psichologizuota interpretacija. Abiem atvejais aikinimo objektas atskiriamas nuo istorins visumos, i pozicija maiausiai istorika. Lietuvos filosofijos istoriografijoje esama nemaai vidini analitini tyrim pavyzdi, nepagrst jokiomis konkreiomis metodologinmis taisyklmis. Antroji formistin pozicija, nagrinjanti individualizuot objekt grup, priversta labiau atsivelgti t objekt funkcionavimo kontekst. Lietuvoje jai atstovauja GintautoMaeikio postmoderniai antimetodikas idj istorijos variantas, nors taip struktruotas isto-

G intarasK abelk a. F I LO S O f I J O S I D J I S tO R I J A L I et U v O J e

29

rinis laukas gali bti tiriamas ir vairiais kitais metodais. Treioji pozicija apima ir istorins kaitos aspekt (nagrinja pasirinkt objekt teorin tapatyb skirtingais istoriniais laikotarpiais), todl yra pats istorikiausias formistinio aikinimo variantas. Jam priskirtina idj raid nagrinjanti istorija, kuri Lietuvoje isamiausiai pltoja AntanasAndrijauskas. Ketvirtj metodologin karkas sudaro komparatyvistin metodologija, kuri filosofijos istoriografijos srityje Lietuvoje daugiausiai taiko filosofijos istorikai orientalistai. Toliau panagrinsime vien formistiniam aikinimui priklausani metodologijidj istorijir skirtingus jos variantus, randamus Lietuvos filosofijos istorijos tyrimuose. Idj istorija apima platesn tyrim lauk nei filosofijos istorijaidjos gali priklausyti vairiausioms painimo ir krybins veiklos sritims, turti skirting teorin status. Straipsnyje aptarsime filosofini idj istorijidj istorijos metodologija pagrst filosofijos istorijos raymo bd. Eksplikuoti j filosofijos istoriografijos tyrimuose keblu dl tos prieasties, jog nra vienareikmikai suformuluotos idj istorijos koncepcijosatskiri teoretikai yra pateik jos bendro pobdio metmenis (Lovejoy 1953; Mandelbaum 1965; Skinner 1969), taiau idj istorikai-praktikai daniausiai tuos principus traktuoja ir taiko savaip. Vienas svarbesni visuotinai pripaint idj istorijos bruoidj, kaip tam tikr vienet (vienetini idj), kaip minties istorijos neskaidom element, traktuot. Idj istorikas savj tyrim lauk struktruoja formistinio aikinimo priemonmis individualizuodamas aikinamj objekt: idj istorija turi tirti ne sistemas ar -izmus, bet j viduje iskirti atskiras idjas, j sudedamuosius elementus (Mandelbaum 1965: 35). Idjos-vienetai filosofijos istorijoje gali bti vairs: eksplicitins arba implicitins mstymo prielaidos, filosofijos svokos, teorijos, kategorijos, kompleksiniai teoriniai dariniai ir pan. Pasirinktoji visuma (tam tikras istorinis laukas, filosofin sistema) suskaidoma atskirus elementus arba i jos iskiriama tam tikr element grup ir nagrinjamas j savitumas. Nuo kontekstualistins analizs (apie j r.: White 2003: 2223; Kabelka 2009: 8789) idj istorijos formistinis aikinimas skiriasi tuo, kad skirtingi aikinimo elementai traktuojami ne kaip istorins visumos dalys, bet kaip savarankiki objektai iskiriant ir pabriant j savitum, tapatyb: idj funkcionavimo kontekstas (teorinis arba istorinis) panaudojamas idjos savitumui paaikinti, ji neintegruojama t kontekst kaip jo produktas. Jei tiriant statik istorin segment idj istorijoje vyrauja skaidomieji metodologiniai veiksmai, tai pasirinkto objekto istorin raid nagrinjantis idj istorikas, be mintj, taiko ir idj tstinumo principistorijos tiesje isidst iskirtieji vienariai aikinimo elementai traktuojami ne kaip atsitiktiniai teorijos dariniai, bet kaip susieti istorinio perimamumo ryiu, priklausomi nuo ankstesnse filosofinse teorijose ar sistemose pateikt idj. Jei, pvz., problem istorija (apie j r.: Kabelka 2009: 8993) siekia pabrti aikinamojo objekto naujum, jo ir ankstesns tradicijos skirtumus, tai idj istorija labiau akcentuoja tstinum, parodydama, kaip ta pati idja funkcionuoja skirtingose teorinse sistemose (ar istoriniuose kontekstuose). Esama ir radikaliau istorin kait pabriani ios metodologijos variant, kurie idjas traktuoja ne kaip besitsianias, o kaip vis naujai pasireikianias, t.y. savarankikai sukuriamas atskirame kontekste, neatsivelgiant tradicij. Toks idj istorijos variantas labai artimas vadinamajai svok istorijai, kuri vienos svokos vartojimo atvejus skirtinguose istoriniuose kontekstuose siekia aikinti kaip savarankik jos funkcionavim (svok istorijos principus apibr Hansas-Georgas Gadameris, r.: Gadamer 1999). Idj istorijos veikaluose daniausiai neimplikuojamas nei progresyvus,

IDJ ISTORIJOS SAMPRATA

30

F I LO S O f I J A . S O C I O LO G I J A . 2 0 1 2 . T. 2 3 . N r. 1

nei regresyvus istorins raidos vaizdinysskirting istorini segment idjos netraktuojamos kaip tobulesns ar prastesns viena u kit, taiau esama aktualistini implikacij, kai istoriniams tekstams suprasti taikomas iuolaikinis poiris: nagrinjamos idjos tapatyb apibriama remiantis iuolaikine jos samprata ir taikant postulat filosofijos istorijoje iekoma j atitinkani teorini darini. Rykiausias idj istorijos taikymo pavyzdys Lietuvos filosofijos istoriografijojeA.Andrijausko veikalai (Andrijauskas 1990; 1995). Juose daugiausia nagrinjama estetikos ir meno filosofijos svarbiausi idjgroio, meno, genijaus, krybos, estetinio suvokimo ir kt.raida, j funkcionavimas skirtingais istoriniais laikotarpiais vairiose kultrinse tradicijose (idj istorijos dinaminis aspektas). Pasisakydamas prie europocentrizm ir pabrdamas universali mogikj ideal egzistavim (Andrijauskas 1995: 1314) tyrjas maksimaliai ipleia gimining idj isidstymo galim erdv, traukdamas j ne tik Vakar, bet ir vairias Ryt kultras bei j mstymo tradicijas. Estetikos ir meno filosofijos istorija ioje knygoje aikinama kaip istorikai besikeiiani fundamentali idj, svok ir problem istorija, kaip <...> idj gimimo, sveikos ir sklaidos istorija. <...> Estetikos istorijai pirmiausiai rpi painti estetini idj ir estetikumo form atsiradim, sklaid ir istorines modifikacijas (Andrijauskas 1995: 16, 25). iais teiginiais pabriamas idj santykis, o ne pavieni idj funkcionavimo apraymas. Tai reikia, kad is formistinis aikinimas siekia rekonstruoti pasirinkt nagrinti idj grandin (Lovejoyaus prasme)atskirose idjose velgti tstinumo aspekt. Metodologins eksplikacijos pratsiamos deklaruojant istorin chronologin, login ir istorin lyginamj metodus. iais terminais ireikiama daugiau technin nei konceptuali tyrimo pustai mediagos struktravimo ioriniai veiksmai, kurie neapima vidini, problemini aikinimo veiksm. A. Andrijauskas paymi ir iorini (socialini, politini, ekonomini ir pan.) veiksni tak teorins minties raidai, taiau pabria idj istorijos imanentikum (Andrijauskas 1995: 1617)tai reikia, jog konstruojama ne iorin, o vidin teorij istorija, t.y. daugiausia dmesio kreipiama tiriamojo objekto konceptual turin, o ne iorines (empirines) jo egzistavimo aplinkybes. A. Andrijausko tyrim metodologin struktra atitinka standartinius idj istorijos konceptualius principus. Tyrimo mediaga dstoma pagal atskiras asmenybes: pateikiama kiekvienos epochos, kultrins tradicijos svarbiausi atitinkamos srities mstytoj krybos visuma, toliau i jos iskiriamos tyrjui rpimos idjos bei parodomas j funkcionavimas mintos visumos kontekste. Idjomis idj istorijoje, kaip minta, gali bti laikomi labai vairs objektai; nagrinjamuoju atveju idja gali bti traktuojama kaip svokos atitikmuo. Idj istorikai konkrei teorin sistem siekia iskaidyti vadinamuosius atomusidjas; skaidomieji veiksmai daniausiai ugoia mintos sistemos, kaip visumos, funkcionavimo principus, jos, kaip savito teorinio modelio, savybes, kurios lemia tos sistemos sudedamj dali (idj) pobd. A.Andrijausko veikaluose aptariam idj raikos pagrinduikonkreiai filosofijos sistemai ar filosofo krybos visumai skiriama pakankamai daug dmesio, taikomas metodologinis principas, jog filosofijos sistemos yra originalios ir viena nuo kitos skiriasi labiau savo modeliais nei elementais. Tai reikia, kad svarbiausi idj-vienet skaiius yra baigtinis, o filosofijos sistemos naujum sudaro sen element naujas idstymas ir pritaikymas (Mandelbaum 1965: 3536). Taigi io idj istoriko darbuose suderinami duidjos istorinio tstinumo ir konkretaus, savito jos pasireikimo atvejometodologiniai principai: nagrinjamoji idja traktuojama kaip apibrtos, savitai sukonstruotos sistemos

ESTETIKOS IR MENO FILOSOFIJOS IDJ ISTORIJA

G intarasK abelk a. F I LO S O f I J O S I D J I S tO R I J A L I et U v O J e

31

elementas ir kartukaip plaioje istorinje ir kultrinje erdvje isibarsiusios, bet teorins tapatybs nepraradusios idjos atskira iraika (pvz., H.-G. Gadameris paymi, kad tiktai vieningas mstymo pagrindas apskritai tegali leisti atskiros svokos funkcijai apsibrti savo reikm; Gadamer 1999: 112). Nustatyti atskiros idjos viet konkreioje filosofinje sistemoje norima ne dl tos sistemos paaikinimo, bet siekiant isamiau suprasti nagrinjamos idjos savitum. Idj istorija, nagrinjanti atskiras idjas-vienetus, negali j aikinti visikai izoliuodama nuo platesns teorins visumos:norint suprasti iuos aikinimo vienetus, pasak H.-G.Gadamerio, btina suvokti juos sukrusio mstymo pagrind arba universali filosofin idj savaip apmstani ir formuojani filosofijos sistem. is metodologinis veiksmas yra idjos konkreios iraikos analiz, kuriai, kaip minta, A. Andrijausko darbuose skiriama pakankamai vietos. Kebliau iuo atveju yra dl idjos tstinumo aspekto, arba tstinum utikrinanio konceptualinio pagrindo eksplikacijos. Nra aikiai ireikta, kas yra skirtingais laikotarpiais vairi mstytoj veikaluose pasireikiani skirting idj tapatumo pagrindas: kitaip tariant, jeigu tyrjas skirtinguose tekstuose aptinkamas idjas vardija kaip groio idjos variantus, tai kuo remdamasis jis yra sitikins, jog tai tos paios idjos iraikos? is tstinumui slygas sudarantis konceptualus tapatumas lieka implicitinio lygmens ir yra priimamas kaip apriorinis, savaime suprantamas postulatas. Pats tstinumo metodologinis principas nagrinjamu atveju yra gyvendinamas palyginant atskir mstytoj idjas tarpusavyje ir taip atskleidiant j panaumus ar skirtumus. Palyginimas (idj ryi nustatymas) atliekamas tarp istorikai artim idj variant, vengiama fiksuoti labai nutolusi kontekst idj ssajas, nes toks veiksmas perengt formistiniu aikinimu grindiamos idj istorijos ribas ir virst kitu metodologiniu tyrimu. Idj istorijoje susiduriama su idj tyrjo disponuojamos konkreios idjos iuolaikins sampratos ir tiriam istorini kontekst konceptuali priemoni neatitikimo problema. Filosofijos istoriografijoje i problema traktuojama kaip interpretacinio konceptualumo ir istorinio adekvatumo suderinamumo klausimas. Kitaip tariant, filosofijos istorikai nuolat ginijasi, kiek pagrsti iuolaikiniai teoriniai poiriai vertinant praeities mstym, t.y. kur yra istorijos aktualinimo ribos. A.Andrijauskas ios problemos atvilgiu uima istorinio konteksto svarbos gynjo pozicij, pabrdamas, jog norint adekvaiai suprasti praeit, reikia atsargiai naudoti iuolaikines teorines priemones, nes jos gali bti nebendramatikos praeities koncepcijoms: Vidurami estetikos, kaip ir praeities kultros apskritai, savitumo nemanoma teisingai suvokti vertinant ndienos poiriu. ios epochos dvasines vertybes galima painti tik velgiant viduramius tuo metu susiformavusi fundamentali pasaulirini nuostat, kategorij, idj bei ideal atvilgiu. Ms poir vidurami estetik ikreipia iuolaikins estetikos daugialypumas, neapibrtumas ir fragmentikumas (Andrijauskas 1995: 338). Tyrjas nelinks praeities idj vertinti iuolaikini j samprat poiriu, t.y. dabartines teorines idjas padaryti atskaitos taku bandant suprasti istorijoje pasklidusias idjasiuolaikini idj pirmtakes. Tai atitinka formistinio aikinimo strategijsiek nagrinti individual objekt, nesileisti plaius istorinius, probleminius apibendrinimus, neudengti tiriamojo objekto specifini savybi jam svetimais teoriniais elementais. Be to, itin platus iuolaikini koncepcij (iuo atveju estetikos ir meno filosofijos srityse) ir j kuriam idj pliuralizmas neleidia aptikti probleminio branduolio, kuris sudaryt ir praeities, ir iuolaikins idjos konceptual pagrind, bt j teorinio bendramatikumo pagrindas, leidiantis sukurti terminij, tinkani palyginti istorikai nutolusias idjas. Tai nereikia, kad atmetamas idj tstinumo principas: neteigiama, kad istorijoje

32

F I LO S O f I J A . S O C I O LO G I J A . 2 0 1 2 . T. 2 3 . N r. 1

pasklidusios ir iuolaikins idjos yra ne tos paios idjos (pvz., groio idjos) apraikos. Tiesiog n viena i t apraik negali bti pasirinkta kaip esmin, pagrindin, paradigmin, apimanti visas kitas ir traktuojama kaip vertinimo atskaitos takas. Idj istorijoje atmetamas racionaliosios rekonstrukcijos metodologinis veiksmas (apie j plaiau r.: Kabelka 2006), nesiekiama vien idj iversti kitas. Taigi istorinio tstinumo principas A.Andrijausko tyrimuose neimplikuoja jokio (nei progresyvaus, nei regresyvaus) istorins raidos vaizdinio: skirting istorini laikotarpi idjos nra teorikai pranaesns ar prastesns viena u kit, kiekviena i j yra savita, ireikianti j krj problemines intencijas, ir kartu turi tyrjo mintj mogikojo universalumo aspekt, kuris yra anapus istorins kaitos ir atskir teorini nuostat. Jei A.Andrijausko veikaluose nagrinjama idj istorijos raida, dinaminis aspektas, tai G.Maeikio darbus galima priskirti statinei idj istorijai, kurioje daugiausia dmesio skiriama idj isidstymui sinchroniniame istorijos segmente, eliminuojamas istorins kaitos momentas. is tyrjas deklaruoja, kad savo nagrinjamus mstytojus (Renesanso simbolinio mstymo krjus) jis siekis velgti ne kaip tyrimo (supraskmokslinio, metodologikai struktruoto tyrimo) objekt, bet kaip laisv heroj arba net total, transcendentin kit: is kitas nra sukonstruotas metodologij, jis atsiranda bendraujant su altiniu ir idj istorijoje pasklidusiomis jo prasmmis (Maeikis 1998: 67). Taikomas praeities prasminimo bdas pavadinamas tarpdalykine idj istorija (Maeikis 1998: 9), o jos konceptuali struktr nusako toks teiginys: Renesanso simbolinio mstymo rekonstrukcijos uduotis ikyla ne kaip kakoki simboli apraymas ir j pozityvi, objektyvi kritika, bet kaip kito kritinis regjimas (Maeikis 1998: 10). iuose tyrimuose vyrauja plaios kultrologins mediagos apraymai ir laisva interpretacija: tyrimo objektassimbolinio mstymo kuriamos idjosapraomos j funkcionavimo kontekste, konkreioje kultrinje aplinkoje. Idja, kaip aikinimo objektas, tyrimo eigoje pamau perengia filosofijos istorijos ribas ir pereina idj istorijos plaija prasme srit, apimani idjas, kaip vairius kultros fenomenus: dl ios prieasties G.Maeikio tyrimai balansuoja tarp filosofijos idj ir idj apskritai istorijos anro. Kitaip nei A.Andrijausko idj istorijos variante, kuriame idja yra grynai filosofinio pobdio ir svokai artimas aikinimo objektas, iame idj istorijos pavyzdyje idja praranda apibrt tapatyb ja gali tapti vairiausios Renesanso kultros apraikos. Deklaruotas tarpdalykikumas tampa konceptualiu poiriu, eklektiku vairiausi metodologini (taip pat ir antimetodini) teorij (pvz., Bachtino dialoginio estetinio poirio, H.-G. Gadamerio hermeneutikos, postmodernist radikalaus kontekstualizmo ir pan.) fragment junginiu. iuo atveju nemanoma fiksuoti konkrei koncepcij recepcijos: G.Maeikio deklaruotasis kritinis regjimas yra anapus metodologijos taisykli, smoningai antimetodikas. io tyrjo kuriama idj istorija istorinio lauko struktravimo poiriu yra bdingas formistinio aikinimo pavyzdys: tyrimo objekto vardijimas totaliu transcendentiniu kitu ireikia ios aikinimo strategijos naudojamas skaidomsias operacijas. Totalaus kitonikumo pabrimas reikia ir kratutin aikinamojo objekto individualizacij, jo savitumo, savarankikumo pabrim. Istorinis kontekstas tokiame aikinime funkcionuoja kaip alutinis fonas, o santykiai tarp skirting idj traktuojami ne kaip bendros visumos atskir dali (kaip kontekstualistinje aikinimo strategijoje), bet kaip atskir, savarankik teorini esini santykiai. is aikinimo objekt ryi nustatymas yra esminis formistinio ir

STATIN IDJ ISTORIJA

G intarasK abelk a. F I LO S O f I J O S I D J I S tO R I J A L I et U v O J e

33

kontekstualistinio aikinimo skirtumas. Tokioje idj istorijoje sunkiai manomi kakokie apibendrinimai, aikinimo objekt susiejimas rili visum, j pagrind paiekos, istorins raidos vaizdinio konstravimas. Totalaus kitonikumo pripainimas reikia ir bet koki iuolaikini teorini pozicij, aktualistini implikacij (tyrjo kaip pagrindins aikinanios figros) atsisakym. Formistin aikinim sudaranioms metodologijoms bendra tai, kad jos tyrimo objekt iskiria i istorinio lauko, pabria jo individualias savybes, ieko sinchronikai arba diachronikai idstyt, vienas nuo kito bei nuo konteksto nepriklausom objekt tarpusavio ryi arba atlieka objekto imanentin analiz. Formistiniam aikinimui priskirtinos idj istorijos objektas yra idjos-vienetai: jais gali bti eksplicitins arba implicitins mstymo prielaidos, filosofijos svokos, teorijos, kategorijos, kompleksiniai teoriniai dariniai ir pan. Pasirinkt visum (tam tikr istorin lauk, filosofin sistem) idj istorikas suskaido atskirus elementus arba, iskyrs i jos tam tikr element grup, nagrinja j savitum. Lietuvos filosofijos istoriografijoje esama bent dviej idj istorijos pavidal: dinamins (A.Andrijauskas) ir statins (G.Maeikis). A.Andrijauskas pateikia kiekvienos epochos, kultrins tradicijos svarbiausi atitinkamos srities mstytoj krybos visum, vliau i jos iskiria rpimas idjas bei atskleidia j funkcionavim mintos visumos kontekste. Nagrinjamoji idja traktuojama kaip apibrtos, savitai sukonstruotos sistemos elementas ir kartukaip plaioje istorinje ir kultrinje erdvje isibarsiusios, bet teorins tapatybs nepraradusios idjos atskira iraika. Istorinio tstinumo principas neimplikuoja nei progresyvaus, nei regresyvaus istorins raidos vaizdinio: skirting istorini laikotarpi idjos nra teorikai pranaesns ar prastesns viena u kit, kiekviena i j yra savita, ireikianti j krj problemines intencijas ir kartu turi mogikojo universalumo aspekt. G.Maeikis pabria aikinamojo objekto total kitonikum: tai reikia ir bet koki iuolaikini teorini pozicij, aktualistini implikacij (tyrjo kaip pagrindins aikinanios figros) atsisakym. Daugiausia dmesio skiriama idj isidstymui sinchroniniame istorijos segmente, eliminuojamas istorins kaitos momentas.
Gauta 2012 02 21 Priimta 2012 02 27

IVADOS

Andrijauskas,A. 1990. Meno filosofija: XVIIIXXa. koncepcij analiz. Vilnius: Mintis. Andrijauskas,A. 1995. Grois ir menas: Estetikos ir meno filosofijos idj istorija. Vilnius: Vilniaus dails akademija. 3. Gadamer,H.-G. 1999. Svok istorija kaip filosofija, in H.-G.Gadamer. Istorija. Menas. Kalba, vert A.Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 109121. 4. Kabelka,G. 2006. Racionalioji rekonstrukcija ir filosofijos istoriografija, Logos 48: 196206. 5. Kabelka,G. 2009. Problem istorijos metodologija Lietuvoje, Logos 58: 8693. 6. Kabelka,G. 2010. Lietuvos filosofijos istoriografijos bruoai (pabaiga), Logos 62: 1523. 7. Lovejoy,A.O. 1953. The Great Chain of Being: A Study of the History of an Idea. Cambridge: Harvard University Press. 8. Mandelbaum,M. 1965. The history of ideas, intellectual history, and the history of philosophy, History and Theory, vol.5, beiheft5: The Historiography of the History of Philosophy, 3366. 9. Maeikis,G. 1998. Renesanso simbolinis mstymas. iauliai: iauli universiteto leidykla. 10. Skinner,Q. 1969. Meaning and understanding in the history of ideas, History and Theory 8(1): 353. 11. White,H. 2003. Metaistorija: Istorin vaizduot XIXamiaus Europoje, vert H.Beresneviit-Noslov, G.Lidiuvien. Vilnius: Baltos lankos. 1. 2.

Literatra

34
G I N TA R A S K A B E L K A

F I LO S O f I J A . S O C I O LO G I J A . 2 0 1 2 . T. 2 3 . N r. 1

The history of philosophical ideas in Lithuania

Summar y
In this paper, the static and dynamic aspects of the history of ideas are analyzed, relying on the works of GintautasMaeikis and AntanasAndrijauskas. The methodology of the research applied by Andrijauskas corresponds to the standard conceptual principles of the history of ideas. Studying the most significant writings of the most famous thinkers, he comes to the interpretation of cultural tradition as a whole. Then he singles out the ideas he wants to inquire and explicates their functioning in the context of that whole. In the history of ideas, different subjects can be regarded as ideas. Andrijauskas understands idea as the equivalent of notion. The works of Maeikis can be attributed to the static history of ideas. He prescinds from historical changes and focuses on the distribution of ideas in the synchronic segment of history. From the point of view of historical field structuring, this kind of research is a typical example of formistic interpretation: the denomination of the subject of inquiry as totally transcendent other expresses the decomposing operations of formism. Keywords: formistic interpretation, history of ideas, Lithuanian historiography of philosophy, static and dinamic aspect