Turinys

Pratarm
I. FILOSOFIJOS KILM, ESM IR REIKME
1. Filosofijos kilm
2. Filosofijos prigimtis ir struktra
3. Filosofijos ir mokslo santykis
4. Filosofijos vaidmuo kultroje
II. BTIES PROBLEMA
1. Daikt pradai
2. Daiktai ir idjos
3. Bties hierarchija, arba Dievas ir pasaulis
4. Kas egzistuoja savaime?
5. Grynasis protas ir pasaulinis protas
6. Bties problema iuolaikinje filosofijoje
m. DETERMINIZMO PROBLEMA
1. Chaosas ir kosmosas
2. Finalizmas ir kauzalizmas
3. Kosmoso sugriovimas"
4. Determinizmas ir indeterminizmas
5. Socialini reikini determinacijos problema
6. Determinizmas ir mogaus laisve
IV. PAINIMO ALTINIS
1. I ko atsiranda inios?
2. Racionalizmo ir empirizmo ginas
3. Apriorizmas
4. Apriorizmo negandos
V. MOKSLO METODAS, STRUKTRA IR RAIDA
1. Mokslas ir metafizika
2. Ginas dl mokslo metodo
3. Mokslo struktra
4. Mokslo raida
VI. TIESOS PROBLEMA
1. Klasikin tiesos samprata
2. Akivaizdumo teorija
3. Logins darnos teorija
4. Pragmatin tiesos samprata
5. Tiesa ir tikimyb
Pabaigos odis
Rekomenduojamos literatros sraas
Priedai
Rene Descartes. METAFIZINIAI APMSTYMAI (itrauka)
I prancz kalbos vert P. Raius
Rudolfas Carnapas. METAFIZIKOS VEIKIMAS KALBOS LOGINS
ANALIZS BDU. I vokiei kalbos vert E. Nekraas
Summary
Asmenvardi rodykl
Pratarm
i knyga susiklost i Filosofijos vado" paskait, kurias skaiiau
Vilniaus universiteto Filosofijos ir Matematikos fakultet studentams.
Ilgai iekojau parankios mokymosi priemons, kuria jie, ir ne tik jie,
galt naudotis. Deja, nors perveriau daug filosofijos vadovli
vairiomis kalbomis, tokio, kok noriau matyti Lietuvos student
rankose, neradau. Todl pabandiau j parayti pats. Vadovavausi
tokiomis nuostatomis.
Vedant smalsuol filosofins minties .karalij, galima eiti bent
dviem visikai skirtingais keliais. engiant pirmuoju, siekiama at-
skleisti, kaip filosofija atsiranda ten, kur nubunda mogus". Ji
traktuojama kaip mstanio mogaus gimto polinkio filosofuoti pro-
duktas. Kodl pasaulis yra, ar jis btinas, kas yra laikas, kas esu
a, kodl turiu mirti ir kokia ivis mano gyvenimo prasm tai
klausimai, kurie kyla i kasdiens mogaus patirties. Filosofija atsi-
randa i nuostabos, i sugebjimo pavelgti pasaul naiviomis vai-
ko akimis, i daug k patyrusio, ilta ir alta gyvenime maiusio
mogaus abejoni dl visuotinai pripaint ties tikrumo, ji kyla i
kanios, kuri patiriame, kai netenkame artimj, lunga ms sva-
jons ir viltys, iduoda draugai, kai atsiduriame ant mirties ar savi-
udybs slenksio.
Todl dabar kai kurie filosofai link pabrti, kad vienintelis filo-
sofijos altinis yra egzistencin mogaus patirtis. Tokio poirio lai-
kosi i esms visa egzistencijos filosofija. Taiau kaina, kuri mokama
u io kelio pasirinkim, gan didel. Jei vienintelis filosofo tikslas
yra perteikti kitiems savo egzistencin patirt ir j apmstyti, tai jis
darosi iek tiek panaus poet ar kompozitori. Visi jie labai
gerbtini, o poetin metafizika" pasiymi tikrai nepakartojamu ave-
siu. Ir vis dlto reikia pabrti, kad individuali egzistencin mogaus
patirtis toli grau nra vienintelis filosofijos altinis. Filosofija svei-
kavo ir toliau sveikauja su vairiomis kultros apraikomis: menu,
mokslu, teise, religija, politika. Teis tikrai remiasi ne vien kasdiene
mogaus patirtimi. Ir religija tai ne vien religiniai afektai, igyve-
nimai. Juolab negalima pasakyti, jog vien kasdien patirtis yra spe-
cialij moksl pagrindas moksl, kuri teorijos danai yra per-
dm abstrakios, atitrauktos nuo kasdienio patyrimo.
Nepaisant to, pirmuoju filosofijos dstymo keliu galima eiti. Ds-
tantiems filosofij gimnazijose j galima netgi rekomenduoti ir ikart
nurodyti tam tikslui daugma tinkam mokymosi knyg Karlo
Jasperso Filosofijos vad" (V., 1989). Taiau auktosiose mokyklo-
se tikslingiau, matyt, bt aikinti filosofij kaip teorinio mstymo
form, atskleisti jos raidos logik ir aptarti ryius su kitomis dvasi-
nio gyvenimo ir intelektualins veiklos apraikomis.
udavin galt padti isprsti gera filosofijos istorijos knyga.
Taiau sudti filosofuos istorij palyginti nedidel, vairi specialy-
bi studentams paranki knyg praktikai nemanoma. Kita vertus,
nuodugnesnms filosofijos istorijos studijoms vis vien reikalingas sis-
teminis filosofijos vadas, kuriame aikinamos svarbiausios filosofijos
svokos, gvildenamos reikmingiausios problemos ir aptariamos ry-
kiausios kryptys.
Net jeigu ir nesiruoiama gilintis filosofijos istorij, filosofuos
pradus kultringam mogui dert painti. ios knygos tikslas
padti skaitytojui tai padaryti. Bet ji nra vien teorinis filosofijos
vadas. Toks vadas bt pernelyg nuobodus ir abstraktus. Norda-
mas ivengti abstraktaus teoretizavimo, bandiau atskleisti, kaip vie-
na ar kita filosofin problema (tarkime, bties) buvo keliama vai-
riais filosofijos raidos periodais ir kaip j sprend skirtingi mstyto-
jai. Nors ioje knygoje filosofija dstoma, orientuojantis jos proble-
mas, o ne autorius ir j filosofini pair visum, paios filosofi-
jos problemos nagrinjamos istorikai. Filosofija ia traktuojama
kaip nenutrkstantis mstytoj ginas, kuriame iimtins teiss tie-
s neturi niekas. Tas ginas - tai proto nuotyki istorija ir kai ku-
riuos i j siekiu knygoje pavaizduoti.
Taigi, raydamas vad, bandiau suderinti teorin ir istorin
filosofijos dstymo bd. Ar bent i dalies pavyko tai padaryti,
sprs skaitytojas. Taiau reikia ikart pasakyti, kad laikui bgant
miau suvokti, jog io udavinio sudtingumo i pradi deramai
nevertinau. Raymas utruko, kai kuri pradini idj teko atsisa-
kyti kaip nepagrst ar negyvendinam. Kartu kito ir mano skaito-
mi paskait kursai.
Knygai pasiekus skaitytojus, is procesas, inoma, nenutrkti.
Prieingai, viliuosi, kad kritins j pastabos, u kurias i anksto d-
koju, j paspartins ir galbt pads ateity parengti tobulesn filosofi-
jos vad. Turiu dar vien vilt, kad i knyga bus naudinga ne tik
studentams ir dstytojams, bet ir visiems filosofijos myltojams
tiek jauniems, tiek seniems.
Baigdamas i trump pratarm, noriau nuoirdiai padkoti
Arvydui liogeriui, Algirdui Gaiuiui, Aleksandrui Dobryninui ir
Zenonui Norkui u param ir u kritines pastabas, tikrai ijusias
knygai naud. Nuoirdiai dkoju Tomui Sodeikai, nes ilgi pokal-
biai su juo padjo isikristalizuoti knygos koncepcijai, taip pat pir-
majai teksto ir korektr skaitytojai savo dukrai Airai, kurios
studijos privert mane ilgai rayt vad gal gale baigti.
L Filosofijos kilm, esm ir
reikm
1. Filosofijos kilm
Filosofija atsirado, kai mogui m nepakakti tradicini mitologi-
ni atsakym j jaudinanius klausimus. Filosofai, bent jau Euro-
pos, mitus vertino kritikai. Vis dlto, nors filosofija prieino save
mitologijai, dirv jai atsirasti pareng btent mitologinis pasaulio
aikinimas.
Pasaulio tautos sukr vairiausi mit, bet mus labiausiai domi-
na tie, kuriuose aikinama pasaulio kilm ir jo dali santykiai, pa-
sakojama apie jgas, valdanias stichijas, verianias viesti viesu-
lius, sukelianias vj ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pa-
teikia palyginti vientis pasaulio ir mogaus vietos jame vaizd.
Mito forma kurdamas pasaulvaizd, senovs mogus neiekojo jo
konstravimo princip vairovs. Svarbiausias jo mstymo principas
buvo analogija. mogus gerai inojo, kad jo paties veiksmai turi
tam tikr padarini: jis gali pagimdyti ir umuti, pastatyti ir su-
griauti. Visais iais atvejais u padarinio slypi veikjas. Todl ir
aikindamas didiul bei paslapting pasaul, mogus, j sudvasins ,
m iekoti mog globojani ir baudiani bei gamtos reikinius
sukeliani veikj. Kadangi gamtos reikini mastas pranoksta jo
paties veiksm padarini mast, tai, aiku, tie veikjai turjo bti
galingesni u mog. Ilgainiui jie buvo pradti vadinti dievais.
Daugelio taut mituose, taip pat ir graik mitologijoje, kuri mums
ypa svarbi, dievai yra labai mogiki. Mokslikai kalbant, jie yra
antropomorfiki (gr. anthropos mogus; morphe forma). Taigi
mitologinis pasaulio aikinimas paprastai turjo antropomorfin pob-
d.
Budingas tokio aikinimo pavyzdys graik mitas Pasaulio ir
diev atsiradimas":
I pradi buvo vien aminas, beribis, tamsus Chaosas gyvy-
bs altinis. Viskas atsirado i beribio Chaoso visas pasaulis ir
nemirtingieji dievai. I Chaoso atsirado ir deiv em Gaja. Pla-
iai nusidriek ji, galinga, .duodanti gyvyb viskam, kas gyvena ir
auga joje. O giliai po eme, taip giliai, kaip toli nuo ms neapr-
piamas viesus dangus, neimatuojamoje gelmje gim nirusis Tar-
taras siaubinga bedugn, kupina aminos tamsos. I Chaoso gim
ir galingoji, visk atgaivinanti Meil Erotas. Beribis Chaosas pa-
gimd ir aminj Tams Ereb ir tamsij Nakt Niukt. I
Nakties ir Tamsos atsirado aminoji viesa - Eteris ir diaugsmin-
ga viesi Diena Hemera. viesa pasklido po pasaul, naktis ir die-
na m keisti viena kit.
viii
Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudiai su ja susijusios politeisti-
ns, t. y. daugel diev pripastanios, religijos) filosofijai pirm
kart pavyko senovs Graikijoje. inoma, atsiribojimas nebuvo abso-
liutus. Tiek graik, tiek vlesnje filosofijoje iliko mitologinio ms-
tymo element, bet ne jie lm filosofijos pltros krypt. Todl ir
teigiame, kad filosofija gim Heladoje taip graikai vadino savo
al. Btent Graikijoje filosofija pirm kart tapo i esms savaran-
kika, teorine mstymo apie pasaul ir mogaus viet jame forma.
Tiesa, pirmosios filosofins idjos buvo ikeltos gerokai anksiau
senovs Ryt civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame rykja filoso-
fin problematika Upaniados", buvo pradtas kurti jau
X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio - reli-
ginio mstymo gelmse kaip senovs ind Ved himn religiniai fi-
losofiniai komentarai. Todl Indijoje, kaip ir kitose Ryt alyse, filo-
sofija ilg laik negavo savarankikos, nuo mitologijos ir religijos
atskirtos intelektualins jgos pobdio. Tuo metu, kai graik filoso-
fai jau drsiai formulavo pirmsias teorijas mitams pakeisti, ind
mstytojai tik interpretavo mitus, aikino juos alegorikai. Senojoje
ind filosofijoje svarbesn yra metafora, o ne svoka, tradicija, o ne
grieti rodymai. Dl ios prieasties ji poetikesn negu graik filo-
sofija ir danai traukia mones, pavargusius nuo grieto, racionalaus
(lot. ratio protas), argumentuoto, logiko mstymo.
Taiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo
ir politikos, apskritai visos kultros istorinis pagrindas yra graik
kultra ir vis pirma graik filosofija. Todl jei norime painti sa-
ve, suprasti, kas mes esame ir i kur mes atjome, tai savo itak
turime iekoti senovs Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o
trys Europos kultros kertiniai akmenys - graik filosofija, romn
teis ir Palestinoje gimusi krikionyb. Taiau, net ir primus tok
poir, reikia pripainti, jog be seniausio i j graik filosofijos
ms civilizacija negalt susiformuoti.
Kodl teorinis pasaulio aikinimo bdas atsirado ne seniausiose
pasaulio valstybse, o btent senovs Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr.
buvo dar ne taip seniai iengusi i barbarysts epochos? Kodl i
nedarni ma valstybli asociacija tokia reikminga pasaulio istori-
jai? Juk graik valstybse - poliuose, isidsiusiuose Balkan pu-
siasalio pietuose, Egjo jros salose ir pakrantse, daniausiai gyveno
vos po keliasdeimt (ar net kelis) tkstani, gyventoj?
Prieasi yra nemaa, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors
kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perm i
Babilono ir Egipto yni, paioje Graikijoje nebuvo takingo yni
luomo, kuris bt suinteresuotas ir sugebt ilaikyti mitologinio re-
liginio mstymo monopol. Todl Graikijoje susiklost kur kas geres-
ns slygos laisvai, dogm nevaromai kritinio mstymo pltotei.
Tik tokiomis slygomis ir galjo atsirasti naujas poiris pasaul ir
mog. Antra, pats mogus (nekalbame apie vergus, kuri
VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) ioje valstybje buvo kur
kas laisvesnis negu Ryt despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos,
bet ir demokratijos tvyn. Tiesa, ne visi graik poliai buvo demo-
kratiki, bet ne veltui filosofija suklestjo demokratikiausiame i j
Atnuose.
Mstymas Rytuose buvo dogmatikas ne tik dl yni draudimo
abejoti j skelbiamomis tiesomis, bet ir dl despotik valdov, ku-
rie neleisdavo svarstyti savo sakym. Jie turjo bti tik vykdomi.
Todl nekildavo ir politini diskusij. Kadangi viskas buvo aiku,
tai nieko nereikjo ir rodinti. Graikijoje, prieingai, tautos susirin-
kime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galjo reikti savo
nuomon. Nordamas nuginyti oponent, jis turjo argumentuoti,
[rodinti. Todl visikai natralu, kad rodym pradta reikalauti ne
tik silant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio
ir mogaus, grio ir teisingumo prigimt. Siekdami rodyti savo tei-
ginius, mons privaljo vartoti tikslias svokas ir samprotauti nuo-
sekliai. O tai ir sudar prielaidas teoriniam mstymui, taigi filosofi-
jai atsirasti.
2. Filosofijos prigimtis ir struktra
K ir kaip filosofija nagrinja?
Klausimas, k vienas ar kitas mokslas nagrinja, paprastai vadi-
namas klausimu apie to mokslo dalyk. Kai kuri moksl dalyk
apibrti palyginti nesunku. Tarkime, botanik galima apibdinti
kaip moksl apie augalus, o zoologij - kaip moksl apie gyvnus.
Apibrti matematikos dalyk jau kebliau, o filosofijos itin sun-
ku.
Vis pirma reikia pabrti, jog yra filosof, abejojani, ar filo-
sofija yra mokslas tokia io odio prasme, kuria mokslu vadinama
biologija, fizika ar matematika. Jos santykis su iomis ir kitomis
mokslo disciplinomis yra iskirtinis. Aikindamas filosofijos ypatybes,
Antanas Maceina (1908-1987), vienas ymiausi XX a. lietuvi filo-
sof, sako apie j tai k:
Savo turiniu ji yra ineiojusi bei pagimdiusi visus mokslus, su
jais taiau nesusi liedama ir j neatstodama: vis moksl motina pa-
ti nra mokslas"
2
.
Sutikus su ia nuomone, dert, matyt, padaryti ivad, jog filo-
sofija, nebdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Taiau su Macei-
nos odiais be ilyg vargu ar galima sutikti. Apie filosofij ivis
sunku kalbti neistorikai, kadangi, laikui bgant, kito jos nagrinja-
m problem apimtis ir pobdis, keitsi ir pai filosof poiris
savo disciplin. Antikoje ji siek aprpti visus teorikai aikintinus
klausimus apie mog ir pasaul ir, kaip jau minta, to meto filoso-
fija buvo universalus mokslas. Tiesa, j visada daugiausia domino
bties, gyvenimo ir painimo pagrindai. Poiris tai, kas sudaro
Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm. Roma, 1978, P. 3.
Galinga, palaimos kupina em pagimd bekrat mlyn Dang
Uran, ir nusidriek Dangus vir ems. Ididiai ikilo j j e-
ms pagimdyti auktieji kalnai, ir plaiai isiliejo aminai niokian-
ti Jra.
Uranas Dangus siviepatavo pasaulyje. Jis ved palaiming-
j em. eeto sn ir eeto dukter galing, rsi titan
susilauk Uranas ir Gaja. J snus, titanas Okeanas, ir deiv Teti-
d pagimd upes, kurios gena savo vandenis jros link, ir jr
deives okeanides. O titanas Hiperionas ir Tja pagimd Saul
Helij, Mnul Selen ir rausvaskruost Aur roiapirt Eos
(Aurin). Astrjas ir Eos pagimd vaigdes, kurios iba tamsiame
nakties danguje, ir vjus: audringj iaur Borj, ryt Eur, drg-
nj piet Norta ir velnj vakar Zefyr, genant lietaus debesis.
Galingoji em pagimd ne tik titanus, bet ir tris milinus
kiklopus su viena akimi kaktoje ir tris didiulius tartum kalnai
penkiasdeimtgalvius milinus imtarankius (hekatonkheirus), kuri
kiekvienas turjo po imt rank. Prie j baisi jg niekas negal-
jo atsilaikyti, j stichika galia buvo berib.
Pradjo neksti Uranas savo vaik milin, nutrenk juos gilias
ir tamsias deivs ems gelmes ir udraud grti pasaul. Kanki-
nosi j motina em. J slg baisi nata, gldjusi jos gelmse.
Pasiauk ji savo vaikus titanus ir m kurstyti prie tv Uran,
bet tie neidrso pakelti prie tv rankos. Tiktai jauniausias j,
klastingasis Kronas, gudrumu veik Uran ir atm i jo valdi.
Deiv Naktis, bausdama Kron, pagimd daugyb siaubing die-
v: mirties diev Tanat, nesantaikos deiv Erid, apgauls deiv
Apat, naikinimo deives Keres, miego diev Hipn, lydim spie-
iaus niri, sunki vizij, negailestingj kerto deiv Nemesid ir
daugel kit. Siaub, nesantaik, apgaul, karus ir nelaimes atne
tie dievai pasaul, kur tvo soste siviepatavo Kronas"
1
.
Kas bdinga mitologiniam (antropomorfiniam) pasaulio ir mo-
gaus vietos jame aikinimui?
1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likim lemia su vairiais
reikiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.
2. Mite naudojamasi poetiniais vaizdiais.
3. Mitas yra paprastas pasakojimas.
4. Jis remiasi tradicija.
Tkstanius met tokio pasaulio aikinimo mogui uteko. Nors
mitas nekl tiesiogini klausim, faktikai jis dav atsakymus la-
biausiai mog dominusius klausimus apie jo paskirt ir lemt, pa-
saulio prigimt ir tvark, laik ir aminyb. Mitologinis pasaulio ai-
kinimas buvo btinas mogaus dvasins raidos etapas. .
Taiau laikui bgant mito autoritetas m mati. Socialins
raidos procesas kl mogui nauj problem. Prekybai reikjo arit-
metikes, statybai ir emdirbystei geometrijos, emdirbystei ir lai-
1. Knas T. Senovs Graikijos legendos ir mitai. K., 1984. P. 13-14.
vininkystei astronomijos ini. Jas mogus gydavo sunkiai, ir i
pradi jos buvo nesusistemintos atskiros technins taisykls ir re-
ceptai. Senosios Ryt (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsi-
rado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, i esms
neinojo rodymo svokos. Tos inios tai daugiausia stebjim re-
zultatas, danai gydavs paslapting form (astronomija buvo supla-
kama su astrologija, o skaiiams teikiama mistin prasm). Bet net-
gi lyginant su iomis netobulomis ir ne visada patikimomis iniomis
mitologiniai vaizdiniai labiausiai isilavinusiems senovs monms
m atrodyti naivs.
Pasaulio mitologinio aikinimo autoritet menkino ir kitas veiks-
nys. Mitai buvo perduodami i kartos kart vienoje bendruomen-
je, giminje ar gentyje. Jie rmsi tradicija. Bet, pltojantis ama-
tams ir prekybai, augant miestams ir dl vairi prieasi maian-
tis gyventojams, kraujo giminysts ryi reikm moni gyvenime
m mati Todl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas
netenka savo natralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidrus su
kitokiais svetimtaui mitais, imamas ginyti.
Tokiomis slygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir
mogaus vietos jame aikinimo bdo atsiranda visikai kitoks teo-
rinis aikinimo bdas. Kas j skiria nuo mitologinio?
1. Dievus ir herojus, veikianius mite, keiia beasmens jgos,
stichijos. Uuot kalbjus apie Poseidon, Tetid, kalbama apie van-
den.
2. Aikinant teorikai, vartojami ne poetiniai vaizdiai, o tikslios
svokos (pavyzdiui, svoka atomas maiausia nedaloma media-
gos dalel).
3. Laisv pasakojim keiia teorija loginiais ryiais siejam
teigini sistema (gr. f neoria tyrimas).
4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikjimu, o proto argumentais,
rodymais.
Teorinis pasaulio aikinimas atsirado madaug VII a. pr. Kr. Se-
novs g ai kai j vadino filosofija. od pirmkart pavartojo, ma-
tyt, Pitagoras (apie 580500 m. pr. Kr.). Jis sudarytas i dviej
graikik odi philein mylti ir sophija imintis. Taigi filo-
sofija tai iminties meile.
Filosofija kaip teorinis pasaulio ir mogaus vietos jame aikinimo
bdas i pradi buvo bendras, universalus mokslas. Pirmj filosof
veikalai danai vadinosi taip: Apie gamt", Apie Visat". Juose
buvo siekiama aprpti visas to meto teorines inias. Dabar studijuo-
dami filosofij kaip atskir disciplin, turime atsiminti, kad dar
XVII a. ir net XVIII a. odis filosofas" buvo vartojamas moksli-
ninko" prasme.
I pat pradi filosofija siek atsiriboti nuo dviej dalyk. Pir-
ma, nuo grynai praktini, vien instrumentin, bet ne aikinamj
vert turini ini, lieiani daiktin moni veikl. Antra, nuo
antropomorfinio, mitologinio pasaulio aikinimo.
iuos pagrindus, keitsi; kito ir pai pagrind svokos aikinimas.
Tyrinjant, sakysime, bties pagrindus, senovs Graikijoje i pradi
daugiausia dmesio buvo skiriama daikt prad ar element tyri-
mui. Dabar pasakytume, jog daikt elementus turi tirti ne filosofija,
o fizika ar chemija. Taiau kadaise j, kaip atskir moksl, nebuvo
ir todl daikt prad ar princip aikinimas buvo laikomas vienu
svarbiausi filosofijos udavini.
Vliau daikt tyrimu i tikrj usim minti gamtos mokslai,
nors tai ir nereik, jog filosofij visikai nustojo dominti daikt
pradai. Kai kurie filosofai pripaino, jog greta gamtos moksl tyri-
njam daikt element egzistuoja iems mokslams neprieinami, jus-
lmis i principo negalimi suvokti antjutiminiai pradai, atskleidiami
tik filosofo valgos. Ir vis dlto naujaisiais laikais filosof vilgsnis
nuo daikt vis labiau ima krypti mogaus ir daikt santykio link,
su io santykio aikinimu tiesiogiai siejosi gyvenimo ir painimo
princip nagrinjimas. Filosofai, suvok, kad dabar daiktikj pasau-
l jau yra kam tyrinti, vis labiau ima domtis ne tiek juo paiu,
kiek mogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su paiu savimi. To-
dl filosofijos dalyk galima bt nusakyti taip:
Filosofija aikina bties pagrindus, mogaus santyk su pasauliu
ir paiu savimi.
inoma, siminti i (vien i daugelio galim) filosofijos apibr-
i lengviau, negu j perprasti. Isamesnis supratimas ateis, matyt,
vliau, o dabar tik pabrime, jog nagrindama, pavyzdiui, pai-
nimo pagrindus ar principus filosofija tyrinja, k ir kaip mogus
pasta, ar gali painti, taigi aikina mogaus paintin santyk su
pasauliu. inoma, painimas nra vienintelis mogaus santykio su
pasauliu bdas, nes jis pasaul ne tik pasta, bet ir keiia, kuria,
igyvena. Kadangi mog domina ne tik iorinis pasaulis, bet ir jis
pats (jo mstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aiku, kad
filosofui rpi ne tik mogaus santykis su pasauliu, bet ir su paiu
savimi. Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiei filosofas Immanuel
Kant (Kantas, 17241804) pabr, jog vis pirma filosof turi do-
minti tai kokie klausimai:
1. K a galiu inoti?
2. K a privalau daryti?
3. Ko a galiu tiktis?,,
3
Taiau kok filosofijos apibrim bepateiktume, jis visada kels
bent kai kuri filosof abejones. Jau vien tai, kad kiekvienas ms-
tytojas aptaria filosofij vis savaip, spja mus nepasitikti i anksto
n vienu apibrimu"4.
Reikalas tas, kad filosofijos dalykas ar apibrtis negali nustatyti
filosofui rib, kuri jis negalt perengti. Filosofija pati save api-
3Kantas L Grynojo proto kritika. V., 1982. P. 551.
4Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm. P. 5.
6
bria ir viena i svarbesni ir domesni filosofijos problem kaip
tik ir yra klausimas Kas yra filosofija?"
Kai kurie mstytojai, padar ivad, jog filosofija nagrinja tiek
skirtingas problemas, kad nra jokios vilties aprpti jas viena formu-
le ar apibrtimi, iekodami atsakymo klausim Kas yra filosofi-
ja?", eina kitu keliu. Uuot apibr filosofijos dalyk ar problema-
tik, jie bando apibdinti filosofijos problem login prigimt. Pa-
vyzdiui, taip:
Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti i esms giny-
tinus (essentially contestable) konceptinius klausimus
5
.
Glaustai paaikinti i filosofijos apibrt nra paprasta. Bene
problematikiausia ia, matyt, yra konceptinio klausimo samprata.
Lotynikai conceptus reikia svok, taigi odis konceptinis" aikin-
tinas taip: lieiantis svokas, svokinis". Bdingi konceptiniai filo-
sofijos klausimai yra ie: ,,Kas yra gris?", Kas yra laisv?", Kas
yra tiesa?" Jie lieia mstaniam mogui paias svarbiausias svo-
kas. inoma, konceptiniai klausimai gali turti ir kitok pavidal.
Antai filosofas gali kelti klausim, ar manoma nustatyti, jog ms
inios yra beslygikai teisingos? Aiku, visi atsakymai filosofijoje
keliamus konceptinius klausimus turi bti argumentuoti. Taiau at-
sakymus i tokius klausimus galima i esms, atkakliai, radikaliai
ginyti, nes juose minimas pagrindines filosofijos svokas btina vie-
naip ar kitaip apibrti, o btent tie apibrimai (pavyzdiui toks:
tiesa yra ms mini atitikimas daiktams) ir kelia daugiausia abe-
joni.
Graik kilms odis filosofija" reikia, kaip minjome, iminties
meil. Ties sakant, vardijim irgi galima laikyti filosofijos api-
brtimi, kad ir perdm glausta. Ji nra pakankamai aiki, nes i-
mintimi skirtingi filosofai laik skirtingus dalykus. Bet sakydami,
kad jie myli imint, filosofai norjo pabrti k kita btent, kad
jie yra ne iminiai, o iminties iekotojai.
Iminiai skelbia savo ties, kuria reikia tikti. Kitiems tiesos ie-
koti nebereikia ji jau rasta. Belieka ja nuolat vadovautis.
Tuo tarpu filosofas visada ieko tiesos. Jis, jei tik yra tikras filo-
sofas, niekada nesustoja ir nesako: tai jums tiesa, tikkite ja ir b-
site laimingi. Jis supranta, kad tiesa gimsta gine ir jame niekas
neturi paskutinio odio teiss. Todl odiai Sek paskui t, kuris
ieko tiesos, bet bk alin nuo to, kas tvirtina j rads" yra geras
patarimas kiekvienam, noriniam tapti savarankikai mstaniu mo-
gumi.
Tiesos iekojimas numato kritin poir tradicines pairas,
kasdienes nuomones ir ikiliausias teorijas. Kritikumas yra labai
svarbus filosofijos bruoas. Filosofas privalo kritikai analizuoti ne
tik savo pirmtak bei aminink pairas ir sitikinimus, j verty-
5Becker L. C. A Definition of Philosophy//Metaphilosophy, 1978 Vol. 8.
No. 2-3. P. 249.
bes ir siekius, bet ir savo paties pair pagrindus ir prielaidas, ar-
gumentavimo metodus ir bdus.
Pastarj aplinkyb nortsi pabrti. Matyt, geriausiai tai pada-
ryti pateikiant dar vien filosofijos apibrt:
Filosofija yra mastymo kritin analiz.
Daug filosof, ypa iuolaikini, i apibrt pripaint pernelyg
siaura, nes taip jiems rpini mogikj bt jie nebt link ta-
patinti su mstymu. Bet Kantui, kurio pagrindiniai veikalai vadinosi
Grynojo proto kritika" ir Praktinio proto kritika", arba ne k
maiau garsiam XX a. austr filosofui Ludwig Wittgenstein (Vit-
genteinas, 18891951), aikinusiam, kad filosofija yra ms mini
praskaidrinimas", tokia filosofijos apibrtis galt bti visikai pri-
imtina. iaip ar taip, joje fiksuojami du svarbs filosofijai dalykai.
Pirma, filosofija glaudiai siejasi su refleksija, t. y. mstymu, nu-
kreiptu ne iorinius daiktus, o pat mstymo proces, prielaidas,
kuriomis remiams, svokas, kurias vartojame, -bdus, kuriais sam-
protaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome
Reflektoriaus gaubto veidrodio viesai koncentruoti terminas
turbt visiems inomas. Norint paaikinti filosofins refleksijos svo-
k, irgi galima pasinaudoti veidrodio vaizdiu. Daniausiai mo-
gaus mstymas nukreiptas daiktus (reikinius, kitus mones ir kt.).
Bet sivaizduokime, kad tarp mogaus ir jam rpim daikt pasta-
tomas veidrodis, atspindintis j krintant proto vilgsn ir nukrei-
piantis j atgal mstaniojo prot. Tai nereikia, inoma, kad
filosofas izoliuojasi nuo daikt. Jie jam rpi. Bet jam rpi ir tai,
k ir kaip mes apie juos mstome.
Antras dalykas, kur atkreipia dmes i filosofijos apibrtis,
tai jos kritin orientacija. Filosofas siekia kritikai vertinti mstymo
priemones (tarkime, svokas), bdus ir rezultatus. Mstydamas apie
kok nors dalyk, mogus, pavyzdiui, urnalistas ar fizikas, remiasi
aibe prielaid ir princip, kuri daugumos jis nefiksuoja, nesismo-
nina ir neapmsto. Filosofas turt bti kritikesnis. Savo apmsty-
muose jis turt daug daniau klausti, ar tos prielaidos ir principai
pagrsti, teisti, neprietarauja vieni kitiems, gal gale ar jie yra
teisingi. Filosof gali dominti klausimas, kaip skirtingi mons var-
toja laisvs svok, koki reikm ar prasm jai teikia. Bet papras-
tai klausdamas Kas yra laisv?" jis siekia nustatyti, k reikia lai-
kyti laisve. Todl filosof teiginiuose gan danai slypi (aikia ar,
prieingai, paslpta forma) vertinimai ir normos. visas, taip pat ir
paplitusias, pairas filosofui dert irti kritikai. Taiau, ir-
damas kritikai kitus, jis turt kritikai velgti ir save. Toks
kritikumas yra kriterijus, galinantis atskirti filosofij nuo pranays-
i, kurios tik i pairos panaios j. Tiesa, filosofijos istorijoje
buvo filosof, tikjusi savo absoliuiu neklaidingumu. Taiau jeigu
kokia nors teorija laikoma venta, kurios negalima nei pakeisti, nei
papildyti, jeigu jos teigini negalima kritikai analizuoti, o j auto-
rius leistina tik garbinti, ta teorija ne filosofija, jau ne filosofija
ar dar ne filosofija.
Jau minjome, kad filosofija gvildena labai vairias problemas.
Taiau, nepaisant visos filosofini tem ir problem vairovs,
daugum j galima priskirti vienai i trij gan glaudiai tarpusavy
susijusi problem grupi.
Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio
(tiksliau, bties) prigimtimi ir jo daikt ar reikini tvarka. Bene
svarbiausia i j pirmieji graik filosofai laik tok klausim: kas
yra visuotinis daikt pradas ar pagrindas. Su juo glaudiai siejosi
kitas: kas yra tikroji btis, t. y. realyb, o kas tik regimyb, ne-
turinti btin realybs poymi. Atskyrus tikrj bt nuo netikros
(ar nevisikai tikros) bties, neivengiamai ikyla j santykio klausi-
mas. Antai Platonas (427347 m. pr. Kr.) ymiausias antikos fi-
losofas rodinjo, kad laikinas ir netobulas emikasis pasaulis n-
ra vertas didesnio dmesio. Svarbiausias iminties siekianio mogaus
tikslas yra painti amin ir tobul esybi idj pasaul, nes
juslmis suvokiam daikt pasaulis tra netobulas idj pasaulio at-
spindys.
Filosofijos dal (skyri), nagrinjani iuos ir panaius klausimus,
Aristotelis (384322 m. pr. Kr.) vadino pirmja filosofija. Laikui
bgant (nuo I a. pr. Kr.), ji buvo pradta vadinti metafizika, sie-
kiant pabrti, kad ji nagrinja pamatinius ir abstrakius, juslmis
nesuvokiamus daikt pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai
iaikintos ne tokios bendros ir abstrakios fizikos problemos (gr. ta
meta ta physika tai, kas eina po fizikos). Dar vliau (nuo
XVII a.) greta odio metafizika" panaia, bet kiek siauresne reik-
me buvo pradtas vartoti ontologijos, t. y. bties teorijos, terminas
(gr. on, kilm. ontos esantis; logos odis, svoka, mintis, kalba,
mokslas).
Ontologija nagrinja bendriausias, visuotines bties problemas. Fi-
zinio, juslmis suvokiamo pasaulio prigimt ir tvark nagrinjo kos-
jnologija. Sis terminas labai senas (iuolaikinje fizikoje ir astrono-
mijoje jam teikiama daug siauresn reikm), o nuo I m. e. a. gre-
ta jo buvo pradtas vartoti vliau j pakeits terminas gamtos filo-
soGja.
Antrosios filosofijoje nagrinjam problem grups erdis yra
klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakyt Kantas, K a
privalau daryti?" Kai kuriems filosofams atrod, jog imint mylintis
mogus gali neinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet
jam privalu bandyti isiaikinti, kaip mogui dera elgtis. Jis turi
iekoti atsakymo klausim, kas yra gris ir doryb. Siekdamas nu-
statyti visuotines dorovs normas, jis turi gebti atskleisti morals
idj altin ir pagrind.
Filosofijos dalis, nagrinjanti iuos ir panaius dalykus, vadinama
etika (gr. ethos paprotys). Prie etikos liejosi politika, nagrinjan-
ti valstybs valdymo bdus ir principus. Su ia disciplina, kuri v-
liau pradta vadinti politine filosofija (politika dabai laikomas pats
valstybs reikal tvarkymas), siejasi istorijos filosofija. XIX a. i is-
torijos filosofijos isiskyr kultros filosofija.
Treij didel filosofini problem grup sudaro painimo ir i-
nojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais pa-
remtas inojimas. Todl filosofas, tvirtinantis, jog juslmis suvokiami
fiziniai daiktai nra tikroji btis, arba, paimkime kit pavyzd, ta-
patinantis gr su malonumu, turi pagrsti savo poir. Kaip grin-
diami filosofiniai teiginiai? Kuo ms inios skiriasi nuo nuomoni?
Kaip mogus pasta pasaul ir kok vaidmen iame procese vaidina
protas ir juslin patirtis? Kas yra tiesa ir ar j mogus gali pasiek-
ti?
Filosofijos dalis, aikinanti iuos reikmingus dalykus, dabar vadi-
nama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog painimo teorija (gr.
episteme inios, supratimas; gnosis painimas, inojimas). Arti-
ma epistemologijai disciplina yra logika, nagrinjanti priimtinus, tai-
syklingus samprotavimo bdus. XIX a., o gal ir anksiau nuo epis-
temologijos atsiskyr savarankika tyrinjim aka mokslo filosofi-
ja, gvildenanti mokslo ini gijimo ir vertinimo bdus-, j struktr
ir raid.
Kaip matome, filosofijos skyri gan daug. Ivardijome toli grau
ne visus. Paminsime dar estetik, meno, religijos, teiss filosofij.
O filosofijos nagrinjam klausim, aiku, yra dar daugiau. Vis j
ioje knygoje nemanoma aptarti. Daugiausia dmesio skirsime svar-
biausioms, pamatinms metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos,
painimo teorijos ir mokslo filosofijos problemoms.
3. Filosofijos ir mokslo santykis
Kaip minta, i pradi filosofija buvo tapatinama su visomis
teorinmis iniomis apie pasaul ir mog, taigi ji buvo universalus
mokslas. Kadangi manyta, jog mogaus prigimt ir viet pasaulyje
lemia paties pasaulio prigimtis, tai pirmieji graik filosofai daugiau-
sia nagrinjo daikt pradus ir pasaulio reikini tvark.
Taiau daugjant ini apie pasaul ir mog, filosofijoje gan
anksti prasidjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Tiesa, is
procesas ilgai buvo vidinis tyrim sritys, i kuri laikui bgant
atsirado savarankikos disciplinos, i pradi paprastai buvo traktuo-
jamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau fi-
losofijos struktr band aptarti Aristotelis. Atskyrs nuo filosofijos
logik kaip paruoiamj disciplin, paioje filosofijoje jis iskyr dvi
svarbiausias sritis: teorin filosofij, tyrinjani bties principus, ir
praktin filosofij, tyrinjani mogaus veiklos principus. Pagrindi-
nmis teorins filosofijos dalimis jis laik fizik, matematik ir pir
mj filosofij. Pasak Aristotelio, jos skiriasi vis pirma abstraktu-
mo laipsniu pirmoji filosofija, nagrinjanti visuotines bties savy-
bes, yra abstrakiausia.
Svarbiausiomis praktins filosofijos dalimis* Aristotelis laik etik
ir politik. Jis skyr dar ir treij, vadinamj poetin filosofij,
tyrinjani krybos principus ir apimani poetik ir retorik, bet
is terminas filosofijoje neprigijo, gal todl, kad Aristotelio darb
apie kryb beveik neiliko.
Tiek teorin, tiek praktin filosofija antikos ir vidurami laikais
nekl sau tikslo pakeisti ar pagerinti daiktines, materialines moni
gyvenimo slygas. Manyta, kad filosof neturi dominti nei nauda,
nei lov, jiems turi rpti tik imintis. Pitagorui, pirmajam pa-
vartojusiam od filosofija", priskiriamas filosof palyginimas su
olimpini aidyni irovais. aidyni dalyviai, atletai, siekia perga-
ls lovs, prekijai, pardavinjantys Olimpijoje savo prekes, siekia
naudos, o irovai be aistr stebi stadione vykstanias varybas
(sirgali tais laikais buvo, matyt, kiek maiau). Taip ir filosofas tu-
ri be aistr, nesitikdamas nei naudos, nei lovs, aikintis kosmoso
harmonij ir bties paslaptis. Aistros, kylanios siekiant naudos ar
lovs, tik trukdo suvokti bties prigimt jos temdo filosofo pro-
t.
Vidurami mstytoj vilgsnis daniausiai krypo dang la-
biausiai juos domino Dievas. emikasis pasaulis buvo laikomas su-
kurtu ir jau vien todl vertinamas maiau nei dangikasis. Todl ir
materials emikojo gyvenimo dalykai filosofams rpjo maiau ne-
gu metafizins problemos, lieianios antjutimin (juslmis nesuvokia-
m) pasaul.
Filosofijai skaidantis atsirad mokslai (norint juos atskirti nuo fi-
losofijos, vliau jie buvo pradti vadinti specialiaisiais) i pradi
siek panati metafizik, kuri iki naujj laik jiems buvo ini
nuodugnumo pavyzdys. Tyrinjanti antjutiminius daikt pradus ir
u regim daikt pasaulio iekanti tikrosios bties, metafizika buvo
laikoma mogikojo painimo virne. Kad ir pasiyminti ypatingu
tikslumu, matematika buvo vertinama gerokai maiau.
Taiau naujaisiais laikais, pradedant XVII a., metafizikos autori-
t'Has ima mati. Didiausi tak tam turjo XVII a. mokslo revo-
liucija. Ji pakirto senojo, aristotelikojo pasaulvaizdio pagrindus.
(Aristotelis buvo universaliausias antikos mstytojas ir jo poiris
pasaul iki to laiko tarp filosof vyravo.) Vis daugja tiksli ini
apie gamt. Spari gamtotyros pltr lm tai, kad joje buvo pra-
dtas sistemingai taikyti eksperimentavimo metodas, o tyrimo rezul-
tatus imta reikti matematinmis formulmis.
Spariai pltojantis painimo metodams, kito ir mokslinio paini-
mo tiksl samprata. Antikos, o ir vidurami laikais svarbiausiu
teorinio painimo tikslu buvo laikomas bties prigimties, kosmoso
darnos, harmonijos, groio atskleidimas. Vyravo intelektualiniai, teo-
riniai painimo tikslai Tiesa, praktin filosofija tyrinjo kai kuriuos
mogaus veiklos aspektus, bet tik siekdama imokyti mones gyventi
11
imintingai ir protingai. (ia gal neproal pabrti, kad etika ir po-
litika, aikindamos praktinio, veiklaus moni gyvenimo klausimus,
nagrinjo juos teorikai, kaip ir visa filosofija. Praktin filosofija yra
praktin tik problematika, o savo iraika ji, aiku, yra teorin: eti-
ka yra dorovs, o politika valstybs valdymo teorija.)
Poirio painimo tikslus pasikeitimui nemenkos takos turjo
visuomenje vykstanios permainos, slygojamos technikos, gamybos
ir prekybos paangos. Visuomenje m kilti verslo mons, kuriems
rpjo ne tiek bties prigimtis ir kosmoso harmonija, kiek aikiai
apiuopiam materialin naud teikiantys mokslo atradimai ir iradi-
mai. pasaul jie irjo visai kitomis akimis negu antikos filosofai
ar vidurami teologai. Jie buvo suinteresuoti eksperimentins gam-
totyros pltra daug daugiau negu metafizikos.
ioje naujoje situacijoje XVII a. pradioje angl filosofas Francis
Bacon (Beikonas, 15611626) suformulavo garsj princip inoji-
mas jga". Atsirado nemaa tyrintoj, kurie svarbiausiu, galuti-
niu mokslinio painimo tikslu m laikyti ne pasaulio groio ir dar-
nos atskleidim, o jo fizin, technin valdym. Mokslin ties jie
traktavo tik kaip priemon gamtai uvaldyti. Siekiant pritaikyti
mqkslo inias technikai, reikjo domtis visai ne tais dalykais, ku
riuos gvildeno metafizika, ir nagrinti juos reikjo kitais bdais ir
metodais. i gamtamokslinio painimo perorientacij gerai atspindi
ital gamtotyrininko ir mstytojo Galileo Galilei (Galiljus,
15641642) credo: A labiau links rasti vien ties kad ir ney-
miuose dalykuose, negu ilgai ginytis didingiausiais klausimais, nepa-
siekiant jokios tiesos"
6
.
Toks poiris jau leido gamtotyrai atsiskirti nuo filosofijos. Ta-
iau iki pat XVIII a. pirmoji paprastai dar buvo laikoma antrosios
dalimi. Ilg laik auktosiose mokyklose, taip pat ir senajame Vil-
niaus universitete, tikslieji ir gamtos mokslai (iskyrus medicin) bu-
vo studijuojami filosofijos fakultetuose. Dar ir dabar vairiuose pa-
saulio universitetuose bei kitose mokslo staigose u matematikos, fi-
zikos ir kit moksl disertacijas teikiami filosofijos daktaro laipsniai.
Pabrdamas glaud filosofijos ir specialij mokslini tyrinjim
ry, Rene Descartes (Dekartas, 15961650), garsusis prancz filoso-
fas, matematikas ir fizikas, moksl dar iri kaip med, kurio
aknys metafizika maitina ne tik kamien (fizik), bet ir visas
medio akas (mechanik, medicin ir kt.; terminas mokslo aka ki-
lo i io vaizdio). ymiausias XVII a. mokslo veikalas, kuriame
buvo padti pamatai visai klasikinei XVIIXIX a. gamtotyrai, vadi-
nosi Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai"; jo autorius buvo
angl fizikas Isaac Newton (Niutonas, 16431727).
Mokslo medio vaizdis, be abejo, graus. Taiau pradjus gamto-
tyroje sistemingai taikyti matematin eksperimentini metod, to me-
dio akos darsi vis maiau ir maiau priklausomos nuo metafizini
6Galilei G. Opere. Firenze, 1890. Vol. 4. P. 738.
12
akn. Filosofijos vidins diferenciacijos procesas, prasidjs jau anti-
kos laikais, peraugo specialij moksl atsiribojimo nuo filosofijos
proces. Nuo jos viena po kitos m atsiskirti tiek senos, tiek nau-
jos disciplinos: matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija...
Susidar spdis, kad filosofija atsidr karaliaus Lyro padtyje.
Kaip ir ekspyro herojus, idalijs karalyst dukterims ir neteks
stogo vir ilos galvos, taip ir filosofija, neva idalijusi vis nagrin-
t problematik dukterims specialiosioms disciplinoms lyg ir
prarado savo egzistavimo pagrind. iaip ar taip, btent prie tokios
ivados prijo takingos filosofijos srovs pozityvizmo pradinin-
kas prancz mstytojas Auguste Comte (Kontas, 17981857). Jo
nuomone, visas pozityvias, t. y. tikslias, faktais pagrstas ir realius
empirinius (juslmis suvokiamus) objektus apibdinanias inias tei-
kia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai.
O ini apie bties pradus ar galutin daikt esm pateikti negali
niekas, toki dalyk nagrinjimas neturi jokios verts.
Filosofija atsirado kaip universalus mokslas, Dabar ji suskilo
atskirus specialius mokslus. Todl, pasak Comte'o, vienintel ieitis
filosofijai, noriniai ilaikyti savo mokslin orientacij, tai tapti
paties mokslo filosofija. Kiekvien tikrovs reikini srit dabar nag-
rinja konkretus mokslas. Bet liko (ar atsirado) vienas svarbus rei-
kinys, kurio joks mokslas nenagrinja. Tai pats mokslas kaip tam
tikra moni intelektualins, paintins veiklos forma. Sis reikinys
kelia problem. Antai neaiku, kaip jis atsirado, pagal kokius ds-
nius funkcionuoja, koks yra vairi moksl taikom metod santy-
kis, kokia yra paties mokslo disciplinarin struktra, t. y. kaip klasi-
fikuoti mokslus. itas problemas turinti tirti filosofija, gavusi moks-
lo filosofijos pavidal. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos udaviniu
imta laikyti mokslo ini gijimo ir vertinimo bd tyrim, mokslo
ini struktros ir raidos mechanizm aikinim, pagrindini mokslo
vartojam svok turinio analiz ir gaut rezultat interpretacij.
Poiris, kad filosofijos pertvarkymas mokslo filosofij yra vie-
nintelis perspektyvus filosofijos pltots XX a. bdas, gijo nemaa
alinink. Jam pritar daugelis gamtotyrinink, kurie neigiamai ver-
tino metafizines filosofijos pretenzijas. Mokslo filosofijoje buvo tiki-
masi panaudoti paties mokslo sukurtus, pirmiausia loginius ir mate-
matinius metodus, gerai tinkanius mokslo ini struktros analizei.
Remdamasi tokiais metodais, mokslo filosofija turjo tapti tokia pat
tiksli ir faktais pagrsta disciplina kaip ir patys specialieji mokslai.
Mokslo filosofijos alininkai labai intensyviai propagavo savo pa-
iras tarp mokslinink (su ymiausiais XX a. fizikais ir matemati-
kais juos neretai siejo ir asmeniniai ryiai). Jau prie Antrj pasau-
lin kar jie m rengti gausiai atstovaujamas tarptautines konferen-
cijas, kurias kviesdavo ymiausius gamtotyrininkus, o nuo etojo
deimtmeio, be tradicini tarptautini filosofijos kongres, regulia-
riai vyksta tarptautiniai logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos
kongresai (metodologija yra glaudiai su mokslo filosofija susijusi
teorija, tirianti mokslo metodus; is odis vartojamas taip pat kokio
nors mokslo metod sistemai paymti).
Filosofij pertvarkant mokslo filosofij, ilaikomas tradicinis fi-
losofijos ryys su mokslu, taiau filosofijos vaidmuo mokslo atvilgiu
kiek kinta. Kadaise filosofija buvo vadinama moksl karaliene (tai
buvo tais laikais, kai mokslai siek panti metafizik). Pavertus
filosofij mokslo filosofija, ji tampa veikiau mokslo talkininke, o gal
ir tarnaite. Tiesa, is vaidmuo filosofijai nra naujas viduramiais
ji buvo laikoma teologijos tarnaite ir tuo tik didiavosi.
Kuo filosofija gali bti naudinga specialiesiems mokslams? Vis
pirma kaip mokslo savimon, kaip mokslinio painimo prielaid,
priemoni, bd ir rezultat refleksija, apmstymas. Mokslininkai vi-
sada remiasi vienokiu ar kitokiu poiriu erdv, laik, pasaulio
reikini tvark, tyrintojo santyk su tiriamu objektu (daiktu ar
reikiniu). Tas prielaidas tyrintojas paprastai priima nekritikai, j
net nefiksuoja, o filosofas kartais tas pats mogus, bet keliantis
visikai kitokius, pamatinius klausimus jas irykina ir kritikai
analizuoja. Mokslininkas ieko tiriamojo reikinio prieasi, o filoso-
fas klausia, kas yra prieastis? Fizikas kuria, tarkime, reliatyvumo
teorij, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti
teigini sistema, kad j bt galima laikyti moksline teorija. Biolo-
gas teigia, kad jis rod ikeltos hipotezs teisingum, o filosofas ke-
lia klausim, kas yra mokslinis rodymas ir ar i tikrj, remiantis
faktais, t. y. stebjim ir eksperiment rezultatais, galima rodyti
teorini mokslo teigini teisingum. Filosofai kritikai nagrinja
mokslo metodus, o juk ne vienas mokslininkas yra teigs, kad
moksle nra nieko svarbesnio u jo metod.
Filosofijos reikm mokslui ypa irykja mokslo krizi ir revo-
liucij metu, kai tyrintojams tenka atsisakyti deimtmeiais ar net
imtmeiais taikyt mokslo princip. Tada jie norom nenorom atsi-
duria filosof vietoje, nes tokioje situacijoje be kritins refleksijos
nemanoma pajudti i vietos. Ne veltui ymiausi mstytojai, j
XVII a. mokslo revoliucijos istorij, Baconas, Galilei, Descar-
tes'as, Newtonas, jo ir filosofijos istorij. T pat galima pasa-
kyti ir apie XX a. pradios mokslo revoliucij: Ernst Mach (Ma-
chas), Henri Poincare (Puankar), Albert Einstein (Einteinas), Wer-
jier Heisenberg (Haizenbergas) buvo ne tik fizikai ir matematikai,
bet ir yms filosofai. Griaudami klasikin gamtotyr ir kurdami
nauj, jie buvo priversti tyrinti, ant koki (filosofini) pamat sto-
vjo senoji ir kokius naujus pamatus reikia padti, kad naujas
mokslo rmas nepradt griti. Kai Machas kritikai analizavo New-
tono vartot absoliuios erdvs svok ir kai Einteinas kl klausi-
m, kaip galima nustatyti, kad skirtingose vietose vykstantys vykiai
yra vienalaikiai, jie, analizuodami mokslo konceptin aparat, t. y.
jo svok sistem, sprend i esms filosofines problemas. Sprendi-
mai kai kada turjo bti radikals kvantin mechanika nebt
sukurta neatmetus imtamets tradicijos tvirtinto poirio mokslo
dsnius ir mogaus paintines galimybes.
Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laim-
jimai irgi daro didel poveik filosofijai. Dl glaudios filosofijos ir
mokslo sveikos mokslo filosofija yra domi, reikminga ir perspekty-
vi filosofijos pltots kryptis. Bet ar tokia kryptis yra vienintel?
Atsakymas klausim priklauso nuo to, kur i alternatyvi
poiri scientizm ar antiscientizm pripainsime teisingu.
Scientizmas (lot. scientia inojimas) tai, pasak Juozo Gir-
niaus, ne kas kita kaip viso mogikojo painimo suvedimas tiktai
mokslin painim, suprast vien atskirj (specialij E. N.}
moksl (ar dargi tik gamtos moksl) prasme"
7
. Jo alininkai neigia
metafizinio, arba filosofinio, painimo vert ir laikosi nuomons, jog
realiai painti manoma tik matematikos objektus, tokius kaip skai-
iai, ir tai, k galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslmis.
Bent jau dalis scientizmo alinink tiki, jog visas mogui ir moni-
jai kylanias problemas galima isprsti remiantis vien moksliniais
metodais.
Antiscientizmas tai poiris, prieingas scientizmui. Jo alinin-
kai teigia, kad filosofij reikia grietai skirti nuo specialij moksl.
Jos metod negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (ar netgi
socialini) moksl metodais, nes galimi ir kitokie bties pagrind,
mogaus santykio su pasauliu ir paiu savimi atskleidimo bdai.
Jeigu scientizmo alininkai bt beslygikai teiss, tai filosofijai
nieko kito nelikt kaip tarnauti mokslui. Bet, matyt, jie absoliutina
ir perdeda mokslo reikm ir vert. Pats mokslas savaime nenuves
mogaus ten, kur reikia". Mokslo inios tra instrumentas, kuris
gali padti ir groio krimui, ir jo naikinimui, jis gali bti naudoja-
mas ir grio labui, ir siekiant pikto.
Pripain, kad scientizmo alininkai perdeda mokslo reikm, tu-
rsime konstatuoti; jog filosofijai turi rpti ne tik mokslas, bet ir
daugyb kit svarbi mogui dalyk. Filosofijos nedera suvesti
mokslo filosofij, kuri tra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius.
Mokslo filosofija neatsako mogui gyvybikai svarbius jo egzistenci-
jos, tiek individualios, tiek socialins, klausimus. Be to, filosofija s-
veikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise,
politika. Todl filosofijos reikm kur kas pranoksta jos reikm
mokslui. Jos sveika su mokslu tra tik vienas i jos vaidmens kul-
troje element.
4. Filosofijos vaidmuo kultroje
Prie pradedant isamiau nagrinti filosofijos viet kultroje,
reikia, matyt, bent glaustai aptarti pai kultros svok, kuri fi-
losofai vartoja gan plaia prasme. Kultros apibdinim yra begal.
Vienas paprasiausi bt toks: kultra (lot. cultura apdirbimas,
7Girnius J Filosofijos pagrindai//Ratai. V , 1991 T. l P. 295.
15
ugdymas, lavinimas, garbinimas) tai moni veiklos budai ir re-
zultatai.
ia, plaija prasme, kultra prieinama natrai arba, kitaip ta-
riant, gamtai. Kultra yra visa tai, kas iskiria mog (visuomen)
i gamtos, elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios,
tiek dvasins veiklos produktai: organizacijos ir normos, darbo ran-
kiai ir pagaminti produktai, teoriniai poiriai ir meno krimai, ide-
alai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultr sudaro tai, k mogus ap-
dorojo, ipuoseljo, iugd ir m vertinti bei gerbti.
Slygikai kultr galima skirstyti materialin ir dvasin. Mate-
rialin kultr sudaro gamybos bdas ir pagaminti daiktai, technika
ir technologija, lemiantys materialines moni gyvenimo slygas.
Kartais uuot kalbjus apie visuomens materialin kultr, kalbama
apie civilizacij, nors kultros ir civilizacijos santykis yra labai
problematikas.
Dvasin kultr sudaro moni dvasins, intelektualins veiklos
bdai ir produktai: mokslas, menas, politins ir teiss teorijos, mo-
ral, religija*. Kai kultra prieinama civilizacijai, ji paprastai tapati-
nama su dvasine kultra.
Per mokslini idj technin ir technologin taikym filosofija da-
ro, be abejo, poveik materialinei kultrai. Bet kokia jos vieta
dvasinje kultroje?
I pirmo vilgsnio atrodo, kad dvasin kultra labai nevienalyt:
j sudaro vairaus pobdio ir prigimties reikiniai, beveik neturintys
slyio. Kas dabar sieja, pavyzdiui, moksl ir men? Sudting
iuolaikinio mokslo teorij menininkai daniausiai neino ir nesu-
pranta. Gerai inomas legendinis Einteino ir Chaplino (aplinas)
pasikeitimas telegramomis: A aviuosi Jumis, telegrafavo Chap-
linui Einteinas. Jus supranta ir dievina visas pasaulis". A a-
viuosi Jumis dar labiau, atsak Chaplinas. Jus taip pat dievi-
na visas pasaulis, nors niekas Js nesupranta". Rykios ir sunkiai
veikiamos ribos dabar skiria ir kitas dvasins kultros formas. At-
rodo, kad ji panej abstrakcionistin mozaik i blizgani akme-
nli, kuri kiekvienas yra avus ir nepakartojamas, bet paimti
drauge jie nesudaro jokios prasmingos struktros ar vaizdo.
Ir vis dlto tokia nuomon yra klaidinga. Kad ir kokia prieta-
ringa ir sudtinga bt dabartin kultra, ji, kaip ir anksiau, pasi-
ymi tam tikra vienove. Kas gi j integruoja? Tas pat kas ir anks-
iau tai kultrai bdingas poiris pasaul ir mogaus viet ja-
me, tos kultros puoseljami idealai, jai bdinga vertybi sistema.
Tos vertybs vairiuose kultros baruose gauna specifin pavidal,
yra transformuojamos ir modifikuojamos, bet, nepaisant to, mes ga-
lime atpainti jas, kad ir kokiais margais drabuiais jos bt ap-
rengtos. Antai tiesos idja moksle, mene ir moralje reikiasi skirtin-
gomis formomis, bet ir vienur, ir kitur, nepaisant skirting pavida-
l, galima atpainti t pai vertyb.
Kultr integruojantis pradas yra pasaulira. Pasaulira
tai pair pasaul ir mogaus viet jame sistema bei su iomis
16
pairomis glaudiai susij moni gyvenimo principai, sitikinimai,
idealai, vertybin orientacija.
Tos pairos ir vertybin orientacija (pastaroji lemia, kam mo-
ns savo gyvenime teikia pirmenyb valdiai, turtui, inioms ar,
tarkim, meilei) atsispindi ne tik politinse doktrinose ar meno kri-
niuose tai akivaizdu, bet ir visose kultros apraikose, kas tai be-
bt: katedros ar teatrai, stadionai ar bibliotekos, televizoriai ar
kompiuteriai. Visi ie objektai yra arba instrumentins, arba savai-
mins vertybs. Daniausiai jie atlieka ir vien, ir kit funkcij. An-
tai automobilis yra ne vien susisiekimo priemon, kuria galima nu-
vykti Balbierik ar Paryi, bet ir vartotojikos visuomens presti-
o enklas.
Skirting epoch, skirting socialini grupi pasaulira nra
vienoda. Nema tak jai daro konkrets t grupi ekonominiai ir
politiniai interesai. J skirtumai sukelia pasauliros konfliktus. Ta-
iau kai kuriais svarbiais aspektais skirtingos pasauliros sutampa.
''ai lemia ta aplinkyb, kad pasaulirai turi takos taip pat socia-
linio gyvenimo slygos, bdingos visai visuomenei, o ne tik tam tik-
rai jos grupei. Tarp toki slyg mintina visuomenje naudojama
technika ir technologija, valstybs valdymo bdas, vyraujanti tikyba,
vietimo bkl. Nema tak pasaulirai turi mokslo atradimai.
Paminsime tik vien i j heliocentrins sistemos sukrim.
mog, kuris, vidurami poiriu, vainikuoja sukurt pasaul ir jau
vien todl turi bti jo centras, Kopernikas itrm eilin planet,
o vliau astronomai i vis j nugrdo Visatos pakrat. Taigi po
Koperniko mogaus viet pasaulyje teko pradti aikinti kiek kitaip.
T pat galima pasakyti apie Darwin.
inoma, ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pa-
saulirin reikm. Jis tampa svarbiu pasaulirai tik tuo atveju,
jei perkeliamas vidin mogaus pasaul ir susiejamas su mogaus
sitikinimais, idealais, vertybi sistema. Mokslinis atradimas turi ta-
kos pasaulirai tik tuo atveju, kai pakeisdamas mogaus santyk
su pasauliu tampa jam vidujai reikmingas.
Taigi pasaulir formuoja vairs veiksniai. Bet btent todl
pasaulir galima traktuoti kaip i vairi element sulydyt
struktr, kuri, suteikdama kultrai apibrt pavidal, palaikydama
j, gali bti traktuojama kaip kultros karkasas.
Taiau kas yra to kultros karkaso pasauliros pagrin-
das? Tiksliau sakant: teorinis pagrindas? Juo teorinio isivystymo
pakop pasiekusioje visuomenje yra, matyt, filosofija. I tikrj
juk filosofija, aikindama bties pagrindus, mogaus santyk su pa-
sauliu ir paiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendr poir
pasaul ir mogaus viet jame. Teorin filosofija sprendia pasaulio
prigimties materialios ar dvasins problem, o tai, be abejo,
yra vienas svarbiausi pasauliros klausim. Praktin filosofija,
konkreiai etika ir politin filosofija, siekia nustatyti bendrus elgse-
nos principus, o juk poelgiai kaip tik ir irykina moni pasaul-
ir (mons gali ivis neinoti, kas yra pasaulira, bet i j elg-
senos galima sprsti, kokia ji yra). Filosofija daro didiul poveik
moni sitikinimams
v
idealams, vertybinei orientacijai. Apie to po-
veikio dyd galima sprsti kad ir i to, jog visas svarbiausias Euro-
pos politines idjas yra ikl filosofai Platonas, Aristotelis,
v. Augustinas, Machiavelli (Makiavelis), Locke'as (Lokas), Rousseau
(Ruso), Marxas (Marksas), Nietzsche (Ny)...
Daugyb filosofijos gvildenam problem yra labai reikmingos
pasaulirai, todl kai kurie mstytojai i esms tapatina filosofij
ir pasaulir. Su tokia nuomone negalima sutikti. Vis pirma pa-
saulira yra masins, socialins psichologijos reikinys moni
sitikinimai, kuri apraikos yra j poelgiai, o filosofija yra teorinis
darinys j sudaro vairios teorins doktrinos ir koncepcijos, dsto-
mos vis pirma knygose ir straipsniuose.
Antra* filosofija tra vienas i veiksni (nors ir labai svarbus),
darani tak pasaulirai. Toki veiksni yra daug. Be aptartos
mokslo atradim reikms, pasaulirai turi takos taip pat ekono-
mins ir politins moni gyvenimo slygos. Antai visuomenje, ku-
rioje valdia gyvendinama autoritariniais, nedemokratikais metodais,
kurioje nra privatins nuosavybs, susiklosto socialiai pasyvios as-
menybs tipas, kuris suvokia save kaip didels mainos sraigtel. Jis
laukia sakym ir vykdo juos, nejausdamas asmenins atsakomybs
u t sakym vykdymo padarinius, o kai sakym negauna tie-
siog neino, kaip gyventi.
Didel tak pasaulirai daro ir religija. Ir ne vien tikinij
pasaulirai, kas pakankamai akivaizdu. Nors dabartinje Europoje,
ypa protestantikuose kratuose, nereliging (ar bent nepraktikuo-
jani) moni ne taip jau maai, krikionikosios idjos ir verty-
bs nuo vidurami iki iol veikia visos Europos dvasin gyvenim,
vis europiei (aiku, ne vien tik j ) mstysen, j poir pa-
saul ir save.
Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulira yra klai-
da. Bet ne maesn klaida bt ir jos reikms pasaulirai never-
tinimas. vairiais bdais patekusios moni smon, filosofins id-
jos daro didel poveik j pasaulirinei orientacijai, kartu didesniu
ar maesniu mastu veikia epochos kultr.
Taiau kokiu gi bdu filosofins idjos prasiskverbia moni s-
mon, paveikia j mstym ir pasaulio iros bd? Juk ilg laik
filosofij studijavo labai maa visuomens dalis, kuri tik XX a. ky-
lant vietimo lygiui, m spariai didti ir dabar kai kur sudaro ke-
liolika ar dar daugiau procent.
Toli grau ne visada tie bdai yra tiesioginiai. Tiesiausias, aiku,
yra filosofijos paskait klausymas ir filosofins literatros skaitymas,
taip pat savarankiki filosofiniai apmstymai. Kuriant visuomens
dvasin kultr, ne visi visuomens nariai yra vienodai aktyvs. K-
rybinis aktyvumas mene, moksle, politikoje ir kitose socialins veik-
los sferose paprastai siejasi su dideliu isimokslinimu, kurio btina
dalis yra ir filosofinis pasirengimas. Dvasins kultros pltrai lemia-
m tak daro palyginti negausaus krybikiausi moni brio
veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visa visuomen. Na, o y-
rniaasi mokslininkai Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas,
Einteinas ir Heisenbergas, garsiausi raytojai Sofoklis ir Dant,
Rabelais (Rabl) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Man-
nas, takingiausi politikai ir religiniai veikjai visi jie buvo istu-
dijav filosofij isamiai. Be to, kai kurie i j filosofij ne tik stu-
dijavo, bet ir toliau pltojo.
Ikiliausi kultros veikjai, perprat filosofines idjas ir teorijas,
danai bna tarpininkai tarp profesionali (ir kai kada sunkiai su-
prantam) filosof ir plaij visuomens sluoksni. Savo mokslo ir
meno kriniuose, politinse kalbose ir moralistikoje" jie ipopuliarina
tam tikras filosofines idjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remia-
si. Tiesa, t idj pavidalas kartais gerokai pakinta, jos supaprasti-
namos, bet utat tampa suprantamesns ir aikesns. inoma, kult-
ros veikjai paprastai siekia kit tiksl negu filosofai, kuri idjomis
jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines inias. Ne, jie
siekia nulipdyti tobul skulptr ar parayti skaitytojo dmes pri-
kaustant roman, atskleisti dangaus kn judjimo dsnius ar pasa-
kyti bsimo prezidento vert rinkimin kalb. Taiau tiek, kiek filo-
sofins idjos turjo takos j mstymui, pakeit j santyk su pa-
sauliu, modifikavo vertybi sistem, jos daro poveik ir j krybai.
Todl kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kul-
tros veikjai tvirtina tam tikr pasaulvaizd, apibrt mogaus ir
jo vietos pasaulyje samprat, vienokius ar kitokius idealus. Kai me-
no krinius kuria profesionals filosofai (pvz., egzistencialistas Jean-
PauJ Sartre (Sartras)), j dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir
tiesiogine filosofo tribna, i kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tar-
pininkais, kreipiasi irovus ir skaitytojus. Kaip tik tokiu bdu
egzistencializmas nepaprastai ipopuliarjo pokario Europoje.
inoma, pati filosofija dabar nra vienalyt. Kiek anksiau jau
minjome scientizmo ir antiscientizmo gin. Jis suskaid didesn XX
amiaus filosofijos dal dvi kryptis: scientistin ir antiscientistin.
Tipiku pirmosios atstovu galima laikyti XX a. pozityvizm logi-
n empirizm, o antrosios egzistencializm. i filosofijos srovi
atstovai nejaut vieni kitiems dideli simpatij. Pirmieji teig, kad
antrieji usiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji
tvirtino, kad pirmj bandymas paversti filosofij grynu mokslu ve-
da j tiesiai prapult.
Aiku, tokios skirtingos orientacijos filosofijos krypi poveikis
vairioms kultros sritims nevienodas. Scientistin filosofija labiau
veikia moksl, o per j technik ir technologij. Antiscientistin filo-
sofija daugiau takos turi menui. Bet ir vienu, ir kitu atveju filoso-
fijos poveikis ne vien mokslininkams ir menininkams, bet ir visiems
mums yra didesnis negu paprastai manoma.
Siekiant geriau paaikinti to poveikio pobd, ir dyd, dert tur-
bt parykinti vien dalyk. Nagrindami filosofijos ir mokslo santy-
k, suformulavome tez, kad filosofija yra mokslo savimon. Bet
apie filosofij galima pasakyti daugiau ji yra visos kultros savi-
mon, Filosofai apmsto ne tik mokslins, bet ir visos mogikosios
krybosbos pagrindus, principus ir bdus. O kultra ir kryba yra ne-
atskiriami dalykai.
I pirmo vilgsnio filosofija tra vienas i daugelio kultros feno-
men, kur galima statyti vien gret su menu, mokslu ir kitais
kultros dariniais. Taiau bdama kultros ir vis jos apraik, tiek
mint, tiek nemint, refleksijos bdas, filosofija yra prizm, kurio-
je ldama kultra sutviska naujomis varsomis, j kultr
praturtinaniomis, sureikminaniomis ir naujai prasminaniomis.
Taigi filosofija yra ne viena i daugelio kultros apraik, o vei-
kiau jos erdis. Ji daro tak kultros formoms ne tik per pasaul-
ir, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofins idjos persmelkia vi-
s ms kultr ir vis ms gyvenim. Jos nemau mastu lemia,
k mes manome apie pasaul ir mus paius. Kritikai analizuodama
ms mintyjimo ir krybos prielaidas bei priemones, ir keldama
naujas idjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio
moni veiklos bdams ir rezultatams. Filosofins idjos, pagavusios
mases, ne tik keiia j poir pasaul, bet gali turti lemtingos
takos ir radikaliam jo pertvarkymui. Antai Didij Pranczijos re-
voliucij ir jos laisvs, lygybs, brolybs kius idjiniu poiriu pa-
reng vietjai, taigi vis pirma filosofai. O ir mes atgimstanioje
Lietuvoje siekiame pertvarkyti visuomens gyvenimo pagrindus, rem-
damiesi ymi naujj laik filosof keltomis idjomis, pavyzdiui,
prigimtini mogaus teisi koncepcija ir valdi atskyrimo principu.
Dar vienas dalykas, kur nortsi atkreipti dmes, tai filoso-
fijos santykis su religija. Angl mstytojas Beitrand Russett (Rase-
las, 18721970) kart yra pasaks, kad filosofija tai niekieno e-
m tarp mokslo ir religijos. Toki nuomon galima bt ir ginyti.
Taiau jei galtume daugiau laiko skirti filosofijos, kaip kultros fe-
nomeno, reikms ir prasms aikinimui, dert, inoma, nuodugniau
panagrinti ne tik jos santyk su mokslu, bet ir su religija.
Kai kuriuos io klausimo aspektus aptarsime vliau, gvildendami
bties problem. Reikia paymti, jog religija padar didel poveik
filosofijai, nors filosofai daniausiai gan grietai skyr Proto tiesas
nuo Tikjimo ties. Pasaul vienijant proting prad, teikiant jam
tvark ir darn, o mogaus gyvenimui tiksl ir prasm, kur pir-
mieji antikos mstytojai vadino logos, vlesni filosofai paprastai ta-
patino su. Dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik
viduramiui filosofijos dmesio centras, ji rpjo ir Platonui, ir
Descartes'ui, ir Hegeliui. Tiesa, filosof Dievas ne visada sutapo su
Dievu, apie kur byloja v. Ratas, bet nesusipainusiam su Biblija
sunku suprasti Europos filosofij, kaip, beje, ir vis Europos kult-
r.
Krikionyb turjo labai didel tak ir ymiausiems Lietuvos fi-
losofams Juozui Girniui ir Antanui Maceinai. Nagrindami mo-
gaus situacij pasaulyje klausim, itin svarb jiems ir filosofiniu,
ir religiniu poiriu, jie rmsi i esms ta paia nuostata, kuri
J. Girnius ireik iais odiais: Kaip vienas yra mogus, taip vie-
nas ir jo paaukimas. Siame viename mogikajame paaukime mo-
gaus pasauliniai ir dvasiniai udaviniai yra intymiai suriti. Vien
j idavimas reikia ir antrj idavim. Neteisingai suprasiau savo
mogikj paaukim, jei manyiau, kad galiu ar dargi privalau lik-
ti aklas ir kurias savo artimj pasauliui. Likdamas aklas bei kur-
ias savo artimj vargams, a kaip tik liudyiau savo beirdikum
ir savo dvasin netobulyb, nes nra tobulybs be meils. Atvirk-
iai, pats meils kupinas buvimas pasaulyje, mano artimj tarpe,
jiems padjimas yra nuopelningas ir mano sielos iganymui. Todl,
grieta prasme tariant, mogus turi ne du dvasin ir pasaulin
paaukimus, o vien paaukim. Mums yra duotas vienas paauki-
mas iame ems pasaulyje siekti ir kovoti u ms dvasin to-
bulyb. Sis paaukimas, nors atbaigiamas tik aminybje, taiau jis
vykdomas jau ir iame, ne tik diaugsmo, bet ir kanios sklidiname
pasaulyje"
8
.
A neinau tiesiausio kelio dvasin tobulyb. Negarantuoju, kad
toks kelias yra filosofijos studijos, taiau j pasirinkusius galiu pati-
kinti, jog jis, baigiamas taip pat aminybje, irgi yra kupinas tiek
atradim diaugsmo, tiek praradim skausmo.
8Girnius J. Krikionyb ir pasaulis//Ratai. T. 1. P. 247-248.
II. Bties problema
1. Daikt pradai
Filosofijoje bties svoka reikia pirmiausia tai, kam bdinga b-
ti, kas bna, yra, egzistuoja. Galima bt manyti, kad btis tai
pasaulis. Taiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslmis pir-
miausia regjimu ir lytjimu - suvokiami daiktai ir reikiniai, ki-
taip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio svoka turi
aikiai ireikt empirin (gr. empeiria - patyrimas) turin; pasaulyje
matome didiul juslmis suvokiamu daikt ir reikini vairov. Fi-
losofin bties svoka abstraktesn, nes filosofas daikt ir reikini
vairovje visada ieko vienovs. J, kaip filosof, patyrime duot
daikt ir reikini vairov maai domina (todl, pavyzdiui, fizini
reikini jis danai i esms neskiria nuo fizini daikt), nors tai ir
nereikia, kad jis negali kalbti apie bties formas ar tipus. Bet tos
bties formos, kurias jis gali nagrinti, tai ne skirtingos mineral,
augal, gyvn ar kitoki empirini objekt rys (klass, buliai,
gimins ir kt.). Tokios smulkmenos" jo nedomina empirin pa-
saul jis gali traktuoti kaip visum. Maa to, prieingai kasdieniam
protui jis gali suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra tikras, realus,
ar jis i tikrj egzistuoja. Keldamas bties problem, filosofas klau-
sia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau k tai reikia
egzistuoti. Tai pagrindinis metafizikos klausimas. J ir jo sudtin
dal klausim, kokie yra bties pavidalai ir koks j santykis,
reikia aikiai skirti nuo tik i pairos panai j fizikos ir kit
empirini moksl chemijos, biologijos ar sociologijos klausim.
Metafizika, kuri Aristotelis vadino pirmja filosofija ir kuri nag-
rinjo bendriausius, visuotinius, bties pradus, buvo pirmoji logine
prasme. Taiau istorikai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji
Graikijos filosofijos forma, filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio
laikais, o gerokai anksiau VIIVI a. pr. Kr. Tuo metu Aristote-
lio vliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo
grietai skiriamos.
Pirmieji graik filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rpjusi
pasaulio prigimties tem perm i mitologijos, j suproblemino ir,
aiku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais vaizdiais, kiek teo-
rinmis priemonmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graik mstytojus, at-
rado, daugiausia domino pasaulio genezs problema. Tai, koks pa-
saulis yra dabar, didesni abejoni lyg ir nekl juk mes j ma-
tome, jame gyvename ir veikiame. Problemika atrod ne tiek jo
sandara, kiek kilm. Todl buvo klausiama, i ko pasaulis atsirado,
koks jis buvo i pradi. O pastarasis klausimas, j teorikai pras-
minus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daikt) prad.
Tiesa, termin vairs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme,
pradu jie vadino ir pirmaprad stichij, ir pirmj prieast, ir
pagrind, ir element.
Jau mintame pasaulio ir diev atsiradimo mite pasaulis, kuriam
bdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas
i chaoso. Kosmoso atsiradim i chaoso mitas aikina kaip diev ir
dievik jg veiklos padarin. Filosofijai, arba teoriniam mstymui,
toks aikinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorjo lemtis ir mito-
loginiu, poetiniu chaoso vaizdiu.
klausim, i ko viskas atsirado, pirmasis mums inomas graik
filosofas Talis Miletietis (apie 625547 m. pr. Kr.), senovje laiky-
tas vienu i septyni imini, atsak taip: viskas atsirado i van-
dens. Vanduo yra gyvybs altinis, o graikams pasaulis alsuoja gy-
vybe. Todl Talio atsakym nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir
neinome vis argument, kuriais jis rmsi. Mat pirmj graik fi-
losof, vadinamj ikisokratik gyvenusi prie Sokrat
(469399 m. pr. Kr.), piln veikal neiliko. Mus pasiek tik j
fragmentai ir tai daugiausia todl, kad juos citavo vlesni filosofai.
ia ikart reikia priminti, kad senovs graikai skyr vadinamsias
keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugn,
or, vanden ir em. Taigi Talis, keldamas problem, i ko viskas
atsirado, j suprato kaip klausim, kuri i i keturi stichij yra
pirmoji, kartu ir svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar ne-
vartojo, bet kiti Jonijos Graikijos dalies, apimanios Egjo jros
salas ir Maosios Azijos pakrant filosofai j jau inojo. Iekoda-
mi daikt prado, jie rmsi mintomis keturiomis stichijomis: Anak-
simenas Miletietis (apie 585525 m. pr. Kr.) juo laik or, Herakli-
tas Efesietis (apie 544483 m. pr. Kr.) ugn. Taigi empirinio,
juslmis suvokiamo pasaulio prado jie iekojo paioje empirinje tik-
rovje.
Tolesnei filosofijos raidai svarb ingsn eng Anaksimandras Mi-
letietis (apie 610546 m. pr. Kr.); miletiei tarp Jonijos filosof
daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didiausias ne vien Jonijos,
bet ir visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirma-
sis m vartoti prado, arche termin (gr. arche pradas, pagrin-
das, prieastis, principas). Ir pirmasis i Jonijos filosof daikt pra-
du jis paskelb ne vien i inom stichij, empirik pasaulio ele-
ment, 6 patirtyje tiesiogiai neduot, juslmis nesuvokiam media-
gik esyb, kuri jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras riba,
apeiros beribis) tai neapibrta berib btis, kuri Anaksi-
mandras tapatino, regis, su erdve, i dalies ir su laiku.
Anaksimandro minties, kad daikt pradas gali i esms skirtis
nuo patyrime duot pasaulio element, Jonijos filosofai nepalaik.
Taiau be ios minties kiti graik filosofai turbt nebt ikl la-
bai svarbaus metafizikai klausimo, kas yra btis.
Jonijos filosofai nesvarst, ar juslmis suvokiamas pasaulis yra
tiek pat tikras, realus, kaip ir daikt pradas, jiems pasaulio tik-
rumas savaime suprantamas dalykas. Pasaul jie, ypa Heraklitas,
traktavo kaip nuolat kintant (Heraklitas teig: Viskas teka"), bet
regimojo pasaulio kitimo jie n neman laikyti jo netikrumo poy-
miu. Todl klausdami, kas yra pasaulio ar daikt pradas, jie ne-
klaus, kas yra pati btis.
klausim, matyt, pirm kart ikl ymiausias Eljos mokyk-
los atstovas Parmenidas (apie 540480 m. pr. Kr.). Savo vard
mokykla gavo nuo Eljos svarbaus vadinamosios Didiosios
Graikijos, t. y. dabartins piet Italijos, miesto. mint klausim
Parmenidas atsak taip: btis yra tai, kas neatsiranda ir neinyksta,
btis tai, kas negali pavirsti nebtimi. Todl, jo nuomone, bti-
mi galima vadinti tik tai, kas amina ir nekintama, nes bet koks
kitimas reikia atsiradim ar inykim, taigi su btimi nesuderinam
dalyk. Be to, btis turi bti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas da-
loma, gali keistis, atimant i visumos vien ar daugiau dali.
Pripain, kad btis yra amina, nejudri, vientisa, neskaidoma,
eljieiai jai prieino empirin pasaul, kuris neturi t savybi ir to-
dl turi bti laikomas ne bties, o nebties pasauliu. Tiksliau sa-
kant, nebties ivis nra. Juk, Parmenido odiais tariant, reikia
sakyt ir galvot, kad viena tik btis egzistuoja, o nebties nra"
1
.
Taiau vlesni mstytojai Parmenido filosofijoje velg ne tiek b-
ties ir nebties, kiek realybs (tikrosios bties) ir regimybs (iliuzi-
ns bties) prieprie.
Dar vien svarb ingsn pltodami filosofin mint madaug tuo
paiu metu eng Didiosios Graikijos kitos filosofins mokyklos,
steigtos Krotono mieste, mokiniai. J kr Pitagoras (apie
580500 m. pr. Kr.) ir filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama
pitagorinink mokykla.
Pitagoras, gims Egjo jros amo saloje, daug keliavo. Matyt,
Babilone ar Egipte j patrauk Rytuose paplitusi skaii mistika.
VI a. pr. Kr. viduryje jo kurtoje mokykloje i pradi ypatinga
reikm buvo teikiama skaiiui 7. Ties sakant, jis ir dabar danai
laikomas laimingu. Senovs mons inojo septynis metalus, septy-
nias kno dalis, na, ir svarbiausia septynias savaits dienas.
Graikai man, kad mogui susirgus septint ligos dien Atn pri-
ima lemting sprendim mirs jis, ar ne. Todl skaiius 7 buvo
laikomas likimo simboliu ar paia lemtimi.
Taiau vliau, V. a. pr. Kr., reikmingiausiu ir tobuliausiu skai-
iumi pitagorininkai jau m laikyti dekad 10. Jos virum prie
kitus skaiius es lemia pirmiausia tai, kad ji yra pirm keturi
natrini skaii suma.
iai savybei pitagorininkai teik ne Vien aritmetin, bet ir geo-
metrin prasm. Vienet jie tapatino su taku, dvejet su linija
(tiese), trejet su plokia figra (trikampiu), ketvert su knu
(ketursiene piramide, t. y. tetraedru). Tok tapatinim labai lengvi-
no skaii ymjimas takais.
^Parmenidas. Apie gamt//Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. V., 1977.
P. 52.
24
Pitagorininkai gerai inojo savo pirmtak ir aminink pairas.
inojo jie ir tai, kad Anaksimandras klausim, kas yra daikt
pradas, atsak taip: juo yra apeironas. Taiau is atsakymas pitago-
rinink nepatenkino. Juk remiantis beribs, neapibrtos bties kaip
vienintelio daikt prado samprata, paaikinama pasaulio vienov, bet
ne jo daikt ir j savybi vairov. Todl pitagorininkai anaksi-
mandrik beribs bties (apeirono) samprat papild ribos (peiraso)
samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrin forma. Apeironas ir
peirasas jiems yra du lygiaveriai pasaulio pradai. Riba gina daiktus
nuo grasinanios juos pasiglemti beribs tutumos. Todl kosmosas
yra pastovus, daiktai jame turi apibrt geometrin form. Ji ir le-
mia daikt kokybinius skirtumus. Si mintis buvo didelis ingsnis
priek, palyginti su Anaksimandro ir kit Jonijos mstytoj koncep-
cijomis.
Joniei kosmosas yra takus, menkai apibrtas. Skirtingai nuo
jo, pitagorinink kosmosas jau stabilus, aikiai apibrtas. J gamta
tai tam tikra, dsninga tvarka isidst ir aikias formas turintys
knai, j pasaulis tai geometrijos pasaulis.
Ir kartu tai pasaulis, kuriame viskas yra skaiius" (tai garsiau-
sia pitagorinink tez). Juk skaiius, kaip matme, jie tapatino su
geometrinmis formomis. Kalbdami kiek mistikai, dekad jie vadi-
no Pasaulio motina" btent todl, kad ji apima arba, kitaip ta-
riant, gimdo" takus, linijas, plokias figras ir knus, t. y. tas
formas, kurios suteikia pasauliui apibrt pavidal. Viskas yra skai-
ius (kitais odiais, pasaulio pradas yra skaiius) ne tik todl, kad
apeironas ir peirasas yra, kaip tikino pitagorininkai, skaiiai pir-
masis lyginis, antrasis nelyginis, bet ir todl, kad visos pasaulio for-
mos ir visi daikt santykiai ireikiami skaiiais. Prisiminkime gar-
sij Pitagoro teorem statusis trikampis paklsta" skaiiams.
Pitagorininkai buvo tikri, kad skaiiams paklsta ne tik forma,
bet ir judjimas. Maa to, skaiiams paklsta ir pats laikas juk
j sudaro reguliari dien ir nakt, savaii, mnesi ir met seka.
Tikrov, j nuomone, tai matematins harmonijos viepatija.
Ankstyvieji pitagorininkai skaiius dar menkai teskyr nuo daik-
t. Todl j tez Viskas yra skaiius" galima buvo interpretuoti
vairiai. Pitagorikas daikt prado aikinimas galino filosofij engti
dviem skirtingais keliais.
Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagorika monados (vieneto)
samprata. Monada buvo pradta traktuoti ne kaip abstraktus skai-
ius l, ymimas taku, o kaip^maas, dl maumo nematomas, taip
pat ir nedalomas knas. iuo * keliu pasuko Leukipas (apie
500440 m. pr. Kr.), apie kur mes inome labai maai, ir Demo-
kritas Abderietis (apie 460-370 m. pr. Kr.). *Jie sutapatino pitagori-
ka monad su atomu maiausia nedaloma mediagos dalele (gr.
atomos - nedalomas). Tiesa, jie gerokai transformavo pitagorik
monados samprat, kuri jiems buvo tik pamatas. Mat, pasak Demo-
krito, atom yra vairi ri; be to, daiktai susideda i atom. O
pitagorinink poiriu, monada yra viena (jei j yra daug, tai jos
nesiskiria viena nuo kitos) ir daikt pradas yra ne pati monada, o
skaiius.
Skirtum tarp Demokrito ir pitagorinink yra, aiku, kur kas
daugiau. Demokritui nema poveik padar, matyt, ne tik pitagori-
inkai, bet ir eljieiai. Demokrito atomai, be abejons, turi neina-
"ai eljiei (tikrosios) bties bruo: atomai yra amini, nekintami,
nedalomi. Tiesa, akivaizds ir skirtumai: eljiei btis yra vientisa
. nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydiu, padtimi
tvarka; be j, dar egzistuoja ir tutuma (i dalies atitinkanti el-
"jiei nebt, kurios, pasak j, nra). Btent dl to, kad egzistuoja
tutumai atomai gali judti, ilgesniam ar trumpesniam laikui suda-
vdami vairius darinius arba, kitaip tariant, knus.
Svarbiausi Demokrito tez galima suformuluoti taip: pasaulio
adai yra atomai ir tutuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti i ato-
mu slygoja pasaulio vienov. Daikt savybi skirtum lemia ne
tiek pa^ daikt (kaip teig pitagorininkai), kiek juos sudarani
atom forma Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta i atom,
bet ji skiriasi nuo daikt, nes sielos atomai, bdami itin mai ir
sferikos formos, yra labai judrs.
Visi regimi knai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir i-
vksta. Bet juos sudarantys atomai yra amini, kinta tik j pa-
dtis i
r
isidstymo tvarka. Tikrja, amina ir tobula, vien tik pro-
tu pastama btimi yra, aiku, tik atomai ir tutuma. Taiau jus-
lmis suvokiami daiktai, prieingai tam, k teig eljieiai, nors ir
laikini* nra iliuziki juk jie sudaryti i tikrosios bties daleli^
Demokrito filosofins idjos (taip pat kaip ir pitagorinink) tur-
jo didel tak naujj laik gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pa-
saulvaizdio, t. y. poirio pasaul kaip mechanini daleli siste-
ma sivyravusio gamtotyroje, pagrindas. XIXXX a. atomistikos
idj vaidmuo visiems inomas, be i idj nebt nei iuolaiki-
ns chemijos, nei fizikos. (Kad ms poiris atomus gerokai ski-
riasi nuo Demokrito, tai jau kitas dalykas.)
iuolaikiniai gamtotyrininkai, ypa fizikai, u daug k turi bti
dkingi antikos filosofams. Bet mums dabar daugiau rpi ne fizikos,
metafizikos problemos, nors kur jau kur, o Demokrito filosofijoje
jas itin sunku atskirti. T pat galima pasakyti ir apie kitus Demo-
kritu sekusius filosofus, ^t. y. t filosofijos krypt, kuri paprastai va-
dinama materializmu. ios krypties atstov poiriu, vienintel re-
alyb, tikroji btis yra knai, mediaga arba, vardijant j lotyni-
kai, materija (galbt dar ir erdv, laikas). Taip man mstytojai
smoningai siek pltoti filosofij tiesiogiai remdamiesi gamtos moks-
lu rezultatais, nors u tai jiems teko mokti gan didel filosofijos
savitumo praradimo kain.
2. Daiktai ir idjos
Antrasis i dviej ms mint keli nuo pitagorinink ir eljie-
i ved visai kita idealistins filosofijos kryptimi. ymiausias
jos antikos laik atstovas yra Platonas (428/427347 m. pr. Kr.).
Jis buvo Sokrato mokinys, todl bent jau dl ios prieasties turime
kelet odi tarti ir apie Sokrat.
Sokratas (469399 m. pr. Kr.), bent jau vlyvuoju savo gyveni-
mo periodu, visikai nenagrinjo klausim, kuriuos gvildeno miletie-
iai, eljieiai ir pitagorininkai, apie daikt pradus, j prigimt,
pasaulio srang ir kilm. Pasak Sokrato, imintis, kurios turi ieko-
ti filosofai, tai inojimas, kaip reikia gyventi. Todl Sokratui labiau
rpjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Taiau jis buvo sitikins,
kad, norint suinoti, kaip reikia gyventi, i pradi reikia isiaikinti
ini esm. Jo nuomone, inojimas ireikiamas svokomis ir gyja-
mas apibriant svokas.
Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas
kritikai analizavo ir vertino tiek Atn politin santvark, tiek mo-
ral bei religij, ir u tai buvo nuteistas myriop (oficialus kaltini-
mas toks: bedievyst ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pade-
monstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai
(tarp j ir Platonas) buvo pareng Sokrato pabgim i kaljimo,
bet jis io sumanymo atsisak kaip negarbingo ir drsiai igr teis-
mo skirt nuod taur.
Sokratui mirus Platonas paliko Atnus. Po klajoni, trukusi 12
met, jis gro atgal ir savo gimtajame mieste kr filosofin mo-
kykl, kuri jo istorij Akademijos vardu. Bandymas apibrti s-
vokas ir aikiai nusakyti objektus, kuriuos mes pastame svok
dka (t. y. svok nurodomus objektus arba tiesiog svok objek-
tus), ved Platon link naujos filosofins - idj teorijos, suvai-
dinusios didiul vaidmen filosofijos raidoje; bta filosof, teigusi,
kad visa vlesn filosofijos istorija, tai tik prieraai prie Platono
darb. Savo pairas Platonas dst daugiausia dialog forma. Pla-
tono mokiniai juos isaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas
savo pairas paprastai reikia Sokrato lpomis ir ypa ankstyvuo-
siuose Platono kriniuose ne taip jau lengva nustatyti, ar Platonas
dsto savo mokytojo pairas, ar naudojasi jo vardu savo paties pa-
iroms dstyti. Taiau idj teorija yra neabejotinai paties Platono
apmstym rezultatas.
Viename i Platono dialog Sokratas klausia savimi pasitikinio
sofisto apmokamo iminties mokytojo (juos filosofai daniausiai
vertino kritikai, nors vliau sofist mokykla, jo filosofijos istori-
j), kas yra grois? Daug nesukdamas sau galvos, sofistas Hipijas
klausim atsako taip: grois tai grai mergel. Taiau Sokrato
(t. y. Platono) toks atsakymas nepatenkina Mergels grois santyki-
nis dievai graesni u mirtinguosius. Be to, jis laikinas ir metams
bgant iblsta. Lygiai taip pat negalima tapatinti groio su graia
amfora ar irgu.
Grois, apie kurio prigimt klausia Sokratas, negali bti sutapa-
tintas su jokiu juslmis suvokiamu daiktu. Hipijo ivardintus juslinio
pasaulio daiktus galima pagrstai vadinti graiais, bet j uk klausimas
keliamas taip: ne kokie daiktai yra gras, o kas yra pats grois?
Tikras, tobulas, aminas, neatsirandantis ir neinykstantis grois yra
ne koks nors regimas, apiuopiamas daiktas, o tai, k Platonas va-
dina idja (gr. eidos pavidalas, ris). Visi vienu vardu vadina-
mos ries ar klass juslinio pasaulio daiktai turi bendras savybes
todl, kad egzistuoja vien tik protu (ne juslmis) suvokiama amina,
beslygika prieastis, lemianti j priklausomyb tam tikrai klasei ar
riai. Daiktai turi bendr savybi todl, kad, Platono odiais ta-
riant, jie dalyvauja" idjose.
Idja, apie kuri kalba Platonas, tai daikto esm, slygojanti
jo rin priklausomyb. Dabar esme paprastai suprantame kaip
daikto rini poymi visum. Idja, pasak Platono, irgi yra daik-
to esm, tik reikt pabrti, kad, jo nuomone, idjos yra neskaido-
mos ir egzistuoja kaip tam tikros ries daikt pirmvaizdis. Idja
yra^ris kaip loginis objektas. '
ia reikt pasakyti tai k. Daiktai, pavyzdiui, mediai ar
mons, atsiranda ir inyksta. Tuo tarpu ris medis" ar ris
mogus" yra visai kitokios prigimties objektas (ries svoka ioje
knygoje visada vartojama ne biologine, o logine prasme, todl biolo-
gins klass, tipai, briai ar kiti taksonai vadinami tiesiog rimis).
Kai sakome medis", turime galvoje ir tuos medius, kurie jau se-
niai supuvo, ir tuos, kurie iaugs i besimtani ant ems skl.
Taigi ries negalima sutapatinti nei su konkreiu, ms regimu jos
atstovu, nei su dabar egzistuojani jos atstov visuma. Konkret
med galima paliesti, o r medis" ne. Galima bt pasakyti,
kad ris yra loginis, protu suvokiamas objektas, kur . reikia skirti
nuo fizinio, juslmis suvokiamo objekto, pavyzdiui, konkretaus, in-
dividualaus medio. Kitaip tariant, galima bt pasakyti, kad ris
yra bendryb, o jai priklausantis individas atskiryb.
Platonas gerai supranta, jog turintys individuali skirtum ries
atstovai priklauso tai paiai riai todl, kad turi jai bding bend-
r (svarbiausi, esmini) bruo. Biologas galbt pasakyt: medis
tai daugiametis augalas su kietu kamienu ir akomis. Vargu ar jis
kelt klausim, kokia prasme egzistuoja ris ir ar ris yra tikres-
n, realesn u individ, ar ne.
Taiau Platonas kelia btent tok klausim. Ir teigia, kad ris
yra idja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja
individuals mediai), o visikai kitokiame, idj pasaulyje. Idjos
yra nuo daikt nepriklausomos daiktai gali inykti, p idjos nuo
to nepakis. T pat galima pasakyti ne tik apie idjas - daikt r-
is, bet ir apie abstraktesnes narsumo, groio, teisingumo idjas. Vi-
sos idjos yra aminos, nekintamos, beslygikos, trumpiau tariant,
tobulos, o daiktai tra netobuli idj siknijimai, jie atstovauja id-
joms, bet dl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu bdu
negali joms prilygti. Todl juslikai suvokiami fizinio pasaulio daik-
tai turi bti grietai skiriami nuo vien protu suvokiam idj, taip
kaip grai mergel turi bti skiriama nuo groio idjos. Daiktai, pa-
sak Platono, tra idj eliai. Lyginant juos su idjomis, jie pasi-
rodo es tokie pat netvars, efemeriki, kaip kad daikt eliai, ly-
ginant juos su paiais daiktais.
Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio^ daiktus tikrais,
realiais, mes apsirinkame. Tikrove, btimi (ar bent tikrja btimi)
reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neinyksta (ia jis aikiai
seka eljieiais), tai, kas beslygika, amina, tobula. Todl tikrove,
btimi reikia laikyti ne daiktus, o idjas.
Suvokdamas, jog mons link manyti prieingai, Platonas visi-
kai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todl, kad skendi tamsybse.
Siekdamas* tikinti visus savo poirio teisingumu, jis pasitelkia gar-
sj olos vaizd, labai plastikai perteikiant Platono koncepcij.
Platonas, gavs i pravard i gimnastikos mokytojo dl savo pla-
i pei tikrasis jo vardas Aristoklis ir garsjs kaip atletas,
buvo ne tik didis mstytojas, bet ir puikus odio meistras. Todl
tekalba jis pats.
I. Dabar, pasakiau, palygink ms mogikj prigimt
iprusimo ir neiprusimo atvilgiu su tai kokia bsena. sivaizduok
mones ol primenaniame poeminiame bste. Per vis j driekiasi
platus viesos ruoas. T moni kojos ir kaklas i pat maens su-
rakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i vietos ar pasukti
galvos al ir vis laik mato tik tai, kas yra prie juos. Jie yra
nugara vies, kuri sklinda nuo toli auktumoje deganios liepsnos.
Tarp liepsnos ir kalini auktai eina kelias, atskirtas nedidele per-
tvara, primenania udang, vir kurios fokusininkai rodo savo ste-
buklus.
sivaizduoju.
sivaizduok, kad u ios pertvaros mons nea visokius daik-
tus, laikydami juos taip, kad jie isikia vir pertvaros; nea jie ir
statulas, ir visokius gyv btybi atvaizdus, padarytus i akmens ir
medio. Vieni nedami kalbasi, kiti tyli. .
Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! pasak Glaukonas.
Jie panas mus, tariau. Vis pirma ar tu manai, kad
jie yra mat k nors kita, sava ar svetima, iskyrus elius, ku-
riuos ugnis mta ant prie juos esanios olos sienos?
- Kaipgi matys, jei vis gyvenim negali pajudinti galvos?
Tie kaliniai tikrove ' laikyt ne k kita, o pro al neam
daikt elius.
Btinai taip bt.
Dabar, pasakiau, pairk, kas bt, jei juos ilaisvint
i grandini ir pagydyt nuo to neimanymo kaip visa tai vykt
natraliai? Jei kuriam nors i j nuimt grandines ir priverst j
atsistoti, pasukti galv, vaikioti, pavelgti auktyn vies, visa
tai jam sukelt skausm ir, viesos apakintas, jis negalt irti
daiktus, kuri elius mat iki iol. Kaip tu manai, k jis pasaky-
t, jei kas imt jam tvirtinti, kad iki iol jis matydavo tik niekus,
o dabar yra kur kas ariau bties ir regi daug tikresnius dalykus,
ir, rodydamas vien ar kit praneam daikt, priverst j atsakyti,
kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutrikt ir tai, k mat
anksiau, laikyt ymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma
dabar?^
inoma, laikyt.
[...]
Kad galt pamatyti visa, kas yra ten, viruje, jis pirmiau
turt priprasti. Pradti reikia nuo to, kas lengviausia: i pradi
irti elius, paskui moni ir daikt atspindius vandeny-
je, o jau po to paius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir
pat dang jam bt lengviau matyti ne dien, bet nakt, tai yra
bt lengviau irti vaigdi vies ir Mnul, o ne Saul ir
jos vies.
Be abejo,
Gal gale, manau, jis jau galt irti ir Saul ne ap-
gauling jos atspind vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje aplin-
koje, o pai Saul, esani prastinje savo vietoje, ir velgti jos
savybes.
inoma.
t"!
III. Tai tai, mielas Glaukonai, tariau, it palyginim
reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksiau: regimasis
pasaulis yra panaus gyvenim kaljime, o liepsnos viesa
Sauls gali; ikopim ir viruje esani daikt stebjim palygins
su sielos pasiklimu protu suvokiam srit, spsi mano slapt
mint, nes tu nori j suinoti. Dievas ino, ar ji teisinga. Kad ir
kaip bt, man atrodo, jog pasaulio, kur galima painti, riba yra
grio idja. Ji sunkiai irima, bet kai tik j pamatai, perasi iva-
da, kad ji yra viso to, kas teisinga ir grau, prieastis. Regimajame
pasaulyje ji pagimdo vies ir viesos valdov, o protu suvokiamoje
srityje ji pati yra valdov, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas.
Jos turi irti tas, kuris nori smoningai elgtis ir asmeniniame, ir
visuomeniniame gyvenime.
A sutinku su tavimi, kiek stengiu suprasti tavo mint.
Tada sutik dar ir tai dl ko: nesistebk, kad mons, kurie
pasikl tas auktumas, nebenori usiimti mogikais reikalais j
sielos veriasi gyventi ten, auktai. Tai visai suprantama, nes atitin-
ka ms nupiet vaizd"
2
.
Svarbiausiam Platono veikalui Valstyb" ir kitiems tuo metu
paraytiems jo darbams labai bdinga idj kaip tikrosios, aminos
bties ir daikt kaip idj laikin ir netobul siknijim (ar e-
li) priepriea. Btis tai idjos, o daiktai, nors^jie kur laik ir
egzistuoja, visada yra paenklinti nebties stigma. Si priepriea, ku-
ri vliau Platonas kiek suvelnino, i karto tapo kritikos objektu.
2pjatonas. Valstyb. V., 1981. P. 244-247.
30
Didiausias kritikas buvo Platono mokinys, bendradarbis ir biiulis
Aristotelis Stagyrietis (384-322 m. pr.Kr.).
Vadovaudamasis vliau igarsjusiu principu Platonas mano
draugas, bet tiesa man brangesn", Aristotelis teig, kad idjos,
traktuojamos kaip savarankikos, nuo juslinio pasaulio daikt nepri-
klausomos esybs, yra beverts daikt painimui btent todl, kad
jos atskirtos nuo daikt. I tikrj idjos tra daikt antrininkai.
Platono poiriu, idjos yra realiai egzistuojanios bendrybs, kuriose
slypi tai, kas bendra tam tikros ries daiktams. Bet ar jas galima
prieinti atskiriems, individualiems daiktams? Aristotelis atsako vie-
nareikmiai: ne! Juk daikto idja tra jo bendr, rini poymi
visuma ir tuos poymius (greta individuali) turi kiekvienas indivi-
das, priklausantis riai. Individualius ir rinius poymius reikia
skirti, bet tai nereikia, kad jie egzistuoja kakokiame ypatingame
idj pasaulyje.
Aristotelio nuomone, Platonas, atskyrs idjas nuo daikt, negali
paaikinti, koks yra tikrasis j santykis. Platonas teigia, kad juslinio
pasaulio daiktai dalyvauja" idjose, kad jie idj eliai", bet vi-
sa tai tra metaforos. Ir tai nekelia nuostabos: suprieins du
idj ir daikt pasaulius, Platonas nebegali atskleisti j ryio. Be
to, Platonas kr idj teorij remdamasis prielaida, kad painti ga-
lima tik tai, kas amina ir nekintama. Bet i prielaida yra klaidin-
ga: painti galima taip pat daikt atsiradimo ir inykimo prieastis,
j judjim. Be metafizikos (pirmosios filosofijos), galima ir fizika.
O fizikoje idj teorija yra visikai nepritaikoma.
Paties Aristotelio poiris bendrybs ir atskirybs santykio
problem, kurios Platonas patenkinamai neisprend, yra toks: re-
aliai, i tikrj egzistuoja tik individuals daiktai, nes vien jie eg-
zistuoja patys savaime jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik
jie yra tai, kas 'vliau buvo pradta vadinti substancija (Aristotelis
vartoja termin ousia).
I kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima iskirti tas
jo savybes, kurios -eina daikto svok ir yra bendros visiems tos
ries daiktams. Tas bendras, rines daikt savybes Aristotelis va-
dina j forma, o kitas, individualias, materija. Formos svokai
Aristotelis ia suteikia nauj prasm: daikto forma, Aristotelio po-
iriu, tai ne" tas pat, kaip to daikto geometrin forma. Tiktai geo-
metrini kn (rutulio, kubo, tetraedro) forma, pasak Aristotelio,
sutampa su j geometrine forma. Kai kalbame apie mogaus form,
tai turime galvoje ne jo kno (ar jo dali) geometrin form, o to-
kias rines mogaus savybes kaip, tarkime, protingumas, mirtingu-
mas ar visuomenikumas.
Daikto materija yra tai, kas jame nra forma. Taigi materija
yra beform, neapibrta. Neapibrtumas kyla i to, kad individu-
alios (nerins) daikt savybs yra kintamos (pavyzdiui, mogaus
gis kaip individuali mogaus savyb yra neapibrtas, jis gali bti
vienoks ar kitoks). Vadinasi, materijos svoka Aristotelio filosofijoje
irgi praranda savo ankstesn prasm. Talis, Anaksimenas, Demokri-
31
tas materij suprato skirtingai, bet visi jie laik j apibrta, turin-
ia tam tikr bendr savybi (Taliui materija tai vanduo, Anak-
simenui oras, Demokritui atomai). Pasak Aristotelio, daikt
mediaga, i kurios jie padaryti bronza ar marmuras tai jau
suformuota materija. Grynoji arba pirmoji" materija neturi jokios
formos, joki rini savybi, ji yra visikai neapibrtas daikt
pagrindas.
Aristotelio formos kaip daikt esms i dalies primena Platono
idjas. Bet tarp j yra vienas labai svarbus skirtumas: idjos egzis-
tuoja nepriklausomai nuo daikt, o formos paiuose daiktuose.
Kadangi, Aristotelio poiriu, realiai egzistuoja tik atskiri, individu-
als daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip
formos realizacijos galimybe ar pagrindu.
3. Bties hierarchija, arba Dievas ir pasaulis
Jau minjome, kad Valstybje" (o tiksliau, visame vadinamaja-
me viduriniame krybos periode) Platonas suprieina idjas ir daik-
tus. Remdamasis eljiei bties apibrimu, pagal kur btis yr
tik tai, kas negali atsirasti ir inykti, jis daro ivad, kad laikini
daiktai negali bti laikomi btimi. Todl yra (ik viena bties ris
idjos. Kalbti apie bties hierarchij, remiantis tokiu poiriu,
aiku, bt sunkoka. Taiau ilgainiui Platonas atsisako grieto idj
ir daikt suprieinimo. Jo filosofijoje svarb vaidmen pradeda vai-
dinti Dievo ir materijos svokos. Remdamasis jomis, Platonas prade-
da konstruoti bties hierarchijos koncepcij, kuri netrukus modifi-
kuoja Aristotelis. Vliau i koncepcija persmelkia vis vidurami fi-
losofij, tampa jos erdimi. Jau vien todl verta su ja susipainti
kiek nuodugniau.
Kodl Platonas turjo suvelninti idj ir daikt prieprie? Ma-
tyt, didiausi reikm Platono pair kitimui turjo jo aminink
pitagorinink padaryti mokslo atradimai, i kuri svarbiausi, Plato-
no poiriu, buvo du: pirma, nustatymas, kad em yra sfera (ru-
tulys), ir antra, kad planetos juda apskritimais. Tai reik, kad kos-
mose vyrauja idealios geometrins formos. Kadangi Visatoje randame
idjoms bding bruo, tai juslinio pasaulio negalima laikyti visi-
kai netobulu. Jo sandaros principas yra darna, harmonija, kuri ga-
lima paaikinti tik tuo, kad kosmoso tvarka yra tikslinga ir jame
viepatauja protas. O tai savo ruotu Platon veria tikti dievybe,
kuri j tok sukr.
Vadinasi, sako Platonas, egzistuoja pasaulio dievikas krjas,
Demiurgas, kuris, bdamas geras, ir pasaul, aiku, siek sukurti
kiek galima geresn (naujaisiais laikais G. Leibnizas pasakys, kad
ms pasaulis yra geriausias i geriausi"). Siekdamas sukurti kiek
galima geresn pasaul, Demiurgas turjo remtis tobulomis idjomis
kaip pavyzdiais, panaiai kaip amatininkai, gaminantys daiktus, va-
32
dovaujasi tam tikrais pavyzdiais. Kaip tik todl kai kurias idj
savybes paveldi pagal jas sukurti daiktai.
Mint, kad pasaul sukr Dievas, vliau daugyb kart kartos
krikionikieji mstytojai. Taiau, krikioni poiriu, Dievas suk-
r pasaul i nieko. Pagonis mstytojas Platonas man kitaip: pa-
saul Dievas kr i dar iki jo sukrimo egzistavusios mediagos ar-
ba, kitaip tariant, materijos.
Platonas, kaip ir Aristotelis, materij laiko beforme ir neapibr-
ta. I ankstesni mstytoj panaaus poirio materij laiksi, ma-
tyt, tik Anaksimandras prisiminkime jo apeirono koncepcij.
Materij, nors ji ir amina, Platonas prieina Dievui. Dievas yra
geras ir tobulas, todl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula,
kyla i materijos. Klasikins epochos graikai, visur vertin aikum
ir darnum, neapibrtum laik akivaizdiu blogiu.
Vlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje bties hierarchinje s-
rangoje emiausi viet uima beform materija, neapibrtumo, tai-
gi ir blogio altinis (etiniai ir metafiziniai vertinimai tiek Platono,
tiek kai kuri vlesni, ypa vidurami, autori darbuose neretai
susipina).
Auktesn padt bties hierarchijoje uima juslinio pasaulio daik-
tai S Jie, tiesa, skirtingai nuo materijos, nra amini. Taiau, bdami
idj atvaizdai, daiktai yra ariau tobulos bties, ir vis pirma tai
reikia pasakyti apie daiktus, kuri geometrins formos yra tobulos.
Iskirtin padt empiriniame pasaulyje uima mogus. Mat jis
turi-ne tik kn, bet ir siel. O siel, pasak Platono, sudaro trys
dalys: protingoji, impulsyvioji (teikianti knui gyvyb ir judjim) ir
juslin (leidianti patirti pojius ir jausmus).
Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pastanti idjas siela bties
hierarchijoje ikyla vir empirinio pasaulio daikt. Su iuo pasauliu
j sieja tik jos kaljimas knas, i kurio ji siekia isivaduoti, nes
tik isilaisvinusi i materijos pani ji tampa geresn ir laimingesn.
Dar auktesn viet bties hierarchijoje uima idjos. Siela (e-
mikajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todl nra nei abso-
liuiai gera, nei tobula. Tuo tarpu idjos su materija neturi nieko
bendro (iskyrus aminum). Idjos, palyginti su siela, turi dar vie-
n privalum: jos yra nedalomos, o siel sudaro trys dalys. Todl
idjos tobulesns u siel.
Visos idjos yra tobulos, taiau j statusas nevienodas. Idjos
yra svok objektai, todl j santykiai tokie patys kaip ir svok
santykiai. Vienos svokos yra bendresns u kitas. Gyvno svoka
bendresn u lito svok. Todl ir idj pasaulyje gyvno idja u-
ima auktesn viet u lito idj. Dar auktesn viet idj hierar-
chijoje uima abstrakios idjos, tokios kaip grois ar teisingumas.
O vir vis idj kyla Grio idja. Ji yra pasaulio, kur galima
painti, riba". Pasak Platono, tiek siela, tiek visi daiktai siekia G-
rio pasaulio galutinio ir aukiausio tikslo. ia prasme jis yra
aukiau idj ir bties tai idj pasaul ir vis bt vienijantis
principas, bties, taip pat ir tikrosios bties" (idj) egzistavimo
slyga.
...Tai, kas pastamiems daiktams suteikia teisingum, o mogui
sugebjim painti, ra Platonas, ir laikyk grio idja
inojimo ir tiesos painumo prieastimi. [...]
Manau, tu sutiksi, kad Saul matomiems daiktams suteikia ne
tik gali bti regimiems, bet ir gimim, augim ir maist, nors pa-
ti Saul nra tapsmas.
Be abejo!
Lygiai taip pat painiems daiktams gris suteikia painum,
buvim [...] ir esm, nors pats gris nra btis; reikmingumu ir ga-
lia jis pranoksta j"
3
.
Gris kaip vis daikt tikslas padaro pasaul proting, todl Pla-
tonas suartina Gr su protu. Protingiausia ir apskritai visais atvil-
giais tobuliausia esyb yra Dievas. Todl bent jau vlyvuoju savo
krybos periodu Gr Platonas i esms tapatina su Dievu. Dievas
yra pasaulio krjas. Kadangi jis yra pats Gris, tai, kaip aikina-
ma Timjuje", jis panoro, kad jo sukurtas pasaulis bt panaus
j. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. O statymuo-
se" Platonas teigia dar daugiau: Dievas yra ir bties pradia, ir vi-
durys, ir pabaiga. Jis yra pradia, kadangi i jo viskas kyla, vidu-
rys, kadangi jis yra vis dalyk, kilusi i jo, esm, ir pabaiga,
kadangi jis yra pasaulio tikslas.
Aristotelis, kaip minjome, labai kritikavo Platono idj teorij
u tai, kad is abstrakcijas paveria savarankikomis esybmis. To-
dl Aristotelio filosofijoje nerasime idj hierarchini laipt. Taiau
vis bt Platono mokinys, kaip ir jo mokytojas, taip pat traktuoja
hierarchikai.
Pasak Aristotelio, emiausi padt bties struktroje uima be-
form materija. Po jos eina negyvosios gamtos daiktai, auktesn u
juos padt uima organizmai, o dar auktesn siela. Pai auk-
iausi viet' bties hierarchijoje uima tokia forma, kurios realizaci-
jai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip ta-
riant, Dievas.
Nors Aristotelio vaizduojamoje bties hierarchijoje nra idj hie-
rarchijos, taiau labiau nei Platono filosofijoje yra ipltota daikti-
kojo pasaulio hierarchin schema. Daiktikasis pasaulis, pasak Aristo-
telio, nra sukurtas, jis yra aminas (prisiminkime, kad Platonas
amina laik tik materij, bet ne daiktikj pasaul). Taiau Dievas
yra jo pirmoji prieastis ir galutinis tikslas.
Dievo ir pasaulio priestata Aristotelio filosofijoje slygoja dangi-
kojo ir emikojo pasaulio prieprie. ie abu pasauliai yra vieno
daiktikojo pasaulio dvi dalys, bet jos labai skiriasi viena nuo kitos.
Dangus (planetos ir vaigds) amin ir nekintam daikt, tu-
rini tobul sferin form ir be paliovos judani taisyklingais ap-
skritimais, sritis. J sudaro daugyb sfer, aukiausia yra vaigdi
3Platonas Valstybe P 240
sfera. Btent j tiesiogiai judina Dievas (inertiko judjimo idja
tiek antikai, tiek viduramiams buvo svetima). Kitas sferas judina
maiau tobulos negu Dievas esybs.
emikajame pasaulyje judjimas paprastai yra tiesiaeigis ir visa-
da turi savo pabaig. Dangaus knai yra sudaryti i eterio (subti-
lesns u or mediagos, apie kuri kalbjo jau pitagorininkai), o
ems knai i keturi stichij.
Apraindami emikojo ir dangikojo pasaulio skirtumus, i me-
tafizikos persikeliame kosmologijos srit. Taiau Aristotelio kosmo-
logins bei fizikins idjos glaudiai susipina su metafizinmis, todl,
norint susidaryti isamesn bties hierarchijos vaizd, btina paliesti
ir jas. Vis pirma reikia pabrti, kad Aristotelio kosmologija turi
aikiai ireikt geocentrin pobd, nebding Platonui. Kadangi
Aristotelio kosmose Saul, planetos ir vaigds sukasi aplink em,
tai jame rykiai iskirtos dvi kryptys: auktyn ir emyn. Auktyn
nuo ems dangaus link, emyn prieingai. Tai, kas aukiau,
yra, aiku, labiau tobula. Visa dangaus sritis yra dieviko veiksmo
vieta. Ir apie Dievo tobulum galima sprsti jau ir i tos srities
viena kit dt ir harmoningai besisukani sfer tobulumo.
Bties hierarchijos, kuri vainikuoja Dievas, idja yra vidurami
filosofijos dmesio centras. Tai visikai suprantama, nes vidurami
Europos kultroje, kurioje tikjimas ir banyia pajung sau visas
dvasinio gyvenimo sritis, Dievo ir pasaulio santykio problema uval-
d filosof protus. Vertikaliai orientuot mstym viduramiai pavel-
djo i antikos, bet rykiai ireikta feodalin luom hierarchija tei-
k papildom paskat jo pltrai. Hierarchikai sutvarkyta su po-
pieiumi piramids virnje yra ir katalik banyia, kuri, ypa
ankstyvaisiais viduramiais, buvo praktikai vienintelis dvasinio gy-
venimo idinys. Vidurami filosofai, su labai retomis iimtimis,
tai dvasikiai, danai vienuoliai (bene daugiausia filosof dav domi-
nikon, benediktin ir prancikon ordinai). Viduramiais Katalik
banyia (XI a. galutinai atsiskyrusi nuo staiatiki) tampa labai
centralizuota jga: susiskaldiusioje Europoje ji neturi sau lygi.
Banyios taka didiul ne tik dvasiniam, bet ir politiniam bei eko-
nominiam gyvenimui. Kaip organizacija, kuri rmsi tradicija, tsti-
numu ir perimamumu, banyia isaugojo ymi antikos kultrinio
palikimo dal. Vienuolynai ir banytins mokyklos veik ne tik kaip
teologini, bet ir kaip filosofini tyrinjim centrai.
Teologija aikina Diev ir jo santyk su pasauliu remdamasi
daugiausia Apreikimo, v. Rato tiesomis. Filosofija, viduramiais
nagrinjanti daugel t pai klausim, kuriuos gvildena ir teologija,
remiasi proto, o ne Apreikimo tiesomis; logikos argumentais, o ne
tikjimo dogmomis. Toks j pagrindinis skirtumas, nors ikart reikia
pabrti, kad klausimas apie teologijos ir filosofijos, Apreikimo ir
proto ties, tikjimo ir inojimo santyk viduramiais buvo labai ak-
tualus ir galutinio, visus tenkinanio atsakymo taip ir nesulauk.
Dl to, ar reikia tikti, kad inotum", ar inoti, kad tiktum",
buvo ginijamasi ilgai ir atkakliai.
35
Bet grkime prie bties hierarchijos problemos. Filosofijoje ji bu-
vo sprendiama remiantis pirmiausia Platono (bei neoplatonik, to-
ki kaip Plotinas (204/205270)) ir Aristotelio idjomis.
ios idjos yra visos vidurami filosofijos pagrindas. Ir nesunku
suprasti, kodl. Palyginus Platono ir Aristotelio poir Diev su
svarbiausiais krikionybs postulatais, nesunku suprasti, kodl pago-
nikieji mstytojai tapo didiausiais krikionikosios filosofijos auto-
ritetais. Platonu tiesiogiai rmsi didieji Banyios mokytojai, tarp
kuri kaip filosofas reikmingiausias buvo v. Augustinas (354430).
Platono idjos dominavo vidurami filosofijoje iki pat XIII a. O
nuo io amiaus, vidurami filosofams geriau susipainus su Aristo-
telio veikalais (po to, kai lotyn kalb buvo iversta Metafizika"
ir kiti pagrindiniai jo kriniai), didiausiu autoritetu jiems tampa
Aristotelis. Jis vadinamas Filosofu arba Mokytoju.
inoma, tiek Platono, tiek Aristotelio idjos viduramiais i da-
lies transformuojamos, siekiant suderinti jas su v. Ratu. Modifi-
kuota bei pltota ir bties hierarchijos schema.
Vienas i scholastins (gr. scholastikos mokyklinis) vidurami
filosofijos pradinink Jonas kotas Eriugena (apie 810877) savo
pagrindiniame veikale Apie gamtos skirstym", sutapatins i esms
Diev su gamta ir remdamasis V a. neoplatoniku Pseudo-Dionisiju-
mi Areopagitu, bties hierarchij vaizduoja taip:
Man atrodo, jog, atsivelgiant keturis skirtumus, gamt galima
suskirstyti keturias ris: pirmoji ta, kuri kuria ir nra kuriama
(creat et non creatur); antroji ta, kuri yra kuriama ir kuria (cre-
atur et creat); treioji ta, kuri yra kuriama ir nekuria (creatur et
non creat); ketvirtoji ta, kuri nei kuria, nei kuriama (nec creat
nec creatur)"
4
.
Eriugenos poiriu, Dievas yra visuose daiktuose, jis yra visa ko
esm. Dievo btis tai nuolatinis pasaulio krimas, o ne vienkarti-
nis aktas. Tiksliau sakant, nuolat vyksta ciklikas judjimas: nuo
Dievo pasaulio link ir atgal nuo pasaulio Dievo link. Sekdamas
Platonu, Eriugena teigia, kad Dievas yra visa ko pradia, vidurys ir
pabaiga.
Gamta, kuri kuria ir nra kuriama, tai krikionikasis Dievas
Tvas, kuris yra slpiningas ir kurio nemanoma apibrti remiantis
kokia nors viena filosofine kategorija ar" net visomis jomis drauge.
Taiau protu tiesiogiai nepastamas Dievas atsiskleidia savo k-
riniuose. J tvarka, vis pirma gimini ir ri (kaip logini kate-
gorij) tvarka, demonstruoja dievikj imint.
Pirmajai gamtai bdinga absoliuti vienov, o jos sukurta antroji
gamta pasiymi gimini ir ri idj vairove, nes antroji gamta
tai i esms Platono idj pasaulis (tik to pasaulio Platonas nelaik
sukurtu).
36
^Uriug-ena J. 5. Apie gamtos skirstym//Filosofijos istorijos chrestomatija: Vi-
duramiai. V., 1980. P. 335.
Nors antroji gamta ir pagimdyta pirmosios, bet tai nereikia,
kad idjos atsiranda tam tikru laiko momentu. Dievas kaip pirmoji
gamta jas kuria nuolat.
Treioji gamta, kuri yra kuriama, bet nekuria, tai konkrei,
juslmis suvokiam daikt pasaulis. Jo vairov kur kas didesn ne-
gu idj pasaulio. Dievikosios krybos procese, kuriame tai, kas la-
biau bendra, gimdo tai, kas maiau bendra, bendrumo laipsniui ma-
jant, kartu maja ir realumo laipsnis (prisiminkime Platon:
daiktai maiau reals u idjas). Todl konkrei, individuali daik-
t pasaulis nra stabilus. Jis na ir po to neivengiamai grta
savo dievikj pagrind ketvirtj, nei kuriani, nei kuriam
gamt.
Platono teiginys, kad Dievas yra visa ko pradia, vidurys ir pa-
baiga, Eriugenos filosofijoje gauna toki interpretacij: Dievas kaip
pirmoji _ gamta yra bties ar, tiksliau, dievikojo kosminio proceso
pradia, kaip antroji ir treioji gamta jo vidurys, o kaip ketvir-
toji gamta jo pabaiga, tikslas.
Eriugenos ipltota keturi gamt koncepcija rmsi daugelis vi-
durami mstytoj, nuodugniai tyrinjusi kiekvienos gamtos pri-
gimt. Nemaa j dalis (ypa daug j buvo ankstyvaisiais viduram-
iais) sutiko su Eriugena, kad mogaus protas nepajgus perprasti
Dievo kaip pirmosios gamtos esms ir todl pirmenyb iuo atveju
reikia teikti Apreikimui.
Antroji gamta atrod prieinamesn mogaus protui. Vidurami
filosofus ypa domino idj realumas ir j santykis su juslinio pa-
saulio daiktais, dl to buvo diskutuojama daugiausia. Diskusija jo
filosofijos istorij kaip ginas dl universalij.
Universalijos (lot. universalia bendros, visuotins) tai
bendros svokos, gimins, rys. Medis, litas ar vaigd, supranta-
mi ne kaip individai, o kaip klass, yra universalijos. Universalijos
yra ir tokios iraikos kaip baltumas ar devyni, nes jos irgi nevar-
dija jokio konkretaus daikto. Kitaip tariant, universalijos tai
bendrybs, o ne atskirybs.
Eriugena, kaip ir dera Platono alininkui, buvo sitikins, kad
universalijos egzistuoja realiai. Jos, kaip antroji gamta, net realesns
u treiosios gamtos daiktus ir, bdamos pirmesns u juos, nepri-
klauso nuo daikt.
Ankstyvaisiais viduramiais poiris, kad universalijos egzistuoja
realiai ir nepriklausomai nuo juslinio pasaulio daikt, vyravo. Sis
poiris vadinamas realizmu. Su realistais ginijosi nominalizmo,
t. y. poirio, kad universalijos tra vardai, alininkai (lot. nomen
vardas). Nominalizmo pradininkas buvo Jonas Roscelinas (apie
10501120), o ymiausias atstovas Viljamas Okamas (apie
12851349). Jie abu nepripaino Eriugenos keturi gamt teorijos ir
buvo sitikin, kad Dievui, krusiam daikt pasaul, nebuvo jokio
reikalo prie tai kurti savarankiko idj pasaulio. Todl bendrybes
jie laik vien terminais, enklais ar, kitaip tariant, vardais. Paini-
mas, j nuomone, visada prasideda nuo daikt ir tik abstrahuodami
pradedame vartoti vis bendresnius t erminus J vartojimas visikai
nereikia kad jie ymi realiai ir neprikl ausomai nuo daikt egzistuo-
janias esybes.
Realizmo ir nominalizmo gine ymiausias vidurami filosofas
Tomas Akvinietis (1225/1226-1274) um palyginti nuosaiki pozi-
cij. Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankikos
esybs (substancijos), nors j savarankikumas, aiku, santykinis, ka-
dangi visi jie sukurt i Dievo. Bendrybs egzistuoja daiktuose. Taiau,
kita vertus, jos egzistuoja dar ir Dievo bei mogaus prote. Universa-
luos, egzistuodamos Dievo prote, yra, aiku, pirmesns u daiktus,
todl toki Tomo Akvinieio pozicij galima pavadinti nuosaikiuoju
realizmu.
Skirtingai nuo Eriugenos, Tomas Akvinietis yra ne Platono, o
Aristotelio sekjas. Nors XIII a. jo pairos daugeliui aminink at-
rod ginytinos ir prabgus vos trejiems metams po jo mirties netgi
oficialiai pasmerktos, vliau Banyia pradjo jas labai vertinti, o j
pat 1323 m. paskelb ventuoju. XVI a. popieius Pijus V pavadi-
no Tom Akviniet vienu i didij Banyios mokytoj , XIX a. jo
mokymas buvo teisintas kaip oficiali Katalik banyios doktrina, ir
tik ms amiuje tomizmo taka oficialiajai katalikybei m mati.
Tomas Akvinietis, kaip ir bene visi vidurami mstytojai, buvo
ir teologas, ir filosofas. Tiek teologiniu, tiek filosofiniu poiriu
svarbiausi jo veikalai yra du svadai (arba sumos): Katalik tikji-
mo ^tiesos svadas: prie pagonis" ir Teologijos svadas".
mogikojo proto gali v. Tomas vertino labiau negu Eriugena,
jo pairose kur kas maiau misticizmo. Taiau ir Tomas Akvinietis
nemano, kad filosofas gali isamiai painti Diev.
mogaus iganymui, be filosofijos moksl, kurie remiasi mogaus
protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrstas dievikuoju
Apreikimu. Tai buvo btina pirmiausia dl to, kad mogus santy-
kiauja su Dievu kaip su tam tikru savo tikslu. [...] O reikia, jog
tikslas bt i anksto inomas monms, kad jie suderint su juo
savo pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jog mogui btina dl savo
iganymo inoti kak tokio, ko nesuvokia jo protas, bet k atsklei-
dia dievikasis Apreikimas"
5
.
Bties hierarchij Tomas Akvinietis nusako kitaip negu Eriugena,
bet ir jis pateikia j vaizduodamas pasaulio krimo proces. J pa-
ir skirtumus ymia dalimi lemia tai, kad Eriugena laiksi pante-
izmo, t. y. poirio, jog Dievas sutampa su gamta, o v. Tomas
buvo alininkas teizmo, i. y. poirio, kad Dievas yra protinga as-
menin ir antgamtin esyb, sukrusi pasaul, bet su juo nesutam-
panti. "
Skirtingai nuo Platono ir Aristotelio, Tomas Akvinietis teig, kad
Dievas yra ne tik tobuliausia, bet ir vienintel amina esyb. Pasak
5Tomas Akvinietis. Teologijos svadas//Filosofijos istorijos chrestomatija. Vidur-
amiai. P. 408.
jo, materija, kuri abu antikos mstytojai laik amina, yra taip
pat sukurta kaip ir pasaulis. Dievas sukr pasaul i nieko.
Tarp Dievo ir sukurto pasaulio bties hierarchijoje nra tokios
tarpins grandies kaip Platono- idj pasaulis. Dievas kr pasaul
pagal savo idjas. Sukrs pasaul, Dievas, pasak v. Tomo, ir to-
liau jam vadovauja, gyvendindamas dievikj plan. Todl pasauly-
je viepatauja protingumas ir tikslingumas. Jame egzistuoja didiul
Dievo krini vairov, kuria jis ireikia savo esm, bet emesns
dalys tarnauja auktesnms ir viskas tarnauja Dievui, kuris yra ne
tik pasaulio krjas, bet ir jo tikslas.
Aikindamas emesni ir auktesni dali santyk, Tomas Akvi-
nietis daugiausia remiasi Aristoteliu, idstydamas jas taip: elemen-
tarios stichijos, sudtingi neorganiniai knai, augalai, gyvnai, mo-
gus. Pastarajame vertingiausia dalis yra siela. Bties hierarchijoje
esybs idstomos pagal j tobulum ir artum Dievui. Remdamasis
Biblija, Tomas Akvinietis tarp mogaus ir Dievo hierarchinius b-
ties laiptus traukia dar vien pakop angelus, kurie yra grynai
dvasikos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas btybs.
Vien tik proto galiomis angel egzistavim bt sunkoka rodyti
ir Tomas Akvinietis ia daugiau pasikliauja v. Rato autoritetu.
Taiau jis yra visikai tikras, kad Dievo egzistavim galima rodyti,
remiantis grynai racionaliais argumentais. Jie btini, nes, pasak
v. Tomo, Dievo egzistavimas nra akivaizdus dalykas.
Kaip rodyt Dievo egzistavim? Tomas Akvinietis sitikins, kad
aprioriniai, t. y. nepriklausomi nuo patyrimo, rodymai nepagrsti
(lot. a priori i pat pradi). Vien gars tokio tipo rodym
XI a. buvo pateiks Anzelmas Kenterberietis, kuris band ivesti
Dievo egzistavim i paios Dievo svokos. (Sis rodymas vadinamas
ontologiniu ir yra madaug toks: Dievas kaip tobuliausia esyb turi
objektyviai egzistuoti, nes jeigu jis neegzistuot, tai reikt, kad jo
tobulumas yra ribotas.) Tomo Akvinieio pateikiami penki Dievo eg-
zistavimo rodymai yra ne aprioriniai, o kosmologiniai, visuose juose
Dievo egzistavimas ivedamas i patyrime mums duoto pasaulio rei^
kini santyki analizs. Pateiksime pirmus du:
Dievo buvimas gali bti rodomas penkiais bdais. Pirmasis ir
aikesnis bdas iplaukia i judjimo (ex motu) supratimo. Juk yra
aiku ir rodoma pojiais, kad kai kas iame pasaulyje juda. Ta-
iau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. (...) O jeigu judi-
nantis daiktas ii pats juda, vadinasi, j judina dar kas nors kitas,
ir t. t. Taiau tai negali tstis iki begalybs, nes tokiu atveju neb-
t pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo, nes antros eils
judintojai juda tik tiek, kiek patys yra ijudinti pirmojo judintojo.
Pavyzdiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos ijudinta. Taigi b-
tina prieiti iki kakokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudi-
na. Tokiu judintoju visi laiko Diev.
Antrasis bdas iplaukia i veikianiosios prieasties (ex causa ef-
ficiens) supratimo. Mat pojiais suvokiamuose dalykuose mes randa-
me veikianij prieasi eil (ordinem). Taiau nerandame ir nega-
li bti tokio atvejo, kad koks nors daiktas but paties savs vei-
kianioji prieastis, nes tokiu atveju jis turt bti anksiau u save
pat, o tai yra nemanoma. Nemanoma ir tai, kad veikianij
prieasi bt begalyb, nes tokios veikianij prieasi eils pir-
masis narys yra viduriniojo nario prieastis, o vidurinysis narys
paskutiniojo prieastis (t vidurinij nari gali bti daug arba tik-
tai vienas). Paalin prieast, mes paaliname ir padarin. Taigi jei-
gu veikianij prieasi eilje neliks pirmojo nario, tai neliks nei
paskutiniojo, nei viduriniojo. Taiau jeigu veikianij prieasi eil
bt begalin, nebt pirmins veikianiosios prieasties, o tokiu at-
veju nebt nei galutinio rezultato, nei tarpini veikianij prieas-
i, o tai yra akivaizdi netiesa. Taigi btinai turi bti kokia nors
pirmin veikianioji prieastis, kuri visi vadina Dievu"
6
.
Ar ie argumentai tikinantys? Silome apie tai pamstyti pa-
tiems.
4. Kas egzistuoja savaime?
Filosofijoje is klausimas vadinamas substancijos problema. Kaip
jau minjome, terminas substancija yra lotynikas graikiko termino
ousia atitikmuo (lot. substantia esm, pagrindas). Aristotelis subs-
tancija laik individualius daiktus, suprantamus kaip formos ir ma-
terijos vienov, o v. Augustinas siel. Bet pati substancijos svo-
ka pradjo formuotis dar ikisokratinje epochoje Jonijos filosof
pirmaprades stichijas ar Demokrito atomus galima bt vardinti
kaip substancijas: j uk visi jie jau kl klausim, kas yra daikt
pagrindas, tik skirtingai j atsak.
Viduramiais niekas neabejojo, kad Dievas, kaip pasaulio krjas,
jo pagrindas ir esm, yra absoliuti substancija. (Jo
v
kaip absoliuios
substancijos statuso ir naujaisiais laikais beveik niekas, iskyrus ma-
terialistus, neginijo.) Taiau dl to, kas sukurtame pasaulyje yra
substancija, o kas ne, kartai ginytasi tiek viduramiais, tiek v-
liau.
Gino dalyviai substancij apibdindavo kaip tai, kas egzistuoja
savarankikai, savs dka ir savyje, o ne kito dka ir kitame. Ne-
kintanti substancija danai buvo prieinama kintantiems, atsitikti-
niams bviams ir savybms arba, kitaip tariant, akcidencijoms (lot.
accidentia atsitiktinumas). Buvo pabriama, kad substancija turi
tam tikr savybi, bet savybs (ir santykiai) negali bti laikomi
substancija.
Nekeldami tikslo isamiau nusviesti substancijos sampratos raid
ir inagrinti visus su ia svoka susijusius ginus, aptarsime tik
vien (tiesa, gan svarb) dalyk: substancijos sampratos evoliucij
naujj laik filosofijos formavimosi periodu.
6 Tomas Akvinietis. Teologijos svadas//Filosofijos istorijos chrestomatija: Vidur-
amiai. P. 410-412.
Visuotinai pripainta (filosofijoje tokie odiai tariami labai re-
tai), kad nauj j l aik filosofijos pradininkas yra XVII a. prancz
mstytojas R. Descartes'as. Kodl jam tenka i garb, atsakyti nra
taip paprasta. Sudtingas ir klausimas, kuo naujj laik filosofija
i pagrind skiriasi nuo antikos ir vidurami filosofijos. Pirmiausia,
matyt, tuo, kad vyraujani objektyvistin ankstesns filosofijos ori-
entacij nuo Descarte^' o laik keiia subjektyvistin. Kiek paprasti-
nant dalyk, galima pasakyti, kad senoji filosofija vis pirma kl
klausim, koks yra pasaulis. Nagrindami i problem, filosofai
daniausiai velg pasaul tarsi kok prie juos esant daikt, ob-
jekt, kurio prigimt ir esm jiems reikia atskleisti; isprendus i
problem, iaiks ir mogaus vieta pasaulyje, ir vertybs, kuriomis
jis turi vadovautis.
Naujj laik filosofijos pradinis takas yra kitas ne objekty-
viai, nepriklausomai nuo mogaus ir jo mstymo egzistuojantis pa-
saulis, o subjektas, t. y. mstantis ir veikiantis mogus, ir pirmoji jo
mogikumo apraika - siela. Filosofas vis daniau pradeda kalbti
savo vardu, sakydamas A ir suvokdamas save kaip individuali
mstani btybe, patiriani ir keniani, pastani ir veikiani.
Jo lpomis kalba jau ne Olimpo dievas, altu ir beaistriu vilgsniu
velgiantis apaioje tsant pasaul, o subjektas, turintis aiki sa-
vimon ir bandantis suvokti, kas yra pasaulis jo poiriu ir jo at-
vilgiu. Filosofas iri pasaul ne i iors, o i vidaus, ne tiek
vaizduoja, kiek konstruoja pasaul, tampant savita jo A projekcija.
Pasaulio jis ieko ne erdvs platybse, o savo sieloje.
Kas lm i reikming permain, pakeitusi filosofijos pltros
krypt? J slygojo tam tikros socialins, kul t rins ir intelektualins
prieastys. Vis j neaptarsime, taiau btinai reikt paminti re-
nesanso epochos mogaus prometjikum, titanizm, savo galios ir
laisvs suvokim, perjim nuo ankstesnms epochoms bdingo ko-
lektyvizmo prie individualizmo. Renesansas suformuoja asmenyb,
kuri suvokia save ne vien kaip gimins, luomo, korporacijos, Bany-
ios, gal gale monijos dal, bet ir kaip nepakartojam individ,
kuriam pasaulis yra jo veiklos, nuotyki ir pergali laukas. Individo
A ia prilygsta pasauliui, o kai kada net j nustelbia.
Be to, naujaisiais laikais filosofija pradeda vis labiau atsiriboti
nuo specialij moksl. Obj ektyvistin nuostata yra bdinga visiems
specialiesiems, bet ypa gamtos mokslams gamtotyrininkai visada
tiria tam tikrus, aikiai identifikuojamus objektus, jie taiko specia-
lius, konkcei objekt tyrimui pritaikytus metodus ir remiasi anks-
tesni tyrintoj gautais rezultatais. Tuo tarpu valgiausi filosofai
vis aikiau pradeda suvokti, kad j udavinys kitas. Jie turi kriti-
kai vertinti ir kasdienio proto tiesas, ir kit mstytoj teorijas.
Svarbiausia jiems visada yra ne kokios nors teorijos pltojimo, o
pagrind problema. Jie nuolat turi grti prie itak, prie pradios.
Jeigu autoritetais, taip vertintais vidurami filosof, nustojama
remtis, tai pradia, apie kuri kalbame, gali bti tik pats mogus,
A. Gamtos tyrintojai abejoja daug kuo, bet toli grau ne viskuo.
Daugyb dsni ir fakt (ypa nustatyt anksiau) jie priima kaip
neginijamus dalykus, ir tai natralu prieingu atveju jie negalt
judti pirmyn. Tuo tarpu filosofijoje, Descartes'o odiais tariant,
norint surasti ties, reikia vien kart gyvenime suabejoti viskuo,
kuo tik manoma"
7
.
iais odiais prasideda vienas i reikmingiausi Descartes'o vei-
kal, reziumuojantis jo filosofinius iekojimus. Pasak jo, mes turime
daug iankstini nuostat, nukreipiani mus nuo tikrojo painimo.
J atsikratyti galime tik suabejoj viskuo, kas kelia menkiausi ne-
pasitikjim.
Descartes'ui j kelia beveik visos pripaintos tiesos: ir atrastos
specialiais tyrinjimais, ir bdingos sveikam protui. Galima ir reikia
t abejoti ir jutimini dalyk, t. y. juslmis suvokiam daikt, tikru-
\ mu, ir matematikos rodymais. Turime atmesti visk, kuo abejoja-
4
me.
\ itaip atmesdami visa, kuo bent maiausiai galime suabejoti, ir
netgi laikydami visa tai esant netiesa, lengvai sutiksime, kad nra
nei Dievo, nei dangaus, nei ems ir kad mes patys neturime kno,
bet negalsime tarti, kad mes neegzistuojame, nors ir abejojame visa
ko teisingumu. Tada taip pat paika manyti, jog nra to, kas ms-
to, kai yra mstoma, todl, nepaisant vis kratutini prielaid,
mes negalime netikti, kad ivada: a mstau, vadinasi, a egzistuo-
ju, yra teisinga ir todl ji yra pirmoji ir teisingiausia i t, kurios
prieinamos monms, tvarkingai dstantiems savo mintis"
8
.
Prijs prie ivados, kad mes egzistuojame todl, jog mstome,
Descartes'as daro kit tolesnei filosofijos raidai ne maiau lemting
ivad: Ms supratimas apie ms dvasi arba apie mint yra
pirmesnis u kno svok. Tas supratimas yra ir tikresnis, nes mes
vis dar abejojame, ar pasaulyje yra kn, bet tikrai inome, kad
mstome"
9
.
ie odiai yra filosofijos poskio naujaisiais laikais esm. Kadan-
gi savo dvasi (siel) mogus pasta geriau negu kn, filosofas,
tyrinjantis pasaul, turi pradti nuo sielos. Siel reikia grietai skir-
ti nuo kno.
Pasak Descartes'o, svarbiausia sielos savyb yra mstymas. Jis
apima ir suvokim, ir nor, ir sivaizdavim, ir jutim. mogus vi-
s pirma turi save suprasti kaip siel ir suvokti, kad jo egzistavi-
mui nereikalingas nei tsumas, nei figra, nei buvimas kokioje nors
vietoje, nei kas nors kita, bdinga knui, mes egzistuojame tik
todl, jog mstome"
10
.
Siela, painusi save ir plsdama savo painim, aptinka savyje
kai kuri dalyk idj. Viena i j Dievo idja. Ji ypa reik-
minga, nes neinant Dievo negalima painti ir kit dalyk. Mat,
^Dekartas R. Filosofuos pradai//Dekartas R. Rinktiniai ratai. V., 1978.
P. 229.
8Ten pat. P. 231.
9
Ten pat
10Ten pat.
42
nors ir turdama aikias kai kuri dalyk idjas, siela vis dlto ne-
randa jose nieko, kas j utikrint, kad jomis reikiami daiktai eg-
zistuoja, o Dievo idjose siela mato ne tik galim, kaip kitose, bet
tikrai btin ir amin buvim"
11
. Tai teigdamas Descartes'as re-
miasi, aiku, ontologiniu Dievo buvimo rodymu, kur Tomas Akvi-
nietis pripaino nepagrstu.
Tobulas ir tikrai egzistuojantis Dievas, bdamas viesa ir pasau-
lio Krjas, negali ms apgaudinti. Todl abejons kn egzistavi-
mu yra nepagrstos. Jeigu kartais mes ir klystame, tai tik dl savo
netobulumo tada, kai sprendiame apie mums nepakankamai ai-
kius dalykus.
Taigi k siela suvokia aikiai ir rykiai, vadinasi, pasak Descar-
tes' o, teisingai? Vis pirma tai, jog egzistuoja trys substancijos,
t. y. tokie dalykai, kurie egzistuoja patys, be kieno nors pagalbos.
Pirmoji yra nesukurta, mstanti ir visikai nepriklausoma (absoliuti)
substancija - Dievas, Kitos dvi substancijos yra sukurtos, taigi,
tiksliai kalbant, jos neturi vis tikros substancijos savybi jos eg-
zistuoja tik Dievo dka. Taiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko
nepriklauso, todl jas vis dlto galima vadinti substancijomis (tu-
rint galvoje, aiku, mint ilyg). ios dvi substancijos tai siela
ir knas. Svarbiausia sielos savyb (atributas) yra mstymas, o k-
no tsumas. mstym ir tsum galima irti kaip dalykus,
sudaranius protingos ir knikos substancijos prigimt. Tsyk juos
tursime suvokti ne kitaip, kaip pai mstanija ir tsij substan-
cijas, t. y. dvasi ir kn"
12
.
Dievo santykis su mstania substancija, kuri Descartes'as vadi-
na ir siela, ir dvasia, ir protu, bei tsija substancija, vadinama ir
knu, ir materija, filosofui pakankamai aikus Dievas yra j k-
rjas. Kebliau su sielos ir kno santykiu. Descartes'as pabria, kad
siela susijusi su knu", netgi kalba apie glaudi j sjung", bet
abiej substancij savybs tiek skirtingos, kad paaikinti j sveikos
pobd Descartes'ui buvo nelengva. Jis man, kad knai daro po-
veik sielos judesiams, pavyzdiui, afektams (jausm protrkiams).
Kita vertus, Descartes'as neabejojo, kad valia daro poveik knams.
Taiau vliau N. Malebranche (Malbranas, 16381715) ir G. Leib-
niz (Leibnicas, 16461716) atmet poir, kad siela sveikauja su
knu, ir padar ivad, jog sielos ir kno veikla vyksta lygiagreiai
(tokia paira vadinama psichofiziniu paralelizmu).
Dviej substancij (sukurtame pasaulyje) koncepcija, t. y. dualiz-
mas, dl ios ir kit prieasi daugumos filosof nepatenkino. Jie
siek paaikinti pasaul remdamiesi monizmo (gr. monos vienas,
vienintelis), t. y. vienintels substancijos koncepcija, kuri atrod ir
paprastesn, ir nuoseklesn. Nuo Descartes'o dualizmo monizmo link
galima buvo eiti dviem keliais: 1) pripainti, kad egzistuoja tik ma-
teriali, knika substancija, ir siekti rodyti, kad msto ne siela, o
11
Ten pat P 234
12Tcn pat. P. 255.
43
knas; 2) atsisakyti materialios substancijos parodant, jog knai,
daiktai yra ne substancijos, o tik sielos (proto) idjos. Pirmuoju ke-
liu pasuko angl filosofas Thomas Hobbes (Hobsas, 15881679) bei
XVIII a. prancz mstytojai Jullien La Mettrie (Lametri,
1709-1751) ir Paul Holbach (Holbachas, 1723-1789). Antrj keli
pasirinko angl filosofas George Berkeley (Berklis, 16851753).
Hobbeso filosofij galima vadinti materialistine, arba natralisti-
ne. Gamtik pasaul Hobbesas, kaip ir Descartes'as, traktavo kaip
kn, patiriani tik mechanines permainas, sistem. (Pirmoji jo
veikalo Filosofijos pagrindai" knyga taip ir vadinosi Apie k-
n".) Taiau skirtingai nuo Descartes'o, Hobbesas laiksi poirio,
kad be kn daugiau nieko nra. Tiesa, jis pripaino, kad egzistuo-
ja dvi visikai skirtingos kn rys. Pirmosios ries knai vadi-
nami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos. Antrj r sudaro dalykai
ii reikiniai, atsirad moni valia, i j susitarim ir sutari, va-
dinami valstybe"
13
. Gali pasirodyti, kad kno svokos vartojimas
antruoju atveju yra perdm slygikas. Taiau nenuoseklumu Hobbe-
so iuo atveju negalima kaltinti. Teigdamas, kad be kn daugiau
nieko nra, jis turjo galvoje, jog joki kit, iskyrus knikj,
substancij neegzistuoja. Jeigu, pasak Descartes'o, msto siela, tai
Hobbeso pozicij galima ireikti taip: msto knikas mogus. Visi
psichiniai reikiniai, kuriuos Descartes'as vadino mstymu suvoki-
mai, norai, jausmai, Hobbeso poiriu, tra mechaniniai judesiai.
Schematikai Hobbeso koncepcij galima idstyti taip: ,,a) judesys
gali sukelti tik judes ir gali bti sukeltas tik judesio; smons b-
viai sukeliami judesi ir sukelia judesius; b) judesiai ir smons
reikiniai, konkreiai, judesiai ir valios impulsai, yra panas"
14
.
Dar nuosekliau poir, kad egzistuoja tik viena, knika subs-
tancija, idst La Mettrie. Descartes'as sielos neturinius gyvnus
(jo nuomone, j turi tik mogus) laik mainomis, automatais. At-
mets Descartes'o poir, kad mones nuo gyvn skiria tai, kad
pirmieji turi siel, La Mettrie pagrindin savo filosofin veikal pa-
vadino mogus-maina". XX a., kai kibernetikai ir informatikai
pradjo traktuoti smegenis kaip skaiiavimo main, is pavadinimas
vargu ar daug k nustebint, bet XVIII a. jis buvo akiplikas.
Pasak La Mettrie, organizuota materija pasiymi ne vien tsumu,
bet ir vidujai jai bdinga judjimo galia bei jautrumu. poir
jis grindia daugybe empirini gamtotyros duomen. mogaus k-
nas, ra La Mettrie, tai maina, pati usukanti savo spyruok-
les, gyvas aminojo judjimo siknijimas"
15
. Tiesa, tai labai sud-
tinga maina, bet jos sudtingumas kaip tik ir lemia paprastesnms
mainoms nebdingas savybes. Mstymas yra mogaus kno ir pir-
miausia jo smegen savyb ar funkcija. Taigi siela tra tuias o-
13Hobsas T, Pirma filosofijos pagrind dalis. Apie kn//Filosofijos istorijos
chrestomatija: Renesansas, 2. V., 1986. P. 239-240.
l*Tatarkiewjcz W.Historia filosofu. W-wa,^1968. T. 2. S. 76.
15Lametri 2. O. mogus-maina//Lametri . O. Du traktatai. V., 1981. P. 33.
44
dis, neturintis jokios prasms, protingas mogus j gali vaitoti tik
nordamas paymti mstanija ms organizmo dal. Gyvi knai,
tarus, kad jiems bdingas menkiausias judjimo pradas, turi visa,
ko jiems reikia, kad galt judti, justi, mstyti, apgailestauti,
odiu, reiktis tiek fiziniame, tiek nuo jo priklausaniame dorovinia-
me pasaulyje"
16
.^
La Mettrie nuomone, pripainimo, jog organizuota materija turi
judjimo prad, kuris skiria j nuo neorganizuotos, o visi- gyvn
skirtumai priklauso nuo j organizacijos vairovs, utenka substanci-
jos mslei minti. Visatoje egzistuoja tik viena, materiali substancija
ir mogus yra tobuliausia jos dalis. i pozicij pats La Mettrie
vardijo kaip materialistin.
Berkeley'o poiris buvo prieingas. Tiesa, jis irgi man, kad pa-
saulyje egzistuoja tik viena substancija, bet teig, jog ji turi ne ma-
teriali, o dvasin prigimt. Traktate apie mogikojo painimo
principus" (1710) Berkeley's pateikia svari argument, grsdamas
filosofin pozicij, kuri La Mettrie vadina spiritualizmu (lot. spiri-
tus dvasia), o kiti filosofai imaterializmu (arba subjektyviuoju
idealizmu). Berkeley'o argumentai logikai gan nuosekls ir juos
verta atidiau panagrinti ne vien tik kaip tam tikr filosofini pa-
ir pamat, bet ir kaip klasikin filosofins argumentacijos pavyz-
d. Todl daugiausia remsims paties Berkeley'o odiais.
Pirmj Traktato" dal angl mstytojas, bsimasis misionierius
ir vyskupas, kurio vardu Kalifornijoje dabar vadinamas vienas gar-
siausi pasaulio universitet, pradeda taip:
1. Kiekvienam, kuris tiria mogikojo painimo objektus, aki-
vaizdu, kad jie yra arba juslse tikrai spaustos idjos, arba tie, ku-
riuos mes suvokiame stebdami proto aistras ir veiksmus, arba pa-
galiau idjos, kuriamos pasitelkus atmint ir vaizduot jungiant,
skaidant ar tiesiog ireikiant tai, kas buvo i pradi suvokta anks-
iau mintais bdais. Regjimu a susidarau viesos ir spalv, skir-
ting j laipsni bei ri idjas. Lytjimu a suvokiu, pavyzdiui,
kietum ir minktum, ilum ir alt, taip pat judjim ir pasiprie-
inim, ir visus juos daugiau ar maiau kiekybs bei laipsnio po-
iriu. Uosl teikia man kvapus, skonis skonio pojius, klausa
perduoda vis gars ton ir derini vairov. Kadangi skirtingos id-
jos stebimos drauge viena su kita, tai jos ymimos vienu vardu ir
laikomos kokiu nors vienu daiktu. Pavyzdiui, stebimi drauge esan-
tys tam tikra spalva, skonis, kvapas, forma, konsistencija, tai lai-
koma atskiru daiktu ir ymima vardu obuolys. Kiti idj rinkiniai
sudaro akmen, med, knyg ir panaius juntamus daiktus [...]
2. Taiau, greta tos begalins idj ar painimo objekt vairo-
vs, yra ir tai, kas j pasta ar suvokia ^ir atlieka vairius veiks-
mus: norjim, sivaizdavim, prisiminim. Si aktyvi pastanti esyb
yra tai, k a vadinu protu, dvasia, siela arba mano A. iais o-
diais ymiu ne vien i savo idj, bet visikai skirting negu jos
16Ten pat. P. 69.
dalyk, kuriame jos egzistuoja arba (o tai yra tas pat) kuris jas su-
vokia, nes idjos btis yra bti suvokiamai"
17
.
Pasak Berkeley'o, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduots
sukurtos idjos neegzistuoja atskirai nuo proto. Tiesa, mons mano,
jog juntami daiktai, pavyzdiui, namai, kalnai, ups, egzistuoja ne
prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada,
kai mes j nesuvokiame. Taiau jie klysta. Berkeley's samprotauja
madaug taip: kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadi-
nasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba
kad kokia nors dvasia (pavyzdiui, Dievas) j suvokia. Daikto egzis-
tavimas reikia ne k kita, kaip jo suvokim arba suvokimo galimy-
b. Juk bt absurdika teigti, kad kokia nors idja ar pojtis eg-
zistuoja nesuvokiami.
Berkeley'o argumentus schemikai galima pateikti taip:
1. Daiktai yra savybi rinkiniai; kokio nors t savybi pagrindo
knikos substancijos juose velgti nemanoma.
2. Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais (idjo-
mis).
3. Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtin-
gos idjos, egzistuojanios ms prote (sieloje).
7. I to, kas pasakyta, ieina, kad nra jokios kitos substanci-
jos, iskyrus dvasi, arba tai, kas suvokia. Siekdami isamiau pa-
grsti teigin, pripainkime, kad juntamos savybs tai spalva,
forma, judjimas, kvapas, skonis ir pan., t. y. idjos, suvokiamos
juslmis. Akivaizdus prietaravimas bt teigti, es idja gali egzis-
tuoti nesuvokianiame daikte, nes turti idj vadinasi, j suvok-
ti; taigi ten, kur spalva, forma ir panaios savybs egzistuoja, jos
turi bti ir suvokiamos. Todl aiku, kad negali bti nemstanios
t idj substancijos, arba substratam.
8. Bet, pasakysite js, nors idjos paios savaime neegzistuoja at-
skirai nuo proto, vis dlto gali bti jas panai daikt, kuri jos
yra kopijos ar atspindiai ir kurie egzistuoja atskirai nuo proto, ne-
mstanioje substancijoje. Atsakau: idja negali bti panai niek
kit, tik idj; spalva ar forma gali bti panai tik kit spalv
ar form"
18
.
Descartes'as ir kiti filosofai kalba apie neveikli, nejuntani,
materija vadinam substancij, kurios atributais yra tsumas, forma
ir judjimas. Taiau Berkeley's visikai tikras, kad tsumas negali
nei sutapti su materija, nei bti jos savybe, nes tsumas, kaip ir
forma bei judjimas, tra prote egzistuojanios idjos ir todl nei jos
paios, nei j pirmvaizdiai negali egzistuoti nesuvokianioje substan-
cijoje. Taigi pati knikos substancijos svoka yra, pasak Berke-
ley'o, prietaringa, vadinasi, ir beprasmika. Knik substancij n-
17Berklis D. Traktatas apie mogikojo painimo principus. V , 1988.
P. 57-58
18Ten pat. P. 60-61.
46
ra. Yra tik dvasins substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos
protais arba mogikomis sielomis.
35. A neneigiu, rao Berkeley's, kad egzistuoja daiktai,
kuriuos galime painti juslmis arba refleksija. Kad tie daiktai, ku-
riuos matau' savo akimis, lieiu savo rankomis, yra, realiai yra,
tuo a n kiek neabejoju. Vienintelis dalykas, kurio buvim mes
neigiame, yra tas, k filosofai vadina materija, arba knikja subs-
tancija. Ir tuo neigimu nepadaroma jokios alos likusiai monijos
daliai, kuri, drstu pareikti, niekada tos materijos nepasiges"
19
.
Ar i tikrj daikt sutapatinimas su pojiais ir vaizdiniais yra
toks jau nealingas dalykas? Imaterializmo pozicij Berkeley's gina
nuosekliai, bet, kaip gerokai vliau konstatavo kitas angl filosofas
Bertrandas Russellas, nuosekliai samprotaudamas filosofas gali prieiti
keisiausi ivad. Berkeley's yra geriausias pavyzdys: sutapatinus
daiktus su idjomis, pasaulis praranda bet kok pastovum, stabilu-
m. Juk, tarkime, artdami prie daikto, kiekvienu momentu patiria-
me kitokius pojius (vis pirma kinta regimas daikto dydis). Nuo-
sekliai laikantis imaterializmo pozicij, reikt pripainti, kad joki
pastovi daikt pasaulyje nra. Juk nauji pojiai tai, Berkeley'o
poiriu, nauji daiktai.
Ir vis dlto angl filosofo pozicijos negalime vadinti kuriozika.
Ji padar didel tak kai kurioms XIX a. pabaigos ir XX a. pir-
mosios puss filosofinms kryptims, pirmiausia empiriokriticizmui ir
ankstyvajam loginiam empirizmui.
Berkeley's siek rodyti knikos substancijos iliuzikum. Taiau
remiantis panaiais argumentais galima buvo paneigti ne tik kni-
kos, bet ir dvasins substancijos egzistavim. Tai paband padaryti
kitas brit filosofas (kils i kotijos) Dawid Hume (Himas,
1711 1776). Berkeley's teig, kad daiktai tra idj rinkiniai, o Hu-
me' o nuomone, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduots sieja-
m paprast ir sudting idj, sekani viena paskui kit, srautas
ar pluotas.
Taigi XVIII a. substancijos svoka, vaidinusi tok svarb vaidme-
n ankstesnje filosofijoje, buvo gerokai sukompromituota. Tiesa, tai
nereikia, kad vlesni filosofai jos visikai atsisak.
19Ten pat P 76.
47
5. Grynasis protas ir pasaulinis protas
Bties problema yra pagrindin metafizikos problema. Taiau
naujaisiais laikais ji itin glaudiai susipina su painimo analizs ke-
liamomis problemomis. Ties sakant, metafizikos ir epistemologijos
(painimo teorijos) problematika ir anksiau turjo daug ssaj. Ai-
kesniam ios aplinkybs supratimui trukd, matyt, vis pirma tai,
jog epistemologija nebuvo traktuojama kaip' atskira filosofin discip-
lina. Antra, antikos ir vidurami filosofai, vadovaudamiesi bendra
objektyvistine savo epochos filosofijos orientacija, paprastai siek' pa-
alinti i savo filosofijos save, kaip filosofuojant individual subjek-
t. Bties prigimt jie galjo atskleisti tik j paindami, taiau,
uuot analizav painimo proces, jie band nustatyti bties pradus,
velgdami j ne ribotas paintines galimybes turinio mogaus, o
visains btybs vilgsniu. Geriausiu atveju jie pripaindavo, kad
bties prigimtis gali bti atskleista ne pojiais, o tik protu, ir
nagrindavo, k galima painti protu. Taiau paios proto svokos
ie mstytojai i esms kritikai neanalizavo. Todl jie nesugebjo
velgti proto, ypa grynojo, apriorinio, t. y. nesiremianio jusliniu
patyrimu, proto ir painimo objekto tikrojo santykio.
i ankstesniosios filosofijos ypatyb XVIII a. vokiei filosofas,
Karaliauiaus universiteto profesorius ir rektorius Immanuel Kant
(Kantas, 17241804) jau laiko principine jos yda. Gamtos mokslai
naujaisiais laikais padar enkli paang. Pasak Kanto, ji buvo ga-
lima todl, kad gamtininkai suprato, jog protas gamtoje velgia tik
tai, k jis pats sukuria pagal savo plan, ir gamtoje reikia iekoti
to, k protas j nea. Protas turi eiti priekyje ir versti gamt at-
sakyti jo klausimus. Tik musi remtis ia nuostata, ilgai klaidio-
jusi gamtotyra eng tikrj mokslo keli.
M e t a f i z i k a i visai izoliuotam spekuliatyviam
(abstrakiam E.N.) painimui protu, kuris perdm ikyla vir pa-
tyrimu gyt ini, btent painimui vien tik svokomis (bet j ne-
taikant stebiniams, kaip matematikoje), kurioje tad protas turi
bti savo mokiniu, likimas iki iol dar nebuvo toks palankus, kad ji
galt engti tikrj mokslo keli, nors ji senesn u visus kitus
mokslus ir ilikt, jei net visi kiti mokslai atsidurt visa naikinan-
io barbarikumo prarajoje. [...]
A manyiau, jog matematikos ir gamtos mokslo, kurie dl stai-
ga juose vykusios revoliucijos tapo tuo, kuo jie dabar yra, pavyz-
dys pakankamai spdingas, kad susimstytume dl mstymo bdo
pakitimo, kuris jiems buvo toks naudingas, esms, ir bent pabandy-
tume jais 'sekti, kiek leidia j , kaip painim protu, panaumas
metafizik. Iki iol buvo manoma, kad visos ms inios turi prisi-
derinti prie objekt. Taiau, darant toki prielaid, visi bandymai
apriorikai svokomis nustatyti k nors apie objektus, kas iplst
ms inias, baigdavosi neskmingai. Todl derjo kart pamginti,
48
ar metafizikos udavinio mums nepavykt isprsti skmingiau, jei
manysime, kad objektai turi prisiderinti prie ms painimo tai
jau geriau dera su j apriorinio painimo, kuris kai k apie objek-
tus turi nustatyti anksiau, negu jie mums duoti, galimybs reikala-
vimu"
20
.
Grynojo proto kritikoje" (1781) savo pagrindiniame teorins
filosofijos veikale Kantas nuolat pabria, kad daiktuose a priori
pastame tik tai, k patys juos dedame"
21
.
A priori, kaip jau minjome, lotynikai reikia i pat pradi",
o Kantas, vartodamas i iraik, turi galvoje iki patyrimo", ne-
priklausomai nuo (konkretaus) patyrimo".
Apriorinio btino ir visuotinio painimo pagrindas yra vadi-
namosios apriorins painimo formos (aprioriniai vaizdiniai ir aprio-
rins svokos), kurios nuodugniau gvildenamos III skyriuje. Svarbu
pabrti tik tai, kad prieingai negu Berkeley' s, Kantas mano, jog
daiktai (objektai) egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar juos suvokia-
me, ar ne. Taiau, jo nuomone, kiekvien objekt galima ir reikia
traktuoti dvejopai: kaip ms pastam reikin ir kaip daikt pat
savaime Pirmuoju atveju tiek iorini objekt stebjimas, tiek sie-
los savistaba mums iuos objektus atvaizduoja erdvje ir laike taip,
kaip jie veikia ms jutimus, t. y. kaip jie r e i k i a s i"
22
.
Kartu Kantas pabria, kad reikiniai, apie kuriuos jis kalba, nra
regimyb: reikinyje objektai ir tos j savybs, kurias jiems priski-
riame remdamiesi apriorinmis painimo formomis, visada yra ka-
kas, kas tikrai duota. Taiau ios savybs priklauso nuo painimo
subjekto ypatybi, jam bdingo painimo bdo ir todl reikinius
kaip painimo objektus reikia grietai skirti nuo daikt pai savai-
me. Reikiniai yra galimo patyrimo objektai, ir todl jie pains, o
apie kai kuriuos i j mes galime turti netgi visikai patikimas ap-
riorines inias. Tuo tarpu daiktai patys savaime, nors ir yra tikri,
lieka nepainti, nes, bdami anapus galimo patyrimo, jie yra ir
anapus painimo. Tiesa, jie gali bti mstomi (jei mes apie juos
kalbame, vadinasi, juos mstome), bet j uk ne kiekvienas mstymas
yra painimas.
Reikinius Kantas vadina fenomenais, o daiktus paius savaime
- noumenais. Reikinius galima traktuoti kaip daiktus mums, o
daiktai patys savaime yra nepainus j pagrindas.
Siekdamas veikti ankstesns metafizikos dogmatikum, Grynojo
proto kritikoje" Kantas nuodugniai nagrinja painimo subjekto ir
objekto santyk. Bet apie kok painimo subjekt jis kalba? Descar-
tes' ui ar Berkeley' ui akivaizdu, kad pasta individualus mogus,
tiksliau, jo siela. Taiau tas painimo subjektas, apie kur kalba
Kantas, nra individualus mogus, nes subjektas pasta objektus,
remdamasis apriorinmis painimo formomis, kurios bendros visiems
20Kantas I. Grynojo proto kritika V., 1982 P 38-40
2lTen pat P 41
22Ten pat P 94.
49
monms. Apriorins painimo formos, ar tai but erdvs ir laiko
vaizdiniai, ar prieastingumo ir btinumo svokos, yra ne individu-
alios, o visuotins, todl Kanto grynasis protas, t. y. toks protas,
kuriame gldi aprioriniai kokio nors dalyko beslygiko painimo
principai"
2
*, turi bti laikomas ne individualiu, o bendru, riniu,
monijos protu.
Ar Kantas teisingai nusak tokio proto prigimt? klausim
kitas ymus vokiei filosofas, Heidelbergo ir Berlyno universitet
profesorius Georg Hegel (Hgelis, 17701831) atsako neigiamai. Pa-
sak jo, ms mstymas priklauso nuo antasmeninio proto raidos,
apie kuri Kantas nieko nekalba. T raid galime velgti ne tik
painimo, bet ir religijos, teiss, valstybs istorijoje. Jai bdinga vi-
din logika, ji btina. Proto pltra neino joki klii, netgi geo-
grafini istorijos vyksmo btinumas reikiasi ir tuo, kad skirtingu
laiku skirtingos tautos atlieka istorijos joms skirtus udavinius. Tai-
gi mes turime kalbti apie pasaulin prot, kurio pltra lemia logi-
kai btin ir tiksling vis mogikosios veiklos istorij. Anot Hge-
lio, vienintel mintis, kuri atsinea filosofija, yra ta paprasta pro-
to mintis, kad pasaulyje viepatauja protas, todl ir pasaulin istori-
ja vyko protingai"
24
.
Pasaulinio proto pltra tai vis pirma login sklaida idj,
kuri gyvendinimo instrumentas yra konkrets mstytojai, religiniai
ar politiniai veikjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovs
pagrindas, jis persmelkia j vis. Jau senovs filosofai, konkreiai
Anaksagoras, teig, kad protas, nous, valdo ir tvarko pasaul. Hge-
lis i mint ireikia taip: Pasaulyje yra protas; tai sakydamas a
turiu galvoje, kad protas yra pasaulio siela, vis laik yra jame,
yra jo vidin (imanentin) esm, jo pati tikriausia vidin prigimtis,
jo visuotinumas"
25
. Daikt bt lemia j rin priklausomyb, j
esm, taigi ne juslmis suvokiama ior, o mstoma vidin j pri-
gimtis, turinti ideal pobd. Todl btent mstymas yra bties
pagrindas, jis sutampa su btimi ir yra tiek iorini daikt, tiek vi-
suotin dvasikumo substancija.
Substancija Berkeley's laik mogaus siel. Bet juk ir jis, ir Des-
cartes'as aikiai teigia, jog siela priklauso nuo Dievo. Berkeley's,
Hgelio poiriu, padaro paang, palyginti su Descartes'u, nes jis
pripasta, kad sukurtame pasaulyje tra viena substancija. Taiau
jis klysta, manydamas, kad substancija gali nuo ko nors priklausyti.
Substancija pagal pat savo apibrim turi bti absoliuti, t. y. nuo
nieko nepriklausyti. Kadangi akivaizdu, jog ji yra dvasins prigim-
ties (remiantis inertika, pasyvia materija, negalima paaikinti
dvasios judjimo), tai vienintele substancija gali bti tik pasaulinis
protas.
Hgelio pasaulinis protas, kur jis dar vadina (ikeldamas pirm
viet kitus ios svokos aspektus) pasauline dvasia, absoliutine idja
ar tiesiog Absoliutu, i t ikrj yra filosofin ir login Dievo abst
rakcija. Toje abstrakcijoje nunyksta bent dalis Dievo kaip asmens
bruo ir lieka i esms vien protas, mstymas, pastantis ir tuo
pat metu kuriantis pasaul. Anapus to proto nieko nra, net ir
Kanto daikt pai savaime. Hgelis tiesiai sako: itas protas sa\o-
konkreiausiu pavidalu yra Dievas. Dievas valdo pasaul, o jo valdy-
-mo turinys, jo plano realizavimas yra pasaulin istorija Filosofija
nori suprasti it plan, kadangi tik tai, kas juo remiantis gyven-
dinta, yra tikrovika, o kas jo neatitinka, yra tik supuvusi egzisten-
cija"
26
.
Kaip krikioni Dievas egzistuoja trijuose asmenyse, taip ir H-
gelio filosofijoje yra trys absoliutins idjos bties formos. Tiesa
0
h-
gelika i form samprata labai skiriasi nuo krikionikosios ven-
tosios Trejybs sampratos (dl ios ir kit prieasi oficialiosios
krikionybs poiris Hgelio filosofij buvo neigiamas). Ortodok-
siku krikioniku poiriu, Dievas kaip absoliuiai tobula esyb,
aiku, nesivysto (vystytis gali tik tai, kam ko nors stinga iki tobu-
lumo). Tuo tarpu Hgelio absoliutins idjos pavidalai yra btent
jos pltots formos.
Pirmoji i j yra grynojo mstymo karalyste kurioj e absoliutin
idja pltojasi, Hgelio odiais tariant, savo prieglobstyje", gryno
jo mstymo stichijoje" arba, kitaip tariant, logikoje Logikoje abso
litin idja atskleidia savo turin viena su kita susijusi logini
kategorij sistema. ias kategorijas Hgelis traktuoja kaip metafizi-
nius Dievo apibrimus. Todl jau logika yra pavaizdavimas Dievo,
koks jis yra savo aminoje esmje iki gamtos ir bet kokios baigtins
dvasios sukrimo"
27
. Kitaip tariant, Hgelio logikos vaizduojamas
Dievas yra Dievas Tvas.
Antroji absoliutins idjos raidos forma yra gamta kaip idjos ki-
tabt. Absoliutin idja siknija gamtoje panaiai kaip Dievas si-
knija Kristuje. Virsdama gamta, absoliutin idja sudaiktina save,
nutolsta nuo savo tikrosios esms ir gyja baigtini kn pavidal.
Dievas sukr gamt, kad joje galt atsirasti mogus, o kartu
-su juo ir mogikoji dvasia. Btent per mogaus veikl pasaulin
dvasia realizuoja didj tiksl savs painim. Todl treioji ir
paskutin absoliuios idjos forma (bent i dalies atitinkanti krik-
ionikj ventj Dvasi) yra Dvasia, kuri idja grta i savo
gamtikosios tremties, praddama istorin raid. Siekdama painti
save, ji panaudoja daugyb moni kart (kol pasiekia Hgelio kar-
t), bet tas didysis savs painimo (saviinos) tikslas pateisina visas
ilaidas ir visas priemones.
Tris absoliutins idjos raidos formas atitinka trys pagrindiniai
Hgelio filosofijos skyriai. Idjos pltot grynojo mstymo stichijoje"
51
nagrinja, kaip minjome, logika, idjos pltr gamtoje gamtos fi-
losofija, idjos istorin raid dvasios filosofija.
Hgelio filosofin sistema, kurios tikslas atskleisti visus pasauli-
nio proto loginius, gamtinius ir istorinius pltros aspektus, yra gran-
diozin. Tokio miliniko projekto nei iki jo, nei po jo niekas ne-
band realizuoti. Bet didiausi tak vlesnei minties pltrai padar
jo Dvasios filosofija, kurioje Hgelis siekia parodyti, kaip prajusi
subjektyvios dvasios" (nagrinjamos antropologiniu, fenomenologiniu
ir psichologiniu aspektu) r objektyvios dvasios" (teis, moral, vi-
suomen ir valstyb) raidos etapus, absoliutin idja absoliuios
dvasios" stadijoje (menas, religija, filosofija) gal gale atskleidia sa-
vo evoliucijos turin ir esm. Per daug nesikuklindamas Hgelis tei-
gia, kad btent jo, Hgelio, filosofijoje absoliutin idja galiausiai
atpasta save ir tuo jos raida baigiasi.
Nors XIX ir XX a. filosofai isak daugyb priekait Hgelio fi-
losofyal, kaltindami j vis pirma tuo, kad jis mistifikuoja real is-
torin moni mstymo ir veiklos proces, sprausdamas savo sche-
mos Prokrusto lov, Hgelio megalomanij bent i dalies galima pa-
teisinti. Juo i tikrj baigsi pltra, bet ne absoliutins idjos", o
klasikins filosofijos.
Klasikin filosofija (ypa Hgelis) rmsi beribiu tikjimu proto
galiomis, Grio, Groio ir Tiesos vienovs principu, svarb vaidmen
joje vaidino perimamumas, intelektualin tradicija. Todl ir spren-
diant bties problem, visoje klasikinje filosofijoje nuo Platono
iki Hgelio, nepaisant visos ms nagrint mstytoj pair
vairovs, i esms buvo sutariama dl metafizikos problematikos ir
bendriausi jos nagrinjimo metod. Vlesnje (vadinamojoje iuo-
laikinje") filosofijoje tokio sutarimo jau pasigendama.
d. Bties problema iuolaikinje filosofijoje
Bties problemos traktuot dabartinje, t. y. pohegelinje, filosofi-
joje galsime aptarti tik labai glaustai. Reikia ikart pasakyti, kad
daugelis iuolaikini filosof tradicin metafizik, kurioje i proble-
ma buvo gvildenama, iri kritikai. Su pozityvistiniu poiriu
metafizik susipainsime IV skyriuje, nagrindami mokslo ir metafizi-
kos santykio bei sveikos klausim. O dabar pairkime, kaip iro-
nikai savo veikale Anapus grio ir blogio" metafizik vertina vo-
kiei filosofas Friedrich Nietzsch (Ny, 1844-1900), nors j pat
vliau M. Heideggeris pavadins paskutiniuoju metafiziku".
Kaip g a l t kakas atsirasti i savo prieybs? Pavyz-
diui, tiesa i suklydimo? Arba tiesos valia i apgauls valios? Arba
pasiaukojimas i savanaudikumo? Arba saulta iminiaus ira i
godumo? Ne, tai nemanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys ar-
ba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turti kit, s a v o
kilm. J nemanoma kildinti i io niekingo, nepastovaus, pilno pa-
gund ir apgauls pasaulio, i ios iliuzij ir geiduli maiaties.
52
Prieingai, j altinis bties gelm, aminyb, neregimas Dievas,
daiktas pats savaime": i a , o ne kur kitur slypi j pagrindas!"
Toks samprotavimo bdas tipikas prietaras: i jo galima at-
painti vis laik metafizikus. Toks vertinimas yra vis j logini
procedr prielaida; remdamiesi iuo tikjimu", jie bando pasiekti
inojim", kur galop ikilmingai paskelbia tiesa". [...]
Visi jie dedasi prij prie savo ivad remdamiesi alta, gryna,
dievikai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie,
bdami nenuovokesni ir siningesni, kalba apie inspiracij"). I
tikrj filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto ianksti-
n tez. atsitiktin mint, kvpim", abstrakiai suformuluot, i-
grynint slapt trokim; visi jie advokatai, tik nenori bti taip va-
dinami. Daniausiai jie tik gudriai gina tiesomis" vadinamus savo
prietarus..."
28
Nietzsches poiriu, btis tai ne atomai, idjos ar pasaulinis
protas, o stichikas tapsmas, tiek mogui, tiek visai gyvajai gamtai
bdingas siekimas tvirtinti save, galios valia", aprpianti ir ins-
tinkt, ir energij, ir aistr, ir netramdom nor valdyti ir viepa-
tauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra galios valia" (ar va-
lia viepatauti"), o ne altos ir bejausms metafizik abstrakcijos, ir
yra tikroji btis.
Tokia bties samprata reikalauja, aiku, radikaliai pakeisti pir-
mosios filosofijos" orientacij, i metafizikos ji virsta gyvenimo fi-
losofija, kurioje glaudiai susipina ir religins pranaysts, dedamos
Zaratustros lpas (tai taip Zaratustra kalbjo-"), ir koncepcijos,
kurias savo knygoje Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" pltojo vokie-
i filosofas Arthur Schopenhauer (openhaueris, 17881860), ir so-
cialdarvinizmo idjos. Nietzsche (kaip ir dan filosofas S0ren Kierke-
gaard (Kirkegoras, 18131855)) keiia ir klasikinei filosofijai bding
racional filosofavimo stili. Jo buvusio klasikins filologijos pro-
fesoriaus Bazelio universitete darbai, tai poezija proza, o kai ka-
da ir tikra poezija.
To negalima pasakyti apie kit pohegelin filosof, tolesnei filoso-
fijos raidai padarius ne maesn tak negu Nietzsche , Edmund
Husserl (Huserlis, 18591938). Getingeno ir Freiburgo filosofijos pro-
fesoriaus darbai daug akademikesni ir artimesni klasikinei, pirmiau-
sia Descartes'o tradicijai. Jam labiau rpi ne mog neanti dina-
mika gyvenimo srov, o mokslo ini pagrindimo problema, jam,
kaip buvusiam matematikui, XIX-XX a. sandroje prasidjusios
mokslo krizs akivaizdoje atrodanti kur kas aktualesn. Uuot kalb-
js apie bties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis
mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu
mokslu apie smons fenomenus fenomenologija. Siekiant tok
moksl sukurti, btina apvalyti smon nuo vis psichologini, em-
pirini apna, nuo prastini natralistini smons nuostat pa-
28
Nye F. Anapus grio ir blogio//Ny F Rinktiniai ratai V , 1991
P 319-322
saulio atvilgiu, nuo polinkio nuolat k nors teigti. Tokio smons
apvalymo, jos redukcijos rezultatas yra gryna smons struktra
intencionalumas, nukreiptumas daikt.
Grynoji smon, pasak Husserlio, - tai intencionali akt igyve-
nimas. Fenomenologijos tikslas yra grynosios smons sraut strukt-
ruojani, artikuliuojani esmi" atskleidimas. Tiesa, Husserlio es-
mi statusas gerokai skiriasi nuo Platono esmi statuso: Platono es-
ms (idjos) yra tikrosios bties elementai, o Husserlio esms tra
reikms, apie kuri real egzistavim nra pagrindo kalbti.
Grynosios smons analizs problemos, gvildenamos Grynosios
fenomenologijos ir fenomenologins filosofijos idjose" (1913), atrodo
labai tolimos nuo Nietzsches gyvenimo filosofijos problem. Taiau
iekodamas tvirt mokslo pagrind ir nuolat modifikuodamas savo
filosofines pairas, Husserlis gal gale ikelia gyvenimo pasaulio"
(Lebenswelt) idj ir suartja su gyvenimo filosofija. Vliau mokslo
krizs veikim
29
Husserlis sieja su radikaliu filosof poskiu gyveni-
mo pasaulio akivaizdybi tyrimo link. Pasak Husserlio, gyvenimo
pasaulis, kuris sutampa su mogikojo kasdienio patyrimo pasauliu,
fenomenologui ikyla kaip universalus horizontas, kaip judrus, pri-
klausantis nuo besikeiiani smons intencij, mokslinio, metodinio
mstymo akt fonas. Todl moksl pagrindu reikia laikyti ne logi-
k, o fenomenologin gyvenimo pasaulio struktr tyrim.
I gyveninio filosofijos ir fenomenologijos iaugo viena rykiausi
XX a. filosofijos srovi egzistencijos filosofija. Kalbant apie jos
pirmtakus, greta Nietzsches, Husserlio ir Kierkegaardo, reikt pami-
nti ir daug anksiau gyvenusius mstytojus XVII a. prancz fi-
losof Blaise Pascal (Paskalis, 1623-1662) ir IV a. filosof ir teolo-
g v. Augustin.
ymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai tai vokiei
mstytojai Martin Heidegger (Haidegeris, 18891976), Karl Jaspers
(Jaspersas, 18831969) ir prancz filosofas Jean Paul Sartre (Sart-
ras, 19051980). Tarp j pair yra enkli skirtum. Antai
1946 m. raytame laike Heideggeris ivis bando atsiriboti nuo to,
kas paprastai vadinama egzistencializmu
30
. Vlesn Heideggerio filo-
sofija ities gan savita, nors, ms manymu, ginyti jo ry su
ankstyvuoju jo veikalu Btis ir laikas" (1927), laikytu egzistencia-
lizmo biblija, bt sunkoka.
Egzistencijos filosofija modifikavo tradicin bties samprat ir pa-
i bties problem. Taiau i pradi, matyt, verta priminti, kad
dauguma metafizik siek atskleisti tikrj bties prigimt, manyda-
mi, kad j udavinys nustatyti aminus ir nekintamus daikt
pradus, j esm. pasaul jie velg beaistriu vilgsniu, ^bdami si-
tikin, jog aistros, emocijos tik temdo mstytojo prot. mogikosios
egzistencijos ypatybi jie i esms netyrinjo: kalbdami apie bt,
jie paprastai turjo galvoje objektyvi realyb. Dekartikasis poskis
i situacij pakeit tik i dalies. Subjektyvistin nauj j laik filo-
sofijos orientacija pasireik daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu
taku tapo subjektas. Bet subjekt' objektas domino daugiau negu
jis pats, subjektas. Hgelio filosofijoje subjektas, regis, visikai smo-
ningai siekia painti save. Taiau sutapatins subjekt su absoliuia
idja, Hgelis perdm j suobjektyvino, pavert nuo individualaus
mogaus nepriklausoma jga, kuriai individas norom nenorom turi
paklusti.
Pohegelinje filosofijoje vyksta radikalesnis, palyginti su dekarti-
kuoju, poskis, kuris paprastai vadinamas antropologiniu; filosofo
pradiniu taku tampa ne abstraktus subjektas, o individualus mo-
gus, ir iam individui parpsta jo individuali btis. Nepagrsta bt
teigti, kad i perorientacija apima vis naujausij filosofij, bet eg-
zistencializme ji krinta akis.
ios srovs filosofai iorin tikrov (ypa socialin) prieina indi-
vidui ir suvokia j kaip grsm jo subj ektyvumui, jo trapiai indivi-
dualybei. Jie iri juos supant pasaul ne altu tyrintojo vilg-
snii jie j igyvena.
mogikoji egzistencija ioje filosofijoje paprastai traktuojama
kaip tarpin grandis, jungianti anapus mogaus esani transcenden-
tin (lot. transcendere perengti) bt su kasdieniame gyvenime
besikepurnjanio nuasmeninto mogaus pasauliu. Priklausomai nuo
to, k nukreipta mogikoji egzistencija kasdienybs pasaul ar
transcendentin bt, galima kalbti apie du skirtingus mogaus eg-
zistavimo bdus netikrj ir tikrj . Netikrasis, neautentikas eg-
zistencijos bdas reikia mogaus nuskendim daikt pasaulyje, kai
kitus mones ir pat save mogus i esms traktuoja daiktikai, ver-
tindamas mones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdiui, ma-
terialiems, tikslams pasiekti. Toks egzistavimo bdas reikia mogaus
susvetimjim, suvidutinjim, savojo A praradim, itirpim susi-
klosiusiose visuomens struktrose, savs sulyginim su empirinio
pasaulio daiktais.
Tikroji, autentika egzistencija- reikia orientacij transcendentin
bt, esani u kasdienybs sferos rib. Tai bandymas atgauti kas-
dienybje prarast mogikj esm, savo vidin laisv, pakilti vir
daikt pasaulio. Tai atsivrimas jauiai, kurios sargu, pasak Heidegge-
rio, mogus paauktas bti. mogus atsiveria biai, patirdamas
baim, virpul, siaub, skausm, kani, nevilt, atsidrs mirties
akivaizdoje. Toki igyvenim, kuriems egzistencijos filosofai teikia
ne psichologin, o metafizin prasm, metu mogus praregi, jam at-
siveria bties bedugn, tai sukreia j ir padeda isivaduoti i vis
labiau gramzdinanio j kasdieni nereikming rpesi lino.
Neautentik bt, nuskendim daikt pasaulyje beveik visi egzis-
tencijos filosofai traktuoja panaiai. Kiek labiau skiriasi j autenti-
kos egzistencijos samprata. Transcendentin bt, kuri turi orien-
55
tuotis autentikas, savojo A neprarads mogus, Jaspersas tapatina
su Dievu.
Dievas yra btis, knai visikai atsiduodamas pradedu autenti-
kai egzistuoti. Kad ir kam atsiduoiau pasaulyje, netgi aukodamas
savo gyvybe, visa padeda man prisilytti Dievo; nuolat esu paval-
dus Dievo valiai, nuolat ibandomas. Atsiduodamas aklai, mogus
nemstydamas tarnauja jgai, kuri ikyla vir jo kaip brutalus fak-
tas ir tamsi stichija; nekeldamas klausim, neregdamas ir nemsty-
damas, jis veikiausiai tarnauja tonui".
Atsiduodant pasauliui, kuris yra btina atsidavimo Dievui slyga,
prabunda autentikoji savastis, kartu siaknijanti tame, kam ji atsi-
duoda. Taiau jeigu visa empirin btis susilieja su tikrove, eima,
tauta, profesija, valstybe, t. y. su pasauliu, ir jeigu pasaulis praran-
da prasme, tada neviltis nieko akivaizdoje gali bti veikta tik kiek-
vienai konkreiai pasaulio apraikai prieprieinus ryting savitaig,
besiremiani Dievu ir esania akis ak su Dievo btimi. Tik atsi-
duodama Dievui, o ne pasauliui, savastis atranda save ir, pasinerda-
ma laisv, sitvirtina pasaulyje"
31
.
Nereligins egzistencijos filosofijos pakraipos alininkai autentik
mogikj egzistencij supranta tiesiog kaip mogikj laisv, prie-
inam sudaiktintam pasauliui, kuriame viepatauja btinumas. Lais-
vas mogus privalo pripainti ir kit moni laisv, suvokti, jog
kaip asmenyb jis -nra supaniotas determi nacijos ryiais, viepatau-
janiais daikt pasaulyje. Ties sakant, mogus, pasak Sartre'o, yra
pasmerktas laisvei" jis gali jos atsisakyti tik nustodamas bti
autentiku mogumi, paiu savimi, asmenybe. Autentikai egzistuo-
jantis mogus yra laisvas ir atviras, nes jis nuolat kuria pats save,
priimdamas sprendimus, u kuriuos atsakingas tik pats, tos atsa-
komybs jis negali suversti nei visuomenei, nei istorijai, nei kam ki-
tam.
Heideggeris, iekodamas bties tiesos", teigia, jog siekdamas
veikti netikrj egzistavimo bd, mogus turi grti prie istorijoje
nerealizuot galimybi, prie ikisokratins Graikijos kultros. Toks
grimas galimas, nes umirta" btis dar gyva kalboje, kuri yra
tikrieji bties namai". Si 'atskleidianti bties ties" kalba gyva
vis pirma poet kriniuose, ir todl vlyvuoju krybos periodu
Heideggeris daug dmesio skiria F. Holderlino, R. M. Rilks ir kit
poet krybai, kurioje es tiesos apie bt daugiau negu visoje tra-
dicinje metafizikoje. Kalba, ypa meno kalba, yra tas bties prie-
globstis, kuriame mogus gal gale pasijunta saugus ir ramus.
Kalba, sako Heideggeris, vis dar slepia nuo ms savo es-
m kad ji yra bties tiesos namai. [...]
Taiau, jeigu mogus privalo dar syk priartti prie bties, i
pradi jis turi imokti egzistuoti tame, kas neisakoma. Jis turi
tuo pat metu painti tiek vieo gyvenimo viliones, tiek privaios eg-
zistencijos bejgikum. Prie praddamas kalbti, mogus vl turi
3lJaspersas K Filosofijos vadas V , 1989 P 101-102
56
leistis ukalbinamas paios bties rizikuodamas, kad, taip ukalbin-
tas, jis pats gali pasakyti labai nedaug ir tik protarpiais. Tik taip
odiui bus grinta jo esmingoji vert, o mogui gyvenimo prie-
globstis bties tiesoje"
32
.
mogus gyvena kalbos kaip bties nam prieglobstyje, o msty-
tojai ir poetai yra, pasak Heideggerio, bties atvert subrandinantys
io prieglobsio sargai. Isisakydami jie duoda biai kalb ir isau-
go bt kalboje.
Taigi viena tradicins bties problemos transformacijos XX a. fi-
losofijoje linija yra aiki, uuot nagrinjus daikt pradus, gvilden-
ti paios mogikosios bties prasm, mogaus santyk su btimi.
Antra linija, kaip ir pirmoji, kyla i tradicins metafizikos kritikos,
turi i dalies tas paias itakas (vis pirma Husserl), bet veda visai
kit pus. Bties teorij filosofai, judj ia kryptimi, ir vis pir-
ma Wittgensteinas, supranta kaip login ontologij, siekiani
XIX a. antrojoje pusje ir XX a. itobulintomis logikos priemonmis
nustatyti login daiktikosios bties struktr.
Kadaise buvo manoma, kad logikos dsniai yra bendriausi bties
dsniai (tokios nuomons laiksi i esms dar Hgelis, nors jo logi-
kos samprata labai skyrsi tiek nuo aristotelikos, tiek nuo iuolaiki-
ns). XX a. logika imta laikyti mokslu apie leistinus samprotavimo
bdus, j pradta traktuoti kaip kalbos analizs priemon. Ir btent
i kalbos logins struktros savo Loginiame filosofiniame traktate"
(1921) Wittgensteinas bando ivesti pasaulio login struktr. Hei-
deggeris vadino kalb bties namais", o Wittgensteinui kalba buvo
veikiau bties veidrodis, kuriame atsispindi pasaul sudarani fakt
santykiai.
Pagrindines savo logins ontologijos tezes Wittgensteinas idsto
jau paioje Traktato" pradioje:
, 1. Pasaulis yra viskas, kas yra faktas.
1.1. Pasaulis yra fakt, o ne daikt visuma.
1.11. Pasaul apibria faktai ir tai, jog tai yra visi faktai"
33
.
Visas Traktatas" yra skirtas i tezi pltotei remiantis minti-
mi, kad teiginiai yra fakt vaizdai ir kad fakt struktr atitinka
juos vaizduojani teigini login struktra, t. y. loginiai termin
santykiai. Kitaip tariant, kalbos (tiksliau, loginiu poiriu idealios
kalbos) struktr Wittgensteinas projektuoja pasaul, remdamasis
prielaida, kad kalbos ribos yra ir pasaulio ribos.
Descartes'as pasakyt, kad tai, ko negalima rodyti, neegzistuoja.
Wittgensteino poiriu, neegzistuoja tai, ko negalima aikiai ireikti.
O ireikti aikiai, vadinasi, ireikti tokiais teiginiais, kuriuos gali-
ma iskaidyti paprasiausius, atomarinius teiginius, sudarytus tik i
tikrini vard ir predikat (poymi). i elementari teigini vaiz-
duojami faktai, kitaip tariant, atomariniai faktai, yra, pasak Witt-
^Heidegeris M. Apie humanizm//Grio kontrai. V., 1989. P. 228.
33Wittgenstcin L. Tractatus Logico-Philosophicus. London, 1922. T. 1.
gensteino, vienintel ontologin realyb visa kita tra t ik t oki
fakt konstrukcijos.
Wittgensteino Loginiame filosofiniame traktate" idstytas pai-
ras inspiravo B. Russello tyrinjimai logikos ir matematikos filosofi-
jos srityse, nors vliau pats Russellas pripaino Wittgensteino inte-
lektualin pranaum. XX a^ pradioje j abiej pltota filosofija va-
dinama loginiu atomizmu. Si filosofija, kurios abu mstytojai vliau
atsisak, dav pradi labai svarbiai XX a. filosofijos krypiai -
analitinei filosofijai, apimaniai ir login atomizm, ir login empiriz-
ma, ir vadinamj lingvistin filosofija, kurios pagrindu tapo Witt-
gensteino vlyvosios filosofins idjos, idstytos jau po jo mirties i-
leistuose Filosofiniuose tyrinjimuose" (1953). Taiau ie tyrinjimai
ved ne nauj logins ontologijos idj link, o nauj poir j kal-
b ir jos funkcijas. iam naujam poiriui bdinga tai, jog kalb
irima ne kaip pasaulio veidrod, o kaip moni bendravimo,
komunikacijos instrument. Evoliucionuojant analitinei filosofijai, ji i
logins ontologijos ir ja paremtos mokslo filosofijos virto vis pirma
kalbos filosofija. ios krypties filosofai daugiausia dmesio skyr
problemoms, kuri, - kad ir domi ir svarbi, - mes ia nenagri-
nsime: jos, grietai kalbant, nra ontologins.
58
III. Determinizmo problema
1. Chaosas ir kosmosas
Determinizmo problem labai glaustai galima suformuluoti taip:
ar egzistuoja grieta, nekintama ir visuotin pasaulio reikini tvar-
ka ir. jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobdis? Gvildenant i
problem, kyla daug domi klausim: ar pasaulio tvarka yra pro-
tinga ir tikslinga, ar ne? ar ji beslygikai btina, ar ne?
Pradin pasaulio bsen mitas apibdina kaip chaos. Graik
mitologijoje chaosas traktuojamas kaip tamsi, iojjanti bedugn, ko-
kybikai nediferencijuota (nesuskaldyta) btis, vairi prad ir daik-
t, neatskirt vienas nuo kito, samplaika. Ilgainiui i chaoso atsi-
randa absoliuti jo prieyb kosmosas. Jam bdinga apibrta
daikt ir reikini tvarka, darna ir grois. Kosmoso atsiradimo i
chaoso prieastis vairi taut mitai aikina skirtingai, bet pati kos-
moso ir chaoso priepriea mitologinei smonei labai bdinga.
Kalbdami apie pasaulio tvark, dabar daniausiai turime galvoje
gamtos tvark. Ji mums atrodo grietesn ir pastovesn u socialin,
visuomens tvark. Filosofijos istorijoje netrko mstytoj, tikinusi,
kad gamtos tvarka tvirta ir nekintama, ir tuo pat metu ginijusi,
kad egzistuoja visuomens dsniai. Todl daug kam atrodo, kad
gamtos tvarkos idja yra pamatin, pirmin, o visuomens tvarkos
ivestin, antrin. Taiau irint istorikai, pradinis takas buvo
ne tiek gamtos, kiek socialin tvarka. Tai, k mes, lietuviai, vadina-
me dsniu pastoviu, reguliariu sryiu tarp reikini, i pra-
di buvo suprantama kaip norma, reguliuojanti moni santykius,
norma, tapatinama su dorovs principu arba valstybje galiojaniu
statymu.
Dabartinje lietuvi kalboje (gamtos) dsnis yra aikiai skiriamas
nuo (valstybje galiojanio) statymo. Bet is skyrimas ms kalboje
atsirado tik XX a. Dsnio termin lietuvi kalb ved berods
prof. Zigmas emaitis, siekdamas atskirti gamtos tvark nuo sociali-
ns tvarkos. Anksiau lietuvi autoriai ra apie gamtos staty-
mus", o kitose, senesnes rato ir mokslins terminijos tradicijas tu-
riniose kalbose tiek socialin, tiek gamtos tvarka nusakoma vienu ir
tuo paiu odiu: law - anglikai, Gesetz vokikai, prawo - len-
kikai. Si aplinkyb liudija, kad kadaise gamtos ir visuomens tvar-
kos prieprieos nebta. Kadangi statymai grietai ir tiksliai formu-
lavo valdovo ar tautos vali ir buvo vieai skelbiami, tai statymo
idja senovs mogui buvo aikesn negu gamtos reikini reguliaru-
mo idja. inoma, gamtos reikini pastoviu sryiu mons rmsi
vis laik, taip pat ir iki valstybs bei statym atsiradimo, bet to
aikiai nepakako bendrai tvarkos idjai suformuluoti. mogus i pra-
di turjo tapti statym vykdytoju, kad galt prieiti ivados, kad
59
ne tik jis, bet ir visas pasaulis turi paklusti tam tikroms normoms,
statymams arba dsniams.
Kadangi pasaulio tvarkos idjos pagrindas buvo teiss normomis,
statymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natralu, kad
pasaulio tvarka taip pat buvo siejama su teisingumu. Graikikas o-
dis kosmos (kosmosas arba kosmas) reikia ne tik (sutvarkyt) Visa-
t, bet ir valstybin santvark. Todl kai pirmieji graik filosofai
pradjo nagrinti dsnio (statymo) svok, jie siejo j su svoka
dike, reikiania paprot, teis, teisingum, teismo proces, bausm.
Antai Anaksimandras sako, kad daiktai, paeid nustatyt tvark,
baudiami u neteisingum".
Kalbdami apie kosmos, graik filosofai neabejojo tuo, kad pa-
saulis yra dsningas, kad jame egzistuoja tam tikra tvarka. Bet
jiems reikjo t tvark aikiau apibrti, atskirti kosmoso tvarkos
svok nuo paties kosmoso svokos ir nustatyti tos tvarkos prigimt.
Kosmins tvarkos svok reikjo demitologizuoti. Mitologinis erinij,
baudiani u statym paeidim kerto deivi (su besiraitaniomis
ant galv gyvatmis, su fakelais ir rimbais rankose), vaizdis filosof
nebepatenkino.
Abstrakt pobd pasaulio dsningumo idjai pirmieji suteik,
matyt, pitagorininkai. Dsningum jie siejo su grieta matematine
tvarka, kuriai paklsta visa, kas egzistuoja. Ta tvarka tai skaii
santykiais ireikiamos proporcijos, lemianios pasaulio harmonij ir
gro. Bet aikiau kosmoso tvarkos svok nuo kosmoso svokos at-
skyr Heraklitas. Pirmajai nusakyti jis pradjo vartoti od Jogos,
iki tol vartot pasakojimo, kalbos, odio, proto prasme. Heraklito
Jogos filosofijos istorik interpretuojamas vairiai, bet daugelis tyrin-
toj sutaria, kad tai protingas pradas, persmelkiantis vis bt,
visuotinis ir aminas bties dsnis, kuriam paklsta ir gamta, ir
mogus. Heraklito Jogos apima ir Anaksimandro teisingum, ir pita-
gorinink harmonij.
Jonijos ir Didiosios Graikijos filosofams pltojant pasaulio ds-
ningumo samprat, dar nebuvo aikiai formuluojamas klausimas, ku-
ris vlesniais laikais tapo bene svarbiausiu gvildenant determinizmo
problem, ar ta tvarka yra tikslinga, ar ne?
2. Finalizmas ir kauzalizmas
I pirmo vilgsnio atrodo (ar bent jau daug kam atrod), kad
pasaulyje viskas turi savo tiksl. Diena reikalinga mogaus darbui,
naktis poilsiui; vanduo trokuliui, o maistas alkiui numaldy-
ti. Pauktis turi sparnus, kad galt skraidyti, o uvis iaunas,
kad galt kvpuoti vandenyje. Tikslingos pasaulio tvarkos samprata
tiesiogiai siejasi su poiriu, kad ta tvarka yra teisinga, harmoninga
ir protinga, bdingu ms mintiems pirmiesiems graik filosofams.
Juk toks poiris reikia, kad pasaulis yra sutvarkytas i esms to-
bulai. Taigi jis tarnauja tam tikram tikslui, nes prieingu atveju jo
60
tobulumo but nemanoma paaikinti. Ypa glaudiai siej"-si tikslia
gumas ir protingumas. Betikslei veiklai protas nereikalingas. O jeigu.
protas yra, kaip man Heraklitas, kosmin jga, tai, aiku, ko^mo&ac
yra sutvarkytas tikslingai.
Dl mint prieasi reikini aikinimas nurodant j tikslui, yra
visikai natralus. Toks aikinimas vadinamas finalistiniu (lot. finu
riba, galas, tikslas), arba teleologiniu (graik. telos - galas, tiks.
las), o poiris, kad visi pasaulio reikiniai ir jis pats yra tikslingi,
finalizmu, arba teleologizmu.
Pirm kart finalizmui prieing poir formuluoja, regis, Demo-
kritas. Tok poir galima vadinti kauzalizmu (lot. causa prie-
astis). Kauzalizmo alinink poiriu, visi reikiniai turi savo prie-
astis; paaikinti pasaul tai nurodyti reikini prieastis.
Demokritas sitikins, kad i atom sudarytame pasaulyje visi
reikiniai yra btini. Kaip ir Leukipas, jis teig, jog n vienas daik-
tas neatsiranda be prieasties, o visada atsiranda remiantis kokiu
nors pagrindu ir dl btinumo"
1
. Btinum jis supranta mechanis- ;
tikai kaip materijos pasiprieinim, judjim ir smg". Kartais
btinum Demokritas apibdina kaip skur", kuris yra visa ko at- [
siradimo prieastis. Btinumas, pasak Demokrito, veikia pasaulyje i j
pat pradi. Jis yra visaapimantis ir todl atsitiktini, t. y. neturin- ,
i prieasi, reikini nra.
Konstatavs, kad visi reikiniai pasaulyje btini, Demqkritas daro
toki ivad: mons isigalvojo atsitiktinumo stab, kad galt juo l
pasinaudoti savo nevalgumui paslpti. j
Pripains, kad vis pasaulio reikini pagrindas yra dsningas j
atom judjimas, Demokritas eina istorij kaip mechanicizmo pra- '
dininkas. Pagrindiniai mechanicizmo principai yra tokie: '
1. Pasaulis yra mechanini daleli (pavyzdiui, atom) visuma.
2. Visi pakitimai pasaulyje paaikinami mechanini daleli judji-
mu.
3. Mechanins dalels juda dl tani tikr prieasi, ir j judji- j
mas yra dsningas ir btinas.
Taip irint pasaul, jis suvokiamas i esms kaip didelis ir su-
dtingas mechanizmas. Mechanistin pasaulio samprata buvo labai
populiari ir naujaisiais laikais, ypa XVil ir XVIII a. Kadangi ge-
riausiai inomas sudtingas mechanizmas tuo metu buvo mechaninis
laikrodis, tai btent su juo daugelis filosof ir lygino pasaul.
Mechanistiniu poiriu, pasaulyje viepatauja btinumas. Bet ar
galima, remiant it. mechanistinmis pozicijomis, teigti, kad pats pa-
saulis yra btinas? Atsakymas klausim priklauso nuo to, kaip
suprantamas atsitiktinumas. Jei atsitiktinumas tapatinamas su prie-
asi nebuvimu, tai klausim kol kas neatsakyta, neaiku,
k bt galima laikyti pasaulio prieastimi? Turbt tik Diev, bet
mechanistini pair alininkai danai buvo link abejoti jo egzis-
tavimu.
Taiau yra ir antras atsitiktinumo aikinimo bdas. Atsitiktina
galima laikyti visa tai, kas nra tikslinga. Kasdienje kalboje od
daniausiai vartojame btent ia prasme. Tai tai, ia antrja pras-
(
me Demokrito pasaulis (kuriame, priminsime, viepatauja btinumas)
yra atsitiktinis jis netarnauja jokiam tikslui. Gamta, nesiekdama
jokio tikslo, nra protinga, ji veikia aklai. Tai turint galvoje, danai
kalbama apie akl btinum, bding gamtai. inoma, mogus kelia
sau tikslus ir jais vadovaujasi. Taiau gamtoje, mechanistiniu poi-
riu, jokio tikslingumo nra.
Taigi nesunku padaryti ivad, kad egzistuoja glaudus mechani-
cizmo ir kauzalizmo ryys. Finalizmas, prieingai, siejasi su organi-
cizrnu, t. y. poiriu, kad pasaulis yra panaus organizm.
Kiekvien organizm sudaro jo dalys organai, turintys savit
sandar ir atliekantys apibrtas funkcijas, btinas reikiamam visu-
mos funkcionavimui. Nagrinjant organizmo dalis, visikai natralu
klausti: kokia io organo paskirtis, kam jis reikalingas? Gan papras-
ta tok poir pritaikyti visuomenei, kurioje skirtingos socialins
grups, staigos ar draugijos taip pat atlieka apibrtas funkcijas ir
tarnauja tam tikram tikslui. Valstybje veikia valdios ir valdymo
organai, funkcionuoja vairios organizacijos. Pakanka sigilinti i-
skirt odi kilm, kad suprastume, jog poiris visuomen kaip
organizm turjo kadaise bti labai populiarus. Daug kam yra aki-
vaizdu, kad visuomen, kaip ir j sudarantys mons, siekia ar bent
jau turi siekti tam tikr tiksl. Tiesa, aikinant tuos tikslus, vairi
mstytoj nuomons skyrsi. Vieni man, kad svarbiausias bendro
moni gyvenimo tikslas yra socialin harmonija, kiti materialin
gerov, treti mogaus dvasinis tobulumas ar sielos igelbjimas.
Bet ginijantis dl visuomens tiksl paprastai buvo remiamasi prie-
laida, kad visuomen tok tiksl turi, tik ne visi mons j ino.
Pripainus, kad organai, organizmai ir visuomen veikia tikslin-
gai, nesunku padaryti ivad, kad ir visas pasaulis yra tikslingas.
Antikoje rykiausi finalizmo alininkai yra Platonas ir Aristotelis.
Pastarojo koncepcija labiau ipltota. Aikindamas bties prigimt,
Aristotelis iskyr 4 svarbiausius pradus: 1) materij bt, dar
negavusi apibrto pavidalo; 2) form daikto esm, kuri nusa-
ko bendra daikto svoka; 3) judjimo prieast; 4) tiksl, kurio sie-
kiant judama. Antai statomo namo materija yra akmuo ar medis;
forma namo esm ar svoka; judjimo (arba veikianioji) prieas-
tis architekto ir statybininko veikla, o tikslas - namo paskirtis.
Aristotelis kelia klausim: kuris i t prad yra pats svarbiausias?
Materija, pasak Aristotelio, yra pasyvi, ji tra formos realizacijos
daiktuose galimyb. Judjimo arba veikianioji prieastis priklauso
nuo tikslo. Taigi svarbiausias pradas yra tikslas, kur galima suvesti
form, jei j suprasime kaip tikslingai veikiani jg.
Aristotelio nuomone, visi pasaulyje vykstantys procesai yra tiks-
lingi. Antai augalai ir gyvnai augdami siekia gyti apibrt form,
t. y. tam tikrai riai bdingas savybes. Tikslingumas bdingas ir
negyvosios gamtos reikiniams. Pavyzdiui, sunks knai krenta e-
62
myn, o lengvi kyla auktyn todl, kad visi knai siekia uimti
natrali, jiems skilt viet.
Pasak Aristotelio, materijos pasyvumas lemia ir viso materialaus,
fizinio pasaulio inertikum. Jam judjimas nra vidujai bdingas.
Aristotelio poiriu (jo buvo laikomasi iki Galilei), judjimui palai-
kyti btina jga. Todl j paaikinti galima tik remiantis tuo, kad
egzistuoja pirmasis judintojas", Dievas. Kaip vis form forma,
vainikuojanti hierarchikai sutvarkyt pasaul, Dievas yra galutinis
pasaulio tikslas. Kaip pirmasis judintojas" jis garantuoja, kad is
tikslas bus pasiektas.
Minjome, kad finalizmas remiasi pasaulio darnos idja. i idj
pltojo pitagorininkai, ji vaidina svarb vaidmen ir Aristotelio filo-
sofijoje. Poiris kosmos kaip harmoning, tobulai hierarchikai
sutvarkyt struktr, kurioje visos bties formos uima joms skirt
viet ir atlieka nustatytas funkcijas, neivengiamai numato pasaulio
tvarkos tikslingum. Antikoje toks poiris kosmos aikiai vyravo.
Kauzalizmo ir mechanicizmo alinink, toki kaip Demokritas ar
Epikras, buvo nedaug. Viduramiais, sigaljus krikionybei, finalis-
tin harmoningai sutvarkyto pasaulio samprata ivis gavo akivaiz-
dios, visiems privalomos tiesos pobd.
3. Kosmoso sugriovimas"
Kosmoso tvarkos samprata labai pakito tik naujaisiais laikais, ir
t permain lm vis pirma aristotelikosios fizikos ir kosmologijos
pakeitimas galiljikja ir niutonikja gamtotyra. Vienas ii svar-
biausi XVII a. mokslins revoliucijos padarini buvo ne tik mate-
matizuotos eksperimentins gamtotyros sukrimas, bet ir tradicinio
hierarchinio kosmoso vaizdinio sugriovimas.
Ties sakant, vaizdin pradjo griauti jau Kopernikas. Koperni-
kui, pakeitusiam geocentrin Ptolemjaus sistem heliocentrine, mo-
gus jau nra pasaulio centras, nes centrin padt Visatoje uima ne
mogaus gyvenama em, o Saul. Drauge ir mog supantis pasau-
lis praranda gerai sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobd.
Kopernikas ipl" em i jos natralios vietos" ir svied"
dang, tuo paeisdamas bene svarbiausi aristotelikj kosmoso
tvarkos princip ems ir dangaus prieprie, be kurios nemano-
ma sivaizduoti viduramiko pasaulvaizdio. Kopernikikajame pa-
saulyje prarado savo prasm tokios svarbios aristotelikosios fizikos
svokos kaip auktyn" ir emyn", jame neliko iskirt, natrali
kn judjimo krypi. O Galilei suformulavus inercijos princip,
galinant atsisakyti pirmojo judintojo, bei Newtonui nustaius, kad
dangaus ir ems knai juda pagal tuos paius dsnius, hierarchikai
sutvarkyto kosmoso samprata visikai prarado savo tikinamum.
Vaizdiai kalbant, toks kosmosas, kok j kr antika ir viduramiai,
sugriuvo.
Sugriuvus kosmosui", pakito pati pasaulio tvarkos svokos pras-
m. Antikoje ir viduramiais aikinant pasaulio tvark buvo siekia-
63
ma nustatyti bties formas, aminus tipus, esmines daikt savybes
ir j viet hierarchinje pasaulio sistemoje. Remiantis prielaida, kad
harmoningame pasaulyje mogus turi bti Visatos atvaizdas, daug
pastang buvo dedama bandant nustatyti tiksl atitikim tarp
mikrokosmo", t. y. mogaus, ir makrokosmo", t. y. Visatos.
Taigi antikos ir vidurami mstytojai, aikindami pasaulio tvar-
k, svarbiausiu savo udaviniu laiko daikt esmi ar form tyrim,
j klasifikavim, subordinacijos santyki nustatym. Tuo metu tokia
tyrimo nuostata buvo visai natrali klasifikacinis periodas yra
.btinas praktikai kiekvieno mokslo raidos tarpsnis. Bet tas potrau-
kis klasifikuoti ir tipologizuoti kilo ne vien i pasaulio nepakankamo
painimo, ukertanio keli sudtingesni problem klimui, bet ir i
vyraujanios pasaulio sampratos. Glaustai j galima bt apibdinti
kaip statin.
Pirmieji graik filosofai, ypa Heraklitas, pasaul suprato kaip
nuolatin kitimo proces, kuriame grumiasi prieingi vienas kitam
pradai. J pasaulis buvo neapibrtas ir takus. Bet jau pitagorinin-
kai siek veikti ankstesnio pasaulio vaizdo nestabilum. J pasauly-
je sivyravo grietos geometrins formos, tiksls matematiniai santy-
kiai, darna ir harmonija. Eljieiai btyje ivis nevelg jokio daliji-
mosi ir judjimo galimybs, j btis absoliuiai nedaloma ir ne-
judri. Nekintami yra ir Demokrito atomai, ir Platono idjos. Regi-
mybs pasaulyje vyksta nuolatins permainos, bet realybs pasaulyje,
kuris vien tik ir gali dominti filosof, permain nra.
Tiesa, Aristotelis, atsisaks prieinti realyb ir regimyb, kn ju-
djimo tyrim laik svarbiu filosofo udaviniu. Bet, jo nuomone, e-
mje knai juda tik tol, kol pasiekia savo natrali viet. Todl
bent jau emikajame pasaulyje judjimas tra laikinas, o natrali
kno bsena yra ramyb* inoma, dangaus viesuliai juda nuolat,
bet jie juda absoliuiai nekintamomis tobulomis apskritiminmis or-
bitomis. Kiekvieno viesulio judjimo kelias i anksto nustatytas ir
i jo nemanoma iklysti. Taigi aristotelikoji pasaulio samprata, ku-
ria rmsi ir viduramiai, tai pastovaus, stabilaus pasaulio sam-
prata. Pasaulio tvark nusakantys dsniai suprantami vis pirma
kaip pasaulio srangos principai.
Po Koperniko, Galilei ir Newtono atradim pradjus irti hierar-
chikai sutvarkyto, stabilaus kosmoso vaizdiniui, keiiasi tiek paties
pasaulio, tiek jo tvark nustatani dsni samprata. Baigtinis, u-
daras kosmosas virsta begaline, atvira visata, kurioje knai, neturin-
tys savo pastovios natralios vietos, juda vairi (pirmiausia gravita-
cijos) jg veikiami ir i inercijos. Nra joki iskirt, ypating, k-
nams natraliai bding judjimo krypi. Todl sivyrauja poiris,
kad, norint teorikai aprayti ir paaikinti pasaul, reikia nurodyti
ne kn natrali viet, o j judjimo dsnius. Ir ireikti juos kie-
kybikai, nustatant judjimo dsni matematin pavidal. Dsniai
imami suprasti ne kaip kokybiniai srangos, o kaip kiekybiniai jud-
jimo principai.
' 64
Mechanikai ir jos atradimais grindiamai technikai pltojantis ir
gyjant vis didesn reikm organicizmo pozicijos nuo XVII a. silps-
ta. Organicizmo poiriu, pasaulis yra kokybikai diferencijuotas, nes
skirtingos jo dalys atlieka skirtingas funkcijas. Bet vis labiau naujai-
siais laikais sigalintis mechanicizmas i esms neigia kokybin pa-
saulio vairov. Jei pasaulis yra mechanin sistema, judanti pagal
Newtono nustatytus dsnius, tai tenka padaryti ivad, kad kokybi-
kai jis i esms vienalytis.
Newtono mechanikos poiriu, kokios nors mechanins sistemos
apraymas tai jos bvio j sudarani dali
v
koordinai, ma-
si ir (momentini) judjimo greii nurodymas. inant t sistem
veikianias jgas, galima apskaiiuoti, kaip su laiku keisis tos siste-
mos bvis. Todl naujaisiais laikais pasaulio tvarka vis daniau
imama sieti su kitimo svoka: i tvarka laikoma inoma, kai geba-
ma nurodyti, kaip kinta pasaulio bvis.
Aikinant judjim, ypa negyvojoje gamtoje, paprastai buvo re-
miamasi kauzalizmo doktrina. Galilei ir kitus fizikus domino tik vei-
kianios prieastys, o ne tikslai, ir jie buvo sitikin, kad mokslinio
aikinimo tikslams kauzalinio, prieastinio reikini ryio nustatymo
visikai pakanka. Tiesa, daugelis tyrintoj, tarp j ir Newtonas, r-
msi prielaida, kad pasaulis buvo sukurtas, bet jie tvirtai tikjo, jog
sukrs pasaul ir nustats btin prieastin jo reikini tvark,
Dievas jo (ar bent jau gamtos) reikalus daugiau nesikia.
Tiesa, tai nereik, kad finalizmo alinink ivis nebeliko. Bene
ymiausias finalizmo alininkas XVIII a. buvo vokiei filosofas
Christian Wolff (Volfas, 1679-1754). Jis buvo tikras, kad pagrindi-
nis pasaulio tikslas yra Dievo didybs apreikimas, taigi Dievas nu-
sprend sukurti pasaul tam, kad mogus i pasaulio galt painti
Dievo tobulum"
2
. Logikai pltodamas i tez, Wolffas daro iva-
d, kad gamtos vykiuose nra jokio neivengiamo btinumo, nes
visi daiktai yra tarpusavyje susij laisvu Dievo sprendimu"
3
.
Wolffas pabria, kad daikt ryys paaikinamas tiksl ryiu:
kiekvienas tikslas yra priemon kitam tikslui pasiekti. Kauzalizmo
alininkai XVIII a. Holbachas, d'Alembertas (Dalamberas) ir kiti
labai mgo kalbti apie prieasi grandines (kiekviena prieastis
turi savo prieast, i savo ir t. t.), o finalizmo alininkas Wolf-
fas pakeit jas tiksl grandinmis. Kadangi tas grandines Dievas tie-
sia visikai laisvai, tai pasaulis, pasak Wolffo, yra Dievikosios va-
lios laisvs veidrodis.
Ne visi finalizmo alininkai taip danai kaip Wolffas minjo Die-
vo vard. Taiau visikai be jo isiversti jiems buvo sunku, nes b-
t buv keblu paaikinti, kas nustato daikt ir reikini arba viso
pasaulio tiksl.
2 Volfas K. Protingos mintys apie gamtos daikt tikslus//Filosofijos istorijos
chrestomatija: Naujieji amiai. V., 1987. T. 1. P. 55.
3Ten pat. P. 62-63.
Finalizmo ry su religine pasaulio samprata jo alininkai laik,
aiku, ne trkumu, o privalumu. Kritikuodami kauzalizm, jie pa-
brdavo, kad, neigdamas pasaulio tikslingum, jis padaro pasaul
ne tik betiksl, bet ir beprasm. Be prasms tokiu atveju tampa ir
pat mogikoji egzistencija/
Sis argumentas kauzalizmo alininkams vis dlto neatrod tikina-
mas. J nuomone, pasaulio tvarkos ir gyvenimo prasms klausimai
toli grau nesutampa. Poiris pasaul kaip natrali prieastini
ryi siejam gamtos sistem po Newtono atradim gerokai sutvirt-
jo, ir Wolffas nesugebjo jo sugriauti. Demokritas galjo tik teigti,
kad visi reikiniai turi savo prieastis ir yra btini, bet negaljo
tiksliau nurodyti btin gamtos reikini ryi, o po Newtono darb
pagrindini gamtos reikini ryi pobdis pasidar aikus. Naujai-
siais laikais, remiantis mechanikos laimjimais, auktu jos prestiu,
mechanikos svokos buvo pradtos taikyti fizikoje, chemijoje, biologi-
joje. Jomis remiantis buvo siekiama aikinti netgi psichinius ir so-
cialinius reikinius. Pradjo sigalti poiris, kad, norint mokslikai
paaikinti kok nors dalyk, btina sukurti mechanin jo model, de-
monstruojant, koki mechanini jg veikla sukelia tiriam reikin.
4. Determinizmas ir indeterminizmas
Remdamiesi Newtono ipltota mechanistine pasaulio samprata,
kauzalizmo alininkai galjo suformuluoti savo koncepcij grieiau
negu anksiau, neapsiribodami vien paprasta teze, kad visi reikiniai
turi savo prieastis. Isamiausiai ir aikiausiai tai padar prancz
astronomas, fizikas ir matematikas Pierre Simon de Laplace (Lapla-
sas, 1748-1827).
Visi reikiniai, net tie, kurie dl savo nereikmingumo tarsi ne-
priklauso nuo didij gamtos dsni, yra neivengiamas i dsni
padarinys [...]. Neinant j ryi su visa pasaulio sistema, jie buvo
aikinami tikslingumu arba atsitiktinumu priklausomai nuo to, ar
kartojasi reguliariai, ar ne; bet tos tariamosios prieastys, pleiantis
ms inioms, pamau atmetamos ir visikai inyksta akivaizdoje
blaivios filosofijos, kuri laiko jas tik tikrj prieasi neinojimo i-
raika. [...]
Mes turime esam Visatos bv laikyti ankstesnio bvio padari-
niu ir vlesnio prieastimi.
Intelektas, kuris tam tikru laiko momentu inot visas jgas, vei-
kianias gamtoje, ir vis jos sudtini dali padt, kuris, be to,
bt toks galingas, kad ianalizuot iuos duomenis, aprpt viena
formule tiek didiausi Visatos kn, tiek lengviausi atom judji-
m nelikt nieko, kas bt jam neaiku ir netikra, jis numatyt
ir ateit, ir praeit"
4
.
^Lap/ace P. S. Philosophischer Versuch uber die Wahrscheinlichkeit. Leipzig,
1932. S. 1-3.
66
is k tik idstytas poiris jo filosofijos istorij Laplace'o
determinizmo pavadinimu. Paia plaiausia prasme determinizmas
tai poiris, kad visi pasaulio reikiniai paklsta aikiai tvarkai, yra
dsningi (lot. determinaie apibrti, nusprsti). ia reikia pabr-
ti, kad gana danai determinizmo koncepcija suprantama siauriau,
tapatinant j su kauzalizmu. Taiau, interpretuojant determinizmo
svok plaiau, ji apima ir kauzalizm, ir finalizm: tiek prieastys,
tiek tikslai gali lemti, slygoti, t. y. determinuoti reikinius.
Taip plaiai suprantant determinizm, ginas tarp kauzalizmo, ir
finalizmo alinink laikytinas skirting determinizmo pakraip atsto-
v ginu - ne tik Laplace'as, bet ir Wolffas gali bti traktuojami
kaip deterministai.
domu paymti, kad mechanikos laimjimai privert ir Wolff
sutikti su tuo, kad pasaulis yra maina. Taiau, jo nuomone, nuo-
stabus tos mainos tobulumas gali bti paaikintas tik Dievo galia
ir gerumu. Todl, pasak Wolffo, nors gamta ir gali bti aikinama
mechanikai, bet toks aikinimas yra nepilnas, nordami suprasti,
kodl pasaulis yra toks tobulas, turime apeliuoti Diev kaip pa-
saulio Krj ir galutin tiksl. Wolffo poiriu, pasaulio mainos
veikla yra tikslinga, ' juk ir mons kuria mainas siekdami tam
tikr tiksl.
Laplace'o poiris labai skiriasi nuo Wolffo. Pirmasis, skirtingai
nuo antrojo, mano ins ne tik kaip juda Sauls sistemos planetos,
bet ir tai, kaip i kosmini dulki natraliai atsirado pati Sauls
sistema. Pastarj hipotez ikl jau Kantas, o Laplace'as j ipl-
tojo. Gamtos sistem Laplace'as aikina grynai kauzalikai, remda-
masis vien natraliomis prieastimis, o ne u jos rib esaniu tikslu.
Laplace'o nuostat gerai demonstruoja legendinis jo pokalbis su Na-
poleonu, kurio vidaus reikal ministru jis kur laik buvo. Kai Lap-
lace'as iaikino Napoleonui Sauls sistemos kilm ir sandar, Napo-
leonas paklaus: Koki viet Js sistemoje uima Dievas?" Lapla-
ce'o atsakymas buvo lakonikas: Js didenybe, i hipotez man
nebuvo reikalinga".
Determinizmo, ypa kauzalinio, alininkai buvo sitikin, kad pa-
saulyje, kuriame egzistuoja grieta reikini tvarka, t. y. viepatauja
btinumas, negali bti atsitiktinum. Laplace'o nuomon panai
Demokrito. Bet bene kategorikiausiai iuo klausimu pasisak
XVIII a. prancz filosofas Paul Henri Holbach (Holbachas,
17231789): Atsitiktinumas tai beprasmis odis, rodantis tik ne-
imanym t, kurie j vartoja"
5
.
Taiau ne visi mstytojai buvo link sutikti su tuo, kad pasauly-
je viskas paklsta, kaip teigia deterministai, grietai tvarkai. Tokiu
atveju stebuklai bt nemanomi, o jais daug kas tikjo. Taiau de-
terminizmo prieinink, vadinam indeterministais^ svarbiausias argu-
mentas prie determinizm buvo mogaus valios laisv. Juk, atrodo,
mogus gali laisvai apsisprsti, k jam daryti vienoje ar kitoje situ-
5rojib6ax n. CncTCMa npHpoflbi. M., 1940. C. 303.
67
acijoje, ir ta vidin laisv (iorikai ji, aiku, gali bti varoma) yra
esmin buvimo mogumi slyga. mogus be valios laisvs tai ne
mogus. Determinist nuomone, mogus jokios valios laisvs neturi,
nes jeigu viskas pasaulyje yra btina, tai btini yra ir kiekvieno
mogaus poelgiai bei sprendimai. Valios laisvs alininkams toks po-
iris buvo visikai nepriimtinas. Gindami valios laisv kai kurie fi-
losofai rodinjo, kad jeigu mogus neturt valios laisvs, tai jis
negalt bti nei moraliai, nei teisikai atsakingas u savo veiksmus.
Taigi jau pats kultros egzistavimas, kurioje moral ir teis vaidina
tok svarb vaidmen, rodo, kad ioje ^sferoje determinizmo principu
remtis negalima. Vokiei filosofai I. Kantas ir Johanu Gottlib
Fichte (Ficht, 1762-1814) pripaino, kad gamtoje i tikro vyrauja
btinumas. Taiau jie pabr, kad mogus yra ne vien gamtin,
bet ir dorovin btyb. mogus kaip gamtin, juslin btyb nra
laisvas, nes gamtiniame, juslmis suvokiamame pasaulyje viepatauja
btinumas, taiau kaip dorovinio elgesio subjektas mogus jau nepa-
valdus gamtos dsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimyb.
Tokio tipo determinizmo, kur gyn P. Laplace'as, ilgainiui atsi-
sak ir daugelis gamtotyrinink. Kokios prieastys tai lm? Bene
svarbiausia i j buvo kvantins mechanikos sukrimas. Newtono
mechanika buvo tviriausia Laplace'o determinizmo atrama, o nau-
joji XX a. kvantin mechanika tapo jo duobkasiu.
Remiantis Newtono mechanika buvo manoma, kad kn judjim
galima nusakyti visikai tiksliai. Geras pavyzdys yra Sauls planet
sistema. inodami planet ir j palydov padt (koordinates ir
greiius) tam tikru laiko momentu bei juos veikianias jgas, galime
apskaiiuoti j padt kitu momentu. Konkreiai, galima daugeliui
met numatyti Sauls utemimus, t. y. apskaiiuoti
lv
_ kada Mnulis,
kirsdamas sivaizduojam ties, jungiani Saul ir em, mes ant
jos savo el. Galima numatyti netgi tiksli to elio viet. Ms
gebjimas, remiantis keliais mechanikos dsniais ir visuotins traukos
dsniu, numatyti bsim ir buvus Sauls sistemos kn isidstym
ir leido Laplace'ui suteikti determinizmo principui toki griet for-
m.
Kn judjimo apraym remiantis Newtono mechanika galima
vadinti vienareikmiu, nes tiksliai nustatoma bsima kn padtis.
Taiau elektron ir kit mikrodaleli judjimo tiksliai nusakyti, re-
miantis kvantine mechanika, negalima. Mikrodaleli judjimas apra-
omas tik tikimybikai. inant elektrono charakteristikas tam tikru
laiko momentu ir jgas, j veikianias, tik su tam tikra tikimybe
galima nurodyti jo charakteristikas (pavyzdiui, koordinates) kokiu
nors kitu laiko momentu. (Tikimyb iuo atveju mes suprantame
kaip vykio danio teorin iraik, t. y. dyd, apie kur svyruoja
vykio danis.) Kitaip tariant, elektrono judjimo negalima nusakyti
taip tiksliai kaip planetos. Ir prieastis ia ne ta, kad nemokame ar
kol kas nesugebame tai padaryti, o ta, kad elektronui, kaip nustat
W. Heisenbergas, negalima tuo paiu metu priskirti tiksli koordina-
i ir impulso (mass ir greiio sandaugos).
68
Judantis makroknas kiekvienu momentu turi tiksli padt ir
tiksli impulso reikm, jo judjimo trajektorija yra linija, kurios
takai tai kno padtys tam tikrais laiko momentais. Dl mint
prieasi ir galima tiksliai numatyti judjimo trajektorij. Kadangi
elektronas neturi tiksli vienalaiki koordinai ir impulso, tai ii
kalbti apie jo judjimo\trajektorija i esms beprasmika. Elektro-
nas turi ir bangos, ir dalels savybi, todl jo judjimo dsniai i
pagrind skiriasi nuo makroobjekt judjimo dsni. Todl nieko
keisto, kad inodami visk, k galima inoti apie elektrono savybes
ir jg lauk, kuriame jis juda, galime tik su tam tikra tikimybe
nurodyti jo padt tam tikru laiko momentu.
ia prasme mikropasaulis yra tikimybinis pasaulis visai kitoks
negu Newtono mechanikos pasaulis. Taigi Laplace'o determinizmo
principas mikropasaulyje negalioja. Bet jis negalioja ir makropasau-
lyje. Net ir tokiais nepaprastais sugebjimais pasiymintis intelektas,
apie kur kalba Laplace'as, galt inoti Visatos ateit ir praeit tik
tuo atveju, jei jis sugebt visas objekt savybes (fizines, chemines,
biologines ir t. t.) analizuoti mechanikos terminais. Todl XIX a.
pabaigoje pripainus, kad pasaulis nra mechanin sistema ir kad
vis gamtos proces nemanoma nei aprayti mechanikos terminais,
nei paaikinti remiantis mechanikos dsniais, Laplace'o determiniz-
mas prarado mokslin pagrind.
Pripainus, kad Laplace'o pateikta determinizmo samprata nepa-
grsta, reikia kritikai vertinti tiek jo, tiek kit kauzalinio determi-
nizmo alinink reikt nuomon, kad objektyviai atsitiktini vyki
nra. Verta paymti, nors tai ir paradoksalu, kad Laplace'as yra
ne tik jo vardu pavadintos grieto determinizmo koncepcijos alinin-
kas, bet ir vienas i ymiausi tikimybi teorijos krj. Kaip pa-
aikinti, kad mstytojas, teigs, jog visi reikiniai yra btini ir i
esms gali bti tiksliai numatomi, tuo paiu metu pltojo tikimybi
teorij, tyrinjani atsitiktinius reikinius?
Reikalas tas, kad Laplace'as man, jog tikimyb yra ne objekty-
vi, t. y. nuo ms mastymo nepriklausoma, vykio charakteristika,
o ms nuomoni ir ini apie vyk matas sitikinimo, kad
vyks vienas ar kitas vykis (pavyzdiui, metant loimo kauliuk i-
kris 6), matas. Jo nuomone, jei inotume tiksli vykio viet gam-
tos sistemoje, visada galtume pasakyti, koks vykis vyks, ir tiki-
mybi teorija bt nereikalinga. Taiau ms inios yra neisamios,
ir kai kuri vyki tiksliai aprayti negalime. Btent todl ir turime
tenkintis tikimybiniu j apraymu, kuris vis dlto t apie vyk
(ar ms poir j) pasako. Kadangi tikimyb kaip ms sitikini-
mo matas turi subjektyv, o ne objektyv pobd, tai ir tikimybinis
vyki apraymas tra tikro, t. y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio
gamtos apraymo surogatas.
Poiris, kad tikimybinis apraymas tra nepilnavertis tikro
mokslinio apraymo pakaitalas, m keistis tik XIXXX a. sandro-
je, kai tikimyb pradta traktuoti ne kaip sitikinimo mat, o kaip
vykio danio charakteristik. Kadangi danis yra ne subjektyvi, o
objektyvi vykio (pasikartojanio) savyb, tai objektyvia charakteris-
tika imta laikyti ir tikimyb. Antai inoma, kad i imto k tik gi-
musi kdiki vidutinikai 51 yra berniukas, o 49 mergaits.
statistin fakt galima ireikti taip: berniuko gimimo tikimyb yra
0,51, o mergaits 0,49. Abi tikimybes reikia laikyti objektyviomis
charakteristikomis, nes j reikm nepriklauso nuo ms sitikinim
(neinodami statistini duomen, tikriausiai manytume, kad mintos
tikimybs turi bti lygios, kaip kad metant monet yra lygios tiki-
mybs ikristi skaiiui arba herbui). O kai paaikjo, kad mikro-
objekt ivis nemanoma tiksliai aprayti, teko pripainti, kad tiki-
mybinis (arba, kitaip tariant, statistinis) vyki apraymas yra ne
maiau objektyvus ir mokslikas negu labiau prastas vienareikmis
apraymas.
I to, kas pasakyta, nereikia daryti ivados, kad reikia atsisakyti
bendrojo kauzalinio determinizmo principo Visi vykiai turi savo
prieastis". princip galima isaugoti. Taiau negalima jo aikinti
taip: prieastis visada vienareikmiai lemia nagrinjamo reikinio sa-
vybes.
Taip interpretuojant kauzalinio determinizmo princip, nesunku
atsakyti ir indeterminist priekaitus iam principui. Juk itaip
ms interpretuojamas principas neprietarauja individo laisvos va-
lios principui.
Individas beveik visada gali elgtis vienaip ar kitaip, ir daniau-
siai iorins tiek fizins, tiek socialins aplinkybs vienareik-
miai nenulemia to, kaip jis apsisprs. Du individai, esant toms pa-
ioms iorinms slygoms, gali pasirinkti radikaliai skirtingus spren-
dimus: vienas iduos, o kitas veikiau pasirinks mirt, o ne idavyst.
Taiau egzistuoja, tiesa, ne vienareikm, o tikimybin, statistin pa-
sirenkam sprendini priklausomyb nuo daugelio veiksni ir aplin-
kybi: interes, amiaus, lyties, isilavinimo, tikybos ir kt. Todl so-
ciologas gali prognozuoti, koks procentas tos ar kitos socialins gru-
ps nari apibrtoje socialinje situacijoje elgsis vienaip ar kitaip.
Negaldamas tiksliai numatyti konkretaus individo elgesio (ties sa-
kant, tai ir nra jo udavinys), jis gals pateikti daugma pagrst
grups socialinio elgesio tikimybin (statistin) model.
5. Socialini reikini determinacijos problema
Vis dlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinje
sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad moni elges veikia ne
vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo sly-
gos, t. y. tai, k pagrstai galima vadinti j elgesio prieastimis,
bet taip pat ir j sitikinimai, vertybs, idealai, siekiai tai, k,
nors ir su tam tikromis ilygomis, galima priskirti prie j tiksl. i-
noma, elgsenos prieasi ir tiksl skyrimas yra gan slygikas. Ne-
retai sakoma, kad mogaus sitikinimai yra vienokio ar kitokio jo
poelgio prieastis, bet teorikai gvildendami klausimus, lieianius
kauzalizmo ir finalizmo gin, prieastis ir tikslus turtume skirti.
70
Prieastimis dert laikyti materialius fizinius, biologinius, ekono-
minius - veiksnius, daranius tak nagrinjamiems reikiniams.
Tikslai gi ir su jais susij sitikinimai, morals normos, idealai, ver-
tybs, skirtingai nuo prieasi, yra ne materials, o ideals: jie eg-
zistuoja smonje, turi ne fizin, o dvasin prigimt. mogaus tikslai
gali tiesiogiai priklausyti nuo materiali veiksni, pavyzdiui, nuo jo
ekonomins padties, bet neretai mons siekia toki tiksl, kurie su
j ekonomine padtimi neturi nieko bendro. Biblin tiesa, kad mo-
gus ne vien duona gyvas turi gili prasm.
Dl ios prieasties kauzalinio determinizmo principo negalima
taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Aiki-
nant gamt, iuo principu remiamasi labai plaiai. Tiesa, pai prie-
asties svok mokslininkai dabar vartoja daug reiau negu prie
imt ar du imtus met. Antai iuolaikinje teorinje fizikoje j
aptikti gan sunku. Teorikai isivysts mokslas paprastai operuoja
matematin pavidal turiniomis funkcinmis priklausomybmis, sie-
janiomis vairius reikinius ar skirtingus vieno reikinio (objekto) -
parametrus. Taiau fiziko pateikiam reikini aikinim vis dlto
galima, kad ir su ilygomis, vadinti kauzaliniu, jis nagrinja vai-
ri materiali objekt ry. iaip ar taip, fizikas, gvildendamas savo
disciplinos problemas, nenagrinja tiriam reikini tiksl".
Kai kam atrod ar net ir dabar atrodo, kad ir visuomens gyve-
nim galima aikinti remiantis kauzalizmo doktrina. inoma, tuo,
kad moni veikla yra tikslinga, t. y. kad jie nuolat siekia tam tik-
r tiksl, praktikai niekas neabejojo. Atrodyt, kad moni veiklos
tikslingumo pripainimas reikalauja tiriant visuomen remtis finaliz-
mo principu, o kauzalizmo princip taikyti gamtos sferai. Jeigu jau
visuomens gyvenime galima aptikti dsning tvark (tiesa, kai ku-
rie mstytojai, neabejoj gamtos dsningumu, neig, kad socialinis
gyvenimas yra dsningas), tai, atrodo, jos altinis ir pagrindas gali
bti tik tas tikslas, kurio siekia, nors galbt aikiai to nesuvokda-
ma, visuomen. Todl pirmieji bandymai sukurti visuomens raidos
teorij rmsi finalizmu. Finalistiniu poiriu, istorijos vyksmas yra
nukreiptas antempirin tiksl: aukiausi gr, Diev, Absoliut.
Bet toks istorijos traktavimas, bdingas v. Augustinui ar Hege-
liui, buvo nepriimtinas tiems tyrintojams, kurie mokslinio visuome-
ns ir jos istorijos tyrimo metod iekojo gamtotyroje. Tiek v. Au-
gustino, tiek Hgelio istorijos filosofija jiems atrod abstrakti, speku-
liatyvi ir maai k bendro turinti su realiu istorijos vyksmu. Jie at-
met arogantik Hgelio tez, kad jei teorija neatitinka fakt, tai
tuo blogiau faktams. Istorijos finalistins traktuots prieininkai siek
sukurti kauzalin istorinio proceso teorij, kuri atskleist natralias
istorini vyki prieastis, neapeliuodama jokius galutinius istorijos
tikslus. Tokia teorija turt paalinti btinyb nagrinti moni
veiklos tikslus, kuri nebt galima kildinti i j gyvenimo sociali-
ni ir ekonomini slyg ir vis pirma i j materialini interes.
Idj, kad istorin proces galima aikinti materialiais veiksniais,
vienas pirmj ikl prancz vietjas Charle Lui Montesguieu
71
(Monteskj, 16891755). Tokiais materialiais veiksniais, lemianiais
tiek tautos dvasi, tiek istorijos vyksm, Montesuieu laik vis pir-
ma klimat, dirvoem, landaft. Taiau jis pabr ir gamybos,
nuosavybs bei kit socialini veiksni svarb. Dar labiau ekonomi-
ni veiksni svarb visuomens gyvenimui ir raidai akcentavo
XVIII a. pabaigosXIX a. pradios angl politins ekonomijos atsto-
vai, vis pirma A. Smithas ir D. Riardo. O daugiausia prie mate-
ralinio, kauzalinio istorijos aikinimo prisidjo vokiei mstytojas
Kati Marx (Marksas, 18181883). Tiesa, jis dar nemaai ilyg,
lieiani ideali veiksni, pirmiausia visuomens smons, vaidmen
istorijoje. Jo alininkai, nuo kuri K. Marxas band i dalies atsiri-
boti, t ilyg dar vis maiau ir maiau, nuosekliai redukuodami
visus moni ir j grupi tikslus j materialinius interesus. Jie
prim vadinamj ekonominio determinizmo nuostat, pagal kuri
visuomens raid lemia tik materials ekonominiai veiksniai.
Dabar pakankamai gerai suprantame, kad ekonominio determiniz-
mo teorija yra primityvi ir klaidinga. moni tikslams ir idjoms
materialins j gyvenimo slygos neabejotinai daro takos, bet vien
tos slygos nelemia j idj, o kita vertus, tos idjos paios daro
poveik per technik, politik, teis, vietim mintoms mate-
rialioms slygoms. Bandym abipus materiali ir ideali socialinio
gyvenimo veiksni sveik (juos net atskirti ne visada lengva) pa-
versti paprasta vienareikme ideali veiksni priklausomybe nuo ma-
teriali dabar reikt' vertinti kaip tam tikr mechanicizmo sociali-
nje teorijoje relikt, t. y. kaip bandym sudtingas socialini reiki-
ni sveikos struktras pertvarkyti paprastas prieastini ryi
grandines, kurios visada prasideda materialiais reikiniais.
Taigi ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kau-
zalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams aikinti, yra
nepriimtina. Taiau ar tai reikia, kad kauzalizmo principas sociali-
ni reikini sferoje neveikia ir turi .bti pakeistas finalizmo princi-
pu? Tai gana sudtingas klausimas.
Nuodugniau tyrinjant socialini reikini determinacijos proble-
m, dert turbt grieiu skirti du lygmenis: mikrosocialin (indi-
vido ir maos grups veiksm aikinim) ir makrosocialin (masini,
vis visuomen ar didel jos dal apimani reikini aikinim).
Nagrinjant mikrosocialinius reikinius be finalizmo isiversti, ma-
tyt, nemanoma, nes, norint paaikinti individo elges, btina iekoti
motyv ir tiksl.
Makrosocialiniu lygmeniu apie individus nekalbama ir j elgesio
motyvacija nenagrinjama. Todl ia kauzalizmo pozicijas ginti leng-
viau. Taiau ir iame lygmenyje sunku ivengti finalistinio klausini
klimo bdo, pavyzdiui, kokios yra vien ar kit socialini ins-
titut (tarkime, valstybs) funkcijos?
ios domios problemos priklauso socialini moksl metodologijos
kompetencijai. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose (i dalies
ir biologijoje) finalizmo ir kauzalizmo ginas tsiasi iki iol.
72
6. Determinizmas ir mogaus laisv
Baigiant determinizmo problemos analiz, neivengiamai reikia
paliesti vien su ja susijus klausim, rpint ne vien istorikams, so-
ciologams ir filosofams, bet ir kiekvienam apie savo santyk su pa-
sauliu mstaniam mogui. Kaip bebt aikinamas dsningas socia-
linio proceso vyksmas remiantis kauzalizmu ar finalizmu, vi-
siems mums aktualu, kok vaidmen tame procese vaidina laisvas
mogus?
Jau anksiau minjome, kad indeterminizmo alininkai atmeta de-
terminizmo princip todl, jog jis es nesuderinamas su laisvos mo-
gaus valios principu. Ms poiriu, nuosaikaus determinizmo princi-
pas neprietarauja laisvos valios idjai. Taiau ia natraliai kyla
klausimas: tarkime, kad individas i tikrj turi galimyb priimti
vairius sprendimus. Taiau ar jis gali juos realizuoti? Ar jis nra
bejgis prie istorij ir ar jo pasiprieinimas jai nra i anksto pa-
smerktas lugti?
Sis klausimas nra paprastas. Matyt, tikslinga, aikinant mogaus
santyk su visuomene ir istorija, palyginti j su mogaus santykiu su
gamta. Gamtos dsniai i esms nevaro mogaus daiktins veiklos
galimybi. Taip, mogus neturi galimybi tuos dsnius (pavyzdiui,
gravitacijos) pakeisti. Jis gyvena pasaulyje, kuriame tie dsniai vei-
kia, ir todl jis nori to ar nenori neivengiamai tiems dsniams pri-
verstas paklusti. Taiau tai nereikia, kad jis negali aktyviai veikti.
mogus negali panaikinti traukos dsnio, bet, remdamasis savo i-
niomis apie gamt bei jos dsnius, gali veikti gravitacij, panaudo-
damas kitas jgas. Jis gali pakilti or lengvesniais u or apa-
ratais balionais ir diriabliais, sunkesniais u or lktuvais ir ma-
lnsparniais, ir gal gale gali paleisti erdvlaivius, kuriuose, nors jie
ir juda gravitaciniame ems lauke, astronautai gyvena nesvarumo
slygomis.
Tai, kad mogus gali pritaikyti gamtos dsnius savo tikslams ir
kad t dsni egzistavimas toli grau nepaveria mogaus bevaliu
gamtos vergu, daugeliui pakankamai aiku. Aiku ir tai, kad kuo
geriau mes pastame gamt, tuo labiau isipleia ms laisvos veik-
los galimybs: technins priemons, sukurtos remiantis paintais
gamtos dsniais, daugyb kart sustiprino mogaus rankas, dav jam
geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir atresn intelekt ir dabar
mogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos negu anks-
iau. Gamtos painimas yra svarbi jo laisvjimo slyga.
Taiau kai pradedama kalbti apie mogaus laisvs ir visuomens
dsni santyk, pasirodo, kad problema yra sudtingesn. Isiskiria
dvi prieingos viena kitai pozicijos. Pirmosios alininkai socialin
proces traktuoja kaip individ laisv sprendim ir veiksm rezulta-
t. iems sprendimams ir veiksmams socialiniai dsniai (pavyzdiui,
pasilos-paklausos dsnis, pagal kur pasilai augant kainos laisvoje
rinkoje krinta) daro takos, bet j vienareikmiai nedeterminuoja.
Nra jokio Istorijos Dsnio, kuris lemt jos vyksm.
Antrosios pozicijos alininkai, remdamiesi grieto determinizmo
principu, mano, kad individas, nori jis to ar ne, turi paklusti Istori-
jai. Laisv bt galima apibrti kaip galimyb pasirinkti, remiantis
savo interesais, polinkiais ir iniomis. Taiau grieto determinizmo
alinink nuomone, tokia laisv tra iliuzija. Tikroji laisv, pasak
j, j- tai sismoninta btinyb.
i tez, kartojam iki iol, aikiai suformulavo XVII a. Nyder-
land filosofas Benedictus Spinoza (Spinoza, 16321677). Sutapatins
Diev su Gamta, o Gamt su Mechanizmu, Spinoza prijo ivad,
kad Gamtoje viskas yra btina. Kadangi mogus, Spinozos poiriu,
tra Gamtos dalis, tai btini ir visi mogaus poelgiai. Jis neturi ga-
limybs nusprsti vienaip ar kitaip dl tos paprastos prieasties, kad
pasaulio reikini tvarka yra btina. Jokios vadinamosios laisvos va-
lios individas, pasak Spinozos, neturi. Laisvas jis pasidaro ne tada,
kai bando beprasmikai maitauti prie pasaulio tvark, o kai tai
tvarkai, suvoks jos btinyb, paklsta.
Tokios laisvs sampratos alinink nestigo ne tik mechanistinio
poirio i pasaul vyravimo metu, bet ir vliau, kai niekas jau ne-
tapatino pasaulio su mechanine sistema. Mat XIX a. mechaninis b-
tinumas buvo paprasiausiai pakeistas istoriniu btinumu. Istorij
tuo metu kai kurie mstytojai ima suvokti kaip grynai objektyv,
nuo moni valios nepriklausom proces, kurio krypties pakeisti ne-
manoma. Ji be gailesio atmeta tai, kas neilaik laiko patikrinimo,
kas sena ir atgyven, taigi reakcinga, ir ikelia visk, kas nauja ir
turi ateit, taigi paangu. Svarb vaidmen pltojant XIX a. pra-
dioje toki istorijos samprat suvaidino Georgas Hgelis.
iuo poiriu, individas bejgis pakeisti istorijos eig. Tiesa, jis
gali jai kliudyti, bet visos jo pastangos bus bevaiss. Taiau tai ne-
reikia, kad laisv mogui nepasiekiama. Perprats Istorijos btinu-
m ir paskyrs visas savo jgas jos diding tiksl gyvendinimui, jis
pasidaro laisvas, o jo gyvenimas gyja prasm ir tiksl. Jis tampa
ne tik laisvas, bet ir laimingas, nes nra didesns laims kaip engti
pirmyn su Istorija.
Daugelis marksist i esms pritar tokiai istorijos sampratai. Jie
rmsi jau minta ekonominio determinizmo teorija, pagal kuri ga-
mybini jg, vis pirma technikos ir technologijos, tobuljimas tie-
siogiai lemia socialinio gyvenimo formas ir vis visuomens raid. Si
samprata nepripasta joki istorini alternatyv, kurias pasirinkusi
visuomen galt pltotis viena ar kita kryptimi. Istorija, iuo po-
iriu, yra vienos linijos procesas; visos socialins permainos yra b-
tinos.
Toks poiris, matyt, klaidingas. Tiek Spinoza, remdamasis kau-
zalizmu, tiek Hgelis, remdamasis finalizmu, mogaus vaidmen isto-
rijoje traktuoja i esms fatalistikai (lot. fatum - likimas, lemtis,
btinyb), t. y. kaip i anksto nulemt, nepriklausom nuo jo va-
lios, sprendim ir veiksm. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos
dsni egzistavimas nepaveria mogaus gamtos vergu, taip ir socia-
lini dsni (kokie jie bebt) egzistavimas nepaveria mogaus be-
74
jge ir bereikme btybe. Kaip gamtos dsniai ireikia pasikartojan-
ius gamtos reikini ryius, taip ir socialiniai dsniai irgi fiksuoja
pasikartojanius socialini reikini ryius. Dl to, kad tiek gamtos,
tiek socialini reikini ryiai yra reguliars ir nuo mogaus valios
nepriklauso, egzistuoja objektyvios mogaus veiklos slygos ar aplin-
kybs. Jei mogus tas slygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus
neefektyvi. Bet kuo geriau jis tas slygas pasta ir panaudoja, tuo
jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis
ir pertvarkantis visuomen, yra mogus, o ne mistin pasaulio
dvasia. mogus kuria nauj, naesn technik, kuri, revoliucionizuo-
dama gamybos proces, daro tam tikr poveik visuomens strukt-
rai, socialiniams santykiams. Keldamas visuomenei reikmingas id-
jas, pavyzdiui, laisvs, lygybs prie statymus, savivaldos ir demo-
kratijos, jis daro poveik visuomens politinei organizacijai, teisi-
niams institutams. inoma, tas jo idjas veikia ankstesns, kitose is-
torinse epochose keltos idjos, o j gyvendinimo galimybes nuo
gamybos budo priklausanti socialin struktra, nuosavybs santykiai,
darantys tak vairi socialini grupi interesams. Bet esamos eko-
nomins ir socialins slygos nelemia keliam ir pripainim gyjan-
i socialini idj turinio. Visuomen nuolat susiduria su alternaty-
viomis jos pltots programomis bei skirtingais socialiniais projektais
ir konkretaus jos raidos kelio pasirinkimas priklauso ne tik nuo
daugybs ekonomini, politini ir kultrini veiksni, bet ir nuo
konkrei istorini veikj intelekto, energijos ir ryto. Kai mes i-
rime istorij retrospektyviai (lot. retrospicio iriu atgal), ap-
velgdami jos eig iki ios dienos, matome j kaip up, tekani
viena apibrta vaga, ir tai skatina manyti, kad egzistuoja vieninte-
l jos raidos kryptis, vienintel istorinio vyksmo linija. Nerealizuot
istorijos alternatyv, velgdami praeit, paprastai nematome. Visa,
kas joje bent kiek reikmingesnio vyko, pradeda atrodyti btina.
Taiau utenka pamstyti, kiek vairi ateities galimybi slypi da-
bartyje, ir suvoksime, kad tai, kuri i j bus realizuota, priklauso
nuo ms vis sieki ir pastang, nuo vairi socialini ir politini
jg veiksm, kuriems didels takos turi t jg lyderiai. T suvo-
kus, istorijos vienos linijos, beslygiko btinumo koncepcija praran-
da savo tikinamum. Kaip gamtos dsniai nelemia, kokias mainas
ir prietaisus sukursime ir kokiems tikslams taikysime, taip ir vien
socialiniai dsniai nenulemia, kokias socialines ^staigas ar organizaci-
jas kursime ir kokias funkcijas jos vykdys. inoma, tos staigos ir
organizacijos, sukurtos visuomens reikalams tvarkyti, gali siekti i-
trkti i visuomens kontrols ir paversti individ nieko nereikian-
iu valstybs masinos sraigteliu. Bet kad ir kaip iradingai ar negai-
lestingai valstyb slopint individ, istorija rodo, kad laikui bgant
net ir tobuliausios" valstybins mainos praranda galimyb visikai
kontroliuoti mog.
IV. Painimo altinis
1. I ko atsiranda inios?
Nagrindami tiek bties prigimties, tiek dsningumo problem,
tiek aikindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus tei-
ginius ir teorijas. Kadangi tikra filosofija, kurios myltojai ieko i-
minties, negali bti dogmatika, tai tokie teiginiai ir teorijos lo-
gikai susiet teigini sistemos negali bti pateikiami kaip aklo
tikjimo dalykai. Filosofas, mastantis ne tik apie bties, bet ir apie
painimo prigimt, neturi teiss kartu su antikos krikionikuoju
mstytoju Tertulianu pasakyti Credo, quia absurdum" (tikiu, nes
tai absurdas). Filosofas turi paaikinti, i kur jis ino, kad jo teigi-
niai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, i ko atsiranda jo
ir kit moni inios. Klausimas, i ko atsiranda ms inios, ir
yra vadinamas painimo altinio problema.
Pasakymas painimo altinis" yra perimtas, matyt, i mitologi-
jos: mitologinei mstysenai poiris, kad i stebuklingo altinio gali-
ma atsigerti skaidraus painimo vandens arba nuo painimo^ medio
nurakyti udraust painimo vaisi, yra visikai natralus. altinius
mitologija mgsta. Graik mitologijoje bene garsiausiu i j buvo
Hipokrens altinis Helikono arba, kitaip tariant, mz kalne.
Pasitelkus painimo altinio vaizd, nesunku buvo paaikinti, ko-
dl vieni mons turi daug ir isami ini, yra protingi ir imin-
tingi, o kiti ne. Atsakymas paprastas: vieni gr i painimo al-
tinio (gal patys to ir neinodami), o kiti ne.
Filosof toks aikinimas, suprantama, negaljo patenkinti. Paini-
mo altinio jie iekojo ne slpininguose kalnuose ar rojaus soduose,
o paiame moguje.
Kuo gi remiasi mogus painimo procese? Pirmiausia juslmis
regjimu, lytjimu, klausa ir kt. mogus mato j supanius daiktus:
augalus, gyvnus, kitus mones, upes ir kalnus, Saul ir vaigdes.
Stebdamas juos, imoksta skirti vien nuo kito, nustato j savybes.
Daugiausia informacijos apie pasaul mogus gauna regjimo dka.
Stebdamas daiktus ir reikinius, mogus naudojasi, aiku, ir kitomis
juslmis: lytjimu nustato, ar knas, kur jis mato, yra kietas ar
minktas, iurktus ar glotnus, kartas ar altas. Turdamas klaus,
jis girdi vairiausius garsus, i kuri sprendia apie juos skleidian-
ius gyvius ir 'gamtos reikinius, suvokia kit moni nek. Uosl
ir skonis leidia jam skirti ger, tinkam maist nuo prasto, suge-
dusio.
Pripainus, kad pasaulio painime tok didel vaidmen vaidina
jusls, galima bt tarti, kad painimo altinis yra jutimas ir suvo-
kimas. Jutimu vadinamas daikt ir reikim savybi, taip pat orga-
nizmo vidini bvi, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspin-
djimas Sivokimu daikto ar reikinio visumos atspindjimas, jam
76
tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra proce-
sai, o j rezultatai vadinami pojiais ir suvokiniais.
Pojiai ir suvokimai, taip pat atmintyje isaugota juslins kil-
ms informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties (kaip i svo-
ka suprantama filosofijoje) dalis. Patirtis, be abejo, btina mogaus
orientacijai pasaulyje, be jos bt nemanoma mogaus gyvybin
veikla. Patirtis teikia mums informacij apie konkreius vykius,
daiktus ir asmenis. Bet ar ji 'yra painimo altinis? Atsakymas
klausim priklauso pirmiausia nuo to, k vadiname painimu.
Kasdienje kalboje galime pasakyti: pastu Arvyd Sabon. Ta
paintis gali bti artimesn ar tolimesn arba ivis abejotina. Bet
tarkime, kad ms panekovas i tikrj gerai pasta mog.
Vadinasi, jis ino apie garsj krepinink daugiau negu kiti jo ger-
bjai, ino jo privalumus ir trkumus tiek krepinio aiktelje, tiek
iaip gyvenime, ino jo praeit ir galbt ateities planus. Bet visos
ms panekovo inios lieia vien asmen, individ. Filosofijoje pa-
inimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadina-
mo atskirybe, o visos objekt klass, to, kas jiems yra bendra, t. y.
bendrybs bruo atskleidimas.
Ar galima tiktis, kad, pain vien individ, kartu painsime
bendrsias vis krepinink, vis sportinink ar vis moni savy-
bes? Vargu. O jeigu mes norime painti daikt pradus, pasaulio
tvark ar dorovs dsnius? Kai filosofai m kelti tokius klausimus,
daugelis j greit prijo ivad, kad dsni, prad ir pagrind pai-
nimo altiniu vargu,ar gali bti juslin patirtis. Regjimu nemano-
ma nustatyti Demokrito atom savybi jie per daug mai ir to-
dl nematomi. Negalima pamatyti, palytti ar igirsti ir Platono
idj jos ivis nra juslmis suvokiami daiktai. To, kad visi rei-
kiniai turi prieastis, taip pat negalime pamatyti. Aikindami, kokie
yra atomai arba Idjos, Demokritas ir Platonas nesirm jusli liu-
dijimais. Jie buvo sitikin, kad filosofinio painimo altinis yra ne
juslin patirtis. J atsakymas klausim apie painimo altin buvo
kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime velgti tai, ko
nemato ms akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime rodyti
tai, ko neinome i patirties.
Vadovaudamasis tokiu poiriu, Demokritas skyr tamsias" ir
viesias" inias. Pirmosios kyla i patirties, bet jos neturi didesns
verts. Jusls leidia mums painti tik kintant, besimainant iorin
daikt pavidal. Kadangi juslmis suvokiami daiktai nra pastovs
ir amini, tai ir tamsios" inios nra nei pastovios, nei aminos.
Jau vien dl to jos nra tikros inios. Be to, jos neatskleidia to,
kas svarbiausia daiktuose, t. y. j esms. Daikt esm, Demokrito
poiriu, tai j atomin sandara. Amin, nekintam ir nedalija-
m atom savybes pastame tik protu ir todl tik protas yra
viesaus", aikaus ir tikro painimo altinis. Nepaisant to, kad Pla-
tonas bties esm aikino kitaip negu Demokritas, jis irgi aikiai
skyr dvi painimo ris, du jo bdus. Vienas tai nuomons apie
kintant, tak regimybs", t. y. juslmis suvokiam daikt pasaul,
kitas tai tikrosios inios apie realybs", idj pasaul. Kadangi
idjos yra aminos, nekintamos, tobulos, tai tokios yra ir protu gy-
jamos inios apie idjas. Tiktai jas tikrja prasme ir galima vadinti
iniomis (gr. episteme) skirtingai nuo besimainani, subjektyvi
nuomoni (gr. doxa).
Taigi jau antikoje buvo atskirti du galimi painimo altiniai: jus-
lin patirtis ir protas. { klausim, i kurio altinio semiamas paini-
mo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis siel, tiek Demokritas, tiek
Platonas atsako nedvejodami: tikrasis painimo altinis yra protas.
io atsakymo teisingumu antikoje palyginti maai kas abejojo.
Poirio, kad painimo altinis yra protas, alininkai filosofijoje va-
dinami racionalistais (lot. ratio protas). Prieingo poirio, t. y.
poirio, kad painimo altinis yra juslin patirtis, alininkai vadina-
mi empuistais (gr. empeiria patirtis), arba sensualistais (lot. sen-
sus pojtis). Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodl? To-
dl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizin problematika, buvo
iekoma daikt prad, pirmj prieasi. Sprendiant tas problemas
ir u fizini reikini pasaulio iekant tikrosios bties, juslin patir-
tis buvo prasta pagalbinink. Reikia turti galvoje ir tai, kad daug
antikos filosof protin veikl vertino kur kas aukiau u fizin
darb, kurio metu kaupiama juslin patirtis, toks darbas buvo
pirmiausia verg prievol. Kita vertus, i filosofijos tuo metu nebu-
vo laukiama koki nors technikos ar technologijos -patobulinim, ku-
riems bt reikalingi stebjimai ii eksperimentai. Filosofai kl sau
didingesnius udavinius, ir protas buvo vienintelis bdas atskleisti
bties pradus, kosmoso harmonij ar aukiausiojo grio prigimt.
Patyrimo vaidmen painime pripastani filosof antikoje buvo
palyginti nedaug. ymiausias i j buvo Aristotelis.
Aristotelio poiris painimo altin sudtingesnis negu jo mo-
kytojo Platono. Aristotelis nemaai nuveik fizikoje, kuri jis laik
teorins filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje.
Skirtingai nuo Platono, juslikai suvokiam daikt jis nelaik regi-
mybs pasauliu. Gamtikj pasaul, Aristotelio poiriu, galima pa-
inti, ir nors aukiausias painimo tikslas yra daikt prad, pirm-
j prieasi painimas, nema reikm turi taip pat ir gyvn bei
augal ri apraymas ar kn judjimo bd tyrimas. Todl jusli-
nis patyrimas yra, pasak Aristotelio, btina painimo faz: fakt
nustatymas btinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo
fakt filosofas turi pereiti prie bendr princip, kuri tikrumui nu-
statyti btinas protas, bet iekant t princip isiversti be juslinio
patyrimo nemanoma.
Vidurami filosofija iaugo i Platono ii Aristotelio filosofijos.
Taiau aikindama painimo altinio klausim, ji daugiau sek Pla-
tonu negu Aristoteliu. Dl religins vidurami filosofijos orientacijos
empirinio pasaulio daiktai ir reikiniai j domino kur kas maiau
negu bties prigimtis ir Aristotelio Metafizik" ji vertino labiau u
jo Fizik". Vieninteliu metafizini problem sprendimo instrumentu
ir Aristotelis laik mogaus prot. rodinjant Dievo egzistavim,
78
aikinant tikjimo ir painimo santyk, tyrinjant nemirting mo-
gaus siel, ginijantis dl universalij ir dl valios laisvs, vienintelis
filosofo vadovas buvo protas, o ne juslin patirtis. Dauguma vidur-
ami filosofijos problem yra perdm abstrakios, teorins, speku-
liatyvios, jos lieia antjutimin bt, todl i filosofija turi dar la-
biau ireikt racionalistin pobd nei antikos filosofija. Tik tie filo-
sofai, kurie domjosi magija, astrologija ar alchemija, pavyzdiui,
Roderis Beikonas, arba skeptikai vertino galimybes rodyti tikjimo
tiesas, pavyzdiui, Viljamas Okamas, bent i dalies pripaino juslinio
patyrimo^paintin vert.
2. Racionalizmo ir empirizmo ginas
Patyrimas kaip painimo altinis buvo pradtas labiau vertinti
tik renesanso epochoje. XVXVI a. renesanso mstytojus vidurami
scholastin filosofija, tyrinjanti antjutiminius bties pradus, menkai
tedomino ir jie pradjo irti j i aukto. Pats terminas schola-
stinis" tuo metu gijo neigiam atspalv: scholastiniais imta vadinti
bet kokius tuius, formalius ivediojimus. Renesanso filosofai nuo
scholastini problem pamau suko empirini gamtos filosofijos ir
kasdienio mogaus gyvenimo problem link. ioje epochoje didjo
meninink, kuriems bdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis
slytis su mediaga, reikm jie tapo centrinmis to meto kult-
ros figromis. Graik filosofai, nors ir avjosi groiu, nevertino me-
ninink. Dabar j prestias augo. Ikilo plaiai pripainti menininkai
amatininkai (jais buvo, pavyzdiui, daug ymiausi epochos skulpto-
ri) ir menininkai mokslininkai. Ne tik Leonardo da Vinci (da Vin-
is, 1452-1519), bet ir F. Brunalleschi (Bruneleskis, 1377-1446), L.
Alberti (Albertis, 1404-1472), B. Cellini (Celinis, 1500-1571) (vis
ir neivardysi) vienodai lengvai kr teorijas, eksperimentavo, tap
paveikslus, liejo skulptras, projektavo ir stat rmus. Besiformuo-
janioje (pirmiausia Italijoje) naujoje visuomenje, kurioje didja
amatinink, pirkli, pramoninink, bankinink reikm, maja pa-
nieka fiziniam darbui, praktinei, peln duodaniai veiklai. Viduram-
ik askez, kno marinim, siekiant igelbti siel, orientacij
dang keiia orientacya emikj gyvenim ir visus jo teikiamus
juslinius malonumus. Veikli renesanso asmenyb nori ibandyti save
visose srityse ir vis plaiau bando ne tik save, bet ir gamt. Plto-
jantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir
vis labiau stiprja ilg laik buvs elyje konkurentas empiriz-
mas.
Taiau didesn tak jis gyja tik XVII a. mokslo revoliucijos
metu, kai gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimenti-
nis metodas ir daugelis tyrintoj, sekdami ms jau cituotu
G. Galilei, pripasta, kad ginai fundamentaliais klausimais, ypa
lieianiais antjutimin bt, yra bevaisiai. O norint sprsti empiri-
nes problemas, lieianias patirtas pasaulio daikt ir reikini savy-
bes bei j ryius, nemanoma isiversti be stebjimo ir eksperimento.
79
Tokiu bdu gytos inios turi kur kas didesn praktine (technin ir
technologin) reikm negu abstraki, faktais neparemt logini
samprotavim rezultatai. Todl visikai natralu, kad F. Baconas,
labai vertins ini praktin reikm, nirtingai puola racionalistin
painimo teorij. Racionalistas, bandydamas ivesti teorijas vien i
savo proto, elgiasi, pasak Bacono, kaip voras, verpiantis i savs
voratinkl. Todl racionalisto sukurta teorija neturi ryio su gyveni-
mu ir plevena vjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visikai
bevaisis ir todl turi bti pakeistas nauju empiriniu, pagrstu ste-
bjimais ir eksperimentais.
Bacono pateikta racionalistinio mstymo kritika padjo formuotis
klasikinei naujj laik gamtotyrai, ypa Anglijoje, sustiprino jos
autoritet, o vliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotyrinin-
kams, kurie vaduose vairiausius savo veikalus m teigti, kad jie
remiasi tik empiriniais (stebjimo, eksperimento) faktais ir jais grin-
dia visus savo teiginius. Baconu danai rmsi ir I. Newtonas.
Ir vis dlto naujj laik filosofijos pradininkas R. Descartes'as
(Baconas dar yra veikiau renesanso nei naujj laik mstytojas)
buvo ne empirizmo, o racionalizmo alininkas. Jo poiriu, juslin
patirtis negali bti tikru ini altiniu. Bet k gi jis laiko tikromis
iniomis?
Tikromis iniomis, pasak jo, yra aiks ir ryks teiginiai, nes
tik tai, kas aiku ir ryku, yra proto gerai apvelgiama. Aikios ir
rykios yra matematikos inios: mums aiki j struktra, loginiai ry-
iai tarp atskir ini dali. Patyrimu gytos inios tokios aikios
struktros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasi-
ymi visuotinumu ir btinumu, t. y. neturi t savybi, kurios kartu
su aikumu ir apibrtumu yra tikrojo inojimo poymis.
Kai rodome, sakykime, Pitagoro teorem, esame tikri, kad i
teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas
statusis trikampis btinai turi nurodyt savyb jo ambins
kvadratas lygus statini kvadrat sumai. Tuo tarpu matydami ly-
jant liet, negalime bti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti,
kad jis yra btinas panaia prasme, kaip btina Pitagoro teorema.
Lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis, bent jau Descartes'o poiriu,
yra ne btinas, o atsitiktinis. Juslin patirtis galina nustatyti tik
tai, kas vyksta ia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi jusl-
mis, negalime nustatyti ir vykio btinumo juslin patirtis leidia
nustatyti, kas yra, ,bet ne kas turi bti. ini visuotinum ir bti-
num nustato tik protas. Todl protas ir yra painimo altinis, ku-
ris btent matematikoje aikiausiai demonstruoja savo paintin ga-
li. Be poji bt nemanoma mogaus gyvybin veikla. Antai i
vaisiaus spalvos ir skonio sprendiame, ar jis prinoks ir tinkamas
maistui, ar ne. Bet pojiai ir suvokimai neatskleidia mums bti-
nos pasaulio tvarkos ar kit vien protu galim painti dalyk pri-
gimties.
Viename i svarbiausi savo veikal Filosofijos praduose" (1644)
R. Descartes'as ra: Mums uteks paymti, kad visa, k suvokia-
80
me pojiais, yra susij su glaudia dvasios it kno sjunga ir kad
jie paprastai parodo mums, kuo ioriniai daiktai gali bti mums
naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia j prigimtis, nebent tik
retkariais ir atsitiktinai. itaip galvodami, be vargo atsikratysime
vis sitikinim, pagrst tiktai ms pojiais, ir vadovausims tik-
tai savo protu, kadangi tik jame viename natraliai gldi pirmins
svokos arba idjos, kurios yra tarsi koki mums suprantam ties
branduoliai (semences)"
1
. Kokios yra tos gimtos idjos? Svarbiausio-
mis i j Descartes'as laik Dievo, sielos, substancijos idjas. Tiesa,
daugelis kit, pavyzdiui, matematini, idj nra gimtos, bet suge-
bjim kurti tokias idjas Descartes'as laiko gimtu. Taigi Descar-
tes'o atsakymas F. Baconui yra toks: vien tik protu (o ne jusline
patirtimi) besivadovaujs mogus i tikrj kaip voras gali verpti i
savs painimo gij juk jo prote gldi gimtos idjos.
Racionalizmo alininkai buvo ir Benedictas Spinoza, Gottfriedas
Leibnizas, Georgas Hgelis. Visi jie buvo sitikin, kad pasaulio
tvarka yra protinga ir btina, todl protas gali ir privalo j per-
prasti. Gindami poir, kad painimo altinis yra protas, jie, kaip
ir R. Descartes'as, daugiausia rmsi metafizinio ir matematinio pa-
inimo bdo analize. Tiek metafizikas, atskleisdamas bties pagrin-
dus, tiek matematikas, rodindamas teoremas, - neatlieka koki nors
speciali stebjim. Ir vienam, ir kitam pakanka proto paintini
gali. O gamtotyr racionalistai vertino maiau u metafizik ir
matematik. Tie racionalistai, kurie kaip Descartes'as ar Leibnizas,
patys ne indl jos pltot, traktavo j daugiausia kaip matema-
tinio mstymo taikymo gamtai painti produkt. Todl, j galva,
pagrindiniai gamtotyros principai atskleidiami taip pat proto, o ne
juslins patirties dka. ia reikia prisiminti, kad tuo metu
XVIIXVIII a gamt paprastai buvo irima kaip mechanin
sistem. Antai Descartes'o poiriu, knai turi tik geometrini sa-
vybi ir patiria tik mechanines permainas. Taigi gamtos apraymui
pakanka geometrijos ir mechanikos svok bei dsni, o ios discip-
linos yra grynojo (nuo juslins patirties tiesiogiai nepriklausomo)
proto produktas.
Grynojo proto produktas yra ir metafizika. Iki XVII a. daugelis
moksl band j pamgdioti. Taiau, prasidjus XVII a. mokslinei
revoliucijai, jos autoritetas, ypa gamtotyrinink akyse, ima smukti.
Tiesa, gamtotyrininkai vis plaiau ima taikyti matematik eksperi-
ment duomenims aprayti ir analizuoti, todl, atrodo, grynojo
proto vaidmuo gamtotyroje turt didti. Taiau gamtotyrininkai
man kitaip. Jie suprato, kad eksperimentas tai klausimas gam-
tai, kur turi atsakyti ji pati, o ne mogus, kad ir koks jis bt
protingas. Juk atsakymo klausim eksperimentatorius i anksto,
a priori, neino prieingu atveju nebt prasms ir klausti. Mate-
matin kalba teikia galimyb suformuluoti ir klausim, ir matemati-
Dekartas R. Filosofijos pradai//Dekartas R. Rinktiniai ratai. V., 1978.
P. 265.
niais simboliais ireikti atsakym, bet j duoda tik gamta, ir mes
suinome j savo juslins patirties dka. Todl kuo toliau, tuo
daugiau filosof pripaino, kad painimo altiniu reikia laikyti ne
prot, o juslin patirt.
Gamtotyrininkai, ypa eksperimentatoriai, aikindamiesi painimo
altinio problem, orientavosi ne Descartes', o F. Bacon.
I. Newtono, laikiusio save Bacono alininku ir klusio fakt, stebji-
m ir eksperiment paintin vaidmen, fizik jie vertino daug la-
biau nei Descartes'o fizik, o tai neabejotinai turjo reikms empi-
rizmo takos didjimui.
Descartes'o gimt idj teorij - klasikinio racionalizmo pagrin-
d labai kritikai vertino Newtono amininkas angl filosofas
John Locke (Lokas, 16321704). Jis pripaino, kad nei vaik, nei
laukini prote nra t idj, kurias Descartes'as laik gimtomis. Be
to, net jei skirtingi mons turi, pavyzdiui, Dievo idj, jie ne vi-
sada sutaria dl jos pobdio. Pasak Locke'o, visos ms idjos yra
ne gimtos, o gytos, ir j turinys priklauso nuo patyrimo. Locke'as
teigia, kad mogaus protas tai tabula rasa (lot. vari lenta), ku-
ri ramenimis upildo patyrimas. Visos sudtingos idjos sudarytos
i paprast, o j tiesioginis altinis yra patyrimas.
Si koncepcija yra empiristins painimo teorijos pamatas. tai
kaip j savo veikale mogaus proto tyrinjimai" (1748) dsto y-
miausias empirizmo atstovas Dawid Hume (Hiumas):
Visus proto suvokimus galima padalyti dvi klases arba ris,
besiskirianias stiprumu ir gyvumu. Silpnesni ir maiau gyvi suvoki-
mai paprastai vadinami mintimis arba idjomis. Antr suvokim ka-
tegorij [...] galima pavadinti spdiais, suteikiant tam odiui kiek
skirting nuo prastins prasm. Vartodamas od spdis", turiu
galvoje visus gyvesnius suvokimus, kurie kyla, kai girdime, matome,
jauiame, mylime, neapkeniame, geidiame arba troktame. sp-
dius skiriu nuo idj, kurios yra maiau gyvi suvokimai ir kurias
suvokiame tada, kai pagalvojame apie kur nors i anksiau mint
igyvenim ar jauduli.
I pirmo vilgsnio nra, atrodo, dalyko, kuris bt maiau suvar-
ytas negu mogaus mintis; isprsta ji i bet kokios mogaus val-
dios ir kontrols, o jos laisvs nevaro netgi gamtos ir tikrovs ri-
bos. [...]
Taiau nors mintis, atrodo, turi neribot laisv, geriau patyrinj
sitikinsime, kad i tikrj ji udaryta labai anktai ir kad vis k-
rybin proto gali sudaro vien tik gebjimas jungti, perkelti, padi-
dinti arba sumainti duomenis, kuriuos mums teikia pojiai ir pa-
tyrimas. Kai galvojame apie auksin kaln, jungiame tik dvi viena
kitai neprietaringas idjas. Dor arkl galima mstyti; juk remda-
miesi savo patyrimu galime pagalvoti apie doryb ir sujungti j su
arklio, gerai mums inomo gyvulio, forma ir ivaizda. Trumpai ta-
riant, visa minties mediaga kyla i vidini arba iorini igyveni-
m, o tik j sujungimas ir sandara priklauso nuo proto ir valios.
82
Filosofikai tariant, visos ms idjos, arba silpnesni suvokimai, yra
spdi, arba gyvesni suvokim, kopijos"
2
.
Bet jeigu painimo altinis yra patyrimas, tiksliau juslinis pa-
tyrimas, ir painti galime vien tai, kas mums jame tiesiogiai duota,
tai kaip paaikinti stebinanius matematinio mstymo laimjimus?
klausim Hume'as duoda tok atsakym. Visus mogikojo tyrimo
dalykus galima natraliai padalyti dvi dalis. 1) idj santykius; 2)
faktus. Idj santykius nagrinja geometrija, algebra, aritmetika. i
moksl teiginiai yra intuityviai arba demonstratyviai (rodomai) tik-
ri. Antai teiginys, kad triskart penki lygu. penkiolikai, ireikia skai-
i (taigi tam tikr idj) santyk, Pitagoro teorema staiojo tri-
kampio kratini (irgi tam tikr idj) santyk. Toki teigini tei-
singum, pasak Hume'o, galima nustatyti proto dka nepriklausomai
nuo to, kokie daiktai egzistuoja Visatoje ir ar jie i viso egzistuoja.
Btent todl matematinio tyrinjimo rezultatai yra visuotiniai, bti-
ni ir tikri.
Tuo tarpu fakt nemanoma rodyti taip, kaip rodomi matemati-
kos teiginiai. Faktai pagrsti stebjimais, taiau joks faktas nepaali-
na jam prieingo fakto galimybs. Teiginys, kad saul rytoj nepate-
ks, yra ne maiau suprantamas ir ne daugiau prietaringas negu
teiginys, kad ji pateks. Veltui bandytume rodyti jo klaidingum.
Jeigu io teigimo klaidingum bt galima rodyti, jis turt bti
vidujai prietaringas, o tokiu atveju protas negalt jo aikiai su-
prasti"
3
.
Taigi ms inios apie faktus nra btinos, remdamiesi patirtimi
nustatome tik tai, koks pasaulis yra (tiksliau, yra dabar), o ne koks
jis turi bti (ar bus ateityje). Ms inios apie faktus nra ir abso-
liuiai tikros. Kad ir kiek kart stebtume patekani saul, negali-
me bti absoliuiai tikri, kad ji pateks rytoj. Ms bendros inios
apie gamt yra fakt apibendrinimai, bet juk, Hume'o odiais ta-
riant, visikai nesunku sivaizduoti, kad gamtos eiga" pasikeis. To-
dl reikalavimas, kur racionalistai kelia visoms inioms, kad jos
bt visuotins, btinos ir beslygikai tikros, - yra pernelyg grie-
tas ir nerealistikas. inios apie gamt, skirtingai nuo matematini
ini, tokiomis bti negali.
3. Apriorizmas
D. Hume'o argumentai, neigiantys gamtotyros teigini absoliut
tikrum, padar didel poveik garsiajam vokiei filosofui Immanu-
eliui Kantui. Jo paties teigimu, ie argumentai paadino j i dog-
matinio snaudulio", nekritiko sitikinimo vis mokslo dsni tikru-
mu. Problemos, k gali painti protas ir kaip jis gali painti, tyri-
2. Hume D An Enquiry Concerning Human Understanding Indianapolis, 1980.
P. 26-28
3Ten pat P 40
mui skirtas didiausias Kanto darbas Grynojo proto kritika"
(1781), vienas i ikiliausi vis laik filosofijos veikal.
Tiesa, Hume'o argumentai nepakeit Kanto nuomons, kad
mokslo dsniai absoliuiai tikri. Taiau Kantas suprato, kad neu-
tenka dogmatikai tvirtinti, jog jie tikri tai filosofas turi rodyti.
Kaip ir racionalistai, mokslo ini absoliut tikrum Kantas siejo su
j visuotinumu ir btinumu. Patyrimo faktai yra individuals, at-
skiri, o tikromis iniomis, kaip pabr jau Aristotelis, galima laiky-
ti tik visuotinius teiginius.
Visuotiniai teiginiai galt bti patyrimo fakt apibendrinimais.
Bet, Kanto nuomone, Hume'as {tikinamai {rod, kad fakt apibend-
rinimuose neslypi btinumas, i kurio tik ir gali atsirasti ini abso-
liutus tikrumas.
Taigi, prims jau Platono formuluot nuostat, kad tikros i-
nios, skirtingai nuo netvari nuomoni, turi bti absoliuiai tikros,
Kantas konstatuoja tai k: absoliuiai tikros inios ir pirmiausia
fundamentals, pamatiniai matematikos ir teorins gamtotyros teigi-
niai turi bti nepriklausomi nuo patyrimo fakt. Nepriklausomi nuo
patyrimo fakt (konkrei stebjim ar eksperiment) teiginiai vadi-
nami, kaip jau minjome, aprioriniais tuo norima pasakyti, kad
j teisingumas inomas iki patyrimo, i pat pradi. Taigi Kanto
ivad galima suformuluoti taip: pamatiniai mokslo teiginiai yra ap-
rioriniai.
Kantas, inoma, sutinka, kad mokslinio painimo procese formu-
luojami ne tik nuo patyrimo nepriklausomi aprioriniai, bet ir
nuo patyrimo priklausomi aposterioriniai teiginiai (lot. & posterio-
ri i paskesnio), t. y. teiginiai, kuri teisingumu galima sitikinti
tik atlikus tam tikrus stebjimus ar eksperimentus. Jie irgi yra
svarbs gamtos painimui ia Kanto pozicija aikiai skiriasi nuo
Descartes'o poirio. Antai metal iluminio pltimosi dsn, gaut
apibendrinus stebtus faktus (vairi metal stryp pailgjim juos
kaitinant), reikia laikyti aposterioriniu. Taiau btinumas iame ds-
nyje neslypi, ir todl jo negalima laikyti fundamentaliu gamtotyros
principu.
Aposteriorini ini gyjame i juslins patirties. Bet kaip galime
gyti apriorini ini? Vienas i bd yra aikus: kai kuri apriori-
ni teigini tikrum nustatome remdamiesi juos sudarani svok
analize. Panagrinkime teigin Visos kvadrato kratins yra lygios".
Sis teiginys yra teisingas, ir apie tai mes inome nepriklausomai
nuo patyrimo. Kodl? Todl, kad kvadrato svoka apibriama taip:
Kvadratu vadinamas staiakampis, kurio visos kraitins yra lygios".
Taigi nagrinjamo teiginio teisingum nustatome analizuodami j
einani svok kvadratas". Tokie teiginiai vadinami analitiniais ir
jie visi yra, aiku, aprioriniai. Neanalitiniai teiginiai vadinami sinte-
tiniais.
Tradicinje logikoje mstymo objektas (tai, apie k kalbama tei-
ginyje) vadinamas subjektu, o jam priskiriamas poymis predika-
84
tu. Taigi teiginyje sniegas yra baltas" sniegas" yra subjektas, o
baltas" predikatas. (Kadangi painimo teorijoje, skirtingai nuo
logikos, subjektu paprastai vadinamas pastantis mogus, i dviej
odio subjektas" reikmi nedert maiyti.) Vartodamas loginius
subjekto ir predikato terminus ir teiginius vadindamas sprendiniais,
pats Kantas taip atriboja vienos ir kitos ries teiginius:
Visuose sprendiniuose, kuriais mstomas subjekto ir predikato
santykis [...], is santykis gali bti dvejopas. Arba predikatas B pri-
klauso subjektui A kaip kakas, kas (paslpta forma) gldi ioje s-
vokoje A, arba B visai yra u svokos A, nors su ja susijs. Pir-
muoju atveju a sprendin vadinu a n a l i t i n i u , antruoju
s i n t e t i n i u . Taigi analitiniai sprendiniai [...] yra tie, kuriais
predikato ir subjekto ryys mstomas per tapatyb; o tie sprendi-
niai, kuriais is ryys mstomas be tapatybs, turi bti vadinami
sintetiniais. Pirmuosius taip pat bt galima vadinti a i k i -
n a m a i s i a i s , antruosius i p l e i a n i a i -
s i a i s sprendiniais, nes pirmieji savo predikatu nieko neprideda
prie subjekto svokos, o tik skaidymu padalija j j atskiras svokas,
kurios jau buvo mstomos (nors neaikiai); tuo tarpu sintetiniai
sprendiniai prie subjekto svokos prideda predikat, kuris visai ja
nemstomas ir negalt bti i jos igaunamas jokiu skaidymu"
4
.
Aposterioriniai arba, kitaip sakant, patyrimo sprendiniai (teigi-
niai) yra, aiku, sintetiniai. Kantas pabria, kad bt beprasmika
analitin sprendin grsti patyrimu, nes tokiam sprendiniui sudaryti
man visai nereikia ieiti u mano svokos rib ir, vadinasi, nereikia
jokio patyrimo liudijimo"
5
.
Dabar galime kelti klausim: ar pamatiniai, aprioriniai mokslo
sprendiniai yra analitiniai? klausim Kantas atsako neigiamai.
Tiesa, moksle yra formuluojami aprioriniai analitiniai sprendiniai,
tokie kaip visos kvadrato kratins yra lygios", bet jie atlieka vei-
kiau pagalbin vaidmen. Jie aikina ms inias, bet j neipleia.
Jie irykina svok prasm, bet neatskleidia pasaulio tvarkos.
Analitiniai nra netgi tokie elementars aritmetikos sprendiniai kaip
5-f7=12. Juk analizuodami skaiiaus 5 ir skaiiaus 7 ar j sumos
svok mes niekaip (skaidydami tas svokas) negalime velgti, kad
jose slypi skaiiaus 12 svoka. Kita vertus, kad ir kiek analizuotu-
me trikampio svok, neaptiksime joje, t. y. paioje svokoje tos
trikampio savybs, kad jo vidaus kamp suma lygi dviem statiems
kampams. Sintetinis, o ne analitinis yra ir fundamentalus gamtoty-
ros principas visi reikiniai turi savo prieastis", t. y. prieastingu-
mo principas. Juk kad ir kiek analizuotume, skaidytume, dalintume
reikinio svok, nerasime joje prieasties svokos.
Taigi, Kanto nuomone, pagrindiniai matematikos ir teorins gam-
totyros teiginiai yra nors ir aprioriniai, bet ne analitiniai, o sinteti-
I. Grynojo proto kritika. P. 61.
5Ten pat.
^Kantas
niai. Todl ir pagrindin Grynojo proto kritikos" klausim Kantas
formuluoja taip: Kaip galimi sintetiniai aprioriniai sprendiniai?"
Bendriausias Kanto atsakymas yra toks: tokie sprendiniai galimi
todl, kad painimo rezultatai slygojami painimo bdo. Smon,
gavusi juslinius spdius, juos formuoja, organizuoja, sutvarko tam
tikru bdu, o t bd lemia jos paios struktra, juslinio suvokimo
ir mstymo formos. Tos smons (painimo) formos nepriklauso nuo
konkretaus ms patyrimo, jas lemia rins mogaus kaip painimo
subjekto savybs. Kadangi tos formos yra apriorins, tai visai su-
prantama, kodl galime turti sintetini apriorini ini. Jos yra
sintetins, nes lieia ne paias svokas, o patyrime duot painimo
objekt. Taiau painimo objektas yra priklausomas nuo painimo
subjekto, kadangi juslin patyrimo mediag smon sutvarko rem-
damasi apriorinmis painimo formomis.
Kokios yra tos apriorins painimo formos? Kantas skiria dvi j
ris: apriorines juslumo formas ir apriorines intelekto formas. Ap-
riorins juslumo formos yra grynieji, t. y. nuo patyrimo mediagos
nepriklausomi, vaizdiniai erdv ir laikas. Visus daiktus suvokiame
erdvje ir laike. Bet erdvs ir laiko savybs nepriklauso nuo patyri-
me duot daikt ir vyki savybi bei santyki, pavyzdiui, nuo
daikt ir vyki isidstymo, nes is yra netolygus, o erdvs ir laiko
savybs visur vienodos. Be to, mes galime sivaizduoti tui erdv
ir laik be vyki, o daikt ir reikini be erdvs ir laiko ne.
Kadangi erdv ir laikas yra ne savarankikos, nuo subjekto nepri-
klausomos esybs, o painimo formos, mes ir galime painti j sa-
vybes a priori. Ar i tikrj pastame jas a priori? Taip! Juk geo-
metras, tyrindamas erdvs savybes, nustato jas a priori, jam nerei-
kia atlikti koki nors stebjim ar matavim. Geometrijos teoremos
(aksiomos taip pat) yra btini ir visuotiniai teiginiai, o ne atsitikti-
ni fakt apibendrinimai. Ir aritmetikos teiginiai yra btini ir visuo-
tiniai, taigi aprioriniai, o aritmetika, Kanto poiriu, yra laiko teo-
rija.
Aprioriniai erdvs ir laiko vaizdiniai skiriasi, aiku, savo prigimti-
mi nuo patyrimo bdu gyt vaizdini, kurie yra empiriniai, aposte-
rioriniai, pripildyti konkreios juslinio patyrimo mediagos. Pirmieji
yra gryni, juose nra jokios patyrimins mediagos, jie gryna jus-
lumo forma, lemianti juslin pasaulio suvokimo bd.
Taigi erdvs ir laiko vaizdiniai yra ne patyrimo rezultatas, o jo
prielaida. Todl, pasak Kanto, juos visai pagrstai galime vadinti
apriorinmis juslumo formomis.
Ne vien grynieji vaizdiniai, bet ir daug svarbiausi svok arba,
kitaip tariant, kategorij yra painimo prielaidos. Juk praddami
tirti kok nors reikin, mes i anksto, t. y. a priori, jau inome re-
alumo, egzistavimo, galimybs, btinumo, prieasties ir kitas funda-
mentalias svokas. Mes mstome objektus iomis svokomis, todl
jos vadintinos grynosiomis intelekto svokomis. Loginio mstymo
86
procese jos atlieka pana vaidmen t, kur grynieji vaizdiniai
erdv ir laikas atlieka pasaulio juslinio suvokimo procese.
Kai kurie fundamentals teiginiai taip pat yra patyrimo prielai-
dos. Praddami tirti kokio nors reikinio prieastis, remiams ne
vien prieasties kategorija, bet ir prieastingumo principu: mes siti-
kin, kad visi reikiniai turi prieastis. Sis principas yra apriorinis:
jeigu nerastume tiriamo reikinio prieasi, tai nepriverst ms su-
abejoti io principo teisingumu. Iekodami reikinio prieasi, neke-
liame klausimo, ar tas reikinys turi prieast, ar ne. Mes a priori
inome, kad reikinio prieastis (ar prieastys) egzistuoja, ir vieninte-
lis ms udavinys yra j rasti.
Grynieji vaizdiniai, kategorijos, grynojo intelekto pagrindiniai tei-
giniai garantuoja sintetinio apriorinio painimo galimyb, rodo, kad
toks painimas yra galimas.
Kanto poiris painim, vaizdiai tariant, yra toks: painimo
procese subjektas tarsi meta ant daikt pai savaime" savo pai-
nimo form tinkl ir tik tai, k jis tuo tinklu sugauna, yra jo lai-
mikis reikiniai, painimo objektai. Tai, kas t tinkl nepakli-
va, lieka nepains daiktai patys savaime". Kadangi juslinei me-
diagai smon suteikia tam tikras formas, kurias lemia jos paios,
t. y. smons, struktra, mes galime painti reikinius (daiktus
mums) a priori. Aiku, juose a priori pastame tik tai, k juos
dedame.
Iki iol buvo manoma, rao I. Kantas, kad visos ms i-
nios turi prisiderinti prie objekt. Taiau, darant toki prielaid, vi-
si bandymai apriorikai svokomis nustatyti k nors apie objektus,
kas iplst ms inias, baigdavosi neskmingai. Todl derjo kart - \
pamginti, ar metafizikos udavinio mums nepavykt isprsti sk-
mingiau, jei manysime, kad objektai turi prisiderinti prie ms pa-
inimo ... [...] Jei stebjimas turt prisiderinti prie objekt savybi,
tai a nesuprantu, kaip apie jas bt galima k nors a priori ino-
ti; taiau jei objektas (kaip jutim objektas) prisiderina prie ms
sugebjimo stebti savybs, tai a visai gerai galiu sivaizduoti ap-
riorinio painimo galimyb"
6
. Objektai prisiderina ir prie ms s-
vok, nes pats patyrimas yra painimo ris, reikalaujanti intelekto
dalyvavimo intelekto, kurio taisykles a privalau turti savyje
kaip prielaid dar prie tai, kai man yra duoti objektai, taigi a pri-
ori. ios taisykls ireikiamos apriorinmis svokomis, prie kuri,
vadinasi, visi patyrimo objektai turi btinai prisiderinti ir jas atitik-
ti"
7
.
Pasak Kanto, painimo procesas yra (bent jau gamtotyroje) jusli-
ns mediagos ir apriorini painimo form sintez. Jis siek sujung-
ti racionalizm su empirizmu, ikeldamas tiek vieno, tiek kito priva-
lumus ir atskleisdamas ir vieno, ir kito trkumus. Kantas pripasta
du painimo altinius: juslum ir intelekt. Pasak jo, mintys be tu-
6Ten pat P 39-40
7Tcn pat. P. 40
87
rinio tuios, stebimai be svok akli. Siekimas sujungti empiriz-
m ir racionalizm pasireikia ir tuo, kad netgi apriorins painimo
formos, paaikinanios paties svarbiausio mokslui apriorinio painimo
galimyb, yra dviej ri: juslumo ir intelekto. Ir vis dlto Kantas
yra artimesnis Descartes'ui ir Leibnizui negu Locke'ui ir Hume'ui.
Juk painimo altinio problem galima kelti ne tik taip, kaip ji bu-
vo tradicikai formuluojama, t. y. ar painimo altinis yra protas,
ar patyrimas. J galima pateikti ir kitaip: ar protas (intelektas) tu-
ri nepriklausom nuo poji pasaulio painimo gali. i klausim
Kantas, kaip ir racionalistai, atsako: Taip!" Kanto grynoji apriori-
n vaizduot labai jau primena Descartes'o intuicij, nors Kantas
pabria ne intelektualine, o juslin jos prigimt. O kategorij pain-
tinis statusas i dalies yra panaus gimt idj status. Tiesa,
siel ir Diev, kuriuos Descartes'as laik mogui gerai inomais da-
lykais (j idjos yra gimtos), Kantas traktavo kaip nepainius
daiktus paius savaime", kuriuos mes galime mstyti, bet negalime
painti. Jie nepains todl, kad siela, pasaulis kaip visuma ir Die-
vas yra u patyrimo rib, o patyrimo ribos yra ir ms painimo
ribos. Pasak Kanto, painimas, bandantis ieiti u galimo patyrimo
rib, virsta neisipildiusiu lkesiu, o samprotavimai apie upatyri-
minius dalykus bergdiais ivediojimais. Patyrimo rib netgi ap-
riorinis painimas negali nebaudiamai perengti perengs jas,
protas susipainioja prietaravimuose, vadinamosiose grynojo proto
antinomijose. (Antai grynasis protas gali rodyti tiek tai, kad pasau-
lis turi pradi laike, tiek tai, kad jis jokios pradios neturi.)
Kadangi Kantas ypating reikme skyr apriorinio painimo gali-
mybs pagrindimui, jo painimo teorija vadinama apriorizmu. Dl
tos paios prieasties ji vadinama ir transcendentaline, nes transcen-
dentalinis, pasak Kanto, yra kiekvienas painimas, kuriam labiau
rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is
bdas turi bti galimas a priori"
8
. Kadangi savo svarbiausiu uda-
viniu Kantas laik ne doktrinos sukrim, o grynojo proto kritik,
jo altini ir rib aptarim, tai ji vadinama dar ir kriticizmu, arba
kritine filosofija (aik kritin pobd turi dar du svarbs Kanto
veikalai, skirti kit filosofini problem analizei, Praktinio proto
kritika" ir Sprendimo galios kritika").
Kanto painimo teorija suvaidino labai svarb vaidmen filosofi-
jos raidoje. Tokios nuodugnios painimo analizs iki jo niekas nebu-
vo pateiks. Todl nieko keisto, kad ji turjo daug alinink, ku-
riems aprioristin racionalizmo ir empirizmo sintez atrod paskutinis
ir joki abejoni nekeliantis odis ilgame gine dl painimo alti-
nio.
8Ten pat P 69
88
4. Apriorizmo negandos
XIX a. pradia buvo tikras Kanto idj triumfas teisingomis
jas pripaino daugelis filosof, matematik, fizik. Bet laikui bgant
Kanto painimo teorija susidr su didelmis problemomis. Pirmiau-
sia j kilo matematikoje.
Aikindamas, kad matematins inios (kaip ir teorins gamtotyros
principai) yra sintetins apriorins, Kantas daugiausia rmsi geo-
metrinio painimo kritine analize. Geometrijai jau Euklidas
III a. pr. Kr. suteik tobul (kaip ilgai buvo manoma) aksiomin
form. Susistemins tuometins geometrijos inias, jis suformulavo
geometrijos objekt (tak, linij ir kt.) apibrimus ir nustat pos-
tulatus ir aksiomas, i kuri loginiu keliu ivedami kiti geometrijos
teiginiai teoremos. Postulatai ir aksiomos (vliau, naujaisiais lai-
kais, postulatus nustota skirti nuo aksiom) sudaro tvirt pagrind,
vir kurio kilo aiki struktr turintis tiksli ir patikim geometri-
jos ini pastatas. Aksiominis geometrijos idstymas daugel ami
buvo keliamas pavyzdiu kitiems mokslams. Iki XIX a. Euklido geo-
metrija (kaip ir Aristotelio logika) buvo laikoma tobula ir i esms
baigta teorija. Jos autoritetas buvo milinikas; Euklido Pradme-
nys", kuriuose ji dstoma, turjo didiul pasisekim ir buvo ileisti
vairiomis kalbomis daugiau negu du tkstanius kart.
Kitokios geometrijos (kaip ir kitokios negu aristotelikoji logikos)
Kantas ir jo amininkai neinojo. Euklido geometrija buvo supranta-
ma kaip vienintel manoma erdvs teorija, kurios teisingumu gali
abejoti tik neimanliai. Taigi visikai natralu, kad Kantas buvo
sitikins, jog Euklido geometrijos aksiomos yra visuotiniai ir btini
teiginiai. Jam buvo aiku, kad jie yra aprioriniai ir sintetiniai.
Teze, kad geometrijos teiginiai yra aprioriniai ir sintetiniai, ne-
sunku buvo patikti, kol egzistavo vienintel geometrya Euklido.
Bet padtis pasikeit, kai XIX a. matematikai N. Lobaevskis,
J. Bolyai (Bojajus), B. Riemann (Rymanas) sukr vadinamsias
neeuklidines geometrijas. Bene svarbiausias neeuklidini geometrij
skirtumas nuo euklidins yra toks. Euklidinje geometrijoje ploktu-
moje per turim tak galima ivesti tik vien ties, nekertani tu-
rimos tiess, o neeuklidinse geometrijose tokios tiess nra n vie-
nos (eliptinje, Riemanno geometrijoje) arba j yra daugiau nei vie-
na (hiperbolinje, Lobaevskio geometrijoje). Kitaip tariant, lygiagre-
i turimai tiesei neeuklidinse geometrijose arba ivis nra, arba j
daugiau nei viena.
Neeuklidini geometrij pripainimas matematinmis teorijomis,
prilygstaniomis reikmingumu euklidinei geometrijai, buvo ilgas ir
sudtingas procesas. Bet po to, kai buvo rodytas neeuklidini geo-
metrij neprietaringumas, taigi ir j matematinis pilnavertikumas,
Kanto filosofijos alininkai atsidr keblioje padtyje juk du vie-
nas kitam prietaraujantys teiginiai (pavyzdiui, Euklido ir Loba-
evskio teiginiai apie lygiagrei skaii) negali bti abu btini. Tai
89
viena. Kita vertus, visikai neaiku, kuri i viena kitai prietarau-
jani geometrij yra teisinga erdvs teorija. I ios keblios padties
kapstytis buvo galima dviem skirtingais bdais.
Lobaevskio nuomone, reikia atsisakyti Kanto poirio, kad geo-
metrija yra apriorin teorija, ir traktuoti j kaip, sakykime, fizins
erdvs optini savybi teorij, kurios teisingumas nustatomas stebji-
mais ir matavimais. Neeuklidinje geometrijoje trikampio vidaus
kamp suma nelygi 180 ir skiriasi nuo io dydio tuo daugiau,
kuo didesnis yra trikampio plotas. Todl galima pabandyti imatuoti
didelio viesos spinduli sudaryto trikampio vidaus kamp sum ir
nustatyti, kuri i geometrij yra empirikai teisinga. Tai ir buvo
padaryta, bet iaikjo, kad skirtumas maesnis u matavimo paklai-
d.
Kit bd pasirinko H. Poincare (Puankar). Pasak jo, reikia at-
sisakyti Kanto poirio, kad geometrija yra sintetin erdvs teorija.
Geometrijos aksiomas tokiu atveju galima traktuoti ne kaip empiri-
kai teisingus ar klaidingus teiginius, o kaip konvencijas, susitarimus,
nustatanius, kaip dera vartoti tako, tiess, ploktumos ir kitas
geometrines svokas. (Euklido pateikt geometrijos apibrim tokiu
atveju, aiku, atsisakoma.)
Ginas dl geometrijos ir kit matematikos dali pamatini teigi-
ni prigimties (paintinio statuso) buvo ilgas, permainingas
9
. Nepa-
grsta bt teigti, kad neeuklidini geometrij sukrimas rod Kan-
to matematikos filosofijos klaidingum. Mokslo faktai negali paneig-
ti, tikslija, logine, io odio prasme, filosofini koncepcij, jei jos
nra paprastas mokslo fakt apibendrinimas, jei j autoriai nesuta-
patina filosofijos su matematika, gamtotyra ar kitais specialiaisiais
mokslais. Juolab mokslo laimjimai negali rodyti epistemologini
koncepcij klaidingumo. Atkakliausi ir itikimiausi filosofins koncep-
cijos alininkai netgi nepalankiausioje, atrodo, situacijoje lieka itiki-
mi filosofins mokyklos principams ir, uuot- atmet juos, bando ki-
taip prasminti pai situacij. Taiau vis dlto mokslo faktai (ir /
pripaintos teorijos) gali pakirsti filosofini koncepcij pagrindus, su-
mainti j taigum, sumenkinti j vert mokslins bendrijos akyse.
Taip atsitiko ir su Kanto matematikos filosofija.
Prabgus dar keliasdeimiai met, jau XX a. pradioje buvo pa-
kirsti ir Kanto gamtotyros filosofijos pagrindai. Kantas tvirtai tikjo
ne tik Euklido geometrijos, bet ir Newtono mechanikos dsni bti-
numu. Bet po to, kai A. Einteinas sukr ir empirikai pagrind
reliatyvumo teorij, teko pripainti, kad Newtono mechanikos dsniai
nra btini, be to, jie yra tik apytiksliai. Tik apytiksliais teko pri-
painti nemaa klasikinje gamtotyroje joki abejoni neklusi prin-
cip, pavyzdiui, greii sudties taisykl. Klasikinje fizikoje knai,
judantys prieingomis kryptimis greiiu v atskaitos sistemos atvil-
giu, tolsta vienas nuo kito greiiu 2v, o reliatyvumo teorijoje galioja
9. r. Nekraas E. Matematikos paintinis statusas gino su Kantu peripetijos ir
idavos // Kanto filosofijos profiliai V , 1988. P. 114-140.
90
kita, sudtingesn greii sudties taisykl, kuri tik ma (palyginti
su viesos greiiu) greii srityje daugma sutampa su klasikine tai-
sykle. Pltojant statistin fizik ir kvantin mechanik, susvyravo
postulatas, kur Kantas laik visos teorins gamtotyros pagrindu,
prieastingumo principas. Paaikjo, kad jis nra, matyt, absoliuti ir
neginijama bet kokio mokslinio tyrimo prielaida, pat io princi-
po turin ir formulavimo bd mokslinio tyrimo rezultatai gali vers-
ti keisti.
Ivada, kuri ne vienas mstytojas padar XX a. pradioje, buvo
tokia: matematikos teiginiai yra aprioriniai, bet ne sintetiniai, o
gamtotyros teiginiai taip pat ir fundamentals sintetiniai, bet
ne aprioriniai.
i ivada suformuota Kanto terminais, taiau savo turiniu ji yra
radikaliai prieinga Kanto filosofijos principams. Kita vertus, ji i
esms atitinka Hume'o poir ini ris ir j pobd. Todl m-
s neturt stebinti, kad XX a. vl populiariomis (ypa tarp gam-
totyrinink) tapo empiristins idjos. Energingiausiai jas gyn ir ry-
tingiausiai pltojo vienos i takingiausi XX a. filosofijos srovi
loginio empirizmo atstovai.
ymiausiu savo pirmtaku jie laik Hume' . bet nema tak
jiems dar jau mintas pozityvizmo pradininkas A. Comte'as ir y-
mus XIX a. pabaigosXX a. pradios fizikas ir filosofas Ernstas
Machas. Kartais loginis empirizmas ir kai kurios kitos artimos jam
kryptys, pavyzdiui, loginis atomizmas, vadinamos treiuoju pozity-
vizmu (taip pat ir neopozityvizmu), skiriant j nuo pirmojo
f A. Comte'as, J. S. Millis, S. Spenceris (Spenseris)) ir nuo antrojo
(E. Machas, R. Avenarius) pozityvizmo. ymiausi loginio empirizmo
atstovai buvo Moritz Schlick (likas, 1882-1936), Rudolph Carnap
(Karnapas, 1891-1970) ir Hans Reichenbach (Raichenbachas,
18911953). i filosofijos kryptis (i pradi vadinta loginiu pozity-
vizmu) treij ir ketvirtj ms amiaus deimtmet buvo pltoja-
ma daugiausia Vienoje ir Berlyne, o po karo pirmiausia anglosak-
s kratuose (ypa JAV).
Bene rykiausias loginio empirizmo skirtumas nuo klasikinio, Loc-
ke' o ir Hume'o, empirizmo yra tas, kad nuo psichin, mentalin
(lot. mentalis protinis) pobd turini 'painimo proceso element
poji, suvokini, idj tyrimo buvo pasukta login kalbos,
kuria reikiami painimo rezultatai mokslo faktai, hipotezs, teori-
jos, trumpiau tariant, inios, tyrim. Klasikiniame empirizme
spdi ir idj analiz virsdavo sunkiai identifikuojam ir diferen-
cijuojam mentalini esybi santyki aikinimu, o pagrindiniu tyri-
mo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) filosofas band ana-
lizuoti savo paties smons turin ir joje vykstanius procesus. Tai
buvo nelengvas udavinys, nes smons turinio analiz i dalies j
keit. Sunkoka buvo atskirti ir smons elementus. Ir gal gale to-
kio pobdio tyrim rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems
tyrintojams.
91
Loginio empirizmo atstovai pripaino, kad, norint tirti inias ir
inojim, ypa mokslin inojim, reikia tirti ne individo, pavyz-
diui, mokslininko, smons turin ar jo pltot, o painimo rezulta-
tus, gijusius kalbin pavidal. Jie, kaip ir kai kurie ankstesni tyri-
ntojai, traktavo kalb kaip reali smon: per kalb individo smo-
ns turinys tampa prieinamas kitiems monms. Tik gij kalbin
form painimo rezultatai tampa visuotinai reikmingi: kol jie vien
tyrintojo galvoje, jie nra inijos dalis ir negali bti kit tyrintoj
nei suvokti, nei patikrinti. Todl, norint suprasti, kas yra mokslas
ir ko verti jo rezultatai, reikia tyrinti ne subjekto smonje vyks-
tanius reikinius, o intersubjektyvias skirting subjekt supranta-
mas, kalbin form turinias ir galimas patikrinti inias.
Su pirmuoju loginio empirizmo skirtumu nuo klasikinio empiriz-
mo, t. y. su painimo psichologinio tyrimo pakeitimu ini loginiu
tyrimu, glaudiai susijs antrasis perjimas nuo idj kilms prie
ini struktros tyrimo. XX a. empiristai atsisak nagrinti proble-
m, i ko atsiranda ms idjos, mintys, poiriai. J nuomone, is
klausimas yra ne kalbos logins analizs, o psichologijos (kuri XX a.
pradioje buvo jau menkai su filosofija tesusijs mokslas) udavinys.
Kaip ms galvoje atsiranda hipotezs, teikianios atsakymus
mums rpimus klausimus, kok vaidmen iame procese vaidina pra-
naingi sapnai, vaizduot, negrietos analogijos ar intuicija ie da-
lykai, kad ir doms, filosofui neturi rpti. Jo tikslas nustatyti,
kas yra mokslo inios, kuo jos skiriasi nuo nemokslini ar pseudo-
mokslini samprotavim, kokia yra mokslo ini login struktra,
t. y. ryiai tarp atskir ini element, kaip tikrinamas mokslo i-
ni teisingumas. Todl painimo altinio klausim loginiai empiristai
pakeiia kitais: daug svarbiau, j nuomone, inoti ne i ko atsiran-
da ms inios, kas protas ar patyrimas yra j altinis, o su-
prasti, kas yra mokslo ini pagrindas, kokie mokslo fakt ir teori-
ni teigini santykiai. Kartu btina pabrti, kad pastaroji proble-
ma vis dlto glaudiai siejasi su painimo altinio problema, juk
loginiai empiristai klausim apie mogaus paintini gali juslinio
patyrimo ir teoretizuojanio proto santyk keiia ne kuo kitu, o
klausimu apie skirting ini element empirini ir teorini
santyk.
Ties sakant, jau Kantas keldamas klausim Kaip galimi sinte-
tiniai aprioriniai sprendiniai?" i dalies pakeit ligtolins painimo
teorijos problematik, nors jo atsakym, pagrst apriorini painimo
form idja, su tam tikromis ilygomis dar galima traktuoti kaip
atsakym klausim apie painimo altin. Jeigu reikt glaustai su-
formuluoti loginio empirizmo pozicij Kanto nagrintu klausimu, ji
bt tokia: sintetiniai aprioriniai sprendiniai neegzistuoja"
10
. Taigi
loginis empirizmas yra radikali Kanto apriorizmo antitez. Taiau
loginio empirizmo lyder R. Carnap ir jo alininkus nuo Kanto ski-
^Kapnan P. <I>n;ioco(}>CKHe ocHoeaHHH nmiKii. M., 1971. C. 245.
92
ria gal net dar svarbesnis dalykas: Kantas nagrinja painim, o
Carnapas inias.
Objektyvias inias, o ne subjektyv painim nagrinjo ir kitos
svarbios XX a. filosofijos srovs, pavyzdiui, kritinis racionalizmas
(Karlas R. Popfceris, Hansas Albertas). Descartes'o, Locke'o, Hu-
me'o ir Kanto pltot tradicin painimo teorij XX a. pamau
ima keisti i jos gelmi kylanti nauja disciplina mokslo filosofija.
Tai nereikia, kad XX a. nebenagrinjamos tradicins painimo teo-
rijos problemos, pavyzdiui, juslinio suvokimo tikrumo ar painimo
objekt realumo. Taiau didesn dalis filosof, kuriuos domino
mokslas, jo metodai ir rezultatai, laiksi nuostatos, kad daug sk-
mingiau galima tirti inias, o ne pat painimo proces, ir todl
reikia nagrinti vien mokslo filosofijai bding problematik
mokslo metodus, struktr ir raid.
V. Mokslo metodas, struktra ir
raida
1. Mokslas ir metafizika
Mokslo filosofija formavosi labai veikiama pozityvistini idj.
Bene svarbiausia i j buvo suformuluota pozityvizmo pradininko
A. Comte'o XIX a. viduryje: mokslinis mstymas yra aukiausia
mogaus proto pltots pakopa, pranokstanti ankstesnes teologin
ir metafizin. Jas mogaus protas turjo veikti (ar pereiti), kad pa-
siekt dabartin. Dabar tie senieji mstymo bdai tik kliudo pozity-
viam mstymui ir monijos paangai, todl nuo j reikia atsiriboti.
tai kaip pats A. Comte'as formuluoja savo garsj trij proto
raidos fazi dsn:
Tirdamas vis mogaus proto raid vairiose jo veiklos sferose
[...], atradau, mano nuomone, svarbiausi dsn, nuo kurio i raida
tiesiogiai priklauso [...]. Pagal dsn kiekviena svarbiausia ms
mintis, ms ini aka nuosekliai praeina tris skirtingas teorines
bsenas: teologin, arba fiktyvij; metafizin, arba abstrakij;
mokslin, arba pozityvij. Kitaip tariant, mogaus dvasia pagal sa-
vo prigimt tyrindama nuosekliai naudojasi trimis, i esms skirtin-
gais ir netgi tiesiog vienas kitam prieingais mstymo metodais: i
pradi teologiniu, po to metafiziniu ir galiausiai pozityviuoju meto-
du"
1
.
Teologinje fazje, t. y. tuo metu, kai mogaus protas nesugeba
isprsti paprasiausi problem, jis, kupinas entuziazmo ir remda-
masis beveik tik vaizduote, kurios nevaro nei grieta logika, nei
sistemingas stebjimas, sprendia beveik vien tik daikt kilms
klausim, siekia atskleisti j stebinani reikini esmines, pirmsias
arba siekiamsias (tikslins) prieastis, taip pat j atsiradimo bd,
taigi neri gyti absoliut inojim"
2
.
Metafizinje stadijoje mogaus protas toliau siekia absoliuios tie-
sos, bet ieko jos jau kitais bdais. Metafizika, kaip ir teologija,
pirmiausia siekia atskleisti visko, kas egzistuoja, vidin prigimt, kil-
m ir tiksl, vis reikini esm, bet remiasi ne antgamtiniais veiks-
niais, o vis labiau pakeiia juos abstrakiomis esybmis [...]. Gryna
vaizduot tuo metu jau praranda savo valdi, o tikras stebjimas
jos dar negyja, taiau samprotavimo sfera isipleia, ir tokiu kiek
miglotu bdu rengiama dirva tikram moksliniam tyrinjimui"
3
.
Metafizin proto raidos stadija yra paangesn u teologin logi-
niu poiriu. Bet teologinis protas vienija, integruoja moni bendri-
iKoHtn O. Ayx noaiiTHBHofi 4>H-fioco()HM. CIT6 ,1910 C 3-4.
2
Ten pat. P. 4-5.
3Ten pat. P. 11-12
94
j, o metafizinis protas j tik ardo. Jis tinka kritikai, neigimui, bet
ne pozityviai, konstruktyviai veiklai. Metafizika, pasak A. Comte'o,
yra chronika liga, kuria turi persirgti individo ir bendrijos protas,
pereidamas nuo vaikysts prie brandos amiaus.
Gal gale, sitikins, kad teologinis ir metafizinis mstymas yra
neproduktyvus, bevaisis, mogaus protas nustojo iekoti absoliui
ties, taip viliojusi j kdikystje, ir visas savo jgas skiria pltotei
nuodugnaus stebjimo, kuris yra vienintelis jam pasiekiamo inojimo,
protingai pritaikyto prie reali poreiki, pagrindas"
4
. mogus paga-
liau supranta, kad inojimo tikslas ne pirmapradi prieasi ir
galutini tiksl nustatymas. Pozityvus mstymas (Comte'as danai
sako pozityvi filosofija") siekia inoti, kad galt numatyti. Todl
pozityvi filosofija taip apibria savo tikslus ir udavinius: 1) ji ti-
ria tai, kas realu, t. y. prieinama protui, o ne nevelgiamas paslap-
tis; 2) usiima tuo, kas naudinga, o ne bevaisika; 3) siekia tikru-
mo, pakeiianio abejones ir ginus; 4) turi garantuoti tikslum,
prieing neapibrtumui; 5) skirta organizavimui, o ne kritikai.
Taip suprantama pozityvi filosofija i esms sutampa su specia-
liaisiais mokslais, pirmiausia su matematizuota eksperimentine gam-
totyra. J labiau u metafizik vertino jau G. Galilei. Bet bene ra-
dikaliausias metafizikos kritikas klasikinje filosofijoje buvo D. Hu-
me'as. Pasak Comte'o, metafizika kelia sau nepasiekiamus tikslus ir
bando isprsti neisprendiamus udavinius. Todl ji nevaisinga,
nors ir yra btina mogaus proto raidos stadija. O Hume'as tiesiai
pareikia, kad metafizika, tyrinjanti antempirinius, juslikai nesuvo-
kiamus daikt pradus ir u regim daikt pasaulio iekanti tikrosios
bties, ivis neturi aikaus turinio. Metafizini problem nemanoma
isprsti ne dl mogaus proto nepajgumo, o dl to, kad paios
problemos yra visikai neapibrtos. Jos formuluojamos vartojant to-
kias svokas kaip substancija, siela, jga, bet ios svokos neturi
aikios prasms, kadangi nesusijusios su ms potyriais. O btent
jie ir sudaro, pasak Hume'o, mogikojo painimo pagrind. Jis bu-
vo tikras, kad visos mogaus idjos kyla i pirmini jutimini sp-
di, todl tik ryys su jais ir gali suteikti idjoms prasm. Vadina-
si, tarus, kad koks nors filosofinis terminas yra vartojamas be
prasms arba idjos ^kas bna pernelyg danai), mums tereikia itir-
ti, i kokio spdio kyla ta. tariamoji idja. Jeigu jokio spdio
nurodyti nemanoma, tai ms tarimus reikia taikyti patvirtintais"
5
.
Platonas ir kai kurie kiti antikos ir vidurami filosofai ypating
reikm teik ini atskyrimui nuo nuomoni. Berie svarbiausiu ini
ir nuomoni skirtumu jie laik tai, kad inios yra apibrtos ir pa-
stovios, o nuomons, prieingai, amorfikos ir paslankios. Painti,
pasak j, galime tik tikrosios tobulos, aminos ir nekintamos
bties sfer, o apie regimybs fizin, empirin, netobul, laikin ir
kintant pasaul galima susidaryti tik subjektyvias ir netvarias
95
4Ten pat. P 15
SHume D. An Enuiry Concerning Human Understanding P 30
nuomones. Tikroji, antempirin btis pastama tik protu; nuomons
apie empirin pasaul formuojasi remiantis patyrimu, stebjimu.
Hume'o ir Comte'o poiris inias ir nuomones visikai kitoks
negu Platono. Tai, k Platonas traktuoja kaip inias, jiems tra be-
veriai (ar net beprasmiai) samprotavimai. Tikrosios, pozityvios i-
nios tai ne samprotavimai apie daikt esmes, pradus ar galutines
prieastis^ o inios apie matematinius objektus arba apie empirin
pasaul. ini pamatas yra sistemingas nuodugnus stebjimas.
iuo poiriu, vienintels galimos inios tai pozityvios, moksli-
ns inios. Taiau ini vaidmen pretenduoja ir metafizika. Nau-
jaisiais laikais metafizikai pripaino, kad ir specialieji mokslai teikia
tam tikr ini. Taiau jie buvo link nuolat pabrti, kad metafi-
zins inios yra daug svarbesns ir nuodugnesns negu empirinio
mokslo inios. _
Tiek Hume'as XVIII a., tiek Comte'as XIX a., tiek Carnapas
XX a. su tuo kategorikai nesutiko. Jie buvo sitikin, kad moksli-
nis tyrimas gali bti skmingas tik tuo atveju, jei jame grietai at-
siribojama nuo metafizikos, kuri moksl gali nuvesti tik klystkeliais.
Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinti moksl, ji turi pir-
miausia nubrti rib tarp mokslo ir metafizikos. J turi aikiai ma-
tyti patys mokslininkai tik tada moksliniame tyrime jie sugebs
ivengti metafizini problem (ar pseudoproblem) ir metafizini
idj. Kita vertus, i riba labai reikminga ir mokslo filosofijai: ji
irykina tikrj mokslo filosofijos tyrimo objekt - moksl. Metafi-
zik vargu ar apskritai verta tyrinti, bet jei kas ir turi tuo usiim-
ti, tai ne mokslo filosofija, o filosofjos istorija.
Comte'as band atskirti pozityv moksl nuo metafizikos kaip
skirtingas mogaus proto istorins raidos stadijas, kurios skiriasi pir-
miausia nagrinjamomis problemomis ir j sprendimo metodais. Lo-
giniai empiristai, gvildendami metafizikos ir mokslo atribojimo (de-
markacijos) klausim, orientavosi daugiau Hume' ir iekojo ai-
kaus loginio kriterijaus, galinanio atskirti metafizinius teiginius
(tiksliau, pseudoteiginius) nuo mokslo teigini. T kriterij jie trak-
tavo kaip empirin prasms kriterij, nes, j nuomone, moksl nuo
metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos
ne.
Empirin prasms kriterij (nevartodamas, tiesa, io pasakymo)
pirmasis suformulavo Hume'as, susiedamas termino prasmingum su
jutiminio spdio, i kurio kyla terminu reikiama idja, egzistavi-
mo faktu. Loginiai empiristai i pradi, t. y. ms amiaus treio-
jo deimtmeio pabaigoje, taip pat man, kad metafizikos beprasmi-
kumo tez reikia grsti apeliuojant jos svok, toki kaip absoliuti
idja ar pasauline valia, visik atsietum nuo patyrimo. Taiau
toks nusiteikimas neleido bent kiek aikiau pranokti Hume' o rezul-
tat. O loginio empirizmo alininkai man, kad jie gali padaryti
kur kas daugiau. Juk savo rankose jie turjo nauj ir, kaip jiems
atrodo, labai veiksming filosofins analizs instrument formali-
j, arba matematin, logik. Sis instrumentas buvo vis pirma pri-
96
taikytas teigini analizei. Todl nuo ketvirtojo deimtmeio pradios
siekta empirin prasms kriterij formuluoti kaip princip, galinant
atskirti prasmingus teiginius nuo beprasmi.
Eidami iuo keliu, loginiai empiristai vadovavosi jiems artimo ir
j labai gerbto vieno i ymiausi XX a. filosof - Liudwigo Witt-
gensteino pateikta prasms samprata. Garsiajame Loginiame filosofi-
niame traktate" (1921) jis ra: Suprasti teigin, - vadinasi, inoti,
kas bna, kai jis teisingas. (Taigi j galima suprasti neinant, ar jis
teisingas, ar ne.)"
6
Remdamiesi iuo poiriu, ketvirtojo deimtmeio
pradioje loginiai empiristai formulavo empirin prasms kriterij
taip: Teiginys yra prasmingas (turi paintin vert), jeigu j galima
verifikuoti, t. y. nustatyti jo teisingumo reikm" (lot. veritas
tiesa).
Taiau tarus, kad prasmingi yra tik tie teiginiai, kuri teisingu-
mo reikm galima visikai tiksliai nustatyti (nors iuo momentu
mes jos galbt neinome), visus bendrus teiginius apie begalines ob-
jekt klases reikia pripainti beprasmiais. Kitaip sakant, beprasmiais
reikt pripainti ir mokslo dsnius. Realus tyrintojas, bdamas ri-
bot fizini galimybi, negali, pavyzdiui, visikai tiksliai ir neabejo-
tinai nustatyti teiginio visi knai traukia vienas kit jga, tiesio-
giai proporcinga j masi sandaugai ir atvirkiai proporcinga nuo-
tolio tarp j kvadratui" teisingumo reikm, nes jis negali itirti
vis kn. Todl nagrinjamj prasms kriterij reikia pripainti
pernelyg grietu ir pabandyti j modifikuoti vadovaujantis nuostata,
kad viskas, k gali realus tyrintojas, tai patvirtinti bendr teigi-
n
*-
Jeigu verifikacija laikomas visikas ir galutinis teisingumo reik-
ms nustatymas, ra R. Carnapas, - tai kaip jau ne kart
buvo paymta bendrus teiginius, pavyzdiui, fizikos ar biologijos
dsnius, reikia laikyti neverifikuojamais teiginiais. [...] Mes negalime
verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j
atvejus, t. y. vieninius teiginius (teiginius apie individualius objek-
tus. - E. N.), ivestus i dsnio ir anksiau pagrst teigini. Jeigu
tikrinant nesusiduriame su negatyviais atvejais, o uregistruot tei-
giam atvej skaiius didja, tai pamau tvirtja ms sitikinimas,
kad tikrinamas dsnis yra tinkamas ir tikslus. Taigi reikia kalbti
ne apie verifikacij, o apie laipsnikai augant dsnio patvirtinim"
7
.
Aptartos prieastys privert Carnap pakeisti verifikacin prasms
teorij koncepcija, tapatinania teiginio prasmingum su jo patvirti-
namumu. Taip verifikacionizmo doktrin pakeit konfirmacionizmo
(lot. confirmatio patvirtinimas) doktrina. Joje verifikacinis pras-
ms kriterijus keiiamas konfirmaciniu; pagal j prasmingais laikomi
tik tokie teiginiai, kuriuos galima empirikai patvirtinti.
6Wittgcnstem L. Tractatus logico-philosophicus //Wittgenstcin L Schriften.
Frankfurt a. M.,1960 Bd. l 4 024.
7 Carnap R. Sprawdzalnos i znaczemc // Carnap R. Filozofia jako anahza logicz-
na jfzyka W-wa, 1969. S. 75.
i empirinio prasms kriterijaus versija yra tobulesn u ankstes-
n, siejusi prasmingum su galimybe visikai tiksliai nustatyti teigi-
nio teisingumo reikm. Atrod, kad konfirmacinis prasmes kriterijus
galina nustatyti svarbiausi pozityvaus, t. y. specialiojo, mokslo tei-
giniu savyb ir atskirti juos nuo metafizikos teigini. Carnapas ne-
abejojo, kad metafizikos teiginiai io kriterijaus nepatenkina, nes i
j joki stebjimo teigini, apibdinani ^konkreius empirinius fak-
tus, ivesti nemanoma. Taigi j nemanoma patvirtinti. Ivada: jie
beprasmiai. Metafizikai buvo paskelbtas mirties nuosprendis.
Na gerai, galt pasakyti koks nors garbus metafizikas. A nenei-
giu, kad esu metafizikas, bet nenoriu sutikti su tuo, kad mano tei-
giniai yra beprasmiai - juk a juos puikiausiai suprantu. Man atro-
do, kad juos supranta ir mano knyg skaitytojai bei mano paskait
klausytojai. Kodl a turiu laikytis empirinio prasms kriterijaus? Ar
js galite rodyti, kad jis yra teisingas?
klausim loginio empirizmo alininkai nesugebjo tinkamai
atsakyti. Tiesa, kai kurie i j , pavyzdiui, A. Ayeris, band tikinti,
kad nagrinjamas kriterijus atitinka visuotin kalbos vartosen. Ta-
iau su tuo negalima sutikti, juk metafizikai taip pat yra kalbos
vartotojai. Aiku, kad geriausiu atveju galima teigti tik apie geresn
ar blogesn kriterijaus atitikim kasdiens kalbos vartosenai. Betgi
daugelio mokslo termin vartosena neatitinka kasdienio j vartojimo
bdo, jau nekalbant apie tai, kad daugybs mokslo termin atitik-
men kasdienje kalboje apskritai nra. Teoretikas, nordamas isi-
verti i kasdiens smons, neivengiamai turi keisti kalbos prakti-
k. Loginiams empiristams nepavyko' ir negaljo pavykti rodyti, kad
fizikas turi teis tai daryti, o metafizikas ne. Tvirtinant, kad
abstrakts ir paprastam mogui sunkiai suvokiami pirmojo teiginiai
yra prasmingi, nelengva pagrsti, kad panas ar net paprastesni
antrojo teiginiai yra beprasmiai.
Ilgainiui tai suprato ir patys loginio empirizmo atstovai. Anali-
zuodamas istorikai susiklosiusias kalbas, Carnapas buvo priverstas
konstatuoti, kad rpintis mums reikia ne tuo, ar nagrinjama irai-
ka yra prasminga, o tuo, koks yra jos pobdis: ar galima j verifi-
kuoti, patvirtinti ir t. t. odi prasmingas" ir beprasmis",
keliani, pasak Carnapo, neaikias filosofines asociacijas, jis reko-
mendavo apskritai atsisakyti. Si i pirmo vilgsnio terminologin re-
komendacija liudijo karingiausio loginio empirizmo pltros etapo pa-
baig. Viltis laimti kar su metafizika, rodius jos beprasmikum,
teko galutinai palaidoti.
Tai nereik, kad empirinio prasms kriterijaus buvo apskritai at-
sisakyta. Pasikeit tik jo alinink poiris j. Sis kriterijus buvo
pradtas traktuoti vien kaip mokslo ir metafizikos demarkacijos, at-
ribojimo principas. iuo atvilgiu logini empirist poiris
supanajo su kritinio racionalizmo pradininko K. R. Popperio po-
iriu jo paties pasilyt falsifikacijos princip. princip, kur
jis prieino verifikacijos principui, Popperis i pat pradi traktavo
98
ne kaip prasms, o tik kaip demarkacijos, mokslo ir metafizikos at-
ribojimo kriterij.
Pagal falsifikacijos princip moksliniais (empirinio mokslo) teigi-
niais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empirikai pa-
neigti (falsifikuoti mokslo filosofijoje reikia btent paneigti, o ne i-
kreipti). Kitaip tariant, falsifikacijos principas teigia, kad moksliniais
galima laikyti tik tokius teiginius, kurie gali pasirodyti es nesuderi-
nami su mokslo faktais, su stebjimo ir eksperimento rezultatais,
taigi tik tokius teiginius, kurie draudia kak, kas i principo (logi-
kos poiriu) gali bti ar vykti ir k tokiu atveju galima empiri-
kai stebti,
A, ra K. R. Popperis, pripastu tam tikr sistem em-
pirine, arba moksline, tik tuo atveju, jei j manoma patikrinti pa-
tyrimu. Todl galima tarti, kad ne sistemos verifikacijos, o jos falsi-
fikacijos galimyb reikia laikyti demarkacijos kriterijumi. Vadinasi,
mes neturime reikalauti, kad kokia nors mokslin sistema kart ir
visiems laikams bt iskirta teigiama prasme, bet btina, kad ji
turt toki login form, kuri leist empirini patikrinim bdu i-
skirti j neigiama prasme: empirin sistema turi bti tokia, kad re-
miantis patyrimu j bt galima paneigti"
8
.
Teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti, falsifikuoti, reikia
laikyti turiniais empirin turin. Tokio turinio neturi, pasak Poppe-
rio, ne tik metafizikos teiginiai (jie neprietarauja jokiam galimam
patyrimui, nedraudia joki empirini vyki), bet ir logikos, ir ma-
tematikos teiginiai jie irgi negali net i principo bti empirikai
paneigti. Todl, tiksliai kalbant, falsifikacijos kriterijus, kaip ir veri-
fikacijos ar konfirmacijos, atskiria nuo metafizikos ne moksl apskri-
tai, o tik empirin, faktais besiremiant moksl (fizik, biologij,
ekonomik, sociologij ir t. t.). Matematikos teiginiai, neturdami
tiesioginio ryio su konkreiais empiriniais faktais, n vieno i i
kriterij neatitinka. Taiau nei Carnapas, nei Popperis dl to nesi-
rpino matematikos (ir logikos) mokslikumas abejoni nekl.
rodyti, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiki, nemanoma.
Bet sunku rodyti ir tai, kad visi metafizikos teigimai, tarkime, fal-
sifikacijos kriterijaus neatitinka, o visi empirinio mokslo teiginiai
kriterij atitinka.
Reikalas tas, kad kai kuri teorini mokslo princip faksifikacija
yra labai keblus dalykas. Vienu i fundamentali fizikos princip
yra energijos tverms dsnis. inoma, galima sivaizduoti, kad, pa-
vyzdiui, kokioje nors branduolinje reakcijoje is dsnis yra paei-
diamas. Taiau dsn visada galima ginti tvirtinant, jog paprasiau-
siai neatsivelgme mums dar neinom reakcijos produkt energi-
j. Btent remiantis prielaida, kad is dsnis, prieingai, atrodo, aki-
vaizdiems empiriniams faktams, yra teisingas, buvo padarytas vienas
i svarbi XX a. fizikos atradim atrasta neutrino dalel.
Sflonnep K. JIorviKa HayMHoro nccneflOBaHna///7o^> K JIorHKa H pocr Haymoro 3Ha-
HHH. M., 1983. C. 63.
99
Kita vertus, kai kuriuos Aristotelio Metafizikoje" formuluojamus
teiginius drsiai galima pripainti falsifikuojamais ir bent jau Carna-
pas i tikrj juos laik empirikai klaidingais.
Taigi vargu ar pozityv moksl nuo metafizikos skiria tokia
grieta riba, kuri norjo nubrti Carnapas ir Popperis. iaip ar
taip, nra abejoni, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kit.
Kai kurios metafizikos idjos, pavyzdiui, pitagorinink tez Viskas
yra skaiius" suvaidino netgi labai didel vaidmen mokslo raidos
procese. Be pitagorinink metafizikos nebt, matyt, nei G. Galilei,
nei I. Newtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. XIX a.
pab.XX a. prad. E. Machas padjo daug pastang bandydamas
diskredituoti atomistik, nes, jo nuomone, atomas tai tipika me-
tafizin idja, perimta i Leukipo ir Demokrito filosofijos. Taiau
dabar aiku, kad jis klydo.
Vadinasi, turime padaryti ivad, kad mokslui metafizins idjos
yra reikmingos. Tai konstatuojant reikia, aiku, turti galvoje, kad
metafizika nagrinja ne tik tai, kas yra vir ar anapus patyrimo,
bet ir tai, k Kantas pavadint patyrimo slygomis", tarp kuri
verta paminti erdvs ir laiko vaizdinius, reikinio ir jo prieasties
(ar tikslo) samprat. K betvirtint entuziastingi pozityvaus mokslo
garbintojai, dabar maai kas abejoja, kad i dalyk metafizinis
svarstymas turjo takos mokslinio painimo raidai.
Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nra neperengiamos ribos,
nereikia, aiku, jog metafizini teorij ivis nemanoma atskirti nuo
mokslini. Taiau skyrimo pagrindas yra veikiau ne metafizikos ir
mokslo teigini logins formos skirtumai, kuriuos band nustatyti
Carnapas ir Popperis. Tuo pagrindu nra, matyt, ir ryys su patyri-
mu, nes metafizika taip pat savitai siejasi su patyrimu, apmsto j.
Metafizikos ir mokslo skirtum lemia turbt j tiksl ir udavini
skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Com-
te'as, siekia painti, kad galt numatyti, siekia ini, kurias bt
galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orien-
tacija nebdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti suprasti, kas
yra btis.
2. Ginas dl mokslo metodo
Moksl nuo metafizikos skiria, aiku, ne vien tikslai ir udavi-
niai, bet (bent i dalies) ir taikomas metodas. Su teze, kad mokslui
nra nieko svarbesnio u metod, sutikt, matyt, absoliuti dauguma
mokslinink. Tai gerai suprato ir filosofai. Mokslo metodo klausimas
ypa aktualus tapo XVII a.
Anksiau, ypa viduramiais, filosofijoje, taigi ir jos skyri teis-
mis pltojamuose moksluose, gan plaiai buvo paplits dogmatinis
teoretizavimas. Taip sak Mokytojas" toks buvo mokslinio gino
lemiamas argumentas. Naujj laik mstytojai, m daugiau pasi-
kliauti savo pai paintinmis galiomis, kritikai vertino tiek auto-
100
rittus, tiek moksl, kuriam autoritetas buvo galutinis tiesos kriteri-
jus. Tok moksl, dstyt tuometinse mokyklose, jie traktavo kaip
scholastin. odis scholastika siaurja prasme reikia vidurami
krikionikos filosofijos krypt, taiau naujj laik mstytojai buvo
link teikti jam platesn, niekinam mokyklins iminties, abstrak-
taus teoretizavimo, bergdi iekojim prasm. Jie buvo sitikin,
kad scholastinis mokslas yra bevertis btent todl, jog remiamasi
netinkamu metodu.
Prie ios ivados prijo tiek F. Baconas, tiek R. Descartes'as.
Taiau j nuomon dl naujo, vaisingo mokslo metodo, garantuojan-
io tyrimo skm, isiskyr. Nuomoni skirtum pirmiausia lm tai,
kad pirmasis buvo empiristas, o antrasis racionalistas.
Nagrinjant painimo altinio klausim, t. y. i ko atsiranda m-
s inios, neivengiamai kyla ir kitas, glaudiai su juo susijs: kaip
mes gyjame ini. Ties sakant, ie du klausimai i tikrj tra du
skirtingi vienos problemos aspektai. Juk jeigu nesugebsime parodyti,
kaip i pradini, pirmini ini ivedamos kitos, tai negalsime ar-
gumentuotai teigti, kad protas arba patyrimas yra vis ini alti-
nis. Racionalistas turi rodyti, kad visos ms inios vienokia ar ki-
tokia prasme yra ivedamos i pirmini proto ties, o empiristas,
kad jos yra ivedamos i patyrimo (fakto) ties.
inoma, galima sivaizduoti racionalist, tvirtinant, kad visos
ms inios yra akivaizdios ir painimui jokie loginiai samprotavi-
mai nereikalingi, viskas yra nuviesta natralios proto viesos ir
pastama tiesiogiai. Taip pat bt galima sivaizduoti ir empirist,
tvirtinant, jog visos ms inios tai tiesioginio patyrimo duome-
nys. Taiau toki pair alinink nelengva aptikti. Tiek raciona-
listai, tiek empiristai pripaino, kad painimo, ypa mokslinio pai-
nimo, procese svarbus vaidmuo tenka loginiams samprotavimams,
galinantiems i vien teigini ivesti kitus. Tiesa, klausim, kokio
pobdio yra tie samprotavimai, vedantys nuo pradini prie ivesti-
ni ties, t. y. klausim, koks yra mokslo metodas, racionalistai
ir empiristai atsak skirtingai, nes skyrsi j nuomon dl pirmini
mokslo teigini pobdio. Racionalist poiriu, mokslo metodas yra
dedukcija, empirist indukcija. XIX a. logikos vadovliuose de-
dukcija ir indukcija danai buvo apibriamos gan paprastai: deduk-
cija tai samprotavimas, vedantis nuo bendr ties prie atskir, o
indukcija nuo atskir prie bendr.
i lengvai simenam prieprie btina pakomentuoti ir reikia
ikart pabrti, kad ji nra visai tiksli.
Turbt ymiausias XIX a. logikos ir mokslo metodologijos vado-
vlis buvo fundamentali J. S. Millio Logikos sistema". Joje Millis
aikina, kad indukcija yra vieno teiginio ivedimas i kit, maiau
bendr u j. Indukcija yra toks samprotavimas, kurio dka pada-
rome ivad, kad tai, kas (kaip mums inoma) teisinga vienu atski-
ru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam
tikru atvilgiu panaiais pirmj (ar pirmuosius). Kitaip tariant,
indukcija yra procesas, kurio metu padarome ivad, kad tai, kas
teisinga, kalbant apie kelet klass individ, teisinga ir visai klasei,
arba tai, kas teisinga tam t ikru laiku, bus teisinga esant pana-
ioms aplinkybms - visada"
9
. Tokia indukcija vadintina paprastu
(pirminiu) apibendrinimu. Gali bti apibendrinami, aiku, ne tik tei-
giniai apie pavienius atvejus, bet ir bendri teiginiai. Taigi indukci-
niu samprotavimu nuo teigini apie tam tikrus atvejus kylame prie
bendro teiginio arba, remdamiesi keletu bendr teigini, ivedame i
j dar labiau apibendrinant teigin.
Dedukcija, kuri Millis vadina ivedimu i bendro teiginio", yra,
pasak jo, teiginio ivedimas i teigini, kurie yra bendresni ar bent
jau ne maiau bendri u ivedam teigin. Kadangi samprotaujant
dedukcikai danai tenka remtis dar ir daugiau ar maiau bendro-
mis papildomomis prielaidomis, tai dedukcij, sekant Milliu, galima
apibrti ir taip: dedukcija yra toks samprotavimas, kai i bendro
teiginio ir kit teigini ivedamas tiek pat ar maiau bendras teigi-
nys.
Logikoje bendri teiginiai, priskiriantys apibrt savyb tam tik-
ros klass objektams (kuo i klas didesn, tuo bendresnis teiginys),
prieinami vieliniams (singuliariems) teiginiams, priskiriantiems savy-
b individualiam objektui, t. y. klass nariui. Teiginys Delfinai yra
induoliai" bendras. Jis priskiria savyb bti induoliu" visiems
delfin, klass nariams (klass termin vartojame ia logine, o ne
biologine prasme). Kita vertus, teiginys is delfinas yra baltaonis"
jau vieninis, nes jis priskiria tam tikr savyb individui. Turint tai
galvoje, galima pasakyti, kad paprasiausias indukcinis samprotavi-
mas yra bendro teiginio ivedimas i vienini teigini. Chrestomati-
nis indukcijos pavyzdys: Pirmoji (stebta) gulb yra balta", Ant-
roji gulb yra balta", Treioji gulb yra balta", vadinasi Visos
gulbs yra baltos". Dar vienas pavyzdys: Geleis ildoma pleiasi",
Varis ildomas pleiasi", Sidabras ildomas pleiasi", vadinasi,
Visi metalai ildomi pleiasi". Nevartojant bendro ir vieninio teigi-
nio svok, indukcij galima apibrti ir taip: Indukcija yra toks
samprotavimo bdas, kai ityrus atskirus klass objektus ir nusta-
ius, kad jie turi tam tikr savyb, daroma ivada, kad t savyb
turi visi tos klass objektai"
10
.
Chrestomatinis dedukcinio samprotavimo pavyzdys: Visi mons
mirtingi", Sokratas yra mogus", vadinasi, Sokratas yra mirtin-
gas". Loginiu poiriu nuo jo kiek skiriasi kitas dedukcinis sampro-
tavimas: Visi induoliai yra iltakraujai", Delfinai yra induoliai",
vadinasi, Visi delfinai yra iltakraujai". Pirmuoju atveju i
bendro ir vieninio teiginio ivedamas vieninis teiginys, antruoju i
dviej bendr teigini (pirmasis teiginys bendresnis u antrj) ive-
damas treias bendras teiginys (to paties bendrumo kaip antrasis).
Racionalistai teigia, kad mokslo metodas tai dedukcija. Mat,
pasak j , proto tiesos logini samprotavim prielaidos - yra
^MiiJjib JIc Cm Ciicrcvia .lonihii ciij i lonicni' iccKofi H iiiiayKniBHon M , 1914 C 160
^Plekaitis R Logikos jvadas V , 1978 P 213
102
bendri teiginiai. Ties sakant, individualus objektai racionalist be-
veik nedomino. Filosofinis painimas (vliau ir mokslinis) buvo su-
prantamas kaip bendrybi, bendr daikt savybi, dsni painimas.
Kai Demokritas sako, kad visi daiktai sudaryti i atom, arba kai
Platonas teigia, kad daiktai yra laikini, o idjos aminos, jie formu-
luoja bendrus teiginius. Maa to, jie siekia rasti paius bendriausius
protu nustatomus bties principus. To paties siekia Descartes'as ir
Leibnizas. Kiti, maiau bendri, teiginiai turi bti dedukuojami i
pirmj, bendriausi.
Daugelio, ypa naujj laik, mstytoj poiriui mokslo meto-
d didels takos turjo matematikoje, pirmiausia geometrijoje taiko-
mas vadinamasis aksiominis metodas. Jo esm tokia: nedidelis teori-
jos teigini skaiius priimamas be rodymo (tokie teiginiai vadinami
aksiomomis), o kiti teorijos teiginiai teoremos dedukcikai ive-
dami i aksiom. Rykiausias tokio metodo taikymo pavyzdys ilg
laik buvo Euklido geometrija.
Aksiomas i esms visi matematikai ir filosofai iki XIX _a. laik
akivaizdiomis tiesomis. Jos priimamos be rodymo es todl, kad
nra n maiausio reikalo jas rodinti. rodinjama tai, kas neaiku,
neinoma, kelia abejoni. Tuo tarpu Euklido geometrijos aksiomos
Lygs vienam ir tam paiam, lygs ir tarp savs", arba Visa
daugiau u dal" joki abejoni nekelia. Tokie teiginiai, Descar-
tes'o odiais tariant, yra nuviesti natralios proto viesos, mes tie-
siogiai ir visikai aikiai velgiame j teisingum. iuo atvilgiu
nuo j nesiskiria ir tie teiginiai, kuriuos Euklidas vadina postulatais,
bet kurie dabar, kai teorijos pagrindai nediferencijuojami, vardinami
kaip aksiomos: I bet kurio tako bet kur tak galima ivesti
tiesi linij", Visi stats kampai yra lygs".
Euklido geometrijos tikslumas ir grietumas daugeliui filosof bu-
vo neginytinas rodymas, kad mogaus protas geba savarankikai,
be patyrimo pagalbos, atskleisti pasaulio darn. Es aikinant j u-
tenka remtis intuicija, t. y. proto valga, reikalinga aksiomoms nu-
statyti, ir dedukcija, kuri padeda i aksiom ivesti teoremas. ia
gal reikt tik pridurti, kad, suteikdamas geometrijai griet login
form, Euklidas vienas pirmj (greta matematiko Eudokso, sukru-
sio aksiomin proporcij teorij) gyvendino jau Aristotelio keltus
reikalavimus tikslaus ir sistemingo painimo metodui: pradti reikia
nuo akivaizdi pirmj princip ar prad, po to jais remiantis ro-
dinti kitas, ivestines tiesas.
Bdamas tikras, kad matematikos skm garantuoja vis pirma
nepriekaitingas jos metodas, Descartes'as siek pritaikyti j ir ki-
toms disciplinoms. Jeigu tikrasis, skm garantuojantis mokslo meto-
das tai matematikos metodas, tai visur reikia pradti nuo aki-
vaizdi ties, dedukuojant i j visas kitas. Tok poir mokslo
metod galima pavadinti dedukcionizmu. Jam pritar i esms visi
XVII ir XVIII a. racionalistai.
Taiau tuo pat metu, kai Descartes'as aikiau ir nuosekliau negu
daugelis jo pirmtak dst racionalizmui bding dedukcionistin
103
mokslo metodo samprat, paiame moksle jau vyko reikmingos per-
mainos, kurios vert suabejoti Descartes'o poirio pagrstumu.
XVII a. mokslo revoliucijos laimjimai gamtotyroje, pirmiausia fizi-
koje (skaitant mechanik), buvo pasiekti remiantis ne tiek dedukci-
niu, kiek indukciniu metodu. Nors idjos, kad gamtos knyga paray-
ta matematikos kalba, vaidmuo ioje revoliucijoje labai svarbus, dar
didesn reikm turjo tuo metu vis labiau tarp gamtotyrinink si-
galinti nuostata, kad mogus turi kelti klausimus ne tik sau, bet ir
gamtai. Klausimo gamtai forma eksperimentas, jo rezultatas ir
yra gamtos atsakymas klausim. Vien tik paprasto gamtos stebji-
mo, kad ir koks nuodugnus jis bt, nepakanka gamtai painti.
Tuo labiau iam tikslui pasiekti nepakanka vien proto. Gamtotyri-
ninkai buvo tikri, kad be stebjimo ir eksperimento protas negali
atskleisti gamtos paslapi. Gamta yra darni sistema, bet jos tvarka
nra akivaizdi ir negali bti dedukuota i akivaizdi pirmj prin-
cip. i tvarka gali bti nustatyta tik remiantis faktais.
Faktai yra stebjim ir eksperiment rezultatai. Juos fiksuojantys
(ireikiantys) teiginiai nra, aiku, bendri, nes stebime konkret,
apibrt viet erdvje ir laike uimant daikt ar reikin. Norda-
mi nustatyti bendrus mokslo dsnius, turime faktus analizuoti, siste-
minti ir apibendrinti. Mokslinis painimas tai tarsi kilimas laip-
tais auktyn: nuo vieniniu teigini bendresni link, o nuo i
prie dar bendresni. Mokslo (taip pat ir gamtotyros) dsn irei-
kiant bendr teigin vadindamas aksioma, t. y. teikdamas iam ter-
minui platesn prasm negu ta, kuria jis vartojamas matematikoje,
XVII a. empiristas F. Baconas pabr: Negalima leisti, kad protas
perokint nuo detali prie tolimiausi ir beveik pai bendriausi
aksiom (kuriomis yra vadinamieji moksl ir daikt pradai). [...]
Todl mogaus protui reikia ne sparn, o veikiau vino ir svars-
i, kad jie sulaikyt bet kok jo uol ir skryd"
11
.
Taigi reikia niekada nenutolti nuo fakt. Bet kaip, nenutolstant
nuo j , kilti vis auktyn ir auktyn? Bacono atsakymas toks: vie-
nintel ms pagalbinink gali bti indukcija. Tiesa, jis turi galvoje
ne ms nagrint vadinamj populiarij arba enumeracin induk-
cij (lot. enumeratio ivardijimas), bet kiek sudtingesn analizs
ir apibendrinimo proces. Taiau kaip ir enumeracin indukcija, jis
prasideda nuo tiriam reikin lieiani fakt rinkimo siekiant nu-
statyti aplinkybes, galinias bti rpimo reikinio prieastimis ar pa-
dariniais.
Kokiomis taisyklmis reikia vadovautis, siekiant atskirti tikrsias
tiriamo reikinio prieastis (ar padarinius) nuo tariamj. Remdama-
sis F. Bacono idjomis, XIX a. J. Millis jas formulavo taip: jeigu
kokia nors aplinkyb nuolat bna, kai vyksta tiriamas reikinys, o
kitos aplinkybs kinta, J,ai ta aplinkyb yra tiriamojo reikinio prie-
astis arba padarinys. i taisykl galima pavadinti vienintelio suta-
II^SKOH 0. HoBbiH opraHOH//5,?KaM 0. COH. M., 1972. T. 2.
104
pimo taisykle, arba, kaip sako pats Millis, vienintelio sutapimo ka-
nonu.
Antra taisykl, vadinama vienintelio skirtumo kanonu, yra tokia:
Jeigu t atvej, kai tiriamas reikinys vyksta ir t, kai jis nevyks-
ta, visos aplinkybs sutampa, iskyrus vien, esani pirmuoju atve-
ju, o antruoju ne, tai i aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis
arba padarinys.
Ir dar viena taisykl (Millis formulavo j daugiau): jeigu kokia
nors aplinkyb kinta visada, kai keiiasi tiriamasis reikinys (pavyz-
diui, kinta jo intensyvumas), o kitos aplinkybs nekinta, tai i ap-
linkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys
12
.
Tokio pobdio indukcija skirtingai nuo anksiau mintos enume-
racins vadinama eliminacine jos tikslas yra eliminuoti, t. y. pa-
alinti visas tariamsias prieastis (aplinkybes) i galim prieasi
srao ir nustatyti vienintel tikrj.
Poiris, kad pagrindinis mokslo metodas yra indukcija, vadina-
mas indukcionizmu. Naujaisiais laikais indukcionizmo prestias didjo
kartu su empirizmo prestiu. Mokslinio tyrimo rezultat praktinio
taikymo poreikiai vert rpintis nuodugniu empiriniu mokslo ini
pagrindimu, ir indukcija atrod vienintelis tinkamas mokslo ini su-
siejimo su empiriniais faktais bdas.
F. Bacono pozicij gine su Descartes'u dl mokslo metodo pa-
rm labai didelis autoritetas gamtotyrininkams I. Newtonas. Pa-
sak jo, mokslas be stebjim ir eksperiment nemanomas. Kadangi
empirinius faktus btina apibendrinti, tai mokslas negali isiversti be
indukcijos, galinanios i fakt ivesti mokslo dsnius.
I. Newtonas, kad ir taps 1703 m. Londono Karalikosios
Draugijos, vienijusios daugel} ymiausi pasaulio mokslinink, prezi-
dentu, vis dlto ne visiems tyrintojams buvo neginytinas autorite-
tas. Bacono ir Descartes'o gine G. Leibnizas palaik pastarj: tyri-
ndami pasaul, turime pradti ne nuo atsitiktini fakt rinkimo,
nuo kurio pereinama prie taip pat atsitiktini j apibendrinim, o
nuo protingos pasaulio tvarkos pagrind paiek. Perpratus proting
pasaulio tvark, faktus nesunku dedukcikai ivesti i bendr, btin
ir akivaizdi princip. Taiau gamtotyrininkai dedukcionizmo ir in-
dukcionizmo gine kuo toliau, tuo labiau palaik indukcionizmo pu-
s. vairiausiu gamtos mokslo vadovli ir monografij vaduose
XVIII, XIX, i dalies ir XX a. mokslininkai prisiekinjo itikimyb
indukcionistins mokslinio tyrimo metodologijos principams.
Kita vertus, filosofams mokslo metodo klausimas atrod sudtin-
gesnis negu gamtotyrininkams. Analizuodami indukcin mokslo ini
pagrindim, t. y. bendr mokslo teigini ivedimo i empirini fak-
t proces, jie velg vien didel - indukcijos pateisinimo prob-
lem. i problem, vliau imt vadinti, gal kiek ir perdedant, filo-
sofiniu skandalu, pirmasis ikl vienas ymiausi empirizmo ir in-
dukcionizmo atstov D. Hume'as, bet dedukcionizmo alininkai lai-
kui bgant m j traktuoti kaip svarbiausi argument prie induk-
cionizm.
Indukcijos pateisinimo problema paprastai suprantama kaip enu-
meracins indukcijos problema: kaip logikai pateisinti perjim nuo
teigimo stebti A yra B" (Stebti klass A nariai turi savyb B,
priklauso klasei B") prie teiginio Visi A yra B"? Daugeliui induk-
cijos teoretik atrod, kad tokia indukcija yra nepatikima kodl
nestebti klass A nariai turi bti panas stebtus?
Todl buvo iekoma kitoki, ne enumeracini, o eliminacini in-
dukcijos metod. Bet ar eliminacin indukcija yra daug patikimesn
u enumeracin? Tiesa, kruopti stebjimo duomen analiz galina,
remiantis dedukciniais metodais, paalinti tariamsias reikinio prie-
astis. Bet mes neinome ir negalime inoti, ar ms sudarytas gali-
m reikinio prieasi sraas yra isamus, t. y. neinome, ar tik-
roji prieastis j buvo traukta. Ir kuo grindiama eliminacins
indukcijos ivada, kad viena i to srao pozicij yra tikroji mus
dominanio reikinio prieastis? Jeigu buvo remtasi, pavyzdiui, vie-
nintelio panaumo kanonu, tai ji grindiama vien tuo, jog stebtais
atvejais spjama prieastis buvo nuolat fiksuojama kartu su tiria-
muoju reikiniu. Bet ar mes galime bti tikri, kad nestebti atvejai
bus visada panas stebtus?
Vadinasi, nors eliminacins indukcijos rodymo galia remiasi de-
dukciniais elementais, jos sudt eina ir enumeracins indukcijos
element. Todl kritikas enumeracins indukcijos vertinimas veria
kritikai irti ir eliminacin, vadinamj mokslin" indukcij, o
bendra indukcijos pateisinimo problema yra ir eliminacins indukci-
jos problema. Indukcijos teistumas palyginti su dedukcija, atrodo
abejotinas.
I pirmo vilgsnio pateisinti indukcij visikai nesunku. Indukcijos
taisykls iki iol buvo taikomos, apskritai pamus, skmingai, todl,
reikia manyti, jos bus skmingai taikomos ir ateityje. Arba, kitais
odiais tariant, indukcij pateisina tai, kad iki iol indukcija buvo
efektyvus samprotavimo metodas indukcijos rezultatai daniausiai
bdavo teisingi.
Deja, is paprastas indukcijos pateisinimo bdas yra, matyt, lo-
gikai ydingas. Empiristini pair laiksi tyrintojai pripaino,
kad, norint pateisinti indukcij, btina nurodyti argumentus, kodl
pagrsta tikti, kad indukcinio samprotavimo ivados bus teisingos.
Argumentu, kad ios ivados iki iol daniausiai bdavo teisingos,
todl jos bus teisingos ir ateity, remtis jokiu bdu negalima, nes jis
pats yra indukcinis, t. y. remiasi indukcija, kuri kaip tik ir siekia-
ma pateisinti.
3. Mokslo struktra
Taigi tiek dedukcionizmas, tiek indukcionizmas susiduria su dide-
liais sunkumais. Bent dalis j, regis, inykt pripainus, kad yra
106
dviej skirting ri ar tip mokslai: 1) dedukciniai; 2) indukci-
niai. Toks poiris leist konstatuoti, kad i dalies teisus buvo ir
R. Descartes'as, ir F. Baconas. Pirmasis buvo teisus tvirtindamas,
kad matematika yra dedukcinis mokslas, o antrasis, kad gamtoty-
ra yra indukcinis mokslas. Kita vertus, nepagrstu reikt pripainti
tvirtinim, kad visas mokslas yra arba dedukcinis, arba indukcinis
ir abiem mstytojams bei j alininkams bding polink suprieinti
dedukcij ir indukcij, neigiant arba vieno, arba kito samprotavimo
metodo vert.
Negalime tiksliai nurodyti, kada pirm kart buvo ikelta deduk-
cini ir indukcini moksl atribojimo ar atskyrimo idja, bet jau
XIX a. vidury ji buvo gan populiari. Tiesa, is dviej tip moksl
atribojimas sukl nemaai nesusipratim. Taiau juos manoma isi-
aikinti ir paalinti. Daug svarbiau u tuos danai kuriozikus nesu-
sipratimus yra vis dlto tai, jog mintas atribojimas galino skmin-
giau sprsti tiek mokslo padalijimo skirtingo tipo disciplinas (in-
terdisciplinarins struktros), tiek skirtingo tipo disciplinoms priklau-
sani mokslo teorij struktros problemas. iaip ar taip, i esms
veikus I. Kanto poir, kad ir grynosios matematikos, ir teorins
gamtotyros pamatiniai teiginiai yra sintetiniai aprioriniai sprendiniai,
pasidar sunkoka ginti nuomon, jog matematikos ir gamtotyros pri-
gimtis i esms tokia pati.
I pradi apie matematik. Ji be ilyg laikytina dedukciniu
mokslu. Dedukcini moksl yra ir daugiau pirmiausia, matyt,
reikt minti logik ir informatik. Taiau dabar logika (ar, bent
matematin logika) paprastai traktuojama kaip pamatin matemati-
kos dalis, o informatika i esms iaugo i matematikos (ar bent jos
pagrindas yra matematika). Todl, nagrindami dedukcinius mokslus,
analizuosime vien matematikos metod ir struktr, turdami galvo-
je, kad didiuma to, k pasakysime apie matematik, tinka ir ki-
tiems dedukciniams mokslams.
Dedukciniu reikt laikyti tok moksl, kuris nuolat remiasi de-
dukcija arba, kitaip tariant, tok, kurio teiginiai yra pamatini
dsni" princip, postulat, aksiom ar bent jau apibrim
dedukcins ivados. Dedukcija dabar daniausiai suprantama kaip lo-
ginio ivedimo, t. y. perjimo nuo pradini teigini (prielaid) prie
ivad, procesas
t
kuriame i teising prielaid visada gaunamos tei-
singos ivados. Sis perjimas turi vykti pagal logikos formuluojamas
grietas taisykles.
Tiesa, matematikoje taikomi ir indukciniai samprotavimai, bet jie
yra labai saviti. Reikalas tas, kad indukciniuose matematiniuose ro-
dymuose remiamasi vadinamuoju matematins indukcijos principu,
kuris formuluojamas taip. Tegu: 1) kokia nors formul (lygyb)
F(n) teisinga, kai n=l; 2) jeigu F(n) teisinga, kai n=k (k nat-
rinis skaiius), tai ji teisinga ir kai n=k+l. Tada F(n) teisinga bet
kuriam natriniam skaiiui n.
Remiantis iuo principu, nesunku rodyti, pavyzdiui, kad
107
Matematikoje matematins indukcijos principas traktuojamas kaip
aksioma. Todl indukcin pavidal turintys matematiniai samprotavi-
mai yra i esms dedukciniai: matematins indukcijos principo tei-
singumas garantuoja j ivad teisingum.
Matematikos, kaip ir kit dedukcini moksl, ryys su patyrimu
yra kitoks negu, tarkime, biologijos ar sociologijos. Matematikos
pamatiniai dsniai" nra patyrimo apibendrinimai. Maa to, mate-
matikoje i pamatini dsni", sakykime, aksiom, dedukcikai i-
vedus kitus teiginius teoremas, jos nra empirikai tikrinamos.
Kad ir kokias teoremas ivestume i aksiom, j neprivalsime keis-
ti. Tuo tarpu nededukciniuose moksluose i bendr teigini padaryt
ivad empirinis klaidingumas gali priversti pakeisti tuos bendrus
teigimus, i kuri buvo padarytos ivados.
Tiesa, J. S. Millis band rodyti, kad matematika, kaip ir kiti
mokslai, yra patyrimo apibendrinimas, bet nedaug kas i matemati-
k ir filosof su juo sutiko. Dl matematikos ties ir ypa pamati-
ni jos teigini paintinio statuso buvo daug ginijamasi. Aksiomas
bandyta aikinti ir kaip analitinius teiginius, ir kaip akivaizdias,
intuityvias tiesas, ir kaip mokslines konvencijas, susitarimus. Vis
dlto XX a. antrojoje pusje sivyravo, regis, poiris matematik
kaip moksl apie abstrakias (matematines) struktras. poir i-
pltojo prancz matematik grup, skelbusi savo darbus Nicolas
Bourbaki (Burbaki) pseudonimu.
Matematin struktra apibriama taip: nustatomi vienas ar kele-
tas santyki tarp apibrtos aibs element ar poaibi ir postuluoja-
ma, kad tie santykiai tenkina tam tikras slygas (aibs ir jos ele-
ment prigimtimi visikai nesidomima). ios slygos ivardijamos ir
laikomos nagrinjamos struktros aksiomomis. Struktros aksiomin
teorija kuriama dedukuojant i aksiom logines j ivadas. Remian-
tis bendriausiomis, pirmiausia vadinamosiomis tvarkos, algebrinmis
ir topologinmis struktromis, nesunku konstruoti ne tokias bendras,
didinant aksiom skaii; galima taip pat kurti sudtines struktras,
jungiant skirting ri darinius, pavyzdiui, algebrines ir topologi-
nes struktras.
Struktralistin (taip j, matyt, galima pavadinti) matematikos
samprata veria keisti per amius susiklosiusius vaizdinius ir per-
tvarkyti tradicin matematini disciplin sra. Vienas i io srao
tenka ibraukti, kitas naujas rayti. Gerokai kinta ir discipli-
n tarpusavio ryiai. Ta prasme ji, aiku, nepatogi. Galima nurody-
ti ir daugiau jos trkum. Bet privalum ji, matyt, turi daugiau.
Svarbiausias yra tas, kad matematikos pastat N. Bourbaki perstato
pagal aik ir griet plan. Tokia matematikos rekonstrukcija yra
labai naudinga ir praktiniu poiriu. Pamats, kad tarp jo nagrin-
jam element egzistuoja santykiai, tenkinantys tam tikro tipo
struktr aksiomas", matematikas ikart gali pasinaudoti arsenalu
bendr teorem, lieiani io tipo struktras, o anksiau jam bt
108
reikj vargti ir paiam kurti nagrinjamos problemos sprendimo
metodus, kuri galia priklausyt nuo jo talento; be to, juos danai
menkint pernelyg siauros ir ribotos prielaidos, slygojamos nagrin-
jamos problemos ypatybi"
13
.
Poiris i matematik kaip abstrakias struktras tyrinjant
moksl jokiu bdu nereikia, kad neigiamas matematikos ryys su
praktine mogaus veikla ar jos taikymo kituose moksluose galimy-
bs. Pirmj matematikos element atsiradim Rytuose lm prakti-
niai prekybos, karybos, emdirbysts, statybos poreikiai. Reikjo mo-
kti suskaiiuoti mainomas prekes, apskaiiuoti, kokie maisto itek-
liai btini ilgam karo ygiui, imatuoti ems plotus, nustatyti
statybai reikaling mediag kiek. (Tiesa, vliau Graikijoje matema-
tikos raid daugiau slygojo filosofins, pirmiausia pitagorinink,
Platono ir Aristotelio, idjos.) Naujaisiais laikais matematikos plto-
t daug kuo lm mechanikos poreikiai.
Ms amiuje, kaip ir antikinje Graikijoje, matematika yra la-
biau autonomika jos taikymo srii atvilgiu. inoma, ir toliau
konkreios fizikos, biologijos ar ekonomikos problemos veria kurti
specialius matematinius j sprendimo metodus. Bet matematikos
raida pastarj imtmet buvo tokia sparti, matematini teorij
spektras toks platus, kad dabar, susidrus su naujais reikiniais,
uuot krus nauj matematizuot teorij jiems aprayti, galima per-
irti itirt matematini struktr katalog" ir, turint laims,
rasti reikiam, galini bti tiriam empirini reikini matematiniu
modeliu. Abstrakios matematins struktros gali bti vairiai inter-
pretuojamos, nustatant atitikim tarp j element ir empirini ob-
jekt, tarp element santyki ir reali objekt ryi. vairiai gali
bti interpretuojamos ir prastins matematikos formuls. Pavyzdiui,
ta pati lygtis gali bti pritaikyta mechaniniams, akustiniams, hidro-
dinaminiams ir elektromagnetiniams reikiniams aprayti.
Tokia situacija lm, kad reikmingiausios XX a. fizikos teorijos
atsirado i matematini teorij. A. Einteinas, kurdamas bendrj
reliatyvumo teorij, galjo remtis jau inomu tenzori skaiiavimu, o
E. Schrodingeris, uraydamas bangos lygt, operatori teorija.
Elementari daleli fizikoje dabar taikomi itobulinti grupi teorijos
metodai.
Matematika yra reikminga kitiems mokslams kaip universali
mokslo kalba. i idj vienas pirmj naujaisiais laikais ikl Ga-
lilei, daugiau kaip prie 300 met pareiks, nustebindamas savo
amininkus, kad filosofija surayta didiausioje knygoje, visados at-
verstoje ir esanioje prie ms akis (a kalbu apie Visat), bet ios
knygos nemanoma suprasti, pirma neimokus jos kalbos ir neperpra-
tus enkl, kuriais ji parayta, O parayta ji matematikos kalba, ir
jos enklai tai trikampiai, lankai ir kitos geometrins figros, ku-
ri neinodamas mogus negali suprasti jos odi: be j jis tik
bergdiai klaidios tamsiame labirinte"
14
. Matematik universalia
mokslo kalba laik ir R. Descartes'as bei G. Leibnizas.
Matematika nagrinja abstrakius, idealius objektus, skirtingai
nuo gamtos moksl, nagrinjani juslikai suvokiam, fizini, mate-
riali objekt savybes. Bet matematin kalb ar matematin aparat
(tiek simbolines matematikos formas, tiek matematikos metodus) ga-
lima pritaikyti paiuose vairiausiuose moksluose btent todl, kad i
esms jis yra neutralus j turinio atvilgiu. Galimyb labai plaiai
panaudoti matematines konstrukcijas reali objekt tyrimui lemia
tai, kad abstrakti matematin schema gali bti daugybs vairiausi
reikini modeliu.
Kai kurie Kanto amininkai laik per daug kategorikais jo pasa-
kytus odius, kad kiekviename konkreiame mokyme apie gamt
mokslo tikrja io odio prasme galima rasti tik tiek, kiek jame
yra matematikos. Dabar juos priimame kaip savaime suprantamus,
bet aikiau nei kadaise Kantas suprantame, jog matematikos prakti-
nio taikymo srities platum lemia ne kas kita, o matematikos abst-
raktumas. Matematins struktros gali bti vairiausi materiali
struktr modeliai tik todl, kad pirmosios, kitaip negu antrosios,
yra ne konkreios, bet abstrakios. Siekiant abstraktumo, btina,
aiku, nutraukti tiesiogin matematini svok ry su jusline patir-
timi.
Glaudaus ryio su jusline patirtimi negali prarasti nededukciniai
mokslai. Fizika, biologija, ekonomika, sociologija remiasi faktais ir
j indukciniais apibendrinimais. Ar tai reikia, kad juos (ir visus ki-
tus mokslus, neeinanius dedukcini moksl klas) galima vadinti
indukciniais? Taip. Terminas indukciniai mokslai ypa plaiai buvo
vartojamas XIX a. ir XX a. pradioje. Dabar jis retesnis ir tez,
kad visi nededukciniai mokslai yra indukciniai, nepaisant jos papras-
tumo, reikia aptarti nuodugniau.
Biologijos, sociologijos ir kit indukcini moksl santykis su pa-
tyrimu i pagrind skiriasi nuo matematikos ir patyrimo santykio.
Todl labai skiriasi ir indukciniams bei dedukciniams mokslams b-
dinga mokslo ties rodymo procedra. Matematikoje pradedame nuo
neginytin bendr teigini. Kad ir kaip bebt aikinamas j po-
bdis, visuotinai pripastama, jog j rodyti negalima ir nereikia.
Ivedus i aksiom teorem, gautas rezultatas, jei tik ivedimo pro-
cese nebuvo padaryta logini klaid, nebus ginijamas. Tiesa, mate-
matikos filosofijoje diskutuojama dl to, kokie matematinio, dedukci-
nio rodymo bdai yra leistini ir kokie ne, bet is ginas lieia ne
kokios nors konkreios teoremos rodym, o bendr matematinio ro-
dymo samprat.
Indukciniuose tiek gamtos, tiek humanitariniuose ir socialiniuo-
se moksluose rodymo svoka kelia daugiau filosofini problem
jau vien todl, kad tas rodymas yra ne dedukcinis, o indukcinis.
14GaWei G. Operc. Firenze, 1891. Vol. 6. P. 232.
110
Paprasiausias indukcinis rodymas but mokslo dsnio ivedimas
i empirini fakt remiantis enumeracins indukcijos metodu. Kai
kurie XIX a. gamtotyrininkai, pavyzdiui, vokiei biologas E. Haec-
kelis, i tikrj teig, kad mokslo dsniai nustatomi paprastu fakt
apibendrinimu. Tiesa, kiti tyrintojai daug didesn reikm indukci-
nio rodymo procese teik eliminacinei indukcijai.
Bet ar eliminacins indukcijos metodai iuo atvilgiu pranaesni
u enumeracin indukcij? Juk pateisinti indukcijos j alininkams
taip ir nepavyko. Dl ios ir kit prieasi XX a. vl sustiprjo
opozicija indukcionizmui. Dabar dedukcionizmo ir indukcionizmo gin-
as apm vien gamtos bei humanitarini ir socialini moksl sfer
(matematik ir vieno, ir kito poirio alininkai pripaino dedukci-
niu mokslu) ir gavo nauj, specifini bruo. ymiausias indukcio-
nizmo kritikas K. Popperis prijo prie ivados, kad indukcija ne tik
kad nra tinkamas, teistas mokslinio rodymo metodas, bet kad ji
ivis yra igalvotas dalykas.
Indukcija, t. y. samprotavimas, paremtas daugeliu stebjim, ra-
o K. Popperis, yra mitas. Ji nra nei psichologinis faktas, nei
kasdienio gyvenimo faktas, nei mokslins procedros faktas"
15
.
Bet kokiu gi tada metodu remiasi fizikai ir biologai, ekonomistai
ir sociologai? Popperio atsakymas yra toks: svarbiausias mokslo me-
todas yra spjim ii paneigim metodas: drsi hipotezi (neiveda-
m indukcikai i stebjimo duomen) klimo ir kritinio ibandymo
metodas.
Hipotezms Popperis kelia tok principin reikalavim: j empiri-
nis turinys turi bti platus. Tokios hipotezs yra drsios ir rizikin-
gos. Smarkiai pranokdamos stebtus faktus, jos gali bti nesunkiai
paneigiamos (falsifikuojamos), jeigu atrandama nauj, joms prieta-
raujani fakt. Aptikus toki fakt, hipotezs turi bti atmetamos.
Popperis pabria, kad visos ikeltos mokslo hipotezs turi bti
grietai ibandomos. Paprastai hipotezs ibandymas (patikrinimas)
suprantamas taip: i hipotezs daromos (dedukuojamos) ivados ir
empirikai nustatoma t ivad teisingumo reikm, kuria remiantis
sprendiama apie hipotezs teisingum ar klaidingum. Popperis hi-
potezs ibandymui kelia papildom reikalavim. Jis nurodo, kad
pagal prastin hipotezs ibandymo koncepcij hipotez bus laikoma
ibandyta ir tuo atveju, jei iekosime hipotez patvirtinani nauj
fakt ir i tikrj j rasime. Bet nuostata iekoti hipotezes patvirti-
nani fakt, kuri visada galima rasti, yra nesuderinama su kritine
mokslo dvasia, be kurios mokslo nemanoma sivaizduoti. Mokslinin-
kas turi iekoti ne duomen, patvirtinani jo ar kito tyrintojo i-
kelt hipotez, o duomen, j paneigiani. Iekant toki duomen,
reikia tikrinti, ar teisingos yra ivados i naujos hipotezs (teorijos),
kurios yra nesuderinamos su ivadomis i senos, pripaintos teorijos
arba su ivadomis i konkuruojani hipotezi. Nustaius faktus,
15
Popper K. R. Conjccturs and Refutetions. New York, 1962. P. 53.
111
prietaraujanius tikrinamai hipotezei (teorijai), ji turi bti atmeta-
ma ir kuriama nauja hipotez.
Jeigu Popperio teiginys, kad indukcija yra mitas, bt teisingas,
tai apie indukcinius mokslus kalbti, aiku, nebt pagrindo. Termi-
n indukcinis mokslas reikt pakeisti kitu, pavyzdiui, empirinis
mokslas, kuris iuolaikinje mokslo filosofijoje i tikrj yra plaiai
vartojamas. Vartoja j ir indukcionizmo alininkai, nors ir supranta,
kad daugelis empirini (t. y. patyrimo faktais besiremiani) moks-
l, pavyzdiui, fizika, turi labai ipltotas teorines dalis. (Prieinant
empiriniams mokslams matematik ar logik, ie mokslai vadinami
formaliais, nes jie nagrinja ne konkreius, empirinius daiktus ir
reikinius, o abstrakias formas ar struktras.)
Taigi ar Popperis teisus, t. y. ar tiesa, kad empiriniai mokslai
nesiremia indukcija (klausimas, ar indukcija vartojama indukciniuose
moksluose, aiku, bt kiek kuriozikas)? Ne, neteisus. Apibrdamas
indukcij
16
, jis i esms tapatina j su paprastu apibendrinimu.
Teorini mokslo princip (kad ir Galilei inercijos ar Heisenbergo
neapibrtumo princip) i tikrj nemanoma ivesti i stebjimo
fakt, remiantis paprastomis indukcijos taisyklmis, nors jos labai
naudingos atliekant kai kuriuos biologijos, psichologijos ar medicinos
tyrimus (pavyzdiui, nustatant naujai sukurt vaist efektyvum).
Bet indukcija dabar laikoma ne tiek ini gavimo, ivedimo, kiek
hipotezi ir teorij pasirinkimo, pagrindimo, pripainimo metodu.
Pirmoji indukcijos samprata gali bti vadinama genetine, antroji
metodologine. Pamau nuo , vidurio naujai, metodologinei, in-
dukcijos sampratai buvo imta teikti didesn reikm negu senajai,
genetinei.
Indukcijos teoretikus ms dienomis labiau domina ne klausimas,
kaip daromi mokslo atradimai, o kokie yra kriterijai, kuriais re-
miantis tikrinami ir pripastami moksliniai teiginiai. Taip supran-
tant indukcij, galima bti indukcionistu ir kartu pripainti, kad
daugelyje moksl svarb vaidmen vaidina hipotetinis dedukcinis me-
todas. J indukcionistai dabar laiko atskiru indukcijos atveju. i ap-
linkyb ypa pabrtina, nes kadaise indukcionizmo alininkai buvo
kaltinami tuo, kad menkina dedukcijos ir hipotezi reikm mokslui.
Bet kas yra tas hipotetinis dedukcinis metodas, apie kur tiek
daug kalbama, analizuojant mokslin painim? metod galima
apibdinti kaip samprotavimo bd, paremt ivad dedukcija i hi-
potezi ir kit teigini, kuri teisingumo reikm nra nustatyta. I
dalies jis primena aksiomin metod. Taiau nuo jo hipotetinis de-
dukcinis metodas skiriasi tuo, kad prielaid, i kuri dedukuojamos
ivados, teisingumas yra abejotinas (tuo tarpu aksiomos, i kuri
dedukuojamos matematikos teoremos, laikomos neabejotinais teigi-
niais). Todl vairaus pobdio ir bendrumo laipsnio ivad deduka-
vimas i hipotetini prielaid yra ne tik mokslins teorijos pltojimo
112
priemon, bet padeda nustatyti ir mint hipotetini prielaid tei-
singumo reikm. Kaip tai daroma? I bendros hipotezs ir pa-
pildom prielaid ivedama maiau bendra hipotez H
2
; po to i H
2
siekiama ivesti dar maiau bendr hipotez H
3
ir t. t., kol deduk-
ciniu bdu gaunamas toks teiginys, kur jau galima tiesiogiai empi-
rikai tikrinti. Jeigu is teiginys pasirodo ess i tikrj teisingas
(tai nustatoma stebjimu ir eksperimentu), tai is faktas patvirtina
ir hipotez (bei kitas, tarpines, hipotezes), nes dedukciniu bdu
i teising prielaid ivedamos teisingos ivados. Tiesa, is faktas
nerodo neginytinai hipotezs ir kit hipotezi teisingumo, nes
ir i klaiding prielaid galima dedukuoti teisingas ivadas (pavyz-
dys: bandels kepamos i smlio, smlis yra maistingas, vadinasi,
bandels yra maistingos). Bet jeigu toki patvirtinani hipotez
fakt daugja, tai ms sitikinimas tuo, kad i hipotez yra teisin-
ga, stiprja. Jeigu dedukuotas i hipotezs stebjimo teiginys pasiro-
do ess klaidingas, tai ms pasitikjimas hipoteze silpsta. Logikos
poiriu ivados klaidingumas rodo ir prielaidos klaidingum, bet
kadangi dedukcijos procese tenka remtis papildomomis prielaidomis,
tai sunku vienareikmikai nustatyti, ar klaidinga pati hipotez, ar
mintos prielaidos. Todl labai bendr, juolab idealizuotus objektus
(tokius kaip absoliuiai kietas knas ar materialus takas) lieiani
hipotezi nemanoma galutino! nei verifikuoti, nei falsifikuoti. Vis
dlto empirinio tikrinimo rezultatai leidia hipotez priimti (arba
atmesti), nors niekada negalime bti absoliuiai tikri, kad i hipote-
z yra teisinga (arba klaidinga). Hipotetinis dedukcinis metodas i
dalies padeda pltoti inias, bet vis pirma jis yra jau turim (kad
ir hipotetini) ini sutvarkymo ir empirinio pagrindimo bdas. Ki-
taip tariant, galima kalbti apie hipotetin dedukcin mokslo teorijos
model, irykinant teorijos struktr.
Aiku, mokslo metodai ir struktra glaudiai siejasi. Taiau
reikia pabrti, kad XVIIXIX a. ginas dl mokslo metodo vyko
daugiausia dl to, kaip i tam tikro tipo neginytinai teising teigi-
ni ivedami kiti, pagrindin mokslo ini masyv sudarantys teigi-
niai, t. y. kaip gaunama ini. XX a. gino objektas i dalies paki-
to: moksl tyrinjantiems filosofams m daugiau rpti, kokia yra
ar, tiksliau kalbant, turi bti gerai (tinkamai, tobulai) sutvarkyt
mokslo ini struktra. Jie klaus, kokios turi bti mokslo ini sis-
temos sudtins dalys ir kokie turi bti j loginiai santykiai?
Anksiau mokslinio painimo tyrintojams rpjo viena vienintel
mokslo ini pltots kryptis nuo inomo prie neinomo, o da-
bar, tyrinjant indukcinius (empirinius) mokslus, pradta suvokti,
kad juose mokslinio painimo procesas yra sudtingesnis: jam neb-
dingas linijinis, vienpusis judjimas nuo inomo prie neinomo. Tarp
vairaus lygmens (daugiau ar maiau bendr) mokslo teigini egzis-
tuoja ne vienpusiai, o dvipusiai ryiai.
Taigi norint suprasti, kas yra mokslo inios ir kokia j vert,
btina tirti toki ini struktr. Nagrinjant empirini moksl i-
ni struktr, daugiausia dmesio reikia, matyt, skirti mokslo teori-
jai. Tai sudtingiausia ir labiausiai ipltota mokslo ini forma.
Aiku, ji nra vienintel. Tiek kai kurie empiriniai faktai, tiek atski-
ri mokslo dsniai danai nustatomi iki mokslins teorijos sukrimo.
Taiau, j sukrus, dsniai paprastai eina teorij kaip jos sudti-
ns dalys, o faktai tampa jos empiriniu pamatu.
Aikinant empirinio mokslo teorijos struktr, reikia iskirti bent
tris ini lygmenis.
Pirmas tai teorinis pagrindas pamatins teorijos prielaidos,
principai, bendriausi dsniai. Ipltotose teorijose io lygmens teigi-
niai aprao tiriamos reikini srities teorin, idealizuot model, kuris
dar vadinamas idealizuotu objektu arba teorine schema. Antai New-
tono mechanikoje toks idealizuotas objektas yra materiali tak
(tak, turini baigtin mas) sistema; pradinje atomo fizikos
raidos fazje N. Bohro (Boro) planetinis atomo modelis (sferinis
atomo branduolys, apie kur, tarsi palydovai apie planet, skrieja
elektronai). Pamatins teorijos prielaidos gali bti gaunamos vairiais
bdais. Vienas i j tai mintims eksperimentas. Juo remiantis
buvo suformuluotas inercijos principas. G. Galilei samprotavo taip:
ploktumos nuolydis yra kno, judanio emyn, greitjanio judjimo
prieastis ir kno, judanio auktyn, ltjanio judjimo prieastis;
knas, judantis beribe horizontalia ploktuma, neturs prieasi nei
greitti, nei ltti, todl juds tolygiai
17
. Kitas pamatini prielaid
gavimo bdas tai analogija, kuria aikiai remiasi ir mintasis pla-
netinis atomo modelis. Taiau joki griet bendr taisykli, gali-
nani nustatyti pamatines prielaidas, nra jos pirmiausia yra k-
rybins vaizduots produktas, drsios ar net beprotikos (kaip pasa-
kyt N. Bohras) hipotezs.
Antras ne pagal bendrum, o reikmingum mokslo teorijos
lygmuo yra empiriniai faktai, gyti stebjimo ir realaus (ne minti-
nio) eksperimento bdu. Tokie faktai sudaro teorijos empirin pag-
rind. Juos teorija turi paaikinti ir numatyti. Nuo to, kaip ji suge-
ba tai padaryti, ymiu mastu priklauso teorijos likimas.
Faktai yra empirinio stebjimo (eksperimento) rezultatai. Kai ku-
rie i j nustatomi i esms atsitiktinai, nesiremiant jokiomis teori-
nmis prielaidomis. Taiau dauguma mokslo fakt vis dlto nuo j
priklauso. Fakt iekoma, siekiant patikrinti tam tikras naujas hipo-
tezes ar teorijas. Kita vertus, faktinius teiginius eina terminai,
paimti i anksiau pripaint teorij, be kuri nebt sukonstruoti
matavimo prietaisai, galin nustatyti tuos empirinius faktus (ima-
tuoti tam tikrus dydius).
Treias, tarpinis lygmuo, kur einantys teiginiai sudaro pagrin-
din teorini ini dal, tai ivesti teiginiai. io tarpinio lygmens
teiginiai gali bti ivesti dedukcikai i pamatini (ir papildom)
teorijos prielaid arba indukcikai i fakt, sudarani teorijos empi-
rin pagrind.
Kaip paymi kai kurie tyrintojai, svarbiu teorijos komponentu
reikia laikyti ir teorijos logik teorijoje taikomas loginio sampro-
tavimo taisykles, taip. pat ir teorijos pltojimo program. Ji,
tiesa, nra kokia nors atskira teorijos dalis, bet j i esms lemia
vienokio ar kitokio teorinio tikrovs modelio pasirinkimas.
Trij teorijos lygmen skyrimas leidia geriau suprasti hipotetinio
dedukcinio metodo esm ir veikti tiek naiv dedukcionistin, tiek
naiv indukcionistin poir gamtos ir humanitarini bei socialini
moksl struktr.
Pamatiniai teorijos principai ir dsniai, netgi tokie kaip energijos
tverms dsnis ar inercijos principas, nra absoliuiai neginytini tei-
giniai. Fizikai gali bti sitikin j teisingumu, bet nauji empiriniai
faktai gali priversti jais suabejoti, kaip kad XX a. buvo suabejota
Newtono mechanikos dsni beslygiku tikrumu. ia prasme funda-
mentalios empirinio mokslo prielaidos ar principai i esms skiriasi
nuo matematikos aksiom, kuri negali paneigti absoliuiai jokie
empiriniai faktai.
Pradiniu taku pamus teorin pagrind, nesunku velgti, kad ki-
ti hipotetins dedukcins teorijos teiginiai turi bti pamatini teori-
jos teigini dedukcins ivados. Tokioje teorijoje netgi tie tarpinio
lygmens teiginiai, kurie i pradi buvo tiesiogiai indukcikai ivesti
i empirini fakt, turi bti paaikinti, remiantis pamatiniais teori-
niais teiginiais, taigi dedukuoti i j . Taiau ne maiau svarbus yra
ir kitas hipotetins dedukcins teorijos struktros tyrimo bdas. Jei-
gu ms pradinis takas yra empirinis teorijos pagrindas, tai kitus
teorijos teiginius reikia irti kaip empirini fakt indukcikai pa-
tvirtintus. Vadinasi, nagrinjant kiekvien empirinio mokslo teorij,
reikia skirti du jos analizs bdus ir du jos sutvarkymo aspektus:
dedukcin ir indukcin.
Tiesa, ne tik Popperis, bet ir kai kurie ymiausi XX a. moksli-
ninkai buvo link lyg ir menkinti indukcijos reikm. Nra jokio
indukcinio metodo, ra A. Einteinas, kuris vest fundamenta-
li fizikos svok link [...]. Loginis mstymas neivengiamai yra de-
dukcinis, jis remiasi hipotetiniais vaizdiniais ir aksiomomis"
18
.
Jeigu ie Einteino odiai bt teisingi, tai nebt pagrindo kal-
bti apie indukcin teorijos analiz. Bet su jais sutikti negalima.
Juk fizikai, kaip ir kiti tyrintojai, daro vairius, taip pat ir visikai
elementarius indukcinius apibendrinimus, taigi ms mstymas nra
neivengiamai dedukcinis".
Verta paymti, kad, tsdamas k tik pacituot mint, A. Ein-
teinas teigia, jog tyrinjimas teikia daugiausia vili, kai naujas
fundamentalias hipotezes kvepia, suadina pats eksperimentas. Fun-
damentalios hipotezs, aiku, nra, paprasti empirini fakt apibend-
rinimai: loginis nuotolis tarp j ir empirini fakt yra per daug di-
delis jos aprao ne tiesiogiai paius empirinius faktus, o teorinius
]&3imiumeiwA. <J>H3HKa H pea^bHOCTb. M., 1965 C. 47.
115
tikrovs modelius. Taiau reikia paklausti: ar eksperimento kvptas
(ir netgi nekvptas) fundamentalias hipotezes sieja su faktais induk-
ciniai ryiai? klausim reikia atsakyti teigiamai, nes visos tokios
hipotezs turi bti tikrinamos tol, kol pasiekiami empiriniai faktai,
o ie tas hipotezes arba indukcikai patvirtina, arba ne.
iuolaikinje mokslo filosofijoje indukcija laikoma:
1) nededukcins hipotezi gavimo procedros; alia klasikini in-
dukcini metod ia reikia paminti bent jau samprotavimus, re-
miantis analogija;
2) hipotezs vertinimas, remiantis empiriniais faktais, pavyzdiui,
hipotezs patvirtinimo laipsnio nustatymas;
3) hipotezs pasirinkimas i keli konkuruojani hipotezi ir jos
pripainimas, remiantis empiriniais faktais.
Jeigu atsivelgsime visas indukcijos svokos reikmes, tai tursi-
me pripainti, kad tiek Einteino teiginys, jog ms mstymas yra
neivengiamai dedukcinis", tiek Popperio tvirtinimas, jog indukcija
yra mitas", nepagrsti.
Pripainus indukcijai svarbi viet moksliniame painime, prie
mus vl lyg pamkl ikyla indukcijos pateisinimo problema. Bet ar
tai turi mus gsdinti? Juk ji buvo ikelta remiantis klasikinei filoso-
fijai bdinga tendencija moksliniais laikyti tik tokius teiginius, kurie
gali bti grietai rodyti. O rodyti jie gali bti tik tuo atveju, jei
egzistuoja visikai patikimas ini pagrindas, fundamentas. Tez, kad
inios turi tok pagrind, kartais vadinama fundamentalizmo teze.
Jeigu remsims tradicine ini ir nuomoni priepriea tai i te-
z teks pripainti beveik trivialia, savaime suprantama. inios, skir-
tingai nuo nuomoni, turi bti rodomos ir turime mokti jas rody-
ti. (Descartes'as pasakyt madaug taip: tai, ko kol kas nemokame
rodyti, reikia traktuoti kaip klaiding dalyk, o tai, ko ivis nema-
noma rodyti, neabejotinai yra klaidinga.) Kadangi rodymo procese
galime prieiti prie patikim ivad tik tuo atveju, jei prielaidos, ku-
riomis remiams rodydami, yra patikimos, tai, kaip nesunku supras-
ti, inios turi turti absoliuiai patikimus pagrindus. Klasikinis em-
pirizmas ir klasikinis racionalizmas pateik du skirtingus atsakymus
klausim, kokie turi bti tie pagrindai. Empirizmo poiriu, ini
pagrindas yra patyrimo tiesos, racionalizmo poiriu proto tiesos.
Taiau abu poirius sieja sitikinimas ini pagrind tvirtumu.
sitikinimas, kad mokslo inios turi bti absoliuiai patikimos,
vyravo iki pat XIX a. Bet XX a. po klasikins gamtotyros pakeiti-
mo iuolaikine, i to sitikinimo maai kas beliko. Mes inome gal-
bt ir daugiau negu ms pirmtakai, bet neturime j iliuzij, kri-
tikiau irime savo inias ir nebelaikome j absoliuiomis tieso-
mis, nes aikiai suvokiame, kad visos empirini moksl inios yra
hipotetins. Kai jos yra nuodugniai patikrintos ir gerai empirikai
patvirtintos, tada turime svari argument jomis pasikliauti ir rem-
tis savo praktinje, techninje ir socialinje veikloje. Bet turime visa-
da bti pasireng pripaintas teorijas patikslinti, modifikuoti ar i-
vis, pltojantis ms inioms, rytingai atmesti ir keisti naujomis.
116
4. Mokslo raida
Pastaraisiais amiais daugelis tyrintoj, ypa gamtotyrinink,
man, kad moksliniam painimui bdinga greitesn ar ltesn, bet i
esms nepaliaujama paanga. Neabejota, kad vyksta nuolatinis ini
kaupimo procesas: prie vien atrast ties po kurio laiko prijungia-
mos kitos ir jos, tarsi plytos, dedamos auktyn kylant diding
mokslo ini pastat. Geriausiai i paang demonstravo matemati-
ka: i akivaizdi (es) aksiom, sudarani tvirt jos (ar bent geo-
metrijos) pamat, viena po kitos ivedamos teoremos, i kuri vl
ivedamos naujos matematikos tiesos ir t. t. Matematikos rezultat
daugja, matematins inios pleiasi, jos yra kumuliuojamos (lot. cu-
mulare kaupti). ini kaupimas, atradim gausjimas rodo nuola-
tin, nenutrkstam mokslo paang. Po to, kai Galilei, Newtonas
ir kiti mokslininkai sukr klasikins gamtotyros pagrindus, kuriais,
pltodamos inij, galjo remtis naujos tyrintoj kartos, poiris,
kad mokslo inios nuolat kaupiamos, gijo dar daugiau alinink.
is poiris vadinamas kumuliatyvizmu. Naujaisiais laikais jo lai-
ksi beveik visi matematikai ir gamtotyrininkai. Ne vienas j mgo
priekaitauti filosofams, kad filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir
pltojimo proceso i esms nemanoma velgti: joje nuolat susiduria
skirtingos nuomons, daug ginijamasi, bet neabejotin ties, kurio-
mis drsiai bt galima remtis vlesniuose tyrimuose, stokojama.
Kumuliatyvizmo alinink poiriu mokslo (jei neminsime filoso-
fijos) raida yra neproblematikas dalykas ji tokia pat natrali
kaip medio augimas. Prasminga, atrod, kelti tik tok klausim: ar
tas augimas kada nors pasibaigs? j daug tyrintoj buvo link
atsakyti teigiamai: ateity visos mokslo problemos bus isprstos, vi-
sos augal ir gyvn rys itirtos, visi gamtos dsniai nusta-
tyti. Keletas ymi fizikos profesori XIX ir XX ami sandroje
netgi atkalbinjo savo gabiausius studentus nuo ketinimo pasirinkti
mokslin karjer: fizikoje, teig jie, jau beveik viskas atrasta.
Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo nuostat, sunkoka buvo paaikin-
ti esminius naujj laik mokslo skirtumus nuo t teorini ini,
kurios senovs Graikijoje buvo vadinamos episteme, o viduramiais
scientia. Turint galvoje tuos skirtumus sunkoka, atrodo, traktuoti
mokslo raid kaip vientis, tolyd ini daugjimo ir kaupimo pro-
ces. Juk keitsi ne vien inios, bet ir poiris tai, kas yra inios.
Kito pati painimo tiksl ir metod samprata. Taiau kumuliatyviz-
mo alininkams tai maai terpjo mokslo istorijos jie nuodugniai
nestudijavo (kaip savarankika disciplina ji susiformavo tik XIX a.
antrojoje pusje). Vidurami mstytoj tyrinjim jie ivis nebuvo
link laikyti moksliniais ir todl tikro mokslo (gal iskyrus matema-
tik ir astronomij) pradi paprastai datavo XVII a.
Bet kai klasikin gamtotyra buvo bebaigianti, kaip atrod dauge-
liui kumuliatyvizmo alinink, isprsti visas svarbias ir domias
mokslo problemas, XIX ir XX a. sandroje fizikoje prasidjo per-
mainos, kurios privert pakeisti poir ne vien klasikin gamtoty-
117
r, bet ir pat mokslo raidos proces. Reliatyvumo teorijos ir
kvantins mechanikos buvo nemanoma vaizduoti kaip nauj ties,
prijungiam ar pridedam prie senj Newtono mechanikos ties
pirmosios buvo nesuderinamos su antrosiomis, joms prietaravo.
Daugelis kompetenting tyrintoj suvok, kad j akyse vyksta tikra
mokslo revoliucija, keiianti mogaus poir pasaul, teorinius
mokslo pagrindus ir netgi paius mokslinio painimo principus. Teko
perirti prieastingumo princip ir atsisakyti fundamentalios klasi-
kinio mokslo prielaidos, kad tyrimo procese galima visikai atsiriboti
nuo tyrintojo (ar jo naudojam prietais) takos tiriamam reiki-
niui.
Pasidar aiku, kad mokslo raidos procesas netolygus ir jame yra
li. Mokslo inios ne tik kaupiamos, bet kai kada ir peririmos,
radikaliai atnaujinamos, keiiamos kitomis. Taigi mokslo raidos pro-
cesas nra paprasta ini kumuliacija. Kumuliatyvizm ilgai vyra-
vusi mokslo raidos koncepcij XX a. mokslo filosofijoje pakeit
an tikum uliatyvizmas.
Antikumuliatyvizmo poiriu, mokslo raida yra ne tiek ini
kaupimo, kiek mokslo teorij kaitos procesas. Naujos teorijos vieno-
kia ar kitokia prasme paneigia sensias, nors tarp j gali egzistuoti
tam tikras ryys ir perimamumas. Taiau neretai jos formuluojamos
vartojant visai kitas svokas ir remiantis i principo naujomis idjo-
mis, ir tokiu atveju senj ir naujj teorij net sunkoka lyginti
pernelyg skirtingus poirius pasaul jos ireikia.
Kokie veiksniai lemia vienos teorijos pakeitim kita? klausi-
m skirtingi mstytojai atsako skirtingai. Vien teoretik nuomone,
svarbiausias veiksnys, lemiantis mokslo raid (teorij kait), yra se-
n teorij neatitikimas naujiems empiriniams faktams. Antai,
K. Popperio nuomone, mokslo inios pltojasi tik empirikai panei-
giant ankstesnes teorijas, nes jas paneigus pasidaro btina ikelti
naujas hipotezes, suformuluoti naujas teorijas.
Jau minjome, kad, pasak Popperio, visos ms teorijos yra hi-
potetins. Jos, aiku, turi bti ibandomos, empirikai tikrinamos.
Taiau teigiami bandymo rezultatai ms ini neprapleia ir nero-
do, kad tikrinamos teorijos yra teisingos. Taigi nauda i j menka.
inios pltojamos tik neigiant sensias teorijas, t. y. empirikai ro-
dant j klaidingum. Todl ilg laik Popperis laiksi poirio, kad
principin ini pltros schema yra spjimai paneigimai. is po-
iris dstomas jau Tyrimo logikoje" ir vlesnje Popperio knygoje
Spjimai ir paneigimai"
19
. .Taiau i schema, nors ir taigi, turi
vien nema trkum: ji neatitinka realios mokslo praktikos. Moks-
lo teorijos, joms susidrus su prietaraujaniais faktais, tikslinamos,
modifikuojamos, papildomos naujomis hipotezmis. Mokslininkai da-
niausiai neskuba atmesti sen teorij.
Todl vlesniame savo darbe Objektyvios inios" Popperis tiksli-
na savo schem, akcentuodamas problem svarb moksle: kiekviena
19Popper K. R. Conjectures and Refutations.
118
teorija, hipotez yra atsakymas \ tam tikr problem, ikilusi
mokslo raidoje. Pagrindin mokslo ini pltros proceso grand jis
dabar vaizduoja taip:
Popperio odiais tariant, mes i pradi turime koki nors
problem , nuo jos pereiname prie bandomojo sprendimo arba
bandomosios teorijos TT (tentative theory), kuri gali bti i dalies
arba visikai klaidinga; ir vienu, ir kitu atveju ji yra klaid paali-
nimo procedros (error-elimination) objektas. O i ms krybinio
aktyvumo kyla naujos problemos ..."
20
Ar vienintel klaid alinimo procedros idava yra teorijos pa-
neigimas ir atmetimas, ar teorija taip pat gali bti ir modifikuoja-
ma? is klausimas pastato Popper kebli padt. Jis, atrodo, su-
pranta, kad, teorijai susidrus su jai prietaraujaniais faktais, ji ne
visada atmetama. Taiau, kita vertus, toki teorij vis dlto reikia
laikyti paneigta, falsifikuota, klaidinga.
Taigi kada galima ir reikia atmesti sen teorij? Regis tik tuo
atveju, kai vykdytos bent dvi slygos. Pirma, ms bandymai mo-
difikuoti senj teorij paalinant i jos klaidas yra neskmingi
teorija, net i dalies j pertvarkius, vis vien neatitinka kai kuri i-
nom empirini fakt, kuriuos turt paaikinti. Reikia bti pasi-
rengus j atmesti ir tada, kai, bandant suderinti teorij su faktais,
prie jos tenka prijungti daugyb papildom hipotezi, kurios paver-
ia j pernelyg sudtinga, gremzdika, suardo jos vidin darn.
Aiku, nuomon, jog teorija tapo pernelyg sudtinga ir todl j
reikia atmesti, visada gali bti ginijama. Paprastumas yra vienas i
teorijos priimtinumo kriterij, bet j labai sunku kiekybikai apibr-
ti. Todl nubrti aiki rib tarp priimtin paprast ir nepriimtin
sudting teorij gan sunku. Sen tiek pernelyg sudting, tiek
neatitinkani fakt teorij galima atmesti tik tada, kai ipildyta
antroji slyga: sukurta nauja geresn teorija. Ji turi paaikinti visus
tuos faktus, kuriuos sugebjo paaikinti senoji. Bet to maa, nau-
ja teorija turi paaikinti ir tuos faktus, kuri sena nesugebjo paai-
kinti. Reikia, kad i naujos teorijos bt galima ivesti teiginius,
neivedamus i senos, ir tokie teiginiai, juos empirikai patikrinus,
pasirodyt es teisingi.
Reikalavim, kuriuos turi atitikti nauja teorija, kad
r
jai pagrstai
bt galima teikti pirmenyb prie senj, galima pateikti ir
daugiau. Bet turbt pats laikas ikelti principin klausim: ar teori-
j kait lemia tik j suderinamumas su empiriniais faktais ir pai
teorij loginiai santykiai, ar yra ir kit veiksni?
Dl pozityvizmo idj takos dauguma tyrintoj XX a. pirmojo-
je pusje buvo link teigti, kad, norint paaikinti mokslo raid, u-
119
tenka itirti teorij loginius santykius su faktais ir kitomis teorijo-
mis. Popperio knygos Tyrimo logika" pavadinimas yra pakankamai
ikalbus. Joje Popperis kategorikai tvirtina, kad ini pltros prob-
lema turi bti tiriama remiantis vien tik loginiais metodais. Be to,
tiriant mokslo ini raid, nra reikalo ieiti u specialiojo mokslo
rib ir nagrinti platesni kultrin ar intelektualin kontekst, kuria-
me ji vyksta. Mokslo logika turi bti grietai atskirta ir nuo moks-
lo psichologijos.
ia ikart kyla klausimas: argi tikrai mokslas yra toks autono-
mikas? Konkreiai: ar filosofija ir vis pirma metafizika daro tak
mokslo raidai, ar ne? Loginiai empiristai man, kad metafizikos tei-
giniai yra beprasmiai (ar bent neturi empirinio turinio), aiku neig,
kad metafizins idjos gali daryti poveik mokslo raidai. Taiau ant-
rojoje XX a. pusje dauguma tyrintoj jau man prieingai (toki
tyrintoj bta ir anksiau tarp j vis pirma mintinas A. Koy-
re
21
).
inoma, metafizikos idjos, tokios kaip Viskas yra skaiius", ne-
buvo tiesiog perkeltos mokslo teorijas i metafizini traktat; jos
buvo modifikuotos, i naujo prasmintos, ireiktos grieta ir tikslia
specialiojo mokslo kalba. Taiau tai, kad j pirminis altinis yra
metafizika, ginyti turbt bt sunku.
Nagrinjant mokslo raid atsietai nuo metafizikos, sunkoka paai-
kinti daugel itin reikming tos raidos poski. Antai sunku perdti
Koperniko perversmo astronomijoje vaidmen geocentrins (Ptole-
mjaus) sistemos pakeitim nauja, heliocentrine. Vertinant Koperniko
sistem pagal jos atitikim empiriniams faktams astronomini
stebjim rezultatams, reikia konstatuoti, kad ji nra pranaesn u
Ptolemjaus. Tai neturt kelti nuostabos, nes, pasak Koperniko,
planetos skrieja aplink Saul apskritiminmis orbitomis (o ne elipti-
nmis, kaip buvo vliau nustatyta). Neinodamas gravitacijos dsnio,
Kopernikas negaljo atsivelgti, aiku, ir planet sveik.
Ptolemjaus sistemoje planetos, Mnulis ir Saul juda aplink e-
m apskritimais, vadinamaisiais epiciklais. Pai epicikl centrai ju-
da kitais apskritimais (deferentais). Siekiant paaikinti stebim pla-
net judjim, t. y. suderinti teorij su astronominiais stebjimais,
paprastai vieno epiciklo nepakakdavo tekdavo j pasitelkti
daugiau. Todl Ptolemjaus teorija gan sudtinga. Koperniko sistema
daug paprastesn ir tai didelis jos privalumas. Bet paprastumas ne-
buvo vienintel prieastis, dl kurios Kopernikas tikjo jos teisingu-
mu. Hipotez, kad em nra kosmoso centras, kl jau kai kurie
pitagorininkai. Taiau ne maesn poveik Kopernikui padar, regis,
viena neoplatonizmo idja. Pasak Platono, tikrosios bties pasaulyje
egzistuoja idj hierarchija ir vir j vis ikyla Grio idja, kuriai
jis (ir ypa neoplatonikai) buvo link teikti special status ir tapa-
tinti su Dievu. Fiziniame pasaulyje idjas atitinka (ar knija) tam
tikri daiktai. Gr, pasak neoplatonik, daiktikajame pasaulyje ati-
tinka viesa (Gr su viesa metaforikai siejame ir mes). I to bu-
vo daroma ivada, kad pagrindinis viesos altinis, t. y. Saul, turi
bti pasaulio centras.
Si metafizin idja turjo takos Kopernikui, kai jis pltojo helio-
centrin sistem, i pagrind pakeitusi mogaus poir ne tik
dangaus kn judjim, bet vis pasaulio samprat. em, anksiau
laikyta pasaulio centru, tapo viena i daugelio aplink Saul skriejan-
i planet, sugriuvo ankstesnms epochoms taip bdingas stebimo
pasaulio skirstymas emikj ir dangikj, susilpnjo antropocent-
rizmo pozicijos.
Jeigu nauji astronominiai faktai nevaidino esminio vaidmens to-
kioje svarbioje mokslo revoliucijoje, vadinasi, mokslo raid lemia ne
vien faktai, ne vien logika. Mokslo revoliucijos metu pakinta pasau-
lio matymo bdas, o j slygoja ir keiia daug veiksni psicholo-
gini, socialini, kultrini. Visi ie veiksniai daro poveik moksli-
nink bendrijoms, kurios atmeta vienas ir pripasta kitas mokslo
teorijas. Mokslininkai, kaip ir visi mons, remiasi ne vien tik logi-
niais argumentais.
Savo kasdieniame tyrimo darbe mokslins bendrijos nariai vado-
vaujasi tuo, kas iuolaikinje mokslo filosofijoje paprastai vadinama
paradigma (gr. paradeigma - pavyzdys, modelis). termin mokslo
filosofijoje (ir mokslo istorijoje) m vartoti amerikiei tyrintojas
Thomas Kuhnas (Knas). Pirmuosiuose savo Mokslo revoliucij
struktros", tapusios viena i garsiausi XX a. antrosios puss
mokslo filosofijos knyg, puslapiuose paradigm jis apibdina taip:
Paradigma a vadinu visuotinai pripaintus mokslo laimjimus, ku-
rie mokslinei bendrijai tam tikr laik teikia problem klimo ir
sprendinio metodus"
22
.
Dabar paradigmos paprastai dstomos vadovliuose, kuriuose ai-
kinama kokioje nors mokslo akoje (pagrindins) mokslins
teorijos esm, demonstruojami jos skmingi pritaikymai ir jie lygina-
mi su tipikais stebjimais bei eksperimentais. Anksiau panaias
funkcijas atlikdavo klasikiniai mokslo veikalai, tokie kaip Aristotelio
Fizika", Ptolemjaus Didioji astronomijos sandara" (Almagest"),
Newtono Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai". Pasak Kuhno,
ie veikalai savo originalumu ir nuodugnumu patraukdavo daug ali-
nink i konkuruojani krypi (kuri moksle niekuomet netrkda-
vo) ir kartu buvo pakankamai atviri, kad naujos tyrintoj kartos
rast daugyb neisprst problem, kurias bt galima isprsti re-
miantis t veikal idjomis. Nuodugniau aikindamas paradigmos s-
vok, Kuhnas rao: ms vartoti termin, a turjau galvoje,
kad kai kurie visuotinai pripainti mokslini tyrim praktikos pa-
vyzdiai pavyzdiai, apimantys dsn, teorij, j praktin pritaiky-
m ir btin rang, visi jie drauge teikia mums modelius, i ku-
ri kyla konkreios mokslinio tyrimo tradicijos. Tokias tradicijas
mokslo istorikai vardija kaip ptolemjikoji (kopernikikoji) ast-
ronomija, aristotelikoji (arba newtonikoji) dinamika, korpuskuliari-
n (arba bangin) optika ir pan. Paradigm, taip pat ir labiau spe-
cializuot negu ia mintos, nagrinjimas vis pirma ir parengia
student sitraukti koki nors mokslin bendrij. Kadangi tokiu
bdu jis prisijungia prie moni, kurie moksi savo mokslins srities
pagrind remdamiesi tais paiais konkreiais modeliais, jo vlesn
mokslinio tyrimo praktika retai nukryps nuo fundamentali princip.
Mokslininkai, kuri mokslin veikl lemia vienodos paradigmos, re-
miasi vienodomis mokslins praktikos taisyklmis ir vienodais stan-
dartais"
23
.
Mokslinink bendruomen, kuri vadovaujasi tam tikra paradigma,
mokslines problemas sprendia i esms kopijuodama klasikinius ana-
logik problem sprendimo bdus. Tokio tipo mokslin veikl Kuh-
nas vadina normaliu mokslu. Normalaus mokslo tikslas nra i prin-
cipo nauj reikini numatymas. Usiimdami normalia moksline
veikla, mokslininkai nekelia sau tikslo sukurti naujas teorijas ir yra
nepakants bandantiems tai daryti. Jie siekia tyrinti tik tuos rei-
kinius, kuriuos numato paradigma, ir bando paaikinti juos paradig-
mos svokomis. Jie tarsi spraudia pasaul paradigm i
anksto sukalt ir gana ankt d. Galima pasakyti ir taip: pa-
saul jie velgia per paradigmos akinius. Antai klasikins fizikos pa-
radigmos alininkai vis XVIII ir dal XIX a. pasaul laik tokiu,
kok j vaizdavo Newtonas pagal jo mechanikos dsnius judani
ir sveikaujani mechanini daleli sistema.
Normalaus mokslo fazs metu mokslas pltojasi ekstensyviai, vis
pirma jis auga platyn, nustatant vis naujus faktus, kuriuos galima
paaikinti remiantis paradigmine teorija. Ji gali bti tikslinama, pa-
pildoma, taikoma tose srityse, kuriose ja anksiau nebuvo remiama-
si. Toks mokslinis darbas yra labai reikmingas ir reikalingas, bet
jis primena galvoski ir mokyklini udavini sprendim: paprastai
i anksto inoma, kad atsakymas egzistuoja, reikia tik gerai pasukti
galv, kad j rastum.
Taiau normalus mokslas tai tik viena i dviej mokslo raidos
fazi. Antroji faz yra mokslo revoliucija. Kaip ji kyla?
Minjome, kad normalus mokslas nekelia sau tikslo atrasti i
principo naujus reikinius. Ir vis dlto laikui bgant tokie reikiniai
atrandami (kartais atsitiktinai, pavyzdiui, radioaktyvumas). Sakyda-
mi, jog jie i principo nauji, turime galvoje tai, kad jie negali bti
suprasti ir paaikinti, remiantis priimta paradigma. inoma, paradig-
mos alininkai stengiasi t bt tai padaryti, bet ne visada jiems
pavyksta. Toks paradigm netelpantis reikinys yra anomalija. Ty-
rintojams tenka konstatuoti, kad gamta (ar pasaulis) apvyl para-
digmos alinink lkesius. Be radioaktyvumo, geras anomalijos pa-
vyzdys yra rentgeno spinduli atradimas. Paradigma, kuria rmsi
Roentgenas ir jo kolegos, toki spinduli egzistavimo nenumat ir
negaljo paaikinti, kas tai yra.
23Tcn pat P 29
122
sismoninimas, kad naujai atrasti reikiniai yra anomalijos, ir
neskmingi bandymai jas likviduoti spraudiant tuos reikinius pa-
radigm, pamau ima griauti beslygik pasitikjim ja. Pasitikji-
m klasikine teorija, sudarania paradigmos branduol, maina taip
pat daromos joje pataisos, dl j teorija tampa labai sudtinga.
Jau minjome, kad, siekiant suderinti geocentrin teorij su astrono-
mini stebjim rezultatais, i teorij teko papildyti tiek epicikl,
kad jau iki Koperniko kai kam ji atrod pernelyg paini. Pasaulis,
kaip mano daugelis tyrintoj ir dabar, nra itin sudtingas, todl
paini, gremzdika teorija su daugybe papildym ir patikslinim
vargu ar gali bti teisinga.
Anomalijos ir kitos teorins komplikacijos maina paradigmos,
kuria iki iol vadovavosi mokslin bendruomen, tikinamum ir ver-
ia iekoti radikaliai nauj teorini sprendim, k normalaus mokslo
fazje daryti draudiama. Normalaus mokslo tarpsnis baigiasi, prasi-
deda mokslo kriz.
ia reikia pabrti, jog kiekviena paradigma atsiranda tam tikro-
mis socialinmis ir kultrinmis slygomis ir, kad ir netiesiogiai,
joms atliepia. Pakitusios socialins ir kultrins slygos gali padidin-
ti paradigmos kriz. Koperniko epocha, aiku, skyrsi nuo Ptolem-
jaus epochos. XVI a. pasidar btina reformuoti kalendori, pakito
poiris Aristotel, kurio autoritetas anksiau stiprino geocentrins
sistemos pozicij, paplito neoplatonizmo idjos.
I krizs mokslas ieina prims nauj paradigm. Jos pakeitimas
yra mokslo revoliucija. Tai antra mokslo raidos faz: pltojantis
mokslinei disciplinai, normalaus mokslo ir mokslo revoliucijos fazs
keiia viena kit.
Mokslo revoliucija daug kuo panai politin revoliucij. Ir vie-
nos, ir kitos svarbiausia prielaida yra sismoninimas, kad lig iol
egzistav institutai ir vyravusios idjos pasidar neefektyvs. Kaip
politinje, taip ir mokslo revoliucijoje laimi ne teisieji, o stiprieji.
Moksle tie, kurie sugeba patraukti kitus bendrijos narius ir pasiekti,
kad jie priimt naujas pairas. Tai svarbu pabrti, nes naujos pa-
radigmos (ar keli toki konkuruojani paradigm) alininkai negali
grietai logikai rodyti, kad j prieininkai klysta, o jie patys yra
teiss. Juk paradigma tai pasaulio matymo bdas, svok tink-
las, per kur mokslininkai velgia tikrov. Todl tyrintojai, besire-
miantys skirtingomis paradigmomis, mato skirtingus reikinius, meta-
forikai kalbant, gyvena skirtinguose pasauliuose. Juk remdamiesi
skirtingomis teorinmis svokomis, jie skirtingai interpretuoja tuos
paius faktus. ,
Kuhno poir, kad paradigma lemia pasaulio iros bd, verta
palyginti su Kanto poiriu apriorines painimo formas. Kantas
buvo sitikins, kad mogui bdingas vienintelis pasaulio iros b-
das, kur lemia mogui bdingi ir nuo patyrimo nepriklausomi, t. y.
aprioriniai, erdvs ir laiko vaizdiniai bei apriorins grynosios intelek-
tins svokos (kategorijos). Kuhnas, prieingai negu Kantas, yra re-
liatyvistas, jis pripasta, kad yra daug pasaulio iros bd ir ne-
123
manoma rodyti, kad vienas i j teisingesnis u kitus. Galime
konstatuoti tik tai, kad mokslo raidos procese jie keiia vienas kit.
Kuhno pateikta nauja mokslo raidos koncepcija sukl mokslo fi-
losofijoje labai plai ir i esms iki iol tebesitsiani diskusij. Jo
idjas vieni entuziastingai palaiko, kiti negailestingai kritikuoja.
Daugiausia turbt buvo kritikuojama paradigmos svoka. Antrajame
savo knygos leidime Kuhnas band j patikslinti, ms vartoti vadi-
namosios disciplinarins matricos svok, bet kritik nepatenkino ir
ji. Kuhnui buvo prikiama ir tai, kad jis nesugeba aikiai parodyti,
kok vaidmen mokslo raidoje vaidina faktai (anomalijos), o kok
socialiniai ir kultriniai reikiniai. Paradigmos yra nepalyginamos tik
tuo atveju, jei faktai priklauso nuo juos aikinani teorij, bet b-
tent to Kuhnas es ir nesugeba rodyti. Kai kurie filosofai, pirmiau-
sia Popperis, jokiu bdu nenorjo sutikti, kad normalus mokslas"
yra natrali mokslo raidos faz. Jo nuomone, mokslo raida yra nuo-
latin, permanentin revoliucija visada ir visais bdais reikia
stengtis paneigti suformuluotas teorijas ir ikeltas hipotezes. Bet
koks draudimas (kad ir laikinas) abejoti mokslo pagrindais mokslui
yra pratingas, nes kritikumas mokslo esm.
Savit pozicij Kuhno ir Popperio gine um pastarojo mokinys
Imre Lakatosas. i, galima pasakyti, kompromisin pozicija laikui
bgant tapo labai takinga.
Kuhno paradigmos svok Lakatosas pakeit mokslinio tyrimo
programos svoka. Toki program sudaro serija tarpusavy susijusi
teorij; nauja teorija yra ankstesns modifikavimo (paprastai prijun-
giant prie jos papildom hipotez) rezultatas. Bene svarbiausias
programos elementas yra jos tvirtas branduolys, kur sudaro iai
programai bdingiausi teiginiai, principai ir prielaidos, tam tikros fi-
losofins idjos. Programos branduol supa apsaugin juosta, t. y.
hipotezs, kurios, skirtingai nuo branduolio, gali bti keiiamos. Ki-
tas svarbus programos elementas yra vadinamoji negatyvi heuristika
(gr. heuriskein atrasti) taisykls, nurodanios, koki veiksm
reikia vengti realizuojant program (tos taisykls draudia, pavyz-
diui, keisti branduol) ir pozityvi heuristika, nurodanti, kaip
programa turi bti realizuojama kuriant ir keiiant apsaugin juost
sudaranias hipotezes
24
.
Svarstant Lakatoso mokslo raidos koncepcij, pagal kuri tos
raidos procese skirtingos programos konkuruoja ir, laikui bgant,
keiia viena kit, ypa atriai ikilo vidini ir iorini mokslo raidos
veiksni problema. Vidiniais laikomi intelektualiniai veiksniai, bdin-
gi paiam mokslui (filosofija gali bti prie j priskiriama, o gali
bti traktuojama ir kaip iorinis veiksnys). Veiksniai, turintys psi-
chologin, socialin, kultrin pobd, yra ioriniai. Lakatosas buvo
sitikins, kad mokslo raid lemia vidiniai veiksniai, todl galima at-
skleisti racionali mokslo raid, vidin jos logik, nors tokia racio-
124
naliai atkurta, rekonstruota mokslo istorija turi bti papildoma i-
orine istorija, kurioje atsivelgiama tai, jog dl vairi iorini
prieasi mokslo raida ne visada atitinka racionalumo reikalavimus.
Vis dlto, nepaisant ios aplinkybs, jis buvo tikras, kad egzistuoja
mokslinio siningumo kodeksas", kurio nedert paeisti. Mokslinio
tyrimo programa, remiantis tuo kodeksu, turt bti keiiama nauja
tik tada, kai senosios programos galimybs visikai isemtos. Taiau
Lakatoso kritikai pagrstai nurod, jog jis nesugebjo pateikti grieto
kriterijaus, leidianio vienareikmiai nustatyti, kokiu momentu ir
kokiomis slygomis reikia atsisakyti senosios programos ir pradti
realizuoti nauj, alternatyvin. O kai kurie i j netgi teig, kad
joks mokslinio siningumo kodeksas", nurodantis, kaip reikia elgtis
tam tikroje probleminje situacijoje, ivis neegzistuoja mokslinin-
kas gali pasirinkti bet kokius problemos sprendimo bdus ir meto-
dus. Energingiausiai toki pozicij gyn (pripaindamas, kad j
reikia vertinti kaip anarchistin) Paulis Feyerabendas
25
.
Mokslo raidos, jos veiksni ir mechanizm problema labai reik-
minga ne tik mokslo filosofijai, bet ir mokslo istorijai, nes ji nei-
vengiamai turi remtis kokiu nors teoriniu (filosofiniu) mokslo raidos
modeliu. Dl ios problemos ities daug ginijamasi ir neverta tikti,
kad toks aistringas ginas greitai baigtsi.
VI. Tiesos problema
1. Klasikin tiesos samprata
Antikos mstytojai, pradedant Platonu, buvo sitikin, kad la-
biausiai filosofui turi rpti trys dalykai: Gris, Grois ir Tiesa. i
svok traukos lauke skleidiasi ne vien Platono ar Aristotelio, bet
ir vlesni laik filosofija. Daugelis filosof, ypa vidurami msty-
tojai, jas traktavo kaip glaudiai susijusias. Ir vis dlto, nepaisant
j vienovs, filosofijos raidos procese isikristalizavo atskiros filosofi-
jos dalys, kuriose mintos trys idjos nagrinjamos santykinai sava-
rankikai: etikoje Gris, estetikoje Grois, o epistemologijoje
(painimo teorijoje) Tiesa.
Painimo teorijoje teisingumo reikm (teisinga" ar klaidinga")
priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jeigu min-
tis ar teorija teisinga, ji vadinama tiesa. Bet koki mint ar teorij
reikia laikyti teisinga? Daug kas klausim atsakyt, matyt,
madaug taip: toki, kuri atitinka tikrj dalyk padt, faktus, tik-
rov. Arba kiek kitaip: teisinga yra mintis, kuri atitinka mstomus
daiktus, t. y. nurodo (fiksuoja) j tikrai turimas savybes arba tik-
ruosius j tarpusavio santykius.
ia natralia ir paprasta tiesos samprata rmsi, atrodo, tiek
Platonas, tiek Aristotelis, kas ir leidia vadinti j klasikine. Antai,
pasak Platono, [...] tas, kas kalba apie daiktus, atskleisdamas, ko-
kie jie yra, sako ties, o tas, kuris kalba kitaip, - sako neties"?
O Aristotelio odiais tariant, Kalbti apie esamybe, kad jos nra,
arba apie nesamyb, kad ji yra, reikia kalbti klaidingai, o kalbti,
kad esamyb yra ir nesamybs nra - reikia sakyti ties" ?
Vidurami mstytojai, sek antikos autoritetais, ties glaustai
apibrdavo taip: Tiesa yra daikto ir minties atitikimas" (Veritas
st adaequatio rei et intellectus). Per daug nenutolstant nuo j, b-
t galima, matyt, pasakyti ir taip: Tiesa yra tikrov atitinkanti
mintis". Atrodo, viskas paprasta ir aiku. Taiau tai apgaulingas
spdis. Norint tuo sitikinti, pakanka paklausti, koks yra tiesos ir
melo santykis.
Melas labai danai laikomas tiesos prieybe. Igirdus kokio nors
mogaus (pavadinkime j individu A) pasakyt teigin (paymkime
j raide S), kurio teisingumu abejojame, visikai pagrsta bt pa-
klausti: ar Js nemeluojate? Tikriausiai A patikins, kad nemeluoja.
Tarkime, kad jis nuoirdiai tiki, jog jo teiginys yra teisingas. Ar i
to darytina ivada, kad teiginys S yra teisingas?
klausim reikia atsakyti neigiamai. Individo A siningumas,
nuoirdumas, tiesumas negarantuoja teiginio S teisingumo. Mat A
gali nuoirdiai klysti. Psichologine- prasme jis nemeluoja, bet loginiu
poiriu jo teiginys gali bti klaidingas. Ir prieingai, individo B,
siekianio pameluoti, apgauti, suklaidinti kit mog, suformuluotas
teiginys R gali bti teisingas. Kad B yra sitikins teiginio R klai-
dingumu, dar nereikia, jog R yra netiesa.
Vadinasi, tiesaus mogaus teiginys gali bti klaidingas, o melagio
teisingas. Todl tiesos prieinimas melui, labai bdingas kasdienei
smonei, nra pagrstas. Ties reikia prieinti ne melui, o netiesai.
Ties, regis, bt galima prieinti klaidai. Taiau pasakymuose
raybos klaida", vairavimo klaida", aidimo klaida" odis klai-
da" reikia ne klaiding teigin, juo paymimas taisykli nesilai-
kymas. Vengiant painiavos, odio klaida" nereikt vartoti netie-
sos" prasme.
Taigi kai -mogus mano, kad jo teiginys yra teisingas, tai dar
nereikia, kad taip yra i tikrj. Remiantis k tik idstytu, i an-
tikos mus pasiekusiu poiriu, teisinga yra tik tokia mintis (teigi-
nys), kuri atitinka
1
tikrov. Bet apie kok atitikim ia kalbama?
K tai reikia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrov?
Atitikimas danai reikia vienok ar kitok panaum. Bet ar
mintis (teiginys) Sniegas yra baltas" panai snieg? Juk i mintis
(kaip ir visos kitos mintys) nra nei balta, nei alta. Mintys (teigi-
niai) tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daikt, kad kalbti apie j
panaum daiktus, tikrov, atrodo, visikai nepagrsta.
Kitas bdas paaikinti, k reikia teiginio ir tikrovs atitikimas,
yra toks: teiginys atitinka tikrov, jei jo struktra tokia pati kaip
tikrovs struktra. Bet ar teigin sudarani termin loginius ryius
galima laikyti daikt fizini ryi atitikmenimis? Vargu. Todl ir
tok teigini ir tikrovs atitikimo aikinim reikia pripainti nepri-
imtinu.
Abejoni kai kam kelia ir reikalavimas, kad teisingas teiginys
atitikt tikrov. G. Galilei suformulavo svarb fizikos teigin: knai,
neveikiami jg, juda tolygiai ir tiesiaeigiai (arba yra rimties bkl-
je). is teiginys inercijos principas prietaravo Aristotelio fizi-
kai, bet vliau vis fizik buvo pripaintas teisingu. Taiau ar tokie
knai kur nors egzistuoja? Ar egzistuoja fizik nagrinjami materia-
ls takai ir visi kiti vadinamieji idealizuoti objektai? Jeigu iuos
klausimus atsakoma neigiamai, tai turime pripainti, kad bent jau
kai kuriuos ms teiginius tiesiogiai atitinkanios tikrovs nra, bet,
nepaisant to, mes laikome juos teisingais.
Sunkum kyla ne tik bandant paaikinti, kas turima galvoje sa-
kant, kad mokslo dsniai yra teisingi, bet ir bandant perprasti, ko-
kia prasme kalbame apie pai paprasiausi, kasdien formuluojam
teigini teisingum. Sakome, kad teiginys Sniegas yra baltas"
teisingas. Bet ar i tikrj mes lyginame teigin su tikrove? Ne
vienas mstytojas pareikt, kad patyrime mums duotas tik vienoks
ar kitoks tikrovs vaizdas, ir teigin galima palyginti geriausiu atve-
ju tik su iuo vaizdu. T vaizd lemia mogikasis pasaulio suvoki-
mo bdas, ir todl tapatinti j su tikrove nra jokio pagrindo.
Filosofijos raidos procese klasikin tiesos samprata buvo kritikuo-
jama ir dl kit prieasi. Samprotaujama buvo taip. Klasikiniu
poiriu, tiesa yra tikrov atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitiki-
mo ir tikrovs svokos yra patikslintos ir problem nebekelia. Bet
kokiu bdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrov? Tam tikslui
btinas tam tikras tiesos kriterijus, aikiai suformuluota taisykl.
Bet ar galime bti tikri, kad pats ms kriterijus^yra teisingas? Jo
teisingumui nustatyti btinas kitas kriterijus, io teisingumui dar
kitas ir t. t.
Tokiu argumentu rmsi jau antikos laik skeptikai. Tiesa, jiems
bt galima atsakyti, jog teisingumo reikm galima priskirti tik
esamosios nuosakos sakiniams, apraantiems ar aikinantiems dalyk
padt. Nei tariamosios, nei liepiamosios nuosakos sakiniams teisin-
gumo reikms priskirti negalima. sakymai ar paliepimai Eik!",
Stok!", Gulkis!" nra nei teisingi, nei klaidingi, nors kartais bt
neprotinga ar netikslinga j nesilaikyti. Bet protingumas ir tikslin-
gumas tai ne tas pat kaip tiesa. Taisykls (bent jau pagal pras-
m, jei ne pagal form) yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todl ii
joms teisingumo reikms priskirti nedera jos gali bti (kieno
nors) priimtos, pripaintos, vykdomos arba ne, o ne teisingos arba
klaidingos. Kadangi tiesos kriterijus pagal savo pobd yra taisykl,
nurodanti, k reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingum, tai
klausim apie jos (taisykls) teisingumo kriterij galima pripainti
nepagrstu. Tokiu atveju atkrinta ir skeptik ikelta begalins krite-
rij sekos problema.
Taigi skeptik argumentus prie klasikin tiesos samprat reikia
vertinti kritikai. Klasikins tiesos sampratos alininkai rasdavo k
atsakyti ir kitiems savo kritikams. Ir vis dlto argumentai prie kla-
sikin tiesos samprat turjo didels takos tolesnei tiesos teorijos
pltotei. Nemaa dalis naujj laik filosof pripaino, kad reikia
atsisakyti poirio ties kaip mini ir daikt atitikim ir paban-
dyti sutapatinti ties su aikiai apibrtu jos kriterijumi. Tai ra-
dikaliausias daugelio nagrint keblum veikimo bdas. Kadangi j
taikant buvo iekoma kitokio tiesos apibrimo negu tas, kuriuo r-
msi Platonas ir Aristotelis, tai naujos tiesos teorijos buvo pradtos
vadinti neklasikinmis.
2. Akivaizdumo teorija
Iekant alternatyvos klasikiniam poiriui ties, buvo pabandyta
suformuluoti toki tiesos samprat, kurioje tikrov (daiktai) bt vi-
sikai neminima. Tokiu atveju nereikt nagrinti ir painaus teigini
arba jais ireikiam ini atitikimo tikrovei klausimo. Klasikins
tiesos sampratos kritin analiz netiesiogiai rodo, kaip galima sufor-
muluoti ios sampratos alternatyv. Jeigu dideli keblum kelia
bandymas palyginti inias su tuo, kuo jos nra, su tikrove, tai gal
verta bt pabandyti tirti pai ini savybes ir vienas inias paly-
128
ginti su kitomis iniomis. Racionalistui toks poiris turt atrodyti
gan natralus: proto viesa nuviest ini teisingumas neturt kel-
ti joki abejoni ir lyginti j su visai kitokios prigimties dariniais
nebt n maiausio reikalo. Priimti tok poir empiristui, atrodo,
sunkiau - j uk patyrimas, kur jis laiko painimo altiniu ir pagrin-
du, nra tapatus inioms. Juslinio suvokimo rezultatai yra, regis,
pojiai, o ne inios. Bet inias, matyt, taip pat sunku lyginti su
pojiais, kaip ir su tariamai nuo painimo nepriklausomu painimo
objektu. Juslinio suvokimo rezultatai tampa reikmingais painimui
faktais tik ireikti odiais, svokomis." Pojiai yra individuals,
subjektyvs, o painimu dauguma tyrintoj sutinka vadinti tik tai,
kas yra reikminga visiems ir gali bti visiems perteikta, t. y. tai,
kas yra inteisubjektyvu. Taigi painimui reikmingas dalykas yra ne
patys pojiai, bet juslinio suvokimo rezultatus ireikiantys teigi-
niai. O tokie teiginiai, kad ir kaip juos vadintume empiriniais,
stebjimo, patyrimo, jau yra tam tikros inios. Taip samprotau-
jant kyla mintis, kad tiesos reikia iekoti vien ini sferoje.
Kita vertus, i klasikins tiesos sampratos kritikos galima padary-
t ivad, kad nusakant kas yra tiesa, reikia i karto nurodyti
aik ir galutin" tiesos kriterij, nes prieingu atveju tiesos sam-
prata lieka nepakankamai apibrta. Kriterijus turi bti galutinis,
kad nereikt rodinti jo pagrstumo. Kriterijaus pagrsti nereikia,
atrodo, tik tuo atveju, jei jis traukiamas pai tiesos samprat:
tiesa tiesiog tapatinama su tokiu galutiniu kriterijumi.
Taigi, iekant alternatyvos klasikinei tiesos sampratai, atrod vi-
sai pagrsta pripainti, kad (1) tiesa yra pai ini savyb ir (2)
ties reikia tapatinti su aikiu ir galutiniu, t. y. nereikalaujaniu
pagrindimo, tiesos l^riterijumi.
Koki gi aikiai apibriam ir palyginti nesunkiai nustatom i-
ni savybe galima bt tapatinti su tiesa? Filosofijos istorija ino
du pagrindinius atsakymus j klausim: ties buvo bandoma tapa-
tinti (1) su ini akivaizdumu arba (2) su ini neprietaringumu,
loginiu darnumu.
ymiausias poirio ties kaip akivaizdias inias alininkas bu-
vo R. Descartes'as. Si tiesos koncepcija turi, atrodo, kelet itak.
Pirmiausia kasdienje kalboje, kai kas nors ko nors nesupranta, mes,
nusistebj panekovo nenuovokumu, neretai jam sakome, jog tai
akivaizdu, turdami galvoje, kad ms suformuluotas teiginys nerei-
kalauja rodymo, nekelia abejoni, yra savaime aikus. Akivaizds
yra daugelis juslinio patyrimo dalyk: tai, kad a raau iuos o-
dius, sddamas prie stalo, man yra visikai akivaizdu. Be patyri-
mo yra dar bent dvi sritys, kuriose akivaizdiais, nereikalaujaniais
rodymo laikomi ar gali bti laikomi tam tikri teiginiai. Pirma sri-
tis yra religija, antra matematika. Religini ir matematini teigi-
ni prigimtis yra, aiku, visai kitokia negu teigini apie fizinius
daiktus.
Kai tikintysis sako, jog jam akivaizdu, kad Dievas egzistuoja, jis
turi galvoje, kad Dievo egzistavimo nereikia rodint remiantis ko-
129
kiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais, nors, kaip matme,
kai kurie mstytojai toki argument iekojo. Akivaizdiais danai
laikomi ir kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pavyzdiui,
Euklido geometrijos aksiomos (ir postulatai, kuriuos Euklidas skyr
nuo aksiom). Tai, kad lygs vienam ir tam paiam, lygs ir tar-
pusavy, arba kad i bet kurio tako bet kur kit tak galima i-
vesti tiesi linij tai, atrodo, akivaizdu. Akivaizdiais teiginiais
Euklido aksiomas ir postulatus laik i esms visi senovs, o ir v-
lesni laik (iki XIX a.) matematikai. Descartes 'as, aikindamas, i
kur mes inome, jog tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie ap-
viesti natralios proto viesos", todl yra intuityviai aiks arba,
kitaip tariant, akivaizds. Matematikos aksiom ir postulat teisin-
gum garantuoja j aikumas ir rykumas, nes, pasak Descartes'o,
viskas, kas aiku ir ryku, yra teisinga. Kadangi matematikos teore-
mos yra dedukcikai ivedamos i akivaizdi pirmini ties (aksio-
m ir postulat), tai j akivaizdumas garantuoja ivestini teigini
teisingum. Akivaizdios, Descartes'o poiriu, yra ir pamatins ma-
tematins gamtotyros tiesos, nes jos formuluojamos matematikos kal-
ba ir yra aikios bei rykios. Akivaizdi tiesa mstau, vadinasi, eg-
zistuoju" yra, pasak Descartes'o, visos filosofijos pamatas.
Taigi Descartes'o pozicij galima idstyti taip: teisingos yra i-
nios, kurios yra arba tiek elementarios, aikios, rykios, kad yra aki-
vaizdios, arba inios, kurios gali bti logins dedukcijos bdu ives-
tos i toki elementari, akivaizdi ties.
i pozicija patraukli savo paprastumu. Jos privalumu yra tai,
kad teisingais laikant akivaizdius, teiginius ir j logines ivadas i-
vengiama beveik vis klasikinei tiesos sampratai kylani problem.
Taiau i paprasta tiesos samprata kelia rimt abejoni.
Pirma, ginytinas yra ios tiesos sampratos universalumas (visuo-
tinumas). Klasikin tiesos samprat galima taikyti labai plaiai
kiekvienas teiginys apie tikrov j atitinka arba ne. Bet juk dauge-
lis teigini apie mog ir pasaul toli grau nra akivaizds. Nusta-
tant mokslo dsnius (jau nekalbant apie pavienius faktus), tenka
remtis eksperimentu, stebjimu, matavimu ir vargu ar kas nors da-
bar ryis pasakyti, kad viesos greiio reikm fundamentali fiziki-
n konstanta yra akivaizdi. Descartes'as buvo racionalistas, tik-
js beribe grynojo, nuo patyrimo nepriklausomo proto galia, bet da-
bar tokio tipo racionalist kaip Descartes'as, bent jau tarp gamto-
tyrinink, nra. Daugelis dabarties filosof Descartes'o teigin cogi-
to ergo sum" (mstau, vadinasi egzistuoju), kuris iam mstytojui
buvo absoliuiai akivaizdus, laiko daugiau negu abejotinu. Kai kurie
XX a. filosofai, pavyzdiui, R. Carnapas, teigin laiko ivis bepra-
smiu, nes jis es paeidia logins gramatikos taisykles. (R. Carnapo
nuomone, galima pasakyti a esu vyras" arba a esu auktas",
bet pasakymas a esu" yra neubaigtas sakinys, neturintis prasms,
kaip kad neturi prasms pasakymas a ir". O a esu" ir a eg-
zistuoju" yra tas pat.) Matematikos aksiom po to, kai buvo sukur-
tos neeuklidins geometrijos, irgi nra pamato laikyti akivaizdiomis.
130
Euklidinje geometrijoje per tak, esant greta tiess, eina tik viena
ties, lygiagreti duotajai, o neeuklidinse geometrijose tiesi, lygia-
grei duotajai, arba i viso nra arba yra daugiau nei viena. O
jeigu turime du prietaraujanius vienas kitam teiginius, tai jie ne-
gali bti abu akivaizds.
Antra, akivaizdumo svoka atrodo paprasta tik i pirmo vilg-
snio. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aiku. Bet kas yra intuicija
ir k galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Tai sudtinga filo-
sofin problema ir ji gvildenama iki iol. J nagrinj mstytojai
band atskirti juslin ir intelektualin intuicij, bet nesutar, kuri i
j yra svarbesn (pavyzdiui, matematiniam painimui). Taigi aki-
vaizdumo svokos prasm toli grau nra akivaizdi.
Tai, kas psichologiniu poiriu akivaizdu vienam mogui, kitam,
turiniam kit ini, kit patirt ir prot, gali bti visikai neaki-
vaizdu. Kadaise daug kam buvo akivaizdu, kad judjimui palaikyti
btina jga, o dabar daug kas pasakyt, kad jam akivaizdu, jog,
jgai nustojus veikti, judjimas nesibaigia, o tsiasi. Todl, matyt,
reikia iekoti ne psichologini, o logini akivaizdumo kriterij. Logi-
niu poiriu akivaizds tra logikos dsniai: j neiginiai (prieingi
jiems teiginiai) vidujai prietaringi.
Sutapatinus ties su loginiu akivaizdumu, teisingais reikt laiky-
ti, matyt, tik logikos dsnius. Tokia ivada negali ms patenkinti,
nes iekome bendro ini teisingumo kriterijaus, kur bt galima
taikyti ne vien logikoje.
3. Logins darnos teorija
Antra neklasikin tiesos samprata sieja ini teisingum su j
neprietaringumu. ini loginis neprietaringumas reikia j vidin
darn, rilum arba, mokslikiau kalbant, koherentikum (lot. coha-
erentia vidinis ryys, rilumas).- Todl tiesos samprata, siejanti i-
ni teisingum su j logine darna, filosofinje literatroje dar vadi-
nama koherencine tiesos teorija.
Nuosekli ir radikali koherencine teorija tapatina ini teisingum
su j loginiu neprietaringumu. Taiau, nagrinjant tiek i, tiek ki-
tas neklasikines tiesos sampratas, reikia turti galvoje, kad klasikins
tiesos koncepcijos autoritetas yra toks didelis ir ji tiek prasta, jog
kai kurie neklasikini tiesos samprat alininkai vienaip ar kitaip ta
koncepcija remiasi. Tokie ne visai nuosekls mstytojai priima klasi-
kin tiesos samprat kaip gerai visiems inom ir beveik banal da-
lyk, taiau tuo pat metu formuluoja vienok ar kitok galutin tie-
sos kriterij. Tikrais klasikins tiesos sampratos prieininkais jie tam-
pa, pirma, teikdami galutiniam tiesos kriterijui didesn reikm negu
ini ir tikrovs atitikimui ir, antra, t galutin tiesos kriterij trak-
tuodami kaip klasikinio tiesos apibrimo ekvivalent, t. y. pakeis-
dami apibrim kokiu nors tiesos kriterij umi. Antai R. Descar-
tes'as (iaip jau gan nuoseklus), usimins apie tai, kad jis, kaip ir
131
visi, mano, jog tiesa yra ms mini ir daikt atitikimas, po to
prie ios tezs daugiau nebegrta ir aikina, k&d teisingos yra tik
akivaizdios (ir i j ivestos) inios. I esms t pat galima pasa-
kyti ir apie G. Leibniz. ymiausias koherencins tiesos sampratos
salininkas knygoje Nauji mogaus proto tyrimai" (Teofilo, dstanio
Leibnizo pairas, lpomis) teigia, kad tiesa gldi dvasioje esani
teigini ir daikt, apie kuriuos kalbama, atitikime". Taiau aikin-
damas tiesos prigimt} vliau jis kalba apie visai kitus dalykus.
Leibnizas skiria dviej ri tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsi-
randa i patirties, antrosios yra intelekto produktas. Taiau pasaulis,
pasak Leibnizo, yra protingos Dievo veiklos produktas, taigi jis vi-
sas yra sutvarkytas gerai, protingai Maa to, ms pasaulis yra ge-
riausias i vis galim pasauli, nes juk sunku patikti, kad kr-
jas, galjs sukurti tobul pasaul, sukr j netobul. O jeigu pa-
saulis yra protingai ir tobulai sutvarkytas, tai proto visikai pakan-
ka, kad galtume atskleisti jo dsnius, jo tvark. Remdamiesi savo
ribotu protu, kuris daug menkesnis negu Dievo protas, negalime nu-
rodyti kiekvieno fakto racionalaus, pakankamo pagrindo, bet negali
bti abejoni, kad visi faktai tok pagrind turi. Vadinasi, i princi-
po visos fakto tiesos gali bti ivestos i proto ties. Leibnizo o-
diais tariant, reikini ryys, garantuojantis fakto tiesas, lieianias
juslikai suvokiamus daiktus, egzistuojanius u ms, patikrinamas
remiantis proto tiesomis, panaiai kaip optiniai reikiniai paaikina-
mi remiantis geometrija"
4
.
Leibnizo poiriu, protinga pasaulio tvarka negali bti kitokia
nei login tvarka, nes racionalus, protingas mstymas tai loginis
mstymas. Todl turi egzistuoti ir pai proto ties login tvarka:
visos jos logikai susijusios. Be to, visas jas galima (tiesa, vl tik i
principo) ivesti i svarbiausio logikos dsnio tapatybs dsnio:
A = A. is dsnis Leibnizo pair painim sistemoje vaidina
pana vaidmen kaip Descartes'o pairose teiginys mstau, vadi-
nasi, egzistuoju". Ir vienas, ir kitas teiginys yra pradia, nuo kurios
prasideda ms ini pltot, ir vienas, ir kitas skirtingose sistemose
turi bti j pagrindas. Skirtumas tik tas, kad Descartes'o cogio
ergo sum" nra logikos dsnis ir atrodo daug turiningesnis nei i
pairos banali lygyb A = A.
Taiau, Leibnizo poiriu, tapatybs dsnio banalumas yra taria-
mas. Jis parodo, kaip i io dsnio galima ivesti aritmetikos teigi-
nius, pavyzdiui, O sitikins, kad tapatybs dsnis' yra
aritmetikos pagrindas, matematikas ir filosofas Leibnizas drsiai tei-
gia, jog i jo galima ivesti ne tik matematinius, bet ir visus kitus
btinus teiginius. Kadangi, kaip tradicikai buvo manoma, logikos
dsniai kartu yra ir svarbiausi bties dsniai, tai geriausiame i ge-
132
riausi pasauli viskas, kas egzistuoja, yra, aiku, btina. Btina
grynai logine prasme kaip tapatybs dsnio login ivada.
Turint visa tai galvoje, nesunku suprasti, kad Leibnizas yra tik-
ras, jog, norint sitikinti ms ini teisingumu, pakanka parodyti,
kaip jas galima ivesti i loginio tapatybs dsnio. inoma, ne vis-
k, k lengva pasakyti, lengva ir padaryti. Leibnizas puikiai supra-
to, kad niekas neino, kaip realiai i tapatybs dsnio bt galima
ivesti, sakykime, kok nors fizikos dsn. Todl jis pripaino, kad
reikia iekoti paprastesnio, parankesnio teigini ir teorij teisingumo
nustatymo bdo, t. y. paprastesnio tiesos kriterijaus.
Leibnizo mini eig galima rekonstruoti taip. I tapatybs ds-
nio ivedam teigini sistema yra, aiku, logikai neprietaringa.
Kaip pasauliui bdinga login darna, taip ir logikai darnios turi
bti ms inios. Todl ini login neprietaringum galima ir
reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau tariant, teisingais reikia lai-
kyti teiginius, kurie logikai suderinami su kitais ms teiginiais.
Tokiu bdu tiesa sutapatinama su ini sistemos logine darna, ko-
herentikumu, neprietaringumu.
Koherencine tiesos samprata paranku remtis filosofams, laikan-
tiems nepriklausani nuo painimo subjekto tikrov nepainiu
daiktu paiu savaime" arba pat tokios tikrovs egzistavimo klausi-
m traktuojantiems kaip metafizin pseudoproblem. inoma, tokie
mstytojai tikrov gali tapatinti su patyrimu ir performuluoti klasi-
kin tiesos samprat taip: tiesa yra inios, atitinkanios patyrim.
Taip daug kas ir dar. Taiau jeigu toks mstytojas, pavyzdiui,
Kantas, patyrim ir patirtus reikinius laiko priklausomais nuo ap-
riorini (tiek juslini, tiek intelektualini) painimo form, tai jis i
esms neturi galimybi aikiai atskirti patyrim nuo ini. O neat-
skyrus dviej dalyk, sunku sprsti apie j atitikim. Todl kad ir
deklaruodamas (taip pat kaip Descartes'as ir Leibnizas) itikimyb
klasikinei tiesos sampratai, i tikrj Kantas keiia j koherencine
tiesos teorija.
XX a. loginio empirizmo atstovai (pavyzdiui, M. Schlickas) i
pradi buvo link laikyti ties iniomis, atitinkaniomis patyrim.
Bet kas yra tie patyrimo faktai, kuriuos turi atitikti ms inios?
Juos galima suprasti dvejopai: arba kaip individualius mogaus (pa-
inimo subjekto) potyrius, igyvenimus, turinius psichologin pobd,
arba kaip teiginius, ireikianius tai, k tyrintojas patyr. Tokius
teiginius, tiesiogiai ireikianius patyrimo duomenis protokolikai,
nieko nuo savs nepridedant ir nieko neatimant, loginio empirizmo
atstovai Otto Neurathas (Noiratas), Rudolfas Carnapas ir kiti vadi-
no protokoliniais teiginiais. Anksiau jau minjome, jog ios krypties
alininkai siek nagrinti inias loginiu aspektu, t. y. ne kaip indivi-
do mintis, o kaip visiems suprantamus teiginius ir j sistemas. To-
dl idj, kad teisingos inios turi atitikti patyrimo faktus, jie for-
mulavo taip: teisingos yra inios, atitinkanios protokolinius teigi-
nius. Atitikimas buvo suprantamas kaip galimyb suvesti inias
protokolinius teiginius arba ivesti i j. Protokolinius teiginius ati-
133
tinkanios inios turi sudaryti, aiku, logikai neprietaring sistem.
Matome, kad i klasikins tiesos sampratos kylanti idja, jog inios
turi atitikti patyrim, j kiek pertvarkius, ima panati koherencin
tiesos samprat. Taigi tarp skirting tiesos samprat nra labai
griet ir neperengiam rib.
Tiesa, poirio, kad visos inios turi atitikti stebjimo teiginius,
panaum koherencin tiesos samprat menkina tai, kad tarp vis
teigini, einani neprietaring ini sistem, protokoliniai teigi-
niai yra iskirtiniai. Jie tiesiogiai ireikia juslinio patyrimo duome-
nis ir todl turi bti absoliuiai pirminiai, pamatiniai. Jie turt
bti nepajudinamas ini sistemos pamatas, garantuojantis viso ant
jo statomo painimo pastato i pamatini stebjimo teigini ive-
dam kit teigini tvirtum.
ini teisingumo nustatymo, arba verifikavimo, procedra turjo
atrodyti taip. Pirma, inios redukuojamos j protokolinio pobdio
teiginius. Antra, patikrinama, ar jie sutampa su faktikais tyrintojo
stebjimo protokolais. Jeigu sutampa, tai turime pripainti, kad ve-
rifikacijos rezultatas yra teigiamas ir inios yra teisingos. Jei nesu-
tampa rezultatas yra neigiamas, o inios (tai, k laikme inio-
mis) neteisingos.
Taiau ia kilo dvi problemos. Pirma, labai greitai buvo supras-
ta, kad realaus tyrintojo stebjimo protokol skaiius visada yra
baigtinis tyrintojas negali be galo ilgai stebti. O mokslo dsniai
yra bendri teiginiai, lieiantys visus galimus, atvejus, kuri skaiius
paprastai begalinis. Antai laisvo kn kritimo dsnis apima visus
knus. Todl jeigu bendr teigin (mokslo dsn) ir galima iskaidyti
stebjimo teiginius, tai toki teigini skaiius yra begalinis. Realus
stebtojas gali patikrinti tik dal (labai nedidel) toki teigini. Be
to, danai ivis sunku ar nemanoma nurodyti, kokia stebjimo tei-
gini klas yra ekvivalentika (lygiavert) tam tikram teoriniam
mokslo teiginiui, pavyzdiui, inercijos principui. (Kn, kuri nevei-
kia jokios jgos, nesame mat.)
Antra, buvo pradta abejoti tuo, kad protokoliniai stebjimo tei-
giniai yra tokie tvirti ir patikimi, jog, nustaius kokios nors hipote-
zs neatitikim jiems, i hipotez reikia atmesti kaip klaiding. Juk
protokoliniai teiginiai jau vien todl, kad yra btent teiginiai, nesu-
tampa su stebtojo potyriais. Stebtojo pojiai yra individuals, j
turinys subjektyvus, o stebjimo rezultatus reikia ireikti intersub-
jektyvia, visiems suprantama kalba. Ireikdamas savo potyrius o-
diais, stebtojas formuluoja teigin, kuris gali bti klaidingas. Antai
stebtojas gali dl neatidumo ar kit prieasi klaidingai nurodyti
stebjimo viet, laik, prietais parodymus ir kitas svarbias aplinky-
bes. Todl nors kai kurie loginiai empiristai band ginti poir, jog
stebtojo potyriai ir protokolai gali bti laikomi tvirtu mokslo pag-
rindu (tokio poirio laiksi vis savo gyvenim M. Schlickas), ga-
rantuojaniu jo teisingum, kiti - pavyzdiui, Otto Neurathas,
pripaino, kad vienintel ieitis i keblios padties nuosekliai rem-
tis koherencine tiesos samprata. Tam reikia atsisakyti postulato, kad
134
stebjimo teiginiai yra iskirtiniai. ini sistemai nereikia kelti reika-
lavimo, kad ji atitikt stebjimo teiginius, o tik irti, kad ji bt
logikai neprietaringa. Ties O. Neurathas, kaip ir G. Leibnizas,
laiko ini sistem sudarani teigini logine darna. Jeigu sistemoje
irykja prietaravimas, tai jis gali bti paalintas tiek keiiant teo-
rin hipotez, tiek stebjimo teiginius.
Kiti O. Neurathui daugma artimi mstytojai vis dlto nenorjo
su tokiu poiriu sutikti. Jie nurod, kad, vieninteliu ini sistemos
teisingumo kriterijumi laikant jos login neprietaringum, nemano-
ma nustatyti, kuri i konkuruojani neprietaring teorij yra tei-
singa, kuriai reikia teikti pirmenyb. Bt nepagrsta teigti, kad jos
visos teisingos, nes teorijos, bdamos vidujai neprietaringos, gali
prietarauti viena kitai. O manyti, kad gali bti teisinga teorija T
ir teorija ne-T, absurdika.
Filosofas N. Rescher (Reeris) prie kur laik pasil dar vien
koherencijos teorijos variant
5
. Jo nuomone, teisingais reikia laikyti
tuos teiginius, kurie suderinami su didiausiu empirini teigini skai-
iumi.
I pirmo vilgsnio i idja atrodo patraukli. Taiau i tikrj
N. Rescherio pasilymas maai k duoda. Pirmiausia grietai atskir-
ti empirinius teiginius nuo teorini nra taip jau lengva. Antra,
sunkoka skaiiuoti empirinius teiginius, nes tuos teiginius galima
jungti ir skaidyti, be to, j skaiius kinta stebjim ir eksperiment
metu. Gal gale reikia pabrti, kad nepriklausomai nuo to, priima-
me N. Rescherio pasilym ar ne, koherencin tiesos samprata susi-
duria su dideliais sunkumais dl to, kad sudtingos teigini sistemos
neprietaringumo nustatymas nra toks jau paprastas dalykas. Da-
nai belieka konstatuoti, kad iki iol sistemoje nebuvo susidurta su
prietaravimais. Bet toks konstatavimas dar nra sistemos loginio
neprietaringumo rodymas. Maa to, kai kuriose mokslo srityse (net
tokioje palyginti tikslioje kaip fizika) yra teorij, kuriose buvo iry-
kj prietaravimai, bet tomis teorijomis toliau remiamasi, nors
prietaravimai buvo veikiau umaskuoti negu veikti.
4. Pragmatin tiesos samprata
Keblumai, bdingi tiek akivaizdumo, tiek koherencijos teorijai,
skatino iekoti kit klasikins tiesos sampratos alternatyv. Bene
takingiausia tarp j vadinamoji pragmatin tiesos samprata. Yra
vairi -ios sampratos variant ir variacij, taiau vis j autoriai
teisingum sieja su teiginio (ar j sistemos) naudingumu mogikajai
veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.
Pragmatin tiesos samprata buvo ipltota XX a. pradioje. Ta-
iau iekant jos itak reikia grti bent XVII a. pradi, tuos lai-
kus, kai F. Baconas suformulavo princip inojimas jga".
5r.: JRescher N. The Coherence Theory of Truth. Oxford, 1973.
135
is principas buvo susijs su XVII a. mokslins revoliucijos metu
prasidjusiu painimo tiksl revidavimu, kai iki tol vyravus grynai
teorin poir painimo tikslus pamau pradeda keisti praktinis
techninis. Kai kurie tyrintojai ima irti inias kaip j pasaulio
techninio ir technologinio valdymo instrument. inias jie ir pir-
miausia F. Baconas ima traktuoti ne kaip tiksl dl tikslo, o kaip
kit, technini tiksl siekimo bd.
Si permaina glaudiai siejasi su tradicins scholastins metafizikos
kritika, ypa bdinga brit empirizmui. Pagrindu, kuriuo remiantis
gali bti nustatomas teorij (iskyrus galbt matematines teorijas)
teisingumas, jo atstovai laiko juslin patyrim, faktus. Teoriniai
samprotavimai, i kuri negalima padaryti joki ivad apie faktus,
negali, empirist poiriu, pretenduoti ties. Maa to, XVIII a.
D. Hume'as tokius samprotavimus paskelbia esant ivis beprasmi-
kais. Beveriais XIX a. juos laiko ir pozityvizmo pradininkas
A. Comte'as. Pasak jo, vertingos vien pozityvios tikslios, realius
objektus apibdinanios ir faktais pagrstos inios. Vienas i svar-
biausi pozityvi ini bruo, pasak A. Comte'o, yra j praktinis
naudingumas.
Tiesa, A. Comte'as ini praktinio naudingumo dar nelaiko j
teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis ini praktin efektyvum su
tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marxas, metafizik irjs
beveik taip pat neigiamai kaip A. Comte'as. Savo Tezse apie Fe-
uerbach" K. Marxas aikina, jog klausimas, ar mogaus mstymui
pasiekiama daiktin tiesa, yra ne teorijos, bet praktikos klausimas.
Praktikai mogus turi rodyti savo mstymo teisingum, t. y. tik-
rum ir gali, iapusikum. Ginas, ar mstymas, kuris izoliuojasi
nuo praktikos, yra tikras ar netikras, tai grynai scholastinis klau-
simas"
6
.
Praktika K. Marxas laik vis mogaus materialin juslin daik-
tik veikl. Praktika prieinama teorijai, t. y. grynai intelektualiai,
idealiai mogaus veiklai. Praktikoje mogus operuoja daiktais, teori-
joje idjomis. Tiesa, tarp praktikos ir teorijos labai ryki rib
nra. Antai sunku bt atsakyti klausim, ar teiss norm keiti-
mas yra praktin ar teorin veikla. Ir vis dlto praktikos, apiman-
ios stebjim, eksperiment, gamybin ir socialin (pavyzdiui, poli-
tin) moni veikl, prieinimas teorijai, t. y. bendroms inioms ir
idjoms, galina veikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria
akivaizdumo ir koherencin tiesos teorijos. J alininkai, nagrindami
tiesos problem, jos sprendimo i esms ieko teorijos, ini sferos
viduje. Tuo tarpu praktikos kategorija galina perengti teorijos,
grynojo mstymo sfer ir reikalauja iekoti ini tikrumo, teisingu-
mo pagrind anapus ios sferos. 'Teorijos sferoje visada galima vie-
nai idjai prieinti kit, vienai neprietaringai ini sistemai kit
neprietaring sistem, vienus teorinius argumentus kitiems, ir to-
"Marksas K. Tezs apie Fojerbach // Marksas K., Engelsas F. Vokiei ideolo-
gija. V., 1974. P. 463.
136
r
dl mintis joje sukasi kaip vover rate, nerasdama sau tvirtos atra-
mos. Tuo tarpu per praktik idjos yra susiejamos su empirine tik-
rove. Atrodo, kad praktika ir yra ta forma, kurios dka gali bti
nustatomas klasikins tiesos sampratos postuluojamas mini ir daik-
t atitikimas. To atitikimo mes negalime nustatyti teorikai argu-
mentuodami, bet tik praktikai veikdami, stebdami ir eksperimen-
tuodami.
Stebjimo reikm painimo procese pabr jau klasikinis empi-
rizmas, kuris juslin patyrim laik ne tik painimo altiniu, bet ir
ini teisingumo pamatu. Pltojantis eksperimentinei gamtotyrai,
tapti tokiu pamatu vis labiau ima pretenduoti eksperimentas, kaip
tyrintojo aktyvios daiktikos veiklos forma, netapati paprastam, pa-
syviam gamtos stebjimui. Painimo subjekto aktyvum pabria ir
vokiei klasikin filosofija, pirmiausia L Kantas ir G. Hgelis.
K. Marxas, o vliau ir pragmatizmo alininkai, iskyr dvi subjekto
veiklos dalis: teorin ir praktin, pastarosios efektyvum ima trak-
tuoti kaip pirmosios rezultat idj, teorij, koncepcij teisin-
gumo kriterij. Idj skirtumai turi reiktis j praktini padarini
skirtumais, todl, remiantis pastaraisiais, galima nustatyti idj tik-
rum.
K. Marcas nuodugniau savo tiesos sampratos neirutuliojo. Prag-
matin tiesos teorij, remdamasis ne Marzo, o kito XIX a. filosofo
Ch. Peirce (Pirsas, 18391914) idjomis, ipltojo ymiausias
amerikietikojo pragmatizmo atstovas W. James (Deimsas,
1842-1910).
Pragmatizmo (gr. piagma veiksmas; odis praktika" yra tos
paios kilms) pradininkas Ch. Peirce'as pabr, kad ms idjos
ar, tiksliau, sitikinimai i tikrj yra ms veiksm taisykls. iuo
poiriu, painti objekt vadinasi, inoti praktinius padarinius,
kuriuos tas objektas (ar veiksmai su juo) gali sukelti. Kitaip ta-
riant, turime inoti, koki poji galime tiktis ir kokioms reakci-
joms reikia pasiruoti.
W. Jamesas dar labiau akcentavo idj instrumentin funkcij, j
gebjim vienaip ar kitaip kreipti ms veiksmus. Praktikai veikda-
mi vadovaujams tam tikromis idjomis. Remdamiesi jomis, tikime,
kad ms veiksmai duos pageidaujam rezultat, bus efektyvs. To-
dl, jei pasiekiame laukt rezultat, galime pripainti, kad idja,
teorija, kuria vadovavoms, yra teisinga, o jei ne klaidinga.
Pasak W. Jameso, negali bti abstraki teorij skirtumo, kuris
nepasireikt skirtumu konkreiame fakte ir veiksme, iplaukianiame
kakam, kakaip, kakur ir kakada i jo (teorij skirtumo)"
7
. o-
diai ir teiginiai yra ne tiek vien ar kit msli minimai, kiek nu-
rodymai, kaip galima pakeisti egzistuojani realyb. Todl teorijas
reikia traktuoti kaip instrumentus. Mes nesiilsime ant j, mes ju-
dame priek, o progai pasitaikius, j pagalba pertvarkome gam-
' Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a.
Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974. P. 172.
137
t"
8
. J teisingumas reikia gebjim produktyviai perkelti mus i
vienos patyrimo sferos kit ir j gali dirbti", funkcionuoti.
Taigi, W. Jameso poiriu, ini teisingumas glaudiai siejasi su
j efektyvumu, praktiniu naudingumu. Prieindamas praktik teori-
jai, Jamesas pabria, kad praktika reikia tai, kas konkretu, indi-
vidualu, specifika ir efektyvu kaip prieyb abstrakcijai, bendrybei
ir inertikumui"
9
.
Tarp K. Marxui ir W. Jamesui bding poiri praktik yra
skirtum. Pirmasis daugiau links pabrti jos visuomenin, antrasis
asmenin pobd. Taiau dabar svarbiau sutelkti dmes kit
problem. Ar poiris, kad teorij vert lemia j praktinis efektyvu-
mas, reikia, kad tiesa turi bti definuojama, apibriama kaip
praktinis naudingumas, efektyvumas, ar efektyvumas tra tiesos kri-
terijus, o pati tiesa turi bti suprantama klasikine prasme. ia susi-
duriame su ta paia problema kaip ir akivaizdumo bei koherencijos
teorijose. I kai kuri pragmatins tiesos sampratos alinink
W. Jameso, J. Dewey (Diujis, 1859-1952), F. Schiller (ileris,
18641937) pasakym galima padaryti ivad, kad jie link tapa-
tinti ties su praktiniu naudingumu ir efektyvumu. Marksistinje fi-
losofijoje praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibr-
imo pamatu. Taiau ir pragmatizmo alininkai ne kart yra nuro-
d, kad jie remiasi klasikiniu tiesos apibrimu, t. y. supranta ties
kaip ini atitikim tikrovei.
Ir vis dlto kuo pragmatin tiesos samprata skiriasi nuo klasiki-
ns? Ne tik tuo, kad pateikiamas apibrtas tiesos kriterijus, bet ir
tuo, kad tiek pati tikrov, tiek atitikimas suprantami kitaip, negu
iuos dalykus suprato dauguma klasikins tiesos sampratos alinink.
Pirmiausia apie tikrov. Aristoteliui tikrov yra daiktika, objek-
tyvi, egzistuojanti nepriklausomai nuo subjekto. Ji gali bti stebima,
gali bti atskleidiama jos reikini esm, bet ji visada prieinama
j pastaniam mogui. Tuo tarpu tiek Marxui, tiek Jamesui, ne-
paisant j pair kitais klausimais skirtum, tikrov yra mogaus
veikla, praktika ji turi bti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek
subjektyviai. Tikrov, pasaulis yra mogikosios veiklos, jo interes
ir tiksl, trumpiau, mogaus pasaulis. W. Jameso odiais tariant,
tikrov yra ms pai intelektualini iradim kaupimas"
10
.
mogaus pasaulis nra absoliuiai nepriklausomas nuo mogaus,
jis negali bti jam prieinamas. Juos sieja mogaus veikla. Todl ir
ini atitikimo tikrovei nustatymas negali bti suprantamas kaip
vienkartinis aktas. Ms idjos turi vesti nuo vienos patyrimo dalies
prie kitos ir, atlikdamos ms veiksm instrumento vaidmen, ga-
rantuoti j ry. ini atitikimas tikrovei yra, W. Jameso odiais
tariant, aproksimacinio (lot. approximare priartti) pobdio pro-
cesas. Paindami tikrov, mes prie jos artjame. Daiktika juslin
mogaus veikla, praktika galina keisti mogaus pasaul, o kita ver-
tus modifikuoti, pertvarkyti, keisti ms inias, jei jos nra pakan-
kamai efektyvios ms poreiki tenkinimo priemons. Jei, remdamie-
si tam tikromis iniomis, nesugebame pasiekti usibrt praktini
tiksl, tai rodo, kad ms inios yra netikslios ir turime iekoti jose
slypini klaid. Jas rad ir itais (is darbas, aiku, toli grau n-
ra toks jau paprastas), remdamiesi modifikuotomis iniomis, mes
pertvarkome savo praktins veiklos bdus ir metodus. Jei tai pada-
rius usibrti praktiniai tikslai pasiekiami, vadinasi, paengme pir-
myn painimo keliu. Tas kelias neturi pabaigos. Juk pltojantis i-
nioms kartu pleiasi ir praktins veiklos galimybs. Kuriami nauji
prietaisai, galinantys pamatyti tai, ko negalima buvo matyti anks-
iau, naujos mainos ir rengimai stiprina monijos jgas ir todl jos
praktins veiklos sfera pleiasi. Keiiasi ir socialins veiklos galimy-
bs. Naujomis slygomis gali irykti ir, kaip rodo mokslo istorija,
i tikrj danai irykja, kad ankstesns inios buvo neisamios it
netikslios. Taigi jei tam tikr ini dabar mums utenka, nes rem-
damiesi jomis pasiekiame usibrtus tikslus, tai dar negarantuoja
ini efektyvumo ateityje. Kalbant apie praktin efektyvum kaip
tiesos kriterij , to reikia neumirti.
Reikia paymti, kad pragmatin tiesos samprata i dalies
traukia, asimiliuoja koherencin tiesos teorij. Pasak W. Jameso,
susidrs su naujais faktais, prietaraujaniais senajai patiriai, indi-
vidas bando modifikuoti savo ankstesnes nuomones. Taiau jis
stengiasi pastarj kuo daugiau igelbti, kadangi savo sitikinimais
mes kratutinai konservatyvs. Taigi i pradi jis mgina pakeisti
vien nuomon, o po to kit... kol pagaliau ateina kokia nors nauja
idja, kuri jis prijungia prie senj , minimaliai jas sujudins...
Tuomet i nauja idja yra teisinga. Ji isaugo sensias tiesas,
minimaliai jas modifikuodama, praplsdama jas btent tiek, kad si-
terpt tarp j..."
11
Galima sutikti su W. Jamesu, kad reikinio paaikinimas, prie-
taraujantis visoms ankstesnms ms inioms, vargu ar gali bti
pripaintas teisingu. ini sistema turi bti logikai darni, koheren-
tika, taiau mokslo revoliucijos (tiek XVII, tiek XX a.) rodo, kad
isiversti minimaliomis ini sistemos modifikacijomis kai kada ne-
manoma.
Palyginti su koherencine tiesos teorija, pragmatin tiesos sampra-
ta vis dlto turi bent vien privalum: ini logins darnos ji nelai-
ko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo poiriu, is kriterijus
yra veikiau pagalbinis svarbiausias dalykas yra ini praktinis
efektyvumas. Tiesa, i svoka nra tokia aiki, kaip gali atrodyti i
pirmo vilgsnio. Praktinis efektyvumas gali bti nustatytas tik em-
pirikai. Tai konstatavus kyla klausimas, kuo praktinis efektyvumas
skiriasi nuo empirinio adekvatumo? W. Jamesas neabejoja tuo, kad
faktai gali versti perirti ms ankstesnes nuomones. Tai galbt
pirminis ini teisingumo kriterijus yra j atitikimas faktams, o
praktinis efektyvumas tik antrinis kriterijus? Bet ar tai nereikia,
kad praktinis teorijos efektyvumas tra jos empirinio adekvatumo
(atitikimo faktams) padarinys? Vienareikmio ir tikinamo atsakymo
klausim pragmatins tiesos sampratos alinink darbuose nera-
sime.
Kit problem kelia pragmatins tiesos sampratos alinink teigi-
nys, kad teorija turi bti geras instrumentas. Bet, bdama geras
instrumentas vieniems, ji gali bti blogas kitiems. Tarkime, kad re-
miantis tam tikra socialine teorija vienai socialinei grupei pavyksta
pasiekti geidiam tiksl - ikovoti politin valdi. Taigi teorija
pasirod efektyvi. Bet ar tai reikia, kad ji yra teisinga? Grup, at-
jusi valdi, gali, remdamasi ta paia teorija, sugriauti ekonomik
ir kultr, nuskurdinti, pavergti ir demoralizuoti alies gyventojus.
Valdini atvilgiu teorija bus visikai neefektyvi, nenaudinga, taigi
neteisinga.
5. Tiesa ir tikimyb
Visi inagrinti tiesos kriterijai turi trkum. ie kriterijai gan
bendri, nepakankamai grieti ir todl gali bti skirtingai interpretuo-
jami. Jais remiantis sunkoka tiksliai nustatyti, ar konkretus mokslo
teiginys, juolab j sistema - teorija, yra teisingas ar klaidingas. Ki-
ta vertus, i mokslo istorijos inoma, jog vienoje epochoje teisingo-
mis buvo laikomos vienos teorijos, kitoje kitos. Netgi rpestingai
patikrinta ir praktikoje plaiai taikoma teorija vliau gali bti pri-
painta bent i dalies klaidinga. Tai konstatav turime kelti klausi-
m, ar inias i tikrj galima prieinti nuomonms, kaip ties ir
tikimyb?
Teising ini ir tiktin nuomoni priepriea suvaidino reik-
ming vaidmen ne tik filosofijos, bet ir visos europins kultros is-
torijoje. Be ios prieprieos negalt, matyt, atsirasti mokslas, ta-
ps, laikui bgant, europins kultros ar bent jau technologins civi-
lizacijos varomja jga.
Apie ini ir nuomoni prieprie kalbta ne kart. Taiau -
norom nenorom vl turime prie jos grti. Filosofinei refleksijai
tai labai bdinga. Matematik ar fizik, pratus prie kitokio dsty-
mo bdo, tai gali net erzinti, bet nieko nepadarysi is bruoas
yra vienas i svarbiausi to, k ymusis lietuvi semiotikas Algirdas
Julius Greimas (1917-1992) pavadint filosofiniu diskursu, ypatum
(odis diskursas" ia reikia tekst, kalbjim). Fundamentalius filo-
sofinius klausimus galima nagrinti kritikai tik taip. Reikt tik
pabrti, kad vis naujas kilpas pinanti filosofo mintis kiekvien kar-
t juda kita trajektorija ir prie t pai klausim grta i kitos
puss. Iki iol ini ir nuomoni prieprie nagrinjome daugiausia
dviem tarpusavy susijusiais ir vis dlto skirtingais aspektais. Aiki-
noms: 1) kas protas ar jusls yra ini ir kas nuomoni
140
altinis; 2) ar tikros inios, skirtingai nuo nuomoni, gyjamos eks-
perimentini mokslini tyrim ar metafizini apmstym keliu. Da-
bar grime prie to paties klausinio i treios puss, ikeldami j
taip: ar ini ir nuomoni priepriea yra ivis pagrsta? Tai turbt
radikaliausias jo klimo bdas natralu, kad j palikome knygos
pabaigai. Bet i pradi turbt verta pasiirti, kaip inias nuo
nuomoni skyr tie, kuri nuomon apie inias lm europins min-
ties raid.
Atskirdamas inojim (episteme) nuo nuomons (doxa), Teaite-
te" ir Menone" Platonas aikina, kad inojimas neturi bti maio-
mas netgi su teisinga nuomone". Tiesa, teisinga nuomon yra teis-
ta ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Taiau teisin-
gos nuomons yra geros tik tol, kol jos pastovios. O jos tokios n-
ra. Visos nuomons, laikui bgant, keiiasi. Nuomons yra paremtos
potyriais. Todl permainingas j srautas nea su savim ir nuomones.
Sulaikyti jas ir paversti iniomis galima tik susiejant nuomones su
tvirtomis, aminomis ir nekintamomis idjomis (eidais). Nuomoni
sulaikymo akt Platonas vadina prisiminimu" siela prisimena
tai, k ji inojo apie tikrj bt, t. y. idj pasaul, tuomet, kai ji
dar neturjo emiko, kniko apvalkalo, atskirianio j nuo idj
sferos.
Valstybje" Platonas nurodo, jog, skirtingai nuo inanioje, nuo-
mons mogus pernelyg myli regimybs, empirin pasaul, kad varg-
t, iekodamas tikrojo, idj pasaulio. Nuomons mons mgsta
klausytis ir irti, jie grisi graiais garsais, graiomis spalvomis,
formomis ir visais tais kriniais, kuriuose pasireikia i dalyk gro-
is, bet j protas nesugeba velgti paties groio prigimties ir jo pa-
milti"
12
. Nuomons pagrindas yra patirtis, o inojimo pagrindas -
tiesiogin eid ira. Todl inojimas ir nuomon yra skirtingi da-
lykai f...]. Kiekvienas i j turi skirting objekt ir skirting sugeb-
jim"
13
.
Platonas pabria, kad inojimo objektas yra grynoji, tikroji b-
tis, o nuomons objektas juslmis suvokiam daikt pasaulis. To-
kie daiktai uima tarpin padt tarp bties ir nebties. Todl ir
nuomon, bdama miglotesn negu painimas ir aikesn negu nei-
nojimas, yra kakas tarpika tarp inojimo ir neinojimo"
14
.
inojimas, gyjamas grynojo mstymo, intelektualins iros b-
du, visada yra eid, idj inojimas. Kaip tokiu atveju vertinti ma-
tematin inojim? Ar jis prilygsta grynam intelektiniam inojimui?
Reikia pasakyti, kad Platonas labai vertino matematik ir net
jo jos istorij prisiminkime Platono knus, t. y. taisyklingus
daugiasienius. Nepaisant to, jis buvo priverstas konstatuoti, kad ma-
tematiniai objektai, pavyzdiui, geometrins figros, bdami gimini-
ki eidams, tokiems kaip grois arba teisingumas, vis dlto nra
141
jiems tapats. Matematini objekt painimas, skirtingai nuo eid
painimo, nemanomas be vaizduots. Taigi jis apima kai kuriuos
nuomons elementus ir negali bti toks tvirtas kaip idj inojimas.
Labai svarbi nuomoni netvarumo prieastis yra, pasak Platono,
pai j objekt juslmis suvokiam daikt kintamumas. To-
dl nuomons niekada negali bti tikros. Jos tra tiktinos. Priein-
gai nuomons objektams, inojimo objektai vien protu suvokiami
daiktai yra amini ir nekintami. Todl inojimas gali bti, o
tiksliau sakant, turi bti ne tiktinas, o visikai tikras.
Aristotelis, Platono idj teorij pakeits sava formos ir materijos
teorija, prarado galimyb atskirti tikr inojim nuo tiktinos nuo-
mons pagal j objekt. Taiau pai inojimo ir nuomons prie-
prie jis ilaik. Tiesa, pakito tos prieprieos pagrindas i onto-
loginio jis tapo epistemologinis. Topikoje" Aristotelis aikina, kad
teisingi ir pirmieji teiginiai tai tie, kurie tikri ne dl kit, o pa-
tys savaime. Juk, kalbant apie ini pradus, nereikia klausti ko-
dl?" kiekvienas i t prad turi bti tikras pats savaime. O ti-
ktina tai, kas atrodo teisinga visiems arba daugumai moni, arba
imintingiesiems - visiems arba daugumai j, arba garsiausiems ir lo-
vingiausiems"
15
. Taigi tikr ini ar bent j prad skiriamasis po-
ymis yra akivaizdumas, kuriuo nepasiymi tiktinos nuomons.
Tiesa, pasak Aristotelio, prad akivaizdumas irykja tyrinjimo
procese jeigu daiktas nra patirties objektas, tai negali bti ir t
daikt atitinkanio tikro inojimo. Taiau, nustaius pradus, tikrus
paius savaime, j jau nemanoma paneigti. Tuo tarpu nuomonei,
kur nra tikra pati savaime, visada galima prieinti kit nuomon.
inojimo ir nuomons priepriea bdinga visai antikos, viduram-
i ir renesanso filosofijai. Du antikos gigantai Platonas ir Aris-
totelis met el ant visos Europos, ir Vakar filosofija ilg lai-
k skleidsi daugiausia j idj ir koncepcij paunksnje. Todl joje
vyravo poiris, kad inojimas gali bti vadinamas inojimu tik
tiek, kiek jis yra tikras. Poir, kad ms inios turi bti absoliu-
iai teisingos, galima vadinti epistemologiniu absoliutizmu. Jam prie-
ingas poiris, kad ms inios tra tiktinos, vadinamas epistemo-
loginiu probabilizmu (lot. piobabilis keliantis pasitikjim, tikti-
nas).
Europos intelektualinje kultroje ilgai vyravo absoliuiai tikro i-
nojimo idealas. Bet tai nereikia, kad niekas neginijo jo pagrstu-
mo. inomiausia filosofin mokykla, neigianti inojimo ir nuomons
grieto atskyrimo galimyb, buvo, be abejo, skepticizmas. Antikinio
skepticizmo alininkai ir ipltojo- mint, kad ms inias galima
vertinti tikimybs terminais, traktuoti jas kaip tiktinas. Aiku, is
poiris buvo nesuderinamas su radikaliu Pirono (apie
365275 pr. Kr.) skepticizmu. Radikalij skeptik nuomone, visi
ms sprendiniai yra i esms vienodai netikri, nepatikimi. Taiau
i nuostat galima buvo susilpnini. Tai padar Karneadas
142
(214129 pr. Kr.), prijs prie ivados, kad visus ms sprendinius
(teiginius) galima suskirstyti pagal j tikimyb ar tiktinum.
Viduramiais, ypa ankstyvaisiais, skepticizmo idjos nebuvo itin
populiarios. Turbt tiktai V. Okamo filosofijai jos padar didesns
takos. Remdamasis jomis, jis band ginyti teologijos, racionaliosios
psichologijos ir etikos kaip tikro inojimo status. Taiau jau anks-
tyvuoju vidurami filosofijos periodu jos gelmse m formuotis lo-
gin disciplina, kuri tapo tikra epistemologinio skepticizmo sjungi-
nink, nors toli grau ne visi jos alininkai palaik skepticizmo id-
jas. Tai dialektika viduramika io odio prasme, t. y. login tik-
tin samprotavim teorija. Bene didiausias dialektikos autoritetas
ne tik viduramiais, bet ir renesanso epochoje buvo Petras Ispanas
(nuo 1277 m. popieius Jonas XXI). Remiantis tiktin samprotavi-
m teorija, galima buvo geriau ar blogiau pagrsti beveik kiekvien
teigin. Taigi nuomon tapo logikai pagrindiamu dalyku. Tiesa,
nuomons loginis pagrindimas, taikant dialektikos priemones, nereik
jos rodymo. Tokio pagrindimo procedrai buvo teikiama tik opo-
nento tikinimo metodo prasm. Bet, iaip ar taip, rodymo galuti-
nis tikslas taip pat yra tikinimas. Todl dialektinio samprotavimo,
tapusio tikra intelektualine mada, praktika objektyviai ard inojimo
ir nuomons prieprieos pagrindus.
Renesanso epochoje takinga skepticizmo idj reikj tapo hu-
manistin filosofija. Humanistai, atsigr emikojo gyvenimo
problem tyrim, svarbiausias vidurami filosofijos problemas, lie-
ianias Diev ir nemirting mogaus siel, paskelb neisprendia-
momis. Taiau jie, pavyzdiui, Michel de Montaigne (Montenis,
1533 1592), neig ir tai, kad visikai tikri yra emikosios mogaus
egzistencijos slyg painimo rezultatai. Humanistin filosofija veng
teorini spekuliacij, abstrakiu samprotavimu, todl ir Platono bei
Aristotelio grynai teorikai grindiama tikro inojimo ir tiktinos
nuomones priepriea negaljo tarp humanist rasti alinink.
Ir vis dlto XVII a. R. Descartes'as, ddamas pamatus nauj j
ami filosofijai, vl restauruoja renesanso kiek apardyt inojimo ir
nuomons prieprie. Natralios proto viesos nuviestas ir gerai lo-
gikai sutvarkytas tikro inojimo kosmosas i esms skiriasi, Descar-
tes'o poiriu, nuo neaiki ir miglot nuomoni chaoso.
Nors XVII ir XVIII a. empiristai ginijo daugum Descartes'o
tezi ir skirtingai aikino painimo prigimt, jie, iskyrus galbt tik
D. Hume' , beveik be ilyg rm racionalistin poiri painim
kaip griet rodym, garantuojant ini tikrum. Atmet Descar-
tes' ui bding patirties kaip vien tik tiktin nuomoni altinio ai-
kinim, jie djo daug pastang, nordami rodyti, kad ir i io al-
tinio galima atsigerti skaidraus tikrojo inojimo vandens. Tiesa,
J. Locke'as dar nesiryo teigti, kad faktai yra tikrasis bendr teigi-
ni teisingumo pamatas ar kriterijus (jie yra tik j altinis), bet ki-
ti empiristai ne tik tikr ini altinio, bet ir pamato ieko patirty-
je. XVIII a. empirizmo traukos sferoje jau aikiai vyravo poiris,
kad fakt tikrumas garantuoja ir viso ant fakt pamato pastatyto
143
ini pastato tvirtum. Reikia tik irti, kad nebt nusiengta
statybos meno taisyklms, t. y. indukcijos - f akt analizs ir api-
bendrinimo principams, ir t ikr, neabejotin ini rmas kils iki
dangaus. Newtono credo Hipotezi nekuriu" kartojo bema visa
XVIII a. mokslo Europa.
Tuo, kad moksle neturi bti hipotezi, tikjo tiek empiristai,
tiek, aiku, ir racionalistai. Taiau tai nesukliud racionalistui
G. Leibnizui imtis konstruoti login aparat, kur i principo galima
buvo pritaikyti bet koki, taip pat ir mokslini hipotezi pagrstu-
mo tyrimui. Leibnizas band sukurti tikimybin hipotezi vertinimo
teorij, galinani nustatyti, kokiu mastu vieni teiginiai remia ki-
tus, su pirmaisiais susijusius, bet deduktyviai i j neiplaukianius
teigimus mast Leibnizas tapatino su tikimybe. Reikia pabrti,
kad skirtingai nuo ankstesni epoch mstytoj, tapatinusiu tikimy-
b su nra visikai tikra, kad", Leibnizas i svok ima vartoti
grieta matematine prasme ir teikia jai skaitin reikm (nuo O iki
1). Konstruodamas hipotezi tikimybinio vertinimo teorij, jis jau
rmsi pirmaisiais matematins tikimybi teorijos rezultatais (i teo-
rija atsirado XVII a. vidury). Leibnizas pirmasis suformulavo kai
kurias svarbias idjas, kuriomis remiantis kur kas vliau, XX a.,
buvo pltojama tikimybin logika. Taiau jis neman, kad tikimybi-
n hipotezi vertinimo teorija gali bti taikoma mokslo dsni tiki-
mybiniam vertinimui. Mokslo dsniai jam kaip racionalistui buvo vi-
sikai tikri. Pagrindine savosios teorijos taikymo sritimi Leibnizas
laik jurisprudencij.
Bene pirmasis i naujj ami filosof mokslo dsni tikrum
m ginyti Hume'as. mogikojo painimo analizs ivados, prie
kuri jis prijo, turjo labai didel reikm tolesnei painimo teorijos
pltotei. Gerai inomas j poveikis Kantui. Hume' as sudav skau-
diausi smg tikro inojimo ir tiktinos nuomons prieprieai. An-
tikos, vidurami ir renesanso skeptik argumentai, nukreipti prie
i prieprie, neprilygo Hume' o argumentams nei nuodugnumu, nei
veiksmingumu. Jo argumentus epistemologinio probabilizmo naudai
reikia laikyti klasikiniais.
Jau minjome, kad mogikojo painimo objekt srit Humel'as
dalija dvi dalis: 1) santykius tarp idj, 2) faktus. Teiginiai apie
idj (Hume'as turi galvoje vis pirma matematikos idjas) santy-
kius yra intuityviai arba demonstratyviai (rodomai) tikri. Teigini
apie faktus prigimtis kita. J tikrumas negali bti didesnis u poj-
i ir atminties tikrum. Daniausiai j tikrumas dar maesnis, nes,
samprotaudami apie faktus, turime ieiti u to, kas tiesiogiai duota,
rib ir nagrinti prieastinius fakt ryius. O samprotavim apie
prieasi ir padarini santykius tikrumas neprilygsta tikrumui grie-
t matematini rodym, kuriais remiantis nustatomi idj (pavyz-
diui, tak, tiesi ir ploktum) santykiai. Taigi prie juslinio suvo-
kimo klaid gali prisidti ir samprotavimo klaidos. Turdamas tai
galvoje, Hume'as, remdamasis painimo objekt suskirstymu, dife-
rencijuoja ir painimo rezultatus. Jis skiria inias, t. y. akivaizdu-
144
m, kylant i idj palyginimo", ir tikimyb, apimani visas m-
s ivadas i prieasi arba veiksm"
16
.
Kodl visos ms ivados i prieasi arba veiksm" tra tik-
tinos? Reikalas tas, kad, inagrinjs galimyb racionaliai pagrsti
samprotavimus apie prieasties ir padarinio ry, Hume'as konstata-
vo, jog dl padarinio skirtumo nuo prieasties pirmasis negali bti
antrosios dalimi (t. y. j ryys nra logikai btinas). Kita vertus,
patyrimas, pasak Hume'o, neliudija, jog tarp atskir vyki, kuriuos
mes link laikyti prieastimi ir padariniu, egzistuoja kitoks (ne logi-
nis, o natralus) btinas ryys. Vadinasi, nordami nustatyti, kad
du vykius sieja prieastinis ryys, galime remtis tik tuo, kad praei-
tyje vienas vykis visada jo paskui kit. Bet ios aplinkybs negali-
ma laikyti teiginio apie j prieastin ry pakankamu pagrindu. Juk
seniai inoma, kad po to" nereikia dl to".
Hume'o argument prie absoliuiai tikr inojim reikm supra-
to toli grau ne visi XVIII a. mstytojai. Ir netgi tie, kurie labai
vertino Hume', nelaik j argumentais, griaunaniais absoliuiai
tikro inojimo ideal. iaip ar taip, Kantas, Hume'o paadintas i
dogmatinio snaudulio", net nesuabejojo grynosios (teorins) gamto-
tyros princip tikrumu. Svarbiausiu savo painimo teorijos udaviniu
jis laik paaikinim, kodl jie (kaip ir grynosios matematikos prin-
cipai) yra visikai tikri.
Kanto paaikinimas, paremtas apriorini painimo form idja,
patenkino daugel XVIII a. pab.XIX a. prad. mstytoj. Bet net-
gi tie teoretikai, kurie nenorjo ar negaljo sutikti su Kantu, nerei-
k simpatij probabilizmui. Klasikins, niutonikos gamtotyros prin-
cip autoritetas, laikui bgant, taip pakilo, kad rytis ginyti j ab-
soliut teisingum pasidar labai sunku.
Situacij painimo teorijoje ir mokslo metodologijoje labai pakeit
neeuklidins geometrijos sukrimas. Euklido geometruos postulat
absoliutaus teisingumo uginijimas vert pavelgti nauju vilgsniu ir
gamtotyros postulatus. Kartu su teorini mokslo postulat revizija
buvo pradti reviduoti (keisti) ir metodologiniai mokslinio tyrinji-
mo principai.
Mokslo metodologijoje tuo metu (XIX a. vidury) vienu i di-
diausi autoritet buvo J. S. Millis. Ypating reikm jis teik jau
aptartiems eliminacins indukcijos metodams arba kanonams. Siste-
mingas ir apdairus j taikymas turs garantuoti mokslinio tyrimo
rezultat objektyvum ir tikrum. Tiesa, Millis norom nenorom tu-
rjo sutikti, kad indukcinio samprotavimo ivados kartais bna ne-
tikslios, bet svarbiausia, jo manymu, to prieastis bna tyrintoj
surinktos empirins mediagos nepakankamumas, skubotumas ir in-
dukcijos taisykli nepaisymas. iaip jau indukcija, Millio nuomone,
yra kelias tvirt inojim. Mokslinis, pozityvus inojimas tai
tikras, visikai patikimas inojimas; iuo klausimu pozityvisto Millio
pairos sutapo su krypties pradininko Comte'o pairomis.
Su tuo XIX a. antrojoje pusje jau ne visi norjo sutikti. Millio
kritikai pabr, kad jis klaidingai aikina hipotezi reikm moksli-
niame tyrime. Tiesa, Millis, skirtingai nuo Newtono, pripaino, kad
hipotezs mokslui reikalingos, bet jis buvo links manyti, kad jas
visada galima induktyviai rodyti (ar paneigti). Todl, jo nuomone,
hipotetiniai mokslo teiginiai ilgainiui i esms praranda savo proble-
mikum. Millio kritikai man prieingai: problemikumas yra moks-
linio painimo skinamasis poymis. O jeigu taip, tai mokslo teigi-
nius reikia laikyti ne absoliuiai tikrais, o tiktinais. Tai reikia,
kad galima ir reikia bandyti analizuoti j tikimyb. Todl j reikia
laikyti fundamentalia logine ir metodologine svoka, o Millio iplto-
t mokslo metodologij btina perirti.
Kas buvo tie kritikai? Pirmiausia mintini A. de Morgan,
W. Whewell (Hjuelas), W. S. Jevons (Devonsas). Jie atmet Millio
nuomon, kad logikai turi iekoti mokslinio atradimo taisykli, ir
tvirtino, jog logikos udavinys pateikti turim ini vertinimo
bdus. inias reikia vertinti tikimybs terminais, o pati tikimyb
turi bti suprantama kaip visikai racionalaus individo pasitikjimo
hipotetiniu teiginiu matas.
sitikinim, kad empirini fakt analize paremti mokslini tyrin-
j im rezultatai yra visikai tikri, pamau griov tikimybini metod
ir idj plitimas XIX a., ypa antrojoje pusje. Ilg laik reikini
tikimybinis apraymas buvo traktuojamas kaip mokslo ini nepilna-
vertis pakaitalas. Klasikin gamtotyra pasaul laik grietai determi-
nuotu. Todl, apraydamas vien ar kit reikin tikimybs termi-
nais, tyrintojas kartu pripaindavo, kad tikroji reikinio vieta gam-
tos sistemoje jam neinoma. Tikimyb paprastai buvo laikoma ne
objektyvia reikinio charakteristika, o subjektyvi tyrintojo ini
apie reikin matu.
Padtis pakito suformulavus statistin tikimybs interpretacij.
Susiejus tikimyb su vykio daniu (statistikai aikinama tikimyb
gali bti laikoma vykio danio riba ar to danio teorine iraika),
tikimybiniams dsniams ir teorijoms reikjo teikti objektyvaus inoji-
mo status. Dabar mokslo ini tikrumo ir tikimybs problem
derjo pavelgti nauju vilgsniu. Norom nenorom teko pripainti,
kad tikimybins inios egzistuoja. Maa to, tikimybinmis reikjo
vadinti ne tik inias, vertinamas tikimybs terminais, t. y. proble-
mikas inias, bet ir inias, reikiamas tikimybs terminais, t.y, sta-
tistines inias. Ginti tikro inojimo ir tiktinos nuomons prieprie
darsi vis sunkiau.
Tikimybinio ini vertinimo idj priimtinesne dar ir ta aplinky-
b, kad statistini dsni negalima buvo interpretuoti kaip absoliu-
iai tikr, beslygikai teising. Ties sakant, niekas net ir neband
j taip aikinti.
XX a. pradioje lemtingas smgis buvo suduotas paskutinei abso-
liuiai tikro inojimo gamtotyroje tvirtovei Newtono mechanikai.
J dauguma XVIII ir XIX a. tyrintoj traktavo kaip beslygikai
teisingo inojimo virn. Taiau XX a. j jau irjo Einteino
146
akimis. Newtono mechanikos likimas rod, kad jokiomis aplinkyb-
mis neperirimas, absoliuiai tikras sintetinis inojimas tra iliuzija.
XIXXX a. sandroje prasidjusi mokslin revoliucija revidavo
ne tik ankstesns epochos pairas erdv, laik ir judjim, bet ir
kitus fundamentalius klasikinio pasaulvaizdio principus. Laplace'o
grieto determinizmo postulatas buvo atmestas. Sukrus kvantin fi-
zik ir primus tikimybin jos aikinim, vis daugiau fizik ir filo-
sof m remti idj, kad fundamentals gamtos dsniai turi tiki-
mybin, statistin pobd, XX a. jau praktikai niekas nesiryo teig-
ti, kad atsitiktinumas tai beprasmis odis. Prieingai, imta tvir-
tinti, kad ms pasaulis yra i esms tikimybinis. O jeigu taip, tai
galima buvo manyti, kad ir visas inias apie tok pasaul privalu
vertinti tikimybs terminais. Ar is poiris, kur XX a. rytingiau-
siai gyn H. Reichenbachas, yra absoliuiai teisingas? Silome apie
tai pamstyti.
Pabaigos odis
Skaitytojui, skmingai veikusiam jo kelyje pasitaikiusias klitis,
dert ne tik palinkti geriausios kloties, bet, matyt, ir kai k pa-
tarti. Knygos pradioje jau buvo pabrta, kad joje nagrinjamos
tik svarbiausios, pamatins metafizikos (ontologijos), gamtos filosofi-
jos, painimo teorijos ir mokslo filosofijos problemos. Tiems, kuriuos
jos sudomino, rekomenduoiau dar perskaityti j knyg dtus du fi-
losofinius tekstus: didok R. Descartes'o Metafizini apmstym"
itrauk ir R. Carnapo straipsn Metafizikos veikimas kalbos logi-
ns Analizs bdu". Tekstai buvo parinkti siekiant parodyti, kad fi-
losofija i t ikrj yra nesibaigiantis skirtingos orientacijos mstytoj
dialogas, kuriam net laikas ne klitis. Mano galva, ie tekstai
neblogai reprezentuoja dvi skirtingas (ir filosofijai gan svarbias) epo-
chas XVII ir XX a.
(
bei du skirtingus filosofavimo bdus me-
tafizin ir pozityvistin. Descartes'o tekst galima rasti lietuvi kal-
ba jo Rinktiniuose ratuose", bet, kiek inau, ios knygos egzemp-
liori auktj mokykl bibliotekos turi nedaug. Programinis Carna-
po straipsnis lietuvikai dar nebuvo publikuotas, jo vertim paren-
giau specialiai iai knygai.
Nuodugnesnms filosofijos studijoms, taip pat seminarams, galt
padti ,,Rekomenduojamos literatros sraas". Siekiau jo neperkrau-
ti. Atsivelgdamas ms bibliotek fondus, kuriuose kol kas filoso-
fins literatros angl, vokiei ar prancz kalba labai stokojama,
nurodau veikalus tik lietuvi ir rus kalbomis. Srae daugiausia fi-
losofijos klasikos. J sudaro dvi dalys. Pirmojoje pateikiami veikalai,
kuriuos verta studijuoti siekiant geriau suprasti iame Filosofijos
vade" nagrintas problemas. Antrojoje nurodoma literatra, galinti
bti naudinga tam, k traukia knygoje netyrintos, bet reikmingos
ir domios kitos filosofijos problemos. Tokiam skaitytojui patariau
147
pastudijuoti vien ar kelis antroje srao dalyje ivardytus filosofijos
skyrius etik, istorijos, kultros ar religijos filosofij. Filosofijos
dstytojui, aptarusiam su studentais ioje knygoje nagrintas proble-
mas ar j dal, rekomenduoiau taip pat pasirinkti vien ar du i
k tik mint (o gal ir nemint) filosofijos skyri ir isamiau pa-
gvildenti jame (ar juose) keliamas problemas. Jeigu ios knygos au-
toriaus nuostata nagrinti teorines problemas istorikai pasirodyt
priimtina, ja galima bt remtis ir toliau.
Deja, kol kas negaliu nurodyti tam tikslui tinkam ir visiems
prieinam iuolaikini studij priemoni, nors, dstant kultros filo-
sofij, gal ir galima bt pasinaudoti A. Maceinos Kultros filoso-
fuos vadu". Taiau, viliuosi, netrukus atsiras ir naujesni mokymo
knyg.
Rekomenduojamos literatros sraas
I dalis
I skyrius
Jaspersas K. Filosofuos vadas. V., 1989.
Girnius J. Filosofijos pagrindai // Ratai. V., 1991. T. 1.
alkauskis S. Filosofijos vadas // Ratai. V., 1990. T. 1.
Maceina A. Filosofijos kilm ir esm. Roma. 1978.
Poperis K. Kaip a sivaizduoju filosofij // Problemos. Nr. 24. 1979.
Kokelmanas J. Mintys klausimu: Kam reikalinga filosofija" // Problemos.
Nr. 42. 1990
II ir III skyriai
Platonas. Dialogai. V., 1968.
Platonas. Valstyb. V., 1981
Aristotelis. Apie siel // Rinktiniai ratai. V., 1990.
Augustinas A. Ipainimai. K., 1933.
Tomas Akvinietis. Teologijos svadas // Filosofijos istorijos chrestomatija. Vidu-
ramiai. V., 1980.
Dekartas R. Filosofuos pradai // Rinktiniai ratai. V., 1978.
Berklis D. Traktatas apie mogikojo painimo principus. V., 1988.
Kantas I. Prolegomenai. V., 1972.
Ny F. Rinktiniai rastai. V., 1991.
Heidegeris M. Rinktiniai ratai. V., 1993.
Sezemanas V. Laisvs problema//Problemos. Nr. 39, 40, 41. 1988; 1989.
Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. V., 1981.
liogeris A. Btis ir pasaulis. V., 1990.
ApucmomeAb. Mera(pH3HKa//CoH. B 4x T. M., 1978. T. 1.
FezeAbF, 3HUHioioneflHJi cpH.ioccxpCKHX Hayic. M., 19751977. T. 13.
BumzenuimeiiH JI. JIorHKO-<>HJioco(pcKHH rpaKTar. M., 1958.
flo6poxomoe A. JI. Kareropua 6biriiH B miaccnnecKOM sanaAKoesponencKOM
(piiJiocotpMU. M., 1986.
148
IV skyrius
Dekartas R. Proto vadovavimo taisykls // Rinktiniai ratai. V., 1978.
Kantas I. Grynojo proto kritika. V., 1982.
Sezemanas V. Gnoseologija. V., 1987.
V ir VI skyriai
Dekartas R. Samprotavimai apie metod // Rinktiniai rastai. V., 1978.
Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a.
Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974.
likas M. Apie painimo pagrind // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir
XX a. Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974.
Fejerabcndas P. Tyrimo racionalumas"// Problemos. Nr. 32. 1984.
Greimas A. J. Semiotika. V., 1989.
Nekraas E. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. V., 1979.
Pavilionis R. Kalba. Logika. Filosofija. V., 1981.
dalis (etika, istorijos, kultros,
religijos filosofija)
Aristotelis. Nikomacho etika // Rinktiniai raitai. V., 1990.
Markas Aurelijus. Paiam sau. V., 1984.
Epiktetas. Rinktin. V., 1986.
Seneka. Laikai Lucilijui. V., 1986.
Kantas I. Dorovs metafizikos pagrindai. V., 1980.
Kantas I. Praktinio proto kritika. V., 1987.
Sezemanas V. Sokratas ir savs painimo problema / /Etikos etiudai 8. V.,
1984.
Sezemanas V. Platono etika ir blogio problema // Etikos etiudai 6. V., 1982.
Rolsas D. Teisingumas kaip nealikumas // Problemos. 1985. Nr. 33.
Fromas E. Turti ar bti. V., 1990.
Grio kontrai. V., 1989.
149
Bcpduee H. CMBICJI Mcropiiit. M., 1990.
Koj\iinzeyd Jlxc. M/CH HcropHH. AirroGiiorpacpufl. M., 1980.
JIoceeA. 0. AjmiHHaH (pHJiococpHH iicTopim. M., 1977
jfcnepc K. CMbioi n Ha3Ha
i
ieHHe iicTopnif. M., 1991.
Maceina A. Kultros, filosofijos {vadas, Pirmins kultros pagrindai; Kultros
sintez ir lietuvikoji kultra//Ratai. V., 1991. T. 1.
alkauskis S. Kultros filosofija; Specialiosios kultros filosofijos proble-
mos//Ratai. V., 1990. T. 1.
Memfordas L. Megalopolio ikilimas ir smukimas // Problemos. Nr. 43. 1990.
Gurieviius A. Vidurami kultros kategorijos. V., 1989.
Karsavinas L. Europos kultros istorija. V., 1991. T. 1.
Groio kontrai. V., 1980.
Maceina A. Religijos filosofija. V., 1990.
Maceina A. Trilogija Cor Inquictum" (I. Didysis inkvizitorius. U. Niekybs
paslaptis. III. Jobo drama) // Ratai. V., 1990. T. 1.
Girnius J. mogus be Dievo//Ratai. V., 1993. T. 2. (spausdinama)
Eliad M. ventoji erdv ir pasaulio sakralizacija // Problemos. Nr. 29. 1984.
Fromas E. Psichoanaliz ir religija. V., 1981.
PRIEDAI
Rene Descartes
Metafiziniai apmstymai (itrauka)*
Apmstymai apie pirmj filosofij, aikiai
rodantys Dievo buvim ir real skirtum
tarp mogaus kno ir sielos
Pirmas apmstymas
Apie dalykus, kuriais galime abejoti
Norint moksle pasiekti k nors ilgaamiko, reikia vien kart
atmesti visas ankstesnes nuomones. Nra reikalo nagrinti vis j
paeiliui, utenka vien tik paneigti principus, kuriais jos grindiamos.
ie principai pojiuose, kuriais negalima pasikliauti dl j ap-
gaulingumo. Nors mums atrodo, kad pojiai ms neklaidina, bet,
remdamiesi vien jais, negalime atskirti budjimo nuo sapno. Daly-
kai, regimi sapnuose, nebtinai esti sivaizduojami. Bent jau j vaiz-
diniai, atrodo, gali bti sudaryti tik i kit, paprastesni ir tikr,
dalyk idj junginio. Kokie tai dalykai ir kokie mokslai, kuri ob-
jektai jie yra, teikia tiesas, kuriomis, atrodo, galima neabejoti. Ar
bent kokios prieastys veria mus tais dalykais abejoti. Ar yra kas
nors, kuo bt galima neabejoti. Negana tai pastebti, svarbu dar
ir tvirtinti ms prote. Norint turti naudos, ankstesnes savo nuo-
mones reikia laikyti ne tik abejotinomis, bet ir klaidingomis. Taip
elgtis nra nei pavojinga, nei klaidinga. Kokias prielaidas reikia pa-
daryti it kaip jomis naudotis. Kodl sunku vykdyti sumanym.
Jau seniai pastebjau, kad nuo pirmj savo gyvenimo met bu-
vau pratintas daugel klaiding nuomoni laikyti teisingomis ir kad
visa, k vliau grindiau tokiais abejotinais principais, turjo bti
labai jau abejotina ir netvirta. Tad a jau tada nusprendiau, kad,
jeigu noriu pasiekti k nors rimto ir ilgaamiko moksle, vien syk
turiu rimtai pamginti atsikratyti ankstesni nuomoni ir pradti
visk i naujo nuo pai pagrind. Bet is ingsnis man atrod per-
nelyg sunkus, todl vis laukiau, kada bsiu tokio amiaus, kad gal-
iau engti sumanyt ingsn. Tai vert mane taip ilgai dvejoti, jog
dabar jau bgtauju padarysis klaid, jeigu laik, skirt veiklai,
vaistysiu postringavimams.
Taigi iandien, kai iam sumanymui vykdyti paiu laiku ivada-
vau prot nuo visokeriop rpesi ir, savo laimei, nejaudinamas jo-
kios aistros, usitikrinau sau vienatvs ramyb, pasistengsiu sugriauti
visas savo ankstyvesnes nuomones. Tai visikai nereikalauja parody-
ti, kad visos jos klaidingos. To tikriausiai a niekada ir nepadary-
iau, tuo labiau, kad nuovoka tikina mane, jog privalau nesikliauti
ne visai tikrais ai bent kiek abejotinais dalykais, lygiai kaip ir tais,
kuri netikrumas akivaizdus. To visikai pakanka joms visoms at-
mesti, jei surasiu koki nors dingst suabejoti kiekviena i j atski-
rai. Norint jas paneigti, nebtina nagrinti kiekvien i j atskirai,
nes tai bt begalinis darbas. Kadangi, sugriovus pamatus, griva
visas pastatas, a ikart atakuosiu pamatus, ant kuri laikosi mano
senosios nuomons.
Visa, k lig iol laikiau esant tikra ir pagrsta, buvau gavs i
poji arba per juos, taiau poji apgaulingumu man teko siti-
kinti ne kart, o apdairumas reikalauja niekada nepasitikti tuo, kas
jau syk tave apgavo.
Galbt pojiai mus apgaudinja tik silpnai juntamuose ir labai
tolimuose dalykuose, bet yra dar daug kit, kuriais abejoti neprotin-
ga, nors ir jie suvokiami pojiais. Pavyzdiui, tai, kad esu ia, s-
diu prie ugnies, apsirengs chalatu, su popieriaus lapu rankose ir
pan. Tad kaip galiau neigti, jog tai ne mano rankos ar knas?
Nebent tik susilygindamas su kakokiais pamiliais, kuri protas
taip utemdytas juodj tulies gar, kad jie vis laik tvirtina es
karaliai, i tikrj bdami skurdiai, arba vilk auksu ir purpuru, i
tikrj bdami nuogi, arba sivaizduoja es soiai ar stikliniai in-
dai. Bet juk tai beproiai, ir a biau ne maiau paikas, jei sek-
iau j pavyzdiu.
Taiau turiu atsivelgti tai, kad esu mogus, todl miegodamas
esu prats sapnuoti tokius paius, o kartais netgi maiau tiktinus
dalykus, negu tie, kuriuos sivaizduoja pamiliai nemiegodami. Kiek-
syk man teko sapnuoti save besdint ia, prie ugnies, apsirengus,
nors tuo metu nusirengs guldavau lovoje! Teisyb, dabar man at-
rodo, kad popieriaus lap iriu ne mieguistomis akimis, kad
galva, kuria linguoju, nesnaudia, kad jauiu it rank ir smonin-
gai j tiesiu. Sapne nebna taip aiku ir ryku. Taiau, nuodugniai
pagalvojs, prisimenu, jog sapne ne kart buvau apgautas panai
iliuzij. sigilins i mint, sitikinu, kad nra joki tikr poy-
mi, leidiani aikiai skirti nemig nuo miego, ir nustembu taip,
kad esu links patikti, jog miegu.
Tarkime, kad mes miegame ir kad aki atmerkimas, galvos judi-
nimas, rank tiesimas ir kt. tai tik apgaulingos iliuzijos, ir gal-
bt nei ms rankos, nei knas nra tokie, kokius mes juos sivaiz-
duojame. Vis dlto reikia pripainti, kad ms sapnuojami dalykai
primena paveikslus, sukurtus nusiirjus kak realaus ir tikro. To-
dl bent jau tokie bendri dalykai, kaip akys, galva, rankos ir visas
152
knas, bus ne sivaizduojami, o tikrai egzistuojantys. Juk net daili-
ninkai, stengdamiesi nupieti keistas ir neprastas siren bei satyr
figras, nesugeba sukurti visikai naujos kno formos ir prigimties,
o vaizduoja visoki gyvn vairi kno dali jungin. Netgi jei j
vaizduot bt tokia nepaprasta, kad jiems pavykt sugalvoti k
nors naujo, ko dar niekas nra mats, ir j paveikslas vaizduot
grynai pramanyt ir nebt dalyk, vis tiek spalvos, kuriomis jie
tapo, visada bus tikros.
Dl tos paios prieasties btina pripainti, kad jeigu net tokie
bendri dalykai, kaip knas, akys, galva, rankos ir kt., gali bti si-
vaizduojami, tai vis dlto esama kai kuri kit dalyk, dar papras-
tesni ir bendresni, kurie yra tikri ir reals ir kuriuos sumaiius,
kaip ir sumaiius tikras spalvas, ms prote atsiranda tiek tikr ir
reali, tiek pramanyt ir fantastik dalyk vaizdiniai.
Prie i dalyk priklauso knika prigimtis apskritai ir jos tsu-
mas, taip pat i tsi dalyk figra, kiekyb, arba dydis, skaiius,
j buvimo vieta, laikas, matuojantis j trukm ir pan. Manau, ne-
apsiriksime, padarydami ivad, kad fizika, astronomija, medicina ir
kiti mokslai, priklaus nuo sudting dalyk stebjimo, yra labai
abejotini ir netikri, o aritmetika, geometrija ir kiti mokslai, tiriantys
tik labai paprastus ir bendrus dalykus, nesirpindami, ar jie yra
gamtoje ar ne, turi kak tikro ir neabejotino. Nesvarbu, miegu ar
budiu, du ir trys visada bus penki, o kvadratui neatsiras penkta
kratin. Toki aiki ir akivaizdi ties, atrodo, negalima tarti
jokiu klaidingumu ir netikrumu.
Vis dlto a jau seniai esu sitikins, jog yra visagalis Dievas,
sukrs mane tok, koks esu. Taiau i kur man inoti, ar jis nepa-
dar taip, kad i tikrj nra jokios ems, jokio tsaus kno, jokios
figros, jokio dydio, jokios vietos? Nors a visa tai juntu ir niekas,
atrodo, negali egzistuoti kitaip, negu a sivaizduoju. Ir kadangi ma-
nau, jog retkariais kiti klysta netgi dalykuose, kuriuos tariasi la-
biausiai iman, tai i kur man inoti, ar Dievas ir mans nesutvr
tokio, kad klystu kiekvien syk, suddamas du ir tris, skaiiuoda-
mas kvadrato kratines arba sprsdamas kok nors dar lengvesn u-
davin, jei tik galima sivaizduoti k nors lengvesnio. O gal Dievas
nepanoro, kad a taip apsirikiniau, nes jis laikomas vis geriausiu.
Taiau, jeigu mintis, kad Dievas sukr mane klystant, prietaraut
Dievo gerumui, jam turt prietarauti ir mintis, kad Dievas man
leidia retkariais klysti. O juk a negaliu bti tikras, kad jis to
neleidia.
Turbt atsirast moni, kurie greiiau paneigt visagalio buvi-
m, negu visus kitus dalykus laikyt netikrais. Taiau neprietarau-
kime jiems dabar, o j naudai netgi tarkime, kad visa, kas ia pa-
sakyta apie Diev, pasaka. Vis dlto, kad ir kain kokiu bdu,
anot j, biau pasieks savo bkl ir bt, ar priskirtume tai li-
kimui, arba lemiai, ar atsitiktinumui, ar irtume nuosekli daly-
k raid ir sry, ar aikintume dar kokiu nors bdu, kadangi
apsirikimas ir klydimas yra trkumas, tai kuo silpnesnis bus kr-
153
jas, kuriam jie priskirs mano kilm, tuo didesn tikimyb, kad a
netobulas ir nuolat klystantis, j argumentus neturiu k atsakyti
ir esu priveistas prisipainti, kad i to, k seniau laikiau tikru, nra
nieko, kuo negaliau kokiu nors bdu suabejoti. Ir visai ne dl ne-
apdairumo ai lengvapdikumo, bet dl gan pagrst ir gerai apgal-
vot sumetim. Todl, jei noriu atrasti moksle k nors tikro ir pa-
grsto, privalau saugotis pagundos patikti ne tik akivaizdiai mela-
gingais dalykais, bet n kiek ne maiau ir tais, kurie atrodo teisin-
gi.
Taiau ito neutenka tik paminti, tai reikia dar ir atsiminti,
nes dar labai danai galv ateina ankstesns prastins nuomons.
Mat ilgai ir danai vartojamos, jos prie mano vali sitvirtina ma-
no dvasioje ir gyja beveik visik mano pasitikjim. O a niekada
neatprasiu pasikliauti ir tikti jomis, jei laikysiu jas tokiomis, kokios
jos yra i tikrj, btent, kai kada abejotinos, kaip jau parodiau,
bet vis dlto tokios tiktinos, kad yra daugiau pagrindo jomis tik-
ti, negu atmesti.
Todl, manau, pasielgsiu teisingai, jei, smoningai pripaindamas
prieing poir, apgausiu save ir kuriam laikui tarsiu, kad visos
tos nuomons perdm klaidingos ir pramanytos, kol pagaliau nenu-
kreipsiu savo senj ir naujj prietar taip, kad jie negalt nu-
sverti mano sitikinimo nei vien, nei kit pus. Tokiu bdu a
ilaisvinsiu savo prot nuo blog proi ir neiklysiu i teisingo ke-
lio, leidianio painti ties.
Esu sitikins, kad is kelias nra pavojingas ar klaidus, todl ne-
bsiu per daug nepatiklus: juk ia kalbama ne apie veikim, o tik
apie samprotavim ir painim.
Taigi tarsiu, kad ne gerairdis ir didiausias tiesos altinis Die-
vas, o kakoks, ne tik gudrus ir apgaulus, bet ir galingas pikto ge-
nijus panaudojo vis savo imon mane apgauti. Laikysiu, jog dan-
gus, oras, em, spalvos, formos, garsai ir visi kiti ioriniai dalykai
yra vien tik iliuzijos ir kliedesys, kuriais jis naudojasi, spsdamas
abangas mano patiklumui. Tarsiu, jog visai neturiu rank, aki,
kno, kraujo, poji, o tik klaidingai galvoju juos turs. A atkak-
liai laikysiuos ios minties, ir jeigu nepajgsiu pasiekti tiesos, vis
dlto galsiu kuriam laikui susilaikyti nuo sprendimo. Todl rpes-
tingai stengsiuosi nepatikti niekuo klaidingu, ir visos didiojo klai-
dintojo gudrybs, nors ir labai gudrus bei stiprus jis bt, negals
nieko man teigti.
Bet tai labai sunkus, didelio darbo reikalaujantis sumanymas, ir
kakoks tingumas nepastebimai traukia mane prasto gyvenimo
ves. Kaip vergas, besimgaujantis sapne sivaizduojama laisve, bijo
pabusti, kai tik pradeda tarinti, kad ta laisv tra vien sapnas, ir
graibstosi i maloni iliuzij, nordamas ilgiau jomis pasidiaugti,
taip ir a nepastebimai grtu prie ankstesns savo nuomons ir
vengiu pabusti i savo snaudulio, baimindamasis, kad veiklus budji-
mas, turs pakeisti i poilsio ramyb, uuot atnes kelet tiesos
154
painimo dien ir kiek nors viesos, nepajgs apviesti k tik min-
t sunkum tamsybs.
Antras apmstymas
Apie mogaus dvasios prigimt, kuri galima painti lengviau
negu kn
Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visa, kas bent tru-
put abejotina. Rasti bent vien tikr dalyk vadinasi, atlikti di-
del darb. Reikia atmesti kaip klaidinga visa, k mes kada nors
painome pojiais. Taiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti
tuo, kad esame ir kad teiginys A esu" teisingas. sitikinus savo
buvimu, reikia itirti, koks esi. Todl verta patirti, koks tareisi ess.
I viso to, kuo tarms es, nesame niekas, iskyrus tai, kad mes
mstantis daiktas. Ms pai y painimas neturi nieko bendro su
tuo, k galima painti vaizduote. Kas yra mstantis daiktas. Kodl
manoma, kad lengviau painti knikus daiktus negu mstant
daikt. Mintys apie jutimini dalyk painim, tiriant vako gabal.
Visa, k manome aikiai in apie vako gabal, jausmams nepri-
einama. Kas yra is vako gabalas, mes suvokiame tiktai protu. Ko-
dl sunkiai susitaikoma su ia tiesa. Kodl ji rodo, jog mes turime
dvasi. Kodl dvasi pastame geriau u bet k kita. Kodl nra
nieko lengvesnio, kaip painti savo nuosav dvasi.
Po vakarykio apmstymo mane upldo tiek abejoni, kad da-
bar nebeturiu jg j pamirti. Be to, neinau, kaip jas galiau i-
sklaidyti. Esu toks sutriks, lyg biau krits gil vanden ir ne-
galiau nei kojomis pasiekti dugno, nei isilaikyti paviriuje. Vis
dlto eisiu toliau vakar pasirinktu keliu, aplenkdamas visa tai, kuo
galima bent kiek suabejoti, taip pat tai, kas absoliuiai klaidinga.
Taip elgsiuos tol, kol rasiu k nors tikra, arba, jei nieko daugiau
negalsiu padaryti, bent jau tol, kol sitikinsiu, kad pasaulyje nra
nieko tikro.
Archimedas ems rutuliui pakelti reikalavo tik tvirto ir nejudan-
io atramos tako. A taip pat galiau puoselti dideles viltis, jei
man pavykt rasti bent vien tikr ir neabejotin dalyk.
Taigi tariu, kad visi dalykai, kuriuos matau klaidingi, ir tiki-
nu save, jog niekada nebuvo to, k atkurdavo mano apgaulinga at-
mintis. A galvoju, jog neturiu joki poji, jog knas, figra, t-
sumas, judjimas ir vieta tai tik mano imon. Tad k gi galima
laikyti tikru? Turbt tik tai, kad pasaulyje nra nieko tikro.
Taiau i kur gali inoti, ar nra kokio nors dalyko, besiskirian-
io nuo t, kuriuos a pripainau netikrais, ir kuriuo nebt galima
abejoti. Ar tik nebus koks nors dievas arba kokia nors kita galinga
jga djusi ias mintis mano prot? inoma, nebtinai taip. Juk
galbt a ir pats sugebu jas kurti. Todl ar tik nebsiu ir a pats
koks nors daiktas? Taiau a jau paneigiau turs bet kokius poj-
ius ir kn. Nors vis dlto a dvejoju, bet kas i to seka? Argi a
155
taip priklausau nuo poji ir kno, kad negaliau be j bti? Bet
juk a sitikinau, kad pasaulyje visikai nieko nra: dangaus, ems,
dvasios ar kno. Tad argi nesitikinau, kad ir mans nra? Anaip-
tol. A biau, jei tik sitikiniau kuo nors arba jei tik pagalvoiau
k nors. Taiau yra kakoks labai galingas ir gudrus apgavikas, vi-
s savo imon naudojantis tam, kad galt vis laik mane apgau-
dinti. Bet, jeigu jis mane apgaudinja, nra abejons, jog a esu.
Ir tegul apgaudinja kiek tiktai nori, jam niekada nepavyks tikinti
mans, kad a nesu, jeigu tik manysiu kakuo ess. Taigi, visk ge-
rai apgalvojus ir nuodugniai ityrus, pagaliau reikia padaryti ivad
ir pripainti tikru tai, kad teiginys a esu, a egzistuoju" neiven-
giamai teisingas kiekvien kart, kai tik j sakau ar suvokiu protu.
Bet vis dar nepakankamai aikiai inau, koks esu a pats, a
tikras dl savo buvimo. Todl dabar man reikia ypa saugotis per
neapdairum savimi nepalaikyti ko nors kito ir nesuklysti inojime,
kur laikau tikresniu ir akivaizdesni u bet kur ankstesn.
Todl dabar i naujo perirsiu visa, kuo laikiau pats save, pra-
ddamas taip galvoti. I ankstesni savo pair apie save paalin-
siu visa, kas gali kliudyti argumentams, kuriais k tik rmiausi, ir
paliksiu tik tai, kas tikra ir neabejotina. Kuo gi a laikiau save
anksiau? inoma, mogumi. O kas yra mogus? Ar galiu sakyti,
jog tai protaujantis gyvnas? Be abejo, ne, nes tada man reikt i-
siaikinti, k reikia gyvnas" ir protaujantis". Taigi nuo vieno
nepastebimai nuklysiau prie daugybs kit, vis sudtingesni ir pai-
nesni klausim. O a nenoriau piktnaudiauti tuo trupuiu man
skirto laiko, narpliodamas panaius sunkumus. Veriau pagvildensiu
mintis, kurios savaime gimdavo mano prote ir kurias man kvpda-
vo tiktai mano prigimtis, kai a analizuodavau save pat. Anksiau
maniau turs veid, rankas ir vis it tais i kaul ir msos, ko-
k randame lavone ir vadiname knu. Be to, galvojau valgs, vaik-
iojs, msts ir visa tai priskyriau sielai. Bet a niekada nesusi-
mstydavau, kas yra siela, o jei ir susimstydavau, sivaizduodavau
j kaip kak labai ret ir subtil, artim vjui, liepsnai arba labai
praretintam orui ir pasklidus stambiausiose mano kno dalyse. i-
noma, kno prigimtimi neabejojau ir galvojau, kad puikiai j pas-
tu. Jei biau sumans j paaikinti tada turtomis svokomis, b-
iau nusaks j taip: knu laikau visa, k galima apriboti kokia
nors figra, k galima suvokti esant kokioje nors vietoje ir kas gali
upildyti erdv taip, kad bet kokiam kitam knui nelikt joje vie-
tos, k galima suvokti lytjimu, regjimu, klausa, skoniu, uosle ir
kas gali vairiausiai judti, teisyb, ne pats savaime, bet veikiamas
kokio nors paalinio daikto, nes a anaiptol nemaniau, kad savaimi-
nis sugebjimas judti, taip pat jausti arba galvoti priklauso kno
prigimiai. Prieingai, a veikiau stebdavausi, pamats tokius suge-
bjimus kai kuriuose knuose.
Bet kas gi esu a pats, jeigu tariu esant kakoki labai galing
ir, jei taip galima sakyti, gudri bei klasting dvasi, kuri visas sa-
vo igales ir imon naudoja man apgauti? Ar galiu tvirtinti turs
156
bent vien i t poymi, kuriuos priskyriau kno prigimiai? Ilgai
ir atidiai msiau, galvojau ir pergalvojau, bet neradau n vieno,
kur galiau priskirti sau. Nra reikalo visus juos ivardinti. Perei-
kime prie sielos poymi ir pasiirkime, ar a turiu bent kur i
j. Pirmieji i j tai sugebjimas judti ir maitintis. Taiau , jei-
gu tiesa, kad a neturiu kno, tai tiesa ir tai, kad negaliu maitintis
ir judti. Kitas sielos poymis sugebjimas justi, bet juk negalima
justi be kno. Be to, kadaise galvojau, jog sapnuodamas juntu
daugel dalyk, taiau pabuds sitikindavau, kad j visai nejutau.
Dar vienas poymis sugebjimas mstyti. Turiu pripainti, kad
tai vienintelis man bdingas poymis, vienintelis ir neatskiriamas
nuo mans. A esu, egzistuoju tai tikra tiesa, taiau kuriam lai-
kui? Ogi tol, kol mstau, nes, ko gero, visikai nustojs mstyti, vi-
sikai nustoiau ir egzistuoti. Dabar sivaizduosiu tik tai, kas nei-
vengiamai tikra. Taigi, ties sakant, a esu tik mstantis daiktas,
t. y. dvasia (esprit), supratimas (entendement) arba protas (raison).
Tai terminai, kuri reikms anksiau a nesuprasdavau. Vadinasi,
a esu tikras ir tikrai esantis daiktas. Bet koks daiktas? A jau sa-
kiau mstantis daiktas. O kas dar? Pakurstau vaizduot, norda-
mas suinoti, ar nesu dar kas nors daugiau. A visai ne tas nari
junginys, kuris vadinamas mogaus knu, ne retas, skvarbus oras,
paplits visuose tuose nariuose, ne vjas, dvelksmas, garas ir visai
ne kas nors i to, k galiu sivaizduoti, nes jau tariau, kad visa tai
niekas. Vis dlto, nekeisdamas ios prielaidos, esu tvirtai sitiki-
ns, kad a tai kakas.
Bet galbt teisinga tai, kad tie patys dalykai, kuriuos laikiau
nesaniais todl, kad jie man neinomi, i tikrj nesiskiria nuo
man inomo a". Apie tai nieko neinau ir todl visai nesiginiju,
nes galiu sprsti tik apie man inomus dalykus. A inau, jog esu,
ir tiriu, btent koks esu, a, inantis, kad esu. Taigi, ties sakant,
mano asmenybs painimas tikrai nepriklauso nuo man neinom
dalyk. Vadinasi, jis nepriklauso nuo nieko, k galiu prasimanyti
savo vaizduote. Be to, patys terminai prasimanyti", sivaizduoti"
spja mane, jog klystu. A prasimanyiau i tikrj, jei sivaizduo-
iau kakas ess. Juk sivaizduoti reikia ne k kita, kaip regti ko-
kio nors kniko daikto form ar vaizd. Bet a jau tikrai inau,
kad esu ir kad visi ie vaizdai ir apskritai visi dalykai, priskiriami
knikai prigimiai, gali pasirodyti bes sapnai arba chimeros. Todl
aikiai matau, kiek maa tiesos mano odiuose pakurstau vaizduo-
t, nordamas aikiau suinoti, koks esu", taip pat odiuose dabar
a nemiegu ir matau kak realaus ir tikro, bet, kadangi matau dar
nepakankamai tiksliai, tyia umigsiu, kad sapne tai atsiskleist
man daug tikrovikiau ir akivaizdiau". Taigi a puikiai inau, kad
nieko i to, k galiu suvokti vaizduote, negalima priskirti savs pa-
ties painimui. Tai verta prisiminti ir todl, jog prot reikia atpra-
tinti nuo tokio painimo bdo, kad jis pats galt aikiai painti
savo prigimt.
157
Tad kas gi pagaliau a esu? Mstantis daiktas. O kas yra ms-
tantis daiktas? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, supranta,
teigia, neigia, nori, nenori, sivaizduoja ir jauia? inoma, tai ne
taip jau maa, jei visa priklauso mano prigimiai. O kodl gi nepri-
klausyti? Argi a dabar neabejoju viskuo, nors vis dlto suvokiu ir
suprantu kai kuriuos dalykus, tvirtinu, jog vieni yra teisingi, neigiu
visus kitus, noriu, geidiu painti dar daugiau ir nenoriu bti ap-
gautas? Netgi savo paties apmaudui sivaizduoju daugyb dalyk, o
daugel juntu tarsi kno organais. Argi ia nra nieko, kas bt
taip pat tikra, kaip tai, kad a esu, egzistuoju, netgi jei vis laik
miegoiau ir jei tas, kas mane sukr, panaudot vis savo imon
man apgauti? Argi nra i i poymi tokio, kur bt galima at-
skirti nuo mano mstymo arba nuo mans paties? Juk savaime ai-
ku, kad tai a abejoju, suvokiu, troktu, todl nra reikalo daugiau
tai aikinti. Be to, a sugebu sivaizduoti, nors gali atsitikti (kaip
maniau anksiau), kad mano sivaizduojami daiktai nra tikri. Bet
dl to sugebjimas sivaizduoti nedingsta ir nenustoja buvs mano
mstymo dalimi. Pagaliau a jauiu, t. y. suvokiu, vairius dalykus
lyg pojiais, nes tikrai matau vies, girdiu triukm, juntu ilu-
m. Taiau man pasakys, kad tai apgaulingos mklos ir kad a
miegu. Tebnie taip. Vis dlto tikra bent jau tai, kad man atrodo,
jog matau vies, girdiu triukm bei juntu ilum. Tai negali bti
netikra, ir btent taigas vadinu jutimu. Ties sakant, tai ne kas ki-
ta, kaip mstymas. ia pradedu geriau ir aikiau negu anksiau su-
prasti, koks a esu.
Taiau man vis dar atrodo, ir negaliu susilaikyti negalvojs, kad
knikieji daiktai, kuri vaizdai sukuriami mstymu ir prieinami bei
pastami pojiais, man inomi geriau negu ta kakokia mano pa-
ties dalis, kuri vaizduotei nepasiekiama. Nors i tikrj bt labai
keista teigti, kad geriau pastu ir suprantu tuos dalykus, kuri bu-
vimu abejoju ir kurie man neinomi ir man visai nepriklauso, negu
tuos, kuri tikrumu esu sitikins, kurie man inomi ir priklauso
mano paties prigimiai, odiu, geriau negu save pat. Taiau a
puikiai matau, kodl taip yra. Mano protas klajoklis, kuriam ma-
lonu klaidioti ir kuris neitvert udarytas anktuose tiesos rmuo-
se. Tad dar kart atleiskime vadias ir, dav jam visik laisv,
leiskime tirti dalykus, kurie jam atrodo ioriniai, kad vliau, pama-
u ir tinkamu akimirksniu sustabdytas bei priverstas tirti save pat
ir savyje randamus dalykus, duotsi geriau valdomas.
Dabar apvelkime dalykus, kurie paprastai laikomi lengviausiais
painti ir kuriuos manome geriausiai past, btent, matomus ir
lieiamus knus, bet ne knus apskritai, nes bendrosios svokos pa-
prastai esti kiek miglotos, o kok nors paskir daikt. Pavyzdiui,
paimkime gabaliuk vako, iimt k tik i avilio, dar nepraradus
medaus skonio ir isaugojus kvap gli, i kuri buvo surinktas.
Jo spalva, forma, dydis yra akivaizds. Jis kietas, altas, tsus,
suduotas suskamba. Pagaliau jis turi visus poymius, i kuri gali-
ma painti kn.
158
Taiau, taip kalbdamas, priartinsiu j prie ugnies, ir jame liks
skonis pranyks, kvapas isisklaidys, spalva pasikeis, forma dings, ap-
imtis isipls, vakas virs skysiu, kais, pasidarys lipaus, begarsis.
Ar tai bus tas pats vakas? Reikia pripainti, kad taip. Niekas tuo
neabejoja, niekas negalvoja kitaip. K gi buvo galima aikiai inoti
apie vako gabal? inoma, tai negali bti niekas i to, k pa-
stebjau pojiais, kadangi visa, k galima paragauti, pauostyti, pa-
matyti, paliesti, igirsti, kinta, nors vakas lieka vaku. Galbt bu-
vo taip, kaip a galvoju dabar, btent, kad vakas nebuvo nei me-
daus skonis, nei malonus gli kvapas, nei blyki spalva, nei forma,
nei garsas, o tiktai knas, kur truput anksiau sivaizdavau viena
juntama forma, o dabar kita. Bet k gi, ties sakant, a sivaiz-
duoju, taip j suvokdamas? Atidiai patyrinkime, kas liks, jei at-
mesime visa, kas nepriklauso vakui. Aiku, lieka kakas tsaus,
lankstaus ir kintamo. Bet kas yra kintamumas" ir lankstumas"?
Ar tai, kad sivaizduoju, jog is apvalus vako gabalas gali virsti
keturkampiu, o i jo trikampiu? inoma, ne, nes inau, kad jis
gali turti daugyb toki pakitim. A net negaliau sivaizduoti
ios daugybs. Vadinasi, ir manasis vako supratimas nra vaizduo-
ts padarinys. O kas yra tsumas"? Gal jis taip pat neinomas?
Juk prie didesns ilumos vakas tirpsta ir uverda, jo apimtis vis
didja ir didja. Todl aikiai ir teisingai taip ir nesuprasiau, kas
yra vakas, jei negalvoiau, kad ms tiriamas gabaliukas tsumo
atmain gali turti daugiau, negu a galiu sivaizduoti.
Tad reikia sutikti, kad vaizduot taip ir nepads man suprasti,
kas yra vakas. Tai gali padaryti tik protas. Galvoje turiu konk-
ret atvej. Kai kalbame apie vak apskritai, tai matyti dar aki-
vaizdiau. Koks gi tas^ vako gabalas, kur galima suprasti tiktai su-
vokimu arba dvasia? inoma, jis toks pat, kok a j matau, lyi,
sivaizduoju, pagaliau toks, kok a j maniau esant i pat pradi.
Reikia paymti, jog supratimas apie vak ne regjimas, ne lyt-
jimas, ne vaizduot ir niekada nebuvo tuo, nors anksiau man taip
ir atrod. Jis yra tiktai proto vilgsnis, kuris gali bti netobulas ir
miglotas, kaip buvo anksiau, arba aikus ir rykus, kaip yra dabar,
irint, kiek dmesio skirsime tam, kas supratim sudaro.
Bet labai nustembu, suprats, koks silpnas mano protas ir kaip
jis links klysti, ir nors a mstau tylomis, savyje, odiai man vis
tiek kliudo, o prastins kalbos terminai beveik imua i vi. Juk
mes sakome mat t pat vak, kai jis mums prie akis, uuot lai-
k, kad tai tik ta pati spalva ir ta pati forma. Todl a beveik
links padaryti ivad, jog vak pastame ne tiktai protu, bet ir
akimis. Lygiai taip, kaip sakau mats vak, a btinai sakau ma-
ts mones, jei atsitiktinai pamatau pro lang juos einant, nors i
tikrj matau tik kepures ir apsiaustus, po kuriais gali bti dirbti-
ns spyruokli varomos mainos. Bet a sakau, kad tai mons, ir
tiktai savo proto sugebjimu sprsti suprantu tai, k, kaip man at-
rod, a matau akimis.
159
mogus, norintis savo iniomis pakilti vir minios, turi gdytis
kibti prie jos sukurtos kalbos. Todl geriau paliksiu tai ir pasiir-
siu, kada aikiau ir tobuliau suvokiau, kas yra vako gabalas: ar
tik j ivyds ir tars, jog pastu j ioriniais pojiais, arba, kitaip
sakant, nuovoka (kaip tie pojiai yra vadinami), t. y. sugebjimu
sivaizduoti, ar dabar, isamiai ityrs, kas yra vakas ir kaip j ga-
lima painti? Aiku, bt juokinga tuo abejoti. Kas gi aikaus buvo
pirmajame suvokime? Kas buvo jame, ko savo pojiais nesuvokt
ir gyvulys? Bet kai a atskiriu vak nuo iorini form ir tarsi j
nurds, tiriu visai nuog, tai, nors mano sprendime dar gali pasi-
taikyti kokia nors klaida, darosi aiku, jog vis dlto a negaliu jo
suvokti be mogikojo proto.
Taiau k a galiu pasakyti apie it dvasi, t. y. apie pat sa-
ve, juk lig iol a negalvojau apie save, kaip apie k nors kita, o
tiktai kaip apie dvasi? Tad kas gi ta dvasia? Negi a, rodos, taip
aikiai ir tiksliai suvoks vako gabal, nepastu savs paties ne tik
teisingiau ir tikriau, bet ir daug aikiau bei tiksliau? Juk, jei dl
to, kad, matydamas vak, galiu galvoti, jog jis yra, tai dl to,
kad j matau a, dar akivaizdiau rodo, jog esu a pats. Taiau ga-
li bti taip, kad tai, k a matau, anaiptol ne vakas. Be to, gali
bti ir taip, kad a visai neturiu aki, kuriomis galiu k nors ma-
tyti. Bet negali bti taip, kad a mstantysis, matydamas arba ma-
nydamas, jog matau (ia a nedarau jokio skirtumo), nebiau kas
nors. Visikai taip pat i to, jei a manau, jog vakas yra todl,
kad j lyi, iplaukia ta pati ivada, btent, kad a pats esu. Jei
manyiau, kad tuo, jog yra vakas, mane tikina vaizduot ar kokia
nors kita prieastis, tai ir vl prieiiau prie tos paios ivados. Visa,
k ia pasakiau apie vak, galima pritaikyti u mans esantiems ir
man svetimiems daiktams. Be to, jei vak a daug aikiau ir ry-
kiau supratau arba suvokiau, panaudodamas ne tik regjim ir lyt-
jim, bet ir kitokius bdus, tai turiu prisipainti, kad dar tiksliau
ir aikiau pastu save pat. Juk visos prieastys, padedanios pain-
ti ir suvokti vako arba kokio nors kito daikto prigimt, daug ai-
kiau rodo mano dvasios prigimt. Dvasioje, be ia ivardint daly-
k, galima rasti dar ir daug kit, padedani isiaikinti jos prigim-
t, todl prieastis, priklausanias nuo kno, galima beveik ne-
kreipti dmesio.
Pagaliau mes pasiekme tai, ko a norjau. Dabar man jau ai-
ku, jog knai, ties sakant, pastami ne pojiais ar sugebjimu
sivaizduoti, bet tiktai protu ir kad apie juos inome ne todl, kad
juos matome ar lieiame, bet todl, kad mstome arba suprantame
mintimis. Dabar a aikiai matau, jog nieko negalima lengviau pa-
inti kaip savo dvasi.
Taiau, kadangi ne taip paprasta atsikratyti sisenjusios nuomo-
ns, reikt ia sustoti, kad, ilgiau pasamprotavus, naujj inojim
bt galima siminti.
160
Treias apmstymas
Apie tai, kad yra Dievas
Atsiriboj nuo poji, mes labai aikiai pastame save kaip
mstant daikt. Visi dalykai, kuriuos pastame aikiai ir rykiai,
yra tikri. Mes neturime jokios aikios ir rykios idjos apie daugel
dalyk, kuriuos pripainome netikrais ir kuriuos anksiau laikme
tikrais. Abejoti dalykais, kuriuos aikiai suvokiame, mus gali versti
tai, kad galbt Dievui patinka mus apgaudinti. Tad, norint bti
kuo nors tikru, reikia patirti, ar yra mus apgaudinjantis Dievas.
Norint painti ms mini teisingum ar klaidingum, reikia jas
suskirstyti keliolika ri. Ms mintys yra arba idjos, arba afek-
tai, arba samprotavimai. Ms mintys nra klaidingos. Afektai taip
pat. K.p atsitinka, kad sprendimuose mes darome klaidas. Trys
mumyse esani idj rys. Dvi prieastys, tikinusios mus, kad
idjos, kaip atrodo, atjusios pas mus i daikt, esti panaios
juos. Pirmoji i ms prieasi netikinanti. Antroji taip pat.
Taigi mes be jokio tvirto pagrindo tikjome, kad yra daiktai, suke-
liantys mumyse panaias save idjas. Kodl ms idjos viena u
kit tobulesns. Kiekviena veikianti prieastis yra tobula kaip ir jos
pasekm. Kodl tai rodo, kad objektyvus idjos tobulumas formaliai
ir eminentikai slypi prieastyje. Jei mumyse yra kokia nors idja,
neturinti objektyvaus tobulumo nei formaliai, nei eminentikai, tai
reikia, kad jos prieastis yra kakas i ms. Ms turim idj
ivardijimas. Kaip i ms pai gali kilti idjos apie mones, auga-
lus ir gyvnus. Idjos apie knikus daiktus. Idjos apie jutiminius
dalykus. Idjos apie substancij, trukm, skaii ir kt. Taip pat
ms turimos idjos apie tsum, form, viet ir kt. Dievo idja ne-
gali kilti mumyse, jos prieastis turi bti Dievas. Begalyb, t. y.
Diev, suvokiame tikra idja, i idja pirmesn u idj apie save.
Dievo idja visai neklaidinga. Prieingai, ji labai teisinga. Be to, ji
labai aiki ir suprantama. Netgi jei mes nesuprastume begalybs, ji
bt teisinga. Nesvarbu, kokia prielaida pasiremtume, nemanoma,
kad Dievo idja kilt i ms. Naudojimasis pojiais veria mus
greit umirti ios tiesos prieastis. Mes nesame savs prieastis. Pir-
moji prieastis. Antroji prieastis. Nors mes ir manytume, jog buvo-
me vis laik, ms gyvenimo trukm rodo, kad yra mus gimdanti
prieastis. Si prieastis skiriasi nuo ms pai. Nemanoma, kad ji
bt kas nors kita, o ne Dievas. Kodl negalima manyti, jog gim-
stame i daugelio prieasi, taip pat, jog tvai mus pagimdo arba
isaugo. I to reikia padaryti ivad, kad Dievas yra. i Dievo idja
mums yra gimta. Ji kyla i Dievo, aktualiai ir neribotai turinio
visus joje esanius tobulumus. I ia ir paaikjo, kad Dievas nra
apgavikas. Kad ir kaip grtumeis visagaliu Dievu ir garbintum j,
ito niekada nebus per daug. Tai ir yra didiausias gyvenimo gris.
Dabar a usimerksiu, usikimiu ausis, nuslopinsiu visus poj-
ius, isivaduosiu i bet koki knik daikt vaizd arba, kadangi
161
tai vargu ar manoma, bent jau atmesiu juos kaip bergdius ir
klaidingus. Taigi, liks vienas ir gilindamasis save, pasistengsiu pa-
lengva geriau ir artimiau painti save. A esu mstantis daiktas,
t. y. abejojantis, teigiantis, neigiantis, bei t inantis ir labai
daug ko neinantis, mylintis, neapkeniantis, norintis, nenorintis, si-
vaizduojantis ir jauiantis. Mat, kaip jau minjau, nors mano junta-
m ir sivaizduojam dalyk u mans ir nebt, vis dlto a esu
tikras, kad patys mstymo bdai, mano vadinami jausmais ir vaiz-
duote, kadangi tai yra mstymo bdai, manyje tikrai ' pasitaiko ir
randa sau prieglobst. iais keliais odiais a, atrodo, pasakiau visa,
k tikrai inau, arba bent jau visa, k ligi iol pastebjau ins.
Dabar, nordamas praplsti savo inojim, apsidairysiu ir atidiai
pairsiu, ar galiu atrasti dar k nors, ko ligi iol nebuvau paste-
bjs. Juk sitikinau, kad a tai mstantis daiktas, taiau argi
neinau, ko reikia norint apskritai kuo nors sitikinti? Aiku, iame
pirminiame inojime, iskyrus aik ir ryk suvokim to, apie k
kalbu, daugiau nra nieko, kas patvirtint jo teisingum. ito, ino-
ma, neutekt mane tikinti tikrumu to, apie k kalbu, jei bent
vienas taip aikiai ir rykiai suvokiamas dalykas pasirodyt ess
klaidingas. Taiau, man regis, galiu ivesti bendr taisykl, kad visi
ms aikiai ir rykiai suvokiami dalykai tikri.
Bet juk ir anksiau daugel dalyk laikydavau tikrais ir akivaiz-
diais, o vliau pripaindavau abejotinais ir netikrais. Kas jie tokie?
Tai buvo em, dangus, vaigds ir visi kiti daiktai, kuriuos pai-
nau pojiais. K a juose suvokiau aikiai ir rykiai? inoma, tik
tai, kad idjos, arba mintys, apie iuos daiktus kildavo mano prote.
Ir netgi dabar neneigiu, jog turiu i idj. Taiau buvo dar vienas -
dalykas, kur a gyniau ir i proio tariausi aikiai mats, nors i
tikrj nemaiau nieko. Btent, man atrod, kad u mans yra
daiktai, i kuri kyla juos panaios idjos. Kaip tik ia a klydau,
o jeigu kartais ir galvodavau teisingai, tai visikai ne dl kokio nors
savo inojimo.
Bet argi, gvildendamas kok nors labai paprast ir lengv arit-
metikos arba geometrijos dalyk, pavyzdiui, kad, prie dviej prid-
jus tris, bus penki ir pan., a j nesuvokdavau gana aikiai, bent
jau taip, kad galiau teigti, jog jie yra teisingi. Aiku, jei sakiau,
kad jais galima abejoti, tai tik todl, kad man kildavo mintis, jog
galbt koks nors dievas galjo sukurti mane tok, kad nuolat apsi-
rinku netgi dalykuose, kurie man atrodo akivaizds. Todl kiekvien
kart, kai mane uvaldo ankstesn nuomon apie aukiausij Die-
vo galyb, esu priverstas pripainti, jog panorjus jam buvo lengva
sutvarkyti taip, kad klysiau netgi dalykuose, kuriuos manau geriau-
siai pasts. Ir prieingai, kiekvien kart, kai pagalvoju apie daly-
kus, kuriuos manau labai aikiai suvokis, jie mane tikina taip,
kad a norom nenorom sakau: tegul mane apgaudinja kas tik nori,
jam niekada nepavyks padaryti taip, kad biau niekas, kol sivaiz-
duoju kakas ess, arba taip, kad vien dien pasirodyt tiesa, jog
mans niekada ir bti nra buv, jei tiesa tai, kad esu dabar, arba
162
taip, kad prie dviej pridjus tris but daugiau arba maiau u
penkis ir pan. Juk a aikiai matau, kad tie dalykai negali bti ki-
tokie, negu a juos suvokiu. inoma, kadangi a neturiu jokio pag-
rindo tikti, jog yra kakoks mane apgaudinjantis Dievas, ir ka-
dangi dar neperirjau argument, teigiani, jog Dievas yra, abe-
jojimo prieastis, priklausanti tik nuo ios nuomons, yra labai ne-
pagrsta ir metafizika. Taiau, nordamas visikai isklaidyti abejo-
nes, a privalau, pirmai progai pasitaikius, itirti, ar yra Dievas. O
jei pasirodys, kad Dievas yra, turiu sitikinti, ar jis gali bti klai-
dintoju. Neinodamas i dviej ties, a niekada negalsiu bti kuo
nors tikras. O kad galiau surasti prog tai itirti, nepaeisdamas
savo svarstym tvarkos, kurios esm sudaro palaipsnis perjimas nuo
svok, pirmiausia rast savo prote, prie kit, aptikt vliau, turiu
suskirstyti savo mintis atskiras ris ir pairti, kuriose i j
tiesa, o kuriose netiesa.
Kai kurios mano mintys yra tarsi tokie daikt vaizdai, ir btent
jas reikt vadinti idjomis. Tokiais vaizdais gali bti kokio nors
mogaus, chimeros, dangaus, angelo arba netgi Dievo vaizdiniai. Ki-
tos mintys, be viso to, turi truput kitokias formas. Pavyzdiui, kai
a noriu, bijau, teigiu arba neigiu, tada suvokiu kak kaip savo
dvasios veiklos subjekt (sujet) , taiau ta veikla a kak pridedu
idjai, susidarytai apie daikt. Vienos i toki mini vadinamos
norais (volonts), arba afektais, kitos sprendimais.
Paios idjos, nesusietos su kuo nors kitu, ties sakant, negali
bti klaidingos. Juk ar a sivaizduoiau ok, ar chimer, bus vie-
nodai teisinga, kad sivaizduoju tiek vien, tiek kit.
Nereikia bijoti galimos klaidos afektuose, arba noruose. Juk kad
ir geisiau blog ar nebt dalyk, vis dlto bus ne maiau teisin-
ga, kad a j noriu.
Taigi lieka vien tiktai sprendimai, kur reikia bti itin atsargiam,
kad neapsiriktum. Pagrindin ir prasiausia, kokia tik gali pasitai-
kyti, klaida yra ta, kad a manau, jog mano turimos idjos yra pa-
naios u mans esanius daiktus arba atitinka juos. Juk, jeigu
idjas iriau kaip tam tikrus savo mstymo bdus arba modu-
sus, nesusiedamas j su kokiu nors ioriniu daiktu, vargu ar jos
mane suklaidint.
Be to, vienos idjos man atrodo gimtos, kitos svetimos, at-
jusios i iors, treios mano paties sugalvotos ir sukurtos. Mat
tai, kad sugebu suvokti, kas yra daiktas apskritai arba tiesa, arba
mintis, a manau turs i savo prigimties, o ne i "kitur. O lig iol
maniau, jog triukmas, sauls viesa, iluma kyla i kako u ma-
ns. Pagaliau man atrodo, kad ir sirenos, hipogrifai ir kitos chime-
ros tai tik mano proto fikcija ir imon. Bet galbt a galiu si-
tikinti, kad visos ios idjos priklauso prie t, kurias vadinu sveti-
momis, gautomis i iors, arba kad visos jos man yra gimtos, ar-
ba kad visos jos mano paties sukurtos, kadangi dar nepakankamai
gerai isiaikinau tikrj j kilm. Svarbiausia, k dabar turiu pada-
ryti, tai isiaikinti, kas veria tikti, kad idjos, kurios, man at-
rodo, kyla i koki nors u mans esani daikt, yra i juos pana-
ios.
Pirmoji prieastis ta, jog man atrodo, kad tai man yra {teigusi
prigimtis, o antrj sudaro asmenin patirtis, liudijanti, kad ios
idjos nepriklauso nuo mano valios, kadangi labai danai jos atsi-
randa prie mano vali. Pavyzdiui, dabar, noriu a to ar ne, jau-
iu ilum ir todl sitikinu, kad pojt, arba ilumos idj, ma-
nyje sukelia kitas daiktas, kuris nuo mans skiriasi btent iluma
ugnies, prie kurios sdiu. Ir teisingiausia bt galvoti, kad is ato-
kus daiktas siunia man ir tvirtina manyje greiiau savo panaum,
o ne k kit.
Dabar reikia pasiirti, ar ios prieastys pakankamai pagrstos
ir tikinamos. Sakydamas man atrodo, kad tai man yra teigusi
prigimtis", odiu prigimtis" a suprantu tam tikr polink tikti,
o ne natrali mano proto vies, leidiani painti, kad tai tiesa.
Taigi ie du pasakymai skiriasi, nes a negaliu abejoti niekuo, k
natrali proto viesa parodo esant tikra. Pavyzdiui, ji mane tiki-
no, kad dl to, jog abejoju, galiu padaryti ivad, jog esu. Be to,
tiesai nuo netiesos atskirti neturiu kito sugebjimo ar galios, paj-
gianios mane tikinti, kad tai, k natrali proto viesa rodo kaip
tikra, nra tikra, galios, kuria galiau pasitikti taip pat kaip ir
natralia viesa. O polinkiai, atrod natrals, kaip neretai pasteb-
davau, vos prireikus pasirinkti doryb ar yd, mane vienodai vesda-
vo tiek blog, tiek gr. Todl nesu links jais vadovautis, kalb-
damas apie ties ir neties.
Pagal antrj prieast, idjos turi ateiti i alies, kadangi jos
nepriklauso nuo mano valios. ios prieasties irgi nelaikau patikima.
Juk jeigu a turiu k tik mintus polinkius, nors ir ne visada su-
tampanius su mano valia, tai galbt a turiu ir sugebjim ar ga-
li kurti tokias idjas be paalins pagalbos, nors to ir neinau. Pa-
vyzdiui, lig iol man atrodydavo, kad, man miegant, idjos susida-
ro be iorins pagalbos daikt, kuriuos jos panaios. Pagaliau, jei-
gu ir sutikiau, kad idjas sukuria ie daiktai, tai visai nebtina,
kad jos bt panaios tuos daiktus. Prieingai, a daugsyk paste-
bjau didel skirtum tarp daikto ir jo idjos. Pavyzdiui, a turiu
dvi visikai skirtingas Sauls idjas. Viena i j yra kilusi i poji
ir priskirtina prie idj, ateinani i alies. Dl ios pirmosios id-
jos Saul atrodo labai maa. Antroji idja yra paimta i astronomi-
jos rodym, t. y. i tam tikr svok, atsiradusi drauge su ma-
nim, arba a pats kokiu nors bdu ja. sukuriu. Dl antrosios idjos
Saul man atrodo didesn u pai em. inoma, ios dvi idjos,
kuriomis suvokiu Saul, negali bti panaios vien ir t pai
Saul. Nuovoka mane tikina, kad idja, susidaryta pagal iorin
Sauls vaizd, maiausiai panai Saul.
164
Visa tai man pakankamai gerai rodo, jog lig iol a ne dl tikro
ir gerai apgalvoto sprendimo, o tiktai dl aklo ir akipliko impul-
so tikjau, kad iorje yra daikt, kurie skiriasi nuo mans ii kurie
pojiais arba kokiu nors kitu bdu siunia mano protui j idjas
arba vaizdinius ir palieka jame j atspaudus.
Taiau yra dar ir kitas bdas itirti, ar u mans yra daikt,
kuri idjas turiu savyje. Btent: jei tas idjas suprasime kaip tam
tikr mastymo bd, tai tarp j a nematau jokio skirtumo ar ne-
lygybs. Visos jos, man atrodo, kyla manyje vienu ir tuo paiu b-
du, bet, irint jas kaip vaizdus, kuri vienas reikia vien, ki-
tas kit daikt, darosi akivaizdu, kad jos smarkiai skiriasi viena
nuo kitos.
Juk i ties idjos, teikianios substancijas, yra kakas daugiau ir
apima, jei galima taip pasakyti, daugiau objektyvios tikrovs, t. y.
geriau atspindi bt ir tobulyb negu idjos, teikianios modusus ir
akcidencijas. Dar daugiau, idja, kuria suvokiu Viepat Diev
amin, begalin, nekintant, visain, visagal ir universal vis u
jo esani daikt krj, be abejo, turi daugiau objektyvios tikrovs
negu idjos, atspindinios baigtines substancijas.
Dabar natrali mano proto viesa akivaizdiai rodo, kad veikianti
ir visuotin prieastis privalo bti ma maiausiai tokia pat reali
kaip jos darinys. Juk i kur, jei ne i prieasties, vyksmas gali gau-
ti realum? Ir kaip prieastis teikt t realum, pati jo neturda-
ma?
Tai rodo ne tik tai, kad neegzistuojantis negali nieko sukurti,
bet ir tai, kad tobulesnis, t. y. turintis daugiau realumo, dalykas
negali iplaukti i maiau tobulo ar priklausyti nuo jo. i tiesa ai-
ki ir akivaizdi ne tiktai padariniuose, turiniuose to realumo, kur
filosofai vadina aktualia, arba formalia, tikrove, bet ir idjose, at-
spindiniose tikrov, filosof vadinam objektyvia*. Pavyzdiui, ak-
muo, kurio anksiau nebuvo, negali atsirasti ir dabar, jeigu jo nesu-
kuria kitas daiktas, formaliai arba eminentikai turintis visa, kas
eina akmens sandar, t. y. turintis tuos paius kaip ir akmuo ar
net pranaesnius dalykus. Be to, ilum anksiau jos neturjs daik-
tas gali sukurti tik dl to, kad savo prigimtimi, laipsniu ir rimi
jis yra bent jau tokio paties tobulumo kaip pati iluma. T pat
galima pasakyti ir apie kitus daiktus. Taiau, be viso ito, ilumos
arba akmens idjos a negaliau turti, jeigu jos ten nebt djusi
kokia nors prieastis, bent jau tokia reali, kokius a manau esant
ilum arba akmen. Nors i prieastis mano idjai neduoda nieko i
savo aktualios, arba formalios, tikrovs, taiau dl to nereikia si-
vaizduoti, kad i prieastis maiau reali. Taiau reikia atsiminti, jog
kiekviena idja, bdama dvasios gaminiu, savo prigimtimi yra tokia,
kad nereikalauja jokios kitos formalios tikrovs, iskyrus t, kuri
gauna arba skolina i mstymo arba supratimo, bdama vienu i jo
modusu, t. y. priemone, arba mstymo bdu. Taigi, kad idja tur-
t tos, o ne kitokios objektyvios tikrovs, ji, inoma, privalo j
gauti i kokios nors prieasties, kurioje bt bent jau tiek pat for-
malios tikrovs, kiek objektyvios tikrovs yra idjoje. Jeigu mes tar-
sime, kad idjoje yra kakas, ko nebuvo prieastyje, vadinasi, tai
turi bti gauta i nebties. Taiau, nors ir labai netobulas bt tas
egzistavimo bdas, kurio dka daiktas yra objektyviai arba yra si-
vaizduojamas prote savo idjos dka, vis dlto mes, inoma, negali-
me sakyti nei to, kad is egzistavimo bdas, arba ris, yra niekas,
nei to, kad idja atsiranda i nebties. Nereikia taip pat sivaizduo-
ti, kad jeigu idjose pastebima tikrov yra tik objektyvi, tai ji jau
nebtinai formaliai ir aktualiai turi bti i idj prieastyje, o u-
tenka, kad ji ten bt irgi tik objektyviai. Mat, kaip objektyvus
egzistavimo bdas priklauso idjoms dl j prigimties, lygiai taip ir
formalus egzistavimo bdas, arba ris, priklauso i idj prieas-
tims (bent jau pirmosioms ir pagrindinms) dl j prigimties. ino-
ma, gali atsitikti, kad viena idja pagimdyt kit, taiau tai negali
tstis ligi begalybs. Gal gale prieitume pirmin idj, kurios prie-
astis bt tarsi itaka ar originalas, formaliai ir tikrai turintis vis
tikrov, arba tobulyb, prieinam tik objektyviai arba per vaizdi-
nius. Taigi natrali mano proto viesa akivaizdiai parodo, kad id-
jos tai manyje esantys savotiki paveikslai ar atvaizdai, ties sa-
kant, galintys lengvai nukrypti nuo tobulybs t dalyk, i kuri
jie yra kil, bet negalintys turti nieko, kas bt daugiau ar tobu-
liau.
Ir kuo ilgiau ir rpestingiau visa tai nagrinju, tuo aikiau ir
tiksliau matau, kad tai tikra. Bet koki ivad reikia padaryti i
viso to? tai koki: jei a aikiai matau, jog nei formaliai, nei emi-
nentikai negaliu bti kokios nors savo idjos objektyvia tikrove, ar-
ba tobulybe, ir todl negaliu bti jos prieastis, i to btinai i-
plaukia, jog a ne vienas pasaulyje. Be mans, jame yra dar ka-
koks daiktas tos idjos prieastis. Jei manyje tokios idjos neatsi-
rast, a neturiau jokio rodymo, galinio mane tikinti, kad, be
mans, yra dar kakas, nes a rpestingai visk ityriau ir lig iol
negaljau rasti jokio kito rodymo.
Taigi tarp vis manyje esani idj, iskyrus t, kuri a si-
vaizduoju kaip save pat ir kuri nekelia joki sunkum, dar yra
idja, reikianti Diev, ir kitos idjos, reikianios knikus ir negy-
vus daiktus, dar kitos angelus, gyvulius, ir pagaliau moni, pa-
nai mane, idjos.
A lengvai suvokiu, kad idjas apie kitus mones arba gyvulius,
arba angelus galima sukurti i kit knik daikt bei Dievo idj,
nors u mans pasaulyje visai nebt nei kit moni, nei joki gy-
vuli, nei joki angel.
O knik daikt idjose a nematau nieko didaus ir nuostabaus,
kas neturt atrodyti kil i mans. Pasiirjus knikus daiktus
166
i ariau ir ityrus juos taip, kaip vakar ityriau vako idj, maty-
ti, kad labai maai k a suvokiau aikiai ir tiksliai. Pavyzdiui, t
galima pasakyti apie dyd, arba tsum plot, ilg ir gyl, apie fi-
gr, gaunam, apribojant tsum, padt, kuri susidaro, daiktams
formuojantis, ir judjim, arba ios padties pakilim. Be to, dar
galima paminti substancij, trukm ir skaii.
Kitos ypatybs, pavyzdiui, viesa, spalva, garsas, kvapas, skonis,
iluma, altis ir kilos, suvokiamos lytjimu, man yra tokios miglotos
ir neaikios, kad tiesiog neinau, ar jos teisingos, ar klaidingos,
t. y. ar i tikrj mano turimos i ypatybi idjos yra kokio nors
realaus daikto idjos, ar jos teikia tik chimerikus dalykus, kuri
negali bti. Anksiau minjau, kad tik sprendimuose galimos tikros
ir formalios klaidos. Vis dlto ir idjose galimos tam tikros materia-
lios klaidos, btent, kai jos teikia nesant dalyk taip, lyg jis bt.
Pavyzdiui, mano turimos alio ir ilumos idjos tokios neaikios ir
miglotos, kad man sunku iaikinti, ar altis yra tik ilumos trku-
mas, ar iluma alio trkumas, ir i viso ar jie yra reals daly-
kai, ar ne. Juo labiau kad idjos, bdamos lyg ir savotiki paveiks-
lai, visada mums turi atrodyti k nors teikianios. Jei bus teisinga
alt vadinti ne kuo nors kitu, kaip ilumos trkumu, tai idj, kuri
man j parodys kaip kak realaus ir teigiamo, pelnytai galima pa-
vadinti klaidinga. T pat galima pasakyti ir apie kitas idjas. Ta-
iau, ties sakant, nra reikalo joms priskirti kit krj, o ne save
pat. Juk jeigu jos klaidingos, t. y. teikia nesanius dalykus, tai na-
trali proto viesa man parodo, kad jos kyla i nebties, t. y. a
turiu jas tik todl, kad kako trksta mano prigimiai ir kad ji ne
visai tobula. O jeigu idjos yra teisingos, tai, kadangi jos man pa-
rodo tiek maai tikrovs, jog negaliu atskirti j teikiamo dalyko
nuo nebties, a nematau, kodl pats negaliau bti j krju.
O i aiki ir tiksli idj apie knikus daiktus yra keletas, ku-
rias, man rodos, galima ivesti i idjos apie save pat. Tokios yra,
pavyzdiui, substancijos, trukms, skaiiaus ir panai dalyk idjos.
Juk, kai galvoju, kad akmuo substancija, t. y. daiktas, sugeban-
tis egzistuoti savaime, o a pats irgi substancija, nors puikiai inau,
jog esu tik mstantis ir netsus daiktas, o akmuo, prieingai, t-
sus ir nemstantis, tarp i svok yra didelis skirtumas, taiau jos
abi panaios tuo, kad reikia substancijas. Lygiai taip pat, galvoda-
mas, kad esu dabar, arba prisimindamas, kad buvau anksiau, ir
daug bei vairiai mstydamas ir inodamas savo mini kiek, a
gyju trukms ir skaiiaus idjas, kurias vliau galiu taikyti bet ko-
kiems kitiems dalykams.
Kit savybi, kurios sudaro knik daikt idjas, btent: tsu-
mo, figros, padties ir judjimo, formaliai a neturiu, nes a tik
mstantis daiktas. Taiau, kadangi tai tik tam tikri substancijos
modusai, o a pats esu substancija, atrodo, kad a jas galiu turti
eminentikai.
Taigi belieka Dievo idja, kuri reikia itirti ir suinoti, ar joje
nra ko nors, kas galjo kilti i mans. odiu Dievas" a supran-
167
tu begalin, amin, nekintam, nepriklausom, visain, visagal
substancij, sukrusi mane ii visus kitus daiktus, jei tiesa, kad
bent vienas i j i tikrj yra. Taigi ie pranaumai tokie dideli ir
tokie miliniki, jog kuo atidiau juos nagrinju, tuo maiau tikiu,
kad i idja galt bti kilusi i mans. Todl i viso to, k pasa-
kiau, reikia padaryti ivad, kad Dievas yra. Juk, nors substancijos
idj turiau todl, kad a pats esu substancija, vis dlto, bdamas
ribota btyb, negaliau turti beribs substancijos idjos, jei man
jos nesuteikt kokia nors tikrai berib substancija.
Nereikia sivaizduoti, kad beribikum suvokiu ne kaip tikr id-
j, o tik kaip ribotumo neigim, panaiai kaip ramyb ir tams su-
prantu kaip judjimo ir viesos neigim. Prieingai, a aikiai ma-
tau, jog berib substancija realesn u ribot. Vadinasi, a kakokiu
bdu pirmiau turiu beribikumo, o ne ribotumo, t. y. Dievo, o ne
savo paties, svok. Kaipgi, neturdamas idjos tobulesns u save
esybs, j kuri lygiuodamasis matau savo trkumus, galiau inoti,
kad abejoju ar noriu, t. y. kad man kako trksta ir nesu toks jau
tobulas?
Ir negalima sakyti, kad galbt i Dievo idja materialiai klaidin-
ga ir kad a j galiu turti i nebties, t. y. kad ji gali bti ma-
nyje dl to, jog man kako trksta, kaip esu saks apie alio, ilu-
mos idjas ir kitus dalykus. Prieingai, kadangi i idja yra labai
aiki ir turi daugiau objektyvios tikrovs u bet kuri kit, tai ne-
atsiras n vienos kitos idjos, kuri savaime bt teisingesn ir kuri
maiau bt galima tarti esant klaiding ar melaging.
Taigi a jums sakau: i labai tobulos ir beribs esybs idja yra
visikai tikra. Juk nors ir galima sivaizduoti, kad tokios esybs n-
ra, taiau negalima sakyti, kad ji neteikia nieko realaus, kaip nese-
niai sakiau apie alio idj. i idja taip pat labai aiki ir tiksli,
nes visa, k tikro ir realaus aikiai ir tiksliai suvokia mano protas
ir kas turi bent kiek tobulumo, visikai telpa ioje idjoje.
Tai bt tikra net tada, jei nesuprasiau begalinumo ir jei Die-
vuje bt begal dalyk, kuri a jokiu bdu nepajgiau nei su-
vokti, nei suprasti mintimis. Juk begalinumo prigimtis tokia, kad
a, baigtinis ir ribotas, negaliu jos suvokti. Man tereikia tai gerai
suvokti ir pripainti, jog visi dalykai, kuriuos aikiai suprantu ir
kuriuose yra iek tiek man inomos tobulybs ir begalyb neinom,
formaliai ir eminentikai yra Dievuje tam, kad mano idja apie j
bt aikesn ir suprantamesn u visas kitas, esanias mano prote.
Bet galbt a pats esu kakas daugiau, nei sivaizduoju, ir visos
tobulybs, kurias priskiriu Dievo prigimiai, kokiu nors bdu poten-
cialiai yra manyje, nors dar nepasireikia ir neisiduoda savo veiks-
mais. I tikrj a jau patyriau, kad mano inojimas pleiasi ir pa-
mau tobulja. Ir a nematau nieko, kas galt sutrukdyti jam
ingsnis po ingsnio plstis iki begalybs, ir kodl, jam labai iaugus
ir itobuljus, a negaliau gyti ir vis kit Dievo prigimties tobu-
lybi. Pagaliau, kodl mano galios ioms tobulybms gyti, jei tai
tiesa, kad a j turiu, negalt utekti j idjoms sukurti? Taiau,
168
geriau siirjs, matau, kad tai nemanoma. Pirmiausia, net Jeigu
ir bt tiesa, kad mano inojimas kasdien gis vis nauj tobulybi,
o mano prigimtis potencialiai turs daugyb dalyk, kuri dabar ji
aktualiai dar neturi, ie privalumai toli grau nepriartja prie mano
dievybs idjos, kurioje nieko nra tik potencialiai, bet kurioje vis-
kas yra aktualiai ir tikrai. Ir pagaliau argi tai, kad mano inojimas
nuolat didja, nra tikras ir nesugriaunamas rodymas, kad jis nra
tobulas? Be to, nors mano inojimas plstsi ir plstsi, vis dlto
a suprantu, kad aktualiai jis negalt bti begalinis, nes jis nieka-
da nepasieks tokios tobulybs, kad jau nebegalt toliau didti. Bet
a suvokiu Diev aktualiai begalin tokiu laipsniu, kad prie jo auk-
iausios tobulybs nebegalima ko nors pridurti. Pagaliau a puikiau-
siai suprantu, jog objektyvios kokios nors idjos bties negali sukur-
ti tik potencialiai esanti btis, nes ji, neturdama formalios arba
aktualios bties, ties sakant, yra niekas.
inoma, visa tai, k ia pasakiau, neturi nieko, ko negalt su-
prasti natralia proto viesa kiekvienas, pands apie tai susimsty-
ti. Taiau, vos tiktai mano dmesys sumaja, mano protas, aptem-
dytas ir tarsi apakintas jutimini daikt vaizd, nebeatsimena, ko-
dl mano idja apie tobulesn u mane esyb btinai turi bti
duota tikrai tobulesns esybs.
Todl noriu eiti toliau ir pasiirti, ar a pats,, turs Dievo id-
j, galiau bti tuo atveju, jei Dievo nebt. Kyla klausimas, i
kur a tada paimiau savo egzistencij? Galbt i savs paties ar i
savo tv, ar dar i kokios nors prieasties, menkesns u Diev,
nes nemanoma sivaizduoti nieko tobulesnio ar jam lygaus.
Taiau, jei a nepriklausyiau nuo nieko kito, o biau savs pa-
ties krjas, tai niekuo neabejoiau ir net toki nor man nekilt.
Pagaliau man netrukt jokios tobulybs, nes duoiau sau visas to-
bulybes, kuri idjas turiu, ir todl biau Dievas.
Nereikia manyti, kad sunkiau sigyti dalykus, kuri man trksta,
negu tuos, kuriuos jau turiu, Prieingai, visikai aiku, jog man,
t. y. mstaniam daiktui, arba substancijai, bt daug sunkiau atsi-
rasti i nebties, negu perprasti ir painti daugel man dar neino-
m dalyk, kurie tra substancijos akcidencijos. inoma, jei biau
sau suteiks tai, apie k tik kalbjau, t. y. jei biau savs paties
krjas, tai bent neatsisakyiau lengvai gaunam dalyk, kaip bega-
linis inojimas, kurio trksta mano prigimiai. A netgi neatsisaky-
iau n vienos savybs, esanios Dievo idjoje, nes n viena i j
neatrodo man sunkiai gyjama arba pasiekiama. O jeigu i j bent
viena pasitaikyt sunkesn, tai, inoma, ji ir pasirodyt man tokia
(tarus, jog visa kita, k turiu, gavau i savs), nes pamatyiau, kad
mano galia ribota.
Netgi jei manyiau, kad visada buvau toks, koks esu dabar, ma-
no samprotavimas nepasidaryt maiau tikinamas, ir a nesiliauiau
galvojs, jog mano bties krjas btinai turi bti Dievas. Juk vis
mano gyvenim galime padalinti be galo daug dali, kurios visi-
kai nepriklauso viena nuo kitos. Ir tai, kad buvau anksiau, nerei-
169
kia, jog turiu bti ir dabar, jei tik iuo metu kokia nors prieastis
negimdo ir nekuria mans i naujo, t. y. neisaugo mans. I tikr-
j tiems, kas atidiai siirs laiko prigimt, bus labai aiku ir
akivaizdu, jos substancijai, noriniai ilikti kiekvien savo trukms
akimirk, reikia tos paios galios ir veiksmo, kurie yra btini jai
pagimdyti ar sukurti i naujo, jei jos dar nebuvo. Taigi natrali
proto viesa mums aikiai parodo, kad isaugojimas ir sukrimas
skiriasi ne tikrovs, o ms mstysenos atvilgiu.
ia turiu tik paklausti save ir nusprsti, ar turiu koki nors ga-
li ar sugebjim padaryti taip, kad a, esantis dabar, ilikiau ir
vliau. Kadangi esu tiktai mstantis daiktas bent jau lig iol bu-
vo kalbama tik apie i mano savyb, tai, turdamas toki gali,
a j turiau mstyti ir inoti. Bet a nesijauiu j turs ir todl
tikrai inau, kad priklausau nuo kakokios esybs, visikai skirtingos
nei a pats.
Bet galbt ta esyb, nuo kurios priklausau, nra Dievas, o mane
pagimd tvai ar kokia nors kita prieastis, ne tokia tobula, kaip
Dievas? Anaiptol ne. To negali bti, nes, kaip jau anksiau sakiau,
visikai aiku, kad prieastis privalo bti bent jau tokia reali kaip
jos pasekm. O kadangi esu mstantis daiktas ir turiu tam tikr
Dievo idj, tai, nesvarbu, kokia prieastis bt mane pagimdiusi,
btina pripainti, kad ji irgi mstantis daiktas ir turi idj vis
tobulybi, kurias a priskiriu Dievui. Paskui reikia itirti, ar i prie-
astis atsiranda pati savaime ar i ko nors kito. Jeigu ji atsiranda
i savs, tai dl anksiau nurodyt prieasi ieina, kad ji Die-
vas. Sugebdama savaime egzistuoti, ji neabejotinai privalo turti
gali aktualiai turti visas tobulybes, kuri idjos slypi joje, t. y.
tas tobulybes, kurias mstau esant Dievuje. Bet jeigu ta prieastis
atsiranda ne savaime, o dl kitos prieasties, tais paiais sumetimais
vl reiks klausti, ar ta antroji prieastis yra atsiradusi savaime, ar
dl kitos prieasties, ir taip toliau, kol pagaliau prieisime prie pas-
kutins prieasties Dievo. Visikai suprantama, kad taip negali
tstis iki begalybs, nes mums rpi ne tiek kadaise mus pagimdiusi
prieastis, kiek prieastis, isauganti mus dabar.
Negalima taip pat manyti, kad mane sukr keletas prieasi i
karto ir kad i vienos gavau vienos, o i kitos kokios nors kitos
Dievui priskiriamos tobulybs idj. Taigi visos ios tobulybs plyti
kakur visatoje, o ne susirinkusios ir susijungusios vienoje prieastyje
Dievuje.
Prieingai, vienyb, paprastumas ir Dievuje esani dalyk neda-
lumas viena i pagrindini tobulybi, kurias jam priskiriu. ino-
ma, vis i Dievo tobulybi vienybs idjos negaljo man suteikti
n viena prieastis, i kurios nebiau gavs ir kit tobulybi id-
jos. Juk ji nebt galjusi priversti mane suprasti jas visas kartu ir
neatskiriamas viena nuo kitos, nepriversdama suinoti, kas jos yra,
ir bent kiek jas visas painti.
Pagaliau kai dl tv, kurie, atrodo, mane pagimd, tai, netgi
jei visa tai, kuo anksiau galjau tikti, bt tiesa, vis dlto ne jie
170
mane isaugo ir netgi ne jie mane pagimd kaip mstant daikt,
nes nra jokio ryio tarp kniko veiksmo, kuriam a priskiriu savo
gimim, ir tokios substancijos kilms. Prie mano gimimo jie prisid-
jo tik tiek, kad suteik kakokius polinkius materijai, kurioje, kaip
maniau lig iol, yra mano a", t. y. mano siela, kuri vienintel
laikau savuoju a". Taigi negali bti joki sunkum tv atvilgiu.
Bet vien dl to, kad esu ir turiu tobuliausios esybs, t. y. Dievo,
idj, btinai reikia padaryti ivad, jog Dievo buvimas akivaizdiai
rodytas.
Man belieka itirti, kaip sigijau i idj. Jos negavau pojiais,
ir niekada ji nesibrov prie mano trokimus, kaip paprastai bna
su j ut imini daikt idjomis, kai ie daiktai yra arba atrodo es
teikiami jutimo organ. Si idja nra ir grynas mano proto krinys
ar imon, nes a negaliu i jos k nors atimti ar pridti. Todl
belieka pasakyti, kad i idja yra gimusi ir sukurta drauge su ma-
nimi, panaiai kaip idja apie pat save.
Tikrai nra nieko keisto, kad Dievas, .kurdamas mane, suteik
man i idj, tarsi autorius ym savo kriniui Visai nebtina, jog
i ym bt kakas skirtinga nuo paties krinio. Bet vien dl to,
jog Dievas mane sukr, labai tiktina, kad jis sukr mane kakiek
pana save ir kad a suvokiu panaum, kuriame slypi Dievo
idja, ta paia galia, kuria suvokiu save. Tai reikia, kad, mstyda-
mas apie save, a ne tik suprantu, jog esu daiktas netobulas, nepil-
nas ir priklausomas nuo kako kito, be paliovos norintis ir siekian-
tis ko nors geresnio ir didesnio u save pat, bet ir inau, kad tas,
nuo ko priklausau, turi visus didius dalykus, kuri a siekiu ir ku-
ri idjas turiu, ne tik neapibrtai ir potencialiai,^ bet ir aktualiai
ir neribotai naudojasi jais, ir todl jis yra Dievas. ia pavartoto ar-
gumento Dievo buvimui rodyti esm ta, kad a pripastu, jog ne-
manoma, kad mano prigimtis bt tokia, kaip dabar, t. y. kad ji
turt Dievo idj, jei Dievo i t ikrj nebt. Tas pats Dievas,
sakau a, kurio idj turiu, t. y. Dievas su visomis didiausiomis
tobulybmis, kurias ms protas gali tik numanyti, nepajgdamas j
suvokti, neturi joki trkum ir nieko bendro su tuo, kas reikia
kok nors netobulum.
I to visikai aiku, kad Dievas negali apgaudinti, nes natrali
proto viesa mus moko, jog melas ir apgaule kyla i kokio nors
trkumo.
Bet, pradedant isamiau t irt i ir apmstyti i ia iplaukianias
kitas tiesas, atrodo, reikt pasvarstyti apie tobuliausi Diev,
laisvai vertinti jo nuostabius poymius, ivysti, pasigrti ir palo-
vinti nepalyginam ios neaprpiamos viesos gro, bent jau tiek,
kiek leis jo tarsi apakinta mano dvasia.
Taiau, kaip moko tikjimas, didiausia bsimo gyvenimo palai-
ma yra ne kas kita kaip dievikosios didybs stebjimas, o mes jau
dabar patiriame, kad toks samprotavimas, nors ir nepalyginamai
menkesnis, mus veria
(
patirti didiausi palaim, koki tik galime
pajusti iame gyvenime.
171
Rudolfas Carnapas
Metafizikos veikimas kalbos
logins analizs bdu
1
1. vadas
2. odio reikm (Bedeutung).
3. Bereikmiai metafiziniai odiai.
4. Teiginio prasm (Sinn).
5. Metafiziniai pseudoteiginiai.
6. Visos metafizikos beprasmikumas.
7. Metafizika kaip gyvenimo jausmo iraika.
1. vadas
Pradedant graik skeptikais ir baigiant XIX a. empiristais, buvo
daug metafizikos prieinink. J apmstymai ir abejons savo pob-
diu labai skyrsi. Vieni teig, kad metafizikos doktrina yra klaidin-
ga, nes ji prietarauja empirinms inioms. Kiti man, kad ji yra
tik nepatikima, nes jos nagrinjamos problemos perengia mogikojo
painimo ribas. Daugelis antimetafizik teig, kad metafizini klausi-
m gvildenimas yra bergdias darbas; nepriklausomai nuo to, ma-
noma juos atsakyti ar ne, jais domtis neverta; reikia visikai at-
sidti sprendimui praktini udavini, kuriuos veikliam mogui kelia
kiekviena diena.
Moderniosios logikos pltot galino pateikti nauj ir tiksl atsa-
kym klausim, ar metafizika yra teista ir pagrsta. Tyrinjimai
taikomojoje logikoje" (painimo teorijoje"), siekianioje logins
analizs bdu atskleisti mokslo teigini paintin turin ir juose ap-
tinkam odi (svok") reikm, duoda vien pozityv ir vien
negatyv rezultat. Pozityvus rezultatas gaunamas empirinio mokslo
srityje; atskiros vairi mokslo disciplin svokos praskaidrinamos,
nustatomi j formals loginiai ir epistemologiniai ryiai. Metafizi-
kos (skaitant vis vertybi filosofij ir norm moksl) srityje login
analiz duoda negatyv rezultat ivad, kad ios srities teiginiai
(tiksliau, neva teiginiai) yra visikai beprasmiai. Tuo bdu prie
metafizik pasiekiama galutin pergal, kurios nebuvo galima laimti
kritikuojant j i ankstesni antimetafizini pozicij.
Tiesa, panaias mintis galima aptikti ir kai kuriuose ankstesniuo-
se (pavyzdiui, nominalistiniuose) apmstymuose, bet lemiam argu-
ment galima pateikti tik dabar, kai logika, ipltota pastaraisiais
deimtmeiais, tapo pakankamai atriu instrumentu.
Sakydami, kad metafizikos vadinamieji teiginiai yra beprasmiai,
iam odiui teikiame visikai tiksli reikm. Netiksliai kalbdami,
teigin ar klausim kartais vadiname beprasmiu, jei jis yra visikai
bergdias (pavyzdiui, klausimas, kiek vidutinikai sveria tie asme-
nys Vienoje, kuri telefono numerio paskutinis skaitmuo yra trys?),
arba teiginys yra akivaizdiai klaidingas (pavyzdiui, 1910 metais
Vienoje buvo 6 gyventojai"), arba jeigu jis yra ne tik empirikai,
bet ir logikai klaidingas, taigi kontradikcikas (pavyzdiui, Kiek-
vienas i dviej asmen, A ir B, yra metais vyresnis u kit"). To-
kie teiginiai yra, neirint bergdumo arba klaidingumo, vis dlto
prasmingi, nes tik prasmingus teiginius galima skirstyti (teorikai)
vaisingus ir bergdius, teisingus ir klaidingus. Beprasms, grietai
kalbant, yra tokios odi sekos, kurios konkreioje kalboje ivis ne-
sudaro jokio teiginio. Bna, kad tokia odi seka i pirmo vilg-
snio atrodo esanti teiginys; tokiu atveju vadinsime j pseudoteiginiu.
Ms tez dabar gali bti suformuluota taip: login analiz rodo,
kad metafizikos neva teiginiai i tikro tra pseudoteiginiai.
Kalb sudaro odynas ir sintaks, t. y. tam tikras kiekis odi,
turini reikm, ir teigini (sakini) sudarymo taisykls; ios tai-
sykls nustato, kaip i vairi ri odi gali bti sudaromi teigi-
niai. Todl egzistuoja dvi pseudoteiginiu rys: tokie, kuriuose fig-
ruoja odis, klaidingai laikomas turiniu reikm, ir tokie, kuri visi
odiai turi, tiesa, reikm, bet yra sujungti prieingai sintakss tai-
syklms ir todl neperteikia jokios prasms. I pavyzdi matysime,
kad metafizikoje aptinkami abiej ri pseudoteiginiai. Vliau tur-
sime apsvarstyti, kokie argumentai remia ms tez, kad vis meta-
fizik sudaro tokie pseudoteiginiai.
2. odio reikm
Jeigu odis (konkreioje kalboje) turi reikm, tai sakoma taip
pat, kad jis ymi svok"; jeigu tik atrodo, kad odis turi reik-
m, o i tikro jos neturi, tai kalbama apie tariamj svok".
Kaip paaikinti tariamosios svokos" atsiradim? Argi ne tiesa, kad
kiekvienas odis traukiamas kalb siekiant ireikti k nors api-
brto, taigi i pat pradi teikiant jam apibrt reikm? Kaip
paaikinti bereikmi odi atsiradim prastinje kalboje? Tikrai, i
pradi kiekvienas odis (neskaitant ret iimi, kurias vliau pa-
iliustruosime pavyzdiu) 'turi vien ar kit reikm. Per ilg laik ji
danai keiiasi. Atsitinka ir taip, kad odis praranda senj reikm,
negydamas naujos. Taip atsiranda tariamoji svoka.
Kas lemia odio reikm? Kokios turi bti vykdytos slygos,
kad tas ar kitas odis turt reikm? (Ar tokios slygos aikiai
formuluojamos, kaip tai bdinga kai kuriems iuolaikinio mokslo o-
diams ir simboliams, ar tik numanomos, kas charakteringa daugu-
mai kasdiens kalbos odi, tai mums nesvarbu.) Pirma, turi
bti nustatyta odio sintaks, t. y. jo traukimo paprasiausi
teiginio (propozicin) form bdas; toki teiginio form vadinsime
173
elementariu teiginiu. Pavyzdiui, odiui akmuo" elementari teiginio
forma yra x yra akmuo"; ios formos teiginiuose x" keiiamas ko-
kio nors daikto pavadinimu, pavyzdiui, is deimantas", is obuo-
lys". Antra, su atitinkamo odio elementariu teiginiu S turi bti
susietas atsakymas emiau pateiktus klausimus, kuriuos galima for-
muluoti vairiai:
1. I koki teigini galima ivesti S ir kokius teiginius galima i-
vesti i 5?
2. Kokiomis slygomis S turi bti teisingas ir kokiomis klaidin-
gas teiginys?
3. Kaip galima verifikuoti S (patikrinti, ar S yra teisingas)?
4. Koki prasm turi S?
(1) formuluot yra tiksli; (2) formuluot bdinga logikai, (3)
painimo teorijai, (4) - filosofijai (fenomenologijai).
V i t t g e n s t e i n a s nurod, kad tai, k filosofai turi gal-
voje, formuluodami klausim (4), apima klausimas (2): teigimo pras-
me sudaro jo teisingumo kriterijus. [(1) yra metalogin" formuluo-
t; isamiai metalogik kaip sintakss ir prasms, t. y. logins sekos
santyki, teorij idstysime vliau kitoje vietoje.]
Daugelio odi ir, beje, absoliuios daugumos mokslo odi
reikm galima nurodyti, suvedant juos kitus odius (vadinamja
konstitucija", apibrimu"). Pavyzdiui, Artropodai" yra gyvnai,
turintys segmentuot kn, segmentuotas galnes ir chitinin kno
dang". is apibrimas duoda atsakym anksiau mint klausi-
m, susiet su odio artropodas" elementaria teiginio forma, b-
tent forma Daiktas x yra artropodas"; apibrimas nustato, kad i
form turint teigin galima ivesti i prielaid x yra gyvnas", x
turi segmentuot kn", x turi segmentuotas galnes", x turi chi-
tinin kno dang" ir, prieingai, kiekvien i paskutinij teigini
galima ivesti i pirmojo teiginio. Taip nustaius elementaraus teigi-
nio apie artropod" ivedimo galimybes (arba, kitaip tariant, tei-
singumo kriterij, verifikacijos metod, prasm), fiksuojama odio
artropodas" reikm. Tokiu bdu kiekvienas kalbos odis ireikia-
mas kitais odiais, einaniais vadinamuosius stebjimo teiginius"
arba protokolinius teiginius". Taip odis gyja savo reikm.
Iki iol galutinai neisprst klausim apie pirmj teigini (protokolini
teigini) turin ir form iame darbe galima palikti nuoaly. Painimo teorijoje
sakoma, kad pirmieji teiginiai lieia duotyb (das Gegebene), taiau nra vie-
ningos nuomons dl to, k reikia laikyti duotybe. Kartais tvirtinama, kad tei-
giniuose apie duotyb kalbama apie paprasiausias jutimikas savybes ir jaus-
mus (pavyzdiui, iltas", ydras", diaugsmas" ir pan.); kiti autoriai link
manyti, kad pirmieji teiginiai turi ireikti visuminius igyvenimus ir j pana-
umo santykius; dar kiti mano, kad net ir pirmuosiuose teiginiuose jau kalba-
ma apie daiktus. Nepaisant pair skirtum, tikra tai, kad odi seka turi
prasm tik tuo atveju, kai nustatyta, kaip j galima ivesti i protokolini tei-
gini (nepriklausomai nuo protokolini teigini pavidalo). Taip pat tikra yra
tai, kad odis turi reikm tik tada, kai teigin, j kur jis eina, galima suvesti
i protokolinius teiginius.
Kadangi odio reikm atskleidia jo kriterijus (kitaip tariant, jo
elementaraus teiginio ivedimo santykiai, jo teisingumo slygos, jo
174
verifikacijos metodas), tai, nustaius j, negalima daugiau svarstyti,
kas yra manoma" tariant od. Kad odis gyt tiksli reikm,
btina pateikti ne maiau kaip kriterij; bet negalima pateikti ir
nieko daugiau kaip kriterij, nes is nustato visk (alles Weitere).
Kriterijuje slypi reikm, belieka tik j aikiai ireikti.
Tarkime, pavyzdiui, kad kakas sukuria nauj od bdvard
babus" (babig), teigdamas, kad yra babi daikt ir toki daikt,
kurie nra babs. Siekdami suinoti io odio reikm, mes pasitei-
rausime jo krjo, koks yra io odio kriterijus: kaip konkreiu at-
veju nustatyti, ar apibrtas daiktas yra babus, ar ne? Tarkime i
pradi, kad paklaustasis neatsako klausim ir teigia, kad neeg-
zistuoja joki empirini babumo poymi. iuo atveju mes konsta-
tuosime, kad odio vartoti negalima. Jeigu tas, kas vartoja od,
sako, jog vis dlto yra babi ir nebabi daikt, bet menkam, baig-
tiniam mogaus protui amina paslaptimi yra tai, kokie daiktai ba-
bs ir kokie ne, tai toki kalb mes laikysime taukalais. Taiau
galbt jis tikins mus, kad sakydamas babus", jis kak mano. I
to mes suinosime vien psichologin fakt, kad jis sieja su odiu
kakokius vaizdinius ir jausmus. Bet iuo bdu odis negyja reik-
ms. Jeigu naujam odiui nenustatomas joks kriterijus, tai teiginiai,
kuriuos tas odis eina, nieko nesako, jie tra tariamieji teiginiai.
Bet tarkime, kad naujam odiui, pavyzdiui, bebus" (bebig),
yra nustatytas kriterijus, kuris formuluojamas taip: teiginys Daiktas
yra bebus teisingas tada ir tik tada, kai daiktas yra keturkampis".
(Ms samprotavimams neturi reikms, ar is kriterijus pateikiamas
tiesiogiai, ar mes j nustatome stebdami, kokiais atvejais odis var-
tojamas teigiant ir kokiais neigiant.) Kalbamu atveju mes pasakysi-
me: odis bebus" turi t pai reikm kaip odis keturkampis".
Mes laikysime neleistinu dalyku tvirtinti, kad vartojantys t od
man" kak kit negu keturkampis"; es kiekvienas keturkampis
daiktas yra bebus ir prieingai, bet taip yra tik todl, kad ketur-
kampikumas yra regima bebumo apraika, o pats bebumas ess pa-
slpta, pojiais nesuvokiama savyb. Mes atausime, kad fiksavus
kriterij nustatyta, jog bebus" reikia keturkampis" ir kad todl
nebelieka laisvs minimu odiu manyti" t ar kit dalyk.
Reziumuosime ms samprotavimus. Tegu s" yra koks nors o-
dis, o S(a)
n
elementarus teiginys, kuriame figruoja is odis.
Btina ir pakankama slyga, kad a" turt reikm, gali bti i-
reikta tokiomis formulmis, kurios i esms yra lygiaverts:
1. inomas "a" empirinis skiriamasis poymis (Kennzeichen),
2. Nustatyta, i ko galima ivesti protokolinius teiginius ,,S(a)".
3. Nurodytos S(a)" teisingumo slygos,
4. inomas S(a)" verifikavimo bdas
1
.
3. Bereikmiai metafiziniai odiai
Daugelis metafizikos odi nepatenkina k tik pateikt slyg,
taigi neturi reikms. Panagrinkime, pavyzdiui, metafizikos termin
pradas" (btent bties prad, o ne painimo princip). vairs me-
tafizikai taip atsako klausim, kas yra (pagrindinis) pasaulio (ar-
ba daikt, bties, esamybs) pradas": vanduo, skaiius, forma, jud-
jimas, gyvenimas, dvasia, idja, tai, kas nesismoninta (Unbewuste),
veikla, gris ir pan. Nordami suinoti, koki reikm iame metafi-
ziniame klausime turi odis pradas", turime paklausti metafizik,
kokiomis slygomis teiginys, turintis form x yra y pradas" laikyti-
nas teisingu ir kokiomis klaidingu; t. y. mes reikalaujame apibdinti
ar apibrti od pradas". Metafizikas atsako madaug taip: x yra
y pradas" reikia, kad y kyla i x", y bties pagrindas yra x b-
tis",
n
y sudarytas i x" ar pan. Taiau ie odiai y ta. daugiareik-
miai ir neapibrti. Danai jie turi aiki reikime; pavyzdiui, apie
daikt ar vyk y sakome, kad jis kyla i x, kai matome, kad kan-
din x ries daikt ar vyki danai arba visada seka y ries daik-
tai ar vykiai (taigi tarp j egzistuoja prieastinis ryys, supranta-
mas kaip dsninga seka). Bet metafizikas sako mums, kad jis neturi
galvoje i empirikai nustatom santyki; juk pastaruoju atveju jo
metafizins tezs tapt paprastais patyrimo teiginiais, panaiais fi-
zikos teiginius. odiui kyla" jis nepriskiria sekos ir slygojimo
santykio reikms, kuri iam odiui prasta priskirti. Kartu jis ne-
pateikia jokio kriterijaus, nustatanio kit odio reikm. Vadinasi,
tariamoji metafizin" odio reikm, skirtingai nuo empirins jo
reikms, ivis neegzistuoja. Pamst apie pirmin odio princi-
pium" (ir atitinkamo graikiko odio reikm, matysime t
pai evoliucij. I odio aikiai atimama pirmin reikm pra-
dia" ir dabar jis turi reikti jau ne pirmum laiko atvilgiu, o pir-
mum kitu, specifikai metafiziniu atvilgiu. Taiau kriterijai, gali-
nantys nustatyti pirmum metafiziniu atvilgiu", nepateikiami. Tai-
gi abiem atvejais i odio atimama ankstesn reikm, o nauja ne-
suteikiama; odis lieka tarsi tuias kevalas. J lydi ankstesniu pras-
mingo vartojimo periodu gim asociatyvs vaizdiniai; jie susijungia
su naujais vaizdiniais ir jausmais, bdingais dabartinei odio varto-
senai. Taiau ie vaizdiniai ir jausmai nesuteikia odiui reikms.
Jis lieka bereikmis tol, kol nenurodomas verifikavimo bdas.
Kitas pavyzdys yra odis dievas". iuo atveju nepriklausomai
nuo odio vartojimo variant toje ar kitoje srityje turime skirti jo
vartosen trim skirtingais atvejais arba istoriniais periodais, kurie,
tiesa, laiko atvilgiu i dalies ukloja vienas kit. Mitologinje var-
tosenoje odis turi aiki reikm. iuo odiu (ir analogikais o-
diais kitose kalbose) kai kada paymimos knikos btybs, kurios
viepatauja Olimpe, danguje ar poeminiame pasaulyje ir kurios pa-
siymi daugiau ar maiau pilnai ireikta jga, imintimi, griu ir
laime. Kartais odis paymi taip pat dvasines btybes, kurios, tiesa,
neturi mogikojo kno, bet vis tik vienaip ar kitaip pasirodo regi-
176
mo pasaulio daiktuose ir vykiuose ir todl yra empirikai aptinka-
mos. Metafizinje vartosenoje, prieingai, dievas" ymi kak an-
tempiriko. Knikos btybs arba knikoje esybje gldinios
dvasins btybs reikm yra i odio aikiai atimama. Kadangi
jam nesuteikiama jokia nauja reikm, jis tampa bereikmis. Tiesa,
danai atrodo, tartum odiui dievas" bt teikiama reikm ir
metafizikoje. Bet, geriau panagrinjus pateikiamus apibrimus, pa-
aikja, kad jie tra tariamieji apibrimai. Jie suvedami arba lo-
gikai neleistinus odi ryius (apie juos bus kalbama vliau), arba
kitus metafizinius odius (pavyzdiui, pirminis pradas" (Urg-
rund), absoliutas", beslygikas" (das Unbedingte), nepriklauso-
mas" Mas Unabhangige), savarankikas" (das Selbstandige) ir
pan, bet ne odio elementaraus teiginio teisingumo slygas. io
odio atveju nevykdomas net pirmasis logikos reikalavimas
reikalavimas pateikti sintaks, t. y. odio traukimo elementar
teigin form. Elementarus teiginys turt iuo atveju turti toki
form: x yra dievas". Bet metafizikas arba visikai atmeta i for-
m, nepateikdamas kitos, arba, prims i form, nenurodo kinta-
mojo x sintaksins kategorijos. (Kategorij pavyzdiai: knai, kn
savybs, santykiai tarp kn, skaiiai ir t. t.)
Tarp mitologins ir metafizins odio dievas" vartosenos randa-
me teologin vartosen. Pastaruoju atveju nepateikiama jokia sava
odio reikm, o svyruojama tarp abiej mint vartosen. Kai ku-
rie teologai remiasi Aikiai empirine (taigi ms terminais mitologi-
ne") dievo svoka. iuo atveju joki pseudoteigini neformuluojama,
bet teologams neparanku, kad i interpretacija veria j teiginius
empiriniais teiginiais juk, remdamasis ja, klausim apie teologi-
ni teigini teisingum gali atsakyti empirinis mokslas. Kiti teologai
aikiai teikia pirmenyb metafizinei vartosenai. Dar kit teolog
vartosena neaiki. Tai jie seka viena, po to kita vartosena, tai su-
plaka abi vartosenas vien.
Panaiai kaip aptarti odiai pradas" ir dievas", taip ir daugu-
ma kit specifikai metafizini termin neturi reikms, pavyzdiui,
idja", absoliutas", beslygikas", begalinis" (das Unendliche),
esybs btis" (das Sein des Seienden), nesyb" (das Nicht-Seien-
de), daiktas pats savaime" (Ding an sich), absoliuti dvasia", ob-
jektyvi dvasia", esm", btis pati savaime" (Ansichsein), btis
pati savaime ir sau" (Anundfiirsichsein), emanacija", manifestaci-
ja", iskaidymas" (Ausgliederung). A", ne-A" ir t. t. Su iomis
iraikomis elgiamasi taip pat kaip su odiu babus" anksiau nag-
rintame pavyzdyje. Metafizikas sako mums, kad iems odiams ne-
manoma nurodyti empirini teisingumo slyg; jei jis priduria, kad
vienu ar kitu tokiu odiu jis vis dlto kak mano", mums ikart
pasidaro aiku, kad jis turi galvoje lydinius od vaizdinius ir jaus-
mus, kurie nesuteikia odiui jokios reikms. Metafiziniai pseudotei-
giniai, kuri sudt eina tokie odiai, neturi jokios prasms, nie-
ko nesako, yra teiginiai tik i pairos. J istorins kilms klausim
aptarsime vliau.
177
4. Teiginio prasm
Iki iol nagrinjome pseudoteiginius, kuriuose aptinkamas odis,
neturintis reikms. Yra dar ir kita pseudoteigini ris. Jie sudaryti
i odi, turini reikm, bet ie odiai yra sujungti taip, kad
neperteikia jokios prasms. Kalbos sintaks nurodo, kokie odi
junginiai yra leistini ir kokie neleistini. Bet gramatin sintaks nepa-
jgi inaikinti visus beprasmius odi junginius. Panagrinkime pa-
vyzdio dlei tokias dvi odi sekas;
1. Cezaris yra ir".
2. Cezaris yra pirminis skaiius".
odi seka (1) yra sudaryta paeidiant sintakss taisykles; sin-
taks reikalauja, kad treioje vietoje eit ne jungtukas, o paymi-
nys, taigi daiktavardis arba bdvardis. Pagal sintakss taisykles yra
sudaryta kad ir tokia odi seka: Cezaris yra karvedys"; ji yra
prasminga odi seka, tikras teiginys. Taiau ir odi seka (2)
yra sudaryta pagal sintakss taisykles, nes ji turi t pai gramati-
n form kaip k tik suformuluotas teiginys. Nepaisant to, odi
seka (2) yra beprasm. Pirminis skaiius" yra skaii savyb; as-
muo negali j turti arba jos neturti. Kadangi (2) atrodo kaip tei-
ginys, bet nra teiginys, nes nieko nesako, neireikia jokios esanios
ar nesanios dalyk padties, i odi seka vadintina pseudoteigi-
ni". Kadangi gramatin sintaks iuo atveju nepaeidiama, pirmas
spdis slygoja nepagrst nuomone, kad prie mus teiginys, nors ir
klaidingas. Bet a yra pirminis skaiius" yra klaidingas teiginys tada
ir tik tada, kai a dalijasi i natrinio skaiiaus, nelygaus l arba a;
aiku, kad ia a negali bti pakeistas Cezariu". is pavyzdys yra
parinktas taip, kad beprasmikum pastebti lengva; i daugelio me-
tafizini vadinamj teigini nra taip lengva nustatyti, kad jie yra
pseudoteiginiai. Tai, kad kasdienje kalboje manoma sudaryti be-
prasmikas odi sekas, nepaeidiant sintakss taisykli, rodo, jog
loginiu poiriu gramatin sintaks yra nepakankama. Jeigu gramati-
n sintaks tiksliai atitikt login sintaks, tai negalt atsirasti
joks pseudoteiginys. Jeigu gramatinje sintaksje bt skiriamos ne
tik kalbos dalys - daiktavardiai, bdvardiai, veiksmaodiai ir
t. t., bet i odi ribose bt dar daromos tam tikros logins
distinkcijos (skirtumai), tai jokie pseudoteiginiai negalt bti suda-
romi. Jeigu, pavyzdiui, daiktavardiai gramatikai bt skirstomi
vairias kalbos dalis pagal tai, kieno kn, skaii ir 1.1. savybes
jie paymi, tai odiai karvedys" ir (pirminis) skaiius" priklausy-
t skirtingoms kalbos dalims ir (2) bt nesuderinama su kalbos
taisyklmis taip pat kaip (1). Taigi nepriekaitingai sukonstruotoje
kalboje visos beprasmikos odi sekos bt tos paios ries kaip
ir (1). Jos bt gramatikos paalinamos i esms automatikai; t. y.
siekiant ivengti beprasmybi, nereikt paisyti atskir odi reik-
ms utekt atsivelgti j kaip kalbos dali tip (sintaksin
kategorij", pavyzdiui, daiktas, daikto savyb, daikt santykis,
178
skaiius, skaiiaus savyb, skaii santykis ir pan.). Jeigu ms te-
z, kad metafizikos teiginiai yra pseudoteiginiai, yra pagrsta, tai lo-
gikai tobulai sukonstruotoje kalboje metafizika bt ivis neirei-
kiama. Todl logik dabar sprendiamas logins sintakss sukrimo
udavinys turi didel filosofin reikm.
5. Metafiziniai pseudoteiginiai
Dabar pateiksime kelet metafizini pseudoteigini pavyzdi, i
kuri ypa aikiai matyti, kad jie paeidia login sintaks, nepa-
eisdami istorins gramatins sintakss. Mes parinksime kelet saki-
ni i metafizins doktrinos, labiausiai takingos iuo metu Vokieti-
joje
1
.
Reikia itirti tik tai, kas yra (Seiende) ir daugiau nieko; tik
bt ir be to nieko; vienintel bt, o u jos nieko. Kaip yra
su iuo nieku? Ar niekas yra tik todl, kad yra ne, t. y. nei-
gimas? Ar prieingai? Neigimas ir ne yra tik todl, kad yra nie-
kas? Mes teigiame: niekas yra pirmesnis negu ne ir neigimas.
Kur mes iekome nieko? Kaip mes randame niek. Mes
inome niek. Baim atskleidia niek. Ko ir kodl mes
bijoms, buvo, ties sakant", niekas. Tikrai: pats niekas kaip
toks buvo ia. Kaip yra su nieku? Niekas pats nieks-
ta (nichtet)"
Siekdami parodyti, kad galimyb suformuluoti pseudoteiginius s-
lygoja kalbos loginis defektas, sudarysime emiau pateikiam sche-
m. Pirmosios grafos teiginiams tiek gramatiniu, tiek loginiu poi-
riu nieko negalima prikiti, taigi jie yra prasmingi. Antrosios grafos
teiginiai (iskyrus B 3) gramatiniu poiriu visikai analogiki pir-
mosios grafos teiginiams. Teiginio forma II A (tiek klausimas, tiek
atsakymas) neatitinka, tiesa, slygos, kuri turi patenkinti logikai
nepriekaitinga kalba. Taiau i forma vis dlto yra prasminga, nes
j galima iversti j kalb be t rkum; tai rodo teiginys III A, tu-
rintis t pai prasm kaip ir II A. Teiginio formos II A netikslin-
gum rodo tai, kad gramatikai taisyklingomis operacijomis i jos
galima gauti beprasm teiginio form II B, kuri paimta i pateiktos
citatos. Neturinioje trkum III grafos kalboje i form ivis ne-
manoma sudaryti. Nepaisant to, j beprasmikumo negalima ikart
pastebti, nes klaidina j panaumas prasmingus teiginius I B.
Taigi ia nustatyt ms kalbos yd sudaro tai, kad ji, prieingai
logikai taisyklingai kalbai, sulygina prasming ir beprasmi odi
sek gramatin form. Kiekvienam teiginiui logistikoje priskiriama
tam tikra formul. Tokios formuls leidia visikai aikiai {velgti
netiksling analogij tarp I A ir II A ir jos slygot beprasmi
konstrukcij II B atsiradim.
I. Prasmingi prastins II.. Beprasmybi atsiradi- III. Neturinti logini
kalbos teiginiai mas prastinje kalboje trkum kalba
i prasming teigini
A. Kas yra lauke A. Kas yra lauke? A. Nra (neegzis-
(Wes ist draussen)? dr(?) tuoja, neturime) ko
dr(?) nors, kas yra lauke.
Lauke lyja Lauke nra nieko ~(3x)-dr(x)
(Draussen ist Regen). (Draussen ist Nichts).
dr(Re) dr(Ni)
B. Kaip yra su iuo B. Kaip yra su iuo B. Vis i form ivis
lietumi? (t. y. k nieku? nemanoma
lietus daro? arba: ?(Ni) sudaryti
k dar galima
pasakyti apie
liet?) ?(Re)
1, Mes inome 1. Mes iekome nieko", j
(kennen) liet. 2. Mes randame niek", r k(Ni)
k(Re) 3. Mes inome niek". J
2. Lietus lyja (regnet) 2. Niekas nieksta"
rc(Re) (nichtet). ni(Ni)
3. Yra tik niekas, nes..."
ex(Ni)
Geriau panagrinjus pseudoteiginius II B, irykja tam tikri j
skirtumai. Teiginys (1) sudarytas klaidingai manant, kad odis nie-
kas" vartojamas kaip daikto vardas, kadangi prastinje kalboje for-
muluojant negatyv egzistavimo teigin (r. II A), is odis vartoja-
mas btent taip. Logikai taisyklingoje kalboje tam tikslui naudoja-
mas ne atskiras vardas, o tam tikra teiginio login forma (r.
III A). Teiginyje II B 2 susiduriame su dar viena naujove, btent,
bereikmiu odiu nieksta"; taigi pseudoteiginys yra beprasmis dl
dviej prieasi. Anksiau aikinome, kad bereikmiai metafiziniai
odiai paprastai atsiranda i reikming odi, iems graradus sa-
vo reikm dl metaforikos j vartosenos metafizikoje. ia, priein-
gai, turime ret atvej, kai traukiamas naujas odis, kuris i pat
pradi neturi reikms. Teigin II B 3 reikia atmesti taip pat dl
dviej prieasi. Kaip ir ankstesniame teiginyje, jame odis nie-
kas" klaidingai vartojamas kaip- daikto vardas. Be to, jame slypi
prietaravimas. Netgi tarus, kad od niekas" galima bt traukti
kaip daikto vard ar apibdinim, io daikto apibrime bt nei-
giamas jo egzistavimas. Tuo tarpu (3) teiginyje is daiktas laikomas
egzistuojaniu. Taigi jei jau anksiau is teiginys nebt beprasmi-
kas (sinnlos), jis tapt vidujai prietaringas, vadinasi, absurdikas
(unsinnig).
180
Matydami dideles logikos klaidas, daromas formuluojant teiginius
II B, galtume spti, kad cituotame veikale odis niekas" turi, ko
gero, turti visikai kit reikm nei paprastai. is spjimas sustipr-
ja skaitant, kad baim atskleidia niek, kad baimje slypi pats nie-
kas kaip toks. Susidaro spdis, kad odis niekas" turi ymti tam
tikr jausmo sukelt bkl, turini galbt religin pobd, arba
kak, kas sudaro tokio jausmo pagrind. Jeigu i tikro bt taip,
tai teiginiuose II B nebt logikos klaid. Bet pateiktos citatos pra-
dia rodo, kad i interpretacija yra negalima. I tik" ir daugiau
nieko" sugretinimo aikiai matyti, kad odis niekas" ia turi pras-
tin reikm logins dalels, naudojamos reikiant paneigt egzistavi-
mo teigin. Taip traukus od niekas", tuoj pat formuluojamas
pagrindinis veikalo klausimas: Kaip yra su iuo nieku?"
Ms abejons, ar mes kartais neinterpretavome odio klaidin-
gai, bus visikai iblakytos, suvokus, kad veikalo autorius puikiai
supranta, jog jo klausimai ir teiginiai prietarauja logikai. Klausi-
mas ir atsakymas, lieiantys niek, yra vienodai vidujai absurdiki
(widersinnig). Paprastai pateikiamos pagrindins mstymo tai-
sykls, prietaravimo dsnis, visa logika" paalina klausim".
Tuo blogiau logikai! Mes turime nuversti jos valdi: Taip veikus
proto gali klausim apie niek ir bt srityje, nulemiamas logi-
kos" valdios filosofijoje likimas. Pati logikos" idja inyksta pir-
mesnio klausinjimo maiaty (Wirbel)". Bet ar blaiv moksl paten-
kina alogiko klausinjimo maiatis? Ir klausim duotas atsaky-
mas: Menamas mokslo blaivumas ir pranaumas ims kelti juok,
jei jis rimtai netraktuos nieko". Taip mes randame ger savo tezs
patvirtinim; pats metafizikas ia konstatuoja, kad jo klausimai ir
atsakymai nesuderinami su logika ir moksline mstysena.
Dabar irykja skirtumas tarp ms tezs ir ankstesni antime-
tafizik pozicijos. Mums metafizika nra tuti svaiiojimai" ar pa-
sakos". Pasak teiginiai prietarauja ne logikai, o vien tik patyri-
mui; jie perdm prasmingi, nors ir klaidingi. Metafizika nra joks
prietaras"; galima tikti teisingais ir galima tikti klaidingais teigi-
niais, bet ne beprasmikomis odi sekomis. Metafiziniai teiginiai
negali bti traktuojami ir kaip darbo hipotezs", nes hipotezei la-
bai svarbus santykis su ivedamais i jos (teisingais arba klaidin-
gais) empiriniais teiginiais, o io santykio pseudoteigini atveju kaip
tik ir stokojama.
Siekiant gelbti metafizik, kartais prietaraujama, remiantis nuo-
roda vadinamj mogikojo painimo galimybi ribotum: es
mogus ar kitokia baigtin btyb negali verifikuoti metafizini tei-
gini, bet jie galt bti laikomi spjimais apie atsakymus, kuriuos
ms klausimus pateikt btyb, pasiyminti didesnmis ar ivis
beribmis painimo galimybmis; kaip spjimai jie vis dlto bt vi-
dujai prasmingi. Apie i prietar reikia pasakyti tai k. Jeigu o-
dio reikms nemanoma nurodyti arba odi seka paeidia sin-
takss taisykles, tai klausimo paprasiausiai nra. (Pagalvokime apie
pseudoklausimus: Ar is stalas yra babus?", Ar skaiius septyni
181
yra ventas?", Kokie skaiiai tamsesni lyginiai ar nelyginiai?")
Ten, kur nra klausimo, net visainanti btybe negali atsakyti.
Prietarautojas galbt mums dabar pasakys: kaip regintis gali per-
teikti naujas inias neregiui, taip galbt auktesn btyb galt
perteikti mums metafizines inias, pavyzdiui, ar regimas pasaulis
yra dvasios apraika. Todl mes turime apsvarstyti, k reikia nau-
jos inios". inoma, galime sivaizduoti, kad susidursime su btyb-
mis, kurios pateiks mums nauj ini. Jeigu tokios btybs rodyt
mums F e r m a teorem arba irast nauj fizikin prietais,
arba nustatyt neinom iki iol gamtos dsn, tai j dka ms i-
nojimas bt praturtintas. Juk tokius dalykus mes galime patikrinti,
lygiai kaip aklas gali suprasti ir patikrinti vis fizik (taigi visus
reginioje teiginius). Bet jeigu spjama btyb pareikt mums k
nors, ko mes negaltume verifikuoti, tai mes jos ir nesuprastume;
mums tai bt ne praneimas, o tuia, beprasm kalba, nors gal-
bt ji ir kelt ms galvoje tam tikras asociacijas. Kita btyb ne-
priklausomai nuo to, ar ji ino daugiau, maiau ar visk, gali i-
plsti ms inias tik kiekybikai; ji negali duoti mums i principo
naujo tipo ini. Tai, kas mums neinoma, gali su kito pagalba
tapti geriau inoma, bet tai, kas mums yra nesivaizduojama, be-
prasmika, negali su kito pagalba tapti prasminga, kad ir kiek daug
kitas inot. Todl nei dievas, nei velnias negali mums talkinti me-
tafizikoje.
6. Visos metafizikos beprasmyb
Visi ms nagrinti metafizini teigini pavyzdiai paimti tik i
vieno veikalo. Bet panas rezultatai gaunami analizuojant ir kitas
metafizines sistemas; neretai juos galima formuluoti netgi tais pa-
iais odiais. Ms ivad patvirtina tai, kad mintame veikale ci-
tuojamas H g e l i o teiginys (Gryna btis ir grynas niekas
yra tas pat") ir jam veikale autorius pritaria. Loginiu poiriu, tiek
ms" nagrinta iuolaikin metafizika, tiek H g e l i o metafi-
zika pasiymi tais paiais bruoais. T pat galima pasakyti ir apie
likusias metafizines sistemas, nors j formuluoi pobdis, o kartu
ir logini klaid pobdis daugiau ar maiau skinasi nuo aptart
pavyzdi pobdio.
Pateikti daugiau vairi sistem metafizini teigini analizs pa-
vyzdi nra reikalo. Nurodysime tik bdingus daniau pasitaikani
klaid bruous.
Tikriausiai daugiausia pseudoteiginiams bding logini klaid s-
lygoja odio bti" (sein) vartosenos ms kalboje (ir atitinkam
odi vartosenos likusiose ar bent jau daugumoje Europos kalb)
logins ydos. Pirmoji yda tai odio bti" dviprasmikas vartoji-
mas; kartais jis vartojamas kaip jungtis prie poym (a esu alka-
nas"), o kartais ymi egzistencij (a esu"). i yd pagilina ta
aplinkyb, kad metafizikai paprastai nesuvokia io dviprasmikumo.
182
Antrj yd slygoja antrosios reikms, egzistencijos, veiksmaodin
forma. Veiksmaodin forma simuliuoja predikat (tarin) ten, kur
jo nra. Jau seniai inoma, kad egzistencija nra predikatas (plg.
k a n t i k j Dievo buvimo ontologinio rodymo nuneigim).
Bet tik iuolaikin logika yra iuo poiriu visikai nuosekli: egzis-
tencijos enklui ji suteikia toki sintaksin form, kad jis galt b-
ti priskiriamas tik predikatui, bet negalt bti priskirtas kaip pre-
dikatas daikto enklui (plg. pavyzdiui, III A teigin anksiau pa-
teiktoje lentelje). Daugum metafizik nuo senovs klaidino veiks-
maodin ir kait predikatyvin odio bti" forma ir jie formula-
vo pseudoteiginius, pavyzdiui, a esu", Dievas yra".
ios ydos pavyzdys yra D e s c a r t e s ' o argumentas cogito ergo
sum". Mes visikai atsiribosime ia nuo turining abejoni, lieiani prielaid
ar tikrai teiginys a mstau" yra turimos galvoje dalyk padties iraika,
ar galbt hipostez ir nagrinsime abu teiginius tik formaliu loginiu poi-
riu. Nesunku velgti juose dvi esmines klaidas. Pirmoji gldi antrajame teigi-
nyje a esu". Veiksmaodis bti" reikia ia, be abejo, egzistavim", nes
jungtis negali bti vartojama be predikato: D e s c a r t e s ' o a esu"
visada reikia btent tai. Taiau tokiu atveju teiginys paeidia anksiau min-
tas logines taisykles, pagal kurias egzistencija gali bti isakoma tik ryium su
predikatu, o ne su vardu (daiktavardiu, tikriniu vard). Egzistencijos teiginys
turi ne form a egzistuoja" (i form turi ms nagrinjamas teiginys: a
esu", t. y. a egzistuoju"), o form egzistuoja kakas, turintis tam tikr po-
bdi (es existiert etwas von der und der Art)". Antroji yda gldi perjime
nuo a mstau" prie a egzistuoju". Ivedant i teiginio
n
P(a)" (a turi sa-
vyb P") egzistencijos teigin, jis gali konstatuoti egzistavim tik ryium su
predikatu P, o ne prielaidos subjektu a. I teiginio a esu europietis" plaukia
ne a egzistuoju", o egzistuoja europietis". I a mstau" plaukia ne a
esu", o egzistuoja kakas mstantis" (es gibt etwas Denkendes).
Ta aplinkyb, kad ms kalbos ireikia egzistavim veiksmao-
diu (bti" arba egzistuoti"), dar nra pati savaime login yda, o
tik netikslingas, pavojingas dalykas. Veiksmaodin forma lengvai
gimdo iliuzij, kad egzistavimas yra predikatas; remiantis ja, konst-
ruojamos logikai ikreiptos ir todl beprasms iraikos, kurias k
tik nagrinjome. Tos paios kilms yra ir tokios formos, kaip esy-
b" (das Seiende), nesyb" (des Nicht-Seiende), kurios nuo seno
vaidina metafizikoje didel vaidmen. Logikai tobuloje kalboje toki
form ivis nemanoma sudaryti. Lotyn ir vokiei kalbose, galbt
pasidavus graikikojo pirmvaizdio vyliui, formos ens", seiend" bu-
vo imtos vartoti, matyt, vien metafizins vartosenos tikslu; taip kal-
ba buvo loginiu poiriu pabloginta, manant, kad paalinamas jos
trkumas.
Kitas labai danas logins sintakss paeidimas yra vadinamasis
srii sumaiymas". Anksiau mint klaid slygojo enkl, netu-
rini predikat reikms, vartojimas vietoj predikat. O pastaruoju
atveju predikatas vartojamas kaip predikatas, bet kitos srities" pre-
dikatas; paeidiama vadinamosios tip teorijos taisykl. Specialiai
sukonstruotas tokio sumaiymo pavyzdys yra ms anksiau nagrin-
tas teiginys Cezaris yra pirminis skaiius". Asmenvardiai ir skait-
vardiai priklauso skirtingoms loginms sritims ar sferoms, todl as-
183
men predikatai (pavyzdiui, karvedys") ir skaii predikatai (pir-
minis skaiius") priskirtini taip pat skirtingoms sritims. Skirtingai
nei anksiau aptarto veiksmaodio bti" atveju, srii sumaiymo
klaidos altinis yra ne metafizika ji labai danai pasitaiko jau
kasdienje kalboje. Bet joje i klaida retai gimdo beprasmybes; kas-
dienje kalboje odi daugiareikmikum srii atvilgiu nesunku
veikti.
Pavyzdys 1. is stalas didesnis u an. 2. io stalo dydis didesnis negu
ano stalo dydis". ia odis didesnis" teiginyje (1) vartojamas paymti santy-
kiui tarp daikt, o (2) santykiui tarp skaii, taigi jis apima dvi sintaksines
kategorijas. is defektas neesminis, j galima bt paalinti mus vartoti, pa-
vyzdiui, odius didesnis1" ir ,,didesnis2"; didesnis," bt apibrtas per
didesnis2", nustaius, kad teiginio forma (l) lygiareikme formai (2) (ir kele-
tui kit panai form).
Kadangi srii sumaiymas kasdienje kalboje nepridaro bd, j
ivis nekreipiama dmesio. Bet tai, kas prastinei vartosenai natra-
lu, metafizikoje sukelia apgailtinus padarinius. Metafizikoje kasdie-
ns kalbos proiai slygoja tok srii sumaiym, kurio, skirtingai
nei kasdienei kalbai bdingo srii sumaiymo, nemanoma panaikin-
ti, suteikus teiginiams logikai tiksli form. Kalbamos ries pseu-
doteiginius ypa danai vartoja, pavyzdiui, H g e l i s ir
H e i d e g g e r i s , kuris kartu su daugeliu h g e l i -
k o s kalbos formos ypatybi perima ir daugel jos logini yd.
(Pavyzdiui, predikatai, kurie priskirtini tam tikros ries daiktams,
priskiriami vietoj to t daikt predikatams arba biai" (Sein), ar-
ba ia-biai" (Dasein), arba santykiui tarp j.)
Nustaius, kad daugelis metafizini teigini yra beprasmiai, kyla
klausimas, ar metafizikoje esama prasming teigini, liekani joje
po beprasmi teigini inaikinimo?
Ms ligiolin analiz gali sukelti spd, kad metafizikoje slypi
daug pavoj nugrimzti beprasmybs lin, taigi, norint usiiminti
metafizika, j reikia atidiai vengti. Bet i tikro reikalas tas, kad
joki prasming metafizini teigini ivis nemanoma suformuluoti.
Taip yra todl, kad metafizika kelia sau tiksl rasti ir ireikti i-
nias, neprieinamas empiriniam mokslui.
Anksiau mes sitikinome, kad teiginio prasm slypi jo verifikavi-
mo metode. Teiginiu isakome tik tai, kas gali bti verifikuota. To-
dl jei teiginys ivis k nors sako, jis ireikia vien empirinius fak-
tus. Tai, kas i principo yra anapus patyrimo, negali bti nei pasa-
kyta, nei pamstyta, nei paklausta.
Yra tokios (prasming) teigini rys. Pirma, yra teigini, teisin-
g vien dl savo formos ( V i t t g e n s t e i n a s vadina juos
tautologijomis; jie apytikriai atitinka K a n t o analitinius spren-
dinius"); jie nieko nesako apie tikrove. iai riai priklauso matema-
tikos ir logikos formuls; jos paios nieko neteigia apie tikrov ir
reikalingos tik teigini apie tikrov transformacijai. Antra, yra logi-
kos ir matematikos teigini neiginiai (kontiadikcijos"); jie yra bes-
lygikai, t. y. dl savo formos, klaidingi. Vis kit teigini teisingu-
184
m ar klaidingum lemia protokoliniai teiginiai, taigi visi kiti teigi-
niai yra (teisingi ar klaidingi) patyrimo teiginiai, priklausantys em-
pirinio mokslo sriiai. Sudarius teigin, nepriklausant vienai i i
ri, jis neivengiamai bus beprasmis. Kadangi metafizika neformu-
luoja analitini teigini ir atsiriboja nuo empirini moksl srities, ji
priversta arba vartoti odius be joki kriterij, taigi bereikmius,
arba taip jungti reikmingus odius, kad nesusidaryt nei analitinis
(ar kontradikcikas), nei empirinis teiginys. Abiem atvejais neiven-
giamai sukuriami pseudoteiginiai.
Login analiz skelbia beprasmikumo nuosprend kiekvienam ta-
riamajam painimui, kuris nori siekti vir ar anapus patyrimo. is
nuosprendis vis pirma skelbiamas kiekvienai spekuliatyviajai metafi-
zikai, kiekvienam tariamajam painimui, kuris remiasi grynuoju ms-
tymu arba grynja intuicija ir tikisi isiversti be patyrimo pagalbos.
Nuosprendis lieia taip pat ir toki metafizik, kuri, pradjusi nuo
patyrimo, ypatingais samprotavimais siekia painti tai, kas slypi u
ar anapus patyrimo (taigi, pavyzdiui, neovitalistin tez apie orga-
niniuose reikiniuose pasireikiani entelechij", kurios nemanoma
fizikai aptikti; klausim apie prieastinio ryio prigimt", peren-
giant vyki sekos laike dsni nustatymo problematikos ribas; sam-
protavimus apie daiktus paius savaime"). Nuosprendis skelbiamas
ir visai vertybi ir normatyvinei filosofijai, kiekvienai etikai ir este-
tikai kaip normatyvinei disciplinai. Juk vertybs ar normos objekty-
vus reikmingumas (Gultigkeit) negali bti (aksiolog poiriu) em-
pirikai verifikuotas arba ivestas i empirini teigini; todl jis ivis
negali bti (prasmingu teiginiu) ireiktas. Geram", graiam" bei
kitiems normatyviniuose moksluose vartojamiems predikatams empiri-
niai j poymiai nurodomi arba nenurodomi. Pirmuoju atveju teigi-
nys, apimantis tok predikat, tampa empiriniu sprendiniu apie fak-
tus, o ne vertinimo sprendiniu; antruoju atveju jis virsta pseudotei-
giniu; teiginio, kuris ireikia vertinimo sprendin, ivis nemanoma
sudaryti.
Beprasmybs nuosprendis lieia galiausiai ir tokias metafizikos
kryptis, kurios nepagrstai laikomos epistemologinmis, btent realiz-
m (tiek, kiek jis perengia ribas empirins konstatacijos, kad vy-
kiai pasiymi tam tikru reguliarumu, teikianiu galimyb taikyti in-
dukcin metod) ir jo prieininkus: subjektyvj idealizm, solipsiz-
m, fenomenalizm, pozityvizm (anksiau minta prasme).
Bet kas gi tada apskritai lieka filosofijai, jei visi teiginiai, kurie
k nors ireikia, yra empirinio pobdio ir priklauso mokslo apie
tikrov kompetencijai. Tai kas lieka, yra ne teiginiai, ne teorijos, ne
sistemos, o vien tik metodas, konkreiai, login analiz. io metodo
taikym negatyviais tikslais mes jau pademonstravome: jis padeda
inaikinti bereikmius odius, beprasmius pseudoteiginius. Taikomas
pozityviais tikslais, jis padeda skaidrinti prasmingas svokas ir teigi-
nius, logikai pagrsti moksl apie tikrov ir matematik. Negatyvus
metodo taikymas esamoje istorinje situacijoje yra btinas ir svar-
bus. Vis dlto vaisingesnis, taip pat ir dabartinei praktikai, yra po-
zityvus taikymas. Taiau nuodugniau j gvildenti mes galimybi ne-
turime. Nurodytas logins analizs udavinys mokslo pagrind ty-
rimas sudaro tai, k mes vadiname moksline filosofija", priein-
dami j metafizikai; udavin nori sprsti dauguma ms urnalo
autori.
klausim apie logins analizs rezultat login pobd (pavyz-
diui, io ir kit panai straipsni teigini), galima atsakyti ma-
daug taip: i dalies jie yra analitiniai, i dalies empiriniai teigi-
niai. Tokie teiginiai apie teiginius ir j sudtines dalis priklauso i
dalies grynajai metalogikai (pavyzdiui, seka, kuri sudaro egzisten-
cijos enklas ir daikto vardas, nra teiginys"), i dalies deskripci-
nei metalogikai (pavyzdiui, odi seka tokioje tokios knygos vie-
toje yra beprasm"). Metalogika bus aptarta kitoje vietoje; bus pa-
rodyta, kad metalogika, nagrinjanti tam tikros kalbos teiginius, gali
pati bti suformuluota ta kalba.
7. Metafizika kaip gyvenimo jausmo iraika
Girddamas, kad metafizikos teiginiai yra visikai beprasmiki,
nieko nereikia, nustebs netgi tas, kas sutinka su ms ivadomis ir
laiko jas pagrstomis: nejaugi i tikro tiek daug vairiausi taut
moni, tarp j ir ymiausios galvos, galjo skirtingu metu dti tiek
pastang ir rodyti tok uolum pltojant metafizik, jei i tra tik
vienas greta kito beprasmikai idstyti odiai? Ir kaip paaikinti,
kad metafizik veikalai iki i dien daro tok stipr poveik skaity-
tojams ir klausytojams, jei juose ivis nieko nra, netgi klaid? ie
samprotavimai i dalies yra pagrsti: metafizika turi, inoma, tam
tikr turin, tik jis nra teorinis turinys. Metafizikos (pseudo) teigi-
niai nevaizduoja dalyk padties nei egzistuojanios (nes tuo at-
veju jie bt teisingi teiginiai), nei neegzistuojanios (nes tuo atveju
jie bt bent jau klaidingi teiginiai); jais ireikiamas gyvenimo
jausmas (Lebensgeiuhl).
Matyt, galima tarti, kad metafizika isirutuliojo i mito. Vaikas
nirta ant pikto stalo", kuris j ugavo; laukinis stengiasi numaldy-
ti grsming ems drebjimo demon arba dkingas garbina vaisin-
go lietaus dievyb. ia mes susiduriame su gamtos reikim asme-
ninimu, kuris kvazipoetiniu bdu ireikia mogaus santyk su aplin-
ka. Mito palikim paveldi pirmiausia, poezija, sutvirtinanti ir padi-
dinanti mito reikm gyvenimui smoningai taikom priemoni d-
ka, o kita vertus, teologija, ipltojanti mit iki sistemos. Koks gi
metafizikos istorinis vaidmuo? Tikriausiai joje galima velgti teolo-
gijos pakaital sisteminio, svokinio mstymo srityje. Antgamtiniai
(tariamieji) teologinio painimo altiniai pakeiiami joje gamtikais,
bet (tariamai) antempiriniais painimo altiniais. Geriau pairjus,
po ymiai pakeistu rbu joje galima velgti t pat turin kaip mi-
te: mes matome, kad taip pat ir metafizika kyla i poreikio ireikti
gyvenimo jausm, mogaus gyvenimik pozicij, emocin ir valios
186
nuostat aplinkinio pasaulio, kit moni, sprendiam udavini, li-
kimo atvilgiu. is gyvenimo jausmas pasireikia, daniausiai nes-
moningai, visu kuo, k mogus daro ir sako, jis siria jo veido
bruouose, galbt net daro poveik jo eisenai. Kai kurie mons turi
poreik ireikti gyvenimo jausm dar ir specialiu bdu, labiau kon-
centruotai ir stipriai. Jeigu tokie mons yra apdovanoti meniniais
gabumais, jie turi galimyb ireikti save meninje kryboje. Daug
autori (pavyzdiui, D i l t h e y' u s ir jo mokiniai) aikino,
kaip menins krybos stilius ir atmaina atliepia gyvenimo jausm.
(Tokiuose aikinimuose danai vartojama iraika pasaulira", bet
mes link jos vengti dl dviprasmikumo, nutrinanio skirtum tarp
gyvenimo jausmo ir teorijos, turint ms analizei lemiam reikm.)
Mums ia svarbu paymti tik tai, kad menas yra adekvati, o me-
tafizika neadekvati gyvenimo jausmo raikos priemon. inoma,
savaime pamus (an und fur sich), nedert prietarauti bet koki
(laisvai pasirinkt) io jausmo raikos priemoni naudojimui. Taiau
metafizikos atveju reikia atsivelgti tai, kad savo krini forma ji
simuliuoja tai, kuo ji nra. i forma tai forma sistemos teigini,
kurie (tariamai) siejami ivedimo, pagrindimo santyki, kitaip ta-
riant, teorijos forma. Tuo bdu simuliuojamas teorinis turinys ten,
kur jo, kaip matme, i tikro nra. Ne tik skaitytojas, bet ir meta-
fizikas apsigauna, manydamas, kad metafiziniai teiginiai kak sako,
aprao dalyk padt. Metafizikas mano, kad jis tyrinja srit, kurio-
je galima bti teisiam arba klysti. Taiau i tikrj jis nieko nepa-
sako, o tik kak ireikia, panaiai kaip tai daro menininkas. Apie
tai, kad metafizikas apsigauna, sprendiame ne vien i to, kad rai-
kos priemone jis pasirenka kalb, o raikos forma teiginius; juk
t pat daro ir neapgaudinjantis savs lyrikas. Taiau metafizikas
dar ir argumentuoja savo teiginius, jis reikalauja pritarti j turiniui,
polemizuoja su kit krypi metafizikais, bandydamas savo veikale
paneigti j teiginius. Lyrikas, prieingai, nekelia tikslo savo eilra-
tyje paneigti kit lyrik eilrai teiginius jis ino, kad yra me-
nins krybos, o ne teorijos sferoje.
Tikriausiai gryniausia gyvenimo raikos priemon yra muzika, nes
ji labiausiai laisva nuo viso, kas daiktika. Gyvenimo jausmo har-
monija, kuri metafizikas nori ireikti monistine sistema, aikiau i-
reikiama Mozarto muzika. O kai metafizikas ireikia savo dualisti-
kai heroik gyvenimo jausm dualistine sistema, ar nesielgia jis
taip, ko gero, vien todl, kad jam stinga Bethoveno gabum ireik-
ti jausm adekvaiomis priemonmis? Metafizikai yra muzikai be
muzikini gabum. Utat jie turi stipr potrauk dirbti teorijos ter-
pje, jungti svokas ir mintis. Uuot realizavs potrauk mokslo
srityje, o saviraikos poreik tenkins meno srityje, metafizikas supla-
ka juos abu ir kuria struktras, kurios nieko neduoda painimui ir
kuri nepakanka gyvenimo jausmo raikai.
Ms spjim, kad metafizika yra meno pakaitalas, inoma, ne-
pakankamas, patvirtina, matyt, ir tas faktas, kad metafizikas, tur-
187
js ko gero daugiausia menini gabum, btent N i e t z -
s c h e, reiausiai mai moksl ir men.
ymi Nietzsches krini dalis turi daugiausia empirin turin;
juose pateikiama konkrei kultros fenomen istorin analiz arba
istorin psichologin morals analiz. O veikale, kuriame jis stipriau-
siai ireikia tai, k kiti reik metafizikos ar etikos pagalba, btent
Zaratustroje", jis atvirai renkasi ne apgauling teorin form, o
meno, poezijos form.
Prieraas skaitant korektr. Savo diaugsmui a neseniai paste-
bjau, kad iuolaikin Nieko filosofij (Nichts-Philosophie) logikos
vardan rytingai atmeta ir kiti autoriai. Oskaras K r a u s a s
savo paskaitoje (Apie Visk ir Niek", Leipcigo radijas, 1930 m.
gegus l d., Philos. Hefte, 2, S. 140. 1931), aptars kai kuriuos
Nieko filosdijos istorins pltros bruous, apie Heidegger sako taip:
Bt juokinga usiiminti mokslu, jeigu is tai [niek] irt
rimtai... Tos Nieko ir Visko filosofijos atgaivinimas yra didiausia
grsm geram filosofijos moksl vardui". Taip pat ir H i l b e r -
t a 5 savo paskaitoje (Elementariosios skaii teorijos pagrindi-
mas'
1
, skaitytoje 1930 m. gruod Filosof draugijoje Hamburge;
Math. Ann., 104, S. 485, 1931), nemindamas, tiesa, Heideggerio
vardo, nurod: Viename neseniai padarytame filosofiniame pranei-
me a aptikau tok teigin: Niekas yra absoliutus esybs visuotiny-
bs paneigimas" (Das Nichts ist die schlechthinnige Verneignung der
Allheit des Seienden). Sis teiginys yra tuias, nes, nepaisant jo
trumpumo, jis iliustruoja visus pagrindinius nusiengimus taisyklms,
nustatytoms mano rodymo teorijoje".
Summary
Introduction to Philosophy is an attempt to present and explain
basic concepts, problems and trends of philosophy within the
framework of the broader intellectual context. Special emphasis is
laid on the interaction between philosophy and science. Relations of
philosophy with religion and other phenomena of culture are also
dealt with.
The text is based on the lectures given by the author to the
students of philosophy and mathematics at Vilnius University. How-
ever, the book is intended not only for students of universities but
for anyone whose profession involves thinking and creative activity.
While "arranging the text preference has been given to the philo-
sophical problems and not to the philosophers. The book i not
supposed to be a boring theoretical study. An effort has been made
to show how the problems analysed ha ve bee'n put forward, modi-
fied and attacked by various thinkers living in different places and
at different times. Accordingly, philosophical problems are dealt
with in a historical fashion.
Such an approach enables us to cover the main features of the
development of the philosophical thought throughout centuries dis-
playing its internal logic, stages and phases in a relatively small
volume. The textbook emphasizes the unity and continuity of the
philosophical thought. Philosophy is presented here as a permanent
controversy among various thinkers where no one has the right to
say the last word. In the book this controversy is treated as a his-
tory of the adventures of human mind. The author's role is essen-
tially that of moderator. However, being rathet deeply involved in
discussions concerning the problems of the philosophy of science, the
author takes an active pait in the argument when the above prob-
lems are being dealt with.
While selecting the subjects priority has been given to meta-
physics, philosophy of nature, epistemology and philosophy of sci-
ences. Chapter II (see Contents) covering the development of main
metaphysical ideas from Thales to Heidegger is the backbone of the
book. This chapter serves as a basis for the analysis of other philo-,
sophical problems enabling one to locate them in the historical and
theoretical perspective.
Asmenvardi rodykl
Ayer A. J. 98
d'Alembert J. L. 65
Albert H. 93
Alberti L. 79
Anaksagoras 50
Anaksimandras 23, 25, 33, 60
Anaksimenas 23, 31, 32
Anzelmas Kenterberietis 39
Archimedas 18, 155
Aristotelis 9-11, 18, 22, 31-33,
34-36, 38-40, 62-64, 78, 84,
89, 100, 103, 109, 121, 123,
126-128, 138, 142, 143, 148,
149
Augustinas 18, 36, 40, 54, 71, 148
Avenarius R. 91
Bachelard G. 149
Bacon F. 12, 14, 80, 81, 82, 101,
104, 105, 107, 135, 136, 149
Becker L. C. 7
Beikonas R. 12, 79
Berdiajevas N. 150
Berkeley G. 43, 45-47, 49, 50,
148
Bethoven L. van 187
Bohr N. 114
Bourbaki N. 108, 109
Brunalleschi F. 79
Carnap R. 91-93, 96-100, 130,
133, 147, 172, 175, 176
Cellini B. 79
Chaplin Ch. S. 16
CoUinngwood R. G. 150
Comte A. 13, 91, 94-96, 100, 136,
145
Dante A. 19
Demokritas 25, 26, 31, 32, 40,
61-64, 66, 67, 77, 78, 100, 103
Descartes R. 12, 14, 20, 40-44,
46, 49, 50, 53, 55, 57, 80-82,
84, 88, 93, 101, 103-105, 107,
110, 116, 129-133, 143,
147-149, 151, 163, 183
Dewey J. 138
Dilthey W. 187
Dobryninas A. viii
Dobrochotovas A. 148
Dostojevskis F 19
Einstein A. 14, 16, 19, 90, 109,
115, 116, 146, 174
Eliade M. 151
Epiktetas 149
Epikras 63
Eriugena 36, 37, 38
103 Eudoksas
Euklidas
145
18, 89, 90, 103, 130, 131,
Feyerabend P. 125, 149
Fermat P. 182
Fichte J. G. 68
Fromm E. 149, 150
Gaidenko P. 149
Gaiutis A. viii
Gablei G. 12, 14, 18, 63, 64, 65,
79, 95, 100, 109, 110, 112, 114,
117, 127
Girnius J. 15, 20, 21, 148, 150
Gliozzi M. 114
Greimas A. J. 140, 149
Gurieviius A. 150
Haeckel E. 111
Hegel G. F. 20, 50-52, 55, 57,
71, 74, 81, 137, 148, 149, 12,
184
Heidegger M. 52, 54-57, 148, 179,
184, 188
Heisenberg W. 14, 19, 68, 112
Heraklitas 23, 60, 61, 64
Hilbert D, 188
Hobbes T. 43, 44
Hoelderlin F. 56
Holbach P. H 43, 65, 67
Huizinga J. 150
Hume D. 47, 82-84, 88, 91, 93,
95, 96, 105, 136, 143-145, 149
Husserl E. 53, 54, 57
James W. 137-139, 149
Jaspers K. vii, 54, 56, 148, 150
Jevons W. S. 146
Jonas XXI 143
Kant L 6, 8
t
9, 48-51, 67, 68^-
83-93^ 100, 107, 110, 123, ,133,
(
l37, 144, 145, 148, 149, 184
Rodyklje, kaip ir tekste, antikos ir vidurami asmenvardiai lietuvinami, o
vlesni pateikiami originalo forma (iskyrus rusikus).
190
Kameadas 142
Karsavinas L. 150
Kierkegaard S. 53, 54
Kockelmans J. J. 148
Koyre A. 120, 148
Kopernik M. 17, 63, 64, 120, 121,
123
Kraus O. 188
Kristus 51
Kuhn T. 121-124, 149
Knas T. 2
Lakatos I. 124, 125
La Mettrie J. 43-45
Laplace P. S. de 66-69, 147
Leibniz G. W. 32, 43, 81, 88, 103,
105, 110, 132, 133, 135, 144,
149
Leukipas 25, 61, 100
Locke J. 18, 82, 88, 91, 93, 143,
149
Losevas A. 150
Maceina A. 5, 6, 20, 148, 150
Mach E. 14, 18, 91, 100
Machiavelli N. 18
Malebranche N. 43
Mamardavili M. 148
Mann T. 19
Markas Aurelijus 18, 72, 138, 149
Marx K. 18, 72, 136-138
Mill J. S. 91, 101, 102, 104, 105,
108, 145, 146
Montaigne M. de 143
Montesquieu Ch. L. de 71, 72
Moore G. E. 149
Morgan A. de 146
Mozart W. A. 187
Mumford L, 150
Napoleon I 67
Nekraas E. 90, 149, 172
Neurath O. 133-135
Newton L 12, 14, 18, 63-66, 68,
69, 80, 82, 90, 100, 105, 114,
115, 117, 118, 121, 122, 144,
146, 147
Nietzsche F. 18, 52-54, 148, 188
Norkus Z. viii
Okamas V. 37, 79, 143
Ortega-y-Gasset J. 150
Parmenidas 24
Pascal B. 54
Pavilionis R. 149
Petras Ispanas 143
Pijus V 38
Pironas 142
Pitagoras 3, 11, 24, 25, 80, 83
Platonas 9, 18, 20, 27-38^ 52, 54,
62, 64, 77, 78, 84, 96796, 103,
109, 120, 126, 128, 141-143,
148, 149
Plekaitis R. 102, 149
Plotinas 35
Poincare H. 14, 90, 149
Popper K. R. 93, 98-112, 115,
116, 118-120, 124, 148, 149
Pseudo-Dionisijus 36
Ptolemejus 63, 120, 121, 123
Rabelais F. 19
Rawls J. 149
Reichenbach H. 91, 147
Rescher N. 135
Riardo D. 72
Riemann G. 89
Rilke R. M. 56
Roentgen W. 122
Roscelinas J. 37
Rousseau J. J. 18, 149
Russel B. 20, 47, 58
Sartre J-P. 19, 54, 56
Schiller F. 138
Schlick M. 91, 133, 134, 149
Schopenhauer A. 53
Schroedinger E. 109
Seneka 149
Sezemanas V. 148, 149
Smith A. 72
Sodeika T. viii
Sofoklis 19
Sokratas 23, 27, 28, 102, 149
Spencer S. 91
Spinoza B. 74, 81
alkauskis S. 148, 150
liogeris A. viii, 148
Talis 23, 31
Tatarkiewicz W. 44
Tertulianas 76
Toynbee A. J. 149
Tomas Akvinietis 3739, 40, 42,
148
Vinci L. da 79
Voltaire 19
Waisman F. 175, 176
Whewell W. 146
Wittgenstein L. 8, 57, 58, 97, 148,
174-176, 184
Wolff Ch. 65, 66, 67
emaitis Z. 59
191
Evaldas Nekraas
Filosofijos
vadas
Lietuvos mokslo tarybos ir Vadovli leidybos komisijos
rekomenduotas vadovlis Lietuvos Respublikos auktosioms
mokykloms
Mokslo ir enciklopedij leidykla
Vilnius, 1993
UDK 1(091)
Ne 83
Recenzavo:
humanitarini m. habil. daktaras
profesorius ALGIRDAS GAIUTIS;
humanitarini m. habil. daktaras
profesorius ARVYDAS LIOGERIS
ISBN 5-420-01239-1 Evaldas Nekraas, 1993