VALIUTOS KURSŲ RIZIKOS VALDYMO MODELIS

Vilija Strakšytė
Lietuvos žemės ūkio universitetas

Įvadas

Didėjantis tarptautinis bendradarbiavimas lemia didėjančią ūkinių ir finansinių operacijų tarp šalių
apimtį. Nuolat vykstantys rinkos globalizacijos bei kapitalo koncentracijos procesai lemia valiutos kursų rizikos
valdymo problemos pripažinimą pasauliniu mastu. Išsivysčiusios ekonomikos šalyse ši problema tapo svarbi
aštuntajame dešimtmetyje, pakeitus Bretono Vudso fiksuotų valiutos keitimo kursų reguliavimo sistemą į
lanksčių kursų sistemą. Lietuvoje valiutos kursų rizikos valdymas tapo aktualus įvedus nacionalinę valiutą – litą
bei pradėjus sparčiai plėtoti tarptautinę prekybą [7]. Rizikos neįmanoma visiškai išvengti, todėl valiutos kurso
riziką būtina valdyti.
Tyrimo tikslas – remiantis teoriniais tyrimais parengti valiutos kursų rizikos valdymo modelį.
Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai:
• nustatyti ir pagrįsti valiutos kursų rizikos valdymo etapus;
• sudaryti valiutos kursų rizikos valdymo modelį.
Tyrimo objektas – valiutos kursų rizikos valdymas.
Tyrimo metodai – duomenų rinkimas bei sisteminimas, literatūros analizės bei sintezės, loginės
analizės bei sintezės metodai.

Rezultatai

Autorė, išanalizavusi surinktą literatūrą, sudarė bendrą valiutos kursų rizikos valdymo modelį, kurį
Lietuvos įmonės, atsižvelgdamos į konkrečias situacijas, galėtų naudoti valiutinei rizikai valdyti. Šiame
straipsnyje bus glaustai aprašyti septyni valiutos kursų rizikos modelį sudarantys etapai.
1 etapas. Valiutinių srautų nustatymas.
Pirmiausia, prieš sudarant valiutos kursų rizikos valdymo modelį, įmonė turi nustatyti valiutos kursų
riziką. Vienas iš būdų tai padaryti yra valiutinių srautų nustatymas. Valiutiniai srautai nustatomi pagal įmonės
sudarytas sutartis arba pasinaudojus įmonės prognoziniais pirkimų ir pardavimų duomenimis. Planuojant
valiutinius srautus galima juos prognozuoti pasitelkiant slankiųjų vidurkių metodą ir išskiriant trendą.
2 etapas. Rizikos išmatavimas.
Rizikai išmatuoti įmonėms tinkamiausi yra jautrumo analizės bei variacijos/kovariacijos metodai.
Jautrumo analizė yra pajamų rinkos vertės pokytis, kintant atsitiktiniam rinkos parametrui – valiutos
kursui [8]. Kadangi jautrumas skaičiuojamas gana paprastai ir be didelių laiko sąnaudų bei pastangų, jautrumo
analizės metodas gali būti naudojamas mažose įmonėse, neturinčiose atskiro padalinio valiutos kursui valdyti.
J.A.Staškevičiaus ir R.Bagdonienės nuomone [7], tinkamiausias užsienio valiutos kurso rizikos
matavimo metodas Lietuvos įmonėms yra variacijos/kovariacijos metodas. Šis metodas yra tikslesnis ir
patikimesnis, tačiau sudėtingesnis nei jautrumo analizė, be to, reikalaujantis tam tikrų specialių žinių bei
didesnių laiko sąnaudų. Todėl, autorės nuomone, jis tinkamas stambioms įmonėms, kuriose yra tam tikra asmenų
grupė ar net padalinys, atsakingas už valiutos kursų rizikos valdymą.
3 etapas. Įtakos įmonės veiklos rezultatams nustatymas bei maksimalių galimų nuostolių numatymas.
Kiekviena įmonė pirmiausia turi individualiai įvertinti, kokią įtaką valiutos kursų pasikeitimai daro jos
veiklos rezultatams, ir ar ta įtaka yra reikšminga jai, ar ne. Kiekvienai įmonei, atsižvelgiant į jos valdymo
politiką, gali būti priimtinas skirtingas rizikos laipsnis. Be to, šiame etape nustatoma maksimali galimų nuostolių
suma, kuri kiekvienai įmonei yra skirtinga. Limitams rasti gali būti naudojamas tam tikras procentas nuo visų
gaunamų pajamų.
4 etapas. Draudimosi politikos pasirinkimas.
Nesidraudimo politika yra taikoma tada, kai tikimasi, kad kursai išliks tie patys arba kis įmonei palankia
linkme, kai numatomi nuostoliai neviršija maksimalių galimų nuostolių, o rizikos dažnumas, įmonės
finansininkų nuomone, nėra didelis arba kai įmonės išlaidos draudimo priemonėms yra lygios arba viršija
galimus nuostolius.
Draudimo pasirinkimo politika taikoma tada, kai numatomi nuostoliai viršija maksimalius galimus
nuostolius, tačiau tie nuostoliai nėra tokie dideli, kad būtų efektyvu apdrausti visą valiutos kiekį. Tokiu atveju
pasirenkama arba drausti tik tuos valiutinius srautus, kurie viršija tam tikrą ribą, arba drausti tik tam tikros
valiutos, iš kurios gaunami didžiausi nuostoliai, srautus ir pan.
Visiško apsidraudimo politika taikoma tada, kai numatomi dideli nuostoliai arba išlaidos apsidraudimo
priemonėms yra žymiai mažesnės nei patiriami nuostoliai.
5 etapas. Vidinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas.
Kiekviena įmonė, susidurianti su bet kokio dydžio valiutos kursų rizika, pirmiausia turėtų pasinaudoti
vidinėmis apsidraudimo priemonėmis. Jų yra nemažai [1], tačiau pagrindinės Lietuvos įmonėms tinkančios
vidinės apsidraudimo priemonės yra:
- sąskaitos-faktūros metodas, kai siekiama kad sąskaitoje-faktūroje būtų įrašyta įmonei palanki valiuta;
- kompensavimo metodas. Eksportuotojas, kuris gauna pinigus jam nepalankia valiuta, gali
kompensuoti skirtumą importuodamas ir už importą atsiskaitydamas jam palankia valiuta;
- balansavimo metodas, kai įplaukos ir išmokos ta pačia valiuta vykdomos tais pačiais terminais ir
tokiomis pat sumomis. Tokiu atveju įmonė turi suderinti būsimus pinigų srautus taip, kad įplaukos konkrečia
užsienio valiuta sutaptų su įmonės mokėjimais šia valiuta. Tačiau valiutų kursų rizika minimizuojama tik tokiu
atveju, jei sutampa įplaukų ir išmokų ta pačia valiuta ne tik terminai, bet ir sumos. Terminai gali būti
sutapatinami paankstinant arba pavėlinant apmokėjimus.
Atsižvelgiant į tai, kad dažnai valiutinių srautų balansavimas ir kompensavimas stambiose įmonėse
negali visiškai minimizuoti valiutos kursų rizikos, šie metodai gali būti naudojami tam, kad sumažintų reikiamos
apdrausti valiutos kiekį.
6 etapas, Išorinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas.
Valiutos kursų rizikai valdyti gali būti naudojamos ir išorinės apsidraudimo priemonės: išvestiniai
finansiniai instrumentai bei paskolos.
Išankstiniai sandoriai (angl. forward) – tai sandoriai, pagal kuriuos dvi šalys įsipareigoja pirkti arba
parduoti valiutą sutartą dieną ateityje sandorio sudarymo dieną nustatytu išankstiniu kursu. Išankstinis valiutos
kursas nustatomas pagal standartinę formulę, kurios kintamieji yra sandorio sudarymo metu esantys
neatidėliotino sandorio valiutų kursas, tarpbankinių palūkanų normos bei sandorio terminas [5]. Pagrindinis
išankstinio sandorio trūkumas yra tas, kad įmonė, sudarydama išankstinį sandorį, įsipareigoja pirkti valiutą
sutartu kursu ateityje net ir tuo atveju, jeigu rinkos kursas tampa palankesnis. Dažnai klaidingai manoma, kad
išankstiniai sandoriai yra brangi apsidraudimo priemonė. Tačiau bankas užsideda panašią pelno maržą, kaip ir
keisdamas valiutą nedelsiant. Būtina pažymėti ir tai, kad įmonė gali paankstinti arba pavėlinti išankstinio
sandorio vykdymo datą. Dėl tokio termino pakeitimo šiek tiek pasikeičia keitimo kursas.
Išankstiniais sandoriais siūloma pasinaudoti įmonėms, kurios sudarė ilgalaikes prekybos sutartis su
verslo partneriais, todėl turi galimybę planuoti savo veiklos pajamas, išlaidas ir pelningumą, kurios perka prekes
arba žaliavas, o už jas atsiskaito ateityje, parduoda prekes ir atideda mokėjimus užsienio valiuta, perka žaliavas
viena valiuta, o produkciją realizuoja kita valiuta arba yra pasiėmusios paskolas užsienio valiuta.
Valiutų keitimo pasirinkimo sandoris (anlg. option) – tai susitarimas, pagal kurį sandorio pirkėjas,
sumokėjęs sandorio pardavėjui nustatytą premiją, įgyja teisę, bet neįsipareigoja pirkti (angl. call) arba parduoti
(angl. put) sutartą valiutos sumą už kitą valiutą sutartą datą ateityje pagal sandorio metu nustatytą kainą [5]. Šiuo
metu Lietuvos bankai siūlo įsigyti tik europietiškus pasirinkimo sandorius.
Komisinių (premijos) dydis didžiąja dalimi priklauso nuo pasirinkto termino ir vykdymo kainos. Kuo
labiau sandorio vykdymo kaina nutolusi nuo valiutos rinkos kurso sandorio sudarymo momentu kliento naudai ir
kuo ilgesnis sandorio terminas, tuo didesni komisiniai. Be to, bankai nustato mažiausią sandorio sumą.
Pasirinkimo sandoriai tinka įmonėms, kurios nėra įsitikinusios dėl būsimų įplaukų arba mokėjimų užsienio
valiuta (pvz. dalyvauja pasiūlymo konkurse, tačiau sprendimas dėl sandorio dar nepriimtas), siekia pelningai
išnaudoti valiutų rinkos pokyčius bei įmonės, kurioms priimtinesnis pastovus valiutos keitimo kursas negu
neprognozuojamas nuostolis iš valiutų prekybos. Tačiau, dėl palyginti didelių komisinių (premijos) bei
nustatytos minimalios sandorio sumos, pasirinkimo sandoriais negali pasinaudoti smulkios įmonės.
 Valiutų apsikeitimo sandoris (angl. swap) – tai dviejų sandorių – šios dienos valiutų keitimo ir
išankstinio valiutų keitimo – derinys. Bankas ir klientas sutaria apsikeisti valiutomis tam tikram laikotarpiui.
Pagal valiutų apsikeitimo sandorį šalys neatidėliotinai perka arba parduoda sutartą vienos valiutos sumą už kitą
valiutą ir sutaria parduoti arba pirkti tą pačią valiutos sumą už kitą valiutą sutartą datą ateityje pagal sandorio
metu nustatytą kainą [5]. Apsikeitimas valiutomis gali vykti ne tik su banku, bet ir kita įmone.
Šiuo metu kai kurie Lietuvos bankai siūlo ne tik pagrindinius, aukščiau išvardintus, išvestinius
finansinius instrumentus, bet ir modifikuotas jų formas.
SEB „Vilniaus bankas“ siūlo valiutų keitimo susitarimo sandorius – tai išankstiniai valiutų keitimo
susitarimai, pagal kuriuos šalys įsipareigoja padengti parduodamos ar perkamos valiutos kainos, nustatytos
išankstinio valiutų sandorio atsiskaitymo datai, ir valiutos kainos, nustatomos sutartai datai, bet ne anksčiau kaip
prieš dvi dienas iki atsiskaitymo datos, skirtumą [8].
DnB NORD bankas gali pasiūlyti ne tik tradicinį išankstinį sandorį, bet ir modifikuotas šio sandorio
formas – išankstinį sandorį, vykdomą dalimis ir išankstinį sandorį su avansiniu mokėjimu. Išankstinis sandoris,
vykdomas dalimis, suteikia galimybę atsiskaityti dalimis per pasirinktą laikotarpį. Išankstinis sandoris su
avansiniu mokėjimu skirtas tiems, kurie neturi išankstinio sandorio limito arba nenori laukti, kol bus svarstomas
limito nustatymo klausimas. Sudaręs tokį sandorį, klientas turi iškart sumokėti nedidelį avansą, o likusią sumą –
suėjus sandorio terminui [3].
SEB „Vilniaus bankas“ valiutos kursų rizikai valdyti gali pasiūlyti ir Lietuvoje naują apsidraudimo
priemonę – neatidėliotino valiutų keitimo orderį (angl. stop loss / take profit). Tai kliento nurodymas bankui be
papildomo patvirtinimo ar pritarimo pakeisti valiutą, jei orderio galiojimo laikotarpiu atitinkamų valiutų keitimo
rinkos kaina atitiks šalių sutartą ir orderyje nustatytą valiutos pirkimo ir pardavimo kainą. Mažiausia orderio
suma – 100 tūkst. eurų arba ekvivalentas JAV doleriais ar litais [8].
Be šių išvestinių finansinių priemonių, įmonė, norinti apsidrausti nuo valiutinės rizikos, gali pasinaudoti
paskola. Tokiu atveju įmonė pasiskolina mokėjimams reikalingą sumą vietos valiuta, konvertuoja ją į
atsiskaitymams reikalingą valiutą ir gautąją pinigų sumą investuoja arba naudoja savoms kasdieninėms
reikmėms.
Apibendrinant galima teigti, kad nei viena apsidraudimo priemonė nėra vienapusiškai geresnė nei kita.
Draudžiantis nuo valiutos kursų rizikos reikia pasirinkti tą priemonę, kuri konkrečioje situacijoje yra
tinkamiausia. Tam tikslui būtina įvertinti visas apsidraudimo priemonių alternatyvas. Netinkamai parinktas
priemonių derinys gali ne tik sumažinti, bet ir padidinti valiutos kursų riziką.
7 etapas. Apsidraudimo priemonių kainos nustatymas ir sprendimo dėl konkrečios priemonės
naudojimo priėmimas ir taikymas.
Nustačius, kad įmonei reikalingas visiškas arba limituotas draudimas, reikia pasirinkti apsidraudimo
priemones. Svarbus veiksnys, darantis įtakos draudimo priemonės pasirinkimui, yra draudimo priemonės kainos
ir rizikos masto palyginimas. Todėl šiame etape turi būti apskaičiuojami kiekvienos alternatyvios apsidraudimo
priemonės kaštai ir tik tada nusprendžiama, kuri priemonė yra tinkama konkrečiu atveju.
8 etapas. Kontrolė.
Valiutos kursų rizikos valdymas turi būti nuolatos kontroliuojamas įmonės vidaus kontrolės padalinių,
pateikiant atitinkamas ataskaitas arba kitaip atsiskaitant vadovybei.
Kaip matome 1 paveiksle, kontrolė apima visą valdymo procesą. Pasikeitus tam tikroms sąlygoms
reikia sugrįžti ir peržiūrėti tam tikrus etapus: pasikeitus valiutiniams srautams reikia sugrįžti į pirmąjį etapą,
pasikeitus tam tikroms sąlygoms, gali pasikeisti limitai, o nepasiteisinus pasirinktoms apsidraudimo priemonėms
gali tekti peržiūrėti draudimo politikos pasirinkimą.
Kalbant apie sėkmingą valiutos kursų rizikos valdymą būtina pabrėžti kvalifikuotų darbuotojų reikšmę.
Darbas su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis yra pakankamai sudėtingas ir reikalaujantis daug specialių
žinių. Todėl įmonės vadovybė turėtų kruopščiai atrinkti už valiutos kursų rizikos valdymą atsakingus asmenis
bei būti suinteresuota jų mokymu bei tobulinimu.
Autorės sudarytas ir aprašytas valiutos kursų rizikos valdymo modelis yra pavaizduotas 1 pav. Jame
išskirti pagrindiniai rizikos valdymo etapai, kurie turi būti vykdomi nuosekliai, nes klaidos, padarytos viename ar
kitame etape, gali nulemti klaidingų sprendimų priėmimą sekančiuose etapuose bei neefektyvų valiutos kursų
rizikos valdymą.
 Valiutinių srautų nustatymas

Rizikos išmatavimas

Įtakos įmonės veiklos rezultatams nustatymas

Draudimo politikos pasirinkimas

Nedraudimo Pasirinktino apsidraudimo Visiško apsidraudimo

Valiutinių srautų, kuriuos reikia

drausti, nustatymas

Vidinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas

Pakanka Nepakanka

Trumpalaikiai ir vidutinės trukmės sandoriai Ilgalaikiai sandoriai

Žinomas valiutos Nežinomas Žinomas Nežinomas

kiekis valiutos kiekis valiutos kiekis valiutos kiekis

Išankstiniai Pasirinkimo Paskola Pasirinkimo

sandoriai sandoriai sandoriai

Apsikeitimo Neatidėliotino Apsikeitimo Neatidėlio-

sandoriai valiutų keitimo sandoriai tino valiutų
orderis keitimo
orderis
Paskola

Pasirinkimo
sandoriai

Apsidraudimo priemonių kainos nustatymas

Nedrausti Sprendimo dėl konkrečios priemonės Drausti

naudojimo priėmimas ir taikymas

Kontrolė
1 pav. Valiutos kursų rizikos valdymo modelis

Išvados

Straipsnio autorė išskiria šiuos pagrindinius valiutos kursų rizikos valdymo modelio etapus:
 1 etapas. Valiutinių srautų nustatymas pagal įmonės sudarytas sutartis arba pasinaudojus įmonės
prognoziniais pirkimų ir pardavimų duomenimis.
2 etapas. Rizikos išmatavimas. Kadangi jautrumas skaičiuojamas gana paprastai ir be didelių laiko
sąnaudų bei pastangų, jautrumo analizės metodas gali būti naudojamas mažose įmonėse, neturinčiose atskiro
padalinio valiutos kursų rizikai valdyti. Stambioms įmonėms, kuriose yra tam tikra asmenų grupė ar net
padalinys, atsakingas už valiutų kurso rizikos valdymą, siūloma naudoti variacijos/kovariacijos metodą, kuris yra
tikslesnis ir patikimesnis, tačiau sudėtingesnis nei jautrumo analizė, be to reikalaujantis tam tikrų specialių žinių
bei didesnių laiko sąnaudų
3 etapas. Įtakos įmonės veiklos rezultatams nustatymas bei maksimalių galimų nuostolių numatymas.
Limitams rasti gali būti naudojamas tam tikras procentas nuo visų gaunamų pajamų.
4 etapas. Draudimo politikos pasirinkimas. Atsižvelgiant į nusistatytus limitus bei apsidraudimo
priemonių kaštus galima rinktis nedraudimo, pasirinktino draudimo ir visiško draudimo politiką.
5 etapas. Vidinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas. Lietuvos įmonėms tinkamiausi sąskaitos-
faktūros, kompensavimo bei balansavimo metodai.
6 etapas. Trumpalaikius ir vidutinės trukmės sandorius, kai valiutos kiekis yra žinomas, siūloma
apdrausti išankstiniais sandoriais, pasirinkimo sandoriais, apsikeitimo sandoriais bei pasinaudoti paskola, o tuos
trumpalaikius ir vidutinės trukmės sandorius, kai valiutos kiekis yra nežinomas – tik pasirinkimo sandoriais.
Ilgalaikius sandorius, kai valiutos kiekis yra žinomas, siūloma apdrausti apsikeitimo sandoriais arba pasinaudoti
paskola, o tuos, kurių valiutos kiekis nežinomas – tik pasirinkimo sandoriais.
7 etapas. Apsidraudimo priemonių kainos nustatymas ir sprendimo dėl konkrečios priemonės
naudojimo priėmimas ir taikymas. Šiame etape turi būti apskaičiuojami kiekvienos alternatyvios apsidraudimo
priemonės kaštai ir nusprendžiama, kuri priemonė tinkamiausia konkrečiu atveju.
8 etapas. Kontrolė. Valiutos kursų rizikos valdymas turi būti nuolatos kontroliuojamas įmonės vidaus
kontrolės padalinių, pateikiant atitinkamas ataskaitas arba kitaip atsiskaitant vadovybei.

Literatūros sąrašas

1. Bagdonienė R. Lietuvos įmonių valiutų kurso rizika ir jos valdymo būdai// Ekonomika: mokslo darbai. – Vilnius, 1999.
2. Currency Exchange Risk Management: Setting up a strategy to hedge on foreign exchange markets by Guy J. Engon.
http://www.mtsu.edu/~berc/global/oldissues/spring97/p5.html
3. DnB NORD informacija apie išvestinius finansinius sandorius. http://www.dnbnord.lt/lt/corporate/treasury/currency-fwd/ (2006 10 10).
4. Forex risk management strategies. http://au.biz.yahoo.com/forex-education/risk-management.html
5. Kaupys R. Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje// Ekonomika: mokslo darbai. – Vilnius, 2003.
6. Rudytė D., Gaidamavičienė J. Išvestinių sandorių perspektyvos ir tendencijos Lietuvoje// Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir
perspektyvos. – Šiauliai, 2004.
7. Staškevičius J.A., Bagdonienė R. Užsienio valiutos kurso rizikos matavimo metodai ir jų taikymas Lietuvoje// Ekonomika: mokslo
darbai. – Vilnius, 2000.
8. SEB „Vilniaus banko“ informacija apie valiutų rizikos valdymą. http://www.seb.lt/lt/wcp/seblt.asp?lang=lt&website=TAB+2 (2006 10
10).

Model of foreign currency risk management

Summary

Almost companies or organizations having trade connections with foreign countries meets the foreign currency risk. Contributor
of this article presents the model of currency risk management which is adjusted for Lithuanian companies. This article is a short
introduction of seven levels of currency risk management: risk identification, risk measurement, risk restriction, internal hedging, developing
of hedging strategy (hedge everything, hedge selectively or hedge at will) and external hedging (forward, put/call option, swap, stop loss /
take profit contracts, loan), the price of implements of hedging estimation and decision acceptance, control. This model is illustrated by the
chart.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. V.Aleknevičienė (Lietuvos žemės ūkio universitetas)