Jonas Bilinas.

Lidna pasaka.
Par sapn[
Atguliau [ lov. Knas buvo pailss nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir
apsvaiginta rpesniais ir neisristais klausimais, kurie kaip tycia lindo [ galv, klaidziojo po
urvelius mano smagen ir, nerasdami ten geistinos iseigos, rinkosi [ kuop ir, kaip rkas,
dangste mano prot. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudint driksni ze ir
skambejo visoki balsai, o sukeltos lidnos mintys, kaip masalai, sukesi po mano galv ir ilgai
nedave uzmigti. Ant galo apsndau, ir mano omen pradejo lankyti nerims sapniai...
Pasijutau tartum sviesioj pasauleje, kuri mes vadiname dangumi, kur auga rojaus
medziai, gieda stebetini pauksciai, kur ms sventi senteviai gyvena be joki rpesni ir
varg, drsi misli ir pageidim, ir pamaciau pat[ Sutvertoj svieto. Jis sedejo ant anksto
spindancio sosto ir visa matanciomis akimis maloniai veizejo ant visos pasaules ir ant
nesuskaitom mini aniol ir sventj, klpanci aplinkui jo sost. Bet mai jo veid
apsiaute tik k uzmatomas rpesnio sesuoletis, ir, pasauks is minios aplinkui stovenci
aniol, jis tare jam:
Tikras tarne! ne syk[ siunciau tave pildyti mano paliepimus ant zemes; siunciu ir
dabar. Keliauk pas vien dievobaiming zmogel[, kinink Zagar[, ir paskyrs nuo kn
atnesk dsias jo mylim snaus ir dukteres: lai amzinoj laimej jie garbina Sutvertoj savo.
Noris sunkiai kovoju nepildancius prisakym mano, bet neuzmirstu maziausiojo is
tarnaujanci man. Del to noriu palaiminti Zagario seimyn, nes jis visados buvo tikru tarnu
mano. Noris matau did jo meil prie vaik, bet zinau, kad jo snus, gyvendamas ant zemes,
iseit mokslus ir, uzmirss vard Sutvertojaus savo, kilt pries valdzi ir senus [statymus
mano, o dukte, [sitikedama broliui, sekt pedomis jo prapulties, ir tuo ne tiktai abu
dabar bdami nekaltais prazudyt dsias savo, bet dargi uzkirst keli isganymui savo
tevo, nes ant jo pult visi parzengimai vaik. Del to eik, istraukie jaunas dsias nuo prapulties
amzinos, kad dievobaimingas tevas nematyt paklydusiais vaik savo, bet galet suseiti su
jais pas mane...
Girdejau, kaip po t Sutvertojaus zodzi nesuskaitomos minios aniol ir sventj
stebuklingais balsais pradejo garbinti Viespat[ savo, ir maciau, kaip aniolas, mosterejs savo
baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskrids neaprubeziuot plot oro terp dangaus ir
zemes, [lindo pro lang [ stovinci ant Dubysos kranto Zagario gryci, kad ten ispildyti
paliepim Viespaties savo.
Paskui staigu viskas atsimaine, ir as pasijutau nedidelej baznycioj. Buvo dar
ankstus rytas. Bobinciuj poteriavo suklaup kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu;
zakristijonas sukesi apie altori: matyt, kuningas taisesi iseiti mision. As stovejau prie sienos
ir, rodos, kaip niekados nebuvs baznycioj, dairiausi aplinkui, prisiveizedamas ir klpancioms
moterims, ir spindanciam, papuostam liktoriais ir brangiu kryziu, altoriui. Staigu nuo gatves
davesi girdeti lidna gaida giesmes, kuri kaskart daresi aiskesne ir balsesne, ir stai pro
atviras baznycios duris [ejo kuopa lidnai giedanci moter ir vyr, nesindama maz grab.
Tai buvo laidotuves. Nesejai pastate grab ant mor, giesmes balsas nutilo, ir visi zmones,
issiskirst po baznyci, suklaup eme poteriauti. Tykiai gulejo grabe lavonas... Stai pro
baznycios duris pamaciau [einant[ susikumpinus[ vidutinio gio zmog. Jis skubinai priejo
prie grabo ir, puols ant keli, pradejo buciuoti zem ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo
sklaidesi po baznyci ir atsimusdamas nuo jos sien, kaip lidna gaida, skambejo
poteriaujanci ausyse, dasiekdamas j sirdis. Dvi apyseni moteri prijuostemis sluoste sau
veid. O senas susikumpins zmogus vis verke; jo gailestinga gaida, kilstanti vis auksciau ir
auksciau, trukde poteriaujantiems mald, ir visi nerimastingai dairesi aplinkui. Du vyrisku
priejo prie vaitojancio zmogaus ir, ramiai prikalbinedami, stengesi isvesti j[ laukan. Bet jis
isspruko jiem is rank, pribego prie Altoriaus ir, parpuols ant veido, suriko, apsvaigintas nuo
istiktos nelaimes:
Dieve! nepasigaileciau paskutin[ simt rubli tau atiduoti, kad tiktai sugrzintum
man sn!
Viename uzkampyj kaszin kas susijuoke, bet tuojaus nutilo, tiktai girdejosi
pridvesinta zmogaus rauda; ant vis veid matesi nusiminimas, isgstis; nekurios moterys
dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojant[ zmog skubinai isvede is
baznycios. Maciau skausmais isvagot jo veid, pabalusias isverstas akis, jauciau dejavimus
jo sirdies, girdejau, kaip uzkimusiu, pridvesintu balsu jis sake:
O Dieve, Dieve!..
Kas tas nelaimingas? mislijau stovedams.
Tai Zagaris, nabasninko tevas, tare tylom is uzpakalio lyg zinodamas
mano misl[ negirdetas man balsas.
As atsigrziau: salip mans stovejo nepaz[stamas galingas zmogus labai aukstas,
rstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai,
akys dege narsumu ir su pasididziavimu veizejo aplinkui; veidas jo buvo sviesus ir spindantis;
drabuzi joki neturejo.
Kam teip skaudziai nubaude Dievas tvirtai tikint[ Zagar[? pratariau as rimtam
galinui.
Tai ne Dievo kaltis, atsake jis.
Kaip tai? nusistebejau. As pats maciau, kaip Dievas siunte aniol nuzudyti
Zagario vaikus!
Tai vaisius tavo ligot minci, atreme jis vel. Tavo paties issvajotas ligos
paveikslas: tas vaikas numire nuo raup ligos, tarpe js paci gimusios, Ir. js tiktai par savo
silpnum ieskote viskam priezasties svetur, kaltinate Diev teisybes ir proto. Tu sakai:
,,Tvirtai tikintis Zagaris? trauke jis toliaus, abejoju: negali bti tvirtais ne tikejime, ne
savo darbuose silpni zmones, kurie, nesuprasdami savo spek, laukia laimes is svetur, o
nezino, kad ta laime slepiasi ir gyvuoja j paci dvasioje; kurie visk ir laim, ir meil, ir
dang perka arba tikisi nupirkti uz piningus teip pat, kaip tas nelaimingas dievobaimingas
Zagaris, norintis nelaimeje uz piningus ispirkti nuo Dievo savo vaikus. Del ko js, kalbejo
atsigrzdamas prie mans galinas, laukiate visko nuo kit, o neatkreipiate atidos ant savo
ypatos, kur yra tiek uzsislepusios energijos ir spek, kur galite atrasti tikr saltin[ laimes?
Pazin savo dvasiskas spekas, atmestumet js paci issvajotas smeklas ir ligotas mintis;
suprat savo gal, sunaudotumet j [gijimui tarpe zmoni visuotines laimes, turetumet tvirt
tikejim ir pasivedim savo darbuose ir tikrai pazintumet Diev teisybes, proto ir lygybes.
Dabar gi js esate tiktai save mylinciais silpnais egoistais, kurie nelaimeje mindo kojomis
tuos, pries kurius neseniai dar drebejo ir meldesi. Zirek, jei netiki! tare jis, paems mane
uz rankos.
As pakeliau akis ir staigu pamaciau, kad jau nebe baznycioj mes esame, bet Zagario
grycioj. Ant lovos gulejo baltai aptaisytas lavonas mazos mergikes, kuri apsikabinusi
graudziai verke apyseni moteriske. Cia pat prie lovos sedejo dar trys moterys ir prijuostemis
sluoste sau veidus. Grycia buvo tuscia. Bet stai atsidaro durys ir [eina tevas Zagaris, tiktai k
sn palaidojs. Jo du vaiku staigu apsirgo rauplemis, snus pasimire, bet ant duktes
pasveikimo tevas turejo dar vilt[. Dabar isvyds jau lavon, sukauke kaip akmeniu prislegtas
ir puole prie dukters; paskui staigu atsikele ir kaip pablds pradejo begioti po gryci.
Maciau, kaip jis draske nuo sien paveikslus sventj ir myniojo juos po koj; girdejau, kaip
jis vaitojo, uzkimusiu ir pridvesintu balsu kartodams: ,,Viespatie, kaip tu man, taip ir as tau!
Maciau, kaip nutvers is pasuolio kirv[ isbego pro duris [ lank ir pradejo kapoti stovint[ arti
kryzi, vis kartodams uzkimusiu balsu: ,,Viespatie, kaip tu man, teip ir as tau! Girdejau, kaip
kryzius su triuksmu krito ant zemes ir kaip Zagaris, voliodamasis po kiem ir draskydams sau
plaukus, lyg kaukdams vaitojo...
Ir vel staigu viskas atsimaine. As ejau su rimtu galinu keliu. Jis zenge labai greitai, ir
as, kaip mazas vaikas, tik spejau paskui j[ begti.
Matai dabar tvirtum js tikejimo! kalbejo galinas. Tas del to, kad js
nesitikit patys sau ir tiktai nuo kit laukiate laimes; mislijate, kad geri daiktai paeina nuo
geros, o blogi nuo piktos dvasios, tuo tarpu kad js patys esate valdonais savo bvio, patys
gimdote vaisius savo pasielgim, tiktai nemokate naudotis is savo dvasisk spek
neistraukiate j aiksten, bet slepiate gilmej savo nuvergtos ypatos nuo js paci aki. Kiek
js sunesat auk savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek prazudet maz kdiki ant aukos
melagingiems dievaitiems, kiek sudeginot narsi proto vyr ir nekalt moter; kiek dar ir
dabar padedat savo kraujo, puosdami auksu j smeklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo
teisybes, proto ir lygybes, nepaz[stat! Js vergai, velkantieji ant savo sprando jung! Js j[
velkate jau ne vien tkstant[ met ir ligi siolei negalite nuo jo nusikratyti. Js ant savo
sprando uzsidejote valdonus ir nuo j, o ne nuo piktos dvasios, paeina blogi apsireiskimai
js gyvenimo. Paveizek aplinkui! tare jis mosterejs ranka, matai gauj didzturci ir
valdon, laikanci savo leten ant simt, tkstanci ir milijon zmoni. Ar matai, kokius
turtus tie nuvergti zmones krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta varguose. Js
megstate kaltinti savo nelaimese piktas dvasias ir visokius maistininkus, tikite, kad jie yra
saltiniu js varg, o tuo tarpu nematote, kad didziausiu js priesu yra valdzia, kuri
parkreipdama tikejim silo jums nusizeminim ir vargus, o apie brolyst ir lygias tiesas
uzmirsta. Vardan tos valdzios liejasi kraujas varguoli, viespatauja tamsybe; po jos priegloba
didzturciai traukia is js paskutines syvas doros, isjuokia ir mindo po koj js seseris, par
girtuoklyst ir kitus [rankius atima [ savo kisen[ nuo js paskutin[ kruvinai uzdirbt gras[. Ne
piktos dvasios, ne maistininkai ardo js gyvenim, ne jie uzdejo jums jung ant sprando, bet
tos smeklos, kurias garbinimui js patys ismislijote, tie valdonai, po kuri letena su
nusizeminimu padejote savo sprandus. Teisybe, maistininkai priesai valdon, kurie
skriaudzia ir vergia zmones, jie visados kovos pries terioniskus valdzios apsireiskimus
kokia ta valdzia nebt, visuomet sejo ir ses pasipriesinimo grdus zmoni sirdyse. Del to
valdonai keikia savo priesus is sakykl, piktos dvasios salininkais juos vadindami. Bet
piktomis dvasiomis jie yra tiktai del valdzios. Jums gi jie yra geriausiais draugais, nesiotojais
laisves, stiprybes, narsumo ir lygybes. Tie visi maistininkai, sudeginti ant lauz proto vyrai,
kankinami ir parsekiojami, duoda jums puikiaus[ pavyzd[ kovos ir pasipriesinimo terioniskai
valdziai; sekdami tuo j pavyzdziu js tobulinat savo gyvenim, gerinat bv[, nesate ant savo
peci visos zmonijos geresn ateit[ ir laim. Tiktai eikite tuo keliu, numet smeklas ir
terionus nuo savo sprando, o istrauk aiksten savo spekas, sdar ir broliskus jausmus,
tada greitai dasieksite laimes, [gysite tvirt tikejim, turesite visi vienod teising Diev...
Teip kalbedamas galinas atmete uzdangal ir parode man nuvergt zmonij. Maciau
vaitojancius vergus, aukaujamus melagingiems dievaitiems kdikius, deginamus ant lauzo
proto vyrus ir moteris, kovojancius tarp savs brolius ir par valdzios prispyrim liejancius
krauj savo artimo; maciau didzturci kambariuose isjuoktas ir paniekintas varguoli
dukteris, gyvuliskai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus, nuo varg ir sunkaus
darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodancius savo spekas ir gyvast[ pininguociams. Girdejau t
nelaimingj vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jauciau skausmus j nuzemintos, pamintos po
koj ypatos ir siaurus apsireiskimus j dvasios, ir mano sirdis plyso is gailescio...
Pasakyk, kas tu toks esi, ismokink, k reikia daryti? surikau nesavu balsu,
tverdams uz rankos galin, bet staigu atbudau, ir viskas pranyko. Jauciau tiktai krtinej
smark plakim sirdies; visi kno snariai skaudejo, galva buvo sunki ir karsta, veidas ispiltas
prakaitu; ausyse skambejo ir ze visoki balsai, o uz lango, kaip atbalsis nelaiming varguoli,
be parstojaus kauke, stauge ir verke siaurinis vejas.
1901.XII.26
Pirmutinis streikas
Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys...
Nors jau pavasario saule linksmai zirejo pro mano lang, nors lauke sprogo ir zydejo
medziai, vienok sedejau savo kambary: rengiaus prie egzamini. Buvo rytas, giedras, ramus ir
malonus.
Stai atsidaro mano kambario durys ir uzduss, sukaits, su linksmai deganciom akim
[bega Rokus, mano draugas.
Ar zinai k, susuko jis, darbininkai streikuoja!
Kas, kur? klausiu as, pasoks ir iskets akis.
Sakau, darbininkai streikuoja, rekia, mojuodamas rankom Rokus. Juk
siandien pirma geguzes!
,,Pirma geguzes, streikuoja pereina per galv mislis, nusviecia prot: pasidaro
linksma ir lengva; is dziaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir sokti...
,,Darbininkai streikuoja! Tie zodziai buvo taip [stabs, netiketi ir malons. Jau buvau
skaits socialist knygeles ir laikrascius; girdejau apie kilstant[ darbinink judejim, apie j
kov su valdzia, su skriaudejais; girdejau apie pirm geguzes ir darbinink streikus;
sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kok[ svent, tolim, negalim daikt, nes tas buvo
kitur ne pas mus... Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno... Ir
stai siandien man tenka pirmkart isgirsti maloni ir linksm naujien...
Sakyk, kaip tas atsitiko? prasau drebanciu balsu Rokaus, negaledamas nustoveti
ant vietos.
Mesk knygas, eikim pamatysi, ragina mane Rokus. Tycia uzbegau tavs
pavadinti.
Knyga skrenda ant lovos ir akies mirksny atsiduriam ant gatves. Lekiam kone
tekini.
Kurgi? klausiu savo draugo.
Dabar turi bt prie tilto, kur vagon pabrikas, sako jis, bet eikim mazesnemis
gatvemis: mokini, maciau, neprileidzia, gali sutureti.
Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvemis, uzdus, sukait.
Iseinu, kad tu zinotum, is savo kvateros, pasakoja man giliai kvepuodamas
Rokus. Ziriu: prie gelezies pabriko minia zmoni. Kas per, velnias, misliju sau, reikia
eit pazireti. O cia trys bobos patvoryj zvimbia: ,,Dievuliau, k cia dabar tie setonai
uzsimane, ir Dievo nebijo ramiems zmonems darb gaisinti...
Pribegu: pabriko vartai atviri, ponybe, perbalus ir issigandus, stovi ant kiemo, o is
vidaus, kaip dmai is peciaus, virsta aprk, paisini darbininkai; prie vart stovi aukstas
jaunas darbininkas ir saukia: ,,Draugai, meskit visi darb, eikit ant gatves, siandien ms
svente, pirma geguzes laisves ir atilsio diena; istisus metus vargom ir dirbom
pabrikantams, siandien galim atsilseti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus
draugus prisideti, lai visi mato ms galyb ir vienyb!..
Zirek! susunka Rokus, kada is uzkampes isbegam ant didziosios gatves.
Mano sirdis mai sustoja plakus, knas nutirpsta; paskui vel greitai greitai musa
smilkiniuos, zia ausys. Matau t, ko buvau nemats. Nuo tilto visa gatve pilna zmoni. Eina
jie ramiai, rimtai, is palengvo: nesigirdet ne juokavim, ne dain. Isblyskusios merginos,
pasilenk, pajuodav seniai ir jauni vaikinai, visi aprk, paisini, tiktai k darb pamet,
pabrikus palik. Pavirs j minios, tai cia, tai ten, matos nesamos sprogstanci medzi sakeles,
plavesuoja ant lazd iskeltos raudonos skaros. Kaip plati upe plaukia iskilmingai pirmyn ta
galinga srove zmoni, tik dabar pajutusi savo vargus, skriaudas, prispaudim, plaukia
ramiai, is palengvo... Vienok aplinkui kilsta baime, neramumas. Visur uzdaro krautuves ir
puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta issigandusi pon veidai; is vis sali
skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nezino, k daryti. Tik apdrisk, basi
vaikai, subeg is viso miesto, neatboja nieko: jie drsiai eina priesakyj darbinink minios,
linksmai sokineja, ceza, ziopso...
Mes su Roku skubinai prasitrinam [ darbinink tarp ir tenai pranykstam...
Stai minia prieina prie kapsuli pabriko. Cia dirba 400 zmoni daugiausia
mergin. Dunzga ir kriokia masinos, virsta is kamino dmai. Priesais pabriko, kitoj gatves
pusej, stovi aukstas raudonas kalejimas; stora akmenine siena aplinkui. Ir cia, ir ten uzdaryta.
Atadarykit! saukia darbininkai, klebindami pabriko vartus.
Neleisiu! rekia is vidaus direktorius.
Vartus lausime! grasina jam nuo gatves.
Vartai staiga atsidaro, pasirodo storas direktorius ir triskart sauna is revolverio;
niekam nepataiko. Darbininkai ismusa jam revolver[ is rank ir verziasi ant kiemo.
Meskit greiciau darb ir eikit cia! saukia is minios jaunas darbininkas.
Siandien ms svente pirma geguzes!
Masin dunzgejimas ir kriokimas nutyla, kamino dmai nyksta. Pabriko duryse
pasirodo isblyskusios merginos, bailiai ziri [ susirinkusius, paskui bega ant gatves,
maisosi su minia ir tenai nyksta.
Bravo! ura! linksmai saukia minia, sujudus, subruzdus. Kalejimo langai visur
atsidaro, pasirodo zmoni stovylos, kyso rankos su plasnojanciomis skarelemis.
Vivat! vivat! susunka pradziug kaliniai, ir gelezines lang krotos dreba ir
linksta nuo j rank.
Vyrai, eime, isleiskim kalinius! kilsta is minios drss balsai. Jie nekaltai ten
sedi, badas, vargai ir valdzios prispaudimas juos ten uzdare!
Issigandus policija ir kalejimo sargai bega prie jo vart, istraukia savo kardus. Minia,
kaip vetros sukelta jra, linguoja ir zia. Tik rimtesni darbinink balsams pasiseka sulaikyti
drsuolius nuo isardymo kalejimo vart...
Policija nesnaudzia. Jau nutvere kelet drsesni darbinink ir tysia juos [ dal[. Stai
gatves gale trys policijantai uzpuola ant atsilikusio darbininko, tveria j[ uz peci. Tas
pasipurto ir nukrato juos salin. Subega daugiau, pavercia j[ ant zemes, musa kumsciais,
spardo kojomis; uzvercia ant vezimo ir sulip virsum jo veza [ kalejim.
Pats policmeisteris sukasi po darbinink tarp, keikia ir varo juos namon.
O tau ko cia reikia, ar ir tu maistininkas? uzsipuola jis ant isblyskusio 15 met
vaikino, kuris stovi prie tvoros ir lidnom akim ziri aplinkui.
As noriu didesnio uzmokesnio, atsako lidnu, bet tvirtu balsu vaikinas.
Mano tevas senas, o motina ligota, juodu abu ant pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti
paseno; mano menko uzdarbio neuztenka kenciame bad.
Tylek! surinka ant jo policmeisteris ir nezinodamas, k daugiau besakyti, eina
toliau. Jam po koj pasitaiko berankis, apdrisks senis.
Eik namon! rekia ant jo nesavu balsu policmeisteris.
Man nera nam! atsako drebanciu balsu senis. 30 met dirbau ant pabriko kaip
juodas jautis, tkstantis kroviau kasmet savo isnaudotojui darbdaviui, o kada jo masinos
sulauze man stai sit rank, jis mane ismete nuo savs kaip sun[. Turejau paci, mazus
vaikus: pati stai ant sito kapsuli pabriko gavo dziov ir mire; vaikai dar kdikiais visi ismire
nuo bado, salcio ir blogo uzlaikymo, nepamat ne vieno laimes spindulio... Man nera nam!
murma pamelynav senio lpos, jo zila galva dreba, o per raukslet veid rieda dvi
karcios, dar uzsilik asaros...
Darbinink minia issitiesia per vis gatv ir eina toliau. Nepraleidzia ne vieno
pabriko, dirbtuves; is visur kviecia savo draugus, saukia ant gatves ir vel eina toliau
ramiai, rimtai, iskilmingai. Ir pradzi nedidele, minia issitiesia ant puses viorsto, pavirsta [
skruzdelyn; matai tik galvas, judejim, girdi zim. Darbas sustoja visam mieste: nekilsta
aukstyn is kamin dmai, nedunzga masinos, netarska vezej ratai, visa nutyla.
Streikas tsias dvi savaiti. Negirdet ne mustyni, ne vagystes; nematyt girtuokliavimo.
Kunigas kapelionas nedelioj sako mums, mokiniams, pamoksl, keikia atsisakiusius
nuo darbo darbininkus, kurie vietoj nusizeminimo ir paklusnumo dr[sta priesintis
pabrikantams ir tingi dirbti; praso, kad mes ta dvasia neuzsikrestume ir liepia melstis uz
paklydusius...
Nekantriai klauso mokiniai kunigo zodzi, laukia j galo, ir bega is baznycios uz
tilto, [ miesto sodn, kur linksminas, susirink su savo paciomis ir vaikais, darbininkai:
kiekvienas nori pamatyti, kaip sukil darbininkai streikuoja, kaip jie svencia pirm geguzes.
Ne vienam priseina uz tai sedeti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi, uzkait, pasakoja, k
mate, girdejo ir k mislija...
Pabrikantai nusimin. J dirbtuves stovi tuscios, pragaistis didele, bet pasiduot,
ispildyt darbinink reikalavim nenori. Saukias prie policijos, leidzia telegramus
gubernatoriui, ministrams. Sie lipdo savo apgarsinimus, gsdina darbininkus, niekas
negelba.
Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams uzmokesn[ jie sutinka ant reikalavim
Darbininkai, linksmi, su nauju tikejimu [ savo spekas, stoja prie darbo: vel dunzga
masinos, tarska ratai, rksta is kamin dmai...
Pirmutin[ streik darbininkai laimejo, laimejo be dideli auk, be kraujo praliejimo...
1903
Be darbo
Liepojuj, prie miesto sodno, po medziu, stovi susitrauks isblysks zmogus. Jo
drabuziai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kysincia vietomis vata; cebatai taip pat nudeveti, rodo
koj pirstus, storais autskariais apvyniotus...
Tai iesks darbo darbininkas Laurynas Dda. Atvaziavo jis cia is Rygos. Ten dirbo
vagon Iabrikoje 15 met; daug mate vargo ir nelaimi, daug visa ko patyre, teciaus didzio
bado nekentejo. Bet paskutiniais metais prasidejo krizis stoka darbo. Simtai ir tkstantys
atstatytj darbinink pasijuto ant gatves; kitas neturejo gimini ir paz[stam, kur nors tuo
tarpu galet sau prieglaud rasti.
Atstate Iabrikantas ir Lauryn, nors jis tam Iabrikantui tiek met dirbo, savo sveikat
padejo...
Pasijuts ant gatves, Laurynas is karto negalejo suprasti, kas su juo atsitiko, nezinojo,
kas daryti. Dvi dieni isgulejo jis savo kambarely, kietoj lovoj susiriets: niekur neisejo, nieko
nevalge. Treci dien atsikele isdzivusiu gomuriu, galva sukes, ausyse skambejo, o akyse
sokinejo zali ir raudoni zibureliai.
Atsimine Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgs. Parsinese desros ir svar duonos,
pasistiprino kiek, paskui suskaite pinigus: maza ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieskot
koks nors uzsiemimas, jeigu nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno
sodziuj jo brolis kampininkas, vaikais apsikrovs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos
turejo. Matesi Laurynas su juo seniai, susirasinet nesusirasinejo: geda buvo prie jo kreipties,
pasalpos prasyti.
Vis savait isvaiksciojo Laurynas po Ryg, ieskodamas darbo: niekur jo neprieme.
Nuplyso batai, baiges pinigai.
Mete Laurynas Ryg nuvaziavo Dinaburkan: pasitikejo k nors laimeti. Bet ir tenai
darbo nebuvo; daugelis ismestj is Iabrik darbinink badavo, neturedami kuo duonos
nusipirkti.
Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miest, isalks ir nusimins: nieko
negavo. Visur jam sake, kad darbo nes, kad jis silpnas ess darbininkas... Atsimine tada jis
Liepoj, kur, girdejo, daug es Iabrik, plati pramonija...
Vaziuosiu ten, nusprende Laurynas, gal k nors surasiu...
Keliavo jis Liepojun tai pescias, tai slapstydamos gelezinkeliu, nes pinigai jau visai
baiges, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir cia visur girdejo t pat[ atsakym:
nereikia, ir be to daug turime...
Ir sitai, isalks, nuvargs ir susals, atsidre jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno.
Susiriets kur nors po medziu, vel ketina jis cia pernaktavoti ir nors kiek atsilseti.
* * *
kanotas rudens prievakarys; artinas tamsi naktis. Ziemys vejas kaukia ir svilpia,
nesdamas liet ir salt[, knisasi po skyletus Lauryno rbus, siurpuliais perimdamas nuvargus[,
stingstant[ kn. Griaudziai slamedami, krinta ant papurusios juodos zemes geltoni medzi
lapai; o pavirs j cezena, lidnai zdamas, smulkutis lietus, slapina zem ir mazais grioveliais
sriuvena slenin. Lidnai ziri Laurynas [ paskendus[ ke sodn ir klausos. Sodno osimas ir
slamejimas jam tartum zinomas, jau girdetas: jis kelia jo minty vien paskui kit skaudzius
gyvenimo atsiminimus...
Sitai jis treti metai Iabrikoje jaunas, sveikas ir stipras, kaip augs derlingoj zemej
uosis...
Ateitis linksmai zirejo jam [ akis, ir jis, pilnas tikybos, zenge pirmyn. Noras jo buvo
nedidelis: padirbeti kelet met Iabrikoj, susideti pinig ir gr[zti atgal sodziun, ten nusipirkti
zemes gabalelis ir kininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikejo...
Bet paciam darbo karstume, kada svajodamas apie k[ grze jis vinims skyles,
nusmuko nuo masinos dirzas ir, uzkabins Lauryno rank, [suke j ratan... Suriko nesavu
balsu Laurynas, isgirds, kaip sutraskejo jo rankos kaulai, ir apalps pargriuvo.
Atsitekejo jis ligonbuty, su suraisiota ir sustatyta ranka. Sesius menesius tenai
isgulejo. Daktarai siaip be taip atataise rank, ir jis pagijo. Bet jautesi dabar daug
silpnesnis nekaip pirma.
Ilgai vargo ir prase Laurynas, kol Iabrikantas j[ prieme atgal. Uz suzeidim neatlygino;
dargi trigubai pasirpino isplesti nuo jo visokiomis bausmemis pinigus, kurius buvo davs jo
gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; vis dien reikdavo stoveti ant vietos nevalia
ne atsitraukti, ne atsisesti; kas antra savaite reike dirbti naktimis. Uzdarbis buvo vidutinis. Bet
daznai reikdavo duoti kysiai ,,meistrams, ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O
cia tuojau Laurynas vede, vaiko susilauke, dar sunkiau rados. Mete jis ir apie k[ svajoti:
mate, kad Iabrik bus sunku palikti, kad cia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino
Lauryn, slege jo dvasi; j[ vis dar trauke sodziun, nors ir ten buvo mats vien tik varg...
Ir tik parejs is Iabrikos namo, nusiramindavo kiek Laurynas, ziredamas [ savo maz
snel[, kur[ labai pamylejo. Bet vaikas, metus isgyvens, apsirgo ir numire...
Pasidare dar nuobodziau. Jis vis dien Iabrikoj, o pati namie viena be uzsiemimo.
Ant galo ir ji pastojo Iabrikon.
Vaikui numirus, trejus metus pagyveno jiedu, siek tiek apsiprato, nurimo, kaip staiga
vel atsitiko nelaime: apsirgo dziova Lauryno pati ir po pusantr met numire...
Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais is nuobodumo net gerti buvo
pradejs, bet paskui pergalejo save ir mete. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: seimynos
nebeturejo, o su draugais ir paz[stamais retai tesusieidavo.
Paskui prasidejo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo kalejiman, daugelis liko be
darbo...
Sitai ir jis stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Dregnas saltis rausias
po jo plonus rbus ir marina nuvargusius snarius...
* * *
Ziri Laurynas [ plinkant[ sodn ir klausos. Medzi osime ir vejo svilpavimuos tartum
girdi jis gatve einanci darbinink balsus ir skavimus, palicijant rekavimus, svilpiancius
kazok kanciukus, raizancius darbinink nugaras. Tartum tai vargdieni vaitojimus ir j
vaik verksm nesa laibos, gailestingos vejo stygos, tartum tai atbalsis t, kurie, paskend
varguose ir nelaimese, zudo savo jaunyst, spekas ir sveikat, aukaudami jas savo
,,darbdavejams.
Kaip tie geltoni medzi lapai, krinta myrio pakirsti vargdieni broliai ir seserys
nuo vargo isdziv, nuo darbo pajuodav, krinta su gailesciu ir graudziu dejavimu,
ankstyv lig ir prispaudimo pergaleti. O j kap, kaip tas rudens lietus, mirko kasdien
karcios likusij asaros, asaros t, kuri toks pat likimas laukia. Jei tas asaras surinkti,
pasidaryt sriauni upe: papldus ji viena [galet numesti vergij. Bet isbarstytos po vis
pasaul[, dzista jos nematomos, nezinodamos savo galybes. Ir liesis tos asaros, kris nekaltieji,
kol zus ir eis ant nieko po visur issklaidyta darbinink galia, kol vargdieniai nesupras savo
galios ir nesusivienys...
* * *
Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau isplete savo juodus sparnus ir
apdenge jais dang, miest ir sodn... Ant gatvi suzibejo lempos; bet sodne, kur prisisliejs
medzio stovi Laurynas, tamsu. Drugys krecia Lauryn nuo dregnumo ir salcio, bet eiti kitur
nera kur, ir nesinori.
Atrado jis po medziu akmen[ ir atsisedo, noredamas nors kojom duot kiek atsilseti.
,,Kur as dabar desiuos? msto Laurynas. Kad nors draug ar paz[stam tureciau,
kurs nuramint ir pastiprint, su kuriuo galeciau pasikalbet ir pasirodavot: tada nors ne taip
bt baisu ir nuobodu, ne taip rpet badas ir ateitis. Dabar nera nei vieno, kurs mane
paminet arba atsimint. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? seimynos, apie kuri reikt
rpinties, nebeturiu ir neturesiu, zmonems gi naudos jokios atnesti nebegaliu, nes esu silpno
kno ir pailsusios dvasios. Bti Iabrikanto vergu, dirbti tik del to, kad pusbadziai galeciau
gyventi ir laukti, kol vel ismes pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieskoti darbo, kam gi
dar be reikalo tos naujos kancios? Ar ne geriau vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?..
,,Tikiu, kad darbinink padejimas pasiger[s, kad j laukia sviesi laisva ateitis, bet lai
uz t ateit[ kovoja jaunesni ir stipresni, lai jie kala sau nauj gyvenim... As pagyvenau
pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo Iabrikantui, buvau jo
vergu. Uz tai jis mane paverte dabar [ elget be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi,
atkiss rank, turiu prasyti praeinanci ,,pon ir rinkti skatikus? Ne, niekados! gana
zeminties ir maldauti mylistos t, kurie vis gyvenim laike mane uz juod jaut[ ir isnaudojo
mano sveikat. Lai duoda nors laisvai numirti, jei nedave laisvai gyventi...
Laurynas galvoja apie t saltai be galvos karscio ir sirdies skausmo. Jam nors
lidna, bet ramu. Mintis, kuri paskutiniu laiku pradejo j[ lankyti, dabar uzvaldo jo visus
jausmus, giliai rausiasi po jo omen. Jam toks ateina noras numirti, nebejausti to bjauraus
gyvenimo ir varg, kurie j[ amzinai kankino! Jis taip troksta uzmigti sitam sodne, kur nors po
medziu, uzmigti amzinai, medzi osimo sibuojamas, vejo svilpimo liliuojamas. Mirties
pakirstas jau jis nebejaus ne salcio, ne siurpaus dregnumo; jo vele nebeprigules Iabrikantui,
neprasys jo darbo...
Atsimena jis sodzi, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur are ir pjove,
dainas, kurias su kitais dainavo, bet lidnai nusisypso: ir ten ne geriau, ir ten skursta
darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, vis niekinamas ir zeminamas: ir ten ner kur
deties, reikia begti miestan, Amerikan ir AIrikan duonos ir naujo gyvenimo ieskot.
* * *
Ilgai sedi susimsts Laurynas... ilgai msto galbt apie Diev, an gyvenim, o gal
ir k kita?.. Bet sitai staiga atsistoja, padeda vien koj ant akmens ir pasistieps pradeda
graibyti rankom virsum galvos. Desine ranka uzciumpa jis drt liepos sak.
Gera, istres, taria jis balsiai ir, kiek pastovejs, nusoksta nuo akmens.
,,Tai k, galvoja stovedamas, jau naktis, visi rengias gult, visi iesko pailsio,
reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir as nebejausiu nei dregno salcio, nei snari
skaudejimo, nei pilvo gurgejimo, bsiu ir as laimingiausias...
Ner zinios, del ko jam uzeina noras valgyt. Atsimena, kad jo kisenej dar yra keletas
skatik. Nueina jis prie stovincios sodno gale lempos, istraukia is kisenes pinigus ir suskaito
15 kapeik.
,,Pavalgysiu paskutin vakarien ir as, msto Laurynas ir eina ieskot maisto.
Greitai sugr[zta atgal: vienoj rankoj nesas butel[ alaus ir gabal duonos, antroj
suvyniot virv. Atsiseda ant akmens ir, atsilauzs duonos, valgo. Jaucia, kaip apkramtyti
duonos ksneliai slenkia is gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda zagseti.
Atsidaro butel[ alaus ir geria. Saltas skystimas tartum sildo Lauryno vidurius, bet paskui j[
paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, noras valgyti praeina.
Laurynas uzkisa butel[, deda al su duona kisenen ir skubinai atsistoja, tartum
bijodamas pasivelinti. Nutveria virv, pasistoja ant akmens ir griebias uz sakos, bet is
greitumo paslysta ir krinta zemyn. Giliai alsuodamas, suciauptomis lpomis, vel jis lipa ant
akmens, ir uzneria uz sakos virv. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas
[kisa jon savo galv ir pasispyrs pasikabina ore...
Akyse jam sokineja zibureliai, pradeda plesties tai raudoni, tai zali ratai, bet visa kas
akies mirksniu nyksta is jo omenes: pasidaro tamsu. Nebejaucia jis nei savo baisaus kriokimo
ir putojimos, nei koj traukimo, kurios riecias ir tiesias kaip nuo priemecio. Jo kne amzinai
uzminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo vargai...
Tik zia ir staugia siaures vejas, sibuodamas kabant[ ant sakos Lauryn, lidnai
cezena smulkutis rudens lietus, slapindamas jau sustingus[ jo kn, ir graudziai slama
krintantieji medzi lapai, tartum glostydami pamelynavus[ veid...
1903
,,Ant Uetlibergo giedra!
Nors jauciaus nekaip, bet atsikels apsitaisiau ir isejau miestan paziret, koks oras.
Buvo saltas, apniuks rytas, ir ant viso miesto gulejo toks storas rkas, kad uz keli zingsni
nebuvo zmogaus matyti. Tik slinko pro sal[ zmoni saseliai, tauksedami int akmenis savo
batais: kazin kur toli skambejo vezejo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per misias. Buvo
ventadienis atilsio diena.
Eidamas miesto gatvemis, pamaciau ant kerci islipdytus raudonus apskelbimus: ,,Ant
Uetlibergo giedra! To telaukiau. Senai norejau pamatyti, kaip tas apguls miest rkas isrodo
nuo kalno virsnes. Nors oro dregnumas pro nos[ ir gerkl rauses plauciuosna ir, kaip koks
dusulys, slege krtin, nors siurpuliai krate kn, teciaus noras pamatyti nuo kalno saul ir po
savo koj nereget paveiksl, pakvepuoti grynu oru ir pasidziaugti prigimties grazumu buvo
toks karstas, kad nieko nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubejau, skubejau... Msciau tik
apie tai, kad nepasivelyciau, kad suspeciau uzlipti, kol issisklaidys rkas.
Po valandos jau buvau po paciu kalnu, bet turejau atsisesti pasilset. Ir cia buvo tyla
dar didesne. Prigimtis kaip numirus. Apsiasaroj medziai sunkiai galvojo, ne vienos sakeles
nepajudindami. Tik mazi upeliukai sokinejo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubejo
apacion, maloniai sriuvendami ir kazin k lidnai pasakodami. Kalno visai is po rko nebuvo
matyti, rodes, kad jo cia nei nebuvo. Bet kas cia? Stai aukstai ore linksmai sulojo suo ir
pasklido garsus skaujanci vaikin skardas. A! tai ant kalno. Laimingi, jie jau aukstai!..
Atsikels nuo suolelio, pradejau ir as risties siauru baltuojanciu takeliu, kuris
vingiuodamasis nyko rke. Bet juo auksciau, rkas vis labiau ir labiau retejo; kvepuoti buvo
kaskart lengviau ir smagiau; dangus virsuje is tamsaus pasidare palsas, paskui melsvas, ant
galo sviesiai melynas. Ant nusvitusio jo skliauto pasirode saule: atmetus nuo savo veido
uzdangal, ji vienu akimirksniu papyle spindulius ir kaitriai pradejo sildyti mano kakt. Bet is
sali tebestovejo rko siena, nors tos sienos virsus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar palypejau
anksciau... Ant galo, nuvargs, atsiremiau int apaci...
O kaipgi neapsakomai buvo grazu! Cia pat po mano koj gulejo balta debes jra.
Buvo tokia romi, kad tik geriau prisizirejs galejau pastebeti, kaip jos apvalios, tarsi
kamuoliai, bangos is palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo ankstyn; jos, saules svieciamos,
buvo taip skaiscios ir malonios, kaip minksciausias baltas pkas. Zirejau ir negalejau
atsizireti. Viduryje matyti buvo mazute, medziais apaugusi sala; uz j auksti krantai; dar
toliau, kaip sidabras, spindejo sniego ir led kaln virsnes, rodesi, galinga ginkluot
milzin eile sustojusi sergejo stebukling sal[. O juk pereit kart nuo sitos pacios vietos
giliai po savimi, kur dabar debes jra liliuoja, maciau dail miest, zaliuojancias pievas ir
klonius, mirguojant[ ezer ir jo pavirsiumi skrajojancius, tik tik matomus laivelius. Kur tas
visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnesna ir kazin ar beiskils? Juk dar mazas bdamas
girdejau pasakas apie miestus, ezeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi, kaip is po
debes mr kilsta ankstyn iskilmingas ir malonus varp skambejimas? Ar girdi, kaip toli toli
suzviege masina? Apacioje tebegyvena! Juk as pats dabar pat is tenai atejau... Rados taip
linksma ir lengva, kad norejau skauti ir dainuoti, lakstyti po kalno virsnes arba, nusokus
nuo turekl, nardyti ir plaukyti po sit pk jr, kaip tat daro mazi vaikai, lakstydami po
kupecius sieno. Zinoma, tat buvo tik grazi iliuzija: nusoks bciau sau tik sprand
nusisuks...
Tuo tarpu saule vis labiau silde. Nuo jos spinduli apvalios debes bangos pradejo
draikyties, skirstesi nuo viena kitos, kilo aukstyn ir nyko. Sitai pro vien j plys[, pacioje
gilumoje, kaip koks stebuklas, isplauke varpine, cia pat, po koj, netiketai pasirode namas;
ten toliau sumelynavo ezeras... Atsiminiau pasak apie isliuosuot is po stiklinio kalno
karalij... Turejau piln ties pasakyti su Silerio medziokliu:
Matyt po kojom tik jres miglotos,
Zmoni sodybos nuo aki uzklotos.
Tik debesiui trkus, per tarp matai:
Zemai ten yr svietas, zaliuoja laukai.
Man bestovint, rkas issisklaide ir pranyko. Kur tik pat buvo debes jra, dabar
stovejo miestas, gulejo ismetyti kloniai ir zaliuojancios pievos, mirgejo ezeras...
1904
Zvaigzde
Atvaziavs ant vasaros savo tevisken, isejau vien sventadien[ su broliu laukan jav
aplankyt. Grazu buvo neapsakomai. Ant dangaus ne maziausio balto debeselio. Tik tik pte
vejelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodesi, jog tat yra apsndusios prigimties
kvepavimas, nuo kurio pats oras drebejo, tviskejo. Romiai stovejo apsvaigs miskas: ne
osimo, ne pauksci giedojimo. O aplink j[ marguliavo javais apseti lankai: cionai pabal
rugiai stovejo, palenk sunkias savo varpas; tenai toliau zaliavo vasarojus, zydejo grikai. Ore
ne vieno balso, ne vieno sauksmo. Tik toli, Sventosios pakrasciuose, rekavo zsys, raudojo
piemeni rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad, rodesi, pati saule zeme ridinejo.
Apejusiu eziomis rugi ir vasarojaus lauk, prisiartinova prie misko. Cionai,
slepdamuos nuo saules spinduli, palindova po pusimi ir atsiguleva pasilset. Beguledamas
pamaciau is antros puses einant[ pamiske sen zmog, lazdele pasirimsciuojant[. Jo stovyla
pasirode man paz[stama.
Zirek! bene Simanas eina? paklausiau brolio.
Aa, jis, atsake pazirejs brolis ir susuko: Ei dede, kur eini? palauk!
Senelis sustojs atsigrze. Pazins mudu sulingavo galv ir pasisuko int mudu.
Na, tai ko judu cionai gulita? geru, bet siurksciu balsu tare prisiartins.
Gulkis ir tamsta, atsake brolis. Mat kaip kaitina, prasived[si.
Pasirems lazdele sunkiai range dede Simanas senus savo kaulus, kol atsisedo ant
zemes.
Tai gal javus lanketa? paklause.
Nagi apejova... atsake brolis.
Ir as isejau paziret, tare Simanas, bet nelabai kokie javai. Seniau ne tokie
bdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O cionai visa pabrango, mokesciai auga... Kas ir bus
toliau... is kur bepriteks zmones...
Bet mai ant Simano veido pasirode ypatingas linksmas spindulys. Sypsodamasis ir
tik tik linguodams zil galv zirejo int mane. Zinojau, k nori pasakyti...
Na, tai dabar, Jonai, tare pasilenks prie mans Simanas, papasakok mums k
nors. Juk tu daug zinai, daug esi skaits ir apie kitas salis, ir kas pasaulyje dedas; tik tavs
neprisipraysi, nenori mums pasakoti...
Niekas kitas visame sodziuje nemegdavo taip pasakojim, kaip dede Simanas. Patirs,
bdavo, kad as atvaziavau, ir ateina sventadien[ int mane naujien pasiklausyt. Ir jeigu tik
pradedavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidnakcio. Jeigu dar kit
k labiau megdavo, tai tik savo k[ ir medziokl, kurios ir senas bdamas negalejo issizadeti.
Taigi dabar sunku man buvo issisukti; noroms nenoroms turejau pradeti... Zodis po zodzio
priejome ir prie astronomijos. Kada jau ismatavome saules didum ir zvaigzdzi tolum ir
isreiskeme savo nustebim del Dievo galybes ir prigimties neapsakom grozybi, mano brolis
tare:
O kodel gi dien zvaigzdzi nematyti?
Kada jam tai isaiskinau, dede Simanas atsiliepe:
O as ir dien esu mats!..
Nejaugi tamsta matei? paklauseva su broliu.
Maciau... atkartojo Simanas ir lazdos atsirems pradejo pasakoti:
Senai tai buvo... Dar as, judviej tevai, amzin atils[, ir visi ms sodziaus po
ponais tebebuvom... Krateva sitai aname lauke pamiskeje mudu su Baltrum Rudoku mesl;
skubejova dirbti, nes buvo jau po piet, o ligi vakaro turejova nukratyti dar didel[ mesl
apvezt lauko plot. O neduok Dieve, bdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova issijuosusiu.
Besisluostydams nuo kaktos prakait, pakeliau galv ziriu: pro pat pusies virsn danguje
ziburelis saly debesio, po kuriuo k tik saule palindo.
Zirek, sakau Baltrui, ar tik ne zvaigzde ziba?!
Ar tu sapnuoji? atsiliepe Baltrus ir pakele galv.
Bet tu pazirek, atsakiau jam: argi nieko nematai pakrasty ano debeselio, kur
sit uz tos pusies nikso?
Is ties, susuko Baltrus, lyg tartum kas ziba!
Sustojova mudu, ziriva int t zvaigzd ir galvojava, kas tat gali bti, kad dien
zvaigzde pasirode. Tik pamateva nebetoli: eina prievaizdas Ginbutas (tas pats, kurs ir dabar
paupyje tebegyvena). Per vis kn mudviem siurpas parejo.
O ko js cionai, uncvotai, sustoj stovit, a? suriko prisiartins.
Pamaciau, ponai, zvaigzd, sakau visas drebedamas, tai ziriva su Baltrumi.
Nezinova, kas tat gali bti...
Koki zvaigzd, kur? paklause.
Zirek, sakau, ponas, pro anos pusies virsn kaip tik pakrasty debeselio
ziba.
Ir siaip zirejo prievaizdas, ir taip nemato.
Nieko nematau tare piktai ir paliks mudu nuejo atgal.
O mudu su Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nuejs lieps atnesti vyci
kl[, pasauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panesti negalesiva. Ir
zvaigzd uzmirsova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkes per lauk ejo; bet sirdys abiej
drebejo. Ant galo pamateva: sugr[zta kazin kuo rankoj nesinas. Kojas mudviem pakirto tik
pastoveti begaliva...
Ar tebematyti dar zvaigzde? paklause mans.
Pakeliau galv aukstyn dar ziba. Parodziau. Pridejo prievaizdas prie akies ilg
vamzdel[ ir ziri.
Teisybe, zvaigzde, atsiliepe lukterejs. Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad
galejai j pamatyti.
Pats pazirejo, paskui ir mudviem vamzdel[ dave. Paemiau j[ drebanciom rankom,
pridejau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebs: taip dabar aiskiai matyti buvo zvaigzde, ir
tokia buvo apskrita, grazi, kaip mazas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem
prievaizdas, kokio zvaigzdes esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsake.
Toks geras buvo, kokio ne pirma, ne paskui niekados nemaciau. Ant galo atsimine, kad mes
stovim, ir liepe eiti dirbt.
Zirekit, kad ligi vakaro bt padaryta! pasake nueidamas siurksciu balsu.
Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaige...
Tai nepakliuvota uz tai? paklause mano brolis.
Ne, tuo kartu zvaigzde isgelbejo, atsake atsidusdamas Simanas.
O lupdavo, oi lupdavo! kalbejo toliau atsimins praeit[ senelis, linguodamas zil
savo galv. Uz menkiausi daiktel[ kraujas plaukte plauke. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors
kart paklidavo: tas vis gyvenim minedavo. Dabar tai bepiga su situo. Js sit mokslus
einat, zmonemis paliekat ir tai skundziates; o js tevai kiekvien valand uz savo kail[
arba net ir gyvyb drebedavo. O teciaus nuo j dain visi miskai aplinkui skambejo. Ir
linksmi buvo tada miskai, pilni pauksci ir gyvuli laukini; nuo uog ir gryb zeme
marguliavo; riesut kiek dabar gyleli; upej ir linuos zuvies kiek tik nori, ir kokios
zuvies! Kad sugaudavai lyd[ arba lyn, tai bdavo ko nesti. Nors daugiausia t vis daikt
ponui turedavom pristatyti, bet ir mums sis tas klidavo. O dabar miskus kuone visus aplinkui
iskirto vejas smel[ nesioja. Nueini medziot: vaikstai vis dien, vargsti ir gaisuoji, gerai,
jeigu nors kiskel[ arba tetirvin parsinesi; dazniausia gi dykom rankom namo pareini. Zuvys
isnyko; dziaugies, jeigu pasninkui arba Kcioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn eina, ir
gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augt...
Simanas nutilo ir lidnom akim zirejo tolumon. Jau artinos vakaras. Is misko islindo
ilgi tamss saseliai ir placiai uzdenge rugi lauk. Saule riedejo zemyn ir ruosesi greitai
pasislepti uz auksto Sventosios kranto. Oras veso. Metas buvo namo. Nenoromis islindom
visi trys is po pusies, kur taip gera buvo guleti. Simanas nuejo dar vasarojaus ziret, o mudu
su broliu namo. Atsigrzdamas ilgai dar maciau stovinejanci lauke Simano stovyl: ant galo
ji pasisuko uz miskelio ir isnyko.
1905
Pga kalnuose
zia ir staugia Svico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios islindo is urv, suskrido
tarp sit kaln ir dabar kaukia, svilpia ir juokias. Kaip padkusios, nardo jos po ezer, is
pacio dugno versdamos aukstyn vandens bangas; laksto virsnemis ir kloniais, trankydamos
uolas, lankstydamos medzius. Galingas viesulas nesa ir svaido aplinkui is praplysusi debes
snieg... Dangus su zeme susimaise...
Visas apsnigtas, nuvargs eina grimzdamas giliai sniegan jaunas keleivis. Nieko
aplinkui nebemato. Akyse mirga, baltuoja, ausyse gaudzia baugus pgos skardas. Nebezino,
ne kur yra, ne kurian krastan reikia eiti. Is palengvo slinkdamas pirmyn, atsargiai ciupineja
lazda zem: bijo kur nukristi, nes jauciasi nebe keliu eins.
O dar visai nesenai taip buvo grazu situose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip
stovedamas aukstai mate jis zemai Firvaldsteto ezer ir kitus su marguliaujanciais j
pakrantese miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgejo aukstai aukstai kilstancios
sidabrines kaln virsnes...
Kada uz sit virsni nusileido stebuklingai grazi saule, jis pasisuko zemyn. Apacioj
matyti buvo viesbutis: jame jis taresi pernakvosis ir rytoj ryt gr[sis Ciurichan. Bet oras
mai persimaine, pradejo snigti, ir pakils viesulas visa sumaise... Pasiliko jis tarp kaln
vienas, apleistas, nulids...
Keleivis apsistojo. Pradejo dairyties ir klausyties, ar nepamatys kur mirguojancio
ziburelio, ar nepagaus zmogaus balso, varp skambejimo. Nieko. Tik girdeti, kaip siunta pga
ir skaudziai plaka sirdis krtineje.
,,Dieve, nejaugi tekt cionai prazti! perejo jam per galv mintis. Jaute, kaip
paeme j[ siurpas ir apmire gyslose kraujas.
Bet veikiai atsigavo: atsimine, kad netoli turi bti viesbutis... Reikia tik paejeti, ir
pasirodys ziburys. Ir jis tvirtais zingsniais pradejo eiti pirmyn, daznai parkrisdamas ir vel
atsikeldamas; ejo greitai, giliai kvepuodamas ir skubedamas, tarsi bijojo pasivelinti. Ejo
ilgai ilgai... taip jam rodes. Bet nei ziburio, nei zmogaus buto nepamate. O pga vis labiau
siuto, vejas dko, saltis ejo stipryn...
Gelbekit! is visos galios suriko nelaimingas ir pats savo balso nusigando: taip
jis buvo silpnas.
Niekas neatsiliepe. Tik sukauke, susijuoke virsuje ir nuleke toliau.
Gelbekit! gelbekit! ne savo balsu suriko vel, bet t savo sauksm vos pats
begirdejo.
Nuvargs pargriuvo ant zemes ir pajuto, kad is aki krinta gausios skaudzios asaros...
Bet greitai atsikele ir skubinai skubinai pradejo vel bristi per snieg. Nieko
nebezirejo. Vieno tik daikto betrosko: prie zmoni, prie sviesos, kiek galint toliau nuo sitos
baisiosios pgos ir vejo. Brido ir brido kuone tekinas per snieg, parvirsdamas ir atsikeldamas
tarsi uzpakalyj jau nebetoli jaute istiesta dalge giltin.
Ant galo visu savo knu susidave int kiet daikt ir parkrito ant zemes. Apciupinejs
aplinkui patyre, kad ten buvo medis. Prisliauze artyn ir uzsiglaude nuo vejo. Bet vejas ir
cionai j[ rado: is vis pusi rauses pro jo rbus ligi pacio kno, visur nesdamas siurp ir salt[.
Jaute, kad viena jo koja uzejusi ir nebegali pajudinti pirst.
Vis tiek cionai teks nakvoti, tare sau balsu...
Po medziu betupedamas [zirejo, kad tat buvo didele zemai palinkusiomis sakomis
egle. Atsimine tur[s peil[, ir jo galvoje gime tvirta mintis. Atsikels nusitvere vien sak,
paskui kit... treci... pjove jas peiliu nuo egles ir mete zemen. Pripjausts surinko jas,
sukaisiojo is tos puses, kur pte vejas, sniegan; kitas sudejo isilgai ir tokiu bdu pasidare sau
guol[. Paskui pradejo trepineti kojomis ir dauzyti int viena kit rankas, noredamas nors kiek
apsilti. Ant galo susiriete padarytame guolyje ir prisiglaude prie medzio. Jautesi kiek gereliau,
net nusisypsojo is savo patalo: tarsi rengesi cionai nakvoti.
Gal kaip nors prastumsiu cia nakt[, sulauksiu ryto, mane sau vienas. Toliau
nebeisiu, vis tiek is to nieko nebus, dar labiau kur paklysiu...
O kazin k dabar draugai Ciuriche veikia? atsimine jaunikaitis. Juk si nakt[
prasides Naujieji metai... turbt susirinko visi, linksminas ir laukia, minedami savo gimines ir
draugus, tolimoj tevyneje likusius. Ir kam as vienas tuosna kalnuosna dabar isejau? Geriau
bciau su jais pasilinksmins, Naujuosius metus drauge pasitiks, o kalnus ir kit kart bciau
pamats...
Prisistato jis sau, kaip tat bt gera bti silumoje, tarp draug, juokauti ir linksminties.
O dabar brr!.. ir per jo kn pereina siurpas.
Bet sitai jo galvoje kilsta kitas, brangesnis paveikslas: sviesiam siltam kambary sedi jo
tevas daktaras ir motyna, o is j sali jo dvi seseri, abi jaunuti, grazi, kaip dvi
sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarien ir laukia Naujj met... Toli jie nuo jo, uz keli
simt myli...
Gera jiems, silta, sypsos apsiblauss jaunikaitis. Turbt ir mane mini, laukia,
kada parvaziuosiu.
Nuo to paveikslo ir minci jam sirdyje randas lengva ir ramu; jis jauciasi silciau ir
geriau tarsi pacios motynos ranka paglostytas ir apklotas.
J[ pradeda imti miegas, akys merkias...
Bet kas cionai? Jo akyse atsistoja jaunos merginos paveikslas...
Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! snibzda jaunikaicio lpos, ir sirdis
dreba is baimes.
Nors uzsimerks, bet aiskiai mato jos linksm veid ir melynas akis, [ j[ taip maloniai
zirincias. Atsimena, kaip paskutin[ kart su ja skyresi, zadejo uz met gr[zti, su ja susideti ir
jau kartu vaziuoti mokyts.
As veikiai pabaigsiu moksl ir sugr[siu int tave, snibzda, tarsi j ramindamas,
jaunikaitis. Susidesiva ir jau gyvsiva kartu savo tevyneje, tarp savj zmoni, dirbsiva
visuomenes labui ir bsiva laimingu, laimingu... As veikiai, Julyt, sugr[siu...
Su tuo paveikslu sirdyj jaunikaitis uzmigo... ant amzi.
Ciurichas, 1905.I.25
Kdikystes sapnai
I. Senute Baltruviene
Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruviene, astuoni desimt met senute.
Sunki amziaus nasta ir varg jungas nulenke zil jos galv zemyn, isvagojo raukslemis kadai
tai graz veid ir silpstancion rankon [spraude kreiv sakot lazdel. Baltu nuometu
apsirisusi, kailiniais apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dien gatve, susikprinusi, savo
lazdele pasirimsciuodama.
Senut, kur Tamsta eini? klausiame prilek prie jos ir apstoj aplinkui.
Maloniai ziri ji [ mus, mazucius; jos veidas prasvinta, akys juokias; glostydama ms
galvas ji sako:
Vakar parnesiau Petrienei mazut[ snel[, tai dabar einu aplankyt; eikite kartu,
ir jums parodysiu ,,lel...
Ir ji kuone tekina eina toliau, o mes stovim nusimin ir nezinom, kas daryti. Ant galo
susitar einam pas Petr, ilgai stovime priemenej, ne vienas nedr[sdamas pirmas eiti vidun, is
palengvo praveriame duris, kumsydami vienas kit bailiai sueiname grincion, nusiimame nuo
savo galv kepures ir susigz, kaip mazi anciukai, sustojame prie dur, nezinodami, ar cia
pasilikti, ar eiti toliau. Viduj issluota, sviesu. Ant lovos guli Petriene, saly jos kaba pataisytas
lopsys; aplink sukinejasi senute. Troboj nieko daugiau nera. Mums suejus, senute prisiartina
prie dur, nieko nesakydama bruks bruks istraukia nuo ms vis kepures ir nusinesa pas
lops[. Petriene guledama ziri [ mus ir sypsos.
Tai jums, jau nebegausite dabar kepuri, sako ji silpnu balsu.
Bet mums ne juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai.
Issigand, isplet akis, zirime tai [ vienas kit, tai [ lops[, tarsi klausdamies, kas dabar reikia
daryti, kaip be kepuri namo pareiti. Vienas kitas is ms pradeda tampyti lpas, traukyti
nos[, o pats mazasis ima verkti.
O ko js, vaikeliai? klausia uzgirdusi verksm senute ir eina prie ms. Citit,
neverkit, maldo ji mus, as tik pajuokavau, tetit jums js kepures.
Noredama visai mus nuraminti, senute priveda visus prie lopsio ir rodo mums ,,lel.
Bijodamies, kad vel neistraukt kepuri, kietai abiem rankom turime jas suspaud ir akylai
zirime [ maz suvystyt sutverimel[.
O k, ar grazus? klausia senute.
Kad susirauks. atsiliepia nedrsiai vienas is ms.
Tai del to, vaikeliai, kad jis dabar da zydelis, vardo neturi, aiskina mums senute.
Kai kunigelis pakrikstys, svstu vandeniu pakrapys, pamatyste, koks bus grazus.
Tai paskui jau jis nebebus zydelis? klausiame mes.
Kai pakrikstys, nebebus, bus toks, kaip ir js visi.
Negaledami savo silpnomis galvomis sumesti, kaip is zydelio gali pasidaryti
nezydelis, mes nutylam ir tik da akyliau zirim [ maz kdik[...
O is kur, senut, Tamsta j[ parnesei? klausiame jos.
Is upelio, vaikeliai, atsako senute. Ejau pro sal[, pamaciau plaukant[ duobej,
pagavau ir atnesiau.
Ar toj duobej, kur prie lieptai?
Toj, toj.
Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?
Ir jus, vaikeliai, ir jus...
Nusteb klausom senutes ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali bti. Ant galo
atsisveikinam su ja ir einam is grycios. Orie susitariam eiti pas upel[, ar nepamatysme ir mes
kokios nors ,,leles plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas ms nepaserget, patylomis lekiam
pas liept, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums baime zirim vandenin.
Ut, zirekit, kaip ir ko pabgs, sako pasnibzdomis vienas is ms ir rodo pirstu
duoben. Isplet akis zirim vandenin ir matome tenai tik mazucius, juokingai issireiskusius
savo veidus. Nieko negav, susal ir alkani, skirstomes nuo duobes ir kiekvienas sau einam
namo.
II. Motina
Mama, valgyt noriu! prasau nepaspejs [eiti grycion.
O kur teip ilgai lakstei? rsciai, bet kartu rpestingai sako motina. Matai,
visas susals, net pamelynavs.
Buvau pas Petr: senute lel parode... atsakau greitai alsuodamas.
Noriu nusivilkti savo zipon, bet jokiu bdu negaliu istraukti is rankoves rankos.
Motina meta verpti, priejus nuvelka mane, zipon padeda ant lovos, kepur pakabina ant
kablio ir eina prie krosnes: tenai paima blidziuk ir [pilia man silt uzbalint batvini.
Isalks ir susals valgau kaip sien pjovs. Pabaigs persizegnoju balsiai ir is palengvo,
bijodamas apsirikti, ir einu prie motinos. Prisiglauds ir padejs ant jos keli savo galv tyliu
ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai zia kalvaratas. Teip gera prie motinos! Ji viena ranka
verpia, kita glosto mano galv. Grycioj daugiau nieko nera.
Mama, ar ir mane senute atnese is upelio? klausiu jos.
Tai kaipgi, vaikeli, atnese, atsako motina.
Ar ir tada buvo teip salta?
Labai salta buvo, vaikeli, labai...
,,Kaip tai nesusalau? ateina man mintys, o motina ne tai man, ne tai pati sau viena
kalba toliau:
Tu gimei pavasar[ pries pacias Velykas; silpnutis toks buvai, tarem, kad
nebegyvsi, t paci dien ir krikstyt tave veze. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: uz met
pradejo kelties ant kaklo ir rank votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marskinelius baltus
pasiuvau...
Ar tuos, k ir dabar sventemis nesioju? klausiu motinos.
Tuos, atsako ji ir ima mane ant keli.
O kur as bciau buvs, jeigu bciau numirs?
Aukstai danguj, pas Dievul[...
Ar ir baltais marskineliais visados bciau nesiojs?
Tau tenai bt daug grazesnius dav, tenai btum kaip aniolelis, nes visi mazi
vaikeliai, kurie numirsta, anioleliais palieka.
Ar ir sparnelius tureciau?
Turetum.
Tai kodel, mama, as nenumiriau? klausiu, tarsi gailedamos, kad teip neatsitiko.
Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebt gailu mans palikti? sako jausmingu
balsu motina, spaudzia mane prie savo krtines ir buciuoja man galv. Paskui rpestingai
apziri mano kakl, galv ir veid, ar nera tenai kokio skaudulio ar zaizdos, ar nesusikliau
kur belakstydamas; atsega ir atraito mano marskini rankov: is abiej rankos pusi aiskiai
zymios nuo buvusi voci [dubusios uzgijusios zaizdos.
Is cia net kaulelis nedidelis iskrito, kada trko votis, kalba motina, ciupinedama
atsikisus[ ir skaudant[ guburel[.
Nebus is tavs artojaus, tsia ji gailestaudama toliau. Bsi ubageliu ir duonos
negalesi sau uzsidirbti; ir skriaus tave, kaipo mazesn[j[, visi...
Nors nesuprantu gerai motinos zodzi reiskimo, bet jauciu, kad bsiu nelaimingas:
pasidaro teip griaudu ir skaudu, kad prisiglauds prie jos krtines pradedu balsiai verkti.
Cit, vaikel, neverk, maldo ji mane. As tau padainuosiu garnio dain, nori?
Noriu, atsakau kniuksedamas per asaras, nes t dain motina man dazniausia
dainuodavo. Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi lepina ir
liliuoja prie miego. Man teip gera, teip jauciuos laimingu ir ramiu!
Garnys, garnys, tas ilgakaklys! girdziu jau snausdamas teip maloniai
skambancius ir plaukiancius dainos zodzius.
Greitai uzmiegu ir jauciu tik, kaip mane motina nesa ant lovos, siltai apkloja ir
perzegnojus mano galv gr[zta vel prie savo darbo...
III. Pirmieji atsiminimai
Kaip isdraskyto grazaus zolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralekusios mazumes
paveikslai... Atsimenu, sedziu mazas lopsy. Nuo lang sviesiomis juostomis issities saules
spinduliai. Troba sviesi, issluota. Nieko daugiaus nera, tik saly mano lopsio sedi seserecia
Marjona ir meldzias. Matyt, svente, visi baznycion isejo; mudu tik seimininkais likova.
Pepes, prasau Marjonos.
Ji persizegnoja, padeda ant lango knyg ir eina prie krosnes. As seku paskui j akimis
ir ziriu, k ji daro: matau, kaip atidengia krosn, [kisa vidun galv ir istraukia is tenai
puodynel; matau, kaip atpjauna gabalel[ mesos ir nesa man, as linksmas. Pavalgs lieku
dar linksmesnis, atsistoju lopsy, nusitveriu jo virvi ir pradedu supties teip, kad net linge [
lubas dauzos. Issigandusi Marjona laiko is abiej lopsio pusi savo rankas, bijodama, kad
neiskrisciau, ir stabdo mane. Bet as jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau.
Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prasau jos, kad iskelt mane is lopsio... Ilgai
vaikstineju virstakuliuodamas, kaip anciukas, po asl, noredamas abiem rankelem nutverti tai
musi skrendanci, tai sviesi saules spinduli juost...
Tai vel atsimenu vestuves. Pilna grycia zmoni: skauna, rekauna, soka; aplink mano
lops[ ant lovos ir suolo sused su didelemis ir mazomis smuikomis muzikantai griezia kaip
tik gali. As pats sedziu lopsy, apkrautas saldumynais, ,,paukstytemis ir barankomis; vien
didel barank turiu pakels rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopsio, ir
labai dziaugiuos, jeigu kas kraipo galv ir stebisi, kad pas mane baranka is ties labai didele:
su tokiu tuojau pradedu savotiskai kalbeties ir rodyti jam vis savo turt, kuriuo mane
vestuvininkai apdovanojo. Ispasakojs visa vel pradedu [ visas salis dairyties, is viso ko
stebedamos ir nieko nesuprasdamas. Man ne galvoj, kad tai isteka mano seserecia Marjona...
Sedziu, bdavo, ant lovos ir dairaus pro lang. Daug k matau: ant kalnelio tsiasi eile
ir stovi susikimsusios sodziaus trobos, darzines ir gurbai; po desinei plikas jau laukas,
miskais is gal apsiauptas; po kairei vel miskai nikso. Bet mano ypating atidzi atkreipia [
save stovincios uz sodziaus vienoj vietoj dvi pusys, kitoj dvi egles. Abi pusys senos,
drtos, bet viena auksta auksta su palinkusia virsne, antra zema ir kreiva. Nezinau kodel, bet
man regis, kad aukstoji pusis tat ne kas kitas, kaip tik zydas Arelis, k su puodais vazineja;
rodos, atskiriu ant tos pusies ne tik ilgojo Arelio barzd, bet ir mais, kur[ jis visados ant
peci nesiojas. Zemoja pusis tai nedidelis, susikuprins kromininkas Icikas; man rodosi,
kad ta pusis, kaip tik Icikas, pasiremusi lazdos turi ant savo peci didel[ krom. Dvi egles tai
dvi seserys grytelninkes (kampininkes), kurios vaikscioja pas mus lin braukt; kaip jos ir tos
dvi egles, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena auksta, laiba, kita trumpa, drta. Ir
kada tik ziriu pro lang [ tas pusis ir egles, visados ta pati mintis, tas pats sulyginimas ateina
man galvon...
Arba vel. Atsidaro grycios durys, ir [eina kazin kokie nepaz[stami zmones: vyras ir
moteriske. Buciuoja jie mano tevui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute.
As stoviu vidury lovos, ziriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie nepaz[stu.
Dievui dekui, ir sveci susilaukem, sako linksmiai motina.
Nusivilkit, greiciau susilsta, kviecia tevas.
Moteriske prisiartina prie mans ir padeda ant lovos kazin k storai apvyniot, susupt
ir apklot. Is tenai pradeda kazin kas plonu balseliu verkti. Issigands ir nustebs nezinau, k
daryti.
Joniuk, pasisveikink gi su viesnia, sako prisiartinusi motina. Juk tat tavo sesyte.
Nieko nesuprantu: kokia ji man sesyte, jeigu jos nepaz[stu; turiu sesyt, tai ta kartu su
manim gyvena, o cia svetima, ir su kazin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvaziavo.
Bet nors netikedamas ir abejodamas prisiartinu ir buciuoju jai rank. Viesnia duoda man
barank; duoda ir nepaz[stamas vyras; abiem padekavojs susirieciu ant lovos ir atsidejs
lepinuosi gautomis dovanomis.
Mama, o kas cia yra? klausiu atsimins padet ant lovos daikt.
Tenai lele guli! eiks parodysiu!
Motina nudengia skar, ir graziai padarytame is priegalvio patalely matau mazut[
suvystyt kdik[.
Tai tu jam dede esi, sako man motina.
Vel nieko nesuprantu, nes dede suaugs didelis zmogus ir visados pypk rkydamas
ateina, o as ir pats mazas, ir pypkes nerkau, tai koks gi as dede, manau sau. Bet greitai
uzmirstu apie tai, pradedu rpestingai roplineti aplink kdik[ ir j[ zadinti. Ir kaip neapsakomai
dziaugiuos, kada jis pradeda sypsoti.
Mama, mama! saukiu. Zirek lele juokias...
IV. Krikstomocia
Joniuk, eime pas krikstomoci, sako man motyna. As palieku viduasly savo
arkl[, tai yra maz suolel[, kur[ buvau jau virvele pazabojs ir apzergs joti, ir lekiu prie
motynos. Ji man uzmauna ant galvos kepur, paima uz rankos ir vedas is grycios. Seku paskui
j tekinas ir tai k tik galiu speti. Oras grazus siltas, eiti teip gera ir dargi pas krikstomoci.
Nesuprantu, kodel j teip vadina, bet zinau, kad ji gyvena kitame kieme uz upelio, ir kada tik
ateina, visados man atnesa ar tai cukraus, ar tai srio gabalel[, o kartais Ir. barank. Gera
krikstomocia! Lekiu tekinas ir dairaus [ visas salis, visa noredamas pastebeti ir savaip
suprasti; matau tai vabal, roplinejant[ po zem, tai skraidanci kregzd, visa rodau
motynai ir kalbu be perstoges. Ant tiltelio sustoju ir pasilenks ziriu, kaip sriuvena vanduo:
man rodos, kad vandeniu plaukia kazin kokie gyvi daiktai ir tarpu savs teip maloniai
maloniai snekasi. Noreciau dar pazireti, kas tenai tokie roplineja ant upelio dugno ir k jie
dirba, bet motyna ima mane uz rankos ir vedasi toliau.
Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir [einame [ namus. Grycios durys atviros.
Motyna nori mane perkelti per slenkst[, bet as nesiduodu: issitrauks is jos pasispiriu abiem
rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkst[ grycion; paskui greitai atsistoju ir nusitveriu
motynos undaroko. Priesais ant suolo sedi moteriske ir zindo maz kdik[. Zinau, kad tai
mano krikstomocia. Tev ismokytas prieinu ir buciuoju jai rank; paskui iskets akis ziriu,
kaip mazas kdikis zinda... Krikstomocia nesina kdikiu veda mus sodan, parasko obuoli ir
duoda motynai ir man. Savuosius susidedu kepuren ir nesuos, nes namie obuoli neturime.
Paskui einame visi su kazin kokiuo reikalu pas kit kaimyn. Is tenai gr[ztame su motyna jau
kitu didziuoju keliu namo. sitai pakelej stovi aukstas kryzius. Eidamas pro sal[ prilekiu
pirma motynos prie kryziaus ir buciuoju j[.
Ar tai tavo, Juozapien, snus? girdziu uzpakaly bals.
Atsigr[ztu vaziuoja pro sal[ turbt nuo ligonio kunigas.
Mano, kunigel, atsako motyna.
Gerai, kad tok[ sn turi: ir grazus, ir protingas jau mazas moka Diev myleti.
Eiks, as tau dovan duosiu, saukiasi mane kunigas, siekdamas ranka kesen[.
Bet as nedr[stu ir nusitvers motynos stoviu ant vietos. Motyna priveda mane arciau.
Gaunu gleb[ saldumyn, padekavoju ir traukiuos atgal.
Tik zirek, visados bk toks geras, kaip dabar, sako kunigas ir vaziuoja toliau.
,,Visados bsiu geras, visados mylesiu Dievul[, manau sau vienas. Ir teip man gera,
tartum sparnai auga. Visu sprindziu uzaugs ir linksmas, einu namo...
Joniuk, tavo krikstomocia numire, eime pasimelst! sako man kit kart
lidnu jausmingu balsu motyna.
Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nulidus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane
baltais marskiniais, ant virsaus ziponeliu pati teip pat svariai apsitaisius ir vedasi mane
uz rankos. Dabar pas krikstomoci randame visai kitaip. [ejusi vidun motyna tuojaus prie
paci dur atsiklaupia, zegnojasi ir meldzias. Ir as tupiuos saly jos, teip pat bandau zegnoties,
bet akys tuojau pradeda lakstyti po gryci ir su nusistebejimu zireti. Matau ant suol,
suoleli ir ant lov pilna prisedusi vyr, moter ir vaik; visi svariai sventes rbais apsitais.
Vidury stovi tarsi pataisyta auksta lova, ant jos kazin kas baltai aptaisytas guli, o is abiej
pusi ziba zvakes.
Motyna paima mane ant rank, prinesa prie gulincios ir atidengia nuo veido balt
skar.
Matai, tavo krikstomocia, sako man motyna.
Ziriu, guli isbalusiu veidu, nekruta.
Miega? klausiu motyn.
Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.
Tai taip ir gules? klausiu vel.
Taip ir gules; nuves ant kap, pakas po zeme, ir nebematysime daugiau.
Nors nesuprantu, k tas reiskia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motynos
kakl. Ji eina su manim prie lovos, sedasi ant jos ir mane saly savs sodina. Uzu stalo mai
pradeda giedoti, visi grycioje susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus giesmes
gaidas. Tylom sedziu prisiglauds prie motynos, ziriu ir klausaus, klausaus...
1905
Pakeleivingi
Pati vasaros pradzia. Diena grazi, silta. Jau gerai po piet...
Miske po egle, prie paciam keliui, guli du eksstudentu, Antanas ir Petras. Is toli eina
jiedu pesciu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos keliones. Antanas jausmingu balsu skaito savo
draugui pirmosios savo apysakos pradzi. Skaito jis apie t, kaip vienas studentas, be ties is
universiteto isvytas, trankos is vienos vietos kiton. Besitrankydamas [simyli, bet ta meile j[ tik
kankina, nes bdamas, anot zmoni pasakymo, tarsi kokiuo valkatumi, nebesitikedamas
pabaigti mokslo ir neturedamas jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana to: del
tos pacios priezasties jo mylimosios namiskiai stengiasi j[ nuo jos atstumti; jis t jaucia ir
mato, ir dar labiau kremtasi...
Pradejs pasakoti apie t, kaip nelaimingas jaunikaitis pradeda ant galo abejoti ir, nors
su skausmu sirdyje, zada tos meiles issizadeti, israuti j is savo krtines, Antanas nutyla ir
deda savo rankrast[ kesenen.
Na, kaipgi tau patinka? klausia jis Petro, kuris, parems abiem rankom savo
smakr, vis laik zirejo [ j[ ir klauses.
Ar zinai, ir visai neblogai, giria Petras. Tik koks gi bus galas?
Nezinau... kokios aplinkybes bus, sako atsidusdamas Antanas ir tokiuo balsu,
kad lengviai galima suprasti, jog toje apysakoje apie j[ pat[ kalbama.
Abudu ilgai tyli...
Ar nezinai, kieno sitas miskas? klausia Antanas.
Rodos, K-n grapo, atsako Petras.
Puikus miskas! atsidsta Antanas. As, zinai, neapsakomai myliu misk! Tarp
misk esu gims ir uzaugs. Lakstai, bdavo, po juos, uogauji, riesutauji tik skamba ir zia
aplinkui nuo dainavim ir skavim! Niekas tavs nevarzo... Gera bdavo, smagu! O dabar...
trankais, zmogus, pats nezinai, kokio galo sulauksi. Kad nors lizdel[ kok[ turetum, nors
nedidel[, o dabar neturi ne kur prisiglausti. Uzeina kartais toks bjaurus pas, kad visa savo
ypata pavydziu tiems, kurie nors maz zemes sklypel[ turi; zinau, kad ir jiems gyvenimas
nesaldus, labiausiai mazazemiams, bet vis tik savo lizd turi... Sitai ir dabar einava pas t
dvarpon[ ,,vieset, o juk, teisyb pasakius, einava svetimos duonos valgyt, nes kitur
neturiva kur deties.
Na, tu, brolau, perdedi, sako Petras. Tas dvarponis geras zmogus, tikras
lietuvis.
Argi as sakau, kad jis blogas? teisinas Antanas. Galbt jis simt kart uz
mane geresnis. Bet juk einava mudu pas j[ ne vien del to, kad jis geras zmogus, bet galbt
labiausiai del to, kad jis siandien gali mus pavaisinti, pavalgydinti; jeigu bt koks
nuskurdelis, galbt ir neituva pas j[... Tas bjauru!.. Tau tat nors paz[stamas jis, o as juk j[ is
viso tik kart temaciau. Galbt visai nemalonus bsiu svecias...
Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, atkerta nekantriai Petras, atsikeldamas i po
egles. Eikiva geriau, nes jau vakaras arti, o dar kokie penki varstai bus eiti. Zirek, kaip
mudu priims ir pavais[s, kad nueisiva, koki savait ir daugiau pralaikys.
Tai gerai, sakai, penes? klausia jau linksmesniu balsu Antanas.
Kalbet nereikia pats pamatysi!
Seniai, brolau, zmoniskai bevalgeva! Studentaudamu juk tokiuos pietus
gaudavova, kad viduriuose amzinai revoliucija griaude. Atmeni, kaip abudu israudusiu
turedavova begti is viesos skaityklos, nenoredamu skardziais savo viduri murmejimais
zmoni isbaidyti.
Atmenu, kur neatm[si, juokiasi Petras.
Taigi... o juk svajojava savo tautos rasytojais tapti, jos literatr lig paci debes
ikelti?!
O kodel mudu negaliva rasytojais tapti? tvirtu balsu atsauna Petras.
Nesijuok, galbt kada nors, senatveje, malonu bus atsiminti, kad sitai tame miske po egle
pirmj savo apysak skaitei...
Dar, zirek, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje, saly...
Muravjovo, tyciojasi Antanas.
E, su tavim geriau nekalbeti! supyksta Petras.
Nekalbek...
Abudu nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivi zingsniai ir greitas j alsavimas. Bet
sitai Antanas atsikosti ir aukstu jausmingu balsu uzdainuoja ,,Sudiev, Lietuva... Petras
pritaria, ir plaukia per misk griaudingas dainos gaidas. Visas miskas atgyja: tarsi ir jis tos
dainos skausmus atjaucia ir savo aidu jiems pritaria.
,,Gal rasiu vargus, nelaimes, bedas, dejuoja ir skundziasi Antano balsas,
,,gal nebrasiu... Su paskutiniais zodziais balsas iskilsta ankstai aukstai ir verkdamas staiga,
kaip raketa, trksta: sudejuoja misko aidas ir taip pat staiga pasineria jo tamsumoje. Visa kas
vel nutyla...
Pasibaigia miskas, ir atsiveria plats zaliuojantieji laukai. Cia pat nelabai toli matosi
dvaras.
Sitai ir ms keliones galas, sako rodydamas dvar Petras.
Ciurichas, 1905.II.18
Nemunu
Vienodai ir nuobodziai ciuksedamas, plaukia pries vanden[ nedidelis garlaivis. Jo
pirmagalis varo upes pavirsiu gili vag; bet garlaivio uzpakalyje tos vagos krantai vel
susivercia krvon, susidauzia savo virsnemis, kurios atsokdamos pavirsta [ nesuskaitom
daugyb nedideli krutanci bang; tos bangos juda kaip gyvos, pleciasi [ abi sali, lekia
paskui viena kit, skubindamos prie tolimj upes krant, ir kaip puikiausias savo rastais
audeklas blizga ir tviska ant saules [vairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas
romiai ir iskilmingai plaukia vakar salin, tarsi visai nejausdamas ant savo krtines zmogaus
rank darbo...
Nuo ilgos keliones nuvargs, nuo nemiegojimo apsiblauss, stoviu ant garlaivio ir
ziriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pucia vasaros rytys vejas, tarsi maloniai glostydamas,
draiko galvos plaukus ir savo kvepavimu gaivina pailsusi mano dvasi. Vienodas garlaivio
ciuksejimas liliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir [vairus jo krant grazumas traukte
traukia prie savs mano akis ir sird[. Ziriu ir negaliu atsizireti... Ta upe, kuri, vingiuodamos
be galo, ant kiekvieno zingsnio maino savo pavidal; tie jos auksti, zaliuojantieji miskais ir
pievomis krantai, tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uz an grazesne.
Sitai ant kalno is uz misk pasirodo varpinycios virsne, paskui rausvas baznycios
stogas, ant galo staiga islenda visas miestelis, su ismetytais kloniu ir pakalnemis pilkais ir
margais nameliais. Baznycia baltuoja ant pacios auksciausios vietos, tarsi visa ir visus
laikydama po savo koj, ne tik savo dvasia issikeldama auksciau zmoni galv ir minci,
bet ir paciu savo pavidalu anksciau nuskurdusi j gryceli.
Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? ateina man galvon mintis, ir ilgai dar [ j[
ziriu, jau palikus[ uzpakalyje, vakaruose, ir tik is tolo dar marguliuojant[ savo nameli
virsnemis.
Tai vel islenda is tarp misko dvaras ar senas, apgriuvs jau bokstas, savo dantuota
virsne primens vidurini amzi tvirtov, ilgai stovi ant auksto upes kranto ir ant galo
nyksta tolumoj...
Ir vel kilsta mintis: kam sis bokstas pastatytas? ar jis gyne zmoni laisv, ar dar labiau
juos verge? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir
baisios paslaptys guli...
Ir nuo sit dvar ir bokst, kurie mainosi paskui vienas kit, uz kitas kit puikesni ir
[vairesni, atkreipiu lidnas savo akis [ zaliuojancias pievas ir laukus, [ ismetytus Nemuno
pakranciais sodzius, kurie is vidurio upes [ juos zirint tarp sit taip grazi prigimties
paveiksl dar labiau prislegtais, nuskurdusiais ir tokiais nelaimingais, pilkais ir mazuciais
issirodo. Bet traukia jie prie savs mano sird[ ir mintis. Sitai tas ant kalnelio sodzius teip
primena man mano tevisk. Juk ir cia tie patys zmones su j rpesniais, vargais ir paprociais
gyvena. sitai tokia pat banda po krmus lando, paupiais rekauja tokie pat zs pulkai, kokiuos
ir as kadaise Sventosios pakranciais ganydavau. Ir skraido mintys po siuos klonius
zaliuojancius, po siuos kalnelins marguliuojancius, tai sen, tai ten apsistodamos, lepindamos
prigimties grazumais jausmus ir sird[. Kaip karsta, is pacios gilumos kilstanti malda ramina
prigimtis dvasi... Bet kartu ir lidna darosi: juk as gyvenimo slygomis jau pusiau atskirtas
nuo t sodieci, tarsi ismestas is j tarpo... as inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kazin ko
tokio brangaus tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenyje taip grazi, kaip padailinta
pasaka, ir kuri jau niekados daugiaus nebesugr[s, nebeatsikartos... Ir vel atkreipiu savo akis [
plat galing Nemun, tarsi nuo jo laukdamas sirdies skausm nutildymo. Bet kas jam silpno
zmogaus mintys ar nulidimas! Sunki garlaivi ir ilgos eilios sieli, kuriuos nesa savo
vanden pavirsiu, ir tat ant savs nejaucia. Saltas ir grazus, plaukia jis romiai [ jr ir nieko
daugiaus nenori zinoti. Bet as ziriu [ j[, ziriu...
Sitai priesais ms ateina sieliai; garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip is
palengvo, kad tik tik galima tat pasergeti. J viduryje stovi padirbdintos is siaud bdeles,
netoli j liepsnoja mazos sukurtos ugneles: ant j kaba katileliai. Ant abiej gal sieli stovi
po vien ar du vyru. Nusitver abiem rankom ilg irkl, uzgula ant j visu savo knu,
atsimeta priesakin ir paskui, sienoj atsispyr, krtines istemp ir atsilos, sunkiai sunkiai jie
iriasi. Lyg nenoromis, sieli priesakys is palengvo sukasi nuo garlaivio upes vidurin, ir
sieliai, vandenio nesami, slenksta pro sal[. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip istisas dienas,
nakvodami ant salcio ir lietaus, sildydamies tik prie savo maz ugneli ir katileli. O galbt
labai is toli Sventja ir Neriu atvare jie tuos sielius Nemunan; galbt tat mano matyti ar
paz[stami zmones arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kuri atsiminimas dar
tebegyvena mano mintyse. Ir atidziai pradedu zireti [ aukst, nuo saules pajuodavus[ zmog,
kuris sustoja irties, ziri [ garlaiv[ ir kartu, rodosi, stebias [ mane. Nezinau kodel, man ateina
mintis, kad tat turi bti kampininkas Vildzinas, kuris gale ms sodziaus su didele seimyna
gyvena. Kaip tik jo sovyla, auksta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir sai ir ant peci
kaip tik toks pat pilkas, apdrisks cerkazelis, kur[ jis visados nesiodavo. Noriu surikti jam,
kad mane pamatyt ir pazint, bet sieliai jau lieka toli garlaivio uzpakalyje, ir tik speju
mosteleti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vel, visas issitemps, sunkiai iriasi...
Pasirodo ant auksto kalno miestelis, ir garlaivis apsistoja. Sueina nauji zmones: brys
darbinink su pjklais ir kirviais, keletas mergin ir moter ir senas zydelis, krepsiu obuoli
nesinas; ant pat galo ateina ,,muzikantai: vienas aklas su smuika, kitas su armonika, o trecias
kokios desimties met berniukas su bbinu. Savo veidais taip vienas kit primena, kad
lengva atspeti, jog visi trys tikri broliai.
Garlaivis eina toliau. Visi laukia ,,muzikos. Sitai aklasis paima smuik ir pradeda
meginti ir taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi be jokio issireiskimo, bet ausis atidziai
klausos. Ant galo pradeda griezti, cypia ir rekia armonikas, dudena ir cerska bbinas. Abu
vyresniuoju issirodo tokiais nuvargusiais, taip nenoroms pildanciais savo priederm; tik
maziukas, be perstoges musdamas klele, mataruoja kojomis, kraipo galvel ir dairosi
aplinkni. Staiga visa ,,muzika dar labiau surinka [vairiais balsais, ir broliai pradeda dainuoti
rusiskai: tat kazin kokia kareivi daina, be jausm ir prasmes; dainos zodzius taip
nezmoniskai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, matyt, dainuoja j tik del pinig,
tikedamies uz j daugiau surinksi. T pabaig, ima kit, dar netikesn. Ant galo mazesnysis
atsistoja, nusitraukia nuo galvos kepurait ir nesinas ja rankoje eina aplinkui, rinkdamas
skatikus. Bet skurdziai tie skatikai [ kepurait plaukia...
Berniuk, berniuk, girdziu uzpakalyje paz[stamos studentes bals.
Padainuokit geriau k nors lietuviskai, daugiau surinksite!
Atsigr[zau: berniukas stovi su atkista kepuraite priesais mergin, ziri [ j isplestomis
savo akelemis ir nezinodamas, k atsakyti, tyli israuds, tarsi stebedamos is jos kalbos ir tokio
nepaprasto prasymo. Nezinodamas, k daryti, eina pas savo brolius ir pasakoja jiems apie
nauj uzmanym. Tiedu kalbasi tarp savs ir siuncia mazj[ pas mergin.
O k tamstai padainuoti? klausia mazas muzikantas. Ar apie ,,monopol[?
Vis tiek k, bet tik lietuviskai, atsako mergina israudusi, nes visi aplinkui
pradeda [ j zireti.
Maziukas sugr[zta pas brolius, ir visi trys pradeda dainuoti apie ,,monopol[. Tat
paprasta, naujosios Iormacijos ,,dainuska, be dailos ir gili jausm, kurioje jos autorius
isdesto savo persitikinim ir lengv sodieci tikejim [ ,,monopolio geradejystes, giria j[, kol
dar, zinoma, nemato, kad tas ,,monopolis tik nauja zmonems sunkenybe. Bet kuone visi tos
dainuskos klausos: matyti, daugelis is sit saule apdegusi ir nuo darbo pajuodavusi
sodieci ir prastai apsitaisiusi moter yra kaip tik tais zmonemis, kurie, savo rpesniuose ir
varguose paskend, gyvenime tveriasi kiekvieno viesaus apsireiskimo kaip kokio sviesos ar
laimes spindulio, kurie gali tiketi, kad koks tenai ,,monopolis` j varg nast sumaz[s, ir
todel taip atidziai klausosi dainuskos, kurioje tas j ne[vykdintas tikejimas ir suzuvusioji
viltis apsireiskia. Ir kada pasibaigia dainuska, ir berniukas vel pradeda vaikstineti aplinkui,
lengvai galima pastebeti, kaip [ jo palaik kepurait krinta jau daug gausesni skatikeliai ir net
sidabriniai pinigai... Matau, kaip nuo surinktj pinig ,,muzikant veidai ne tik prasvit, bet
ir nusteb: nesitiketa, kad tiek surinkt.
Berniukas vel prieina prie studentes ir jau drsiu balsu klausia:
Gal dar k nors tamstai padainuoti?
Gerai, padainuokite! atsako si linksmai. Tik koki nors senobin dain...
lidn...
Broliai dainuoja lidn... apie gegut, zalioj girioj kukuojanci, vargelius rokuojanci,
apie mergel rt darzelyje verkianci, savo bernelio nesulaukianci... Nors be sitokios
,,muzikos, pievoj tarp misk, ta daina neapsakomai graziau skambet, bet ir cia visi nutil,
geredamies jos klausome: visi jauciame, kad ji mums brangi, maloni ir suprantama...
Ant galo, nemazai siuo kartu pasipelnij, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji
,,muzikantai, dainiai ne [kvepimo, bet del pinigo, sustojus garlaiviui, islipa.
O mes plaukiame placiu Nemunu toliau...
Jau artinas vakaras. Atsibosta man stovineti, taigi atsisedu ir pradedu snausti...
Atbuds matau priesais mans sedinci jaun mergin. Is paziros jai ne daugiau 16-17 met.
Bet pamelynav rausvi jos paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai blizgancios, ir skruost
raudonumas, matomai, jau ne pacios prigimties, bet tik [vairi tepal grazinamas, liudija, kad
si mergina yra ne tik maciusi vargus, bet jau pati patyrusi ir netikrosios meiles vaisius.
Pastebejusi, kad [ j ziriu, sypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, daug jau maciusios ir
pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savs vyr sirdis. Ziredamas [ j toliau,
matau, kad jos sypsojimai lanko beveik visus aplinkui sedincius vyrus, neaplenkia ne
jaunucio malonaus veido kunigo, kuris, pastebejs [bestas [ save jos akis, rausta ir sukasi [
sal[. Apsitaisiusi ji sodieci rbais, su balta skarele ant galvos: be abejones, tat sodziaus
mergaite, nelaimingais gyvenimo ir zmoni santykiais ismesta is j tarpo ir dabar skstanti
purvuose.
,,Kur jos gimtine vieta, kas tokie jos tevai, kokia jos praeitis? eina per galv man
mintys, bet tokios saltos, be jausmo, kad mane pat[ ima siurpas.
Noretsi prakalbinti j, paklausti apie t visa, bet aplinkui zmones, nera tiek drsos.
Ant galo zinau, kad sutikt mane tik nusisypsojimais... Sitai issiima ji is baltos skareles
obuoli ir valgo; paskui duoda du obuoliu arti stovinciam kareiviui, kitu du sedinciai cia
pat moteriskei. Kareivis atideda juos [ sal[, o moteriske atsisuka [ Nemun ir visai netiketai
meta upen.
Kam tamsta numetei vandenin obuolius? klausia moteriskes studente.
Nenoriu nuo jos obuoli priimti, tat paleistuve ir uzsikretusi! atsako
pasnibzdoms moteriske, bet tokiuo balsu, kad visi aplinkui t girdi.
,,Is kur ji t zino? mstau ziredamas tai [ vien, tai [ antr. Moteriskes akys ziba
piktu dziaugsmu, tarsi ji laiminga tuo, kad viesai gali nuzeminti ir apkaltinti mergin. O
mergina irausta kiek, bet ypsosi, kaip ir pirma.
Man darosi nesmagu ir net baugu. Tarsi nuo baisiausio zmogaus, norisi nuo tos
merginos prasisalinti, bti toliau, neprisiliesti tenai, kur ji sedejo ar turejo savo rankas
padejus. Jauciu, kad tokios mintys ne pas mane vien, bet ir pas kitus. Laukiu, kad tik
greiciau pasirodyt Kaunas, kad tik greiciau is to garlaivio galeciau islipti. Nudziungu, kada
tamsumoje pasirodo Aleksotos ir Kauno ziburiai.
Ant galo garlaivis, priplauks prie uosto, sustoja. Visi pradeda lipti. Instinkto
vedamas, nutveriu student uz rankos ir, iskets akis, ziriu [ t nelaiming ,,paleistuv, tarsi
noredamas ir save, ir savo paz[stam nuo anos apginti, lipant is garlaivio jos neprisiliesti,
,,nesusitepti. Kaip koks akmuo nuo krtines nuslinksta, kada pasijuntu ant gatves...
Matau, kaip skersines gatves tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu...
Negaliu ir nedr[stu eiti paskui j, pazireti, kur ir kaip ji nakvos, pas k ir kaip ji cia Kaune
gyvena, k dirba ir kokia baisi, be pasigailejimo galia j prie tokio gyvenimo priverte?.. Ant
galo, ar bt is to kokia nauda?!.
Ciurichas, 1905.IV.2
Vagis
...Jaunas dar tada tebebuvau, neveds ir stipras, kito tokio visam sodziuje nebuvo.
Nieko nebijojau: visi mans lenkes. Jeigu kas ko ne[veikdavo ar darbe, ar susiremimuose,
visados sakydavo: reikia Jokbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didziausius sienojus [
ratus [keldavau, kelmus is zemes israudavau, vienu rankos mostelejimu mustynes
sutredavau. Dabar ir puses mans nebeliko... O kaip megdavau pasilinksminimus!
Apylenkeje ne vienos vestuves ar vakaruskos be mans neapseidavo: visur bdavau, visur
mans vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet ne vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau.
Buvau pas tevus vienatriu, visa savo rankose turejau, ir kis gerai man klojos... Tevai jau
seniai vis liepe man vesties, bet as ir pats nelabai dar to norejau, ir merginos nebuvau sau
apsirinks. Sakiau, paspesiu, ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus
pamaciau baznycioj mergin... Negalejau aki nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano sird[
traukte pritrauke.
Na, maniau sau, nejaugi ji tat bus mano pati!
Jauciau, kaip sokineja sirdis krtineje, kaista kraujas.
Kas ji tokia yra? kilo mano galvoj klausimai. Ar is tolo, koki tev, kaip
gyvena?..
Nutariau btinai su ja ir su jos tevais susipazinti. Pradejau klausineti zmoni ir
patyriau, kad tat pasiturinci ir ger tev dukte, gerbiama apylenkeje. Susipazinau paskui ir
su ja: maciau, kad ir ji nuo mans nesisalina... Laikas greitai bego. Ne pats nepasijutau, kaip
po Kaled suradau isminting apysen[ zmog ir nuvaziavau pas j pirslemis. Visi greitai
sutikom, pasogos prizadejo nemazai, ir nutarem, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...
Galbt js laukiate, kad as kazin k papasakosiu, savo mylimj jums aprasysiu?!. Ne.
Js j ir taip gerai zinote: tat mano pati, su kuria, dekavoti Dievui, jau treci desimt[
vienybeje ir meileje gyvenu ir vaik nemazai susilaukiau toki pat sveik ir tvirt, kaip ir
j tevas kadaise buvo. Ne apie j as noriu kalbeti: as noriu jums papasakoti vien atsitikim,
kuris galejo vis mano gyvenim sugriauti, o kuris ir dabar labai daznai dar nesmagum mano
irdyje gimdo...
Tat buvo po paci mano pirslyb. Sugr[zau as nuo j namo linksmas, pakakintas:
nebtos mintys tada po mano galv lakste... Buvo jau velus ziemos vakaras. Namie radau
visus sugulusius. Issikinkiau savo kumel[, [vedziau gurban, uzdejau sieno, uzpyliau vandenio,
uzbarsciau milt su avizomis ir nuejau seklycion gult. Bet negaliu uzmigti. Nezinau kodel,
pradejo mane imti nerimastis. Traukte trauke nueiti kumelio paziret. Zinojau gerai, kad
gurb duris uzrakinau, kumel[ geleziniais panciais supanciojau, bet ne stumia kazin kas is
lovos, ir gana. Ant galo nebeiskentejau, issoks uzsimoviau batais, uzsimeciau kailiniais ir
isejau.
Naktis buvo sviesi menesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa ismire: girdejau tik,
kaip traskejo nuo salcio tvoros ir tik tik slamejo krisdamas nuo apserksnojusi medzi
sniegas. Tik vienos zvaigzdes linksmai mirgejo virsuje. Bijodamas kvepuoti ir is palengvo,
kad negirgzdet po koj sniegas, priejau prie gurb ir kuone surikau: durys buvo atidarytos...
Prisiglaudziau prie sienos ir klausaus. Girdziu, kumelys prunkscia, o nuo jo koj musa
gelezinius pancius.
Vagis, dilgtelejo galvoje mintis...
Visas drebejau ir is isgscio, ir is dziaugsmo kartu, kad dar paspejau laiku iseiti,
nes mylejau t kumel[ neapsakomai. Sirmais obuoliais mustas, riestu kaklu ir ilgais karciais,
nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkej buvo zinomas. Ne vienas po 300
rubli silijo, niekam neatidaviau: nenorejau parduoti; jeigu ir vesdavau j[ ant mugi, tad tik
pasigirt.
E, tat sitai kodel tu per slenkst[ vedamas jau kelint dien rzais, atsiminiau.
Pats, nabagas, nelaim jautei.
Bet k turejau daryti? Pulti vidun? O galbt tenai ne vienas yra: uzmus, kaip zvirbl[, is
revolverio ar nudurs peiliu kaip pars. Lekti pasisaukt vyr? O tuo tarpu ims ir issives
kumel[: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturejau. Namuose vel ne saudykles, ne
revolverio nebuvo, vis savo kumscia pasitikejau.
Nera kas daryti... girdziu, kad jau vedasi... Pamaciau cia pat ant skiedyno didel
medin kl, akies mirksny prisokau prie jos, nusitveriau abiem rankom ir uzsislepiau uz
dur sulo. Laukiu... O sirdis, rodos, ims ir issoks is krtines... Juntu, kad jau visai nebetoli...
Ir sitai duryse pasirodo zila barzda islenda... burlokas...
Kaip daviau kle per galv, tik zagtelejo ir parkrito negyvas ant zemes, ne vieno
zodzio nepratars.
Suzvenge linksmai kumelis, mane pamats. Kaip beprotis pripuoliau prie jo,
apkabinau kakl, ir buciavau, verkiau. O jis padejo man ant pecio savo galv ir romiai
maloniai zvengia...
Ant galo atbudau kaip is miego. Atsiminiau, kad zmog uzmusiau: siurpas mane vis
paeme, plaukai ant galvos atsistojo. Kur as j[ dabar desiu, k darysiu?..
Pasilenkiau, apciupinejau burlok: atradau uz ancio revolver[ primust, peil[ prie dirzo
prikabint. Supratau, kad nebciau gyvas liks, jeigu tiesiai priesais j[ bciau ejs.
Prisistaciau sau vis nelaim: savo mylimj, vestuves, k[ ir vis gyvenim, visa bt
prazuv. O dabar?.. siurpuliai paeme vel vis: juk patirs, suzinos, kad as tat padariau, kas
mane laukia kalejimas, teismas, o galbt katorga?..
Sokau kaip jautis, bizdeles [kstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumel[, [verciau numirel[
vaziun ir, kaip tik arklys gali sokti, pasileidziau vieskeliu: tik dulkia sniegas is po vaziaus ir
svilpia ausyse vejas. Nuvaziavs kok[ desimt[ varst, sustojau, isverciau numirel[ paraven,
uzmoviau dar ant jo galvos jo paties sen apynasr[ ir apsigr[zs vel parlekiau kaip paukstis
namo. Nusikinkiau, kumel[ vel [leidziau gurban, duris uzrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko,
nuejau seklycion ir atsiguliau... Niekas mans negirdejo ir nemate ne vaziuojant, ne
parvaziuojant; niekam ne vienu zodziu apie t atsitikim neprasitariau. tik kunigui per
ispazint[ pasisakiau...
Ant rytojaus rado t numirel[ paravej. Suvaziavo zmones, palicija; rado prie lavono
revolver[ ir peil[, pamate ant jo galvos apynasr[ suprato, uz k uzmustas. Zmones kuone
visi atvirai pripazino, kad taip ,,tokiam ir reikejo. O palicija pakalbejo, paklausinejo, o
kaltininko taip ir nebeieskojo... Tuo visa ir pasibaige...
Aprimau ir as kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedziau, vaik paskui susilaukiau... O
vienok ilgai tasai zmogus mano akyse stovejo, kaip koks kirminas krtin man ede.
Daznai per mieg baisiai surikdavau, visas saltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas,
galv nuleids, vaiksciodavau. Issigandusi pati pradejo klausineti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant
galo prisipazinau. Ramino ji mane, rodes, lengviau kiek ant krtines daresi, bet pabuvus ir
vel pradedavo kirminas krimsti. Ir ispazintin vaiksciodavau, ir ant baznyciai duodavau:
ramiau po to bdavo. Taip vis savo amzi isgyvenau; visame kame buvau laimingas, zilo
plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudziau, pirstu nepalytejau. Ir tas tik vienas
atsitikimas ramumo neduoda...
Gal geriau bciau padars, jeigu atvirai valdziai bciau prisipazins, teismo rankosna
atsidavs. Ne kart jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalejiman
pakliti arba bti issistu, kad galiu savo k[ prazudyti, savo paci ir vaikus nelaimingais
padaryti, visados nuo to zingsnio mane sulaikydavo.
Galbt prisipazins ir liuosas bciau paliks, gal ir nieko bloga nebt man padar,
bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo krast palikti, jo nebepamatyti,
visas drebejau... ir tylejau. Zinojau, kad pakliuvs ne tik prazciau, bet ir is ties gal tikru
zmogzudziu is tenai iseiciau, nes kalejimai juk nepataiso zmoni, tik visai juos pagadina. O
as juk ieskojau ir ieskau: savo szines nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk as tik
savo savast[ gyniau... Kitos iseigos neturejau, jeigu nenorejau pats bti uzmustas... Tegul jis ir
is bado voge, vis tiek bt mane uzmuss...
Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatves susilauks, savo krast palikti, su seimyna
persiskirti. Netikiu, kad baisus kalejimas galet mano dsiai nekaltyb sugrzinti, szin
nuraminti. Tokio szines nuraminimo ieskau tik ispazintyje, maldoje, darbuose ir pas savo
kaimynus, kuriems savo sirdies zaizdas atidengiu.
O vienok ir dabar daznai daznai tas pats kirminas mano sird[ griauzia. Ir nezinau dar,
k pasakys man uz t Visagalis...
Ciurichas,1905.IV.12
Tikejimas
Sventadienio rytas. Sedziu netoli savo buto ant sukraut pagatvyje nutasyt medzi,
leidzianci is savs sveik misk kvap, kuriuo taip malonu kvepuoti nusilpusiai krtinei. Cia
pat statomi nauji namai. Zemiau po koj marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saules
spinduli ezeras, o uz jo, dar rku aptraukti, dkso palsi snieg kalnai, tarsi kazin apie k
lidnai uzsimst, tik debesys virsum j blizga, saules apsviesti.
Taip romu aplinkui! Tik gieda be perstoges sodneliuose pavasario pauksciai, o is
apacios pradeda plaukti aukstyn iskilmingas varp skambejimas.
Atsirems sienoj, pasidejs ssiuv, rasau...
Nuo pavasario kvap ir pauksci giedojimo taip gera darosi, taip lengva alsuoti!
Lengvos, kaip pkas, lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios tevynes paveikslai. Kas dabar
tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia zmones, ar kas gaivina j viltis?..
Bet nuo t minci, brangi, tolimj, isbudina mane sveicare mergaite. Is palengvo ir
nedrsiai prisiartina ji prie mans ir, kisdama man popier[, maloniai sako:
Praom tamsta perskaityti...
Nereikia! atsakau jai siurksciu balsu, tardamas, kad tat kokia nors ,,reklama.
O, tamsta tik perskaityk, bk toks geras! maldaudama praso ji mans tokiuo
balsu, kuris liudija, kad t popier[ atmesdamas neapsakomai giliai j uzgaunu.
Nustebs imu nuo jos popier[: matau, kaip mergaites veid apsiaucia dziaugsmo ir
vilties spinduliai, kokius tegalima matyti tik pas giliai tikincius zmones laimingiausioj j
gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo mans is palengvo, nedrsiai. Bet jauciu,
kad, paejejusi kiek, sustoja ir ziri [ mane is uzpakalio: matyt, nori persitikrinti, ar t popierel[
skaitysiu.
Imu ir skaitau... Tat laiskas abejojantiems tikejime, paklydusiems ir bedieviams. Visus
siuos laisko autorius, nurodydamas savo adres, kviecia pas save, pazadedamas kiekvien
sustiprinti tikejime ir prirodyti jam Dievo esyb, jeigu jis to nepripazint... Laiske du puslapiu
prilyginim ir isvedziojim...
Supratau: ta mergaite ir mane prie paklydusi priskaite... Uzeina noras j nuraminti,
pasiteisinti arba taip k nors pasakyti, bet atsigrzs jos jau neberandu.
[sidedu laisk kisenen ir nulids einu namo...
1905.IV.13
Laimes ziburys
Pasaka
Ant auksto stataus kalno pasirode stebuklingas ziburys. Zibejo jis kaip zvaigzde,
apsiaustas sviesiu ratu is aukso raidzi. Pamat tat zmones ejo prie kalno, stebejos [ zibur[,
bet, negaledami ant to kalno uzlipti, negalejo isskaityti aukso raidzi. Ant galo atsirado
jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaite: ,,Zmoni Laime. Pasklido apie t garsas po
vis sal[: visur tik apie t ir tekalbejo. Bet niekas negalejo gerai suprasti ir kitiems isaiskinti,
k tie zodziai reiskia. Istisas dienas ir naktis budejo zmoni minios prie kalno, vienos
nueidamos, kitos ateidamos, ir lauke naujo dar didesnio stebuklo ar isaiskinimo senojo.
O ziburys ne tik negeso, bet vis labiau zibejo, aukso raides vis labiau blizgejo...
Ir sitai vien nakt[ atejo prie t zmoni zilas senelis ir paklause j:
Ko js cia susirinkote ir laukiate?
Atsake minia:
Sitai pasirode ant kalno ziburys su nuostabiu parasu, o jo mes nesuprantame.
As jums isaisk[siu, atsake senelis. Sitas ziburys tat js laime; tas, kuris
uzlips ant to kalno ir prisilies to ziburio, visus zmones padarys laimingais...
Nudziugo minia ir sujudo kaip jra. Nors kalnas aukstas ir status buvo, bet pilnos
dziaugsmo zmoni akys zirejo [ jo virsn kaip [ saul: daugelis jau rengesi lipti.
Palaukit, as dar nepabaigiau! susuko senelis. Ne taip lengva, kaip js
manote, to kalno virsne pasiekti; tuos, kurie lips, baidys is vis pusi baisiausios smeklos,
rekaus ir kauks [vairiausiais balsais, sauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie issigs j, atsigrz
pazires zemyn ar is neatsargumo paslydes nors kiek, tuojau pavirs [ akmen[. Daug auk
pareikalaus zmoni laime! Net ir tie, kurie uzlips ilgainiui ant kalno ir prisilytes stebuklingo
ziburio, vienam akies mirksny pavirs [ akmen[: tik savo mirtimi atnes jie laim kitiems... Bet
kada taip atsitiks, paliestas ziburys subyres [ nesuskaitom daugyb zibureli, kurie nusileis
nuo kalno zemyn, issisklaidys po js namus ir grycias, [eis [ js prot ir sirdis, ir tada
bsite laimingi...
Taip pasaks, senelis pranyko.
Nulido minia, tuos jo zodzius uzgirdusi: atsiduso kaip vienas zmogus ir zemai zemai
palenke savo galvas. J akyse buvo jau nebe dziaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie
dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradejo... Niekas savo gyvasties nenorejo aukauti. Ir ne tik
k savo gyvasties nenorejo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinejo. Tevai gailejo savo
vaik, merginos savo jaunikaici, vaikinai savo mylimj, seserys broli: vieni saugojo kitus,
drebejo del vienas kito.
Bet atsirado drsuoliai. Nedaug toki buvo, vienok j skaitlius vis augo. Slapta nuo
vienas kito, sns ir dukterys bego is tev nam, labai retai j laiminami, daznai keikiami ir
visados apverkiami; [simylejusieji jaunikaiciai ir merginos skyresi, vieni kitiems
iskalbinedami, ir tik kurie ne kurie is j ejo stiprai rankas suner... Ir ejo sitie visi
drsuoliai prie kalno savo gyvasties uz zmoni laim aukaut, uzmirsdami savo ypatas, savo
mylimuosius...
Sunkus, erskeciais isklotas buvo j kelias. Gana buvo maziausio neatsargumo, ir
nelaimingieji slydo nuo stataus kalno zemyn ir virto [ akmenis. O visokios smeklos, tarsi
pragaro dvasios, lakste aplinkui baisiausi nebt zveri pavidale, gsdino is vis pusi,
kauke vilkais, cype gyvatemis, lojo sunimis. Nuo t [vairi bals ir baisybi sukes
drsuoliams galvos, vargo knas, ir nusilp jie krito zemyn, pavirsdami [ akmenis.
Bet kritusij vieton ejo ir ejo naujos drsuoli minios ir lipo ant kalno. Vis kalno
apaci apsiaupe auksta akmen siena: tat buvo zuvusij knai.
alies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie,
kuriems brangios ypatos tenai prazuvo tevams vaikai, merginoms jaunikaiciai, vaikinams
j mylimosios, draskydamies ant savo galv plaukus ir liedami asaras, skendo nelaimese ir
keike t zibur[... Kalnas pavirto [ baisiausi nelaimi ir prakeikimo viet.
Bet nesutrejo tat nauj drsuoli mini nuo auk ir pasisventimo. Zuvusij draug
dvasia gimde j sirdyse neapsakom stebukling gali: jie ejo ant to kalno neuzsileisdami
paskui vienas kit.
Is pavirtusij [ akmenis zmoni kn aplink senj[ kaln augo kitas kalnas, kurio
virsne kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie ziburio. Paskesniomsioms drsuoli minioms
vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai auk ir pasisventimo praejo, o vienok dar ne
vienas is lipancij nepasieke kalno virsnes; nepasilytejo stebuklingo ziburio. Salies
gyventojai tai svajotojais ir beprociais juos vadino, tai gailedamies j verke; bet nemazai ir
toki buvo, kurie is j tik juokes ir tyciojosi ir dziauges, kad jie zsta.
Bet sitai vien grazi pavasario dien nesuskaitoma drsuoli minia jaunikaici ir
mergin, vaik ir suaugusi vyr, isblyskusi ir nuvargusi, vel priejo prie kalno. Vis j
akyse sviete viltis ir drsa, meile ir pasisventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusi
jr bangos puole prie kalno. Is vis pusi smekl baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie
akmenimis aukstyn, vis keli isklodami naujais savo kritusij draug knais. Juo aukstyn,
juo retyn j skaitlius ejo. Sitai tik saujele beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli virsnes...
Nebegirdejo jie smekl kaukimo, nebemate j bjauri veid; j blizgancios akys [bestos buvo
[ zibur[ ir negalejo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo j vargingos keliones galas, tat zmoni
laime j akyse stovejo...
Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasieke virsn... Susuko linksmu galingu
pergalejimo balsu, ir visi kaip vienas nutvere savo rankomis zibur[. Visi vienam akies
mirksny pavirto [ akmenis...
Ir o stebuklas! Visos smeklos prazuvo, o paliestas ziburys subyrejo [ nesuskaitom
daugyb zibureli, kurie kaip krintancios is dangaus zvaigzdes nusileido nuo kalno zemyn,
nusviesdamos vis sal[. Tos salies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir
gryciose ypating maloni svies, savo sirdyse ir galvoje neapsakom ramum. Akies
mirksny sutrupejo nelaisves panciai, isnyko tarp zmoni neapykanta ir visokios skriaudos ir
neteisybes; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbe artim ypat ir zmogaus tiesas.
Atsirado tarp zmoni laime...
Pamat save ir kitus taip atsimainiusius, atspejo zmones ir tos atmainos priezast[.
Atsimine stebukling zibur[ ir visi, kaip vienas, skubinos prie iskeiktojo kalno paziret. Bet
susirinkusios zmoni minios ziburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimate: visas
aplinkui, nuo apacios ligi paciai virsnelei, buvo apsiauptas jis akmenimis. Visa dabar
zmones suprato ir su pagarba nulenke savo galvas zemyn: tat buvo j isganytoj knai, kurie,
patys numirdami, jiems atnese laim...
Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbes ir laimes vieta; nuo
tos dienos jis tapo istoriskuoju zmoni gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo
nebebego kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro sal[ su pagarba ir meile lenke zemyn savo
galvas, atsimindami zuvusiuosius salies atliuosuotojus. Iskilmingai svente kasmet zmones
isvadavimo dien kaip didziausi visos salies svent. T dien rinkosi jie prie kalno, apsitais
graziausiais rbais. Su zaliais ant galv vainikais ejo jaunos merginos; puikiausius zolynus
nesesi rankose gerbiamos moterys; aukstai iskeltos veliavos plevesavo tvirtuose jaunikaici ir
vyr delnuose, o pirma vis puikiausiais vezimais baltai apsitais vaziavo nekalti vaikai...
Visi buvo linksmi ir laimingi...
Prisiartin prie kalno ir apsiaut j[ aplinkui, linksmais ir graziausiais balsais dainavo
jie laisves ir laimes dainas, barste ant kalno zolynus, dejo vainikus, garbindami savo
zuvusiuosius atliuosuotojus. Vis t dien linksmai grieze muzika.
Ir t svent apvaikstinejo kas metai; kas metai garbino savo laisves ir laimes dien.
Prazuvusij drsuoli vardus [rase istorijos knygon aukso raidemis, o j gyvenimo ir darb
paskesnij zmoni eilios mokes kaip poteri ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...
Ciurichas, 1905.IV.15
Kliudziau
Tat buvo nedidele balta katyte. Jos menkas suliesejs knelis visas drebejo nuo salcio
ir baimes; jos plaukai, lietaus suslapinti ir purvais apskret, visi kabejo sustyr ir pasisiaus.
Radau as j lauke, patvoryje pritpusi, susirietusi, nelaiming. Mane pamaciusi ji taip
gailestingu balsu sumiauke ir pazirejo akimis, kuriose sviete ir baime, ir viltis. Ji buvo dar
visai visai jaunute, bet tokia sudzivusi. Gal j ateme nuo jos motynos zmones; gal jie pirma
norejo j [deti maisiukan ir nunesus int up [mesti vandenin, bet paskui atnese laukan, pamete
patvorin, kad ji neberast nam ir nudvest badu: pas zmones jau nebebuvo jai vietos; gal jau
nebe pirm dien ji cia isalkusi ir susalusi tupi...
Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...
Ir as apsidziaugiau, kaip apsidziaugia pamats kisk[ medejas. O as juk juo buvau
apsitaiss. Ant peci turejau persidejs lank, rankoje nesiaus strielas: maniau ess tikru
Amerikos tyrlauki gyventoju, Kuperio aprasytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys,
vienok jauciausi milzinu ess, kuris, rodes, ir vilk br[ susitiks neissigst.
O cia buvo tik maza sudzivusi katyte...
Atmatavs desimt[ zingsni, atsistojau, nusiemiau nuo peci lank, [tempiau striel ir
pradejau taikinti. Lidnomis akimis zirejo [ mane nelaimingas gyvulelis, tarsi klausdamas,
k as darau... ir lauke.
Striela sudzimbe ore, ir pamaciau, kaip katyte staiga pervirto klio, skaudziai
skaudziai sumiauke ir pradejo stirenti kojytemis...
Kliudziau. Kaipo tikras medejas, prilekiau artyn, bet mai pajutau sirdyje salt[ ir
apsistojau nustebs: katytes veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji
is visos dar likusios galios pasistenge atsistoti ant pirmutini koj ir pradejo sliauzti,
vilkdama zeme savo knel[: kartu vilkosi [lindusi jos krtinen striela, o is zaizdos dideliais
juosvais lasais lasejo ant smelio sukrekejs kraujas.
Nusimins, nebezinodamas, k daryti, atzagaria ranka numeciau lank ir strielas ir
neatsigrzdamas parlekiau namo. Sirdyje jauciau skausm ir sunkum: tarsi didele didele
nasta slege krtin.
Tik ant trecios dienos dr[sau iseiti laukan: katyte gulejo aukstelninke, nebegyva. Cia
pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvers nuo zemes, lank ir strielas sulauziau [
supulius ir toli ismeciau po lauk. Tik nedr[sau isimti strielos, kuri buvo [sisiurbusi katytes
krtinen ir dabar stypsojo atsikisusi.
Tai buvo vienatinis mano gyvenime sovinys. Bet laimingas: as j[ ir ligi siolei dar
tebenesioju savo krtineje...
1905.V.22
Ji ir jis
Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus
nezinojo apie kitas kit, kad abu kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir
da drsiai zirintis ateitin, bet jau nemaza patyrs jaun dien bangose ir gera, ir pikta; ji
jaunute, nekalta mergaite ir tokia maloni, kaip rt darzely zydinti balta lelija. Abudu
nustebo, vienas kit pamat; abej vienu akies mirksniu sudrebejo sirdys krtinese;
jiemdviem rodesi, kad jie seniai pasiz[sta, kad jie jau yra vienas kit mat. ,,Ar ne si mano
sapn gaivintoja? ar ne sis mano sirdies laukiamasis? mste abudu, vienas kit isvyd. Ir
jiedu padave vienas antram rank. Kada jis priglaude jos galv int savo krtin, o ji,
apkabinusi savo baltom rankom jo kakl, pirm kart j[ buciavo, jiedu pasidare vienas
antram tokie brangs ir artimi, kaip niekas daugiau pasauleje. Jiedu buvo laimingi.
Nors mudu nieko neturiva, nors joki turt nesava susidej, kalbejo jiedu tarpu
savs, vienok eikiva kartu gyvenimo da nepramintais takais, sekiva, k turiva, dirbkiva, k
galiva, ir tikekivos vaisi, kuriais galetuva dziaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antr,
bkiva santaikoje, o meile palaim[s ms gyvenim, palengv[s jo varg nast.
Taip kalbejo jiedu vienas antram, ir visi j jausmai, visos j dvasios stygos prijaute
tiems j zodziams, kartu su tais j zodziais skambejo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtejusiu,
linksmai zirejo ateitin, drsiai zenge dar nepramintais gyvenimo takais...
1905
Joniukas
Sest met Joniukas jau piemuo. Gano jis zsis. Teisybe, tos zsys svetimos. Bet
Joniukas ir neatamena, kad jo tevelis bt kada nors zsis laiks. Ir kur teveliui jos laikyti,
jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelej trobelej, ir zemes vien maz darzel[
teturi (ir tas, sako, ess zydo Irsos). Ant galo, ir tevelio dabar nera. Kur jis yra, Joniukas
pagaliaus gerai nezino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi litinga diena, kai tevelis su
maiseliu ant peci is nam ejo. Joniukas kaip tik t dien tupejo susiriets ant suolo: tai
dairesi bailiai po trobel, tai zirejo, kaip dideli vandens lasai varvejo nuo langeli arba
vyniodamies, tarsi gyvi, sliauze per stikl zemyn. Seniau toki dien Joniukas neiskentedavo;
atsiklaups, bdavo, ant suolo, primygs int slapi stikl savo pirstel[ ir trina, trina: toks
dzyravimas jam buvo kaip graziausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: mate, kad visi nusimin,
tyli; tevelis susirpins avesi kojas, motute, mazj[ broliuk ant keli turedama,
kniukciodama verke.
Atamena Joniukas, kad atejo tada keletas moter ir dede Jokbas tevelio isleist. Visi
dsavo, dejavo; kalbejo, kad reiksi toli, labai toli keliauti, kad ten gal[ uzmusti, ir
kiekvienas prase Dievo, kad tik nors gyvas gr[zt.
Nesuprato gerai Joniukas, k tas visa kas reiske, bet ir jo maz sirdel tarsi replemis
kas krtineje suspaude. O kai tevelis visiems pradejo sudiev sakyti, kai motute pradejo balsu
raudoti, Joniukas nusoko nuo suolo, nusitvere tevel[ uzu skverno ir verke, verke, visas
drebedamas, net jam gerklyte uzkimo: jaute, kad atsitiko baisi, didele nelaime...
Tevelis j[ apkabino, pabuciavo galvon ir perzegnojo; paskum uzsimete ant peci
maisel[ ir vis lydimas isejo pro duris...
Ir ligi sios dienos nebemate Joniukas savo tevelio. Niekas jau nebeatnesa jam is
miestelio riestainio ar saldumyn nupirks. Paliko Joniukas trobelej su savo motute ir
mazuoju broliuku vienas. Bet motut jis ne taip mylejo, kaip tevel[, labiau jos bijojo.
Girdejo kalbant, kad ta motute esant jam netikra; kad jis turejs kit motut, kuri numirusi ir
j[ visai dar maz palikusi. K tas reiskia, Joniukas gerai nesuprato; tik mate, kad mazj[
broliuk antroja motute daug labiau mylejo; tuo tarpu j[ labai daznai ir skaudziai baude,
visados bare. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tevelio; bet kur jis yra ir kada pagr[s,
apie tai paklausti motutes bijojo. Matydamas motut turinci ant savo keli mazj[ broliuk,
ne kart ir jis noredavo prieiti taip pat int j prisiglausti; jaute, kaip tat gera turet bti, bet
nedr[so. Ir tik dar tylesnis paliko, ne kaip pirma. Dazniausiai sedejo per dien ant krosnies,
nes lauke buvo salta, ir dirbo is sakaliuk kryzelius, kaip j[ buvo tevelis ismoks. O kai
motute pradedavo ant jo barties, jis nul[sdavo pacian sakalynes kampelin ir is tenai ziredavo,
kaip kaciukas, savo didelem sviesiom akelem. Tenai tupedamas mate ateinancias apsilankyt
int motut moteris, girdejo, kaip motute skundesi, kad nera ko valgyti, trksta duonos, ir
kalbejo, kad j[, Joniuk, reiksi leisti piemenaut, jeigu tik kas priimsis, nes namie toks tik
duon dykai valgysis, o uzdirbti negalesis nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos
motutei, ir pasigailedamos zirejo sakalynen. O Joniukui, t kalb klausant, drebejo sirdele
krtineje ir sausos juodos duonos ksnelis sustodavo gomury.
Ant galo vien dien pries Velykas pamate nuo krosnies Joniukas, kad trobelen intejo
kazin koks nepaz[stamas zmogus, raudonais kailiniais apsivilks, ir pagarbins Diev
paklause motutes:
Na, kurgi tamstos piemuo?
Joniuko sirdis sudrebejo, tuos zodzius isgirdus.
Motute liepe jam lipti is sakalynes ir pabuciuoti ,,dedei rank. Nepaz[stamas dede
apzirejo Joniuk is vis pusi, pakraipe galv ir tare:
Ar nebus tik per mazas?
Paskum, prisikimss tabako ir uzsidegs pypk, pridre:
Na, kai zsims ganyti, bus geras ir toks. Kiek gi tamsta uz j[ noretum?
Joniukas girdejo, kaip ,,dede pradejo su motute dereties, kaip motute prase nors
sykel[ bulbi prideti; mate, kaip tas ,,dede padave motutei poperin[ pinig, ir suprato, kad
jam su tuo zmogum reiks vaziuoti.
Na, taisykis, vaziuosiva, tare dede. Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris
karius lupsiu, kart valgyti duosiu.
Taip pasaks susijuoke. Bet Joniukui, tuos zodzius girdint, juokties visai nebebuvo
noro. O cia dar motute prase to ,,dedes, kad gerai j[ priziret, negailet ryksci, jeigu
neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupeti, isvaziavo
apsiasarojs, dar labiau susitrauks, kaip pirma.
Bet ir naujojoj vietoj Joniukas is palengvo apsiprato. Teisybe, tetule buvo pikta,
daznai j[ siuntinedavo, dar dazniau bardavo, o ne kart ir suduodavo; bet uztatai valgyt cia
daugiau gaudavo kaip namie. Is pradzios j[ pristate int maz vaik. Bet kaip atsilo ir pradejo
skilti zsiukai, naujas darbas atsirado: reike jie lesinti ir saugoti. Kaip visai susilo, tetule
sudejo zsiukus anderion, isnese pakluones pievon, parke svstomis zolemis ir paleido
ganyts. Joniukas juos gane, lesino ir saugojo nuo varn. Kaip zsiukai pasigejo, turejo
Joniukas kartu su kitais sodziaus vaikais laukan juos varyties, ir kartu gane. Nors is
pradzios salta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krvoj su kitais
lakste, zaide.
Is lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motute gyvena, aplinkui gano galvijus, kur
ne kur pakrmemis ilsis arkliai. Visi sitie daiktai Joniukui nezinomi, neregeti. Mato, kaip
sodziaus vaikai joja ant arkli, ir jis labai noret jodineti; mato, kaip vazineja, ir jis noret
vazineties, nes prie tevelio nebuvo to megins, patyrs; girdi, kaip sodziaus jaunimas arba ir
piemens dainas dainuoja, ir jis megina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos,
malonios. Klausos j, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma,
sird[ ankstyn kelia.
Ner zinios, kodel Joniukui labiausiai patiko daina, kuri pirm kart sodziuje isgirdo.
Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelius zodzius zino, bet jam ir t pakanka: varinejas savo
zseles po lauk ir saukia kiek tik galedamas:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija!
K tu cia dainuoji? klausia jo kart Morkno Antanas, gr[zdamas is lauko,
mesl nuvezs.
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija!
Saukia dar labiau Joniukas, noredamas pasigirti, ir godziai ziri int Antano vezecias.
,,Tai kad man taip pasivazineti! pereina jam per galv mintis.
Noret paprasyti Antano, bet nedr[sta: juk nei karto dar ner vazinejsis.
Sesk ratuosna, pavazinesiu, sako Morkno Antanas, tarsi suprasdamas Joniuko
slapt nor. Tik zirek, vis laik dainuok, kai tave vesiu.
Joniukas prasvinta is dziaugsmo, meta savo zsis ir sedas ratuosna.
Na, dainuok! sako Antanas ir sukerta arkl[.
Ratai dardedami ir sokinedami rieda keliu, krato Joniuko kn, bet jis is visos galios
saukia vis t pat[:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija...
Is kur tu tok[ daininink nutverei? klausia Antano sodziuj.
Lauke, atsako juokdamasis Antanas. Kad pavazineciau, sutiko man dainuoti.
Visi is to sumanymo juokias; visiems jis kazin kodel tuojau patinka. Kada Joniukas
gr[zta laukan, kiekvienas susitiks vaziuotas praso jo sesties ir liepia dainuoti. Po vis sodzi
skleidos skardus mazo vaiko balsas:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija...
Na, cia gi ar ne Seskaus piemen[ veziojas? sako vyras stovedamas vienam
kieme.
Nagi mat, uzkank[s vaik, gailistauja ziredama int Joniuk moteriske.
Nebt naslaitis... kiekvienas skaudzia.
Bet Joniukas linksmas ir laimingas; vazinejas per vis dien, per vis dien is visos
galios dainuoja savo dain, nors ratai be perstoges krato jo kn, drebina plaucius krtineje,
nors jam sopa gerkl ir balsas uzkimo. Bet dainuoja, kad tik j[ daugiau pavazinet, nes juk
niekados jis dar ner vazinejsis. Vazinejasi Joniukas per vis meslavezt[, per vis meslavezt[
dainuoja savo dain, uzmirsta savo zsiukus ir seimininkus. Tik prievakariais suranda tuos
zsiukus ir varos namo.
Varos jis vien vakar zsis ir mato: dviej zsiuk nera.
, Blogai, dilkteli jam galvoj. Pamatys tetule, kas tada bus!
O tetule, kaip tycia, stovi prie vart, laukia.
Ar visi? klausia ji ir pradeda zsiukus skaityti...
Dviej trksta! surinka. A, tu parsai, tai taip daboji?..
Ir pripuolus int Joniuk pradeda kumscioti:
Greiciau eik, suieskok: nesurasi, vis kail[ ispersiu!..
Joniukas islaksto vis sodzi ir lauk nera. Nulids gr[zta int seimininkus. Visai
tenai neit, bet kur deties. Ir Joniukas nedrsiai atadaro trobos duris, nori nepasergetas inteiti
ir atsigulti. Bet tetule taip pat islaksto vis sodzi, nesuranda zsiuk ir sugr[zusi namo puola
int lov, nutraukia nuo jos [sikniaupus[ Joniuk ir lupa j[, lupa.
Tau vazineties, vazineties!.. rekia ji nesavu balsu, kirsdama jam zabine per
pecius, per nugar, per pakinklius.
Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas, bet negali issprukti is jos stipri rank.
Nuo isgscio ir asar jam kvap uzgniauzia. O ji numeta j[ ant zemes, primyga koja ir duoda,
duoda. Kai pati priilsus paleidzia Joniuk, jis negali nuo zemes atsikelti taip jam visus
snarius sopa, ir tik kniukciodamas verkia. Tik tik uzsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirm
kart jo mazoj galvelej pradeda gimti graudzios mintys. O, jo niekados taip skaudziai niekas
nebaude: nei motute, juo labiau tevelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su
teveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas uzminga...
Teciaus ant rytojaus anksti, zsis laukan varydamas, jis aiskiai prisimena, kas atsitiko,
ir jaucia sopejim dar visam savo kne.
Gal greitai visa bt uzmirss, bet vidurdien[ ateina laukan paziret dede, randa j[ su
kitais vaikais zaidziant, o zsis toliau ir nutvers skaudziai primusa. Joniukas istrks lekia
int zsis ir susiriets ant ezios skurdziai rauda. Ne, pas tevel[ niekados to bt neatsitik. Ir
Joniukas vel atsimena namus, motut. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tevelis gal sugr[zo. Ir
toks noras paeme j[ nulekti miestelin savo trobeles paziret. Pats nejusdamas pradeda
tolinties nuo zs int miestel[: sitai jau visas nuo kalnelio matyti ir baznycia, ir namai;
tuojau uz upes ir jo tevelio trobele. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais zingsniais skuba miestelin,
kuone tekinas. Jis nieko kita nenori, tik trobelen inteiti ir pazireti, kas tenai dedas. O k,
jeigu ras tevel[! Ir Joniuko krtineje smarkiai pradeda plakti sirdis...
Sit upe ir tiltas, sitai nebetoli ir tevelio namelis. Prisiartins int namel[ Joniukas
apsistoja, tarsi nedr[sdamas toliau eiti. Bet pastovejs kiek, bailiai atadaro trobeles duris ir
inteina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maiselis, tas pats maiselis, kur[ tevelis
iseidamas is nam kadaise ant peci issinese. Maiselis padetas ant suolo, netoli dur, tik
dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas zvilgteri int visas puses, ar nepamatys
tevelio. Bet tevelio nera. Tik mato Joniukas ant suolo sedinci motut su broliuku ir tetul
Ursul. Motute rauda.
Joniukas nustebs ziri int jas ir girdi:
Tai tamstai is valsciaus maisel[ atanese? klausia tetule Ursule.
Is valsciaus, kmyte, is valsciaus, atsako kniukciodama motute ir asarodama
gailestingu balsu skundzias: Jau nebesugr[s mano balandelis vargintojelis, pna jo kaulai
tolimoj, nezinomoj salelej; neber mano darbininkelio, kur as desiuos varguolele...
O tu, mano naslaiteli, neber tavo tevelio, kalba tetule Ursule, ziredama int
Joniuk.
Girdi t Joniukas ir visas nutirpsta; akys pradeda jam greitai greitai mirkseti, ir dideles
asaros, sviesios kaip krikstalas, rieda jam per veidel[.
Kur as dabar desiuos, is ko gyvsiu! dejuoja motute...
Staiga, tarsi tik dabar pamaciusi Joniuk, ziri motute int j[ issigandusiom akim ir
pradeda aukti:
Na, sitas ko gi cia atejo, dar to nebuvo! bene tik pabego nuo seiminink?
Gedinkis, kma, toks mazas vaikas... nori uzstoti Joniuk tetule Ursule.
Is aki matau, kad pabego! Kur tavo zsys? saukia ant Joniuko apsvaigusi nuo
nelaimes motute.
Lauke... sako pabalusiom lpom Joniukas.
Aa, lauke! Dieve mano, Dieve mano! skundziasi motute. Isvaryti gali
seimininkai, kur as j[ desiu?!
Nebesizinodama pati k daranti, prilekia motute int krosn[, nutveria sluot ir gena
Joniuk pro duris.
Issigands, tik gyvas, sprunka Joniukas is trobos ir kaip tik galedamas bega atgal. Dar
ilgai girdi uzpakaly motutes bals ir bijo atsigrzti.
Parbegs laukan, int savo zsis, vos tik begali kvap atgauti. Pailss puola ant ezios ir
pradeda gailiai, skurdziai raudoti.
Pirm kart gyvenimas parode jam savo nagus, pirm kart jo maza sirdele atjaute
zmoni neteisyb ir sunki nelaim...
Zakopane, 1906.IV.21
Piestupys
Joniuk, kelkis, ant rarot metas eiti! isgirdau per mieg brolio Antano bals.
Bet kelties oi kaip nenorejau: taip buvo gera ir silta miegoti...
Tuoj... atsakiau per mieg ir apsiverciau ant kito sono.
Ar dar nesikelsi? isgirdau vel bals. Greiciau!
Brolis nutrauke nuo mans kailinius. salcio, kaip vandeniu, apipiltas issokau is lovos
ir, uzsimets ant peci kailiniukus, bematant atsidriau troboje. Jau visi buvo atsikel: tevas
su maldaknyge rankoj sedejo azu stalo ir ragino razanciaus giedot; motyna su mergina
sukinejosi apie krosn[.
Adventui atejus, kas sventadienis eidavome pamainomis anksti nevalg ant rarot. S[
kart man su sesele ispuole. Nors mazas buvau ir labai nemegdavau anksti kelties, teciaus
pats prasiaus tevo, kad leist mane ant rarot: jas atbuvus, ir paci Kci sulaukus linksmiau
bdavo. Taigi greitai nusiprausiau, suieskojau paloveje batus, apsiaviau, apsivilkau
kailiniais, ant virsaus rudine, pasakiau sudiev ir buvau eins, nes sesuo jau mans lauke.
Palauk, skara aprisiu, tare motyna, nesdama savo skar.
Man nereikia, atsakiau skubedamas pro duris.
Vaikeli gi tu mano, sualsi!
Ajau, vis su skara ir su skara, skundziaus patemps lp. Man regejos labai
nepadoriai, kad as, bdamas vyras, turiu moteriska skara ryseti. Bet motyna int mano
vyriskum nezirejo: apriso man siltai kakl ir ausis, uzmaukslino giliai ant galvos silt
kepur ir islydejo ant pacio kiemo.
Zirekit, lazdas geras pasiimkit, tare ji mudviem, gink Dieve, kad kas
neuzpult, tiek dabar sun pagedusi laksto, o ir vilkus galit kartais pasitikti.
Teisybe, t ziem pasiut sunes daug buvo zmoni apylenkej apriej, o vilkai nelabai
toli miske ubag sudraske. Taigi eidamu pro skiedryn pasirinkova sau po ger basl[; nors
buvau kaip geras pup pedas, bet savo pagal[ tik panesti galejau. Zinojau, kad turiu ne tik
save, bet ir seser[ apginti. Ir is ties arti nam jauciaus tokiu drsiu, kad, regejos, visus vilkus
istaskyciau. Bet juo labiau nuo nam tolinovos, juo menkyn mano drsa ejo. Kol pakelej buvo
matyti zmoni trobos, j languose sviete ziburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet ant galo
intejova miskan... Siurpas paeme. Aplinkui nei balso; tik girgzda po koj susals sniegas...
,,Isgirs vilkai, kad einava, manau glausdamos arciau int seser[, ir atleks: galbt
slapstos kur netoli ir tyko.
Bailiomis akimis ziriu int abi kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios, serksno
aptrauktos stovi aukstos pusys ir egles; jj ilgos nulinkusios sakos nusvirusios ligi pat
zemes; taip ir rodos, kad is po t sak zypcioja zalsvos vilk akys; regis, tuojau ims ir issoks
vilkas. Rpinuos eiti taip, kad negirdet, bet sniegas, kaip tycia, girgzda ir girgzda...
Kada ant galo laimingai isejova is misko, netoli pasirode sodziaus ziburiai ir sulojo
sunes, mano baime vel pradejo nykti: tik retkarciais atsigrzs zirejau uzpakalin, ar nesiveja
kas is misko, ir rpinaus greiciau eiti.
Bet kada sodzius paliko uzpakaly, sirdis vel apmire: pries mus juodavo baisus
Piestupys.
Visoki kalb apie t Piestup[ tarp zmoni vaiksciojo; t kalb klausant ne vienam
stodavo plaukai ant galvos ir siurpuliai krate kn; ne visi dr[sdavo tais keliais sutemus eiti.
Is ties buvo ko bijoti.
Vien kart naktigoniai persigand pasakoj, kad is Piestupio ugniniai stulpai iskil,
iskil, pavaikscioj Sventosios pakrasciais ir pranyk. Senis Jokbas aiskino, kad tai turej
bti pinigai, kuri didziausi kubilai nuo maisto met es tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos
turtus Piestupy pakasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus,
bijodamu, kad neklit rus valdziai; neseniai pries mirdamu buvusiu atejusiu t turt
issikast, bet neberadusiu pazymetos vietos, is nulidimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta
vieta Sventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada ugniniais sulais is vandens issikeli,
noredami tokiu bdu zmonems apsireiksti.
Ms kaimynas Matausas (o jis nors kartais megsta isgerti, bet taip zmogus
nemelagis) vel tok[ atsitikim pasakojo: vaziavs jis kart turgaus dien is Anyksci; uzgaiss
miestely ir velu jau buv, bet menesiena svietusi; vaziuojs jis per Piestup[ toj vietoje, kur
tiltas yra ir sventojo Jono kryzius stovi, ziri: prie sventojo Jono soka sau niekur ant
sniego baltai apsitaisiusios susitverusios panytes, o kitoj pusej kelio, prie pacio popo
miskelio, raitos ant pakriausio plikas zmogus ir kvatojas. Visi plaukai Matausui ant galvos
atsistojo; is visos galios sudroze savo kumeliui ir, kaip vejas, parsvilpe namo. Ir ligi sios
dienos stebisi Matausas, kaip jis tada gyvas liko. Ne vienas yra taip pat mats naktimis
lakstant[ po Piestupio kalnelius ir zvengiant[ juod kumeliuk arba vel pakelej po eglemis
bliaunant[ zil oz[. Tame paciame popo miskely yra pasikor trys burlokai is artimojo
sodziaus; ten pat Piestupy burlok kapai... Sako, daznai tie pakaruokliai ir kiti numireliai
isein is savo kap ir dauzsi aplinkui per naktis; ne vienas buvs juos Piestupy sutiks. Su
minetuoju Matausu toks atsitikimas buvs: vaziavs jisai vasaros nakt[ pro burlok kapus,
ziri: uzpakaly jo ratuose sedi baltas isblysks zmogus. Matausas tada isgers buvs ir drsus.
O tu ko cia mano ratuose sedi? paklauss Matausas.
Ar negali, girdi, kaimyne, man pypkos duot parkyti?
Matausas jam davs.
Parks tas zmogus pypkos, padekojs Matausui ir pranyks. Tai ne kas kitas buvs,
kaip tik numirelis is burlok kap...
Kada su sesele intejova Piestupin, visos sitos pasakos, kurias ne kart buvau girdejs,
dabar mano galvoj atgijo. Glausdamos int seser[ jauciau, kaip po mano kn siurpuliai
vaikscioja. O jeigu susitiktuva pakaruokl[ arba k kit, kas tada reiks daryti, kaip is bedos
issigelbeti? Juk numireliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryziaus ir razanciaus bijo,
zinojau, bet ar pades tas [nagis pries numirelius, tikrai negalejau sau pasakyti. O ne kart
buvau girdejs, kad numirelis zmog pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau
pamats j[ kas bega, juo greiciau tok[ priveja ir pasmaugia. Norejau tomis savo mintimis su
sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbeti, nenorejau dar didesnes baimes gaivinti. Ant
galo maciau, kad ir sesuo nedrsiai int salis dairos. Taigi tylom glaudziaus tik arciau int j,
bailiai zvalgiaus uzpakalin ir vienoje rankoje turejau stipriai suspauds pagal[, o kit laikiau
kiseneje, kur buvo razancius.
Laimingai perejova pus Piestupio ir nusileidova pakalnen, toj vietoj, kur dideliu giliu
grioviu teka skersai keli upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai isdzivs, bet gimde
zmoguj ypating [spd[: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobej; is dviej priesing pusi
zirejo int tave baisus tamsus griovys, puselemis apaugs; skersai int upel[ leidosi nuo kalno
kelias, paskui vel kilo aukstyn, tanki puseli lydimas. Tokioj vietoj ir drs zmog
neramumas paima...
Atsargiai perejova upel[ ir pradejova lipti ant kalno. Man dares ir salta, ir silta. Tik
nezinau, kokiu bdu, pajutau, kad sesuo krptelejo, o man pagalys is rank iskrito. Abiem
rankom nusitveriau uz sesers ir visas drebedamas kuone pradejau saukti pasnibzdom: ,,Uliut,
Uliut, numirelis ateina! Sesuo apkabino mane, priglaude int save, ir akies mirksniu
atsidreva abu saly kelio ir pritpeva is baimes, prisiglaudusiu int vienas antr. Abu
pradejova zegnoties ir kalbeti poterius. Is ties priesais mudu nuo kalno leidosi balta auksta
zmogybe tokia, koki Matausas buvo mats. Begti nei nepamaneva: tikrai zinojova, kad
tada btinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupejova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviej
nepastebet ir praeit pro sal[. Tuo tarpu numirelis vis ejo artyn: maciau jo balt stovyl ir jau
aiskiai girdejau, kaip po jo kojomis girgzda sniegas; ejo greitai, sunkiai kvepuodamas, tarsi
skubejo, tik pastebejau, kad ta stovyla buvo dabar daug mazesne, nekaip is pradzios man
pasirode.
Apsikabins seser[, kalbejau paskui j poterius, prasydamas Dievo pagalbos. Perejo
per galv mintis, kad jau galiu ir savo tevo nebepamatyti; todel prasiau tik, kad man Dievas
dovanot visus nusidejimus ir priimt int save; zinojau, kad galbt nebeilgai gyvsiu. Bet vel
atsiminiau, kad tai juk baisus numirelis mane pasmaugs, ir prasiau kuone asarodamas, kad
palikt mane Dievas gyv; taip nenorejau tokia baisia mirtimi mirti, taip troskau gyvent.
Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, cia pat prie mans... Is baimes akis uzmerkiau ir laukiau,
kad sitai jau skecia savo ilgas isdzivusias rankas, ciups mane ir pasmaugs. Kvap man
uzgniauze, sirdis nustojo plakusi...
Tegul bus pagarbintas Jezus Kristus! isgirdau kaip per mieg.
Ant amzi amzinj, amen! atsake mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didziausias
akmuo nuo irdies nukrito.
Isskeciau akis ir pasokau nuo vietos. Cia pat stovejo nebejauna moteriske, baltais
kailiniais apsivilkusi, ir maloniai int mudu zirejo.
Tai tamstos gal ant rarot einat? paklause ji.
Ant rarot, atsake sesuo atsidususi. Bet kad tamsta zinotum, kaip mudu
isgsdinai! Tamst pamaciusiu, tareva, kad priesais numirelis baltas ateina.
Eikita, kas cia dabar duos numirelius!..
Na kad Piestupy vaidenas, atsakiau drsiai imdamas nuo zemes pagal[, kur[ is
baimes buvau is rank ismets.
Ak vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, maloniai atsake moteriske int mane
ziredama, tik vaidenas ne rytais, bet is vakaro ir nakt[; kai gaidys sugieda, visos piktosios
dvasios is sio pasaulio islaksto, taigi dabar nera ko bijoti... As mat ejau bobutes parsivest:
mano marti apsirgo, ir be reikalo isgsdinau tamstas...
Ir moteriske, atsisveikinus su mumis, skubinai nuejo toliau.
Trump laik stovejova ant vietos, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu
kartu pradejova su sesele juokties: rytas, dar namie esant gaidys giedojo, o mudu numireli
bijova!
Daugiau jau nebebijojau. Uzsimaukslinau giliau ant galvos kepur, uzsidejau ant
peci pagal[ ir drsiai ejau pirma sesers. Net pro burlok kapus einant, nebeeme baime.
Pamaciau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavs numeciau j salin kelio; paskui,
nusimovs pirstin, balsiai nusisluosciau nos[, tris kartus suciaudejau ir, kaip tikras vyras,
droziau keliu toliau.
Zakopane, 1906.IV.22
Lazda
(Mano draugo pasakojimas)
Dabar gimtasai mano sodzius stovi ant kalnelio, netoli Sventosios plikumoj, po
kuri vejas smel[ nesioja; tik is ziemi salies tsiasi nuo jo toli toli miskai ir is son kur ne
kur ismetyti nedideli jauni pusyneliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas sitas
sodzius miskuose paskends niksojo. Uz t misk, paciu Sventosios pakrasciu, tarp ismetyt
lin, tsesi skarotais zuolais apaugusios puikios zmoni pievos, lankomis vadinamos.
Pievos ir dabar tebera tokios grazios, kaip pirma; bet misk, kurie aplinkui buvo jas juosta
apjuos, jau seniai nebera. Isnyko jie, kaip pasaka, kuri mes paaug uzmirstame, kuri tik tik
dar plasta ms omeneje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.
Tie dideli puiks miskai buvo ,,ms pono...
Nesijuokit, kad pasakiau: ms. Ir as seniau nesuprasdavau, kodel t pon mano tevas
ms ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo ms uz dviej myli. Paskum supratau,
kad jam tai mano tevai baudziav nese, ir todel tevas senu papratimu ms ponu j[ vadino.
Gal ir turejo ties j[ taip vadinti, nes ilgus metus ponas varze ms sodziaus zmones del
ganykl ir misko. Saugoti miskui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodziaus
dideliuos apgriuvusiuos namuos, pacioj pamiskej, gyveno. Daznai tasai girininkas megdavo
sksti mumus ponui, ir mano tevui, kuo arciausiai gyvenanciam, dazniausiai tekdavo
isklausyti pono grmojim.
Negaliu uzmirsti vieno atsitikimo...
Atvaziavo kart ponas ms sodziun savo miskuose medziot, atvaziavo su daugybe
sveci ir nemaza prisaude t dien stirn, kiski ir pauksci. Visa sitoj zveriena gulejo ant
pacio kelio prie girininko trobos. Mes, mazi dykaduoniai, nekvieciami sulekem int ten ir is
tolo, krapstinedami nosis, ziopsojom int zveris ir int ponus. O ponai jau sedejo ratuos ir
renges vaziuoti. Mano tevas netoli ant skiedryno dirbo akecias ir taip pat buvo beeins
paziret, beeidamas isgirdo, kad girininkas pradeda sksti ponui sodiecius uz ganyklas, ir
issigands uzsiglaude uz darzineles galo.
Pasaukit man kok[ nors muzik! suriko is vezimo ponas.
Girininkas pasake, kad cia pat yra mano tevas.
Tevas isgirds, kad j[ mini, ir turbt matydamas, kad nebegales issisukti, islindo is
kitapus darzineles, nusieme azu simto zingsni kepur ir visas susilenks, issigands ir
nelaimingas puole ponui rankos buciuot. Ponas nesavu balsu pradejo saukti ant tevo, kad j[
ir vis sodzi ubagais paleisis. Pabalusiom lpom ir drebancia sirdimi zirejau int t regin[ ir
maciau, kokiuo dziaugsmu nusvito girininko veidas ir kaip sveciai buvo vieni pasigailejimo,
kiti paniekinimo pilni. Parekavs ir neklausydamas tevo pasiteisinim, ponas sudroze
arkliams ir nudardejo...
Tevas pastovejo kok[ laik be kepures, paskum pasauke mane ir visas sujudintas,
drebedamas is apmaudo, paliepe:
Lek paupen, pazirek, argi is ties piemens pono miske galvijus gano?
Pasispardydamas nulekiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganancius
savose lankose, o piemenis kerepl musancius. Sugr[zs namo visa papasakojau tevui. Nieko
neatsake, tik galv palingavo.
Bet motyna, isgirdusi, kad piemens nekalti, ismetinejimo balsu tare:
Ar nesakiau? koks ponas, toks tarnas, tik priekabi iesko.
Nepyk, motyn, geras ms ponas, atsake tevas ir, kaip visados, lidnai tyliai
nusijuoke.
Gana jau, gana, nekantriai atkirto motyna, ar uzmirsai, kaip vargino zmones?
Atameni lazd?..
Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados blogo zodzio ant pon
nepasakydavo, bet ir malones dideles neturedavo. Daznai atsimindavo senuosius laikus ir
atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambedavo apmaudo styga azu
nuoskaudas, kurias zmones po ponais iskentejo. Tevas visados kaip ir megindavo uzstoti
ponus pries motyn, bet darydavo t taip nedrsiai ir taip lidnai visados nusijuokdavo, kad jo
zodziuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybes ir persitikrinimo.
Bet motyn tie tevo uztarimai kartais erzindavo, ir jinai daznai primindavo:
Gana jau, gana, tevai!.. ar atameni lazd?
Tevas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik lidnai ir paems knyg pradedavo
visiems balsu skaityti Kristaus gyvenim.
Ilgai negalejau suprasti, apie koki tai lazd motyna minedavo tevui ir kodel tevas
azustodamas ponus visados taip lidnai nusijuokdavo. Bet kart jisai pats mums apie t
papasakojo.
Kartu su minetuoju ms pono girininku gyveno tuos paciuos namuos Dumbrauckas.
Buvo tai senas aukstas zmogus, jau visai zilas ir vienai vienas, be seimynos. Veds jis
niekados ir nebuvo, sn teciaus jau suaugus[ turejo. Bet tasai snus gyveno kazno kur
Rusijos gilumoj ir pas tev labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados
buvs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis praloss. Kiek tame buvo teisybes,
sunku atspeti; tiek tik yra zinoma, kad mano tevo atminime jis patapo pas ms pon
prievaizda. Baudziavai isnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kazin kodel apsigyveno ms
sodziuj pas girinink. Ilgus metus jisai cionai nesijudindamas isbuvo; beveik niekur
neiseidavo, amzinai savo kambarely: arba vaiksciodavo, arba sededavo azu staliuko prie
pacio lango. Mes, mazi vaikai, matydami is tolo azu lango jo zil galv visados kuone ant
vienos vietos, ziredavom int j[ kaip int koki ypating, mums nesuprantam ir nelabai ger
zmogyb ir bijodavom int j[ prisiartinti.
Gal Dumbrauckas bt ir numirs tame savo lizde pas girinink, jeigu ne pasalines
aplinkenybes.
Reikia zinoti, kad ms pono galybe ir turtai vis ejo mazyn. Grazius miskus aplink
ms sodzi per kelet met zydai ispirko, zmones iskirto, suveze paupen ir sieliais isgrdo
Sventja toliau. Liko vieni lydimai, sakomis uzversti. Kazno koks ms sodziaus juokdarys
vien kaitri vasaros dien veze is paupes per lydimus vezim sieno ir intsigeide pypk
uzsidegti; bedegdamas pypk azudege ir indzivusias sakas. Vienu akies mirksniu kilo
liepsna, ir visi lydimai ispleskejo... Bt kartu ir visas sodzius supleskejs, jeigu nebt
subeg zmones su sakemis ir grebliais. Po dviej valand prie sodziaus gulejo plati lyguma,
pajuodavusi, degesiais pakvipusi: j paskum sodzius azu pacius niekniekius nuo pono
atpirko.
Tokiuo bdu su miskais kartu pasibaige ir pono galybe; jo grmojim sodzius daugiau
nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tycia, ir namai, kuriuose gyveno, visai
baige griti: pro lubas varvejo vanduo, pro sienas svilpavo vejas... Ir vien grazi dien
girininkas isnyko is ms aki. Dumbrauckas irgi turejo kraustyties. Nezinau, ar jis kreipesi
int mano tevus, ar tevai jam pasilijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklycioj.
Kokiomis slygomis apsigyveno, nezinau. Tik atgabeno int mumus jo maz staliuk, kelet
knyg ir karv daugiau nieko.
Ir vel istisas dienas pradejo Dumbrauckas vaikscioti po seklyci is vieno galo kitan
arba sedineti azu staliuko prie lango. Isgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir del mans
visai netiketai paliko mano mokytoju. Padave man rankosen didziausi lenkisk knyg,
atsistojo prie mans ir liepe skaityti: jisai vis dien stovejo, asai vis dien skaiciau. Ir taip
vis vasar ir ziem. Sunkiai bdavo man su tja lenkiskja kalba: buvau sveplas ir daugelio
zodzi visai negalejau istarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailejimo: spirdavo visaip
lankstyti liezuv[, bent po simt kart kartoti t pat[ zod[ net mane vis prakaitas ismusdavo
ir turedavau akis pilnas asar. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpedavo pirstai, taip ir
noredavo nusitverti man uz ausies arba suduoti per nos[. Pazinau tuos jo pirstus! Buvo tai
prievaizdos pirstai kieti, kaip gelezis. Bet isgirdus, kad jisai isvaziuoja is ms, ner zinios
kodel, man mai rados lidna, gaila jo. Buvo tai ruden[. Atvaziavo is kazno kur toli
nepaz[stamas ,,slektnas ir issiveze j[.
Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuk, o tevui, kaipo senam, atadave
savo sen obelin lazd.
Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazd, tare Dumbrauckas tevui.
Dekui, ponaiti, atsake susigraudins tevas. Kazno ar bepasimatysma kada?!.
Dumbrauckui isvaziavus, tevas ilgai varte savo rankose lazd. Vartydamas pradejo
lidnai sypsoties.
Paskum pakele [ mus savo akis ir netiketai paklause:
Ar zinot, vaikai, k man sitoj lazda primena?
Mes visi suziurome.
Tai jau seni laikai, pradejo jausmingu balsu tevas, labai seni. Mudu su
motyna dar buvova jaunu; js vis ir ant svieto dar nebuvo, tik Mykolas vienas buvo
gims. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maza, dirvos ir pievos isdzivo. O
turejom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbt uz dviej myli pacian Burbiskin.
Nusivariau kart ruden[ Burbiskin jaucius pdymo art. Nedaug k galejau su savim pasiimti:
sau intsidejau krepselin duonos su druska, jauciams kelet sauj sen pel; daugiau nieko
kita nebuvo. O reike trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaige pelai, imti vel nera is
kur; pasiganyti negalima uzginta. Mano jauciai visai prisivare, koj nebepavelka: o dar
visa diena arti! Sustabdziau pietums jaucius, atsisedau ant ezios ir valgau issiems is
krepselio saus duon su druska. Valgau, o mano jauciai tokiomis godziomis akimis [ mane
ziri. Taip man j pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepsely tik trupiniai belik.
Supenejau tuos trupinius jauciams ir apsidairiau aplinkui: cia pat netoli gulejo sugrebstyti
kupeciai pono dobil.
Ir atejo man tada galvon bloga mintis taip, kaip jums jauniems dabar kartais
atsitinka, dirbu ponui, tad kodel negaliu pono zole jauci paserti?
Atsikeliau nuo ezios ir priejs int kupet[ pasiemiau maz dobil kuokstel. Prinesiau
t kuokstel int jaucius ir is rankos seriu; o jauciai taip gardziai ir godziai eda, kad zirint [
juos ir man paciam gera pasidare. Tik mai pajutau, kad kazno kas kietu daiktu taip skaudziai
sudave man per nugar, kad pasverdejs pargriuvau ant zemes: net mano jauciai pasoko is
vagos ir norejo su arklu begti. Apsvaigs pakeliau nuo zemes akis ir pamaciau priesais mane
Dumbrauck su lazda rankoj.
A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. sauke Dumbrauckas, pildamas man su lazda
per nugar.
Matydamas, kad as nebekrutu, pakele mane viena ranka nuo zemes ir paspyrs koja
numete vel... Atsitekejs pramerkiau akis ir pamaciau savo jaucius netoli mans stovincius:
jie atgrz savo sprandus stebejos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites
isgulejau lovoj...
Tevas nutilo. Mes sedejom ant savo viet kaip inbesti. Niekas neatsiliepe, tik mano
sesuo akimis, pilnomis asar, paklause:
Tevel, ar sitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?
Sitas, atsake tevas, tik nereikia ant jo pykti: j[ pat[ maisto metais kazokai taip
buvo primus, kad tris menesius visas kraujuos isgulejo...
O ar zinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada muse? paklause jau sypsodamcs
tevas, sita!..
Mes visi krptelejom ir issketem akis: tevas pakele rank ir rode mums lazd, t paci
lazd, kuri Dumbrauckas paliko jam atminimui.
Vyresnysis brolis priejo int tev paeme is jo rankos lazd, pavarte j, pavarte, tartum
k savo galvoj svarstinedamas, paskum numete atzagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tare:
Sudeg[sim j, tevel...
Ne, ne, vaikai, atsake maloniai tevas, tegu sitoj lazda lieka tarp js; [ j
ziredami, atm[site, kad ir js tevai skaudziai buvo baudziami. Atsimindami t, nepyksite,
kad ir mudu su motyna jums kartais zabeliu suduodavova. Darydavova taip del js paci
gero... Gal ir mumus ponai baude del ms gero?..
Gana jau, gana, tevai, atsiliepe motyna, gal nuo tos lazdos ir lig gavai... Mes
savo vaik taip nemokom.
Tevas lidnai nusisypsojo ir pasiems knyg [sikniaupe skaityti. Ta lazda, kiek zinau,
ir dabar pas brolius tebera. Guli jinai ant lentynos klety, ir niekas jos neliecia.
1906.IV.25
Ubagas
Parvaziavs is uzusieni Lietuvon, gulejau vien grazi pavasario dien pas brol[ ant
gonkelio ir traukiau silpnon krtinen pakvipus[ nuo suzydusi medzi or. Malonus vakari
vejelis, slamedamas medzi lapais, pte tiesiai man kakton, gloste plaukus ir veid tartum
senai mans pasilgs, istrosks. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegute kukuoja, linksmai
luputis tutuoja, geriau pavasario kvap ir klajojau akimis Sventosios pakrasciais, kur grazios
ievos zydi, kur naktimis lakstingalos skamba... Visur grazi prigimtis, bet savajame kraste jinai
maloni, brangi, graudina sird[. Dabar suprantu, kodel kareivis, savajan sodziun pargr[zs, su
asaromis puola ant keli zemes buciuot. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargr[zau
tevynen.
Kazin ko dirstelejau salin ir pamaciau takeliu ateinant[ zil senel[. Is azu statines
tvoros negalejau int j[ gerai [sizireti, negalejau net pazinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau
zmogus, nes ejo nepasirimsciuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.
Priejs prie varteli, apsistojo bailiai, kaip ir nedr[sdamas j atadaryti; paskum
pamats mane gulint[ dar labiau nusimine ir drebanciu balsu paklause:
Ar galima cia inteiti?
Galima, galima, atsakiau stebedamasis, labai prasom.
Senelis drebanciom rankom atidare vartelius ir intejo kieman. Buvo tai ubagas.
Teisybe, neturejo jisai dideli lazd geleziniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drsus,
kaip daznai esti drss ms ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes neses pasikabins ant peci
kreps[, teisybe, visai dar dyk.
Uzlips ant gonkelio senelis vel bailiai apsistojo, nezinodamas, kur deties.
Kadangi troboj nieko nebuvo visi buvo isvaziav bulbi sodint ir as vienas namie
atlikau paprasiau senelio sesties ant gonkelio. Atsisedo ir palenks galv pradejo kalbeti
poterius...
Nezinau, kodel man pasirode, kad ir poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai priprat
yra kalbeti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip zirnius beria arba vel kalba giedanciu
gailestingu balsu, kur reikia pratsdamas ar nuduodamas. sitasai gi senelis kalbejo visai taip,
kaip kalba zmogus nelaimingas, tyliai, lpom drebanciom; vietomis jis visai nebegalejo
kalbeti, tartum jam kas kvap gniauze: maciau tik, kaip jo lpos dar labiau drebejo, virpejo;
jo balse kelet kart, visai, rodes, netiketai, taip skaudziai suskambejo apmaudos ir baisios
nelaimes styga, kad mane vis siurpas paeme. Int j[ ziredamas pamaciau, kaip per raukslet,
isdzivus[ jo veid rieda gailios karcios asaros...
Ko tamsta raudi? paklausiau nemandagiai senelio, kada jisai pabaige melsties.
Pakele int mane raudonas nuo asar be blakstien akis ir norejo kazin k pratarti, bet
zodis neisejo is burnos, tik skaudziai sudrebejo lpos. As krptelejau: jo veidas pasirode man
matytas, tik kur ir kada, negalejau atsiminti.
Kaip neraudoti? tare ant galo senelis, sunku pakiemiais pirm kart
vaikscioti.
O is kur tamsta? paklausiau nustebs.
Is Pavari. Petras Sabalinas... gal tamsta atameni?
Dede Petras?! surikau, mai pazins sedint[ priesais mane zmog.
Atsiremiau alkne pagalvi ir nustebusiom akim zirejau int senel[. Kaip tai? Petras
Sabalinas, kur[ is pat mazumes pazinojau kaipo turting pasiturint[ zmog, kursai buvo
geriausiu mano tev kaimynu ir biciuoliu, dabar ubagas?
Visokios nelaimes aplanko zmog sioje asar pakalneje, bet toksai atsitikimas, mus
ir netiketas, man buvo visai nesuprantamas. Teisybe, kai mano tevai numire, Petras
Sabalinas nustojo ms namus lanks, ir as, isvaziavs mokyts, kok[ 15 met jo is artie ir
nemaciau; bet parvaziuodamas retkarciais savo tevisken, visados girdedavau, kad Petras
Sabalinas gyvens kaip gyvens, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau isleids uz vyr
ir vien bici kiekvienai davs po dvidesimt[ kelm...
Reikia pamineti, kad Petras Sabalinas labai mylejo bites. Gyveno jisai vienasedy, uz
dviej varst nuo ms sodziaus, pacioj pamiskej. Zemes jo buvo ne kiek, bet bici daugybe.
Vien sav kelm namie turejo arti simto; kita tiek pas savo kaimynus su biciuoliais. Keletas
toki kelm buvo ir pas mano tevus. Atamenu, kaip mes, mazi vaikai, dziaugdavomes,
pamat Sabalin su savo seimyna ateinant[: kaip tik Sabalinas vasar pasirodydavo,
zinodavome, kad bus bickuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dedes Petro po nemaz
kvepiancio medaus kor[. Ir gaudavome! Sabalinas mazus vaikus mylejo ne maziau kaip
bites; uztatai per bickuop[ jisai ne tik bitemis, bet ir vaikais bdavo apspits. Ir stebetina!
Bites niekados jo neliesdavo. Kalbedavo jisai apie bites kaip apie kok[ svent, labai brang
zmogui daikt ir visados tvirtindavo, kad bites tada tik sekas ir esti geros, kada biciuoliai
nesyksts ir vienybej gyvena, kada ir kitiems j nepavydi. Todel kiekvienam pasitaikiusiam
zmogui niekados nepamirsdavo medaus duoti...
Toks tatai buvo zmogus Petras Sabalinas. E dabar sedejo priesais mane ubagas, su
krepiu.
Tai tamstos gal namai sudege ar zemes nebeturi? neiskentejau nepaklauss.
Tebera ir namai, ir zeme...
Tai kodel gi tamsta kaledoji?
Snus isvare... tik istare senelis, ir karcios asaros pradejo riedeti is aki.
Supratau... snus... Atsiminiau, kad Sabalinas turejo sn vienatr[, su manim
vienamet[; atsiminiau, kaip su tuo snu dar lakstydavova per bickuop[ uz rank susitverusiu,
med is kori ciulpdamu... Tai buvo mano maz dien draugas, su kuriuo paskum niekados
nebesusieidavau...
Tai tamstos snus gal jau sav vaik suslauke? paklausiau.
Turi bent trejet, drebanciom lpom atsake senelis, jau ketverti metai, kaip
jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaik... Taip juos mylejau!.. Issigand,
isplestomis akelemis lydejo mane, kaip ejau is kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys is
nam savo tev... Ir senelio akyse vel pasirode asaros.
Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei?
Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyr tevus dar gyvus, tegul tik juos
moka myleti. Nera tenai man vietos. Zinai, senas zmogus visur nemalonus...
Argi visur?..
Ee... Ar neatameni tamsta sen zmoni pasakos?.. [sodino kart snus zil tev
rageles ir veza is nam, e jo mazas vaikas paskum bega. Ataveze miskan, isverte sen[ po
pusimis, e rageles salin numete. Ir eina namo. Bet mazas vaikas nutvere j[ uz rankos,
neleidzia ir praso: ,,Teveliuk, teveliuk, kam rageles palikai? As neturesiu kuo tamstos cionai
atvezti... Matai: ne senelio, tik rageli pasigailejo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybe: ne vienas
isaugs noret kuo greiciausiai savo tevus is nam isvezti, tik nedr[sta arba gedzias. Bet
atsiranda toki, kurie ir gedos neturi...
Na tamstos bites? atsiminiau paklausti.
Tai... baigia jau nykti, tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitems ne
vieta.
Tai kur tamsta dabar gyveni?
Niekur... Kaip isvare, kreps[ uzmovs, tai pats nepajutau, kaip cionai atejau... Vis
gausiu vietel pas kok[... kampininkel[... Nedaug man reikia...
Supratau, kad negrazu taip zmog klausineti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam
kas duoti ir pajutau, kaip mano veidas visas uzkaito. Nieko prie sau neturejau; niekuo
negalejau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kart man mazam buvo davs pilnus medaus
korius, kuris meduitom savo rankom ne kart gloste man mazam galv...
Atsikels susiieskojau peil[ ir intejau kamaron; is ten isnesiau didel duonos riek.
Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padeti, kalbejau visas israuds,
duodamas seneliui duonos riek.
Nulenke zemai zemai zil galv, kaip ir slepdamas nuo mans savo veid, padekojo
drebanciu balsu ir drebanciom rankom paeme duon: perzegnojo j ir indejo krepsin.
Maciau, kiek skausmo, kiek jausm sukele jo krtineje tas pirmasis duonos ksnelis,
is svetimj isprasytas. Sumiss, nezinodamas, kas besakyti, vel pradejau visai ne vietoj
atsiprasineti senelio, kad niekuo negaliu jam padeti: jauciau, kad dal[ amzinos vaik
kalties ir a savyje neioju.
E kuo tamsta man padesi? As nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti,
atsake jau ramiu balsu Sabalinas, net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos,
e daug man nereikia... pragyvsiu...
Girdejau, ir tamsta sergi? paklause jisai mane.
Sirgineju... atsakiau, atvaziavau tevynen pasiilset.
Pasitaisysi cionai, po pusynelius vaiksciodamas, padrsino mane senelis, sit
lig tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulki... Kad kuniguos btum ejs, gal dabar
sveikas btum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasi svent duoda, kad ir mokytam...
Taip kalbedamas, senelis lingavo savo zil galv. Paskum atsisveikino su manim ir
isejo is kiemo. Girdejau, kaip uz varteli pradejo balsu melsties uz savo prietelius ir
geradarius...
Nironys, 1906.VI.8
Sveciai
I
Jau artinos vakaras, kaip is azu kalnelio ant vieskelio pasirode aukstas jaunas zmogus
su maiseliu ant peci. Nors jo veidas buvo pajuodavs ir isdzivs, visas knas pavargs, bet
ejo greitai, skubedamas; retkarciais apsistodamas giliai trauke savo krtinen or ir dsavo
taip, kaip dsauja zmogus, varg vargti pabaigs, is baisaus sapno atbuds; jo akys, jausmo
pilnos, sviete dziaugsmu neapsakomu. Priejs int kryzi sustojo, pasidejo maisel[ ant akmens
ir tyliai ilgai atsiduso: malonus siurpas perleke per vis jo kn, ir sirdy taip romu ir gera
rados. Visas issitemps, istiesdamas rankas, zirejo aplinkui, tartum sit juod zem norejo
apimti ir int savo sird[ priglausti. E saule jau leidos ir, islindusi is po debesio, paskutin[ kart
nusviete apylenk. Nebetoli pakalnej sumarguliavo krvon susimets miestelis. Keleivio
sirdis nebeistrejo: apsipyls asaromis puole ant keli ir eme buciuoti kryzi ir juod, dar
dregn pavaserio zem...
Dieve, nejaugi tai ne sapnas? nejaugi as vel namie, savajam kraste? snibzdejo jo
lpos, virpejo sirdis.
Taip, jis namie, vel savuosius laukus mato, jj oru kvepuoja. Sitai uz upes jo
gimtasai miestelis: tenai jo Maryte gyvena, jam du snu gdzia... Gal jau abu dideliu, laksto
ir,savo tevelio pareinancio laukia?.. Greitai juos visus pamatys!.. E uzupernai is cia eidamas
nebesitikejo sios salies ir artimj isvysti...
Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalejo. Atsisedo po kryzium, ir netolima baisi
praeitis, kaip smekla, stojo jam akyse. O, kolai gyvs, tos praeities neuzmirs! Ilgai tampys jo
gyslas suzeistj draug vaitojimai, zuvusij kraujas; ilgai kaip pragaro aidas skambes jo
sirdy visos karo baisenybes. Kiek jisai per tuos dvejus metus mate, k atjaute! Kai j[ is nam
paeme, kaip mirtin vedamas ejo; kai [stme kareivi prikimstan vagonan, jo protas
apsvaigo, atsalo jausmai. Istisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vezamas, kvepavo
troskiu svaiginanciu oru, mate ligas ir asaras, girdejo kareivi keiksmus, traukini dundejim,
ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regejos, kad visas jo pirma
buvusis gyvenimas: salis, kur gime ir augo, mazos dienos, kada band gane, jaunimas ir
dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai, tai tik grazus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir
bti nebuvo. Jam regejos, kad j[ jau ilgus metus tame troskiam vagone veza ir ves be galo...
Tik pirmasai Marytes laiskas vel senj[ supratim jam sugrzino ir atgaivino jausmus. Gavo
jisai t laisk jau gale... ligonbuty. Sunkiai suzeistas kietam patale gulejo, kai jam padave...
Skaite jisai tuos brangius zodzius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra
salis jam brangi ir zmones numyleti... Atamine visa, ir jo kne vel gime noras gyventi
begti is to pragaro ten, kur Sventoja plaukia, kur grazios dainos skamba. Bet liga ilgai
neleido, ilgai laike int patal prirakinus, ir baisi giltine ne kart zirejo jam akysna. Ir galbt
tik didis, naujai gims noras gyventi ir neapsakomai malons gimtosios salies ir mylimj
paveikslai, kuriuos jisai dabar visados savo sirdy nesiojo, pergalejo lig... Pasitaise... Daug
dar vargo mate, bet israsytieji jo sirdy paveikslai nebeisdilo. T paveiksl vedamas ir dabar
savon pastogen skuba, greiciau noredamas tuos paveikslus isvysti...
Keleivis atsistojo, uzsimete ant peci maisel[ ir tvirtais zingsniais ejo toliau.
Juk siandiej pirmoja Velyk diena, tare sau vienas, dziaugias zmones; tik
Marytei su vaikais be mans skurdu. Ir dovan jiems neturiu joki: gr[ztu silpnas, apipesiotas.
Uztat Maryte gales mane siandiej kiausiniais pamyleti...
Bet netiketai taip jam sird[ susopejo, kad net ranka uz krtines nusitvere.
Kas cia man? paklause issigands, jausdamas, kad j[ vis prakaitais ispyle,
ko as dabar taip issigandau? Juk nieko bloga neatsitiko... Maryte su vaikais turbt sveika,
gyva... E k, jeigu?!. Ne, ne... negali bti...
Apsistojo, noredamas kvap atgauti. Kazin kodel jam galvon atejo antrasai Marytes
laiskas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, t jausm, kaip pirma... Kazin ko
trko. E daugiau visai nuo jos zineles nepaeme... Gal kely laiskai suzuvo... Bet kodel tik
dabar abejojimas j[ krimsti pradejo, kodel taip mai jam susopejo sird[?.. Kodel?..
Abejojimo kankinamas, kuone tekinas pasileido miestelin.
II
Jau visai sutemo, kai priejo int savo namus. Prie kiemo varteli gulejo didelis margas
suo. Pamats ateinant[ zmog, jisai issiziojo jau loti, bet staiga atsikele ir inksdamas is
dziaugsmo ir linksmai sukdamas uodeg puole int keleiv[ ir eme aplink j[ sokineti, noredamas
savo snukiu jo veid pasiekti.
Geras Razbonas, geras: pazino mane, maloniai tare keleivis, glostydamas sunes
galv, ir intejo kieman.
Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebejo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaiteje
dege ziburys.
Nejaugi sveciai? tare sau keleivis, pamats svies. E maz ir sesuo Uliute
atejo apsilankyt?..
Jisai visas nurimo, pradziugo.
Inteisiu nepastebetas, tai bus juoko! atejo jam galvon linksma mintis.
Ir jisai intejo priemenen tyliai, nesubrazdejs. Jau nusitvere klinges ir norejo atadaryti
pirkaites duris, kaip zodziai, kuriuos is vidaus isgirdo, suspaude jo krtinej kvap, Ir jisai,
kaip inbestas, sustojo ant vietos.....
Pirkaiteje stalas buvo baltai uztiestas, valgymais apkrautas: ragaisio raikyto, sviesto ir
kiausini, butelis vyno stovejo. Uzu stalo sedejo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo
nedidelio gio, sviesi plauk, reta barzdele ir sargybinio rbais su blizganciomis sagutemis
apsivilks; jinai jauna, grazaus veido moteriske, skara ant peci apsisiautus.
Ko tu, Marusia, nuo mans nori? kalbejo sargybinis, nelietuviskai pratsdamas
zodzius, juk as tave myliu.
Taip, myli... E man kas bus, kai Antanas pareis namo? atsake moteriske.
Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...
E tu paimsi mane, jeigu Antanas numire? glausdamos int sargybin[ klause
moteriske.
Kam? ar mudviem taip negerai? Juk as int tave visados ateinu... Jeigu Antanas
pagr[zt, tu int mane galesi ateiti.
Matau: tu mans nemyli.... eme raudoti moteriske.
Marusia, neraudok, ramino sargybinis, buciuodamas jos veid.
Kazin ko abu atsigrze int duris ir akies mirksniu pasoko nuo suolelio. Duryse stovejo
aukstas pajuodavs zmogus su maiseliu ant peci ir visas drebejo...
Antanas!.. suriko nesavu balsu moteriske pabalus, kaip drobe.
Maryte!.. prasnibzdejo sukands dantis pajuodavs zmogus ir, kaip arelis, puole
int juodu.
Maciukas!? susuko jisai, pazins is artie sargybin[. A, tu, gyvate, mano
namus griauni, laim ardai?..
Isaugo j akyse, kaip milzinas. Nutvere sargybin[ uz krtines ir taip int sien primygo,
kad tam net kaulai sutreskejo.
Leisk tu, velne... sudejavo sargybinis rusiskai.
Antanas pakele j[ viena ranka nuo zemes ir paspyrs koja numete int pacias duris,
net tasai znektelejo.
Palauk tu, velne, atmokesiu as tau... pasod[siu saltojon, grase sargybinis,
sluostydamas is nosies krauj, ir parods kumst[ norejo sprukti pro duris.
Kaip vanagas, nutvere Antanas j[ vel ir baisiai eme musti jo galv int sien...
Dar tu mane baidysi?.. te tau... te tau, zmogzudy!..
Sargybinis pradejo kriokti... Antanas istempe j[ laukan ir ismete pro vartelius is
kiemo.
Sugr[zs pirkaiten atsisedo ir pasirems stalo zirejo int savo paci. Taip visas
drebejo, kad stalas po juo sokinejo...
Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, tare dusliu balsu Antanas, jaute mano
sirdis, seniai jaute, tik patsai to nepastebejau... Su burloku susidejai... Liezuvis ir blizguciai
patiko... Matai, tavo vyras pajuodavs ir nuvargs, gal nebepagr[s...
Sukliko moteriske ir puolus ant keli apkabino vyro kojas:
Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, uzmirsk visa!.. Jisai mane priverte... Dievuliau
mano, Dievuliau, k as padariau, k padariau!..
Salin!.. suriko Antanas, atstumdamas paci.
Bet matydamas j silpn, viduasly sukniupusi, jisai staiga savo sirdy pajuto ne tai
ged, ne tai gailest[.
Ant tavs as nepykstu, tare jisai tyliai, int j neziredamas, galiu tau visa
atleisti, bet uzmirsti... o! uzmirsti niekados...
Tuo tarpu kazin kas pravere pirkaites duris, ir jose pasirode dvi mazi vaik galveli:
zirejo jiedvi vidun isplestoms akyloms akelemis. Nematoma ranka perkele abu vaiku per
slenkst[ pirkaiten ir vel uzdare duris.
Sneliai, mano brangs sneliai, tare susigraudins Antanas, int juos puldamas.
Vaikai issigand zirejo int nepaz[stam zmog ir traukes nuo jo.
Joniuk, Antaniuk, kalbino juos tevas, argi nepaz[state mans? As js tevelis
ir myliu jumus. Eikit cia nupirksiu jums saldumyn ir po arkliuk graz.
Vaikai vis dar bailiai, tartum netikedami jo zodziais, zirejo int tev.
Norit turet po arkliuk? klause tevas.
Noliu... tare abu kartu...
Prisikalbins pasisodino vien ant vieno, kit ant kito kelio ir gloste, buciavo juodu.
Tai as jum nupirksiu rytoj po arkliuk, e dabar duosiu kiskio ragaisio...
Kiskio? klause vaikai, sekdami nustebusioms akimis tev.
Aa, kiskio, atsake Antanas.
Atriso maisel[ ir, isems is tenai juodos kareivi duonos plutel, perlauze j per pus
ir padave abiem.
Nors juodas ragaisis, bet gardus, gyre tevas.
Is kur, teveliuk, gavai? paklause vyresniasai.
Egi ejau per misk ziriu: tupi kiskelis po egle ir ragais[ kepa. ,,Padek, Dieve,
sakau. ,,Dekui, dekui, sako kiskelis, prasom padeti. Na, tai ir dave ragaisio...
Vaikai isket akis klause.
E mes lelyt turim, pasigyre mazasai.
Kur? paklause tevas.
Tenai, parode pro duris vaikas.
Bobute broliuk mazut[ mums atanese... Karoliuk, tare vyresniasai.
A!.. sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pamets vaikus, kaip galvon
trenktas, isbego pro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeike vyro balsas, ir Antanas, kaip
pablds, intbego atgal pirkaiten, nutvere paci uz plauk ir parmete j ant zemes.
Kieno tasai kdikis? sauke nesavu balsu, a tu, ragana!.. Nuo Maciuko
gavai!?.
Aaa!.. vaitojo susiems galv Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkait ir sparde
kojom savo paci.
Teveliuk, teveliuk, nemusk motynytes! reke laibais balseliais apsiasaroj vaikai.
Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir krioke, raites, plaukus nuo galvos draskydamas.
Paskum prisitrauke int stal ir atsirems beprocio akim zirejo aplinkui... Vaikai, prisiglaud
int motyn, tyliai kniukciojo...
...Taip padaryti!.. Uzmirsti vyr, vaikus... Sugriauti gyvenim, laim suardyti...
Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam uz mans ejai? Juk as tavs nespyriau, neprikalbinejau:
liuosai galejai issirinkti kit, geresn[. Bet tu tik mano turt norejai, e as to nemaciau, aklai
tave mylejau... Ten, toli nuo tavs, tarp salci ir bado, tarp vis karo baisenybi, kada amzinai
akysna giltine zirejo, kada baloj ar purvynej gulint stingo visi snariai, tavo paveikslas, toks
malonus, silde mano kn sunokus[, gaivino sird[ krtinej... Ir skubejau t paveiksl pamatyti,
int savo krtin priglausti... Juk buvo valand, saldzi, maloni, kada, regejos, nieko
mudviem netrko, kada ir tu mane mylejai... E dabar: visa sugriauta, purvan suminta...
Nesuprantu, nieko nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrzinamas?.. Taip,
nebesugrzinamas... Jeigu bciau ten, toli, numirs, tu sau viena btum gyvenus, nes tasai
burlokas vis tiek tavs bt neems. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?.. Juk ir as
dar jaunas, laimes trokstu... Kas daryti? kas daryti!?.. Viena tik zinau: uzmusiu t sun[, kur
pataikins. Jisai pasalomis man laim ateme, as jam gyvyb atimsiu...
Staiga ant kiemo sulojo suo. Priemenej pasigirdo drti vyr balsai, ir pirkaiten
sugriuvo sargybini gauja su uredninku priesaky. Visi buvo [ger.
Sitai tas norejo mane uzmusti! sauke tarp dur Maciukas, rodydamas int
Antan. Jisai ir car keike, jo vard [zeide!
Antanas savo akim netikejo...
Meluoji! suriko nesavu balsu, pasokdamas nuo vietos, meluoji! As uz car
krauj liejau! E tu!.. Uzmusiu!!.
Ir kaip litas puole int Maciuk. Tik sargybiniai paspejo j[ atstumti. Tada nutvere nuo
suplo kocel ir is visos galios paleido int duris. Kocelas apsisuko kelius kartus ore ir
pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipyle.
Imkit t galvazud[! susuko uredninkas, dejuodamas is sopulio.
Nepasiduosiu! reke Antanas, purtindamas nuo savs sargybinius. Jisai mano
gyvenim suarde...
Samuli, ir tu su jais kartu?! nustebo, pamats tarp sargybini savo kaimyn su
blizganciomis sagutemis, bijok Dievo budeliams tarnauti!..
Samulis susigeds nusisuko...
Sunkiai primust Antan paverte ant zemes ir suriso uzpakaly rankas.
Jo pati, su vaikais kertelej sukniupusi, gailiai raudojo.
Neraudok, Marusia, tare Maciukas, padejs ant jos peties rank, dabar jisai tau
nieko nebepadarys... visa bus gerai.
Stumk nuo savs t sun[, stumk! dejavo Antanas, vyniodamasis po zem.
Gali sau loti, juokesi Maciukas, nebebijau tavs.
Antan pastate staci...
Sudiev, Maryt, atsisveikino is nam vedamas, bk laiminga su tuo savo...
Vaikeliai mano, vaikeliai!..
Ant kiemo linksmai int j[ puole Razbonas. Uredninkas sudave batu suniui, ir sisai
inksdamas, paspauds uodeg nubego salin. Atsitpe prie tvoros ir gailiai, lidnai tris kartus
sustauge.
Antan nusivede...
Rozalimas, 1906. VII. 17
Abejojimas
Kaip tik kokia svente zirek, jos ir kartu: ar ant sventoriaus kur susigzusios, ar po
visam, namie, ant gonkelio susedusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus
pasipasakoja. Ne metai jas krvon suvede, ne. Vyresnioja, Petriene, jau 35 met moteriske, e
Joniene dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas likimas: abiej vyrai Amerikoj. Jau ketvirti
metai, kaip kartu isejo. Nera ko Dievo rstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrecio tkstancio
namo parleide, skolas visas apmokejo, namus grazius issistate ir simtel[ kit pasidejo. Bet
vis dar i Amerikos nepareina, vis dar prao kiek palaukti. E laukti? oi, kaip negera!
Labiausiai Jonienei sird[ sopa.
Gerai tau, Uliut, laukti, sako jinai Petrienei, kada toj pradeda j raminti,
isgyvenai su vyru jau 13 met, vaik turi krv tai bepiga. E mano: pagyveno su manim
metus ir isskrido... Turejau snel[, ir tasai numire... Ir dzik viena, kaip asaka, be malonaus
zodzio, toli nuo zmogaus artimo.
Uztat namus kokius dabar turi, gyveni sau, kaip ponia, giria Petriene.
Nereikia man j! Geriau sulzusioj trobelej, bet tik su juo kartu. Ir kas is mans?
Buvau stipri, sveika. E dabar: bent kiek tuoj galv sopa, vis sirgineju... Ir puses mans
nebera...
Suciaupus drebancias lpas, ziri Joniene tolumon, ir ant jos blakstien kaip
diementai blizga aaros.
Ir ko jisai manim netiki? kam vis abejoja? skundzias jinai. Kuone
kiekvienam laiske raso: ,,Zirek, Aneliut, nesusidek su berniukais; gink Dieve, jeigu kas
atsitikt... Uz k jisai mane laiko? Juk as myledama uz jo ejau...
Tai tik dziaugties reikia, kad taip raso. Matyt, myli... Kad nemylet, kitiems tavs
nepavydet.
Juk ir tave vyras myli, e taip nerao...
Ai tu, Aneliut, nesupranti tu vyr, linguoja galv Petriene, e int man
nezirek... Jeigu man taip vyras rasyt laiminga bciau. Bet as jau sena: zino, kad niekas
nekibs.
Nejaugi tave, Uliut, vyras nemyledamas eme? klausia isketus akis Joniene.
O, ir labai myledamas... Juk zinai, kad jam tevai neleide mans imti, is nam j[
isvare. Bet nepaklause j... Juk mes kelet met pas mano tevelius gyvenom. Daug jisai del
mans nukentejo, daug vargo pamate, kolei zemes pusel nusipirko. E kaip t zem mego!
Kad sumanyt, vis j apziot. Kaip tik tais metais daugelis is cia, savo zemes pardav,
Vitebsko gubernijon isejo. Kartu su kitais ir mano teveliai su vaikais issikele. Kaip tada
prasiau Petro, kiek raudojau nepaklause: nors prasiskolino, bet ir nuo mano teveli zem
atpirko. Zemes daug, e jisai vienas: laksto, juodauna ziem ir vasar, net ziret bdavo gaila.
Ir vis del mans, del vaik... E padeti jam nedaug kuo galejau kad ne Amerika, niekaip is
t skol btum neisbrid. Geras is Petro darbininkas, kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad
pareit sveikas... Bet ne visados buvau su juo laiminga, ir as ne kart nuo jo raudojau...
Juk tu, Uliut, j[ myli? klausia nustebus Joniene.
Kaip as savo vaik tevo nemylesiu? Mylejau j[ ir myliu. Visados jam tikra buvau...
Ir geras jisai, labai geras. Bet lengvo bdo zmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Zinau:
ir dabar Amerikoj galbt nera man tikras...
Uliut, Uliut, k tu kalbi?! surinka issigandus Joniene ir tveria savo draug uz
rankos, juk tavo vyras toks geras, toks rimtas, mes visos taip gerai apie j[ visados
kalbedavom. As pati, su savo Jonu susipykusi, daznai jam tavo vyr kaipo ger pavyzd[
primindavau. E tu dabar taip sakai!.. Nejaugi tai teisybe, nejaugi?!.
Mazai da tu, Aneliut, t gyvenim paz[sti, tyliai kalba Petriene, glostydama savo
drauges plaukus, daznai koksai daiktas, is paziros geras ir sveikas, vidury esti sukirmijs,
netiks. Tai mes to nematom. E ar ne sunku pamatyti, kas yra tarp pacios ir vyro, jeigu jie tik
moka prie zmoni apsieiti. As savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras. Tik silpno bdo
zmogus. Kolei jisai Amerikoj kartu su tavo Jonu buvo, as buvau visai rami; bet kaip
persiskyre su juo ir toliau isvaziavo, labai daznai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp blog
draug, uzmirso mane... Kartais skaitau jo laiskus, ir ima krimsti mintis: maza as tau berpiu,
maza. E juk del t laisk, sena bdama, rasyti pramokau...
Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai cia bdamas tau buvo netikras?
Taip... Atameni mano seser[ On? Jinai da pusmergele buvo, kaip Vitebskan su
teveliais ejo. Vien t seser[ teturejau: ne taip broli, kaip jos gailejau. Prasiau motutes, kad
pabuvus Vitebske atvaziuot su ja int mumus prisilankyt, nors netikejau j bepamatyti: toks
tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regejos... Bet pamaciau, nors ir netikejau... teisybe,
negreitai, tik po penkeri met. Zinai, kad tame Vitebske labai nepasiseke; daugelis prasikise
visai ir ubagais savon salin pagr[zo. Bet mano tevelis ir broliai nebenorejo gr[zti, nors kaip
juos motute raudodama prase. Pati taip savo krasto ir zmoni pasilgo, kad is to ilgesio
apsirgo. Pastaisiusi kiek, nieko nebeziredama, pasieme On ir atvaziavo cionai int mumus.
Neapsakomai apsidziaugiau, jas isvydusi: penkeli metai, kaip nebuvau j maciusi. Motute
buvo labai jau pasenusi, zila, e Ona paciame sitam suaugime, auksta ir tvirta ir kazin kokia
rsti ne tokia vejavaikis, kaip as kadai bdavau. Dazniausiai vis viena, nei jinai juok
megsta, nei vakaruot eina; sventadieniais [sikniaups, bdavo, maldaknygen ir skaito; ir vis
mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus priziriu. Nors buvau vyresnioja, pradejau pries
j lenkties, jos bijoti; pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepe. Pamaciau, kad ir mano
Petras vis j giria, kad tokia esanti gera, tokia darbininke... Teisybe, daug jinai Petrui
padedavo ir klojime, ir lauke, vis su juo kartu, nepasilieka. Ir dziaugiaus, kad jisai toki
pagelbinink sau gavo... Tik eme man Petras prikaisioti ir visaip iskalbineti, kad as netikus,
tik vis su vaikais, ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj bdama, ne tiek padaryt, visur
paspet... Kaip peiliais pradejo badyti man tie iskalbinejimai sird[. Pajutau, kad nebe toks
jisai su manim malonus, nebe taip manim rpinas; maciau, kad vis maziau int mane ziri. Ir
darbas pradejo man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kazin kokia apsiblausus, nesava. Ne
kart ateis, bdavo, is klojimo kl ar is lauko pjov, e mano dar valgyti nepataisyta. ,,Tai jau
su tavim visados taip, piktu balsu sako Petras, int mane neziredamas, ir kaip tycia liepia
Onai taisyti valgyti. Jie visi valgo, e man ksnelis nelenda, akys asar pilnos... Ir eme mane
krimsti abejojimas baisus, be pasigailejimo; krimto dienas ir naktis, ziem ir vasar.
Uzmirsau juokus ir dainas, nebegalejau savo vaiko lopsely liliuoti... Atbusdavau nakt[, visa
saltu prakaitu apipilta, ir apgraibomis ieskodavau, ar tebeguli Petras, ar kur neisejo. Nors
mans jisai seniai jau nebezirejo, bet ramiau bdavo, kai j[ netoli savs jausdavau. Sekiau j[
mintimis visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau savs, k tenai dirba, k kalba, ir visados
man akyse atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio sirdis krtinej drebejo... Prasides, bdavo,
geguzes menes[ pamaldos sodziuj ar razancius gavenioj, jie visi iseina kas vakaras
giedot, e as vienai viena namie su vaikais pasilieku: laukiu j pareinanci. Motute greitai
pagr[zdavo, e Ona su Petru daug veliau, ir visados jinai pirma inteidavo, e jisai vis kiek
palauks paskum: ir abu kazin kokie kitoniski vis nuo mans veidus suka ir tartum kitu
balsu kalba. Ir vel kremta tada mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti? kodel jisai, kaip ir
susitars, visados paskum j inteina? ir kodel abu vis kazin kokie nesavi?.. Krimto mane
abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir geda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. ,,Kas tau,
Uliut, yra? klausdavo motute, toki mane matydama. ,,Nezinau, motut: taip kazin kas
man negera, atsakydavau. Bijojau jai savo abejojim pasipasakoti, jos sirdies uzgauti:
jinai juk buvo mano namuose vienia. ,,Melskis daugiau, vaikel, lengviau bus, sakydavo
motute, ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne. ,,K as, motut, darysiu, kad man su
vaikais visas laikas iseina, teisinaus jai... Bet meldziaus naktimis viena... Prasiau, kad
Dievas atatolint nuo mans nelaim, isgelbet nuo t baisi abejojim, kurie krimto man
sird[... Nors niekas mano asar nemate, bet nuo t asar saules neberegejau. Taip isgyvenau
dvejus metus... Atamenu, baiges gavenia. Atejo vakaras, ir visi isejo pas kaimyn razanciaus
giedot. Pasilikau namie viena su vaikais. Laukiu pareinanci ir poterius kalbu. Parejo motute
ir atsigule kitam lovos gale; e Petro su Ona nera. Belaukdama j ir pati atsiguliau... Apsndau
kiek ir sapnuoju: smaugias ant rysio mano margoja karve gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu
nesavu balsu per mieg. ,,Kas tau, Uliut, yra? paklause issigandusi motute. Papasakojau
jai sapn. ,,Mat kazin kas galvon [simuse, subare mane. E as: apsndau vel ir vel t pat[
sapnuoju. Ir, regis, kelia mane motute ir sako: ,,Lek, Uliut, greiciau lek, pasismaugs karve...
Ir taip per kelius kartus: prabundu nieko nera; kaip tik apsnsiu, ir vel sapnuoju.
Sokau is lovos, visa prakaitu apipilta, ir klausiu motutes, ar jinai mane kele. ,,Ne, sako,
nekeliau. Papasakojau jai visa. Issigando ir motute. ,,Cia, sako, kas nors yra: gal
Dievas is ties nori persergeti nuo nelaimes? Bek paziret. Visa drebedama apsivilkau,
uzsidegiau zibur[ ir isejau. Prieinu: gurbo durys neuzusautos, nors pridarytos... Intejau ir
radau tenai... Petr su Ona... susiglaudusius... Taip susopejo sird[, kad sudejavau balsu,
tverdamos uz krtines. ,,Ar velnias tave dabar cia atanese?! suriko Petras, mane
pamats... Kaip girta parejau namo ir parvirtau lovon: raiciaus po j, raudojau, vaitojau. Visi
sirdies sopuliai, ligi siol slepiami ir slegiami, verzes dabar virsun, tampe mano kn,
gniauze kvap krtineje. Motute issigandusi puole [ mane, klausinejo, ramino. Negaledama
istraukti nuo mans zodzio, matydama, kad nesusikalbes, apsivilko kailiniais, pasieme
zibur[... ,,Pasismauge, pasismauge, kalbejo jinai ir isbego pati paziret... Teberado dar
juos abu gurbe... Visa suprato. Parejus prispaude mane int savo krtin ir gloste, buciavo.
,,Vaikeli mano, kalbejo jinai, atleisk man, uzmirsk: as kalta, as: sena buvau, nezirejau;
maciau, kad visi atsimain, nesupratau, jauciau, kad tu nelaiminga, nepaklausiau
priezasties. Tik nusiramink, vaikel: daugiau to nebebus... Vis savo nelaim ant jos krtines
tada israudojau. Ant rytojaus motute, nieko nebeziredama, nieko neklausydama, isvaziavo
su Ona atgal Vitebskan... Daugiau ir nebemaciau savo motynytes: uz puses met tenai
numire... E Petras visus metus ant mans pyko ir zvairavo: tylejau ir kentejau. Tik isgirds,
kad Ona tenai Vitebske istekejo, vel pradejo int mane gerinties ir greitai visa uzmirso...
Kokia tu, Uliut, nelaiminga! stebisi Joniene, isklausius savo drauges
pasakojimo, ziri int j kaip int kok[ paveiksl, ir ant jos blakstien blizga asaros.
Tai, Aneliut, ne as pirmutine, ne as paskutine, atsako ramiu balsu Petriene.
Yra uz mane daug nelaimingesni, ir tai gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir rpi.
Turiu vaikus nebemazus: apie juos belakstydama ir vyr daznai uzmirstu. Zirek, kai Petras
pareis, kaip man bus gera! E sakai, kad a nelaiminga...
Bet jau vakaras, atsimena jinai, tartum ko issigandusi, galvijus tuoj parg[s, e
mano dar parsai nepapeneti...
Petriene skubinai buciuoja savo jaunesnij draug ir kuone tekina eina namo. Joniene
ilgai dar sedi ant gonkelio, ziri savo graziom akim tolumon ir kazin apie k giliai galvoja.
Paskum issiima is azancio balt skepetel, isvynioja is jos kortel ir su atidzia ziri...
Susigraudinus buciuoja: tatai jos Joniuko paveikslelis, jai is Amerikos atleistas...
Kacergyne,1906.VIII.22
Brisiaus galas
Saly dienadarzio dur ant didziules spali krvos guli senas Brisius zilas,
apzabals. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dmus, ir savo zmogaus labai daznai
nebepaz[sta. Sunki senatve ir jam: vis azumirstas, apleistas. Patsai gerai jaucia, kad mazai
kam bereikalingas. Bet, kiek galedamas, rpinas dar bti naudingu. Nors nebeprigirdi, e
sunkios blakstienos amzinai merkia jo traskanotas akis, teciaus vaiko nuo savs snaudul[ ir
klausos. Beklausydamas apsnsta... Ir girdi per mieg: slama netoli, tartum eina kas
svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius is guolio ir loja uzkimusiu, mieguistu balsu.
A tu, zabali, ar nenustosi!.. Savo zmogaus nemato, girdi jisai paz[stam bals.
Susigeds siepia bedant[ snuk[, inkscia gailiai, tartum atsiprasydamas, ir paspauds
uodeg vel susiriecia guoly...
Jau nebe kart Brisi pajautos apgauna, jam ged padaro. Daznai troboj, viduasly
guledamas, sapnuoja jisai vag[ ar vilk, kuriuos jaunas bdamas kadai vijo, ir jam pradeda
regeties, kad tie priesininkai vel dabar tyko: kelia jisai tada savo sen galv nuo koj Ir.,
tartum ko issigands, netiketai... suloja: am! am!
Ir netiketai, vagies vietoj, girdi tik is vis pusi iskalbinejimo balsus:
A tai, zilis! visai iskvaiso.
Nebezinodamas, kur deties is gedos, kelias jisai is viduaslio ir paspauds uodeg lenda
pasuolin.
Kur velkies, eik oran! saukia ant jo.
Ir Brisius nulids dlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verciau jau ant spali guleti: vis maziau kitiems po
kojom maisyties. Teisybe, troboj labai gera, pastalej guleti silta. Bet kaul grauzti vis tiek jau
nebegali, o nuo musi ir tenai sunku senam apsiginti. Ir cenai, jo senatves pasigailej, atnesa
jam kartais kruop geldelej palakti, e ne tai isalks eina pasalemis tokio maisto ieskot, [
kur[ seniau ir ziret nezirejo. Taip ir skursta senatvej...
E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir vis branginamas. Tada apsigint nuo zmoni
negalejo. Su juo vaikai zaide, j[ raciukuos` [sikink vazinejo: nepyko ant j Brisius, kad ir
kartais visai be reikalo jam skaudziai suduodavo, zinojo, kad mazas ir silpnas ir maza dar
teismano. J[ troboj kiekvienas int save sauke ir duona penejo, medziot su savim vedes.
Ustovas ir varskes jam negailejo, bet tik nuo jo namo nebegt, galvijus dabot. E kiek dar, jau
senas bdamas, juok piemenims pridarydavo! Uzmes jie, bdavo, ant Brisiaus galvos
cerkasel[ ir turi, e vienam pasislepti liepia; paskum paleidzia Brisi ieskot. Ir visados
surasdavo, nors tasai uz pusvarscio, auksciausioj egles virsnej, bt pasisleps. Susekdavo
jo pedsakas, apuostydavo med[ ir, pakels aukstyn snuk[, imdavo loti. Neidavo, kolai tasai
nenulips. Pamats nulipant[, nesitverdavo is dziaugsmo, sokinedavo inksdamas aplinkui ir,
sugr[zs int piemenis, iskiss liezuv[ ziredavo tai int juos, tai int krepselius: zinojo, kad is
tenai btinai gaus mesos kruopel ar duonos plutel. Teciaus ir piemenys j[ uzmirso...
Guli senas Brisius ant spali ir sapnuoja. Mato jisai per mieg antis, kurias jo
seimininkas saudo, e jisai is vandens nesa. Ir taip t anci daug, tokios jos riebios! Pramerkia
Brisius akis ir saldziai ziovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, is ties priesais
save seiminink su saudykle uz peci pamats. Savo akim nenori tiketi: turbt ir j[ sapnuoja...
Bet aiskiai girdi, kaip tasai saukia:
Sa, Brisiau, sa!
Tai turbt is jo, seno, juokias? Kam?
Sa, Brisiau, sa! vadina seimininkas.
Brisius siepia snuk[, tartum noredamas sypteleti, bet tik kazin kaip gailiai inkscia...
Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spali ir seka paskum, ne taip, kaip pirma jaunas ir
linksmas, bet paspauds uodeg ir nulids, kaip koksai kaltininkas.
Seimininkas eina uz klojimo laukan ir atsigrzdamas vis saukia:
Sa, Brisiau, sa!..
Pamiskej sustoja. Brisius inkscia bailiai ir ziri int zmog, tartum klausdamas, kam
cenai j[ atavede. Mato, kaip tasai nusiima nuo peci saudykl, atsitolina nuo jo kelet
zingsni ir pradeda int j[ taikinti...
Negali bti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti is jo nori. Bet kam taip baisiai is seno
juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet is bailes
tupiasi ant paskutini koj, ir per jo snuk[ rieda gailios karcios asaros...
Staiga ugnis ir baisus trenksmas, ir jisai griva, sopulio pervertas. Pramerks akis
tik speja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bega zmogus, turedamas rankoj saudykl...
Gal ir suprato Brisius, kodel tasai zmogus j[ uzmuse; tik nebegalejo suprasti, kodel
tekinom nuo jo pabego: juk jisai, mirdamas, tik kojas norejo jam paskutin[ kart palaizyti...
Kacergyne, 1906.VIII.25
Vien rudenio dien...
Vien rudenio dien sedejau savo kambarely ir zirejau pro langel[ oran, kur dangus,
apniuks ir surgs, sunkes mazais vandenio laseliais ir vilge dregn, jau salstanci zem.
Buvo sunku ir neapsakomai lidna. Regejos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys,
nebenusisvies saules spinduliais, amzinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai uzsimsts;
regejos, niekados nebeisvysiu laimes ir linksm veid, tik amzinai girdesiu, kaip smulkutis
lietus cezena ir nuobodziai vejas zia. Jauciaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu
sumans, regejos, gyvas bciau zemes linds. Net grazs kapai, kurie tuojau uz mano langelio
tses ir kurie visados skausmus ir pajautas tilde, neberamino sirdies; j laibi tiess kryziai
stovejo kazin kokie rsts ir tartum verke zmogaus ir jo gyvenimo, verke t, kurie jau
zemese gulejo ir kurie guls dar be skaiciaus... Int juos zirint, taip sopejo sird[, taip buvo gaila
kazin ko tolimo ir nezinomo, kad eme neapsakomas noras begti is cenai issvajoton nesancion
salin, kur varg nera, kur tik viena laime zydi. Bet seni kap kryziai rsciai zirejo int mane ir
tartum sake: ,,Neisbegsi; niekai tavo meile ir sirdies troskimai, niekai tavo draugai, kuri
nerandi ir kurie tavs neiesko, greitai bsi jiems nebereikalingas... Ateis laikas, ir, visa
paliks, gulsi siton salton zemelen, azumirstas ir apleistas: tik mes vieni ilgus metus
sergesime tavo kap...
Giliai uzsimsts, nepamaciau, kad int kapus eme rinkties zmones. Kaip per mieg
isgirdau vyr balsus ir moter rekavim. Pazirejs pro langel[, netiketai isvydau urednink,
vargoninink ir kelius desimtininkus su lopetomis; krvelen susispietusios cenai pat stovejo
moterys ir pasistiebdamos, su atidzia zirejo per tvor kiton pusen kap; visos rekavo,
rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galejo atsitikti, isejau oran paziret.
Uredninkas, iskilmingai apsitaiss ir jau gerokai isgers, vedes po ranka vargoninink
ir i visos irdies jam pasakojo:
Kad jisai bt turtingas, js j[ kapuos palaidotamete, bet neturtel[ liepiat mums
purvynen kisti... taip. Gerai, mes kisam; mes, nors palicija, geresn sird[ turim... taip. Kaip
mums liepia, taip darom...
Tai naujien pasake! atsiliepe viena is krvos, kai uredninkas su desimtininkais
nuejo pakalnen azu kap. Egi azupernai koksai turtingas nusisavo, delto klebonas
nelaidojo kapuose ir tiek.
Zinoma, k jisai cia niekus pliauskia! patvirtino kitos.
Neleiskime cia jo laidoti! pasgirdo balsai.
Neleiskim, neleiskim!..
Eikim int Bagdonavyci! paprasysim, kad uzgint... Tegul sau kur laukan veza...
Tegul sau is cia veza... eikim!..
Ir moter krvele, visa sujudusi ir susidrumsciusi, pasileido vieskeliu dvaran,
rekaudama ir rankomis mojuodama...
Kas cia atsitiko? paklausiau jaunos merginos, kuri, nuo an atsiskyrusi, ejo pro
sal[.
Egi zmog uzumuse, tai dabar j[ laidos pievoj uzu kap...
E kaip j[ uzumuse? paklausiau.
Susimuse su vaikinais, sako, patsai pirma ir pradejs, ir primuse labai... Kai
atavede kunig, nebegalejo suskalbeti. Po dviej dien ir numire...
E ko tos moterys cia taip rekavo?
Egi davatkos nenori, kad j[ netoli j laidot: bijo...
Ar tai j zeme?
Ne, pono Bagdonavyciaus...
A, tai jos nubego prasyt, kad patsai ponas neleist cia jo laidoti?
Taip...
Mumdviem besikalbant, priejo int mumus paz[stama davatka Apalionija, labai geros
sirdies moterele...
Ar ir tamsta nenori, kad t numirel[ cenai laidot? paklausiau jos.
Tai, kam as jam svetimos zemeles sieksnio pavydesiu? atsake griaudingu balsu
Apalionija, paremusi desinia ranka savo smakr. Tokiose kanciose numirs, gal uz visus
mumus jisai Dievo akyse geresnis... Jo pati sake, kad velykin atbuvs, dabar vel nesenai
ispazinties buvs; numire su razanciu ir skaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbejo...
Tai kodel jo kapuse nelaidoja?
Kad klebono namie nera: klebonas gal bt ir leids, e be jo negali... Laikyti
nepalaidojus nera kaip: palicija liepia, e zmones vel gaisti nenori... Ir niekas tuo nesirpina...
Zmoni akyse jisai paniekintas, bet pries Diev visi bsma lygs...
,,Taip, pries Diev visi bsma lygs, atkartojau sirdy Apalionijos zodzius, ir nuo
t jos zodzi man lengviau ir ramiau rados.
,,Kokia toj Apalionija gera, maniau, sekdamas j akim, ir toksai uzejo noras
paimti j uz rankos ir dekavoti, patsai nezinau, uz k, jai malon zod[ pratarti. Int j
ziredamas, nezinau, kodel atsiminiau jos zil ozkel, kuri jinai visados su savim, kaip maz
vaik, vedziojos ir is rankos penejo, jos prast ir maz trobel ir tuos tris simtus rubli vis
jos turt, kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, e tasai is seminarijos pabegs ir paskum
didziu ponu paliks uzmirso ir pinigus ataduoti, ir j paci. Atejo galvon ir tie zodziai,
kuriuos nuo jos isgirdau, kai apie tuos pinigus paklausiau: ,,Tai, visas akis israudojau, t savo
pinigeli gailedama; bet k padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda...
Ir taip malonu buvo zinoti, kad Lietuvoj yra toki ger moter, kurios ne tiktai
numireliui svetimos zemeles sieksnio nepavydi, bet tikrai myli artim, kas jisai nei nebt...
Dirstelejs salin, pamaciau vieskeliu is dvaro pareinanci moter krvel. Is visa ko
buvo matyti, kad j uzmanymas nepasiseke: visos ejo tyliai, issisklaisciusios. Tuo tarpu is
skersagatvio islindo kumelaite, aplzusios vezecios [kinkyta, ir pasisuke int kapus; paskum
keletas vyr ir moter seke... Tai numirel[ veze. J[ isvydusios, pareinancios is dvaro moterys,
kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu issislapste...
Atsistojau saly kelio zirejau ir laukiau. Pro mane praveze balt, is lent sukalt
grab. Rudine apsivilks zmogelis be perstoges tampe vadeles, nuksejo ant kumelaites ir
neramiai daires atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatyt ar nesivyt. Kiti ejo nuleid galvas,
bijodami [ vienas kit pazireti, tartum slepe savo veidus. Bet visi skubesi, skubesi...
Kumelaite, ir toj is visos galios trauke vezimel[ ir neramiai priunkste. Regejos, visiems tasai
darbas buvo nemalonus, visi greiciau norejo t priederm pabaigti. Tik viena moteriske ejo
sunkiai, grabo nusitverusi, sopulio perverta: nebeverke, tik tyliai dejavo... Nei giesmes, nei
mald nesgirdejo... Vezimelis pasisuke uz kap pakalnen ir isnyko...
Stovejau apsiblauss, svetimos nelaimes prislegtas. Jauciau, kad mano krtinej salta,
neapsakomai salta... Tik staiga toksai skaudus ir gailestingas balsas pervere or, kad, kaip
peilis, man sirdin [smego. Tai buvo moteriskes balsas...
Islindus is azu kap, ejo jinai nieko priesais save nematydama ir vaitojo:
Tai neprieteliai, kur nukise mano Jurgiuk!.. Oi, oi, oi, oi! Dievuleli, Dievuuli!..
Tai turbt numirelio pati? paklausiau einancio zmogaus.
Ne, tai jo motyna... Pati namie: jinai vakar gimde...
Oi, oi, oi, oi! Dievuleli, Dievuli!..
Tokio nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime nebuvau girdejs. Eme noras
begti jos prasyt, kad nebevaitot, nustot ir save, ir kitus kankinti. E balsas vis plauke ir
plauke oru...
Oi, oi, oi, Dievuleli, Dievuli!..
Nebeisturedamas intlekiau savo kambarelin ir, parvirts lovon, ausis sau uzsikimsiau.
Bet dar ilgai ilgai man ausyse skambejo neapsakomai skurds moteriskes vaitojimai...
Toj valandoj jauciau, kad sioj asar pakalnej yra zmoni, uz mane daug daug
nelaimingesni.
1906
Lidna pasaka
Baltasai saselis
Prakalbos vietofe
O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gerves, nykstat js tiktai k
pasirodziusios... Ziriu int jus pralekusias, kaip int sapn graz, ir matau tik, kad jau artinas
ruduo gyvenimo mano.
O, Ramta! Kodel nepazinau tavs, dar mazutis, nekaltas bdamas? Tada tokios
grazios, laimingos buvo dienos. Btume uz rank susitver Sventosios pakranciais vaikscioj,
lakstingalos giesmi klaus. Bciau tave po miskus ir krmus isvedziojs, pauksci lizdus
parods, issirpusi uog parinks. Bet tu buvai toli nuo mans, toli, ir as net nezinojau, kad tu
gyveni pasaulyje...
Taip, nezinojau... Bet jauciau... Nuo pat maz dien tavo paveikslas mano sirdyje
gyveno. E kai, mokiniu bdamas, traukiniu gimnazijon vaziuodavau ir pro lang tavo tevynes
mirguojancius klonius ir laukus ir gimtj[ sodzi isvysdavau, mano krtineje netiketai
sujudedavo naujas, geras jautimas: kaip paukstis pro sal[ pralekdavau, bet ilgai dar int
issitiesus[ paveiksl ziredavau, kolei jis visai is aki neisnykdavo... Ir kazin ko gaila man
bdavo... K tu tada, mano mazutele, veikei? Gal ant keli mamytes sededama, grazi jos
pasak ir dain klauseis? Gal sodne po senja grsia sedejai, vainikel[ pindama? E gal lakstei
po zydincius laukus ir pievas ir, isvydusi, kaip pro sal[ praleke snioksdamas ir dudendamas
traukinys, zirejai int j[ issigandusiom ir nustebusiom akelem, su drebancia sirdele: nezinojai,
kad tenai pravaziavo tasai, kuriam paskum tu bsi artimiausia...
Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo sirdies atadaryti, jos skausm ir
apsivylim parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnum atleisti...
1906.XI.29
Lidna pasaka
I
Namas, kuriame tik k atvaziavs apsigyvenau, stovejo paciam miske. Grazus
vasarinis namas. Aplink j[ kvepincios pusys ir egles atakaitoj snaude, uz keli zingsni vesi
upe plauke... Cia, sveikatos ieskodamas, pazadejau vis vasar isbti...
Antr dien isejau oran, kur jau lauke mans pastatyta po pusimis gulimoja kede, ir,
sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvap begalejau atgauti... Bet tuoj...
palaukek!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvepuoti... O, kaip gera!.. Nezinau, ar gali kas taip
jausti pusyno kvap, kaip dziovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo
kietan patalan guldamas, tok[ pat jausm turi... Nors buvau issiness knyg ir ketinau jau
skaityti, bet pameciau j ant zemes, issitempiau visas ir, kaip mazas vaikas, lepinaus, tuo
kvapu alsuodamas. Eme noras suimti gniauztan vis t pakvipus[ or ir, praverus savo
krtin, vienu reztu sugrsti j[ plauciuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro istroskusius. Bet
buvau toksai silpnas, tos galios neturejau... Gulejau aukstielninkas ir geriau t kvap, geriau.
Akimis klajojau po medzi virsnes: zirejau, kaip ,,pusin is pusies voveryte liuoksi,
klausiaus, kaip tarp sakeli nematomi pauksciai ceza ir [vairiais balseliais gieda. Ir taip ramu,
taip gera rados. Nors negalejau savo kojomis naudoties, negalejau po kalnelius laipioti, po
klonius lakstyti, negalejau skauti ir dainuoti, kaip tat tik moka zmogus, miskan intejs:
teciaus buvau dekingas Sutvertojui ir uz tat, kad dar turejau sveikas akis ir ger aus[. Juk tlas
ir to tiek neturejo...
Is vasarini nam susirinko netoli mans graziai apsitais vyrai ir moterys,
jaunuomene ir vaikai, visi linksmi ir laimingi. Vieni eme zaisti, kiti apsedo dail dirvonel[,
treti issisklaide po misk juokaudami ir dainuodami. Visi sitie miesto gyventojai, del
pailsio ir [vairum tame miske susirinkusieji, buvo kaip is pasakos isej: grazios, sviesiais
rbais pasipuosusios moterys mirgejo tarp medzi kaip suzyd zolynai darzely. Int jas zirint,
regejos, kad nera pasauly varg ir asar, nelaimes ir bado, e jeigu ir yra, tai ne cia, bet ten, toli
uz misko, is kur aidas neateina. Int jas ziredamas, norejau nors ant valandeles uzmirsti ir
savo lig, ir t, kas uz to misko dejos; norejau tiketi, kad cia niekur maziausio nelaimes
saselio neisvysiu...
Tik staiga kazin koks ypatingas, niekados dar negirdetas balsas man ausyse sudejavo.
Sudejavo kaip senatves skundas, nelaimi atbalsis. Taip dejuoti galejo tik zmogus senas, labai
senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nera raidzi: jo negalima zodziu isreiksti, galima
tik jausti... Atsigrziau nustebs: zirejau ir laukiau... Is azu namo kertes islindo sena auksta
moteriske. Ejo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsciuodama ir dejuodama. J pamats,
greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie mans: stovi, tiesiai int mane savo baisias
akis intbedusi. Neisturejau: sudrebejau ir atsigrziau. Pamaciau tas jos akis. Ne, tai ne akys.
Tai buvo du taskai, klaiks, be gyvybes. Tok[ [spd[, kaip tos jos akys, gali ant zmogaus
padaryti tik uzgesusios zvaigzdes, is artie matomos. Taip, tai buvo uzgesusios zvaigzdes. Tik
tos zvaigzdes dar mate: jos tiesiai int mane zirejo...
Ko tamsta nori? dusliu balsu paklausiau, visas krptelejs.
Nieko neatsake: ar negirdejo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis,
zirejo int mane.
Nezinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir geda. Krepsio su savim neturejo: nezinojau,
ar jinai ubage. Suradau kisenej du skatiku ir atsikels [spraudziau jai rankon. Nejuto... Du
skatikai nuleke is rankos zemen, e jinai, nei karto nemirktelejus, zirejo int mane. Krtinej
pajutau salt sopul[. Neturejau kur deties...
Tik staiga moteriske atsigrze visa kiton pusen ir isvydo ant dirvonelio zmones.
Sudejavo, e jos lpos eme kruteti. Isgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbejo:
Kiek pon... kokie jie visi grazs...
Staiga vel intbede int mane akis ir paklause:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?.
Intbedus akis pastovejo. Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuejo takeliu
dejuodama.
Ant dirvonelio, j isvyd, visi nutilo. Tartum giltine pro sal[ praleke. Ir jie, kaip ir as,
megino issibodeti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mazai, matyt, tai moteriskei rpejo.
Pastovejusi, kiek jinai pati norejo, isnyko is vis ms aki kaip klaikus ,,memento mori...
* * *
Po to kuone kas diena, tuo paciu laiku, isgirsdavau jau zinom, ypating ir skaud
dejavim ir is azu namo kertes isvysdavau iseinanci sen sen moterisk. Pro mane eidama,
visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybes akis, ilgai ilgai int mane ziredavo.
Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negaledavau patirti. Tik viena vis girdedavau:,,Kiek pon...
kokie jie visi grazs... Ir: ,,Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?.. Bet kas tas jos
Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro sal[, dejuodama, lazdele pasirimsciuodama,
sunki sunki met nast nesdama. Pasirodydavo ir isnykdavo is vis ms aki kaip klaikus
,,memento mori... Ir taip kuone kas diena, per vis vasar...
Pripratau int j... Jau ramiau galejau matyti ir tas klaikias, be gyvybes akis, ir t
nesuskaitom skaici rauksli, kuriomis, kaip tinklu, buvo israizgytas moteriskes veidas...
Prisizirejau: Dieve, kiek tasai senas veidas rauksli ir rauksleli turejo! Ilgi ilgi gyvenimo
metai rase ant to veido sopulius ir asaras ir varg klaikum rase rpestingai, be gailescio.
Likimo pirstas nepraleido nei maziausio atsitikimo, visa ton gyvenimo knygon [rase. Taip,
tai buvo gyvenimo knyga atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dien dienas ton
knygon ziredamas, skaiciau jos [stabius zodzius ir... s[ t supratau... Tiesa, ne be
zodyno:daug man geri zmones padejo...
Lidna pasaka!..
II
Buvo tai 1863-ciais metais...
Viename sodziuje gyveno neturtelis zmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim
Juozapota. Jauni ir grazs, abu mylejo vienas antr ir, susiem uz rank, ramiai ir drsiai ejo
gyvenimo keliu. Tasai kelias buvo siurkstus ir kietas, dar baudziavos grandimis isgrinstas;
teciaus, bdami jaunos dvasios, turejo stipras, kad ir psletas, kojas ir nastos sunkumo
nejaute.
J pilnai laimei tik vaik trko... Bet kai Petras, is lauko parejs ir gardzi batvini
pasrebs, prieidavo int savo moter[ ir, pusiau apkabins, kazin k jai tyliai ausin
pasnibzdedavo, grazi Juozapota kaip ugnis visa uzkaisdavo ir greitai slepdavo ant vyro pecio
savo israudus[ veid. Abu zinojo ir tikejo, kad bus, ir lauke... krikstyn... Nors tasai laikas
buvo dar toli, teciaus Petras jau pyne is balan lops[, laimingai sypsodamas. Maloniai zirejo
int moter[ ir mate, kaip is po jos ilg blakstien mirgejo akys kaip dvi grazios zvaigzdes
laimes zvaigzdes. Tas zvaigzdes jisai ir uzsimerks matydavo...
Taip ejo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...
Niekur toliau savo miestelio neidami, gal bt ir vis amzi taip ramiai ant vietos
isgyven ir vaik susilank... Bet netiketai uzupte naujas vejelis ir t neturteli
gyveniman naujus troskimus ir nauj vilt[ intnese...
Pavasar[, vien sventadien[ parejo Petras is baznycios ne toks, kaip visados. Buvo
uzsimsts ir susirpins, e jo akyse dege nesuprantama ypatinga ugnis.
Atsimainiusiu balsu paprase valgyti ir vis laik nei zodzio nepratare. Pavalgs eme
kepures ieskoties. Juozapota nustebusi seke savo vyr akimis ir lauke, k pasakys. Bet tasai
jau pro duris ejo...
Kas atsitiko? Kur eini? bailiu balsu paklause jo.
Taip gailingai int j[ savo graziom akim pazirejo, kad Petras sugr[zo ir paeme moter[
uz rankos. Pasodins grecium savs ant suolo, ilgai int j tylom zirejo. Jo akyse sviete ir
baile, ir viltis, ir abejojimai.
Nieko neatsitiko, prakalbejo tyliai atsidusdamas Petras, bet... Juozapota
krptelejo.
Nebijok, nieko bloga, jau ramesniu balsu tare jisai, tik zinai, koki
naujien siandien isgirdau?!.
Ir Petras eme savo moteriai pasakoti, k jisai miestely girdejo ir mate. Kaip kunigas is
sakyklos skaits tok[ poper[, kuriame pasakyta, kad vergai-zmones dabar bsi lygs ponams,
jiems nebevergausi, e zeme, kuri dirb, liksianti j nuosavi nebe pon; kad tie, kurie
zemes neturi arba turi labai maza, gausi nuo naujos valdzios tiek, kiek reikia (matai, esanti
kokia ten nauja valdzia, geresne, ne rus, bet ms krasto zmoni: toj nauja valdzia
vergais-zmonemis ir rpinantis). Kunigas saks, kad ir rus valdzia zadanti zmones
isliuosuoti, nebespausti, jau ir poper[ tok[ senai isleidziusi, teciaus tik taip zadanti, is tikrj
gi akis visiems norinti apdumti: nereiki jos klausyti, ja tiketi, bet reiki rinkties briais ir
visiems is vieno vyti rusus is savo krasto, nes jie tik es ms neprieteliai, spaudzi ir
skaudzi zmones, persekioj ms tikejim ir kalb. T pat[ ir ant sventoriaus, ir miestely
girdejs, visi apie t kalb; mats ir t poper[ ne pas vien. Zmones es sujud, ir nors
tlas is to juokisis, daugelis btinai eisi, jeigu ne su saudyklemis, tai su sakemis ir dalgemis
rus vyt. Girdejs, kad jau daugelyje viet, nebezins kas daryti...
Petras, sumusti rusai leki is ms krasto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius
issigands tai pasakodamas, sluostes rankove nuo kaktos gausiai tekant[ prakait ir greitai
alsavo. Jo akyse vel uzsidege nesuprantama ypatinga ugnis.
Juozapota, visa nustebusi ir ausis istempusi, tylejo ir klause savo vyro. Daug jinai
nedagirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon intsmego.
Tai mum, Petriuk, is ties nebereiks jau dvaran eiti? paklause vyro. Ir nors jos
akyse dar klajojo abejojimas, teciaus tame balse suskambejo nebeslepiamas skardus
dziaugsmas.
Nebereiks, atsake Petras ir, pats nejusdamas, laimingai, linksmai nusisypsojo.
Ir zeme, kuri dirbame, bus ms?..
Ms...
Ir dar daugiau gausma? Juk mes taip maza jos turim!
Gausma ir daugiau...
Dieve, kokie bsma laimingi!..
Ir Juozapota, is dziaugsmo visa uzkaitusi, laiminga ir grazi, apkabino vyro kakl...
Ar zinai, kaip tada bus mum gera! kalbejo jinai tyliai, svajodama ir int j[
glausdamos, turesma savo zem, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!..
Susilauksma vak... bsma nebe vieni. Ar zinai:tu intvaisysi sodnel[, ir, kai paaugs vaikai,
turesma jiems vaisi ir uog... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni bsma...
Vyras klause t savo moteries svajojim ir pats tais svajojimais eme tiketi. Jam
pradejo regeties, kad jisai nebe neturtelis pono vergas, bet jau laisvas kininkas, turintis
pakaktinai nuosavios zemes, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo
moterim gyvenantis... Ir tokis dziaugsmas savo sirdy pajuto, kad norejo pagriebti sedinci
Juozapot ir kelius kartus su ja po asl apsisukti. Bet, kazin k atmins, susiturejo...
Reikia eiti paziret, k ms sodziaus vyrai kalba, tare atsiduss ir pasiems
kepur.
O k, Juozaput, jeigu ms valdzia nepasiduos? paklause ne tai rimtai, ne tai
juokaudamas, atsigrzs nuo dur.
Juozapota atsistojo, tartum ko issigandusi. Bet tuojau suciaupe lpas ir, zybtelejus
akim, netiketai suriko:
Vyti tuos rusus is ms krasto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas
uzpuole? Kad ne tu ir tevelis, bciau prazuvus...
Primintasai kazokas vis krauj Petrui galvon suvijo. Zvilgterejo deganciom akim int
moter[ ir, sukands dant[, dusliu balsu tare:
Isvysma juos, isvysma!..
Iseidamas pro duris, stiprai suspaude savo kumst[...
* * *
Zmones-vergai, dar nesenai tokie rams ir bails, netiketai sujudo, ir jeigu ne visi
balsiau prabilo, tai visi eme svajoti ir geresni laik laukti. Jau kiek anksciau buvo praleks
tarp j neaiskus skardas apie isliuosavim, apie sukilim ir kazin kokias atamainas: tik tasai
skardas praleke ir nutilo, [spdzio nepadars. Tlas visai jo nepastebejo, kiti be jokios
atidzios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai is sakyklos poperis ir
[vairios zinios vienu matu zmones sujudino, nauj vilt[ j sirdyse azudege. Tiesa, ne vienas
sypsojo ir juokes, kad nieko is to nebsi, ir, nesijudindami is vietos, rpinos tik savim ir
gudriai lauke. Teciaus buvo ir toki, labiausia tarp jaunesnij, kurie liepsnojancia sirdzia ir
deganciom akim zirejo int vienas kit ir, stiprai spausdami kumscius, snibzdejo:
,,Nebevergausma ponams, isvysma rusus! Tuo tarpu dauguma tik dsavo, lidnai galvas
linguodama:jinai ir nemegino karstesnij sutureti.
T karstesnij tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, zmogus jautrus ir mus,
negalejo int tuos atsitikimus saltom akim zireti, j ramiai klausyti. Nors toliau savo
miestelio nebuvo nuejs, e apie pasaulio ir zmoni reikalus nedaug teismane, teciaus zodziai
,8; ir - jam buvo suprantami ir brangs. Jautri sirdis ir karsta galva daug jam tame
dalyke padejo. Ir pirma ne kart, dvaro lauke dirbdamas, nuvargs ir alkanas, aptemusiom
akim zirejo int pono rmus, ir jo omeneje kildavo naujas sviesus gyvenimo paveikslas... Tik
pries t paveiksl pats jisai toks buvo silpnas, neturtelis vergas. Zinojo, kad sioj asar
pakalnej yra zmones turtingi ir grazs, laisvi ir laimingi: tik nezinojo, kad ir vergas gali
aniems bti lygus, gali lygi teisi reikalauti. Bet maziausias vejelis galejo jautrioj Petro sirdy
toki vilt[ uzdegti, naujus troskimus sujudinti. Tik to tyraus vejelio dar nebuvo... Ligi siolei
jis mate gyvenim sunk, apniukus[; ejo to gyvenimo keliu, baudziavos grandimis isgrinstu.
Kad t keli galima zolynais isbarstyti, lengvesniu padaryti nezinojo ir nedr[so svajoti.
Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir salta. Viena Juozapota t jo gyvenim silde: su ja buvo
ramus ir laimingas, varg nastos nejaute. Teciaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvien
valand gali t brangi moterisk jam is rank isplesti ir purvan suminti: tada vergo sirdis
sudrebedavo ir uzsidegdavo kersto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom zvaigzdem
is po ilg blakstien int j[ zvilgteredavo, visa uzmirsdavo...
Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vejelis, kursai netiketai Petro
veidan papte ir jo galvoj naujas mintis sukele. Sukele jas, kad nebeisnykt, bet augt ir
pletots. Ir kaip tos mintys galejo neaugti ir nepletoties, kad kas diena plauke naujos zinios,
vis [vairesnes ir [domesnes. Nors nuo tojo garsaus sventadienio dar ne taip daug laiko praejo,
teciaus visi, ir tolimesnieji, apie tai zinojo ir kalbejo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose
baznyciose kunigai t pat[ skait ir pasakoj;kad zmones visur ginkluojsis ir ein miskuosna;
kad keliose vietose jie jau sumus ir isvaik didel rus kariuomen; kad jromis atvesi
daugyb saudykli ir kit karo [nagi ir greitai visus zmones apginkluosi... Vieni tuo tikejo,
kiti ne. Bet visi susirpino, sujudo. Buvo tai dienos karstos, neramios, ir laikas neapsakomai
greitai leke... E cia vel praejo gandas, kad kazin koksai kunigas pats veds zmones pries
rusus, eins kaip litas, kuriam didziausia kariuomene nieko nepadaranti, kurio kareivi
kulipkos neim... Zmones dar labiau susidrumste...
Petras jau senai tares su apylinkes ir savo sodziaus draugais, kas daryti. Daugelis
sutiko, kad snausti negalima, reikia ruosties, nors kok[ [nag[ nusikalti, nes gali prireikti ar
patiems ginties, ar kitiems eiti padet: sedeti ant vietos, sudejus rankas, ir negrazu, ir geda, ir
dar prakisti galima zemes negauti. Ir paskum vienas kit eme karstesnieji nesti int kalv[
visokius gelezgalius. Ausdama pamate Juozapota vien dien pro lang, kaip Petras issinese
is kleties dalg ir sakes ir apsidairs, tartum ko bijodamas, greitai isnyko uzu kiemo varteli.
Nutylejo, nepaklause apie tai vyro; bet po keli dien, nesdama prievakary parsui esti,
netiketai pamate saly gurb Petr su dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu grecium
sustojusius ir issizergusius: visi trys turejo rankose ilgus, geleziniais galais pagalius ir
sutardami nuozmiai bade jais or.
K js cia dirbat? susuko nustebusi Juozapota.
Vyrai, j isvyd, norejo pasislepti, tik nebesuspejo. Visi trys issitempe, traukdami
uzupakalin savo pagalius.
Cit, Juozaput, nieko bloga, atsiliepe Petras, sluostydamos nuo kaktos prakait,
mes tik mokiames, kaip su rusais reikia grumties.
Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int j visi trys pazirejo,
kad jinai tik nusisypsojo, jais geredamos. Teciaus, is gurbo iseidama, pajuto, kad jos sird[
kazin koks saltas sopulis suspaude. Nebuvo baili: turejo sird[ jautri ir galv karst, e [ pat[
gyvenim gal linksmiau kaip jos Petras zirejo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet
sirdis daznai pasako t, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras bt savo moteriai visus
uzmanymus pasisaks, jos mylinti sirdis gal greiciau vis pavoj bt pajutusi ir vyr nuo
klaikaus zingsnio suturejusi. Petras t jaute ir jau kelinta diena su tais savo uzmanymais nuo
Juozapotos slepes: bijojo jos asar, isgscio. Jisai nutare btinai eiti su kai kuriais draugais
miskan ir tenai susideti su maistininkais: patyre, kad netoli j ess didelis brys...
T pat[ vakar, kai juos Juozapota rado saly gurb narsiai or badancius, Petras
susikalbejo su draugais rytoj pries austant is nam iseiti. Intejs trobon, nebenorejo nei
vakarienes valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu eme klausineti, kam tuos durtuvus [sitaise, ir
reikalavo, kad pasakyt vis teisyb, Petras apkabino j drebanci ir stiprai int savo krtin
prispaude...
Man kazin kodel taip sird[ sopa, tokia baile ima, skundes jinai, visa
glausdamos.
Nebijok, ramino vyras, nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja is
ms krasto. Durtuvus [sitaisem tik taip sau: jeigu kartais uzpult kokie kazokai, kad turetum
kuo ginties... Visaip juk gali atsitikti...
Ir eme savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir
kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rus valdzios, [gis laisves, gaus zemes ir susilauks
vaik. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikejo, tikejo tvirtai, be abejojim.
Juozapota klause uzkaitusi ir laiminga, kaip int brang paveiksl int vyr ziredama. Taip
uzsisvajoj, maloniai susiglaud, issedejo vis vasaros nakt[... Atsigule tik pries pat austant.
Juozapota uzmigo laiminga, kaip kdikis... Tada Petras tyliai tyliai atsikele is lovos,
pabuciavo mieganci moter[, perzegnojo j persiskirdamas ir nesuslamejs ant pirst gal
isejo...
* * *
Juozapota sapnavo...
Mato jinai graz didel[ sodn, piln zydinci medzi. Eina tuo sodnu mazu kdikiu
nesina... Dailus takelis, smeliu isbarstytas, tsias, aplinkui zoles ir zolynai [vairiomis
spalvomis mirga; terp medzi sakeli pauksciai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir
silta... Juozapota spaudzia int savo laiming krtin kdik[ ir skubina skubina... Uzu sodno
jos Petras aria... Jam pietus nesa, jam kdikiu pasigirti nori... Jau jinai j[ is tolo mato, sunkiai
ant arklo uzgulus[ ir jung jauci is lengvo kalneliu stumant[... Bet netiketai ir grazus sodnas,
ir Petras su jauciais is jos aki nyksta. Staiga pamato jinai dang apniukus[ ir priesais bais,
gil, kaip bedugn[, griov[. Is apacios girdi skaud dejavim ir bals, pagelbos saukiant[. Tai
Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota issigandusi skubinas int j[, noret nusileisti griovin,
gelbeti vyr. Paziri int kdik[. Negyvas! Akytes uzsimerkusios, lpytes pamelynavusios,
veidelis kaip drobe. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su
kdikiu krinta bedugnen...
Atbudo visa krptelejus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse suzibejo saules
spindulys, greitai uzu debesio pasislepdamas. Buvo jau labai velus rytas. Pramigo! Soko is
lovos susigedusi. Nusistebejo, kad nejuto, kaip isejo Petras. Visados jusdavo, kuone visados
kartu su juo keldavos... Kodel gi siandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapn uzmirso...
Persizegnojo ir atsiklaupus eme poterius kalbeti. Paskum greitai pakre krosn[, nunese esti
parsui ir eme ruosti pusryt[. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parejs, neturet laukti...
Tegul bus pagarbintas Jezus Kristus! isgirdo Juozapota paz[stam bals.
Ant amzi...
Vidun intejo kampininke Urboniene ir su atidzia apsidaire po trob.
E kodel gi tamsta siandien teip velai su pusryciu? paklause, matydama
Juozapot dar raguolius kepanci, kiti jau senai pavalge ir pogulio sugule!
Pramigau, atsake si, ir teip jau skubinuos!.. Gerai, kad da Petras ilgai
nepareina, bciau nebesuspejus...
Gali nebesiskubinti: nebepareis! tare Urboniene ir ne tai su pasijuokimu, ne tai
su dziaugsmu pazirejo int Petrien.
E kodel gi? nusistebejo Juozapota.
Tai galgi nezinai?!.
Ne, nieko nezinau!..
Juozapota pamete kepti raguolius ir atsisukus uzkaitusiom nuo ugnies akim zirejo int
Urbonien. Nekente tos bobos uz liezuv[ ir suvedziojimus. Bet dabar jos sird[ kaip ir replemis
kas suspaude.
,,Ta liezuvininke k nors zino, perejo jai per galv mintis, gal k bloga?!.
Ne, as nieko nezinau, atkartojo jinai, k tamsta nori man pasakyti?
Urboniene piktom akim zvilgterejo int Petrien. Valandel tylejo. Jai tartum saldu
buvo tureti svetim paslapt[, lepinties jja ir kankinti jaun moterisk. Tik neilgai galejo
iskenteti nepasakius...
Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miskan isrko... int maistininkus!
Maciau, kaip su durtuvais visi trys austant pakluonemis ejo... Visi zino!..
Meluoji! norejo surikti Juozapota.
Teciaus atamine savo Petro kalbas ir susirpinim, atamine, k pati vakar saly gurb
mate, ir intikejo... Sunki nasta uzgule jos krtin... Netiketai pajuto nor kam nors savo
sird[ atadaryti, savo mintis papasakoti, Petr isteisinti; bet, pazirejus int piktas Urbonienes
akis, tik suciaupe lpas ir nusisuke. Zinojo, kad toj moteriske tik pasidziaugs is jos nelaimes,
isjuoks jos viltis...
Kaip tik Urboniene isejo, Juozapota uzsimete ant galvos skar ir nubego int Damul[.
Tenai niekas ir pogulio negule: visi buvo troboj susirink. Senis tevas ant suolo susirpins
sedejo, motyna gale lovos verke. Dukterys kniukciojo... Juozapota pagarbino Diev ir bailiai
uzukrosny atsisedo. Visi tylejo. Int juos zirinti ir j graudulys paeme. Gerkl staiga tartum
kas kamuoliu uzukise; ant blakstien asaros sublizgejo. Pati nepajuto, kaip eme balsu raudoti.
Tai ir tavasai isejo? ismetinejimo balsu tare Damuliene. Gal jisai msiskius
ir prikalbejo...
Tylek, motyn!.. netauskek niek, subare Damulis paci, jaunj nereikia
prikalbineti, ir patys moka kisti galvas, kur j nepraso... Nebijok! greitai pardums namo,
kai paragaus bado ar dm pauostys... Su jaunais daznai teip esti...
Pagaliaus gal nieko teip jau baisaus tame ir nera, tse jisai, nuo suolo
atsikeldamas, ne ms vien daugelis dabar miskuose renkas... Kaip girdeti, rusai is
visur bega... K gali, zmogus, zinoti, gal paskum, po to, visiems bus lengviau ir geriau
gyventi?..
Ir senio Damulio akyse netiketai suzibejo jautri ugnele. Gal dilgtelejo jam galvoje
mintis, kad jeigu ne senatve, ir jisai neisturet eit int snus miskan rus must...
Gink Dieve, jeigu kokia nelaime... dejavo motyna asarodama.
Dievo valia! atsiliepe vyras atsidusdamas.
Bet ir jo sird[ vel rpestis suspaude.
Tik zirekit, niekam apie tatai nepasakokit, prigrase visiems. E jeigu kas,
nepaz[stamas, klausinet, sakykit, kad uzuodarbin isejo...
Juozapota parejo is Damulio namo jeigu ne linksmesne, tai daug ramesne. Graudu
buvo, labai graudu; bet jaute, kad nebe teip skaudziai sirdis krtineje plaka.
,,Gal nieko teip jau baisaus tame ir nera, atamine Damulio zodzius.
,,Juk jisai, mste jinai, zmogus senas, daug mate ir pergyveno, negali
apsirikti...
,,Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..
Sitie zodziai, kaip motynos ranka, Juozapot pagloste, jos sird[ susilde...
Persizegnojo ir atsisedo pusryciaut... Pirmkart viena!.. Ant blakstien asaros
blizgejo... Bet valge...
Pavalgius uoliai emes kasdieninio darbo...
* * *
Buvo patsai viduvasaris. Pasitaike palitis, ir zmones, met rugius pjauti, skurdo
trobose, nezinodami, kas veikti: moterys, parsines berzeli sakeli, dirbo vantas, e vyrai
sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnd, nepakakinti... Visiems rpejo rugiai, e cia
smulkutis lietus, kaip tycia, jau kelint dien purskte purkste...
Juozapota atsinese is svirnelio baltos drobes rietim. Susiieskojo zirkles, sil
kamuolel[ su adatomis ir atsisedo palangej ant lovos. Karpe balt drob ir matavo. Rengesi
baltarbius savo Petrui siti.
,,Kur dabar jisai, vargintojelis, po marg svietel[ trankos?.. gal alkanas ir apiplyss?
Nera kam jo paguosti, sirdies nuraminti...
Teip mste Juozapota, ant balto rietimo pasiremusi.
Nuo Petro isejimo neapsakomai jai sird[ sopejo. Toksai neramumas daznai j krimto,
kad nezinojo, kur deties: nakci nemiegojo, vietos sau dien negalejo rasti, kaip apsiblausus
vaiksciojo. Istisas dienas savo vyro, nors apsilankyt pareinancio, lauke. Bet tiek jau laiko
praejo, e jo vis nebuvo ir jokios zineles apie j[ neturejo.
,,Gal jau nebegyvas? gal suzeistas kur kankinas?
Nuo t minci sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberode.
Atsimaine, kaip atsimaino grazus jurginas, rudenio salnos nukstas. Niekas jai neberpejo,
niekuo nebetikejo. Uzmirso ir Damulio zodzius, kuriuos dar teip nesenai pati sau viena teip
mego kartoti, nuo kuri jos sunkios mintys blaives ir akys sviesiau imdavo zireti... Vieno tik
betrosko: kokiu nors bdu savo vyr pamatyti. Ir tik jo paveiksl amzinai dabar savo krtinej
nesiojo...
Nors rankose balt drob turejo, ties peltak[ ant jos sidama, teciaus dvasia jos ir
akys buvo toli toli ten, kur senos pusys lidnai ze, drsius maistininkus nuo pries aki
savo paksny slepdamos. Trosko tenai su jais kartu bti, savo Petr matyti, nuvargus[ ir
sublogus[, atilsio miegu po medziu miegant[: saly jo laiminga sedet, balt rysel[ ant keli
turedama...
Pasisiu baltarbius ir eisiu Petro ieskot... Valgyti jam nunesiu... Nors kart int
savo krtin prispausiu...
Teip svajojo. Nejuto ir nemate, kaip vidun intejo sena nepaz[stama ubagele ir,
pagarbinus Diev, atsisedo gale suolo poteriaut.
Tik tada nustebusias akis pakele, kada pasimeldusi senele sunkiai sunkiai atsiduso ir
gailestingu balsu eme prasyti:
Susimylek, gaspadinele, mesos ksnel[, pieno lasel[...
E is kur tamsta? paklause Juozapota, matydama nepaz[stam.
Is tol, dukrele, is S-ni parapijos... Pas mumus dabar baisu ir vaikscioti, tai
cionai bekaledodama atsikrausciau...
E kodel gi pas tamstas baisu? paklause Juozapota, akylai int ubag ziredama.
O, katyt, ms kraste tiek dabar kazok ir lenk priviso, kad ir praeiti negalima.
Visais keliais valkiojasi, susitik nei vieno zmogaus ramiai nepraleidzia. Vieniems intiksi,
kitiems nusidesi: taip kad nezinai, zmogus, kokio galo ir tverties. E ir ms zmoni daug int
tuos lenkus bega. Tik kas is to? Suguldys savo jaunas galvas, e varg vargai, kaip buvo, taip
ir bus.
Senut, ar maistininkai geri zmones? drebanciu balsu paklause Juozapota.
Neblogi jie, katyt, zmones, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, troksta. Juk
jie ir bad kencia, ir galvas savo guldo, po miskus slapstydamies. Tik nenuveiks jie t rus,
ne; e tie paskum da labiau spaus zmones inpyk.
E k, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems bt geriau gyventi?!.
Ir Juozapota blizganciom akim zvilgterejo int ubag, tartum nuo jos tik tikejos isgirsti
teisyb.
Geriau tai geriau, atsiliepe senele, tik nieko is to nebus. Juk ir pirm trij
desimci met teip pat buvo sukil, nieko nepadare. E kiek tada rusai zmoni susaude, kiek
isveze ir pon, ir vargdieni, baisu atminti. Ir dabar teip bus...
Ir jinai eme pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius zmones
kviete eiti pries rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaige. Pasakojo, k jinai pati atamine ir
k nuo kit girdejo, visa, k par savo ilg gyvenim buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo,
kaip pasakoja zmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir ziri aplinkui be
vilties.
Juozapota klause seneles, ir sunkus akmuo jos sird[ uzugule. Padave jai valgyti,
atanese ir mesos ksnel[, noredama nors vien nuraminimo zod[ nuo jos isgirsti. Teip trosko
k nors tikro apie savo Petr patirti. Jai regejos, kad ubage kaledodama daug yra apie
maistininkus girdejus, gal juos mate... gal ir apie Petr k zino.
Tik nemokejo apie tatai paklausti.
Bijojo prasitarti, k nors nereikalinga pasakyti.
Ubagele tuo tarpu valge ir is reto pasakojo:
...Vilniun karalius atsiunts dabar nauj valdon... Kaip jisai vadinas, ar
generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus ess zmogus, kaip zveris. Nei Dievo nebijs. Ms
vyskup isbars ir islojojs. Du kunigu lieps susaudyti... Susauds juos jisai, katyt, uz tat,
kad jie zmonems baznycioj kok[ ten rast perskait... Teip vidury miesto ir susauds... paciam
vidudieny, kad visi matyt... Niekas to nesitikejs... Sako, net patsai didysai staciatiki
arkiriejus ejs prasyt, kad nesaudyt, Dievo vardu grass, kad tokio baisaus darbo nedaryt.
Tai tasai valdonas kad suriks ant to arkiriejaus: ,,As, sako, darau, k noriu, e Dievo nebijau;
kazin, sako, kur tasai Dievas yra as Jo nemaciau, e tu J[ ar matei?.. Taip ir pasaks...
Baisus zmogus! Kad kalbs, tai kaip jaucias baubis... Dabar, k tiktai nutveris, tuoj liepis
susaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas tezino...
Juozapota sedejo isbalusi, akis ispletusi. Jos ausyse skambejo zodziai:
,,Bek, isgelbek savo vyr.
* * *
Persizegnojo, paeme balt rysel[ rankon ir isejo is nam. Nejo gatve vieskelin, bet
pasisuke uzu gurb, per darz laukan, kad niekas nepamatyt. Tartum bijojo, kad kas
nesuturet jos ir nesugrzint atgal. Perejo rugi ir vasarojaus lauk ir tik tada isejo vieskelin.
Sunkiai alsuodama, apsidaire aplinkui, ar kas nemato. Pastovejo, tartum atsigaudama;
paskum zvilgterejo ton pusen, kur netoli miskas zaliavo, ir drebancia sirdzia kuone tekina
eme begti. Norejo greiciau miskan inteiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesutures. Ko jinai
bijojo, pati gerai nesuprato: ar sav zmoni, ar kazok, ar kazin ko kito, klaikaus ir
nezinomo. Jaute tik, kad sirdis smarkiai plake krtineje ir kojos drebejo. Nezinojo, kas jos
miske lauke: ar nelaime, ar sirdies nuraminimas; gal pamatys Petr ir vel bus laiminga, kaip
pirma...
Juozapota girdejo ir nuo ubages, ir zmones sodziuj kalbant, kad sitame miske dabar
slapstsi maistininkai, kad juos tikrai mat. Isgirdus tai, niekam nieko nesakydama, paeme du
sreliu, k sudejus turejo, lasini, duonos gabal ir kelet baltarbi, surise tai visa balton
skarelen ir isejo... slapciai nuo vis...
Atamine senutes ubageles pasakojimus, ir jos ausyse vel suskambejo zodziai: ,,Bek,
isgelbek savo vyr.
Kaip jinai gales savo vyr isgelbeti, nezinojo. Viena tik jaute, kad turi eiti, jo ieskoti...
Maloniai slamejo senas miskas, kai Juozapota jo pavenin intejo. Ejo tyliai,
klausydamos. Nesuprantamas klaikumas j paeme. Viena... miske, ir nei vieno gyvo balso
aplinkui. Nerekavo kiskis, negiedojo pauksciai, kurie teip zmog ramina. Tik ze medziai,
sakeles linguodami... Juozapota pradejo sav zingsni garso bijoti. Sausa sakele lzdama kaip
stirn j baide. Teciaus ejo tolyn, vyro paveikslu savo dvasi ramindama. Staiga netoli
sutauskejo kazin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo, visa krpteledama... Vel
sutauskejo... Atsiduso supratusi: tai genys med[ kapojo. Tasai balsas nuramino j, padrsino.
Lyg tartum genio tauskejimas galejo j nuo vis misko klaikybi isgelbeti. Ejo dabar
stipresne, int salis dairydamos. Tik staiga vel isgirdo bals, kurio is karto ir suprasti negalejo.
Tai jau buvo nebe genio tauskejimas: tartum simtas kultuv muse int zem greitai,
sutardami...
,,Kazokai joja! perejo Juozapotai per galv.
Nepajuto, kaip atsidre saly kelio ir tarp tanki alksni pasislepe.
Jezau, Marija, Juozapai sventas... snibzdejo tyliai, glausdama int sird[
drebancias rankas.
Garsas greitai ejo artyn...
Vienu akies mirksniu sudundejo, supliauskejo, ir pro sal[ praleke baisi raitj gauja.
Tai buvo kazokai. Juozapota tik spejo pamatyti j ilgus durtuvus, aukstyn iskeltus... Kaip
viesulas is jos aki isnyko ir nutilo...
Atsiduso lengviau ir is tarp alksni islindo. Bet vieskeliu jau nebedr[so eiti. Bijojo,
kad vel ko nesusitikt. Dabar jai regejos, kad visas miskas pilnas kazok, kad is azu
kiekvieno medzio kas nors j tyko ir prazudyti nori. Ejo be kelio, pati nezinodama, katran
krastan eina. Paejejus kiek, visai netiketai atsidre ant grazaus zalio dirvonelio. Niekados
pirma nebuvo tokio maciusi. Nustebusiom akim zvilgterejo int salis ir tyliai suriko is isgscio.
Paveikslas, kur[ netoli savs pamate, vis jos krauj sirdin suvare. Uzu penki zingsni, po
medziu, sedejo rusas kareivis ir gargaliuodamas gere is butelio arielk. Buvo jau visai girtas ir
kazin k sau po nosim murmejo. Saly jo gulejo ant zemes siksninis krepsis ir... vista su
nusukta galva. Matyt, buvo tokiam padejime ir teip nusiless, kad jau nei ,,lenk, nei savo
vyresnybes nebebijojo.
Isgirds riktelejim, sunkiai pakele savo girtas akis ir tveres uz krepsio, tartum ginklo
ieskodamas. Pamats moter[, nustebo. Patryne ranka blakstienas, kaip ir dar netikedamas.
Nusisypsojo...
Padazdi, ja sicas... sicas, murmejo, keldamasis nuo zemes.
Juozapota, j[ pamaciusi, ismete is isgscio rysel[ ir pasileido begti. Puole int j
sverdinedamas.
Neboisia... nicevo... ja tebia pocalu...
...Ciort... sukeike staiga, uzkliuvs kojomis ir virsdamas.
Pasireme ant rank ir apsidaire. Pamate po koj rysel[. Nusisypsojo ir paems isrise.
Visas nusvito. Nutvere abiem rankom sr[ ir raugciodamas eme valgyti. Matyt, buvo alkanas,
arielkos troskinamas...
Bet Juozapota nieko to nebemate. Jinai bego ir bego neatsigrzdama. Jai regejos, kad
kareivis vis dar paskum j vejas murmedamas. Bijojo zvilgtereti, j[ pamatyti. Pati nepajuto,
kokiu bdu atsidre panamej, rugi lauke. Tik cionai atsikvepe, ranka azu sirdies tverdamos.
Teip buvo issigandusi, kad is karto nei savo nam, nei sodziaus nepazino. Lyg regejos visa ne
teip, kaip paliko. Ziredama int sodzi, staiga krptelejo: pamate is azu trob isjojant[
kazok, paskum antr, treci... Visas sodzius buvo j pilnas. Eme klausyties. Kazin kokie
balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.
Dieve!.. sudejavo nelaimingoja, pirstus gniauzdama.
Netoli stovejo sustatytos rugi gubos. Tenai nuo kazok pasislepe... Ilgai istupejo
drebedama. Mate, kaip kazokai isjojo is sodziaus ir nupleskejo vieskeliu. Bet nedr[so iseiti.
Tik sutemus islindo is po gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis, intejo sodziun. Pas Damul[
languose pamate zibur[. Nesuprantamos bailes perimta, tyliai intejo priemenen ir atadare
duris...
Ant lovos gulejo be zado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutins, teip buvo
sumustas ir sudauzytas, kad zmogaus negalima buvo bepazinti; marskiniai int mesas prilip.
Gulejo kaip negyvas. Tik retkarciais ejo is krtines tyls, skauds dejavimai. Motyna ir
dukterys klpojo visos ir, gailiai raudodamos, meldesi. Grabnycios zvake uzdegta zibejo.
Dieve, uz k j[ teip? uz k? suriko Juozapota, klaupdamos prie lovos...
* * *
Atejo ruduo, lidnas, nelaimingas. Vyto zali medzi lapai, vyto su jais kartu ir grazios
vargdieni svajones. Papte siaurus ziemys vejas ir kartu su lapais isnesiojo karsciausias
zmoni viltis, isnesiojo ir laisves pries kojomis purvynen sumyne. Isnyko paskutinis
laimes saselis, issisklaide kaip dmas po or. Ant viso krasto klaiki smekla savo sparnais
svies dang uzudenge, zmoni krtinen astrius nagus giliai intleisdama. Degino sodzius,
saude ir kore ir is tevynes tolimon siaures salin zmones gabeno. Nepasigailejo nei zil
seneli, nei serganci moter, nei nekalt maz kdiki. Visas krastas kalejimu virto. Niekas
nebebuvo tikras rytdienos, nezinojo gult eidamas, ar beatbus laisvas is miego. Kilo verksmas
ir skauds dejavimai. Visi po budelio kirviu dejo savo galvas. Tik maza saujele maistinink
dar narsiai su prispaudejais kovojo, laukdama galo...
Juozapota baisiai atsimaine. Tat jau nebebuvo toj grazi moteris, kurios akys, kaip
zvaigzdes, nuvargus[ vyr nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties,
nei laimes nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip saselis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo
dar bt galejusi rpinties. Brangiausij[ turt jai ateme, ir nebesitikejo jo atgauti. Zinios kaip
gandas ejo paskum viena kit ir be galo buvo lidnos: t pakore, t isveze. Nuo j vietos
negalejo sau rasti. Ne tik is sodziaus kur iseiti bijojo, bet ir troboj viena bti. Kas vakar ejo
dabar int Damul[, kur ramiau kiek jautesi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neisturejo: nuo
zaizd po sesi savaici numire. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota varg vargo: visas
jas nelaime vienu ryseliu surise...
Vien vakar, kada teip visos sedejo, netiketai atsidare trobos durys ir vidun intejo
ypatinga zmogybe apiplysusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Diev ir pripuolusi
apkabino senes Damulienes kojas.
Kaziukas!.. suriko motyna, pazindama sn...
Apkabino jo galv, int savo krtin prispaude.
Dieve, Dieve... dar gyvas!.. raudojo jinai, tartum abejodama.
Tai gloste sustyrusius snaus plaukus, tai zirejo jam akysna.
E kur Antanas? paklause issigandusi.
Tylejo. Sunku buvo tiesa pasakyti, motynos sirdis perverti.
Uzumuse j[... prasnibzdejo nusisukdamas.
Ir eme sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutin[ kart, alkani ir nuplys, su rusais netoli
kovoj; kaip mats brol[, ant zemes negyv parkritus[, ir Ban[, rus suimt... E visi trys kaip
tik dabar norej savajan sodziun apsilankyt... Nebesulauke...
Tik dabar, pakels akis, pazino Juozapot, kada toj, baisi naujien isgirdusi,
nusitvere azu krtines ir is didzio sirdies sopulio skaudziai sudejavo... Tartum vis dar
netikejo, kad teip galejo atsitikti...
Kur Petras? kur?.. K dabar su juo padarys? vaitojo, klaikiom akim int Kaz[
ziredama.
Papasakojo jai, kiek zinojo.
Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petr turbt miestan nugabeno. Nebeklause
Kazio skundimos, kad jisai negal[s nei vienos dienos namie bti, tur[s is savo krasto begti,
jeigu nenor[s bti pakartas ar susaudytas... Isejo is Damulio dejuodama...
Nors niekados nebuvo mieste buvusi, teciaus dar gerai pries austant toli ant vieskelio,
miestan einancio, atsidre. Kelias buvo tiesus, zinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus
galejo rasti...
Apie pusrycius jau ejo miesto gatvemis, bailiai int salis dairydamos. Dideli, keliais
gyvenimais namai tsesi is abiej pusi be galo; placios gatves, tiesios kaip stalas, buvo uz
viena kit grazesnes... Bet nesistebejo int tat Juozapota, nors kit kart visi sitie nematyti
daiktai kaip stebuklas bt jai pasirod. Zirejo tik int zmones, kuriuos ant kiekvieno
zingsnio mate. Tartum nuo j sau pagelbos lauke, tikejos ties patirti. Jai regejos, kad visi jie
apie jos Petr zinojo, j[ isliuosuoti galejo. Teip trosko j paklausti, paprasyti... Nedr[so... Visi
jie tokie buvo ponai, galingi. Lauke, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai sitan miestan atejo
ir tokia nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int j ir ziret nezirejo. Visi savo reikaluose
buvo paskend. Sitai pro sal[ trys ponios praejo, grazios kaip paveikslas. Nemate sodietes,
nors tokiom gailingom akim int jas pazirejo...
Dieve, kiek pon... kokie grazs! stebejos Juozapota, stovinedama, nezinodama,
kur deties.
Ko cia dairais? ar k pametei? paklause apdrisks ,,ponas, matyt, kiemo sargas.
Juozapota krptelejo, bet pamaciusi, kad int j ziri, apsidziauge ir nedrsiai paklause:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Petriukas?!. ar tai tavo vyras?
Vyras, vyras! apsidziauge Juozapota.
Gal koks maistininkas? nusijuoke piktai kiemo sargas, eik tenai rasi...
Mostelejo ranka. Juozapota norejo dar jo paklausti.
Eik, eik! cia negalima stoveti... uzginta! suriko ant jos.
Ejo gatve issigandusi, galv nuleidusi. Mate, kad ton pusen daug zmoni skubinosi.
Visi kaip ir k pamatyt trosko ir bijojo pasivelinti. Ir jinai eme skubinties... Greitai pasibaige
gatve. Pasirode didelis platus plecius. Juozapota pamate ant jo daugyb zmoni, ratu
sustojusi. Kareiviai su saudyklemis ir blizganciais durtuvais, ponai zvaigzdetomis
kepuremis, ponios, graziai pasipuosusios, ir... zmoni, zmoni be galo... Visi, kaip negyvi,
tylejo... Vidury auksti sulai su permetemis stypsojo...
Apsistojo nustebusi, nezinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten eina,
pribego int zmoni mini. Kojas jai pakirto, tik kvap galejo atgauti...
Kiek pon... kokie grazs... snibzdejo apsiblaususi.
Pamate zil, malonaus veido senel[, int j zirint[, ir bailiu balsu paklause:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Netiketai zvilgterejo int sulus su permetemis... Suriko klaikiu balsu ir apalpusi
parkrito ant zemes...
* * *
Vos ne vos is ligos atsigeivelejo... Atsitekejus negalejo suprasti, kur jinai yra. Kazin
kokiam kambarely gulejo, nepaz[stamus zmones mate. Nebejauna, baltai apsitaisiusi
moteriske kazin k, int j prisilenkusi, maloniai kalbejo. Nesuprato... Negalejo surinkti
minci issisklaidziusi. Atamine kaip per sapn, kad miestan ejo, kad miesto gatvemis
klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dmuose paskendo. Priezastis ir sekme jos smagenyse
nebesirise. Praeities apsireiskimai rodes jai isbarstyti, kaip grazus zolyno ziedas: mate tik
atskirus lapelius, nebe pat[ zolyn. Dabarties nesuprato... Jaute tik neapsakom kno
silpnum. Skaudejo strenas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negalejo pasijudinti...
Isplestom, be isreiskimo, akim zirejo...
Tik vien kart tose akyse tartum spindulys zybtelejo. Kaip ir k atsimine, ir jos lpos
eme kruteti.
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas? prasnibzdejo tylom.
Pamate baltai apsitaisiusi moterisk, maloniai int j zirinci.
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas? atkartojo, intbesdama int j savo akis.
Norejo pasijudinti, bet tik sudejavo is sopulio...
* * *
Pagijo knas, bet ne dvasia. Protas sumiso... Savo klaikaus padejimo nebejaute teip,
kaip j[ atjaucia zmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdziusi negyv kdik[ ir
kelius menesius patale isgulejusi, nenusimine, nesumirksejo akim; maziausias nulidimo ar
isgscio zenklas nepalytejo jos veido. Kada rus valdzia, patyrusi, kas jinai tokia yra,
kalejiman j intmete, nepriestaravo ir neverke. Tik vaitojo ir inkste kaip kankinamas
gyvulys, kada j muse ir plake ir visokiais bdais jos kn derge... Nepazino nei Damulienes
ir jos dukter, intmest kalejiman; nesuprato j klyksmo ir raud, kai sios, visiskai su savo
tevyne atsisveikindamos, uzu kalejimo dur isnyko...
Paliuosavo j valdzia kaipo beprot, jai nebekenksming. Pamate, kad neapsimoka jos
is tevynes isvezti: zinojo, kad tokia bausmes nesupras, istremimo klaikybi neatjaus...
Gimtajan sodziun j liepe nuvaryti...
Ant jos zemes jau rusas sedejo.
Juozapota liko kampininke ubagele. Svajones apie laiming gyvenim su vyru, apie
vaikus ir sodn isnyko kaip sapnas. Laime, kad to nebejaute... Geri zmones j nuo to laiko
maitino.
Kas savaite, kokios nors mergytes vedama, ejo jinai is kiemo kieman per savo sodzi
ir rinko krepselin savaitin[ maist. Kartais, kada aiskesn[ prot turejo, ir pati viena pakiemiais
vaiksciojo. Vaisingi kaimynai visados j atamine. Jeigu kas pokyl[, vestuves ar krikstynas
kele, nam seimininke dejo ryselin ragaisio, mesos ar varskes su sviestu ir, pasaukusi
maz dukrel, liepe:
Lek, nunesk Juozapotai.
Jeigu didesne kokia svente ar Velykos atejo, vel visos motynos siunte savo mazus
vaikus su bandele ar pora dazyt kiausini int Juozapot. Moterys jai ir rbus, ir baltarbius
dave... Visas sodzius priprato int j zireti kaip int sav. Pamats kas pro lang su krepseliu
ateinanci, sake:
Ut, ms Juozapota ateina...
Teip tarp savj gyveno...
* * *
Desimtys met praejo... Zmones augo ir dziauges ir pasen mire. Ne viena Juozapotos
drauge vienamete vaik, ank susilauke ir, s[ pasaul[ apleidus, jau amzinu miegu saltoj
zemelej miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunj viena kaip terp zalio misko
sausas stuobris. Naujosios kartos zmones nebe taip, kaip j tevai, Juozapot mylejo, reciau j
atamine. Dazniau kente bad, stigo kuo apsivilkti. Vaiksciojo apiplysusi, sustyrusi. Eme
neksti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; maziau jau galejo aniems maisto nuo zmoni
parnesti. Suskurusi per ziemas uzukrosny tupejo. Tik vasarai atejus, geriau kiek jautes: nors
ne teip zmonems po koj troboj maises, maziau an buvo neapkenciama ir lojojama. Be
jokios prieziros tada po laukus vaiksciojo ir Dievas zino kuo mito. Slankes po paup[ ir
pusyn, kur vasariniuose namuose daug pon gyveno. Ejo klaiki ir nelaiminga, skarmalais
savo isdzivus[ kn pridengusi; ejo dejuodama, lazdele pasirimsciuodama, sunki sunki
met nast vilkdama. Visiems nese nusiminim ir nesuprantam sirdies neramum...
Pamaciusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebejosi, tartum noredama k atsiminti,
ir pamelynavusiom lpom snibzdejo:
Kiek pon... kokie grazs...
Arba, intbedusi savo klaikias, be gyvybes akis, klause tl:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Ar suprato pati t savo klausim? ar atamine dar savo Petriuk? ar tikejosi nors
numirus, j[ pamatyti?..
Vienas Dievas tezino...
Zakopane, 1907.VI.6
Kad numirsiu, man` pakaskit
Ant Sventosios upes kranto:
Kad matyt kapas sodzi,
Kdikelis kur uzaugau;
Kad girdet t dainel,
Motynele k dainavo,
Kai ant keli maz migde
Ar lopsy mane lingavo.
Tu, Julyte, mano kap
Zolyneliais apkaisysi,
Tarpu rozi ir lelij
Man kryzel[ pastatysi.
Tos lelijos tai paveikslas,
Kur[ gyvas numylejau,
Nors lakstingalos daineli
As dainuoti nemokejau.
Nieko kita as nenoriu,
Tik lelijos kad zydet,
Kas pavasario rytel[
Kad lakstingala skambet...