Vilniaus olom Aleichemo ORT gimnazijos

12 klass mokins Darijos Paberyts

Lietuvi kalbos ir literatros skaitos temos Ar verta literatr skaityti kaip vienos ar
kitos epochos dokument? kalba

Visais laikais raytinis ir sakytinis odio menas- literatra buvo svarbi moni
gyvenimo dalis. Skaitydami plaiau ir giliau suvokiame vairi ami ir taut istorij,
gyjame vairiapusikesns patirties bei gyvename tarsi daugyb gyvenim, suartinani
mus su vis laik pasauliu. Visi suprantame, kad tarp istorijos ir literatros yra glaudus
ryys, kadangi istorins aplinkybs visuomet daro didel tak raytojams. Tik literatra
gali perduoti tam tikros epochos monijos dvasi, kuri kaip paveldas lieka ateinanioms
kartoms, nes tik knygose sukaupta mums naudinga tkstantmei informacija. XX a.
pradios austr raytojas ir urnalistas Stefanas Cveigas tar: Kai yra knyga, mogus jau
ne vienas tarp keturi savo akiraio sien, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties
vykiuose, persiima visos monijos mintimis ir jausmais. Taiau daniausiai iais laikais
dauguma moni literatr velgia kaip meno r ar kultrin paveld ir nekreipia
dmesio apraomus istorinius faktus. Tad ir ikyla klausimas: ar verta literatr skaityti
kaip vienos ar kitos epochos dokument?
literatr kiekvienas gali velgti skirtingai- kaip istorin dokument ar tarpinink tarp
pasakotojo dvasinio pasaulio ir skaitytojo, taiau beveik visada joje galime pastebti to
meto vyranios epochos motyv.
Vis pirma, literatr galime velgti kaip pirmin altin, suinodami apie tuometin
padt i aminink sukurt krini. XVI a. Reformat idjoms pasiekus Lietuvos
Didij Kunigaiktyst, raytojai atram irstaniam valstybs gyvenimui iekojo
istorinje krato praeityje, vildamiesi, kad buvusios didybs priminimas pads kurti
prasming, savarankik ateit. Be to, renesanso mogui, suvokusiam, kad laikas
negrtamai bga, reikjo tvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvim. Dl to istorin ratija
ikyla kaip svarbus visuomens dvasinio gyvenimo veiksnys, kuriantis nauj asmens ir
tautos samprat.XVI a. ymus Lietuvos kultros veikjas katalik kunigas Mikalojus
Dauka, ileids pirmj lietuvik knyg LDK, Postilje paraytoje pratarmje
Prakalba malonj skaitytoj , kreipsi Lietuvos visuomen, skatindamas kurti ratij
lietuvi kalba. Nuo XVI a. vidurio, o ypa po Liublino unijos, virutiniuose feodal
sluoksniuose m vis labiau sigalti lenk kalba, bet ji ilg laik dar liko svetima
smulkiajai bajorijai. Lenk kalba darsi stambij feodal kalba, kuria jie norjo
atsiskirti nuo smulkij bajor ir liaudies. Tokia padtis skatino ir Dauk, kilus i
smulkij bajor, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Jam rpjo ir kova dl
Lietuvos valstybinio savarankikumo po Liublino unijos. Stambieji feodalai, gindami
Lietuvos politin savarankikum, tautini tiksl daiausiai neturjo. Taiau

smulkiesiems bajorams, kurie tekalbjo lietuvikai ir nemokjo lenkikai, valstybingumo

gynimas savaime siejosi su savo paproi ir kalbos gynimu. Daukos Postil skirta
bajorams ir dvasininkams, kad ie patys mokytsi lietuvi kalbos ir nesigdyt kalbti ja.
Pratarmje jis niekina savos kalbos nemokjim: Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad neturt i trij sav ir tarsi gimt dalyk: tv ems,
paproi ir kalbos? Visais amiais mons kalbjo savo gimtja kalba ir visados rpinosi
j ilaikyti... Prasidjus polonizacijai, buvo svarbu auktinti gimtj kalb ir pabrti jos
svarb tautai ir valstybei, norint isaugoti tautikum. Taigi, apibendrin matome, kad po
Liublino unijos LDK ir Lenkijos karalystei susijungus Abiej Taut Respublik, Lietuvos
kultra igyveno nuosmk dl kaimynins alies daromos takos- lenkjimo. Kaip ir
kiekviena tauta, siekdama nepriklausomybs, lietuviai stengsi atsiriboti nuo Lenkijos ir
jeigu to negaljo padaryti politikai, stengsi bent isaugoti savo kultr- kova dl
valstybinio savarankikumo monse adino ir tautin smoningum. Tuo metu atsirado
ir daugiau Lietuvos kronik, kuriose, kaip ir Vytauto laikais raytose, ikeliami Lietuvos
valdovai, valstyb ir kultra.
Taip pat, kalbant apie literatr, svarbu paminti, kad j galime velgti kaip ir
antrinius altinius, kai skaitome krinius apie prajusius laikus. Nesunku pastebti, kas
buvo aktualu raytojams, krusiems tam tikrame laikotarpyje. XVIII a. pabaigoje ir XIX a.
pirmojoje pusje Europoje susiformavusiai literatros ir meno srovei Romantizmui
bdingas susidomjimas liaudies kultra, tautine ir etnine kilme bei iekoma ideal
praeityje, ypatingai Viduramiuose, kai gyvenimas buvo harmoningas, vadovautasi vien
dekalogu. Romantikams pagrindins vertybs, kurias suformavo tokie istoriniai vykiai
kaip Didioji Pranczijos revoliucija ir Taut pavasaris, laisv ir individualumas. Vienas
i ymiausi Lietuvos romantik ir ios krypties pradinink lenk literatroje Adomas
Mickeviius istorinse poemose Graina ir Konradas Valenrodas apra lietuvi kovas
su kryiuoiais XIV a. Poemoje Graina minima pagonika Lietuva (Perknas, vaidilos),
Vytautas Didysis ir smulkiai pavaizduojamas iaurus lietuvi- kryiuoi mis.
Pagrindin veikja yra i tikrj gyvenusio kunigaikio Liutauro mona. Chreptaviiai,
kartais dar vadinami Chreptaviiais-Liutaurais LDK didik gimin, pirm kart
ufiksuota XV a. pab. ir tak ilaikiusi iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje.
Kitoje istorinje poemoje Konradas Valenrodas akcentuojama pagrindinio veikjo,
lietuvikos kilms Kryiuoi ordino magistro, siekis atkeryti ordinui u nuolatinius
Lietuvos puldinjimus bei neamas monms kanias. Krinyje galime pastebti nemaai
istorini fakt. Pirmiausia, Konrad Valenrod dar vaikystje pagrob kryiuoiai i
Lietuvos ir i tikrj toki vyki Viduramiais bdavo, kaip teigia istorikas A.apoka.
Taip pat neretai lietuviai pereidavo mio lauk ir stodavo prie pusn, nes tokia buvo
karo taktika, kad padidt ansai sutriukinti prieus. Reikmingiausias faktas tas, kad
poemoje apraytas konkretus mis su Kryiuoi ordinu dl Kauno- 1362 m. miesto pil
gyn didel ir gerai ginkluota lietuvi gula, kuriai vadovavo kunigaikio Kstuio snus
Vaidotas. Pil kryiuoiai um tik po ilg, beveik mnes trukusi nirting kautyni.
Krinio pagrindinis herojus ilgus metus gyvena tarp Kryiuoi, pelno pasitikjimirenkamas magistru ir po truput lugdo ordin i vidaus, tokiu bdu paddamas

tvynei. Adomas Mickeviius norjo pasakyti, kad taurs, herojiniai ygiai gali bti
skmingi ir prasmingi tik tada, kai juos remia visa tauta. ios mintys 1830 met sukilimo
ivakarse jaudino poeto tautieius ir kurst nacionalinio isivadavimo kov. Pasak V.
Mykolaiio-Putino, jo politin patriotin tendencija XIX a. antrojoje pusje buvo aktuali ne
tik dl carizmo priespaudos, bet ir dl germanizacijos pavojaus Maojoje Lietuvoje.
Konrado Valenrodo kov su kryiuoiais paveikslas adino atsparum ir naujovikoms
teuton agresijos formoms. Matome, kad vien tik i i istorini poem galime suinoti ne
tik apie diding ir kov kupin ms valstybs praeit, bet ir apie poem krimo
laikotapiu vyravusi padt- carins priespaudos metu besikuriant lietuvi tautin
judjim ir tautins savimons ugdym.
Svarbu paminti ir tai, kad literatr verta skaityti ne tik kaip tam tikros epochos
dokument, kad suinotume faktus apie istorinius vykius, bet ir todl, kad galtume
sijausti to meto gyvenim, suprasti mogaus dvasin savijaut. Literatra i esms
nagrinja paprast moni gyvenimus, apie k istorijoje kaip tik ir nekalbama. Todl
btent literatra suteikia mums papildomos informacijos apie vienus ar kitus vykius,
pridurdama jiems tikrus, igyventus jausmus. XX a. vidurio katastrof literatros
atstovas lietuvi poetas, prozininkas ir dramaturgas B. Sruoga memuarinje knygoje
Diev mikas nuosekliai apra ne tik koncentracijos stovyklos gyvenim, bet ypating
dms skyr ten patekusi moni vidiniam pasauliui. roman raytojas sukr per
du mnesius grs i tuthofo koncentracijos stovyklos, kuri pateko kaip kaitas u
savo taut. Diev mikas - tai paties autoriaus atsiminim knyga apie bais
koncentracijos stovyklos gyvenim. Knyg galima skaityti kaip tuthofo koncentracijos
stovyklos dokument, nes joje minimi autentiki moni vardai ir pavards, tikri j
veiklos ir gyvenimo faktai. Taip pat yra konkreiai apraomi stovykloje kalintys mons,
kalini rys (Garbs kaliniai ar klipatos) ir enklai, kuriuos kiekvienas kalintysis
asmuo turjo prisitvirtinti prie drabui, priklausomai nuo to, u k jis pateko lager.
Krinyje detaliai fiksuojama autoriaus ir visos lietuvi inteligent grups padtis pakeliui
stovykl ir paioje stovykloje: j likimo poskiai, savijauta, darbai ir buitis, santykiai su
aplinka, o svarbiausia- patirtos fizins ir dvasins kanios. Sruoga gilinosi hitlerinink
sukurt lageri ir bausmi sistem ir kaip ji veikia mones, todl jis nuodugniai apra
visus vykusius iaurumus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje naciai naikino visus
dokumentus ir liudininkus, todl tokios prisiminim knygos yra ypatingai svarbios. Be
literatros negaltume n sivaizduoti kaip tie mons jautsi ir kaip pasikeiia
pasaulira, patekus tokias slygas. Taigi, btent literatra geba pagilinti ir suvokti
ms istorines inias.
Apibendrin, prieiname prie ivados, kad vis dlto literatr verta skaityti kaip tam
tikros epochos dokument- pirmin ar antrin, kadangi beveik visuomet epochos atgarsi
galime surasti kriniuose. Menas, be abejo ir literatra, paprastai kalba apie krim ir
akcentuoja tai, kas buvo sukurta, o juk kuriama buvo visais laikais, nuo pat pirmj
civilizacij atsiradimo. Istorija, atvirkiai, dsto tik faktus apie karus, ukariavimus ir
neperstojam griovim. Todl skaitydami groin literatr gijame papildomos
informacijos- suinome, kaip jautsi ir k mst mons, gyvenantys tam tikrame

laikotarpyje. Taigi, literatr nagrinti yra naudinga ne tik dl nauj ini gijimo, bet ir
dl dvasinio praturtjimo bei akiraio praplatjimo.