Iš Paul Beauchamp „Dienų ir naktų psalmės“

Psalmė – žydų ir krikščionių sakrali giesmė, rašo autorius knygos įvade. - Krikščionys, šimtus metų kar-
todami Izraelio maldą, pripažįsta, kad ši tauta sugebėjo kalbėti taip, tarsi liudytų už visą žmoniją. Ji
įsiklausė į šauksmą, kurio šaltinis toli nuo mūsų, toli nuo jos pačios. Psalmių šauksmas mus priartina prie
visų mūsų protėvių, taip jos tampa ir mūsų nuosavybe. O kas pajėgs išgirsti tokius žodžius, jei ne kiek-
vieno skaitytojo žmogiškoji prigimtis?
Nusprendus atsiversti Psalmių knygą galbūt sulaikys nuogąstis: argi, prieš pradedant skaityti Šventąjį
Raštą, nedera iš anksto išmanyti begalės dalykų? Tikrai, šio to išmokti reikia. Bet geriausia mokytis
skaitant, ieškant atsakymų į skaitymo metu iškilusius klausimus. Kitaip visas pasiruošimas, išankstinės
išlygos neretai tampa pasiteisinimu, dėl kurio atidus Dievo žodžio skaitymas vis atidedamas! Dar šian-
dien pažvelkime į 77 psalmę (pagal dabartinę Šventojo Rašto numeraciją; Liturginiame apeigyne, kuris
remiasi ankstesniais vertimais į lotynų ir graikų kalbas, tai bus 76 psalmė).
Ši psalmė iš paties Psalmyno vidurio, tad pateiksiu eilutę taip pat iš psalmės vidurio (11 eil.):
Tuomet tariau: „Mano kaltė,
Kad Aukščiausiojo dešinė atsimainė.“
Tatai reiškia, kad Dievo ranka „nebėra tas, kas buvo“: mat minint ypatingus Jo darbus, didžiuosius įvy-
kius, Jo galybės apraiškas istorijoje, visada kalbama būtuoju laiku. Šių dalykų šiandien nematyti, o mūsų
akims atsiveria bene visiškai priešingi dalykai: pergales švenčia ne Dievas, bet tie, kurie Jo išsižada; iš-
tikimieji priverčiami trauktis. O tai, psalmininko žodžiais, „kelia rūpestį“. Kažin, ar šį psalmininką galima
apkaltinti šnekant nesuprantama kalba!
Kas tas psalmininkas?
Ar bekūnis balsas, svetimesnis net už tuos, kuriuos girdime nerūpestingai sukiodami radijo imtuvo
rankenėlę? Neįmanoma vienu žodžiu atsakyti į šį (vykusį) klausimą: „Kas čia kalba? Kas sako, kad Aukš-
čiausiojo dešinė atsimainė?“ Buvo laikų, kai į šį klausimą būtų atsakyta: „Dovydas“. Mat Izraelio tautai,
kaip ir Naujojo Testamento laikų žmonėms, psalmių autorius – Dovydas. Vis dėlto istoriniai tyrinėjimai
atskleidė, kad tokia autorystė viso labo simbolinė. Šis vardas yra ženklas, per kurį save atpažįsta visas
Izraelis. Jis vienija visus bevardžius psalmių kūrėjus. Iš psalmininko žodžių (išskyrus nepaprastai retus
atvejus), neįmanoma nustatyti jo tapatybės. Ši tauta turėjo begalę progų skųstis, kad jau neregi Dievo
veikiant; šios progos yra aprašytos Šventajame Rašte, mat jame perteikiami ne vien stebuklų pasakoji-
mai, bet ir priešingi dalykai. Šiandien, tardami ką tik pacituotus žodžius, greta „tariau“ įterpdami „aš“,
perimame ilgą istorinę negandų patirtį, susivienijame su visa tauta. Vienas psalmių maldos padarinių yra
tas, kad net raudodami vienatvėje neliekame vieni, nes daugybę raudų ji sulieja į vieną aidintį šauksmą.
Dejuoti užsisklendus vienumoje ar šaukti drauge su mūsų pakeleiviu psalmininku – ne vienas ir tas pats,
anaiptol!
Kodėl veikiau su juo, o ne su kuo kitu? Kodėl turėčiau kartoti šiuos iš hebrajų kalbos išverstus žodžius?
Tam yra priežasčių. Pirmą kartą prabilęs Abraomui Dievas jam pažadėjo, kad „visos žemės gentys“ ras
jame palaiminimą (Pr 12, 1–3). Šis pažadas pildosi vien jau dėl to, kad mūsų palaiminimą ir išmėginimus iš-
reiškia nežinomo Abraomo sūnaus žodžiai. Nes Abraomą ir visus jo palikuonis Dievas išrinko kaip tik dėl
mūsų. Mes einame „Dovydo“, Abraomo sūnaus, link, nes jis ėjo mūsų link. Mes tikime, kad jis žengė prie
mūsų, nes ėjo Jėzaus Kristaus link. Melstis psalmininko žodžiais – tai vienas iš būdų Bažnyčios pavyzdžiu
melstis per „Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“.
Štai maldavimo psalmė:
Mano balsas kyla į Dievą, balsiai jo šaukiuosi;
mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.
2–5 eilutėje išlaikomas tas pats tonas. Psalmėje kalbama pirmuoju asmeniu, todėl ją egzegetai priskiria
„asmeninių maldavimų“ grupei. Vis dėlto nedera vertinti tik paviršių. Paviršutiniškai žvelgdami į šias eilu-
tes nepamatome, kad maldautoją ištikusi nelaimė, reikšmingesnė nei atskiras jo atvejis. Ištikusios nelai-
mės mastas žymiai platesnis, tai suprantame tik palyginę šį tekstą su kitais. Kai panašiame kontekste
užsimenama apie „Aukščiausiojo dešinę“, taip daroma greičiausiai siekiant priminti svarbiuosius Švento-
sios istorijos momentus, aidėjusius visų tos epochos vaikų lūpose; tai buvo savotiškas jų katekizmo ati-
tikmuo. Ir tikrai – psalmėje aiškiai užsimenama apie Išėjimą iš Egipto (10–12 eil.). Apibendrinus ji byloja

1
štai ką: „Mūsų dienomis regime ne Išėjimą iš Egipto, bet vergiją, priespaudą, pralaimėjimą.“ Tad psalmi-
ninkas greičiausiai maldauja tokių „atsimainymų“ ne vien dėl savo asmeninių interesų.
Apie senovės dienas galvoju,
menu laikus ankstesniuosius.
Su savimi per naktį kalbuosi,
mąstau ir savęs klausiu:
„Ar jau amžiams atstūmė mus VIEŠPATS
ir niekados mums nebus maloningas?
Nejau jis nustos mus mylėjęs
ir amžinai jo pažadas liks neištesėtas? 6–9 eil.
Kartais klausiama, ar aktualus vienas ar kitas tekstas. Apie štai tokį tekstą norisi pasakyti, kad jame
vien aktualijos. Dabartis, aktualybė yra vienintelė jo tema. Iš tiesų tikroji aktualybė – tai krizė. Kai
įvyksta lūžis, kai nuoseklią įvykių tėkmę sudrumsčia netikėtumas. Apie ką ši psalmė? Apie pasikeitimą.
Jei jau taip, tai gal ir mums derėtų kiek pakeisti savo požiūrį į Šventąjį Raštą? Paklausti apie puikiai iš
Šventraščio žinomų Dievo veiksmų seką nedvejodami atsakytume, kad Šv. Raštas yra Šventoji istorija.
Bet apmąstant šiuos įvykius neapleidžia įspūdis, kad tai, apie ką joje pasakojama, yra nepaprastai toli.
Tolimas ir Abraomo pašaukimas, ir apreiškimas Mozei, ir Išėjimo iš Egipto Velykos. Šitaip Šventasis
Raštas mūsų vaizduotėje virsta nelyginant knyga, pasakojančia apie tolimus stebuklingus įvykius; ir tik
retai ji mums palieka įspūdį, tarsi visi joje minimi įvykiai būtų artimi. Vaikai, bent jau pirmaisiais gyveni-
mo metais, pasiduoda iliuzijai, kad tai, kas jiems pasakojama, vyksta čia ir dabar. Šventasis Raštas, jei
mes jį suprantame neteisingai, tampa nelyginant balta paklodė, ant kurios, kaip vaikystėje, mainosi vaiz-
dai.
Tiesa, Šventajame Rašte pateikiami ne vien tokie pasakojimai, jame gausu ir kitokių istorijų. Drauge su
stebuklu Šv. Rašte skleidžiasi ir stebuklo rytojaus, ir stebuklo dar tolimesnės ateities patirtis. Patyri-
mas, kad stebuklas toli. Ir neabejotinai šis patyrimas gelia kūną ir jį kamuoja:
Akių man sudėti neleidi,
aš taip susirūpinęs, kad neištariu žodžio.
Apie senovės dienas galvoju. 5–6 eil.
Žmonės, kuriems teko patirti stebuklą, yra nežinia kur toli. Bet arti tie, kurie stokoja stebuklo, jo ne-
mato, o regi tik šešėlį vietoj šviesos. Jų dabartis yra tokia pat kaip mūsų. Tokia dabartis Šventajame
Rašte atsiveria plačiai ir ne taip retai, ypač Psalmyne, vadinamosiose maldavimo psalmėse. Jos yra ar-
čiau negu arti: jų tikrovę galime regėti savo akimis. Šiems žmonėms Dievo stebuklai tėra tradicija, iš-
moktas pasakojimas:
Tai, ką girdėjome ir ką pažinom,
ką mūsų tėvai mums apsakė.
Nuo savo vaikų to nepaslėpsime,
pasakosime būsimajai kartai
apie VIEŠPATIES galybę,
šlovingus jo darbus ir padarytus stebuklus.
Taip bylojama kitoje – 78 psalmėje (pagal dabartinę Šventojo Rašto numeraciją). „Būti girdėjusiam“ iš
savo tėvų lūpų, „pažinti“, „pasakoti“, kartojant kitiems – toks gana aiškus tradicijos ir tikėjimo tiesų
skleidimo aprašymas. Balsas, kurį mums perteikia Šventasis Raštas, dažnai, puslapis po puslapio, yra bal-
sas tų, kuriems teko labiau remtis žodžiu, o ne faktu. Ir mes galėtume kaip ir jie pasitelkti tuos pačius
žodžius, nes ir mes nesame tiesiogiai susiję su įvykiais.
Paradoksas, išpūstas aiškinimas? Greičiau jau tikrovė, nes, tiesą pasakius, tikrovėje dažnai pasitaiko pa-
radoksų, ji neretai atrodo perdėta. Juk po kartos, kuri išėjo iš Egipto vergovės, gyveno daugiau nei šim-
tas kartų, kurios savo tikėjimą grindė vien pasakojimu, vien žodžiais. Bet neužteko, kad šiuos žodžius be
menkiausių pakeitimų vien tėvas perduotų sūnui. Taip, žinoma, tai buvo būtina. Bet kaip ir begalė kitų
būtinų dalykų, toks perdavimo būdas gali užliūliuoti, o kartais – netgi kelti pavojų. Gali susiklostyti tokia
padėtis, kad tik įsivaizduojame, jog laikomės žodžiais išsakytų priesakų, bet iš tikrųjų elgiamės taip, ne-
lyginant žodžiai tebūtų veidrodinis mūsų pačių atspindys. Tačiau taip elgtis tampa nebeįmanoma, kai ne-
laimės akimirką išsisklaido visos iliuzijos. Vienaip ar kitaip toji neganda nepaprastai didelė. Vieną dieną
filistinai pagrobia Sandoros skrynią. Vieną dieną Dovydo sūnūs prieš jį sukyla, todėl Dovydui tenka bėg-
ti. Vieną dieną, kuri galiausia tampa ilgais metais ir prasideda VIII a. prieš Kristų, pasaulį užvaldo žmo-

2
nės, kurių Viešpats nėra Izraelio Dievas, ir kaip tik jie ima „daryti stebuklus“. Ir tada Izraelis skyla,
nes Dievo tauta ne visada ištikimai, glaudžiomis gretomis, liudijo savo Viešpatį: per Izraelio istorijos
įvykius dažnai atsispindėdavo aplinkinio pasaulio padėtis. Didžioji diena, „rūstybės diena“, buvo jaučiama
per tremtį, kuri nuo pat VI a. pradžios įspaudė į visus šiuos Aukščiausiojo dešinės pokyčius, atrodytų,
neišdildomą žymę:
Nejau amžinai jo pažadas liks neištesėtas?
Negana tiesiog atkartoti protėvių Įstatymo žodžius. Reikėjo, kad, kaip šiuo atveju, tuos žodžius papil-
dytų pranašai ir psalmės, kurių rauda yra ir ateinančių kartų rauda. Pasibaigus stebuklų metui, Įstatymo
gyvybingumas ir toliau reiškiasi per tolesnių kartų maldavimus.
Psalmėse maldavimas kaskart vis kitoks. Todėl skiriasi ir gautas atsakymas. Sakytume, kad psalmininkui,
kuris „mena laikus ankstesniuosius“ (6 eil.), atsakymas ateina per maldą. Giesmė jį lydėjo visomis jo gy-
venimo dienomis. Jis apgiedojo praėjusių laikų didžių dalykų istoriją. Malda jam padeda išgirsti naują
giesmės toną:
Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,
tavo žaibai apšvietė pasaulį,
žemė drebėjo ir purtėsi.
Tavo kelias ėjo per jūrą,
tavo takas – per galingus vandenis –
tavo pėdos buvo nematomos .*
Kaip tik šiose (19–20) eilutėse pateikiama originali Išėjimo iš Egipto interpretacija. Kalbama apie tą di-
džią dieną, kai Dievas savo tautai perskyrė jūrą. Žvelgiant aštresniu žvilgsniu, jūra – nežinomybės ir tuo
pačiu – dabarties sklaidos vieta. Dievas daro stebuklus, bet jų žymes nutrina.
Kas atseks Izraelio kelią, Dievo kelią, vėl susiliejus jūros bangoms? Kaip tik šioje vietoje psalmininkas
baigia apmąstymą ir atranda šviesą naktyje, naktį šviesoje. Išėjimo iš Egipto archeologija – neįmanomas
dalykas, o joks stebuklas negalimas be Dievo. Jūra ir vakar, ir šiandien vis ta pati. Ir ši pavojingoji jūra
– tai amžinas Izraelio kelias Dievo link:
Tavo pėdos buvo nematomos.
Tu vedei savo tautą lyg kaimenę
Mozės ir Aarono rankomis.
Egzodo neįmanoma „pažinti“. Galima tik žinoti, kad šiandien Dievo tautai gresia panaši pražūtis ir kad
Dievas ją veda. Ar dar reikia aiškinti, kad tą patį galime pasakyti apie kelią, kuriuo Dievas nurodė eiti
savo Sūnui ir kurį Jis rodo savo Bažnyčiai: Tavo pėdos buvo nematomos?
Skaitydami 77 psalmę minėjome, kad psalmėmis dažnai kalba paprastas žmogus, ypač tas, kuris kaip ir
mes gyvena pasibaigus Dievo stebuklų metui. Kitaip tariant, tada, kai tie stebuklai – tolima praeitis.
Išganymo stebuklai toli ar perpasakojami nelyginant kerinčios istorijos, bet pavojus tyko čia pat. Pra-
džioje pažvelkime į 3 psalmę:
Ai, VIEŠPATIE, kiek daug mano priešų!
Daug mane puolančių!
Daugelis apie mane sako:
„Dievas jo neišgelbės!“
Neverta nė minėti, kaip dažnai kalbančius psalmių žodžiais slegia didžiausios negandos, o tai jau savaime
svarbi apmąstymų tema. Ties ja kuriam laikui sustosime.
„Dievas jo neišgelbės.“ Kasdiene kalba tai reikštų: „Jam galas“, ir Dievas čia nieko negali arba Jam ne-
svarbu. Šitaip mirtis iškyla nelyginant savotiška ateities perspektyva, ir ne tik šioje, bet ir daugybėje
kitų psalmių. Jaunystėje ne vienam kyla klausimas, kokios nelaimingos aplinkybės lėmė, kad tiek psalmi-
ninkų atsidūrė tokiose situacijose. Atrodo, lyg jie priklausytų kokiai ypatingai žmonių kategorijai. Bet
toks požiūris pernelyg siauras. Jį praplečia laikas, susitikimai ir šiokia tokia gyvenimo patirtis.
Psalmininkai kalba, jie turi ką pasakyti todėl, kad jiems kažkas nutiko. Net ir geri dalykai retai nutinka
be tam tikrų išbandymų ir pavojų. Dažnai žmogų prabilti verčia gresianti nelaimė, sukrėtimas ar stipres-
nis nei įmanoma pakelti pavojus, kuris nejuokais kelia grėsmę gyvybei ir tam, kas gyvenime svarbiausia.
Jei autoriai nebūtų viso to patyrę, jei nebūtų žvelgę mirčiai į akis, psalmių nė nebūtų.
Paslaptingas dalykas, kad tokia patirtis ilgainiui suteikia teisę kalbėti visiems žmonėms. Atsivertęs šim-
to penkiasdešimties psalmių rinkinį kiekviename puslapyje skaitau apie žmogų, kuris klimpsta „į dumbliną

3
gelmę“ (Ps 69), kuriam spendžia spąstus tie, „kurie jo gyvasties tyko“ (plg. Ps 38; 56; 70 ir kt.). Jis gir-
di, kad
Liga mirtina jį apniko, šitaip atgulęs, jau nebepakils. (Ps 41, 9) Jau iškasta duobė (plg. Ps 57, 7); jau dali-
jama jo manta (plg. Ps 22, 19); Mirties baimė mane prislėgė. (Ps 55, 5) Nieko sveiko nėra mano kūne. (Ps
38, 8)
Kiekvienas nesunkiai rastų daugiau pavyzdžių sklaidydamas Psalmyno puslapius. Tai tinkamas būdas su-
prasti, kaip skiriasi šis psalmių tonas nuo daugybės kitų maldų, kuriose Dievui dėstome savo nelaimes.
Tai nėra mūsų asmeninė nelaimė. Čia viskas be galo radikalu, todėl gali atrodyti, tarsi koks barjeras mus
skirtų nuo psalmių maldos. Mes vengiame ja melstis ne tokiomis grėsmingomis dienomis ir aplinkybėmis:
mūsų nelaimės tokio masto nepasiekia.
Vis dėlto ši malda tinka mums kasdien.
Pažvelkime į konkretų vyrą ar moterį. Tarkime, kad nelaimė jį užgriūva vieną vienintelį kartą gyvenime.
Bet nuo tos akimirkos „vienas kartas“ tampa „kiekviena diena“. Tuo nenoriu pasakyti, kad nelaimė neiš-
vengiamai kartojasi, sakau tik tai, kad neganda įsitvirtina ilgam, ji palieka žymę visiems laikams. Verta
pastebėti, kad kiekvieną dieną iš tikrųjų išgyvename daugybę dienų:
Buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės...
Kaip artojai nugarą jie man arė,
pavertė ją arimais. (Ps 129, 2–3)
Tai nereiškia, kad pasiduodame liūdesiui, kad paprasčiausiai tampame kitokie. Eikime dar toliau. Nerei-
kia nė svarstyti, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus jau iš anksto yra pažymėtas mirties ženklu, ir ji jau
dabar nepaaiškinamu būdu veikia mūsų būtį. Akistata su ja – radikalus momentas, bet jis, kaip ir praei-
tyje patirtas išbandymas (nors ji dar ateityje), yra čia pat. Ji paženklina, psalmių žodžiais, „Abraomo
sūnus“:
Atsimink, koks mano gyvenimas trumpas, –
kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius! (Ps 89, 48)
Iš to reikia daryti išvadą, kad psalmių kraštutinumas ir mūsų kasdienė egzistencija tarpusavyje puikiai
dera. Psalmės atskleidžia tikrąjį egzistencijos matmenį, jos varganą tikrovę ir kiekvieną nuo pavojų ne-
apsaugotą dieną, net jei visa tai slepia regimybė.
Ir tai nėra viskas. Savo samprotavimą grindžiau paskirų asmenų pavyzdžiais. Juk visada atsiranda žmo-
nių, kuriems psalmių žodžiai tinka pažodžiui:
Jie kaip liūtai, mane nusitempę,
į gabalus sudraskytų,
nes nėra kas išgelbsti! (Ps 7, 3)
Iš manęs liko tik oda ir kaulai. (Ps 102, 6)
Neteisingai persekiojamų, alkanų, ligotų, įbaugintų žmonių yra daugybė, nors jie jaučiasi vieniši. Jų situ-
acija psalmėse nedramatizuojama. Užtenka pažvelgti į žmonijos istoriją, ir drama virsta tikrove. Nerei-
kia užmiršti ir šiandienos žmonių. Kaip tik dėl to tūkstančiai žmonių plūsta į teatrus ar kino teatrus pa-
žiūrėti pačių baisiausių kitų žmonių patiriamų negandų. Jie pagrįstai sako, kad jiems „įdomu“, kad juos
traukia tokia tikrovė, kokios dėl savo ramaus gyvenimo ir saugios egzistencijos jie nemato. Tokia pasau-
lio tikrovė, tad kaip nepaisyti teksto, kuris iškelia mūsų maldą iki tokio lygmens? Argi ne to siekiame?
Malda už visuose žemynuose kenčiančius žmones šiandien tapo savotišku, kartais perdėtai mechanišku
krikščionių susirinkimų maldos įpročiu. Šį įprotį psalmėse, atrodytų, nesunku pakeisti: vietoj maldos „už
tuos, kurie...“ sakyti „aš“. Kiekvieną kartą atsivertus šią knygą ištarti: „Aš esu tas neteisybės genamas
žmogus, išalkęs, ligonis, įbaugintas.“ Pasakyčiau: tarytum Dievas mūsų maldoje žvelgtų jau ne į mūsų at-
skirą atvejį, bet į visos šių dienų žmonijos dramą.
Bet tai joks prasimanymas, čia nėra jokio „tarytum“. Žvelgiant iš paskiro individo pozicijos, negandos
akimirka yra šis tas daugiau nei tik akimirka; ji palieka žymę visam gyvenimui. Erdvė, kurioje išsisklaidę
žmonės, susiduriantys su neteisybe ir mirtimi, yra platesnė už jų užimamą vietą kalėjime ar ligoninėje.
Kai meldžiamės psalmių malda, prislėgtų ir pavojuje esančių žmonių šauksmas įsiskverbia į mūsų erdvę,
persmelkia mūsų maldą ir galbūt ištirpdo mūsų smulkias nesėkmes jų negandose. Tai žymiai daugiau nei
melstis už negandų ištiktuosius; savo rauda jie mus perkeičia. Kartais psalmių malda vargiai beišsitenka
širdyje, bet ji gali ją praplėsti.
Vis dėlto gali atrodyti, kad įsitikinimas, jog visos tos raudos susilieja į vieną, troškimas melstis išvien su
kito aimana – visiška iliuzija. Iš kur žinoti, kad galima nueiti tokius atstumus ir priešais Dievą stoti neva

4
nešinam visų, o gal net labiausiai nuskriaustųjų šauksmu, rauda? Šiuo klausimu malda priverčia mus su-
abejoti savimi pačiais:
O aš esu nuskriaustas ir nelaimingas;
Dieve, pakelk mane ir gelbėk! (Ps 69, 30)
Savaime suprantama, jeigu vaikštome pernelyg aukštai iškėlę galvą ir jei padarėme viską, kad gyvenime
niekas netrikdytų, ši rauda priverčia mus suabejoti savimi pačiais. Viena vertus, mes jau matėme, kad
dažniausiai (o gal net ir visada) psalmių žodžiai išreiškia šį tą daugiau nei tik mūsų individualią situaciją.
Kita vertus, jie priverčia suabejoti taip, kaip ir toji žmonijos drama, apie kurią dabar kalbame. Psalmių
malda – nelyginant stiprus vynas; būtų apmaudu dėl išsiblaškymo to nepastebėti. Melstis ir į labiausiai
kenčiančių žodžius įterpti „aš“ reiškia prie jų priartėti. O tai mūsų gyvenime nelieka be pėdsakų.
Į šį kvietimą galėsime atsakyti tik tada, kai suprasime, iš kur jis ateina. Jei vilties nustojusiam vyrui ar
moteriai psalmės tampa jo paties malda, vien to pakanka pateisinti tam, kad psalmės buvo užrašytos. Vis
dėlto nuostabu, kad žodžiai, atklydę iš tokių tolumų, gali pasiekti kiekvieną žmogų. Kas suvienijo šiuos
šauksmus? Dėl ko tiek mirties išblaškytų žmonių atsidūrė vienoje vietoje, su tais pačiais žodžiais, vieno-
dais troškimais?
Izraelio tautai tai buvo bendrybė to paties pažado, kuriam nebuvo svetimi visos žmonijos rūpesčiai.
Žmonių giminė tos pačios aimanos vienybę suvokia kaip galimybę, troškimą, viltį. Ne krikščionys tai iš-
galvojo. Bet su šia viltimi ar be jos krikščionys turi dievišką garantiją, dokumentą, įteiktą jiems tarsi
kokiam prašalaičiui, ne vertesniam už kurį kitą, saugoti šią patikėtą vertybę. Štai ta gauta žinia: Dievas
į visą žmoniją žvelgia kaip į vieną kūną, girdi jos raudą kaip vieną šauksmą, kurį išklauso per šauksmą Jė-
zaus, pasmerkto neteisingumui ir mirčiai. Prieš atsiliepdamas į nelaimės šauksmą, Dievas jį padaro savą.
Anuo metu Jėzus sudarė vienybės sutartį ir sudėjo visas kančias į savo kančią. Psalmių maldą Jis pada-
rė visų žmonių malda ir mums suteikia teisę be jokios apgavystės su pažemintaisiais tarti „aš“, mokytis
iš jų to, ką teko Jam pačiam patirti.
Pažeminto, persekiojamo, mirtimi besivaduojančio žmogaus „aš“ – Jėzaus Kristaus „aš“. Tad nenuostabu,
kad ši malda ir mus persmelkia, ir pranoksta. Kas man sako, kad galiu melstis psalmių malda visų vardu?
Tikėjimas. Tikėjimas užtikrina, kad mirtis Kristaus, priėmusio mūsų mirtį, yra įspausta manyje per
Krikštą. Psalmių „aš“ – tai Kristaus „aš“, bet tame „aš“ gali tilpti be išimties visi, juk atleidimas yra Jo
ženklas. Kristaus „aš“ patraukia. Jis atveria kelią. Taip suprasta psalmių malda pradeda alsuoti gyvybe.
Psalmės – nelyginant padaugintos duonos stebuklas: tarsi guli krepšyje ir tinka pasotinti ištisą minią. Ti-
kėti – reiškia manyti, kad jos iš tiesų gali pasotinti. Šie žodžiai iš tokių tolimų laikų ir kraštų, šis tradi-
cijos perduotas tikėjimas mus pasiekia Dvasios veikimu. Ji teikia gyvybę, naują alsavimą ir vienija.
Kas kita gali suvienyti visas tas mirtinas kančias, jei ne tai, kas priešinga mirčiai – gyvybė? Tą patyrę
žmonės skelbė, kad Šventojo Rašto eilutės yra įkvėptos. Tai reiškia ne tik kad jos autoritetingos, bet ir
tai, kad per jas alsuoja Dvasia.
Vienu žodžiu, Kristaus kryžiumi paženklinta visa žmonija; per šį ženklą, kaip sako Ezechielis, visomis ke-
turiomis kryptimis dvelkia visa vienijanti gyvybės ir vilties Dvasia. Tokiu atveju šį ženklą Psalmyne mes
dar rasime. Jau dabar aptikome tai, kas leidžia jame išskaityti visą žmoniją vienijančius maldos žodžius.
Maldoje, vienijančioje esančius toli, gyvus ar mirusius, atpažįstame prisilietimą, kurį tradicija vadina
Dvasios prisilietimu.
Ši Dvasia jau dvelkia, kai rašomi ir skaitomi žodžiai, sujungiantys vieną kančią su kita, tad nenuostabu,
kad kiekvienoje psalmėje ji pasireiškia taip netikėtai, iš pačių maldavimo šauksmo gelmių. Mūsų tekstuo-
se svarbūs miegas ir naktis. Naktis – ypatingas maldos metas, bet kartu ir Dievo atsako metas. Naktis –
nelyginant posūkis, kurio žmogus, nuolat slegiamas didesnės už jį naštos, nepajėgus padaryti pats vienas.
Naktis parengia jo perėjimą vilties link:
Kai, gulęs ilsėtis, užmiegu, –
vėl atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo. (Ps 3, 6)