Romenu Teise Velyvis Nekrosius

Ipolitas Nekroius
Vytautas Nekroius
Stasys Vlyvis
ROMN TEIS
Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas
UDK 34(37)
Ne85
Nekroius I., Nekroius V., Vlyvis S.

Romn teis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas.
Vilnius: Justitia, 1999. 264 p.
I. Nekroius - I-II, XI-XIV skyriai

V. Nekroius - V -VIII skyriai
S. Vlyvis - III-IV, IX-X skyriai
Pataisymai ir papildymai -V. Nekroiaus
ISBN 9986-567-26-2
I. Nekroius, 1999
V. Nekroius, 1999
S. Vlyvis, 1999
UAB Justitia, 1999
Turinys
PRATARM
Pirmas skyrius
ROMN TEISS DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA
11
1. Romn teiss dalykas ir sistema

2. Romn teiss periodizacija
11
19
Antras skyrius
ROMN TEISS ALTINIAI
1. Romn teiss altini samprata ir rys
2. Romn teiss recepcija
21
21
27
Treias skyrius
CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE
31
1. Teisi gyvendinimas ir gynyba

2. Iekinio svoka ir rys
3. Civilinis (legisakcioninis) procesas
4. Formuliarinis procesas (pretoriaus formul)
5. Iskirtins pretori teikiamos gynybos priemons
6. Ekstraordinarinis procesas
7. Procesinis atstovavimas
8. Termino reikm gyvendinant
ir ginant civilines teises. Iekinio senatis
31
33
36
41
51
54
57
Ketvirtas skyrius
ROMN CIVILINS (PRIVATINS) TEISS SUBJEKTAI
1. Civilins (privatins) teiss subjekto samprata.
Privatins teiss subjektai fiziniai ir juridiniai asmenys.
Teisnumas ir veiksnumas (caput ir status)
2. Status libertatis (laisvs statusas)
3. Status civitatis (pilietybs statusas)
4. Status familiae (eimos statusas)
5. Status controversiae
6. Capitis deminutio (teisminio sumajimas)
7. Veiksnumas
8. Juridiniai asmenys
58
63
63
64
73
85
87
88
92
93
ROMN TEISE
Penktas skyrius
DAIKTIN TEIS
1. Daikt (res) samprata
2. Daikt rys
3. Daiktini teisi samprata ir rys
99
99
100
107
etas skyrius
VALDYMAS (POSSESIO)
1. Valdymo ir laikymo samprata. Valdymo genez
2. Valdymo rys
3. Valdymo gijimas ir pasibaigimas
4. Valdymo apsauga
111
111
114
115
118
Septintas skyrius
NUOSAVYBS TEIS
1. Nuosavybs teiss svoka ir rys
2. Nuosavybs teiss riboj imas
3. Bendroji nuosavyb
4. Nuosavybs teiss gijimas
5. Nuosavybs teiss inykimas
6. Nuosavybs teiss gynyba
123
123
127
129
129
137
138
Atuntas skyrius
TEIS SVETIMUS DAIKTUS
143
1. Teiss svetimus daiktus samprata

2. Servitutai ir j rys
3. keitimo teis (ustatas)
4. Superficijus ir emfiteuz
143
143
149
153
Devintas skyrius
ROMN EIMOS TEIS
1. Bendroji romn eimos charakteristika
2. Agnatin ir kognatin giminyst
3. Santuoka ir jos rys
4. Santuokos sudarymas
5. Santuokos nutraukimas
6. Sutuoktini tarpusavio santykiai
7. Tv ir vaik santykiai
8. Globa ir rpyba
155
155
156
158
162
165
167
171
175
PRATARM
Nuo pirmojo Romn teiss" leidimo prajo beveik treji metai ir jau
galime diaugtis antruoju. Autori siek ileisti i knyg antrkart lm
ne tik tai, kad pirmasis leidimas jau gana seniai dingo i knygyn, bet ir
noras itaisyti klaidas, netikslumus, papildyti kai kuriuos skyrius. Atrodyt, k naujo galima pasakyti apie romn teis? Taiau vis atsiranda
naujos literatros, vairesni poiri romn teiss institutus. syk
pasistengta juos gana glaustai ir aikiai aptarti ar bent jau paminti.
Autoriai dkoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikins filologijos katedros vedjai doc. dr. Daliai Staskeviienei, redagavusiai lotynik tekst ir pateikusiai daug verting silym ir pastab.
Tikims, kad antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas bus dar didesnis student, besirengiani romn teiss disciplinos egzaminui, pagalbininkas.
Pavelkime romn teis, kur galima rasti ieit net i pai sunkiausi situacij, kurios krjai labai gerai suprato gyvenimo keliamus
reikalavimus, btinum iekoti kompromisini sprendim kilus konfliktui, o siningum, moral, lygyb ir humanikum apibdino kaip aukiausias moni tarpusavio santyki ir teiss sistemos vertybes.
Prof. dr. L Nekroius

Doc. dr. V. Nekroius
Doc. dr. S. Vlyvis
PIRMAS SKYRIUS
Romn teiss dalykas,

sistema, periodizacija
1. ROMN TEISS DALYKAS IR SISTEMA
Romn teis - labai sudtinga teiss sistema. Ji susideda i keleto dali ir
kiekviena yra palyginti savarankika (l pav.). Ne visos romn teiss sistemos dalys vienodai ipltotos, skiriasi ir j reikm teiss istorijai. Todl universitetuose paprastai studijuojama ne visa romn teis, o tik tam
tikra jos dalis, labiausiai ipltota ir padariusi didiausi tak vlesnei
valstybi teiss raidai (r. II sk.). Btina atriboti romn teiss ir usienio
ali teiss istorijos disciplin dalyk - juk abiem atvejais kalbama apie
romn teiss genez, taiau vis dlto jie gantinai skiriasi. Usienio ali
teiss istorijos disciplinos dalykas yra pasaulio valstybi (ne tik Romos) ir
j teiss sistem genezs analiz. Tad i disciplina gana detaliai nagrinja
ne tik Romos teiss, bet ir paios valstybs, jos valdymo form ir institucij raid. Tuo tarpu romn teiss, kaip savarankikos disciplinos, dalykas yra daug siauresnis. Pirmiausia, ia apsiribojama tik romn teiss
raidos analize, o valstybs raidos klausimai i esms paliekami nuoaly.
Antra, i disciplina apima tik tam tikr romn teiss sistemos dal, t y. tik
privatin teis. Treia, daugiausia dmesio skiriama klasikinei ir poklasikinei romn privatinei teisei. Taigi galime teigti, kad romn teiss disciplinos dalyk sudaro romn klasikins ir poklasikins civilins (privatins) teiss institut raidos bei ios teiss recepcijos analiz. Kalbant apie
romn teis, negalima apeiti ir kai kuri vieosios teiss institut (pvz.,
nusikaltim, paeist materialij subjektini teisi gynybos form). Tai
lemia kelios prieastys. Pirma, daugelis nusikaltim, pavyzdiui, vagyst,
romn teisje laikyti civilins teiss deliktais. Antra, paeist materialij subjektini teisi gynyba yra neatsiejama materialiosios subjektins tei-
12
ROMN TEIS
ss dalis, todl apsiriboti vien materialiosios teiss analize reikt tik i

dalies nagrinti romn privatins teiss sistem (nors pati proceso teis
iandien ir yra vieosios teiss dalis, taiau romnai j laik sudedamja
privatins teiss dalimi).
I l paveikslo matyti romn teiss sistem nebuvus vienalyt. Jos
sandar lm daugelis veiksni, pavyzdiui, pilietyb, luomas ir panaiai.
Pamginkime detaliau apvelgti pagrindines ios sistemos dalis.
IUS CIVILE, IUS PEREGRINORUM, IUS GENTIUM

iuolaikins teisins sistemos remiasi teritoriniu principu. Tai reikia, kad
asmens teisin status lemia valstybs, kur jis yra, teis. Senovs Romoje
buv kitaip. Ten asmens teisin status lm jo priklausomyb tam tikrai
bendruomenei (civitas). Nebuvo teiss, privalomos visiems tam tikros teritorijos gyventojams, kad ir kokiai bendruomenei jie priklausyt. Suprantant siaurai, romn teis buvusi tik Romos piliei (cives, Quirites) teis.
Todl i romn teiss sistemos dalis vadinta ius civile. Ji negaliojo tiems
Romos gyventojams, kurie neturjo pilieio statuso. Tad lotynikas terminas ius civile i esms skiriasi nuo iandien vartoj amo termino civilin
teis". Civilins teiss dalyku iuolaikins teisins sistemos pripasta turtinius, asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais, ir kai kuriuos asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais, teisinius asmen santykius.
Tuo tarpu ius civile buvo visa apimanti Romos piliei teis, reguliuojanti
visas j teises ir pareigas tiek privatins, tiek vieosios teiss galiojimo
srityje. Ius civile reguliavo net atsakomyb u nusikaltimus.
lus civile prieinta ius peregrinorum ir ius gentium. Romoje gyveno
ne vien Romos pilieiai, bet ir labai daug svetimali-peregrin. Jiems
l3
ir taikyta atskira romn teiss sistemos dalis - ius peregrinoumm (peregrin teis). Peregrinams
buvo j
tuo atvilgiu, kad ji buvusi visa apimanti svetimali teis. Taiau romnams
tai tebuvo svetimali teis .
Tokia romn teiss sistema gerai veik, kol Romos valstyb i
esms buvo Romos miestas. Kai Roma m ukariauti kaimynines teritorijas ir virsti imperija, padtis pasikeit.
, kaip vliau sitikinsime, buvusi labai formali, jau nebepajg reguliuoti ipltot Romos santyki su kitais kratais, trukd j raidai. Kitaip tariant, ji tapo
akivaizdiu tiek visuomeninio, tiek ekonominio gyvenimo stabdiu,
tad pamau m kurtis nauja romn teiss ataka (taut
teis). J daniausiai tvark specialus magistratas peregrin reikalams
.
taikyta visiems Romos gyventojams
(i j - ir peregrinams). Kadangi ji reguliavusi peregrin tarpusavio,
taip pat Romos piliei ir peregrin turtinius santykius, j drsiai galime vadinti romn privatins teiss ataka.
turjusi dvejop prasm.
Pirma, ji reguliavo vis Romos gyventoj santykius ir laikyta visiems taikoma teise.
Antra, ji buvo suprantama plaiau - filosofine prasme, t. y. kaip bendra vis taut teis. Manyta, kad ios teiss pagrind sudaro normos,
atitinkanios mogaus prigimt, jo esm. Tad dar vartotas terminas
(prigimtin teis). Taigi jau senovs Romoje buv prigimtins
teiss koncepcijos pradmen, nes
pagrindu laikomos prigimtins teiss (plaiau apie
- skyriaus pabaigoje).
Ius gentium nebuvusi tokia formali kaip ius civile - ji grsta ali
pasitikjimo (fides) ir teisingumo (aequitas) principais. Jau minta, kad
pagrindinis teiss taikytojas buvo
ir jam sprendiant
ginus kildavusi skirting teiss sistem kolizija. Taikydamas formaliai,
pretorius
normas danai modifikuodavo atsivelgdamas kit
teiss sistem normas, jeigu ios labiau atitiko teisingumo kriterij.
212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietyb suteik beveik visiems
imperijos gyventojams. Nuo tada romn teiss skirstymas
ius
peregrinorum ir ius gentium pamau m prarasti savo prasm ir reikm.
IUS
PUBLICUM,
IUS PRIVATUM
Pagrindinis skiriamasis ios klasifikacijos bruoas tai ginam interes

pobdis. Vieosios teiss normos reguliavo gyventoj santykius su valstybe ir jos institucijomis. Romn teis
ir
14
ROMN TEISE
gentium skirstyta atsivelgiant subjektus, kuri santykius reguliavo atitinkama teiss aka. Pagal teisimo reguliavimo objekt romn teis skirstyta
(viej teis) ir
(privatin teis). Minta
klasifikacija aktyviai taikoma ir iandien. i teiss srii skirtum aikiausiai nusak vienas i didiausi Romos teiss autoritet Ulpianas.
Pagal j,
- tai teis, reguliuojanti Romos valstybs reikalus,
kitaip tariant, susijusi su Romos valstybs statusu, o
tai
teis, taikoma pavieniams asmenims, t. y. susijusi su konkrei asmen
interesais
Tad, Ulpiano nuomone, pagrindinis skiriamasis bruoas yra ginam interes pobdis. Pirmiausia vieosios teiss
normos reguliavusios valstybs tarnyb (magistratus), ventykl, kulto tarn reikalus ir 1.1. Privatin teis apm teiss normas, ginanias konkretaus asmens, turinio santyki su kitais teiss subjektais, interesus. Pagrindiniai privatins teiss institutai tai daiktin teis, prievoli teis,
eimos teis, paveldjimo teis. Prie privatins teiss priskirta ir iekini
teis (civilinis procesas, iandien daniausiai priskiriamas vieosios teiss
reguliavimo sriiai) bei kai kurios baudiamosios teiss reguliavimo sritys (pvz., vagyst laikyta
). I pateikt apibrim gali
kilti klausimas, ar valstyb apskritai gali bti privatins teiss subjektas.
Kitaip tariant, ar valstybs, kaip specialaus subjekto, dalyvavimas turint
turtini santyki su kitais asmenimis automatikai nereikia i santyki
priskyrimo vieosios teiss reguliavimo sriiai. Visikai aiku, kad kai,
pavyzdiui, valstyb skolinasi i privataus asmens, turime kalbti tiek apie
privataus asmens, tiek apie vieojo intereso gynyb. Todl galima teigti,
kad valstyb gali bti privatins teiss reguliuojam santyki subjektas.
Skyrsi privatins ir vieosios teiss teisinio reguliavimo ne tik dalykas, bet ir metodai.
Vieosios teiss normos paprastai buvusios imperatyvios (ius cogens), t. y. tokios, kuri teiss subjektai privalo beslygikai laikytis.
Nukrypti nuo j reikalavim, kad ir kokia bt teiss subjekt valia,
neleista. Tad ios normos ne papild ali vali, o tiesiogiai ir sakmiai
nustat, k konkreiu atveju btina daryti arba nuo koki veiksm privalu susilaikyti. Ius cogens norma turtume laikyti Romos teisininko
Papiniano suformuluot taisykl:
(imperatyvi vieosios teiss norm negalima pakeisti
privai asmen valia) Imperatyvi norm pasitaik ir privatinje teis-
ROMN TEISES DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA
15
je, pavyzdiui, normos, reguliuojanios sutari form (r. XII sk.), bet
ia jos nevyravo.
Privatins teiss normos daugiausiai buvusios dispozityvios (
). Nors teis danai suteikia galimyb privatiems asmenims patiems susitarti, kaip sureguliuoti tam tikrus savo civilinius teisinius santykius, taiau ie asmenys savo susitarimu danai nenustato, kaip elgtis
konkreioje situacijoje. ia buvo ypa svarbios btent dispozityvios teiss normos, galinios bti apibdinamos kaip subsidiarios (papildomos).
J nuostatos galiojo teiss subjektams nesusitarus kitu bdu. Pavyzdiui,
paveldjimas pagal statym galiojo mirusiajam nepalikus testamento.
Tad kaip dispozityvias trumpai galima apibdinti tokias normas, kuri
reikalavimus teiss subjektai konkreiu atveju gali pakeisti ir kurios taikomos tik jeigu asmenys nesusitaria kitaip.
Teiss filosofijos poiriu, teiss skirstymas pagal tai, kieno interesus - valstybs ar asmens - gina tam tikros jos normos, inoma, yra
slyginis. Jokia valstyb neleido ir neleidia toki teiss norm, kuriomis ji nesuinteresuota. Valstyb turi stengtis sukurti toki teistvark,
kad socialiniai ir ekonominiai santykiai bt naudingi visiems joje veikiantiems subjektams. Vadinasi, valstyb, suteikdama pilieiui tam tikr veikimo laisv, nepamirta savo interes. Bt idealu, kad interesai
visada sutapt. Deja, privats ir vieieji interesai danai konfrontuoja.
Reikia didels teisins iminties suvelninti tokius konfliktus, suderinti
vieuosius ir privaius interesus. Senoji romn teis teik pirmenyb
vieiesiems interesams. Pakanka prisiminti garsj Cicerono posak:
(tautos (valstybs) gerov
tebna aukiausias statymas) Tai nereikia, kad romnai ignoravo asmeninius interesus. Jau Dvylikos lenteli statymuose sakoma, kad kai
asmuo sudaro paskolos sutart arba sigyja nuosavybs , tai
tebnie teis. Privatin teis teiss subjektams suteik autonomijjie
patys galjo sprsti, kokius sandorius kokiomis slygomis sudaryti arba
nesudaryti, pateikti iekin teisme ar neginti savo teisi ir panaiai. ali
autonomijos principas iandieninje privatinje teisje taip pat pripastamas vyraujaniu ir danai reikia ne tik ali laisv paioms nustatyti
privatini teisini santyki pobd bei turin, bet ir tam tikr draudim
valstybei kitis i santyki turin.
Romn vieoji teis nunyko lugus Romos imperijai. Tuo tarpu
privatin teis veik daugelio Europos valstybi teis. itaip atsitiko tikriausiai todl, kad romn privatin teis gerai derino privaius ir vieuosius interesus. Todl viduramiais, kai Romos imperijos jau nebuvo,
16
ROMN TEIS
romn teis atgijo ir kai kuriose valstybse tapo beveik galiojania teise, o kitur buvo valstybi teisins sistemos pagrindas.
Romn privatin teis - tai, ko gero, pirmoji pasaulyje teiss sistema, sureguliavusi piliei, kaip rinkos subjekt, santykius. Todl dabar
teiss fakultetuose paprastai studijuojama ne visa romn teis, o tik
romn privatin teis. Taigi disciplinos pavadinimas romn teis yra
slyginis, vartojamas tradicikai.
Romn teis pagal norm taikymo srit skirstyta bendrj teis (ius
commune) ir iimtin teis (ius singulare). Bendroji teis apm universalias teiss normas, taikytas visais atvejais, iskyrus tuos, kai specialioji teiss norma numat tam tikras iimtines teisinio reguliavimo taisykles.
ios, specialiosios, teiss normos sudar iimtin teis. Teisininkas Paulius krinyje apie ius singulare sak, kad tai yra taisykl, prietaraujanti
bendrajam teiss principui siekiant asmenins naudos. Literatroje galima rasti tris pagrindines iimtini teiss norm egzistavimo prieastis2:
Pirma, iimtines normas danai lemia tam tikros asmen klass, daikt
ar santyki ypatumai (pvz., tam tikros iimtins normos galiojo moterims).
Antra, kartais iimtin norma gali padti atsirasti bendrajam teiss
principui. iuo atveju iimtin norma tampa bendruoju principu. Btent
itaip romn teisje susiformavo
I pradi
galiojo taisykl, kad, pavaldiam laivo kapitonui arba kvediui sudarius
sutart, iekin galima pareikti ir laivo savininkui. Tad susiduriame su
ypatinga iimtine norma, kuri i vis atstov btent pavaldiam laivo kapitonui ar kvediui nustato iskirtinius teisinius padarinius. Ilgainiui i
isirutuliojo bendrasis principas, kad, kam nors galiojus kit asmen jo vardu sudaryti sutart, iekin galima pareikti ir atstovaujamajam, nors atstovas ir nebuvo pavaldus, o veik tik kaip prokuratorius
(asmuo, valdantis svetim turt pagal galiojim ir tvarkantis su juo susijusius kasdienius reikalus be tolesnio turto savininko sutikimo).
Treia, gali atsitikti taip, kad bendrasis teiss principas nunyksta ir
yra pakeiiamas kitu, taiau ir toliau galioja tam tikriems asmenims,
daiktams ar santykiams. Geriausias pavyzdys iuo atveju yra daikt
skirstymas
ir
I pradi
nustatytas specialus teisinis reimas. Pasikeitus padiai
suteiktas toks pats teisinis reimas kaip ir kitiems daiktams, taiau i-
17
liko taisykl, kad

nuosavybs teis galima gyti tik mancipacijos bdu.
Taigi iimtin teis utikrino teisinio reguliavimo diferenciacij, ios
pagrindai buv vairs. Iimtins normos taikytos atsivelgiant teiss
subjekt ypatybes. Tokios teiss normos nustat arba tam tikr asmen
teisi riboj i mus, pavyzdiui, kariams drausta tuoktis, arba privilegijas, pavyzdiui, vienas imperatoriaus ediktas pripaino tvo valdi nesantuokiniams vaikams, gimusiems i konkubinato. Kartais iimtins teiss normos nustat special tam tikro turto teisin reim. Pavyzdiui, romn
teis nepripaino gyjamosios senaties vogtiems daiktams. Pagaliau buvusios kai kurios iimtins procedros taisykls. Pavyzdiui, paprastai testamentas sudarytas dalyvaujant liudytojams, bet i taisykl turjo iimi.
Iki iol kalbjome apie objekryvij teis. Romnai buvo sitikin: esant
auktesns galios princip, tiesiogiai veikiani objektyviosios teiss
turin. iuos principus ir apm svokos
Kai kurie i j jau minti aptariant
taiau plaiau aptarti tiesiog btina, kadangi, ms manymu, jie aktuals ir iandien. Tad iuo atveju kalbame ne apie konkreias teiss ris,
bet apie teiskros principus.
(teisingumas). Nuoroda
labai dana tiek romn
teism sprendimuose, tiek tam tikros normos btinumo motyvuose. Romnai man tai esant pagrindin teiss aikinimo ir krimo princip, kuriuo
privalo vadovautis tiek statym leidjas kurdamas teiss normas, tiek praktikai taikydami jas konkreiu atveju. Pradin
pozicija - tai vis
asmen lygyb statymui. Vis asmen lygyb statymui romn teiss
filosofijoje turjo konkret turin. Ji reik, kad statym leidjas sprsdamas, kokios turi bti teiss normos, kokius piliei interesus ir poreikius
jos turi ginti, privalo taikyti kriterijus, tinkamus visiems visuomens nariams, statymo leidjas negali teikti pirmenybs tam tikr asmen ar tam
tikro luomo interesams. Pagrindinis vertinamasis jo kriterijus - lai visos
visuomens gerov. Tam tikai asmen ar luom specialisias teises taip
pat galima grsti tik visuotinio grio argumentais. Kitaip tariant, bet kuri
privilegija atitiks
princip tik bdama visuotinio grio slyga.
I teisinink praktik is principas reikalauja neikreipti statymo
leidjo idj ir mini, kurias is suformulavo statyme siekdamas gy-
18
ROMN
TEIS
vendinti visuotinio grio idj. Praktikai turi stengtis isiaikinti ias

mintis, o tam privalo vadovautis ne statymo raide (arba ne tiek statymo
raide), o jo prasme4.
labai aktyviai taikytas ir gyvenimui reikalaujant naujai pavelgti tam tikr santyki reguliavim. Btent is principas neleido romn teisei sustabarti ir padjo j pritaikyti (be statym leidjo pagalbos) vis naujiems ekonominiams, visuomeniniams ir kitokiems santykiams.
Humanitas (humanikumas). Danai romn teisininkai teiss norm ar teism sprendim turin grindj atitikimu
is principas i statym leidjo reikalavo pagarbos mogaus asmenybei. Teiss
normos neturi eminti mogaus orumo5. Romn teiss filosofijoje aequitas ir humanitas nebtinai sutapo. Atvirkiai, kuri nors norma galjo
atitikti
princip, taiau kartu bti nehumanika. iuo atveju romnai paprastai teik pirmenyb
Pavyzdiui, vergov teisinanios normos, romn poiriu, akivaizdiai prietaravo humanitas,
taiau manyta, kad jos atitinka aequitas. Vergov romnai laik neivengiamu blogiu, nes nesivaizdavo kitokios santvarkos. Todl panaikinti vergov jiems reik sugriauti vis valstybs ir visuomens struktr, o tai prietaravo visuotinio grio, t. y.
principui.
(prastos dvasins ir fizins moni savybs, leidianios sprsti apie tam tikr gyveninio reikini normalum)6. Danai romn teisininkai sprendimus motyvavo tuo, kad pats gyvenimas veria
sprsti tam tikras gyvenimo situacijas. Jeigu statym leidjas visuomeninius santykius reglamentuos kitaip, nei jie susiklost praktikai, teiss
normos veiksmingumas bus labai abejotinas. Taigi
reikia, kad statym leidjas, reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius
santykius, privalo atsivelgti konkreias gyvenimo problemas ir paties
gyveninio silomus j sprendimo bdus.
(prigimtin teis). io termino reikm i esms skiriasi nuo aptarto natura rerum. lus naturale atsiradim romn teisje lm graik filosofija. Klasikinio laikotarpio Romos teisininkai tikjo, kad
gyvenimo tvarka yra pagrsta aminu, nekintamu, protingu ir beslyginiu sveiko proto (
) kriterijumi. Teisininko uduotis yra
rasti ir tvirtinti ratio naturalis taisykles, kurios yra nekintamos, taigi
tinkamos visiems laikams ir visoms tautoms.
ROMN TEISES DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA
l9
2. ROMN TEISS PERIODIZACIJA

Pagrindini ini apie Romos valstyb ir teis, j raid suteikia valstybs ir teiss istorijos disciplina. Todl iame darbe socialin, ekonomin
ir politin Romos raida, lmusi romn teiss evoliucij, plaiau nenagrinjama. Istorin legenda sako, kad Roma kurta 753 m. pr. Kr. Per kelis imtmeius ji virtusi pasauline imperija. Vakarin Romos imperijos
dalis lugo 476 metais, tuo tarpu rytin dalis, puolama turk, - tik
1453 metais. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, atlikta didiausia antikos laik teiss kodifikacija.
Daugiatkstantmet romn teiss istorija paprastai skirstoma keturis laikotarpius.
1. Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr. - III a. pr. Kr.
vid.) laikotarpis. Aptariamu laikotarpiu romnai daugiausiai vertsi gyvulininkyste, kitos kio akos, taip pat prekyba nebuvo pltojamos. Privatini teisini santyki reguliavimo pagrindas buvo romn sivaizdavimas, kas privalu ir teisinga. Kitaip tariant, pagrindiniu teiss altiniu
pripaintas paprotys ir religin tvarka (fas). Paiu ankstyviausiu periodu, pradedant Romulu, teismin valdia priklaus karaliams. Btent
jie sprend privaius ginus ir nustat paeidjams sankcijas. Karaliams
priklaus ir statym leidiamoji valdia: suformuluotas bendrsias elgesio taisykles jie skelb tautos susirinkime, o is savo ruotu galjo
joms tik pritarti. Taiau i esms
(karali statymai) buvo
ne kas kita, kaip akceptuoti paproiai.
Ivijus karalius (509 m. pr. Kr.) statym leidiamoji ir teismin
valdia pateko dviej magistrat rankas konsul ir senato. Visi statymai nuo iol buvo priimami tik akceptuoti senato. iuo laikotarpiu
Roma tampa respublika. Reikmingiausias io periodo teiss krinys
- tai Dvylikos lenteli statymai. Jiems komicijos pritar 449 m. pr. Kr.
Btent jie tapo tolesniu Romos teisins sistemos raidos pagrindu. Didiausiu Dvylikos lenteli statym nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugyb iki tol gyvavusi paproi ir
Kita vertus, juose itin maai naujovi. Primus Dvylikos lenteli statymus
romnai iekinius teismuose reik vadovaudamiesi tik statymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.
Ikiklasikinis laikotarpis (367-17 m. pr. Kr.). Pergaling kar metu
sukaupti turtai skatino gamyb ir prekyb, taip pat tarptautin. Valstybje atsirado daug belaisvi ir kitoki svetimali. Tai savo ruotu lm
naujos teiss akos
susiformavim. Romn teiss, pritai-
20
ROMN TEIS
komos naujoms slygoms, raid labiausiai veik pretori veikla, o io

laikotarpio pabaigoje - ir teiss mokslas.
Taigi laikotarp reikt apibdinti kaip romn teiss raidos tarpsn.
Btent iuo metu Romos respublika pasiekia savo klestjimo virn ir
lunga. Romos teisinje sistemoje atsiranda nauj sutari form, aktyviai reikiasi teiss mokslas. Sutartys, sudaromos nesilaikant formali ius
civile reikalavim ir grindiamos tik ali valia, yra ginamos pretoriaus.
Praddamas eiti savo pareigas, pretorius ileisdavo edikt, kuriame skelb, kokie teisiniai santykiai bus ginami. sigaljus formuliariniam procesui pretorius gijo reali galimyb suteikti teismin gynyb tiems santykiams, kurie nereguliuojami
, o kartais jai ir prietarauja. itaip
pretoriui susidar palankios galimybs dalyvauti reformuojant teis. Toks
pretoriaus teisi ipltimas veik ir aktyvi teiss mokslo raid. Btent
iuo laikotarpiu teis pradedama laikyti bendrosiomis taisyklmis.
Klasikinis laikotarpis (I-III a.). Tai principato laikotarpis, kur pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimtojas Oktavianas Augustas.
Principatas lugo 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui. Btent principato laikotarpiu inyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas. Tai vyksta po to, kai 212 m. imperatorius Karakala ileidia edikt, pagal kur daugiamilijonins imperijos visuomens nariams suteikiama Romos pilietyb.
Romos imperijos susiformavimas, jos isipltimas, ekonominio ir
kultrinio gyvenimo pagyvjimas lm ir romn klasikins privatins
teiss suklestjim. Btent ios teiss recepcija Europoje ir turima omenyje, i esmes apie j kalbsime ir iame darbe.
Klasikiniu laikotarpiu ypa daug reikms teikiama naujiems teiss
altiniams - senato ir princepso leidiamiems aktams. Labai suklesti
teiss mokslas.
Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. - 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai). Irstant vergvaldinei santvarkai didjo vis Romos imperijos gyvenimo srii kriz. 395 m. Romos imperija suskilo dvi dalis - Vakar ir Ryt. iuo laikotarpiu ypa stiprja ir
plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybs feodalizacija, nuvertinamas asmenybs autonomijos principas. Pablogja tiek teisin, tiek kalbin statym kokyb. Jie tampa nesuprantami padidjusiam magistrat
personalui. Svarbus ios epochos bruoas, kad btent tada itin siekiama
supaprastinti ir suvienodinti teiss altinius. Todl vis daugiau reikms
teikiama imperatori (dominus) konstitucijoms. Visuotin visuomens
kriz paveik ir teiss moksl.
ANTRAS SKYRIUS
Romn teiss altiniai

1. ROMN TEISS
ALTINI SAMPRATA IR RYS
TEISS ALTINI SAMPRATA
Teiss altinius galima suprasti dvejopai: kaip teiss norm atsiradimo,

j iraikos formas, arba formavimosi bdus, ir kaip ms ini apie
romn teis visum, t. y. romn teiss paminklus. Pirmuoju atvilgiu
tai kompetenting valstybs institucij leidiami norminiai aktai, teiss paproiai, teismo precedentai ir 1.1., antruoju tai raytiniai ir kitokie istorijos paminklai, i kuri suinome apie kakada galiojusi teis
(metraiai, kronikos, mokslo veikalai, ilikusios teism bylos ir 1.1.).
Pagrindinis ms ini apie romn teis altinis yra Justiniano VI a.
kodifikuota teis. Labai reikmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys), rastos prajusio imtmeio pradioje. Svarbi ini apie archain
romn teis randame epigrafuose - teiss urauose, ikaltuose akmenyje arba metalinse ploktelse. ini apie romn teis galima aptikti
ir ne teiss istorik, poet, ymiausi oratori - veikaluose.
iame darbe romn teiss altiniai nagrinjami pirmuoju aspektu,
t. y. kaip romn teiss iraikos formos, arba formavimosi bdai.
ROMN TEISS ALTINI RYS

Pagrindiniai teiss altiniai (2 pav.) buvo:
1) paproi teis;
2) statymai;
3) senato nutarimai;
4) imperatori konstitucijos;
5) pretori ediktai;
6) teiss mokslas.
Paproi teis. Romoje, kaip ir kitose senovs valstybse, pirmasis, seniausias teiss altinis buvo paprotys. Istorijos mokslas nustat,
kad iki Dvylikos lenteli statym romnai joki raytini statym neturjo. Per vis seniausij ir respublikos laikotarp paproi teis buvo
vyraujantis teiss altinis. Paproi teis romnai vadino vairiai: sus,
mos maiorum, consuetudo. Pagal romn koncepcij, paproi teis,
skirtingai negu statymai, kur valia ireikta aikiai, yra tyli tautos valios iraika. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudtingi, paproi
teiss visikai pakako. Vliau, madaug nuo I a., pleiantis valstybs
centralizacijai ir teritorijai, paproi teiss reikm majo, j vis labiau i gyvenimo stm raytiniai teiss altiniai. Tam turjo reikms
ir ta aplinkyb, jog neraytoji paproi teis sudar slygas piktnaudiauti pareignams, kuriems buvo pavesta rpintis, kad bt laikomasi teiss reikalavim. Todl ilgainiui paproi teis visur mginama kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji Dvylikos lenteli statymai,
rinkinys, sudarytas 450 m. pr. Kr. Dvylikos lenteli statymuose uraytos ne tik privatins, bet ir vieosios teiss normos. Pasakytina, kad
jie nepanaikino paproi teiss, - paproiai turjo toki pai teisin
gali kaip ir statymai.
statymai (leges). Pagal Gaj, statymas (lex) pasirod respublikos
laikotarpiu. Tada jis reik tautos susirinkimo (comitium) priimt akt.
Visi iki tol ijusieji, skaitant ir Dvylikos lenteli statymus, buvo ne
kas kita, kaip urayti paproiai.
24
ROMN TEIS
ket laikyti individualiu teiss aktu, nes jame idstytos nuostatos ir taisykls buvo privalomos ne tik jo adresatui valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Vadinasi, mandatai buvo teiss altiniai.
Dekretai (decreta) tai imperatoriaus, kaip aukiausiojo teisjo,
sprendimai. ia buvo ne tik sprendiamos konkreios bylos, bet ir aikinama teis arba net dstomos naujos teisins nuostatos. ie aikinimai ir
nuostatos teisjams buvo privalomi.
Reskriptai (rescripta) tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai teisj, valdinink ar paprast piliei teisinius klausimus. Reskriptai laikyti autentikais galiojaniais teiss aikinimais. Jie kr teism praktik.
Dominato laikotarpiu visa statym leidiamoji valdia buvo sutelkta
imperatoriaus (dominus) rankose. sigaljo taisykl: K nusprend imperatorius, tai yra teis." Imperatoriaus leidiami aktai vadinti leges (statymais). J buvo ileidiama vis daugiau, tad reikjo juos kaip nors surinkti, sutvarkyti ir tam tikru bdu susisteminti. itaip atsirado leges
rinkiniai - codex. Pirmasis toks rinkinys ileistas 295 metais. Apie 314 m. pasirodo
Tai buvo
neoficiali privai asmen atlikta kodifikacija. Pirmasis oficialus kodeksas - Codex Theodosianus - paskelbtas 438 m. Ryt Romos imperatoriaus Teodosijaus. ie darbai neapima vis romn teiss altini, o
tik j dal, vadint leges.
Isamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo
laikais. Visas rinkinys ileistas 1583 m., prajus imtmeiams po Justiniano mirties. Jis pavadintas Corpus Civilis, pabriant pasaulietins teiss
skirtum nuo banytins Justiniano kodifikuot teis (Corpus iuris civilis) sudaro keturios dalys: Kodeksas (Codex)
Digestai (Digesta), Institucijos (
) ir Novelos ( ). Tai
svarbiausias ms ini apie romn teis altinis.
Justinianui esant gyvam ileistos pirmosios trys dalys. Kiekvienai
sudaryti steigta sisteminimo komisija, kuri jo ymus teisininkas,
svarbiausias magistratas ir kvestorius, tvarks teismus. Komisija turjo
surinkti ir susisteminti teiss normas pagal ileistas imperatori konstitucijas ir teiss literatr. Todl Justiniano kodifikacija danai vadinama kompiliacija, nes rinkini sudarytojai nauj teiss norm nekr.
Taiau Justinianas, siekdamas ivengti teiss prietaravim, taip pat nordamas, kad senosios teiss konstrukcijos atitikt pasikeitusias socialines ir ekonomines slygas, suteik kompiliatoriams teis i dalies perdirbti tekstus. Tai vadinta interpoliacija. Pavyzdiui, leista keisti jau ne-
ROMN TEISS ALTINIAI
25
egzistuojani valstybs institucij pavadinimus, terminams ir svokoms,

kurios klasikinje teisje turjo speciali reikm
suteikti bendrj pobd
tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vlesni teisinink mintimis ir 1.1.
- tai imperatori konstitucij itrauk rinkinys. Jis baigtas
529 m. (nauja redakcija - 534 m.) ir susideda i 12 knyg, padalyt
skyrius, kur chronologine tvarka idstytos konstitucijos, o ios dar skirstomos paragrafus. ios Kodekso dalys numeruojamos arabikais skaitmenimis. Taigi literatros nuoroda, pavyzdiui, C.10.20. l, reikia: C Codex, 10 - knygos numeris, 20 - knygos skyrius, l - pirmoji skyriaus
konstitucija.
Digesta (kartais dar vadinama Pandektomis
dalis sudaryta i ymiausi Romos teisinink veikal itrauk. Darbas baigtas
530 metais. Surinkta mediaga idstyta 50 knyg, ios skirstomos skyrius, statymus (fragmentus) ir fragmento (aikinamo statymo) paragrafus. Pavyzdiui, D.15.10.115.2; ia: D, 15 -knygos numeris,
l0 - knygos skyrius, 115 - fragmento (statymo) numeris, 2 - fragmento
paragrafas.
Institutiones yra romn teiss pagrind rinkinys. Tai tarsi romn
teiss vadovlis, nes jam teikta tokia pati teisin reikm kaip ir Kodeksui bei Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rmsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Jos suskirstytos keturias knygas, ios -
skyrius ir paragrafus. Pavyzdiui, nuoroda 1.3.9.1 reikia: I Institutiones, 3 - treioji knyga, 9 - treiosios knygos 9 skyrius, l devinto skyriaus l paragrafas.
Teis Justiniano baigta kodifikuoti (pirmosios trys dalys)
534 metais. Be abejo, tai nereik, kad valstybje nutrko teiskra. Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aikino ir pild
normas, trauktas kodifikuojam teis, taip pat nustat naujas teiss
normas, kai to reikjo dl besikeiiani gyvenimo slyg. Justinianas
ketino novelas kodifikuoti, taiau oficialiai tai nebuvo padaryta. darb atliko privats kompiliatoriai. paskutin
rinkin eina Justiniano ir jo pdini novelos iki 582 met.
Pretori ediktai. Tam tikro rango romn magistrai, pavyzdiui,
pretoriai, konsulai, provincij valdytojai, pagal paprot, praddami eiti
pareigas, skelb tam tikr manifest, kur dst valdiniams savo bsimo
valdymo program. Pavadinimas ediktas" kilo i odio
sakyti, paskelbti. I pradi ediktai buvo tik bendrojo pobdio proklamacijos. Daniausiai jais siekta upildyti teiss spragas.
ROMN TEISS ALTINIAI
27
tinio statusas. Tokios reikms teiss mokslas neturjo ir neturi jokioje

kitoje pasaulio teiss sistemoje.
I a. isiskyr dvi teiss mokyklos: prokuliei ir sabiniei. Pirmosios mokyklos pradininku laikomas ymus teisininkas, respublikos alininkas Labeonas (Labeo), o antrosios vienvaldysts alininkas Kapitonas (Capito). Taiau ios mokyklos pavadintos garsi sekj Sabino
(Sabinus) ir Prokulo (Proculus) vardais. Joms priklaus garsiausi Romos teisininkai: Celsas, Julijonas, Pomponijus, Gajus ir kiti.
426 m. ileista garsioji Valentiniano III konstitucija, dar vadinama
statymu apie citavim". is statymas leido teismams cituoti", t. y.
remtis tik penki garsiausi klasikinio laikotarpio teisinink darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino. Vyriausiuoju i j buvo
pripaintas Papinianas: kit autoritet nuomonms pasiskirsius po lygiai, lm Papiniano nuomon. Kitais teisininkais remtis leista tik j
nuomon paminjus bent vienam i penki teiss autoritet.
Kadangi ymiausi teisinink veikalams suteiktas teiss altini statusas, daug mginta juos susisteminti. Taiau tai pavyko tik Justinianui,
dalis Digestai - tai susistemintos ymiausi Romos
teisinink veikal itraukos, apie du tredaliai j - i Ulpiano ir Pauliaus veikal.
Didiulis Romos teisinink nuopelnas, kad labai vairialyp ir daugiaak romn privatin teis jie sugebjo taip susisteminti, jog i tapo
ibaigta, tobula teiss sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikos
valstybje. Genials Romos teisininkai suformulavo daug teiss termin, teiss princip ir juos skmingai taikome iki iol.
2. ROMN TEISS RECEPCIJA

Vakar Romos imperija lugo 476 m., o Ryt (Bizantija) isilaik iki
1453 met. Todl romn teis pasaulio teiss sistem raid veik dviem
kryptimis: Ryt (bizantikoji linija) ir Vakar.
Po Justiniano mirties romn teiss raida Ryt Europoje tam tikram
laikui buvo sustojusi. Apsiribota Justiniano kodifikuotos teiss vertimais graik kalb, nes dauguma Bizantijos gyventoj nemokjo lotyn
kalbos. Imperatorius Leonas III 726 m. ileido garsij Eklog Justiniano kodifikuotos teiss santrauk, iek tiek pataisyt ir pritaikyt pakitusioms teiss praktikos reikmms. IX a. ileistos Bazilikos (Basilica
- karali statymai) - vientisas statym rinkinys, kur sujungtos dvi Jus-
28
ROMN TEISE
tiniano kodifikuotos teiss dalys: Kodeksas ir Digestai, papildytos aktualiomis Novel nuostatomis.
XI a. teiskra Bizantijoje apmirta. Tik 1345 m. Salonik teisjas
Armenopulas parengia eiaknyg (Hezabiblos). Tai nra originalus darbas, o paprasta kompiliacija. Apimdamas vis galiojani Bizantijos teis, eiaknygis suvaidino didiul vaidmen visos Ryt Europos teiss
istorijoje. is statym rinkinys, lugus Bizantijai, galiojo buvusiose jos
dalyse. 1835 m. jis oficialiai pripaintas galiojania Graikijos teise ir toks
liko net iki 1946 m., kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas. Besarabijoje eiaknygis galiojo iki 1917 m. Bizantikoji romn teiss atmaina
dar didel tak vis valstybi, primusi krikionyb pagal Ryt tradicij, teisei (ypa Bulgarijos, Serbijos ir i dalies Rusijos). Romn teiss
e lement yra ir visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ypa 1588 m. III Statute, iverstame lenk kalb ir i dalies taikytame ir Lenkijos karalystje.
lugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teis. Subyrjus Romos imperijai, romn teiss toks likimas neitiko. vyko negirdtas istorijoje dalykas Vakar Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybs daugiau ar maiau perm romn teis. is daug imtmei truks
procesas vadinamas romn teiss recepcija.
German nukariautose teritorijose atsirado nauj valstybi (Burgundija, Frank valstyb ir kt.). Jose germanai vadovavosi savo paproi teise, taiau ten gyven romnai laiksi romn teiss. Kai kuri german
valstybi valdovai ileido net oficialius romn teiss rinkinius, pavyzdiui, VI a. pradioje ijo
Imperatoriui Justinianui neilgam (nuo 555 m. iki 568 m.) pavyko atgauti dal Vakar Romos imperijos teritorij, tarp j Apenin pusiasal. Jis
paskelb, kad Italijos teritorijoje galioja jo Kodeksas, Institucijos ir Novelos. Justiniano Digest, svarbiausios kodifikuotos teiss dalies, likimas
neaikus. J rankratis Pizoje rastas tik XI amiuje. is ymiausias romn teiss paminklas saugomas Florencijoje, todl vadinamas Florentina.
Susidomjimas romn teise ypa padidja IX-XI a. Vakar Europoje,
pirmiausia Italijoje. Steigiamos mokyklos, kur tyrinjama ir dstoma romn teis. Atgaivinant romn teis labiausiai nusipeln 1088 m. steigtas
Bolonijos universitetas. T laik romn teiss tyrintojai apsiribojo trumpais
tam tikr nuostat aikinimais arba komentarais. ios trumpos pastabos,
vadinamos glosomis, raytos arba tarp rankrai eilui, arba paratse.
Todl ios krypties atstovai vadinami glosatoriais. Jie labiau domjosi dogma,
o ne praktiniais reikalais. Praktiniams klausimams daugiau dmesio pradjo skirti glosatori sekjai - postglosatoriai. Jie taip pat pirmieji pradjo
ROMN TEISS ALTINIAI
29
formuluoti tam tikrus teiss principus ir nuostatas ne tik remdamiesi teiss

normomis, bet ir analizuodami susidariusi socialin sanklod. Taigi juos
galima laikyti teiss mokslo, kaip atskiros monijos ini srities, pradininkais.
Postglosatoriai papild romn teis kanon teiss ir Italijos miest
teiss elementais, tad i tapo universalia naujojo pasaulio teise - lexgeneralis. Komentatori parengta romn teis galjo reguliuoti sudtingiausius prekybos ir kitokius civilins apyvartos santykius. Pagrindiniais teiss principais paskelbti: nuosavybs laisv, teiss subjekt valios autonomija ir prievolini santyki ali lygyb 1 . ie principai skatino teiss subjekt iniciatyv- btin ekonominio aktyvumo ir paangos slyg. Nieko
nuostabaus, kad su raytine romn teise negaljo konkuruoti partikuliarin daugybs Vakar Europos valstybli paproi teis, galiojusi nedidelse teritorijose, be to, labai diferencijuota pagal asmens teisin status
(bajorai, dvasininkai, miestieiai, baudiauninkai ir 1.1.). Romn teis
prim spariai augantys miestai ir net feodalai, kurie joje velg savo
privilegijuotos padties garantijas.
Romn teiss atgimimas prasidjo XI a. Vokietijos emse, kur ji
pripainta galiojania teise. Tam tikros reikms romn teiss recepcijai
turjo propaguojama idja, kad Vokietijos imperatoriai yra Romos imperijos valstybingumo tsjai. XIV a. Vokietijoje steigiami keli universitetai (l 348 m. Prahos, 1378 m. - Erfurto ir kt.) ir pagrindinis dstomasis
dalykas yra romn teis. Baig juos, taip pat Italijos universitetus, romn teiss inovai (legistai) ios teiss nuostatas taik dirbdami administracijoje ir teismuose.
Ypa svarb vaidmen ia suvaidino 1495 m. steigtas Imperijos Rm teismas (Reichskammergericht) - aukiausioji teismin instancija,
nagrinjanti civilines bylas. Jis sukr teism praktik, kad romn teis
teismuose taikoma subsidiariai, t. y. teismai civilinius ginus sprend vadovaudamiesi vietos (krato, miesto, kunigaiktysts) teise, taiau jeigu
tam tikro klausimo nereguliavo vietos teis, teismas privaljo vadovautis
romn teise. Kadangi vietos teis buvo paproi, neraytin, suinteresuota alis turjo rodyti tikrai esant tam tikr paproi norm. Tai padaryti buv sunku, todl ginai daniausiai sprsti remiantis romn teiss
normomis. Tokia padtis Vokietijoje iliko iki 1899 m. pabaigos, kai buvo parengtas Vokietijos imperijos civilinis kodeksas (BGB).
Pridurtina, kad Vokietijoje recepuota ne originalioji romn teis, kodifikuota Justiniano, o suformuluota komentatori (glosatori, postglosato1
Rozwadowski W. Pravvo rzymskie. Warszawa, 1991. P. 49
30
ROMN TEIS
ri, legist) veikaluose. Galiojo principas: Ko nepripasta glosos, nepripasta ir teismas." Didioji Pranczijos revoliucija ir jos idjos, pasklidusios Europoje ir griovusios senosios feodalins visuomens pagrindus,
atrodo, turjo pakirsti ir romn teiss galias. Taiau itaip nevyko. Kodl?
Vokietijos imperijos civilinis kodeksas (BGB) pagrstas labai populiarios Europoje prigimtins teiss mokyklos idjomis. Jos pradininkas olandas Hugas Grocijus (Hugo Grotius), gyvens 1583-1645 metais. Prigimtins teiss teorija, atsiradusi baudiavos epochos pabaigoje, atspindjo kov su socialine neteisybe u mogaus laisv
ir lygyb
Romn teis pripaino ne tik asmens, kaip teisini santyki
subjekto, lygyb, bet ir jo laisv
i buvo suvokiama kaip galimyb elgtis jam tinkamu bdu, ir tokio elgesio ribas galjo nustatyti
tik statymas. I ia kilo garsus principas:
lege non prohibitum,
licitum est (ko teis (statymas) nedraudia, leidiama viskas), suformuluotas pagal Digestus Florentino (D.l.5.4)2. Turbt neatsitiktinai hitlerininkai, atj valdi, pasisteng panaikinti romn teis kaip universitetin disciplin 3 . Prigimtins teiss mokyklos atstovai skelb, kad moni
tarpusavio santyki reguliavim btina grsti asmenybs proto ir laisvs
principais. Pagal juos, gali galioti tik normos, neprietaraujanios protui.
H. Grocijus net suformulavo reikalavimus, kuri turt laikytis visos moni bendruomens, visos valstybs, o btent: sutari btina laikytis (pacta sunt servanda); al, padaryt kitam asmeniui, privalu atlyginti; svetima nuosavyb turi bti gerbiama ir kitus. Todl kai XVIII-XIX a. teis
pradta sisteminti, kilo klausimas, koks turt bti kodeksas: statym
rinkinys ar vientisas statymas. Nugaljo romn teiss specialistai, pateik logik teiss svok ir termin struktr. Kodifikuojant Europos
valstybi teis, inoma, reikjo atsisakyti kazuistikos, ilikusios net Justiniano kodifikuotoje teisje. Naujieji civiliniai kodeksai: Austrijos civilinis kodeksas (ABGB), parengtas 1797 m., Napoleono kodeksas
(1804 m.) ir kiti, nors formaliai skelb, kad romn teis negalioja, patys buvo jos sistemos produktas. Todl XVII-XVIII a. vadinami treiuoju
romn teiss atgimimo laikotarpiu4.
Kartais is principas aikinamas neteisingai, ipleiant j ir valstybs pareignams.
Tuo tarpu prigimtins teiss mokyklos atstovai turjo galvoje ne magistratus (valdininkus),
o asmenis, civilins apyvartos subjektus. Pavelg pasaulin teiss istorij, pamatysime,
jog vieojoje teisje galioja visai prieingas principas: valdininkas gali veikti tik pagal
savo kompetencij, t. y. gali tiek, kiek jam leidia statymas.
Treias skyrius
Civilini teisi
gyvendinimas
ir gynyba Romos
imperijoje
1. TEISI [GYVENDINIMAS IR GYNYBA
Teisi gyvendinimas - tai konkretaus subjekto galimyb savo veiksmais patenkinti teisei neprietaraujanius savo interesus. Jeigu naudodamasis turima teise asmuo susiduria su klitimis, trukdaniomis jam
tenkinti savo interesus, kyla btinyb priversti kit- pareigot subjekt
- sudaryti tam reikiamas slygas. ia subjektin teis reikalauja, kad
pareigotas asmuo atitinkamai elgtsi, t. y. susilaikyt nuo tam tikr veiksm arba atlikt juos teis turinio asmens naudai. Jeigu pareigotas asmuo nederamai elgiasi, nevykdo teis turinio asmens reikalavim, is
kreipiasi tam tikras valstybs institucijas su praymu apginti jo teis.
Teismine gynyba pareigotas subjektas priveriamas atlikti tam tikrus
veiksmus arba susilaikyti nuo j, kad asmuo galt gyvendinti turim
teis. Taigi teiss gyvendinimas vienu atveju gali bti neprievartinis,
kai teis turiniam asmeniui nedaroma joki klii tenkinti savo interesus, o kitu atveju grindiamas tam tikra pareigotam asmeniui taikoma
prievarta.
Seniausiais laikais prastas bdas gyvendinti teises buvo savigyna,
kai asmuo, kurio teis paeista, pats arba savo gentaini padedamas priversdavo pareigot asmen elgtis atsivelgiant nusistovjusius papro-
32
ROMN TEISE
ius, savo interesus. Toks teisi [gyvendinimo ir gynybos bdas buvo

grindiamas savivale ir vadintas barbariku. J taikant danai paeisti
pareigotos alies interesai, j nebuvo paisoma. Todl gana anksti
proces pradjo reguliuoti valstyb ir pamau perm j savo rankas,
sukurdama specialias, galiotas tai daryti institucijas. Klasikiniu ir poklasikiniu laikotarpiu savigyna leista tik neperengiant btinosios ginties rib, kaip priemon atremti neteistai asmeniui ar jo turtui taikom prievart. Senosios epochos taisykl- vim vi repellere licet (prie
prievart gali bti vartojama jga) - Ulpianas laik prigimtins teiss
norma. Savigynos normas nustat Marko Aurelijaus ir kil IV a. pabaigos imperatori konstitucijos, numatydamos sankcijas perengus
btinosios ginties ribas.
Dvylikos lenteli statymuose ufiksuota susidariusi iki juos priimant
subjektini teisi gyvendinimo padtis. Jie reglamentuoja teismo, kaip
valstybs institucijos, ginanios ir prievarta gyvendinanios subjektines teises, galiojimus. Teismo, kaip valstybs institucijos, vaidmens padidjim ginant subjektines teises rodo rekuperatori kolegijos, kurios
33
veikla buvo tiesiogiai susijusi su byl nagrinjimu ir priimt sprendim

vykdymu, steigimas.
Kalbant apie subjektini teisi gynyb Romos valstybje, pabrtina, kad, skirtingai nei pagal iuolaikin koncepcij, subjektins teiss
gynyba visada rmsi teiss paeidimo faktu, t. y. asmuo, manantis, kad
jam trukdoma gyvendinti savo teis, galjo pateikti iekin. Romn
teis teig, kad ne subjektins teiss paeidimo faktas yra teiss gynybos pagrindas. Romn poiriu, apie subjektin teis galima kalbti tik
jeigu jos gynyba utikrinta iekiniu, t. y. jeigu magistratas numat galimyb j ginti pateikiant iekin. Kadangi iekiniai formuluoti tolydio,
taikant juos konkretiems ginams, ankstyvuoju Romos laikotarpiu daugelis reikalavim neutikrinti galimybe pateikti iekin. Todl subjektin teis buvo atskirta nuo galimybs j ginti. Skirtingai nuo iuolaikins
teiss gynybos procedros, Romoje subjektins teiss gynyba reikta formule iekinys - subjektin teis". Nra iekinio, nra ir teiss (3 pav.).
2. IEKINIO SVOKA IR RYS

Iekinys (actio) romn teisje buvo pagrindin subjektins teiss egzistavimo prielaida. Digestuose iekinys apibriamas kaip asmens teis gyvendinti savo reikalavim teismine tvarka (D.44.7). Nihil aliud
est actio, quam ius quod sibi debeatur iudicio persecquendi." Kitaip tariant, tai asmens kreipimasis teism apginti savo paeist teis.
Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turjo teis suteikti galimyb ginti iekiniais reikalavimus, kylanius i naujai susiklostani
santyki, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretori leidiamuose ediktuose nuolat skelbtos iekini, kuriuos jie suteikia teis, formuls. ie iekiniai kurti apsaugoti nuo paeidim civilines subjektins teises, neginamas ius civile. Visi jie buvo sujungti tam
tikr sistem, sudaryt i tam tikr iekini tip. Juos galima suskirstyti
daiktinius ir asmeninius (actio in rem et actio in personam). Tokio
iekini skirstymo pagrindas buvo gino dalykas. Kai gino dalykas buvo teis daikt, iekinys, kuriuo ginta i teis, vadinosi actio in rem daiktiniu. Daiktiniais iekiniais gintos nuosavybs, servitut, keitimo
ir kitos teiss. Potencialus daiktins teiss paeidjas galjo bti bet kas,
pretenduojantis ginijam daikt. Kas bus atsakovas pagal daiktin iekin - i anksto neinoma, nes neaiku, kas konkreiai gali bti daiktins teiss paeidjas. Todl is iekinys buvo pateikiamas bet kuriam
34
ROMN
TEIS
daiktins teiss paeidjui. Teismin gynyba pateikiant daiktin iekin dabar vadinama absoliutine teisi gynyba. Labiausiai paplit daiktiniai iekiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, ginantys nuosavybs
teis. Kai gino objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo
jo, kurio reikalauti iekovas turjo teis, iekinys vadintas asmeniniu (actio in personam). Tokie iekiniai buvo pateikiami reikalavimams, susijusiems su asmeniniais teisiniais santykiais, ginti. ie santykiai atsirasdavo
tarp dviej arba keleto konkrei asmen. Tai buvo prievoliniai teisiniai
santykiai, kuri pagrindas - sutartis, sandoris, deliktas ir panaiai. Skirtingai negu esant daiktiniam iekiniui, pateikiant asmenin iekin i anksto
inomas atsakovas, nes tai gali bti tik to konkretaus santykio subjektai.
Todl ir is iekinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeniniu iekiniu vadinama santykine.
Nuo pretori teiss laik iekiniai dar skirstyti civilinius, arba grietosios teiss (stricti iuris), pretori (actio honoraria) ir geros valios
(bonae fidei). itaip jie klasifikuoti dl to, kad teisjas, nagrindamas
grietosios teiss iekinius, privaljo remtis sutartimi arba statymu (laikytis sutarties arba statymo raids) ir negaljo pasielgti kitaip, nors ir
mat, jog suklysta.
Nagrindamas bonae fidei iekinius teisjas gilinosi sutarties esm, aikinosi tikrj ali vali- tai, ko alys siek sudarydamos sutart,
o ne tai, kas joje arba statyme parayta. Actio bonae fidei iekovo teis
grsta ne statymo ar sutarties raide, bet faktinmis bylos aplinkybmis.
Joms esant, teisinga, kad skolininkas vykdys prievol, nors grietosios
teiss poiriu jis neprivalo jos vykdyti.
Grietosios teiss iekiniai - tai ankstesns epochos, kurios teisei
buvo bdingas formalizmas, liekana. Geros valios (bonae fidei) iekiniai atsirado teisinio formalizmo susilpnjimo laikotarpiu. Pavyzdiui,
pagal senj ius civile, asmeniui, nesilaikaniam statymo nustatyt formalum atliekant mancipacij, negarantuota sigyto daikto nuosavybs
teis. Todl bet kuriuo metu perleids daikt asmuo galjo pateikti iekin siekdamas j susigrinti ir, remiantis grietosios teiss iekiniu, jo
reikalavimas turjo bti patenkintas.
Vlyvaisiais laikais tokie reikalavimai utikrinti iekiniu bonae fidei ir vien dl toki formali paeidim negaljo bti tenkinami, nes i
esms nuosavybs teis perduota kitam asmeniui. Nagrinjant iekin
bonae fidei, byla sprsta vadovaujantis bonum et aequum. Kadangi rmsi faktinmis bylos aplinkybmis, ie iekiniai dar vadinti actiones in
factum conceptae.
35
Atsivelgiant tiksl daiktiniai iekiniai skirstyti tris grupes.

Pirma, iekiniai dl paeist turtini teisi atkrimo - actiones rei
persecutoriae. Pateikdamas iekin iekovas reikalavo grinti ginijam daikt, skol, atlyginti padaryt al ir daugiau nieko.
Antra, tai baudiamieji iekiniai - actiones poenales. J pateikimo
tikslas - civiline tvarka nubausti atsakov. Kartais dl vieno teiss paeidimo fakto galjo kilti du iekiniai: vienas - dl teiss atkrimo, kitas
- dl baudos. Pavyzdiui, vagis privaljo grinti pavogt daikt ir sumokti baud.
Treia, mirieji iekiniai - actiones mixtae. Jais siekta atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakov. Pavyzdiui, lex Aquilia numat
ne atlyginti sugadinto daikto vert, bet sumokti didiausi pastarj
met ar pastarojo mnesio jo kain.
Dar skirti actiones utiles (ivestiniai iekiniai), kai teisjui pavesta
nagrinti byl pagal jau esam ir praktikos pripaint iekin. ia tarytum taikyta analogija. Pavyzdiui, jau mintas lexAquilia pareigojo atsakov atlyginti al, padaryt svetimam daiktui atsakovo daiktu - corpore corpori. ala, padaryta ne atsakovo daiktu, nebuvo atlyginama. Sakykime, atsakovas numarins badu iekovo jaut. Kadangi galutinis rezultatas tas pats, pretorius iplt iekinio dl alos, padarytos corpore
corpori, taikym ir gyvulio numarinimo badu atvejui.
Didjanti civilin apyvarta lm actiones ficticiae (iekini su fikcija) atsiradim. Tolydio m rastis nauj turtini santyki, kuri ius
civile iekiniais negyn. Kilus ginui dl i santyki, pretorius, pateikdamas formul, nurod teisjui sprsti byl taip, lyg tam tikr fakt ir nebuv, arba taip, kad jie buv, t. y. remiantis fikcija isprsti
kilus gin. Pavyzdiui, atsiradus reikalavimo teiss perleidimui kaip
teiss gyvendinimo formai, pretorius pateikiamoje formulje teisjui
nurodydavo asmen, gijus reikalavimo teis, laikyti ios teiss perleidjo pdiniu ir gijusiu i teis paveldint. Remiantis tokia fikcija asmeniui, gijusiam reikalavimo teis treiajam asmeniui, garantuota teisin gynyba.
Atskir grup sudar kondikcijos (condictiones). Kuo skyrsi kondikcijos nuo iekini - neinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstrakts reikalavimai, grindiami ius civile normomis. Konkretus teisinis
pagrindas kondikcijoje nenurodytas, nes tai neturjo reikms. Kondikcijos priskiriamos prie asmenini iekini, kuriais siekta atgauti riniais poymiais apibrtus daiktus arba priversti skolinink atlikti tam
tikrus veiksmus.
36
ROMN
TEIS
3. CIVILINIS (LEGISAKCIONINIS) PROCESAS

Svarbiausias, nors ir ne visai isamus ms ini apie Romos valstybs
seniausios epochos civilin proces altinis yra II a. romn teisininko
Gajaus paraytos ir ilikusios Institutiones. Ketvirtojoje io veikalo knygoje Gajus teigia, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo
legis actiones. Kodl to meto procesas vadinosi legis actio, Gajus negali vienareikmikai atsakyti. Jo nuomone, legis actio jis pavadintas arba
todl, kad toki teisi gynybos form numat pats statymas, arba dl to,
kad kreipiantis teism ali pretenzijos turjo bti reikiamos to statymo, kuriuo jos remiasi, odiais. Pavyzdiui, jis nurodo, kad, pareikiant iekin dl medio ak nukirtimo, negalima vartoti odio vites" o tik arbores", nes Dvylikos lenteli statymuose kalbama apie de
arboribus succisis. Prieingu atveju iekovas byl pralaimt.
Daugelis romn teiss tyrintoj mano, kad ie Gajaus teiginiai yra
labai abejotini jau vien dl to, kad vargu ar to meto romn teisje galjo
bti tiek daug norm, itaip smulkiai reguliuojani ir pat proces, ir
civilin teis. Gal kiek labiau pagrsta nuomon, kad legis actiones pavadinimas susijs su lege agere, senovje reikusiu veikti, gyvendinti
savo teis teistu bdu, pasiprieinti neteistai prievartai, kai asmuo savo teises gyns savateismiu.
Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas: 1) legis actio
sacramento; 2) legis actio per manus iniectionem, 3) legis actio per pignoris capionem, 4) legis actio per iudicis postulationem, 5) legis actio
per condictionem.
Gajaus teigimu, pirmoji legis actiones forma legis actio sacramenti, per sacramentum - i esms yra procesas, laybos. alys prie
magistrat ikilmingais odiais viena kitai pareikia pretenzijas ir savo
tiesai patvirtinti skiria tam tikr sum, vadinam sacramentum. Teismas
formaliai sprendia, kas pralo sacramentum utrius sacramentum
iustuim sit, utrius iniustum". Teisi alis atsiima savo sacramentum (mokt sum), neteisios alies sacramentum tenka idui. Suprantama, nusprendus, kas pralaimjo laybas, i esms isprendiamas ir iekovo
pareiktos pretenzijos klausimas. Pasak Gajaus, legis actio sacramento
buvo bendroji forma, kuria galima nagrinti vairius iekinius, kuriems
nenumatyta kita, specialioji forma. Atsivelgiant tai, ali ginas kils
dl daikto (actio in rem) ar dl tam tikros atsakovo prievols iekovui
(actio in personam), legis actio sacramento gaudavo vairias modifikacijas, laikytasi skirting ritual.
ClVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE
37
Kai legis actio sacramento forma nagrintas daiktinis iekinys (actio in rem), t, y. ginas dl to, kam priklauso daiktas, btina proceso
slyga buvo pateikti ginijam daikt teismui. Gino objekt - kilnojamj daikt reikjo atneti, atvesti (pvz., gyvul, verg) arba atveti
teism. Negalint pristatyti dl dydio, reikjo pateikti didelio daikto dal. Vykstant ginui dl nekilnojamojo turto (dl ems), alys pagal tam
tikr ritual vyko ginijamos ems sklyp, paimdavo ems ir atnedavo teism. i em atstovavo visam ginijamos ems sklypui.
Procesas prasiddavo tam tikru ritualu. Iekovas, laikydamas rankoje lazdel, vadinam vindicta, arba festuca, tardamas formul patvirtindavo, kad teis ginijam daikt priklauso jam, ir paliesdavo ja ginijam daikt. is iekovo veiksmas vadinosi vindicatio. Paskui atsakovas atliko veiksm, vadinam contravindicatio. Atsakovas, tvirtindamas
daikt priklausant jam, taip pat djo ant jo vindicta. Toliau sitrauk magistratas, kurio akivaizdoje viskas vyko, ir sak: "Mittite ambo rem"
(palikite daikt) alys nuimdavo nuo daikto savo lazdeles, ir iekovas
klaus atsakovo, ar is negalt paaikinti, kuo remdamasis jis vindikuoja daikt. Atsakymas galjo bti vairus - atsakovas arba aikino,
arba paprasiausiai teig, kad tai jo teis. Paskui iekovas kreipsi atsakov, silydamas paskirti sacramentum: Quando tu iniuria vindicavisti, quingenti aeris sacramento te provoco." tai atsakovas atsak iekovui analogiku silymu: Et ego te.'" Dvylikos lenteli statymuose
sacramentum suma diferencijuojama atsivelgiant ginijamo daikto kain. Kai ji didesn nei l 000 as, sacramentum suma turjo bti 500 as,
o kai maesn nei l 000 as - 50 as. I pradi sacramentum buvo
mokama realiai, ikart poprovocatio sacramento. Vliau i tvarka iek
tiek pasikeit ir po provocatio sacramento tik pasiadta, pralaimjus
byl, sumokti layb sum.
Nusprends dl sacramentum, magistratas turjo nutarti, kam priklausys ginijamas daiktas, kol vyks procesas. Jis galjo perduoti j valdyti ir iekovui, ir atsakovui. alis, kuriai perduotas valdyti ginijamas daiktas, privaljo nurodyti magistratui asmenis, garantuosianius, kad vliau,
priteistas kitai aliai, daiktas (lis) ir visi jo vaisiai bus iai grinti.
Isprendus klausim artjo ikilminga akimirka, vadinta litiscontestatio. Dabar gino alys kreipsi i anksto kviestus asmenis ir ikilmingai pra j bti vis i vyki liudytojais. Litiscontestatio procedra baigta pirmoji proceso stadija - in iure, vykusi magistrato akivaizdoje. In iure ginas nenagrintas i esms, sprendimas nebuvo priimamas. Nuo ios akimirkos prasidjo antroji proceso stadija - in iudicio.
38
ROMN TEIS
Tuo tikslu alys tuojau pat po litiscontenstatio, dalyvaujant magistratui,

i privai asmen rinkosi teisj (iudex) vliau nagrinsiant gin i
esms ir priimsiant sprendim jau nedalyvaujant valstybs valdios atstovams. ios stadijos teisenai nebdingi jokie nustatyti ritualai, formos.
alys ginijosi, rodymai buvo pateikiami ir kita vyko laisva forma.
Ginams dl tam tikros prievols (actio in personam), o ne dl daikto nustatytas kitoks ritualas. Taiau, matyt, ir iuo atveju iekovas tvirtino,
kad atsakovas jam skolingas tam tikr sum, o atsakovas tai neig ir procesas, kaip ir esant actio in rem, turjo pereiti provocatio sacramento,
litiscontestatio pakopas, kad vliau galt pasiekti stadij in iudicio.
Antroji legis actiones forma - tai legis actio per manus iniectionem.
Ja nagrinti tik tam tikri iekiniai dl prievoli.
Iekovas vedsi atsakov teism ir, tardamas tam tikr formul,
djo ant jo rank. Atsakovui ia pat nesumokjus reikalaujamos sumos
(o itaip daniausiai ir buv, nes kam tada vesti atsakov teism), iekovas skolinink vedsi pas save ir galjo sukaustyti j grandinmis.
Iekovas laik atsakov 60 dien ir tris kartus per t laik ved skolinink turg bei skelbjo skolos sum, tikdamasis atsirasiant k nors, kas
nort j ipirkti. Neatsiradus kam ipirkti, po 60 dien skolininkas tapdavo kreditoriaus nuosavybe ir is galjo su juo elgtis, kaip panorjs:
umuti, parduoti vergijon ir panaiai. Dvylikos lenteli statymuose nurodoma, kad keletas kreditori galj sukapoti skolinink dalis proporcingai savo reikalavimams. Kuris nors i kreditori, per klaid atkirts
didesn dal, negu jam priklauso, kitiems kreditoriams asmenikai u tai
neatsak.
Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginyti skolos ir numesti
rankos negaljo. Tai galjo padaryti vietoj jo proces sitrauks kitas
asmuo, numesdamas iekovo rank ilaisvinantis atsakov visam laikui
ir pats prisiimantis vis atsakomyb. rodius, kad nepagrstai sitrauks
proces, is asmuo turjo sumokti iekovui dvigubai (in duplum),
Treiosios formos legis actio per pignoris capionem esm ta,
kad asmuo, turintis reikalavimo teis, atsakovui nevykdius prievols,
tardamas tam tikrus ikilmingus odius, pasiimdavo kok nors skolininkui priklausant daikt. is procesas vadintas pignoris capio. Tai asmuo galjo padaryti nedalyvaujant valstybs valdios atstovui, o galbt
net ir paiam skolininkui. Tuo pignoris capio i esms skyrsi nuo kit
legis actio proceso form ir tai buvo pagrindas kai kuriems romn teisininkams nepriskirti jos prie legis actio. Pignoris capio taikyta tik kai
kuriems religinio ir vieojo pobdio reikalavimams. i form galjo
39
taikyti gyvuli, skirt aukojimui, pardavjai nesumokjusiems pirkjams,

taip pat inuomoto gyvulio eimininkas laikiusiam gyvul asmeniui, kai
atlygis u gyvulio naudojim skirtas aukoms. Be to, teis taikyti form
pignoris capio ido tvarkytojui (tribunus aerarius) turjo kariai, kuriems
neimoktas atlygis.
Apie ketvirtj legisakcioninio proceso form- legis actioper iudicis postulationem - ini labai maai. Gajaus Institucij vieta, kur ji
apraoma, iki ms laik neiliko. Yra iliks tik kreipimosi magistratus formuls tekstas. Manoma, kad i formul pasiymjusi tuo, jog po
prast ali pareikim magistratui (esant stadijai in iure), nebuvo provocatio sacramento (layb silymo), o prayta magistrato skirti alims
teisj, kuris inagrint j gin (iudicis postulatio). iandien neaiku,
kokie ginai sprsti ia forma. Vieni mano ja nagrinjus iekinius, kur
teisjo vaidmuo buvo panaus tarpininko, pavyzdiui, dl bendro turto
pasidalijimo. Kiti mano, kad tai gerokai vlesni laik legis actiones
forma, fakultatyvi visiems iekiniams dl prievoli. alys, nenordamos prarasti sacramentum, tarpusavyje susitarusios galjo taikyti paprast iudicis postulatio.
Paskutin legis actiones forma - legis actio per condictionem. Apie
j taip pat labai maai inome. Gajus nurodo, kad jos pavadinimas kils
i condicere". Iekovas prane, skelb (condicit) atsakovui, kad is po
trisdeimties dien turi atvykti isirinkti teisj. Remiantis iuo teiginiu,
daroma ivada, kad i legis actio form sudar pretenzijos magistratui
dstymas, paskui jo condictio ir litiscontestatio, po trisdeimties dien
alys vl vyko pas magistrat ir rinkosi teisj. Paskiau byla perkelta
kit stadij in iudicium. Pats Gajus nesuprato, kam reikjo ios formos, jeigu, kaip jis sako, prievoliniams iekiniams buvo galima taikyti
legis actio per sacramentum arba legis actio per iudicis postulationem.
Tiesa, Gajus nurodo i form vedus dviem statymais - lex Silia ir lex
Calpurnia. Tai leidia daryti ivad, kad ji yra vlyviausi ir priklauso
respublikos laikotarpiui.
Visos ios penkios romn civilinio proceso formos dar taikytos pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusje. Kurios i j buvo karali
epochoje ir kaip taikytos, iandien sunku pasakyti. Neginijama tik tai,
kad procesas legis actiones - seniausia i mums inom civilini teisi
gynybos form Romoje. iame procese tam tikru bdu dalyvavo valstybs valdios pareignai.
Bdingas legisakcioninio proceso bruoas buvo teisenos dalijimas
dvi stadijas - ius ir iudicium. Magistratas, kuriam dalyvaujant pradeda-
40
ROMN
TEIS
mas procesas, pats bylos nenagrinjo, o perdav j privaiam asmeniui

(iudex privatus). Nesuprantama, kodl reikjo tokio sudtingo proceso
ir kodl pats magistratas arba privatus, ali isirinktas teisjas negaljo
sprsti gino i esms, be stadijos ius. Neaiks ir proceso dalijimo dvi
stadijas laikas ir tokio dalijimo idja.
Daugelis romn teiss tyrintoj link manyti, kad is dalijimas
siekia seniausius Romos valstybs laikus ir kad jau karali epochoje
buvo abi ios stadijos. Taiau rodinjama ir prieinga nuomon: proceso padalijimas dvi stadijas - tai Romos valstybs respublikos laikotarpio teiss krinys. Karali epochoje karalius pats nagrinjo visus
ginus ir prim sprendim, todl nebuvo reikalo dalyti proceso dvi
stadijas. Pati proceso dalijimo idja daugelio tyrintoj grindiama konstitucikai. Bylos perdavimas nagrinti i esms specialiam prisiekusiajam teisjui turjo apsaugoti gino alis nuo neobjektyvi, alik
magistrat sprendim. Pritariant iai miniai galima daryti ivad, kad
proceso dalijimas dvi stadijas yra jau vlesns Romos valstybs respublikos laikotarpio rezultatas. i gino ali teisi apsaugos nuo
magistrat savivals idja tikriausiai lm, kad toks proceso dalijimas
iliko ir vlesniais laikais, bet vargu ar i idja buvo tokio dalijimo
prieastis.
Btina legisakcioninio proceso slyga - ali dalyvavimas. Taiau
bdingas senovs Romos civilinio proceso bruoas tas, kad teismin
valdia pati nekviet atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaik joki poveikio priemoni. Atsakovo dalyvavimas procese - tai iekovo reikalas: jis turjo pasirpinti, kad atsakovas
atvykt. Iekovas, siekdamas priversti atsakov atvykti pas magistrat,
galjo pasinaudoti specialia procesine priemone - in ius vocatio. Jos
esm ta, kad iekovas, bet kur sutiks atsakov, galjo reikalauti, jog is
atvykt teism. Taiau drausta iekovui siverti atsakovo namus. Atsakovas turjo paklusti iekovo reikalavimui. Iekovas privaljo uprotestuoti liudytoj akivaizdoje atsakovo atsisakym paklusti ir prievarta
sulaikyti. Besiprieinaniam ir mginaniam bgti atsakovui taikyta
manus iniectio, t. y. jis eo ipso tarytum pagal teismo sprendim pats tapdavo priklausomas nuo iekovo.
Dl koki nors prieasi negaldamas tuo metu vykti su iekovu
teism, atsakovas turjo teis paadti jam atvykti j kit dien. Taiau
jo paad turjo kas nors laiduoti. is asmuo vadintas vas, o pats laidavimas - vadimonium. Vadimonium taikytas prireikus dl koki nors prieasi atidti bylos nagrinjim kitai dienai.
41
4. FORMULIARINIS PROCESAS
(PRETORIAUS FORMUL)
Legisakcioninis procesas Romos valstybje gyvavo vis respublikos
laikotarpio pirmaj pus. Suprantama, jis buvo iek tiek pakeistas ir papildytas siekiant j labiau sukonkretinti ir geriau pritaikyti naujoms socialinms ir ekonominms slygoms. Pirmiausia pabrtinas penktosios legisakcioninio proceso formos - legis actio per condictionem - atsiradimas.
Palyginti su kitomis formomis, ji buvo kur kas paprastesn ir tinkamesn
iekiniams, kylantiems i prievolini teisini santyki, nagrinti.
Respublikos laikotarpiu atsirado ir legis actio per iudicis arbitrive
postulationem liberalesn ir paprastesn negu sacramentum, pignoris
iniectio ir pignoris capio gin sprendimo forma. I esms pasikeit ir
legis actio per manus iniectionem. Seniausioje epochoje skolininkas,
paliestas manus iniectio, neturjo teiss pats ginyti pareikto jam reikalavimo ir gintis nuo kreditoriaus. U j tai galjo padaryti vindex, itikus
neskmei atsaks skolininkui in duplum.
Respublikos periodu priimta nemaai statym, panaikinusi i tvark daugeliui byl, kur taikyta manus iniectio, ir leidiani gintis paiam skolininkui. Pagaliau lex Vallia senj procedr manus iniectio
leido taikyti tik dviem atvejais: iiekant pagal teismo sprendim (actio
iudicati) ir laiduotojo, vykdiusio prievol u skolinink, reikalavimu
(actio depensi). Neisimokanio skolininko, paliesto manus iniectio ir
patekusio kreditoriaus valdion, padt labai lengvino 326 m. priimtas lex
Poetelia, drauds parduoti skolinink vergijon.
Nors bta i ir kit legisakcioninio proceso reform, procedra legis
actiones vis labiau neatitiko didjanios civilins apyvartos poreiki. Pleiantis preki apyvartai, atsirado nauj santyki, kuri nebuvo Dvylikos
lenteli statym laikotarpiu ir kurie, net labiausiai stengiantis, netilpo
siaurus senojo proceso legis actiones rmus. Didjant civilinei apyvartai
reikjo nauj civilinio proceso form. Pirmoji tokia dirbtin forma - greta
legisakcioninio proceso atsirads procesas per sponsiones.
alys gin, negalim sprsti legisakcioniniu procesu, transformavo laybas. Kiekviena gino alis reik viena kitai reikalavimus ir
pagrstumui patvirtinti pasiskirdavo baud, o i pasiaddavo sumokti paaikjus, kad esanti neteisi. Pasiadjimas formintas iskirtine klausim ir atsakym forma (stipulatio) ir vadintas sponsio. i sponsiones
pagrindu vliau prasidjo prastas procesas dl adtos baudos siekiant
nusprsti, kas kam turi j mokti. Toliau procesas dl baudos vyko legi-
42
ROMN TEISE
sakcioninio proceso forma. Nuo per sacramentum jis skyrsi tuo, kad
laybos vyko ne stadijoje in iure, ir tuo, jog transformuoti laybas buvo
galima bet kokius reikalavimus, ne tik tuos, kuriuos iekiniais gyn statymai. Taiau taikyti proces per sponsiones buvo galima tik abiej ali
sutikimu, nes dar iki proceso turjo vykti stipulatio. Todl per sponsiones
tik i dalies upild senojo legis actiones spragas, bet nepaalino jam bdingo formalizmo, esanio dana byl pralaimjimo prieastimi, alims
stadijoje in iure netiksliai formuluojant savo reikalavimus. Esant sudtingiems teisiniams santykiams, toki netikslum pasitaik vis daugiau. Tai,
be abejons, skatino iekoti nauj gin sprendimo form. Pasak Gajaus,
nauj civilin proces - perfortnulas - ved lex Aebutia ir du Julijaus
statymai (duae leges luliae). i statym pasirodymo laikas neinomas.
P. F. iraras mano, kad lex Aebutia priimtas tarp 149 ir 126 m. pr. Kr. Dl
leges luliae primimo laiko manoma, kad abu statymai priklauso Augusto laikotarpiui arba vienas i j - Augusto, o antrasis - Cezario valdymo
metams. Pagaliau kai kas juo abu priskiria Cezariui. Labai skirtingai vertinamas ir mint statym vaidmuo reformuojant legisakcionin proces.
Todl kategorikai tvirtinti, kad lex Aebutia panaikino legisakcionin proces ir ved nauj, bt neatsargu, juo labiau kad pats Gajus mini du
Julijaus statymus, reikmingus civilinio proceso reformai. Nors iandieninis mokslas dar neatsak daugel klausim, susijusi su romn civilinio proceso reforma, neginijama viena: mint statym primimo rezultatas buvo naujo proceso per formulas atsiradimas. Dl proceso reformos nata teisikai formuluoti gin perkeliama pretoriui. Vykstant formuliariniam procesui alys magistrato akivaizdoje savo reikalavimus galjo reikti bet kokiais odiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga buvo
iuos reikalavimus teisikai vertinti. Iklauss ali paaikinim, pretorius nustatydavo teisin gino esm ir idstydavo j specialiame rate
teisjui, paskirtam nagrinti byl. is teisjui adresuojamas ratas vadintas formula, o pats procesas - formuliariniu. Formul, pateikiama teisjui, - tai tarytum pagrindas. Pagal j byla nagrinta stadijoje in iudicio. is
Romoje atsirads civilinis procesas taikytas ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vliau. Btent jis padjo romn teisei pltotis ir i siauros,
nacionalins teiss tapti pasauline. Ilaisvintas i legisakcioniniam procesui bdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirod ess labai patogus sprsti naujus ginus, kuri nenumat senoji ius civile.
Formuliarinio proceso ais buvo formul stadijos in iure tikslas
(j ioje stadijoje reikjo gauti) ir stadijos in iudicio pagrindas (be jos
pats bylos nagrinjimas ioje stadijoje nemanomas).
43
Formul sudar keletas pagrindini ir papildom dali. I pradi

visada nurodytas teisjas, kuriam siuniama nagrinti byla. i formuls
dalis vadinosi iudicis nominatio Octavius iudex esto". Keli paskirti
teisjai vadinti recuperatores. Paskui dstyta iekovo pretenzija (reikalavimas) - intentio - ir pavedama teisjui (condemnatio) iteisinti atsakov arba i jo priteisti iekovo naudai, atsivelgiant tai, pasitvirtins
intentio ar ne, - condemna, si non paret, absolve". Formul - tai slyginis sakymas teisjui.
Nagrinjant sudtingesnes bylas paioje formulje reikdavo trumpai idstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi iekovas pateikdamas
reikalavim. Tada formuls pradioje atsirasdavo demonstratio arba
prescriptio ir formul tapdavo isamesn. Kartais formulje galjo bti
dar viena dalis adiudicatio. Pavyzdiui, esant iekiniams dl bendrosios nuosavybs padalijimo danai viena alis turjo perduoti ginijam
turt kitai, o i imokti pirmajai kompensacij u priklausani turto
dal. Btent i formuls dalis adiudicatio - ir suteik teisjui teis
pareigoti al tai padaryti.
Svarbiausios formuls dalys vis dlto buvo intentio ir condemnatio.
Dalyje intentio visada dstyta gino esm ir iekovo reikalavimas.
Iekovas galjo pateikti reikalavim dl tam tikro daikto arba dl kokios nors prievols vykdymo. Atsivelgiant tai, intentio galjo bti
in rem arba in personam. Ginijant koki nors daiktin teis (nuosavybs, servitutus), formuls intentio buvo in rem. Esant iekovo ir atsakovo ginui dl prievols (skolos grinimo), formuls intentio buvo in personam. Intentio, grindiama senja ius civile, vadinta intentio
stricti iuris. iuo atveju teisjas, nagrindamas byl, turjo vadovautis
tik ius civile normomis. Taiau kartais teisjui formulje nurodyta nagrinti byl remiantis civilinje apyvartoje nusistovjusiais paproiais
ir gera valia (bona fide). Tada formul papildyta et fide bona" ir pati
intentio vadinta intentio bonae fidei.
Dar buvo intentio certa ir intentio incerta. Reikalaujant konkreios
sumos arba konkretaus daikto, intentio buvo certa. Kai proceso pradioje negalta tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji nustatoma tik inagrinjus byl, intentio buvo incerta.
Condemnatio taip pat galjo bti certa ir incerta. Kai formulje
teisjui nurodyta priteisti i atsakovo konkrei sum, condemnatio buvo certa, o kai tokia suma nenurodyta ir nustatoma tik inagrinjus byl,
condemnatio buvo incerta. Condemnatio, kur nurodytas teisjo galimas
priteisti iekovui maksimumas, buvo incerta cum taxatione. Paprastai
44
ROMN TEIS
condemnatio formuliariniame procese visada reikta pinigais ir vadinta

condemnatio pecunaria.
Ne kiekvienoje teisjui duodamoje formulje turjo bti visos sudedamosios dalys. Taiau btinos jos dalys visada buvo iudicis nominatio
ir intentio, nes be pirmosios nebt proceso, o be antrosios - iekinio.
Jeigu iekovas nieko neprao priteisti i atsakovo, o tik nori, kad
teismas pripaint jo teis, condemnatio nebtina. Tokio pripainimo
jam gali reikti ateityje pareikti keletui iekini skirtingiems atsakovams.
Formulje vietoje condemnatio buvo nurodymas teisjui paskelbti, pripastama iekovo teis ar ne. is nurodymas vadintas pronuntiatio.
Daugelyje formuli buvo tik intentio ir condemnatio, o kitose ir
demonstratio. Paprastai tik iekini dl turto padalijimo formuls turjo
visas keturias dalis.
Be i, prast dali, kartais formul rayti kai kurie iskirtiniai papildymai, dstomi exceptio arba praescriptio. Exceptio, remdamasis atsakovo atsikirtimais (kai is i esrns pripaino iekovo teis, bet nurod
aplinkybes, kurioms esant gyvendinti j neteisinga), pretorius dst condemnatio neigiam slyg, kad ivengt atsakovo nuteisimo.
Praescriptio - tai prieraas formuls pradioje, daromas vairiais
tikslais. Daniausiai praescriptio dstytos bylos aplinkybs ir tada ji niekuo nesiskyr nuo demonstratio. Bet kartais praescriptio buvo suraoma ginant atsakovo interesus ir turjo toki pat reikm kaip ir exceptio.
Kartais ji rayta ir ginant iekovo interesus, siekiant isaugoti teis kreiptis
teism su kitais reikalavimais, kuri pagrindas yra tas pats ginijamas
teisinis santykis.
Kilus ginui dl atsakovo neteistai valdomo daikto grinimo, prie
condemnatio nurodymas teisjui (arbitratus iudicis) apkaltinti atsakov
galjo bti duodamas tik iam negrinus jo iekovui graiuoju. Atsakovas, grins daikt, iteisintas, o i negrinusio iekovui priteisiama daikto
kaina. J galjo nustatyti pats iekovas, prie tai davs priesaik.
vedus formuliarin proces, legisakcioniniam procesui bdingas formalizmas galutinai neinyko. Ilgainiui jis silpnjo, bet vis formuliarinio proceso galiojimo Romoje laik formul buvo pagrindin civilinio
proceso priemon, nuo kurios priklaus bylos baigtis. Dl pretoriaus arba ali neatidumo atsiradusios formuls klaidos sukeldavo gino alims nemaai neigiam padarini.
Vis dlto formuliarinio proceso vedimas turjo teigiamos reikms
ne tik procesinei teiss gynybos formai, bet ir paiai materialiajai teisei.
Procesins formos reforma dav pretoriui paprast ir labai patogi prie-
45
moni veikti senj ius civile ir pltoti ius honorarium. Kadangi surayti ir duoti formul jau buvo pretoriaus kompetencija, jo galimybs veikti
senj ius civile pasireik dviem kryptimis.
Legisakcioninio proceso laikais magistrato vaidmuo stadijoje in iure buvo tik pasyvus ir jis negaljo daryti takos tolesnei proceso eigai bei
ukirsti kelio neteisingai pretenzijai pasiekti stadij in iudicio, o atsiradus formuliariniam procesui padtis pasikeit. Pretorius, atsisakydamas
duoti iekovui formul, i esms vetavo, jo poiriu, neteising iekovo
reikalavim, formaliai turim ginti pagal ius civile. Todl pagal ius civile iekovui priklausani subjektin teis pretorius galjo padaryti niekine (nudum ius). Atsirado vadinamoji denegatio actionis, kuria pretorius kontroliavo ir skirst visus civilinius iekinius. Toki denegatio pretorius taik, kai jam buvo aiku, kad ius civile grindiama iekovo pretenzija naujomis socialinmis ir ekonominmis slygoms yra neteisinga. Taiau atsakovui ginantis nuo iekinio nurodius kokias nors reikalingas tikrinti aplinkybes, pretorius, nenordamas savs apsunkinti causae cognitio (aplinkybi tyrimu), perdav byl teisjui, terpdamas formul atitinkam exceptio. Materialiosios teiss poiriu i exceptio yra
ne kas kita, kaip slygin denegatio.
Taiau gerokai reikmingesne pretoriaus veikla formuliarinio proceso epochoje buvo senosios ius civile papildymas naujais reikiniais.
Dar legisakcioninio proceso laikais pretorius, naudodamasis savo imperium, galjo daryti tak privai asmen civiliniams santykiams, skelbdamas interdiktus. vedus formuliarin proces, atsirado daug patogesn
procesin priemon - formul. Kai pretori kreipsi asmuo, kurio reikalavimas pagal senj ius civile neutikrintas iekiniu, bet, pretoriaus
nuomone, teisingas ir pagrstas, is net netirdamas bylos aplinkybi galjo surayti formul ir perduoti byl teisjui, sakydamas jam nuteisti
atsakov ityrus bylos aplinkybes. itaip greta iekini, pagrst senja
ius civile (actiones civiles), atsirado pretoriniai iekiniai actiones praetoriae. Pretori ios srities veikla buvo labai ipltota.
Civilinio iekinio (actio civilis) pagrindas visada buvo iekovo civilin teis, ginama iekiniu, o pretorinio iekinio materialusis pagrindas
buvo ne iekovo civilin teis, bet faktin padtis, t. y. visos inomos
faktins aplinkybs, patvirtinanios, kad atsakovas turi vykdyti prievol. Todl pretoriniai iekiniai visada grsti tam tikrais faktais, o j formuls buvo formulae in factiun conceptae. Pretorius manydamas, kad
esant tam tikriems faktams bus teisinga, jog skolininkas sumoks, ir suteikdamas teis pateikti iekin, savo formulje (condemnatio) privaljo
46
ROMN TEIS
tuos faktus nurodyti. Daniausiai pretorius idstydavo juos visus ir nurodydavo teisjui, jiems pasitvirtinus, nuteisti atsakov.
Kartais pretorius naudojosi fikcija ir tada formul vadinosi formula
ficticia. Fikcijos esm ta, kad pretorius nurodydavo teisjui nagrinti
byl neatsivelgiant i tikrj buvusias tam tikras aplinkybes. Taiau ir
iuo atveju tai formula in factum concepta, nes jos pagrindas - ne ius
civile, bet faktins aplinkybs. Formuliarinis procesas, kaip ir legisakcioninis, turjo dvi stadijas - ius ir iudicium. Stadijoje in iure teismo
funkcijas Romoje vykd pretorius, o municipijuose tai dar municipaliniai magistratai - duoviri iure dicundo.
Btina slyga pradti proces buvo abiej ali atvykimas pas magistrat. Formuliariniarne procese, kaip ir legisakcioniniame, nedalyvaujant bent vienai aliai, byla negaljo bti nagrinjama. Abiej ali dalyvavimas buvo iekovo rpestis. Kaip ir legisakcioniniame procese, iekovas galjo pasinaudoti in ius vocatio ir vadimonium, kad priverst
atsakov dalyvauti procese. Taiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino iekovo teis jga atvesdinti vengiant dalyvauti procese atsakov, taip pat manus iniectio ir pakeit ias poveikio
priemones bauda in duplum.
alims atvykus pas pretori, byla pradta nagrinti iekovui idstant pretenzijas. ie reikalavimai adresuoti ir pretoriui, ir atsakovui. J
pateikimo tikslas ~ gauti pretoriaus formul ir isiaikinti atsakovo pozicij.
Iklauss atsakovas iekovo pretenzijas galjo i karto arba pripainti, arba paneigti. Tai, kad atsakovas pripaino iekovo pretenzijas,
reik confessio in iure. Toliau tsti proceso nereikjo ir iekovas ia pat
gavo vykdomj iekin (actio iudicati), taip pat buv inagrinjus byl
i esms stadijoje in iudicio. Pripaindamas iekovo reikalavimus, atsakovas pats sau skelb nuosprend. Taiau iekovo reikalavimui esant
incerta, buvo btina skirti special teisj, turint nustatyti privalomj
imok iekovui dyd. Paprastai confessio in iure atvejai pasitaik retai.
Atvyks pas pretori, atsakovas, be abejo, sitraukdavo gin ir akceptuodavo proces- accipit iudicium. Tokiu atveju bylos nagrinjimo stadijos in iure tikslas - aikiai suformuluoti prieprieinius ali reikalavimus, surayti formul.
Kartais iekinio pateikimas konkreiam atsakovui priklaus nuo kai
kuri aplinkybi isiaikinimo. Todl stadijoje in iure iekovas turjo
teis pateikti tariamam atsakovui klausimus ir is privaljo atsakyti (interrogatio in iure), nes nuo to priklaus, bus jam pareiktas iekinys ar
CIVILINI TEISIU GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE
47
ne. Pavyzdiui, iekovas mano, kad al jo pasliams padar atsakovo

gyvulys, bet nra tikras, kad gyvulio savininkas yra jo nurodytas asmuo.
Todl jis stadijoje in iure klausia, ar atsakovas yra gyvulio eimininkas.
Iekinys bus pateikiamas ar ne - priklauso nuo atsakymo.
Pareikusios pretenzijas, alys galjo silyti viena kitai patvirtinti
reikalavimus priesaika - iusiurandum in iure delatum, ir itaip baigti
gin. Toks silymas nebuvo privalomas, t. y. alys j galjo priimti arba
atmesti. Atmetus silym, procesas vyko toliau, o primus ir prisiekus
(iusiurandum voluntarium) padariniai buv dvejopi: prisiekus iekovui,
procesas buvo nutraukiamas ir jam suteikiama iskirtinio iekinio - actio iurisiurandi, teis, o atsakovas, davs priesaik, buvs laisvas ir nuo
tolesni iekovo pretenzij ginamas exeptio iurisiurandi. Kartais iusiurandum buvo privaloma (necessarium). Esant actio stricti iuris (grietosios teiss iekiniui) dl konkreios sumos arba konkretaus daikto (condictio certae pecuniae arba certe rei) atsakovas turjo prisiekti, jeigu to
reikalavo iekovas. Atsisakymas prisiekti buvo tolygus iekinio pripainimui su visais i to kylaniais padariniais. Stadijoje in iure nevykus
confessio in iure iusiurandum, rengta formul ir procesas baigsi stadijoje in iure. Kaip ir legisakcioniniame procese, ia vykdavo litiscontestatio, nors liudytojus (testes es tote") jau nesikreipta. Formuliarinio
proceso akto litiscontestatio esm neaiki. Neinome, ar tai pretoriaus
parengtos formuls perdavimo iekovui, ar iekovo turimos formuls
perdavimo atsakovui momentas, ar paprasiausiai iekovo jos paskelbimas atsakovui.
Neginijama tai, kad litiscontestatio ir formuliariniame procese isaugojo procesins gino ali sutarties perduoti savo byl sprsti teisjui reikm.
Po litiscontestatio atsirad tam tikr teisini padarini: iekovas prarads ginijamos teiss gynybos priemon - teis pateikti iekin, t. y. jis
nebegali antr kart kreiptis teism su tuo paiu reikalavimu, nors procesas dl tam tikr prieasi ir nevyko arba sprendimas nebuvo priimtas. Litiscontestatio momentu ali teisinis santykis inyksta. Atsiranda
naujas procesinis santykis, paprastai apibriamas kaip ali sipareigojimas (prievol) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas
labai svarbus bylos nagrinjimui stadijoje in iudicio. Nagrindamas atsakomybs klausim, teisjas turjo nustatyti, ar aplinkybs, kuriomis
grindiami reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Jam visikai
nesvarbu, kad po litiscontestatio jos galjo inykti arba pasikeisti. Pavyzdiui, nagrinjant byl stadijoje in iudicio, daiktui, kur valdo atsa-
48
ROMN TEIS
kovas ir dl kurio ginijamasi, gali bti sujusi gyjamoji senatis. Taiau tai nereikia valdytoj jau tapus ginijamo daikto savininku, nes
litiscontestatio momentu daikto savininkas dar buvo iekovas. Todl
ir sprendim btina priimti iekovo naudai. Tokios paios taisykls
taikytos ir prievoliniams iekiniams. Net atsakov, iki stadijos in iudicio atsiskaiiusi su iekovu (grinus skol), teisjas privaljo apkaltinti ir priteisti i jo iekovui, nes litiscontestatio momentu jis dar buvs skolingas. Ir tik gerokai vliau pripainta, kad bet kurie atsiskaitymai pagal iekinius po litiscontestatio suteikia pagrind atleisti atsakov nuo atsakomybs.
Po litiscontestatio labai sugrietdavo atsakovo atsakomyb iekovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsak u daikto t arba sualojim; pripaintas kaltu, be skolos grinimo, jis nuo litiscontestatio
momento iki sprendimo vykdymo privaljo sumokti ir procentus. Taigi litiscontestatio bylos nagrinjimas baigdavosi stadijoje in iure. Abi
alys susitarusios nustatyt dien, bet ne vliau kaip po atuoniolikos mnesi, kai gauta formul, turjo atvykti pas paskirt teisj ir tada prasiddavo antroji stadija in iudicio. Teisj funkcijas stadijoje in iudicio
atliko privats asmenys - iudices privati. Kai kuri kategorij byloms
sprsti respublikos laikotarpiu sudarytos specialios teisj kolegijos decemviri ir centumviri. Daniausiai bylas sprend privats asmenys
iudices privati. Kartais j galjo bti keletas trys, penki ir panaiai. Jie
vadinti recuperatores. Teisju skiriamas vienas asmuo (iudex unus) atsivelgiant bylos esm vadintas arba iudex, arba arbiter. Sprendiant
gin prireikus byloje taikyti ne teiss normas, bet tarpininkauti (dalijantis bendr turt, sprendiant gin dl ems sklypo ribos ir pan.),
teisjas vadintas arbitru, kitose bylose - iudex.
Paprastai teisj skyr pretorius. Taiau kandidato pasirinkimas labiausiai priklaus nuo ali. alims dl kandidato teisjus nesutarus,
pretorius galjo skirti j pats arba padaryti tai burt bdu. Teisjai rinkti
i senatori, kiek vliau - i ordo senatorius ir ordo equester.
Teisenos ioje stadijoje nesaist jokie formalumai. Neatvykus proces iekovui, atsakovas galjo reikalauti bti atleistas nuo atsakomybs. Kokie buv teisiniai padariniai neatvykus atsakovui - neaiku. Manoma, kad iekovas galjo reikalauti patenkinti iekin arba rodyti j
esant pagrst, nors atsakovas ir neatvyks.
Dalyvaujant abiem alims, procesas prasidjo ali pareikimais, paskui tirti rodymai. Teisjas buvo laisvas, nesaistomas joki formalum
tirti rodymus. domu tai, jog, nesugebjs isprsti gino, teisjas gale-
49
jo atsisakyti priimti sprendim, prie tai prisieks, kad jam tai neaiku
(sibi non liquere). Byla, negrinama stadij in iure, buvo perduodama
nagrinti kitam teisjui.
Inagrinjs byl i esms, savo sprendim (sententia) teisjas nemotyvuodamas abiem alims skelb odiu. Tuo teisjo vaidmuo procese baigsi.
Teisjo sprendimas byloje (sententia arba res iudicata) buvo baigiamasis aktas. Jis sukurdavo ali tarpusavio teis - ius facit inter partes". Teis kr kiekvienas sprendimas, kad ir koks jis buvo - teisingas
ar ne. Romnai sak: ,Res iudicata pro veritate acciptur"
Kadangi teism sistema neskirstyta pakopas (instancijas), jokia apeliacija, kaip kad suprantama dabar, nebuvo leidiama. Taiau suinteresuota alis galjo ginyti teismo sprendim ir rodinti, kad dl tam tikr
prieasi jis niekinis, kad jo nra res iudicata non est.
Bdamas toks suinteresuotas asmuo, iekovas galjo prayti pretori skirti nauj teisj ir prietaraudamas atsakovo exeptio, kad byloje
jau priimtas sprendimas, rodinti j esant niekin. O atsakovas, iekovui
pareikus iekin dl iiekojimo pagal teismo sprendim (actio iudicati), galjo rodinti tokio sprendimo nebuvus. Suprantama, nepavykus
to rodyti, jis baustas dvigubai. Taiau visais atvejais tai buvo ne apeliacija. Apeliacija pats teismo sprendimo faktas neginijamas, ja tik stengiamasi j revizuoti ir itaisyti, pakeisti. Formuliariniame procese sprendimai itaip netikrinti. Kadangi pagal teismo sprendim iiekojo pretorius, remdamasis savo imperium, atsakovas, nesutikdamas su teismo
sprendimu, galjo prayti pretori sustabdyti iiekojim. Tai jau panaiau apeliacij. Taiau toks iiekojimo sustabdymas i esms sustabd
pretoriaus valdios priemones, taikomas vykdant sprendim, bet neveik
paties sprendimo, nes jis de iure buvo nekeiiamas. Be to, pretorius galjo taikyti turim procesin priemon restitutio in integrum ir ginti atsakov nuo, jo poiriu, neteisingo sprendimo.
Pretorius taikydamas restitutio in integrum galjo sakyti nekreipti
dmesio teismo sprendim, tarytum nebt buv ir paties proceso, kurio rezultatas jis yra. iuo atveju buvo galima tiktis, kad byl bus perduota nagrinti kitam teisjui. Visos io sprendimo teistumo ir pagrstumo ginijimo priemons buvo iimtins ir visikai priklaus nuo magistrato valios.
Formuliarinio proceso laikais asmuo, nukentjs dl neteisto teismo sprendimo, teisjui, nagrinjusiam byl, galjo pareikti iekin dl
alos atlyginimo. Tai buvo galima padaryti teisjui tyia primus netei-
50
ROMN TEIS
st sprendim. Manyta, kad teisjas iuo atveju pats perima iekovo

pretenzij atsakovui iudex litem suam f a c i t .
Jau minta, kad teismo sprendimas arba nutraukdavo ginijam teisin santyk, arba sukurdavo nauj. Atsakovas, atleistas nuo atsakomybs
(primus iteisinamj nuosprend), pareikdamas exeptio rei iudicatae,
galjo paneigti bet kokias iekovo pretenzijas, grindiamas tuo paiu teisiniu santykiu. Pripainus atsakov kaltu, buvo sukuriamas naujas teisinis
santykis ir priimtas sprendimas turjo bti vykdomas. I iekovo privalta
iiekoti tam tikra suma, nes formuliariniame procese priimti teismo sprendimai visada buvo pinigins iraikos (condemnatio pecuniaria). Taiau
siekiant vykdyti priimt sprendim, kurio geranorikai nevykd atsakovas, reikjo pateikti dar vien iekin - actio iudicati.
is iekinys pakeit procedr legis actio, nors kai kuriuos jos bruous isaugojo. Nuo sprendimo primimo iki vykdymo turjo praeiti trisdeimt dien, per kurias atsakovas geranorikai galjo vykdyti sprendim. Jam to nepadarius, iekovas pateikdavo actio iudicati. Tada pretorius atiduodavo atsakov iekovui ir is tapdavo jo eimininku.
Respublikos laikotarpiu neisimokjusio skolininko, patekusio kreditoriaus priklausomybn, negalima buvo parduoti vergijon, kaustyti grandinmis. Jis privaljo atidirbti kreditoriui u skol. Atsakovas galjo pats be
niekieno pagalbos (vindex) ginyti actio iudicati. Taiau praddamas
gin jis turjo nurodyti laiduotoj, pralaimjus gin sumoksiant iekovui
(statisdatio, cautio iudicatum solvi) in duphim. Tai manus iniectio liekanos formuliariniame procese. Taigi ir ia iiekojimas siejamas su skolininku, o asmenin egzekucija dar yra prastas sprendimo vykdymo bdas.
Laikui bgant rykja tendencija asmenin skolininko atsakomyb
keisti turtine iiekoti tik jam priklausant turt. Lex Iulia de cessione
bonorum suteik skolininkui teis perduoti vis savo turt kreditoriui ir
prisiekti daugiau nieko neturint. itaip jis galjo isilaisvinti nuo asmenins atsakomybs.
Pamau pretorius pradjo praktikuoti ir tiesiogin, realin (turtin),
egzekucij, t. y. iiekoti tik skolininko turt ir neliesti jo paties. is turto
iiekojimas (egzekucija) galjo bti universalus ir specialus. Universalus
iiekojimas i esms reik bankrot. Kreditoriaus, turinio teismo sprendim, praymu pretorius perdav jam valdyti skolininko turt (missio in
possessionem). Kreditorius vieai skelb pradjs j valdyti. Prijo galjo
prisidti kiti skolininko kreditoriai, ir tada imtas likviduoti skolininko turtas. Tam skirtas specialus magister bononim, parduodantis aukcione skolininko turt (venditio bonoruum). Skolininko turtas parduotas urmu. A-
51
muo, sigijs turt (emptor bonorum), tapo universaliu skolininko teisi

permju. Jo pareiga atsiskaityti su skolininko kreditoriais pagal j reikalavimus, o j tenkinimo procentas aptartas parduodant.
Imperijos laikotarpiu universalus venditio bonorum pakeistas distractio bonorum, t. y. turto ipardavimu dalimis, bet ne urmu.
Specialaus realinio iiekojimo atsiradimo akn reikt iekoti pretori teisje: imti daikt kaip ustat prievoli vykdymui utikrinti
pignoris capio. Ilgainiui i teis pretorius pradjo taikyti ir privai
asmen interesams, vykdydamas konkreius teismo sprendimus, o bonorum venditio taikyta tik bankrutavus.
Iiekojimas iuo atveju vykdytas iekovo praymu. Pretorius sil
savo pareignus (apparitores) paimti vien ar kelet skolininko daikt.
Skolininkui per du mnesius neipirkus, t. y. neatsiskaiius su kreditoriumi, paimti daiktai buvo parduodami aukcione ir gauta suma perduodama kreditoriui. ios sprendimo vykdymo priemons imperijos laikotarpiu labai plaiai paplito ir skolininko asmenin atsakomyb esant prievoliniams santykiams beveik visikai inyko.
5. ISKIRTINS PRETORI
TEIKIAMOS GYNYBOS PRIEMONS
Be prast procesini subjektini teisi gynybos form, Romoje buvo ir
iskirtini teiss gynybos priemoni, kuri dl ius civile konservatizmo
neaprp civilinis procesas. Joms bdinga tai, kad j taikymas grstas
magistrato imperium (valdios pradais). Tai i esms buvo administracins privai asmen teisi gynybos priemons.
Pretoriaus teisi gynybos priemoni arsenale iskirtin vieta, iki vedant formuliarin proces, teko interdiktams.
Dar legisakcioninio proceso laikais asmuo, negaldamas apginti savo teiss remdamasis ius civile normomis, galjo kreiptis konsul, o
vliau - pretori su praymu tai padaryti ne ius civile, bet pareigno
imperium pagrindu. Pretorius pats tyr bylos aplinkybes (causae cognitio) ir nustats praym esant pagrs t sakydavo prieingai aliai nevartoti prievartos (vim fieri veto), atiduoti daikt (exhibeas) ir t.t. is pretoriaus sakymas vadintas decretum. K nors drausdamas, is dekretas vadinosi interdictum.
Pretoriaus interdiktas i pradi buvo asmeninis ir beslyginis paliepimas. Kai jis nevykdytas, buvo galima kreiptis su nauju skundu
52
ROMN TEIS
pretori ir is, ityrs, ar tikrai interdiktas nevykdytas, remdamasis savo

imperium, galjo taikyti poveikio priemones (pignoris capio ir pan.).
Tai, kad pretorius pats turjo atlikti tyrim, kl jam daug nepatogum. Siekdamas to ivengti, jis supaprastino interdikto davimo procedr. Besikreipianiam asmeniui idsius savo reikalavimus, pretorius, sitikins, kad tokiomis aplinkybmis praytojui reikia padti, pats
netirdamas bylos aplinkybi, paskelbdavo bendrj sakym ir is jau
buvo slyginis. Jame buvo sakoma, kad tam, k idst praytojas, nepasitvirtinus, interdiktas nebus vykdomas, o pasitvirtinus - atsakovas turs vykdyti interdikt. Taiau atsakovui nevykdius pretoriaus interdikto, iekovas antr kart kreipsi pretori ir is jau netyr vis bylos aplinkybi, o vert gino alis per sponsiones bdu sudaryti laybas. i layb pagrindu vliau vyko prastas abiej ali procesas.
Praddamas taikyti toki teisi gynybos form, pretorius pasiliko teis
kontroliuoti teisini gino vertinim, bet pat bylos aplinkybi tyrim
perkl stadij in iudicio ir administracins bylos nagrinjim pakeit
teisiniu procesu.
Tokia teisena visada buvo susijusi su pralousios byl alies layb
sumos praradimu ir vadinosi cum periculo. Siekdamos ivengti pinig
praradimo, alys, susitarusios tarpusavyje, galjo kreiptis pretori su
praymu skirti joms teisj (arbiter). Kartu ivengta proceso layb ir
teisena vadinosi sinepericulo.
Savo interdiktais pretorius galjo reikalauti k nors vykdyti arba ko
nors nepaeisti. Atsivelgiant turin, interdiktai skirstyti interdicta
restitutoria (reikalavimas atkurti padt), interdicta exhibitoria (ginijamo daikto pateikimas) ir interdicta prohibitoria (draudimas atlikti tam
tikr veiksm).
Pretoriaus interdiktai gyn tiek viej, tiek privatin teis. Privatins teiss atvilgiu jie plaiausiai taikyti valdymui ginti - tai interdicta
possessoria. Jie skirstyti : interdicta adipiscendae possessionis, suteikianius asmeniui teis valdyti, kurios jis anksiau neturjo; interdicta
retinendae possessionis, ginanius jau gyt valdym, ir interdicta recuperandae possessionis, grinanius asmeniui atimt valdym.
Pretoriaus interdiktai, kuri reikalauti turjo teis bet kuris pilietis,
buvo vadinami interdicta popularia.
vedus formuliarin proces ir pretoriui gijus teis duoti formules,
pagrstas faktinmis aplinkybmis (in factum conceptae), interdiktais
grindiama teisena prarado reikm. Pretorius galjo perkelti gin stadij in iudicio ir be ali sponsiones. Formulje jis galjo teisjui nuro-
53
dyti, kad, pasitvirtinus iekovo nurodytiems faktams, atsakov btina

apkaltinti.
iuo atveju interdiktus pakeit actiones in factum, ir toliau pretori
teis rutuliojosi kuriant ne naujus interdiktus, bet naujus pretorinius iekinius.
Antroji pretori teikiama teiss gynybos priemon buvo stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai ikilmingas pasiadjimas pretoriaus akivaizdoje sumokti skol ar atlikti kit veiksm. is
pasiadjimas buvo kaip atsakymas ikilming kontrahento klausim.
Stipulatio arba sponsio sudaryta savanorikai. Kartais pretorius, siekdamas apginti kurios nors alies interesus, galjo priversti kit al duoti
tok ikilming paad. Neretai jis dar buvo patvirtinamas laiduojant
treiajam asmeniui.
Treioji teiss gynybos priemon - tai missio inpossessionem. Pretorius perduodavo praytojui valdyti ginijam daikt arba vis turt.
Todl missio inpossessionem galjo bti arba missio in bona, arba missio in rem specialem. Daniausiai missio inpossessionem jo atsakovui
atsisakius pasiadti, esant tam tikr aplinkybi, dl kuri iekovas gali
patirti al, atlygti visus susidariusius dl to nuostolius.
Kartais galjo atsitikti taip, kad teisiniai padariniai, atsirad dl koki nors sandori ar kit teisini fakt, patys savaime yra neteisingi ir
dl j nukentjs besikreipiantis pretori asmuo. Pavyzdiui, alis praleidusi termin, per kur turjo teis reikalauti apginti paeist savo teis, arba apgaule ar prievarta buvo sudarytas sandoris ir ji dl jo nukentjusi. Tokiomis aplinkybmis buvo teisinga grinti al pirmykt, t. y.
buvusi iki juridinio fakto, padt. Pretoriaus tikslas ir buvo tai padaryti.
jis galjo pasiekti taikydamas toki teiss gynybos priemon kaip restitutio in integrum. Kad pretorius galt taikyti restitutio in integrum, turjo bti didel ala (laesio) ir svarbi prieasi (iusta causa), dl kuri
alis negaljo ivengti fakt, suklusi neteising padarini. Ar prieastys
svarbios, sprend pretorius. Svarbiomis prieastimis pripainta minoraetas (nepilnametyst), dalus (apgaul sudarant sandor), etror (esmin klaida), capitis deminutio (teisnumo sumajimas) ir iusta absentia (asmens,
patyrusio al, nebuvimas). Pretorius, pripains praym dl restitucijos
pagrstu, galjo grinti alis ankstesn padt vairiais bdais. Kartais
jis suteikdavo nukentjusiajai aliai iekin arba exceptio. Taigi kad atkurt ankstesn padt (restitutio in integrum), pretorius turjo taikyti ir kitas
gynybos priemones (stipulationes praetoriae, missio inpossessionem, actio
praetoria). Todl restitutio in integrum nebuvo savarankika pretori tei-
54
ROMN TEIS
kiamos gynybos priemon ir materialiosios teiss poiriu tebuvo tam

tikras tikslas, pasiekiamas pretoriui sikius.
6. EKSTRAORDINARINIS PROCESAS
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turj dvi stadijas - ius ir iudicium, laikyti prastomis civilins teiss gynybos formomis - ordo iudiciorum privatorum. Abu procesai dl to vadinti ordinariniais. J prieingyb buvo imperijos laikais atsiradusi administracin teisin byl nagrinjimo tvarka, neturinti dviej stadij ir dl to vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu, procesu. Formuliarinis procesas, pakeits
legisakcionin, respublikos laikotarpio pabaigoje ir per vis principato
laikotarp laikytas prasta civiline teisena. Taiau imperijos laikotarpiu
kartu su formuliariniu procesu pltojosi extraordinaria cognitio, neturinti dviej stadij. Pamau ekstraordinarinis procesas istm proces
performulas ir absoliutins monarchijos laikotarpio pradioje tapo vienintele civilini teisi gynybos forma.
Jau minta, kad dar senovs epochoje asmuo, negaljs apginti savo
teiss pagal ius civile prasta teisena, galjo kreiptis magistrat gynybos administracins valdios priemonmis. Magistratas pats tyr bylos
aplinkybes, prim tam tikr sprendim ir pats j vykd. Tokia administracin byl nagrinjimo tvarka vadinta cognitio, arba natio (cognitio
extraordinaria, extra ordinem iudiciorum privatorum). J taik vairaus
rango romn magistratai (konsulai, cenzoriai), nagrindami jiems priklausanias bylas. Pretoriai palyginti retai taik tok grynai administracin teisi gynybos bd. Naudodami turimas teisines priemones (interdiktus, stipuliacijas), jie daniausiai stengsi perduoti bylas teismui. Todl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio buvo retas.
Taiau imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera labai
isiplt. Imperatorius, bdamas pirmasis valstybs magistratas, administracine tvarka turjo teis sprsti bet kuri byl. ia teise jis m naudotis vis daniau, kai tik byla jam buvo kuo nors domi arba to pra
suinteresuoti asmenys. Pleiantis imperatoriaus valdinink (pareign)
kompetencijai, pltsi ir j jurisdikcin veikla. Remdamiesi savo politinmis funkcijomis, jie (praefectus urbi, vigilum) sprend ir bent kiek su
jomis susijusius civilinius ginus. Sultjus pretori teiss raidai, sumajus pretori edikt, nauji santykiai galjo bti ginami tik ekstraordinarine tvarka.
55
Pagausjus
nereguliuojam santyki, imperatoriai, pavesdami dl i santyki kylanius ginus sprsti magistratams, nustat specialij konkrei rang magistrat kompetencij. Pavyzdiui, konsulams pavesta nagrinti fideikomis bylas.
Ypa plaiai forma
cognitio pradta taikyti imperijos provincijose. Provincij valdytojai, bdami nutolusi nuo centro emi imperatoriaus vietininkai, vis daniau pradjo patys nuo pradios
iki pabaigos nagrinti bylas. Kartais ir jie perduodavo jas kitiems asmenimsTaiau j paskirto
vaidmuo skyrsi nuo
vaidmens ordinariniame procese. Be to, esant iudex datus procesas nebuvo dalijamas dvi stadijas.
pats nagrinjo
byl nuo pradios iki pabaigos. Jis buvo provincijos valdytojo paskirtas,
o ne prisieks teisjas. Todl jo priimt sprendim buvo galima sksti
provincijos valdytojui.
Manoma, kad imperatoriaus Diokleciano savivaldos reforma galutinai panaikino formuliarin proces. Padalijus vis valstybs teritorijai
naujas provincijas, inyko imperatoriaus ir senato provincij skirtumas.
Visas provincijas vald imperatoriaus vietininkai - praesides arba restores. Paioje Romoje teismin valdia perjo i pretori praefectus
urbi rankas. Pretoriai jau nebedav formuli, todl ir formuliarinis procesas tapo nereikalingas. Dioklecianas 294 m. paskelb akt, kuriuo pareigojo provincij valdytojus nagrinti bylas ir tik iimtiniais atvejais
leido perduoti byl paskirtiems teisjams Nuo io
akto primimo
tapo vienintele bendra civilinio
proceso forma.
Vietoj formuliarinio proceso vedus ekstraordinarin, pasikeit ir daugelis pagrindini civilins teisenos princip. Vykstant formuliariniam
procesui pati teisena ir pats teismo sprendimas grsti ali susitarimu
paklusti teisjo valiai, o naujoji teisena rmsi valdios pradais. Sprendimas esant ekstraordinarinei teisenai - jau ne ali irinkto teisjo nuomon (sententia), bet turinio valdi pareigno sakymas (decretum).
is esminis naujojo proceso bruoas (valdios pareigno sakymas paklusti jo valiai) lm ir vis teisena.
Ordinarinio proceso atveju atsakovo atvykimas teismo proces
buvo privatus iekovo reikalas, tuo tarpu esant ekstraordinariniam procesui alys teism kviestos oficialiai, dalyvaujant valstybs valdios
atstovui.
Iekovo skundas (pareikimas) buvo raomas teismo staigos protokol ir oficialiai teikiamas atsakovui. Toks atsakovo kvietimas teis-
56
ROMN TEIS
m vadinosi litis denuntatio. Kadangi teisena jau nedalyta dvi stadijas,

i esms nebuvo ir litiscontestatio, labai svarbios ordinarinio proceso
dalies. Proceso pradia sukeldavo labai svarbi materialij ir procesini teisini padarini,todl ir ekstraordinariniame procese iam momentui skirta daug dmesio. Proceso pradia laikoma iekovo pretenzijos atsakovui idstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas ginyti i pretenzij. Tik paskui teisjas praddavo nagrinti byl i esms, tirti rodymus ir 1.1. Inagrinjs byl jis priimdavo sprendim (decretum) ir is
turjo bti vykdomas. Kadangi magistratroje buvo hierarchin tvarka,
priimt teismo sprendim buvo galima sksti auktesniam pagal rang
magistratui (apeliacija) - vicarius, praefectus pretorio, imperatoriui.
Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniame procese paskutin, baigiamoji proceso stadija. Pradti j vykdyti jau nebereikjo specialaus iekinio (actio iudicati), btino ordinariniame procese, pakako paprasto praymo tai padaryti. Sprendim vykd valdia administracinmis
priemonmis, paimdama i atsakovo ginijam daikt manu militari,pignus in causa iudicati captum arba distractio bonorum bdu. Ekstraordinarinis procesas isaugojo daug administracins byl nagrinjimo tvarkos
bruo, taiau, taps pagrindine civilini byl nagrinjimo forma, jis negaljo ignoruoti ir daugelio prasto civilinio proceso princip. Vis pirma
ir iame procese reikjo laikytis ali rungimosi principo, kurio esm ta,
kad teismas praddavo byl tik esant iekovo pareikimui, pats nerinko
rodym, negaljo priteisti daugiau, nei pra iekovas, ir panaiai. Taiau
ekstraordinarinis procesas gerokai ribojo vieumo princip. Procesas vyko udaroje patalpoje (secretarium, secretum). Daug svarbesn pasidar
ratvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai fiksuoti teismo protokole.
Pats byl nagrinjimas tapo mokamas. Gino alys privaljo mokti ymin mokest (sportulae) kanceliarinms ilaidoms padengti.
Nuo Diokleciano iki Justiniano laik is procesas labai maai tepasikeit. Taiau Justiniano laikais dar labiau padidjo raytini teismo
akt reikm. Pateikti iekin buvo btinas raytinis pareikimas libellus conventionis. Teismas, patikrins, ar pareikimas atitinka formalius
reikalavimus, siunt j per savo kurjer (apporitor) atsakovui, kviesdamas j nustatyt dien atvykti posd.
Apporitor (pasiuntinys) privaljo gauti koki nors garantij, kad atsakovas tikrai atvyks teism; j buvo galima net aretuoti. Atsakovo
prietaravimai iekiniui taip pat forminti ratu - libellus contradictionis. Byla nagrinta tokia paia tvarka kaip ir anksiau, buvo suraomas
sprendimas ir vadinosi, kaip ir ordinariniame procese, sententia.
57
7. PROCESINIS ATSTOVAVIMAS
Dl vairi prieasi alys ne visada gali dalyvauti teismo procese. Tada joms atstovauja j procesiniai atstovai, atliekantys visus procesinius
veiksmus. Taiau romn teis legisakcioninio proceso laikotarpiu procesinio atstovavimo nepripaino. Toki ivad galima daryti i Gajaus
teiginio, kad niekam, pagal statym, nesuteikta teis iekoti (dalyvauti
procese) svetinio vardu (D.4.82), Taiau i bendroji taisykl ir legisakcioniniame procese turjo kelet iimi. Pirmiausia leista bylintis kito
asmens vardu (causa lihertatis) pro libertate atveju. Tai galiojo asmenims, esantiems nelaisvje, kuri interesai turjo bti ginami. Leistas
procesinis atstovavimas esant visuomeniniam skundui -propopulo. Manoma leidus atstovauti ir esant pro tutela (globai). Lex Hostilia leido
kelti byl teisme u apvogtj, ivykus valstybs reikalais. Taiau tai tik
bendrosios taisykls iimtys.
Didel procesinio atstovavimo paang formuliarinio proceso laikotarpiu padar pretorius, tvirtindamas ligoni ir ivykusi asmen procesin atstovavim. Jis duodavo formul, kurios dalyje intentio nurodydavo atstovaujamojo, o dalyje condemnatio - procesinio atstovo vard.
Vliau pripaintas tiesioginis atstovavimas, kai atstovas dalyvauja procese savo vardu ir gina neveiksni asmen arba miesto bendruomeni
bei korporacij, dalyvaujani civilinje apyvartoje, interesus.
Formuliariniame procese buvo dvejopi procesiniai atstovai - cognitor ir procurator.
Cognitor - tai formalus atstovas. J skyr atstovaujamasis dalyvaujant prieingai aliai, laikydamasis tam tikr formalum ir sakydamas
tam tikrus odius. itaip paskirtas atstovas visikai pakeit procese atstovaujamj, taiau visi vykstant procesui atsirad teisiniai padariniai
teko atstovaujamajam.
Atstovaujamasis jau negaljo antr kart pateikti to paties iekinio,
nes visa tai, kas teismo sprendimu priteista, priklaus ne cognitor, bet
atstovaujamajam (iiekota jo naudai arba i jo).
Procurator skirtas nesilaikant griet formalum ir galbt net neinant kitai aliai. Manoma, kad procurator pats savo iniciatyva galjo
sitraukti proces kito asmens interesais, visikai tam negaliotas. Tai
daniausiai liet ivykusi asmen interes gynyb.
Proceso, kuriame prokuratorius dalyvavo siekdamas apginti kito
asmens interesus tam negaliotas, teisiniai padariniai atstovaujamajam
buvo kitokie nei dalyvaujant jame kognitoriui. Vis pirma atstovauja-
58
ROMN TEIS
masis (dominus) po tokio proceso turjo teis antr kart pateikti t pat
iekin tam paiam atsakovui. Kad to nevykt, atstovaujamasis turjo
pripainti visk, k procese padar prokuratorius. Siekiant apsaugoti atsakovo interesus nuo galimo pakartotinio sikiimo, kiekvienas prokuratorius turjo garantuoti, kad jeigu atstovaujamasis (dominus) nepripains proceso ir pats pateiks atsakovui iekin, jis (prokuratorius) atlygins
atsakovui visus nuostolius - cautio de rato habendo.
Visa tai, kas priteista dalyvaujant prokuratoriui (atvirkiai, negu dalyvaujant kognitoriui), ir perduota jam, o is turjs perduoti atstovaujamajam (dominus). Taip pat buv ir pralaimjus byl. Pagal teismo sprendim turjo atsakyti ne atstovaujamasis, bet prokuratorius. Todl reikalauta, kad prokuratorius garantuot iekovui, jog pralaimjus byl jis sumoksis visk, kas priklauso pagal sprendim, - cautio iudicatum solvi.
Laikui bgant ios skirtybs inyko. sigaliojo taisykl, kad jeigu
prokuratorius dalyvauja byloje galiotas (procurator cum mandato), nors
tai ir neforminta formalia procedra, atstovaujamasis (dominus) negali
nepripainti proceso ir pats pateikti atsakovui iekinio. Todl procurator cum mandato atleistas nuo pareigos pateikti cautio de rato. Justiniano laikais inyko kognitori institutas ir liko tik prokuratoriai. Justinianas, patobulins procesin atstovavim reguliuojanias normas, vis dlto paliko galioti sen taisykl, kad kiekvienas atsakovo pavedimo vykdytojas (procesinis atstovas) turi duoti cautio iudicatum solvi.
8. TERMINO REIKM GYVENDINANT

IR GINANT CIVILINES TEISES.
IEKINIO SENATIS
Laikas (dies) visada buvo labai svarbus siekiant gyvendinti ir apginti
subjektines civilines teises. Kaip ir teis turinio asmens veikimas arba
neveikimas, jis yra teisini santyki atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo pagrindas. Tai, kad po teiss paeidimo prajo daug laiko, galjo turti neigiam teisini padarini asmeniui, kuris kreipiasi teism,
kad bt apginta jo paeista arba ginijama teis. Be to, tai, kad asmuo
ilgai nesikreipia teism dl savo teiss gynybos, sukelia tam tikr civilini teisini santyki ir civilins apyvartos neapibrtum, nekonkretum. Tai nepageidaujami reikiniai. Todl nuo seno laikui civilins apyvartos, taip pat subjektini civilini teisi gynybos atvilgiu teikta daug
CIVILINIU TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE
59
reikms. Laikas yra btinas civilini subjektini teisi gynybos elementas, nuo kurio priklauso paties civilinio proceso pradia, jo eiga,
galiausiai ir rezultatas. Vienu atveju laikas gali bti pagrindas reikalauti
teismins subjektini teisi gynybos, o kitu - atsisakyti j suteikti. Laikas gali sukurti arba panaikinti pai materialij subjektin teis. Kai
teis su laiko kategorija sieja tam tikr teisini padarini atsiradim,
tokia laiko atkarpa gyja teisins kategorijos reikm ir vadinama terminu. Atsivelgiant tai, koki atsiranda teisini padarini dl to, kad baigiasi terminas, jo reikm teisje labai skirtinga. Jeigu vienoda faktin
padtis egzistuoja tam tikr laik, tai pasibaigus terminui gali atsirasti
toki teisini padarini kaip nuosavybs teiss gijimas (gyjamoji senatis) arba jo praradimas (naikinamoji senatis). Tas pats terminas vienam
asmeniui gali bti pagrindas gyti nuosavybs teis, o kitam -j prarasti. Pavyzdiui, jeigu vienas asmuo pagal statym nustatyt laik valdo
svetim turt, o tikrasis savininkas nereikia jam dl to joki pretenzij,
pirmasis gali gyti nuosavybs teis valdom turt, o antrasis -j prarasti. Galiausiai kai kurios subjektins teiss galioja tam tikr statymo
nustatyt termin, kuriam pasibaigus inyksta ir pati subjektin teis.
Pavyzdiui, pasibaigus statymo nustatytam terminui, pasibaigia teis
iekin, drauge ir materialioji subjektin asmens bei jo teisi permj
teis, kuri gyn tas iekinys.
Civilinei teisenai svarbiausia iekinio senatis. Tai statymo nustatytas terminas, per kur teismine tvarka gali bti apginta paeista ar ginijama subjektin teis.
Iekinio senatis, kaip teisin kategorija, romn teisje atsirado gana vlai. I ilikusi teiss altini galima sprsti, kad klasikin romn
teis tokios kategorijos neturjo. To meto teisje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikti tam tikr kategorij iekinius,
statymo numatyti terminai naikino pai materialij subjektin teis,
kartu ir teis jos teismin gynyb. ie terminai buvo gantinai trumpi.
Ankstyvojoje epochoje civilini iekini nevar jokie terminai. Galiojo taisykl, kad kol egzistuoja pati teis, yra ir teis iekin, t. y. teis
teismin gynyb. Taiau jau pretoriai dl tos prieasties, kad laikas sukelia civilinei apyvartai tam tikr neigiam padarini, pradjo teis
teismin gynyb riboti terminais. Pretori duodami iekiniai riboti vien met terminu (pretoriaus galiojim laikas), iekiniai, kylantys i pirkimo-pardavimo sutari, esant parduoto daikto trkum, - ei mnesi terminu, kai kurie civiliniai iekiniai, kylantys i paveldjimo santyki, - penkeri met terminu.
60
ROMN TEISE
Vliau atsirado terminai ir kitiems civiliniams iekiniams pateikti.

Vienoje i imperatoriaus Teodosijaus II (424 m.) konstitucij buvo numatytas specialus terminas, naikinantis teis iekin. i konstitucija
skelb, kad paeista egzistuojanti teis ginama trisdeimt met. Justiniano kodifikuotoje teisje is terminas Banyios ir labdaros staig
iekiniams buvo prailgintas iki keturiasdeimties met, o kai kuriems
kitiems iekiniams sutrumpintas. Taiau pagrindinis terminas liko trisdeimt met. Taigi tokia, kaip kad j suprantame iandien, iekinio senaties kategorija romn teisje atsirado 424 metais.
Kol nevesta iekinio senatis, romn teisje buv statymo nustatyti terminai nuo iekinio senaties skyrsi tuo, kad: a) jie buvo gerokai
trumpesni, t. y. vieni metai ginams dl kilnojamojo ir dveji - dl nekilnojamojo turto; b) pasibaigus statymo numatytam terminui, nustojo galioti ne tik teis teismin materialiosios teiss gynyb, bet ir pati materialioji teis (tuo tarpu pasibaigus iekinio senaiai, savininkas prarasdavo teis teismin savo nuosavybs teiss gynyb, bet ne pai nuosavybs teis); c) j eigos nebuvo galima nei nutraukti, nei sustabdyti (o
iekinio senaties eig buvo galima sustabdyti arba nutraukti).
vedus iekinio senat ir nustaius jo trukm, atsirado btinyb apibrti io termino pradi. Tai priklaus nuo teisini santyki pobdio.
Terminuot sutari iekinio senaties pradia laikyta po sutarties termino pasibaigimo dienos einanti diena. Btent nuo jos ir skaiiuotas trisdeimties ar keturiasdeimties met terminas iekiniui pareikti. Kai sutartyje nenurodytas jos vykdymo laikas, iekinio senaties eiga prasiddavo prajus septynioms dienoms po kreditoriaus pretenzijos pareikimo skolininkui. Esant ginams dl daiktins teiss iekinio senaties eiga
prasiddavo savininkui gijus teis iekin, t. y. jam suinojus, kur yra
jo daiktas.
Iekinio senaties eiga galjo bti nutraukiama arba sustabdoma. Ji
nutraukta, skolininkui visikai ar i dalies pripainus savo prievol (skol)
arba iekovui pareikus teisme iekin. Iekinio senaties eigos nutraukimas reikia, kad, vykus vienam i dviej mint fakt, visas laikas,
prajs iki fakto atsiradimo, nustoja galioti, o iekinio senatis pradedama skaiiuoti i naujo. Taigi suinteresuotam asmeniui aktyviai veikiant,
stengiantis isaugoti savo teis, iekinio senatis i esms tampa neterminuota ir teisi gynyba praktikai neprarandama, o pati teis neinyksta.
Iekinio senaties eigos nutraukimas skiriasi nuo jos eigos sustabdymo. Sustabdyti reikia tik tam tikram laikui nutraukti termino eig. Paalinus privertusias tai padaryti aplinkybes, ji tsiasi toliau. Prie iki su-
stabdant buvusio termino pridedamas liks terminas, taiau jis negali

bti ilgesnis u iekinio senat. Iekinio senaties eiga galjo bti sustabdoma dl karo veiksm, epidemijos, iekovo nepilnametysts ir kit aplinkybi, trukdani pateikti iekin. Iekinio senaties pabaiga panaikindavo teis iekin, taiau reikalavimo teis arba teis daikt tebeegzistavo, tik jau negaliojo utikrinta valstybs taikoma prievarta. Taiau jeigu pasibaigus iekinio senaiai prievol buvo vykdoma (pvz., grinama
skola), pripainta vykdius tai, kas priklaus, kadangi pati teis neinykusi, nors ir neginta iekiniu. Suinteresuotam asmeniui, praleidusiam iekinio senat, pamginus gyvendinti savo reikalavim, atsakovas galjo
pareikti exceptio, nurodydamas, kad praleista iekinio senatis.
KETVIRTAS SKYRIUS
Romn civilins
(privatins) teiss
subjektai
1. CIVILINS (PRIVATINS)
TEISS SUBJEKTO SAMPRATA.
PRIVATINS TEISS SUBJEKTAI - FIZINIAI
IR JURIDINIAI ASMENYS.
TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS (CAPUT IR STATUS)
Teis, kaip privalomj, valstybs sankcionuot elgesio taisykli (norm) visuma, reguliuoja moni tarpusavio santykius, vadinamus visuomeniniais. i santyki, reguliuojam civilins teiss norm, dalyviai ir
yra civilins teiss subjektai. Tai gali bti pavieniai mons - fiziniai
asmenys, arba j grups, junginiai -juridiniai asmenys. Taiau bt klaidinga manyti, kad visi visuomens nariai - pavieniai asmenys arba junginiai -yra civilins teiss subjektai. Civilins teiss subjekto samprata
visada siejama su jo gebjimu turti civilini teisi ir pareig. Civilinje
teisje gebjimas turti civilini teisi ir pareig yra vadinamas teisminiu. iuolaikinje visuomenje gebjim paprastai mogus gyja gimdamas. Taiau kad asmuo pats galt dalyvauti civilinje apyvartoje,
savo veiksmais gyti teisi ir pareig, sudaryti sandorius, vien teisnumo
nepakanka. Civilinje teisje galjimas savo veiksmais gyti civilini
teisi ir pareig yra vadinamas veiksnumu. Taigi civilins teiss subjekto samprata paprastai siejama su dviem socialinmis teisinmis kategorijomis - teisnumu ir veiksnumu. Taiau paiai civilins teiss subjekto
64
ROMN
TEIS
sampratai esmin reikm turi tik teisnumas. Galima bti civilins teiss subjektu ir neturint galimybs savarankikai (savo valios veiksmais)
disponuoti priklausaniomis teismis. Tokios galimybs, pavyzdiui, neturi nepilnameiai, bet jie neeliminuojami i turtini santyki srities. J
veiksnum iuo atveju papildo globjai.
Gebjim bti civilins teiss subjektu Romos teisininkai vadino
caput. Jeigu tok gebjim asmuo turjo, buvo sakoma caput habet, jei
ne caput non habet, arba nullum caput habet. Teisnus mogus vadintas persona (asmeniu). Svoka persona, bdama teisin kategorija, siejama su mogumi. Paprastai teiss subjektas mogus buvo nuo gimimo
iki mirties. Taiau Romos teisje i bendroji taisykl turjo iimi siekiant apsaugoti jau pradto, bet dar negimusio vaisiaus interesus arba
reprezentuojant mirusj bsimo pdinio naudai. ymus Romos teisininkas Paulius ra, kad esantysis siose saugomas taip, tarytum jis bt tarp gyvj, kadangi kalbama apie paties vaisiaus naud (D. 1.5).
Romn teis, kaip ir visos kitos senovs teiss sistemos, persona
laik tam tikra privilegija, kuri mogus gyja tik tam tikromis slygomis. Kad Romoje bt asmuo, t. y. teiss subjektas, mogus privaljo
turti caput, priklausant nuo trij element, sudarani jo esm. Tai
buvo laisv, pilietyb ir eimos galvos padtis. Paulius, kalbdamas apie
teisnumo apibrimo laipsnius, sak: [...] tria enim sunt quae habemus: libertatem, civitatem, familiam" (D.4.5). Taigi kad btum asmuo,
pagal Romn teis, reikjo bti: laisvu mogumi, o ne vergu, pilieiu,
o ne lotynu ar peregrinu, eimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos
nariu. Romos valstybs gyventojai, turintys status libertatis, status civitatis ir status familiae, turjo caput, buvo visikai teisns ir buvo personae. Taiau dl tam tikr prieasi asmuo, turintis status libertatis, status civitatis ir status familiae, sudaranius caput turin, galjo vieno ar
vis j netekti. Tada vykdavo capitis deminutio teisnumo sumajimas.
Siekiant geriau suprasti Romos civilins teiss subjekto svok, btina smulkiau panagrinti kiekvien caput turinio element.
2. STATUS LIBERTATIS (LAISVS STATUSAS)

Per vis Romos valstybs gyvavimo istorij pagrindin ir svarbiausia
prielaida, leidianti bti civilins teiss subjektu, buvo laisvs statusas. Status libertatis turjo visi, nesantys vergai. rodyti status libertatis pakako nurodyti, kad mogus nra vergas. Vergas (servus) negaljo
ROMN
CIVILINS
(PRIVATINS)
TEISS
SUBJEKTAI
65
bti teiss subjektas, jis - teiss objektas, bet ne persona, jis res
(daiktas). Vergas skyrsi nuo laisvo mogaus tuo, kad neturjo savo
eimos, jo eimyninis gyvenimas (contubernium) nebuvo santuoka. Vergas neturjo turto, negaljo turti nuosavybs, negaljo bti nei kreditorius, nei debitorius, nei palikti turto savo pdiniui. Pagaliau vergas
negaljo kreiptis teism, nes teis dalyvauti procese turjo tik laisvas
mogus. Tik vergo eimininkas galjo kreiptis teism dl alos, padarytos suluoinus jo verg, atlyginimo. Kaip ir bet kuris kitas daiktas,
vergas taip pat galjo bti savininko apleistas, ivarytas, taiau ir tai
nesuteik vergui laisvs. Tok verg (servus sine domino) kiekvienas
laisvas mogus galjo pasisavinti. Taiau, nors ir toks beteisis, vergas
- vis dlto mogus. Tarp vergo ir kit privatins nuosavybs objekt
yra didelis skirtumas. Jis (vergas), kaip ir vaikai, eimoje priklaus
alieni iuris (svetimos teiss) monms. Vergas buvo in dominica potestate (eimininko valdioje), kaip kad vaikai - in patria potestate
(tvo valdioje).
Laikui bgant, faktin verg padtis valstybje keitsi, ji gerjo arba
blogjo, bet pats teiss principas, kad neturintis laisvs asmuo (vergas)
negali bti teiss subjektas, iliko iki pat Romos imperijos lugimo. Nors,
gyvenimo realij veriama, romn teis io principo nuosekliai nesilaik, taiau tai buvo tik paviens bendrosios taisykls iimtys, kurios
i esms nepakeit poirio verg kaip daikt, servi res sunt". moni dalijimas laisvus ir vergus pastebimas jau pirmaisiais Romos visuomens gyvavimo metais, ir ini apie tai randame seniausiuose romn teiss altiniuose. Taiau tuo metu vergov tik pradjo sigalti,
o vergai dar nesudar atskiros klass. Ekonominiame ir socialiniame
ankstyvosios Romos gyvenime vergovs institutas nebuvo ypa svarbus. Pati vergov buvusi patriarchalin. Vergai - patriarchalins eimos nariai ir kartu su kitais jos nariais dalyvauja bendroje kinje gamybinje veikloje. Tai ir lm to meto verg ir laisvj gyventoj tarpusavio santykius bei verg padt. Ir nors ankstyvuoju Romos valstybs laikotarpiu, esant patriarchalinei vergovei, vergas negaljo turti
nei savo turto, nei savo eimos, vis dl to padtis gerokai skyrsi nuo
vergo padties vlesniais Romos valstybs laikotarpiais. Ankstyvuoju
Romos valstybs laikotarpiu verg dar neirta kaip daikt, jis turjo kai kuri asmens teisi. Pavyzdiui, vergo laidojimo viet religin teis saugojo taip pat kaip laisvojo mogaus kap. Artima verg
kraujo giminyst laikyta klitimi j santuokai. Perleidiant vergus kitierns vergvaldiams drausta atskirti artimus giminaiius (tvus nuo
66
ROMN TEISE
vaik, sutuoktinius). Pagaliau tai, kad vergvaldio valdios santykiams

su vergu apibdinti vartotas terminas potestas, rodo pripainus kai kurias vergo, kaip asmens, savybes.
Taiau jau III a. pr. Kr. pabaigoje lex Aquilia tvirtino kardinaliai
prieingus dalykus. Pagal statym, vergas visikai aikiai prilyginamas daiktui (gyvuliui). io statymo pirmojo skyriaus nuostata skelbia,
kad i neteistai umuusiojo svetim verg arba keturkoj gyvul savininkui turs bti priteista didiausia t met umutojo kaina (D.9.2).
II a. pr. Kr. viduryje vergai jau visikai prilyginami gamybos priemonms. eimininkas su vergu galjo elgtis kaip su daiktu. Jam priklaus vergo gyvybs ir mirties teis.
Romos imperijos epochos teisininkai vergov laik prietaraujania
mogaus prigimiai. Jie teig vergov esant taut teiss institucija dl
to, kad ji buvusi visose senovs tautose. Teisininkas Florentinas, nurodydamas, kad laisv yra gimtas kiekvieno gebjimas daryti tai, kas jam
patinka, jeigu to nedraudia prievarta arba teis, pabr, jog vergov
tai taut teiss padarinys, kai asmuo paklsta svetimojo viepatavimui,
prietaraujaniam prigimiai (servitus esi constitutio iuris gentium, quia
quis dominto alieno contra naturam subicitur}. Vergovs, pateisinimo
jie iekojo kare, o is, anot j, visada buvo jos prieastis ir pradia. Nugaltojas, turdamas teis umuti nugaltj, turjo dar didesn teis
padaryti j savo nuosavybe", - teig Florentinas.
I tikrj seniausiu Romos istorijos laikotarpiu pagrindiniai vergovs altiniai, be neisimokanio skolininko parsidavimo arba savo eimos nari pardavimo vergijon, buvo prieo kari pamimas nelaisv,
svetimali, esani Romos teritorijoje, pavertimas vergais ir gimimas
i vergs. Teisin tvo status gydavo vaikai, gim teistoje (legalioje)
santuokoje. Kadangi laisvojo santuoka su vergu nebuvo leidiama, vergs pagimdyti vaikai gydavo verg status.
I pradi lemiam reikm nustatyti gimusio vaiko teisin status
turjo motinos statusas vaikui gimstant. Vliau i nuostata pakeista ir
lemiam reikm turjo bet kuris laikotarpis, per kur motina ntumo
metu buvo laisva. Motinos, ntumo pradioje, viduryje ar pabaigoje
turjusios laisvs status, pagimdytas vaikas negaljo bti vergas. Taiau vergo status galjo gyti ir laisvasis romnas. Pavyzdiui, apvogtasis galjo padaryti savo vergu laisvj Romos gyventoj, sugaut nusikaltimo vietoje. Laisvieji romnai (gim laisvi) iki imperijos periodo
negaljo bti vergai savo valstybs teritorijoje, todl buvo parduodami
usien trans Tiberim.
68
ROMN TEISE
gui, nors ir beteisiam, suteikiama kai kuri teisini garantij. Pavyzdiui, vergui, turjusiam bti ilaisvintam vykdius tam tikr slyg,
taiau tam kliudyta, vis tiek suteikiama laisv, nors slyga ir nevykdyta.
Net testament, kur numatyta suteikti vergui laisv, pripainus negaliojaniu, vergas turjo bti ilaisvintas.
Taigi vergvaldi valdia vergams gerokai ribota. Nors ie ir priklaus nuo savo eimininko, valstybs buvo ginami kaip jos pavaldiniai.
Nors respublikos laikotarpio pabaigoje ir vliau teis vergui pradjo
skirti daugiau dmesio, atsirado kai kuri teisini garantij, iskiriani
j i kit teiss objekt (res), beveik iki klasikinio periodo pabaigos vergai vis dar buvo minimi kartu su kitais daiktais. Jie buvo beteisiai ne tik
asmenini, bet ir turtini teisi atvilgiu. Jau minta, kad jie neturjo
savo turto, negaljo bti nei kreditoriai, nei debitoriai, dalyvauti civilinje apyvartoje. Taiau verg beteisikumas turtini teisi atvilgiu nuo
seniausij Romos laik buvo labai nenaudingas vergvaldiams panaudojant j inias, intelekt gamybinei kinei veiklai. Todl jau ius civile
leido vergams atlikti tam tikrus teisinius veiksmus vietoj savo eimininko (persona domini). Paulius Frederikas iraras (Paul Frederic Girard)1
nurodo, kad vergai, prisidengdami eimininko asmeniu, tapdavo savininkais ir kreditoriais. Vergo galimyb atlikti teisinius veiksmus vergvaldio naudai buvo grindiama vergvaldio teisnumu, t. y. tarsi tuos
veiksmus atlikt pats vergvaldys. Taiau eimininkas visikai neatsak
u vergo prievoles. Todl galima daryti ivad, kad vergas galjo veikti
tik eimininko naudai. Jis galjo padaryti eiminink savininku ir kreditoriumi, bet ne debitoriumi, ir tai aikiai patvirtina ymaus teisininko
Gajaus posakis: Melior conditio nostra per servos fieri potest, deterior
fieri non poiest" (D.50.17.133) (padedant vergams ms padtis gali
pagerti, bet negali pablogti) Suprantama, tokia padtis, kai vergas, atlikdamas teisinius veiksmus eimininko naudai, negali padaryti jo skolininku, nelaikyta normalia. Tai, kad eimininkas neatsak u vergo prievoles, atsiradusias i jo sudaryt sandori, ypa prekini, labai ribojo
vergo intelektinio darbo panaudojim. Todl jau respublikos laikotarpio
pabaigoje pradtos pripainti platesns turtins, asmenins ir procesins
verg teiss. Dar senoji ius civile numat, kad vergo, savo veiksmais
padariusio kam nors al (pavogusio, sunaikinusio svetim daikt), eimininkas privalo arba atlyginti padaryt al, arba iduoti kaltinink nukentjusiajam. Iduodant tok verg nukentjusiajam (naujajam eimi-
69
ninkui) arba j perduodant, kartu buvo perkeliama ir atsakomyb. Senasis eimininkas nuo io momento jau neatsak u vergo padaryt al.
iuo atveju vergas dar nesiskyr nuo gyvulio, nes tokios pat taisykls
galiojo ir atlyginant al, kuri padar eimininko gyvulys (actio de paup e i e ) . Vlesni laik teisininkai ia pradjo irti ne tik noksalin
vergvaldio atsakomyb, bet ir paties vergo prievol. Todl ilaisvinamam vergui, padariusiam al, iai dar esant neatlygintai, buvo reikiamas civilinis iekinys dl alos atlyginimo.
Kalbant apie prievoles, kylanias i vergo sudaryt vergvaldio naudai sutari, paymtina, kad, pagal senj ius civile, u jas niekas neatsak. Vergvaldys neatsak u vergo prievoles, o pareikti iekinio paiam vergui nebuvo galima. Ilgainiui ir ia pradtos pripainti kai kurios
vergo prievols. Tiesa, jos nebuvo utikrinamos iekiniu, o laikytos prigimtinmis ir vadinosi obligatio naturalis. J atsiradim lm isipltusi kin veikla, platesnis verg galimybi atlikti teisinius veiksmus eimininko naudai panaudojimas ir verg atsakomybs u atlikt teisini
veiksm padarinius nebuvimas. ios prievols esm tokia: vergas, savo
noru sumokjs tai, kas priklaus mokti pagal prievol, nors ir neprivaljs to daryti, negaljo atsiimti sumoktos sumos.
Nuo I a. pradios Romos teisininkai pradjo kurti privatins teiss
normas, reglamentuojanias verg komercin-kin veikl vergvaldio
vardu, o kai kuriais atvejais leidianias ir patiems vergams savo vardu
dalyvauti civilinje apyvartoje. Tenkindami ekonomins raidos poreikius ir gindami verg kontrahent (asmen, su kuriais vergai sudar sutartis) interesus, Romos teisininkai, nepaisydami, kad vergai nra teisns, prigimtini prievoli svoka sankcionavo verg sudaromas sutartis
ir prievoles, kurias tos sutartys numat. Vergvaldiai nebuvo atsakingi
u prievoles, kylanias i vergo sudaryt sutari. Apskritai tai jiems
buvo naudinga, nors kartais galjo atneti ir nuostoli. Pltojantis ekonominiam gyvenimui, prekiniams piniginiams santykiams, vergvaldiams
atsirado nauj bd inaudoti vergus. Taiau jie galjo bti veiksmingi
tik nustaius tam tikr vergvaldio atsakomyb u jo vergo atliekamus
teisinius veiksmus. Toki vergvaldio atsakomyb u vergo atlikt teisini veiksm padarinius ir nustat pretori teis. Pretoriaus edikte numatyta daugyb atvej, kai galima pareikti iekin vergvaldiui dl prievoli, kylani i vergo, tiesiogiai dalyvavusio komercinje veikloje, sudaryt sandori. Visi ie iekiniai turjo bendr pavadinim - actiones
adiecticiae qualitatis, kadangi prie minto vergo prigimtins prievols
buvo prijungiama adicitur - iekiniu utikrinama jo eimininko atsako-
70
ROMN TEIS
myb. Kiekvienu konkreiu atveju, atsivelgiant veikl, i kurios atsirado prievol, buvo pateikiamas konkretus iekinys.
Vergvaldio atsakomyb u vergo, paskirtojo prekybos mons, jos
filialo valdytoju arba prekinio laivo vadu, sudarytus jam patikt reikal sandorius garantavo specials iekiniai: actio institoria - pirmuoju
atveju, ir actio exercitoria - antruoju atveju. Abiem atvejais visikai
atsak vergvaldys.
Vergvaldys visikai atsak ir vergui sudarius sandor iankstinio vergvaldio susitarimo su kontrahentu pagrindu (iussus domini). Nevykdius
i io sandorio kylani prievoli, eiminirkui buvo pateikiamas actio
quod iussus. eimininkas atsak ir u prievoles, atsirandanias i sandori, vergo sudaryt savo paties iniciatyva, bet ginant eimininko interesus, jeigu dl tokio sandorio daiktas ar pinig suma atiteko jo eimininkui in rem domini versum est. Pretorius iuo atveju suteik teis
pateikti eimininkui actio de in rem verso. Skirtingai nuo jau mint
iekini, eimininko atsakomyb pagal iekin priklaus nuo atitekusio jam pagal sandor turto verts ar pinig sumos. iuo atveju eimininkas galjo atsakyti visikai, jeigu viskas, kas gauta pagal sandor, atiteko
jam, ir i dalies, jeigu pagal sandor jam teko tik gyto turto dalis.
Labai svarbi reikm verg turtinms teisms turjo nuo seno Romoje inomas peculium (pecus - gyvuliai) institutas, taip pat gana rykiai atskleidiantis, kad nors vergas ir nebuvo privatins teiss subjektas, jo padtis neprilygo ir kit teiss objekt padiai. Labai anksti Romoje sivyravo paprotys suteikti vergui tam tikr kin savarankikum,
kad jis galt geriau dirbti, kininkauti, duot daugiau naudos savo eimininkui. Vergui skyr ems sklyp, dav btiniausio inventoriaus ir
leido kininkauti savarankikai mokant eimininkui nustatyt prievol
(pyliav). Vergui, mokaniam amat, dav btiniausi ranki ir leido
verstis amatu, o gebaniam prekiauti prekyba. Jam savarankikai kininkauti skiriamas turtas vadintas peculium. Tai galjo bti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas ir net vergai (servi vicarii).
Verg pekulijus, kaip teigiama istoriniuose altiniuose, - labai senas institutas. Jis atsirado dar iki pasirodant Dvylikos lenteli statymams. Jau IV a. pr. Kr. pabaigoje Romoje buvo nemaai verg, besinaudojani pekulijumi. Nuo Dvylikos lenteli statym iki I a. pr. Kr.
verg pekulijus nebuvo galutinai teisikai reglamentuotas. Ir tik pretori teis isprend i problem suteikdama pekulijaus institutui savarankik teisin form. I a. pr. Kr. pirmoje pusje dl pekulijaus buvo
paskelbtas pretoriaus ediktas, i esms ir pradjs formuoti jo teisin
71
reim. Ediktas pekulij apibr kaip turt, kur eimininkas atskiria

nuo savojo ir atskirai tvarko vergo sskait. Vergui iskirtas turtas teisikai visada likdavo vergvaldio nuosavyb. Jis bet kada galjo j susigrinti. Vergas, turintis pekulij ir savarankikai kininkaujantis,
danai turjo sudarinti vairius sandorius su treiaisiais asmenimis.
Taiau ie galjo sudaryti su vergu sandorius bdami tikri, kad i i
sutari kylani teisi ir pareig gyvendinimas yra kuo nors garantuotas. Siekiant plsti toki kininkavimo form, buvo btinos ir tokios garantijos. Nevykdant prievoli, pretorius suteik teis teikti tiesiogin iekin vergo eimininkui. is iekinys vadinosi actio de peculio, ir eimininko atsakomyb pagal j negaljo bti didesn u pekulij. Esant vergo pekulijui, susiklost tam tikri eimininko ir vergo santykiai ir iuos taip pat reguliavo teis. Kai pekulijus buvo prekybinis,
mokestiniai eimininko reikalavimai vergui buvo vienoje eilje su kit
kreditori mokestiniais reikalavimais ir vergas bankroto atveju visus
juos turjo tenkinti proporcingai. Kilus vergo, turinio pekulij, ir eimininko nesutarim dl atsiskaitym su eimininku, buvo pateikiamas
actio tributoria.
Nauj institucij krimas ir tolesn j pltra, pripastant vergams
kai kurias civilines materialisias teises, turjo takos ir tam tikriems
teigiamiems verg teisi gynybos poslinkiams.
Imperijos susikrimo pradioje, vedus ekstraordinarin proces, pakeitus numatytj senosios ius civile, vergai gavo galimyb dl savo
teisi paeidimo skstis magistratui ir is pats sprend jam patiktus
klausimus, aplenkdamas senj teisen ordo iudiciorum. iuo laikotarpiu nutolstama nuo esminio draudimo vergui paiam iekoti savo asmens ir teisi gynybos (cum servo nulla actio est - dl santyki su vergu
iekinio nra). Pavyzdiui, pdiniui paslpus testament, kuriuo vergui
suteikiama laisv, is galjo sksti pdin magistratui. Be to, vergas
galjo apsksti magistratui net eiminink, nevykdant su juo sudarytos
laisvs suteikimo sutarties.
Tokie bendrieji verg (asmenins ir turtins) teisins padties Romoje bruoai.
Nors Romoje vergija laikyta natraliu, gimtu dalyku, taiau jau labai
anksti pradtas praktikuoti verg ilaisvinimas. prastas vergovs pasibaigimo bdas Romoje buvo manumissio, kai vergui laisv suteik jo eimininkas. Manumissio nebuvo vien privatus aktas ia pastebime ir aktyv
vieosios valdios dalyvavim. inomos trys manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindicta ir manumissio censu.
72
ROMN TEIS
Seniausia i i form, matyt, yra manumissio testamento laisvs

vergui suteikimas pagal jo eimininko mirus palikt testament. Senaisiais Romos valstybs laikais testamentai buvo sudaromi tautos susirinkimuose (testamentum comitiis calatis). Privai testatoriaus vali sankcionavo visa tauta, o jo privatus patvarkymas buvo daromas iussus populi. Tarp kit testamente esani patvarkym galjo bti ir vergo paleidimas laisv. Vergas laikytas laisvu nuo testamento sigaliojimo momento, t. y. nuo testatoriaus mirties. Mirus testatoriui, vergas tapdavo
laisvas ipso iure. Testatorius galjo suteikti vergui laisv tiesiogiai nenurodydamas to testamente, bet pareigodamas tai padaryti pdin. iuo
atveju dar turjo bti laisvs vergui suteikimo procedra (aktas) ir i
jau atliko pdinis.
Pagal testament vergui galjo bti suteikta laisv ir su jam privaloma vykdyti slyga. Jos nevykds, jis nebuvo laisvas, o jo padtis buvusi tarytum tarpin tarp vergijos ir laisvs ir vadinosi statu liber.
Manumissio vindicta - tai dirbtin laisvs suteikimo vergui procedra, kai is tampa laisvas taikant tariam laisvs suteikimo proces.
Vergvaldys kartu su vergu ir specialiai kviestu treiuoju asmeniu (assertor in libertatem) kreipiasi magistrat (konsul, pretori). Asertorius
atlieka iekovo vaidmen. Jis udeda vergui laisvs lazdel (vindicta) ir
taria tam tikrus odius (hune hominem ex iure Quiritium liberum esse
aio). pareikim vergvaldys arba nieko neatsako, arba sutinka suteikti vergui laisv. Paskui magistratas paskelbia verg esant laisv. Vliau i procedra supaprastinta. Pakako magistratui paprastai paskelbti
suteikiant laisv ir tai buvo raoma protokol.
Treiosios laisvs suteikimo formos - manumissio censu - esm
ta, kad po eimininko pareikimo cenzorius (specialus magistratas) raydavo verg piliei sra ir is tapdavo laisvas. Taiau bd buvo
galima taikyti tik sra sudarymo laikotarpiu. Vliau, inykus cenzui,
inyko ir toks verg paleidimo laisvn bdas.
Antruoju respublikos laikotarpiu greta i formali paleidimo laisv
bd atsirado ir daugyb neformali. I j galima bt iskirti: manumissio inter amicospaleidimas laisv dalyvaujant liudytojams; manumissio per epistolam - teikiant paleidimo laisv rat. Tokiu bdu ilaisvintas vergas, pagal senj ius civile, netapdavo laisvas, bet jo laisv gyn
pretorius savo imperium (valdios) galia. Vergas gydavo special pretoriaus suteiktos laisvs status, kuris vadinosi in libertate morari.
Apie 19 m. priimtas lex Iunia Norbana. Jis institut in libertate morari transformavo lotyn teis. Paleistieji laisv dviem mintais b-
73
dais um Latini teisin padt ir vadinosi Latini Iuniani. ias formas

teisino Justinianas, leisdamas atleistiesiems suteikti Romos pilieio status, jeigu tik paleidiant laisv paskelbiama arba paleidimo laisv
ratas teikiamas dalyvaujant ne maiau kaip penkiems liudytojams.
Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena, banytin verg paleidimo laisv forma - manumissio in ecclesia. Senojoje romn
teisje verg paleidimas laisv neribotas. Bet jau imperijos pradioje
pastebima valstybs kiimosi laisvs vergams suteikim tendencija. Tai
lm btinyb apsaugoti valstyb nuo per didelio atleistini, tarp kuri
buvo nemaai tartin moni, antpldio. Imperatoriaus Augusto valdymo metais ileisti lex Aelia Sentia ir lex Fufia Caninia, labai varantys
verg paleidim laisv. kurta speciali komisija, kuriai reikjo rodyti
paleidimo laisv prieast- de causis libertatis, jeigu vergui laisv suteikdavo eimininkas, neturintis 20 met, arba paleidiamas laisv vergas neturi 30 met. Niekiniu laikytas paleidimas laisv in fraudem creditorum, alingas kreditoriams, o paleidiami laisv vergai, bausti u sunkius nusikaltimus, netapdavo Romos pilieiais, bet gydavo peregnni dediticii status ir buvo isiuniami i Romos. Nustatytas ir skaiius verg,
kuriems eimininkas galjo suteikti laisv vienu metu. Tiesa, Justinianas
lex Fufia Caninia panaikino, o i lex Aelia Sentia numatyt ribojim paliko tik du - draudim paleisti laisv vergus eimininkui, kuris neturi 20 met, ir draudim suteikti jiems laisv, kai tai alinga kreditoriams.
Respublikos laikotarpiu laisvs vergams suteikimas eimininko valia buvo vienintelis vergijos pasibaigimo bdas. Imperijos laikotarpio
statymai numat atvejus, kai vergas galjo bti paleistas laisv ir be
eimininko valios - pagal statym. Numatyta, kad vergui galima suteikti laisv, jeigu eimininkas j sergant palieka likimo valiai lex edicto Claudiano); jeigu vergas padeda nustatyti eimininko udik; jeigu
vergas 20 met siningai gyvena kaip laisvas ir kiti.
Paleisti laisv eimininko valia vergai libertini, nors ir tapdavo
Romos pilieiais, teisi atvilgiu neprilygo ingeui laisviesiems.
3. STATUS CIVITATIS (PILIETYBS STATUSAS)

Jau minta, kad pagrindinis romn teiss, kaip ir bet kurios kitos senovs teiss sistemos, principas buvo tas, jog tik Romos pilietis (civis Romanus) ginamas teiss. Tik civis Romanus galjo bti romn visuomens narys ir teiss subjektas. Todl pilietybs status romnai laik vie-
74
ROMN TEIS
nu i sudedamj teisinio subjektikumo (caput, persona) element. Remiantis ilikusiais romn teiss altiniais, galima daryti ivad, kad,
romn teiss poiriu, neturti pilietybs yra tolygu neturti laisvs.
Kiekvienas neturintis pilietybs, Romos statym poiriu, buvo daiktas, hostis (prieas), esantis u Romos statym rib. J romnai galjo
paimti nelaisv ir paversti savo vergu. Visi laisvieji Romos gyventojai
status civitatis poiriu sudar penkias grupes: Romos pilieiai (laisvieji), lotynai, peregrinai, atleistiniai ir kolonai. Laisvieji (ingenui) buvo
asmenys, gim laisvi ir niekada nesiliov tokie bti. Tuo jie skyrsi nuo
atleistini. Laisvj Romos piliei abu tvai buvo laisvi arba atleistiniai. Atleistini palikuonys laisvaisiais laikyti todl, kad nepavelddavo
savo tv (atleistini) teisinio statuso. Taiau laisvasis nelaikytas laisvuoju, jeigu gims prarasdavo laisvs status, nors vliau ir buvo paleidiamas laisv. Taiau i taisykl romn teisje turjo vien labai svarbi iimt, grindziam postliminium teorija (teisi atgavimas grus Romos valstybs teritorij). Buvs laisvas, vliau taps vergu ir i vergijos
ivaduotas asmuo netapdavo laisvuoju pilieiu tik jeigu vergu tapo Romos valstybs teritorijoje. Asmuo, buvs vergas svetimoje valstybje,
ivaduotas i vergijos, atgaudavo laisvojo status, nes manyta, kad taisykl, jog kart praradus laisv galima gyti tik atleistinio status, galiojo tik Romos valstybje.
Pagal ius gentium, romn nelaisv paimtas svetimalis tapdavo
vergu kaip ir romnas. Taiau paimtas nelaisv ir taps vergu svetimoje teritorijoje romnas, grs savo al, galjo atgauti visas turtas teises, nes svetimi statymai tvynje negaliojo. Vliau imta teigti, kad i
nelaisvs svetimoje valstybje grs romnas niekada nebuvo prarads
turt teisi. Kitaip tariant, romnai, tap vergais kitose valstybse, teisikai tokiais nelaikyti (in iusta servitute).
Vienas bdingiausi senosios romn teiss bruo, nusakani
ankstyvosios Romos socialins istorijos specifik, buvo skirtingas pagrindini piliei luom - patricij, klient ir plebj - teisinis statusas.
Pagrindinius Romos ankstyvosios visuomens luomus sudar patricijai,
klientai ir plebjai, kartu tai buvo ir Romos piliei luomai, t. y. jie tarpusavyje skyrsi ne tik tuo, kad vieni turjo nuosavybs teis gamybos
priemones, o kiti ne, bet ir tuo, kad kit teisi apimtis buvusi skirtinga.
Kas teisiniu poiriu buvo patricijai, klientai ir plebjai, iandien
vienareikmikai atsakyti sunku, nes neiliko pakankamai altini, o ir
turimi labai prietaringi. inoma tik tiek, kad patricijai buvo ankstyvosios Romos giminins (gentins) organizacijos nariai, kuri tvai (pa-
75
tres), pasak Cicerono, priklaus senatui. Bdami visateisiai giminins

(gentins) organizacijos nariai, patricijai ilgai isaugojo vieosios ir privatins teiss srii monopolij. Tik jie turjo teis gauti ems i valstybins ems fondo (ager publicus). Dvylikos lenteli statymai numat jiems daugyb santuokos ir eimos santyki privilegij. Teis sudaryti tikrj" santuok su vyro valdia (cum manu) turjo tik patricijai.
Teisiniu ir socialiniu poiriu su patricijais buvo glaudiai susijs ir
kitas senosios Romos piliei luomas - klientai. i gyventoj grup,
kaip ir patricijai, labai sena. Teisikai tai buvo laisvo mogaus sutartins
priklausomybs santykiai. Klientai senovs Romoje turjo iskirtin teisin status. Jie jo patricij eimas ir gimines kaip sakralikai ir teisikai priklausomi nuo savo patron. Savo ruotu patronas privaljo saugoti klientus ir teisme ginti j teises. Kaip patricij eimos nariai, klientai turjo teis em (ager publicus). Jau Dvylikos lenteli statymuose
yra norm, reguliuojani patronato ir klientels santykius. Pavyzdiui,
atuntojoje lentelje sakoma, kad tegul bna poemio dievams atiduotas tas patronas, kuris daro al savo klientui (skriaudia j).
Klientai, skirtingai nuo patricij, neturjo visiko subjektikumo.
Patronato ir klientels santykiai buvo reals, gyvenimiki. Klientels institutas Romoje gyvavo labai ilgai. Kitu, ikiklasikiniu, romn teiss raidos etapu klientai teisikai isilaisvino i patron valdios (emancipavosi), nors moralin ir materialioji j priklausomyb iliko dar ilgai.
Treioji Romos piliei kategorija - plebjai - Romoje susiformavo gerokai vliau. Plebjai nuo patricij ir klient skyrsi tuo, kad nejo giminin organizacij ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Laikui bgant, plebjai pradjo gyti vis daugiau reikms socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime. Plebjai, ne taip kaip klientai, buvo asmenikai
laisvi ir nepriklausomi, taiau, nebdami nusistovjusios giminins organizacijos nariai, palyginti su patricijais, turjo nelygi politin ir teisin padt. Net po Servijaus Tulijaus reform jie politini teisi atvilgiu
neprilygo patricijams. Plebjai negaljo eiti aukt valstybs pareig,
bti senatoriai. Taiau labai svarbu tai, kad jie neturjo nuolatins, legalios teiss em (ager publicus). Taigi plebjai ilgai neturjo vieno i
pagrindini senosios Romos pilietybs atribut- teiss uimti ir valdyti
ager publicus.
Taiau plebjams bdingi pagrindiniai civilinio teisnumo elementai. Dvylikos lenteli statymuose i esms patricij ir plebj teisnumas
(caput) nesiskiria, iskyrus du atvejus. Pirma, Dvylikos lenteli statymai draud patricij ir plebj santuok ir, antra, ribojo plebj teis
76
ROMN TEIS
sudaryti testament, kadangi jie negaljo dalyvauti kurij susirinkimuose, nes nejo giminines organizacijas. is draudimas, be abejo, ribojo
plebj teis legaliai disponuoti savo turtu.
Socialins plebj ir patricij kovos sulygino j teises. Dar
445 m. pr. Kr. tribnas Kanuljus savo statymu panaikino plebj ir patricij santuok draudim. Vlesni laik teiss mokslas sukr nauj
testamento form, vienodai galiojani ir patricijams, ir plebjams. Ilgiausiai plebjai kovojo su patricijais dl teisi ager publicus. Maaemiams ir beemiams plebjams ems klausimas ankstyvojoje Romoje
buvo labai svarbus. Jau V a. pr. Kr. pradioje plebjai mgino panaikinti patricij monopol valdyti ager publicus, taiau neskmingai. i kova
buvo skmingesn IV a. pr. Kr. Privatins teiss poiriu svarbs du to
meto statymai - Seksto ir Licinijaus (367 m. pr. Kr.) bei Petelijaus statymas (326 m. pr. Kr.), likvidavs pardavim vergijon u skolas. Nuo
367 m. pr. Kr. plebjai jau galjo eiti pretoriaus ir edilo pareigas, o kiek
vliau - ir cenzoriaus. Seniausiojo romn privatins teiss laikotarpio
pabaigoje dviej Romos piliei kategorij- patricij ir plebj, skirtybs inyksta -jie tampa visateisiais Romos pilieiais.
Senosios romn privatins teiss epochos pabaigoje, pamginus
vienodinti plebj ir patricij teisin padt, Romos piliei teisin padtis tapo vienodesn. Taiau net paiu demokratikiausiu senosios Romos (ikiklasikiniu) periodu romn teis nustat tam tikr vidin piliei gradacij ir kiekviename polyje ji tiek politini, tiek asmenini teisi atvilgiu buvusi skirtinga. Vis poli gyventojai skirstyti visateisius, nevisateisius ir beteisius. Visateisiai asmenys taip pat skyrsi savo
teisi apimties atvilgiu. Teisin nelygyb lm socialin Romos piliei nelygyb. iuo laikotarpiu senojoje Romos visuomenje isiskyr
du svarbs luomai tai cenzoriai ir raiteliai. Jie buvo turtingiausi emvaldi virn. Piliei, emesni u raiteli luomo, dauguma buvo
paprasta liaudis", arba naujieji plebjai". Romos pilieiai, priklaus
iems dviem luomams, turjo didiausias politiniu (vieosios teiss) teisi privilegijas. Naudodamiesi realia valdia vieosios teiss srityje, i
luom atstovai turjo ir daugyb privatins teiss privilegij. Pavyzdiui,
jiems priklaus teis gauti didesn ir geresn karo grobio dal, valdyti
geresnius ager publicus fondo sklypus ir panaiai.
Romos pilietyb buvo gyjama gimstant (natralizacijos bdu) arba
pagal statym. Natraliausias pilietybs gijimo bdas buvo gimimas.
Taiau iuo atveju pilietybs gijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis (laisvs statuso). Paprastai tv, ntumo metu abiej buvusi
77
laisv ir turjusi pilietybs status, gims vaikas tapdavo pilieiu. Prieingu atveju pilietybs statusui gyti turjo reikms du faktai: kurio i
tv statusas pereina vaikui ir kada vienas i tv prarado laisvs status. Nustatant pirmj fakt, buvo svarbu tai, tvai susituok ar ne. Paprastai jeigu tvai buvo susituok, vaikai pavelddavo tvo teisin status. Jiems nesant susituokus, vaikas pavelddavo motinos teisin status.
Vaikas, kurio motina nebuvo piliet (nors tvas ir buvo), gimdamas negydavo pilietybs. Tai visikai suprantama, prisiminus, kad Romoje neleista tarpusavyje tuoktis pilieiams ir asmenims, neturintiems pilietybs. Ir atvirkiai, beveik visais atvejais vaikas gydavo pilietyb, kad ir
kas buvo tvas, jeigu motina buvo piliet. Tiesa, manoma, kad lex Minicia nustat taisykl, jog vaikas, gims i motinos romns ir tvo peregrino (ne lotyno), turi paveldti blogesn - tvo status. Nustatyti antrj
fakt (kada vienas i tv nustojo laisvs) santuoka taip pat turjo reikms. Tvams esant susituokus, vaikas pavelddavo t tvo status, kur
is turjo motinai pastojant, kad ir kok status tvas turjo vliau. Jeigu
tvai nebuvo susituok, vaikas pavelddavo t motinos status, kur ji
turjo vaikui gimstant, kad ir koks bt buvs jos statusas esant niai.
i nuostata netaikyta vaikui, gimusiam ne i romns, iskyrus vaik
vergs, kuri ntumo metu buvusi laisva. Pilietybs gijimas natralizacijos bdu ir pagal statym taikytas peregrinams ir lotynams.
Kalbant apie piliei teisnum tiek vieosios, tiek privatins teiss
atvilgiu, pabrtina, kad tik jie buvo visikai teisns. Romos pilieiai
turjo teis tarnauti Romos legionuose, dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose, bti irinkti magistratais. i politini teisi sritis visikai
nepriklaus nuo asmens eimynins padties. Romos piliei teisnumas
privatins teiss atvilgiu priklaus nuo dviej pagrindini teisi: ius
conubii (teiss kurti eim) ir ius commercii (teiss dalyvauti civilinje
apyvartoje). Pilietis, turintis abi ias teises, buvo visikai teisns. Jis
galjo kurti eim, sudaryti visus civilinius sandorius, tapti kreditoriumi
ir debitoriumi, testamentu palikti arba gauti turt ir bti liudytojas suraant testament.
Laisvj Romos gyventoj teisiniam statusui senojoje romn teisje vis pirm bdingas gyventoj dalijimas pilieius ir svetimalius
(peregrinus). Peregrin kategorija, matyt, senovs Romoje buvo negausi
ir j santyki reguliavimui senoji teis specialaus dmesio neskyr. Dvylikos lenteli statymai apie peregrin teisin status nekalba. Taiau daniausiai Romos piliei statusas jiems nepripaintas. Peregrinai, kuri
valstybs nebuvo sudariusios su Roma sutari, ia buvo beteisiai. Kad
78
ROMN TEIS
galt patekti udar senosios teiss srit, peregrinas privaljo turti

Romoje savo globj - Romos piliet. Tuo tikslu, matyt, buvo sudaroma
speciali patronato sutartis. Pateks Romos pilieio - patricijaus - glob, peregrinas tapdavo jo klientu. Nustatyti kliento ir patrono teisini
santyki apimt ir paskirt iandien sunku. Tokios globos teiss" tikslas
peregrinui buvo visikai suprantamas: patrono teisnumui (caput) padedant, gyti turtini ir asmenini teisi. Taiau tokios priemons nesuteik peregrinams lygi teisi su Romos pilieiais. Peregrin teisin ir ekonomin padtis buvo kur kas blogesn. Dar Ciceronas nurod, kad Dvylikos lenteli statym laikotarpiu teiss reikti svetimaliams pretenzijas
neribojo jokia senatis - i teis buvusi amina. Vliau, aktyvjant senajai
jurisprudencijai, peregrinams sukurta teisin priemon - fiktyvi mancipacija. Ji padjo peregrinui patekti romno valdion ir gauti formal io
paad vliau bti emancipuotam. Tokia padtis taiko iki III a. pr. Kr. vidurio, kai politin ir prekybin Romos valstybs pltra pradjo skatinti
atvykti vis daugiau usieniei. Isiplt romn santykiai su svetimaliais lm specialios auktosios magistratros (242 m. pr. Kr.) peregrin
reikalams krim. Nuo to laiko peregrin teisin padtis pradjo gerti, darsi stabilesn. Vis dlto net suteikus teisin pagrind peregrin
veiklai, j teiss Romos piliei teisms neprilygo.
Peregrinai, nebdami Romos poli nariai, neturjo politini teisi.
Bet ir privatins teiss atvilgiu jie nebuvo visikai teisns. Peregrinai
negaljo naudotis visomis kviritins teiss priemonmis. Tai reikia, kad
jie negaljo sudaryti santuokos su romnais, naudotis mancipacijos institutu, gyti nuosavybs teiss res mancipi. Jie negaljo dalyvauti legisakcioniniame procese, vindikuoti daikto. Taigi peregrinai neturjo beveik joki romnams priklausani teisi. Taiau i Romos valstybs
pavadini tarpusavio santykius, taip pat j santykius su romnais, ypa
privatins teiss atvilgiu, reguliavo ius gentium normos. ie statymai
taikyti tokia apimtimi, koki nustat provincijos statusas aneksuojant.
Tiesa, peregrinai, remdamiesi tam tikromis sutartimis, galjo kreiptis ir
romn teismus legis actio bdu. Formuliarinio proceso metu peregrinai galjo apsaugoti savo teises gaunamomis formulmis. Ekstraordinarinio proceso laikotarpiu peregrin teis kreiptis teism buvo prilyginta Romos piliei teisei.
Peregrinai pilieio status gydavo pagal statym arba natralizacijos bdu. Pavyzdiui, pagal lex Acilia, pilietyb gaudavo peregrinas,
skunds kyinink. Laisvi gim peregrinai pilietyb galjo gyti tais paiais bdais kaip ir atleistiniai lotynai. Natralizacija, kaip pilietybs su-
79
teikimo bdas, tvirtinta valdios aktu ir taikyta labai danai. Ji galjo suteikti visas arba tik kai kurias piliei teises. Paprastai natralizacija buvo
visika, t. y. suteiktos ir politins, ir civilins teiss. Natralizuotas peregrinas priraytas prie tam tikros tribos. I esms natralizacija buvo statymo leidybos aktas, priklausomas nuo tautos susirinkimo. Paskelbus 212 m.
Karakalos edikt, pripastant Romos pilieiais visus jos pavaldinius, peregrinais buvo laikomi tik svetimaliai, nesantys Romos pavaldiniai. Taiau tuo laikotarpiu dl ius civile ir ius gentium susiliejimo romn ir usieniei skirtumas privatins teiss atvilgiu praktikai inyko.
Dar viena Romos gyventoj grup, neturjusi Romos pilietybs, bet
turjusi beveik visas turtines teises, danai ir teis tuoktis su romnais,
buvo lotynai. Lotynais vadinti Lacijaus gyventojai ir j palikuonys. Tai
buvo ypa privilegijuota gyventoj kategorija. Ukariavus Italij lotyno
statusas pradtas teikti Italijos miest ir bendruomeni bei kit kolonij
gyventojams. Jie visi drauge sudar Lotyn sjung. Ji 416 m. iiro. Lotyn kategorija kartais taikyta ir Romos gyventojams, kurie, siekdami gauti
ems, buvo atsisak romn pilietybs ir ivyk kolonijas. Lotynais
laikyti pavieniai individai ir kolektyvai, kuriems tok status suteikdavo
imperatoriai. Lacijaus gyventojai vadinti Lotini veteres, Latini prisci. iuo
vardu taip pat buvo vadinami Romos ir kolonij, iki 486 m. priklausiusi
Lotyn sjungai, nariai. Tie, kuriems nuo 486 m. taikytas lotyno statusas,
vadinti Latini coloniarii. Lotyn teisin padtis tiek vieosios, tiek privatins teiss atvilgiu, palyginti su piliei, buvo blogesn. Visi Latini veteres turjo ius conubii cum Romanis (teis tuoktis su romnais). Kiti lotynai ios teiss neturjo. Jie neturjo ir paveldjimo teiss mirus romnui. J eimos santykius reguliavo ius gentium normos.
Latini coloniarii turjo ius commercii. J teisiniai santykiai tiek
su romnais, tiek tarpusavio, reguliuoti visais romn civilinei teisei inomais bdais: mancipatio, in iure cessio, nexum. Sudarant testamentus
jie galjo bti testatoriai, liudytojai, pdiniai. Jie turjo teis savo interesus ginti romn teismuose ir magistratrose.
Lotynai tapdavo pilieiais pagal statym arba natralizacijos bdu.
Latini veteres galjo tapti pilieiais, persikl gyventi Rom. Taiau is
pilietybs gijimo bdas vliau buvo suvarytas. Siekiant apsaugoti lotyn miestus nuo gyventoj majimo, lotynas, ivykdamas i savo miesto, turjo palikti k nors vietoj savs. pilietybs gijimo bd dar labiau suvar lex Licinia Mucia. Kiekvienas lotynas galjo tapti pilieiu
tapdamas savo miesto magistratu, bdamas municipalinio senato nariu,
sksdamas kyinink. Lotynai, kaip ir peregrinai, galjo bti natrali-
80
ROMN
TEIS
zuoti individualiai arba kolektyviniu bdu. Lex Iulia 664 m. pr. Kr. kolektyviniu bdu natralizuoti visi Italijos lotynai. Pasibaigus Lotyn sjungos karui (91-88 m. pr. Kr.), Roma buvo priversta specialiu statymu
suteikti pilietyb visiems Italijos gyventojams. Nuo to laiko lotyn teisinis statusas (ius Latii) tapo abstrakia teiss kategorija.
Sis statusas buvo suteikiamas ne tik teritorinms sritims u Italijos
rib (miestams, provincijoms), bet ir tam tikr kategorij monms. itaip I a. pr. Kr. pirmoje pusje paleistiesiems laisv pagal pretori teis
buvo suteikiamas lotyn statusas. Taiau tokie lotynai (ilaisvintieji) savo mirties atveju neturjo teiss priimti sprendim dl turto, kur, pagal
vergo pekulijaus taisykles, perimdavo buvs ilaisvintojo eimininkas. Iskirtin teisin padtis status civitatis poiriu Romoje buvusi kolon.
P. F. iraras, remdamasis Gajaus ir Justiniano institucijomis, teigia iki pat
imperijos laikotarpio kolonato nebuvus2. Taiau jo pradios reikia iekoti
dar respublikos laikotarpiu. Kai kuri ini apie institut yra Teodosijaus kodekse, o Justiniano kodekse jam skiriama daug vietos. Galutinai
is institutas tvirtintas absoliutins monarchijos laikotarpiu.
Kolonas (colonus) atitinka iuolaikin ms kininko samprat. I
pradi kolonai buvo smulks ems nuomininkai. Iki kolonato atsiradimo skming Romos kar epocha i esms jau buvo pasibaigusi. Tai
gerokai sumaino verg antpld Rom ir vert dar labiau inaudoti
turimus vergus. Sunkus verg darbas, nemonikos gyvenimo ir buities
slygos, visuotins bausms didino verg mirtingum ir maino j gimstamum. Padidjus ems plotams ir isipltus Romos teritorijai reikjo
darbo rank. emvaldiai, kuriems trko darbo jgos, u mokest pradjo nuomoti savo emes, dalydami jas maus sklypus, laisviesiems, bet
neturtingiems Romos gyventojams. ie smulks ems nuomininkai vadinti kolonais. Tokia ems nuoma buvo naudinga abiem alims. Kolonas, stengdamasis imaitinti eim ir sumokti ems nuomos mokest,
gerai dirbo ir iaugindavo didel derli. Kolon darbas, palyginti su verg, buvo kur kas naesnis, ir emvaldiai, nuomodami em, gaudavo
daug pajam. Kolonatas greitai pltojosi, jo teisinio reimo klausimams
daug dmesio skyr teiss mokslas. Buvo nustatytas nuomos mokestis
pinigais arba natra.
Esant kolonato santykiams, ems nuomininkas - kolonas, bdamas teisikai laisvas, tapdavo ekonomikai priklausomas nuo emvaldio. Nors jis bet kada galjo nutraukti ems nuomos sutart ir pasiaGirard P. F. Romn teis. T. l. Kaunas, 1931. P. 182.
81
linti kit viet, sunki ekonomin bkl neleido jam to padaryti. Nuomininkais paprastai tapdavo patys neturtingiausi gyventojai, neturintys pakankamai l emei dirbti. Todl emvaldiai ne tik nuomojo jiems
em, bet ir teik kreditus, taiau labai sunkiomis slygomis. Praktikai
grinti tokio kredito laiku kolonas negaljo. Kolon padt sunkino ir
danas nederlius. J skolos emvaldiams didjo, ir pamau kolonai tapo visikai ekonomikai priklausomi nuo emvaldio. Kolonas negaljo
palikti ems sklypo neatsiskaits su emvaldiu, bet ir atsiskaityti jis
taip pat neturjo l. Ilgainiui i ekonomin priklausomyb nuo emvaldio transformavosi teisin priklausomyb. J sustiprino ir naujoji
mokesi reforma. ems mokesiai skaiiuoti atsivelgiant kolon
skaii. Kolon pasitraukimas nuo ems galjo sumainti emvaldi
pajamas, todl ie vairiais bdais stengsi ilaikyti kolonus, net prisivilioti j i kitur. Siekiant ukirsti keli tokiems perbgimams, 322 m. priimtas statymas, draudiantis kolonui savavalikai palikti nuomojam
ems sklyp. 357 m. kitas statymas udraud emvaldiui perleisti kit asmen nuosavybn ems sklypus, prie kuri neprirayti kolonai.
Visos ios teisins priemons sudar slygas atsirasti naujai gyventoj grupei, kuri nebuvo praradusi teisnumo (caput), bet kurios privatins teiss, ypa j gyvendinimas, gerokai ribota. Kolon, savavalikai
palikus ems sklyp, emvaldys vindikaciniu iekiniu galjo susigrinti. Tai rodo, kad teisin kolono padtis maai kuo skyrsi nuo vergo.
Formaliai teisikai kolonai buvo laisvi, bet pririti" prie ems. I esms tai buvo baudiaunink prototipas, o kolonatas - feodalizmo pradia. Ne tik pats kolonas, bet ir jo vaikai buvo priklausomi nuo nuomojamo ems sklypo. Kartu su ekonomine ir teisine kolono priklausomybe nuo ems savininko didjo ir jo asmenin priklausomyb nuo io.
emvaldiai beveik nebaudiami savavaliavo, teis kolonus. Nors kolonas ir nebuvo kito asmens vergas, taiau i esms jis buvo ems vergas. Tiesa, to meto teis numat kai kurias priemones ir kolonams gintis.
Pavyzdiui, eimininkas negaljo padidinti sutartyje numatytos duokls.
eimininkui pareikalavus didesns duokls, kolonas galjo skstis. is
atvejis, ko gero, vienintelis, kai kolonas galjo sksti savo eiminink.
Privatins teiss atvilgiu kolonas turjo daug formali teisi, kadangi
priklaus laisvj, turini Romos pilietyb, gyventoj grupei. Jis galjo
tuoktis, bti savininkas ir kreditorius, taiau teisikai negaljo perleisti
savo turto, buvusio nuomotojui jo prievoli vykdymo garantija.
Kolonato altini Romoj e buvo daugiau negu vergovs ir, atvirkiai, prieasi panaikinti kolonat romn teis turjo maiau negu pa-
82
ROMN TEIS
naikinti vergov. Kolonu buvo galima tapti gimstant, jeigu bent vienas
i tv buvo kolonas; susitarus, kai laisvas mogus sutinka tapti kolonu
asmens, inuomojusio jam em; denuntiatio bdu, t. y. nustaius, kad
elgeta apsimetantis mogus yra sveikas ir darbingas. Tokie elgetos"
tapdavo kolonais t eiminink, kurie apie tai pranedavo. Nuo Justiniano laik kolono teisin status buvo galima panaikinti tik gijus nuosavybs teis em arba patekus episkopato glob. Tokios kolonato
panaikinimo prieastys kaip paleidimas laisv ir gyjamoji senatis praktikai inyko.
Kalbant apie verg teisin padt, minta dar viena Romos piliei
grup atleistiniai, nurodyti verg paleidimo laisv bdai. Dar pabrtina, kad vergas, kuriam buvo suteikiama laisv, gydavo savo eimininko teisin status. Toks paleistas laisv vergas tapdavo libertinu.
Atleistin Romos statym leidjai visada laik buvusiu vergu. Magistrato akimis, tai laisv gavs asmuo, atleistinis, bet ne laisvas i prigimties (ingenuus) Atleistins vaikai, gim prie paleidiant j laisv, laikyti vergais. Paleisti laisv savo vergus galjo ir lotynai bei peregrinai.
Kai laisv suteikdavo lotynas ar peregrinas, buvs vergas gydavo j
teisin status. Galiojo taisykl, kad paleistas laisv vergas negali turti
daugiau teisi negu j paleidiantis asmuo. Taiau nors atleistinis gydavo Romos pilietyb, tiek vieosios teiss, tiek privatins teiss atvilgiu
jo teisi apimtis buvo maesn negu gimusio laisvo (ingenuus). Atleistinis ypa priklaus nuo suteikusio jam laisv asmens asmenini ir turtini santyki atvilgiu. ia susiklost vadinamieji patronato santykiai,
pereinantys net atleistinio descendentams. Patronato esm sudar tai,
kad susiklostydavo atleistinio ir jam laisv suteikusio asmens pseudogiminysts ryiai. Jie prilygo madaug tvo ir snaus ryiams. Tai liudijo
net atleistinio vardas. Atleistinis gaudavo eimininko pavard, o pabaigoje buvo pridedamas patrono prievardis. Jo, kaip vergo, vardas jo paiame gale.
Asmenini ir turtini santyki atvilgiu atleistinis savo patronui isaugojo tris pagrindines pareigas: obsequium, operae ir bona.
Obsequium reik, kad atleistinis visada privaljo gerbti savo ilaisvintoj ir jo ascendentus taip, kaip snus gerbia tv. i pareiga
turjo toki pai teisini padarini kolonui kaip ir atleistinio snui.
Pavyzdiui, ankstesniuoju laikotarpiu kolonas, kaip ir snus, priklaus eimos teismui (jurisdikcijai); vliau be magistrato leidimo jis negaljo bylintis teisme; pagaliau i jo negalima buvo priteisti daugiau,
nei jis turjo turto.
83
Operae - tai pareiga patarnauti savo patronui. Ji, kaip ir pareiga

reikti jam pagarb, buvo moralin ir j vykdyti negalima buvo reikalauti per teism. Taiau i tikrj atleistinis patronui danai turjo garantuoti ne tik paprastas buitines, bet ir kitas paslaugas. Operae pareig
nusak tam tikras aikiai suformuluotas susitarimas, kuris, nevykdomas,
ateityje galjo bti pagrindas patronui kreiptis teism (iudicium operarum). Nuo formuliarinio proceso pradios pretorius savo ediktu leido
nevykdyti t susitarim, kurie buvo nesuderinami su tikrja laisve.
Bona reik, kad patronas, jo descendentai, bdami susij su atleistiniu quasi eimos ryiais, turjo ilaikymo (alimentini) prievoli. Be
to, atleistinio, nepalikusio pdini, turt galjo paveldti paleids laisv asmuo ar jo descendentai pagal statym (ab intestato).
ias savo teises atleistin ir jo turt patronas galjo prarasti, nepagrstai skunds j padarius sunk nusikaltim, nedavs jam alimentatio
ir mgins pasipelnyti i operae. Imperijos laikotarpio teis numat, kad
patron teises gali panaikinti imperatorius savo aktu restitutio natalium.
is imperatoriaus aktas atleistin visais atvilgiais prilygino laisviesiems
pilieiams. Taiau imperatorius tok akt paprastai priimdavo tik patrono sutikimu. Kiek kitokia, palyginti su atleistini, buvo paleist laisv
lotyn ir peregrin teisin padtis.
Atleistiniais lotynais vadinti lotyn paleisti laisv vergai. Jie gydavo savo eimininko lotyno teisin status. Taiau buvo ir kita atleistini lotyn grup - Latini Iuniani, itaip vadinama pagal statym lex
Iunia Norbana. Latini Iuniani status gydavo pagal lex Iunia paleisti
laisv neformaliais bdais (apie juos jau kalbta) vergai. Nuo respublikos laik verg eimininkai, nordami suteikti vergui laisv, aplenkdavo formalius paleidimo laisv bdus ir tai dar ratu (per epistulam)
arba odiu (inter amicos). Teisiniu poiriu toks paleidimas laisv
nesuteik vergui laisvs. Vergas gydavo tik faktin laisv, priklausom
nuo eimininko valios, o i jis bet kuriuo metu galjo pakeisti. Taiau
pretorius gana anksti pradjo reguliuoti reikin. Savo edikte jis skelb nesilaikantiems odio eimininkams neduosis vindicatio in servitutem (teiss susigrinti atleistin vergij), kaip kad neduoda vindicatio in libertatem tam, kuris pasidav vergij, kad gaut pinig. io
reikinio esm ta, kad faktikai mogus buvo laisvas, taiau teisikai vergas. K nors gyti jis galjo tik per savo eiminink; moteris, turdama tok status, ir toliau gimd vergus. iai padiai reguliuoti lex Iunia
statyme buvo nuostat, gerinani verg padt. Lex Iunia nustat, kad
itaip (nesilaikant formali bd) paleisti laisv vergai yra laisvi, bet j
84
ROMN
TEIS
laisv savita (propria libertas). ios laisvs esm ir apibdino lex Iunia,
pavadinus tokius atleistinius Latini Iuniani. Pagal lex Aelia Sentia, Latini Iuniani tapdavo jaunesni negu 30 met amiaus vergai, kurie nebuvo
paleisti laisv per vindictam, taip pat pagal Klaudijaus edikt gav laisv tuo pagrindu, kad senatvje ir ligos atveju juos apleido eimininkas.
Viena imperatoriaus Konstantino konstitucija nustat, kad Latini luniani status gyja vergas, praneus valdiai apie plim.
Latini Iuniani i esms buvo laisvi iki gyvos galvos ir turjo tok
pat status kaip ir Latini coloniarii. Jie gimd laisvus (ne atleistinius)
vaikus, u juos visk gydavo ir panaiai. Taiau jie negaljo palikti
savo turto testamentu, j turtas nebuvo paveldimas ir, pagal statym
(ab intestato), jiems mirus, atitekdavo buvusiems eimininkams peculium pagrindu. Lex Iunia nustat, kad Latini Iuniani, skirtingai nuo
kit lotyn, galjo bti liudytojai sudarant testament ir testamentu
jiems buvo galima urayti turt (factio testamenti passiva). jie galjo priimti tik su slyga, kad per tam tikr laik po testatoriaus mirties
taps pilieiais.
Tapti pilieiais Latini Iuniani galjo vairiais bdais - pasinaudodami statymu palankumu. Pavyzdiui, lotynui susituokus su romne arba
lotyne dalyvaujant septyniems liudytojams, gims i ios santuokos vaikas iki vien met amiaus ir jo pdiniai galjo gauti pilietyb. Pilietyb Latini Iuniani suteikdavo u paslaugas sostins administracijai, policijai, taip pat keli, maitinimo srityje. Pagaliau pilietyb jie galjo gyti
vykd statyme numatytas paleidimo laisv slygas, jeigu paleidiant
laisv jos buvo paeistos. Kartais ir imperatorius suteikdavo jiems toki
privilegij, taiau itaip suteikiama pilietyb, gaunama be patrono sutikimo, neatm i patrono teisi lotyno turt. Viena Justiniano konstitucija panaikino ilaisvintus Latini Iuniani: joje nurodoma, kad visais Latini Iuniani gijimo bdais gytos pilietybs teiss suteikia atleistini piliei status visiems atleistiniams lotynams.
Peregrin paleisti laisv vergai tapdavo atleistiniais peregrinais.
Peregrinai suteikdavo vergams laisv ius gentium nustatyta tvarka, todl
ir teisinius tokio paleidimo laisv padarinius reguliavo ius gentium normos. Buvo inoma dar viena atleistini peregrin kategorija: tai vergai,
kurie vergaudami bausti sunkiomis bausmmis ir dl to nelaikomi vertais pilietybs. Tokie atleistiniai prilyginti peregrini dediticii (kapituliavusiems peregrinams). Jie neturjo jokios pilietybs, negaljo nieko nei
gyti, nei palikti testamentu. Svarbiausia, kad jie jokiais bdais negaljo
tapti Romos pilieiais. Jie negaljo gyventi paioje Romoje ir jos apy-
ROMN CIVILINS (PRIVATINS) TEISES SUBJEKTAI
85
linkse imto myli spinduliu. Kad ia gyvent, turjo tapti vergais. i

padtis panaikinta Justiniano laikais.
4. STATUS FAMILIAE (EIMOS STATUSAS)

eima, familia, - visos senosios Romos santvarkos, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindas. mogus, nepriklausantis jokiai eimai,
nepriklaus ir jokiai giminei (gens), kartu seniausiais Romos laikais negaljo bti ir pilietis. Todl familia, kaip libertas ir civitas, yra natrali
civilinio teisnumo (caput) prielaida.
Senovs romn eima buvo patriarchalin. Tai udara nuo iorinio
pasaulio sistema, kurios vienintelis eimininkas (galva) ir atstovas bendraujant su ioriniu pasauliu pater familias. Jis buvo vienintelis eimininkas visko, kas priklaus familia (eimai). Jo valdia buvusi absoliuti
ir teisiniu poiriu vienoda tiek eimos nariams, tiek jos turtui. i absoliutin pater familias valdia senovje vadinta manus. Laikui bgant
eimos teisin padtis keitsi, o ir pati pater familias valdia konkretiems eimos nariams imta vadinti kitaip. Ilgainiui senosios pater familias valdios pavadinimas savo reikm ilaik tik siekiant apibdinti
vyro valdi monai. Pater familias valdia vaikams vadinta patria potestas, o jo valdia vergams dominica patestas. Taiau atvirktiniame
procese matome emancipatio, manumissio, kurie tiesiogiai atspindi pater familias senosios manus valdios liekanas.
Pater familias visikai ribojo bet kokius kit laisv eimos nari
santykius su ioriniu pasauliu. Taiau pamau vyko esmini ir ios
srities pokyi, dl kuri buvo pripaintos kai kurios monos ir vaik
teiss. Ilgainiui eima i udaros sistemos, apgaubtos patriarchaline
skraiste, tapo savarankik subjekt bendruomene, pradjo irti jos teisin vienov. Vis dlto i evoliucija buvo labai lta, ir todl gana ilgai
romn eima isaugojo daugel patriarchalins eimos bruo. Tokia
romn eimos struktra lm ir jos nari skirstym teisnumo poiriu dvi dideles grupes: personae sui iuris (savos teiss asmenys) ir
personae alieni iuris (svetimos teiss asmenys). is vis eimos nari
skirstymas turjo iskirtin reikm civiliniam teisiniam statusui subjektikumui - nustatyti. Nuo to, asmuo buvo sui iuris ar alieni iuris,
priklaus ir jo caput.
Pirmajai grupei - personae sui iuris - priklaus tik pater familias,
t. y. eimos atvilgiu visikai savarankikas asmuo. Taiau asmuo, tu-
86
ROMN TEISE
rintis pater familias status, nebtinai privaljo bti tvas, turti eim
ir vaik. Teisiniu poiriu svarbiausia, kad asmuo eimoje nebt niekam pavaldus, tik tada jis laikytas teiss subjektu ir galjo turti savo
turto ir gyti teisi.
Visi kiti eimos nariai vaikai (filii ir filiae familias), taip pat j
palikuonys ir mona, esant santuokai cum manu (su vyro valdia), eimoje umusi dukters padt (filiae loco), buvo personae alieni iuris.
Nors jie visi ir buvo personae, t. y. teiss subjektai, taiau ne savo naudai ir ne savo sskaita, o pater familias. Btent i padtis ir apibdina,
j kaip subjekt, teisi ir pareig apimt civilini teisi atvilgiu. Pirma, jie buvo teisns gyti turt tiek pagal civilin teis, tiek pagal ius
gentium savo pai veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini
(eimininko), kaip kad vergai. Antra, visa tai, k jie gyja savo veiksmais, eo ipso tampa j pater familias nuosavybe. Jeigu jiems pater
familias k nors i gauto turto ir palieka naudotis, tai jau yra peculium, kuris teisikai, kaip ir verg pekulijus, yra eimos galvos, pater
familias, nuosavyb.
Personae alieni iuris teisi apimtis kitais civilins apyvartos atvilgiais praktikai tolygi verg teisi apimiai. Visos prievols, kylanios
i j sudaryt sandori, senaisiais laikais laikytos niekinmis, t. y. nesukurianiomis nei jiems, nei pater familias joki teisini padarini. Vliau ias prievoles pradta irti kaip natralias. Pater familias i
esms u jas neatsak, taiau atsak u savo eimos nari padaryt al,
o vliau jam buvo pateikiamas actiones adiecticiae qualitatis, pagal kur pater familias atsakomyb papild personae alieni juris atsakomyb.
Vlesniuoju Romos valstybs laikotarpiu personae alieni iuris turjo teis gauti kai kurio turto sau ne tik faktikai, bet ir teisikai. I esms,
bdami personae alieni iuris, jie labai priartjo prie personae sui iuris.
Po pater familias mirties eima paprastai suskildavo kelet savarankik eim. Buv pater familias valdioje asmenys tapdavo savarankikais pater familias ir gydavo personae sui iuris status, nors buv j teisiniai ryiai nenutrkdavo. Juos jung buvusi bendra pater familias valdia ir toliau siejo agnatin giminyst.
Taigi visikai teisniais asmenimis laikyti tik Romos gyventojai, turintys trejop status: status libertatis, status civitatis ir status familiae.
Visi trys caput elementai i esms tarpusavyje labai glaudiai susij, ir
iandien sunku pasakyti, kuris i j svarbesnis. Matyt, eima buvo tas
pagrindas, tas altinis, kuris lm bet kurio minto statuso atsiradim.
Nesant eimos, negalima kalbti apie pilietyb, nes tik pilieiai galjo
87
kurti legali eim. Nesant laisvs, negalima kalbti apie eim, nes tik
laisvieji turjo pilietyb, buvusi legalios santuokos pagrindu.
5. STATUS CONTROVERSIAE
Bet kuris mintas statusas galjo sukelti gin, nes, kaip matme, bet
kuris i j turjo reikms teiss subjekt politini ir civilini teisi apimiai. Gin dl statuso, tiesiogiai susijus su politini teisi apimtimi,
sprend atitinkamos valdios institucijos administracine teisena. Kai is
ginas turjo reikms civiliniams teisiniams santykiams, j sprend civiliniai teismai.
Ginas dl status libertatis galjo kilti dl dviej prieasi: 1) kai
kas nors pareikdavo pretenzij, jog mogus, turintis laisvs status, i
tikrj yra vergas; ir 2) kai vergas suinodavo i tikrj ess laisvas.
ie ginai seniausiais laikais sprsti taikant vindicatio in servitutem
ir vindicatio in libertatem procesus.
Pirmuoju atveju iekovas, udedamas ant tariamo vergo laisvs lazdel, prie magistrat tar paprastosios vindikacijos formul: Hune ego
hominem ex jure Quiritium meum esse aio." Vindikuojamas (grinamas vergo padt) mogus pats negaljo to ginyti. Jis turjo susirasti
utarj, vadinam assertor in libertatem. is iame procese buvo atsakovas ir reik contravindicatio, teigdamas, kad mogus yra laisvas:
"Aio hune hominem liberum esse."
Antruoju atveju procesas vyko panaiai. Nordamas uginyti savo,
kaip vergo, status, mogus, manantis ess laisvas, taip pat turjo susirasti utarj - assertor, kuris prie jo eiminink pradt proces, pateikdamas iekin vindicatio in libertatem. mogus, ginijantis savo, kaip
vergo, padt, pats iekovas tokioje byloje bti negaljo, nes buvo vergas, o vergai nra teiss subjektai. Asertorius, udedamas laisvs lazdel, iuo atveju turjo itarti tokius paius odius kaip ir contravindicatio atveju: "Aio hunc hominem liberum esse." Nepripainus iekinio,
toliau procesas vyko legis actio per sacramentum forma (proceso laybos). Ginus sprend ypatinga nuolatin kolegija - decemviri stilibus
iudicandis. Sumokama suma savo teisingumui garantuoti visada buvo
50 as. Svarbu tai, kad per vis proces mogus, dl kurio laisvs ginijamasi, laikytas laisvu. Skirtingai nuo kit iekini, kuriuos pareikus
inykdavo teis kreiptis su tuo paiu reikalavimu teism pakartotinai
(iekinys inykdavo), proces dl status libertatis galima buvo atnaujin-
88
ROMN TEISE
ti kelet kart. Atsiradus formuliariniam procesui, odin vindicatio in

servitutem ir in libertatem buvo pakeista teisena per formulam. Archaikas asertoriaus institutas isaugotas iki Justiniano, panaikinusioji epochos. Ginas dl status civitatis buvo sprendiamas daniausiai magistrat administracine teisena, nes is statusas didiausi reikm turjo
vieosios teiss atvilgiu. Civiliniame teisme is ginas galjo kilti tik
sprendiant klausim, buvo tam tikras civilinis teisinis santykis ar ne.
Ginas dl status familiae buvo galimas, jeigu kas nors i laisv
eimos nari pretendavo paterfamilias viet, o kitas eimos narys tvirtino, kad noriniajam j uimti nepriklauso patria potestas. Romn
teiss tyrintojai nurodo, kad tokie ginai buvo labai reti, taiau vykstant procesui dl io statuso senesniuoju laikotarpiu taip pat turjo bti
asertorius. Nuo gino dl pater familias skyrsi dviej asmen ginas
dl patria potestas tam paiam mogui. Toks ginas senovje taip pat
sprstas vindikacijos forma. Pretoriaus ediktas vliau nustat kit i
gin sprendimo bd - interdictum de liberis exhibendis et ducendis.
6. CAPITIS DEMINUTIO
(TEISNUMO SUMAJIMAS)
Asmens, kaip teiss subjekto ir visuomens nario, teisin padtis, atsivelgiant tam tikras aplinkybes, galjo bti visikai panaikinta arba
gerokai apribota. Tok teiss subjekto teisnumo (teisinio subjektikumo) panaikinim arba riboj im klasikinio Romos laikotarpio teisininkai
vadino capitis deminutio (deminuere mainti, griauti, naikinti). Kadangi caput galjo turti tik mons, kuriems bdingi visi trys caput
elementai (status libertatis, status civitatis ir status familiae), capitis
derninutio vykdavo praradus vien arba visus iuos tris elementus. Pavyzdiui, prarads status libertatis., asmuo prarasdavo ir status civitatis
bei status familiae., nes neturintis laisvs mogus negaljo bti pilietis ir
sudaryti legalios santuokos. Prarads status civitatis, jis prarasdavo ir
status familiae. Pagaliau buvo galima prarasti status familiae, t. y. pater
familias status, bet isaugoti laisvs ir pilietybs.
Klasikinio laikotarpio teisininkai skyr tris capitis deminutio laipsnius maxima, media, minima (D.4.5).
Capitis deminutio maxima (civilin mirtis) vykdavo praradus laisvs status. inome, kad seniausiuoju Romos valstybs laikotarpiu tapti
vergu, prarasti laisv Romos valstybje nebuvo leidiama. Paversti Ro-
ROMN CIVILINES (PRIVATINES) TEISES SUBJEKTAI
89
mos piliet vergu buvo galima tik u Romos valstybs teritorijos rib
trans Tiberim. Vliau tai leista daryti ir Romos teritorijoje (u sunkius
nusikaltimus nuteisus katorga ir pan.). Taiau pabrtina, kad nelaisv,
kaip vienas i pagrindini vergovs altini, pagal taut teis, Romos piliei atvilgiu nebuvo capitis deminutio maxima pagrindas. Belaisvio,
grusio Romos valstybs teritorij, teiss buvo atkuriamos remiantis
postliminium, o negrs laikytas mirusiu prie patekdamas nelaisv. Tik
grusiam Rom belaisviui negalint taikyti postliminium, irykdavo
capitis deminutio padariniai. mogus, neteks status libertatis, prarasdavo visus tris caput elementus ir teisiniu poiriu laikytas mirusiu.
Laikui bgant pasitaikydavo situacij, kai mogaus teisnumas visikai neinykdavo, bet susiaurdavo jo teisi apimtis - vykdavo tam
tikra teiss subjekto degradacija, palyginti supersonae. Nuo to laiko,
kai romn teis svetimali nebelaik hostes (prieais), Romos pilietybs praradimas, romnui persiklus gyventi provincij arba esant
itremtam, nesukeldavo civilins mirties. Prarad savo ankstesnij padt civilini teisi atvilgiu, jie gydavo teisnum ex iure gentium (pagal taut teis) kaip peregrinai. Tvo vergov (in mancipium) Romos
teritorijos ribose parduotas snus, pagal senj ius civile, tapdavo vergu, bet vlesniais laikais jo padtis pasikeit. Jis buvo jau nebe vergas,
bet liber in mancipio. Jo teisnumas galjo bti atkurtas pasibaigus pardavimo vergij terminui, atidirbus u skolas. Taiau jis um vergo
viet ir buvo eimininko rankis gauti tvirto. Vis dlto jis isaugojo savo libertas ir civitas ir pateko tik kito pater familias valdion, kartu
ribotas jo status familiae.
Esant capitis deminutio maxima, teisiniai padariniai buvo patys nepalankiausi. mogus, paveiktas capitis deminutio maxima, prarasdavo
visas tiek asmenines (patria patestas), tiek turtines teises. Asmens turtas arba atitekdavo valstybei, arba jo kreditoriams, jeigu j parduodavo
kaip neisimokant skolinink, arba vergo eimininkas parduodavo vergijon laisv moter u intymius ryius su jo vergu ir panaiai.
domu paminti, kad i pradi galiojo nuostata, jog asmens, kur
itiko capitis deminutio maxima, skolos kreditoriams dingdavo inykus
j subjektui - skolininkui, iskyrus neisimokanio skolininko pardavim vergij. Tokia padtis buvo neteisinga kreditori atvilgiu, ir pretorius suteik asmens, patyrusio capitis deminutio maxima, kreditoriams
(actio utilis) teis pareikti iekin tiems, kam atiteko skolininko turtas.
iems nepadengus skol, pretorius perduodavo kreditoriams valdyti capite servitus turt su teise j parduoti ir patenkinti savo reikalavimus.
90
ROMN TEIS
Capitis deminutio media vykdavo tada, kai mogus, isaugodamas

laisvs status, netekdavo Romos pilietybs. Tokie atvejai sieti su jo
atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovje), o imperijos laikotarpiu - su
tremtimi (deportatio). Asmuo, kur itikusi capitis deminutio media,
pagal ius civile, prarasdavo savo civilines teises, bet isaugodavo jas
pagal ius gentium. Pavyzdiui, jis netekdavo savo agnatins giminysts (grindiamos tvo valdia) ryi, bet isaugodavo kraujo (cognatio) giminysts ryius. Jis prarasdavo teises turim turt ir is pereidavo kitiems asmenims arba buvo konfiskuojamas (esant deportatio).
Ir iuo atveju, pagal ius civile, jo skolos kreditoriams inykdavo, bet
kreditori interesai buvo ginami kaip esant capitis deminutio maxima
(actio utilis).
Pagaliau treiasis capitis deminutio atvejis - minima. Tai maiausias teisnumo ribojimas, susijs su status familiae pasikeitimu. Asmuo
isaugojo laisvs ir pilietybs status, taiau i dalies keitsi jo padtis
pirmosios eimos, kuriai priklaus, atvilgiu. Tai galjo vykti persona
sui iuris tapus persona alieni iuris. Pavyzdiui, asmuo, bdamas vienos
eimos persona sui iuris, snijamas kitos eimos (arrogatio); niekam
nepavaldi moteris iteka sudarydama santuok cum manu;persona alieni iuris i vieno pater familias pavaldumo pereina kito pater familias
pavaldum (snus atiduodamas snyti kitai eimai - adoptio). Klasikinio laikotarpio teisininkai prie i atvej priskyr ir t, kai persona alieni iuris dirbtins mancipacijos bdu tampa persona sui iuris. Pavyzdiui, tvas ilaisvina snus i savo valdios emancipatio bdu. Tiesa,
iuo atveju labai sudtinga kalbti apie status familiae sumajim, drauge ir apie capitis deminutio. Taiau prisimenant tai, kad tokia emancipacija turjo vykti per snaus pardavimo tris kartus vergij procedr,
tam tikru momentu buvo ir capitis deminutio minima.
Dl capitis deminutio minima visikai nutrkdavo ankstesni eimos
teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams
santykiams, ypa paveldjimo. Visas status familiae poiriu buvusiam
savarankikam asmeniui, tapusiam persona alieni iuris, priklausantis
turtas atitekdavo naujajam jo pater familias. Taiau, pagal senj ius
civile, skolos ir iuo atveju inykdavo. Pretorius, gindamas kreditori
interesus, suteikdavo jiems restitutio in integrum teis, t. y. kreditoriai
gaudavo teis reikti iekinius paiam capite minutus, nurodydami fikcij, kad tokio teisnumo sumajimo nebuvo. Pagal tok iekin naujas i
pater familias turjo arba padengti capite minutus skolas, arba atiduoti
skolininko turt padengti skolas kreditoriams.
ROMN
CIVILINS
(PRIVATINS)
TEISS
SUBJEKTAI
91
Romn teis, be teisnumo ribojimo capitis deminutio bdu, turjo

ir kit prieasi, kurios, tiesiogiai neveikdamos subjekto teisinio statuso, tam tikrais atvilgiais ribojo jo teisnum. Reikalauta, kad teiss subjektas bt garbingas, t. y. turt pilietins garbs. Dl tam tikr prieasi asmenys, prarad pilietin garb, usitraukdavo pilietin negarb, ir kai kurios j teiss buvo ribojamos.
Seniausias pilietins negarbs atvejis - intestabilitas. Asmuo, patyrs intestabilitas, negaljo bti liudytojas, negaljo ir kit asmen kviestis
bti jo liudytojais. Jau Dvylikos lenteli statymuose tvirtinta nuostata,
kad asmuo, kuris buvo liudytojas arba svrjas sudarant sandor, o vliau atsisak tai patvirtinti, praranda teis liudyti ir kviestis liudytojus.
Turint galvoje, kad seniausiais laikais beveik visi sandoriai buvo sudaromi dalyvaujant liudytojams, tokios teiss praradimas i esms reik
visik teisin neveiksnum. Bet inykus seniems formaliems sandoriams,
i pilietins negarbs ris prarado praktin reikm.
Antrasis inomas pilietins negarbs atvejis, turjs reikms teiss
subjekto caput, buvo infamia. i negarb patyrs asmuo negaljo bti
iekovas ir atsakovas teisme, jo negaljo rinkti magistratus, jis prarasdavo rinkim teis. Buvo inoma: infamia censoria, kylanti i cenzoriaus pastabos, infamia consularis, kai rinkim pirmininkas, daniausiai konsulas, galjo ibraukti i rinkim srao tuos, kurie buvo neverti,
ir infamia praetoria, itaip vadinta dl to, kad pretorius neleido asmeniui ginti teisme kito asmens, draud jam dalyvauti teisme per savo atstov (cognitor,procurator) arba paiam bti kito asmens atstovu. Pretoriaus paskelbta infamia buvo gana pastovi ir apm daug atvej. Justinianas ileido specialj sra (infamianim), kur traukti asmenys negaljo dalyvauti teismo procese ir atlikti administracini funkcij. ios
pilietins negarbs atsiradimo prieasi bta labai daug: tai ir pasitraukimas i tarnybos legione, dvigubas susiiedavimas, asmens nuteisimas
u tam tikrus vieosios teiss baudiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir panaiai.
Pagaliau romn teisje buvo dar vienas atvejis, ribojantis asmen
teisnum, bet nepriklausantis svokai infamia. Tai turpitudo, interpretatori, atvirkiai negu infamia iuris, vadinta infamia facti (faktine negarbe). Tai privataus asmens poelgis, kuris, nors ir netrauktas infamiarum sra, visuomens vieosios nuomons buvo tokiu laikomas. Tai
daniausiai liet asmenis, besiverianius tam tikra profesija, verslu. Pavyzdiui, aktoryst, prostitucija ir panaios profesijos laikytos negarbingomis ir neigiamai veik asmen teisin padt.
92
ROMN TEISE
7. VEIKSNUMAS
Teisnumas tai tik viena teiss subjekto savyb (vidin). Kad Romos
pilietis galt naudotis visomis teiss teikiamomis grybmis, vien teisnumo neuteko. Teisnumas paprastai reikia galimyb turti subjektin
teis, o kad t teis bt galima gyvendinti, reikjo antrosios slygos veiksnumo. iuolaikinje civilins teiss teorijoje veiksnumas suprantamas kaip pilieio galjimas savo veiksmais gyti civilini pareig. Nors
romn teisje veiksnumo svoka ir nebuvo aikiai apibrta, praktiniame gyvenime ji, kaip ir teisnumo svoka, vartota plaiai.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda ne gimus, o sukakus
tam tikram amiui, kai mogus gali tinkamai vertinti savo veiksmus,
suprasti j reikm ir atsakyti u teiss paeidimo padarinius. Kitaip
tariant, veiksnumas priklauso nuo mogaus gebjimo laisvai reikti savo vali, o tai susij ne tik su amiumi, bet ir su kitais veiksniais (liga,
psichikos bkle, kai kuriais veiksmais ir pan.).
Pagal ami visi mons skirstyti tris grupes. Vaikai iki septyneri
met buvo visikai neveiksns ir vadinti infantes. Mergaits nuo septyneri iki dvylikos met ir berniukai nuo septyneri iki keturiolikos met
buvo nepilnameiai ir turjo ribot veiksnum. Jie vadinti impuberes ir
galjo sudaryti tik smulkius sandorius, priimti maas dovanas, pirkti nebrangius daiktus, sudaryti nedidels verts daikt main sandorius. Prireikus sudaryti sandorius dl teiss perleidimo arba pareig gijimo, tokie
asmenys turjo gauti globjo leidim, o is j duodavo sudarant sandor.
Sandoris, sudarytas be globjo sutikimo, pareigojo nepilnamet tik
tiek, kiek is gavs pagal j naudos.
Mergaits nuo dvylikos met, o berniukai nuo keturiolikos iki dvideimt penkeri met laikyti pilnameiais ir veiksniais. I esms jie galjo sudaryti bet kuriuos sandorius. Taiau paaikjus, kad j sudarytas
sandoris aikiai nenaudingas, jie galjo prayti pretori pripainti j negaliojaniu ir grinti alis pirmykt padt, buvusi iki sudarant sandor (restitucija).
Siekiant ivengti civilini teisini santyki neapibrtumo, nuo II a.
pilnameiams iki dvideimt penkeri met amiaus suteikta teis prayti skirti jiems kuratori, kuris, turdamas daugiau gyvenimo patirties,
padt dalyvauti civilinje apyvartoje, saugodamas j turtinius interesus. Kuratoriaus paskyrimas asmenims, nesulaukusiems dvideimt penkeri met amiaus, ribojo j veiksnum. Jie galjo sudaryti sandorius
tik kuratoriaus sutikimu. Kuratoriaus sutikimo nereikjo testamentui ir
93
santuokai sudaryti. Sulaukus dvideimt penkeri met, bet kokie veiksnumo ribojimai inykdavo, asmenys tapdavo visikai veiksns, jeigu nebuvo kit veiksnum ribojani veiksni.
Asmen fiziniai ir psichikos trkumai taip pat turjo takos j veiksnumui. Taiau fiziniai trkumai labai nedaug veik teiss subjekt veiksnum. Tai daugiausiai priklaus nuo teiss nustatyt tam tikr sandori
sudarymo formos. Pavyzdiui, sandori, kuriems sudaryti btinas abiej ali valios ireikimas odine forma (stipuliacija), negaljo sudaryti
kurnebyliai. Jie negaljo dalyvauti ir legisakcioniniame procese, nes
pirmojoje proceso stadijoje turjo bti ikilmingi tam tikri abiej besiginijani ali pareikimai.
Kur kas didesn poveik asmens veiksnumui turjo psichikos bkl.
Silpnaproiai ir psichikos ligoniai vis ligos laik laikyti visikai neveiksniais ir negaljo sudaryti joki sandori.
Gerokai ribotas ir eikvotoj veiksnumas. Romnai teig, kad mons, be saiko disponuojantys savo turtu, negali suvokti ir savo veiksm
reikms, todl jiems nereikia leisti laisvai to daryti. Eikvotojams skirtas rpintojas jis privaljo rpintis j turto apsauga. Be paskirto rpintojo leidimo eikvotojas negaljo sudarinti turto perleidimo sandori.
Be rpintojo sutikimo eikvotojas galjo tik gyti turto. Neigiamos takos
veiksnumui turjo ir pilietin negarb (apie j jau kalbta).
Per vis Romos valstybs gyvavimo laik romn teis praktikai
nesulygino moters ir vyro teisins padties. Respublikos laikotarpiu moteris priklaus nuo vyro, tvo ar kit gimini, buvo j valdioje ir turjo
labai ribot teisnum bei veiksnum. Principato laikotarpiu nustatyta,
kad suaugusi moteris, nepriklausanti nuo vyro arba tvo, gali savarankikai sudaryti sandorius dl savo turto. Taiau ji negaljo sipareigoti
atsakyti u kit skolas. Justinianas gerokai sumaino moters teisinio statuso ribojim, bet ne be jo sutikimo Digestuose urayta, kad, pagal
daugel romn teiss nuostat, moter padtis blogesn negu vyr.
8. JURIDINIAI ASMENYS
Jau minta, kad teiss subjektai gali bti pavieniai mons - fiziniai
asmenys arba j grups, ir junginiai -juridiniai asmenys. Pagal iuolaikin teiss teorij, juridiniai asmenys gali bti mons, staigos, organizacijos, kurios yra civilini teisi ir pareig subjektai, turi savo atskir
turt ir savo vardu dalyvauja civilinje apyvartoje, teisme ir arbitrae.
94
ROMN TEISE
Juridinio asmens, kaip civilins teiss subjekto, kinio gyvenimo

savarankiko vieneto, idja priklauso romn teisininkams, kurie j ikl ir, nors nesuformavo juridinio asmens svokos, praktiniame gyvenimo plaiai taik. Tik romn teiss nuopelnas, kad i juridin forma
atsirado naujoje Europos teisje ir su fizinio asmens svoka buvo plaiai taikoma tiek teorijai, tiek praktinei kinei veiklai.
Dar seniausiais Romos gyvavimo laikais pastebta, kad kai kuriais
atvejais civilins subjektins teiss priklauso ne tik konkretiems fiziniams asmenims, bet ir j junginiams - korporacijoms ir panaiai.
Pamau fiziniams asmenims, kaip teiss subjektams, kiniame Romos gyvenime prieinami juridiniai asmenys kaip savarankiki civilins
teiss subjektai.
Gajaus liudijimu, jau Dvylikos lenteli statymuose yra nuostat,
leidiani jungtis privaias korporacijas, jeigu tik jos neprietarauja
vieosios teiss normoms. Dvylikos lenteli statymai mini vairias religines kolegijas, amatinink profesines sjungas ir panaiai. Taiau seniausiu Romos valstybs laikotarpiu dar nebuvo toki ekonomini socialini slyg plaiau pltoti teisimus institutus ir pagrsti j dalyvavim civilinje apyvartoje.
Respublikos laikotarpiu toki fizini asmen jungini pradjo spariai daugti, atsirado nauj korporacij, jungiani asmenis pagal profesij, bendrus tikslus ir t.t. ios korporacijos i pradi dar neturjo
bendro turto, nebuvo organizacins vienybs, visus j reikalus tvark
pavieniai nariai savo, bet ne korporacijos vardu. Taiau gana greitai Romos teisininkai paskelb, kad tam tikrais atvejais turtas priklauso ne pavieniams fiziniams asmenims, bet j junginiui. Teisininkas Marcijus atkreip dmes, kad teatrai, stadionai priklauso ne konkretiems fiziniams
asmeninis, o bendruomenei (D. 1.6). Kitas ymus Romos teisininkas Alfenas, sak, kad jeigu per tam tikr laik visi legiono kariai pasikeiia, legionas neinyksta ir lieka tas pats.
Nors tuo metu dar aikiai nebuvo formuluojama juridinio asmens,
kaip teiss subjekto, svoka, panaios daugelio teisinink nuomons leidia
manyti, kad tada jau pradjo formuotis abstraktus poiris asmen kaip
teiss subjekt. I j turinio galima daryti ivad, kad romn teisininkai
tokiems fizini asmen junginiams pripaino tam tikras teises ir pareigas.
Pltojantis ekonominiam gyvenimui, teiss kategorijos, kuriomis remiantis tenkinami civilins apyvartos poreikiai, pasirod nepakankamos
ir vis labiau rykjo btinyb sukurti savarankiko ekonominio vieneto
kategorij. Jis turjo bti atskiras nuo kit civilins apyvartos subjekt,
95
fizini asmen, bti teisnus bei veiksnus ir galti savarankikai dalyvauti civilinje apyvartoje. i btinyb labai irykjo respublikos laikotarpiu, kai reikjo tvarkyti valstybei priklausant turt. populus Romanus (romn taut) pradta irti ne kaip kakoki visum, bet
kaip vientis organizm, atstovaujam magistrato kaip jos institucijos.
Visi magistrato su privaiais asmenimis sudaryti sandoriai sukuria teisi ir pareig ne jam asmenikai, o visai tautai.
Romos valstybei vis daniau teko dalyvauti civilinje apyvartoje,
sudaryti vairias sutartis ir dalyvauti sprendiant ginus su privaiais asmenimis. Dl viso to reikjo, kad Romos valstybs statusas privatins
teiss srityje prilygt privai asmen teisiniam statusui. Valstybs ir
privai asmen santykiai, buv vieosios teiss pobdio, pamau gavo civilin teisin pobd.
Populus Romanus subjektins turtins teiss pradtos vertinti kaip
privataus asmens teiss. Populus Romanus buvo vienintelis ido (aerarium) savininkas. Bet iuos santykius reguliavo vieosios teiss normos.
Analogika buvusi ir privai korporacij padtis. I pradi korporacijos turtas buvo bendra visos korporacijos nari nuosavyb. Taiau
siekiant ilaikyti korporacijos pastovum, jos statuose numatyta, jog is
turtas nedalomas ir atskiri korporacijos nariai, pasitraukdami ijos, negali reikalauti j atidalyti. Vien korporacijos nari pasitraukimas ir kit
stojimas takos bendrovs turtui neturjo. Tai praktikai tvirtino korporacijos turto atskirumo princip.
Tai buvo tik pirmieji, gana nedrss ingsniai kuriant juridinio asmens, kaip civilini teisini santyki subjekto, svok. Svarbesnis ingsnis ia kryptimi engtas antrojoje respublikos laikotarpio pusje. Tuo
metu Romos valstybs sudt, kaip inoma, jo nemaai nauj vienet
ir jiems pripainta vidaus savivaldos teis. Tai miesto bendruomens,
municipijai, kurios anksiau buvo savarankikos valstybs, o vliau
trauktos Romos sudt suteikiant j gyventojams Romos pilietyb. Inkorporuojant ias teritorijas Romos valstyb, kartu su savivalda joms
suteiktas ir tam tikras kinio gyvenimo savarankikumas.
Inkorporavimas suteikiant kin savarankikum ir buvo stimulas,
priverts Romos teisininkus sprsti, kaip organizuoti (reguliuoti) i bendruomeni municipij dalyvavim civilinje apyvartoje, kokio teismo
kompetencijai perduoti sprsti ginus, kylanius dl ios veiklos.
iuo klausimu nutarta, kad j ginai priklauso civilini teism kompetencijai ir turi bti sprendiami remiantis civilins teiss normomis.
Pretoriaus ediktas municipijams suteik teis per savo atstovus bti teisme
96
ROMN TEISE
iekovais ir atsakovais. Municipij atstovai buvo municipaliniai magistratai arba specialiai municipalinio senato dekretu ad hoc skiriami actores. Taigi buvo pripaintas municipij, kaip iskirtini teiss subjekt,
teisnumas ir veiksnumas, kartu tam tikras teisinis j bendrumas. Municipijai, kaip ir privats asmenys, gijo galimyb turti teisi ir ginti jas
teismo padedamos. engtas lemiamas ingsnis - juridinis asmuo i esms sukurtas, nors, palyginti su iuolaikine samprata, jam dar trko kai
kuri atribut.
Santyki su privaiais asmenimis atvilgiu municipijai taip pat veik per atstovus, nors teisiniai j veiksm padariniai bendruomenei dar
nebuvo aikiai nustatyti. Ilgai galiojo taisykl, kad atstovo sukurta prievol kontrahentui suteikia teis pareikti tik asmenin iekin atstovui,
bet ne bendruomenei. Iki pats savo gyvavimo pabaigos romn teis
isaugojo princip, kad u savo atstov deliktus (privaios teiss paeidimus) bendruomen neatsako.
Taiau municipij ir privai asmen teiss civilinje apyvartoje i
esms sulygintos. Gajus nedviprasmikai pareikia: Civitates enim privatorum loco habentur." Juridinio asmens statusas, taikytas municipijams,
vliau buvo taikomas vairioms privaioms korporacijoms, kolegijoms.
Municipij pavyzdiu ios gijo civilin teisnum ir veiksnum. Pretorius savo ediktu, panaiai kaip ir municipijams, korporacijoms ir kolegijoms pripaino teis per savo atstovus bti iekovu ir atsakovu teisme.
Nors korporacij teisnumas buvo siauresnis negu municipij, aikiai matome, kad joms suteikiamas juridinio asmens statusas. Taigi jau respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpio pradioje municipijai, o vliau ir korporacijos laikomos juridiniu asmeniu.
Iskirtin padtis tarp teiss subjekt buvo valstybs ido, kuris imperijos laikotarpiu vadinosi fiscus, pakeits aerarium. tik atsiradus
fiscus irta kaip imperatoriaus turt, todl jo teisinis reimas pakluso
civilins teiss normoms. Teisikai princepsas buvo io turto savininkas
ir kreditorius. Nors pricepsas ir pripaintas fiscus turto civiliniu teisiniu
subjektu, taiau iskirtin teisme fiscus prigimtis lm kai kurias bendrj civilins teiss norm iimtis.
Laikui bgant atsirado nemaai ido turto privilegij. Iiekoti ido
turt netaikoma senatis, reikalavimai, kil i io turto, tenkinami greiiau negu kit kreditori, idui priklaus statymin kaito teis vis
skolininko turt ir panaiai. Kiek vliau ido turt pradedama irti
kaip valstybs turt. Vis dlto romn teisje nebuvo aikios valstybs,
kaip teiss subjekto, teorijos.
97
Nors ltai, bet vis dlto Romoje pripaintas korporacij teisinis statusas, jos praktikai buvo laikomos juridiniais asmenimis. Taiau dar
liau ir labai sunkiai pltojosi teisin mintis dl staig, kaip teiss subjekt, teisminio. Ne tik respublikos, bet ir klasikinio laikotarpio teis
staig nelaik teiss subjektais, nepripaino j kaip juridinio asmens.
Nors imperatoriai labai anksti pradjo savo labdaring veikl, skirdami tam tikras sumas neturtingiems elpti, ie pinigai laikyti ido lo
mis arba perduoti jau esamiems juridiniams asmenims - municipijams,
ir ios privaljusios ias las naudoti pagal paskirt. Tik iplitus krikionybei ir pripainus j valstybine religija, susidar slygos atsirasti
savarankikoms staigoms. Pirmiausiai civilin teisnum gijo banytins staigos. Kai kurios Banyios gavo teis sigyti turto, paveldti j,
bti kreditoriais, alimis teisme. Kaip ir fiscus,jos gijo daugyb privilegij. Vliau teisnum gijo ir privaios labdaros staigos: ligonins, prieglaudos ir pan., kadangi jos arba buvo steigtos Banyi, arba i priirimos. Visos ios staigos buvo savarankiki teiss subjektai.
Taigi nors juridinio asmens svokos romn teiss teorija ir nesukr, vis dlto jai priklauso ios teisins konstrukcijos idjos prioritetas.
Romos teisininkai ne tik ikl juridinio asmens idj, bet ir suteikjai
praktin iraik, pagrind juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo svokas, pagrindinius juridini asmen tipus: universitas personarum ir
universitas rerum. Universitas personarum tai fizini asmen bendrija, turinti savo atskir turt, nepriklausant j sukrusiems asmenims, ir
teisnum. Universitas rerum - tai turtas, skirtas tam tikram tikslui: pavyzdiui, vietimui, mokslui, paramai ir panaiai. iam turtui taip pat
suteikta tam tikr teiss subjekto savybi.
Ilgo ir sunkaus juridinio asmens idjos pltojimosi rezultatas, kad
klasikin teis pripaino pagrindinius io teiss subjekto bruous:
1) civilini teisini santyki atvilgiu korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims;
2) pavieni asmen pasitraukimas i susivienijimo neturi takos jo
teisiniam statusui;
3) korporacijos turtas nra nei bendrj sudarani asmen nuosavyb, nei konkrei jos asmen turtas;
4) korporacija savo vardu gali bti kai kuri civilini teisini santyki su fiziniais asmenimis dalyv per savo atstovus - fizinius asmenis,
nustatyta tvarka galiotus atlikti tam tikrus veiksmus.
PENKTAS SKYRIUS
DAIKTIN TEIS
1. DAIKT (RES) SAMPRATA
Romn teisininkai nesuformulavo bendrosios daikt svokos, todl,
vadovaudamiesi j teiss altiniais ir daikt klasifikacija, pamginsime
tai padaryti iame skyriuje.
Daugelyje valstybi daiktas iandien yra apibriamas kaip materialioji gamtos dalis, egzistuojanti savarankikai ir kurianti tam tikr gr1.
Romn teisje terminas res vartotas gana vairiomis prasmmis. Jis
galjo reikti tam tikr aplinkyb, vyk, proces, taip pat gino dalyk.
Taiau daniausiai i svoka vartota siekiant apibdinti atskir savarankik material objekt, tinkam naudoti kinei veiklai, turint savo turtin vert ir prieinam mogui2. Svoka res romn teisje apm ne tik
materialius daiktus, bet ir turt kaip visum (patrimonium, bona) bei jo
sudt einanias turtines teises. I pateikto apibrimo matyti, kad iandieninje civilinje teisje daiktais nra pripastami teiss turt, objektai, neegzistuojantys savarankikai (pvz., sudedamoji daikto dalis) ir
objektai, kuri ekonomins verts nemanoma nustatyti (pvz., mogus).
Valstybse, kur romn teiss recepcija buvo itin aktyvi, i svoka yra
kiek kitokia. Pavyzdiui, Austrijoje daikt kategorijai teisiniu atvilgiu
priklauso visa tai, kas nra priskiriama prie asmen kategorijos, bet tenkina j poreikius ([....] alles was von der Personen unterschieden ist
3
und zum Gebrauche der Menschen dient[...]} . Angl privatin teis
prie daikt taip pat priskiria tam tikrus prievolinius reikalavimus. i daikt
svoka yra artima svokai res Gajaus Institucijose. Tad res romn teisje - tai bet kuris turtas (grybs), priklausantis gyvajai ar negyvajai
DAIKTIN
TEIS
101
Paeist teisi daiktus gynybos forma priklaus nuo to, prie kurios
ries priskiriamas tam tikras daiktas. Actio in rem buvo galima ginti tik
i res corporales atsirandanias teises, nes tik res corporales galjo bti
nuosavybs teiss objektai. Tuo tarpu paeistos kieno nors teiss, kylanios i res incorporales, galjo bti ginamos tik actio inpersonam.
Tokia daikt klasifikacija inoma ir iandieniniame pasaulyje. Pavyzdiui, Austrijos civilinio kodekso 292 straipsnis skiria daikt ris,
vadovaudamasis btent mintais kriterijais5.
RES IN COMMERCIO IR RES EXTRA COMMERCIUM

(DAIKTAI, ESANTYS KOMERCINJE APYVARTOJE,
IR DAIKTAI, IIMTI I KOMERCINS APYVARTOS)
Res in commercio - tai daiktai, kurie galjo bti privaios nuosavybs
teiss objektai ir dalyvauti civilinje apyvartoje, t. y. kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti ir t. t. Res extra commercio tai daiktai,
kurie negaljo bti privaios nuosavybs teiss objektai ir dalyvauti civilinje apyvartoje. Jie dar vadinti res nullius (in bonis), t. y. daiktais,
nesaniais kieno nors nuosavybe. kai kuriuos i i daikt, pavyzdiui,
beeimininkius (paukius, uvis), buvo galima gyti dalins nuosavybs teis; kit daikt, pavyzdiui, ventykl, viej gatvi, jros, dalyvavimas civilinje apyvartoje labai ribotas. Romn teisje buvo tokie
isams daikto imimo i civilins apyvartos pagrindai6: dievo teis
(res extra commercium divini iuris) ir moni sukurta teis (res extra
commercium humani iuris).
1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievo teisei) skirstyti tris
grupes:
a) res sacrae daiktai, kurie iskirtiniu ventu valstybs aktu paskirti dievams (ventyklos, altoriai, kulto reikmenys);
b) res religiosae daiktai pagarbai mirusiesiems ireikti (kapai);
c) res sanctae - daiktai, kuriuos ir be vento akto gyn dievai (miesto sienos ir miesto vartai).
2. Pagal ius humanum, tam tikros grups daiktai taip pat buvo iimti
i komercins apyvartos. Gajus juos vadino res publicae ir tai buvo res
privatae prieingyb. Kiti Romos teisininkai vieuosius daiktus skirst
7
toliau :
l02
ROMN TEISE
a) Marcijus iskyr atskir grup ir pavadino j res communes omnium (bendri daiktai). Tai oras, jros ir j krantai. Jie priklaus visiems,
todl kiekvienas, laikydamasis tam tikr nurodym, galjo jais naudotis. ie daiktai nebuvo nei privaios, nei valstybs nuosavybs objektai.
b) Pomponijus skyr res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vieasis turtas, pvz., keliai, aikts, teatrai, pirtys) nuo res publicae
in pecunia populi (tam tikras valstybs turtas, pvz., rdynai). Abiej ia
minim ri vieieji daiktai priklaus valstybei ir jiems netaikytos privatins teiss komercinje apyvartoje esamiems daiktams nustatytas teisinis reimas.
Gajus neskirst daikt res in commercio ir res extra comercium. Jis
inojo daikt skirstym res in patrimonio ir res extra patrimonium.
io skirstymo pagrindas buvo Romos pilieio galimyb turti tam tikr
daikt nuosavybs teise8. Daiktas, galintis bti Romos pilieio turto dalis, vadintas res in patrimonio, o negalintis res extra patrimonium.
Kartais yra dedamas lygybs enklas tarp daikt skirstymo res in patrimonio ir res extra patrimonium bei res in commercio ir res extra commercium. Kai kuri autori nuomone, tam nra pagrindo, nes gali atsitikti taip, kad, pavyzdiui, daiktas galintis dalyvauti komercinje apyvartoje, konkreioje situacijoje neeina jokio asmens turto sudt (pvz.,
niekieno daiktas), taigi yra res extra patrimonium9.
MANCIPl IR RES NEC MANCIPI
ios daikt rys buvo inomos jau paioje seniausioje - romn paproi teisje. Toks daikt skirstymas buvo ypa svarbus ir labai veik romn civilins teiss raid. Formaliai daikt skirstym ias grupes panaikino Justiniano statymai.
Prie res mancipi priskirti itin svarbs kiui daiktai - Italijos ems,
vergai (seniausiais laikais - ir mona bei vaikai), kinkomieji ir krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauiai, mulai), seniausieji kaimo
10
emi servitutai . Visi kiti daiktai laikyti res nec mancipi. Res mancipi
sraas, apimantis pagrindines sudedamsias emdirbiams priklausani emi dalis, baigtas sudaryti kaip tik tuo laikotarpiu, kai romnai
vertsi beveik vien emdirbyste. Res mancipi buvo galima perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t. y. mancipatio arba in iure
DAIKTIN TEISE
103
cessio bdu. Tuo tarpu res nec mancipi kitam asmeniui galima buvo
perduoti neformalios tradicijos bdu (t. y. paprastai perduodant daikt).
Mancipatio ir in iure cessio galiojo tik Romos pilieiams. Res mancipi
perduoti taikoma speciali tvarka, be jokios abejons, turjo savo prasm. Specialiais reikalavimais romnai siek kontroliuoti daikt, sudarani j eimos kio pagrind, apyvart. Kadangi eima buvo Romos
valstybs pagrindas, btent i daikt apyvarta ir sudar iskirtin bendruomens ir valstybs interes. Daikt skirstymas res mancipi ir res
nec mancipi pirmykt reikm prarado tada, kai pretorius actio Publiciana pradjo ginti teis res mancipi, atsiradusi perdavus daikt
kitam asmeniui paprastos tradicijos bdu.
RES MOBILES IR RES IMMOBILES

(KILNOJAMIEJI IR NEKILNOJAMIEJI DAIKTAI)
Daikt klasifikavimas kilnojamuosius (res mobiles) ir nekilnojamuosius (res immobiles) tvirtintas jau Dvylikos lenteli statymuose. is
klasifikavimas romn teisei buvo maiau reikmingas nei daikt skirstymas res mancipi ir res nec mancipi, taiau tam tikr teisini ypatum
priklausomai nuo to, prie kurios i minim kategorij priskiriamas tam
tikras daiktas, romn teisje vis dlto buvo. Pavyzdiui, kad bt gytas nuosavybs teise gyjamosios senaties bdu, nekilnojamasis daiktas
turjo bti valdytas ilgiau nei kilnojamasis ir panaiai.
Kilnojamiesiems priklaus bet kurie daiktai, kuriuos galima perkelti i vienos vietos kit nekeiiant j esms arba kurie patys juda
(pvz., gyvuliai).
Nekilnojamieji daiktai tai pirmiausia em, jos gelms, statiniai,
sodiniai. Visiems iems daiktams, kaip sudedamosioms ems dalims,
taikytas toks principas: Viskas, kas pastatyta ant ems paviriaus, jam
ir priklauso." 11 Oro erdv vir ems sklypo taip pat laikyta sklypo dalimi. Taigi nekilnojamieji daiktai - tai objektai, kuri negalima perneti i
vienos vietos kit nekeiiant j esms ir kurie susij su eme nuolatiniais saitais.
i klasifikacija turi tam tikr ry su daikt skirstymu res mancipi
ir res nec mancipi, nes res immobiles romn teis nustat specialius
perdavimo bdus, tapaius res mancipi perdavimo bdams. Kadangi tiek
mancipatio, tiek in iure cessio buvo viei aktai, galima teigti, kad
vieum romnai taik ir nekilnojamojo turto teisiniam reimui.
104
ROMN TEISE
Vie nekilnojamj daikt teisin reim perm ir vlesni epoch teisins sistemos. iandien jis pasireikia tuo, kad daugelyje ali
parduodant, perkant ar perduodant kitas teises nekilnojamj turt yra
btina raytin sandorio forma, notarinis tokio sandorio tvirtinimas ir
speciali teisin jo registracija.
RES FUNGIBILES IR SPECIES

(PAKEIIAMI IR NEPAKEIIAMI DAIKTAI)
Pakeiiami (res fungibiles) yra daiktai, kurie neisiskiria tam tikromis
individualiomis ypatybmis i kit tos paios ries daikt, kaip atskiri.
Kitaip tariant, tai yra neindividualizuoti daiktai, priklausantys kokiai
nors bendrai riai (genus). Daniausiai tai objektai, kuriuos galima
apskaiiuoti, pasverti ar pamatuoti. Romn teisininkai juos apibdino kaip daiktus, kuri pati ris atlieka savo paskirt ir kuriuos apibdiname skaiiumi, svoriu ar matu (res quae numero, mensura, pondere
consistunt). iandieninje teiss literatroje ios ries daiktai dar vadinama daiktais, apibriamais riniais poymiais (pvz., grdai, bulvs, kukurzai).
Nepakeiiami yra daiktai, i kit isiskiriantys tam tikromis specifinmis ypatybmis (species), kitaip tariant, individualizuoti. iomis savybmis jie isiskiria i juos panai daikt grups (pvz., asmens A
kepur). iandieninje teiss literatroje jie dar vadinami daiktais, apibriamais individualiais poymiais. I pateikt svok matyti, kad
konkretaus daikto priskyrimas prie tam tikros kategorijos gali priklausyti nuo subjektyvaus poirio j. Vienu atveju tas pats daiktas bus
pripastamas res fungibilis, o kitu - species (pvz., apskritai kepur res fungibiles; bet konkreti asmens A kepur - species). ios klasifikacijos reikm ta, kad mutuum (paskolos) objektas galjo bti tik pakeiiami daiktai, o pavyzdiui, panaudos sutarties objektas - tik nepakeiiami. Be to, romn prievoli teis numat skirtingus atsitiktins daikto
ties padarinius. Sutarties objekt-pakeiiam daikt, skolininkas atsitiktins ties atveju turjo pakeisti tos paios ries daiktu, nes galiojo
principas, kad ris nesta (genus perire non consentitur). uvus sutarties objektui nepakeiiamam daiktui, prievol baigdavosi, nes romnai
vadovavosi principu, kad nepakeiiamas daiktas sta kreditoriaus nenaudai (species perit ei cui debetur). Nepakeiiamam daiktui uvus dl
skolininko kalts, kreditorius galjo reikalauti atlyginti nuostolius.
DAIKTIN TEIS
105
SUvARTOJAMI IR NESUVARTOJAMI DAIKTAI

Suvartojami yra daiktai, fizikai sunaikinami vien kart pavartoti (pvz.,
maisto produktai). Pinigai taip pat laikyti suvartojamais daiktais ne tik
todl, kad gali bti panaudoti tik ileidiant, bet ir todl, kad atsiskaitant
jie susimaio su kitais pinigais ir todl savininkas juos praranda.
Nesu vartojami daiktai naudojami daniausiai neinyksta (pvz., em),
o jeigu ir inyksta, tai ilgainiui (pvz., avalyn, baldai). i klasifikacija,
kaip ir aptartoji, reikminga prievoli teisei, nes toki sutari kaip nuomos, paskolos ir panai objektas galjo bti tik nesuvartojami daiktai.
DALS IR NEDALS DAIKTAI
Dals yra daiktai, kuriuos galima padalyti daugiau dali, nekeiiant j

esms, verts ir ekonomins paskirties (pvz., vynas, smlis, akmenys).
Ulpianas apie iuos daiktus sak, kad kiekviena atskira j dalis nesiskiria nuo buvusios visumos, tik yra maesn12. O bdami padalyti, nedals daiktai (pvz., arklys ar stalas) praranda turtas savybes ir paskirt.
Daikto padalijimu nelaikytas teiss padalijimas idealias dalis, nedalijant paties daikto. Pavyzdiui, prireikus padalyti bendrasavininkiams,
nedalus daiktas paliekamas vienam i j, o kiti turi teis pinigin kompensacij.
PAPRASTIEJI, SUDTINIAI IR SURENKAMIEJI DAIKTAI

Paprastieji daiktai yra susij natraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek kiniu, tiek teisiniu atvilgiu (pvz., akmuo, vergas, medis, gyvulys ir pan.). Pomponijus juos vadina corpora, quae uno spiritu continentur.
Sudtiniai (Pomponijaus vadinami corpora ex cohaerentibus, viduramiais imti vadinti universitas rerum cohaerentium) yra daiktai,
sudaryti i daugelio sudedamj dali, sujungt tarpusavyje nuolatiniais
saitais, kartu sudarani tam tikr atskir ir savarankik daikt tiek ekonominiu, tiek teisiniu atvilgiu (pvz., laivas, namas, spinta ir pan.). i
daikt teisinio reimo ypatyb ta, kad atskiras j dalis nepripaintos
jokios iskirtins teiss (ypa nuosavybs teis). Atvirkiai, buvo pripastama, kad atskiros sudtinio daikto dalys praranda savo savarankikum. Galiojusi teis net numat galimyb panaikinti nuosavybs teis
tam tikr sudtinio daikto dal. Romn teisje sudtiniams daiktams
106
ROMN
TEIS
galiojo principas, kad sudtinio daikto dalies likimas yra toks pats kaip
ir viso daikto (accessio cedit principali).
Surenkamieji daiktai (corpora ex distantibus; viduramiais juos
imta vadinti universitas rerum distantium) - tai fiziniu poiriu savarankik daikt visuma, kuri kaip vienas daiktas suvokiama tik ekonominiu ir teisiniu atvilgiu (pvz., biblioteka, gyvuli banda, bii spieius ir pan.). Nuosavybs teiss objektas galjo bti tiek kiekviena surenkamojo daikto dalis, tiek visas daiktas. Tad ir pateikiant vindikacin
iekin buvo galima reikalauti grinti tiek konkrei knyg, tiek vis
bibliotek. keitimo objektas taip pat galjo bti ir atskira surenkamojo
daikto dalis, ir visas daiktas.
PAGRINDINIAI IR PAPILDOMI DAIKTAI

Papildomi daiktai materialiai yra savarankiki, taiau padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirt ir paklsta jo teisiniam reimui. Romnai skyr trij ri papildomus daiktus: daikto dalis, priklausinius ir
vaisius 13 .
Daikto dalys savarankikas teisini santyki objektas galjo bti
tik atskirtos nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikru tikslu nuo stogo
nuimta erp). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo nuosavybs teis prijungt dal.
Priklausiniai buvo susij su pagrindiniu daiktu ekonomikai. Pagrindinis daiktas ir priklausinys galjo egzistuoti savarankikai kaip atskiri teisini santyki objektai, taiau kiniams santykiams tikslingiau
juos naudoti kartu (pvz., spyn ir rakt). Romn teisje galiojo principas, kad priklausin itinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje
nenumatyta kitaip.
Vaisiai (fructus). Romnai skyr dvi vaisi ris tai natrals (fructus naturales) ir civiliniai (fructus civiles) vaisiai. Fructus naturales
yra vaisiai, kuri atsiradim lemia biologins pagrindinio daikto savybs (pvz., vaismedio vaisiai, mineralai, esantys emje, pienas). Fructus civiles - tai vaisiai, atsirandantys dl pagrindinio daikto civilins
apyvartos (pvz., paskolos procentai, nuomos mokestis ir pan.). Fructus
naturales, neatskirti nuo pagrindinio daikto, negali bti savarankikas
teisini santyki objektas. Jie gali atsiskirti (fructus separati) natraliai
(pvz., obuoliui nukritus nuo obels) arba mogaus padedami (pvz., mogui nuskynus obuol).
DAIKTINE TEIS
l07
Vaisiai skirstyti esamus pas juos surinkus asmen (fructus extantes) ir tokius, kuriuos, elgiantis tinkamai, buvo galima surinkti, bet kurie
dl nekikumo liko nesurinkti (fructus neglecti, arba percipiendi).
3. DAIKTINI TEISI SAMPRATA IR RYS

Romn teis, o j galima apibdinti kaip iekini sistem, skyr daiktinius (actio in rem) ir asmeninius (actio in personam) iekinius, taiau neatskyr daiktins teiss nuo prievoli teiss. Remdamiesi iuo
iekini skirstymu, teisininkai vliau ir civilines subjektines teises m
klasifikuoti daiktines ir asmenines (prievolines). is skirstymas sudar civilins teiss sistemos pagrind. Paios klasifikacijos pagrindas yra
materialiosios subjektines teiss objektas. Daikto atveju bus daiktin teis,
o turint omenyje kito konkretaus asmens veiksmus - asmenin (prievoli) teis. Taiau vien is bruoas (objektas) neatskleidia visos daiktins teiss esms. Juk yra daug vairi teisi (pvz., nuoma), taikom daiktams, taiau jos yra prievolins, o ne daiktins. Romnai suformulavo
specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti daiktas, kad bt pripaintas daiktins teiss objektu. Tai galjo bti tik:
a) materials daiktai (res corporales);
b) neiimti i komercins apyvartos daiktai (res in commercio);
c) individualiais poymiais apibrti (nepakeiiami) daiktai (species).
Prievoli ir daiktins teiss skirtybes apibdino ne tik vardyti daiktins teiss objektui keliami specials reikalavimai, bet ir kai kurie kiti
bruoai. Panagrinsime juos detaliau.
Daiktin teis visada yra absoliuti, o prievolislygin. Daiktins
teiss absoliutumas reikiasi tuo, kad ji galioja visiems aplinkiniams,
kitaip tariant, tai vieno ar keli asmen teis daikt, palyginti su vis
kit asmen, kurie jos neturi. Tad absoliutus daiktins teiss pobdis
reikia, kad asmens teis daikt suponuoja vis aplinkini asmen pareig netrukdyti turiniam teis asmeniui ja naudotis. Tuo tarpu prievoli teisje teisiniai santykiai visada atsiranda tarp konkrei asmen (prievolinio teisinio santykio dalyvi). Tad prievoli teis nra vieno ar keli
asmen. Tai yra vieno ar keli asmen teis reikalauti i konkretaus asmens ar keli asmen atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo j.
Taigi esant prievoliniams teisiniams santykiams visada yra aikus asmuo ar asmenys, galintys paeisti i kreditoriaus teis.
108
ROMN TEIS
Kitas daiktins ir prievoli teiss skirtumas tas, kad prievoliniai teisiniai santykiai susieja asmen su kitu asmeniu, taiau ne asmen su daiktu,
kaip kad yra daiktinje teisje. Daiktins teiss turtojas bet kada i bet
kurio asmens gali reikalauti jam priklausanio daikto, o asmuo, turintis
prievolin teis (pvz., kylani i pirkimo-pardavimo sutarties), jeigu daiktas nebus perduotas, turs galimyb reikalauti tik atlyginti nuostolius, taiau ne perduoti pat daikt. Kita vertus, kai remiantis pirkimo-pardavimo
sutartimi pirkjui bus perduotas daiktas ir is savo ruotu sumoks sutartyje sulygt kain-jis taps daiktins (nuosavybs) teiss nupirkt daikt
turtoju. Taigi perduoti daikt yra btina daiktins teiss gijimo slyga.
Prievoli ir daiktin teis skiria ir tai, kad daiktins teiss turtojas
paprastai turi galimyb tiesiogiai veikti daikt. Kiek jis bus veikiamas,
priklauso tik nuo daiktin teis turinio asmens, o ne nuo kit asmen
valios. Prievoli teiss subjektas tokios galimybs neturi. Visiems jo
veiksmams, susijusiems su tam tikru poveikiu daiktui, turi pritarti daikto savininkas (tai yra daiktins teiss turtojas). Taigi daiktins teiss
turtojo elges su jam priklausaniu daiktu gali riboti tik statymas, tuo
tarpu poveikis daiktui, turimam asmens pagal prievoli teis, visada priklauso nuo jo savininko valios.
Kad bt pripainta daiktine, be vis ivardyt poymi, tam tikra
teis turi turti sekimo ir pranaumo" bruo. Sekimo bruoas reikia,
kad daiktin teis seka paskui daikt, t. y. perduodant daikt i vien
rank kitas treiajam asmeniui ilieka su juo susijusi daiktin teis.
Pavyzdiui, keitus daikt kreditoriui hipoteka, keitimo teis ilieka nepriklausomai nuo vlesnio daikto perleidimo kitiems asmenims. Pranaumas reikia, kad daiktin teis yra labiau privilegijuota, palyginti su kitomis prievolinmis teismis, susijusiomis su tuo paiu daiktu. Pavyzdiui,
kreditorius, kurio reikalavim garantuoja keitimas, pardavs daikt, turs
galimyb patenkinti j pirmiau u kitus kreditorius (kuri reikalavimas
nra utikrintas daiktine keitimo teise). Reikalavim, kurie utikrinti keitimu, tenkinimo eilikumas, esant keliems kreditoriams, priklausys nuo
to, kuri teis, garantuota keitimu, atsiradusi anksiau.
Romnai apibr daiktin teis kaip ius in re. Be jokios abejons, i svoka yra tam tikras minties sutrumpinimas. Kalbdami apie
daiktin teis, neturime omenyje daikto ir asmens santykio. iuo atveju kalbame apie kelis asmenis siejant santyk, atsivelgdami tai, koks
yra vieno i j teisinis santykis su tam tikru daiktu. Juk actio in rem
reiktas ne daiktui, o konkreiam asmeniui, kur su daiktu sieja tam
tikras santykis.
DAIKTIN TEIS
109
Visas daiktines teises romn teisje galime skirti dvi grupes visikas ir ribotas (dar vadinamas teismis svetimus daiktus). Visika
daiktin teis suteikia turtojui absoliui valdi daiktui. Vienintele visika daiktine teise romn teis (be to, padtis nepakito ir iandieninse teiss sistemose) pripaino nuosavybs teis. Daikto savininkas turjo neribot teis savo nuoira naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausaniu daiktu (ius utendi, abutendi et disponendi). Kita vertus, ir i
teis tik i principo buvo neribota. Tam tikras nuosavybs teiss gyvendinimo ribas ir net ribojimus visuomens, kaimyn ar valstybs interesais nustat statymai. Dl to nuosavybs teis beveik niekada nra absoliuti (plaiau apie nuosavybs teis- VII sk.).
Visos kitos daiktins teiss buvo ribotos, jos dar vadintos teismis
svetimus daiktus (iura in re aliena). Ribota daiktin teis reik maesn valdi daiktui nei nuosavybs teis. Ribota daiktin teis suteik j
turiniam asmeniui galimyb tam tikrais tikslais ir apimtimi naudotis
svetimu daiktu. Taigi iura in re aliena visada reik daikto savininko
teisi ribojim ir ribot kito asmens valdi daiktui, t. y. i visikai nepriklaus nuo savininko valios. Visos iura in re aliena skirstytos dvi
grupes: daiktins teiss, suteikianios galimyb naudotis svetimu daiktu, ir daiktins teiss, suteikianios galimyb disponuoti svetimu daiktu 14 . Prie pirmj priskirti servitutai. Paskutiniu romn teiss raidos
etapu dl pretoriaus veiklos prie i teisi prisidjo ir amina nuoma
(emphyteusis) bei pastat teis (superficies). Prie antrj priskirta keitimo teis. Kituose skyriuose plaiau ir isamiau aptariama visos vardytos daiktins teiss, j bruoai ir ypatybs.
ETAS SKYRIUS
Valdymas (possesio)
1. VALDYMO IR LAIKYMO SAMPRATA.
VALDYMO GENEZ
Kasdienybje valdymas ir nuosavyb danai neskiriami. Taiau jos, kaip
teisins kategorijos, tiek iandieninje, tiek romn teisje aikinamos
skirtingai. alia ginam daiktini teisi (kas daryta actiones in rem bdu) romn civilin teis numat teisin gynyb ir tam tikr faktini
bsen. i teisin gynyba buvo pasiekiama neprocesinmis priemonmis - interdiktais. Pirmiausia iuo bdu ir gintas valdymas, kaip tam
tikra faktin bsena, teisininkus pirmiausia dominusi teisini padarini
poiriu. Jau minta, kad Romos teisininkai grietai skyr nuosavyb ir
valdym. Apie valdym jie sak: A turiu daikt", o apie nuosavyb:
A turiu teis daikt." Prisimintini Ulpiano odiai apie ias dvi kategorijas: ,,Nihil commune habet proprietas cum possessione." (nuosavyb ir valdymas yra du visikai skirtingi dalykai) Skirtingai nei nuosavybs teis, valdymas nesuteikia teiss pareikti iekin bet kuriam paeidjui, valdymas neatsinaujina ipso iure grus i nelaisvs, tiesiogiai nepereina paveldjimo bdu. Ofilijus ir Nerv ias svokas apibdino taip:
Eam enim rem facti, non iuris esse." (valdymas yra ne teisin, bet faktin bsena)1
Taigi romn teiss literatroje valdymas suprantamas kaip faktinis daikto turjimas siekiant j pasilikti. Populiariausias daikto valdymo
bdas, kai nuosavybs teis daikt sutampa su faktiniu jo valdymu, t. y.
kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Taiau tai nra
vienintelis pagrindas valdymui atsirasti, galimos ir kitos daiktins teiss, pavyzdiui, superficijaus teis. Be to, valdymas gali apskritai neturti jokio teisinio pagrindo, pavyzdiui, kai vagis valdo pavogt daikt.
112
ROMN TEIS
Tad ypa svarbu suprasti, kad possessio pirmiausia yra tam tikra faktin
bsena. Ne bet koks daikto turjimas jau reik valdym teisiniu atvilgiu. Teisiniu valdymas tapdavo tik kai garantuota jo teisin gynyba, o
kad itaip bt, valdymas privaljo turti tokius elementus: objektyvj
ir subjektyvj (5 pav.). Pirmasis reik faktin daikto turjim, vadinam corpus. io elemento esm ta, kad daikt turintis asmuo gali su
juo daryti, k tik nori. Subjektyvusis elementas reik nor pasilikti
daikt atmetant bet kuriuos treiuosius asmenis. Jis buvo vadinamas
animus rem sibi habendi, arba paprasiausiai animus possidendi2. ie
elementai buvo btini, kad turintis daikt asmuo bt pripaintas jo
valdytoju. Remdamiesi animus, ir skiriame valdym nuo laikymo. Laikymas (detentio) - tai faktinis daikto turjimas, kai asmuo nesiekia
pasilikti daikto, bet valdo j treiojo asmens vardu (animus rem alteri
habendi). Skirtingai nei possessio, detentio turi tik vien i pirmajam
btin dviej elementu-tai corpus. Aikiai skirti valdym nuo laikymo yra labai svarbu, nes teis ginti valdym turjo tiesiogiai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynyb galjo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui. itaip buvo garantuojama ne tik ekonomin, bet ir juridin detentori priklausomyb nuo savinink. Valdymo
esms supratimas ir apibrimas, be abejo, yra labai didelis romn
teisins minties laimjimas.
Possessio raidos kelias labai ilgas ir sudtingas. Nagrindami i

tem, Romos teisininkai praktikai neturjo i ko semtis patirties, ka-
VALDyMAS (POSSESIO)
l13
dangi seniausios teiss sistemos paprastai daug dmesio valdymo institucijai neskyr, nes vyravo nuomon, kad daikto valdytojas yra ir jo savininkas. Toki institucij dar turjo Babilono bei graik-egiptiei teiss sistemos, taiau graikai i dviej svok grietai neskyr. Taigi romnai ia buvo akivaizdi iimtis.
Ulpianas gana anksti suformulavo princip, kad valdym reikia atskirti nuo nuosavybs, kadangi visikai realu, jog asmuo, valdantis daikt,
nra jo savininkas, ir atvirkiai - savininkas gali nebti daikto valdytojas (separata esse debet possessio aproprietate).
Romn teiss literatroje yra vairiausi, i esms skirting, poiri valdymo svok. Nuomoni skirtingum galima geriausiai iliustruoti dviem Papiniano posakiais: Plurimum ex iure possessio mutuatur" (valdymas daniausiai yra ivedamas i teiss) ir Possessio autem
plurimum facti habet" (valdymas daniausiai yra faktin bsena)3.
Seniausia romn teis gyn tik valdytojus - savininkus, ir tai daryta ginant nuosavybs teis.
Kiti valdytojai, nesantys savininkai, iai teisei buvo doms tik tiek,
kiek toks valdymas padjo sigyti nuosavyb usucapio bdu. Tok valdym romnai vadino usus. Iorin ios valdymo formos iraika buvo
daikto naudojimas. O kai prisiddavo ir valdytojo valia pasilikti valdom daikt, po tam tikro laiko jis gydavo galimyb ginti i teis legis
actio sacramento in rem.
iuo etapu dar negalima posesin valdymo gynyba nuosavybs teiss atvilgiu. Didiausias lis ia vyko, kai pretorius pripaino gynyb
asmens, nesanio savininku. Daugelio autori nuomone, pirm kart tai
padaryta visuomenines emes, kurios, remiantis romn teise, buvo tau4
tos nuosavyb, priskyrus prie eksploatuojamj . Toki emi valdymas pradtas ginti neprocesinmis priemonmis (interdiktais) ir vadintas possessio. Tad dauguma altini possessio atsiradim sieja su galimybe valdyti nekilnojam] turt.
Respublikos laikotarpiu interdiktais pradti ginti ir kai kurie kiti valdytojai (kreditoriai, turintys ustat, prokuristai ir sekvestro depozitoriai). Jie vald daikt ne suo (savo), bet alieno nomine (svetimo vardu).
Romos teisininkai gerai suprato iimtin ir netipin io valdymo pobd.
Pirmiausia posesin gynyba pradta teikti asmenims, neturintiems petitorins gynybos. ie asmenys vadinti possessores.
1l4
ROMN TEISE
Po kiek laiko, siekiant garantuoti visuomens santarv, tokia pati

gynyba suteikta ir asmenims, valdantiems suo nomine teise ir neturintiems teiss pretori teikiam gynyb, bei savininkams valdytojams.
Nuo io laikotarpio terminas possessio pradjo istumti senj termin
usus ir tapo valdymo, ginamo posesiniu bdu, sinonimu.
2. VALDYMO RYS
Romn civilinje teisje valdymas skirstomas tam tikras ris pagal
tai, kokiu bdu jis gytas.
Daniausiai faktin bsena, pasireikianti valdymu, atitiko ir teisin
savo atsiradimo padt. Pavyzdiui, itaip bdavo, kai daikto valdytojas
kartu buvo ir jo savininkas. Tok valdym romnai vadino possessio iusta.
Tam tikrais atvejais daikt buvo galima uvaldyti ir neteisiniu bdu. Sis
valdymas vadintas possessio iniusta. Priklausomai nuo to, prie kurios i
mint grupi buvo priskiriamas konkretus valdymo atvejis, priklaus
ir atsakymas klausim, bus ar ne asmeniui garantuojama gynyba interdiktais. Pretorius nesuteik tokios gynybos valdytojui, kuris i teis gijs
ydingai (vitiosa possessio). Prie vitiosa possessio priskirti tokie atvejai:
a) valdymas, gytas jga (vi);
b) valdymas, gytas klasta (clam);
c) valdymas iki pareikalavimo (precario), t. y. suteikiamas praytojui pareigojant grinti daikt pareikalavus bet kuriuo momentu. Jeigu,
neatsivelgiant reikalavim, daiktas negrinamas, galima interdikt
teikiama gynyba, taiau tik treij asmen, bet ne asmens, i kurio gautas daiktas, atvilgiu.
Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romnai grupavo possessio, buvo
subjektyvi valdytojo nuomon apie valdom daikt. Valdytojas, sitikins valds daikt teistai, vadintas valdytoju gera valia, t. y. possessor
bonae fidei. Taiau inojs, kad, valdydamas tam tikr daikt, paeidia
kito asmens teises, valdytojas vadintas valdytoju bloga valia, t. y. possessor malae fidei (pvz., vagis). io skirstymo reikm ta, kad gyjamoji
senatis taikyta tik valdytojui gera valia. Valdymas, sukeliantis gyjamj
senat, romn civilinje teisje apibdinamas kaip possessio civilis.
Terminas possessio ad interdicta apibr faktin daikto valdym,
ginam interdiktais. Tokia gynyba taikyta ir valdytojams bloga valia (pvz.,
vagims) bei detentoriams (kaito turtojams, prekaristams, superficiari-
VALDYMAS (POSSESIO)
115
jams ir kt.). i asmen valdymas niekada nesukeldavo gyjamosios senaties padarini.

Pagal romn koncepcij, buvo galima valdyti tik materialius daiktus (res corporales). Kiek vliau teisinje kalboje atsirado terminas quasi
possessio (lyg ir valdymas), kuris reik tam tikros teiss, susijusios su
daikto valdymu, turjim. i forma taip pat ginta interdiktais. Quasi possessio egzistavimas turjo takos atsirasti naujai koncepcijai-possessio
iuris (teiss turjimui).
3. VALDYMO GIJIMAS IR PASIBAIGIMAS

Dl sukeliam svarbi teisini padarini (pvz., nuosavybs gijimas traditio arba usucapio bdu) klasikinio laikotarpio romn teisininkai ypating dmes skyr valdymo atsiradimui. Remiantis ia teise, inomi keli valdymo atsiradimo bdai. Juos dabar plaiau ir panagrinsime (6 pav.).
CORPORE
ET ANIMO
Paulius suformulavo tok princip: ,,Apiscimur possessionem corpore et

5
animo, neque per se animo aut per se corpore [...]" (valdymu mes gyjame corpore et animo, bet ne vien corpore ar tik animo [...]) Corpus
geriausiai apibriamas kaip materialus santykis su daiktu; animus yra
1l6
ROMN TEISE
noras valdyti daikt. Apie tai, koks turi bti santykis su daiktu (corpus),
kad jo utekt valdymui atsirasti, mus informuoja gana daug danai vienas kitam prietaraujani sprendim.
Pagal Pauli, turint tiksl uvaldyti vis ems sklyp, nereikia jo
nei aptverti tvora, nei dirbti, taip pat nebtina imatuoti jo rib. Pakanka engti sklypo dal, siekiant j vis uvaldyti. Celsas pripasta valdymo atsiradim ir neengus jo dal, jeigu gijjui i jam priklausanio
bokto parodomas kaimyninis sklypas, kur is nort u valdyti.
Kilnojamj daikt valdymas daniausiai buvo gyjamas paprastu
bdu, t. y. daikt parduodant (traditio). Taiau ir tai ne visada buvo btina. Daiktas patekdavo norinio j sigyti asmens valdymo srit ir perduotas io namuose, nors jam ir nesant6.
Valdymas atsiranda ir prie nupirkto medio ar vyno soi pastaius
sargybin arba nupirkus prekes, esanias sandlyje, pardavjui perdavus
pirkjui jo rakt. Raktas turjo bti perduodamas prie sandlio (Papinianas). ia pabrtina, kad romn teis nepripaino daikt perdavimo
dokumentais ar enklais (traditio ficta, simbolica, traditio per cartam).
Prireikus perduoti sunkiai kilnojam daikt, uteko gijjo ir perleidjo
susitarimo dl perdavimo, btinai turinio vykti prie perduodamo daikto.
Asmuo, neturdamas tikslo uvaldyti, engs svetim sklyp (pvz.,
bevaikiodamas), gyja valdym kaip miegantis ar protikai nesveikas
asmuo, kuriam daiktas brukamas rankas. O asmuo, rads svetim daikt,
bet, nenordamas jo uvaldyti, vis dlto j pams, netampa valdytoju.
iuo atveju jis tik detentorius. Jeigu jis nepaskelbia apie savo radin,
toks tyljimas suprantamas kaip siekis uvaldyti rast daikt (furtum).
SOLO ANIMO (VIEN VALIA)
Kanais valios poymis gyjant valdym buvo toks stiprus, kad atrod,
jog daiktas gyjamas vien asmens valia.
Traditio brevi manu. Kai valdytojas (pvz., nuomotojas) parduoda,
dovanoja ar skolina detentoriui (pvz., nuomininkui) tam tikr daikt, is
pradeda j valdyti abiej ali susitarimu. Romn teis iuo atveju tenkino valios raika ir ji nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto.
is aktas grstas tuo, kad daiktas, kur detentorius gaudavo valdyti, jau
buvo pas j.
Constitutum possessorium. Asmuo gyja valdym be perdavimo akto, vien remdamasis valios raika, jeigu daikto valdytojas pareikia ess
118
ROMN TEISE
ro. Visais iais atvejais valdytojas gali valdyti savo daikt tol, kol nepraranda valdymo.
Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie savo
vali netenka galios valdyti daikt (7 pav.). Tai vyksta, kai valdytojas praranda: 1) corpore (pvz., valdytojas i baims atsisako atsiimti savo em
i okupanto); 2) animo; kadangi valia valdyti yra nenutrkstama, kad prarast valdym, valdytojas turi pareikti jo atsisaks, todl neveiksnus asmuo negali atsisakyti valdyti; 3) animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikt kitam asmeniui, pameta arba mirta. Kilnojamj daikt valdymas prarandamas daikt uvaldius kitam asmeniui, o nekilnojamj valdytojui suinojus, kad daiktas jau laikomas ess kito asmens.
4. VALDYMO APSAUGA
Vienas i pagrindini valdymo sukeliam teisini padarini, kad j gina
teis. Ir iandien kiekvienoje civilizuotoje alyje valdymas ginamas nuo
treij asmen trukdymo ar ksinimosi j. Jau minta, kad tam tikrais
atvejais daikto valdymo faktas gali neatitikti teiss ir net jai prietarauti.
Tokiais atvejais teiss atkrimo bdus numato statymai, o pats asmuo,
kurio teiss paeistos, siekdamas jas atgauti, negali savavaliauti, vartoti
prievartos. Teiss numatyta gynyba, pagal romn teis, galjo naudotis
ir valdytojai, kad ir kokiu pagrindu gytas valdyti tam tikras daiktas.
Tokia posesin gynyba galjo bti skminga net ir savininko atvilgiu.
Btent romn teisje valdymo gynybos principas ipltotas plaiau. Romn teisininkai apskritai kl i problem ir rado principin
jos sprendim. Tai yra vienas i didiausi romn teiss ir, konkreiai
VALDYMAS (POSSESIO)
119
kalbant, pretori teiss nuopeln. Svarbiausias valdymo gynybos bruoas romn teisje, kad byloje dl valdymo ne tik nereikjo rodyti teiss ginijam daikt, bet net buvo draudiama grsti savo reikalavimus
tokia teise. Tokioje byloje, siekiant valdymo apsaugos, buvo btina ir pakako nustatyti du faktus: 1) valdymo fakt; 2) valdymo paeidimo fakt.
Valdymo gynyba, grindiama vien mint fakt nustatymu, nekeliant klausimo, kam priklauso teis daikt, ir buvo vadinama posesine
gynyba. Jo prieingyb buvo petitorinis procesas, kur buvo reikalaujama rodyti asmens teis ginijam objekt. Taigi posesinis procesas buvo supaprastintas, gerokai palengvintas iekovui, kadangi rodyti valdymo fakt visuomet lengviau nei nuosavybs teis. Kita vertus, posesinis
procesas neukirto kelio savininkui reikalauti daikto petitorine tvarka.
Dar pastebtina, kad valdymas btent gynybos poiriu i esms
skyrsi nuo laikymo, kuriam netaikyta posesin gynyba.
Valdymas gintas ne iekiniais, o posesiniais interdiktais (8 pav.), kurie, kaip ir visi interdiktai, buvo slyginiai magistrat sakymai. Interdi
tais ginti tiek kilnojamieji, tiek nekilnojamieji daiktai. Romn civilin
teis turjo gana plai interdikt sistem. Tai interdiktai, kuriais siekta:
1) paalinti trukdymus naudotis daiktu (interdictum retinendae possessionis);
2) grinti prarast valdym (interdictum recuperandae possessionis);
3) atgauti valdyti daikt, valdom svetimo asmens (interdictum adipiscendae possessionis).
Aptarsime iuos interdiktus kiek plaiau.
SEPTINTAS SKYRIUS
Nuosavybs teis
NUOSAVYBS
TEIS
125
l26
ROMN TEISE
128
ROMN TEIS
NUOSAVYBS
TEIS
129
c) savininkas privaljo praleisti kaimyn per savo sklyp, jeigu is

kitaip negaljo pasiekti savojo. statymikai tvirtinta ir teis naudotis
keliais, vedaniais kapines;
d) aukiau esanio sklypo savininkas negaljo keisti natralios tekaniojo eme vandens krypties;
e) sklypo savininkas turjo paksti skraidani bei pastovi kn, esani kaimyno emje, tak, jei tai nebuvo daroma siekiant pasityioti.
NUOSAVYBS
TEIS
131
132
ROMN TEIS
NUOSAVYBS
TEIS
133
134
ROMN
TEIS
NUOSAVYBS
TEIS
135
136
ROMN TEIS
NUOSAVYBS
TEIS
137
138
ROMN TEISK
NUOSAVYBS
TEIS
139
ATUNTAS SKYRIUS
Teis svetimus daiktus
145
147
149
DEVINTAS SKYRIUS
Romn eimos teis
ROMN EIMOS
TEIS
173
ROMN
EIMOS
TEIS
l75
DEIMTAS SKYRIUS
Paveldjimo teis
178
ROMN TEIS
180
ROMN
TEIS
PAVELDJIMO TEIS
181
PAVELDJIMO
TEIS
183
PAVELDJIMO
TEIS
185
l86
ROMN
TEIS
188
ROMN TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
189
l90
ROMN TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
191
l92
ROMN TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
193
194
ROMN
TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
l95
PAVELDJIMO
TEIS
197
198
ROMN TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
199
200
ROMN
TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
201
202
ROMN TEIS
PAVELDJIMO
TEIS
203
204
ROMN TEIS
PAVELDJIMO TEIS
205
206
ROMN TEIS
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Prievoli teis
208
ROMN TEIS
PRIEVOLI TEIS
209
210
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
213
214
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
215
PRIEVOLI
TEIS
217
218
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
219
220
ROMN TEIS
l
PRIEVOLI
TEIS
221
222
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
223
224
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
225
226
ROMN
TEIS
PRIEVOLI
TEIS
227
228
ROMN TEIS
230
ROMN TEIS
PRIEVOLI
TEIS
231
232
ROMN
TEIS
PRIEVOLI TEIS
233
DVYLIKTAS SKYRIUS
Sutari rys
1. ODINS (VERBALINS) SUTARTYS
236
ROMN
TEIS
SUTARI RYS
237
238
ROMN TEIS
SUTAR1 RYS
241
242
ROMN TEIS
SUTARI RYS
243
244
ROMN
TEIS
SUTARI RYS
245
246
ROMN TEIS
SUTARI RYS
247
248
ROMN TEIS
bojim. 204 m. pr. Kr. plebj susirinkimas udraud dovanoti svetimiems asmenims daiktus, kuri vert virija nustatyt dyd. Manoma,
kad tuo siekta kovoti su umaskuotu kyininkavimu. Udrausti sutuoktini dovanojimo vienas kitam paktai. Dominate laikotarpiu dovanojim reikjo registruoti specialiame registre. Justiniano teis leido ataukti dovanojim dl dovanos davjo didelio nedkingumo".
TRYLIKTAS SKYRIUS
Prievols tarytum
i sutari
1. PRIEVOLI TARYTUM I SUTARI
SAMPRATA IR RYS
252
2. SVETIM REIKAL TVARKYMAS
ROMN TEISE
BE GALIOJIMO (NEGOTIORUM GESTIO)
PRIEVOLS TARYTUM I SUTARI
253
254
ROMN
TEIS
kada. Jo tikslas - tai bendros teiss ir turtini santyki su bendrijos nariais panaikinimas. Taigi toks iekinys bet kuriuo atveju liet visus bendrasavininkius.
Reikiamas padalyti nedalus daiktas buvo paliekamas vienam i bendrasavininki ir is privaljo kitiems bendrasavininkiams sumokti j
turimos dalies dydio pinigin kompensacij.
I pradi bendrijos nario atsakomyb kitiems nariams apsiribojo
dolus ir culpa, o vliau - diligentia quam suis.
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Prievols i delikt
ir tarytum i delikt
1. BENDROJI DELIKT CHARAKTERISTIKA
258
ROMN TEIS
PRIEVOLS I DELIKT IR TARYTUM I DELIKT
FURTUM (VAGYST)
259
260
ROMN TEIS
DAMNUM IN1URIA DATUM

(NETEISTAS SVETIMO DAIKTO SUGADINIMAS)
261
262
ROMN TEIS
PRIEVOLS I DELIKT IR TARYTUM
DELIKT
263
TURINYS
Deimtas skyrius
PAVELDJIMO TEIS
1. Paveldjimo samprata ir evoliucija Romoje
2. Paveldjimas pagal testament
3. Paveldjimas pagal statym (ab intestato)
4. Privalomoji dalis
5. Palikimo primimas ir jo teisimai padariniai
6. Legatai ir fidcikomisai
177
177
181
186
193
196
201
Vienuoliktas skyrius
PRIEVOLI TEIS
1. Prievols (obligatio) samprata ir rys
2. Prievoli atsiradimo altiniai
3. Sutartys
4. Prievols alys
5. Prievoli vykdymo utikrinimas
6. Prievoli pasibaigimas
7. Atsakomyb u prievolipaeidim
207
207
211
212
225
227
228
231
Dvyliktas skyrius
SUTARI RYS
1. odins (verbalins) sutartys
2. Raytins (literalins) sutartys
3. Realins sutartys
4. Konsensualins sutartys
5. Paktai
235
235
239
240
243
247
Tryliktas skyrius
PRIEVOLS TARYTUM I SUTARI
1. Prievoli tarytum i sutari samprata ir rys
2. Svetim reikal tvarkymas be galiojimo (negotiorum gestio)
3. Nepagrsto praturtjimo prievols (condictio)
4. Bendrija (communio)
251
251
252
253
254
Keturioliktas skyrius
1. Bendroji delikt charakteristika
2. Belikt rys
3. Prievols tarytum i delikt (obligationes quasi ex delicto)
257
257
258
263
67

Romenu Teise Velyvis Nekrosius

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Romenu Teise Velyvis Nekrosius

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Ipolitas Nekroius

Nekroius I., Nekroius V., Vlyvis S.

I. Nekroius - I-II, XI-XIV skyriai

1. Romn teiss dalykas ir sistema

1. Teisi gyvendinimas ir gynyba

1. Teiss svetimus daiktus samprata

Prof. dr. L Nekroius

Romn teiss dalykas,

ss dalis, todl apsiriboti vien materialiosios teiss analize reikt tik i

IUS CIVILE, IUS PEREGRINORUM, IUS GENTIUM

ROMN TEISS DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA

Pagrindinis skiriamasis ios klasifikacijos bruoas tai ginam interes

ROMN TEISES DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA

ROMN TEISS DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA

liko taisykl, kad

vendinti visuotinio grio idj. Praktikai turi stengtis isiaikinti ias

ROMN TEISES DALYKAS, SISTEMA, PERIODIZACIJA

2. ROMN TEISS PERIODIZACIJA

komos naujoms slygoms, raid labiausiai veik pretori veikla, o io

Romn teiss altiniai

Teiss altinius galima suprasti dvejopai: kaip teiss norm atsiradimo,

ROMN TEISS ALTINI RYS

ROMN TEISS ALTINIAI

egzistuojani valstybs institucij pavadinimus, terminams ir svokoms,

ROMN TEISS ALTINIAI

tinio statusas. Tokios reikms teiss mokslas neturjo ir neturi jokioje

2. ROMN TEISS RECEPCIJA

ROMN TEISS ALTINIAI

formuluoti tam tikrus teiss principus ir nuostatas ne tik remdamiesi teiss

Rozwadowski W. Pravvo rzymskie. Warszawa, 1991. P. 49

ius, savo interesus. Toks teisi [gyvendinimo ir gynybos bdas buvo

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

veikla buvo tiesiogiai susijusi su byl nagrinjimu ir priimt sprendim

2. IEKINIO SVOKA IR RYS

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

Atsivelgiant tiksl daiktiniai iekiniai skirstyti tris grupes.

3. CIVILINIS (LEGISAKCIONINIS) PROCESAS

ClVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

Tuo tikslu alys tuojau pat po litiscontenstatio, dalyvaujant magistratui,

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

taikyti gyvuli, skirt aukojimui, pardavjai nesumokjusiems pirkjams,

mas procesas, pats bylos nenagrinjo, o perdav j privaiam asmeniui

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

Formul sudar keletas pagrindini ir papildom dali. I pradi

condemnatio formuliariniame procese visada reikta pinigais ir vadinta

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

CIVILINI TEISIU GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

ne. Pavyzdiui, iekovas mano, kad al jo pasliams padar atsakovo

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

st sprendim. Manyta, kad teisjas iuo atveju pats perima iekovo

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

muo, sigijs turt (emptor bonorum), tapo universaliu skolininko teisi

pretori ir is, ityrs, ar tikrai interdiktas nevykdytas, remdamasis savo

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

dyti, kad, pasitvirtinus iekovo nurodytiems faktams, atsakov btina

kiamos gynybos priemon ir materialiosios teiss poiriu tebuvo tam

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

m vadinosi litis denuntatio. Kadangi teisena jau nedalyta dvi stadijas,

CIVILINI TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

8. TERMINO REIKM GYVENDINANT

CIVILINIU TEISI GYVENDINIMAS IR GYNYBA ROMOS IMPERIJOJE

Vliau atsirado terminai ir kitiems civiliniams iekiniams pateikti.