ISSN 0258-0802.

LITERATRA 2011 53 (1)

MITAS IR METAMORFOZ ALFONSO NYKOS-NILINO

POEZIJOJE
Birut Mervinskait
Vilniaus universiteto
A. J. Greimo semiotikos ir literatros teorijos centro docent

Straipsnyje analizuojami du mito funkcionavimo aspektai Alfonso Nykos-Nilino poezijoje. Mitas

suprantamas kaip simbolin fabula ir kaip refleksijos bei interpretacijos objektas, implikuojantis
skirtingus pasakojimus apie esmines mogaus ir krybos patirtis. Metamorfoz siejama su pavidal kaita, pasireikiania gamtos ir kultros pasauliuose.

Nuo romantizmo laik mitas yra viena i

populiariausi svok, vartojama antropologijoje, religijotyroje, filosofijoje, psichologijoje, sociologijoje, literatros teorijoje.
Diskurs ir tyrimo perspektyv vairov
lemia svokos neapibrtum. Vokiei
kultrologai Aleida Assmann ir Janas Assmannas, atsivelgdami mito svokos
tarpdisciplinikum ir kintamum, iskyr septynis mito supratimo ir aikinimo
bdus: 1) poleminis, grindiamas mito ir
logo priepriea, demaskuojantis mit kaip
netikr istorij, praman. Tai racionalistinis numitinimo kelias. Viena i pirmj
kritikuoti mit msi krikionyb; 2) istorinis-kritinis, interpretuojantis mit kaip
netiesiogin kalb, slepiani amin ties. Mitas laikomas alegorezs objektu;
3) funkcinis poiris mit, paplits etnologijoje ir religijotyroje. Mitui suteikiamos
pasaulio steigties, pateisinimo ir modeliavimo kultrins reikms. Jame siekiama
atpainti giliausios senovs imint, bylojani apie mogaus mstymo formas, savipratos ribas ir pastangas jas veikti pasi122

telkus pasakojimus apie dievus, j galias

ir veiksmus. Dviem funkcinio poirio poliams atstovauja hermeneutin ir struktralistin / semiotin tendencijos, kurias iame
straipsnyje mginama suderinti; 4) kasdienybs mit samprata, tirianti mentalinius
vaizdinius bei nuostatas (amerikietikos
svajons, betmeno), formuojanias
iuolaikini individ, bendruomeni elges
ir lkesius. i samprata remiasi Rolando
Bartheso Mitologijomis; 5) naratyvinis
mito aikinimas, kurio itakos siejamos su
Aristotelio Poetikoje dstoma mito kaip fabulos, struktruotos rilios vyki jungties,
turinios pradi, peripetijas ir pabaig.
Aristoteliui mitas taip pat reik mediag, kuriai poetai gali suteikti skirtingus
veikj ar veiksm pavidalus, taiau mito
branduolys turi bti isaugotas. iuolaikiniai tyrjai atskiria fabul (vyki jungt)
ir siuet (pasakojimo bd), atkreipia
dmes naratyvinei sintaksei bdingas
kartojimosi, junglumo, antitezs, paralels
ir aplinkkeli figras. Naratyvinis dmuo
suartina mit su istorija ir literatra; 6) lite-

ratrinio mito koncepcija, laikanti mit estetinio pertvarkymo substratu. Mitas kaip
recepcijos ir interpretacijos fenomenas literatroje pasiymi ne nekintamumu, bet
variacij aismu. i koncepcija siejama su
balso ir rato, minties ir ritualinio veiksmo
santykio problema Vakar Europos kultros tradicijoje; 7) naujieji nenaratyviniai
mitai tai ideologijos arba holistiniai pasaulio projektai, pavyzdiui, Hegelio pasaulins dvasios idja1.
Heterogeninis mito vaizdinys, kurio
kontrai rykja apraytoje klasifikacijoje,
paliudija teigin, kad prie vienintelio teorinio mito apibrimo neprieita. Mitas gyvuoja kaip jo interpretacij istorija ir gyja prasm tik vis diskurso form polifonijoje, totalinio sisavinimo akiratyje2.
Klausimas apie mito esm ir kilm keiiamas klausimu apie jo funkcionavim
kultroje, mitinio mstymo ypatumus.
Claudeas Lvi-Straussas, kritikai vertins pastangas rasti pirmin, autentik mito
variant, pasil kiekvien mit apibrti
kaip vis jo variant visum, grindiam
senovs graik, pueblo genties indn,
meninink ar psichoanalitins minties
reikjo Sigmundo Freudo mstymo analogijomis3. Jam antrina vieno i populiariausi Vokietijoje veikal, skirt mitui,
autorius Hansas Blumenbergas, atstovaujantis hermeneutinei tradicijai: Jau anksAleida Assmann, Jan Assmann, Mythos, Gancik H. u.a. (Hg.). Handbuch religionswissenschaftlicher Grundbegriffe. Bd. 4, Stuttgart: Metzler, 1998,
179200.
2 Paul Ricoeur, Mitas. Filosofin interpretacija,
Mitologija iandien, sudar Algirdas Julius Greimas,
Teresa Mary Keane, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 241.
3 Claude Lvi-Strauss, Mit struktra, Mitologija
iandien, sudar Algirdas Julius Greimas, Teresa Mary
Keane, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 6061.
1

iausios pasiekusios mus mitologemos yra

darbo su mitu produktai.4 Interpretacija
yra vilgsnis i alies, pasakojimas, siterpiantis kito istorij, j paveriantis savo
istorija. Kitaip tariant, mitas apibriamas
metamorfozs situacija, neredukuojama
nei pirmj kalbtoj, nei autentik versij. Mito ir metamorfozs giminingumas
atsiskleidia suvokimo vyksme. Metamorfozs naikina tapatum, o mitas atkuria j
kaip pasakojim. Lvi-Straussas sieja mit
su kalbos (sistemos, sinchronijos) ir kalbjimo (veiksmo, diachronijos) priepriea
ir pavadina mit odiniu padaru, kurio
vaidmuo kalbjime palyginamas su kristal vaidmeniu fizini reikini pasaulyje5.
Mitas visada susijs su praeities vykiais,
taiau jo vidin vert sudaro permanentin (nelaikin) struktra, tarsi aminybs
blyksnis galinti atsikartoti dabartyje ir
ateityje. Mito savitumas, skirtingai negu
poezijos, gldi ne stiliuje, ne pasakojimo bde ir ne sintaksje,bet papasakotoje
istorijoje6.
Mit ir literatr kaip kalbins veiklos
sritis suartina dialogas su mediaga ir atlikimo priemonmis. Laukiniame mstyme
Lvi-Straussas traukia men savo svarstymus apie mokslin ir mitin diskurs kaip
du skirtingus stebjimo ir mstymo bdus
ir priskiria jam mediatoriaus funkcijas.
Knygoje mitologin veikla palyginama
su meistravimu (bricolage). Meistrautojas kuria ne i nieko, bet i ankstesni
kit mogaus dirbini, sen praneim
liekan ir fragment, juos pertvarko, kad
gyvendint savo sumanym. Meistravimo
Blumenberg, Arbeit am Mythos. 5. Auflage,
Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1990, 133.
5 Lvi-Strauss, 1996, 74.
6 Ten pat, 54.
4 Hans

123

akivaizdoje ankstesns struktros (tekstai)

tampa atviros prasmms7. Menininkas, taip
pat kaip meistrautojas, gamina jau esamais
rankiais spalvomis, odiais sumaint
pasaulio, mogaus, daikto model. Jis eksperimentuoja su objektu racionaliai, kaip
mokslininkas, pasirenka tam tikr perspektyv, pabriani vienas ir nuslepiani
kitas vaizduojamo objekto ypatybes, irykina kontrastus, emocijas. Atlikimo bd
gali lemti menins konvencijos, mados ar
stiliaus pokyiai. Meno kriniui bdingas
atsitiktinumas ir netiktumas, nes judama
nuo objekt ir vyki link struktros atradimo, o mito pradios takas yra struktra,
per kuri mitas pasakoja tam tikr istorij.
Ir mitas, ir menas yra painimo, estetins kontempliacijos objektai, kuriems
svarbus suvokjas ir suvokimo perspektyva. Lvi-Straussas meistravimo model taiko mit skaitymui apibrti. Anot
mokslininko, mit reikia skaityti ne tik horizontaliai, kaip paprast pasakojim, bet
ir vertikaliai, kaip skaitoma partitra. Mito
prasm perteikiama ne vyki seka, o j
blokais, sulydaniais vykius i skirting
pasakojimo viet. Skaitydami vertikaliai,
matome santyki pluotus, skaitydami
horizontaliai, susiduriame su i santyki
derinimo vairove.
Mit recepcijos tapatinimas su meist
ravimu numano tamp tarp ankstesni,
cituojam ir vlesni, cituojani tekst,
nes visada lieka neatskleistos prasms perteklius, o atskleistos prasms valdomos
nauj reikties intencij. Kartojimas neivengia modifikacij, todl literatra, besiremianti mitais, yra taip pat pasakojimas

apie metamorfozes. Transformacij poiriu paradigmos vert gyja graik mitai.

Pagrindinis literatrinis graik mitologijos
altinis ir mito literatrins refleksijos pavyzdys Ovidijaus Metamorfozs, kurias
Alfonsas Nyka-Nilinas pavadins nuostabia knyga, o jos krjo papasakot Akteono ir Dianos istorij vienu nuostabiausi graik mitologijos epizod8. Metamorfozse formos pasikeitimas, ijimas
u esamo pavidalo rib laikomas dievikos
galios iraika, gamtos pasaulio ir krybos
dsniu, siejamu ir su mogikosios bties
laikinumu, ir su begalybs, nemirtingumo
fantazijomis. Pirmoje giesmje Pasaulio
sukrimas poetas kreipiasi Dievus, praydamas padti jam sukurti nenutrkstam giesm (carmen perpetuum) apie
tai, kaip naujus pavidalus gavo / emiki
knai9. Jo antrininke tampa gamta, kuri
poetui reikia kalbinti, pavadinti:
Ior niekad nra patvari: i pavidalo vieno
Sukuria veikiai kitus gamta, visatos keitja,
Ir, patikkit manim, pasaulyje niekas nenyksta,
Ior vien tepakinta daikt: gimimu mes vadinam,
mus kam bti kitaip, negu buvo, o mirti mums
reikia
Galas buvimo anaip. Nors viena ten ikeliauja,
Kita patenka ia, visuma pasilieka nekitus10.

Metamorfozi literatrikumas atsiskleidia pasakojimo perspektyv ir bd

kaita, atitinkania heroj likim vairov.
Pirmo asmens forma keiiama treio asmens forma ir, atvirkiai, monologas
dialogu. Veikj istorijos inscenizuojamos
ir komentuojamos, vertinamos paiame
Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai
19762000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 434, 170.
9 Ovidijus, Metamorfozs, Vilnius: Vaga, 1990, I, 5.
10 Ten pat, XV, 255260.
8

Lvi-Strauss, Laukinis mstymas, Vilnius:

Baltos lankos, 1997, 2935.
7 Claude

124

tekste. Knygos angoje tyrjai velgia

autoriaus prisipainim, kad Dievai j inspirav pakeisti anr i elegij krjo,
lyriko taps epiku11. iedin viso krinio
ir kiekvienos giesms sandara atkartoja
ciklikumo idj, bding ritualui.
Ypa nutolsta nuo antikini mit j
modernios literatrins versijos, kuri
mslingumas skiriasi nuo klasikiniam menui bdingos alegorins interpretacijos
skaidrumo. Modernioji literatra kreipiasi
mit, kad ivengt ipainties, atskleist
referencijos apgaulingum ir mito, atskilusio nuo religins tvarkos, prasms dvilypum. Vieni i pirmj apie mitologijos
atnaujinim ir btinyb kiekvienam geram
poetui susikurti individual mit prabilo
romantikai. Poetas pasitelkia mit, kad papasakot savo istorij bei savo supratim ir
demistifikuot universalumo pretenzijas,
taiau mitas j neivengiamai integruoja
universal naratyv12. Ypating Nykos-Nilino dmes mitui rodo ne tik poezija,
bet ir Dienoraio fragmentai. Mitui priskiriama funkcij vairov leidia j laikyti
svarbia raytojo intelektualins ir poetins
programos dalimi. 1946 met pradios
rae atpastame romantik puoselt
individualaus mito idj: Susikurti asmenin mitologij vienintelis bdas apsisaugoti nuo pasaulio ir vienintelis kelias
save.13 Eilratyje Pernykiai lizdai
Niklas Holzberg, Formen des Wandels bei
Ovid, Gottwald H., Klein H. (Hg.), Konzepte der Metamorphose in den Geisteswissenschaften, Heideberg:
Winter, 2005, 4647.
12 Apie skirtingas individualaus mito sampratas
XX amiuje r.: Kstutis Nastopka, Mitinis literatros
matmuo, XX amiaus literatros teorijos, sudar Aura
Jurgutien, Vilnius: VPU leidykla, 2006, 154159.
13 Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai
19381975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, 145.
11

(1974) kalbama apie ios idjos gyvendinim individualios bties palingenezje:

Lig iol a gyvenau, kaip Ezra Pound, narve,
Savo paties narve,
Savo paties mitologemoj [...]14

Subjektas praranda stabilum, kai susikerta skirtingi vaidmenys, padiktuoti kultros atminties. Prievartin Ezros Poundo izoliacija, tapatinama su smoningu
pasirinkimu ieiti i gyvenimo poezij,
primena, viena vertus, kalbos kaljimo
metafor, kitas vertus, autoriui bding
politins istorijos ir jos krj atmetim,
netikr ra keitim tikrais: Tai, kas
paprastai vadinama istorija, tra istorik
ir j heroj falsifikatas. J lengvai galt
pakeisti laiko idj bei mitologij sekos
deskripcija raai idj ir mitologij
antkapiuose.15 Nuostata iversti istorij
mit ir men neatsiejama nuo gebjimo
umirti, be kurio nemanoma nei gyventi,
nei kurti, nei bti atsakingam. Eilratyje
Orfjaus medis gebjimas umirti prilygsta mitinio dainiaus, atsigrusio ir praradusio Euridik, gebjimui ieiti i Hado.
Kryba kaip prisiminimas yra netikras
atspindys, nes nepaiso rib tarp fikcijos ir
tikrovs. Atminties veidrodyje atspindtas
pasaulis ikreipia tikrov, pateikdamas tik
jos atvaizd. Poezija, kaip veidrodis, taip
pat transformuoja knus, pakeiia juos odiais. Nerastos, nepasiekiamos Euridiks
kn pdas, liemen, rankas, plaukus16
primena ir t pai akimirk pakeiia raid,
14 Alfonsas Nyka-Nilinas, Eilraiai (1937
1996), Vilnius: Baltos lankos, 1996, 405.
15 Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai, 2003, 174175.
16 i knikj metonim seka rekonstruojama, r.:
Kstutis Nastopka, Reikmi poetika, Vilnius: Baltos
lankos, 2003, 193.

125

ratas, kuriame knas inyksta lyg kriptoje. Poezija knus paveria odiais. Eilraio finale, kitaip negu mite, nelieka tragizmo. Jusli smy keiia rib tarp meno
ir tikrovs suvokimas. Aukojami nekalbiniai referentai. Regimyb simbolizuojantis veidrodis ukasamas, perkeliamas
mirusij erdv. Atmintis ir btis pavirsta
tekstu, o is metamorfozs metafora, Orfjaus mediu. Autentika kryba minta
ir gyvena Dievo pasaulio erozija17.
Nykos-Nilino poezijoje veidrodio
simbolika sujungia Orfjaus istorij su
Narcizo istorija, kurioje aktualizuojami
meils ir savs painimo motyvai, o savs
painimas tapatinamas su likimu ir bausme. Eilratyje Veidrodio legenda18 iguitojo i rojaus atalos savivoka patenka
besidvejinani atvaizd spstus. Rili
egzistencializm primenani baims, nejaukos, laukimo, kovos, meils kategorij
sek, eilratyje sudarani gyvenimo kaip
legendos esm, nutraukia veidrodio vaizdinys. Kito laukimas ([...]bet a vis laukiau, / Kol tavo knas prayds po langu)
virsta meile sau, atsispindiniam veidrodyje
(simyljau veidrod, jus / Pirt galais
mano kambar parodyti / Skausmo linijos,
/ Nematomos dievams, veide). Ovidijaus
sukurtame Narcizo mite viepatauja groio
patirties tema. Narcizas tapatinasi su atvaizdu, supainioja save su kitu, stebisi, trokta
Kito, sustingsta, kol, pagaliau suvoks, kad
tai, ko jis trokta, turi savyje, pradeda geisti
nemanomo dalyko kad meils objektas
(knas) atsiskirt: O, kad galiau kaip
nors nuo savo kno pabgti!19 is geisAlfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai, 2002, 586.
18 Alfonsas Nyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 213.
19 Ovidijus, Metamorfozs, 1990, 3, 467.
17

126

mas sunaikina Narciz: jo vietoje gl

terado. Veidrodio legendoje skausmo
linija nustelbiama simyljimo euforijos,
kuri odius pakeiia glmis, gles
odiais, aktori irovu. Dienoraio
fragmentuose raytojas yra prisipains:
Mano poezijoje visuomet yra du identiki a: a aktorius ir a irovas.20
Ne maiau svarbu, kad Nykos-Nilino
eilratyje vanduo (gamtos elementas) pakeiiamas veidrodiu, mogaus rank dirbiniu, pasakojaniu savo legend. Tekstas
apsimeta tikrove, daiktu, gamta. Autorefleksijos procese atsirandantis trkis tarp
gamtos ir kultros apraomas eilratyje
Metamorfozs:
iema staiga usklsdavo
Duris plr vasaros peiza,
Ir laukai vl bdavo balti
Kaip ostija. iauri gamta
Grietai atsiribodavo nuo mano
Bizantik aidim, tapdama
Objektyvia (nesuinteresuota)
Dmi ir linij kalba21.

Eilraio pavadinim galima interpretuoti dvejopai: kaip aliuzij Ovidijaus

krin arba kaip metamorfozi, vykstani
gamtos ir meno erdvse, skirt. Eilratyje vaizduojam situacij Dienoraio fragmentuose atitikt raas: Ten a pratsdavau gamt ir daiktus ir gamta ir daiktai
pratsdavo mane. ia a negaliu sudaryti
gyvo kontakto nei su gamta, nei su daiktais.
tai kas yra nuoga ir absoliuti tremtis.22
Ovidijaus ir ostijos kontrapunktas, pasitelkiamas vaizduoti met laik kait, papil20 Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai, 2003, 262.
21 Alfonsas Nyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 459.
22 Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai, 2003, 222.

domas dviej kalb susidrimu. Gamtos

kalba, objektyvi, nesuinteresuota, prieinama subjekto kalbjimui, kuris pavadinamas bizantikais aidimais. Jei velgtume palyginim kaip visos poezijos
autorefleksij, prisimintume Nykos-Nilino poezijai bdingas antikinio paveldo ir
krikionybs ssajas, eilratyje metonimikai ireiktas odiais metamorfozs
ir ostija. Taip pat atkreiptume dmes
du Bizantijos teologijoje irykjusius polius: asketizm, meditacij, ezoterik ir,
kita vertus, filosofij, racionalum, bties
problem, ontologijos ir gnoseologijos
svarb. Jei tirtume kalb prieprie, paaikt, kad ji neatskleidia nei gamtos,
nei kultros esms, tik rodo kalbos gali
sujungti dvi erdves, kurios nesuliejamos ir
neatskiriamos, taiau traukiamos transformacij sekas.
Nykos-Nilino poezijos kontekste
iauri gamta ir jos objektyvi kalba
lygintinos su grietomis rsios gramatikos taisyklmis. Eilratyje Negrk
grsmingu gramatikos lauk metonimu
tampa Klitemnestros ranka:
Diev ir odi knai.
Gramatikos laukuos
Grsmingai moja
Klitemnestros ranka:
Alkestis mir
Negrk!23

Gamta tampa meno kriniu, peizau (plrus vasaros peizaas), eilraiu, eilratis bizantikais aidimais.
Objektai islysta, vietoj j dms, linijos
arba lietaus fonetikos, vjo sintakss
ir sniego alfabeto aismas.
Metamorfozs ir pasakojimai apie jas
vyksta laike. Reikmi pasikeitimai ir
23 Alfonsas

Nyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 348.

slinktys, potencialus atvirumas viepatauja

programiniame eilratyje Atsakymas
Nusiramins ir saugus,
Kad poezija yra geologinis procesas
Akmens ir laiko dialogo
odiuose, a iekau
Atsakymo cikados akyse,
Atsakymo, kurio nra24.

iame eilratyje mus domins ak

mens ir cikados vaizdi metamorfinis
dviprasmikumas. Regis, akivaizdu, kad
cikados ir akmenys turt atstovauti gamtos pasauliui. Dialoge su laiku akmuo simbolizuot nejudrum, pastovum, o cikada
galbt abejing, akl gamt. spjim
patvirtint Dienoraio fragment raas:
Laikas ir gamta yra akli. Poetas turi jiems
atverti akis.25 Kita vertus, Platonas cikadomis vadino poetus. Dialoge Faidras cikad
giedojimo lydimas Sokratas Faidrui pasakoja padavim apie cikad metamorfozes:
Anot padavimo, cikados kadaise buvo mons dar prie Mz gimim. O kai ugim
Mzos ir atsirado giedojimas, kai kurie tuometiniai mons buvo taip apavti io malonumo, jog dl giesmi umirdavo valg bei
grim ir usimir mirdavo, i j tad vliau
ir kilo cikad gentis; mat jie i Mz gavo tai
koki dovan: ugimus jiems nereikia maisto,
taiau jie isyk, be valgio ir grimo, pradeda
giedoti tol, kol numirs, o jau tuomet keliauja pas Mzas praneti, kas i emje gyvenani moni kuri j garbina [...]26

Sokratas spja Faidr apie pavoj,

kylant i entuziazmo, nesuvokto malonumo. Pirmajame gyvenime cikados tapo
giesmi ker aukomis, o antrajame gyvenime dl diev joms dovanotos giedoNyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 412.
Alfonsas Nyka-Nilinas, Dienoraio fragmentai, 2003, 140.
26 Platonas, Faidras, Vilnius: Aidai, 1996, 259.
24 Alfonsas
25

127

jimo galios paios tampa pavojingos. Tai

orfjikosios poezijos genez. Beknis
balsas, gryna giesm, kuriai nereikia jokio
mogiko maisto, gimsta i aukos, mirties
patyrimo27. Antrajame gyvenime cikados
virsta kritikomis stebtojomis, Mz
pagalbininkmis, praneaniomis joms
apie moni usimimus. Sokratas ragina
Faidr nepasiduoti sirenikam cikad avesiui ir tsti pokalb, nes filosofui, iminties myltojui, reikia painti save ir nedera
usimirti. Giesmininki keliamas pavojus
atkartoja netinkamo ikalbos meno supratimo pavoj epizode apie Oreitij ir Borj28. Cikad mitas, kaip vienas savs painimo bd, terpiamas samprotavimus,
nuo ko priklauso kalbjimas bei raymas
gerai arba blogai. Po ilg ironik svarstym Sokratas teigia, kad tik tose kalbose, kurios ko nors moko bei yra sakomos
mokslo dlei ir todl i ties yra raomos
siel, tiktai kalbose apie teisingum, gro
bei gr esama aikumo ir tobulumo, kurie
verti rimt pastang29.
Balsas, igirstamas ir raomas siel,
virsta ratu. Ratas yra potencialus balsas,
nes gali bti itartas, perskaitytas. Pirmasis Nykos-Nilino eilratyje formuluojamas atsakymas klausim, kas yra poezija,
teigia mint apie odio ir gamtos, poezijos ir filosofijos vienyb. Gamtos pasaulis
artikuliuojamas kaip balsas, kylantis pats
i savs. Atsakyti gali tik personifikuota,
logui paklstanti gamta. Taiau gamta,
logika kaip Hegelio Phaenomenologie
Sigrid Weigel, Die Stimme der Toten. Schnittpunkt zwischen Mythos, Literatur und Kulturwissenschaft, Kittler F. u.a. (Hg.). Zwischen Rauschen und
Offenbarung: Zur Kultur und Mediensgeschichte der
Stimme, Berlin: Akademie Verlag, 2008, 85.
28 Platonas, Faidras, 229d-230.
29 Platonas, Faidras, 278b.
27

128

des Geistes30, jau nra tikra gamta, todl

bandymas apibrti poezij gamtos kalba
patenka aklaviet.
Kitas svarbus eilratyje prabylantis
gamtos knas yra akmuo. Akmens vaizdis
Nykos-Nilino poezijoje vartojamas vairiuose junginiuose: Golgotos akmenys,
akmeninis Gorgonos veidas, suakmenjusi Niob, Dekalogo akmenys... Btent
pastaroji metafora i eilraio Requiem
U (Mes esam Dekalogo akmenys)
paskatino prisiminti Ovidijaus pasakojim
apie Deukalion ir Pir. Vieninteliems belikusiems gyviems po tvano Deukalionui
ir Pirai patikima gyvybs atkrimo misija.
Temids liepiami, jie sau u pei ima mtyti akmenis, ir vyksta stebuklas, pasikartojantis Pigmaliono mite:
Akmenys (kas patiks, jei neliudys seni padavimai!)
Ima kietum prarast, palieka visai nebetraps,
Daros it vakas minkti ir minktdami gauna
sau lyt. [...]
Akmenys, vyro mesti, sau vyr pavidal gavo,
O moteriks ranka sugrino moter emei.31

Metamorfozse akmenys vadinami didiosios motinos ems kaulais. Akmen

mtymas u nugaros siejamas su Gajos
kulto apeigomis ir reikia ems tapatinim su Gajos knu. Originale itariama ritualin formul magna parens terra est
(I, 349). mons yra ems kno knas32.
Ritualinius Deukaliono ir Piros veiksmus
lemia Temids valia. Pigmalionas kuria,
vedamas talento ir noro pranokti gamt:
Talentas jo nuostabus drambliakaul balt
skmingai
Nyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 379.
Ovidijus, Metamorfozs, 1990, I, 400410.
32 Gerhard Bhme, Hartmut Bhme, Feuer, Wasser,
Erde, Luft: Eine Kulturgeschichte der Elemente, Mnchen: C.H. Beck, 2004, 5862.
30 Alfonsas
31

Iskob, duodamas jam tiek groio, kiek

moteris niekad
Jo neturs gyva, ir jis krin savo pamilo.33

simylintis savo krin Pigmalionas

primena Narciz, simylint savo atvaizd,
taiau jis nerstina diev. Jo istorija, kitaip
negu Narcizo, yra viena i nedaugelio Metamorfozi istorij su laiminga pabaiga.
Nykos-Nilino eilratyje Atsakymas
em (geologinis procesas) ir akmen,
nusiraminim ir iekojimus sujungia poezija. Testamente eilraio gimimas palyginamas su nesibaigianiu pasaulio krimu: (Koks sunkus yra pasaulio krimas: /
A vis dar tik prie brinio!).34 Raymas
virsta ritualu, nukreiptu prie laiko antpld ir mirt. Atsakymo antropogonij
papildo kosmogonija. Kalboje kuriamam
pasauliui religin prasm suteikia biblinio
Ajalono slnio medio vaizdis: A esu
Ajalono slnio medis / Gyvenimas, virts
ritualu35, teigiantis odio gali, odio ir
Ovidijus, Metamorfozs, 1990, X, 247249.
Nyka-Nilinas, Eilraiai, 1996, 422.
35 Ten pat, 422.
33

34 Alfonsas

veiksmo vienyb. (Senajame Testamente

Jou kreipsi dangaus knus, kviesdamas padti kovoti dl Paadtosios ems,
ir vyko stebuklas. Atsiliepdami Jous
odius Saule, ties Gabaonu nesijudink,
ir mnuli, ties Ajalono slniu (Jous 10,
1215), saul ir mnulis sustojo dangaus
viduryje. Kosmins galios pailgino dien
ir padjo laimti m). I linijins sekos
istorija perkeliama absoliuios pradios
laik. Ritualui bdingas vienalaikikumas
sujungia praeit ir dabart, Ajalono slnio
med su Orfjaus ir yggdrasill mediu. Krybos, gamtos ir mogaus gyvenimo dsni kartojimasis dabarties laik praturtina
pradios laiku, kai steigsi vis dar svarbios
nuostatos ir normos. Kita vertus, Testamente fiksuojama esmin metamorfoz
gyvenimo tekstas virsta krybos tekstu, individualiu mitu, kur skaitantysis paveria
savo pasakojimu apie skaitymo nutikimus.
Taiau metamorfozi polisemija, atsiskleidianti skaitymo metu, negali sugriauti sukurto poetinio pasaulio tvarkos.

MYTH AND METAMORPHOSIS IN THE POETRY OF ALFONSAS NYKA-NILINAS

Birut Mervinskait
Summary
The article discusses two aspects of myth functions
in A. Nyka-Nilinas poetry: 1) myth as symbolic plot
that implies different versions of stories about essential human experiences (life and death, nature and
culture, face and mask, writing and voice); 2) myth
as a field of reflection and interpretation. The reception of the myth relies on the universal principle of
return and repetition where cosmological dimension
Gauta: 2011 10 20
Priimta publikuoti: 2011 11 07

is accompanied by the perspective of the perceiving

and enunciating subject. The phenomenon of metamorphosis is manifested as a law of nature, on the
other hand, it is related to the transposition of mythical stories and images and their transformations.
The article investigates how a law of nature becomes
the problem of being and creation in the poetry of A.
Nyka-Nilinas.
Autors adresas:
A. J. Greimo semiotikos ir literatros teorijos centras
Vilniaus universitetas
Universiteto g. 5, LT-2734 Vilnius
El. patas: birute.merzvinskyte@flf.vu.lt

129