Professional Documents
Culture Documents
Evaldas Nekrasas - Filosofijos Ivadas LT
Evaldas Nekrasas - Filosofijos Ivadas LT
Pratarm
I. FILOSOFIJOS
1. Filosofijos
2. Filosofijos
3. Filosofijos
4. Filosofijos
Pabaigos odis
Rekomenduojamos literatros sraas
Priedai
Rene Descartes. METAFIZINIAI APMSTYMAI (itrauka)
I prancz kalbos vert P. Raius
Rudolfas Carnapas. METAFIZIKOS VEIKIMAS KALBOS LOGINS
ANALIZS BDU. I vokiei kalbos vert E. Nekraas
Summary
Asmenvardi
rodykl
Pratarm
i knyga susiklost i Filosofijos vado" paskait, kurias skaiiau
Vilniaus universiteto Filosofijos ir Matematikos fakultet studentams.
Ilgai iekojau parankios mokymosi priemons, kuria jie, ir ne tik jie,
galt naudotis. Deja, nors perveriau daug filosofijos vadovli
vairiomis kalbomis, tokio, kok noriau matyti Lietuvos student
rankose, neradau. Todl pabandiau j parayti pats. Vadovavausi
tokiomis nuostatomis.
Vedant smalsuol filosofins minties .karalij, galima eiti bent
dviem visikai skirtingais keliais. engiant pirmuoju, siekiama atskleisti, kaip filosofija atsiranda ten, kur nubunda mogus". Ji
traktuojama kaip mstanio mogaus gimto polinkio filosofuoti produktas. Kodl pasaulis yra, ar jis btinas, kas yra laikas, kas esu
a, kodl turiu mirti ir kokia ivis mano gyvenimo prasm tai
klausimai, kurie kyla i kasdiens mogaus patirties. Filosofija atsiranda i nuostabos, i sugebjimo pavelgti pasaul naiviomis vaiko akimis, i daug k patyrusio, ilta ir alta gyvenime maiusio
mogaus abejoni dl visuotinai pripaint ties tikrumo, ji kyla i
kanios, kuri patiriame, kai netenkame artimj, lunga ms svajons ir viltys, iduoda draugai, kai atsiduriame ant mirties ar saviudybs slenksio.
Todl dabar kai kurie filosofai link pabrti, kad vienintelis filosofijos altinis yra egzistencin mogaus patirtis. Tokio poirio laikosi i esms visa egzistencijos filosofija. Taiau kaina, kuri mokama
u io kelio pasirinkim, gan didel. Jei vienintelis filosofo tikslas
yra perteikti kitiems savo egzistencin patirt ir j apmstyti, tai jis
darosi iek tiek panaus poet ar kompozitori. Visi jie labai
gerbtini, o poetin metafizika" pasiymi tikrai nepakartojamu avesiu. Ir vis dlto reikia pabrti, kad individuali egzistencin mogaus
patirtis toli grau nra vienintelis filosofijos altinis. Filosofija sveikavo ir toliau sveikauja su vairiomis kultros apraikomis: menu,
mokslu, teise, religija, politika. Teis tikrai remiasi ne vien kasdiene
mogaus patirtimi. Ir religija tai ne vien religiniai afektai, igyvenimai. Juolab negalima pasakyti, jog vien kasdien patirtis yra specialij moksl pagrindas moksl, kuri teorijos danai yra perdm abstrakios, atitrauktos nuo kasdienio patyrimo.
Nepaisant to, pirmuoju filosofijos dstymo keliu galima eiti. Dstantiems filosofij gimnazijose j galima netgi rekomenduoti ir ikart
nurodyti tam tikslui daugma tinkam mokymosi knyg Karlo
Jasperso Filosofijos vad" (V., 1989). Taiau auktosiose mokyklose tikslingiau, matyt, bt aikinti filosofij kaip teorinio mstymo
form, atskleisti jos raidos logik ir aptarti ryius su kitomis dvasinio gyvenimo ir intelektualins veiklos apraikomis.
viii
bet ir demokratijos tvyn. Tiesa, ne visi graik poliai buvo demoAtsiriboti nuo mitologijos (ir glaudiai su ja susijusios politeisti- kratiki, bet ne veltui filosofija suklestjo demokratikiausiame i j
ns, t. y. daugel diev pripastanios, religijos) filosofijai pirm Atnuose.
kart pavyko senovs Graikijoje. inoma, atsiribojimas nebuvo absoMstymas Rytuose buvo dogmatikas ne tik dl yni draudimo
liutus. Tiek graik, tiek vlesnje filosofijoje iliko mitologinio msabejoti
j skelbiamomis tiesomis, bet ir dl despotik valdov, kutymo element, bet ne jie lm filosofijos pltros krypt. Todl ir
teigiame, kad filosofija gim Heladoje taip graikai vadino savo rie neleisdavo svarstyti savo sakym. Jie turjo bti tik vykdomi.
al. Btent Graikijoje filosofija pirm kart tapo i esms savaran- Todl nekildavo ir politini diskusij. Kadangi viskas buvo aiku,
tai nieko nereikjo ir rodinti. Graikijoje, prieingai, tautos susirinkika, teorine mstymo apie pasaul ir mogaus viet jame forma.
Tiesa, pirmosios filosofins idjos buvo ikeltos gerokai anksiau kime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galjo reikti savo
senovs Ryt civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame rykja filoso- nuomon. Nordamas nuginyti oponent, jis turjo argumentuoti,
fin problematika Upaniados", buvo pradtas kurti jau [rodinti. Todl visikai natralu, kad rodym pradta reikalauti ne
X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio - reli- tik silant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio
ginio mstymo gelmse kaip senovs ind Ved himn religiniai fi- ir mogaus, grio ir teisingumo prigimt. Siekdami rodyti savo teilosofiniai komentarai. Todl Indijoje, kaip ir kitose Ryt alyse, filo- ginius, mons privaljo vartoti tikslias svokas ir samprotauti nuosofija ilg laik negavo savarankikos, nuo mitologijos ir religijos sekliai. O tai ir sudar prielaidas teoriniam mstymui, taigi filosofiatskirtos intelektualins jgos pobdio. Tuo metu, kai graik filoso- jai atsirasti.
fai jau drsiai formulavo pirmsias teorijas mitams pakeisti, ind
mstytojai tik interpretavo mitus, aikino juos alegorikai. Senojoje
ind filosofijoje svarbesn yra metafora, o ne svoka, tradicija, o ne
2. Filosofijos prigimtis ir struktra
grieti rodymai. Dl ios prieasties ji poetikesn negu graik filosofija ir danai traukia mones, pavargusius nuo grieto, racionalaus
K ir kaip filosofija nagrinja?
(lot. ratio protas), argumentuoto, logiko mstymo.
Klausimas, k vienas ar kitas mokslas nagrinja, paprastai vadiTaiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo namas klausimu apie to mokslo dalyk. Kai kuri moksl dalyk
ir politikos, apskritai visos kultros istorinis pagrindas yra graik apibrti palyginti nesunku. Tarkime, botanik galima apibdinti
kultra ir vis pirma graik filosofija. Todl jei norime painti sakaip moksl apie augalus, o zoologij - kaip moksl apie gyvnus.
ve, suprasti, kas mes esame ir i kur mes atjome, tai savo itak Apibrti matematikos dalyk jau kebliau, o filosofijos itin sunturime iekoti senovs Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o
ku.
trys Europos kultros kertiniai akmenys - graik filosofija, romn
Vis pirma reikia pabrti, jog yra filosof, abejojani, ar filoteis ir Palestinoje gimusi krikionyb. Taiau, net ir primus tok
poir, reikia pripainti, jog be seniausio i j graik filosofijos sofija yra mokslas tokia io odio prasme, kuria mokslu vadinama
biologija, fizika ar matematika. Jos santykis su iomis ir kitomis
ms civilizacija negalt susiformuoti.
mokslo disciplinomis yra iskirtinis. Aikindamas filosofijos ypatybes,
Kodl teorinis pasaulio aikinimo bdas atsirado ne seniausiose Antanas Maceina (1908-1987), vienas ymiausi XX a. lietuvi filopasaulio valstybse, o btent senovs Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr.
sof, sako apie j tai k:
buvo dar ne taip seniai iengusi i barbarysts epochos? Kodl i
Savo turiniu ji yra ineiojusi bei pagimdiusi visus mokslus, su
nedarni ma valstybli asociacija tokia reikminga pasaulio istorijais
taiau nesusi liedama ir j neatstodama: vis moksl motina pajai? Juk graik valstybse - poliuose, isidsiusiuose Balkan puti
nra
mokslas"2.
siasalio pietuose, Egjo jros salose ir pakrantse, daniausiai gyveno
Sutikus su ia nuomone, dert, matyt, padaryti ivad, jog filovos po keliasdeimt (ar net kelis) tkstani, gyventoj?
Prieasi yra nemaa, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors sofija, nebdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Taiau su Maceikai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perm i nos odiais be ilyg vargu ar galima sutikti. Apie filosofij ivis
Babilono ir Egipto yni, paioje Graikijoje nebuvo takingo yni sunku kalbti neistorikai, kadangi, laikui bgant, kito jos nagrinjaluomo, kuris bt suinteresuotas ir sugebt ilaikyti mitologinio re- m problem apimtis ir pobdis, keitsi ir pai filosof poiris
liginio mstymo monopol. Todl Graikijoje susiklost kur kas geres- savo disciplin. Antikoje ji siek aprpti visus teorikai aikintinus
ns slygos laisvai, dogm nevaromai kritinio mstymo pltotei. klausimus apie mog ir pasaul ir, kaip jau minta, to meto filosoTik tokiomis slygomis ir galjo atsirasti naujas poiris pasaul ir fija buvo universalus mokslas. Tiesa, j visada daugiausia domino
mog. Antra, pats mogus (nekalbame apie vergus, kuri bties, gyvenimo ir painimo pagrindai. Poiris tai, kas sudaro
VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) ioje valstybje buvo kur
kas laisvesnis negu Ryt despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, Maceina A. Filosofijos kilm ir prasm. Roma, 1978, P. 3.
Galinga, palaimos kupina em pagimd bekrat mlyn Dang vininkystei astronomijos ini. Jas mogus gydavo sunkiai, ir i
Uran, ir nusidriek Dangus vir ems. Ididiai ikilo j j e- pradi jos buvo nesusistemintos atskiros technins taisykls ir rems pagimdyti auktieji kalnai, ir plaiai isiliejo aminai niokian- ceptai. Senosios Ryt (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsirado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, i esms
ti Jra.
neinojo
rodymo svokos. Tos inios tai daugiausia stebjim reUranas Dangus siviepatavo pasaulyje. Jis ved palaimingzultatas,
danai gydavs paslapting form (astronomija buvo suplaj em. eeto sn ir eeto dukter galing, rsi titan
susilauk Uranas ir Gaja. J snus, titanas Okeanas, ir deiv Teti- kama su astrologija, o skaiiams teikiama mistin prasm). Bet netd pagimd upes, kurios gena savo vandenis jros link, ir jr gi lyginant su iomis netobulomis ir ne visada patikimomis iniomis
deives okeanides. O titanas Hiperionas ir Tja pagimd Saul mitologiniai vaizdiniai labiausiai isilavinusiems senovs monms
Helij, Mnul Selen ir rausvaskruost Aur roiapirt Eos m atrodyti naivs.
Pasaulio mitologinio aikinimo autoritet menkino ir kitas veiks(Aurin). Astrjas ir Eos pagimd vaigdes, kurios iba tamsiame
nakties danguje, ir vjus: audringj iaur Borj, ryt Eur, drg- nys. Mitai buvo perduodami i kartos kart vienoje bendruomenje, giminje ar gentyje. Jie rmsi tradicija. Bet, pltojantis amanj piet Norta ir velnj vakar Zefyr, genant lietaus debesis.
Galingoji em pagimd ne tik titanus, bet ir tris milinus tams ir prekybai, augant miestams ir dl vairi prieasi maiankiklopus su viena akimi kaktoje ir tris didiulius tartum kalnai tis gyventojams, kraujo giminysts ryi reikm moni gyvenime
penkiasdeimtgalvius milinus imtarankius (hekatonkheirus), kuri m mati Todl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas
kiekvienas turjo po imt rank. Prie j baisi jg niekas negal- netenka savo natralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidrus su
kitokiais svetimtaui mitais, imamas ginyti.
jo atsilaikyti, j stichika galia buvo berib.
Tokiomis slygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir
Pradjo neksti Uranas savo vaik milin, nutrenk juos gilias
ir tamsias deivs ems gelmes ir udraud grti pasaul. Kanki- mogaus vietos jame aikinimo bdo atsiranda visikai kitoks teonosi j motina em. J slg baisi nata, gldjusi jos gelmse. rinis aikinimo bdas. Kas j skiria nuo mitologinio?
1. Dievus ir herojus, veikianius mite, keiia beasmens jgos,
Pasiauk ji savo vaikus titanus ir m kurstyti prie tv Uran,
bet tie neidrso pakelti prie tv rankos. Tiktai jauniausias j, stichijos. Uuot kalbjus apie Poseidon, Tetid, kalbama apie vanden.
klastingasis Kronas, gudrumu veik Uran ir atm i jo valdi.
2. Aikinant teorikai, vartojami ne poetiniai vaizdiai, o tikslios
Deiv Naktis, bausdama Kron, pagimd daugyb siaubing diev: mirties diev Tanat, nesantaikos deiv Erid, apgauls deiv svokos (pavyzdiui, svoka atomas maiausia nedaloma mediaApat, naikinimo deives Keres, miego diev Hipn, lydim spie- gos dalel).
iaus niri, sunki vizij, negailestingj kerto deiv Nemesid ir
3. Laisv pasakojim keiia teorija loginiais ryiais siejam
daugel kit. Siaub, nesantaik, apgaul, karus ir nelaimes atne teigini sistema (gr. f neoria tyrimas).
tie dievai pasaul, kur tvo soste siviepatavo Kronas"1.
4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikjimu, o proto argumentais,
Kas bdinga mitologiniam (antropomorfiniam) pasaulio ir mo- rodymais.
gaus vietos jame aikinimui?
Teorinis pasaulio aikinimas atsirado madaug VII a. pr. Kr. Se1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likim lemia su vairiais novs g ai kai j vadino filosofija. od pirmkart pavartojo, mareikiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.
tyt, Pitagoras (apie 580500 m. pr. Kr.). Jis sudarytas i dviej
2. Mite naudojamasi poetiniais vaizdiais.
graikik odi philein mylti ir sophija imintis. Taigi filosofija tai iminties meile.
3. Mitas yra paprastas pasakojimas.
Filosofija kaip teorinis pasaulio ir mogaus vietos jame aikinimo
4. Jis remiasi tradicija.
Tkstanius met tokio pasaulio aikinimo mogui uteko. Nors bdas i pradi buvo bendras, universalus mokslas. Pirmj filosof
mitas nekl tiesiogini klausim, faktikai jis dav atsakymus la- veikalai danai vadinosi taip: Apie gamt", Apie Visat". Juose
biausiai mog dominusius klausimus apie jo paskirt ir lemt, pa- buvo siekiama aprpti visas to meto teorines inias. Dabar studijuosaulio prigimt ir tvark, laik ir aminyb. Mitologinis pasaulio ai- dami filosofij kaip atskir disciplin, turime atsiminti, kad dar
XVII a. ir net XVIII a. odis filosofas" buvo vartojamas mokslikinimas buvo btinas mogaus dvasins raidos etapas.
.
ninko"
prasme.
Taiau laikui bgant mito autoritetas m mati. Socialins
I
pat
pradi filosofija siek atsiriboti nuo dviej dalyk. Pirraidos procesas kl mogui nauj problem. Prekybai reikjo aritmetikes, statybai ir emdirbystei geometrijos, emdirbystei ir lai- ma, nuo grynai praktini, vien instrumentin, bet ne aikinamj
vert turini ini, lieiani daiktin moni veikl. Antra, nuo
antropomorfinio, mitologinio pasaulio aikinimo.
1. Knas T. Senovs Graikijos legendos ir mitai. K., 1984. P. 13-14.
Vol. 8.
bes ir siekius, bet ir savo paties pair pagrindus ir prielaidas, argumentavimo metodus ir bdus.
Pastarj aplinkyb nortsi pabrti. Matyt, geriausiai tai padaryti pateikiant dar vien filosofijos apibrt:
Filosofija yra mastymo kritin analiz.
Daug filosof, ypa iuolaikini, i apibrt pripaint pernelyg
siaura, nes taip jiems rpini mogikj bt jie nebt link tapatinti su mstymu. Bet Kantui, kurio pagrindiniai veikalai vadinosi
Grynojo proto kritika" ir Praktinio proto kritika", arba ne k
maiau garsiam XX a. austr filosofui Ludwig Wittgenstein (Vitgenteinas, 18891951), aikinusiam, kad filosofija yra ms mini
praskaidrinimas", tokia filosofijos apibrtis galt bti visikai priimtina. iaip ar taip, joje fiksuojami du svarbs filosofijai dalykai.
Pirma, filosofija glaudiai siejasi su refleksija, t. y. mstymu, nukreiptu ne iorinius daiktus, o pat mstymo proces, prielaidas,
kuriomis remiams, svokas, kurias vartojame, -bdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome
Reflektoriaus gaubto veidrodio viesai koncentruoti terminas
turbt visiems inomas. Norint paaikinti filosofins refleksijos svok, irgi galima pasinaudoti veidrodio vaizdiu. Daniausiai mogaus mstymas nukreiptas daiktus (reikinius, kitus mones ir kt.).
Bet sivaizduokime, kad tarp mogaus ir jam rpim daikt pastatomas veidrodis, atspindintis j krintant proto vilgsn ir nukreipiantis j atgal mstaniojo prot. Tai nereikia, inoma, kad
filosofas izoliuojasi nuo daikt. Jie jam rpi. Bet jam rpi ir tai,
k ir kaip mes apie juos mstome.
Antras dalykas, kur atkreipia dmes i filosofijos apibrtis,
tai jos kritin orientacija. Filosofas siekia kritikai vertinti mstymo
priemones (tarkime, svokas), bdus ir rezultatus. Mstydamas apie
kok nors dalyk, mogus, pavyzdiui, urnalistas ar fizikas, remiasi
aibe prielaid ir princip, kuri daugumos jis nefiksuoja, nesismonina ir neapmsto. Filosofas turt bti kritikesnis. Savo apmstymuose jis turt daug daniau klausti, ar tos prielaidos ir principai
pagrsti, teisti, neprietarauja vieni kitiems, gal gale ar jie yra
teisingi. Filosof gali dominti klausimas, kaip skirtingi mons vartoja laisvs svok, koki reikm ar prasm jai teikia. Bet paprastai klausdamas Kas yra laisv?" jis siekia nustatyti, k reikia laikyti laisve. Todl filosof teiginiuose gan danai slypi (aikia ar,
prieingai, paslpta forma) vertinimai ir normos. visas, taip pat ir
paplitusias, pairas filosofui dert irti kritikai. Taiau, irdamas kritikai kitus, jis turt kritikai velgti ir save. Toks
kritikumas yra kriterijus, galinantis atskirti filosofij nuo pranaysi, kurios tik i pairos panaios j. Tiesa, filosofijos istorijoje
buvo filosof, tikjusi savo absoliuiu neklaidingumu. Taiau jeigu
kokia nors teorija laikoma venta, kurios negalima nei pakeisti, nei
papildyti, jeigu jos teigini negalima kritikai analizuoti, o j auto-
11
imintingai ir protingai. (ia gal neproal pabrti, kad etika ir politika, aikindamos praktinio, veiklaus moni gyvenimo klausimus,
nagrinjo juos teorikai, kaip ir visa filosofija. Praktin filosofija yra
praktin tik problematika, o savo iraika ji, aiku, yra teorin: etika yra dorovs, o politika valstybs valdymo teorija.)
Poirio painimo tikslus pasikeitimui nemenkos takos turjo
visuomenje vykstanios permainos, slygojamos technikos, gamybos
ir prekybos paangos. Visuomenje m kilti verslo mons, kuriems
rpjo ne tiek bties prigimtis ir kosmoso harmonija, kiek aikiai
apiuopiam materialin naud teikiantys mokslo atradimai ir iradimai. pasaul jie irjo visai kitomis akimis negu antikos filosofai
ar vidurami teologai. Jie buvo suinteresuoti eksperimentins gamtotyros pltra daug daugiau negu metafizikos.
ioje naujoje situacijoje XVII a. pradioje angl filosofas Francis
Bacon (Beikonas, 15611626) suformulavo garsj princip inojimas jga". Atsirado nemaa tyrintoj, kurie svarbiausiu, galutiniu mokslinio painimo tikslu m laikyti ne pasaulio groio ir darnos atskleidim, o jo fizin, technin valdym. Mokslin ties jie
traktavo tik kaip priemon gamtai uvaldyti. Siekiant pritaikyti
mqkslo inias technikai, reikjo domtis visai ne tais dalykais, ku
riuos gvildeno metafizika, ir nagrinti juos reikjo kitais bdais ir
metodais. i gamtamokslinio painimo perorientacij gerai atspindi
ital gamtotyrininko ir mstytojo Galileo Galilei (Galiljus,
15641642) credo: A labiau links rasti vien ties kad ir neymiuose dalykuose, negu ilgai ginytis didingiausiais klausimais, nepasiekiant jokios tiesos"6.
Toks poiris jau leido gamtotyrai atsiskirti nuo filosofijos. Taiau iki pat XVIII a. pirmoji paprastai dar buvo laikoma antrosios
dalimi. Ilg laik auktosiose mokyklose, taip pat ir senajame Vilniaus universitete, tikslieji ir gamtos mokslai (iskyrus medicin) buvo studijuojami filosofijos fakultetuose. Dar ir dabar vairiuose pasaulio universitetuose bei kitose mokslo staigose u matematikos, fizikos ir kit moksl disertacijas teikiami filosofijos daktaro laipsniai.
Pabrdamas glaud filosofijos ir specialij mokslini tyrinjim
ry, Rene Descartes (Dekartas, 15961650), garsusis prancz filosofas, matematikas ir fizikas, moksl dar iri kaip med, kurio
aknys metafizika maitina ne tik kamien (fizik), bet ir visas
medio akas (mechanik, medicin ir kt.; terminas mokslo aka kilo i io vaizdio). ymiausias XVII a. mokslo veikalas, kuriame
buvo padti pamatai visai klasikinei XVIIXIX a. gamtotyrai, vadinosi Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai"; jo autorius buvo
angl fizikas Isaac Newton (Niutonas, 16431727).
Mokslo medio vaizdis, be abejo, graus. Taiau pradjus gamtotyroje sistemingai taikyti matematin eksperimentini metod, to medio akos darsi vis maiau ir maiau priklausomos nuo metafizini
6Galilei G. Opere. Firenze, 1890. Vol. 4. P. 738.
12
akn. Filosofijos vidins diferenciacijos procesas, prasidjs jau antikos laikais, peraugo specialij moksl atsiribojimo nuo filosofijos
proces. Nuo jos viena po kitos m atsiskirti tiek senos, tiek naujos disciplinos: matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija...
Susidar spdis, kad filosofija atsidr karaliaus Lyro padtyje.
Kaip ir ekspyro herojus, idalijs karalyst dukterims ir neteks
stogo vir ilos galvos, taip ir filosofija, neva idalijusi vis nagrint problematik dukterims specialiosioms disciplinoms lyg ir
prarado savo egzistavimo pagrind. iaip ar taip, btent prie tokios
ivados prijo takingos filosofijos srovs pozityvizmo pradininkas prancz mstytojas Auguste Comte (Kontas, 17981857). Jo
nuomone, visas pozityvias, t. y. tikslias, faktais pagrstas ir realius
empirinius (juslmis suvokiamus) objektus apibdinanias inias teikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai.
O ini apie bties pradus ar galutin daikt esm pateikti negali
niekas, toki dalyk nagrinjimas neturi jokios verts.
Filosofija atsirado kaip universalus mokslas, Dabar ji suskilo
atskirus specialius mokslus. Todl, pasak Comte'o, vienintel ieitis
filosofijai, noriniai ilaikyti savo mokslin orientacij, tai tapti
paties mokslo filosofija. Kiekvien tikrovs reikini srit dabar nagrinja konkretus mokslas. Bet liko (ar atsirado) vienas svarbus reikinys, kurio joks mokslas nenagrinja. Tai pats mokslas kaip tam
tikra moni intelektualins, paintins veiklos forma. Sis reikinys
kelia problem. Antai neaiku, kaip jis atsirado, pagal kokius dsnius funkcionuoja, koks yra vairi moksl taikom metod santykis, kokia yra paties mokslo disciplinarin struktra, t. y. kaip klasifikuoti mokslus. itas problemas turinti tirti filosofija, gavusi mokslo filosofijos pavidal. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos udaviniu
imta laikyti mokslo ini gijimo ir vertinimo bd tyrim, mokslo
ini struktros ir raidos mechanizm aikinim, pagrindini mokslo
vartojam svok turinio analiz ir gaut rezultat interpretacij.
Poiris, kad filosofijos pertvarkymas mokslo filosofij yra vienintelis perspektyvus filosofijos pltots XX a. bdas, gijo nemaa
alinink. Jam pritar daugelis gamtotyrinink, kurie neigiamai vertino metafizines filosofijos pretenzijas. Mokslo filosofijoje buvo tikimasi panaudoti paties mokslo sukurtus, pirmiausia loginius ir matematinius metodus, gerai tinkanius mokslo ini struktros analizei.
Remdamasi tokiais metodais, mokslo filosofija turjo tapti tokia pat
tiksli ir faktais pagrsta disciplina kaip ir patys specialieji mokslai.
Mokslo filosofijos alininkai labai intensyviai propagavo savo pairas tarp mokslinink (su ymiausiais XX a. fizikais ir matematikais juos neretai siejo ir asmeniniai ryiai). Jau prie Antrj pasaulin kar jie m rengti gausiai atstovaujamas tarptautines konferencijas, kurias kviesdavo ymiausius gamtotyrininkus, o nuo etojo
deimtmeio, be tradicini tarptautini filosofijos kongres, reguliariai vyksta tarptautiniai logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos
kongresai (metodologija yra glaudiai su mokslo filosofija susijusi
Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimjimai irgi daro didel poveik filosofijai. Dl glaudios filosofijos ir
mokslo sveikos mokslo filosofija yra domi, reikminga ir perspektyvi filosofijos pltots kryptis. Bet ar tokia kryptis yra vienintel?
Atsakymas klausim priklauso nuo to, kur i alternatyvi
poiri scientizm ar antiscientizm pripainsime teisingu.
Scientizmas (lot. scientia inojimas) tai, pasak Juozo Girniaus, ne kas kita kaip viso mogikojo painimo suvedimas tiktai
mokslin painim, suprast vien atskirj (specialij E. N.}
moksl (ar dargi tik gamtos moksl) prasme"7. Jo alininkai neigia
metafizinio, arba filosofinio, painimo vert ir laikosi nuomons, jog
realiai painti manoma tik matematikos objektus, tokius kaip skaiiai, ir tai, k galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslmis.
Bent jau dalis scientizmo alinink tiki, jog visas mogui ir monijai kylanias problemas galima isprsti remiantis vien moksliniais
metodais.
Antiscientizmas tai poiris, prieingas scientizmui. Jo alininkai teigia, kad filosofij reikia grietai skirti nuo specialij moksl.
Jos metod negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (ar netgi
socialini) moksl metodais, nes galimi ir kitokie bties pagrind,
mogaus santykio su pasauliu ir paiu savimi atskleidimo bdai.
Jeigu scientizmo alininkai bt beslygikai teiss, tai filosofijai
nieko kito nelikt kaip tarnauti mokslui. Bet, matyt, jie absoliutina
ir perdeda mokslo reikm ir vert. Pats mokslas savaime nenuves
mogaus ten, kur reikia". Mokslo inios tra instrumentas, kuris
gali padti ir groio krimui, ir jo naikinimui, jis gali bti naudojamas ir grio labui, ir siekiant pikto.
Pripain, kad scientizmo alininkai perdeda mokslo reikm, tursime konstatuoti; jog filosofijai turi rpti ne tik mokslas, bet ir
daugyb kit svarbi mogui dalyk. Filosofijos nedera suvesti
mokslo filosofij, kuri tra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius.
Mokslo filosofija neatsako mogui gyvybikai svarbius jo egzistencijos, tiek individualios, tiek socialins, klausimus. Be to, filosofija sveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise,
politika. Todl filosofijos reikm kur kas pranoksta jos reikm
mokslui. Jos sveika su mokslu tra tik vienas i jos vaidmens kultroje element.
T. l
P. 295.
15
16
veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visa visuomen. Na, o yrniaasi mokslininkai Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas,
Einteinas ir Heisenbergas, garsiausi raytojai Sofoklis ir Dant,
Rabelais (Rabl) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Mannas, takingiausi politikai ir religiniai veikjai visi jie buvo istudijav filosofij isamiai. Be to, kai kurie i j filosofij ne tik studijavo, bet ir toliau pltojo.
Ikiliausi kultros veikjai, perprat filosofines idjas ir teorijas,
danai bna tarpininkai tarp profesionali (ir kai kada sunkiai suprantam) filosof ir plaij visuomens sluoksni. Savo mokslo ir
meno kriniuose, politinse kalbose ir moralistikoje" jie ipopuliarina
tam tikras filosofines idjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Tiesa, t idj pavidalas kartais gerokai pakinta, jos supaprastinamos, bet utat tampa suprantamesns ir aikesns. inoma, kultros veikjai paprastai siekia kit tiksl negu filosofai, kuri idjomis
jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines inias. Ne, jie
siekia nulipdyti tobul skulptr ar parayti skaitytojo dmes prikaustant roman, atskleisti dangaus kn judjimo dsnius ar pasakyti bsimo prezidento vert rinkimin kalb. Taiau tiek, kiek filosofins idjos turjo takos j mstymui, pakeit j santyk su pasauliu, modifikavo vertybi sistem, jos daro poveik ir j krybai.
Todl kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kultros veikjai tvirtina tam tikr pasaulvaizd, apibrt mogaus ir
jo vietos pasaulyje samprat, vienokius ar kitokius idealus. Kai meno krinius kuria profesionals filosofai (pvz., egzistencialistas JeanPauJ Sartre (Sartras)), j dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir
tiesiogine filosofo tribna, i kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tarpininkais, kreipiasi irovus ir skaitytojus. Kaip tik tokiu bdu
egzistencializmas nepaprastai ipopuliarjo pokario Europoje.
inoma, pati filosofija dabar nra vienalyt. Kiek anksiau jau
minjome scientizmo ir antiscientizmo gin. Jis suskaid didesn XX
amiaus filosofijos dal dvi kryptis: scientistin ir antiscientistin.
Tipiku pirmosios atstovu galima laikyti XX a. pozityvizm login empirizm, o antrosios egzistencializm. i filosofijos srovi
atstovai nejaut vieni kitiems dideli simpatij. Pirmieji teig, kad
antrieji usiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji
tvirtino, kad pirmj bandymas paversti filosofij grynu mokslu veda j tiesiai prapult.
Aiku, tokios skirtingos orientacijos filosofijos krypi poveikis
vairioms kultros sritims nevienodas. Scientistin filosofija labiau
veikia moksl, o per j technik ir technologij. Antiscientistin filosofija daugiau takos turi menui. Bet ir vienu, ir kitu atveju filosofijos poveikis ne vien mokslininkams ir menininkams, bet ir visiems
mums yra didesnis negu paprastai manoma.
Siekiant geriau paaikinti to poveikio pobd, ir dyd, dert turbt parykinti vien dalyk. Nagrindami filosofijos ir mokslo santyk, suformulavome tez, kad filosofija yra mokslo savimon. Bet
apie filosofij galima pasakyti daugiau ji yra visos kultros savi-
nas ir jo paaukimas. Siame viename mogikajame paaukime mogaus pasauliniai ir dvasiniai udaviniai yra intymiai suriti. Vien
j idavimas reikia ir antrj idavim. Neteisingai suprasiau savo
mogikj paaukim, jei manyiau, kad galiu ar dargi privalau likti aklas ir kurias savo artimj pasauliui. Likdamas aklas bei kurias savo artimj vargams, a kaip tik liudyiau savo beirdikum
ir savo dvasin netobulyb, nes nra tobulybs be meils. Atvirkiai, pats meils kupinas buvimas pasaulyje, mano artimj tarpe,
jiems padjimas yra nuopelningas ir mano sielos iganymui. Todl,
grieta prasme tariant, mogus turi ne du dvasin ir pasaulin
paaukimus, o vien paaukim. Mums yra duotas vienas paaukimas iame ems pasaulyje siekti ir kovoti u ms dvasin tobulyb. Sis paaukimas, nors atbaigiamas tik aminybje, taiau jis
vykdomas jau ir iame, ne tik diaugsmo, bet ir kanios sklidiname
pasaulyje"8.
A neinau tiesiausio kelio dvasin tobulyb. Negarantuoju, kad
toks kelias yra filosofijos studijos, taiau j pasirinkusius galiu patikinti, jog jis, baigiamas taip pat aminybje, irgi yra kupinas tiek
atradim diaugsmo, tiek praradim skausmo.
regimojo pasaulio kitimo jie n neman laikyti jo netikrumo poymiu. Todl klausdami, kas yra pasaulio ar daikt pradas, jie neklaus, kas yra pati btis.
klausim, matyt, pirm kart ikl ymiausias Eljos mokyklos atstovas Parmenidas (apie 540480 m. pr. Kr.). Savo vard
mokykla gavo nuo Eljos svarbaus vadinamosios Didiosios
Graikijos, t. y. dabartins piet Italijos, miesto. mint klausim
Parmenidas atsak taip: btis yra tai, kas neatsiranda ir neinyksta,
btis tai, kas negali pavirsti nebtimi. Todl, jo nuomone, btimi galima vadinti tik tai, kas amina ir nekintama, nes bet koks
kitimas reikia atsiradim ar inykim, taigi su btimi nesuderinam
dalyk. Be to, btis turi bti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant i visumos vien ar daugiau dali.
Pripain, kad btis yra amina, nejudri, vientisa, neskaidoma,
eljieiai jai prieino empirin pasaul, kuris neturi t savybi ir todl turi bti laikomas ne bties, o nebties pasauliu. Tiksliau sakant, nebties ivis nra. Juk, Parmenido odiais tariant, reikia
sakyt ir galvot, kad viena tik btis egzistuoja, o nebties nra"1.
Taiau vlesni mstytojai Parmenido filosofijoje velg ne tiek bties ir nebties, kiek realybs (tikrosios bties) ir regimybs (iliuzins bties) prieprie.
Dar vien svarb ingsn pltodami filosofin mint madaug tuo
paiu metu eng Didiosios Graikijos kitos filosofins mokyklos,
steigtos Krotono mieste, mokiniai. J kr Pitagoras (apie
580500 m. pr. Kr.) ir filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama
pitagorinink mokykla.
Pitagoras, gims Egjo jros amo saloje, daug keliavo. Matyt,
Babilone ar Egipte j patrauk Rytuose paplitusi skaii mistika.
VI a. pr. Kr. viduryje jo kurtoje mokykloje i pradi ypatinga
reikm buvo teikiama skaiiui 7. Ties sakant, jis ir dabar danai
laikomas laimingu. Senovs mons inojo septynis metalus, septynias kno dalis, na, ir svarbiausia septynias savaits dienas.
Graikai man, kad mogui susirgus septint ligos dien Atn priima lemting sprendim mirs jis, ar ne. Todl skaiius 7 buvo
laikomas likimo simboliu ar paia lemtimi.
Taiau vliau, V. a. pr. Kr., reikmingiausiu ir tobuliausiu skaiiumi pitagorininkai jau m laikyti dekad 10. Jos virum prie
kitus skaiius es lemia pirmiausia tai, kad ji yra pirm keturi
natrini skaii suma.
iai savybei pitagorininkai teik ne Vien aritmetin, bet ir geometrin prasm. Vienet jie tapatino su taku, dvejet su linija
(tiese), trejet su plokia figra (trikampiu), ketvert su knu
(ketursiene piramide, t. y. tetraedru). Tok tapatinim labai lengvino skaii ymjimas takais.
^Parmenidas. Apie gamt//Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. V., 1977.
P. 52.
24
pitagorinink poiriu, monada yra viena (jei j yra daug, tai jos
nesiskiria viena nuo kitos) ir daikt pradas yra ne pati monada, o
skaiius.
Skirtum tarp Demokrito ir pitagorinink yra, aiku, kur kas
daugiau. Demokritui nema poveik padar, matyt, ne tik pitagoriinkai, bet ir eljieiai. Demokrito atomai, be abejons, turi neina"ai eljiei (tikrosios) bties bruo: atomai yra amini, nekintami,
nedalomi. Tiesa, akivaizds ir skirtumai: eljiei btis yra vientisa
. nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydiu, padtimi
tvarka; be j, dar egzistuoja ir tutuma (i dalies atitinkanti el"jiei nebt, kurios, pasak j, nra). Btent dl to, kad egzistuoja
tutumai atomai gali judti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudavdami vairius darinius arba, kitaip tariant, knus.
Svarbiausi Demokrito tez galima suformuluoti taip: pasaulio
adai yra atomai ir tutuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti i atomu slygoja pasaulio vienov. Daikt savybi skirtum lemia ne
tiek pa^ daikt (kaip teig pitagorininkai), kiek juos sudarani
atom forma Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta i atom,
bet ji skiriasi nuo daikt, nes sielos atomai, bdami itin mai ir
sferikos formos, yra labai judrs.
Visi regimi knai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir ivksta. Bet juos sudarantys atomai yra amini, kinta tik j padtis ir isidstymo tvarka. Tikrja, amina ir tobula, vien tik protu pastama btimi yra, aiku, tik atomai ir tutuma. Taiau juslmis suvokiami daiktai, prieingai tam, k teig eljieiai, nors ir
laikini* nra iliuziki juk jie sudaryti i tikrosios bties daleli^
Demokrito filosofins idjos (taip pat kaip ir pitagorinink) turjo didel tak naujj laik gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulvaizdio, t. y. poirio pasaul kaip mechanini daleli sistema sivyravusio gamtotyroje, pagrindas. XIXXX a. atomistikos
idj vaidmuo visiems inomas, be i idj nebt nei iuolaikins chemijos, nei fizikos. (Kad ms poiris atomus gerokai skiriasi nuo Demokrito, tai jau kitas dalykas.)
iuolaikiniai gamtotyrininkai, ypa fizikai, u daug k turi bti
dkingi antikos filosofams. Bet mums dabar daugiau rpi ne fizikos,
metafizikos problemos, nors kur jau kur, o Demokrito filosofijoje
jas itin sunku atskirti. T pat galima pasakyti ir apie kitus Demokritu sekusius filosofus, ^t. y. t filosofijos krypt, kuri paprastai vadinama materializmu. ios krypties atstov poiriu, vienintel realyb, tikroji btis yra knai, mediaga arba, vardijant j lotynikai, materija (galbt dar ir erdv, laikas). Taip man mstytojai
smoningai siek pltoti filosofij tiesiogiai remdamiesi gamtos mokslu rezultatais, nors u tai jiems teko mokti gan didel filosofijos
savitumo praradimo kain.
2. Daiktai ir idjos
Antrasis i dviej ms mint keli nuo pitagorinink ir eljiei ved visai kita idealistins filosofijos kryptimi. ymiausias
jos antikos laik atstovas yra Platonas (428/427347 m. pr. Kr.).
Jis buvo Sokrato mokinys, todl bent jau dl ios prieasties turime
kelet odi tarti ir apie Sokrat.
Sokratas (469399 m. pr. Kr.), bent jau vlyvuoju savo gyvenimo periodu, visikai nenagrinjo klausim, kuriuos gvildeno miletieiai, eljieiai ir pitagorininkai, apie daikt pradus, j prigimt,
pasaulio srang ir kilm. Pasak Sokrato, imintis, kurios turi iekoti filosofai, tai inojimas, kaip reikia gyventi. Todl Sokratui labiau
rpjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Taiau jis buvo sitikins,
kad, norint suinoti, kaip reikia gyventi, i pradi reikia isiaikinti
ini esm. Jo nuomone, inojimas ireikiamas svokomis ir gyjamas apibriant svokas.
Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas
kritikai analizavo ir vertino tiek Atn politin santvark, tiek moral bei religij, ir u tai buvo nuteistas myriop (oficialus kaltinimas toks: bedievyst ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai
(tarp j ir Platonas) buvo pareng Sokrato pabgim i kaljimo,
bet jis io sumanymo atsisak kaip negarbingo ir drsiai igr teismo skirt nuod taur.
Sokratui mirus Platonas paliko Atnus. Po klajoni, trukusi 12
met, jis gro atgal ir savo gimtajame mieste kr filosofin mokykl, kuri jo istorij Akademijos vardu. Bandymas apibrti svokas ir aikiai nusakyti objektus, kuriuos mes pastame svok
dka (t. y. svok nurodomus objektus arba tiesiog svok objektus), ved Platon link naujos filosofins - idj teorijos, suvaidinusios didiul vaidmen filosofijos raidoje; bta filosof, teigusi,
kad visa vlesn filosofijos istorija, tai tik prieraai prie Platono
darb. Savo pairas Platonas dst daugiausia dialog forma. Platono mokiniai juos isaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas
savo pairas paprastai reikia Sokrato lpomis ir ypa ankstyvuosiuose Platono kriniuose ne taip jau lengva nustatyti, ar Platonas
dsto savo mokytojo pairas, ar naudojasi jo vardu savo paties pairoms dstyti. Taiau idj teorija yra neabejotinai paties Platono
apmstym rezultatas.
Viename i Platono dialog Sokratas klausia savimi pasitikinio
sofisto apmokamo iminties mokytojo (juos filosofai daniausiai
vertino kritikai, nors vliau sofist mokykla, jo filosofijos istorij), kas yra grois? Daug nesukdamas sau galvos, sofistas Hipijas
klausim atsako taip: grois tai grai mergel. Taiau Sokrato
(t. y. Platono) toks atsakymas nepatenkina Mergels grois santykinis dievai graesni u mirtinguosius. Be to, jis laikinas ir metams
bgant iblsta. Lygiai taip pat negalima tapatinti groio su graia
amfora ar irgu.
Grois, apie kurio prigimt klausia Sokratas, negali bti sutapatintas su jokiu juslmis suvokiamu daiktu. Hipijo ivardintus juslinio
pasaulio daiktus galima pagrstai vadinti graiais, bet juk klausimas
keliamas taip: ne kokie daiktai yra gras, o kas yra pats grois?
Tikras, tobulas, aminas, neatsirandantis ir neinykstantis grois yra
ne koks nors regimas, apiuopiamas daiktas, o tai, k Platonas vadina idja (gr. eidos pavidalas, ris). Visi vienu vardu vadinamos ries ar klass juslinio pasaulio daiktai turi bendras savybes
todl, kad egzistuoja vien tik protu (ne juslmis) suvokiama amina,
beslygika prieastis, lemianti j priklausomyb tam tikrai klasei ar
riai. Daiktai turi bendr savybi todl, kad, Platono odiais tariant, jie dalyvauja" idjose.
Idja, apie kuri kalba Platonas, tai daikto esm, slygojanti
jo rin priklausomyb. Dabar esme paprastai suprantame kaip
daikto rini poymi visum. Idja, pasak Platono, irgi yra daikto esm, tik reikt pabrti, kad, jo nuomone, idjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros ries daikt pirmvaizdis. Idja
yra^ris kaip loginis objektas.
'
ia reikt pasakyti tai k. Daiktai, pavyzdiui, mediai ar
mons, atsiranda ir inyksta. Tuo tarpu ris medis" ar ris
mogus" yra visai kitokios prigimties objektas (ries svoka ioje
knygoje visada vartojama ne biologine, o logine prasme, todl biologins klass, tipai, briai ar kiti taksonai vadinami tiesiog rimis).
Kai sakome medis", turime galvoje ir tuos medius, kurie jau seniai supuvo, ir tuos, kurie iaugs i besimtani ant ems skl.
Taigi ries negalima sutapatinti nei su konkreiu, ms regimu jos
atstovu, nei su dabar egzistuojani jos atstov visuma. Konkret
med galima paliesti, o r medis" ne. Galima bt pasakyti,
kad ris yra loginis, protu suvokiamas objektas, kur. reikia skirti
nuo fizinio, juslmis suvokiamo objekto, pavyzdiui, konkretaus, individualaus medio. Kitaip tariant, galima bt pasakyti, kad ris
yra bendryb, o jai priklausantis individas atskiryb.
Platonas gerai supranta, jog turintys individuali skirtum ries
atstovai priklauso tai paiai riai todl, kad turi jai bding bendr (svarbiausi, esmini) bruo. Biologas galbt pasakyt: medis
tai daugiametis augalas su kietu kamienu ir akomis. Vargu ar jis
kelt klausim, kokia prasme egzistuoja ris ir ar ris yra tikresn, realesn u individ, ar ne.
Taiau Platonas kelia btent tok klausim. Ir teigia, kad ris
yra idja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja
individuals mediai), o visikai kitokiame, idj pasaulyje. Idjos
yra nuo daikt nepriklausomos daiktai gali inykti, p idjos nuo
to nepakis. T pat galima pasakyti ne tik apie idjas - daikt ris, bet ir apie abstraktesnes narsumo, groio, teisingumo idjas. Visos idjos yra aminos, nekintamos, beslygikos, trumpiau tariant,
tobulos, o daiktai tra netobuli idj siknijimai, jie atstovauja idjoms, bet dl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu bdu
negali joms prilygti. Todl juslikai suvokiami fizinio pasaulio daik-
tai turi bti grietai skiriami nuo vien protu suvokiam idj, taip
kaip grai mergel turi bti skiriama nuo groio idjos. Daiktai, pasak Platono, tra idj eliai. Lyginant juos su idjomis, jie pasirodo es tokie pat netvars, efemeriki, kaip kad daikt eliai, lyginant juos su paiais daiktais.
Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio^ daiktus tikrais,
realiais, mes apsirinkame. Tikrove, btimi (ar bent tikrja btimi)
reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neinyksta (ia jis aikiai
seka eljieiais), tai, kas beslygika, amina, tobula. Todl tikrove,
btimi reikia laikyti ne daiktus, o idjas.
Suvokdamas, jog mons link manyti prieingai, Platonas visikai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todl, kad skendi tamsybse.
Siekdamas* tikinti visus savo poirio teisingumu, jis pasitelkia garsj olos vaizd, labai plastikai perteikiant Platono koncepcij.
Platonas, gavs i pravard i gimnastikos mokytojo dl savo plai pei tikrasis jo vardas Aristoklis ir garsjs kaip atletas,
buvo ne tik didis mstytojas, bet ir puikus odio meistras. Todl
tekalba jis pats.
I. Dabar, pasakiau, palygink ms mogikj prigimt
iprusimo ir neiprusimo atvilgiu su tai kokia bsena. sivaizduok
mones ol primenaniame poeminiame bste. Per vis j driekiasi
platus viesos ruoas. T moni kojos ir kaklas i pat maens surakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i vietos ar pasukti
galvos al ir vis laik mato tik tai, kas yra prie juos. Jie yra
nugara vies, kuri sklinda nuo toli auktumoje deganios liepsnos.
Tarp liepsnos ir kalini auktai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenania udang, vir kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
sivaizduoju.
sivaizduok, kad u ios pertvaros mons nea visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie isikia vir pertvaros; nea jie ir
statulas, ir visokius gyv btybi atvaizdus, padarytus i akmens ir
medio. Vieni nedami kalbasi, kiti tyli.
.
Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! pasak Glaukonas.
Jie panas mus, tariau. Vis pirma ar tu manai, kad
jie yra mat k nors kita, sava ar svetima, iskyrus elius, kuriuos ugnis mta ant prie juos esanios olos sienos?
- Kaipgi matys, jei vis gyvenim negali pajudinti galvos?
Tie kaliniai tikrove 'laikyt ne k kita, o pro al neam
daikt elius.
Btinai taip bt.
Dabar, pasakiau, pairk, kas bt, jei juos ilaisvint
i grandini ir pagydyt nuo to neimanymo kaip visa tai vykt
natraliai? Jei kuriam nors i j nuimt grandines ir priverst j
atsistoti, pasukti galv, vaikioti, pavelgti auktyn vies, visa
tai jam sukelt skausm ir, viesos apakintas, jis negalt irti
daiktus, kuri elius mat iki iol. Kaip tu manai, k jis pasaky-
t, jei kas imt jam tvirtinti, kad iki iol jis matydavo tik niekus,
o dabar yra kur kas ariau bties ir regi daug tikresnius dalykus,
ir, rodydamas vien ar kit praneam daikt, priverst j atsakyti,
kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutrikt ir tai, k mat
anksiau, laikyt ymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma
dabar?^
inoma, laikyt.
[...]
Kad galt pamatyti visa, kas yra ten, viruje, jis pirmiau
turt priprasti. Pradti reikia nuo to, kas lengviausia: i pradi
irti elius, paskui moni ir daikt atspindius vandenyje, o jau po to paius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir
pat dang jam bt lengviau matyti ne dien, bet nakt, tai yra
bt lengviau irti vaigdi vies ir Mnul, o ne Saul ir
jos vies.
Be abejo,
Gal gale, manau, jis jau galt irti ir Saul ne apgauling jos atspind vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje aplinkoje, o pai Saul, esani prastinje savo vietoje, ir velgti jos
savybes.
inoma.
t"!
III. Tai tai, mielas Glaukonai, tariau, it palyginim
reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksiau: regimasis
pasaulis yra panaus gyvenim kaljime, o liepsnos viesa
Sauls gali; ikopim ir viruje esani daikt stebjim palygins
su sielos pasiklimu protu suvokiam srit, spsi mano slapt
mint, nes tu nori j suinoti. Dievas ino, ar ji teisinga. Kad ir
kaip bt, man atrodo, jog pasaulio, kur galima painti, riba yra
grio idja. Ji sunkiai irima, bet kai tik j pamatai, perasi ivada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir grau, prieastis. Regimajame
pasaulyje ji pagimdo vies ir viesos valdov, o protu suvokiamoje
srityje ji pati yra valdov, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas.
Jos turi irti tas, kuris nori smoningai elgtis ir asmeniniame, ir
visuomeniniame gyvenime.
A sutinku su tavimi, kiek stengiu suprasti tavo mint.
Tada sutik dar ir tai dl ko: nesistebk, kad mons, kurie
pasikl tas auktumas, nebenori usiimti mogikais reikalais j
sielos veriasi gyventi ten, auktai. Tai visai suprantama, nes atitin2
ka ms nupiet vaizd" .
Svarbiausiam Platono veikalui Valstyb" ir kitiems tuo metu
paraytiems jo darbams labai bdinga idj kaip tikrosios, aminos
bties ir daikt kaip idj laikin ir netobul siknijim (ar eli) priepriea. Btis tai idjos, o daiktai, nors^jie kur laik ir
egzistuoja, visada yra paenklinti nebties stigma. Si priepriea, kuri vliau Platonas kiek suvelnino, i karto tapo kritikos objektu.
2pjatonas. Valstyb. V., 1981. P. 244-247.
30
31
tas materij suprato skirtingai, bet visi jie laik j apibrta, turinia tam tikr bendr savybi (Taliui materija tai vanduo, Anaksimenui oras, Demokritui atomai). Pasak Aristotelio, daikt
mediaga, i kurios jie padaryti bronza ar marmuras tai jau
suformuota materija. Grynoji arba pirmoji" materija neturi jokios
formos, joki rini savybi, ji yra visikai neapibrtas daikt
pagrindas.
Aristotelio formos kaip daikt esms i dalies primena Platono
idjas. Bet tarp j yra vienas labai svarbus skirtumas: idjos egzistuoja nepriklausomai nuo daikt, o formos paiuose daiktuose.
Kadangi, Aristotelio poiriu, realiai egzistuoja tik atskiri, individuals daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip
formos realizacijos galimybe ar pagrindu.
32
dovaujasi tam tikrais pavyzdiais. Kaip tik todl kai kurias idj
savybes paveldi pagal jas sukurti daiktai.
Mint, kad pasaul sukr Dievas, vliau daugyb kart kartos
krikionikieji mstytojai. Taiau, krikioni poiriu, Dievas sukr pasaul i nieko. Pagonis mstytojas Platonas man kitaip: pasaul Dievas kr i dar iki jo sukrimo egzistavusios mediagos arba, kitaip tariant, materijos.
Platonas, kaip ir Aristotelis, materij laiko beforme ir neapibrta. I ankstesni mstytoj panaaus poirio materij laiksi, matyt, tik Anaksimandras prisiminkime jo apeirono koncepcij.
Materij, nors ji ir amina, Platonas prieina Dievui. Dievas yra
geras ir tobulas, todl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula,
kyla i materijos. Klasikins epochos graikai, visur vertin aikum
ir darnum, neapibrtum laik akivaizdiu blogiu.
Vlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje bties hierarchinje srangoje emiausi viet uima beform materija, neapibrtumo, taigi ir blogio altinis (etiniai ir metafiziniai vertinimai tiek Platono,
tiek kai kuri vlesni, ypa vidurami, autori darbuose neretai
susipina).
Auktesn padt bties hierarchijoje uima juslinio pasaulio daiktai S Jie, tiesa, skirtingai nuo materijos, nra amini. Taiau, bdami
idj atvaizdai, daiktai yra ariau tobulos bties, ir vis pirma tai
reikia pasakyti apie daiktus, kuri geometrins formos yra tobulos.
Iskirtin padt empiriniame pasaulyje uima mogus. Mat jis
turi-ne tik kn, bet ir siel. O siel, pasak Platono, sudaro trys
dalys: protingoji, impulsyvioji (teikianti knui gyvyb ir judjim) ir
juslin (leidianti patirti pojius ir jausmus).
Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pastanti idjas siela bties
hierarchijoje ikyla vir empirinio pasaulio daikt. Su iuo pasauliu
j sieja tik jos kaljimas knas, i kurio ji siekia isivaduoti, nes
tik isilaisvinusi i materijos pani ji tampa geresn ir laimingesn.
Dar auktesn viet bties hierarchijoje uima idjos. Siela (emikajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todl nra nei absoliuiai gera, nei tobula. Tuo tarpu idjos su materija neturi nieko
bendro (iskyrus aminum). Idjos, palyginti su siela, turi dar vien privalum: jos yra nedalomos, o siel sudaro trys dalys. Todl
idjos tobulesns u siel.
Visos idjos yra tobulos, taiau j statusas nevienodas. Idjos
yra svok objektai, todl j santykiai tokie patys kaip ir svok
santykiai. Vienos svokos yra bendresns u kitas. Gyvno svoka
bendresn u lito svok. Todl ir idj pasaulyje gyvno idja uima auktesn viet u lito idj. Dar auktesn viet idj hierarchijoje uima abstrakios idjos, tokios kaip grois ar teisingumas.
O vir vis idj kyla Grio idja. Ji yra pasaulio, kur galima
painti, riba". Pasak Platono, tiek siela, tiek visi daiktai siekia Grio pasaulio galutinio ir aukiausio tikslo. ia prasme jis yra
aukiau idj ir bties tai idj pasaul ir vis bt vienijantis
Valstybe
240
Bet grkime prie bties hierarchijos problemos. Filosofijoje ji buvo sprendiama remiantis pirmiausia Platono (bei neoplatonik, toki kaip Plotinas (204/205270)) ir Aristotelio idjomis.
ios idjos yra visos vidurami filosofijos pagrindas. Ir nesunku
suprasti, kodl. Palyginus Platono ir Aristotelio poir Diev su
svarbiausiais krikionybs postulatais, nesunku suprasti, kodl pagonikieji mstytojai tapo didiausiais krikionikosios filosofijos autoritetais. Platonu tiesiogiai rmsi didieji Banyios mokytojai, tarp
kuri kaip filosofas reikmingiausias buvo v. Augustinas (354430).
Platono idjos dominavo vidurami filosofijoje iki pat XIII a. O
nuo io amiaus, vidurami filosofams geriau susipainus su Aristotelio veikalais (po to, kai lotyn kalb buvo iversta Metafizika"
ir kiti pagrindiniai jo kriniai), didiausiu autoritetu jiems tampa
Aristotelis. Jis vadinamas Filosofu arba Mokytoju.
inoma, tiek Platono, tiek Aristotelio idjos viduramiais i dalies transformuojamos, siekiant suderinti jas su v. Ratu. Modifikuota bei pltota ir bties hierarchijos schema.
Vienas i scholastins (gr. scholastikos mokyklinis) vidurami
filosofijos pradinink Jonas kotas Eriugena (apie 810877) savo
pagrindiniame veikale Apie gamtos skirstym", sutapatins i esms
Diev su gamta ir remdamasis V a. neoplatoniku Pseudo-Dionisijumi Areopagitu, bties hierarchij vaizduoja taip:
Man atrodo, jog, atsivelgiant keturis skirtumus, gamt galima
suskirstyti keturias ris: pirmoji ta, kuri kuria ir nra kuriama
(creat et non creatur); antroji ta, kuri yra kuriama ir kuria (creatur et creat); treioji ta, kuri yra kuriama ir nekuria (creatur et
non creat); ketvirtoji ta, kuri nei kuria, nei kuriama (nec creat
nec creatur)"4.
Eriugenos poiriu, Dievas yra visuose daiktuose, jis yra visa ko
esm. Dievo btis tai nuolatinis pasaulio krimas, o ne vienkartinis aktas. Tiksliau sakant, nuolat vyksta ciklikas judjimas: nuo
Dievo pasaulio link ir atgal nuo pasaulio Dievo link. Sekdamas
Platonu, Eriugena teigia, kad Dievas yra visa ko pradia, vidurys ir
pabaiga.
Gamta, kuri kuria ir nra kuriama, tai krikionikasis Dievas
Tvas, kuris yra slpiningas ir kurio nemanoma apibrti remiantis
kokia nors viena filosofine kategorija ar" net visomis jomis drauge.
Taiau protu tiesiogiai nepastamas Dievas atsiskleidia savo kriniuose. J tvarka, vis pirma gimini ir ri (kaip logini kategorij) tvarka, demonstruoja dievikj imint.
Pirmajai gamtai bdinga absoliuti vienov, o jos sukurta antroji
gamta pasiymi gimini ir ri idj vairove, nes antroji gamta
tai i esms Platono idj pasaulis (tik to pasaulio Platonas nelaik
sukurtu).
^Uriug-ena J. 5. Apie gamtos skirstym//Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramiai. V., 1980. P. 335.
36
jo, materija, kuri abu antikos mstytojai laik amina, yra taip
pat sukurta kaip ir pasaulis. Dievas sukr pasaul i nieko.
Tarp Dievo ir sukurto pasaulio bties hierarchijoje nra tokios
tarpins grandies kaip Platono- idj pasaulis. Dievas kr pasaul
pagal savo idjas. Sukrs pasaul, Dievas, pasak v. Tomo, ir toliau jam vadovauja, gyvendindamas dievikj plan. Todl pasaulyje viepatauja protingumas ir tikslingumas. Jame egzistuoja didiul
Dievo krini vairov, kuria jis ireikia savo esm, bet emesns
dalys tarnauja auktesnms ir viskas tarnauja Dievui, kuris yra ne
tik pasaulio krjas, bet ir jo tikslas.
Aikindamas emesni ir auktesni dali santyk, Tomas Akvinietis daugiausia remiasi Aristoteliu, idstydamas jas taip: elementarios stichijos, sudtingi neorganiniai knai, augalai, gyvnai, mogus. Pastarajame vertingiausia dalis yra siela. Bties hierarchijoje
esybs idstomos pagal j tobulum ir artum Dievui. Remdamasis
Biblija, Tomas Akvinietis tarp mogaus ir Dievo hierarchinius bties laiptus traukia dar vien pakop angelus, kurie yra grynai
dvasikos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas btybs.
Vien tik proto galiomis angel egzistavim bt sunkoka rodyti
ir Tomas Akvinietis ia daugiau pasikliauja v. Rato autoritetu.
Taiau jis yra visikai tikras, kad Dievo egzistavim galima rodyti,
remiantis grynai racionaliais argumentais. Jie btini, nes, pasak
v. Tomo, Dievo egzistavimas nra akivaizdus dalykas.
Kaip rodyt Dievo egzistavim? Tomas Akvinietis sitikins, kad
aprioriniai, t. y. nepriklausomi nuo patyrimo, rodymai nepagrsti
(lot. a priori i pat pradi). Vien gars tokio tipo rodym
XI a. buvo pateiks Anzelmas Kenterberietis, kuris band ivesti
Dievo egzistavim i paios Dievo svokos. (Sis rodymas vadinamas
ontologiniu ir yra madaug toks: Dievas kaip tobuliausia esyb turi
objektyviai egzistuoti, nes jeigu jis neegzistuot, tai reikt, kad jo
tobulumas yra ribotas.) Tomo Akvinieio pateikiami penki Dievo egzistavimo rodymai yra ne aprioriniai, o kosmologiniai, visuose juose
Dievo egzistavimas ivedamas i patyrime mums duoto pasaulio rei^
kini santyki analizs. Pateiksime pirmus du:
Dievo buvimas gali bti rodomas penkiais bdais. Pirmasis ir
aikesnis bdas iplaukia i judjimo (ex motu) supratimo. Juk yra
aiku ir rodoma pojiais, kad kai kas iame pasaulyje juda. Taiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. (...) O jeigu judinantis daiktas ii pats juda, vadinasi, j judina dar kas nors kitas,
ir t. t. Taiau tai negali tstis iki begalybs, nes tokiu atveju nebt pirmojo judintojo ir kartu jokio kito judintojo, nes antros eils
judintojai juda tik tiek, kiek patys yra ijudinti pirmojo judintojo.
Pavyzdiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos ijudinta. Taigi btina prieiti iki kakokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Diev.
Antrasis bdas iplaukia i veikianiosios prieasties (ex causa efficiens) supratimo. Mat pojiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikianij prieasi eil (ordinem). Taiau nerandame ir nega-
li bti tokio atvejo, kad koks nors daiktas but paties savs veikianioji prieastis, nes tokiu atveju jis turt bti anksiau u save
pat, o tai yra nemanoma. Nemanoma ir tai, kad veikianij
prieasi bt begalyb, nes tokios veikianij prieasi eils pirmasis narys yra viduriniojo nario prieastis, o vidurinysis narys
paskutiniojo prieastis (t vidurinij nari gali bti daug arba tiktai vienas). Paalin prieast, mes paaliname ir padarin. Taigi jeigu veikianij prieasi eilje neliks pirmojo nario, tai neliks nei
paskutiniojo, nei viduriniojo. Taiau jeigu veikianij prieasi eil
bt begalin, nebt pirmins veikianiosios prieasties, o tokiu atveju nebt nei galutinio rezultato, nei tarpini veikianij prieasi, o tai yra akivaizdi netiesa. Taigi btinai turi bti kokia nors
pirmin veikianioji prieastis, kuri visi vadina Dievu"6.
Ar ie argumentai tikinantys? Silome apie tai pamstyti patiems.
Visuotinai pripainta (filosofijoje tokie odiai tariami labai retai), kad naujj laik filosofijos pradininkas yra XVII a. prancz
mstytojas R. Descartes'as. Kodl jam tenka i garb, atsakyti nra
taip paprasta. Sudtingas ir klausimas, kuo naujj laik filosofija
i pagrind skiriasi nuo antikos ir vidurami filosofijos. Pirmiausia,
matyt, tuo, kad vyraujani objektyvistin ankstesns filosofijos orientacij nuo Descarte^'o laik keiia subjektyvistin. Kiek paprastinant dalyk, galima pasakyti, kad senoji filosofija vis pirma kl
klausim, koks yra pasaulis. Nagrindami i problem, filosofai
daniausiai velg pasaul tarsi kok prie juos esant daikt, objekt, kurio prigimt ir esm jiems reikia atskleisti; isprendus i
problem, iaiks ir mogaus vieta pasaulyje, ir vertybs, kuriomis
jis turi vadovautis.
Naujj laik filosofijos pradinis takas yra kitas ne objektyviai, nepriklausomai nuo mogaus ir jo mstymo egzistuojantis pasaulis, o subjektas, t. y. mstantis ir veikiantis mogus, ir pirmoji jo
mogikumo apraika - siela. Filosofas vis daniau pradeda kalbti
savo vardu, sakydamas A ir suvokdamas save kaip individuali
mstani btybe, patiriani ir keniani, pastani ir veikiani.
Jo lpomis kalba jau ne Olimpo dievas, altu ir beaistriu vilgsniu
velgiantis apaioje tsant pasaul, o subjektas, turintis aiki savimon ir bandantis suvokti, kas yra pasaulis jo poiriu ir jo atvilgiu. Filosofas iri pasaul ne i iors, o i vidaus, ne tiek
vaizduoja, kiek konstruoja pasaul, tampant savita jo A projekcija.
Pasaulio jis ieko ne erdvs platybse, o savo sieloje.
Kas lm i reikming permain, pakeitusi filosofijos pltros
krypt? J slygojo tam tikros socialins, kultrins ir intelektualins
prieastys. Vis j neaptarsime, taiau btinai reikt paminti renesanso epochos mogaus prometjikum, titanizm, savo galios ir
laisvs suvokim, perjim nuo ankstesnms epochoms bdingo kolektyvizmo prie individualizmo. Renesansas suformuoja asmenyb,
kuri suvokia save ne vien kaip gimins, luomo, korporacijos, Banyios, gal gale monijos dal, bet ir kaip nepakartojam individ,
kuriam pasaulis yra jo veiklos, nuotyki ir pergali laukas. Individo
A ia prilygsta pasauliui, o kai kada net j nustelbia.
Be to, naujaisiais laikais filosofija pradeda vis labiau atsiriboti
nuo specialij moksl. Objektyvistin nuostata yra bdinga visiems
specialiesiems, bet ypa gamtos mokslams gamtotyrininkai visada
tiria tam tikrus, aikiai identifikuojamus objektus, jie taiko specialius, konkcei objekt tyrimui pritaikytus metodus ir remiasi ankstesni tyrintoj gautais rezultatais. Tuo tarpu valgiausi filosofai
vis aikiau pradeda suvokti, kad j udavinys kitas. Jie turi kritikai vertinti ir kasdienio proto tiesas, ir kit mstytoj teorijas.
Svarbiausia jiems visada yra ne kokios nors teorijos pltojimo, o
pagrind problema. Jie nuolat turi grti prie itak, prie pradios.
Jeigu autoritetais, taip vertintais vidurami filosof, nustojama
remtis, tai pradia, apie kuri kalbame, gali bti tik pats mogus,
A. Gamtos tyrintojai abejoja daug kuo, bet toli grau ne viskuo.
t
\
4
42
pradai//Dekartas R.
Rinktiniai
ratai.
V.,
1978.
nors ir turdama aikias kai kuri dalyk idjas, siela vis dlto neranda jose nieko, kas j utikrint, kad jomis reikiami daiktai egzistuoja, o Dievo idjose siela mato ne tik galim, kaip kitose, bet
tikrai btin ir amin buvim" 1 1 . Tai teigdamas Descartes'as remiasi, aiku, ontologiniu Dievo buvimo rodymu, kur Tomas Akvinietis pripaino nepagrstu.
Tobulas ir tikrai egzistuojantis Dievas, bdamas viesa ir pasaulio Krjas, negali ms apgaudinti. Todl abejons kn egzistavimu yra nepagrstos. Jeigu kartais mes ir klystame, tai tik dl savo
netobulumo tada, kai sprendiame apie mums nepakankamai aikius dalykus.
Taigi k siela suvokia aikiai ir rykiai, vadinasi, pasak Descartes'o, teisingai? Vis pirma tai, jog egzistuoja trys substancijos,
t. y. tokie dalykai, kurie egzistuoja patys, be kieno nors pagalbos.
Pirmoji yra nesukurta, mstanti ir visikai nepriklausoma (absoliuti)
substancija - Dievas, Kitos dvi substancijos yra sukurtos, taigi,
tiksliai kalbant, jos neturi vis tikros substancijos savybi jos egzistuoja tik Dievo dka. Taiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko
nepriklauso, todl jas
vis dlto galima vadinti substancijomis (turint galvoje, aiku, mint ilyg). ios dvi substancijos tai siela
ir knas. Svarbiausia sielos savyb (atributas) yra mstymas, o kno tsumas. mstym ir tsum galima irti kaip dalykus,
sudaranius protingos ir knikos substancijos prigimt. Tsyk juos
tursime suvokti ne kitaip, kaip pai mstanija ir tsij substancijas, t. y. dvasi ir kn" 12 .
Dievo santykis su mstania substancija, kuri Descartes'as vadina ir siela, ir dvasia, ir protu, bei tsija substancija, vadinama ir
knu, ir materija, filosofui pakankamai aikus Dievas yra j krjas. Kebliau su sielos ir kno santykiu. Descartes'as pabria, kad
siela susijusi su knu", netgi kalba apie glaudi j sjung", bet
abiej substancij savybs tiek skirtingos, kad paaikinti j sveikos
pobd Descartes'ui buvo nelengva. Jis man, kad knai daro poveik sielos judesiams, pavyzdiui, afektams (jausm protrkiams).
Kita vertus, Descartes'as neabejojo, kad valia daro poveik knams.
Taiau vliau N. Malebranche (Malbranas, 16381715) ir G. Leibniz (Leibnicas, 16461716) atmet poir, kad siela sveikauja su
knu, ir padar ivad, jog sielos ir kno veikla vyksta lygiagreiai
(tokia paira vadinama psichofiziniu paralelizmu).
Dviej substancij (sukurtame pasaulyje) koncepcija, t. y. dualizmas, dl ios ir kit prieasi daugumos filosof nepatenkino. Jie
siek paaikinti pasaul remdamiesi monizmo (gr. monos vienas,
vienintelis), t. y. vienintels substancijos koncepcija, kuri atrod ir
paprastesn, ir nuoseklesn. Nuo Descartes'o dualizmo monizmo link
galima buvo eiti dviem keliais: 1) pripainti, kad egzistuoja tik materiali, knika substancija, ir siekti rodyti, kad msto ne siela, o
11
Ten pat P 234
12Tcn pat. P. 255.
43
dalyk, kuriame jos egzistuoja arba (o tai yra tas pat) kuris jas suvokia, nes idjos btis yra bti suvokiamai"17.
Pasak Berkeley'o, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduots
sukurtos idjos neegzistuoja atskirai nuo proto. Tiesa, mons mano,
jog juntami daiktai, pavyzdiui, namai, kalnai, ups, egzistuoja ne
prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada,
kai mes j nesuvokiame. Taiau jie klysta. Berkeley's samprotauja
madaug taip: kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba
kad kokia nors dvasia (pavyzdiui, Dievas) j suvokia. Daikto egzistavimas reikia ne k kita, kaip jo suvokim arba suvokimo galimyb. Juk bt absurdika teigti, kad kokia nors idja ar pojtis egzistuoja nesuvokiami.
Berkeley'o argumentus schemikai galima pateikti taip:
1. Daiktai yra savybi rinkiniai; kokio nors t savybi pagrindo
knikos substancijos juose velgti nemanoma.
2. Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais (idjomis).
3. Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtingos idjos, egzistuojanios ms prote (sieloje).
7. I to, kas pasakyta, ieina, kad nra jokios kitos substancijos, iskyrus dvasi, arba tai, kas suvokia. Siekdami isamiau pagrsti teigin, pripainkime, kad juntamos savybs tai spalva,
forma, judjimas, kvapas, skonis ir pan., t. y. idjos, suvokiamos
juslmis. Akivaizdus prietaravimas bt teigti, es idja gali egzistuoti nesuvokianiame daikte, nes turti idj vadinasi, j suvokti; taigi ten, kur spalva, forma ir panaios savybs egzistuoja, jos
turi bti ir suvokiamos. Todl aiku, kad negali bti nemstanios
t idj substancijos, arba substratam.
8. Bet, pasakysite js, nors idjos paios savaime neegzistuoja atskirai nuo proto, vis dlto gali bti jas panai daikt, kuri jos
yra kopijos ar atspindiai ir kurie egzistuoja atskirai nuo proto, nemstanioje substancijoje. Atsakau: idja negali bti panai niek
kit, tik idj; spalva ar forma gali bti panai tik kit spalv
18
ar form" .
Descartes'as ir kiti filosofai kalba apie neveikli, nejuntani,
materija vadinam substancij, kurios atributais yra tsumas, forma
ir judjimas. Taiau Berkeley's visikai tikras, kad tsumas negali
nei sutapti su materija, nei bti jos savybe, nes tsumas, kaip ir
forma bei judjimas, tra prote egzistuojanios idjos ir todl nei jos
paios, nei j pirmvaizdiai negali egzistuoti nesuvokianioje substancijoje. Taigi pati knikos substancijos svoka yra, pasak Berkeley'o, prietaringa, vadinasi, ir beprasmika. Knik substancij n-
17Berklis D. Traktatas
P. 57-58
18Ten pat. P. 60-61.
46
apie
mogikojo
painimo
principus.
V ,
1988.
47
visai izoliuotam
spekuliatyviam
(abstrakiam E.N.) painimui protu, kuris perdm ikyla vir patyrimu gyt ini, btent painimui vien tik svokomis (bet j netaikant stebiniams, kaip matematikoje), kurioje tad protas turi
bti savo mokiniu, likimas iki iol dar nebuvo toks palankus, kad ji
galt engti tikrj mokslo keli, nors ji senesn u visus kitus
mokslus ir ilikt, jei net visi kiti mokslai atsidurt visa naikinanio barbarikumo prarajoje. [...]
A manyiau, jog matematikos ir gamtos mokslo, kurie dl staiga juose vykusios revoliucijos tapo tuo, kuo jie dabar yra, pavyzdys pakankamai spdingas, kad susimstytume dl mstymo bdo
pakitimo, kuris jiems buvo toks naudingas, esms, ir bent pabandytume jais 'sekti, kiek leidia j, kaip painim protu, panaumas
metafizik. Iki iol buvo manoma, kad visos ms inios turi prisiderinti prie objekt. Taiau, darant toki prielaid, visi bandymai
apriorikai svokomis nustatyti k nors apie objektus, kas iplst
ms inias, baigdavosi neskmingai. Todl derjo kart pamginti,
48
38-40
49
51
nagrinja, kaip minjome, logika, idjos pltr gamtoje gamtos filosofija, idjos istorin raid dvasios filosofija.
Hgelio filosofin sistema, kurios tikslas atskleisti visus pasaulinio proto loginius, gamtinius ir istorinius pltros aspektus, yra grandiozin. Tokio miliniko projekto nei iki jo, nei po jo niekas neband realizuoti. Bet didiausi tak vlesnei minties pltrai padar
jo Dvasios filosofija, kurioje Hgelis siekia parodyti, kaip prajusi
subjektyvios dvasios" (nagrinjamos antropologiniu, fenomenologiniu
ir psichologiniu aspektu) r objektyvios dvasios" (teis, moral, visuomen ir valstyb) raidos etapus, absoliutin idja absoliuios
dvasios" stadijoje (menas, religija, filosofija) gal gale atskleidia savo evoliucijos turin ir esm. Per daug nesikuklindamas Hgelis teigia, kad btent jo, Hgelio, filosofijoje absoliutin idja galiausiai
atpasta save ir tuo jos raida baigiasi.
Nors XIX ir XX a. filosofai isak daugyb priekait Hgelio filosofyal, kaltindami j vis pirma tuo, kad jis mistifikuoja real istorin moni mstymo ir veiklos proces, sprausdamas savo schemos Prokrusto lov, Hgelio megalomanij bent i dalies galima pateisinti. Juo i tikrj baigsi pltra, bet ne absoliutins idjos", o
klasikins filosofijos.
Klasikin filosofija (ypa Hgelis) rmsi beribiu tikjimu proto
galiomis, Grio, Groio ir Tiesos vienovs principu, svarb vaidmen
joje vaidino perimamumas, intelektualin tradicija. Todl ir sprendiant bties problem, visoje klasikinje filosofijoje nuo Platono
iki Hgelio, nepaisant visos ms nagrint mstytoj pair
vairovs, i esms buvo sutariama dl metafizikos problematikos ir
bendriausi jos nagrinjimo metod. Vlesnje (vadinamojoje iuolaikinje") filosofijoje tokio sutarimo jau pasigendama.
52
Nye F. Anapus
P 319-322
grio
ir blogio//Ny F
Rinktiniai
ratai
V ,
1991
leistis ukalbinamas paios bties rizikuodamas, kad, taip ukalbintas, jis pats gali pasakyti labai nedaug ir tik protarpiais. Tik taip
odiui bus grinta jo esmingoji vert, o mogui gyvenimo prie32
globstis bties tiesoje" .
mogus gyvena kalbos kaip bties nam prieglobstyje, o mstytojai ir poetai yra, pasak Heideggerio, bties atvert subrandinantys
io prieglobsio sargai. Isisakydami jie duoda biai kalb ir isaugo bt kalboje.
Taigi viena tradicins bties problemos transformacijos XX a. filosofijoje linija yra aiki, uuot nagrinjus daikt pradus, gvildenti paios mogikosios bties prasm, mogaus santyk su btimi.
Antra linija, kaip ir pirmoji, kyla i tradicins metafizikos kritikos,
turi i dalies tas paias itakas (vis pirma Husserl), bet veda visai
kit pus. Bties teorij filosofai, judj ia kryptimi, ir vis pirma Wittgensteinas, supranta kaip login ontologij, siekiani
XIX a. antrojoje pusje ir XX a. itobulintomis logikos priemonmis
nustatyti login daiktikosios bties struktr.
Kadaise buvo manoma, kad logikos dsniai yra bendriausi bties
dsniai (tokios nuomons laiksi i esms dar Hgelis, nors jo logikos samprata labai skyrsi tiek nuo aristotelikos, tiek nuo iuolaikins). XX a. logika imta laikyti mokslu apie leistinus samprotavimo
bdus, j pradta traktuoti kaip kalbos analizs priemon. Ir btent
i kalbos logins struktros savo Loginiame filosofiniame traktate"
(1921) Wittgensteinas bando ivesti pasaulio login struktr. Heideggeris vadino kalb bties namais", o Wittgensteinui kalba buvo
veikiau bties veidrodis, kuriame atsispindi pasaul sudarani fakt
santykiai.
Pagrindines savo logins ontologijos tezes Wittgensteinas idsto
jau paioje Traktato" pradioje:
, 1. Pasaulis yra viskas, kas yra faktas.
1.1. Pasaulis yra fakt, o ne daikt visuma.
33
1.11. Pasaul apibria faktai ir tai, jog tai yra visi faktai" .
Visas Traktatas" yra skirtas i tezi pltotei remiantis mintimi, kad teiginiai yra fakt vaizdai ir kad fakt struktr atitinka
juos vaizduojani teigini login struktra, t. y. loginiai termin
santykiai. Kitaip tariant, kalbos (tiksliau, loginiu poiriu idealios
kalbos) struktr Wittgensteinas projektuoja pasaul, remdamasis
prielaida, kad kalbos ribos yra ir pasaulio ribos.
Descartes'as pasakyt, kad tai, ko negalima rodyti, neegzistuoja.
Wittgensteino poiriu, neegzistuoja tai, ko negalima aikiai ireikti.
O ireikti aikiai, vadinasi, ireikti tokiais teiginiais, kuriuos galima iskaidyti paprasiausius, atomarinius teiginius, sudarytus tik i
tikrini vard ir predikat (poymi). i elementari teigini vaizduojami faktai, kitaip tariant, atomariniai faktai, yra, pasak Witt-
58
59
ne tik jis, bet ir visas pasaulis turi paklusti tam tikroms normoms,
statymams arba dsniams.
Kadangi pasaulio tvarkos idjos pagrindas buvo teiss normomis,
statymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natralu, kad
pasaulio tvarka taip pat buvo siejama su teisingumu. Graikikas odis kosmos (kosmosas arba kosmas) reikia ne tik (sutvarkyt) Visat, bet ir valstybin santvark. Todl kai pirmieji graik filosofai
pradjo nagrinti dsnio (statymo) svok, jie siejo j su svoka
dike, reikiania paprot, teis, teisingum, teismo proces, bausm.
Antai Anaksimandras sako, kad daiktai, paeid nustatyt tvark,
baudiami u neteisingum".
Kalbdami apie kosmos, graik filosofai neabejojo tuo, kad pasaulis yra dsningas, kad jame egzistuoja tam tikra tvarka. Bet
jiems reikjo t tvark aikiau apibrti, atskirti kosmoso tvarkos
svok nuo paties kosmoso svokos ir nustatyti tos tvarkos prigimt.
Kosmins tvarkos svok reikjo demitologizuoti. Mitologinis erinij,
baudiani u statym paeidim kerto deivi (su besiraitaniomis
ant galv gyvatmis, su fakelais ir rimbais rankose), vaizdis filosof
nebepatenkino.
Abstrakt pobd pasaulio dsningumo idjai pirmieji suteik,
matyt, pitagorininkai. Dsningum jie siejo su grieta matematine
tvarka, kuriai paklsta visa, kas egzistuoja. Ta tvarka tai skaii
santykiais ireikiamos proporcijos, lemianios pasaulio harmonij ir
gro. Bet aikiau kosmoso tvarkos svok nuo kosmoso svokos atskyr Heraklitas. Pirmajai nusakyti jis pradjo vartoti od Jogos,
iki tol vartot pasakojimo, kalbos, odio, proto prasme. Heraklito
Jogos filosofijos istorik interpretuojamas vairiai, bet daugelis tyrintoj sutaria, kad tai protingas pradas, persmelkiantis vis bt,
visuotinis ir aminas bties dsnis, kuriam paklsta ir gamta, ir
mogus. Heraklito Jogos apima ir Anaksimandro teisingum, ir pitagorinink harmonij.
Jonijos ir Didiosios Graikijos filosofams pltojant pasaulio dsningumo samprat, dar nebuvo aikiai formuluojamas klausimas, kuris vlesniais laikais tapo bene svarbiausiu gvildenant determinizmo
problem, ar ta tvarka yra tikslinga, ar ne?
2. Finalizmas ir kauzalizmas
I pirmo vilgsnio atrodo (ar bent jau daug kam atrod), kad
pasaulyje viskas turi savo tiksl. Diena reikalinga mogaus darbui,
naktis poilsiui; vanduo trokuliui, o maistas alkiui numaldyti. Pauktis turi sparnus, kad galt skraidyti, o uvis iaunas,
kad galt kvpuoti vandenyje. Tikslingos pasaulio tvarkos samprata
tiesiogiai siejasi su poiriu, kad ta tvarka yra teisinga, harmoninga
ir protinga, bdingu ms mintiems pirmiesiems graik filosofams.
Juk toks poiris reikia, kad pasaulis yra sutvarkytas i esms tobulai. Taigi jis tarnauja tam tikram tikslui, nes prieingu atveju jo
60
[
j
,
l
j
j
'
'
myn, o lengvi kyla auktyn todl, kad visi knai siekia uimti
natrali, jiems skilt viet.
Pasak Aristotelio, materijos pasyvumas lemia ir viso materialaus,
fizinio pasaulio inertikum. Jam judjimas nra vidujai bdingas.
Aristotelio poiriu (jo buvo laikomasi iki Galilei), judjimui palaikyti btina jga. Todl j paaikinti galima tik remiantis tuo, kad
egzistuoja pirmasis judintojas", Dievas. Kaip vis form forma,
vainikuojanti hierarchikai sutvarkyt pasaul, Dievas yra galutinis
pasaulio tikslas. Kaip pirmasis judintojas" jis garantuoja, kad is
tikslas bus pasiektas.
Minjome, kad finalizmas remiasi pasaulio darnos idja. i idj
pltojo pitagorininkai, ji vaidina svarb vaidmen ir Aristotelio filosofijoje. Poiris kosmos kaip harmoning, tobulai hierarchikai
sutvarkyt struktr, kurioje visos bties formos uima joms skirt
viet ir atlieka nustatytas funkcijas, neivengiamai numato pasaulio
tvarkos tikslingum. Antikoje toks poiris kosmos aikiai vyravo.
Kauzalizmo ir mechanicizmo alinink, toki kaip Demokritas ar
Epikras, buvo nedaug. Viduramiais, sigaljus krikionybei, finalistin harmoningai sutvarkyto pasaulio samprata ivis gavo akivaizdios, visiems privalomos tiesos pobd.
3. Kosmoso sugriovimas"
Kosmoso tvarkos samprata labai pakito tik naujaisiais laikais, ir
t permain lm vis pirma aristotelikosios fizikos ir kosmologijos
pakeitimas galiljikja ir niutonikja gamtotyra. Vienas ii svarbiausi XVII a. mokslins revoliucijos padarini buvo ne tik matematizuotos eksperimentins gamtotyros sukrimas, bet ir tradicinio
hierarchinio kosmoso vaizdinio sugriovimas.
Ties sakant, vaizdin pradjo griauti jau Kopernikas. Kopernikui, pakeitusiam geocentrin Ptolemjaus sistem heliocentrine, mogus jau nra pasaulio centras, nes centrin padt Visatoje uima ne
mogaus gyvenama em, o Saul. Drauge ir mog supantis pasaulis praranda gerai sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobd.
Kopernikas ipl" em i jos natralios vietos" ir svied"
dang, tuo paeisdamas bene svarbiausi aristotelikj kosmoso
tvarkos princip ems ir dangaus prieprie, be kurios nemanoma sivaizduoti viduramiko pasaulvaizdio. Kopernikikajame pasaulyje prarado savo prasm tokios svarbios aristotelikosios fizikos
svokos kaip auktyn" ir emyn", jame neliko iskirt, natrali
kn judjimo krypi. O Galilei suformulavus inercijos princip,
galinant atsisakyti pirmojo judintojo, bei Newtonui nustaius, kad
dangaus ir ems knai juda pagal tuos paius dsnius, hierarchikai
sutvarkyto kosmoso samprata visikai prarado savo tikinamum.
Vaizdiai kalbant, toks kosmosas, kok j kr antika ir viduramiai,
sugriuvo.
Sugriuvus kosmosui", pakito pati pasaulio tvarkos svokos prasm. Antikoje ir viduramiais aikinant pasaulio tvark buvo siekia-
63
' 64
4. Determinizmas ir indeterminizmas
Remdamiesi Newtono ipltota mechanistine pasaulio samprata,
kauzalizmo alininkai galjo suformuluoti savo koncepcij grieiau
negu anksiau, neapsiribodami vien paprasta teze, kad visi reikiniai
turi savo prieastis. Isamiausiai ir aikiausiai tai padar prancz
astronomas, fizikas ir matematikas Pierre Simon de Laplace (Laplasas, 1748-1827).
Visi reikiniai, net tie, kurie dl savo nereikmingumo tarsi nepriklauso nuo didij gamtos dsni, yra neivengiamas i dsni
padarinys [...]. Neinant j ryi su visa pasaulio sistema, jie buvo
aikinami tikslingumu arba atsitiktinumu priklausomai nuo to, ar
kartojasi reguliariai, ar ne; bet tos tariamosios prieastys, pleiantis
ms inioms, pamau atmetamos ir visikai inyksta akivaizdoje
blaivios filosofijos, kuri laiko jas tik tikrj prieasi neinojimo iraika. [...]
Mes turime esam Visatos bv laikyti ankstesnio bvio padariniu ir vlesnio prieastimi.
Intelektas, kuris tam tikru laiko momentu inot visas jgas, veikianias gamtoje, ir vis jos sudtini dali padt, kuris, be to,
bt toks galingas, kad ianalizuot iuos duomenis, aprpt viena
formule tiek didiausi Visatos kn, tiek lengviausi atom judjim nelikt nieko, kas bt jam neaiku ir netikra, jis numatyt
ir ateit, ir praeit"4.
^Lap/ace P. S. Philosophischer Versuch uber die Wahrscheinlichkeit. Leipzig,
1932. S. 1-3.
66
67
acijoje, ir ta vidin laisv (iorikai ji, aiku, gali bti varoma) yra
esmin buvimo mogumi slyga. mogus be valios laisvs tai ne
mogus. Determinist nuomone, mogus jokios valios laisvs neturi,
nes jeigu viskas pasaulyje yra btina, tai btini yra ir kiekvieno
mogaus poelgiai bei sprendimai. Valios laisvs alininkams toks poiris buvo visikai nepriimtinas. Gindami valios laisv kai kurie filosofai rodinjo, kad jeigu mogus neturt valios laisvs, tai jis
negalt bti nei moraliai, nei teisikai atsakingas u savo veiksmus.
Taigi jau pats kultros egzistavimas, kurioje moral ir teis vaidina
tok svarb vaidmen, rodo, kad ioje ^sferoje determinizmo principu
remtis negalima. Vokiei filosofai I. Kantas ir Johanu Gottlib
Fichte (Ficht, 1762-1814) pripaino, kad gamtoje i tikro vyrauja
btinumas. Taiau jie pabr, kad mogus yra ne vien gamtin,
bet ir dorovin btyb. mogus kaip gamtin, juslin btyb nra
laisvas, nes gamtiniame, juslmis suvokiamame pasaulyje viepatauja
btinumas, taiau kaip dorovinio elgesio subjektas mogus jau nepavaldus gamtos dsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimyb.
Tokio tipo determinizmo, kur gyn P. Laplace'as, ilgainiui atsisak ir daugelis gamtotyrinink. Kokios prieastys tai lm? Bene
svarbiausia i j buvo kvantins mechanikos sukrimas. Newtono
mechanika buvo tviriausia Laplace'o determinizmo atrama, o naujoji XX a. kvantin mechanika tapo jo duobkasiu.
Remiantis Newtono mechanika buvo manoma, kad kn judjim
galima nusakyti visikai tiksliai. Geras pavyzdys yra Sauls planet
sistema. inodami planet ir j palydov padt (koordinates ir
greiius) tam tikru laiko momentu bei juos veikianias jgas, galime
apskaiiuoti j padt kitu momentu. Konkreiai, galima daugeliui
met numatyti Sauls utemimus, t. y. apskaiiuotilv_ kada Mnulis,
kirsdamas sivaizduojam ties, jungiani Saul ir em, mes ant
jos savo el. Galima numatyti netgi tiksli to elio viet. Ms
gebjimas, remiantis keliais mechanikos dsniais ir visuotins traukos
dsniu, numatyti bsim ir buvus Sauls sistemos kn isidstym
ir leido Laplace'ui suteikti determinizmo principui toki griet form.
Kn judjimo apraym remiantis Newtono mechanika galima
vadinti vienareikmiu, nes tiksliai nustatoma bsima kn padtis.
Taiau elektron ir kit mikrodaleli judjimo tiksliai nusakyti, remiantis kvantine mechanika, negalima. Mikrodaleli judjimas apraomas tik tikimybikai. inant elektrono charakteristikas tam tikru
laiko momentu ir jgas, j veikianias, tik su tam tikra tikimybe
galima nurodyti jo charakteristikas (pavyzdiui, koordinates) kokiu
nors kitu laiko momentu. (Tikimyb iuo atveju mes suprantame
kaip vykio danio teorin iraik, t. y. dyd, apie kur svyruoja
vykio danis.) Kitaip tariant, elektrono judjimo negalima nusakyti
taip tiksliai kaip planetos. Ir prieastis ia ne ta, kad nemokame ar
kol kas nesugebame tai padaryti, o ta, kad elektronui, kaip nustat
W. Heisenbergas, negalima tuo paiu metu priskirti tiksli koordinai ir impulso (mass ir greiio sandaugos).
68
objektyvi vykio (pasikartojanio) savyb, tai objektyvia charakteristika imta laikyti ir tikimyb. Antai inoma, kad i imto k tik gimusi kdiki vidutinikai 51 yra berniukas, o 49 mergaits.
statistin fakt galima ireikti taip: berniuko gimimo tikimyb yra
0,51, o mergaits 0,49. Abi tikimybes reikia laikyti objektyviomis
charakteristikomis, nes j reikm nepriklauso nuo ms sitikinim
(neinodami statistini duomen, tikriausiai manytume, kad mintos
tikimybs turi bti lygios, kaip kad metant monet yra lygios tikimybs ikristi skaiiui arba herbui). O kai paaikjo, kad mikroobjekt ivis nemanoma tiksliai aprayti, teko pripainti, kad tikimybinis (arba, kitaip tariant, statistinis) vyki apraymas yra ne
maiau objektyvus ir mokslikas negu labiau prastas vienareikmis
apraymas.
I to, kas pasakyta, nereikia daryti ivados, kad reikia atsisakyti
bendrojo kauzalinio determinizmo principo Visi vykiai turi savo
prieastis". princip galima isaugoti. Taiau negalima jo aikinti
taip: prieastis visada vienareikmiai lemia nagrinjamo reikinio savybes.
Taip interpretuojant kauzalinio determinizmo princip, nesunku
atsakyti ir indeterminist priekaitus iam principui. Juk itaip
ms interpretuojamas principas neprietarauja individo laisvos valios principui.
Individas beveik visada gali elgtis vienaip ar kitaip, ir daniausiai iorins tiek fizins, tiek socialins aplinkybs vienareikmiai nenulemia to, kaip jis apsisprs. Du individai, esant toms paioms iorinms slygoms, gali pasirinkti radikaliai skirtingus sprendimus: vienas iduos, o kitas veikiau pasirinks mirt, o ne idavyst.
Taiau egzistuoja, tiesa, ne vienareikm, o tikimybin, statistin pasirenkam sprendini priklausomyb nuo daugelio veiksni ir aplinkybi: interes, amiaus, lyties, isilavinimo, tikybos ir kt. Todl sociologas gali prognozuoti, koks procentas tos ar kitos socialins grups nari apibrtoje socialinje situacijoje elgsis vienaip ar kitaip.
Negaldamas tiksliai numatyti konkretaus individo elgesio (ties sakant, tai ir nra jo udavinys), jis gals pateikti daugma pagrst
grups socialinio elgesio tikimybin (statistin) model.
Prieastimis dert laikyti materialius fizinius, biologinius, ekonominius - veiksnius, daranius tak nagrinjamiems reikiniams.
Tikslai gi ir su jais susij sitikinimai, morals normos, idealai, vertybs, skirtingai nuo prieasi, yra ne materials, o ideals: jie egzistuoja smonje, turi ne fizin, o dvasin prigimt. mogaus tikslai
gali tiesiogiai priklausyti nuo materiali veiksni, pavyzdiui, nuo jo
ekonomins padties, bet neretai mons siekia toki tiksl, kurie su
j ekonomine padtimi neturi nieko bendro. Biblin tiesa, kad mogus ne vien duona gyvas turi gili prasm.
Dl ios prieasties kauzalinio determinizmo principo negalima
taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Aikinant gamt, iuo principu remiamasi labai plaiai. Tiesa, pai prieasties svok mokslininkai dabar vartoja daug reiau negu prie
imt ar du imtus met. Antai iuolaikinje teorinje fizikoje j
aptikti gan sunku. Teorikai isivysts mokslas paprastai operuoja
matematin pavidal turiniomis funkcinmis priklausomybmis, siejaniomis vairius reikinius ar skirtingus vieno reikinio (objekto) parametrus. Taiau fiziko pateikiam reikini aikinim vis dlto
galima, kad ir su ilygomis, vadinti kauzaliniu, jis nagrinja vairi materiali objekt ry. iaip ar taip, fizikas, gvildendamas savo
disciplinos problemas, nenagrinja tiriam reikini tiksl".
Kai kam atrod ar net ir dabar atrodo, kad ir visuomens gyvenim galima aikinti remiantis kauzalizmo doktrina. inoma, tuo,
kad moni veikla yra tikslinga, t. y. kad jie nuolat siekia tam tikr tiksl, praktikai niekas neabejojo. Atrodyt, kad moni veiklos
tikslingumo pripainimas reikalauja tiriant visuomen remtis finalizmo principu, o kauzalizmo princip taikyti gamtos sferai. Jeigu jau
visuomens gyvenime galima aptikti dsning tvark (tiesa, kai kurie mstytojai, neabejoj gamtos dsningumu, neig, kad socialinis
gyvenimas yra dsningas), tai, atrodo, jos altinis ir pagrindas gali
bti tik tas tikslas, kurio siekia, nors galbt aikiai to nesuvokdama, visuomen. Todl pirmieji bandymai sukurti visuomens raidos
teorij rmsi finalizmu. Finalistiniu poiriu, istorijos vyksmas yra
nukreiptas antempirin tiksl: aukiausi gr, Diev, Absoliut.
Bet toks istorijos traktavimas, bdingas v. Augustinui ar Hegeliui, buvo nepriimtinas tiems tyrintojams, kurie mokslinio visuomens ir jos istorijos tyrimo metod iekojo gamtotyroje. Tiek v. Augustino, tiek Hgelio istorijos filosofija jiems atrod abstrakti, spekuliatyvi ir maai k bendro turinti su realiu istorijos vyksmu. Jie atmet arogantik Hgelio tez, kad jei teorija neatitinka fakt, tai
tuo blogiau faktams. Istorijos finalistins traktuots prieininkai siek
sukurti kauzalin istorinio proceso teorij, kuri atskleist natralias
istorini vyki prieastis, neapeliuodama jokius galutinius istorijos
tikslus. Tokia teorija turt paalinti btinyb nagrinti moni
veiklos tikslus, kuri nebt galima kildinti i j gyvenimo socialini ir ekonomini slyg ir vis pirma i j materialini interes.
Idj, kad istorin proces galima aikinti materialiais veiksniais,
vienas pirmj ikl prancz vietjas Charle Lui Montesguieu
71
jge ir bereikme btybe. Kaip gamtos dsniai ireikia pasikartojanius gamtos reikini ryius, taip ir socialiniai dsniai irgi fiksuoja
pasikartojanius socialini reikini ryius. Dl to, kad tiek gamtos,
tiek socialini reikini ryiai yra reguliars ir nuo mogaus valios
nepriklauso, egzistuoja objektyvios mogaus veiklos slygos ar aplinkybs. Jei mogus tas slygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus
neefektyvi. Bet kuo geriau jis tas slygas pasta ir panaudoja, tuo
jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis
ir pertvarkantis visuomen, yra mogus, o ne mistin pasaulio
dvasia. mogus kuria nauj, naesn technik, kuri, revoliucionizuodama gamybos proces, daro tam tikr poveik visuomens struktrai, socialiniams santykiams. Keldamas visuomenei reikmingas idjas, pavyzdiui, laisvs, lygybs prie statymus, savivaldos ir demokratijos, jis daro poveik visuomens politinei organizacijai, teisiniams institutams. inoma, tas jo idjas veikia ankstesns, kitose istorinse epochose keltos idjos, o j gyvendinimo galimybes nuo
gamybos budo priklausanti socialin struktra, nuosavybs santykiai,
darantys tak vairi socialini grupi interesams. Bet esamos ekonomins ir socialins slygos nelemia keliam ir pripainim gyjani socialini idj turinio. Visuomen nuolat susiduria su alternatyviomis jos pltots programomis bei skirtingais socialiniais projektais
ir konkretaus jos raidos kelio pasirinkimas priklauso ne tik nuo
daugybs ekonomini, politini ir kultrini veiksni, bet ir nuo
konkrei istorini veikj intelekto, energijos ir ryto. Kai mes irime istorij retrospektyviai (lot. retrospicio iriu atgal), apvelgdami jos eig iki ios dienos, matome j kaip up, tekani
viena apibrta vaga, ir tai skatina manyti, kad egzistuoja vienintel jos raidos kryptis, vienintel istorinio vyksmo linija. Nerealizuot
istorijos alternatyv, velgdami praeit, paprastai nematome. Visa,
kas joje bent kiek reikmingesnio vyko, pradeda atrodyti btina.
Taiau utenka pamstyti, kiek vairi ateities galimybi slypi dabartyje, ir suvoksime, kad tai, kuri i j bus realizuota, priklauso
nuo ms vis sieki ir pastang, nuo vairi socialini ir politini
jg veiksm, kuriems didels takos turi t jg lyderiai. T suvokus, istorijos vienos linijos, beslygiko btinumo koncepcija praranda savo tikinamum. Kaip gamtos dsniai nelemia, kokias mainas
ir prietaisus sukursime ir kokiems tikslams taikysime, taip ir vien
socialiniai dsniai nenulemia, kokias socialines ^staigas ar organizacijas kursime ir kokias funkcijas jos vykdys. inoma, tos staigos ir
organizacijos, sukurtos visuomens reikalams tvarkyti, gali siekti itrkti i visuomens kontrols ir paversti individ nieko nereikianiu valstybs masinos sraigteliu. Bet kad ir kaip iradingai ar negailestingai valstyb slopint individ, istorija rodo, kad laikui bgant
net ir tobuliausios" valstybins mainos praranda galimyb visikai
kontroliuoti mog.
tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o j rezultatai vadinami pojiais ir suvokiniais.
Pojiai ir suvokimai, taip pat atmintyje isaugota juslins kilms informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties (kaip i svoka suprantama filosofijoje) dalis. Patirtis, be abejo, btina mogaus
orientacijai pasaulyje, be jos bt nemanoma mogaus gyvybin
veikla. Patirtis teikia mums informacij apie konkreius vykius,
daiktus ir asmenis. Bet ar ji 'yra painimo altinis? Atsakymas
klausim priklauso pirmiausia nuo to, k vadiname painimu.
Kasdienje kalboje galime pasakyti: pastu Arvyd Sabon. Ta
paintis gali bti artimesn ar tolimesn arba ivis abejotina. Bet
tarkime, kad ms panekovas i tikrj gerai pasta mog.
Vadinasi, jis ino apie garsj krepinink daugiau negu kiti jo gerbjai, ino jo privalumus ir trkumus tiek krepinio aiktelje, tiek
iaip gyvenime, ino jo praeit ir galbt ateities planus. Bet visos
ms panekovo inios lieia vien asmen, individ. Filosofijoje painimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objekt klass, to, kas jiems yra bendra, t. y.
bendrybs bruo atskleidimas.
Ar galima tiktis, kad, pain vien individ, kartu painsime
bendrsias vis krepinink, vis sportinink ar vis moni savybes? Vargu. O jeigu mes norime painti daikt pradus, pasaulio
tvark ar dorovs dsnius? Kai filosofai m kelti tokius klausimus,
daugelis j greit prijo ivad, kad dsni, prad ir pagrind painimo altiniu vargu,ar gali bti juslin patirtis. Regjimu nemanoma nustatyti Demokrito atom savybi jie per daug mai ir todl nematomi. Negalima pamatyti, palytti ar igirsti ir Platono
idj jos ivis nra juslmis suvokiami daiktai. To, kad visi reikiniai turi prieastis, taip pat negalime pamatyti. Aikindami, kokie
yra atomai arba Idjos, Demokritas ir Platonas nesirm jusli liudijimais. Jie buvo sitikin, kad filosofinio painimo altinis yra ne
juslin patirtis. J atsakymas klausim apie painimo altin buvo
kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime velgti tai, ko
nemato ms akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime rodyti
tai, ko neinome i patirties.
Vadovaudamasis tokiu poiriu, Demokritas skyr tamsias" ir
viesias" inias. Pirmosios kyla i patirties, bet jos neturi didesns
verts. Jusls leidia mums painti tik kintant, besimainant iorin
daikt pavidal. Kadangi juslmis suvokiami daiktai nra pastovs
ir amini, tai ir tamsios" inios nra nei pastovios, nei aminos.
Jau vien dl to jos nra tikros inios. Be to, jos neatskleidia to,
kas svarbiausia daiktuose, t. y. j esms. Daikt esm, Demokrito
poiriu, tai j atomin sandara. Amin, nekintam ir nedalijam atom savybes pastame tik protu ir todl tik protas yra
viesaus", aikaus ir tikro painimo altinis. Nepaisant to, kad Platonas bties esm aikino kitaip negu Demokritas, jis irgi aikiai
skyr dvi painimo ris, du jo bdus. Vienas tai nuomons apie
kintant, tak regimybs", t. y. juslmis suvokiam daikt pasaul,
aikinant tikjimo ir painimo santyk, tyrinjant nemirting mogaus siel, ginijantis dl universalij ir dl valios laisvs, vienintelis
filosofo vadovas buvo protas, o ne juslin patirtis. Dauguma vidurami filosofijos problem yra perdm abstrakios, teorins, spekuliatyvios, jos lieia antjutimin bt, todl i filosofija turi dar labiau ireikt racionalistin pobd nei antikos filosofija. Tik tie filosofai, kurie domjosi magija, astrologija ar alchemija, pavyzdiui,
Roderis Beikonas, arba skeptikai vertino galimybes rodyti tikjimo
tiesas, pavyzdiui, Viljamas Okamas, bent i dalies pripaino juslinio
patyrimo^paintin vert.
79
Tokiu bdu gytos inios turi kur kas didesn praktine (technin ir
technologin) reikm negu abstraki, faktais neparemt logini
samprotavim rezultatai. Todl visikai natralu, kad F. Baconas,
labai vertins ini praktin reikm, nirtingai puola racionalistin
painimo teorij. Racionalistas, bandydamas ivesti teorijas vien i
savo proto, elgiasi, pasak Bacono, kaip voras, verpiantis i savs
voratinkl. Todl racionalisto sukurta teorija neturi ryio su gyvenimu ir plevena vjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visikai
bevaisis ir todl turi bti pakeistas nauju empiriniu, pagrstu stebjimais ir eksperimentais.
Bacono pateikta racionalistinio mstymo kritika padjo formuotis
klasikinei naujj laik gamtotyrai, ypa Anglijoje, sustiprino jos
autoritet, o vliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie vaduose vairiausius savo veikalus m teigti, kad jie
remiasi tik empiriniais (stebjimo, eksperimento) faktais ir jais grindia visus savo teiginius. Baconu danai rmsi ir I. Newtonas.
Ir vis dlto naujj laik filosofijos pradininkas R. Descartes'as
(Baconas dar yra veikiau renesanso nei naujj laik mstytojas)
buvo ne empirizmo, o racionalizmo alininkas. Jo poiriu, juslin
patirtis negali bti tikru ini altiniu. Bet k gi jis laiko tikromis
iniomis?
Tikromis iniomis, pasak jo, yra aiks ir ryks teiginiai, nes
tik tai, kas aiku ir ryku, yra proto gerai apvelgiama. Aikios ir
rykios yra matematikos inios: mums aiki j struktra, loginiai ryiai tarp atskir ini dali. Patyrimu gytos inios tokios aikios
struktros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasiymi visuotinumu ir btinumu, t. y. neturi t savybi, kurios kartu
su aikumu ir apibrtumu yra tikrojo inojimo poymis.
Kai rodome, sakykime, Pitagoro teorem, esame tikri, kad i
teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas
statusis trikampis btinai turi nurodyt savyb jo ambins
kvadratas lygus statini kvadrat sumai. Tuo tarpu matydami lyjant liet, negalime bti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti,
kad jis yra btinas panaia prasme, kaip btina Pitagoro teorema.
Lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis, bent jau Descartes'o poiriu,
yra ne btinas, o atsitiktinis. Juslin patirtis galina nustatyti tik
tai, kas vyksta ia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslmis, negalime nustatyti ir vykio btinumo juslin patirtis leidia
nustatyti, kas yra, ,bet ne kas turi bti. ini visuotinum ir btinum nustato tik protas. Todl protas ir yra painimo altinis, kuris btent matematikoje aikiausiai demonstruoja savo paintin gali. Be poji bt nemanoma mogaus gyvybin veikla. Antai i
vaisiaus spalvos ir skonio sprendiame, ar jis prinoks ir tinkamas
maistui, ar ne. Bet pojiai ir suvokimai neatskleidia mums btinos pasaulio tvarkos ar kit vien protu galim painti dalyk prigimties.
Viename i svarbiausi savo veikal Filosofijos praduose" (1644)
R. Descartes'as ra: Mums uteks paymti, kad visa, k suvokia80
Filosofijos
pradai//Dekartas
R.
Rinktiniai
ratai.
V.,
1978.
82
3. Apriorizmas
D. Hume'o argumentai, neigiantys gamtotyros teigini absoliut
tikrum, padar didel poveik garsiajam vokiei filosofui Immanueliui Kantui. Jo paties teigimu, ie argumentai paadino j i dogmatinio snaudulio", nekritiko sitikinimo vis mokslo dsni tikrumu. Problemos, k gali painti protas ir kaip jis gali painti, tyri2. Hume D An Enquiry Concerning Human Understanding Indianapolis, 1980.
P. 26-28
3Ten pat P 40
i p l e i a n i a i siais
sprendiniais, nes pirmieji savo predikatu nieko neprideda
prie subjekto svokos, o tik skaidymu padalija j j atskiras svokas,
kurios jau buvo mstomos (nors neaikiai); tuo tarpu sintetiniai
sprendiniai prie subjekto svokos prideda predikat, kuris visai ja
nemstomas ir negalt bti i jos igaunamas jokiu skaidymu"4.
Aposterioriniai arba, kitaip sakant, patyrimo sprendiniai (teiginiai) yra, aiku, sintetiniai. Kantas pabria, kad bt beprasmika
analitin sprendin grsti patyrimu, nes tokiam sprendiniui sudaryti
man visai nereikia ieiti u mano svokos rib ir, vadinasi, nereikia
jokio patyrimo liudijimo"5.
Dabar galime kelti klausim: ar pamatiniai, aprioriniai mokslo
sprendiniai yra analitiniai? klausim Kantas atsako neigiamai.
Tiesa, moksle yra formuluojami aprioriniai analitiniai sprendiniai,
tokie kaip visos kvadrato kratins yra lygios", bet jie atlieka veikiau pagalbin vaidmen. Jie aikina ms inias, bet j neipleia.
Jie irykina svok prasm, bet neatskleidia pasaulio tvarkos.
Analitiniai nra netgi tokie elementars aritmetikos sprendiniai kaip
5-f7=12. Juk analizuodami skaiiaus 5 ir skaiiaus 7 ar j sumos
svok mes niekaip (skaidydami tas svokas) negalime velgti, kad
jose slypi skaiiaus 12 svoka. Kita vertus, kad ir kiek analizuotume trikampio svok, neaptiksime joje, t. y. paioje svokoje tos
trikampio savybs, kad jo vidaus kamp suma lygi dviem statiems
kampams. Sintetinis, o ne analitinis yra ir fundamentalus gamtotyros principas visi reikiniai turi savo prieastis", t. y. prieastingumo principas. Juk kad ir kiek analizuotume, skaidytume, dalintume
reikinio svok, nerasime joje prieasties svokos.
Taigi, Kanto nuomone, pagrindiniai matematikos ir teorins gamtotyros teiginiai yra nors ir aprioriniai, bet ne analitiniai, o sinteti^Kantas I. Grynojo proto kritika. P. 61.
5Ten pat.
86
rinio tuios, stebimai be svok akli. Siekimas sujungti empirizm ir racionalizm pasireikia ir tuo, kad netgi apriorins painimo
formos, paaikinanios paties svarbiausio mokslui apriorinio painimo
galimyb, yra dviej ri: juslumo ir intelekto. Ir vis dlto Kantas
yra artimesnis Descartes'ui ir Leibnizui negu Locke'ui ir Hume'ui.
Juk painimo altinio problem galima kelti ne tik taip, kaip ji buvo tradicikai formuluojama, t. y. ar painimo altinis yra protas,
ar patyrimas. J galima pateikti ir kitaip: ar protas (intelektas) turi nepriklausom nuo poji pasaulio painimo gali. i klausim
Kantas, kaip ir racionalistai, atsako: Taip!" Kanto grynoji apriorin vaizduot labai jau primena Descartes'o intuicij, nors Kantas
pabria ne intelektualine, o juslin jos prigimt. O kategorij paintinis statusas i dalies yra panaus gimt idj status. Tiesa,
siel ir Diev, kuriuos Descartes'as laik mogui gerai inomais dalykais (j idjos yra gimtos), Kantas traktavo kaip nepainius
daiktus paius savaime", kuriuos mes galime mstyti, bet negalime
painti. Jie nepains todl, kad siela, pasaulis kaip visuma ir Dievas yra u patyrimo rib, o patyrimo ribos yra ir ms painimo
ribos. Pasak Kanto, painimas, bandantis ieiti u galimo patyrimo
rib, virsta neisipildiusiu lkesiu, o samprotavimai apie upatyriminius dalykus bergdiais ivediojimais. Patyrimo rib netgi apriorinis painimas negali nebaudiamai perengti perengs jas,
protas susipainioja prietaravimuose, vadinamosiose grynojo proto
antinomijose. (Antai grynasis protas gali rodyti tiek tai, kad pasaulis turi pradi laike, tiek tai, kad jis jokios pradios neturi.)
Kadangi Kantas ypating reikme skyr apriorinio painimo galimybs pagrindimui, jo painimo teorija vadinama apriorizmu. Dl
tos paios prieasties ji vadinama ir transcendentaline, nes transcendentalinis, pasak Kanto, yra kiekvienas painimas, kuriam labiau
rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is
bdas turi bti galimas a priori"8. Kadangi savo svarbiausiu udaviniu Kantas laik ne doktrinos sukrim, o grynojo proto kritik,
jo altini ir rib aptarim, tai ji vadinama dar ir kriticizmu, arba
kritine filosofija (aik kritin pobd turi dar du svarbs Kanto
veikalai, skirti kit filosofini problem analizei, Praktinio proto
kritika" ir Sprendimo galios kritika").
Kanto painimo teorija suvaidino labai svarb vaidmen filosofijos raidoje. Tokios nuodugnios painimo analizs iki jo niekas nebuvo pateiks. Todl nieko keisto, kad ji turjo daug alinink, kuriems aprioristin racionalizmo ir empirizmo sintez atrod paskutinis
ir joki abejoni nekeliantis odis ilgame gine dl painimo altinio.
8Ten pat
88
P 69
4. Apriorizmo negandos
XIX a. pradia buvo tikras Kanto idj triumfas teisingomis
jas pripaino daugelis filosof, matematik, fizik. Bet laikui bgant
Kanto painimo teorija susidr su didelmis problemomis. Pirmiausia j kilo matematikoje.
Aikindamas, kad matematins inios (kaip ir teorins gamtotyros
principai) yra sintetins apriorins, Kantas daugiausia rmsi geometrinio painimo kritine analize.
Geometrijai jau Euklidas
III a. pr. Kr. suteik tobul (kaip ilgai buvo manoma) aksiomin
form. Susistemins tuometins geometrijos inias, jis suformulavo
geometrijos objekt (tak, linij ir kt.) apibrimus ir nustat postulatus ir aksiomas, i kuri loginiu keliu ivedami kiti geometrijos
teiginiai teoremos. Postulatai ir aksiomos (vliau, naujaisiais laikais, postulatus nustota skirti nuo aksiom) sudaro tvirt pagrind,
vir kurio kilo aiki struktr turintis tiksli ir patikim geometrijos ini pastatas. Aksiominis geometrijos idstymas daugel ami
buvo keliamas pavyzdiu kitiems mokslams. Iki XIX a. Euklido geometrija (kaip ir Aristotelio logika) buvo laikoma tobula ir i esms
baigta teorija. Jos autoritetas buvo milinikas; Euklido Pradmenys", kuriuose ji dstoma, turjo didiul pasisekim ir buvo ileisti
vairiomis kalbomis daugiau negu du tkstanius kart.
Kitokios geometrijos (kaip ir kitokios negu aristotelikoji logikos)
Kantas ir jo amininkai neinojo. Euklido geometrija buvo suprantama kaip vienintel manoma erdvs teorija, kurios teisingumu gali
abejoti tik neimanliai. Taigi visikai natralu, kad Kantas buvo
sitikins, jog Euklido geometrijos aksiomos yra visuotiniai ir btini
teiginiai. Jam buvo aiku, kad jie yra aprioriniai ir sintetiniai.
Teze, kad geometrijos teiginiai yra aprioriniai ir sintetiniai, nesunku buvo patikti, kol egzistavo vienintel geometrya Euklido.
Bet padtis pasikeit, kai XIX a. matematikai N. Lobaevskis,
J. Bolyai (Bojajus), B. Riemann (Rymanas) sukr vadinamsias
neeuklidines geometrijas. Bene svarbiausias neeuklidini geometrij
skirtumas nuo euklidins yra toks. Euklidinje geometrijoje ploktumoje per turim tak galima ivesti tik vien ties, nekertani turimos tiess, o neeuklidinse geometrijose tokios tiess nra n vienos (eliptinje, Riemanno geometrijoje) arba j yra daugiau nei viena (hiperbolinje, Lobaevskio geometrijoje). Kitaip tariant, lygiagrei turimai tiesei neeuklidinse geometrijose arba ivis nra, arba j
daugiau nei viena.
Neeuklidini geometrij pripainimas matematinmis teorijomis,
prilygstaniomis reikmingumu euklidinei geometrijai, buvo ilgas ir
sudtingas procesas. Bet po to, kai buvo rodytas neeuklidini geometrij neprietaringumas, taigi ir j matematinis pilnavertikumas,
Kanto filosofijos alininkai atsidr keblioje padtyje juk du vienas kitam prietaraujantys teiginiai (pavyzdiui, Euklido ir Lobaevskio teiginiai apie lygiagrei skaii) negali bti abu btini. Tai
89
viena. Kita vertus, visikai neaiku, kuri i viena kitai prietaraujani geometrij yra teisinga erdvs teorija. I ios keblios padties
kapstytis buvo galima dviem skirtingais bdais.
Lobaevskio nuomone, reikia atsisakyti Kanto poirio, kad geometrija yra apriorin teorija, ir traktuoti j kaip, sakykime, fizins
erdvs optini savybi teorij, kurios teisingumas nustatomas stebjimais ir matavimais. Neeuklidinje geometrijoje trikampio vidaus
kamp suma nelygi 180 ir skiriasi nuo io dydio tuo daugiau,
kuo didesnis yra trikampio plotas. Todl galima pabandyti imatuoti
didelio viesos spinduli sudaryto trikampio vidaus kamp sum ir
nustatyti, kuri i geometrij yra empirikai teisinga. Tai ir buvo
padaryta, bet iaikjo, kad skirtumas maesnis u matavimo paklaid.
Kit bd pasirinko H. Poincare (Puankar). Pasak jo, reikia atsisakyti Kanto poirio, kad geometrija yra sintetin erdvs teorija.
Geometrijos aksiomas tokiu atveju galima traktuoti ne kaip empirikai teisingus ar klaidingus teiginius, o kaip konvencijas, susitarimus,
nustatanius, kaip dera vartoti tako, tiess, ploktumos ir kitas
geometrines svokas. (Euklido pateikt geometrijos apibrim tokiu
atveju, aiku, atsisakoma.)
Ginas dl geometrijos ir kit matematikos dali pamatini teigini prigimties (paintinio statuso) buvo ilgas, permainingas9. Nepagrsta bt teigti, kad neeuklidini geometrij sukrimas rod Kanto matematikos filosofijos klaidingum. Mokslo faktai negali paneigti, tikslija, logine, io odio prasme, filosofini koncepcij, jei jos
nra paprastas mokslo fakt apibendrinimas, jei j autoriai nesutapatina filosofijos su matematika, gamtotyra ar kitais specialiaisiais
mokslais. Juolab mokslo laimjimai negali rodyti epistemologini
koncepcij klaidingumo. Atkakliausi ir itikimiausi filosofins koncepcijos alininkai netgi nepalankiausioje, atrodo, situacijoje lieka itikimi filosofins mokyklos principams ir, uuot- atmet juos, bando kitaip prasminti pai situacij. Taiau vis dlto mokslo faktai (ir /
pripaintos teorijos) gali pakirsti filosofini koncepcij pagrindus, sumainti j taigum, sumenkinti j vert mokslins bendrijos akyse.
Taip atsitiko ir su Kanto matematikos filosofija.
Prabgus dar keliasdeimiai met, jau XX a. pradioje buvo pakirsti ir Kanto gamtotyros filosofijos pagrindai. Kantas tvirtai tikjo
ne tik Euklido geometrijos, bet ir Newtono mechanikos dsni btinumu. Bet po to, kai A. Einteinas sukr ir empirikai pagrind
reliatyvumo teorij, teko pripainti, kad Newtono mechanikos dsniai
nra btini, be to, jie yra tik apytiksliai. Tik apytiksliais teko pripainti nemaa klasikinje gamtotyroje joki abejoni neklusi princip, pavyzdiui, greii sudties taisykl. Klasikinje fizikoje knai,
judantys prieingomis kryptimis greiiu v atskaitos sistemos atvilgiu, tolsta vienas nuo kito greiiu 2v, o reliatyvumo teorijoje galioja
9. r. Nekraas E. Matematikos paintinis statusas gino su Kantu peripetijos ir
idavos // Kanto filosofijos profiliai V , 1988. P. 114-140.
90
92
94
95
96
*- Jeigu
verifikacija laikomas visikas ir galutinis teisingumo reikms nustatymas, ra R. Carnapas, - tai kaip jau ne kart
buvo paymta bendrus teiginius, pavyzdiui, fizikos ar biologijos
dsnius, reikia laikyti neverifikuojamais teiginiais. [...] Mes negalime
verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j
atvejus, t. y. vieninius teiginius (teiginius apie individualius objektus. - E. N.), ivestus i dsnio ir anksiau pagrst teigini. Jeigu
tikrinant nesusiduriame su negatyviais atvejais, o uregistruot teigiam atvej skaiius didja, tai pamau tvirtja ms sitikinimas,
kad tikrinamas dsnis yra tinkamas ir tikslus. Taigi reikia kalbti
ne apie verifikacij, o apie laipsnikai augant dsnio patvirtinim" 7 .
Aptartos prieastys privert Carnap pakeisti verifikacin prasms
teorij koncepcija, tapatinania teiginio prasmingum su jo patvirtinamumu. Taip verifikacionizmo doktrin pakeit konfirmacionizmo
(lot. confirmatio patvirtinimas) doktrina. Joje verifikacinis prasms kriterijus keiiamas konfirmaciniu; pagal j prasmingais laikomi
tik tokie teiginiai, kuriuos galima empirikai patvirtinti.
6Wittgcnstem
L.
Tractatus logico-philosophicus //Wittgenstcin
L Schriften.
Frankfurt a. M.,1960 Bd. l 4 024.
7 Carnap R. Sprawdzalnos i znaczemc // Carnap R. Filozofia jako anahza logiczna jfzyka W-wa, 1969. S. 75.
i empirinio prasms kriterijaus versija yra tobulesn u ankstesn, siejusi prasmingum su galimybe visikai tiksliai nustatyti teiginio teisingumo reikm. Atrod, kad konfirmacinis prasmes kriterijus
galina nustatyti svarbiausi pozityvaus, t. y. specialiojo, mokslo teiginiu savyb ir atskirti juos nuo metafizikos teigini. Carnapas neabejojo, kad metafizikos teiginiai io kriterijaus nepatenkina, nes i
j joki stebjimo teigini, apibdinani ^konkreius empirinius faktus, ivesti nemanoma. Taigi j nemanoma patvirtinti. Ivada: jie
beprasmiai. Metafizikai buvo paskelbtas mirties nuosprendis.
Na gerai, galt pasakyti koks nors garbus metafizikas. A neneigiu, kad esu metafizikas, bet nenoriu sutikti su tuo, kad mano teiginiai yra beprasmiai - juk a juos puikiausiai suprantu. Man atrodo, kad juos supranta ir mano knyg skaitytojai bei mano paskait
klausytojai. Kodl a turiu laikytis empirinio prasms kriterijaus? Ar
js galite rodyti, kad jis yra teisingas?
klausim loginio empirizmo alininkai nesugebjo tinkamai
atsakyti. Tiesa, kai kurie i j, pavyzdiui, A. Ayeris, band tikinti,
kad nagrinjamas kriterijus atitinka visuotin kalbos vartosen. Taiau su tuo negalima sutikti, juk metafizikai taip pat yra kalbos
vartotojai. Aiku, kad geriausiu atveju galima teigti tik apie geresn
ar blogesn kriterijaus atitikim kasdiens kalbos vartosenai. Betgi
daugelio mokslo termin vartosena neatitinka kasdienio j vartojimo
bdo, jau nekalbant apie tai, kad daugybs mokslo termin atitikmen kasdienje kalboje apskritai nra. Teoretikas, nordamas isiverti i kasdiens smons, neivengiamai turi keisti kalbos praktik. Loginiams empiristams nepavyko' ir negaljo pavykti rodyti, kad
fizikas turi teis tai daryti, o metafizikas ne. Tvirtinant, kad
abstrakts ir paprastam mogui sunkiai suvokiami pirmojo teiginiai
yra prasmingi, nelengva pagrsti, kad panas ar net paprastesni
antrojo teiginiai yra beprasmiai.
Ilgainiui tai suprato ir patys loginio empirizmo atstovai. Analizuodamas istorikai susiklosiusias kalbas, Carnapas buvo priverstas
konstatuoti, kad rpintis mums reikia ne tuo, ar nagrinjama iraika yra prasminga, o tuo, koks yra jos pobdis: ar galima j verifikuoti, patvirtinti ir t. t. odi prasmingas" ir beprasmis",
keliani, pasak Carnapo, neaikias filosofines asociacijas, jis rekomendavo apskritai atsisakyti. Si i pirmo vilgsnio terminologin rekomendacija liudijo karingiausio loginio empirizmo pltros etapo pabaig. Viltis laimti kar su metafizika, rodius jos beprasmikum,
teko galutinai palaidoti.
Tai nereik, kad empirinio prasms kriterijaus buvo apskritai atsisakyta. Pasikeit tik jo alinink poiris j. Sis kriterijus buvo
pradtas traktuoti vien kaip mokslo ir metafizikos demarkacijos, atribojimo principas. iuo atvilgiu logini empirist poiris
supanajo su kritinio racionalizmo pradininko K. R. Popperio poiriu jo paties pasilyt falsifikacijos princip. princip, kur
jis prieino verifikacijos principui, Popperis i pat pradi traktavo
98
99
rittus, tiek moksl, kuriam autoritetas buvo galutinis tiesos kriterijus. Tok moksl, dstyt tuometinse mokyklose, jie traktavo kaip
scholastin. odis scholastika siaurja prasme reikia vidurami
krikionikos filosofijos krypt, taiau naujj laik mstytojai buvo
link teikti jam platesn, niekinam mokyklins iminties, abstraktaus teoretizavimo, bergdi iekojim prasm. Jie buvo sitikin,
kad scholastinis mokslas yra bevertis btent todl, jog remiamasi
netinkamu metodu.
Prie ios ivados prijo tiek F. Baconas, tiek R. Descartes'as.
Taiau j nuomon dl naujo, vaisingo mokslo metodo, garantuojanio tyrimo skm, isiskyr. Nuomoni skirtum pirmiausia lm tai,
kad pirmasis buvo empiristas, o antrasis racionalistas.
Nagrinjant painimo altinio klausim, t. y. i ko atsiranda ms inios, neivengiamai kyla ir kitas, glaudiai su juo susijs: kaip
mes gyjame ini. Ties sakant, ie du klausimai i tikrj tra du
skirtingi vienos problemos aspektai. Juk jeigu nesugebsime parodyti,
kaip i pradini, pirmini ini ivedamos kitos, tai negalsime argumentuotai teigti, kad protas arba patyrimas yra vis ini altinis. Racionalistas turi rodyti, kad visos ms inios vienokia ar kitokia prasme yra ivedamos i pirmini proto ties, o empiristas,
kad jos yra ivedamos i patyrimo (fakto) ties.
inoma, galima sivaizduoti racionalist, tvirtinant, kad visos
ms inios yra akivaizdios ir painimui jokie loginiai samprotavimai nereikalingi, viskas yra nuviesta natralios proto viesos ir
pastama tiesiogiai. Taip pat bt galima sivaizduoti ir empirist,
tvirtinant, jog visos ms inios tai tiesioginio patyrimo duomenys. Taiau toki pair alinink nelengva aptikti. Tiek racionalistai, tiek empiristai pripaino, kad painimo, ypa mokslinio painimo, procese svarbus vaidmuo tenka loginiams samprotavimams,
galinantiems i vien teigini ivesti kitus. Tiesa, klausim, kokio
pobdio yra tie samprotavimai, vedantys nuo pradini prie ivestini ties, t. y. klausim, koks yra mokslo metodas, racionalistai
ir empiristai atsak skirtingai, nes skyrsi j nuomon dl pirmini
mokslo teigini pobdio. Racionalist poiriu, mokslo metodas yra
dedukcija, empirist indukcija. XIX a. logikos vadovliuose dedukcija ir indukcija danai buvo apibriamos gan paprastai: dedukcija tai samprotavimas, vedantis nuo bendr ties prie atskir, o
indukcija nuo atskir prie bendr.
i lengvai simenam prieprie btina pakomentuoti ir reikia
ikart pabrti, kad ji nra visai tiksli.
Turbt ymiausias XIX a. logikos ir mokslo metodologijos vadovlis buvo fundamentali J. S. Millio Logikos sistema". Joje Millis
aikina, kad indukcija yra vieno teiginio ivedimas i kit, maiau
bendr u j. Indukcija yra toks samprotavimas, kurio dka padarome ivad, kad tai, kas (kaip mums inoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam
tikru atvilgiu panaiais pirmj (ar pirmuosius). Kitaip tariant,
indukcija yra procesas, kurio metu padarome ivad, kad tai, kas
102
bendri teiginiai. Ties sakant, individualus objektai racionalist beveik nedomino. Filosofinis painimas (vliau ir mokslinis) buvo suprantamas kaip bendrybi, bendr daikt savybi, dsni painimas.
Kai Demokritas sako, kad visi daiktai sudaryti i atom, arba kai
Platonas teigia, kad daiktai yra laikini, o idjos aminos, jie formuluoja bendrus teiginius. Maa to, jie siekia rasti paius bendriausius
protu nustatomus bties principus. To paties siekia Descartes'as ir
Leibnizas. Kiti, maiau bendri, teiginiai turi bti dedukuojami i
pirmj, bendriausi.
Daugelio, ypa naujj laik, mstytoj poiriui mokslo metod didels takos turjo matematikoje, pirmiausia geometrijoje taikomas vadinamasis aksiominis metodas. Jo esm tokia: nedidelis teorijos teigini skaiius priimamas be rodymo (tokie teiginiai vadinami
aksiomomis), o kiti teorijos teiginiai teoremos dedukcikai ivedami i aksiom. Rykiausias tokio metodo taikymo pavyzdys ilg
laik buvo Euklido geometrija.
Aksiomas i esms visi matematikai ir filosofai iki XIX _a. laik
akivaizdiomis tiesomis. Jos priimamos be rodymo es todl, kad
nra n maiausio reikalo jas rodinti. rodinjama tai, kas neaiku,
neinoma, kelia abejoni. Tuo tarpu Euklido geometrijos aksiomos
Lygs vienam ir tam paiam, lygs ir tarp savs", arba Visa
daugiau u dal" joki abejoni nekelia. Tokie teiginiai, Descartes'o odiais tariant, yra nuviesti natralios proto viesos, mes tiesiogiai ir visikai aikiai velgiame j teisingum. iuo atvilgiu
nuo j nesiskiria ir tie teiginiai, kuriuos Euklidas vadina postulatais,
bet kurie dabar, kai teorijos pagrindai nediferencijuojami, vardinami
kaip aksiomos: I bet kurio tako bet kur tak galima ivesti
tiesi linij", Visi stats kampai yra lygs".
Euklido geometrijos tikslumas ir grietumas daugeliui filosof buvo neginytinas rodymas, kad mogaus protas geba savarankikai,
be patyrimo pagalbos, atskleisti pasaulio darn. Es aikinant j utenka remtis intuicija, t. y. proto valga, reikalinga aksiomoms nustatyti, ir dedukcija, kuri padeda i aksiom ivesti teoremas. ia
gal reikt tik pridurti, kad, suteikdamas geometrijai griet login
form, Euklidas vienas pirmj (greta matematiko Eudokso, sukrusio aksiomin proporcij teorij) gyvendino jau Aristotelio keltus
reikalavimus tikslaus ir sistemingo painimo metodui: pradti reikia
nuo akivaizdi pirmj princip ar prad, po to jais remiantis rodinti kitas, ivestines tiesas.
Bdamas tikras, kad matematikos skm garantuoja vis pirma
nepriekaitingas jos metodas, Descartes'as siek pritaikyti j ir kitoms disciplinoms. Jeigu tikrasis, skm garantuojantis mokslo metodas tai matematikos metodas, tai visur reikia pradti nuo akivaizdi ties, dedukuojant i j visas kitas. Tok poir mokslo
metod galima pavadinti dedukcionizmu. Jam pritar i esms visi
XVII ir XVIII a. racionalistai.
Taiau tuo pat metu, kai Descartes'as aikiau ir nuosekliau negu
daugelis jo pirmtak dst racionalizmui bding dedukcionistin
103
mokslo metodo samprat, paiame moksle jau vyko reikmingos permainos, kurios vert suabejoti Descartes'o poirio pagrstumu.
XVII a. mokslo revoliucijos laimjimai gamtotyroje, pirmiausia fizikoje (skaitant mechanik), buvo pasiekti remiantis ne tiek dedukciniu, kiek indukciniu metodu. Nors idjos, kad gamtos knyga parayta matematikos kalba, vaidmuo ioje revoliucijoje labai svarbus, dar
didesn reikm turjo tuo metu vis labiau tarp gamtotyrinink sigalinti nuostata, kad mogus turi kelti klausimus ne tik sau, bet ir
gamtai. Klausimo gamtai forma eksperimentas, jo rezultatas ir
yra gamtos atsakymas klausim. Vien tik paprasto gamtos stebjimo, kad ir koks nuodugnus jis bt, nepakanka gamtai painti.
Tuo labiau iam tikslui pasiekti nepakanka vien proto. Gamtotyrininkai buvo tikri, kad be stebjimo ir eksperimento protas negali
atskleisti gamtos paslapi. Gamta yra darni sistema, bet jos tvarka
nra akivaizdi ir negali bti dedukuota i akivaizdi pirmj princip. i tvarka gali bti nustatyta tik remiantis faktais.
Faktai yra stebjim ir eksperiment rezultatai. Juos fiksuojantys
(ireikiantys) teiginiai nra, aiku, bendri, nes stebime konkret,
apibrt viet erdvje ir laike uimant daikt ar reikin. Nordami nustatyti bendrus mokslo dsnius, turime faktus analizuoti, sisteminti ir apibendrinti. Mokslinis painimas tai tarsi kilimas laiptais auktyn: nuo vieniniu teigini bendresni link, o nuo i
prie dar bendresni. Mokslo (taip pat ir gamtotyros) dsn ireikiant bendr teigin vadindamas aksioma, t. y. teikdamas iam terminui platesn prasm negu ta, kuria jis vartojamas matematikoje,
XVII a. empiristas F. Baconas pabr: Negalima leisti, kad protas
perokint nuo detali prie tolimiausi ir beveik pai bendriausi
aksiom (kuriomis yra vadinamieji moksl ir daikt pradai). [...]
Todl mogaus protui reikia ne sparn, o veikiau vino ir svars11
i, kad jie sulaikyt bet kok jo uol ir skryd" .
Taigi reikia niekada nenutolti nuo fakt. Bet kaip, nenutolstant
nuo j, kilti vis auktyn ir auktyn? Bacono atsakymas toks: vienintel ms pagalbinink gali bti indukcija. Tiesa, jis turi galvoje
ne ms nagrint vadinamj populiarij arba enumeracin indukcij (lot. enumeratio ivardijimas), bet kiek sudtingesn analizs
ir apibendrinimo proces. Taiau kaip ir enumeracin indukcija, jis
prasideda nuo tiriam reikin lieiani fakt rinkimo siekiant nustatyti aplinkybes, galinias bti rpimo reikinio prieastimis ar padariniais.
Kokiomis taisyklmis reikia vadovautis, siekiant atskirti tikrsias
tiriamo reikinio prieastis (ar padarinius) nuo tariamj. Remdamasis F. Bacono idjomis, XIX a. J. Millis jas formulavo taip: jeigu
kokia nors aplinkyb nuolat bna, kai vyksta tiriamas reikinys, o
kitos aplinkybs kinta, J,ai ta aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys. i taisykl galima pavadinti vienintelio suta-
pimo taisykle, arba, kaip sako pats Millis, vienintelio sutapimo kanonu.
Antra taisykl, vadinama vienintelio skirtumo kanonu, yra tokia:
Jeigu t atvej, kai tiriamas reikinys vyksta ir t, kai jis nevyksta, visos aplinkybs sutampa, iskyrus vien, esani pirmuoju atveju, o antruoju ne, tai i aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis
arba padarinys.
Ir dar viena taisykl (Millis formulavo j daugiau): jeigu kokia
nors aplinkyb kinta visada, kai keiiasi tiriamasis reikinys (pavyzdiui, kinta jo intensyvumas), o kitos aplinkybs nekinta, tai i aplinkyb yra tiriamojo reikinio prieastis arba padarinys12.
Tokio pobdio indukcija skirtingai nuo anksiau mintos enumeracins vadinama eliminacine jos tikslas yra eliminuoti, t. y. paalinti visas tariamsias prieastis (aplinkybes) i galim prieasi
srao ir nustatyti vienintel tikrj.
Poiris, kad pagrindinis mokslo metodas yra indukcija, vadinamas indukcionizmu. Naujaisiais laikais indukcionizmo prestias didjo
kartu su empirizmo prestiu. Mokslinio tyrimo rezultat praktinio
taikymo poreikiai vert rpintis nuodugniu empiriniu mokslo ini
pagrindimu, ir indukcija atrod vienintelis tinkamas mokslo ini susiejimo su empiriniais faktais bdas.
F. Bacono pozicij gine su Descartes'u dl mokslo metodo parm labai didelis autoritetas gamtotyrininkams I. Newtonas. Pasak jo, mokslas be stebjim ir eksperiment nemanomas. Kadangi
empirinius faktus btina apibendrinti, tai mokslas negali isiversti be
indukcijos, galinanios i fakt ivesti mokslo dsnius.
I. Newtonas, kad ir taps 1703 m. Londono Karalikosios
Draugijos, vienijusios daugel} ymiausi pasaulio mokslinink, prezidentu, vis dlto ne visiems tyrintojams buvo neginytinas autoritetas. Bacono ir Descartes'o gine G. Leibnizas palaik pastarj: tyrindami pasaul, turime pradti ne nuo atsitiktini fakt rinkimo,
nuo kurio pereinama prie taip pat atsitiktini j apibendrinim, o
nuo protingos pasaulio tvarkos pagrind paiek. Perpratus proting
pasaulio tvark, faktus nesunku dedukcikai ivesti i bendr, btin
ir akivaizdi princip. Taiau gamtotyrininkai dedukcionizmo ir indukcionizmo gine kuo toliau, tuo labiau palaik indukcionizmo pus. vairiausiu gamtos mokslo vadovli ir monografij vaduose
XVIII, XIX, i dalies ir XX a. mokslininkai prisiekinjo itikimyb
indukcionistins mokslinio tyrimo metodologijos principams.
Kita vertus, filosofams mokslo metodo klausimas atrod sudtingesnis negu gamtotyrininkams. Analizuodami indukcin mokslo ini
pagrindim, t. y. bendr mokslo teigini ivedimo i empirini fakt proces, jie velg vien didel - indukcijos pateisinimo problem. i problem, vliau imt vadinti, gal kiek ir perdedant, filosofiniu skandalu, pirmasis ikl vienas ymiausi empirizmo ir indukcionizmo atstov D. Hume'as, bet dedukcionizmo alininkai lai-
3. Mokslo struktra
Taigi tiek dedukcionizmas, tiek indukcionizmas susiduria su dideliais sunkumais. Bent dalis j, regis, inykt pripainus, kad yra
106
dviej skirting ri ar tip mokslai: 1) dedukciniai; 2) indukciniai. Toks poiris leist konstatuoti, kad i dalies teisus buvo ir
R. Descartes'as, ir F. Baconas. Pirmasis buvo teisus tvirtindamas,
kad matematika yra dedukcinis mokslas, o antrasis, kad gamtotyra yra indukcinis mokslas. Kita vertus, nepagrstu reikt pripainti
tvirtinim, kad visas mokslas yra arba dedukcinis, arba indukcinis
ir abiem mstytojams bei j alininkams bding polink suprieinti
dedukcij ir indukcij, neigiant arba vieno, arba kito samprotavimo
metodo vert.
Negalime tiksliai nurodyti, kada pirm kart buvo ikelta dedukcini ir indukcini moksl atribojimo ar atskyrimo idja, bet jau
XIX a. vidury ji buvo gan populiari. Tiesa, is dviej tip moksl
atribojimas sukl nemaai nesusipratim. Taiau juos manoma isiaikinti ir paalinti. Daug svarbiau u tuos danai kuriozikus nesusipratimus yra vis dlto tai, jog mintas atribojimas galino skmingiau sprsti tiek mokslo padalijimo skirtingo tipo disciplinas (interdisciplinarins struktros), tiek skirtingo tipo disciplinoms priklausani mokslo teorij struktros problemas. iaip ar taip, i esms
veikus I. Kanto poir, kad ir grynosios matematikos, ir teorins
gamtotyros pamatiniai teiginiai yra sintetiniai aprioriniai sprendiniai,
pasidar sunkoka ginti nuomon, jog matematikos ir gamtotyros prigimtis i esms tokia pati.
I pradi apie matematik. Ji be ilyg laikytina dedukciniu
mokslu. Dedukcini moksl yra ir daugiau pirmiausia, matyt,
reikt minti logik ir informatik. Taiau dabar logika (ar, bent
matematin logika) paprastai traktuojama kaip pamatin matematikos dalis, o informatika i esms iaugo i matematikos (ar bent jos
pagrindas yra matematika). Todl, nagrindami dedukcinius mokslus,
analizuosime vien matematikos metod ir struktr, turdami galvoje, kad didiuma to, k pasakysime apie matematik, tinka ir kitiems dedukciniams mokslams.
Dedukciniu reikt laikyti tok moksl, kuris nuolat remiasi dedukcija arba, kitaip tariant, tok, kurio teiginiai yra pamatini
dsni" princip, postulat, aksiom ar bent jau apibrim
dedukcins ivados. Dedukcija dabar daniausiai suprantama kaip loginio ivedimo, t. y. perjimo nuo pradini teigini (prielaid) prie
ivad, procesast kuriame i teising prielaid visada gaunamos teisingos ivados. Sis perjimas turi vykti pagal logikos formuluojamas
grietas taisykles.
Tiesa, matematikoje taikomi ir indukciniai samprotavimai, bet jie
yra labai saviti. Reikalas tas, kad indukciniuose matematiniuose rodymuose remiamasi vadinamuoju matematins indukcijos principu,
kuris formuluojamas taip. Tegu: 1) kokia nors formul (lygyb)
F(n) teisinga, kai n=l; 2) jeigu F(n) teisinga, kai n=k (k natrinis skaiius), tai ji teisinga ir kai n=k+l. Tada F(n) teisinga bet
kuriam natriniam skaiiui n.
Remiantis iuo principu, nesunku rodyti, pavyzdiui, kad
107
108
15
prietaraujanius tikrinamai hipotezei (teorijai), ji turi bti atmetama ir kuriama nauja hipotez.
Jeigu Popperio teiginys, kad indukcija yra mitas, bt teisingas,
tai apie indukcinius mokslus kalbti, aiku, nebt pagrindo. Termin indukcinis mokslas reikt pakeisti kitu, pavyzdiui, empirinis
mokslas, kuris iuolaikinje mokslo filosofijoje i tikrj yra plaiai
vartojamas. Vartoja j ir indukcionizmo alininkai, nors ir supranta,
kad daugelis empirini (t. y. patyrimo faktais besiremiani) moksl, pavyzdiui, fizika, turi labai ipltotas teorines dalis. (Prieinant
empiriniams mokslams matematik ar logik, ie mokslai vadinami
formaliais, nes jie nagrinja ne konkreius, empirinius daiktus ir
reikinius, o abstrakias formas ar struktras.)
Taigi ar Popperis teisus, t. y. ar tiesa, kad empiriniai mokslai
nesiremia indukcija (klausimas, ar indukcija vartojama indukciniuose
moksluose, aiku, bt kiek kuriozikas)? Ne, neteisus. Apibrdamas
indukcij16, jis i esms tapatina j su paprastu apibendrinimu.
Teorini mokslo princip (kad ir Galilei inercijos ar Heisenbergo
neapibrtumo princip) i tikrj nemanoma ivesti i stebjimo
fakt, remiantis paprastomis indukcijos taisyklmis, nors jos labai
naudingos atliekant kai kuriuos biologijos, psichologijos ar medicinos
tyrimus (pavyzdiui, nustatant naujai sukurt vaist efektyvum).
Bet indukcija dabar laikoma ne tiek ini gavimo, ivedimo, kiek
hipotezi ir teorij pasirinkimo, pagrindimo, pripainimo metodu.
Pirmoji indukcijos samprata gali bti vadinama genetine, antroji
metodologine. Pamau nuo
, vidurio naujai, metodologinei, indukcijos sampratai buvo imta teikti didesn reikm negu senajai,
genetinei.
Indukcijos teoretikus ms dienomis labiau domina ne klausimas,
kaip daromi mokslo atradimai, o kokie yra kriterijai, kuriais remiantis tikrinami ir pripastami moksliniai teiginiai. Taip suprantant indukcij, galima bti indukcionistu ir kartu pripainti, kad
daugelyje moksl svarb vaidmen vaidina hipotetinis dedukcinis metodas. J indukcionistai dabar laiko atskiru indukcijos atveju. i aplinkyb ypa pabrtina, nes kadaise indukcionizmo alininkai buvo
kaltinami tuo, kad menkina dedukcijos ir hipotezi reikm mokslui.
Bet kas yra tas hipotetinis dedukcinis metodas, apie kur tiek
daug kalbama, analizuojant mokslin painim? metod galima
apibdinti kaip samprotavimo bd, paremt ivad dedukcija i hipotezi ir kit teigini, kuri teisingumo reikm nra nustatyta. I
dalies jis primena aksiomin metod. Taiau nuo jo hipotetinis dedukcinis metodas skiriasi tuo, kad prielaid, i kuri dedukuojamos
ivados, teisingumas yra abejotinas (tuo tarpu aksiomos, i kuri
dedukuojamos matematikos teoremos, laikomos neabejotinais teiginiais). Todl vairaus pobdio ir bendrumo laipsnio ivad dedukavimas i hipotetini prielaid yra ne tik mokslins teorijos pltojimo
112
priemon, bet padeda nustatyti ir mint hipotetini prielaid teisingumo reikm. Kaip tai daroma? I bendros hipotezs
ir papildom prielaid ivedama maiau bendra hipotez H2; po to i H2
siekiama ivesti dar maiau bendr hipotez H3 ir t. t., kol dedukciniu bdu gaunamas toks teiginys, kur jau galima tiesiogiai empirikai tikrinti. Jeigu is teiginys pasirodo ess i tikrj teisingas
(tai nustatoma stebjimu ir eksperimentu), tai is faktas patvirtina
ir hipotez
(bei kitas, tarpines, hipotezes), nes dedukciniu bdu
i teising prielaid ivedamos teisingos ivados. Tiesa, is faktas
nerodo neginytinai hipotezs
ir kit hipotezi teisingumo, nes
ir i klaiding prielaid galima dedukuoti teisingas ivadas (pavyzdys: bandels kepamos i smlio, smlis yra maistingas, vadinasi,
bandels yra maistingos). Bet jeigu toki patvirtinani hipotez
fakt daugja, tai ms sitikinimas tuo, kad i hipotez yra teisinga, stiprja. Jeigu dedukuotas i hipotezs stebjimo teiginys pasirodo ess klaidingas, tai ms pasitikjimas hipoteze silpsta. Logikos
poiriu ivados klaidingumas rodo ir prielaidos klaidingum, bet
kadangi dedukcijos procese tenka remtis papildomomis prielaidomis,
tai sunku vienareikmikai nustatyti, ar klaidinga pati hipotez, ar
mintos prielaidos. Todl labai bendr, juolab idealizuotus objektus
(tokius kaip absoliuiai kietas knas ar materialus takas) lieiani
hipotezi nemanoma galutino! nei verifikuoti, nei falsifikuoti. Vis
dlto empirinio tikrinimo rezultatai leidia hipotez
priimti (arba
atmesti), nors niekada negalime bti absoliuiai tikri, kad i hipotez yra teisinga (arba klaidinga). Hipotetinis dedukcinis metodas i
dalies padeda pltoti inias, bet vis pirma jis yra jau turim (kad
ir hipotetini) ini sutvarkymo ir empirinio pagrindimo bdas. Kitaip tariant, galima kalbti apie hipotetin dedukcin mokslo teorijos
model, irykinant teorijos struktr.
Aiku, mokslo metodai ir struktra glaudiai siejasi. Taiau
reikia pabrti, kad XVIIXIX a. ginas dl mokslo metodo vyko
daugiausia dl to, kaip i tam tikro tipo neginytinai teising teigini ivedami kiti, pagrindin mokslo ini masyv sudarantys teiginiai, t. y. kaip gaunama ini. XX a. gino objektas i dalies pakito: moksl tyrinjantiems filosofams m daugiau rpti, kokia yra
ar, tiksliau kalbant, turi bti gerai (tinkamai, tobulai) sutvarkyt
mokslo ini struktra. Jie klaus, kokios turi bti mokslo ini sistemos sudtins dalys ir kokie turi bti j loginiai santykiai?
Anksiau mokslinio painimo tyrintojams rpjo viena vienintel
mokslo ini pltots kryptis nuo inomo prie neinomo, o dabar, tyrinjant indukcinius (empirinius) mokslus, pradta suvokti,
kad juose mokslinio painimo procesas yra sudtingesnis: jam nebdingas linijinis, vienpusis judjimas nuo inomo prie neinomo. Tarp
vairaus lygmens (daugiau ar maiau bendr) mokslo teigini egzistuoja ne vienpusiai, o dvipusiai ryiai.
Taigi norint suprasti, kas yra mokslo inios ir kokia j vert,
btina tirti toki ini struktr. Nagrinjant empirini moksl ini struktr, daugiausia dmesio reikia, matyt, skirti mokslo teori-
115
116
4. Mokslo raida
Pastaraisiais amiais daugelis tyrintoj, ypa gamtotyrinink,
man, kad moksliniam painimui bdinga greitesn ar ltesn, bet i
esms nepaliaujama paanga. Neabejota, kad vyksta nuolatinis ini
kaupimo procesas: prie vien atrast ties po kurio laiko prijungiamos kitos ir jos, tarsi plytos, dedamos auktyn kylant diding
mokslo ini pastat. Geriausiai i paang demonstravo matematika: i akivaizdi (es) aksiom, sudarani tvirt jos (ar bent geometrijos) pamat, viena po kitos ivedamos teoremos, i kuri vl
ivedamos naujos matematikos tiesos ir t. t. Matematikos rezultat
daugja, matematins inios pleiasi, jos yra kumuliuojamos (lot. cumulare kaupti). ini kaupimas, atradim gausjimas rodo nuolatin, nenutrkstam mokslo paang. Po to, kai Galilei, Newtonas
ir kiti mokslininkai sukr klasikins gamtotyros pagrindus, kuriais,
pltodamos inij, galjo remtis naujos tyrintoj kartos, poiris,
kad mokslo inios nuolat kaupiamos, gijo dar daugiau alinink.
is poiris vadinamas kumuliatyvizmu. Naujaisiais laikais jo laiksi beveik visi matematikai ir gamtotyrininkai. Ne vienas j mgo
priekaitauti filosofams, kad filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir
pltojimo proceso i esms nemanoma velgti: joje nuolat susiduria
skirtingos nuomons, daug ginijamasi, bet neabejotin ties, kuriomis drsiai bt galima remtis vlesniuose tyrimuose, stokojama.
Kumuliatyvizmo alinink poiriu mokslo (jei neminsime filosofijos) raida yra neproblematikas dalykas ji tokia pat natrali
kaip medio augimas. Prasminga, atrod, kelti tik tok klausim: ar
tas augimas kada nors pasibaigs? j daug tyrintoj buvo link
atsakyti teigiamai: ateity visos mokslo problemos bus isprstos, visos augal ir gyvn rys itirtos, visi gamtos dsniai nustatyti. Keletas ymi fizikos profesori XIX ir XX ami sandroje
netgi atkalbinjo savo gabiausius studentus nuo ketinimo pasirinkti
mokslin karjer: fizikoje, teig jie, jau beveik viskas atrasta.
Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo nuostat, sunkoka buvo paaikinti esminius naujj laik mokslo skirtumus nuo t teorini ini,
kurios senovs Graikijoje buvo vadinamos episteme, o viduramiais
scientia. Turint galvoje tuos skirtumus sunkoka, atrodo, traktuoti
mokslo raid kaip vientis, tolyd ini daugjimo ir kaupimo proces. Juk keitsi ne vien inios, bet ir poiris tai, kas yra inios.
Kito pati painimo tiksl ir metod samprata. Taiau kumuliatyvizmo alininkams tai maai terpjo mokslo istorijos jie nuodugniai
nestudijavo (kaip savarankika disciplina ji susiformavo tik XIX a.
antrojoje pusje). Vidurami mstytoj tyrinjim jie ivis nebuvo
link laikyti moksliniais ir todl tikro mokslo (gal iskyrus matematik ir astronomij) pradi paprastai datavo XVII a.
Bet kai klasikin gamtotyra buvo bebaigianti, kaip atrod daugeliui kumuliatyvizmo alinink, isprsti visas svarbias ir domias
mokslo problemas, XIX ir XX a. sandroje fizikoje prasidjo permainos, kurios privert pakeisti poir ne vien klasikin gamtoty117
118
119
tenka itirti teorij loginius santykius su faktais ir kitomis teorijomis. Popperio knygos Tyrimo logika" pavadinimas yra pakankamai
ikalbus. Joje Popperis kategorikai tvirtina, kad ini pltros problema turi bti tiriama remiantis vien tik loginiais metodais. Be to,
tiriant mokslo ini raid, nra reikalo ieiti u specialiojo mokslo
rib ir nagrinti platesni kultrin ar intelektualin kontekst, kuriame ji vyksta. Mokslo logika turi bti grietai atskirta ir nuo mokslo psichologijos.
ia ikart kyla klausimas: argi tikrai mokslas yra toks autonomikas? Konkreiai: ar filosofija ir vis pirma metafizika daro tak
mokslo raidai, ar ne? Loginiai empiristai man, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiai (ar bent neturi empirinio turinio), aiku neig,
kad metafizins idjos gali daryti poveik mokslo raidai. Taiau antrojoje XX a. pusje dauguma tyrintoj jau man prieingai (toki
tyrintoj bta ir anksiau tarp j vis pirma mintinas A. Koyre21).
inoma, metafizikos idjos, tokios kaip Viskas yra skaiius", nebuvo tiesiog perkeltos mokslo teorijas i metafizini traktat; jos
buvo modifikuotos, i naujo prasmintos, ireiktos grieta ir tikslia
specialiojo mokslo kalba. Taiau tai, kad j pirminis altinis yra
metafizika, ginyti turbt bt sunku.
Nagrinjant mokslo raid atsietai nuo metafizikos, sunkoka paaikinti daugel itin reikming tos raidos poski. Antai sunku perdti
Koperniko perversmo astronomijoje vaidmen geocentrins (Ptolemjaus) sistemos pakeitim nauja, heliocentrine. Vertinant Koperniko
sistem pagal jos atitikim empiriniams faktams astronomini
stebjim rezultatams, reikia konstatuoti, kad ji nra pranaesn u
Ptolemjaus. Tai neturt kelti nuostabos, nes, pasak Koperniko,
planetos skrieja aplink Saul apskritiminmis orbitomis (o ne eliptinmis, kaip buvo vliau nustatyta). Neinodamas gravitacijos dsnio,
Kopernikas negaljo atsivelgti, aiku, ir planet sveik.
Ptolemjaus sistemoje planetos, Mnulis ir Saul juda aplink em apskritimais, vadinamaisiais epiciklais. Pai epicikl centrai juda kitais apskritimais (deferentais). Siekiant paaikinti stebim planet judjim, t. y. suderinti teorij su astronominiais stebjimais,
paprastai vieno epiciklo nepakakdavo tekdavo j pasitelkti
daugiau. Todl Ptolemjaus teorija gan sudtinga. Koperniko sistema
daug paprastesn ir tai didelis jos privalumas. Bet paprastumas nebuvo vienintel prieastis, dl kurios Kopernikas tikjo jos teisingumu. Hipotez, kad em nra kosmoso centras, kl jau kai kurie
pitagorininkai. Taiau ne maesn poveik Kopernikui padar, regis,
viena neoplatonizmo idja. Pasak Platono, tikrosios bties pasaulyje
egzistuoja idj hierarchija ir vir j vis ikyla Grio idja, kuriai
jis (ir ypa neoplatonikai) buvo link teikti special status ir tapatinti su Dievu. Fiziniame pasaulyje idjas atitinka (ar knija) tam
tikri daiktai. Gr, pasak neoplatonik, daiktikajame pasaulyje ati-
tinka viesa (Gr su viesa metaforikai siejame ir mes). I to buvo daroma ivada, kad pagrindinis viesos altinis, t. y. Saul, turi
bti pasaulio centras.
Si metafizin idja turjo takos Kopernikui, kai jis pltojo heliocentrin sistem, i pagrind pakeitusi mogaus poir ne tik
dangaus kn judjim, bet vis pasaulio samprat. em, anksiau
laikyta pasaulio centru, tapo viena i daugelio aplink Saul skriejani planet, sugriuvo ankstesnms epochoms taip bdingas stebimo
pasaulio skirstymas emikj ir dangikj, susilpnjo antropocentrizmo pozicijos.
Jeigu nauji astronominiai faktai nevaidino esminio vaidmens tokioje svarbioje mokslo revoliucijoje, vadinasi, mokslo raid lemia ne
vien faktai, ne vien logika. Mokslo revoliucijos metu pakinta pasaulio matymo bdas, o j slygoja ir keiia daug veiksni psichologini, socialini, kultrini. Visi ie veiksniai daro poveik mokslinink bendrijoms, kurios atmeta vienas ir pripasta kitas mokslo
teorijas. Mokslininkai, kaip ir visi mons, remiasi ne vien tik loginiais argumentais.
Savo kasdieniame tyrimo darbe mokslins bendrijos nariai vadovaujasi tuo, kas iuolaikinje mokslo filosofijoje paprastai vadinama
paradigma (gr. paradeigma - pavyzdys, modelis). termin mokslo
filosofijoje (ir mokslo istorijoje) m vartoti amerikiei tyrintojas
Thomas Kuhnas (Knas). Pirmuosiuose savo Mokslo revoliucij
struktros", tapusios viena i garsiausi XX a. antrosios puss
mokslo filosofijos knyg, puslapiuose paradigm jis apibdina taip:
Paradigma a vadinu visuotinai pripaintus mokslo laimjimus, kurie mokslinei bendrijai tam tikr laik teikia problem klimo ir
sprendinio metodus"22.
Dabar paradigmos paprastai dstomos vadovliuose, kuriuose aikinama kokioje nors mokslo akoje
(pagrindins) mokslins
teorijos esm, demonstruojami jos skmingi pritaikymai ir jie lyginami su tipikais stebjimais bei eksperimentais. Anksiau panaias
funkcijas atlikdavo klasikiniai mokslo veikalai, tokie kaip Aristotelio
Fizika", Ptolemjaus Didioji astronomijos sandara" (Almagest"),
Newtono Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai". Pasak Kuhno,
ie veikalai savo originalumu ir nuodugnumu patraukdavo daug alinink i konkuruojani krypi (kuri moksle niekuomet netrkdavo) ir kartu buvo pakankamai atviri, kad naujos tyrintoj kartos
rast daugyb neisprst problem, kurias bt galima isprsti remiantis t veikal idjomis. Nuodugniau aikindamas paradigmos svok, Kuhnas rao: ms vartoti termin, a turjau galvoje,
kad kai kurie visuotinai pripainti mokslini tyrim praktikos pavyzdiai pavyzdiai, apimantys dsn, teorij, j praktin pritaikym ir btin rang, visi jie drauge teikia mums modelius, i kuri kyla konkreios mokslinio tyrimo tradicijos. Tokias tradicijas
mokslo istorikai vardija kaip
ptolemjikoji
(kopernikikoji)
ast-
ronomija, aristotelikoji (arba newtonikoji) dinamika, korpuskuliarin (arba bangin) optika ir pan. Paradigm, taip pat ir labiau specializuot negu ia mintos, nagrinjimas vis pirma ir parengia
student sitraukti koki nors mokslin bendrij. Kadangi tokiu
bdu jis prisijungia prie moni, kurie moksi savo mokslins srities
pagrind remdamiesi tais paiais konkreiais modeliais, jo vlesn
mokslinio tyrimo praktika retai nukryps nuo fundamentali princip.
Mokslininkai, kuri mokslin veikl lemia vienodos paradigmos, remiasi vienodomis mokslins praktikos taisyklmis ir vienodais standartais"23.
Mokslinink bendruomen, kuri vadovaujasi tam tikra paradigma,
mokslines problemas sprendia i esms kopijuodama klasikinius analogik problem sprendimo bdus. Tokio tipo mokslin veikl Kuhnas vadina normaliu mokslu. Normalaus mokslo tikslas nra i principo nauj reikini numatymas. Usiimdami normalia moksline
veikla, mokslininkai nekelia sau tikslo sukurti naujas teorijas ir yra
nepakants bandantiems tai daryti. Jie siekia tyrinti tik tuos reikinius, kuriuos numato paradigma, ir bando paaikinti juos paradigmos svokomis. Jie tarsi spraudia pasaul paradigm i
anksto sukalt ir gana ankt d. Galima pasakyti ir taip: pasaul jie velgia per paradigmos akinius. Antai klasikins fizikos paradigmos alininkai vis XVIII ir dal XIX a. pasaul laik tokiu,
kok j vaizdavo Newtonas pagal jo mechanikos dsnius judani
ir sveikaujani mechanini daleli sistema.
Normalaus mokslo fazs metu mokslas pltojasi ekstensyviai, vis
pirma jis auga platyn, nustatant vis naujus faktus, kuriuos galima
paaikinti remiantis paradigmine teorija. Ji gali bti tikslinama, papildoma, taikoma tose srityse, kuriose ja anksiau nebuvo remiamasi. Toks mokslinis darbas yra labai reikmingas ir reikalingas, bet
jis primena galvoski ir mokyklini udavini sprendim: paprastai
i anksto inoma, kad atsakymas egzistuoja, reikia tik gerai pasukti
galv, kad j rastum.
Taiau normalus mokslas tai tik viena i dviej mokslo raidos
fazi. Antroji faz yra mokslo revoliucija. Kaip ji kyla?
Minjome, kad normalus mokslas nekelia sau tikslo atrasti i
principo naujus reikinius. Ir vis dlto laikui bgant tokie reikiniai
atrandami (kartais atsitiktinai, pavyzdiui, radioaktyvumas). Sakydami, jog jie i principo nauji, turime galvoje tai, kad jie negali bti
suprasti ir paaikinti, remiantis priimta paradigma. inoma, paradigmos alininkai stengiasi t bt tai padaryti, bet ne visada jiems
pavyksta. Toks paradigm netelpantis reikinys yra anomalija. Tyrintojams tenka konstatuoti, kad gamta (ar pasaulis) apvyl paradigmos alinink lkesius. Be radioaktyvumo, geras anomalijos pavyzdys yra rentgeno spinduli atradimas. Paradigma, kuria rmsi
Roentgenas ir jo kolegos, toki spinduli egzistavimo nenumat ir
negaljo paaikinti, kas tai yra.
23Tcn pat P 29
122
123
124
naliai atkurta, rekonstruota mokslo istorija turi bti papildoma iorine istorija, kurioje atsivelgiama tai, jog dl vairi iorini
prieasi mokslo raida ne visada atitinka racionalumo reikalavimus.
Vis dlto, nepaisant ios aplinkybs, jis buvo tikras, kad egzistuoja
mokslinio siningumo kodeksas", kurio nedert paeisti. Mokslinio
tyrimo programa, remiantis tuo kodeksu, turt bti keiiama nauja
tik tada, kai senosios programos galimybs visikai isemtos. Taiau
Lakatoso kritikai pagrstai nurod, jog jis nesugebjo pateikti grieto
kriterijaus, leidianio vienareikmiai nustatyti, kokiu momentu ir
kokiomis slygomis reikia atsisakyti senosios programos ir pradti
realizuoti nauj, alternatyvin. O kai kurie i j netgi teig, kad
joks mokslinio siningumo kodeksas", nurodantis, kaip reikia elgtis
tam tikroje probleminje situacijoje, ivis neegzistuoja mokslininkas gali pasirinkti bet kokius problemos sprendimo bdus ir metodus. Energingiausiai toki pozicij gyn (pripaindamas, kad j
reikia vertinti kaip anarchistin) Paulis Feyerabendas25.
Mokslo raidos, jos veiksni ir mechanizm problema labai reikminga ne tik mokslo filosofijai, bet ir mokslo istorijai, nes ji neivengiamai turi remtis kokiu nors teoriniu (filosofiniu) mokslo raidos
modeliu. Dl ios problemos ities daug ginijamasi ir neverta tikti,
kad toks aistringas ginas greitai baigtsi.
Filosofijos raidos procese klasikin tiesos samprata buvo kritikuojama ir dl kit prieasi. Samprotaujama buvo taip. Klasikiniu
poiriu, tiesa yra tikrov atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovs svokos yra patikslintos ir problem nebekelia. Bet
kokiu bdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrov? Tam tikslui
btinas tam tikras tiesos kriterijus, aikiai suformuluota taisykl.
Bet ar galime bti tikri, kad pats ms kriterijus^yra teisingas? Jo
teisingumui nustatyti btinas kitas kriterijus, io teisingumui dar
kitas ir t. t.
Tokiu argumentu rmsi jau antikos laik skeptikai. Tiesa, jiems
bt galima atsakyti, jog teisingumo reikm galima priskirti tik
esamosios nuosakos sakiniams, apraantiems ar aikinantiems dalyk
padt. Nei tariamosios, nei liepiamosios nuosakos sakiniams teisingumo reikms priskirti negalima. sakymai ar paliepimai Eik!",
Stok!", Gulkis!" nra nei teisingi, nei klaidingi, nors kartais bt
neprotinga ar netikslinga j nesilaikyti. Bet protingumas ir tikslingumas tai ne tas pat kaip tiesa. Taisykls (bent jau pagal prasm, jei ne pagal form) yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todl ii
joms teisingumo reikms priskirti nedera jos gali bti (kieno
nors) priimtos, pripaintos, vykdomos arba ne, o ne teisingos arba
klaidingos. Kadangi tiesos kriterijus pagal savo pobd yra taisykl,
nurodanti, k reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingum, tai
klausim apie jos (taisykls) teisingumo kriterij galima pripainti
nepagrstu. Tokiu atveju atkrinta ir skeptik ikelta begalins kriterij sekos problema.
Taigi skeptik argumentus prie klasikin tiesos samprat reikia
vertinti kritikai. Klasikins tiesos sampratos alininkai rasdavo k
atsakyti ir kitiems savo kritikams. Ir vis dlto argumentai prie klasikin tiesos samprat turjo didels takos tolesnei tiesos teorijos
pltotei. Nemaa dalis naujj laik filosof pripaino, kad reikia
atsisakyti poirio ties kaip mini ir daikt atitikim ir pabandyti sutapatinti ties su aikiai apibrtu jos kriterijumi. Tai radikaliausias daugelio nagrint keblum veikimo bdas. Kadangi j
taikant buvo iekoma kitokio tiesos apibrimo negu tas, kuriuo rmsi Platonas ir Aristotelis, tai naujos tiesos teorijos buvo pradtos
vadinti neklasikinmis.
2. Akivaizdumo teorija
Iekant alternatyvos klasikiniam poiriui ties, buvo pabandyta
suformuluoti toki tiesos samprat, kurioje tikrov (daiktai) bt visikai neminima. Tokiu atveju nereikt nagrinti ir painaus teigini
arba jais ireikiam ini atitikimo tikrovei klausimo. Klasikins
tiesos sampratos kritin analiz netiesiogiai rodo, kaip galima suformuluoti ios sampratos alternatyv. Jeigu dideli keblum kelia
bandymas palyginti inias su tuo, kuo jos nra, su tikrove, tai gal
verta bt pabandyti tirti pai ini savybes ir vienas inias paly128
129
130
Euklidinje geometrijoje per tak, esant greta tiess, eina tik viena
ties, lygiagreti duotajai, o neeuklidinse geometrijose tiesi, lygiagrei duotajai, arba i viso nra arba yra daugiau nei viena. O
jeigu turime du prietaraujanius vienas kitam teiginius, tai jie negali bti abu akivaizds.
Antra, akivaizdumo svoka atrodo paprasta tik i pirmo vilgsnio. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aiku. Bet kas yra intuicija
ir k galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Tai sudtinga filosofin problema ir ji gvildenama iki iol. J nagrinj mstytojai
band atskirti juslin ir intelektualin intuicij, bet nesutar, kuri i
j yra svarbesn (pavyzdiui, matematiniam painimui). Taigi akivaizdumo svokos prasm toli grau nra akivaizdi.
Tai, kas psichologiniu poiriu akivaizdu vienam mogui, kitam,
turiniam kit ini, kit patirt ir prot, gali bti visikai neakivaizdu. Kadaise daug kam buvo akivaizdu, kad judjimui palaikyti
btina jga, o dabar daug kas pasakyt, kad jam akivaizdu, jog,
jgai nustojus veikti, judjimas nesibaigia, o tsiasi. Todl, matyt,
reikia iekoti ne psichologini, o logini akivaizdumo kriterij. Loginiu poiriu akivaizds tra logikos dsniai: j neiginiai (prieingi
jiems teiginiai) vidujai prietaringi.
Sutapatinus ties su loginiu akivaizdumu, teisingais reikt laikyti, matyt, tik logikos dsnius. Tokia ivada negali ms patenkinti,
nes iekome bendro ini teisingumo kriterijaus, kur bt galima
taikyti ne vien logikoje.
131
132
133
stebjimo teiginiai yra iskirtiniai. ini sistemai nereikia kelti reikalavimo, kad ji atitikt stebjimo teiginius, o tik irti, kad ji bt
logikai neprietaringa. Ties O. Neurathas, kaip ir G. Leibnizas,
laiko ini sistem sudarani teigini logine darna. Jeigu sistemoje
irykja prietaravimas, tai jis gali bti paalintas tiek keiiant teorin hipotez, tiek stebjimo teiginius.
Kiti O. Neurathui daugma artimi mstytojai vis dlto nenorjo
su tokiu poiriu sutikti. Jie nurod, kad, vieninteliu ini sistemos
teisingumo kriterijumi laikant jos login neprietaringum, nemanoma nustatyti, kuri i konkuruojani neprietaring teorij yra teisinga, kuriai reikia teikti pirmenyb. Bt nepagrsta teigti, kad jos
visos teisingos, nes teorijos, bdamos vidujai neprietaringos, gali
prietarauti viena kitai. O manyti, kad gali bti teisinga teorija T
ir teorija ne-T, absurdika.
Filosofas N. Rescher (Reeris) prie kur laik pasil dar vien
koherencijos teorijos variant 5 . Jo nuomone, teisingais reikia laikyti
tuos teiginius, kurie suderinami su didiausiu empirini teigini skaiiumi.
I pirmo vilgsnio i idja atrodo patraukli. Taiau i tikrj
N. Rescherio pasilymas maai k duoda. Pirmiausia grietai atskirti empirinius teiginius nuo teorini nra taip jau lengva. Antra,
sunkoka skaiiuoti empirinius teiginius, nes tuos teiginius galima
jungti ir skaidyti, be to, j skaiius kinta stebjim ir eksperiment
metu. Gal gale reikia pabrti, kad nepriklausomai nuo to, priimame N. Rescherio pasilym ar ne, koherencin tiesos samprata susiduria su dideliais sunkumais dl to, kad sudtingos teigini sistemos
neprietaringumo nustatymas nra toks jau paprastas dalykas. Danai belieka konstatuoti, kad iki iol sistemoje nebuvo susidurta su
prietaravimais. Bet toks konstatavimas dar nra sistemos loginio
neprietaringumo rodymas. Maa to, kai kuriose mokslo srityse (net
tokioje palyginti tikslioje kaip fizika) yra teorij, kuriose buvo irykj prietaravimai, bet tomis teorijomis toliau remiamasi, nors
prietaravimai buvo veikiau umaskuoti negu veikti.
r
dl mintis joje sukasi kaip vover rate, nerasdama sau tvirtos atramos. Tuo tarpu per praktik idjos yra susiejamos su empirine tikrove. Atrodo, kad praktika ir yra ta forma, kurios dka gali bti
nustatomas klasikins tiesos sampratos postuluojamas mini ir daikt atitikimas. To atitikimo mes negalime nustatyti teorikai argumentuodami, bet tik praktikai veikdami, stebdami ir eksperimentuodami.
Stebjimo reikm painimo procese pabr jau klasikinis empirizmas, kuris juslin patyrim laik ne tik painimo altiniu, bet ir
ini teisingumo pamatu. Pltojantis eksperimentinei gamtotyrai,
tapti tokiu pamatu vis labiau ima pretenduoti eksperimentas, kaip
tyrintojo aktyvios daiktikos veiklos forma, netapati paprastam, pasyviam gamtos stebjimui. Painimo subjekto aktyvum pabria ir
vokiei klasikin filosofija, pirmiausia L Kantas ir G. Hgelis.
K. Marxas, o vliau ir pragmatizmo alininkai, iskyr dvi subjekto
veiklos dalis: teorin ir praktin, pastarosios efektyvum ima traktuoti kaip pirmosios rezultat idj, teorij, koncepcij teisingumo kriterij. Idj skirtumai turi reiktis j praktini padarini
skirtumais, todl, remiantis pastaraisiais, galima nustatyti idj tikrum.
K. Marcas nuodugniau savo tiesos sampratos neirutuliojo. Pragmatin tiesos teorij, remdamasis ne Marzo, o kito XIX a. filosofo
Ch. Peirce (Pirsas, 18391914) idjomis, ipltojo ymiausias
amerikietikojo pragmatizmo
atstovas
W.
James (Deimsas,
1842-1910).
Pragmatizmo (gr. piagma veiksmas; odis praktika" yra tos
paios kilms) pradininkas Ch. Peirce'as pabr, kad ms idjos
ar, tiksliau, sitikinimai i tikrj yra ms veiksm taisykls. iuo
poiriu, painti objekt vadinasi, inoti praktinius padarinius,
kuriuos tas objektas (ar veiksmai su juo) gali sukelti. Kitaip tariant, turime inoti, koki poji galime tiktis ir kokioms reakcijoms reikia pasiruoti.
W. Jamesas dar labiau akcentavo idj instrumentin funkcij, j
gebjim vienaip ar kitaip kreipti ms veiksmus. Praktikai veikdami vadovaujams tam tikromis idjomis. Remdamiesi jomis, tikime,
kad ms veiksmai duos pageidaujam rezultat, bus efektyvs. Todl, jei pasiekiame laukt rezultat, galime pripainti, kad idja,
teorija, kuria vadovavoms, yra teisinga, o jei ne klaidinga.
Pasak W. Jameso, negali bti abstraki teorij skirtumo, kuris
nepasireikt skirtumu konkreiame fakte ir veiksme, iplaukianiame
7
kakam, kakaip, kakur ir kakada i jo (teorij skirtumo)" . odiai ir teiginiai yra ne tiek vien ar kit msli minimai, kiek nurodymai, kaip galima pakeisti egzistuojani realyb. Todl teorijas
reikia traktuoti kaip instrumentus. Mes nesiilsime ant j, mes judame priek, o progai pasitaikius, j pagalba pertvarkome gam' Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a.
Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974. P. 172.
137
mogaus veikla, praktika galina keisti mogaus pasaul, o kita vertus modifikuoti, pertvarkyti, keisti ms inias, jei jos nra pakankamai efektyvios ms poreiki tenkinimo priemons. Jei, remdamiesi tam tikromis iniomis, nesugebame pasiekti usibrt praktini
tiksl, tai rodo, kad ms inios yra netikslios ir turime iekoti jose
slypini klaid. Jas rad ir itais (is darbas, aiku, toli grau nra toks jau paprastas), remdamiesi modifikuotomis iniomis, mes
pertvarkome savo praktins veiklos bdus ir metodus. Jei tai padarius usibrti praktiniai tikslai pasiekiami, vadinasi, paengme pirmyn painimo keliu. Tas kelias neturi pabaigos. Juk pltojantis inioms kartu pleiasi ir praktins veiklos galimybs. Kuriami nauji
prietaisai, galinantys pamatyti tai, ko negalima buvo matyti anksiau, naujos mainos ir rengimai stiprina monijos jgas ir todl jos
praktins veiklos sfera pleiasi. Keiiasi ir socialins veiklos galimybs. Naujomis slygomis gali irykti ir, kaip rodo mokslo istorija,
i tikrj danai irykja, kad ankstesns inios buvo neisamios it
netikslios. Taigi jei tam tikr ini dabar mums utenka, nes remdamiesi jomis pasiekiame usibrtus tikslus, tai dar negarantuoja
ini efektyvumo ateityje. Kalbant apie praktin efektyvum kaip
tiesos kriterij, to reikia neumirti.
Reikia paymti, kad pragmatin tiesos samprata i dalies
traukia, asimiliuoja koherencin tiesos teorij. Pasak W. Jameso,
susidrs su naujais faktais, prietaraujaniais senajai patiriai, individas bando modifikuoti savo ankstesnes nuomones. Taiau jis
stengiasi pastarj kuo daugiau igelbti, kadangi savo sitikinimais
mes kratutinai konservatyvs. Taigi i pradi jis mgina pakeisti
vien nuomon, o po to kit... kol pagaliau ateina kokia nors nauja
idja, kuri jis prijungia prie senj, minimaliai jas sujudins...
Tuomet i nauja idja yra teisinga. Ji isaugo sensias tiesas,
minimaliai jas modifikuodama, praplsdama jas btent tiek, kad si11
terpt tarp j..."
Galima sutikti su W. Jamesu, kad reikinio paaikinimas, prietaraujantis visoms ankstesnms ms inioms, vargu ar gali bti
pripaintas teisingu. ini sistema turi bti logikai darni, koherentika, taiau mokslo revoliucijos (tiek XVII, tiek XX a.) rodo, kad
isiversti minimaliomis ini sistemos modifikacijomis kai kada nemanoma.
Palyginti su koherencine tiesos teorija, pragmatin tiesos samprata vis dlto turi bent vien privalum: ini logins darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo poiriu, is kriterijus
yra veikiau pagalbinis svarbiausias dalykas yra ini praktinis
efektyvumas. Tiesa, i svoka nra tokia aiki, kaip gali atrodyti i
pirmo vilgsnio. Praktinis efektyvumas gali bti nustatytas tik empirikai. Tai konstatavus kyla klausimas, kuo praktinis efektyvumas
skiriasi nuo empirinio adekvatumo? W. Jamesas neabejoja tuo, kad
faktai gali versti perirti ms ankstesnes nuomones. Tai galbt
5. Tiesa ir tikimyb
Visi inagrinti tiesos kriterijai turi trkum. ie kriterijai gan
bendri, nepakankamai grieti ir todl gali bti skirtingai interpretuojami. Jais remiantis sunkoka tiksliai nustatyti, ar konkretus mokslo
teiginys, juolab j sistema - teorija, yra teisingas ar klaidingas. Kita vertus, i mokslo istorijos inoma, jog vienoje epochoje teisingomis buvo laikomos vienos teorijos, kitoje kitos. Netgi rpestingai
patikrinta ir praktikoje plaiai taikoma teorija vliau gali bti pripainta bent i dalies klaidinga. Tai konstatav turime kelti klausim, ar inias i tikrj galima prieinti nuomonms, kaip ties ir
tikimyb?
Teising ini ir tiktin nuomoni priepriea suvaidino reikming vaidmen ne tik filosofijos, bet ir visos europins kultros istorijoje. Be ios prieprieos negalt, matyt, atsirasti mokslas, taps, laikui bgant, europins kultros ar bent jau technologins civilizacijos varomja jga.
Apie ini ir nuomoni prieprie kalbta ne kart. Taiau norom nenorom vl turime prie jos grti. Filosofinei refleksijai
tai labai bdinga. Matematik ar fizik, pratus prie kitokio dstymo bdo, tai gali net erzinti, bet nieko nepadarysi is bruoas
yra vienas i svarbiausi to, k ymusis lietuvi semiotikas Algirdas
Julius Greimas (1917-1992) pavadint filosofiniu diskursu, ypatum
(odis diskursas" ia reikia tekst, kalbjim). Fundamentalius filosofinius klausimus galima nagrinti kritikai tik taip. Reikt tik
pabrti, kad vis naujas kilpas pinanti filosofo mintis kiekvien kart juda kita trajektorija ir prie t pai klausim grta i kitos
puss. Iki iol ini ir nuomoni prieprie nagrinjome daugiausia
dviem tarpusavy susijusiais ir vis dlto skirtingais aspektais. Aikinoms: 1) kas protas ar jusls yra ini ir kas nuomoni
140
altinis; 2) ar tikros inios, skirtingai nuo nuomoni, gyjamos eksperimentini mokslini tyrim ar metafizini apmstym keliu. Dabar grime prie to paties klausinio i treios puss, ikeldami j
taip: ar ini ir nuomoni priepriea yra ivis pagrsta? Tai turbt
radikaliausias jo klimo bdas natralu, kad j palikome knygos
pabaigai. Bet i pradi turbt verta pasiirti, kaip inias nuo
nuomoni skyr tie, kuri nuomon apie inias lm europins minties raid.
Atskirdamas inojim (episteme) nuo nuomons (doxa), Teaitete" ir Menone" Platonas aikina, kad inojimas neturi bti maiomas netgi su teisinga nuomone". Tiesa, teisinga nuomon yra teista ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Taiau teisingos nuomons yra geros tik tol, kol jos pastovios. O jos tokios nra. Visos nuomons, laikui bgant, keiiasi. Nuomons yra paremtos
potyriais. Todl permainingas j srautas nea su savim ir nuomones.
Sulaikyti jas ir paversti iniomis galima tik susiejant nuomones su
tvirtomis, aminomis ir nekintamomis idjomis (eidais). Nuomoni
sulaikymo akt Platonas vadina prisiminimu" siela prisimena
tai, k ji inojo apie tikrj bt, t. y. idj pasaul, tuomet, kai ji
dar neturjo emiko, kniko apvalkalo, atskirianio j nuo idj
sferos.
Valstybje" Platonas nurodo, jog, skirtingai nuo inanioje, nuomons mogus pernelyg myli regimybs, empirin pasaul, kad vargt, iekodamas tikrojo, idj pasaulio. Nuomons mons mgsta
klausytis ir irti, jie grisi graiais garsais, graiomis spalvomis,
formomis ir visais tais kriniais, kuriuose pasireikia i dalyk grois, bet j protas nesugeba velgti paties groio prigimties ir jo pamilti"12. Nuomons pagrindas yra patirtis, o inojimo pagrindas tiesiogin eid ira. Todl inojimas ir nuomon yra skirtingi dalykai f...]. Kiekvienas i j turi skirting objekt ir skirting sugeb13
jim" .
Platonas pabria, kad inojimo objektas yra grynoji, tikroji btis, o nuomons objektas juslmis suvokiam daikt pasaulis. Tokie daiktai uima tarpin padt tarp bties ir nebties. Todl ir
nuomon, bdama miglotesn negu painimas ir aikesn negu neinojimas, yra kakas tarpika tarp inojimo ir neinojimo"14.
inojimas, gyjamas grynojo mstymo, intelektualins iros bdu, visada yra eid, idj inojimas. Kaip tokiu atveju vertinti matematin inojim? Ar jis prilygsta grynam intelektiniam inojimui?
Reikia pasakyti, kad Platonas labai vertino matematik ir net
jo jos istorij prisiminkime Platono knus, t. y. taisyklingus
daugiasienius. Nepaisant to, jis buvo priverstas konstatuoti, kad matematiniai objektai, pavyzdiui, geometrins figros, bdami giminiki eidams, tokiems kaip grois arba teisingumas, vis dlto nra
141
142
143
146
akimis. Newtono mechanikos likimas rod, kad jokiomis aplinkybmis neperirimas, absoliuiai tikras sintetinis inojimas tra iliuzija.
XIXXX a. sandroje prasidjusi mokslin revoliucija revidavo
ne tik ankstesns epochos pairas erdv, laik ir judjim, bet ir
kitus fundamentalius klasikinio pasaulvaizdio principus. Laplace'o
grieto determinizmo postulatas buvo atmestas. Sukrus kvantin fizik ir primus tikimybin jos aikinim, vis daugiau fizik ir filosof m remti idj, kad fundamentals gamtos dsniai turi tikimybin, statistin pobd, XX a. jau praktikai niekas nesiryo teigti, kad atsitiktinumas tai beprasmis odis. Prieingai, imta tvirtinti, kad ms pasaulis yra i esms tikimybinis. O jeigu taip, tai
galima buvo manyti, kad ir visas inias apie tok pasaul privalu
vertinti tikimybs terminais. Ar is poiris, kur XX a. rytingiausiai gyn H. Reichenbachas, yra absoliuiai teisingas? Silome apie
tai pamstyti.
Pabaigos odis
Skaitytojui, skmingai veikusiam jo kelyje pasitaikiusias klitis,
dert ne tik palinkti geriausios kloties, bet, matyt, ir kai k patarti. Knygos pradioje jau buvo pabrta, kad joje nagrinjamos
tik svarbiausios, pamatins metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, painimo teorijos ir mokslo filosofijos problemos. Tiems, kuriuos
jos sudomino, rekomenduoiau dar perskaityti j knyg dtus du filosofinius tekstus: didok R. Descartes'o Metafizini apmstym"
itrauk ir R. Carnapo straipsn Metafizikos veikimas kalbos logins Analizs bdu". Tekstai buvo parinkti siekiant parodyti, kad filosofija i tikrj yra nesibaigiantis skirtingos orientacijos mstytoj
dialogas, kuriam net laikas ne klitis. Mano galva, ie tekstai
neblogai reprezentuoja dvi skirtingas (ir filosofijai gan svarbias) epochas XVII ir XX a.( bei du skirtingus filosofavimo bdus metafizin ir pozityvistin. Descartes'o tekst galima rasti lietuvi kalba jo Rinktiniuose ratuose", bet, kiek inau, ios knygos egzempliori auktj mokykl bibliotekos turi nedaug. Programinis Carnapo straipsnis lietuvikai dar nebuvo publikuotas, jo vertim parengiau specialiai iai knygai.
Nuodugnesnms filosofijos studijoms, taip pat seminarams, galt
padti ,,Rekomenduojamos literatros sraas". Siekiau jo neperkrauti. Atsivelgdamas ms bibliotek fondus, kuriuose kol kas filosofins literatros angl, vokiei ar prancz kalba labai stokojama,
nurodau veikalus tik lietuvi ir rus kalbomis. Srae daugiausia filosofijos klasikos. J sudaro dvi dalys. Pirmojoje pateikiami veikalai,
kuriuos verta studijuoti siekiant geriau suprasti iame Filosofijos
vade" nagrintas problemas. Antrojoje nurodoma literatra, galinti
bti naudinga tam, k traukia knygoje netyrintos, bet reikmingos
ir domios kitos filosofijos problemos. Tokiam skaitytojui patariau
147
II ir III skyriai
Platonas. Dialogai. V., 1968.
Platonas. Valstyb. V., 1981
Aristotelis. Apie siel // Rinktiniai ratai. V., 1990.
Augustinas A. Ipainimai. K., 1933.
Tomas Akvinietis. Teologijos svadas // Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramiai. V., 1980.
Dekartas R. Filosofuos pradai // Rinktiniai ratai. V., 1978.
Berklis D. Traktatas apie mogikojo painimo principus. V., 1988.
Kantas I. Prolegomenai. V., 1972.
Ny F. Rinktiniai rastai. V., 1991.
Heidegeris M. Rinktiniai ratai. V., 1993.
Sezemanas V. Laisvs problema//Problemos. Nr. 39, 40, 41. 1988; 1989.
Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. V., 1981.
liogeris A. Btis ir pasaulis. V., 1990.
ApucmomeAb. Mera(pH3HKa//CoH. B 4x T. M., 1978. T. 1.
FezeAbF, 3HUHioioneflHJi cpH.ioccxpCKHX Hayic. M., 19751977. T. 13.
BumzenuimeiiH JI. JIorHKO-<>HJioco(pcKHH rpaKTar. M., 1958.
flo6poxomoe A. JI. Kareropua 6biriiH B miaccnnecKOM sanaAKoesponencKOM
(piiJiocotpMU. M., 1986.
148
IV skyrius
Dekartas R. Proto vadovavimo taisykls // Rinktiniai ratai. V., 1978.
Kantas I. Grynojo proto kritika. V., 1982.
Sezemanas V. Gnoseologija. V., 1987.
V ir VI skyriai
Dekartas R. Samprotavimai apie metod // Rinktiniai rastai. V., 1978.
Deimsas V. Pragmatizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a.
Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974.
likas M. Apie painimo pagrind // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir
XX a. Vakar Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974.
Fejerabcndas P. Tyrimo racionalumas"// Problemos. Nr. 32. 1984.
Greimas A. J. Semiotika. V., 1989.
Nekraas E. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. V., 1979.
Pavilionis R. Kalba. Logika. Filosofija. V., 1981.
149
PRIEDAI
Rene Descartes
152
knas, bus ne sivaizduojami, o tikrai egzistuojantys. Juk net dailininkai, stengdamiesi nupieti keistas ir neprastas siren bei satyr
figras, nesugeba sukurti visikai naujos kno formos ir prigimties,
o vaizduoja visoki gyvn vairi kno dali jungin. Netgi jei j
vaizduot bt tokia nepaprasta, kad jiems pavykt sugalvoti k
nors naujo, ko dar niekas nra mats, ir j paveikslas vaizduot
grynai pramanyt ir nebt dalyk, vis tiek spalvos, kuriomis jie
tapo, visada bus tikros.
Dl tos paios prieasties btina pripainti, kad jeigu net tokie
bendri dalykai, kaip knas, akys, galva, rankos ir kt., gali bti sivaizduojami, tai vis dlto esama kai kuri kit dalyk, dar paprastesni ir bendresni, kurie yra tikri ir reals ir kuriuos sumaiius,
kaip ir sumaiius tikras spalvas, ms prote atsiranda tiek tikr ir
reali, tiek pramanyt ir fantastik dalyk vaizdiniai.
Prie i dalyk priklauso knika prigimtis apskritai ir jos tsumas, taip pat i tsi dalyk figra, kiekyb, arba dydis, skaiius,
j buvimo vieta, laikas, matuojantis j trukm ir pan. Manau, neapsiriksime, padarydami ivad, kad fizika, astronomija, medicina ir
kiti mokslai, priklaus nuo sudting dalyk stebjimo, yra labai
abejotini ir netikri, o aritmetika, geometrija ir kiti mokslai, tiriantys
tik labai paprastus ir bendrus dalykus, nesirpindami, ar jie yra
gamtoje ar ne, turi kak tikro ir neabejotino. Nesvarbu, miegu ar
budiu, du ir trys visada bus penki, o kvadratui neatsiras penkta
kratin. Toki aiki ir akivaizdi ties, atrodo, negalima tarti
jokiu klaidingumu ir netikrumu.
Vis dlto a jau seniai esu sitikins, jog yra visagalis Dievas,
sukrs mane tok, koks esu. Taiau i kur man inoti, ar jis nepadar taip, kad i tikrj nra jokios ems, jokio tsaus kno, jokios
figros, jokio dydio, jokios vietos? Nors a visa tai juntu ir niekas,
atrodo, negali egzistuoti kitaip, negu a sivaizduoju. Ir kadangi manau, jog retkariais kiti klysta netgi dalykuose, kuriuos tariasi labiausiai iman, tai i kur man inoti, ar Dievas ir mans nesutvr
tokio, kad klystu kiekvien syk, suddamas du ir tris, skaiiuodamas kvadrato kratines arba sprsdamas kok nors dar lengvesn udavin, jei tik galima sivaizduoti k nors lengvesnio. O gal Dievas
nepanoro, kad a taip apsirikiniau, nes jis laikomas vis geriausiu.
Taiau, jeigu mintis, kad Dievas sukr mane klystant, prietaraut
Dievo gerumui, jam turt prietarauti ir mintis, kad Dievas man
leidia retkariais klysti. O juk a negaliu bti tikras, kad jis to
neleidia.
Turbt atsirast moni, kurie greiiau paneigt visagalio buvim, negu visus kitus dalykus laikyt netikrais. Taiau neprietaraukime jiems dabar, o j naudai netgi tarkime, kad visa, kas ia pasakyta apie Diev, pasaka. Vis dlto, kad ir kain kokiu bdu,
anot j, biau pasieks savo bkl ir bt, ar priskirtume tai likimui, arba lemiai, ar atsitiktinumui, ar irtume nuosekli dalyk raid ir sry, ar aikintume dar kokiu nors bdu, kadangi
apsirikimas ir klydimas yra trkumas, tai kuo silpnesnis bus kr153
jas, kuriam jie priskirs mano kilm, tuo didesn tikimyb, kad a
netobulas ir nuolat klystantis,
j argumentus neturiu k atsakyti
ir esu priveistas prisipainti, kad i to, k seniau laikiau tikru, nra
nieko, kuo negaliau kokiu nors bdu suabejoti. Ir visai ne dl neapdairumo ai lengvapdikumo, bet dl gan pagrst ir gerai apgalvot sumetim. Todl, jei noriu atrasti moksle k nors tikro ir pagrsto, privalau saugotis pagundos patikti ne tik akivaizdiai melagingais dalykais, bet n kiek ne maiau ir tais, kurie atrodo teisingi.
Taiau ito neutenka tik paminti, tai reikia dar ir atsiminti,
nes dar labai danai galv ateina ankstesns prastins nuomons.
Mat ilgai ir danai vartojamos, jos prie mano vali sitvirtina mano dvasioje ir gyja beveik visik mano pasitikjim. O a niekada
neatprasiu pasikliauti ir tikti jomis, jei laikysiu jas tokiomis, kokios
jos yra i tikrj, btent, kai kada abejotinos, kaip jau parodiau,
bet vis dlto tokios tiktinos, kad yra daugiau pagrindo jomis tikti, negu atmesti.
Todl, manau, pasielgsiu teisingai, jei, smoningai pripaindamas
prieing poir, apgausiu save ir kuriam laikui tarsiu, kad visos
tos nuomons perdm klaidingos ir pramanytos, kol pagaliau nenukreipsiu savo senj ir naujj prietar taip, kad jie negalt nusverti mano sitikinimo nei vien, nei kit pus. Tokiu bdu a
ilaisvinsiu savo prot nuo blog proi ir neiklysiu i teisingo kelio, leidianio painti ties.
Esu sitikins, kad is kelias nra pavojingas ar klaidus, todl nebsiu per daug nepatiklus: juk ia kalbama ne apie veikim, o tik
apie samprotavim ir painim.
Taigi tarsiu, kad ne gerairdis ir didiausias tiesos altinis Dievas, o kakoks, ne tik gudrus ir apgaulus, bet ir galingas pikto genijus panaudojo vis savo imon mane apgauti. Laikysiu, jog dangus, oras, em, spalvos, formos, garsai ir visi kiti ioriniai dalykai
yra vien tik iliuzijos ir kliedesys, kuriais jis naudojasi, spsdamas
abangas mano patiklumui. Tarsiu, jog visai neturiu rank, aki,
kno, kraujo, poji, o tik klaidingai galvoju juos turs. A atkakliai laikysiuos ios minties, ir jeigu nepajgsiu pasiekti tiesos, vis
dlto galsiu kuriam laikui susilaikyti nuo sprendimo. Todl rpestingai stengsiuosi nepatikti niekuo klaidingu, ir visos didiojo klaidintojo gudrybs, nors ir labai gudrus bei stiprus jis bt, negals
nieko man teigti.
Bet tai labai sunkus, didelio darbo reikalaujantis sumanymas, ir
kakoks tingumas nepastebimai traukia mane prasto gyvenimo
ves. Kaip vergas, besimgaujantis sapne sivaizduojama laisve, bijo
pabusti, kai tik pradeda tarinti, kad ta laisv tra vien sapnas, ir
graibstosi i maloni iliuzij, nordamas ilgiau jomis pasidiaugti,
taip ir a nepastebimai grtu prie ankstesns savo nuomons ir
vengiu pabusti i savo snaudulio, baimindamasis, kad veiklus budjimas, turs pakeisti i poilsio ramyb, uuot atnes kelet tiesos
154
painimo dien ir kiek nors viesos, nepajgs apviesti k tik mint sunkum tamsybs.
Antras apmstymas
Apie mogaus dvasios prigimt, kuri galima painti lengviau
negu kn
Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visa, kas bent truput abejotina. Rasti bent vien tikr dalyk vadinasi, atlikti didel darb. Reikia atmesti kaip klaidinga visa, k mes kada nors
painome pojiais. Taiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti
tuo, kad esame ir kad teiginys A esu" teisingas. sitikinus savo
buvimu, reikia itirti, koks esi. Todl verta patirti, koks tareisi ess.
I viso to, kuo tarms es, nesame niekas, iskyrus tai, kad mes
mstantis daiktas. Ms pai y painimas neturi nieko bendro su
tuo, k galima painti vaizduote. Kas yra mstantis daiktas. Kodl
manoma, kad lengviau painti knikus daiktus negu mstant
daikt. Mintys apie jutimini dalyk painim, tiriant vako gabal.
Visa, k manome aikiai in apie vako gabal, jausmams neprieinama. Kas yra is vako gabalas, mes suvokiame tiktai protu. Kodl sunkiai susitaikoma su ia tiesa. Kodl ji rodo, jog mes turime
dvasi. Kodl dvasi pastame geriau u bet k kita. Kodl nra
nieko lengvesnio, kaip painti savo nuosav dvasi.
Po vakarykio apmstymo mane upldo tiek abejoni, kad dabar nebeturiu jg j pamirti. Be to, neinau, kaip jas galiau isklaidyti. Esu toks sutriks, lyg biau krits gil vanden ir negaliau nei kojomis pasiekti dugno, nei isilaikyti paviriuje. Vis
dlto eisiu toliau vakar pasirinktu keliu, aplenkdamas visa tai, kuo
galima bent kiek suabejoti, taip pat tai, kas absoliuiai klaidinga.
Taip elgsiuos tol, kol rasiu k nors tikra, arba, jei nieko daugiau
negalsiu padaryti, bent jau tol, kol sitikinsiu, kad pasaulyje nra
nieko tikro.
Archimedas ems rutuliui pakelti reikalavo tik tvirto ir nejudanio atramos tako. A taip pat galiau puoselti dideles viltis, jei
man pavykt rasti bent vien tikr ir neabejotin dalyk.
Taigi tariu, kad visi dalykai, kuriuos matau klaidingi, ir tikinu save, jog niekada nebuvo to, k atkurdavo mano apgaulinga atmintis. A galvoju, jog neturiu joki poji, jog knas, figra, tsumas, judjimas ir vieta tai tik mano imon. Tad k gi galima
laikyti tikru? Turbt tik tai, kad pasaulyje nra nieko tikro.
Taiau i kur gali inoti, ar nra kokio nors dalyko, besiskirianio nuo t, kuriuos a pripainau netikrais, ir kuriuo nebt galima
abejoti. Ar tik nebus koks nors dievas arba kokia nors kita galinga
jga djusi ias mintis mano prot? inoma, nebtinai taip. Juk
galbt a ir pats sugebu jas kurti. Todl ar tik nebsiu ir a pats
koks nors daiktas? Taiau a jau paneigiau turs bet kokius pojius ir kn. Nors vis dlto a dvejoju, bet kas i to seka? Argi a
155
Tad kas gi pagaliau a esu? Mstantis daiktas. O kas yra mstantis daiktas? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, supranta,
teigia, neigia, nori, nenori, sivaizduoja ir jauia? inoma, tai ne
taip jau maa, jei visa priklauso mano prigimiai. O kodl gi nepriklausyti? Argi a dabar neabejoju viskuo, nors vis dlto suvokiu ir
suprantu kai kuriuos dalykus, tvirtinu, jog vieni yra teisingi, neigiu
visus kitus, noriu, geidiu painti dar daugiau ir nenoriu bti apgautas? Netgi savo paties apmaudui sivaizduoju daugyb dalyk, o
daugel juntu tarsi kno organais. Argi ia nra nieko, kas bt
taip pat tikra, kaip tai, kad a esu, egzistuoju, netgi jei vis laik
miegoiau ir jei tas, kas mane sukr, panaudot vis savo imon
man apgauti? Argi nra i i poymi tokio, kur bt galima atskirti nuo mano mstymo arba nuo mans paties? Juk savaime aiku, kad tai a abejoju, suvokiu, troktu, todl nra reikalo daugiau
tai aikinti. Be to, a sugebu sivaizduoti, nors gali atsitikti (kaip
maniau anksiau), kad mano sivaizduojami daiktai nra tikri. Bet
dl to sugebjimas sivaizduoti nedingsta ir nenustoja buvs mano
mstymo dalimi. Pagaliau a jauiu, t. y. suvokiu, vairius dalykus
lyg pojiais, nes tikrai matau vies, girdiu triukm, juntu ilum. Taiau man pasakys, kad tai apgaulingos mklos ir kad a
miegu. Tebnie taip. Vis dlto tikra bent jau tai, kad man atrodo,
jog matau vies, girdiu triukm bei juntu ilum. Tai negali bti
netikra, ir btent taigas vadinu jutimu. Ties sakant, tai ne kas kita, kaip mstymas. ia pradedu geriau ir aikiau negu anksiau suprasti, koks a esu.
Taiau man vis dar atrodo, ir negaliu susilaikyti negalvojs, kad
knikieji daiktai, kuri vaizdai sukuriami mstymu ir prieinami bei
pastami pojiais, man inomi geriau negu ta kakokia mano paties dalis, kuri vaizduotei nepasiekiama. Nors i tikrj bt labai
keista teigti, kad geriau pastu ir suprantu tuos dalykus, kuri buvimu abejoju ir kurie man neinomi ir man visai nepriklauso, negu
tuos, kuri tikrumu esu sitikins, kurie man inomi ir priklauso
mano paties prigimiai, odiu, geriau negu save pat. Taiau a
puikiai matau, kodl taip yra. Mano protas klajoklis, kuriam malonu klaidioti ir kuris neitvert udarytas anktuose tiesos rmuose. Tad dar kart atleiskime vadias ir, dav jam visik laisv,
leiskime tirti dalykus, kurie jam atrodo ioriniai, kad vliau, pamau ir tinkamu akimirksniu sustabdytas bei priverstas tirti save pat
ir savyje randamus dalykus, duotsi geriau valdomas.
Dabar apvelkime dalykus, kurie paprastai laikomi lengviausiais
painti ir kuriuos manome geriausiai past, btent, matomus ir
lieiamus knus, bet ne knus apskritai, nes bendrosios svokos paprastai esti kiek miglotos, o kok nors paskir daikt. Pavyzdiui,
paimkime gabaliuk vako, iimt k tik i avilio, dar nepraradus
medaus skonio ir isaugojus kvap gli, i kuri buvo surinktas.
Jo spalva, forma, dydis yra akivaizds. Jis kietas, altas, tsus,
suduotas suskamba. Pagaliau jis turi visus poymius, i kuri galima painti kn.
158
160
Treias apmstymas
Apie tai, kad yra Dievas
Atsiriboj nuo poji, mes labai aikiai pastame save kaip
mstant daikt. Visi dalykai, kuriuos pastame aikiai ir rykiai,
yra tikri. Mes neturime jokios aikios ir rykios idjos apie daugel
dalyk, kuriuos pripainome netikrais ir kuriuos anksiau laikme
tikrais. Abejoti dalykais, kuriuos aikiai suvokiame, mus gali versti
tai, kad galbt Dievui patinka mus apgaudinti. Tad, norint bti
kuo nors tikru, reikia patirti, ar yra mus apgaudinjantis Dievas.
Norint painti ms mini teisingum ar klaidingum, reikia jas
suskirstyti keliolika ri. Ms mintys yra arba idjos, arba afektai, arba samprotavimai. Ms mintys nra klaidingos. Afektai taip
pat. K.p atsitinka, kad sprendimuose mes darome klaidas. Trys
mumyse esani idj rys. Dvi prieastys, tikinusios mus, kad
idjos, kaip atrodo, atjusios pas mus i daikt, esti panaios
juos. Pirmoji i ms prieasi netikinanti. Antroji taip pat.
Taigi mes be jokio tvirto pagrindo tikjome, kad yra daiktai, sukeliantys mumyse panaias save idjas. Kodl ms idjos viena u
kit tobulesns. Kiekviena veikianti prieastis yra tobula kaip ir jos
pasekm. Kodl tai rodo, kad objektyvus idjos tobulumas formaliai
ir eminentikai slypi prieastyje. Jei mumyse yra kokia nors idja,
neturinti objektyvaus tobulumo nei formaliai, nei eminentikai, tai
reikia, kad jos prieastis yra kakas i ms. Ms turim idj
ivardijimas. Kaip i ms pai gali kilti idjos apie mones, augalus ir gyvnus. Idjos apie knikus daiktus. Idjos apie jutiminius
dalykus. Idjos apie substancij, trukm, skaii ir kt. Taip pat
ms turimos idjos apie tsum, form, viet ir kt. Dievo idja negali kilti mumyse, jos prieastis turi bti Dievas. Begalyb, t. y.
Diev, suvokiame tikra idja, i idja pirmesn u idj apie save.
Dievo idja visai neklaidinga. Prieingai, ji labai teisinga. Be to, ji
labai aiki ir suprantama. Netgi jei mes nesuprastume begalybs, ji
bt teisinga. Nesvarbu, kokia prielaida pasiremtume, nemanoma,
kad Dievo idja kilt i ms. Naudojimasis pojiais veria mus
greit umirti ios tiesos prieastis. Mes nesame savs prieastis. Pirmoji prieastis. Antroji prieastis. Nors mes ir manytume, jog buvome vis laik, ms gyvenimo trukm rodo, kad yra mus gimdanti
prieastis. Si prieastis skiriasi nuo ms pai. Nemanoma, kad ji
bt kas nors kita, o ne Dievas. Kodl negalima manyti, jog gimstame i daugelio prieasi, taip pat, jog tvai mus pagimdo arba
isaugo. I to reikia padaryti ivad, kad Dievas yra. i Dievo idja
mums yra gimta. Ji kyla i Dievo, aktualiai ir neribotai turinio
visus joje esanius tobulumus. I ia ir paaikjo, kad Dievas nra
apgavikas. Kad ir kaip grtumeis visagaliu Dievu ir garbintum j,
ito niekada nebus per daug. Tai ir yra didiausias gyvenimo gris.
Dabar a usimerksiu, usikimiu ausis, nuslopinsiu visus pojius, isivaduosiu i bet koki knik daikt vaizd arba, kadangi
161
taip, kad prie dviej pridjus tris but daugiau arba maiau u
penkis ir pan. Juk a aikiai matau, kad tie dalykai negali bti kitokie, negu a juos suvokiu. inoma, kadangi a neturiu jokio pagrindo tikti, jog yra kakoks mane apgaudinjantis Dievas, ir kadangi dar neperirjau argument, teigiani, jog Dievas yra, abejojimo prieastis, priklausanti tik nuo ios nuomons, yra labai nepagrsta ir metafizika. Taiau, nordamas visikai isklaidyti abejones, a privalau, pirmai progai pasitaikius, itirti, ar yra Dievas. O
jei pasirodys, kad Dievas yra, turiu sitikinti, ar jis gali bti klaidintoju. Neinodamas i dviej ties, a niekada negalsiu bti kuo
nors tikras. O kad galiau surasti prog tai itirti, nepaeisdamas
savo svarstym tvarkos, kurios esm sudaro palaipsnis perjimas nuo
svok, pirmiausia rast savo prote, prie kit, aptikt vliau, turiu
suskirstyti savo mintis atskiras ris ir pairti, kuriose i j
tiesa, o kuriose netiesa.
Kai kurios mano mintys yra tarsi tokie daikt vaizdai, ir btent
jas reikt vadinti idjomis. Tokiais vaizdais gali bti kokio nors
mogaus, chimeros, dangaus, angelo arba netgi Dievo vaizdiniai. Kitos mintys, be viso to, turi truput kitokias formas. Pavyzdiui, kai
a noriu, bijau, teigiu arba neigiu, tada suvokiu kak kaip savo
dvasios veiklos subjekt (sujet) , taiau ta veikla a kak pridedu
idjai, susidarytai apie daikt. Vienos i toki mini vadinamos
norais (volonts), arba afektais, kitos sprendimais.
Paios idjos, nesusietos su kuo nors kitu, ties sakant, negali
bti klaidingos. Juk ar a sivaizduoiau ok, ar chimer, bus vienodai teisinga, kad sivaizduoju tiek vien, tiek kit.
Nereikia bijoti galimos klaidos afektuose, arba noruose. Juk kad
ir geisiau blog ar nebt dalyk, vis dlto bus ne maiau teisinga, kad a j noriu.
Taigi lieka vien tiktai sprendimai, kur reikia bti itin atsargiam,
kad neapsiriktum. Pagrindin ir prasiausia, kokia tik gali pasitaikyti, klaida yra ta, kad a manau, jog mano turimos idjos yra panaios u mans esanius daiktus arba atitinka juos. Juk, jeigu
idjas iriau kaip tam tikrus savo mstymo bdus arba modusus, nesusiedamas j su kokiu nors ioriniu daiktu, vargu ar jos
mane suklaidint.
Be to, vienos idjos man atrodo gimtos, kitos svetimos, atjusios i iors, treios mano paties sugalvotos ir sukurtos. Mat
tai, kad sugebu suvokti, kas yra daiktas apskritai arba tiesa, arba
mintis, a manau turs i savo prigimties, o ne i "kitur. O lig iol
maniau, jog triukmas, sauls viesa, iluma kyla i kako u mans. Pagaliau man atrodo, kad ir sirenos, hipogrifai ir kitos chimeros tai tik mano proto fikcija ir imon. Bet galbt a galiu sitikinti, kad visos ios idjos priklauso prie t, kurias vadinu sveti-
momis, gautomis i iors, arba kad visos jos man yra gimtos, arba kad visos jos mano paties sukurtos, kadangi dar nepakankamai
gerai isiaikinau tikrj j kilm. Svarbiausia, k dabar turiu padaryti, tai isiaikinti, kas veria tikti, kad idjos, kurios, man atrodo, kyla i koki nors u mans esani daikt, yra i juos panaios.
Pirmoji prieastis ta, jog man atrodo, kad tai man yra {teigusi
prigimtis, o antrj sudaro asmenin patirtis, liudijanti, kad ios
idjos nepriklauso nuo mano valios, kadangi labai danai jos atsiranda prie mano vali. Pavyzdiui, dabar, noriu a to ar ne, jauiu ilum ir todl sitikinu, kad pojt, arba ilumos idj, manyje sukelia kitas daiktas, kuris nuo mans skiriasi btent iluma
ugnies, prie kurios sdiu. Ir teisingiausia bt galvoti, kad is atokus daiktas siunia man ir tvirtina manyje greiiau savo panaum,
o ne k kit.
Dabar reikia pasiirti, ar ios prieastys pakankamai pagrstos
ir tikinamos. Sakydamas man atrodo, kad tai man yra teigusi
prigimtis", odiu prigimtis" a suprantu tam tikr polink tikti,
o ne natrali mano proto vies, leidiani painti, kad tai tiesa.
Taigi ie du pasakymai skiriasi, nes a negaliu abejoti niekuo, k
natrali proto viesa parodo esant tikra. Pavyzdiui, ji mane tikino, kad dl to, jog abejoju, galiu padaryti ivad, jog esu. Be to,
tiesai nuo netiesos atskirti neturiu kito sugebjimo ar galios, pajgianios mane tikinti, kad tai, k natrali proto viesa rodo kaip
tikra, nra tikra, galios, kuria galiau pasitikti taip pat kaip ir
natralia viesa. O polinkiai, atrod natrals, kaip neretai pastebdavau, vos prireikus pasirinkti doryb ar yd, mane vienodai vesdavo tiek blog, tiek gr. Todl nesu links jais vadovautis, kalbdamas apie ties ir neties.
Pagal antrj prieast, idjos turi ateiti i alies, kadangi jos
nepriklauso nuo mano valios. ios prieasties irgi nelaikau patikima.
Juk jeigu a turiu k tik mintus polinkius, nors ir ne visada sutampanius su mano valia, tai galbt a turiu ir sugebjim ar gali kurti tokias idjas be paalins pagalbos, nors to ir neinau. Pavyzdiui, lig iol man atrodydavo, kad, man miegant, idjos susidaro be iorins pagalbos daikt, kuriuos jos panaios. Pagaliau, jeigu ir sutikiau, kad idjas sukuria ie daiktai, tai visai nebtina,
kad jos bt panaios tuos daiktus. Prieingai, a daugsyk pastebjau didel skirtum tarp daikto ir jo idjos. Pavyzdiui, a turiu
dvi visikai skirtingas Sauls idjas. Viena i j yra kilusi i poji
ir priskirtina prie idj, ateinani i alies. Dl ios pirmosios idjos Saul atrodo labai maa. Antroji idja yra paimta i astronomijos rodym, t. y. i tam tikr svok, atsiradusi drauge su manim, arba a pats kokiu nors bdu ja. sukuriu. Dl antrosios idjos
Saul man atrodo didesn u pai em. inoma, ios dvi idjos,
kuriomis suvokiu Saul, negali bti panaios vien ir t pai
Saul. Nuovoka mane tikina, kad idja, susidaryta pagal iorin
Sauls vaizd, maiausiai panai Saul.
164
Visa tai man pakankamai gerai rodo, jog lig iol a ne dl tikro
ir gerai apgalvoto sprendimo, o tiktai dl aklo ir akipliko impulso tikjau, kad iorje yra daikt, kurie skiriasi nuo mans ii kurie
pojiais arba kokiu nors kitu bdu siunia mano protui j idjas
arba vaizdinius ir palieka jame j atspaudus.
Taiau yra dar ir kitas bdas itirti, ar u mans yra daikt,
kuri idjas turiu savyje. Btent: jei tas idjas suprasime kaip tam
tikr mastymo bd, tai tarp j a nematau jokio skirtumo ar nelygybs. Visos jos, man atrodo, kyla manyje vienu ir tuo paiu bdu, bet, irint jas kaip vaizdus, kuri vienas reikia vien, kitas kit daikt, darosi akivaizdu, kad jos smarkiai skiriasi viena
nuo kitos.
Juk i ties idjos, teikianios substancijas, yra kakas daugiau ir
apima, jei galima taip pasakyti, daugiau objektyvios tikrovs, t. y.
geriau atspindi bt ir tobulyb negu idjos, teikianios modusus ir
akcidencijas. Dar daugiau, idja, kuria suvokiu Viepat Diev
amin, begalin, nekintant, visain, visagal ir universal vis u
jo esani daikt krj, be abejo, turi daugiau objektyvios tikrovs
negu idjos, atspindinios baigtines substancijas.
Dabar natrali mano proto viesa akivaizdiai rodo, kad veikianti
ir visuotin prieastis privalo bti ma maiausiai tokia pat reali
kaip jos darinys. Juk i kur, jei ne i prieasties, vyksmas gali gauti realum? Ir kaip prieastis teikt t realum, pati jo neturdama?
Tai rodo ne tik tai, kad neegzistuojantis negali nieko sukurti,
bet ir tai, kad tobulesnis, t. y. turintis daugiau realumo, dalykas
negali iplaukti i maiau tobulo ar priklausyti nuo jo. i tiesa aiki ir akivaizdi ne tiktai padariniuose, turiniuose to realumo, kur
filosofai vadina aktualia, arba formalia, tikrove, bet ir idjose, atspindiniose tikrov, filosof vadinam objektyvia*. Pavyzdiui, akmuo, kurio anksiau nebuvo, negali atsirasti ir dabar, jeigu jo nesukuria kitas daiktas, formaliai arba eminentikai
turintis visa, kas
eina akmens sandar, t. y. turintis tuos paius kaip ir akmuo ar
net pranaesnius dalykus. Be to, ilum anksiau jos neturjs daiktas gali sukurti tik dl to, kad savo prigimtimi, laipsniu ir rimi
jis yra bent jau tokio paties tobulumo kaip pati iluma. T pat
galima pasakyti ir apie kitus daiktus. Taiau, be viso ito, ilumos
arba akmens idjos a negaliau turti, jeigu jos ten nebt djusi
kokia nors prieastis, bent jau tokia reali, kokius a manau esant
ilum arba akmen. Nors i prieastis mano idjai neduoda nieko i
savo aktualios, arba formalios, tikrovs, taiau dl to nereikia sivaizduoti, kad i prieastis maiau reali. Taiau reikia atsiminti, jog
kiekviena idja, bdama dvasios gaminiu, savo prigimtimi yra tokia,
i ariau ir ityrus juos taip, kaip vakar ityriau vako idj, matyti, kad labai maai k a suvokiau aikiai ir tiksliai. Pavyzdiui, t
galima pasakyti apie dyd, arba tsum plot, ilg ir gyl, apie figr, gaunam, apribojant tsum, padt, kuri susidaro, daiktams
formuojantis, ir judjim, arba ios padties pakilim. Be to, dar
galima paminti substancij, trukm ir skaii.
Kitos ypatybs, pavyzdiui, viesa, spalva, garsas, kvapas, skonis,
iluma, altis ir kilos, suvokiamos lytjimu, man yra tokios miglotos
ir neaikios, kad tiesiog neinau, ar jos teisingos, ar klaidingos,
t. y. ar i tikrj mano turimos i ypatybi idjos yra kokio nors
realaus daikto idjos, ar jos teikia tik chimerikus dalykus, kuri
negali bti. Anksiau minjau, kad tik sprendimuose galimos tikros
ir formalios klaidos. Vis dlto ir idjose galimos tam tikros materialios klaidos, btent, kai jos teikia nesant dalyk taip, lyg jis bt.
Pavyzdiui, mano turimos alio ir ilumos idjos tokios neaikios ir
miglotos, kad man sunku iaikinti, ar altis yra tik ilumos trkumas, ar iluma alio trkumas, ir i viso ar jie yra reals dalykai, ar ne. Juo labiau kad idjos, bdamos lyg ir savotiki paveikslai, visada mums turi atrodyti k nors teikianios. Jei bus teisinga
alt vadinti ne kuo nors kitu, kaip ilumos trkumu, tai idj, kuri
man j parodys kaip kak realaus ir teigiamo, pelnytai galima pavadinti klaidinga. T pat galima pasakyti ir apie kitas idjas. Taiau, ties sakant, nra reikalo joms priskirti kit krj, o ne save
pat. Juk jeigu jos klaidingos, t. y. teikia nesanius dalykus, tai natrali proto viesa man parodo, kad jos kyla i nebties, t. y. a
turiu jas tik todl, kad kako trksta mano prigimiai ir kad ji ne
visai tobula. O jeigu idjos yra teisingos, tai, kadangi jos man parodo tiek maai tikrovs, jog negaliu atskirti j teikiamo dalyko
nuo nebties, a nematau, kodl pats negaliau bti j krju.
O i aiki ir tiksli idj apie knikus daiktus yra keletas, kurias, man rodos, galima ivesti i idjos apie save pat. Tokios yra,
pavyzdiui, substancijos, trukms, skaiiaus ir panai dalyk idjos.
Juk, kai galvoju, kad akmuo substancija, t. y. daiktas, sugebantis egzistuoti savaime, o a pats irgi substancija, nors puikiai inau,
jog esu tik mstantis ir netsus daiktas, o akmuo, prieingai, tsus ir nemstantis, tarp i svok yra didelis skirtumas, taiau jos
abi panaios tuo, kad reikia substancijas. Lygiai taip pat, galvodamas, kad esu dabar, arba prisimindamas, kad buvau anksiau, ir
daug bei vairiai mstydamas ir inodamas savo mini kiek, a
gyju trukms ir skaiiaus idjas, kurias vliau galiu taikyti bet kokiems kitiems dalykams.
Kit savybi, kurios sudaro knik daikt idjas, btent: tsumo, figros, padties ir judjimo, formaliai a neturiu, nes a tik
mstantis daiktas. Taiau, kadangi tai tik tam tikri substancijos
modusai, o a pats esu substancija, atrodo, kad a jas galiu turti
eminentikai.
Taigi belieka Dievo idja, kuri reikia itirti ir suinoti, ar joje
nra ko nors, kas galjo kilti i mans. odiu Dievas" a supran167
kia, jog turiu bti ir dabar, jei tik iuo metu kokia nors prieastis
negimdo ir nekuria mans i naujo, t. y. neisaugo mans. I tikrj tiems, kas atidiai siirs laiko prigimt, bus labai aiku ir
akivaizdu, jos substancijai, noriniai ilikti kiekvien savo trukms
akimirk, reikia tos paios galios ir veiksmo, kurie yra btini jai
pagimdyti ar sukurti i naujo, jei jos dar nebuvo. Taigi natrali
proto viesa mums aikiai parodo, kad isaugojimas ir sukrimas
skiriasi ne tikrovs, o ms mstysenos atvilgiu.
ia turiu tik paklausti save ir nusprsti, ar turiu koki nors gali ar sugebjim padaryti taip, kad a, esantis dabar, ilikiau ir
vliau. Kadangi esu tiktai mstantis daiktas bent jau lig iol buvo kalbama tik apie i mano savyb, tai, turdamas toki gali,
a j turiau mstyti ir inoti. Bet a nesijauiu j turs ir todl
tikrai inau, kad priklausau nuo kakokios esybs, visikai skirtingos
nei a pats.
Bet galbt ta esyb, nuo kurios priklausau, nra Dievas, o mane
pagimd tvai ar kokia nors kita prieastis, ne tokia tobula, kaip
Dievas? Anaiptol ne. To negali bti, nes, kaip jau anksiau sakiau,
visikai aiku, kad prieastis privalo bti bent jau tokia reali kaip
jos pasekm. O kadangi esu mstantis daiktas ir turiu tam tikr
Dievo idj, tai, nesvarbu, kokia prieastis bt mane pagimdiusi,
btina pripainti, kad ji irgi mstantis daiktas ir turi idj vis
tobulybi, kurias a priskiriu Dievui. Paskui reikia itirti, ar i prieastis atsiranda pati savaime ar i ko nors kito. Jeigu ji atsiranda
i savs, tai dl anksiau nurodyt prieasi ieina, kad ji Dievas. Sugebdama savaime egzistuoti, ji neabejotinai privalo turti
gali aktualiai turti visas tobulybes, kuri idjos slypi joje, t. y.
tas tobulybes, kurias mstau esant Dievuje. Bet jeigu ta prieastis
atsiranda ne savaime, o dl kitos prieasties, tais paiais sumetimais
vl reiks klausti, ar ta antroji prieastis yra atsiradusi savaime, ar
dl kitos prieasties, ir taip toliau, kol pagaliau prieisime prie paskutins prieasties Dievo. Visikai suprantama, kad taip negali
tstis iki begalybs, nes mums rpi ne tiek kadaise mus pagimdiusi
prieastis, kiek prieastis, isauganti mus dabar.
Negalima taip pat manyti, kad mane sukr keletas prieasi i
karto ir kad i vienos gavau vienos, o i kitos kokios nors kitos
Dievui priskiriamos tobulybs idj. Taigi visos ios tobulybs plyti
kakur visatoje, o ne susirinkusios ir susijungusios vienoje prieastyje
Dievuje.
Prieingai, vienyb, paprastumas ir Dievuje esani dalyk nedalumas viena i pagrindini tobulybi, kurias jam priskiriu. inoma, vis i Dievo tobulybi vienybs idjos negaljo man suteikti
n viena prieastis, i kurios nebiau gavs ir kit tobulybi idjos. Juk ji nebt galjusi priversti mane suprasti jas visas kartu ir
neatskiriamas viena nuo kitos, nepriversdama suinoti, kas jos yra,
ir bent kiek jas visas painti.
Pagaliau kai dl tv, kurie, atrodo, mane pagimd, tai, netgi
jei visa tai, kuo anksiau galjau tikti, bt tiesa, vis dlto ne jie
170
Rudolfas Carnapas
vadas
odio reikm (Bedeutung).
Bereikmiai metafiziniai odiai.
Teiginio prasm (Sinn).
Metafiziniai pseudoteiginiai.
Visos metafizikos beprasmikumas.
Metafizika kaip gyvenimo jausmo iraika.
1. vadas
Pradedant graik skeptikais ir baigiant XIX a. empiristais, buvo
daug metafizikos prieinink. J apmstymai ir abejons savo pobdiu labai skyrsi. Vieni teig, kad metafizikos doktrina yra klaidinga, nes ji prietarauja empirinms inioms. Kiti man, kad ji yra
tik nepatikima, nes jos nagrinjamos problemos perengia mogikojo
painimo ribas. Daugelis antimetafizik teig, kad metafizini klausim gvildenimas yra bergdias darbas; nepriklausomai nuo to, manoma juos atsakyti ar ne, jais domtis neverta; reikia visikai atsidti sprendimui praktini udavini, kuriuos veikliam mogui kelia
kiekviena diena.
Moderniosios logikos pltot galino pateikti nauj ir tiksl atsakym klausim, ar metafizika yra teista ir pagrsta. Tyrinjimai
taikomojoje logikoje" (painimo teorijoje"), siekianioje logins
analizs bdu atskleisti mokslo teigini paintin turin ir juose aptinkam odi (svok") reikm, duoda vien pozityv ir vien
negatyv rezultat. Pozityvus rezultatas gaunamas empirinio mokslo
srityje; atskiros vairi mokslo disciplin svokos praskaidrinamos,
nustatomi j formals loginiai ir epistemologiniai ryiai. Metafizikos (skaitant vis vertybi filosofij ir norm moksl) srityje login
analiz duoda negatyv rezultat ivad, kad ios srities teiginiai
(tiksliau, neva teiginiai) yra visikai beprasmiai. Tuo bdu prie
metafizik pasiekiama galutin pergal, kurios nebuvo galima laimti
kritikuojant j i ankstesni antimetafizini pozicij.
Tiesa, panaias mintis galima aptikti ir kai kuriuose ankstesniuose (pavyzdiui, nominalistiniuose) apmstymuose, bet lemiam argument galima pateikti tik dabar, kai logika, ipltota pastaraisiais
deimtmeiais, tapo pakankamai atriu instrumentu.
2. odio reikm
Jeigu odis (konkreioje kalboje) turi reikm, tai sakoma taip
pat, kad jis ymi svok"; jeigu tik atrodo, kad odis turi reikm, o i tikro jos neturi, tai kalbama apie tariamj svok".
Kaip paaikinti tariamosios svokos" atsiradim? Argi ne tiesa, kad
kiekvienas odis traukiamas kalb siekiant ireikti k nors apibrto, taigi i pat pradi teikiant jam apibrt reikm? Kaip
paaikinti bereikmi odi atsiradim prastinje kalboje? Tikrai, i
pradi kiekvienas odis (neskaitant ret iimi, kurias vliau pailiustruosime pavyzdiu) 'turi vien ar kit reikm. Per ilg laik ji
danai keiiasi. Atsitinka ir taip, kad odis praranda senj reikm,
negydamas naujos. Taip atsiranda tariamoji svoka.
Kas lemia odio reikm? Kokios turi bti vykdytos slygos,
kad tas ar kitas odis turt reikm? (Ar tokios slygos aikiai
formuluojamos, kaip tai bdinga kai kuriems iuolaikinio mokslo odiams ir simboliams, ar tik numanomos, kas charakteringa daugumai kasdiens kalbos odi, tai mums nesvarbu.) Pirma, turi
bti nustatyta odio sintaks, t. y. jo traukimo paprasiausi
teiginio (propozicin) form bdas; toki teiginio form vadinsime
173
mo pasaulio daiktuose ir vykiuose ir todl yra empirikai aptinkamos. Metafizinje vartosenoje, prieingai, dievas" ymi kak antempiriko. Knikos btybs arba knikoje esybje gldinios
dvasins btybs reikm yra i odio aikiai atimama. Kadangi
jam nesuteikiama jokia nauja reikm, jis tampa bereikmis. Tiesa,
danai atrodo, tartum odiui dievas" bt teikiama reikm ir
metafizikoje. Bet, geriau panagrinjus pateikiamus apibrimus, paaikja, kad jie tra tariamieji apibrimai. Jie suvedami arba logikai neleistinus odi ryius (apie juos bus kalbama vliau), arba
kitus metafizinius odius (pavyzdiui, pirminis pradas" (Urgrund), absoliutas", beslygikas" (das Unbedingte), nepriklausomas" Mas Unabhangige), savarankikas" (das Selbstandige) ir
pan, bet ne odio elementaraus teiginio teisingumo slygas. io
odio atveju nevykdomas net pirmasis logikos reikalavimas
reikalavimas pateikti sintaks, t. y. odio traukimo elementar
teigin form. Elementarus teiginys turt iuo atveju turti toki
form: x yra dievas". Bet metafizikas arba visikai atmeta i form, nepateikdamas kitos, arba, prims i form, nenurodo kintamojo x sintaksins kategorijos. (Kategorij pavyzdiai: knai, kn
savybs, santykiai tarp kn, skaiiai ir t. t.)
Tarp mitologins ir metafizins odio dievas" vartosenos randame teologin vartosen. Pastaruoju atveju nepateikiama jokia sava
odio reikm, o svyruojama tarp abiej mint vartosen. Kai kurie teologai remiasi Aikiai empirine (taigi ms terminais mitologine") dievo svoka. iuo atveju joki pseudoteigini neformuluojama,
bet teologams neparanku, kad i interpretacija veria j teiginius
empiriniais teiginiais juk, remdamasis ja, klausim apie teologini teigini teisingum gali atsakyti empirinis mokslas. Kiti teologai
aikiai teikia pirmenyb metafizinei vartosenai. Dar kit teolog
vartosena neaiki. Tai jie seka viena, po to kita vartosena, tai suplaka abi vartosenas vien.
Panaiai kaip aptarti odiai pradas" ir dievas", taip ir dauguma kit specifikai metafizini termin neturi reikms, pavyzdiui,
idja", absoliutas", beslygikas", begalinis" (das Unendliche),
esybs btis" (das Sein des Seienden), nesyb"
(das Nicht-Seiende), daiktas pats savaime" (Ding an sich), absoliuti dvasia", objektyvi dvasia", esm", btis pati savaime" (Ansichsein), btis
pati savaime ir sau" (Anundfiirsichsein), emanacija", manifestacija", iskaidymas" (Ausgliederung). A", ne-A" ir t. t. Su iomis
iraikomis elgiamasi taip pat kaip su odiu babus" anksiau nagrintame pavyzdyje. Metafizikas sako mums, kad iems odiams nemanoma nurodyti empirini teisingumo slyg; jei jis priduria, kad
vienu ar kitu tokiu odiu jis vis dlto kak mano", mums ikart
pasidaro aiku, kad jis turi galvoje lydinius od vaizdinius ir jausmus, kurie nesuteikia odiui jokios reikms. Metafiziniai pseudoteiginiai, kuri sudt eina tokie odiai, neturi jokios prasms, nieko nesako, yra teiginiai tik i pairos. J istorins kilms klausim
aptarsime vliau.
177
4. Teiginio prasm
Iki iol nagrinjome pseudoteiginius, kuriuose aptinkamas odis,
neturintis reikms. Yra dar ir kita pseudoteigini ris. Jie sudaryti
i odi, turini reikm, bet ie odiai yra sujungti taip, kad
neperteikia jokios prasms. Kalbos sintaks nurodo, kokie odi
junginiai yra leistini ir kokie neleistini. Bet gramatin sintaks nepajgi inaikinti visus beprasmius odi junginius. Panagrinkime pavyzdio dlei tokias dvi odi sekas;
1. Cezaris yra ir".
2. Cezaris yra pirminis skaiius".
odi seka (1) yra sudaryta paeidiant sintakss taisykles; sintaks reikalauja, kad treioje vietoje eit ne jungtukas, o payminys, taigi daiktavardis arba bdvardis. Pagal sintakss taisykles yra
sudaryta kad ir tokia odi seka: Cezaris yra karvedys"; ji yra
prasminga odi seka, tikras teiginys. Taiau ir odi seka (2)
yra sudaryta pagal sintakss taisykles, nes ji turi t pai gramatin form kaip k tik suformuluotas teiginys. Nepaisant to, odi
seka (2) yra beprasm. Pirminis skaiius" yra skaii savyb; asmuo negali j turti arba jos neturti. Kadangi (2) atrodo kaip teiginys, bet nra teiginys, nes nieko nesako, neireikia jokios esanios
ar nesanios dalyk padties, i odi seka vadintina pseudoteigini". Kadangi gramatin sintaks iuo atveju nepaeidiama, pirmas
spdis slygoja nepagrst nuomone, kad prie mus teiginys, nors ir
klaidingas. Bet a yra pirminis skaiius" yra klaidingas teiginys tada
ir tik tada, kai a dalijasi i natrinio skaiiaus, nelygaus l arba a;
aiku, kad ia a negali bti pakeistas Cezariu". is pavyzdys yra
parinktas taip, kad beprasmikum pastebti lengva; i daugelio metafizini vadinamj teigini nra taip lengva nustatyti, kad jie yra
pseudoteiginiai. Tai, kad kasdienje kalboje manoma sudaryti beprasmikas odi sekas, nepaeidiant sintakss taisykli, rodo, jog
loginiu poiriu gramatin sintaks yra nepakankama. Jeigu gramatin sintaks tiksliai atitikt login sintaks, tai negalt atsirasti
joks pseudoteiginys. Jeigu gramatinje sintaksje bt skiriamos ne
tik kalbos dalys - daiktavardiai, bdvardiai, veiksmaodiai ir
t. t., bet i odi ribose bt dar daromos tam tikros logins
distinkcijos (skirtumai), tai jokie pseudoteiginiai negalt bti sudaromi. Jeigu, pavyzdiui, daiktavardiai gramatikai bt skirstomi
vairias kalbos dalis pagal tai, kieno kn, skaii ir 1.1. savybes
jie paymi, tai odiai karvedys" ir (pirminis) skaiius" priklausyt skirtingoms kalbos dalims ir (2) bt nesuderinama su kalbos
taisyklmis taip pat kaip (1). Taigi nepriekaitingai sukonstruotoje
kalboje visos beprasmikos odi sekos bt tos paios ries kaip
ir (1). Jos bt gramatikos paalinamos i esms automatikai; t. y.
siekiant ivengti beprasmybi, nereikt paisyti atskir odi reikms utekt atsivelgti j kaip kalbos dali tip (sintaksin
kategorij", pavyzdiui, daiktas, daikto savyb, daikt santykis,
178
skaiius, skaiiaus savyb, skaii santykis ir pan.). Jeigu ms tez, kad metafizikos teiginiai yra pseudoteiginiai, yra pagrsta, tai logikai tobulai sukonstruotoje kalboje metafizika bt ivis neireikiama. Todl logik dabar sprendiamas logins sintakss sukrimo
udavinys turi didel filosofin reikm.
5. Metafiziniai pseudoteiginiai
Dabar pateiksime kelet metafizini pseudoteigini pavyzdi, i
kuri ypa aikiai matyti, kad jie paeidia login sintaks, nepaeisdami istorins gramatins sintakss. Mes parinksime kelet sakini i metafizins doktrinos, labiausiai takingos iuo metu Vokietijoje 1 .
Reikia itirti tik tai, kas yra (Seiende) ir daugiau nieko; tik
bt ir be to nieko; vienintel bt, o u jos nieko. Kaip yra
su iuo nieku? Ar niekas yra tik todl, kad yra ne, t. y. neigimas? Ar prieingai? Neigimas ir ne yra tik todl, kad yra niekas? Mes teigiame: niekas yra pirmesnis negu ne ir neigimas.
Kur mes iekome nieko? Kaip mes randame niek. Mes
inome niek. Baim atskleidia niek. Ko ir kodl mes
bijoms, buvo, ties sakant", niekas. Tikrai: pats niekas kaip
toks buvo ia. Kaip yra su nieku? Niekas pats nieksta (nichtet)"
Siekdami parodyti, kad galimyb suformuluoti pseudoteiginius slygoja kalbos loginis defektas, sudarysime emiau pateikiam schem. Pirmosios grafos teiginiams tiek gramatiniu, tiek loginiu poiriu nieko negalima prikiti, taigi jie yra prasmingi. Antrosios grafos
teiginiai (iskyrus B 3) gramatiniu poiriu visikai analogiki pirmosios grafos teiginiams. Teiginio forma II A (tiek klausimas, tiek
atsakymas) neatitinka, tiesa, slygos, kuri turi patenkinti logikai
nepriekaitinga kalba. Taiau i forma vis dlto yra prasminga, nes
j galima iversti j kalb be trkum; tai rodo teiginys III A, turintis t pai prasm kaip ir II A. Teiginio formos II A netikslingum rodo tai, kad gramatikai taisyklingomis operacijomis i jos
galima gauti beprasm teiginio form II B, kuri paimta i pateiktos
citatos. Neturinioje trkum III grafos kalboje i form ivis nemanoma sudaryti. Nepaisant to, j beprasmikumo negalima ikart
pastebti, nes klaidina j panaumas prasmingus teiginius I B.
Taigi ia nustatyt ms kalbos yd sudaro tai, kad ji, prieingai
logikai taisyklingai kalbai, sulygina prasming ir beprasmi odi
sek gramatin form. Kiekvienam teiginiui logistikoje priskiriama
II..
1.
2.
3.
2.
j
r k(Ni)
J
181
Ta aplinkyb, kad ms kalbos ireikia egzistavim veiksmaodiu (bti" arba egzistuoti"), dar nra pati savaime login yda, o
tik netikslingas, pavojingas dalykas. Veiksmaodin forma lengvai
gimdo iliuzij, kad egzistavimas yra predikatas; remiantis ja, konstruojamos logikai ikreiptos ir todl beprasms iraikos, kurias k
tik nagrinjome. Tos paios kilms yra ir tokios formos, kaip esyb" (das Seiende), nesyb" (des Nicht-Seiende), kurios nuo seno
vaidina metafizikoje didel vaidmen. Logikai tobuloje kalboje toki
form ivis nemanoma sudaryti. Lotyn ir vokiei kalbose, galbt
pasidavus graikikojo pirmvaizdio vyliui, formos ens", seiend" buvo imtos vartoti, matyt, vien metafizins vartosenos tikslu; taip kalba buvo loginiu poiriu pabloginta, manant, kad paalinamas jos
trkumas.
Kitas labai danas logins sintakss paeidimas yra vadinamasis
srii sumaiymas". Anksiau mint klaid slygojo enkl, neturini predikat reikms, vartojimas vietoj predikat. O pastaruoju
atveju predikatas vartojamas kaip predikatas, bet kitos srities" predikatas; paeidiama vadinamosios tip teorijos taisykl. Specialiai
sukonstruotas tokio sumaiymo pavyzdys yra ms anksiau nagrintas teiginys Cezaris yra pirminis skaiius". Asmenvardiai ir skaitvardiai priklauso skirtingoms loginms sritims ar sferoms, todl as-
183
men predikatai (pavyzdiui, karvedys") ir skaii predikatai (pirminis skaiius") priskirtini taip pat skirtingoms sritims. Skirtingai
nei anksiau aptarto veiksmaodio bti" atveju, srii sumaiymo
klaidos altinis yra ne metafizika ji labai danai pasitaiko jau
kasdienje kalboje. Bet joje i klaida retai gimdo beprasmybes; kasdienje kalboje odi daugiareikmikum srii atvilgiu nesunku
veikti.
Pavyzdys 1. is stalas didesnis u an. 2. io stalo dydis didesnis negu
ano stalo dydis". ia odis didesnis" teiginyje (1) vartojamas paymti santykiui tarp daikt, o (2) santykiui tarp skaii, taigi jis apima dvi sintaksines
kategorijas. is defektas neesminis, j galima bt paalinti mus vartoti, pavyzdiui, odius didesnis1" ir ,,didesnis2"; didesnis," bt apibrtas per
didesnis2", nustaius, kad teiginio forma (l) lygiareikme formai (2) (ir keletui kit panai form).
m ar klaidingum lemia protokoliniai teiginiai, taigi visi kiti teiginiai yra (teisingi ar klaidingi) patyrimo teiginiai, priklausantys empirinio mokslo sriiai. Sudarius teigin, nepriklausant vienai i i
ri, jis neivengiamai bus beprasmis. Kadangi metafizika neformuluoja analitini teigini ir atsiriboja nuo empirini moksl srities, ji
priversta arba vartoti odius be joki kriterij, taigi bereikmius,
arba taip jungti reikmingus odius, kad nesusidaryt nei analitinis
(ar kontradikcikas), nei empirinis teiginys. Abiem atvejais neivengiamai sukuriami pseudoteiginiai.
Login analiz skelbia beprasmikumo nuosprend kiekvienam tariamajam painimui, kuris nori siekti vir ar anapus patyrimo. is
nuosprendis vis pirma skelbiamas kiekvienai spekuliatyviajai metafizikai, kiekvienam tariamajam painimui, kuris remiasi grynuoju mstymu arba grynja intuicija ir tikisi isiversti be patyrimo pagalbos.
Nuosprendis lieia taip pat ir toki metafizik, kuri, pradjusi nuo
patyrimo, ypatingais samprotavimais siekia painti tai, kas slypi u
ar anapus patyrimo (taigi, pavyzdiui, neovitalistin tez apie organiniuose reikiniuose pasireikiani entelechij", kurios nemanoma
fizikai aptikti; klausim apie prieastinio ryio prigimt", perengiant vyki sekos laike dsni nustatymo problematikos ribas; samprotavimus apie daiktus paius savaime"). Nuosprendis skelbiamas
ir visai vertybi ir normatyvinei filosofijai, kiekvienai etikai ir estetikai kaip normatyvinei disciplinai. Juk vertybs ar normos objektyvus reikmingumas (Gultigkeit) negali bti (aksiolog poiriu) empirikai verifikuotas arba ivestas i empirini teigini; todl jis ivis
negali bti (prasmingu teiginiu) ireiktas. Geram", graiam" bei
kitiems normatyviniuose moksluose vartojamiems predikatams empiriniai j poymiai nurodomi arba nenurodomi. Pirmuoju atveju teiginys, apimantis tok predikat, tampa empiriniu sprendiniu apie faktus, o ne vertinimo sprendiniu; antruoju atveju jis virsta pseudoteiginiu; teiginio, kuris ireikia vertinimo sprendin, ivis nemanoma
sudaryti.
Beprasmybs nuosprendis lieia galiausiai ir tokias metafizikos
kryptis, kurios nepagrstai laikomos epistemologinmis, btent realizm (tiek, kiek jis perengia ribas empirins konstatacijos, kad vykiai pasiymi tam tikru reguliarumu, teikianiu galimyb taikyti indukcin metod) ir jo prieininkus: subjektyvj idealizm, solipsizm, fenomenalizm, pozityvizm (anksiau minta prasme).
Bet kas gi tada apskritai lieka filosofijai, jei visi teiginiai, kurie
k nors ireikia, yra empirinio pobdio ir priklauso mokslo apie
tikrov kompetencijai. Tai kas lieka, yra ne teiginiai, ne teorijos, ne
sistemos, o vien tik metodas, konkreiai, login analiz. io metodo
taikym negatyviais tikslais mes jau pademonstravome: jis padeda
inaikinti bereikmius odius, beprasmius pseudoteiginius. Taikomas
pozityviais tikslais, jis padeda skaidrinti prasmingas svokas ir teiginius, logikai pagrsti moksl apie tikrov ir matematik. Negatyvus
metodo taikymas esamoje istorinje situacijoje yra btinas ir svarbus. Vis dlto vaisingesnis, taip pat ir dabartinei praktikai, yra po-
zityvus taikymas. Taiau nuodugniau j gvildenti mes galimybi neturime. Nurodytas logins analizs udavinys mokslo pagrind tyrimas sudaro tai, k mes vadiname moksline filosofija", prieindami j metafizikai; udavin nori sprsti dauguma ms urnalo
autori.
klausim apie logins analizs rezultat login pobd (pavyzdiui, io ir kit panai straipsni teigini), galima atsakyti madaug taip: i dalies jie yra analitiniai, i dalies empiriniai teiginiai. Tokie teiginiai apie teiginius ir j sudtines dalis priklauso i
dalies grynajai metalogikai (pavyzdiui, seka, kuri sudaro egzistencijos enklas ir daikto vardas, nra teiginys"), i dalies deskripcinei metalogikai (pavyzdiui, odi seka tokioje tokios knygos vietoje yra beprasm"). Metalogika bus aptarta kitoje vietoje; bus parodyta, kad metalogika, nagrinjanti tam tikros kalbos teiginius, gali
pati bti suformuluota ta kalba.
nirta
nuostat aplinkinio pasaulio, kit moni, sprendiam udavini, likimo atvilgiu. is gyvenimo jausmas pasireikia, daniausiai nesmoningai, visu kuo, k mogus daro ir sako, jis siria jo veido
bruouose, galbt net daro poveik jo eisenai. Kai kurie mons turi
poreik ireikti gyvenimo jausm dar ir specialiu bdu, labiau koncentruotai ir stipriai. Jeigu tokie mons yra apdovanoti meniniais
gabumais, jie turi galimyb ireikti save meninje kryboje. Daug
autori (pavyzdiui, D i l t h e y' u s ir jo mokiniai) aikino,
kaip menins krybos stilius ir atmaina atliepia gyvenimo jausm.
(Tokiuose aikinimuose danai vartojama iraika pasaulira", bet
mes link jos vengti dl dviprasmikumo, nutrinanio skirtum tarp
gyvenimo jausmo ir teorijos, turint ms analizei lemiam reikm.)
Mums ia svarbu paymti tik tai, kad menas yra adekvati, o metafizika neadekvati gyvenimo jausmo raikos priemon. inoma,
savaime pamus (an und fur sich), nedert prietarauti bet koki
(laisvai pasirinkt) io jausmo raikos priemoni naudojimui. Taiau
metafizikos atveju reikia atsivelgti tai, kad savo krini forma ji
simuliuoja tai, kuo ji nra. i forma tai forma sistemos teigini,
kurie (tariamai) siejami ivedimo, pagrindimo santyki, kitaip tariant, teorijos forma. Tuo bdu simuliuojamas teorinis turinys ten,
kur jo, kaip matme, i tikro nra. Ne tik skaitytojas, bet ir metafizikas apsigauna, manydamas, kad metafiziniai teiginiai kak sako,
aprao dalyk padt. Metafizikas mano, kad jis tyrinja srit, kurioje galima bti teisiam arba klysti. Taiau i tikrj jis nieko nepasako, o tik kak ireikia, panaiai kaip tai daro menininkas. Apie
tai, kad metafizikas apsigauna, sprendiame ne vien i to, kad raikos priemone jis pasirenka kalb, o raikos forma teiginius; juk
t pat daro ir neapgaudinjantis savs lyrikas. Taiau metafizikas
dar ir argumentuoja savo teiginius, jis reikalauja pritarti j turiniui,
polemizuoja su kit krypi metafizikais, bandydamas savo veikale
paneigti j teiginius. Lyrikas, prieingai, nekelia tikslo savo eilratyje paneigti kit lyrik eilrai teiginius jis ino, kad yra menins krybos, o ne teorijos sferoje.
Tikriausiai gryniausia gyvenimo raikos priemon yra muzika, nes
ji labiausiai laisva nuo viso, kas daiktika. Gyvenimo jausmo harmonija, kuri metafizikas nori ireikti monistine sistema, aikiau ireikiama Mozarto muzika. O kai metafizikas ireikia savo dualistikai heroik gyvenimo jausm dualistine sistema, ar nesielgia jis
taip, ko gero, vien todl, kad jam stinga Bethoveno gabum ireikti jausm adekvaiomis priemonmis? Metafizikai yra muzikai be
muzikini gabum. Utat jie turi stipr potrauk dirbti teorijos terpje, jungti svokas ir mintis. Uuot realizavs potrauk mokslo
srityje, o saviraikos poreik tenkins meno srityje, metafizikas suplaka juos abu ir kuria struktras, kurios nieko neduoda painimui ir
kuri nepakanka gyvenimo jausmo raikai.
Ms spjim, kad metafizika yra meno pakaitalas, inoma, nepakankamas, patvirtina, matyt, ir tas faktas, kad metafizikas, tur187
Summary
Introduction to Philosophy is an attempt to present and explain
basic concepts, problems and trends of philosophy within the
framework of the broader intellectual context. Special emphasis is
laid on the interaction between philosophy and science. Relations of
philosophy with religion and other phenomena of culture are also
dealt with.
The text is based on the lectures given by the author to the
students of philosophy and mathematics at Vilnius University. However, the book is intended not only for students of universities but
for anyone whose profession involves thinking and creative activity.
While "arranging the text preference has been given to the philosophical problems and not to the philosophers. The book i not
supposed to be a boring theoretical study. An effort has been made
to show how the problems analysed ha ve bee'n put forward, modified and attacked by various thinkers living in different places and
at different times. Accordingly, philosophical problems are dealt
with in a historical fashion.
Such an approach enables us to cover the main features of the
development of the philosophical thought throughout centuries displaying its internal logic, stages and phases in a relatively small
volume. The textbook emphasizes the unity and continuity of the
philosophical thought. Philosophy is presented here as a permanent
controversy among various thinkers where no one has the right to
say the last word. In the book this controversy is treated as a history of the adventures of human mind. The author's role is essentially that of moderator. However, being rathet deeply involved in
discussions concerning the problems of the philosophy of science, the
author takes an active pait in the argument when the above problems are being dealt with.
While selecting the subjects priority has been given to metaphysics, philosophy of nature, epistemology and philosophy of sciences. Chapter II (see Contents) covering the development of main
metaphysical ideas from Thales to Heidegger is the backbone of the
book. This chapter serves as a basis for the analysis of other philo-,
sophical problems enabling one to locate them in the historical and
theoretical perspective.
Asmenvardi rodykl
Ayer A. J. 98
d'Alembert J. L. 65
Albert H. 93
Alberti L. 79
Anaksagoras 50
Anaksimandras 23, 25, 33, 60
Anaksimenas 23, 31, 32
Anzelmas Kenterberietis 39
Archimedas 18, 155
Aristotelis 9-11, 18, 22, 31-33,
34-36, 38-40, 62-64, 78, 84,
89, 100, 103, 109, 121, 123,
126-128, 138, 142, 143, 148,
149
Augustinas 18, 36, 40, 54, 71, 148
Avenarius R. 91
Bachelard G. 149
Bacon F. 12, 14, 80, 81, 82, 101,
104, 105, 107, 135, 136, 149
Becker L. C. 7
Beikonas R. 12, 79
Berdiajevas N. 150
Berkeley G. 43, 45-47, 49, 50,
148
Bethoven L. van 187
Bohr N. 114
Bourbaki N. 108, 109
Brunalleschi F. 79
Carnap R. 91-93, 96-100, 130,
133, 147, 172, 175, 176
Cellini B. 79
Chaplin Ch. S. 16
CoUinngwood R. G. 150
Comte A. 13, 91, 94-96, 100, 136,
145
Dante A. 19
Demokritas 25, 26, 31, 32, 40,
61-64, 66, 67, 77, 78, 100, 103
Descartes R. 12, 14, 20, 40-44,
46, 49, 50, 53, 55, 57, 80-82,
84, 88, 93, 101, 103-105, 107,
110, 116, 129-133, 143,
147-149, 151, 163, 183
Dewey J. 138
Dilthey W. 187
Dobryninas A. viii
Dobrochotovas A. 148
Dostojevskis F 19
Einstein A. 14, 16, 19, 90, 109,
115, 116, 146, 174
Eliade M. 151
Epiktetas 149
Epikras 63
Eriugena 36, 37, 38
Eudoksas 103
Euklidas 18, 89, 90, 103, 130, 131,
145
Feyerabend P. 125, 149
Fermat P. 182
Fichte J. G. 68
Fromm E. 149, 150
Gaidenko P. 149
Gaiutis A. viii
Gablei G. 12, 14, 18, 63, 64, 65,
79, 95, 100, 109, 110, 112, 114,
117, 127
Girnius J. 15, 20, 21, 148, 150
Gliozzi M. 114
Greimas A. J. 140, 149
Gurieviius A. 150
Haeckel E. 111
Hegel G. F. 20, 50-52, 55, 57,
71, 74, 81, 137, 148, 149, 12,
184
Heidegger M. 52, 54-57, 148, 179,
184, 188
Heisenberg W. 14, 19, 68, 112
Heraklitas 23, 60, 61, 64
Hilbert D, 188
Hobbes T. 43, 44
Hoelderlin F. 56
Holbach P. H 43, 65, 67
Huizinga J. 150
Hume D. 47, 82-84, 88, 91, 93,
95, 96, 105, 136, 143-145, 149
Husserl E. 53, 54, 57
James W. 137-139, 149
Jaspers K. vii, 54, 56, 148, 150
Jevons W. S. 146
Jonas XXI 143
Kant L 6, 8t 9, 48-51, 67, 68^83-93^ 100, 107, 110, 123, ,133,
(
l37, 144, 145, 148, 149, 184
190
Kameadas 142
Karsavinas L. 150
Kierkegaard S. 53, 54
Kockelmans J. J. 148
Koyre A. 120, 148
Kopernik M. 17, 63, 64, 120, 121,
123
Kraus O. 188
Kristus 51
Kuhn T.
121-124, 149
Knas T. 2
Lakatos I. 124, 125
La Mettrie J. 43-45
Laplace P. S. de 66-69, 147
Leibniz G. W. 32, 43, 81, 88, 103,
105, 110, 132, 133, 135, 144,
149
Leukipas 25, 61, 100
Locke J. 18, 82, 88, 91, 93, 143,
149
Losevas A. 150
Maceina A. 5, 6, 20, 148, 150
Mach E. 14, 18, 91, 100
Machiavelli N. 18
Malebranche N. 43
Mamardavili M. 148
Mann T. 19
Markas Aurelijus 18, 72, 138, 149
Marx K. 18, 72, 136-138
Mill J. S. 91, 101, 102, 104, 105,
108, 145, 146
Montaigne M. de 143
Montesquieu Ch. L. de 71, 72
Moore G. E. 149
Morgan A. de 146
Mozart W. A. 187
Mumford L, 150
Napoleon I 67
Nekraas E. 90, 149, 172
Neurath O. 133-135
Newton L 12, 14, 18, 63-66, 68,
69, 80, 82, 90, 100, 105, 114,
115, 117, 118, 121, 122, 144,
146, 147
Nietzsche F. 18, 52-54, 148, 188
Norkus Z. viii
Okamas V. 37, 79, 143
Ortega-y-Gasset J. 150
Parmenidas 24
Pascal B. 54
Pavilionis R. 149
Petras Ispanas 143
Pijus V 38
Pironas 142
Pitagoras 3, 11, 24, 25, 80, 83
Platonas 9, 18, 20, 27-38^ 52, 54,
62, 64, 77, 78, 84, 96796, 103,
109, 120, 126, 128, 141-143,
148, 149
Plekaitis R. 102, 149
Plotinas 35
Poincare H. 14, 90, 149
Popper K. R. 93, 98-112, 115,
116, 118-120, 124, 148, 149
Pseudo-Dionisijus 36
Ptolemejus 63, 120, 121, 123
Rabelais F. 19
Rawls J. 149
Reichenbach H. 91, 147
Rescher N. 135
Riardo D. 72
Riemann G. 89
Rilke R. M. 56
Roentgen W. 122
Roscelinas J. 37
Rousseau J. J. 18, 149
Russel B. 20, 47, 58
Sartre J-P. 19, 54, 56
Schiller F. 138
Schlick M. 91, 133, 134, 149
Schopenhauer A. 53
Schroedinger E. 109
Seneka 149
Sezemanas V. 148, 149
Smith A. 72
Sodeika T. viii
Sofoklis 19
Sokratas 23, 27, 28, 102, 149
Spencer S. 91
Spinoza B. 74, 81
alkauskis S. 148, 150
liogeris A. viii, 148
Talis 23, 31
Tatarkiewicz W. 44
Tertulianas 76
Toynbee A. J. 149
Tomas Akvinietis 3739, 40, 42,
148
Vinci L. da
Voltaire 19
79
59
191
Evaldas Nekraas
Filosofijos vadas
Lietuvos mokslo tarybos ir Vadovli leidybos komisijos
rekomenduotas vadovlis Lietuvos Respublikos auktosioms
mokykloms
UDK 1(091)
Ne 83
Recenzavo:
humanitarini m. habil. daktaras
profesorius ALGIRDAS GAIUTIS;
humanitarini m. habil. daktaras
profesorius ARVYDAS LIOGERIS
ISBN 5-420-01239-1