Vincas Mykolaitis-Putinas

ALTORIEELY
AUTORIAUS ODIS
Po ilgsvyravimiknygautorius pagaliau ryosi parayti tai, kas jam rpjo jau nuo daugel met. Jisai inojo,
kad leisdamas ias knygas, susilauks daug priekaist i to luomo, kurio gyvenimo kampel ia paband praskleisti.
itas luomas, dl visai suprantam prieasi, bodamas labiau negu kiti savo prestio ir autoriteto, ypaiai jautriai
reaguoja kiekvienpasiksinimparodyti intymaus kasdienio, pasakyiau, grynai mogiko jo gyvenimo vaizd. Jis
dar sutiktbti pieiamas, o gal apsiimtir papozuoti kilnioj, ventadienikoj ir pareiginj pozoj, bet kasdienikai niekados. Taiau literatra, siekdama pilno gyvenimo vaizdo ir nordama atkurti mogaus arba monigrups ne tik
ieigin veid, bet ir tamsiausias dvasios ukampes, nenori pripainti joki privilegij nei atskiriem individam, nei
grupm, nei luomam. Nenorttokiprivilegijpripainti, tarnaudamas literatrai, niknygautorius.
itas autoriaus nusistatymas dar labiau stiprja, kai i bendrjsumetimjis eina konkreius lietuvivisuomens
ir literatros klausimus. Lietuvos kunigija - nes apie j ia kalbama - labiau negu kuri kita yra susipynusi su
visuomens gyvenimu ir jo vairiais reikalais ir dl to labiau negu kur kitur sukasdienjusi. Lietuvos kunigas buvo ir
kininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir diplomatas, ir ministeris, ir gydytojas, ir dievai ino dar
kas. Jis agitavo mitinguose - jis ir iandien dar aktyviai dalyvauja politinipartijrietenose. Lietuvos kunigas buvo
taip pat ir literatas: kartais apysakininkas, bet daniau poetas. Jo kryba gana vairi, ne visumet dvasika, bet
visumet su specifiku atspalviu, taip pat kaip ir visas jo veikimas visuomenj. Lietuvos kunigas, labai danai varu
atvarytas seminarij, o kartais stojs ten per nesusipratim, viliojamas svetimideal, surinko savyje visokeriop
gabum ir talent. Ar jis juos aukljo, ar ud? Ar jie jame derinosi, ar pjovsi? Ar kunigik jo charakter jie
stiprino, ar skald? Kas maitino lig iolei Lietuvos kunigo idealizm ir koks tas idealizmas? Kaip eina vyriausiojo
tiesioginio kunigo idealo realizavimas Lietuvos banyioje? Kas kartas nuo karto pastumi vienkit gabLietuvos
kunig mesti kunigavim, kaip jis prie to prieina ir koks jo likimas? tai visa eil visuomenini, religini ir
psichologiniproblem, kuriom pravartu pasirodyti ir dailiojoje literatroje.
i knyg autoriui jau nuo daugelio met ypatingai kniet du klausimai: 1) kunigavimo ir poezijos krybos
santykis, 2) nukunigjimas, arba ekskunigo problema. Autoriaus nuomone, ie du klausimai tra du i daugelio
konkreiprijimprie tos abstraktikos msls, kuri paprastai vadinama paaukimu. itai ir sudaro jo knygidjin
pagrind. Taiau raydamas jas, autorius nenorjo nieko rodinti; jis norjo tik kai k parodyti, kai kpaaikinti.
Jisai inojo taip pat, kad jo romano vyriausi personaai nra tipiki, kad jie tra i atskirgrupiisiskiriindividai, o
gal ir iimtys; autorius sutinka juos laikyti ir tleriopo negalavimo simptomais. Bet ar ne iimtys gyvenime daniausiai
mus kliudo? Ar ne i iimigeriau suprantame dsn, ar ne i simptompastame lig?
Be to, ir grynai meniki sumetimai palenkautoriimti savo veikalui mediagos i dvasikiluomo. Kaip tapytojas
ieko savo paveikslam jo krybinpajgumadinanimodeli, domiveidir peiza, taip lygiai ir apysakininkas
renkasi atkurti tok gyvenim ir tokius mones, kurie duot jam domi situacij, spding konflikt ir drsi
galimybi. Tokis ir yra kunigo gyvenimas. ia kiekvien irdies pajudjimq, kiekvien sins refleks, kiekvien
pagaliau veiksmvertina daug grietesni dsniai, Dievo vardu udti, o monisankcionuoti.
Autorius butlaimingas, jeigu iuos sumetimus jo knygos bent i dalies pateisint.
Nica, 1931 m. Kaldos : I BANDYMDIENOS
I
Devyni kieti, plieniniai skambalo smgiai paadino LiudVasari miego. Krpteljs jis atmerkakis ir valandlnegaljo
susivokti kame ess. Buvo lygiai 5 valanda alto rudeninio ryto. Pro lang sroveno ma, kanota priesaultekio viesa.
Siauras, bet nuostabiai ilgas kambarys skendjo dar eliuose. Taiau Liudo kaimynai, taip pat kaip ir jisai pa adinti
negailestingo skambalo, jau spurdjo kiekvienas prie savo lovos, ir netrukus subarkjo metaliniai didiuls prausyklos kranai.
Ak, juk tai seminarija! Tai j, naujokpirmamei, 17 kambarys, vadinamas "labirintu", kuriame j ir tilpo taip pat apie
septyniolika. Liudas dar tebekovojo su paskutiniu nutraukto miego antpldiu, bet jo artimiausias kaimynas Jonas Variokas,
kuris paprastai pamesdavo lovvienas i paskutinij, jau buvo pakils ir praeidamas negailestingai nuplnuo jo antklod.
Vasaris oko i lovos ir mpaskubomis rengtis. Staiga jis atsimin, kad iandien ir diena nepaprasta. iandien tai jie baigia
ilgas, 5 dien rekolekcijas ir pirmkartusivilks sutanas. ita mintis nuvrLiud Vasar nuo galvos iki koj, ir jis pasijuto
pagautas ikilmingos to ryto nuotaikos, taip pat kaip ir kiti jo draugai. Tuo tarpu visi jie reng si dar trumpais, gimnazistikais

savo drabuiais, nes sutanas apsivilks tiktai po meditacijos, eidami klausyti ventmiiir pirmkartpo rekolekcijpriimti
ventosios Komunijos.
Greit nusiprauss ir apsitaiss, Liudas Vasaris, drauge su kitais skubesniais, spruko sodper kelias likusias iki skambuio
minutes atsigauti tyru oru ir galutinai nusibla kyti mieg. Jis, dar tik por savaii ibuvs ituose mruose, jau suspjo
prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo ir tapti vienu rateliu to didiulio mechanizmo, kur visgyvenimskirsto laikrodio
rodyklir kietas negailestingas skambalo garsas.
Mokslo metu, paprastomis dienomis, penktvaland devyni skambalo smgiai keldavo juos i miego. Po pusvalandio 3
skambalo smgiai aukdavo juos koplyirytmetinm maldom ir meditacijai. Pusiau septintvalandskambindavo miiom.
Iki atuntos jie turdavo pavalgyti pusryius ir dar kartatlankyti Sanctissimum. Nuo 8 iki 12 kas valanda 3 skambalo smgiai
apreikdavo pamokos pradi ir gal. 12 valand jie eidavo koplyi trumpai maldai ir sins apyskaitai - Examen
conscientiae. Po 15 minuiskambindavo pietums. Po pietjie vl lankydavo Sanctissimum. Iki 2 valandos bdavo laisvas
laikas - rekreacija. Antr valand vienas skambalo smgis pranedavo silentium, kuris trukdavo iki 4 valandos ir bdavo
skirtas darbui. 4 valand 5 skambalo smgiai vl juos paleisdavo pertraukai, o po pusvaland io tas pats skambalas
suaukdavo darbui. 6 valand3 skambalo smgiai varydavo juos didijauditorij, kur rektorius jiem duodavo gero kunigo
elgesio pamokas, daniausiai jas skaitydamas i tam tikro vadovlio, o kartais ibardamas u pastebtus kolektyvius
nusikaltimus ir blogelges. ipamokdanai pakeisdavo koplyia ir raanius. Pusiau septintvaland5 skambalo smgiai
aukdavo juos vakariens. Pavalgius lankymas veniausio ir rekreacija - pus valandos iemos metu bendrojoj salj, o
pavasario metu, kol dar viesu, sode. 7 valand 3 skambalo smgiai aukdavo juos koplyivakarinm maldom ir sins
perkratymui. ia pat dvasios tvas paskaitydavo ryt ryto meditacijos punktus. Po vakarini mald ligi 9 valandos bdavo
sacrosanctum silentium, didelis susikaupimo laikas, skirtas dvasios skaitymui ir darbui. Devintvaland9 skambalo smgiai
pranedavo darbo dienos gal. Tada jie dar karttrumpai lankydavo veniausiir eidavo gulti. Prie umiegant seminarijos
regulos ir dvasinio gyvenimo vadovjiem buvo patariama prisiminti rytdienins meditacijos turin, kurbuvo girdjkoplyioj.
Ta geleindienotvarkturjo iokitokivariant. Ne mokslo dienomis ir ventadieniais jie keldavosi 6 valand, 11 val.
skambalas aukdavo juos Katedrsumai, o 4 val. miparam. Advento metu jie eidavo ankstyvsias rarotas, o gavnioj -
be galo ilgus Graudiuosius verksmus, kuriuos giedodavo kartu su visa banyia. Didiosios vents - Kaldos, Velykos,
Sekmins, Dievo Kno oktava - atnedavo dar nauj pareig. Ketvirtadieniais, tuoj po piet, iki 5 val. juos vesdavo visus
kartu pasivaikioti u miesto plentais arba mikel. Pietum tdienduodavo kopst. etadieniais jie eidavo ipainties, o
po vakarinimaldbdavo dvasios tvo konferencija. Kiekvieno mnesio pradioj jie laikydavo vienos dienos rekolekcijas, o
pradioj ir pabaigoj mokslo met, gavnioj ir prie ventimus rekolekcijos trukdavo 3 - 5 dienas.
Liudas Vasaris, vos porsavaii ibuvs seminarijoj, viso to reimo dar nepatyr, bet per tlaikjau visai priprato prie
skambalo balso ir, igirds j, kildavo ir plaukdavo su visa srove isiliejusikoridoriklierikten, kur tas balsas aukdavo. Lig
iol jis negaljo priprasti tik keliamas i miego, ir tas ankstybasis skambalo balsas jam vis dar bdavo kaip ir koks netiktas
nelauktas smgis, nutraukis smagiausijo miego dal. Ypapirmomis dienomis jis keldavosi nenoromis, i lengvo svaigstania
galva ir per rytmetinmeditacijneumigdavo tik dl to, kad jautsi ess naujokas.
Liudas jau antr kartbuvo beingsniuojs aplink didok seminarijos sod, kai 3 skambalo smgiai pasuko j atgal, ir jis
drauge su kitais tekinas leidosi koplyi, kad nepasivlint poteriam. Koplyioj kiekvienas kursas turjo savo viet, ir
kiekvienas klierikas inojo, kursuoljam reikia eiti. Vasario alfabetika vieta buvo paskutiniame suole.
Koplyia buvo menkai apviesta kanoto, pro grotuotus langus besiskverbianio rudens ryto ir dviejvaki: vienos prie
dvasios tvo ir vienos prie skaitanio maldas klieriko klaupkos. Prie altoriraudonoj taurelj silpnai mirgjo aliejinlempa.
ita koplyia i pirmos dienos padarLiudui Vasariui neidildomo spdio. Visados variai laikoma, tyli ir paslaptinga, ji su
savo apvalai suskliaustomis lubomis, su mauiu altorium, su suoleilmis, su klausykla ir vargonais buvo tikra viso seminarijos
gyvenimo irdis. j kuone 10 kart per dien plaukdavo ir iplaukdavo t gyvenimo nepainusi, bet gyvenim gydyti
besirengiani jaunuoli banga. Ir tik joj buvo prieastis ir pateisinimas to kieto gyvenimo, kur jie tuose mruose leido,
isiaddami savo laisvs, jaunatvs ir vispasaulio vilioni.
Liudui Vasariui i pirmos dienos ypa akkrito ant igaubtkoplyios sieni abiejpusinupieti v. Aloyzo Gonzagos ir
v. Stanislovo Kostkos didesni u natral dyd paveikslai. Tai buvo dvasikos jaunuomens, klierik ventieji globjai. Ir
tyliomis dienos valandomis, kuomet koplyia bdavo tuia, ir svirduliuojanioj vaki viesoj, kada ji bdavo pilnutl
dvasikus pratimus atlikinjanisutonuotjaunuoli, tie du keistai ilinkventieji su sutanomis ir kamomis, nekaltais veidais
ir aureoliapsuptomis galvomis, bdavo apgaubti kako nesuprantamo, mistiko, paslaptingo. Liudas Vasaris, siirjs tuos
didiulius paveikslus visados pajusdavo gilios pagarbos, bet taip pat ir prietaringos baims jausm. Jisai danai sivaizduodavo,
kaip tai btbaisu, jeigu reiktjam nakia vienam pasilikti itoj apytamsj koplyioj, tdviejdideli, nebyli, ventjaunuoli
draugystj. Mgdamas save jaudinti tokiais vaizdais, jis tarsi jaut, kokididelidvasios sukrtimteks jam ilgainiui patirti itoj
paioj koplyioj, tpai ventjakivaizdoj. Ir jau daugeliui metpraslinkus, kada Liudo Vasario gyvenimas pakrypo visai
kitomis vmis, ita koplyia ir itie ventieji kartas nuo karto rodydavosi jam sapnuose, primindami naiv, tyr jaunatvs
pasiventimir idealizm.

Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotynikai su lenkikais terpimais, o meditacijpunktus lenkikai Konferencijas
taip pat sakydavo lenkikai. Liudas nei tmald, nei tkonferenciji pradios nesuprato. Dl to ios pirmosios rekolekcijos
jiem, aspirantam lietuviam, buvo daugiau laisvo m stymo ir svarstymo laikas, negu tikrosios rekolekcijos. Tiktai vien
konferencijdvasios tvas jiem pasaklietuvikai. itoj konferencijoj jis idstkunigo paaukimo kilnumir motyvus, kurie
juos galjo patraukti seminarijos sienas.
Motyvai? Tada Liudas Vasaris jais galvos sau daug nekvarino. Taip reikjo, kitaip nebuvo galima - ir tiek. Tik po daugelio
met, kai jisai atsistojo savo gyvenimo pusiaukelj ir krykelj, kur paaukimo klausimas buvo jau nebe teoretiko svarstymo
objektas, bet irdies krauju aplieta gyvenimo aizda, tik tada jam galutinai paaikjo seminarij stojimo motyv vert. Jie
nebuvo emi nei karjeristiki, bet jie taip pat nedaug k bendra turjo ir su tikraisiais tiesioginiais kunigavimo u daviniais:
pastoracija, apatalavimu, Kristaus mokslo skleidimu, dvasiniu tobuljimu... Tvnoras, inoma, nusvrdaug. Liudas jau nuo
pat maens buvo skirtas leisti kunigus. Pabaigs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metjaunuolis, nmginti nemgino prieintis
geleinei, visa nulemianiai tvo valiai ir tylios jautrios motinos norui. Bet tai jam nebuvo sunku, nes ir kiti, tik jam pa iam
inomi sumetimai lenkj seminarijos pus.
1905 met revoliucija uklupo LiudVasar vienoj i pirmjgimnazijos klasi, bet jos paskos lydjo j visus gimnazijos
mokslo metus. Mokinitarpe, net ir emesnse klasse, tuo metu buvo pasireiks didokas patvirkimas. Ypadu atsitikimai
pasibaisjimu sukrtLiudo siel. Vienas jo draugas karti banyios parsineKomunijreikalauti stebuklo ir rodyti, kad
joje nes Dievo. Dl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negird tas skandalas, plaiai nuaidjs visoj apylinkj. Kiekvienam
gimnazistui ta proga i savo tv ir gimini teko prisiklausyti aiman, bauginim ir grasinim daugiau negu reikia. Bet tai
netrukus po to antras Liudo draugas nusiov, susirgs veneros liga, neteks, kaip jis saksi savo rately, gyvenimo tikslo ir
kad gyventi esnusibodo. itie du vykiai, kaip du likimo pirtai, Liudo sinj kakodl atsikreip jpat. Taip, jis buvo dar
tiks ir Komunijos u niekpasauly nebtidrss iniekinti. Bet abejoniturjo. Juk jis vis dlto buvo laikomas patikimu ir
paangiu draugu. Jis priklausvienai slaptai lavinimosi kuopelei, kur buvo aikinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar is
tas i gamtamokslio visai kitaip, negu moko Banyia. Taip bent jam atrod. Jisai jo religinkrizir tikjimo netekimo keli. O
turimas dar tikjimas ir tvaukljimo taka aukjgelbtis. Kur? seminarij. Be to, tai buvo dar jo lytinio brendimo metai.
Jis gaudavo i vieno savo draugo pasiskaityti pseudomedicinikbroir, kuriose tie klausimai ir laukijaunuolio pavojai buvo
atvaizduoti perdtai ir efektingai. Daugyb jam inom pavyzdi i mokini elgesio ir pagaliau draugo nusiudymas tarsi
patvirtino tuos ivediojimus ir dar gyvenim juod, purvin, bjaur. Jam kartais atrodydavo, kad jis pats jau stovi ant
bedugns krato.
I kitos puss - jaunuolikas idealizmas, entuziazmas, dideli darbnoras. Ir LiudVasar tada jau buvo pagavusi pirmoji
patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai! Kdirbti? Rayti! Rato darbais jis jau buvo pasiymjs klasje. Jis tjau buvo bands
ir taip sau. Artimesnieji draugai apie j t jau inojo ir tikjosi. Neseniai jis buvo skaits Maironio "Jaunj Lietuv". itos
poemos spdis jpavergir ubr, Maironis jam tapo milinu, dievaiiu, idealu. O Maironis - kunigas!
Paskutinij atostog metu Liudui teko bti vieno savo giminaiio, k tik vsto kunigu, primicijose. Kiek ia buvo
diaugsmo, kiek lietuvikdain, kiek kalb! Pamjjaunasis kunigas u rankos, ir jiedu valandlvaikiojo sodo takeliais.
- Tai k? Girdjau, kad jau tvas seminarijrengiasi veti? - paklausjkunigas.
- Gal ir teks vaiuoti...
- Nebijai?
- Bijot nebijau, bet, sako, ten esnelengva.
- Niekis! Daug kperdeda. Nr taip baisu, kaip sako tie, kurie ten niekados nebuvo. Vaiuok, brolyti, neapsigausi. Lietuvai
reikia darbinink. Kovosime su rusais ir lenkais. Raysime, leisime laikraius, knygas, steigsime draugijas.
Ilgai dar taip kalbjo primiciantas ir parod Liudui kelis ten pat buvusius klierikus, jau iuo tuo pasiymjusius. tai sis
garbiniuotas, skardiabalsis, sveikata ir gyvybe trykts raudonikis jau buvo iverts ir ileids vienknygel. Anas tyrinjs
Lietuvos istorij, anas gi, auktas liesas blondinas, gerai pasts literatr ir ras kritikos straipsnius, o itas ilgaplaukis
grauolis turs nemabeletristo talent.
Liudas nudiugo. Vadinasi, teisyb! tai kur iganymas! Jis jau inojo, kad beveik visi didiausi lietuviliteratros vardai
priklauso kunigam. O tai dar kiek jpriaugani! Ir jau po daugelio met, kai Liudo Vasario gyvenimas pakrypo kita linkme,
jis, prisimindamas it scensode ir tuos daug adanius klierikus, kariai nusiypsodavo: garbiniuotas raudonikis paskendo
alkoholy, istorikas uvo ukampio parapijoj, kritik po poros metivari seminarijos, o gabusis beletristas, taps kunigu,
visai metras. Ogi jis pats, Liudas Vasaris?..
Pasibaigus meditacijai ir maldom, Vasaris tekinas leidosi virvilktis sutan. Visi jie, pirmameiai, dabar tuo buvo usim.
Kelnes reikjo paslpti kojinse arba batauluose, ant krtins usidti tam tikrbe susegimo liemensu balta, ne po smakru,
bet ant sprando usegama apikakle, vadinama koloratka, pagaliau usivilkti sutan, kalbant tam tikr maldel. Atliks tai,
Liudas isitraukgraitetos padovanotkamir nujo koplyi.
Deg visos vaks. Miias rengsi laikyti pats rektorius, visi klierikai vilkosi kam as ir stojo eil priimti Komunijos.
Momentas buvo graudus ir ikilmingas.

Liudas Vasaris pamau artinosi prie Dievo Stalo, o i abiejpusinuo gaubtsienlydjo j rams, dangiki v. Aloyzo ir
v. Stanislovo veidai.
Paskui buvo miios. Daug degvaki, daug klierikjom tarnavo ir vaistsi apie altori, kvepjo smilkalai, giedojo choras,
ir visose klaupkose meldsi jaunuoliai, apsirengjuodomis sutanomis ir baltomis kamomis.
Liudas Vasaris, po daugelio metkartais perkratindamas savo gyvenim, kai kada nordavo surasti jame stiprireliginio
pergyvenimo moment. ypsodamasis jis atsimindavo pirmsias savo ipaintis, kurias besiruodamas ir joki nuodmi
neatsimindamas, jas ia pat padarydavo: sukeikdavo vit, mudavo un, nesukalbdavo poteri. Atsimindavo jis ir savo
pirmjKomunij, kurisuaugusieji taip brangina ir jos paveiksllius saugoja vis gyvenim. Deja, npirmoji Komunija jam
gilesnio spdio nebuvo padariusi. Jam berods nuo pat kdikysts giliau smigo ird mipar vargongaudesys, negu tas
pirmas Dievo save primimas. Nagrindavo jis ir tolimesnes savo ipaintis ir Komunijas, bet ir jose rasdavo tik pasitenkinim
dl atliktos pareigos, o ne religin diaugsm. Primus Komunij, jam visuomet rpdavo kuo greiiausiai ieiti i banyios ir
parbgti namo. Atsimindavo jis tai ir it sutanos usivilkimo dien ir ta proga priimt Komunij, atlikus viso gyvenimo
ipaint. Nieko. J jaudino tik naujumas, tik aplinkybs, tik nusimanymas, kad tai jis dabar tampa klieriku - "kunigliu".
Religinio jausmo, gilesnio dvasios prasiskleidimo kontakte su Dievybe Vasaris ne steng konstatuoti. O jis buvo tiks,
praktikuojs, giliai religingtvsnus. Ir jisai usivilko sutan, kalbdams: "Dominus pars haereditatis meae".
Po pamaldvisi jie ijo i koplyios linksmai nusiteik. Pagaliau pasibaig 5 dien tyljimas - ir visas rmas suskambo
linksmais jaunais balsais. Pirmameiai buvo dienos didvyriai ir vis dmesio centras. Vyresnieji juos sveikino ir bu iavo,
linkdami greitai tapti gerais kunigais. Kiti dalino jiem ventus paveiksllius su uraais sutanos usivilkimo dienai atsiminti. Jie
patys buvo patenkinti, kad dabar jau neisiskirs i bendro klierikbrio savo gimnazistika nuneiota uniforma. Jie vaikiojo
koridoriais patys i savs juokdamiesi, kad ilgoj sutanoj painiojasi jkojos, kad jauiasi eskaip supaniuoti - ir vieni kitus i
visonapirinjo. I tiesjie ir buvo gan juokingi. Retai kuriam tiko prie stuomens ir prie veido tas rimtas kunigikas rbas.
Juk jie visi buvo toki jaunuiai.
- Liudai, tu pasitaisyk savo koloratk. irk, jau vienas galas ilipo i apikakls, - spjo Vasarjo draugas Petryla, kai jie
sugro "labirint".
- O tavo, irk, nuo apaios jau dvi sagos atsiseg.
- Man kakodl ia vis u bato kliva.
- Ar matei, kaip Balselio viena kelnilindo?
- Tai dar nieko, bet a po Komunijos vos neparvirtau, kai reikjo atsistoti. Kakaip primyniau savo sutan- ir ni vietos.
- Bet, irk, Variokas! O-o! tikras vikaras. Variokas i ties atrod geriau negu kiti. Stambesnis, labiau subrends, jis
pasirpino, kad ir jo sutana btpasita tinkamai. Ir jis, galbt dl to, kad turjo ddkunig, mokjo geriau su ja apsieiti.
- Ech, judu mizerijos! - suuko jis.- Na, kas judu per kunigai? Komedijos, daugiau nieko! Ot kur, tai bent kunigas! - jis
sudavsau krtinir iskts rankas sugiedojo: - per omnia saecula saeculorum!. O tas Vasariukas!.. Viepatie!..- Jis apsuko
Vasardvi eiles, apirjo i vispusiir nujo toliau kartodamas: - Komedijos, tikros komedijos...
Liudas Vasaris i tiesatrodkaip vienas i mizerniausi. Liesas, laibutis, visai dar vaikiku veidu, iaugimui pasita sutana,
jisai buvo panaus berniok, apsivilkus tvo drabuiais. Ir niekam tuomet nebt galjateiti galv, kad itam juokingam
klierikuiui yra lemta audringa ir garsi ateitis.
Seminarija, kaip kiekviena disciplinuota bendruomen, o ypabanytin, turi ir savo hierarchikvyresnybir vairiom vieom
funkcijom bei pareigom atlikinti tam tikrus organus ir nuolatinius arba i eils kas savaitskiriamus asmenis.
Paioj virnj seminarijos vyresnybs, inoma, stovi vyskupas. Taiau toj seminarijoj, kuri stojo Liudas Vasaris,
tiesiogiai vyskupo valdiklierikai maa jaut. Jisai tik kada ne kada pasirodydavo seminarijoj, ar tai pasakydavo pamoksll,
ar tai retkariais atsilankydavo pamokas. Jis per didisias ventes laikydavo Katedroj ikilmingas pamaldas, jis pagaliau
duodavo vairius ventimus. T pamald ir ventim proga klierikai turdavo darbo ir rpesio iki aus. Vieniem reikdavo
imokti labai komplikuotos ceremonijos - asistuoti - tarnauti pamaldom, kitiem mokytis tinkam giesmi, pagaliau visiem
nuvargti Katedroj, iokiu ar tokiu bdu tose ikilmse dalyvaujant.
Svarbiausias tiesioginis seminarijos virininkas - tai Rektorius. Jo btas buvo paioj seminarijoj, ia pat alia klierik
kambari. Jis stropiai sekdavo vis seminarijos gyvenim, jam buvo duodamos reliacijos i klierik elgesio, j reikdavo
kreiptis kiekvienu svarbesniu reikalu: ieiti miest, pasimatyti su atvaiavusiais tvais ir giminmis ar iaip gauti kok nors
leidim. Vasario klierikavimo metais rektorium buvo tiesus, ilagalvis, auksuotais akiniais pralotas Valekeviius, senos kartos
ir sen pair mogus. Jis, nors ir nebuvo lenkininkas tikra prasme, vis d lto jaunosios lietuvi kultros nepripaino,
paiepdavo nauj "uodeguot" rayb, kaunik "Draugij" laikbezbonym pismem ir su klierikais niekad neitar nvieno
odio lietuvikai. iaipjau buvo geras, nors atrus virininkas. Klierikai jo bijojo kaip ugnies. I tolo igirdjo garskosjim
ir kranktim, sprukdavo kur manydami, kad tik nesusitiktilos galvos ir akiniuoto vilgsnio. Jis kartais vakarais lankydavo
kambarius pakontroliuoti, kklierikai dirba. Bet eidamas taip kosdavo ir trankydavo durimis, kad kiekvienas tuojau bdavo
sptas ir tinkamai tam vizitui pasiruodavo.

Visai kitokis buvo antrasis seminarijos virininkas, inspektorius Mazurkovskis, storas, plikas, plaiaburnis, visados saldia ir
dievobaiminga mina. Bet klierikai kakodl netikdavo nei jo gerumu, nei jo pamaldumu. Kambarius jisai lankydavo i netyi
ir tylomis, kaip lap. Niekas neinodavo ir negirddavo, kada jis ateina. Jo butas buvo tame paiame koridoriuj, kur ir klierik
kambariai. Mazurkovskis buvo tikras lenkas mozras ir uoliausias lenkik tradicijseminarijoj gynjas. Skmingiau vykdyti
savo planam jis pats buvo pramoks lietuvikalbos ir lenkus klierikus skatindavo jos mokytis, kad paskum btgalima juos
skirti lietuvikas parapijas, o lietuvius sisti lenkiksias. Visoj diecezijoj ir seminarijoj tuo metu viratkakli kova dl lietuvi
kalbos teisi banyiose. itos kovos kartis ir atbalsiai kaitino klierikpatriotinius jausmus, bet kartu juos ir demoralizavo,
nes naikino pasitikjim vyresnybe ir vert prie j konspiruoti. Patriotinis kartis bsimo darbo ir kunigo paaukimo
perspektyvose daugeliui seminarijos aukltini rod ne religinius, bet daugiau visuomeninius politinius idealus. Seminarijos
vyresnyb, nesugebdama nuraminti patriotini klierik aistr, nepajgdama parodyti taip reikalingo ia neitralumo ir
tolerancijos, tapo vienu i demoralizacijos veiksni.
Didels takos klierikam dar dvasios tvas, viso j dvasinio gyvenimo vadovas. Jis kartu su jais kalb davo poterius,
sakydavo jiem pamokslus, laikydavo rekolekcijas, klausydavo j ipaini. Dvasios tvas buvo vienintelis i vyresnij
mogus, prie kurklierikai nesilankstydavo, pro kurpraeidavo be dirbtins pozos ir minos ir kursusitikdavo be sumiimo, nes
dvasios tvas neturdavo jokipamok, nedalyvaudavo posdiuose ir nieko negaljo pakenkti klieriko opinijai ir likimui. Jisai
buvo suvarytas ipainties sakramento paslaptim. Liudui Vasariui esant seminarijoj, dvasios tvai keitsi gan danai, ir niekam
nebuvo aiki to keitimosi prieastis. Klierikai ir ia irdavo tautins kovos paskas, nes dvasios tvas turdavo bti lietuvis,
kad galtklausyti visklierik ipaini. Jau po daugelio metVasaris su tam tikru pietizmu mindavo savo dvasios tvus.
Visi jie buvo toki geri, malons ir nuoirds, palyginti su kitais pasiptusiais, ididiais ir iurkiais savo tmetvirininkais. Be
to, visi tie dvasios tvai buvo truput naivs, truput ne io pasaulio mons. Visi jie kalbdavo monotonikai - tas veikdavo
migdaniai per meditacijas, ir nvienas neturjo geros klausos - tas sudarydavo keblumvargonininkui ir chorui per giedotines
pamaldas. Deja, dvasios tvo taka nuviesdavo toli grau ne visus seminarijos gyvenimo sluoksnius.
Patys kunigai profesoriai klierikgyvenimo tvarknesikidavo. Jie gyveno atskiruose namuose, apie jelgesklierikai maa
kinodavo, o kai kurias mogikas silpnybes atleisdavo, per daug nesipiktindami.
Bet turjo klierikai virininkir i savo paitarpo. Patikimiausias paskutinio kurso klierikas bdavo skiriamas seminarijos
dekanu. Jis turjo i arti sekti ir tvarkyti staigos gyvenim. Jis skirdavo, kuriam klierikui kuriame kambary ir su kuo gyventi.
Toki skyrimai - "transliokatos" - bdavo du kartu per metus. Dl jnemaa bdavo keblum. Jos klierikam turdavo didiuls
reikms. Suprantama, kad dl dekano vietos varydavosi lietuviai ir lenkai. Be to, dekanas kas vakaras tur davo duoti
rektoriui reliacijapie dienos vykius.
Nemaa reikms turjo ir ceremonij mistras. Jo pareiga bdavo rpintis visomis ikilmmis, ar tai Katedroje, ar tai
seminarijos koplyioje. Paprast ventadieni sumom asista susidarydavo i diakono, subdiakono, ceremonioriaus,
turiferarijaus (kodyluotojo) ir dviej akolit, kurie eidavo vis prieaky, nedami po vak didiulse vakidse. ie du
visuomet bdavo pirmo kurso klierikai. Daug jiem bdavo nepratusiem vargo imokt su tomis vakmis apsieiti, kada kuria
ranka jas prilaikyti, kur priklaupti, kur nusilenkti, kuripus katram eiti. Vyskupui celebruojant, asista bdavo gausinga ir
ceremonijos labai painios. Atsitikdavo, kad, kuriam suklydus, pralotas oficiolas ia pat i kapitulos sdyniiplsdavo tasilu
arba arkliu. Bdavo tokinelaiming, kurie niekaip negaldavo tceremonijimokti, ir dl to nemaa turdavo nuksti ir nuo
draug, ir nuo virinink.
Vienas klierikas, turs geresn bals ir moks kiek muzikos, bdavo skiriamas dirigentu. Jo pareiga buvo mokyti ir vesti,
giesmiprofesoriui padedant, seminarijos chor, o per miparus intonuoti antifonas ir psalmes. I viso, giedamoji ceremonijir
ikilmidalis bdavo jo inioje. Taip pat ir seminarijoj rengiamjvakarlikoncertindalis. Dirigento pareigos reikalaudavo
daug darbo, bet utat jis bdavo laisvas nuo dalyvavimo asistoj ir ceremonijose.
Turjo seminarija ir savo vargoninink, nes i daugelio vis atsirasdavo mokani kiek skambinti fortepijonu ir sugebani
vargonuoti. Turjo taip pat ir aptiekinink, nes atsirasdavo ir buvusivaistinj arba ragavusikiek farmacijos mokslo. I it
paprastai ieidavo "daktaraujantieji" parapijkunigai, taip plaiai inomi Lietuvos kaime ir tur toknepaprastkaimo moterli
pasitikjim. Seminarijoj jinioje bdavo maa vaistinl, ir jie globojo susirgusius savo draugus.
Antrojo kurso klierikai kas savait paeiliui eidavo kampanarijaus - varpininko - pareigas. Jo inioje bdavo laikrodis ir
skambalas. Kampanarijus keldavo anksiau u kitus ir per visdienduodavo signalus, kkada reikia daryti.
Bet pirmameiam svarbiausias bdavo jartimiausias globjas ir virininkas - formarijus. Juo bdavo skiriamas paskutinio
kurso vienas pavyzdingiausi ir itikimiausi klierik, daniausiai jau diakonas. Jojo pareiga bdavo artimai bendrauti su
pirmameiais, juos mokyti tinkamai elgtis, aikinti regul, imokyti skaityti rubricl, miiom tarnauti, odiu, visa, kas jaunam
seminaristui yra reikalinga. Bet jis turdavo taip pat juos ir tirti, ar nra jtarpe kokio sibrovlio, visai netinkamo dvasikam
luomui, ar kas neturi koki piktinani proi, ar visi rodo reikalingo uolumo eiti savo pareigom. Tuo tikslu formarijus ir
gyvendavo su pirmameiais viename kambary, didiuliame "labirinte", nors tai ir buvo menkiausias ir nepatogiausias kambarys
visoje seminarijoje. Formarijus turdavo kas etadienis raportuoti rektoriui visa, kjis per savaitpastebjo bendraudamas su
pirmameiais.

Patys pirmameiai, inoma, jokiais virininkais niekam nebuvo, bet tam tikras pareigas paeiliui taip pat turdavo eiti. Taip,
vienas anksti rytturdavo luostyti auditorijose nuo suol dulkes. Kitas turdavo kasdien dvasios tvui tarnauti prie mii.
Treias - plauti savo kambary prausyklir priirti var. Du, apsijuosbaltomis prijuostmis, turdavo neioti stalvalgius,
kuriuos tam tikru liftu atkeldavo i virtuvs, "peklos", tiesiog refektori. Jiedu turdavo irti, kad vaikiodami nebelst
kojomis ir nebarkint indais, nes per pusryius buvo skaitomas ventasis Ratas, per pietus kokia nors dvasiko turinio
knyga, o per vakarienPetro Skargos "ventjgyvenimai". Be to, vienas kuris ar tai auditorijoje, ar koplyioje sddavo i
krato ir turdavo atidarinti ieinantiem profesoriam duris.
Taip tvarksi ir gyveno ta maa jaun moni bendruomen. Hierarchika jos santvarka reikalavo i kiekvieno grietai
laikytis savo vietos ir pareigos, taiau taip pat adino didel nor pakilti auktesn laipsn. Likti tame paiame kurse antrus
metus seminarijoj buvo daug skaudiau, negu kurioj nors kitoj mokslo staigoj. O gauti kok paauktinim, ypa ventimus,
tegu ir emesniuosius, reikne tik Dievo malon, bet ir didels svarbos ingsnpriekin.
Liudas Vasaris jau po daugelio metsu malonumu atsimindavo kai kuriuos seminarijos gyvenimo bruous ir epizodus. Nors
ia buvo palanki dirva augti vergikumui, pataikavimui ir veidmainystei, taiau daug buvo taip pat ir valigrdinaniakstin.
Jis priprato prie punktualumo ir tvarkos, priprato nebijoti nors nesunkaus, bet vis dlto juodo darbo. Jis mielai prisimindavo,
kaip, prisijuoss baltiurst, stypiodamas ant galpirttempdavo didiulius kruoparba kopstpuodus, kaip su trenksmu
sisdavo samtyje atgal "pekl" rast kruopose kirmin arba kit kok nevalgom daikt. Jis mielai atsimindavo ir dulki
luostym, ir grindvalym- ir, reikalui esant, niekad gyvenime tokidarbnevengdavo.
alia mald, meditacijir viskitdvasinio gyvenimo pratim, alia tvarkos palaikymo ir bendro gyvenimo reikal, mokslui
seminarijoj vis dlto buvo skiriama daugiausia laiko. Pirmame kurse su kunigikais mokslais jie beveik dar nnesusitikdavo, jei
neskaitytum kai kuriliturgijos mamoi. Gyviausias reikalas jiem buvo imokti lenkir lotynkalbos. Jau i pirmos dienos visi
vieieji reikalai buvo atliekami lenkkalba. Visos pamokos buvo aikinamos lenkikai. Tad jau apie Kaldas pirmaisiais metais
jie imdavo visksuprasti, o met pabaigoj jau ir patys galjo kalbti lenkikai. Su lotyn kalba buvo sunkiau. Tik po dvej
metkasdieninipamokjie imdavo suprasti filosofijos ir teologijos vadovlius, ventrat ir liturginius tekstus. Bet klasikoji
lotynkalba taip ir likdavo jiem neprieinama. Pirmame kurse jie eidavo dar visuotinistorij. Bdavo dar pora ir lietuvikalbos
pamok.
Tuo metu seminarijoj dar nebuvo stengiamasi ieiti pilno gimnazijos kurso, ir seminarijos mokslas joki teisineduodavo.
Dl to istojantiem i seminarijos buvo beveik negalima tsti moksl kitur, ir jiem belikdavo vienas kelias - vaistininko
padjjus. Utat baigusiem gimnazijas seminarija duodavo privilegijir priimdavo juos isyk treikurs.
alia nustatytos programos reta kuris klierikas imdavo dar knors privaiai studijuoti. Nebdavo tam laiko nei paskatinimo.
Vis dlto vienas kitas moksi vokieiarba pranczkalbos, daugiau atsirasdavo norinipramokti muzikos - smuiku arba
fisharmonija grieti. Tie praleisdavo kambariuose arba salj didesndallaisvo laiko, nemaa pakenkdami savo sveikatai.
Tokiam tad fone prajo eeri Liudo Vasario jaunysts metai ir usimezgjo nevykusio gyvenimo drama.
Gyvenimas, kur pakliuvo Liudas Vasaris seminarijoj, i alies irint galjo atrodyti be galo lidnas ir nuobodus. Nuo
ankstyvo ryto ligi vakaro kas valanda, o kartais ir kas pusvalandis, skambalo garsas, kasdien meditacijos, ilgi poteriai,
pamokos, silenciumai,- per savait, per mnesgali gristi ligi gyvo kaulo. Taiau i tiesbuvo kitaip. Niekur taip greitai laikas
nebgo kaip tuose mruose, skirstomas ir smulkinamas skambalo. Nuobodiauti ia nebuvo kada. Ir jeigu atskiri dienos
programos punktai danai grisdavo, tai visa diena, savait, mnesis praeidavo nepastebimai greitai. Pirmameiam gi tolydio
pasitaikydavo vis kas nors nauja, nepritirta. Taip neju iomis prajo Kaldos su savo ikilmingomis pamaldomis, prajo
gavnios laikas su ilgais Graudiais verksmais ir Kryiaus keliais, kurimetu jie po dvi valandas vargdavo Katedroje, prajo ir
Velykos su dar ilgesnmis pamaldomis Didiojoj savaitj ir Kristaus prisiklimo ikilmmis. Gavnios metu jie turjo antrsias
ilgas 3 dien rekolekcijas, kurias Liudas Vasaris jau laik smoningiau, nes, suprasdamas jau lenk kalb, galjo sekti
meditacijir konferencijturin.
Ir itai po vis tmeditacij, konferencij, refleksij, sins perkratym, po vist religinipraktik, veni, ir ikilmi,
jeigu kas nors bt paklauss: koks yra dabar tavo tikjimas, kaip su abejonmis, kurias ia atsineei, ir koks tu dabar
mogus, palyginti su tuo, kas anksiau buvai? - toki klausimai klierikVasar btpastat gana keblipadt. Lyg jisai ino?
Tiesa, jis jau tris kartus per savait priiminjo Komunij. Bet viskas darsi savaime. Ar jisai patobuljo, ar tik vykdnaujo
gyvenimo reikalavimus, nejuiomis, pamau prie jprisiderindamas?
Stodamas seminarijjis kiek kitaip vaizdavosi savo suklierikjimo proces. Jisai gan naiviai man, kad pirmiausia juos ims
tikinti. Man, kad nesugriaunamais argumentais rodys, jog yra Dievas. Man, kad isklaidys visas jabejones ir iaikins
priekaitus. Kad dl to j tikjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Bet nieko panaaus nebuvo. Niekas jnetikinjo, priekait
neklausir neaikino. Juos su visais kitais pasodino laikyti rekolekcijir kalbti mald, tartum jie butgiliausiai visu kuo tik
jaunuoliai. Uuot Diev rodinjus, juos isyk panardino pat t gyvenim, kurio visa prasmir pateisinimas - tai Dievas.
gyvenim, kuris be Dievo bt nemanomas, absurdikas ir jaunom j sinm visai nepakeliamas. itas psichologinis,
praktikasis argumentas veikgeriau negu teoretiniai rodinjimai ir tikinjimai. Jei kas nepasidavto argumento galiai, bgo i

seminarijos pirmaisiais arba antraisiais metais. Teoretiniai rodinjimai atjo vliau. Kad ir jie buvo aiks, reikjo juos mokytis,
"kalti". Bet jie didels takos praktikam tikjimui jau tada neturjo. O galbt ir niekad neturi. Vasaris seminarijoj tolydio
girddavo, kad gyvas tikjimas yra Dievo malon, kurios reikia Dievo melsti ir kurios galima netekti, Dievui nusid jus.
Vadinasi, teoretin protinsistema gyvo tikjimo nesukurs. Yra, matyti, amina bedugn tarp logikprotini konstrukcijir
realybs. Realybei pajusti tai ir reikia malons, kurigali turti kaimo prastuolis, o neturti mokslininkas.
Tai buvo aiku. Taiau kitas dalykas kartas nuo karto padrumsdavo klieriko Vasario sinjau pirmaisiais metais. Aikiai jis
to dalyko nemokjo tada sivaizduoti ir jo suformuluoti, taiau vis dlto j jausdavo. Btent, koks yra gyvo tikjimo sieloje
apsireikimas, poymis, kriterijus? Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip? Kuo pagr stas jo tikjimas? Tv diegta
tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? Seminarijos gyvenimo sugestija? Protu? Dievo meile?..
Taip! Gyvas tikjimas turi bti pagrstas Dievo meile, nes jis eina i Dievo malons. Bet Dievo meil turtbti jauiama.
Juk kiekviena meiljauiama. Ji nuolatos mum primena mylimdaikt, liepia jo pasiilgti, jo netekus listi, o jam esant diaugtis.
Meil mus jaudina, egzaltuoja, priveria ms ird smarkiau plakti. I ties, esama tokios ir Dievo meils. Liudas Vasaris
susigraudindamas atsimindavo, kaip ir kokiu jausmu kalb davo apie Diev jo motina. Kaip ji, jau visiem sumigus, v lais
vakarais, klpodama melsdavosi, kaip ji kiekviendalykir visgyvenimpriimdavo savo tikjimo ir Dievo meils plotmje.
O jis, klierikas Vasaris? Niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavs savyje jokio jausmo, jokios dvasins ilumos Diev.
Jeigu jis btgaljs kokiais palyginimais aptarti Diev, kur jis be jausmtikjo, jis btgaljs pasakyti, kad jo Dievas tai
kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kur kvpuojam, kaip viesa, kurioj regim. Be vis t daikt mes gyventi
negaltume, bet juos jausmu nereaguojam, jnemylim.
Tas dvasios altumas ypaneramindavo Vasar primus Komunij. O juk jokios nuodms jam sinneprikaiiojo, ir jo
ipaintys berods bdavo geros. Dl to jis idrso porkartpasisakyti dvasios tvui savo atalimir klaust patarimo. Bet ir ia
jis igirdo tpat, kgirddavo per konferencijas ir skaitydavo dvasios vadovuose: kad nereikia smaguriauti dios reikalais;
kad nereikia per daug norti jausminimalonumir pasitenkinimo i dvasikpraktik; kad maas btnuopelnas, jeigu mes
u tas praktikas tuojau gautume ir atlyginim; kad Dievas galbt tokiu bdu bando mstikjim ir itikimyb - ir daug dar
panairaminimir aikinim. Ivada i to bdavo visada viena: nereikia paisyti tariamo atalimo, bet ir toliau visu uolumu, save
nugalint ir priveriant, atlikinti dvasikus pratimus.
Bet ia jau dvasios tobuljimo variklis, pavestas tik valios globai, danai visai nustodavo suktis, o dar daniau bejgikai
maldavo tuiose rutinos duobse, visai nevarydamas dvasiko gyvenimo laivo pirmyn. Neiveng ito pavojaus nklierikas
Vasaris. Jau pirmaisiais seminarijoj buvimo metais daugelis religini praktik m tapti jam negyvu paproiu. Jau pats j
gausumas ir danumas lmjas tokiam likimui. Reikia nepaprasto uolumo, gyvo tikjimo ir asketiko palinkimo, kad per dien
dienas laikrodio tikslumu besikartojanius tuos paius odius ir gestus atlikintum vis su gyva smone. Taigi per rytmetines
arba vakarines maldas Liudas Vasaris, uoliai kartu su visais atsakindamas reikalingas vietas arba litanij "ora pro nobis",
mintimis skrajodavo neribotuose plotuose. Tas pat su sins sskaitomis, tas pat su meditacijomis. Dvasios tvas skaitydavo
jas ltu, monotoniku balsu, su ilgomis pauzomis, kurios buvo skiriamos pagilinti, apsvarstyti tai, kas buvo paskaityta. Temos
bdavo vairios ir daniausiai suskirstytos ciklais: tikjimo tiesos, Kristaus gyvenimas, nuodms baisumas, malons galyb,
dorybs ir t.t. Bet ia reikjo dar kako ypatinga, ko tlas jjneturjo - ir ko neturjo Liudas Vasaris. Utat labai danai,
ypa iemos metu, jeigu jis iaip kur nesiblakydavo mintimis, tai snausdavo. Suolas, kuriame jis s ddavo, ujo u
prasikiusio sienos kampo - mrelio, kuris udengdavo vaks viesir didelkoplyios dal. Dl ito mrelio varydavos visi
to suolo namiai, kad tik suspt anksiau u kitus uimti vietu mrelio. Kiti "medituodavo" staiai usikniaubant suolo.
Uolesnieji, gindamiesi nuo snaudulio, klaupdavo.
Kovoti su itokiais reikiniais buvo dvi svarbiausios priemons: sins perkratymai, daromi du kartu per dien, ir ipaintys,
atlikinjamos kas savait, reiausiai kas dvi. Deja, ir ios priemons negaljo atsilaikyti prie visa niveliuojanios rutinos
kasdienikumo galyb. Sins perkratymam buvo sugalvojama dar pagalbinipriemoni. Tie perkratymai bdavo skirstomi
dvi dali: examen conscientiae generale - bendrai dl viso elgesio - ir examen conscientiae particulare - i vyriausios savo
ydos, kurinorime inaikinti. Skmingesnei su ta yda kovai formarijus jiem sugalvojo dar tokipriemon: padalino visiem po
nirel standiai suvert karolli, paskirtskaiiuoti vyriausios ydos pasireikimam: sugavai save pasiduodant ydai - stumk
vienkarollligi mazgelio.
Liudas Vasaris, geriausiais norais priiminjs visokius patarimus, tuo nireliu kuo maiausia pasinaudojo.
Nemaa neramumo teikdavo jam ir ipaintys. Jau nuo maens ipainties sakramentas buvo jam apsuptas paslaptingumo ir
baims. Liudukas buvo be galo drovus ir savy u sidars vaikas, ir jam reikdavo panaudoti dideliausi valios prievart
pasisakyti kunigui savo nuodmes. Kas pagaliau tos nuodms? Kiekvienas veiksmas, kur jis inojo esant blog, jo paio
padarytas, gaudavo kakokneuiuopiamspecifikatspalv, kurio jis niekaip negaldavo ireikti ir kurio - jis tai tikrai jaut
- nesugebs vertinti, o gal ir suprasti klausykloj sds kunigas. Tas j be galo varsakyti ir pat veiksm, tariant nuodm. O
pasakius likdavo nepasitenkinimo, kad ia vis dlto kas nors negerai. Tas nepasitenkinimas ne tik kad neinyko, bet sustiprjo
seminarijoj. Kiekvien etadien jis kartojo dvasios tvui vis tuos paius nereikmingus dalykus: tiek ir tiek kart buvau
isiblaks per meditacijarba snaudiau, tiek ir tiek kartsumelavau, tiek ir tiek kartbuvo ujblogmini...

- Ar noromis jas prisileidai?

- Ne, gyniausi...
- Kdaugiau atsimeni?
Arba:
- Pasakyk kokisunkesnnuodmi pereito gyvenimo.
O i pereito gyvenimo taip pat nepiga surasti. Kas pirma atrod nuodm, dabar ibluko, sumenko. Jam darsi
nepakeniamai drovu kas ipaintis kartoti tpat. Tuomet jis m riuoti savo "nuodmes". Kai kurias pasilikdavo rezerve
kitai savaitei, o tas, kurias dabar sak, jau kitsavaitnebekartodavo. Nes jis jau buvo tiek teologas, kad inojo, jog ipaintis
bus gera, nors ir ne visas lengvsias nuodmes pasakysi. Jis primygtinai iekodavo naujnuodmiriir bdavo patenkintas,
kai surasdavo. Visame seminarijos aukljime didiausia charakterio yda buvo laikoma puikyb. Jeigu rektorius kur nors
ibardamas pasakydavo, kad "pych masz", tai jau tas turdavo bti labai atsargus, kad neilkt i seminarijos. Ir tai po
kurio laiko Liudas Vasaris m sakyti nauj nuodm: tiek ir tiek kart buvau pasikls puikyb... Nors ta jo "puikyb"
bdavo paprasiausias pasitenkinimo jausmas dl kokio nors pasisekimo arba nekalta svajonapie ateit, taiau baugintas jis ir
ia matydavo nuodms pavoj. Be to, tai buvo nauja mediaga ipainiai. Po "puikybs" meiti "pavydjimas", "vyresnij
kritikavimas" ir kitos "baisios nuodms". Ko ko, bet jau puikybs Vasario sieloj tuo metu nebuvo npdsako.
Jausdamas irdy didel neramum ir kartum dl toki ipaini, Liudas kartais isikalbdavo su savo draugais, k gi jie
sako kas savaitdvasios tvui. Pasirodydavo, kad kai kurie lygiai taip pat darydavo kaip ir jis, kai kurie tok klausimnieko
negaldavo atsakyti, kai kurie nepasitenkin kalb nukreipdavo al. Matydavo jis, tiesa, prie klausyklos langelio ir toki,
kurie ten ibdavo ir 15 minui, ir pusvaland, kak kartai nabddami, kako su dvasios tvu ginydamiesi, kako
klausindami. Toki btent Vasario klausimus nieko neatsakydavo. Bet visi draugai inojo, kad tai yra "skrupulatai", ir
irdavo juos su pasigailjimu.
Jaunutis pirmametis klierikas Liudas Vasaris tuo metu neinojo, bet jautriai nujaut, kad tokios ipaintys, kaip jo paio ir
kit panai, tai anaiptol nra dvasinio tobuljimo priemon; kad po tais banalikais "sumelavau", "snaudiau", "supykau"...
slepias gili ir tamsi mogaus dvasios bedugn, kurioj gldi dideli ateities yd aknys. Ir tikra puikyb, ir gobumas, ir
negailestingumas, ir nesusilaikymas, ir girtuoklyst, ir sukiavimas, ir hipokrizija, ir kitsielos puvenmikrobai, kurie suklests
tik ijus i seminarijos, tik po 10 ar 20 kunigavimo met, galbt jau dabar, niekieno neuiuopti, ima leisti pirmsias akneles.
Seminarijos gyvenimo rutina taip puikiai jas apsaugoja nuo ravtojo nag.
Rekolekcijos berods buvo skiriamos eiti save, painti save, pakontroliuoti savo keli ir sin. Tiesa, bdavo jose
moment, kuriais lyg kas prasiskleisdavo, lyg kas nuvisdavo. Bet tik moment. Tuojau ir vl minties ir sins spindulys buvo
sviediamas ior, dogm, doktrin.
Liudas Vasaris, jau daug vliau prisimindamas tas seminarijos rekolekcijas, stebdavos, kaip maa jose bdavo dvasios
ilumos, kaip jos bdavo nepsichologikos ir nepedagogikos. Visi apmstymai, svarstymai ir sins perkratymai eidavo
dviej poli, Dievo ir mogaus tarpusavio santykiavimo ribose. Dievas - begalin gryb, tobulyb ir vis teigiam atribut
suma. mogus - begalinmizerija ir visokiblogybineiotojas. mogus jau gema nuodmj, jo prigimtis linkusi nuodm, ir
visas jo gyvenimas - tai begalinnuodmivirtin. O tos nuodms didels ir baisios! Vienai i jjatpirkti btper maa visos
aminatvs kentjim. Liudui Vasariui jau po daugelio metvis dar skambdavo ausyse skurdus dvasios tvo balsas, baigis t
nuodmi baisumo meditacij spdinga fraze: "Jaka procesja grzechw!" Ir jis puikiai atsimindavo, kad tuomet jam,
pirmameiui klierikui, visa ta meditacija buvo visi kai tuia ir netikinanti pastanga. Jis jos niekaip nesteng priderinti prie
savs ir prie tos padties, kurioje jie visi buvo. Ir niekaip negaljo atsiginti minties:
- Kam visa tai mum sakoma? Kas mes? mogudiai? plikai? paleistuviai? Ir kas tos per bjaurios nuodms, kuriomis
mes Dievtaip baisiai urstinom?
Tuios jam buvo ir kitos trekolekcijmeditacijos apie atgail, apie Dievo malon, apie pragar, skaistyklir dang. Tai
buvo sausos doktrinos, nestengjudegti, pakelti nei paguosti kuo nors jiem tikrai prieinamu ir atitinkaniu jsinir dvasi.
Juk jie buvo visi toki jaunuiai, turdaug nor, daug idealizmo, daug vili. Jie ilgjosi, kad ta juose paiuose rusenanti ugnel
btpuiama, jjpasitikjimas savimistiprinamas, jjgerosios, grynai monikos ypatybs nurodomos ir aukljamos. Vietoj
viso to i pirmjingsni jiem prieais jo rsti ir alta teologija ir rezonavimas, vienus pavergdamas bedvasei rutinai, antrus
vesdamas moralinikazusir sins kaniklampynes, treius priversdamas trauktis savo individualybs luktir ten slapta
kurtis naujus ir svetimus kunigystei idealus. Ir tik nedaugeliui Dievo i rinktj ir globojamj buvo lemta isaugoti gyvas
tikjimas ir uoli apatalavimo dvasia.
Liudas Vasaris pirmaisiais klierikavimo metais aikiai nenusiman dl savo padties, kaip ir jojo draugdaugumas. Vieni
dalykai jam patikdavo, kiti nepatikdavo, bet ir vienus, ir kitus jis priimdavo kaip gyvenimo btenyb. Jis nieko ia nepadarys ir
nieko kitaip nepakreips. Juoba kad kritikuoti vyresnieji buvo laikoma nuodme. Ir koks pagaliau jo santykis su visu seminarijos
gyvenimu ir koks vyriausias jo paio, kaip klieriko, charakteristikos bruoas, jis npats neinojo. Bet vienas iaipjau neymus
atsitikimas trumpam momentui nuvietjpatsavo akyse.
Btent, Velyk atostog metu per vien panekes j formarijus, tikrai rimtas, "i Dievo malons" klierikas ir diakonas,

pasisil kiekvienam i jj pasakysis svarbesnius charakterio bruous ir ydas, kurias jis yra pastebjs. Po keli dien
pasiryo paklausti apie save formarijaus nuomons ir Vasaris.
- Apie tamsta galiu maiausia pasakyti, - kiek patyljs tar formarijus. - Tamst a maiausia pastu. Tamsta esi per
daug usidars, pasislps.
itokia charakteristika jam buvo visai netikta. I savo draugjis niekad nebuvo girdjs ess slapukas. Jis su visais buvo
atviras ir nuoirdus. Taip pat jis jautsi nesislapsts nnuo vyresnij. Jis buvo net per daug nuolaidus ir klusnus - ir tai ne
veidmainikai, bet visai nuoirdiai. Ir staiga - "usidars, pasislps"... Taiau formarijaus odiai anaiptol nebuvo jam
nemalons. Jis pajuto tarsi turs savy kakbrangaus, kreikia apsaugoti nuo kit, pajuto turs atsparumo nepasiduoti - kam,
jis gerai neinojo, bet kakam, kas btinai ksinsis tturti jo iplti. Ir pirmkartjis nujaut, kad jau yra kakokis skydas
tarp jo ir visos seminarijos atmosferos ir kad tas gyvenimas jau niekad nesutaps su intymiu jo irdies ir proto gyvenimu.
Po daugelio jau met Vasaris, svarstydamas savo likim, ne kart padarydavo ivad, kad tas jo usidarymas, kils ar
galbt, esant palankiom aplinkybm, tik pasireiks seminarijoj, buvo vyriausia prieastis jo ividinikov, jo dvilypumo, jo
igelbjimo, o galbt ir uvimo. Kad ne tas usidarymo instinktas, seminarija, be abejo, j btarba imetusi, kaip girnos imeta
nesumalamvirgd, arba sumalusi, kaip sumaldaugelu jstipresni. Jis gi liko ir neimestas, ir nesumaltas.
Baigsi paskutinVelykatostogsavait. Saultas, iltas popietis iviliojo juos seminarijos sod. Tais metais Velykos buvo
vlyvos, o pavasaris ankstyvas, tad sodo takai visai jau buvo i div, i ems klsi jaunos vejos spygleliai, o pabrink
vyni, obel ir kriaui pumpurai vienur kitur jau rod pirmuosius ied lapelius. Sdjo jie, keli pirmameiai, ant suolelio
sauls atokaitoj ir, itieskojas, atmetgalvas, gerte grdrgnpavasario ilumir velni, glostanisauls vies.
Kalbjo jie apie ir apie t - smulkius kasdieninius reikalus ir vykius, pagaliau ukliuvo u turtingiausios juokam ir
pastabom temos - asistos ir ceremonij. AntrVelyk dienvisiem juoko buvo pridars akolita Balselis. Turdamas silpnas
akis, jis, per sum pamokslui gesindamas vakes, niekaip negaljo pataikyti umauti ant j kauelio ir, prakidamas j pro
vak, siekkakur apie vento Petro statulos barzd. Tas vakigesinimas, matant celebransui, visiem klierikam ir monm,
bdavo didiausia trumparegikankyn.
- Galiu jus pradiuginti, - tarBalselis. - Formarijus sak, kad daugiau akolitom vakinebereiks gesinti. Panaikinta.
- Bijo, brol, kad kitkarttu ventam Petrui nosies nenusuktum! - paiepjklierikas Variokas.
- Palauk, palauk, poryt tavo eil. Pairsim, kaip pats pataikysi. Tiesa, panaikinta. Gaila. Btum pairj.
- Tu manai, kad a biau tokis kvailas kaip tu? - upuolj Variokas. - Pamatyiau, kad nepataikau, apsisukiau ir einu
sau.
- Bepigu tau dabar girtis, o mum netikti. Nebebus jau progos rodyti, -nutraukdamas tolimesngin, pastebjo Vasaris.
Su Varioku ginytis niekas ir nenorjo - dl jo nesivaldymo, ugaulingo tono ir neslepiamos paniekos, su kuria jis traktavo
savo draugus. Kalba nutrko. Vienas kitas pasikleiti. Variokas pasislinko prie Vasario.
- Nori? Einam pavaikiot. Turiu tau t pasakyti. Variokas ir Vasaris stojo seminarij i tos paios gimnazijos, bet
draugai nebuvo. Variokas gimnazijoj menkai moksi, jokioms kuopelms nepriklaus, mgo sukintis aplink paneles ir buvo
didelis dabita. Dl to jo stojimas seminarij gerokai nustebino ir Vasar, ir kitus pastamus. Seminarijoj jiedu taip pat
nesusidraugavo, taiau Vasaris pastebjo, kad Variokas jo ne tik neniekina, kaip kitus draugus, bet kartais tarsi net stengiasi
ariau prie jo prieiti. Taigi ir is konfidencialus pakvietimas pavaikioti ir kakpasakyti nelabai Vasarnustebino.
- Na, kaip tu? Apsipratai iia? - pradjo Variokas.
- Nieko. Jau baigiu priprasti.
- Patinka?
- Su patikimu kitas reikalas. Bet nieko nepadarysi,- nenorom ir nereikmingai atsakinjo Vasaris. Bet Variokas nerimo:
- Kaip nieko? jei nepatinka, tai ir meski.
- Dar per anksti. Reikia palaukti, ibandyti.
- Jei dabar per anksti, tai paskui bus per vlu. Minsi mano od! - pabrVariokas. - inai k, kalbkim atvirai, - tsjis
toliau. - Nors tu ir menkas vyras, bet ne nipas. Tavimi a galiu pasitikti. Tu manim tuo labiau. Sakyk, dl ko tu stojai
seminarij?
Vasaris klausimturjo sau gana aikatsakym, bet pasisakyti Variokui ar kam nors kitam jis ne taip greit btrysis.
Tokiais atvejais jis, pats to danai nenumanydamas, kalbjo bendrais posakiais.
- Kaip dl ko?.. Kunigo darbo dirva labai plati. Galima bti naudingu visuomenei daugeliu atvilgi.
- Taip, taip, kalbi kaip i rato, - ironikai ypteljo Variokas. - Tu, inoma, nuoirdiai nori bti geras kunigas?
- Visai nuoirdiai...
Valandljiedu jo tyldami. Bet Variokas vl pradjo:
- Sakyk, ar tu pasti kuniggyvenim?
Ne, Vasaris kuniggyvenimo nepainojo.
- Ar tau niekad neteko pagyventi klebonijoj ar bent buvoti kada per atlaidus, ventes?

Ne, Vasaris klebonijoj i viso niekad nra buvs. Variokas triumfuojaniai vilpteljo.
- Na, inoma. ia daugiausia toki ir eina, kurie nieko neino ir nepasta. O a, brol, kuniggyvenimmaiau. Mane dd
kunigas ir mokslleido. A ir iaip gyvenimpastu daugiau negu js ia visi, kartu paimti.
Vasaris inojo, kad tai nebuvo tuias Varioko pasigyrimas. Sdjs kuone kiekvienoj klasj po dvejus metus, Variokas
buvo daug u savo draugus vyresnis. Globojamas turtingo dds klebono, vainjo Rusijoj ir Lenkijoj ir kunig gyvenimi
tiesgaljo neblogai painti.
- Ir a jokiomis iliuzijomis savs neapgaudinju. Komedijos, brol, viskas komedijos! - su panieka numojo ranka Variokas.
- Kas komedijos? - nesuprato Vasaris.
- Viskas! itie poteriai, meditacijos, ceremonijos - viskas komedijos. Sakyk tu man, ar pats gerai atlieki tas meditacijas,
sins perkratymus? Ir nesakyk; inau, kad puspramiegi, o kitpusprasvajoji. Maiausia du tredaliai atlieka taip pat, kaip
tu ir a. O ar tu inai, kas bus po 10 - 20 meti tos gerdorklierikliminios?
- inoma, - paabejojo Vasaris, - atsiras visoki... Variokas nusijuok.
- Atsiras visoki?.. Pusi jpiktins mones kokia nors viea yda: vieni girtuokliaus, kiti prasilo kortomis, treti gyvens su
kokia nors klebonijos pana arba miestelio poniute. Antra pus, leiskime, atlikins gerai kunigikas pareigas, vadinasi, bus geri
banyios valdininkai. Bet i jvl maiausia pusneturs n kibirktls tikrai kunigikos dvasios. Belieka tau ger kunig
25%, bet a tave utikrinu, kad tai yra per daug optimistikas apskaiiavimas.
"Cinikas", - paman Vasaris. itoki priekait kunigijai jis buvo girdjs ir bdamas gimnazijoj, bet visus juos laik
perdtais, banyios priepramanytais.
- Tai ko gi pats stojai seminarij? - ne be paaipos paklausjis Varioko.
Bet is klausimprimvisai rimtai ir tarsi net buvo jo lauks.
- A stojau inodamas, kad bsiu blogas kunigas, ir nordamas tokiu bti. Staiai dl karjeros. Kunigo gyvenimas neblogas.
Pirmiausia, maniau sau, dds utariamas, pateksiu vikaru gerparapij, gal kur nors miest. ia nebsiu kvailas ir gyvenim
moksiu sau maloniai sutvarkyti. Pataikavimas vyresnybei ir veidmainiavimas - tai du patikimiausi dvasikos karjeros irgai.
Juos, maniau, moksiu valdyti. Paskui gausiu klebonij, paskui tapsiu dekanas, paskui sissiu kapitul, o savo privat
gyvenimnosies kiti bet kam neleisiu.
Girdint tokius odius, LiudVasarpagavo pasibaisjimas. tai, manjis sau, kokiesama mano draugtarpe. Nejaugi jis
rimtai visa tai kalba? O Variokas tarsi spjo jo mint.
- Tiesa, kad a baisus mogus? Drauge Liudai! - ir jis pamVasar u alkns. - Visa, ka tau sakau, yra teisyb. Ir tu
gali mans neapksti. Bet inok, kad itokias viltis puoselja ne vienas, kuriam altoribeliko vos pora ingsni. Tik jie nedrsta
patys sau to prisipainti. Jie manosi eskitoki, bet jau itaip elgiasi.
Tuo tarpu juodu aplenk du penktojo kurso klierikai, kuri vienas, stiprus augalotas vyras, gerai pasita sutana, graiai
nukirptais ir suukuotais plaukais, patenkinta fizionomija, kak gyvai ir linksmai antram pasakojo. Variokas palyd jo j
paniekos kupinu vilgsniu.
- irk, itas buliukas. Praloto favoritas. Diakonas. Praeitvasara buvau susitiks su juo vienose vestuvse. Tu btum
mats, kjis ten idirbinjo isigrs. Pradjo merginas lovversti. Paskui mkibti prie mano sesers. Kad dar kiek, biau
snuk davs. O, tas toli nueis! inau, kad jis mans nekenia. Jis per pralot, be abejo, pasistengs mane i seminarijos
ikraustyti. Tik, inoma, pasivlins.
- Tai kmanai daryti? - paklausVasaris.
- Pats anksiau istosiu. Nutarta. Vasaris greitai nerado, kitprisipainimatsakyti. Bet Variokas pats tstoliau:
- Pamaiau, brolau, kad mano apsirikta. Kunigu karjeristu galima tapti tik save apgaudinjant, tik manantis geru esant, tik
savo sin umigdius. Smoningai gi tai nepakeliama. Per sunku. eerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie,
kurie nuoirdiai tiki, tie, kurie save apgaudinja, arba paskutiniai storieviai kupranugariai. A gi nepriklausau nvienai ttrij
kategorij. A itkomedijneilaikysiu u jokius pinigus. Kad ir tos ceremonijos! Taip, a inau, kad jos reikalingos, bet kai
reikia paiam daryti, negaliu, ir tiek! ia vakimk ta ranka, ia kita, ia priklaupimas, ia inklinacija, ia pasisuk dein, ia
kair... Ne, tkomedijnegaliu pakelti.
- Ceremonijir a nemgstu, - prisipaino Vasaris, kuris staiai su pasibaisjimu lauksekmadienio, kada jpaskirs akolita.
- Taigi nemgsti, o ar girdjai per rekolekcijas, kad Banyios apeigpamgimas yra vienas paaukimo enklas?
Vasaris nieko neatsak.
- inai, brolau, gaila man tavs, - vl mkalbti Variokas. - Nu, koks i tavs bus kunigas? Kiek tu turi met?
- Septyniolika, - prisipaino Vasaris.
- Nu, inoma, vaikas. Daug ia js toki. A jus observuoju nuo pirmos dienos. Ir tave observuoju. Neinau, dl ko tu man
patinki. Tu laikaisi visuomet nuo visnuoaliai, tu neturi jokireikalsu formarijum, tavo ipaintys esti nepaprastai trumpos,tu
prie rytmetinius poterius nevizituoji koplyios, tu atlikinji tik btiniausias pareigas... Ne, brolau, seminarija ne tau.
Keistas dalykas, Vasariui patiko tokia Varioko apie jnuomon. Bet jis nenorjo pasiduoti.
- ia ir btiniausipareigtiek daug, kad nra reikalo dar naujomis apsikrauti.

- inoma, inoma, - sutiko Variokas, - bet tai pirmameius charakterizuoja. Juk pirmameiai pabaig met, sako, esti
uoliausi i visklierik. Na, bet tiek to! Tu nepyk, kad a taip tave egzaminuoju ir net braunuosi tavo sin. A manau, kad ir
tau domu tokiais klausimais pasikalbti. Juk tai, brol, viso gyvenimo likimas, tai ateities sp jimas. Ar tu bandei kada aikiai
save sivaizduoti, sakysim, po deimties met?
- Ne. Bet tai juk ir negalima! - suuko Vasaris.
- Kodl negalima? Yra keletas variant. tai tau vienas. Tu minjai btiniausias pareigas. Kokios kunigo btiniausios
pareigos? Brevijorius, ipaintys, miios, celibatas, sakrament administravimas, parapinis darbas. sivaizduok, kad tu po
deimties kunigavimo metesi liovs kalbti brevijori, tik pro forma atlikinji ipaint, pragirtavs nakt. eini laikyti mii,
visai umirs teologij klausai ipaini, atlikinji visas kunigo pareigas nusikalsdamas celibatui, pagaliau turi pakankamai
drsos prisipainti, kad netiki daugelBanyios dogm, o gal ir patDiev.
Pasibaisjimo iurpulys dilgteljo Liudo Vasario ird. Lyg koks aibas nuvrjo smon, bet tik vienakimirksn, Juk tai,
kkalba Variokas, yra absurdika ir visikai negalima. Ir jis pabandnet nusijuokti.
- Na, ia tai jau tu perdedi. Tokiu kunigu nebsiu ne tik a, bet ir i viso tokio kunigo nra visam pasauly - ir bti negali.
Bet dabar kariai nusiypsojo Variokas.
- Nesiginysiu. Artimiausia ateitis tau rodys tai geriau u mane. Bet leiskime, kad kokiu stebuklu tu sitikintum, kad tavs
paio laukia tokia ateitis?
- A pabgiau i seminarijos, nelauks nvienos dienos. Bet a neturiu jokio pagrindo manyti, kad tokiu bsiu. Mano norai
kuo gryniausi.
- Duok Dieve, - altai palinkjo Variokas, - kad tu btum t abejotin25 nuoimi skaiiuj. Taiau pagalvok. Jei kaip,
vaiuojam kartu.
Skambutis nutraukjdviejpasivaikiojimir pasikalbjim.
Po poros dien Vasaris uklupo Variok vienoj aulj vartant didel iliustruot "Klos" komplekt. Variokas pasil
pasiirti iliustracij kartu. Po keliolikos puslapi jiedu atvert didel paveiksl, pavadint "Branka w jasyrze" - "Verg
nelaisvje", vaizduojantvisai nuog, jaun, virvmis suritmoter. Norint graudus buvo to paveikslo turinys, grauols vergs
pozdailininkas padarviliojaniir net pikantik.
- Netiktas radinys! - suuko Variokas.- Paprastai tokius paveikslus irankioja i klierikam skiriamknyg.
- Taip, ir a maiau, - patvirtino Vasaris, - kad salj "Tygodnike" danai bna kas nors ikirpta arba iskusta.
- Kaip tau patinka i. moteris? - irindamas "Verg" paklausVariokas.
Vasariui, niekad tokiiliustracijnemaiusiam, kartu buvo ir smalsu, ir nepadoru tpaveikslirinti, o juoba j analizuoti.
Bet, nenordamas pasirodyti neimanliu Varioko akyse, abejodamas pratar:
- Per daug jau laiba. tai launis storesnu liemen.
- Kvailas! - suniekino jVariokas.- ia ir yra jos formturtingumas. Tai rasinga, kartakraujrytiet.
itas pasikalbjimas buvo pirma Vasario pamoka apie moteries kno gro. Bet kitetadien, per ipaint, jis prisipaino
dvasios tvui "nesaugojs aki, irjs nepadoripaveikslli". Dvasios tvas ilgokai jmok, kaip tai pavojinga esnesaugoti
aki, primindamas net karaliaus Dovydo pavyzd. Po to Varioko autoritetas gerokai palijo Vasario akyse. Matai, kas jam
rpi, mstsau klierikas Liudas, jis jau gimnazijoj buvo patvirks, dl to ir kunigijtaip juodai iri.
Taiau daugelis Varioko ministrigo Vasariui ird, ir jis mkritikiau irti seminarijos gyvenimir savo draugus.
Kildavo jam kartais vairi klausim ir abejoni dl paaukimo, dl kunigo pareig ir gyvenimo, bet dl savo baugtaus ir
pasyvaus bdo jis neprisirengdavo pasikalbti apie tai su vyresniaisiais draugais. Jis bevelijo visa tai neioti savyje, kol viskas
kakaip savaime nuslgdavo, netekdavo atrumo, ir dienos vl slinkdavo kaip kokia btenyb, kurireikia priimti, prie kurios
reikia derintis.
Su kai kuriais savo kurso draugais jis sujo artimesnius santykius, bet tikro draugikumo nesudarn su vienu. Visi jie
buvo dar per maa apsisprend, dezorientuoti, kaip avi pulkelis formarijaus prieiroj. Be to, artimesnis draugavimas,
"partikuliarizmas", buvo grietai draudiamas seminarijos regulos - ir formarijaus udavinys buvo irti, kad toki
susidraugavim nebt. Jeigu kurie du buvo pastebti kelis kartus i eils drauge vaikiojant, buvo spjami daugiau to
nedaryti. Ketvirtadienio pasivaikiojimam regula liep imti por nesirenkant, pirm pakliuvus. Su tokiais danai visikai
nebdavo ko kalbti.
Po pasikalbjimo su Varioku Liudas Vasaris neju iomis kritikiau m observuoti savo draugus ir vyresnij kurs
aukltinius. Tikrai pamaldi klierik, jam atrod, buvo visai nedaug. J kurse i 20 koki 4 ar 5. Vyresniuose kursuose j
proporcija nebuvo didesn. Pamaldieji anaiptol ne visi buvo toki isilavinir taip imintingai pamalds, kaip jformarijus. Kai
kurie atrodarba juokingi, arba diktokai apriboti. Vasaris inojo, kad tikrai pamaldi, be abejo, yra ir tarp t, kurie tokiais
neatrodo, bet dl daugelio kitjisai buvo tikras, kad jokio pamaldumo juose nra - ir toki, jo nuomone, buvo daugiausia. Ir
keista, kad itokios ivados Vasar ne tik kad nenugsdino, bet, atvirkiai, j padrsino ir buvo jam tarsi malonios. Tokio
jausmo pagrinde turbt gldjo itoki neaiks sumetimai:
Kgi? Ne a vienas tokis. Dideldauguma - toki kaip a. Mano intencijos grynos: a tikrai noriu bti geras kunigas. Kili

taip pat nori. Ir bsime. Tokis pamaldumas kaip msformarijaus arba tai Balselio - tai ypatinga Dievo dovana, tai iimtis.
Utenka turti grynintencij, gerus norus, tvirtpasiryim, - taip ir dvasios tvas sako.
Tokiu bdu Liudas Vasaris pamau mprigyti seminarijoj, suaugti su jos gyvenimu, priprasti prie jos atmosferos. Jisai savo
nusistatymu ir elgesiu atitiko vidur, didum, pusiausvyr. Reikjo kako labai nedaug, kad jisai nuriedtarba dein, arba
kair. Bet tas kakas, matyt, dar nebuvo jame iaugs.
Praslinko pora savaii po minto pasikalbjimo Vasario su Varioku. Vien ketvirtadien, po ilgo pasivaikiojimo plentu,
susirinko klierik brelis antrojoj aulj ir, belaukdami skambuio, baigrekreacij nekdamiesi ir juokaudami. Staiga durys
atsidar, ir jo Variokas. Visi pastebjo, kad jis buvo nepaprastai sujaudintas. Nutilo kalbos ir juokai, nes Varioko daugelis
priveng, o ia dar jauiama kas nepaprasta. Bet tutuojau jis pats pradjo kalbti:
- Na, vyruiai, iandien paskutinmano diena seminarijoj. Ryt ivaiuoju. Gal kuris norit pigiai sutanpirkti?
Kad Variokas istos, beveik visi jie inojo. Vis dlto itie jo odiai padargilspd... Visi jie subruzdo savo vietose, bet
nvienas neinojo, kia pasakius.
- Nemaniau, kad jau taip greitai, - pirmas prakalbjo Vasaris.
- Greitai, sakai? kyrjo, brol, iki gyvo kaulo visos tos ceremonijos ir komedijos. , greiiau laisv! O tu k? Nesiryti?
Draugai nustebo. Argi ir Vasaris btmans apie istojim? Ne, jis tai nepanaus.
- Vasario tu nsu lazda neivarysi. Toks jau ventuolis, - pastebjo Petryla.
- Vasaris turbt nsapnuote nesapnavo apie istojim, - pritarkitas.
Vasarerzino tokis draugatsiliepimas.
- A manau, - tarjis, - kad kiekvienam pirmameiui istojimo klausimas kyla gana danai.
- Tik jau ne tau, - kibo Petryla. Bet Variokas nuvrjakimis.
- O tu kas ia per vienas? Tu lindai jo sin, inai jo mintis? Jis padarys taip, kaip nors, tavs nesiklauss.
Varioko susierzinimas visus atgrasino nuo tolimesniklausinjimir kalb.
- Buvai jau pas rektori? - paklausdar Vasaris.
- Buvau.
- Na, ir k?
- Nieko. Palinkjo, kad biau bent geru mogumi, jeigu negaliu bti kunigu. O a manau, kad dl to ir bsiu geras mogus,
kad negaliu bti kunigu.
Vasaris, jau inodamas, koki motyvai buvo atved Variok seminarij, stebjosi io posakio teisingumu. Varioko drsa
jam patiko tuo labiau, kad jis savo paio bde jau ne kartsu pasigailjimu buvo konstatavs grietumo ir drsos stok.
Vienas skambalo smgis paskelbsilentium, ir jie isiskirst savo vietas. Bet Varioko ingsnis, jo savim pasitikjimas, jo
rytdieninlaisvjaudino jmintis ir neleido sigilinti vadovlilapus. Tarsi kokia gaivi srovpadvelk juos i anapus tstor
mr, i plaijlaukir dar platesnio gyvenimo. Gal ne vienam i jjbuvo atjusi galvmintis: o kas, jeigu idrsiau?.. ia
man ne vieta... ia man ankta, ia man tvanku. Ir tai dabar jie mato, kad ta mintis, pasiryus vienam jjdraugui, tampa
veiksmu. Dl to jie jaudinosi, kad pavojus buvo tai ia pat, jjtarpe.
Vasaris taiau nerimavo maiau negu kiti. Viena, jis buvo labiau apsiprats su Varioko istojimo galimybe, antra - jis buvo
palygins ir apsvarsts, kad Variokas - tai ne jis ir ne bet kuris kitas i jojo draug. Variokas buvo subrends, painojo
gyvenim, daug kur buvo buvs, turjo paini, turjo l. O jis, Vasaris, savo gyvenime dar geleinkelio nebuvo mats ir
visikai priklaus tvmalons. Be to, Varioko pairos ir nusistatymai jo istojim visikai pateisino, o Vasario idealizmas
rodkunigo gyvenimkilnir gra.
Ir net pats likimas tarsi norjo sustiprinti Vasario dvasiiuo pavojingu momentu. Nes tai kai jis dar tebesvarstVarioko ir
savo padt, atjo sargas ir prane, kad jis turs svei- atvaiavo tvai. Vasariui tai buvo nepaprastas vykis: pirmas tv
atsilankymas, pirmas jo, klieriko, su tvais pasimatymas.
Papras rektoriaus ir gavs jo leidim, Liudas nujo parlatorium, sveiprimimo kambar.
Pirmasis pasimatymas nebuvo toks irdingas, kaip laukir tvai, ir snus. Tvai, pamatsnkunigikais rbais, sumio ir
neinojo, kaip su juo elgtis. Pasisveikinant tvas buvo beims buiuoti Liudo rank, nuo ko iam pasidardidel gda. Abu
sumio ir neinojo, k viens kitam sakyti. Motinos akyse pasirod diaugsmo aaros, snus puol prie jos rankos, ir
pasisveikinimo apeiga buvo baigta, neitarus nvieno odio.
- Tai kaip atsimaint, kunigli... Biau nnepainus, - susigraudinusiu balsu mkalbti motina.
- Atrodot kaip ir iaugs, - pastebjo tvas.
- Iaugs, bet, rodos, dar labiau sumenks, - apirinjo snmotina.
- Tai turbt tik prie ilgo rbo taip atrodo, - gynsi Liudas.
Tvai m klausinti apie sveikat, apie seminarijos gyvenim, jis - kas namie girdt. Tvai j vadino "js, kunigli", ir ita
daugiskaita i pat pradikakaip nepaprastai, kakaip skaudiai atsiliepjo irdy. itie tvo motinos su pagarba tariami "js,
kunigli" kiekvienkartaijgdingu koktumu. Nuo tnetinkamos pagarbos aiymjisai trauksi save, jisai tramdsavo

jautrum, bet niekaip nesiryo paprayti tv, kad j vadint "tu, Liudai", taip kaip anksiau. Darsi kakoks absurdikas
kontrastas. Jiem, kaimieiam, tas "js, kunigli" buvo jpasididiavimas, visjvili, visjnorpildymasis, o jam tai buvo
nieku nenupelnyta, dl to prikli pagarba, tai buvo degradavimas i paprast, nuoirdieimyniksantykioficialumo formas.
Liudas Vasaris jautria savo siela ia pirmkartpajuto, kad tarp jo ir tvtai atsistojo kakokia prizma, kuri jsantykius ir
jausmus lauia ir reflektuoja nenatralioj plotmj. Jau dabar jie iskyrj i brolisesertarpo, pastatant pjedestalo, papuo
viltimis ir svajonmis, diaugiasi, grisi ir garbina. Lipti emyn nuo to pjedestalo, ardyti jiliuzijas, btiauru ir egoistika.
Kai visos naujienos jau buvo papasakotos ir kai Liudas baig supaindins tvus su naujo savo gyvenimo tvarka, per
parlatoriumperjo Variokas, eidamas, matyt, atsisveikinti su dvasios tvu, nes jo kambarys buvo ia pat greta. Griebdamasis
naujos kalbos temos, be to, nordamas patirti, ktvai pasakys istojimo klausimu, Vasaris tar:
- tai itas, kur prajo, vienas mano draugas, istoja i seminarijos. Rytoj ivaiuoja.
Liudas pamat, kaip tvai, meiliais vilgsniais nulydjVariok, staiga atsimain. Tvas metrstvilgsn duris, kur dingo
prasikaltlis, motina su baime pairjo snir suuko:
- Vaj, vaj! Toks graus kuniglis! Gi kas dabar jam pasidar?
- Matai, kokidyknatsiranda, - piktu balsu pritartvas. - Seminarijoj jam negerai!
- Ne tai kad negerai, - bandpataisyti Liudas.- Paaukimo neturi. Ne kiekvienas kunigu gali bti.
- inoma, kam Dievas Dvasios ventos neduoda, i to nebus gero nei Banyiai, nei monm, - savotikai paaikino tvas
paaukimo stok.
- Kodl? - nesiliovLiudas. - Kunigu nebus, bet gali bti iaip labai geras mogus.
- , kunigli, inom mes tuos geruosius, - grietai uginijo tvas. - Antai PakalnikiKmyno snus anais metais jau i treio
kurso istojo. Tvus ubagais paleido. Namus buvo praskolin. Tvas pasikart norjo. Kaimynai vos igelbjo. O jis k?
aptieknujo. Rusijoj kakur ir dingo. Jau kas seminarijpameta, tir Dievas pameta. Doro mogaus i tokio nebus. O tvam
kokia gda, kur ir akis padti?..
Motina su meile ir baime tyrinjo snaus iraik.
- Sakot, js draugas, kunigli? Kad nors jum kokios bdos nebt?..
- Tokis, mama, draugas, - nuramino motinLiudas. - Viename kurse buvome, kartu mokms, ir tiek.
Prajo dar pusvalandis, bekalbant apie visokius reikalus, ir skambalas suskambino raaniui. Liudas atsisveikino su tvais ir
suspausta irdimi nujo koplyi.
- Nesupras, niekad nesupras, - galvojo jis, automatikai kartodamas sveikamarijantrjpus. - tai ms, kaimo vaik,
likimas! Tarp msir mstvkraunasi visa eilnesusipratim, ir jjmeilmus kankina, o kartais gal ir udo.
ito pirmojo su tvais pasimatymo spdis lydjo LiudVasarper visjo seminarijoj buvim.
Ryt dien, po pusryi, prie pirmpamok, susirinko Varioko draugai ir nedraugai "labirint" jo ileisti ir, jei bus k, i jo
nupirkti. Variokas pardavtik sutan. Seminarijoj buvo graus paprotys istojant draug suelpti surinktomis aukomis. Bet
Variokas i anksto nuo paalpos atsisak:
- Per menkas dar a klierikas, - sakjisai, - kad galiau naudotis klierikaukomis. Moksiu isiversti su tuo, kturiu.
Vakar, pranedamas apie savo istojim, jis buvo susijaudins, bet iandien atrodvisai ramus ir net linksmas.
- Ko ia man gailtis, - kalbjo jis susirinkusiem klierikam. - I viso nereikjo ia man vaiuoti. Pakanka t komedij.
Geriau eisiu aptiek, negu introibo ad altare Dei, kuris nkiek ne laetificat juventutem meam.
Igirdituos odius, klierikai skirstsi pasipiktinir irdy diaugdamiesi, kad tas akipla Variokas pagaliau palieka juos
ventoj ramybj. Variokas irdingai atsisveikino tik su keliais, tarp kuribuvo ir Liudas Vasaris.
- Gal ir gerai, kad tu lieki, - sakjam spausdamas rank.- Subrsi kiek, sustiprsi. O dabar kas i tavs per vyras! Na, lik
sveikas. Gal dar gyvenime kada ir susitiksime. Ir jis nusekpaskui tarn, kuris nejo valiz. Einant nuo Varioko, prie Vasario
prisigretino treio kurso klierikas Jonelaitis ir, kadangi liko dar 15 minu i ligi pamokos, pasil jam ieiti drauge sod
pasivaikioti.
Jonelaitis buvo seminarijos bibliotekos knygininkas, ir Vasariui jau buvo tek kelis kartus su juo susitikti. Seminarijos
tautins politikos sferose Jonelaitis buvo inomas kaip stiprus, bet ir labai atsargus, mokjs gyti net rektoriaus pasitikjimo,
lietuviulas. Jiem, pirmameiam, tos politikos klausimai buvo dar labai tolimi, bet Jonelait ir dar kelis kitus jau ir jie irjo
su pagarba.
- Tai k? Ne visai rimsti seminarijoj? - pradjo Jonelaitis, kai jiedu vienu du atsidrsode.
- Pagalvoji visaip, - prisipaino Vasaris, - bet pasiryti ne taip lengva.
- Be abejo. Varioko padtis visai kitokia, ir jo istojimnereiktdaug dmesio kreipti.
- Vis dlto seminarijos gyvenimas per daug susting s, monotonikas, nors laikas ia ir greitai eina. O gal tik mum,
pirmameiam, taip atrodo?
Jis norjo pasakyti, kad gailisi nerads nieko to, apie k buvo girdjs vasar per giminaiio primicij. Jonelaitis suprato,
kas Vasariui rpjo. Taip, ir Jonelaitis pripaino, kad oficialus, vieasis, pareiginis seminarijos gyvenimas i tiesmonotonikas
ir ne kiekviengali patenkinti. Jonelaitis net gana atriai mkritikuoti daugelseminarijos dalykir profesori.

- Bet, - kalbjo jis, - dar lieka plati dirva privaiai iniciatyvai. Reikia skaityti, lavintis, susidomti kuria nors mokslo aka ar
literatra, ar visuomens darbu. Ijus parapij, visa tai bus reikalinga. ia mes turime tam prisiruot. Tie, kurie tenkinasi tik
pareigatlikimu ir pamokomis, gyvenimui nebus pakankamai pasiruo. Jum, pirmameiam, inoma, dar sunku knors pradti,
bet palauk, kai atvaiuosi kitmet po atostog, pamatysi daug ko naujo.
Taip jiedu kalbjosi ligi pat pamokos pradios. itas panekesys paklnupuolusiVasario dvasi. Jis suprato, kad ne vis
seminarijos gyvenimmato, kad yra dar kakas paslpta nuo vieumos ir kad jis tslaptgyvenimbusis leistas.
- ia, - man jisai, - a ir rasiu tai, dl ko seminarij stojau. Jonelaitis, be abejo, vienas i t. Matai, ir jie kritikuoja
seminarij, ir jie daug kuo nepatenkinti, o vis dlto kenia, dirba ir Lietuvai bus naudingesni negu Variokas ir kiti jpanas.
Tpaidien pavakar, per trumpj penktos valandos rekreacij, klierikas Petras Kasaitis susitarsu keliais draugais
upulti Vasar, vadinasi, eiti pas j sveius.
- Vakar pas Vasar buvo tvai ir atve visoki grybi, - kalbjo Kasaitis, - o iandie piets buvo menki. Einam, tegu
atidaro savo d.
D atidarant, be paio Vasario ir Kasaiio, dalyvavo dar du artimesni draugai - Juozas Petryla ir Kazys Balselis. itas
ketvertas seminarijoj taip susigyveno, kad formarijus jau buvo atkreips juos dmes ir vienkitspjs dl partikuliarizmo
pavojaus.
Klierikds ir atliekami daiktai buvo sukrauti viename dideliame kampiniame kambary, kurio vienintels durys atsidar
koridori, ir gana menki laiptai ved negyvenamus virutinius seminarijos mr palpius. Tas kambarys buvo vadinamas
"iurkininku", nes sausaini ir ragaiio trupiniai, der ievs ir visokio riebaus popierio apstumas sudarydavo ia puikias
slygas veistis pelm ir iurkm. Pro vairaus dydio ir visokeriopos ivaizdos des ia vos galima buvo praeiti, nes kuone
kiekvienas klierikas turjo ioki ar toki maisto atsarg, daniausiai sausaini, kuriuos rytais trupindavosi skystutles
kruopas, kakodl vadinamas koe. "iurkinink" baig ukimti dar kabykl eils, kur klierikai laik virutinius apsiaustus,
atliekamas sutanas ir kitus nereikalingus rbus. Tarp tkabyklir u jatsirasdavo jaukivieteliukandiauti, o reikalui esant
ir pasislpti nuo nereikalingaki.
Draugam susitelkus aplink Vasario d su lenktiniais peiliais rankose, buvo i trauktas didiulis pyragas ir atidarytas
konfitrpuodas. Prasidjo tikra puota.
- Kaip sau norit, - suuko Petryla, - o seminarijoj, neirint visa ko, yra gera!
- Tau by tik past, tai ir gera, - sugdino jvisuomet pesimistikai nusiteiks Kasaitis.
- O quam bonum et jucundum est, fratres, habitare in unum, - padeklamavo Balselis, i visjpamaldiausias ir jau
mgsts, pasitaikius progai, cituoti lotynikus tekstus, pats, be to, geras latinistas, dl to vyresnybs akyse spjs sigyti gabaus
klieriko vard.
Tuo tarpu pasigirdo skambalo balsas silenciumui, ir Vasaris jau buvo bepradeds uriinti puod, bet Petryla uprotestavo:
- Ktu, mogau?! Suerzinai apetitir atimi? Statyk atgal!
- Jau buvo skambutis, dar inspektorius uklups, - priminBalselis, kuris buvo i jir bailiausias.
- Jau btinai iandien ia tave Mozras ir gaudys, - pasiprieino ir Kasaitis.
- Kaip sau norit. Man pagaliau ir gana. - Ir Balselis skubiai isinedino.
- Ot, tai bailys! - palydjo jPetryla. - Kviesim mes tave daugiau!
Vais tssi toliau, bet neprajo n 15 minui, kaip kakas kyteljo galv pro duris ir isigandusiu balsu suvokt:
"Rektorius!" Atsirasdavo toki geradari, kurie, pajut oniniu koridorium ateinant rektori ar inspektori, suspdavo spti
"iurkininko" lankytojus ir, pasitenkinsivaizduojamu tsumiimu, pasprukti savo kambarar aul.
Igirdbais od, Petryla ir Kasaitis po trumpo svyravimo oko laiptais virpalpn, o Vasaris sumis taip ir paliko
bestovs prie atidarytos ds, atrito puodo ir pyrago. Tuom tarpu nuskambjo kosulio aidas, trinkteljo durys, ir balta
praloto galva kyteljo pro kabykl.
- Zapalem! - suuko jis, pamats nusigandusVasar. - Ktu ia darai?
- Taip sau... nieko... vakar tvai buvo... - mikiojo, neinodamas kaip teisintis, vargas klieriklis.
- Kas ia ibgo ktik prie mano atjim?
- Atsipraau kunigpralot. Nemaiau, neinau...
- Kamiesz! Tai js ia kartu buvot?
- Ne, a tik vienas buvau... Gal u trb...
- O tu neinai, kad dabar silentium, reikia sdti savo vietoje ir mokytis pamokas?
Vasaris inojo, kad vienintelis tokiais atsitikimais i sigelbjimas - tai buiuoti rektoriui rank ir atsiprayti. Visoki
pasiteisinimai pralot tik erzindavo, ir jis tuomet kaltindavo besiteisinant klusnumo ir nusieminimo stoka. Tad ir Vasaris
nesiteisindamas buiavo rektoriui rankir atsipra.
- Kaip pavard? - jau minktesniu balsu paklauspralotas.
- Vasaris.
- Vasaris? Variokas buvo tavo draugas?

- Taip. I vienos gimnazijos.

- Gimnazijoj draugavote?
- Ne, tik iaip painojau.
- Ar tu inai, kad Variokas buvo bedievis ir puikybs pilnas?
- Ne, neinojau.
- Taigi matai. O tu su juo vaikiodavai!
- Atsipraau kunigpralot. - Ir jis antrkartpabuiavo rektoriui rank.
- Eik savo vietir mokykis.
Rektoriui ijus, nuo viraus pro skyl pasirod linksmi Petrylos ir Kasaiio veidai. Vasariui buvo pikta, kam jis davsi
sugaunamas. Jis tikrai bt spjs udaryti d ir pasprukti laiptais vir. Ir jis irdy pasiadjo kit syk ir visados bti
atsargesnis. itas palyginti menkas vykis buvo viena i t gyvenimo smulkmen, kurios palenk Vasar vartoti t pai
slapstymosi sistem, kuri vartojo visi bent kiek pramatnesni seminarijos aukltiniai nuo pirmojo ligi paskutinio kurso. Jis
darsi instinktyviai atsargus. I js koridori silenciumo metu, jis pastatydavo ausis, bene nugirs kur rektoriaus ar
inspektoriaus ingsnius. Vaikiojant sode, jam rpdavo pamatyti, ar neiri Mozras pro lang. Katedroj, per didisias
pamaldas, jis visados sitikindavo, ar mato rektorius ir inspektorius, k jis veikia, ir stengdavosi patekti tok suol, kur jis
nebt matomas... Jeigu jis silenciumo metu nordavo skaityti tegu ir nekaliausi knyg, ypa lietuvik, tai ia pat guljo
atverstas ir lotynkalbos vadovlis. Jeigu tai bdavo sacrosancuim silentium, tai atverstas guljo ventasis Ratas arba "De
imitatione Cliristi". Viskas bdavo paruota, kad, jus virininkui, btgalima profanikknygmomentaliai paslpti ir dtis
skaitant tai, kas tuo metu buvo tinkama ir virininko akyse sudaryttau geropinij.
Opinija - tai didels reikms dalykas seminaristo gyvenime!
- Tu, Liudai, irk, pagadins tau opinijtas Variokas, - spdavo Vasardraugai.
iandien jis sitikino, kad tai buvo tiesa. Jo opinija rektoriaus akyse, matyt, jau gerokai buvo palijusi, ir tik dl vaikikai
nekaltos Vasario ivaizdos abejota dl jo santykisu Varioku.
Po poros dien du gri dantists klierikai visiem pasakojo, kad matmieste Variokvaikiojant su panele. Po to jau
niekas nebedrso tarti apie paklydlgero odio.
Pagaliau pasibaigpirmieji mokslo metai, laimingai prajo egzaminai, ir Vasaris su diaugsmu rengsi vaiuoti namo atostog.
Tos pirmosios atostogos ji taip jaudino, kaip anksiau stojimas seminarij. Kaip jis elgsis namie, kjis kalbs su buvusiais
draugais ir pastamais, kaip jis pasirodys vieai savo parapijos banyioj? Jaudinosi jis tuo labiau, kad ir dvasios tvas per
konferencijas, ir rektorius per aukljimo pamokas atsidjsvarstatostogklausim.
- Atostogos, - kalbjo dvasios tvas, - tai ne vien poilsio, bet ir jsbandymo laikas. Namie jsnesaugos budri vyresnij
akis, ir dvasika parama nebus taip gausiai teikiama kaip ia. Bet js nvienvalandlneturit pamirti, kad jus saugoja dar
budresn ir visk matanti Dievo akis. Atostog laikas - tai taip pat ir pavojlaikas. Js susitiksite su vairiais monmis, su
buvusiais savo draugais, kurie savo elgesiu galbt jus papiktins, o galbt net ir tyia nors pakreipti i gero kelio. Bet js turit
inoti, kad nvienas pasaulikis negali bti jum pavyzdiu.
Ilgai dar taip kalbjo dvasios tvas, ir, rodos, nebuvo pamirta nviena aplinkyb, kur jaunas levitas galtrasti savo diai
pavoj. Ypatikinjo neapleisti dvasikpraktik: poteri, meditacij, sins perkratym, ipainiir Komunij. Taip pat ir
rektorius mok, kaip jie turi elgtis atostogmetu savo eimoj, klebonijoj, sveiuose, kad visur jie tur bti kukls, pamalds,
visiem duoti ger pavyzd. Rektorius rado reikalo spti, kad nors parapijos kunigai ir klebonas atostog metu atstos jiem
seminarijos vyresnyb, vis dlto ia jie tur bti atsargs, nes kartais gal pamatyti blogo elgesio pavyzdi ir konfratrtarpe.
Grdami po atostogseminarij, jie turatveti rektoriui klebono liudijimapie gerelgesatostogmetu.
Pagaliau mok juos ir formarijus, duodamas vis eil praktik patarim, kaip jie tur paskirstyti atostog laik, kokias
knygas imti, kskaityti, kaip elgtis banyioj ir alia banyios.
Atjus ivaiavimo dienai, seminarijoj prasidjo tikras sumiimas. Visi bgiojo, kraustsi, kavo, atsisveikinjo, dalinosi
adresais ir degnoru kuo greiiausiai isprukti i tpaniurusimr.
Vasario tvas, pats atvaiavs parsiveti snaus, patenkintas ir linksmas, tarsi net pajaun js, ir pats norjo greiiau
parvaiuoti namo, nes inojo, kaip nekantriai laukia motina ir visi namikiai nepaprasto sveio.
Toli jau pasiliko miestas, mikas udengKatedros ir seminarijos boktus - ir juo giliau jie skendo giedrivasaros gamt,
juo kariau kaitino saulpro juodsutan, juo lengviau darsi klieriko Vasario irdy ir viesiau akyse. Jisai nieko nemst,
nieko negalvojo, tik visas jojo knas tarsi pavirto vienjutim, o visas dvasios gyvenimas vienjausm. Ir jis staiai svaigo,
jis negaljo pakelti to jutimo ir to jausmo dydio.
I lto, i lto liaupro jo akis laibos ir tiesios puys, akotos egls ir kur ne kur baltaliemeniai berai. Paskui, ivaiavus i
miko, pasirod vingiuoti, aukti Dzkijos eer krantai, paskui vl skurds puynliai ir kadugynais apaug kalneliai. Bet
peizaas ir atskiri jo vaizdai slinko pro al labai maai patraukdami Liudo Vasario akis. Jis dabar juto paiGamt, paijos
visum, besireikiani ir mikais, ir eerais, ir kalvomis, ir sauls spinduliais, ir iogeli irkjimu, ir pauki iulbesiu, ir

visokeriopkitreikinigausumu.
Pana jausm gyvent mogus, ilg laik udarytas tamsoje ir ivestas puik vidurdienio sauls nuviest sod. Jisai
nepastebtnei vyniied, nei bero lapmirgjimo, nei sprogstanirt, nei plazdanidrugeli, bet jis pajustvisito
vidurdienio diaugsm, ir jis gyventmomentneapsakomos laims.
Arba jeigu kurias staiga igirst imtabals daugybs instrument simfonij, - jisai negirdt nei smuik melodijos, nei
violoneliraudos, nei tribvaitojimo, nei bgnbei timpandzgjimo, bet girdtviendidingharmonij, ir jam vertsi i
krtins irdis, paadinta tgarsdidybs.
Klierikas Liudas Vasaris, vaiuodamas namo i seminarijos, pirmkartsavo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumir
jos atsiliepimvisame savy.
Liudas Vasaris myljo gamtir jau nuo pat kdikysts buvo patyrs i jos neidildomspdi. Vienas i ankstyviausijo
atsiminimbuvo toks. ienapjts metu voliojosi jisai ieno pradalgiuose ir, pargriuvs auktieninkas, m irti dang. O
dangum plaukdideli baltdebesgabalai. Ir pamau didelbaimmspausti Liuduko ird. Persigands jisai leidosi bgti
motin, pro verksmus aukdamas: "Mama, dangus bga!"
Jau pagjus, vieniltvasaros nakt jtvas pasim miknaktigons, o mike sukrdidellau. Tos lauo liepsnos,
tie dmai, tos kibirktys, ta kaitra - ir aplinkui gldi miko tamsuma, nematomarkliprunktimas ir kain koki nesuprantami
balsai - ir dar ypatinga susikaupusi tvo veido iraika suklVasario, vaiko, dvasioje pirm jo gyvenime mistikspd ir
diegmiglota nuovok, kad gamtoj kakas yra.
Bdamas gimnazistas, atostog metu jis kartais saulteky turdavo nujoti arklius mik, o vidurdien arba vakare juos
parjoti. Jis puikiai dar atsiminguvitpasijodinjimnuotaik, sukeltrytmetins arba vakarins gamtos fono.
Rast jis ir daugiau artimo bendravimo su gamta valand li, bet itokio jausmo, kur patyr dabar, vaiuodamas i
seminarijos, jisai nebtrads.
Tas jausmas buvo nudaytas tylaus lidesio, gilios rezignacijos, nejuiomis per tuos metus susikaupusios jo irdy ir tai dabar
apsmusios j, pasinrus jam giedrivasaros gamt.
Liudas Vasaris nemst, bet jaut, kad tai jisai, uguitas pirmo kurso klieriklis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie
nuodmes, atgailas ir mortifikacijas, apie pasaulio diaugsm isiadjim, apie nusieminim ir klusnum, kuris turjo vis
bijotis ir vislenktis, tai dabar pasijuto pasinrs paididelgamt, kur tiek laisvs, tiek viesos, spalvir diaugsmo. Bet
jo itismetprityrimas klkarinuojaut: vis tiek visa tai ne tau... tu gri kietos askezos vienum, tu liksi nuskriaustas ir
paemintas, tu netursi jokidideliambicij, tu isiadsi meils ir laims, tu isiadsi paio savs... Dl ko? Kam? Protas
jam silviseilseminarijoje girdtformul, bet irdis tyljo.
Klierikas Vasaris, jeigu bt buvs vienas, jeigu nebt varsis savo tvo, bt krits ant t dirvonli, kvepiani
ramunlmis ir iobreliais, ir verks, verks.
Taip jau pirmieji seminarijos gyvenimo metai pradjo pinti temocin pertvartarp Vasario sielos ir gamtos bei pasaulio,
kuri vliau tiek daug nusvr visoje jo kryboje. Ideologin pertvara pynsi ne taip spariai, ir jos daug anksiau sugebjo
Vasaris nusikratyti.
savo kaimjiedu vaiavo jau temstant. Kaimynai ir praeiviai, susitik juos, msi kepures ir smalsiai apirinjo. Visas
kaimas inojo, kad iandien Vasaris parsivea i seminarijos klierik. Vieni diaugsi, kiti pavydjo.
Liudas jau i tolo sek, kada pamatys savo tviks trobas, o pamats negaljo atitraukti nuo j aki. Stovjo jos
prisigusios prie kalnelio, auktais mediais apaugusios, tokios tylios ir lidnos. Kieme pasitiko j motina su diaugsmo aarom
akyse. Nedrsiai pasirodbroliai ir seserys. Varsi jojo, neinojo, kaip sveikintis, o pasisveikintrauksi al.
- Tai jau sulaukm kunigl, - kalbjo motina. - Praom vid. Nuvargot per tokiilgkelion.
- Ne, mama. Vaiuoti buvo labai smagu. Tokia grai diena, - ramino jis motin, eidamas trob.
js pagarbino Kristaus vardu, ko anksiau niekad nedarydavo, - ir visi pajuto, kad Liudas jau dabar i tiesklierikas kuniglis.
Susdo jie visi seklyioj, vakarieniavo, tvas pasakojo, k mat seminarijoj, Liudas t papild, t paaikino. Greitai
slinko iltas vasaros vakaras, motina susigrieb, kad jau laikas po kelions ir pasilsti - ir dar kartapirjo auktai pagalvi
prikrautlov.
Ramiu kdikio miegu umigo pirm nakt klierikas Liudas Vasaris savo tvikje, diaugdamasis, kad rytoj 5 valand
neadins jo devyni skambalo smgiai.
Po poros dienjis nuvyko prisistatyti savo parapijos klebonui. Klebonas buvo dar nelabai senas mogus, vikaro neturjo,
nes parapija buvo maa, taigi primVasar kaip laukiamsveiir pasiliko pas save ligi sekmadienio. Vieninteljo pareiga
buvo sumos metu, usivilkus kam, rinkti banyioj aukas.
itos pirmos atostogos joki stipresnipergyvenim bei prityrim Vasariui nedav. Jis stengsi savo gyvenim sutvarkyti
taip, kaip seminarijoj buvo nurodyta. Jei gyveno pas t vus, kas rytas eidavo sod kalbti rytmetini poteri ir laikyti
meditacijos. Vakarais ten pat skaitydavo vakarines maldas ir kalb davo dal raaniaus, kaip buvo seminarijoj sakyta.
Nemaa reikdavo pastangiom pareigom reguliariai atlikinti, bet pirmameio uolumas ir protis visas pagundas nugaldavo.

Jei kuri dien to neatlikdavo, sakydavosi per ipaint klebonui, kuris, stebdamasis jauno klieriko uolumu, neinodavo n
koki jam atgail u tokias "nuodmes" udti. Kas antra ar treia diena jis eidavo banyi, tarnaudavo miiom ir
priimindavo Komunij.
Dvi tris dienas per savait jis praleisdavo klebonijoj ir klausydavo nesibaigiam klebono pasakojim, koks jo laikais
seminarijoj bdavs gyvenimas. Liudas su nusistebjimu igirdo, kad tokiam lai kambary vyresnijkursklierikai susirinkdav
girtauti ir kokiscen vykdav, kai uklupdavs ten juos kuris virininkas. seminarijos sod buv galima ateiti ir sveiam
civiliam, ir net moterim. Klebonas su smulkmenomis pasakojo, kaip toks tai klierikas susitikdavs su tokia tai pana i miesto,
kaip jiedu buiuodavsi ir kaip rektorius pro ironus syk juodu nuirjs ir t pat nakt nusikaltl igujs. Klebonas dar
mgdavo pasakoti klierikui Vasariui vairius savo nesusipratimus su parapijonais. Pasakodavo taip pat savo nuotykius ir kitose
parapijose ir kokijis turdavs susirmimsu klebonais ir jgaspadinmis, bdamas vikaru.
I tpasakojim Vasariui iek tiek paaikjo kunigo gyvenimo vaizdas parapijoj, ir tas vaizdas anaiptol nebuvo malonus.
Taiau Vasaris niekados nebuvo bands vaizduotis save parapijos gyvenimo aplinkybse. Visa tai atrodjam dar nerealu, per
toli.
- Taip, kunigli, - sakydavo jam klebonas, - laimingiausios dienos tai seminarijoj. Kas jum rpi? Sdit kaip pas Dievu
peiaus.
Vasariui klebono kalbos gerokai grisdavo, ir jis verdavos tvik, kur niekas jam nekliudydavo klaidioti po laukus ir
mik, ildytis saulje, tskaityti, odiu, nevaromai naudotis atostoglaisve. O atostogos slinko nepaprastai greitai. Gal
taip ir bt jos pasibaigusios, nieku nesudrumst klieriko Vasario dvasios ir vaizduots, jeigu klebonas vien kart nebt
simans nusiveti jo garsi v. Lauryno atlaidais Klevikio parapijpas ne maiau garsvaisingumu klebonKim. Be to,
ia buvo dar Liudo draugo klieriko Petrylos tvik.
Nuvaiavo jiedu i vakaro - pirmiesiem miparam. Atvyko dar keli kunigai, monibuvo daug, ir jau i vakaro buvo galima
sprsti, kad atlaidai bus tikrai dideli ir monigausumu, ir Dievo malonmis.
- Gerai, kad atvaiavai, Liudai, - diaugsi Petryla, sveikindamasis su draugu. - Atostogos baigiasi, bent paim pas mano
klebon. Jis, brol, vaiinti sveius moka. - Ir abudu nujo banyi, nes jau tuoj turjo prasidti miparai.
Jiedu usivilko graias kamas, asistavo kunigui per miparus ir su deganiomis vakmis rankose kartu su kitais kunigais jo
procesijoj apie banyi. Jiedu jaut, kad moni akys daugiausia seka juos, jauniausius i viso brio, ir dl to jo tiesiai,
kukliai, nesidairydami, taip kaip dera geriem klierikam, kaip seminarijoje juos mok.
Po mipar pora jaunesnij kunig vikar gro klausyklas, kiti vaiktinjo klebonijos sode, garsiai kalbdami ir
juokaudami. Abudu klierikai turjo pasilikti vakariens ir nakvoti klebonijoj, nes tokis buvo grie tas klebono sakymas.
Vakariens sdo 10 moni, ir klierikas Vasaris nustebo klebono stalo turtingumu. Vyresnieji kunigai gr kakokigrim,
kurivardVasaris neinojo. Klieriko Petrylos pareiga buvo pilstyti stiklelius.
- Daugiau neduok, - sakklebonas, vakarienei pusjus. - Ms laukia dar sunkus darbas. O kai nusigers, kas i jbus per
darbininkai.
Po vakariens klebonas vl paliep klierikui Petrylai ruoti visa, kas reikalinga "darbui". is jau inojo savo klebonijos
tvark, itrauk vidur saliono perlenkiam, alia gelumbe imutstalel, im kreidos, padjo udegtas vakes ir atne
kortas. Tik dabar Vasaris suprato, kas ia bus per "darbas". Aplink stalelsusdo pats klebonas ir trys sveiai.
- Na, dabar mes nereikalingi ia, - tarPetryla Vasariui. - Einam pereisim kiek per sod, o paskui iekosim savo nakvyni.
I sodo jiedu mat, kad virtuvj taip pat eina didelis darbas: stuksjo peiliai, barkjo indai, kakirkino, kakvirir
kep.
Vasariui buvo domu igirsti knors i savo draugo apie vietos kunigus ir klebonij, ir jis, praddamas kalb, tar:
- Tai tai ir klebonijos gyvenimas, kuriuo taip mane baugino Variokas. Ligi iol a nei savo klebonijoj, nei ia nemaiau
nieko ypatingo.
Bet Petryla buvo jau kiek kitokios nuomons.
- Pas savo klebontu ir imtmetgyvendamas nieko ypatingo nepamatysi. ia gi, brolyti, kiek kitaip. A po atostogjau
griu seminarijgerokai apsiviets. Pagaliau juk ir kunigas mogus. Ne visi juk gali bti toki venti kaip tavo klebonas arba
iluivikaras...
- Tai kaipgi ia pas jus?
- Et, kia tau viskipasakosi. Pagyvensi, pamatysi, - atsikalbinjo Petryla.
Bet Vasaris tuo nesitenkino.
- Jei pamatysiu, tai ir tu gali pasakyti. A gi tavs nepraau idavinti kokias paslaptis. iaip pasidalinti spdiais.
- Matai, pirmiausia yra visa eilskirtum. Tavo klebonas negeria, mano geria; tavo klebonas laiko sengaspadin- tarnait,
o mano klebono gaspadinjauna ir ponika. Pas tavo klebonnegyvena jokia giminait, o pas mano - gyvena. Tavo klebonas
neturi vikaro, mano gi turi. I itskirtum, matai, ir pasidaro daug kas kitaip...
Vasaris pajuto, kad draugo odiuose gldi kakokitarim, bet klausinti paaikinim ir smulkmenjam pasirodbsi
nepadoru, ir jie, toliau ttemtsdami, neivengsiapkalbinjimo ir vyresnijkritikavimo. Be to, jisai mat, kad ir Petryla

klausimus nenoromis atsiliepia.

Tyldami jiedu jo toliau taku, i abiejpusiapaugusiu auktais serbentkrmais. Naktis buvo tyli ir ilta. Pievoj irk
iogeliai, klebonijos kieme sugirgdjo svirtis. Staiga prie juos netoliese suskambjo skardus moterikas juokas. Abudu
klierikai sustingo savo vietose, bet kkalbjo emas vyrikas balsas, jiedu neigirdo. Petryla tyia garsiai sukosjo ir, nutvrs
Vasaru skverno, nutempnuo tako krmus. Po valandls jiedu pamat, kaip viesi ir tamsi figra nujo prieingas puses.
- Trikauskas ir Liuc, - paaikino Petryla. - Ot, pasiutus merga!..
- Kas ta per Liuc? - paklausVasaris, vos galdamas itarti odius.
- Klebono seseria. Augintin.
Jiedu apgraibomis, kaip vagys, ukop klebonijos salk, kur buvo pataisyta nakvyn, ir nedegdami viesos atsigul.
Vasaris ilgai tvakarnegaljo umigti.
Jis gal btir visai nemiegojs, jeigu bt nujauts, kokidar siurprizteks jam patirti rytoj.
T dien atsikl jiedu gana anksti, stengdamiesi neprisiminti vakarykio nuotykio, jo ipainties, prim Komunij,
pusryiavo, ir taip nejuiomis atjo sumos laikas. Atvaiavo dar pora auktesnijkurs klierik, jie visi sudar asist, buvo
choras ir orkestras, ne tik banyioj, bet ir ventoriuj didel spstis, odiu, atlaidai aukiausios ries. Kunigai dirbo
prakaituodami, klausyklos brakjo nuo penitent, ir tik keliprityrusiklebonspartumo dka tuoj po miparpavyko baigti
banyioj visdarb. Kunigai ir klierikai rinkosi klebonij, ir vieni salione, kiti gonkose dalijosi spdiais ir juokavo.
- Na, girtuokliai, laikykits! - suuko js vienas mao gio raudonas ir storas klebonas. - Laikykits! Yra "apatalas"!
Petryla paaikino klierikam, kad "apatalu" klebonai vadina ilui vikar, griet abstinent ir blaivybs platintoj. Tuo
metu is klausimas buvo labai atrus, ir paiose klebonijose tarp kunigkildavo vairiincident.
- Vis tiek! Tegu ia bna ir deimt "apatal", - pareik klebonas, - kad po tokios darbymets mogus n atsigerti
negaltum, na tai jau visai svieto pabaiga!
- Che che che!.. - diaugsi storulis. - Kgi, pabandysim, pabandysim...
- Laikysims, laikysims! - pritarir kiti.
Tuo tarpu atjo ir pats "apatalas" - augalotas, stiprus vyras drsiu, ididiu vilgsniu.
Pakvietpiet. "Apatalui", iluivikarui, teko atsissti madaug ties viduriu stalo. Vienam gale, ligi jo, sdjo klebonai ir
iaip senyvesni kunigai, kitam gale, nuo jo, vikarai ir klierikai. Ant stalo gro josi grafinas degtins, bonka konjako, keletas
bonkvyno.
Pradjo nuo ukandi, ir klierikas Petryla tuoj buvo pristatytas eiti savo pareig, vadinasi, irti, kad nebttuistikleli.
Petrylai mus eiti savo pareigas, ilutikis demonstratyviai apvosavo stiklelius ir garsiai tar:
- A kvieiu jaunjkartnesekti senipavyzdiu. alin degtin! Ei, Morta, atnek mum i ulinio vandenlio, - kreipsi jis
tarnait.
Bet klebonas Kima buvo mogus su ambicija ir smarkus. Leisti, kad kakieno vikaras eimininkaut prie jo stalo, jam
atrodir paeminimas, ir gda.
- Klierike Juozai! - suuko jis Petrylai. - Pilk visiem, kad sakau, neaplenkiant niluivikaro.
Seniai klebonai jau buvo igr po vien. Klierikas Petryla pradjo pilstyti nuo pradios, bet kai prijo prie ilutikio, is
atmi jo visgrafinir pasistatprie savs.
- Aretuota! Ir nesiksink ia daugiau lsti. Klebonas piktai vilgteljo "apatal", vl igr savo stikliuk, barkteljo
ranka stalir valdydamas pykttar:
- Mano namuose, prie mano stalo a prayiau mielus sveius tvarkos neardyti... Klierike Juozai, pilk aplenkdamas ilui
vikar.
Bet "apatalas" pats kreipsi savo kaimyn, jaunltkunigl:
- Nori bti liurbis? Lak, pats pilsiu!
Tas patraukpeiais, abejodamas, kuripuslaikyti.
- Nenori! Vyras! - nusprend"apatalas", atiddamas aldegtin.
- Nori! - suriko klebonas. - Pilk, kad sakau! Bepilant "apatalas" vl norjo atimti grafin, bet netyiomis ukliud kito
kaimyno stikliukir ivertjant staltiess. Kilo sumiimas.
- Kunige!.. Kas tai yr?!. - jau nesivaldydamas rkklebonas. - Kas tau davteisia eimininkauti? Tu man ne sveias, bet
akipla! A tave vyskupui sksiu - tu mane ant keliatsiprainsi!..
ilui vikaras nieko nesakydamas atsikl nuo stalo ir ijs paliep kinkyti arklius. Kilo ermyderis. Vieni oko prie
klebono, kiti prie "apatalo" - taikyti, kalbinti, bet viskas buvo veltui. Per daug jau klebonas buvo prisiklauss apie "apatalo"
darbus, o is per ilgai dant griedl klebono baliuk, kad, pagaliau suradprogvienas antram gelti, tuoj ir vl susitaikyt.
"Apatalas" ivaiavo klebono neatsipras.
Pasibaigus pietum, sveiai perjo erdv, varir turtingklebonijos salion, kur eimininkas dar visus vaiino cigarais, kava
ir likeriais.
Kav padavinjo panel, kuri klierikas Vasaris mat pirm kart. Bet kai jis igirdo j vadinant Liuce, pajuto keist

nerimast ir smalsum. Jis m akyliai j siirti. Liuc buvo grai mergait, apie 20 met, tamsiaplauk, saule degusi.
Truputkumpa jos nosis ir greitai mtomi spindiniakivilgsniai darjos veiddrsir net iaukiant. Klierikas Liudas mat,
kaip ji, padavindama kav, varsto akimis jaunesniuosius kunigus, kiekvienam k nors pasakydama, nusiypsodama arba
nusijuokdama trumpu, bet skardiu kaip varpelis balsu. Jisai pastebjo, kad pora vikar ir kun. Trikauskas godiai j seka
akimis - ir atsiminvakarykt nuotyk sode. Tas dar labiau adino jo smalsum. Jis jau i anksto jaudinosi, laukdamas savo
eils, kada ji prie jo prieis ir pasilys jam kavos. Jis nejuiomis trauksi paskutinviet, kad momentkiek galima atitolint.
Pagaliau ji prijo.
- Tamstai, kunigli, atneiau gardiausios, u tai, kad tamsta paskutinis, - linksmai suiaukjo, ybteljus jakimis.
Vasaris pajuto, kad jis paraudo, net jam ilta pasidar. Ddamas cukr, jis nevykusiai paleido gabalpuodel ir aptkjai
rank.
- Oi, degu!.. - suuko ji kratydama pirtus. Vargas klieriklis tuo momentu nuoirdiai linkjo sau prasmegti em.
- Bet tai nieko!.. - suramino jLiuc. - A mgstu visk, kas karta. - Ir atsisdo alia jo.
"Ka jai dabar sakysiu?.." - kvarino Vasarkyri mintis, neduodama rasti jam nvieno odio. Laimei, klebonas kteljo
Liuckak atneti, ir tarsi akmuo nusirito nuo jo krtins. Bet kartu buvo ir pikta ant savs: mulkis gi a mulkis! Juk a jai
nepasakiau nvieno odio. Kji apie mane manys? Vasaris jautsi sugdintas ir juokingas. Bet jis ir bijojo, kad ta akipla
mergiotvl pas jnesugrt. Jis atsikli savo vietos ir simaiklieriktarp.
Jis parvaiavo namo pailss, nuvargintas spdi daugybs. Jisai nieko negaljo galvoti apie tai, k mat ir girdjo. Jis
niekuo nesipiktino ir nieko nesmerk. Bet jis jautsi tarsi igijs savy kokio svorio, kurio niekad anksiau neturjo. Patirti
spdiai grimzdo gilyn - ir niekas neinojo, kada jie vl ikils jo smonir sukels gyvesnjausmir minibangavim.
Tviks seklyia, kvepianti obliuotu mediu, tvakarjam buvo maloniausia pasauly vietel. Ten niekas negaljo sudrumsti
jo nurimstanios po tos dienos triukmo irdies.
Ir jisai umigo giliu brstanios jaunysts miegu.
Per sekanisavaitv. Lauryno atlaidvykiai gerokai apibluko klieriko Liudo Vasario atminty. Klebono incidentas su ilui
vikaru, inoma, buvo labai nemalonus ir piktins, bet pagaliau didels dms nant vieno nemet. Vasaris laikiluivikaro
pus, vis dlto pripaino, kad jo pasielgimas nebuvo visai taktikas ir galjo klebon ugauti. O kad kunigai per atlaidus
mgdavo isigerti, tai niekam nebuvo paslaptis, ir mons ne per daug tuo piktinosi. Kas ten atsitiko pirmj vakarsode, jiedu
su Petryla nieko tikra neinojo. Vasaris jau buvo links tikti, kad ten nieko nebuvo, kad jiem iaip pasivaidino tamsoj. O jei
kas ir buvo, tai jau tikrai ne vikaras ir ne Liuc.
I vistos dienos spdi gyviausias jam pasiliko Liucs atsiminimas. Vis tlaiko tarp nuo pirmo jos pasirodymo ligi
ijimo, klebonui kakur jpasiuntus, Vasaris ne tik puikiausiai atsimin, bet ir gyveno tuo paiu jausmu: kaip jis nerimastavo
jai artinantis, kaip susijaudino jai pranekus, kaip susigdo aptks jai rank ir kaip jam buvo pikta dl savo idiotiko
varymosi ir nerangumo. Tas nepasitenkinimo jausmas neinyko per vissavait, nuslgdamas ir vl pakildamas vis naujais
variantais. Paskutinis variantas buvo toks, kad Vasaris tvirtai pasiry o, pirmai progai pasitaikius, savo klaid atitaisyti. Jis
piedavo savo vaizduotj tpai, tik jau pataisytkavos primimo scen- kjis pirmiausia pasakytir kaip dtsi cukr, ir
koks paskui btpasikalbjimas, pramatydamas vairias galimybes ir aplinkybes. Nejuiomis jisai scenpratsdavo toli u ano
atsitikimo rib. Svajingai romantika Liudo Vasario vaizduotpo vienerimetklierikikos askezos grssiliepsnoti nuo visai
menkos kibirktls. Bet visi tie vaizdai buvo toki naivs ir nekalti, kad jam n vien kart nekilo tarimo, kad jie gali bti
klierikui netinkami arba pavojingi. Tiesa, jie ir buvo sukelti ne tiek erotiko jausmo, kiek jaunuolikos ambicijos, taip eistos
per pirmsusitikimsu jauna graia mergina.
Sukrs savo vaizduotj veikimo plan, Vasaris nuoirdiai gailjosi, kad atostogos jau visikai baigiasi, ir jam tik po met
galbt teks tplan pritaikyti praktikoj. Dl to jis nepaprastai nudiugo, kai, paskutin sekmadien nuvyks klebonij, rado
klieriko Petrylos laikir kai iskait, kad draugas prao ivaiuoti i namdiena anksiau, usukti pas jileistuvm, o jau kit
rytsusidjus abiem kartu keliauti toliau. Vasaris ilgai negalvojs pasilymprim. Jis neabejojo, kad Petrylos ileistuvse bus
abudu kunigai ir Liuc.
Kad Vasaris btbent kiek daugiau pains Liuc, jis, galimas daiktas, nei bttiek sielojsis dl pirmo pasimatymo, nei
bt taip lauks antrojo. Bet jis buvo tokio amiaus ir taip svajingai nusiteiks, kad greiiausiai jo elgesys n kiek nebt
pakitjs, jeigu vietoj Liucs butbuvusi kiekviena kita jauna ir bent vidutinikai grai mergait.
Klebono augintins Liucijos, kaip jvisi vadino, Liucs, kilmniekam nebuvo gerai inoma, niekas, pagaliau, smulkmenikai
apie tai n nesiteiravo. Klebonas buvo ne to krato mogus, gimini n artimpastam ia neturjo, ir patiem kunigam jo
biografija atrodsu didelmis spragomis. Liucesanti jo mirusios sesers dukt, dar anksiau netekusi tvo, klebono priglausta,
iauginta ir leista moksl. Ir tiek. Pikti lieuviai buvo bepraded kalbti, kad Liuc nei veidu, nei temperamentu nepanai
lietuvait, kad klebonas savo jaunystpraleids Lenkijoj ir ten artimai painojs vienlinksmiaudinnalel. odiu, paskui
klebon atskrido ioki toki meiteli, kurie, neturdami palanki aplinkybi, taip ia ir neprigijo. Liuc, baigusi gimnazij
Vilniuje, kur ddapgyvendindavo jpadoriame pensione, pasiliko ilstis klebonijoj. Ddvalgsi jai tinkamos partijos, bet

seseria apie tekjim, matyt, rimtai neman. Jai daug geriau patiko vaistytis klebonijoj, ypakai sujo artimesnpaintsu
kunigu vikaru.
Tos parapijos vikaras, kunigas Zigmas Trikauskas, atvaiavo ia prie metus, kaip tik t pavasar, kada Liuc baig
gimnazij. Jis pats buvo ijs tris Peterburgo Dvasins Akademijos kursus. Dl ko jis negro baigti mokslo, o buvo paskirtas
iparapij, niekas tikrai pasakyti negaljo. Vieni spliojo, es, dl sveikatos, bet kiti tvirtino, kad vyskupas atauks j u
kokius ten sostins griekelius. Taigi kunigas Trikauskas buvo dar visai jaunas mogus, bet kaip "akademikas" inojo savo vert
ir paprastus vikarus irjo i aukto. Treji metai, praleisti Akademijoj, vis dlto niekais jam nenujo. Nors jokio mokslo
laipsnio jis i ten neparsive, bet utai parsivepuikiai pasitsutansu palerina, lazdsu sidabro rankele ir monogramomis,
pensn ant nirelio ir kelias deimtis operlibret. Be to, sugebjo paskambinti pianinu inomiausias arijas, o kai kurias ir
artistikai sudainuoti, nes bals turjo gra. Su tokiais dvasios turtais, graiomis manieromis, gera ikalba ir akademinio
mokslo spdiais kunigas Trikauskas kur nors mieste, bdamas tegu ir paprastu vikaru, greit btikils drauginio gyvenimo
virnes. Taigi tepateks vien klieriko Petrylos tviks parapij, jautsi neteisingai nuskriaustas ir, neinia kam kerydamas,
pasiryo blogai atlikinti savo pareigas. Taiau tos parapijos klebonas, kunigas Kima, mogus daug ko mats savo amiuje,
isyk kiaurai permatsavo nauj vikarir taip sugebjo jo silpnybes panaudoti, kad po kelisavaiikunigas Trikauskas u
aki vadino kunig Kim pavyzdingiausiu dekanato klebonu ir, pats to nenusimanydamas, pild visus jojo norus. Geriem
santykiam sustiprti nemaa padjo ir klebono augintinLiuc.
Kai kun. Trikauskas atvyko vikarauti, Liuc jau buvo parvaiavusi i gimnazijos ir apsigyvenusi klebonijos salkoje.
Pamaiusi simpatik, gerai apsitaisius ir graimanier kunig vikar, ji tutuojau artimai mdalyvauti jo kurdinime. Tad
pirmiausia prikalbjo dd atremontuoti vikariat, kuris i ties buvo gana apleistas. Trikauskas tuo tarpu apsigyveno
klebonijos salione. Paintis su graia klebono giminaite spariais ingsniais jo pirmyn. Abudu mgo muzik, Liuc visai
neblogai skambino, tad danai lankydavosi salion, kur stovjo pianinas. Kunigas Trikauskas itrauksavo operlibretus ir
arijas, - tad koncertuodavo, dalindavosi spdiais - ji i Vilniaus, jis i Peterburgo, ir tarpusavins simpatijos jausmas darsi
kaskart stipresnis.
Bet prajo metai laiko, ir gyvas Liucs charakteris m lenkti j iekoti nauj spdi pradjusiame pilkti klebonijos
gyvenime. Ji mkreipti dmes atsilankanius pas klebonjaunus kunigus ir klierikus, bet tokiprogbuvo nedaug, ir naujos
domesns painties jai sumegzti nepavyko. KlierikPetrylji paliko ramybje, nes jis jai atrodmenkai iaukltas ir i ties
buvo nemaas staiokas. iaipgi jai bdavo be galo malonu, jeigu pastebdavo, kad kam nors "padarspdio", ir iekodavo
progos tspdpratsti ir pagilinti.
Per vento Lauryno atlaidus Liuc puikiausiai pamat, kad didiausio spdio ji padar tam jaunam klierikuiui, kuris i
susijaudinimo jai rankaptkir negaljo pasakyti nvieno odio. Klierikutis jai patiko. Suinojusi, kad jis yra ne per tolimas
kaimynas, nutarjo i akinepaleisti, ir jau is sumanymas jai davnemaa malonumo.
- Kokibus sveiper tamstos ileistuves? - klausji klieriko Petrylos. - Nuobodu nebus?
Ir igirdusi, kad, be kit, atvaiuos ir klierikas Vasaris, pasiadjo btinai dalyvauti.
Sutartdienklierikas Liudas, atsisveikindamas su namikiais, lydimas ir laiminamas motinos, prisikrovs sausainiir visokio
gero d, sdo su tvu veimir ivaiavo Petrylus, nuramins tvus paadu, kad kitmet ileistuves kelti bsianti jeil.
Vaiuodamas jis mstapie galimsusitikimsu Liuce ir ruosi jkaip kokius didelius egzaminus. Pirmojoj kelio pusj jis
buvo tikras, kad tuos egzaminus vyrikai ilaikysis, bet nuo pusiaukels jo drsa mtirpti, jam vis kyriau vaidinosi aptkta
panels ranka, o nerimastis griovvisus i anksto paruostus planus ir absurdais vertsugalvotus sakinius ir odius. Kai i tolo
pasirodPetryl viensdio mediai, klierikas Vasaris jau gailjosi prims draugo pakvietim. Kaip bt gera, kad nereikt
dalyvauti itame triukme su svetimais monmis!
vaiavusius kiempasitiko seniai Petrylai ir pats klierikas kaip ilgai lauktus sveius.
- Dabar mes kaip ir gimins, - kalbjo senis Petryla, sveikindamasis su seniu Vasariu. - irk, vaikai kartu prie altoriaus
stos.
- Kad tik Dievas laimint, - atsakpatenkintas senis Vasaris. - Kai pamanai, kad dar penkeri metai!
- Ar tai truks praeiti, - ramino Petrylien. - irk, dar dveji treji meteliai, ir jau subdiakonai-diakonai, pamokslus sako,
Komunijdalina, miparus laiko. Na, bet praome, sveteliai, vid...
Seniai nuvaiavo pastatyti arkliir pairti kluono, o motina su klierikais nusived seklyi. Dideliam savo pasitenkinimui
klierikas Liudas igirdo, kad i klebonijos sveidar nra.
Kai liko vieni du, klierikas Petryla sudavsavo draugui per petir gudriai ypteljs tar:
- Tu, Liudai, man irk! Tu msLiucei akkritai. Prisispyrus klausinjo apie tave.
Petrylos odiai buvo taip netikti, kad Liudas net paraudo ir neinojo nkatsakyti.
- Nu kjau tu ia!.. - gynsi. - Kain jau kas labiau akkrito...
- A gi tau sakau, kad ji mans nekenia. Ji lik dl to ir atvaiuoja, kad tave pamatyt.
Liudas inojo, kad draugas visk sako tik juokais, vis dlto ie juokai jam patais nuotaik, ir jau jis nesigailjo ia
atvaiavs.

Sode jau buvo susirinks diktokas svei brelis. Nujo ir jiedu. Klierikas Petryla supaindino klierik Vasar su savo
kaimynais ir giminmis, tarp kuri kreip dmes dvi graios merginos, Juozo pussesers, ir akiniuotas studentas, taip pat
besirengis ivaiuoti Maskv.
- Ko js visi t seminarij lendate? - susuko jis, pasisveikins su Vasariu. - Lietuvai tiek iandien reikia pasauliki
inteligent, o js vis kunigus ir kunigus!
- O kmum tie pasaulikiai inteligentai duoda? - atkirto vienas dd. - Baigs mokslus arba pats isidangins Rusij, arba
ruspaiparsives.
- Taip, dde, galjai kalbti prie koki10 met, bet iandien jau mes nesvajojame nei apie Rusij, nei apie ruses paias.
iandien jau mes ir lietuvaiiturime. O kas neino, kad svietikio inteligento duona Lietuvoj daug sunkesnnegu kunigo.
- U tai, kad kunigliai Dievui tarnauja, tai jir duona turi bti lengva, - sikio viena tetul.
Gin itokiomis temomis klierikas Vasaris nemgdavo, o klausant kaimiei argument ir ivediojim, jam bdavo net
gda. Taigi nordamas panekesnukreipti kitpusir ukirsti kelikaimikiem samprotavimam, kreipsi student:
- Bet tamsta sutiksi, kad kunigija daug yra nusipelniusi lietuvitautai. Valanius, Baranauskas, Maironis...
- Be abejo, sutinku, - perkirto j studentas. - Bet tai tik viena medalio pus. A tamstai pasakysiu, kad kain ar Valaniir
Maironinuopelnai atsveria katalikkunigijos lenkinimo darbLietuvoje. Kas, jei ne katalikkunigija, per Banyikartu su
bajorija nutautino tredal, o gal ir daugiau mstautos? O dar ir iandien kokia tautindvasia oficialiai viepatauja jspai
seminarijoj? Kas darosi Vilniaus diecezijoj? Taip, vienetos i jstarpo pasiymjo, iandien jau visi stojate darb, bet js dar
negreit galsite pasigirti atitaisjspirmatakpadarytas lietuvitautai skriaudas!
- Pagaliau, - kariavosi studentas, - pairkime, kokia jsir kokia mspadtis. Tiesa, jus taip pat valdia spaudia, bet
js vis dlto liekats savjmonitarpe, mum gi nepigu bdavo rasti bent kokivietelLietuvoj. Js- daugyb! jsluom
tvai subrukdavo ir dabar subruka kasmet imtus gabijjaunuoli. Bet i jstik vienas kitas nenustoja savo individualybs ir
kuo nors geru pasiymi. Mes - ant pirtsuskaitomi, prie tvir gimininorprasimudavome moksl, diovos smaugiami,
kaip Kudirkos ir Vaiaiiai, o Lietuvai nusipelniusinuoimtis i mstarpo tikrai didesnis! Jspareigos palieka jum begales
laisvo laiko, jsduona patikrinta, - mes gi turime vissavo energijieikvoti darbui, imaitinti sau ir eimom. Kas, pagaliau,
prikl Lietuv? Ar Valanius su Baranausku? Ne, prikl Basanaviius, Jankus, lipas, Kudirka, Vileiis! "Aura" ir
"Varpas" - tai du lietuvitautos prisiklimo veiksniai, abudu kunigijos ikeikti. Jeigu versime istorijos lapus atgal, tpatvaizd
pamatysime 16 imtmety protestantizmo ir katalikybs kovoj. Kas pirmieji pradjo spausdinti lietuvikas knygas? Reformatai!
Katalikai tik tuomet pradjo rayti lietuvikai, kada reikjo kovoti su reformatais, kada savo kailis parpo!
Studentas gal btir toliau dar tss savo kalbdidesniam kaimieipasipiktinimui, o klierik susirpinimui, bet tuo tarpu
subarkjo ratai, ir klebonijos sveiai vaiavo kiem. Vieni jo jpasitikti, kiti iaip isisklaidpo sod. Vasaris pasiliko vienu
du su studentu ir taip pat pamau pasuko kiem.
- Matai tamsta, - tarstudentas, imdamas klieriku rankos, - a dl to taip atriai kalbjau, kad atsidriau puolamojo rolj.
Juk ia visi prie mane. Ir a taip pat vos nepakliuvau seminarij. Pagaliau, kiekvienas medalis turi dvi pusi. Ir man jau baisiai
griso nuolatos girdint, kaip kunigai giriasi Daukomis, irvydais, Valaniais bei Maironiais. Tamsta po kiek laiko pats sitikinsi,
kad kunigijoj daug maiau tra krybins energijos ir dvasios, negu js, jauni seminaristai, manote.
- Tai bt, inoma, didelis nusivylimas, - atsakklierikas Vasaris. - A tikiu, kad jaunoji kunigijos karta tos dvasios turi labai
daug.
- Linkiu, kad tamsta taip ir tiktum bent po penkerikunigavimo met, - ne be ironijos pastebjo studentas.
Tuo tarpu prieais juos pasirod atvaiavusieji: pats klebonas, kunigas Trikauskas, mokytojas ir panel Liuc, lydimi
eimininkir vis, kit. Klierikui Vasariui smagu buvo pasirodyti su tokiu rimtu barzdotu studentu.
Su Liuce jis pasisveikino paskutinis. Ji smarkiai paspaudjam rankir, ybteljus akimis, nusijuok:
- Tamsta taip greitai pabgai i mstuomet per atlaidus. A nnepastebjau. Biau neleidus, neleidus...
- Man tdieni viso nesisek, - atsakjai klierikas Vasaris. - Tamstai ranknudeginau. Gal ir dabar dar skauda.
- tai, irk! - atkio jam savo rank. - Atspsi, kurioj vietoj?
- Nebr jokios yms, - pairjo klierikas, bet rankos nedrso paimti. Vis dlto mat, kad rankutbuvo grai.
ia senoji Petrylienpaprapanelturinti kakpasitarti dl valgi, ir Vasaris paliko vienas. Jisai buvo patenkintas savimi.
Susitikimas ir pasisveikinimas ijo sklandiai, natraliai.
Kunigas Trikauskas tuo metu Jau spjo su Petrylos pussesermis apibgti sodir prikrsti skaniausikriaui, o klebonas,
mokytojas ir studentas ginijosi dl vaisvynio produkcijos Lietuvoje. kininkai kalbjo apie derliir ateinanisj, o klierikas
Petryla kaktrsklty apie savo d.
Vasaris niekieno nepastebtas spruko sodpasigrti ituo paskutiniu vakaru ir ilto saullydio tyla. J visbuvo pagavusi
lidna atsisveikinimo nuotaika. Atostogos pralkkaip trumpas sapnas, ir ryt vakare jisai jau vaikios apytamsiais, dulkmis
trenkianiais koridoriais, klpos anktoj koplyioj, matys vento Aloyzo ir vento Stanislovo Kostkos ilenktus paveikslus ir
girds monotonik dvasios tvo bals. Jis, usirms ant tvorels, irjo besileidiani saul ir pyn atsisveikinimo
svajones.

Staiga kain kieno rankos i upakalio uspaudjam akis taip netiktai, kad jis net krpteljo.
- A!.. Kas?.. Praau spt!.. - suskambjo ties pat ausia linksmas, guvus moterikas balsas, nuo kurio Vasario irdis nustojo
plakusi.
- PanelLiucija...
- Ne!.. Ne taip!.. Neleisiu!..
Jis dabar jautne tik jos pirtus ir delnus, bet ir alknes, ir krtin, ir jvis, prie jo prisiglaudusiir alsuojanivisai prie jo
veido. Pirmasis malonus jausmas jam greitai pasikeitgda ir nemalonumu dl uspaustaki, trukdomo kvpavimo ir visos
itos juokingos pozos. Ir jisai nekantriai, beveik maldaujaniu balsu vos tegaljo itarti:
- Kaip ne! A inau, kad panelLiuc... Praau leisti... Ji vienu momentu atoko nuo jo por ingsniatgal ir isiiepusi,
pamgdiodama jo bals, praverkleno:
- Praau leist!.. Viepatie, kokia nekaltyb!.. Neprisilytjimas!.. Fi!.. - Ir apsisukusi kraipydamasi ir i dykaudama
nuliuoksjo trob.
Klierikas Vasaris taip ir pasiliko bestovs, suplotas gdos ir suniekintas deimt kart daugiau negu anuomet, per atlaidus.
itokios aplinkybs tai jis nebuvo numats, ruodamasis antrj susitikimsu Liuce. Jo susikrimtimas buvo tuo didesnis, kad
jis ia nieku nesijaut kaltas. K gi jis turjo daryti, jeigu jam ne tik akis, bet ir nos pradjo spausti, ir jis m nebetekti
krtinje kvapo. Ir ko ji sieid? Ne, ia turbt koks nors nesusipratimas. Bet vairs spliojimai dl Liucs pabgimo
prieasties jo nkiek nenuramino. Jam vis labiau aikjo nusimanymas, kad tas "praau leist" tikrai buvo nevyrikas, mizernas ir
juokingas.
Jis nujo kit sodo gal, irinjo medius, iekojo nukritusi obuoli, bet Liucs niekinantis "fi" jam vis tebeskambjo
ausyse. Jis neidrso npamanyti, kaip dabar jis jsusitiks ir kjai sakys.
Klieriko Petrylos balsas nutrauktjo klaidiojimpo sod.
- Kas gi kunigliui, kad tokis lidnas? - susirpinusi klausjo Petrylien. - Praome gi su mumis pabti, pasilinksminti.
- , mama, ir tu btum lidna, jeigu jo metuose tave vienuolynudaryt! - linksmai suuko studentas.
Bet Liucpadarmin, norinti utarti klierikLiud:
- Netiesa! A maiau, kad kuniglis sode poterius kalbjo. Ir jam visai negaila seminarijvaiuoti.
Kunigas Trikauskas permetjpro savo pince-nez nuo galvos iki koj, pataknojo plataka per petir tar:
- Taip! tik i itokinekaltberneliir iaugs tikri Dievo tarnai. O jau davatklm tai bus kas kankinti. Ne taip kaip mes viens du trys, ir mukis krtin.
Dabar Liudas Vasaris kaip turklys sitrauk savo lukt, ir jam jau buvo vis tiek, kas kapie j pasakys. Jis mat, kad
Trikauskas, o galbt ir Liuc, laiko j kvailiuku, ir dl to btent jis jautsi aukiau stovs u Trikauskir u Liuc. Panaiais
momentais jis augdavo ir stiprdavo taip spariai, kai.p sueistas, bet giliai aknimis emsims medelis.
I pat pradiantrjmokslo metseminarijoj Liudas Vasaris pasijuto daug savarankikesnis ir smoningesnis. Jis jau dabar
turjo ioktok prityrim, iokitokipraeit. Pirmaisiais mokslo metais jisai apsiprato su seminarijos tvarka ir dvasia, ir joki
netiktnaujybi, kurios j blakytir palaikytnusimanym, jog tu esi vis dar menkas, nieko neimans naujokas, jau dabar
bijoti nereikjo. Apgyvendino j dabar jau ne bjauriame "labirinte", bet kambary, kuriame i viso jie buvo tik keturiese. Tiesa,
jis tkambarateidavo tik nakvoti, o dienturdavo paskirtvietaulje, bet vis dlto tai buvo geriau negu "labirintas".
Nebuvo n formarijaus, kuris juos nuolatos laikydavo akyse, kontroliuodavo, aukdavo visokiem pasikalbjimam,
pamokymam ir kartais prasimanydavo vairi kyri dalyk. Jiem dabar buvo labai malonu nusimanyti, kad jie jau nebe
paskutiniai, kad yra jau kitu juos emesni.
Per pirmsias atostogas Liudas Vasaris vis dlto gavo progos bent iek tiek pamatyti. kunigo gyvenim, ir dl to vairios
konferencijos jam dabar buvo suprantamesns, o pamokymai - konkretesni. Pagaliau jo paio intyms pergyvenimai, tegu ir
negauss ir ne per stiprs, vis dlto labiau sutelk save ir braukpirmuosius bruous, kuriais paskui isivagojo visas jo sielos
gyvenimas.
Pirmsias trij dien rekolekcijas jis praleido atostog atsiminim nuotaikoj. Dvasios tvas skait apie baisi nuodmi
procesijas, apie atgailir Dievo malon, apie pragarir dang, o klierikas Vasaris skendjo saultoj vasaros gamtoj, sukinjosi
savo namikitarpe, nagrinjo klebono Kimos ir "apatalo" gin, disputavo su studentu arba, kas daniausiai atsitikdavo,
pindavo visokius atsitikimus ir dialogus su Liuce. Visos itos vaizd, mini ir jausm nuotrupos tai susmulkdavo, tai vl
iaugdavo jaudinanias dramatikas scenas. Be abejo, Liucs padarytas spdis buvo stipriausias i viso atostoggyvenimo.
Bet kokio pobdio buvo tas spdis, Vasaris nesirpino surasti. Greiiausia, kad tai dar nebuvo simyljimas. Tai buvo tik
pirmas nenusiseks jaunuolikos ambicijos ir vaizduots paadinimas. Svajodamas apie j, Vasaris daugiau svajojo apie save,
idealizavo ne j, bet save, ilgjosi ne jos, bet savo suvyrikjimo. Dl to jis, tais laikais taip dar jautrus savo sins dalykam ir
net savotikai "pasiilgsts" nauj nuodmi risavo ipaintim pavairinti, n karto nebuvo ksinsis sudaryti konfesionalui
mediagos i savo painties su Liuce.
Taiau taip pat galimas daiktas, kad jis dl savo neprityrimo vien nenusiman, kad ta nerimastis, kurikljo irdy klebono

Kimos giminait, buvo pirmas neaikus moterikumo pasiilgimas, pirmas erotiko jausmo pasidrumstimas.
Liucbuvo pirmoji moteris, kuri suadino Vasario vaizduotir jo jaunuolikambicij. Bdamas gimnazijoj, jisai niekad su
merginom nesusitikdavo ir jokipainineturdavo. Moteriktuo metu jam bdavo tiktai bendrinlyties skirtumo svoka, j
intriguojanti ir adinanti jo smalsum. Liucgi paadino ne smalsum, bet norpasiymti, o gal ir patikti.
Sugretindamas save su Liuce, jis matviseilvyki skirtum. Ji buvo drsi, pasitikinti savim panel; jis - negraus (taip
jam atrod), ltas, baugtus ir nevikrus klieriklis. Ji niekuo nesivar, niekam nesilenk, kiekvienam, kuris j ugaus, buvo
pasiryusi kibti akis; jis gi prie visus lankstsi ir buvo pasirengs buiuoti rankkiekvienam, kuris tik panors jatkiti. Bet
jis nujaut, kad Liucei vis dlto patiko, nors ji j ir paiep, ir paniekino. Tad reikia augti, stiprti, vyrikti! Ne, ji daugiau
negals jo paiepti! Pasiymti Liucs akyse dabar jam atrodsvarbiau, negu sigyti geropinijseminarijos vyresnybj. itas
noras, kaip mestas palankidirvgrdelis, jame pasiliko ir pamau mleisti akneles. Nuo to laiko moterdraugystj, arba,
vaizdiai kalbant, j dvasinio spinduliavimo rate, Vasaris jausdavo tl dvasios pakilim, ir jo psichin energija augdavo
greitesniu tempu.
Tokiu bdu, brstant Vasario asmenybei, vienas galingas ito brendimo veiksnys pasirodess alia seminarijos aukljimo
numatyt veiksni, ir dl to didel jo sielos gyvenimo dalis m sroventi alia seminarijos dvasinio gyvenimo vagos. Nes
moteries ir jauno dvasikio santykius emocinj srity seminarijos mokslas grietai smerk kaip pavojingus, o danai net ir
nuodmingus. Kunigas, ads visamigyventi nekaltybj ir grietai laikytis celibato, inoma, i tolo turi vengti moteries, kuri
gali susilpninti jo vali tiem paadam itesti.Dl to seminarija ir visi dvasinio kunig gyvenimo vadovai turi isidirb vis
sistem, kaip apsaugoti kunignuo moteries ir kaip skiepyti jo irdatsparumo jausmus.
Per kiekvienas beveik rekolekcijas seminarijoj Vasaris girddavo vienpunkt, paskirtnagrinti dvasikio santykiam su
kitos lyties asmenim. Moteris dios atvilgiu, inoma, yra lygi vyrui. Krikionybesne tik ivadavo moteri vergovs, bet ir
iauktino j, pastatydama ant altoriMarijir imtus kit ventmoter. Taiau moteris taip pat yra ir sunkiausinuodmi
prieastis ir kno aistr adintoja. Klierikas ir kunigas turs vengti pavojing painiir draugavimo su moterimis. "Saugokis
moteries ir jos venkie - tai vyriausias kunigo elgesio sakymas. Seminarijoj jis bdavo iliustruojamas vairiais pavyzdiais i
ventjgyvenimo ir kasdieniniatsitikim. Bdavo kartojamas vaizdingas vieno Banyios Tvo palyginimas: vanduo - geras
daiktas ir em- geras daiktas, o kai sumaiome abudu, pasidaro purvas.
Seminarijos gyvenimo takoj kunigo ir moteries santykiai klojasi toki schem: religiniame kulte - moteries garbinimas,
kasdieniniame gyvenime - moteries neigimas; poetinse jaunysts svajonse - moteries idealizavimas, prozinj gyvenimo
realybj - moteries niekinimas. Tikrovs nuovokos, vidurio ia nra, dl to kad nkunigo gyvenime nra nuoirdaus, paprasto,
natralaus santykio moter.
Seminarijoj udaryt, brstaniarba ktik subrendusijaunvyrbry retas kuris iokiu ar tokiu bdu nebuvo susitiks su
patinkama moterimi. Patikimiausidraugtarpe atvirumo valandomis jie apie tai isikalbdavo, vienas kitam prisipaindavo, net
kartais pagailestaudavo dl savo, amin viengungi, likimo. Pasilik vieni, savo svajonse tas "sesutes" vaizduodavosi
tobuliausiomis, graiausiomis, velniausiomis, angelikomis btybmis, bet didesniame bry vieai kalbai tinkamu tonu ir stiliumi
laikydavo drbti kok niekinam posak ar od "bob" pus. Bet tikro cinizmo ia dar nebdavo. Tikrasis cinizmas
atsirasdavo tik vliau, jau bekunigaujant, ypaiai tarp t, kurie i jaunuoliko idealizavimo ir svajoni pereina praktik
moteries naudojimir niekinim. Toki moter laiko nieko nevertu, emu padaru, nieko nereikianiu nei krybai, nei monijos
civilizacijai.
Klierikas Vasaris, sddamas pirmsias po atostogrekolekcijas ir klausydamas dvasiko skaitymo apie kunigo nekaltyb
ir jai gresianius pavojus, atsimin, kaip jiedu su Petryla v. Lauryno atlaid ivakarse uklupo t tartinscen klebonijos
sode, ir dvasios tvo odiai tuoj jam gavo spjanios prasms.
- O jeigu a biau vikaru Trikausko vietoj, koks btmano elgimasis? - bandsave klierikas Liudas. Ir jam atrod, kad jis
santykiuos su Liuce taip toli niekad nenueit. Panaklausimbuvo udavs jam kadaise Variokas, dabar gi jjau udavinjo
tikras gyvenimo atsitikimas. Ir Vasaris danai save tuo klausimu band. Ir visados nusiramindavo, nes dar neinojo seno
filosofinio prieodio prasms: ignoti nulla cupido. Jis taip pat neinojo, koki pavoj slepias jo svajingoj, romantikoj
prigimty. Jo ivirinis kuklumas, ltumas ir bailumas klaidino ne tik kitus, bet ir jpat.
Pavyzdiui, vienkartvyko toks gana smulkus, bet charakteringas atsitikimas. Buvo prajjau pora savaiinuo mokslo
metpradios. Visas seminarijos mechanizmas jau buvo galutinai susitvarks, ir Vasaris jau skonjosi antrojo kurso klieriko
padtimi. Refektoriuj ir koplyioj j vietos dabar buvo geresns, o svarbiausia, nereikjo gyventi nekeniamame "labirinte".
Kambarys, kuriame dabar apgyvendino Vasar, buvo visai pakeniamas, o gyventojai, iskyrus vien lenkel, visi lietuviai.
Kambario virila buvo penkto kurso klierikas, linksmas ir malonus vyras, kuris gan laisvai iurjo silenciumus ir daugel kit
regulos punkt. Kartais, jau ir sugul, jie dar pasikalbdavo arba net padarydavo kokinekaltjuok, ypajeigu nuuosdavo,
kad Mozro t vakar nra namie. Ir tai po dviej savaii tokiam idilikam io kambario gyvenimui atjo galas. Gro
seminarij, dl ligos pavlavs, vienas treio kurso klierikas lenkas, ir Vasariui buvo sakyta uleisti jam savo viet, o paiam
kraustytis "labirint", pas pirmameius, nors pora pirmamei dl kakoki sumetim buvo apgyvendinti ne "labirinte", bet
kambariuose. itas nelauktas ir neteisingas sakymas suklVasary dideliausiprotesto audr.

- Kodl btent man liepta isikraustyti? Man, antro kurso klierikui, kai du pirmameiai lieka kambariuose?! - klaussavs
Vasaris, ir pasipiktinimas staiai sprogdino jo krtin.
- A, turbt dl to, kad a tylus, ltas ir menkas? - protestavo jo eista savimyla. - inoma, su manim niekas nesiskaito.
Visumet paskutinj vietoj. grs kur, ir inokis. Kitnenori kliudyti!..
O ia dar draugai kirina ir kursto:
- Bijo, kad Vasario nesugadintume. Tokis ventas vaikas!
- Matai, Vasarformarijui grina, kad imokytmiiom tarnauti, - juoksi kiti.
- Vargas Vasaris! - graudino treti. - Teks tau dabar vl lavatoriumplauti.
Bet kambario virila nusprend, kad ia bsianios jo prielenk intrigos, arba staiai Mazurkovskis usimankiti jo
kambarnip.
- Vasaris buvo geras vyras. Dabar gausime tpaliok, tai nprasiiot nebus galima. Juk tas bjaurybir lietuvikai supranta,
- kalbjo jis savo gyventojam. - Reikia kas nors daryti.
Ir visi mkurstyti Vasar, kad jis eitpas inspektori prayti, kad j dl menkos sveikatos palikt kambary, o ne kelt
alt ir drgn "labirint". Vasaris sutiko ir tutuojau m su visomis smulkmenomis vaizduotis scen su inspektorium, kaip
paprastai visk smarkiai perddamas ir dramatizuodamas. Jis savo vaizduotj mat save staiai didvyr, su nepaprasta drsa
besiginijant su Mazurkovskiu ir pasiryus beveik ieiti i seminarijos, negu pildyti t neteising ir ugaul pardym. Taip
kursts save vispopietinrekreacij, pagaliau plakania irdia atsidrprie virininko dur.
jo, pagarbino - ir jau pusjo pasiryimo neinia kur dingo.
- Co powiesz dobrego, moj drogi? - susims rankas ir pakreips galvsaldiu balsu paklausj Mazurkovskis. Vasaris
pasijuto, kad sksta nevilties bedugn.
- A norjau prayti kunigkanauninknekelti mans i 6 kambario "labirint"... - Jo balsas nereiknei grieto tono, nei
protesto.
- O tai dl ko? - jau kietai ir su nusistebjimu paklauskunigas kanauninkas.
- Esu menkos sveikatos, danai galvskauda ir...
- Niekai! - nutraukjinspektorius. - Esi visai sveikas. Per vakarinrekreacij, irk man, kad persikeltum. Na, gali eiti.
Ir klierikas Vasaris, pabuiavs Mozrui rank, ijo. Kambary jis papasakojo, kad inspektorius smarkiai j ibars ir n
klausyti nenorjs jo argument.
Vakare jis persikraust "labirint", o atsiguls lov ir vl perdtai sivaizdavs situacij, verk dl savo skriaudos ir
negals. Po keli dien jisai nurimo, ir ta skriauda neatrod jau tokia didel. Kit etadien, eidamas ipainties, jis
suformulavo kakok nevykus prisipainim dl "prieinimosi perdtiniam" ir igirdo i dvasios tvo poroficialipabaraniai
pamokomsakini. Jo greitas nuolaidumas gelbdavo jo opinijvirininkakyse, o rezignacija savo paio nuomonj. Taiau
tuomet jis nematdar, kad ita rezignacija buvo tik prisitaikymas prie gyvenimo btenybs ir aplinkybi, o ne ividinis savs
nugaljimas. Raktis pasilikdavo ne itraukta, o tik apgydyta.
itokis jo fantazijos maitingumas, valios nuolaidumas ir tik pavirutinis susitaikymas su prieingybmis buvo ne vien stambi
jo charakterio yda, bet ir ypatyb, kuri alia kitos jo bdo ypatybs, usidarymo, ilaik j seminarijoj ir apsaugojo nuo
suvirkinimo.
Keisti dalykai djosi jaunuio klieriko Vasario dvasioj. Retas kuris i jo draugatrodnuolaidesnis negu jisai, o tuo tarpu
retas kuris buvo taip toli nuo tos principalins klierikikos dorybs. Jis nusileisdavo ir rezignuodavo, bet tuo paiu metu giliai
kentdl savo paeminimo, kankindamas save mintimi, kad pasaulis ir visas platus gyvenimas nebe jam, kad nebe jam svajoti
apie bet kok pasiymjim- ir kam nors patikti, knors suavti nebe jam. Ir kai netrukus po to pasireikjo talentas, o po
keleri met jo draugai j laik jau pripaintu poetu, jisai pats nedrso to prisipainti ir pats sau kartodavo: visa tai ne man.
Kodl i daugelio tkstanitik man, btent, Dievas btdavs talent?
Jeigu tuo metu niekas nebt slopins jojo polki, jeigu jam bt spinds bent vienas laisvs spindulys i plaiosios
padangs, jeigu jisai bttikjs savo talent, jo gyvenimas ir kryba btnujvisai kitais keliais.
Artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidjimo atlaidai, kurie Katedroj bdavo veniami su ypatingomis ikilmmis. Tokiais
atvejais klierikam darbo padiddavo dvigubai. Retas kuris tuo metu neturdavo paskirtos iokios ar tokios funkcijos. Pirmieji
miparai, rarotos, - kadangi tai buvo adventai, - suma, kurirengsi celebruoti vyskupas, - ir antrieji miparai reikalavo keli
asistos atmain. Vasario laimei, jisai antrame kurse nuo asistos jau buvo laisvas. Jis nuo pat prad i ypa uoliai dalyvavo
seminarijos chore, pramoko balsu skaityti gaidas, groti fisharmonija ir tvirtai mok jo vischoro giedam dalyksavo balso
partij. Dl tokiVasario talent j pamsavo globon giedojimo profesorius ir choro dirigentas - ir igelbdavo nuo asistos
kaip reikalingiausichoro giesminink. Tokiu bdu viena nekeniama seminarijos nata - ceremonijos - nukrito nuo jo pei.
Choristai turdavo dar ir tprivilegij, kad pamaldmetu jie i viso bdavo laisvesni ir danai eidavo ne presbiterij, bet prie
vargon, kur jau jokio vargo nereikdavo ksti klpant ir derinantis prie ceremonij.
Bet choras prie Nekalto prasidjimo atlaidus turjo daugiausia darbo. Jrepertuaras tai ventei buvo labai didelis, jie turjo

imokti daug naujdalyk, ir jau seniai i anksto visos rekreacijos buvo uimtos repeticijomis. Artinantis ventei, darbo tempas
smarkjo, ir ikilminuotaika jau i anksto mjuos jaudinti. Tmetikilmdidino ta aplinkyb, kad atlaiddiena turjo bti
pirmadienis, vadinasi, vents seminarijoj turjo prasidti jau etadienio vakar.
etadien atvaiavo daug klierik gimini. Parlatoriume skambjo kalbos ir moter juokas. Vien seserys kitiem buvo
pastamos. Tomis dienomis jimas seminarij bdavo laisvesnis ir pasimatymas lengvesnis. Tie, kurie netur jo svei,
rasdavo prieastbent pereiti per parlatoriumir pamatyti naujveid, igirsti naujbalsir jauno mergaiijuoko.
Liudo Vasario nvienas pastamas neatlank, ir jam buvo lidna, girdint tuos linksmus balsus ir juok. I anapus mrvl
psteljo laisvo gyvenimo srov- ir vidur iemos pasivaidino viliojantis vasaros vaizdas. Atminty vl atgijo Liucs paveikslas,
paskutiniais laikais beinyksts i jo miniir vaizdirato.
Jis ijo sod. Naujai pasnigtas sniegas minktai girgdjo po kojomis, u seminarijos sodo skambjo rogi varpeliai,
kakas kavo, kakas kalbjo. Spariai ingsniuodamas seminarijos sodo takais, jis atsiminscenPetrylos sode, kaip Liuc
uspauddelnais jam akis ir nos, kaip ji j pajuokir pabgo. Bet dabar jam, tai atsiminus, jau nebuvo nei gda, nei pikta, bet
juokinga.
- Idykusi mergiot, - tarjis sau, linksmai nusiypsojo ir tstoliau savo kelionaplinkui sod.
Jis jau buvo iaugs i vaikiko bailumo atrodyti juokingam ir turjo jau daugiau pasitikjimo savimi. Jam dabar rodsi, kad,
sutiks Liuc, pats priminttscenir i savs pasijuoktkartu su ja. Jis norjo dar pratsti Liucs atsiminim, sudaryti nauj
vaizd ir scen, bet iandien jam tai jau nevyko. Jo mintys spruko tolyn, vaizdai tr ko ir maisi. Liucs atsiminimas jo
nebejaudino ir vaizduots nebeadino. Taiau jis pajuto savy kakoki tutum, sprag, nerimast - ir laukim kain kokio
susitikimo, naujos nepaprastos painties.
Jis vaikiojo vienas tuiais sodo takais, o ankstybas iemos vakaras jau pilku, balzganu melsvumu aptrauk Katedros
boktus ir seminarijos rmus, ir visa, kas tik buvo prie jo akis. Pradjo snaigioti didelmis, i reto krintaniomis snaigmis,
kurios sagstsi prie jo palto ir, velniai paliesdamos, kuteno blakstienas.
Pamau jpagavo svajinga nuotaika. Rodsi jam, kad jis ne suka aplinkui aukta siena aptvertseminarijos sod, bet eina ir
eina vis pirmyn tbalzganmelsvumneinomu, nesibaigiamu keliu. Nuvitusiu veidu ir klaidiojaniu lpose ypsniu, jis ne tik
svajojo, bet ir gyveno vien savo skurdios jaunysts pasak. Ir rodsi jam, kad i ano krato prieais j ateina toji
Nepastamoji, Neregtoji, kurios prisiartinimjis tai taip gyvai jauia.
ilta malonaus jausmo banga uliejo jo krtin, ir tokios laimingos valandos jis neturjo jau labai seniai. Jisai buvo umirs
seminarijir nekeniam"labirint", ir nuobodias meditacijas, ir neraminanias ipaintis - ir visk, kas j varir skyrnuo
plataus gyvenimo ir graaus pasaulio.
Vliau Liudas Vasaris, prisimindamas ypatingto vakaro pergyvenim, aikindavo sau, kad tai buvo pabudusio jaunuolio
poetikas idealins meils ilgesys. Vasaris tada buvo tokiame am iuje, kada jaunuolis dar nereikalauja konkretaus savo
jausmam objekto arba juo nesitenkina. Jis ilgisi ka kokios idealios btybs, kuri palikt piln laisv jo lakiai fantazijai.
Seminarijos gyvenimo aplinkybs buvo kuo patogiausios susidaryti tokiam romantikam svajingumui tokio bdo jaunuoly,
kokis buvo tuo metu Liudas Vasaris. Ir tai po sunkidarbo dien, po fizinio ir moralinio nuovargio, sulaukus didels vents
atoslgio, tas svajingumas isiversu nepaprasta jga.
Tmintvakarklierikas Vasaris, grdamas i sodo kelions seminarijos mrus, kartu nesi ir neaikivilt, bene i ties
laukia jojo kokis visai netiktas susitikimas parlatoriume. Ir jis neikent ten nenujs ir nepasirods. Jis, inoma, nieko ten
nerado, bet neaiki viltis jojo nepamet.
Rytojaus dien, sekmadien, jis vis popiet dalyvavo choro repeticijoj beveik ligi pat mipar, kuriais ir turjo prasidti
Nekalto prasidjimo atlaidai. Belaukdami skambalo balso, jie briavosi koridoriuj ir tylomis nekuiavo, jausdami artjanios
valandos ikilmingum. Jkamos daugelio buvo papuotos plaiais mezginiais, o visbaltos kaip sniegas. Jgalvas deng
juodi keturkampiai biretai su ilkiniu kutu virnje. Rankose jie turjo brevijorius arba kitokias maldknygas. Sulaukenklo,
jie rikiavosi po du, jo tyldami, eng banyi, lakstsi vstu vandeniu ir, priklaup ties didiuoju altorium, dar
inklinacijas abi pusi ir jo vieni dein, kiti kair, vyresnieji auktyn klaupkas, jaunesnieji emyn paprastus suolus.
Gyvomis glmis ir naujomis vakmis papuotas altorius ir minktu, didiuliu, raudonu kilimu nuklota presbiterija spdingai
rod jiem ios vents dyd ir kilnum. Nepratusiem prie itaig, jiem buvo keista jausti po kojom t minkt pliu, ir jie
atsargiai myn jo fantastik piein. Paskui juos jo kapitulos nariai pralotai ir kanauninkai, ant kam usivilk ilkines
raudonas ir mlynas keistos ivaizdos togas, kurios darjuos dar storesnius ir nepaslankesnius.
Pagaliau i zakristijos durpasirodcelebra. Pirmiausia jo du akolitai, abiem rankom nedami dideles vakes liktoriuose,
paskui turibuliorius su kodylais, po jo ceremoniorius, paskui subdiakonas ir diakonas su albomis ir baltomis, auksu siuvintomis
dalmatikomis, o ant galo pats celebrantas, apsisups sunkia kapa, tviskania ilku, varvania sidabru ir auksu.
Sugriaudvargonai, pakvipo smilkalai, ir melsv dm debesys pakilo ties altorium istatomo veniausiojo Sakramento
garbei.
Klierikas Vasaris, sekdamas i savo vietos tbeisipltojaniikilm, jautsi neamas bendros, visbanyigaubianios
nuotaikos. Jis buvo su visais, jis buvo visir visuose, kurie tik mattaltori, girdjo tuos vargonus ir kvpavo tsmilkalais

pakvipus Katedros or. Niekas j nekreipdmesio ir neardto ikilmingo patoso, kur kl jame visa vents aplinkuma.
Jam rodsi, kad niekad taip graudiai nedegvaks, kad niekad taip svaiginaniai nekvepjo smilkalai ir niekad taip galingai
negriauddidiuliai vargonai. Ir kai atjo laikas giedoti psalmes, jisai, sddamas savo suole, dideliu pamgimu ir visu balsu
kartu su visais traukjvientis, per posmposmus besikartojanimelodij.
Miparai jau buvo pusj, kai jis paklakis ir netyiomis vilgterjo banyios vid- mones. Ir tai, kjisai pamat,
vienu akimirksniu nuvrj vis, ir jis skubiai nuleido akis. Bet po trumpos valandls, jau pasiruos, vl pavelg tpai
viet. Prieais j, striai, netoli baliustrados, kuri skiria presbiterijnuo banyios, prie pilioriaus stovjo viena moteris. Ji buvo
per toli, kad Vasaris btgaljs siirti jos veido bruous. Jis sugavo tik bendrjos vaizd, o galbt tik jos spd. Ji buvo
dar jauna, bet jau pilno subrendimo amiuje. Ji buvo aukta ir liekna, apsitaisiusi tamsiu rbu, o galvir veidapsigaubusi baltu
aliu. Jos tamss plaukai ties kakta ir smilkiniais kontrastu pabr ir to alio baltum, ir pailgo jos veido veln ir vies
rausvum. Vasaris gavo spd, kad jos veidas yra ramus, bet lidnas, kad jos tamsios akys iri tolyn kakokiu ividiniu
vilgsniu ir kad ji visai nemato ir nejauia nieko, kas aplink jdedas.
itas vaizdas svajingam klierikui pasirodlyg kokia vizija, itrykusi i jo paio sukauptos nuotaikos, kuri jau nuo vakar
vakaro buvo apvaldiusi jvis. Be abejo, tai buvo jaunuoliko jo ilgesio projekcija visai galbt paprastkasdienikmoter,
vienu kitu bruou sugebjusisipinti to ilgesio kuriam pasak. Bet Vasaris nenagrinjo nei kas, nei kaip, nei kodl. Ta jo
dvasios kertel, apie kurijau nuo pat jo brendimo pradios slankiojo neaikus jaudins moterikumo vaizdas, kertel, kuri
pravrLiuc, pati jon nejusi, dabar tapo uimta nepastamosios. Ir jis papuotNepastamjvisu savo varios irdies
idealizmu, niekad dar nepaliestu nei kasdiens realybs, nei brutalaus cinizmo.
Visa tai buvo taip natralu ir paprasta, kad jautrios sins klierikas nejautjokio nepadorumo, bent tuo metu, kartas nuo
karto pavelgti pilioriaus pusir pamatyti tmotervis tokipat rami, lidnai prie save tolbeirini, su savo baltu ilkiniu
aliu, tamsiu plaukvainiku ir rausvai. baltu veidu. Jam buvo nesunku tai padaryti visai nepastebimai, nes jis sdjo netoli grot,
onu altoriir banyi, ir tokiu bdu jos piliorius buvo beveik visai prieais j. Tai konstatavs, jis pasiryo ir rytoj patekti
tpaiviet. Bet jis neturjo jokio noro atkreipti jos dmes save. Prieingai, jis to net btvengs. Jis tenkinosi pats vienas
turs savy savo paslapt. Vis dlto kai jis ijo vidur presbiterijos chore giedoti "Magnificat", jis pajuto krtinj daugiau
entuziazmo, jo balsas skambjo pilniau, jis girdjo nauj sskambesi ir niuans, ir visa to himno nuotaika kl jame dar
nepatirto diaugsmo.
Kaip vienas akimirksnis pralkjam tolimesnpamaldtsa. I banyios jis parjo gerai nusiteiks ir beveik linksmas. Jis
vaikiojo, kalbjosi ir juokavo su draugais daugiau negu kuomet nors anksiau, ir ne vienas, pastebjs tai, sak:
- irkit, kaip Vasaris iandien atkuto! I kur tai jam?
- MsLiudas iandien turbt sveituri, kad taip linksmas!
- irkit, ir Vasaris kokiposmoka! Nemaniau!..
O jisai patenkintas ypsojos ir visai nepavydjo tiem, kurie turjo svei, nei pats jlauk.
Taip pat linksmai prajo vakarien. veni dienomis nebuvo skaitomi Skargos "Gyvenimai ventj", ir n vienas i
profesorinesdjo prie atskiro stalelio. Dl to refektoriuj gaudtriukmas ir linksmas balsklegesys. Vakarins rekreacijos
metu jie dainavo dainas - ir Vasaris buvo vienas i pirmj. Igirdskambalo balsvakariniam poteriam, jie giedojo psalm
"Laudate Dominum omnes gentes" ir, stengdamiesi susikaupti, nors dar tylomis juokaudami, jo koplyi. Po vakarini
maldlaiko t dienliko jau nedaug. Klierikas Vasaris nujo aul, bet kadangi buvo tikra, kad t vakarnei rektorius, nei
inspektorius nevizituos, tai likuspusvalandjis pakudomis pranekuiavo su savo draugais.
Sulauks devyni skambalo smgi, jis jo savo alt"labirint" ir, atguls lovoje, umigo, jausdamas malonnuovarg ir
kne, ir dvasioj. Paskutinis jo smons suvitimas buvo lidnas moterikas veidas, tamss plaukai ir baltas ilkinis alis.
Ant rytojaus, Nekalto prasidjimo atlaiddien, nuo pusryiligi sumos jis dalyvavo choro repeticijoj, nes pirmsykturjo
giedoti naujai imoktas miias. T dien celebravo pats vyskupas. Ikilmbuvo didel, ir Vasaris nuo vargon mat emai
banyioje galvjr, toliau, presbiterijoj, i abiejpusi baltas klierikeiles, o prie altoriaus vakivies, melsvus smilkalo
dmus, sidabru ir auksu siuvintus liturginius rbus ir apskaiiuotus asistos judesius.
Taiau k slpnuo jo aki storas piliorius, kur vakar jis pamatsavo Nepastamj, jis negaljo irti ir pirmkart
pasigailjo ess ant vargon, o ne presbiterijos suoluose.
Tdienpo piet, kurie prajo taip pat linksmai ir triukmingai, kaip ir vakar vakarien, klierikas Petryla pakvietVasar
sodpasivaikiot.
- inai k? Turiu tau pasakyti naujien, - tar jis Vasariui. - Gavau laiknuo klebono. Prie Kaldas rengiasi atvaiuoti.
Turs reikalpas vyskup. Rengiasi ir mus atlankyti. Atve lauktuvinuo tv. O su klebonu, inai, dar kas atvaiuoja?
- Kas gi jau? Tavo sesuo?
- Kur tau sesuo!.. Liuc!
- Ko gi jai ia reikia? - abejingai paklausVasaris.
- Norinti nors sykseminarijpamatyti. Ir tave, inoma, - kumteljo jam on.
- Kam btinai mane? Kodl ne tave? - gynsi is, bent kiek sieids draugo paaipa.

- A gi tau sakau, kad ji tave akmet, - toliau juokavo Petryla.- irk, brol, ives ji tave i seminarijos. Pasiutus boba.
- Nebijok, nr jokio pavojaus. Kam klebonas, pagaliau, jlaiko klebonijoj? U vyro ileist.
- inoma, - sutiko Petryla. - Kavalierijai nestoka. Matei per mano ileistuves studentBrazg? inai, tbarzdyl... Iki aus
simyljs.
Vasaris, inoma, puikiai atsimin.
- Kgi?.. Rimtas vyras, nors ir pirmeivis.
- O ji nirt nenori. Jauia silpnybprie dvasiki, ir gana.
- Ir a i savo klebono girdjau, kad estokimoter, - atsiminVasaris.
inia, kad atvaiuos Liuc, jvis dlto suintrigavo. Su ja pasimatyti jam dabar atrodne kain koks sunkus udavinys atlikti,
bet staiai pairti, kaip ji dabar atrodo, kir kaip su juo kalbs.
Bet artinosi miparai - ir Nepastamosios paveikslas vl istmi klieriko Vasario galvos atsiminimus ir mintis apie Liuc.
Jis spliojo, ar pamatys iandien tbaltu aliu apsigaubusimoter, tokitolimir paslapting- ir kartu tarsi artimir sav. Kai
atjo laikas eiti banyi, jis prasistm pirmas eiles, kad galtuimti vakarykisavo viet. Banyioj jis juto, kad jo
veidas pamau ima kaisti, ir jis niekaip nesiryo dirstelti pilioriaus pus. Tik kai visi klierikai jau sujo, kai celebransas su
asista padarchorui inklinacijas, o jie atsikreiplygiai onu altoriir mones, Vasaris neymiai pavelgta kryptimi.
Taip. Jinai ten stovjo, lygiai taip pat apsitaisiusi ir lygiai tokia pat veido i raika kaip ir vakar. Klierikui Vasariui krtinje
palengvjo. Lkuriavimas ir viltis jo neuvyl. Jis jautsi ramus. Jis sekpamald eigir pakilusia nuotaika giedojo mipar
psalmes, kartas nuo karto pavelgdamas pilioriaus kryptim. Tie pavelgimai darsi visai savaime, be minties, be prisiruoimo,
be valios, tarsi kdikio ypsnys pro siaurlangelkritusiam sauls spinduliui.
Po miparturjo bti ikilminga procesija banyioje. Jie visi su deganiomis vakmis rankose lydjo celebrans, neant
auksinsunkimonstrancij, i abiejpusiprilaikom diakono ir subdiakono, po baltu baldachimu, smilkinamkvepianiais
smilkaldmais. Netrukus procesija pa suko pro kampin piliori, ir Vasaris auganiu neramumu artinosi prie tos vietos, kur
inojo stovint paslaptingjNepastamj. Jisai kaip tyia jo ividinj eilj, nuo pilioriaus puss, ir inojo, kad juodu skirs gal
tik vienas ingsnis, o gal jis praeidamas net palies jos rbus. Artinantis tviet. j be galo jaudino nusimanymas, kad utenka
jam pakelti akis - ir jis pamatys jvisai i arti, jos bruoai sispaus jo atmint, ir jis galbt net susitiks jos svajing, lidnaki
vilgsn. Taip, jis inojo, kad tikrai t vilgsn susitiks - ir pabgo ir nesiryo. Jisai prajo pro j nuleids galv, tiktai savo
sutana ir balta kama paliesdamas jos rb, vienmomentsvaigstaniai jausdamas jos artumir, jam taip rods, net jos veido
ilum.
Jis tuomet neinojo, kad tas jojo neidrsimas pavelgti i arti jos veidgalbt apsaugojo nuo kartaus lugimo graiausijo
jaunysts vizij, kuri dar ilgai saugojo jautriir pavojingjo dvasios kertel. Galbt vietoj idealinio lidesio, kuriuo jis i toli
apgaubjos veid, jis btpamats gyvenimo nuobodio spaustabejingum, o vietoj ildanio dvasigilaus vilgsnio jis bt
sutiks nusistebjimo arba pajuokos ypsn, i jo, jaunuolio klieriklio, taip aikiai sumiusio, pavelgus grauolei.
Ryt dien buvo quies, poilsio diena, kada ne kada duodama po dideli veni, mokslo metu, kad klierikai galt kiek
atsikvpti po varginani asist ir chor ir priruoti ateinaniai dienai pamokas. Tokios dienos daniausiai bdavo pilkos ir
nuobodios, kaip kiekvienos pakilusios, bet jau i eikvotos energijos atoslgis. Vakarykt diena atrodydavo kaip koks
nevykdytas pamasinimas, o rytojus jau grasino savo kyrjusiu kasdienikumu. Vis dlto jie laukdavo it"kvijes", o sulauk
diaugdavosi. Turdavo savotiko smagumo ir pilka tdienmelancholija.
Klierikas Liudas Vasaris tuos "kvijesus" m gdavo labiau negu paias ventes. Daugiau negu kiti jo draugai link s
svajingum, atsiminimus, patirt spdi analizavim, jis "kvijeso" metu pats vienas tyliai dar kart pergyvendavo
vakaryki dien, tik jau kitoj plotmj ir kitokia nuotaika j nuviesdamas. kart jis visas gyveno vienintele min ia,
vieninteliu jausmu ir vaizdu - nepastamos moteries su baltu aliu. Jisai matjsavo vaizduotj lygiai tokipaikaip vakar ir
uvakar per miparus, tik jojo nusiteikimas dabar buvo visai kitokis. Vakar ir uvakar jam buvo guvu ir net linksma. Jis jaut
savy pilnesngyvenim, daugiau entuziazmo - ir visa, kmataplinkui, jam atrodmalonu ir miela. Dabar gi viskas, kas vakar
buvo viesu, - apsiniauk, kas buvo malonu, - apkarto, kas kldiaugsmir entuziazm, - slglidesiu ir apatija. Tarsi kokio
burtininko ranka pasuko sraigt kit pus, ir viskas m niauktis ir keistis, iskyrus tos moters vaizd. Tas keitimasis jau
prasidjo nuo vakar ir nuo tos valandos, kai procesijos metu jisai prajo pro tmoter, nesirys jpavelgti. Jis to nesigailjo
ir savs nekaltino, bet pats neinojo, dl ko jam po to pasidarlidna. Galimas daiktas, kad kiekvienas mogus, pergyvens
didesn dvasios pakilim savo isvajoto idealo artybje, reaguoja tai lidesiu, kuris duoda pajusti skirtum tarp to idealo ir
tikrovs. Bet galimas taip pat daiktas, kad Vasario lidesys jo i jo, klieriko - bsimo kunigo, nuojautos, kad kiekvienas
diaugsmas, kyls i iokio ar tokio santykio su moterim, jam yra udraustas, niekados visa pilnybe nebus patirtas ir negali bti
net norimas. ita nuojauta galjo nubusti kaip tik tuo metu, kai jis jo pro Nepastamjir kai jo sutana - jo luomo enklas paliet jos rb. T vakar klierikas Vasaris jau nebedainavo ir nebejuokavo su draugais rekreacijos metu, bet vienas
pratnojo sals kertelje, vartydamas "Tygodniko" komplektsu iskustomis ir ikarpytomis Varuvos teatrgrauolmis.
I ryto jis nubudo kiek nusiblaivs, bet kiekvien kart, kai atsimindavo t moter, jo irdis susispausdavo lidesiu. O

atsiminti mkaskart daniau, kol visa pilka "kvijeso" dienos nuotaika virto gilia melancholija.
Popietinio ilgojo silenciumo metu, atsiverts prie akis knyg, jis skendjo vents atsiminimuose, ugriebdamas ir taip jau
seniai, rodos, prajusias vasaros atostogas. Atsimin, kaip jis vaiavo i seminarijos namo iltsaultdien, per kvepianius
mikus ir laukus - ir koks jis tuomet pasijuto vienas ir nuskriaustas - ir kaip jam norjosi verkti. Ir itai beveik tas pats jausmas
dabar. Tuomet - neapimamos gamtos akivaizdoj, dabar - i tolo suavjusios j moteries sukeltuose vaizduose. Liudas Vasaris
jau stovjo poeto krybos kely. Dar vienas ingsnis pirmyn, dar vienas polkis auktyn - ir tas jausmas apsems visjo esmir reik jisai jau nebe t ar kit konkret atsitikim, bet vis jo santykiavimo su pasauliu pobd, apsireikus tuo ar kitu
atsitikimu. Ir tuomet jau nebus jam drovu ipainti savo jausmvisam pasauliui, ir jis idrs apreikti jkitiem prieinama forma.
Ir jis i ties idrso. Pirm kart pamgino. Apsikniaubs savo suole, vogiomis nuo draug vilgsni, lotynik odi
ssiuviny jisai para pirmj savo eilrat. Bet tai nebuvo nei moteries groio apdainavimas, nei savo ilgesio iliejimas, nei
vienas i teilrai, kuriuos rao kuone kiekvienas jaunuolis pirmaisiais simyljimo metais. Vasario pirmoji meils daina buvo
bendriausios prasms elegija, i kurios tryko jaunuolika nerimastis, laisvs pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir
susiavjimas kakokiu nepasiekiamu idealu.
Pirmojo Vasario eilraio bendrumas iskyrji visraanijaunuolitarpo ir pastatirinktjeiln.
Ilgai jis skaitsavo pirmjkrin, veltui stengdamasis spti jojo vert. Jis norjo umirti, kad tas eilratis jo ktik dabar
paraytas. Jis norjo jpairti kaip svetimir sugauti spd, tarsi pirmkartjskaityt. Bet jis jjau mokjo atmintinai, jis
jam buvo brangus, kaip regimas kelidiennerimasties vaisius.
Neaikivilinubudo tvakarklieriko Vasario irdy. Jam buvo dabar gera ir ramu su savo lidesiu. Nujs vakare gulti
"labirint" ir susiriets po alta savo lovos antklode, jis diaugsi graiomis svajonmis, kurinviena nedrso tikti.
Kelios tolimesns dienos vl statj normaligyvenimo vag. Artinosi Kaldos, darbo buvo daug. Reikjo ruotis naujom
ilgom pamaldom Katedroje ir pasitaisyti i kai kuri mokslo dalyk. Antrame kurse jiem prisidjo vienas sunkus mokslas filosofija, btent logika, kuria jie labai did iavosi, o menkai tesuprato. Ta "filosofija" reik jo kalti "i lotyniko vadovlio
"Compendium philosophiae scholasticae", o jie dar buvo visai menki lotynistai. Profesorius, paai kins kelet paragraf,
turdavo versti vadovlio tekst, o jie sunkesnius odius usiraindavo ia pat knygoje tarp eilui. Jie visi kaip poter
imoko keletpirmjdefinicij, kurios jiem atrodbe galo painios ir mokslikos: philosophia est scientia rerum per ultimas
causas ratione humana cognoscibilium, o logika tai scientia directiva ipsius actiis rationis per quam homo in ipso actu
rationis ordinate, faciliter et sine errore procedit. Definicijas jie mokjo, taiau kas per mokslas ta filosofija ir logika, jiem
dar ilgai nebuvo aiku. Vienas treio kurso klierikas jiem paaikino, kad, ij filosofij ar bent logik, jie galsi skaityti,
vadinasi, suprasti filosofinio turinio knygas. Jie inojo, kad logika mokanti teisingai galvoti ir samprotauti. O kai imoko sustatyti
silogizmir ikaljo dsnius, kai kurie, silpnesns galvos, pasijuto bestikri filosofai. Ginydamiesi su pirmo kurso naujokais,
jie rodindavo silogizmais ir pasididiuodami triukindavo oponent baisiu klausimu: kur tavo logika?! J filosofinis kartis
atslgo, kai antrpusmetmmokytis ontologijos ir kai reikjo profesoriui iaikinti, kas yra ens ir kodl kiekvienas ens turi
bti unum, verum ir bonum.
Praslinkus keliom dienom po Nekalto prasidjimo vents, klierikas Vasaris nujo seminarijos bibliotekpasiiekoti k
nors skaityti. Bibliotekoj nieko daugiau nebuvo, tiktai pats knygininkas, klierikas Jonelaitis. Berenkant knygas, jis m
klausinti, kVasaris labiausiai mgsts skaityti. Vasaris mgs dailijliteratr. Kjis skaits i lietuviliteratros? Pasirod,
kad Vasaris pereitais metais suspjs jau daug perskaityti. Ar jis seks lietuvispaud? Taip, per atostogas jis pas klebon
skaitydavs "Vilt", "altin" ir "Draugij", bet seminarijoj laikraiai esudrausti skaityti popieiaus sakymu. tai Jonelaitis gan
skeptikai nusiypsojo.
- Matai, ne visai taip, - pradjo jis aikinti nuleids bals. - Popieius udraud seminarijose tik dienraius skaityti. Bet
ms"ponai" nenori sileisti lietuviklaikrai, tai ir dangstosi popieiaus sakymu.
Vasaris jau inojo, kokia tautikumo politika buvo vedama seminarijoj, ir jam nieko daugiau ai kinti dl laikrai
udraudimo nereikjo. Bet Jonelaitis po trumpo svyravimo tar:
- Norint ir udrausta, ia mes vis dlto tylomis kai kgauname. Jeigu nori paskaityti, a galiau duoti. Tik jau, inoma,
reikalingas atsargumas.
ia jis pasivadino Vasar kit kambar, kur jiedu abudu pervert kelet naujausi "Vilties" numeri, paskui itrauk
paskutin"Draugijos" ssiuvin, aplenklenkiku laikraiu ir teikVasariui.
- itgali pasiimti. U poros dien man grinsi. Ir kai Vasaris, sikis udraust vaisi ant, jau rengsi eiti, Jonelaitis
netyiomis paklaus:
- O ar pats kartais nemgini knors rainti? Vasaris sumio. Jam buvo didelgda prisipainti paraius eiles. Kad dar k
kita, bet dabar eiles! Jam tai atrodnerimta, pretenzionalu, o gal net vaikika. Jisai uraudo ir bandatsikalbinti:
- Ne, nieko. Taip sau, andai buvau truputpabands...
- Reikia bandyti, - padrsino Jonelaitis. - Visi mes bandome. O kartais, jei kas pasiseka, tai ir spaud.
Vasaris inojo, kad Jonelaitis jau buvo ispausdins vienos parapijos istorinmonografija, ir dl to irjo jo "bandym" su
pagarba.

- inai k? Kai grinsi man "Draugij", atnek ir kturi paras, pairsime, - kalbjo Jonelaitis, ilyddamas Vasar.
is jautsi tikrai laimingas dl tokio parodyto jam pasitikjimo ir susidomjimo juo paiu. Tpat vakar, pasinaudodamas
sacrosanctum silentium ramybe, jisai paradar vieneilrat ir po poros dien, perskaits "Draugij", nujo pas Jonelait.
is pam eilraius, paadjo juos parodyti vienam mogui, kuris daugiau apie tai nusiman s, ir praneti Vasariui jo
nuomon.
Jonelaitis gana ilgai nieko nesak. Vasaris pabaigsitikinti, kad jo eilraiai niekam neverti, ir gailjosi, kam juos parod.
Bet tai vienpopietapsukrusis knygininkas pasilVasariui ueiti pas jbibliotekon.
- Turiu tau kparodyti, - tar, usirakindamas paskui save duris ir traukdamas i kiens sulankstytpaskutin savaitraio
numer.
- Skaityk, ar painsi...
Vasaris netikjo savo akimis. Juk tai jo pirmasis eilratis! Ispausdintas! Ne, itokio siurprizo jisai nelauk. Dabar jis skait
teilrattaip, tarsi tikrai tai btne jojo. Ir dabar jam tos eiluts atrodvisai geros ir graios. Taip, tai jojo!..
Jonelaitis, pamats jo susijaudinim, paadjo kitkartplaiau pakalbti, ir Vasaris, laikraiu neinas, isprdo atgal. Bet
kur eiti, kur paiam paskaityti ir pasidiaugti, niekam nematant? Jisai atsimin"iurkinink" ir laiptus seminarijos palpes. Po
poros minuijau jis atsidrten, kaip vagis, neinas brangenybmis. Palpse buvo nevaru, alta ir tamsu, bet jis dabar bt
nemains tos vietos graiausi salion. Prijs prie apalusio stoge langelio, jisai isitrauk laikrat ir vl mskaityti savo
eiles. Taip, tai jojo eils, bet kokiais lidnais odiais jos j dabar prakalbjo ir koki neatmenam gyvenimo msl jam
umin! Jis nustebo ir nusigando kai kuriposaki, taip aikiai rodanijojo nepasitenkinim, nerimastir maitingum.
Pasikls sutan, jisai atsisdo ant dulkto balkio ir savo papratimu ne tiek m st ir svarst, kiek leidosi neamas
upldusios jausmbangos ir fantazijos vaizd.
Jame skambjo atskiri jo eilraio posakiai, o jis pats mat save esant menk klierikl, nuemintai buiuojant rank ir
vyskupui, ir rektoriui, ir Mazurkovskiui, ir dvasios tvui, ir profesoriam, ir klebonui... Jam vaidenosi rami koplyia, raudona
aliejin lempa prie Sanctissimum, monotonikas balsas, taris bauginanius odius "jaka procesja grzechw", ir choru
kalbamos litanijos aidas "ora pro nobis". Koks kontrastas su tuo, kjis neaikiai nusimanesant poet!
Jisai atsikl, sidjo laikrat kieniir sukands dantis bei sulaikydamas aaras tar:
- Poetas?.. Poezija?.. Ne! Visa tai turbt ne man...
Taip jaunas poetas Liudas Vasaris atventpirmojo savo eilraio pasirodymspaudoje.
Kit dienklierikas Jonelaitis vl nusivedVasar bibliotek. Tolimesniame kambary jiedu rado dar du klieriku, kuriuos
Vasaris painojo ir apie kuriuos visa seminarija nabdjo, kad jiedu ra "Draugij". Buvo tai treio kurso klierikas Petras
Varnnas ir ketvirto Matas Sereika. Abudu jiedu draug buvo laikomi daugiausia adaniais ateity tvyns darbininkais, o
lietuviai profesoriai ir takingesni kunigai jau i anksto rpinosi paruoti jiem vietAkademijoj. Bet abudu kaip tyia turjo labai
menkopinijseminarijos virininkakyse.
Petras Varnnas, auktas, laibas, bent kiek liguistas blondinas, buvo geriausias seminarijoje literatros inovas ir, be abejo,
daugiausia apie jnusiman. Tai liudijo jo etiudai ir recenzijos, spausdinamos didiausiame to laiko urnale.
Matas Sereika, jau pilnai subrends vyras, rod aikpalinkim visuomens mokslus. Turjo ger ikalbir kiet, bent
kiek iurktok bd. Draugai jo priveng, o virininkai irjo kaip ne visai aik tip, bet prikibti negaljo, nes Sereika
uoliai atlikinjo visas pareigas ir buvo atsargus.
- A, tai ir ms naujas literatas! - auktu prikimusiu balsu suuko Varnnas, pamats ateinant Vasar. - Na, sveikinu,
sveikinu! Pradia grai.
Matas Sereika sutiko jrimtu veidu, bet besijuokianiomis akimis.
- Tik keista, kad pragydai paiam viduriemy, kada ne tik laktingalos, bet ir virbliai neirka. Laikysime tai geru enklu.
Sveikinu ir linkiu!
O Jonelaitis pradjo pusiau draugikai, pusiau ikilmingai:
- Taip, dabar dalykas visai aikus. Nuo ios dienos draugas Liudas Vasaris tampa ms"viesos" kuopels nariu. tai ia
mes, visa valdyba, iandien jir priimam savo tarpan.
Primimo ceremonija buvo atlikta rankos paspaudimu - ir Liudas Vasaris tapo slaptos lietuviklierikdraugijos nariu.
I tolimesnio pasikalbjimo jis suinojo, kad tos draugijos tikslas - lavintis ir ruotis Banyios ir visuomens darbui
Lietuvoje. Susipaino su statais ir nario pareigomis. kuritarpe ymi vietumrato darbai. Paliekant nuoaliai ttiksl,
pareigas ir visa kita, kas paprastai raoma statuose, praktikai buvo aiku tai, kad "viesa" jungia gabesniuosius klierikus,
stiprina jdvasi, kursto patriotikum ir atsparum nepalankioj seminarijos atmosferoj, odiu, auklja ir smonina kunigus
visuomenininkus, kunigus raytojus, atskleisdama jdarbo horizontus toli u tiesioginijpareig.
Vasaris taip pat suinojo, kad nauji nariai draugijpriimami labai atsargiai. Kad jis pats jau sekamas ir tiriamas nuo pereit
met ir kad it udavin buvo pasims pats "viesos" pirmininkas Jonelaitis. Ess jau itirtas dar vienas jo kurso draugas,
kuris iomis dienomis taip pat bsis priimtas draugij. Vasaris buvo graudentas elgtis kuo atsargiausiai ir nvienam, kad ir
geriausiam draugui, neprasitarti, kdabar ia yra suinojs.

- Mes esame ia kaip katakombose, - kalbjo Sereika.- Kiekvienas lenkas ia msprieas, o "ponai" taip pat. Jie kad
primanyt - tai mus visus Mozrus isist, o ms, vietoj pasodint kunigus lenkus. Lenkinimas per banyi miriose
parapijose eina toliau, nes msikiai neidrsta pakelti grieto protesto balso. Organizacinio darbo liaudyje begals. Reikia
spaudos, reikia bendradarbi, reikia odio ir plunksnos darbinink. Mslaukia sunks ir atsakomingi udaviniai.
Pakilusia nuotaika paliko Vasaris bibliotek. Petras Varnnas pasivijo jant laiptir pasilpereiti keletkartper sod.
- Tavo pirmasis eilratis geresnis, - tarVarnnas, kai jiedu atsidru seminarijos dur. - Jisai nuoirdus ir gilus. Antras gi
atrodo daugiau sugalvotas.
- Taip,- atsakVasaris,- ir a tai jauiu. Bet ar galima, esant seminarijoj, visuomet nuoirdiai rayti!
- Kada negalima, tai visai nerayk, nes prievarta niekad nieko gera neparaysi.
- A i viso dar abejoju, ar turiu kokinors gabumrayti.
Varnnas valandlpamstir tar:
- Gabum tai tu turi, bet svarbu, kad sugebtum tuos gabumus sunaudoti. Turiu tau atvirai pasakyti, kad seminarijoj ir
kunigaujant tai bus nelengva.
Vliau, atsimindamas it panekes su Petru Varnnu, Liudas Vasaris gaildavosi, kad jdviej keliam buvo lemta taip
greitai isiskirti.
T metgruodio mnesis klierikui Vasariui buvo tikrai nepaprastas. Danai atsitinka, kad gyvenimas tam tikrais momentais
sutirtja, ir mogus per viensavait, ne tai kad jau mnes, patiria ir pergyvena daugiau, negu kitais atvejais per itisus metus.
Taigi nespjo dar klierikas Liudas atsipeikti nuo paskutinij, dviej, savaiispdi, tai paskutin pirmadienprie Kaldas
Petryla pranejam, kad atvaiavo, kaip buvo ketins, kunigas klebonas Kima su Liuce. Petryla ir kartnepraleido progos
paerzinti Vasarklebono giminaite.
- Tu, Liudai, irk, - juokavo jis, - nepaviliok mum Liucs! Duos tau Trikauskas kail!
- Eik su savo Liuce ir Trikausku! - supyko Vasaris. - Jeigu tu itaip, tai a visai neisiu parlatorium. Kalbkis tu vienas.
- Na, kas gi pyksta u juokus? Nebk kvailas! Einame, paplepsim, bus ir man smagiau. Ka vienas tai "bobai" sakysiu?
Klebonjau maiau. Nujo pas rektori. Paprays abiem leidimo pasimatyti. Ateis tuoj po piet.
Vasaris sutiko. Ryt dienjau pamoknebuvo, poryt Kios, veninuotaika jau buvo jauiama visoj seminarijoj. Sveiai
tokiomis dienomis bdavo vislaukiami. Vasaris, rengdamasis pasimatyti su Liuce, dabar jau visai nesijaudino nei nesirpino,
kir kaip su ja kalbs. Ypakad bus ne vienas. Be to, nuolatinis Petrylos juokavimas, kad jis jai patinks, kad ji j i kelio
ivesianti, kad apie j klausinjusi, nors neva erzino ir pykino Vasar, vis dlto gilumoj nemaa ir pataikavo jo jaunuolikai
ambicijai. Per ilgesn laik toki juokavimai ir erzinimai kad ir ka in kaip kukliam ir atspariam jaunuoliui sukelia maloni
abejojimir vili: o gal kiek ir tiesa? gal a jai i tiespatinku? o ji nieko sau mergiot...
TokispliojimsuklVasariui ir smulkus jo draugo priekabingumas.
Kai kam gali atrodyti keista, kai kam netiktina, o kai kas gali ir piktintis, kad dvasins seminarijos aukltinio galvoj kyla
tokituiir grynai pasaulietikmini, svajoniir nor. Arba jeigu tokidalykkurio galvoj atsiranda, tai jau tas tikrai ne
geresnis u Variok, ir jo buvimas seminarijoj tegali bt pateisintas bloga valia. Tiesa, tolimesnis Vasario gyvenimas jam paiam
ir kitiem parod, kad paaukimo kunigus jis tikrai neturjo, taiau greiiausiai ne dl to, kad banyioj vilgiojo
nepastamgrauol arba jautsi ne visai abejingas flirto iekaniai Liucei. Jeigu net leistume, kad tai jau buvo pirmosios jo
nepaaukimo yms, tai kaltinti jdl pasilikimo seminarijoj dar neturtume teiss.
Antrojo seminarijos kurso klierikas, nors jau gerokai yra susipains su dvasikio reikalavimais, nors to gyvenimo rutina jau
atsiliepia jo galvojimo ir elgimosi bde, taiau vis dar turi daug tokivaland, kada jauiasi niekas kitas, tiktai jaunuolis, nors
mylti ir bti mylimas. Tai yra visai nat ralu, tai yra prigimta. Kas j gali dl toki valand kaltinti arba reikalauti, kad jis
padaryt sunkiausi jo gyvenime yg - istot i seminarijos? Tokiu bdu kandidat kunigus visai nebelikt, nes visoje
seminarijoje kain ar atsirast 10 toki, kurie ar iaip ar taip nebt pasvajoj apie moter, apie patikim,apie meil. Pats
Vasaris kartais girddavo klierikus arba jaunus kunigus taip kalbant:
- Nesimylti? Bet ar tai msvalioje? Juk irdis sakymir udraudim, neklauso.
- Niekas ir nedraudia mylti, tik yra visoki meils ri. Skaisti, idealika meile yra kilnus jausmas, tik knikos reikia
neprisileisti.
- Tai berods sunku. Pradeda idealikai, o baigia visai nebeidealiskai.
- Sunku, bet galima. mogus ne gyvulys.
Arba:
- Ar manai, kad meilnuodm?
- inoma, ne. Bet kokia meil?
- Kokia! Meiltik vienokia tegali bti: sielbendravimas.
Tie, kurie buvo daugiau prityr, tokias kalbas nesikidavo ir taip kalbanius irdy vadindavo mulkiais. Bet Vasaris buvo per
jaunas suprasti visam tkalbnaivumui. Jisai svajojo apie meilkaip apie kokangelik, padangikdalyk. Pagaliau, mintys

apie meil ir moter, palyginti su visais kitais reikalais ir su visomis kitomis mintimis, ne taip jau da nai lankydavos klieriko
galvoj. Kasdieni darb metu jos ateidavo ir praeidavo kaip v jelio banga per rugi lauk. Nulinko varpos valandl,
sunarjo, sukugdjo - ir vl viskas ramu ir tylu.
Po pietsargas pranePetrylai ir Vasariui, kad jiedu kvieiami parlatorium.
- Na, levitai, kaip laikots? - klausbesisveikindamas klebonas, kai abudu klierikai siekjam buiuoti rankos. - Gerai? Tai
ir puiku! Utai ir lauktuviatveiau. Na, bet jau lauktuves tegu Liucpaskirstys.
Liucu dds pei padarjuoking grimas ir kakok nesuprantam enkl, bet tuojau surimtjo ir, pasisveikinusi su
abiem klierikais, matyti, nesiruonei dalinti lauktuvi, nei kitis klebono ir jpanekes. Taiau klebonas nerimo. Jam reikia
dar eiti pas vyskupir atlikti daugelkitokireikal. Dl to, kol sugr, jis Liucpalieks klierikglobai.
- Usidegei moteriku smalsumu pamatyti seminarij, tai irk. Tik a neinau, ar tu ia kdaugiau pamatysi, be itdviej
kunigiuk. Bet juos tu ir namie matydavai.
Ir jis ijo atlikinti savo reikal.
Liuctuoj atgijo.
- Ddmano, kad ia man labai rpi ta jsseminarija! A judu norjau atlankyti! - suuko ji, irdama Vasar.
- Tai labai grau, kad tamsta ne tik savo parapijono, bet ir ne visai artimo kaimyno neumirai.
- Artimi kaimynai kartais jau ir per daug grysta, - pateisino klierikas Petryla.
Liucnnemangintis.
- Ot ir teisyb! Kasdienikumas greit nusibosta. Juk tiesa, Pavasarli? Bravo! Tai kad pataikiau! Juk netyia isprdo. A
dabar taip ir vadinsiu tamst- Pavasarliu. Nepyksi?
- Anaiptol! - usigynVasaris. - Juk tokia beveik ir yra mano pavard. Tik vieno mnesio skirtumas.
- Ach, kaip grau: parvaiuos Petryla su Pavasarliu! Per atlaidus bus Pavasarlis! Cha cha cha! - diaugsi ji kaip vaikas
netiktu radiniu.
- A jau seniai tariau, - paiepdamas atsiliepklierikas Petryla, - kad panelei Liucei kada nors prayds vasary pavasarlis.
Kalambras ijo gana sumanus, ir visi juoksi i jo patenkinti. O Liudo kaimynas jau buvo bepradeds niauktis, matydamas
toki aiki graios panaits simpatij jo draugui. Seminarijos sienose usidar jaunuoliai, nejuiomis ir neiniomis pasiilg
moteriko ypsnio ir vilgsnio, esti labai jautrs ir pavyds, kai tos dovanos, vienaplenkiant, gausiau tenka kitam. Vasaris n
sapnuote nesapnavo, kad jo draugas Petryla, neva erzindamas j kartais Liucs tariama simpatija arba juokaudamas ta tema,
dar tai i pradedanio rastis smulkuio, neuiuopiamo pavydo. Ir kai dabar klebono giminaits simpatija vis aikiau linko
Liudo pusn, tas smulkutis pavydas grs sudrumsti vis ito gana nepaprasto vizito malonum, o gal ir mesti tarp j trij
nesantaikos skl. Vasaris taiau spjo, kas knieia jo draugo irdy, ir mstengtis ubgti u akinaujiem Liucs simpatijos
pasireikimam ir ilyginti jos atvirumo iurktumus. Jis nebuvo dar links rimtai priimti Liucs jam rodomo palankumo, vis dlto
tai jam buvo malonu.
Besitsiant pasikalbjimui, jis nejuiomis stebjo ir grjosi mergaits graktumu ir gyvumu. iemos drabuis jai labai tiko.
Juoda maa kepuraitsu spindinia one sagtele puikiai derinosi prie jos juodbruvo drsaus veido, karto vilgsnio ir kumpos
nosyts. Juodas paltas su plaia kailio apikakle, grakiai sums liemen, rodmoterik jos gracijir berniokikvikrum.
Daug kalbdama, ji pati jaudinosi ir kaito. Besijuokdama ji plaiais mostais atmetsavo palto skvernus ir atvertapikakl. Ji
buvo apsivilkus raudonu, juodai imargintu rbeliu, primenaniu laukiniaguoniedus. Ir nuo jos visos dvelklauk oras ir
laukgaivumas.
- Panele Liuce, dabar iema, bet tamsta atneei mums visai vasaros atostog po! - itaip idrso pagirti ir pasigrti ja
Vasaris.
- Oo! - suuko Petryla,- vienai vasary pavasaris praydo, o kitam gruody vasara pakvipo. Tuojau kalendoriteks visai
likviduoti.
- Oi, Dieve gink! - purtsi ji, nekreipdama dmesio kartPetrylos ton. - A tik vienturiu pereitatostogatsiminim.- Ji
usimsau akis ir, imituodama anPetrylos sode vykusiscen, pamgdiodama Vasarsuuko: - Praau leist!..
Abudu prapliupo juokais, o Petryla, nesuprasdamas, kas ia darosi, neinojo nkaip jam elgtis.
Liucito vizito metu negaljo atsistebti vykusia Vasary atmaina, ir tai taip trumpu laiku.
- I kur tai jame? - klausji savs. - Juk prie trejetmnesijisai nemokjo odio itarti, o dabar jau pats juokiasi, tai
prisimins.
Ji stebjosi, nes neinojo, kad jaunuolio gyvenime esti tokitrumplaiko tarp, kada jo patirti spdiai, veikiant palankiom
gyvenamojo momento aplinkybm, tiek praturtina ir pagilina jo siel, kad jis staiga pasijunta perengs sien, skyrusi du jo
brendimo ir vyrikjimo etapus.
Vasary vykusi atmaina Liucne tik stebino, bet ir patiko jai. Pradioj jdviejpainties, galima sakyti, ligi ito vizito, drsios
mergaits irdy, alia susidomjimo tuo jaunuiu klierikliu, buvo ir kiek paniekos. Tos paniekos, kuri jauia kiekviena
mergaitvienmeiui, bet maiau subrendusiam ir prakutusiam jaunuoliui.
Dl ko ji atkreipsavo moterikdmes Vasar, btent, o ne kur kit, labiau subrendus ir domesnklierikar kunig, ji

ir pati bt negaljusi pasakyti. Gal ia bus vienas i t irdies nelogikum ir vingi, kurie tiek daug nulemia gyvenime ir
pastmi elgtis prieingai blaiviam protui. Gal bt, kad gyvjos vaizduotpagavo subtili disharmonija tarp kunigikos sutanos,
Vasario ivaizdos ir nebent intuicija spjamos jo dvasins esms. Gal j patrauk savotikas jo tylumas ir usidarymas,
atsispindjs jo veido iraikoj ir eins i kakur giliau, negu jaunuolika nedrsa ir nesubrendimas. Atsakymo tai nerasime.
Taip pat tik spliojimais galtume atsakyti ir kitklausim. Dl ko Liuc, jauna ir grai mergait, vos pabudusi gyvenimui ir
meilei, i pat pradi pajuto patraukimprie sutanot dvasikojo luomo moni? Gal bt, kad, nuo pat maens augdama ir
sukindamasi kunig tarpe, prie j priprato, ir pasaulikiai jai atrod per daug tolimi ir svetimi. O gal kaip tik d l to, kad,
kvpuodama banyios atmosfera, kunigo pareigas ji irjo kaip kiekvienkitdarb, kunigkaip kiekvienkitvyrik,
nes luomo ypatybicharakteris buvo visai nusitryns jos smonj. Galtume rasti ir kitokispliojim, bet greiiausiai ir ia bus
tam tikras irdies nelogikumas, gana danai pastebimas kai kuriose moteryse ir ne vienos jjsugriovs gyvenim.
Kun. Trikauskas buvo pirmas kartesnis Liucs susiavjimas, bet anaiptol per toli nenujs. Ji nors buvo koketika, bet dar
neidykusi mergait. I dalies ji dl to ir pradjo vengti kunigo vikaro, kad tas porkartper daug neatsargiai ir aikiai ksinosi
rodyti klebono giminaitei kartus savo irdies jausmus. Jai, be to, nepatiko tuias kun. Trikausko ididumas, danai siekis net
arogancijos. Ir ji msvajoti apie velnesnsiel, kuri nenustelbtjos paios, bet leistreiktis jos valiai, o gal ir kaprizam. Ir
tai tuo metu pasipynjai du kandidatai: kiek anksiau studentas Brazgys, kiek vliau klierikas Vasaris. Brazgys jai nepatiko
dl tpaiydkaip ir kun. Trikauskas, be to dar, kad buvo kyrus. Ir tai ji palinko klierikVasar, visai dar alimediag,
kuria tegali susidomti arba gerokai jau pagyvenusios kokets, arba tai tokios padykusios lakios fantazijos mergaits.
Pusei valandos praslinkus nuo klebono ijimo, jos bals ir juok vos galjo sutalpinti niaurios seminarijos parlatoriumo
sienos.
- Pavasarli! - aukji, - a noriu pairti, kaip js ia gyvenat. Vesk tamsta mane toliau seminarij parodyti! Argi ia
mes itoj nejaukioj salj ir sdsime?
- Negalima, panele Liuce! - gynabudu klierikai.- "Liaikam" civiliam toliau eiti grietai udrausta, o tuom labiau moterim.
-Fi! kas tai yra negalima?! Ot, eisiu, ir tiek! A inau, kad jauni man nieko nesakys, o kai pamatysiu kok sen, dsiuos, kad
klierikas. Js manot, kad a nemoku kunigikai vaikiot? Ogi va! - ir ji, paleidusi savo palto skvernus, padarius pamaldi
minir pakreipusi galv, sunkiais dideliais ingsniais meiti per sal. Visi trys vl prapliupo juokais.
Po kurio laiko klierikas Petryla pakilo eiti vir, sakydamasis nors paruoti knygas, kurias klebonas buvo pras nupirkti,
nes tuojau jis gals ateiti. Bet Liucustojo jam duris.
- Sdk tamsta ia. Kai ieisi, Pavasarlis pabgs nuo mans. Jis toks nedrsus. Ach!.. ir apie kmudu kalbsime?
Tokiame jos susirpinime buvo daug komikumo, bet daug ir tiesos. Ji spjo kebliausijau toli paengusios painties, bet
dar tik beusimezganio jausmo valand, kada vienu du staiga pritrksta drsos pairti atvirai akis, kada paprasti odiai
per banals, o beodirdies kalba dar nepribrendus.
Petryla vis dlto ijo. Vasaris neramiai sukrankt, iekodamas pirmo sakinio, bet situacijigelbjo Liuc.
- Gerai, kad jisai ijo. A to ir laukiau, - tarji nuleidusi balsir pati jau surimtjusi. - A tamstai atveiau... Viepatie!..
Pavasarli, nedrstu!.. Fi!.. Kas gi ia man!.. tai - atveiau tamstai lauktuviir nuo savs.
Ji pasiraussavo krepelyje ir itraukrankdarbo pirtinaites su graiais dirbtiniais baronliais.
- tai, kad tamsta pirtuk nenualtum. Nemanyk, kad pirktos. Pati mezgiau. Sakiau, jei bsi geras, tai duosiu, jei ne,
parsiveiu atgal. Buvai geras. e!
Klierikui Vasariui tai buvo staiai smgis, nuo kurio jis negaljo atsipeikti. Jam nuo Liucs dovan? Ne! to jis niekad
nebuvo tikjsis. Jis praburbjo kain kok padkojim, pampirtines ir neinojo nei ksu jom daryti, nei kaip ia pasielgti.
Bet Liuc dabar nesijuok i jo sumiimo. Ji suprato, kad tas sumiimas yra pateisintas. Ir gerai, kad jis yra. Jis buvo jai
meiliausias padkojimas. Nes galjo atsitikti, kad tokis Vasaris, kok ji dabar rado, galjo dovanos arba visai nepriimti, arba
priimti lengvai, su juokais. Ir ji diaugsi, kad to neatsitiko.
Kalba jiedviem nesimezg, kol sugro Petryla. Pirtins jau buvo uvLiudo sutanos kieniuj. Jie vl pradjo juokauti, bet
taip linksma kaip pirma jau nebuvo. Taiau netrukus atjo ir klebonas. Jis atrodsusierzins ir nepatenkintas. Matyt, vizitas pas
vyskupne visai gerai pavyko. Jis pamknygas, ikraptklierikam ventm po penkrublin, ir jie visi atsisveikino.
Kai Liucpadavrankklierikui Vasariui, is pajuto stiprjos paspaudimir i po juodos kepuraits pamattrump, bet
drsakiybteljim.
Po ito atsilankymo Vasariui pasirod, kad Petryla ima jo vengti. Tad viendientyia isivadino jpasivaikiot.
- Na, kain, kaip mssveiai parkeliavo ir kokspd padar klebono giminaitei seminarija? - rads progpasidomjo
Vasaris.
Petryla dviprasmikai ypteljo:
- Seminarija kaip seminarija, bet tu - tai jau aiku, kad puikiausi. Toks jau nekaltas avinlis, o irk, kaip moki patikti
panelm!
- Nieko panaaus! - gynsi Vasaris. - Js gi savi, vienos parapijos, o mane, kaip svetim, i mandagumo jaut pareig
palinksminti.

- inom mes tokius mandagumus! O inai k, Liudai, a vis dlto patariau tau jos pasisaugot. Kad tu inotum apie jtiek,
kiek a inau...- jis reikmingai nebaigsakinio.
- Kgi tu inai?
- Idykus merga, ir tiek! - piktai drbPetryla. Vasario krtinj uvir apmaudas prie toki draugo neteisyb, bet jisai
susivald:
- Na, brolau, ia tai jau tu perdedi.
- Tu manyk, kad aniolas. Man tai absoliuiai vis tiek.
- Pagaliau, inokis! - numojo Vasaris.- Kas ia man darbo. Ji gi tavo parapijon, ne mano.
Jis suprato, kokia yra Petrylos piktumo prieastis ir teisingai numan, kad savo abejingumu geriausiai ivengs tolimesnio su
draugu gino ir susipykimo.
I ties, po kelidienPetryla paliovptsis, ir jdviejsantykiai pasitais.
Vasariui gi, maunantis Liucs padovanotas pirtines, kiekvienkartnuvisdavo akys, ir gyventi pasidarydavo gera.
Bet kai po to atsilankymo jis vl pamat banyioj savo Nepastamj, nesuprantamas jausmas pagavo j taip pat kaip
pirma - ir kaip kiekvienkart, kada tik jmat. ia jam prasiverdavo kaip ir kokia gelm, kuri trauksave jvis. Ir kaskart
jis gyviau pajusdavo, kaip tylios melancholijos jausmas apsemia jo ird. Tas giedras pas, kur jis buvo parsines po pirmo
jos pamatymo, jau nepasikartojo niekados. Ir jis niekad jau nejaut to didelio noro eidamas procesijoj jpavelgti. Tarsi
koks slaptas apadas draudjam tuo metu pakelti akis.
iokiomis dienomis jis kartais vl atsimindavo Liuc- ir giedras ypsnys nuskrisdavo jo veidu.
Jis neinojo, kad Nepastamojoj susikaupvisas mistikas jo ilgesys, kurio nepatenkins n viena ems moteris, o Liuc
reikjam gyvenimo diaugsmir laim, kiek tiem dalykam dar buvo gyva jo irdis niriuose seminarijos mruose.
Nuo Kald iki ugavni laikas seminarijoj praeidavo nepaprastai greitai. Karnavalas - idykavimo, linksmybi ir visoki
pramatnybidienos - atsiliepdavo ir kietame seminarijos gyvenime. Didiausias tuo metu smaguriavimas bdavo "ponkos",
kuriomis jie vaiindavosi ketvirtadieniais po ilgj vaikiojim... "Ponkom" pinigatsisdavo baigpereitais metais draugai
kunigai. Antruoju kursu pasirpindavo buvs jformarijus. Maiausia, inoma, tekdavo pirmameiam.
Tuo metu klierikai paprastai suruodavo bent vien vakarl su iokiais tokiais vaidinimais, deklamacijomis ir koncertine
dalimi. Lietuviai ir lenkai i sijuos lenktyniuodavo, kad tik geriau per t vakarl pasirodyt. Lietuvikj dal sudarydavo
"viesos" nariai. Vasaris tais metais jau dalyvavo pasitarimuose, sustatant program ir parenkant tinkamus "artistus". Tais
metais Varnnui atjo galvdrsi, bet nelaiminga mintis paiam padeklamuoti Maironio eilrat "Skausmo balsas". Lietuvilenksantykiai tada buvo ypatingai pablogjdl prasidjusimutynimirose parapijose. Vyresnijklieriktarpe kildavo
atrigintautiniais klausimais, o seminarijos vadovautoritetas buvo nupuols dl aikaus jalikumo ir kai kuripaskal
apie ne visai graius jdarbelius u seminarijos sien. Visa ita elektrizavo ir jaudino "viesos" narius.
- Mes turime duot suprasti, - rodinjo Varnnas, - kad jauiame ir matome, kas aplink mus darosi, kad mes tai vertiname
ir dl to keniame. Mes turime priminti savo jaun idealizm ir pakutenti j sines, taip pat primindami j oportunizm ir
surembjim. Maironio eilraty visa tai ir yra.
- Vis dlto tai pavojinga, - prieinosi Jonelaitis. - Jie, be abejo, supras, ktai taikoma, ir tu gali ilkti i seminarijos. ia
toki dalykai dovanai nepraeina.
Bet Varnnas nenusileido:
- Be abejo, supras. Bet apsimes nesuprat. Pagaliau, tai nesvarbu. A dl savo kailio nedrebu. Ir a t eilrat
padeklamuosiu.
Paskirt vakar gana erdvioj rekreacij salj prie estrad, pirmose eilse, susdo visa diecezijos auktoji kunigija ir
seminarijos profesra. Paiame centre ppsojo storulis pralotas oficiolas alia tokio pat storulio kapitulos kanauninko. Praloto
emas bosas ir kanauninko auktas tenoras pakaitomis pasiekdavo klierik ausis. I abiej pusi sdjo rektorius ir
inspektorius. Buvo ia ir judrus vyskupo kurijos sekretorius, kartas lietuvis ir klierik utarjas, kurio pagalbos pavojaus
valandoj gal kiek ir tikjosi Varnnas.
Prasidjus programai, viskas jo kuo puikiausiai. Auktieji sveiai buvo patenkinti ir garsiai gyrprogramos dalyvius. Bet
tai estrad lipo Varnnas. Didelis, laibas, priek palinks, jis jau paia savo ivaizda patrauk svei dmes. Jo veido
iraika rodne tik jo susijaudinim, bet kartu didelpasiryimir atkaklum. Jis buvo tarsi kareivis, eins pulti prieo.
Vasaris pamat, kaip neramiai savo fotely subruzdjo Mazurkovskis, igirdo per daug gars rektoriaus nusikosjim ir
pastebjo, kaip reikmingais vilgsniais persimet netoli nuo jo sd Jonelaitis ir Sereika. O nuo estrados prikims Varnno
balsas metpirmjposm:
Giedojau meil, jaunvilt,
Skambjo stygos man saldiai;
iandienreikia ar nutilti,

Ar verkt u igamas skaudiai.

Paskutinioji eilut buvo pratsta ir odis igamas pabrtas. Pirmose eilse irov pliks pamau pradjo rausti. Ir su
kiekvienu posmu jos raudo vis daugiau.
O jus, kur man krtinjaun
Kas dienaldote ledais!
Kuriem maderos gerklplauna,
Kurie vien augate pilvais!
Nuo todisalj pasidarmirties tyla. Niekas nedrso nei pajudti, nei kostelti, bijodamas tokiu bdu parodyti, kad jis
supranta, k tie posmai taikomi. Jonelaitis ir Sereika s djo susig savo kdse, graudamiesi, kam jie grietai
nepasiprieino itam neimintingam kartuolio ingsniui. O tas tuo tarpu jau rktolimesnius posmus:
inau, dabar jums daug nereikia:
Pavalgius atilsio saldaus!
Ir nieko pikto lyg neveik,
Numirtikits dangaus.
Deklamatorius, atliks savo numer, emai nusilenk, ir skysti, mandags klierik aplodismentai palydjo j nuo estrados.
Kiekvienam buvo aiku, kad Varnnas su savo menku balsu ir deklamavimu tik jau ne dl meno ijo estrad. Ir eiliturinys
visai lengvai davsi transponuojamas seminarijos gyvenimo aplinkybes.
- Czyje to wierszyda? - subaubpralotas oficiolas.
- Programoj parayta, kad Maironio, - plonai atsiliep kapitulos kanauninkas. - Co za jeden ten Maironis? - teiravosi
oficiolas.
Visi pralotai ir kanauninkai traukpeius, kraipgalvas, ir nvienas negaljo pasakyti, kas per vienas tas Maironis.
- Socjalista, anarchista i ateista! - nusprendoficiolas.
- Atsipraau kunig pralot, - sikio vyskupo kurijos sekretorius. - Maironis - tai emaii seminarijos rektorius, buvs
Petrapilio Dvasins Akademijos profesorius. Paradar "De justitia et jure"...
- Kamiesz!.. Nu, co dalej nastpuje? Po vakarlio kelias dienas visi "viesos" nariai lauk, kada prasids tardymas dl
Varnno numerio, bet niekas nieko nesak. Varnno spjimas tarsi isipild. Taiau vliau pasirod, kad ne.
Po kurio laiko pasiaukjrektorius ir, badydamas pirtu vien"Draugijos" straipsn, paklaus:
- Tavo tai?
- Mano, - atsakVarnnas.
- Kaip tu gali dalyvauti ugintoj spaudoj?
- Bet atsipraau kunigpralot- juk tai "Draugija".
- Ty mylisz co? - nustebs suuko rektorius. - "Draugija" to jest bezbone pismo! Bet ar tu neinai, kad i seminarijos
nei vienas laikas, nei vienas ratas negali ieiti be mano inios? Tu prasiengei regulai!
- A tai paraiau ir isiuniau dar atostogmetu.
- Klierikam i viso draudiama spaudoj dalyvauti. Tu tai inojai ir dl to pasiraei slapyvardiu.
- Ne, a to neinojau, - atsakVarnnas.
- Pychmasz! - buvo paskutiniai rektoriaus odiai. VisitscenVarnnas pasakojo "viesos" naribrely, ir Vasariui,
beklausant jo odi, drumstsi krtinj maitingi jausmai. I Varnno jie visi daugiausia tikjosi, Vasaris jlaikymiausiu visoj
seminarijoj mogumi - ir tai dabar ties juo pakibo atrus Damoklo kardas.
- Kaip sau nori, - kalbjo viensyk Vasaris savo draugui Kasaiiui, kuris beveik tuo paiu metu buvo priimtas draugijl,
- jeigu Varnnivarys, tai pasirodys, kad tikrai talentingam mogui ilikti seminarijoj nra lengva.
- Man tai seniai aiku, - pritar Kasaitis. - Jeigu inot, kas yra Jonelaitis, kas yra Sereika, manai, kad juos laikyt
seminarijoj?
- Bei man tai kas rpi, Leiskime, kad nra tautinio klausimo, o rektoriaus ir inspektoriaus vietoj sdi naujesni pair
mons. Ar manai, kad tokiVarnnseminarijoj nepersekiot?
- U k? - nustebo Kasaitis.
- Staiai u jgabum.
Kasaiiui, kuris seminariji viso jau buvo pradjs nusiteikti gana skeptikai, Vasario klausimai pasirodgana doms, bet
jis nieko tikra atsakyti nemokjo.
- A, ia visko galima laukti... - ir numojo ranka.

- O ar tu tikrai esi sitikins, kad menininko, pavyzdiui, poeto, beletristo talentas ir darbas suderinamas su kunigo
pasaukimu ir darbu?
Ir klausimKasaitis nieko atsakyti negaljo. Bet tuomet dar paiam Vasariui ne tik atsakymas, bet ir klausimas nebuvo
aikus. Jis jo dar nebuvo suformulavs. Jis j vos dar mattoli toli, tarsi pro tirtas kanas ateities krykelj bestksant. Ir jis
neinojo, kad toj krykelj jam kaip pasakos karygiui yra rayta fatalika dilema: jei eisi kair, pats prasi, jei eisi dein,
praudysi savo talent.
Tuo metu klierikas Vasaris i savo labai neturtingo prityrimo tegaljo tik susiprotti, kad tokklausimkelti galima. Ir ilgi ilgi
metai prajo jam besinarpliojant tos problemos pinklse. Antro kurso klierik, j labiau domino j kasdienio gyvenimo
aktualijos, tautiniai santykiai, pamokos, jkuopels veikimas. - , po imts toks gyvenimas! - kalbjo jam kitkartKasaitis.
- Kad turtum kur pasidti, spjautum viskir eitum sau. inai, kad rektorius aukMariulu vakarykirekreacij, irk
kiek tik lindo ir pabaig, kad "pychmasz". Supranti, kuo tai kvepia?
O vakar vakaro rekreacijos metu buvo vyks toks incidentas. Lietuviai klierikai pradjo dainuoti lietuvikai. Tai nebuvo
draudiama. Bet usiman dainuoti ir lenkai. Pradioj dar lenktyniavo pakaitomis: viena daina lietuvika, viena lenkika. Bet
netrukus lenkai usiman nebeduot lietuviam laiko ir, pabaig vien dain, tuojau stvr kit. Lietuviai nutar neapsileist ir,
sulauk posmo pabaigos, sutartinai utrauk "irgel". Kilo sumiimas lenk pusj, ir tuo momentu sals duryse pasirod
rektorius.
- Co tu za halas? - piktai ybteljo akiniais. - Litwini nie daj nam piewa,- pasiskund lenkai. Rektorius eng
lietuvipus, ir i jo minos buvo matyti, kad tas, kur jis nustvers, atsimins gimtj dien. O nustvrjis treio kurso klierik
Mariul, stipriausi lietuvi tenor, stovjus pirmoj eilj ir i visos krtins atlikinjus patriotin savo pareig. ita ir buvo
Kasaiio tos dienos pesimizmo prieastis.
Bet Vasaris tokius dalykus irjo kitaip.
- Ne, - atsak jis Kasaiio nusiskundim, - itie persekiojimai man nekelia noro b gti i seminarijos. Atvirkiai, netgi
paskatina likti. Jie rodo, kad mes ia esam reikalingi ir bsim reikalingi, iia ij. inoma, vienam tviskksti, be abejo,
btsunku, bet dabar, kai mes esam vis dlto iokios tokios organizacijos nariai, tai visai pakeliama.
Klierikas Vasaris i tiesbuvo patenkintas, kad "viesos" kuopelj matvykstant bent daltvili, kurivedamas stojo
seminarij. Moraliai jis dl to jautsi daug stipresnis ir atsparesnis. Slapta gaunami kai kurie laikraiai - ir dl to uoliai skaitomi
- supaindino j su lietuvitautos reikalais ir literatra. Tais ir kitais metais jis sekdavo kiekviennaujai pasirodius spaudoje
vard, pirkdavo kiekvien ieinani knyg. Liudo Giros "Dul-dul-ddel", "alioji pievel", "Vilty" pradtas spausdinti
V.Krvs "arnas", taip pat kaip vliau S.iurlioniens-Kymantaits "Lietuvoje", buvo tikri vykiai judarame gyvenime. Jie
diaugsi ir didiavosi, sulauk pirmj imkaus dain ir .Sasnausko "Lietuvikos muzikos" numeri. Jie surado Vinco
Kudirkos okius ir chorui dainas, isiraNaujalio ir Miko Petrausko kompozicijas. Jie kartais itisas rekreacijas prasddavo
prie igverusios fisharmonijos, kad suvokttdain, t kompozicijbent dalelprasms. Jie susikrsavo kultros kampel,
kur saugojo, prie kurio ildsi ir gaivinosi. Jiem ten buvo jauku, jie ten dirbdavo ir svajodavo, o visa kita dar s tolima ir dar
labiau svetima.
Vasaris vliau pavyddavo sau an laik sugebjimo tenkintis ir avtis tais plonuiais viesos spindulliais, kurie tuo
skaidriau spindjo, kuo aplinkui buvo tamsiau ir nykiau. Juk taip ma a reikia nieko plaiau nepatyrusiam ir nemaiusiam
jaunuoliui, patekusiam siaurseminarijos mrpasaul. Jie ir susivokt negaljo, kokia siaura vaga teka jgyvenimas. Dl to jie
kai kada ir savo pai darbus bei ratus vertindavo perdtai, taikydami maut savo gyvenimo ir supratimo mastel. Liudas
Vasaris tik vliau suvok, kad daugelis jo pirmjsilpnbandym draugbuvo priimti kuone su entuziazmu tik dl paio j
gyvenimo ir reikalsiaurumo.
Ko reikia iekoti literatroje ir ko i jos reikalauti, nvienas jj, iskyrus gal Varnn, neinojo. Pasaulinliteratra jiem
buvo inoma tik i atsitiktinai nugirsto vieno kito vardo. Seminarijos mokslo programos ji neprofanavo. Lenkliteratra buvo
einama netikusiu metodu. Jie inojo platesn ar siauresn autori bei veikal katalog, kelet biografini nuotrup, kai kuri
veikal paraymo prog, kelet atpasakot turini, kelet anekdot. Jie inojo, pavyzdiui, kad Kochanovskis, verkdamas
savo dukrels, para "Trenus", kad Krasickis buvo supasauljs vyskupas, kad grojant fleitai Mickevi ius imdavs
improvizuoti, kad Sirokoml nepaprastai lengvai ras eiles ir kad Vincentas Polis vienam dvieily dav s giliausi lietuvio
charakteristik:
Jak litwina kto zahaczy,
To i w grobie nie przebaczy.
rus literatr, kadangi tai buvo "kazionina", policinis programos numeris, jie maa kreipdavo dmesio, o viena ausia
nugirstos nuotrupos sudarvisjliteratrinbaga.
Antrame kurse jie jau baigmokytis lotynkalb, bet maiau jos imokdavo negu gimnazijoj, nors jau filosofija, o toliau
teologija, kanon teis, liturgika ir kiti dalykai buvo einami lotyn kalba. Bet tai buvo suprastinta vidurami kalba su savo

elementarikomis konstrukcijomis ir filosofi kai-teologikai-liturgiku odynu. Klasikins lotyn kalbos jie seminarijoj
neimokdavo. Tik su dideliu vargu paskaitydavo Cicerono, Cezario ir Tito Livijaus nuotrupas. Dl to ir klasikins literatros
turtai jiem liko visai udaryti. N vieno poeto jie kurse neskait, nieko apie juos negirdjo, o jei kuriam pakliuvo rankas
klasikins poezijos tekstas, tai jo nesuprato.
Tokiu bdu bendrame jjisilavinime, kur tiek daug nulemia pasaulins literatros painimas, visam amiui pasiliko didel
spraga. Upildyti isprag privatine lektra seminarijoj jiem nepavykdavo net ir esant geriem noram, nes nebuvo tinkamos
tam bibliotekos, nebuvo nusimanymo, kskaityti, pagaliau, nebuvo laiko, kada skaityti. Tie, kurie skaitydavo, pamokatvilgiu
stovdavo ne per auktai, nebent kuris turdavo nepaprastatmintir gabumus.
Liudas Vasaris nuo antro kurso stengdavo gauti lygiai tokius laipsnius, koki leisdavo be pataispersiristi kitkurs. Tokiu
bdu, alia lietuvik spaudini, jam pavyko susipainti bent su kai kuriais ymesniais lenk literatros senesnio laikotarpio
raytojais.
- Vis dlto Dievas pagailjo gabumtam Vasariui, - kalbjo sykvienas lenkelis Kasait.
- Kodl tamsta taip manai? - nustebo is.
- A jvisuomet matau ugulusant knygos, o irk, kaip jis atsakinja!
Antrasis to kurso pusmetis prajo ramiai ir tyliai, nenes nieko naujo nei Vasario, nei jo drauggyvenim. Po Varnno ir
Mariulio incidentjie pasidardar atsargesni. Susirinkimnedarydavo, tik atskirai pasikalbdavo pasivaikiojimo metu ir tai
tik retkariais, nes inojo, kad buvo sekama, kas su kuo vaikioja.
Vasaris tnojo sau tylus ir usidars, nekreipdamas save niekieno dmesio. Skambalo balso jis jau priprato klausyti visai
automatikai: nemstydamas kilo ir jo koplyi, refektori, pamokar kur kitur, irint, koks kada buvo signalas. Nuo pat
silenciumo pradios jis jau sddavo savo vietoje ties atversta knyga. Bet svajinga jo siela ne visuomet noromis sekdavo tais
iviriniais veiksmais. Nujs koplyi, jis tsdavo toliau skaitymo metu kilusias mintis arba aul j, atsiverts vadovl,
svajodavo apie kok malon anksiau patirtspd. Ir neinia, ar tai buvo isiblakymas, ar gal greiiau jo vidaus gyvenimo
pagilinimas. Tokiomis valandomis j atlankydavo ir Katedros Nepastamoji, kuri jis kartais matydavo sekmadieniais vis toj
paioj vietoj, ir Liuc, kurios dovanotos pirtinaits su baronliais ligi atylant kasdien jprimindavo.
Iauus pavasariui, suydjus sodui, - o jis buvo graus ir didelis, - Liudas surizikuodavo po vakarini mald nebeiti
ibalinmis lempomis trenkiani aul, bet pasprukti kvepiani, svaiginani vakaro gamt, kiek tik jos tilpo tame mro
sienele aptvertame plote. Susprogir suydjmediai vakaro prieblandoj atrodydavo dar tankesni ir velesni negu dien- ir
jis, eidamas pro juos, visa krtine gerdavo i jiedtrykstanigamtos gyvyb.
Paskutintmokslo metdien, taip vissvajotir laukt, Vasariui ir kitiem jo draugam aptemdlidnas vykis:
Varnnui "dl stokos paaukimo" buvo patarta po atostognebegrti seminarij.
- KatalikBanyiai, - kalbjo jam rektorius, - reikia kunig, atsidavusijai visa irdimi ir visu protu. Reikia kunigdor,
klusniir nusieminusi, kuriem nerptpasaulio tutybs, aistrkovos, tautins ambicijos, tuia garbir panas dalykai. Tu
tokis kunigas nebsi. Tu esi gabus literatas, kritikas, galbt poetas - arba lyg a inau dar kas... Pasauly visa tai branginama ir
auktinama, bet Banyiai tie dalykai neturi verts. Atvirkiai: jie slepia daug pavoj. sigilins pasaulins literatros studijas,
tu pats supasaulsi. Tu usikrsi tais mikrobais, kuriais knibda net ir didiausi raytojveikalai. Ne be reikalo daugel jj
venta Banyia trauk draudiamjknyg indeks. Tu gal sulauksi pasisekimo, ir tavo irdy ibujos garbs trokimas ir
ididumas, kurio aknis a jau esu pastebjs tavo veiksmuose ia seminarijoj. Tavo kritikas protas ims nebesitenkinti
literatra, ir tu jnukreiptum, ko neduok Dieve, paios Banyios moksl. Garbs trokimas, ididumas, ambicija ir ibujojs
kritikumas - tai tau viserezijir apostazijaltinis. Dl to ir tavo dios iganymui, ir Banyios labui bus naudingiau, jeigu
nesiksinsi brautis tluom, kurio pareigpildyti tave Dievas nra paauks.
Baigs iprakalb, rektorius pabuiavo Varnn kakt ir ilydjo pro duris odiais: "Tegul Dievas tau padeda ir tave
saugoja".
Atpasakojs rektoriaus odius "viesos" ratelio draugam, Varnnas atrodvisai ramus ir beveik patenkintas vykusiu faktu.
- Kgi? Senis pasakdaug tiesos. Kunigas tai kunigas, literatas tai literatas,- pabaigjis savo pasakojim.
Bet n vienas i draug nenorjo su tuo sutikti. Varnno ivarym jie laik skaudiu lietuviam smgiu, o j pat nekalta
persekiojimo auka.
- ia daugiausia kalti tavo neimintingi isiokimai, - apgailestaudamas prikaiiojo Jonelaitis. - Tas deklamavimas jokios
naudos niekam nedav, tik parodjiem, kad tu esi "maitininkas". Ir pradjo uostinti. tai ir suuost. Mes turime bti atsargs
ir neduoti be reikalo progos prikibti. Nes kitaip visus imtys, ir kam bus i to naudos?
- Pirmsyk girdiu, - kariavosi Sereika, - kad literatros kritikas negaltbti kunigu. Kodl literatros kritika negali bti
pagrsta krikionika filosofija ir estetika? A esu tikras, kad toki literat reikia ir visai katalikijai, ir Banyiai. Jie turt
diaugtis, kad tai vienas tokis atsirado seminarijoj, o ne mesti jlauk. Bijoti ambicijos, ididumo, kritikumo? Nejaugi ia vieta
tiktai liurbiam ir neimanliam?! Ne, ia prieastis ta, kad tu lietuvis ir jau dalyvauji lietuvispaudoj, tai kas!
Vasaris nieko nesak. Jo galvoj buvo chaosas. Ir rektoriaus odiuose, ir Sereikos priekaituose buvo daug tiesos. Kaip
juos suderinti? Tik vliau jis suprato, kad rektoriui rpjo konkretus psichologinis kazusas: kunigo charakteris ir darbas

santyky su literato charakteriu ir darbu, o Sereika klausim m visai abstraktikai: ar literato ir kunigo svokos viena kit
neigia?
Vasaris, paskutin kartspausdamas Varnnui rank, tarsi paveldjo i jo itdvilypklausim. Jis tapo jam viso gyvenimo
klausimu.
Sunkus spdis, kurklierikas Vasaris isivei seminarijos, atsisveikins su Varnnu, aptemdjam antrjatostogpradi.
Varnno ivarymas Vasariui buvo daugiau negu gero draugo netekimas. Jisai numan, kad ia turima reikalo ne su intrigomis,
ne su tautiniu klausimu, ne su ker tu, bet su svarbia kunigavimo problema, kuri sprendiant negali bti joki asmenik
sumetim, jokio pasigailjimo.
Varnno pavyzdys rektoriaus odiviesoj rod, kad anaiptol ne kiekvienas idealizmas gali bti suderintas su kunigavimu.
Juk n pats rektorius turbt neabejojo, kad Varnnas idealistas. Gali atsitikti, kad vienam asmeny, nusiteikusiam kuo
idealikiausiai, pavyzdiui, patriotinj, meninj, krybinj srity, skiepytas kuniginis idealizmas bus tokis fermentas, kuris
sugriaus viskrybin pajgum, energij ir entuziazm, nelyginant kaip skirtingos ries kraujas, leistas kad ir sveikiausiam
mogui, sugriautvisjo organizmir atnetmirt. Vasaris tai nujaut, bet nepakankamai aikiai, kad btgaljs jau tuomet
suprasti, kaip jisai klydo manydamas, kad bti geru kunigu pakanka geros valios, grynos intencijos, kilninor, iganingtiksl,
odiu, idealizmo. Jis tai ne tik suprato, bet ir pamatpo daugelio metsavo paio gyvenimo pavyzdy.
Atsisveikins su Varnnu, jis tos nuojautos rakt neiojo kuone pus atostog. Jis buvo taip susirpins ir nesavas, kad
motina danai su baime klausdavo:
- Kodl js, kunigli, met tokis nelinksmas parvaiavote? Ar gal nesveika kas?
- Nieko, mama, - atsakydavo jis, darydamas nerpesting veid. - Nespjau dar atsigauti po seminarijos. met buvo
sunkesni metai... - Ir eidavo kur nors laukus, kur jo niekas nematytir nekalbint.
Savo tviks laukuose jis labai mgo vienkalnel, kur visi vadino Aurakalniu ir kuris buvo aukiausia visoj apylinkj
vieta, toli nuo bet kokios trobos ir bet kokio kelio ar tako. Ant ito kalnelio Liudas ir praleisdavo didesndienos dal. Jis, kaip
ir visi svajingo ir kontempliatyvaus bdo mons, mgo plaius reginius, panoramas, kur vilgsnys nekliudomai skrenda virum
visdaiktligi tolimjmelsvomis kanomis apsikusihorizont. Tokia panorama prie jatsiskleisdavo nuo to kalnelio.
I pietpuss, pro tviks trobas, anapus kaimo, buvo matyti mikas. Besitsdamas kairir pusraiu apsupdamas regini
upakalio, jis vl toljo ir toljo, kaskart vis labiau mlynuodamas ir toli rytuose tapdamas siaura, tarp ems ir dangaus itiesta
juosta. Persimesdamas dein, jis vl jo artyn, kol anapus kito kaimo, iaurs pusje, giliame slny virto nunykusipuaiiir
laibkreivbereligiraite, kur augdavo daug mlyniir veisdavosi gyvai. U giraits, anapus, toli toli, buvo matyti vl aukti
derlingi laukai, mediais apaugviensdiai ir tolimbanyiboktai.
Tos puss vaizdas Liudui buvo krits atmint i pat maens. Giedromis rudenio dienomis, kai rugienas aplink kalnel
piemuo igindavo kaimen, Liudukvisuomet traukdavo pas jnubgti ir ulipti Aurakaln. Kalno virn, niekad nei ariama,
nei sjama, buvo apaugusi keista sausa ole, kvepianiais iobreliais ir geltonomis kapdlmis. Dangum plaukdavo atskiri
balti debesliai, ir nuo kalnelio gra iai bdavo matyti, kaip tamss dideli eliai liaudavo dirvomis, arimais, pievomis,
kalvomis ir slniais.
Bet Liudukas observuodavo vaizddein, pro girait. Atsitikdavo, kad diktokas debesio gabalas juodu eliu nuklodavo
visus laukus ligi pat giraits, o anapus, u jos, kaip kokia pasaka viskas viesdavo ir tviskdavo sauls spinduliuose. Ir jis
negaldavo atitraukti akinuo to saulto tolimo vaizdo, atskirto giraits, kurioj veissi gyvats, buvo tamsu, baugu ir drgna.
Anas saultas vaizdas atrod jam kaip ir kitas pasaulis. Jis ten mat kain kokius baltus rmus, koki ioj pusj nebuvo,
medius, kurie nebuvo panas nei tviks gluosnius, nei kaimyn berus, ir banyios boktus, kurie, saulei leidiantis,
blizgjo ir viet.
Tvaizd ir dabar mgo klierikas Vasaris, taiau jo akys vis labiau krypdavo vakarpus, kur tssi plati lyguma ir nei
jokis mikas nei pakilumas netrukd matyti tolimiausi horizonto viet. ia jis irdavo, kaip leisdavosi saul - raudona ir
didel - ir joj, lyg kokiam stebuklingam irone, jis matydavo kain kokius auktus medius, kuri kitu metu niekad
neirdavo.
Ant ito tviks kalnelio, beirdamas tuos tolimus diskus ir tylius saulleidius, Vasaris nejuiomis pratinosi matyti gamt
pro savo jausmir nuotaik, o jis jautjbaiminga, disciplinuojama ir marinama seminaristo irdim. Jis nejuiomis sau krsi
panoramingamtos schem, kuri ilglaikbuvo jam fonu pagrindins nuotaikos variacijom reikti.
Saulei nusileidus, aplink kalnemose pievose, o kartais ir laukuose, nuo miko kairj ligi giraits deinj, pasklisdavo tirti
balzgani rkai. Jei tai bdavo mnesiena, jie atrodydavo kaip koks didiulis eeras, o tviks ir kaimyntrobos ir mediai kaip
kokios salos, paslaptingos ir nykios. Nyku darydavos ir klierikui Vasariui, vis dar nuo kalno be iriniam baigianius gesti
vakarus, - ir jis rasotu takeliu grdavo namo.
Rengdamasis gulti girddavo dar, kaip motina, atsiklaupus savo kambarly, atsidusdama nabddavo raani.
Aurakaln klierikas Vasaris prato lankyti kiekviendien, kada tik bdavo namie. T atostog metu ia telksi visas jo
proto ir irdies gyvenimas.

Kartais, grs nuo kalnelio ir siiebs vak, jis pabandydavo rayti. Plati saulleidio panorama dar stovdavo jo akyse, ir
kalnely iugdyta nuotaika dar gaubdavo j vis. Tada jis parakeletgeresnito laiko eilrai, kiek leido neisirutuliojs jo
talentas ir literatrinio isilavinimo neimiklinta nuovoka.
Jausmins emocijos stiprumas sudarvisteiliesmir vert. Gamtos elementas jo to laiko poezijoj buvo tas pats, kurjis
mat nuo savo tviks kalnelio, keletas panoramins schemos bruo: raudonas saullydio dangus, mlynos sutemos,
balzganos kanos, vaigdtas dangus, mnesiena. Jausminis elementas buvo tokis pat nesudtingas, platus ir bendras: lidesys
dl praeinanios jaunysts, ilgesys plataus gyvenimo, laisvs, meils, kartais atvirkiai - tylos ir ramybs; nusiskundimas dl
aminos vienatvs, kartais atvirkiai - vienatvs pasiilgimas ir jos apoteozavimas.
engis krybos kelijaunas poetas Vasaris tada nenuman, kad kuo plaiau jis apima reginnuo savo tviks kalnelio ir
kuo labiau jis sujausmina visus savo vidaus gyvenimo momentus, tuo labiau siaur ja jo krybos plotas. siirjs toly
mlynuojanius mikus, kasdien tuos paius, ruojanius saullydius, kasdien tokius didingus ir melancholikus, jisai nemat,
kad ia pat prie jo koj gyvena ir knibda stebuklingai graus to paio kalnelio pasaulis, kur spalv gausumas ir form
vairumas tokis subtilus, o jkeliamos emocijos tokios paprastos, bet naujos ir domios. Bet ar jis kaltas, kad gyvenimas, kur
jis taip anksti pateko, aukljo jame emocin patos, nesveik svajingum, melancholij ir pesimizm - ir kad niekas jo
nepamok, kad gausios poetui mediagos gali duoti ir kukli ramun, ir mlyna rugiagl, ir kvapus iobrelis, ir vjo sibuojama
smilga.
Ant to kalnelio Liudas danai permstydavo kai kuriuos seminarijos vykius, ypa Varnno ivarym. Ta proga jis
stengdavosi velgti ir savo paio ird ir pasplioti, kas per kunigas gali i jo ieiti. Bet itie velgimai ir spliojimai tuo metu
didesnio neramumo jam nesukeldavo. Labai bendro pobdio neaiki nuovoka, ypa esant tam tikram "saul lydio pui",
nibddavo ird, kad seminarijoj jam ne vieta, bet kai tik imdavo svarstyti klausim konkreiai, tvirtesnio abejonm
pagrindo nesurasdavo. Savo talentjis taip maai vertino, kad i to didesnikonfliktsavy nelauk. Jo intencijos buvo grynos.
Tiesa, jis buvo ne per uolus klierikas, bet tokibuvo daug, jis su tuom apsiprato ir vairiem "skrupulam", kaip mokdvasinio
gyvenimo vadovai, nenorjo pasiduoti.
Jis inojo, kad kunigo paaukimui didelis pavojus grs i moter puss. ia irgi jo sin buvo rami. Jo susiavjimas
Nepastamja buvo toks platonikas, kad realaus gyvenimo srit beveik visai ir nejo. Jo paintis su Liuce buvo tokia
pavirutinika, kad dl jos mesti seminarijbtbuvne tik juokinga, bet ir kvaila. Liuc, tiesa, jis pasvajodavo danai ant to
kalnelio. Tik gal jau tokia mogaus prigimtis, kad kaip tyia didiausia silpnybesti praeinama nepastebta arba pateisinama
net ir rsiausiai save analizuojant bei smerkiant.
itos silpnybs nevertino nVasaris. O juk ia jis turjo reikalne su neemika beveik Nepastamja, kurijis nkarto
i arti nebuvo pavelgs, bet su gyva, temperamentinga, kaip Petryla sakydavo, "pasiutusia", klebonijos mergiote, kuri j
nusiirjo, o jis to nesigyn. Tiesa, pabaig mokslo met Liucs atsiminimai jam gerokai ibluko, o Varnno ivarymas
pirmomis savaitmis ir visai jistmi jo mini. Taiau prajus vienam atostogmnesiui, klierikas Vasaris vis daniau m
galvoti, kad jau btlaikas atlankyti savo kaimynir draugPetryl. O rpdavo jam ne Petryla, bet Liuc.
Klierikas Vasaris inojo, kad Petrylos parapijoj kiekvieno mnesio pirmasis sekmadienis bdavo veniamas bent kiek
ikilmingiau ir suma bdavo su v. Sakramento istatymu. ita aplinkybdavjam progos atlankyti savo kaimynus, ir jis nutar
tai padaryti ateinantpirmrugpjio sekmadien. Nuvaiavo jis jau gana vlai, paiai sumai, ir Liucteko pamatyti tik prie pat
pietus.
- A, tamsta dar gyvas? - suuko ji, sutikusi juodu su Petryla klebonijos sode. - O a maniau, kad jau tamsta nusibaigei
besimelsdamas. Toks menkutis...
I pirmjjos odiklierikas Vasaris suprato, kad ji jam prikaiioja ilg neatsilankym, ir buvo bepradeds teisintis, bet
Liucstaiga jperkirto:
- Anaiptol! Mes tamstos nelaukm anksiau kaip per vent Lauryn, kaip pernai, atsimenat? - ir, juodu palikusi, ji
nusiskubino savais keliais. Vasariui pasidargda.
- I ties, ko aia atlindau? - manjis sau, eidamas klebonijir mstydamas, kpasakys klebonui, jeigu ir tas parodys
savo nusistebjim, jpamats. Bet klebonas nesistebjo.
- A, ir mielas kaimynas ia? - ities jis rank Vasariui. - Gerai, gerai, kad nepamirti mus aplankyti. Seniai taip reikjo
padaryti. Na, kaip laikaisi?
Vasaris atitoko. Klebono salione, be kunigo Trikausko, kuris met jau ne taip i aukto klierik irjo, buvo dar ir
studentas Brazgys. Vasaris jvos paino, nes buvo nusiskuts barzd, apsikirps plaukus ir jau ne su studentika uniforma, bet
su civiliu viesiu kostiumu.
- O, tamsta met jau vyrikiau atrodai, - praneko jis Vasarbesisveikindamas. - Pernai a bijojau, kad seminarija tamstos
visai nepribaigt.
"Juk tai beveik Liucs odiai... keista..." - pamanklierikas Liudas ir garsiai tar:
- Vis dlto a turbt ne tiek atsimains kaip tamsta. Isyk nnepainau. Bene tik bsit baig?
- Dar vieni metai, - atsak studentas, - ir kadangi tai jau labai trumpas laikas, nutariau i anksto pratintis prie burujikos

ivaizdos.
- Ir prie jaunos monos, pone Jonai, ar ne tiesa? - pridjo kunigas Trikauskas ir garsiai nusijuok.
- Kol kas tik simpatijos...- kukliai pataisstudentas.
"Liuc..." - dilgteljo Vasariui mintis, ir jo pas dar labiau mgesti.
Netrukus jo salion ir ji pati. Ji buvo apsivilkusi tamsia ilkine suknele, ir tokios puonios bei elegantikos Liudas dar
nebuvo jos mats. Atrod, kad dabar ji buvo dar graesnnegu pernai ir kai matjseminarijoj. Studentas tuoj atsidralia
jos, abudu daug kalbjo ir juoksi. Vasaris atsargiai sekjos vilgsnius, bet ji nkarto jnepairjo.
"Tartum ia mans nnebt", - pamanjis, vis labiau gaildamasis savo ygio.
Pietmetu ji atsisdo alia Brazgio, o Vasarpasodino i kitos puss stalo, ariau prie klebono. Kun. Trikauskas sdjo vis-vis, o klierikas Petryla i kairs. Ukandiaudami abudu kunigai ir studentas igr po por stikleli, ir kalba pasidar
gyvesn. Brazgys su pasigailjimu pairjo abu klieriku ir tar:
- Nr pasauly nelaimingesnio sutvrimo kaip seminaristas. Nu, a suprantu kunig. Kunigas tai kunigas. Jam daug ko, tiesa,
negalima, bet dar daugiau galima. Igerti jis pajgia tiek, kiek Dieve duok kiekvienam. Vest negalima, ot ia tai aikus minusas,
bet... bet... kia pagaliau kvailas mogus Dievo galybimanysi, kur ia minusas, kur ia pliusas... Tiesa, kunige daktare? atsikreipjis kunigTrikausk. - Bet tai seminaristai, kunigliai levitai, tai jau tikrai nepavydtini. Nieko, niekur ir niekad jiem
negalima. Igert negalima, rkyt negalima, mylt negalima, paflirtuot negalima. Viepatie! Ir tai svarbiausia, kad ne kunigai, o
tai tik dar koki jaunuoliai! Dievai, ir ko jie tseminarijlenda?
- Jei tamsta manai, kad be grimo, rkymo ir flirtavimo nra iganymo, tuomet, inoma, seminarijstoti neverta, - drsiai
atkirto Vasaris, bet pats tuoj susigdo, kam jis taip klierikikai, ablonikai pasak: nra iganymo.
- Be ko nra iganymo, js, inoma, geriau imanote negu a, - nerimo studentas. - Bet antai Adomas Mickeviius yra
pasaks, kad kas gyvendamas nebuvo nusileids em, tas po mirties ne i karto pataikys dang.
Jis igrdar vienstiklelir savimi patenkintas tstoliau:
- Bet a vis dlto netikiu, kad js btumt tie, kuriem Mickeviius grasina. A manau, kad js i karto pataikytumt dang,
nes em kartais nusileidiate, jei ne darbais, tai bent mintimis. O a girdjau, kad teologija nedaro skirtumo tarp darbir
mini. Mintimis gi, a manau, kad js maa kuo skiriats nuo ms, prastmirtingj. Tiktai kmes darome vieai, js slepiate
savy. Mintimis js ir mylite, ir flirtuojate, ir graiomis mergaitmis pasidiaugiate...
Klierikas Vasaris apsikniaub savo lkt, kad nuslpt paraudim, nes jam pasirod, kad itie odiai staiai j buvo
taikomi. Ar tik ne Liucbus studentui ko nors prikalbjus? Studentas Liucsimyljs ir dabar turbt i pavydo ar kerto, ar
staiai dl juoko nori jam gelti.
Bet didiausinemalonumVasaris kentdl to, kad ironikus Brazgio odius girdjo pati Liucir galbt irdy jam pritar.
Jis neikentvogiomis jnevilgterjs. I tiesklebono giminait jirjo. Bet irjo tokiomis pajuokianiomis akimis,
kad jam pasidar jau visai karta, ir jis neinojo nei kaip sdti, nei kaip valgyti. Jam atrod , kad ne tik Liuc, bet ir
Trikauskas, ir klebonas, ir Petryla numano, kad studentas paskutinius savo odius taik j, Vasar. Bijodamas antr kart
pairti klebono augintin, jis puikiai jaut, kad ji ir dabar jseka, mato jo susigdinimir ino to susigdinimo prieast.
Visiem kitiem, iskyrus Vasar, piets prajo su gera nuotaika. Klebonas nuo klierikkalbnukreipkitas temas, studentas
buvo patenkintas tuo, kpasak, o Liucbuvo linksma ir puikiai nusiteikus. klierikLiudji daugiau jokio dmesio nekreip,
i tiestartum ia jo visai nnebt.
Po pietjis tuoj mvisus atsisveikinti, teisindamasis tuo, kad tvai nor greiiau parvaiuoti namo. Liucabejingai padav
jam rankir toliau tssu studentu pradtkalb. Ilydjo jvienas Petryla ir gonkose, akimis parods salion, tar:
- Matei, kas darosi su Liuce? Ne be reikalo Brazgys paaukojo barzdir plaukus. Sulauksime vestuvi, pamatysi.
- Pats laikas,- atsakklierikas Liudas.- Jei toliau mokytis neina, ko jai ia prie klebono vaistytis...
Jis parvaiavo namo dar toli prie saullyd. Tvas ijojo pasiganyti arklius, motina atsigulpasilsti, visuose namuose buvo
tylu, tuia ir nyku.
Liudas, pasims knyg, ijo savo kalnel. Ramus ventadienio vakaras dar t viet dar jaukesnir malonesn negu
paprastai. Klierikas Vasaris, isitiess ant kvepianio virukalnio dirvono sauls atokaitoj, kartojo savo nepavykusio vizito
visas smulkmenas ir darivadas. Mintis, kad Liucrengiasi tekti u Brazgio, tik pirmu momentu jbuvo dilgteljus. Dabar tai
jam atrodvisai paprastas dalykas. Bet u kji ant jo buvo supykusi, u kjtaip aikiai ignoravo, jis niekaip negaljo spti.
"Parvaiuos Pavasarlis", - skambjo jam ausyse linksmas jos balsas ir juokas. tai tau ir meiliai sutiko t"Pavasarl"!
Taiau nemaloniausias tos dienos spdis buvo ne altas Liucs sutikimas, bet studento odiai. "Mintimis jus ir mylite, ir
flirtuojate, ir graias mergaites pasivalgote... Tai, kmes darome vieai, js slepiate savy..." Jis girdjo tuos odius, lyg jie
ia pat btbuvtariami paijo aus. tai kas sibrov jo ird- Brazgys! Bet kokiivadpadari jo - ramaus ir tylaus,
sutansprausto jaunuolio - pirm, nedrsiirdies virpjim!
Tdienklierikas Vasaris pirmsyk pajuto svetimo mogaus jam padarytpriekaitdl sunkiausios dvasikiui nuodms
- moteries. Priekaitas buvo menkimenkiausias, bet klieriko Vasario sin, svetimo paliesta, darsi deimteriopai jautresn.
O itas pats palietimas taip j gdino ir emino! Juk, studento akimis irint, i ties koks jis turi atrodyti menkas, mizernas ir

juokingas su savo svajonmis - apie moter, apie Liuc, apie Katedros Nepastamj!..
Ilgai tvakarsave kankino klierikas Vasaris vairiausiomis tos paios temos atmainomis ir, parjs namo, atsigulsu tokia
ivada: Brazgys sak ties. Tu esi menkas ir juokingas. Tu esi seminaristas, klieriklis, levitas - ir inok savo viet. Svajons
apie gyvenimo diaugsm, laim, mergaits ypsn - ne tau! Kiekvienas turi ir turs teis brautis tavo sin, jas ivilkti,
pajuokti ir paniekinti, nors jos btir nekaliausios.
Por savaii sirgo klierikas Vasaris ita ivada ir to sekmadienio atsiminimais. Per kitas por savaii jis pradjo, tai
pamirti. Tiek dar buvo jame jaunuoliko gajumo, o aplinkui vasaros sauls, giedro dangaus, ydinigliir gyvenimo meils,
kad tas incidentas negaljo ilgiau pasilikti gyvas jo s monj. Jis nugrimzdo jos dugn, pasislp, nors neinyko, kaip
neinyksta niekas, kas kartyra buvs.
Atjus ventam Laurynui, jis Klevik nevaiavo. Ir klebonas kviet, ir tvai norjo, bet jis pasiliko namie. Tdien jis
jautsi nuskriaustas, bet kartu ir ididus savo vienatvje.
- Tesiinai! - mstjis vienas sau. - Jie mano, kad ia man labai reikalinga jdraugyst. Apsieisiu ir be j...
Keliom dienom praslinkus po vento Lauryno, vien grai popiet sddamas ant Aurakalnio, jis pamat vienu arkliu
ukinkytbrikelpasukant i viekelio jkelel. Liudas paspliojo, kad greiiausiai kuris nors i draugsumanjatlankyti, ir
pasileido nuo kalnelio namo. Bet sveiam vaiavus kiem, jis i nustebimo nerado n k besakyti. Brikelje sdjo
Klevikio vargonininkas ir Liuc.
- Cha cha cha! - skambiai sukvatojo ji, okdama i brikels. - A matau, kad itokisveitai jau tamsta nesitikjai. Mes
tyia ir norjom tamstnustebinti. Neivarysit atgal?
- Netikti sveiai dvigubai malons. Turbt i kur nors toliau vaiuojate? Gerai, kad usukot atlankyti kaimyno.
- sivaizduok tamsta, kad ne. Vaiuojam i Klevikio ir tyia jus.
- Nelabai noriau tikti, - abejojo Liudas. - Bet praau vid. Tamsta gerokai sudulkjus.
Tuo tarpu ir motina ijo sutikti vienios, nes klebonijos paneltegu ir ne kunigas, bet vis dlto jos atsilankymas - namam
garb.
- Matot, mamute, - kalbjo jai Liuc, vedama seklyi, - kad nesistebtum tokiais sveiais, pirmiausia pasakysiu reikal.
Kaip netolimi kaimynai, suinojome, kad js sode es ankstyvsaldij kriaui. O ms gaspadinei be galo j prireik.
Jeigu duosite, einame, jeigu ne, sdame ir vaiuojame atgal.
- Praome, kiek tik norite, panele, - skubinosi utikrinti Liudo motina. - Dabar jpats sunokimas, o jos taip greitai praeina.
- Dds iandien nra namie, tai a tai vargonininkir prikalbjau pasivainti.
Tuojau atsirado ir senis Vasaris, parjs i laukpairti, kas ia per sveiai bus atsilanktaip netiktai. Suinojs, kokiu
reikalu atvaiavo Klevikio klebono giminait, senis buvo labai patenkintas. Jam nebuvo didesnio malonumo, kaip patirti, kad
kas pagirdavo jo sod, kur jis pats buvo suskiepijs ir iaugins. O ia dar tokio garsaus klebono augintin! Tad pats tuojau
vedsi visus sodparodyti tsaldijkriaui, papasakoti jistorijos ir toliau tokiu pat bdu apeiti kiekvieno medio, Liuc
pasirodpuikiai mokanti palaikyti kalbapie vaismedius ir seniui Vasariui kaip medum per irdtep.
- Ot panel, kad ir ponika, kad ir mokyta, bet su sodu apsieiti mokt, - gyr j Liudo tvas. - Ak teisyb, kad ir
Klevikio klebono graus sodas. Turbt ir panelpadedat priirti?
- O taip, mudu su dde kiekvienmedelpastam, - patvirtino ji.
Pabaigs rodyti medius, tvas vedsi juos prie bii. Bet jau ia Liucpasiprieino.
- Bijau, bijau! - auk ji mosuodama rankomis. - Negaliu suprasti, dl ko mans bits nemgsta. tai ir vakar kad kirto
viena! - Ir ia pat atsismaukusi rankovparod aukiau alkns kirstviet. Bet nei Liudas, nei niekas kitas ant apvalios,
lygios, baltos rankos nepamatjokio kirtimo enklo.
- Jau ir dminyko! Ak, kaip gerai! - diaugsi ji.
Bet bii, mgjas pasirodess vargonininkas.
Senis Vasaris, laimingas, rads klausytoj, vedsi j prie avilio, kur per ventAntankeistu bdu pats savaime susimet
spieius.
- O mes eisime pairti to graaus kalnelio, ant kurio a maiau tamstatvaiuodama, - pasilLiucklierikui Liudui.
- Nieko ten ypatingo. Tai visai paprastas kalnelis,- atsikalbinjo Liudas.
Ji matomai usigavo tuo abejingumu.
- Tamsta nenori? - paklaus, primygtinai jirdama.
- A su mielu noru. Tik bijau, kad tamsta ipeiksi mano mgstamvietel.
Eidami kalnel, jiedu kalbjosi apie paprasiausius dalykus. Paskui ji pradjo klausinti, kaip jis praleids atostogas, ar jam
nebuvnuobodu vienam pas tvus ir pas senklebon. Jis saksi jautsis labai gerai, ir anaiptol nuobodu nebuv: jis mgsts
bti vienas.
- inoma. Dl to tamsta ir Klevikbuvai umirs atsilankyti, - pastebjo ji prikaiiodama.
Klierikas Liudas pasiirjo jnustebs:
- Kaip umirau? Juk tamsta puikiai inai, kad a buvau Kleviky pirmrugpjio sekmadien.

- Sakyk, Pavasarli, ar tamsta labai tada supykai ant mans?

Jos tas klausimas Liudui pasirodtoks nuoirdus, kaltas ir kartu atsipras.
- U ka turjau pykti? Tamsta buvai kitu kuo uimta, mans nepastebjai, ir tiek. Be to, a pamaiau, kad tdienbuvau
nelauktas sveias.
- Visa tai, Pavasarli, a dariau tyia. A neinau, kokis kipiukas pagund mane tada taip elgtis. Be to, a ant tamstos
buvau truput pikta, kad taip ilgai msneatlankei, - tai ir viskas! Bet oi, kaip a to gailjausi, kai ivaiavai! O kai neatvykai
ventLauryn, tai jau visai nulidau.
Liudui itie pasiaikinimai buvo be galo malons, ir jis visu kuo tikjo, bet djosi abejojs.
- Tamsta tik dabar taip kalbi, panele Liuce. A maiau, kur buvo visas tamstos dmesys.
- Brazgys? - suuko ji.
- inoma.
- Visa tai komedija! Turjau gi a su kuo nors kalbtis!
- Bet tamsta u jo iteksi, - nedrsiai pastebjo klierikas.
Liucnusikvatojo visu balsu.
- Negi tamsta, Pavasarli, mane vesi? Liudui pasidargda, ir jis nieko nesak. Jiedu jau lipo kalnel. laitas i tos puss
buvo gana status, ir ji pasigelbdama nusitvr klieriko rank. Ulipo abudu udus, bet dl to dar maloniau buvo atsikvpti
virukalny.
- O, kaip ia grau! - suuko, besigrdama atsidengusiu reginiu. - Ir kaip toli matyti! Nesistebiu, kad tamsta taip mgsti
kalnel.
Jiedu atsisdo sauls atokaitoj, kur buvo taip ilta, kvepjo ols ir irknematomi iogeliai. Ji skyniobrelius ir geltonas
kapdles, kur augo ia pat prie jos koj; vart, grjosi ir derino pluot.
- Parsiveiu glinuo Pavasarlio kalnelio. Tai bus bent atsiminimas! O kapdls nevysta. Isaugosiu ligi kitos vasaros.
Tada tamsta tursi man naujatveti.
Nepatirtas dar jausmas uliejo klieriko Vasario krtin. Jis niekad dar nebuvo buvs vienu du taip arti su jauna gra ia
mergaite, kuri jam kalbjo tokius irdkutenanius odius.
Staiga jis atsiminBrazgio paaip.
- Panele Liuce, - tarjis staiga, - ar tamsta kalbjai kada nors apie mane su ponu Brazgiu?
- inoma! A taip jam tamstgyriau!
Klierikas Vasaris atsistojo kaip spyruokls pakeltas.
- Panele Liuce, laikas mudviem grti. Motina tikrai jau laukia su pavakariais. O tamsta, be abejo, ialkus.
Jo balsas idavjo susijaudinim. Liucpavelgjnustebusi.
- Kas tamstai yra, Pavasarli?
- Nieko, - atsakjis kietai. - A tik atsiminiau, kad netrukus reiks seminarijgrti.
I jo balso Liucnujauttodiprasm. Ir jai nebuvo jau noro juokauti.
- Neumirk mans, Pavasarli, seminarijoj, - tarji vos girdimai. - inok, kad a tavs danai pasiilgstu.
Tvakar, sveiam ivaiavus, klierikas Liudas dar kartbuvo ant savo kalnelio ir parjo gulti labai vlai.
Jisai sugro seminarij, kartodamas jos odius: "Neumirk mans, Pavasarli, a tavs labai pasiilgstu..." itie odiai ilg
laikbuvo jo vidaus atspara ir jo optimizmo altinis. O tokia atspara tada jam buvo labai reikalinga.
Patalpino j tais metais vienam kambary su keturiais lenkais. Visi jie Vasar irjo i aukto, su nepasitikjimu ir
neslpdami savo nedraugikumo. Kambario virila buvo penktojo kurso klierikas, didelis dabita, nors visur vaidinti lenk
aristokrato rol. Kiti trys jam pataikavo ir stengsi ilaikyti tpat ton. Vienas i jbuvo Vasario kurso draugas, bet tai buvo
dar blogiau, nes kiekvien jo nepasisekim per pamokas arba iaip koki nemaloni jam smulkmen tuojau referuodavo
kambario kolegom, kad visi turtprogos i jo pasijuokti. Vasaris tkambarateidavo tik nakvoti, bet ir tos 15 minuiprie
sugulimuteko, kad per porsavaiitas gyvenimas jam apkarstkaip kariausi pipirai.
Daniausiai atsitikdavo, kad, jus jam kambar, lenkeliai nutraukdavo kalb pusj sakinio, ir por minui darydavos
nejauki tyla. Tuo jam rodydavo savo nepasitik jim. Paskui, jei tai bdavo jo deuravimo savait, virila, pabarkins
praustuvo kranus, piktai sakydavo:
- Ksize Vasaris, iandien praustuvas vl blogai ivalytas!
- A jvalau kas rytas, kaip ir visi. Jei jkas priter, ne mano kalt, - atsikirsdavo Vasaris.
- O kas, tamstos nuomone, jgaljo priterti? - ironikai klausdavo virila. O priterdavo visuomet - jis pats.
- Tie, kurie kambary sdi. Aia nesdiu.
- Praau mandagiau atsakinti! - jau piktai suukdavo lenkas. - Tamstai stoka gero iaukljimo! O a reikalauju, kad nuo
ios dienos prausykla btvari!
Kit kart, Vasariui jus kambar, jie imdavo kalbti apie riaues mirose parapijose, ikraipydami statistik, faktus,

kaltindami ir niekindami lietuvius. Kartais jie rasdavo progos pasityiot i lietuvikalbos, i dainir spaudos - ir i visko, kas
Vasariui buvo brangu ir ko jis negaljo nuo takiplapginti. Bet daniausiai bandydavo jam skaudinti, paimdami ant lieuvio
jpat.
- Ot, iandien ms Vasaris kad ri Introdukcijos! - panaiu ksniu pasitikdavo j kurso draugas. - Bet visprana
vargas vis dlto nesteng iskaityti. O kanonikumo klausimu pamtyljimo rekord. Na, bet dvejetjam vis dlto turbt
parai mizerikordijos.
Ir jie dar ilgai linksmindavosi, komentuodami jo nepavykusius atsakymus.
Jisai degdavo apmaudu, viso to klausydamas, bet jausdamasis negal sis atsikirsti atralieuviam lenkeliam, pasirinko
absoliutinio tyljimo taktik, apsimesdamas visikai ramus.
Tautinkova seminarijoj juos visus, tiek lenkus, tiek lietuvius, darydavo egoistus ir net kieta irdius. Pats Vasaris su savo
draugais, bdami jau paskutiniuose seminarijos kursuose, pasijut stipresni, beveik tokiu pat bdu persekiojo vien lenkel,
Mazurkovskio favorit, pramokuslietuvikai, pravardiuodami jcudne dziecko ir visokeriopai jam skaudindami.
Vasariui bent tiek buvo lengva nuksti lieuvinglenkelipersekiojim, kad jisai inodavo, jog jie jo nepasta ir nesupranta.
Jiem n galv nebuvo atj, kad j pajuokiamas Vasaris priklauso kakokiai slaptai lavinimosi kuopelei, kad jisai blogai
atsakinja dl to, jog skaito k kita, domisi kuo kitu. ita savijauta duodavo klierikui Liudui atsparumo ir kantrybs nuksti
daugeliui seminarijoje patirtnepasisekim.
Danai jtaip pat guosdavo ir Liucs prisiminimas. Nors jis ia nepuoseljo jokiypatingvili, bet vis dlto mintis, kad jis
patinka graiai Klevikio klebono giminaitei, jam buvo ir paguodianti, ir padrsinanti. Kartais net jo geriausi draugai, kur nors
bejuokaudami moterpavojaus tema, sakydavo:
- Kam kam, bet jau Vasariui tai jokio pavojaus i moternegresia. Jisai neprisileis moteries ni tolo arba pabgs kur kojos
nea.
Tada tik vienas Petryla tariamai j pairdavo. Jis gi pats atsimindavo vis savo painties su Liuce istorijir vienas sau
ypsodamasis manydavo:
- O vis dlto a patinku tokiai puikiai mergaitei, kuri nvieni jsgal npairt nenort.
Ir jis jausdavosi ess pramatnesnis u savo draugus, nes tokio amiaus jaunuolio irdy, kad ir gerokai apmarintoj
seminarijos reimo, vis kada ne kada suplazda romantikpolkiir noro bti patraukianiam, "nerimtam" ir "idrstaniam".
Toki polkiai ir norai atbusdavo ypatingai atostog metu,.vien kit visai iviliodavo i dvasiko luomo, bet dar daniau
atlyddavo seminarij kartu su maloniais odeliais, reikmingais pavelgimais, o kartais ir dovanlmis, monogramomis,
skarelmis ar iaip kokiu moterik rank darbo dalykliu. Bet tuojau penki dien rekolekcijos primindavo jiem tikrj j
charakter, pareigas ir vietgyvenime. Jie eidavo ipainties, daugiau ar maiau nuoirdiai gaildavosi savo irdies paklydim,
jisiaddavo ir stengdavosi juos pamirti... ligi kitatostog.
Pats Vasaris, nors laikydavo rekolekcijas blogiau u daugel kit, nors atsimindavo savo pavojaus progas ne tiek j
gaildamasis, kiek apie jas svajodamas, taiau ir jis gal gale, ruodamasis ipainties, pajusdavo savo padties dvilypum,
savo svajoniir jausmnesiderinimsu kunigiku jo drabuiu ir kunigysts siekianio levito charakteriu. Ir tais metais taip pat
jis skundsave per ipaintir dl pavojingmini, ir dl akinesaugojimo, ir dl per artimos painties su kitos lyties asmeniu.
Bet daugiau negu meditacijos, sins "egzaminai" ir ipaintys marino jo irdBrazgio odiai ir jo paio rezignacija: visa tai ne
man.
Prajus rekolekcijom, po keli dien vl prasiblaivydavo kanos, jis pamatydavo savo kalnel, pakvipdavo iobreliai ir
kapdls, ir Liucs balsas kuddavo: "Neumirk mans, Pavasarli, seminarijoj; a tavs labai pasiilgstu".
Bet ia imdavo slinkti pilko, darbingo ir beveik mechaniko gyvenimo dienos, tokios nepanaios niek, kas yra ar buvo
anapus sien. Dienos, kuriatmosfera kaip koki dezinfekcijos garai pamau persunkia irdir naikina visa, kas ten buvo diegta
saultomis valandomis, ydinioj gamtoj ir plaioj laisvj. Be to, dar kas mnuo rekolekcijos, o gavnioj vl jpenkios dienos
- ir ilgi klpojimai, ir Grauds verksmai.
Treiame kurse ir mokslas jau buvo daugiau dvasikas. I filosofijos, be psichologijos ir kosmologijos, jie jo dar etikir
teodicj, kur buvo nagrinjamas Dievo esimo klausimas, v. Tomo Akvinieio argumentai, Dievo prigimtis ir Jo atributai. Jie
moksi dar Banyios istorijos, vado v. Rat, liturgikos, pamoksl sakymo ikalbos, ir pagaliau treiame kurse jau
prasidjo moralins teologijos studijos. is dalykas jiem buvo sunkiausias. Be paio mokslo painumo, be veikalo kalbos
sunkumo, juos vargino dar pats profesorius, geras dalyko inovas, bet smulkmenikas ir priekabingas. moralins pamokas jie
visuomet eidavo drebdami, sddavo kaip zuikiai suglaud ausis, bailiai laukdami, kuria iandien itrauks atsakinti. Kai
itraukdavo, visi laisviau atsikvpdavo, nes paprastai vieno utekdavo visai pamokai. Atsitikdavo, kad mokinys ir profesorius
ityldavo vis valand: mokinys - neinodamas, k atsakyti klausim, profesorius - belaukdamas ir bauginaniai maais
ingsniais trypdamas aplinkui.
Toki baisi valand teko pergyventi ir klierikui Vasariui. Jie tada jau buvo per j pagrindinius traktatus "De actibus
humanis" ir "De peccatis" ir jo i toliau paimttraktat"De sexto et nono". itas traktatas apie nuodmes prie skaistyb
laikomas pavojingiausiu klierikikam kuklumui, dl to, j skaitant, buvo patariama imtis tam tikratsargumo priemoninugalti

galiniom kilti pagundom - sukalbti mald, mstyti apie Kristaus kaniarba klpoti viso skaitymo metu. Moralinteologija
buvo einama tam, kad vliau tmokslbtgalima pritaikyti klausant ipaini, nes per ipaint kunigas ess teisjas: jis turi
inoti nusikaltimo pobdir dyd, jis turi susiorientuoti, buvo padarytas nusikaltimas ar ne, jis turi atitaisyti individualins sins
sprendimus, galinius susidaryti ar dl neinojimo, ar dl skrupulatikumo, ar dl per didelio nejautrumo. Jis turi ivesti aiki
linijtarp gero ir blogo. Jis turi udti pareigatitaisyti padarytneteisybar skriaud. Jis susidurs su imteriopais viso plataus
gyvenimo nuotykiais, nusikaltimais ir skriaudomis. jkreipsis mons, aklai juo pasitikir pasiryjo klausyti. Kokia milinika
nuodmklausio pareiga ir atsakomyb! Dl to jiem tolydio buvo sakoma, kad savo pajgomis ir savo protu mogus ia nieko
negals padaryti. ia reikalinga esanti Dievo pagalba, malon ir apvietimas, kurio Dievas uoliam nuodmklausiui niekados
neatsaks.
itam udaviniui jie ruodavosi ne tik teoretikai eidami moralin teologij, bet ir praktikai per pamokas gvildendami kai
kuriuos sins kazusus. Jiem uduodavo klausyti improvizuotos ipainties.
Ir tai vienkartVasariui teko tokis kazusas. Atjo profesorius pamokblogai nusiteiks, o gal ir skaudamu dantim. Visi
atsiklaupsukalbjo mald- tai darydavo prie ir po kiekvienos pamokos. Po maldos profesorius nelipo katedr, bet eng
klausytojsuolus. Visi, nedrsdami pakelti aki, bet stengdamiesi neparodyti baims, lauknelaimingojo pavards.
- Dominus Vasaris, - nuskambjo auditorijos tyloj. Vasaris atsistojo. Profesorius, susimets u nugaros rankas, perjo por
kartper aulir smeigs jakis tar:
- Praau, domine, praktikai inagrinti tok elementarin kazus: ateina pas tave ipainties Kajus ir sako: "Osculavi
Caiam..." Nu?
Kazusas i tiesbuvo paprastas, bet dl savo paprastumo ir keblus. Praktikai, klausykloj, kokis nors klebonas ar vikaras
daug sau galvos dl to nesukt. "Ar tuo ir pasibaig? - paklaust,- o daugiau nieko nebuvo? Kiek kart?" - ir eit toliau. Ir
klierikam buvo patariama: kai dl sexto et nono, smulkmenas nesileisti, geriau per maa paklausti, negu per daug, kad
penitento nepapiktintum ir neimokytum to, ko jis dar neinojo. Bet ia klausimai vis dlto buvo reikalingi, ypa pamokai.
Reikjo parodyti mokjimas ir metodas.
Visa eilteoretik. sumetimupldo Vasario atmint. Ar ia materia gravis, ar levis. Jei levis per se, tai gal gravis per
accidens arba ex circumstantiis - ir atvirkiai? Kas buvo ta Kaja? Mergait, itekjusi ar vienuol?.. O kas Kajus?.. Koks
buvo pabuiavimas? - ne, ito klausti negalima: gali papiktinti. Ar buvo nuod m?.. Trys sunkiosios nuodms slygos:
cognitio intellectus, deliberatio voluntatis, liberus consensus
- Pirmiausia reikia suinoti, - pradjo Vasaris, - ar ia materia gravis, ar levis...
- K?! - suuko profesorius, - tu jam taip sakysi per ipaint? Praktikai! Osculavi Caiam - nu?
Vasaris iekojo pirmo deranio klausimo, o profesorius nekantravo ir tryp:
- Nu nu nu!.. Pytaj, pytaj, pytaj !.. Osculavi Caiam!.. Nu?
- Kas ta Kaja? - pagaliau idrso "konfesarijus".
- Mano virja!.. ha... mano virja.
Blogai, pamansau Vasaris, jeigu virja, tai jau bus materia gravis. Kazusas komplikuojasi.
- Dl ko tu jbuiavai? - klaustoliau.
- Dl ko?.. Na... kad ikepgerus blynus... Gards buvo blynai...
AiDievui, pamanVasaris, osculum non ex libidine - nullum peccatum. Kazusas baigtas.
- Tokiu bdu, ia jokios nuodms nebuvo, - nusprendgarsiai.
Bet profesorius paoko kaip geltas.
- K? tu manai, kad po gerblynnegalima nusidti?! Neduok penitentui save suklaidinti! Ko dabar dar turi paklausti?
Vasaris atsimin, kad esti penitent, kurie, ipaindami ios ries nuodmes, kartais bando nuslpti jsunkum, ikeldami
koki neva nekalt aplinkyb, vartodami dviprasmikus posakius arba sakydami tik vien savo nuodms dal. Ir jis tuoj
pasitais:
- Ar vien tik u blynus jbuiavai?
- O!.. Tai ne vien... kad Kaja grai... ji man labai patinka...
- Ar daugiau nieko nebuvo, tik pabuiavimas? - klaustoliau sidrsins "nuodmklausys".
- Tai buvo ir daugiau, dvasikas tveli...
Prapuoliau, pamanvargas klierikas, jis kazusvis labiau komplikuoja.
- Kas buvo daugiau? - klausjau desperatikai.
- Sunkiai nusidjau, dvasikas tve, prie nekaltyb...
- Kiek kart?
- Neatsimenu.
- Kaip danai tai galjo bti?
- Kas savait... ne, daniau...
Ilgai dar jis tokiu bdu tsVasarpo vistraktat, kol pagaliau skambutis nutraukto begalinio kazuso nagrinjim.

Vyresniuose kursuose kazusai bdavo daug sunkesni. Atsitinka, kad dl kai kuri nuodmi pobdio arba sunkumo
ginijasi ir didieji teologijos autoritetai. Vien nuomons bva laikomos kaip sententia probabilis, kit - sententia
probabilior. Kai kuriais atsitikimais b va leidiama sekti probabilem sententiam, kituose patariama tutiorem partem
sequendam esse.
Toliau, kaip prie visko seminarijoje, taip ir prie moralins teologijos mokslo jie priprasdavo ir irdavo j kaip dalyk, i
dalies, tiesa, reikaling, bet i dalies kaip teoretinmankt, kaip seminarijos programos punkt, kur, ijus i seminarijos,
bus galima pamau likviduoti. O jeigu to ir nemanydavo, tai praktikoj labai danai taip atsitikdavo. Po penkerikunigavimo
met ipaintys daniausiai jau esti klausomos vadovaujantis "sveiku protu", neatsi velgiant nei probabilem, nei
probabiliorem, nei ullam aliam sententiam. Bet pradioje, treiame kurse, moralinjuos prislgdavo kaip koks komaras.
Jtarpe atsirasdavo keisiausinuomoni, baidyklik komentarir tokipat veiksm. Kas vien darydavo skrupulatu, kit
pastmdavo laksizm.
- Kaip jum atrodo, - kalbjo sykVasaris savo kurso draugbrely,- juk sunkiai nusidti tai nra jau taip lengva. Antai kiek
vairislygpriskaito teologija.
- Oo! - uprotestavo Balselis,- visos tos slygos labai lengvai ipildomos. Kiekviensavo veiksmmes ir gerai pastame, ir
laisvai pasirenkame, ir darome jbe jokios prievartos. O jeigu veiksmas bus in materia gravi, tai tau ir sunki nuodm.
- O a manau, kad tok veiksmmogus darydamas visuomet jaus svyravim, baim, pasiprieinim, o jeigu padarys, tai
tarsi kokios btenybs veriamas, - filosofavo Vasaris, - tai tau ir nra liberus consensus, vadinasi, nei peccatum mortale.
- Tai, pasak tavs, ir mogudys, eidamas plti, gali neturti liberus consensus?
- O ar tu gali lsti mogudio ar apskritai kieno nors sinir inoti, dl ko jis tai daro? Jis ir pats galbt neino dl ko...
A kakur skaiiau, kad, pavyzdiui, teismuose dabar labai tai atsivelgiama.
Tokia prasme ginas tsdavosi ir toliau. Sykpo tokio gino skeptikas Kasaitis priminjiem anekdotapie grusi dangaus
vienuol, kurkitas klausinjo, kaip ten danguj atrods teologijos mokslas, palyginus su msuoju.
- Frater carissime, - atsakvienuolis, - doynatica aliqualiter aliter, moralis autem totaliter aliter - dogmatiniek tiek
kitaip, o moralinvisikai kitaip.
Vliau Vasaris, prisimindamas savo ketverimetteologijos studijas, stengdavosi surasti, kokios takos yra jam padars tas
rstus mogaus sins mokslas. Ir surasdavo, kad ta taka buvo gana neymi.. Moralin teologija gal kiek pagilino jo
introspekcij, autoanaliz, kuristipriai lenkkitos dvasinio gyvenimo praktikos: meditacijos, sins nagrinjimai, ipaintys,
rekolekcijos. iaip jau jis pasiliko to mokslo nepaliestas.
Net ir jo paio ipaintys nepakitjo, norint pirmaisiais dvejais metais, nepatenkintas savo nuod mmis, jis teologijos
laukdavo kaip vienintels toj srity pagalbos. Tegu, ramindavo jis save, pasimokysiu teologijos, painsiu geriau savo veiksmus ir
inosiu, kaip juos vertinti, aptarti ir tinkamai per ipaint ireikti. Deja, nieko i to mokslo jis prie savo sins pritaikyti
nesugebjo. Riba tarp nuodms ir nenuodms jo sinj ir toliau pasiliko neuiuopiama, neaiki. Mokslo apie protin
painim, valios pasirinkim ir laisvsutikimjis niekaip negaljo pritaikinti prie savo veiksm. Jis ir toliau ipainties reikalui
vertindavo savo veiksmus abejingu objektyviu mastu, nebdamas giliai sitikins, kad tie veiksmai i ties nuodmingi, - ir
ipaindavo juos vis tomis paiomis ablonikomis formulmis.
Nusivyls teologijos reikme savo paio sins reikalam, jis tuoj visikai atalo itam mokslui. J erzindavo tie ploni
skirtumai tarp vairi sentencij - nuomoni, tas kazus nagrinjimas, sausas ir pedantikas, tartum gyvo mogaus siela bt
kokios mainos mechanizmas, kuriame galtume imatuoti kiekvienos spyruokls jg, kiekvieno ratuko dyd ir transmisij.
Niekas jam nebuvo taip svetima, kaip teisti, mokyti, moralizuoti.
Tais metais i viso Vasaris buvo nepatenkintas. Jis jaut, kaip aplink j darosi kakokia tutuma, kuri iulpia i jo pajgas,
pasitikjim, optimizm. Nauji mokslo dalykai atimdavo i jo vis laik, neduodami jokio pasitenkinimo. "viesos" kuopels
veikimas buvo gana sustings. Pagaliau, nelikdavo nlaiko dar kam nors skaityti arba kam nors rainti. Kuopelj buvo kils
sumanymas rayti bent dienyn, ir Vasaris tsumanymmvykdyti. Tai buvo pavojingas dalykas, nes dienynas galjo kada
netiktai atsidurti rektoriaus ar Mazurkovskio rankose. Bet pavojus traymdardar domesnir bent kiek pavairino pilkj
gyvenimo tutum. Savo dienynjis laikydavo daniausiai "iurkininke", urakinamoj maisto dj, vienintelj madaug saugioj
vietoj. Isims atsinedavo jantyje aulir, atsargiai isitrauks bei apsisaugojs, imdavo rayti dienos spdius. Slopinamas
nepasitenkinimas, naivi jauno klieriko kritika su pasiteisinimu, su savo kalts prisipainimu buvo slepiama to ssiuvinio lapus.
tai ktreio kurso klierikas Liudas Vasaris raydavo vakarais savo dienyne, kursaugodavo "iurkininke" sausainidj.
etadienis prie Verbas
AiDievui, galima laisviau atsikvpti. Mokslas pasibaig, ir turime dvi savaites veni. griso iki gyvo kaulo. Ne
tik pamokos, bet ir visas gyvenimas pasidar baisiai nuobodus. Kasdien tas pats ir tas pats. Mes ia tapsime
kakokiais automatais. Juk kaip maa kiekvienam i ms gyvos irdies arba domesns minties. Koki ms

pasikalbjimai, juokai rekreacij metu? Gerai, kad atsiranda koki nors posininkai, kaip iandien Zubrius su
Plikausku - tai ir kvailioja visvakar, o kiti, aplinkui sustoj, nors nenoromis, neva juokiasi. Ir kur dings, kad niekur
i tos tvankios sals ieiti negalima? Kai nebuvo gavnia, tai bent padainuodavom, bet ir tos dainos pagaliau grysta.
Retas kuris i mano draugknors skaito. Bet nr nlaiko. Juk be pamok, kurios met sunkios, geras klierikas dar
privalo skaityti ventj Rat ir koki nors dvasik knyg. O ia skambutis prie skambuio. Et, jau ta kritika!
inau, kad negerai, bet neikenti mogus nepaaimanavs. Na, nieko! Per ventes atsigausim.
Verbsekmadienis
Nukankino mus i diena. Per sumilgiausia Pasija - gerai dar, kad chore turiu iokio tokio vairumo, bet kaip tiem
vargam asistoj? Bet vis dlto suma nepalyginti geriau negu po miparGraudus verksmai. Staiai alpsta keliai nuo
klpojimo. O tas giedojimo tsimas - nemonikas! Gal kai visa banyia gieda, nnegalima greiiau, vis dlto tai
nuobodu.
tai tau klieriko mintys! Geras klierikas, pasakyt kas nors, paskaits iuos odius. K gi! kad a ne per daug
"gorlyvas" klierikas, tai ir pats inau. Bet antra vertus, daryti ivadapie uolumir pamaldumi to, kad patinka ar
nepatinka vieos ir dar varginanios pamaldos, bt neteisinga. Melstis, Diev garbinti galima tik susitelkus,
vienystje ir tik tada, kai to reikalauja irdis. O vieos ceremonijos ir ikilms, man atrodo, tai tik pavirutiniki
paradai, kurie reikalauja daug dmesio, pratimo, bet ne susitelkimo ir irdies. monrn jie patinka, o gal ir suadina
tikrmaldingum, nes mons retai tas ikilmes mato ir patys jose nedalyvauja, o vien iri. Bet dvasininkui tai tik
oficiali pareiga, o ne malda.
Maiau, ir iandien prie pilioriaus vis toj paioj vietoj stovjo N. Tik apsigaubus ne baltu, bet tamsiu aliu.
Kiekvien kart, kai j pamatau, a jauiuosi lyg paaugjs, a noriu bti reikmingesnis, kuo nors pasiymti, k
nors nuveikti. Bet paskui ir vl lidesys pagauna. Kuo tu ia pasiymsi, sddamas seminarijoj ir moralinteologij
kaldamas! O vis dlto mes dar pakariausim!.. Kokis rus raytojas taip susuko? Pakariausim! Kada, su kuo? Ar a
inau... Dl savo ateities a dabar visai nesirpinu... Nuo likimo nepabgsi. Lemta bti kunigu, tai bsiu! Ir noriu bti
geru kunigu. Jokiupakalinioportunisliknor, kaip sako Sereika, mano irdy nra. Beje, andai dvasios tvas per
konferencijivediojo, kad jau pats msbuvimas ia seminarijoj yra mspasaukimo enklas. Dl ko i tiek daug
besimokanios jaunuomens tik mes ia atsidrme? Dievas taip surd. O jeigu yra keli sibrovliai, tai ligi ventim
juos isijos. Juk antai Varioko jau seniai nebr. O jeigu koks sibrovlis ir liko, tai kodl juo btinai turiu bti a? O
Varnnas? Ir tisijojo. Na, tegu sijoja ir mane. Nieko prie tai neturiu ir neveidmainiauju. Bet pats nesitrauksiu. Kur
pagaliau dingiau?
Pirmadienis (tsinys i vakar)
Su dingimu tiek jau to! Tai irgi oportunistikas motyvas. Bet i viso neverta. Nepatinka man seminarija? Daug kam
nepatinka. A esu ozibly - atals klierikas? Dauguma toki. A bent u juos ne blogesnis. Nesigiriant a turiu dar gal
daugiau idealizmo, sumanym ir pasiryimo dirbti negu tie gerieji, pamaldieji ir kalikai. Leiskim, bsiu vikaras.
Atliksiu savo pareigas banyioj ir namie, vainsiu pas ligonius, suorganizuosiu kokidraugij, chor, jei bus mira
parapija, kovosiu su lenkais, platinsiu blaivyb, spaud, o gal tgalsiu ir rayti. Naudingo darbo visados atsiras.
Svarbiausia isisaugoti grimo, kortir moter. Pirmjdviejnemgstu visikai ir esu tikras, kad nepasiduosiu.
Kai dl treio, tiesa, pasvajoju, bet nieko ypatingo sau prikiti negaliu. Pasvajoti - dar ne nuodm. A juk joki
ventimdar neturiu. Pagaliau, sako, ir mylt galima, kad tik padoriai. A nelabai tuo tikiu, bet manau, kad lengvai
galima apsieiti ir be to.
I viso su moterim baigta, kad visoki Brazgiai neturtprogos daryti per dideliivad. O vis dlto gaila! Tikri mes
nuskriaustieji. Nuo 16-17 met numarinti ne tik ird, bet ir svajoni isiadti. Tegu sau k nori kalba per
rekolekcijas ir meditacijas apie geidulitenkinimo emum, apie mogaus prigimties gyvulikumir t. t. - mans tai
visai nejaudina ir netikina. Ir kam ia geiduliai ir gyvulikumas? Argi visi, kurie mylisi ir vedasi, tai vien geidulius ir
gyvulikumtenkina? Juk meils apskritai Banyia nelaiko nuodme.
Pagaliau, kam aia maitauju? Nieko tuo a nepadsiu. Ne taip jau ir svarbu. Nors E`ila, bp gyventi ir dirbT{ be
to galima. Sako,0get geriau. ventas Jonas evangelistas dl to pasieks tokias dvasines auktybes, kad vis ami
igyvens skaistybje. Bet man atrodo, kad ia kakas ne taip. Kur pagaliau skaistybs ribos?
Didysis ketvirtadienis
Didioji savait, ypaantroji jos pus- tai mum sunkiausios metdienos. Ir priepiet, ir popiet Katedroj. Bet tai

nieko. ia pamaldos kad ir ilgos, bet domios. Gerai iandien sugiedojom "Miserere". Banyia apytut - puikiai
skamba. Bet Lamentacijos nekaip pasisek ms solistams. - Nieko negaliu iandien rayti. Galvoj tuia, tuia,
tuia...
Velykantroji diena
iandien pagaliau galima atsikvpti. vents su visomis savo ceremonijomis ir giedojimais taip kaip baigtos. Juk
tai linksmosios Velykos. Kur ta linksmyb? A bent jos nepatyriau. Tarpais buvo domu ir vairu, dl to kad
nekasdienika. Bet kad irdy bt diaugsmo? Ne. Atvirkiai, gal kartumo. vents niekad mans ypatingai
nepraduigindavo ir nesuramindavo, bet itos ntiek.
Ak, kaip a noriau nors kart pajusti gyv religin diaugsm arba susijaudinim Dievo akivaizdoje ir Jo
artybje! Tai btatspirtis, tai bttvirtybs altinis ilgam laikui, o gal ir visam gyvenimui. Bet ne, nkarto! Tai ima
mane slgti, ima mane kankinti. Ypa tai jauiu per didisias ventes, kada, rodos, viskas prisisunk religins
nuotaikos, kada paios pamaldos tokios prasmingos. O jeigu ne pamaldos, tai ir be j yra moment, kada, rodos,
turiau igirsti Dievo bals.
tai ir an nakt turjau valand klpoti prie Grabo. Mgstu t klpojim. Buvo jau po vidurnakio. moni
banyioje nelabai daug. Susitelkimas, tyla. Banyia apytams, tik prie Kristaus Grabo eils vaki, kurimirganti
viesa neardo nei tsutem, nei to susitelkimo. Ji tirpsta alumynuose, glse ir Grabo papuoimuose. Klpodamas a
laukiau, a tikjausi, kad pagaliau nors kart suplazds mano irdis gyvu ia esanio Kristaus nujautimu, ir a
patirsiu Dievaikiau negu i 5 v. Tomo keli, kurimokoms teodicijoj. i pradia bandiau pasyviai pasiduoti
visai aplinkumos nuotaikai, susilieti su ta tyla, su ta apytamsa, su tuo vaki mirgjimu, su gli bei alumyn
kvapais. A taip pat stengiausi sijausti vistKristaus Grabo Vaizdir neapimamtos nakties paslapt. Bet gda
prisipainti: a pajutau... kad imu snausti.
Tada pradjau aktyviai valios pastangomis daryti tikjimo aktus. Amiau mstyti Kristaus kani, stengdamasis
gyvai sivaizduoti vis jos baisum, a svarsiau begalin Dievo meil monms, a bandiau atsiminti ir gyvai
sivaizduoti visas girdtas per rekolekcijas, meditacijas ir konferencijas mintis, vis tiek laukiamo rezultato
nepasiekiau. A likau altas kaip buvs, sunkiai gindamasis nuo paaliniminiir vaizdir slopindamas pradedant
atbusti kakok pikto prietaravimo bals. Pagaliau miau skaityti "Apie Kristaus sekimq", t didiausi dvasins
literatros edevr, kuriuo, sako, grisi net ir netik Diev mons. Bet ir ia a veltui bandiau eiti savo rol ir
padaryti jsavo irdies balsu. Ne, a skaiiau graius odius, bet man svetimus ir altus.
Taip besikankinant, prajo mano klpojimo valanda. Jei tikt dvasinio gyvenimo vadovam, tai tokiomis
pastangomis a turjau daug Dievui nusipelnyti. T patmoko ir v. Tomas Kempis. Bet ar a kaltas, kad mano
paio irdis sako, jog tai nebuvo malda, nes nebuvo jokio santykiavimo su Dievu.
Kai a itai raau, man ateina galvmintis apie daugelkartgirdtus kunigo paaukimui pavojus, kurie eina i
blog knyg, i blog draugysi, i blog moni, i moter, i vairi pasaulio tutybi. Mano pasaukimui
didiausias pavojus turbt eina i mans paio: kad a Dievo nejauiu. Visi kiti gali bti tiktai ito paska. Pamsts
matau, kad trkuma jauiau nuo pat mano stojimo seminarij. Kas bus? Gal kitus metus dogmatinteologija
isklaidys mano baim? Skambina...
Velyktreioji diena
iandien po pietturjome ilgpasivaikiojim. Gera ieiti laukus prasiblaivyti po venidarbo ir spdi. Bet
laukuose dar alta, vietomis dar yra sniego, keliu purvynas, bet klierikas kaip kareivis: eik, kur veda, ir tiek.
Vaikiojau su draugu Eiguliu. Jisai priklauso kuopelei, tad kalbjoms visai atvirai. Neikents pasakiau jam, kas
many kelia nerimasties, kai imu sekti savo dvasingyvenim. Bet ir jisai pagiedojo tpat:
- Nenork tu bti v. Tomas ? Kempis ar kuris kitas mistikas, kuris Diev tiesiogiai jautsavo ekstazse. Tu per
daug nereikalauk nei i savs, nei i Dievo. Jeigu tu eini ipainties nenuslpdamas nuodmi, priimi Komunij,
pamstai, sutinki su visomis tikjimo tiesomis, tai to ir pakanka. Tai turdamas, tu bsi geras eilinis kunigas, o
pakliti ventuosius turbt ne pats neturi pretenzij.
- Betgi sutiksi, - atsakiau a, - kad kasdien stovti prie altoriaus ir vien altai atlikinti pareig kaip kokiam
valdininkui - tai nepakeniama!
- inai, brolyti, - atsakjis, - tavo skrupulai man visai svetimas dalykas. A dar miinelaikau, tai neinau, kaip ten
bus, bet tai, prims Komunij, danai jauiu pasitenkinim, dvasios ilum, be to, inau Komunijos reikm, tikiu
tuo ir jokiekstazinereikalauju.
Pamaiau, kad bt bergdia toliau su juo ginytis ir tikinti, kad a nejauiu nei dvasios ilumos, nei

pasitenkinimo.
Kurlaikjome tyldami.
- inai, ka tau pasakysiu, - pradjo jis, - varyk tu tokias mintis nuo savs kuo toliausia. Jos tau atims daug laiko,
gadins p, graus sin, padarys skrupulatu, o neduos nieko gero. Tu nieko neboki. Esi geras klierikas ir bsi geras
kunigas. Tik daugiau dirbki. Tu, rodos, dabar nieko neberaai?
- Sunks met metai, - atsakiau. - Pagaliau, i to mano raymo vargu ar kas ieis. Ne man poetu bti...
- Jeigu tu dabar nuoirdiai kalbi, tai klysti. Ne tik mes, tavo draugai, bet ir mons, kurie tavs visai nepasta,
paskaittavo eiles, sako, kad turi talent. A tai girdjau per pereitas atostogas. Tu btinai turi rayti.
itie jo odiai mane pradiugino. Jau nuo Kalda ne tik nieko nebandiau rayti, bet ir tikinjau save, kad i t
mano bandymnieko neieis. Norjau dar toliau iuo klausimu tsti kalbir igirsti Eigulio nuomon.
- O kaip tau atrodo tos eils? - paklausiau jo. - Sakyk visai atvirai - a neusigausiu. Matai, kad a dideli
pretenzijpoetus neturiu.
- Man patinka, - atsakEigulys, - skambios, lengvos, nuoirdios... tik jau, inai, per daug pesimistikos.
- Kitoki a tuomet parayti negaljau. O dabar ir visai neinau, apie k rayti. Pagaliau, sitrauks gal k ir
surasiau, bet kai pamstau, kad a klierikas, nesinori, netinka.
- Tai tau ir graiausia! - nustebs suuko jis. - Kad poetas neberastko rayti! Tiek grai, kilni miniateina
galv. O msidealai - tautiniai ir religiniai? adinimas tidealmeils jaunimo irdyse! Pasitikjimo, entuziazmo
klimas! O, kad a galiau eiliuoti! iurki, Maironio "Utrauksim nauja giesm, broliai" kiekvienas beveik
moksleivis iandien moka. Ji skamba jau ir kaimuose. Raydamas, brolyti, atsimink, kad tavo eiles pirmiausia skaitys
jaunimas, kuris laukia kilnijausm, graiminiir karsto, adinanio odio!
itvismspanekesa puikiai atsimenu ir ia jsau siraau atsiminimui, nes laikau jgana svarbiu. I tieslig
iol a nkarto nebuvau mans, kokis gi turi bti mano poezijos tikslas. Raiau taip sau, kas rasi, - ir tiek. A visai
nesirpinau nei kas mano eiles skaitys, nei kaip tas skaitymas atsilieps. Draugas Eigulis ikl man naujklausim,
apie kuriuos reikia pagalvoti. i ties, jeigu pabandyiau rayti, vaduodamasis tam tikromis idjomis... , skambina!
Balandio 28 d.
Buvo atvaiavs tvas. Atvesausaini ir visoki kitoki, ger daikt. Galsiu padaryti iurkininke bali. Man
sunkiausias viso atsilankymo momentas - tai kai reikia pinigprayti. O nemaa reikia!.. A matau, kaip tvui sunku
jduoti. Kiekvienkartatsidsta, paaimanuoja, kad kyje essunku, drebaniais, nuo darbo atgrubusiais pirtais
skaito "bumakas", o a kaip koks kaltininkas nedrstu akipakelti. Puikiai inau, kad jeigu nebiau seminarijoj, tai
negauiau nei vienos tos "bumakos" - ir niekaip netikiniau, kad tiek daug reikia. Bet viltis turti snkunigvisk
padaro galim.
Papasakojo apie namus ir visoki naujien i apylinks. Syk, atsitiktinai vaiuodamas per Klevik, susitiks
klebono giminait. Labai igyrusi kriaues, kur tuomet isive, klausinjusi apie mane, k a ras laikuose, kaip
man sekasi mokslas. Praius ir nuo jos nuveti labdien. Tvas visa tai pasakojo kaip paprasiausius dalykus, o a
taip pradjau neramiai jaustis, kad net bijojau, ar jis to nepastebi. Keistas dalykas. Apie Liuctai jau kuris laikas n
nepagalvodavau, o tvui priminus, taip pradjau jaudintis. Anksiau tikdavau Petryla ir manydavau, kad ji padykusi
mergiot, bet dabar manau, kad ne. iaip sau gyvo, linksmo bdo. Tuomet ant kalnelio ji buvo tokia rimta. O kaip ji
nuoirdiai sak tuos odius: "Neumirk mans, Pavasarli, a tavs labai pasiilgstu..." Padykusi taip nemokt
pasakyti. Na, bet kaia niekus imu svajoti! Gana! Baigta!
Gegus 1 d.
iandien - pavasario vent. I tiesdiena puikiausia. Dabar jau galima ir po vakariens eiti sod, tad pasibaig
rekreacijos kyrjusioj tvankioj salj. Bevaikiojant po sod, man atjo galv kai kurie ankstyvesni gegus 1
dienos atsiminimai. 1906 metais mes, mokini brelis, gegus l dien ventme graiuose eups krantuose.
Revoliucinnuotaika mumyse tuomet dar buvo labai gyva. Dar, rods, tik vakar mes matme pro gimnazijos langus i
sals, kur skambjo kartos mitingo kalbos, kazokautuvus ir baisius durklus. Mum, emesniklasimokiniam, visa
tai padarneidildomspd, sustiprintentuziazmo ir baims. Sugulgraioj eups pakrantj, mes dalinoms t
dien atsiminimais. Diena buvo tokia pat ilta ir saulta kaip iandien. Mes raiiojoms ant vos tik sulusio
dirvonlio ir, nepaisydami revoliucini atsiminim, jautms patenkinti savimi ir gyvenimu. Tuomet mes buvo
pasiryjreformuoti ir drsiai traukme savo dar vaikikais balsais revoliucin1 gegus dain.
Kitais metais visa eilvykiiblakmano revoliucinnuotaikir pagaliau atvedtai seminarij. Bet 1 gegus
daina ir iandien dar skamba mano ausyse, ir iandien dar a jmoku ir niniuoju, o niniuodamas jauiuosi gyvesnis

ess. Ir iandien tai a esu bry t, kurie nori jei ne reformuoti, tai bent taisyti gyvenim- ne materialin, bet dvasios
gyvenim, o tai dar svarbiau. iandien a itos reformos ar taisymo tikslir priemones daug geriau suprantu negu
tuomet, ant eups krant. Bet kur iandien tas pasiryimas ir entuziazmas, kurio buvo tiek daug ten? 1 gegus
giesm, kuriiandien niniavau, adina many drs. Bet kokia beprasmika ta drsa iuose mruose ir kaip ji greit
praeina! Vis dlto turbt many dar liko anlaikrevoliucins ugnies kibirktl, kuri ir neleidia man galutinai sutapti
su seminarijos gyvenimu.
Gegus 25 d.
Jau beveik visas mnuo, kaip buvo atvaiavs tvas ir atves nuo Liucs labdien. Ar ubrji tas labas dienas,
kad nuo to laiko gana danai apie jpamstau! O gal ia pavasaris kaltas? tai ir iandien man ji i galvos neina.
Gda prisipainti, kad per vakarinrekreacijtyia ijau vaikioti vienas ir vengiau, kad kas nors neprikibt, nes
norjau pasvajoti apie j. K a svajojau? Grynus niekus. Kaip vaikas pats sau sekiau pasak, kuri neturi nieko
bendro su tikruoju gyvenimu. Niekados nedrsiau ia apie tai rayti, jeigu manyiau, kad is dienynas kada nors
paklius bent vieno svetimo mogaus rankas. Uraysiu ir t"pasak", kad pats kada, sulauks senatvs, turiau
progos nusiypsoti ir prisiminti, koks a kartais bdavau vaikikas.
Taigi rods man, kad vaiuoju i seminarijos namo, atostog. Bevaiuojant uklumpa mus naktis, dangus
apsiniaukia, pakyla vjas, ir mes, pasuk ne tuo keliu, paklystam. Vaiuojame vaiuojame, o vietos vis klaikesns.
Aplinkui nei vieno iburio, nei vienos trobels. O ia jau siauia tikra audra. Staiga pamatom tolumoj ibur.
Pasukame tpusir netrukus privaiuojame dideldvar. Prie rmniekas msnepasitinka. Tvas vaiuoja prie
klojimarklipastatyti, o a einu rmus. Durys atidarytos. Pasidedu apsiaustir einu toliau. engiu puikiviesi
sal, bet ir ia nra nvieno mogaus. Staiga prieais prasiskleidia durys, ir a pamatau Liuc.
- Pavasarlis! - suunka ji nudiugus. - A taip seniai tavs laukiu! Bet tamsta suals ir nuvargs. Toliau vaiuoti
negalima. Tamsta apsirgsi. Turi nakvoti ia.
Mudu ilgai vaiktinjam po tuos rmus, juokaujam ir kalbams. Pagaliau ji parodo man paruost kambar ir
palieka. A gesinu viesir iriu pro lang. Audra jau prajus. Pro debesis pasirodo mnuo. A matau puikpark.
Plaiai isimiusios medigrups, pievels ir dideli takai. Mnesienos viesoj blizga fontanas ir baltuoja marmuro
statulos. Ir tai, matau, pasirodo Liuc ir eina taku prie fontano ir statul. A noriu su ja dar pasivaikioti tame
stebuklingame parke ir einu paskui. Ji nusistebi, mane pamaius, ir kartu nudiunga. Mudu vaikiojam lygiais
viesiais takais ir grims pasakika mnesienos naktimi.
A suinau, kad itas dvaras ess jos motinos. O jos motina - tai ne klebono sesuo, bet turtinga lenkgrafait. Kaip
ji pateko pas klebon, ji neinanti. Dd verts j tekti u Brazgio, bet ji jo nemylinti. Dl to ji ir pabgusi savo
motinos dvar. Mudu prieiname parko gal, ir a pamatau didiuleer. Sdame laivelir iriams mnesienoj, pro
nusvirusius gluosnius, per ramkaip veidrodis vanden.
- Pavasarli, - sako ji, - ar tu inai, kad a tave myliu? Mesk tu t seminarij, ir mudu bsime ia laimingi vis
ami.
Bet man staiga pasirodo, kad a jau nebe klierikas, bet kunigas. Ir ia i idilijos mano fantazija pakrypsta dram
ir tragedij. Mano irdis blakos tarp pareigos ir meils...
A fantazuoju tol, kol skambalo balsas paaukia mane koplyivakarinm maldom.
tai dabar, n valandai neprajus, visa tai a raau, pats i savs pasijuokdamas. O t svajoni metu a tikrai
jaudinausi, diaugiausi ir lidau. Kaip tai irti? Ar tokios svajons - tai nekaltas vaikikas aismas, ar charakterio
yda? O gal tai nuodm? Nieko nepadoraus jose nebuvo. A atsispyriau pagundai ir kunigo (sivaizduojamo)
pareigom nenusidjau. Vis dlto per ipaintpasisakysiu, kad usimiau "tuiomis mintimis".
Sekminiantroji diena
iomis dienomis turime iek tiek daugiau nuliekamo laiko. Atsimins savo pasikalbjimsu Eiguliu apie raymir
poezij, ryausi pabandyti. Paraiau por eilrai taip, kaip jis man, ir parodiau jam. Jis sak davs juos
paskaityti dar kai kam ir tikrina, kad visiem labai patik. Sereika, nors saksis apie literatr nieko neimans, bet
it eili graias mintis labiau vertins negu ten kokias meils dainas arba gamtos groybi apraymus. Eigulis
tikrina, kad itos eils tinka spaudir kad a turiu daugiau tokirayti. Ypajam patiks tas kartas, kaip jis sako,
entuziastikas jaunysts skatinimas siekti idealo, neatsivelgiant jokias klitis, aukojant visk, net ir gyvyb.
inoma, ne man sprsti apie savo eilivert. A tik inau, kaip jauiausi, raydamas ankstyvesnisias savo eiles ir
dabar tai ias. Man atrodo, kad anksiau a raydamas kartu svajodavau, lisdavau, nerimaudavau ir jaudindavausi
- ir man tai buvo galgale malonu, smagu. Dabar gi vien msiau, galvojau ir dirbau tarsi kokudavinI ties, kaip

tai ijo, a ir pats neinau, kad eils, sako, kartos, entuziastikos, o a nei jas raydamas, nei dabar skaitydamas
nejauiu savy jokio kario nei entuziazmo. Man atrodo, tarsi tai bt kokia svetima rol, kuri a paraiau,
nordamas, kad ji btentuziastika. Pasirodo, kad pasisek. O mano pirmosios eils man ir dabar artimos, savos ir
brangios.
A ir dabar jas skaitydamas jauiu kaip ir kokiilumlkrtinj - ir nors eils, kaip sako, lidnos ir pesimistikos,
bet man jas skaitant smagu ir gera. Pairsiu, kaip toliau atrodys. Mano paio nuomongali bti labai klaidinga.

Po daugelio metLiudas Vasaris, vartydamas savo dienyno lapus, ne kartmstydavo:

- tai mano dabarties embrionas.. Kaip daug nedrsi itam ssiuviniui patikt spjim pasirod es tikri, kiek daug
nujautim ir nugstavim isipild su kaupu. I ties turbt yra kain kokis mogaus likimas arba kain kokia nenumaldoma
gyvenimo logika, i kurios nubrto kelio mes nepajgiame ikrypti. Mes vykdome kaip ir kok buities silogizm, kurio
premisos mum pasidaro aikios tik tuomet, kai patiriame ivadir kai jokio kelio atgal nebra. tai mano, jauno seminaristo
klieriko, mintys ir jausmai. iandien a juose skaitau savo nepavykusio gyvenimo vien premis. Bet ar galima mane kaltinti,
kad a jau tuomet nepadariau ivados ir nemeiau klaidingo kelio? Taip, jei a biau tuomet inojs i lapprasm, kaip
iandien jinau. O iandien jinau tik dl to, kad gyvenimas atvertantrosios premisos nesptjatqui - kadangi. O galbt
taip ir reikjo. Galbt geriausisavo gyvenimo met kaina vidaus kovoj pats su savim sunaikins geriausi krybinipajg
dal, a vykdau koknors man neinomdsn, statau naujpremis, kurios ivada iandien dar man yra paslaptis.
Taip kartais mstydavo po daugelio met L.Vasaris, vartydamas t nenuginijam liudijim savo nuoirdumo, savo ger
norir didelio savo apsirikimo.
Netrukus po Sekminiramseminarijos gyvenimsukrtvienas vykis, kuris netiesiog palietir klierikLiudVasar. Btent,
baigiantis mokslo metam, buvo numatyta duoti auktesnieji subdiakono ventimai keletui vyresnijkursaukltini, jtarpe ir
penktojo kurso klierikui Broniui Radastinui. Jau viskas buvo paruota, jau irinktieji u poros dien turjo ssti rekolekcij
laikyti, kaip tai vienpopietpasklido inia, kad Radastinas ne tik neleidiamas laikyti rekolekcij, bet ir i viso paalinamas i
seminarijos. I seminarijos bdavo pavaromi arba patys istodavo du trys klierikai kuone kasmet - ir tai nedaug kstebindavo.
Bet kad ivarytpenkto kurso klierikir tai kuone nuo subdiakonato slenksio, beveik i po vyskupo rankos, tokiatsitikim
bdavo reta. Tai jau buvo panau skandal. Geriau informuoti draugai pasakojo, kad rektorius, nordamas to skandalo
ivengti, sil Radastinui paiam istoti, bet is atkaklus usispyrlis, jausdamasis neva nekaltas, su tuo nesutiko, o sakytas
isikraustyti, pats dl to daugiausia triukmavo.
Radastingeriau painojusidraugnustebimas dl jo ivarymo, tiespasakius, buvo labiau panaus pasitenkinimnegu
pasipiktinimar uuojaut. Jau nuo antro kurso jisai buvo pradjs kopti seminarijos aristokratvirnes. Turtingtvsnus,
jisai turjo i ko graiai apsirengti ir gerai pavalgyti, ir pasmaguriauti mokslo metu, kiek tai buvo galima seminarijos sienose, o
per atostogas - kiek leisdavo aplinkybs ir saugumas. Jo sutanas ir apsiaustus si davo geriausias miesto siuvjas, o batai
bdavo tokios velnios odos, kad jeigu kartais per ketvirtadieni pasivaikiojimus nenumatytai patekdavo purv arba
ueidavo lietus, tai jis su didiausia irdgla aukdavo: "Oi mano giemzos, giemzos, giemzos!" Ir tame aimanavime nesunku
buvo igirsti pasigyrimo gaidel. Jo draugbrelis buvo labai negausingas ir susidari tokipat dabitkaip ir jis pats arba i
pataikautoj, norjusijam tikti. Viskitjisai nemgo, irjo juos i aukto ir bendravo tik tiek, kiek seminarijoj tai buvo
btina.
Paskutini atostog metu Radastinas, numatydamas, kad netrukus jau j paguldys prie altori subdiakonatui ir aminai
skaistybei priimti, gerokai pa. Su vienu savo draugu jis sumanpasivainti po artimesnes ir tolimesnes parapijas, atlankyti
pastamus vikarus, per atlaidus suorganizuoti ikilmingas asistas, o po atlaid pavieti pas savo kurso ir ne savo kurso
draugus klierikus. Akylesnieji pastebjo, kad Radastinas yparinkdavosi pavieti pas tuos draugus, kurie turjo graiseseli
ir kur mons bdavo meilesni. Tada niekas tuo nesipiktino: linksmi, sakydavo, kunigliai, ir tiek. Bet seminarijos vyresnyb
turbt kitaip tai pairjo, o gal ir kok riebesn faktsuvejojo, kad taip kategorikai, galima sakyti, prie pat nos utrenk
Radastinui kunigysts duris.
Bet ne ia dar to skandalingo vykio galas. Nusikaltliui palikus seminarijos sienas, rektorius, pasiiaus kaip vanagas,
piktai trepsjo koridoriuj, griausmingai kosjo, trank duris, vizituodamas kambarius ir aules, ir a triu vilgsniu varst
kiekvien, o ypatingai buvusius Radastino draugus. ie mai pasidarnueminti, kukls ir velns kaip avinliai. Tokia tempta
padtis truko porsavaii. Ir tai vienkartrektorius, atjs graaus elgesio pamok, taip prabilo:
- Prie por savaii jus turbt labai nustebino, o gal ir sujaudino vieno js draugo paalinimas. Js inote, kad tas js
draugas jau rengsi priimti subdiakonato ventimus. Taiau Dievo Apveizda, kuri ypatingu bdu rpinasi savo Banyios
tarnais, atjo pagalb mum, seminarijos vadovam, ir patais tai, k mes per savo mogik silpnyb, neapsiirjim ir

neinojimbtume padarbloga. Beveik paskutiniu momentu mes gavome neuginijamrodym, kad mintasis jsdraugas
nebuvo vertas eiti prie Dievo altoriaus, ir msventa pareiga buvo jo ten neleisti. Lig iol a negaljau jum paaikinti to grieto
mspasielgimo motyv, nes nesijauiau turs teisvieai kalbti apie intymius, svetimo mogaus asmen lieianius dalykus.
Bet kad js btumt tikinti dl mspasielgimo teisingumo, o taip pat kad btumt spti, koki pavojai laukia jspai, tos
paios Dievo Apveizdos pagalba tai pateko mano rankas vienas dokumentas, kuraia jum paskaitysiu.
ia rektorius isitrauk i kiens lapel popieriaus ir pakeitakinius. Didelj, sausakimai prisigrdusioj auditorijoj buvo
tokia tyla, kad kiekvienas aikiai girdjo, kaip suejo iskleidiamas lapelis ir barkteljo rektoriaus akinimaktys. Klierikas
Vasaris sdjo kaip apmirs, laukdamas, kad dabar igirs k nors nepaprastai nemalonaus. Sdjs alia jo Kasaitis
kumteljo alkne jam paon, ir itas gestas jnuvrnuo galvos iki koj, tarsi jis igirs skaitant kaklabai artimai lieiantj
pat.
Rektorius, pasikeits akinius parodlapelauditorijai ir tarpabrdamas odius:
- Tai yra Radastino laikas, raytas vienam i js, kuris ia sdi itoj auditorijoj ir girdi mano odius. Kuriam btent, a
nepasakysiu nei vieai, nei privaiai. is laikas dar nebuvo pasieks adresato ir j pasieks tik dabar, man paskaiius. Mes
nutarm dar palikti j seminarijoj ibandyti, tuo labiau kad tas laikas galjo bti adresuotas ne jam vienam... Tad ie mano
odiai tegul bva jam ir kitiem vieas, nors ne vardinis, spjimas, kad tutuojau mestvisokias dvasikiui netinkamas paintis
ir draugystes, nes mes dabar budsime dvigubu jautrumu, kol piktas nebus irautas su aknimis. Bet paklausykit, k rao
kandidatas kunigus:
Brangus Drauge,
tai jau baigiasi antra savait, kaip atsisveikinau su seminarija. Tu manai, kad labai gailiuos? Nieko panaaus.
inoma, apsitupjus iltoj gtelj, buvo nemalonu ivytam kaip uniui trenktis neinompasaul. Bet, kaip matai,
neprauvau ir spjaunu barzdvisiem jsrektoriam ir vicerektoriam. Dabar, kad ir praytgrti tkaljim, u
jokius pinigus nebegriau. Vis dlto man bt domu igirsti, u kjie gal gale mane ivijo. Jei suinosi, btinai
parayki. Rektorius man pasak labai ilg pamoksl, daug prikalbjo visoki niek, es mano elgesys paskutini
atostog metu buvs nepadorus ir net nuodmingas, bet nieko konkretaus nepasak. Kai a to paklausiau, jisai
reikmingai tar: u k, tu pats inai, jei tavo sinj tebra dar gyvas bent kokis nuodms pajautimas. Kas mano
sinj yra, tai mano dalykas. Tik a manau, kad jie jokiu bdu to negaljo suinoti, nors ir turi puikinip. Daugi
daugiausia, k jie galjo patirti, tai t incident dvariuke, apie kur a Tau pasakojau. Galjo sksti tos panos
kavalierius, taip gavs per nos. Kas kaltas, kad jo suadtinpati ant kaklo kabinosi? Kai dl poros nuotyki, kurie
i tiesbuvo "warte grzechu", tai jvisi galai vandeny, ir dl to esu visai ramus. Dabar, inoma, visa tai neturi jokios
reikms, bet man vis dlto domu. Intriguoja, taip sakant. O inodamas mogus tursi daugiau eksperiencijos. Jau
sakiau Tau, kad savo likimu nesiskundiu. Vietgavau pakeniam- apie tai vliau paraysiu, o naudotis gyvenimu
tai galima kiek tik nori. Kunigui, inoma, prog taip pat nestoka, bet nepatogum begals: slapstykis, bijoki,
veidmainiauki - nei is, nei tas. O kokimergeli, brolyti, yra! Tai ne jsiks ten mazgots! Graios, inteligentikos ir
pasiutikai drsios! Bet nepiktinsiu Tavs daugiau j apraymu, nes ne juokais pagundos upuls, o Tu vis dlto dar
padorus berniukas. Na, lik sveiks! Rayk, kapie mane pletkuoja ir iaip kas naujo.
Tavo Bronys
Rektorius vl pasikeit akinius ir valandl tylomis irjo klierikus. Efektas buvo neapsakomas. To laiko akiplikas
cinizmas vienus prislg, kitus sugdino, treius nugsdino. Ne vienas pasibaisdamas mst, kad laikas galjo bti adresuotas
jam. Dar daugiau buvo toki, kurie ir patys per atostogas buvo iuo tuo nusikalt, ypa jeigu pairsi rektoriaus akimis.
Daugeliui visai nekalti dalykai dabar mniauktis nusikaltimo eliu. Net skeptikas Kasaitis, kuris viskbuvo prats irti
abejingai, dabar pasijuto tarsi stovs prie labai rimtklausim. Jonelaitis ir Sereika irdy nugstavo, kad vyresnybnesuuost
ir j kuopels pdsak, nes po toki sukrtim ji tapdavo labai atsargi ir uoli, o skundim ir davim skaiius ymiai
padiddavo.
Vasaris jautsi visai sutriukintas. Kai kurie to baisaus laiko odiai tarsi skundir j pat. Jam atrod, kad Petryla tai jau
tikrai pamstapie jir Liuc. Pasirengs greitai save pasmerkti, jis lauk, kdar pasakys rektorius.
O rektorius, dar laikydamas drebanioj i susijaudinimo rankoj laik, vl prabilo:
- Tai tai k rao tas, kuris visiem jum kalb jo, kad yra neteisingai alinamas i seminarijos. A manau, kad js dabar
pakankamai esate tikinti dl to paalinimo motyv. O kokia yra svarbiausia prieastis to nelaimingo klieriko nuopuolio? Tai jo
supasauljimas, tai jo nesisaugojimas pavojingpaini, ypasu antrosios lyties asmenimis.
Ligi galo pamokos kalbjo jiem rektorius apie tpainipavojus, apie dvasikiui privalomas dorybes ir kaip jie turi elgtis
besiartinaniatostogmetu. Graudeno, barir baugino, kad jei kas jauiasi kaltas, pasitaisytarba pats ieiti imr, nes

vliau tokiam jokio pasigailjimo nebsi.

itas laikas kelias dienas buvo svarbiausia klierik pasikalbjimo tema. Visi smerk j ir jo autori. Tik vienas kitas i
buvusiRadastino draugpuse lppastebdavo, kad Radastinas tame laike ymiai perdjo savo ygius ir pats save tarsi net
apmei, nordamas savo draug akyse pasirodyti smarkiu vyru. Jis danai esmgdavo vaidinti tokirol. Toki aikinimai
iek tiek atitaisRadastino opinijbent maiau skrupulatikklierikakyse.
- A, didelis ia daiktas! - kalbjo syk Kasaitis, vaikiodamas su.Vasariu. - Kai klierik sugavo, tai padar baisiausi
skandal, o kai kunigai pridaro ne tokidalyk, tai nlapneloja!
- Na, jau geriau neteisink! - nesutiko Vasaris. - Dl to ir reikia alinti blogus klierikus, kad nebtblogkunig.
- Tai nieko nereikia, - ginijosi Kasaitis. - Kol mes esame seminarijoj, niekas jokiu bdu neipranaaus, koki i ms bus
kunigai.
- Tai tu manai, kad Radastinreikjo ventinti?
- A nieko nemanau. A tik keliu klausimir abejoju, ar ta istorija buvo verta tokio triukmo.
Bet Vasariui giliai krito ird ir Radastino ivarymas, ir to ivarymo prieastys, ir rektoriaus odiai. T spd danai
panaujindavo ir dvasios tvas, kuris per konferencijas ir meditacijas toliau rutuliojo rektoriaus mintis, nudaydamas jas religiniu
atspalviu, statydamas savo klausytojus Dievo akivaizdoj ir rodydamas jiem ne tik io, bet ir aminojo gyvenimo perspektyvas.
Danai po tokiapmstymklierikas Liudas gdindavosi ir prisiminti, kad jis sdjo su Liuce ant kalnelio arba svajodavo apie
jvisokius niekus. Jojo pasiryimas nutraukti itpavojingpaintbuvo visai nuoirdus ir tvirtas.
ia prisidjo dar viena nauja aplinkyb. Btent, vyresnybs buvo nutarta ir vyskupo patvirtinta visam treiam kursui duoti
keturis emesniuosius ventimus. emesnieji ventimai praktikam gyvenime jokios reikms neturjo, nes jokiais apadais dar
jauno levito nevar. Jisai dar laisvai galjo tapti pasaulikiu ir vesti mon. Seminarijoj visiem gerai buvo inomas posakis, kad
"quattuor minores ducunt uxores", ir jie danai juokaudami tai kartodavo. Vis dlto teoretikai ir i tradicijos itie ventimai jau
vesdavo dvasiki luom, suteikdami net kai kuri jo privilegij. Dl to ir iuos ventimus prisirengti jiem buvo paskirtos
rekolekcijos ir patariama atlikti viso gyvenimo ipaintis.
Sddamas ias rekolekcijas, klierikas Vasaris vl skendo savy, vl bergdiai lkuriavo religinio dvasios pakilimo ir vl
raminosi autoritet posakiais ir ateities viltimis. ventimus jis jo geriausiais pasiryimais, nes svarbiausi, kaip jam dabar
atrod, savo yd- pavojingpaintsu "kitos lyties asmeniu" - jis laiknugalta.
Patys ventimai taiau prajo neymiai ir nepadarjokio spdio. Sustojo jie presbiterijoj prie altoripo du ir po tam tikr
maldi eils artinosi prie vyskupo, m jo palaiminim, davkirpti nuo virugalvio plauk kuoktelir atlikinjo tam tikrus
veiksmus, i Banyios tradicijos gijusius simbolins reikms: liet ampulas, smilkino, skambino varpeliu ir sukinjo rakt
zakristijos duryse. itie veiksmai buvo linksmasis ventimnumeris. Jie observavo, kaip kuris skambins varpeliu ir kaip sukins
rakt, negaldami kartais sulaikyti ypsnio dl veikianiojo draugo minos arba savotikai atliekamo veiksmo.
Grpo itventim, jie buvo visdmesio centras, kaip ir mintin sutanos apsivilkimo dien. Vyresnieji ir jaunesnieji
draugai juos sveikino ir vl dalino paveiksllius atsiminti quattuor minorum ordinum primimo dienai. Paskui jie prakurio
nors vyresniojo draugo, kad pirmkartiskusttonsr. itas darbas nebuvo lengvas ir reikalavo tam tikro patyrimo. Buvo
seminarijoj keli tonsrom skusti specialistai, kurie iskusdavo jas nei per auktai, nei per emai, nei dein, nei kair, nei per
dideles, nei per maas ir visai tobulai apskritas, o tai buvo labai svarbu. Daniausiai toj vietoj pakirpdavo plaukus ir, pridj
sidabrinrubl, apibrdavo pietuku bsimos tonsros, dvasikojo luomo enklo, ribas.
Kiekvienas diaugsi savo tonsra, jausdamasis pakils seminarijos hierarchijoj vienu laiptu auktyn ir padars visai real
ingsn kelyje prie Dievo altoriaus. Tolimesnieji subdiakonato ventimai jau galutinai nulems j ateit, atskirs nuo pasaulio ir
uds skaistybs apadus visam amiui.
Tpatvakarklierikas Jonelaitis, sutiks Vasarsode, papasakojo, kad gavo laiknuo Varnno.
- Gerai, kad jis adresavo ne staiai j seminarij, bet per vienpastamkunig, kuris jman teik. Greiiausia, kad laikas
bt buvs atpltas. O ten ir apie tave kalbama. Bet Varnnas atsargus. Pavojinglaikjis seminarijneadresuos.
- Kgi rao Varnnas?
- Rao, kad skait tavo paskutines eiles. Sako, kad eiliavimas patobuljs, bet paios eils altokos, nors jose ir daug
patoso.
- Kaip tai patoso? - nesuprato Vasaris. Bet ne kgaljo paaikinti ir Jonelaitis.
- Jis turbt norjo pasakyti - ikilmingumo, entuziazmo.
- Jei taip, tai bt labai gerai. Ir Maironis taip rao. A syk kalbjau tuo klausimu su Eiguliu. Jis mane skatino tik taip ir
rayti.
- Man irgi patinka tavo paskutins eils. Rayk toliau, ir tiek! - padrsino jpirmininkas.
Varnno laike ireikta nuomon apie Vasario eili "altpatos" taip ir pasiliko nesuprasta. Ir taip paioj pradioj savo
literatrinio darbo, galima sakyti, pirmaisiais bandymais, jis ukliuvo u pavojingos seklumos - ideologini obalsiir tariamai
kilni, o i tiesu plokiir nuvalkiotminieiliavimo. Seminarija jokios kitos mediagos jo bundaniam talentui nedav. Tai,
kas buvo tikrasis jo sielos gyvenimas su jo svajon mis ir lkesiais, prietaravo jo, kaip klieriko, gyvenimo formom, ir jis

stengsi jnuslopinti, jo isiadti ir parnirti.

Nuo gamtos jis buvo atskirtas tos paios seminarijos mr ir juose sustiprjusio sentimentalikai abstraktiko gamtos
traktavimo. O seminarijoj skelbiam ideologij, geriau sakant, teorij, paversti gyva minties ir jausmo persunkta imintimi jis
nestengir negaljo stengti. Tam jis buvo per jaunas, o gal ir i viso nelinks. Dl to jis visai teisingai savo intuicija pradjo
nuspti, kad, eidamas seminarijos rodomais keliais, jis turi isiadti ne tik pasaulio tutybi, ne tik meils ir moteries, bet taip
pat ir poeto jviliojanios krybos.
Prims keturis emesniuosius ventimus ir isiskuts tonsr, klierikas Vasaris engvieningsnartyn prie Dievo altoriaus
ir vieningsntolyn nuo poeto kelio. Paradoksalikas ir tragikas gyvenimo udavinikelias: Dievas jam dovanojo poeto siel.
Jis jo Dievui tarnauti ir dl to turjo udyti savy Dievo dovan.
Paskutin sekmadien prie atostogas jisai matKatedroje savo Nepastamja. Atsitiktinis momentsutapimas padartai,
kad saul, spindusi pro Katedros vitra, apipylj vairiaspalvispinduli srovmis, ir Vasariui ji atrod kaip kokia vizija,
visai nustojusi emikos moteries realumo. Jisai irjo j, ir jo sinneprikaiiojo jam tpavelgim. Rengdamasis prie savo
ipaini, jis nkarto nematjos savo nuodmi ely. Jis kovojo dl Liucs ir buvo pasirys jos isiadti. Bet itos jis
neisiads niekados.
Ir jeigu jam btkas nors pasaks, kad i yra prieastis, o ana tik jos paska, kad i yra versm, o ana tik maa srovel,
kad i yra esm, o ana tik vienas i tkstanio pavidal- ir kol jis neisiads itos, tol bergdias bus isigynimas anos, kasin,
ar jis bttuo patikjs. O jei btpatikjs, tai ar btengs Dievo altori?
Vien syk prie pat atostogas, klierikas Jonelaitis isivadino Vasar sod pasivaikioti, addamas papasakoti vien
sumanym.
- Tu poetas, - tarjam, - tau reikia naujspdi.
Tu niekur nesi buvs ir nieko nemats. met mano paskutins atostogos. Vaiuokime Vilni. Pakeliui sustosime Kaune, o
grdami usuksime Trakus. Pamatysime daug brangiistorikviet. Man tai domu kaip istorijos mgjui, o tau sukels daug
miniir jausm. Tursi naujspdiir temeilm.
itas pasilymas Vasariui sukltikro entuziazmo. Keliauti Vilni! Jam, kuris dar niekad traukinio nebuvo mats! Atlankyti
Trakus, j eerir pil, kuri taip skambiai apdainavo Maironis! Pamatyti Gedimino kaln, Auros Vartus ir daugel kit to
didiojo miesto viet! Liudas tokio diaugsmo nebuvo n sapnavs. Jie susitar dvi savaites praleisti savo tvikse, paskui
Vasaris nuvyks pas Jonelait, ir tuoj abudu prads kelion.
Vaiuodamas i seminarijos namo, Vasaris kr savo fantazijoj stebuklingus tos kelions vaizdus ir nuotykius. Bsimos
laims ratas besiplsdamas pagavo savo ribas tas dvi laukimo savaites jpatir ne vien tik jvien: i atsiminimir sielos gelmi
svajonivalandomis vl jam praddavo vaidentis graiosios kaimyns paveikslas.
Parvaiavs tvik, jau i pirmos dienos jis vl m lankyti Aurakaln. Pereitos vasaros atsiminimai, mintys ir jausmai
pasitiko ia j kaip seniai laukt svei. Pasiilgs jo vilgsnis klaidiojo po tolimo horizonto plotus, virum lauk, medi ir
sodyb, ten, paiu mlynuojaniu pakraiu, kur drieksi siaura iljuosta ir u giraits dunksojo neinomo krato mediai ir
rmai.
Vien tyl vakar kaip paprastai sdjo jis ant kalnelio ir irjo besileidiani saul. Pereitos vasaros atsiminimai t
vakar atgijo jame nepaprastai rykiai. Paskutinis Liucs atsilankymas ir jdviejia praleista kartu valandljaudino j taip
kaip tuomet. O jo ausyse nuolatos skamb jo mielas, nuoirdus balsas: "Neumirk mans, Pavasarli, a tavs labai
pasiilgstu..."
Paskui jam rodsi, kad jiedu skrenda triukmingu traukiniu nepastammoniminioj, paskui - kad stovi Gedimino kalno
virnje ir grisi Vilniaus miestu, paskui - kad iriasi Trakeero bangomis ir vaikioja Pilies salos griuvsiuose.
Bet staiga jis atsimin Radastino laik, rektoriaus odius, savo ventimus, tonsr ir pasiryim visk baigti. Pakriko
svajons, lidesio banga psteljo per ird, ir jis pamat, kad vakaruose vietoj sauls plduriuoja tik keli raudoni debesliai.
Deinj paslaptingai juodavo girait, o i pievjau pradjo kilti balzganas rkas.
- Laikas jau namo...- tarjis sau, leisdamasis nuo kalnelio. - Ir visos tos mano svajons - gyvi niekai. Reikia pagaliau nors
syk nuo jatprasti. Baigta tai baigta. Ivaiuoju Vilni, paskui atlankysiu draugus - visas atostogas nebsiu namie. Klevik
nuvaiuoti nebus nei progos, nei laiko. Griu namo tik paskutinatostogsavait. met kriauiji turbt neatvaiuos. Tai jau
btnei is, nei tas. Tikrai neatvaiuos: ji ididi ir kertinga...
Tokiu bdu kelion Vilnibuvo pasirinkta kaip geriausia priemonnutraukti tai pavojingai painiai. Ligi kitatostogbus
prajdveji nesimatymo metai. Per tlaikdaug kas bus pamirta. Liucgal iteks, isikels kur kitur, ir jau jokis pavojus jam
nebegrs.
Greitai prabgo dvi savaits, ir klierikas Liudas ivyko pas Jonelait. Viskas seksi kuo puikiausiai. Pasirod, kad Jonelaitis
prikalbino vaiuoti kartu ir Kasait, kuris atvyko pas jtpaidien, kaip ir Vasaris.
- Na, vyrai, - kalbjo jiedviem vyresnysis draugas, - ekskursijpadaryti tai mes padarysime - ir neblog... Bet kpasakys
rektorius, jei suinos? Juk kelions dvasikiam nepatariamos: qui saepe peregrinantur, raro sanctificantur. Kad nebtir

mum taip kaip Radastinui.

- Negi mes pas mergas vaiuojame! - suuko Kasaitis, mgsts kartais stiprius posakius.
- Mes gi nedanai keliaujame, - atsiliepVasaris. - A i viso pirmsyk traukinssiu. Nusiramino ir Jonelaitis.
- Pagaliau, jeigu sakys k, pasiaikinsime, kad sumanme atlankyti Auros Vart stebuklingjDievo Motin. Tai nebus
melas, nors ir tiesos tik pus.
Pordienpaviejpas Jonelait, viengrarytmetjie visi trys jau sdjo traukiny ir skrido Kauno link. Jnuotaika buvo
puiki. Jie jautsi kaip paukiai, itrki narvo. Ypadigavo Vasaris, kuris, be paprasto kelions malonumo, jautjoje dar
ir moralinsavo yg- ivengti pavojingo pasimatymo su Klevikio klebono giminaite.
Jonelaitis, jau ne kart vainjs traukiniu ir daugiau prityrs, pasakojo jiem visoki atsitikim. Ir ia kalba ukliuvo u
moter. Traukiniuose jespasitaiko visoki, ypatingai svetimtaui. Jos ia esanios nepaprastai drsios. Atsiranda akipl,
kurios, turbt nordamos pasijuokti i dvasikio, elgiasi taip, tartum jo ir nebt. ia jis papasakojo vienatsitikim, kaip kart
vienoje kup sdjs jis ir kain kokios dvi russ. Viena jdviej, atidarydama bonk limonado, apvirkt savo draug.
Tuomet i, neva nordama nusikratyti laus, mus taip auktai kelti sijon, kad jis turjs ibgti i kup koridori. J
palydjs linksmas abiejbegdijuokas.
- Turbt norjo mane igyvendinti i kup, tai ir griebsi tokios savotikos priemons, - baigJonelaitis savo pasakojim.
- Nemanau; tu gi jom nieko nekenkei, - abejojo Vasaris.
- Yra moni, kuriem niekad nra malonu matyti kunig, ir jie visuomet stengiasi juo nusikratyti. Neiodamas sutan, brolau,
tu ne kartbsi iskirtas i moniir gyvenimo be jokios kitos prieasties ir kalts.
itie Jonelaiio odiai nustebino Vasar. Jis dar niekad nebuvo pagalvojs apie tai, kad kas nors galtneksti kunigo vien
dl to, kad jis kunigas. Tas jam pasirodlabai skaudu, ugaulu ir neteisinga. Ir jam buvo smagu, kad jkup nra nvieno
svetimo mogaus. Jis jau buvo links tarti kiekviennepastam, kad tas jo vengia arba nori juo nusikratyti. Ilgainiui dl ito
jautrumo Vasariui teko nemaa grautis ir kentti.
Kelionnuo Kauno iki Vilniaus jiem buvo dar domesn, nors ne taip patogi. moni traukiny buvo daug, ir jie negaljo
nevaromai dalintis savo mintimis ir spdiais. Vasaris beveik vis laikstovjo koridoriuj prie lango ir irjo plaukianius
pro jo akis reginius. Jo mintys, taip pat kaip ir jo vilgsnis, slidinjo nuo vien daikt prie kit, jis davsi liliuojamas
monotoniko bildesio, ir jokis artimesnis rpestis netemdjo pirmosios kelions nuotaikos. Visuomet jautrus dideliplot ir
erdvs spdiam, jis visa savo siela tenkinosi ir grjosi iuo visai realiu dideliplotaprpimu. Po seminarijos reimo, fizinio ir
moralinio ankstumo, plai erdvi jutimas jojo pergyvenime kl ne tik didybs ir laisvs, bet taip pat atsparumo ir
pasiprieinimo jausm. Stebint t ird keliant greit, matant zvimbianius atgal telegrafo stulpus, mirganius pro vienas kit
medius, pasikeiianias vietomis tolimas sodybas ir kalvas, jam augo dvasia, drsjo norai ir stiprjo dar jam neinom, vos
usimezganipajgatsarga.
Klierikas Vasaris, pasirys tapti geru kunigu, bgo nuo gresianio pavojaus, o tuo tarpu jame, lyg kokiam transformatoriuj,
kiekvienas stipresnis spdis keitsi neigiamdvasikio charakteriui energij.
Vilnijie atvaiavo jau vakare. Nervikas stoties gyvenimas ir didelio miesto pas i pat pradisukljuose nerimasties.
Savo lagaminliais neini, jie leidosi pro kaujanias veik eiles psti Auros Vart pus. Artindamiesi prie stebuklingos
vietos, jie jau i tolo nusim skrybles, o praj vart ark, pasijuto pagauti mistikos pagarbos ir baims. Atsigr jie
pamatviruj koplytlir raudonai spindinia aliejinlemp, bet visa kita skendo tamsoje. Gatvj, pasieniais klpojo moni
eils - ir jie visi trys taip pat suklauppasimelsti stebuklingajai Lietuvos Dievo Motinai. Gatvia buvo grsta mediu, dl to nei
psti, nei vaiuoti nekljokio bildesio. Ir ydai, ir rusai, ir visi, kurie tik ia pakliuvo, jo pro ivietramiai ir nudengtomis
galvomis. Turbt ne vienas buvo girdjs iurpilegend, kaip Dievas kartais nubausdavs tuos, kurie ia nepagerbdavo Jo
Motinos: kaip vienam vokieiui sudau galv sien, kaip vienam ydui atsuko veid upakal arba kaip vienam nedoram
katalikui atmregjimdl to, kad jis, pairjs paveiksl, nusijuok.
Jie pasim kambar viename viebuty, kur paprastai, kaip sak Jonelaitis, sustodavo kunigai. Pavakarieniav jie dar
paklaidiojo po miest, ir kai sugro savo kambarnakvynei, buvo jau vlokas laikas. Jie jautsi nuvarg, bet patenkinti savo
kelione ir pirmaisiais Vilniaus spdiais. Atsiguljie dar ilgai kalbjosi ir svarstrytdienos planus.
Kitdienjie aplankdaug ymiVilniaus viet. Jie nvienas nesugebjo tinkamai vertinti tvietreikms lietuvitautai,
bet patriotinis jausmas ir nusimanymas, kad jie lanko savo tautos didyb s lop, savo krato kultros idin, atstojo jiem
teoretiniiniir mokslinio vertinimo stok. Jie didiavosi to miesto groiu, garbe ir dydiu, bet kartu ir lido, kad tiek maa
jame matyti gyvlietuvitautos reikini.
Lankydami graisias Vilniaus banyias, jie visur matsvetimus paraus ir girdjo svetimkalb. Jiem buvo gerai inoma,
kok vaidmen suvaidino itam kratui nutautinti t graij banyi atstovai ir j priemons skelbti Dievo odiui. Jie su
irdgla mst, kad kataliktikjimas plito Lietuvoje, naikindamas lietuvikalb, kultrir laisv. Ir seminarijos rmuose juos
buvo pasiekkruvin riauiaidai ito krato banyiose dl teiss garbinti Dievsenoli kalba. Jie inojo, kad ia nebuvo
duodama iriimo tiem, kurie ipaino savo nuodmes lietuvikai. Jie buvo skait lietuvisudt popieiui memorial ir jame
suraytus tragikomikus neva poterius, kuriuos lenkikai kalbjo kaimo mons, nesuprasdami n vieno tos kalbos sakinio.

Kiek neteisybiir skriaudatjo galvtiem jauniem klierikam, lygiai kaip ir kiekvienam lietuviui, beminant Vilniaus akmenis ir
jo banyislenksius! Ir kokiskaudiparadoks! Atlankjie Katedr, kurios rsy tebra dar prie amius ia stovjusios
ventovs aukuro yms, kurios kriptose ilsisi Vytauto Didiojo knas.
- Tai iia, - tarklierikas Jonelaitis, rodydamas Vyskuprmus, - eina aplinkraiai ir dekretai, naikindami "pagonik"
lietuvikalbir kruvinomis riaumis nordami jiguiti i banyi.
- Seminarijoj kala mum akl klusnum, o paskui daro savo politikos rankiais. Juk tokivyskup, koki sdjo ia, turbt
niekur kitur pasaulis nemat, - kariavosi net ir flegmatikas Kasaitis.
Po piet jie lipo Gedimino kaln. Pilies boktas, apleistas ir apgriuvs, lidjo, irdamas apaioj prisiglaudusios
Katedros stogus ir Lietuvos ems syvais iaugus Gedimino miest. Buvo vjas, dangum plauk palvi debesys, ir tolimi
miesto pakraiai skendo kanose ir fabrikdmuose. Koks savas ir lietuvikas atrodtas miesto vaizdas, padengtas kanoto
dangaus, apsuptas savo krato lauk, kalvir mik! ia, ant ito kalno, nebuvo svetim moni nei svetimos kalbos. Prie
Gedimino pilies bokto kiekvienas lietuvis visa savo irdimi pajunta, kad Vilnius yra brangiausia jo nuosavybs dalis.
Keturias itisas dienas jie ibuvo Vilniuj ir apirjo visk, kas jiem atrod domu ir buvo prieinama. Paskutin vakarjie,
sugr savo viebut, apgailestavo, kad jau rytoj reiks palikti is senasis Gedimino miestas, davs jiem tiek neumirtam
spdi.
- Na, Liudai, dabar irk, kad paraytum k nors apie Vilni. Mini ir jausm ia galjai pasisemti kiek tik norjai, kalbjo Jonelaitis, kraustydamas savo lagaminl.
Kasaitis guljo lovoj dar nenusirengs ir skaittos dienos "Vilties" numer.
- Tu bent vienose eilse ikeik gerai lenkus! - kreipsi jis Vasar. - Tokis mano didiausias noras, ivaiuojant i Vilniaus.
Paklausykit, krao "Viltis" apie naujus skandalus banyiose.
Ir jis mskaityti jaudinantstraipsn.
Vasaris guljo kitoj lovoj ir skaitymo neklaus. Jonelaitis silo rayti. Taip, rayti reikia, bet k? Jis jau ne kart iekojo
motyvo, i kurio galtsusipinti eils.
Jis mgalvoti apskritai apie miest. Ar jis bent kiek jpaino? Ne. Jis mattik namus ir mones. Kokis tuose namuose eina
gyvenimas, kkalba ir msto visi tie mons, tos puonios moterys ir vyrai, turtuoliai ir driskiai elgetos? Jis ne tik neinojo j
vidaus gyvenimo, bet ir pavirium negaljo jobservuoti. Klierikikas kuklumas liepjam saugoti akis. Seminarijos koplyioj ir
gero elgimosi pamokose jis daug apie tai buvo prisiklauss. Eidamas Jurgio prospektu, jis matdidiulius kavinilangus, kur
jam eiti btnepadoru. Jis matVasaros teatro afias, kurios jam primin"Tygodnike" atvaizduotas dekoracijas ir scenas, bet
lankyti teatr jam buvo udrausta, ne tik dabar, bet ir vis gyvenim. Vakar vakare, eidamas pro Katedr, jis girdjo
Bernardin sode toki muzik, kokios dar niekad nebuvo girdjs. Bet jam, sutanotam, ten vaiktinti netiko. Nuo visa to
skyrj sutana - ir skyrgrieiau negu kavinilangstiklai, negu teatro sienos, negu sodutvarai. Jis jau pamau mpatirti,
kad jam, sutanotam, visas gyvenimas ir visas pasaulis rodo save netikroj viesoj, kad sutanos atspalvis krinta jam ir ant aki, ir
ant irdies, ir ant visos sielos.
Kur buvo vyriausias jo krybos motyvas, kurio jis ilgjosi ir iekojo vissavo gyvenim? Galimas daiktas, kad to motyvo
neleido prie jo anas sutanos atspalvis, taip kaip tli stiklai neleidia prie msakies kai kurispalvir spinduli.
Rytojaus dien jie ivaiavo Trakus. Mlynos eero bangos kilnojo ir supo j luotel plaukiant sal, kur baig griti
pelsiais ir kerpe, pasak Maironio, apaugusi garbinga Trakpilis. Tik vjo sibuojamos nendrs ejo aplink sal, tik menki
krmokniai veissi pilies griuvsiuose.
Trys klierikai tyldami laipiojo po akmenkrvas ir vaiktinjo pasieniais, stengdamiesi suvokti praeities vaizd. Bet praeitis
buvo jau tokia tolima, o dabartis tokia lidna, kaip ir tos grivanios sienos.
Paskui jie susdo ant kalvels, uuvjoj, sauls atokaitoj, ir kiekvienas savaip jauttos vietos gro ir prasm. Kalbt ia
nebuvo kas. Prie jakis mlynavo gilus eero vanduo, o anoj pusj, prie pat eero, mediuose paskendgrojosi savo baltu
graktumu grafo rmai.
- irkit, - prabilo Jonelaitis, - grivant ms pilim, kaimynystj vis sikuria koki nors palociai, lenkikos kultros lizdas.
Tautos syvai, pakreipti kitomis arterijomis, maitina isigimusius didinus. Mum, atgimstanios Lietuvos vaikam, belieka pili
griuvsiai. tai mes ia jauiams kaip namie, o anpus, tuos rmus, tik pasiirti tegalime.
- Tai kokia i to ivada? - paklausKasaitis.
- Jokia. A tik konstatuoju fakt.
- Faktas ir be konstatavimo yra faktas, o ivados ne visiem aikios.
- O a manau jeigu mes sisamoninsime faktus, tai ivados pasisilys paios - ir ne vien odiu bet ir darbu.
Jie paliko Trakus jausdamiesi atlik lietuvio patrioto pareig, atlank tas vietas, i kuri dar garsiausiai byloja praeitis ir
kurios liudija apie spdingiausius tos praeities momentus. Jie vaiavo atgal kaip koki piligrimai i ventviet, pagerbsenovs
liekanas, susimezgsu tradicija ir pasiryeiti naujais tvyns keliais.
Seminarija juos ruobti kunigais, jie patys dar su didesniu uolumu ruosi bti jaunosios Lietuvos darbininkais. Kaip turi
tie du udaviniai tarpusavy santykiauti, jie dar nesirpino susekti. Pats gyvenimas tada kunigo patriotin ir visuomenin darb

laikgan siaurose ribose. O jie nebuvo pranaai ir neinojo, kas atsitiks po deimties met.
Liudas Vasaris, paviejs kur laik pas Jonelait, sugro savaitei namo ir vl ivaiavo pas Kasait. Gyvenant tvikj,
pavojus pasimatyti su Liuce buvo gan didelis. Jis danai pajusdavo stiprnorpamatyti savo graijkaimyn. Jis dabar turjo
tiek naujspdi, kad staiai jautreikalsu kuo nors jais pasidalinti. O dalintis nenorjo su nieku kitu, tik su ja viena. Jau jis
gyvai imdavo vaizduotis tuos panekesius, jau mintyje improvizuodavo dialogus, jau fantazija praddavo pieti romantikas t
panekesi aplinkybes, kaip staiga i kakur isinerdavo arba piktas rektoriaus veidas, grmojs Radastino laiku, arba
suskambdavo monotonikas dvasios tvo balsas, arba kas nors kita, kas primindavo jam jo luom , jo pareig ir jo
pasiryim. Tuomet jis vl nusikratydavo apnikusiomis pagundomis ir su gailesiu bei rezignacija imdavo knors skaityti arba
dirbinti.
Namo jisai sugro tiktai paskutin atostog savait, kai v. Lauryno atlaidai Kleviky jau buvo praj. Tvai buvo
nepatenkinti, kad jis taip maa laiko praleido namie ir tik apie trejetventadienipasirodsavo parapijos banyioj.
- met, kunigli, tai jau mes js kaip ir visai nematme, - skundsi motina. - Nueini banyi, tai mons net klausinja,
kur js prapuolte.
- Kpadarysi, mama, kad met taip jau buvau susitars su draugais. Kitus metus jau bsiu namie, ir jie pas mane atvaiuos.
O tvas, atsimins saldisias kriaues, pasil:
- Gal btum kuridiena dar pavaiavKlevik? Kriauinuvetume, o a klebono skieppairiau.
Bet klierikas pasiskubino pasiprieinti:
- Kia mes, tte, silysim savo kriaues! Kai pernai reikjo, tai atvaiavo. met gal nnereikia. O skieppairsit kada,
kai pro alvaiuosit. Dabar dar vis tiek nesikepinsit. Kelios dienos beliko, a dar turiu iokio tokio darbo.
Senis Vasaris nieko nesak, bet buvo nepatenkintas, kad negali sudaryti progos ariau susipainti su Klevikio klebonu ir
apirti jo sod ir bites. Bet Liudas didiavosi, kad pajg atsispirti paskutinei pagundai, kuri bt niekais pavertusi vis
atostogpastangas.
Paskutines dienas jis praleido nervingu pu. Jis kartu bijojo ir lauk, ar neigirs kada atbarkant klebono brikels su jo
giminaite saldijkriauipasiskinti. O tos dienos slinko taip pamau! Pirmsyk jis laukgreiiau ivaiuoti seminarij. Jis
dabar danai atsimindavo koplyi, vakarines pamaldas dviejvakiviesoj, choru kalbamus poterius, sutartinus litanij"ora
pro nobis" - ir visa tai jam dabar atrodkaip kokia priegloba pabgti nuo vasaros vilioniir nuo savs paio. Ir jis norjo
pabgti - kuo greiiausiai, desperatikai.
Apie Liucjisai gavo iek tiek patirti, bdamas jau vl seminarijoj. Syk, vaikiodami su Petryla, jiedu kalbjosi, kaip kuris
praleido atostogas. Petryla jam prikaiiojo, kad jis nkarto nebuvo atsilanks Kleviky.
- Matai gi pats, - teisinosi Vasaris, - kad negaljau. Tik porventadienibuvau tvikj. Na, o kaip ten pas jus met?
- Nuobodu, inai, buvo. Klebonas man ne kompanija, Trikauskas per didelis ponas - prie jo neprieisi, be to, Liuc
gadindavo visiem pkiekvienventadien. Ji met pasidarbaisi pikiurna. Pikta kaip ragana.
- Keista. O buvo tokia linksma panel. Kas gi jai?
- Tekti laikas, o vyro neranda.
- Ogi Brazgys. Jau met, rodos, turjo baigti?
- Baigir sukosi apie Liuckaip imanydamas. Bet vargui daugiausia nuo jos ir nukst tekdavo.
- Tai kaip bus su vedybom?
- Neinia. Jisai norjo jau ivasarsuieduotuves padaryt, bet Liucatsisak. Tegu, girdi, pirma kur nors sikuria, o paskui
irsime.
- Tai vis dlto kas nors ieis?
- Gal ir ieis.
Klierikas Vasaris nuo seniai buvo apsiprats su mintimi, kad Liucgreiiausia iteks u Brazgio, bet kada tik igirsdavo t
inii kit, ji kiekvienkartskaudiai gnybteldavo ird. O juk jis buvo pasirys net nutraukti jos paint ir pats norjo, kad
iki kitos vasaros ji itektu Brazgio. Ir atvirkiai, jam buvo malonu igirsti, kad Liucper vasarbuvusi blogai nusiteikus,
nes jautsi pats ess to prieastis. Klieriko Vasario elgesy ir jausmuose reiksi visa eil prietaravim, kurie rod, kad
pavojingoji paintis anaiptol dar nra baigta, o juo labiau igyventa ir pamirta. Apie tai nusimanir jis pats, bet, turdamas
prie akis ilgus mokslo metus, tikjosi, kad iki ateinaniatostogviskas bus baigta ir igyventa. To jis nuoirdiai sau linkjo.
Kart jis, nerimasio pagautas, svarst, kaip nepaprastai greitai, beveik nepastebimai, ijo jau pus seminarijos. Net
daugiau negu pus, nes paskutinieji metai nepilni, visas mokslas ieitas, daugelis to kurso klierikjau bva primauktesnius
subdiakonato arba diakonato ventimus, irinktieji ivaiav Akademij, o likusieji jau joki atmain savo paaukimui
nelaukdavo.
- Vadinasi, man paliko vos dveji pilni metai, - mst vienas sau klierikas Liudas. - Viepatie, kaipgi tad? Kas gi a per
kunigas? Juk many beveik nra jokios atmainos...
Ir jis nutarpaimti save rankas.

- Reikia mesti viskas, - tar jis sau,- kas blako mano dvasi ir kliudo susitelkti religiniam gyvenimui. Per atostogas a
itesjau savo pasiryimir engiau geringsn prieakin. Dabar reikia irtis pirmyn. Nes dvasinio tobulinimosi kely sustojim
nra: kas neina pirmyn, tas rieda atgal. Lig iol a vaduodavausi tik greit praeinaniais momento usidegimais, bet nebuvau
pasirys ilgam ir atkakliam budjimui. Praddamas antrjseminarijos mokslo pus, a tok pasiryimlaikau pirmuoju savo
udaviniu.
Ir jis pradjo uoliai nutarimvykinti. Jis stengsi gerai atlikti visus dvasikus pratimus: meditacijas, sins perkratymus,
ipaintis, maldas. Nelengvai jam tai duodavos. Kaip anksiau, taip ir dabar jisai nejausdavo dl to jokios paguodos, jokio
dvasios pasitenkinimo. Tai buvo pareiga, darbas. Sunkus darbas, daugiau nieko. Jis vargino save, stengdamasis sukoncentruoti
dmes skaitommeditacijpunktus, kurie jo protui ir irdiai nieko nesak, nes visa tai jau buvo girdjs daugelsyki. Bet
kartu j mok, kad tos tiesos ir paslaptys estokios gilios, jog per visgyvenimnegalima btisemti vis naujo jgroio ir
dvasinio peno.
Ir jkankino klausimas: kodl jis nieko to neranda?
Jis jau paliov per ipaint klausti dvasios tvo patarimo, nes atsakymas jau per gerai buvo inomas. Bet savo irdy jis
negaljo su tuo sutikti.
Vadinasi, k? Dievas j bando ar nori daugiau nuopeln jam sutaupyti? Ne. Dievas galjo bandyti vent Tom, vent
Ignacij ar kur nors kit monijos pavyzd, bet kad j, LiudVasar, Dievas tyiomis bandyt, jis nenorjo tikti. Jis Diev
suprato kaip begalindvasins viesos, ilumos, meils ir visokio grio altini. Kas prie jo artinasi, savaime turi jausti tilumir
vies. Jis to nejaut, vadinasi, jo siela dievikiem dalykam buvo nejautri. Koks i jo tad bus kunigas?
Bet tai vien kart atjo jam galv mintis, kad ir jis savo tikjimui paadinti turi griebtis visai iimtin, individualiniu
priemoni.
Keletkartatsitiko, kad etadieniais, kada klierikai eidavo ipainties, Vasaris atlikdavo tpareigbeveik paskutinis, ir
jam tekdavo likti koplyioj visai vienam. Jis ir anksiau jau buvo pastebjs, o dabar visai aikiai patyr, kad tuia koplyia
turi savotikos nuotaikos, kuri apsemia ird maloniu jaukumu ir ramybe. Ir tai tuo metu, kai jis buvo ypatingai susirpins
auklti savy pamaldum ir kovoti su dvasios atalimu, subrendo jame sumanymas panaudoti t tuios koplyios nuotaik
religiniam sentimentui pakelti.
Po vakarini poteri, prie einant gulti, kokiu pusvalandiu anksiau jisai grdavo koplyi ir, atsisds kur nors
tamsiausioj kertelj, lkuriavo stipresni emocij. Ir sulaukdavo. Visa koplyia skendjo apytamsoj. Vienintels prie altori
aliejins lempos viesa tiesiogiai siektiktai lubas, bet, tuojau sulaikyta raudono stiklo, skleidsi po erdvvelniais pustoniais,
vos vos praskiesdama nakties tams. Tik pripratusi akis galjo iskirti atskirus daiktus. ia ir dienbdavo tylu kaip kape, o
vlyvo vakaro metu ta tyla virsdavo jau staiai tylos simfonija. Miliniko storumo senovs vienuolyno sienos ir gaubti skliautai
saugojo jnuo kiekvieno laukujo garso. O jei kuris tolimas aidesys ir uklysdavo, tai tik tam, kad ta tyla atrodytdar gilesn,
dar paslaptingesnir btdar jautriau jauiama.
Toji apytamsa ir tyla veikdavo nervus, ir klierikas Vasaris po trumpo laiko pajusdavo savy susijaudinim ir pakilusi
nuotaik. Daniausiai jo dmesys bdavo nukreiptas didiulius v. Aloyzo ir v. Stanislovo paveikslus, kurie nuo pirmos
dienos kadaise buvo padarjam neidildomspd. Svirduliuojant aliejins lempos liepsnelei, tie ventieji tarsi atgydavo, o j
veidai, ia nuvisdami, ia apsiniaukdami, gaudavo naujos, diennematytos iraikos.
Klierikas Liudas, sddamas savo kertelj, stebdavo tuos ventuosius, gyvendavo t eli ir tos tylos spdiais, gal
nejuiomis grdavosi ir savo tokio elgesio nepaprastumu. Jokia mintis nedrumsdavo tos jo pasyvios kontempliacijos,
padailintos prislopinto emocijaismo. Taip jis prasddavo ia ligi paskutinio skambuio, kada koplyivl imdavo rinktis
klierikai prie pat gulimdar kartatlankyti veniausiojo. Tuomet jis eidavo savo cel, tylomis nusirengdavo ir jau atsiguls
stengdavosi atsiminti i vakaro koplyioj girdtus rytdienos meditacijos punktus, kaip liepdavo regula ir patardavo visi dvasinio
gyvenimo vadovai.
Tuo metu jis uoliai msi studijuoti ir dvasikus mokslus, ypadogmatinteologij, i kurios tikjosi paramos savo tikjimui
atgaivinti ir pamaldumui sustiprinti. Pralenkdamas einam kurs, jis m skaitinti jam rpimas vietas i traktat "De
Redemptione", "De sacramentis", "De gratia". Deja, jis greitai su nusivylimu pastebjo, kad kaip moralinteologija maa
tepadjo jo sinei, taip dogmatin - jo tikjimo gyvumui. Banyios mokslas jam aikjo, argumentai gausjo, bet visa tai
sielos neild ir irdies nevirpino. Dl ko, jis negaljo spti. Galbt dl to, kad jis visi kai savs nenugaljo? Gal
neprieinamuose jo dvasios ukampiuose slapstsi puikybs dvasia, maito demonas, pasaulio tutybi mikrobai? Bet jis to
neinojo. Jis pavartojo daug priemonisau nugalti, jis daug kovojo ir net kent. Jo norai buvo geri - dl ko gi Dievas jam
nedavmalons?
Vispirmjpusmet, kankinamas abejoniir savo paio valios prievartos, jis nkarto nepasidiaugjokia viesesne viltimi,
jokia giedresne provaiste. Visas jo gyvenimas buvo lidnas ir nirus, jis pats dar labiau usidars savyje, tylus ir atiaurus.
Artimesnieji jo draugai stebdavosi jo tokia nuotaika ir kartais jujausdavo.
- Kas tam msLiudui met? Jis visai save nepanaus...
- Tu, Vasari, irk. Dar toli galas. itaip neivesi. Bet kartais ir paiepdavo.

- MsLiudas be juokmet atvaiavo simyljs. irk, kaip kenia vargelis.

- Krito akkokia Vilniaus grauol. Kam trankosi kur nereikia!
- Ne, jisai met pasidarlabai pamaldus. Pamatysit, u poros metbus formarijum.
Mintis, kad Vasaris bus formarijum, visus gerokai palinksmindavo.
Vis pirmj pusmet jis buvo mets visk, kas nesirio su tiesioginmis pareigomis. Jis neperskait nei vieno literatros
veikalo, neparasi nei vieno eilraio. Dienorat- ir tbuvo visai umets, o kurlaikbuvo galvojs jnet sunaikinti.
Jo abejingumas buvo pasieks tok laipsn, kad net Katedros Nepastamoji jo nebedomino. Ret kur sekmadien jisai
vilgteldavo pilioriaus pus, o j pamats, pajusdavo irdy vien kartum ir nevilt. Jo elgesys buvo panaus kerting
vengim, kuriuo simyljs jaunuolis nori skaudinti ir sau, ir savo mylimajai, kai suabejoja savim arba pamato, kad visos jo
viltys, lkesiai ir diaugsmai va kaip alnos pakstos gls.
Pavyzdingu klieriku per prievart Liudas Vasaris ir teibuvo tik t pirmj pusmet. Paptus pirmiem pavasario vjam, jo
religinnuotaika msklaidytis ir jo usispyrimas tirpti kaip pavasario sniegas. Jau po Kaldjis mreiau vaikioti vakarais
koplyi, o nujs vis reiau susidarydavo tsentimentaliko religingumo nuotaik. Jis jau buvo tiek priprats prie apytamsos
ir tylos, kad koplyioj jausdavosi taip pat ramiai, kaip ir savo kambary. Pagaliau, jis jau nejautjokio patraukimo daryti tuos
netekusius savo avingumo pratimus. Jis mvl blaiviau irti ir savo paaukim, ir savo tikjimo bei uolumo klausim.
Galimas daiktas, kad jeigu Liudas Vasaris btitvrs itoj visokio diaugsmo abnegacijoj, i jo btijs arba didelis
asketas, arba negailestingas fanatikas, o gal ir eretikas.
Tuo laiku mvisti pirmosios pavasario dienos. Kaskart ilgiau ir iliau kaitindavo saulut, ir dulktas seminarijos aules,
celes ir koridorius pro nebesaugojamas duris kaskart daniau sprsdavo gaivinanios tyro oro srovs. Popietinirekreacij
metu visi klierikai igarmdavo sod, ir takuose jminamas sniegas dar greiiau tirpo, ir kiekvienoj pdoj likdavo vandens
lataklis. Kiekvienas jaut, kaip jam lengva krtinj, matant tuos ankstyvojo pavasario enklus. O skambalo vl suvaryti aules
ir celes, tli dar pro langus irdavo, kaip eina lauke pavasario darbas.
Vasaris n pats neinojo, kaip tai atsitiko, kad vien toki popiet nuo jo krtins tarsi nusirito koks akmuo, jo irdis
suvirpjo diaugsmu, ir jis nusiypsojo pavasario saulei, mlynam dangui ir tirpstaniam sniegui. Tdienjisai vienas vaikiojo
nuoaliu taku, veltui stengdamasis sugauti kakokimint, kakok jausmar atsiminim, kuris kyriai suko aplinkui, vis tolydio
isprukdamas i smons skritulio. Ir staiga i aukto, ties jo galva, pasipylskardus linksmas vyturiuko irviravimas. Vasaris
sustojo. Pirmoji vyturio giesmturjo ilgas tradicijas jo emocijgyvenime. Nuo pat kdikysts dienjis kasmet laukdavo ito
momento ir diaugsmingai j sutikdavo. Galbt jis jo laukir dabar, o sulauks umiro visk, kas j slgir vargino. Jeigu ia
btbuvusi jo motina, jis, be abejo, tutuojau btjs pasidalinti su ja linksma naujiena: mama, vyturiukas!
Nuo tos dienos klierikas Vasaris nebjo daugiau vakarais skendti mistikoj koplyios apytamsoj. Parsines i lauko
daugybatbundanios gamtos spdi, o sutanpakvipusipavasario oru, ar galjo jisai tnoti koplyios kertelj, kur smilkal
ir vako vakikvapas jam dabar primingreiiau kap, negu Visagalintgyvybs Diev?
Jau seniai Vasaris nebuvo taip gyvai jaut s gamtos groio ir meils, kaip t pavasar. Jisai kasdien kruopiai sek ir
registravo savy kiekvien naujpavasario apsireikim. Jisai inojo, kur ir kiek dar yra sniego sode, ir buvo numats laik,
kada kur jis turi itirpti. Jis inojo, kur pasirod pirmoji ol ir ant kurio sodo medelio prasiskleid pirmieji iedai. O kai
pagaliau suydo visos vynios ir obelys, ir kriaus, jisai stengsi vislaisvlaikpraleisti sode, grdamasis pavasario gamtos
dovanomis. Ir vakarais, eidamas gulti, atsidars savo kambario lang, jis ilgai dar i viraus irdavo tiedir sprogstani
lapjr, usndusiir kvepiani, ir jaudinanijdabar stipriau ir kitaip, negu koplyios paslaptinga tyla.
Pamau jame pradjo atgyti visa, kjis buvo apmarins. Jis tapo judresnis ir linksmesnis, jis vl pradjo domtis spauda ir
knygomis, o vakarais, isitrauks savo dienorat, uraindavo dienos spdius.
Sulauks sekmadienio ir nujs Katedr, jis pasistenguimti vietkairj, i kur buvo matyti piliorius. Ji atjo pavasarikai
apsirengusi, ir Vasario susijaudinimas buvo beveik tokis, kaip kitados pirm kart j pamaius. Jam atrod, kad pavasario
diaugsmas nuviet ir jos ligi tol lidnveid. Jau jis dabar nejautkartumo jirdamas. Jam buvo ramu ir lengva, tarsi
paalinus kokkyrnesusipratim, kuris grsjuodu atskirti aminai.
Ir taip pamau klierikas Liudas atgavo savo dvasios pusiausvyr, ne visai nnusimanydamas, kad jis tapo kitokis. Pirmojo
pusmeio bandymas jam be yms neinyko. Viena to neilaikyto bandymo paska buvo ta, kad Vasaris, pats to
nenordamas, i ties sigijo vyresnybs akyse uolaus klieriko opinij. Jo pastangos gerai atlikinti dvasinius pratimus ir gerai
mokytis neprajo nepastebtos. Nuo jo nusigrbudri, tirianti rektoriaus ir inspektoriaus akis. Jis buvo skaitytas itikimj
skaii. Ta aplinkybsuvaidino gan ymvaidmennetolimoj jo ateity.
Bet paiam Vasariui daugiau reikms turjo antroji paska. Jis btent pasijuto dar labiau izoliuotas i seminarijos gyvenimo.
Jis didiausiomis pastangomis buvo norjs eiti askez, susilieti su ja ir jpamilti. Jam tai nepavyko, ir jis dar labiau usidar
savyje, nepamesdamas pasiryimo tapti geru kunigu ir tepasitikdamas dabar savo vieno pajgomis.
Atsitiess po to nevykusio bandymo, atsigavs pavasario gamta, pasitikjs tik savo paio pajgomis, Vasaris tapo ymiai
drsesnis ir grietesnis. Dabar jis nebuvo vien klusnus kitvalios vykintojas, bet ir pats stengdavosi vertinti padtir reikal. Jis

nesivar kartais ir gana atriai atsiliepti apie savo vyresnyb. Vienkart, jau visai atilus ir idivus, berods birelio mn.
pradioj, per ketvirtadienio vaikiojim juos nuved mikel, kur jie visi labai m go. ia vieni mudavo sviedin, kiti
prasimanydavo kitokiaidim, o dar kiti, susidarjaukikompanij, kur nors nuoaliau susissdavo, suguldavo ir kalbdavosi
ligi pat jimo namo. Tkartsusimetvisai patikimi mons, daugiausia "viesos" nariai: Jonelaitis, Kasaitis, Eigulis, Vasaris ir
dar pora kit. Netrukus kalba ukliuvo u aktualios tuo metu temos - naujo profesoriaus, kunigo Vingeleviiaus.
- Vyruiai! - suuko Eigulis, - ar girdjote, kad iandien Vingeleviius antrame kurse vl papiktino klierikus?
- Ar vl anekdotpapasakojo?
- Ne, dar geriau. sivaizduokit, kad, iauks vien kuklklierikl, prisispyrs m klausti, kuo skiriasi vita nuo gaidio
savo esme ir prigimtimi...
Visi pasileido juokais, paskui, kuris k inodamas, m pasakoti ir kartoti naujo profesoriaus netaktikus isiokimus ir
anekdotus, kuriais tas i ties piktino jaunesniuosius. Kai kurie stebjosi, kaip jis pakliuvo profesorius, nes lig iol, rodos,
buvo tik paprastas, nieku nepasiymjs vikaras.
- Pasiymjo tuo, - aikino Vasaris, - kad puikiai proferansaidia, o vikaru buvo rektoriaus parapijoj. Rektoriui prireik
partnerio, tai ir pasikvietprofesoriauti.
itas aikinimas nebuvo Vasario prasimanymas, bet i miesto seminarijprasiskverbusi visuomens nuomon. Bet vienas
skeptikai paabejojo:
- Argi jau taip ir aidia?..
- Kad aidia, tai dar nedidel bda, bet kad tok Vingelevii ia atgabeno, tai jau negerai. Pagaliau, ne vienas
Vingeleviius toks...
- Na jau neperdk, - sikio Jonelaitis, - tokio cinizmo vieai dar niekas kitas lig iol neparod.
- Tiesa, cinizmo neparod, - sutiko Vasaris, bet tik odiais.
Jis inojo, kad kitas jprofesorius vos panea savo fanaberijir yra inomas kaip didelis dabita, treias mgsta pasisukinti
apie dailijlyt, ketvirtas... bet kia vissupaisysi! Vasaris jau inojo ir tai, kad tikrai pavyzdingkunig, kapanow wedug
serca Chrystusowego, kaip sakydavo mokydamas juos Mazurkovskis, i tiesyra nedaug.
Draugai tuo tarpu jau pradjo kedenti patMazurkovsk, kuris, dstydamas dogmatin, mgdavo kalbti su dideliu aplombu,
kaip puikus dalyko inovas, tuo tarpu nuolatos "traukdavo" i knygos, neva nekaltai irdamas praskstus savo rankos
pirtus.
Vasaris, matydamas savo virininkydas, dabar jau nelabai piktinosi.
- Jie sau, mes sau, - mstydavo jisai. - Jie yra arba lenkai, arba senosios kartos mons, prasikortav, prasigr, suponj,
nutaut, arba karjeristai, kuriem, be savo asmens, joki kitoki idealai nerpi. Su jais baigta. Mes turime irti, kad jaunoji karta
neitjpramintais keliais. Mes turime saugoti savo idealus ir jsiekti.
Taip mstydamas, jisai turdavo galvoj pirmiausia "viesos" brelio narius ir jdarbo program.
Dvasinis atsiskyrimas nuo seminarijos bendruomens, kur dabar dar gyviau pajuto klierikas Vasaris, skatino jo pasiryim
dirbti, norint ir kokios bt klitys, bet kartu jam buvo ir skaudu. Jisai, kur seminarijos vyresnyb iurjo dabar visai
palankiai, jautsi seminarijoj tarsi koks nalaitis.
Anksiau jis, tiesa, taip pat nebuvo visai sutaps su itos staigos dvasia, bet taip skaudiai to neatjaut, kadangi to sutapimo
nebuvo iekojs nnorjs. Bet tai kai jis pasiryo be atodairos nutraukti visus rysius su daugeliu nekaltjviliojusidalyk,
kai jis panoro gyvo tikjimo ir uolumo, kuris turjo padaryti j seminarijos idinio ne posniu, bet tikru snumi - ir kai visa tai
jam nepavyko, ir kai jis visu tuo nusivyl, jo sielapsmskausmas ir kartumas. Jis pasijuto ess nuskriaustas posnis, nes jam
atsakyta tai, ko jis turjo teiss reikalauti ar bent nusipelnyti.
Tiktai tokiu bdu galima iaikinti t keist nuotaik, kuri pagavo klierik Vasar ketvirto kurso pabaigoj ir kuri rykiai
atsispindjo jo dienoraty. ia ir entuziazmo kupinas pasiryimas dirbti, ia ir atri vyresnybs kritika, ia ir samprotavimai dl
savo paaukimo, ia ir pasididiavimas savo vienatve, ia pagaliau ir karts nusiskundimai dl tos vienatvs ir savo slapuko
dalios.
Tuo metu ms vl domtis literatra ir poezija, jis i kakur gavo Tiutevo eili tomel. Paskaits pirm syk eilrat
"Silentium", jis nebegaljo suvaldyti savo susijaudinimo ir entuziazmo. Tie odiai buvo ivogti i jo paio irdies ir atvej
atvejais atjausti ir igyventi. Tpatvakar, parafrazuodamas iteilrat, jis paraporkariausisavo dienoraio lap...
Tylk, dangstykis ir paslpk
Svajones savo ir jausmus...
tai kur netiktai suradau geriausiai ireikt viso savo seminarijos gyvenimo buit! Argi tai nebuvo nuolatinis
tyljimas ir savo svajoni bei jausm slapstymas?.. Dl ko taip atsitiko ir lig iolei tebesitsia, a nemoku sau
tinkamai iaikinti. A tik viena inau, kad kitaip bti negaljo ir negali. Kai a dabar sivaizduoju, koks a biau
buvs, jeigu nieko nebiau slps, tai man daros ir baugu, ir malonu. A beveik nieko nebiau perskaits, visai

nieko nebiau ras, nebiau priimtas "viesos" kuopel, nebiau vainjs Vilni, nebiau kalbjs ir msts
daugybs dalyk. Bet utai gal biau buvs pavyzdingiausias klierikas, o gal ir mano tikjimas, ir mano uolumas
btliepsnojs kaip ugnis... Bet ar a galjau visa to nedaryti? Ir ar taip jau bloga, jeigu dariau?.. Kam tad visa tai
draudiama?..
Bet ia tik pirmasis, daugelio ms praktikuojamas, slapstymosi laipsnis. ia slepiami dalykai ir elgesiai gana
pavirutiniki. Bet yra ir antras laipsnis - tai visos savo dvasins esms, savo asmenybs ir vissu ja artimai susijusi
dalykslpimas, gal geriau, usidarymas. Man paiam tik dabar tai ima aikti. Kitados formarijus man tai prikio,
bet a tada jo odi nebojau - ir viskas darsi savaime. A juk neveidmainiavau ir niekad nieko nedariau, kad
atrodyiau geresnis, negu i ties esu. A tik buvau pasislps, instinktyviai savy susitrauks. Ir tai vyresnyb dl
mans aikiai klysta, draugai pasta geriau, bet ir tie menkai.
Greiiausia, ne mano vieno tokis likimas. Mano draugai, be abejo, taip pat turi paslpt savo asmens dal. Tik
skirtumas gal tas, kad j ta paslptoji dalis derinasi su regimja ir j papildo, o manoji nuolatos maitauja,
prietarauja, griauja... Kaip man susiderinti savyje, a neinau, o kiek kartbandiau, nestengiau. Galbt dl to, kad
ir a pats savo paslptosios dalies negaliu suiupti. Juk tai mano ipaintys. A jau dabar teologas, o kai tik noriu
pasakyti savo nuodmes, ieina nei is, nei tas. Gda ir sakyti. ia tai jau tikriausia tiesa, ir mano ne kartpatirta,
kad
Mintis gi ody taps melu.
O jeigu taip, tai tiesa yra nepasakomoj, neireikiamoj minty, ms nepraskleidiamoj dvasios kertelj - ir juo
giliau, juo geriau. Jeigu taip, tai mano instinktas neklydo, ir a galiu diaugtis, kad tai, kas yra manyje paslpta,
maitauja prie tai, kas yra reikiama, vadinasi, prie mel.
Bet kam ia man leistis tfilosofij, kuri, nevykusiai ia mano ireikta, taip pat gal yra melas. Ar negana man to,
kad per ketverius praleistus seminarijoj metus a, pats to neinodamas, isaugojau daug k, kas yra slptina, o man
brangu.
Dabar man beliko seminarijoj maiau negu dveji metai. Ar a turiu isiadti savs ir pasmerkti it iminties
sakym:
Tylk, dangstykis ir paslpk
Svajones savo ir jausmus.
inau, kad tai btbergdia pastanga, nes savo prigimties nenugalsi. Bet a to nnenoriu. A pildysiu tsakym
smoningai. Nes k man seminarija gali diegti vietoj isiadt "svajoniir jausm"? Pataikavim, veidmainyst,
karjerizmq, siaurum, aptingim ar cinizm? Toki "dorybi" dvasikam luome a matau labai daug. O gal gyv
tikjim, pamaldum, apatalavimo dvasi, uolum? Ne! asitikinau, kad itas dovanas Dievas duoda tiesiogiai ir
anksiau, negu rektorius nusprs, yra kas j vertas ar ne. Irinktuoju a nesu ir gal nebsiu, bet eiliniu kunigu
darbininku galiu bti. Dievas geriau mane pasta negu vyresnyb ir a pats. O kiek a pats save pastu, kol kas
nebijau engti prie Dievo altoriaus.
Numanau, kad ir ijus i seminarijos taip pat reiks
tylt, dangstytis ir slapstyt
svajones savo ir jausmus,
nes jie pasakyti turbt niekad nesiderins moniakyse su dvasikio charakteriu. Nes tai, kas viduj, manyje, yra grau
ir kilnu, viruj, "odyje", kitiems atrodys bjauru ir ema. O jeigu ir neatrodys, tai atsiras toki, kurie pasistengs
subjaurinti ir paeminti. Vadinasi, visgyvenim
tylk, dangstykis ir slapstyk
svajones savo ir jausmus!
Visas tavo gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatv. Gal tai ir grau. Ta tema daug galima fantazijuoti ir poetizuoti.
Bet ar itversiu? Ar ne per sunkus tai bandymas? Juk ir dabar jau kartais taip skaudu! Skaudu gal ne dl paios
vienatvs, bet dl nusimanymo, kad taip yra, o galtbti kitaip. Ir jei btkitaip, btgeriau. Kodl a negaliau
diaugtis gyvenimu, mylti ir bti mylimas ir duoti pasauliui bent kiek viesos ir diaugsmo? , bet gal a klystu ir be
reikalo save kamuoju? Viena tik aiku:

Tylk, dangstykis ir paslpk

Svajones savo ir jausmus.
Taip vertindamas save, savo padtseminarijoj ir savo ateit, vienur jis sprendteisingai, kitur klydo.
Jis gana teisingai analizavo savo santyksu seminarija, jis gerai charakterizavo paslptjsavo asmenybs dali. Bet jis klydo
pirmiausia nepakankamai vertindamas seminarijos taksau paiam. Vliau jis sitikino, kad ta taka buvo ymiai didesn, negu
jis man. Bet jis dar daugiau klydo, optimistikai nusistatydamas dl savo ateities. Ir ia jau per vlai jis suprato, kad be visiko
savs isiadjimo, be visiko sutapimo su seminarijos mokslu ir dvasia, visikai nesunaikinus savo ididumo, savo maitavimo,
savo "svajoniir jausm", negalima rytis stoti Banyios irinktjeiln.
Bet jis save ramino viliojaniu j kunigo patrioto, kunigo literato, kunigo visuomenininko darbu. Jam davdrsos jo nieku
nesutepta praeitis, o jis neinojo, ko i tiespareikalaus i jo gyvenimas, kokireiks ilaikyti bandymir kaip augs ir rutuliosis
jo charakteris, pairos ir gabumai.
met pabaig jis visai aprimo ir sutvirtjo. Daugeliui varginusi j klausim jis buvo rads iok ar tok atsakym. Jis
susikraplink save tam tikrsistem, kuri seminarijos gyvenimo bandymam buvo pakankamai atspari.
Jis kaip sugebjo, taip atlikinjo dvasinius pratimus, moksi geriau negu vidutinikai, uoliai rengsi egzaminam, o atliekamu
laiku tskait, trainjo. Aplinkybes tam turjo visai palankias. Dabar jau jis ir miegojo, ir dirbo kambary, kuriame pats
buvo vyriausias. Tarp jo ir koridoriaus dar buvo vienas pereinamasis kambarys, tad, reikalui esant, visuomet buvo galima
suspti paslpt nelegali knyg arba rankrat. Be to, ilgas prityrimas kaip daugel kit, taip ir j imok visoki atsargumo
priemoni. Knyg ar laikrat jis skaitydavo daniausiai sidjs stali, kur atsistojant buvo galima momentaliai ir
nepastebimai udaryti.
Pasinaudodamas itomis aplinkybmis, antr pusmet Vasaris para apie deimt eilrai, kurie visi buvo ispausdinti
kuriame nors katalikikam laikraty. Jo slapyvardis jau daugeliui pasidar inomas. Tie, kurie skait jo eiles, tikjosi i jo
daugiau, negu jisai man. Bet ir tmeteils buvo nors sklandios ir skambios, bet dirbtins ir altos. Daugiausia vietos jose
turjo ideologiniai motyvai, kilnios mintys, jaunimo skatinimas. Tik porkartleido Vasaris laisvai prabilti sau paiam, bet eils
ijo tokios karios ir maitingos, kad jis nesiryo sisti jjoklaikrat.
Kartais vakarais irdamas pro lang usndus sod, jis pajusdavo savy daug ilgesio ir nerimasties, bet jis vengdavo ia
nuotaika rayti eiles, nes inojo, kad jos bus maitaujanios ir susijusios su iokiu ar tokiu meils ir moterikumo motyvu. Jis
gdinosi savo draug, savo skaitytoj, pagaliau savs paio - sutanoto klieriko, raanio apie Moter. Jam tai atrodnestilinga,
net karikatrika.
Tokiu bdu ugniaus savo amiui natralirdies bals, jis neteko priemons reikti savo lyriniam nuoirdumui. Jemino ir
kankino nusimanymas, kad ia jis yra bejgis, nuskriaustas, neturs teisi pilnutinio mogaus igyvenimus ir jausmus. Tas
nusimanymas gramzdino j apatijir slgpoetinius jo vaizduots polkius labiau negu pats seminarijos reimas.
Berods jis neklydo manydamas, kad isaugojo nepriklausomsavo asmenybs dalel. Bet jis per maa kreipdmesio tai,
kad utvaras, skiris jnuo pasaulio, nuo gamtos, nuo moni, pagaliau ir nuo savo paio jausm, vis auga ir auga ir kaskart vis
anktesniu iedu veriasi aplinkui. Jis nemat, kad jam gresia pavojus udusti su savo usidarymu, su savo laisvomis mintimis ir
graiais manymais.
Katedros Nepastamoji, ilglaikteikusi jam nors ne gyvenimik, bet vis dlto gyvemocij, tmetpabaigoj mvirsti
iproio garbinamu dalyku. Jisai dar vis nepraleisdavo progos sitikinti, ar ji yra prastoj vietoj, bet velgdavo jkaip koki
negyvstatul, reikianilabai kilni idj, bet gyva jausmo banga i jo irdies jau nepakildavo. Jisai, kaip koks vidurami
trubadras, garbins savo nepasiekiamirdies dam, vadavosi ankstyvesniais jausmais ir kulto paproiais.
Klevikio klebono giminaits paintis buvo visai gyvenimika ir dvasikiui pavojinga. Vasaris su ja kovojo ir dabar jautsi
nugaljs. itas laimjimas davjam nemaa pasitikjimo savimi ir drsos engti toliau kunigyst. Bet jeigu jisai btrpinsis
ne vien savo, kaip kunigo, bet ir savo, kaip poeto, paaukimu, tuo laimjimu jis btnemaa susirpins. Jis btpamats, kad
tokis iaurus pirmojo jaunuoliko irdies suvirpjimo uspaudimas klierikui buvo ingsnis pirmyn, bet tokio kaip jis pobdio
poetui - ingsnis atgal, jei ne visikas krybos isiadjimas. Laimei, ir ia jis klydo. Jo "laim jimas" dar nebuvo baigtas, o
graios kaimyns "pavojus" laukatgaivinti jo irdkartu su vasaros laisve, su plaijlaukvjais ir saullydisvajonmis.
Su dideliu dmesiu klausklierikas Vasaris paskutinidvasios tvo spjimapie gresianius atostogmetu pavojus.
Ir niekad jis taip nuoirdiai nekalbjo "Itinerariumo" mald, kaip paskutintmokslo metdien.
- Mitte nobis, Domine, auxilium de sancto, - meldprie altoriaus klpodamas dvasios tvas.
- Et de Sion tuere nos, - pritarjie choru i savo klaupk.
- Nihil proficiat inimicus in nobis.
- Et filius iniuitatis non apponat nocere nobis.
- Utinam dirigantur viae nostrae.
- Ad custodiendas justificationes fuas.

- Angelis suis Dus mandavit de te.

- Ut custodiant te in omnibus viis tuis.
- Procedamus in pace.
- In nomine Domini. Amen.
Jei Liudas Vasaris btdaugiau domjsis savo ivaizda arba jeigu jis btsugebjs i alies save pavelgti, tai jis, be abejo,
bt maloniai nustebs, matydamas, koki atmain jame padar ketveri seminarijoj praleisti metai. I menko, paliegusio
bernioko jisai pasidarnors laibas, bet tiesus ir auktas vaikinas, gana graus ir i sudjimo, ir i veido. Sutana ant jo dabar jau
nebekarojo kaip ant agaro, bet, gerai pasita, lygiai ir graiai guljo apmus jo stuomen. Dl to kai jisai vl pasirod
parvaiavs savo parapijos banyioj, davatkos, kaimynai ir pastami nusprend, kad i Vasariuko ieis graus kuniglis. O
kur nors per atlaidus, kur jam tekdavo bti, pramatnesns mergels, ypa turjusios artimesni paini su dvasikiais ir
klebonija, leisdamos per akis procesijos dalyvius, meiliu vilgsniu palyddavo t laib, aukt, melancholiko veido jaun
kunigl.
Bet pats Liudas Vasaris ilglaikir apie savo ivaizdbuvo tokios pat menkos nuomons, kaip ir apie visk, kas eina i jo
paties ir yra jo paties. itas nepasitikjimas savim turbt buvo susijs dar su ankstyvaisiais vaikysts atsiminimais ir spdiais,
kurie paveikjo didel, kuone liguistjautrum. Jis ilglaikatsimindavo, kaip j, dar visai ma, ventadieniais tvai vesdavosi
banyi ir takeliu liepdavo eiti pirm j j. Jis jausdavo ant savs kritikus tv vilgsnius, jam darydavos nepatogu, jis
netekdavo judesilaisvumo, jis traukdavo galv, jis neinodavo, k daryti su rankomis ir kaip statyti kojas. Ir tuomet tv
panekesys jvisikai pribaigdavo.
- Dievas ino, kas iaugs i to ms vaiko, - susirpinusiai sakydavo motina. - Menkas, liesas, nei jis paeiti moka, nei jis
nieko...
- Netiklis, kas iaugs! - piktai atsiliepdavo tvas, jau aikiai kreipdamasis Liuduk. - Antai kitvaikai - net miela irti:
linksmi, greiti, bgioja, neka,- o ia kaip koks senis ar palieglis!..
Maas Liudukas tada neksdavo savs ir savo nevikrumo, bet jis jokiomis pastangomis negaldavo nusikratyti j apmusio
sustingimo. O tvam nematant jis bdavo greitas ir vikrus vaikas. Bet jis to neinojo, nes tuomet jo niekas nepagirdavo. I savo
ger, j mylini, bet rsitvjis beveik niekad nra girdjs pritarianio, padrsinanio odio, o nviena proga nebuvo
praleista jam ibarti, prikiti jo nepasisekimam ir tariamam jo menkumui.
Pirmieji dveji treji seminarijoj praleisti metai itjo charakterio bruodar labiau pagilino. Niekad Vasario irdy nebuvo taip
gyvai jauiamas savo menkumo jausmas kaip tais metais. Tas fizinis ir moralinis lankstymasis prie vyresnj, ta puritonikai
skiepijama nuodms baim, ta visomis spalvomis pie iama mogaus gyvenimo menkyst, tas antprigimtini veiksni
absoliutinimas - visa tai jo trapiai kompleksijai bt buv nepakeliama, jeigu ne jo sugebjimas pabgti save, izoliuotis,
maitauti ir svajoti.
Ketvirtaisiais metais vyks jame persilauimas davjam daugiau iniciatyvos ir pasitikjimo savimi, bet savo ivaizd jis ir
toliau menkai vertino. Kai kada pamsts apie tai, jis klausdavo savs, kaip galjo atsitikti, kad Klevikio klebono giminait,
tikra grauol, parod jam, o ne kam kitam, tiek daug simpatijos. Ir dabar, dvejiem metai praslinkus po paskutinio j
pasimatymo, jis buvo links manyti, kad tai buvo vien tik jos vaikikas aidimas, jei ne klasta.
Bet netolimi tos vasaros vykiai parod, kad jis klydo, taip vertindamas ir j, ir save, ir jdviejsantykius.
Antratostogsekmadienklierikas Vasaris gavo nuo Klevikio klebono pakvietimatsilankyti pas jper ventOn, nes t
dienbus veniamos jo 50 metamiaus ir 25 metkunigavimo sukaktuvs. Reikalas buvo rimtas. Kunigas klebonas Kima
buvo garbs mogus ir neatsilankymtokiikilm, be abejo, palaikyteidimu.
- tai kada btbuv pravartu keliauti Vilni! - man sau klierikas Vasaris. - Na, bet nieko nepadarysi, teks vaiuoti.
Pagaliau k? vent, daug svei, nebus progos jokiom intymiom su "ja" kalbom. Pasisveikinsim, tarsim porsakini, simaiys
kas nors treias, ir atlikta. Tai ne dviese ant kalnelio arba sodely.
Jis vaiavo Klevik rpestingiau apsitaiss, usimovs mankietus ir usidjs nauj, ne ant sprando, bet po kaklu susegam
apikakl. Tokias apikakles idrsdavo usidti tik vyresnikurspaangesnieji klierikai, ir tai tik atostogmetu.
Kelyje jo nuotaika buvo pakilusi. Jis negaljo atsiginti miniapie Liuc. Pasimatyti su ja jis ir bijojo, ir norjo. Veltui jis
stengsi save nuraminti ir pairti tai kaip paprasiausi kasdienikdalyk, o j paint kaip lengv ir greit praeinam
linksmo momento aism, vaikikumarba daugiausia kvailyst. Atmintis ir irdis liudijo jam visai kkita. Ir prie pormet
jos tarti ant kalnelio odiai vl mskambti Vasario ausyse.
Klebonijoj pasitiko jklierikas Petryla, vyriausias klebono "pilstytojas" - taip vadino jjuokaudami sveiai.
- O, Liudas! Sveikas gyvas, seniai pas mus nematytas! Na, kaip tau patinka iandien Klevikis?
Klevikis tikrai buvo nepaprastai pasipuos. ventoriaus ir banyios durys - apipintos vainikais, o klebonija staiai
skendjo alumynuose ir glse. Nors tai buvo ne atlaidai, tik paprastas sekmadienis, bet viskas atroddar ikilmingiau negu
per didiausius atlaidus.
Vasaris tuoj nujo sveikinti klebono ir pareikti savo linkjim.

- Neumirk, - spjo jPetryla, - kad mano klebonas nuo iandien kanauninkas.

I ties, sukaktuviproga vyskupas apdovanojo kunigKimgarbs kanauninko titulu.
Jubiliatas buvo puikiai nusiteiks ir Vasario atsilankymu, sveikinimais bei linkjimais atrodlabai patenkintas.
- Ai, ai! - kalbjo, neduodamas buiuoti rankos, bet pats apglbdamas Vasar. - Na, gerai, kad nepasididiavai
atsilankyti. Juk, bra, pasirodo, tu ess poetas! Ir pats skaiiau. Bravo, bravo! Na, na, nr ko ia gdintis! Myliu visokius
artistus, literatus ir poetus. Pats kadaise, bdamas tavo met, bandiau.
Vasaris tikrai susigdo itokiu vieu jo paslapties atidengimu. Jam atrod, kad ir klebonas, ir visi kiti irdyje juokiasi i jo
poezijos ir pretenzij: irgi mat atsirado poetas!..
O klebonas gyrjtoliau:
- Iaugai ir sutvirtjai! Ir mina jau neblozna, kaip prie dvejet met. , per jaunas tu stojai seminarij, o dar su talentu.
Reikjo bent gimnazijbaigti, apie panaites pasisukti, ot, tada tai btum buvs poetas!
itie linksmi odiai pataisVasario p, ir jisai, nordamas padaryti klebonui malonum, tar:
- Matau, kad ir man, isiadjus poezijos, teks sekti kunigo kanauninko pavyzdiu.
Bet kanauninkas nusitvrVasaru rankos, reikmingai mirkteljo viena akim ir prabilo pusiau rimtai, pusiau juokaudamas:
- Sekti mano pavyzdiu, bra, tau nepatariu. Nes, uuot taps garbs kanauninku, gali visamipasilikti be garbs vikaru.
Tuo tarpu jo nauj svei, ir Vasaris pasitrauk al. Buvo ia keli jam pastami kunigai, pora klierik, keletas niekad
nematytponiir pon, i toliau atvykusidalyvauti klebono sukaktuviventj. Bet Liucnkarto nepasirod.
Netrukus suskambino sumai, ir visi jo banyi. Celebravo pats jubiliatas, klierikai sudarasist, bet Vasaris laimingai
isisuko nuo bet kokios pareigos prie altoriaus. Jis klpojo klaupkoj prie zakristijos ir sek ikilming pamald eig. Kitoj
pusj, prie j, klausmiigarbingesni parapijonys ir atvyki toliau sveiai.
ia Vasaris pamatir Liuc. Ji atrodgerokai pasikeitusi, labiau subrendusi ir surimtjusi. Vispamaldmetu ji nsykio
nepavelg Vasario pus. Jisai gi ir nenordamas matjprie save. Neinia, ar dl ios, ar dl kurios kitos prieasties jis
jautsi isiblaks ir niekaip negaljo susitelkti, kaip to reikalavo vietos ir momento ventumas.
Nejuiomis jo mintyse atgijo visa susitikimo ir pasisveikinimo su jubiliatu scena klebonijoje. Pra jus pirmajam drovumo
jausmui, kanauninko pagyrimas jam dabar buvo jau malonus. Jpavadino poetu... Liuc, be abejo, irgi ino, kad jis rainja ir
spausdina eiles. Vikaras kunigas Trikauskas taip pat... Trikauskas dabar jau ne irs j i aukto pro savo pensn ir
netaknos per pet... Be to, jis, Liudas, dabar jau penkto kurso klierikas, ne koks pirmametis... Klebonijose j laiko jau beveik
tikru kunigu.
O klebonas kanauninkas vis dlto simpatingas mogus. Bet kreikia jo tas vilgsnis ir tie, rodos, rimti, tik juoko pridengti
odiai: "sekti mano pavyzdiu tau nepatariu, nes, uuot taps garbs kanauninku, gali visamipasilikti be garbs vikaru"?..
Dl ko? - klaus savs klierikas Liudas. Kas per paslaptis gldi jubiliato praeity? Pora paskal apie kunigo Kimos praeit
buvo pasiekir Vasario aus, ir dl to kanauninko odimsldarsi dar painesn. Gal jis turjo minty savo pamgimigerti?
Vasaris painojo por toki amin vikar alkoholik. Bet ne, ia turjo bt kas kita. Kanauninkas Kima saksi, jaunas
bdamas rainjo eiles... Bet koki dar galjo bti jojo nusikaltimai, kuriais jis nepatarVasariui sekti?..
Paskui klieriko atminty suskambjo kitas klebono sakinys: "reikjo bent gimnazijbaigti, apie panaites pasisukti, ot, tada tai
btum buvs poetas!.." Keistas senis!.. Lengva pasakyti: reikjo...
ia Vasaris atsimin, kad jo draugai dabar jau antro kurso studentai, - ir jam pasidar gaila prarasto laisvo ir domaus
studentiko gyvenimo, apie kurjis girdjo ir skaitvairipasakojimir anekdot.
Per vis sum sukosi klieriko Liudo galvoj tokios mintys, o prie akis kartas nuo karto pasirodydavo graus klebono
giminaits profilis.
Po sumos ir pritaikyto ikilmei pamokslo jubiliatas su sveiais gro klebonij. Liuc kartbuvo salione. Vasaris matj
besikalbani su nepastama ponia ir lauk progos pasisveikinti. Visos jo baims dingo, ir apie jok pavoj jis daugiau
nemst. Su ja pasisveikinti ir pasikalbti jam atrodvisai paprastas ir net reikalingas dalykas.
Pagaliau ji pasitrauknuo ponios, ir Vasaris engprieais.
- Panele Liuce, maiau tamst banyioj, bet pasisveikinti dar neturjau progos. O taip seniai matms! Kaipgi tamsta
gyvuoji?
Jis man, kad ji ims prikaiioti dl ilgo neatsilankymo arba kaip kitaip parodys jbuvusios painties artimum, bet ji visai
atvirai padavjam rankir maloniai, iltai ypteljo.
- Aitamstai. Gyvuoju neblogai. Nors per daug girtis negaliau. Bdavo visokivaland. Msgyvenimas i viso ia gana
skurdus ir nedomus. O kaipgi tamsta laikaisi? Juk beveik dveji metai, kaip nesimatme.
Jos veide ir ypsny buvo daug paslpto lidesio, o balsas skambjo gilesniais, anksiau negirdtais tonais. Vasaris nustebo
tokia atmaina. Jis buvo pasiruos gintis nuo jos iokiar toki, gero ar blogo po upuldinjim, bet kaip reaguoti itok
nuolaidum, jisai neinojo. Priprats jmatyti ir vaizduotis padykusiai linksmarba ugauliar net pikt, jis dabar varsi jos
velnumo ir melancholikos nuotaikos.
Ji nustebo igirdusi, kad Vasaris pereitas atostogas labai trumpai buvo namie, kad va injo Vilni ir Trakus. Jiedu

kalbjosi kaip du ilgesn laik nesimatpastami, bet niekas i to pasikalbjimo nebt galjs sprsti, kad jdviejpaintis
buvo jaudinusi ir tebejaudino jdviejirdis ir kad jiedu tiek daug buvo apie vienas kitsvajoj. Tuo tarpu paprapiet.
- Tamsta bsi netolimas mano kaimynas, tik kitoj pusj stalo, - parodjam vietvalgomajam.
Taip susd, kalbtis jiedu negaljo, nes ji buvo ariau prie savo dds. Utat Vasaris, kartu su kitais domdamasis, kas
dedasi aplink jubiliat, nuolatos matjprie save, tuo tarpu kai ji, nordama pamatyti Vasar, turjo truputgrtelti atgal.
Ir grteldavo. Klierikas Liudas kartas nuo karto pro stalo gli bukiet susitikdavo su jos vilgsniu ir kiekvien kart
sitikindavo, kad itokio jos vilgsnio seniau jis nebuvo mats. Jos akyse buvo ir lidesio, ir nerimasties, ir atvirumo, ir
varymosi. Kai kada jos vilgsnis, susitiks Vasario akis, tutuojau pabgdavo, kai kada jose pasilikdavo tol, kol jis
nukreipdavo savj.
Taip ji intrigavo j per visus pietus, ir jam tapo aiku, kad pirmojo jdviej pasikalbjimo mandagus oficialumas buvo
dirbtinis ir vargiai gals pasikartoti, vl abiem susitikus.
Piets tssi ilgai. Daug buvo kalb, sveikinimir linkjim, bet Vasario dmesio visa tai netrauk. Jisai sprendklausim,
kaip grinti Liucei gernuotaik, kjai pasakyti, kad ji btvl linksma ir nebelidt. Jis sielojosi, matydamas jkeniani,
ir kakodl jautsi dl to ess pats kaltas. itokiai situacijai Liudas Vasaris nebuvo pasiruos. Ir tas jausmas, ir Liucs elgesys
jam buvo nauji dalykai - ir dl to jis nnepasijuto, kaip "pavojingoji paintis" versi jo irdpro kitas duris. Jis galjo atstumti
Liuc flirtuojani, prisimeilinani, iaip ar taip j atakuojani, bet Liucs nulidusios, kenianios, baikios jis nepajg
atstumti.
Per pietus gerokai gerta. Nuotaika kilo. Lki ir peilibarkjimas darsi garsesnis, kalbos gyvesns. Klierikas Petryla,
pripilds sveiam neinia kelintkartitutintus stiklelius, prisdo valandlprie Vasario ir, kumteljs on, parodakimis
klebono giminait:
- Ar tu pastebjai, Liudai, kokia Liuciandien apsiblaususi?
- Tiesa, - tarVasaris, - ji labai pasikeitusi. Ji dabar visada tokia?
- Beveik. Jau ji nuo pernai vasaros kaip nesava. A manau, kad visktos vedybos daro.
- Kaip tai?
- Daktaras Brazgys, matai, nori klausimgalutinai iaikinti ir rudengal jau ir susituokti. O ji nieko aikaus neatsako. Vis
vilkina.
- Matyt, nemyli, - nejuiomis isprdo Vasariui.
- Na, prisipaink, Liudeli, - neatstojo Petryla,- juk judu vis dlto simpatizuojats. Dabar gali pasisakyti, kada jau viskas
baigta, tiesa?
- inoma...
Bet Liucpajuto, kad jiedu apie jkalba, pamstiklvyno ir, tarsi tyiomis demonstruodama Petrylai, kilsteljo Vasariui,
nusiypsojo ir nugrpus.
- O, o! Laikykis, Liudai! - suuko Petryla. - Dar, matyt, ne viskas baigta! - ir nujo papildinti stikl.
Vasaris ugrim atsak ir ilenk savj iki dugno. Ilgas vilgsnis ir meilus nusiypsojimas buvo geriausias jam u tai
padkojimas. Linksma puotos nuotaika ir pro g li bukiet siuniami vilgsniai jau buvo prad j j sukti linksmo
nerpestingumo skur. Sugavs moment, jis jau nuo savs kilsteljo jai stikl, ir jiedu vl igrsutartinai. itas susigrimas
itirpdpaskutinius klierikiko baiktumo ledus. Jis tuoj pamat, kad Liucs veidas atgijo. Jis jaut krtinj maloniilumir
norjo, kad tie piets nesibaigtkuo ilgiausiai.
Bet piets jau tuoj turjo baigtis. Jubiliatsveikinti atsistojo apysenis ponas ir pabaigsavo kalb, kviesdamas sudainuoti
"Ilgiausi met". Kakas utrauk "Ilgiausi met", kiti pritar, o pabaig su vyno stiklais rankose apspito kanaunink
asmenikai su juo susidauti ir palinkti ilgo amiaus, geros sveikatos ir laims.
Visiem nurimus, kalbjo pats jubiliatas. Jis dkojo u linkjimus ir padaryt jam garb, skait save jau seni skaii,
pasak komplimentjaunimui, suramino senius, pindamas vienur kitur jumoro ir smojo sakin. Kanauninkas Kima kalbti
mokjo. Tars savo od, jis jau nebesdo, bet paprasveius malonti pereit salionatsigerti kavos.
Visi subruzdo keltis, ir bendrame sumiime klierikas Vasaris nnepajuto, kaip atsirado alia kanauninko giminaits.
- Na, kaip? Tamsta nesigaili atvaiavs? - prakalbino j.
- Ktamsta!? - gynsi jis. - Tokios smagios dienos dar niekad per atostogas a nesu turjs.
- Tiesa? O a maniau, kad tamsta tiktai sunkipareigeini.
- Anaiptol. Man labai malonu atlankyti kaimynus, ypataip seniai ia nebuvus.
Jis vl pamatlidesjos veide, kai, pavelgus j, paklaus:
- Na, ir ktamsta naujo pastebjai pas mus?
- Pirmpirmiausia tai, kad tamsta labai atsimainiusi. Js kako lidite, panele Liuce. Seniau to jumyse nebdavo.
Ji dar labiau surimtjo.
- Taip, tamsta. A stoviu krykelj ir tiriu save. O gal ir ne save vien. Manau, kad tamstai turbt bent kiek pastamas tas
jausmas. Juk tamsta, be abejo, taip pat tiri savo paaukim?

- Taip, tiriu, - tyliai prisipaino Vasaris. - Tai yra labai sunkus dalykas. Na, bet a nemaniau, kad tamsta ketintum
vienuolynstoti? - juokais pridjo.
- I kur tamsta inai? Gal ir apie tai a msiau... O tamsta jau isprendei savo paaukimo klausim?
- Dar ne visai...
Vliau jis gailjosi itodi. I ties, kam jis taip pasak? Juk jis jau buvo tvirtai pasirys tapti kunigu. Be to, itokis
neaikus atsakymas galjo duoti progos vl tvirtti pavojingai painiai.
Tolimesnis j pasikalbjimas nutrko, nes klebono giminait nujo pilstyti sveiam kavos. Prie Vasario prijo kunigas
Trikauskas ir neva prikaiiojaniu tonu suuko:
- O, nesuk tamsta msLiucytei galvos! Juk j, varg, ir be to jau apnyksta neiaikinami ilgesiai... Ak, tie poetai! Ir kas
galjo prie pormettiktis? O moterika irdis vis dlto spjo.
Liudui buvo nemalonu kalbti su Trikausku ia tema, o dar labiau nemalonu patirti, kad ne tik Petrylos, bet ir vikaro akis,
matyt, seka jo paint su Liuce. Brazgys, be abejo, taip pat tnujaut. O gal ir klebonas numano, kur linksta jo giminaits
simpatijos? I ties, maam banytkaimio, o dar maesniam klebonijos pasauly vienintels jaunos ir graios mergaits kam nors
jauiama simpatija negaljo bti paslpta nuo pavydios vyrikiakies. Nvienas i j, be abejo, jokiivadi to nedar. Tai
buvo tik taip sau juokavimo arba pasierzinimo tema, kyri patiem kaltininkam, o ypajautriam Vasariui. Ir kad jis bt inojs,
kad, jam nesant, Trikauskas, Petryla ir pats Brazgys danai juo paiepdavo Liuc, jis nebtidrss ia natvaiuoti.
Netrukus Liucatnejiem kavos. Trikauskas, nujs iekoti cigaro, kakur ukliuvo, ir jiedu vl pasiliko dviese.
- O tamsta met taip pat atsimains, - kalbjo ji, permetusi Vasarakimis. - Tamsta ir pirmiau buvai nieko sau, tik labai dar
vaikikas, nepyk tamsta. Bet dabar jau nebeliko ntos ydos. Kad nebtum klierikas, visos mergaits simylt.
Vasaris nusijuok:
- Vadinasi, gerai padariau, kad stojau seminarij.
- Argi tamsta taip bijaisi meils? Vasariui apie meilbuvo drovu kalbti, ir jis nieko neatsak. O Liuc, irdama j, tar:
- O vis dlto viena tamstsimyls ir turbt bus labai nelaiminga.
Kai ji tai sak, jos balse suvirpjo tokis tonas, nuo kurio jis staiga nebeteko drsos. Jis nuleids akis mai savo kav,
nerasdamas jokio tinkamo odio nutraukti nejaukiai tylai.
Ir vl pirmoji prabilo Liuc:
- Rodos, dar taip neseniai a tamst painau tok nedrs pirmo kurso klierikl, o dabar tai tuoj baigsi seminarij. Juk
met beveik paskutins atostogos...
- Ne, dar ne paskutins, - pataisVasaris. - Dar bus vienos, pereinant etkurs.
Bet ji tik ranka numojo:
- , tokios ten ir atostogos. Tamsta parvaiuosi jau gal koks diakonas, per dienas brevijoriskaitysi, o jokios moteries ni
tolo neprisileisi!
- Ne, dar nebsiu nsubdiakonas, - gynsi jis.
- Kodl? Juk penktame kurse daugelventina. Petryla sakosi jau bsis.
- Mans taip greit neventins...
- Kodl?
- A nelabai pamaldus ir ne visai itikimas.
Ir dl ito atsakymo jis vliau grausi. Jis btturjs patvirtinti, kad kitmet tikrai viskas jau bus baigta.
- Tiesa, gi tamsta poetas! - suuko Liuc, bet tuoj pasigaildama pridr: - Bet tai tamstai nesudarys jokiklii. Tamstos
ir eils vis tokios rimtos, kilnios, apie idealus, apie tvyn...
Gdos banga uliejo Vasario veid, bet Liucnegailestingai kamantinjo toliau:
- Kodl tamsta nieko neraai apie meil? Juk tai gausiausias poezijos altinis. Arba iaip knors paprastesnio ir artimesnio
msirdiai. Dabar vis tik idealai, idjos, kaip kokiam pamoksle...
Vasaris nusimins sribiojo savo kav, pasirengs isiadti t nelaiming eili, kurios jam dabar atrod menkiausios,
kokios tik gali bti.
Bet ji pamatjo susirpinimir velniai pasiteisino:
- Bet tamsta nepyksi, tiesa? A su tamsta esu atvira, nes inau, kad esi geras.
Ir staiga Vasaris pats pajuto reikalbti atviram ir pasidalinti su ja savo mintimis ir abejonmis apie daugeldaugel dalyk.
Bet kaip? itam triukmingam prirkytam salione, kur kiekvienas galjo prie jprieiti arba bent i tolo akimis juodu sekti. Ir jis
i tiespamati anapus saliono pajuokiantkun. Trikausko vilgsn. Susitikt vieniem?.. Bet draudiamas dvasikos disciplinos
pirtas skaudiai padrumstVasario atminty ir sinj. Jo irdsugniaualta rezignacija, ir jis paman: , visa tai ne tau. Nei
poeto kelias, nei intymus irdies praskleidimas, nei padrsins meils odis ne tau. Tu liksi vienas, ir niekas tau nepads nei
diaugtis, nei lidti.
- Apie ktamsta taip susimstei? - paklausji.
- A kakodl prisiminiau seminarij. Ten apratau su nieku nesidalinti savo mintimis. iandien amiau ito proio gailtis.

- Kam tamsta taip greit jau seminarijatsimeni? Dar vos pusatostogprajo. Beje, kodl tamsta nkarto ms nepakvietei
ileistuves?
Ir staiga ji atgijo. Vasaris pamat jos veide t pai idykls iraik ir ypsn, t pat juod aki ybteljim, kurs j
nuverdavo ir nudegindavo kaip arija.
- inai k, Pavasarli, met galbt paskutin laisva tamstos vasara, o mano taip pat. Padaryk mum ileistuves, o paskui
tebnie, kas turi bti! Gerai?
Vasarpagavo keistas entuziazmas.
- Puiku, panele Liuce!
- Vadinasi, sutarta? odis?
- Sutarta! odis!
Jis gro namo i to pokylio kaip apsvaigs. Jo galvoj nebuvo n vienos aikios minties. Jis sukosi kakoki miglot
lkuriavimchaose, bet tai buvo laimingiausia jo atostogdiena.
Jis dar nemstapie tai, kaip vienu momentu gali suduti per ilglaikkruopiai statyta utvanka, kuria jis norjo sulaikyti
savo irdies polk.
Po klebono Kimos sukaktuvi vents tolimesns klieriko Vasario atostog dienos pasidar neramios ir nelygios: vienos
pilnos nerimasties ir apgailestavimo, kitos - maiting jausm, kitos - lkesio ir svajoni. Pavirium jis stengsi laikytis tos
paios gyvenimo tvarkos, kaip ir anks iau. etadien jis vykdavo savo parapijos banyi ir likdavo pas klebon.
Sekmadien eidavo prie Komunijos, prie sum skaitydavo monm rytmetinius poterius ir maldas, per sum rinkdavo
banyioj aukas, o po mipar vl skaitydavo vakarines maldas ir intonuodavo "Vie paties angelas". Po piet kai kada
pamokydavo parapijos "kantarus" ir "kantarkas" giedoti lotyni kas banytines giesmes. Pirmadien, kartais antradien vl
grdavo tvikligi kito etadienio. Ir ia, niekieno nevaromas ir netrukdomas, jis duodavo laisvs savo mintims, nuotaikai
ir vaizduotei.
Pirmiausia prikaiiojo sau, kad taip greit ir lengvai atnaujino paintir netgi tarsi engtoliau, negu anksiau buvo nueita. Tai
jam atrodne tik pavojinga, bet ir negarbinga. Ir jis pats tyiojosi i savs:
- Pereitvasar lakstei i nam, vainjai Vilni, seminarijoj mistikokai, kryiavojaisi - ir tai po keli pasimatymo
valandviso to kaip ir nebta... Geras tu bsi kunigas, Vasari!.. Piktinaisi i Radastino, o pats kdarai?..
Taiau kitdienjis taip aikiai atsimindavo klebono Kimos sukaktuvipaveiksl, kad i naujo dar kartpergyvendavo
vistos painties atnaujinimo eig. Sddamas kur nors ant Aurakalnio arba vaikiodamas laukeiomis, jis tuo paiu metu
sdjo Klevikio klebonijoj prie pietstalo, matpro gli bukietatsimainius turiningLiucs vilgsn, gr jos ugrim,
kalbjosi salione...
Ne, jis dabar tviskmat dar aikiau, o jjpanekesys buvo dar reikmingesnis ir ivados dar labiau tikinanios, nes
Vasario vaizduot visa tai graino, didino ir malonino. ia nebuvo nei kyraus Petrylos, nei paaipininko Trikausko, nei
tarinjanio Brazgio, nei varani, svei. Ir kai gal gale jo vaizduotj atgijs jos balsas linksmai suukdavo: "inai k,
Pavasarli, met tavo paskutins laisvos atostogos, o mano taip pat. Padaryk mums ileistuves, paim, palydsim savo laim,
pamirim, kas mus grauia ir slegia. o paskui tebnie, kas turi bti!" - tada staigi nerpestingo pasiryimo banga nuplaudavo
visas abejones, priekaitus ir susigrauimus. Ne, geresnio argumento niekas pasaulyje neb t galjs sugalvoti! Vasaris
paokdavo ir padvigubinta energija imdavo vaikioti, jau svajodamas apie tpaskutiniileistuvismulkmenas.
itas "pavojingosios painties" atnaujinimas ir t jaudinani ileistuvi laukimas gerokai isibavo jo dvasios gyvenimo
pusiausvyr. Jam dabar nerpjo niekur nuvaiuoti, nei savo draugatlankyti, nei jpas save pakviesti. Jis vaikiodavo po
laukus pasirinkdamas vietas, kur niekas jo nemato, i tolo vengdamas k nors susitikti, gulindavo atokaitose, t
skaitindavo, bet daniausiai neveikdavo nieko. Jis stengsi pripildyti vis savo buit "paskutini laisv atostog" svajoni ir
nuotaikos. Jis laikinai tarsi ijungsave iprasto gyvenimo mechanizmo ir i jo reikal. Juk jis atnaujino paint, kova su kuria
buvo tapus viena i to mechanizmo spyruokli.
Ir dvasikus savo patarimus jis m atlikinti nebe taip uoliai. Rytais paskubomis - ir tai ne visuomet - paskaitydavo
meditacij punktus, j nepagilindamas, vakarines maldas atkalbdavo kur nors ant kalnelio, besigrdamas saullydiu, o
dvasikskaitym, ventjRatir raanijau visai apleisdavo.
Klierikas Vasaris tuo metu, danai atsimindamas graijklebono giminait, atsimindavo ir tatmain, kurijoje pastebjo
per sukaktuves. Ir jei ne ta atmaina, galimas daiktas, kad viskas b t pakryp kitaip. Tiesa, jam buvo patikusi ir anoji
vjavaikikai linksma Liuc su savo juod aki ybiojimais ir baltais dantimis prasi iepusiose lpose, bet itos gilus
pavelgimas ir ltas ypsnis jstaiai u irdies stvr.
I ties, Liucper porjnesimatymo metpasikeitgerokai. Pirmiau ji buvo nors ir subrendusi, bet vis dar vaikikais ir
gimnazistikais proiais gyvenanti mergait. Dabar gi ji buvo jau tokio amiaus, kada imama galvoti ir jausti giliau, kada
pajuntama savo asmenybir kada susirpinimas dl ateities iblako vaikiko amiaus likuius.
Dd jmyljo, bet dl to ir rpinosi jos likimu. Jis norjo j greiiau ileisti u vyro, nes gerai suprato, kad jos buvimas

klebonijoje sudaro daug keblumir pavojaus. Brazgjis laiktinkamiausiu Liucei vyru.

- Ko tu i jo nori? - kalbjo jai danai. - Tiesa, jis kiek cicilikuoja, bet tai tik daugiau dl fasono. Tas praeis. iaipjau vyras
rimtas, isilavins. Su monmis moka apsieiti, bus neblogas gydytojas. odiu, tai mogus su ateiia. A padsiu sikurti. Ko
tau dar reikia?..
- Nemyliu! - atkakliai suukdavo giminait.
- Tai pamylk! - atkirsdavo dd, pats matydamas savo oditutum.
- Pamylt tkudli, susivll? Niekados!
- Tai nukirpk ir nuskusk, jei nepatinka.
- Fi!.. - suukdavo ji ir idulkdavo i kambario.
Ar ji kalta, kad jintrigavo dvasikiai? I pirmo pamatymo susidomjusi Vasariu, ji nei Brazg, nei kur kitsavo irdies
palenkti negaljo. Taiau jos jausmas Vasariui dar nebuvo meil. Jiedu isyk pajuto vienas kito patraukim, bet jdviej
padtis buvo tokia skirtinga ir abudu buvo taip neprityr, kad tie keli reti pasimatymai tegaljo sukelti vien miglotsimpatijos
nujautim. Be to, Vasaris tuoj pamatsavo paaukimui pavojir paskelbjai kov. Taiau Liucjokio pavojaus nepaisir per
dvejus nesimatymo metus "kaimyno" nepamiro. Praktiki gyvenimo klausimai jai tada dar nebuvo labai aktuals. Be to, ir ji
nors buvo gyvo temperamento, bet turjo svajingsiel. Geltonos kapdls, kuriji prisiskynant Aurakalnio, sddama
greta "Pavasarlio", visiempuojos kambarl, primindamos tkukl, jautr, sutanotjaunuol.
Atjo vasara, parvaiavo klierikas Petryla ir baigs medicin Brazgys, bet Pavasarlis nesirod. Ji lauk jo vis vasar,
kiekvien ventadien, niekam apie tai neprasitardama. Jos nuotaika gedo. Ji erzindavosi ir pykdavo ant vis be jokios
prieasties. Trikauskas, vis dlto prieastspjs, mgdavo jpaerzint Vasariu. Petryla ir pats Brazgys paddavo.
- Pana Liucija, ar jo niandien nra? - praddavo Trikauskas, kai klebono nebdavo kambary.
- O tamsta labai pavydi?.. K?.. - atsikirsdavo ji.
- Nepavydiu, Liucyte, bet ujauiu... Tik jau skonio nepagiriu. Tokis dar bloznelis... Ji piktai ybteldavo akimis.
- Praau mano skoniu nesirpinti!
- Tas ir mane suklaidino, - sikidavo Brazgys. - A ir barzd, ir sus paaukojau, kad tapiau panaesnis dvasik. O viskas
perniek.
- Tamsta pabandyk stoti seminarijir usivilkti sutan. Liucytklieriklio tikrai pagails... - patardavo jam Trikauskas.
Bet Brazgys lidnai atsiliepdavo:
- Deja, kunige daktare! Kad tai a biau tokis nekaltas vaikelis kaip tas Pavasarlis! Bet kas prajo, to nebesugrinsi...
- O gal vaiuosime saldijkriauipasiskinti?
Liuc stverdavo kas pakliuvo rankir sviesdavo paaipininkus arba pati ibgdavo i kambario. Kartais tokios scenos
baigdavos bendrais juokais, kartais aaromis.
Taip prajo atostogos, kada Vasaris vainjo Vilni, o Brazgys su didele kantrybe ts toliau savo pastangas laimti
turtingo klebono graios giminaits irdiai ir rankai. Be paaip, kuriose dalyvaudavo tik retkariais, jis mokdavo j ir
paguosti, ir palinksminti, ir prisitaikyti prie visoki jos kapriz. Ir tai jai patikdavo. Ir nors jausdavo, kad irdis linksta
"Pavasarl", bet kai pamstydavo apie vedybas, pripaindavo, kad ddjai kalbdavo ties.
Pasibaigus atostogom, Brazgys, ger vili lydimas, ivaiavo Maskv dar pasipraktikuoti klinikose, ir Klevi kio
klebonijoje apie Liuc viskas nurimo. Ilgais rudenio ir iemos vakarais, dirbdama kok rankdarb, ji, taip pat kaip ir Vasaris,
gyvendavo atsiminimais ir praeities spdiais. Bet jai nebuvo reikalo nei jisiadti, nei su jais kovoti. Jai buvo smagu atsiminti
visi painties su "Pavasarliu" momentai, - ji juos ir atsimindavo. Ta iau ir jos atsiminimus lyd davo jei ne kova, tai
nusimanymas, kad i to nieko nebus. Ji inojo, kad nepajgs Vasario i seminarijos itraukti. To pagaliau ir nenorjo. Jos
jausmas nebuvo dar tiek stiprus ir visai neturjo gyvenimiko pobdio. iuo atvilgiu klierikas Vasaris jai buvo beveik tas
pats, kas jam Katedros Nepastamoji. Ji tikrai buvo jo pasiilgusi ir, atjus atostogom, visvasarjo lauk. Nesulaukusi ilgais
rudenio ir iemos vakarais ji siraus nemenkas dds knyg lentynas, daug skait, o kai k ir studijavo. Kartais gi savo
atsiminimuose ji paiekodavo "Pavasarlio", svarstydavo jo padt, svyruodavo tarp jo ir Brazgio. Visa tai dieg jos
charakterdaugiau susimstymo, rimties ir melancholijos.
Bet tai vl atjo atostogos. Sugrs Brazgys sikrartimame apskrities mieste, ir pakartotinus jo ir dds klausimus jos
atsakymas nors nebuvo aikus, bet reikdaugiau taip negu ne.
Pagaliau per dds sukaktuves ji vl pamatVasar. Jo regimas subrendimas palietdar vienstygelvl suskambjusiame
simpatijos akorde. Ji irjo tklierik, kurs pasirodess dar ir poetas, sumiusiu jausmu, norjo spti tikrjjo pabgimo
prieast ir itirti jo ird. Ir nudiugusi pamat, kad jis vl atsiliep jos artum. Ji nusitvrileistuviprogos, kad dar kart
galtpatirti t malon, velnjausm, tgiedrinuotaik, kuri atsirasdavo, jam kartu esant, - kad galtpalydti paskutin
laisvjjaunysts vasar.
Besibaigiant atostogom, klierikas Vasaris vien sekmadien atvaiavo Klevik pakviesti visus savo ileistuves. Tdien
kun. Trikauskas buvo ivyks kakur atlaidus, tad klebonas pats turjo laikyti ir sum, ir miparus. Vasaris tuoj po pamokslo
nujo klebonij. Liucvalgomame dangststal, bet, igirdusi svei, tuoj ibgo jo pasitikti.

- Kaip gerai, kad tamsta iandien atvaiavai! A visuomet diaugiuosi tamstmatydama.

Ir, pastebjusi Vasario nusiypsojim, apgailestaudama pridjo:
- Taip, tamstai juokas i mans. Bet a tiessakiau tada ant kalnelio, kad tamstos pasiilgstu.
- A maniau, kad panelLiucseniai umiro tkalnel.
- Ne, Pavasarli, tviet, kur mes buvom kartu, a niekad nepamiriu.
Ji tai pasakatsimainiusiu balsu ir taip tyliai, kad klierikas suprato, jog ji nebejuokauja.
- O tamsta jau pamirai? - paklaus, nenuleisdama nuo jo vilgsnio.
- Ne, nepamirau na.
- A dar tebeturiu ir kapdles nuo to kalnelio. Pamanyk, dveji metai! Einam parodysiu.
- Kur jos?
- Mano kambary - kurgi daugiau? Einam.
Vasaris svyravo. Eiti su ja jos kambarjis varsi. Bet ji neatstojo:
- I tieskoks tamsta bailus! Fi!.. Ko gi tamsta bijaisi?
Jis nenorjo jos upykdyti arba pasirodyti juokingas. Tas "fi!" buvo jam taip pa stamas! Jiedu nujo jos kambar, ir
Vasaris pamatgelsv sudivusi Aurakalnio kapdli pluot, ukit u paveiksllio ties jos lova. Ji pampluotel
rank, ir sausi iaudiniai iedukai suejo jos pirtuose.
- O tamsta naujman vis dlto neatveei?
- Per ileistuves eisime pasiskinti, - teisinosi jis.
- Bet tamstos atvetos man btbuvdaug brang
esns. Taiau klierikas mjau varytis ito panekesio ir nerimauti panels kambary.
- Dabar matau, kad panelei Liucei tos gliuks tikrai patinka, - kalbjo jis, engdamas prie dur.
Bet Liucaplenkj ir, atsilousi duris, pastojo jam keli. Jos akys vl ybteljo kaip kadaise, ir ji suuko idykaujaniu
balsu:
- A, Pavasarlis nori jau nuo mans pabgti? Ot, neleisiu! Bsi mano kalinys, gerai?
Ji domiai seksveio veido iraik. Ji, matyt, jau mokjo skaityti i jo veido kaip i knygos, nes tuoj atsitrauknuo dur,
pamju rankos ir staiga surimtjusi tar:
- Na, nepyk ant mans, Pavasarli. Kartais a dar nejuiomis mgstu vaikikai pajuokauti. Ir tai tik su tamsta. Nieko kito a
savo kambarneleisiau.
Vasariui itas pasiteisinimas patiko. Jiedu sugro salion. Pro atdarus langus i banyios sklido vargonbalsai. Prasidjo
miparai. Miparus jam, kaip sveiui, galima ir praleisti. Liucudarinjo saliono langus ir atsisdo prieais j fotely. Ji rankoj
dar laikvienkapdl, kuria laikas nuo laiko paliesdavo savo lpas.
- Na, papasakok, Pavasarli, kaip leidi atostogas? Bet ar jis galjo apie tai pasakoti? Ar jis galjo prisipainti, kaip jam
gaila ios vasaros ir kaip jis danai atsimena jpai? Ir jis prasilenksu klausimu:
- Kiekvienos atostogos daniausiai praeina neymiai. Nieko gero nepadarai, - irk, jau ir vl reikia atgal vaiuoti.
- Abu mudu toki. Namet negaliu susitvarkyti, nors mano gyvenimas apskritai tuias. A, kitmet bus kitaip.
- Kas bus kitaip?
- Tamsta bsi subdiakonas, o a itekjusi. Tai ir bus kitaip.
Didelis lidesys skambjo emuose jos balso tonuose, bet ji buvo rami ir nesiskund. Tai jam patiko. Bet jis dar paklaus,
nordamas sitikinti:
- Ar tamsta kitmet jau tikrai iteksi?
- Taip, tikrai. Ir bsiu ponia Brazgien. Tamsta atvaiuosi pas mus sveius.
itai jam buvo netikta. Jam atrod, kad kai ji iteks, tai viskas bus baigta aminai, ir jis niekad jos nebepamatys.
- Neinau... - nedrsiai paabejojo.
Bet dabar ji nustebo:
- Kodl ne? Juk mudu ir toliau galsime pasilikti geri pastami ir net draugai. - Ji jau ne kartbuvo msiusi, kad kunigas
Vasaris bus artimiausias jnamsveias.
- Taip, galimas daiktas, - tik lpomis pritarklierikas. Bet mintis jam buvo dar visai svetima.
Jie dar kalbjosi apie vasarir bendrus pastamus, kol priekambary igirdo Petrylos ingsnius.
- A, tai kur jiedu burkuoja! - suuko tas, js salion. - Oi, panele Liuce, nesuk msLiudui galvos! Bet ji rimtai atald
jo norjuokauti:
- Bk geras, kunigli Juozai, nekalbk niekbent prie dds. Gana jau jis prisiklausjspasak.
Netrukus atjo ir pats kanauninkas. Jis buvo neblogai nusiteiks ir per pietus pasakojo daug atsiminimi savo jaunysts.
Vasariui jis kaskart labiau mpatikti. I kai kuriklebono posakiLiudas spjo jturjus audringjaunystir kartird.
- Juk tai tas pats mogus, i kurio a, pirmametis klierikas, buvau kadaise piktinsis, - paman jis vienas sau. - tai k
reikia painti mog. O gal a pats pasikeiiau?

Paskui jis kviet kanaunink ir panel Liuc, ir draug Petryl su tvais atsilankyti jo ileistuves paskutin atostog
sekmadien. Visi pasiadjo atvaiuoti. Kunigui Trikauskui jis paliko lai kel. Atsisveikinant kanauninkas suko jam bonk
"ustovo", kad ileistuvs tikrai btsmagios ir eimininkam, ir sveiam.
Vaiuodamas namo, klierikas Liudas jautsi patenkintas, atliks svarb yg. Jo nusistatymas dl Liucs vienu atvilgiu
lengvjo, kitu atvilgiu komplikavosi. Dabar buvo aiku, kad ji iteks, vadinasi, jam pavojus nebegresia. Seniau ta mintis
pripildydavo j lidesio ir gailios rezignacijos. I tekjusi Liuc jis vaizdavosi arba nelaiming , arba staiai jam
nebeegzistuojania, ir jis jausdavosi dl to be galo nuskriaustas. Bet iandien tai ji kalbjo apie savo itekjim kaip apie
paprast reikal, kuris j painties ne tik nenutrauks, bet gal net sustiprins. Ir jam v l m kilti nerimastis, kad pavojingoji
paintis nebus nutraukta nLiucei itekjus. J ramino tik ta aplinkyb, kad jis tuomet jau bus baigs seminarij, gal gaus viet
kur tolimoj parapijoj, gal jiedu susitiks labai retai, pagaliau, apie kunigo laukianius pavojus jam, klierikui, i viso sunku buvo
sprsti.
Po kurio laiko jis visai apsiprato su mintimi t paint pratsti jai itekjus, o jam siventus kunigu. Kartais jau jis ir
pasvajodavo, kaip ponia Brazgienpriiminja savo salionly sveius, tarp kuriesti ir kunigas Vasaris.
Jis inojo i kit pasakojim ir nusiskundim, kad jauno kunigo padtis parapijoj be inteligentikos draugijos esanti
nepavydtina. Kunigas ims apsileisti, pasidars storievis, virsts prasioku. Reikia btinai palaikyti santykius su inteligentais.
Vasaris atsiminvieno savo draugo pasakojimus, kaip tos parapijos vikaras moks tokius santykius palaikyti ir koks jis ess
inteligentikas, mandagus, gerai iaukltas ir vis mylimas. Nuo poni jis gaudavs net prezent. Viena dvarinink Kaldom
atsiuntusi jam savo isiuvintlabai graparavanl pridengti krosnies durelm. Bet vargas vikaras, norint ir inteligentikas,
niekad nebuvo tokio daikto mats ir pastatjne ties krosnim, bet lange.
ia klierikas Vasaris vl atsimin, kaip ne kart rektorius ir dvasios tvas graudendavo juos vengti toki santyki,
familiarikum, o ypakaip ugnies saugotis visokidovanlinuo moter. Tai ess jau pirmas ingsnis nuopuol. Taiau jis jau
inojo, kad seminarijoj tie pavojai rodomi jiem pro didinam j stikl. inoma, apie jokias dovanles jis nesvajojo. Liucs
numegztos kadaise pirtinaits buvs tik vaikaislas. Ijus viegyvenim, jdviejpaintis bsianti kaip ir kiekviena kita,
kuriniekad negalima ivengti, turint santykisu monmis.
Taip klierikas Vasaris rutuliodavo nauj"pavojingosios painties" motyv. Ir tokia stipri buvo jo apsigavimo galia, kad juo
tie variantai buvo pavojingesni, juo pati paintis jam atrodnekaltesn.
Klierikas Vasaris rpinosi, kad vienintels jo ileistuvs nepadarytjam nei jo tvikei gdos. Jis prisikviet daug svei. Be
artimjgiminiir apylinks gerpastam, paadjo atvaiuoti ir jo draugas Kasaitis, ir prie pat atostogas vstas kunigas
Jonelaitis, ir du buvusieji gimnazijos draugai, dabar jau studentai, Gud inas ir Krapaitis. Ketino atvykti ir tolima Vasario
giminait, kursistMurmait, su viejusia pas jkakokia klierikui nepastama drauge. odiu, sveibrys turjo bti ne tik
gausus, bet ir vairus.
Visa savait prie ileistuvisekmadien Vasarius pagavo triso, rengimo ir rpinimosi kartis. Nutarta sveius laikyti per
nakt, nes vaiuoti seminarijreikjo tik pabaigoj savaits, tad visiem buvo laiko pasilikti ir pasiruoti. Rengtasi kaip vestuvm,
kriktynom ar kuriam kitam dideliam kaimo baliui. Tik paios primicijos ateity turjo praneti ias gana netiktas ileistuves.
Vasario tvam jos ir buvo kaip ir maas primicij bandymas. Nors klierikas jiem nieko tikro nepasak, bet jie i klebono
girdjo, kad Liudas kitus metus tikrai parvaiuos jau subdiakonas, nes seminarijos vyresnybgerturinti apie jnuomon. Ne
tik tvai, bet ir kiti ituo pranaavimu tikjo; Vasariklierikas ir banyioj, ir monse elgsi, kaip dera tikram dvasikiui.
Ileistuvi pokyliui viskas buvo numatyta ir viskuo pasirpinta. Valgi kaimo vaise visuomet esti gausu, daugiau negu
reikia, - o ia Vasario motinai ketino patalkinti paio klebono gaspadin! Grimsenis Vasaris nemgo, bet grietai nekent
tiktai degtins. Utat labai vertino obuolin vyn, o pernyktis buvo pasiseks gerai. Diaugsi senis galsis pasigirti dar viena
savo sodo grybe.
Pats klierikas rpinosi, kad visur btvaru ir grau. Padedamas broli, jis lavkiem, valsodir kartu su seseria tvark
jos darelius. Nebuvo umirtas nAurakalnis, kurbuvo numatyta pasivaikioti su jaunesniaisiais sveiais.
Pagaliau atjo laukiamasis sekmadienis. Vasarinamuose visi priruoiamieji darbai buvo baigti, ir jau nuo pat ryto susidar
laukimo nuotaika. Liudas su tvais parvaiavo i banyios pirmieji ir kartu parsive klierik Kasait ir student Gudin.
Paskui juos tuojau pasiroddds Murmos brika, kurioj alia ddiens ir dukters kursists sdjo ir jskrybliuota vienia.
Pamau rinkosi ir kiti sveiai, sveikinosi, painosi, nekuiavosi. Kiekvienas irjo, kur jam patogiau dtis, kur jam bus
suprantama neka ir lygs bendrakalbiai. Daugelis susitiko ia pirmkart, dl to vieni kitvarsi. Kalbos buvo lakonikos, o
juokai dirbtiniai. Klierikai nedrso paneli, ios varsi klierik ir neinojo, k su jais kalbti. Visi dar kako lkuriavo ir
tikjosi, kad tie, kurie atvaiuos, ne daugiau drsos ir gyvumo. Nieko negelbjo Liudo pastangos ijudinti pirmj savo svei
sustingim.
Pagaliau kiem vaiavo parapijos klebonas, o netrukus Petrylai su studentu Krapaiiu. Nuotaika pradjo taisytis. Jau
susidardiktokas brelis gerpastam, kurie, tarp savs nesivarydami, drsino ir kitus ar bent atleido juos nuo pareigos k
nors kalbti. Du studentai ir trys klierikai, kadaise geri tos paios klass draugai, per kelerius metus nutol, dabar vl m

atrasti anuomet jungusius juos ryius. Dvi panels pasijuto tur po asistent, ir dvasiki draugyst jau j nebevar. Seniai
Petrylai ir Vasariai vl giminiavosi ir diaugsi, kad jau matyti "to vargo" galas ir kad kitvasarjsns jau bus galutinai suriti
su Banyia. Pagaliau klebonas su savo plaiais interesais tiko prie kiekvienos grups.
Seniui Vasariui jau seniai knietvestis sveius apiurinti sodir bites, bet jis vis dar lkuriavo klevikiei, kurie jo akyse
daugiausia apie tai nusiman. Bet saul slinko vakarop, ir jis ryosi pasilyti bent esamiem paragauti toki ten obuoli ir
kriaui. Visi leidosi sod, kas klausyti eimininko aikinim, kas krsti ir rinkti vaisi, kas iaipjau pakrikai su kuo pasikalbti
ar pasivaikioti.
Jau pussodo buvo apirta, kai keleliu pasiroddar vienas tirtai prisstas veimas. karttikrai buvo jie, klevikieiai.
eimininkai ir kai kurie sveiai jo kiemjpasitikti, maiau pastami pasiliko sode arba i tolo sekatvaiavusius.
Didelis buvo klieriko Liudo nustebimas ir diaugsmas, kai, be kanauninko ir Liucs, pamat brikoj dar kun. Jonelait ir
Varnn. Vasaris inojo, kad Varnnas neva dl ligos buvo gavs leidim ivaiuoti usien ir studijavo viename Vokietijos
universitete, bet paskutiniais metais maa apie jturjo ini.
- Matai, koknetiktsveia tau sugavau, - kalbjo sveikindamasis Jonelaitis. - Vargiai btum ir pains. Visai nepanaus
buvusklierikVarnn.
Laimei, iuos odius girdjo tik Liudas ir atvaiavusieji, kitaip Varnno opinija kaimiei akyse bt buvusi pagadinta
nebepataisomai. Jonelaitis ir pats susigriebnetaktpasaks, ir visi susimerkapie tai daugiau nodio.
- Nemaniau, kad pateksiu itkrat, - teisinosi Varnnas Vasariui. - Teks dabar tau mane atgal vinti trejetmyli.
Bet ia sikio pats kanauninkas:
- Myliu visokius literatus, poetus ir artistus! Tuomi jau a pats pasirpinsiu. Paviesi dar pas mane keletdien. "Giedojau
meil, jaun vilt..." - tas tai man patinka! Ot, tai vyras! Nepadarytum taip?.. K?.. Nors tu ir poetas, - sudro jis klierikui
Vasariui per pet.
is pamat save smeigtas Liucs akis ir sumis neinojo, k atsakyti. Bet tuo tarpu seniai Vasariai pasisveikin m
kviesti sveius toliau, ir visi jo vid, kur jau laukparuoti pavakariai.
Liudas diaugsi, kad svei susirinko net daugiau, negu jis buvo numat s, o neatvyko Trikauskas, kur kviet tik i
mandagumo. Jis su savo fanaberija bt tik kitiem nuotaik gadins. Gerai, kad nra n Brazgio. Tas ir nekviestas bt
atlydjs Liuc, jeigu tdienbtpasisuks Kleviky.
Erdvi Vasari seklyia buvo pilna svei. Vieni ukandiavo, kiti gr arbatar al, vieni sdjo, kiti iaip sukinjosi po
seklyi. Bet niekas dar nenorjo likti viduj, kai lauke buvo taip grau ir ilta. Jaunimas pirmiausia atsirado vl sode ir tarsi, k
ia sudainavus ar kaip kitaip davus valios savo energijai ir geram pui.
- kalnel! - suuko staiga suplojus rankomis Liuc. - Ten tai kad udainuosim! Visa apylinkskambs! Tegu ia seniai sau
vieni po sodelvaiktinja.
- kalnel! kalnel!.. - aukir kiti. Tai buvo panau obals, kuris visiem patiko.
- Vesk mus tamsta kalnel!..
Ir pro vartus keleliu visi pasileido galulauk.
Ar yra kas nors graiau, kaip iltos ankstyvos rudenio popiets? Saulei jau neliko nketvirtadalio dangaus kelio, ir ji i ono
atsargiai ildo jum veid. Js nejauiate ore vasaros tvanko, bet vien lygi, ramiiluml, kuri jus gaivina, kuri jus skatina
judti, juoktis ir dainuoti. Suartos rugienos kvepia drgna eme. Nuganytos pievos sausai atsiliepia po jskojomis. Js galit
eiti kur akys nea - niekas nieko jum nesakys, ir niekur js nerasite jokios klities. Kur ne kur parudavusilinruoas, kur ne
kur pajuodavusi dobil sklypas, kur ne kur dar tebealiuojani bulvi laukas; bet ir per j engdami didels skriaudos
nepadarysite. Rudenio lauklaisv- plati ir miela, kaip jsnorai, kaip jssvajons.
Kai ijo jaunimas galulauk, sidrsino ir pagyvjo net ir labiausiai nedrss. Kaimo berniukai ir mergaits pasijuto, kad
ia jie yra savose dekoracijose, prie kuri jie derinas geriau negu panels, ponaiiai ir kunigliai. Kaimo jaunimo balsam tik
laukuose skambti, ir kaimo dainas tik ia bedainuoti.
Ir udainavo. Auktai auktai ved pirmasis Vasari kaimyno snaus balsas. Tokiam balsui muzikos terminologijoj nra
tinkamo aptarimo, nes tok balsgamta rezervavo skambti tik savo estradoje. Jo nepavadinsite nei tenoru, nei falcetu, kaip
nepavadinsite sopranu iulbanios laktingalos arba altu vinguliuojanios volungs.
Visi kiti tik pritar. J buvo daug. Ir juo buvo j daugiau, juo geriau harmonizavosi ir graiau skambjo pirmojo balsas.
Visas kaimas klausjdainos ir inojo, kad Vasariklieriko ileistuvse yra daug svei.
Dainos nutrko tik prijus prie Aurakalnio. Reikjo kopti vir, visi pasisklaid, vikresnieji band ubgti vienu
usimojimu, kiti kabinosi jskvernus, iuoatgal,- klyksmo ir juoko buvo pilni laukai. Mergaits, iekodamos atramos, taik
nusitverti u rankos to, kuriam jautdaugiausia simpatijos. Tokiu bdu lipimo momentas buvo visiem labai smagus, o daugelio
btmielai pratstas arba pakartotas.
Liucpagavo rankklieriko Vasario ir ne tiek naudojosi jo pagalba, kiek idykavo ir kliudkopti. iandien ji buvo vl ta
pati linksmoji nenuorama Liuc, kurijis paino prie trejetmet. Ji visa virpjo diaugsmu, jos veidai deg, o akyse ybiojo
skaidrios ugnels. Liudas jaut stiprjos iltos kietos rankos paspaudim, ir diaugsmo banga kartas nuo karto sibteldavo

per ird. Niekas juodu nekreipdmesio, nes ia nebuvo nvieno nuskriausto ar nepatenkinto.
- Pavasarli, - po klyksmo ir juoko nuleisdama balskalbjo jam Liuc, - a esu labai patenkinta tamstos ileistuvmis ir
labai tau dkinga. O tamsta?
- O, panele Liuce, a juo labiau! Tai tamstos sumanymas. Tikrai diaugiuosi, kad paklausiau tamstos.
Jdviej panekesys darsi labai lakonikas ir odiais nereikmingas. Bet koks turiningas nujauiama prasme! Jiedviem,
galbt kaip kadaise pirmyktiem gamtos monm, pakako persimesti po vienod, po vienemocinksn - ir viskas buvo
pasakyta ir suprasta.
- Smagu?
- Puiku!
- -?
- A-!
Kurie jau buvo ulipvir, valgsi aplinkui, grjosi plaiais reginiais, giliai alsavo ir jautsmag, lengvumkrtinse.
- Visai kaip kalnuose! - stebjosi Varnnas. - Svarbiausia, toli matyti. Kas i to, kad liptum kilometr ir daugiau, o
aplinkins uolos vis tiek ustottau regin. ia palypjom nedaug, o matom puspasaulio!
Visiem buvo linksma dl itokios hiperbols. Kiti stengsi spti, kokias vietas jie mato ir kokibanyiboktai iba anoj
pusj giraits. Vieni susdo, kiti sugulant sausos virukalnio ols, kur kvepjo iobreliai ir ydjo nevystamos iaudinmis
galvelmis kapdls.
Vasaris klausinjo Varnnapie usienio gyvenimir moksl, bet jtarptuoj simaiLiuc.
- Kaip domu, kad tamsta mokaisi usieny! - suuko ji su sau prastu gyvumu. - Pasiimk tamsta su savim tai ir Pavasarl.
Juk tamsta turbt inai, kad jis poetas, o seminarijoj jis neturi apie krayti! Jisai gali imti pamokslus eilmis rayti! Tamsta
skaitei, kokios jo eils kilnios ir graudios?
- Kokia tamsta iauri, panele Liuce, - nusiskundVasaris.
Bet Varnnas domiai pasiirjo tlinksmjpanelir sudavVasariui per pet.
- Kritikai, mano mielas, visuomet esti iaurs. O panel, matyt, yra geras kritikas.
Bet ji protestavo:
- Netiesa, ponas Petrai! A ne kritik, bet tik idykus skaitytoja. A nenoriu, kad mane mokyt. A noriu diaugtis, mylti,
verkti arba neksti, kuo nors grtis, knors vaizduotis - o ia vis idealai! Fi!
Varnnas digavo.
- Vasari! - suuko jis, - jeigu tu turi toki skaitytoj kaip panel Liuc, tai bk poetas. Kai raysi, pamanyk, kad ji tai
skaitys.
Bet Vasaris irjo vakarus ir nieko nesak. Saul jau buvo visai netoli laidos, i paemi drieksi siauros debesli
juostos, kurikratai jau mrausti.
Liucatsiminkapdles:
- Pavasarli, padk man jpriskinti. Tamsta inai, kur jdaugiausia auga.
Jis apsivalg, k daro kiti sveiai. Bet visi buvo kuo nors u imti. Petryla sukinjosi dviej student ir dviej paneli
draugijoj, Jonelaitis su Kasaiiu kakpasakojo kaimo jaunimui.
Vasaris, Varnnas ir Liucleidosi iekoti kapdli.
- Tamsta nepyksti ant mans u tokiatrikritik? - klausji Vasario.
- Ne. Tamsta sakei ties. Bet seminarijoj kitaip sunku. Arba taip, arba nieko.
- Ak, ta seminarija! Palauk, netrukus jbaigsi. Tuomet tai paraysi mum geriau u patMairon!
Varnnas, girddamas tai, nusiypsojo, bet jis nenorjo ardyti savo draugo, o greiiau panels Liucs iliuzij.
Bet netrukus vsts vakaro oras vl mskatinti visus burtis draugn, judti ir triukmauti. Kakas kteljo "ratel", ir tuoj
platokoj Aurakalnio virnj susidargyvas, okantis ir dainuojantis vainikas. Tie naivs tautiki aidimai, btinas kiekvieno
didesnio susibrimo pasismaginimas, duoda toki ger prog, vieam, nekaltam flirtui!.. Tas u rank laikymasis, tas "roi
dare" vaikiojimas, tie pasisveikinimai ir atsisveikinimai, tie rat sukimai - taip lengvai tampa reikmingi, kai berneliui arba
mergelei pavyksta suiupti norimj. Tie aidimai taip pat vienintel proga klierikam ir jauniem kunigam pasisukti su
mergaitmis, nieko nepiktinant. Petryla, Kasaitis, Jonelaitis ir Vasaris stojo ratel lygiomis teismis su studentais ir kitais
jaunuoliais. J pasisekimas buvo dar didesnis, nes daugelis mergaiiturjo didel norpasisukti su kunigliais. Petryluoliai
stvarstMurmaits draug, o Vasario nepaleido i akiir i rankkanauninko giminait.
- Smagu?
- O, kaip puiku!
- Udusau!.
- Mirtu!..
Bet niekas nemir, tik skuriavo dar didesniu uolumu. Dvasikisutanos paemiais plaiu ratu skriejo aplinkui. Atrod, tarsi
jie, diaugsmo pagauti, norjo pasprukti i to asketiko rbo, o jis kaip juodas sparnas vijosi paskui, paniodamas kojas ir

plakdamas kulnus.
Jie gro nuo Aurakalnio, kai jau saulbuvo seniai nusileidus. Nuriedjpakalnn, jie pajuto vsipievdrgm, ir vakaro
eliai buvo tirtesni susiaurjusiame akiraty.
J kavimai klaikiai aidjo kanose, o jie patys atrod kaip koki pabaldnai, ard vakaro rimt. Bet jie to nejaut. Jie
skubjo namo, nes buvo ivarg ir ialk, bet linksmi. Prie trobjuos vl apsm ilto oro srov, jie erzeliuodami suvirto
kiem ir pasklido apie darelius ir tarpdures. Seniai jau buvo viduj ir j lauk. Vakarien buvo paruota. Visi Vasariai m
rankioti sveius seklyi ir sodinti juos prie didiulio stalo. Visi aprimo. Vieni pusbalsiai nekuiavo su savo kaimynu, kiti
tyljo. Buvo lyg ko nedrsu. Bet, be Klevikio konjako, atsirado dar dds virtos degtins. Vasario vynai buvo ia pat, o kas
norjo, galjo atsigerti ir alaus. Po valandls jau daugiau balsskambjo prie stalo, artimesnieji kaimynai kalbjosi odiais ir
stikleliais, o tolimesnieji vilgsniais, ypsniais ir taip pat stikleliais. Niekas per daug neigr, bet visiem buvo linksma.
Garbingose vietose sdjo abu klebonai, seniai Petrylai, ddsu ddiene, kun. Jonelaitis, mokytojas ir klieriko tvas. Toliau
jo inteligentikas jaunimas: studentai, panels, klierikai, kaip kam pakliuvo. alia Liucs sdjo Varnnas, o prieais, kitoj
pusj stalo, klierikas Liudas. Pagaliau visi kiti sveiai umlikusias vietas.
Liudo motina nenurimdama vaiktinjo aplinkui, skatindama valgyti. ia prissdama, ia vl bgdama virtuv, ji neturjo
laiko nksnio burnpaimti.
- Vargmama, - mstirdamas jklierikas. - Kiek ji iandien privargs, prisikamuos... Bet jai tai laim. Snaus klieriko
ileistuvs... Grsubdiakonas...
Jis dirsteljo prie save. Jam ypsojosi gyvos juodos akys, o balti dantys pabrsveiklprausvum. Liucvakarjam
atrodgraesnnegu kada nors anksiau. Aurakalnio aidim rausvintas veidas ibalins lempos ir vakiviesoj eliavo
visais jaunysts, sveikatos ir diaugsmo tonais.
- irk, ponas Petrai, - kalbjo ji Varnnui, vilgiodama i ono Vasar, - kas galjo tiktis i Pavasarlio tokiauni
ileistuvi? Juk jis atrodo visai ne ios ems tutybm sutvertas.
Varnnas abudu permetakimis.
- Panelgi esi jo kaimyn. Gali jprilaikyti truputir prie ems tutybi. Tas jam nieko nepakenkt.
- Bandau, ponas Petrai, bet viskas perniek. Tamsta netiksi, kad jis dvejus metus kojos neklKlevik.
- O, tai a savo odius atsiimu, - suuko juokdamasis Varnnas.- Ne i gero, panele, ne i gero! Tikrtikriausia, jisai bgo
nuo pagund. Tikk tamsta manim, a pastu seminarijos metodus.
- Pavasarli, ar tai tiesa, ksako ponas Petras?
Liudui nuo ito pasikalbjimo kakas skaudiai pasidrumstsinj. Jisai pasilenk per stalir su neprastu sau grietumu
tar:
- Panele Liuce, a iandien pamirtu, kas buvo, ir nemstau, kas bus. Tokia, rodos, buvo ir tamstos mintis.
Varnnas domiai pasiirjo juodu.
Prie stalo galo, kur sdjo klebonai, tvai ir dds, senis Petryla, padrsjs ir palinksmjs nuo konjako ir virtins, kreipsi
kanauninkKim:
- Praau pasakyt, klebonli, o kok moksl turi ieiti, kas nori bti pralotas? A visuomet sakau savo Juozeliui, kad ne
seminarijoj dar galas.
Kanauninkas garsiai nusikvatojo.
- Pralotas? Pralotui nereikia jokio mokslo. Jokio, bra, mokslo nereikia! Tai Dievo dovana, tvai. Dievo skreplelis. iri
ponas Dievas i dangaus mus, savo tarnus, ir kai kada neikents nusispjauna. kurpataiko, tai tas ir pralotas.
Studentai ia taip nusikvatojo, kad net visi sveiai suiuro. Niekas nesitikjo i klebono tokio atraus smojo. Petryla tik
mirkiojo akimis, neinodamas, kaip ia dabar tai suprasti, o senis Vasaris buvo patenkintas, kad klevi kietis jo "gimin"
juokam pastat. Kam per daug kelia nos!
Klebono pavyzdys ukrtir kitus. Juokai ir idykavimai nenutilo iki vakariens galo.
Buvo jau vlokas laikas, bet skirstytis dar niekas nenorjo. Vieni nekuiavo seklyioj, kiti kieme arba sodely grjosi
nakties graumu. Jaunimas usimanpaokti. Atsirado armonika, ir netrukus keletas pordundjo toj paioj seklyioj.
- Bet tu, brolyt, visai tartum vestuves keli, - juoksi i Liudo Jonelaitis ir Varnnas. - irk, kad ta juodiuk tavs
nesuviliot.
Bet Vasariui buvo lidna.
- , paskutins atostogos! Mane gal ventins, o ji iteka. Tai tokios vestuvs...
Prie jprijo klebonas Kima.
- Ak, jaunimas, jaunimas! O a jum pasakysiu, kad prie 25 metus ir a buvau jaunas, ir a buvau poetas, ir a "giedojau
meil, jaunvilt". O iandien kas? Dievo skreplelis, taip, Dievo skreplelis! Vanitas! Omnia vanitas!..
Ir jis nujo toliau pasigrti mnesiena.
Vasario klebonas pirmas usimanvaiuoti namo ir, nebodamas eimininkpraymo, liepkinkyti arklius. Jau ir kitiem daug
kam parpo namai. Dar valandl pasisek apraminti sukilim, dar armonika utrauk nauj ok, bet nuotaika jau darsi

nerami.
Kai jau baigiantis kalbom ir energijai pakrik sveiai stovinjo seklyioj pasieniais, klierikas Liudas ir Liuc netyiomis
pasijuto vienu du tarpdury sod.
- Palydk mane, Pavasarli, - praji, - a, rodos, pakalnj ant suolelio umirau savo skar.
Jiedu greit spruko pro dureles ir staiga sustojo, suavti nakties graumo.
Bet kas nra grjsis ankstyvo rudenio mnesienomis ir kas nepasta it stebukling nakt, kuomet "auktai dangus,
viesios vaigds, didels ir maos", ir viesus kelias berneliui joti pas mergel, kaip sako liaudies daina. Daina, tiesa, nemini
mnulio, o tlas gudruolis jmgsta paiepti... Bet ar btbe jo tas viesus kelias, tas minktas dangaus balzganumas, tas lauk
ir mikpeizaas, pridengtas smulkiausio velnumo sidabro dulkeli? Ar bttie sodrs sodo medieliai, ar btta rimtis
ir melancholija, kuri sujaudina jus ligi irdies gilumos?
- Viepatie, kas per graumas! - suuko ji, netyiomis pagaudama Vasario rank.
- Nuo Aurakalnio dar graiau, - tarjis svajodamas.
Valandl pastovj, leidosi jiedu takeliu emyn, iekodami jos skaros. Rado j ant suolelio aiktelje, kurios paiame
vidury kabojo tas stebukladaris mnulis.
- Apsupk mane, Pavasarli, - vos girdimai papra.
Jis apsupo ir stebjosi jos veido baltumu ir jos akiypatinga viesa. Ji nutvrabi jo rankas ir engporingsniatgal. Jis
nusigando, kad ji neparpult, bet ji atsirm obelir pritraukj prie savs. Prisiglaudusi ji apsikniaubveidu ant jo peties, ir
jos kvaps plaukai kuteno jam veidir lpas. Paskui ji pakl galvir irjo jam akis tokiu keistu vilgsniu, kokio jis dar
niekad nebuvo mats. Ji buvo taip arti, kad jis jautjos kelius, visjos knir veido ilum. Ir visa tai, kas kitam btudeg
krauj ir aptemd smon, Vasar atald ir prablaivino. Tas fizi kas jo idealizuojamos mergels artumas, tas jos
susijaudinimas, tas pabuiuoti galjimas buvo nepakeliamas jo klierikikam drovumui ir kuklumui. Jis numjos ranknuo savo
peties, paklnukritusiskar, apgobjos peius ir tyliai pavadino:
- Panele Liuce, einam jau.
Ji pagavo jo rank, prispaud j prie savo kaktos ir degani skruost, paskui atmesdama papurt galv, tarsi
nusikratydama kok kyr dalyk, ir eng takeliu vir. Ant kalnelio netoli dur ji stabteljo, padav jam rank ir tarsi
atsisveikindama tar:
- Bk tamsta kunigu, Pavasarli. Tamsta bsi geras kunigas.
Ir, palikusi jbestovintvietoje, greitai bgo trob.
Sveiai isiskirst jau po vidurnakio, kiti pasiliko nakvoti. Kai uvaiavo Klevikio klebono brika ir klierikas Vasaris
atsisveikindamas paspaudLiucs rankir susitiko su jos lidnu, beveik rpestingu vilgsniu, jo ird suspaudtokis nerimas,
kad jis vos sulaikaaras. Jis man, kad visam amiui atsisveikina pirmjsavo jaunysts susiavjim, tokkuklir tokteist,
o taiau jau pareikalavusi jo ne vieno sins priekaito, ne vieno kompromiso ir vingio.
Likusias savo atostog dienas jis jautsi kaip po laidotuvi. Jam vis tebeskambjo Liucs odiai: "Buk tamsta kunigu,
tamsta bsi geras kunigas". Kartais jis norjo irti tuose odiuose koki paaip, bet ne, jie buvo nuoirds. Berods
klierikas, pasirys tapti kunigu, turjo diaugtis tokiu padrsinaniu pranaavimu. Bet esti pagyrim, kurie kai kada labiau
mum nemalons negu papeikimai. Toks Vasariui buvo ir is Liucs pagyrimas. Jam btbuvsmagiau, jeigu ji btpasakius:
oi, nebk tamsta kunigu, nes bsi blogas kunigas. Tokiu papeikimu ji netiesiog b t pripainusi, kad jis turi moteris
patraukiani ypatybi, vyrikiui brangintin, bet kunigui pavojing. Tokis jos papeikimas bt buvs beveik lygus
prisipainimui: nebk tamsta kunigu, nes a tave myliu.
Taip, ji bttai pasakiusi, jei jis btjpabuiavs. Dabar jis tai inojo. Ir jis pyko, kam ji pasirinko tokipriemonjam
ibandyti. Greiiausia, kad ir tuomet jis seminarij bt grs ir kunigu taps. Bet kokia tai bt buvusi jo brstaniam
vyrikumui atrama! Jis bt, be abejo, daug kents, taiau kents ne dl nuovokos ir fantazijos vaizd, bet dl realios,
prisipaintos ir gyventos meils.
Bet nieko to nebuvo. Jis ir toliau pasiliko iapus slaptingos udangos, u kurios jaut skuriuojant gyvenim, didelius
jausmus ir norus, u kurios slapstsi jo paio ateitis ir tikrasis, nepaintasis jis pats.
Kiekvienkart, kada tik Vasaris grdavo po atostogseminarij, sitikindavo, kad tuose mruose yra susidars visai kitokis
pasaulis negu saultoj vasaros gamtoj, kvepianiuose laukuose ir ydiniose pievose. Kas viename buvo natralu, suprantama
ir neivengiama, tai kitame atrod nepaprasta, keista ir net nuodminga. Dl to tad, sugrs seminarij, jis visuomet
atgailaudavo dl vasaros paklydim. Bet ir be atgailojimo atostognuotaika ir atsiminimai ia gesdavo savaime, kaip gsta
nemaitinamas iburys arba tvankiame ore palikta vak. Vasaris, vaduodamasis seminarijos doktrina, kaltindavo save, kad jis
per greit palinksta atostogsilpnybes ir pagundas, bet jam tada dar neateidavo j galvmintis, kad tai gal nebuvo palinkimas
pagundas, bet grimas tikrjsavo gaivalir pirmyktsavo prigimt.
Tais metais taiau jam vyko daug sunkiau umirti atostogspdius ir igyvenimus. Per daug jau skaidriomis gijomis siaud
jo smegenis kanauninko giminaits paveikslas ir per daug jau gyvai buvo pajaustas jos avesys, kad visa tai iskust

netekusios atrumo meditacijos, rekolekcijos arba ipaintys. Vasaris, tiesa, kovojo su atsiminimais, bet kovodamas pats juos
ir gaivino.
Gyviausiai gi jo atmintyje aidmnesienos scena sode. Po kurio laiko jo paira tscenpamau mkeistis. Kaltinimas,
kuriuo jis buvo pridengs savo paio klierikikkuklum, kam btent Liuc"bobiku" proiu tuoj usimanbuiuotis, inyko,
o savo nevyrikos nedrsos nusimanymas pasiliko. Pamau mnubusti jame pasigailjimas, kam jis jos nepabuiavo. Toliau
tas pasigailjimas augo ir smonjo, nors vargas klierikas visaip stengsi juo atsikratyti. Jis negaljo sau dovanoti, kad atstm
mergait, kuri tuomet klaus tik savo irdies balso. Jis praleido vienintel savo gyvenime prog patirti tai, apie k bijo net
svajoti. Ir dl ko? Juk jis dar ne subdiakonas. Dabar jau viskas baigta - jis jos nepabuiuos jau niekad, niekad... Jam galva
svaigo nuo minties, kad jis galjo pabuiuoti Liucyt pasakiku mnesienos vidurnakio metu - ir kad jau tai nepasikartos
niekad, niekad...
alia it svajoni - mini, kurios j atlydjo i atostog, vargino j dar daug ir kitoki rpesi, kilusiseminarijos tyloj
susikaupimo valandomis. J baugino nusimanymas, kad jis jau penktam kurse ir kad metpabaigoj i tiesjau gali j pasaukti
prie altorisubdiakonato ventimam.
Pliamas dvi prieingas puses, jis tapo dar labiau usidars negu anksiau. Net artimesniem draugam, pasilikus su juo,
darydavos nejauku, nes kiekvienas jaut, kad ia turima reikalo su kakokiu labai jautriu ir opiu dalyku.
Ir tai tuo metu Vasaris vl pabandrayt. Taiau kartjis jau nesimkalti sauseilraiapie idealus, bet nepasekn
Liucs noru rayti apie meil. Jis staiai rasau paiam. Ratai, kas jam rpjo, kas jam buvo skaudu. Taip raydamas jis
norjo tarsi isivaduoti ikyrios nerimasties, kuri j graudavo kartais itisas dienas. Tmetjo eilraiuose atsispindjo jo
vidaus gyvenimas, vairi prieginybi drumsiamas. Jo lyrikoj skambjo jau ne vien jaunuolikas maitingumas, lidesys ir
rezignacija, bet ir skaudus susikrimtimas dl prieingprad, kurie leido aknis jo ird, o jis jautsi neturs jgjuos irauti.
ia jau usimezgtie jo poezijos motyvai, kuriuos vliau jis ireiksu didesniu pajgumu ir gilesniu igyvenimu. ia taip pat
jau buvo engtas lemiamas ingsnis t pavojing keli, kuriuo eidamas poetas taip save sugrauia ir iiulpia, kad jam
nebelieka nei krybos motyv, nei krybinipajg. Bet Vasariui poetui beliko vienintellaisva meniko eksploatavimo sritis tai jis pats. Visa kita buvo jau arba aptvarstyta, arba savaime neprieinama. Vis dlto tmeteilraiai, kuriuos jis paskelb
spaudoj, dl jstipraus emocingumo ir iraikos pagarsino jaunpoetplaiau, negu jo draugir pastambrys.
Tais paiais metais jis gavo pakvietimbendradarbiauti literatros urnale. Visa tai jpakljo paio akyse, taiau jo likimas
jau buvo isprstas. Istoti i seminarijos jis jau nebesvajojo. Literatros darbo jis man imsisis atliekamomis nuo kunigo
pareigvalandomis.
Mokslo atvilgiu penktasis kursas nieko naujo jam nedav . Didiausio susirpinimo kl valstybiniai rus literatros ir
istorijos egzaminai, laikomi baigiant penktj kurs. Jie atstodavo matrinius gimnazijos egzaminus, ir be jn vienas kunigas
negaljo bti patvirtintas iokiom ar tokiom pareigom. Rusliteratra ir istorija, vyriausybei reikalaujant, bdavo einama nuo
pirmo ligi penktojo kurso. iuos dalykus dst ateins i miesto civilinis mokytojas. jo pamokas klierikai irdavo kaip
nereikaling dalyk. Ne visi jas lank, o retas kuris klaus. Tik paskutiniais metais subruzdavo vartyti vadovlius ir lauyti
galvas, kaip ia suymjus bilietus, prisiraius programas arba itraukus i konspekto. Egzaminai bdavo ikilmingi,
dalyvaujant paiam gubernatoriui ir kitiem auktiem valdios atstovam. Jei ne puota, kunos metu valdios atstovus gerokai
nugirdydavo, retas kuris klierikas tuos egzaminus btilaiks.
Vliau Liudas Vasaris tas paiepiamas rusliteratros pamokas mindavo kaipo vienintelliteratrin pravaistvisame 6
met seminarijos moksle. Ir nuoirdiai apgailestaudavo, kad per maa jomis domjosi. 10 tem, kurias jis pats apdirbo,
ruodamasis baigiamjrusliteratros egzaminrasto darbui, buvo vienintelis jo sigilinimas literatros moksl. Kiti nt10
tempatys neraydavo: usakydavo jas pastamiem gimnazistam arba studentam. Egzaminrato darbui traukdavo vieni
tos 10 tem. Jos bdavo inomos jau nuo pradios mokslo met. Eidami rato darb, jie visas jau i anksto paraytas temas
susikaiiodavo bat aulus arba kojines. Vienintelis rpestis bdavo atrinkti reikalingj tem ir be klaid j perrayti
egzaminpopier. Varytis daug nereikdavo, nes deuruodavo "savas mogus".
Neirint t prieginybi, kurios kovojo Vasary ir su kuriomis jis kovojo, savo klierikik pareig jis stengsi neapleisti.
Pagaliau tai nnebuvo labai sunku. Didesnio valios tempimo reikjo tik pamokom ruoti. Visa kita jo savaime gan sklandiai.
Jis buvo punktualus pamokas ir koplyi. Vyresnybei atrod, kad jis neturi jokios puikybs. Tiesa, kad jis buvo usidars ir
tylus. Tiesa, kad jis vengsavo vyresnijir n vien profesorinebuvo kreipsis dl jokio patarimo. Taiau niekas nieko
blogo apie j negirdjo. Po kiekvien atostogklebono liudijimai apie jo elges bdavo kuo geriausi. Visa to pakako, ir jau
penktame kurse klierikas Vasaris be jokipastangturjo beveik puikiopinijvyresnybs akyse.
Stengdamasis gerai atlikinti savo pareigas, jis tuo paiu jau kovojo ir su vasaros atsiminimais, ir su maitinga, vis dar jame
gldinia prieingybs ir kriticizmo dvasia. Taiau itos mintys ir pagundos j apnikdavo tik poilsio, veni dienomis, ir tai
kaskart silpniau. Seminarijos atmosfera, kaip kasmet, taip ir tuomet, jau nuo gav nios spjo apmarinti visus pavojingus
atsiminimus ir rpesius. Tyli rezignacija ir savo menkysts nusimanymas vl sigyveno Vasario mintyse ir jausmuose. Ir jis
maness visai pasirengs stot prie Dievo altori.
Vien vakar, kai jis savo kambary kaip tyia skait moralin, virsteljo durys, ir jis n nepasijuto, kaip alia jo atsistojo

Mazurkovskis, ir saldus balsas paklaus:

- K, domine Vasari, studijuoji?
- Moralinteologij.
- Gerai, labai gerai. Pasiruok. Rytoj galsi pradti rekolekcijas - prie subdiakonat.
Ir jis ijo, pasaks "Laudetur Jesus Christus". Visa tai vyko taip staiga, kad Vasaris nespjo nsusiorientuoti, kas ia
pasidar. Jis pasiliko stovs nutirps, nustebintas. Jo kambario ir stalo draugas oko jo sveikinti dl tokios nepaprastai malonios
naujienos. Tik pamanyk - Vasaris tuojau subdiakonas! Kiekvieno seminaristo akyse jo reikm iaugo dvigubai. T vakar
klierikai tik ir tekalbjo vien apie bsimuosius ventimus ir apie kandidatus subdiakonus. Taiau Petrylos kandidat tarpe
nebuvo. Vasartai nemaa stebino, o Petrylai klnepasitenkinimo ir pavydo.
- Sveikinu, sveikinu, Liudai. Nesitikjau, kad tu turi toki ger opinij. Na, bet tu visiem moki patikti... - kariai
juokaudamas kalbjo kaimynas.
Vasariui tai buvo labai nemalonu, ir jis su mielu noru btpasikeits su Petryla vietomis. Bet ne nuo jo tai parjo. Jnumat
vyresnyb, per kuripats Dievas reikia savo vali, ir apie jokpasikeitimia negaljo bti nkalbos.
Kitdien, vakare, jie pradjo rekolekcijas. Po vakarinimald, kai visi klierikai isiskirst, jie, keturi bsimi subdiakonai ir
du diakonai, dar pasiliko koplyioj. Drauge su dvasios tvu jie atkalbjo "Veni crealor Spiritus" ir iklaus trumpos jo
konferencijos apie irekolekcijir besiartinanio momento svarb. Aiddamas tuioj koplyioj skambjo lygus dvasios tvo
balsas, ir jiem buvo labai keista tik eiem klausyti tos konferencijos. ita aplinkyb dar labiau pabr valandos
nepaprastum. Jie dar gyviau pajuto esiskirti ne tik i pasaulio, bet ir i seminarijos gyvenimo svarstyti savo dios reikal,
nagrinti savo sins ir pasiryti neataukiamam ygiui, negrinamam ingsniui.
- Dievas jus pasauk, mieli broliai, - kalbjo dvasios tvas, - bti Jo Banyios tarnais. Didelis tai paaukimas, atsakinga
tarnyba. Nes jus eisite tarnauti karaliKaraliui, viepaiViepaiui. Bet js inote, kad Jo karalystyra ne iame pasauly:
regnum meum non est ex hoc mundo. Ir js, tarnaudami Jam, rpinsits ne kno, bet dios reikalais, o is pasaulis su
visomis savo aistromis, turtais, garbe ir linksmybmis turs bti kaip anam Senojo statymo iminiui: vanitas vanitatum et
omnia vanitas. Kristus jus paaukbti savo Banyios ne tik tarnais, bet ir vadovais: jsrankas bus atiduotas tkstani
diiganymas. O, mieli broliai, kokia tai baisi pareiga, kokia tai sunki nata! Ir kas idrstjimti, jeigu ne pats dievikasis
Iganytojas to nortir jeigu ne Jis pats bttars kiekvienam i js, kaip kadaise tarapatalam: sequere me. Ir tai kur
msvispajgaltinis ir itesjimo garantija: sekti Kristumi.
Toliau dvasios tvas kalbjo apie tobulyb, kurios siekti sakKristus, apie dorybes, kuriomis turi pasiymti kunigas, apie
pavojus, kurie tom dorybm gresia, ir apie Dievo malon, kuri esti suteikiama kiekvienam jos praaniam, o ypatingai kunigui.
Jis baig konferencij, skatindamas ios dienos irinktuosius visu atsidjimu svarstyti savo paaukimo klausim ir ruotis
tinkamai priimti auktuosius ventimus, po kurijau kelio atgal nebes.
- Js vyresnyb i daugelio js draug tuo tarpu irinko tik jus, mieli broliai. Js neturit tuo didiuotis, bet priimkit tai
nusiemin, kaip Dievo malons enkl. Taiau panagrinkit savo sines, ar esate pasiruo t malon priimti: ar js
intencijos grynos, o ne per stiprs ryiai jungia dar jus su pasauliu, ar js esate pasiryimtis ant savo peivisas kunigo luomo
sunkenybes. Jei taip, tai dar labiau stiprinkite savo vali, iraukit i irdies paskutinius pasaulio piktolidiegus, umirkite tuos
mones ir tas vietas, kur grs jum pavojus, ruokits atlikti viso gyvenimo ipaint ir apgailkite savo nuodmes. Dievo
malons pastiprinti, eikite prie altoriaus ir, priimdami tuos ventimus, paveskite save ventos Banyios globai ir didesnei Dievo
garbei.
Visos itos konferencijos mintys jau ne kart buvo girdtos, ir pati jdstymo schema gerai inoma: pirmiausia udavinio
sunkumas, atsakomyb, klitys, nuodms, paskui vilties suadinimas, pasiryimas, priemons, pagaliau Dievo malon,
Kristaus nuopelnai, ventjutarimas ir paiam gale konkliuzija ir praktikos ivados.
Bet kartvisos tos atmintinai inomos mintys vl adino jjausmus, dilgino sines ir gaubrimties nuotaika. Jiem beliko
keturios dienos ligi ventim. Kazusas buvo naujas ir rimtas. Juose staiga atgijo visa tai, kas seminarijos gyvenimo rutinos per
ilg laik buvo apmarinta ir atbukinta. Atgijo ne tik uolumas dvasi kiem reikalam, bet m lsti i pakampi ir visokios
abejons, prietaravimai ir pagundos. Tartum koks stiprus smgis paardsusiguljus klodais lizd- ir prasidjo visjo nami
kova dl savo teisi, dl iltesns vietels ir dl valdios. Kova tbtin, lemiama ir paskutin. Prims subdiakonat, jau
nebgiosi Rom, kad tave paleist atgal pasaul, kad galtum sudaryti savo eim ir gyventi kaip kiekvienas kitas geras
krikionis. Visa tai tau btgda ir nuodm, visuomens panieka, Banyios pasmerkimas ir aminos kanios po mirties. O
Roma pavydi ir negailestinga savo irinktiesiem: jos palaiminimas ess paymtas aminybs enklu.
ei irinktieji ventimam per 4 rekolekcijdienas buvo iskirti i seminarijos gyvenimo ir palikti jpai ir dvasios tvo
nuoirai. Kai kiti klierikai bdavo pamokose, jie laikydavo meditacijas arba nagrindavo savo sins dalykus. Dvasios tvas
su jais atlikdavo kasdien tik po vien meditacijir pasakydavo po vien konferencij. Visa kita jie darydavo patys: sins
apyskaitas, dvasik skaitym ir meditacijas koplyioj, refleksijas po meditacij - vaikiodami sode arba salj. Be to, jie
bendrai kalbdavo kasdien visus kunigikus poterius, kurie subdiakonui jau yra privalomi taip pat kaip kunigui. Per
rekolekcijas jie pratinosi prie itos pareigos, nes brevijorius tai gana paini knyga, o kunigiki poteriai - kasdien vis kitoki ir ilgi.

Parapijos kunigai, tiesa, atbarkina juos beveik per valand laiko, bet kandidatam subdiakonus dl nepratimo ir uolumo
reikdavo apie 3 valand. Tad beveik visas jlaikas buvo uimtas, o kas nebuvo uimta, turjo bti skirta ruotis ipainiai i
viso gyvenimo.
TreirekolekcijdienLiudas Vasaris jautsi jau gerokai nuvargins ir kn, ir dvasi. Visus savo paaukimo klausimus jis
buvo dar kart apmsts ir persirgs. Sukilusias abejones ir baimes jis suspjo vl persvarstyti, ir jos nuslgo, neilaik jo
kritikos ir artjanios ventimbtenybs. I ties, anapus visabejoni jam nuolatos vietnusimanymas, kad jis ventimus
priims ir kunigu bus. Po penkerimetmesti seminarij? Ne, tai jam buvo taip pat nevykdoma, kaip jrininkui, perplaukusiam
audringvandenyn, pasukti atgal arba okti bangas ir nusiskandinti. Ibuvus penkerius metus seminarijoj, gernorklierikui
tapti kunigu jau yra beveik psichologinbtenyb. Tiesa, esti atsitikim, kad per subdiakonato ventimus kandidatas pabga
jau paguldytas prie altori, paiu kritikiausiu momentu. Bet taip padaro arba skrupulatai, kurie, vienar du kartu pabg,
galgale sivenia, arba toki kanditatai, kurie niekad nneabejodavo, kad kunigo darbui jie visai nra tik.
O Vasaris nebuvo nei i pirmj, nei i antrj. Ir vis dlto jam teko igyventi per tas rekolekcijas tok dvasios sukrtim,
kokio jis niekad nepatyrnei anksiau, nei vliau.
Trei rekolekcijdien jis nors buvo nusilpnjs ir per galvkartas nuo karto pereidavo keistas svaigulys, bet dl savo
likimo jautsi visai ramus ir be baims mstapie bsimuosius ventimus. Rekolekcijos jo sklandiai, sins nagrinjimas taip
pat. Lapelis, kuriame jis ymjosi viso savo gyvenimo nuodmes, kad kartais per ipaint nepamirt, buvo pripildytas jau ir
paskutinimetnusikaltim. Beliko pasiymti tik tai, kas dar bus atsiminta ligi ipainties.
Taigi tdienjo dmesys ir uolumas buvo iek tiek atslgs. Jisai gan pasyviai atlikinjo visus dvasikus pratimus, girdjo ne
vismeditacij, per dvasikjskaitymbuvo isiblaks, kalbdamas poterius klydo brevijoriaus lapuose ir apsileids privaiai
nesukalbjo raaniaus. O kaip tik tokiomis valandomis aminas dios iganymo prieas, velnias, tamquam leo rugiens,
circuit, quaerens quem devoret. Ir pirmiausia puola jis tuos, kuriuos randa apsileidusius ir apsndusius.
T dien po bendrj vakarini mald, kai visi klierikai isiskirst, jie eiese kaip paprastai pasiliko iklausyti trumpos
dvasios tvo konferencijos. Dvasios tvas kalbjo apie rytdienins jipainties svarb. Bet Vasaris nugirdo tik porpirmj
sakini. Paskui jo mintys kakodl nuslydo atgal, ir retai kada prisimenamas Variokas kaip gyvas stojo jo vaizduotj ir cinikai
ypsodamasis tar:
- Komedijos, viskas komedijos...
Kadaise, pirmame kurse, buvs jdviejpasikalbjimas seminarijos sode matgyti Vasario atminty. Varioko priekaitai
kunigam ir jo paio prisipainimai netiko trekolekcijaplinkybm, ir Vasaris vl pakreipsavo mintis konferencijos odius.
Jo galva i lengvo svaigo, bet jis aikiai girdjo, kaip dvasios tvas sak:
- Kno pageidimai, concupiscentia carnis, yra didiausias ir pavojingiausias dvasinio gyvenimo prieas.
Ir tuo paiu metu, kaip magik liepsn nuviestas, Vasario vaizduotj pasirod nuogas "Klos" vergs paveikslas, o jo
paio balsas kalbjo:
- Per daug laiba: launis storesnu liemen.
- Kvailas! - atsiliepVarioko balsas. - Tai puikios, rasingos, kartakraujs rytiets formos.
Vasaris net galvpakrat, gindamasis nepadoraus vaizdo, ir vl nugirdo dvasios tvo odius:
- O, mieli broliai, tegu jus Dievas saugoja nuo tokios nelaims! Jauno kunigo padtis parapijoj tada tampa...
Bet "verg" i Vasario vaizduots nesitrauk. Jis pamat, kad jos laibas liemuo buvo taip persilenks, kad aukiau klubo
susidartrys velnios kno garanktls. Jis visas savo mintis ir vilgsn kreip dvasios tv, bet "vergs" liemuo neinyko. Ir
juo jis labiau stengsi ja nusikratyti, juo ji darsi rykesnir kaip koks antkrytis vis plaiau siaubjo mintis.
- Viepatie! - mstklierikas,- kas gi man ia dabar? Niekad ito su manim nebdavo.
Konferencijai pasibaigus, jis tuoj ijo i koplyios, tikdamasis, kad vietos atmaina iblakys t nepador vaizd. Jisai
inojo i dvasiko gyvenimo vadov, kad su pagunda i pradinereikia kovoti, bet nuo jos bgti. Ir jisai tai bgo. Jis band
mstyti apie paprasiausius dalykus, bet pagunda vijosi paskui, ubgdama u aki. Jis stabteljo ties langu pairti, koks
lauke oras, o lango stikle jau buvo "verg". Nebesurakinta grandiniais, bet laisva stovjo prie j visu stuomeniu ir, rodydama
save, begdikai aipsi.
Tai buvo baisu, Vasaris pajuto savy i tolo ateinant norpasiirti tpaveiksl, pasigrti tuo jaunu knu... Tai jau bt
sutikimas, nuodm, ir gal sunkioji... Ir jis bgo toliau. Jis sugro savo kambar ir pasimskaityti ventj Rat. Bet raids
liejosi jo akyse ir, tarsi kokia jo viduj u sukta spyruokl, nedav nusdti vietoj. Jis ijo koridori ir vaikiodamas
pasistengmstyti knors malonaus, kas jatitrauktnuo tpavojingvaizd. Jis msvajoti apie tvik, kaip diaugsis tvai
ir visi namikiai, kai jis parvaiuos jau subdiakonas.
- O Liucyt?..
Kgi, nieko ypatinga. Juk ji tam jir ileido - ir net patarbti kunigu.
- Kam a jos tada nepabuiavau? Vienintelkartvisam gyvenime. Juk a dar nebuvau subdiakonas...
Jis nnepasijuto, kad jau grdamasis ir apgailestaudamas svajoja apie nederamir nuodmingdalyk. Jau jis ne kartir
anksiau buvo pamans, kad jeigu jiedu tuomet bt buiavsi, tai tas pabuiavimas greiiausiai bt buvs nuodmingas.

Susigriebs, kad ir svajons apie Liucdabar eina jau i pagundos, Vasaris pabandbgti ir nuo j. Bet pabgti nuo Liucs
buvo dar sunkiau. Jo vaizduotj atgijo ne tik ji pati, bet ir visi jo lkesiai, visi velns, bet galingi, nes i paios prigimties einjo
irdies suvirpjimai. Tai atsitikdavo ir anksiau, bet tvakar, be it tyrjaunuolikos sielos polki, m drumstis kakas
ema, kakas geidulinga ir knika, ko anksiau nebdavo.
Dabar jam vaizduot m pieti Liuc galiomis, nevariomis spalvomis. Jis atsimin, kaip kadaise, jiem sdint ant
Aurakalnio, pro pasiklusisuknel jis pamat jos kojtruputi net aukiau kelio. Tuomet jis labai susigdo ir daugiau t
koj n nepavelg. Dabar gi tas vaizdis, kakodl atgijs, drumstjo mintis ir jaudino neapsakomu aistrumu. Taip pat jis
atsimin, kad Liucs krtys buvo lengvai spjamos pro jos lengvvasaros rbel- ir kad jos lpos rausvos, lygios ir velnios.
Praleistas Liucs pabuiavimas jdegino dabar kaip pelenuose usilikusi ir atpsta arija.
Jis ingsniavo koridoriuj, leidosi sal ir vl lipo auktyn, bet pal vaizdai, kaip kokiam demonikam kine, knibdte
knibdjo jo vargusiose smegenyse. Ir vl "verg", ir vl Liuc... Ir abidvi kartu, priimdamos viena kitos pavidalus...
Devyni skambalo smgiai nuaidjo tuiais koridoriais - ir Vasaris kartu su upldusia klierikbanga vl atsidrkoplyioj
paskutin kartatlankyti Sanctissimum. Tai truko penket, deimt minui, koplyia greit itutjo, bet jis bijojo eit gulti. Jo
fantazija ir mintys buvo taip sisibav, kad jis tikrai inojo negalsis umigti. Jis pasiliko klpoti vienas tuioje koplyioje,
apviestoje tik raudonos aliejins lempos. Pernai jis taip praleido ia ne vienvaland, bet tai bdavo ramios kontempliacijos,
o paskui staiai tuio sdjimo valandos.
Dabar gi jis visas virpjo ir deg, apimtas nesuprantamos aistros. ia, itoj ventoj vietoj, prie tabernaculum Sanctissimi,
raudonoj lempos viesoj jis jautkakokibaisibtyb, tykojanijo praties. Ir jis su didiausia igstim pamast, kad, n
kartgyvai nepajuts Dievo, jis tai jauia velni. baugintas liguistos fantazijos, jis bijojo pajudti ir apsivalgyti aplink save.
Du gaubtoj sienoj linkventieji, paprastai toki rams, dabar baugino jsavo nebylumu, savo sutanomis, savo kamomis, savo
aureolmis ir paiu savo nerealumu.
O vaizdai vis siaut ir siaut. K tik jis nejuiomis kada buvo mats nekuklaus, dabar augo lykius nepadorumo
pavidalus. Jis atsiminkitdvasiko gyvenimo vadovpatarim, kad, norint atsiginti pagundas, jeigu nepavyksta pabgti, reikia
prie jas statyti prieingus dalykus, geriausia Kristaus kanios vaizdus. Jisai apsikniaub ant suolo ir stengsi vaizduotis vis
Kryiaus keli, kaip yra antrojoj raaniaus daly. Tam buvo reikalinga gilaus susikaupimo ir dideli valios pastang. tai
pagaliau kala Iganytojprie kryiaus ir stato ant kalno virns. Bet, o ventvagyst! Vietoj kenianio Kristaus ant kryiaus
begdikai aiposi laibaliemen"verg".
Vasaris pajuto, kad jis grimzta juod, baisibedugn, ir kakieno altas dvelkimas paptjam pakau. Jisai nemat, bet
tikrai jaut, kad upakaly jo kakas stovi. Jisai igirdo, kaip brakteljo grindis ir upakaliniam suole suejo nematoma
btyb. Jis norjo melstis, bet gaivalika baimsukaustne tik jo lpas, bet ir irdir vali. O btybjau lenkiasi prie jo ausies,
ir jis mato, kad tai tarsi btVariokas, bet ne Variokas, tik kakas be galo lyktus, ir ima kudti:
- Komedijos, komedijos, komedijos...
O i antros puss jau lenkiasi kitas ir nibda dar bjauriau:
- Js kaip mes: ir mergeles pasiirit, ir pasibuiuoti norit, norit, norit...
Pirmasis gi padaro lykiypsenir pajuokdamas sako:
- Bk, Vasari, kunigu, bk, bk, bk... Geras bsi kunigas, geras, geras, geras...
Vasariui tampa taip baisu nuo jsvilinanio vilgsnio ir to pekliko kudesio, kad jis, sukaups visas pajgas, sugeba dar
sunkiai, skaudiai sudejuoti. Ir tuo momentu kakieno ranka nustveria j u peties. Jis paoka suole ir raudonoj lempos viesoj
pamato prie save auktjuodpavidal.
- Ko gi tamsta neini gulti? - sako jam dvasios tvas. - itaip negalima save varginti. Tamsta blakeisi ir dejavai kaip ligonis.
Gal negera kas?
Jis sunkiai suvokia, kas ia darosi, galva jam svaigsta, bet jam lengva, kad nieko to nebr. Ir jis nebeino nkaip teisintis:
- Ne, nieko... A buvau tik valandlpasiliks, ir taip kakas ujo...
Per rekolekcijas dvasios tvas, eidamas gulti, dirsteldavo koplyi, ar neras kok neramuol, besikankinant neiriamu
paaukimo klausimu.
Vasaris t nakt miegojo numirlio miegu, o ryt ryt jam i lengvo svaigo galva, ir pirmj meditacij jis prasnaud su
atviromis akimis.
Tdien pavakarjis atliko viso gyvenimo ipaint. Jis stengsi bti atviras ir saksavo nuodmes, gal net bent kiek jas
sutirtindamas. Jis ilgai iekojo priemoni, kokiu bdu ireikti savo silpnyb"antrosios lyties asmenim", bet niekaip jnegaljo
rasti. Taip pat jis nesugebjo parodyti n savo atalimo dios reikalam. iuo atvilgiu jis savo i paintim nelabai buvo
patenkintas, bet iaipjau jokios nuodms nenuslp. Jis taip pat papasakojo vakarykias savo pagundas ar klajojimus.
Dvasios tvas iaikino, kad tai buvs nuovargio ir nerv priepuolis. Jis lauk, kad nuodmklausis smarkiai j ibars u toki
"nuodmiprocesij" ir uduos didelatgail, bet dvasios tvas, dideliam penitento nusivylimui, ne tiek jbar, kiek gyr.
- Dkoki Dievui, mielas broli, kad Jis tave saugoja nuo sunki nuopuoli. Didel Dievo malon padar tai, kad tu tyra
irdimi gali priimti subdiakonato ventimus. inoma, tu turi budti, kad ir toliau neprarastum nei Dievo malon s, nei doro

gyvenimo. mogus yra silpnas, o gyvenimas pilnas pavoj,- ir t.t.

Ir udavjam atgail- sukalbti Visventjlitanijir psalm"Miserere". Vasaris i teologijos inojo, kad tokia atgaila
gali bti duodama ir u sunkisias nuodmes, bet vis dlto tikjosi daugiau.
Po ipainties jis jautsi atliks svarbiausi ir nemaloniausi rekolekcijpareig. Jam buvo kiek neramu, kad jo ipaintis
teijo daug trumpesn negu kit draug. Jis niekaip negaljo sumesti, k jie taip ilgai ten gali kalb ti. Tas klausimas nuo
pirmjligi paskutinijmetjintrigavo ir pasiliko be atsako.
Dabar jis raminosi tuo, kad dvasios tvas jo ipaintimi regimai buvo patenkintas. Konfesarijaus gi pareiga, klausinjant
penitent, iaikinti neaikumus. Jo nieko neklausinjo, vadinasi, viskas buvo aiku ir gerai.
Nurims jis laukrytojaus - svarbiausios jo gyvenimo likimui dienos.
TdienLiudas Vasaris atsiklvisai ramus, kartu su visais kalbjo rytmetinius poterius ir atliko meditacij. ventimai turjo
prasidti 10 val., taigi liko dar apie 3 valandos laiko paskutiniem prisiruoimam. Kartu su kitais jis naujai isiskuto tonsrir
paskutin kart perirjo ventim ceremonijas. Kiekvienas stengsi jiem patarnauti ir parodyti kuo daugiausia d mesio ir
palankumo. Jaunesnieji irjo juos su pagarba ir smalsiai laukskirtos valandos. Daugelis tyrinjo jveidiraik, nordami
spti, kaip jie jauiasi, ar yra jau galutinai pasiruo, ar nebijo, ar nepabgs kuris paskutinj valandoj, suabejojs dl savo
paaukimo. Draugai klausinjo j apie tai, vieni padrsindami, kiti juokaudami, kiek tai leido j susikaupimas ir artjanio
momento svarbumas.
Vasaris, anksiau igyvens tiek daug abejoni ir svyravimdl savo paaukimo, dabar lauklemiamos valandos nkiek
nesijaudindamas. Gal bt, kad jo nervus nuvargino sunkios rekolekcijdienos, gal bt, kad jo ramumas jo i nuojautos, jog
pagaliau, engus lemiamingsn, visos tos abejons ir kovos nebeteks prasms, ir jis ras dvasios pusiausvyr, ramyb bei
giedr.
Taiau vis dlto vienas reikmingas mamois sudrumst t ar i nuovargio, ar i rezignacijos, ar i ger vili jus jo
ramumir dar kartparod, koks jautrus ir trapus yra jo dvasinio gyvenimo rmas.
Iki ventim jau buvo liktik apie pusantros valandos laiko. Vasario kambary susirinko keletas jo draug. Kasaitis skuto
jam tonsr, Petryla vartceremonijapraym, pora kitsdjo ant lovos ir irjo vistruo.
- tai netrukus tu jau ir baigtas mogus, - kalbjo Kasaitis, - su mumis gi visaip dar gali atsitikti...
- Nebijok, - atsiliep Petryla.- Jeigu jau Liudas tai laimingai prisiyr ligi subdiakonato, prisiirsime ir mes. Reikia b ti
atsargesniem u Radastin.
Vienas, sdjs ant lovos, Petrylos odiais pasipiktino:
- Tai kad pasak! ia ne atsargumo, bet elgesio klausimas. Kas vien per atsargumpasiekia ventim, i to, vyruti, maa
paguodos.
- Ir pagaliau lyginti Vasarsu Radastinu! , Petryla, tu kartais nuneki kaip i bato, - protestavo kitas.
- A visai ir nelyginu, - gynsi Petryla. - A tik norjau pasakyti, kad Liudas atsargus, ir tiek.
Radastino priminimas Vasariui niekad nebdavo malonus, o dabar pasirodstaiai skaudus. Jam buvo aiku, kad Petrylos
odiai buvo taikomi jo paintsu Liuce ir kad dl tos painties jis tai jau beveik lyginamas su Radastinu.
Tuo tarpu tonsra buvo iskusta, ir jis pats dabar usimanperversti Pontifikalo rubrikas. Petryla atkreipjo dmes vien
viet:
- Matai, vyskupas kreipiasi ne tik archidiakon, klausdamas, ar js esate verti priimti ventimus, bet taip pat ir mones:
"Si quis habet aliquid contra illos, pro Deo et propter Deum cum fiducia exeat et dicat". Kaip tau tai patinka? "Ko jis
prie mans iandien kimba?" - pamanVasaris ir, menkai slpdamas savo kylantsusierzinim, tar:
- Kas gi ia man gali patikti arba nepatikti? Ir kodl tu mans ito klausi? Jeigu nori, kai ateis laikas, galsi tuo ceremonij
punktu pasinaudoti, bet dabar palik mane ramybje.
Petryla susigriebpadars netaktir matsiprainti:
- Na, nepyk, Liudai. Tu inai, kad a mgstu kartais pajuokauti, o kaip kaimynai, mudu vienas antro paslaptis ir silpnybes
inom. Bet tu pralenkei mane visais atvilgiais.
- Jei tai nuo mans pareit, a mielu noru pasikeisiau su tavim vietomis.
- Nejaugi?! Turbt kai ko gaila... - ypteljo Petryla ir ijo i kambario.
ita scena visai sugadino Vasario nuotaik. Jisai inojo, kad jo draugas taktu ir velnumu niekad nepasiymjo. Greiiausia,
kad ir itos nevykusios aliuzijos Vasario ir Liucs paintjo tik i draugo staiokikumo arba menko pavydo. Vis dlto jo
odiai Liudui buvo skauds ir karts. Savo nakalt paint su Liuce jis jautsi ipirks visa eile dideli valios pastang,
neramum ir net kentjim. Ir tai prie svarbiausi jo gyvenimo valand artimas draugas dar jam kak dviprasmikai
prikaiioja!
Kadaise panaiais priekaitais padilgino jo sin Brazgys - ir kaip tuomet, taip ir dabar Vasaris pajuto irdy didel
paeminimir kartum. Taip! Vien tik dl to, kad jis usivilko sutan, vien tik dl to, kad jis tai rytasi stoti prie Dievo altori,
kiekvienas jauiasi turs teislsti jo sin, vaduodamasis ivirinmis, menkomis, nereikmingomis gyvenimo smulkmenomis.

ita karti nuojauta taip jslgir gramzdino apatij, kad prie jsmulkjo net ir artjanio momento dydis.
- tai kur a einu, - mstrengdamasis ventimus Liudas Vasaris. - Aplink mane niekad nebus stoka tarinjaniBrazgi
ir Petryl- ir tai imtkartsmulkesni, piktesniir kvailesniu Brazgir Petryl. Man reiks vengti ir saugotis visa to, kas jiem
pasirodys tartina. Kitaip - papiktinimas, scandalum! Kas tuomet man galima, o ko negalima? Juk tokiu bdu sins princip
nepakanka mano elgesiui tvarkyti. O a vis dlto turiu ioktoktalent. Ar jis neudus many kaip vakbe oro?
Vliau Vasaris, atsimindamas t slegiant kartum dl Brazgio ir Petrylos priekait, manydavo, kad tai buvo staiai
pranainga nuojauta. Bet seminarijos gyvenime jai suklestti ir sismonti neleido pats to gyvenimo siaurumas, apsaugojs j
nuo daugybs progigirsti panaipriekait. Subdiakonato gi primimo dienPetrylos odiai spjo vien apkartinti jo ird,
bet nepastmjo susidaryti jokios praktikos ivados.
Pusiau deimtvaland Vasaris su kitais kandidatais buvo jau Katedros zakristijoj ir vilkosi ilgas pla ias albas, kuriomis
apsirengjie turjo priimti ventimus. Be kartaus lidesio, jokio kitokio jausmo jo irdy nebuvo.
Bertainis prie deimtKatedroj suskambjo "Ecce sacerdos magnus" giesm: enklas, kad atjo vyskupas.
"Jau", - pamanklierikas Liudas. Jie visi ei persimetvilgsniais, ir kiekvienas vl paskendo savy. Netrukus davenkl
eiti banyi. Jie jo laikydami rankose dideles vako vakes. Tuo paiu metu vyskupas engprie altoriaus pradti mii, o
jie trimis poromis isirikiavo presbiterijoj.
Atjus ceremonijrubrikos numatytam momentui, dar prie Evangelij, vyskupas pertraukmiias, ir archidiakonas, kuriuo
buvo pats seminarijos rektorius, paaukjuos aikiu balsu:
- Accedant, qui ordinandi sunt subdiaconi.
Ir maukti juos kiekvienvardu pavarde.
- Vasaris Ludovicus.
- Adsum.
Jisai, priklaupdamas prie altori, prajo pro vyskupir sugro savo viet.
Vliau draugai jam pasakojo, kad jis tuomet atrodlabai iblyks ir susirpins, bet jis pats nejautsavy jokios atmainos.
Jo smon buvo taip atipusi, kad patys svarbieji ventimmomentai prajo kaip ir nepastebti. Tuo tarpu vyskupas lotyn
kalba i Pontifikalo skait jiems paskutin spjim: "Mylimieji sns, kurie tuoj bsite pakelti ventSubdiakonato laipsn,
pakartotinai turite apsvarstyti, kokios natos iandien panorote. Nes lig iol dar laisvi esate ir, jeigu norite, galite grti pasaulio
gyvenim. Taiau jeigu iuos ventimus priimsite, jau nebebus jum galima nuo apadatsisakyti, bet Dievui, kurio tarnyba lygi
karaliavimui, reiks aminai tarnauti ir, Jam padedant, skaistyb laikyti, o taip pat Ba nyios reikalam visuomet bti
atsidavusiem. Dlei to, kol dar laikas, apsisvarstykite ir, jeigu ventame pasiryime itesti norite, ion prisiartinkite!.."
Bet retas kuris iuos bauginanius odius irdm, nes tai buvo vien negyva formul, o jpasiryimo motyvai jau buvo
suvesti viennenumaldom"taip reikia". Ir Liudas Vasaris todiklauskaip kiekvienos kitos formuls, nesigilindamas nei
jos prasm, nei artjanio momento svarbum.
Paskui jis kartu su kitais knipsias atsigulant ems ir girdjo, kad vyskupas su asista kalba ties jais Visventjlitanij.
irovam buvo tai spdingiausias ventim momentas. Daugelis graudinosi, matydami tuos jaunuolius, laibus ir liesus,
apvilktus ilgomis albomis, knipsius parkritusius ant ems. Kiekvienas jaut, kokia sunki nata ukraunama ant jneprityrusi
pei visam gyvenimui. Jaunos moterys negaldavo sulaikyti aar, jautriau u kitus nujausdamos vis tos scenos prasm ir
paskas.
Tuo tarpu vyskupas aukventjvardus, ir su kiekvienu "ora pro nobis" tarsi augo dangikliudininkbrys ties ta gyva
visokeriopa isiadjimo ir sipareigojimo auka. Svarbusis momentas artinosi, bet Liudas Vasaris tebepaliko gl ds savo
sustingime. Vliau jis labai gyvai atsimindavo daugel ankstyvesnisavo jaunysts moment, bet ventimscena taip ir pasiliko
pridengta tirto, neperregimo rko. Jis net nebuvo tikras, ar girdjo svarbiausius pirmosios ventim formuls odius, kai
vyskupas, pakils nuo klaupkos ir atsigrs nuo altoriaus, su mitra ant galvos ir pastoralu kair j rankoj, drebania deine
darydamas ties guliniais kryiaus enklus, tris kartus kalbjo: "Ut hos electos benedicere, sanctificare et consecrare
digneris". O choras meld: "Te rogamus audi nos".
itie odiai nebuvo dar svarbiausioji galutinventimformul, dar apeigos tssi ir toliau, bet faktinai po j pabgti jau
nebuvo galima. Visi klierikai inojo anekdot, kur jiem pasakodavo pats inspektorius Mazurkovskis, kaip vienas baugtus
kandidatas subdiakonus, guldamas litanijos skaitymo metu, kartas nuo karto pakeldavo galv, vis rengdamasis bgti. Bet tuo
tarpu vyskupas itaranuos odius, ir vargas su rezignacija atguldamas suuko: "Zdechpies!"
Po litanijos vyskupas vl skaiti Pontifikalo apie subdiakonpareigas. I amigldumos pirmykts Banyios tradicija
skambjo itoj vyskupo instrukcijoj - maldoj. Subdiakonas turs paruoti vanden altoriaus apeigom, tarnauti diakonui,
padavinti jam kielikir paten, rpintis suaukota duona ir tik tiek jos padavinti altori, kiek bus reikalinga tikintiesiem, kad
likuiai neptsakrariume. Subdiakono pareiga - plauti altoriaus baltinius. ia buvo primenama, kaip jis turi tventdarb
atlikti ir kur dti suvartotvanden.
i dien subdiakono pareigos yra tik tolimi atsiminimai, tik simboliai an , kadaise reali veiksm. Bet ir anuos realius
veiksmus, lygiai kaip ir visregimosios Banyios santvark, ventjtvmokslas aikina simboline prasme, kaip mistikojo

Kristaus Kno apsireikimus. Toj paioj pamokanioj vyskupo maldoj subdiakono pareigos ir veiksmai jau rodomi v. Jono
Apokalipss viesoj: altorius ess pats Kristus, altoriaus baltiniai - tikintieji, vanduo, kuriame jie plaunami, - dievikasis
mokslas. Iia subdiakono ventumas, kad jis tikttarnauti Banyiai, mistikajam Kristaus Knui.
Paskui vyskupas kiekvienam dav prisiliesti deine tui kielik ir paten, kalbdamas esmin ventim formul:
"Veizdkite, kieno tarnyba jum pavedama; dlei to spju jus, idant taip elgtumts, kad Dievui patikti galtumt". Po to su
tinkamom maldom jiem buvo teiktos subdiakonato laipsnio reikmenys: manipulum, tunika ir epistoliknygos.
Baigiantis miiom, jie primventjKomunij.
Kai po ventimjie sugro seminarij, draugai puoljsveikinti ir linkti, kad paskutiniai metai jiem bttrumpi ir laimingi.
Paskui jie jo dkoti vyskupui, rektoriui, inspektoriui ir dvasios tvui u ventim suteikim, glob ir tvik rpestingum.
Paskui prasidjo pirmosios jauktesniame dvasikumo laipsny dienos su naujomis pareigomis ir didesniu rimties nusimanymu.
Jie uoliai atlikinjo naujventim jiem udt pareig- kasdien kalbti brevijori, ir jiem buvo smagu net rekreacijos metu
isiskirti i draugir, kur nors nuoaliai vaiktinjant, vartyti plonuius tos paauksuotos maldaknygs lapus ir dlioti spalvotus
jos kaspinlius. Juk tai buvo dar nauja, rutinos nepaliesta pareiga!
Liudas Vasaris po t ventim jautsi visai ramus. Pereitos vasaros atsiminimai buvo jau nebetek jautrumo, kaip
sudivusios pernykts gls netenka kvapo ir suli. Nusimanymas, kad jis perenglemiamdvasiko luomo rib, iblak
svyravimus ir abejones dl paaukimo. Pagaliau mokslo metai jau visai baigsi, ir reikjo smarkiai dirbti, ruoiantis valdikiem
rusistorijos ir literatros egzaminam, o iem laimingai prajus, laukdar visa eilkitegzamin.
Vis it spding vyki ir rpesi metu kartas nuo karto atlankydavo j Liucs atsiminimas, bet jo vaizduot jau
pasilikdavo pasyvi, jis nebekurdavo joki scen, nebeimprovizuodavo joki dialog ir nebejausdavo jokio susijaudinimo nei
dvasios pakilimo. Kartais tik palyddavo tatsiminimvelnus lidesys, bet tuoj vl viskas nurimdavo, itirpdavo.
Artimiausisekmadien po subdiakonato ventimjis pamatKatedroj Nepastamj. Ji buvo tokia pati kaip visuomet, ir
jokio naujo spdio Vasaris i jos nepatyr. Jis jau buvo seniai susidars savy nesikeiiamjos vaizd, kuris kaip koks giliai
prasmingas simbolis ilgiem metam sistiprino jo smonj. Keitsi aplinkui gyvenimo aplinkybs, keitsi pats Vasaris, keitsi ir jo
paintys - ir ne viena moteris, slenkant metam, buvo palietusi jo irdir adinusi vaizduot. O Katedros Nepastamoji pasiliko
vis ta pati, su tamsiu rbu, baltu aliu ir melancholiku tol bganiu vilgsniu. Ji nebekl jame naujnusiteikim, taiau, j
atminus, Vasario ird tarsi perpsdavo vsi, vari, gaivinanti rytvjelio srov. Jis tuomet pajusdavo naivaus savo jaunatvs
idealizmo ilges ir gro. Ir jojo naujos paintys Nepastamosios simbolio viesoj gaudavo kitokios prasms, negu praeinama
kasdienio gyvenimo menkyst.
Po to sekmadienio Vasaris daugiau nebematKatedroj tos moteries. Jis niekad nesuinojo, kas ji buvo. Jis niekad i arti
nebuvo jpavelgs.
Bet jis visgyvenimman, kad ji buvo jo pirmoji meilir jo pirmoji daina.
Paskutin sekmadien prie atostogas jam, kaip subdiakonui, teko dalyvauti asistoj ir giedoti epistol . Neprats prie
ceremonijir jnemgsts, jis jaudinosi savo rolj, varsi ir klydo, ia ne laiku pakeisdamas savo viet, ia priklaupdamas ne
ten, kur reikia, ir visk darydamas nesklandiai, be sitikinimo, be judesi laisvumo. Jausdamas, kad visi j observuoja,
kritikuoja, o gal ir paiepia, jis dar labiau varsi, kaito ir ilo ligi nuovargio, ligi kanios. Tai buvo pirm kart taip kyriai
pajustas subdiakonato natos sunkumas. Taiau jis raminosi ceremonijas imoksis, prasis, ir viskas bsigerai. Pagaliau,
asistoj jam reiksidalyvauti tik kas etas sekmadienis, o gal ir reiau.
Paskutines dienas prie atostogas jis praleisdavo daniausiai vienas, vaikiodamas nuoaliais sodo takais. Brevijorius buvo
gera priemonpabgti nuo draug.
- Na, bet reikia eiti. Mano "horos" dar nesukalbtos, - sakydavo jis, jei bdavo priepieiai. O jeigu pavakar, tai kalbti
reikdavo "Miparai", "Completorium" arba "Matutinum" kitai dienai.
Kartais kuris nors i jo draugpasilydavo kitiem:
- Einam pas Vasar, papolitikuosime. Jis gauna laikrai. jo kambarMozras neateis.
Bet kuris nors tuoj sutramdydavo:
- , Vasaris, maiau, nujo brevijoriaus kalbti.
- Kjis aminai su tuo brevijorium! - stebdavosi kiti.- Juk, rodos, ne skrupulatas. Antai vargas Balselis, tas tai kamuojasi.
Balselis, vstas subdiakonu kartu su Vasariu, dl brevijoriaus tikrai kamavosi nemonikai, vis abejodamas, ar jis gerai t
pareigatlieka. Teologija mok, kad brevijorius turi bti kalbamas ne vien mentaliter, bet ir oraliter, vadinasi, ne tik mintimi,
bet ir lpomis tariant odius. Be to, reikjo kalbti smoningai, vadinasi, bent inoti, kuri vieta iuo momentu yra kalbama. U
nesukalbjimgi kurios nors dalies be svarbios prieasties grspeccatum mortale, sunkioji nuodm. Ir tai vargui Balseliui
nuolatos rodydavosi, kad jis kalba negerai. Baigdamas vien psalm, jis staiga suabejoja, ar kalbjo oraliter, ar gal tik
mentaliter, - ir pradeda vl nuo pradios. Baigdamas kuri nors "hor", jis vl suabejodavo, ar kalbjo pakankamai
smoningai ir su reikalaujamu dmesiu - ir vl viskpradeda i pradi.
Vasaris toki skrupul dl brevijoriaus neturjo. Po kurio laiko jis prato apsidirbti su juo gana greitai, bet, nordamas
pasilikti vienas, danai apsimesdavo eins melstis. Po subdiakonato ventimjis dar labiau nugrimzdo save, usidarir kartais

staiai jausdavo reikalbti vienas. Tokiomis valandomis kai kada jis gardiuodavosi ta dvasios ramybe, kuri vyko jame po
ventim.
- Viskas baigta, - mstydavo jisai. - Ir gerai, kad baigta. Prie kiekviensvarbpasiryimkiekvienas mogus ilgai svyruoja
ir abejoja. Bet pakanka vienkartpasiryti - ir tai viskas aiku ir ramu. Dabar jau tikrai inau, kad bsiu kunigas, tad turiu
daryti visk, kad biau geras kunigas. Dabar savo energijos neeikvosiu tu tiem svyravimam, bet vis j pakreipsiu
svarbiausitiksl.
Kai kada vienatvs valandomis jis svarstydavo vairias savo gyvenimo aplinkybes ir ateities perspektyvas. Jis dabar gyvai
jaut, kad vissavo elges, visas mintis, visus jausmus ir veiksmus, odiu, visgyvenimreikia suderinti su subdiakonato, arba
jau tiesiog kunigysts principu. vykventimai reikaldarvisai konkretir neatidliotin. Tiespasakius, nedaug kas jam
reikjo ir derinti. Vis seminarijoj girdt Banyios moksljis pripaino, nuslopindamas kai kurias abejones. Nepatiko kai
kurie dvasinio gyvenimo metodai, kai kurie disciplinos nuostatai, bet visa tai jam atrod treiaeils svarbos dalykai. Savo
charaktery jis mat yd, bet jis taip pat turjo grynintencij ir daug ger nor, o kok galimumai gldi jo sielos dugne, jis
negaljo nsusivokti. Savo atalimpamaldumui ir dios reikalam paskutiniais laikais jis tarsi nugaljs ir stojs gerkeli.
Pagaliau, jam atrod, kad jis visur ir dl visko yra pasirys nusilenkti ir klausyti Banyios autoriteto.
Beliko nusistatyti dl dviej, bet gyviau u kitus jauiamdalyk: dl santykisu Liuce ir dl literatrinisavo gabum.
Pirmasis dalykas, teoretikai galvojant, jam neatrod sunkus. Jis liks pastamas su Liuce kaip ir kiekvienas kitas, bet i
paintis bsianti normuojama teologijos dsni: jis vengsis pasilikti su ja vienu du, saugosis nerimtpanekesi, familiarikum.
Deja, i patyrimo jis jau inojo save iuo atvilgiu esant gana silpn, bet ia jis tikjosi pagalbos i palankiateities aplinkybi:
Liuciteksianti, o ji pateksis kokinors tolimparapij.
Didesnikeblumjam kilo nagrinjant antrklausim, dl savo talento likimo. Stengdamasis kritikai vertinti savo poezij,
jis mat, kad geresnieji jo eilraiai labai sunkiai, o kartais ir visai nesiderina su kunigyst s dvasia. Vienuose yra erotik
motyv, kituose reiksi jo nepasitenkinimas, nusivylimas ir maitingumas, treiuose tuios arba dvasikiui neleistinos svajons.
Autoriaus patyrimu ir klieriko teologo nuovoka jisai inojo, kad i poezijos srovtrykta anaiptol ne i dvasikiui privalom
dorybi, bet i nuodmi mikrobais ukrst pasaulio verpet. O tie jo eilraiai, kurie derinosi su kunigo dorybmis ir
charakteriu, buvo toki menkuiai, kad Vasaris gailjosi juos paras. Jam keista atrodir tai, kad net paskutiniaisiais metais,
kada jis man padars paang dvasikame gyvenime, jo poezijoj atsispindjo ne ie laimjimai, bet visa tai, kas buvo
slopinama, su kuo jis kovojo, kas drumstsi jo sielos dugne dvasios nuopuoli ir abejoni valandomis. Konstatavs iuos
reikinius, Liudas Vasaris pakibo tarp keligalimum, kurinvienas jam nelipo prie irdies.
Pirmasis galimumas buvo visai mesti t poezij ir visas tas svajones. Tai bt tinkamiausias ir paprasiausias klausimo
isprendimas. Bet Vasaris nujaut, kad jis vargu pajgs isiadti tvili, kurios i dalies ji seminarij atved. Seminarijos
gyvenimas, tiesa, gerokai jas apgriov, taiau tuo paiu metu jisai vis dlto pamatturs talent. Ir dabar visko isiadti? Ne,
tai negalimas daiktas...
Antrasis galimumas sil jam suderinti kryb su kunigiku gyvenimu. Bet kaip? Lig iol jam tai nepavyko. Jis inojo ir
tikjo, kad Dievas yra visokios tobulybs, groio ir kilniausios poezijos altinis. Bet kodl visi religiniai, doroviniai, aminosios
tiesos, grio ir groio motyvai j palikdavo alt kaip led, o krybinis lyrinis susijaudinimas vesdavo gyvenimo abangas ir
pavojus? Jam beliko vienintelviltis, kad, ijus i anktseminarijos sien, i jos tvankios atmosferos ir priespaudos, atsigavus
laisvesniu gyvenimu ir plaiau atsikvpus, viskas pakitsiir tie visoki disonansai isilyginsi...
O treiasis galimumas tuo metu jam buvo dar tik prad js aikti. Jo paio praktika rod jam, kad "kunigavimas" ir
"poetavimas" yra du visai skirtingi, jeigu ne prieingi, paaukimai. Tad kam juos btinai jungti? "Kaip kunigas, a ne poetas, o
kaip poetas, a ne kunigas." tai formul, kuria Liudas Vasaris save apgaudinjo ilg laik. ito psichologinio sofizmo,
vairiomis atmainomis gyvenime sutinkamo gana danai, jisai nusitvr kaip sksts iaudelio. ita iliuzija ilgus metus laik j
paviriuj, jis "kunigavo" ir "poetavo", o tuo tarpu kunigas ir poetas varjame tbtintarpusavio kov. Jisai ufiksavo daugel
ios kovos moment ir man, kad kuria poezij. Tuo tarpu jis tik ra savo uvimo kronik, vienur kitur pamargint tikru
krybos iedu - lidnu jo talento liudininku.
Bet visa tai buvo vliau. siventusiam subdiakonu Vasariui itas pasivaidenusis galimumas atskirti kryb nuo kunigavimo
atrodkaip koks igelbjimas.
Taip esti priimami kompromisai ir sofizmai, kai gyvenimas spaudia mus negailestingos dilemos reples.
T vasarLiuc btnesulaukusi j atsilankant Klevik, nes jis itikimai pild savo pasiryim - be svarbaus reikalo su ja
nesimatyti. Taiau jos vedybos buvo reikalas pakankamai svarbus duoti progai jiedviem susitikti ir dar viena grandim sustiprinti
jdviejpaint, tuo tarpu kai gyvenimas ir vien, ir antrstmdvi prieingas puses.
Po pernyki ileistuvi Liucs simpatija klierikui Vasariui nesumajo, bet gavo kiek kitokio atspalvio ir pasisuko kita
kryptim. Ligi t ileistuvi ji manydavo Vasar vis dar slepiant savyje kak, ko jis nedrso prisipainti nei sau, nei jai. Ji
nejuiomis kako lkuriavo, kako tikjosi. Per ileistuves gi ji pamat, kad klierikas Liudas nei drsa, nei sumanumu, nei
iniciatyva nesiskiria nuo kiekvieno kito jaunuolio. Vadinasi, tas "kakas" turjo vykti. Ne koketiksumetim, bet gyvo irdies

impulso stumiama ji palinko prie jo tmnesienos vidurnakt sode, aukodama pirmj meils pabuiavim. Bet jis jatstm, taip ji aikino jo elges, - ir lkuriavimo iliuzijos uvo kaip sapnas.
Jei taip bt pasielgs kiekvienas kitas vyrikis, ji bt pasijutusi paeminta, eista, ji pati bt j paniekinusi ir niekad tos
kalts nebt jam dovanojusi. Bet Vasaris buvo klierikas. Ji nusimanjam patinkanti - ir daugiau negu patinkanti. Ir jeigu t
stebuklingmnesienos vidurnaktjis jos nepabuiavo, tai vien tik dl to, manji, kad jis klierikas, kad jis vykds rstir kiet
klierikiko elgesio dsn. Didelis susivaldymas, didel moral jga jai suimponavo taip, kaip kitai suimponuot didel drsa
arba didel aistra. Vienu momentu ji nugaljo savo eist moterik savimyl, ir jai pasivaideno, kad prie j stovi kakas
didesnis u jos "Pavasarl", ko jai niekad nra lemta pasiekti. Ir ji itartlinkjim, kuris reikjai didelauk, o jam didel
pareig: "Bk tamsta kunigu, tamsta bsi geras kunigas".
Ligi to vykio Liuc, domdamasi Vasariu ir nordama jpatraukti prie savs, neklausnei kam visa tai, nei dl ko, bet sek
vien savo irdies palinkimu. Dabar gi ir jai paiai kilo klausimas, kas toliau? Jai dabar buvo aiku, kad jdviejsantykiai jau
nebeturs jokios gyvenimikos praktikos reikms, kad jgyvenimo keliai krypties nepakeis ir nesutaps niekados.
Vis dlto ji anaiptol nenorjo tsantykinutraukti. Ruodamasi tekti u Brazgio, ji guodsave viltimi, kad kunigo Vasario
paintis bus jai moralatrama ir papildymas tos irdies gyvenimo spragos, kurinujautprasiversiant po jungtuvisu Brazgiu.
Ji sutiko tekti geriau u daktaro negu u kurio kito, nes jis jai buvo geras, ji prie jo priprato, o meils ji daugiau jau nebelauk.
Daktaro Brazgio reikalai jo visai gerai. ventadieniais kartais jis atvaiuodavo Klevik, vis lkuriuodamas, kada pagaliau
klebono giminaits irdis palinks jo pus. Jos surimtjimjis laikpalankiu sau enklu.
Vienkarttokio vizito metu, kai jiedu, pats klebonas ir kun. Trikauskas po pietsalione gurknojo kav, ji staiga pasisuko
daktarir tar:
- Tai kada darome vestuves?..
Visi tar, kad ji sako tai nerimtai. Daktaras subruzdjo savo fotely ir neinojo, kaip ia pasielgus.
- Dl mans tai nors ir iandien! - susuko.
- iandien negalima, - ramiai tarji, - bet po mnesio a esu pasiruous.
Daktaras paoko ir stvrbuiuoti jos rank.
- Liucyte! Nejaugi tai tiesa?
- Kunige klebone, ampano! - suuko Trikauskas.
Klebonas vienu matu igrsavo kavir atsistojo.
- Juokai alin! Jei rimtai sakote, laiminu, ir tegu Dievas jum padeda!
Kun. Trikauskas spaudBrazgiui rank:
- Sveikinu, ponas daktare! A danai manydavau, kad panelLiuc padarys kada nors tamstai tok siurpriz. Taip ilgai
slpdama savo meil, ji tamsttiktai band, ar bsi patvarus ir itikimas.
Brazgys vitjo diaugsmu, bet Liuc, neatimdama savo rankos ir irdama jam akis, tar:
- Nemyliu, bet teksiu!..
Niekas iodinesuprato ir neinojo, kaip juos reiktaikinti. Brazgio veidas apsiniauk, bet tik vienmoment.
- Myliu ir pasitikiu! - suuko daktaras, buiuodamas jos rank. Trikauskas vliau tikrino, kad Liucs akyse tuomet
pastebjs aaras.
Tpaidienjie susitar, kad vestuves padarys rugpjio 15 dien, per olin. Klebonas Kima buvo labai patenkintas
tokiu staigiu savo giminaits pasiryimu ir greitu tolimesni vyki tempu. Mnesis laiko - visai nedaug atlikti reikalingiem
pasiruoimam.
- Na, dabar daryk savo kraiio revizij, - kalbjo jis seseriai. - Ko stoka, visktau papildysiu.
Taiau ji jokios revizijos nedarir nieko daugiau i dds nereikalavo. Atrod, kad besiartinanios sutuoktuvs jai visai ne
galvoj. Ji jlaukkaip seniai apgalvoto ir nutarto dalyko. Vis dlto, jei kas btgaljs velgti jos siel, btpamats, kad
ten ne viskas taip paprasta ir ramu, kaip atrodi viraus. Paskyrusi savo vestuvitermin, ji dabar gardiavosi paskutinmis
mergautinmis dienomis taip pat, kaip Vasaris pernai paskutinmis laisvomis atostogomis.
Jai nereikjo rpintis jokia ruoa, nes inojo, kad visksutvarkys ddir klebonijos gaspadin. Tad nuo ryto ligi vakaro ji
turdavo pakankamai laiko pasilikti su savo mintimis ir svajon mis. Prie pietus ji siuvindavo kok rankdarb, skaitydavo
knygas arba rausdavosi kur nors klebonijos sode, po pietklaidiodavo klebonijos ir dvaro laukuose arba eidavo netolim
mikel. Jokiklausimji tuomet nesprend. Ji grjosi vien malonia, lengva laisvs savijauta, kuri esti ypatingai gyvai jauiama,
kai mogus neturi jokikyripareig, bet jau numato tlaimingdiengal.
Danai atsimindavo ji ir klierikVasar, kur jau inojo esant ventintsubdiakonu. Ta kilnumo aureol, kuria ji apgaub
klierikLiudnuo pernykiileistuvi, negeso npaskutinse jos svajonse. Su tylia rezignacija, giedriu ypsniu ir savotiku
pietizmu mstydavo ji apie "Pavasarl" ir rykesnius jdviejpainties momentus. Gaji moterika irdis, nujausdama ateinani
meil, tokiu bdu moka apsaugoti savo jausm, moduliuodama j visokiais pavidalais ir prisiderindama prie stipresns u j
gyvenimo btenybs. Liucs irdis buvo gaji, jausmas lankstus, o ji pati nneinojo vissavo prigimties ypatybi.
Kai beliko vos pora savaiiiki sutarto laiko, ji sumanpati pakviesti Vasario klebonir j pat savo vestuves. Subdiakono

tdienklebonijoj nerado ir nutarpravaiuodama usukti jo tvik, nes proga buvo pakankamai rimta. Vasaris jau inojo
apie Liucs pasiryimitekti u Brazgio ir tuoj sumetito vizito prieast. Vis dlto jo nebuvo lauks. Pamats jos brikel
kieme, jis isiskubino vienios pasitikti, taiau stengsi paslpti savo diaugsmmandagumo odiuose.
- A, panelLiucija! Labai malonu!.. Praom, praom!.. I kurgi taip netiktai?
- Staiai i jsklebono. Negerai, kad tamstos ten neradau. tai kokis vingis reikjo i kelio daryti!
- I ties. O a tik vakar parjau namo. Na, bet tikiuosi, kad didelio nemalonumo tamstai itas vingis nepadarys?
- Anaiptol! Tik nenorjau tamstos trukdyti. Juk dabar gal viskas kitaip... O a vis tokia nerimta... tai dar tamstos n
nepasveikinau ventim... Petryla pasakojo... Na, viso geriausia!
Liudas papravieniseklyi, kur buvo vsiau negu lauke. Visa eimyna po pietjau buvo ijusi galulaukkirsti rugi,
ir namuose buvo tuia ir tylu.
Ji nusimetsavo sudulkjusapsiaustir nusimskryblait. Ta tyla, tutumas ir nusijautimas vienu du esant matomai var
juodu abudu. Be to, abudu jautsavo pakitjusipadtir neinojo, kaip kreiptis ir kokiu tonu tsti tolimesnpasikalbjim.
- Net keista, kaip ia pas tamstramu ir tylu, - tarji, valgydamasi aplinkui. - O pernai kiek ia buvo triukmo per tamstos
ileistuves!
- Taip. Daug kas atsimain nuo pernai... met tamstos eil kelti triukmui, panele Liuce. Girdjau, kad tamsta rengi
vestuves. Tiesa?
- Tiesa. A dl to ir atvaiavau, nors nuotakai tai ir nedera, kviesti klebonir tamst savo vestuves. Penkioliktrugpjio,
per olin. Tikiuosi, kad neatsisakysite?
- Mielu noru. Tai bus ne tik vestuvs, bet ir ileistuvs. Tamsta visai iskrisi i ms padangs.
- Taip. Bet savo primicijas tamsta vis dlto mane pakviesi?
- inoma, inoma. Tik kain ar bus taip linksma, kaip pernai per ileistuves...
Liuclidnai palingavo galva.
- Ir a manau, kad ne. Juk primicijos daug kbendro turi su vestuvmis...
Jiedu sdjo prie stalo, kur buvo sukrautos Vasario knygos ir vairs popieriai. ia pat guljo naujas, paauksuotais kratais
brevijorius. Susidomjo knygomis ir Liuc. Ji mgo skaityti ir, turdama daug laiko, perskaitvisk, krado domesnio dds
lentynose. Ji, be abejo, daugiau buvo perskaiiusi negu klierikas Liudas. Jis inojo tai ir bijojo, kad jo knygos atrodys jai
menkos ir nereikmingos.
Bet ji kaip tyia pamjo taip mgstamTiutevo eilitomel. Knyga pati vosi toj vietoj, kur buvo eilratis "Silentium",
pabraukytas ir imargintas pastabomis. Vasaris mat, kad Liuc suprato, jog tas eilratis turi jam ypatingos reikms. Ji
godiai knibo j skaityti, o Liudui buvo smagu, kad tokiu netiesioginiu bdu, be odi, jis gali pradaryti jai viensavo irdies
kertel.
Ilgai ji skaitteilrat- ilgiau negu reikia. Pagaliau, nepakeldama nuo knygos aki, paklaus:
- Tamsta seki io eilraio mintimis?
- Seku? Ne. A tik stebiuosi jo imintimi. A j labai mgstu, nes mano gyvenimo aplinkybse jis mane danai paguodia ir
sustiprina.
- Sutinku. Vis dlto tamsta toks, kaip ia parayta. Ir a visuomet manydavau, kad yra
Pasaulis visas tavyje
Slaptingavinisvaj.
- Ne, panele Liuce, - tarjis, slpdamas staiga kylant susijaudinim. - Mano sielos gyvenimas skurdus ir neturtingas. A
negaliu jo papuoti n viena "slaptingai avinia svaja". Pasaulis - mano prieas. Dl to man ir brangus patarimas "mokk
gyvent pats savyje..."
- Vis dlto tamsta niekam nepraveri savo irdies? Kai kam gal ten labai btgrau ir miela...
Jos balse skambjo intymumo ir prisipainimo gaidels, bet Vasaris jau trauksi atgal save. Subdiakonato apadai dar
jauiamkiekvienirdies pajudjim, ir jis jau pradjo prikaiioti sau itintymtete-a-tete su jauna graia moterim, kurios
vengti buvo jo pareiga. Ir jis kietai tar:
- Ne, panele Liucija. Nuo iol mano kelias - vienatv. Niekam su manim ne pakeliui, ir niekas neeis mano pasaul, vis tiek,
ar jis btubagikai skurdus, ar karalikai turtingas.
Ji atmetknygalir primygtinai irjo jam veid. O kai prakalbjo, jos balsas buvo tylus ir emas:
- Kalbkim atvirai: nviena moteris ir niekad?
- Nviena... niekad...
- iandien - taip. Bet dl ateities tamsta per daug savim pasitiki.
- Panele Liucija, kaip a galiau eiti kunigystn, abejodamas dl savo ateities?
Liudas pakilo i savo vietos ir perjo porkartper seklyi. Jis lauk, kad pakils ir Liuc. Tuomet jis btpakviets jeiti

 sod, Aurakaln arba pasiirti, kaip kerta rugius. Bet ji pasiliko besdinti prie stalo ir nekreip nmaiausio dmesio
klieriko nerimavim. Po ilgokos nejaukios pauzos ji vl prabilo:
- Taip, taip... Vienysts apoteozavimas... K gi? Poezijoj tai grau ir kilnu. Net ir didinga. Bet gyvenime visa tai kitaip
atrodo. Tamsta juk inai. kad ir t eili autorius gyvenime anaiptol nebuvo save nugrimzds atsiskyrlis, bet nepaprastai
draugingas, kalbus ir smojingas mogus, vienysts nekenis ir negals jos pakelti. Jo eilratis - galbt momento nuotaika,
filosofinis aforizmas, kontrastaismas, poetinpoza, o tamsta daraisi i jo elgimosi kodeks!
Niekad Vasaris dar nebuvo girdjs i Liucs toki grietir rimtodi. Tai jau buvo panau puolim. Ir jis pasiryo
gintis.
- Kodl tamsta btinai manai, kad a elgiuosi pagal kok nors kodeks, o ne i savs ir savaime? Kad tamsta paintum t
gyvenim, kuriame a praleidau jau penkerius, galbt jautriausius savo amiaus metus, ir kad paintum geriau mane pat, tikrai
taip nemanytum.
Ji kariai nusijuok.
- Geriau painti tamstpat? Labai ai! Bet kokiu bdu, praau? Juk tamsta nuo mans giniesi kaip nuo maro!
Liudas nieko neatsak. Jis irjo pro lang sod, kur i vakarstrii jau sauls spinduliai lietmedikamienus ir glost
apgeltusivej.
O Liucvl pradjo kalbti:
- Leiskime, kad tamsta i prigimties usidarlis arba kad seminarija tokpadar. Bet su tuo reikia kovoti, kunigli Liudai! Ar
tamsta nebijai, kad dar po keliolikos met tokio gyvenimo pasidarysi atsiskyr lis, originalas, apkarts, vengis moni
pesimistas arba neteks irdies ukietjlis? Ir dabar tamsta danai esi nedrsus kaip vaikas ir bailus kaip zuikis, neirint vis
dlto didels paangos, kuri tamsta padarei paskutiniaisiais metais. Praau dovanoti u tokius palyginimus ir vis mano
akiplikum. Bet man gaila tamstos, gaila tamstos gabum!
Jisai atsitrauknuo lango ir atsistojo kitame stalo gale.
- A inau, kad kunigystpareikalaus i mans dideliauk. Bet savo ateit a iriu viesiau negu tamsta. A pastu kai
kurias savo silpnybes ir inau, kad mano isigelbjimas isiadjime ir vienystj.
- Tokiu bdu stok tamsta vienuolyn. Ten galsi grautis ir kentti niekieno nekliudomas ir apsaugotas nuo pasaulio
pagund. ia gi reikia tokikunig, kurie jaustsi pakankamai stiprs palaikyti santykiam su monmis, kurie nebijotpaguosti
savo artim, nors tuo artimu biau ir a pati. Jeigu tamsta bgsi nuo moni ir kentsi dl kiekvieno menkniekio, koks i
tamstos bus kunigas?
- Panele Liuce! Kunigo usidarymas nuo pasaulio ir jo vienyst nekenkia jo darbui monse. Jis gali teikti krikionikos
paguodos kiekvienam, neprarasdamas dvasikiui tinkamos ir privalomos pozicijos.
Bet ji nenorjo su tuo sutikti.
- Ar ne per daug teoretikai galvoji, kunigli Liudai? Tikk tamsta, kad a esu gana pastabi ir, ilg laik gyvendama
klebonijoj, maiau, kaip kunigo pareigos atsiliepia jo gyvenim. Tamsta vaizduojiesi, kad tai, katlikinsi kaip kunigas, nelies
tamstos kaip mogaus - kaip jauno mogaus, be to, gana graaus, simpatiko, domaus ir dar poeto, turinio jautri ird,
svajingsielir lakivaizduot?
Liudas nekantriai patraukpeiais:
- Jeigu taip ir bt, tai kas i to?
- I to tas, kad tamstos darbas bus imteriopai sunkesnis ir pavojingesnis, o tamstos pasirinktoji isiadjimo ir vienysts
taktika - nepakankama, klaidinga. Pavyzdiui, taip: tamsta bijai moter- taip, bijai - ir mans bijai! O dl savo ypatybitursi
japlink save daugiau negu reikia. idiengyvenimo aplinkybs leidia jom brautis visas gyvenimo pozicijas - sibraus ir
tavsias. Leiskime, kad viena i takiplsimyli tamst. Ji ima iekoti susiartinimo su tamsta pirmiausia dvasikreikalsrity:
danos ipaintys, abejons, patarimai, gailestingumo darbai, organizacijos, choras - viskas, kur tik siekia tamstos kunigikos
pareigos ir veikimas. Tamsta savo penitents reikalais pirmiausia rpinsies kaip kunigas, bet, parjs namo, imi j prisiminti
kaip jaunas mogus ir kaip poetas. tai tamstai pradia kovos, kurivargu atlaikys isiadjimo ir vienysts tvirtov.
- Visa tai spliojimai, panele Liucija. Visa tai gali bti, bet gali ir nebti. Apie tai a esu girdjs ir seminarijoj. Ten mus ir
mok, kaip su tokiais pavojais kovoti. Btman domu igirsti ir tamstos patarimas.
Liucpairjo subdiakonnustebusi ir ypteljo.
- Patarimas?! Viepatie!.. Cha cha!.. Ar nenori tamsta ir mane dvasikus tvus rayti? Jei taip, tai tai mano patarimas.
Mesk tamsta tsavo usidarym, tlides, tnusieminimir baim! Eik gyvenimpakelta galva ir atvira irdia. Savo irdies
vis tiek nenumarinsi. Priimk gyvenimkaip btenyb, bet manyk, kad geriau nnegaljo bti. Nieko nesibijok, nieko nesigailk
ir dl nieko nesisielok. Tai nra mano paios rastos mintys, bet manau, kad jos bt tamstai naudingesns negu Tiutevo
"Silentium".
Niekad Vasaris nebuvo girdjs tokipatarim. Seminarija j mok, kad nuo pasaulio reikia atsiskirti, o nuo pavojbgti
arba kovoti su jais malda ir pasninku. Jisai atsiskyrnuo pasaulio, nuo pavojbgo ir su jais kovojo, bet viename savo sielos
klode jis usidar ir nuo seminarijos mokslo. Ten pasislp ir jo pasaulio ilgesys, ir laisvs geismas, ir meils svajons, ir

daugelis maiting mini. Eit gyvenim su atvira irdia? Bet tuomet visa tai prasiver kaip pavasario up ir jo kunigiko
charakterio bruous nuplaus kaip smly ibraiytpieinl.
Liudas Vasaris nuleids galvstovjo prie galo stalo, o auksuotas brevijoriaus kampas dvilypavosi ir slidin jo jo akyse.
Paskui jis pasiirjo Liuc, kuri domiai sekjo iraik, ir tarltu, bet tvirtu balsu:
- Per vlu.
T dien jiedu jau nepasak vienas antram nieko reikmingesnio. Ji ivaiavo, dar kart praydama j atsilankyti jos
sutuoktuves. Jis pasiadjo.
Sutuoktuvs vyko sutart dien, i anksto numatyta tvarka. Svei kviesta nedaug. Liuc spyrsi, kad j bt kuo
maiausia.
et valand brelis moni, pusbalsiu nekuiuodami, i klebonijos patrauk banyi. Vis banytkaim momentaliai
apskrido inia, kad "jau". Pusbanyios prigujo smalsuolipairti tokio garsaus libo.
Zakristijonas, lauydamas aikjaunosios sakymir rizikuodamas savo ausimis, padarvisk, kad banyia darytdidels
ikilms spd. Visoki atliekami klebonijos audiniai bei mezginiai, net kilim lis i klebono palovs, dekoravo presbiterij.
Altorius skendjo glse, ir visoj banyioj degtiek vaki, kiek pavyko surankioti vakidi. Du stiprs vyrai buvo pristatyti
prie vargondumpli, o pats vargonininkas su surdutu ir baltu kaklaraiiu, atidars visbalsregistrus, lauktik enklo ugulti
klaviatrai.
Liucs akys ybteljo pykiu, bet komikasis visos tos ruoos bruoas pamvir. Ir ji pasitenkino rgia grimasa:
- Kaip pirmos ries egzekvijos... Fi!
Bet visi mat, kad ji nepyksta. Daktaro Brazgio ir zakristijono irdis upldo diaugsmo banga. Klebonas Kima jau vilkosi
kamir djosi kap, o klierikas Vasaris vartritualo lapus.
Jaunieji ir keletas palydovjau stovjo prie altoriaus. Liucbuvo apsirengusi paprastu juodu kostiumu ir su juoda kepuraite.
Tas be galo stebino visus banytkaimio smalsuolius, o davatkas net piktino. Be baltos suknels, be meliono ir vainiklio - ir dar
klebonijos panel! Nusivylimas buvo didelis.
Bet dar didesnis nusivylimas buvo stebtis, kad i jaunosios aki neiriedjo n viena aara. Smalsuoliam atrod, tarsi ji
neatsisveikintsu savo mergyste, tarsi ji nepriimintsakramento, o atlikinttik kokpaprast, kasdienreikal.
Po sutuoktuvivisi juodu sveikino, linkjo daug laims, ilgo gyvenimo ir visokiDievo grybi.
Liudas Vasaris, ddamasis prie anksiau ireiktlinkjim, paspaudjai ranknieko netardamas.
Per vakarienkartu su kitais jis grtostus jaunjlaimei.
Parvaiavs namo, jis jautsavyje ir apie save dideltutum. Jis apatikai leido dienpo dienos, bijodamas gilintis save ir
paiekoti tos keistos savijautos prieasties. Jis neteko entuziazmo knors dirbti, kam nors pasiryti. Ir jis lpomis skaitsavo
brevijori, ne visuomet inodamas, kjisai skaito.
Ir tvasarjis lauk, kad greiiau pasibaigtatostogos.
Jis norjo grti seminarij.
Kitais metais, prie Velykas, jis buvo ventintas diakonu. Jokigilesnispdi kartjam neteko patirti. Po subdiakonato
primimo visas jo gyvenimas jau buvo suimtas siaurir tiesivag, kuri btinai turjo iplukdyti j i seminarijos pasaul jau
kunig. Kaip anksiau jis noromis kapstydavosi savo sinj ir visokiose abejonse, taip dabar staiai instinktyvikai viso to
veng. Vienkart, eto kurso pradioje, klierikas Kasaitis, nordamas suinoti jo savijaut, paklaus:
- Sakyk, Liudai, kaip tu dabar jautiesi? Prie ventimus tu buvai pilnas visokiskrupul.
- Nieko, gerai.
- Ir tu nesigaili padars itingsn?
- Ne. Kitaip nebuvo ngalima.
- O jeigu btbuvgalima?
- Kas btbuv, jei btnebuv... inai, a nemgstu tokibergdiklausim.
- Tai kalbkim i esms. Kaip tau dabar atrodo tolimesnis literatrinis tavo darbas? Tu sakydavai, kad kunigas negals bti
poetu.
- A manau, kad kunigas ir poetas gali turti po atskirsrit, vienas antram nekenkdamas. Pagaliau, itie klausimai dabar
man nerpi.
- Vis dlto domu, - nesiliovKasaitis, - koki klausimai dabar labiausiai tau rpi?
Vasaris valandlsusimstir mosteljo ranka:
- inai, kad beveik joki. Gyvenu, ir tiek. Laukiu galo.
Taip "laukdamas galo" jis neymiai leido dienpo dienos, savaitpo savaits, mnes po mnesio. Beveik visas programinis
seminarijos mokslas buvo jau ieitas. Dabar jie tik papildinjo kai kuriuos dogmatins ir moralins teologijos traktatus, baig
kanonteis. Tais metais jie turjo keletsociologijos ir estetikos pamok. iais dalykais jie domjosi su tikru atsidjimu. Kai
kuriuos ypatingai trauk estetika ir menas, bet ir ia jie tuoj pajuto dstytojo savotiktendencij, atsargum nepasakyti ir

neparodyti ko nors per daug... Keletkartprofesorius, nordamas supaindinti juos su kai kuriais meno pavyzdiais, atsine
por iliustruot leidini ir album. Besklaidant juos pasirod, kad daugelis paveikslli buvo kruopiai paslpti prilipdytais
popierliais.
- Po galtok moksl! - suuko Kasaitis, pasibaigus pamokai. - Kad mum, baigiantiem seminarij, dangstytfigos lapeliais
moksliko leidinio iliustracijas!
- Saugoki, broli, akis, - pajuokavo kitas. - Mortifikacija dideldoryb...
- itaip saugodamas akis tu tikriausiai pataikysi bal!
- Na, palauk, tuoj baigsim seminarij! - neinia, diaugdamasis ar grasindamas pridrtreias.
Taip, tik baigseminarijjie pamau turs pasirodyti kas esir painti patys save.
Ir tais metais Liudas Vasaris trainjo. Vengdamas gilintis save, jis gro vl prie idjini motyv. Jis norjo, kad jo
poezija bttyra, skaisti, giedra, kad joj atsispindtaminasis gris, grois ir tiesa. Apie tai jis girdjo estetikos pamokose,
kur alia groio ir meno metafizikos dar buvo sprendiami meno ir moralybs, nuogumo mene ir kitoki kilns klausimai... Jis
svajojo apie diaugsm, saul, giedr ir vaigdt dang, kiekvien reikin nordamas suprasminti ir suprasti kaip idjos
atsispindjim. Bet jo irdy nebuvo nei diaugsmo, nei simbolins daikt esms nujautimo. Jis tuomet dar nenuvok, kad
simbolio pagrindas tegali bti gyvas ir konkretus realybs patyrimas, o ne doktrina, - ne idja, ne abstrakcija. Bet savo irdimi
ir sau gimtu bdu patirti realybjis veng, o daugeliu atvejir negaljo. Jam prieinamos realybs plotas buvo tokis siaurutis.
Dl to ir jo eils ieidavo be igyvenimo, sausos ir altos, nes jam buvo svetima tai, kjis ra. Pagaliau nedaug nra.
Visas atliekamas jo laikas paskutiniame kurse buvo skiriamas mokytis administruoti sakramentus ir laikyti miias... Reikjo
atmintinai imokti gana daug formul ir maldeli, o apeigos buvo painios ir reikalavo gudimo. Jie "kriktydavo" samius ir
auktus, pratindamiesi lieti vanden, tariant sakramentalinius odius, tepti aliejais ir dti kdikiui burndruskos. Vieni kitiem
jie duodavo paskutin Patepim ir jungdavo moterysts ryiais. Taip pat jie duodavo begales i riim sivaizduojamam
penitentui ir per dien atlaikydavo po kelet mii - skaitytiniir giedotini, kasdieni ir ikiluming. Rekreacijos metu visa
seminarija skambdavo nuo vairi"Oremus" prefacijir visokeriopais tonais sukinjam"Jte Missa est".
Sekminioktavoj juos turjo vsti kunigais. Po prastrekolekcijLiudas Vasaris kartu su kitais savo kurso draugais vl
rengsi ventimus, kartjau paskutinius.
Vl jie jo i zakristijos apsivilk ilgomis albomis, su stulomis per pet ir deganiomis vakmis rankose. Vl vyskupas
klaus, ar jie yra verti priimti kunigysts sakrament, vl skait ilgas maldas - pamokymus apie jelges ir pareigas, ir vl jie
gulknipsti prie altori, o vyskupas su choru kalbjo Visventjlitanij. Paskui apvilko juos arnotais, tepventais aliejais
delnus, davliesti kieliksu vynu ir patensu hostija. Apeigos buvo ilgos ir jo pakaitomis su miidalimis. Jiem buvo suteikta
didiausia pasauly galyb: duon ir vyn pakeisti Kristaus knu ir krauju, atleisti nuodmes, bti dalintojais Dievo malons
emje, atidaryti arba udaryti dangaus vartus. U tai jie adjo vyskupui pagarbir klusnum, o Dievui skaistybir pasaulio
isiadjim.
Liudas Vasaris po ventimkur laikdar negaljo save tikinti, kad jis tikrai kunigas. Jis norjo suiuopti savy bent koki
atmain, bent koki ym- ir negaljo. Jam buvo keista ir baugu sivaizduoti, kad dabar utenka jam itarti sakramentalinius
odius ties baltu plotkels skritulliu - ir ten atsiras gyvas Kristus Dievas. Utenka itarti ties nusidjliu kitus odius - ir bus
atleistos sunkiausios nuodms. Kai jis gyvai tai sivaizduodavo ir paklausdavo savs, kaip ir kada galjo tai su juo atsitikti,
kokiu momentu ir kieno galybe, jo mintys pasidrumsdavo, em palydavo i po koj, ir jis pasijusdavo tarsi krents koki
juodbedugn. Ir jis vengtokiklausim, bet stengsi sistiprinti naujoj nuovokoj: a esu kunigas, kunigas, kunigas... Tu es
sacerdos in aeternum, secundum ordinem Melchisedech... Accipe spiritum sanctum, quorum remiseris peccata,
remittuntur eis, et quorum retinueris, retenta sunt...
Kai jis parvaiavo namo, visnamikidiaugsmas buvo neapsakomas. JLiudas pagaliau tai jau tikras kunigas! Motinai
alpo irdis, pamsius apie pirmsias savo snaus miias - ir kad ji priims i jo rankventKomunij- ir kad jis jai pirmai
duos savo primicianto palaiminim. Tad kitdien, ilgai nelauk, visi mtartis apie primicijas. Liudas norjo nukelti jas net
rugpjio mnes, bet tvam, visiem namikiam ir giminm atrod, kad tai bsis labai nepatogus laikas.
- Rugpjio mnes pati darbymet, kunigli, - dejavo tvas. - Visi javai nuo lauko valyti. O su primicijomis trso bus ir
mum patiem, garbDievui, ir sveiam sugaiimas. Skirkit, kunigli, prie ventOn. ienai jau suimti, o rugiapjt dar bus
neprasidjus.
- Kam ia jum laukti taip ilgai, kunigli? - pritarir motina. - Jau parsilaukm ir mes patys, ir gimins, ir kaimynai. Rodos,
kad tik greiiau...
Tad paskyr per vent Marij Magdalen. Laiko liko nebedaug, o kunigas Vasaris dar nesijaut tvirtai moks mii
apeigas, klydo priklaupimuose ir inklinacijose. O primicijos turjo bti ikilmingos ir su asista.
Tuo tarpu jau laikas buvo kviesti sveiai ir rpintis jprimimu. Vieniem jis siuntinjo pakvietimus ratu, pas kitus lanksi
pats. Ilgai svyravo dl daktaro Brazgio ir jo monos, ponios Liucijos. Norjo juos pakviesti laiku, bet neinojo, kaip ir kokiu
tonu jiem rayti: oficialikai ar draugikai? Tad nutar bsi paprasiau atsilankius ir pakvietus odiu, ypa kad turjo ir
daugiau reikalmieste.

Ponia Brazgiensutiko jmaloniai nustebusi:

- O, sveias nebuvlis! Na, bent kart! Praom, praom! Tamsta nesivaizduoji, kokia man laimpamatyti mog i ano
krato!
- Grau, kad ponia neumirtate ms apylinks ir savo buvusi kaimyn. A dl to ir idrsau sutrukdyti tamstir pon
daktardl vieno reikalo...
Bet ji nekantriai sumosavo rankomis:
- Viepatie! Tuoj su reikalais. Nejaugi tamsta nelaikai reikalu mus atlankyti be jokio reikalo?
- Beveik taip ir ieina, - teisinosi Vasaris. - Atvykau pakviesti tamstos ir pono daktaro savo primicijas. Per ventMarij
Magdalen. Tikiuosi, neatsisakysite?
- Jau ir primicijos! Vadinasi, tamsta jau nebe kunig lis, bet tikras kunigas? Btinai atvaiuosime. Tamsta buvai mano
vestuvse, a bsiu tamstos primicijose.
Jiedu sdjo maame, gana kukliame salionlyje ir kalbjo apie bendrus pastamus ir naujienas. Daktaras buvo ivyks pas
ligon, bet tuoj ketino grti. Kunigas Vasaris besikalbdamas neymiai tyrinjo ponios Liucijos ivaizd ir nuotaik. Didels
atmainos jis joje nepastebjo. Sakydama k nors domesnio arba juokingesnio, ji taip pat ybiodavo akimis arba
nusijuokdavo trumpu, dviskiemeniu cha cha, bet klausydama jo ji momentaliai surimtdavo, ir Vasaris sugaudavo jos vilgsny
taip jam pastampaslpto lidesio el.
Ji taip pat observavo kunigVasar. Jis jai atrodgerokai pasikeits: labiau sumenks ir iblyks, bet utat jo bruoai gav
daugiau vyriko kietumo, o veido iraika - subrendimo ir savim pasitikjimo. Taiau jo rimtumas besitsiant pasikalbjimui jau
beveik buvo pradjs jvaryti. Ji pastebjo, kad kun. Vasaris nsykio laisvai nenusijuok, o jo nusiypsojimai buvo atmieti
kakokio kartumo ir ironijos. ito ji niekad anksiau nebuvo pastebjusi nei jo iraikoj, nei odiuose. Jai atrod, kad Vasaris
dabar pasidartarsi kalbesnis, bet visi jo odiai labai atsargs, apgalvoti ir sunkiai duoda suprasti, kjis pats savyje mano.
- O, a puikiai numanau, kaip tamsta patenkintas galgale itrks i tos seminarijos. eeri metai tokio gyvenimo - man ir
pagalvot baugu, - bandsuadinti savo sveio atvirumponia Brazgien.
Bet jo atsakymai nkiek nepraplsdavo pasikalbjimo temos.
- I ties, - sutiko jis, - be galo patenkintas. Kartais kyrdavo ne juokais...
- O vis dlto gal ir gaila kiek. Juk kiekvienoje vietoje, kur mum tenka ilgiau pagyventi, mes paliekam savo irdies, savo
sielos dalel. A kai skyriausi su pensionu arba tai su Klevikiu, inai tamsta, apsiverkiau niekam nematant. O juk, rodos,
nepanai toki, tiesa?
- Be abejo, per ilglaikmogus pamyli ir savo varg. Ir man paiam gaila daugelio smagiai seminarijoj praleistdien.
Ponia Brazgientikjosi ir net lauk, kad Vasaris ims jklausinti apie dabartin jos gyvenim, pareigas ir rpesius, bet jis
atkakliai tokiklausimvengir jau i tolo suko kalbkitpus. Pagaliau ji pati neikentir, irdama jam akis, tar:
- Bet tamsia visai nepaklausi, kaip a ia gyvenu ir kaip jauiuosi. Argi tamstai visa tai n kiek nedomu? Juk, rodos,
buvome toki geri pastami, kunigli Liudai.
Jis suprato, kad jos priekaitas buvo pelnytas, ir mteisintis, bet gana banalikai ir netikinamai:
- Neklausiau, nes esu tikras, kad tamsta puikiai jautiesi. A apie tai girdjau ir i kanauninko Kimos. O dabar ir pats
pamaiau: atrodote labai gerai.
- Aitamistai. Atrodau puikiai ir jauiuosi labai gerai...
Kun. Vasaris pajuto, kad jeid, bet jokia pastanga nesugebjo savo klaidos atitaisyti. Jis norjo rasti, kgalt iuo
momentu jai pasakyti, kad iblakyttslegiantp, bet nerado. Tarsi kokia utvara atsistojo tarp jo mini, jausmir odi
- ir jis kalbjo ne tai, kmstir jaut.
Netrukus gro daktaras Brazgys, ir Vasaris, gavs abiej pasiadjim atvykti primicijas, atsisveikino. Blogas pas
nepaleido jo viskeliligi pat nam. Jis jautsi ne tik kaltas, bet ir nuskriaustas, kad tas pirmas susitikimas su ponia Brazgiene
jam ir jai suklkakokio kartumo ir nepasitenkinimo.
Tolimesns dienos j vl paskandino primicij ruoos rpesius. Jis atsidjs dar ikilming giedotinimii repeticijas,
viskas jau, rodos, jo gana sklandiai, bet kai tik sivaizduodavo tikrsias miias, prie ipuoto altoriaus, degant vakm ir
kvepiant smilkalam prie istatyto veniausio Sakramento, akivaizdoj daugelio kunig, tv, pastamir pilnutls banyios
moni, jam irdis praddavo plakti i susijaudinimo ir nerimasties.
Jau por dien prie vent MarijMagdalen klebonijoj, ventoriuj ir banyioj prasidjo kun. Vasario primicij ruoa.
Ikilmturjo bti tokia, kokios tos parapijos mons dar niekad nebuvo mat. Tad banytkaimio davatkos, kantarkos ir visi
klebonijos patarnautojai rinko alumynus, pynvainikus ir puokaip imanydami banyiir ventori. Ne maiau triso buvo
tvikj, nes sveiper kuniglio primicijas turjo suvaiuoti be skaiiaus...
Primicijivakares kun. Liudas praleido namie, nes tvai norjo, kad pirmjmiilaikyti jis vaiuotsu jais i pat nam.
Didelis rpestingumas, rimtis ir diaugsmas spindjo tvveiduose, kai jie visi susdo brik ir senis Vasaris persiegnojs
pavararklius. Banytkaimy visi juos sveikino, rodvieni kitiems ir lydjo pagarbos ir smalsumo vilgsniais.
Klebonijoj buvo jau daug svei, kunig ir klierik. Netrukus atvaiavo ir daktaras Brazgys su mona. Kunigas Vasaris

nustebs ir beveik nusigands pamat, kad ponia Liucija atvaiavo be skryblaits, bet su baltu ilkiniu aliu ant galvos. Ji buvo
taip panai Katedros Nepastamj! Kas per kaprizas pagundLiucapsigaubti tuo aliu?
Sumis jis jo jos pasveikinti.
- Labai malonu, kad tamsta atvaiavai, ir dar taip nepaprastai pasipuousi, - tarjis, irdamas jos al.
- Vienintelkartgyvenime. Skryblman atrodtaip banalu tokiai ventei.
- Ai, panele Liuce, - tarjis tyliai ir labai susigdo, susigriebs, kad pavadino jpanele.
Ketviriu valandos prie sum jis paliko sveius klebonijoj ir jo banyi sukalbti "Praeparatio ad Missam".
ventoriuje buvo daug moni. Davatkos ir iaip kaimo moterls stvarst jo rankas, stengdamosi pabuiuoti deln, nes
inojo, kad kunigo delnus per ventimus vyskupas patepa ventais aliejais. Jam darsi lyktu nuo tpabuiavim, ir irauds
jis skubino pasiekti banyi. Tvanki iluma, vystanivainikir glikvapas trenkjam veid, engus pro zakristijos duris.
Jis pasijuto prislgtas tos ikilmi atmosferos, jo nuotaika pradjo kristi ir drsa mati. Bet kelio atgalios nebeliko, ir jis
ataklaupkalbti preparacijos.
Jis jautvisk, kas aplink j dedasi. Zakristijonas varststalius, dliojo arnotus ir albas. Klapiukai triukmavo u spintos,
pedamiesi dl raudon palerin ir krmini skambui. Brostvininkai barkino liktarnomis ir rikiavosi aplink baldakim, o
veicorius kavo ir daulazda, darydamas tvarkpresbiterijoj, kur spstis jo kaskart didyn.
Netrukus suskambino sumai, ir paskutinruoa uvir nerviku skubotumu. Zakristijupldo kunigai ir klierikai. Visi jie
vilkosi kamas dalyvauti procesijoj ir asistoj. Diakonas ir subdiakonas jau djosi dalmatikas, o kun. Vasaris vis dar klpojo
prie preparacijos lentels. Klebonas palietjo pet:
- Na, kunige primiciante, praom rengtis. Jau metas.
Vasaris kilsteljo kaip paleista spyruokl, nusiplovrankas ir mrengtis. Bet rengdamasis jis nesukalbjo n vienos tam
reikalui skirtos maldels. Susijaudinimas ir rpestis, ar nesuklys celebruodamas pirmsias miias, nedav jam tinkamai
susikaupti. Visa jo viltis buvo archidiakono pagalba. Archidiakonu gi rengsi kanauninkas Kima.
Pagaliau viskas buvo paruota. Jis nusilenkkryiui ir, praleisdamas pro save asist, engbanyi.
Eidamas pro zakristijos duris, vienmoment kilsteljs akis, presbiterijoj, prieais, jis pamatponios Liucijos sal ir jos
veido profil. Ji irjo tol, ir jos panaumas anNepastamKatedros moterdar kartsukljam keistos nerimasties.
Nuleids akis, jis prijo prie altoriaus laipt, giliai nusilenkir pradjo savo pirmsias miias:
- INTROIBO AD ALTARE DEI.
eneva-Nica
I931.IX-XII
II EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis"
I
Kalnynparapijos vikariate jo skubus remonto darbas. Reikjo paruoti porkambarinaujai paskirtam antrajam vikarui,
o bus jau kokia 10 met, kai Kalnynuose antrojo vikaro nra buv. Jo kambariai, vasarnevdinami, o iemnekrenami, ilg
laik stovjo uversti visokiais atliekamais rakandais, dmis ir suneiota klebonijos manta. Tad juos atremontuoti nebuvo
lengvas darbas. Nuolatos atsirasdavo vis nauj trkumir lopytinviet. Suvarvjusios pro skyltstog lubos pasirodkai
kur apipuvusios, grindys lusios, tinkas apibyrjs, langai plyti. Oras trenkdrgme ir pelsiais.
Klebonijos tarnait Jul, apie 35 met dar nebjauri merga, uoli davatka, atitrkdama nuo darbo, kur buvus nebuvus,
tolydio sukinjosi apie remontuojam vikariat. Ji jau girdjo, kad atvaiuos jaunas, vos met vstas kuniglis, tad kiek
galdama rpinosi remontu ir prainjo meisterviskdaryti kuo geriausiai.
- Tai jau nekoks ia bus gyvenimas tam kunigliui, - kalbjo ji vienkart, atjusi pasirinkti skiedr.
- Pamatysi, skambs kaip stiklin, - gyrsi meisteris. - Kad tik klebonas lentnepasigailt. Langus reikia daryti visai naujus
ir didesnius.
- Suals ia iemtas kuniglis, - nesiliovgailestavusi Jul. - Krosnis niekam netikusi. Koklins reikt.
- , bus gera ir plytin. Kokliklebonas neduos.
- Tai jau yktus ms klebonlis...
Tuo tarpu i sodo pasirodpats klebonas, ir Jul, sterble skiedrneina, spruko al.
Kalnyn parapijos klebonas kun. Platnas antrojo vikaro paskyrimu buvo labai nepatenkintas. Jo parapija turjo tik apie
penket tkstanidi, tad klebonas niekaip negaljo imanyti, kam ia reikalingas dar treias kunigas. Kalnynuose nes
pakankamai nei darbo, nei pajam. Prie trejetsavaiigavs ratapie antrojo vikaro paskyrim, jis netikjo savo akimis ir
tpaidienparakurij, idstydamas motyvus ir rodindamas, kad jam visai pakanka vieno vikaro.
Netrukus atjo atsakymas ir konfidencialus kanclerio lai kas, kad antrojo vikaro paskyrimas Kalnynus yra dalykas

apgalvotas ir nutartas, kad parapija ia esanti turtinga, kad Kalnynuose ess erdvus vikariatas, kad paskutiniaisiais metais
kunigskaiius gerokai padidjs, dl to, kol aplinkybs pakitsi, ia bsiskiriami du vikarai. Be to, kancleris savo laike
atsargiai, bet aikiai davklebonui suprasti, kad jo parapijoj tikinijdvasios reikalai eskiek apleisti, nes klebonas usims
diktoku savo kiu, o pirmasis vikaras kooperatyvu ir kitokiais pasauliniorganizacij darbais. Dl to antrasis vikaras bsis
labai naudingas pagalbininkas banyioj. itie paskutinieji motyvai kun. Platnvisai suerzino.
- Kunige Jonai, - pasitiko jis ateinantvakariens vikar, - vis dlto tbloznelmudviem skiria! tai laikas nuo jo malonybs
kanclerio. Skandalas! Pasirodo, kad mes turime blogopinijkurijoj. Akininkas, o tamsta visuomens veikjas! Reikia es
kunigo secundum cor Dei. Na, ir surado apataliuk. Laikykims, kunige Jonai!
Taiau vikaras, kun. Jonas Stripaitis, antrojo vikaro paskyrimirjo daug aliau. Ilaikymo, virtuvs ir vikariato remonto
reikalai jam nerpjo, o treio kunigo buvimas silne vienpatogum. Jis tuoj sumet, kad pamokslas dabar teks sakyti tik
kas treias sekmadienis, pas ligonius vainti teks nepalyginti reiau, o katekizacij, ipaini likuius ir vis eil kitoki
smulki, bet kyridarbbus galima ukrauti "jaunukui". Dl to nervikus klebono odius atsakjuokaudamas:
- O, kunige klebone, nepasiduosime! Dykai jis pas mus duonos nevalgys. U krausime jam visas davatkas ir visokias
"pliugactvas" - tegu murdosi. Nr uolesnio pavaduotojo, kaip neopresbiteris.
- Taip, bet jis, irk, ir riebiausias obligacijas suluos sau kieni. inau ir a, kas yra neopresbyter! Ogi remontas,
remontas! Vis dlto neudarysime jo ttvart. irk, imtrubliitrauks kaip nieko!
Vikariato remontas klebonlabiausiai erzino. Tie kambariai buvo be galo patogs visokiam senam trantui sukrauti. Dabar gi
nei jo imesti, nei kur kitur padti. Pyko jis ir dl nereikaling, pasak jo, ilaid. Pats kontroliavo remontir nerimavo, kad
kaskart atsiranda vis naujtaisytindalyk.
- Na, pone meisteri, kada gi bus galas? , bet tu ia usimanei, brolyti, palocius padaryti! - auk jis, pamats iimtus
sutrnijusius langus.- A gi tau sakiau, kad naujlangneduosiu. Ar negaljai tu ituos paius aptaisyti? Tik leisk jum prikiti
nagus, tai viski pamatigriausite, sienojus remontuot usimanysite! Ir sakyk tu man dabar!..
Meisteris oko buiuoti klebonui rankos, teisintis ir rodinti, kad senieji langai jokiu bdu negaljo pasilikti gyvenamuose
kambariuose ir kad jis remontuojs tik btiniausiai reikalingas vietas. Klebonas, prietaraudamas ir pykdamas, nusileido, bet
kitdienginas prasidjo i naujo.
Vienpopietklebonas mosteljo vikarui neseniai i pato parnetu laiku.
- Kunige Jonai, Vasaris rao!
- Kas rao? - isyk nesuprato kun. Jonas.
- Vasaris. Gi naujas msvikaras. Apataliukas.
- A, buvau ir pamirs... Na?
- Klausia, kada galsis atvaiuoti.
- Matot, kokis uolus! Verte veriasi Dievo avinyi!.. Kgi? Remontas jau baigtas, tegu vaiuoja. Pamatysim, kas jis per
pauktis.
Staiga kun. vikaras kakatsimin:
- Vasaris... Vasaris... Liudas Vasaris?.. Kur a apie j girdjau? , kunige klebone! Juk jis berods literatas, poetas!
laikraius rao. Atsiminiau. A, tai mes gauname garsenyb, kunige klebone. Pagarss msKalnynai!
Bet klebonas buvo piktas:
- To dar betrko!.. Ir sakyk tu man dabar!.. Poetas... Tuoj matyt, kad bloznelis. Nem gstu a tvisokiplunksnagraui.
sivaizduoja Dievas ino k.
- Jaunyst, kunige klebone, jaunyst, - guosdamas j kalbjo kun. Stripaitis. - Pabus pormetparapijoj, visa poezija irks
i galvos. Mes vien tok turjom ir savo kurse. Ra, svajojo, padangmis skraid, o iandien toks pat vikaras, kaip ir visi.
Kelis kartus nudegs sparnelius, ir pabaigta.
Kalnynparapijos klebonas ir vikaras sutardavo daugeliu klausimir i viso sugyveno neblogai. Parapijos pareigas dalinosi
pusiau, vienas kitsuprato ir kits kito reikalus nesikio.
Klebonas Platnas artinosi jau eiasdeimtus savo amiaus metus, bet buvo dar visai stiprus ir pajgus senis. Nuo daugelio
kitklebonskyrsi tuo, kad nebuvo nei storas, nei asketikai liesas, nei plikas, nei iaipjau "klebonikas". Nuostabu ir tai, kad
kun. Platnas, nors buvo mogus jau gan vlyvo amiaus, neturjo savo veide tos specifikai kunigikos iraikos, kuri viena
labai danai iskiria dvasik i pasauliki tarpo. Galimas daiktas, kad t iraik sunaikino gausios raup yms. Nuo j
patamsjusi veido cera atrod dar tamsesn dl visikai balt, trumpai kirpt ir "eiu" ukuojam jo plauk. Jeigu Kalnyn
klebonapvilktum civiliniais rbais, tai niekas nedasiprottjesant kunig, bet manyt, kad tai koks provincijos pusinteligentis:
girininkas, feleris, dvaro akamonas arba net pasiturs kininkas. is paskutinysis spliojimas bt bene teisingiausias, nes
klebonas Platnas i tiesdaugiau buvo atsidavs kiui negu parapijai ir banyiai.
Prie deimt met atkeltas Kalnynus, kun. Platnas rado savo pirmatako pastatyt grai mro banyi, bet visikai
apirusius klebonijos trobesius ir menkai idirbtlauk. Naujasis klebonas dideliu uolumu kibo k. Po trejeto metklebonijos
em m duoti visoj apylinkj negirdt derli. Bet ems buvo nedaug, o klebono kiki usimojimai kaskart jo platyn.

Laimei, paonj buvo dvaras, ir Platnas gavo geromis slygomis isinuomoti vidutinio kio dydio geros ems sklyp.
Kitais metais nauju klebono kluonu stebjosi visa parapija. Dar po metiaugo toki pat tvartai ir kltis, o po poros met
nauja grai klebonija. Parapijon aukos, mezliavos ir talkos - visa, k tik abudu kunigai pajg ispausti per pamokslus,
kaldodami ir lankydami ligonius, padjo klebonui taip greitai atsistoti ant koj. Kun. Platnas savo konfratrir kurijos akyse
apsigaubpuikaus administratoriaus garbe.
Toki intensyvs darbai kio srity negaljo nepadaryti takos kunigikom klebono pareigom, jo gyvenimo tvarkai ir net visam
charakteriui. Ne per auktos inteligencijos mogus, gana godus emik grybi, nemgsts knygos, nejauis savy joki
kilnesniaspiracij, jis greit palinko em, ir pro liesjant jo dvasins kultros klodmreiktis visi jo atkaklaus, egoistiko
charakterio rupumai.
Klebonas Platnas jokio kvedio nelaik ir visus kio reikalus tvark pats, padedamas savo sesers, kuri pas j
gaspadinavo. kio prieira privertklebonlaikytis gana grietos tvarkos. Iauus pavasariui, per vislauko darbsezonjis
keldavosi kasdien su saule. Isiunts viseimyn darbir suirjs galvijus, jis tuoj eidavo laikyti mii, greitai apsidirbs
banyioj, pusryiaudavo ir, pams vienranklazd, kitbrevijori, leisdavosi tvartus, kluonus arba laukus, irint kur
koks jo darbas. Priirdamas darb, protarpiais davindamas sakymus, darydamas pastabas ir apibardamas knors, esant
reikalui, jis sukalbdavo brevijoriir sinj jausdavo didel pasitenkinim, kad, turdamas tiek darb ir reikal, niekad itos
didels pareigos nra apleids.
Parjs piet, imdavo prie stalo stikleldegtins, uksdavo druska apibertos duonos riekele ir cibuliu, valgydavo visuomet
su geru apetitu kaimikai pagamintus pietus, o pavalgs ilsdamasis, tikrindavo parapijos ir klebonijos sskaitas. Paskui vl
eidavo irti kio reikal ligi vakariens ir tuo metu sukalbdavo vakarin brevijoriaus dal. Po vakariens dar valandl
dalindavosi su kunigu vikaru dienos spdiais. Tada dar kartapeidavo kiemir sitikins, kad karvs udarytos gerai, arkliai
paerti ir kiauls suvarintos, grdavo savo miegamj, nusirengdavo ir, jau lovoj kalbdamas "Maria mater gratiae, mater
misericordiae", umigdavo.
Taip klebonas Platnas, tvarkydamas k ir garbindamas Diev, darbavosi savo ir Banyios naudai. Ir labai jis bdavo
nepatenkintas, jei darbymets dienomis ne laiku atvedavo krikt arba reikalaudavo pas ligon. Pykdavo tada klebonas ir
prikaiiodavo, kad su kriktu nepalauk sekmadienio, o pas ligon veti atvaiavo kaip tyia toki dien, kada darbo
daugiausia.
- Ir sakyk tu man dabar! - stebjosi bardamasis klebonas. - Tokiu laiku sirgti! Tik tinginiai dabar serga. Ar jau taip silpnas
tas jsligonis? - deimtkartklausdavo ativaiavus. Ir deimtkartigirds, kad labai silpnas ir jau moninepasts, dar
skeptikai mojuodavo ranka: - Jum visuomet taip. Pilv paleido, tai jau ir moni nepasts. O nuvaiuok, tai kaip niekur
nieko. Gyva sugaitis...
Vis dlto, jei negaldavo pasivaduoti vikaru, vaiuodavo, nes i patyrimo inojo, kad jeigu jau drsta kreiptis klebon, tai
reikalas, matyt, tikrai svarbus. Nemyljo mons savo klebono, bet jo bijojo ir savotikai gerb. Platnas nors buvo kietas ir
sunkiai sukalbamas, bet teisingas.
Kalnynparapijos vikaras kun. Jonas Stripaitis daugeliu atvilginuo savo klebono skyrsi, bet daugeliu atvilgibuvo jir
panaus. Penkeri kunigavimo metai jau spjo padengti stambjo stuomen geroku riebumo sluoksniu. Raudonas apskritas jo
veidas, kaip mnulis pilnaty, buvo taip tipikai kunigikas, kad jokis kostiumas nebt galjs nuslpti itos dvasiko luomo
yms. Plaukus jis visuomet trumpai kirpdavo ma inle, ir dl to kiekvienam krisdavo akis dvi riebios ant jo sprando
garanktys, susidariusios nuo kietos sutanos apikakls.
Kun. Stripaitis buvo giedrios nuotaikos mogus, mgdavo pakalbti, pajuokauti ir nepraleisdavo nepranekins nei
pastamo, nei nepastamo. Dl to parapijoj jis buvo labai populiarus. mons sakydavo, kad tai bent ne puikuolis kuniglis, o
moterys staiai negaldavo juo atsigrti.
ita kun. Stripaiio bdo ypatyb buvo jam labai naudinga, mus darbuotis visuomeninj dirvoj. Kunig visuomeninis
veikimas tuomet jau buvo pradjs reiktis gana plaiai. Jau buvo pajustas reikalas atsispirti visokio plauko "cicilikam" ir
pirmeiviam. Kunigorganas "Vadovas" davinjo specialtam reikalui pried"Pirmeiviiedus".
Kun. Stripaitis, iaipjau nelabai mgsts lektr, "Pirmeiviiedus" uoliai skaitydavo, kurstydamas save kovsu Banyios
prieais. Jis pirmas visoj apylinkj suorganizavo savo parapijos kininkus ir kr "agrs" skyri. Nesitenkindamas tuo,
Kalnynvikaras veddar viennaujenyb- suorganizavo vartotoj"Laims" draugijir atidarkolonialiniprekikrautuv.
Kaip klebonui kio reikalai, taip vikarui visuomeninis veikimas prarydavo vis energijir laik. Kun. Stripaitis pats vienas
atstodavo vis "agrs" ir "Laims" valdyb. Jis faktinai buvo ir pirmininkas, ir idininkas, ir sekretorius. Be to, jam tekdavo
vainti miestpirkti preki, pavasarusakinti tras, rudenorganizuoti javpardavim, kasdien suvesti krautuvs sskaitas
ir paiam itisomis valandomis stovinti krautuvj prie pardavimo stalo. Atsitikdavo, kad pats kuniglis pilstydavo ibal,
sverdavo cukr, vyniodavo silkes, pardavindavo degtukus, drusk, pipirus arba cinamonus.
Banyios darb kun. Stripaitis dirbdavo nuostabiai greitai. Ssdamas klausyti ipaini, jis apvelgdavo penitent eilir
apytikriai sumesdavo, per kiek laiko su jais apsidirbs. Baigs patikrindavo, ar sumetimas buvo tikslus, ir jei pasirodydavo, kad
utruko ilgiau, negu buvo numat s, prikaiiodavo sau, kad per ilgai kart terliojos. Tad klausydamas ipainties

nekantraudavo, jeigu penitentas delsdavo, pasakodamas smulkmenas, arba stabteldavo pamstyti, ar ko nepamiro.
- Kdaugiau atsimeni?.. Viskas?.. Istorijnepasakok!.. Sakyk nuodmes!.. Gerai, gerai - inau - toliau!.. Kiek kart?.. K
dar atsimeni?.. Ko ia liumbi!.. Atsimink, kad Dievas visur tave mato, o po mirties atsakysi u visus savo darbus. U pakt
vien kart apeisi Kryiaus kelius, tris kartus sukalbsi raani ir penkis kartus po penkis poterius Dvasi ventj.
Atsiminsi?.. Gailiesi u griekus? Priadi pasitaisyti?.. Klaupk ir mukis krtin... - ir kadangi, jo nuomone, darbo tdienbuvo
ypatingai daug, duodavo iriimsutrumpintja formule.
Kun. Stripaiiui, klausant ipaini, viskas bdavo aiku, jokisins kazusjis neanalizuodavo, o svarbesniais atsitikimais
penitentui sugraudinti ir pabarti turdavo kelet atri formuli - u nuodmes prie skaistyb, u keiksmus ir vaidus, u
vagiliavim, u pirmeivikratskaitym, u kunigapkalbinjim- ir, esant reikalui, jas kiekvienam kartodavo.
Kalnyn vikaras spariai atlikindavo ir kitas banyios pareigas: kriktus, laidojimus, egzekvijas, o gedulingas mi ias,
kadangi jos esti trumpesns, atlaikydavo per 15 minui.
Klebonas Platnas ir vikaras Stripaitis vienas antr gerai suprato, vienas antram pasipasakodavo savo rpesius - vikaras
kai kada lyddavo klebon laukus pairti, kaip atrodo pasliai, klebonas kartais ueidavo krautuvlko nors nusipirkti,
bet vienas kito reikalus nesikio. Ir buvo jiem gera gyventi Kalnynuose. Jiedu nujaut, kad treias ia bus ir nereikalingas, ir
kyrus. Ypa kad tas treias, vos ileistas i seminarijos neopresbiteris, be abejo, nesupras jdviej reikal, o i daugelio
dalyk gal net ir pasipiktins. Nes kas pagyvenusiam kunigui atrodo visai paprasta, naujokui gali pasirodyti keista arba
smerktina.
ita aplinkybtruputdrumstir kun. Stripaiio ramyb, ypadl kai kuritik jam vienam inomprieasi.
Tad abu Kalnynkunigai neprietelingai pasiiaulaukjaunojo savo konfratro.
Vien dien rudeniop du, matyt, i toli atvaiav veimai patrauk viso Kalnyn banytkaimio dmes. Pirmame lengvame
veimlyje sdjo apysenis kaimo mogus ir jaunas kunigas, o antrame pirmiausia krito ak didiulis baltas ryulys, matyt,
patalyn, stalas, pora kdi, lova, diktoka d ir keletas smulkesni rakand. Kalnyn gyventojai tuoj susiprotjo, kad
atsikraustjaunasis kuniglis, apie kurdavatkos jau buvo sugaudiek tiek ini.
Veimai i ties pasuko klebonijos kiem, ir piktas kaip slibinas uo, draskydamasis prie tvart ant grandins, pirmas
praneapie kunigo Liudo Vasario atvykim. Kun. Liudas ioko i veimo ir, jausdamas lengvnerimast, valgsi, kia
pirmiausia kreiptis ar eiti staiai klebonij. Bet tuo tarpu i kluono, kur staug kuliamoji, pasirod sudulkjs klebonas ir,
pamats sveius, leidosi jpasitikti.
Vasaris prisistat, kas ess, ir m teisintis, kad vis savait pavlavo atvaiuoti, nes turjs pavaduoti susirgus savo
parapijos klebon. Bet kun. Platnas tuoj jperkirto:
- Tamsta sakai, pavlavai? Nkiek! A nnemaniau, kad jau taip greit atvaiuosi. Kai dl ms, tai galjai atostogauti nors
ir visiem. A ir kurijai raiau, ir tamstai karotoju, kad Kalnynuose treiam kunigui n darbo nra. Na, bet jeigu jau tokia
Ekscelencijos valia, labai praome. Viskas paruota, vikariatas tamstai specialiai atremontuotas - praome!.. Suk, tvai,
arklius, - kreipsi jis sen Vasar,- nr ko laikas gaiinti. Jule! Jule! - suuko jis staiga, lazda barkindamas tvor. - Parodyk
kunigui jo kambarius ir sakyk, kad iandien pietvirttrim. - Ir jis nujo atgal kluon.
Jul, mai pripuolusi, pabuiavo kun. Vasariui rankir su perdtu mandagumu bei lipnumu mtaukti:
- Praom, praom, kunigli, a parodysiu. Ms klebonlis taip apsikrovs tais visokiais darbais. Btinai nori iki
sekmadienio visus kvieius ikulti. O kunigliui kambarliai jau pereit savait buvo gatavi. Vis laukm ir laukm kasdien.
Kuniglis Stripaitis tai vis tame kooperatyve vargsta. Rytoj, girdjom, ketina miestvaiuoti. Sako, reikia apie kvieikainas
pasiklausinti. Ak, njam reikttrpesi, nk... Vis tos "agrs" reikalai... Tai ar i toli, kunigli, atvaiuojate?
nekios tarnaits taukalai ir klausimai truputiblakkun. Vasariui tnemalonspd, kur padarpirmasis susitikimas su
klebonu. Jaunasis kuniglis pajuto, kad jis ia nra laukiamas sveias nei reikalingas pagelbininkas, ir jo ird suspaudnieko
gera neads nujautimas. Tokis pat jausmas sugadino nuotaik ir kuniglio tvui. Neilips n i veimo, jis plaiu ratu
apsigrkieme, apmaudingai mkteljo botagu piestu atsistojusun ir nuvaiavo, kur vedtarnait. Antras veimas, kur
valdjaunesnysis kuniglio brolis, nebuvo nsuks klebonijos kiem.
Vikariato trobesys stovjo netoliese, tik anapus klebonijos sodo. Ties namo viduriu buvo gonkos su bendru prieangiu, i
deins kunigo Stripaiio butas, i kairs - kunigo Vasario. Siningas meisteris pasistengpadaryti visk, kas tik buvo galima,
kad kambariai bt manomi gyventi. Vasaris nieko geresnio n nesitikjo ir beveik su pasididiavimu eng pirmj savo
savarankiko gyvenimo buvein. Jis turs priekambar ir du kambariu!.. Obliuotlent, .tinko ir dakvapas sutiko jmeiliau,
negu rkana klebono mina ir jo karts odiai.
- Na, tte, pastogia ne blogiausia, - diaugsi kun. Liudas tvui. - O visa kita pareis nuo mans paio. Kraustykim mant,
ir atlikta.
Sukrausius mant, kambariai atrod jaukesni, nors daug dar ko buvo stoka jiem papuoti. engusiam pirm ingsn
gyvenimjaunam kun. Vasariui jau vaidinosi visa virtinkasdienins apyvokos ir komforto dalyk, prie kuribuvo pripratusi jo
akis, lankantis klebonijose ir vikariatuose. Ten jis matydavo ir gra i langam utiesal, ir kilimli, ir minkt bald...

Seminarijoj jiem skelbdavo kietgyvenim, marinimsi ir ubagyst. Gyvenime taiau jis nedaug matkunig, kurie vykdyttok
rstideal. O jei kuris ir vykd, tai vaduodamasis toli grau ne Evangelijos dvasia; danai tai bdavo yktuoliai seniai, apie
kuriuos visi inojo, kad krauna pinigus.
Kunigas Vasaris klausim buvo isvarsts ir nutars laikytis vidurio: prabangos jis vengsi s, bet savo kambarius
apstatysis padoriai. Juk namie vien vienas jis tursis praleisti visnuo banyios darbo atliekamsavo laik. Jis sigysis
daug knyg, isiraysis visus katalikikus lietuvi laikraius ir dar kok nors rus ar lenk iliustruot urnal. Danai pas
kunigus jis matydavo fisharmonijir nutar, sutaups pinig, ir sau tinstrumentsitaisyti. Pinigjis tikrai sutaupys, nes tai per
du mnesius nuo primicijvien u miias jis gavo apie 100 rubli. Dabar, bdamas vikaru gana turtingoj parapijoj, jis gausis
ne tik po pusantro rubliaus u giedotines miias, bet pasitaikysiir egzekvijpo 3 ir 5 rublius. Bsiir kitokipajam.
itoki sumetimai praskrido kun. Vasariui per galv, dliojant negausatsivetturt, ingsniuojant i vieno kambario kitir
irinjant pro kiekvien lang. Tarnait jau buvo ijusi atgal klebonij, ir jie trise - kuniglis, brolis ir tvas - jautsi vis
pamirti ir apleisti itam pustusiam vikariate.
- Pastog, tiesa, ne blogiausia, - susirpins tarsenis Vasaris, - bet Dievas ino, kunigli, kaip ia jum seksis. Klebonas
nupuiks...
- Nieko, tte!.. Pagyvensim, pamatysim. Jeigu ia paskyr, tai, matyt, reikia. O i pirmo susitikimo dar sunku knors apie
mogsprsti.
- O a vis manydavau, kad taip Dievas duotpas Klevikio kanauninklKim...
Taip, pas kan. Kimbtkas kita! Bet kun. Vasaris ten jautkitokipavoj. Ponia Liucija Brazgiengan danai lankosi
pas dd- ir jdviejpaintis galttapti pavojinga. Kun. Liudo ausyse ilglaikskambjo ponios Liucijos odiai, kai ji per
jo primicijas, po vieno smagaus ratelio "Puikios ros graiai ydi", atsisveikindama nuvrjspindiniomis akimis ir spausdama
ranksuuko:
- Kodl vyskupas nepaskyrtamstos Klevik? Ak, kaip btbuvgera!
Ir tleriopa it odi prasm, kelet kart persivertusi kun. Vasario refleksijose, tapo Klevi kio pasmerkimu ir
isiadjimu. Ne, geriau, kad jis buvo paskirtas Kalnynus! Tiesa, Naujapol, kur gyveno daktaras Brazgys, i Kalnynbuvo
ne taip jau toli - vos trejetas myli, ir kartas nuo karto teks ten buvoti. Bet dl itos aplinkybs kun. Vasaris daugiau diaugsi,
negu lido. Visai nutraukti paintsu ponia Liucija jis irgi nenorjo.
Tuo tarpu Julatjo prayti kuniglpiet. Kaipgi su tvu ir broliu? Savo parapijos ir Klevikio klebonai senVasar danai
sodindavo prie stalo. ia, kaip vikaro tvas, jis turjo tai neabejotinteisi. Bet visi girdjo, kaip klebonas sakpietus virti
tik trim, o kun. Stripaitis buvo namie.
Jul, pamaiusi kuniglio svyravim, vl nutvrus pabuiavo jo rankir sutarkjo:
- Labai atsipraau, kunigli. Jstveliui ir broliui a atneiu ia pavalgyti. Msklebonlis labai skubina. Kuniglis tai jau
kaip savas. O sveiai tai vis jau, matai, sveiai - ir pataikyt reikia, ir k... Ak, vis tie darbai ir rpesiai...
- Msjau neirkit, kunigli, - atsilieptvas. - Mudu dar turime ir krepy io to usiksti. Jei inoiau, kad utruksite, tai
jau dabar ir atsisveikintum.
Bet kun. Liudas ketino neutrukti ir suspausta irdimi, paliks tv, nujo klebonij.
Klebonir pirmjvikarjau rado valgomajam.
- A, tai ir msjaunukas! - suuko klebonas. - Na, praom prie stalo. Dirbs nedirbs, o pavalgyt reikia.
Pasirod, kad kun. Stripait Vasaris truput painojo, nes vienerius metus jiedu buvo kartu seminarijoj. Stripaitis Vasario
neatsimin, nes tuos pirmameius jis tuomet nekreipdmesio. Bet vis dlto seminarijoj kartu buvimo faktas abu vikarus siek
tiek suartino, ir pirmoji paintis tapo nuoirdesn.
Klebonas jau buvo igrs savo stikleldegtins, ir visi pradjo pietus nuo kopstsu bulvmis.
- Ir sakyk tu man dabar! - po kelitarpusavy pasikeistsakinisuuko klebonas. - Pagedo kuliamoji! Rato trys krumpliai
itekjo. Jeigu nespsiu ikulti ligi sekmadienio kviei, tursiu yminuostoli. Kainos kris.
- Kris, be abejo, - patvirtino Stripaitis. - Nors pavasargali dar aukiau pakilti. Bet rizikinga laukti.
- Jeigu pakiltir visa deimia procent- ir tai neapsimoktlaukti. Pinigas ir guldamas auga,o javas barstosi ir genda. Ir
niekuo negarantuotas. Isiuniau dvar, gal knors sugalvosime.
- Rytoj a vaiuoju miest. Netekome zuperio, ir "Laims" lentynos jau gerokai aptutjo.
- miesttai miest, - staiga susirpino klebonas, - bet a buvau ir pamirs, kad ryt laidotuvs su pamokslu. Kad ne ta
maina, tai dar nieko, bet dabar tai jau a negalsiu. Tikra sugaitis.
- Gi antrasis vikaras kam? - mosteljo Stripaitis Vasar.- Tegu pratinasi darbi pirmos dienos...
Klebonas permetVasarabejojaniu vilgsniu.
- Ar tik pataikys?
- Ko nepataikys?.. Nuvest kapus? Vargonininkas pads. O pamokslas kjam reikia, poetui! Ateis kvpimas - dabitur
in illa hora!
Klebonas pritarstoru juoku, ir buvo nusprsta, kad laidotuves rytoj atliks naujasis vikaras.

Kun. Vasariui uvirto tarsi kalnas ant krtins. Laidotuvs su pamokslu! Tam jis turtruotis bent keletdien. Istudijuoti
apeigas, pasirayti ir imokti pamoksl. Juk k jis pasakys ekspromtu?! Bet nieko nepadarysi. Negi kelsi vaidus i pirmos
dienos, ypapo to, kai klebonas davsuprasti, kad jis ia i viso nelabai reikalingas.
Po piet susirpins jis sugro savo kambarius. Ir kaip tyia pataikyk atvaiuoti toki dien! Tv ir brol rado jau
pavalgiusiu, ir Jul, atneusi jiem pietus, naudojosi proga igauti kuo daugiausia iniapie kuniglir jo namikius.
Panekuiavdar valandl, tvas su broliu pakilo vaiuoti namo.
- Tegu Dievas jum padeda, kunigli, - atsisveikindamas sn, susigraudins kalbjo senis Vasaris. - Paraykite tuoj bent
laikel. Motina rpinsis.
Jie ivaiavo - ir jaunasis kamendorius oko raustis savo knyg dj iekoti laidotuvi apeig ir gedulingo pamokslo
pavyzdi. Vartir skait, kol pradjo temti. viesos jis neturjo, ir nutarpats nueiti kooperatyvnusipirkti vaki. Po vis
girdtkalbir Juls informacijten tikjosi rasis ir kun. Stripait. I ties, pirmasis Kalnynvikaras, padedamas zakristijono,
pasilypjs ant suolelio, patikrinjo lentynose saldaini des ir iaip vairias prekes, pasiymdamas, ko ir kiek rytoj turs
mieste nupirkti.
- A, praau talk! - suuko jis, pamats einant Vasar. - Dar lieka suirti keturios lentynos ir staliai. Kibk ias
skardines ir versk visus saldainius d.
- Ne, - pasiprieino Vasaris. - A atjau nusipirkti vaki. Man vakar darbymetis. A ceremonij niekad gerai
nemokjau, o pamokslas tai jau tikra bausm.
- Nebijok, eisim pas mane, a tau surasiu trump ir graud pamoksliuk, perskaitysi por kart, ir atlikta. Bdoj reikia
mokti verstis. Utai padk man. Kuo greiiau baigsim, tuo tau paiam geriau.
Vasaris m tutinti skardines, paskui, nurodomas Stripaiio, sverti likus cukr ir surainti, jam diktuojant, koki dar
prekireiks parveti i miesto.
Jau baigiant darb, krautuvjo dar nesenas, gal 40 metkininkas, gana gerai apsitaiss, matyt, pasiturs ir prasilavins.
Pilkas varkas su atlosine apikakle, pakirpti sai, smaila geltona barzdel ir ydika marga kepurait vietoj skrybls buvo
rykiausios jo kaimiko inteligentikumo yms.
- Labas vakaras, - tarjis velniu, bent kiek prisimeilinaniu balseliu.
- Per amiamius! - atovi palubs kun. Stripaitis. - Na, pone odeli, ar vilkas ia tave atvijo taip vlai?
- Kad dar nnevlu, kunigli. Gi apsiirjom, kad ibalo neturim, o vakarai jau vis dlto gerokai ilgesni. Tai ir ubgau,
kaip netoliese...
Jis pastatskardinant stalo ir mkimti pypkut.
- Tai nemaniau, kad kuniglis taip gerai moks prekiauti. Icikas skundiasi, kad jam visai duon pavert. O dabar dar
dviese kai stosite! Tai ir kuniglis turbt Kalnynuose apsigyvensite? - kreipsi jis Vasar. - Girdjau, kalbjo, kad ir antr
jaunukpaskyr. O reikjo, reikjo... Imkim, kad ir ita krautuvl. Rodos, nekas, o matai, ir prieira, ir knygos, ir kasa, ir
atsiskaitymas, ir prekisurainjimas, gali sakyt, ir pardavimas - viskas ant kuniglio pei. O kur dar "agrs" reikalai? Dviem
bus lengviau.
Vasariui pasirod, kad ituose odiuose slepias gerokai ironijos, o i gudri"barzdels" akui, kurios smalsiai bgiojo po
visus krautuvls ukampius, trykta paaipos ugnels.
- Petrai, pilk jam ibalo! - suuko Stripaitis zakristijonui.
- O susirinkiml, kunigli, ar tuoj suauksite? - neymiai pasiteiravo odelis, degdamasis pypkut.
Stripaitis sutrinksjo skardinmis, atsikranktir piktai dirsteljo pro pet.
- Susirinkimo niekas daugiau nereikalauja, tik tu vienas, ponas odeli!
odelis lidnai nusiypsojo ir mosteljo ranka, tartum jis ia niekur nieko.
- Kuniglis vis ant mans bdveriate. O a tik turiu drsos pasakyti kunigliui akis tai, kkiti u kuniglio akineka ir
daro. Dl mans tai to susirinkimo gali ir visus metus nebti. Kas man rpi?
- inau, inau, kaip tau nerpi. Ir pereitsekmadiendar agitacijvarei pas Icik.
- Kunigli, a pereit sekmadien pas Icikn kojos nebuvau kls! Kas man rpi? Bet pajininkai, kunigli, patys visko
prineka. Jie mano, kad ia kain kokis pelnas i tos krautuvls. Ana Icikas, sako, i krautuvs namus pasistat, o mes, sako,
dividendo npo 10 rublinegauname. Apie dividend, kunigli, neka. Kas neka? Mulkiai neka! Lyg a neinau, kokis ia
pelnas gali bti i tokios krautuvls! Icikas inai, ydas. O tada dar nkonkurencijos nebuvo. Tegu pabando dabar namus
pasistatyti!.. A kunigliu tikriausiai pasitikiu, ir kia man gali rpti tie keli skatikai dividendo?
odelis kalbjo tai net kariuodamasis ir pabaigs mintensyviai peti dmus i savo pypkels. Kun. Stripaitis udar
paskutinstaliir, matyt, nkiek nepatikjs savo oponento odiais, pliaukteljo jam per petir tar:
- Tu, odeli, irk, prie mane neagituok! A tave pastu kiaurai, kaip falyv pinig. A tau sakau, tu prissk savo
uodegir nekaiiok man tarp dur, nes a tau jtaip priversiu, kad eisi per laukus kniaukdamas kaip morinis katinas!..
Patenkintas savo smojum kun. vikaras nusikvatojo visu balsu, ir jam v l sugro gera nuotaika. Pritardamas smulkuiu
juoku sukreteno ir odelis.

- Jsvalia, kunigli, jsvalia. Jei kaiiosiu, tai ir verkit, nesigailkit. Bet agituot a prie jus, kunigli, neagituoju... Tai kiek
u ibal?
- Dvylika kapeik.
Jis sumokjo pinigus, pasimskardinlir, mandagiai atsisveikins, ijo.
- Tai tikras gyvat, - aikino Stripaitis Vasariui. - Tu j dar painsi ir pamatysi, kas tai per intrigantas. Pirmeivis, cicilikas,
"Lietuvos kinink" prenumeruoja, o irk, dedasi velnus kaip avinlis. A inau, kad jis prie mane varo palusiagitacij.
Julsak, kad pereitsekmadienpati girdjo.
- Varo, kunigli, tikrai varo, - sikio ir zakristijonas. - Pas Icikir sumas, ir pamokslus prasdi.
- Jau pereit kart kaldodamas a j aplenkiau ir per pamoksl buvau uvaiavs... Bet jeigu nesiliaus - vardu pavarde
iaukdinsiu.
- U kgi js taip susikivirijot? - susidomjo Vasaris.
- Jau gana to, kad jis cicilikas. Bet svarbiausia tai dl vartotojdraugijos ir krautuvs. Pernai pavasar jis su keliais sbrais
buvo suman patys steigti kooperatyv. Ne, sakau, brolau, ne taip greitai. Ciciliki ko kooperatyvo a savo parapijoj
nepaksiu. Suaukiau susirinkim, nutarm, visk padarm, kas reikia, nuvaiavau pas virinink, patepiau - ir katalikikas
kooperatyvas netrukus atsidaro. odelis gavo per nos. Na, nuo to ir prasidjo... Bet tu pamatysi pats, koks ia gyvenimas
verda. Su "agre" taip pat istorija. Staiai per kovatmum i cicilik.
Jie ijo i krautuvs, urakino duris ir patrauk klebonijvakariens. Lauke jau buvo visai tamsu. Lynojo. ventoriaus
liepos gdiai o, o prie akis stksojo didel juoda banyios mas. Tik ties presbiterija pro lang mirguliavo raudona
aliejins lempos viesa. Du kunigai tyldami perjo ventoriir paskendo klebonijos sode.
Tvakarkun. Vasaris, nors buvo ivargs po ilgos kelions arkliais, ilgai njo gulti. Jis moksi i lenkiko rinkinio geduling
pamoksltema: Et omais qui credit in me, etiam si mortuus fuerit, vivet - kiekvienas, kuris tiki mane, nors btir numirs,
gyvens.
Kai jis pagaliau, ugesins vak, atsigullov, visos dienos spdiai vienu momentu upldo jo smon: kelion, scena su
klebonu kieme, besiveris nuo grandins uo, Jul, Stripaitis, odelis - ir kartas nuo karto, automatikai kartojami odiai: Et
omnis qui credit in me, etiam si mortuiis fuerit, vivet.
Bet po valandls gilus ir sunkus miegas nutraukvisas jo mintis ir spdius.
Kun. Liudas Vasaris, per v. Magdalenatlaiks pirmsias savo miias, ligi ivykimo Kalnynparapijturjo pormnesi
laisvo laiko, per kur jis pustinai prato atlikinti bent kai kurias kunigikas pareigas. Tos pareigos i pradi jam darydavo
daug rpesi ir nemalonum. Pirmsias savo miias jis laik be galo ilgai, nesklandiai ir su klaidomis. ia ne vietoj
priklaupdavo, ia pamirdavo pabuiuoti altori, ia ne t pus apsisukdavo, o vien kart, atsigrs mones, vietoj
"Dominus vobiscum" ugiedojo "Oremus".
Kiekvienkart, padars klaid, jis susigriebdavo negerai padars, rausdavo, kariuodavosi ir painiodavosi dar labiau. Dl
banyios tvankumo ir ividinio kario jis taip suilo, kad prakaitas bgo per veid, o kai po mii nusireng, tai albos
paastys ligi juostos buvo nudaytos permirkusios prakaitu sutanos.
Tos dienos pamokslas buvo pritaikytas ikilmei, bet taip netaktikas ir neskoningas, kad vargas primiciantas, klausydamas
jam adresuotpamokslininko apostrof, aliuzij, suukimir jau staiai ranka rodomas visai banyiai, neturjo kur akidti ir
jautsi kaip ant ltos ugnies kepamas vys. To pamokslo odiai ilglaikkaip gyvi skambjo jo ausyse.
- O, laimingas jaunikaiti, - aukpamokslininkas griausmingu balsu, - ar ne apie tave Kristus yra pasaks, kad tu esi ems
druska, kad tu esi pasaulio viesyb? Taip, tu iandien pirmkartsuvitai dangika ugnim, aukodamas ventjmiiauk.
Tu suvitai savo tveliam ir eimynlei, tu suvitai savo giminm, kaimynam ir visai iai laimingai parapijai ir duok Dieve, kad tu
suvistum ir msventai motinai Banyiai, kaipo pavyzdingas ir ventas altoriaus tarnas.
Banyioj jau pasigirdo jautrimoterli niurktjimas, ir lengva buvo spti, kad pamokslininkas ruoiasi patetikiausiais
odiais sutriukinti klausytojirdis - ir pasiekti spdingiausididijatlaidefekt- pravirkdinti ir suklupdyti visbanyi.
Vasaris su koktumu laukio momento. Jis inojo, kad to pamokslo klauso daug kunig, klauso keletas student, jo buvusi
gimnazijos draug, klauso daktaras Brazgys, kadaise prikaiiojs jam mintis apie mergeles, klauso pagaliau ponia Brazgien,
kuri tikrai juokiasi i to "laimingo jaunikaiio, ems druskos ir pasaulio viesos". Pamokslininkas tuo tarpu nuvietsavo veid
maldingo susiavjimo ekstaze ir, tiesdamas rankas primiciant, saldiu balsu pragydo:
- Pavelkit, pavelkit Kristaus kareiv, kuris, paliks savo tvelius, brolius ir seseles, isiadjs turt ir garbs, eina
kovoti dl Dievo Banyios, eina skelbti vento tikjimo paklydusiam pasauliui - pasauliui, kuris juodame jo rbe nors irti
juodgyvenimo dmi...
ia pamokslininkas vl usidegrstybe, ir jo balsas sugriauddar galingiau negu pirma:
- Bet tu, jaunasis kunige, argi isigsi nuodmingojo pasaulio abangir pragaro vartgalybs?! Tu, kur mes visi neseniai
tai matme ia prie altoriaus liepsnojant maldos ugnimi, tu neisigsi! Tu iandien aukojai savo pirmsias ventas miias u
visus tikiniuosius ir paklydlius - ir mes tai, puolant keli, meldiame dangikj Tv, kad jis duottau malonitverti iki

galo. O, veniausioji Panele, Dievo Motina!..

ia jau i tiesprasidjo balsingas aarliejimas, ir visa banyia krito ant keli. Presbiterijoj susitelkinteligentai svyravo,
kaip ia jiem pasielgus, ir vilgiojo primiciant. Vienas kitas tursteljo ant vieno kelio. Bet primiciantas neklaupir irauds,
nunrs galvlauktos kanios galo.
Ilgai dar mons minjo garskuniglio Vasario primicijpamoksl, o paiam primiciantui jis pasiliko atminty visami.
Laikyti miias jis prato palyginti gana greitai. Po poros savaiijis jau maa kuo skyrsi nuo kiekvieno kito kunigo. Jam tik
nejauku bdavo ieiti i zakristijos, kai visi mons jirdavo, o davatkls sutikdavo tirpstaniais i pasigrjimo vilgsniais
ir maldingais atsidsjimais.
Slg jaun kunig Vasar ir ipaini klausymas. Po primicijpirm penktadien klebonas papra, ar negalt jis jam
patalkinti, nes penitenttdien buvo daugiau negu paprastai. Kun. Liudas, atkalbjs tinkammaldelventj Dvasiir
kelet kart patikrins, ar nepamiro absoliucijos, eng klausykl. Davatkls, o ir iaip daugelis penitent, kurie nuo
ankstyvo ryto buvo apgulklebono klausykl, pamat, kad ipainieina klausyti ir jaunasis kuniglis, kaip avibrys puol
paskui ir apspito ji vispusi, o prie klebono liko vos tik keletas moni.
Pirmoji jo penitentbuvo apysenmoterl. Nuo pirmodiji tuoj pradjo verklendama skstis, koks jai sunkus ess
gyvenimas su girtuokliu vyru ir kaip jkas vakaras vargins dieglys po krtine. spta, kad sakytnuodmes, ji m sksti
savo kaimyn, vagilkir suvediotoj, ir guostis, kiek dl jos turinti ksti skausmo ir rstinti Dievbarniais ir piktumais.
Paklauss valand tokiipaini, Vasaris pajuto, kad jo dmesys ima atbukti, kad penitentai panas vienas kit, kad
kaskart sunkiau surasti nauj odijiem pamokyti ir atgail, tinkamj nuodmm. O jis dar nebuvo susitiks nei su vienu
metiniu arba daugelmetiniu atsilikliu, nei su vienu svetimoteriautoju, nei su vienu recidyvistu, nebuvo pakliuvs nagus nei vienai
i tdavatkisteriki, kurios bando jaunus kuniglius, prasimanydamos baisiausinuodmi.
Per atostogas teko Vasariui dar ir kriktyti, ir moterysts sakramentan sutuokti. Bet neteko pamokslo sakyti, nes jis visaip
nuo to isisukindavo. Neteko nei pas ligonvaiuoti, nei laidoti numirlio.
Tad pirmsavo kamendoriavimo nakt Kalnynuose jis miegojo gana blogai, o ir sapnuose jo neapleido rytdienos pareigos
nuovoka - laidotuvs su pamokslu! Rytjis pakilo anksiau negu reikia ir dar kartpermetlaidotuvi rubrikas ir pakartojo
pamoksl. Nabaninkturjo atlydti tik 10 val., tad laiko buvo pakankamai.
Nerimdamas savo kambary, 9 val. jis nujo banyi. Klebonas ir pirmasis vikaras buvo jau po mii, banyia buvo visai
tuia, ir tik pora bobelisdjo suoluose.
Pirmas ios banyios pamatymas jaunajam kunigui padarnekokspd. Apdulkjlangai, nusitrynusios sienos, apspur
altoriaus utiesalai, neluotos grindys liudijo, kad itie Dievo namai ir yra pavesti tik Dievo Apveizdai.
Zakristijoj apsileidimo yms buvo dar kyresns. Visi rakandai, matyt, jau seniai nebuvo nei naujinami, nei valomi. Kunigas
atsidarmurzin, girgdaniomis durimis spintir pamat, kad albos buvo taip suneiotos, kad nitas vardas jom nebetiko.
Kaipgi tokinevarialbvilkdamasis kalbsi simbolikus odius: Dealba me Domine? Jis apirjo smulkiuosius altoriaus
skalbinius ir pasipiktino, rads purifikatorius panaius virtuvs mazgotes. Kielikai buvo blogai valomi ir, matyt, jau labai seniai
auksuoti, nes visikai isitrynir netinkliturgijos reikalam. Ampulos, prigliaumijusios nuo paliekamo vandens ir vyno, stovjo
neukimtos nevarioj surdijusioj tacoj. Jis atsikims pauostmiivyno bonk- vynas kvepjo actu, ir jo vertbuvo labai
abejotina.
Jaunasis kuniglis, apirjs ituos ir daugel kitnevalyvumo enkl, pajuto irdy didelkartum. Jam jau buvo tekmatyti
visoki banyi ir zakristij, bet itoki jis ukliuvo pirm kart. O klebonas iandien vis dien sugai dl i lusi
kuliamosios rato krumpli, o kamendorius visdienpirkins tras, ibal, cukr, saldainius ir visokius niekniekius. O kitas
dienas klebonas kuls kvieius, paskui juos parduos, vl ss, kirs, kuls ir vl parduos ir dirbs daugel kitokidarb- abu tik
paskubomis ubgdami banyiir neturdami laiko japirti ir apkuopti.
Ir ia nesdarbo? Ir jis, Vasaris, ia nereikalingas? Taip, i tiesjis ia turbt nereikalingas. Nes kjis, jaunas, vos vstas
bailus kuniglis, gals padaryti prie dviejsutartinai surembjusivyresnijvali?
Tad kaip nusistatyti ir kaip elgtis?
Jis ijo i banyios, apirjo ventori, pavaikiojo sode, parjo namo, norjo dar syk pakartoti pamoksl, bet
nusivylimo jausmas ir juodos mintys nustelbvis jo susirpinimdl tlaidotuviir pamokslo. Jam taip pat norjosi visk
numoti ranka ir prisiderinti prie bendro toj banyioj sigaljusio apsileidimo. Bet tai buvo tik trumpo momento nusivylimas.
Tuoj jame pabudo protesto balsas.
Deimtvaland jis vl nujo banyi. Zakristijonas dliojo pamaldom rbus: sudvtalb, juod apglamytarnot,
kap, stul.
- Klausyk, Petrai, - kreipsi j kunigas. - Dl ko ia viskas taip nevaru? Reikia grindis iluoti, dulkes nuvalyti, ampulas
imazgoti. Negalima itaip.
- O kad, kunigli, laiko nr. Reikia tuoj bgti prie darbo. Klebonas barasi. O ir kunigliui Stripaiiui reikia dar padti. Kur
jau ia, kunigli, vara prisirpinsi! Ar ne vis tiek? Ot, pitolninkarba ir a pats perbraukiam kada atitrk- ir gerai.
- Tu vis dlto iplauk ampulas. irk, kokios nevarios.

Zakristijonas perliejo indelius vandeniu, bet jie pasiliko tokie, kaip ir buv.
Tuo tarpu banyioj jau atsirado daugiau moni. Keletas stovjo prie klausyklos. Nabaninko dar nebuvo, tad kun.
Vasaris nutarjuos iklausyti.
Po kelimoterliir vieno vyro prie langelio pasilenkaugalotas bernas lakuotu veidu, rudais, menkai suukuotais plaukais,
apsivilks aptrintu varku.
Kunigas j peregnojo ir pridjo aus prie langelio. Bernas sunkiai alsavo, bet nesaknodio. Lukteljs valandl, kun.
Vasaris nutarjam padti:
- Sakyk "GarbJzui Kristui"...
- Ant amiaminj, - pravoktbernas.
- Kada buvai ipainties paskutinkart?
- Neinau...
- Ar Komunijprimei?
- Neinau...
- Atgailatlikai?
- Neinau...
Ksu juo daryti? Pavaryti, kad prisiruot? Tuia viltis. Kunigas nusprendjdar pakamantinti.
- Sakyk, kokias nuodmes atsimeni?
Bernas tyljo.
- Kuo nusidjai?.. Kokius griekus atsimeni?
- Neatsimenu, - paptaus.
- Taip jau nieko ir neatsimeni? Gal buvai su kuo susipyks, susimus?
- O ko jis lindo prie Mars! - jau piktai suurzgbasas.
- Kas lindo?
- Gi tvas!
- Prie kokios Mars?
- Gi prie mergos. Tarnauja pas mus.
- Tai ktu? - kunigas nebeinojo nkaip jo klausti.
- Gi kad riau per aus!.. Motka visdienpldo. st neduoda. Ipainties ivar.
- U ktu taip?.. Kaip tai galima?..
- O kad Marsu manim guldavo.
altas prakaitas imu kunigo kakt. Jis m kvosti toliau - ir kaip pragaras juoda mogaus irdies bedugn ir iurpi
gyvenimo drama pradjo aikti i tpusiau idiotik, bet iauriai teisingprastuolio atsakym. Tai buvo pirmas painus kazusas
kunigikoj Vasario praktikoj. Kazusas tuo painesnis, kad penitentas neturjo jokio apie savo veiksmus sprendimo ir neinojo,
ko kunigas i jo reikalauja ir kam ia jtaip ilgai kamantinja.
Netrukus i lauko pasigirdo giedamos Vis vent litanijos garsai - enklas, kad atlydjo nabanink. Kun. Vasaris,
kvosdamas savo penitent, girdjo, kaip atidar ventoriaus vartus, kaip keli mons pam i banyios morus, kaip
ventoriuj pasidarsubruzdimas, pasigirdo kavimai ir verksmas.
- Maeika, prilaikyk i itos puss! - auk vyrikas balsas.- Kelk, kelk!.. Dar truput!.. Jurai, calnpatiesk... Caln,
caln!.. Ties viduriu!..
Staiga visu balsu sukliko moterika. Jai atsiliepantra ir treia.
- Petreli mano, sneli mano, vai kam tu mus apleidai vargdienles...- suokdamas mraudoti pirmas balsas.
Tai buvo baisus fonas tai baisiai ipainiai. Jaunajam kunigui rods, kad jis primanyt, tai pabgtnuo tos raudos ir nuo to
rudo berno niurnjimo. Bet ipaintis dar nebuvo baigta, ir ijudintas bernas jau pats pasakojo savo nelaimingus ygius:
- O Marpasak, kad turs vaik. Ji baisiausiai keikir varmane GudikiDarat, kad parneiau tokioli. O Darata
norjo 7 rubli, tai a pavogiau i tvo kieniaus. O tvas man, kad motka pam, ir jmu.
Galgale kun. Vasariui paaikjo, kad duoti iriimitam penitentui jis negali ir dl rezervuotkazus, ir dl dispozicijos
stokos. Jis pamok j, kad ateit po savaits, kad dabar jam iriimo neduos, kad Komunijos jis dl to priimti negali. Bet
dalindamas Komunij kunigas pastebjo, kad bernas kartu su kitais veniausi prim. Neduoti jam Komunijos kunigas
negaljo, nes tai btbuvs netiesioginis ipainties paslapties idavimas.
veds nabanink banyi, kun. Vasaris sdo su vargonininku giedoti egzekvij. Vargonininkas skubino tartum plakamas:
kunigui vos pusjus posm, jis jau stverdavo savjir, kakpaburbuliavs, nutsdavo gaidtik paskutinodarba skiemen.
Protarpiais buvo galima igirsti slopinammoterverksm.
Po miiturjo bti pamokslas. Jaunasis Kalnynkamendorius pirmkartlipo sakykl. Bet vos tik jis spjo itarti savo
pamokslo motto: "Kiekvienas, kurs tiki mane, nors btir numirs, gyvens", sutartinis trijmoterverksmas pripildbanyi.
Kun. Vasaris inojo, kad nabaninkas buvo pasiturs jaunas kininkas, paliks sen motin, jaun nal ir seser. Vis trij

skausmas buvo neabejojamai didelis. Tas jird veris raudojimas paiam kunigui spaudi akiaaras. Jis pasijuto bejgis
nuraminti t gil skausm, paguosti tas balsu verkianias moteris. Ar nebus piktas pasityiojimas deklamuoti jam sausus,
tuius, i knygos imoktus odius? Kokia mizerija tas jo pamokslas ir pats pamokslininkas.
Bet sakyti reikjo, ir jis sak. Sakbe sitikinimo, varydamasis ir pats savs gdindamasis. Jam atrod, kad visi j kaltina
nenuoirdumu ir klasta ir prikaiioja jam blogsavo pareigos atlikim. Jis pabaigtpamokslablonika formule ir nulipo nuo
sakyklos savo negals slegiamas.
Po pamokslo jis su vargonininku prie karsto giedojo "Liber". itdidingos nuotaikos ir prasms kupinresponsoriumjis
labai mgo ir bent j bt pagiedojs graiai, bet vargonininkas, priprats skubti, perokdamas gaidas ir paverdamas i jo
odius, karikatrino ir melodij, ir tekst.
Pagaliau atgiedojo, nulydjo, ubrsaujemi- ir tos dienos darbas buvo baigtas.
Piets prajo labai nejaukiai. Stripaitis buvo ivaiavs miest, klebonas sdjo pasipts ir piktas, kad nepavyko sutaisyti
kuliamosios. Abu tyldami krimto kietmsir lauknesulaukdami pietgalo.
Po pietklebonas, pasikls sutan, isitrauki kelnikieniaus pinigin, atskaittris rublius ir pastmjo Vasariui:
- itiek tamstai priklauso nuo mans u ios dienos darb. U vies iskaiiau. Vargonininkas ir zakristijonas tamstos
sskaiton.
Parjs savo kambar, kun. Vasaris krito auktieninkas lovir iguljo atviromis akimis ligi temstant.
Prie tos uuomazgos, kuri atsirado jo sieloj, pamaius Kalnyn banyios nevarum, prisidjo dar rudo berno ipaintis,
trijmoterraudojimas, egzekvijos, nevyks pamokslas ir klebono sumokti trys rubliai.
Sutemus siiebvakir mkalbti brevijori.
Parvaiavs i miesto, kun. Stripaitis papasakojo daug naujien. Pirmiausia jis nuramino klebon, kad kviei kainos laikosi
tvirtai ir net turi tendencijos kilti.
- Kilti? - nustebo klebonas. - Ir sakyk tu man dabar!.. Gal ir gerai, kad ilo tie trys krumpliai. Ak, kiek tai kartais mogus
prisinervini visai be reikalo... O pas pralotbuvai?
- Buvau. Sengiesmgieda. Nereikia jam nei kooperatyvo, nei "agrs". Ir klebono kis seniui ramybs neduoda. , tikri
nesusipratliai! irtume, kas likti katalikikos Lietuvos, jeigu mes socialinveikimir ekonomines organizacijas paleistume
pirmeivinagus!
- Apie mano k tegu jis nesirpina! - pyko klebonas. - Ne jo kieniaus padedamas a atsistojau ant koj. Parapijai a
skriaudos nedarau. Banyios reikalam ir i savo paio kieniaus nemaa prikiu. Ir savo pareigas kaip klebonas, aiDievui,
ne blogiau atlieku u jpat.
- Atsiliks senis, aikus dalykas, - pritarvikaras. - Jie negali suprasti, kaip svarbus yra visai apylinkei pavyzdingas kis.
- Sakei, kad atvaiavo tas bloznelis?
- Sakiau. Bet i pirmodipamaiau, kad pralotas jo pusj. O-o, pasirodo, kad Vasaris turi u savs peius!
- Nejaugi?! Kas gi tad?
- Yra ten visa kompanija adoratori ir patarj. Pralotas n kalbti nenori. Pagaliau, ne t, tai kit. Reikalingas, sako,
Kalnynuose treias kunigas, ir tiek.
Klebono veidas apsiniauk. Jis buvo mogus atkaklus, bet vyresnybugauti bijojo. Jeigu jau Naujapolio pralotas utarinja
Vasar, tai klebonui Platnui savaime silsi ivada: keisk taktik! Nes Naujapolio pralotas - tai ne bet kas! Tu savo pakluonj
su kun. Stripaiiu gali ant jo urzgti ir kalnus griauti, bet jam prieintis - pavojinga.
itas Kalnynklebono ir pirmojo vikaro panekesys jo i tiesklebonijos pakluonj, kur abudu kunigai, susdant rst
sauls atokaitoj, pro atdaras duris irjo, kaip dvaro kalvis darbavosi prie kuliamosios. Kun. Stripaitis neseniai buvo atjs i
krautuvs nuraminti klebono dl kvieikain ir pasidalinti spdiais. Pataik jis ateiti prie pat pietus, nes abiem kunigam
laikas buvo pinigas tikrja t odi prasme. I ties, vos spjo pasikeisti keliais sakiniais apie Naujapolio pralot ir kun.
Vasar, per kiemtekina pasirodJul.
- Praom, kunigliai, piet!
- Jaunukpaaukei? - grteljo klebonas.
- Jau laukia, klebonli.
- Jule, Jule! - kteljo Stripaitis. -Patinka tau jaunukas?
- Kur nepatiks, kunigli! Tokis geras kuniglis! Ipaini tai jau kad klauso! Vakar nubgau banyi, kai atlydjo
nabanink. Sakau, pairsiu, ar labai verks Motzmoterys savo Petrelio. Ak tu Dievulliau, kad verk, tai verk- net irdis
plyo irint. O labiausiai tai sen Motzien odiais pradjo raudoti. O kuniglis Vasaris, irau, ipaini klauso.
Nepatiksit, kunigli, Piktupio Andrius - tas rudis! Net suilo kuniglis Vasaris - labai ilgai j mok. Maiau, prie Komunijos
jo. Tyia irjau.
- Tu darbo neturi nipinti apie klausyklas! - subarjklebonas.- Tu pati spaviedokis dl savo ilgo lieuvio ir tinginiavimo.
- Eisiu, klebonli, eisiu! Abidvi su Agnieka susitarm. Jau labai norim igirsti, kaip kuniglis Vasaris per ipaintmokina.

ia kunigas Stripaitis mirkteljo klebonui ir tar:

- inai tu k, Jule? Tu patark visom davatkom, tegu eina ipainties pas Vasar. Dabar kunigai pirmus metus po siventimo
iriimduoda su 7 metatlaidais.
- O Dievulliau! Paskelbkit, kunigli, ir i sakyklos.
- Ne, skelbti to negalima. Tai tik artimjprivilegija. Julsu linksma inia nudulkjo virtuv. Piets kartbuvo jaukesni.
Pats klebonas pora sakini prakalbjo Vasar. Stripaitis gi, pataiks patog moment, paslaptingai ypteljs, taip pat
kreipsi jaunjsavo koleg:
- Kunige Liudai, bet kokilauktuvia tau parveiau i Naujapolio, tu nnesptum.
- Lauktuvi?.. Man?.. I tiesnesitikjau.
- Taip, taip: labdieni vienos labai graios poniuts.
Liudas pajuto, kaip jam stukteljo irdis ir kad jis nesulaikomai ima rausti. Maos, aptukusios Stripaiio akuts, pamaiusios
Vasario sumiim, dar labiau sumajo, ir visas jis pradjo kratytis nuo tylaus, sulaikomo juoko.
- Kaip paraudo vargelis! Na, nieko, nieko... poniut warta grzechu, dargi miertelnego. Kai pasakiau, kad Vasaris
Kalnynuose, tik suspindjo akutes... Tuoj ir man palankesnpasidar.
- Na, na, kas tai per romansai? - susidomjo klebonas.
- Dabar jau tegu pasakoja pats Vasaris. Mano rolatlikta.
Bet Vasaris gynsi tikrai neins, nuo ko tos labos dienos. Naujapoly jis turs ne vien pastam, tad gals ir apsirikti
spdamas.
- Neapsirinki, brolau, galvguldau, kad dabar mstai apie poniBrazgien.
- Kas ta ponia Brazgien? - vl sikio klebonas.
- O, kunige klebone, tai pirmoji Naujapolio grauolir kun. Vasario simpatija.
ia Jul, kuri tuo tarpu padavinjo stal, garsiai sutrinksjo lktmis, tarsi reikdama pasipiktinim tokiomis dvasik
tvelikalbomis. Vasariui pasidardrovu, bet vyresnieji kunigai nekreiptai jokio dmesio.
- Ir sakyk tu man dabar! - nustebo klebonas. - Simpatija!.. Kaip tai simpatija?..
- Labai paprastai. Kodl jauna grai ponia negali jausti simpatijos jaunam graiam kunigliui - ir atvirkiai? Juk tai Jul
prisipaino, kad ir jai kuniglis patinks. Tiesa, Jule?
Bet Jultrinkteljo durimis ir tik anoj pusj kakatsak.
- Nepiktinkit tarnaits, kunige Jonai, - pastebjo susigds Vasaris.
- Na, brolau, Julgreiiau papiktins tave, negu tu Jul.
- Kurgi js susitikote su ponia Brazgiene?
- Pas jpai. Atjo man galvlaiminga mintis. Reikia, sakau, pasipainti su daktaru Brazgiu. Jis dabar irinktas "agrs"
centro valdyb. Reiks turti santyki. A ir nusprendiau eit pasigydyti. Virkinimas kako netvarkoj. Nujau. moni
laukiamajame gana daug, bet mane, kaip kunig, nuved salion. ia ir gavau truput nektelti su ponia Brazgiene. Ir su
daktaru sutarm kuo puikiausiai. Jis, sako, cicilikavotas, bet poniutkunigli, matyt, visai nesialina.
- O tamsta i kur jpasti? - kreipsi klebonas Vasar.
- Kaimynai buvome, kunige klebone. Ji - Klevikio klebono, kanauninko Kimos seseria. Prie itekjimten ir gyveno.
Per atostogas tekdavo kartais atsilankyti.
- Kimos? - susiraukklebonas. - Nemgstu to komedianto. Ir nesuprantu, u kokius nuopelnus j kanauninku padar. Be
to, tai kunigas su abejotina praeitimi...
- Bet jo seseria, klebone, nu labai simpatika,- nesiliovavjsis kun. Stripaitis.
- Tai kdaugiau girdjai Naujapoly?
- A-a! 4 spaliNaujapoly ventas Prancikus. Pralotas sak, kad i Kalnynvieno lauks btinai.
- Kokia tai diena?
- Treiadienis.
- Negalsiu. Vaiuokit judu katras.
- Deleguosime, klebone, Vasar. Jaunas, uolus, kjam reikia!
- Dl mans vis tiek, - sutiko klebonas. - Tik jei bus ligon, kunige Jonai, i anksto spju, kad tursi pats vaiuoti. Rinkis.
- Nebus! - nusprendStripaitis.
Tokiu bdu buvo nutarta, kad ventPrancikvaiuos kun. Vasaris.
Po pietklebonas sdo prie sskait, o Stripaitis pareiknoro atlankyti Vasarjo naujame bute.
- Tai k? Jau sikrei? Na, kaip jautiesi? - klaus, permets akia tuius kambarius.
- Nieko, priprasiu. O sikrimas, kaip matot, dar nekoks.
- inoma. Visi mes pradedame nuo lovos, stalelio ir kds. Pamau apsistatysi, praturtsi. Kambariai ne blogiausi.
- Praom ssti.
- Dkui. Bet a pasilyiau eiti pas mane. Bus kiek jaukiau. Paneksime apie , apie t. Turi laiko?

- Turiu.
Kun. Stripaiio kambariai i tiesbuvo jauks. Pirmame, gana erdviame kambary kampe stovjo gltu pliuu aptraukta
sofa ir pora toki pat minkt kdi. Prie sofos - raudona pliuine staltiese apdengtas stalelis, ant kurio buvo padta pora
albumsu atvirutmis ir fotografijomis. Prie sienos tarp dviejlangstovjo raomas stalas, netoli nuo jo - spinta su knygomis.
Kambarpuolangudangalai, pora ventpaveikslir kilimlis ties sofa.
- Ssk ir jauskis kaip namie, - kvietStripaitis savo svei, rodydamas jam sofir fotelius. - Pakalbsime, kaip dera geriem
konfratram ir kaimynam.
Stripaitis buvo, matomai, gerai nusiteiks ir pasirys sumegzti su Vasariu kuo geriausius santykius. Pasodins svei, jis
nujo antrkambarir gro i ten neinas bonka vokiko likerio, dviem stikleliais ir lkte pyragaii.
- Po piettas, inai, kartais pravartu... Tikiuosi, nesi grietas abstinentas?
Ne, Vasaris abstinentas nebuvo. eimininkas pyl, ir abu mragauti.
- Na, kaip vakar pasisekpirmasis pamokslas? - uvednekStripaitis.
- , nekaip. Menkai buvau pasiruos. Ir i viso, i knygos pamokslai tokiem atsitikimam sunkiai gali bti pritaikomi.
- Per daug dar tu jautrus, brolau. Tu manai, kad mons ten gilinasi tai, k tu sakai? Turinys jiem visai nesvarbu. Tik
mokk gerai valdyti bals. Paspausk, kur reikia,- ir nuo paprasiausiodibanyia ims verkti.
ia Stripaitis papasakojo atsitikim, kaip vienas garsus apylinkj pamokslininkas pravirkdklausytojus, piedamas Kristaus
kani. Pastat, sako, ant kalno Kalvarijos kryi trijdeimt pdaukio. Klausytojai pravirk dl to, kad odiai "trij
deimtpd" buvpasakyti griausmingu balsu.
Vasaris nenorjo sutikti, kad mons jau taip pavirutinikai irt pamokslus, o jeigu kur taip ir yra, tai ia pai
pamokslinink kalt. Bet Stripaitis jo nuomon ivadino seminaristiku idealizmu ir pranaavo, kad pats Vasaris po met
pamokslui nesiruo ilgiau kaip 15 minui.
- Pagaliau, - nusileido vyresnysis vikaras, - tai yra individualus dalykas. Vienas gali ruotis trumpiau, kitas ilgiau, o efektas
pareis nuo gabumo.
- Rkai? - atvos portsigar, pasilVasariui. - Imk, bus smagiau. Po metvis tiek rkysi. Parapijos darbas, brolau, per
daug nuobodus ir nervingas, kad ikstum bent papiroso nepakramts. A tai jau eti metai grumiuosi. Turiu truput
praktikos.
- Tamst, rodos, daugiau visuomeninis darbas domina.
Stripaitis padarrimtminir reikmingai kresteljo galv.
- Reikia, brolyti. Nori nenori, bet dirbti reikia. Prie mus, jaunuosius kunigus, atsidaro nauja darbo dirva. Kooperatyvai ir
kio rateliai turs pakelti Lietuv ekonomikai ir ivaduoti i ydvergovs. Bet jeigu visa tai paims savo rankas pirmeiviai,
tai, bgdami nuo vilko, teksime mekai. ia mes ir turime parodyti savo veiklum.
- Tamstai, rodos, gerai sekasi? Stripaitis pripylpo antrstikliukir, susidaus su savo sveiu, suuko:
- Mesk, inai, Liudai, mane "tamstavs". Vadinkims staiai "tu". A taip ir pradjau. Kam ia tos ceremonijos? Klausi, ar
sekasi? Taip, organizuot sekasi, bet kovot ir dirbt vienam vis dlto sunku. Atsiranda prie, kurie kiekvienam ingsny koj
kaiioja. Kad ir tas velnias odelis... sikando t dividend ir susirinkim- ir agituoja kaip pasiuts. Ot, dl to, inai, a ir
norjau su tavim pasikalbti ir staiai prayti tavo pagalbos.
- Kuo gi aia galiau padti? itreikala visai neimanau.
- Matai: odeliui lengva prie mane agituoti, kadangi a vienas. Dvi draugijos - ir abiejose a atstoju visvaldyb. Revizijos
komisija npasirayt gerai nemoka, o nvieno ciciliko niekur nesileidom. Lengva tokiu bdu agituoti. Bet jeigu mes btume
dviese, dalykai visai pakitt. Sakysime, tu kooperatyvo pirmininkas, a kasininkas, tu "agrs" sekretorius arba kasininkas, a
pirmininkas.
Vasariui Stripaiio pasilymas visai nelipo prie irdies, ir kitokiomis aplinkybmis jis bt tuojau atsisaks, bet dabar jis
varsi, taip maloniai priimamas ir vaiinamas.
- Neinau, - tarjis abejodamas, - kaip aia susitvarkysiu. Buvau mans usiimti su choru. Be to, noriau tir rainti.
Ir pasiskaityti treikt.
- Nu, brolau, ia tau ne seminarija. ia dirbti reikia, o ne mokytis. Pagaliau, galsi sau ir rayti, ir skaityti. Kooperatyvas ir
"agr" tau laiko daug neatims. A pats vesiu visk, kaip ir veds. A jau turiu praktikos ir tdarbmgstu. Tu tik formaliai.
Kur reiks, pasiraysi, susirinkimateisi, tpakalbsi... Svarbu, kad neatrodyt, jog viska vienas dirbu. Kai dalyvausi ir
tu, odelio kompanijai bus daug sunkiau suagituoti mones. Tu dar esi ia naujas, niekam nekyrjs, vissimpatijos bus tavo
pusj, ir tavim labiau pasitiks. O jeigu suorganizuosi chor, bus dar geriau. Mum svarbu turti savo rankose kuo daugiausia
moni. Ir per chorgalsime veikti. Atsimink, kai ateis rinkimai Dm, pasirodys, kreikia organizacijos!
Bet Vasaris vis dar svyravo:
- Vis dlto atidkime klausimdar kokiam mnesiui. A turiu dar kiek apsidairyti... Pairsiu, koks bus mano tiesioginis
darbas. Jei pamatysiu, kad galiu, tai padsiu ne tik formaliai, bet ir i ties.
Stripaitis siauromis akutmis tiriamai pairjo savo sveiir pats tarsi suabejojo.

- Matai, ekonomines organizacijas kaimo gyvenimo aplinkybse geriausiai gali vesti vienas mogus, visk turdamas savo
inioj. Kitaip reiks vesti begales formalumir kanceliariko darbo, o kas tuo usiims ir kam to visko reikia? Pelno mes vis tiek
neturime. Ir mum rpi ne pelnas, bet pats principas. Tai dl to a ir noriu, kad tu tik formaliai eitum msvaldybas ir per
susirinkimus tartum vienkitod. tai ir viskas, kuo tu gali man padti.
Taiau Vasary vis labiau stiprjo nujautimas, kad ia su tomis ekonominmis organizacijomis dedasi kakas negera ir kad
Stripaitis nori arba juo prisidengti, arba velti kokijam dar neaikiistorij. Juk ir seminarijoj ne kart juos spdavo, kad
kunigas su ekonominmis organizacijomis turs bti labai atsargus, saugotis kasininko pareigir visokipiniginireikal. Ir jis
nutarbti atsargus.
- Vis dlto palaukime dar, kunige Jonai. Pirmiausia turiu apsibti. Neinau, kaip dar bus. Klebonas, matyt, nepatenkintas,
kad mane jam primet. Netrukus gal reiks kitur dangintis.
- Nebijok, - nuramino jStripaitis, - paskyr, tai ir bsi. Kai pasakiau, kad Naujapolio pralotas tave utaria, klebonas tuoj
suvelnjo. Jis narsus tik ant savo mlyno.
Vasaris pakilo, perjo por kart per kambar ir stabteljo ties knyg spinta. Bet ia buvo sukrauti tik seni seminarijos
vadovliai, lenkikpamoksl rinkiniai, "Vadovo" ir "altinio" komplektai ir dar keletas knyg i visuomens moksl srities.
Kun. Stripaiio biblioteka nebuvo nei gausi, nei domi.
- Na, bet mano brevijorius iandien dar nejudintas, - tarVasaris, pairjs laikrod. - Reik eiti. Aiu vaies, kunige
Jonai.
- Nr u k. Einu ir a. Dirstelsiu krautuvl, kaip ten Petras sudstparvetas prekes. Ateik pairti, pamatysi, koki
spilkbobom parveiau. Sekmadienmergneapsiginsime.
Pasims brevijori, kun. Vasaris ijo sod, bet grai, saulta rudenio popiettraukvilgsn ne maldaknygs lapus, bet
apsikavusius laukus, parudavusnetolimo dvaro park, pamikar paeer- odiu, kur nors toliau nuo tos taip nevaisingai
primusios klebonijos ir nuo t konfratr, kurie ir savo darbais, ir dvasia jam buvo visai svetimi. Vasaris nutar eiti
pasivaikioti kur nors toliau ir susipainti su naujos savo buveins apylinkmis.
Ijs i klebonijos sodo, jis pasuko deinn link dvaro, nes ia kelias buvo geresnis ir vietos graesns. Jis inojo, kad u
dvaro ras eerir puynl- ir itvietjo vaizduotpieromantikiausiais gamtos vaizddaais.
Dvaras, pro kur jam reikjo eiti, buvo tas pats, i kurio Kalnyn klebonas nuomojo lauko. Klebono nuomone, dvaro
reikalai buvo gerokai palij, dl to jis metai i metlkuriavo, ar negaus visai atpirkti nuomojamsklyp.
Dvaras priklaus surusjusiam baronui fon Reinekei, kur mons vadino staiai Rainakiu - ir tai jam labai tiko, nes akis
turjo i ties rainas. Pats baronas, sako, igirds sulietuvintsavo pavard, buvo ja visai patenkintas. Rainakis, jam atrod,
skamba visai graikikai, rimtai, tuo tarpu vokika pavardprimena populiari pasak"Reineke-Fuchs"... I ties, licjuje ir
vliau Miuncheno universitete, ypapirm semestr, Rainakuiui jo draugai nuolatos kyrdavo, pravardiuodami "ReinekeFuchs", "Reineke-Fuchs"... Treiame semestre jis dl to pravardiavimo turjo dvikov ir gavo rapyros smaigaliu gerok
brkn per and. itos aizdos randas jam garbs nepadar, ir jis vengdavo aikinti, kad dvikova buvusi dl "ReinekeFuchs".
Pramintas Rainakiu, jis pajuto simpatijos lietuvikalbai, staiga tapusiai jo akyse taip panaia garbingas klasikosios senovs
kalbas. Netrukus po to i Kalnynklebono, dar Platno pirmatako, jis gavo Neselmano ileistsu vokiku vertimu Duonelait
ir su malonumu j perskait. Jis imoko kelet deimt lietuvik odi ir nepaprastai mikliai mokdavo jais operuoti, kai
tekdavo nektis su dvaro monmis arba iaip, progai esant, pasigirti lietuvikalbos mokjimu. Baronas Rainakis turjo savo
charaktery iek tiek komik ir maniakik bruo, bet utat buvo niekam nekenksmingas ir geros irdies mogus. Kalnyn
dvarjis paveldjo i savo viengungio dds keleriais metais anksiau, negu kun. Platnas atsikl parapijklebonauti, bet
jiedu pasipaino tik tuomet, kai klebonas m intensyviai kininkauti. Jav ir gyvuli veisls gerinimo reikalai pastmjo
klebon susineti su dvaro kvediu, o per j ir su paiu ponu. Bet paintis ilg laik pasiliko gana tolima. Ponas buvo
nekatalikas, retai dvare sddavo, o reikalam atlikti daniausiai pakakdavo kvedio.
Bet tai vien vasar baronas parvaiavo dvar su jaunute graia mona. Ponia baronien buvo lenkait ir katalik,
iauklta religijos formose ir kartas nuo karto pasigendanti dvasiko maisto. Palaikyti santykius su Banyia jai buvo gero
iaukljimo ir poniko stiliaus reikalas. Tad ponai baronai, kada tik parva iuodavo dvar, vizituodavo klebon, gausiai
aukodavo banyiai ir kviesdavo kunigus pietarba vakariens. Jeigu Kalnynklebonas btbuvs maiau yktus, o labiau
kultringas, tai santykiai su dvaru bt, susidarne vien korektiki, bet ir draugiki.
Kun. Vasaris i zakristijono ir Juls jau inojo, kad ponai baronai, vaiuodami iemai iltus kratus, usuko dvarir kad
netrukus turbt atsilankys klebonijoj. Eidamas pro dvaro sod, jis smalsiai vilgiojo an pus tvoros, bene pamatys
paslaptinguosius ponus baronus ar bent kok jgyvybs enkl. Dvaras ir jo gyventojai Vasariui visados atrodydavo apsupti
kakokio paslaptingumo ir romantikos. Sode jis nieko ypatinga nepastebjo. Sodas buvo didelis, i kratapaugs auktomis
liepomis, viduj obelys ir kriaus linko nuo vaisi daugybs. Prijs vidurin alj, jis pamat dviej aukt mrinio rmo
fasad. Jam pasirod, kad sodas buvo variai laikomas, o rmai stilingi ir gras.

Toliau kelias, aplenkdamas dvar, sukosi dein ir kilo kalnel. Kunigas peroko grabir padirvio taku leidosi tolyn Jis
jautsi kaskart guvesnis, tartum kiekvienas ingsnis j vis labiau skyr nuo naujo gyvenimo nemalonum. ita giedri rugsjo
pabaigos diena kl jame tgiedr, lengv nerpestingum, kuriuo gamta apdovanoja j mylinius mones, nors jie bt ir
didiausirpesislegiami.
Kunigo Liudo Vasario kunigavimo karjeroj patirti rpesiai ir nemalonumai, tiesa, dar nebuvo labai dideli, vis dlto ir po jais
jau slpsi ne vienas svarbus vyriausiojo bandymo klausimas: kaip tu priimsi ir nugal si savo paaukimo pareigas ir
sunkenybes, kaip tu priimsi gyvenimo reikinivairyb, kokia nusistos tavy pagrindinnuotaika, kiek tu bsi atsparus laukujam
pasauliui ir vieningas savy, - toks tu bsi ir kunigas.
Vasaris, seminarijoj daug kankinsis ir abejojs dl savo paaukimo, savo kunigavimo pradios bandymam buvo ypatingai
jautrus. Jis inojo, kad dabar jau visos svarbiausios jo likimo spyruokls yra usuktos ir paleistos darb. Ir tai dabar pamau
ivairisukrtim, smgiir vingijam teks konstatuoti, ar tspyruokliveikimas yra suderintas ir eina viena kryptimi, ar jos
neusiteria iuklmis ir ar turi pakankamai tamprumo.
Seminarijoj viskas buvo pagrsta teorija, geromis viltimis ir norais, apsaugota izoliavimu ir drausme. ia gi bus ne tik
bandymas, bet realus ir ilgas gyvenimo darbas, praktika, kuriilaiko tik tie, kuripajgos suderintos, koordinuotos ir atitinka
vykdomudavin ir siekiamtiksl. Nei geri norai, nei laisva valia, nei nusikaltimas ir nuodmia neturi lemiamos reikms.
Nes jeigu du lygiai paruoti ir lygiai gernorkunigai po 30 metvienas tampa vyskupu, o antras slaptu ateistu arba ekskunigu,
tai nejaugi ia nuopelno ar nuodms, stiprios ar silpnos valios klausimas? Kur tie momentai, kurie antrojo keli pakreip
prieinga linkme? Dl ko vyko pirmasis momentas, esant dar geriem noram ir tvirtam pasiryimui itverti? Dl valios silpnumo,
dl Dievo malons stokos? Bet juk tai ne nuo ms pareina. Vadinasi, taip turjo bti. Ir jeigu nenorime tapti fatalistais, turime
pasakyti, taip vyko dl to, kad antrojo pajgos ir visa jo esmnebuvo suderinta su tikslu ar bent jo siekiamomis priemonmis.
Jeigu jaunam kunigui Vasariui jo kamendoriavimo pradioj btkas ikls fatalikdilemarba-arba, greiiausiai jis bt
atsaks, kad tai kunigkategorijai, kurita dilema liest, jis nepriklauss; kad jis gal nepasieks kunigiko tobulumo, kad jis gal
sustos pusiaukelj, kad jis gal praudys savo talent, bet atgal, prieinga kryptim, nepasuks. I tiesgi jau vien dl to, kad jis
budriai seksavo vidaus gyvenimir kvalifikavo spdius, jie savaime krovsi tos dilemos svarstykles: arba tavo siela atitinka
kunigysts tikslir tu liksi geru kunigu ligi galo, arba neatitinka - ir tu pasuksi atgal, bet nesustosi pusiaukelj.
Kun. Vasaris n nepasijuto, kaip spariais ingsniais pasiek kalnelio virn. Jis sustojo, giliai atsikvp ir, nusims
skrybl, apsidairaplinkui, grdamasis apsupaniu j reginiu. Atsigrs atgal, jis pamat pakalnj visus dvaro trobesius ir
sod, toliau pro medius kyojo klebonijos stogai, Kalnyn, banytkaimis ir u viskapylinkj auktesnis banyios boktas.
Pasisuks vl t pus, kur jo kelias, kunigas netoliese kairj pamat nedidel eerl, kurio vanduo i tolo atrod dar
mlynesnis negu giedras to popieio dangus. Anoj eerlio pusj kalvos ir kalneliai su kininktrobesiais ir mediais siaurino
regin, ir pats eerlis dl to atrod maesnis negu buvo i ties. Prieais, prie kelio tarp dvaro lauk ir kaimo, drieksi
nedidelis puynlis, o i deins dvaro laukai jo ligi pat miko, kuris kaip kokia tamsi siena baigregin.
Klaidiodamas akimis nuo eerlio per puynl ir dvaro laukus ligi pat miko, ant vienos kalvos kunigas pastebjo tris
keistos ivaizdos raitelius. I pradijis paman, bene bus tai koki kareiviai ar policininkai, bet tuojau sitikino, kad ne. Raiteliai
buvo apsivilk tamsiais, o gal ir visai juodais drabuiais, bet j baltos krtins viet i tolo. Du dvjo apskritas, maais
bryliais skryblaites, o treias, i pairos stambiausias, pilkkepurait. Jie visi trys ant graisartarklipamau leidosi vieno
kalnelio laitu, ir kun. Vasaris atsidjs sekitdar niekad nematytvaizd.
Nusileid nuo kalnelio, jie stabteljo ir apie kak tarsi, mostaguodami rankomis. Staiga vienas skrybliuotas, kurio
krtins baltumas ir liemens laibumas krito kunigui akis, sudro, suskatino arkl, ir uoliu kaip pasiuts leidosi lkti per gryn
lauk. Vasaris nuo savo kalnelio mat, kad raitelis lekia staiai ant plataus griovio, ikasto nubgti vandeniui i dirv eerl.
Raitam perokti griov atrodnemenkas daiktas, bet raitelis dar labiau supliekarkl, kilsteljo pavadiais ir laimingai perskrido
kitgriovio pus. is, matyt, ir buvo jojimo tikslas, nes raitelis sustojo, atsigr paliktuosius savo draugus ir, taknodamas
arkliui per sprand, laukjatjojant.
O ie, mojuodami skarelmis, ristute leidosi tpaiviet. Truput toliau per griov buvo tiltelis, ir visi trys, vl susijung,
nujojo keli, kuriuo reikjo eiti ir kunigui Vasariui.
- Kas per tipai? - stebjosi kuniglis, eidamas tolyn keliu, kur turjo sutikti raitelius.
Bet raiteliam artjant, jo nustebimas augo kaskart didyn. Jis mirti, kad du su vyrikomis kietomis skryblmis tai buvo
berods moterys, kuriviena, laibaliemen, lkper laukir oko per griov.
Ji jojo i Vasario puss, ir kunigas spjo pamatyti, kad tai buvo jauna ir labai grai ponia. Jis taip pat spjo pamatyti, kad
vyriko fasono skryblpuikiai tiko prie gyvo, rausvinto jos veido, kad ji buvo apsivilkusi juodu vyriko kirpimo surdutu ir
kad jos apikaklbuvo parita baltu plaiu kaklaraiiu. Tik is plevsuojantis kaklaraitis, aukta krtinir laibas liemuo dav
moterikakcentjos rbam ir stuomeniui. Likusios gi jos tualeto dalys vl buvo vyrikos: dryos languotos kelns ir ligi keli
auktais aulais, lakieruoti batai. Ir ant arklio ji sdjo vyrikai, stypiodama balno kilpose ir gerai valdydama pavadiais karto
arklio kaprizus. Kunigas dar spjo pastebti, kad antra ponia buvo kiek senyvesn, stambesnir ant arklio sdjo moterikai:
pusiau onu, abi kojas laikydama vienoj pusj. Vyrikis, kurio aprdalas skyrsi nuo ponivien tik kepure, siauru kaklaraiiu

ir maesniu krtins ikirpimu, buvo jau senyvas ponas, visai skustas, kumpanosis, su irmais iki anduleistais bakenbardais.
Kun. Vasaris jau susiprotjo, kad ia bus dvaro ponai, baronai Rainakiai, ir, kaip nepastamas, norjo neymiai praeiti pro
al. Bet jaunosios ponios arklys, ar tai dl to, kad Vasaris tuo tarpu pasirodpro med, ar dl to, kad vjas suplazdeno kunigo
sutan ir palerin, staiga taip sibteljo al, kad tik ponios meistrikas gudimas jodinti igelbjo j nuo maudyns
pasitaikiusioje toj vietoj baloje. Vasaris sumio ir nusigando, bet ponia linkteljo jam galva, linksmai nusiypsojo ir suuko
lenkkalba:
- Praau kunigo nenusigsti. Tai niekniekis. A jodau kaip amazon, ir mans jokis arklys neimes i balno.
Vasaris nusimskryblir jau norjo atsiprayti, bet ponia, pertraukdama j, paklaus:
- Kunigas i toli?
- Aia pat i Kalnyn, ponia.
- I Kalnyn? Kaip tai gali bti, kad a tamstos nepastu?
- A dar tik kelios dienos kaip Kalnynuose.
ia ponas mandagiai kilsteljo kepurir prisistat:
- Malonu pasipainti. Baronas Rainakis, ponia baronien, - jis linkteljo jaunjponi, - ir ponia Sokolina, mano sesuo, jis linkteljo vyresnijponi.
- Kunigas Vasaris, Kalnynvikaras...
Ponas baronas, igirds tai, atrodlabai nustebs:
- Kaip kunigas pasakei?.. Vasaris?.. Vasaris?
- Taip, tokia mano pavard, - savo ruotu nustebs patvirtino kunigas.
Baronas, matyt, norjo jam dar kak pasakyti ir pasuko arkl t pus, bet arklys susimuist ir skersomis m trauktis
atgal.
- Tikims su kunigu ariau susipainti. Ligi pasimatymo! - tarponia baronien, graiai ypteljo ir suplakarkl.
- A moku lietuvikai! - kteljo atsigrs baronas, ir visi trys nujojo savais keliais.
Vasaris nuingsniavo tolyn. itas nepaprastas susitikimas pakl jo nuotaik, ir jis visas paskendo savo vaizduotj,
benarpliodamas naujos painties spdius. Dvaras jam visuomet atrodydavo apgaubtas romantiko paslaptingumo ir viliojanio
groio. Dvaras j traukkaip kokia uburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auks, ir sidabr, ir deimantus, ir
emigus ir kalina grauolkaralait.
Vasaris, nekultringo kaimo vaikas, apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir dideliu spdingumu, instinktyviai
ilgjosi kultros, meno ir aristokratikos atmosferos, kurioje pagyventi j taip trauk, kaip paliegl traukia sauls iluma ir
sultingas ilo kvapas. Jis inojo, kad Lietuvos dvarai slepia didelius kultros lobius, bet kad tie lobiai tebegldi tobulai izoliuoti ir
neprieinami jiem, isiilgusiem kultros iaudins pastogs vaikam. Tie lobiai buvo ukeikti svetimu odiu.
Vaindamas seminarijir i seminarijos, pakelj jis matydavo ne vien dvar - ir kiekvienas adindavo jo smalsum ir
vaizduot. Beveik visi jie bdavo apl auktais mediais, - sodais ir parkais, beveik vis j rmai slpdavosi t medi
paunksmse, beveik visi jie atrodydavo tyls ir apmir. Apie dvarus jis buvo nuo maens prisiklauss visokipasakojimdar i
baudiavos laik, o vliau girdjs ir iaipjau vairiromantiknuotyki. Pakliti dvarbuvo jo ilgametsvajon.
Ir tai dabar ta svajonima realizuotis. Jis pasipaino su ne bet kuo! Su paiais baronais - auktos kilms aristokratais!
Baronas, matyt, originalus mogus, o baronien- moteris reto groio ir nepaprasto temperamento! Kunigui nuolatos stovjo
prie akis vaizdas, kaip ji raita skrido per laukir oko per griov.
Taip svajodamas ir mstydamas apie nuotyk ir bsim vizit dvar, jaunasis Kalnyn vikaras pasiek ilel. ia,
uuvjoj, buvo taip tylu ir ilta, kad visai dar nebuvo jausti melancholi kos rudens nuotaikos. Guviai zvimb musels,
mkteljo tarp medivover, toli kakur visa gerkle raliavo piemuo, nkiek taiau nekenkdamas ramiai ilelio nuotaikai ir
tylai.
Vasaris pajo toliau ir pasirinko viet, i kur buvo matyti eerlis, o pro j Kalnyn dvaras ir banytkaimis. Vietel buvo
jauki ir reginys graus. Kunigas pasitiesapsiaustir pusiau gulsiomis parvirto ant kvepianios, sauls suildytos ems. tai
pagaliau jis vienvienas, su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu - ir jis gali dabar tpasaul pavelgti ir jame pats su savim
pabti - niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys.
Tokiais momentais Vasaris jausdavosi, tartum btisinrs i vislaikinsavo gyvenimo aplinkybiir pasieks savo paio
mogikj esm. Reti tai bdavo momentai, bet jam brangs ir reikalingi. Tokiais momentais jis pajusdavo save pat kaip
koki nepaliest versm, kurioje gldi dar daug niekam neinom pajg. Tuomet jis tikdavo savim ir gerbdavo save.
Tokiomis valandomis jis tarsi nuplaudavo nuo irdies vis per dien dienas prisirinkus kartum, kai jis bdavo paprastas
nusiemins kuniglis, kuriam bobels geisdavo pabuiuoti deln, o vyresnieji konfratrai traktuodavo bent kiek i aukto, su
protekcija arba nebojimu.
Tokis momentas prasiskleidjam sdint ilely, i kur buvo matyti eerlis, dvaro liepos ir Kalnynbanyios boktas. Kun.
Vasaris irjo tbokt, prie kurio jrio vikaro pareigos, bet jo smonj dabar nebuvo jokio savo kunigysts nujautimo. Ir
jeigu kas btstaiga tnujautimpaadins, jis sunkiai btgaljs apsiprasti su mintimi, kad jis i tieskunigas - sacerdos in

aeternum, kad jis kasdien duonir vynpaveria Kristaus knu ir krauju, kad jis atleidia nuodmes ir dalina monm Dievo
malones. Jis - Liudas Vasaris? Ne, tai turbt negalimas daiktas. Juk jis tai dabar jauia taip paprastai, mogikai - ir jis nori
toks pasilikti - ir jis bijo viso to, kas nepaprasta, kilnu, venta - kaip tad jis gali bti sacerdos in aeternum?..
Jis apsivert auktielninkas - ir kasdienikoji realyb visai itirpo mlynose dangaus erdvse, praskydo baltuose
debesliuose, isisklaid lengvuose pu aromatuose. Vasaris jauia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slapt
gamtos gyvenim, ir jo paio siela jungias su gamta, su pasauliu. Jo vaizduotgyva ir laki. Jis sugeba gyventi ir jaudintis savo
fantazijos padariniais. Tiesa, jis nieko gero dar lig iol nesukr. Dar jis neranda tinkamsavo igyvenimam motyvnei form.
Dar tarp jo ir realybs kabo lyg kokia tirta rkudanga. Dar jis negali menikai observuoti tikrovs ir susivokti savo paio
emocijgausybj.
Bet svarbiausia tai, kad jis jauia savy Dievo kibirkt, talento smon, ir tas nujautimas stiprja jame diena i dienos nuo to
laiko, kai jis galutinai ijo i seminarijos mr; Per tlaik jis, tiesa, neparan vieno eilraio, bet ir tas neraymas jo
daugiau i talento nuovokos negu i negals. Jis nera, nes dar nespjo susivokti nei savyje, nei aplink save. Jame nespjo dar
susikaupti naujo gyvenimo nuotaika, o seminarijos mrdvasia liko anapus jo primicijvents.
Kun. Vasaris, paskends vakaro gamtoj, visomis galiomis raussi savo individualybs nuovokoj, instinktyviai geisdamas kuo
giliausiai joje sistiprinti. alia menikosios individualybs nuovokos jo smons periferijose skraid dar pusiau abstrakts,
pusiau konkrets tli moterikumo pavidalai. Jis buvo jaunas 23 met vyras, ir jokia askeza negaljo numarinti jautrumo
antrajai lyiai. Be to, jis turjo gyvvaizduot, kartirdir poetiksiel. Menikieji ir erotikieji jo sielos polkiai visuomet
jungdavos vienneiskiriamviso jo emocinio gyvenimo veiksm.
Dar seminarijoj bdamas jis siirjo Katedroj pamaldmetu vienmoter, kuri jis apgaubvisais idealaus, abstraktaus,
simbolinio moterikumo bruoais. Tuo pat metu jis sutiko Liuc, dabar jau poni Brazgien, kuri tapo pirmj bundanijo
vyrik jausm adintoja, o iandien tai jis pasipaino su graia, drsia, pasaulietika ponia baroniene - ir nauji neaiks
lkesiai kaip melsvos pavasario kanos jau draiksi jo miniir jausmhorizontuose.
Kun. Vasaris, nepaisant didelio savo kuklumo ir seminarijos disciplinos, jaut, kad jis moterim patinka, ir tas nusimanymas
buvo jam taip pat malonus ir stiprin s, kaip ir talento nujautimas. Jis nujaut , kad panekesys ant kelio ir paintis vyko
baronienei norint. T jis susiprotjo i jos aki ir malonaus nusiypsojimo: tarp jdviej nusities pirmasis, kaip voratinklis
plonas, simpatijos silas.
Galbt jei itas susitikimas btvyks kitu metu ir esant kitokiai nuotaikai, kun. Vasaris btbaroniens paint pasmerks
ir nuo jos bgs, kaip anksiau bgo nuo Liucs painties. Bet tdienjo kunigika nuotaika buvo itirpusi giedrioj rudenio
popiets gamtoj, ir jis, ilsdamasis ilely, jaut, mstir gyveno kaip kiekvienas kitas 23 metamiaus vyrikis ir dar poetas.
Tokiu bdu ir po juoda kunigo sutana kartais beprotikai suplazda irdis, rudenio saulsviedia pavasarikai kartspindul,
ir moteries burtai priveria avtis neimintingomis svajonmis.
Kun. Vasaris, t vakarparjs namo, gana smulkiai klausinjo kun. Stripait apie dvar ir jo ponus. Stripaitis su prastu
cinizmu painformavo savo koleg, kad Rainakiai - "velnias ino, kas per tipai", kad dvare kartais esti "pasiutusiorgij", kad
parko aljose porels taip flirtuodavo, kad "net tvoros brakdav", ir kad baronienturbt esanti "ne vieno murdyta bestija",
bet vis dlto katalik, nes eina ipainties, duoda miiom ir kasmet knors dovanoja banyiai.
Vasaris netikjo savo kolegos apibudinimais, nes jau inojo j esant palaido lieuvio ir staiokikos dvasios mog. Bet t
naktjis miegojo neramiai.
Artimiausiomis dienomis kun. Vasaris nutarapkopti banyi. Viensykper pietus jis tar:
- Msbanyioj jau gerokai prisirinko dulki. Reikia nuvalyti altorius - jie visai kitaip atrodyt. Purifikatorius ir korporalus
taip pat jau laikas plauti. vari, rodos, jau visai nnra.
Klebonas, valandlpatyljs dl didesnio savo odisvarumo, pagaliau atsiliep:
- Kaip mum, prastuoliam, buvo gerai ir taip. Kristus gimtvartely, o pirmieji krikionys j garbino dar labiau dulktuose
poemiuose. Bet jeigu tamsta btinai nori ponikai, gali sau dulkes luostinti. Laiko, rodos, turi daugiau kaip mudu tai su kun.
Jonu.
- Taip, - pritarStripaitis, - banyi pavalyt reikt. Ir purifikatori nebr. Jule, ktelk pordavatk kunigliui talk.
inok, kad u tai gaus 50 dienatlaid. Kdykos bebizninja aplink banyi, ia gerdarbpadarys.
Vasariui uvir krtin, kad klebonas savo apsileidim ir nevalyvum bando dar pateisinti kilniais pavyzdiais, bet nieko
nesak. Gana, kad bent tokiu bdu buvo gautas klebono sutikimas ivalyti banyi.
Ryt dienJulpristatjam visbrmoterli, sutikusipasidarbuoti Dievo namlabui. Zakristijonas ir pati Jul, atitrkdami
i klebonijos, usikrt valymo kariu, taip pat padjo luoti, dulkinti ir mazgoti. Vis dien jo darbas. Pats Vasaris
pirmiausia susirpino altoriaus skalbiniais - purifikatoriais ir korporalais. Liturgika reikalauja, kad per du vandenius juos plaut
diakonas arba pats kunigas. Tad pripyls du blidu vandens, jis visvalandniurknevarius skudurlius ir tik paskui nusiunt
juos virtuvgalutinai iskalbti. Paskui jis valampulas ir tacas, sutvarkzakristijos spintir stalius ir luostdulkes visur, kur
tik galima buvo pasiekti.

Kit dien klebonas pirmas atjo laikyti mii ir vos galjo painti savo banyi. Pro numazgotus langus graiai viet
mlynas dangus, kaip nauji reljefikai skyrsi nuvalyti nuo dulki altoriaus ornamentai, spindjo paauksinimai ir nikelins
vakids. Zakristijoj viskas buvo varu ir tvarkinga. Bet klebonas pasijuto nesavas ir suvar ytas to tvarkingumo ir varos.
Reikjo prie to prisiderinti, paiam bti variam ir elgtis tvarkingai.
Taiau klebonas Platnas buvo atkaklus ir kieto sprando mogus. Jis nutar nekreipti dmesio antrojo vikaro padaryt
tvark. Rengdamasis miiom, jis tirtai atsikranktir, nusispjovs ant imazgotgrind, batu itryn skrepl. Tiesdamas ant
kieliko kaip sniegas baltpurifikatori, jis pamat, kad jo rankos nevarios, o panags juodos. Ijs laikyti miiprie nuvalyto
altoriaus, jis pastebjo, kad jo batai purvini ir dulkti, nes jis buvo jau apvaikiojs visas pakluones ir patvartes. Ir pikt
apmaudpajuto klebonas Platnas savo irdy. Lyg kokia raktis smigo jam sin, bet jo nepasitenkinimas krypo ne save
pat, tik kunigVasar, tos reformos kaltinink.
Per pietus tdien klebonas vl buvo piktas ir pasiiaus kaip vanagas, o kun. Stripaitis pjaustir vartnauj"Vadovo"
numersu "Pirmeiviiedais". Julei jau seniai niejo lieuvis uvesti nekapie banyios ivalym, ir ji neikentusi pradjo:
- Tai jau dabar msbanytlj taip grau, kaip lavantuose. O lavant tvelis vis sakydavo: tai tie Kalnynai! turi toki
puiki banyi, bet kad apleista, purvina, sudulkjusi. O kad taip a, sako, toki banyi turiau, a j kaip stiklin
laikyiau. Man Marijona pasakojo. Ji pati girdjo, kaip lavant tvelis taip kalbjosi su Naujapolio pralotu. Tai jau dkui
kunigliui, kad...
- Lk tu lavant tveliui pasigirti, ne man! - piktai perkirto j klebonas. - Tavo lavant tvelis tik ir moka dulkeles
luostinti. Visi js tokie! Darbo dirbt nenorit nreikalneimanot. I svetimo kieniaus gyvenant, lengva ir variam bti.
Julgiliai atsiduso ir, trinkteljusi durimis, ibildjo virtuv.
Kun. Vasaris niekados nebuvo mans, kad banyios ivalymas taip jautriai atsilieps ne tik klebonijoj, bet ir visoj parapijoj.
Tai pasirodjau artimiausisekmadien.
Parapijoj jau buvo pasklidusi inia, kad atvaiavo jaunas kuniglis. Daugelis jo banyi, tikdamiesi j pamatyti, o gal
igirsti jau ir pamoksl sakant. Taiau tsekmadien Vasaris ne pamoksl sak, bet laik sum. Ir dl to btent netyiomis
prisistatsavo parapijonam palankiausiomis aplinkybmis ir geriausiu atvilgiu.
vykusioji banyioj atmaina tuojau krito monm akis. Susirinkia i tamsiir emsavo pirki, jie nuvitusiomis akimis
klaidiojo po didelius, varius, spindinius banyios langus, po apvalytas nuo dulkiir voratinklisienas. Bet uvis labiau jak
traukdidysis altorius. Jis buvo padarytas i tamsaus poliruoto uolo su vingiuotais raiiniais ir gausiais paauksinimais aplink
kolonli kapitelius, raiini briaunas ir pramatnius cimborijos pagrainimus. Kalnyn banyios altorius buvo padarytas
liaudies skoniui.
Lig iol visa tai buvo apneta pilku dulki sluoksniu. Bet dabar, dulkes nuvalius, viskas spindjo ir mirgjo jau seniai
nematytu naujumu. Kapiteli raityti lapai, tiesios kolonli briaunos, archangel sparnai, suglausti cimborijos stogel, vento
Povilo kalavijas, o vento Petro raktai ir knyga vietsidabru ir auksu, reljefikai isiskirdami i tamsaus uolo fono. Panels
veniausios paveikslas altoriaus vidury atrod kaip gyvas - tokios rykios buvo jo spalvos, nuvalytos nuo dulki . T
sekmadienmons daug gyviau pajuto, kad jie yra Dievo namuose, kur viskas taip varu, grau ir viesu, beveik kaip danguj.
T sekmadien Kalnyn banyioj giesms skambjo garsiau, vargonai gaud ikilmingiau ir maldos buvo kartesns.
monisimpatija nejuiomis palinko jaunjkunigl, kuris tdiengraiai giedojo sum. Po pamaldventoriuje ir rinkose jie
vieni kitiem pasakojo savo spdius ir pastabas apie pagrajusi banyi ir naujj kamendori. Netrukus jau visi inojo,
kaip kuniglis pats dirbo banyioj, kaip laipiojo kopiomis valyti altoriaus ir kaip pats plov ne tik kieliko rbelius, bet ir
kamas ir albas. inojo taip pat, kad kuniglis davpo auksinbobelm, kurios padjo luoti ir valyti banyi. Tdientaiau
jis gavo miiom intencijnet po 2 rubliu.
Kai visas tos dienos darbas banyioj jau buvo baigtas ir kun. Vasaris jo po mipar namo, ventoriuj j pasivijo du
kininkai, kurivienjis tuoj paino; tai buvo odelis. Sveikindamasis su kunigu, jis linkteljo visu knu, bet rankos nebuiavo.
Antrasis norjo rankbuiuoti, bet pats kunigas nedav.
- Tai jau apsipratote, kunigli, Kalnynuose? - pranekino odelis. - Nieko, kunigli, mons ia ne blogiausi. Sugyvensime.
- Net ir banytlpajaunjo, kunigliui atvaiavus. Didysis altorius tai jau visai kaip vakar dirbtas. Mes sakom, kad kuniglis
turbt tyia liept paauksinti, - kalbjo antrasis kininkas.
- Matot, kaip dulks gerai apsaugojo paauksinim, - juokavo kunigas. - Kad daniau btbuvs valomas, tai ir auksas bt
nusitryns. Na, bet nebijokit, ne kasdien na valysiu.
odelis atsikrankt, tarsi rengdamasis ksvarbaus pasakyti, ir susirpins pradjo:
- O mudu tai su Borvikiu norjom su kunigliu ia tokiais reikalais pasikalbti ir, jei galima, patarimo prayti.
- Kad a dar nespjau napsidairyti, o js jau tuoj su reikalais, - gynsi kunigas.
- Tai jau neatsisakykite, kunigli, - pra ir Borvikis. - Mes sakome, net geriau, kad kuniglis ia naujas ir tuos reikalus
nesipainiojote. Atsipraau, kunigli, gal ir negerai pasakiau, bet kad taip jau pas mus yra.
- Tai kgi? Einame pas mane, pasikalbsime.
Bet odelis eiti pas kunignenorjo.

- Kam ia mes kunigl trukdysime... I to tik visoki lieuviai paskui. Ana, sakys, odelis su Borvikiu jau ir pas jaunj
kunigllandioja... Geriau jau pasinektume ia po liepom, jei leisite, kunigli.
- Tai kas gi ia per reikalas - ir dar toks slaptas? - susidomjo kun. Vasaris, pasukdamas po liepom.
odelis vl atsikranktir, i pradidar painiodamasis, bet toliau vis labiau usidegdamas, mkalbti:
- Matot, vis su ta vartotojdraugija, kunigli... Vis dl tos krautuvls... Jau andai patys girdjote, kunigli, kaip kuniglis
Stripaitis ant mans usipuol, kad a, sako, agituoju... Kuniglis Stripaitis mane ir bedieviu laiko, ir kaldodamas aplenk, ir
iriimo ketina neduoti. Bet a, kunigli, tikrteisyb sakau - a ne bedievis ir neagituoju. Tegu tai Borvikis pasako, ar a
bedievis, ar a agituoju?
Borvikis, stambus 50 metvyras nudribusiais sais, nusimkepurir perbraukdelnu per plik.
- Gana jau, gana, kunigli, koks jis bedievis! Ir banyimogus eina, ir i knygpoteriauja... Ir nei agituoja, nei k. Kia
agituosi, kunigli, kad ir patys matom, kad. negerai.
- Negerai, tikrai negerai, kunigli, - nustvr odelis. - Kaipgi ia gali bt, kunigli? Pritrauk, prikalbjo, pajus surinko,
adjo ir nuoimius, ir dividend, o dabar niekur nieko... Ak mes neinom, kunigli, gal bt, kad ten to pelno ne kain kiek.
Galbt tas pelnas eina apyvartos kapital, bet kodl kuniglis Stripaitis nieko mum nesako, prie nieko neprileidia? tai ir
Borvikis valdybos narys, o kjis ino? Nieko neino!
- Tikra tiesa, kunigli, - patvirtino Borvikis. - Pereitsekmadien mudu su Kavolium - jis, matai, neva sekretorium buvo
irinktas - nujom pas kunigl Stripait pasikalbti. Tai nnekalbjo, kunigli. Kjs, sako, druni mons, imanot? Man js
pinignereikia, ir a, sako, inau, kdarau. Kai bus tiek pelno, kad bus galima dalinti, tai ir padalinsiu. ia sako, reikia vienos
galvos, bet imintingos. O deimt kvailir vienimintingsukvailins.
- Tai ko gi js, vyrai, i mans norit? - nesuprato Vasaris. - Js turite draugijos status, turite valdyb, a gi su tais reikalais
visai dar nesu susipains. Kgi a galiu patarti?
- Mes praome, - tarodelis, - kad kuniglis patartute kun. Stripaiiui suaukti susirinkim. Visi nariai to reikalauja. Ir tegu
parodo knygas ir duoda apyskait- kaip ir k. Kitaip, kunigli, gero nebus. A jum pasakysiu, kunigli, - ia odelis prijo
artyn ir nuleido bals, - kad yra moni, kurie nori rayti ant kun. Stripaiio skundvirininkui ir parays, jeigu taip bus, tikrai
parays.
- Ir "agrs" reikalai, kunigli, ne geresni, - tstoliau Borvikis. - mons neka, kad u zuper permokjpo 10 kapeik
maieliui. Ir vl neinia, kur tie narimokesiai eina.
Ilgai dar abudu kininkai skundsi dl kooperatyvo ir "agrs" reikal, ir kai jie pagaliau atsisveikino, Vasaris gro namo
prislgta nuotaika. Jis pamate, kad mons tarinja jo koleg, esjis krautuvls pelnir narimokesius pasiims kieni, o
gal net ir sukiuojas, imdamas u zuperdaugiau, negu reikia.
Ir Vasaris m svarstyti klausim, dtis jam tas draugijas, kaip buvo pasils Stripaitis, ar ne. Neprityrs ir t reikal
neimans, jis bijojo klimpti koki painiav ir usitraukti moni tarim. Antraip vertus, dalyvaudamas draugijose, gal jis
nesusipratimus isklaidytir parodytmonm, kad nStripaitis nieku nekaltas. Bet ar Stripaitis prileis jprie draugijos reikal
ir sskait? Ar jo dalyvavimas nebus tik taip sau, dl moniaki, Stripaiiui naudinga priedanga, kaip buvo galima spti ir i jo
pasilymo?
Svarstydamas iuos klausimus ir savo pasikalbjimsu kininkais, kun. Vasaris ilgokai ingsniavo per abu apytuiu savo
kambariu. Staiga jis igirdo lauke dundjimir pamat, kaip Jultekina mkteljo pro jo langus, bgo gonkas ir smuko
kun. Stripaiio but.
Vasaris, dar vos tik savaitibuvs Kalnynuose, jau spjo pajusti antipatijitai mergai, nors ji jam visaip gerinosi ir stengsi
tikti. Ateidama tvarkyti kambariarba aukti piet, ji papasakodavo visas klebonijos ir banytkaimio naujienas ir paskalas, tuo
pat metu stengdamasi igauti kuo daugiausia iniapie jpat.
Jaunam kunigui pasirod, kad Jultarsi net bando savotikai su juo flirtuoti ar koketuoti. Sutvarkyti kambarius ji visuomet
stengdavosi ateiti tokiu metu, kada kunigas bdavo namie. Kiekvienkartji stverdavo buiuoti jam rankir tai darydavo su
tokiu malonumu ir pasigardiavimu, nuo kurio jam tapdavo koktu ir pikta. Ji kalbdavo prisimeilindama ir balsu, ir visa savo
ivaizda.
O buvo ji sveika ir gana grai merga, geltonplauk, skaisios ceros, staios krtins ir lygiblauzd, kuriji nesidrovdavo
rodyti, pasikaiydama sijon, jei darbas to reikalavo.
VienvakarVasaris pastebjo, kad Julatjo pakloti Stripaiiui lovgana vlai, ir nemat, kada ji ijo. inoma, ji nuo
gonknujo turbt kitpus, bet jaunam kunigui nepadorus tarimas savaime skverbsi galv. Nuo tos dienos jis prie savo
vali, savaime, nejuiomis pajusdavo keistneramum, kai tik pamatydavo Juleinant kun. Stripaiio kambarius.
Bet kartnerimauti nebuvo prieasties. Laikas dar buvo gana ankstyvas, o ir Julneutruko. Po keliminuikuniglis
igirdo varstant duris ir pamat, kaip ji vl tekina nurko atgal klebonijos sod. Netrukus pasibeld duris, ir jo pats kun.
Stripaitis su kepure ant galvos ir milinika gumbuota lazda rankoje.
- Tai kia trypi taip susirpins? - tarjis ssdamas, nenusims kepurs ir nepadjs lazdos.
- Nieko. Medituoju apie gyvenimo menkniekius.

- Tu man geriau papasakok, ktau kalbjo tiedu cicilikpalaikiai?

- Kas? - nustebo Vasaris.
- Na, na, nesigink. Tas velnias odelis jau savo puspatraukir Borvik. Matai, kad a viskinau. Na, pasakok, labai
mane keik?
- Keikt nekeik, bet vis dlto atrodo, kad dalykai gana prasti su tuo js kooperatyvu ir "agre". mons nepasitiki. Reikt
jiem dokumentaliai rodyti, kaip apversti jpajai, narimokesiai, kiek pelno, kam jis naudojamas ir t.t.
Stripaitis ironikai ypteljo:
- Tai k? Gal jau ir pats manai, kad a pajus ir pelnsau kienisusiriau?.. Jie kvaili nesupranta, kad pajai reikalingi
kreditui gauti, o pelnas eina krautuvei praplsti, aptarnavimui apmokti, inventoriui amortizuoti ir kitiem reikalam. Pabandyk tu
jiem tai iaikinti! Manai, kad jie knors supranta apie kredit? Geriau nnekalbk. Kaimo mogus kredito bijo kaip velnias
kryiaus. Jeigu jie inot, kiek prekiyra paimta skolpajininkatsakomybe, jir blusos i baims numirt. O parodyk jiem
peln, tai usimanys j kas mnuo dalintis. odelis ir dar vienas kitas cicilikas tai supranta, bet jiem tik ir r pi katalikikas
staigas sugriauti.
- Galbt... A pats treikalvisai neimanau. Bet ar nereiktdaugiau atsargumo? Jie sak, kad kakas ketins rayt net
skundvirininkui ar kam...
- Ot, velniai! - nusikeikkun. Stripaitis, regimai susirpins.
- Gal ir geriau btsuaukus susirinkim, kaip jie nori, ir viskiaikinus.
- Iaikinus!.. Sukvailintam muikui nieko neiaikinsi. Jau jie ir be mans daro susirinkimus. Einam, uklupsim tuos velnius i
netyi!
- Kur?
- Julman tik dabar prane, kad jie visi susirinkpas Vingilalinj laka ir mitinguoja. odelis su Borvikiu ten kaip pasiut
agituoja. Einam, pakalbsim, jei kalbs monikai. Jei ne, ivaikysim ir kailipersim.
Jis grasinaniai pakrat savo gumbuotj lazd, ir buvo matyti, kad tikrai nepabijot, reikalui esant, paleisti j darb.
Vasaris svyravo ir spyrsi, bet Stripaitis pats uvojam skrybl, bruko rankkitlazdir isivedpro duris.
ventoriuj jau nebuvo jokio mogaus, bet rinkoj dar stovjo keli veimai ir vienur kitur nekuiavo pasivlavparapijonys.
Kunigai tuoj pastebjo, kad ties Vingilo aline i ties neramu. Pro atdar lang skambjo trakios kalbos, tarpdury
pasirodydavo ir vl dingdavo kauveidai, bet kas ten darsi viduj, nuo ventoriaus nebuvo galima nei irti, nei igirsti.
- Jeigu eisime staiai alin, - samprotavo Stripaitis, - pamatys bjaurybs ir ibgios. Reikia juos uklupti i netyi. Bt
gera nugirsti, kjie ten pliaukia ir kas ten u nosies vedioja tuos mulkius.
Bet i ventoriaus jokio aplinkinio kelio rinknebuvo, tad nutareiti pirmiausia kooperatyv, o i ten pro upakalines
duris lengva buvo, niekam nematant, aplenkti rinki kitos puss ir pro galnamo atsidurti ties pat alins durimis.
- Eikim kaip niekur nieko, - mokStripaitis. - Visi ino, kad a krautuvj ilgai utrunku. Jei pamatys mus einant krautuv,
jie jausis dar ramesni.
Kun. Stripaiio strateginis planas pavyko puikiai, ir po valandls abu kunigai jau stovjo ties Vingilo smukle. Laimei, n
vieno mogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutrauk vid kalbtojas, kurio kiekvienas odis buvo girdti net lauke.
Abu kunigai engpriemenaitir, prisiglaudprie sienos, klausoratoriaus kalbos.
- Ar tai kunig darbas inkuoti ibal ir vynioti silkes? - auk oratorius. - Ar mes patys nebtume galj suorganizuoti
kooperatyvo? Juk mes pirmieji buvom sumanymikl. Kam kamendorius pasiskubino sugaudyti jus ant savo mekers?
Ar mes btume griov tikjim, pardavindami drusk ir pipirus? Ne, jam ne tas rpjo! Kunigliui rpjo pasipelnyti! Jis
vienas aprpvisas valdybos pareigas, jis neprisileidia nei revizijos komisijos, nei aukia susirinkimo, nei duoda apyskaitos!
- Kas kalba? - paklauspakudomis Vasaris.
- Mokytojas, - atsakStripaitis.
Kalba buvo aikiai demagogika, ir susirinkusieji j reagavo vairiai. Vieni pritar, kiti neig ir ginijosi tarp savs, o
protarpiais skambjo stiklai, linkjimai sveikatos, dkojimai ir pasigardiavimo garsai, imetus stiklinalaus.
- O kaip su tuo dividendu? - kteljo kakas.
- Dividendas tuoj bus, - atsakoratorius. - Tik dalins ne pinigus ir ne tau, bet dalins paskutines tavo kelnes kooperatyvo
kreditoriam.
- Na, kad pasak!.. Kdalins?.. Kokiem kreditoriam?..- auknustebbalsai.
- O js neinot, kad jspajai ir pelnas guli banke ant kunigo vardo, o visos preks imamos skolon? O kiekvienas kvailys
supranta, kad u draugijos skolas atsako visi nariai!
ia jau pakilo toks klegesys, kad nebuvo galima nsuprasti, kas ksako. Bet oratoriaus balsas tuoj perrkvisus:
- Vyrai, nutilkit!.. Vyrai, klausykit!.. Kas nori, kad mes pareikalautume i kunigo apyskaitos, tegu pakelia rank!
ia Stripaitis engporingsnipriekin, pokteljo lazda duris ir griausmingu balsu subaub:
- A noriu!
Visi kaip vienas grteljo duris.

- Vajzau, kunigas! - suklykkakieno persigands balsas. Tuo paiu momentu dzingteljo stiklai, ir pora vyrukkliais
isirito pro langus laukan. Karemoj pasidartylu kaip banyioj per pakyljim. Visi grdosi pasienius, ir alins vidurys tuoj
pratutjo.
Stripaitis eng vidur, bet nuo dur nesitrauk. Jis greitai apmet akim susirinkusius ir pamat visus savo atkakliausius
prieus. alia mokytojo prie galo stalo stovjo odelis, u jo stengsi pasislpti Borvikis. Kitoj pusj sdjo pats Vingilas,
lubis kriauiukas ir inomas visoj apylinkj muzikantas Skripkel. Kampe, prieais, aplink tirtai nustatytstiklinmis ir alaus
bonkomis stal, sdjo bern kompanija, tarp kuri Vasaris pamat ir an rudj bern, kuris prim Komunij, negavs
iriimo.
Stripaitis regimai didiavosi savo teatralinio engimo efektu, ir jo veidas vytjo piktu diaugsmu.
- Tai k, vyrai, mitinguojate? - praneko jis po valandls, kai jau spdis pradjo slgti. - O policijos leidimturite?. Na,
nebijokite, tskite toliau. Kas ia pirmininkas? Ponas mokytojas?
Mokytojas, drsus vyrukas, jau atsipeikjo nuo nustebimo ir pasiryo laikytis savo pozicijos. Jis eng ingsn prieais ir
drsiai atr:
- ia ne susirinkimas, kunige, ir jokio pirmininko ia nra. Tai tamsta turtum aukti susirinkim! O jeigu to nedarai, tai mes
patys turime teispasitarti savo reikalais. Mes turime inoti, kur eina monipinigai.
- O tamstai kas darbo? - suuko Stripaitis.- Tamsta daug savo pinigesi djs msorganizacij?
- Tai kas, kad a nedjau! Kiekvienas turi teisirti, kad mons nebtapgaudinjami!
- kik tamsta savo teiskatei uodeg! Ir praau isinedinti! Kas bus reikalinga, a ir pats iaikinsiu.
Bet mokytojas nenusileido:
- Ne kunigas ia mus suaukei, ne kunigas ir aikinsi! Kai kunigas suauksi susirinkim, tai galsi ir aikinti... O ia ms
reikalai! eimininke, porbonkalaus!
Stripaitis pamat, kad dalykai krypsta blogpus. Savo alininkjis nematnvieno. Pasieniais jau prasidjo bruzdjimas
ir nekos. Kriauiukas ir muzikantas degsi papirosus ir kak kudjo viens kitam aus. Bern kompanija kampe m
barkinti stiklais ir bonkomis, rimtesnieji kininkai slinko prie dur, rengdamiesi ieiti.
Vasaris nei pagautas, nei paleistas stovjo priemenj ir pro atviras duris matvistbjauriscen.
odelis su Borvikiu pagaliau idrso prisiartinti prie kun. Stripaiio, nordami incidentlikviduoti.
- Tai jau labai atsipraom, kunigli, - nedrsiai pradjo odelis. - Ot, ubgom po mipar, vienas od, kitas od - ir
sikariavo mons. Bet jei kuniglis ateinantsekmadiensusirinkimsuauktumt, viskas btgerai...
Bet Stripaitis, netars tai nodio, atgalia ranka nustmsau nuo kelio abu kininku ir susirauks eng tkamp, kur
kaskart vis labiau buvo m triukmauti bernai. Prijs suiupo du pirmuosius u pakarpir svied pasien. Kiti patys m
trauktis nuo stalo. Tuomet kunigas plaiu mostu pabraukper stalsavo didiule lazda - ir visos bonkos ir stiklai, vangdami
skeveldromis ir ukmis, su didiausiu trenksmu pasklido po visalin.
Kilo igstis ir sumiimas. Suklykmoterys ir pirmos puol duris. Bet kartu skverbsi ibgti ir vyrai. Gal visas skandalas
tuo bt ir pasibaigs, jeigu smukls eimininkas, arus Stripaiio prieas, nebt usimans protestuoti ir jeigu bernai bt
maiau igr. Storulis Vingilas, priprats prie visoki smukls incident, trinkteljo kumiu stal ir m rkti prikimusiu
balsu:
- Kunige, tai jau per daug!.. Tai jau, atsipraant, tikra kiaulyst!.. Dauyti stiklus ia niekas neturi teiss. A tamst teism
patrauksiu. Vyrai, bsite liudininkais. A turiu leidim pardavinti al!.. A pildau statymus. Dauyti stiklus!.. tai jau tikra,
atsipraant, kiaulyst!..
Niro ir apygiriai bernai. Protesto balsai drsjo:
- Mes ne u kunigo pinigus geriam!.. Dauys msal!.. Tegu kunigas iri banyios, ne karemos!.. Davatkas spaviedot!..
O rudasis bernas, Piktupio Andrius, nusiluosts rankove alum aptakytveid, isiskyri brio ir svirduliuodamas eng
kun. Stripait. Neinia, kjis btjam dars, bet kunigas pirmas pastvrju krtins, apsuko pusrat, ineatbulpro duris
ir stmlauk. Berno kojos ukliuvo u slenksio, jis griuvo auktielninkas, pokteljo galva akmenir pasiliko beguls.
Pasidardar didesnis sumiimas. Sukliko daugelis bals. I smukls ibgo Vingilas, kriauiukas ir Skripkel, sustvrbern
u paastir kaip maivilko vid.
Kun. Vasaris stovjo prisiglauds prie sienos, nusigands ir prislgtas to nematyto skandalo. Stripaitis pamj po ranka ir
nusivednamo.
- inos dabar, kaip lakti ir mitinguoti, - kalbjo nugaltojo tonu. - Seniai jau a rengiausi juos uklupti.
- Ne, tai jau per daug, - protestavo Vasaris. - itokis kovos bdas kunigui absoliuiai neleistinas. Juk tu galjai mog
umuti!
- Gaila, kad pasipyntas idiotas, o ne ponas mokytojas arba odelis. A juos biau kitaip palamds.
- Juk ir tam gal persklei galv. Gridamas akmen pataik. Ne, inai, man baisiai neramu. Mudu nujom, palik gal
mirtantmog.
- Cha, cha!.. - nusijuokStripaitis, - ir bailus gi tu, Vasari! Ten, kur girtas griva, velnias paduklpakia. Tokitipnsu

vzdu nepribaigtum... O tai gyvenimas, brolau! Visa ko tenka pritirti. Ir susipykti, ir susimu ti, ir vl susitaikinti. Pagyvensi pamatysi... Apsiprasi...
Vakare Juljaudindamasi pasakojo, kad Vingilas tikrai ketina traukti kun. Stripait teismir surainjo liudininkus. Piktupio
Andrius krisdamas labai prasimus galv, bgdaug kraujo, jis nieko nekalbjs, ir jnuvenamo.
Kunigas Stripaitis, atvss po kovos kario, klausydamas iini, nors stengsi save raminti ir drsinti, bet vis dlto jaut,
kad i tos istorijos gali ieiti jam daug nemalonum.
Nepagyr petyni ir kun. klebonas. Jam labai nepatiko, kad tokiais kivirais parapijonys atgrasinami nuo klebonijos ir
banyios. Uuot laiks mones savo organizacijomis kunigtakoj, Stripaitis didins pirmeivialininkeiles.
Vasaris t vakar negaljo atsipeikti nuo t bjauri spdi. Rudojo berno ipaintis ir jo praskelta galva pakaitomis
vargino kunigo vaizduot.
Naujapolio v. Prancikus bdavo tarsi atlaid sezono ubaigimas visoj plaioj apylinkj. Jeigu kuriais metais dl pabjurusi
keliar blogo oro monisuvaiuodavo ir nelabai daug, tai jau kunigvisuomet susirinkdavo tiek, kiek niekur kitur netekdavo
matyti. Naujapolio pralotas Asyzieio proga stengdavosi sutraukti kuo daugiausia konfratr , ir tai bdavo kaip ir kokie
neoficials beveik viso dekanato kunigijos suvaiavimai. Klebonija buvo didel, o pralotas - vaiingas seimininkas ir sveius
mgo. Tad maa rasdavos tokikunig, kaip KalnynPlatnas su Stripaiiu, kurie btvengvaiuoti v. Prancik.
Kun. Vasaris isirenggana anksti ir atvyko Naujapol dar gerokai prie sum. Vieninteljo pareiga tdienbuvo padti
klausyti ipaini, ir jis uoliai msi darbo. Jis isdjo klausykloj ligi pat pietir tik atjs valgomj galjo pamatyti kitus
sveius ir pasisveikinti su paiu eimininku.
Naujapolio pralotGirvydVasaris painojo jau anksiau, ir porkartatostogmetu per atlaidus teko pas j sveiuotis.
Pralotas gi inojo apie Vasario poetinius gabumus, skaitydavo jo eiles ir tikjosi, kad tai bus mogus, kuris palaikys kunigijos
garbir prestilietuviliteratroje.
Pralotas Girvydas buvo viesus ir plaipairmogus, bet atkaklus savo luomo garbs ir reikalgynjas. Jis visa irdia
geid, kad kunigija sistiprint visose gyvenimo pozicijose, taiau kritikai svarst, ar kai kuri pozicij ugrobimas nra tik
laikinas laimjimas ir ar neieis galgale paios kunigijos ir Banyios nenaudai. Taip kritikai jis irjo ir kuniglaimjimus
ekonominio gyvenimo srity. Kunigai kininkai, kooperatyvininkai, krautuviir kio rateli vedjai klpralotui Girvydui daug
abejoni. Jisai mat, kad ia kunigas labai danai pameta pusiausvyr, pasitikjimir gervard. Pagaliau i tpraturtjusiir
suyktjusiklebonkininkkunigijai ir Banyiai maa yra naudos, nes i jbdavo sunkiausia ispausti skatikas bendriem
vyskupysts reikalam.
Dl to pralotas kreivai irjo ir Kalnyn klebon, kurio yktumas ir sumuikjimas kompromitavo dvasikij. Kreivai
pralotas irjo ir kamendori Stripait, kurio neteisti darbeliai jau buvo pasiek praloto aus. Jis jau i anksto pyko,
nujausdamas, kad Kalnynuose kada nors pribrs skandaliukas. Bus tada apie krayti pirmeivilaikraiam!
Tad pralotui buvo domu igirsti knors apie Kalnynus i pirmos burnos, ir jis, nusiveds Vasari nuoaliai prie lango, m
klausinti:
- Nemanyk, kad ia koks tardymas, - tarjam, - bet sakyk man visties. A inau, kad tavo parapijoj ne viskas gerai.
Nieko nepadarysi. Tu dar jaunas - ir nieko nesi mats, bet gyvenime sutiksi visa ko. Reikia stengtis bent, kad visokios iukls
pasilikt vien ms tarpe, kad jos nepasklist mones, vieumon, ir netertkunigo garbs. Na, kaip ten kun. Stripaitis su
savo kooperatyvais? mons patenkinti?
Vasaris dar nebuvo atprats nuo seminaristo taktikos - kuo maiausia bti atviram su vyresnybe, dl to ir praloto klausimus
atsakinjo labai atsargiai. Jam atrod, kad, sakydamas visties, jis sks ir davins savo koleg.
- A dar taip neseniai Kalnynuose, kunige pralote, - isisukinjo jis, - kad dar nespjau susipainti su monmis ir parapijos
reikalais.
- Privirs jis ten kos su tais kooperatyvais ir "agrmis". Tu nesikik! Dirbk savo drab, ir tiek. Turi talent- lavinkis,
rayk. Mum reikia gabi ir talenting kunig. Ar ne garb, kad mes turime Mairon? K reikia prie j visi tie pirmeivi
raytojliai ir poetliai! Literatroj kunigija ukariavo garbingas vietas. Laikykime jas!
Pralotpagavo net entuziazmas. Jis pliaukteljo Vasariui per petir suuko:
- Vasari, bk vyras! Uimk Maironio viet! , kad tu, elmi, btum geriau mokinsis, a biau tave akademijitaiks!
Tuo tarpu daugelis kunig, ypavyresnij, neymiai lanksi praloto kabinet, kur buvo paruotas bufetlis su igrimu ir
ukandiais. Pralotas pietum didj stal degtins neduodavo, nes jaunesnij bry atsirasdavo atkakli abstinent, taiau
atskirame kambary leido itrokusiem atsigauti ir pataisyti po darbo nukritusinuotaik.
Pralotas Girvydas i viso mokjo suprasti monisilpnybes ir jas atleisti, taiau viena slyga: kad jos pasilikttarp keturi
aklir kuriprivataus gyvenimo sien, kad jos neieitvieumon, nepiktintmoniir neemintkunigo vardo.
- Et, - sakydavo jis savo itikimiem artimiesiem,- mogus vis pasilieki mogumi, taiau inok, kur ir kaip elgtis. Savo tarpe
mes galim ir iaip, ir taip, bet vieai - basta! Banyios tarnas moniakyse turi atrodyti varus kaip drob.
I kur kitur buvo inoma, kad pralotas gailestingai numodavo ranka net tokias kai kurikonfratrsilpnybes, kaip, pvz., per

didel jautrum dailiajai lyiai, jei tik visa tai buvo pakankamai pasl pta arba pridengta padorumo formomis. Sako, pats
pralotas mielai sveiuodavsis pas vienteologijos daktar, pas kursusirinkdavs linksmgiminaiiir gerpastambrys.
pabaigvais virsdavo maomis orgijukmis, bet piktintis ten nebdavkam.
Utai vieai nusikaltusiem kunigam praloto Girvydo irdy nebuvo jokio pasigailjimo. Jis buvo pasirys itremti juos kur
Siberij, jeigu tai btjo galioje, arba net ir visai sunaikinti. Nekentpralotas eksklierik, o jau apie ekskunig, gink Dieve,
negaljo ramiai nvieno odio pasakyti.
Ekskunigas anais laikais, bent toj diecezijoj, buvo daugiau abstraktinsvoka negu realus faktas, vis dlto tuo metu m
plisti gand, kad vienas kunigas, prie kelet met ivaiavs Amerik, dabar met kunigyst ir ved mon. Pralotas
Girvydas neseniai buvo gavs ini, kad tai tikra tiesa. Niekam jis tinineskelb, nenordamas garsinti skandalingo vykio,
bet negaljo susilaikyti bent bendrais posakiais nepareiks savo pasipiktinimo ir paniekos panaiem atskalnam, paleistuviam,
igamom ir velnio iperom.
- A suprantu, kad kunigas gali nusidti ir labai emai nupulti, - kalbjo pralotas per pietus, atsiliepdamas prasidjusi
nek apie kunigus nevyklius. - A suprantu, kad galima ir pasigerti, ir prasiloti, ir netgi prie celibatnusidti - peccare
humanum est, - bet prieiti ligi to, kad mest sutan, ne! Kaip sau norite, itai netelpa mano galvoj.
- Bet, kunige pralote! - atsiliep vienas sveias. - Ar Banyiai ir kunigijai nra naudingiau, jeigu vienas kitas, per klaid
pateks dvasikluom, pats i jo pasitraukia? Kam jam paiam kankintis ir dar kenkti visam luomui?
Pralotas, igirds iuos odius, vos neuspringo nekramtytu ksniu ir net paoko savo kdje.
- Kaip tai?! Tamsta turbt nepamstei, geradjau, kokias erezijas ir nesmones skelbi! A jau nekalbsiu, kreikia paminti
kunigysts sakrament dogmatiniu ir moraliniu atvilgiu. Tai kiekvienam teologui gerai inoma. Bet tamsta klausi, ar nebus
naudingiau Banyiai ir paiai kunigijai? Kur t nauda, praau parodyti, meldiamasis! Ar kad bus griaunama Banyios
disciplina, piktinami tikintieji, duodamas blogas pavyzdys konfratram? Ar kad bus ivelkamas luomo gyvenimas pasaulikius ir
iduodamos jo paslaptys? Ne, syk tapai kunigu, per klaidar ne per klaid - vis tiek basta! Kentk, melskis, dirbk, keik,
raitykis kaip kirminas, galgale grieink, bet neapostazuok!
Daugelis kuniggarsiai nusikvatojo - vieni i ito paradokso, kiti i praloto sikariavimo. Bet praloto oponentas pasiryo
tsti gintoliau ir tar:
- Sutinku, kunige pralote, kad, irint teologo akimis, mesti kunigysti tiesyra didelnuodm. Sutinku, kad ir Banyios
disciplinai tas gali atsiliepti labai neigiamai. Bet kai dl paio ekskunigo, imant j, taip sakant, subjektyviai, jo sins viesoj, a
nenoriau su kunigu pralotu sutikti. Juk dogmatiniai principai saisto tik tuos mones, kurie tuos principus tiki. Bet kunigas,
kuris jau rytasi mesti kunigyst, a manau, kad yra paliovs tikti tuos principus, vadinasi, jie jo nebesaisto.
- Utat ir niekas! - suuko pralotas. - Kaip kunigas gali liautis tikjs Banyios moksl?!
- Bet, kunige pralote, mogaus pairos, o kartais ir tikjimas, ne visuomet pareina nuo mogaus valios. Jaunuolis,
neturdamas paaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimam, gabumam ir charakteriui. Jis kankinasi, ima
abejoti, jis brsta, ir jo pairos keiiasi. Jis nebetenka tikjimo jei ne Dievu, tai bent Banyios disciplinariniais nuostatais. Ir
tai jis meta kunigyst, sudaro eimir dorai gyvena. Ar tokmogmes turime smerkti kaip niekir idavik?
- Turime, turime ir dar syk turime! - duodamas kumia stal aukpralotas. - Itvirkimas, daugiau nieko! Kiekvienas
itvirklis teisinasi pairpasikeitimu!
- Tai tie ms konfratrai geresni, kurie, nakt pragirtuokliav, eina mii laikyti arba lenda prie svetim mon ir griauna
eimynas? - kariavosi ir oponentas.
- A jnegiriu!.. A jnegiriu! Bet jeigu jie mestkunigyst, btdar didesni niekai!..
- Nebijokite, kunige pralote! Toki nemes!
- Ir gerai, kad nemes. Tam yra atgaila, ipaintis, Dievo malon!..
Kain, kuo bt tas disputas pasibaigs, bet oponent jau kumiavo paones jo draugai, o pralot ramino kaimynai.
Ginas pasibaig dar viena smarkia praloto replika prie apostatus ekskunigus, kuriuos reiki ekskomunikuoti ir imesti i
visuomens kaip raupsuotuosius.
Kun. Vasaris sek ginsu dideliu susidomjimu. ia pirmkartjam teko susidurti su ekskunigo problema. Klausimas
atrod pavojingas ir tamsus kaip bedugn, bet utat ir trauk save kaip bedugn. Ekskunigas!.. Jam, vos tik palikusiam
seminarijos mrus, itas odis reik gyvenimo katastrof, vistragedij, visideallugim, gd ir nuopuol. Bet taip pat ir
didelpasiryim, ir didelkovdl kakokio naujo gyvenimo ir naujsiekim.
- Kas tas kunigas, kuris ginijosi su pralotu? - paklausVasaris kaimyno.
- A, tai kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas, - paaikino kaimynas. - Drsus vyras. Ne kiekvienas rytsi su
pralotu taip diskutuoti.
KunigLaibVasaris pasiymjo savo atminty kaip mog, i kurio galima igirsti naujir drsimini.
Tuo tarpu kalba nukrypo kunigelges. Kalbta atvirai, nes desertas jau buvo paduotas, tarnait ir lekajus pasialin, o
klierik taip pat nebuvo n vieno. Kai kurie jau ir senyvi kunigai nenorjo sutikti, kad esama toki dvasiki, kurie, pasak
Laibio, pragirtuokliavnakt, eitmiilaikyti arba juo labiau sukintsi apie svetimas monas. Kiti tikrino, kad tokii ties

esama, dar kiti nieko nesak, tik reikmingai ypsojosi.

- I kur tokis nuomoni skirtumas? - vl kreipsi Vasaris savo kaimyn. Juk patiem kunigam, ir dar pagyvenusiem,
dvasikigyvenimas turtbti lygiai gerai pastamas.
- O, toli grau ne, - atsakkaimynas. - Yra tokivent tveli, kurie per vis savo amel mano, kad visi jo konfratrai
gyvena taip ventai, kaip ir jie patys. irk, tokiam lavanttveliui n galvneateina, kad praloto kabinete buvo galima
paimti po burnelir kad jo kaimynai pamne vien. Ktad kalbti apie svarbesnius dalykus! Matai tamsta, kunigliai i viso
atsargs, o laidokai dvigubai. Laidokai savo kompanijneitikimo nepriims, o naivs ventuolliai daniausiai nemato, kas ia
pat jpaonj dedasi. Laidokas pas tok nipainties neis. Pasirinks iam reikalui konfesarij"su plaiomis pairomis", tok
kaip jis pats. Dl to, matai tamsta, ir kyla pa ir skirtumas. Ir vyskupliai, ai Dievui, danai gyvena in ignorantia
invincibili. Tiesa, daug k suino i skund ir popieri, bet jnei ausys negirdjo, nei akys neregjo, kas dedasi Dievulio
avinyiose.
- Argi ir mspralotas i t, kurie nepasta?
- O ne! Pralotas dvasiktveligyvenimgerai pasta!.. Pralotas ino, kad peccare humanum est... Tuo tarpu piets jau
buvo baigti, visi sustojo, pralotas atkalbjo maldir paprasveius salion. Vasaris nuo kavos atsisakir prijo atsisveikinti
praloto, teisindamasis nors dar atlankyti savo pastamus, nes iaipjau retai pasitaiko proga atvykti Naujapol.
- Atvaiuok daniau, - kvietpralotas. - Man visuomet bus miela tave pamatyti. O tuos visokius kooperatyvikus biznius
nesidk. Tuia j! Pamatysi, neieis i to nieko gera.
Vasariui jau panio lieuvis papasakoti apie mutynes karemoj, bet jis susilaik, atsisveikino pralot ir ijo. Jis buvo
pasirys atlankyti poniBrazgien, kurios po primicijdar nebuvo mats.
Klebonijos priekambary prisivijo jkapelionas Laibys.
- Kaip? Tamsta jau namo taip anksti? - nustebo kapelionas.
- Ne visai. Noriu dar nubgti ia pas vienus pastamus.
- Jei pas poniBrazgien, tai taip ir sakyk. Pra, kad tamstos nepaleisiau i akiir jai pristatyiau. Eiva.
- Ten a ir rengiausi...
Primjuos viena ponia Brazgien, nes daktaras buvo ijs susirinkim. Ji buvo gerai nusiteikusi, ir jos veidas vytjo
diaugsmu.
- Kunige daktare, - kreipsi ji kapelion, - inok tamsta, kad kun. Vasaris - mano jaundiensimpatija ir pirmoji meil,
kuri tebetveria lig iol. A j vadindavau Pavasarliu, o jis mane Liuce. A j norjau kartpabuiuoti, bet jis pabgo. inau,
kad paskui pats to gailjosi. Apskritai, jis vislaiknuo mans bgo. tai dabar tamsta inai padtir praau tai turti galvoj.
Vasaris mat, kad visa tai sakoma juokais, bet kartu juk tai buvo ir teisyb. Juokai - kun. kapelionui, o teisyb- jam. Jis
raudo ir dl jos oditeisumo, ir dl diaugsmo jmatyti ir tokius odius girdti.
Kunigas Laibys nusiypsojo ir tar:
- Aikios situacijos daro aikius draugus, ponia. I savo puss a turiu prisipainti tamstai,- kreipsi jis Vasar,- kad
ieikvojau daug pastanglaimti ponios Liucijos palankumui, bet veltui. Dabar inau prieastir bsiu lojalus.
Vasaris, nugaljs savo drovumir prisiderindamas prie uvesto kalbos tono, juokavo taip pat:
- Ponia Liucija sako tikrties. Jeigu a biau nebgs, tai ji mane, be abejo, btpagavusi. Taip, taip... po laiko daug ko
tenka gailtis, nors, apskritai, nepataisomdalykgailtis neverta.
- Kodl nepataisom? - nustebo Laibys. - I ponios odi matyt, kad niekas ia nnebuvo paged. Tik dabar sveikas
neturi bgti, kad nereiktjau tikrai, ir kartgalutinai, gailtis.
- O tamsta pats per pietus ksakei apie svetimmonviliotojus?
- Pavasarlis - svetimmonviliotojas! Cha cha cha! - poniai i mintis pasirodtokia paradoksalika, kad jai nuo juoko
net aaros pasirodakyse. Juoksi ir abudu kunigai.
Kapelionas pasirodess mogus draugikas ir linksmas, dar nesenas, bet jau ir nebejaunas. Jis buvo baigs savo studijas
viename VakarEuropos universitete ir gavs filosofijos daktaro laipsn. Diecezijos vyresnybir grietesnieji kunigai, ypatie,
kurie turjo Peterburgo akademijos magistro laipsn, irjo kapelion Laib su nepasitikjimu ir laik j modernistu. Jo
pairos daugeliu klausim, tiesa, buvo savotikos, bet elgsi jis, kaip dera geram kunigui, ir niekas nieko blogo jam priki ti
negaljo. Pas Brazgius jis lankydavosi gana danai ir buvo laukiamas jsveias.
Kun. Laibys painojo Vasar i jo eili, buvo girdjs apie j t i jaunesnij kunig, bet pats savo nuomons apie j
neturjo. Kun. Laibys niekad nieko nesprsdavo apie mog, jo nepamats. Ir turjo jis tok ypating gabum atspti
kiekvien i jo ivaizdos, iraikos, eisenos ir viso laikymosi, kad visai n nekreipdavo dmesio jo reikiamas mintis ir
pairas.
- Gudriai pakalbti gali ir kvailas, - sakydavo jis. - Tai pareina nuo gudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paio
kvailumo, nes ir kvailumas kartais mum gali atrodyti gudrus ar bent domus. Bet iraika, eisena, laikymasis visados esti sutap
su tikrja mogaus esme. Nuo to nepabgsi ir niekuo neapsimesi, nes ir pats apsimetimas tave iduos.
Kun. dr. Laibys buvo puikus fizionomistas. Ponia Liucija, pasijuokusi i Pavasarlio - "svetim mon viliotojo", puol

kapelion:
- Bet papasakok, k gi tamsta pasakei apie svetim mon viliotojus, kad net nekalt kun. Liud nugsdinai. Jisai jau
pasiruos vl bgti nuo mans.
- Ninieko, ponia, - atsakkun. daktaras, komikai pakeldamas antakius.- Svetim monviliotojas kunigtarpe - labai
retas pauktis. Tikk manim, ponia, kad mus svetimos monos daniau vilioja negu mes jas.
- Ir visas tamstos prakeikimas, inoma, tom akiplom!
- Anaiptol. Ponios, kurios vilioja kunigus, atlieka didiai naudingdarb.
- Maiau kyri savo vyram?
- Tai viena. O antra, tai dl ko, tamstos sutiksite, kad tom meiliom viliokm vieni kunigliai atsispirs, kiti pasiduos. Tie,
kurie atsispirs, turs daugiau nuopelndanguje. Tie, kurie pasiduos, vlgi bus dvejopos kategorijos: vieni pasiduos lepikai,
vergikai, klimps kaip muss med ir us; o kiti pasiduos kovodami, ir toje kovoje ras ir stiprins save. itkelias, ponia,
laisv! Jniekas nesulaikys. Jie eis ir toliau kovodami ir maitaudami - iekoti naujideal, naujties.
it kalb dr. Laibys pradjo aikiai komiku tonu, bet su kiekvienu sakiniu jo pakelti antakiai sviro emyn, pailgas
juodbruvas veidas rimtjo, ir, jau tariant paskutinius odius, vietoj horizontalinidvi vertikalins raukls sibrkakt. Buvo
aiku, kad jis nebejuokauja. Surimtjo ir ponia Liucija, o kun. Vasaris stebjosi ir kalbtojo fizionomijos aismu, ir tokiu
nelauktu kalbos prasms pakrypimu.
- A neseniai esu paleistas i seminarijos, - tarjis, - ir itie klausimai man yra visai nauji. Seminarijoj mus mokmoter
saugotis kaip ugnies.
- Vadinasi, rodtikriausikeli moter. Nes juo mes daugiau ko saugojams, juo maiau isisaugojam. Nes mes danai,
kaip tyia, padarome tai, ko labiausiai saugojams. Ir tuomet klaida esti daug sunkiau atitaisoma. I vengti moteries yra
vienintelis kelias - vesti j. mona nebetenka tos bandomosios lemiamos reikms, kurituri iaip moteris. Tarp vyro ir monos
nesprogsta krybins fantazijos ieirb. Gera mona - gyvenimo komfortas, palanki aplinkyb, pads vyrui realizuoti tai, kas
jame yra, kas jame subrendo; bloga mona - gyvenimo skaudulys, liga, naikins vyro pajgas, o gal ir visai j praudys. Ir viena,
ir kita yra nuosavam vyro jausm, mini, reikal, interes skrituly. Dl j vyras gali tik smagiai arba nesmagiai jaustis. Bet
krybinis sitempimas tegali bti tarp dviejatskirpoli: tarp vyro ir siekiamos, bet nepasiekiamos moteries. Dl to Banyia,
jeigu tikrai nortapsaugoti kunigus nuo moteries arba jeigu jai rptkunigdora, turtpanaikinti celibat. Juk iandien daug
kam aiku, kad vedvyrai savo norais, mintimis ir vaizduote skaistesni u nevedusius, ypaprievarta nevedusius. Teologir
asket argumentai apie skaistybs kilnum auna pro al. Taip, skaistyb dl susiturjimo yra kilni, bet tai yra tokia pat
dovana, kaip genialikumas, talentas, odiu, tai, ko surekrutuotai jaunuoliminiai atmesti negalima.
- Vis dlto Banyia celibato nenaikina ir, mano nuomone, gerai daro. Vedusioj kunigijoj nebelikt krybos, fantazijos,
usidegimo ir nebeliktbandomojo veiksnio. Dabar kunigijos gyvenimo centre stovi moteris, tada atsistot mona, Kunigijos
dorovingumas pakilt, bet krybingumas, lankstumas, tamprumas nusmukt. Banyia, kaip ir kiekviena organizacija, yra
egoistika: individualines sines ji aukoja bendruomens tikslam. Tiesa, ji stengiasi bent kiek u tai atsilyginti - ne per skaudiai
plaka griekelius contra sextum ir toleruoja net auktuose hierarchijos laipsniuose gana menkos doros mones, kol tai nesukelia
vieo skandalo. Girdjai, Vasari, iandien odius: grieink, bet neapostazuok! Nes grieindamas, jeigu nebsi lepys, tu kursi,
ir tavo kryba eis kunigijos balansan.
- Kodl btinai grieindamas? - suabejojo Vasaris.
- Nebtinai, bet taip jau daniausiai esti. Jeigu tu nori bti poetas, tai moteries bandymo, brolau, neivengsi. Ar tu gali
sivaizduoti Dant be Beatris, Petrark be Lauros, Gt be arlots, Kristinos, Ulriks, Mickevii be Marils? Taip ir
kiekvienas poetas. Neivengsi, brolau, moteries nei tu. Bet palauk! A juk skaiiau tavo keleteilraiir supratau, i kur tai
visa kilo. Moteris! Moteris, brolau, ar iokiu, ar tokiu pavidalu. Nesigink! Jeigu dar neb tum buvs dvasikis, gal btum
surads ir daugiau savo krybos akstin. Bet dabar visam kitam tu esi aklas ir kurias. Tavyje liko gyva vien tai, kas yra vyro
prigimty gajausia ir gaivalikiausia: jautrumas moteriai. Tai kiekvieno talentingo kunigo igelbjimas. Kitaip jis udust. Bet ia ir
nuodms pradia. Ar tu manai, kad, jausdamas ties savim moteries mkl, ramiai neiosi sutan, kalbsi brevijori,
spaviedosi davatkles ir bsi pavyzdingas kunigas? Ne, brolau! Tu svajosi, kankinsies, maitausi ir imsi neksti savo vardo.
Kitaip tu nebusi poetas. Jau ir ita pastebjau tavo eilse. Dl to a tikiu tavo ateitim... Kuo tu baigsi, a neinau. Bet baik
nebanalikai!
Tuo tarpu ponia pylkavos, ir jie visi trys gurknodami dar kur laikkartojo ir diskutavo kapeliono mintis. Ponia Liucija
sunkiai slp savo pasitenkinim, o kun. Vasaris jame sukilus vairi jausm miin. Kun. Laibys, igrs savo puodel,
dirsteljo laikrodir pakilo eiti: artinosi valanda, kurijam btinai reikjo bti namie. Kun. Vasaris valandldar pasiliko, nors
jau ir jam buvo metas vaiuoti namo.
Atsisveikinsu kunigu Laibiu, jiedu jau nebegro prie tpaikalbos tem, nors abudu jaut, kad kapeliono odiai juodu
kaip ir suartino, surio. Abudu numan, kad kapelionas, kalbdamas apie moteries reikmkunigo gyvenime ir apie moter,
kuri neva jau esanti jauiama Vasario poezijoj, turjo galvoj j, poniLiucij. Ir abiem buvo smagu dl tokio manymo.
- Sakyk man, kunigli Liudai, - po kurio laiko kalbjo ponia Liucija, - juk dabar mudu jau nebe vaikai: a - itekjusi

moteris, tamsta - kunigas, taigi galim pakalbti atvirai. Na, prisipaink, ar a tamstai patikdavau bent kiek anais laikais, ar buvai
bent truputmane pamils?
- Nejaugi ponia to nematei? - nustebs klaus kunigas. - Juk a vis seminarijos laik sirgau jumis. A prasimanydavau
visokipriemonipabgt nuo tamstos, ir vis dlto tai man blogai pasisekdavo. O tamsta?
- Ak, kam dar klausti? Juk ileistuves ir sodelatsimeni? A norjau, kad mane pabuiuotai, o tamsta mane atstmei.
- Koksai a mulkis tuomet buvau ir kiek dl to paskui grauiausi! Bet k!.. A tuomet buvau tokis dar vaikikas...
- O a tai palaikiau staiai didvyrikumu, kietos dvasikos disciplinos dabojimu. Ir tariau: Pavasarlis ne man. Gal ir geriau,
kad taip ijo. Kas a tamstai biau?.. Komfortas?.. patogi aplinkyb?.. O gal gyvenimo liga, vys?
- Ponia Liucija, apie tai dabar nr prasms galvoti, - atsakVasaris. - A vis tiek istoti i seminarijos negaljau.
Jiedu nutilo abudu, paskend dar tokios netolimos, bet jau nebegrinamos praeities atsiminimuose. Dabar jau suvaryti
grietpareig, jiedu laisvai arsttuos atsiminimus, bet nvienas neidrso pastatyti klausimo dl dabarties. Ponia Brazgien
stengsi bti gera savo vyrui mona, bet dvasins ilumos tarp jdviejnebuvo. Jos irdis linko kunigVasar, ir itos spragos
jai niekas negaljo upildyti. Kun. Liudas savo simpatijas poniai Liucijai suprasmino, pasiremdamas kapeliono odiais. Ir to
jam pakako duoti jausmam daugiau laisvs ir pasiirti buvusikaimynsmalsesne akimi.
Ponia Liucija buvo praydusi jam vl nauju groiu. Ji truput papilnjo, dl to jos oda pasidardar velnesnir skaistesn,
negu buvo pirma. Jos kno formos, bruoai ir judesiai galutinai susiharmonizavo. Ji pati tapo dar labiau moteri ka, jautri,
pastabi, visk suprantanti, viskam atsiliepianti. Kun. Vasariui smagu buvo papasakoti savo naujojo gyvenimo spdius,
patyrimus ir pasidalinti savo mintimis.
- Ech, ponia Liucija, - kalbjo jis susijaudinusiu balsu, - tai dar tik trys mnesiai, kaip a kunigas, ir trys savaits, kaip
vikaras, o jau kartais imu abejoti, ar neapsirikau dl paaukimo. Ponia, esti moment, kada a visai nesijauiu ess kunigas, ir
esti moment, kada a jauiu vien kunigavimo nat. A bijau, kad tik tiek esu kunigas, kiek mane saisto dvasikio rbai,
ivirins pareigos, darbas, parapija. Ir tos pareigos man sunkios. Miias laikyti jau pratau, bet ipaintys, ypa pamokslai,
Viepatie! Man skelbti Dievo odi, mokyti mones, barti u paklydimus, vesti tiesos keli? Ne, tai jau pranea mano visas
pajgas! Negaliu!.. odiai stringa gerklj. Daros nenatralu, netikra. Gaila, kad ijo kun. Laibys. iriau, k jis tai
pasakyt.
Ponia Liucija klausjo domiai, uuojautos pilnu vilgsniu, bet kji tai galjo pasakyti? Ir jis buvo dkingas, kad ji nieko
nesak, kad ji nei sklaidjo abejoni, nei dar daugiau jkl. Jis mat, kad ir jai jis atrodtaip, kaip sau paiam.
Pagaliau laikas buvo vaiuoti namo, ir kun. Vasaris atsisveikino. Jokisentimentaliodijiedu viens kitam nepasak, bet
abu inojo, kad kito pasimatymo lauks su vienodu nekantrumu.
Mieste kun. Vasaris sutiko daktarBrazg, skubant namo. Daktaras apgailestavo, kad, sutrukdytas "agrs" susirinkime,
negaljo su maloniais sveiais namie pasivaiinti.
- Na, kaip Liuc? Neblogai atrodo, k? - girdamasis klausdaktaras.
- Kir besakyti! Puikiai. Geriau kaip Kleviky.
- Bet sakyk, kunige Liudai, kas per tipas tas j s Stripaitis ir kaip jis ten veda tas draugijas? iandien ia girdjau
pasakojant, kad jis mogumus. Nejaugi tai tiesa? Be to, prie jskundas ruoiamas. Jis mum visiem pakenks.
- Visa tai papasakos tamstai ponia. Kai dl draugij, atsiskit revizori. Sudie, ponas daktare. Turiu skubinti. Namai toli.
Daktaras Brazgys nusiskubino pas mon, bet kun. Vasaris nerado jam savo irdy joki nepalanki jausm. Jdviej
santykiai poniLiucijbuvo tiek nepanas, kad vienas antram jiedu visai nekenk. Bet ponios Liucijos vyras vargiai su tuo
btsutiks.
Naujapolio spdiai paskatino Vasar gal gale imtis plunksnos. Kapeliono Laibio odiai tarsi pyl jam energijos, o
pasimatymas su Liuce paadino tiek daug usndusijame atsiminimir lkesi.
Parvaiavs i atlaid, kit dien jau nuo pat ryto jis raussi. savy, iekodamas tem ir stengdamasis sudaryti poezijos
nuotaik. pavakar, kai visi dienos darbai jau buvo baigti, jis usidarsavo kambary ir sdo rayti. Bet rayti nesisek. Jis
vienpo kito bandvisus galvatjusius motyvus, bet nei vienas jo nejaudino, nei vienas neadino jo vaizduots, nei vienas
nesidavsuimamas eilraio form. Tas pats bandymas pasikartojo po vakariens, - jis pasikamavo dar porvaland, kol
galutinai sitikino, kad iandien jis rayt negali...
Ar vien tik iandien? Ne, jis nerao jau gana seniai; jau antri metai, kai jis neberao. Dl ko? Juk jis jauiasi jgturs, ir
poeto smonjame gyva. Tada jis veltui iekojo atsakymo klausim, dl ko jis negali rayti. Tik po daugelio metLiudas
Vasaris, analizuodamas savo gyvenimir savo kryb, mantatsakymrads. O atsakymas buvo toks.
Raytojas, poetas savo krybai pajgir mediagos semia i dviejaltini: i savo asmenybs ir i aplinkinio pasaulio. Bet
reikia, kad asmenyb bt stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrov jauiama tiesiogiai ir gyvai. Vasaris, pateks
seminarijtuo metu, kada jo talentas vos pradjo busti, buvo atskirtas nuo gyvenimo ir pasaulio, ir palinko analizuoti vien savo
paio jausmus ir mintis.
Tas atskyrimas nuo gyvenimo ir sivilkimas dvasikio rb kl jame daug vidaus kov. Tad seminarijoj, nors ir kaip

neturtingas buvo jo miniir jausmpasaulis, nors ir kaip nevairi buvo jo krybos mediaga ir negauss motyvai, jis vis dlto
tra, tkr.
Bet tai po subdiakonato ventimjo likimas buvo nulemtas, jis paliovprieinsis nugaljusiai jkunigystei, jis pasislpsu
likuiais maitingosios savo prigimties giliausiame dvasios kampely ir aprimo. Nuo pasaulio jis ir toliau liko atskirtas, o emocinis
gyvenimas, nebeadinamas kovos, apsndo. Kir kaip tad jis galjo kurti?
Su monmis jis santykineturjo, visuomens reikaljis nepainojo, nuo moteries meils jis pabgo, gamtjis prato matyti
tik pro savo jausm. K ir kaip tad jis galjo kurti? Dvasinio gyvenimo motyvus? Kokius? Askezai jis nebuvo link s,
pasaulvalgos temom jis buvo per jaunas, savo ideologijos jis nebuvo dar igyvens. Tiesa, seminarijoj jis paradaug idjini
eilrai, bet jie buvo tokie plokti ir menki, kad, daugiau subrend s, jis nebegaljo prie t tem.grti. Nebetenkino jo nei
jausminis patosas, nei saldus sentimentalizmas.
Seminarijoj ir visame dvasinio gyvenimo lobyne tur jo jis tik vien didel poezijos altin ir pavyzd - Biblij. Bet, deja,
dvasinipraktikrutina ir teologijos mokslas darj Biblijos poezijai nejautr, o pats ventratis bdavo komentuojamas visai
kitais atvilgiais. I pat pirmj dien, dar nesuprasdami lotynikai, jie jau pratinosi kalbti Dovydo psalmes kaip maldos
formules - poterius, visi kartu, choru, grietai nustatytu laiku, automatikai. J dmesys tutuojau atbukdavo ir retai kada
pasiekdavo turin, prasm. Tas pats bdavo ir vliau, kalbant brevijori. Reikjo jis kalbti, sugriebus laisvvaland, spariai
ir, svarbiausia, lpomis, oraliter, ir vis su ta paia maldos nuotaika. O maldos nuotaika jei ir bdavo sudaroma, tai daugiau
paiu meldimosi veiksmu kaip kalbamodituriniu.
Studijose Biblija jiem bdavo aikinama kaip kvptas Dievo odis, danai simboline prasme, taikant prie mistikojo Dievo
kno - Banyios, vaduojantis dogmatiniais arba doroviniais tikslais. Tokiu bdu Biblijos metaforos, hiperbols, palyginimai ir
visos kitos poetikojo stiliaus priemons arba visai nebdavo keliamos, arba komentuojamos teologijos viesoj. Jiem niekas
nebandnuplti nuo Biblijos maldos formulitrafareto ir parodyti, kad ji yra ne tik dieviko, bet ir poetiko kvpimo krinys.
Jiem buvo svetima Pentateucho epika, Pranaekstaz, GiesmiGiesms erotika, Psalmilyrika, Apokalipss fantastika.
Tik po daugelio metLiudas Vasaris stengnusikratyti tuo visokeriopu rutinos luktu ir pairti tnuostabiknygkaip
tiesiogin mogaus irdies bals, bylojant mus i ami gldumos, i tolimj Oriento krat. Tuomet Biblija tapo jam
mgstamiausia didels iminties ir poezijos knyga.
Paskutiniai seminarijos ir pirmieji kamendoriavimo metai buvo tas laikas, kada Liudas Vasaris jaut si ariausia sutaps su
kunigyste. Bet savo viduje jis anaiptol nesijaut tiek stiprus, kad bt galjs reiktis krybikai. Prieingai: niekad Liudo
Vasario asmenybnebuvo taip silpna, kaip tais metais.
Prie subdiakonato primimjis buvo brstantis vyrikis ir bundantis poetas. Jis jaut, kad kunigyst - jo prigimties ir jo
talento prieas, prie kurjis kovojo, kaip galjo. Bet jo klaida ir aplinkybs, atvedusios j seminarij, buvo stipresns kaip jo
pasiprieinimas. Seminarijos aukljimas metai po metspaudj vis anktesnrat- ir jis pagaliau pasidav. Jis kapituliavo, jis
pasislp. Bet ar jis tapo kunigu visa savo siela, ar jis visomis savo mintimis ir visais jausmais sim kunigo idealu? Ar jis
subrvissavo dvasios gyvenimapie vienvyriausikunigo udavin? Ne, jis to negaljo padaryti. Jis primvien formbe
turinio.
Dvasios atslgimo momentais jis net nejausdavo savs kunigu, o poniai Brazgienei jis skundsi nugstaudamas, ar tik ne
ivirins pareigos ir aplinkybs ria j su kunigyste? Tikrai taip ir buvo. Jis savjasmenyb apmarino - ir ji nuvisdavo tik
pasyviais usimirimo momentais, bet jokiu krybiniu veiksmu pasireikti negaljo. Jis tapo bedvasiu kunigu, dl to jam kunigo
pareigos atrodtokios sunkios. Nors jis stengsi bti uolus, bet dirbo i inercijos ir sikalbjimo, i reikalo, padariusio jkunigu.
Kir kaip tad jis galjo rayti?
Taiau itokis Liudo Vasario dvasios bvis negaljo ilgai trukti. Ileistas i seminarijos ir pateks gyvenim, tegu ir
netriukming, bet vis dlto gana vair, pamau jis ima atsigauti ir v l grti save. Tai, kas buvo pasislp giliausiame jo
dvasios klode, patyrus kai kurinepasisekim, susitikus su kai kuriais monmis, suskambjus kai kuriem odiam, ima kilti
vir ir rodyti pirmuosius gyvybs enklus. Ir ia Vasario dvasioj prasideda ilgas kovos procesas, panaus pirmj, tik
atvirkias. Jame atbus poetas, bet ir kunigas nenors isiadti savo teisi. Jo sintaps skaudikonfliktarena. Paadintas
kovos, jis vl ims rayti, bet dar ilgai analizuos vien save; ilgsis plataus pasaulio, bet dar ilgai nedrs ar gal negals jengti.
Visa tai Liudas Vasaris suvokpo daugelio met, kai jo bandym ir kov kelias jau buvo ieitas. Tada jam visa atrod
paprasta ir natralu. Taiau tvakar, kai jisai po Naujapolio atlaid, bergdiai prisikamavs, sitikino, kad negali i savs
iskelti jokios krybins kibirktls, jo negaljimo prieastis jam nebuvo aiki, ir jis nemaa dl to kent.
I Naujapolio jis parvaiavo pakilusia nuotaika, nes visa, kjis per tuos atlaidus patyr, skatino j dirbti, kurti ir prasimuti
pirmsias gyvenimo eiles. Pralotas Girvydas daug i jo tikjosi ir buvo pasirys jam padti, kapelionas Laibys sukrtjsavo
drsiomis mintimis, o ponia Liucija suildjo umarintirdsavo velniu moterikumu.
O jis tai pasirod bejgis, altas, be jausmo ir be fantazijos plunksnagrauis, nesugebjs parayti n vieno eilraio,
kuriuo jis turjo rodyti visiem, o svarbiausia sau paiam, kad tikrai padarys tai, ko i jo laukia.
Sunki depresija mslinkti Vasario ird. Jeigu jis ne poetas, tai jo drsios mintys, kapeliono odiai ir Liucs paintis viskas nuodmir beprotyb.

Pagautas nerimasties ir negaldamas nusdti nejaukiame kambary, jis usimet apsiaust, usidjo skrybl ir, atsargiai
varstydamas duris, islinko sod. Buvo beveik vidurnaktis. Nei klebonijos, nei Stripaiio languose viesos nebuvo. Visas
banytkaimis skendjo tamsoj. Apgraibydamas lazdele tak, kunigas engtamsklebonijos sod.
Kokis turjo bti io vlyvo pasivaikiojimo tikslas, jis ir pats neinojo. Jis staiai jaut reikal eiti ir daryti k nors
nepaprasta.
Klebonijos sodas buvo didelis, vienu onu lieis ventori, kitu viekel, kuriuo jis andai vaiktinjo pro dvar eerl ir
ilel.
Naktis buvo vjuota ir tamsi. voktventoriaus liepos, ir jau prikritusilapsluoksnis lamjo po kojomis. Kraupu buvo
engti vis tolyn juodsodo gilum, bet is kraupumas ir paslaptingumas taip dilgino nervus, taip jautrino visus jutimus, kad
jaunas kunigas, tarsi kokios nesuprantamos jgos traukiamas, jo vis tolyn ir tolyn.
tai pagaliau ventorius.
Jis pastumia dureles ir eina ventori. ia viesos daugiau, matyti pakraiais vokianiliepsiluetai ir tamsi banyia
su auktu boktu ir rausvai mirganiu langu ties altorium.
ventoriaus kampe jis iri juodkryi. Jis ino, kad toj vietoj palaidotas klebonas, pastats ibanyi. Vasariui daros
iurpu, prisiminus tkapir gulint jame klebon, bet jis sukaupia didelvalios pastangir eina staiai kap. Jo knnuveria
iurpulibanga, jis pajunta ant veido tarsi kokvyn, bet, konvulsyviai sukands dantis, engia toliau.
tai kapas, aptvertas geleine tvorele, su kryium ir akmeniu, o akmeny vos vos marguliuoja paauksuotos raids. Nusiimt
kepur, klauptis ir sukalbti Requiem aeternam? Ne, jis kepurs nesiima, nesiklaupia ir poterio nekalba.
Valandlpastovjs, jis apsisuka ir eina atgal. Vjas palusiai drasko jo apsiausto skvernus ir palerin.
Jei kas jbtmats, btsaks, kad senas klebonas atsikli kapo ir einpairti savo buvusios emikos buveins.
Bet tai jo tik jaunas kunigas poetas Vasaris, varomas nerimasties vienklaikirudenio nakt.
Jis sugro sod, pro kitus vartelius ijo viekel ir pasuko dvar. Tai buvo beprotikas noras. Kpamanytkas nors,
pamats j vien tokiu metu einant i klebonijos dvar? Ar gal nelabasis j veja, drumsdamas jo mintis ir piktus jausmus
keldamas krtinj?
Kunigas kaip mkla jau eina pro park ir godia akim tiria jo paslapting tams. Jo ausyse skamba ciniki Stripaiio
odiai:
- O, tas sodas mats pasiutusiorgij...
- Baronien? , turbt ne vieno murdyta bestija!..
tai centrinalja ties rmais. Kas tai? Vienam lange viesa. Tai, be abejo, jos langas. Kji veikia taip vlai?
Kunigas valandlstabtelja ir nori jatsiminti. tai ji kaip gyva su savo viliojaniu ypsniu, balta krtine ir lakieruotais bat
aulais.
Vasaris dabar ino, kur eina. Jis dabar eina ten, kur jpirmsykpamat. Jis jauia, kad tai yra absurdikas sumanymas. Jis
gali knors susitikti, jgali upulti dvaro unes, jgali uklupti lietus. Bet jis usispyrligi tos vietos nueiti, ir nueis.
altas rudens vjas puia jam veid, net kvapuimdamas. Jo apsiaustas ir sutana lupa jatgalios ir panioja kojas. Bet jis,
visu knu svirdamas priek, engia vis tolyn ir tolyn. Jame kyla energija, usidegimas, azartas. Jam savotikai smagu grumtis su
vju ir atlikint ibeprasmikkelion.
Ar tikrai beprasmik? Jam, kunigui, kurio kiekvienas ingsnis turi bti racionalus ir Dievo garbei skirtas, i kelion- tai
didelis ygis, tai maitas prie savo pasyvikum, nusieminimir prie kasdienikpilkum, kurs jslopina ir smaugia.
Jis panoro atsikvpti.
Jo fantazija itiesviensparnttamsivjuotspalimnesio nakt...
O gal tai graiosios ponios baroniens vilgsnis traukia j kaip nusikaltl nusikaltimo viet? Nes ponia baronien - tai
nuodm. Ji grai ir viliojanti, bet ne taip, kaip ponia Liucija. Baroniens grois - tai rafinuotos kokets viliojimo priemon. Jos
pavelgimas ir nusiypsojimas apnuodinti nuodmingpaad.
Kun. Vasario sinj kruta vienas maas kirminlis: dl ko jis, pasakodamas poniai Liucijai Kalnynspdius ir vykius, n
vienu odiu neprasitarapie atsitikim su ponia baroniene ir bsimvizit dvar? Jis ino, kad smoningai tai nutyljo. Dl
ko?..
tai jau ir kalnelis, nuo kurio jis observavo tris keistus raitelius. Dabar jis nemato t viet, nes visi laukai paskend
neperregimoj tamsoj, bet jis mato, kaip laibas baltakrtinis raitelis uoliu lekia per laukir kaip pauktis skrenda per griov.
Kunigas leidiasi nuo kalnelio toliau.
tai medis, pro kurjis jo, kai pasibaidbaroniens arklys. Kunigas sustoja - ir visa scena dar sykkartojasi jo atminty.
Baronien, gracingai nusiypsojusi, nujoja, bet jis dar valandlstovi toj paioj vietoj, tarsi ko laukdamas.
ia, pakalnj, vjas maesnis, bet utat dar aikiau jauiamas jo stiprumas kalnely ir visoj apylinkj. Gdiai oia mediuose,
staugia nuo eerlio, vilpauna ir dunda lauktamsumoj.
Jisai stovi, nesirydamas pajudti i vietos. Visi jo pajautimai sitempkaip styga. Jo klausa ir vilgsnis taip usiatrino, kad
jis iskiria daugybtonir balstoj triukmingoj rudens nakties simfonijoj. Jis velgia vairipavidalir paios tamsos niuans.

Pagaliau jis engia atgal.

Vjas, pralenkdamas j, suduoda peius, raitoja ant galvos palerin, ubgs priekin, pstelja veid ir kliais veriasi
tolyn dvaro park, klebonijos sod, vismiegantKalnynbanytkaim.
Dvaro parkas oia jaukiu namartumu.
Rmlange jau nebr viesos: ponia baronienjau uvogalantiko romano lapus, paliepkambarinei ineti penkiastrles
vakides, apsivertant kito ono ir umigo minktame patale.
Kunigas jo klebonijos sod.
Jo nervai atslgo, jis jauia didelnuovargir, atsirms tvor, ilsisi, gardiuodamasis laimingai pasibaigusiu ygiu.
Paskui jis eina savo kambarius, sunkiai rasdamas taktamsiame klebonijos sode.
kartjis nepastebjo savo kambarinejaukumo. Jeigu jo vargingas butas btvirts itaigingiausiu rmu, iklotu minktais
kilimais ir ipuotu brangiais meno kriniais, jis ir to nebtpastebjs.
Umigdamas jis pamst, kad, nujs su vizitu dvar, kalbsis su ponia Rainakiene kaip su gera pastama, nes tai jau du
kartu buvo jsusitiks kely.
Netrukus po i vyki baronas Rainakis atlank Kalnyn klebon, o kit dien visi trys kunigai gavo ponios baroniens
pakvietim atsilankyti dvar igerti arbatos. Klebonas Platnas nelabai ituos vizitus mgo, bet mat gyvreikal palaikyti
gerus santykius su ponu.
- Et, nieko nepadarysi. Reikia atlikti tbaudiav, - kalbjo jis kun. Stripaiiui. - Uveizda ir kvedys kitaip skaitosi, kai
pamato, kad buvojame pas baronus. Nauda i to aiki... Kad ne tas, ko a tenai eiiau?
- Dl barono, inoma, - pritar Stripaitis. - Pravoslavas ar liuteris - tas pat velnias... Jis gal ir pats santyki su mumis
nepalaikyt. Bet baronien, klebone, vis dlto praktikuojanti katalik. Nieko nepadarysi, lenkikose aristokratijos tradicijose
religija giliai leidus aknis. Nors iaip a nkiek netikiu jos dorybm.
- Jos aristokratikumas labai dar abejotinas. Dabar, inoma, ji aristokrat, bet kilmne taip jau labai ponika. kvedys man
sykpasakojo, kad baronien, prie itekdama, buvusi paprasta Varuvos kafeantano aktrisa. Nuvaiavo baronas Varuv
pati - ir apipainiojo lenkait. Tokios moka. tai tau ir aristokrat.
- Juo didesnis aristokratas, juo skandalikesnmona, - samprotavo Stripaitis. - Pasitaiko, kad kunigaikiai veda ne tik
kafeantanartistes, bet ir cirko akrobates. Kafeantane tai tik kojas parodo, o cirke, bestijos, tai visai nuogos raitosi.
Klebonas i pasipiktinimo nusispjovir patais:
- Ne nuogos. statymai draudia. Turbt apsitempusios tokiu mezginiu.
- Lyg ne vis tiek! I tolo atrodo kaip nuogos.
- Bene pats matei?
- Ot ir maiau. A kunigu ventinausi ne kur kitur, kaip tik toj paioj Varuvoj. Pas mus tada vyskupo nebuvo, tai, ot, mane
ir nusitemp vienas vietinis konfratras. Buvom ir kafesantane, ir cirke. inai, klebone, kad ryt dien turjau ipainties eiti.
Niekad tokimergnemaiusiam pasiutikai veikia... Na, bet kaia pliaukiu! tai Vasaris jau ir pasipiktino.
- O tamsta kaip? Nori taip pat eiti dvar? - kreipsi klebonas Vasar.
- Noriu nenoriu, bet jeigu kvieia, tai neiti bt nemandagu, - iurkiai atsak Vasaris. Jo irdy jau m kauptis prie
klebonpiktjausm.
- Bet juk tamsta nepastamas!
- Tai susipainsiu. Pagaliau, ne taip jau ir nepa stamas. Andai buvau susitiks juos visus u dvaro jodinjanius.
Susipainome.
- A, tamsta, laiko turdamas, mgsti vienas vaiktinti... Cha cha!..
Vasaris staiga blyksteljo kaip ugnis ir, sunkiai valdydamasis, drebaniu balsu tar:
- Atsipraau. Kodl klebonas jau kelintkartman prikaiiojat ypatinglaiko turjim? A, rodos, savo pareigas banyioj
atlieku lygiomis su visais. Gal net daugiau. Ipaintys beveik tik man vienam ukrautos...
- Apsidirbdavom mudu ir dviese, kai tamstos nebuvo, - suniurnjo klebonas.
- Tai praau klebon apie tai parayti kurijai. Kai gausiu kit viet, a i ia ivaiuosiu t pai dien, n kiek
nesigaildamas. - Ir, nelauks klebono atsakymo, jis pakilo ir ijo, vos nugaljs nor trinktelt durimis taip, kad net langai
sudrebt.
kart jis dar susivald, bet jaut, kad jo krtin staiai plia pagiea dl klebono priekabumo, smulkmenikumo,
yktumo, storievikumo ir nepagrstugauliojim. kartjis susivald, nes jo kantrybdar nebuvo trkusi, bet ar ilgam?
Tas maas incidentas su klebonu pagadino nuotaikprie pat vizit dvar. Vasaris ibgo, kai dar nebuvo susitarta nei
kaip jie eis, nei kada. Bt, be abejo,. tinkamiausia nueiti visiem trim kunigam kartu. Bet ar klebonas su Stripaiiu j kvies? Jis
gi pats nutarnieko neklausinti ir jkompanijnesisilyti. Jeigu jo nepakvies, tegu eina sau dviese. Jis ras keli dvarir
vienas.
Baronien kviet 5 valandai, laiko liko nebedaug, ir Vasaris m rengtis. Jis rpestingai nusival batus, apsivilko nauj

sutan, usimovmankietas ir usidjo prieais skeltapikakl, kaip didiausidabitikumo enkl.

Besirengiant pagiea prie klebonneatslgo, bet nukrypo kitpus. Gerai! Klebonas su Stripaiiu jugaulioja ir niekina ir
gal net nueis, jo nepakviet? Tiek to! Jis ras keli dvarir vienas - ir moks pasirodyti geriau ir u klebon, ir u Stripait! Ir
jam jau kilo nuotaika, vaizduojantis, kaip jis kalbsis su ponia baroniene ir kaip bus nemaloniai nustebabu vyresnieji kunigai.
Taiau prie 5 val. atjo Stripaitis ir pavadino j eiti kartu. Bsinepatogu, jeigu jis nueis vliau. Reiksiaikintis... I viso,
kunigai tur bti solidars ir neparodyti, kad tarp jesama kokinors nesusipratim. Vasaris sutiko, bet jo apmaudas neatlyo,
ir viskelijis kurstsavy pasiryimpelnyti ponbarondmesir palankum, tartum tai btdidiausias kertas klebonui.
Dvaro rm priekambary sutiko juos drsi kambarin, pam apsiaustus ir papra salion. Ponas baronas ir ponia
baronientuoj ateisi.
Salionas buvo didiulis kambarys, beveik sal, menkai apviesta rudenio prieblandos, dl to gana nejauki.ir paslaptinga.
Trys kunigai neinojo nkjiem daryt tame apytamsiam salione. Klebonas, daugiau prats vaiktinti apie kluonus ir tvartus
negu salione, i pirm ingsni ukliuvo kojomis u kilimo ir vos neapvert kds; Vasaris, taip pat neprats buvoti pon
salionuose, kad ir kaip buvo pasirys, varsi ir nerimavo, laukdamas pirmo su eimininkais susitikimo. Laisviausiai berods
jautsi kun. Stripaitis. Jis dl savo storievikumo niekur nieko nesivarir savo elgesio nekontroliavo.
Jisai skersai.ir iilgai peringsniavo per salion, sitikino, kad krosnis jau buvo krenta, apirjo paveikslus, pakilnojo ant
fortepijono gaidas, paskui sdo fotelprie stalelio, usimetkojant kojos ir usirkpapiros.
Taiau netrukus virsteljo onins durys, ir pasirodbaronas.
- A, Reverendissimi! - suuko jis, su iskstom rankom eidamas savo sveius. - Mille excuses, mille excuses! On vous
laisse seuls dans les tnbres!.. Tai dl to, mano gerbiamas kunige klebone, kad jau ruduo. Der Sommer mag verwelken,
das Jahr vergeh'n!.. Taip danai dainuoja mano mona. Nu, kak vy sebia uvstvujete, gaspadin nastojatel?
Baronas turjo keist paprot daryti kratin i vis kalb, kurias tik jis mokjo, visai nesirpindamas, ar jo ukalbintasis
supranta, kjis sako, ar ne. Pasisveikins su klebonu, jis grteljo Stripait.
- Quelle marque de cigarettes est-ce que vous fumez, Monsieur l'abb? Darf ich Sie bitten von den meinigen zu
versuchen? Ce sont les cigarettes de qualit... Na, kaip einas?
Kun. Stripaitis atkio jam dein, kuribaronas paspaud, ir, i visos kalbos suprats vienintelod"sigaret", papurtgalv:
- Ne, cigara nerkau. Per daug dvokia.
- Dvokia?.. Dvokia?.. Qu'estce que a veut dire? - nustebs valgsi aplinkui ir, pamats prie lango stovint Vasar, vl
puoliskstomis rankomis:
- Ah, le voil! Mon cher ami, madame la baronne sera trs contente de vous voir ici.
- Atsipraau, ponas barone, a labai gailiuosi, kad nesuprantu pranczikai, - pasiteisino Vasaris.
- Tamsta nesupranti pranczikai? Niekis, mon ami! A ir pats nemgstu pranczkalbos. Nemgstu, nemgstu... O tamsta
vadiniesi Vasari? Taip? Parla italiano?.. Non? Juk tamsta vadiniesi Vasari?
- Vasaris.
- Tai tamsta turi bti italas, Reverendissime!
- Ne, ponas barone. A lietuvis. Mano pavardgrynai lietuvika. Yra ir toks mnesis vasaris - februarius.
- O tamsta inai, kas buvo Vasari?.. Ne?.. Vasari tai buvo pirmas italmeno istorikas. Gyveno Renesanso gadynj... Dl to
a tamstos pavardkai tik igirdau, tai ir atsiminiau. Bet, mano ponai, - kreipsi jis jau visus kunigus kartu, - tai naujas lietuvi
kalbos graumo rodymas. Nes ital kalba, mano ponai... - ir baronas leidosi filologinius samprotavimus apie kalb
skambum, turtingumir senovikum. Kunigai padjo jam, kur klausimai siejosi su lotynir lietuvikalbomis.
Tuo tarpu kambarin ieb didel grai lemp ant stalo, aplink kur susdo sveiai, ir dvi vakides su daugeliu vaki
abiejuose saliono galuose. Tuoj pasidarlinksmiau ir jaukiau.
Pagaliau vl atsidardurys, ir kartpasirodbaroniensu ponia Sokolina. Su klebonu ir kun. Stripaiiu ponios jau buvo
pastamos i anksiau, o Vasaratsimini susitikimo kely. To "promenado" atsiminimai ir buvo pirmoji bendros kalbos tema.
Kun. Vasaris, pamats baroniensaliono duryse, be galo nustebo ir ilglaiknegaljo dar atsistebti vykusia joj atmaina.
Juk jis taip puikiai sugebjo jsivaizduoti, kad, rodos, btpains j visur ir visuomet. O tai dabar beveik netikjo savo
akim. Jis berods lauk, kad pamatys baronien kitaip apsirengusi, nes ponios namie negi neioja vyrikus jojamuosius
kostiumus, bet tokios didels atmainos nebuvo tikjsis. Jam atrod, kad pasikeitne vien drabuiai, bet ir visa ta moteris.
Jis pamatlieknauktponi, u Liucdidesn, o turbt ir graesn. Ji englengvai, grakiai, ididiai paklusi galv, bet
truput ypsodamasi. Jos plaukai buvo mantriai suukuoti ir suvingiuoti, o ausyse karojo brangs paveitalai, kurie j labai
puo. Jos tamsus rbas neturjo jokiypatingpagrainim, bet buvo puonus ir elegantikas.
Kunigam jis pasirod tuo nepaprastas, kad apie kaklir ant krtins tiek daug ikirptas, jog kartais, kai ponia baronien
sddama pakrypdavo vien on, vienas petys beveik visai isinerdavo. O kai ji bent kiek pasilenkdavo priek, kunig
kuklumas reikalavo tutuojau kreipti akis nuo jos krtins al, o mintis dangikus ir aminuosius dalykus. Bet pikiausia, kad
ant baroniens kaklo, plonuiu reteliu paritas, kabojo mautytis kryelis, nusileisdamas lygiai ligi tos vietos, kurios
pamatymas galjo sukelti pikiausipagund.

Rodos, niekas nebt tikjs, kad ita didel elegantika ponia galt mvti dryai languotomis kelnmis ir batais su
lakieruotais aulais, kad ji, apergusi arkl, galttrankytis po laukus ir okinti per griovius. O taiau tai buvo ji pati. Vasaris
paino tik jos akis ir nusiypsojim, kuriuo ji tuomet jatsisveikino, o dabar pasisveikino.
Tas nusiypsojimas buvo vienintelis jaunam kunigliui padrsinimas, be kurio jis nebt inojs nei kaip prie tos didels
ponios prisiartinti, nei kjai sakyti.
Bet ponios baroniens akys ir nusiypsojimas turjo ta ypatyb, kad kiekvienas jautresnis vyrikis tuoj pajusdavo noro ir
drsos jos draugystj nesivaryti ir pasirodyti jai geriausiu, kokiu tik galima, atvilgiu. Dl to, kur tik baronienpasisukdavo,
vyrikiasistentniekur jai nebdavo stoka.
Bet tvakarKalnyndvare tik vienas kun. Vasaris patyrinepaprastbaroniens nusiypsojimo ypatyb.
Pasikeitus pirmomis nereikmingomis konversacijos frazmis ir paskutinidiennaujienomis, kai kambarinpadavarbat
su saldiais ukandiais, visa kompanija pasiskirst taip: klebonas su baronu kalbjosi apie i met derli, jav kainas ir
ateinani met perspektyvas, greta kun. Stripaiio sofoje sdjo ponia Sokolina ir ginijosi, dl ko katalik kunigai negali
monvesti, o Vasaris ir baronienatsidrprie viens kit, atskirti emuio staliuko, ant kurio jie djosi arbatos puodelius.
Kompanija nebuvo tiek pakrikusi, kad nebt buvgalima sumegzti bendros kalbos arba persimesti sakiniu su tolimesniu
kaimynu, bet, pradjus gerti arbat, nuotaika susidar tokia, kad kalbos pasiskirst. Vasaris, jausdamas glostant baroniens
vilgsnir skatinantnusiypsojim, tar:
- is vakaras, ponia, didelis mano gyvenimo vykis. A esu pirmkart dvare - ir tai ne bet kokiam, bet tikram
aristokratikam dvare. Apie tai jau a seniai svajodavau. Vienkart, kai a dar nebuvau kunigas...
- O tamsta jau seniai kunigas? - pertraukbaronien.
- Vos keletas mnesi, ponia.
- A, tai tamsta dar visai naujokas gyvenime. A manau, kad pirmieji kunigavimo, panaiai kaip ir pirmieji po itekjimo,
metai yra kupini uolumo, ekstaziir nusivylimo. Bet a tamstpertraukiau.
- Taigi a vienkartsusvajojau itispasakapie dvar- labai romantikir naivi.
- Galima jigirsti?
- Nedrsiau ponios baroniens varginti. A tik norjau pasakyti, kaip dvaras adindavo mano vaizduot.
- Tikritikriausiai toj pasakoj buvo maiyta moteris.
- Nesiginsiu. Bet ji nebuvo i dvaro, o a tuomet dar nebuvau kunigas.
- Tamsta jtebemyli?
- Ponia, juk a kunigas!
- Tai kas i to? Juk tamsta nepaliovei buvs vyrikis! A esu gera katalik, priiminju sakramentus, bet nkiek nesipiktinu,
jei kunigas myli moter. A galiu tamstai pasigirti, kad pati vientok kunigpainojau Varuvoj. Jis buvo mane simyljs kaip
paprastas mirtingasis. A esu tikra, kad patyrusimeils kunigyra labai daug.
- Nesiginysiu, ponia, nes neinau, - paabejojo Vasaris. - Bet meilmeilei nelygu. A esu girdjs ir i paikunig, kad
mylti esgalima, bet tik siela, dvasia, platonikai, kaip sakoma.
Ponia baroniennusiypsojo ir, irdama kunig, paklaus:
- Tamsta tiki, kad galima vien platonikai mylti?
- Tikiu, ponia.
- O a ne. - Ji pasislinko ariau jo pusir tylesniu balsu, kad tik jis vienas girdt, tar:
- Mane kas tik myljo, pirmiausia norjo mylti knikai. Kai buvau jauna panel, tuo piktindavausi. Dabar gi manau, kad
tai visai natralu. Juk mogus turi sielir kn. Sielmes vien tikime, o knir matome. Argi tad ne natralu, kad knmylime
labiau negu siel? Tiesa, kunige?.. Pagaliau, jeigu ir pripainsime dvasiksielmeil, tai jgalima pasiekti tik per kno meil.
Tiesa?.. - Ir, nelaukdama atsakymo, ji pakilo papildyti arbatos.
Liudas Vasaris, kitdiennamie atsimindamas tpasikalbjim, stebjosi, kaip baronien, tokia aukta ponia, kalbjo jam,
pirmsyksutiktam kunigui, tokius konfidencialikus odius. Stebjosi ir savimi. Kalbmeils temomis jis visuomet vengdavo,
varydavosi itarti od"meil" ir su jokia moterim, net ir su ponia Liucija, nebttaip atvirai to klausimo diskutavs. Bet ponia
baronienpati kalbjo taip laisvai su vos vos jauiamo flirto atspalviu, kad jis buvo paskatintas prisitaikinti prie jos tono nei
pats varydamasis, nei ja piktindamasis. Baronienturjo daug prityrimo ir takto vesti kalbtaip, kad jauno kuklaus kuniglio
fantazija nuolatos btdilginama lengvos erotikos, vengiant per didelio atvirumo ir aikumo.
Papildiusi arbatos, ji sugro savo viet, laikydama rankoj papirosdut. Ji pamvienpati ir pasilVasariui. Bet is
atsisak, nerks.
- Prie cigareto, inai tamsta, - aikino ji, usitraukusi dm, - arbata gauna ypatingo malonaus prieskonio. Ypakai tabakas
geras, o arbata aromatika ir stipri. Cukraus daug nereikia. Nuo to daros priklu. Pra au kunig pabandyti. Jei nepatiks,
numesite.
Vasaris pam papiros. Rkyti jis iek tiek mokjo ir paspringti dmu nebijojo. Papirosas buvo malonus ir kvapus, o
arbata i tiespasirodskanesn.

- tai jau ir imokiau tamstvienos nuodms, - juokavo ji, pamaiusi, kad sveias cigareto nemeta.
- Jeigu ponios visos nuodms tik tokios kaip ita, tai a ir toliau apsiimiau bti tamstos mokiniu.
Baronienypteljo:
- Tikk tamsta, kad i vismano nuodmirkymas yra sunkiausia, nes jis kenkia plauiam, gadina dantspalvir palieka
nemalonkvap. Kitos mano nuodms tokiblogpaskneturi. Tad kunigas drsiai gali mokytis ir kit, nes pradjai nuo
blogiausios.
- Ponios baroniens kriterijus nuodmm riuoti yra gana savotikas. Deja, teologui jis nebtpriimtinas.
- Mano pastamas kunigas Varuvoj, kur tamstai minjau, su manim sutikdavo. Bet jis turjo viendidelyd: buvo baisiai
atkaklus. Nemyliu atkakli moni. Bet k a ia norjau pasakyti? A-a, tai! tamsta esi nepaprastai t kunig panaus.
Staiai nepaprastai. Kai andai mes susitikome kely, a tyia tamstukalbinau, nordama sitikinti, ar tai ne jis.
- Ir ponia, be abejo, nusivyl, kad tai buvo ne jis, o a.
- Atvirkiai. Pamaniau, kad antrasis egzempliorius gal bus u pirmj geresnis. Dabar viskas pareina nuo tamstos. Gerus
kaimynikus santykius a branginu pirm visa ko.
- Laikyiau didiausiu nusikaltimu ponios baroniens pasitikjimuvilti. Ponai pabsite ilgiau Kalnynuose?
- Maiausia ligi lapkriio mnesio. Msreikalai iek tiek susikomplikavo, ir negalsime ivaiuoti numatytu laiku.
- Nuobodus laikas - ruduo.
- O, kunige, visur ir visuomet, visokiomis aplinkybmis reikia mokt sudaryti maksimum malonum. Kitaip, jeigu ms
laimpareitnuo sezono, nuo vietos, nuo gero ar blogo oro, inai tamsta, gyvenimas pasidarytnepakeniamas. O, a moku
aplinkybm nepasiduoti! Nr tokiaplinkybi, kuria neinaudoiau savo malonumui. Sakysim, ia jodinjame, mediojame,
uvaujame, kai blogas oras, skaitom, vizituoju kaimynus, pati priiminju. Bsiu atvira ir pasisakysiu, kad kunigas taip pat esi
trauktas mano program.
- Vadinasi, kaip koks aislas, vien tik malonumui? - nustebo ir beveik sieidVasaris.
Bet baroniennnemansavo odius ataukti.
- Ak, kokia tvyrambicija! - suuko ji. - Ir kaip jie visi bijosi ir laiko negarbinga bti aislu moteries rankoje! Su moterim
tai jie mielai kiekvienas paaist. A gi pripastu lygias teises abiem pusm. Jeigu a aidiu, tegu ir manim aidia. Tik
abipusinis aismas ir yra malonus. Tamsta su tuo nesutinki?
Vasaris pajuto, kad baronien ksinasi j traukti dviprasmik ir jam blogai suprantam mini klampynes. Jis bijojo
atsakyti ir taip, ir ne. Jis maiaukteliu arbat, smeigs akis blizganibaroniens cigaretdut. Baronienpastmjo j
ariau, ir jis vl usirk. Atrod, kad abiem pritrko kalbos, ir, nordami tai paslpti, mklausyti ponios Sokolinos ir kun.
Stripaiio gino.
- Nekalbk, kunige, nekalbk! - aukmojuodama rankomis ponia Sokolina. - A inau, kad katalikkunigam tarp moter
pasiutusiai sekasi. Peterburge mano paios dvi draugs pravoslavs bgdavo Maltos banyi, kur pamaldas laikydavo
Dvasins akademijos aukltiniai. Na, inai tamsta, a jomis n kiek nesistebiu. Syk buvo ir mane nusived. Miias giedojo
jaunas kunigas, staiai grauolis. Ir giedojo artistikai. Balsas, gestai... Ir kai inai, kad jis neveds, kad jam ir j udrausta
mylti, kad jis gal niekad dar nra pains moteries, staiai sunku, a pasakysiu, visai negalima suvaldyti fantazijos... A
supratau, a puikiai supratau savo drauges. Neveds kunigas imt kan domesnis u pravoslav pop arba protestant
pastori. Ir jeigu a kalbjau prie celibat, tai ieidama daugiau i jsBanyios interes. Mum, moterim, celibatninkai yra
domiausi pasauly vyrikiai. Jeigu KatalikBanyia panaikintcelibat, moterys netektlabai rafinuotos pramogos.
- Tai jsbobiki reikalai! - atkirto Stripaitis. - Mum kas rpi! Mes u tai neatsakome! Vesti pai? Pfui!.. Kam man jos
reikia? Per diendienas galvgraut! Dabar a pats sau ponas. Knoriu, tdarau. Pati ir eimyna mus supaniot, pavergt
civilinei vyriausybei. Ne! celibatas - tai KatalikBanyios stipryb.
- Nekalbk, kunige, nekalbk! - vl kaip malnas sumojavo rankom ponia Sokolina. - Negaliu paksti it utilitaristik
argument. Tamsta man parodyk celibato naudmoraliniu atvilgiu, tada atiksiu.
- Tamstai domu tas ginas? - paklausbaroniene Vasar.
- Man domu ponios Sokolinos priekaitai. I kanon teiss ir teologijos a inau visus argumentus u celibat. I tpai
altiniinau ir daugelpriekaitprie celibat. Bet ponia Sokolina argumentuoja gana savotikai.
- Pavyzdiui?
- Pavyzdiui, kad, panaikinus celibat, moterys netektlabai rafinuotos pramogos... Ponia baronienypteljo:
- it argument a palaikau. Nors, ties pasakius, a netikiu jokiais argumentais nei priekaitais. Ir it gin taip pat
nulems ne argumentai.
- Kas gi?
- Laikas, gyvenimas. Kaip paprastai.
Toliau ponios Sokolinos ir kun. Stripaiio kalba nukrypo Katalik Banyios apeigas ir pasidar bendra. Baronas su
klebonu jau buvo baigsvarstyti kio ir laukklausimus, o baroniene su kun. Vasariu taip pat jautreikalsimaiyti bendr
kalb.

Po valandls baronas pakilo ir pasilpereiti jo kabinet. Jis turs parodyti senovikpitalietir rapierkolekcij, kurios
apirinjimu paprastai baigdavosi kiekviena vizita.
Kabinete jis pasakojo kiekvieno ginklo istorijir su juo suritus nuotykius bei dvikovas. Bet Vasaris smalsiau vilgiojo
lentynas knygnegu barono pitalietus. Tai pastebjusi, baronientar:
- A matau, kad kunigas domiesi knygomis. Tamsta mgsti skaityti?
- Taip, ponia, - atsak jis. - A mgstu literatr, bet seminarijoj nebuvo laiko skaityti. ia, Kalnynuose, laiko, rodos,
tursiu pakankamai, bet nebus knyg.
- Man bt labai miela tamstai patarnauti. A, atvaiuodama dvar, visuomet atsiveu d knyg. Per kelet met j
prisirinko visa rietuv. Be to, ir nuo seniau dvaras turjo didokbibliotek. Tamsta gali jas skolintis, net be pareigos grinti.
Taiau turiu spti, kad tai nebus labai dorovingos knygos. Moderniki raytojai, inai, kunige, ne visuomet pasiymi kuklumu.
Bet tamsta rasi ia ir pirmaeils verts veikal.
- O, bsiu labai dkingas poniai baronienei, - nudiugo kunigas. - Tikiuosi, kad ponios knygos mans neives i kelio. A
btinai noriu susipainti ir su modernija literatra.
- Praau ateit kur nors priepiet, kai bus viesu. Apirsime knygas, ir tamsta galsi pasirinkti, kas patiks. Visisavait
a bsiu namie.
Netrukus kunigai atsisveikino.
Grdami namo, jie maa kalbjo. Tik Stripaitis bandpasidalinti spdiais.
- Prikibo velnias boba su savo celibatu. Na, bet porsykia jai gerai uvaiavau! Noriau a dirstelti tas Peterburgo
grauoles, kurios, pamat kunig, gatavos kniaukti kaip morins kats... Na, bet inai, Vasari, k tu ten su baroniene vis
laik apie meil burkavai? Rodos, toks tylutis, o irk, kai paspirgino boba, tuoj atgijo rupiukas... Cha cha cha... Oi,
saugokis!
Bet niekas nieko jam neatsak, ir parjvisi isiskirstsavo kambarius.
Kun. Stripaiio incidentas Vingilo alinj plaiai nuskambjo ne tik Kalnynparapijoj, bet ir visoj apylinkj. mons visaip tas
mutynes irjo. Itikimi dvasiko luomo gerbjai ilgai negalvojnusprend, kad jeigu kuniglis taip dar, tai, vadinasi, taip ir
reikjo. Kai kurie, ypamoterls, atvirai diaugsi: tai bent kuniglis! Ivaikgirtuoklius i karemos, ir tiek! O kad primu
tpaleistuv"razbainik" PiktupiAndri, tai jam ir gerai: tokius pats Dievas baudia.
Taiau kiti kunigo yg atriai kritikavo: tegu kunigas moks banyioj i sakyklos, per ipaintis ir geru pavyzdiu, bet eiti
karemmutis su bernais kunigui netink. Juk ar daug reikjo, kad btvietoje umus mog! Ir tai dar neinia, kas su juo
bus... Galva pramuta, smegenys sutrenkti, sunkiai sergs. Nepasitenkinimas buvo tuo didesnis, kad visi jaut, jog Stripaitis
mutynes paklne dl krikioniko uolumo, ne dl blaivybs, bet dl krautuvs reikal, nordamas keryti savo prieam tiem, kurie reikalavo aukti pajinink susirinkim. Ypa gi bruzdjo pats Vingilas ir jo alininkai. Jis su liudininkais i ties
suraskundir pats, sako, nuvevyskupui. Pirmeiviai ir cicilikai paklgalvas ir jau i anksto diaugsi nusikratysikunigu
visuomenininku. Pirmeivi laikraty pasirodbjauri korespondencija, kur sutirtintomis spalvomis buvo apraytos mutyns ir
visos tikros ir netikros kun. Stripaiio neteisybs.
Klebonijoje darsi tempta nuotaika. Klebonas bijojo, kad ta proga cicilikai neimtukabinti ir jo. Ir reikjo ia prasidti su
tom krautuvm, draugijom ir mutynm! Vasaris jautsi ir pats pasyvus to skandalo dalyvis. Pirmomis dienomis po to jam buvo
koktu ir banyioj pasirodyti. Ir kai per ipaintigirsdavo nuodm, kad "blogai kalbjau apie kuniglius" arba "pasipiktinau i
dvasik asab", pats jausdavosi kaltas ir neinodavo n k tokiam penitentui sakyti; barti u toki "nuodm" jis
nebegaldavo. Pats Stripaitis stengsi visai nekreipti dmesio t "istorij", kuri jis laik vienu nereikmingu visuomeninio
darbo epizodu.
- Spjaut man vistciciliksukelttriukm! - kalbjo jisai. - Didelis ia daiktas, kad girtas bernas gridamas prasimu
pakau! Ar a kaltas, jei bjaurybnusilaks negaljo savo kojsutavalioti?.. A nieko nebijau Ir vyskupas btkvailas, jeigu
klausytvisokikaremininkskund.
- Suklei, panie, skandal ant visos Lietuvos, - murmjo klebonas. Dl tavs gali ir nekaltiem kli ti. Girdjau, kad
mokytojas jau nipinja, kiek a prikls kvieiir kokias algas moks darbininkam. , nebus i to nieko gera...
Savo irdy kaskart labiau nerimavo ir pats Stripaitis. Kad "nebus i to nieko gera" - ir jam jau darsi kaskart aikiau. Ir
vienkartjis vl ukalbino Vasar:
- inai, brolau, jau man ima kyrti visi tie meitai ir pletkai dl krautuvs. Ateinantsekmadienpaskelbsiu, kad po savaits
aukiu susirinkim. Apsiimk eiti valdyb. O gal ir pirmininku i rinksim. A liksiu paprastas reikal vedjas arba, daugi
daugiausia, kasininkas.
Bet Vasaris grietai atsisak:
- susirinkimateisiu. Bet renkamas valdybneapsiimsiu jokiu bdu. itiem reikalam a jauiuosi visai netiks.
- Tai kam tu tiks, po velni! - pyko Stripaitis.- Su bobomis seiltis? Eiles kalti? Tai kokiem galam dar kunigus jai?
Bet jau tpaidienStripaitis vl buvo priverstas kreiptis Vasarir prayti pagalbos. Po piet, vos tik kunigai pakilo nuo

stalo, bgo Jul ir prane, kad atvaiavo veti pas ligon. T dienbuvo Stripaiio eil, ir jis, pasiraivs ir kaip paprastai
paaimanavs, kad su tais ligoniais ir galo nebsi, ijo priekambarpasiteirauti, kas per ligonis, kur ir kaip.
Priekambary jis pamat klumpt, apneiota miline apsivilkus mog ir tuojau paino sen Piktup. Blogas nujautimas
dilgteljo per kun. Stripaiio ird, kai senis, sulenks nugar, buiavo jam rank. Bet blog nujautimjis tuoj sutramdkita
minia. Piktupiai buvo garss visoj apylinkj mutynmis ir nesantarve. Gal senis prilupo savo bob , o ta, dl didesnio
skandalo, ireikalavo kunigsu ventais sakramentais.
- Na, tvai, ar tik ne bobsusirgdinai, kad ateini ia mstrukdyti?
Piktupis stovjo panrs galvir nnepairjs kunigtar:
- Tai jau atsipraau, dvasikas tve, ne boba... Snus prie mirties...
- Katras gi,snus? - dar bandsuktis Stripaitis.
- Tik vienturiu namie, dvasikas tve... Andrius...
- Tai tau dailiausia! Buvo vyras kaip uolas. Ir isigert, ir pasipet mgdavo... Kokia gi liga?
- Tai jau pats inot, dvasikas tve. Nuo to sekmadienio. Kai parvesu pramuta galva, tai ir nesikl. Klajoja, rkia...
Motka kunigo ivar.
- Eik, taisyk arklius, - nupuolusiu balsu paliepkun. Stripaitis, o pats nujo kambarius.
Seniai jis nejautsavy tokio nesmagumo, kaip tuomet. Vaiuoti jam su sakramentais pas mirtant PiktupiAndri, kur jis
primu?.. Kgi jis jam sakys, kaip j sugraudins gailtis u nuodmes, kokiatgailuduos? Ne, itokios situacijos nepakl
nkun. Stripaiio sin. Ir jisai pasibeldVasario duris.
- inai k, brolau, - tarprisigerindamas, - pavaduok tu iandien mane pas ligon. Piktupis atvaiavo. Snus serga. Tu pats
supranti, kad man nepatogu vaiuoti... Dabar, inoma, ant mans kaltveria...
Vasaris susitrauk kaip eys, pajuts pavoj. Jis inojo, kas per penitentas - rudasis bernas. Jo ipaintis ir ventvagika
Komunija kaip kokia raktis buvo strigusi jauno kunigo atmint. Jis instinktyviai kratsi ir veng antr kart nugrimzti t
klaikisin, ir tai dar mirties akivaizdoj! Bet jokios ieities nebuvo. Stripaitis, inoma, vaiuoti negaljo. Vasaris suspausta
irdia nujo banyipaimti Komunijos, ventaliejpaskutiniam patepimui ir visreikalingtam daikt.
Piktupbuvo apie 5 kilometrai kelio, ir vaiuoti reikjo visvaland. Arkliai buvo menki, o i nakties palijo. Kun. Vasaris,
sisups apsiaustnuo verblaus vakarvjo, mintimis kartojo ligonilankymo apeigas ir spliojo vairias io vizito galimybes.
Viena galimyb buvo tokia, kad, jam nuvaiavus, ligonis bus jau mirs. Nuo itos minties lengvdavo kunigo krtinj, kad
nereiks atlikinti sunkios pareigos, bet ir pasibaisjimas nuverdavo ird, atsiminus ligonio padjimir iurpijo ligos prieast.
Pagaliau atvaiavo. Moterys, pamaiusios, kad kunigas jau kaime, tekinos bgo Piktupikiempasitikti veniausiojo. Be
krikionikjausm, jas traukdar ir didelis smalsumas, nes ligonis buvo nepaprastas ir ar ne pats kun. Stripaitis atvaiuos jo
prirengti aminj gyvenim? moni prigujo pilnas kiemas. Kunigui pasirodius vartuose, visi puolant keli ir ugiedojo
"Tegul bus pagarbintas veniausias Sakramentas".
Kun. Vasaris dar nebuvo prats vainti pas ligonius, o pas sunkiai sergant dabar atvyko pirmkart. Kad ligonis serga
sunkiai, buvo galima pajusti vos tik vaiavus kiem. Tai rodsusirinkusigausumas, jvilgsniai, jveidiraika ir ta visa
tempta laukimo nuotaika, sprogusi jiem puolus ant keliir ugiedojus ventgiesm.
Kunigas ilipo i veimo ir susijaudins eng trob. J pasitiko priklaupdama senPiktupien ir atidarduris. Kunigas,
kalbdamas "Pax huic domui", palakst vstu vandeniu. Troba buvo tamsi ir ema. Prieais, ant baltai apdengto stalo,
stovjo medinis kryelis ir degdvi vaks. Kunigas padjo Komunij, aliejus ir dav enkl, kad j palikt su ligoniu vien.
Kampe stovjo lova, ant kurios guljo mogus su aprita galva. Kunigas Vasaris sunkiai galjo j painti. Jis buvo sulyss,
pajuods ir apls neskusta ruda barzda. Guldamas auktielninkas, su apraiiota galva, umerktomis akimis ir kritusiais
veidais jis jau dabar buvo panaus numirl.
Kunigas prisislinko suolel ir atsisdo pradti ipainties. Bet ligonis nejudjo. I jo alsavimo buvo galima spti, kad jis
miega. Kas daryti? adinti? Bet pats kunigas adinti ligonbijojo. Jis pravrduris ir paaukjo motin.
- Ar seniai ligonis miega?
- Nuo piet, kunigli. Tvas jau buvo ivaiavs, kaip umigo. Vispriepiet dausi ir klajojo... Andriau!.. Andriau!.. madinti ji sn, - kuniglis atvaiavo su veniausiu. Spaviedokis, vaikeli!
Andrius prapl blakstienas, bet buvo matyti, kad jis nesusivokia, kas apie j darosi. Jis pabldusiai vediojo aplinkui
akimis, bet nieko nesak.
- Spaviedokis, vaikeli. Kuniglis atvaiavo su veniausiu, - kartojo motina, judindama jo rank.
Kunigas vl paprapalikti j viensu ligoniu ir pasislinko ariau. Bet ligonis vis tyljo. Kaip jprakalbinti, kas jam sakyti?
Visos kasdiens ipainties formuls ia atrod menkos, netinkamos. ia reikjo gilaus, nuoirdaus, tikinanio, bet ir
autoritetingo odio. tai kur kunigo gabumir kunigiko uolumo bandymas! ia reikjo apatalauti, ia reikjo rasti raktas
nusidjlio ird.
Kunigas Vasaris pradjo kalbti:
- Klausyk, brolau. A atvaiavau tau padti. Tu sunkiai sergi. Dievas duos, pasveiksi. Bet vis d lto pasiruoki. Atlik

ipaint, ramia sine priimk Komunij, kad galtum visai atsiduoti Dievo valiai...
Jis kalbjo ir jaut, kad kalba ne tai, kas reikt. Jam paiam tie odiai buvo svetimi ir taip netikinamai skambjo jo
lpose. Tad ar galjo jie paveikti penitent? Ligonis pairjo kunigdrumstu vilgsniu ir pravoktvienintelod:
- Nemirsiu...
- K gi inai, brolau, kad nemirsi? Ne iandien, tai ryt visi mes mirsime. Nelauki paskutin s valandos. Sakyki, kokias
nuodmes atsimeni. O gal ir pereitos ipaintys nebuvo geros? Ar pereitkartiriimgavai?
- Nemirsiu, - atkakliai kartojo ligonis, - nenoriu...
- Vis dlto pabandyki. Ar seniai buvai ipainties?
- Neinau...
- Ar iriimgavai?
- Neinau...
- Ar kunigas leido priimti Komunij?
Ligonio veidas ikrypo, ir jis sunkiai sudejavo sukands dantis.
Kunig Vasar apmdesperacija. Kas bus? Argi reiks taip ir grti, nieko nelaimjus? Jis buvo girdjs kunigus kalbant,
kad beveik nes toki ukietjli, kuri sunkioj ligoj, o ypaprie mirt, negalima bt sugraudinti ir Dievpakreipti. Tik
reikia mokti. Tad kun. Vasaris, nordamas laimti ligonio palankum, mklausinti apie jo lig.
- Ktau skauda, brolau? Galv? Labai skauda? A palksiu. Tu pamstyk ir, katsimeni, man sakyki.
Bet berno akys staiga ybteljo pykiu, ir jis net dantimis grikteljo.
- Vis tiek a jam nedovanosiu... Pamins jis mane... - sumurmjo raukdamas antakius.
- Kam nedovanosi?.. Kas pamins?..
- Didelis daiktas, kad jis kunigas!.. Man vis tiek... Jei lenda mutis, tai ir gaus...
- K tu ia kalbi? - susuko isigands Vasaris. - Tu guli mirties patale ir galvoji apie kert? Kristus sakdovanoti savo
prieam, ir pats dovanojo. Paliki Dievui teisti kitus, o pats savim rpinkis.
Jis vl pajuto, kad kalba netikinamai, ir nutilo, nes pamat, kad ligonis ima jaudintis ir pykti. Kraujas mujam veid, akys
deg nesveiku kariu, jis sunkiai alsavo ir nervingai gniau kumtis. Kun. Vasaris su didjania nerimastim irjo savo
penitent, bijodamas, kad jis vl neimtklajoti.
- Nusiramink, nusiramink, - kartojo kunigas. - Gal vandens igersi?
Bet bernas nusitvrrankomis u lovos kratir atsisdo. Valandljis irjo beds akis nuodmklaus ir staiga stvrj
u krtins. Jam pasivaidino kun. Stripaitis.
- A, nedovanosiu!.. Tu mane primuei!.. Dividendas!.. Jonai, rk buteliu!.. Vyrai, laikykit! - rk jis, vis stipriau
sikirsdamas nagais kunigo kamir sutan.
- mons!.. Pagalbos!.. - suuko persigands kunigas. Durys atsidar, pirki bgo tvai ir kaimynai ir su dideliu vargu
paguldligonatgal jo guol. Du vyrai turjo laikyti jo rankas, kol pamau aprimo.
- Jis danai, kunigli, taip klajoja, - pasakojo motina. - Vis kunigo Stripaiio negali umirti. Grasina, kad atkerys, ir gana.
Ak tu Dieve, Dieve!.. Susimilk ant ms, nusidjli!..
Apie ipainttokiose aplinkybse negaljo bti nkalbos. Bet motina nerimastavo:
- Kaipgi su sakramentais, kunigli? Gali ir numirti vargelis...
Bet kunigas svyravo:
- Negalima, motin... Ipainties nenorjo, atgailos nedaro...
- Vaje, kunigli, tai jis tik i kario taip. Tik dabar jam tokis bldas ujo. Nuo ryto jis pats kunigo auksi. Ir ipaint
norjo atlikti, ir paskutinPatepimpriimti.
Kun. Vasaris, nors abejojo dl penitento nusiteikimo, vis dlto nutar jam iriim duoti sub conditione. Ligonis dabar
guljo visai nurims, usimerks ir sunkiai alsuodamas. Neinia, ar jis girdjo kunigo odius ir ablonikus graudenimus,
kuriuos tas skaiti "Vade mecum".
Davir paskutinPatepim. ventais aliejais darkryiaus enklus ant aki, aus, nosies, burnos, rankir koj, kalbdamas
sakramentalinformul, kurioj buvo meldiama, kad Dievas atleisttais organais padarytas nuodmes. Ligonis vislaikguljo
nejuddamas. Viskas buvo atliekama labai atsargiai, kad jis vl neimt triukmauti. Komunijos jam kunigas nedav ir irdy
diaugsi, kad, imdamas atgal su savim veniausi, jis ivengia pasikalbjimo su ligonio tvais ir kaimynais. Jis trumpai vien
ireikvilties, kad ligonis dar pagysis ir antrkartaukti kunigo nereiksi.
Vaiuodamas atgal, kun. Vasaris skendjo lidnose refleksijose dl io vizito ir apskritai dl pastoracijos darbo Kalnyn
parapijoj.
Buvo jau visai tamsu. Arkliai ingine klampojo kelio purvyn, veimas krypuodamas slinko pirmyn i lto, nuobodiai. Jauno
kunigo irdy buvo kartu ir tuia. itas svarbus ygis pas ligon, kur jis atvyko taip nerimastaudamas, tai pasibaigvisiku
nepasisekimu, pralaimjimu. Ligonis j atstm, iniekino, neparodjoki atgailos enkl, o jis davjam iriimir paskutinio
Patepimo sakrament. Kitaip jis ir negaljo pasielgti, bet kas i to? Tai buvo vien gryna formalyb, tuia, nereikminga.

Ligonio sins nei irdies jis nepaliet, su Dievu nesutaik, mirti neparuo. Kas kaltas? Ligonio atkaklumas? Ligos
sunkumas? Stripaiio lumas? Jo, nuodmklausio, nesugebjimas? Viskas kartu. Pagaliau, vis tiek kas kaltas, is
nepasisekimas kaip sunkus akmuo uguljaunam kunigui ant krtins.
Antr kartsusidrs su ta neapviesta sine, su tuo begaliniu moraliu skurdu, kun. Vasaris pajuto vis savo paaukimo
sunkumir atsakomyb. Ir jam vl atsistojo tbtinis klausimas: ar tessiu?.. Pastoracijos darbas tamsioj ukampio parapijoj
pareikalaus i jo vis pajg, viso laiko. Kunigas lydi mog nuo ugimimo ligi mirties, per vis gyvenim. Ar jis, poetas
Vasaris, bus palydovu ar klaidintoju?.. Banyios statymai, tradicija ir paproiai yra nustatkeleriopas pastoracijos formas.
Sakramentteikimas, pamaldos, pamokslai, katekizacija, parapijos lankymas - visa tai apataliko darbo formos.
Dar bdamas auktesniuose seminarijos kursuose jis ne kartpastebdavo, o dabar ir visai aikiai patyr, kad tos formos
labai danai esti tuios arba su tokiu turiniu, kuris netiko Ba nyios miniai. Sakramentai teikiami skubotai, pamaldos be
pamaldumo, pamokslai - ak, tie pamokslai! Tas vieas Evangelijos ir Dievo odio profanavimas i sakyklos! Koki tik
mizerij ir nesmoni galima igirsti Lietuvos banyiose!.. Katekizacija - pavirutinika ir nepedagogika. Seminarijoj juos
mokydavo vairi katekizavimo metod, bet parapijoj visa tai pritaikyti "nra laiko". Lankymas parapijos virto eminaniu
kaldojimu ir esti atliekamas ne su tikslu painti dvasin, dorovin parapijos bv, bet pasirinkti daugiau kaldos, pasipelnyti,
pasivaiinti.
Svarstydamas tokias mintis, jaunas kunigas Vasaris pirmkartpajuto savo irdy piktjausmne vien kunigam kininkam,
visuomenininkam ir politikam, bet ir apskritai visam luomui, neiskiriant nsavs paio.
- Kuo a geresnis u juos, - mstjis vienas sau. - Juk ir a norjau bti ne tiek kunigu, kiek literatu, poetu. A kartais n
nesijauiu ess kunigas. Mane masina poeto laisv, pasaulis, moterys... Kaipgi man gali sektis pastoracijos darbas?..
Mintis, kad jis gali tapti kunigu nevykli, uklysdavo ne kartjam galv, ir jis nerasdavo savy atspirties tai miniai nugalti.
Po to keletdienjis vaikiojo usidars savy, paniurs ir susikrimts.
Jis keldavo anksti, vienas laikydavo meditacij, kalbdavo reikiambrevijoriaus dal, paskui eidavo banyiir iki mii
klausydavo ipaini, prisiversdamas bti kantrus ir mokydamas penitentus, daniausiai davatkas ir moterles, pasakojanias
vis tas paias nuodmes. Jam darydavosi bloga ant irdies nuo t amin nusiskundim, verklenim, nirptimo ir blogo
kvapo. Jerzindavo minktairds penitents, kurios jo klausimus arba pastabas tuoj prapliupdavo garsiu raudojimu. Ne kart
ivestas i kantrybs, jis norjo dauyti kumtimis ir trypti kojomis, bet vald si ir kalbjo paguodianias frazes. Dl to
davatkos jdievino ir meiti net i svetimparapij.
O kai nuvargs jis grdavo zakristij, klebonas ir Stripaitis sutikdavo j pajuokianiais vilgsniais, i kurijis suprasdavo,
kad vyresnieji konfratrai laiko j nelaimingu skrupulatu, o gal ir apribotu kvailiuku. Jis atkakliai tyljo, pats savo irdy telkdamas
dar didesn kartumir nirum. Jis pasmerkpaskutin, vos bepradjusaikti savo gyvenimo pragiedrul- ponios baroniens
paint. Jis nutarneiti dvarir jos silomknygneimti.
- Kam man tos knygos, - mst jis. - I baroniens odi galima spti, kad nieko kunigui tinkamo a jose nerasiu.
Atvirkiai, ten knibdte knibda pasaulio tutybmis unuodintminiir vaizd.
Ir jis atsiminvisus seminarijoj girdtus spjimus prie blogir pavojingknygskaitym. Bet kartu jam buvo skaudu tos
painties ir tknyg isiadti. Jis vl jautsi iskirtas ir nuskriaustas, - pasmerktas vis gyvenim vartyti brevijoriaus lapus,
dvasikus skaitymus ir rsios morals iraytus traktatus. Sutarta su baroniene savaitpasibaig, o jis dvarnenujo.
Tolimesns dienos slinko pilkos ir nuobodios, vakarai ilgjo, ir jis neinojo, kia nusitvrus ir kaip ia praleidus atliekam
laik. Netrukus jis mgailtis praleids puiki progpasinaudoti Rainakiknygomis, taiau eiti dvar nesiryo, juoba kad
baronienjau turjo bti ivaiavusi.
Bet tai vien popiet jo kambar smuko drsioji dvaro kambarin, padav laik ir, ybteljusi akimis, idm atgal.
Kunigas atplvok. velnus kvepalaromatas pasklido asketikame kambary, ir Vasaris tuoj paino, kad tai buvo tie patys
kvepalai, kuriuos jis buvo grs kartu su baroniens cigareto dmais.
"Primenu kunigui, - raponia, - kad knygos, apie kurias mes kalbjome, laukia tamstos dmesio. A dabar neturdama k
veikti, tvarkau dvaro bibliotek ir kai k jau esu tamstai iskyrus. Bet bus geriausia, jei pats kunigas pasirinksi k nors
tinkamiausia savo skoniui. Ryt arba poryt priepieiais lauksiu tamstos savo bibliotekoj. J. R."
Jis sidjo tratel kieniir ligi vakaro perskaitinjo jgal kok 10 kart. Rytoj, inoma, jei tik nereiks vaiuoti pas ligon,
jis dvar eis ir knyg parsine. Antr kart nepaklausyti ponios baroniens tokiu nekaltu reikalu b t didiausias
nemandagumas.
Kitdienjokikliinebuvo, ir jis apie 11 val. pasibelddvaro rmduris. leido jta pati kambarinir pro daugeldur
nuved pas poni baronien. Ponia i ties jo lauk tvarkydama ir dliodama knygas. Gana erdviame kambary pasieniais
stovjo keletas spintir lentyn, tuiir prikrauttomtomeli, o ant grinddar riogsojo rietuvs knygir urnal. Prie vienos
ds, ant emos kduts sdjo ponia baronien, paskendusi popieriuose ir spalvotuose iliustruot urnal ir knyg
vireliuose.
Pamaiusi einantkunig, ji pasiklir ypsodamasi itiesjam rank.

- A, tai pagaliau ir tamsta! Bet kunigas turbt nesi toks didelis knygmgjas, kaip sakeisi, kad turjau net priminti ms
susitarim.
- Praau dovanoti, ponia, - teisinosi Vasaris. - Pirm savait visi priepieiai buvo uimti parapijos reikalais, o paskui
maniau, kad tamsta ivaiavusi ir dar negrusi.
- Na, gerai, kad tamsta pagaliau atsiradai. Esu tikra, kad bsi patenkintas, susipains su itbjaurilentynir ditalpa.
inoma, ia begals ir lamto. Biau labai dkinga, jei tamsta, besirinkdamas knygas, padtum man jas kaip nors sutvarkyti
ir susortiruoti. Praau pairti, ko tik ia nra itoj dj!.. Zose, paduok kunigui kdut!
Zospadavkdut, ir jis atsisdo prie ponikitoj pusj ds.
- Perirkim itd, ir iai dienai pakaks. Paskui a parodysiu, kesu atidjus tamstai. O anoj tai spintoj mano rinktin
literatra. Noriau, kad kunigas japrobuotum.
Vasaris, js ia su tleriopa nerimastim, pasijuto baroniens draugystj visai laisvai, kaip ir ano pirmojo vizito metu. Jis
varturnalus, dliojo knygas, keitsi pastabomis su eimininke ir nejuiomis jobservavo.
Baronien, ar tai dl ankstyvo meto, ar tai dl darbo dulktuose popieriuose, buvo apsirengusi gana keistai, tikriau sakant,
buvo dar neapsirengusi paprastais dienos drabuiais. Ji dabar dvjo vien ilkin glt peniuar, kuris dl savo spalvotumo
kunigo akim atrodpramatniau u puikiausi baliaus tualet. Bet kai ponia pakilo dlioti knyg lentyn, kunigas negaljo
nepastebti intymij to jos tualeto ypatybi. Pernelyg plaios apsiausto rankovs smuko atgal, atidengdamos ne tik rankas,
bet ir paastis. Prieais nesusitas ir nesusegtas, tik pajuostas per liemen kaspinu, tas apsiaustas tolydio prasiskleisdavo tai
ties krtine, tai ties kojomis, ir kunigas susigds pamat, kad baronienant savo kno neturjo nieko daugiau, tik ilkinius
rausvus markinlius, papuotus mezginiais.
Sugavusi jo gdingvilgsn, ji standiau sisupo savo peniuarir, nuo to tapusi dar lieknesn, ypsodamasi pasiteisino:
- Atsipraau, kad kunig priimu rytmetiniu neglie. Priepiet pas mus taip priprasta. Pagaliau, itose dulkse nieko
padoresnio nnegalima usivilkti. Patariau ir tamstai mesti savo sutan. Mano pastamas kunigas Varuvoj, apie kur jau,
rodos, pasakojau, kad buvo nuostabiai panaus tamst, pas mane visuomet bdavo be sutanos. A jam duodavau viensavo
peniuar, taip ir sddavom. Nuostabiai jam tikdavo mlynas peniuaras, isiuvintas skaisiai raudonu ilku su baltais atlasiniais
apvadais. Esu tikra, kad ir tamstai jis taip pat nuostabiai tikt.
- Ponia baroniene, bet kunigui udrausta kitokis rbas neioti, kaip tik sutana. Vienas mano pastamas klierikas per
atostogas sykpersirengtrumpais dviraiu pasivainti, tai ju tai i seminarijos ivar.
- Ak, kokia iauri ta js seminarija! O antai Vokietijoj kunigai trumpais neioja. Man, ties pasakius, sutana nepatinka.
Kakoks nevyks mundieriaus ir sijono junginys. Bet inai, kunige, yra moter, kurios dl sutanos i proto eina. Jom atrodo
pikantika, kai nemato vyro koj. sivaizduoja Dievas ino k... Ne, tai jau patvirkimas arba nenormalumas, a pasakysiu...
Taip pat kai kuriem vyram atrodo labai pikanti ka, kai moteris apsimauna kelnmis. inoma, tai menkniekiai. Bet, mano
imanymu, geriausia taip: vyras vyrikai, moteris moterikai.
Taip jiedu kalbjos vairiomis temomis, niekper daug nesigilindami, slidindami nuo vieno dalyko prie kito, nieko galutinai
neisprsdami, bet daniausiai, nesutikdami nuomonmis, nes ponios baroniens nuomons kunigui atrod per daug jau
paradoksalikos. Vis dlto kai kurios pastabos, mestos tarsi netyiomis, lengvai, pusiau juokais, lydimos avingo ypsnio, giliai
strigo jo smon.
Bet dar didesnio spdio jaunam kunigui dartas lengvas, jumoro atmietas nerpestingumas, su kuriuo ji lietvisus, net ir
rimiausius dalykus. Seminarijoj apie visk buvo kalbama graudenaniai, rimtai, su patosu ir perd tu i kilmingumu: apie
nuodmir pragarsu pasibaisjimu, apie Dievo malonir danggraudiai, aarotai, apie mogaus menkyst, elgesir pasaulio
tutybes rsiai, niekinaniai. Vis bdavo palieiama viena ar kita jausminstyga. Tad kun. Vasari pradigerokai okiravo
baroniens protis apie visk kalbti lengvai ir dar su paaipa. Bet greitai jis prie to priprato, ir jos kalbos nuotaikoj daugelis
dalykjam matrodyti tarsi kitaip nuviesti.
- inai, kunige, - tarji, vartydama vieniliustruoturnal, - a netikiu, kad Dievui btreikalinga ta jsaskeza. Juk tai
yra aikus nusiengimas groiui. Pairk tamsta, kokie seniau buvo gras mons. Kaip dievai!..
Ji padavkunigui urnal, kur buvo atvaizduotos nuogos statulos ir scenos i antikinio pasaulio.
- O kaip atrodo krikioniasketai? Vieni kaip giltins, kiti kaip penimukai. Ar tamsta negal tum man iaikinti, dl ko
askeza vienus per daug liesina, kitus per daug tukina?.. Juk tai ai kus prasiengimas prie dievik aukso vidurio dsn. Ir
pamanyk tik, kad tie idivliai ir storuliai pripildys dang! Ach, kokia kompanija!.. Laimei, a netikiu, kad knai keltsi i
numirusi. inau, kad tai nuodm, bet netikiu, ir gana... Jeigu tikiau, a nenoriau amino gyvenimo. Juk tiek rpesi
surita su ituo nuodmingu knu: frizuok plaukus, valyk dantis, priimink vonias, daryk masaus... Ach, kaip tai kartais kyru!..
O tamsta kaip nortum?
Vasaris vilgteljo poniir nusiypsojo:
- Dl savs sutikiau aminai pasilikti ems dulkse, bet dl ponios baroniens - ne. A noriau, kad tamsta keltumeis i
numirusi. Grois turi bti aminas kaip ir siela.
- O-o! - linksmai susuko baronien, - bet tamsta jau daraisi galantikas! Vis dlto, mon ami, jeigu myli gro, patariau

nelaukti aminojo gyvenimo, o pasinaudoti laikinuoju.

Ji ypsodamasi irjo kunig, bet tas nuleids akis varturnalir nieko neatsak. O baroniennesiliov:
- iaip ar taip, tamsta pripainsi, kad grois suteikia mums smagumo net ir pomirtiniame gyvenime. Bet ar kunigas esi kada
pagalvojs, kiek daug reikia pats smagumas iame gyvenime? Mano nuomone, smagumas tai yra vienas i galingiausi
veiksni, kurie valdo visus mspasielgimus. Net ir religija yra surita su smagumu. Tamstai, kaip kunigui, bus domu tai igirsti.
tai a tikiu ir atlikinju beveik visas religijos praktikas pirmiausia dl to, kad tai man malonu, smagu. Ir toki kaip a yra
milijonai.
- Bet, ponia, religija udeda ir nemalonipareig. Sakysime, ipaintys...
- Tamsta randi, kad eiti ipainties labai nemalonu? A nepasakyiau. inoma, reikia, kad kunigas bt inteligentikas ir
neturtblogo kvapo. Ipainti savo nuodmes - tai reikia dar kartjas pergyventi. O a darau tik malonias nuodmes. Be to,
parodyti save visam nuogume, inoma, dvasios nuogume, inteligentikam nuodmklausiui - tai labai rafinuotas smagumas! A
kartnueisiu ir pas tamstipainties.
Kun. Vasaris isigands paiurjo baronien, nordamas spti, ar ji juokauja, ar rimtai kalba. Bet apsimet s, kad
neatkreipdmesio paskutinius jos odius, tar:
- O a manau, ponia, kad pareigos nujautimas yra galingesnis ir tikresnis veiksnys gyvenime. Tik pareiga, ne malonumas, gali
pastmti mogligi heroizmo.
- Mon ami, herojmstarpe tiek nedaug, kad galime palikti juos ramybje. Atmeskime ir tuos pareigos veiksmus, kuriuos
atliekame niurndami arba bijodami dar didesnio nemalonumo, nes toki vertvisai menka: jais reikiasi msvergikumas.
Visi kiti mogiki laisvi veiksmai eis i aikaus ar paslpto noro patirti smagumo. O i vada i to tokia: praplskime,
pavairinkime savo smagumo srit , tapkime jautresni, noringesni smagumui - ir tuo paiu mes tapsime turiningesni,
veiksmingesni, vadinasi, ir tobulesni.
- Bet, ponia, jsteorija nepilna ir pavojinga: smagumas smagumui nelygus.
Bet baroniennekantriai sumojavo rankomis:
- Gana, mano drauge. Nesileiskim scholastikas distinkcijas ir kazuistik. Visa kita savaime suprantama. Malonk man
paduoti anas knygas. Taip. Bet k gi a ia dar norjau tamstai pasakyti?.. A-a, tai k: mons, kunige, yra egoistai ir
smaguriautojai, ypa savo vidaus gyvenime, nes ia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dl to ir religija, jeigu ji
neteikia malonumo arba per maa jo teikia, daniausiai esti likviduojama. Taip pat ir daugelis pareig. Pats gyvenimo instinktas
jau taip surdo, kad mes nejuiomis vengiame nesmagum, o linkstame malonumus kaip gls saul.
Nuo i odikun. Vasariui kakas dilgteljo irdy, nes jis pats jau ne kartbuvo konstatavs, kad kunigavimas ir visas
dvasinis gyvenimas neduoda jam jokio pasitenkinimo. Argi ir jis ims to vengti?
Tuo tarpu dbuvo itutinta, ir joje buvusios knygos sutvarkytos. Baroniennusikratdulks ir linksmai suuko:
- Na, ios dienos darbas bibliotekoj baigtas! Dabar praau pas mane. A tamstai parodysiu keletknyg. Jei tos nepatiks,
pasirinksi kitoki.
Jiedu pasikl antrj aukt, ponia atidarsavo buduaro duris, ir jiedu jo. Tokio itaigingo kambario kun. Vasaris dar
nebuvo mats. Kokie tame kambary buvo daiktai, jis isyk nnepastebjo, bet ji tuojau pavergbendras spdis ir nuotaika.
Tai buvo ilepintos ponios kambarys, prisisunks kvepalir brangicigaretaromato, iklotas minktu kilimu, su minktais
baldais, veidrodiais, uuolaidomis ir daugybe daikteli, kurireikms kunigas neinojo. Ponia pasodino j minktfotel, o
pati atsisdo prieais ir pamia pat i lentynls knyg.
- Ar kunigas mgsti poezij?.. Taip?.. Na, tai ir puiku. O kaip tamstai patinka Tetmajeris?
Bet Vasaris Tetmajerio inojo tik vienvard, ir jam buvo gda tai prisipainti.
- Nenuostabu, - pateisino jbaronien. - Ta poezija ne seminaristam. O vis dlto kunigas sutiksi, kad tai grau.
Ir ji, atsilousi fotely, mskaityti, ritmjudindama koja, apauta ilkine kurpaite:
Esi tu didiausia jga, kuri viskpavergia,
o meile!
Gyvenimas - geismas, o tu i geismgalingiausia,
be geismo gyventi.
Gamtos avesiai ir groybs,
kur jum prilygti
meils groybm ir burtam?
Kur jum, radasto lapeliai,
prie mylimos lpas!
Kur jum, padangisafyrai ir jrmelsvume,
prilygti akim mylimosios!

Ji skait t meils himn, tmoteries kno poezijir plastik, toki svajing ir kartu toki ryki, kad kunigui darsi net
drovu, klausant tolimesni, kaskart vis drsesni palyginim ir paraleli. Be to, itoj prabangos aplinkumoj jis jautsi kaip
sugautas. Jis ia varsi ne tik baroniens ir jos skaitymo, ne tik savs paio, bet ir viso to kambario ir jo pramatnidaikt.
Baroniengreit pastebjo jo sumiimir, pabaigusi eilrat, nusijuok:
- Matau, kad kunigas pirmkartesi damos buduare. Praau jaustis kaip namie. Juk sielganytojo neturtvaryti jokios
aplinkybs.
ituose odiuose jis pajuto paaipos. Jis pamat, kad baronienlaiko j menku "sielganytoju", ir norjo pasiaikinti. Jis
negaljo sutikti, kad ita moteris laikyt j vien nepriaugliu rimtam kunigo darbui arba lengvabdiu, greitai pasiduodaniu
grauols avesiam. Jam sugro pirmyktdrsa, ir jis, tvirtai irdamas baroniens veid, tar:
- Ponia turit teis vadinti mane nevykusiu siel ganytoju, ir galbt neklystate. Kitaip a nesdiau js salione ir
neklausyiau meilins poezijos. Dl to a noriu poniai pasiteisinti.
- Bet, kunige, - nustebo baronien, - a tamstai nedarau joki priekait. Tamsta dar toks jaunas, kad bt neteisinga
reikalauti i sveiko ganytojikkvalifikacij. Praau neimti mano odiper rimtai. A mgstu pajuokauti.
Taiau jauno kunigo poeto ambicija buvo ugauta. Ne vien ambicija, bet ir sin. Jis buvo ne vien kuklus, bet ir ididus. Jis
norjo, kad baroniens nuomonapie jbtteisinga. O galbt jis tikjosi i jos igirsis kak, kas jnuramintir pateisintjo
paio sinj. Ir jis tar:
- Ne, ponia. Mano vidaus gyvenime ne viskas eina gerai. Mano kunigavimo prad ia kelia man daug neramumo. A jus
neseniai pastu, bet neinau, dl ko jauiu jum didelio pasitikjimo. A noriau, kad ponia suprastum, dl ko ir kaip a tapau
kunigu.
Baronienpatogiai sisdo fotel ir usirk cigaret, o kunigas mpasakot, dl ko jis stojo seminarij, kaip pradjo
rainti poezijas ir kokiabejonikildavo jam dl savo paaukimo. Jisai buvo atviras ir nuoirdus.
Vliau, atsimindamas t scen, jis pats stebdavosi, i kur jam atsirado pasiryimo maai dar pastamai, aristokratikai
poniai taip be atodairos atverti savo ird ir sin. Ir manydavo, kad tai buvo lyrinis jo poetikos prigimties veiksmas, graiai
moterikei suadinus jo vaizduot, pasitikjimir palietus skaudamjo irdies viet.
Baronien susidomjusi iklaus jo kalbos, kai kada nutraukdama j savo pastabomis ir klausimais. Paskui, nordama
pakreipti tolimesnpasikalbjimlengvesnnuotaikir linksmesnton, tar:
- A buvau ketinusi eiti pas tamst ipainties, bet tai mudu pasikeitm rolmis. Na, chr ami, a nesu labai rstus
nuodmklausys. tai praau usirkyti papirosir atsakyti vienklausim. sivaizduok tamsta, kad esi turtingas, nesuvarytas
jokimaterialiniaplinkybi, gali ivaiuoti kur tik nori ir veikti ktik nori,- idrstum mesti kunigystar ne?
- Ne, ponia! Niekados, niekados! - suuko Vasaris ir susijaudins net pakilo i vietos. Ponia baronienpalingavo galva:
- Gerai. itai mes atsiminsim. Tamsta sunkiai nusidjai, mano drauge, bet iriima tamstai duodu, kartu su vienu patarimu:
jeigu nori itesti tai, kesi man dabar pasaks, eik ir linksmai gyvenk. Vaduokis smagumiekojimo dsniu. Kitaip netessi.
- Ponia baronieni visko leidia sau juokauti, - lidnai pastebjo kunigas.
- Tai gerasis mano charakterio bruoas. Bet itai a tamstai sakau visai rimtai.
Jau buvo pietmetas, ir kun. Vasaris, pams ryulknyg, jnnepairjs, su baroniene atsisveikino.
- A labai esu patenkinta iuo priepieiu, - kalbjo ji, ileisdama svei. - Praau lankytis daniau. Tikiuosi, kad ir tamsta
dabar suprasi mano pasakym, kad ipaintis gali suteikti savotiko malonumo. Juk tpat, ktamsta pasakojai man, galtum
papasakoti ir savo konfesarijui. I jo, be abejo, igirstum kitokpamokym, bet esu tikra, kad manasis iganingesnis. Praau tai
nepamirti. Na, ligi pasimatymo!
Vasaris ijo apsiniauks. Paskutiniai baroniens odiai vl padrumstjo sin. Jis inojo, kad tai poniai buvo atviresnis
negu savo nuodmklausiui. Kokia galia uiaupia jam burn per ipaint? Kas kliudo praskleisti ird, o tenkintis vien altu
teologiku nuodmiipainimu? Dl ko i konfesionalo pt jo irdaltis ir atgrasa? Ne, jis jaut, kad i ten sau pagalbos
nesulauks.
O ponia baronienpo valandls kalbjo Sokolinai:
- inai, draugue, turjau svei. Pagaliau atjo tas jaunas kuniglis. A jau tau sakiau, kad buvau numaius truput su juo
paaisti. Nr nieko domiau, kaip observuoti kuklkunigl, kai jisai susitinka su moterim, nuo kurios gresia nuodm. Ak, tu
btum maiusi, kaip jis raudo, kai truputper daug prasiskirdavo mano peniuaras!
- Ak, esi nepataisoma, mano drauge! - piktinosi ponia Sokolina.
- Atvirkiai, chre amie, jau pasitaisiau. Pamaiau, kad tas kuniglis turi dideli aspiracij, komplikuot sielir sugeba
save analizuoti. Jis turi artisto, poeto, menininko prigimt, o pakliuvo sutan. Ne, juo a turiu rimtai susidomti.
- A la bonne heure, chre amie!.. A visuomet sakydavau, kad tu esi labai linkusi dvasinius reikalus.
Ponia baronien, niniuodama Solveigos dain, gro savo buduar.
Ateinant sekmadien turjo vykti kun. Stripaiio pagaliau suauktas vartotoj draugijos nari susirinkimas. Po petyni

karemoj Stripaiio populiarumas parapijoj vis majo ir majo. Vingilas, mokytojas ir Piktupis su savo sbrais nepraleido n
vienos progos mesti piktodant savo prieo.
J taka pasidar jauiama ne tik krautuvj, bet ir banyioj. Prisiklausius vairi kalb, monm bdavo nedrsu eiti
"kuniglio krautuv", ir jie patraukdavo pas Icik. Banyioj, kai kun. Stripaitis pasirodydavo sakykloj, bernai ir "pirmeiviai"
imdavo grstis prie dur. PiktupiAndrius, tiesa, pasveiko, bet dl to reikalai nepagerjo. Gal net pablogjo, nes apie jdabar
susispietbrys pramutgalvi, kurie vieai girdavos kunigui atkerysi.
Klebonijoj jau ir taip tempt nuotaik dar labiau drumsdavo Jul, pasakodama vairias nugirstas ventoriuj arba rinkoj
paskalas. Vienkartji udususi bildjo klebonijpopiergaliu neina ir, sksteljusi rankomis, prapliupo:
- Ak tu Dievulliau!.. Kas ia dabar darosi! Tie bedieviai visai jau pasiuto, kaip juos ir em neioja!.. Einu per rink, gi
iriu, k ia vienas prie stulpo kala, o kiti apspit skaito ir kvatoja. A tuoj supratau, kad ia vl kokia nauja ant kunigli
blevyzga. Prieinu ariau ir klausau. Ogi kaip! Ak tu Viepatie mieliausias!.. O vienas toks snarglius pusbernis dar lenda: Jule,
Jule, sako, paklausyk, kgazietose apie Stripaitrao! Kad riau atgalia ranka, gerai, kad pasitrauk, biau snuksugurinus!
Dar tsykis paskui po teismus su tokiu!.. O tgazietvis dlto spjau nuplti. Tai kad mrkti neprieteliai, vos pasprukau
ventori! Praau, tveli, paskaityti, kia rao.
Bet klebonas nuo kurio laiko jau nieko ngirdt nenorjo apie tistorijir piktai suriko:
- O tu nelandiok, kur tau nereikia, ir visokio lamto ia man klebonijnevalkiok! Visur tavs pilna! Darbo tu neturi!..
Teprasmenga su savo gazietom! Nori ir pati dar pakliti?
Susirinkimo dien Jul vl parne ini, kad cicilikai pas Vingil geria, o Piktupi Andrius plsta kunigl paskutiniais
odiais. Bet susirinkimas pasibaigtaip, kaip niekas nesitikjo. Kun. Stripaitis patieksmulkiapyvartos apyskait, i kurios
buvo matyti, kad pelnas buvo sunaudotas inventoriui ir kitom reikalingom i laidom, kad draugija skolos, tiesa, turi, bet
supirktos preks jilygins ir kad naripajam jokis pavojus negresia. Idsts visa tai, kun. Stripaitis prane, kad jis visai nuo
draugijos veikimo pasitraukia, ir prasusirinkimo irinkti jo vietkit, labiau patikimmog.
Po tokio netikto pareikimo opozicija staiga atslgo ir susigdo. Pasigirdo bals, kad kuniglis Stripaitis ir toliau pasilikt
draugijos vedju, kad nereikia es usigauti dl keli rksni sukelto triukmo... Bet kunigas piktai uvo knygas, ir i jo
odivisiem pasidaraiku, kad jis draugijoj nepasiliks. Taiau kito tinkamo jo viet neatsirado, nes ia reikjo mogaus
mokyto ir turinio daug laisvo laiko. Tad susirinkimas nieko kito nei galvojo, kaip tik draugij likviduoti. Tam tikslui buvo
irinkta komisija, ir visi isiskirst, neinodami, ar listi, ar diaugtis.
Kun. Stripaitis jautsi moraliai laimjs, nes niekas prie jo prikibti negaljo, vis dlto atrodpalautas ir nulids.
- Tai matai, kokis atlyginimas u tiek darbo ir rpesi, - skundsi jis Vasariui, grdamas i susirinkimo. - Kiek vargo
turjau, kol suorganizavau, pats per dienas krautuvj stovdavau, miest vaindavau, nakt nemiegodavau - ir tai kokis
galas! Tesiinie!.. Vis tiek man ia neilgai bti.
I ties, po poros dienatjo i kurijos ratas kun. Stripaiiui per savaitlaiko palikti Kalnynus. Jis buvo skiriamas vien
tolimparapij, o jo vietatkeliamas kun. Ramutis, apie kurnei klebonas, nei Vasaris nieko nebuvo girdj. Tik Stripaitis j
painojo dar i seminarijos laik, bet nieko charakteringa apie savo pdinpasakyti negaljo.
Klebonas vl niurnjo, kad treias kunigas ia ess visai nereikalingas, nes Vasaris geras darbininkas banyioj, atstojs du,
nors ir nemoks greitai ipaini klausyti. Bet toks jau, matyt, buvo kurijoj nusistatymas - daryti nesmagumus Kalnyn
klebonui...
Vis tsavait kun. Stripaitis jokio parapijos darbo jau nedirbo, bet buvo paskends savo transliokatos ruooj. Tvark
vartotoj draugijos ir "agrs" knygas, por kart vainjo miest, dirbdinosi i lent des, kurias krov savo daiktus,
odiu, rpesiturjo ligi aus.
Vien dienvikariato gonkose netiktai pasirod odelis ir Borvikis. Abudu buvo ventadienikai apsireng, o veiduose
turjo ikilmingumo ir susirpinimo iraik. Patrypprieangy, jiedu pasibarkino kun. Stripaiio duris ir nedrsiai engvid.
Stripaitis, Vasario padedamas, kraust dknygas. Abu kunigai truput nustebpairjo atvykusius kininkus, kurie,
pagarbinKristaus vardu, nesiryo eiti tolyn.
- Na, malons prieteliai, - paiepiamai prabilo Stripaitis, - turbt atjote sitikinti, ar tas nevidonas tikrai kraustosi i
Kalnyn? Nebijokit, tikrai, tikrai! Daugiau js mans nematysit! Galsit cicilikavot kiek norsit!..
ia odelis engartyn, sugavo Stripaiio rankir jpabuiavo. Tpat padarir Borvikis.
- Matai, matai? Ponas odelis kunigui rankbuiuoja? - stebjosi Stripaitis. - Bene tik prie gera tokis nusieminimas?
O odelis kilsteljo antakius, greitai sumirksjo akimis ir prabilo saldiu balseliu:
- Praom atleisti, kunigli... Atjom atsiprayti... Visaip bdavo... Kartais ir tekdavo kokodpasakyti. Bet nei a, nei tai
Borvikis niekad ant kuniglio nieko blogo nekalbdavom. Dar ir kitus sudrausdavom. Tik dl to susirinkimo, tiesa...
- inau, inau, - perkirto j Stripaitis. - Dabar js visi venti ir geri! Paspaudt uodegas kaip katinai, pien paliej... O
anksiau tai kaip ciuckiai lojote!..
Bet visi pajuto, kad, nors odiai buvo pikti, kun. Stripaiio irdis minktja. Tad kininkai toliau teisinosi padvigubintu
uolumu, o Stripaitis ilgai dar iausi, kol galgale sutiko atsipraomas ir maloniai davpabuiuoti rank. Paskui itraukdar

nesukrautbutel vyno, ir visi susitaikinimo enklan igrpo stikl. kininkvizitas baigsi tuo, kad jiedu pasisilnugabenti
kun. Stripaitsu visu jo lobiu naujparapij.
Jiem ijus, Stripaitis patenkintai nusiypsojo ir tar:
- Vadinasi, atsiskyrm krikionikai ir garbingai... Na, Borvikiu tai a tikiu. Tas stuobrys geros irdies ir kvailokas: k
msto, tai ir daro. Bet odelis ia politikuoja. ito nesuprasi. Pagaliau, kas ino?.. Gal ir jo, velnio, sinsuniejo. Vis dlto,
ar iaip, ar taip, dar msmons kuniggerbia...
Vakare, prie ivaiavim, Stripaitis vl pakviet Vasar pas save. Kambarys jau buvo priiuklintas, paveikslai, lang
uuolaidos ir visi pagrainimai nuimti, prie durstovjo pora medinidi, beliko stalelis ir sofa, ant kurios jis turjo pramigti
paskutin nakt. Buvo tuia ir nejauku. Taiau vis dlto ant stalelio atsirado vyno, lkt biskvit, dut papiros. Abu
kunigai susdo sofoje, ir Stripaitis pripylstiklelius. Atrod, kad jis buvo ymiai susijaudins.
- Ech, Liudai, - tarjis, susidaudamas su Vasariu, - velnias tave ino. A tave neseniai pastu, o gal ir visai nepastu, nes
tu murksai sau vienas kaip katinas. Bet a tave pamilau, brolau. Tu neirk, kad a staiokas ir storievis - turiu irdir a. Tu
manai, man nieko, kai a tada praskliau galvtam rudiui? I pradinieko, bet paskui, kai atvaiavo tvas pas ligon veti,
nutirpau kaip pagalys. Nakt nemiegojau, ant sien lipau... Bet a moku save valdyti. Pro mano lainius, brolau, irdies
nepamatysi. Ne taip kaip tu: kad tik kas - tuoj ir usiplieskkaip degtukas... Baronienatsimeni, k?.. Che che che!.. Nieko,
verta grieko, bestija!..
Vasaris nustebs klausitos kalbos, o Stripaitis nugrpussavo stiklelio ir vl surimtjo.
- Taip, brolau, pals gyvenimas! - ts jis toliau. - Tu manai, jei a turiu kvail apvali fizionomij, tai jau esu ir
patenkintas? Tu manai, kad man buvo labai smagu pardavinti bobom pipirus ir silkes?.. Bet k darysi? Juk kitaip pasiusti
reikti nuobodumo. tai tu dar tik pirmi metai parapijoj, o a jau eti - vis ukampiuose su senais surembjusiais klebonais.
Dideligabuma neturiu, sdti prie knygos neitveriu, parapijos darbas griso, tai ir nusitvriau visuomeninio veikimo. ia
vis tik is tas yra. Ir reikalinga. Menkas a kunigas, bet ciciliknekeniu kaip velni. tai ir dirbau. Kad ne tas, turbt biau
ms gert, kortuot arba su mergomis trainiotis. Ir tokigyvenime sutiksi. Bet nesiskubink juos akmen mesti. Kunigo kelias,
brolau, tai btinumo kelias, vis tiek, kur jis vest.
- A manau, - pradjo Vasaris, jausdamas reikalknors pasakyti, - kad mes per maa kreipiame dmesio pastoracijos
darb. Be ito jokia kova su cicilikais nieko nepad s. Ir i viso kunigui gal neturt bti nei cicilik, nei joki kitoki
padalinim. Visi, kurie tik nori naudotis tikjimu ir Banyios patarnavimu, turtbti jo vienodai priimami.
- Kalbi, brolau, seminarijos imintim... Lengva pasakyti - pastoracija, apatalavimas!.. Bet kas, jeigu mes ne visi tam
apatalavimui ir pastoracijai esame tik? A pamaiau, kad esu netiks, ir jeigu tu mane pasodinsi tik prie pastoracijos, tai a
tau sakau, kad imsiu gerti arba pas mergas vaikioti. O tu ar tiks? Tiesa, tu dabar itisas valandas tupi klausykloj dl kvailos
bobos arba apdujusios davatkos plepal. Bet ar ilgai tupsi? Toliau. Pamoksltu sakyt nemoki ir niekad jgerai nesakysi. Ne
toks notras! Su ligoniais turbt ne puikiausiai einas? Palauk, dar paragausi katekizacijos. O evangelikai pavargli globai
tiks? Visam tam, matai, be gernor, reikia dar kako. O mes to kako danai neturime. Dl to ir einame vieni krautuves,
kiti literatr, treti stikliuk, ketvirti sijon, odiu, po velni!.. Bet parapijoj itverti sunku! A manau, kad tau greit nusibos
tos knygos ir poezijos. Bk, brolau, i parapijos! Daryk knori, bet bk! Po keleri met, jeigu neturi to kako, ko reikia
pastoracijos darbui, tapsi tokiu pats stuobriu kaip ir a...
- Ne visi gi parapijoj va. Kuo pagaliau laikytsi tikjimas monse?
- Tikjimas laikosi paiu tikjimo reikalu, tradicija, apeigomis... Jeigu mons tik tiek tikt, kiek mes to tikjimo duodame,
tai jie greitai visai paliauttikj. inoma, yra ir kunig. Atlankyk kada lavanttvel. Pamatysi tokkunig, kuriuo ir tikjimas
laikosi.
Jiedu isdjo ligi vlyvos nakties. Kun. Stripaiio staiokika kalba keistai derinosi su jo nuomoni tiesumu, ir Vasaris
negaljo atsistebti, pamats jame tarsi visai kitmog.
Ryt rytatvaiavo odelis ir Borvikis stipriais veimais ir gerais arkliais, sudjo viskun. Stripaiio mant, jis pats, storai ir
iltai sivilks erdvius kunigikus apsiaustus, usirito ant sdyns, ir veimai iriedjo i kiemo. Visas klebonijos personalas
buvo susirinks jo atsisveikinti. Klebonas ir Vasaris mojavo jam kepur mis, moterys brauk aaras, o Jul balsu pradjo
raudoti.
Vaiuojant per banytkaim, visi gyventojai juos lydjo akimis. Prie alins lango stovjo Vingilas ir stebjosi, kad kunig
vea ne kas kitas, bet odelis ir Borvikis.
Netrukus kun. Vasariui pasitaikproga atlankyti ir lavanttvel, kur jau kelis kartus jis girdjo minint. Pasitaik, kad j
nuvepas ligon patkratparapijos, visai netoli nuo lavant, ir jis nutarpadaryti vizitsavo kaimynui.
lavantai - nedidelparapijuk, Naujapolio filija, turjo tik apie pusantro tkstanio di, tad vikaro joje nebuvo, ir tvelis
pats vienas sugebdavo aprpinti visus reikalus. Savo energija, sumanumu ir darbtumu jis steng pastatydinti grai pusiau
akmen, pusiau plytbanyi, kuria didiavosi visa parapija.
vaiavs banytkaim, neinia, ar tai dl sugestijos i girdt pasakojim, ar dl ko kito, Vasaris pajuto maloni
tvarkingumo ir ramybs nuotaik. Banytkaimio rinka ir trobos atrod svaresns negu kitur, kapins ir ventorius graiai

aptvertas, klebonijos trobesiai mauiai ir jauks. Nei didiulio kluono, nei tvart, nei kieme piktun.
Sutiko j jau gerokai senyvas, bet dar tiesus ir tvirtas kunigas, vidutinio gio, nuplikusiu virugalviu ir visai jau ilas. Vasaris
pasisakkas ess ir kad tyia uvaiavs prisistatyti ir atlankyti savo kaimyno. Tvelis, igirds tai, neapsakomai nudiugo ir
itiesjam abi rankas.
- A, kun. Vasaris i Kalnyn! Girdjau, girdjau... Labai malonu, kad neumirai mans, senio. Sveias namus - Dievas
namus; Na, praau gi toliau. Nusibodo veime ppsoti, juk gabalas kelio.
Viduj klebonija pasiymjo asketika vara ir paprastumu. Salionly sofa sveiui pernakvoti, stalelis, kietos kds, Kristaus
paveikslas; miegamam, kuris buvo kartu ir darbo kambarys, liesai paklota lova ir didelis stalas, apkrautas knygomis ir
papuotas krucifiksu. Neitaiginga buvo n Kalnyn klebonija, bet ten buvo jauiamas yktumas, ia gi kieta askeza ir
evangelika ubagyst.
Po trumpo pasikalbjimo tvelis paprasvei atlankyti banyi. Per var, nuvalyt ventorijiedu prijo prie viej
dur, kurios per dienbdavo nerakinamos, ir eng vid. Jau i pirmingsnikrito ak tos banyios vara. Niekur ant
grindpurvo, niekur dulkinei voratinkli. Zakristijoj pavyzdinga tvarka. Tvelis parodsveiui vis nedidel, bet puikiausiai
laikomsavo banyiuks turt. Visur buvo jauiama budri klebono akis ir rpestinga prieira.
- Neturtinga ir nedidel mano parapija, - kalbjo tvelis, darindamas spintir stalius, - bet reikalingiausidaikt, ai
Dievui, turime. Ir monmis negaliu nusisksti. Geri mons. Kitur, kaip girdt, visokipetyni, barni, girtavim. Pas mus gi
venta, ramu.
Sugrus jiem klebonij, tvelis pasodino sveisofoj, pats atsisdo ant kds ir mklausinti, kas girdti Kalnynuose,
nes pats niekur nevainjs ir pas j reta kas uklysts Vasaris papasakojo savo spdius, paskutinius vykius ir kun. Stripaiio
iklim. Tvelis klausnepertraukdamas, susirpins ir susikaups.
Vienas Dievas ino, kas ia dabar ima darytis su tais visuomeniniais veikimais ir nesantaikom, - prabilo jis, kai Vasaris
pabaigsavo pasakojim. - Na inau. katrie mano parapijoj tie cicilikai, katrie pirmeiviai. Man visi lygs vaikai, a visiem
tvas. A rpinuos lygiai visais, kurie mane kreipiasi. Kam mans ir banyios nereikia, tesiinie!.. tikjim, brolau, nieko
prievarta neatversime. Mes tik galime patraukti ta viesa ir iluma, kuri sugebsime kurti savo banyiose. Visos ms
pajgos, visos ms mintys turi bti sutelktos banyioj tinkamai skelbti Dievo od, aikinti tikjimo tiesas, mokyti artimo
meils, elpti pavarglius ir patiem bti visdorybipavyzdiu. Visa kita savaime ateis. ia tiek sunkaus darbo, kad niekam
kitam nebelieka nei laiko, nei pajg. O kurgi dar savo asmens tobulinimo reikalai - malda ir mokslas?..
Tvelis, tai kalbdamas, mpamau atgyti ir net tarsi jaudintis. Vasariui buvo malonu igirsti i jo lpkai kurias savo paio
nuomones, ir jis norjo pasikalbjimtsti toliau.
- Bet, tveli, - tar jis, - dabar, sako, toki laikai. Reikia liaud smoninti, j organizuoti ir vadovavim imti savo rankas.
Jeigu nepaimsim mes, tai paims Banyios prieai.
Tvelis lidnai palingavo galva.
- Kok vadovavim? Kame? Vartotoj draugijose, "agrse"?.. Gi tegu ima, Dieve padk! Mum kas i to? Banyios
darbas turi bti sutvarkytas taip, kad jie patys, tie mstariami prieai, btperjper Banyi. Mes turime ukariauti sielas,
o jie paskui tegu u kariauna turtus. Nuo ia mes turime pradti. Nuo katekizacijos, nuo irdi valymo, nuo siel
krikioninimo. Tegu ms parapijos taps didiulmis mokyklomis, kur mes sugeb sime kiekvienam kdikiui skiepyti
krikionikas dorybes, tada uaugjie nebus mum pavojingi. Ir mum nebus reikalo kitis i jpartijas ir jbarnius. Mes tik
mokkime apatalauti i sakyklos, i konfesionalo ir visomis tomis priemonmis, kurias turime banyioj. Bet mes pradedame
i kito galo. Mspastoracijos ir apatalavimo darbas emiau kritikos, mes auginame bedievius ir pagonis, o paskui bgame i
banyios rinkas ir karemas nuo jgintis!
Jis stabteljo, tarsi duodamas progos pasisakyti savo sveiui, bet, iam tylint, .kalbjo toliau:
- Sakai, reikia liaudis smoninti ir organizuoti... inoma, reikia. ia ir yra mskunigijos nelaim, kad jai viskas reikia. Jai
reikia dirbti ne tik banytin, bet ir tautin, ir visuomenin, ir politin darb. I pradi tas dar nieko, bet kaskart tampa
pavojingiau. Mskunigija pripranta gyventi svetimais idealais, sirgti svetimomis ligomis. Ji nutolsta nuo savo tikslo. Ji pamirta
savo tiesiogines pareigas. Ijus i banyios, jai bus nelengva vl banyi grti. Jos ambicija ir supasauljimas ims keroti
kaip dvi piktols Viepaties vynyne. Ji usimanys vadovauti ten, kur jos paaukimas nesiekia. Gims klerikalizmas, alingas ir
visuomenei, ir paiai Banyiai. Nes niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prie Banyi, kaip per dideli kunigijos
apetitai ir bandymai atsissti ems kunigaikisostus.
Valandljiedu tyljo, paskendsavo mintyse. Diena jau slinko vakarop. Salionly, kurio langus buvo apguldar ne visai
rudens apnuoginti sodo mediai, eliai tirtjo. Tik balta tvelio galva rykiai skyrsi i tamsiai pilko sienfono. Vasariui jau
buvo laikas vaiuoti namo, bet jam rpjo dar vienas klausimas, ir jis pradjo kalbvl:
- Tvelio nuomons labai grietos, ir jomis pasekti gyvenime nelengva. Mudu su Stripaiiu andai prijome madaug panaias
ivadas. Bet jisai sako, kad jeigu kunigus parapijose pasodinttik prie siaurai banytinio darbo, tai daugelis neitestir nueit
dar pavojingesniais keliais. Kaip tvelis tai irite?
- Kristus yra pasaks, kad messis quidem multa est, operarii autem pauci ir tarp tpaidar pauci sunt electi. Daug

yra kunigbe paaukimo, kiti stoja klaidingais sumetimais, kiti nuklysta dl minkto budo. K gi padarysi, brolau? Tai yra
btina blogyb, nes kitaip kas gi sakramentus administruotir pamaldas laikyt? Tokiu bdu aprpinama bent apeiginreligijos
dalis. Kaip su ta blogybe kovoti - ne mano silpnai galvai rpintis. A tik viena tau pasakysiu: mes visur ir visuomet turime
priminti viens kitam grynj kunigo ideal - pastor animarnm, servus servorum Dei. Jaunam seminaristui turt bti visu
grietumu kalta, kad jis negaivintjokiiliuzijir nepuoseltjokikitokiambicij. Tada jis, pateks ir visokias gyvenimo
aplinkybes, inos savo viet. Ir nepaaukttuomet bus maiau, ir paauktieji atsparesni. Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais,
kurie nusivilia savo viltimis ir darbu. Kunigo gyvenimas, brolau, nuolatinis i siadjimas savs paio ir pasaulio. Kunigas Kristaus kareivis, kuris kovoja ne dl ios ems karalysts. Dl to jis yra siel gydytojas ir apatalas. emikoj kovoj agituoti, politikuoti, gintis ir pulti - utenka ko nors neapksti. Bet apatalauti - reikia visus mylti.
Kun. Vasaris susitelks klauslygaus tvelio balso ir tkietodi, ir jam atrod, kad kalba jau nebe tvelis, bet pats jo
pasaukimas, pati pareiga ir visa jo gyvenimo prasm . Jis dirsteljo laikrodi ir subruzdo keltis vaiuoti, bet tvelis dar j
pasodino ir jau minktesniu balsu paklaus:
- Na, o sveikas kaip? - ir, nelauks Vasario atsakymo, pats jo vietoj mkalbti, atsimindamas, matyt, savo jaunyst: -Ak,
pirmieji kunigavimo metai! Kas gali bt graesnio gyvenime? Ieini i seminarijos kupinas entuziazmo, uolumo, skaisiausi
vili, neturjs dar joki nusivylim, joki kartum. Arba pirmoji vent miiauka! Kada pirm kart gyvenime atlieki t
didiausi paslapi paslapt ir Krist savo rankomis neioji! A tai jau po 35 met dar taip gyvai atsimenu t ikilming
valand. Pirmoji Komunija ir pirmosios mi ios - tai du graiausi, veniausi man gyvenimo momentai. Ak, laimingi j s
neopresbiteriai! - vento pavydo pagautas suuko tvelis.
O Vasariui nuo todiiurpuliai perjo per knir didelis kartumas pakilo irdy. Jeigu tai btkalbjs ne tvelis, bet kas
kitas, kas jo, Vasario, painojo intymiausius pergyvenimus, jis bt pamans, kad tai pikta ironija, noras j skaudinti arba
nusiminim stumti. Bet ne, tai kalbjo nuoirdus, naivus lavant tvelis, kuris j mat pirmsyk savo gyvenime. Ir Vasariui
ujo piktas noras ar tai pagriauti tvelio iliuzijas, ar tai save paeminti ir paplakti - ir jis, kariai nusiypsojs, tar:
- O, tveli, ne visi toki laimingi kaip js! A, deja, neturiu tokiviesispdinei i pirmosios Komunijos, nei i pirmj
mii. Ir visi ie pirmieji mano kunigavimo mnesiai, oi, kaip sunks... Na, bet nieko... Raminuosi tuo, kad sitrauksiu darb,
priprasiu...
Tvelis sumio, pairjo jnustebusiomis akimis ir bejgikai sksteljo rankomis:
- Na, kia sveikas kalbi?! Netikiu, netikiu! Kaip galima, kad toki momentai nepasiliktirdy aminai viess?! O kai dl
pripratimo, tai a neinau... inoma, apeigas priprasi kiek sklandiau atlikinti, bet saugokis, brolau, priprasti prie t apeig
esms, saugokis apsiprasti su savo pareigomis ir visu kunigavimu. Kai kunigas prie visko pripranta ir apsipranta, tai jau enklas,
kad jo dvasia apsndus, o gal ir apmirus. Kunigas vis gyvenim turi liepsnoti gyva ugnim. Kiekvienos ventos miios,
kiekvienas pamokslas, kiekviena ipaintis, kiekvieno sakramento administravimas - viskas turi bti vis nauja kibirktis Dievo
garbei ir naujas dvasios gyvybs enklas.
- Na, bet sveikam Dievas dav jautri ird, gyvus jausmus, gro mylini siel,- pridjo jis, atmains bals ir ranka
paliesdamas Vasario kel.- Sveikas juk poetas i Dievo malons. Skaiiau, skaiiau ir a. Labai graiai sveikas raai; eiluts lengvos, skambios, jausmingos. Ir man tai kas atjo galv, brolau. A, kad tu sueiliuotum msgiesmes!.. kjos panaios?
ventos atminties vyskupas Baranauskas padargraipradi. Bet tai laas jroje. Kunigli Vasari! paklausyk mans senio,
perredaguok ms giesmynus, rayk banyiai tinkam giesmi. Tuo sau amin paminkl pastatysi, ir Dievas tau gausiai
atlygins.
Tai buvo blogiausia, ko Vasaris galjo laukti. itas ventas naivus tvelis skait jo eilraius! Jau vienas t eilrai
prisiminimas iose aplinkybse, io pasikalbjimo kontekste taip nesiderino, taip netiko, kad jaunam kunigui pasidar
neapsakomai koktu ir gda. Tvelio pasilymas rayti giesmes vlgi buvo taip svetimas ividinei Vasario nuotaikai ir taip
negailestingai neig vis jo kryb, kad jis, atsaks kak neaikaus ir nesuvokiamo, atsistojo ir, atsisveikin s tvel,
pasiskubino ivaiuoti.
Jau temo. Bokte vienas varpas lidnai skambino "Angelui Viepaties". Vasaris, pravaiuodamas pro ventori, mat, kaip
tvelis skubinosi banyi- turbt paskutinkartatlankyti Sanctissimum ir udarinti duris.
Ivaiavus i banytkaimio, kelias jo per lygius ir tuius kakokio dvaro laukus. Jaunas kunigas, irdamasis rudenio
sutemose ir laukpilkumoj, kaip anuomet grdamas nuo PiktupiAndriaus, vl skendjo savo buities klausimuose. Tuomet jis
pamat begalinio moralio skurdo ir sunkaus kunigiko darbo pavyzd, iandien jis pamat kunigiko idealizmo pavyzd. Jo
protas, jo paio idealizmas sakjam, kad jeigu jau bti kunigu, tai bti tokiu, kaip lavanttvelis. Ir neatidliojant, iandien
jau reikia tkelistoti. Reikia imesti i galvos ir i irdies visas puoseltas viltis ir iliuzijas apie suderinimpoezijos krybos ir
kunigavimo, reikia isiadti baroniens painties ir jos bibliotekos, nes i ia jam grs daug didesnis pavojus, negu
seminarijos laikais i Liucs.
spdamas savo prigimt, jis jaut, kad dviem keliais - kunigo ir poeto - jis eiti negals. ita nuojauta, atsiradusi jame dar
seminarijoj, danai j vargindavo tyliomis jo sins bandym valandomis. Bet jis stengdavosi jnugalti, kartais iekodamas
kompromisinio kelio, kartais gi isiaddamas poeto svajoni ir pakrypdamas vien kunigo idealus. Toki vidaus kov jis

gyveno ir tvakar, grdamas po pasikalbjimo su lavanttveliu.

Irdamasis krypuojaniam veime per tuius laukus kaskart vis labiau tamsjani nakt, jis deimt kart kl sau
klausim: ar jis nuoirdiai nori eiti pasaulio isiadjimo keliu ir bti niekas kitas, kaip tik kunigas - pastor animarum - servus
servorum Dei - sacerdos in aeternum?
Ir deimtkart jo i seminarijos isinetas pasiryimas, jo itikimyb Banyiai ir kunigysts apadam vert j atsakinti
"taip".
Bet jo prigimtis, jo irdis, jo fantazija, visi jo jaunysts polkiai, kuri svaiguling aves jis ne kart jau buvo patyrs,
atkakliai jam kudjo "ne".
Gautas i baroniens knygas jis jau buvo perskaits prie vizitlavanttveliui. is vizitas padjo jam galutinai susiformuoti
kunigo ideal, kurio jis privals siekti. To idealo viesoj baroniens knygos atrodsmerktinos ir nuodmingos. Jos atrodkaip
kokie pasaulio nuodai, gal apkrsti jauno kunigo siel visokeriopais negalavimais, atgrasinti nuo dvasinidalykir patraukti
pasaulio tutybes. Tos knygos tai buvo pora modernikromansu gausiomis ir vaizdiai nupietomis erotinmis analizmis ir
Tetmajerio poezijtomelis.
Nieko panaaus Vasaris ligi tol nebuvo skaits. Jis prarijo tas knygas su keista nerimastim, save kaltindamas ir teisindamas,
kartu bijodamas j nuodmingo, kaip jam atrod, aistringumo ir varomas lakios fantazijos ir jaunuoliko smalsumo. Jeigu jis
save kaltino kaip kunigas, tai teisino kaip poetas, nes juk tai buvo literatra, o Tetmajeris - net didelis poetas. Ir, usimirdamas
ess kunigas, jis avjosi nepaprasta to poeto drsa, jo vaizd rykumu, jo isireikim galia ir jaudinosi jo sukeltomis
emocijomis, kurios daniausiai sukosi aplink moter, aistringai mylim, geidiam, pasiekiamir glamonjam.
Bet jis ia rado taip pat ir nirios nusivylimo poezijos. Poezijos, kuri savo maitingumu, savo viskgriaunania neigimo galia
j avjo kaip koks demonas ir viliojo juodas naktis, tolimus pasvieius, kur jam, kunigui, buvo u drausta engti.
Skaitydamas tas sielvartingas "Preliudijas", jis rado posm, kurie jo paties padt, jo mintis ir nuotaikas rodjuodam nusivylimo
fone nuviestas aitriai plazdani liepsn ir atovaist. Kartais, vaikiodamas po savo kambar, jis garsiai deklamuodavo,
parafrazuodamas sau tinkamas vietas:
Numeskim tkauk, kur smaugia ir varo,
kurireikia mautis ant veido, kad mons
sielnelst- - - Mes esam vienatvj
ir apgaulgalim sutrempti ir mel.
Mes esam - kas esam: ir nieks mum nerpi,
ir nieko neturim, kas verta branginti,
ir nieko nejauiam - tik nuovargsunk,
tik kariironij- paniek- gras.
Po pasikalbjimo su lavanttveliu ir po daugelio apmstym apie kunigo paaukim ir idealus jam liko irdy lyg koki
karinuosd, kurios jam niekur nedavramybs. Ir atsimins jis deklamuodavo jau kitus "Preliudij" posmus:
Su pajuoka alta reik slpti tgl,
kur dipripildo niekingo kartumo,ir rasti savy itvermingpastang,
ir reikiant nevengti mirties btinumo.
Ir reikia sukaupti savy didigali,
kad nykioj padangj sparnai nenusvirt,
o netper juodgyvenimo nakt,bet ko lkt iekoti ir kur man kas skirta?..
Baronienar tai moteriku patyrimu, ar tai intuicija buvo gera psicholog, kai ji patarVasariui linksmai gyventi ir vaduotis
smagumiekojimo dsniu, jei jis nors itesti kunigystj. Jeigu jis btnestats sau nepasiekiamtobulo kunigo ideal, jeigu
jis bt vien diaugsis tuo, k duoda jam gyvenimas, jis, be abejo, nebt sau ilgai kvarins galvos dl knyg skaitymo,
nebtgrausis dl savo irdies polkiir susiavjim. Jis btsau tars: domu, tai ir skaitau, patinka, tai ir aviuosi. Galimas
daiktas, kad, taip nusiteiks, jis ilgainiui bttaps kanauninku arba pralotu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis kurdino savo
sinj rstteisj- ideal, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas jo konvulsyvikais sukrtimais, nuopuoliais, atgailomis ir
susigrauimais.

Po kurio laiko jis vl nujo dvar, nes reikjo juk knygas grinti. Bet jis jautnorpamatyti ir ponibaronien. ita grai
aristokratika moteris jau baigistumti i Vasario irdies Liucs paveiksl. Bet ar jis kaltas, kad ponia Brazgienbuvo toli, o
ita ia pat paonj? Ar jis kaltas pagaliau, kad brendo ir vyri kjo ir kad pirmoji jo jaunuoli k sentiment adintoja
nebegaljo konkuruoti su ita, kurios keliamvilijis nedrso dar sismoninti.
Ponia baronien, be to, j, nuolatos besiblakant ir besigriauiant, trauk savo nerpestingumu, jumoru, giedria nuotaika,
savim pasitikjimu ir pastovumu. Tad nors "kunigikais" momentais jis pasirydavo vengti painties su baroniene, kaip kadaise
su Liuce, ito pasiryimo neitesjo, nes irdis visuomet moks apgauti ir gudriausiprot, ir kieiausivali.
kart baronien sutiko j kaip sen ger pastam - draugikai ir net familiari kai. kart ji jau nebesidarbavo
bibliotekoj ir buvo apsivilkusi nebe peniuaru, bet paprastu kasdieniu r bu, nes ketino eiti park pasivaikioti.
Pasivaikiojimo ji nenorjo isiadti nei kunigui atjus, bet pasiljam eiti kartu. Ji turinti parodyti retvlyvrudens gli.
- Be to, tamsta turi sueiti artimesnpaintir su baronu, kaip ir dera geram namdraugui, - ypsodamasi pridjo.
Jiedu nujo barono kabinet, bet baronas buvo sigilins kakokius senovikus emlapius ir planus, kuriuos jis rado
dvaro archyve, ir nenorjo to darbo nutraukti. Ponia Sokolina taip pat trssi savo kambary, tad jiedu ijo dviese.
Buvo grai, saulta spali mnesio diena. Parko takai margavo nuo apsiai prikritusilap. Baronien idykavo ir aid,
iurendama ir arstydama juos kojomis, o graesnius rinkdama bukiet. Mediai jau buvo beveik pliki, ir saullaisvai viet
pro didiuliliepakas.
- inai, kunige, a visai nesigailiu, kad man tenka praleisti ruduo iame ukampy. Msreikalai taip susidjo, kad ia teks
ibti dar ir lapkriio mnuo. Taip ir geriau. Rivieranksiau kaip gruody nnepatogu vaiuoti. Utat tamstai a spsiu gristi
gerokai: atsiminsi mane. Bet tamsta nebk nei bailus, nei pedantikas; ateidink mus tokiomis dienomis ir valandomis, kada tik
ueis noras.
- Dkui, ponia baroniene. Bet mano pareigos neleidia jus danai lankyti. Dabar likoms tik dviese su klebonu. Darbo
daugiau. Be to, ir iaip kai kam gali keista pasirodyti...
- Kad tamsta su manim flirtuoji?.. Na, mielas kunige... atsipraau, kaip kunigo vardas?
- Liudas.
- Na, mielas kunige Liudai, tokia mintis nebent tik tamstai pa iam gali ateiti galv! Sveikas visai nepasti draugijinio
gyvenimo paproi. Pas mus geri prieteliai laiko savo pareiga bent kas antra diena ubgti pasakyti "labdien", ir tai niekas
nesako, kad jie flirtuoja arba meilikauja, o tamsta ateini valand l kas antra savait ir jau bijaisi!.. Kas gi ia gali kam
pasirodyti, jei tok ukamplikimo nusviesti keli inteligentai nori palaikyti paintir pasikeisti mintimis?! Juk gi mes ne trapistai,
meldiamasis!
- Taip, ponia, - vis dar svyravo kunigas, - bet ms, dvasiki, elgesys normuojamas kitokiais dsniais. Mes turime vengti
kiekvieno pavojaus.
- Bet tamsta eidi mane, gerbiamasis! - suuko nustebusi baronien. - Argi kunigas manai, kad a ksinsiuos sveiko
nekaltyb?! Cha cha cha!.. Na, jeigu taip, tai praom eiti namo. A nenoriu, kad ant mano sins gult tamstos dios
likimas.
Vasaris galutinai sumio ir nerado nodi, kaip i tokios keblios padties ieiti. Poniai baronienei jo pagailo, ir ji skardiai
nusijuok:
- Viepatie, koks tamsta dar vaikas, kunige Liudai! Man staiai pikta ant tventdvasiktveli, kurie, patys linksmai
praleidsavo jaunyst, kala galvjaunuoliam tokias siauras pairas ir daro i j, praau dovanoti, karikatras. Juk ar tamsta
inai, kas esi, kunige? Tamsta esi gabus ir net talentingas jaunas mogus, prie kur tyso visas gyvenimas ir imtai visoki
galimybi. Tamsta gali bti poetas, raytojas, literatas, gali bti pralotas ar vyskupas, - vis tiek tamstai reikia tas gyvenimas bent
kiek painti. Argi sveikas manai taip ir itnti keturiose savo kambario sienose nuo ankstyvos jaunysts ligi karsto lentos?! Bet
juk tai absurdas! kgi tamsta pavirsi, kunige Liudai?
Jisai, klausydamas todi, paman: ji kalba ta pat, kkadaise Liuckalbjo. Ta buvo iaipjau pramatni mergait, ita didel, daug ko patyrusi ponia. I kur jom atjo galva tokios panaios mintys? Turbt, objektyviai svarstant mano padt, taip
ir yra, kaip jos sako...
Baronienei kalbant toliau, o jam vis silpniau ginantis, pamau jo rsti, asketika nuotaika mtirpti kaip sniegas, ukaitinus
pavasario saulei. Jame vl m atgyti jaunuoliki polkiai, pasaulio ir moteries pasiilgimas ir noras painti vis t dom, jo
nepatirtgyvenim, apie kur, kaip apie kokibtenyb, kalbjo baronien.
Toliau jiedu apirinjo puikias gles, kurios augo pramatniai sudarytose klombose ir kokijis niekad dar nebuvo mats.
Kartu jis observavo tgraielegantikponi- ir jos gracija, jos rams, saikingi, plastiki judesiai, odiu, visa, kji darir
kalbjo, strigo jo vienialkansiel.
Tuo tarpu baronienvl atgavo savo lengv, nerpestingnuotaikir, grtant atgal, taip kalbjo:
- Kunigas, be abejo, pastebjai, kad gamtoje yra daug dalyk, i esms skirtvien tik groiui, papuoalui, kitaip sakant,
ms malonumui. tai kad ir gls. A grietai sakinju sodininkui ir nurodinju, kaip klombos turi bti padarytos ir
apsodintos. Baronas tam reikalui pastatydino net oranerjir ileidia nemaa pinig. O kam? Vien tik dl to, kad mum ir

mssveiam btmalonu pasiirti. Bet ar tamsta pagalvojai, kad yra ir moni, kurivienintelis paskyrimas - puoti pasaul
ir daryti kitiem malonum? Kunigas dar, inoma, neturjai progos toki moni sutikti, bet, be abejo, sutiksi. Jie bus gerai
iauklti, malons, turs geras manieras, bet absoliuiai niekam nenaudingi. Jie neturs joki pareigir nedirbs jokio darbo.
Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei alos. Ir klausim, kokis tmonibuvimo pateisinimas, kunigas nerasi
kitokio atsakymo, kaip vien tai, kad jie puoia pasaul. Kai kas tokius mones vadina visuomens parazitais. Bet a protestuoju
prie tokjeidim. Atvirkiai. A manyiau, kad tokius mones turtilaikyti valstybsavo lomis, kaip a ilaikau savo
gles. Prisipainsiu tamstai, kad a ir save pai skaitau toki moni kategorij. A niekam nesu padariusi nieko bloga,
nenudirbusi joki didelidarb, bet davusi daug malonumo. Net kunigas, kur a esu myljusi Varuvoj, sakydavo, kad a
papuoiau jo gyvenimneumirtamo diaugsmo valandomis.
Kunigas Vasaris btsurads aibpriekaititokiom ponios pairom, bet jis inojo, kad ginas neduotjokivaisi, nes
jo priekaitai eitvisai i kitos, jai i principo nepriimtinos, o gal ir nesuvokiamos plotms. Taiau itokios baroniens kalbos j
giliai stebino. tai, manjisai, kaip keistai mons msto, gyvena ir yra laimingi!.. Be to, ponios Rainakiens pairos kljam
tokitolim, miglotnujautim, kad paspliojus jam susidrumsdavo mintys, ir jis jausdavo krints kakoksvaiguling, iurpiai
malonchaos.
Tdienjis vl pasimknygir godiai jas mskaityti. kartjis pasirinko tik inomus jam i literatros kurso vardus.
Kadangi jis pats buvo kunigas ir literatrins ambicijos jame vl buvo bepraded atgyti, jis po kiekvienos knygos sprend
klausim, ar kunigas taip galtparayti. Ir, didiai nusivyls, kiekvienkartturjo prisipainti, kad ne, kunigas taip parayti
negalt. Jis jau tiek painojo kunigikpasaulvalgir nuotaik, kad tas dalykas jam buvo visikai aikus. Prie visjo inom
ir dabar skaitomautori pridjus odel kun., ieidavo tikrai hibridika nesmon: kun. Mickeviius? kun. Slovackis? kun.
Tetmajeris? kun. Gt? kun. Hugo? kun. ekspyras? Viepatie apsaugok!..
kunig stoknaujojoj Europos literatroj jau kakas jam buvo atkreips dmes. Bet dabar jis norjo pats tklausim
panagrinti. Syk, nujs dvar, jis paprabaroniens, ar ji neturinti ymesnikunigautorirat. Ponia valandlpagalvojo
ir tar:
- iuo momentu a neatsimenu nvieno. Tiesa, 18 amiuj lenkliteratra turjo du vyskupu literatu, kurivardus tamsta, be
abejo, inai: Narueviius ir Krasickis. Pirmasis, didelis karaliaus ir dvari ki pataiknas, ra panegirikas, odes karaliaus
tabakinei, vienos didels ponios rogm, sentimentalikas idiles ir didesns verts turinias pasakias. Antrasis, linksmos
nuotaikos mogus, irjo gyvenimpalankiom akim ir tokiais skrupulais, kaip tamsta, be abejo, nesikankino. Jei sveikas nori
linksmai praleisti laiko valandl, pasiskaityk jo "Monomachij". A tikiu, kad i knyga bent kiek pragiedrins asketiktamstos
rstum. Tiesa, tame paiame imtmety dar vienas prancz dvasikis l'abb Prvost para vien edevr "Manon
Lescaut". Na, bet kaip dvasikis, deja, jis negali bti sekimo pavyzdys ir daug maiau kukliam kunigui, kaip sveikas. Europos
literatrose garsidvasikivardtamsta sutiksi dar Renesanso gadynj. Bet irk, ten Renesansas, ia vietimo amius! Vis
tai tokie laikotarpiai, kada mogaus dvasia ir paproiai buvo atpalaiduojami nuo daugelio suvarym, kada buvo artjama
gamtarba bent stengiamasi vaduotis savo prigimtim ir protu. Be abejo, jeigu mes paie kotume atsidj, rastume ir daugiau
kunigraytoj. Nestoka jir iais laikais. Bet vis tai tokie vardai, kuriuos literatros istorija mins smulkiomis raidmis, o gal ir
visai nemins.
- Kaip ponia baronien aikinate tok reikin? Juk buvo ir yra labai daug kunig, kuriem kunigyst yra tik luomo ym.
Kunigavimas jiem neatima nei laiko, nei jokikitokiaplinkybibti raytoju. Yra labai daug kunig, kurie veriasi taip, kaip
nori, nors, mano nuomone, taip neturtbti.
Baroniennusijuok, paskui padardirbtinai nepatenkintveidir mkteljo jam astru, kuriuo aid, per rank:
- Bet tamsta esi nepataisomas, meldiamasis! Sveikas trauki mane tokias rimtas diskusijas, tarsi a biau koks senas
profesorius. Nieko taip nebijau, kaip rimtos ponios ivaizdos. Mano kaktoj atsiras raukli, ir jei ko gero, a imsiu ginytis ir
kariuotis!.. Juk tai btbaisu, kunige Liudai! Be juok, a i tamstos paskui pareikalausiu atlyginimo - ko nors labai smagaus
ir malonaus. Na, bet kart a sveikam atsakysiu. Taigi a manau, kad ia turbt ne laiko ir ne aplinkybi, bet dvasios,
pasaulvalgos ir nuotaikos klausimas. Menas, mano biiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasi kis siauras kaip... Ne, a
nenoriu tamstos eisti ir palyginimvengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais inomais irdies jausmais ir aistromis monikumo
ribose, o kunigo irdis - apmarinta ir suvaryta grietomis normomis ir dsniais. Tikk tamsta manim: a esu painus keletlabai
inteligentikkunigir sugebu mones observuoti. Kunigas negali tiesiogiai, natraliai pavelgti gyvenim. Arba jis per grietai
smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug li s, arba per daug diaugsis, nes kunigas visus reikinius yra prats vertinti
doroviniu blogio ir grio mastu, dl kurio jis ir pats negali likti indiferentikas. itas, mano nuomone, kunigui ir kenkia pasireikti
meno srity. Jam visuomet stoka arba krybins mediagos, arba meniko blaivumo. Antraip vertus, meniki gabumai veria
kunig supasaulti. itokia mano nuomon i dalies pagrsta observavimu, i dalies teorija, i dalies intuicija. O konkrei
pavyzditamsta pats pasiiekoki.
Parjs namo, jis pervert lietuvik kunigikj literatr ir sitikino, kad baroniens odiuose buvo daug tiesos.
Duonelaitis ir Valanius ra didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parayta dar dvasikos karjeros pradioj, paskui
negrinamai nutrksta. Vienainskis - sentimentalus meils dainius - pirmas aprauda savo kunigik"ston" ir apvaisina lietuvi

lyrik lidesio, ilgesio, aar ir siauro asmenikumo motyvais. Maironis - poetas pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat
sentimentali, patetika ir siaura. Vasariui, dabar jau skaiiusiam ne tik Mickevii, Pukin, Tiutev, bet ir Kasprovii, ir
Tetmajer, pradjo aikti, kad visos tos mskunigpoet"sesuts", lidesiai, ilgesiai, aaros, visi tie velns jausmai yra kil
i suvarymo vaizduots, igyvenimo ir isireikimo.
Ir ia pirmkartkrito jam noras praplsti savo patyrimsrit, "painti gyvenim" dl krybos, nes pamau vis labiau m
jame sigalti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai raytoju bus. Ir jeigu jau rays, tai rays drsiai, tai, kmatys ir jaus. krito
jam noras rayti taip, kad jo ratuose nebebt daugiau "kunigikos dvasios", didaktikos, sentimentalumo, patoso ir vis to
stiliaus paymi.
- A pasistengsiu bti kunigu be priekait, - tarjis sau, - ir visas savo luomo pareigas atlikinsiu gerai. Bet poezijoj a
bsiu vien tik mogus. Beveik tuo paiu metu ir kitas noras nukrito jo ird, ir vis ponios baroniens dka.
Vienkartjis jo parko alja, o baroniensdjo prie lango ir jmat. Kai atjo ir pasisveikino, ponia kritikai permetj
akimis, nusiypsojo ir tar:
- inai, mano prieteliau, kad tamsta dabar buvai taps mano ne visai diskretiko observavimo objektu. Kartais a mgstu
aisti, stebdama monieisen, fizionomijir i to sprsdama apie jgyvenimo aplinkybes ir charakter. Ir esu padariusi ioj
srity jau nemaa paang. Sveikas, pavyzdiui, savo veido iraika atrodai ess dar tik klusnus klieriklis, bet specifikai
kunigikos fizionomijos dar neturi. Taiau eisena jau darosi kunigika. Esama kako ypatinga kunigo eisenoj, nors ir ne tiek
daug, kaip fizionomijoj. Tiesa pasakius, a nenoriau matyti ant tamstos veido tos ypatingos kunigi kos masks, kuri taip
niveliuoja individualmogaus charakter ir slepia jo nuoirdum. Sveikas, pavyzdiui, retai juokiesi, bet taip juoktis tipikas
kunigas jau nebegalt. Tarp kitko, tamstai juokas labai tinka... Charmant, charmant!..
Taip, jo eisenoj turbt kakas pasikeit, nes jis atsimin, kaip pirm syk apsivilko sutan, ji be galo var jo ingsnius,
pynsi kojose, vis atsimesdama ir pasilikdama upakaly. Paskui jis prato, ir sutana jau nepaniodavo jo koj. Baroniens
pastaba nemaloniai jam dilgteljo ird, ir nuo to laiko jis nejuiomis mvaldyti savo judesius ir veido iraik, kad neatsirast
specifikkunigikbruo.
Tuo metu jis daug skait ir gana danai m lankytis dvar. Baronas Rainakis taip pat j pamgo ir vl, susirads
Duonelaiio "Metus", skaitydavo jam apie gerj pon amstrot, ir abudu komentuodavo vietas, u kuri uklidavo barono
dmesys.
Klebonijoj jau inojo, kad kuniglis prato vaikioti dvar. Kai kada nvakariens nepareidavo. Vasaris per pietus kartais
papasakodavo girdtas dvare naujienas, bet klebonas tai teatsiliepdavo vienu kitu odiu, ir sunku buvo numanyti, kjis apie
tuos vizitus mano. Tik Julnegaljo paslpti didelio savo nepasitenkinimo, kad kuniglis vaikioja dvar, kur ponas eretikas,
o ponia, nors kas sekmadienir stypso banyioj, bet iokiom dienom, apsimovus kelnmis, kaip ragana po laukus trankosi.
Gal kun. Vasario ir baroniens Rainakiens paintis taip bt ir pasilikusi vizit ir lengvpasikalbjim ribose, jeigu nebt
atsirad nauj veiksni, kurie t paint pastmjo toliau, negu jaunas kunigas norjo. Kai dl ponios baroniens, tai jokie
principai, tiesa, jos nevarpaaisti su graiu simpatiku kunigliu ir eiti taip toli, kiek tik leis jo atsparumas.
Taiau ji greit pamat, kad Vasaris nra lengvabdis sutanotas fatas, kaip anas jos varuvikis prietelius, bet talentingas ir
giliai jauis jaunuolis. Ji mat, kokia sunki kova eina jo viduj tarp grietkunigiko luomo dsniir jo prigimties palinkim.
Ji nutar jam padti atsipalaiduoti nuo kai kuri, jos nuomone, per ankt dvasins disciplinos ryi, paadinti jame nor
rytis pakovoti dl savo gabumir teisi, bet vengti visokidrastikumir nevilioti jo pavojingo flirto tinkl. Tas galtjarba
atbaidyti, arba iauriai nutrenkti jo graias svajones apie pasaul, gyvenim ir mones. Ponia baronien buvo susivaldanti
moteris ir jautkunigui Vasariui nuoirdios ir gilios simpatijos.
Bet tai kokie vykiai jdviejsantykiam turjo lemiamos reikms. Viendienbaronai sulauksvei. Pakeliui taip pat
usienatvaiavo i Lenkijos tolima baroniens giminaitponia Kozinskiensu dukterim, suaugusia jau pana, ir snum, apie 30
metamiaus kavalierium.
Kai Vasaris, nieko dar neinodamas apie atvykusius, nujo dvar pasikeisti knyg, baronien tuojau j supaindino su
naujais savo sveiais. Buvo popietis, ir visi susirinko salione igerti kavos. Vasaris, neprats buvoti monse, varsi naujj
pastamir buvo nepatenkintas, nujausdamas, kad dabar jau nebegals su baroniene laisvai pabti ir pasikalbti.
Jo pas dar labiau gedo, matant, kad baronien, atvirkiai, atrodlabai patenkinta savo sveiais. Vasaris jau tpirmdien
pastebjo, kad ji daug dmesio kreipia jaunjponKozinskir labai yra jam palanki.
O Kozinskis Vasariui pasirodnesimpatingiausias pasauly mogus. Pirmiausia kunigui akis krito jo juodi, virsuukuoti ir
pomada itepti plaukai. Jie taip blizgjo, tarsi franto galva btbuvusi poliruota, ir vakiviesa atsispindjo nuo jos lygiai taip
pat kaip ir nuo indo, i kurio baronienpilstkav. I jo pilno raudono veido vietdidelis savim pasitikjimas, kur dar labiau
klaiktn ploni, juodi, virpariesti seliai.
I visos jo figros aikjo dabitikumas, savs simyljimas ir noras uimponuoti elegancija ir mandagumu. Jo drabuiai buvo
be priekaito. Nuo varutlipopietinio vizito batligi spindiniai baltos apikakls, kuri pagal to laiko madlaikparmusi jo
smakr, viskas buvo nauja ir suderinta. Dryo kaklaraiio perlas akcentavo pono Kozinskio turtingum. Kalbjo jis auktu

prikimusiu tenorliu su vingiais, pratsimais ir pabrimais, tarsi tai, kjis sako, btnenuginijamos svarbos dalykas.
Jis su dideliu atsid jimu asistavo baronienei ir nepraleido n vienos progos jai kuo nors patarnauti arba pasakyti
kompliment. Pakakdavo jai dirstelti cukr, jau Kozinskis stverdavo cukrin ir su nuolankiu ypsniu silpasisaldinti. Ji tik
paliesdavo savo sidabrin senoviko darbo portsigar, jau jis puldavo prie degtuk udegti jai cigaret. odiu, visas pono
Kozinskio dmesys buvo sukoncentruotas spti jos mintis ir ubgti u akijos noram.
Erzino Vasar ir tai, kad tas dabita lygiu paslankumu patarnaudavo ir jam, kai tik pamatydavo, kad pati baronien nori ar
pastumti cukr, ar pasilyti biskvit. Net kai ji kreipdavosi kunig, praydama knors paduoti, Kozinskis su dideliu vikrumu
suspdavo pirmas tai padaryti, priddamas "a, pardon, pardon", tarsi tik jis vienas bt monopolizavs pareig ir teis
patarnauti nam poniai. Kunigas jautsi staiai eistas, prislgtas ir sunaikintas to akiplos. O baronien atrod visu tuo
patenkinta ir dkojo kyriam nuobradui avingiausiais ypsniais.
Igrs kav, Vasaris pakilo, rengdamasis ieiti, ir papraponios baroniens leisti pasiimti dar porknyg. Kozinskis ir ia
siterp.
- A, ponia baronien turi, be abejo, labai domi knyg? Ponia baronienleis, kad ir a kartu su kunigu atlankyiau jos
bibliotek?
Vasaris nenorjo, kad Kozinskis matyt, kokias knygas jis ims skaityti, ir iekojo bdo, kaip ia tuo palydovu nusikraius.
- Tamstai bus patogiau diensusipainti su ponios baroniens knygomis, - tarjis. - Dabar tamsta visko nnepamatysi.
- A, pardon, pardon!.. - suuko tas ir stvrvak, pamats, kad baronienjau tiesia rankjai paimti. - Laikau savo uvis
maloniausia pareiga patarnauti poniai baronienei!
Kunigas, nujs su kyriu palydovu bibliotek, ilgai nesirinks, pamporknygir ijo namo.
Tvakarjis negaljo nei skaityti, nei nieko kito dirbti. Vargais negalais pabaigs kalbti brevijori, jis vislaikprasiblak
ia sdindamas, ia vaiktindamas, kol pagaliau atsigul, bet ir atsiguls ilgai negaljo umigti. Viskas, kjis matir patyr
popiet pas baronien, rutuliojosi jame toliau, ligi paskutinigalimybi, ir kaip kokios arijos degino jo savimyl. Jo irdy m
kilti didelis apmaudas ne tik Kozinskiui, bet ir baronienei.
- tai kas yra moterys! - kariai rezonavo jis savo nykiame kambary. - Vos tik spjo pasisukti kvailas isipomadavs
frantas - ir visas kilnumas, visas aristokratikas subtilumas inyko kaip dmas nuo vjo. Nieko sau!.. geras smagumiekojimo
teorijos pritaikymas...
Jis jau buvo links beveik taip pat niekinti baronien, kaip kadaise Stripaitis: , turbt ne vieno murdyta bestija!..
Bet toliau jis bandsave tramdyti ir altai vistnesusipratimpairti.
- O tau kas? - barjis pats save. - Jie elgiasi kaip nori, ir tiek... Ji nori smagum, tai jir ieko. Tu jai Kozinskio neatstosi.
Tu esi kunigas ir jokiteisinei pretenzijia negali reikti...
Taip save tikindamas, jis grimzdo kurirezignacij, isiadjimo ir apatijos bedugn. Bet jauno vyrikio paneigta teisir
eista ambicija staiga vl imesdavo j vir- grautis ir maitauti.
- Ech, likimas!.. Vienio dalia!.. - graudenosi jis toliau. - Seminarijoj kankinausi dl Liucs. Ta itekjo u Brazgio - ir
laiminga sau. Ir gerai, kad taip atsitiko. Negi a jbiau veds. Bet tai baronien. joknetinkamflirta su ja nesileidau.
Ar man negalima pasikalbti ir pabendrauti su ilavinta, domia, germaniermoterim? Taiau reikjo tik pasipainioti tuiam
dabitai - ir tu vl vienas, niekam nereikalingas ir nedomus...
Ir, prisimins jos svaidomus tam dabitai vilgsnius ir ypsnius, vl praddavo nuo pradiregzti savo protesto jausmus.
Daug tvakarvisokisumetimir miniatjo galvkun. Vasariui, tik neatjo vienos paprasiausios: kad jis baronien
yra jau simyljs, kad jame sukilo pavydas dl Kozinskio ir kad dl to visos tos pastabos ir ivados buvo perdtos ir ipstos.
Po poros dienbuvo sekmadienis, bet jis dvarnjo, nors paprastai sekmadieniais nueidavo. Jis net man, ar nenusiuntus
knygas per tarnait, o paiam ten daugiau nkojos neklus. Bet praslinko dar pora dien- ir jis jau pajuto nenugalimnor
pamatyti baronien, tegu nors ir tam, kad sitikintjos lengvabdikumu ir piktai pasidiaugtKozinskio pasisekimu. itnor
jis savy sutramd, bet vis dlto i namijo.
Buvo popietis, jis nutarpasivaikioti ir pasuko keliu pro dvar. Parkas buvo tuias, ir jis prajo niekieno nepastebtas.
Jis nuingsniavo toliau, bet, prijs kalnel, kur jsusitiko pirmkart, pastovjo, apvelgapylinkir pasuko atgal.
Kai jis vl pasiek park, staiga vienam take ties vartais pasirod baronien su Kozinskiu. Linksmai, matyt,
nekuiuodamiesi jiedu jo keli. Susitikimas turjo bti neivengiamas. Kunigas pajuto, kad jo irdis taip smarkiai pradjo
plakti, kad jis beveik nustojo ado. Apsimesdamas nieko nemats, jis ingsniavo toliau, bet baronienjau i tolo jkteljo:
- A, gi tai msmielas kun. Vasaris!
Jis sustojo ir lauk jdviejprisiartinant. Ponia, maloniai ypsodamosi, ities jam rank. Kozinskis rafinuotai nusilenkir
kilsteljo skrybl.
- Kaip gerai, kad mes tamst sutikome, - kalbjo baronien. - Nors kunigas, be abejo, iomis dienomis dar btum mus
atlanks, bet jau dabar pasakysiu tamstai ms sumanym. etadien ruoiame bali. Taip, tikrbali su daugeliu svei ir
okiais. Gaila, kad tamsta kunigas ir negalsi mans paokinti... Na, bet ia sveikpavaduos ponas Kozinskis.
Kozinskis nuvoskryblir, ddamas rankprie irdies, emai nusilenk.

- Taigi tikiuosi, - tsbaronien, - kunigas bsi toks malonus ir neatsisakysi etadienpavairinti mano sveibr.
Bet kunigas dar nesusigrieb, kaip ia jam pasielgus, ir atsaksvyruodamas:
- Neinau, ponia baroniene. Bet darbas, pareigos... Pagaliau, a vienas dvasikis - nepatogu...
- Tik neisikalbink, meldiamasis! - nutrauk baronien. - Ai Dievui, jau tamsta buvai truput priprats nesibaidyti
moni. Be to, kunigas nebsi vienas. Kviesime klebonir kunigkapelioni Naujapolio. Jis atvyks su vieno mskaimyno
snum, baigianiu gimnazistu. Jaunas vaikinas, bet jau ir pernai gerai oko. Tai bus ms atsisveikinimo balius. Tiesa, dar
kunigui nesakiau, kad po savaits rengiams ivaiuoti.
Paskutiniai odiai nuvrkiaurai Vasar, ir jis daugiau jau nebegaljo svyruoti. Jis pasiadjo ateiti.
- Tamsta jau namo? - paklaus, itiesdama jam rank. - O a dar noriu parodyti ponui Kozinskiui mseerl. Bet praau
kunigdar ir prie balikuridienmus atlankyti. Na, lig pasimatymo! - Ir jiedu nujo savais keliais.
Vasaris gro namo visai pairusia nuotaika. Prie apmaudo d l Kozinskio akiplikumo ir baroniens "neitikimybs"
prisidjo gailesys, kad ji greitai ivaiuoja. Pora mnesipainties su ia graia ir domia moterim paadino jauno kunigo poeto
sieloje daug tokistyg, kurios jo siauro gyvenimo aplinkybse gal btpalikusios rdyti dar ilgus metus. Jis neaikiai nujaut
vykstant jame proces, jo bijojo, bet kartu ir ilgjosi. Jis ilgjosi dar kako ir daugiau, kako udrausto ir svaiginanio, kas
artjo nenumaldomai, btinai, bet kas neateis jau niekados, nes ji tai ivaiuoja.
Prie balijis nespjo nueiti dvar. Buvo darbo banyioje, ir reikjo vainti pas ligonius. Be to, viendien prie pat
baliatvaiavo naujas vikaras, kun. Petras Ramutis.
Naujo konfratro atvykimas iek tiek iblak pesimistik Vasario nuotaik. Reikjo padti kraustytis, tvarkytis,
painformuoti apie parapij, papasakoti Stripaiio istorij. Dabar jo kaimynystj atsirado nors dar maa pastamas, vis dlto
jau artimesnis mogus - kolega, ir Vasaris diaugsi, kad per pietus ir vakariennereiks ant savs vieno neti sunkios tyljimo
natos. Klebonas jau, matyt, buvo apsiprats su mintimi laikyti du vikaru ir Ramuiui neparodtokio atiauraus nepalankumo,
kaip kadaise Vasariui. Tiesa, kad Stripaiio pdinis ir iaip savo kvalifikacijomis vertklebon laikytis bent jau mandagumo
ribose.
Kun. Ramutis buvo jau pagyvens kunigas ir pats jau kandidatas klebonus. Dvasinvyresnybturbt j ir atklia tam,
kad jis atitaisytStripaiio padarytas blogybes. I tiesnaujasis vikaras, rodos, geriausiai tam galjo tikti. Buvo jis vienas i t
kunig, kuriais laikosi tikjimas ir Banyios autoritetas. Vasaris, pirmkartjpamats, jau tai pajuto.
I kun. Ramuio veido ir i viso jo asmens spinduliavo ypatinga dvasios pajga, rimtis ir ramyb, kurituri grynos sins
mons, patenkinti savo darbu, pasitik savo pajgomis ir savo ideal kilnumu. Be to, kunigo Ramuio veide viet tikras
kunigikumas. Nebuvo jame ttipikai kunigikbruo, tos masks, kuri kiekvienam krinta akis ir kuripaiepbaronien,
bet buvo tiesiog dvasinio gyvenimo, jo mistiko santykiavimo su Dievu atsispind jimas. Toki dvasingumo iraik Vasaris
buvo pastebjs dar seminarijoj kelitikrai pamaldiklierikveiduose.
iaipjau kun. Ramutis i pairos nieku ypatingu nepasiymjo. Buvo vidutinio gio, vidutins kompleksijos blondinas,
truput pablykusiu veidu, variai, bet ne dabitikai apsirengs, kuklus, taiau neuguitas ir be joki servilikumo bei
pataikavimo ymi.
Vasaris, paddamas kraustyti savo kolegos knygas, stebjosi j gausumu. Tai buvo itisa biblioteka. Taiau dailiosios
literatros krini jis nepastebjo. Vis tai buvo knygos, turin ios iok ar tok santyk su Banyia, su teologija, su
pasaulvalga, su kunigo pareigomis ir darbu, su askeza ir apskritai dvasiniu gyvenimu. Kilnojant ias knygas, kaip ir koks altis
padvelkVasario ird, tiek jose slps rimtumo, kietprincipir pasaulio tutybineigimo.
Neiodamas tas knygas ir skaitydamas vireliuose ir nugarlse jvardus, Vasaris jau mprivengti savo kolegos. Juk ar ne
i mgstamjknygpastame mog? Ir jaunajam kunigui vl pasidrumstsinj, atsiminus, kokiomis knygomis jis pats mito
paskutiniuosius por mnesi. Viepatie, argi jis aminai pasmerktas nerimauti, grautis, kankintis dl savo literatrini
palinkimir dl profanikkrinipamgimo?
Taiau pats kunigas Petras Ramutis, nors jo biblioteka buvo tokia rsti, neatrodlabai rstaus bdo mogus. Atvirkiai, jis
buvo gana kalbus, mgo ir pajuokauti. I viso, jo veido iraika buvo rami, giedra. Bet jo elgesys jau i pirmos dienos Vasariui
pasirodkietas. Prie pietus ir po pietprie stalo jis meldsi ne i pripratimo, kaip klebonas, Stripaitis ir pats Vasaris, bet i
jauiamo reikalo ir i irdies. Tai buvo aikiai matyti jo veide.
Po pietVasaris nusivedjaprodyti banyi. Ir ia jis susitelks ilgokai paklpojo ant altoriaus laipto. Tpaia dien, nors
buvo ivargs nuo kelions ir kambariuose dar daug liko darbo, jis atkalbjo ne tik brevijori, bet ir raani, kaip pataria visi
dvasiko gyvenimo vadovai. Malda, matyt, jam buvo ne sunki pareiga, ne sausas protis, bet gyvas ir gaivins dvasios
veiksmas, siekimas ko auktesnio.
Vasaris, jau pirm dienobservuodamas savo vyresnj kolegir intuityviai spdamas jo dvasin nuotaik, pajuto nuo jo
einant kaip ir kokisrov, kurios psteljimkartas nuo karto jis uiuopdavo ir savo irdy. Ir jam dars kako neramu, kako
gaila, kartu ir lidna. Ir tpaidienVasaris uiuopsavy bundant kaip ir kokiantipatijnaujam kolegai. Jis nujaut, kad
kakas tarp jdviejstovi ir kad jdviejaspiracijos nesutaps niekados.
etadien nuo pat ryto Vasario galva buvo uimta baroniens balium. Jis bijojo, kad neatsirastkokios nors klities, bet

viskbuvo pasirys nugalti. Klebonas nors buvo kviestas, bet atsipranegalsis.

- Ko a ten eisiu? - kalbjo jis per pietus. - irti, kaip dyknai baliavos, o ponios nuogas krtis rodys?.. Santykius
palaikyti reikia, bet pasikeitm vizitomis, ir pakanka. Ir tamstai nepatariau, kunige Liudai. Pasigers, dar nesmagumtursi.
- Gal ir neiiau, - atsakVasaris, - bet ten bus ir kapelionas Laibys i Naujapolio. Gal reiks jnakvot parsivesti.
Klebonas susirauk.
- A, tas masonas! O tas ko ia trankosi?..
Po piet, grtant vikariat, Vasaris tarRamuiui:
- Gaila, kad tamsta dar nespjai susipainti su ms baronais. Jie mgsta paint su kunigais. Tikrai btpakviet bali.
Dviem btbuvsmagiau.
Bet Ramutis nustebs pairjo jaunesnjkoleg:
- A?.. bali?.. Ne, mano vieta ne ten...
Jis tai pasak ltu, paprastu balsu, bet Vasaris nugirdo tarsi kok priekait sau paiam. Ir antagonizmo kirminas vl
sujudjo jo irdy.
O Ramutis kaip niekur nieko pamjpo ranka ir pasuko takeliu banyi.
- Eiva, atlankysim Sanctissimum.
Kai Vasaris eng didj Kalnyn dvaro salion svei dar buvo nedaug, ir pasilinksminimo nuotaika dar nebuvo
susidariusi. Jis pamat, kaip vissmalss vilgsniai atsigrj, ir skubiai engpirmyn, slpdamas savo varymsi.
- A, tai ir msmielas kun. Vasaris, - pasitiko j baronien, tuo paiu pristatydama nepastamiem. - Gaila, kad tamsta tik
vienas atstovausi Kalnyndvasikijai, na, bet utai tursi mus kalbinti u tris...
- Bonjour, mon cher ami, - sveikinosi baronas. - Wie geht es? Nil novi sub sole, n'est-ce pas? O ChristianDonalicij
mes dar baigsime studijuoti, a?..
Kai kurie sveiai susidomjo, kas tas Christian Donalitius - ir kalbai tema buvo surasta.
Tuo tarpu Vasaris spjo mesti ak visus susirinkusius. Ponia baronienbuvo pasipuousi kaip didelei ventei, ir nviena
kita moteris ia negaljo su ja lygintis nei pardais, nei elegancija, nei groiu. Kozinskis rijo jakimis, ir i visvyrikijam bt
tekusi elegancijos pirmenybs palm. Panel Kozinskait atrod grakti ir simpatika. Apie j sukinjosi jaunas kaimynas
dvarininkas, kurkunigas matia pirmkart. Nuoaliai sofoj, prie stalelio, senoji ponia Kozinskiendstpasians, o ponia
Sokolina nuobodiaudama jsek.
Bet netrukus, kaip susitar, mvaiuoti nauji sveiai. Kuone i trejetos apskriiskrido panels, ponios ir ponai, nedami
gyvumo, naujkalb ir spdi. Atvaiavo i Naujapolio ir kun. Laibys su dviem vyresniklasi gimnazistais, jau vyrais po
su. Salione dabar skambjo trakios kalbos ir juokai. Kiekvienas rado prog pamesti nusibodus kaimyn ir prisidti prie
kitos grups. Sveikinosi, susipaindinjo.
Sveiam kiek aprimus, buvo atidarytos durys valgomj, kur stovjo ukandi ir grim apkrautas bufetas, ir ponia
baronienpasil, kas i kelions ialks, pasistiprinti.
Kun. Laibys, atves du kavalieriu okju, tuojau laimjo ponisimpatijir palankum. Jis ia buvo pirmkartir tik dabar
pasipaino su eimininkais, taiau i pirmo ingsnio pasijuto kaip namie. Savo nesivarymu, atria kalba ir smoju jis tuojau
patrauksave baroniens dmes.
- tai pagaliau kunigas, kuris prats buvoti draugystje, - pasigrdama kalbjo ji poniai Sokolinai.
Tuo tarpu kai kurie sveiai jau pradjo naudotis bufeto grybmis. Vieni ukandiavo ten pat stati, kiti susimesdami aplink
staliukus. Buvo pradtas pilstyti konjakas ir atkimtas vynas. Kalbos ir juokai m garsti. Prasidjo tikras provincialikas
dvaro balius su gausiais ukandiais ir igrimais, nes i tolo atvyksveiai, kad ir nordami, nebtgaljilaikyti miestiko
etiketo reikalavim. Ponia baronien, sekdama savo principu visur ir visuomet dalykus imti tik i gerosios puss, stengsi kuo
linksmiausiai nusiteikti ir smagiai praleisti laiksu ita provincialika kompanija.
Kun. Vasaris tuoj sitikino, kad vakarjis gals tik i tolo sekti baronien, tiek ji buvo uimta sveiais, o ponas Kozinskis
ja. Bet sekdamas i tolo jis dar geriau mat, kokia ji grai ir avinga kiekvienu judesiu, kiekvienu mostu.
Deja, netrukus jam m rodytis, kad vakarji beveik visai jo n neatsimena. Visos jo nirios mintys pabudo, ir jm
siaubti lidesys, kad viskas taip greit ir pilkai turi baigtis. Vengdamas blogos nuotaikos, jis norjo prisiartinti prie kapeliono, su
kuriuo bt rads k kalbti, bet tas buvo uimtas ne maiau kaip baronien. Kur tik kapelionas sustodavo, tuojau aplink j
pasidarydavo ratas norinipaklausyti jo smojingkalbar gin.
O jis, Vasaris, niekur negaljo pritapti, su nieku rasti tinkamos kalbos. Jam matrodyti, kad jis ia visai nereikalingas, kad
Kozinskis iri j su pajuoka, vyresnieji sveiai nekreipia j dmesio, o jaunesnieji vengia. Tokia padtis j slgtuo labiau,
kad jis jautsi savo tariamu menkumu emins kunigo orumir rimt. Jis, kunigas, turi ia slankioti aplink kitus, niekur tinkamai
neprisiderindamas!
Jis jau buvo ms galvoti, ar nepasprukus jam namo, bet tuo tarpu ponia Sokolina m skambinti okius - ir atmosfera
palengvjo. Pirmon poron ijo baronien su Kozinskiu, o paskui juos kitos ir kiti, kas tik gal jo sudaryti por. Tik dabar
Vasariui pavyko prisigretinti prie Laibio.

- Numaniau, kad tamstia rasiu, - tarkapelionas, kai jiedu pasirinko viet, i kur buvo geriausia observuoti okius. - Na,
inai, kaimynus turi vykusius ir be reikalo atrodai toks apsiblauss. , kad taip man tavo metai ir tokia kaimynyst! Neduoiau
a tam frantui taip suktis apie baronien!
Vasaris mat, kad kapelionas juokauja ir, vengdamas tolimesnijo paaip, paklaus, kas girdt Naujapoly ir kaip laiksi
ponai Brazgiai.
- O, visai gerai, - atsakkun. Laibys. - Jis turi gerpraktik, ponia nebloga eiminink. Papilnjus, bet dar grai. Gyvena ir
diaugiasi.
Vasaris dabar klausinjo ir kalbjo apie Liuc kaip apie kiekvien kit pastam poni. Kaip jis nutolo nuo jos per
paskutiniuosius du mnesiu!.. Argi ia btkalta jo paintis su baroniene? Bet jis ito klausimo niekad dar nebuvo bands
analizuoti ir dabar tuojau umiro Liuc, nes prie jo akis valso skurys atnebaroniens ir Kozinskio por.
- Labai rafinuota moteris, - nusprend kapelionas, perleids j akimis, - bet inai, Vasari, tu jos saugokis!.. Dl itoki
moter istorijos eiga kartais pakrypsta kitas ves, dl itoki moter kuriamas menas ir poezija, dl itoki atliekami
didvyriki darbai ir nusikaltimai. O, baisi yra moteries galia!..
- Tamsta, kiek a pastebjau, esi links labai auktai vertinti moteries vaidmengyvenime.
- Tiesa, atsimenu. Mudu vienkart klausimjau lietme. Bet tuomet a kalbjau abstraktikai, o dabar turime pavyzd.
tai jis! - parod akimis baronien. - Ponia Brazgien- ne. Kol buvo netekjusi, gal ir ta svilino di, bet dabar - ne. Nes
matai, yra moter, kurios itekjusios tampa garbingomis matronomis ir motinomis, o yra moter, kurios itekjusios tampa
kurtizanmis. Kol mergels - jdar neiskirsi. Tik itekjimas atpalaiduoja prigimt.
Vasario ausiauriai ugavo pavadinimas "kurtizan", kur Laibys, matyt, taikir baronienei. Tai pasirodjam eidimu, ir jis
ryosi protestuoti.
- Argi tamsta ir inameimininkdrstum laikyti kurtizane?.. Juk tai eidimas, kunige daktare!
Kapelionas paklantakius, ir jo akys ybteljo ironijos liepsnele.
- Tamstos krtinj plazda riteriki jausmai. Tai pagirtina... Bet, mielas prieteliau, a nekaltas, jeigu graiausios, domiausios,
labiausiai viliojanios ir gyviausiai adinanios fantazijmoterys turi kurtizans prigimt. A nesakau, kad jos btinai itvirkauja.
Ne. Bet jos negali bti itikimos, jos negali nnuoirdiai, giliai mylti. Jos tegali aisti meile - ir pasiutikai tai moka daryti. ia
j ir galyb. Nes rafinuotu aidimu moteris vyrdaug toliau nuves negu nuoirdia meile. Myldama ji pati bus gailestinga ir
silpna, o aisdama gali bti iauri ir klastinga.
Vasariui pasidargaila, kad jo idealios pairos moterir meiltaip negailestingai dabar griaujamos. Bet kapeliono odius
jis jau buvo links taikyti baronienei, nes kaip galu gale iaikinti jos miglotus prisipainimus apie praeities flirtus ir dabartinjos
elgessu Kozinskiu?.. Taiau taip greit nusileisti jis dar nenorjo.
- Tamsta esi iaurus realistas, - tarjis Laibiui, - Ir matai tik juodjreikinipus. A gi biau links manyti, kad gyvenime
didiausi ygiai atliekami ne dl kurtizaniaidimo, bet dl nuoirdios meils. A, pavyzdiui, pamats, kad moteris manim vien
tik aidia, o ne myli, mesiau jbe jokio susigrauimo, tuo tarpu mylinios btsunku isiadti.
Kapelionas vl ironikai paklantakius.
- Tai rodo, kad esi dar nekaltas jaunuolis ir neinai, kreikia gyvenime aistra. Tikinu tamst, kad gali bti atsitikim, kada
matysi kaip ant delno, kad esi tik vienas i daugelio pajac moteries rankose, o vis dlto vartysiesi dl jos kaip kepamas
ungurys... O kitas eis deginti ir udyti... Noriau, kad su tavim baronienpadarytbent vieneksperiment.
Vliau atsimindamas t panekes, Vasaris stebdavosi Laibio akylumu, moni painimu ir sugebjimu i syk vertinti
situacijas. Nes eksperimentas, kurio linkjo Laibys, jau buvo prasidjs ir gerokai ugriebs Vasario ird. Tvakarspariais
uoliais jis jo pirmyn. Baronienjau pereitkartpastebjo, kad Kozinskio rodomas jai palankumas gadino Vasariui p. "A,
- pamanji, - tai kuniglis vis dlto nra tokis abejingas, kaip stengiasi dtis. Jei taip, tai tegu apsvyla truputplunksneles... Jam
tai eis sveikat, ir bus kitiem nusidjliam nuolaidesnis..."
Tat vis savo dmes ji tyia nukreip pon Kozinsk, kuris j dar juokino savo perdtu mandagumu ir ne maesniu
kvailumu. Jai buvo linksma observuoti, kaip kuniglis atsargiai, bet nuolatos juodu seka ir kaip kaskart vis tamsiau niaukiasi jo
veidas. Ir ji i anksto jau diaugsi, numatydama, kaip japsvaigins nelauktas tkanifinalas.
Pasibaigus valsui, baronienprisdo prie abiejkunig, ir, apsimesdama nustebusi, suuko:
- Viepatie! Kas gi tamstai yra, kunige Liudai? Tamsta atrodai, tarsi btum ne baliuje, bet ermenyse! Ir kodl sveikas n
kiek nesidomi panele Kozinskaite?.. Ji staiai susiavjusi tamsta. Suvesk juodu draugn, kunige kapelione!.. O kol kas
palydkite mane ligi bufeto ir igersime po stiklvyno.
Ji susidausu Vasariu, tarpydama jtokiu reikmingu vilgsniu, kad kunigo irduliejo diaugsmo banga.
- Ne, - manjisai, - ita ponia neturi jokiblogintencij. Ji nenori eisti nei mans, nei to nepakeniamo nuobrado. Ar ji
kalta, kad jis neatstoja nuo jos nper ingsn?
Pravitusiu veidu jis jau buvo betiesis rank papildyti baroniens stikl, bet staiga atsirads Kozinskis pirmas suiupo
bonk.
- A, pardon, pardon!.. Ponia baronienbus maloni ir su manim igerti gurknelvyno?

Ir ponia baronien "buvo maloni"... Vasaris mat, kad tokis pat reikmingas vilgsnis teko ir pomaduotam frantui. Jiedu
igrir, susikibu rank, juokaudami sisuko naujok.
Ne, tai buvo nepakeniama!.. Tarsi kokie plrs nagai susmigo kun. Vasario krtin. Jis nebesitvr savy, matydamas,
kaip jiedu oka, linksmi ir laimingi, kartas nuo karto kakpratardami ir paskui patenkinti juokdamiesi.
O Laibys, tarsi akompanuodamas audringiem savo jaunesnio konfratro jausmam, vis bambjo aus:
- Ne, brolau, sakyk knori, bet tai yra kurtizanikos sielos moteris. A jmatau pirmkartir esu jau nebejaunas mogus,
o inai, kipas irdkutena, matant, kaip ji su tuo raudonikiu oka. O sivaizduok, kad btum jsimyljs ir matytum ne tai kad
okant su kitu, bet visikai tave j imainant, ktu pasakytum, a?.. Na, Vasari, jeigu tu, ia gyvendamas, jos nesimyljai, tai
esi ventas mogus arba turi uvies krauj. O jeigu simyljai, tai dkok Dievui, kad iandien esi atsisveikinimo baliuj ir po
savaits jos nematysi. Tada galsi rayti poezijas... O kaip dabar? Raai knors?
- Nieko. Lig iol daug skaitydavau.
- Klebonas turi gerbibliotek?
- Ne. Iia imdavau.
- A, tai visai kas kita!.. Matau, kad ia tave Apveizda aprpino visais reikalingais daikteliais ibandyti tavo paaukimui ir
talentui. Gyveni ukampy, lankaisi pas graiponiir naudojiesi jos biblioteka... Jeigu po viso to netapsi ymiu poetu, bsi pats
kaltas. Na, bet eikim pairti, kaip ponui baronui sekasi proferansas. Sprendiant i ponios baroniens pasisekimo tarp
vyriki, jam turtpasiutikai sektis prie aliojo stalelio.
Jiedu nujo barono kabinet, kur buvo susidariusi lojkompanija.
Bet ne tik du kunigai ir Kozinskis avjosi ponia baroniene. Ji buvo patraukusi dmes vis, kas tik dalyvavo tame baliuj,
iskyrus nebent savo vyr, kuris aid kortomis, visai nesirpindamas nei mona, nei sveiais. Ponios ir panels sekakimis
baronien, pavyddamos jos papuoalir smerkdamos jos elges, vyrai avjosi ja, kaip elegantikiausia ir graiausia moterim,
kuri, be to, anaiptol neatrodneprieinama...
Ypa nenuleido aki nuo baroniens jaunas, vos baigs mokslus ininierius Gruberis, atsitiktinai pateks tbali, kaip ir
kapelionas Laibys. Gruberis mat baronien pirm kart, bet tutuojau spjo jos charakter ir tiksliai vertino pasisekimo
ansus. Kozinskio meilinimasis baronienei jam taip pat nepatiko, kaip ir Vasariui, ir jis tik laukpatogios progos pasisti frant
velniop ir paiam laimti ponios palankum. Ir tokia proga netrukus pasitaik.
Balius jau buvo pasieks aukiausi linksmumo laipsn. Buvo gerokai suvalgyta ir dar daugiau igerta. Sveiai jau buvo
spj tarpusavy gerokai susibiiuliauti, o jaun vyr galvoj blykiojo drsi nor, besivaistant apie paneles ir jaunesnisias
ponias. Staiga baronien pastebjo, kad nuo jos batelio nutrko sagtuk su brangiu akmenliu, ir prasitar apie tai ponui
Kozinskiui.
- Tutuojau paliepsiu kambarinei, kad man jsuiekot, nes okant lengvai gali sutrypti. - Ir ji jau buvo beaukianti Zos.
- A, pardon, pardon, madame la baronne, - galantikai uprotestavo Kozinskis. - Laikau savo malonia pareiga pats
suiekoti tamstos sagtel, tikdamasis, kad u toknuopelnponia teiksies mane pirmpaskelbti sagtels ordino kavalierium!..
Ir jis leidosi iekoti sagtels.
Po trumpos valandls visi sveiai inojo apie nuotyk. Ponas Gruberis suplojo rankomis ir paskelb:
- Ponai, dangus mum siunia prog pelnyti ponios baroniens malonei. Argi mes apsileisime ponui Kozinskiui! Kas ras
sagtel, tas vakar ponios baroniens riteris ir jos groio skelbjas! Ponia baroniene! A vis pon vardu praau js
malonaus sutikimo leisti visiem ia proga ibandyti savo laim.
Vyrai iuos odius palydjo entuziastiku plojimu ir pasigrjimo ksniais.
Baronienei patiko, kad maas nuotykis leidia sveiam pavairinti laikir linksmai paaisti. Ji pagyrininieriaus pasilymir tuojau prasidjo uoli sagtels mediokl. Jaunesniesiem tai davprogos iekoti ko nepametapie jaunjdamkojytes, kuo
ios nelabai piktinosi, nes visnuotaika buvo linksma ir aisminga.
Staiga ponas Gruberis, vis laiksis netoliese nuo pono Kozinskio, itiespirtkamp, kur ant tam tikros kolonls stovjo
didiulvakid, ir diaugsmingai suuko:
- Gi tai kur ji blizga! - ir djos bepuols brangiosios sagtels pagriebti.
Bet tuo paiu momentu Kozinskis, aukdamas "a, pardon, pardon", kaip bomba puolsi nurodyta kryptim. Jis bgo taip
smarkiai, kad laiku nespjo susilaikyti, paslydo ir, mkteljs rankomis, isitiesant parketo. Gridamas jis kojomis paspyr
kolonltaip nelaimingai, kad vakidsu trenksmu atsidrant nelaimingo dabitos, o visos 10 vakiaptirps stearinas baltais
ruoais numargino jo kelnes ir frak.
Pasidar didel maiatis. Ponios persigando ir suklyk, kai kas puol gesinti vaki, kiti kelti nelaimingo sagtels ordino
kavalieriaus. Jis atsikl pats, bet atrod taip sumis savo suardyta ukuosena ir stearino suteptais drabuiais, kad visi
pasileido juokais, o gimnazistai kuone raiiodamiesi klyk i diaugsmo. Pati ponia baronien negaljo sulaikyti ypsnio, o
baronas, atsirads kabineto tarpdury, neinodamas tos scenos prieasties nusprend, kad vienas sveias bus jau per daug
grs, ir, grdamas prie kort, pasipiktins murmjo:
- Ah, du lieber Gott!.. Voil encore un, qui ne sait pas garder sa mesure... Ah, malheureux pochard!.. Continuons,

messieurs!..
- Na, tai kur sagtel, mielas ponas Kozinski? - paklaus baronien, sulaikydama juok. - Vis dlto tamstos uolumas
nenujo niekais?
Bet Kozinskis tik vediojo aplinkui akimis, o Gruberis nusilenkponiai ir, itrauks i savo liemens sagtel, tar:
- tai ponios baroniens sagtel. A jradau pirma, negu pradjome iekoti. Ponia teiksis man atleisti inedorklast, bet
iekojimas adjo bti taip aismingas, kad a negaljau. atsispirti pagundai. Berods nnenusivylme, - pridjo jis, vilgteljs
Kozinsk.
is pagaliau susiprato taps juokinga apgauls auka, usidegkertinga apmauda ir, prioks prie Gruberio, suuko:
- Pone!.. Tai yra... tai yra... negarbinga!.. Pardon!.. itaip i savs tyiotis a neleisiu!.. A reikalauju satisfakcijos!..
Bet Gruberis permetjaltu vilgsniu ir nesikariuodamas atrm:
- Vispirma, pone Kozinski, patariau tamstai nueiti virtuvir nusivalyti kelnes. Tada mudu galsime pakalbti. Tuo tarpu
gi itkonfliktisprsti a atiduodu ponios baroniens teismui.
Visi palaikininieriaus pasilym, nes Kozinskis kiekvienam jau buvo kyrjs savo pomaduota galva ir perdta elegancija.
Baronienpadardirbtinai rstveidir tar:
- U tokiklastesi vertas didels bausms, ponas Gruberi. A isyk net nesusiorientuoju, kokios. Dl to rezervuoju sau
teisvliau nubausti tamst. O tuo tarpu malonk nerti sagteljos vietir bk vakarmano riteriu. A savo paadus itesiu.
Visi vyrai triukmingai pritar ponios baroniens odiam. Tuoj vidury saliono pastat fotel, kur atsisdo baronien.
Vienas plikas drukis priklaups pasilsavo kelatremti jos kojai, ir Gruberis msi verti sagt pramatnaus batelio kaspin,
turdamas progos pasigrti grauols kojos graktumu ir kojins ilko velnumu.
Pasibaigus iai ceremonijai, ponia Sokolina sukirto per fortepijono stygas tok triukmingmozr, kad bematant salionas
sudundjo okani poromis. Pirmoj poroj jo ponia baronien su Gruberiu. O vargas Kozinskis nuingsniavo bufet
nuraminti nerv. Jis pamporstiklelikonjako, bet tuojau pasijuto ne visai sveikas ir, prisilaikydamas sienos, ijo pro duris.
- Darai man gd!..- suvoktponia Kozinskien, kai jis praeidamas ukliuvo u jos fotelio.
PanelKozinskaitvos neverki apmaudo dl brolio, bet Naujapolio gimnazistas mokjo tuoj sugrinti jai gernuotaik.
Kozinskis tvakardaugiau nesirod.
Abudu kunigai mattsagtels komedij. Laibys su neslepiama ironija valgsi abudu konkurentu ir nesivarydamas laid
atrias pastabas ne tik jdviej, bet ir baroniens adresu:
- A-a, ponas ininierius usimanpakreipti ponios baroniens malonitkm savo pus!.. Puikiai, puikiai sugalvota!.. A, ir
poniai baronienei jau kyrjo Kozinskio pomad kvapas!.. Na, inoma, ininierius galgale uimponuos kiekvienai moteriai.
Pairk tamsta, kiek pas jvyrikumo ir energijos, nors atrodo altas kaip uola... O-o! pakliuvus itokio nagus, nelengva bus
pauktelei pasprukti!.. Gali bti visaip ir su ponia baroniene!.. Tai ne minktakois Kozinskis!
Vasariui itokios pastabos jau buvo mkyrti, o paskutinioji glkaip pikta vapsva. I pradijis buvo nudiugs, kad
atsirado kas pagaliau sutramd nepakeniam Kozinsk, bet tuojau ir vl m nerimauti. Jis visai apsiniauk, pamats, kad
baronienveriasi flirtsu Gruberiu kaip mus med. O sagtels vrimo scena galutinai parod, kad Laibys kalbjo ties.
itokinekukli, tiesiog kabaretikscenkunigas galjo nebent sivaizduoti i perskaitytroman. O ties ausim vl bumbjo
Laibio balsas:
- tai, Vasari, buvo ir tau proga siteikti baronienei. Kodl tu neradai sagtels? Tik kain ar tu btum sugebjs tprog
inaudoti?..
- Kaipgi ia kunigas atrodyttokiose scenose? - jau susierzins atkirto jis Laibiui.
- Gi visai paprastai. Tik reikia drsos, po, energijos, fantazijos! okt mozro, tiesa, tu su ja neitum, bet riterio rolgaltum
puikiai vaidinti. O, kokiia triukgalima ikrsti!.. A tau sakau, kada nors gailsiesi tokiprog, bet jau bus per vlu. O
jeigu tu kiekvienam ingsny kelsi klausim, kaip ia kunigas atrodys, tai tas kunigavimas tau pasidarys tokia nata, kad ant
lygaus kelio suklupsi. Na, bet matau, kad a tau imu jau gristi... Eiva geriau, igersim po stiklvyno.
Jiedu nujo prie bufeto, kur rinkosi ir daugiau itrokusi. Vasaris mat, kaip atjo ir baroniensu savo "riteriu" ir kaip jiedu
gr, ir kaip abudu atrodlinksmi, staiai laimingi...
Bet baronien, pamaiusi Vasar, ir pati neymiai pasislinko jo pus. Paskui ji ilgai pairjo kunig, o jam pasidaraiku,
kad tas vilgsnis ne be reikalo buvo tokis ilgas. Staiga visas jo dmesys susikaup, ir jis igirdo jsakant Gruberiui:
- Na, dabar, taurusis mano riteri, a tamstai duodu valandllaisvs. A eisiu bibliotek, kur umirau vienpuikvals,
kurmum ponia Sokolina tuoj paskambins.
Pasisukdama eiti, ji vl metvilgsn Vasariui. iurpi banga perliejo kunignuo galvos iki koj. Jis pajuto, kad mainosi jo
veidas ir, nordamas paslpti savo sumiim, pam stikl ir vis igr. Paskui jis dirsteljo Gruber. Ne, tas, matyt,
nepastebjo nieko. Laibys jau buvo sigilins kalbsu savo kaimynu. Kunigas nesutiko nvieno tariamo vilgsnio.
Dabar reikjo pasiryti - eiti ar ne. Ir pasiryti tutuojau, negalvojant, nesvarstant, nes kiekvienas momentas buvo brangus.
Bet prieginingos mintys atakavo jo smegenis ir parali avo vali. Pagaliau atjo igelbjimas. Kaip aibas vysteljo toks
sumetimas: man jau metas namo; pasinaudodamas proga, a einu atsisveikinti su nam ponia. Tai visai natralu. Ta galiu

padaryti ir savo noru.

Jis perjo per valgomj, salion, atsidr erdviame priekambary, nieko nesusitiko ir mau koridorliu prisiartino prie
bibliotekos. Stabteljs prie dur, paklausir, neigirds jokio balso, paspaudranken.
Ant stalelio deg vak, o pasieny, kanapoj atsiliejusi ir susinrusi vir galvos rankas, sdjo baronien. Jos akys buvo
umerktos, o visa poza atrod kaip po didelio nuovargio atsikvpusio ir savo poilsiu besigrinio mogaus. Igirdusi kunigo
ingsnius, ji pravrakis ir praneko labai ltu, pailsusiu balsu:
- A, tai mielas kunigas Vasaris. Gerai, kad atjai tamsta. Mes galsime ia pabti trumpvalandl. ia taip gera po to
nepakeniamo triukmo.
- A atjau ponios baroniens atsisveikinti. Man jau metas namo.
- Gerai, mano prieteliau... Prissk ia alia mans. Ak, kaip a jauiuosi nuvargusi po t vis negudri juok, banalik
komplimentir pavirutinikmoni!..
Kunigas nedrsiai prisdo ant krato kanapos.
- Bet tamsta vislaikatrodei toks paniurs, be po... Kas tamstai yra, mielas kunige Liudai? - klausji pilnu uuojautos
balsu ir net savo rankpaddama ant jo rankos.
is prisilietimas jam buvo kaip koks stebuklingas vaistas, bet paskutiniais blogos nuotaikos likuiais jis dar kariai atsak:
- A jauiausi ia niekam nereikalingas... Tas linksmumas, kuris apie jus siaut, man tik pgadino. A negaljau prie nieko
prisitaikinti...
- Ir tamsta gailiesi ia atjs ir sugadins sau vakar?
- Prisipainsiu: buvo moment, kada nuoirdiai gailjausi...
- O dabar?
- Ne, dabar nieko nesigailiu...
- Ak, koks tamsta neitikimas ir nepastovus prietelius,- velniai prikaiiojo ji, laikydama jo rank. - Gyvenime esti visoki
valand, visokisituacijir visokipareig, mano drauge. Kartais tenka vienaip jausti, o kitaip kalbti, veidu juoktis, o irdimi
listi - ir atvirkiai. Bet esant pokyly reikia prisiderinti prie bendros nuotaikos, reikia viskas umirti, reikia isiadti savs,
savo simpatij, savo jausmir daryti tai, kas tinka bendram pui. Ypatai namponios pareiga.
- Man atrod, - pratarVasaris, - kad ponia baronienmane nmaiausio dmesio nekreip...
- I ko gi sveikas taip sprendi?
- Tamsta buvai uimta pirmiausia Kozinskiu, o paskui ininierium...
Staiga ji isitieskaip spyruoklir skambiai nusijuok:
- Cha cha cha!.. Tas tai man patinka!.. Mielas kun. Vasaris mans pavydjo Kozinskiui!.. U it naujiena jam turiu
padkoti.
Ji stvr jo galvir smarkiai pabuiavo lpas. Paskui nuogomis rankomis apsivyniojo apie kaklir dar syk pabuiavo ilgai, svaiginamai. Paskui pagriebnuo stalelio gaidas ir ieidama kteljo:
- Ateik ketvirtadienpo piet! Atsisveikinsim! Labanakt!.. Pasapnuok mane!..
Kai jis suvok, kas ia atsitiko, baroniens jau nebuvo kambary. Ant savo kaklo jis dar jaut ilt jos nuog rank
prisilietim, lpose deg jos pabuiavimas, apie j sklaidsi velnus kvepal aromatas, o ausyse skambjo paskutiniai jos
odiai.
Einant pro duris, j lydjo melancholikai linksmos muzikos bangos. Salione oko vals - ir jis inojo, kad iuo momentu
baroniensukasi okio skury, vedama stiprios ininieriaus Gruberio rankos. Bet jam dabar nebuvo pavydu. Jis kaktikjo,
kas darjskaisi, teisingir jokiem tarimam, jokiem meitam nepasiekiam.
alta giedri rudenio naktis perliejo j gaivinania tyro oro srove, ir jis spariai m ingsniuoti, mindamas pirmj aln
pasidabruottak.
Ketvirtadienbaronienlaukjo ir spliojo, ar jis ateis, ar ne. Ar jis nenusigando jos per drsaus ingsnio? Ar kunigika sin
nenugals jaunuoliko susiavjimo? Ponia Rainakienjau seniai buvo imokusi santykius su vyrais nebedt irdies, nes i to
paskui ieins tik susigrauimas ir nemalonumai. Taiau paskutiniu laiku pati nustebo, uiuopusi savy kaip ir kokinerimast
prie kun. Vasario vizitus. O dabar, kai ji pabuiavo jo lygias rausvas lpas, jau jai nebuvo vis tiek - ateis jis atsisveikinti ar
neateis. itas jausmas jai priminjau gan tolimus pirmosios jaunysts metus - ir ji ypsodamasi tarponiai Sokolinai:
- inai k, ma chre amie, a manau, kad imu simylti t kunig. A nieko neturiau prie, jei ms ivaiavimas
susitrukdyt dar kok mnes. Per t laik mano susidomjimas juo jau bt prajs, ir a ivaiuoiau rami, kad itam
ukampy nieko domaus daugiau nebeliko. O dabar, irk, ko gero, besiildant ydriojoj Rivieros pakrantj, atskris sutanotas
iaurs atsiminimas, ir a melancholingai susisvajosiu. Kaip tau tai patinka?
- kart nepagiriu tavo pasirinkimo ir stebiuos tavo irdies kaprizu. I to kuniglio tu nesulauksi jokio stipresnio
igyvenimo. Esu tikra, kad jis nbuiuotis nemoka. Tu btum daugiau laimjusi, jeigu likimas bttave suveds su kapelionu.
Jo bruoai skulptrikai ryks, jis moka nuostabiai aisti fizionomija, turi daug ironijos, ir jo patyrimhorizontas turbt toks

platus, kaip ir tavo.

- Ak, niekados, niekados, chre amie, - protestavo baronien. - A t skulptrik bruo, t judri fizionomij, tos
ironijos ir smojo jau tiek daug turjau gyvenime!.. Visi tie vyrai yra jau per daug vyriki, ir moteriai nelieka jokios iniciatyvos.
Mane dabar ima dominti kuklus, l tas, velnus, nekaltas vyras, kur a pati galiau vesti pavojingu meils patyrim keliu.
Kunigas Vasaris tai tokis ir yra.
- Sensti, mano draugue, tai k a tau pasakysiu! Tavy ima atbusti motiniki jausmai, ir tau reikt turti kdikis. A
visuomet sakydavau, kad, neirint visa ko, tu esi linkusi rameimynos idin! Kaip gaila, kad mano brolis tau per senas...
- Ak, kas per mintys! - piktinosi baronien. - Tu visuomet pribaigi mane per toli siekianiomis ivadomis.
Kun. Vasaris atjo 5 val., kada paprastai baronai su savo sveiais gerdavo kav. Jis tyia pasirinko toki valand,
vengdamas susitikti vien baronien. Jis neinojo, kaip jai pairs akis ir k pasakys. Salione i ties jis rado abu
eimininkus, poniSokolinir visus tris Kozinskius. Baronienpasisveikino su juo kaip niekur nieko, labai paprastai ir atvirai
ypsodamasi kaip visuomet. Jam padav kavos ir jis pamau gurknojo, rkydamas baroniens cigaret ir siterpdamas
bendr kalb apie kelion piet kratus. Su dideliu pasitenkinimu jis pasteb jo, kad Kozinskis jau ymiai atals nuo
baroniens. Jis taip kyriai jau neokinjo su savo "pardon, pardon" ir nepuldinjo su patarnavimais.
Po pusvalandio kunigas pakilo atsisveikinti. Visi su juo buvo labai mandags. Ponas baronas diaugsi, padars paang
lietuvikalboj. Ponia Sokolina linkjo jam per iempasitaisyti ir pastorti, o Kozinskiai tikrino, kad buvlabai malonu su juo
susipainti. Ponia baronienturjo j dabar palydti bibliotek, nes jis atneperskaitytas knygas, o ji norjo duoti jam kai
kurinurodym; jis galsis naudotis biblioteka ir baronam ivaiavus.
jbibliotek, jiedu dstatnetas knygas, o baronienkalbjo:
- A jausiuosi bent kiek gero padariusi, kad sveikas tursi kskaityti per vis iem. Be to, is kambarys - tai vienintel
vieta, kurioj a galsiu tamstgyviausiai sivaizduoti. Nes a tamstvis dlto atsiminsiu. itam kambary mes praleidom turbt
daugiausia laiko. Na, jeigu ne daugiausia, tai bent jau maloniausiai... Tamsta nepyksti ant mans u pereitkart?.. Ne?.. Bet
juk esti tokiimpuls, kada mogus negali nsusivaldyti...
- Neinau, ponia. Kai dl mans, jauiu, kad irdis pareikalavo savo teisi. Man btdidelis nusivylimas, jeigu pasirodyt,
kad tamsta norjai tik linksmai paaisti arba painioti mane meils pinkles, kaip esti romanuose. Tokius pasielgimus galima
pateisinti vien tiktai jausmu, irdies reikalu... Pagaliau ar ne vis tiek?.. iokis ar tokis bus mspainties galas, jis visuomet bus
beprasmikas...
- Vispirma, mielas prieteliau, tamstos paintis davman nemaa malonumo. Bet dabar pamaiau, kad jdjau ir irdies,
kaip tamsta sakai. To man jau seniai nebuvo atsitik. Be to, turiu sveikam pastebti, kad meilniekad nebna beprasmika.
Ji valandlpatyljo, tarsi ksvarstydama, paskui nusiypsojo ir tar:
- Ties sakant, tai tik pradia. Na, bet jeigu mumyse nevyks kokios nenumatytos atmainos, pavasar, kai parvaiuosim i
Rivieros, galsime tsti mspaint toliau. Mes grsime gegus mnes. Sakoma, kad tas mnuo geriausiai tinka meilei, nors
a manau, kad iemmeilesti kariausia.
Vasariui nepatiko, kad ji kalba apie meilkaip apie kokprogramin gyvenimo reikal, kur jie pavasar galsitsti toliau.
Jis pats suprato meilkaip nesuvaldom, btinirdies; prasiverim, kurio negali nei numatyti, nei suvaldyti. Jo, kunigo, sin
prieinosi i anksto numatytam, apgalvotam meils primimui, nes tai juk btnuodm. Jam i viso buvo drovu kalbti apie
jausmus ir minti meils odis, taip svetimas kunigo charakteriui. Bet jis padardar vienpastangpasiaikinti:
- Neinau, ponia... Visa, kas lig iol vyko, atsitiko kakaip nejuiomis, savaime. A gal buvau neatsargus, bet nesusivilioti
tamstos palankumu a negaljau. Man reikjo nei tknyg neimti, nei ia nesilankyti. Bet tokis isiadjimas prane mano
valios jgas. A, pagaliau, vis tiek... a to nesigailiu... Bet dl ateities a negaliu nieko tiktis nei laukti. Man gana to, kad inosiu,
jog kart ir a turjau vien tok moment, kuriuo avisi poetai, ir kad kitokiose aplinkybse a taip pat galiau paimti i
gyvenimo savo laims dal.
Baronienbuvo staiai sujaudinta tokia jo rezignacija ir didesniviliisiadjimu. Bet ji taip pat numan, kad.jis greiiausia
klysta, neinodamas savo dvasios jgsantykio ir vairijveikianiveiksnipajgumo.
- Jeigu, - man ji, - is jaunas kunigas, turdamas tok auktkunigysts ideal, tokityrird ir tokijautri sin, vis
dlto nepajgia atsispirti pasaulio traukimui, tai matyt, kad jo paskyrimas yra kitokis, negu altoriaus tarnyba. Trumpu laiku jis
sitikino, kad galt paimti i gyvenimo savo laims dal. itokis sitikinimas bergdias nepasilieka. O jeigu dar, be to, is
sutanotas jaunuolis turi talent, anksiau ar vliau jis suras savo tikrj keli. Bet a jo iliuzijnegriausiu. Tegu viskas darosi
savaime.
Jam jau buvo laikas eiti, bet jis vis dar l kuriavo, nesirydamas pakilti. Baroniene jam pasakojo apie usienio miestus ir
kurortus, kuriuose ji buvo anksiau ir vl ketino praleisti iiem. Ji pasakojo apie jturtus, pramogas, itaiginggyvenim,
kuriuo naudojasi susirinks ten vis krat aristokratijos ir meno elitas. I jos odi laki kunigo poeto vaizduot pie
stebuklingus saultus vaizdus ir romantikus nuotykius. Kokia laimbt, jei jis nors kartgyvenime galtsu ita graia ponia
pavaiktinti tmlynjrpakraiu po lieknomis plaialapmis palmmis arba pasivaistyti, po tas auktas veidrodisales,
grojant muzikai ir rint vakaro iburiam...

Ji, matyt, spjo jo svajones, nes, pamusi jo rank, nusiypsojo ir pridjo:

- Taip, mielas prieteliau. A tamstai berods jau sakiau, kad menas yra platus kaip gyvenimas, o gyvenimas yra vairus ir
domus. Gyvenimas duoda turtingiausios krybai mediagos. Jeigu nori bt raytojas - paink ir studijuok gyvenim. Jokios
knygos ir joki pasakojimai neatstos realybs. Nuo tamstos pasiryimo ir drsos pareis tamstos likimas.
Jis pakilo eiti. Baronienitiesjam rankir staiga, lyg kokio impulso pastmta, pritraukjprie savs ir pabuiavo. itas
staigus impulsas pasirodjam neapgalvotu nuoirdumo enklu ir jo irduliejo diaugsmo banga.
Sugrusi salion, baronienkalbjo:
- iais laikais jeigu dar galima kur rasti pasitikjimo, naivi vili ir grynos romantikos, tai pirmiausia jaunkunig tarpe.
Ms mielas kun. Vasaris yra vienas i toki. Ak, js btumt mat, kaip jis klaus mano pasakojim apie didmiesi ir
kurortgyvenim! Tas nuobodias ir banalikas vietas jis vaizduojasi kaip tikrEldorad!
- Mais vous le menez la perdition de son me, ma chre amie! - priekaitingai suuko baronas.
- Soyez tranquilee, mon frre. Ce petit abb n'a point de sang dans les veins, - pastebjo ponia Sokolina.
O baronienpareik:
- Vis dlto a su juo praleidau keletmalonivalandli. itas rodo, kad jis turi nemaa anspasisekimui.
iais ponios odiais susidomjo ir ponas Kozinskis, bet baroniendaugiau ta tema kalbti nenorjo.
Kun. Vasaris parsine vikariatdaug i baroniens pasakojimo sukurtvaizd, jos impulsyvpabuiavimir jaudinani
vilt, kad pavasarji vl sugr, - o kartu su ja sugrir tos jo niraus gyvenimo provaists, kurijis dabar nustoja.
T vakar, parjs namo, jis ypatingai skaudiai pajuto kontrast tarp visa to, k jam teko patirti dvare, ir tarp savo
vikarikos buities. Ten pasiliko komfortas, jauki iluma, doms, originalikai mst ir gyven mons, ia - du alti tuti
kambariai, staiokikas yktus klebonas, svetimas, nesptas kun. Ramutis, kvaila Jul ir kietos kunigo pareigos, kurios
kasdien jam teikdavo daug rpesio, o jokio susiraminimo.
Klebonijoj jau buvo inoma, kad dvaro ponai rengiasi ivauoti. Tat per vakarienklebonas dirsteljo Vasarir paklaus:
- Tai kada ivaiuoja Rainakiai?
- Pirmadienio ryt.
- Tamsta, inoma, buvai atsisveikint?
- Taip. Ne per seniai parjau i dvaro.
- Hm... Susibiiuliavote!..
Vasaris nieko neatsak. Bet po valandls nejaukios tylos klebonas vl pradjo:
- O a maniau, kad ta biiulystgeru nepasibaigs...
- Kodl gi kunigas klebonas taip mante? - paklausjis, jausdamas puolimir atkakliai pasirydamas gintis.
Klebonas ironikai ypteljo.
- Netaikydamas tamst, turiu pasakyti, kad jaundvasikibuvojimas pasaulikidraugystj, kur, be to, yra jaunmoter
ne geriausios reputacijos, nota bene, visuomet baigiasi papiktinimu ir skandalu.
- Klebonas vis dlto mane taikote. O ta ne geriausios reputacijos moteris, klebono nuomone, tai turbt ponia baronien.
A turiu pasakyti, kad nieko bloga ten nepatyriau...- Bet jis atsiminbaroniens pabuiavimus ir sinj pajuto prietaravimo
bals.
O klebonas atkirto:
- Tamsta dar tik neseniai paliks seminarijos suol, o jau nori apie mones sprsti. I viso per anksti pradedi, kunigli, tai
ka noriu tamstai pasakyti! Jauniem kunigam reiktdaugiau laikytis savo konfratrdraugysts, o ne liaikir dar nekatalik!
Gal kun. Vasaris btir tylomis praleids itklebono admonicij, jeigu ne paskutinieji odiai.
- Atsipraau, kunige klebone, - pradjo jis, valdydamas savo sikariavim, - bet tamstos patarimas laikytis konfratr
draugysts yra visai beprasmikas. Praau atsiminti, kaip js mane primt savo draugyst. Js primt mane kaip savo
prie... Js nepasakte man nvieno prietelingo odio... Js mane vaiinot vien tiktai sarkazmu ir panieka. Kur a turjau
iekoti js draugysts? Laukuose, kluone ar krautuvj?.. O tie, pasak js, tariamos reputacijos mons parodman daug
geros irdies. I ja esu patyrs vien tik gera. Jeigu a suklydau, tai bent js neturite jokios teiss man to prikaiioti.
Klausydamas itos replikos, klebonas netikjo savo ausimis. Sutiks tok grietvikaro pasiprieinim, jis staiga atlyo, bet,
pakils nuo stalo, dar pridjo:
- ginus a su tamsta neisiu. A savo pareigatlikau tamstspdamas. inokis!.. Kaip pasiklosi, taip isimiegosi...
Kun. Ramutis, girdjs susirmim, po vakariens eidamas su Vasariu vikariat, atsargiai klausinjo apie santykius su
klebonu, apie dvaro ponus ir kai kurias Kalnyngyvenimo smulkmenas. Jis ujo ir Vasario kambarius, neymiai apirjo jo
knygas, paveikslus. Ijus i kalbos, paklaus, ar jis skaits tok ir tok veikal. Paskui jiedu mkalbtis apie seminarijos
laikus. ia vl Ramuiui buvo domu suinoti, kaip Vasaris moksi, su kuo draugavo, kveikdavo per atostogas, kur vainjo
ir sveiavosi.
Pasikalbjimas ir klausimai buvo labai atsargs, diskretiki, neva kylsavaime. Taiau Vasariui, nelinkusiam prisipainimus
ir pasipasakojimus, itas kun. Ramuio susidomjimas pasirod tartinas. "Jis nori mane itirti, - paman vienas sau, - o gal

staiai nipinja; toki ventuoliai danai bva tai link. Arba jis bando nustatyti mano dvasinio gyvenimo diagnoz, o paskui
prads gydyti". Per savait laiko neiaikinamos antipatijos jausmas savo vyresniajam kolegai jau buvo gerokai sustiprjs,
nors Vasaris ir nenorjo to prisipainti.
Pasikalbjs dar valandl, kun. Ramutis ijo, o Vasaris tos dienos likuius praleido atsimindamas dvarir jame igyventus
spdius. Bet kai jo atminty atgijo atsisveikinimo scena ir pasibuiavimas su baroniene, sinj prabilo teologo balsas. Ar tai
buvo nuodm- ir kokia? Juk ryt jis turs klausyti ipaini, dalinti Komunij ir laikyti miias. Jeigu jis tai darys bdamas
sunkiai nusidjs, vis t sakrament administravimas bus ventvagikas, ir jis nugrims baisi nuodmi bedugn. is
klausimas jau buvo jam kils tuoj po ano baliaus, kai ji pirmsyk jpabuiavo. Bet tuomet jam buvo lengva nusprsti, kad tas
pabuiavimas nebuvo nuodmingas, nes jis beveik n nepasijuto, kaip tai vyko: jo nei valia, nei painimas tame veiksme
nedalyvavo. Bet kart buvo kitaip. Jis t pabuiavimbeveik pramat, jis jo norjo, jis ir pats baronienbuiavo ir jaut
didelpasigrjim, tai darydamas. Vadinasi, buvo tai osculum cum libidine, aistringas pabuiavimas.
Jis atsivert moralins teologijos skyri, kur kalbama apie pabuiavimus ir j ris, ir vis domiai perskait. Ne, tas
pabuiavimas savaime dar nebtsunkioji nuodm, bet yra dvi sunkinamos aplinkybs: jis - kunigas, o ji - itekjusi moteris.
Vis dlto ir ia, panagrinjs valios, painimo, laisvo sutikimo ir aistringumo klausim, jis nusprend, kad mirtinosios nuodms
nebuvo. Tiesa, tkazusreiktper ipaint pasisakyti ir duoti nuodmklausiui j galutinai isprsti, bet pas keiti ipainties?
Pas klebonar kun. Ramut? Bet jiedu tutuojau supras, kad ia kalbama apie baronien, ir sivaizduos, Dievas ino k... O
klebonas tai jau tikrai piktai digaut, suinojs tokipikantik"naujien".
Gal gale vargas kun. Vasaris nusprend taip: kadangi tas pabuiavimas buvo tik peccatum veniale, tai jis dabar per
ipaint jo nesakys, o palauks pirmos progos, kai pasitaikys koks tolimesnis, maiau pastamas kunigas. Nes koki jis turi
teis, pagaliau, ipaindamas savo nuodm, netiesiogiai duoti ir baronien?.. Ji niekad jam to nedovanot...
Vliau Vasaris juokdavosi i tvaikiksavo sins isisukinjim, vingiir skrupul. Bet tada juk jis buvo dar neseniai i
seminarijos paleistas teologas, dar per maa patyrs, kaip statymo negyva raid sunkiai esti suderinama su gyvu mogaus
irdies pajudjimu.
Sekmadien jis dar syk pamat poni Rainakien banyioj, pamald metu. T sekmadien buvo jo eil laikyti sum.
Uintonavs "Asperges me", jis atsisuko lakstyti vstu vandeniu mones ir pamat j prastoj vietoj, presbiterijoj, netoli
zakristijos dur. Ji kaip visuomet atrodlabai elegantika su brangia kailine apikakle. Ji viena skyrsi savo ponikumu i visos
banyios, ir mons jsekakimis labiau negu kunigprie altoriaus.
Klebonas, nors laik j abejotinos reputacijos ponia, kai pats giedodavo sum, lakstydavo jatskirai, stabteldamas ir
vienatsargkrapylo mostspecialiai jai skirdamas. Ji tuomet persiegnodavo, o klebonas, linkteljs galva, eidavo toliau, jau
plaiai leisdamas vandens sroves virum tikinij galv. monm tas pagarbus klebono dmesys labai patikdavo, visi to
momento laukdavo ir patys persiimdavo pagarba. Dl to paskui, matydami baronien rait laukuose, nesipiktindavo, bet
laikydavo tai iaipjau ponika pramoga ir pramatnybe.
Kun. Vasaris baroniens specialiai nelakstydavo, bet ji visuomet kartu su kitais persi egnodavo. Persiegnojo ji ir t
paskutin sekmadien, visai j nepavelgusi, rimta ir susitelkusi. Jis nesutiko jos aki nkai syk neymiai vilgteljo jnuo
altoriaus. Jam labai patiko, kad ji laikosi taip rimtai it.abejingai, nes ioje vietoje i tiesneturi bti jokipaininei profanik
atsiminim. Jis susikaupir jau ramiai tspamaldas ligi galo.
Daugiau prie ivaiavimjis jos nebemat. Kai po sumos jis jo klebonijpusryi, jos banyioj jau nebuvo.
Pirmadien, apypietj, jis ijo pasivaikioti keliu pro dvar. Buvo paal ir i nakties truput pasnig. Imargintas sniego
parkas su juodais medistagarais atrodnegraus ir nejaukus. Rmlangai buvo udarinti langinmis. Kunigui irdsuspaud
lidesys, pamaius tuos udarintus langus. I jsuprato jis, kad ponios baroniens jau nebra.
Jis jo keliu tolyn ir rado paalusiame purvyne plaiai ir giliai rtas rat ves, kurios jo i dvaro kiemo. "Tai ia ji
ivaiavo", - pamanjis, irdamas tas tirto purvo provas.
Jis bandeiti dar toliau, bet ukaitino pro debespasirodiusi saul, ir kelias pasidarnemanomas.
Jis gro atgal, litindamas ir sunkiai vilkdamas purvinus batus.
Dabar kun. Vasariui m slinkti sunkus ir nuobodus laikas - nirios, pilkos rudens dienos ir ilgi tamss vakarai. Buvo jau
prasidjs adventas. Artinantis Kaldom, darbo banyioj daugjo, bet ligi piet jis visuomet bdavo baigiamas. Pabjurus
oram, danai tekdavo lankytis ir pas ligonius. Vis d lto laisvo laiko jis turdavo gana daug. Ivaiavus baronienei, jis ilgai
negaljo imtis jokio darbo. Skaityti ir tai jam nesisekdavo. Jis neitesdavo pusvalandio ramiai pasdti prie stalo. Nerimasties
varomas, jis ingsniavo po savo kambarius, nerasdamas vietos. Jis nieko negalvodavo. Vien jo atmintis kartodavo ia
kapeliono Laibio, ia baroniens, ia lavanttvelio odius. Kartodavo nuotrupomis, be logiko ryio, be tvarkos. Kartais
jis imdavo svajoti, vaizduodamasis ess vairiose gyvenimo aplinkybse, piedamas savo ateit, nuviest vairi ideal. Jis
matydavo save pavyzdingu kunigu kokioj nors ukampio parapijoj, kur visi mons dori, teisingi ir blaivs.
Bet daniau jis mgdavo svajoti apie savo bsimus literatros laimjimus, apie veikalus, kuriuos jis parays, ir kaip dl to
pakilsis baroniens akyse. Kai kada jis mgdavo sivaizduoti save nebe kunigir nukildavo tuos nuostabius kratus, apie

kuriuos jam pasakojo baronien. Ten jis pasijusdavo kaip kokioj pasakoj, nevar omas joki kasdienini gyvenimik
aplinkybi. Kun. Vasario sieloj maisi ir fermentavosi daug viena kitai prieingminiir spdi, kurijis taip gausiai gavo
patirti pirmaisiais savo kunigavimo mnesiais.
Vienintelis mogus, kuris dabar juo domjosi ir nejuiomis j observavo, buvo kun. Ramutis. Vasaris visai teisingai spjo,
kad jo kolega nori jpainti ir surasti jo dvasinio gyvenimo prognoz. Ramutis kadaise buvo formarijum, dl to vislaikbuvo
links sekti jaunesniuosius konfratrus, mokjo tai daryti atsargiai, tuo paiu metu stengdamasis taisyti jydas ir padti, kur jo
pagalba buvo reikalinga.
Jis buvo skaits visas Vasario eiles ir i jsusidars gana teisingnuomonapie jaunjpoet. Dl to jis nemaa nudiugo,
pateks vien parapij su Vasariu. Ramutis nujaut, kad ia bus reikalingas, ir i pirm dien sitikino, kad tikrai taip.
Suinojs apie Vasario paint su dvarininkais, apie jo danlankymsi dvar, apie imamas skaityti knygas, o ypapamats
pai baronien, jis suprato, kad jo kolega yra atsidrs dideliame pavojuje. Baronam ivaiavus, keista Vasario nuotaika
buvo geriausias t susiprotjim rodymas. Kun. Ramutis nutar veikti, bet lauk, kol jo draugas aprims ir taps palankesnis
dvasikai pagalbai priimti.
Vasaris po kurio laiko i ties aprimo. Jis m vl daugiau skaityti ir vien dien suman nueiti dvar pasiimti knyg.
eimininkleido j tuius nekrenamus rmus, atidarbibliotekos langin, ir jis pasiliko vienas altame, nejaukiame kambary.
Sofa stovjo aptraukta audekliniu apvalkalu, ant stalo guljo pilkas dulkisluoksnis. Kunigas sunkiai galju save tikinti, kad
iame paiame kambary prie por savaiibuvo gera ir jauku ir kad ia jis yra praleids daug graivaland, klausydamas
lengvponios baroniens kalb. Jis pasimkelet knygir ijo namo. Ta pakitjusi jo mgstamo kambario nuotaika kaip
koks altas rkas apklojo dar taip netolimos praeities spdius. Pirmsykbaronienpasirodjam taip tolima ir nepasiekiama.
Aprims jis panoro vl grti prie poezijos. Visi dvaro spdiai ir atsiminimai po atsilankymo bibliotek jau m jam
atrodyti tam tikroj perspektyvoj, atskirti nenumaldomos btenybs, pridengti praeities dulkisluoksnio, pusiau reals, pusiau
fantastiki. Jo, poeto kunigo, vaizduotbuvo drsesnatkurti pusiau realius praeities igyvenimus, negu vaizduoti gyvenamojo
momento tikrov. Jis veltui avjosi Tetmajerio drsa, jo lyriniu emocij tiesumu ir isireikim stiprumu, duodaniu ne tik
plastikvaizd, bet siekianiu jausmo ir minties gelmi. Kai tik jis pamplunksn rankas, jis tuoj suprato, kad taip rayti jis
niekad negals. Baronienteisybsak: jam buvo stoka mediagos ir atviro tiesioginio spdiprimimo. Jis pasijuto vis dlto
ess kunigas. Kaip seminarijoj, taip ir dabar apie meilir moterrayti tiesioginiai jam buvo koktu.
Bet jam taip pat buvo koktu gaminti ir pseudoerotinlyrik, kaip darprie j kiti kunigai poetai, prisidengdami "sesutmis",
liaudies dainstiliaus "mergelmis", saldiu idealizmu ir sentimentalizmu. O vis dlto jis norjo rayti apie meilir moter. Jis m
tad iekoti netiesiogini priemoni savo lyrikom emocijom ireikti. Tada jo fantazijoj susikr, o gal tik atgijo, tolimos,
nepasiekiamos Nepastamosios vaizdas, Nepastamosios, kurijis, dar bdamas klieriku, matydavo Katedroj per pamalds,
bet niekad nesuinojo, kas ji buvo.
Dabar apie tNepastamjmtelktis visa, kjis gavo patirti, bendraudamas anksiau su Liuce, vliau su baroniene. Ir
Liuc, ir baroniendabar jam buvo tolimos, pridengtos praeities dulki, nerealybs kan. Dvaro rmai dabar jam tapo aukta
paslaptinga pilim, piet kurortai, kur ivaiavo baronien - mlynais toliais, pasakikais kratais, o jis pats - keleiviu klajnu
arba pasakos karygiu, tamsinaktvykstaniu auktpil arba tolimus pasvieius iekoti Nepastamosios. Arba dar jis ra
apie viesivaigd, nuvieianiklajnui keliir vedanij per audringjr, arba apie Saul, kuri gaivina visus iedus ir
kurios glamonjimai kaitina kraujir svaigina ird.
I itokiir panaimotyvsusidarankstyvoji poeto Vasario simbolika. Ji susidarne krybikai, bet daugiau automatikai
sukeiiant ir alegorinant svokas, abtstraktinant ir apibendrinant igyvenimir turin. Nes tuo metu jo igyvenimai dar nebuvo
tiek gils ir plats, kad taptsimboliais, o antraip vertus, jo gamtos reikinijutimas nebuvo toks gyvas, kad savaime galt
sukelti tas emocijas, kurios buvo reikiamos jo eilse. Bet pats Vasaris nematsavo krybos kelio klaidingumo ir ilgai juo jo,
nes tai buvo vienintelis kompromisinis kelias, kuriuo jis, kaip kunigas, galjo eiti.
Paras pirmj cikl, jis pasiunt j urnal, ir artimiausiame numeryje eils buvo ispausdintos. Vasario draugai ir visi,
kurie inojo j esant kunig, stebjosi jo drsa, kad jis taip atvirai rao "apie meil". Simbolinis atspalvis erotinio jo lyrikos
pobdio nepaslp. Buvo aiku: Kalnyn vikaras arba yra jau simyljs, arba bent apie moter svajoja ir jos ilgisi. O
smalsuoliai pradjo splioti, kas ta Ji, Nepastamoji, Karalait, vaigdir Saul.
Kun. Ramutis, perskaits eiles, susirpino labiau negu kiti. Jam buvo aiku, kas ta Pilis ir ta Nepastamoji. Ir kadangi jis
turjo aikidavini, jam atrod, kad Vasariui gresia tikrai didelis pavojus. Juk ta moteris pavasar grianti. Ir vienose eilse,
kaip tyia, buvo kalbama apie Jos grim- ir kokia tada bsianti didelvent... Kun. Ramutis nutarveikti ir visa savo taka
traukti jaun konfratr nuo pavojingo kelio. Juk ar jis negalt rayti apie tvyns meil, kaip Maironis, arba apie gamtos
groybes, kaip Baranauskas "Anyki ilely"? Geriausiai jam tikt atsigaivinti Dievo meile ir Banyios apeig groiu arba
tikjimo ties kilnumu ir kurti religin poezij, giesmes. Tegu pagaliau rayt poemas, tai bent apie kitus. Bet dainuoti apie
moterir meilkunigui - tai jau mamaiausia netaktika...
Viengra iemos priepiet, kai Vasaris, atliks darb banyioj, parjs namo ildsi prie pakurt krosn, atjo kun.
Ramutis ir pavadino jieiti pasivaikiot.

Buvo viena i tgiedri, saultviduriemio dien, kurios taip diugina ird, kelia noro gyventi, pasiryimo dirbti ir energijos
itesti. Abudu kunigai perjo per banytkaimir pasuko keliu mikelio pus, kuris, i nakties aparmojs, atrodpasakikai
graiai. Ligi mikelio kelias buvo nusodintas auktais berais, ir j plonos, emyn nusvirusios akos kybojo kaip velniausio
balto ilko girliandos, mantriai sukedentos ir suraizgytos apie auktus, didiulius stiebus. Mikely buvo dar graiau. Plaios
smailavirns egls atsargiai laik ant savo palinkusi garbanotak minktas sniego gnites, o sksti auktastiebi pu
vainikai tarsi miliniki papurbalti iedai reljefikai skyrsi i mlyno padangs fono. Nebuvo jauiama nmaiausio Vjelio
psteljimo. Atrod, kad pati gamta sulaikius kvapgrisi savo padariniais, kurie buvo tokie velns ir traps, kad bematant
pairtnuo maiausio sukrtimo. Tik savaime nukritusios nuo virnien ten skraidlengvuts snaigs, arba nuo egls akos
atitrkusios dulkmis byrjo sniego gnits.
- Ne, kaip sau norit, - susuko Vasaris, - tokio fejeriko groio vasaros gamtoj mes nematome. Vasaros grois yra pastovus
ir priprastas, o ia tik vienas ypteljimas, kaprizas arba tarsi tyiomis vienam momentui pritaikytas papuoalas mums
padiuginti. Juk tai ukaitins saul, pstels vjelis - ir viso to kaip nebta.
- A kai matau tokius puikius vaizdus kaip itas, - kalbjo kun. Ramutis, - visuomet gailiuosi, kad nesu dailininkas arba
poetas. Juk jei pasisektgyvai atvaizduoti arba aprayti tokpaveiksl, tai jau tik turbt ieitarciveikalas.
- Neinau. Man atrodo, kad poezijai nepakanka aprainti gamtos gro. ia dar reikia jausmo, irdies. A manau, kad
santykiai su monmis poetui duoda daugiau mediagos negu gamta. Dl tsantykiir pati gamta gauna kitokios prasms.
- Na, pats geriau inai, - sutiko Ramutis. - Bet ar kartais neapsirinki, taip jau labai vertindamas santykius su monmis. Juk
giliausi monijos protai bgdavo nuo moni. Manau, kad tas pat ir su dideliais poetais. Ar ne Horacijus yra pasaks: "Odi
prophanum vulgus".
- Prophanum vulgus, taip. Bet reikia bendrauti ne su minia, tik su rinktiniais monmis, kuriuos irdis linksta. Man vienas
kunigas rimtai rodinjo, kad ypamoterys suadinpoetkryb.
- Na, na!.. Kad tokius niekus skelbia pasaulikiai, nordami pateisinti savo nusiengimus moralybei, tai visai suprantama, bet
kad kunigas tai rodint, nesinori tikti.
- Bet literatros istorija tai patvirtina, - spyrsi Vasaris.
- Kpatvirtina? Literatros istorikas gali tik konstatuoti, kad, sakysime, toks poetas buvo simyljs tokimoter ir dl to
para tokias eiles arba veikal. Bet istorikas niekados negali pasakyti, k tas poetas bt paras, jei nebt buv tos
moteries. Gal jis bt paras deimt kartkilnesn veikal ir jau tikrai bt pakils aukiau prie aminosios tiesos, grio ir
groio.
- Tai vien spliojimai. Tas mans visai netikina. Kas bt buv, jei nebt buv, niekam neinoma. Toki pavyzdi
literatros istorijoj mes neturime.
- Dl to, kad literatros istorijos, kurias, deja, priima ir katalikai, yra sudarytos nekatalik, arba jei katalik, tai per maa
susipratusi pasauliki. Jie nutyljo arba tinkamai nevertino krikionikosios literatros genij, o padanges ikl
klaidatikius ir .abejotinos doros raytojus. Atsimink v. Jon, v. Augustin, v. Tom ? Kempis, v. Tom Akviniet, v.
Prancik, didiuosius mistikus! Ar gali su jais lygintis net ir ekspyrai, Gts ir Mickeviiai? Ne, mes turime ir genij, turime ir
talent, bet minios, inoma, j negarbins ir aiktse paminkl nestatys, nes jie nepataikavo mini geismam. J literatra ir
poezija garbina Diev, vienintelgroio altin. Tik Dievo grois nesuavi t, kurie jau yra susiavjnuodms pseudogroiu.
itokio diskusijos pakrypimo Vasaris nebuvo lauks. Toliau jis ginytis negaljo, nes pamat, kad Ramutis literatros ir
poezijos svok staiga ikl i paprastos mogikos plotms nepasiekiamas auktybes, kur veikia nebe mogiki, bet
dieviki malons ir inspiracijos veiksniai.
Vis dlto Ramuio odiai privertj susimstyti. Prie j atsistojo nauja dviejliteratr - dievikosios ir mogikosios problema. Jis staiga suvok, kad yra Dievo ir pasaulio poetai. Bet tik vliau svarstydamas t problem jis isiaikino, kad
Dievo poetai tai yra ventieji, turypatingmalonkvpimo ekstazje regti Dievo tiesir gro, dl to galisiadti pasaulio ir
gyvenimo. Pasaulio gi poetai mato gro tiktai jo atsispindjime vairiuose pasaulio daiktuose ir rei kiniuose. J kryba yra
vingiuota ir aistringa kaip mogaus irdis. Dl to ji taip plaiai prieinama ir branginama. Pirmj poezija yra apreikimas,
garbinimas ir malda, antrj- iekojimas, kentjimas, kryba.
To pasivaikiojimo metu Vasaris nespjo nagrinti klausimo, kuriai gi poetkategorijai jis pats nortpriklausyti. Bet ir be
nagrinjimo jo viso dvasinio gyvenimo patyrimas, visi jo palinkimai sakjam, kad jo krybos kelias eina per mogaus ird ir
pasaulir kad maldingosios poezijos jam niekados nra lemta sukurti.
Kun. Ramutis, padrsintas Vasario tyljimo, nusprend, kad dabar yra patogus momentas i principiniklausim pereiti
paio Vasario ratus ir pradt kreipti ji klaidingo gerkeli. Tad po valandls tylos atsiliep:
- Dabar a imu suprasti ir tavo paio daugel, kaip ia pasakius, na, gana savotikeili... Tu, be abejo, buvai suviliotas
pasauliki literatros arba ir to keisto kunigo, kaip sakei, nuomons apie moter reikmkrybai. Atrodo, kad ir sveikas,
raydamas kai kurias, ypapaskutinisias, savo eiles, pasekei tomis teorijomis.
Nuo todiVasaris sukruto, tarsi ant skaudamos vietos pajuts svetimrank.
- A, palikime ramybj mano eiles! - susiraukjis ir, nordamas paslpti savo sumiimir apmaud, pagriebpasitaikiusant

kelio pagal ir svied papurusi puies virn. Juos apdulk visa pga smulkutlio sniego, bet Ramuio pasiryimo tas
neiblak.
- O kodl mudu negalime atvirai pasikalbti kad ir apie tai? Kunigam naudinga pasikeisti mintimis apie vienas kit . Tokiu
bdu mes galim ivengti daug nemaloniklaid. Sakysime, jeigu tu man duotum paskaityti savo eiles prie sisdamas spaud,
btlabai naudinga ir tau paiam. Jei kas netinkama, a pastebiau, tu pataisytum, ir viskas btpuiku. Mes, kunigai, turime
bti labai atsargs, kai einame vieum.
Vasaris patraukpeiais:
- A rodos, nieko piktinanio lig iol neispausdinau...
- Piktinanio, tiesa, dar ne. Bet vis dlto kai kas buvo neatsargu, netinkama - quod sacerdati non decet. Imkime kad ir
paskutinisias tavo eiles. Jos labai graios, irint pasaulio akimis. Jeigu btpasaulikio paraytos - transeat, bet dvasikiui ne.
- Kaip poetas, a ne kunigas! - suuko Vasaris ir pagriebantrpagalsviesti nukarusias nuo sniego egls akas.
Ramutis i nusistebjimo net stabteljo.
- Turbt nerimtai tai sakai?
- Visai rimtai. A prie to prijau ilgai msts ir svarsts. Kitaip a negaliu.
- Bet tik pagalvok, juk tai absurdas! Tiesa, psichologija ino asmenybs skilim, arba dvilypes asmenybes. Bet tai nelaimingi
nenormals mons. Tu juk ne toks. Tu kiekvienu momentu turi smonj visus savo veiksmus. Tu sikalbi sau labai pavojing
iliuzij.
- Tegu ir iliuzij, bet ji man reikalinga.
- Bet tik pagalvoki, kas i to ieis. Gerai, leiskim, tu raai, neatsivelgdamas tai, kad esi kunigas. Bet kiti vis tiek irs
tavo ratus kaip kunigo. Juk nepasislpsi. Ir bus papiktinimas. Banyios prieai ims tyrinti, kas ir kaip. Juk, tarp ms
kalbant, raydamas paskutinisias eiles, tu turjai galvoj itdvarinink, ar ne tiesa?.. Mum, vietiniam, tai gana aiku. Ir ieis
taip, kad vienas Kalnynvikaras sukirino parapijpiniginiais reikalais ir mutynmis, o antras sukinjasi apie dvaro poniir,
galbt jsimyljs, eiles rao. Bet tu nepyk, kad a taip atvirai kalbu...
- Tik praau neperdti...
- Tiesa, a truput perdedu. Bet perdjmes geriau, kaip pro didinamj stikl, matome savo elgesipobd. Gera atrodys
dar geriau, bloga - dar blogiau.
Ramutis argumentavo toliau, o Vasario atsparumas majo. Atsistojs kunigo ideologijos plotm, jis Ramuio argument
atremti jau negaljo.
- Pagaliau atsimink dar ir tai, - jau grtant kalbjo Ramutis, - kad tu esi dvasiki luomo narys. Dl to kiekvienas tavo
veiksmas bus skaitomas ne vien tau, bet ir visam luomui. Kpadarpasaulikis, tai jo vieno dalykas, bet kpadarkunigas,
eina visos Banyios sskait. Banyios prieai tuoj iri krislms akyse, o vienam i ms nusikaltus, aukia: "Visi jie
toki".
itie odiai vl pataik jautriVasario vietir j pribaiggalutinai. Grdamas atgal, jis viskelityljo, nors Ramutis jau
kalbjo apie kkita ir net stengsi j suraminti ir palinksminti. Artinosi jau pietmetas, pasikopjusi saulildsmarkiau, ir i
vakarkilo lengvas vjelis. Daugumas medijau stovjo be rytmetinipapuoal, o nuo kitbaigkristi kaip dulks smulkios
snaiguts. Vasaris, irdamas tnykstaniiemos groio pasak, jaut, kad ir jo paio poetins bkls pasaka yra tokia
pat velni ir trapi ir va nuo kiekvieno realybs psteljimo.
Kun. Ramutis, pamats, kad jo odiai padarVasariui didelspd, nutarnebeatlyti ir itsvyruojantkonfratrstiprinti ir
kvpti jam kunigikos dvasios. Tad netrukus po to pasivaikiojimo m kalbinti, kad Vasaris daugiau knyg i dvaro
nebeimt. Ta proga jis visu savo ikalbingumu pie lektros reikm ir knyg tak. Ramutis visu grietumu smerk ypa
beletristik. Tai ess kiaurai pasaulikas anras, beveik be iimties kunigui nepriimtinas. Net ir geriausiuose romanuose
pasitaik netinkam apraym, ir niekas taip neuteri vaizduots, kaip toki apraymai. Romanai kaip kokiais mikrobais
nuodijir mspasmon, dl to mes nnegalime, es, inoti visos jpragaitingos alos.
Vasariui nebuvo sunku atsisakyti nuo dvaro bibliotekos, nes beveik visk, kten rado vertingesnio, jis jau buvo perskaits.
Dabar Ramutis uvertjsavo knygomis. Pirmiausia jam davskaityti tokius veikalus, kurie turi iokio tokio santykio su menu
ir literatra. Ypa rekomendavo vyskupo Niedzialkovskio, ito "vyskupo literato, vyskupo menininko ir kritiko", ra tus,
nagrinjanius meno ir moralybs klausimus.
Tuo paiu metu Ramutis suman atnaujinti ir dvasinio Vasario gyvenimo praktikas. Vien kart, ilgokai kalbjs apie
meditacijreikm, jis pasiltoksumanym:
- inai k, Liudai, btlabai grau, jei mudu meditacijas kartu laikytume. Klebono a jau nejudinu, nes jis turi savo sen
proi ir metod - su juo nesusikalbsime. Bet mudu kas kita. A jau ne vienoj vietoj esu taip praktikavs. Visi bdavo
patenkinti. Kolektyvi malda - kunigo gyvenime didelparama.
Vasaris buvo individualistas ir viskmgdavo daryti vienas. Kolektyvins meditacijos seminarijoj jam retai kada pavykdavo.
Daniausiai jis jas prasnausdavo arba mstydavo k kita. Tad Ramuio pasilymprim labai nenoromis. Bet pasiprieinti

dievotam kolegai nebuvo kaip.

Ramutis turjo nusistats gana grietdienotvark, kuripasilpriimti ir Vasariui. Keltis 6 val., pusiau septintmeditacija,
rytmetiniai poteriai, Prima ir Tertia. Paskui darbas banyioj ir miios. Po pusryi darbas namie, teologins studijos, kai
kada ilgesnis pasivaikiojimas, reikalingas sveikatai ir susipainti su monmis. Priepiet sukalbama Sexta ir Nona. Po piet
atlankyti Sanctissimum ir pasivaikioti. Paskui kalbama Vesperes ir Completorium. Iki vakariens darbas namie. Po
vakariens skaityti ventj Rat ir dvasinio turinio knygas, sukalbti Matutinum ir Laudes kitai dienai. i dienotvark
eidavo dar raanius, kurgalima atkalbti pasivaiktinjant, vaiuojant pas ligonarba iaip laisvu laiku.
ios dienotvarks kun. Ramutis grietai laikydavosi ir Vasariui rodindavo, kad tvarkingas laiko suvartojimas yra geriausia
priemon grdinti valiai, lavinti charakteriui ir i vengti dvasinio ir fizinio i tiimo. Vasaris daug buvo prisiklauss apie tai
seminarijoj ir inojo, kad tai tiesa. Taiau praktikoj vykdyti tai buvo nelengva, ypakiantis Ramuiui.
Lygiai pusiau septinttas jau barkindavo duris, kviesdamas medituoti. Bdavo dar tamsu ir alta. Ramuio kambary ant
stalo degdavo lempa. Jiedu klaupdavo i abiejon, kalbdavo Veni sancte Spiritus, ssdavo ant kietkdi, ir Ramutis,
kartais klpodamas, imdavo skaityti meditacij. O Vasar apnikdavo nenugalimas snaudulys... Kitdien jau jis skaitydavo
meditacij, o klausydavo Ramutis. Kitus dienotvarks punktus jiedu atlikindavo jau kas sau, bet Vasaris nuolatos jausdavo
ant savs budrikolegos glob, kartais gi igirsdavo priminim, kad dabar jau metas esdaryti tai ir tai...
Praslinkus porai savaii, Ramuio globa jam pasidar jau nepakeniamai kyri. Kiekvienas per daug uolus kolegos
sikiimas m j erzinti ir pykinti. Laikydamiesi dienotvark s, jiedu turjo gulti 10 val. Bet Vasaris kartais siskaits
prasddavo ligi vidurnakio. iem keltis 6 val. jam buvo nepakeliama, ir jis pasilikdavo gulti. Tuomet Ramutis rpestingai
klausdavo, ar jis nesergs, o patyrs tokio nepunktualumo prieast, nulisdavo ir jau vis dien bdavo melancholikai
nekalbus. Kartais Vasario brevijorius nuo pat Matutinum likdavo nekalbtas ligi vakaro, ir jis, bgdamas savo kambar,
suukdavo:
- Oi, dar mans brevijorius laukia nuo "Alperi Domine", reiks pasiskubinti...
Tuomet Ramutis imdavo jam velniai prikaiioti tok apsileidim, o Vasaris vis daniau pajusdavo pikt nor paerzinti
pamaldj kunig. Antipatijos jausmas, ukrits pirmomis dienomis Vasario ird, dabar kerojosi kaskart vis plaiau. Ramutis
mtai pastebti, lido, bet neinojo, kuo tjaunojo draugo atalimiaikinti.
Jis dar labiau susirpino, kai pamat, kad Vasaris ipainties eina reiau kaip dvi savaits, ir vienkartmrodinti, kaip
tai esbloga, jei kunigas per ilgai atidlioja ipaint. Bet Vasaris atkakliai tyljo ir t rodinjim, matyt, visai nem ird.
Pagaliau vienkartkun. Ramutis pamatjvl pareinant i dvaro su knygryulliu po paaste. O tiek daug gerrimtveikal
i Ramuio spintos tas usispyrlis dar nebuvo npaliets...
Praslinkus porai mnesipo baroniens ivaiavimo, kun. Vasariui atminty vl matgyti ponios Brazgiens vaizdas.
Tyliais ilgais iemos vakarais ilsdamasis po asketikkun. Ramuio kalb, jis atkurdavo savo vaizduotj tiek daug velniir
grai moment i savo klierikavimo met, kada juodaks idykls Liucs paintis taip ji jaudindavo, sukeldama daugyb
naivi svajoni, sins priekait ir susikrimtim. Mgdavo jis atsiminti ir savo paskutin atsilankym pas poni Brazgien
Naujapoly. Kaip gyva ji stodavo kunigo atminty - truput papilnjusi, bet dar graesn, meilesnir atviresn. Atsimindavo jis ir
ten igirstas kapeliono Laibio nuomones - ir dabar jau jos neatrodydavo jam tokios paradoksalikos kaip tuomet.
Paskui jis atsidurdavo dvare ir sivaizduodavo baronienalia Liucs, lygindavo jas, bet ir viena, ir antra jam buvo savotikai
brangios. Baroniendabar jam atroddomesn, labiau viliojanti, ir kiekvienkart, jatsimins, pajusdavo nerimastir norj
vl pamatyti. Bet ponia Brazgien trauk j kaip labai malonus praeities igyvenimas, kaip draugika, sava, prietelinga siela.
Dabar baronienei ivaiavus, jis jautsi Kalnynuose vien vienas ir m isiilgti ko nors, su kuo gal t bti atviras ir
nevaromas. Tokis mogus buvo tik ponia Brazgien. Ir jis mlaukti progos nuvaiuoti Naujapol.
Proga pasitaikapie ugavnes. Jis isireng miestkaip kokididelvent, kaip pramog, kokios jau seniai neturjo
supilkjusiame Kalnyngyvenime. Tos dienos spdiai ilgam laikui sirjo atmint.
Buvo dar iema, bet jau visa gamta jaut artjanio pavasario dvelkim. Dangus atrod gilesnis ir mlynesnis, oras
minktesnis, ir saul jau, per 10 valand viesdama, spjo nuleisti sniegnuo kalneli virniir atokait. Buvo tos graios,
nerpestingos ugavni dienos, kada lengvas rogi kelias vilioja jaunim"poveli vaikyti", o senius, usimetus skrand, ieiti
uuvjon saul, pasivalgyti dangir atsigauti viltimi dar kartsulaukti pavasarlio iautant.
Kun. Vasaris, iltai sivilks, sddamas rogse observavo regin ir skaiiavo artjanio pavasario laik. Minktas drgnas
vakarvjas dar iurktokai galando veidus, bet tai jau nebuvo atriai kerps viduriemio ptimas. Dar vienas mnuo - ir vietoj
sniego dangos pasirodys pirmieji alumyndaigai.
Atvaiavs Naujapol, kun. Vasaris jaute pareigatlantyti pralotGirvyd, kuris niekados nepraleisdavo progos kiekvien
atvykusi tolimesniparapijkunigapklausinti, kaip eina reikalai.
Pralotas, kaip visumet, primVasar labai maloniai, pasisodino savo kambary, pasilpapirosir pradjo kalbnuo "kaip
laikaisi" ir "kas girdti".
- Na, o kun. Ramutis kaip? - klaustoliau pralotas. - Sugyvenate?

- Taip, kunige pralote. Ramutis pavyzdingas kunigas.

Praloto veidu nuskrido paaipos ypsnys.
- Te... Kunigas tai jis pavyzdingas, tik jau per daug, kaip ia tau pasakius, padangikas. O iais laikais reikia kunig, kurie
jaust gyvenim, kurie ir emje tvirtai laikytsi. Jei visi tokie btume kaip Ramutis arba lavant tvelis, Banyia netekt
gyvenime vispozicijir ore pakibt.
Vasar nemaloniai nustebino tokis praloto atsiliepimas apie lavant tvel ir Ramut, kurio nors nemgo, bet laik kuone
kunigo idealu parapijoj, kaip ir tvel. Dl to atsiliepabejodamas:
- Bet, kunige pralote, man neaiku, kas btgalima prikiti tokiam Ramuiui?
- Siaurumas, mano brangus, tai kas! Ramutis su lavantikiu tiktvienuolynui, kontempliatyviam ordinui, bet ne parapijai.
Dl to Ramutis lig iol nnegauna parapijos. Kur j padsi? Pirmiausia, pas jnepabus joks vikaras. Jis klebonijoj nors vesti
regulkaip seminarijoj, ir, inoma, nieko i to neieis. Toliau, jis visai nesirpins visuomeniniais reikalais, jis nusileis visokiem
cicilikam, pirmeiviam! Ateis, sakysime, rinkimai Dm, tai jo parapijonus kiekvienas agitatorius nuves u nosies balsuoti u
bediev. Katalikveikimas iandien akojasi, ir kunigas visur turi bti aktyvus. Bet ia reikia didelio takto, o kartais ir gudrumo.
Ne taip, kaip tas stuobrys Stripaitis - sipainiojo krautuvl ir vis parapij sukl. iandien jeigu kunigas tikrai nori bti
Banyiai naudingas, turi kuo plaiausiai siekti ir kuo nors pasauliui uimponuoti. tai kad ir pats. Visuomenininku, politiku tu
greiiausia nebsi, bet esi poetas. Ir, irk, kad neuviltum! Parodyk, kad kunigas gali ir literatroj stoti pirmsias eiles.
itie ir tolimesni praloto odiai gerokai apgriovidealistinVasario pair Banyios vyresnybs reikalavimus kunigam,
jos tikslus ir priemones. Jis ir anksiau jau buvo girdjs tlskeptiknuomon, kad geri, tyls, pamalds kunigai nesjau taip
labai branginami, dl to ir sd maose ukampi parapijose arba visai parapijos negaun, nekalbant jau apie auktesnes
hierarchijos vietas. Ir atvirkiai: gudrs karjeristai, mikls pataiknai ir tokie, kurie gali "kuo nors uimponuoti pasauliui", jei tik
pasilieka itikimi Banyios disciplinai ir sugeba laviruoti vieosios opinijos jroj, spariai iriasi pirmyn. inoma, ne be iimi.
Dabar jau jis buvo links skeptikam pritarti.
itokios ir jas panaios mintys, atjusios galvbesikalbant su pralotu, Vasariui pasirodtiek domios ir svarbios, kad jis
nutaratlankyti kapelionLaib ir igirsti jo nuomon. Taiau ijs i Naujapolio klebonijos, pirmiausia jis pasuko daktaro
Brazgio but.
Daktaras su ponia labai nudiugo, j pamat. iaip ar taip, juos visus tris jungvisa eilgrai atsiminimi netolimos dar
praeities, i giedri, nerpesting mokslo dien. Be to, Vasaris Naujapolio inteligentijoj jau pradjo gyti pripainto poeto
vard. Paskutiniu laiku jo ispausdintos eils visiem patiko. Gimnazistai jas i mokdavo ir raindavo paneli albumlius.
Ponios sakydavosi nor su juo susipainti ir klausindavo, kas jis per vienas. O igirdusios, kad jis kunigas, nustebdavo, bet tas
jsmalsumo nemaindavo. Kai kas inojo, kad jis geras ponios Brazgiens pastamas, mokslo metdraugas, ir dl jos vos
nepamets seminarijos. Ponia Brazgientuos gandus savo pastamom uginijo, bet taip ypatingai ypsodamasi, kad ja niekas
nepatikjo. Dl to turti Vasarsveiu buvo ir malonu, ir pramatnu.
- Tiespasakius, a netikjau, kad tamsta ieisi poetus, - draugikai kalbjo ponas Brazgys. - Sveikas buvai per daug jau
ltas ir tylus. Bet dabar, irk, per toktrumplaikkaip atkutai. Tie Kalnynai puikiai paveiktamst.
- O a visuomet manydavau, kad i Pavasarlio bus mogus, - gyrsi ponia Liucija. - Dl to a jam taip simpatizuodavau,
kad tu net pavyddavai...
- Na jau neprasimanyk, brangioji, - gynsi daktaras. Vasaris tuoj pastebjo, kad Liucs santykiai su vyru yra artimi, ilti,
draugiki, visai ne toki, kaip galima buvo spti i ankstyvesnijjam inomaplinkybi. Dabar besikalbdamas jis keletkart
sugavo reikmingus vilgsnius, kuriais pasikeitdaktaras ir ponia. Vasariui pasirod, kad jiedu ino kakypatinga ir tslepia
nuo jo kaip koki smokslininkai.
Nuo t vilgsni jam pasidar net nejauku. Jis pasijuto svetimas, iskirtas i jdviej tarpo. Jis sutelk savo dmes,
nordamas rasti to prieast. Jis pamat, kad ponia Brazgienyra gerokai papilnjusi ir jau ne tokia grai kaip anksiau. Kai ji
atsisuko vies, kunigas pastebjo, kad jos cera yra netekusi to skaistaus velnumo ir lygumo, kuriuo jis taip avjosi
anksiau. Jos veidas buvo lyg papurts, lpos tarsi pastambjusios, o akys, kuriose anksiau ybiodavo kaitrios liepsnels,
prigesusios. Ji dvjo ilgpalaidinrb, slepiantjos liemens lankstumir visas seniau taip grakios figros linijas.
Konstatavs iuos Liucs pakitjimus, kun. Vasaris pasijuto gerokai nusivyls. "Gerai sakLaibys, - manjis vienas sau, kad :moterys tik po itekjimo pasirodo tikrai kas esanios. Kas galjo tiktis i idykls Liucs tokios matronos? O kas bus
dar po kelerimet? Baronienvisai kas kita..."
Igrs puodel kavos, daktaras ijo prie pacient. Ponia Brazgien pakilo perssti jo viet ir, praeidama pro fotel,
prisiglaud prie stalelio briaunos. Vasaris vienu vilgsniu apmjos figr ir staiga suprato visk: ponia Liucija buvo nia.
itas atidengimas, matyt, taip aikiai atsispindjo jo veide, kad ponia, pastebjusi tai, net nusijuok:
-Taip, taip, tamsta neklysti, kunige Liudai, tik nesi pastabus, jeigu ne spjai i pirmo pamatymo... Laukiu vieno i dviej:
arba snaus, arba dukts.
Jis sumis atsakkaknesuprantama, o ji tstoliau:
- Mudu su vyru taip jau nutarm: kriktys dd, kanauninkas Kima, o tamsta bsi kmas. Kmtursi labai domiponi,

kuri, dar nepaindama, jau yra tamstsimyljusi. Gerai?

- Sutinku, ponia Liucija. Jei tik klebonas ileis...
- Na jau, na!.. Juk ne seminarijoj esi. Ir ne bet kas, o poetas Vasaris! Dabar tai jau tamsta raai visai kitaip. Bet prisipaink,
kokia ten grauoltuose Kalnynuose taip suavjo tamst?.. Oi, oi!.. Tursiu a kada nuvaiuot pairti, kas ten darosi.
Bet jis isisukdamas gynsi.
- Jokios ten grauols nra. iemos Vakarais atlankydavo kartais seni atsiminimai. tai ir viskas.
- Na jau, na, meldiamasis, nesiginki. Kun. Laibys mum t jau papasakojo. Yra ten tokia grauol ponia baronien,
aristokrat! Kur jau ia mes, provincijos poniuts...
Bet ponios Liucijos odiuose nebuvo nei priekaito, nei paaipos. Ji dabar buvo uimta visai kuo kitu ir jau nepretendavo,
kad "Pavasarlis" ja domtsi i jai poezijas rayt. Jis tai suprato, ir jam palengvjo, tarsi kokio nemalonaus pasiaikinimo
ivengus.
Dar pabuvs valandl, jis pakilo eiti, suprasdamas, kad bt netaktika tokiose aplinkybse vizit per ilgai tsti. Ponia
atsipranegalinti jo ilgiau sutrukdyti ir reikvilties, kad, kitkartjam atsilankius, viskas bsikitaip. Jis atsisveikino ir ijo.
Per vis vizit ji n karto neband paliesti jo jausm stygels, atgaivinti praeities atsiminim. arba paadinti ateities vili.
Ijs jis suprato, kad dabar jau visi jdviejirdies reikalai baigti. Ji tampa motina, ir btkakaip ventvagika svajoti apie j
kaip apie rnoter, kuriai galima turti kitokijausm, negu pagarba ir prietelingumas.
I Brazgi jis nujo atlankyti kapeliono Laibio. Kun. daktaras sutiko j kaip sen pastam ir ger prietel. Kambarys,
kuriame jiedu susdo, Vasariui pasirodpaslaptingas, kaip kokia senovs moksliniaus buvein. Buvo apytamsu. Aplink sienas
stovjo juodos, stiklais blizganios spintos ir lentynos, prikrautos storknyg. Viename kampe juoda politra ir balta klavi
eile ibjo pianinas. Ant sienos kabojo keistas paveikslas, kurio turinio Vasaris nesuprato. Ant vienos lentyn ls stovjo
paprastas juodas medinis kryius be mkos, o alia baltavo mogaus kaukol, i karto kritusi jaunam kunigui akis. Kambarys
buvo iklotas kilimu ir gerai prikrentas. Kvepjo kakoks sunkus, tarsi tabako, tarsi smilkalo, miinys. odiai ir kiekvienas
garsas ia tuoj ugesdavo be skambumo, be rezonanso.
Kai Vasaris idst savo pasikalbjim su pralotu, neslpdamas nustebimo ir nusivylimo, kun. Laibys pakl antakius,
ironikai pairjo poetir suuko:
- Vyre, nebki naivus! Banyios, kaip dvasins bendruomens, laikai, kada buvo vaduotasi Kristaus aptarimu - regnum
meum non est ex hoc mundo, buvo gana trumpi, ir jie jau seniai prajo. iandien tuo aptarimu kurstomas tik seminarist
idealizmas, o kas gyvenime juo seka, tai ir pasilieka sicut parvulus - uguitas kur nors lavantuose arba Pipirmiuose.
Modernioji Banyia, nors ji od pasmerk, deda dideliausipastang sistiprinti in hoc mundo. Jai reikia gabipolitik,
diplomat, administratoriir valdinink. O kas kaltas, jei toki gabum neturi nei lavant tvelis, nei tavo Ramutis, nei kiti
toki? Lenktyniuodama su valstybe, ji turi ilaikyti pasaulik presti ir dekor. Reikia daug ne vien ilko ir aukso, bet ir
brangi akmen tiarom, mitrom, pastoralam, kryiam ir iedam. Puoniose procesijose eina pralotai ir kanauninkai, frakuoti
ponai ministeriai ir generolai, kuri krtins spindi ordin vaigdmis ir medaliais. Bet tai jiem nekenkia, sugr us savo
kabinetus, leisti blogus statymus, skriausti pavarglius, lbauti, bti egoistam, yktiem, neteisingiem, kietairdiam ir
itvirkusiem...
- Vasari, nesipiktink ir nesiskubink to smerkti. Visa tai yra natrali dalykeiga. Ar Banyia, ikovojusi laisv, neturi teiss
diaugtis ir triumfuoti? Ar puonumu ir prabanga negalima garbinti Viepaio? Ar nekalbi brevijoriuj:
Laudate Dominum in cymbalis benesonantibus,
Laudate eum in jubilatione,
Laudate eum in voce tubae,
Laudate eum in chordis et organo.
- Be to, inok, kad tas dekoras ir jubiliacijos sugestionuoja minias ir laiko jas su avtas, kaip alt fakyro ddel. ita
priemon yra lengvesn ir veikia skmingiau negu evangelika ubagyst, savs isiadjimas, gailestingumo darbai ir kitos
krikionikos dorybs. Kam a tai kalbu? Gi tam, kad tave svyruoklsustipriniau kunigikoj dvasioj. Mokk blaiviai pairti
dalykus, susiorientuoti ir rasti sau tinkamviet...
Jis atriu, bandaniu vilgsniu irjo Vasar, o is neinojo, kokia prasme suprasti tuos odius.
Jeigu pralotas Girvydas btgirdjs kapeliono kalb, jis btu galvos nusitvrs dl tokierezij. Bet tarp jdviejbuvo
stiprus logikas ryys, ir Vasario smonj praloto ir kun. Laibio odiai susijungkaip dvi silogizmo premisos.
Bet artimiausiomis dienomis jis daugiau mstapie Liuc, savo vaizduotj atkurdamas dvejopjos vaizd: gyvos, drsios,
aismingos j besimylinios panels ir rimtos, apglebusios, jam visai abejingos, nios ponios Brazgiens. Jis jaut, kad dabar
uveria vienbrangsavo jaunysts lap, kuriame buvo rayti jo pirmieji drovs, skaists ir svajingi susiavjimai moterim toki reals, bet n karto nenusileid ligi kasdienikumo prozos. Ir jam pasidar gaila tos vikrios, juodbruvs, su
ybiojaniomis akimis panels, kuri pramin j Pavasarliu, lauk parvaiuojanio i seminarijos ir belaukdama saugojo

geltonkapdlipluotel, skintjo pamgtame tviks kalnely.

Kelet dien jis gyveno itais atsisveikinimo spdiais, o vien vakar pradjo rayti ilg eilrai cikl, kuriame
simboliniais vaizdais nuymjo visas savo jausmo peripetijas. Jis buvo jau tiek susiprat s ir jaut savy tok stipr lyrin
susijaudinim, kad nutar nekreipti dmesio tai, kaip bus jo eils suprastos, k dl j pasakys kun. Ramutis, pralotas
Girvydas arba Naujapolio ponios.
Parapijos darbas kun. Vasariui buvo labai sunki pareiga nuo pat jo kunigavimo prad ios. Pirmaisiais mnesiais jis vis dar
tikjosi priprasis, bet laikas bgo, o jis jokio palengvjimo nejaut. Prieingai, kakas dar tarsi pasunkjo. Ipainiklausyti
i pradi j skatino neopresbiterio uolumas, o i dalies ir smalsumas. Bet greitai jis patyr visus svarbesniuosius ipainties
variantus ir nuodmi ris. Smalsumas buvo patenkintas, o darbo sunkumas, penitent nepasiruoimas ir pats laikas sald
uolum.
lavant tvelis visai teisingai j spjo dl apsipratimo pavojaus. is pavojus pirmiausia jo tykojo vienoj i svarbiausi
pastoracijos darbo srii- klausykloj. Pamokslai vienodai tebevargino j vislaik. Neva apsiprats, jis kartais i apsileidimo,
kartais dl kokios nors prieasties rizikuodavo lipti sakykl pamokslo nepasiras ir neimoks. Jokios improvizacijos
dovanos jis neturjo. Reikalas t bt k nors sakyti iluodavo i jo galvos visas mintis, ir jis desperati kai stvarstydavo
odius, pats gerai nenusivokdamas, kas i to ieis. Visos banyios smigusios j akys kliudydavo jam susikaupti, ir nieko
negelbdavo kadaise girdtas ikalbos profesoriaus patarimas - sivaizduoti prie save turint kvailavinkaimen.
. Vienkart staiga susirgus kun. Ramuiui, kuris turjo sakyti pamoksl, reikjo tpareig atlikti Vasariui. Pasiruoti jis
gavo ne daugiau kaip valand laiko. Kariuodamasis jis puol skaityti pamoksl i "Vadovo sakyklai", ant lapelio
ymdamasis smulkjo plan. Lapel jis sidjo Evangelijos knygas, tikdamasis kritikam momente juo pasinaudosis. Bet,
nelaimei, atjus kritikam momentui, neatsargus rankos judesys nubrauklapelnuo knygos, ir jis kaip balta platakzigzagais
nuplazdjo ant klausytoj galv. T sekmadien kun. Vasario pamokslas truko 5 minutes. Per pietus klebonas, igrs savo
degtins stiklelir ukands pasdytos duonos ksniu, pervrpamokslininkironiku vilgiu ir tar:
- Taip... Anekdotas apie bambiziandien puikiai tinka mspoetos pamokslui. Mes, seniai, tegu nors i tvartarba kluon
lipambon, dkui Dievui, randame kpasakyti. Taip... dvaro poniuts knygels ir eiliraymas pamokslam tinkammini,
matyt, nekvepia... che che che...
Po Kald prasidjo naujas parapijos darbas - kaldojimas. Laimei, jam io darbo teko ne daugiausia, nes palyginti
nedidelj Kalnynparapijoj ipelningpareigpasiskirstklebonas ir pirmasis vikaras. Vis dlto porkaimteko apkaldoti
ir Vasariui.
I klebonijos kiemo ivaiuodavo trejos rogs. Pirmose sddavo kunigas su vargonininku, antrose zakristijonas ir
pitolninkas, o treios buvo skiriamos kaldai veti - grdam, audeklam, verpalam ir kitokiem panaiem daiktam. Kaldininkai
paprastai bdavo gerai nusiteikir linkvairiem posam. Kartais vejas ir patkunigliversdavo minktpakels pusnyn.
Linksma nuotaika pakildavo ypa pavakar, nes kiekvienuose namuose kaldininkus vaiindavo, o vejam ir palydovam
tekdavo paragauti vienur kariosios, kitur saldiosios, treiur alaus.
Vienkart, kaldojimui pusjus, sekmadienper vakarienklebonas kreipsi Vasar:
- Rytoj tamstai teks mane pavaduoti. Mano apskaitymu, iomis dienomis Dry turt apsiveriuoti. Tai mano geriausia
olandveisls karv. Turiu namie pasilikti, kad kas neatsitikt. Tokiais atvejais tik ikelk koji nam, tau visados kas nors
pasidarys ne taip. Kaip tyia...
- kokkaim? - paklausVasaris.
- Paliepius. Nemgstu a ten tos cicilikijos. Pernai Stripaitis odelbuvo net aplenks. Bet tamsta vaiuoki. Pirmas sykis tai
ir patogiau. Be to, girdjau, kad tie cicilikai gerai apie tamstatsiliepia. Mokytojas ten mum visiem opinijsudaro.
Ryt ryt, anksiau atsilaiks miias, Vasaris su vargonininku sdo pirmsias roges, ir kaldininkai leidosi Paliepikaim.
Linksmas varpeliskambjimas skelbvisiem, kad jie jau atvaiuoja.
Usakytame kaime tdienpaprastai bdavo tikras sumiimas. eimininkas pilstydavo javus ir skaiiuodavo, ko kiek kam
duoti: banyiai, vadinasi, klebonijai, kaldojaniam kunigui, vargonininkui, zakristijonui, pitolninkui ir vejam. eimininksu
mergomis luodavo ir mazgodavo trob, prausdavo ir rengdavo vaikus ir rpindavosi, kuo ia kunigl ir kitus kaldininkus
pavaiinus. Jaunimas - merginos, piemenys ir vaikai - drebdavo i baims, nes kunigas klaus poteriir katekizmo, o tik paskui
apdovanos ventais paveikslliais ir saldainiais. Danai atsitikdavo, kad pas pirmuosius kaimo gyventojus ta ruoa dar bdavo
nebaigta, kai i tolo pasigirsdavo varpeli skambjimas ir prie vart deuravs piemuo galvatrkiais virsdavo vid,
rkdamas, kad "jau". Tuomet kildavo panika ir sumiimas, ir kaldininkam tekdavo matyti juokingscen.
Tdienkun. Vasariui, rodos, viskas gerai seksi, bet tas bjaurus kaldos rinkimas ir pinigmimas jam buvo tokis koktus,
kad kiekvienoj pirkioj tekdavo igyventi visgamnemaloniausiu jausm.
Vos vaiav kaim, jie sustojo ties neturtingo kampininko trobele. Duryse juos pasitiko skurdios ivaizdos eimininkai,
tuoj puldami buiuoti kryiir kunigui rank. Kun. Vasaris palakstvstu vandeniu, o vargonininkas utrauk"Sveikas, Jzau
maiausias". Likusieji jam pritar, ir visa goveda suvirto priemenl. Pirkia regimai vos tik dabar buvo baigta luoti, nes dulks

kuteno nos ir vert iaudti. Kampe prie krosnies grdosi trys i sigand vienmarkiniai vaikikiai, bailiomis akutmis
sekdami kiekvienkunigo gest.
Reikjo kaip nors tuos mones prakalbinti, k nors tiem vaikam pasakyti - ir tai taip, kad tikt iai progai ir iom
aplinkybm. Bet kun. Vasaris, nors pats i kaimo kils, su kaimo monmis laisvai elgtis nemokjo. Jis varsi, o jo dar labiau
varsi. Jis kakpasak, vos silvaikam po saldain, padjo ant stalo porpaveikslliir jau rengsi ieiti. ia eimininkas,
buiuodamas rank, spaudjam pusrublsmulkiais ir mteisintis:
- Daugiau neigalim, dvasikas tveli... Nr i ko pinigo padaryti. Vos prasimaitinu su eimynle. Nemaa, dkui Dievui, o
naudos jokios...
- Nereikia, nereikia, - gynsi kunigas. - Pasilikite sau. A ne dl to, kad pinigus rinkiau.
Bet jie suprato, kad "dvasikas tvelis" neima dl to, kad per maai duoda. Tat vl mteisintis eiminink:
- Tikrai neturime, kunigli. Praom neatsisakyti. Vis jau Dievui ant garbs.
Kunigas pampinigus, tartum tai btbuvdeganios arijos, ir engatgal pro duris.
- O mum tai nereikia? - suuko j praleisdami vargonininkas, zakristijonas ir pitolninkas.- Pastame mes jus! Udarbiaujat
per itisus metus. Js daugiau pinigturit kaip kitas kininkas. Banyios tarnai tai badu dvs?
Vasaris idalino jiem gautjpusrubl, ir visi nuvaiavo toliau.
- Js jais netikkit, kunigli, - mok vargonininkas. - Pinig jie turi, tik ykts. Pamat jaun kunigl, tai ir usiman
prigauti. O-o!.. prie Stripaiio arba klebono taip nebdavo.
Toliau jie atlank pasiturint kinink, kur viskas jo sklandiau. Po giesms, lakstymo ir kryiaus buiavimo kunig su
vargonininku tuoj nuved seklyi, o kitus kaldininkus pirki. Vienus ir kitus pradjo vaiinti ukandiais ir saldija.
eiminink ia buvo drsi, apsukri moteris, ir i jos globos nelengvai pavykdavo isisukti. Vasaris paband jaunesniuosius
paklausinti katekizmo, bet eimininktuoj viskpavertjuokais, pati sikidama "egzamin".
- Na, kiek yra diev? - klauskunigas berniuko, kuris jau buvo ijs katekizmo kursir prims pirmjKomunij.
Berniukas pastatakis ir mkalbti vienu balsu, kaip poter, klausimus ir atsakymus:
- Kiek yra diev, vienas yra Dievas trijose asabose Dievas Tvas, Dievas Snus ir Dievas Dvasia venta. Kur yra Dievas,
danguj, ant ems ir visose vietose. Kas tave sutvrDievas Tvas, kas atpirko Snus Dievo, kas apvietDvasia venta, neatsikvpdamas idro, matyt, atmintinai imoks pirmjkatekizmo puslap.
Visi mjuoktis i tokio uolaus atsakymo, o motina dabar jau klausinjo pati:
- Kazeli, o kas darosi, kai griaudi ir aibuoja?
- Alijoius po dangvainja ir pypkrko.
- O kas darosi, kai kuniglis per miias veniausipakelia?
- yiaus vartai atsidaro, ir viena deldangskrenda.
- Kazeli, - sikio jaunesnysis broliukas, - o kas yra danguj su uodega?
- Dvasia venta paveiksle balandlio!
ia vl visi mjuoktis, o eimininkjau nustmvaikatgal, ir pati atsistojo jo vietoj.
- Moka, viskmoka, kunigli, ir poterius, ir prisakymus, ir sakramentus, ir devynis darbus mielairdingus, ir septynis griekus
smertelnus, kaip rieutkremta. Bet gana jau bus tpoteri, kunigli! Praom pasistiprinti. Jau tokgalatvaiavote!
Ir, buiuodama jam rank, stm ustal. Jeigu Vasaris, vargoninko padedamas, jga nebt isivers i vaiingos
eimininks globos, tai tos dienos kaldojimas ia pat btir baigsis. "Ant kryiaus" jis gavo du rubliu, o visi jo palydovai taip
pat buvo patenkinti ir toliau vaiavo jau beveik dainuodami.
Laimei, tolimesni Paliepikaimo kininkai pasirodmaiau vaiingi, ir kaldininkai galjo spariau atlikinti dvasines vizitas.
Piets buvo numatyti pas vien turting kinink, geriausi parapijos kantar, brostvinink, itikimklebonui mog. Bet jo
kaimynas odelis, i pat ryto suinojs, kad vietoj klebono kaldoja kuniglis Vasaris, nutarneapsileisti ir pietus ikelti pas
save. Tai buvo lengva padaryti, nes kaldininkai pakeliui pirma turjo atvaiuoti pas j, o jau paskui vykti pas brostvinink.
odelis buvo turtingiausias kininkas visame Paliepi kaime. Jo trobos buvo gerai pastatytos ir apirtos. Gyvenamasai
namas dengtas erpmis, kltis guntais, o kluonas ir tvartai skarda, kas tais laikais buvo dar retenyb . Lauk jis dirbo
modernikai, berdavo tromis ir ne tik kl, bet ir pjovir grbmainomis. kio srity odelis konkuravo su klebonu ir gal
btjpralenks, jeigu btturjs bent pustos paramos, kuriklebonas gaudavo i parapijos. odelis taip ir sakydavo savo
kaimynam, o kartais pakalbdavo ir Kalnynrinkoj arba ventoriuj.
itos kalbos pasiekklebono aus, ir jis nutar, kad odelis jam pavydi ir nori sukirinti parapijnevaiuoti talkir maiau
aukoti banyiai. Iia ir prasidjo odelio neitikimybbanyiai. Kun. Stripaiio taktika ir veikimas draugijose antagonizm
padidino. Paliepi turtuolis buvo apauktas pirmeiviu ir ciciliku. Atkaklaus ir savim pasitik jusio kininko ambicija buvo
ugauta, bet kartu ir paskatinta. "Pirmeivis", nors kunigujamas, vis dlto skambjo naujovikai, pramatniai. odelis isira
"kinink", atsieldbarzdel, m neioti ydikkepurait ir rkyti trump, inteligentik pypkut. Kadaise jis svajodavo
praturtti, ileisti sn kunigus ir ssti u vieno stalo su klebonu, bet dabar jis tapo "pirmeiviu" ir snketino padaryti daktaru
arba ininierium.

Vis dlto klebonijos pasmerkimas kankino j kaip koks slogutis, ypa nuo pereit met, kai Stripaitis kaldodamas j
aplenk. Tai buvo sensacija visai parapijai. Daugelis pradjo jo vengti, o moterys kartais ir akis ivadindavo bedieviu ciciliku.
Jis gi gilumoj irdies pasiliko toks pat tikintis ir truput prietaringas kaimietis, kokis buvo anksiau. Klebonija j viliojo, ir savo
snjis btmieliau mats kunigu negu ininierium arba daktaru. Dl to, ikeliant kun. Stripait, jis taip norjo su juo susitaikinti
ir visiem tai pademonstruoti. Dl to ir dabar, igirds, kad kaldoja kun. Vasaris, nusprendt bt pietus ikelti pas save. Nes
kelti kaldininkam piets buvo didelgarb, ir visa parapija inojo, pas kkuriam kaime ta ikilmvykdavo.
Kai kaldininkai atvaiavo pas odel, beveik jau ir buvo piet metas. Vasaris man ilgai ia neutruksis. Dienos liko
trumpa, ir jis pamat, kad ligi vakaro vos sps apsidirbti Taiau odelis su odeliene pradjo j trukdyti nuo pat pirmj
ingsni. Kunigas turjo pagrindinai iklausinti poteriir katekizmo bern, merg, piemenir visus vaikus.
- Ne, ne! Praome dar paklausinti, kunigli, - spyrsi odelis, - kad paskui nesakyt kas, kad mano vaikai katekizmo
nemoka. Tai kas, kad a pirmeivis. Kas reikia, tai reikia...
Pasibaigus katekizmo egzaminui, paveikslliir saldainidalybai, jo ikaitusi odelien.
- Na, dabar, kunigli, po tokio darbo laikas ir pasistiprinti. Labai praome pasilikti pas mus piet. Stengms paruoti kuo
geriausiai.
- Bet su pietumis ms laukia jskaimynas, - nustebo Vasaris. - Kas gi dabar bus?
- Tegu sau laukia, kunigli. Atjo laikas piet, tai mes ir praome. Ir be piet neileisime, - kategorikai pareik abu
eimininkai ir tuojau pradjo dengti stal.
ia mprotestuoti ir vargonininkas, kuris laikbrostvininko pus, bet odelis mirkteljo jam akimi, rodindamas nustvr
u rankos ir mikliai bruko deln rublin. Tas, pajuts saujoje eimininko odi svarum, m nusileisti ir abejoti, gal taip
bsiir geriau: pas odelpiets, o pas kaimyn- pabaigtuvs. Su tokia inia ir pasiuntvaik.
Piets buvo gerai pagaminti ir paduodami visai kaip klebonijoj. Prie u kandio eimininkas atne ant akneli upiltos
degtins "vaistam", ir kunigas turjo igerti po vien su juo ir su eimininke. Vargonininkas nusprend, kad tokia trejanka,
panie, geresnu ustovo konjak, ir grsu kiekvienu, kas tik palietstiklel.
Sdus piet, netiktai atvyko mokytojas, didelis klebono prieas. Vargonininkas, pamats j, susiraukkaip kartj pipir
kands ir ta proga itustino stiklel.
- Praau gerbiamj kunigir ponus eimininkus dovanoti, kad sibraunu ia nekviestas, - teisinosi mokytojas. - Pamaiau
Kalnynuose ieinant i krautuvs js berniuk ir suinojau, kad ruoiate pietus kun. Vasariui priimti. A ir pasinaudojau ia
proga su gerbiamu kunigu susipainti. klebonijeiti man nepatogu, o ia, taip sakant, neutrali vieta.
eimininkai pasodino jprie kunigo, ugrir paprauksti.
- A esu didelis tamstos gerbjas, - kalbjo jis Vasariui. - Prisipainsiu, kad a kunigus nelabai myliu, bet a skaiiau daug
tamstos eili ir tariau sau: itas tai kas kita. U it tai a galv guldysiu! A laimingas, kunige, ia proga ir geriu tamstos
sveikatai!
eimininkai ir kiti stebjosi, kad kuniglis rao laikraius, kuriuos ir mokytojas skaito. Visi dar atsimin, kaip pernai kun.
Stripaitis ikeiktokius laikraius ir tuos, kurie juos rao. Bet vargonininkas kitam gale stalo iaikino, kad kuniglis rao tik
"geruosius" laikraius.
Po pietkaldininkai isiskubino toliau. odelio kaimynas buvo labai sieids, kad kuniglis "taip padar", o jo mona, neva
nusiemindama, kariai kalbjo:
- Kjau ia mes!.. odelis turtingesnis, mokjo geriau kunigl priimti. Lyg a biau pataikiusi paruoti tokiskanivalgi,
kaip odelienparuo?..
Brostvininkas ir jo namikiai ne visai atlyo n kai vakare, grdami namo, kaldininkai usuko pas juos vakariens. Visi
buvo be po, nors eimininkir dkojo, kad kuniglis nepasipuikins bent ant galo priimti j, prastuoli, vaii.
Kai pagaliau pasibaig visi tos dienos rpesiai ir kun. Vasaris, sds roges, ivaiavo lyg keli, jis atsikvp pilna
krtine, kaip mogus, atliks ilgnemalondarb. Tokiais atvejais jis paprastai sutelkdavo savo spdius, juos analizuodavo ir
vertindavo. Bet kart, vis dien praleids su svetimais monmis, vienur baugiais, kitur akiplikai drsiais, treiur
pretenzionaliais ir veidmainikais, jis jautsi taip pavargs, toks tuias, kad gyveno vieninteliu jutimu - baigta!..
Jie greitai vaiavo lygiu kaip stalas keliu, guviai skambjo varpeliai, sutartinai kirto arklikanopos baltkeli, ir atskeltos
sualusio sniego skeveldros lakst onus. Buvo tyli, alta, skambi iemos mnesiena. Vasaris, sisuks kailinius, pasistats
apikakl, irjo trumpus vejo ir arkli elius, balzganus laukus, svaiginaniai gil dang, kur mirgjo nesuskaitoma
daugybvaigdi, dideliir ma, tyliir mirgani, susibrusidraugn ir aminai vienitoj nuostabioj nakties padangj.
ita kelionbuvo jam vienintelis atlyginimas u visus tos dienos nemalonumus.
Ryt dien jis turjo pakankamai laiko apsvarstyti pirmojo savo kal dojimo spdiam. Jis sitikino, kad toks parapijos
lankymas, kaip kaldojimas, labai maa turi bendra su pastoracija. Turtingiem - tai proga pasivaiinti, o vargam - reikalas
atiduoti sunkiai sutaupyto skatiko dal. Kai dl savs paio, jis pamat, kad jo literatrinis darbas, jo poezijos siekia plaiau,
negu jis norjs. Pasirod, kad jo eiles skaito mokytojas, gali paskaityti odeliam ir kitiem kaimo pastamiem. ia jos gali bti

suprastos visai netinkamai. Jis atsimin Ramuio odius ir susirpino. Kiekviename ingsnyje, visokiomis aplinkybmis jis
gauna pajusti kunigo ir poeto konflikt. Tiesa, mokytojas jam pareiksavo susiavjim. ir palankum, bet ar ilgam? Pagaliau,
ar mokytojpatrauk kunigikos jo, Vasario, dorybs? Ne. Kaip kunigas jis mokytojo nieko nepaveik, prie banyios jo
nepriartino...
Pagaliau, tas kaldojimas turjo dar vienpask: Vasaris sigijo parapijoj prie. Brostvininkas, o ypajo mona, pradjo
visiem pasakoti, kad jaunukas kuniglis pas odel baliavojs su visokiais bedieviais, kad kain k ras gazietas ir kad
mokytojas tuo atsidiaugt negaljs. Klebonui tai labai nepatiko, ir vienkartjis mgarsiai reikti savo nepasitenkinim:
- Tamsta dar jaunas, tai visur laikytumeis nustatytos tvarkos. Kur piets buvo numatyti, ten reikjo ir valgyti. Dabar i to tik
intrigos ir nesantaika. Mokytojas kunigui draugas nebuvo ir nebus. Pirmai progai pasitaikius, kokiunybpadarys... Et, i t
tamstos poezijneieis nieko gera!..
Vasarpampiktumas, kad klebonas tokius odius kalba girdint Julei. Tad, jai ijus i kambario, tar:
- A labai prayiau kunigklebonman pastab, nedaryti, esant tarnaitei arba kuriam kitam paalieiui. A manau, kad io
mano praymo motyvai jum gerai suprantami.
- A bevelyiau, kad man visai nereiktdaryti tamstai pastab, - atsikirto klebonas ir paliko jvien.
Jul, porkartnugirdusi tokias kalbas, tuoj suprato, kad klebonas Vasario nemgsta ir nortjuo nusikratyti. itas ne
nemaa painiavos jos ird. Ji vissavo simpatijbuvo nukreipusi jaunjkunigl, ypakai ivaiavo kun. Stripaitis. Jis gi ne
tik nekreip j n maiausio dmesio, bet aikiai veng ir staiai nemgo. Tokis kuniglio elgesys ugaudavo jos ird ir
keldavo pavyd. Ji mnejuiomis, bet uoliai Vasar sekti. Jai labai nepatiko, kad kuniglis lankydavosi dvar, o dabar tai
dedasi su pirmeiviais cicilikais. I klebono pastabjsitikino, kad neklysta. Jai buvo gaila kuniglio, ir ji norjo, kad klebonas j
atverstgerkeli. Dl to ji dar uoliau mjsekti ir, knugirdusi ar maiusi, tuojau patiekdavo klebonui.
O Vasaris i ties mjos neksti. Jos rpestingumas buvo jam koktus nuo pirmjdien. Ji m eiti pas j ipainties i
pradikas antra savait, vliau kas savait, o dabar jau atbgdavo po du kartu per savait. Jis grietai udraudjai tai daryti,
bet visai nusikratyti ja negaljo. Jos ipaintys bdavo nenuoirdios, nuodms pramanytos. Jis aikiai mat, kad ji nori savo
ipaintimis jpaveikti.
Viensyk ji skundsi, kad, pamaiusi baroniensu kelnmis ir rait, pasipiktino ir nusikeik"kad tave taip velnias jodyt".
Paskui ji sapnavusi sapn ir maiusi, kaip baronienvelnias jodo. I to ir pati turjusi blogmini ir pagund. Kit kartji
skundsi, kad pasipiktinusi i kuniglio, kam jisai dvarvaikiojs... Nes po paskutinio jo atsilankymo, valydama jo ieigin
sutan, ji pajutusi parfumkvap, ir jvl apnikusios blogos mintys... Kartais ji pasakodavo visokius savo sielvartus, sapnus,
pagundas, visokias absurdikas mintis ir k kur buvo girdjusi kalbant. Arba vl klausdavo visoki patarim, uduodavo
visoki kazus ir praydavo iriti smulkmenikas nesuskaitom brostv ir atlaid painiavas. Paskutiniaisiais mnesiais Jul
nuodijo jam gyvenimkyriau negu klebono atiaurumas ir Ramuio globa.
Atjus gavniai, darbo banyioj padaugjo. Daniau pasitaikydavo egzekvij. Tuomet jis ssdavo su vargonininku giedoti
Nocturnum ir Laudes. Tai buvo gal vienintel banytini apeig dalis, kuri jis mielai atlikinjo. Jam patikdavo tos rsios
gedulingos psalms, tos lyrikos antifonos, tie grauds responsorijai. Giedodamas tas lidnas giesmes, jis jausdavo tarsi kok
anapusin alt mirties kvpim, visi jo gyvenimo rpesiai madavo, ir nuo kraupi odi ird skverbdavos baims
jausmas.
- Domine, quando veneris judicare terram, ubi me abscondam a vultu irae tuae? Quia peccavi nimis in vita mea. Viepatie, kai ateisi teisti ems, kur a pasislpsiu nuo tavo rstybs veido? Nes per daug esu nusidjs savo gyvenime.
ia jis gaildavosi savo silpnybiir netesjimir vl, sekdamas archajikomis kancionalo gaidomis, vediojo nesudting
melodij:
- Delicta juventutis meae et ignorantias meas ne memineris, Domine. - Mano jaunysts nusikaltim ir neinojim
neatminki, Viepatie. Jis bundania viltimi giedojo stiprinanius paguodos odius:
- Ego sum resurrectio et vita: qui credit in me, etiam si mortuus fuerit, vivet: et omnis qui vivit et credit in me, non
morietur in aeternum. - A esu atsiklimas ir gyvenimas: kas tiki mane, nors b t ir numirs, gyvens: ir kiekvienas, kurs
gyvena ir tiki mane, nemirs aminai.
Ir baigdavo tas lidnas apeigas gilios sielvartos malda:
- De profundis clamavi ad te, Domine: Domine, exaudi vocem meam. - I gelmiaukiuosi tave, Viepatie: Viepatie,
iklausyk mano balso.
Ne, jis visgyvenimneinojo graiau sugalvotpamald, kaip itas "Officium defunctorum". Dl to jis atsidjs mok
vargoninkir prayte pra, kad tas pamestsavo bjaurpaprot skubinti, praleisti odius, kunigui dar nebaigus posmo, jau
stverti savj, improvizuoti melodijas arba pritarinti kunigui antru balsu.
Po geduling mii jis eidavo baigti ipaini, o usakiusieji egzekvijas su savo giminmis ir kaimynais ssdavo giedoti
udinio raaniaus. itas raanius ivesdavo Vasar i kantrybs ir iblakydavo vis jo malding lyrin nusiteikim.
Klausydamas penitento kudesio, jis girddavo, kaip vyriki ir moteriki balsai pakaitomis kartoja vis t pat aminai
nesibaigiantposm:

- Jza-au, snau Dovydo, susimilk ant d-i!

itie odiai udiniame raaniuj atstodavo "Sveikamarijas". Vasariui atrodydavo, kad vyrai ir moterys tuo posmu vieni
kitus pamgdioja ir erzinasi kaip idykvaikai. Jis usidengdavo laisvjaus, kad negirdttos parodijos, o baigs ipaintis,
skubindavosi ibgti i banyios. Bet visdienjam skambdavo ausyse kyrus posmas:
- Jza-au, snau Dovydo, susimilk ant d-i.
Artinantis Velykom, darbo banyioj buvo vis daugiau ir daugiau. mons plaukte plauk velykins ipainties.
Sekmadieniais visi trys kunigai keldavosi dar nepravitus ir ssdavo klausyklas. Kol visus iklausydavo, ateidavo ir vakaras. Ir
ipaintys dabar buvo sunkios. Dabar jo ne pamaldios moterls, kurios pasakodavo vienus niekus, bet "rimti" penitentai,
kurie eidavo ipainties du, tris arba vienkartper metus. Ateidavo jie menkai pasiruo, jiem reikdavo viskpriminti, spti,
ikvosti. Bernai ir mergos ipaindavo kai kurias savo nuodmes taip suktai, kad jaunas kunigas vos galdavo susiprotti, k
jam nori pasakyti, o gal nuslpti. Paskutinmis gavnios dienomis klausyklos bdavo apgultos nuo ryto ligi vakaro.
Gavnios metu kun. Vasaris neturjo nei laiko, nei noro imtis kokio kitokio darbo. Jis nieko neberair nieko nebeskait.
Jam likdavo lygiai tiek energijos, kiek reikdavo sukalbti brevijoriui. Bendrsias meditacijas su Ramuiu jis jau senokai buvo
nutrauks. Nelaikydavo jnpats vienas. Darbas, kuriam jis nebuvo links, spariu tempu mjsmaugti ir demoralizuoti. Jis
pradjo virsti automatu, Banyios valdininku tarnybos pareigom atlikinti.
Po Velyk jis lengviau atsikvp. Darbo sumajo, bet jo pirmyktis uolumas nebegro. Jis usiman vis savo laik
tvarkyti savo nuoira. Su kun. Ramuiu jo santykiai buvo alti. Niekas jdviej neberio, jiedu neberado bendros kalbos.
Vasaris gerbsavo vyresnj koleg ir tebelaikj pavyzdingu kunigu, bet anaiptol juo nesek. Nesuprantamo prietaravimo
jausmas lenk j kartais elgtis, kaip tyia, prieingai. Jam nepatikdavo, kam Ramutis po mi i taip ilgai daro Gratiarum
actionem, o po pietVisitationem Sanctissimi, nors ir inojo, kad tai yra gera ir grau. Savo kolegos uolum, nuolankum,
pamaldumir giedrinuotaikjis kartais jau buvo links laikyti dvasios siaurumu. Jis jau visai sitikino, kad tokiu kunigu, kaip
Ramutis, jis niekados nebus. Dl to Ramutis jam tapo kaip ir kokiu gyvu sins priekaitu, kurio kiekvienas veiksmas keldavo
irdy nerimastir gadindavo p.
Vienkart, perkratindamas savo sin, jis konstatavo, kad ligi Ramuio atvaiavimo jis deguolumu dirbti Banyiai,
nors tas darbas jam ir tuomet nebuvo malonus. Kas tad atsitiko? Nejaugi jis taip greit pailso, apsileido? Ir tai, analizuodamas
save, jis tarsi rads paaikinim: ankstyvesnysis jo uolumas jo taip pat i prietaravimo. Tuomet jis matydavo apsileidus
klebonir kun. Stripaitir i opozicijos jiem darprieingai. Bet kodl dabar jima noras stoti opocizijprie kun. Ramut?
Susikrimts ir paniurs jis vaikiojo po savo du kambariu arba mindavo jau pradivant vien sodo tak. Klebonas
smalsiai vilgiodavo j per pietus, o kun. Ramutis susirpins spliojo, kuo ir kaip jam padjus. Jul, ateidama tvarkyti
kambari, kiekvien kart atsidusdavo trilypiu uuojautos atsidsjimu, o jis tuojau imdavo skrybl ir, n odio netars,
eidavo lauk.
Pavasarjant jis vis daniau vilgiodavo dvar, o pradivus keliui, eidavo pasivaikioti pro park eerlio pus. Dvaro
rmai stovjo dar kurti ir akli su udarintomis langinmis.
iltos, pavasarikos gegus mnesio dienos, kaip visuomet, taip ir tais metais, atne Vasariui daug svajingos nuotaikos,
giedro diaugsmo ir noro grtis pasauliu ir gyvenimu. Visi trys Kalnyn kunigai dabar jo kiekvienas savoj keliu. Klebonas
itisas dienas praleisdavo kieme arba laukuose su lazda vienoj rankoj ir brevijorium kitoj. Bardamasis; ir melsdamasis jis
priirjo kio darbus. Vasaris laisv laik praleisdavo sode arba ilely, o kun. Ramutis katekizavo vaikus ir rpinosi
geguinmis pamaldomis.
VaikkatekizacijRamutis laiklabai svarbiu udaviniu ir pats mgdavo juo usiimti. itam darbui jis turjo visas gersias
ypatybes. Jis buvo nuoirdus, paprastas, gerai nusiteiks, moks prisitaikyti prie vaik proto, pasts gerai katekizavimo
metodus ir turs nemaa prityrimo. Vaikai j mgo ir isiioj klaus, kaip jis pasakodavo ventosios Istorijos vykius arba
aikindavo tikjimo tiesas. Kelet kart paband katekizuoti ir Vasaris, bet jam seksi nekaip. Sklandiai pasakoti jis
nemokjo, o svarbiausia, nesugebjo sudaryti tokios nuotaikos, kurioje vaikai jaust si laisvi, sudominti, jo nebijot ir
nesivaryt ko paklausti arba klausiami atsakyti. Bailieji jo vengdavo ir varydavosi, idykliai gi tuoj praddavo neklausyti,
peioti mauosius, stumdytis ir kelti triukm.
Geguins pamaldos buvo antras kun. Ramuio rpestis. Paskutin balandio mn. dien pamaldios Kalnyn moterls
pyn vainikus, ne olynus ir gles dangaus ir pavasario Karaliens garbei. Altorius su Panos Marijos paveikslu skendjo
pirmuose pavasario ieduose ir olynuose. Ramutis turjo rimtsusirmimsu klebonu, kol igavo tiek vaki, kad pamaldos
diugint irdis ir kelt sielas. Kiekvien dien po mii, prie Panels veniausios litanij, uolusis kunigas pasakydavo po
trumppamoksll, kuriuo stengdavosi skiepyti klausytojirdis visas sektinas Dievo Motinos dorybes. Kalnynparapijos
mons seniai nebuvo matsavo banyioj tokigraigeguinipamaldir gausiai mjas lankyti.
Mgdavo ias pamaldas ir kun. Vasaris. Daniausiai abu su Ramuiu jas ir laikydavo. Vasaris giedodavo miias ir litanij, o
Ramutis skaitydavo maldas ir sakydavo pamoksll. itos pamaldos buvo graus religinio gyvenimo epizodas, apsaugotas nuo
kasdienikumo rutinos. Vasariui tiko tas Nekaltosios Mergels kultas su jo simbolika ir ekspresyviomis, keistomis litanijos

invokacijomis. Gaudiant vargonam, su visa moniminia jis giedodavo pilnu balsu, jausdamasis inyks toj gaudianioj gars
jroj.
- Mistikoji Roe, Dovydo Bokte, Bokte baliausias, Namai aukso, Sandoros Arka, Dangaus Vartai, Auros vaigde,
NusidjliUtarytoja, NulidusijRamintoja - melskis u mus!
Su atriu alyviedkvapu maisi vako vakiir smilkalkvapas, ir buvo beveik svaigulinga alsuoti tais aromatais, giedant
mergeliKaraliens garbei.
Atliekamu laiku kun. Ramutis k nors dirbdavo savo kambary arba vaikiodamas ventoriuj kalbdavo raani, o
Vasaris, vengdamas su juo susitikti, eidavo kur nors toliau, gamt.
Daniausiai j matydavo popieio metu ingsniuojant keliu mikarba eerl u dvaro. ia ir ten jis stebdavo augalus,
paukius ir vabalus, g rdavosi dangaus mlynumu ir atsispindjusiais eerly mediais. Vienur siirdamas, kitur
siklausydamas, jis stengsi kuo jautriausiai irdimi pajusti gamtos atbudimir imteriopus jos gyvenimo reikinius.
Danai, rads jau saus, jauna tankia ole apaugusi vietel, jis nusivilks tiesdavosi sutan, guldavos auktieninkas ir,
sunrs po galva rankas, itis valand skenddavo pasyvioj kontempliacijoj. Grdamasis jaut, kaip j dabar perpuia
minktas kvapus vjelis ir kokia malonia iluma glosto jo knsauls spinduliai.
Po tokipasivaikiojimjis grdavo nurims, susitelks, jausdamas savy tyldiaugsmir pasitenkinim. Vakarais jis vl
eidavo sod. Pirmiausia tirtai suydjiedai, o paskui veliai susproglapai, atjus nakiai, rodos, tyia telkdavosi apie j,
udengdami dang ir apsupdami minkta, velnia mase. Jis atsargiai eidavo taku ligi ventoriaus ir tik ia ivysdavo tamsiai
mlyn, gil, vaigdtdang.
Atsidars dureles, jis engdavo ventori. Nuo banyios jo veidpadvelkdavo sauso ilto oro srov. Nusims skrybl,
jis eidavo aplink banyi. Ties banyios galu, kur buvo didysis altorius su veniausiu ir pro langmirgjo raudonos lemputs
viesa, kartais j apimdavo mistikas pusiau baims, pusiau pamaldumo jausmas. Jis sustodavo, apsivalgydavo ir, sitikins,
kad niekas jo nemato, klaupdavosi abiem keliais ir, apsikniaub s ant lazdos, valandl rymodavo. Tai bdavo vienintelis
religinio jo gyvenimo veiksmas, kuris paliesdavo ird.
Vakarais kai kada jis raydavo. Gyvendamas su gamta, jis i gamtos daugiausia ir smsi kvpimo. Tuo metu gamtinjo
lyrika padargerokingsn priekin. Seniau jis bandydavo arba aprayti gamtos gro, atkurti peiza, arba ilieti savo paio
jausmus gamtos fone. Nes seniau ir jis pats arba vien g rdavosi gamta, arba gamtos akivaizdoje jausdavo save, savo
vienum, savo prigimties paneigim, o kartais kok tikrarba isvajotlaimjim. Tad gamtoje jam bdavo daniausiai lidna,
o kartais linksma.
Dabar gi jis m jausti jau ne vien save, bet ir pai gamt. Jo organai tarsi paatrjo, o spdi primimas pasidar
jautresnis ir siekgiliau. Jis patyr, kad pati gamta turi savo gyvenim, savo sielir savo kalb. Meils gyvenimui atbundanios
gamtos kudesiai buvo jam dabar suprantamesni, nes ir jis pats buvo pabuds tam paiam gyvenimui. Jau prats simboliais
reikti savo mintis ir jausmus, jis tom pa iom priemonm norjo kurti ir gamtos poezij. Pakeisdamas svokas, i realaus
peizao jis krsimbolin paveiksl - gamtos rmir ventov, gyvenampaslapting btybi, kurios myli, kovoja ir kenia,
valdomos negailestingo likimo. Bet netrukus jo poetinnuovoka ir intuicija mteikti jam paprastesnimotyvir nuoirdesni
odijiem ireikti.
Kartais jis bandydavo suvokti gamtos gyvenimo ritm, jo sielir nuotaik. Jis miekoti tokiodi, sskambesiir ritm,
kurie tikt ireikti nepasakomam ir pasakyti neireikiamam. Jis mgindavo save nustatyti kaip styg, kuri skambt tais
paiais tonais, kuriuos jis buvo sugavs bendraudamas su gamta. Tas jo eiles dabar ne visi suprasdavo, bet daugelis jaut, kad
jose "kakas yra".
Vienkart, eidamas ilel pro dvaro park, jis pamat, kad visi rmlangai atdarinti, baldai ineti lauk, ir keletas
monitrsia aplinkui, dulkindami kilimus, valydami rakandus ir kasindami glynus.
Jis norjo eiti ir paklausti, kada parvaiuos ponai baronai, bet susivald ir njo. Ar ne domiau diena i dienos tiktis ir
lkuriuoti, negu, inant termin, turti prieaky tui, nuobod laiko tarp? T dien jis ilgai guljo ant eerlio kranto,
sekdamas i vakarplaukianius debeslius, o atsisds vl matjuos atsispindjusius lygiame vandens paviriuje. Vakare jis
paraeiles apie ukeiktus rmus, kuriuose po ilgo miego atbunda karalait. ia pintas dangum plaukianiir vandengelmj
atsispindjusidebesmotyvas turjo simbolizuoti jo paio laukimo nuotaik.
Baronienei dar negrus, jis gavo laiki Naujapolio. Ponai Brazgiai kvietjatvykti jsnelio kriktynas ir bti jo krikto
tvu. Jis vaiavo nenoromis, nes visos jo mintys dabar sukosi aplink baroniens parvykim. Be to, bti kmu jam atrod ir
juokinga, ir prozaika.
Nuvaiavs jau rado ten kanaunink Kim. Senis nudiugo, pamats Vasar, ir sveikindamasis pabuiavo j abu veidu.
Paskui atstmnuo savs ir, laikydamas rankas ant pei, visapirjo.
- Na, Platno duona kn neina. Nesutvirtjai... Pablyks. Veidas suvyrikjs, bruoai atresni, akyse kvpimas.
"Giedojau meil, jaunvilt..." Ech-och!.. Na, eik susipaink su bsimuoju krikto snum.
Ponia Brazgien dabar atrod visai kitaip negu per paskutin jdviej pasimatym. Ji tapo vl beveik pirmyktLiuc. Ji
buvo vl tiesi ir liekna, jos veidas spindjo jaunyste ir skaistumu, o akyse vietdiaugsmas ir laim.

- Tamsta pamatysi, jis jau visai ne toks maytis, - kalbjo ji, vesdama Vasar pairti snaus.- Jis auga bematant. Jonas
sako, bk jis ess panaus tv, o man rodos, kad mane. Na, katrgi jis panaus?
Vasariui atrod, kad jis nepanaus niek, bet, nordamas pataikauti motinai, pasiirjs jir sn, patvirtino:
- Na, inoma, tamst! Veido apskritumas ir lpos...
- Ir akys, svarbiausia, akys! Tegu tik jis pabus. Tamsta pamatysi!
Vaikiukas guljo mautytj lovelj, paskends patalliuose ir mezginiuose. Jis miegojo ramiu k dikysts miegu ir buvo
juokingas su savo mautyte nosiuke, atkitomis lpelmis ir velnuiais plaukeliais, resvai dar padengusiais galvyt. Motina
neikent nepataisius antklodli ir patalli - ir vaikutis pabudo. Jis suepsjo lpomis, prapl akis, susirauk ir padar
grimas, panainusiypsojim.
- O-o, mano vyras juokiasi! Jis visuomet juokiasi, kai gerai isimiega...- ir ji mj kalbinti tokiais odiais, kurigali rasti
vien jauna motina savo pirmajam kdikiui.
- O dabar tamsta palik mus vienus, - kreipsi ji Vasar. - Mudviem reikia pasistiprinti prie toksunkdarb...
Ji savo snmaitino pati. Vasaris ijo.
Kriktas turjo bti ia pat namie, prie pietus. m rinktis sveiai. Viena i pirmj atvyko kma. Netrukus pasirod
kapelionas Laibys ir pralotas Girvydas. Atjo dar keletas pastamponir poni- ir ne per erdvus daktaro salionlis jau buvo
pilnas.
Vasaris tuoj buvo supaindintas su kma. J jau seniai intrigavo ponios Brazgiens paadas, kad kma bsiant nepaprastai
simpatinga ir grai ponia, kuri esanti simyljusi, dar jo nepaindama. Ir tai jis pamat, kaip salionriedjo dar nesena, bet
nepaprastai stora moteris. Ji buvo apsirengusi juoda suknele, papuota juodais blizguiais. Dl to jos ceros baltumas atrod
staiai popierinis. Visi, matyt, j painojo, su visais ji elgsi eimynikai, ir, jai atjus, gyvumas salione tuoj padidjo. Kai
daktaras Brazgys pristat jai kun. Vasar, km, ji pradjo reikti savo pasitenkinim taip garsiai, tarsi nordama, kad
kiekvienas jos odis btigirstas visto namo gyventoj.
- Ak, kun. Vasaris!.. Poetas?.. Kokia laim!.. A taip seniai norjau tamst painti!.. O dabar kmai!.. Pamislykit!
Gimins!.. Tamsta tursi mum pasakyti eiles!.. Improvizacij! Tokia ikilm!..
Vasaris raudo, neinodamas, kaip jam reaguoti tokius agresingus kmos komplimentus ir isisukti i komikos padties.
Jam jau buvo pikta, kad ponia Liuc suman suvesti j por su ita balsinga storule. Bet krikto valanda artinosi, ir kma
nuriedjo miegamjrengti mayio.
Krikto ceremonija, atliekama privatikai, atrod daug ikilmingesn negu banyioj. Salione ant stalelio buvo sud ti
reikalingi kriktui daiktai. Kanauninkas Kima, apsivilks puiki megztinkamir usidjs ilko siuvintstul, laukkm
su mayiu. Visi sveiai telksi pasieniais. Pagaliau atsidarvalgomojo durys, ir pasirodkmai. Kun. Vasaris laikant rank
mayt, o kma nebaltkrikto rbel. Visos apeigos jo sklandiai. Kanauninkas Kima aikiu balsu klaus:
- Vytautai Kazimierai, - nes toks buvo tvirinktas dvilypis tautinis vardas, - ko geidi nuo Dievo Banyios?
- Tikjimo, - atsakabu kmai u VytautKazimier.
- Tikjimas ktau duoda?
- Gyvenimamin.
- Jei nori tat eiti gyvenim, pildyk sakymus: mylsi Viepat Dievtavo i visos irdies tavo, i visos dios tavo ir i vis
mislitavo, o artimtavo kaipo patsai save.
Bet tai atjo momentas, kada kanauninkas djo Vytukui Kazimierui burnyt "iminties druskos". is, matyt, pajuts
neprast skon, taip suklyk ir suviburiavo rankomis ir kojomis, kad k mas net isigando. Vaikiktis rk per visus
"nevariosios dvasios" ir "prakeiktojo velnio" egzorcizmus, o kanauninkui paklausus "Ar atsi adi tono?", suklyk
padvigubintu smarkumu.
Bet kma, nustelbdama kriktosnir km, atr:
- Atsiadu.
- Ir visdarbjo?
- Atsiadu.
- Ir visos puikybs jo?
- Atsiadu.
Tuomet kanauninkas, pakeits mlynstulbalta, tepjventais aliejais ir vl klaus:
- Vytautai Kazimierai, ar tiki DievTvVisagalint, sutvertojdangaus ir ems?
- Tikiu, - atsakkmai.
- Ar tiki JzKrist, Snjo vienatin, Viepatms, gimusir nukankint?
- Tikiu.
- Ar tiki Dvasi ventj, vent Katalik Banyi, ventj bendravim, nuodmi atleidim, kno i numirusi
prisiklimir gyvenimamin?
- Tikiu.

- Vytautai Kazimierai, ar tu nori bti apkriktytas?

- Noriu, - kmlpomis atsakVytukas Kazimieras.
Tuomet kanauninkas, kryium pildamas vanden ant jo galvuts, kalbjo sakramentalinius odius, ir Brazgi Vytukas i
pagonies tapo krikioniu kataliku. Paskui j dar syk tepaliejais, davbaltrbel - nekaltybs enkl ir, deganivakuolumo simbolir palydjo gyvenimskatinaniais odiais:
- Vytautai Kazimierai, eiki ramybje, ir Viepats tebnie su tavim. Amen.
Kriktas buvo baigtas. TebeklykiantVytukpermkma su motina ir igabeno miegamj. Kanauninkas nusivilko kam,
zakristijonas sumventus daiktus, ir salione vl prasidjo linksmos kalbos ir juokai.
Netrukus kambarin prane, kad piets paduoti. Visi sveiai, eiminink skatinami, sugujo valgomj. Prie ponios
Brazgiens i vienos puss sdjo pralotas Girvydas, i kitos kanauninkas Kima. Abudu kmai turjo sdti greta ir
susiglaud, kad vaikuio dantukai nebtreti. Piets buvo puiks. Gerai valgyta ir gerta. Vis kas nors pakeldavo tostia u
Vytuk, ia u tvus kartu ir atskirai, ia u kmus. Paskui jau pradta linkti daugiau pdini ir avansu gerta jsveikat.
Kma kiekvientostatsiliepdavo ir savo stiklilenkdavo iki dugno, priversdama tpatdaryti ir km.
Kalbta vairiomis temomis. Pralotas Girvydas buvo inomas kaip kartas politikas. Jis uoliai sekdidijRusijos spaudir
isirainjo vien taking vokiei dienrat. Europos politins konsteliacijos jam buvo gerai inomos. Pabaigs aikinti
Santarvs ir Sjungos tikslus ir planus, pralotas nurod kelet reikming politinio gyvenimo simptom ir, pakls pirt,
padarsensacingivad:
- Europoj, mano ponai, pakvipo paraku. Sulauksime karo.
Bet kanauninkas Kima buvo pacifistas ir mgriauti praloto ivediojimus. Pralotas gynsi kariuodamasis, net jo iupsnys
plaukties kakta atsistojo. Paskui, leidus, kad karas kada nors gals kilti, imta ginytis, kas nugalsis. Pralotas laikrusir
pranczpus, bet kapelionas Laibys, baigs mokslus Vokietijoj, pasirodess germanofilas ir pergalpranaavo vokieiam.
Buvo neaiku, kaip laikysis Anglija. Paskui ikilo klausimas, kas bt vienu ir kitu atveju su Lietuva. Germanofilir rusofil
aistros ia msidegti, ir ginas pasidarjau visai kartas.
Visi itie klausimai Vasariui ir daugeliui kitsveibuvo visai nauji ir neturjo didels reikms. Kam ia kvarinti galvas ir
kariuotis dl kakoki galimybi, pagrst visai nerealia karo hipoteze. Vasaris, nedalyvaudamas ginuose ir protarpiais
isivaduodamas i kmos globos, observavo poniLiucij.
itie piets jam taip gyvai primin vienus pietus Kleviky per atlaidus, kuomet panel Liuc pro gli bukiet varst j,
klierik Liud, reikmingais svilinaniais vilgsniais. Kaip viskas pasikeit! Dabar tai jau jis kunigas, o ji ponia Brazgien ,
Vytuko motina... Pagrajusi ir sumenkusi, ji tapo taip dabar panai an laik Liuc, bet n vieno koketiko vilgsnio ji
Vasariui nepasiunt. Dabar jos visa siela buvo pas Vytuk. Per pietus ji kelis kartus klsi ir bgo pairti snaus. Ir Vasaris
dar kartsitikino, kad tarp jdviejvisi irdies dalykai dabar jau baigti.
Kma jau seniai kentdl per ilgai usitsusio politinio gino, nemokdama jame dalyvauti. Tad suiupus progkteljo
sudainuoti Vytukui "Ilgiausimet". Nespjo sveiai sussti ir atsikvpti, kakas vl kteljo "ilgiausimet" Vytuko tveliam.
Dar atsirado dosnus "ilgiausimet" linktojas ir kmam, bet kadangi piets jau buvo baigti, pralotas garsiai persiegnojo ir
stodamas mkalbti maldpo valgio.
Po kavos tuoj visi mskirstytis namo, nes jau artinosi vakaras.
- Na, dabar, kunige Liudai, praome nepamirti krikto snaus, - kalbjo, ilyddami j, ponai Brazgiai. - Kai tik bsite
Naujapoly, atsilankykite.
O kma auk:
- Kunigli Vasari!.. Poete!.. Nepamirki atlankyti kmos! Aminai supyksiu!..
Bet vaiuodamas namo jis gyviausiai atsiminpralotGirvydsu pasiiauusiu plaukiupsniu, pakluspirtir sakant:
- Europoj, mano ponai, pakvipo paraku. Sulauksime karo...
Karo? Vasaris niekaip negaljo sivaizduoti karo Lietuvoj. Karas gali bti kur nors Mandirijoj, Afrikoj, Amerikoj, bet ia
Lietuvoj, kur visur idirbti laukai, kur kis prie kio, mogus prie mogaus, - kaip ia gali bti karas?..
Ir jam buvo keista apie tai galvoti.
Baronienparvaiavo birelio mnesio pradioj. klebonijpirmoji iiniparneJul. Padavindama pietus, ji erkteljo
peiliais ir paskelb:
- Rainakien su Sokolina jau parsitrenk, o pono dar nra. Per iem persids, nuvaiavo Germanij pilvo gydyt.
Nebebk prsas!
- Kas sak? - flegmatiskai iobteljo klebonas.
- Buvau nubgusi pas Icikdruskos. Ten dvaro vejas ir pasakojo. Vakar vainjo stot. Arkli vos neuplaks. Vis
rkusi greiiau vaiuot. Po usienius, sako, makabiliais pripratusi... Tai vl dabar trankysis raita po laukus!..
- O kas tau galvon? irk savs paios... Darbo tu neturi kitis kitreikalus?
- Papiktinimas, klebonli, tai ir skauda ird...- ji mat, kaip Vasaris urauds pasilenk ant lkts, ir, nubraukusi aar,

idrumbjo virtuv.
Dirsteljo Vasar ir klebonas, t pamanir kun. Ramutis, bet ta tema nieko daugiau nebuvo pasakyta. Taiau Vasaris
nujaut, kad dabar jo ingsniai dvarjau bus sekami. Juljnipins i pavydo, klebonas nors jskaudinti, o gal ir sksti, o
kun. Ramutis saugos j nuo pavojaus ir nors atvesti gerkeli. I ties, is nujautimas vyko anksiau, negu jis tikjosi. Jau
pirmasis jo pasimatymas su baroniene buvo unuodytas pavydulingo Juls uolumo.
Ponia baronien, parvaiavusi dvar, tuoj atsiminjaunpoetikos sielos Kalnynkunig. Ikvedio monos ji suinojo,
kad jis kartais lankydavosi bibliotek. Ji ir pati pamat, kad knygos buvo sutvarkytos taip, kaip ji norjo. Pasilsjusi po
kelions, ji usiman pasimatyti su "mielu kunigu Vasariu", pasidalinti spdiais ir sutvarkyti laik taip, kad nereikt
nuobodiauti. Ilgai negalvojusi, ji sdo prie stalo ir pabrtoklaikel:
Mielas kunige Liudai,
Malonu man praneti Tamstai, kad a jau vl esu tapusi jskaimyne ir noriau greitai Tamstpamatyti. Tikiuosi,
kad kunigas galsi atlankyti mane jau iandien arba rytoj tokivaland, kuri Tamstai bus patogiausia. Grdama a
pagalvojau apie Tamstir parsiveiau pluotspaudini, kurie bus sveikam doms.
BaronienR.
itlaikel ji padav savo kambarinei, kad nunet kun. Vasariui jo but. Bet tuo tarpu Vasario namie nebuvo, o Jul
plovjo kambarigrindis. Kambarinteikjai laikelir paprapadti kunigui ant stalo. Jullaikel padjo, bet kambarinei
ijus, mj apirinti. Juk tai buvo laikelis nuo tos raganos... Jis ir kvepjo panaiai kaip kuniglio sutana, kadaise parjus
jam i dvaro. Ji piktai numetlaikelant stalo, bet pabaigusi darb, vl jpam rankas. Dar kartpauost- ir nuo to kvapo
pajuto irdy aizd. Laikelis kaip koks gyvas kipiukas spurdjo jos rankose, bet davatka nesiryo jo paleisti. Tuo tarpu
priekambary sutrinksjo kuniglio ingsniai. Jul paslp rank su laiku po iurstu ir idyrino i kambario. Kipiukas jau
dabar spurdjo jos sinj, bet ji tuoj nusiramino, sumesdama, kad atiduoti kunigliui nuodmingraganos laikbtvienas i
devynigrieksvetimj. Jos galvoj greit kilo viena mintis. Ji jau inojo, ksu tuo laiku padarysianti.
Baronienvienir kitdienveltui laukkun. Vasario. Ji vislaiksdjo namie, kadangi valanda nebuvo paskirta. Antrj
vakarji skundsi poniai Sokolinai:
- inai, mano miela, a pasiuniau kun. Vasariui laikel, kad jis mus atlankyt, o jis neateina. Ktai galtreikti? Jis jau
buvo bepradeds tapti visai pakeniamu kompanionu. A maniau, kad jis bent kiek mans pasiilgo ir, gavs ini, tutuojau
atsiskubins. Nejaugi jis vl suklierikjo, ir reiks viskpradti i naujo? Bet svarbiausia, kad a tai dvi dienas jo belaukdama
nuobodiavau ir pameiau gernuotaik. Niekad su manim to nebdavo...
- Ak, mano drauge, - ramino j ponia Sokolina. - Argi tu dar neinai, kad dvasikiai, lygiai taip pat kaip ir karikiai, yra
labai nepastovs. A manau, kad, tau nesant, tkunigbus simyljusi kokia davatka ir jtau paverusi.
- Pas des btises, ma chre!.. A iandien visai neturiu noro juokauti...
Ji usidarsavo kambary ir jau tvakarnesirod. Jos ambicija buvo eista. Ji prikaiiojo sau, kam neapsigalvojusi rat
laikel, ir pyko ant Vasario, kam jis jos nepaklausir kvieiamas neatjo. Atguldama lov, ji nutarjam atkeryti ir dar vien
kartjibandyti.
Vasariui inia apie baroniens parvaiavim sukl vis audr jausm, ir mini. Jis tarsi atgijo po ilgo iemos letargo ir
lepaus pavasario svaigulio. Jis pasijuto vl engis tikr, domgyvenim, kur jo laukia daug nuotykiir naujien. Jis akyliau
apsivalgaplink save ir mtvarkytis, tarsi laukdamas kokios didels vents ar brangaus sveio. Jis pasiaukzakristijon,
kuris buvo laikomas geriausiu visam banytkaimy kirpju, ir liep apkirpti apaugusius ant sprando plaukus. Jis m daniau
skustis ir geriau priirti savo rbus, kad sutanpaemiai nebtpurvini ir pabrizg. Jis tvarkingai sudliojo knygas ir kritikai
apvelg savo kambari rakandus. Jo turtas jau buvo padidjs. Sofa, apskritas stalelis, knyg lentyna, lang uuolaidos ir
pora paveikslpuojo pirmjkambar.
Pirmomis dienomis po baroniens parvaiavimo jis neaikiai lkuriavo nuo jos kokios inios ar enklo. Jis nebuvo tikras,
kaip ji pasielgs ir kaip jam paiam reikia elgtis. Jis net vengvaikioti pro dvaro park. Bet inios nebuvo, ir po kurio laiko jis
nutarpats atsilankyti. Vienpopietjis ijo pasivaikioti eerl, o grdamas tarsi usuksis dvar. Einant jam pro park,
i rmskrido fortepijono garsai.
Grdamas nuo eerlio jis jau vaizdavosi, koks bus jdviej pirmas susitikimas, bet tai ant kalnelio pamat atjojant du
raiteliu. Jis tuoj paino, kad tai buvo abidvi dvaro ponios. Jau i tolo nusivos skrybl, nuvitusiu veidu jis lauk j
prisiartinant, manydamas, kad jos tikrai sustos, prakalbins ir ukvies j dvar. Poniom prisiartinus, jis net rankkilsteljo jas
sveikindamas. Bet ponia baronienvilgterjo kunigaltomis akimis, tarsi pirmkartj matydama, neymiai linkteljo galva,
paskui abidvi suplakarklius ir, linksmai kvatodamos, nulksavais keliais.
Vasaris pasiliko bestovs su sustingusiu ypsniu veide ir tokiu jausmu, tarsi j btkas partks purvyn. Jo ausyse dar

skambjo linksmas nujojusiponijuokas.

Parjs namo, jis ilgai negaljo atsipeikti nuo to smgio, o atsipeikjs suprasti, dl ko taip atsitiko. Argi baronienjbt
taip pamirusi, kad net nepaino? Ne, tai netiktina. O jei paino, tai argi jis jai pasidartoks abejingas, kad nvieno odio
nevertas? Jo irdis protestavo visomis galiomis, bet negailestingas faktas niekaip kitaip nesidavaikinamas. Jis parjo namo
nusimins ir visvakarprameditavo apie tuos kartumus, kurijam jau teko patirti - klierikaujant i Liucs, o kunigaujant i
baroniens. Jis mst, kad jeigu btgalima nesileisti jokias paintis su moterimis arba avtis moterim i tolo, kaip jis pats
kadaise avjosi Katedros Nepastamja, tai gyvenimas btdaug giedresnis.
Netrukus po to, vien ryt, prie miias, Vasaris, kaip paprastai, nujo klausyti ipaini. Kai paskutinis penitentas jau
buvo baigiamas klausyti, jis pajuto, kad i kitos puss dar kakas prijo prie langelio. Neirdamas jis peregnojo ir pridjo
aus. Staiga j padvelkstiprus kvepalkvapas. Kunignusmelkiaurus susiprotjimas ir perliejo kario banga. Tuo paiu
momentu jis igirdo lenkikai tariampagarbinim. Be abejons, tai buvo baronien. Jis atsak"per amiamius" ir lauk, k
ji pasakys. aibo greitumu per jo galv perskrido keli sumetimai: kitoj banyios pusj klauso ipaini kun. Ramutis ir
baronien tikrai mato. Klebonas, baigs miias, ateis prie katafalko giedoti "Libera" ir j taip pat pamatys. O jei ne, tai
papasakos Jul, nes nuo tos akinepaspruks tokia sensacija - baronienbuvo ipainties pas kuniglVasar! Bet labiausiai j
baugino mintis, kgi jis tokiai penitentei sakys, kaip jos klausins, kaip mokys ir kokiskirs atgail?
Ji pradjo ipaintkaip ir visi kiti, bet jos odiai kunignugsdino:
- Ipainties buvau prie dvejus metus, Komunijprimiau, bet atgailos nepadariau.
- Dl ko? - paklausjis ir tuo tarpu sumet, kad dvejus metus neiti ipainties yra mirtinoji nuodm ir kad i ipaintis
turbt bus labai ilga ir paini.
- Dl to, - aikino penitent, - kad kunigas man buvo lieps sukalbti raani, o a jokiu bdu nestengiu 50 sykikartoti
tuos paius odius.
- Ar jau galiu sakyti nuodmes? - paklausji po trumpos pauzos.
- Praau, - tarkunigas.
- Dvasikas tve, a esu didelnusidjl, bet neinau, nuo ko pradti.
- Praau sakyti paeiliui...
- Pirmiausia turiu prisipainti, kad nemyliu savo vyro. Jis yra man per senas ir eimynikam gyvenimui visai netiks. A
negaliu bti jam itikima, nes esu dar jauna ir nepajgiu atsispirti savo noram.
Ji nutilo, matyt, laukdama klausimo.
- Ar teko nusidti eimyniniam itikimumui? - paklauskunigas.
- Taip. Po paskutins ipainties visus metus a turjau meilu.
Kun. Vasaris tik i perskaitytromannusiman, kreikia turti meilu. I teologijos jis inojo, kad tokiais atvejais, kada
nuodmingas gyvenimas trunka ilgesn laik, iaip ar taip, reikia susivokti apie atskirnuodmi pobd ir skaii. Tad jis vl
klaus:
- Kaip danai pasitaikydavo nusidti?
- Kaip tai? - nustebo baronien.- A nesuprantu klausimo.
Kunigas pasigailjo jos to paklauss, bet nebuvo kas daryti. Reikjo aikintis ir toliau.
- A norjau paklausti, kaip danai tekdavo nusidti su kitos lyties asmeniu knikai.
- Ar tai btinai reikalinga?
- Reikalinga.
- Paprastai susitikdavome du tris kartus per savait. Bet atsitikdavo ir daniau.
io pasikalbjimo metu kun. Vasaris visomis savo valios paj gomis stengsi nepasiduoti grynai mogikiem jausmam ir
mintim. Kaip geram baroniens pastamam, jam buvo smalsu suinoti jos intymaus gyvenimo smulkmenas. Kaip bepradeds
jsimylti vyrikis, jis jautkylantpavydir nusivylim, kad ji pasirodo esanti menkesn, negu jis buvo mans. Bet jis inojo,
kad jeigu tik nusileis nuo oficialios nuodmklausio plotms, viskas bus pagadinta, jis sipainios pavojingas pinkles, o gal ir
apsijuokins. Konfesarijaus pareiga taiau leido jam uduoti dar vienklausim, kuris buvo svarbus jam, kaip pastamam ir
simyljusiam vyrui:
- Ar js visa tai dart laisva valia ir nusimanymu?
- Taip, kunige. Tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. A gyvenau kaip graiam sapne. A inojau, kad tai
nuodminga, bet ktai reikia nuodmlaimje? Tik kai visa tai prajo, a pajutau gailest. A inau i Banyios mokslo, kad
nusidjau sunkiai, bet to nejauiau. A nepadariau niekam jokios skriaudos. Net n savo vyrui. Jis nuvok apie mano
gyvenim, bet buvo diskretikas. Jis nra pavydus ir duoda man daug laisvs. Vis dlto a gailiuosi nusidjus ir praau iriimo.
Kunigui atrod, kad i dvejmetlaikotarpio turtatsirasti ir daugiau nuodmi, o ir dl pasakytj dar daug kas reikt
isiaikinti. Bet kaip prie jos prieiti? N vienas klausimas jam nelindo pro lpas i baims kliti kokias jam neinomas
abangas arba pasirodyti naiviam ir smulkmenikam. Ir jis tepasitenkino vienu:
- Ar daugiau nieko neatsimenat?

- Neinau, ar tai nuodm: du kartu pabuiavau kunig.

Vasaris nutirpo. Nesugriebdamas jokios aikesns minties, jis paklaus:
- Kodl?
- Jis man labai patiko. A j pradjau simylti. O, praau nesmerkti. Tai buvo visai varus jausmas. A manau, kad
paskutiniais laikais jis mane apsaugojo nuo didesninuodmi. iiema biau vl turjusi meilu. Aplinkybs tam buvo
labai patogios. Bet atsimindama tkunig, a nenorjau jokimeils santyki.
Vasaris inojo, kad kunigas, kuris duoda iriim asmeniui, kartu su juo dalyvavusiam lytin j nuodmj, usitraukia
didiausiBanyios bausm- ekskomunik. Bet baroniens pabuiavimas buvo tik lengvoji nuodm. Tad, nesigilindamas
ismulkmen, jo toliau:
- Kdar atsimenat?
Bet penitentdar nenorjo eiti toliau.
- A tkunigir dabar tebemyliu. Praau pasakyti, ar tai nuodm?
Vasaris atsaktaip, kaip btatsaks ir kiekvienas kitas jo vietoje. Taiau jis jaut, kad tas atsakymas suria juodu nauja
gija:
- Mylti ne nuodm, bet tai pavojinga. Kdar atsimenat?
Bet ji daugiau nieko neatsimin. Ji pripaino tik dvi nuodmiri: neleistinos meils ir kitiem blogo darymo. Pirmsias ji
mielai atmindavo ir apgailestaudavo tik i krikionikos pareigos. Antrj ji vengdavo ir ddavosi ivengianti. Visas kitas
nuodmes ji arba laikydavo tiek vulgarikomis, kad aristokratikai iaukltai moteriai veik n neprieinamomis, arba staiai
nelaikydavo nuodmmis. Tad jos ipaintys visuomet bdavo paprastos ir trumpos. kunigo pastab, kad eiti ipainties
reiau kaip kartper metus yra sunki nuodm, ji nustebusi atsak:
- Ak, kunige, bet pirmuosius metus a nesuradau jokios nuodms. Tiesa, a turjau meilu, bet, j myldama, nesijauiau
blogai daranti. A vis tiek biau negaljusi jo pamesti. Kaip tad a galjau eiti ipainties?
Kunigas, pamats, kad ia turi reikal su visai savotikai susiformavusia sine, nutar iriim duoti. Kitaip ar jis bt
turjs drsos pavaryti nuo klausyklos ponibaronien?! Ji atsiklaupusi musi krtin, o jam pabarkinus, atsiklir siek
buiuoti nuodmklausiui rankos. Vasaris man sudegsis i gdos ir vos spjo pakiti pabuiuoti stulos kryi. Ji buvo
apsirengusi juodai, kukliai, veid pridengusi mau vualiu. Netrukus kun. Ramutis pradjo dalinti Komunij. Ji pamaldiai
prisiartino prie Dievo stalo, primveniausi, paskui, atsiklaupus nuoaliai, meldsi i maldaknygs. Visos davatkos smalsiai
sekkiekvienjos judes. Iklausiusi mii, ji ijo i banyios ir psia gro dvar.
Parko sode pasitiko jponia Sokolina.
- Ak, mano miela! A maniau, kad tave pagrob igonai arba pabgai su kokiu paslaptingu meiluiu. Atuntvalandjau
tavo ir lova buvo atalusi. a taip nusigandau! Kgi reikia itas ankstyvas promenadas?
- Nesirpink, brangioji, a buvau ipainties. tai ir viskas.
- Pas kun. Vasar?
- inoma. Pas kgi daugiau?
- Ak, a turjau tai susiprotti. Mano draug katalikPeterburge sakydavo, kad itie dvasikieji rendez-vous eskartais
bva labai doms. Na, papasakok.
- ia nr ko pasakoti, mano miela. Jis buvo labai oficiali kas, udav vien klausim, kurio, ties pasakius, a i jo
nesitikjau, liepsukalbti Visventjlitanijir daviriim.
- Tai ir viskas? - nusivylponia Sokolina.
- Dar sak, kad mylti kunigne nuodm, tik espavojinga.
- Tokia yra ir mano nuomon. Juk jie taip pasiilgmoteries.
- Pas de blagues, mon amie!.. A esu primusi Komunijir turiu bt susikaupus.
Susimusios u rank, juodvi nujo pusryi.
Kunigui Vasariui i ipaintis visam laikui pasiliko msl. Ne kartjis bandatsakyti klausim, kokimotyvvedama ponia
baronien atjo pas j ipainties. Ta ipaintis, tiesa, buvo savotika, bet laikyti j vien tik komedija, kaprizu, ugaida arba
flirtu jis neturjo pagrindo. Nuodmes ji ipaino, elgsi rimtai, jokidviprasmikdalyknekalbjo. Greiiausia, manjis, tai
buvo savotikas religinis aktas Banyios tradicijose iaukltos ir religinio smaguriavimo u simaniusios ponios. Bet jis
nesigailjo malonumjai suteiks.
Ta ipaintis, vis tiek, ar baronien turjo kok paalin tiksl, ar ne, juodu suartino ir surio stipriau negu visi ligioliniai
jdviej susitikimai. Vasaris dabar tarsi pasts intymj baroniens gyvenim: ji nemylinti vyro, nesanti jam i tikima ir
upernai visus metus turjusi meilu. itos inios emino baronienjo akyse, bet kartu jir intrigavo, jaudino. Nuodmsuteik
tos moteries groiui kaip ir kokio naujo, ypatingo atspalvio. Ji pati ir visi jos veiksmai dabar ybiojo jo fantazijoj kaip juodas
deimantas, sukinjamas prie kaitridemonikliepsn. Baronien- raita skrendanti per griov, baronien- pusnuogsu savo
ilkiniu peniuaru, baronien - ekscentrika baliaus viliok, baronien - gyvenanti su meiluiu, baronien - klpanti prie
klausyklos, baronien- priimanti Komunij, Viepatie, kas per svaigins kaleidoskopas!

Ir baronien prisipaino j mylinti... Turbt tai tiesa, nes tai buvo pasakyta per ipaint. Ar ji verta mylti? Gal ir taip. Ji
turjo meilutada, kai jo, Vasario, dar nepainojo. Be abejo, taip... Jpainusi ir pamilusi, ji naujo nuopuolio jau isisaugojo.
Padars tokiivad, Vasaris miekoti progos vl su ja susitikti. J gerokai varipaintis, bet pagaliau kas? Ipaintis tai banyios dalykas, stovs alia kasdieni reikal ir draugik santyki. Reikalui esant, jis dsis nieko neins ir savo
penitents visai n nepains. Jis nutar, kad jam reikia nueiti dvar nelaukiant jokio pakvietimo, remiantis vien buvusia
paintim.
Ir nujo. Birelio saulper juodsutankaitino jam nugar, vjelis tarplaukus, parke irkpaukiai ir kvepjo sultingas
vasaros pradios alumas. Dabar jis jo jau atsargiai, mtydamas pdas, nes inojo, kad i klebonijos gali bti sekamas. Jis
prajo pro dvareerlio pus, paskui pasuko atgal ir i kito ono pateko park.
Prie rmus, aiktelje, kur buvo daugiausia sauls, jis i tolo pamat baronien. Ji tysojo audeklinj atloiamoj kdj ir,
matyt, tyia kaitinosi saulje. Nuo jos rbo baltumo net raibo akyse, o veidas, kaklas, dekoltuota krtinir plikos rankos buvo
beveik bronzins spalvos. Igirdus ingsnius, ji kilsteljo galvir, pamaiusi kunig, apsitvarkrbus.
- A, mano mielas kaimynas, - sveikino j, itiesdama rank. - Kaip negrau, kad tamsta taip ilgai mans neatlankei ir
nesusidomjai n lauktuvmis, apie kurias sveikam net laiku praneiau. I to padariau ivad, kad tamsta mane pamirai, o
skaityti knygas atpratai.
Jis nustebo, igirds apie kakok jos laik, ir savo ruotu nustebino baronien. Buvo ikamantinta kambarin, ir po to
Vasaris suprato, kad laikbus kur nudjusi Jul. Baronienatrodpatenkinta:
- Na, jei taip, tai pustamstos kalts krinta ant tarnaits. Nebiau tikjusi, kad tokiu bdu gali ti mano laikas. Gerai dar,
kad tai nebuvo meils laikelis!
Ji pasisodino kunig greta savs, klausinjo, kaip jis praleido laik, ir papasakojo apie savo keliones ir buvim iltuose
kratuose.
Jei kokis tapytojas bt pamats juodu toj saultoj aiktelj veli parko medi ir eli fone, bt buvs nustebintas
kontrastaismo ir to vaizdo plastikumo: baltas kaip sniegas moteries rbas ir juoda kaip anglis kunigo sutana; ji nudeginta ir
ugrdinta vasaros sauls, jis - pablyks, tarsi i skliaut ir eli saul ijs kalinys. Jei tokis vaizdas bt nupietas
drobje, mes sakytume, kad tai yra simbolis, reikis du prieingu gyvenimo poliu, viens kitneigianiu, bet ir nesulaikomai
viens kit traukianiu. Tikrovje gi buvo daug paprasiau. Ten sdjo du mons - vyras ir moteris - jis apsivilks juodu, ji
baltu rbu. Jiedu vienas kito neneig, bet jauttarpusavio simpatijir kalbjosi kaip mons, viens kitam patink.
Besikalbdami jiedu viens kitobservavo ir viens kitu grjosi. Baronienei, apsipratusiai galantik, drsi, bet daniausiai
tutok vyrikikompanijoj, tas kunigas patiko ir fiziniais, ir dvasiniais savumais. Jos vilgsnis, glostyte glost taisyklingus jo
varaus veido bruous, jo lygias, gal dar niekieno nebuiuotas lpas, jo tankius banguotus plaukus, jo stipr, bet lankst,
sutanos suspauststuomen.
Jintrigavo jo neprityrimas, jo susivaldymas, jo suvaryta, bet regimai maitaujanti dvasia. Jai ueidavo pasiutikas noras
paskandinti pirtus jo plaukuose, pripulti prie jo l p, apimti j vis ir sukrsti taip audringai, kad visas jo var ymasis ir
usidarymas subyrt kaip koks luktas ir jis pagaliau pasirodyt, kas ess. Tuomet jos akyse suspinddavo kaip ir kokia
iaurumo liepsnel, ir itas vilgsnis, kurio Vasaris anksiau nebuvo pastebjs, jkartu gsdino, jaudino ir drsino.
Vasaris tokidrsinorneturjo, bet ir jis smalsiai vilgiojo poni. Jos grois jau buvo giliai strigs jam ird. Dabar gi
jis pamat dar vien jos groio variant - vasarik gro. Piet sauls nubronzinta jos cera taip tiko prie to balto r bo!
Rankovi nepridengtos jos rankos atrod lygios ir kietos, bet kartu tokios moterikos ir velnios. Nuo jos visos dvelk
sveikata, subrendusi jaunyst, diaugsmas, pasitikjimas. Kunigas atsimin jos ipainties odius, kad meilje es negalima
mstyti apie nuodm, ir jam atrod, kad joje jis mato io pavojingo dsnio vaizdavim. Ir i moteris saksi mylinti j, kunig.
Jis, jartdamas, nuodms nejauia. Ar pajus kada?
Po kurio laiko baronien, kai liepos virns elis paliet jos krtinir veid, pakilo ir pakviet Vasar vid pairti
nauj knyg, urnal ir kelions vaizd. Ji nusived kunig salion, kur ant atskiro staliuko buvo sukrauti visi jos kelions
suvenyrai. Jiedu vartalbumus ir urnalus, danai susiliesdami rankomis ir taip i arti pavelgdami viens kit.
- Ar tamsta atsimindavai kartais mane? - klausji pamaiusi, kad jis jau pripranta prie jos artumo.
- Man nereikjo n atsiminti: a niekad nebuvau tamstos umirs. Ponia tai jau tikrai apie mane turb t n karto
nepamstte.
- Ak, koks tamsta skeptikas! Argi a neaikiai isireikiau?
- Kaip?.. Kada? - nesuprato kunigas.
- O per ipaint, mano drauge.
Ak, per ipaint!.. Jis apsiniauk, perbraukranka per kakt, tarsi knutrindamas, ir nupuolusiu balsu tar:
- Kas buvo per ipaint, ponia, a nieko neinau.
Ji paglostjpaguodianiu vilgsniu, perbraukranka per plaukus, atlojo galvir pasilenkprie lp.
Ji pajuto, kaip jo ranka stipriai apkabino jos liemen. Bet tutuojau ji isivadavo i jo rankir ypsodamasi tar:
- Tikiuosi, kad mano odiam paremti to gana. O dabar, mano mielas, palik mane vienir ateik rytoj.

Daugiau jiedu nieko nesiaikino ir apie jausmus viens kito neklausinjo.

Tpaidien, vakare, kai Julatjo pakloti jam lovir atsidsdama pureno pagalves, jis nutarjikvosti.
- Jule, ne per seniai dvaro tarnaitman ia buvo atneusi laik. Kur tu jpadjai?
Juluraudo kaip arija, bet, matyt, pasiruousi tokiam klausimui, drsiai atkirto:
- Dievulliau, kunigli, nieko neinau!
- Nesigink. Tu buvai tada kambary, plovei grindis ir matei, kaip dvaro kambarinpadjo laikant stalo. A parjs dar
radau tave ia, o laiko jau nebuvo. Kur jis dingo?
Matydama, kad neisisuks, Julpradjo teisintis:
- Atsipraau, kunigli... Tokia jau nelaim atsitiko. A tik norjau pairti, kas tai per laikelis, kad taip kvepia, taip
kvepia... A tik miau nuo stalo, o jis pliumpt viedrir krito. Npati neinau, kaip tai atsitiko... Tai ir nedrsau nieko sakyti
kunigliui. Praau dovanoti, kunigli...- ir ji stvrbuiuoti rankas.
Visa tai pasirodkunigui tartina, ir jis tardtoliau:
- Geriau nemeluok! A tuomet pareidamas maiau, kad viedras stovjo gonkose, o ir sulapintlaikvis tiek turjai man
atiduoti. Tas laikas buvo labai svarbus. Kur tu j padjai? Baronienketina pati ateiti pas klebon, kad jis t reikalitirt.
Bus visiem nemalonu...
kartmerga isigando.
- Dievulliau, kunigli, a tlaikelpadaviau klebonui. Maniau, kad jum atiduos...
Tpaidienkun. Vasaris, pamats klebonvien, laistantdare agurkus, prijo ir tar:
- Kunige klebone, prie kur laik Jul jum padav man adresuot laik. Js turbt pamirot ir jo man neteikt. A
noriau jgauti bent dabar.
Klebonas ypteljo ir patraukpeiais:
- Kam?.. Pasirodo, kad ir be laikelio tamsta puikiai susiinai su ta poniute...
- Ne tai svarbu. Laikas raytas man, ir js neturite teiss jo sulaikyti.
- Teisi, kunigli, mans nemokyk! A inau, kdarau!..
- Tai klebonas negrinsite man laiko?
- Ne, kunigli. Laikau savo pareiga saugoti tlaikpas save kaip tam tikrdokument... Tamsta netrukus j gausi oficialiu
keliu.
Vasariui dabar buvo aiku, kad klebonas rengiasi sksti j diecezijos vyresnybei ir tlaikpridti kaip kalts rodym. Jis
vis dien pravaiktinjo neramus; spliodamas, kas jo laukia artimiausioj ateity, ir visa pie damas niauresnmis spalvomis,
negu i ties galjo bti. Jam grs pirmoji bausm u nusikaltim kunigiko elgesio dsniam. Kokia bus ta bausm?
Greiiausia admonicija ir transliokata - perklimas kokikit, tolimparapij, i kur jis negaltsusisiekti su baroniene.
Bet jaunam jautriam kunigui buvo svarbu ne tiek bausm s dydis, kiek pats baudimas. Jis jautsi ujamas, nipinjamas,
skundiamas, nekeniamas ir tai pagaliau baudiamas. U k?.. Dabar, nagrindamas klausim, jis pajuto savo padties
dvilypumatriau negu kada nors anksiau. Kaip jaunas vyrikis, pamats, kad moterys juo domisi, ir kaip poetas, turs kart
irdir lakivaizduot, jis jautsi gals naudotis ponios baroniens paintim, neperengdamas padorumo ribos. Bet kaip kunigas
jis inojo, kad elgiasi netinkamai, ir bausm, kuri jo laukia, bus pelnyta ir teisinga. Bsimos bausms nuojauta stiprino jame
kalts nuovok. Jeigu jis ir nebus baudiamas, jis visuomet jausis kaltas, sekdamas poeto prigimtim ir lau ydamas siauras
kunigiko elgesio normas. Tokiu bdu stiprindamas savy kalts nusimanym, jis jau baud save iauriau negu visos galimos jo
vyresnybs bausms. Jis engklaiknuolatinio baudiamojo - vergo keli.
Taip nusiteiks, jis njo dvarkeletdien, nors inojo, kad baronienjo laukia ir turbt pyksta. Vienvakar, parjs po
vakariens savo kambar, jis tysojo ant sofos ir grjosi artjanisutemramybe. Saul dar ktik buvo nusileidus, ir pro
atvirlangbuvo matyt tamsiai alia sodo medimas, o emiau, pro akas, viesaus raudono dangaus sklypas. Retas garsas
uklysdavo ia nuo kelio ir nuo klebonijos kiemo, bet aikiai buvo girdimas kiekvienas sodo medilamesys. Kunigas Vasaris
painojo kiekvienitos aplinkumos garsir mgo nieko nemstydamas jklausytis.
Bet tai jis igirdo, kaip virsteljo sodo durels nuo kelio, ir po valandls lengvi ingsniai m artti sodo taku. Niekas
klebonijoj tokiais ingsniais nevaikiojo... Taip, kakas jo ion, vikariat... Be abejo, moterikas... tai jau pro langus mina
tie smulks, lengvi ingsniai. Kunigas vienu uoliu strykteljo nuo sofos... Argi?!. sudundjo gonkos, pabarkino duris, ir
kambarengponia baronien.
- Na, gerai, kad tamstbent namie radau, - tarji, paduodama kunigui rank. - Nesulaukdama tamstos, nusprendiau, kad
sveikas lauki mano revizito. tai ir atjau. Juk vedusi ponia gali leisti sau tok laisvum- viengravasaros vakaratlankyti
simpatikkunig... Ar ne tiesa?
Jos atsilankymas buvo toks netiktas, kad kunigas i karto nesusigriebnkaip jpriimti.
- Taip... be abejo... Nors, ties pasakius, mano nesilankymo prieastis buvo kita, bet a labai diaugiuosi, poni ia
matydamas... Praau ssti...

Baroniendomiai permetjakimis.
- Bet kas tamstai yra? - suuko ji, pamaiusi sutarytus jo plaukus ir sumiusiveido iraik.- Ar sveikas kartais nesergi?
Jis lidnai ypteljo:
- Beveik, ponia. iomis dienomis a turjau iokitokinemalonum, ir daug nesmagiminibuvo atjgalv...
- Vl kokie skrupulai?
- kartblogiau, ponia. Klebonas jei dar neapskund, tai rengiasi sksti mane vyskupui... Man gresia bausmir iklimas
kitparapij.
- U kgi? - nekantraudama suuko baronien.
Bet Vasaris svyravo.
- Bijau, kad ponia ireikalnesuprasite. Kartjs mane jau pajuokt, kai a prasitariau, kad mano lankymasis dvargali
sukelti tarimir kalb. tai dabar tas ir atsitiko. Klebonas pasak, kad ponios laikelis pasieks mane tik per vyskup.
- Na ir puiku. Tas laikelis buvo pakankamai korektikas ir altas.
- Vis tiek, ponia. Esama dar ir kitokirodym.
Tai sakydamas, jis manapie savo eilraius, bet ponia pakreipjo odius kita prasme.
- rodym, kad tamsta nekaltas, taip. Tamsta ir i tiesesi dar kdikis... Na, bet vis tiek, kaip ten bebt, i anksto rpintis
tuo a nepatariau... A gyvenime seku tokiu dsniu: niekad nesisieloti dl praeities ir nesirpinti ateities galimybmis, ypa
tokiomis, kurios msvalios nepriklauso. Patariau ir kunigui taip daryti.
- O vis dlto gaila btKalnynus palikti! - suuko jis, gailesio pagautas.
- Mano drauge, tuomet ir galsi gailtis, kai reiks palikti. O gal ir nereiks palikti? Kas tada tamstai atlygins uper ankstyv
gailes? Bus imintingiau, jei tas gresis iklimo pavojus paskatins tamst inaudoti visa, k i vieta gali dar duoti gera.
Sakysim, mano naujausi knyg dar sveikas neperskaitei. Be to, dabar vasara. Reikia linksmiau nusiteikti ir pasiie koti
gyvenime diaugsmo, viesos, meils. Mes tik kartgyvename, mielas kunige Liudai, o jaunysttaip greitai praeina. A netikiu,
kad Dievui btreikalingi visi tie sveiko lidesiai, skrupulai, gailesiai ir sielvartai. A manau, kad tai net nuodm, nes jaunam
mogui nenatralu, eina prie prigimt. O! - jei kunigas ateitum pas mane i painties, a sveik negailestingai ibariau ir
uduoiau tokiatgail: kaitintis saulje, jodinti, aisti tenis, buvoti linksmmonidraugystje, o pirm visa to lankyti tokias
geras kaimynes, kaip mudvi su ponia Sokolina.
Taip ji ramino jir guod, kaip motina pravirkusvaik. O jam i tiespradjo visti akys ir atsirasti noro pasinerti tvies
vasaros ir meils diaugsm, apie kurtaip paprastai, bet tikinamai kalbjo ponia baronien.
Kambary sutemos tirtjo, bet viesos jis nedeg. Ponia jau rengsi ieiti, o ta vakaro prieblanda buvo tokia jauki ir
raminanti. Pro atvir langpsteljo vjelis, pakvipo jazminai, sulamjo sodo mediai. Bet kunigui pasirod, kad jis tai jau
antrkartnugirsta lyg koktartinejimpo galiniu savo kambario langu. Jis prijo udaryti lango ir, ikis galv, pamat
Jul, kuri, prisiglaudus prie sienos, klaussi, kas kambary buvo kalbama. Kunigui subarkinus lang, ji susimetkuprir dingo
u namo kampo. "nipinja, - pamankun. Vasaris, - bgs dabar klebonui papasakoti..." Ir piktas apmaudas suklatkakl
pasiryimprieintis.
Ponia baronienpo valandls pakilo eiti namo. Buvo susitarta, kad ryt po pietkun. Vasaris atsilankys dvar, o ponios
jau bus sumaniusios kokimapramogl.
Ryt dienper pietus klebonas, igrs savo degtins stiklel, atrodgeriau nusiteiks kaip paprastai. Pabaigs ukand, kaip
niekur nieko jis kreipsi Vasar:
- O tamsta vakar vakare, girdjau, sveiturjai?
- Turjau, klebone, - trumpai atsakVasaris.
- Draugas koks atlank?
- Draugas...
- Che... O a maniau, kad tai Rainakien. Na, bet ta moka, kai reikia, ir kelnmis apsimauti. Gali tada ir draugpavaduoti.
Tik ar ne per maa viesos buvo kambary?..
- O, kunige klebone, Jul palangj ibino geriau u vak... Jokio pavojaus nebuvo... Bet js jau taip puikiai apie visk
painformuoti!..
- Gerai, gerai, kunigli... Praome tsti... Tik ant mans paskui nergoki, meldiamasis...
Kun. Ramutis didiai susirpins klausito smailo dialogo, o po pietpakalbino Vasar eit mikel pasivaikiot, bet tas
atsisak, turs kitokireikal, ir Ramutis ijo vienas.
Sulauks ketvirtos valandos, Vasaris patrauk dvar, Dabar jis jo tiesiai, nesislapstydamas, tarsi kerydamas klebonui,
Julei ir visiem, kas j tarinjo ir piktinosi. Po pasikalbjimo su klebonu jis inojo, kad jo likimas jau nulemtas. Baroniens
atsilankymas dav klebonui argument, kuris tikins vyresnyb, kad jauno kunigo poeto buvimas Kalnynuose virsta vie u
papiktinimu.
Ponias jis rado parke, kroketo aiktelj. Jam tuoj dav kjel ir m aikinti aidimo taisykles. Ir ia jis pasirod gabus
mokinys, gerai sugebs apskaiiuoti krypt ir smgio stiprum. O kai laimingai pervar kamuol per vidurinius vartus, ponia

Sokolina pasigrdama suuko:

- Bet, kunige, jeigu tamstos smgiai visada tokie taikls, tai su tamsta aisti gana pavojinga!
Baronientaip pat j gyr, ir jam buvo guvu sukintis saultoj aiktelj, dviejponidraugystj. Baigaidim, jie visi trys
jo salionigerti kavos. Paskui ponia Sokolina pasitrauk savo kambar, o baronienpakvietkunig pas save pairti
naujknyg. Eidamas jis spliojo, ar ir is vizitas pasibaigs pasibuiavimu su baroniene. Jo irdis smarkiai mplakti, bet jis
sikalbinjo bsis atsargus ir vengsis sdti greta ponios. Bet kart ir pati baronien nebuvo linkusi idykauti. Turbt
numatydama greit itos platonikos, kaip ji sakydavo Sokolinai, painties gal, ji taip pat svarst rimtas mintis. Ji norjo
kvpti tam jaunuoliui daugiau pasitikjimo, didesni nor ir ambicij, o pirm visa ko pripratinti giedresniu vilgsniu irti
gyvenim.
- Na, tai mes kiek ir paaidm, - kalbjo ji, patogiai sissdama fotel, - ir tamsta tuoj pasidarei gyvesnis. O kelis kartus
nusijuokei staiai i irdies gilumos. itok tai a tamst myliu. O, kad kunigas ilgiau su manim padraugautum, tuoj pajustum
irdy daugiau viesos, diaugsmo ir energijos!
- Tiesa, ponia baroniene, - atsak jis, sddamas kitoj stalelio pusj. - Bet tuomet man sunku bt isilaikyti savo
paaukimo ribose.
- Ak, nors valandlnegalvok apie tsavo paaukim! Kiti moka puikiai suderinti ir paaukim, ir pasaulio malonumus...
- A ne i toki, ponia.
Ponia pavelgabejodama.
- Mielas kunige Liudai, ar sveikas kartais neapsigauni... Skirtumas tarp an ir tamstos gal tik toks, kad anie, pam i
gyvenimo savo dal, diaugiasi, o tamsta, pams savo dal, grauiesi ir kankiniesi. Ne per iauriai isireikiau?
- Ai u atvirum, ponia. Tamsta t skirtum laikai, matyt, nesvarbiu, o man jisai esminis. Kiekvienas mano klaidingas
ingsnis bus ipirktas vidaus kania. Kas to neinos, gals mane laikyti nerimtu, lengvabdiu. Klebonas jau ir dabar taip
mano...
- Mielas prieteliau, a suprantu, kad ta ipirkimo kania turi tamstai psichologins verts. Bet iaip ji niekam nereikalinga nei Dievui, nei monm.
- Be jos, ponia, a liauiau pats save gerbs, - nupuolusiu balsu itarkun. Vasaris, irdamas pro atdarlang tol, kur
pro velias parko liepas vietgiedras dangus ir nardlinksmos smailasparns kregds.
T dienjis parjo namo patenkintas savim ir ponia baroniene, ir jo sin buvo rami. Jame buvo musi tvirtti nuovoka,
kad jis eisis savo keliu, kania ipirkdamas paklydimus ir nieko nebodamas, kas k apie j manyt arba sakyt. Taip
nusistats, jis ir toliau vaiktinjo dvar, nors ir jaut, kad klebonija seka ir smerkia kiekvienjo ingsn.
Jo santykiai su baroniene pasidardraugiki. Ji pasipasakojo kunigui daugelintymikojo savo gyvenimo nuotyki, o jis rod
jai savo eiles, kai kurias vietas versdavo ir jai skaitydavo. Jis patyrdaug diaugsmo, matydamas, kad baronienpripaino jam
talent. Per tokius literatrinius pasikalbjimus ponia nepraleisdavo progos skatinti jauno poeto vili.
- Gaila, kad tamsta kunigas, - kalbjo ji vienkart, - ir dar, be to, tokis jautrus kunigas. A, ties sakant, bijausi, kad
tamstos, kaip poeto, krybinius veiksmus neimt tramdyti kunigika sin. itos pavojingos ligos simptom a matau ne tik
tamstos nuomonse, bet ir tose eilse, kurias man ivertei. A noriau, kad sveikas kuo giliausiai sismonintum, kad
pirmiausia esi poetas, o tik paskui kunigas. Nes poetu tamstsutvrpats Dievas, o kunigu padartik seminarija ir vyskupas.
Be to, a noriau, kad btum gims didelj tautoj. Ten poetui platesnis kelias, ir kunigysts kevalas btgreiiau pramutas.
Bet ir maoj tautoj dideli ambicij sveikas neisiadk. Maoj atbundanioj tautoj dar daugiau reikia optimizmo ir savim
pasitikjimo. Kunigjs turit daug, o poetmaa. Esi poetas, tai alin visokie kompromisai!.. Na, o dabar eiva pairti, kaip
praysta mano ankstyvosios nuostabios arbatins ros.
itokios kalbos i ties tuiai nepraskambdavo. Po seminarijos skiepyto savs niekinimo, po parapijos darbe patirto
nusivylimo baroniens odiai jgaivino ir ugdkaip giedrios, saultos srovs i plaiosios padangs. Dl to per trumplaikjis
priprato ir prisirio prie ponios Rainakiens kaip prie gero, reikalingo draugo. Jei dvi tris dienas jos nematydavo, pajusdavo
savy nerimast, tutumir reikal jatlankyti. Seniau jis manydavo, kad meiltai yra irdies, jausmdilginimas, erotika arba
kakoks idealus, padangikas susiavjimas ir garbinimas. Dabar gi jis pamat, kad meil, be visa to, yra visai reali gyvenimo
parama, nors vis dar bijojo prisipainti, kad myli poniRainakien. Jis sakydavo sau, kad baronienyra jam labai gera ir kad
jis nori jpamatyti tokiu arba kitokiu reikalu. Jis ir pats neinojo, kas jlabiau traukia: jos grois ir moterikumas ar ta dvasin
nauda, kurios jis gauna su ja bendraudamas.
Erotinis elementas jdviejmeilj taip ir pasiliko paskutinj vietoj. Kunigas Vasaris jo tyiomis veng, o neturdamas jokio
patyrimo meilj, nnejautdidelio patraukimo erotik. Be to, ponios baroniens jis vis dlto varsi, ir pats nebtidrss
parodyti ia reikiamos iniciatyvos. Ponia gi rado savotiko malonumo ir naujumo aisti tais jausmpustoniais ir niuansais, tuo
tarpu kai visa kita meils gyvenime jai buvo inoma pernelyg gerai. Be moteriko susidomjimo jaunu kunigu poetu, ji i ties
jautjam tarsi kokmotinikrpestingum. Jai buvo gaila po kiekvieno laisvesnio jausmprasiverimo matyti jo susigrauim
ir einanijame kov. Aukiausias jflirto laipsnis bdavo pasibuiavimai, kartais pusiau juokais, aismingi, kartais nuoirds,
spontaniki, bet niekados neinligi apsvaigimo ir visados tokiais psichologikais momentais, kad jaunas kunigas, nagrindamas

savo sin, niekaip negaldavo sutikti padars mirtingjnuodm.

Nors ir daug nemalonum apkartino Vasariui i paint, nors savo sinj jis jausdavo kalts rakt, vis dlto tos kelios
savaits buvo laimingiausias jo pirmjkunigavimo metlaikas.
Vliau jis manydavo, kad ponia baronienbuvo likimo moteris jo gyvenime. Jis atsimindavo kapeliono Laibio odius, kad
dl itokimoteristorijos eiga kartais pakrypstanti kitas ves, dl itokimoteress kuriamas menas ir dl jesdaromi
nusikaltimai. Ir jis manydavo, kad kapelionas sakteisyb.
Vienkart, parjs i dvaro, kun. Vasaris rado laik. Pralotas Girvydas kvietj kaip galima greiiau atvaiuoti Naujapol
pasikalbti vienu svarbiu reikalu. Vasaris numan, kas tai per reikalas. Greiiausia, klebono skundas buvo pavestas itirti
pralotui Girvydui, ir is dabar aukpasiaikinti. Jei taip, tai btgal ir gera, spliojo "nusikaltlis", nes pralotas - plaipair
mogus, palankus jam, o kreivai irs klebonPlatn.
Ilgai nelauks, Vasaris isirengmiest. Pasirod, kad jo neklysta. Pralotas sutiko jrsia mina, su pasiiauusiu ties kakta
plaukkuoktu, kuris nelmnusikaltliui nieko gera. Nusivedj pralotas savo kabinet, udarpaskui j duris, pasisodino
prieais save ir, tirdamas rsiu vilgsniu, mkalbti, pabrdamas odius:
- Ar inai, kunige, kam a tamstia pakvieiau? Prie tamst yra paduotas vyskupui skundas! Taip, skundas!.. Tamsta
palaiks santykius su kokia ten dvaro poniute! Tamsta per dienas sdi dvare, neirai darbo ir piktini mones. Ji tau rao
laiklius, o tu jpriiminji savo kambary!.. Visa tai sacerdoti non licet! Man pavesta i byla itirti. Kaltinimai sunks. Na?..
Vasaris jau buvo bepradeds aikintis, bet staiga rstus praloto veidas plaiai prasiiep, jo gudrios akuts tankiai
sumirksjo, ir jis sukreteno ilgu smulkuiu juoku.
- Isigandai, geradjau, a?.. Kaltinim visas maias, o be to, dar ir ponios laikelis! - Jis itrauk i staliaus lapel ir
pagrasino Vasariui. - Na, betgi ir stuobrys tas Platnas! inojau, kad jis skersuoja tave ir koki unybpadarys. Vis dlto
ioks toks pagrindas, matyt, yra. Na, pasakok, kokie ten tavo reikalai su ta poniute? Ir kokia jis vizitmini savo skunde?
Pralotas perbrauk delnu per plik, ir plauk kuoktas inyko. Vasaris, paskatintas tokio palankumo, m pasakoti apie
baronienir apie savo vizitus dvar. Bet tai buvo kaltinamojo pasiteisinimas. Dl to pralotas i jaunojo kunigo odigavo
tokvaizd: baronien, jau ne pirmos jaunysts rimta ponia, gera katalik, kartas nuo karto kviesdavo Kalvynkunigus dvar.
Syk jie ir buvo atsilank visi trys. Bet Vasaris, kaip literatas, susidomjo dvaro biblioteka ir, gavs pon pritarim, m
lankytis daniau pasiimti knyg. Be to, jis moks baronlietuvikalbos. Syk ponia, eidama pro al, saulei leidiantis, usuko
valandlvikariatpairti, kaip jis gyvena. Dvaro parke porkartjie aidkroket. tai ir viskas...
Pralotas buvo patenkintas Vasario pasiaikinimu.
- A taip ir maniau, - kalbjo jis, - kad ia Platno bus i adatos veimas priskaldytas. Na, smulkmenas nesileisim. Gal ta
baronienir nori tave savo pinkles pagauti... Jos laikelis dar ir dabar kvepia pagunda... Kia supaisysi... Bva ne toki
istorij! O pats, be to, poetas, ne koks stuobrys... Bet bk atsargus. Tavo eils galttave apsksti labiau negu Platnas. Na,
bet ito klausimo niekas dar nekelia, nekelsiu na. Tik irk, kad nebtvieo papiktinimo parapijai!
- Tai kaip, kunige pralote?.. Galsiu pasilikti Kalnynuose?
- Ot ia tai ir neinau, kaip bus. Jeigu jau klebonas taip usisdo, gal ir geriau bttave perklus kitparapij. Tau paiam
bus geriau.
- Nieko, kunige pralote... Kalnynuose apsipratau... Dvaro biblioteka...
Bet pralotas gudriai ypteljo:
- Biblioteka... hm... Kad kartais nepasidarytum per gudrus, tbibliotekbestudijuodamas...
Vasaris pajuto tarimir nebesispyr. O pralotas, pabaigs "tardym", brkteljo ranka per plik- ir plaukkuoktas ties
kakta vl pasiiau. Jo veidas surstjo, ir Vasaris net susig, laukdamas kokio naujo, netikto puolimo.
- Taip, ia mes planuojame, o kas bus rytoj, vienas Dievas teino, - ikilmingai pradjo pralotas. - Js ten Kalnynuose
negirdit, kas darosi pasauly. irk, uvakar Serbijoj umutas Austr sosto pdinis su mona... - Ir jis iskleid plaiai
laikratant stalo.
- Balkanai vis nerams,- pritarVasaris, dirsteljs laikrat.
- Balkanai!.. ia geradjau, jau visos Europos, ne Balkan reikalas. Supranti, kuo tai kvepia? Austrija paskelbs kar
Serbijai. U Serbij stos Rusija. Su Austrija eis Vokietija. O pranczam tik to ir reikia. Ne be reikalo Puankar lanksi
Petrapily. ia vienintel proga atgriebti Elzas-Lotaringijai... - Ir pralotas, i kampo kamp trypdamas po savo kabinet,
leidosi painius Europos politikos samprotavimus. Pabaigs jis stabteljo ties savo sveiu ir, pakls pirt, tar:
- Europoj pakvipo paraku, geradjau! Sulauksime karo...
- Kaipgi tada mes, kunige pralote?.. - sunerimavo Vasaris, atsimins, kad jau antrkartgirdi | pranaavim.
- Che... ar a inau?.. Bus baisu, bus baisu... Kitiem gal teks ir Rusijbgti... Jum, jauniem, bepigu, o mes, seniai, to viso
jau neigyvensim...
Staiga praloto galvoj suvito nauja mintis, ir jis net pliaukteljo Vasariui per pet.
- , bet klausyk, geradjau, kas man atjo galv! Jei bus karas, dumk Rusijir stok Akademij! Irpinsiu vyskupo

leidim. Apsieisime ia ir be tavs. Turi talent- tau reikia mokslo.

Vasaris net suvirpjo nuo itodi. Baisi karo galimybjam nedidelviesivilt, o gal ir isivadavim. Ir jis neinojo,
ar nugstauti dl karo pavojaus, ar diaugtis pasivaidinusia ivaiavimo proga. Bet visa tai tuomet atroddar taip nerealu. Jis
atsisveikino pralot, nieko aikaus nenusitvrs.
Kaip paprastai, jis nujo atlankyti ponBrazgi. Ponia Liucija tuoj parodjam snir smulkiai papasakojo, kaip spariai jis
augs ir kokis ims darytis gudruolis...
Neramios inios ir baugios praloto pranaysts jau buvo pasiekusios ir daktaro aus. monai jis nieko nesak, nenordamas
pirma laiko jos gsdinti, bet kai ponia ijo atneti kavos, neikentnepasidalins su kunigu savo rpesiu.
- Jei tikrai vykt karas, - kalbjo jis, - mane tutuojau sumobilizuot. Su autuvu, tiesa, man eit nereikt, bet fronte
gydytojui toks pat pavojus kaip ir kareiviui. Net baisu, kai pamstau, kas tuomet atsitiktsu Liuce ir Vytuku.
- , daktare, - ramino j Vasaris, - visi tie spliojimai apie kargreiiausia pasibaigs niekais. Argi tamsta gali sivaizduoti
karEuropoj, kur itisai kaimai, miestai ir kiekviename ingsny knibda mons?
- Tam ir karas, kad praretint t knibdlyn. sivaizduoti, tiesa, sunku, bet jei pralotas Girvydas taip tuo persims, tai
pavojus, matyt, rimtas. Jis gudrus mogus ir geras politikas. Jei mane paimt , Liucytei su Vytuku tekt kraustytis pas
kanauninkKim.
Grus poniai kambar, i kalbos tema staiga nutrko, ir Vasaris pajuto, tarsi i ties kokia kraupi mkla praskrido pro
jaukjtrij, palyginti laimingmonibrel.
Parvaiavs namo, jis su nieku nesidalino spdiais. Klebonas inojo jo kelions prieast ir stebjosi, kad jis gro gerai
nusiteiks. "A to ir bijojau, - mstPlatnas, - kad ia nesiterptpralotas ir viso reikalo nepagadint... Taip ir ijo... Gerai
globoja savo pupil..."
Ryt dien, nujs dvar, Vasaris papasakojo baronienei visk, kgirdjo Naujapoly. Ponia diaugsi, kad jokia bausm
jam nebegresia, bet praloto ivediojimais apie karnetikjo.
- Tsenipolitikos mgjgalvos visumet pilnos visokifantazijapie karus, - juokavo ji. - Naivs provincijos diplomatai
kitaip negali sivaizduoti karali, kaip puotaujani arba kariaujani. Bene bus toks ir tamstos pralotas... Kad jis pataria
tamstai ivaiuoti, tai pagirtina. Bet jei lauksite karo, tai esu tikra, kad jis pirma numirs, o tamsta tapsi pralotu jo vietoj.
Nejuiomis praslinko dar pora savaii. Gyvenimas jo paprastai, kasdienikai. Jokios neramios inios nedrumstgiedrios
Kalnyn padangs. Vasaris, nenukentjs dl klebono skund ir nejusdamas dabar noro tyiomis jam prietarauti, tapo
atsargesnis ir vizitus dvarstengdavosi nuslpti nuo nereikalingaki.
Atjo Panels veniausios kaplierins atlaidai - didiausi Kalnyn parapijoj. Klebonas Platnas, nors yktus, itiem
atlaidam nepasigaildavo kelideimtrubligrynais pinigais. Visa kita paimdavo ikio arba sunedavo parapijonys.
Privaiavo daug kunig. I tolimesniparapijatvyko ir du Vasario mokslo metdraugai - Petryla ir Kasaitis. domu buvo
jiem pasimatyti po vienerikunigavimo met. Petryla atrodjau tipikas vikaras - stambus, raudonas, aptuks. Vaikiojo jis
dideliais ingsniais, greitai, mostaguodamas rankomis, ir atsegiotos sutanos skvernai pla iai plevsavo paemiu. Jis mgo
kalbinti buiuojanias jam rank moterles ir nesivarjuokais drbti kok kaimiksmoj. Petryla savo likimu, matyt, buvo
visai patenkintas.
Kun. Kasaitis, atvirkiai, atrod uguitas, prislgtas ir baugtus. Ir seminarijoj jis buvo skeptikas ir pesimistas, o vieneri
kunigavimo metai spaud jo ird ir veid mizantropijos ym. Vasariui buvo gaila irti savo draug. Jis neinodamas
nujaut, kad ir Kasaiio dvasioj kraunas viena i tgyvenimo tragedij, kurios vyksta - ne visuomet pastebimos, o dar reiau
suprantamos - altoriely. Prie pietus jie visi trys susimetVasario kambary, bet atviros, nuoirdios kalbos nerado. Petryla
pradjo juokauti, kibdamas prie paskutinijVasario eiliir neva girdamas ju drs. Bet pastebjs jo sumiim, stvrsi u
Kasaiio, - dl ko tas ess toks paniurs ir apsiblauss. Vasaris ir Kasaitis nors pyko ant Petrylos, bet vengvieni du pasilikti,
nes inojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant irdies.
atlaidus atvaiavo ir lavant tvelis. Per pietus, tyia ar netyia, pasitaik taip, kad tvelis atsisdo prie kun. Vasario.
Platnas pastatdegtins ir konjako. Kai kurie jaunesnieji kunigai demonstratyviai apvosavo stiklelius, bet skandalo nekl.
lavanttvelis, matyt, norjo traukti Vasar nuoirdesnpasikalbjim, bet tas laiksi atsargiai, numanydamas, kad Ramutis
greiiausia bus tarsis su tveliu apie reikalpakreipti j gerkeli.
- Dl ko gi, kunigli Liudai, neatsilankai daugiau lavantus? - klaus tvelis. - Mes anuomet taip graiai pasikalbjome.
Rastume ir dabar k pasvarstyti. Kunigo gyvenimas, darbas parapijoj kasdien i kelia daugyb visoki klausim. Labai
naudinga juos panagrinti ir pasidalinti mintimis. Ilgai nelauk, atvaiuokite kuridienabu su kun. Ramuiu.
- Neinau, tveli... Sunku isirengti... Tai pas ligon, tai iaip kokio darbo... Nepasijunti, kaip praeina laikas.
- O ksveikas dirbi? Raai vis dar poezijas?
- Rainju t...
- Gal jau ir giesmelkokisudjai?
- Bandiau porkart, bet neieina...
- O kai skaitai tamstos eilutes, atrodo, kad sveikas labai lengvai eiliuoji, - velniai paabejojo tvelis.

- A kakur skaiiau, kad giesmiir dainstilius ess kitokis, negu iaip poezijos. Jom rayti reikia ypatingo gabumo.
- O man rodos, jeigu poetas nori rayti giesmes Dievo garbei, tai Dievas jam nto gabumo nepaykts. Na, bet tegu tik
sveikas pakunigausi kelerius metus, sigilinsi tas malones, kuriDievas teikia uoliam kunigui - ir nejuiomis pradsi giedoti Jo
garb.
Vasariui dabar buvo aiku, kad tvelis laiko jo poezijjaunysts paklydimu ir linki, kad tas paklydimas greiiau pasibaigt.
Jis gi pats jau buvo sitikins, kad jei tvelio linkjimas isipildys, tai jis, tiesa, nebedainuos pasaulio tutybi, bet negiedos n
Dievo garbs.
Per tuos atlaidus Vasaris pamat, koks jis tapo svetimas savo luomo reikalam ir monm. Labiau svetimas negu anksiau. J,
klierik, su dvasikiluomu rio bsimo darbo viltys, numatomi bendri reikalai, visa tai, ko jis dar neinojo, bet laukir tikjosi.
Dabar juo maiau liko laukti ir tiktis. juo daugiau jis jautsi svetimas itoj aplinkumoj. Kunig luomo specifiniai bruoai teigiamieji ir neigiamieji - j dabar erzino ir stm. Jis neturjo n vieno draugo kunigo, su kuriuo j bt ri ioki ar toki
kunigiki, dvasiki reikalai. Per atlaidus jis nsu vienu nerado bendros kalbos. Jis mat, kad daugelis jo vengia, neino, ksu
juo kalbti, o kiti laiko pasiptliu arba tuiu, Dievas ino ksivaizduojaniu lengvabdiu. Jam norjosi bgti nuo tsutanot,
kaip ir jis pats, bet jau kitaip m stani ir kitaip jauiani moni toki gyvenimo aplinkum, kur valdo paprastesni,
monikesni dsniai. Taip narpliojosi ir trkinjo tos ividins gijos, kuriomis poetas Vasaris buvo suaustas su dvasikiluomu.
Bet laukujs formos dar buvo kietos ir tvirtos.
Netrukus po tatlaidviengrapopietVasaris nujo atlankyti poni. Saulkaitino nepakeniamai - ir jie visi trys, susd
lieppaunksmj, tingiai persimesdavo vienu kitu sakiniu apie nereikmingus dalykus. Pro parkkeliu girgdjo didiuliai ieno
ir dobil veimai, ir aitrs sudivusi oli aromatai sklaidsi tvankiame ore. Staiga i rm pro stiklin verand ioko
kambarinZosir, mojuodama popierio lakteliu, pribgo prie ponios.
- Telegrama!
Baronienvilgteljo lapelir nustebusi susuko:
- Nelaukta naujiena!.. Rytoj parvaiuoja baronas ir prao atsisti stotarklius. Kgi reiktis netiktas parvykimas?
- Non, c'est tonnant!.. Ar tik nebus jo sveikata pablogjusi? - susirpino ponia Sokolina.
- Negali bt, mano miela. Juk a tik uvakar gavau jo laik. Jis rapuikiai jauisis ir dar nemans greitai namo grti.
O Vasariui dilgteljo galvnaujas susiprotjimas.
- Ar tik ne karas, ponios!
- Ak, negsdink ms, mielas kunige, - susierzino ponia Sokolina.
kartir baronienjau nesijuoki karo. Utruks serb- austrkonfliktas vis plaiau skleidbaisinuojaut. inia apie
pono parvaiavimsukldvare visokigand...
Vasaris tir kitdiennegaljo rasti sau vietos, nekantraudamas ir neinodamas, kokinaujienparve baronas Rainakis.
Treidienjis jau buvo nutars eiti dvar, bet tuoj po piet, kai kunigai vos tik dar klsi nuo stalo, uduss virto kambar
pats baronas. Vos spjs pasisveikinti, viskalbmiiniu jis mpasakoti baisias inias. Vakar, liepos 28 d., Austrija paskelb
Serbijai kar. Nesjokios abejons, kad iandien ryt Rusija paskelbsianti karAustrijai, o Vokietija Rusijai. Tad jis, baronas,
kaip ruspilietis, vos spjs itrkti ir beveik paskutiniu traukiniu pasiekti sien.
- Ach, du lieber Gott!.. C'est incroyable... incroyable!.. - stverdamasis u galvos aukbaronas.- Padumajte, vied eto
bezumije... C'est la guerre!.. enfin c'est la catastrophe, meine Herren!
Trumpu laiku iliejs vissavo susijaudinimir nebegaldamas nustygti vietoje, jis isiskubino atgal.
Barono atsilankymas ir jo atnetos inios nuaidjo klebonijoj kaip perknas i giedro dangaus. Pirmsyk visi trys kunigai
pasijuto vieningi, bestov prie kak bais, neinom. Pirmsyk Platnas be paniekos ir paaipos klausVasario, kuris tik
dabar msi atpasakoti praloto Girvydo ivediojimus, sustiprindamas nuomon, kad karas tikrai bus. Klebonas, pamsts
apie savo mru stovinius javus, apie kaimengalvij ir apie visokios grybs prikrautklt ir sivaizdavs, kad visa tai gali
sunaikinti karas, atsimainveidu - ir jam jau buvo vis tiek, pasiliks Vasaris Kalnynuose ar ne. O kun. Ramutis nujo banyi
atlankyti Sanctissimum ir sukalbjo dalraaniaus, kad Dievas atitolimta baisikaro mkl.
Po poros dienbanytkaimy buvo didelis sujudimas. Buvo paskelbta visuotinmobilizacija, ir jauni vyrai, psti ir vaiuoti,
visais keliais trauk valsi. Daugel lydjo tvai, monos ir vaikai, isigand, susirpin, apsiverk. Kai kurie usukdavo
banyi, kai kurie eidavo ipainties.
Po pietstovdamas ir observuodamas rinkoj kleganius mones, Vasaris pamatdaug pastam. Pamatjis ir smuklinink
Vingil, ir muzikantSkripkel, ir rudj bern, PiktupiAndri, - visi jie buvo paaukti kar. Buvo paauktas ir zakristijonas
Petras.
Kai Vasaris vl atsilank dvar, Vokietijos ir Rusijos karas jau buvo paskelbtas. Ponios labai nerimavo ir nor jo kuo
greiiausiai vaiuoti Peterburg. Bet baronas dar vis dels. Pavojus j uhipnotizavo, pakirto jo vali, ir jis nesiryo nieko
pradti. Vasaris j rado pasitiesus ant stalo didel Europos emlap ir darant visokias strategines kombinacijas, puolimo ir
gynimosi planus. Kitokio darbo jis dabar neturjo.
Palikbaronkabinete, ponios ir kunigas ijo park. Netoliese birzgmaina, buvo prasidjusi rugiapjt. Staiga park

per tvorkliais sivert piemuo ir atbgs klupdamas m pasakoti, kad pilnas plentas kareivi. Ponios ir kunigas ijo u
dvaro kalnel, i kur buvo matyti plentas, pairti, kas ten darosi. I ties, lygiomis eilmis vakarus liaupilkos, vientisos
kareivimass, o paskui kleksdami mtraukti veimveimai. Ilgai jo kareiviai ir ilgai kleksjo veimai. Visi, kas tik buvo
laukuose, metdarbus ir, Prisideng delnais akis, irjo plent. Visiem buvo neramu ir keista, ir smalsu, jauiant artjant
siaub.
Ponios ir kunigas, grdami atgal, maa kalbjo. Ties parko kampu jie atsisveikino.
- Na, sudie, mielas kunige Liudai, - tar baronien. - Kada gi sveikas vyksi pas savo pralotdokument? Patariau ilgai
nelaukti. Bandysiu prikalbti baron, kad jau isavaitvaiuotume Peterburg. Ar tamsta nesptum su mumis?
Kaip ir koki sparnai suplazdjo jo krtinj, ir atsisveikins jis greitai nuingsniavo namo.
PonRainakiivaiavimo diena pagaliau buvo paskirta. Baronas, ilglaikkako lkuriavs ir delss, vienrytsakrengtis
kelion - ir tai paskubomis. Paskutin vakar Vasaris atjo atsisveikinti. Rmai jau buvo priterti, priiuklti. Salione be
tvarkos riogsojo visoki diir lagamin. Baronien, o ypaponia Sokolina, pasirpino sukrauti visk, k tik buvo galima
paimti.
Arbatdavatviroj verandoj, nes vakaras buvo tylus ir iltas. Visi jautsi prislgti, paniur, be po. Baronas kraupiai tyljo,
kairija ranka kartas nuo karto darydamas kakokius nesuprantamus gestus. Ponia Sokolina galvojo, ar nepamiro ko nors
krauti des. Viena baronien stengsi nepasiduoti melancholikai nuotaikai ir net band juokauti, kiek tai buvo tinkama
tokiose aplinkybse.
- A jau beveik apsipratau su karu, - kalbjo ji. - itie kareiviai, kur vakar apsistojo dvare, sako, darys ia kakokius
apkasus ir spygliuot viel tvoras. A noriau pairti, kaip visa tai atrodys. Ne, karas jau ima mane intriguoti. Ar tik
nepasidarius man gailestingja sesele? Kaip manai, kunige Liudai, ar tiktman baltas gobtuvas ir baltas rbelis su raudonu
kryium ant krtins?
Bet Vasaris visai nebuvo link s juokauti. Atsisveikinimo nuotaika visuomet esti li dna, o k gi kalbti apie itok
atsisveikinim? Ponia baronien rytoj ivaiuoja - kas ino? - gal aminai... Jis mst, kad vl pasiliks vienias neturs kam
odio tarti nei i ko igirsti padrsinanios minties. Jis jaut, kad viesioji jo sielos dalel, susitelkusi aplink baronien, jai
ivaiavus, itirps, ibls, ir j vl apsiaubs pilkas kasdienikumas ir apatija. Ir, irdamas nusiypsojus, bet lidn ponios
veid, jos dideles, rpestingai velgianias akis, jis pajuto sunkinerimastir skausm. "Ryt vakar, - mstjis, - iuo metu j
nes traukinys kur toli iaur, triukmingsostins miest, o a slampinsiu nykiam Kalnynvikariate, neinodamas, kas su
manim bus po dienos kitos; ne, a turiu iia pasprukti! Ji man parodo keli- a jpasivysiu!"
Tuo tarpu pradjo temti. Vakar dangus raudonavo visomis saullydio spalvomis. Buvo tylu kaip kiekvien giedrram
vasaros vakar.
Staiga vakaruose toli toli pasigirdo lyg koks prisl gtas urzgimas, lyg koks dundjimas, tartum pirmieji tolimo griausmo
atbalsiai. Bet danguj nebuvo jokio debeslio. Visi susitelk ir siklaus. Po valandls dundjimas pasikartojo - tolimas, bet
galingas ir grasinantis. Baronas atsimainveidu ir, judindamas kairijrank, panibdomis msakyti:
- Voil... voil... voil... la carionnade... a commence... Ach, du lieber Gott!.. -jis pakilo ir skubiai nujo prie savo
emlapi.
Atsisveikino kunig ir ponia Sokolina, susirpinusi baigt kraustyti dar kai kuriuos mamoius. Baronien pasil Vasariui
pereiti su ja porkartper park. Vakaras buvo toks graus, o ta atsisveikinimo nuotaika tokia melancholika ir velni... Jiedu
pasuko vienu oniniu taku, aplusiu plaiais serbentkrmais, kurikvapas gaivinaniu gajumu dilgkrtin.
Baronienpirmoji pradjo kalbti:
- tai, mielas kunige Liudai, mskuklios painties ir galas. Karas, jeigu jis siliepsnos, yra toks negailestingas despotas, kad
sutrauko daug stipresnius ryius negu mudviej. Po karo gal ir susitiksime, bet kain ar panorsime tsti mstok idilik
draugikum?
- Kodl ne, ponia? A manau, jei pateksiu Peterburg, gal ir ten susitiksime.
Ponia nusijuok.
- Mano drauge, Peterburgas tai ne Kalnynai!.. Na, bet jeigu sveikas ateisi Maltlaikyti mii, visaip gali bti.
Vasariui nepatiko, kad baronienria jdviejpainti su kunigikomis jo pareigomis, ir, staiga apsiniauks, tar:
- Pagaliau, kas i to?.. Ateiiai a neturiu teiss gaivinti jokivili. Gana to, kas yra vykiki iandien. Susitiksime kada ar
ne, a ponivis tiek minsiu kaip viesiausimano gyvenimo pragiedrul.
- Ar man pirmai tamsta kalbi itokius odius? Prisipainsiu, kad a jau esu juos girdjusi ne vienkartir ne i vieno. Dl to
galiu sveikam ipranaauti, kas bus toliau. Man ivaiavus, tamsta atsiminsi mane kasdien, paskui kart per savait, paskui
kartper mnes- ir tuomet jau a bsiu gal vis dar malonus, bet jau nebegyvas atsiminimas. Mano vietuims kita - ir viskas
prasids da capo, tik kita tonacija. Nes a manau, kad be moterikos draugysts sveikas vis dlto nepasiliksi.
- Ne, ponia, - protestavo Vasaris. - Tamsta vienintelir paskutinmoteris, dl kurios a kartais pamirdavau, kas esu...
Jis norjo dar toliau tikinti, bet atsimin poniLiucij, ir, pajuts sau paiam priekait, nutilo. Bet jis nuoirdiai tikjo,

kad daugiau su jokia kita moterim jis tokius artimus santykius nesileis.
Jiedu vaikiojo serbentomis kvepianiu taku, ir baronien paskutin kart kalbjo jam apie nor gyventi, apie drs ir
pasiryimlaimti ir apie kelius, kuriais jis gali savo laim vytis. O i tolo, i raudonuojanivakar, kartas nuo karto piktai
dundjo armotviai.
- Nuostabiai graus msatsisveikinimui akompaniamentas, - kalbjo ponia, siklausydama tuos tolimus dundjimus. - Ir
reikmingas. Ilgai j atsiminsime. Berods ir visa mspaintis buvo nekasdienika, nes jau per daug nekalta. Prisipainsiu, su
manim seniai to nebuvo. O tamsta nusivylei savo svajonmis apie dvar?
- Ne, ponia. Bdavo, tiesa, moment, kada jausdavau sinj sunkipriekait ir skaudi konflikt; bet, girddamas t
armotgrmojim, a visu tuo diaugiuosi. Pasisakysiu poniai, kad karo pavojus kelia many keistmaitingum. Man atrodo,
kad turi vykti kokia katastrofa, kakas turi sprogti, prasiverti, isilieti ir nuplauti viskvisk. O paskui bus kitokis gyvenimas viesus, laisvas, graus ir didingas. Tamstos paintis, ponia, paruomane tai katastrofai ir tam gyvenimui.
Baronien stebjosi, matydama tok jo pasiryim ir entuziazm. "Tas kunigas, - man ji, - slepia savy dar tokisavybi,
kuria jame nepastebjau. domu btjsutikti po deimties met."
Tuo tarpu pradjo temti. Pusdangaus dar vietvakarara, bet parke eliai tirtjo, ir ties pievelmis darsi lengvuiai,
balzgani, padrikrkdebesliai. Padvelkvsa ir drgm.
- Na, mielas kunige Liudai, - tar baronien, - palydk mane ligi verandos, ir sudie. Nykstant dienos viesai, mudviej
atsisveikinimas gali tapti sentimentalus ir melancholikas, o a noriu isaugoti savo atminty tenergiktamstos veido iraik,
kurimaiau prie valandl.
Verandoj ji ypsodamasi padav jam rank. Jdviej akys susitiko, ir, vienos minties, vieno jausmo past mti, jiedu
paskutinkartpalinko prie vienas kito. Jiedu atsisveikino kaip du viens kitmylgeri draugai prie ilgatsiskyrim, pasiryeiti
savais ir gal skirtingais keliais.
Baronien, daugiau nodio netarusi, dingo saliono duryse, o Vasaris per park leidosi namo. Dvaro kumetynuose, kur
buvo apsistojusi kuopa kareivi, spiegarmonika, skambjo dainukos, kvatojo mergos. Dulktu keliu skubino pavlavusios
laukuose moterys.
T nakt Vasaris ilgai n jo gulti. Vakar ara jau seniai buvo pasislinkusi rytus, ir vyturiai jau iulbjo blankiame
priesaultekio ore, kai jis atsigulir usndo jautriu neramiu miegu.
KitdienKalnynapylinkj buvo neramu. I aplinkinikaimsuvardaug moni, vyrir moter, kartu su kareiviais, kurie
buvo apsistojdvare, kasti apkas. Kalbjo, kad jei ateis germanai, ia bsianios pozicijos ir dideli miai. Per keletdien
didiuliais grioviais ivagojo dvaro laukus. Gilapkasivarir per klebono avias ir mieius. Ilgai praklebonas vyresniojo,
kad palauktdar pordienir leistsuimti javus. Nieko negelbjo. Viskitremp, su emmis sumai. Nusimins vaikiojo
klebonas, irdamas tdarbir skaiiuodamas nuostolius. O prie apkasus, per piev, kareiviai nutiesdaug eilispygliuot
utvar, prikalstbasliir prinarpliojo viel. Visai sugadino piev, kur augdavo tri olsu smilgomis ir baltaisiais dobilliais.
Vienkartbanytkaimatvaiavo automobilis, pilnas kariki, ir sustojo prie klebonijos. Karininkai pasisaknorapirti
banyi. Pats klebonas juos nuved. Jie laipiojo bokt, matavo, skaiiavo, irjo pro ironus apylink, paskui vainjo
u eerlio ir keliu pro mi k, sugr vl tarsi ir pagaliau prane klebonui, kad banyios bokt reiksi susprogdinti,
nugriauti. Jei pozicijos bus kada atkeltos iapylink, boktas padsis germanams orientuotis ir taikyti i armotrusus.
Artjanio karo nelaims kaip kalnas m gulti ant klebono Platno pei. Diena i dienos jis darsi abejingesnis kio
reikalam. Kvieiai stovjo nekulti, dobilienos neartos. Jis staiga kakaip palinko, susimet kupr, pradjo vliau kelti, ilgiau
utrukdavo banyioj ir prie pietus ne visuomet atsimindavo igerti degtins stiklel.
Vasarjis dabar jau nebenairavo. Pats jkartais prakalbindavo, vadindamas vardu "kunige Liudai".
Kun. Ramut, rodos, maiausiai palietvisos tos neramios inios ir baugs vykiai. Jis vis tokiu pat atsidjimu dirbo banyios
darbir taip pat uoliai laiksi savo dienotvarks. Tik vednaujas kasdienines pamaldas: i pradinoven, o paskui raani,
kad Dievas atitolintkaro nelaim.
Netrukus po to, kai buvo nutarta susprogdinti banyios bokt, Vasaris isireng Naujapol pasikalbti su pralotu Girvydu
apie savo ivaiavimAkademij. Buvo jau pats laikas rpintis vyskupo leidimu ir reikalingais dokumentais.
Pralotas savo nuomons, kad Vasariui reikia ivaiuoti, nebuvo pakeits, ir pats paadjo isirpinti visa, kas reikalinga.
- Vaiuok, geradjau, vaiuok, - kalbjo jam pralotas. - Kalnynuose dabar tu i tiesnereikalingas. Apsieisime ir be tavs...
Dievas ino, kas dar bus... Gal teks ir visiem dangintis Rusij...
Vasariui rpjo suinoti praloto nuomonapie kar.
- Bet, kunige pralote, rusai stumia vokieius gilyn. Gal pas mus minnebus?
Pralotas niekinamai numojo ranka.
- Rusai lenda gilyn, nes reikia atitraukti vokieius nuo vakarfronto. Ten pranczam jau visai riestai. O kai atitrauks, tai n
nepasijus, kaip atsidurs prie Kauno. Dl to bk pasiruos ir, gavs dokumentus, nedelski.
Atlikkas reikia ir atsisveikins pralot, Vasaris ijo miest. Gatvse buvo daug kareivi, sunkiai brazdjo dideli veimai,

vienur kavo ir keiksi, kitur juokavo.

Staiga i upakalio kakas sustvrju rankos. Atigrs pamatkun. Stripait.
- Na, brolau, kur taip skubi? Vos pavijau, - kalbjo suils Stripaitis. - Usukim ia truput sod. Pasilssim ir pakalbsim.
Seniai nesimatm.
Jiedu pasuko miesto sodir, radpavsy suolel, atsisdo.
- Ot, velniai vokieiai! - nusikeikStripaitis. - Kariaut usiman! Superetins rusus, kaip manai?
- Pralotas Girvydas sako, kad rusai i Vokietijos gaus bgti. Frontas bsis ia, Lietuvoj.
- Kpats manai daryti?
- Ketinu Akademijvaiuoti. Pralotas pritaria. Jau paraiau vyskupui praym.
- Bravo!.. Vyras!.. - pagyr j Stripaitis. - inai, kad ir a Rusij bgsiu. Velniam ia a reikalingas!.. Pamatysi, pus
Lietuvos ibgs. Man vienas karininkas sak, kad kur bus miai, gyventojus prievarta igabens. Rusijoj veikti bus plati dirva.
Cicilikten knibdte knibds. Na, kas Kalnynuose girdt? Platnas vis dar skersuoja?
- Nieko. Suvelnjo. Mieius ir avias sunaikino. Apkasus ivar...
- Rainakiai turbt tuojau isinedino.
- Ne, dar ne per seniai. Baronas suglebo kakaip...
- O baronien?.. Grai bestija boba!.. Na, ar paromansavai kiek?
- Ei, kjau ia... Nlaiko nebuvo, jei ir biau norjs... Ne per seniai i usienio gro...
- Gaila, gaila... Noriau, kad mes visi susitiktume kur nors Rusijoj. Gal dar kokiprotekcijpadaryt.
Valandltaip pasikalbj, abu kunigai atsisveikino ir nuingsniavo savais keliais.
Dabar Vasaris jo Brazgius. Jam rpjo suinoti, sumobilizavo daktarar ne. Ir jei taip, tai kmano daryti ponia Liucija.
Bet prijs prie dur pamat, kad daktaro kortels jau nebra. Nerimastaudamas jis paspaud skambut. Ilgai skambino.
Pagaliau pasirodkaimyntarnaitir papasakojo, kad daktarpamkar. Ponia atsisveikindama labai verkus. Klyks, tarsi
suprasdamas nelaim, ir maasis Vytukas. Kuniglis pasivlins: ponia dar tik uvakar isikrausiusi pas savo ddklebon.
Nulids dl tokinaujien, Vasaris leidosi pas kapelionLaib, tikdamasis igirsti smulkesniiniapie paskutinius vykius.
- A, poetas!.. - pasitiko jkapelionas, keldamasis nuo stalo. - Nerangus tu, gerbiamasai, atlankyti savo prieteli. Bent por
dienanksiau btum galjs nudiovinti poniai Liucijai keletaar.
- Ogi tamsta, kunige daktare? Filosofikas gyvenimo vertinimas, sako, esanti geriausia paguoda skausmuose.
Kunigas Laibys paklantakius:
- I it odigaliau padaryti ivad, kad tamstai visai nerpi ponia Liucija. Bet neapsigauki. Jaunuolika meilgreitai
atpuiama.
ms rimtai kalbti, kapelionas papasakojo visk smulkiai apie daktaro mobilizavim ir ponios ivykim. Paskutin laik
daktaras rs jau vaiuodamas austrfront. Jis pats patars monai tuoj kraustytis pas dd, kur jai bsisaugiau.
Igirds, kad Vasaris rengiasi Akademij, Laibys padarrgimin.
- Vaiuok! - bumbteljo jis, neskaniai nusiiepdamas. - Ieisi antrseminarij!.. Neinau, kam tau bus reikalinga hebraj
kalba, pagilinta moralin, dogmatin ir scholastika... Literatros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent i parapijos
isigelbsi. O gal ir prasitrinsi akis... Pamatysi didelmiest, moni... Vaiuok!..
Skeptiki kapeliono odiai Vasariui buvo mielesni ir labiau jadino negu praloto Girvydo viltys.
Parvaiavs Kalnynus, jis jau nerimastavo ir nuolatos laukini i karo lauko ir vyskupo atsakymo. Po poros savaii
gavo pagaliau sunk vok i kurijos. Voke jis rado vyskupo leidim ivaiuoti, visus reikalingus liudijimus ir dokumentus.
Dabar jis buvo jau tik sveias Kalnynuose. Vasara baigsi, ir mokslo metpradiai jis turjo bti jau Peterburge.
Bet reikjo dar atlankyti tvik, atsisveikinti tvus ir namikius. Ta proga jis nuvaiuos ir Klevikpasimatyti su kanauninku
Kima ir ponia Brazgiene.
Kai jis parvaiavo namo, tv diaugsmui nebuvo rib. Bet kai papasakojo savo sumanymus, visi nusimin, o motina
pradjo raudoti:
- Vaj, vaj, kunigli, kam jum dabar to rpesio? Paliksite mus vienus, gal jau nnepasimatysime...
Bet tvas tuoj susigrieb.
- Dievo valia, motin... Ten kad ir bus vargo, bet gyvybapsaugota. O ia neinia, ko gali susilaukti.
Jis ramino tvus, kad nei ten, nei ia jokio pavojaus nebsi, bet kad jam reikidar didesnio mokslo. Taip ir vyskupas nors.
Kit dien jis nuvyko Klevik. Pasimatymas su kan. Kima ir ponia Liucija buvo labai nuo irdus. Jie daug kalbjo,
politikavo ir spliojo apie kar. Raminosi, kad ligi iemos, vliausiai ligi pavasario, viskas pasibaigsi. Ponia Brazgienjau buvo
aprimusi pas dd. Vyrui, Dievas duos, nieko blogo neatsitiksi: juk jis ne kareivis, bet daktaras. Taip ir jis pats guod j
laikuose.
Atsisveikindamas su tvike, Vasaris sumanikelti maas savo ileistuves. Sekmadieniui jis pasikvietparapijos klebon,
kan. Kim, poni Brazgien, kelet artimesni gimini. Visi dar gyvai atsimin, kaip linksmai ia vent klieriko Liudo
ileistuves prie trejus metus. Dabar daug kas pakitjo, ir niekam nebuvo linksma. Kiekvienas jaut i tolo grasinanikaro

mkl, kiekvienas nugstavo, ko sulauks rytoj. Ar pasimatys dar kada visi tie, kurie ia susirinko atsisveikinti?
Ponia Liucija panoro pasivaikioti Aurakaln, kur ji taip mielai minjo i Liudo klierikavimo met. Ir dabar ijo abudu.
Lipant kaln, ji nusitvr jo rank, ir itas prisilietimas abiej irdyse atsiliep kaip buvusi dien aidas. Virnj taip pat
kvepjo iobreliai ir ydjo geltonos kapdls, kaip anuomet. Bet jiedu veng kalbtis apie atsiminimus, nors abudu jais
dabar gyveno. Ji rankiojo iedus, jis pasakojo apie Kalnyngyvenim, rpestingai vengdamas minti poniRainakien.
Staiga jdmes patraukkakoki ypatingi garsai nuo viekelio. siklausir siirjjiedu pamat, kad viekeliu i vakar
barkdami traukia daug veimir eina pakrikmonibreliai.
- Lyg btkareiviai, - spliojo Liudas.
- Bet kodl jie grta? Juk frontas ten, vakaruose...
- Ar tik nebga atgal?
Jiedu pamatnuo viekelio ateinantmogir greitai nusileido nuo kalnelio. Taip. mogus kalbjosi su kareiviais ir pats mat:
rusai bga. Vokieiai pralaufront. Rusarmija sunaikinta. Daugybumutir paimtnelaisv.
Kai jiedu, parj namo, papasakojo ias inias, visi nusigando. Jaunieji bgo Aurakaln pairti, kas darosi viekely.
Gurguols tebejo.
Sveiai, nelaukvakaro, mrengtis namo. Atrod, kad ia pat, netrukus, igirs armotgriausm. Poniai Brazgienei parpo
Vytukas, ir ji pirmoji atsisveikino. Ileisdamas j, Liudas Vasaris su uuojauta spaud jai rank, tarsi nujausdamas, koki
gyvenimo smgiteks jai pakelti netolimoj ateity.
Ryt dienjis ivaiavo Kalnynus, graudiai atsisveikins su tvais ir namikiais. Reikjo skubinti, kad karas nesuardytvis
jo planir vili.
Kalnynuose jis rado dar didesn sjd. Dvare stovj kareiviai buvo gav sakym paskubomis kasti naujus apkasus.
Plentas buvo ugrstas veim, automobili, pstininkir raiteli.
Julnuolatos parnedavo klebonij naujini. Ji pati maiusi, kaip dvar atvaiavo didiuliai automobiliai su baltomis
bdomis ir raudonais kryiais. Vakare pasigyrmaiusi ir sueistj.
Vasaris nutarilgiau nebedelsti. Kitdienjis paliko Kalnynus. Kun. Ramutis ir klebonas Platnas atsisveikino jkaip kok
giminir draug, atsipraydami ir linkdami laimingai pasimatyti. Julprijuosts kampu braukstambias aaras.
Prie pat jo ivaiavimskubiai atvyko keli karikiai ir prane, kad yra sakymas tutuojau susprogdinti banyios bokt.
Klebonas su tarnais puol kraustyti i banyios nors brangiausius daiktus, nes nebuvo tikra, ar negrius ir visa ba nyia.
Pavojus grsir artimesniem namam. Visam banytkaimy kilo panika.
Vasaris ivaiavo keliu pro mikrytus.
Ant vieno kalnelio, nuo kurio paskutin kartbuvo matyti Kalnynai, jisai liepsustoti. ia buvo aukiausia visoj apylinkj
vieta, ir jis norjo atsisveikindamas pasigrti to krato reginiu. Kalnynai jau buvo liktoli, bet dar visai aikiai buvo matyti ir
dvaro parkas, ir klebonijos trobos, ir auktai viruj ventoriaus liepikils banyios boktas.
Staiga kunigas pamat, kaip bokto virnkrypteljo onir smuko emyn. Tuo paiu momentu pakilo virmilinikas
dmir dulkidebesys ir pridengvisbanytkaim. Sibteljo trenksmas, nuo kurio sudrebjo em.
Kaip ir koksmgpajuto Liudas Vasaris savo krtinj. Griuvsiais virto boktas, su kuriuo jungj jo kunigavimo pareigos,
rpesiai ir sielvartai. Jam atrod, kad griuvo ne vien tik boktas, bet griuvo daug jaunysts iliuzijir ideal, kurivedamas jis
atjo tviet.
Ilgai jis negaljo atitraukti akinuo dmais ir dulkmis pasruvusio Kalnynbanytkaimio.
Pagaliau sisuko apsiaustir nuvaiavo tolyn.
Kaunas
1932.III-X
III ISIVADAVIMAS "Mea maxima culpa"
I
Greitasis Berlyno - Kauno - Rygos traukinys tingiai persirito per Lietuvos sienir, neturdamas kur sibgti, niokdamas
sustojo Virbalio stoty.
Liudas Vasaris, stovjs prie vagono lango ir godiai seks akim pirmuosius Lietuvos ems vaizdus, ioko i vagono ir,
smalsiai valgydamasis, kartu su kitais keleiviais leidosi didiulius stoties rmus. Viskas ia jam buvo keista, viskas domu.
Vos prasidjus karui, jis ivaiavo i Lietuvos ir tai dabar po 10 metpirmkartgrta atgal. Per tlaikdaug kas pasikeit
visame pasauly, o Lietuva, perleidusi per save karo bang, nusikraiusi visokiais okupantais, tai tapo nepriklausoma valstybe.
Kiekvienam, kuris, paliks dar ia Rusij, gro atgal Lietuv, buvo smalsu ir domu apiuopiamai patirti ir pajusti, kas btent
pasikeitir kaip tie nauji reikiniai atrodo.

Bet Virbalio stoty naujumo buvo nedaug. Tie patys prie kariniai didiuliai Rusijos muitins pastatai, dabar per erdvs,
tutoki ir apleisti, tos paios geleinkelio bgieils, dabar per gausios, nes toliau ole aplusios, tie patys turbt ir tarnautojai,
tik dabar aprengti kitokia uniforma. Vasaris su dideliu pasipiktinimu girdjo, kaip jie, reviduodami baga, su keleiviais kalba
rusikai, o ir savo tarpe taip pat mielai tkalbvartoja.
Taiau, iskyrus nebent t svetim kalb, viskas jam buvo brangu ir miela. Pradedant nuo lietuvi ko stoties pavadinimo
VIRBALIS, baigiant tarnautojuniforma, viskas adino jame pasididiavim ir nusimanym, kad jis grta Lietuvne kaip
carins ar kaizerins monarchijos namis, bet kaip laisvas savo tautins respublikos pilietis.
pakitjusilaisvLietuvjis grta berods ir pats pakitjs. Prie 10 metpirmaisiais karo mnesiais ivaiavo jis Rusij
kaip Kalnyn, parapijos vikaras, tiesa, jau kiek prakuts ir gijs gana plaiai inompoeto vard, bet be gyvenimo patyrimo,
be didelisumanymir viliateiiai. Grta gi daug ko mats ir imoks. Teko jam pasibastyti po visplaiRusijir buvoti
visose didesnse Europos valstybse. Savo bagao dse jis vesi daug knyg, portfely filosofijos daktaro diplom, kienj
kelias deimtis banknotvairikratvaliutos, o galvoj neramiminiir rpesi.
Buvo jis apsirengs civiliniais gana gerais drabuiais, ir i jo ivaizdos niekas nebt galjs pasakyti, kad jis - kunigas.
Apsiaustir skrybljis paliko vagone, nes rugpjio saultdiendar kaitino visai vasarikai, o didels stoties aplinkuma dar
labiau didino ilumir tvank.
Nerviku rankos mostu nubraukdamas tolydio ant smilkinio nusvyrantgelsvplaukpluot, Liudas Vasaris vaiktinjo po
stot ir peron, laukdamas, kada pagaliau traukinys eis toliau. Visos formalybs su bagau ir pasu jau buvo atliktos, jis spjo
apirti visk, kur tik galjo eiti, isikeitlit, o traukinys vis dar nesirengvaiuoti.
perontuo tarpu mrinktis daugiau keleivi. Vasaris pamatprie save ateinant du kunigu, kurivienas pasirodjam tarsi
pastamas. Jis jau norjo pasukti atgal arba lipti vagon, nes pabijojo, kad i pasikalbjimo su pastamu gali paaikti
paalieiam ir jo paties luomas. Bet nepasuko ir nelipo, tik, apsimets tarsi to kunigo visai nepasts, kaip niekur nieko prajo
pro al. Vis dlto, vengdamas dar kartjsusitikti, lipo vagonir, susirads savo viet, mskaityti laikrat.
Taiau jau i pirmjingsniLietuvoj jam, matyt, buvo lemta sitikinti, kad pasislpt savo tvynj yra kur kas sunkiau negu
bet kuriame Paryiaus bulvare. Beliko vos pora minui iki traukiniui ieinant, kai t pat vagon, kuriame jis sdjo,
paskubom sirito apystoris, nedidukas, nuo galvos iki kojjuodai apsirengs vyrikis. Jo ivaizda, manieros ir skusto apskrito
veido iraika sakyte sakjesant kunig.
kis galvkup, kur sdjo Vasaris, jis i praditarsi nenorjo tikti savo akim.
- Atsipraau, ia laisva vieta? - atsargiai paklaus.
Vasaris kilsteljo galv, ir jusiam, matyt, nebeliko abejons.
- I tiesLiudas! - suuko jis, isksdamas rankas. - O kad tave bala! Vos painau!.. Na, tai pagaliau parsibaladoji? Duok
gi and- ibuiuosiu i to diaugsmo kaip senprietel!..
Vasaris kartnudiugs paoko nuo sdyns, nes kun. Antanas Meknas i tiesbuvo jo geras pastamas ir net draugas
i Akademijos laik. Vasariui ypteljo laimi Petrapilio ivaiuoti VakarEurop, o Meknas, baigs Akademij, tuoj po
karo gro Lietuv.
Abu draugai pasisveikinpradjo viens kitklausinti ir pasakotis apie paskutinijmetvykius ir kkuriam teko igyventi.
Bet kun. Meknui dl jo gyvo bdo, matyt, ne tiek rpjo suinoti apie Vasar, kiek paiam ilieti savo jausmus ir kuo
vaizdiausiai nupieti savo nuotykius Rusijoj po bolevikrevoliucijos ir grtant su tremtinieelonais Lietuv. Vasaris irdy
diaugsi draugo kalbingumu, nes toj paioj kupsdjo dar du nepastamu, kuriem girdint jis nenorjo bti tokis atviras, kaip
Meknas.
- Na, tai kaip gyvuoji Lietuvoj? Gerai sikrei? Kuo vertiesi, kur darbuojiesi? - klausinjo jis toliau draug, nordamas, kad
tas pasakotsi kuo ilgiausiai.
- Nieko, neblogai, - patenkintas savo likimu ypsojosi Meknas. - Profesoriauju universitete. Darbo ligi aus, bet nieko.
Smagu, inai, palaikyti kontaktsu jaunimu.
Jis nekjo toliau apie savo darbus ir pareigas, truput priddamas jom svorio, kad ir pats draugo akyse pasirodyt
reikmingesnis. I ties, nusisksti gyvenimu kun. prof. Meknas neturjo jokio pagrindo. Dstjis universitete ne pirmaeils
svarbos teologikus dalykus, algmdidok, jokiypatingrpesineturjo, o vieojo visuomeninio gyvenimo aplinkybs
kloptimistiknuotaik.
Vald tuomet Lietuvantrojo seimo pastatyta krikionika vyriausyb, ir patys kunigai turjo daug ymi vietvalstybs
aparate. Prof. Meknas, tiesa, vyriausybei tiesiogiai nepriklaus, bet vis dlto, valdant saviem monm, ir jam gyvenimas
atrodgiedresnis ir savo asmens reikalai saugesni.
- Na, o tu pats kaipgi laikaisi? - susigrieb pagaliau Meknas. - Grti, matau, vienas. O pas mus, inai, buvo pradj
kalbti, kad tu ten veds kakokiprancz!
Nepastamieji, taip pat susidomj, dirsteljo Vasar, o jis vl nusigando, kad i tolimesns kalbos nepaaikt, kas jis per
vienas.
- , kur jau ia? - nusijuok, mosteljs ranka. - Rodos, nebuvo npagrindo tokiom kalbom...

- Taigi a ir maniau, - pritarMeknas, - kad tu tokios kvailysts nepadarysi.

Nepastamiem turbt atrod, kad tas kunigas kvailyste vadina ne vedybas apskritai, tik eventual pranczs vedim, ir
klauspanekesio toliau.
- inoma, tarsi iais laikais nebtlietuvaii, - patvirtindamas jmint, juokais kalbjo Vasaris.
Bet Meknas taip garsiai nusikvatojo, kad nepastamieji nustebpamantkunigesant i viso vedybprie.
- Ot juokdarys! - suuko jis, pliaukteljs Vasariui per kel. - Na na, palauk, tegu tik parvaiuosi, tuoj sitikinsim, kas tu per
pauktis!.. Na, tai pasakok, kur prasibastei tiek met? - klausjis, staiga pajuts kylantsmalsum.
- O gal pereisim vagonrestoran? - pasilVasaris. - Paimsim ko nors vsinanio. Ir erdviau bus.
- Ot, alaus tai a su mielu noru!
Restorane i tiesbuvo erdviau, ir niekas jdviejkalbos nesiklaus. Gurknodami al, jiedu nekuiavo toliau. Meknas,
patyrs bendrais bruoais visVasario istorij, tar:
- Paskalos apie tavo vedybas, inoma, absurdas. A nvienmomentjom netikjau. Na, bet kaip su kunigyste? I tavo
pasakojimo apie paskutiniuosius metus, praleistus Paryiuj, a gaunu neaikspd.
- Nieko, po senovei... - irdamas kakur tol, atsakVasaris...
Kun. Meknas nudiugo:
- Na, jei po senovei, tai man nieko daugiau nnereikia. Suprantu, kad, gyvendamas usieny, dirbdamas kitokdarb, galjai
kiek ir supasaulti ir nuo kunigiko gyvenimo atprasti. Bet svarbiausia - principas, nusistatymas, kaip dabar pas mus sako. Visa
kita sugr. Mes ia tuoj tave trauksim katalikikakcij- nnepasijusi, kaip visos tavo erezijos igaruos. Na, prosit, Liudai!
- sudaujis alaus bokalais.
- , kas a per visuomenininkas! - gynsi Liudas. - Jei bus atliekamo laiko, raysiu t. visuomenindarba nesu links.
- Nieko, sitrauksi! A taip pat nelinks, o vis dlto dirbu. Dabar, matai, tokie laikai, kad be to negalima. Tu manai, kad mes
lengvai laimjom rinkimus Seim? O-o!.. Teko ir man paiam ne kartant bakos lipti.
- A tai jau nelipsiu.
- Ir nereikia. iandien jau bus kas ir be ms lipa. Studentai pavaduos. Bet dirbti vis tiek reikia. Kabinetinis darbas,
paintys, privats santykiai - viskas svarbu. inok, kad jeigu kartpralaimsime ir paleisime valdi i savo rank - amen!
Negreit jvl paimsim.
Vasaris nieko nesak draugo ivadiojimus, nes visi tie reikalai jam buvo gana svetimi. Jis i siblaks klaus Mekno
kalb, pro vagono lang sekdamas pravaiuojamas vietas. Jame m nubusti daugelis priekarini atsiminim, daugelis t
rpesiir klausim, kuriais jis tuomet sielodavosi ir sirgdavo. Kartu su Lietuvos oru, su jos laukreginiais, su jos monm jo
sielpamau gro kakokia ypatinga nuotaika, kokios paskutiniaisiais metais jis nejausdavo. Kalbdamasis su Meknu, jis
nesutiko su jo pairom, irdy peikjo klerikalizmir aipsi i jo luominio partikuliarizmo, bet vis dlto juto, kad ir jis pats dar
tebra kunigas, to paio Mekno ne tik draugas, bet ir konfratras. Keista ir neramu jam buvo visa tai savy uiuopti.
Bet tai stotis, kuri dar gyviau sujaudina Vasario dvasi . Nedidel geleinkelio stotis, i kurios jis lygiai prie 10 met
ivaiavo tolimRusijir platjpasaul. Tuomet ia buvo didiulis moniknibdlynas. Visi keliai buvo ugrsti Psi, rait
ir vaiuot. Vargais negalais sigrdo jis tada, vieno karininko utariamas, vagono platform ir paliko Lietuv tai ligi ios
dienos. Viskas dabar atgyja jo sujaudintoj vaizduotj.
O antai kelias Kalnynus. U penketo myliir dabar tebestovi banytkaimis ir dvaras. Vasaris dabar vl gyvena tklaik
spd, kai nuo kalnelio pamat grivant banyios bokt, kai nuo trenksmo sudrebjo em. Dvaras su parku ir graiais
rmais... Ir baronienRainakien... Kur ji dabar?.. Rusijoj jis apie jnieko negirdjo. O klebonas Platnas, vikaras Stripaitis,
Ramutis? Beje, Stripaitis - jis skaitlaikraiuose - dabar Seimo narys.
Ir Vasaris kreipiasi aptilusMekn:
- Sakyk, ar nepasti kartais Seimo atstovo Stripaiio? Bene tai bus tas pats, su kuriuo a prie karia vikaravau vienoj
parapijoj?
- Be abejo, tas pats. Kito Stripaiio a negirdjau. Jonas vardu. Didelis staiokas, bet naudingas mogus.
- Susitinki su juo?
- O, gana danai.
- domu btir man su juo pasimatyti. Kaip jis atrodo? Buvo didelis kooperatyvininkas.
- Taip, jis ekonomistas. Sakosi, karo metu Kijevo universitete net paskaitklauss.
- Btinai susirasiu.
- Kaune tai nesunku. Nereiks niekoti. Bet palauk... inai k? Ateik rytoj vakare pas mane. Bsi jau pasilsjs. Igersim
arbatos. Pasikviesim Stripait, dar porpastam. Tuoj jaukiau pasijusi.
Vasaris sutiko. m kalbti apie kitus bendrus pasta, mus. Pasirod, kad Meknas gerai pasts ir docentVarnn,
literatros istorik, ir advokatIndrul. is, nors ir pirmeivis, bet kaip giminaitis taip pat lank sis pas profesori. Su Indruliu
Vasaris kadaise moksi vienoj gimnazijos klasj, o prie kelerius metus susitikdavo enevoj, kur tas studijavo teis.
Pravaiav Kazl Rdos stot, abu draugai gro savo kup. Artinosi Kaunas, ir sdti restorane jau nusibodo. Prof.

Meknas teisinosi negals apgyvendinti Vasar pas save, nes pats turs tik pusantro kambario, be to, dar visoki valdyb
posdiai, pasitarimai. O dl but krizs Kaune niekaip negals erdviau sikurti. Liudui bsigeriausia kol kas sustoti "Rtoj"
arba "Birutj", o paskui pairsi.
Pagaliau pasirod Nemunas, traukinys sugriov per gelein tilt ir po valandls sustojo Kaune. Prof. Meknas padjo
savo prieteliui ikraustyti baga, sodino veikir atsisveikino ligi rytojaus.
Nepaprastai menkas ir nuskurs pasirod Vasariui Kaunas po usienio miest. emut stotis, duobta aiktir kreiv,
em sulindusi, kiaurais stogais medini ln gatvsu kuprotu grindiniu. I ali - gils purvini grioviai. Jis skaito para Vytauto prospektas... "Prospektu" liesas kuinas, barkindamas pasagom ir klupdamas, pakniupstom velka ukelt ant bgi
medind, prisstnuskurusipiliei. Ties pasisukimu jo vejas pralenkia tkrypuojant "vienos arklio jgos" tramvajir
toli j palieka upakaly. Usienieiui miestas atrodo kaip imirs. Nei vikriai zujaniautomobili, nei blizganiautobus, nei
kyrimotocikl, nei nervingai skubanipraeivi. Ltas tempas, ltas gyvenimas. Vis emi, prie ems priploti namukai, kuri
eilj retas trijauktpastatas diaugiasi neaprpiama erdve ir i niekur neustojama saule. Mediniai apiplaujstulpai abiem
gatvs onais apkrauti elektros ir telefono laidtinklu. Audrai ujus, jie turbt gresia nugriti, painioti praeiv vielvoratinklir
nuudyti stipraus tempimo srove. O kai vjas pstelja i onins gatvs, pilkas dulki ir iukli debesys uberia akis ir
udengia tskurdregin.
iri Vasaris tuos laikinosios sostins vaizdus ir ima ironizuoti pats save. Kur tu ia dingsi su savo paryietikais proiais,
su maitingom mintim ir atskalnikais norais?.. Jo nuotaika krinta, ir kakas pilka, nuobodu ir lidna ima skverbtis ird.
Jis ino, kad tai tik pirmojo momento spdis. Jis ino, kad tokKaunpaliko mum rusai, kad sostinVilnipagroblenkai,
kad pagaliau ir tuose neitaiginguose namuose kunkuliuoja didelis tautos ir valstybs krimo darbas. Jis ino, kad ir jam paiam
reiks stoti t darb, kuriame negali bti nei apatijos, nei itiimo, nei blogo po. Jis visa tai ino, bet jausmai inojimo
neklauso.
Pagaliau, jis ino ir tai, kad grta Lietuv, nedamasis savo dvasioj sunkmoralin negalavim, savo silpnumo ir pesimizmo
altin.
Bet tai ir "Rtos" viebutis. Jis pasiima kambar, isidlioja reikalingiausius daiktus ir apsitvarks ieina miestpasivalgyti.
spdis vis toks pats sunkus, slegiantis. onins gatvs tuios ir nykios, grindinys duob tas, namai purvini, suodini,
apsilupinj. Krautuvs jau udarytos, o j durys ir langai u dengti lentom, geleinm tangom ir urakinti didiulm
kabaniom spynom. Jau temsta, bet gatvse iburinra, ir usienieiui baugu pasieniais slenkanieli. Tik Laisvs aljoj
stumdosi praeiviai ir erza svetimkalbmiinys.
Vasaris grta savo viebut, gula abejotinos varos lovir pirmnaktumiega neramiu miegu.
Jis sapnuoja, kad savo gimtinj parapijoj laiko miias, kad pilna banyia moni, o netoli altoriaus stovi jo tvas ir motina.
Jis atlaiko miias iki evangelijos, bet pamirta, kas reikia toliau daryti. Jis lipa atgal ir pradeda i naujo, bet dabar pamirta
Confiteor ir kartoja tik tuos vienus odius: Mea maxima culpa, mea maxima culpa, mea maxima culpa... Jis mato, kad
klapiukai i jo juokiasi, o tvai iri nusigandir lidnai linguoja galvom...
Jis pabunda tarsi kok akmen jausdamas ant savo krtins, ir girdi, kaip kakurioj banyioj skambina ankstybosiom
miiom.
Visdienitas sapnas lyg kokia raktis maudjo irdy.
Vakare jis nujo pas profesoriMekn. Vos tik eng kambar, eimininkas ir atstovas Stripaitis, kur Liudas vos paino,
oko jo pasilikti su iskstom rankom.
- Na, tai jis pagaliau, mseuropietis! - suuko seimininkas sveikindamasis. - Einam, pasimatysi su senais pastamais. Ta
proga ir igersime po stiklelkit.
Bet Stripaitis nustmprofesorialir pats apkabino svei, kartai jsveikindamas ir buiuodamas:
- Na, brolau, nesitikjau, nesitikjau, - kartojo jis, turbt npats neinodamas, ko nesitikjo. - Ot, tai seniai nesimatm!..
Kalnynus atsimeni?.. Ir atrodai pasiutikai isifrantins! Tikras paryietis! Tik jau r, velniai, turbt peklikai blogai, - pridjo
jis, siirjs pablykussveio veid.
O Vasaris apvelgbuvusio Kalnynvikaro figrir stebjosi ne maiau kaip tas:
- Bet ir pats, kaip matau, gerokai sueuropjs. Vos painau.
Stripaitis i ties atrod gana juokingas su savo nelygintom kelnm, apsitempusiu apie stor liemen varkuiu ir kreivai
paritu blogu kaklaraiiu. Jis vis taip pat trumpai mainle kirpo plaukus, ir ant jo sprando tebesirangdvi sutanos apikakls
subrauktos garanktys.
Bet atstovas Stripaitis, matyt, buvo savim visai patenkintas.
- Dirbant visuomenin, valstybin darb, - maikinti jis, - sutanoj mogus jautiesi kaip supaniotas. Nuvaiuosi miting,
kunigo daug kas nklausyt nenors, o kitas ir nuvilps, ir nuo bakos nuvers, velniai! Nprasiiot neduoda. Tu, sako, kunigas,
tai kitaip nkalbt negali! Kas kita, jeigu pasaulikis prabyla katalikikai! Tuoj mons kitaip klauso. Vienoj vietoj vis dlto
tar, kad a kunigas. Pasiutikai susidm! Paso pradjo reikalauti. Vos isisukau!

Jis btir ilgiau savo nuotykius pasakojs, bet eimininkas uprotestavo:

- Leisk jam bent su kitais pasisveikinti, atstove! Tursi dar laiko ji visuomenikai apviesti ir agitacijos gudrybiimokyti.
Vasaris sveikinosi su kitais profesoriaus sveiais, kuri tarpe buvo ir advokatas Indrulis. Didels simpatijos Vasaris jam
nejaut, nes Indrulis buvo mogus gana smulkmenikas ir priekabingas, taiau turjo tgana sunkiai suderinamsu savo bdu
ypatyb, kad mgo kiekvienam kuo nors pasitarnauti ir dl to jaustis turs teis kit dkingum. Jis sveikino Vasar kaip
nuoirdprietelir draug.
- Nesiduok tu, Liudai, traukiamas itklerikalpinkles, - juokaudamas kalbjo jis Vasariui ir Stripaiiui. - Geri jie mons,
ir a su jais sbrauju, bet tik prie stiklelio. Jie Lietuvnori pavergti Vatikanui!
- Tamsta pats netiki, kad Vatikanas galtmus kokiu nors bdu pavergti, - prietaravo Stripaitis. - Ot, js jeigu paimtumt
valdisavo nagus, tai jau tikrai Maskvnuvaiuotumt.
Indrulis ironikai ypteljo ir, staiga susierzins, atr:
- Maskva tik neimanliam baubas! - Dabar kas ne su jum, tai su Maskva! Praau parodyti man nors vien konkret
pavyzd, kur kairysis sparnas buvo nusiengs tautinei politikai?
- Visokis liberalizmas, socializmas, ateizmas, - buvo bepradeds Stripaitis, bet prof. Meknas eimininko teism sibrov
tarp jdviejir visbeusimezgantginpavertjuokais:
- Nagi ir petukai, tegu juos bala! Tik suleisk abudu, tuoj uiupr! Meskit ginus, eikim geriau uksti. Praau prie stalo!
Prie stalo alia Vasario atsisdo Stripaitis, o prieais Indrulis. I profesoriaus grimir ukandigalima buvo sprsti, kad
gyvenimas Lietuvoj ne tik pakeniamas, bet ir visai geras. eimininkas akyliai irjo, kad stikleliuose grimas per ilgai
negaruot, kad kiekvienas igert savj ligi dugno, o tuius vl tuoj pripildydavo. Tat sveinuotaika kilo kaip ant mieli.
Stripaitis grnesiraukydamas, Indrulis "palaikkompanij", stengsi neatsilikti nVasaris.
Pajuts savo irdy visiem simpatijos antpld, jis gyrMekn, kai tas prijo papildyti stiklel:
- Puikus tu mogus, Antanai! Ne be reikalo profesorius pakliuvai. Kadaise ir a turjau profesori, kuris dstfilosofij,
bet tikroji jo specialyb, sako, buvusi vinosofija ir vintologija.
- O tau nereikjo ligi iol bastytis po usienius, - kalbjo Indrulis. - Btum ir pats profesorius pakliuvs. Bedstytum koki
teologijar kitokventmoksl. Kuo tu blogesnis tai kad ir u Mekn?
Vasaris garsiai nusijuok:
- A teologij?.. - bet staiga susilaik, pamsavo stiklelir usivertligi dugno.
- Velnikai pasikeits,- observuodamas j, vis dar stebjosi kun. Stripaitis.
- Pasikeits?.. Galbt... Juk a ir mano karta esame dviej epoch mons. A engiau gyvenim paiu persilauimo
momentu. Prie kara nespjau surembti to laikotarpio formose. O paskui daug kas pasikeit. Taip sukrt, kad daug kas
dulkm virto.
- Nefilosofuok! - nutraukStripaitis. - Geriau papasakok, kur tu basteisi tiek laiko?
- Ar ne vis tiek! Painojai mane vienok, dabar matai kitok. Bet kain? - suabejojo jis pats. - I esms gal a n
nepasikeiiau. Anais laikais js mans i viso nepainojot. Gal ir a pats nepainojau... Tik kartais nujausdavau. Kas tuomet
buvo paslpta, dabar ikilo vir. Per teilmeta pats save suradau. tai kas yra!..
- Velnitu suradai! - skeptikai sumykStripaitis. - Isipagiriosi, apsimausi sutan, atsissi parapijoj ir bsi koks buvs...
- Nu ne!.. - jis sutrauk antakius, piktai pairjo Stripait ir nervikai nubrauk nuo kaktos neklusni savo garban
pluot. - parapija neisiu.
- Kiek laiko, kaip tu kunigas? - susidomjo Indrulis.
- Kiek laiko?.. Palauk... Dvylika met, - pabrdamas odius, atsak Vasaris. Jo balse skambjo nusistebjimas ir
gailestis, kad tiek daug ir taip greitai prabgo graiausijaunysts met.
Tvakartoliau jis grtik zelter. Vakarientruko ilgai. Pakilus pagaliau nuo stalo, sveiai susimetkitkamp, ant sofos
ir foteliaplink apskritstalel. Grkavos su benediktinu, rk, ginijosi, juokavo.
Bet Vasaris pamau jau mgesti. Nerimastis, kuri j upuldavo paskutiniaisiais metais, ypapo keleto linksmiau praleist
valand, tai ir dabar m kilti jo irdy. Jis isiblaks klaus, k jam kalbjo prisds prie alies kapelionas, ir ne tuoj
susivokdavo atsakyti klausimus.
Tuo tarpu laikas bgo. Vasaris dirsteljo laikrod - buvo jau keliolika minui po dvylikos. Jis pakilo, perjo kit
kambario gal, apirjo profesoriaus knygas ir jau rengsi atsisveikinti. Bet prie jo prisiartino pats prof. Me knas ir
draugikai pamu alkns. Jis buvo ymiai susirpins ar kuo nepatenkintas.
- Klausyk, Liudai, ar po dvylikos tu nieko negrei?
- Nieko. O kas?
- Na, tai aiDievui! - lengviau atsikvpprofesorius. - A, matai, neapsiirjs ne per seniai imaukiau zelterio stikl. O
ryt, supranti, turiu gregorijank. Jau tik dvi dienos beliko. Pavaduok mane, brolyti, - atlaikyk rytoj ta intencija miias.
Tarsi koki nagai sugniauVasario krtin. Praymas buvo toks netiktas, kad jis nesusigrieb nk atsakyti. Juk jis n
pats neino, kada paskutinkartlaikmiias.

- Ogi kapelionas? - vysteljo paskutinviltis.

- Deja, kapelionas taip pat gr. Bet kodl gi pats negaltum? Darbo berods dar jokio nedirbi, gali sau isimiegoti ligi 9 ar
10 val., nueisi Katedr- ir po pusvalandio grti namo. Argi jau taip sunku?
Tuo tarpu Vasaris pasiryo.
- ia ne sunkumo klausimas, profesoriau. Bet tikk manim, kad negaliu. Isiversk kaip nors kitaip.
- Hm... - neatlyo profesorius. - A nemaniau, kad turtum tok rimtcasus conscientiae. Bet jeigu ir taip, tai galtum ta
proga ir ipaint atlikti. Juk jei ne ryt, tai poryt miias vis dlto laikysi. O gal nenori vilktis sutanos? Tai gali eiti taip kaip dabar,
trumpais. Seimo atstovai irgi taip eina.
Bet Vasaris atkakliai laiksi savo:
- Negaliu. Manyk, knori, prayk, ko nori, bet ito - ne.
Jis mat, kad profesorius sieidir supyko.
- Negali tai negali... Matyt, Vakar Europa taip sustiprino principus... Na, teks gregorijank i naujo pradti. Nieko
nesubankrutysiu... - ir jis nujo prie kitsvei.
Vasaris pasiliko besds su apsiniaukusiu veidu, su nudribusiu per smilkin plauk pluotu. Nuirjs moment, jis
atsisveikino eiminink. Profesorius altai jam padavrank.
Laiptuose pasivijo jIndrulis.
- Ir a pabgau. Nusibodo. Tu kur apsistojs?
- "Rtoje".
- Na, tai galiukpajsime kartu. Bet kodl viebuty?
- Kol kas neilgam Kaune. Po trejeto dienvaiuoju tvik.
- O paskui?
- Paskui grtu Kaun. Ketino mane skirti naujai steigiamos gimnazijos direktorium. Bet dar rato neturiu. Gal inai kur
kambar?
- Tas tai nelengva. Bet palauk, kol kas galsi pas mane apsigyventi. A turiu vienlaisv. Paskui pamau susirasi. Sugrs
vaiuok tiesiog pas mane.
- O, labai ai! Puiku!.. Vienas gyveni? Nevedi?
- inai, kad rengiuosi.
- Pats laikas. simyljs?
- Ne be to... Kpadarysi... Kiekvienas tligpersergam...
- Kas ji?.. Grai ir turtinga?
- Amerikiet, brolau!.. Pamatysi pats. Supaindinsiu. Turtuol! Tvas pastattrijauktmro namus, o ji vienturtdukt!
Supranti, ktai reikia?
- Na, inoma, kur ia nesuprasi!.. - dviprasmikai nutsVasaris. Jam nepatiko, kad Indrulis, matyt, labiau susiavjs tais
trijauktnamais negu suadtine.
- O ji pati kaip? - klausvl.
- Nieko, grai, - gana altai gyrjIndrulis. - Kojas turi puikias: pdos mauts, blauzdos kaip nutekintos... Tik, ot, krtin
per menka! inai, a mgstu moteris su pilnu biustu, nors tokios dabar ir ne madoj. Bet dovanok, brolau, nesipiktink, susigriebjis. - A buvau ir pamirs, kad tu kunigas.
Vasariui net pagailo vargs amerikiets, taip cinikai savo suadtinio analizuojamos. Bet, tsdamas kalb, klausinjo toliau:
- O iaip inteligentika? Prasilavinus?
- Net ir per daug! - suuko advokatas. - Su auktuoju mokslu, be to, muzik! Ties pasakius, man tai maai rpi. A
nemuzikalus. O mokytos moterys eimynos gyvenime danai esti arba per altos, arba nesukalbamos.
- Bet, kaip matau, tu nelabai aviesi savo suadtine? - juoksi Vasaris.
- Kodl?.. Anaiptol!.. Ji man labai patinka - ir a jmyliu. Tik, matai, jau nebesu jaunuolis ir moku blaiviai vertinti tokius
dalykus. Be to, inai, alia sentiment subrendusiam mogui daug nusveria ir praktiki sumetimai. Tokia partija ne kasdien
pasitaiko.
Dabar Vasaris jau turjo savo nuomonapie Indrulio meilir bsimjo vedybprieast.
- inai k? A noriau, kad kas pavert tavo amerikiet, jeigu ji to verta, - erzino jis Indrul. - Tu gi susirasi maiau
mokytir nemuzikalipansu keturiauktnamais.
- Na, na, nesityiok! - protestavo Indrulis.- Kai painsi j, sitikinsi, kad jos meilverta daugiau negu vieno aukto. Puiki
moteris!
Nutilo abudu.
- Na, o tu kaip? - kreipsi advokatas. - Raai knauja?
- Raau. Pradjau didelveikal. Dram.
- Istorikar i gyvenimo?

- I praeities ir i fantazijos. Bus ten rizikingdalyk.

- Paskaitysi kada. A nors juristas, bet literatrmgstu.
- Pairsim...
Ties Ukmergs plentu jiedu atsisveikino.
Parjs savo viebut, rengdamasis gulti, Vasaris mstapie Indrulio suadtin ir spliojo, kas ji per viena, jei negalinti
suprasti tikrjadvokato "meils" tiksl. O dar mokyta ir muzik!.. Paskui mintys nukrypo raomj veikal, ir jis paskendo
pusiau realybs, pusiau sapno vaizduose.
Rytjis pabudo gana anksti, ir pirmoji jo mintis buvo vakaryktis Mekno praymas atlaikyti miias. Vasaris pajuto smag
lengvum ir diaugsm, kad profesoriaus praym atsisak patenkinti ir kad itos nemalonios pareigos iandien jam dar
nereiks atlikinti.
Bet ar pati pareiga - miios - jam buvo nemaloni? Ne, jis staiai nenorjo vieai pasirodyti ess kunigas. Ir ne tik vieai, bet
ir sau paiam buvo kakaip drovu, koktu ir baugu vl sismoninti savo kunigyst- ir sismoninti didiausia kunigo pareiga v. miilaikymu. Ir taip staiga, netiktai, nepasiruous!
Tebepasilikdamas gulti lovoje ir vis dar tebejausdamas malon pasitenkinim, kad iveng tos pareigos, jis paband
prisiminti, kur ir kada paskutin kart jis laik miias. Paskutiniuosius dvejus metus jis praleido Paryiuj. Ne, Paryiuj jis
necelebravo nkarto. Anksiau pusmetjis gyveno Romoje. Taip, ia jis miias dar laik, nors ne kasdien. ia tad ir bus jo
paskutins miios.
Paskui jo mintys nuslydo atgal pirmuosius emigracijos laikus, Rusij. ia jis igyveno trejus metus. Rusijoj, daugiausia
Petrapily, miias laikydavo dar kasdien. Jis moksi Dvasinj Akademijoj, kur disciplina buvo beveik tokia pat, kaip ir
seminarijoj. Bet jau ia, nepaisant disciplinos, kunigika jo dvasia pradjo blsti. Akademijos aukltiniai, daugiausia jau
kunigai, nepabijodavo retkariais tdisciplinsulauyti.
Vasaris, susitars su kuriuo nors draugu, kartais nesipra s isprsdavo teatr. Kartais, kai juos visus vesdavo
pasivaikioti sostins gatvm arba apirti kokio muziejaus ar parodos, jis su draugu smukdavo al ir grdavo
Akademijos rmus tik apie vidunakt. Jie vaikiodavo Nevos prospektu, apirindavo vitrinas, sisukdavo didiuosius
magazinus, o vakare eidavo sveius pas kur pastamPetrapilio tautiet, kur neretai rasdavo ir daugiau svei. Vienas kitas
akademikas turdavo ir civilinius rbus, kuriuos, reikalui esant, paskolindavo itikimiem draugam. Trumpais apsireng, jie
ivengdavo daug nemalonum, nes sutanotus veikai ir chuliganai danai iplsdavo jzuitais ir palyddavo trilypiais rusikais
keiksmais.
Akademijoje Vasariui konfliktas tarp kunigo ir poeto jo vis atryn. Seminarijoj ir pirmaisiais kunigavimo metais tas
konfliktas daniausiai pasilikdavo jo viduj, jo s inj, retai kada jo veiksmus ir elges ikreipdamas i dvasikojo luomo
nuostat. ia gi, Rusijos sostinj, tokiikrypim pasitaikydavo gana danai. Visa, kas buvo jam naudinga ir reikalinga kaip
poetui: teatras, plati lektra, santykiai su monm, - visa tai jam, kaip dvasikiui, buvo draudiamas vaisius, kurio kiekvienas
ksnis pamau dildydavo kunigikus jo charakterio bruous. Nejuiom jis matsipalaiduoti nuo kai kuridvasikpareig. Jis
igavo vyskupo leidimilg ir painbrevijoripakeisti daug patogesniu raanium, kur gali atkalbti, ranksikis kieni,
vaiuodamas tramvajuj arba eidamas gatve. Meditacijas jie visi laikydavo kartu koply ioj, bet skaitydavo jas kiekvienas i
savo knygos. O tos knygos ne visuomet bdavo tam tikslui tinkamos. Miiom laikyti altoriir laiko bdavo maa, o kunig
daug. Jie skubindavo ir staiai lenktyniuodavo, kuris greiiau pabaigs.
Trejmet, praleist Akademijoj, visikai pakako, kad ne per gilus dvasinis Vasario gyvenimas apsitrauktstora rutinos
ieve ir taptbeveik automatikai kartojamproieile.
Paskui jam pasitaikproga ivaiuoti usien. Drsiir maitingminisukilo tuomet jo galvoj. Pirmsyk jam pasivaideno
isivadavimas. Nuo ko isivadavimas? Jis aikiai neinojo. Gal nuo tos rutinos, gal nuo tproitutumo, gal nuo tvidaus
konflikt, gal nuo to lidesio ir pesimizmo, kuris japsiaubdavo simstymo ir sijautimo valandom.
Ir jis ivaiavo tolimus, neinomus kratus iekoti mokslo ir isivadavimo. Skandinavija, Anglija, Pranczija, veicarija ir
Italija buvo tie kratai, kurie per 10 met pavadavo jam tvyn. Jis moksi ir dirbo belaisvielpimo komitetuose, o paskui
lietuvipasiuntinybse ir atstovybse. Jis apsiprato su svetimais monm, priprato prie civilinirb, bet kunigo smonjame
vis dar tebebuvo gyva, ir laukiamo isivadavimo jis nerado. Iproio jis vis dar tebekalbdavo raani, danai tuo paiu metu
mstydamas apie paalinius dalykus, suklupdamas "sveikamarijose" ir paslaptyse ir kartais neinodamas, kuriraaniaus dal
jis kalba. Kart per mnes arba ir reiau eidavo pas kok kapucin ar prancikon ipainties, sakydavo trafaretikas
nuodmes, iklausydavo trafaretikkapucino ar prancikono pastabir vl grdavo kasdiendarbir gyvenim.
Miias jis laikydavo beveik kasdien, ypapirmaisiais dvejais trejais metais. Keli Amerikos lietuviai kunigai atsisdavo jam
doleriniintencij, kurios ir buvo svarbiausias jo pragyvenimo altinis.
Bet tai vl pateks Paryi ir gavs apmokam viet atstovybje, jis mii daugiau nebelaik. Ar ia nulm vien
materialins aplinkybs, jis ir pats to gerai neinojo. Greiiausia, kad ne. Kasdienis darbas, naujos pramogos ir visa didiulio
miesto atmosfera nutraukir tuos paskutinius ryius, kurie dar buvo j siejsu kunigikom pareigom. Jis inojo, kad Paryiuj

gyvenantiem kunigam suspensos bausme udrausta lankyti teatrus. Jis gi eidavo ne vien teatrus, bet ir muzikholus, kur
susidarydavo tokia nuotaika, kad stoti prie altoriaus jam atrodydavo nepakeniamai koktu ir net ventvagika. Bet vis dlto jis
nevengnei tviet, nei tos nuotaikos. Jis man, kad jam tai reikalinga kaip poetui, kaip literatui.
Jis sakydavo, kad vengis vien sunkiosios nuodms, ir, teologikai ianalizavs savo sins kazusus, tardavosi tokios
nuodms ivengs. Bet ilgainiui jis pradjo nesutarti su teologija dl kai kurinuodmisunkumo. Jam atrodnetikima, kad,
pavyzdiui, vien dien nesukalbjs brevijoriaus arba j pakeitusio raaniaus, jau btum mirtinai nusidjs. Jeigu jis bt
labiau domjsis teologijos doktrinom ir pakontroliavs savo tikjim, tai btpamats, kad ir dogmsrity jam daug kas yra
svetima, keista ir nepriimtina.
Tokiu bdu, gyvendamas Paryiuj antruosius metus, Liudas Vasaris jau buvo nusikrats beveik visais iviriniais ir daugeliu
ividini kunigysts ryi. Taiau kunigo smon jame vis dar buvo gyva ir var ydavo ne vienu atveju. Visai laisvas jis
jausdavosi tik ten, kur inodavo, kad niekas jo nepasta. Jis kartais su pamgimu klaidiodavo bulvarais, usukdavo kavines,
lankydavo meno galerijas ir teatrus, gardiuodamasis ta laisve, kurios jis neturt, ia, neiodamas sutan. Tuomet jis bdavo
giedrai nusiteiks, pastabus ir akylus daugeleriopiem gyvenimo rei kiniam. Jis jausdavo kylani savy energij ir augant
pasiryim, nusikraius dvasikiluomo vartais, atsidti vien literatrai, painti mones ir pasaul, ruotis krybai ir tik jai savo
gabumus ir patyrimus sunaudoti. Nes gyvenimas, man jis, yra didiausia vertyb, ir neprivalo bti joki formaliniklii j
tikslingiausiai ir vaisingiausiai sunaudoti.
Bet pakakdavo pasipainioti kam nors i saviki, ypa maiau pastam, kurie inojo j esant kunig, - ir visas jo
entuziazmas ir giedri nuotaika staiga dingdavo. Jo akys prigesdavo, jis visas sustingdavo, susigdavo save, tapdavo atsargus
ir drovus, tarsi sugautas kblogo darant. Atvaiavusieji i Lietuvos paprastai nordavo patekti "Folies Bergres", "Casino
de Paris" arba kitpanaiviet. Bet jeigu kuris nors jam sakydavo: "Na, kunige Liudai, nuvesk mus vakar kokiskyl
pairti Paryiaus grauoli", - jis isikalbindavo neturs laiko arba rasdavo kitokiprieastatsisakyti. Pavadintas kunigu, jis
staiga netekdavo geros nuotaikos ir nepalankia akim irdavo t, kuris jtaip pavadino.
itokis jo jautrumas jo ne i veidmainikumo, kaip galjo kai kas pamanyti. Jis niekad nenorjo atrodyti geresnis, negu i
ties yra, jam buvo visai nesvarbu, kas k apie j manys. Bet kunigui nederaniose aplinkybse jis staiai negaljo pakelti
kunigo vardo ir kitnuomons, kad jis yra dvasikis. Jo kunigystbuvo gili, paslpta aizda, kuritik jis pats mokjo aplenkti,
bet kuriskaudjo nuo kiekvieno svetimo prisilietimo.
Dl to kartais vienatvs ir simstymo valandom j apsemdavo klaiki nuovoka, kad jis gyvenime yra vien vienas, kad jis
diaugtis tegali vienas, kad jis turi vengti draug ir pastam, o klaidioti svetimj minioj. Bti savim jis tegali vienas arba
nepastamjtarpe. ita nuovoka sukeldavo jame visaudrjuodiausiminiir jausm. Jam atrodydavo, kad ties juo kybo
kokia nepalaima, kokis prakeikimas, smerkis jaminai vienatvei, aminam sielvartui. Taip nusiteiks kartais jis ssdavo rayti,
ir tokiom valandom buvo parayti juodiausi jo poezijos lapai.
tai kur gldjo jo vergovs aknys - jame paiame. Jis galjo nutraukti visus su kunigyste jjungusius ryius, - kol tebuvo
gyva jame kunigo smon, jis vis tiek negaljo jaustis visikai laisvas.
Bet ar jis, gyvendamas Paryiuj, jau buvo pasirys visikai ir galutinai mesti kunigyst ? klausim jis kai kada
nagrindavo, bet grieto atsakymo dar nerasdavo. Kartais jis manydavo, kad taip. Bet kai tik ai kiai sivaizduodavo
apostazijos akt, o save ekskunig, ypaLietuvos gyvenimo aplinkybse, pajusdavo iurpibaim, ir kunigikoji smonjam
keldavo griet protesto bals. Taip painiodamasis savy, Vasaris atsimindavo vieno draugo i Akademijos odius. Jiedu
kartais ginydavosi paaukimo klausimais, ir Vasaris pasikariavs, pats savo kalba netikdamas, suukdavo:
- Ot, pamatysi! Jeigu tik a kada nors tiksiu savo talentu, mesiu kunigystir bsiu vien tuo, kuo mane Dievas padarlaisvu poetu!
Tuomet draugas atsakydavo:
- Mesi nemesi, bet laisvas, brolau, jau nebsi. Kas kartpakliuvo Romos valdi, tam isivadavimo nra. Tu purtinkis kaip
nori, Romos dvasia vis tiek persunks tave ligi kaulsmegen. Tu ir kape nepaliausi buvs kunigu.
Taip ginydamiesi, abudu prieidavo ligi kratutinum, taiau dabar Vasaris m sitikinti, kad draugo odiuose bta daug
tiesos. Kunigysts dvasia jpersunkgiliau, negu jis buvo mans. Ir ateitis jam atrodneaiki.
Jis vaiavo Lietuvneinodamas dar, kaip pasielgs, ir lkuriuodamas, kad palankiai susidjusios aplinkybs pads jam t
klausimisprsti. Lietuvoj pirmom dienom beveik niekas jo nepaino. Jam patiko, kad visi j vadino ne kunigu, bet ponu, ir
net viebuty, kur jis pamkambar, jo incognito nebuvo atidengtas, nes pasas rod, kad jis yra vien Dr. Phil.
Taiau vos tik jam pervaiavus Lietuvos sien, kunigavimo met atsiminimai pabudo visose jo sielos kertel se, ir
nusimanymas, kad jis yra kunigas, m stiprti ne dienom, bet valandom. Susitikimas Virbalio stoty su pa stamu kunigu ir
Meknu parodjam, kad jo incognito truks neilgai, o praymas atlaikyti miias reik, kad kunigavimas jau i pirmjingsni
ksinasi apkrauti jseniai pamirtom pareigom. Tas sapnas, kurjis atsimins ir dabar dar jauia slegiantkoktum, liudija, kad
ir jo pasmony gldi daug dar slaptveiksni, kurie, netiktai ikil vir, gali sudrumsti jo gyvenimkokiais visai nepatirtais
sukrtimais.
Bet moment jis dar nenorjo to uslenkanio sunkumo justi ir juo bent ias paskutines savo trump atostog dienas

temdyti. mai nusikrats visom juodom mintim, jis staigiu mostu nusviednuo savs antklodir oko i lovos. Laikrodis rod
jau pusdevintos, ir, ilgiau guldamas, jis rizikavo negauti pusryi.
Jis greitai nusiprausir, atsisds prie veidrod, mritis kaklarait. Staiga kakas pasibeld duris. "Tarnait",- paman
jis ir neatsisukdamas kteljo:
- Praom!
Durys atsidar, bet tai buvo ne tarnait. Vyrikas, tvirtas, beveik lus balsas pagarbino lotynikai, aikiai skirdamas
odius:
- Laudetur Jesus Christus!
Tas balsas kaip spyruoklpaklVasari vietos.
- In saecula saeculorum, - atsakjis, atsigrdamas nelauktsvei.
Prie j stovjo vienuolis, augalotas vyras, apie 40 met amiaus, kumpanosis, beveik savonarolik veido bruo
prancikonas. Jis tvirtu vilgsniu pairjo Vasariui akis ir paklaus:
- Reverendus dominus Vasaris, jei man gerai nurodkambar?
Blogas nujautimas dilgterjo Vasariui ird. Jis pasiryo laikytis altai ir beveik gynimosi pozicijoj.
- Taip, Vasaris, - atsaklakonikai.
Bet jo veidas, matyt, rod nusistebjim, nes vienuolis neklausiamas m aikinti. - Tamstai keista, i kur a apie sveik
suinojau? Nesistebk, meldiamasis. Dalykas paprastas. iame viebuty danai apsistoja kunig. Msbanyia nuo jo ne
toliausia. Kai mum kartais prireikia dar vien mii arba iaip kokios dvasikos pagalbos, mes kreipiams ia ir beveik
visuomet randame kunig. Tiesa, tamsta civiliais, i usienio. Na, bet Lietuvoj nepasislpsi, carissime. Viena viebuio tarnait
tamstpaino. Sak, ji esanti i tos parapijos, kur sveikas prie karbuvai vikaru. Ji tad man ir parodtamstos kambar.
- I ties, nemaniau...
- Ergo, ad rem. Serga pas mus vienas brolis. Liga sunki, gal ir mirs. Vakar atliko i paint ir visa kita. Bet iandien vl
pareikalavo konfesarijaus - tik ne vietinio. Nvieno ms jis neprisileidia. Gal ia ligonio delirium, o gal ir casus conscientiae.
Kur mes rasim labiau nepastam kaip tamst? Nonne providentia divina direxit pedes tuos ad salvandam animam
fratris tui? - pabaigjis ikilmingu tonu ir klausiamai irjo Vasar.
is tuo tarpu apsivilko varkir, nevengdamas vienuolio vilgsnio, atsak:
- Dovanok, tve, iandie - ne. Non possum.
Valandljiedu irjo viens kitam akis, ir Vasaris jaut, kad prancikonas skaitjo mintis. Daugiau aikintis nereikjo.
- O, tai nieko! - nusiramino vienuolis. - A ir usukau ia tik pakeliui eidamas. Katedroj tikrai gausiu konfesarij .
Diaugiuosi tamstpains. Vadinuosi tvas Severinas. O, mes dar susitiksime. Laudetur Jesus Christus!
Ieidamas jis nusilenk ir i panir dar kart pavelg Vasar. Tai buvo, be abejo, reikmingas pavelgimas, eins i
minties ir i valios. Bet kjis reik- priekait, spjim, ironijar pasigailjim, - Vasaris neinojo. Tik tas nejaukus spdis ir
blogas nujautimas, kok jis buvo pajuts, kai pirm syk pamat vienuol, dabar dvigubai sustiprjo. Apskritai vienuoliam
Vasaris antipatijos nejaut. Nemaa j buvo sutiks, ypa Italijoj, ir inojo, kad ir vienuoli tarpe yra moni su plaiom
pairom. Romoje jis painojo vienprancikonek, kuris buvo mats didmiesio teatrbeveik visas operas ir operetes. Ir
per ipaintvienuoliai danai bdavo velnesni negu iaip kunigai.
Tad tvo Severino paliktasis spdis Vasariui buvo ne tik nejaukus, bet ir nesuprantamas.
KitdienLiudas Vasaris ivaiavo tvik. Buvo antradienis, namie jis ketino pabti tik ligi penktadienio ar etadienio, kad
sekmadiennereiktvykti parapijos banyilaikyti mii.
Pats tvas atvaiavo stotpasitikti snaus. Bet veltui jo akys iekojo kuniglio. Btsenis jo nnepains, jeigu pats Liudas
nebtjo prakalbins:
- Na, tti, turbt mans iekote?
Sumio ir susigraudino senis Vasaris, sveikindamasis su snum.
- Senatv, kunigli... Neprimatau jau... Bet ir js kaip pasikeitt!.. Tai jau turbt deimt met, kaip atsiskyrm... Dabar jau garbDievui, kad leido laimingai dar pasimatyti. Visaip pamanydavom. iais laikais mogaus gyvenimas kaip ant plauko kabo.
Na, tai einam ir vaiuoti. Motina prasilauk.
Jis nelabai stebjosi, pamats sn"ponikai" apsirengus. Per rinkimus Seimir jparapijatvaiuodavo agituoti kunig,
kurie bdavo trumpais persireng. Vienas taip ir miias laik - ir monm labai negrau buvo, kad pro plaius, retus albos
mezginius matjo kelntas kojas.
Jiedu ijo i stoties, tvas apirjo arklius, kl veimnedidel snaus lagaminl, rpestingai apdangstj nuo dulkiir,
kai pagaliau abudu susdo, linksmai pavararklius.
- GarbDievui, - kalbjo jis, dairydamasis plonai apsiniaukusdang, - dienelkelionei pasitaikkuo geriausia. Ant lietaus
neatrodo, ir saulutnekepina. Pavakariais parsirisime... Na, tai kaip ten, kunigli, svetimose emse, kur vainjot? Rat, kad
ir Ryme buvot, o venttvar matt?

Liudas pradjo pasakoti apie Romir kitas vietas, bet jam labiau rpjo igirsti apie savo tvikir buvusius pastamus.
- Kten, tte, svetimos ems ir svetimi mons! - baigjis savo informacijas, - geriau js man papasakokit, kaip praleidot
kar? Sako, vokieiai gerokai prikamav.
Tvui jau ir paiam kniet kuo greiiausiai pasiguosti snui dl igyvent karo baisybi, ir jis su visom smulkmenom m
pieti okupacijos vargus. Dsavo senis, jaudinosi ir net pyko, pasakodamas apie iaurkreishauptmanir klastingamtforter,
kurie savo rekvizicijom kone prie bado buvo privedvis apylink. O paskui kiek vargo ir baims bta dl t "plienik"!
Pagaliau ir tikrplikatsirad...
Gerpuskelio klausLiudas tvo pasakojimapie karo vargus, tik retkariais sprausdamas savo pastabas.
- Daug ikentjom, kunigli, bet garbDievui, msnamelius saugojo nuo didesninelaimi. O antai ilainidd, amin
atils, negro i Rusijos. Kruvinja, sako, mirs.
- Atsimenu. Apie tai rate man laikuose.
Bet tvas vl i naujo papasakojo visk, ktik inojo apie ilainidds mirt.
- Prispaudvargas kaltus ir nekaltus. NubaudDievas sviet, per daug jau pasileidbuvo mons. Bet kad gero ndabar
nematyti. - Tokiom refleksijom baigtvas pasakoti karo vargus ir spariau pavararklius.
- O Kleviky, tte, ar teko bti? Kaip gyvuoja kanauninkas Kima? Kur dabar ponia Brazgien, inote, giminait, kur u
daktaro buvo itekjusi. Daktar, rodos, karbuvo pam?
- inau... atsimenu... Klebonas dar gyvas ir sveikas... O-o!.. stiprus dar senis! Bet daktaras, amin atils, negro... Per
revoliucij, sako, uvo. O giminait, bus jau kokia trejetas met, u kito itekjo. Kaune, sako, ir gyvenanti. inojau berods ir
pavard... Auktas, sako, koks ponas. Kur neiteks? Jauna, linksma, o klebonas ir turto, sako, nemaa skyr...
Tvas kakdar ir toliau pasakojo, bet Liudas jau nebeklaus. inia, kad Liucitekjo u kito, jlabai nustebino ir net tarsi
ugavo. Gyvendamas usieniuose, jis gana danai atsimindavo poniBrazgien. Tiesa, vikaravimo metai ir visa eiltolimesni
vykibuvo nutryn sentimentin jdviejpainties pobd, bet vis dlto Liuc, kaip pirmoji jo vyrikumadinusi moteris, jo
atsiminimuose turjo privilegijuotviet.
Danai jis mgdavo atsiminti visas jdviejpainties smulkmenas ir gyvai sivaizduoti tlinksm, gyv, juodbruvidykl,
jos spindinias akis, skamb juok ir grakt stuomen. Kakoks nujautimas jam kudjo, kad daktaras Brazgys i karo
nebegr. Bet jis niekad nesisielodavo dl Liucs likimo ir niekad nepamanydavo, kad ji dar kartiteks u kito. Klebonas
Kima buvo juk pakankamai turtingas aprpinti jir snel.
Ir tai dabar suino, kad ji u to kito jau itekjusi. Liudo Vasario irdy ima kilti kaip ir koks priekaitas Liucei dl tokio jos
ingsnio. Kad ji kadaise tekjo u Brazgio, jam atrodvisai paprasta ir net reikalinga, bet dar karteiti u kito reik lyg ir
visikai nuo jo nutolti, lyg ir isiadti viesios jaunysts idils ir jdviejpainties, o gal ir visai jpamirti. Liuc, itekjusi u
kako kito, nepastamo, jam paiam jau tapo nemanoma, neprieinama, nesivaizduojama.
Liudas Vasaris dabar patyr, kad per t10 mettai nutrko viena svarbi gija, riusi j su jo jaunyste, su gimtins vietom,
atsiminimais ir igyvenimais. Jis pasijuto nuo visnutols, visiem svetimas... Juk tai ir tvas jo stotyje nepaino... O jeigu dar
matytjo ird, jo sin... O Rainakien? Na, ta, be abejo, nesisielojo jo netekusi. I aki, tai ir i irdies... Jis buvo tikras,
kad baronienjo nkiek nelidjo ir nepasigedo. Bet, keistas dalykas, jokio priekaito jis baronienei dl to nedar. O jbuvo
jis berods labiau simyljs negu Liuc. Vliau, usieniuose, savo santykius su Rainakiene jis prisimindavo giedriai, su ypsniu
lpose, su lengva ironija ir net paaipa. Liucs gi paveikslas visuomet buvo apgobtas gilaus nuoirdumo, o kartais ir lyrikos
melancholijos.
I lengvo spuojamas veimo, jis skendjo toliau savo jausmuose ir mintyse, jau visai nebegirddamas tvo odi. Tvas, ir
pats pastebjs, kad snus jo nebeklauso, nutilo ir susimst taip pat, retkariais automatikai mkteldamas ties arkliais
botagu. Po tokios tylos paprastai neka palinksta kita kryptim - rimtesne, gilesne, intymesne. Pavaiavs gerok kelio gal
tylom, tvas pavelgporkartsn, krunkteljo ir tar:
- Tai kaip dabar, kunigli, po tvismoksl? Vikaraut jau turbt neisite? Klebonu geroj parapijoj bttinkamiausia.
Klebonu? Staiga paadintas i savo mini, Liudas pajuto net apmaud dl tokio naivaus tvo spliojimo ir iurkiai
pasiprieino:
- Ne, tte. parapija neisiu nei vikaru, nei juo labiau klebonu. Ne tam a su tokiu vargu baigiau auktj moksl, kad
usikasiau kur nors parapijoj. Gausiu tinkamesnio darbo.
- inoma, kaimo sermgiam gana ir paprastkunig... Ir man, tiesa, andai klebonas kalbjo, kad jus vyskupas greiiausia
skirs seminarijprofesorium.
- Ne, tte. Seminarijoj jau pakanka profesori. A griu Kaun. Man silgimnazijos direktoriaus viet.
- Ar vyskupas?
- Ne, ne vyskupas... Bet vyskupas leidia.
Dabar nepasitenkinim savo irdy pajuto tvas. Ilg met jo svajon ir viltis buvo matyti sn klebonu geroj parapijoj,
graioj klebonijoj, kur bt ir gabalas lauko, ir galvij, ir grai arkli, kuriais snus vaint atlaidus svetimas parapijas.
Slapta jis puoseljo vilt, kad senatvj ir pats tursis kampeltokioj klebonijoj ir galsis pridaboti kio reikalus. Ir tai dabar

tos ilgamets svajons griva, kaip tyia, tokivaland, kada reiktdiaugtis, po tiek metsulaukus snaus. Ir jis dabar band
spirtis:
- Be reikalo jum, kunig li, tie rpesiai. Parapijoj ramesnis ir geresnis gyvenimas. Gimnazijos? Kas tos gimnazijos! Ne
kunigo tai darbas.
Apie gimnazijas nuo senlaik, kai dar Liudas moksi, senis Vasaris turjo kuo blogiausinuomon. Teko jam tada por
kartbti ir pas gimnazijos direktori- ir ligi iol jo atmintyje liko gyvas to direktoriaus vaizdas: piktas, plikas, resva barzdele
ponkas, apsivilks mlynu su auksinm sagom varku, kurio skvernai keistu bdu buvo nukirpti lygiai su liemene, o i
upakalio tabalavosi dviakuodega. Ilgom plonom kojom jis ergliojo po kambar ir vis kalbjo, kad Liudas turs apsigyventi
valdikam internate. Tad ir dabar senis Vasaris nors ir inojo, kad ir kunigai esti direktoriais, bet senos antipatijos tom
pareigom ligi iol nestengnugalti. Ne kunigo tai darbas, manydavo ir sakydavo jis apie tokius direktorius.
- Kodl ne kunigo? - nustebo Liudas. - Juk Lietuvai iandien reikia daug mokyt moni. Tenka ir kunigam stoti kitok
darb.
- Ak ta Lietuva,. Lietuva!.. - giliai atsiduso tvas, ir didelis susirpinimas atsispindjo jo veide. Jis jau inojo, kad tuo odiu
pateisinama daug blogybi, kad itvirkvaldininkai net girtaudami gieda "Lietuva, tvyne ms". O blogis vardan Lietuvos tai
ima brautis jau ir dvasikij. Senis Vasaris nedrso garsiai atvirai kunig kritikuoti, bet jo irdy susikrov jau nemaa
neireiktpriekaitir kartumo. Persirengtrumpais kunigai agituoja mitinguose, leidiasi ginus ir duodasi meiiami visoki
svieto perjn, be sutannet eina v. miilaikyti. O tame Kaune tai jau visai palaida bala. Eskunigir atstov, ir ministeri,
apie kuri darbus jis girdjo daug bloga tuose paiuose mitinguose. O dabar tai ir jo paties kuniglis sakosi eisis Kaun,
bsis gimnazijos direktorium, ir vis dl Lietuvos...
Snui jis itmini nepasak, bet abudu pajuto, kad tarp jdviejatsistojo kakoks nesusipratimas, kakoks tarpusavis
nepasitenkinimas ir apmaudas. Ir tvas, ir snus inojo, kad iais klausimais vienas kito netikins. Tad vl nutilo abudu, bet tas
tyljimas buvo sunkesnis u atvirgin. Liudas numan, kad reikia duoti seniui isikalbti ir paskui pamau nukreipti nek
kita kryptim.
- Tai k, tte, nepatenkinti Lietuva? Savo valdia vis dlto geresnu svetim. Rusandarus jau apmirot, bet ir vokieiai,
matot, koki buvo lupikai.
Tvas negreitai atsak.
- Ak, nieko... gyventi galima... mokesiai pakeliami. Valdia kaip valdia. Tik kur seniau vienas sdjo, tai dabar trys penki... O kai reikalturi atlikti, tai jau gyvas galas. Ir mons itvirko. Jaunimas niekais eina. Tos mados, neiosenos - vis
miestikai, brangiai, o kai reikia kparduoti - pusdykiai atiduoki...
Ilgai skundsi senis Vasaris naujo gyvenimo vargais. Kaip ir visi jo kartos mons, jis skeptikai, su nepasitikjimu irjo
"lietuvivaldi" ir dl visnegerovitik jvienkaltino. Bet to kurtaus Lietuva nepasitenkinimo, kuris ruseno daug giliau negu
gyvenimo negerovs, jis suformuoti ir ireikti nemokjo. Kad btmokjs, greiiausia bttaip pasaks: "Mes, senoji kaimo
karta, js, jaunj, nesuprantam ir ioj naujoj tvarkoj neprigysim. Naujas gyvenimas m s lkesius uvyl. Tikjimas,
Banyia ir kunigai ima nuo mstolintis ir eina tarnauti ne Dievui, bet Lietuvai. Kas ta Lietuva, a gerai nesuprantu. Seniau
maniau, kad tai mskratas, msem, msmons, o dabar matau, kad tai valdios, partijos, prezidentai ir valdininkai. Jie
vieni kitus veria ir kaljimus sodina, o daugelis vagia, suka, kyius ima ir skriaudia savus mones, vadinasi, tpaiLietuv.
Ir tu, snau, prasibasts 10 metsvetimose emse, tai ketini mus senius visai pamesti ir eiti tarnauti tai naujai Lietuvai..."
Panaiais odiais senis Vasaris btreiks savo skundir nepasitenkinim, ir joki rodinjimai nebtgaljtjo odi
sugriauti. Snus i dalies jaut, kas dedasi tvo irdy, bet nuoirdiai prabilti ir jsuraminti njis negaljo. Atvirkiai. Juo labiau
jam aikjo tvo irdgla, juo labiau jis jautsi pats kaltas ir juo maiau turjo vilties tirdglpagydyti. Nes tam btreikj
pirmiausia apsivilkti sutan, isiskusti tonsr, atsissti parapijoj, laikyti graius arklius ir gergaspadin, sekmadieniais giedoti
sumas ir aukti i sakyklos griausmingus pamokslus.
Liudas Vasaris jaut, kad, artdamas savo tvik, jis kartu artja ir tokgyvenimo ideal. Ir jame mkilti atsparumas ir
noras prieintis. Savo kunigavimo pradioj jis tok idealtaip pat smerk, bet remdamasis kitokiais sumetimais. Tada, jauno
idealizmo polki valandom, jis manydavo, kad jeigu jau b ti kunigu, tai kunigu asketu, apa talu, tyliu Kristaus vynyno
darbininku. Tolimesni vykiai ir usieny praleisti metai parodjam, kad tokiu kunigu jis bti negali. Ne tik tokiu, bet gal ir i viso
kunigu jam sunku bus pasilikti. Jis dabar smerkne vien kunigiko gyvenimo oportunizm, bet ir mistikkvietizm. Jis dabar
norjo bti ne vien laisvas poetas, literatas, bet ir veiklus savo visuomen s, tautos ir valstybs narys. Viena pasiliko jame
nepakeiiama: suderinti savo aspiracijas su dvasiko luomo gyvenimo formom kaip seniau, taip ir dabar jis nemokjo.
Diena jau slinko vakarop, kai, uvaiavant kalnelio, jiedu pamatgimtjkaim. Galulaukj stksojo vienias Aurakalnis,
kurLiudas buvo prats i tolo sekti akim dar anais laikais, grdamas i seminarijos. Tik dabar jis buvo matomas i kito ono,
ne niksani mik, bet viesaus horizonto fone. Godiu vilgsniu m luktenti Liudas Vasaris seniai matytas vietas. Visa
apylinktarsi susmukusi emyn, susigusi, tik Aurakalnis toks pat ramus, rimtas ir net ididus savo pakilimu lygiuose keli
kaimlaukuose. Ne, berods ne toks pat. gundanti keleivio akis ima pastebti jo virnje kaip ir kokinelygum- kepurnar
kapi.

- Kas ten, tte, ant Aurakalnio? Dirbat ar statot k?

- Apkasai, kunigli. Rusai per viskalndidiausigriovnuvar. Iki pat trob, o i kitos puss net giraitsiekia.
Matyt jau ir trobos. Bet kas ia? Liudas jnnepasta.
- O kurgi gluosniai? - suuko jis nustebs. Didiulipilkalapigluosnialjos u sodo, kuri taip puikiai puojvienkiem,
kaip nebta. Trobos barko kakaip nejaukiai apnuogintos ir vakarvjam istatytos.
- Germandarbas, - pro dantis prakoia tvas. - Antai ir berynsodybose kaip skuste nuskuto.
tai jau ir j kaimas. Seniau pagrus i seminarijos j sveikindavo kiekvienas - didelis ir maas. Dabar nebent kuris i
senesnij, suvoks, kad Vasaris turbt kunigparsivea, tingiai nusivoia kepur. Kita karta, kiti mons, kurie jo, o jis j
nebepasta.
Jis sunkiai susivokia savo jausmmiiny. Kas jisai savo tvikj? Laukiamas savikis, sveias ar uklyds praeivis?
Bet kieme jpasitiko visa eima su motina pryaky. Visakyse spindjo diaugsmo aaros.
Rytojaus dienatsikls ir prijs prie lango, Liudas pamat, kad motina, pasikabinusi ant tvoros, dulkina ir valo jo sutan. T
sutan, kaip nereikaling, jis paliko paskutin kart lankydamasis tvikj dar karo pradioj. Motina, matyt, rpestingai j
isaugojo ir, pastebjusi, kad kuniglio lagaminly kitos sutanos nra, mjvalyti. Juk reiks gi jam vaiuoti banyiir laikyti
v. miias!
Pamaiusi, kad Liudas jau atsikl, ji, sutana neina, pasiskubino seklyi.
- Gerai, kunigli, kad kadaise palikote namie sutan. Savo turbt pamirote sidti valizl.
- Ne, mama, nepamirau, bet maniau, kad nereiks. karttrumpai pas jus viesiu, tai banyinebus kada nnuvaiuoti.
Bijau, kad klebonas nesutrukdyt. iandien apirsiu laukus, pasikalbsime, ryt noriu pavaikioti po giri, penktadien gal
atlankysime Murmdd, o etadienjau turiu bti Kaune.
Motina, igirdus tokplan, i nusiminimo net rankas ulau:
- Vaje, kunigli, bijau ir pasakyti. Parate taip vlai laik, kad nespjom jum n praneti, kaip ia mes susitarm.
inodami, kad parvaiuosite, ryt dienai suprame visas gimines egzekvijas u ilainidds ir visos gimins dias.
Liudas pajuto, kaip karta banga perliejo jvis, ir neslpdamas apmaudo tar:
- Et, mama, reikjo jum tai daryti be mano inios! Galgi a turiu tokiprieasi, kad ryt negaliu tegzekvijlaikyti?..
- Ir a taip sakiau, - teisinosi motina, - bet tvas usispyr, ir tiek. Pirmasis, girdi, pasimatymas su laimingai grusiu snum
turi bti visos gimins, gyvir mirusi, diaugsmas.
Liudas mat, kaip ji nubraukprijuoste aaras. Daugiau jis prietarauti nepajg.
- Na, nieko, mama. Kas padaryta, tai padaryta. Sutana yra - galsime vaiuoti banyi.
Jis dar npats neinojo, kaip pasielgs, tik viena buvo aiku, kad prieintis tvam, nelaikyti tegzekvijreiktskaudiausiai
eisti ir juos, ir visus gimines. Ir kuo gi pasiteisinti?
Po pietjis vienas ijo laukus, ulipo Aurakalnir, atsiguls iobreliais kvepianioj jo virnj, mnarplioti susidjusi
situacij.
Buvo likusi dar viena maa vilties spragel- tai paiam atgiedoti nokturnus, o klebon prayti, kad atlaikytmiias. Bet ir
ita spragel tuoj usirauk, kai jis sumet, kad klebono miios paprastai esti upirktos, o jeigu ir nebt, tai kaip visa tai
atrodys tvam, sveiam ir pagaliau klebonui!
Vadinasi, teks miias laikyti paiam. ia Liudas Vasaris leidosi savo sins labirint. Pirmiausia, jau treti metai, kaip jis
nebuvo ipainties. Nepaisant jau viskitnuodmi, itos vienos pakako, kad licite jis negali administruoti jokio sakramento.
Metus nebuvs ipainties kunigas ne tik sunkiai nusideda, bet faktikai yra jau suspenduotas ir mii laikyti negali. Taigi ryt
anksti tekteiti pas klebonipainties. Bet pasiruoti ipainiai i 3 metreiktatlaikyti bent 3 dienrekolekcijas, suskaityti
nuodmes, suadinti gailest, pasiryt pasitaisyti, odiu, isprst viso tolimesnio gyvenimo problem ir jau nuoirdiai stoti
pavyzdingo kunigiko gyvenimo keli.
Ar jis, Liudas Vasaris, gali dabar, tutuojau, tokingsn padaryti? Jis bando save ir iaip, ir taip, bet atsakymas vis vienas:
ne, jis to padaryti negali. Jis ino, kad nepasiry nei iandien, nei per 3 dienas, nei per 3 mnesius. Ar jis mes kunigavs, ar taps
geru kunigu, jis pasakyti nemoka. Jo vidaus gyvenime vyksta kakokia logika, dsninga ir grieta evoliucija, kurios jis negali
nei sustabdyti, nei pakreipti.
Bet miias jau reikia laikyti rytoj. I painties eiti jis nenori, nes tai b t vien tuia forma, komedija, pasak Varioko.
Vadinasi, jis laikys miias, trejus metus nebuvs ipainties...
Padars toki baisiivad, Vasaris tarsi konstatuosis savo irdy pasibaisjim, susirpinim, paniek sau paiam, bet
nustebo, nieko to nejausdamas. Painiava pasiroddaug lengviau inarpliojama, negu jis buvo mans. Kodl? Ir tai jis padar
ivad: kad nuo altoriaus j stm ne moralin tos painiavos ir savo pasiryimo pus, bet vien nenoras arba vengimas vieai
prisipainti esant kunigu, nenoras usivilkti sutanir banytinius rbus.
O moralin pus? Nejaugi jo sin pasidar tokia atbukusi, o jis pats taip suniekjs, kad nedrebdamas drsta eiti
atlikint didiausitikjimo misterij, nebuvs 3 metus ipainties. Bet ir ia jis randa raminant atsakym. Juk moralinis visos

tos painiavos atvilgis ir jo pasiryimo tariamas blogumas eina ne i prigimtins teiss, ireiktos Dekaloge, bet i dogmarba i
formaliniBanyios nuostat. Kodl btent metus neiti ipainties yra jau sunkioji nuodm, o mnes, pusmet, metus be
vienos dienos - dar nra nuodm? Formaliniam nuostatam Vasaris jau seniai nebejautrus. Kai kuriom dogmom taip pat. Ar jis
kaltas, kad jo protas ir irdis to nepriima?
- I esms, - samprotauja jis, - tuos 3 metus a gyvenau taip pat dorai kaip ankstyvesniuosius. Miios yra Dievo garbinimo
aktas, Dievo ir mogaus, dvasios ir materijos jungimosi simbolis, kurio turin supranta ir jauia kiekvienas individualiai. Kodl
a negaliu ito simbolinio akto atlikti, juoba kad ir pati Banyia pripasta, jog objektyvi jo vertnepareina nuo subjektyvaus
mano sins padjimo. Tikintiesiem mano miios bus atlaikytos valide, o man paiam, subjektyvios mano sins viesoj,
einanioj i prigimties teiss, o ne i formalininuostat- ir licite.
Padars tokiivad, Liudas Vasaris palengvjusia nuotaika nusileido nuo Aurakalnio.
Namie po piet jis apsivilko sutan. Ji, nors buvo apneiota, tiko visai gerai. Jis perjo kelis kartus per kambar, ijo
kiem,- nieko, kojos nesipainioja. Kart gytas gudimas neinyko. Tv veidai pravito. Ai Dievui, j kuniglis vl tikras
kunigas!
Tvas neslpdamas reiksavo pasitenkinim:
- Na, kunigli, dabar net akim mieliau pairjus. Ir monm ne gda pasirodyti. Bent visi mato, kad kunigas, o tai galjo
pamanyti, kad kokunponparsiveVasaris. Nepatinka man tos vokikos mados.
- Gana jau, gana, - draudjmotina. - Jau kuniglis pats ino, kur kaip pritinka, - nors ir pati buvo ne maiau patenkinta u
tv.
- Ar ne vis tiek, tte, - teisinosi Liudas. - Lotynika patarl sako, kad ne drabuis padaro vienuol, taigi ir kunig. O
trumpais keliauti daug patogiau.
- Neinau, - abejojo tvas. - Geras mogus visada kunigpagerbs ir jam i kelio pasitrauks ir kit sudraus. O ponikai
apsirengvisi lygs. iandien kiekvienas suskis ponikai moka...
Liudas mato, kad tvo netikins, ir eina klt paliktose kadaise knygose pasiiekoti, ar neras, i kur galtprisiminti mii
apeigas ir tekstus, nes per kelerius metus galjo kai kpamirti.
Ligi vakaro jis kartojo miias, o atsiguls jaut lengv nerimast ir dar kart apsvarst vis t reikal. Nieko nauja jis
nesugalvojo, nors ilgai negaljo umigti, ir daug visokiminiir spliojimskrido per galv. Sienoje kyriai grausi trandis, o
jo sins gelmse taip pat vos jauiamai mjudti abejonikirminlis, kurio negaljo nutildyti joki samprotavimai.
Ryt ryt jis pabudo anksti ir m rengtis banyi. Rengsi tvai, broliai ir seserys, beveik tokiu pat kruoptumu, kaip
kadaise primicijas. Visi bgiojo, tvarksi ir ruosi, skubdami ir vis ko nors nesuskubdami padaryti. Po egzekvij ir
raaniaus banyioje visi gimins ir kaimynai turjo vaiuoti Vasarius pasimonti ir pasistiprinti. Tad ruoos ir rpesio buvo
nemaa.
Pagaliau susitvark, susdo veim, ir tvas, savo paproiu persiegnojs, pavararklius. Kaimynai sekjuos akim, o kiti
lydjo ir banyi, nes visas kaimas inojo, kas iandien Vasariuose per vent.
Klebonas sutiko Vasar kaip mielsvei. Valandlpasinekuiav, abudu nujo banyi. monijau buvo gana daug.
Visi kviestieji, net ir i tolimesnij parapij, pasisteng atvaiuoti. Klebonas pasirpino, kad Vasari egzekvijos bt
ikilmingos ir puonios. Vidury banyios stovjo auktas juodais calnais dengtas katafalkas. Jpuosugabenti i klebonijos
fikusai, oleandrai, palergonijos ir daugybvaki. Visi net stebjosi viesgausumu. Pamats tok paruoimir atsilankiusij
daugyb, Vasaris galutinai sitikino, kad nelaikyti tpamaldjam nra galima.
Atgiedojs nokturn, jis mrengtis miiom. Kalbdamas preparacij, jis stengsi suadinti savy gailest u nuodmes, bet
jokio pasiryimo ateiiai jo irdy nekilo. Vilkdamasis albir juod, sidabru isiuvintarnot, jis kiek nerimavo ir jaudinosi, ir
jo pirtai truput virpjo, kai jis djo ostij paten. Bet jis greit susivaldir, nusilenks kryiui, prijo prie altoriaus. Pradjo
miias jau visai nurims, tartum tai bt buvs kasdienis jo darbas. Tik kalbant "Confiteor", muantis krtin ir sakant
odius "mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa", jnusmelkmintis, kad ar tik ne ios miios bus jo gyvenimo maxima
culpa - visdidiausia kalt.
Bet toliau viskas jo sklandiai. Laikydamas miias, jis girdjo visk, kas darsi aplink jbanyioj: klapiukskambuius ir
atsakinjimus, vargonir vargonininko bals, monilames ir kosjim. Atsisukdamas su "Dominus vobiscum" ir "Orate
fratres", jis pamattvus ir dar keletpastamveid. Tas kontaktas su aplinkuma jnuostabiai stiprino ir drsino.
Taiau kai atjo konsekracijos ir pakyljimo momentas ir visa banyia taip nutilo, tartum ji btbuvusi tututl, o jis vienas
pasilenks ties ostija ir kieliku nibdjo galingiausius pasauly konsekracijos odius, j antrkart nusmelknerimastis ir baim.
Akim sekdamas savo paties keliam virkielik, jis pajuto lengvsvaigul ir turjo net prisilieti prie altoriaus. Bet tas truko
tik vien moment. Vliau, atsimindamas t moment, jis manydavo, kad tai atsitiko dl to, jog jis buvo blogai miegojs,
nevalgs ir, pakls akis vir, lengvai galjo netekti pusiausvyros.
Paskutin svarbioji miivieta, Komunija, didesnio susijaudinimo jam nesukl. Komunij taip pat primtvai, kai kurie
gimins ir iaip dar keletas moni, buvusitdienipainties. Po miijis atgiedojo "Libera" ir nujo klebonijpusryi, o
tvai ir gimins dar pasiliko banyioj giedoti raaniaus.

Buvo jau beveik piets, kai po vispamaldVasariai su sveiais parvaiavo namo. Visdmesio centras buvo kun. Liudas.
Visi diaugsi, matydami jlaimingai sugrus, ir klausinjo apie tolimus kratus ir jgyvenim. Stebjosi ir guodsi, igird, kad
svetur dar sunkiau gyventi negu Lietuvoj.
Pagaliau, nordamas nukreipti kalbas ir dmes nuo savs, jis m klausinti, kaip jiem klojasi dabar po karo, ar jie
patenkinti nauja tvarka. Liudui, pirmkartatsidrusiam didesniam monibry, rpjo painti jnuomones, pairas ir kiek
savo nepriklausomos valstybs susikrimas yra padars takos jprotui, nusiteikimui ir viso gyvenimo apyvokai. Bet dauguma,
ypasenesnieji, galvojo taip, kaip jo tvas: Lietuva, vadinasi, vyriausyb- sau, o mes - sau.
- Dabar visa valdia js pai priklauso, - kalbjo Liudas. - Js renkate Seim, o Seimas pastato ministerius ir pat
prezident. Kokius irinksite Seimmones, tokia bus ir vyriausyb.
Bet kaimieiam tas nebuvo taip aiku. DdMurma tik ranka numojo:
- Apgavyst, kunigli, daugiau nieko! Kia mes renkame? Mes tik partijas renkame. O partijos ant lapelipavardes be
ms surao. tai ir per pereitus rinkimus Seim pateko Klevikio zakristijonas, vienas kurpius i Naujapolio, dar, sako,
kakoks maaemis ar naujakurys nuo Skrobl. Ar mes btume tokius rink? Kkoki imano apie valdi?!
- Utai tokia ir valdia,- palaikkitas.- Vokiei, ot, tai buvo valdia! od pasak, tai venta. Nepadarysi - tai ir skr
nulups.
- Oi, moka ir msikiai skrlupti, - pataistreias. - Tau gal neteko reikalturti staigose arba vienkitmednusipirkti?
Pavaikiotum kryiaus kelius!..
DdMurma isimi burnos pypk, nuvirktpro dantis seilir nusprend:
- Jau kai msikis sigauna valdi, amen! Nr blogesnio narado! Prie rinkimus tai t kinink padanges kelia - ir
kininkkratas, ir valstybs pagrindas, ir tautos ateitis. O nueik staig, tai kokia nors isipusiusi panelstriuku sijonu nos
raukia, kalbt nenori, o koks nors ponkas nuzulintom alknm tai dar ir aprks tave. Kiekvienmalons maldauki.
Vasaris norjo ginti valdiir valdininkus.
- Visa tai, dde, gal ir teisyb, bet reikia i pradi pakentti. Msvaldininkai dar neprat, o danai ir tinkamo mokslo
neturi. Palaukit nors deimtmet. Tursime savo mokyklose mokytmoni, tada bus ir tvarka geresn.
- Duok Dieve, kunigli, - skeptikai sutiko dd. - Bet kol kas teisybs nra. Vieni nori kuo greiiausia pralobti, pinig
prisilupti, kiti girtauja, ulioja, treti dideliais ponais statosi, o niekas padoriai darbo dirbti nenori.
Igird, kad pats Liudas ketina apsigyventi Kaune ir gauti gimnazijos direktoriaus viet , vieni apgailestavo, kiti diaugsi,
kad, reikalui atsitikus, bsi kkreiptis ir pagalbos iekoti. Diaugsi ir tie, kurie ketino snar dukter mokslleisti. Tie i
gimins direktoriaus tikjosi daugiausia naudos.
Po pietir pavakari, po viskalb, aiman, nusiskundimir pasiguodimsveiai pagaliau isiskirst.
Liks vienas, Liudas Vasaris pasijuto prislgtas ir uviltas. Pirmieji kaimo spdiai nedavjam nieko diuginanio.
- Kaimas, - mstjis, vaikiodamas po sodel, - tebra tamsus, egoistikas ir inertikas. Kolektyvinius tautos udavinius ir
pastangas jis negreit dar supras. Bet tuo paiu metu kaimas yra pastabus ir kritikas. Kiekvienas klaidingas vadingsnis kelia
kaime ne vien nusivylim, bet ir nepasitikjimateitim ir atkaklpasiryimprieintis. Kaimas galjo daug nuksti ir abejingai
irti svetimj, rusir vokiei, darbus, bet saviesiem nieko nedovanos ir nepamirs.
Liudas Vasaris niekada nebuvo links artimai bendrauti su kaimu. Dabar, po 10 met, vos spjs paliesti kaimo gyvenimo
puls, vos nugirds vienkit jo od, jis pamat, kad ir dabar jis kaimui bt svetimas, nesuprantamas. Jis pastebjo, kad
kaimo mons, net ir artimi gimins, dstjam savo nuomones nenorom, privengdami, varydamiesi. Jei jis rodindavo knors
prieingai, jie nors sutikdavo, bet aikiai buvo matyti, kad tik odiu, i mandagumo, anaiptol ne i pritarimo.
- Su kaimu, - manjis, - mano reikalai baigti. Nepriklausomos tautos gyvenimas yra tokis akotas, kad a rasiu tinkamo
savo bdui ir gabumam darbo ir kitur, o netiesiogiai bsiu gal naudingas ir tai paiai liaudiai.
Liudas Vasaris jaut, kad, toldamas nuo kunigo kelio, jis kartu tolsta ir nuo liaudies. Ne tik tolsta, bet tampa nusikaltliu jos
akyse. Kas kas, bet jau liaudis jsupras sunkiausiai ir gal niekad to nutolimo jam nedovanos.
Jis kariai nusiypsojo, atsimins, kaip moterls grjosi jo miiom ir juo paiu. Jis staiga visu iauriu aikumu pamat,
kok dviprasmik keli jis engia ir koks dvilypumas bei neaikumas ima gaubti jo veiksmus ir jo asmen. Niekad Liudas
Vasaris taip sunkiai nejauttdvilypumslegiant, kaip tvakar. Ir anksiau, tiesa, jis neiojo savy disharmonijos ir skilimo
pradus. Bet anksiau jo, kaip kunigo, sakramentaliniai veiksmai niekad nebuvo diametraliai prieingi tom moralinm normom,
kurias yra nustaiusi Banyia ir tikinij pritarimas. iandien tai atsitiko pirm kart, ir, norint jis teisinosi ir i sisukinjo
susidariusiom aplinkybm ir subjektyvia sins viesa, gilumoj vis dlto jautsi paemintas ir neteisus.
Ir jame vl kilo noras isivaduoti i to paeminimo, nusikratyti tuo slegianiu sunkumu, sunaikinti t dvilypum, ilyginti
disonansus. Jis pasiilgo teisingos kitapie save nuomons, vis tiek nors ta nuomonbtjam ir nepalankiausia.
Jis dabar aikiai inojo, kad ia krytim jam reikia eiti ir tikslderinti visus savo veiksmus.
Bet tai mano viena, o padarkkita. Jis vieai manifestavo savo kunigyst, nenordamas to ir net neturdamas tam teiss.
Jo laukiamas isivadavimas buvo dar toli.

etadien, kaip buvo ketins, Liudas Vasaris sugro Kaun. Jau ivaiuodamas tvikjis pervepas Indrul savo valizas
ir dabar sikrviename jam pavestame kambary. Ikrausts negausisavo mant, sutvarks lovir raomjstal, jis pasijuto
aprpintas neribotam laikui ir laisviau atsikvp. Jam lengvjo krtinj pamsius, kad, atlaiks tvikj egzekvijas, jis atliko
sunkipareigir kad dabar turbt gana ilgai jis bus nuo tokipareiglaisvas.
Rytojaus dien, sekmadien, jis mii laikyti njo, bet kaip eilinis tikintysis nuvyko gul iklausyti sumos. Stovdamas
monse, jis sekpamald eig, ir jam rodsi, kad tokios religins nuotaikos jis niekad nejausdavo, pats operuodamas prie
altoriaus. Jam dar buvo malonu patirti, kad jis vis dlto liko tiks mogus.
Ijs i banyios, jis jau buvo besuks namus; staiga ties pat ausim kakieno auktas prikims balsas suuko:
- Liudas Vasaris? Gi i kur tu?
Petras Varnnas, jo senas pastamas, ivarytas kadaise i treio seminarijos kurso, plaiai ypsodamasis tiesjam rank.
Vasaris inojo, kad Varnnas, artimiausiais po karo metais baigs studijas, gyvena Kaune ir dsto literatr universitete.
Apsitvarks jis ketino savo buvusdraugsusirasti, tad dabar nemaa nudiugo, jo prakalbintas.
Abu draugai pasuko Laisvs alja, dalindamiesi atsiminimais, pirmaisiais spdiais ir informacijom kiekvienas apie save.
Nutrkus kalbai, Varnnas apvelgVasarir, pams u alkns, paklaus:
- Sakyk, Liudai, tik nesieisk: tu dar kunigauji ar ne? Atrodai, brolyti, dekadentikai! Ir paskalia apie tave visokiesu
girdjs.
- A toks ir esu, - nusijuok Vasaris. Jis buvo usivilks, kadangi diena buvo apsiniaukusi, plat, lietin, nenusakomos
spalvos apsiaust, galjustikti tiek vyrui, tiek moteriai. - Dekadentu mane apaukjskritikai. Kgi? U tokpavadinima
visai nepykstu. Nr nieko graiau kaip dekadentika poezija. O dl kunigavimo manyk kaip nori.
- Bet kaip tave vadinti: kunigu ar ponu?
Vasaris valandlpasvyravo.
- inai, drauge Petrai, prie moni, kurie mans nepasta, kunigu nevadinki.
Pirmsyktaip atvirai jis buvo paklaustas ir pirmsyktaip atvirai isiadjo kunigysts. Varnnas surimtjo.
- A visuomet manydavau, kad sutana ne tau. Bet, tiessakant, nesitikjau, kad, sykusivilks, tu jkada nors numestum.
Ir kain ar verta?
- Numesti jsunkiau, negu tai gali atrodyti. O ar reikia, tai ia jau sitikinimo, pair, palinkimklausimas, kurio na pats
dar nesu galutinai isprends.
- Gaila. Praddamas gyventi Lietuvoj, turtum aikiai nusistatyti, kas tu turi bti. Paskui bus sunkiau.
- A tai puikiai suprantu. Bet nusistatymo ia nepakanka. ia reikia dar igyvenimo. Reikia ne tik protu, bet ir siela,
psichologikai prie to prieiti. Vienos valios tam nepakanka.
Valandl jiedu jo tyldami. Varnnas, susidomjs Vasariu dar anuomet seminarijoj ir nuo jo atskirtas ilgos meteils,
nepaliov seks jo poezijos ir danai paspliodavo, kaip pakryps buvusio draugo gyvenimas. Dabar jam buvo domu savo
spliojimus patikrinti.
Tuo tarpu jiedu pasuko i Laisvs aljos Vienybs aikt, jo Karo muziejaus sodel ir, rad nuoaliai suol, atsisdo.
Varnnas, arstydamas lazdele sml, kalbjo:
- Tai tai kaip susipainioja kartais mogaus gyvenimas. Seminarijoj turbt n sapnuoti nesapnavai, kad atsidursi tokioj
krykelj. O a, inai, kartais pamanydavau. Kunigo ir poeto junginys man niekad neatrodydavo stiprus. domu, kokius
motyvus pats laikai svarbiausiais tokiam savo ingsniui pateisinti? Bet ar a nekyrus, taip tave kamantindamas?
- O, labai praau! - sutiko Vasaris. - iais klausimais a mgstu padisputuoti. Pirmiausia, a pamaiau, kad neturiu
paaukimo. A nesu pamaldus, mano palinkimai nesiderina su kunigo bdu. Literatrinkryba, kaip a jsuprantu ir koki
a esu links, taip pat stumia mane nuo kunigavimo. Seniau a maniau, kad tai ir bus svarbiausia prie astis. Bet paskui
pamaiau, kad atsirado ir ideologini sprag. O dabar imu sitikinti, kad ir i viso taip nusiteikusiam, taip jauianiam ir
galvojaniam, kaip a, pasilikti kunigu yra negalima, o gal ir nedora.
- Tai ko gi lauki?
- Psichologin tokio ingsnio pagrind a tau jau nurodiau. Bet yra kitoki dar klii. mogus gyvenime nesi izoliuotas.
Kad ir kakoks btum individualistas, vis tiek priklausai vienai ar kitai visuomen s grupei. A, pavyzdiui, esu suaugs su
katalikais: su j pasauliros bendraisiais bruoais, su jvisuomeniniais siekimais, pagaliau, suritas su jais plaiu asmenini
reikal ir paini tinklu. Pasiskelbdamas ekskunigu, a turiu visa tai nutraukti ir pakibti ore. Vadinasi, ir ia reikt keisti
orientacij. Tuo tarpu a to negaliu.
- Toliau?
- Toliau tai kas. A turiu senus tvus. Ir seniau inojau, o prie pordien dar aikiau pamaiau, k jiem reikia mano
kunigavimas. Jiem jau beveik tragedija, kad a noriu gyventi ir dirbti Kaune, o ne parapijoj. Jeigu a dabar mesiau kunigavs,
motintuojau nuvaryiau kapus, o tvui jei nesutrumpiniau, tai apkartiniau visgyvenimo gal. Tuo tarpu a nto negaliu.
Varnnas apsiniauks klausitos kalbos, o Vasariui baigus, ir visai susirauk.
- inai k, Liudai, - tarjis nieko gera neadaniu tonu, - nepatinki tu man su visais itais savo isisukinjimais. Reikalas ia,

brolyti, tiek svarbus ir taip aikiai nepakenis kompromis, kad tu tutuojau turi rytis, nepaisydamas nei visuomens, nei
paini, nei tv, odiu, jokinei materialini, nei sentimentaliniklii. Kaipgi tu gali paksti tok bjaurdvilypum, jei jau
nesakyti - hipokrizij?!
Bet Vasaris visai ramiai iklausVarnno odiir net ypteljo:
- Tokipriekaita i tavs tikjausi. Ne tik i tavs, bet ir i kiekvieno, kuriam biau taip atviras kaip tau. Tu ir daugelis
kit, pain mano vidaus konfliktus ir kovas, nortumt padaryti i mans literatros heroj - ir tai dar klasiko stiliaus.
Pamanykit tik: paventimas, priesaikos - ir prigimties aistros; pareiga - ir asmens laim; dorovinis ygis - ir motinos aaros. Tad
bk kietas kaip plienas - k arba udyk, bet atlik savo pareig. Klasikas herojus literatroje, inoma, taip ir pasielgt. Bet a,
matai, esu ne herojus, tik paprasto kasdieninio gyvenimo mogus, turs taip pat paprastkasdienireikalir, be to, dar jautri
ird. Jei nori, smerki.
- A nesmerkiu, bet kiti pasmerks. O jau silpnavaliu tai tikrai palaikys.
Vasaris, matyt, pradjo jaudintis. Staigiu gestu jis parlazda tako virgdus ir suuko:
- A, spjaut man jtvirtvali!.. Pirmiausia reiktdar inoti, kjie tuo vardu vadina! Siauras usispyrlis, kvailas bigotas,
beirdis egoistas, iaurus despotas danai su pasigrjimu vadinami stiprios valios didvyriais. koki didvyriai, be atodairos
siekdami savo tikslo, ne vienkartpasaulyra maudkraujuose ir aarose. Mano gi idealas - humanikumas.
- Nesiginysiu, nes imi kariuotis. Sutinku, kad irdis turi savo ties, savo logikir savo moral. Esi irdies mogus - ir
proto argumentais tavs netikinsi. Bet viena tau, brolau, patariu: kol formaliai dar lieki kunigluome, elkis kaip kunigas, arba,
jei nori, nedaryk to, kas kunigemint. O de internis nemo judex, nisi Deus. Taip, rodos, pasakiau?
- Ad evitandum scandalum? inoma, a ir pats tai gerai suprantu... Tegu tik visi sutanuotieji ir dekoruotieji tatmena. Dl
mano elgesio jiem rausti nereiks!
- Ima lynoti, einam namo. Kur apsigyvenai?
- Pas Indrul. Pasti, advokato padjjas.
- Pastu. Matoms, bet retai. Skirtingos specialybs.
- Turi laiko? Ueikiva. Pamatysi, kaip sikriau.
- Galima. Indrulis tavo geras prietelis?
- Gimnazijoj draugavome. Paskui teko ir usieny susitikti. Dabar neinau. Gal ir susibiiuliausime.
- Abejoju.
- Kodl?
- Sunkus jis mogus. Smulkmenikas, priekabus ir nenuoirdus.
- Jis ir seniau buvo tai links. Na, maa bda. Nepatiks-ieisiu. Jis, be to, vesti ketins. Pasti jo suadtin?
- Kaip suadtin?
- Jis saksi turs suadtin. Amerikiet, rodos, kokia. Varnnas nusijuok:
- Na, tuo tai jis be reikalo giriasi. Yra ia tokia pramatni amerikietGraulyt, apie kurivisi kavalieriai sukasi. Bet tiek ji
yra Indrulio suadtin, kiek ir mano.
- O-o! Spju, kad ta grauolyra tikrai nepaprasta, jeigu net mokslo mons dl jos varosi! Supaindinkit. Indrulis berods
jau ketino.
- Nekik, brolyti, nag, - juokaudamas spjo jVarnnas. - Indrulis pavydus kaip tikras jaunikis.
- Na, dl mans gali bti ramus. Atsimindamas tavo spjimdl elgesio, a prie moterni tolo.
- Neusiginki! - juokavo Varnnas. - Pana i ties kokireta. Grai, isilavinusi, turtinga, savarankika ir drsi, kaip dera
amerikietei.
- Nemgstu suvyrikjusimoter, - purtsi Vasaris.
- Ji anaiptol nesuvyrikjusi, bet modernika moteris gera to odio prasme.
Vasariui jau gro gera nuotaika.
- Rko? - erzino jis draug.
- Nemaiau.
- Geria?
- Su saiku ir ne degtin.
- Flirtuoja?
- Juokais, bent su manim.
- aidia golfar tenis?
- Ne, tik pianinu.
- Sentimentalu ir nebemodernika!
- Bet virtuozikai.
- Myli uniukar kat?
- Ne, Vasari! A tavs nepastu! I kur tau jumoras?

- Suintrigavai savo grauole, tai ir viskas.

- Nesijuok! Kai pamatysi, pats sitikinsi. Taip juokaudami jiedu prijo Oekiens gatv ir pasikl antr vien nam
aukt, kur buvo Indrulio butas. eiminink rado namie, visi trys susdo jo kabinete, rk ir nekuiavo. Paskui perjo
Vasario kambarpairti naujakurio. Varnnas mvartyti knygas ir, pamats ant stalo gerokpluotrankrai, suuko:
- Tuoj matyt, kad raytojas! Vos spjo kelti koj, jau rankraiai ant stalo. Na, pavaiink mus bent kokiu poezijos pluotu.
Juk daugiau nieko neturi.
- ia vis senienos... Nieko nauja... - gynsi Vasaris, kidamas rankraius stali.
- Na, tai bent painformuok mane, kaip istorik. Kruoi spaudai? Knauja raai?
- Bus poezijtomas. O paskui drama, gal net dvi. Teberaau.
Varnnas pliaukteljo delnais, lyg kaksumans.
- Ne, brolau, itaip neisisuksi! Turi mum debiutuoti, parvyks Lietuv. inai k, ponas eimininke? - kreipsi jis Indrul, sukviesk gersvei, padarysim literatros-muzikos vakar. A jau suintrigavau Vasarmspianiste, pats jsuintriguok poetu
- ir mes igirsime nuostabidalyk.
- Hm... K gi?.. galima, galima... - be didelio entuziazmo pritar Indrulis, peiodamas sel. - Tik kad pas mane, matai,
dabar anktoka. ia lova... nvieno laisvo kambario...
- Gerai. Rinksims pas mane, - nusprendVarnnas. - Pianina tyia nusinuomosiu. Ateinantetadien! Sutarta? Puiku!
Na, ir likit sveiki! - Jis atsisveikino ir dideliais ingsniais, truputsulinks, isiskubino namo.
Liudas Vasaris nemgdavo vieai skaityti savo rat, bet kartnesiprieino. Jis ir pats beveik norjo paskaityti kam nors
nusimananiam porsceni savo raomos dramos ir pairti, kaip ji bus priimta. Tad Varnno pasilymas jam pasirodvisai
patogus.
Tpaidien, vakare, jis jau isitrauksavo dramir mrinkti vietas, kurias ketino paskaityti. Reikjo is tas papildyti,
is tas perredaguoti. Jis dirbo ligi vlyvos nakties:
Varnnas juokais kalbjo, kad suintrigavo j amerikiete, bet ir i ties buvo taip. Vasaris dirbdamas vislaik turjo toli,
smons periferijose, nuovok, kad dirba, nordamas gerai pasirodyti ypatai nepastamajai amerikietei.
Jo vaizduotje jau buvo apsibrs ir neaikus jos paveikslas. Nvienai blondinei jis niekad dar nebuvo jauts kiek gilesns
simpatijos, bet jam kakodl atrod, kad ta amerikietbus blondinar bent viesiai daytais plaukais. O antakiai bsijuodi. Ji
bsianti aukta, pailgo veido, o jai juokiantis, kairj burnos pusj, deja, ybiosis auksinis dantis. Skambindama pianinu, ji
kartas nuo karto palinksianti ties klaviatra, ir jos viess plaukai ukrisiant kaktos. Pabaigusi skambinti, ji atsissianti fotely,
usimesianti kojant kojos ir rkysianti papiros. Ji bsianti liesa, plokiakrtin, bet kojas, pasak Indrulio, tursianti kaip
nutekintas.
Tok amerikiets paveikslpie Vasariui jo vaizduots kaprizas. Jis nebt galjs pasakyti, kad tokia btent amerikiet
jam labai patikt, bet tokiai jis pats norjo padaryti spd, o padars - ndmesio jdaugiau nekreipti.
Savo dram jis ra kit ir dar kit dien. Jo direktoriavimo klausimas vis dar nebuvo i sprstas, tat laiko jis turjo
pakankamai. Bet treiadien jam paskambino telefonu prof. Meknas ir prane, kad vyskupas nors su juo pasimatyti ir
lauksis jo ketvirtadienpaskirtvaland.
Parvaiavs i usienio, Vasaris su vyskupu nebuvo matsis dar n karto. Jau pats mandagumas reikalavo atlankyti
ekscelencij, bet Vasaris nuo to vizito purtsi ir atidliojo jdiena i dienos. Dabar atidliojimui jau atjo galas. Dviejdalyk
jis ypatingai bijojo: kad vyskupas lieps jam neioti sutanir kad prikomandiruos j prie kurios banyios, kur jis turs kasdien
laikyti miias, klausyti ipaini, o jei ko gera, tai dar ir pamokslus sakyti. Jis jo nusistats ir nuo vieno, ir nuo kito gintis ligi
paskutinios.
Paskirtvaland, i lengvo jaudindamasis, jis jau sdjo vyskupo priimamajame ir laukekscelencijos. Jis atjo apsirengs
trumpais rbais, rizikuodamas i pirmo vilgsnio nepatikti vyskupui. Bet jis tai padar gudriu sumetimu, kad jeigu vyskupas
nieko nesakys, tai jis jau visai drsiai ir, taip sakant, legaliai gals ir toliau neioti civilinius rbus.
Po trumpos valandls tyliai virsteljo durys, ir pasirodekscelencija. Vasaris pasveikino j kunigikai "Laudetur Jesus
Christus" ir pabuiavo ied. Vyskupas pasisodino j kampe prie mao staliuko ir pradjo nek apie usien, apie studijas,
apie grim Lietuvir spdius savam krate po tiekos nebuvimo met. Gana ilgai ekscelencija domjosi jo ieitu mokslu ir
profesoriais, kurijam teko klausyti. Vasaris, jau visai nurims, tik laukenklo, kada jis gals atsisveikinti ir vizitbaigti, bet
ekscelencija vis dar enklo nerod. Atvirkiai, matyt, ruosi pereiti kitas kalbos temas.
- Taip... taip... Tai tamsta sakai, kad paskutinius dvejus metus praleidai Paryiuj. Tai tamsta gal jai ir kiek giliau painti
pranczsostins gyvenim- ypareliginir moralinjos padjim.
- Taip, ekscelencija... iek tiek... Nors tai nra lengvas dalykas...
- Diugins reikinys, kad prancz inteligentija kaskart vis labiau artja Banyi. Ar pamaldos gausiai lankomos ir
inteligent?
- Taip, ekscelencija. Tikrai gausiai... Pavyzdiui, v. Magdalenos banyioj... - bet jis tuoj susigriebir pasigailjo, kam
pavyzdiui pamv. Magdalenos banyi, lankomdaugiausia visokiperjn- turist.

- O tamsta pats kokioj banyioj laikydavai v. miias? - susidomjo vyskupas.

- A eidavau v. Tomo Akvinieio banyi. Ne per toli nuo jos ir gyvenau...
is akiplikas melas isprdo jam savaime, n nepagalvojus. Jis ukaito ir susitelk, pajuts pavoj. Pasirod, kad ir
vyskupas yra buvs Paryiuj ir laiks miias itoj banyioj. Vasaris nutirpo, laukdamas, kad ekscelencija tai paklaus dar
kokios reikmingos detals, i kurios paaiks, kad jis, Vasaris, v. Tomo banyioj nbti nebuvo. Bet, laimei, ekscelencija
tuo pasitenkino ir panorjo suinoti, ar jau visai baigta statyti paminklinv. irdies banyia.
Vasaris galjo ia patiekti daug iniir net smulkmen, nes paiam keletkartteko tbanyi, kaip Paryiaus ymyb,
rodyti atvykusiem lietuviam.
- Kur tamsta apsigyvenai Kaune? - paklausvyskupas, matyt, jau baigdamas panekes.
- Pas advokatIndrul. Mano senas pastamas.
- Hm... Btbuvpatogiau kur prie banyios, pas kurkonfratr.
- Taip, ekscelencija... Bet neturiu ia gerpastam.
- Pas pasaulikius, matai, kunigui visokinemalonumgali atsitikti. O kartais ir padorumas gali nukentti...
- Indrulis gyvena vienas ir labai rimtas vyras.
- Vis dlto a tamstai patariau pasiklausinti pas kunigus.
- Pasistengsiu, ekscelencija, - sutiko Vasaris, diaugdamasis, kad jam tik pataria, o ne sako.
Jis jau subruzdo keltis, nes vizitas, jo nuomone, utruko jau per ilgai, bet vyskupas rankos mostu j sulaik. Jis atsisdo,
nujausdamas, kad dabar tai jau turbt igirs k nors labai nemalonaus, sutelk vis savo atsparum ir argumentus atremti
galimiem priekaitam.
Vyskupas valandl tyljo, nulenks galvir giliai susimsts. Paskui jis paklakis, lidnu ir net tarsi rpestingu vilgsniu
pairjo Vasarir prabilo tyliu, ltu balsu:
- Atsisveikindamas su tamsta, a norjau pratarti sveikkeletodine vien kaip virininkas, bet ir kaip daug vyresnis u
tamst mogus, galima sakyti, kaip tamstos t vas. A turbt neapsiriksiu spdamas, kad sveikas jai ia bent kiek
nerimastaudamas, manydamas, kad a sveikkamantinsiu apie gyvenimusieny, apie santykius, pareigatlikim, galbt net
pareikalausiu liudijim, o pagaliau sakysiu, pvz., kad ir usivilkti sutanarba bent neioti collorarium romanum.
Po tokios angos vyskupas valandlnutilo, tarsi duodamas laiko Vasariui pasiprieinti, jeigu jis btklaidingai suprastas.
Bet Vasaris tyljo, nuleids galv. Tad vyskupas kalbjo toliau:
- A taip pat, rodos, neapsiriksiu spdamas, kad tamsta atjai nusistats dl kai kuri punkt man nenusileisti. A tuos
punktus apjau labai atsargiai ne dl to, kad aprobuoiau tamstos elges, bet nenordamas kol kas su tamsta pyktis. Laikas yra
geriausias sielos negalavim gydytojas. A tikiu, kad tamsta, pagyvens Lietuvoj, apsiprasi su ms aplinkybm, pamau
sitrauksi ir Banyios darb, pats pamatysi, kur buvai suklyds, ir savo klaidas pataisysi.
Vyskupas vl nutilo, gal laukdamas Vasario pritarimo, bet poetas ir karttyljo. Tik stipriai suiauptos lpos ir sutraukti
antakiai rod, kad jo irdy nebuvo ramu. O vyskupas, lukterjs valandl, vl prabilo:
- Tamsta gerai nusimanai, ir a tai pripastu, kad sveiko padjimas kunig tarpe sudaro kaip ir koki iimt io luomo
gyvenime. Tamsta esi poetas, turi nemenktalent, esi sigijs daug gerbj, kurie sveikam pataikauja ir yra pasirydaug k
atleisti. Paindami mogiksias silpnybes, kaip malum necessarium, daug katleidiame ir mes, Banyios vyresnyb. Bet
ms nuolaidumas neturt tamstos skatinti naudotis savo privilegijuota padtimi ir toliau ta linkme eiti. Ba nyios drausmei
labai kenkia visokios iimtys ir spragos, jau nekalbant apie tikinij piktinim ir blog apie dvasikius nuomon, sudarom
daniausiai i iimi.
Vasaris staiga paklgalvir buvo norjs jau kaksakyti, bet vyskupas sustabdjrankos mostu ir tstoliau jau truput
pakeltu balsu:
- A atidiai seku tamstos ratus, dl to inau, kokividaus kovkartais tenka tamstai igyventi. Bet niekad a negaljau
sutikti, kad sveikas kada nors mestum kunigyst . Ne, to negali bti... Ne, to niekad bti negali! Tai bt didiausias
nusikaltimas Dievui, katalik tikjimui, Banyiai ir Lietuvai. A tikiu, kad tamsta, paindamas katalik tikjim, j gerbi ir
brangini. Tamsta, be abejo, taip pat gerbi ir kunig luom, nors leiskime, kad pats savo gabumus geriau sunaudotum kitur.
Tamsta taip pat turbt gerbi ir priesaikDievui, kurios a pats buvau liudininkas, kad liksi itikimas tikjimui ir Banyiai. Ir
tamsta to visko isiadtum?! Dl ko? Dl asmens laims? Ar tikrai tlaimrastum? Ar nepultum dar didesn nusivylim? O
jei ir rastum, tai ar ilgai ja naudotumeis? Ar ilga jaunyst? Ar ilgas gyvenimas? Pagaliau, vis tiek koki bebtsveiko sumetimai
ir koki bebtrezultatai, jie tos apostazijos negali pateisinti! Praau pagalvoti. O dabar vade in pace et Dominus sit tecum.
Vasaris norjo kalbti. Jis visas virpjo kaip styga, ir visas per ilgus metus pritvinks jame kartumas versi vir. Kokiam
tikslui ir k jis bt kalbjs, jam ir paiam nebuvo aiku. Gal jis bt save apkaltins, gal prisipains, gal skundsis, gal
guodsis, o gal prietaravs ir viso to isigyns? Bet vyskupas kalbti neleido. Jis greitai pakilo, davpabuiuoti ied, padar
kryiaus enklir ijo i kambario.
Vasaris sugro i vyskupo visa audra jausmir minineinas. Pirmiausia, jis jautsi prislgtas ir paemintas, kad vyskupas
taip greitai ir neklaidingai j deifravo. Kaip menki dabar jam atrod tie jo vingiai, kuriais jis man save umaskuosis ir

prasilenksis su vyskupo budrumu ir jo paliepimais. Jam buvo gda, kad jis, i principo jau beveik pasirys mesti kunigyst,
jo pas vyskupvis dar senu vergiku nusistatymu, kaip mokinys pas mokytoj- apgauti arba isilenkti.
Paskui j m apmaudas, kad vyskupas, taip atvirai ir aikiai ikls klausim, nedav jam pasisakyti. Vyskupas, taip
darydamas, pasielg imintingai, bevelydamas, kad Vasaris pats vienas apsvarstyt tuos odius ir vis situacij, o ne
prikalbtpasikariavs tokidalyk, dl kuripadjimas galttik pablogti.
Taiau vienstrateginklaidpadarir vyskupas, tai btent, kad jis jau per aikiai ir per giliai deifravo Vasar. Dabar jau
Vasaris, matydamas, kad vyskupas vis tiek viskino, ir nejausdamas reikalo jo varytis, gali dar labiau ukietti ir sistiprinti
jam paliktame status quo. Be to, vyskupas visu grietumu iklVasariui ir apostazijos klausim. Ligi tol Vasaris ir pamanyt
bijodavo, kaip jis galt su ekscelencija t klausim diskutuoti. Dabar jau tas reikalas neatrod jam toks baisus. Pagaliau,
vyskupas argumentavo, stengsi jtikinti, j paveikti. Ir tai bene buvo didiausia strateginekscelencijos klaida. Liks vienas,
Vasaris tuos argumentus svarst, nagrinjo ir stengsi juos sugriauti. O koki gi kliimogus nesugriaus, nordamas save
pateisinti ir eiti savo irdies palinkimais?
etadienio vakar, kaip buvo sutarta, pas doc. Varnn m rinktis sveiai. Vis tai buvo mons, kurie domisi menu ir
literatra: "Spinduli" urnalo redaktorius Karklys, inomas poetas Kalnius, dramos artistLapelyt, kompozitorius Aiduis,
adjo atsilankyti taip pat ir kun. prof. Meknas, neminint jau advokato Indrulio ir amerikiets Graulyts, kuri kartu su
Vasariu buvo, taip sakant, programiniai to vakaro sveiai. Susirinko gerokas, apie 15 moni, brys.
Liudas Vasaris tdienjau nuo pat ryto nerimavo, kaip ia jam pavyks pasirodyti su savo kriniu tokiai rinktinei publikai.
Dar neatvss pasikalbjimo su vyskupu spdis tebeslg jo nuotaik ir maino pasitikjim savim. Jis jautsi ne vien
sekamas, bet ir atsargiai, pamau spraudiamas grietas kunigo gyvenimo normas. Ne be reikalo vyskupas spjo j nedaryti
savo elgesiu iimties. Varnnas andai tpatjam kalbjo. Vadinasi, jirima vis dlto kaip kunig. Taiau nejaugi jis aminai
turi varytis net ir savo krybos srity? Ir jis, dar syk kariai rezignuodamas, nusprend: jis elgsis atsargiai, bet niekas neprivers
jo isiadti to savo vidaus pasaulio, kurjis per ilgus metus kovodamas ir blakydamasis savy sukr.
Kai jis atjo pas Varnn, apie puskviestjrado jau susirinkusius, bet Indrulio ir Graulyts dar nebuvo. Vieni sveiai
telksi kampe prie sofos, kiti nekuiavo, ramstydamiesi prie lango, bet niekas dar nebandssti prie stalo, kur buvo sukrauti
alti ukandiai, grojosi bonka konjako ir kukliai ppsojo degtins grafinlis. Prieais, prie sienos, puoniai blizgjo pianinas,
tyia Varnno tam vakarui atgabentas.
Vasariui pasisveikinus ir susipainus, valandlnutrauktos kalbos vl susimezg. Sofoj sdjs redaktorius Karklys, matyt,
buvo susiginijs su poetu Kalnium ir dabar, tsdamas savo mint, kalbjo:
- Kaltinti visuomen iandien jau virto tokiu trafaretu, kad a i anksto inau visus tamstos priekaitus. Nusiskundim,
anket, iekaniliteratros krizio prieasi, pilna ms spauda. Kad js iekote ir aukiate, tai gerai, bet bloga, kad vis
kaltveriate ant pilieio ir ant valdios pei, o nepasiirite save. Kjs duodate pilieiui? Ar jum rpi visuomens reikalai?
Ar js einate kartu su gyvenimu? Ne, js skendjate savy, js dsaudami dainuojate mnul, vaigdes ir savo jausmus, uuot
sukrttautstipriu, aktualiu ir tikrai krybiniu odiu! Ne tokis dabar laikotarpis, ponai poetai!
Kalnius sukruto kaip diegtas:
- O apie kmes raysime? Apie mugelninkus, kyininkus, girtuoklius, divorsus, abortus ir aferas? Praau parodyti, kur tas
visuomens idealizmas, kuriuo maitintsi literatra? Jo nra. Ne tik jo, bet ir maiausio susidomjimo kultros reikalais. tai dl
ko ir grynoji poezija msinteligentui nepasiekiama ir nemgstama. Jis prie jos nepriaugs.
- Tai tamsta prisipasti eins visuomens upakaly arba j seks? O a maniau, kad poetai yra tautos vadai, skelbi jai
naujus idealus ir mokvisuomenjais udegti, jkeliais patraukti... Ypajaunoj visuomenj ir jaunoj valstybj taip turtbti.
vaigdm ir velniais jausmais tokia visuomenniekur nesidomi.
- Ne, redaktoriau, - sikio Varnnas, - nepulk jau taip be atodairos vargo poeto. Jis sako daug tiesos. Esant visuotiniam
susmukimui, sunku reikalauti i poet, kad jie Dievas ino kokius idealus giedot. J vis tiek niekas neklausyt. Mano
nuomone, tegu jie kurtir savo dekadentikneoromantizm, kad tik talentingai. Tegu bent vienas jisemia visas ios krypties
temas, panaudoja visas poezijos priemones - ir jis lietuviliteratros istorijoj bus ymus mogus.
- Kalbi kaip profesionalas, - atsikirto redaktorius. - Man atrodo, kad jie nieko neisems ir nepanaudos. Pavluota. iandien
reikia kako naujo. Ko - a neinau, nemoku aptarti, bet reikia.
ginpanoro sikiti ir prof. Meknas.
- Esant visuotiniam susmukimui! - suuko jis, ipsdamas akis Varnn. - Na, kolega, kaip sau nori, a protestuoju!
Visuotinio susmukimo Lietuvoj a nematau. Tiesa, inteligentai ir valdininkai pakrik, sumaterialj, bet yra gi Lietuvoj auli
sjunga, yra Vilniui vaduoti s junga, yra garbinga kariuomen, yra tkstaniai organizuoto, kuo idealiausiai nusiteikusio
jaunimo, yra pagaliau Seimas ir vyriausyb!..
I prof. Mekno burnos tie odiai skrido su geroka jumoro priemaia. Todl vieni atvirai juoksi, o kiti svyravo ir svarst,
ar i tiesto idealizmo esama ir kur jo reiktiekoti.
Ginas jau buvo i naujo beusimezgs, bet trys nauji sveiai jnutraukkalbas ir sumaikompanij. Buvo tai Indrulis,

ponia Genulien ir viena panel, kurios Vasaris nepainojo. Jis tutuojau spjo, kad tai tariamoji Indrulio su adtin
amerikiet. Kol ji supaindinama prijo pasisveikinti, Vasaris spjo sitikinti, kad jo vaizduots nupietas amerikiets paveikslas
nors nebuvo visai prieingas, bet nelabai ir panaus tai atvykusoriginal.
Ji atrod emesn usivaizduotj, tiesa, blondin, bet su ymiai tamsesniais natralios spalvos plaukais, kuri frizavimo
vingiuose mainsi auksiniai atspalviai. Jos veido pailgumjis buvo spjs, bet iraika, nuotaika pasirodkita. Jis man, kad tai
bus tipika, laisv manier, modernika amerikiet, koki matydavo Paryiuj, o ia ivydo beveik tipik, tik patobulintos
laidos, lietuvait, be kaimikbruo, bet ir be didmiestikos civilizacijos ablono. Ji nebuvo nei liesa, nei plokiakrtin, kaip
daugelis besibastani po Europangli. Kai ji, sveikindamasi su Vasariu, nusiypsojo, jis pamatsveik, kaip sniegas balt
dant eil, ir jokio auksinio danties jos burnoj nebuvo. Patiko jam ir jos vardas - Auks. Vliau jis suinojo, kad Aukse ji
sulietuvino savo krikionik Aurelijos vard. Vasaris paman, kad abu tiedu vardai puikiai nusako auksin jos plauk
atovaist. Vliau t vakar jis pastebjo, kad ji visai nerko ir visos jos manieros anaiptol n ra nei koketikos, nei
kurtizanikos. Pirmjitos painties spdivaisius buvo tas, kad ankstyvesnysis Vasario noras uimponuoti, patikti, paskui
nusigrti ir pamirti jam paiam dabar pasirodtuias ir juokingas. Patikti jis norjo ir dabar, bet patikti giliai ir prasmingai.
Jis jau pradjo nerimauti, kad jai patikti gal nebus lengva, o jos nuomondabar jam atrodbsianti rimta ir svari.
Kai visi sveiai jau buvo susirink, eimininkas suplojo delnais, praydamas tylos.
- A manau, - pradjo jis, - kad bus geriau, jei mes dar valandlpapasninkausim ir pirmiausia atliksim programin io
vakaro dal. Mano mieli sveiai, be abejo, gerai pasta gerbiam panelAukskaip puikipianist; visi, bent i vardo ir i
rat, inojo, o dabar ir j pat paino, poet Liud Vasar. Jis - mano senas prietelis, bet po ilg met tik dabar sugro
Lietuv ir pirm syk dalyvauja msbry. Dera tad, kad jis mus pavaiintlauktuvm - kokiu savo kriniu, kurio dar mes
nesame skait. Tinkamai nuotaikai sudaryti gal panelAuksmalons mum paskambinti, kpati ras tinkamiausia iai progai.
Panel Auks be tui atsikalbinjim atsisdo prie pianino. K ji skambino, nei Vasaris, nei niekas kitas ne inojo.
Kompozitorius Aiduis paskui saksi nei jis neins, kas tai per gabalas. Greiiausia, spjo jis, pianistlaisvai improvizavo i
kvpimo. Bet improvizacijtai nebuvo panau. Auksskambino beveik klasiku stilium, be jokios bravros, ramiai ir tikrai. Ji
sdjo tiesiai irdama prie save, tarsi pro sien, tik jai vienai matom erdv, retkariais pavelgdama klaviatr. Jos
muzika visus suavjo savo paprastumu ir nuoirdumu. Nuotaika i tiessusidarpoetika, beveik pakili. Niekas net neplojo
pianistei, nes kiekvienas jaut, kad tokmomentgraiausia padka, reikmingiausias pagyrimas bus susikaupimas ir tyla.
Liudas Vasaris paskleidties savim popieripluotir pradjo:
- A noriu supaindinti tamstas su naujausiu savo veikalu, drama, kurios paskutini scen dar neturiu paras. Bt per
didelis tamst kantrybs bandymas skaityti vis veikal itisai, o atskiros scenos be konteksto ir t sinio pasirodyt
nesuprantamos. Dl to a ne tiek skaitysiu, kiek atpasakosiu savo dramos metmenis ir nurodysiu vyriausias situacijas, i kuri
paaiks mano krinio pobdis, idja, prasm.
- Mano dramos veiksmas nukeltas gilios senovs laikus ir turi mito charakter. Tais laikais mons mgdavo dideles aistras,
didelius dorovinius vartus ir kovas su sivaizduojamais dievais. Visa tai jie apvilkdavo poezijos rbu, vaizduodavo neva
realius vykius, kurie tokiu bdu gavo gilisimbolin prasm. Mano dramos mitas yra tokis. Vienoj aly ar gentj karaliauja
jaunas valdovas, kuriam jau metas vesti monir turti sosto pdini, nes dinastijos nutrkimas visur ir visuomet buvo laikomas
dangaus nepalaima, karir suiruiprieastim. Vyriausias kunigas pera vieno didino dukter, taiau jaunasis valdovas vesti
mon delsia, nes yra pamils grai vyriausio gents globjo dievo vaidilut. Jo meil virsta nenugalima aistra, ir jis,
lauydamas tradicijir savo religijos nuostatus, paima vaidiluti ventovs ir jveda.
ia Vasaris, pasirauss savo popieriuose, paskait i pirmo veiksmo kelet scen, kur buvo vaizduojamos itos
nuodmingos sutuoktuvs. Klausytojam prie akis rykiai atsistojo valdovo maitininko vaizdas, jo ir jo alinink kari
konfliktas su ventovs tarnautojais, vaidiluts baimir minios murmjimas. Pats dangus, atrod, grmojo valdovui: pirmasis
veiksmas baigiasi litimi ir audra, kuri nutraukia sutuoktuvipuot.
- Na, inai, tavo valdovas - drsus vyras, - pastebjo Varnnas, kai Vasaris baigskaits. - Bet tuo stebtis netenka. Prie
dievus maitaujani pasiryli visais laikais bta. Nestoka j n literatroj. Atsiminkite Matho ir Spendij i "Salambo",
pagrobusius deivs Tanitos ventjydr.
- Ogi msKstutis, pagrobs Birut? - atsiliepdar kakas. - Bene apie jia ir raoma?
- Ne, - pataisVasaris. - Man nesvarbios jokios istorins aplinkybs. A imu tik mito branduolir jscenikai apdirbinju.
- I tiesscenoj ia ieitnepaprastai spdinga.
O artistLapelyttruputegzaltuotai suuko:
- Ak, nuo iol mano svajonbus suvaidinti vaidilut!
- Na, bet klausome toliau! - priminVarnnas.
Vasaris vl mpasakoti:
- Toliau, antrame veiksme, matome, kad drsiojo valdovo ir jo monos laimtruko neilgai. Gema jiedviem snus, bet tuojau
alitinka visokios nelaims: skriai sunaikina derli, maras udo gyventojus - visa gentkaltina valdovir jo mon. Pagaliau
atstumtoji didino dukt sukursto savo tv atkeryti jaunajam valdovui u jos paniekinim. Didinas sukelia mait ir

nuveria jaunj karali nuo sosto. Karalius su karaliene turt mirti, bet orakulas apreikia, kad juos nuteisti gali tik kitas
karalius, teistas ito pdinis. O pdinio teiss lieka j snui. Iki jis u augs, al valdyti ima vyriausias kunigas, piktai
gardiuodamasis viltimi, kaip bsimasis karalius teis mirti savo tvus ir tik nuteiss suinos, k nuteis. Tuo tarpu nelaimingj
karali ir karalien meta kaljim. Praau paklausyti scenos, kur nelaimingieji suino savo likim, o vyriausias kunigas ir
didino dukra digauja dl taip susidariusios situacijos.
Skaitant Vasariui tscen, klausytojus pagavo iurpas ir baimdl tolimesnivyki. Vyriausio kunigo piktas klastingumas ir
grauols didins iaurumas ia pynsi su nelaimingjididumu ir skausmu dl snaus likimo.
Kai Vasaris nutilo, vl pirmas prakalbjo Varnnas:
- Leisk man pastebti, poete, kad situacija atrodo kiek dirbtin, bet ireikta stipriai.
Kompozitorius Aiduis, ligi iol nepratars nodio, nusprend:
- I ito veikalo btgalima padaryti puiklibreto operai, bet ir dramai bus reikalinga muzika.
- Bravo! - suuko poetas Kalnius. - Aidupagavo kvpimas. Ssk prie pianino!
Indrulis pakudom klauspanels Aukss, kji apie tai mananti, bet Auksdar savo nuomons nesak.
Pasinaudojs tylos momentu, Vasaris pasakojo toliau:
- Treias veiksmas vaizduoja vykius po 20 met. Nuverstojo karaliaus snus - dabar jau graus jaunuolis. Vyriausias
kunigas - em palinks senis, bet jo irdis tokia pat kieta kaip ir anks iau. Rmuose eina ruoa jaunojo karalaiio
vainikavimui, kurio metu jis pirmkartturs teisti keletsunkiai nusikaltusi, o tarp jir savo tvus. Bet jis to neino, nes jam
buvo sakoma, kad jo tvai mir, jam maam esant. karnavimo ikilmes atvyksta ir anoji didino dukt, dabar jau senatv
engianti moteris. Ji taip pat norjo pasidiaugti iurpiu teismu. Taiau pamaiusi jaunj karalait, ji ima svyruoti. Karalaitis
nuostabiai panaus savo tv, kur ji kadaise myljo. Jos irdy kovoja prieingi jausmai. Jai pagailo karaliaus ir karalaiio.
Veltui ji ieko savo irdy pagieos - jos nebra. Ji dabar stengiasi tikinti vyriausijkunigpasigailti nelaimingjir nenuodinti
vis mylimam karalaiiui gyvenimo. Bet kunigas pasilieka kietas kaip uola, nes teismo ir kaltinink mirties reikalauj alies
paproiai ir statymai. Kitaip gresianti nauja diev bausm. Tuomet didin rytasi rizikingam ingsniui: ji pati prane a
karalaiiui, kas jo laukia ir kokius nusikalt lius jam reiks teisti. Karalaitis nustebintas, sujaudintas, prisl gtas. Didin
vaizdiom spalvom pieia jo tvo kilnididum ir nars, o motinos gro. Karalaitis btpasirys juos igelbti, bet jis ne
veltui aukltas vyriausio kunigo. Jis bijo diev, jis nori bti itikimas statymam ir tradicijai. Karalaiio abejonm ir svyravimais
ir baigiasi treias veiksmas.
- Paskaityki, - tarIndrulis.
- Pakaks. ia ilgos scenos ir be konteksto nebus suprantamos, o fabula ir taip, rodos, aiki.
Prof. Meknas paprabalso:
- Man ne visai aikus didins elgesys. Kaip ji taip staiga atsiverti kerto ir neapykantos pasigailjim?
- Kodl ne? - nustebo ponia Genulien. - Pamaiusi tok grakaralait ir atsiminus savo meil, ji galjo visk pamirti ir
dovanoti.
- Atvirkiai, ji galjo suliepsnoti dar didesniu kertu, kad neteko gyvenime tokios laims.
- Atsipraau. Moterys moka ne tik keryti, bet ir atleisti!
- Ypapo 20 met, kada "jau vaigdvilties ibt nustojo"...
Ir kiti buvo jau bepraded juokauti, nukrypdami nuo dramos lengvus smojus ir linksmas pastabas, bet eimininkas
pasiskubino grinti rimt.
- Karalaiio padtis tikrai dramatika. Na, sakyk, kaipgi jis pasielg: nuteistvus ar iteisino?
- Ketvirtas, paskutinis veiksmas prasideda vainikavimo ikilmm. ia teatralikas irov akim pamasinti vaizdas - su
muzika, giesmm ir apeigom. Jaun karali vadina sost, jis gausiai apdovanoja nusipelniusius alies mones - pirmoj eilj
didinir jo dukter. Paskui atveda nusikaltlius, ir turi prasidti teismas. Deja, ia mano drama nutrksta, nes pabaigos a dar
neparaiau. A pats svyruoju su savo karalaiiu.
- Ko ia svyruoti? - suuko artist. - inoma, iteisins.
- Modernikas mogus taip ir pasielgt, - pritarredaktorius. - Modernikas mogus nemgsta tos metafizikos painiavos,
kuri kaip koks voratinklis driekiasi i religijos, i tradicijir kuritaip uoliai saugoja vis laikir vistautklerikalizmas. Na,
bet itoj dramoj vaizduojami kakoki senovs prietarlaikai, tat kunigaikio sprendimas gali bti ir prieingas. Dl to dramoj
turi bti aikiau apibrta epocha.
Prof. Meknas iptredaktoriakis:
- Tamsta! Modernikas mogus turi ne maiau prietarkaip senovs mogus, tik jo prietarai yra imtkart blogesni, nes eina
ne i dorovins, ne i antgamtins srities, bet i palaidumo, i princip neturjimo, i mados et cetera. Dorovines pareigas ir
sins konfliktus ne pro alpriminus ir atbukusiam modernikam mogui. Dl to ir Vasario drama, jeigu ji stiprins dorovinius
principus ir pareigpajautim, a jsveikinu, kitaip tegu ji geriau nesirodo! Pagrindinmintis man dar neaiki.
- Kunige profesoriau! - taikiu tonu kreipsi redaktorius. - Nekelkime tuivaidne tem. A su tamsta tik tiek sutinku:
pagrindinmintis nman neaiki.

- Dl to, kad mes girdjom tiktai fabul, plan, o ideologija, be abejo, paryks i teksto, - kalbjo Kalnius.
- Praau balso! - staiga nuskambjo panels Aukss balsas.
- Praom, praom! - atsiliepvairiose vietose, ir visi suiuro graijamerikiet.
- Dramos pabaiga nman neaiki, - pradjo ji, - bet jos prasmman jau beveik suvokiama.
- Mat kreikia moterika intuicija, - pastebjo Indrulis.
- Leiskim, kad tai intuicija. Taigi man atrodo, kad dramos prasm yra tokia: mogaus gyvenimas nuo sen senovs yra
suvarytas daugelio nuostat, kurie danai trukdo mum pasireikti ir veikliai inaudoti visas savo pajgas. Tnuostatprasm
danai mum jau nebeaiki, bet jie taip stipriai siaknijmumyse ir msaplinkumoj, kad jei mes idrstame juos sulauyti, tai
esame priversti daug kentti, o kartais ir ti. tai vaidiluiapadai netekti. Kokia jprasm? Sentimentalika? Poetika?
Jokio gera niekam i to nra. Tuo tarpu jaunasis karalius, pamils vaidilutir jveds, jauiasi praturtinsis savo gyvenim, sau
ir kitiem daugiau gero padarysis. Bet kai jis t vaidiluts apad sulauo, turi ti su ja ne tik pats, bet ir ant savo snaus
nepalaimutraukia. Snus - teisjas, ar jis iaip teis, ar taip, vis tiek bus nelaimingas: jei pasmerks - sielvartaus, kad pasmerk
tvus, jei iteisins - neturs ramumo, kad nusieng dievam. Taigi ivada aiki: raukime i gyvenimo tokius principus, kurie,
patys bdami nevaisingi, trukdo kitiem gera daryti, savo galias sunaudoti ir pasmerkia beprasmikai kankintis.
Redaktorius net rankom suplojo:
- Bravo, bravo!.. Tpatir a maniau.
Bet prof. Meknas agresingai pltakis ir raukantakius.
- Atsipraau! O gal man tamstos pasakytumt, kas nustatys, kurie principai vaisingi, o kurie tu ti? Sakysime, senovs
vaidilui, o i dien vienuoli ir kunig skaistybs apadai - ar jie yra tuti? Ar jie beprasmiki? Kur kriterijus? Ar tik
materialinnauda ir, pagaliau, tik io ems gyvenimo mastas nustato principo vaisingum? tai, mano ponai, kur pagrindiniai
klausimai.
- Be abejo, - sutiko redaktorius. - Bet, ginydamiesi dl j, mes per toli nukryptume al. Grkime prie dramos. Po
panels Aukss kalbos ir kun. profesoriaus priekait dar labiau stiprja mano nuomon, kuri jau ir anksiau rengiausi
pasakyti. Tai btent, kad poetas Vasaris, paras tokigrai dram, padar klaid, vaizduodamas kakokios neapribotos
senovs laikus ir kakokius egzotikus mones, o neknijo tpaiminiidiengyvenimo aplinkybes ir santykius. Tada
mum btbuvdaug aikiau, ar tie principai, i kurikilusius konfliktus jis mum rodo, yra pozityvs, ar ne.
- Tai pavojinga! - ukteljo kakas i kampo.
- Daug kas save paint, - pritardramos artist.
- Ir vargui poetui tektnukentti, - papildGenulien.
- Ypakai jis kunigas, - vl pastebjo i kampo.
"ioplys!.." - pamanVasaris. Kaip ylos durtas, jis atsargiai pavelg panelAuksir, sutiks jos vilgsn, nusisuko al.
O Aukskreipsi eiminink:
- Ar galima?.. A su pono redaktoriaus nuomone ne visai noriau sutikti. Pagaliau tai skonio dalykas. A, pavyzdiui, labai
mgstu itegzotik ir neva senovikfon, kuriame prie msakis pinasi didvyriki darbai, plazda dideli jausmai, kovoja
nepaabotos aistros. Tas fonas turi daug poezijos, daug nuotaikos ir duoda. poetui daugiau laisvs. Vaizduojant dabart, viskas
turtsusmulkti, autorius turtderintis prie mspsichikos, prie kasdienio gyvenimo aplinkumos, kuri mum taip gerai inoma,
kad kiekvienas prasilenkimas su ja ardytiliuzij, ir mes auktume: ne, taip negali bti! Idjinprasmkai kuriais atvejais, tiesa,
gal tapt akivaizdesn, bet ioj dramoj man ji ir taip ai ki. Ir j nesunku perkelti ms gyvenimo aplinkybes... A dar
nebaigiau, bet ar ne per ilgai plepu?
- O, praome, praome!..
- Taigi kalbkim atvirai. Ir iandien mes turime, kaip pasakprofesorius, tam tikrais apadais suvarytvienuoliir kunig. Ir
iandien juos kai kas simyli ir veda. Turime taip pat ir tradicij ir statym saugotoj, kurie kelia prie tuos nusikaltlius
visuomen, ir jei galt, pasielgtsu jais taip, kaip tas vyriausias ios dramos kunigas pasielgsu jaunuoju karalium.
- Na, iandien u tai niekas nei kaljimsodina, nei mirties bausme baudia, - pastebjo redaktorius.
- YpaLietuvoj. Ekskunigai net garbingas vietas pasiekia, - pridjo Genulien.
- O vis dlto, - tstoliau Auks, - ir tas dramoj vaizduojamas snaus teismas gali pasikartoti ir msgyvenime. Leiskim,
kad taip susituokusieji susilaukia snaus. Jo pairos - tradicins, ortodoksikos, arba gyvenimas jam klojasi labai nelaimingai.
Ar jis neteis savo tvir ar nesmerks j- tiesa, ne kaljimui ir miriai, bet paniekai, priekaitam, o gal aminom pomirtinm
kaniom... ita drama gali bti tokia pat iauri, kaip ir pono Vasario sukurtoji.
Visi susimstvalandltyljo. Pirmas prabilo prof. Meknas.
- Tai kokios gi ivados, panele, i to visko?
- Ivados, pone profesoriau, pareina nuo kiekvieno mssitikinimo, pair gyvenim, mones. ia jau bus sunku rasti
viennuomon.
Susirinkusieji dar ginijosi ir toliau, bet Vasaris jau nelabai gird jo, kkuris sak. Aukss odiai buvo jam toks nelauktas
siurprizas, kad tik jie ir tebeskambjo jam ausyse. Ir jis jautsi laimingas, kad valandlvisi jtartum pamiro ir jis nekliudomai

gali dar syk todisavy paklausyti. Tokios rimtos kalbos i "amerikonkos" jis nesitikjo igirsti. Jis negaljo nustelbti savy
malonaus pasitenkinimo jausmo, kad Auks ne tik geriausiai j suprato, bet dar ir gyn. Be to, baigdama savo kalb, ji
komentavo jo dramtokia prasme, kokios jis pats nebuvo norjs duoti. Jis radl to, kad jam pynsi domios situacijos,
stiprs konfliktai, kuriuos vaizduodamas jis gali parodyti daug atviros mogaus irdies, pasakyt daug jam rpim mini ir
sukurti graidramatiniscen. Tiesa, toj dramoj reiksi jo paties protestas prie beprasmikus mogaus asmenybs panius,
bet prisegti to prie idien vienuoliir kunigjam nebuvo n galv atj. Dabar ir jis pats t paralelpamat, o Aukss
komentaras atrodvisai logikas.
Taiau Vasaris ne visai buvo patenkintas tokiu savo dramos prasm s praturtinimu ir suaktualinimu. Kils dl jo veikalo
ginas paadino jame naujmini, bet jis nenorjo leistis vieas diskusijas. Jam btbuvdomiau pasikalbti tik su viena
panele Aukse. Jos nuomondabar jam pasirodbrangi ir reikalinga. Be to, jis diaugsi, kad kunigysts klausimji pirma taip
atvirai ia iklir taip laisvai, paprastai j pairjo. Liudas dabar buvo dkingas net tam "iopliui", kuris jam drkunigyste,
nes, paman sau, bus pravariau isyk atsistojus aiki pozicij. Pagaliau juk ir Auks, ir visi kiti puikiai ino, kad jis kunigas. O jeigu kuris ir neinojo, tai netrukus vis tiek bt suinojs. Vasaris gi ne kart buvo patyrs, kokis nemalonus
konfzas ieina, kai umezgi paintincognito, o vliau paaiki, jog esi kunigas.
Tuo tarpu eimininkas pakviet sveius uksti, nes daugelis jau buvo pradjnekantriai valgytis stal. Ginai ir kalbos
nutrko, ir kiekvienas, slinkdamasis artyn, valgsi, kur ir su kuo jam atsissti. Vasaris ir Auks, ar tai eimininko manevro, ar
tai jpainoro stumiami, pasijuto esgreta ir, nelaukdami kit, atsisdo. Indrul kitame stalo gale sulaikLapelyt. Ten pat
susdo ir ponia Genulienir prof. Meknas. Artimiausiais Vasario kaimynais pasirodesmons, pirmkartia jo matomi.
Jis pasikeitsu Aukse keliais nereikmingais sakiniais, bet sklandesnkalba ilgai abiem nesisek. Abu jaut, kad vienas antro
varosi, iekojo pasakyti knors tinkama, kas suartintjdviejmintis, bet nerado. Vasaris norjo pagirti jos skambinim.
- Tamsta puikiai skambini, panele Aukse. A net nemaniau, kad Amerikoj esama tokimuziki, ir dar lietuvaii.
Ji sieid:
- Ar tamsta manei, kad Amerikoj vis dar laukiniai mons gyvena?
- Anaiptol. Bet tai daugiau technikos, pramons, ne meno kratas.
Bet jkalbino kaimynas i deins, ir kalba nutrko. Paskui jis ryosi umegzti panekesapie savo dram:
- Tamsta labai gerai komentavai mano veikal. A npats nebiau taip pataiks.
Ji vl kako pasiiau:
- O tamsta, be abejo, manei, kad a nieko neimananti apie literatr?
- Anaiptol. A tik stebiuosi, kad tamsta taip gerai spjai mano veikalo prasm, net jo neskaiius.
- Taip?.. - nutsji, nerodydama nmaiausio noro toliau ta tema kalbti.
- Tamsta net apgynei mano dramnuo redaktoriaus priekait. A labai dkingas tamstai, panele Aukse, - nesiliovVasaris.
- Hm! - patraukji peiais. - I ko tamsta sprendi, kad a tamstos veikalgyniau? A tik sakiau savo nuomon.
Vasaris apmaudingai nutilo ir nutarpalikti jramybje.
- Palus pasiptl, - mstjis. - Bet ko ji i mans nori?..
Jis kalbjosi su kitais kaimynais, bet visas jo dmesys buvo Aukss pusj.
Tuo paiu metu ir pati Auksnebuvo patenkinta savo elgesiu su poetu. Ji jautjam nemaa simpatijos, bet kas per kaprizas
pastmjo ji pat pradipasiprieinti tai simpatijai tokiu sau neprastu bdu. Ligi iol nsu vienu mogumi ji taip iurkiai
nebuvo pasielgusi. Ji tai jaut, ji net norjo tai pataisyti, bet niekaip negaljo prisiversti kreiptis savo kaimyn iltesniais
odiais. Ji linksmai kakkalbjo dein, bet ir jos visas dmesys buvo Vasario pusj.
Tvakarjiedu ito mao nesusipratimo neilygino. Pakilus visiem nuo stalo, Auksatsipradaugiau vakarskambinti
negalsianti ir papra Indrulio palydti j namo. Ligi pat nam ji buvo blogai nusiteikusi ir, Indrulio kalbinama, atsakin jo
nenorom.
Netrukus ijo ir Vasaris. Vienintelis spdis, kurjis i vakaro nesi, buvo Auks- jos muzika, jos odiai ir jos parodytas
jam altumas.
T vakarjiedu abudu vienas apie kit mst, abudu buvo savim nepatenkinti ir abu norjo, pirmai progai pasitaikius, t
nesusipratimpaalinti. Taip kartais maas neprietelingumas suria mones stipriau negu meilus odis.
Liudo Vasario kandidatra gimnazijos direktoriaus vietpagaliau buvo isprsta teigiamai. Organizacijos vadovybjprim,
vyskupas leido, ir vietimo ministeris patvirtino. Mokslo metpradios diendraugija norjo atvst kuo ikilmingiausiai. Buvo
pakviesta daug katalik darbuotoj: kunig, profesori, Seimo nari, ir pats vietimo ministeris pasiadjo pasakyti kalb.
Ikilms prasidjo pamaldom, ir miias teko laikyti paiam direktoriui - Vasariui. Tdien jo kunigavimas buvo patvirtintas
vieai, rinktinei inteligentpublikai matant - ir nuo tos dienos mokytojai ir mokiniai j pradjo vadinti kunigu direktorium. Jis ir
toliau tebeneiojo civiliai, bet kunigo pareigas jam tekdavo atlikin ti ir daniau. Sekmadieniais su kapelionu pakaitom per
mokinipamaldas jis laikydavo miias, sakydavo pamoksllius, o kartais klausydavo ir ipaini.
Artinantis Kaldom, atrod, kad Liudas Vasaris jau yra visai naujose pareigose prigij s. Trejetas mnesi pravilp

nepastebimai greit. Darbo buvo daug: tvarkyti gimnazijos reikalus, ruo ti pamokas, jas atlikti, posdiauti. Visi kiti reikalai
nusistm upakal: nei jis baig savo dramos, nei suredagavo poezijos rinkinio. Jis dar vis tebegyveno pas Indrul, niekaip
negaldamas susirasti tinkamo kambario. Retkariais matydavosi su Varnnu, su Stripaiiu, su prof. Meknu. iaipjau nauj
paini nesumezg, niekur nebdavo, ir pas j niekas nesilankydavo. Jis ir kiti buvo paskend darbingiausio laiko - rudens
rpesiuose.
Raktis, isineta i pirmos painties su Aukse, jam tebeknietirdy, bet vis nepasitaikprogos su graija amerikiete antr
kartpasikalbti ir tnesusipratimilyginti. Tiesa, matji tolo porkartteatre, susitiko porkartgatvj, nusilenkdavo, ji
maloniai atsakydavo, ir vl viskas pasilikdavo po senovei. Tik po kiekvieno tokio pasimatymo Auks s vaizdas jam ilgai
neidildavo i atminties, jis save sugaudavo apie jsvajojant, ir jame augo pasiryimas itpaintsustiprinti.
Tuo metu dar vienas vykis pavairino jo kasdienin tris. Atsitiko tai netrukus po ikilmingo mokslo metatidarymo. Buvo
paskelbtas ir teatro sezono atidarymas. Turjo eiti "Pakalns" opera. Vasaris i anksto apsirpino bilietu ir tvakarisireng
teatr. Jis jau sdjo garbingoj parterio eilj ir laukpradios, kai pro j prasiyrkakoks ponas su ponia ir atsisdo ia pat
greta - ponia prie Vasario, ponas u jos, kair.
Kas jie buvo toki, Vasaris nepastebjo, nes viesos jau buvo prigesintos. Pagaliau nnesidomjo. Bet i subtilaus ponios
kvepal dvelkimo, i jos elegantiko silueto ir i baltos pono krtins ikarpos buvo galima spti, kad tai mons turtingi ir
puons.
Vasaris tuoj ir pamiro apie savo kaimynus, bet, pasibaigus pirmam veiksmui, kai ieb viesas, jis vilgterjo kair ir
nustebs nenorjo tikti savo akim. alia jo sdjo ponia Liucija Brazgienarba moteris, nuostabiai jpanai. Jis mattik jos
profil, ir tai ne vis, nes ji buvo nusikreipusi atlydjus jpon. Netrukus ji atsigr, dirsteljo Vasar, ir jos veide taip pat
atsispindjo nusistebjimas ir svyravimas. Bet Vasaris jau nebesvyravo.
- Ponia Liucija?.. Nejaugi tamsta?..
- Kun. Liudas?.. tai kur siurprizas. Tamsta kaip i dangaus ia nukritai... Tiesa, girdjau, kad esi Kaune.
- Laimingvalandpirkau biliet, jei pataikiau alia tamstos.
- Povilai, - kreipsi ji vyriki kairs. - Susipaink, tai mano jaundiendraugas, poetas Liudas Vasaris.
- Povilas Glaudius.
- Mano vyras, - pridjo buvusi ponia Brazgien.
Po kelisakiniponas Glaudius atsipranors parkyti ir pavedsavo monVasario globai.
Pasilik dviese, jiedu klausinjo vienas apie kit, ir Vasaris suinojo, kad ji jau ketvirti metai itekjusi, kad jos vyras turi
gana stambimediaggamybos mon, kad ji gyvenanti turtingai ir kad Vytukas jau ruoiamas gimnazij.
Kai pasibaig antraktas ir ugeso viesos, Vasaris negreit galjo sutelkt savo dmes scen. Idykl, linksmut Liuc,
kuri jis paino Klevikio klebonijoj prie 15 met, tai vl pasirodo jam nauju pavidalu. I ties, koks skirtumas tarp
Naujapolio ponios Brazgiens ir dabartins ponios Glaudiuviens. Ponia Brazgien buvo grai, bet provincialika poniut,
sveika, atvira ir truputlinkusi nutukti. Ponia Glaudiuviengi atrodtikra miestiet: su bubikopfu, paliesjusi, dabojanti "linijas",
naudojanti pudrir lppietuk, puoni ir elegantika.
Kas liko i buvusios Liucijos? Plauk spalva, profilis, veido bruoai, balso tembras... Bet ji elgsi ir kalbjo visai kitaip.
Buvusios ekspansijos ir tiesioginio nuoirdumo beveik n pdsako. Ji velg ramiai, beveik net altai, kalbjo saikingai
rinkdama odius, juoksi atsargiai, vengdama raukli. Lygiais puslankiais ipeioti ir nudailinti jos antakiai dabar nesikilnojo,
kaip anksiau, ir i juodakinsykio neitryko kaitri liepsnel.
K yra igyvenusi buvusi jo avi kankintoja Liuc? K ji dabar savy jauia, k msto? - spliojo Vasaris, irdamas
graudi"Pakalns" scen. Ar jiedu dar iskels viens antram i irdies kokiskaidresnjausmo ieirb, ar jau pasiliks alti ligi
galo?
Stebdamasis vykusia Liucj atmaina, Vasaris nenorjo dar prisipainti, kad ponia Glaudiuvienjam patinka.
- Be galo pasikeitusi, bet nuostabiai grai, - nusprend jis, kai per kit antrakt, pavaikiojs su ja po foj ir gerai
prisiirjs, gro savo viet. viesos dar nebuvo ugesintos, ponia Liucija atsisdusi usidjo koj ant kojos, tarsi tyia
rodydama kaip nutekint, ilku aptrauktblauzdir velnkelio apskritim. Ne, ji tyia nerod, nes tai buvo trumpsukneli
mada, bet Vasaris paman, kad ir ponios Liucijos kuklumas taip pat bene bus pasikeit s. Ir kakoks aitrus smalsumas
siskverbLiudo irdpatirti, kas ji per moteris, ta naujoji ponia Glaudiuvien.
Bet t vakar jis negavo su ja daugiau pakalbti. Operai pasibaigus, ji atsisveikino, mandagiai pareik vilt dabar jau
daniau pasimatyti ir papra"prie progos", "kada nors" juos atlankyti.
Ir taip tai jau artinosi Kaldos, o jis, paskends savo darb, pon Glaudi lig iol neatlank. Bet buvo pasirys tai
padaryti per ventes.
Tuo tarpu j kamavo daugelis kitokirpesi, nustmusitoliau ir Aukss, ir Liucijos paintis. Jo vidaus gyvenimas njo
normalia vaga, ir jo sinnebuvo rami. etadieniais ar sekmadieniais, kai jis turdavo daugiau laiko, jis daug galvodavo,
svarstydavo arba iaip pasyviai glddavo, narpliodamasis savo vidaus gyvenimo painiavoj. Dabar jau jis mat, kokididel
klaidpadar, kai gro Lietuvaikiai neapsisprends, kuripusjam krypti ir kaip savo gyvenimsutvarkyti. Ir ia pat vl

teisindamasis ikeldavo viseilprieasi, dl kurijis negaljo ir dabar dar negali mesti kunigavs.
iaip ar taip, dabar jis klimpo kunigavimo pareigas ir slegiant dvilypumgilyn ir gilyn. Jis laikmiias, klausipaini,
dalijo Komunij, i vidaus, savo sinj, prie t veiksm neprisiderindamas. Jis njo ipainties, nekalbjo brevijoriaus n
raaniaus. Kaip anksiau, taip ir dabar jis teisinosi pakitjusia savo ideologija, kitokiu religijos supratimu, bet jaut, kad visi
itie sofizmai negali ivaduoti jo i dvilypumo ir atleisti nuo pareigos ividin ir ivirin savo gyvenim ir elges derinti vienu
kuriuo principu.
Ta pareiga dabar buvo itin grieta. Juk jis buvo katalikikos gimnazijos direktorius, jam pavesta priirti vaikir jaunuoli
aukljimas. Ir jis puikiai nusiman, kad jeigu tie, kurie pavedjam ias pareigas, matyt, kas per mogus jis yra savo irdy,
turbt nvienos dienos jo toj vietoj nelaikyt. O jeigu tai inotjo mokiniai, kokis autoritetas jis jiem bt?!
Kgi daryti? Eit ipainties ir imt kalbt brevijori? Bet ne. Ir dabar, po trejeto mnesitokio gyvenimo, jis jauia, kad tai
bttuti ingsniai, nauja hipokrizija.
Ir ia jis pamato dar didesni pavoj. Galbt, eidamas ipainties, kalbdamas brevijori ir net neiodamas sutan, jis
visikai apgaut save ir kitus, umigdyt savo sin, klimpt jau tikr gyvenimo bal ir netekt n t viesi smons
pragiedrjim, kurituri dabar. Juk jis pats gi yra mats ir pains kunig, kurie ir ipainties vaikiojo, ir brevijorikalbjo, o
taiau gyveno nedorai. Kas i jipainties, jeigu jie nuolatos tas paias nuodmes daro, nper nago juodumnepasitaisydami
ir net nesistengdami pasitaisyti. Taiau jie, matyt, rams ir j, Vasar, akmenim mtyt, jeigu inot.
- Bet, - kuda jam kakas sinj, - tu eik ipainties ir pasitaisyk nuoirdiai, giliai ir galutinai. Tu nusiemink ir nemaitauk.
Isiadk tuios garbs, tuisvajoniir visgyvenimo nieknieki. Tavo tikslas ne iame, bet aname gyvenime!..
- O kas man duos uolumo ir apatalavimo dvasi? - atkakliai klausia jis. - A jos neturiu ir niekad neturjau. A Dievo
niekad nemyljau - a jo vien bijojau. Man pasitaisyti?.. I ko?..
- I savo dvilypumo, i melo, kuriame tu gyveni.
- Tas melas - tik formalinis. Bet i esms kuo A blogesnis u kitus, kurie...
- Atsimink fariziejaus mald, - nutraukia jsins balsas.
Tokiais svarstymais ir dialogais jis kankindavo save beveik kiekvien laisvvaland, artinantis Kald ventm. Ir juo jis
labiau svaiginosi, nordamas save tikinti tokiais svarstymais, juo labiau silpnjo jo valia pasiryti ir knors veikti. Jo pareigos ir
kasdieninis darbas buvo vienintel atspirtis, kuri laik jo pajgas. Tie trejetas mnesi, kunigavimo grimas, buvo gal
sunkiausias jo gyvenimo momentas.
Vienkart, kai jis skendjo savo refleksijose, atlankjkun. Stripaitis.
- Na, sveikas gyvas, direktoriau! - kaip paprastai gerai nusiteiks, sveikinosi atstovas. - Atrodai velnionikai susikrimts!
Kas yra? Bene simyljai kokigrauol? inai, mes Seime turim pasiutikai grairatinink. Visa frakcija klimpus.
Vasaris supyko.
- Kas per noras tau visuomet niekus tauzyti ir btinai apie moteris! kyrjo.
- A gi juokauju. O apie kdaugiau pajuokausi, jei ne apie bobas? Nori -papasakosiu anekdot, kaip viena ponia...
- Ne, a rimtai praau, atstove, liaukis.
Stripaitis surimtjo.
- Ko gi tu kaip giltin susisuks? Atsimenu, ir Kalnynuose pagaudavo toki gimdymo skausmai. Nejaugi nei usieniai, nei
mokslai tavs neigyd?
Vasaris kariai nusiypsojo.
- Atvirkiai, brolau, Kalnynuose a tik nujauiau savo lig, o dabar turbt gyvenu patkriz.
Stripaitis stipriai pei papiroso dmus ir, matyt, intensyviai galvojo.
- Atsimeni mudviej pasikalbjim t vakar prie mano ivaiavim. Tada a sirgau kriz, o tu svajojai apie tobulybes.
Dabar tu sergi, o a jau sveikas. Bet pasveiksi ir tu.
Vasaris nieko neatsak, o Stripaitis, atsiliejs lovos kamp, primerks mautes akytes, tyrjo veid. Paskui utrauk
dmir kaip niekur nieko kuo ramiausiai paklaus:
- Klausyk, Liudai, tu laikai miias?
- Laikau, - kuriai atsiliepVasaris.
- Ir ipainiklausai?
- Retkariais.
- O pats ar eini?
- O tu?
- A einu.
- Einu ir a.
Melavo abudu, nes njo nei vienas, nei antras. Stripaitis vl usitraukdmir staiga sukikeno smulkiu, ilgu juoku.
- Matai, koks a svolaius - norjau tave ikvosti, o pats pasislpti. Liudai, juk a neinu ipainties. A manau, kad neini n
tu.

- Na, ir nr ia ko diaugtis, - susierzino Vasaris.

- Kaip nr ko? A juk katalikfrakcijos narys, o tu - katalikgimnazijos direktorius.
Vasarpagavo tokis pasibjaurjimas savim ir Stripaiiu, kad norjo jivaryti pro duris, o pats eiti kur akys nea.
Bet Stripaitis kuo ramiausiai rkpapirosir filosofavo toliau:
- A, matai, iriu ituos reikalus taip: kas kam galvoj, kaip a tikiu ir kas yra mano sinj! Savo darbdirbu - ir galas.
Buvau parapijoj - vikaravau, davatkas spaviedojau, pamokslus sakiau; irinko Seim - ginu Banyios reikalus, pildau
partijos program, kovoju su cicilikais. Daryk ir tu taip. Direktoriauk, mokyk vaikus krikionikai, o tikk ir elkis kaip nori.
Tik venk scandalisare parvulos. Vienintelventa praktika taisyklgyvenime. Jeigu jos nesulauysi, plaukas tau nuo galvos
nenukris. Tu manai, kad mes vieni toki?
- inoma, apgavikgyvenime niekad nestoka. Bet kam ia dangstytis kitais?
- inai k, Liudai, man atrodo, kad mes daugeldalykper daug komplikuojame ir patys sau neriame kilpant kaklo. Ypa
tu. Kokiem velniam tau grautis?! Esi talentingas poetas, visgerbiamas mogus, turi neblogviet, - gyvenk ir nork! Vienam
markatna? Tai prisipratink kokiponiut- kad ir tvelniGenulien. Juk iri kaip kat lainius! Naudokis gyvenimu, nebk
mulkis!
- Aiu patarimus. A juos girdiu jau ne pirmsykir ne i tavs vieno.
- Na ir puiku: juo daniau girdsi, juo greiiau sitikinsi.
Stripaiio vizitas nepataisVasario nuotaikos. Cinikai atviruose atstovo odiuose jis igirdo tolimsavo paties miniaid,
pamat savo paties nors ikreipt, bet apytikr paveiksl, ir prie jo akis nusities klaiki tolimesnio gyvenimo perspektyva:
apsiprasti, apkerpti, nugrimzti ir udusti.
Atstovas pasak ir vien didel psichologinties: juo daniau girdsi, juo greiiau sitikinsi. Nors ir kaip purtsi Vasaris
priimti Stripaiio patarimus, vis dlto po tokipanekesipaiame sielos dugne lyg kiek palengvdavo: et, ne a vienas tokis...
gyvenimas...
Galimas daiktas, kad jeigu jis btbendravs tik su Stripaiiu ir lanksis linksmas kompanijas, kur gerdavo, flirtuodavo ir
nerpestingai leisdavo laik, nesisielodami jokiais sins skrupulais, jis btsu savo padtim apsiprats, kaip Stripaitis sak,
bt"sitikins". Bet jis nuolat susitikdavo ir su tokios nuotaikos monm, kurie danai pradrksdavo jo aizd, adindavo jo
jautrum.
Advokatas Indrulis, pas kur jis vis dar tebegyveno, buvo pirmeivis ir, kaip teisingai j charakterizavo Varnnas, mogus
gana sunkus, danai smulkmenikas ir priekabingas. Danai jis mgdavo ginus tokiais klausimais, kurie i keldavo aiktn
dvilyp Vasario pozicij; kuriais jis negaldavo arba nenordavo nuoirdiai pasisakyti, o turdavo isisukinti arba staiai
meluoti.
- Po plynitie tavo katalikai! - suukdavo kartais Indrulis, laikraiu neinas virsdamas Vasario kambar. - Paklausyk,
kok statymo projekt patiek Seime krikionys demokratai! Ne, itas klebon ir zakristijon reimas udusins Lietuvoje
visokiiniciatyv, visoklaisvos minties vysteljim!
Jis skaitydavo laikrat ir primygtinai klausdavo Vasario nuomon s. Jei Vasaris gindavo, jis okdavo ginytis, o jei
pritardavo, jis nustebintas ironizuodavo:
- Ir tu taip sakai? Tu - kunigas ir katalikgimnazijos direktorius! Tai kaip tu gali kunigauti su tokiom nuomonm?!
Bdavo dar sunkiau, kai jis sigeisdavo disputuoti tikjimo ir pasauliros klausimais.
- Sakyk, Liudai, tu teologas, tai turi inoti. ventame Rate yra pasakyta, kad Dievas pirma sutvrvies, o tik paskui
saul, mnes ir vaigdes, o kitoj vietoj, kad Jozusulaiksauldanguje. Tai jis sustabdems sukimsi, ar k? I viso, kaip
js aikinat tokius absurdikus prietaravimus gamtos mokslui?
- Labai tai man galvoj? - atsikalbindavo Vasaris. - A tokiais niekniekiais nesidomiu. Tai gimnazistdarbas. Tu ventraty
iekok morals ir tikjimo, o ne gamtamokslio ties.
Indrulis sieisdavo ir iekodavo, kaip gnybti skaudiausivietVasariui. Jis taip, pvz., sakydavo:
- O vis dlto, Liudeli, ir tavy yra geroka jzuitizmo doz. Tu dabar, kiek a pastebjau, puikiai moki isisukinti. Gimnazijoj
tu bdavai tiesmukas ir atviras vaikas. Pagadino tave tie dvasiki mokslai.
Viensyk tokiu bdu jiedu beveik rimtai susipyko. Indrulis pradjo ginapie ipaint, Vasaris m tsakramentginti,
rodindamas jo naudingumir racionalum. Advokatas nukreipkalb paikunigpraktik, ir i kai kurijo posakibuvo
galima tarti, kad jis girdjo anVasario ir Stripaiio pasikalbjim.
- Js visuomet taip, - ironikai ypsodamasis ir peiodamas savo barzdel kalbjo Indrulis. - Mokote vienaip, o darote
kitaip. Netoli iekant, antai tavo sbras Stripaitis. A labai abejoju, ar jis eina i painties ir ar jam brangu tai, k jis gina i
Seimo tribnos. Be to, tai tikras nepraustaburnis ir pagyr puodas. sivaizduok, syk jis man pradjo girtis, kad jam
simpatizuojanti Auks. Na, ar ne stuobrys!
Vasariui vysteljo pikta mintis.
- A propos, - tarjis lyg katsimins,- tu man sakei, kad Aukstavo suadtin. Juk tai taip pat buvo pasigyrimas, brol...
Indrulis uraudo ir sumio.

- Kaip tai?.. Kodl pasigyrimas?

- Paprastai. A esu tikras, kad ji niekad neteks u tavs.
- Cha... I kur tas tikrumas?
- ia jau mano paslaptis, - reikmingai nutyljo Vasaris.
- Na, na... - numykIndrulis. - Tas paslaptis mes tuoj iaikinsime.
Ginas tvakarnutrko ir jau daugiau nebesikartojo. Indrulis pasidarsausas ir oficialus, o Vasariui paaikjo, kad t bt
jis turi susirasti kambarkitur.
Jis diaugsi nusikrats vienu savo aizdos kirintoju, bet netrukus atsirado kiti, kuriais nusikratyti buvo daug sunkiau.
Prof. Meknas susirpino Vasario likimu nuo pirmos jo parvykimo dienos. Kai Vasaris taip grie tai tuomet atsisak
atlaikyti miias, profesoriaus tarimai, kuri jis turjo ir anksiau, pasitvirtino. Buvo numanu, kad jo draugas stovi ant
apostazijos krato. it nuojaut patvirtino tvas Severinas, su kuriuo prof. Meknas palaik artimpaint ir kuris, pirmai
progai pasitaikius, papasakojo savo atsitiktin atsilankym pas grus poet. Tvas Severinas buvo mogus prityrs, daug
mats, tarsi ess geras psichologas ir i mogaus veido skaits kaip i atviros knygos. Jo odiai apie Vasar buvo labai grieti
ir nepalanks.
- Tai visikai, visikai supasauljs kunigas. Jo veide nra nvieno dvasikiui charakteringo bruoo. A j buvau sutiks ir
mieste. Jo manieros visai pasaulietikos. Juo reikia rimtai, labai rimtai susirpinti.
Literatros vakarly pas doc. Varnnprof. Meknas visai sitikino, kad tvas Severinas nkiek neperdeda. Diskusijos,
kurias suklVasario drama, profesoriui labai nepatiko. Jos aikiai rod, kad dramos turinys nra toks, koks tiktkunigui, ir
kad autoriaus galvoj yra privis daug pavojing mini. Ypatingai nepatiko prof. Meknui Aukss kalba. Pirmiausia - tos
kalbos turinys, o paskui ir tai, kad ji ijo i lpgraios panels, kuri, be abejo, galjo kristi akis ir ird jaunam, liberalikai
nusiteikusiam autoriui. Tad i eils prof. Meknas pasiskubino savo spdiais ir nugstavimais pasidalinti su tvu Severinu.
- Ta moteris, - kalbjo profesorius, - gali padaryti jam labai blogos takos. Jos pairos aikiai liberalikos. Ji pastms j
parayti dar pavojingesnidalyk. A manau, kad ir tas jo dramos komentaras buvo gudriai mesta jam meker.
- O kaip jis?
- Tada nieko. A observavau. Prie stalo sdjo kartu, bet kalbjosi labai maai.
- Na, i to kol kas dideliivadmes negalime daryti. Bet Vasar paimk savo globon. Neymiai, draugikai. Reikia atsverti
tas visokias netinkamas paintis.
- Bijau, kad a nesugebsiu padaryti jam jokios takos, - susirpino profesorius. - Esame per artimi pastami. Pabandyk
tamsta pats su juo ariau susipainti.
- Laikau savo venta pareiga.
Abu prieteliai atsisveikino, tvirtai pasiryginti Vasarnuo visokerioppavojir isaugoti jdvasikojo luomo ribose.
Advokatas Indrulis painojo AuksGraulytjau visi metai, kiekvienai progai pasitaikius, reikjai savo simpatijir asistavo,
kur tik galdamas. Jis buvo giliai sitikins, kad jmyli, bet jei jis btmokjs savo jausmus inarplioti, btpamats, kad jo
prisiriimas prie amerikiets jo daugiau i ambicijos ir noro laimti turtingos grauols rank, negu i tikros meils. Auks,
tiesa, jam patiko labiau u kitas moteris, bet tik tiek, kiek buvo u kitas graesnir turtingesn. Kaip nvienai kitai, taip n
Auksei jis nebuvo pasirys knors paaukoti, ko nors isiadti.
Auksper ttaikgana gerai perprato savo uolaus adoratoriaus charakterir laiksi atsargiai. Tiek atsargiai, kad Indrulis ligi
iol nedrso jai savo meil prisipainti, bijodamas gauti neigiam atsakym ir visk suardyti. Jis tikjosi laimsis itverme ir
laiku.
Jausdamas, kad Auks jo nemyli, jis darsi atsargus, pavydus ir tarinjantis. Jis kreivai irjo kiekvien, kas tik
patraukdavo Aukss dmes. Ir jis turjo jautriuosltutuojau tlaimingj susekti. Anksiau jis buvo suuods, kad Auks
susidomjo doc. Varnnu, ir jau buvo beim s t atakuoti, bet tuoj sitikino, kad literatros istorikas nra pavojingas
konkurentas, ir paliko jramybj.
Bet per literatros vakarlpas VarnnIndruliui tuoj krito akis Aukss susidomjimas Vasario drama. Nebuvo abejons,
kad ta drama jai patiko ir paliko nemaspd. Nuo veikalo, samprotavo jis, susidomjimas lengvai gali perokti autori.
Aukss bloga nuotaika ir isiblakymas po to vakarlio Indruliui taip pat atrodlabai tartina.
- Tiesa, Vasaris kunigas, - mst jis, - bet tai maa paguoda. Vest jis jos tegu ir neves, bet kiekvienas simpatijos
nukrypimas, kiekvienas susidomjimas kitu tolina jnuo mans. O jeigu siklepos kvailut, tai po visam. Ji pasiryus ir drsi
kaip tikra amerikiet. Mylti gi jau laikas. Vasaris taip pat, velniai ino, kas jis per kunigas, o turi daug daviniAuksei patikti.
Kankinamas toki mini, Indrulis buvo tiek nekantrus ir neatsargus, kad, po poros dien susitiks Auks, pats pradjo
pavojingpasikalbjim:
- Na, kaip tamstai patiko mano draugas?
- Kas toks? - nesuprato Auks.
- Na, inoma, Liudas Vasaris.

- A, Vasaris? Puikus vyras! Galima sakyt, pirmas tokis, kura Lietuvoj sutinku.
- Ak, net itaip?! Na, na... Nesimylkit... Jis kunigas...
- Tai kas? Ar kunigo mylti negalima? - Auksbuvo linksmai nusiteikus, viskirjo nerpestingai ir giedriai.
- Galima, bet neverta...
- Neverta?.. Dl ko?
Indrulis susvyravo.
- Na, aiku. Pirmiausia - tai blogas tonas. O paskui - kas i to? Jis gi vesti negali...
Auksnustebusi pairjo savo palydov:
- Ponas Jonai, kas ia per kalbos? Tamsta rimtai?
- Hm... beveik...
- Na tai inok tamsta, kad man vedybos ir itekjimai iuo atveju visai nerpi. Jeigu kuris vyras man patinka, tai patinka ne
dl to, kad jis mane gali vesti, bet dl savo dvasini, na, ir fizinisavybi. Rodos, visai racionalu?.. K?..
- Ak, vargas, kad dabar moterys vis taip racionaliai galvoja, - jau bandjuokauti Indrulis.
Auksatsisveikino ne tik neiblakiusi, bet dar labiau sustiprinusi nelemttarim. Indrulio irdy kilo nepasitenkinimas savo
draugu, bet jis ilgai stengsi nieko neparodyt. Auks gi tas trumpas pasikalbjimas privert susimstyti. Ji jau seniai jaut
Indrulio smulkmenikum, pavyduliavim, ir visa tai jau buvo pradj jai kyrti. Ji tai kent tik nenordama eisti sau
palankaus ir nemaa patarnavusio mogaus, bet dabar jau mmanyti, kad netrukus reiks tklausimiaikinti.
Pamst ji ir apie Vasar ir dar kart pasigailjo, kad anuomet buvo taip jam iurkti. Po Indrulio odi ji pajuto net
uuojautos poetui, kuris vien dl to, kad kunigas, tai turi ksti visokipriekaitir tarinjim. Ji atsiminkai kurias skaitytas
Vasario eiles, kai kurias vietas i jo dramos, ir jai mrodytis, kad tas mogus turbt yra labai nelaimingas. Ji panoro painti j
ariau. PanelAuksbuvo judri, ujauianti ir greit klausanti savo irdies impulsmoteris.
Ji dar tik metus praleido Lietuvoj, bet jau spjo visai ia prigyti ir gerai orientavosi visuose santykiuose ir klausimuose.
Motinos ji neteko jau seniai, buvo vienturt dukt, tad turtingas tvas nepasigailjo nieko jai iauklti ir imokslinti. Trejus
metus ji moksi Lijono universitete, 1923 m. pavasar drauge su tvu gro Lietuvir apsigyveno Kaune. Tvas parsive
nemaa pinigo, dal jo sukio nepelningus biznius, o u kit dal ryosi Kaune pastatyti didelius namus, visai teisingai
sumesdamas, kad, esant taip brangiem butam, namai greit turs apsimokti ir duoti pelno. Tvasar, kai gro Vasaris, namai
jau buvo rengti, ir Graulis su dukteria juose gyveno. Visiem buvo aiku, kad namai liks ne kam kitam, bet Auksei, dl to
pretendentjmylti ir vesti atsirado daugiau kaip reikia.
Galbt pretendentgausumas ir atbaidAuksnuo vedyb. Buvo jvisoki: auktvaldinink, kariki, biznieriir mokslo
moni, jaun ir apyseni, bet sau tinkamo Auks nerado nvieno. Kiekviename ji rasdavo koki nors stambiyd, visi jai
kyrdavo ir nusibosdavo. Galimas daiktas, kad ji savo adoratoriam stattokius didelius reikalavimus dl to, kad jautsi grai ir
turtinga, ir panorjusi visuomet gals itekti u tokio, kuris jai patiks. Bet patinkamo vis neatsirado.
Gana keista, kad Aurelija Graulyt, iaugusi Amerikoj, tame biznio, kaip prasta sakyti, ir materializmo krate, alia blaivaus
proto ir praktikos nuovokos turjo dar ir romantik siel. Ligi 23 metvisai nemaiusi Lietuvos, ji apie j svajodavo kaip
apie tolim pasakik al, piln burt, paslapi, kerjim ir visoki prajov. Jos motina buvo angl, tad galbt, i tvo
paveldjusi fizinius bruous, i motinos paveldjo anglosaksik palinkim romantik ir paslaptingum. Jai grs didelis
pavojus nutausti, bet, i pat maens prisiriusi labiau prie tvo kaip prie motinos, ji Lietuv laik savo tvyne, imoko
lietuvikai, bendravo su lietuviais, skaitlietuvispaud, odiu, iaugo tikra, smoninga lietuv.
Tvas net nugstavo dl to jos lietuviko entuziazmo, kad, kada nors nusivylusi tikrove, ji gali pakrypti prieingpus, ir dl
to kartais tyia pesimistikai juodai piedavo jai Lietuv. Bet ir tos visokios negerovs, apie kurias ji girdjo, o paskui ir skait,
susiavjimo tolima tvyne neisklaid. Lietuvos vargai ir skurdas j taip pat viliojo, kaip ir jos gamta, dainos, pasakos ir
lietuviki saldainiai, kurikakokiu bdu ji gavo paragauti.
Sugrusi Lietuv, Kaunu ji, tiesa, nusivyl, bet jau visa ko maiusi ir Pranczijoj, greit apsiprato, ir jos patriotizmas nkiek
nesumajo, tik tapo smoningesnis, pozityvesnis. Ji buvo nepaprastai gabi suprasti gyvenimo aplinkybm, eiti svetimpadt
ir rasti toktak, i kurio irint, mons ir gyvenimas atrodo natralioj viesoj ir perspektyvoj.
I maens ji buvo linkusi men, ypatingai gi mgo muzikir, nors netapo profesional, bet skambinti pianinu galjo beveik
tobulai. Ji ir manydavo, kad jeigu simyls, tai greiiausiai meno mog. Apie meilji turjo susidariusi visteorijfatalistikai
idealistinio pobdio. Sekdama senovs mitu, ji man, kad mogus neiojasi tik pussavo sielos ir tampa tobulas tik surads ir
pamils kit, kuris turi antrjpus. Dl to mylti galima tiktai vienkart, o tokia meilesanti btina ir amina.
Praktikas jos protas ir pozityvus imokslinimas vertjkartais ypsotis i savs paios ir gerokai moderavo romantikus
jos sielos palinkimus, vis dlto jie gldjo giliai pasmony ir buvo dainai jai paiai nesuprantamas daugelio jos veiksmvariklis.
Po ano pasikalbjimo su Indruliu ji Vasarmatsiminti vis daniau ir kartais net nekantraudavo, dl ko jo niekur nemato ir
nesutinka. Ji jau buvo susirankiojus daug t urnalo ssiuvini, kuriuose rado ispausdint jo eili, ir visas jas uoliai skait.
Vasario simbolika jai pasirod suprantama ir sava, o jo eili muzikalumas maloniai tenkino ritmui ir skambumui jautri jos
klaus.

Viensyk, kai atsilankIndrulis, ji paklaus:

- Kodl tamsta niekad neatsivedi pas mus Vasario? Mano tvas labai nortsu juo susipainti.
- Ar vien tik tvas?.. A matau, kad ir panelei Auksei parpo poetas!
- Tiesa, ir man domu ariau jpainti. Ateikite kartu kuridien.
- Vasaris niekur neina. Jis sakosi turs labai daug darbo.
- Na, pavyzdiui, etadieniais, kaip iandien, kjis daro?
- Sunku j supaisyti. Kartais drybso rankas sunrs, kartais mina i kampo kamp, net nusibosta. Jis mano senas
pastamas, bet, pasakysiu, keistas tipas.
- Kas per isireikimas, ir dar apie draug! - pasipiktino Auks. - Kas gi jam yra? Rao k?
- Ne, rodos, nieko nerao. iaipjau koki skausmai. Gal simyljs, cha cha...
Auksnet nustebo, pajutusi, kaip jai dilgteljo irdis.
- Oi, koks tamsta lieuvininkas!.. Kgi jis galtsimylti, jei niekur neina?
- Ka inau? Gal Lapelyt, gal poniGenulien.
- O mane negalt? - tarsi juokaudama klausinjo Auks.
Bet Indruliui pasirod, kad ji ne be reikalo tais klausimais aidia, ir staiga jo nuotaika pagedo.
- Kol kas a nemanau, - praskiedjis pro dantis, peiodamas barzdel. - Be to, jis, rodos, nelabai patenkintas, kad tamsta
taip ikomentavai jo dramos prasm. Mieste jau girdt kalba, kad kun. Vasaris paras dram, kurioje, prisidengs senove,
kritikuoja vienuoliir kunigapadus. O jis nori bti vyskupui itikimas.
Tiesa, vien panai paskal apie t dram Indrulis buvo girdjs, bet visa kita jis prasiman ia pat, i anksto net
nepasiruos, o staiai sekdamas kakokiu blogos nuotaikos kaprizu ir nepagalvojs, kas i to gali ieiti.
- Ktamsta sakai? - nustebo Auks. - Jis nepatenkintas? Bijo vyskupo? Na, a itdalykturiu kuo greiiausiai isiaikinti!
Indrulis, suprats, kokikvailystpadar, i apmaudo taip peiojo savo barzdel, kad pasidarnet skaudu. Bet odileids
negrinsi, ir jis, nordamas isisukti, brido toliau:
- A manau, kad neverta apie tai nkalbti. Jis man nieko aikaus nepasak... A tai sprendiu i kai kurijo isireikim...
Be to, jis didelis slapukas ir meisteris isisukinti. Neprisipains...
Bet Auksjau tariamai irjo savo gerbj:
- Graiai gi tamsta charakterizuoji savo prietel!.. Man jis atrod visai kitokis. inai k, ponas Jonai?.. Ateikit kit kart
abudu su Vasariu. ia kakoks nesusipratimas. A visai nenoriu su juo pyktis.
- Na, ito tai a jum nepaadu. Nepriversiu gi a jo eiti, jeigu jis nenors.
- Ponas Jonai, a visai rimtai sakau. Be Vasario man nesirodykit!
Indrulio akyse suibjo pikta ugnel. Jis ryosi dar vienam pavojingam ingsniui.
- Panele Aukse, - tar jis truput virpaniu balsu, - atvirai kalbant, js, rodos, esate geriau su Vasariu pastama, negu
sakots...
- domu, i ko tamsta spji.
- I jo paties. Jis tamstos vardu pareikman viendalyk... Taip sakant, utikrino.
- Btent?
- Tamsta pati inai. Labai man svarbiu, taip sakant, viso gyvenimo reikalu...
- Nieko nesuprantu. Su Vasariu a apie tamstnesu kalbjus nvieno odio.
Indrulis jaut, kad jo burna dista, bet susilaikyti jau nebuvo galima.
- Vasaris mane utikrino, kad tamsta niekad u mans neteksi...
Auksironikai ypteljo ir patraukpeiais.
- Ponas Jonai, - pradjo ji, bet staiga Indrulis stvrju rankos ir maldaudamas pertrauk:
- Panele Aukse, praau jus, dabar apie tai nodio. A tik noriu jus paklausti, ar js tai sakte Vasariui, ar ne?
- Vasariui a to nesakiau.
- O kam kitam?
- Kam a turiau tokius dalykus pasakotis? Tai btnegrau ir net juokinga. Bet dabar a turiu tamstai pasakyti...
- Nereikia, nereikia! - suuko Indrulis, kaip geltas paoko i vietos, pabuiavo jos rankir spruko pro duris.
Grdamas namo, jis keiksave paskutiniais odiais, kad velnias suklupdjam lieuv, kad jis i adatos veimpriskaldir
taip negarbingai melavo. Tmomentjis giliai nekentVasario.
O Auksliko nustebusi ir susimsiusi. Ji pajuto, kad netoliese nuo jos kakas darosi. Tvakarji ilgai njo gulti. Atsisdusi
savo kambary ir prislopinusi lempos viesmarga abauro skara, ji mintim perbgo daugel savo gyvenimo met. Jpagavo
tokia nuotaika, tarsi ji rengtsi kok didelyg, prie kurreikia susitelkti ir apskaiiuoti savo pajgas. Ji jaut, tartum kakas
prie jos artinasi i tolo, i tolo, pamau, atsargiai...
Ir ji lauk.

Kai atjo pagaliau Kaldos, Liudas Vasaris atsikvp lengviau ir nutar tas tris savaites laisvo laiko praleisti nieku
nesirpindamas ir nesisielodamas. Jis jau buvo gav s sau kambar mieste, iaip taip susitvarks, ir dabar gardiavosi vl
pradjs gyventi savarankikai. Su Indruliu jis atsiskyrkaip dera seniem pastamiem, bet abudu jaut, kad tikro, nuoirdaus
prietelikumo jdviej irdyse nebeliko. Apie Auks n vienas jdviej daugiau neusimin, nors numan j btent buvus
prieastimi tos nesantarvs, kurios diegus jiedu jautsavo irdyse.
Indrulis nieko Vasariui nepasakapie Aukss norjatlankyti kartu, bet Liudas ir pats buvo pasirys per atostogas kaip
nors su ja susitikti. O kol kas, pirmKalddien, jis nutarpalinkti linksmveniponiai Liucijai Glaudiuvienei.
Penktvalandpaskambino jis prie dur, kur misinginje lentelje juodavo igraviruotas paraas POVILAS GLAUDIUS.
Jleido elegantika tarnaitir, pasakiusi, kad ponai namie, atidarsaliono duris.
Ponia Liucija tutuojau pasirodi gretimo kambario ir, jpamaiusi, nudiugo:
- O, kaip gerai, kad tamsta susipratai mus iandien atlankyti! Juk tiek laiko gyveni Kaune - galjai ir anksiau mane atsiminti.
Taip, tai buvo Liucs odiai, bet juose buvo kako ir ne jos. Liudas isyk pasijuto nejaukiai, dar nesuvokdamas, kokton
jam paimti - buvusio prietelikumo ar senos painties oficialaus mandagumo. Jis teisinosi neinojs ne tik adreso, bet net n
pavards. tai ji kakaip kreivai ypteljo.
- Tai tiesa. A danai mainau ikab: ia Brazgien, ia Glaudiuvien, kia besuvaikysi.
"O, kad tai btmainoma tik ikaba!" - pamstvienas sau Vasaris ir garsiai tar:
- Ikaba, ponia, paprastai reikia iokar tokturin. Neslpsiu, kad nuo Naujapolio laiktamsta gerokai pasikeitei.
- Pasenau, inoma.
- Ne, metai, matyt, neturi jokios galios paveikti tamst . Ot, kakaip nusiteikimas kitokis. Bet atsipraau, kad a taip
nekukliai analizuoju poni.
- Sveikinu! Anais laikais tamsta buvai jau per daug kuklus.
- Vadinas, ir a pasikeiiau?
- Be abejo. Neslpdama pasakysiu, kad gera.
Taip kurlaikjiedu aidgana banaliais odiais, stengdamiesi pro juos prasiskverbti ir vienas kitpainti. Jiem besikalbant
ir bejuokaujant, spdis, kur Vasaris gavo i ponios Glaudiuviens teatre, sustiprjo. Liudui atrod, kad ponia Liucija dabar
tapo didelponia, mondaine, susirpinusi savo groiu, linijom ir tualetais, mgstanti linksmai pagyventi, nevengianti ir paflirtuoti.
Ar ponios Liucijos sieloj yra dar koki kilnesni aspiracij, kokia vaga eina jos vidaus dvasinis gyvenimas, jis tuo tarpu
negaljo suvokti.
Netrukus salion atjo ir ponas Glaudius. Vasaris j vos paino. Teatre ponios Liucijos vyras atrod daug jaunesnis,
paslankesnis, simpatingesnis. Dabar gi Liudas pamatstamb, apysen, aptukus pon, apsirengus tamsia eilute, kuri ne visai
graiai ant jo guljo. Trupuiukper siauros kelns, trupuiuk per platus varkas ir trupuiuk per trumpos rankovs dav
visai Glaudiaus figrai labai plon, bet vis dlto suvokiamai komikbruo.
Pasisveikins su sveiu, eimininkas virto fotel, sukeitkojas ir neinia kam nei dl ko tar:
- Taip... taip... taip.
Ponia Liucija ironikai dirsteljo, o Vasaris lauk, kjis pasakys toliau.
- Taip! - dar kartsu pasiryimu pridjo ponas Glaudius. - Tai, vadinasi, iandien Kaldos...
- Taip, jau Kaldos, - pritarVasaris, matydamas reikalknors sakyti.
- Na, tai pavaiintum mus kuo nors, - kreipsi jis mon.
Ponia Liucija, nieko netarusi, ijo kitkambar.
- O tamsta, girdjau, po usienius vainjai? - atsisuko jis svei.
- Taip, rudengrau, taigi Lietuvoj dar beveik naujokas.
- Ir poetas?
- O, tarp kitko... Dabar a einu gimnazijos direktoriaus pareigas.
- Gimnazijos direktoriaus!.. - ar tai stebdamasis, ar tai paguosdamas, kakokiu neaikiu tonu pratsponas Glaudius.
"Bet jis gyvas idiotas",- pamstVasaris ir, nordamas umegzti kalb, tar:
- A nuo karo pradios ligi iol nesu buvs Lietuvoj. Man dabar domu painti mones ir gyvenim. A stebiuosi, kad pas
mus pradeda jau pamirti kar.
- Taip, Lietuvoj karo kaip nebta...
- O kaip pramon? Yra kokinors viliilgainiui nukonkuruoti bent kai kurias usienio prekes?
- Yra, o taip, yra.
- Amerikieiai, rodos, steigdidelmediagfabrik?
- I to nieko nebus.
- Kodl?
- Subankrutuos.
- Kodl?

- Neitess.
Dar sykklausti "kodl" buvo nepatogu, ir sveias ryosi keisti tem.
- Tamsta su ponia danai vaikiojat teatr?
- Ji danai, o a tik premjeras.
- inoma, tamsta turi daug darbo. Vis dlto grau, kad Kaune yra tokis geras teatras. Deja, a taip pat retai galiu jlankyti.
Ponas Glaudius vl neinia kam nei dl ko pritar:
- Taip, taip, taip...
Laimei, tuo momentu sugro salionponia, nedama padklsu benediktinu ir saldiais ukandiais.
- Tuoj bus ir kavos, o kol kas gal pabandysime po stiklel?
- Pilk, - vampteljo vyras.
Jis, nieko netars, tuoj igrligi dugno ir antrpats prisipyl.
Ponia Liucija ir Vasaris kalbjosi veni vizito temom, apie pastamus, teatr, dienos vykius, o ponas Glaudius tik
retkariais terpdavo savo "taip, taip, taip"...
- Ponia, o kurgi mano krikto snus? - staiga paklausVasaris. - A manau, kad jis jau dabar didelis vyras. A noriau su
juo susipainti.
- A, tai visuomet galima. Vytuk! Vytuk! - kteljo ji, atsidariusi kitas duris.
salionjo 10 metgraus berniukas ir, nesuprasdamas, ko i jo nori, sustojo prie dur.
- Vytuk, inai, kas itas ponas? - klausmotina, vilgsniu rodydama jam Vasar. - Tai tavo krikto tvas. Atsimeni, a tau
pasakodavau. Na, eik pasisveikink.
Vytukas, paduodamas rank, brkteljo koja ir kreivai dirsteljo ponGlaudi.
- Matai koks vyras! - stebjosi Vasaris. - O gal jau ir gimnazistas?
- Dar ne, - paaikino motina, - kitmet tai jau tikrai bus.
- Na, Vytuk, tai kaip tau sekasi mokytis? Kas geriausiai patinka?
- Gamta ir geografija, - atsakVytukas. - Ten daug paveikslli, emlapi. Ir a turiu didelolynir platakikolekcij.
- Parodysi man?
- Einam, - keldamasis ir traukdamas Vasaru rankos, kvietkriktasnis.
Bet motina velniai jsudraud:
- Na, nebk toks greitas. Gal krikto tveliui nedomios tavo kolekcijos.
- Kur nebus domios! - patvirtino Liudas. - A jas btinai noriu pamatyti.
Taiau Glaudius nepalankiom akim nairavo savo posn.
- Eik savo kambar, - iurkiai sudraudvaik. - Nemgstu, kai mai tarp suaugusipainiojasi.
- O, tegu dar paviei su savo kriktatviu, - utarVasaris. - Tokio amiaus vaikam jau naudinga pabti ir su vyresniaisiais.
- Eik, eik savo kambar, - pakartojo rstus patvis, ir Vytukas, vl kreivai jvilgteljs, ijo.
Padavkavos, igr dar po stikliuk likerio, bet Glaudius pasiliko vis toks pat nerangus ir paniurs. Gerokai nustebs
Liudas irjo, kaip ponia Glaudiuvienrko papirosus su tikru paryietiku fasonu.
- inai k, mielas kme, - lyg k atsiminus tar ponia Liucija, - palydk mane ryt teatr. Mano vyras turi biliet, bet
pasirodo, kad negals eiti.
- Ne, negalsiu, - patvirtino Glaudius.
Vasaris sutiko:
- Su mielu noru, ponia, bet klausimas, ar a gausiu biliet. vents.
- O mano vyro bilietas? Duok savo biliet.
- Taip... taip... taip... - rausdamasis piniginj, niurnjo ponios Liucijos vyras. - tai. Ketvirta eil, i kairs, 10 lit.
Vasaris nustebs, nors abejodamas, siek kieniiekoti deimties lit, bet ponia sulaikjo rankir teikbiliet. Liudas
atsisveikino. Ponas Glaudius tingiai pakilo ir palydjo sveiligi saliono dur.
- Tai tai kur pakliuvo varg Liuc, - mst Vasaris, ingsniuodamas namo. - Nenuostabu, jei, gyvendama su tokiu
stuobriu, ji pati taip pasikeit. Kita gal bt sugniuusi jos vietoj, o ji, irk, pasitemp modernikos ponios fason. Na,
irsim...
Rytojaus dien ponia Glaudiuvien paskambino jam telefonu, kad jis ateit anksiau, apie 6 val.; jiedu pavalgys kartu
vakariens ir eis teatr. Pono Glaudiaus nebuvo namie, tad jie vakarieniavo tik trise: ponia, Vytukas ir sveias. Ponia Liucija
valgmaai ir, tuoj pakilusi, nujo baigti savo tualeto, o Vytukas vedsi kriktatvparodyti savo kambario ir rinkini.
Kambariukas buvo tvarkingai laikomas, papuotas tinkamais vaikui paveikslais ir jo paties surinkta, medinj dj po stiklu
laikoma drugikolekcija. Bet Vasariui tuoj akis krito didokas, ties vaiko lova pakabintas daktaro Brazgio paveikslas, matyt,
padidintas i atsistos i fronto fotografijos.
- Vytuk, kas ia per ponas? - tyia paklausjis vaik.
- Gi mano tvelis, argi jus nepastate? - nustebo Vytukas.

- Taip, a jpainojau, tik niekad nebuvau mats karikai apsirengusio.

- Jis kariavo su vokieiais ir uvo kare. O iandien mamytman pasakojo, kad js buvote su mano tveliu geri draugai.
- Taip, taip, Vytuk, tavo tvelis buvo labai geras mogus, - patvirtino Liudas, ir atrus lidesys suspaud jo ird, gyvai
atsiminus anuos laikus, kada jiedu su studentu Brazgiu tylom var si dl idykls Liucs simpatijos, ir jis, jaunas klieriklis
Vasaris, buvo tose varytynse laiminguoju. Berods laiminguoju jis buvo ir dabar, nes tai ta pati Liuckain ar nebt linkusi i
naujo atkreipti j dmes, o nelaimingas daktaras Brazgys jau seniai pva altoje emje. Taip, vienas pva, bet tai kitas
Brazgys auga jo vietoj. Ano, kiek Liudui buvo inoma, Liucnemyljo, o dl ito gal ir gyvybs nesigailt. Anas dl Liucs
btoks ugnir vanden, o itas?
Ir Vasaris panoro jpabandyti.
- Vytuk, o antrjsavo tveltu ar myli?
- Kokantrj? - nesuprato vaikas.
- Tau mama gi davdabar antrtvel, - t, kur ia gyvena.
- PonGlaudi?
- Taigi. Jis dabar tau tvelis, tiesa?
- Visai jis man ne tvelis. A jo nemyliu, nes jis nei mans nemyli, nei mamyts nemyli. Ir kai a uaugsiu, a mamytpas
save atsiimsiu.
- it kaip! - nustebo Vasaris. - Kas gi tave, Vytuk, pamoktaip kalbti?
- Niekas mans nemok. A pats girdiu, kaip mamytkalbasi su ponu Glaudium.
Jaunojo Brazgiuko narsumas tryko ne tik i jo odi, bet ir i aki. Toliau vaikkvosti ir brautis eimos paslaptis Liudui
pasirodnepatogu ir nepedagogika. Bet jis nutarvisksuinoti i paios ponios Liucijos.
Ji pagaliau ijo i savo kambario, labai graiai pasipuousi, ir Liudas, sumets, kad ji dabar turi jau apie 35 metus, stebjosi
jos jaunumu ir groiu.
Ijgatv, jiedu nutareiti psti, nes laiko turjo pakankamai, o vakaras buvo nors altas, bet tylus ir graus.
- Js snus, - pradjo Vasaris rpima tema, - labai imintingas berniukas ir jus labai myli. Tik man keista, kad pon
Glaudijis taip ir vadina ponu Glaudiumi.
- O kaip tamsta nori, kad vadint?
- Tokiais atsitikimais antrjmotinos vyrvaikai paprastai tvu vadina.
- Be reikalo. A manau, kad tvo odis vaikui turi bti taip brangus ir reikmingas, kad juo netinka vadinti knors kit.
- A pastebjau, kad jssnus neprimyli pono Glaudiaus.
- Tamsta pasidarei labai pastabus. O ar nepastebjai, ar ponas Glaudius labai myli mano sn?
- Berods nelabai...
- Na tai viskas tvarkoj, - sausai pabaig ponia Liucija, tarsi duodama suprasti, kad toliau is pasikalbjimas jai bt
nemalonus.
Bet Vasaris apsimetto nepastebjs ir tstoliau:
- Dovanokit, ponia, jei a bsiu kiek kyrus. Bet kaip senas jspastamas ir ne per seniai atsirads Kaune, noriu tinkamai
situacijoj orientuotis. Kad js sutuoktuvs su ponu Glaudium nra laimingos, tai aiku kiekvienam, kuris bent pusvaland
praleido jseimoj, kaip a vakar. Bet a noriau inoti, kaip tai atsitiko.
- Ak, negadink man tamsta prie operpo. Kaip a atrodysiu viesoj!
- Na, tai po operos?
- Stebiuosi, kad tamsta taip labai manim susidomjai. Anksiau, rodos, to nebdavo... Geriau papasakok man apie naujus
savo pastamus ir pastamas. Netikiu, kad taip jau vienuolikai gyventum.
- Mano pastambrys kol kas labai dar negausus ir nedomus. Tiesa, viena paintim gal ir galiau pasigirti, bet ji dar vos
tik uuomazgoj.
- Na, su kuo?
- Yra ia tokia amerikietAuksGraulyt.
- A, girdjau. I veido net ir pastu. Grauol.
- Ir imintinga.
- Ir turtinga. Matai, vishimnjai sugiedojom. Gaila, kad tamsta pasipirti jai negali. O gal jau dabar, po laiko, pakeitei savo
nusistatymus? A kaknet esu girdjusi, kad tamsta usieny metei kunigavs. Tiesa?
Vasaris dabar svyravo: bt jam nuoirdiam ir atviram su ponia Liucija ar tenkintis miglotais posakiais?
- Usieny, ponia, kten besupaisysi, kaip buvo. Bet Lietuvoj tai ir vl atsiveriau.
- Laikinai ar nuolatinai?
- Kaip ia poniai pasakius, - rinko odVasaris.
- Ligi patogaus momento? - padjo jam ponia Liucija. - Na kgi? A tamstos nesmerkiu. Kas i msnedarome klaid?
Tik galiau pasigirti, kad kadaise a ateitteisingiau spjau negu tamsta.

Liudas pastebjo, kad ponia Liucija jau nebe pirmkart apeliuoja t "kadaise" ir "anksiau". K tai reik? Priekait,
pasityiojimar kkita?
- Kadaise, ponia, - tarjis rimtai, - ir tamsta buvai linksma, padykusi panel, o iandien didel, puoni ponia...
- Ir tiek?.. Na, bet mesk, ponas Liudai, kalbdamas su manim tikilmingtonir pranczikceremoningum. Atsimint
"kadaise", galtume ir paprasiau pasikalbti.
Vasariui pasirod, kad dabar ponios Liucijos balse suaidjo kakas i seniai prajusilaik.
Teatre jiedu buvo gerai nusiteik. Per antraktus dalinosi spdiais, gyrir peik artistus, vaikiojo bufet. Liudas mat,
kad ponia Liucija turi daug pastamvyriki. Daug kas jsveikino, daug kas lydjo akim ir, matyt, apie jkalbjo. Daug kas
susidomjo ir jos palydovu. Smalsuolivilgsniai dar kart jiekodavo, kai suinodavo, kad Glaudiuviens palydovas - tai
poetas Vasaris; kitiem jis buvo tik kunigas Vasaris.
Ponia, pastebjusi tsmalsum, tarjam pusiau juokais, pusiau rimtai:
- Teks dabar tamstai nukentti dl mans. Mane daug kas laiko didele flirtininke. Kauno publika nepaprastai m gsta
apkalbinti. Jeigu dar sykpasirodysi su manim, apauks mano meiluiu.
- Ar jau buvo toki, kur apauk?
- O, ir ne vienas, - juoksi ji. - Pagyvensi ilgiau, igirsi visokiistorij.
- Esu pasirys netikti nvienai, - riterikai protestavo Vasaris.
- O, tai nesvarbu. Gali tikti visom.
Opera tvakarpasibaiggan anksti, tat ponia Liucija kvietVasarueiti pas jigerti stiklarbatos. Vasaris mielai sutiko.
Jis jaut, kad vakar jdviej paintis grina juodu anuos tolimus Klevikio laikus, nors kitokiais keliais ir kitokiom
aplinkybm. Jiedu abudu yra tapkitoki, bet vis dlto vienas antram nesvetimi. Abudu itai jaut, ir abudu tuo diaugsi, nes
vienas i maloniausi subrendusio mogaus jausm yra patirti, kad pirmjjaunysts susiavjim dalyvis dar ir iandien tau
itikimas ir mielas.
- Ponia Liucija,- kalbjo Vasaris, sddamas jos salione, - a biau juokingas, jei t ry, kur jauiu tarp mudviej,
vadiniau meile. Bet turiu tamstai prisipainti, kad kai suinojau i tvo, jog itekjai dar kartu kako antro, pajutau irdy gil
tamstai priekaistir gailest. Man tas atrodvisiku anjaunysts dienisiadjimu.
- Dl to, kad tamsta poetas,- nusiypsojo ponia Liucija, - ir gyvenimtraktuoji truput literatrikai. Be to, tamstos odiais
kalba gryniausias vyrikas egoizmas.
- Kaip egoizmas? - nustebo Liudas.
- Gi paprastai: nors a tavs nemyljau, palikau vien, nujau savais keliais ir dabar svajoju apie avias amerikietes, bet tu
mans nepamirk ir u nieko kito nedrsk tekti! Ar ne tiesa, ponas Liudai? A dabar tamstvadinsiu ponu,gerai?
Ji tai kalbjo pusiau juokaudama, bet Liudas sugavo jos balse ir paslptkartaus lidesio stygel. Ir jam pasidardrovu.
- Praau teisingai mane suprasti... - buvo bepradeds teisintis, bet ji nutrauk:
- Nereikia, nereikia... A puikiai tamstsuprantu. Juk esama meils ir esama simyljimo. Tai tokis tarp mudviejskirtumas.
A pati galutinai tai supratau tik po mano vyro mirties, kai reikjo rytis antrkarttekti. Na, bet tamsta gali bti patenkintas:
itekdama antrkart, a laims nesugavau, ir graijaunysts dienisiadti ia nra prieasties.
- Vakar a tuo sitikinau. Ponas Glaudius ne i t, kurie sukuria eimos laim. Bet ar nebuvo to matyti i pat pradi? Kam
tamsta tekjai u jo?
- Po laiko, ponas Liudai, viskas matyti. Atsimink, kad tai vyko prie trejus metus.
- Na, papasakokit, ponia Liucija. Man be galo domu patirti, kas tamstpalenktekti u Glaudiaus.
- Bet tamsta pamirti savo arbat. Ji visai atau. Deja, viskireikti tamstai a nesugebsiu. Kai kurie gyvenimo momentai
sunkiai duodasi atpasakojami. Kai igyveni, viskas atrodo paprasta, nesudtinga, o papasakosi - ieis netikima, su spragom,
net kartais kvaila. Taip beveik ir ia. Tamsta manai, kad tai buvo kokikov, svyravim, svarstymvirtin? Nieko panaaus.
Atrodviskas labai paprasta. sivaizduok tamsta mano padjim, vyrui uvus. Kaip gyventi? I dds? Likti klebonijoje, ir dar
su vaiku? Jokio darbo a dirbti nemoku ir nepratus. Tiesa, galjau mokytojauti. Gal biau taip ir padarius, bet tuo tarpu dievai
ino i kur pasipainiojo Kleviky Glaudius. Tai buvo dar 1920 metais. Viskas tada Lietuvoje vir, kunkuliavo. Rizika atrod
paprastas dalykas. Glaudius tada buvo veikjas. Vainjo su misijom usienius, turjo svarbi viet valdioj. Buvo tai
mogus su ateiia, nors jau nebejaunas.
- Bet vis dlto storokas ir nepaslankus?
- O, a tamstai nepasakosiu, kaip jis apie mane sukosi ir kaip mokjo patikti ddei. Bet tuomet jis tai galjo.
- Ir "taip, taip" nekartodavo?
- Reiau ir prasm. Bet praau nepajuokt mano vyro!.. Taigi taip ir i jo, kad dar po puss met tapau ponia
Glaudiuvien. Juk be meils tekti man ne pirmas kartas.
- Kaipgi taip greit viskas pasikeit?
Ponia Liucija lidnai nusiypsojo.
- inai, ponas Liudai, kad eimoj danai viskas pasibaigia kartu su pirmuoju medaus mnesiu. Kartais dar greiiau. Man taip

pat tas mnuo buvo jau gana kartus.

- Dl ko gi?
- Matai, Glaudius buvo senas kavalierius. Visas jo dentelmenikumas ir rpestingumas pasibaig kartu su vestuvm. Jo
energijos tiem reikalam uteko tol, kol jis apsirpino mona. Apsirpino - ir apsileido. O a jam buvau reikalinga tol, kol
nusibodau. O nusibodau gana greit. Ir jis gro prie savo senproi. Be to, jis tikjosi tuoj sulauksis snaus, kuriam gals
palikti savo turtus. Bet vaik, deja, nra. Nusivylimas. Dl to jis mnekst Vytuko, o i dalies ir mans. tai ir viskas.
- Atleiskit, ponia Liucija, bet jis man atrodo bukaprotis.
- O ne. Praktikiem, pinig, prekybos reikalam jis labai gabus mogus. Tik jau toks apsileidlis.
- Skirkits.
- Nr kaip. Jis nesutinka. Vis mat eimyna. Ir snaus dar laukia.
Vasaris igrsavo arbat, pakilo, perjo porkartper salion, pairjo paveiksl, bet namo eiti dar nenorjo.
- Skambinat? - paklaus, pamats ant fortepijono gaid.
- O, taip. Dabar daugiau kaip anksiau. Laiko turiu, kbeveikiau?
- Ir nieko daugiau i gyvenimo nelaukiat, ponia Liucija?
Ji negreit atsak. Isimpapiros, usirk, persdo kitvietpatogiau ir tik tuomet prabilo:
- Ko gi man pagaliau laukti? Mano vyras, kadangi mans nemyli, nr per daug nkyrus. Esu aprpinta. Na, o gyvenim
stengiuosi sau pavairinti per daug nesivarydama. Kas ia man? Greit jau pasensiu - tuomet galas.
Liudo irdis susispaud, girdint iuos odius. Liucs burnoj tokia kalba?.. Juk tai panau desperacij! Ne i gero ji taip
kalba, o dar blogiau, jeigu ir daro.
- Tamsta baugini mane, ponia Liucija. Tamsta nelaimingesn, negu a buvau mans.
Ji nusijuokkakokiu dirbtinu juoku.
- Koks tamsta keistuolis! Jei nevykusiai itekjusi moteris nori dar pasinaudoti gyvenimu, tamsta vadini j nelaiminga. Tai
dar kunigika!..
- Kita gal ir ne, bet tamsta!
- E, visi mes i vieno molio krsti. Kjau ia!
Ji nervingai sugniudpapirospeleninje ir tuoj usidegkit. Usirkir Vasaris. Tyla tssi ilgokai.
- Fi, kokia a iandien pasidariau, - papuriusi galv, prabilo ponia Liucija. - Pripasakojau tamstai daug nereikalingdalyk
ir pati tai iglebau.
Vasaris nieko neatsak, ir po antros pauzos vl ji tar:
- O inai, ponas Liudai, kad ne Vytukas, btbe galo sunku. A neinau, ka daryiau, jei ne tas vaikas. Be jo gyvenimas
man nebeturi jokios prasms.
- Ar Vytuko ateitis aprpinta?
- Taip. Jei Glaudius turs vaik, Vytukas gauna lygidal su jais, jei neturs, jis vienintelis pdinis. Bet, taps pilnametis, jis
gali pdinysts atsisakyti ir pareikalauti sau treios dalies viso turto. A manau, kad jis ituo kada nors ir pasinaudos.
- Saugokit, ponia Liucija, savo sn. Jis puikus berniukas.
Ji pradjo pasakoti apie Vytuk, tarsi nordama rodyti iuos Vasario odius. Nuotaika atslgo, pragiedrjo. Turbt ir
poniai Liucijai, kaip ir visom motinom, vienintelio snaus meilgaljo dar iblakyti visus gyvenimo sunkumus.
Jis atsisveikino ir ijo jau gana vlyvvaland, patenkintas iuo vakaru ir net Glaudium, kad jis ivaiavo ir davprogos
taip greitai ir tvirtai atnaujinti su ponia Liucija senpaint.
Ponia Liucija Glaudiuvien, praslinkus vieniem metam po sutuoktuvi , galutinai sitikino, kad jos santykiai su vyru jau
nebepasitaisys niekados. Ji pamat, kad apsiriko, tikdamasi sudaryti pakeniam buit, kaip buvo sudariusi su taip pat
nemylimu Brazgiu. Bet Brazgys buvo jaunas, vikrus, malonus vyrikis, kuris jmyljo ir buvo pasiruos padaryti dl jos visk,
ko tik ji panors. Tuo tarpu Glaudius pasirod ess kietas egoistas, kuris po vien met bendro gyvenimo tik tada
pasigesdavo monos, kai atbusdavo noras ir viltis sulaukti i jos snaus.
Vis dlto ir ponas Glaudius turjo kai kurigersavybi. Pirmiausia, monai jis nebuvo yktus. Gerai jrengdavo ir jos
paios smulkiem reikalam skyrkas mnuo tiek pinig, kad jai varytis niekados nereikdavo. Snobika jo, pramonininko ir
stambaus komersanto, ambicija reikalavo, kad Glaudiuvienatrodytkaip didelponia ir kad jai pavydtnet ministeriens.
Ir irdy jis buvo patenkintas, nors tuo nesigyr, kad Liuc moka didels ponios fasonlaikyti. Glaudius didiavosi, kad jo
mona atrod aristokrat ne tik puonumu, bet ir dvasia: buvo isilavinus, daug skaiius, mokjo pranczikai ir skambino
pianinu. Ponam Glaudiam buvo atdaros durys visus primimus, rautus ir faifoklokus. Visa tai Glaudiaus interesam dar
geros takos ir su kaupu grindavo ileistas monai las.
Antra gera ponios Liucijos vyro savyb- tai kad jis nebuvo pavydus, nes juk nereta vyr, kurie ir nemyldami sekioja savo
monas kaip koki cerberiai. Lengva numanyti, kad aplink grai, puoni, turting ir domi nepaslankaus biznieriaus mon
tuoj susidarvisas ratas adoratori. Nujus bali, vos tik Glaudiai engdavo pro duris, jau rbinj prisiplakdavo koks nors

majoras, direktorius, partijos lyderis arba kitas koks ymus, galantikas, dar neseno amiaus ponas - ir tai dar ne vienas.
Lydimi daugelio smalsi aki, jie eidavo jaukbufeto kampel arba kok kin, japon ar ind stiliaus kambar, kur vyras,
usaks ko nors pavalgyt ir igert, jau likdavo sdt vis vakar, o mona su palydovais fokstrotuodavo ir valsuodavo, tik
protarpiais prissdama atsigaivinti vyno stiklu.
Geri pastami kartais ir be vyro lyd davo poni Liucij balius arba oper. Kauno poniuts, kurios tuo tarpu
nuobodiaudavo vienos, globojamos ykiarba pavydivyr, piktindavosi ponios Glaudiuviens elgesiu ir skleisdavo apie
j nepadori paskal. Bet Glaudius ar tai dl to, kad jam mona maa rpjo, ar tai dl to, kad jis aklai pasitikjo jos
dorybm, nieko tartino jos paintyse ir pasilinksminimuose nemat.
O ponia Liucija, graiausisavo jaunysts laikpraleidusi gilios provincijos ukampy, dabar, patekusi laikinosios sostins
skur, pamau mgardiuotis laisvesnio ir linksmesnio gyvenimo malonumais. Pasigardiavusi gi tuoj sumet, kad gyvena jau
paskutinsavo amiaus laikotarp, kada moteris dar gali diaugtis ir kitus diuginti be savo didelipastangir kitpasiaukojimo.
Ir ji nutar tuo laikotarpiu pasinaudoti. i prigimties gyvas ir impulsyvus jos charakteris nors karo metu gerokai prigeso ir
atvso, bet vis dar liko pakankamai jautrus diaugsmui ir nerpestingam ypsniui. Ponia Liucija, nors ir kaip buvo prislgta
nevykusio savo eimos gyvenimo, momentais dar btgaljusi ybiot akim ir juoktis taip pat skambiai, viliojamai, kaip ir prie
15 met.
Bet ji turjo jautristiliaus nuovok. Ji nujaut, kad tai, kas tinka 20 metpanelei, nebetiks 35 met moteriai, norint ji ir
jaunai atrodyt. Dl to ponia Liucija nutarsuvaldyti jaunystj neieikvottemperamento itekli, o prisiderinti prie jos amiui ir
padjimui tinkamo stiliaus. Jos avumas tokiu bdu dvigubai padidjo, nes pro rafinuotas puonios ponios manieras kiekvienas,
ariau jpains, jautkartirdir lakisiel.
Tuo metu, kai Vasaris sutiko poni Liucijpirm kartteatre, jos irdis buvo laisva nuo bet kokio gilesnio susiavjimo.
Ponia Glaudiuvien to neparod, bet i ties itas susitikimas j stipriai nudiugino. Apie Vasario parvykim ji jau buvo
inojusi, apie literatros vakarl, kuriame jis esskaits dramapie vienuols ir kunigo vedybas, ji taip pat buvo girdjusi. Dl
to danai praddavo j atsiminti ir pasplioti, koks jos gyvenimas bt buvs dabar, jei anuomet Vasaris bt i seminarijos
istojs ir jveds. inoma, jis taip pat galjo ti kare. Bet jeigu btliks gyvas, kas jis dabar bt? Aptiekininkas, juristas,
profesorius ar ymus literatas? Ponia Liucija smalsiai laukprogos su juo susitikti ir pairti, kaip jis dabar atrodo. Juo labiau
kad ir jbuvo pasiekgandai, esLiudas Paryiuj kunigystmets.
Visai netiktai pamaiusi jalia savs teatre, ji nustebo ir nudiugo. Buvo panau, tarsi pats likimas po ilgnesimatymo met
staiga susodino juodu alia vienas kito. Ponia Liucija savo diaugsmnuslp, bet visa irdim geidjam patikti. Liudas atrod
jai labai pasikeits, suvyrikjs, subrends, savim pasitiks. Ir kaip anuomet j suintrigavo jauno klierikuio kuklumas ir
nedrsa, taip dabar traukjo pasikeitimas ir vyrikumas. Ponia Liucija pajuto, kad jos irdies reikalai su Liudu dar nra baigti.
Taiau Vasaris tokio jausmo neturjo. Jam buvo miela atnaujinti paint su pirmja javjusia moterim, bet artimesniryi
su ja nesitikjo sumegsis. Liucgerai aptar jdviejjausmpobd, sakydama, kad ji myljo, o jis buvo tik simyljs. Jis
pats man, kad buvo bepradeds mylti, bet seminarija, jo siventimas kunigu, jos itekjimas ir jo paintis su baroniene tos
meils pumpurgalutinai sunaikino...
Kartais, svarstydamas savo gyvenim, jis taip pat paspliodavo, kas btbuv, jeigu jis bti seminarijos istojs ir Liuc
veds. Ir jis manydavo, kad greiiausiai jiedu bt sugyven gerai, kad jis bt buvs ramesnis, doresnis ir geresnis, negu
kunigaudamas, bet gyvenime nieko reikmingo greiiausiai nebt pasieks. Seminarija jau vis tiek buvo sutrukd iusi jo
moksl, paramos jis i niekur nesitikjo, o karas btgalutinai visksuards. Dl to jis nelabai ngailjosi nesusiris su Liuce.
Svarstydamas savo gyvenimo vykius, paskutiniais laikais jis padarydavo ivad, kad likimas j veda vingiuotu keliu, kupinu
abejoni, susigrauimir sins kov, bet kad ituo keliu eidamas jis gal pilniausiai ir vaisingiausiai pareik savo dvasios turin
ir galgale pasieks kokdar jam neinom, bet dideltiksl.
Galimas daiktas, kad ir susitikimas su Aukse Graulyte taip pat buvo viena i tprieasi, dl kuriatnaujintoji paintis su
Liuce adino tik jo smalsum, giliau nepaliesdama irdies. Jau tpat vakar, parjs i ponios Glaudiuviens, jis atsiminir
auksaplaukamerikiet. Analizuodamas vienos ir kitos jam padarytspd, pirmenybjis pripaino Auksei. Tiesa, ji nebuvo
graesnu Liuc. Atvirkiai, fizinis brunets Liucs tipas Vasartraukstipriau negu pusiau blondins Aukss.
Taiau amerikietje Vasaris pajuto tnepaprastaves, tneiaikinamjg, kurikartais pajunta vyras, susitiks su kai
kuriom moterim, net jnepaindamas ir nvieno odio jom j nepratarus. Mistikas tai pavadintsiel. giminyste, fiziologas
atrankos instinkto balsu, kabaretins nuotaikos padaua - "sexappealiu". Bet tai bus greiiausiai kokia paslaptinga mogaus
dvasios signalizacija, spjanti mus, kad tai pro al prajo tas ar ta, kuri papildys gal kyriausiai jauiam ms gyvenimo
sprag. Dl to dabar Vasario mintys ir jausmai nuolatos sukosi apie Auks, ir nejuiom ji pradjo tapti visjo vidaus gyvenimo
painiavisprendimvedamja gija.
Vien vakar, jau po minto atsilankymo pas poni Glaudiuvien, kai Aukss pirmenyb Vasario nuovokoj jau buvo
pripainta, usuko pas jVarnnas. Liudas pastatkavos, ir abu draugai pradjo filosofuoti poezijos ir gyvenimo klausimais.
- A pastebiu, - kalbjo Varnnas, - kad tavo poetinkryba dabar yra sustojusi kaip ir kokioj krykelj. Tavo paskutini
meteilraiai, o taip pat ir drama, su kuria mus tada supaindinai, be ankstyvesnio kartumo ir maitingumo, turi dar kain

kokios rezignacijos, juodo pesimizmo ir nevilties. Toliau ia kryptim nebr kur eiti. Arba tu visai mesi ras, arba pradsi k
nors nauja. itai a pasveikiniau.
Vasaris patyljs tar:
- Pesimistins poezijos ligi iol biau galjs parayti daug daugiau, bet kas i to? Paiam koktu. Dl to ir neraau. Tu sakai
- atsistojau krykelj? A joj seniai stoviu. Tik anksiau buvo pradia, o dabar turbt jau galas. Jauiu, kad Lietuvoj a
persisversiu vienkuripus. Dabar kondensuotai dar sykgyvenu tai, kbuvau igyvens per 10 ar net 15 met.
- Taip gerai pasti savo sielos mainerij? - nusijuokVarnnas.
- A juk tapau introspekcijos specialistas.
- Tai turtum inoti ir kas tpersisvrimnulems.
- Numanau.
- Nagi?
- Koks nors netiktas vykis, dvasios sukrtimas... O gal ir iaip pasiryiu atsidti vien literatros darbui. Menikasis idealas
taps vieninteliu viso gyvenimo tikslu. Jeigu a turiu poeto prigimt, tai kitaip nnegali bti. Meniki palinkimai ir aspiracijos turi
formuoti gyvenim, o ne atvirkiai.
- inoma, - pritar Varnnas, - gyvenimas visada turi bti formuojamas pagal kurias nors aspiracijas ir principus. Bet,
atsistojus tam tikrideologinplotm, btgalima paklausti, ar tokiu aukiausiu principu yra tavo poetins aspiracijos, ar gal
jos paios reikia subordinuoti dar auktesniam principui, ypa jeigu jau kart tu esi su juo susiris? Numanai, kad a turiu
galvoj kunigyst.
- Niekados, niekados! - suuko Vasaris. - Vyriausias principas mano gyvenime yra tas, kuris leid ia tobuliausiai ir
vaisingiausiai inaudoti man savo pajgas ir gabumus. Visa kita - vartai, kuriuos saugoti netikslu ir prietaringa.
Varnnas ypteljo.
- Tu dabar kalbi beveik taip, kaip panelAuks, komentuodama tavo dram. Ar neusikrtei jos pairom?
- Atsipraau, jeigu ta paira yra ikelta i mano dramos, vadinasi, ji yra ne Aukss, bet mano. Be to, ji gldi ne vien mano
dramoj, bet ir mano gyvenime.
- Na, nepyk, plagiatu a tavs nekaltinu. Bet atsimink dar Mekno priekait: kas isprs, kuris gyvenimformuojamasai
principas yra vaisingas, o kuris bergdias?
Vasaris niekinamai numojo ranka.
- Meknas, inoma, turjo galvoj metafizinius pagrindus, priesaikos aminumir t. t. Kas isprs? Gi patyrimas, praktika,
vidaus eksperiencija, rezultatakivaizdumas! tai kas isprs! Tapai mediku, o pamatei, kad esi msininkas, tai mesk gyds,
nes imsi mones pjauti. Taip pat ir su kunigyste. Kokios ia metafizikos!
- inai k, brolau, - pradjo Varnnas, matyt, rimtai pasirengs prieintis, - visa tai grau teorijoj. Bet gyvenime tokis
kratutinis individualizmas gali sukelti tikr chaos. Mes minsime savo paadus, mesime pareigas, blakysims ir nieko gera
nepadarysime. Atsimink, kad mogus yra links apsigaudinti ir pataikauti savo silpnyb m. Iekodamas neva gyvenimo
pilnybs ir vaisingumo, jis faktikai iekos laikinos laims ir smagumo. irk, tave patapauks hedonistu.
- Tu man tai taikai?
- Ne, a kalbu apskritai.
- O a nieko apskritai nekalbu. Kiekvienas teirie savs. Gyvenimo teorijos tegali bti labai reliatyvios. Kai dl mans, a
esu ramus. A esu daug msts, svarsts, daug ikentjs, ir mano gyvenimo rezultatai man visi kai akivaizds. Man tas
individualizmo principas tinka.
- Vadinasi, tu esi ne tik reliatyvistas, bet ir individualistas net ir principus taikydamas?
- Be abejo. Sakai, mane apauks hedonistu? Labai man tas rpi, kaip mane apauks! Pagaliau, esama visokiir smagum.
Smagu gardiai pavalgyt, igert, tinginiaut, graimoter buiuot - ir smagu turt ramisin, rasti vidaus harmonij, isprsti
paraliuojanias msveikimgyvenimo antinomijas. Kas tarp ismagumnemato skirtumo, tas tegul mano apie mane ktik
nori. Kas tskirtummato, sprs apie mane i mano darb.
Varnnas mgdavo, kai jo draugas pakildavo itok griet, truput bravriktonir, rodos, tai jau pasirydavo engti
kok lemiamingsn tom paraliuojaniom jo krybantinomijom paalinti. Todl, kaip danai per tokius pasikalbjimus, taip
ir tuomet, baigdamas gin, tar:
- Gerai. Leiskim, tu galvoji teisingai. Tai ko gi lauki? Daryk, kaip sakai, - ir galas. Juo greiiau, juo geriau.
Bet Vasaris skelbkkita:
- Ne. Laissez faire, laissez passer.
- Komediantas! - pyko Varnnas. - ia tu rodinji, kad meniki palinkimai ir aspiracijos turi formuoti gyvenim, ia vl
skelbi pasyvgldjimformose, kurios, kaip pats pripasti, tas aspiracijas trukdo.
- Menininko gyvenime, - aikino poetas, - viskas vyksta savaime. Prievarta ia nieko nepataisysi, o greiiau pagadinsi. Bus
igyventa - bus padaryta.
Po itoki pasikalbjim Varnnas manydavo, kad jo draugas tampa neigydomu dialektiku, kuriam pasiryti neleidia

visoki tie sumetimai ir svarstymai. Ir jis pradjo galvoti apie priemones, kaip poeti to pasyvumo ijudinti.
TvakarVarnnui rengiantis eiti namo, Vasaris, lyg knauja sumans, tar:
- inai k, Petrai? Suvesk tu mane dar kartsu amerikiete. Po to vakaro mudu isiskyrm nei iaip, nei taip, ir nkarto dar
negavau su ja pasikalbti. Vienam eiti namus nepatogu. Per menka paintis.
- A taip pat retai jmatau ir namus nevaikioju. Na, bet apsiimu knors sugalvoti. Kas iandien? Gruodio 29? O kad
taip mes sutartum kur nors drauge Naujus metus sutikti?
- inoma, btpuiku.
- Gal pas Indrul? Dabar pas jlaisviau.
- Nieku bdu! Ir kad jo visai toj kompanijoj nebt!
- Ak itaip net? I kur toks antagonizmas?
- Manyk kaip nori! Bet sutiktuves organizuok!
- Na, pasirpinsiu. Lik sveikas!
Draugai isiskyr tuo vakaru patenkinti. Vasaris diaugsi, kad netrukus pasimatys su Aukse, o Varn nas - kad
suorganizuos literatros ir muzikos vakarNaujiem metam sutikti.
Rytojaus dien Varnnas paskambino Auksei telefonu, neva klausdamas, kaip ir kur ji ketinanti sutikti Naujuosius metus.
Pasirod, kad ji dar nieko grietai nra nutarusi: gal eisianti oper, gal kur pas pastamus, o greiiausia sdsianti namie ir
skambinsianti openar Debiusi. Buvo maniusi pasikviesti knors pas save, bet visi tvakargal bsiuimti.
- Jei taip, tai ir puiku, - nudiugo Varnnas. - Mudu su Vasariu tarms, ar nebtgalima sudaryti ma, bet gerbrelir t
vakarpraleisti, pavairinant muzika ir poezija. Tik klausimas, kur? I mans pianinjau igabeno.
- Jokio klausimo ia nra. Pas mus erdviausias butas. Mudu su tiu tikrai diaugsims tokius sveius priimti. Tai k
kviesime?
Pririnko keliolika moni, daugiausia tuos paius, kurie buvo pas Varnn. Tad sutiko ateiti ir poetas Kalnius, ir muzikas
Aiduis, ir "Spinduli" redaktorius, ir dramos artistLapelyt, ir dar pora paneli- mons vis daugiausia jauni ir tarpusavy
gerai sugyven. Senis Graulis, numanydamas, kad jam vienam gali bti nuobodu jaunj bry, pasikviet por ir vyresnio
amiaus svei. Kompanija turjo bti linksma ir vairi.
Naujj1925 metivakarse 9 val. Graulibute jau buvo viesu, jauku ir linksma. Beveik visi sveiai jau buvo atvyk.
Erdvus salionas, sujungtas su valgomuoju, skambjo nuo kalb ir juoko. Kompozitorius Aiduis, prisds prie fortepijono,
pusbalsiu arpedijom miklino pirtus, ir itame neprivalomam klausyti skambesifone kiekvienas jautsi smagiai ir jaukiai.
Varnnas su Vasariu, kaip to vakaro sumanytojai, atjo pirmutiniai sitikinti, ar panelei Auksei nebus kam reikalingas
jdviej patarnavimas. Bet viskas jau buvo numatyta i anksto, ir eiminink diaugsi, trumpu laiku sugebjusi tinkamai
pasiruoti.
Vasaris i namjo truput nerimaudamas, kaip jis bus tos "pasiptls" priimtas, bet i pirmjodipasijuto, tartum bt
buvs senas Aukss pastamas.
- A, ponas Vasaris! - nudiugo j pamaiusi graioji eiminink. - Ir tamstai ne gda, kad per pus metneatjai mans
atlankyti ir su mano tiu susipainti? Jis tamstos ratais beveik taip pat susidomjs kaip ir a. Ponas Petrai, - kreipsi ji
Varnn, - gerai, kad bent tamsta susipratai ponVasarmum atvesti! Na, eiva supaindinsiu su tiu.
Aukss tvas buvo jau gana senyvas, bet dar tvirtas mogus apie 60 met, auktas ilagalvis, veido apskritimu, nosies ir
burnos linijom primens dukter. Su sveiais jis sveikinosi maloniai ypsodamasis ir dentelmenikai reikdamas savo
pasitenkinim juos pas save priiminti. Jis tuoj surado su Varnnu bendr kalb ir, laukdamas savo kviestj "seni", kurie
vlinosi, jaunjtarpnesimai.
Susirinkus visiem, Auks tuoj papra sveius vakariens, kad paskui likt daugiau laiko pasilinksminti ligi Naujj met
sutikimo. Sveiai, triukmingai suguj valgomj, tryp apie stal, irdami korteles. Kiekvienas iekojo savo vietos, o
rads vilgiojo deinir kairsitikinti, kokikaimynystjam bus paskyrusi eiminink.
Liudas Vasaris nudiugo, rads savo vietalia panels Aukss.
- Antrkartman tenka laimbti tamstos kaimynu, - kalbjo jai, atitraukdamas kd. - Pirmkarttamsta atrodei nelabai
patenkinta mano kaimynyste. Bijau, kad ir iandien nemoksiu tamstai tikti.
Ji linksmai nusiypsojo.
- A i tiesgailjausi, kad tuomet man buvo ujusi tokia bloga nuotaika. Tamsta sivaizdavai, kad a baisi pikiurna.
- Jei ir ne pikiurna, tai labai mokyta ir rsti moteris. Na, dl mokytumo tai a neapsirikau, o dl rstumo tai iandien
pamatysim.
Taip juokaudami, jiedu vienas kitobservavo ir darsavo ivadas.
Liudas Vasaris, kalbdamas su ja, mst: ji yra visai natrali; ji nesigriebia joki poz ir mantrum; ji nekoketuoja; jos
juokas atviras ir nuoirdus; ji moka isireikti laisvai ir nebanalikai.
O Auks apie Vasar mst: jis nr tokis paniurs ir usidars, kaip atrod; a manau, kad jis man bt visai atviras ir

nuoirdus; jis savo likimu, matyt, nra patenkintas; mudu turime kakbendra; nesuprantu, kas mane jtraukia?..
Per visvakarien jiedu daug kalbjo juokais ir rimtai vairiom temom, bet paslptoji jdviej kalbos prasmbuvo vis ta
pati: tu man patinki, a noriu tau patikti; a noriu, kad tu inotum, jog man patinki; mudu vienas kitjau gerai suprantam...
itdominuojantjdviejbendravimo tonjiedu abudu jaut, ir jnuotaika darsi dar pakilesn. I jdviejspinduliuojantis
diaugsmas tarsi apgaubvisus susirinkusius, nes panelAuksnvalandlnepamiro, kad ji yra nameiminink, kad jos
pareiga rpintis taip pat ir kitais sveiais. Ir ji mokjo protarpiais kiekvienam parodyti savo dmes, tarti graod.
Pakil nuo stalo, sveiai pasisklaid salione. Varnnas buvo primins, ar nebtgera paklausyti panels Aukss muzikos,
bet i atsisak, numanydama, kad sveiai nori laisvs kiekvienas savaip jaustis ir linksmintis. Kakas vl pasodino Aidu prie
fortepijono "akompanuoti sveiam", tas beakompanuodamas mskambinti ok, ir trejetas porijo saliono vidur.
- Ponas Liudai, - kalbjo Auks, vl radusi progos prie jo prissti, - tamsta vislaikgyveni vienas, usidars ir, kiek galima
spti i tamstos rast, paskends juodose mintyse. Kaip tamsta jautiesi, pateks tai tok linksmmonibr, kur juokiasi,
oka, niekus taukia ir visais rpesiais stengiasi nusikratyti?
- Esti visaip, - atsak jis. - Apskritai, a manau, kad labai maa yra moni, kurie patiria tikro diaugsmo ir bva tikrai
linksmi. Paprastai gi mes apsigaudinjame: kadangi sueiname pasilinksminti, vadinasi, manykims eslinksmi.
- Bet tamsta ivengei atsakyti mano klausim.
- Kaip a jauiuosi? Taigi na nesu kokia iimtis. Prisipainsiu tamstai, kad labai retai kada esu linksmas, ypamonse.
- Kodl ypamonse? - susidomjo Auks.
- Bti linksmam monse - reikia turti alia savs labai artimdraug. A manau, kad tikras diaugsmas, tikras linksmumas
kyla tik tuomet, kai mes galime dalintis savo igyvenimais su kitu. Gal tiksliau bus pasakius - ne dalintis, bet jausti su juo ividin
ry, bendrum. O tai galima tik su labai artimu, sakysime, mylimu mogum. Jeigu jo nra, mes, matydami aplink save
diaugsm, jausims be galo nuskriausti, nes niekur nesi toks vienias ir visapleistas, kaip besilinksminanioj minioj. Dl to ir
man monse, kurie linksminasi, daniausiai lidna.
Auksiklausitos kalbos nepraleisdama nvieno odio.
- I ito tamstos paaikinimo, - atsiliepji, - btgalima padaryti keletivad.
- Kad tamsta domiai mano mintis interpretuoji, karta jau esu sitikins. domu igirsti tamstos ivadas ir kart.
- Taigi pirmiausia tamsta prisipasti, kad esi maa myljs ar bent dabar nieko nemyli, nes tamsta ir ia jautiesi vienias ir
lidi.
Uuot katsaks, Vasaris irjo jir linksmai nusijuok. Bet ji apsimetrimta ir tstoliau:
- Antra ivada, kad tamsta bgi nuo moni, o labai myli gamt, nes ten bent nra to kontrasto tarp savo vienumos ir
linksmos minios. Su gamta galima jausti tokpat ividinryir artimum, kaip ir su mylimu mogum.
- Visai teisingai, - pritar Vasaris. - Bet a matau, kad panel Auks daro ne tik ivadas i mano odi, bet ir
prisipainimus. Esu tikras, kad ir tamsta pati panaiai jautiesi gamtoj.
- O treia ivada, - kalbjo ji, ir jos akys keistai suvito, - tai kad tamsta vis dlto iekai meils, nori bti mylimas - mylti ir
diaugtis. Nes nepabgai nei Aleksoto kalnus, nei Mickeviiaus sln, o atjai pas mus.
Juoksi ir Vasaris.
- Tamstos ivados visai logikos, taigi a jas priimu.
- Tai tamsta labai vienias pas mus ir labai ia lidna?
Vasaris pairjo jilgu vilgsniu ir reikmingai pasak:
Atjau ia vienias ir lidnas,
O ieisiu laims kupina irdim Ir nevengsiu pokyliklastingo diaugsmo,
Nes nuo iol tu bsi su manim.
- Bet tamsta vl vengi atsakyti, deklamuodamas eiles, - suuko ji, apsimesdama nepatenkinta.
- Panele Aukse, ta strofa dar niekad niekieno nebuvo parayta.
Auks ukaito, paoko i vietos ir, palikusi j vien, nujo prie fortepijono, kur Aiduis improvizavo kakoki fantazij.
Vasaris nusek j vilgsniu, spliodamas, kaip suprasti jos pabgim. Bet ji, atsirmusi fortepijon ir neva klausydama
muzikos, pasiuntjam ilg, reikmingvilgsn, kuriame jis galjo iskaityti daug k, tik ne priekaitir pykt. Jis buvo tikras,
kad jiedu vienas antrsuprato.
Sekti paskui AuksLiudui pasirodnetaktika, ir jis prisdo prie senio Graulio, nekuiavusio kampe su senyvu ponu. Po
trumpos valandls prisigretino prie jir Auks.
- Tti, ponas Vasaris pas mus nuobodiauja, - juokaudama skundsi ji tvui. - Nvienpanelnirt neiri, o pabgo
tai prie js, seni.
- Ir gerai padar, - atsikirto tvas. - Geriau su seniais negu su nedomiom panelm.

- Panels tai domios, - gynjas Vasaris, - bet visos berods ir uimtos. irkit, kiek apie jas kavalierisukasi.
- Na, mano dukttai jau tikrai laisva. Ji taip atbaidvisus kavalierius, kad tikriausiai turs senmerge likti, - tyiojos tvas.
- Kgi, jei taip lemta, tai ir liksiu, - rezignavo Auks. O senyvas ponas panoro jpaguosti:
- Moterys iais laikais nesensta, tik domesns darosi.
- Dkui, dkui tamstai u gerod, - ypteljo Auks. - Esama ir vyr, kurie taip pat apie save mano.
- Vis dlto tamsta bk kantrus ir sudaryk jai draugyst, - kalbjo ponas Graulis Vasariui. - Praom ateidinti pas mus ir
daniau. Maa yra moni, kurie mus lanko.
- O, su mielu noru, - diaugsi Vasaris. - A taip nedaug turiu painiKaune.
- Matai, kaip greit susibiiuliavote! - stebjosi Auks. - Na, o dabar einam, a tamstpavaiinsiu tokiu tortu, kokio dar nesi
ragavs.
Ir, vesdamosi jper salion, juokavo:
- A tamstos posmatsimenu ir imu jvykdyti:
Nes nuo iol a bsiu su tavim...
Vasaris, prisiderindamas ton, atsak:
Atjau ia vienias ir lidnas,
O ieisiu laims kupina irdim.
Jau artinosi 12 valanda. Ponas Graulis ir Auksruostiklus ir aldampan, kad Naujmetsutikimas btikilmingas
ir su fasonu. Aiduis skambino triukmingfokstrotir kvietokanius linksmai pabaigti metgal. Tuo tarpu atsirado dar du,
visai netikti sveiai: ponas Indrulis su vienu savo kolega.
Auks ir Varnnas su Vasariu nemaa nustebo, pamateinant Indrul. Sudarant sveisra, Varnnas jo nepasil, o
Aukstaip pat nutyljo, nes ir taip jau plito paskalos, paio Indrulio palaikomos, kad ji u jo teksianti.
- Praau atleisti, panele Aukse, - teisinosi nekviestasis, - kad a taip nelauktai sibraunu - ir dar ne vienas. Na, bet Nauj
metsutikimo valandtai leistina. Pamatm pro aleidami viesir neikentm neusukpalinkti tamstai naujos laims.
- O a buvau tikra, kad tamsta sutiksi Naujus metus "Metropoly". Ten, sako, taip bva linksma! Na, praau tolyn. Laiko
turime nedaug.
Indrulis altai pasisveikino su Vasariu ir simai br. Tuo tarpu laikrodio rodyklslinko prie dvylikos, ir ponas Graulis
triukmingai iokdino pirmampano kamt.
- Mieli sveiai! - suuko jis,- kvieiu igerti u laimingai baigiamus senuosius metus. Kam jie buvo laimingi, tegu pamini juos
geru odiu, kam ne - tesidiaugia, juos palyddamas. Visiem sveikat! Mudviem gi, dukrele, rodos, nr u kant jpykti.
Jis pabuiavo dukter, ir abu mdautis stiklais su sveiais.
Visiem itustinus taures, tvas, pilstydamas ampan, kalbjo dukter:
- Man senam derjo pabaigti senuosius metus, o tau jaunai teks pakelti tostu Naujuosius. Pradki, beliko viena, minut!
Kol Aukssusigriebksakyti, kol nurimo sveiai, laikrodis pradjo muti dvylika. Tad, sugriebusi stikl, suuko:
- Mieli sveteliai! momentvisuose ems kratuose tuksianitkstaniai monidaro savo veide ypsnius, stengiasi bti
linksmi, ir linki vieni kitiem kakokios laims. Bet retas kuris ino, kas ta laimturt bti. Ne per seniai vienas i jsman
pasak, kad diaugtis ir bti laimingam minioj tegalima dalinantis savo diaugsmu su artimu mogum. momentminia - tai tie
tkstani tkstaniai! A keliu taur u t artim mog, kuris gal ia pat, o gal toj minioj pasiklyds moment ms
pasigenda!
Visi m ploti, o ji apsikabinusi pabuiavo savo tv ir jo susidauti su kitais sveiais. Susitikusi su Vasariu, ji nieko
nepasak, bet jiedu suprato vienas kitir be odi. Dusliai suskambjo jdviejstiklai, ir mayiai skaidrs burbuliukai kaip
kibirktls spragsjo vir.
Indrulis piktu pavydu klausAukss kalbos. Pavydulingo mogaus instinktu jis spjo, kad Auksia parafrazavo ne kieno
kito, tik Vasario odius.
- Greit gi ir susidainavo! - kalbjo jis vienas sau, - ir dar kokiom temom! Nieko taip nekeniu, kaip tos sentimentalios
filosofijos!
Kad Auksjo nepakviet, jis dabar taip pat kaltvertVasariui. Ir ia pat usimanjam gelti. Besidauiant stiklais, buvo
aprimjuokavimai ir kalbos, ir tai susidariusioj tyloj, kai Vasaris igrsavo stikl, pasigirdo paiepiantis Indrulio balsas:
- Vasari, gi tu po dvylikos ampangeri! Apsirijai, vyruk!.. Kas dabar u tave miias laikys?.. Cha cha cha!..
Bet niekas daugiau nesijuok. Visiem pasidartaip koktu ir gda dl ito netaktiko pasielgimo, kad niekas nesusigriebn
kaip ia tbjaurspdutuavus.
Vasaris blyksteljo kaip ugnis ir susivaldydamas drebaniu balsu tar:

- Dkui tamstai, kad primeni man mano viet, bet kitsyk praau nesirpint. Savo valandas a pats inau.
Indrulis, susigriebs, kad padar netakt, buvo beims t incident versti juokais, bet, susitiks pikt Aukss vilgsn,
nebaigs sakinio, nusisuko al.
- Mano ponai! - suuko Aukss tvas. - Jeigu jau mes apsirijom po dvyliktos, tai bent nesipekim, o bkim linksmi. Ponas
Aidui, malonk mum valsiuk. A einu pirmpor!..
Ir jis i ties, suiups savo dukter, leidosi valsuoti. Senio jumoras pataissveinuotaik, bet Vasaris sdjo paniurs, prie
nieko nepritapdamas ir neinodamas, k su savim veikti. Veltui Auks vilgiojo j pro tvo pet, jis regimai veng jos
vilgsnio, vissavo dmessukoncentravs rkomo papiroso pelenus.
Pasibaigus valsui, kai kurie sveiai atsisveikino. Pakilo ir Varnnas su Vasariu. Abudu eimininkai - tvas ir dukt- kviet
juodu lankytis daniau, o Auksei turjo paadti, kad per Tris Karalius lyds jdramos artistruoiambali.
- Ko jis prie tavs prikibo, tas Indrulis? - klausVarnnas, kai jiedu ijo gatv. A jau nuo kurio laiko pastebjau, kad jis
tave nairuoja.
- Turbt bijo, kad nepaveriau jam Aukss, - atvirai prisipaino Vasaris.
Bet Varnnas nekreiptai dmesio.
- A tave spjau, kad neilgai su juo biiuliausies. Sunkus jis mogus. O vis dlto suuod, kad pas Graulius sutikimas!..
Prie kerts jiedu atsiskyr.
Ryt rytVasaris atsibudo dar jausdamas irdy koktumdl karios Indrulio paaipos. Bet dabar jis nebepyko ant Indrulio.
Indrulis visai inyko i to incidento. Pasiliko tik pats eidimo, paeminimo faktas. Indrulis sakties. Indrulio lpom kalbjo jo,
Vasario, luomo pareiga ir tyiojos i jo, o gal kerijo u tos pareigos paneigim. Kerijo tokiu momentu, kada jis siek
labiausiai udrausto kunigui vaisiaus - moteries meils. Ir Vasaris dar kartvisa savo esme panoro isivaduoti i savo padties
dvilypumo, kad Indrulio pasakyta tiesa jau nebebttiesa, kad toki ir panas odiai jau jo nebeliest.
Sveikint Naujmetjis niekur njo, taiau jautpareigatsilankyti pas Glaudius. Nujo jis paprastu vizitmetu, 12 val.
Glaudiaus, kaip ir tikjosi, nerado namie. Bet ponia Glaudiuvien nebuvo viena. Salione sdjo du nepastami ponai ir,
sribiodami vyn, rezg banalik salionin flirt ir kalbjo poniai komplimentus. Jiem isinedinus, ponia Liucija lengviau
atsiduso:
- Na, aiDievui! Kol ateis kiti, galiu su tamsta valandlpasilsti. Na, papasakok, kur ir kaip sutikai Naujuosius metus?
Igirdus, kad Liudas praleido vakarpas Graulius, ponia Liucija smalsiai iklausinjo, kas ten buvo per sveiai, kas su kuo
flirtavo, kvalgir kgr.
- Na, tai kaip tamstai patinka Graulyt?
- O, labai domi panel, - gyrLiudas. - Lietuvaiimaa toki.
- Kuo gi ji taip skiriasi nuo kit?
- Isilavinimu, skoniu, kalba, apskritai kultra. Kaimiko apsileidimo, sudribimo, itiimo joje nra npdsako.
- Ir tamsta taip kalbi, pats kaimieivaikas? - piktinosi ponia Glaudiuvien.
- Deja, ir many tkaimik, o gal ir tautikydyra nemaa. Bet joje nra.
- Na, o many? - koketikai klausponia Liucija.
- Tamsta juk ne i kaimo kilus - ir auklta ne kaime.
- Vadinasi, ir a tobulyb, kaip ta amerikiet?
- inoma, kaimas turi savo, o miestas savo yd, - pasitaisVasaris.
Ponia linksmai juoksi:
- Na, tai bent atvirumas! Turbt tik per Naujus metus taip. Oi oi oi!.. Matau, ponas Liudai, kad simylsi ttobulyb. Tursi
mane su ja supaindinti.
Pakalbjs dar valandl, jis usimanpalinkti Naujmetir savo kriktasniui. Vytukas savo kambary i medio gabal
dliojo pilir, pamats krikto tv, linksmai paoko jo pasveikint.
- Na, Vytuk, ko tu labiausiai nortum iais metais? - klausjo Liudas.
Vytukas pamst, pairjo savo pastatir rimtai atsak:
- A noriau turti tokipilir joje su mamute apsigyventi. Ir krikto tvelten priimiau.
Motina apkabinus kartai jpabuiavo, o Liudas klausdar:
- Na, o man, Vytuk, ktu palinksi Naujiem metam? Vytukas svyravo.
- Kad a jus per maai dar pastu. A mamuts pasiklausiu.
Sugrs salion, Vasaris grjosi vaiko protingumu. Motina gi, patenkinta snum ir kmu, pasil:
- inai k, ponas Liudai? Tamstai, kaip krikto tvui, reikttaip pat tuo vaiku pasirpinti. Ar negaltum kiek priirti jo
moksl?
- Su mielu noru, ponia Liucija, - sutiko Vasaris.- A dabar, kaip gimnazijos direktorius, visai kompetentingas tokiais mokslo
klausimais. Po veniir pabandysime.
Priekambary subirzgskambutis, pranedamas naujvizit, ir Vasaris pasiskubino poniGlaudiuvienatsisveikinti.

Namie j atlankpalinkti laimingmetkeletas gimnazijos mokytojir keletas mokinitv. Daugiau lankytojjis nebuvo
numats ir tarsi tursis vispopietlaisv.
Taiau apie 5 val. netiktai atjo prof. Meknas su tvu Severinu. Mekno atsilankymas Vasario nenustebino, bet tvas
Severinas buvo tikras siurprizas. Po to netikto susitikimo viebuty jiedu nkarto su vienuoliu nesimat, ir Liudas jau buvo visai
jpamirs.
- Laudetur Jesus Christus, - garsiai pagarbino tvas Severinas. - Matau i nustebusio veido, kad tamsta mans nelaukei.
Bet per Naujus metus dera atsiminti ir tolimus pastamus. Gera taip pat proga ir juos aplankyti. Ypatingai jeigu jie yra fratres
in Christo. Na, gratulamur tibi, omniaque prospera optamus!
Ikilmingas vienuolio tonas tmomentVasariui pasirodtruputkomikas ir susyk j nuteik jumorir lengvpaaip. Jis
nujaut, kad tvas Severinas greiiausia bandys jpazonduoti, ir nutarapsimesti naiviai atviras ir nerpestingas.
Prof. Meknas, kaip ir dera draugui, joki ceremoningum nesilaik. Palinkjo Vasariui pasisekimo, kvpimo, laims,
pabuiavo ir, sudribs fotel, papra, ar neturi zelterio, nes tie vizitai jjau gerokai nuvargin.
Vasaris atne vandens, atkimo bonk vyno, pripyl tris stiklus ir, atsisds prie Mekn ir tv Severin, papra
igerti.
- Geras vynas! - paragavs pagyrvienuolis. - Nuo Italijos laikretai tenka paragauti gero vyno.
- I ties, - pritar Vasaris. - Pas mus ir per miias duoda tok laiuk, kad n skonio nepajusi. Ot, Italijoj kad veria
ampul, tai vienas malonumas!
- Ne misceamus sacra prophanis, - rimtai pastebjo tvas Severinas. - O pats, domine, paskutiniais laikais, rodos,
Paryiuj gyvenai, itam naujlaikBabilone!
- Puikus miestas! - suuko Vasaris. - Inter nos loquendo, paryiets, kiek man teko matyti ar tai miuzikholuose, ar
teatruose, yra grakiausios moterys visoje Europoje.
Tvas Severinas sutraukantakius, o Meknas visu balsu nusikvatojo:
- Cha cha cha!.. Bravo!.. Ne, direktorius iandien turbt gerokai prisivizitavs!.. Paryiets vaidinasi!.. Ot juokdarys!..
Vasaris nesigyn:
- Tiessakant, pradjau nuo vakar vakaro.
- Na, kurgi taip linksmai sutikai Naujuosius metus?
- A, ia pas tokamerikiet, Graul. Linksma buvo kompanija.
Tvas Severinas reikmingai pasiirjo prof. Meknir paklaus:
- Ar tai ne tas pats Graulis, apie kurio duktersako, kad esanti didellaisvamanir in moribus suspecta?
Meknas suprato, kad vienuolis jau kalba netaktikai, ir patais:
- Na, tve, tamstai kas nors per atriai bus apie jisireiks. Pastu. Pairos, tiesa, ne ortodoksikos, bet suspecta - ne.
- A sakyiau visai atvirkiai, - nustebo Vasaris. - Kiek a jau girdjau apie kai kurias ia Kauno poniutes, tai ji tikra
davatkl. I ties gi tokios kultringos panels a dar nesu sutiks. Puiki pianist, gera literat, taktika, ne lieuvinink, na,
staiai, jeigu a galiau vesti, geresns monos sau nelinkiau.
Tvas Severinas, netikdamas savo ausim, rkana mina irjo Vasarir lauk, kpasakys prof. Meknas.
- Na na, direktoriau, nejuokauki, - peikiamu tonu kalbjo profesorius. - A, kai tave pastu, visksuprantu, broliuk, bet
tai tvas Severinas dar ir pasipiktins, jei ko gera.
- O kgi a netinkamo pasakiau? - nustebo Vasaris. - A ir i tiestikiu, kad celibatas baigia atgyventi savo ami.
- Kokiais gi argumentais tamsta savo sitikinim paremi? - nieko gera neadaniu balsu paklaus tvas Severinas,
nusprends, kad ilgiau tylti btnuodm.
- Bet jis nerimtai, tve, - bandmalinti Meknas.
Taiau Vasaris brido toliau:
- Kokiais argumentais? Gi tais, kuriuos pati gamta sutvrmsknuose. Jeigu Dievas btnorjs celibatinink, tai btir
sutvrs kokgenus neutrum. Bet tokmes tik filologijoj turime. Gamtoj tokio nra.
- Blasphemia sapit! - suuko vienuolis, ranka barkteljs stal. - Be to, netiesa, kad gamtoj bttik famelli et famellae.
Jeigu tamsta paintum gamtamoksl, tai inotum, kad bii, skruzdi, termit ir kit disciplinuot vabzdi bendruomense
naudingiausidarbatlieka ne tranai - patinai, bet...
- Ak, gerbiamas tve, - nutraukjo kalbVasaris, - na, kia mum vabzdiai! Vabzdiai sau, o mons sau! Buvo laikai,
kada celibato nebuvo, ateis, kada ir vl nebus.
- Ir tamsta lauki, kad toki laikai ateit? Vasaris rizikavo engt paskutiningsn:
- Tiespasakius, man tai maa rpi. Jeigu noriau vesti, tai mesiau kunigavs, ir galas.
- Koks jis iandien juokdarys! - suuko Meknas.
- Tiesa, ligi iol a kalbjau juokais, bet itsakau visai rimtai, - prisipaino Vasaris.
- Quod avertat a te Dominus, - jau i ties pasipiktins atsiduso tvas Severinas. - iandien, matyt, nepavyks mum
susikalbti. Na, kunige profesoriau, - keldamasis kreipsi jis Mekn, - man jau laikas namo.

- O kam taip skubintis? - tramdjuos Vasaris. - Praau pasdti. Dar stiklvyno?

Bet sveiai atsisveikino. Vasaris diaugsi, kad po tokio malonaus pasikalbjimo vienuolis paliks jramybj. Bet apsiriko.
Atsidrs gatvj, tvas Severinas ir profesorius Meknas kurlaikjo tyldami. Pirmas prabilo vienuolis:
- Taip... Mano diagnozas, kurnustaiau, pirmkartjpamats, pasirodvisai teisingas. Jis stovi ant bedugns krato.
- A mstau, kvisa tai reikt, - atsakMeknas. - Vienintelviltis, kad jam ujo koks spiritus contradictionis, ir jis
norjo mus tik paerzinti.
- Geras, save gerbis kunigas tokiem noram neleis pasireikti, ypagirdint taip maai pastamam mogui, kaip man, ir dar
vienuoliui. Matyt, jis savo opinijos visai nebrangina.
- Tai kas belieka daryti?
- Budti. spti. O jei nieko negelbs, kreiptis ekscelencij.
Bet Meknas svyravo.
- Kol kas dar nra pakankammotyv. Reikia palaukti.
- Bijausi, kad paskui nebtper vlu.
- A visuomet maniau, kad jis debilis spiritu, bet kad taip toli nueit, nesitikjau.
Abu prieteliai atsisveikino susirpin.
Liudo Vasario noras nerpestingai praleisti Kaldventes vyko. Paskutingiedri to nerpestingumo provaista buvo Trij
Karali balius, kur jis lydjo panel AuksGraulyt. Tai buvo jo pirmas vieas pasirodymas su moterim, kuri tiek daug
nusvrjo gyvenime. To baliaus tradicija ir domi programa, kaip kasmet, taip ir tais metais, sutraukdaug rinktins publikos i
auktesniKauno visuomens sluoksni. Apie Aukstuoj pradjo suktis keletas nenuilstamjos gerbj. Ji oko kelis okius,
bet tuojau ir vl sugrdavo bufet, kur Vasaris ir dar pora bendrpastambuvo susimetprie vieno stalelio.
MatVasaris i tolo ir poniGlaudiuviensu vyru, bet jstalas buvo toks triukmingas, taip gausiai apkrautas ir taip tirtai
apsstas, kad ir norint bt buv sunku prie ponios Liucijos prieiti. Ji atrod kaip tikra baliaus karalien, ir turbt n viena
moteris nebtgaljusi elegancija su ja susilyginti. oko ji kiekvien ok ir vis su nauju okiku, ir tokios linksmos ir avios
Liudas dar niekad jos nebuvo mats.
Taiau visas jo dmesys buvo nukryps Auks. Jis jaut, kad taip pat ir ji nors oko su kitais, taiau jo nepamirta.
Nueidamas pairti oki, jis kiekvien kart, kai Aukss pora atsisukdavo ties ta vieta, kur jis stovjo, susitikdavo jos
vilgsnir ypsn.
is balius tiek juodu suartino, kad, eidama namo, Aukskalbjo Vasariui:
- Net keista, kaip greitai mudu pasidarm geri draugai. I savs tai a nesistebiu. Skaitydama tamstos poezijas, a tamst
painau ir anksiau, bet kaip tamsta taip greit manim pasitikjai?
- O a isyk pajutau, kad panelAukskakodl yra man labai artimas mogus ir kad ji mane supras visai teisingai, be joki
mano pastangaikintis ir rodinti, nes mano padjimas juk visai iimtinis.
- Be abejo, - sutiko ji. - A imu mogkaip mog, nepaisydama jokiaplinkybi, kurios iandien gali bti vienokios, o ryt
kitokios. Tik ikeltas i aplinkybimogus parodo tikrsavo veid.
Po trumpos pauzos Auks, truputabejodama, paklaus:
- A bijausi, kad gal dar neturiu teiss prayti tamstos vieno paaikinimo. Argi tamsta ligi iol nebuvai sutiks n vienos
moters, kuri btbuvusi tamstai labai artima ir net mylima? Juk vairipainitamstai nebuvo stoka.
- A net diaugiuos tamstos klausimu, nes noriu, kad tamsta inotum vis mano praeit. Taigi dvi moterys i ties yra
turjusios man nemaa reikms. Pirmoji, jaudinusi mano brendimo ami, itekjo, man baigiant seminarij, ir dabar dar a su
ja palaikau draugikus santykius. Ji sakosi mane myljusi. A gi savo jausmo jai negaliau tiksliai aptarti. Antroji, auktos
kilms, aristokratika moteris, yra suklusi many daug ambicijos ir pasiryimo siekti didesnisumanym. Ji yra pratrynusi man
akis ir parodiusi duris platesnpasaul. A buvau jgerokai simyljs. Dabar nuo jos skiria mane jau 10 mettarpas. Nuo to
laiko nieko apie j negirdjau. Kiek a j painojau, galiu spti, kad, persiskyrusi su manim, ji mans negailjo n vienos
dienos.
- Vis dlto a manau, kad tos paintys nebuvo tokios paprastos, kaip dabar atrodo i tamstos odi?..
- I tikrj, - sutiko Liudas. - Tada buvo daug igyventa - sielotasi ir diaugtasi, o dabar atrodo viena pusiau vaikika, naivi
svajon, antra gi - trumpas, vienmetromantikas epizodas.
Abudu nutilo ir susimst.
- domu, kaip tamsta aptarsi po 10 metmudviejdabartinpaint|, ponas Liudai? - klaus, i ono velgdama j, panel
Auks.
- Tai pareis nuo to, kaip ilgai ir kaip giliai sutaps mudviej gyvenimo keliai. Man atrodo, kad po vairi bandym ir
klaidiojimkrykelse ateina laikas, kada mogus, save pains, turi stoti tikrjkeliir atlikti savo udavinioj emj.
I ito neaikaus atsakymo Aukssuprato, kad poetas Vasaris anaiptol nevengs gilaus ir pastovaus jdviejkelisutapimo,
ir kad tas sutapimas turs jam padti savo udavinatlikti. Ir po todijos irdis tartum tapo pilnesn, ir jos paios gyvenimas

tartum gijo kokios naujos prasms, kurios lig iol ji ilgjosi ir iekojo.
T nakt jiedu atsiskyr nusimanydami, tartum bt susiri kokiais kilniais paadais, kuriuos pamindami jiedu skriaust
vienas kit.
Su tokia nuovoka pasibaig Kald vents, ir Vasariui vl prasidjo kasdieninis darbas gimnazijoj. Atsimins ponios
Liucijos praym, jis pam savo globVytuk. Vaikas mokyklnevaikiojo, bet turjo mokytojnamie, kuris j ruo
gimnazij. Liudui reikjo patikrinti, kaip atliekamos pamokos ir ar jos suderintos su gimnazijos mokslo pradia. Vytukas kartais
atbgdavo pas j, kartais gi jis eidavo pas Glaudius. Vaikas pasirodess gabus ir sumanus ir greit priprato prie savo naujo
globjo. Jis mgo kalbti ir klausinti apie savo tv, kurio visai neatsimin, ir pats pasakojo apie Klevik ir kanaunink
Kim, kuris j myldavs ir lepindavs. Kartais jis isinekdavo ir apie motin ir, dl savo vaikiko naivumo nieko
neslpdamas, iduodavo net kai kurias jos paslaptis.
Vienkartjis papasakojo, kad mamytiandien esanti labai nervinga, kad jbe reikalo ibarusi ir net pietnjusi valgyti.
- Kas gi atsitiko tavo mamytei? - paklausVasaris. - Gal susirgo?
- Ne, - atsakVytukas, - vakar vakare buvo su Glaudium susibarusi.
- Vytuk, - bandsudrausti jLiudas. - Man nepatinka, kad tu taip vadini savo antrjtv. Argi mamyttave taip imok?
- Ne, mamytman nieko nesak. Bet a inau, kad jis man ne tvas. Jis mans nemyli nei mamyts nemyli.
Tuos odius vaikas saktaip atkakliai, kad Vasaris neinojo, ar stebtis jo usispyrimu, ar apgailestauti ponios Liucijos ir
jos snaus likim.
KitkartVytukas atjo visai nelauktai, netiktai.
- Na, kas yra, Vytuk? - klausVasaris. - Rodos, mudu nebuvom susitar, kad iandien tu mane atlankysi?
Vytukas, matyt, ir pats nebuvo patenkintas. Atsisds sofoj, jis i panirpairjo Liudir nenorom paaikino:
- Pas mamatjo sveias, toks kapitonas Raibys, tai man ir liepeiti pas jus.
- itaip... Tas kapitonas geras mamos pastamas? - susidomjo Vasaris.
- Pernai jis ateidavo labai danai. Bet paskui mama liepAdelei sakyti, kad jos nesnamie, kai ateis kapitonas. iandien jis
skambino mamai telefonu. A girdjau, mama atsikalbinjo, bet paskui sutiko ir sak, kad tai jau paskutinis kartas.
Vasaris nugaljo savo smalsum toliau pakamantinti vaik apie mamos paintis ir lankytojus. Jau ir i to, k jis inojo,
galjo padaryti kai kuri ivad apie intymj ponios Liucijos gyvenim ir sitikinti, kad dviprasmiki jos prisipainimai buvo
teisingi.
Ponia Glaudiuvienpradjo j intriguoti kaskart vis labiau. Kartais galvodamas apie j, jis nuoirdiai apgailestaudavo, kad
jo pirmoji simpatija, o gal ir pirmoji meil , guvioji linksmoji Liuc tai dabar yra tapusi tariamo elgesio ponia, apie kuri
lieuvauja salionuose, esji turjusi ir turinti meilui. Vasariui buvo bjauru apie tuos meiluius ir pamanyti, ir jis juos niekino ir
jnekent, bet, niekindamas ir neksdamas, kartu jiem ir pavydjo. is pavydas kilo ne i meils, bet i slapto noro gyti teisi
kadaise j myljusi, o ir dabar daug jam palankumo rodani moter. Ponios Glaudiuviens "prieinamumas" pamau m
Vasarjaudinti ir kurstyti.
Dabar jis danai atsimindavo, kaip jis kadaise, dar bdamas seminarijoj, vienkartgaljo Liucpabuiuoti, o i klierikiko
kuklumo nepabuiavo, ir kaip paskui to gailjosi, manydamas, kad jau negals jos pabuiuoti niekad, niekad.
Dabar jau jis mat, kad tas "niekad, niekad" prajo, pasibaig. Jis jaut, kad jeigu tik nort, galt umegzti su ponia
Glaudiuviene daug artimesnius santykius negu prie keliolika met. Bet ar jis nori? Jis saksi - ne, bet pagunda buvo stipri.
Priirdamas Vytuk, jis turdavo progos lankytis pas Glaudius ir susitikti su ponia. Beveik kas savaitjiedu matydavosi.
Jis pasilikdavo vakariens ir prasddavo visvakar. Glaudius atrodjuo net patenkintas. Gimnazijos direktorius, poetas,
inomas mogus ir dar kunigas - tegu sau! Kai jie visi kartu sussdavo vakariens, Glaudius daniausiai vartydavo laikrat
arba tyldavo, retai kada terpdamas savo beprasmik "taip, taip". Po vakariens jis eidavo savo kabinet,.netrukus
sakydavo labanakt ir Vytukas, o Vasaris pasilikdavo vienas su ponia Liucija.
itie vakarai tad ir rio Liud prie ponios Glaudiuviens, kurstydami jame dilginant erotizm ir jaudinanius vaizdius.
Ponia Liucija j laik beveik namikiu, jo nesivar ir veng rodytis tik tada, kai kosmetin jos tualeto dalis bdavo
nesutvarkyta. iaipjau po vakariens, kai nelaukdavo nieko daugiau atsilankant, ji grdavo salion persirengusi laisvai, su
peniuaru ir kambarinm kurpaitm. Kai kada ji skambindavo pianinu, o jis klausydavo, sekdamas miklius jos rank ir pirt
judesius, kai kada su kojom susirangydavo fotely arba i sitiesdavo kanapoj, ir jiedu rkydami kalbdavosi iaip sau
kasdieniniais klausimais.
Liudas Vasaris greit pastebjo, kad dabartins ponios Liucijos manieros primena jam baronien Rainakien, kuri jis
painojo prie 10 met, vikaraudamas Kalnyn parapijoj. Didiausias skirtumas buvo tas, kad baronien berods buvo
turiningesn, jos panekesiai danai jaudindavo Vasario protir gal net jformuodavo. Dabar gi ponia Glaudiuvienavjo, o
gal, tiksliau pasakius, tik lepino j, kaip vlyvas vasaros iedas, savo jau truputblunkaniu groiu, iluma, komfortu.
Vasaris atsimindavo, kad ir Liuc anuomet mokdavo suadinti jame gili emocij ir svarstym, bet dabartin ponia
Glaudiuvienjau nemgo leistis jokius svarbesnius gyvenimo klausimus. Jos buitis ir jos siela Vasariui kartais pasirodydavo
kaip ir suprastjusi, suneturtjusi. Jis inojo jesant nelaimingir net daug kentusi, bet negaljo save priversti gyvai atjausti ir

ujaust titaigingmoter, kuri, patogiai sisdusi minktam fotely, rodjam apvalius, ilkinm kojinm aptrauktus kelius.
Parjs po toki vakar namo, jis kartais nordavo ilgtis anos Liucs, tryktanios sveikos jaunysts skaistumu,
kvepianios lauk vju, besidiaugianios geltonom Aurakalnio kapdlm. Jis nordavo pasiilgti ir savs paties, droviai
nukreipianio akis nuo spjampro sukneljos krtir igyvenanio visgamjausmdl sivaizduojamo jos pabuiavimo.
Taip, kartais jis to nordavo, bet nieko to nei joj, nei savy neberasdavo. Galgale jis prisipaindavo, kad dabartinponia
Liucija dabar jam patinka labiau, negu kokia nors provinciali ka skaistuol, ir kad dabar frizuoto ponios Glaudiuviens
bubikopfo ir suplonjusios talijos jis nemainytvilganias storas kasas ir sveikbuvusios ponios Brazgiens pilnum. Dabar
ir jis pats nesidrovdamas glostvilgsniu ir jos keliapskritumus, ir pro nusmukusidekoltspjamas jos krtis.
Vadinasi, pasikeitne vien ponia Liucija, bet gal dar daugiau pasikeitir Liudas Vasaris. Ir, keistas dalykas, is pasikeitimas
dar greitesniu tempu vyko ia, Lietuvoj, nors jis ir gro prie kai kurikunigavimo pareigir buvo suvarytas atsakingu darbu.
Tuo metu Liudas Vasaris aikiai to nenuman, bet i ties jis jau ritosi emyn tmoralin sumenkjim, kuriame aptingsta
energija, menkja pajgos, smunka ambicijos ir blsta visokis idealizmas.
Vasaris, pusmetpraleids Lietuvoj, jau stovjo kely t dvasinio gyvenimo bkl, kuriStripaitis puikiai buvo aptars
vienu odiu "apsiprasi". Ilgainiui po metkitgal jis i tiesbtapsiprats laikyti miias, atlikinti pro forma ipaintis, gal j
btprivert neioti "koloratk", o paskui ir sutan. Tuo paiu metu jis btapsiprats naudotis ponios Glaudiuviens arba
kurios nors kitos malonm - ir viskas btbuvkuo puikiausia. Kunigam palankiponiui jis jau inojo ne vien. inojo ir
keletkonkreipavyzdi, kurie, taip sakant, savo "garbingumu" galjo jvien paskatinti irtis toliau apsipratimo keliu.
Liudas Vasaris tbkl nujaut, ms atlikinti kai kurias kunigo pareigas, jos bijojo ir veng, bet kain ar btivengs,
jeigu ne paintis su Aukse Graulyte.
Tuo paiu metu, kai jis lankydavosi ponios Glaudiuviens salion ir nuodydavosi jo erotika pasyvia atmosfera,
lygiagreiai, tarsi kitame jo sielos klode, leido aknis stiprjanti Aukss paintis ir meil. Pirmom po Kaldvenisavaitm
poni Liucij jis matydavo daniau, bet utat kiekvienas pasimatymas su Aukse praskleisdavo jam tarsi vis naujjos sielos
savybiir sujungdavo juodu tarsi vis nauja minties ir jausmo grandine.
Vliau pats Vasaris stebdavosi, kaip jis galjo, nuoirdiai avdamasis Aukse ir jpamildamas, tuo paiu metu lankyti
poniLiucijir lkuriuoti jos maloni. Matyt, jo gyvenimo dvilypumas leido jam pltoti ir isunkiai suderinamparalel. O gal
staiai aistringoji mogaus prigimtis, nedrsdama dar brautis trapias teusimezganios meils iliuzijas, ieko save patenkinti ten,
kur nebra jau jokiiliuzij.
Gana to, kad Liudas Vasaris, jausdamas tdviejpainiprieingumus, nei poniai Liucijai nesipasakojo apie Auks, nei
Auksei apie poniLiucij, nors abidvi numan, kad kiekviena i jturi savo kertpoeto irdy.
Auks, sekdama amerikieistatumu ir savo bdo paprastumu, netrukus mvadinti Vasartu ir, ilgiau jo nematydama, pati
jkartais atlankydavo. Pirmkart, atjusi viena, ji pusiau juokais pasiteisino:
- O, nemanyk, kad a papratusi pas vyrikius viena vaikioti. Tai tik tau tokiiimtdarau.
- Kodl tik man? - klausjis, patenkintas ta iimtim.
- Dl to, kad tu kitokis negu visi kiti - ir a tavs imu jau nebesivaryti. Juk mudu draugai, tiesa? O draugas draugatlanko
kada nori, be jokipalydov.
- Tikra tiesa, Aukse. A manau, kad mudu vienas antrjau gerai pastame, o dar geriau spjame - ir galime elgtis, kaip
dera geriem draugam.
Jiedu abudu kalbjo apie draugikum, o manapie meil. Bet to odio dar veng.
Kiekvienas pasimatymas su Aukse j nuostabiai atgaivindavo. Auks bdavo visados gerai nusiteikusi ar bent tokia
stengdavosi bti, viskirjo optimistikai, galvojo ir jauttiesiogiai, sveikai, natraliai. Jai nepatikdavo, kai Vasaris bdavo
susikrimts, visu kuo nepatenkintas, pasyvus, apsiblauss.
- Na, inai, - sakydavo ji, - jei tu su itokia mina pasirodytum Amerikoj, atkreiptum save vis dmes. Vaikai tave
apmtytpagaliais, o polismenai tart, kad buvai pasigrs. Kas gi yra?
Vasariui nuo ito vaizdo jau darydavos linksmiau, bet jis dar bandydavo prieintis.
- inoma, tavo Amerikoj visi kaip idiotai aminai isiiep, tartum gyvenime nebtdl ko susirpinti.
- Susirpinti, be abejo, yra dl ko, - sutikdavo Auks, - bet kas negera, reikia taisyti, reformuoti. Kiekviena pastanga
nugalti bloga tegali kilti tik i optimizmo. Sielvartais ir susikrimtimais niekas nieko nepatais.
Jiedu neva ginydavosi toliau, bet Vasaris oponuodavo tik taip sau, dl paio gino, nes ir pats gilumoj taip manydavo, kaip
ji. Bet jam buvo reikalinga, kad tas mintis ireiktkas kitas, ypaAuks. Jos tuomet kakaip objektyvuodavos, rykdavo ir
tapdavo nesugriaunamai tikinamos.
Auks danai puldavo ne tik jo niaurius nusiteikimus, bet ir t pesimizm, ir t rafinuotdekadentik simbolizm, kuriuo
buvo pagrsta visa vlyvesnioji jo lyrika.
- inai k? - sakydavo jam amerikiet, paskaiius kokjo eilrat, - tai labai grau, stipru, spdinga, menika, krybika k nori, bet nenatralu. Na, kas dabar, ms laikais, lauys sau galv spti itas metaforas, gaudys it miglot prasm ir
skends itose nesuvokiamose nuotaikose? Prisipaink, kad nesi mats nei itokios gamtos, nei itoki regini, niekam nesi

kalbjs tokiodi, o gal nepatyrs nei tokijausm, nei igyvenim.

- inoma, tai poetins priemons,-atsakydavo Vasaris.
- Priemons - kam?
- Kaip kam? Krybai, poezijai, pasaulvaizdiui, jei nori...
Ji skeptika grimasa klausydavo jo ivediojimarba nutraukdavo:
- Niekai!.. Man atrodo, kad tos priemons ir pasilieka priemonm. Priemons, priemonm... A manau, kad poezijos
priemone turi bti paprastas odis su jo kasdiene prasme. O poetas turtmatyti gamt, daiktus, mones tokius, kokie jie yra,
kokius mes visi matome.
ituose ginuose nieko nauja Vasaris neigirsdavo. Tokikritikjis buvo girdjs ir skaits daug geriau ireiktir stipriau
motyvuot. Bet, keistas dalykas, ta kitur girdta ir skaityta kritika jo netikindavo, o Aukss odiai nejuiom j paveikdavo. I
tiesgi paveikdavo ne odiai, bet ji pati savo asmeniu, savo artumu ir tais jausmais, kurie pamau kerojosi abiejirdyse.
Stiprjant jdviej santykiam, Vasariui vis daniau pasivaidendavo kakokio naujo gyvenimo viltis, kuri j skatino
nepasiduoti, neapsiprasti esamoj bklj, o iekoti isivadavimo. Jo bklbuvo daugeriopai dvilyp, komplikuota, supainiota,
suraizgyta, slegianti ir tvanki. Tad ir kryboje jis tegaljo reiktis daugiaprasmiais simboliais, miglotais vaizdais ir nuotaikom.
Bet pamildamas Auksjis stiprjo savo viduj, telksi vienyb, ir jam nuvisdavo viltis, kad ir jo bkldar gal isipainios, kad
ir jis gal dar gyvens natraliu gyvenimu, nevengdamas rodytis kas ess, neiekodamas nkitur paslptprasmi.
sigalint iai nuovokai, atjo galas ir jo simbolistinei poezijai. Pamau jis m stebti gamt, atsipalaiduodamas nuo savo
asmenik igyvenim, nuotaik ir subjektyvi prasmi. Tuomet jis pamat, kad gamta yra nuostabiai grai ir vairi, kad ji
gyvena savo atskirgyvenim, kurbtneprotinga jungti su savo paties lidesiais ir diaugsmais.
guds objektyvuoti gamtir stebti jos reikinius, Vasaris miekoti taip pat objektyviir paprastodisavo naujajai
poezijai kurti. Kartais jis rasdavo j liaudies dainoj, bei daniau jie patys gimdavo jame, kai jis savo vaizduot j
kontempliuodavo kokgiliai jo sielsmigusreikin.
Kartjis paskaitAuksei vientokpaprastais odiais parayteilrat. Jos diaugsmui nebuvo galo.
- tai kur poezija! - kartojo ji kelintkart. - ia ir vaikas supras, kad grau. Natralu, paprasta ir kartu turininga!
Toki bdu.Auks vis daugiau sipindavo visas geresnisias jo pastangas. I prigimties jis buvo usidars ir net su ja
nenorom savo mintim ir sumanymais dalindavosi. Bet jam buvo malonu patirti, kad ji stengiasi jspti, suprasti, painti. Jis jau
nebesijausdavo vienias atsiskyrlis. Stiprindamas savy tnuovok, jis pasirydavo Auksgalutinai sau laimti. Kaip tai turs
vykti, kokiom formom turs nusistoti jdviejsantykiai, jis tuomet dar neinojo. Vis dlto jo gyvenimas pradjo krypti aikiai
nauja linkme.
Linkm kitjo, bet jis dar ne tuoj galutinai susitelk savy ir galutinai sitikino, kad aikus, vienlypis ir vientisas gyvenimas
pareikalaus i jo ne tik nuosakiai derinti visus veiksmus, bet taip pat isiadti kai kurimalonumir net paaukoti kai kuriuos
naujai atgijusius jaunysts atsiminimus. ia jam reikjo nugalti dar keletas pavoj, kurivienas vos nesuardtaip dar trapijo
santykisu Aukse.
Artinantis Sekminm, kai Vasaris kartatsilankpas Glaudius, ponia Liucija papasakojo viensumanym.
- Per Sekmines, jei tik oras bus graus, padarysime maikylNemunu. Vandens keli valdyboj a turiu pastam. Jis
duos motorinvalt, kuritelpa apie 10 moni. Tamstai a sakau tai i anksto, kad niekur kitur nepasiadtum. A noriu, kad
tamsta btinai dalyvautum. Pamatysi, bus labai smagu.
Atsisakyti nebuvo prieasties, ir Liudas sutiko. Kas ten dalyvaus toj i kyloj, jis gerai n neisiklaus. Pasitenkino
Glaudiuviens odiais, kad bsivisi geri mons ir net keletas jo pastam.
Pordienprie Sekmines paskambino jam telefonu Auks:
- Alio, ponas Liudai! Kveiki per ventes? A turiu gerpasilym. Vaiuokime automobiliu Suvalkijos plentais, grim per
Alytir Birton. Tvas, mudu ir dar pora pastam.
Ir neinia, kokia galia pastmjo jsumeluoti:
- Deja, negalsiu. Vaiuoju etadien tvik. Btinas reikalas.
Vos tik itars tuos odius jis susigrieb, kad padarlabai kvailai ir negraiai. Juk Aukslengvai gali suinoti, kur jis vains
per Sekmines. Be to, meluoti ir isisukinti, ir dar jai, tai jau tikrai negrau. Jis peiksave ir bjaursavo bd, kuris jam ne syk
jau buvo tokikvailysi ikirts, bet ataukti savo odius nestengprisiversti. Pagaliau nusiramino: greiiausia nesuinos, o
jei suinos, kaip nors pasiteisinsiu.
Kai sutartvalandatjs prieplaukjis apvelgsusirinkusikompanij, vos nesukeiki apmaudo. Ant tiltelio sukinjosi
Indrulis, paddamas poniom lipti valt. Su baltom kelnm, mlynu varku jis atrodlabai elegantikai, buvo gerai nusiteiks ir
linksmino ponias, kakkaudamas ir pats garsiai juokdamasis. Nepatiko Liudui nvisa kita kompanija: pora kariki, trys
apygras ponios ar panels, dar kakoks dabita - mons vis nepastami ir Vasariui visai svetimi. Ponia Glaudiuvien j
supaindino, bet jis nemokjo prisiderinti nei prie j kalb, nei juok. Sdjo apsiblauss, neinodamas, k sakyti savo
kaimynei, kuri taip pat jo varsi ir nairom observavo. Indrulis vos teiksi pratarti jam porodipasisveikindamas, o paskui

ignoravo, neslpdamas savo ironikvilgsni. Ponia Liucija su vienu karikiu ir dabita vislaiktaukniekus ir garsiai juoksi
be jokios prieasties. odiu, visi ir viskas atrodtartum susitarjerzinti ir jo nuotaikdar labiau gadinti.
Kad Auks dabar visk suinos, jis n kiek neabejojo. Nors jos santykiai su Indruliu buvo gerokai atal, bet paintis
tebetvr, ir jiedu kartais dar matydavos. Indrulis dar visk, kad vl laimtturtingos amerikiets simpatij, ir jeigu inot,
kaip Vasar jos akyse paeminti, pasiskubint tai padaryti... Indrulis, inoma, papasakos Auksei ir apie i ekskursij,
nepraleisdamas progos i Liudo pasiaipyti.
Jis ir ia neikentnedrs Vasariui, prikidamas jo greitsuartjim su amerikiete. Sulauks patog moment, kada visi
aptilo, Indrulis nuo kito galo valties kteljo:
- Kunige Liudai, a tikrai maniau, kad tu iandien kur nors Jiesios pakrantse su Graulyte poezijas skaitai. O pasirodo, tu
ia?
Visi suiuro Vasar. Kiti nneinojo, kad jis kunigas. Panels pasmaukemyn savo per trumpas sukneles, dabita nuvrj
niekinaniu vilgsniu. Vasaris pasijuto sds kaip ant arij.
- Taip, a tikrai ia, - tarjis atsigriebs, - ir stebiuosi, kad tu pats ne pas suadtin, o plauki tai Kaergins mik.
Daug kas nusijuok, nes visi inojo apie Indrulio tuias pastangas vesti amerikiet. Indrulis suprato ironijir staiga atlyo.
- Kas, kvieiamas ponios Glaudiuviens, sdtpas suadtines, tai jau tikrai btnelaimingas padaras, - galantikai dar
nujuokavo. Lygiai stuksdamas valties motoras greitai nejuos pavandeniui, ir didiulis ups vanduo, skrodiamas dvi dalis,
gurguliavo ir putojo prie vairo. Panels usimanpadainuoti, vyrai jom pritar, ir Vasario nuotaika pamau pradjo taisytis.
Ilipkrant, jie kaudami ir juokaudami jo mikiekot patogios vietos "stovyklai". Karikiai templagamin, kuriame
kresteljus skambdavo, o sibteljus skalanduodavo ir gurguliuodavo. I to visiem buvo be galo linksma. Indrulis nerankin
patefon, o dabita ir Vasaris poniir paneliapsiaustus.
Rad lygi grai vietel po puim, prie krm ir aiktels, jie sukrov savo mant, ir ponia Liucija msi eimininks
pareig. I lagamino itraukstalties, keleivikukandi, bonkkonjako, vyno, zelterio. Viskas buvo sutikta garsiais vyr
ksniais ir irikiuota ant pievels. Indrulis jau suko patefon, ir tuoj trys poros, igrpo stiklel, jau trypfokstrotpo pu
spygliais paslidintilo vej. Ponia Liucij, laikydama rimtos, aristokratikos ponios ton, okti ant ols grietai atsisak.
Pasilikusi sdti su Vasariu, ji usirk papiros ir, atsiliejusi ant alkns, susimsiusiom akim klaidiojo po medi
virnes, kur mlynam danguj plauk balti giedros debesliai. Vasaris, isitiess knipsias, parms ranka smakr, j
observavo ir, rodos, spjo jos mintis.
- Ar atsimenat, ponia Liucija, mano kadaise ileistuves ir Aurakaln? - paklausjis, - Ten taip pat okom "Puikios ros",
"Mes jom", "Oi berneli berneli"... Man taip gyvai dabar tas viskas stovi akyse, kad, rodos, vakar tai buvo.
Ponios Liucs veidu nuslinko lidesio elis, ir ji truputkariai atsak:
- Taip. A puikiai atsimenu ne vien tik Aurakali, bet dar ir daug k... Tik ar ne geriau btatsiminimus palikus ramybje,
jeigu jie niekam kitam nra naudingi...
Bet Liudas nesutiko:
- Kodl nenaudingi? I atsiminimmes jauiams turpraeities patyrimo, galime kai kpakartoti, kai ko ivengti.
Ponia Glaudiuvienironikai ypteljo.
- Ne, dkui u paguod. Reta kuri moteris nori jaustis turinti praeit. O ar tamsta savo patyrimu kada pasinaudosi, a labai
abejoju.
Liudas negaljo suprasti, dl ko ji taip rsiai su juo kalba, ir nieko neatsak. Kiek patyljusi pradjo ponia Liucija:
- Kaip keista. Kada tik gyvai atsimenu anuos laikus, visuomet man pagenda pas. Ech, nemokjom mes tada gyventi,
Pavasarli...
Liudo irdis stukteljo, o paskui, rodos, visai nustojo plakus. Jis pakeitpozir atsisdo. Pirmsykjis igirdo i Liucs
pavadinim, kuris anais laikais buvo kupinas neireikiamos jaudinanios prasms. Jos balsas dabar, rodos, buvo tokis pat
gilus, krtininis, virpantis, lygiai kaip tuomet, kai ji atvaiavo jo kviesti savo vestuves ir jiedu ilgai kalbjosi vienu du.
Visa tai Liudui atrod taip keista, kad jis n neinojo, kaip jam tuos odius atsiliepti. Anuos laikus jis taip pat m go
atsiminti, bet dabar, suartjus su Aukse, tie atsiminimai jam tebuvo grynas praeities patyrimas, kurtaiau kartoti jis nebeturjo
noro. O poniai Liucijai, jis dabar tai mat, praeitis tebepasiliko gyva, giliai irdy rusenanti - ir tai pavasario laukvjelis vl j
gali pusti ir atgaivinti.
Pirmu momentu Vasaris nustebo ir net tarsi nusigando tos atgyjanios praeities. Bandomu vilgsniu jo akys nuslydo per vis
Glaudiuviens stuomen. Ne, praeitis negali grti. An laik Liucs nebr. Prie j ant mlyno apsiausto guljo visai kita
moteris, kirptais frizuotais plaukais, papudruotu veidu, paraudonytom lpom. Raudona ilkin jos suknel usismauk sulig
keliais, ir sauls spinduliai ant viesi kojini reflektavosi vilganiais iilginiais bruoais, pabrianiais veln blauzd
apvalum. Ir ita moteris turi nemylimvyr, o apie jsukasi kakoks kapitonas Raibys ir dar velnias ino kas...
Vasaris norjo bjaurtis ir piktintis, o i tiesjis pats mtos moteries geisti. Ji buvo tokia artima ir pasiekiama. Jis glostj
usidegusiu vilgsniu, o nesuprato, kad t moment, pirmir vienintel jiem i naujo susitikus, ji buvo tikrai ta pati an laik
Liuc, kad po miestikpozkauke jos krtinj tikrai atgijo annaivijaunysts dienilgesys. Bet tas momentas buvo tokis

trumpas!
I patefono ds tebesklido fokstroto garsai, ir nosinis balsas dainavo plok ios prasms odius. Keturios poros
tbetryp prie puaii ir isikerojusio lazdyn krmo. Ponia Liucija pasivert ant ono, papurt galv, tarsi nusikratydama
prislgusiu jlidesiu, ir nusiypsojusi paklaus:
- Tamsta dar neoki fokstroto?
- Ne, neoku.
- Gaila. Su tamsta ir a paokiau, nors ir ioj pievutj.
Jis su paaipa pairjo okanius.
- ia fokstrotas - tai pasityiojimas i gamtos ir net jos niekinimas. irkite, kaip ididiai stiebiasi aukt tos
lieknaliemens puys! Pro jalias virnes mlynas dangus su palvais debesliais taip glosto akis, kad net irdy miela. Jei ne
tas kvailas gramofonas, girdtum, kaip lama vjelis, iulba paukiai, toli toli Nemune suokia garlaiviai ir skamba daugyb
kitokigars. Ne, mes nemokame elgtis, atvykgamt.
- Tamsta kalbi kaip poetas, - truput pasityiojo ponia Glaudiuvien, -vis velnijausm ir groio iekai. Bet gamtoj ne
viskas vien velnu ir grau. Tas pats fokstrotas juk taip pat kils i natrali, vadinasi, gamtikmogaus instinkt. Kodl jo
nepademonstruoti gamtos fone?
Vasaris suprato paslpt iuose odiuose cinizm, ir j prasmj kvietimas paokti fokstrot atrod pikantikai
dviprasmikas.
Jis norjo duoti jai pajust, kad suprato tprasm, ir taip pat su paaipa atsak:
- Ne, a manau, kad tokis fokstrotas daug geriau tinka buduare arba miegamajam.
- Fi, kaip tamsta blogai manai, - piktinosi ji, bet jos tonas rod, kad anaiptol jo nesmerkia.
Pagaliau muzika nutilo, ir pailsfokstrotininkai suvirto aplink stalties. Vyrai grkonjak, moterys vyn, visi triukmavo,
kavo ir juoksi. Igrus po kelet stikleli, linksmumas dar padidjo. sidrsin vyrikiai, iekodami, kaip ia patogiau
atsisdus ar atsigulus, glaudsi prie paneli, dliojo gaivas jom ant keli, tos gynsi ir klyk, kol naujas okis suklvisus ant
koj.
Saulei leidiantis oras atvso, ir ponia Glaudiuvienpirmoji panoro grti atgal. Daug kas prietaravo ir rodinjo, kad saulei
nusileidus mike esdomiausia, bet norinigrti balsai nusvr. kavimai ir juokai nesiliov nvaltyje. Tik ponia Liucija,
sisupus apsiaust, patenkinta, kad jos kaimynai, uimti kitom moterim, paliko jramybj, akis smeigusi gurguliuojantpaskui
valtvanden, skendjo savo mintyse.
Tyljo ir Vasaris, grdamasis temstanio vakaro reginiu. Prieais dangus, Nemunas ir mediais apaug aukti jo krantai
buvo susiliej sunkiai iskiriamtamsiir altplieninio atspalvio kan, kurioj klaikiai ibjo toli plaukianio garlaivio viesos
ir aidjo kavimai ir dainos. Bet upakaly, iaurs vakaruose, laistsi ir aidvisa spalvsimfonija. Raudonam danguj kybojo
fantastikos debes pilys ir kalnai, vienur rdami deganiu auksu, kitur sksdami niauriuose eliuose. Nemuno vanduo
vilgjo tkstaniais atspalvi. Kiekviena banga, kiekvienas verpetas ir linkimas viet, kaitaliojos, skuriavo ir derinosi
nuostab, simetrik, platyn einant keli, kuris lydjo valt kaip kokios milinikos kometos uodega. Tik krantai gldjo tyls,
tamss ir paslaptingi.
Netrukus j valtis aplenkgarlaiv. Jiem mosavo baltom skarelm, kepurm, rankom ir lydjo visokiais balsais. Kraupiai
sumaurojo aprks kaminas ir apiprunkt juos smulkutm garo dulkm. Ilgai aidjo garsas tamsiose pakrantse. Pagaliau
pasirodmiesto iburiai.
Prieplaukoje buvo tirta ir triukminga. Grtantieji i geguininesi miestpakilusinuotaik, mikir laukkvap. Visi
skubino namo. Tvanki miesto iluma dar kybojo gatvse.
- Mane palyds ponas Vasaris, - atsakinjo ponia Liucija, kai vyrikiai prie atsisveikinant silsi jpalydti. - Mudviem
pakeliui.
Indrulis tariamai pairjo primerks akis ir atsisveikino, nieko netardamas. Auks s atsiminimas dar kart mkteljo
Liudo galvoj, bet jis jau ingsniavo su ponia Liucija.
Prie jos buto durVasaris norjo atsisveikinti, bet ji uprotestavo:
- O ne. Ktamsta dabar darysi namie? Praau pas mus. Dar laiko yra. Pasdsime, pasilssime.
Jis ito pakvietimo tikjosi ir sutiko nesvyruodamas. Glaudiaus nebuvo namie. Vytukas jau guljo, tad jiedu dviese pavalg
vakarienir perjo salion.
- Ak, kaip gera ia pasdti po dienos kario! A vis dlto jauiuosi pavargusi, - kalbjo ji, atsiliedama kanapos kamp.
Vasaris atsisdo salia jos fotely, pasil papiros, ir abudu usirk. Tikrai, kuone vis dien praleidus lauke, ia buvo
nepaprastai jauku ir malonu. velni kampins lempos viesa spalvotais pustoniais sklido po kambar. Visi daiktai kakaip
minktai sieksi per erdvsavo eliais, tarsi gyvendami viena nuotaika, vienu intymumu.
Vasaris ir ponia Liucija ilgokai sdjo tyldami, nejausdami reikalo knors kalbti, nes ir patys be odijautsi sujungti tos
nuotaikingos intymios saliono tylos.
- inot, ponia Liucija, kas man ateina galv? - prabilo pagaliau Vasaris. - Kad mudviej paintis ir santykiai eina

kakokiais zigzagais, uoliais ir nelogikais prietaravimais.

- Kaip tai? - nesuprato ji.
- Gi taip. Pirmiausia, jei a nebiau buvs klierikas, mudu nebtume pasipain. Paskui, kai abudu buvome savo vietose a kunigavau, o tamsta buvai pavyzdinga mona, mudviej paintis buvo beveik nutrkusi. Dabar vl, kai a kybau tarp
dangaus ir ems, o tamsta esi nelaimingai itekjusi, tai mudu vl suartjome.
- domu, ar ne tiesa, - ypteljo ji. - I to galima, toliau einant, padaryti ivad, kad tik nusibankrutav galutinai mudu
pagaliau sutapsime.
- Ivada nelabai mus paguodianti, - pastebjo Vasaris.
- Dl to nereikia taip ilgai laukti, - vl nusiypsojo Liucija, keistai jpairjusi.
Vasaris pakilo, atsine i kampo pelenin, nors jau viena stovjo ia pat, ir atsisdo ant kanapos, alia ponios
Glaudiuviens. Jo smonj nebuvo jokios aikios minties, bet jis jaut, kad Liucijos artumas j svaigina ir kad jo elgesys
pasprunka i jo valios kontrols. Visi j jaudinusieji jdviej painties momentai, visi jo sielos dugn nugrimzdvaizdiai ir
norai dabar tarsi susitelkviengeism, kuris jfatalikai stmprie moteries, kadaise paadinusios pirmuosius jo vyrikjimo
polkius. Liucija nesiprieino, kai jis pamjos rank, deine apkabino jos liemen, pritraukprie savs ir m buiuoti jos
lpas, kakl, krtin ir vl lpas. Tada ji pati staiga atsilo, atsispyr jo krtin delnais, sir tartum spyruokl ir, vl
nuogom rankom apkabinusi jo kakl, prisispaudprie jo lpnirusiu, skaudiu pabuiavimu.
Vlai t vakar Liudas Vasaris parjo namo, o parjs ne tuoj jo gulti. Nedegdamas viesos, jis atsisdo prie lango,
usirkpapiros ir nugrimzdo chaotikminiir jausmskur. "Tik nusibankrutavgalutinai mudu pagaliau sutapsime..."
itie Liucijos odiai, kaip kokia mefistofelika ironijos grimasa, i jo tyiojos ir jsmerk, nes tokiai ivadai jis pats juk nusak
premisas!
"Nejaugi a galutinai nusibankrutavs?" - klauspats savs Liudas Vasaris. Berods taip. Net palikdamas aly kunigyst, o
teisdamas save kaip mog, jis negaljo savo elgesio pateisinti. Juk puoseldamas savy Aukss meils, isivadavimo ir naujo
tiesaus gyvenimo viltis, jis tai vienu momentu tarsi visa tai sugriov . Jis dar viena linkme pagilino savy dvilypum , kuris j
kankino ir ud.
Jam atrod, kad jis paniekino ne tik tviesiateit, kurios ilgjosi, bet ir skaisipraeit, kuria savotikai didiavosi. Buvo
nenatralu ir net tarsi nenormalu, kad jis, atminty saugodamas skaistjaunuts idykls Liucs paveiksl, tai dabar aistringai
nusilenkerotikam, blunkaniam ponios Glaudiuviens avesiui.
Jau balzgana artjanio ryto viesa sroveno pro lang, kai Liudas Vasaris atsiguls umigo, daug t vakar igyvens ir
apsvarsts, bet nieko nenutars ir niekam nepasirys.
Rytojaus dien jis vis laik buvo neramus. Jis lauk, ar nesuskambs telefonas, ar neigirs Aukss balso, ar ji neateis jo
atlankyti. Jis pats dabar drovjosi jai rodytis ir nutarlaukti jos enklo. Bet visdiennieko nesulauk. Auksturbt man,
kad jis dar negrs i tviks. Prajo dar viena diena - jokio enklo. Vasaris jau pradjo nerimauti ir kankintis vairiais
spliojimais. Dabar jis jau pamat, kad netekti Aukss btjam be galo skaudus smgis, ir, mstydamas apie tai, jis deimt
kartsmerksavo neapgalvotmel.
Pagaliau, baigiantis savaitei, vienpopietstaiga jo kambarsiverAuks, visu glbiu alyvneina. Ji spindjo diaugsmu
ir laime. I jos trykte tryko visa nuvieiantis jaunysts skaistumas. Visas kambarys nuvito nuo jos viesios suknels, baltos
skryblaits, spindinio veido ir besijuokianiaki. Vienos akimirkos pakako Vasariui sitikinti, kad viskas klojasi gerai, ir jis
paoko jos sutikti ir pasveikinti. Ji tiesjam alyvas, o jis iskstom rankom apglb jkartu su iedais. Svaiginantis malonus
alyv kvapas pripild jo krtin, kai jis prisiliet veidu prie rausv garbanot ied. Pro pasklidusias alyv kekes jis mat
nudiugusias Aukss akis, jis prispaud j vis prie savs ir staiga pro iedus susitiko jos praviras nuo ypsnio lpas. J
pirmasis pasibuiavimas buvo giedrus, pavasaringas ir kvepis alyvom kaip gegus saultas rytas.
- Na, tai mudu ir simylj, ir prisipainmyl! - atvirai suuko Auks, padjusi ant stalo gles ir numesdama skryblait.
- Ijo tarsi kokia improvizacija! - ypsodamasis kalbjo Vasaris. - Ir gana modernikai. Be sentimentali odi, be
mnulio ir atodsi.
- Bet alyvos buvo! - juoksi Auks.
- Alyvos ia suvaidino labai svarbirol. Kad ne jos, kas ino? Gal btteklaukti sutemir mnulio.
- Jeigu tu buvai taip mans isiilgs, kaip a tavs, nebtreikj.
- tai rodymas be alyvir be mnulio! - tarVasaris, vl jpriglausdamas prie savs.
Bet ji jau surimtjo.
- a! Dabar gana. Situacija paaikjo, ir galas!
- A manau, kad ne galas, bet pradia, - nustebo Vasaris.
- Ne, kol kas galas, - tvirtino Auks. - ito mudu tsti neturime. Lauksime, kas pribrs mumyse toliau.
Ji pamerkgles ir klaus:
- Na, kaip praleidai Sekmines? Kas gera tvikj?

Jam skaudiai dilgteljo krtinj, bet jis nerpestingu tonu atsak:

- A, nieko nauja. Visi sveiki. Brolis vesti rengias, tai reikjo taptarti. O tu?
- O mes labai puikiai pasivainjome! Nuostabiai graivietyra Dzkijoje. A nuolatos gailjausi, kad tavs kartu nebuvo.
A neturjau su kuo grtis.
- I tiesgaila ir man, - pritar Vasaris, jausdamas didel koktum ir paeminim, kad jos nuoirdum ir pasitikjimjis
atsiliepia melu ir veidmainyste.
Jai ijus, Vasaris vl krimtosi, kam ndabar nepasaktiesos. Dabar btbuvlengviausia isiaikinti, ir ji greiiausia bt
jam dovanojusi. Ir jis neinojo, ar tai jo puikybstmj dar kartsumeluoti, ar tai nenoras aikintis ir teisintis, ar tai staiai
baimturti nesmagum. iaip ar taip, jis mat, kad dabar jau brido meltoliau, negu galima pasiteisinti, ir tai, kas i pradi
atrodvisai nereikminga smulkmena, dabar, po jdviejsusiriimo meils pasibuiavimu, grstapti stambaus nesusipratimo
prieastim.
Sekmadien jis turjo eiti Glaudius patikrinti tos savaits Vytuko udavini. Jis jo tvirtai pasirys pasisveikinti su ponia
Liucija, tartum nieko nebtatsitik, o atliks reikal, tuojau eiti namo.
Bet vos tik jis eng Glaudi salion, visas tas pasiryimas nujo niekais. J pasitiko ponia Liucija ir tu tuojau
pasisveikindama apkabino rankom kaklir, visa prisiglausdama, stipriai pabuiavo lpas.
- Eik, greitai baik su Vytuku - a tavs lauksiu ia. Kol grGlaudius, turime dvi valandas.
Tartum ugnies kas pylVasario gyslas. Jis irjo Vytuko udavinius, bet nuolatos jautsavo lpose ponios Liucijos lpas,
ir itaigingas jos kvepalkvapas sklaidsi apie galvkaip koks raganikas kerjimas.
Pavarts Vytuko ssiuvinius ir io to j paklausinjs, jis patar vaikui eiti pabgioti, o pats gro salion, kur skambjo
pianino garsai. Ponia Liucija uvogaidas ir, pasodinusi savo sveisof, pati atsisdo greta.
- Kuo tave iandien pavaiint, Pavasarli? - klaus ji, paliesdama jo rank. - Pastumk man an d, ten yra puiki
cigarei.
Vasariui kakodl darsi koktu nuo to jaunysts dienvardo, ir jis, siekdamas d, pra, pats save ironizuodamas:
- Jau geriau nevadinkit mans Pavasarliu, ponia Liucija. Koks jau a dabar Pavasarlis? Ruduo, ne Pavasarlis.
Bet ji nesiliov:
- O, ne! Dabar tu esi pats vasaros kartis. Toks tai tu man patinki!
Jam buvo neskanu klausyti itplokipalyginimir tarsi gda per atviro Liucs flirto, bet jos artumas tuoj nustelbbent
koknepasitenkinim, ir jis jau nebegaljo atsispirti jos moterikam avesiui.
Staiga atkaklus skambuio irkteljimas priekambary privertabudu krptelti. Ponia Liucija, okteljusi ties veidrodiu,
skubiai pasitaisplaukus, o Vasaris persdo fotelir siiebpapiros. Po trumpos valandls kambarinAdelprane, kad
"du ponai i Sekminiikylos" noratlankyti poniGlaudiuvien.
Vasaris, traukdamas dm ir maigydamas papiros, irjo duris, kas bus per vieni tie du ponai, ir, pamats einanius,
btbevelijs geriau inykti, negu ia su jais susitikti. Buvo tai Indrulis ir anas dabita, kurio pavards Liudas nneinojo.
Indrulis, sveikindamasis su ponia ir buiuodamas jai rank, kalbjo:
- Atsiminpereitsekmadien, mudu tai su ponu Aleksandru neikentm iandien ponios neatlankir nesitikin, kad esate
sveika, linksma ir gerai jauiats. A matau, kad ir kun. Vasaris tuo pat tikslu ia yra atsirads. Net keista, kaip danai
mudviejkeliai susitinka, - taukjis, atsigrdamas Vasarir dviprasmikai ypsodamasis.
Ponia Liucija, apsimesdama patenkinta, atsakinjo tokiu pat tonu:
- Kaip malonu, kad ponai mans nepamirote! Per Sekmines smagiai pasivainjom, tiesa? Tik tai ponas Vasaris atrodne
visai linksmas, bent i pradi.
- Na, jam, kaip poetui, ir dera melancholika iraika, - neva teisino jIndrulis.
Ponia paskambino Adelei duoti kavos ir pati atsipraiusi ijo valgomj. Indrulis nulydjo jciniku paaipos vilgsniu ir
tokia pat iraika apvelgVasar nuo galvos ligi koj. Liudas instinktyviai patikrino save ir, per vlai susigriebs, pamatant
savo kairio peties aikipudros dmir ilgvingiuotmoterikplauk.
Niekas nepaspruko i akylaus Indrulio vilgsnio. Jis nusijuok ir, gudriai mirkteljs, kreipsi Vasar, akim rodydamas
pudruotpet:
- Dievai, Liudai, jei nebtum kunigas, manyiau, kad tai laimjimpdsakai, kuriais gali didiuotis... Sveikinu!
O ponas Aleksandras pridjo, matyt, i savo patyrimo:
- Pudra, daytos lpos ir miltuoti bateliai kartais pridirba velniknepatogum.
Tuo tarpu duryse pasirod ponia Glaudiuvien, ir cinikos iraikos svei veiduose inyko kaip nutrintos. Netrukus
atsirado kavos ir likerio. Sveiai sribiojo nuotaikingskystim, rk, pasakojo juokingus atsitikimus, anekdotus, terpdami
komplimentponiai. Gro i lauko ir Vytukas. Pamats, kad nra Glaudiaus, jis atjo salionpasigirti savo sugauta platake.
Indrulis, igirds, kad Vasaris vaiko kriktatvis ir mokslo kontrolierius, tarsi daug ksuprats, reikmingai palingavo galva ir
nuts:
- A-a!.. Na, tai visai kas kita!.. Ir, taip sakant, suprantama...

Jie visi trys ijo kartu, bet tuoj prie dur ir atsiskyr. Indrulis su ponu Aleksandru nujo savais keliais, o Vasaris pasuko
namo vienas. Dabar jis buvo jau beveik tikras, kad netrukus i girs apie save ir Liucij bt ir nebt dalyk ir kad tos
paskalos, jei ne tiesiog i Indrulio, tai i deimtlp, pasieks galgale ir Auks. Diena i dienos jis lauki kur nors gando.
Pirmas atsiliepStripaitis. Vienvakarjis siverpas Vasaruduss ir, vos spjs pasisveikinti, suuko:
- Na, direktoriau, vyras! Girdjau, kad pradjai romansuoti su dviem Kauno grauolm: viena ponia, antra panel. Ot, tai
man bent poetas!
- I kurgi jau tokios tikslios informacijos? - klausVasaris.
- , Kaune, brolyti, nepasislpsi. Tu ties Seimu nusiiaudk, tai aniuose tau " sveikat" atsakys. Ogi Graulyt ir
Glaudiuvientai nemenkos uvys. Oi, atsargiai, Liudeli, kirps tau uodegkoks mekeriotojas!
- Vis dlto papasakok.
- Sutinku vakar Mekn. nekteljom valandl. Tai, ot, jis man ir sako: ar negaltum, girdi, kaip nors spti tms miel
Vasar, kad jis nesivelt tas istorijas. Man, sako, Indrulis pasakojo labai tartin dalyk. Nepatogu, sako, gimnazijos
direktorius, gana inomas poetas... Gaila, sako, mogaus... Velnitau gaila, manau! Pavydi, ar k? A ne tik nespsiu, bet dar
padrsinsiu. Bk vyras ir nieko nepaisyk!
Bet Vasariui buvo koktu tos kalbos klausyti, ir jis nieko Stripaiiui nesak.
- Pasirodo, kad ta Glaudiuvientai buvusi daktarieni Naujapolio, - tskalbatstovas. - Buvau ir a anais laikais iek
tiek pastamas. Dabartinis jos vyras gudrus spekuliantas, bestija. Tursi nuvesti ir mane kada. O Kalnynbaronienatsimeni?
Ot, kur tai boba buvo!
- Kur ji dabar? - susidomjo Vasaris.
- Velnias jino. Negro po karo Lietuv. Dvariparceliavom, centre galiotinis sdi.
Stripaiiui ijus, Vasaris ilgai vaikiojo po savo kambar, galvodamas apie tai, kaip lengva Kaune igarsti ir kaip ia turi
bti tvanku tiem, kurie kitus sekioja, o dl savo kailio dreba. Viena buvo aiku, kad Indrulis pradjo veikti ir pasirinko neblog
keli- per prof. Mekn.
Beveik tuo paiu metu pana spjimVasaris igirdo ir i Varnno burnos. Taiau literatros istorikas tdalykprim
rimiau negu Stripaitis.
- A labai apgailestauju, - kalbjo jis Vasariui, - ir man staiai skaudu, kad ta maloni linksma panel, kurikadaise maiau
per tavo klierikikas ileistuves, taip galjo pasikeisti. A ir tuomet pastebjau, kad judu vienas prie kito limpate kaip musprie
medaus. Bet dabartin ponia Glaudiuvien, inai, tikrai neverta tavo susidomjimo. sivelsi kokikvail istorij, ir paskui
valkios visi ant lieuvi.
Vasaritokis jo draug susirpinimas gerokai pradjo erzinti, ir nedaug ko trko pastmti j elgtis visai prieingai. Tad,
iklauss Varnno kalbos, jis iurkiai atsak:
- Tai k? Bene ir pats priklausai mano globjbriui?
- Kam globj? Draugikas pasisakymas, daugiau nieko.
- Na, dkui... Tik a manau, kad visa tai bergdi odiai. A ir pats nesu patenkintas savo santykiais su ponia Glaudiuviene
ir greiiausia juos nutrauksiu. Bet mano motyvai bus visai kitoki. Js visi norit atbaidyti mane tariamai blogu Liucijos vardu ir
"istorij" baime. O man tai neturi jokios reikms. A j pastu geriau u jus visus. A inau, dl ko ji tokia tapo. a j
suprantu, ir man jos gaila. Mano giliu sitikinimu, mogaus vertnusveria ne kuris vienas jo gyvenimo momentas, bet visas jo
nueitas kelias. Ankstyvesnieji jo igyvenimai ir kentjimai gali pateisinti ar bent kitaip nuviesti daugelvlyvesnijnuopuoli.
- Be reikalo kariuojiesi, - tar Varnnas. - Ta visa filosofija gal ir teisinga, bet kasdieniam gyvenime auk tus
samprotavimus mes danai turime pakeisti paprastu sveiku protu, atsivelgti vispriimtus padoraus elgesio dsnius ir viej
opinij. Nieko nepadarysi - gyvename visuomenj ir turime derintis prie bendro, visuotinio masto, nors jis ir neb t visai
tobulas. Kitaip socialinis sugyvenimas nra galimas.
- Ne. Jeigu a bsiu sitikins prieingai, a nesiderinsiu.
Varnnas skeptikai nusiypsojo:
- Dovanok! Bet jeigu tai ne pasigyrimas, ne poza, - tai tuti odiai.
- Tu nori pasakyt, kad lig iol a vis dlto prisiderindavau prie tvisuotininorm?
- Taip.
- Nemanyk, kad tai dariau dl pagarbos tom normom.
- O dl ko?
- Dl griet, aikisitikinimstokos.
- Aikesnivargu tu ir sulauksi.
- Taip. A per daug svarstau pro ir contra. Dl to man reikia stipraus iorinio akstino.
Kaip paprastai, jiedu klimpo svarstymus ir analizes, kol Varnnas pagaliau susigrieb:
- Tai tai kur atsidrm! Nuo ponios Glaudiuviens - etinj psichologinj problemoj.
- Visi keliai Rymveda, - pabaigVasaris.

Ileids Varnn, jis vis dlto susimstapie savo santykius su Liucija. Jis saksi, kad draugspjimai ir vieoji nuomon
jam neturi jokios verts, taiau po pasikalbjimo su Varnnu tsantykinetinkamumas tapo jam dar akivaizdesnis, ypakad ir
pats juos smerk. Bet pasireikusiam sieloje blogiui nugalti reikalinga kova. O pasiryti ir kovoti jgalgale paskatino Auks
Graulyt.
Praslinkus porai dien po Varnno atsilankymo, paskambino jam Auks telefonu ir pra neatidliojant ateiti. Ji turinti
pasikalbti labai svarbiu, juos abudu lieianiu klausimu. I to Vasaris suprato, kad ji jau viskino ir kad pasikalbjimas bus
rimtas, o gal ir lemiamas.
Primj Auksvisai paprastai, pasisveikino nuoirdiai, ir jis paman, kad gal ji dar nieko neino ir nori pasikalbti su juo
kokiu nors kitu reikalu. Bet jau i pirmjjos odivisos tos viltys subiro.
. - A praiau tave ateiti, - pradjo ji, - nordama isiaikinti poros paskutini savaii vykius. Po paskutinio mudviej
susitikimo a tariuosi turinti tam teis. Man bus lengviau, jeigu tu prisipainsi, kad numanai, ka noriu pasakyti.
- Taip, Aukse, numanau, - prisipaino Vasaris, - Tu i Indrulio ar i ko kito bsi girdjusi apie SekminiekskursijNemunu,
o gal ir apie mano lankymsi pas poniGlaudiuvien.
- Tiesa. Dkui, kad prisipaindamas apsaugojai mane nuo nemalonumo paiai tuos faktus minti. Tu turbt supranti, kaip
mane emina ir eidia tas beprasmikas tavo melas ir apgaudinjimas.
- Taip, Aukse. Nuo pirmo momento a supratau, kad elgiuosi negraiai, nedentelmenikai. Bet pasistenk ir tu suprast mane.
A anaiptol nesiteisinsiu, bet tik noriu pasiai kinti. Dl ko a tau pamelavau, kad vaiuoju tvik, o ne su ponios
Glaudiuviens ikyla, a ir pats neinau. Ji mane pakviet anksiau kaip tu, ir a jau buvau jai priadjs. Bet meluoti tau
nebuvau ketins. Pamelavau savaime, kakaip spontanikai, tarsi tuos odius kas kitas bt i mans imets. Gal mano
instinktas norjo tuo tarpu apsaugoti mane nuo aikinimosi, o tave nuo nemalonumo mstyti, kad a bastausi kakokioj sau
netinkamoj kompanijoj.
- Be reikalo, - pastebjo Auks. - Atvirumas pavydo many nekelia.
- Be abejo, mano egoistikas instinktas galjo suklysti. Bet gal sutiksi, kad neinojimas danai mus apsaugoja nuo daugelio
bergdi nugstavim ir tarinjim. Bet kartoju - a nesiteisinu. Gal bt, kad yra many kakoks nelemtas palinkimas
usitrenkti neinios usklanda net ir nuo artimiausimoni, nevengiant net ir melo. Jeigu tu man padsi itpalinkimi savs
irauti, a tau bsiu labai dkingas.
- Po Sekminimudu buvom jau keletkartsusitik, ir tu turjai labai gerprogtmelatitaisyti. Taiau tu to nepadarei ir
kain ar btum padars, jeigu a pati nebiau to klausimo iklus. Ir nekartok man apie neinojimo geradarybes. Dviej
tarpusavio santykiuose, kai vienas nuo antro slepiasi arba nori k paslpti, umesdamas iam neinojimo skraist, susidaro
tokia nelygyb, kuri anksiau ar vliau tuos santykius suardys. Vadinkime tai paprastais odiais: melu, nenuoirdumu,
isisukinjimu, slapukavimu ar panaiai!
- Nesiginsiu, - sutiko Vasaris. - Pasielgiau negraiai. Bet man paiam, manau, kad ir tau, turi rpti daugiau ne atskiras
pasielgimas, bet jo pagrindas, prieastys, aknys. A nesutinku, kad kiekvienas blogas pasielgimas eina i mogaus blogumo.
Yra mumyse mum patiem neinomakstin, kurie mus kartais visai netiktai pastumia padaryti bloga. A pats suprantu, kad
pereitkart, kai buvai pas mane ubgusi su alyvom, turjau tau pats viskpasisakyti. Ir tai nebtbuvsunku. Gal btume
abudu i to tik pasijuok. Taiau a to nepadariau. Kodl? Dl gdos? Dl ididumo? Dl apsileidimo? Dl bailumo? Manau,
kad ne. Neinau pats dl ko. Nesivertlieuvis, ir tiek.
Bet Aukss tie odiai, matyt, netikino:
- Nepatinka man tas visas vingiuotas tavo filosofavimas, - atkirto ji. - Man atrodo, kad tu iekai kakokineva slaptgili
prieasipaprastam dvasios silpnumui ir apsileidimui iaikinti, nordamas vien save pateisinti.
- Neinau, a kartais noriu viena, o darau kita. tai eidamas dabar tave, ketinau teisintis ir gintis, o atjs viskprisipastu.
Daryk knori.
- Klausyk, a tau pasakysiu, dl ko tu pats nenorjai man pasisakyti ir sumelavai. Dl to, kad tu nebuvai pasirys nutraukti
santykius su ponia Glaudiuviene. Ir dabar dar nesi pasirys. Tiesa?
Jis valandlpagalvojo ir tyliai atsak:
- Tiesa. Bet ar tai btinai reikalinga?
- Tu jtebemyli?
- Ne, bet ji man brangus mogus nuo jaundien.
Auksirjo jlabai susitelkus ir tartum paprasiausio dalyko ramiai paklaus:
- Tu jbuiavai po tos Sekminiikylos?
Pirmasis Vasario minties impulsas buvo garsiai nusijuokti, apsimesti naiviai nustebusiu ir suukti: na ktu? Bet jis susvyravo,
stabteljo, o pagalvojs, dideliu valios pasiryimu, prisipaino:
- Taip, buiavau.
Gilus lidesys tryko i Aukss aki. Valandlpatyljusi, ji prabilo nupuolusiu balsu:
- Matai, ia reikalas jau rimtesnis, negu sumeluoti dl Sekminiikylos... A tikiuosi, kad situacija ir tau paiam aiki ir tu

pats teisingai j vertini. Mano garb man neleidia, kad tu, sakydamas mane myls, palaikytum meils santykius su kita
moterim. A dar neinau, kokias formas susids mudviej santykiai, bet a aisti jais nesu linkusi. Man tai gyvenimo
klausimas.
Ji lauk, kpasakys Vasaris. O Vasaris patyljs tar:
- Gerai. A esu pasirys su ponia Glaudiuviene santykius nutraukti.
Bet is atsakymas, matyt, nebuvo toks, kokio laukAuks. Jos veidas apsiniaukdar labiau, ir ji prabilo dar tylesniu balsu:
- Bijau, kad tu esi pasirys vien tik odiais. Tokiam pasiryimui vykdyti reikia kovos, pasiaukojimo ir laiko. A manau,
kad tu nepakankamai aikiai orientuojiesi nei savo mintyse, nei jausmuose. A noriu, kad save ibandytum ir sustiprtum. Dl
to mudviem reikia skirtis, vadinasi, nebendraut ir nesimatyt ilgesnlaik... o gal... ir niekad.
- Aukse! - suuko Vasaris. - Kam tos komedijos? A gi ir be to galiu pas Glaudiuviennesilankyti, jeigu tu btinai nori!
- Jeigu tai laikai vien komedijom, tai dar blogiau. Pagaliau ia ne vien nesilankymo reikalas. Vliau tu pats tai suprasi.
Jis nieko neatsak. Kurlaikjuodu abudu svarstpasakytus ir girdtus odius. Vasaris surkytu papirosu badpelenins
dugn, o Auksautomatikai narpliojo pirtais salionins pagalvls kut.
- Gal btnet geriau, - pagaliau tarji, - jeigu tu mudviejituos artimesnius santykius laikytum baigtais. Tuomet tau bus
lengviau painti save ir aikiai pakrypti vienkuripus. Tau pirmiausia reikalingas aikumas. Kitaip tu praudysi save ir savo
gabumus.
Jis dar norjo prietarauti ir ginytis, bet Auksjsulaik:
- Nekalbk veltui nereikaling odi. Matai, kad a nepykstu, nesikariuoju. A visk labai gerai apsvarsiau. Kiek a
tave painau, esu tikra, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas. Sudie, Liudai! Netrukus a ivaiuoju visai vasarai usien.
Nieko i tavs nereikalauju. Elkis taip, tarsi mans visai nnebt.
- O tu? - suuko Vasaris. - Nejaugi tu lengva irdimi ir net iauriai gali skaityti man ituos dekretus? Nejaugi tu visk
sukrauni ant mans vieno, ivaiuoji, pasirydama sutikti su visu kuo, tarsi tolimesnis mudviejpainties likimas tik man vienam
turi rpti! Tai neteisinga, Aukse!
Aukslidnai nusiypsojo:
- Tikk manim, kad jeigu nuo mans pareitmudviejlikimas, a nepasigailiau jokios aukos. Bet dabar jis pareina nuo
tavs. Juk ne dl mano kalts kilo is nesusipratimas.
Staiga grietas pasiryimas ir viltis suspindjo Vasario veide. Jis tvirtai pairjo Auksei akis ir, imdamas jos rank, tar:
- Gerai, Aukse! Tu nori mane ibandyti? - a tai priimu. Tikiuosi, kad ruden, kai mudu susitiksim, nebestovs tarp mudviej
jokinesusipratimir eli.
- Duok Dieve! - palinkjo Auks.
Jis pasiklieiti. is pasikalbjimas pakrypo tokia linkme, kokios jis visai nebuvo lauks. Kakas rimto ir lemiamo pakibo
ties juo. Atsisveikindamas Auks, jis jaut, kad jdviej santykiai ieina ne tik i paprastos kasdiens painties, bet ir i
epizodins meils rib.
Bet Aukss sieloj atsivrdideltutuma. Ileisdama ji pabuiavo Vasar, tarsi paskutinkartjmatydama.
Kada ji ivaiavo, jis tikrai nneinojo, Parjs po to pasikalbjimo, jis jau nesistengnei jos pamatyti, nei su ja susitikti. Jis
dabar jautsi aprims ir susitelks, nes tai savo udavin jau ino ir tuoj imsis j vykdyti. Jis jau net didiavosi, nusimanydamas,
kad tudavinatliks gerai.
Bet kol kas jis nieko savo gyvenimo tvarkoj nekeit . Baigiantis mokslo metam, reikjo akyliau priirti Vytukas, kad
ilaikyt egzaminus gimnazij, tad nutraukti santykius su Glaudiais jam atrod nepatogu. etadieniais, atliks reikalus su
Vytuku, jis pasilikdavo dar pasdti su ponia Liucija. Kartais jiedu ivaiuodavo automobiliu plentais toli u miesto, kartais ji
pati atsilankydavo jo but.
Kiekvienkartjis bdavo nepatenkintas savim, jausdavo sins grauim, bet nieko nedari tos dviprasmikos bkls
isivaduoti. Kiekvien kart po pasimatymo su Liucija jis atsimindavo paskutin pasikalbjim su Aukse. Tuomet lyg kokia
gaivinanti srov padvelkdavo jo ird, ir pasiryimas atgydavo. I paskutinio pasikalbjimo su Aukse ypa gyvai jis
atsimindavo t moment, kada prisipaino buiavs poni Glaudiuvien. Tuo momentu jis didiavosi, manydamas engs
pirmingsntiesiu keliu, kuriuo ketino eiti.
I ties tai buvo.ne tik graus, bet ir reikmingas momentas. I jo pradjo Vasaris suprasti, kokios dorinanios takos gali
turti meil. Ligi tol jis vissavo gyvenimpraleido vienas, savy usidars, nejausdamas pareigos nreikalo kam nors kitam
duoti savo veiksm apyskait arba praskleisti paslpto savo sielos gyvenimo udang. Savo paties sins teisme jis save
danai smerkdavo, bet kadangi jo veiksmai liesdavo tik j pat, viskas palikdavo tik jo viduj. Jo elgesys, nederinamas su
niekieno kito reikalavimais, ir toliau vingiuodavo, lankstomas ir taisomas vien subjektyvi jo pasiaikinim, pasiteisinim ir
nepaisym.
Bendraudamas su Aukse Graulyte ir jpamildamas, Liudas Vasaris ne kart jau gavo patirti, kad jo elgesio vingiai esti
nesuderinami su Aukss elgesiu ir jos principais, kad vienam ar kitam reikia tiestis. Tokis gi atsitiesimas ir susiderinimas n ra

galimas be visiko nuoirdumo ir atvirumo. Be to, jis pamat, kad mylimam mogui sakyti netiesyra taip sunku, jog tos natos
ilgai npakelti negalima. Ir kai yra paliesti patys bendro sugyvenimo pagrindai, tiesa visados ieis vir. Tokiu bdu, mogus
myldamas stengiasi gyventi tiesoj, visokis dvilypumas jam tampa nepakeniamas, ir jis stiprja savy, tiesiasi ir tobulja.
Liudas Vasaris, prisipaindamas mylimai ir j myliniai moteriai buiavs kit moter, padar didel meils yg ir pirm
atsitiesimo pastang. Auks pradedanios mylti moteries jautrumu spjo to prisipainimo vert, bet ji taip pat teisingai
suvok, kad tolimesns pastangos turs eiti ne i jos, bet i paties Vasario valios. Jeigu ji ir toliau btbandiusi taisyti Vasario
elges, greiiausia ji btjam kyrjusi. Jis butjtars, kad ji tai daranti i smulkaus pavyduliavimo. Dabar gi, jai atsiskyrus,
kai grspavojus jos net visikai netekti, jis turjo sitikinti, ar ji yra jam tiek brangi, kad dl jos jis pats neveriamas derins
savo elgessu meils reikalavimais. I tiestaip viskas ir klojosi.
Praslinkus kuriam laikui po Aukss ivaiavimo, jis pradjo vis labiau jos pasigesti. Pirmiausia jis mgdavo atsiminti visus
jdviejsusitikimus, pasikalbjimus, ginus ir juokavimus. Jis sivaizduodavo Aukstaip gyvai, tarsi ia pat jaustjprie savs.
Fizins jos savybs vaizduotj jaudindavo j labiau negu tikrovj. Auksinis jos garban atspalvis, jos glostantis pavelgimas,
visa jos ivaizda, jos rankos prisilietimas ir pagaliau pabu iavimas - viskas jam dabar atrod nepasiekiamas gris. Jis
nuoirdiai gailjosi, kad anksiau per maa ja domjosi ir diaugsi. Jos sielos kilnumas, irdies gerumas ir visas dvasinis jos
grois dabar vertjmanyti, kad tobulesns moteries savo gyvenime jis nebuvo sutiks ir vargu ar sutiks. Tat jis nerimaudavo,
negaldamas jos matyti ir su ja bendrauti.
Jo nerimas buvo juo kyresnis, kad jiedu atsiskyrne kaip geri draugai, patikrinviens antram greit, laimingpasimatym,
bet kaip koki politikai, pasistat kakokius udavinius, kakokias problemas, nuo kuri isprendimo pareisis tolimesnis
jdviejsugyvenimas.
Svarstydamas visa tai, Liudas Vasaris pajusdavo kartnepasitenkinimne vien savim, bet ir ponia Liucija, kad dl jos tai
jis dabar nuteistas tokiam sunkiam bandymui. Ir jis nekantriai lauk Vytuko egzamin, nes tik jiem prajus ketino rimtai
pakalbti su Glaudiuviene ir tuos dviprasmikus santykius nutraukti.
Tuo metu ponios Liucijos avesys jo akyse ir taip jau gerokai sumenkjo. Jo gyva vaizduotir meniki palinkimai reikalavo
i moteries daugiau turiningumo, didesnio atjautimo vis t reikal, konflikt, problem ir klausim, kuriais jis gyveno. Tuo
tarpu Liucija jokiom - nei individualinm, nei tautinm, nei literatrinm - problemom jau nebuvo jautri. Jdviejsantykiai jo
labai siaura ir monotonika vaga, retai kada ikrypstania i elementariausio malonumo rib.
Todl galima spti, kad jeigu Auksir nebt to klausimo taip grietai iklusi, Vasario santykiai su Glaudiuviene vis tiek
anksiau ar vliau btnutrk. Bet tuomet tas nutrkimas nebtturjs jam tokios dorovins reikms, kokigavo dabar.
Vasaris, kovodamas su savim, isiaddamas Liucijos ir nusimanydamas, kad tai daro dl Aukss, telksi ir stiprjo savo
dvasia, susiridamas su ja naujais igyvenimais.
Pagaliau Vytuko egzaminai laimingai prajo, vaikas ilaik gimnazij, ir Vasario pareiga lankytis pas Glaudius pasibaig.
Ponia Liucija rengsi tuojau ivaiuoti Palang, o Liudas ruosi lemiamam atsisveikinimui, nes norjo viskbaigti aikiai ir
vienu kartu.
Vliau jis ilgai atsimindavo t atsisveikinimo scen, taip pat kaip pirmj jdviej atsisveikinim, kai Liuc prie savo
itekjim, o jo subdiakonatbuvo atvaiavusi jo kviesti savo vestuves.
Tvakar jis paskambino poniai Glaudiuvienei telefonu ir sitikins, kad ji laisva ir nieko daugiau nelaukia, nujo. Ji kaip
paprastai, sakiusi kambarinei nieko neleisti, nes jokiem sveiam "ponios nra namie", nusivedVasar salion. Vytukas, dar
neapsiprats su savo diaugsmu, kad jis jau gimnazistas, nuolatos sukinjosi aplinkui, kol pagaliau, motinos apibartas, nujo
miegoti.
Liucija tvakarbuvo apsivilkusi plona markizetine glta suknele, kurios ikirpimas lengvai leido matyti krtins skyrimsi,
ir taip trumpa, kad vos galjo pridengti kelius. Buvo ilta ir tvanku tame per dien sauls kaitintame salione, bet ponia
udarinjo langus, nes gatvs triukmo ji nemgo labiau negu bet kokio kario. viesos iebti dar nereikjo. Ilgi antrosios
puss birelio vakarai, kai dangus giedras, duoda pakankamai viesos jaukiai pasdti meilioj kaimynystj.
Ponia Glaudiuvien patogiai sitais sofoje ir, rodydama alia savs viet, kviet savo svei, kuris, ingsniuodamas po
salion, rkpapiros:
- Ssk gi ia, Liudai! Nepakankamai dar prisivaikiojai per dien?
- Dkoju, ponia Liucija. iandien baisiai karta... O sofoje dvigubai...
- Ak, tai itaip tu vdiniesi, plevsuodamas i kampo kamp?..
- Taip. Judindamas or ir jum darau vsesn srov. itokiais pusiau ironikais, pusiau linksmais prasitarimais jiedu danai
praddavo savo vakarus, bet kartLiucija susierzino:
- I tavs iandien visvakarplinta jau per daug vsios srovs... Prissk gi pagaliau! Mane nervina itas blakymasis!
Jis pasitraukfotelir atsisdo. Kurlaikabudu rktyldami.
- A maniau, - prabilo ponia Glaudiuvien, - kad mudu vakar praleisime kaip seni draugai. O ia daros panau
kakokiscen.
- Ponia Liucija, - pradjo Vasaris, - iandien a norjau su tamsta pasikalbti nuoirdiai ir rimtai.

- Tai kam dar itos angos? A ne 20 metsuadtin! Mans nieku nenustebinsi ir nesujaudinsi.
- Tai dar geriau... A norjau pasakyti, kad mudviej santykiai, kaip jie buvo susidj paskutiniu laiku, kelia man daug
nerimasties ir nepasitenkinimo savim. Tamsta vis dlto itekjusi moteris, Vytuko motina, o a...
- Kunigas?
- Ne dl to. Bet a noriu sutvarkyti gyvenimkitokiais pagrindais. iandien a negaliu plaiau jum to aikinti, bet netrukus
js pati tai suprasite.
Liucija negreit atsak, o kai pradjo kalbti, sunku buvo numanyti, kji i tiesjauia. Jos balsas skambjo ramiai ir lygiai.
- itok ms romano gal a ir buvau numaiusi, tik nemaniau, kad jis ateis taip greitai. Tiesa, a u tamst gal truput
vyresn, bet dar nesu visai pasenusi. Vadinasi, ia yra simaiiusi kita moteris. Nori, pasakysiu net ir kas?
- Nereikia. Ir ia visai ne metklausimas.
- Sielbendravimo? Dvasinio turinio?.. inoma, ituo a tau neuimponuosiu. Tie deimt met mane ism ir pripratino
kitaip irti gyvenimir ko kito jame iekoti, - su karia paaipa prisipaino ponia Glaudiuvien.
Vasaris nenorjo nei jos guosti, nei jai prietarauti.
- Esu tikras, - tar jis, - kad js irdies gilumoj nepagiriat n mano pakitjimo. Gal bt buv geriau, jei mudu visai
nebtume susitik. Jaunysts iliuzijos bent nebtbuvtaip iauriai sugriautos.
Bet Liucija prietaravo:
- Anaiptol. Mudviejsusitikimu a esu patenkinta. Dabar bent inome, kad viskas baigta ir nra ko gailtis.
itokis realizmas Liudui nepatiko, ir jis kariai pastebjo:
- Nebent tai... O vis dlto Aurakalnio laikman gaila ir dabar...
- Ak, liaukis tu su savo Aurakalniu ir jo apgailestavimu! - staiga vl susierzinus suuko ponia Liucija. - A galiu pamanyti,
kad tu, gaildamasis neva t, laik, i tiestaikai mane: tai kokia tu buvai jauna, grai, linksma, dora ir skaisti, o dabar esi
senstanti, pasileidusi ragana, kuri nori ir mano nekaltybsuterti! tai kaip a galiu ttavo apgailestavimsuprasti!
Vasaris susigdo dl savo odi, bet taip pat ir nustebo dl tokio staigaus Liucijos susijaudinimo.
- Na, k js ia prasimanote! - gynsi jis. - Toki mini niekados man n galv nebuvo atj. Man iaipjau malonu
atsiminti pirmoji mudviejpaintis, visa ta jaunysts idilija, ir tiek...
- O a tuose atsiminimuose nerandu jokio malonumo. Prieingai: kartum, nusivylimir nevilt!..
- Nesuprantu... - stebjosi Vasaris.
- Ko ia nesuprasti?!. Ar tu manai - labai malonu lyginti skaisi, grai praeit su juoda, murzina dabartim? Atsiminti
jaunysts mintis ir svajones ir konstatuoti galutinbankrot? Kieno gyvenimas pakrypo taip kaip manasis, tam nr ko diaugtis
jaunysts nekaltybm!
Ji taip smarkiai usitraukpapiroso dm, kad mnet kosti, ir aaros pasirodjos akyse. Aprimus ji kalbjo toliau:
- Tu inai, Liudai, kad a nelaiminga, bet nematai, kokis pragaras kartais siauia many. Tu manai, kad negirdiu, kmons
apie mane kalba? A taip pat gerai inau, kapie mane blevyzgoja visi tariamieji mano draugai ir prieteliai, kurikomplimentai
man ird pykina. Ech, kjau ia!.. Neseniai, tiesa, visu tuo a dar svaiginausi kaip kokiais narkotikais, bet dabar jau galas!
griso, nusibodo, pagaliau, kvaila ir juokinga!..
Ji kalbjo taip kariai ir atvirai, kad Liudas nebandnei jai prietarauti, nei jos guosti.
- Dabar tu gal suprasi, Liudai, - ts ji toliau, - kad tavo paintis buvo man daugiau negu malonumas, aislas arba
idykavimas. A neinau, k tu apie mane manai, bet esu tikra, kad mans neniekini. A jauiau, kad tu supranti mane. Tu
vienas nuo mans nusisuks nedarei grimas, ir a nsykio nesugavau tavo veide cinikos iraikos. Tokiai moteriai kaip a tai didiausia malon.
Jis norjo kalbti ir tikinti, kad ji be reikalo taip skaudiai save plakanti, bet ji kalbti nedav.
- Gana!.. Viskas baigta!.. Tu supranti mane, a tave... Tavs laukia naujas gyvenimas, nauji u daviniai. Eik ir bk
laimingas!..
Bet jis njo. Jam atrod, kad jis tik dabar pakankamai Liucsuprato, ir norjo momentpratsti kaip galima ilgiau.
- Prisipaink, Liudai,- valandlpatyljusi, vl kreipsi jLiucija, - kad, eidamas ia, nesitikjai taip lengvai baigt su manim
reikalus?
Jis prisipaino:
- Taip. A nepasitikjau savim. Ryys, kuris mane jungia su jum, visados buvo stiprus. Manau, kad jis pasiliks toks pat ir po
io vakaro, nors mudviejkeliai ir skiriasi.
Liucija lidnai nusiypsojo:
- Dkui u paguod. Bet ir inodama tai, a tuo ryiu nepasinaudosiu ir jau niekad daugiau tavo kely nesipainiosiu. Mane
diugina, kad tavy dar liko kilnipastang. Na, inoma, tu turi talent, ir gyvenimas dar tau prie akis. O man kas belieka?
- Nejaugi nieko? - norjo j padrsinti Vasaris. - Su js gabumais, isilavinimu ir turtu? O visuomen s reikalai,
organizacijos, labdarybs, visa plati vieoji gyvenimo sritis?
Ji garsiai nusijuok. Pasilymas, matyt, jai buvo visai netiktas.

- Ar nepanorsi dar apauti mane mlynom kojinm, udti akinius, apginkluoti broirom ir paleisti agituot u Darbo
federacij?! Fi!.. Kaip tamstai galjo ateiti galvtokios komikos mintys?
Vasaris nebandginytis. Jam ir paiam buvo aiku, kad ponia Glaudiuvienjokiam idjiniam darbui nra tikusi. Jos ateitis
i tiesatrodnepavydtina.
- Vienintelis dalykas, kurs dar adina man norgyventi, - kalbjo ji toliau, - tai snus. Dl jo, jei reikt, galiau ir pavargti,
ir kok darbdirbti. Jeigu jo nebt, jaunystei baigiantis nebr tikslo gyventi. Ak, Liudai, nra vyks ntavo gyvenimas, bet tu
neinai, kas yra gyvenimo tutuma!
Ji tai kalbjo taip staiga susitelkusi ir tokiu u irdies stverianiu balsu, kad Vasariui net kraupu pasidar, girdint i jos lp
tokius nevilties odius.
Nors jis tarsi gerai pasts poniGlaudiuvien, bet i ito pasikalbjimo suprato, kad daug dar joj yra tokivingi, kuri
jis niekad nebuvo spjs.
Atsisveikindamas Liucij, jis jautjai dideldkingum, kad ji atsiskiria su juo be jokipriekaitir paaip, numanydama to
atsiskyrimo prieast ir taktikai j nutyldama. Ponia Liucija tarsi tyia vengvisa to, kas galjo j ugauti ir paeminti. Jiedu
atsisveikino taikiai, kaip geri prieteliai, pamat, kad viens antram nieko padti nebegali. Liudas Vasaris kartai prispaudjos
rankprie lpir paliko jbesdinitoj paioj vietoj. Ji atrodtarsi netekusi jgpakilti ir nusikratyti sunkiom japspitusiom
mintim. Nedaug tereikjo, kad Vasaris btpasuks atgal, isiadjs savo pasiryimo ir pasiliks prie jos gal vienvaland, o
gal ir visami. Bet jis susivald, neatsigrdamas udarpaskui save saliono duris ir netrukus jau buvo gatvje.
Vsus kvapus nakties oras padvelkjam veid. Miestas atrodkaip apsnds, tik kitoj pusj aligatviu garsiai klegdami
jo kakoki jaunuoliai, ir kakur kakjo grindinio akmenis pavlavusio veiko arklys.
Eiti namo Liudas nenorjo. Ta iltos nakties rimtis taip j glost, taip j ramino ir trauk save, kad jis nejuiom pasuko
oningatv, prijo Nemunir per tiltleidosi Aleksoto pus. Jis panoro ulipti Linksmakalnio krantir pasigrti Kauno
nakties reginiu. I tiesgi j trauk ne reginys, bet reikalas darant k nors nekasdienika kaip ir papuoti, kaip ir reljefikiau
iskirti itatsisveikinimo su Liucija moment.
Perjs per tilt, jis pasuko dein ir, rads laiptus, m kopti vir. I vieno ono buvo stati atkrant, i kito gilus
tarpeklis, kurio dugnslpmediakos, krmai ir tamsa. Drgna vsuma kilo i tarpeklio. Be galo ilgi pasirodVasariui tie
laiptai, kol jis pagaliau pasiek lygum viruj. ia jau buvo viesiau ir jaukiau. Ant suoleli stksojo susiglaud mogiki
pavidalai, medi tankmj kakas suvilp, kakas pusbalsiu kalbjosi. Toli suklyk garveys, ir per gelein tilt nugriov
traukinio dundjimas.
Vasaris susirado viet, i kur geriausiai buvo matyti Nemunas ir Kaunas. Giliai tamsiame ely skendjo miestas.
Tkstaniai iburi mirgjo milinikame slny. Ugniniais karoliukais nuymtas drieksi tol Ukmergs plento kaspinas. ia
po koj, pro sakas, be jokio garso plaukia Nemuno vandenys. Ano kranto iburiai atsispindi srovj, lauosi, ripuliuoja ir
driekiasi net ligi vidurio ups. Prieplaukoj, prie akmeninio Cimbruvkos kranto, snaudia tyls garlaiviai. Jviesiai dayti onai
atsispindi vandeny, o atsilostori kaminai nyksta tamsoj ir atkrants eliuose.
Prie pat vandens gunkso senutVytauto banyia. I viraus irint, ji nepakyla aukiau aplinkininam, jos atuonkampis
raudonas boktas nepasiekia dangaus fono, ir j gali iskirti tik inodamas, kur ji yra. Bet ji apgaubta didvyriko amiaus
aureols, jsupa legendomis virtlikimo paslaptys. Tamsoj jsuradusi akis ilgai glosto jos sunkiai irimas formas.
Pakreips vilgsn kair, pamatai lieknus Jzuitbanyios ir rotus boktus. Baltais siluetais jie kyla virum miesto. Toliau
masyvikas keturkampis bazilikos boktas, ne kiek aukiau pakops u tamsias, pro visus namus matomas tos banyios
sienas. Dar toliau - vien iburiai ir juodi toliai, kuriuose akis nebeatskiria, kur baigiasi miestas, o prasideda nakties tutuma.
Liudas Vasaris ilgai sdjo Linksmyns skardy, klaidiodamas vilgsniu po t plat vaizd. Jis buvo mats daug dideli
miest, pains jgyvenim, pajuts nuotaik. Kaunas, palyginant su anais, atrodvien maas, nuskurs provincijos miestelis,
kok tik galima rasti ma iteklikrate. Taiau dabar jis pajuto, kad ir ties Kaunu jau tiesia savo sparn ir atrina nagus
didmiestikos civilizacijos demonas, kuriam pasotinti reikia daug nekalt auk, daug uvilt pastang, daug iniekint
pasiaukojim, apkartintirdiir dulkes subyrjusikilniideal.
Liudas Vasaris, rymodamas Linksmyns auktumoje, t nakt mst, kad viena tokia didmiestikos civilizacijos demono
auka bene bus ir Liucija Glaudiuvien. Tada jis pirmkartpajuto, kad tas demonas ir j patkreipia savo ugninvilgsn, ir
jo ird tiesia svilinanius savo nagus. Jis suprato, kad jam reikia budti, kad jam reikia nuolatos atsinaujinti ir dirbti, jeigu jis
nenori tapti bedvasiu griozdu ir udusti tvankioj, anktoj, dulktoj Kauno pakalnj.
Savyje sutelktvilgsnjis nukreip tolimesnius padangs horizontus. Vakarara jau buvo perjusi iaur, pasislinkusi
rytus ir i balzganos tapusi ugningai auksin. Oras pasidarperregimas. Tarsi koki pelenai krito paemius, o viruj darsi vis
viesiau, vis aikiau. Visbanyi boktai tarsi atsiribojo vieni nuo kit erdve, pasiskirst atstumu, atsistojo perspektyvoje.
Toli deinj isinr viesus Soboro kupolas, dar toliau balti Karmelitboktai ir aprkfabrikkaminai. Vytauto kalne vos
irimai usibrariniai Radijo stoties stiebai.
Visas Kaunas susitelk sln, ir jau aikiai buvo matyti anoj pusj riba tarp aliakalnio laitir ryto auroj raudonuojanio
horizonto. Bet sauldar netekjo.

Liudas Vasaris pakilo i savo vietos ir spariais ingsniais leidosi namo.

Ta vasara buvo jam kaip kokia ilga meditacija, kaip koks gilus nugrimzdimas save. Atsiskyrs nuo moniir gyvenimo, jis
norjo geriau save itirti, sutelkti savo jgas ir engti lemiamingsnviena ar kita kryptim. Dabar jam buvo jau visai aiku, kad
itie Lietuvoje praleisti metai, per kuriuos jis direktoriavo ir atlikin jo kunigo pareigas, anaiptol kunigystje jo neprigyd. Jie
vien liudijo, kad kunigavimo nutraukimas usieny jo ne i apsisprendimo ir valios, bet i pasyvaus vengimo ir baims tok
ingsnpadaryti. itie Lietuvoje praleisti metai buvo tik susimezgimas su tuo momentu, kada jis paskutinkartlaikmiias, ir to
momento tsinys. Bet kokis lidnas tsinys! Kakoks merdjimas, kakoks vaiduoklikas buities dvilypumas, kurio ilgiau jis
pakelti nebegali.
Dabar, jeigu tik jis nort, bt geriausias momentas grti atgal. kunigo pareigas jis jau prato ir savo elgesiu nra dar
vieai susikompromitavs. Su Liucija santykius nutrauk, o Auksdavjam laisvir visk paliko jo paties nuoirai. Auks,
tiesa, turjo galvoj vien tik jo santykius su Liucija, bet jis pats ino, kad jo kunigavimas turi ne tik jam, bet ir jai dar didesns
reikms. Vadinasi, jam reikia apsisprsti, jis turi pareigtai padaryti. To nepadars, jis neinos, kaip elgtis su Aukse, negals
bti su ja nuoirdus. Jis abejojo, ar Auksino, kad jis laiko miias, ir nugstavo, kad kada nors to nepaklaust. Jis gal bt
vl sumelavs ir davs prognaujam nesusipratimui.
Toki sumetim vedamas, Liudas Vasaris nutar atostogas praleisti Nidoje, kur es nepaprastai ramu ir jokis Kauno
pastamas netrukdysis jam svarstyti tsvarbiklausim.
Bet prie tai dar reikjo atlankyti tvus. Jie savo laikuose melste meld, kad jis parvaiuotnamo ir pavietpas juos kaip
galima ilgiau. Jie abu jau es palieg, ir Dievas ino, ar teksi dar kitos vasaros sulaukti. Liudas labai gerai numan, kad
sentimentali tviks nuotaika pakirs jam pus jg ir pasiryimo savo numatytam udaviniui atlikti, bet nepaklausyti tv
meldimo btbuvper daug iauru ir nedora.
Suspausta irdimi jis ivyko gimtjkrat, dabar jau nepamirs sidti lagaminldar Petrapily sidintos sutanos.
Viskas klojosi taip, kaip jis man. Tvai sutiko j su diaugsmo aarom akyse, kitdienvisi vaiavo banyi, o grdami
tarsi, kada kviesti gimines egzekvijas u visos familijos dias. Po keleto dienjis laiktas egzekvijas, ir vl, kaip pernai, visi
gyr, kad jis graiai gieda miias, moterls grjosi jo pamaldumu, o tvas apgailestavo, kad jis nmet neada grti i to
Kauno parapij.
Daugiau kaip savait jis praleido tvikj, kasdien vainjo arba vaikiojo banyi, klaus ipaini, laik miias,
sekmadien giedojo sum, pakriktijo porkdiki. Po savaits jis jautsi jau beveik priprats prie parapijos darbo. Kalnyn
laikai atrodjam buvne taip jau seniai.
Visi tie veiksmai, irint tikinio mogaus akimis, buvo baisios nuodms, ventvagysts. Bet Vasar, nors jis mansi Diev
tiks, tai maa jaudino. J daugiau kankino mintis, kad jis tai dl kokios btenybs ar prievartos turi daryti veiksmus, kuriem
nra tiks ir dl kurikiekvienas turtteisapaukti jveidmainiu. Jis blaksi, pakliuvs voratinkl, i kurio negali isivaduoti.
Ir stipriausi to voratinklio silai drieksi iia, i jo tviks ir i artimiausipasauly moni- i jo tv.
Liudas mat, kad savo tvam jis yra vienintel atspara. Be jo didel tv gyvenimo dalis staiga pasirodyt jiem tuia,
nebetekusi prasms. O jeigu jis mestkunigavs, jie pasijustir patys kalti ir baisios atsakomybs prislgti. Liudas gerai inojo,
kad jo motina dl kiekvieno vaiknusiengimo kaltina save. Tai ji esanti bloga, jei vaikai toki, tai ji nesugeb jusi jtinkamai
imokyti, tai ji juos tokius pagimdiusi, tai ji atsakysianti u tai prie Diev! Ji verkdavo, sielodavosi, eidavo ipainties, ir joki
tikinjimai negaljo tokiminii jos galvos ivaryti.
Ir dabar danai ji Liudui sakydavo:
- Jei ne js, kunigli, a neinau nkas su manim bt. Dabar nors tuo susiraminu, kad turiu sn kunig. Kai numirsiu,
pasimelsite u mane, miias ventas atlaikysite, gal pasigails Viepats Dievas ir mans nusidjls.
Jam itie odiai durdavo kaip koks peilis ird. Vengdamas tolimesns kalbos, jis eidavo kur sodarba laukus, ir jam
baisu darydavos, kai jis sivaizduodavo, kas btsu jo motina, jei jis mestkunigyst. Didesnio skausmo turbt jai nesugalvot
joks budelis.
Kartais gi jo ird uliedavo pikta neapykanta visam tam, kas pastat toki nesusipratimo sien tarp jo ir jo tv, kas
jautrino jo motinos sintaip, kad ji ir savo elio nusigsdavo. Jis inojo, kad jo motina buvo venta moteris, kuri per vis
savo gyvenimniekam bloga nra padariusi, kuri savo darbu, pavyzdiu, mokymu ir maldom visas savo pajgas ieikvojo, kad
vaikai btiganyti. Ar gali tat jai gyvenimas duoti bent kibirktldiaugsmo, jeigu ji pamatys, kad jis, Liudas, itikimiausias,
eina prauvimo keliais?
Svarstydamas visa tai ir tuo paiu metu bendraudamas su kaimo monm, sigyvendamas jrpesius, vargus ir jtikjim,
ypa po toki pasikalbjim su motina, Vasaris pajusdavo, tarsi em slysta jam i po koj, ir visas gyvenimo centras
persislenka kit pus. Dideli pasiryimai, sumanymai ir viltys u leidia viet biblikam tutybi tutybs principui. J
apsiaubdavo pasyvumas, negalia ir pesimizmas. Jis usigeisdavo mesti ugnvisas savo poezijas ir visus ratus, eiti pas vyskup
ir sakyti: skirk mane kokius lavantus ar Pipirmius, tegu a ten supsiu, kaip savo klaidingo kelio auka, savo t v
diaugsmui, Banyios labui ir Dievo garbei!

inoma, tai bdavo nors tuo momentu nuoirdus, bet kartu ir teatralikas jo sielos mostas. Bet kaip artistas jaudinasi ir
kenia, sigyvendamas svetimus konfliktus, taip ir Vasaris dar nuoirdiau kentdl savo paties viduj kylanikonflikt.
Pagaliau, kai atjo paskirta diena ivaiuoti, jo krtinj palengvjo, kaip kok sunkyg atlikus. Ir ia jis draud ir peik
save, kad beveik diaugiasi, palikdamas listanius tvus, bet pats su jais likti juk negaljo. Motina rpestingom akim sek
sn, kai jis, vl apsirengs trumpais, djo atgal lagaminlsavo sutan, ir neikentusi paklaus:
- Kaipgi js tam Kaune, kunigli, ar sutanos niekad nneneiojat?
- Usivelku, mama, sekmadieniais, kai einu banyi...
- Ar tik sekmadieniais, kunigli, miias laikot?
- Kai kada ir iokidiennueinu, bet daniausiai nesuspju. Reikia anksti gimnazijskubti, pamokas ruoti.
- Argi ne nuodmnelaikyti mii?
- Ne, ne nuodm. Kunigas turi pareigtik vienkartper metus atlaikyti miias. Tik u tas btnuodm.
Motina netikjo savo ausim. Jai visuomet atrodydavo, kad tie dideli mokslai pas tuos pranczus ir vokieius gali suklaidinti ir
kunigl. Dabar ji nugstavo, kad taip turbt ir atsitiko.
- Vaj, vaj, kunigli, o knygose aprao, kiek maloniDievas suteikia u vienas miias diom, ysiuj kenianiom. Kaip
aniuolai diaugiasi Dievgarbindami, kada devynis kartus suskambina ant Sanctus, o per pakyljimvisi ant veido puola prie
Dievo Majestot. O ant visos ems n vien minut miios nenutrksta. Vienur pasibaigia, kitur prasideda. Jei nors vien
minutmiinebt, Dievas sunaikintvispasaulu moninuodmes. Tik miios ventos sulaiko Dievo rstyb.
Liudas jau nuo maens buvo girdjs itas visas teorijas ir inojo, kad motinos neperkalbsi ir kitaip netikinsi. Tat,
prisiderindamas prie jos pair, ramino:
- Nieko, mama, kunigtiek daug visos ems parapijose, kad jmiios niekad nenutrks. Mum, kurie ne parapijose, ir pats
vyskupas leidia iokiom dienom miinelaikyti.
Bet jis mat, kad motinos tuo nepaguod.
Sugrs Kaun, Vasaris rengsi tuoj ivaiuoti Nid, nes vasara jau buvo pusjusi, o jam reikjo pasilsti ir, pabgus nuo
moni, rimtai apgalvoti savo padt. Tuo paiu metu jis norjo baigt ir savo dram.
Apie Auksjis nieko neinojo ir nesistengsuinoti. Pirmiau atsiskyrimas su Liucija, o paskui viejimas tvikj buvo tarsi
istmgraijamerikieti jo miniir rpesirato. Bet dabar ji vl msiviepatauti Vasario galvoj ir irdy.
Nidoj jis apsigyveno nuoaliai, vejo seklyioj, jokio pastamo nesutiko, tat itisas dienas praleisdavo pajry, puynliuose
arba kopose. Pirmom dienom, kai tik jis imdavo svarstyti savo kunigavimo klausim , tviks atsiminimai ir visa virtin
priekaitir prieingybi neleisdavo jam isipainioti i to uburto rato, kuriame tai jau kuris laikas kankinasi. Bet pamau jis
m aprimti, jo mintyse darsi viesiau ir krtinj lengvjo. Tuo paiu metu nejuiom blykdamas nyko ir jo svarstymo
objektas. Nebeliko jokio klausimo, jokiproblem. Jis vien norjo gyventi, diaugtis vasaros saule, oru, jra, iluma, ramybe ir daugiau nieko.
Danai jis eidavo emutm puaitm aplusias kopas, sibraudavo toliau nuo tako ir, rads sauls nukepint aiktel,
isitiesdavo, ruodamasis rimtai pagalvoti, kaip jam apsisprsti, sugrus Kaun. Nes tuo metu jam buvo jau pasivaidinusi
mintis atsisakyti nuo direktoriavimo katalikdraugijos gimnazijoj.
Taiau nieko jis negalvodavo. Isitiess ant smlio, pirmiausia jis pajusdavo malon pavargusio mogaus jausm, kada
nebereikia daugiau judti ir jausti savo paties kno sunkumo. Paskui susidomdavo kokiu nors gamtos gyvenimo mamoiu:
neinomo paukio vilpimu, didiulm ir maytm skruzdm, ropinjaniom ia pat ant jo patiesalo, nepaprastai ilgom puaii
aknim, kurios pavirium drieksi pro jo aiktel, arba tiesiog mlynu dangum, kurirti jam niekad nenusibosdavo. Joki
sunkiklausimjis tuomet sprsti negaldavo.
Jeigu jis eidavo pajr, didiuosius puynus arba pliksias auktsias kopas, spdi bdavo dar daugiau, ir narplioti
savo buities klausim jis n ia negaldavo. Pateks didel, turtingu vasaros gyvenimu alsuojani gamt, jis nejuiom,
savaime turjo toj gamtoj pasksti ir prisiderinti prie jos d sni. O vasaros saulj nra joki rpesi nei klausim, nei
problem. Yra vienas vienintelis auksmas: gyvenk ir diaukis gyvenimu!
Kai dangus bdavo apsiniauks, jis daugiau laiko praleisdavo savo seklyioj. Jam vl atsirado noro rayti. Jis turjo
atsives savo dramir isitrauks jtaisinjo ir ra toliau. Dabar ir pats aikiau suvokdamas jos prasmir turdamas savy
nauj igyvenim, gilino veikalo turin, rykino charakterius, stiprino dramatinius konfliktus, dailino kalbir stili. Sugrs jis
ketino pasilyti savo dramValstybs teatrui, ir jeigu ji btpriimta ir pasisekt, jis beveik rytsi atsisakyti nuo direktoriavimo
ir visai pasitrauktnuo kunigo pareig. Jo galvoj vis labiau kerojosi mintis, kad tik literatriniai laimjimai praskins jam keli
isivadavim.
Taip laiminga kryptim pradjs eiti Liudo Vasario atostogavimas gal ir btpasibaigs be jokistipresnispdi, jeigu jis
vienvakarnebtpanors dar kartukopti didisias arstomo smlio kopas.
Ijo jis po vakariens, saulei leidiantis, ir nors pasivaikiojimas turjo bti ilgas, jis neabejojo, kad vakar ara ir
patekjs pilnatis mnuo pakankamai aikiai nuvies keli ir vaizd. Retkariais j pagaudavo nenugalimas noras pasibastyti
vienam bent kiek nepaprastose aplinkybse.

Tat leidosi jis mari pakraiu auktj kop apylink. ia uuvja ir jauku. Ties miesteliu visu pakraiu plduriuoja
didels vejlaivs su auktais stiebais. Kai kur jvisas mikas, kai kur keturkamps plaios burs juodais eliais isiskiria i
balzgano dangaus. Vienur kitur trisia apie tinklus vejai ir klykia krykia besimaudanivaikbriai.
Mariose keletas laivipakeltom burm melancholikai plduriuoja vakaro prieblandoj. Vjas aprimo, ir jos vos vos iuoia
sutingusios krant.
Bet tai miestelis paliko upakaly. Aplink nebedrumsiama tyla ir sustingimas. Tik i anapus, nuo jros, kur raudonuoja
vakardangus, vis dar oia nenurimusios bangos, visgamtjungdamos bendrsutemnuotaik.
Didiosios arstomo smlio kopos dabar jau visai nebetoli. Kaip tikri kalnai brai osi ant dangaus j balzganos atrios
virns.
Vasaris apsidair. I kairs ties mariom viet jau gerokai patekjs mnuo, i deins juodavo emutm puaitm
nudaigintos emesniosios kopos, o virum jritmikai mirksjo skaidri Nidos vyturio akis.
- I viraus, nuo kopturtatsiskleisti nuostabus vaizdas, - pamanVasaris ir leidosi tolyn.
Netrukus oras padvelk alta drgme, ir sausas pamario smlis virto paliugusia pieva. Puaitm apdaigintos kopos i
deins kilo vis auktyn ir auktyn, staia siena spausdamos vis siaurjanipamario juost. Pagaliau antai medeliai baigiasi, ir
nuo pat vandens virstaiu krantu kyla didiulis balzgano smlio kalnas. Mnulio viesoj jo virn, kaip idrota, skiriasi i
tamsiai mlyno dangaus.
Taiau Liudas nutar neiti ligi to smlio kalno, bet lipti vir apdaigintom kopom vienu i t tak, kurie keliose vietose
lygiagreiai plaiom viesiom juostom leidiasi nuo pat virns ligi apaios. Atsargiai perjs paliugusipiev, jis atsidrprie
staiai nuotakios atkalns, tankiai, kaip epeiu, apaugusios mogaus dydio puaitm. Platus, tarsi iskustas takas tiesiai ov
vir.
Vasaris pajuto nejauk iurpul, kai atsistojo prie ito tako, tarp dviejaklos tankms sien. Jokio balso, jokio gyvybs
enklo, tik uodspieius zirzapie galvir nuo to zirzimo vieta atroddar iurpesn, dar negyvesn.
Taiau belipant auktyn tas kraupus spdis giedrjo. Reginys kaskart vis pltsi, altos drgms ia jau nebejautei, ir
krtinj kilo ramaus palengvjimo banga. Bet lipti buvo sunkoka. Kojos grimzdo sml, iuo atgal arba kliuvo u akn,
kurios kaip kokios ilgos miklios virvs draiksi iilgai ir skersai tak.
Gerokai pavargs, pasiekLiudas Vasaris vir. Bet takas, vis dar kildamas auktyn, veddiktokkalv, nuo kurios, kaip
galima buvo spti, atsiskleis atviras reginys vandenis i abiejon, smlio kopvirnes pietuose ir alius puynus ir mikus
apie Nidir tolyn iaur.
Kai Vasaris pasiek kalvos virn, i ties vaizdas pasirod nepaprastas. Begaliniai toliai nyko sidabrinse mnesienos
kanose. Vakaruose dar aidsaullydio spalvos. sisibavusi jra, viesi kaip sidabras, laistsi ir kito imtais atovaist, grai
ir galinga savo begalinj laisvj. Ten, kakur toli toli susiliedama su dangum, ji paversaulir svied virugninpovaist,
kuri neuges per vistrumpvasaros nakt.
O rytuose tamsu ir nyku. Neatskirsi, kur dangus, kur marios. Visa padmav, pakav. Tik mnulis nuties ilgkeliper
tyl, vos vos ripuliuojantmaripaviri.
Liudas Vasaris stovjo vienas auktai virum dvejvanden, sipyns didingvaizd, ir jaut, kad jo sieloje darosi ramu ir
kilnu, lyg kokioj pilnoj paslapiventovj. viesi, diaugsmingai audri jra ir kanotos, rimia ir lidesiu dvelkianios marios
tiessi i abiejonkaip koki du simboliai, kuriprasmslpsi jo paties irdy.
Buvo jau gana vlus metas, bet jis nesulaikomai panoro eiti tolyn, negyvuosius, vjo arstomus smlynus, didijkop
virnes, kurios dabar atrodjau nelabai toli. Puaits tuojau pasibaig, en ten dar kyojo vienas antras ilviio krmoknis,
skurdiai graibstsi kakokisausaoli kuokteliai, o toliau vien smlis ir smlis - balzganas, sausas ir tyras, bangelm vjo
suripuliuotas, tarsi staiga sustings vandenio pavirius.
Keistas nykumas suspaud Vasario ird, atsidrus ioje negyvoj smlio jroj. Buvo nyku, kraupu ir svajinga. O negyvas
smlio plotas traukte traukeiti vis tolyn ir tolyn. Jis staiai siaubsavo vienodumu, savo nykybe, savo visagaliniu gyvybs
paneigimu.
Ir Vasaris jo tolyn. Jis buvo lyg menkas, vos matomas apelis itoj negyvoj, kurioj smlio jroj. Bet jis norjo prilipti
artimiausivirn, kuri ir nuo ia atroddar gana aukta. J stmpriekin nauja pakilusios energijos banga, jam ita vlyva
kelion dabar atrod beveik jau paprastas reikalas - ir jeigu kur nors prie j bt pasirodiusi kokia mogyst, jis n kiek
nebtnustebs nei nusigands.
Bet mogyst i tiesnetrukus pasirodpaioje virnje, kurilipo Vasaris. Baltas auktas pavidalas mnulio viesoj i
anapus slinko prieais. Susitikimas darsi neivengiamas. Netrukus Liudas jau galjo irti, kad tai yra moteris. Kas galjo
bti ta drsuol, taip vlyvmetir tokiom vietom i kakur ateinanti?
Susitiko jiedu prie pat krato, kur i vieno ono smlio kalnas staiu skardiu krinta marias, o i kito nuotakiai
banguodamas leidiasi krmais apaugusilygumjros pakraty.
Vasaris atsidjs pavelgvlyvosios nuotykiiekotojos veidir nustebs suuko:
- Aukse, tu?

Amerikietpadavjam rankir linksmai susijuok:

- Ar ne romantikas susitikimas?! Painau tave anksiau, nes mnulis vieia tau veid. Jeigu nebtum prakalbins, biau
prajus pro alkaip nepastama.
- Ir ne gda taip kalbti? - prikaiiojo jis.
- O mssusitarimatsimeni? Atostogos dar nepasibaig.
- Dabar jau pasibaig. Tikiuosi, kad bsi manim patenkinta.
- Pairsime. Apie tai vliau. Dabar gi palydk mane namo.
- Ir tu nebijai taip toli nakia vaikioti?
- O ko man bijoti? Ar a ne amerikiet?
Liudas klausinjo, kaip ji pateko Nid. Juk buvo ivaiavusi usien. Pasirod, kad ji i usienio gro prie savaitir vos
prie pordienatvaiavo ia pajr. Kad Liudas Nidoj, ji neinojusi.
Buvo jau po vidurnakio, kai jiedu sugro miestel ir atsisveikino prie jos pensiono dur, susitar rytoj pasimatyti.
Grdamas savo seklyi, Liudas Vasaris diaugsi iuo nepaprastu susitikimu ir mst, kad greiiausiai ir pati Auksbuvo jo
pasiilgusi ir kad jiedu susitiko abu vienodjausmvedami.
Keletdien, kurias Aukspraleido Nidoj, jiedu daug vaiktinjo kartu ir daug kalbjosi mogaus paaukimo ir paskyrimo
temom. Tik dabar jiedu viens kitgalutinai paino ir suprato. Vasaris papasakojo jai apie savo atsiskyrimsu Liucija ir apie
viejimtvikj nieko nenuslpdamas.
Auksdabar prisipaino, kad ji dl Liucijos buvo savo irdy pajutusi didel pavydo antpld ir jos savigarba buvo skaudiai
eista. Bet ji susivaldiusi ir visai teisingai spjusi, kad nesimatyti kurlaikbus naudinga abiem.
Liudo pasipasakojimas, kjis igyveno tvikj, padarjai gilspd. Ji, tiesa, jau seniai inojo, kad Vasaris - kunigas. Bet
tai buvo tarsi kokia grynai teoretininia, be jokios praktikos verts. Niekad ji Vasario kunigikai apsirengusio nemat, joki
kunigikkalbi jo negirdjo, jo elgesys ir nuotaika taip pat nieko kunigiko neturjo. Vasaris, tiesa, buvo kiek kitokis, negu
kiti jos pastamieji vyrikiai, bet tas skirtumas jo ne i kunigysts, man ji, bet i jo, kaip poeto ir mogaus, individualini
savybi.
Dabar ji pirm kart paino Vasar kaip kunig. Ji pamat visus jo sins vingius, valios svyravimus ir visas tas kli tis,
kurios neleido jam engti grieto ingsnio nei viena, nei kita kryptim. Daugelis jo samprotavimir sins konflikti pradijai
pasirodvisai svetimi, nesuvokiami, nepagrsti, bet toliau, jus jo padjim, supratus lig iol jai neinomas aplinkybes, turjo
pripainti, kad i tiestaip yra.
Po ilgkalbir ginjiedu sutartik vienu klausimu: kad Liudas, kol galutinai apsisprs, jokikunigikpareigbanyioje
neatlikins. Nesiprieino Vasaris ir antrai ivadai, kad galgale, o gal ir netrukus, reiks jam kunigysts visai isiadti. ia jam
buvo ne principo, tik takto klausimas. Bet ia jdviejnuomons jau skyrsi.
Auksnepripaino stipriausio jo argumento - pasiaukojimo dl tvlaims.
- Tarp tv ir vaik, - kalbjo ji, - aminai buvo ir bus nesusipratim. Aukoti tvikos meils sentimentui savo sins
ramyb, savo moralinvertir staiai jau visgyvenimbtir netikslu, ir neimintinga, ir negera. Suaugs mogus pats nea
vis atsakomybu savo darbus ir turi pareigsavo gyvenim tvarkyti taip, kaip yra sitikins, o ne taip, kaip tvai nort.
Tvam bus skaudu? Be abejo, tai lidna, bet nuo pareigos joki sentimentai negali atleisti.
KitkartVasaris, naujabejoniapsstas, skundsi:
- A bijau, kad, raudamas i savs kunigyst, neirauiau ir savo talento, ir gerosios savo mogikumo dalies. Kunigyst
leido mane aknis giliau, negu a maniau. Pavyzdiui, tai kad ir meil. Man be galo koktu prisipainti mylint moter. O jeigu
reikttai pasakyti odiu, btdar kokiau. Tai yra aug mano bd. Jeigu a versiu save elgtis ir kalbti taip, tarsi nebiau
buvs kunigas, a griausiu save pat, nes atstatyti tai, ksavaip suformavo kunigyst, kain ar dabar jau ne per vlu? Irovs
kunigyst, a galiu tapti cinikas, melagis, apgavikas, odiu, moralikai pulti dar emiau, negu dabar esu.
Auksitie odiai ivedi kantrybs.
- Mesk tu pagaliau save analizavs! - suuko ji nekantraudama. - Kunigystnieko tavy nesuformavo, ir nieko tu nesugriausi,
jatmets. Taip svarstydamas, tu niekad nieko nepadarysi ir nepasieksi! Negana, kad lig iol save smulkinai ir krimtai, dabar
nori jau ubgti vykiam u aki ir ianalizuoti bsimas galimybes! itaip tu niekad niekam nepasiryi! Turi gi tu ko gyvenime
siekti ar ne? Jei turi, tai ir siek, o jei ne, tai bergdios tos visos mskalbos!
I tiestaip manir jis pats. Bet jam buvo reikalinga ikalbti Auksei visas tas abejones, igirsti jos pasiprieinim, pamatyti,
kad ir ji laiko jas menkom. Tuomet tik jis pasijusdavo nuo jisivadavs.
Auksei ivaiavus, jis dar viensavaitpraleido Nidoje. Buvo tai geriausias jo atostoglaikas. Daugelis jvarginusimini
isiblak savaime, beklaidiojant jam Nidos kopose ir puynuose, besigrumiant su bangom, besikaitinant kaitrioj saul s
viesoj. Daugelis abejoniisisklaidbesikalbant ir besiginijant su Aukse. Jis pasijuto sustiprjus knir dvasi. Tik atsiminus
tvus juodas debesys dar aptemdindavo jo sielos padang. Jis guodsi bent tuo, kad tvai gali dar ilgai nesuinoti apie jo
pakitjusibkl.
Pakilusia energija jis pabaigsavo dramir paradar keleteilrai, paprastir giedri, kaip tos dienos, kurias jis dabar

gyveno.
Paskutin kartjis jo kopas tuo paiu keliu ir iki tos paios vietos, kur susitiko Auks. Vakaras buvo tokis pat ramus ir
giedras, taip pat aiaravo jra saullydio atspindiuose, tik marios juodavo kaip tamsi bedugn, nes mnuo nebetiesper jas
sidabru mirguliuojanios juostos.
Gro jis tiesiai vytur puaitm apaugusiu taku. Ugninis spindulys galingu mostu vytravo pro jo galvtarsi koks miliniko
rato stipinas, per kelias akimirkas apibgdamas vishorizont.
KitdienLiudas Vasaris ivaiavo Kaun, neinas naujom pajgom, naujais pasiryimais ir viltim.
Pradedant mokslo metus, Vasario gimnazijoj vl buvo ikilmingos pamaldos, bet pats direktorius kartnei miinelaik, nei
pamokslo nesak. Jam teko dl to nemaloniai susiremti su gimnazijos kapelionu ir draugijos pirmininku, bet jis nenusileido.
Direktorius, kartojo jis, neturi jokios pareigos rpintis pamaldom; tai ess kapeliono reikalas.
- Praau sivaizduoti, - kalbjo Vasaris, - kad gimnazijos direktorium yra pasaulikis. Juk jis taip pat nei miinelaikyt, nei
pamokslo nesakyt. Jeigu a pernai tai dariau, tai ne i pareigos, bet i savo laisvos valios. met gi nedarysiu, nes man tai
nepatogu. Turiu kitoki darb. Ir praau atsiminti, kunige kapelione, kad ne tik iandien, bet ir i viso met a pamaldose
nedalyvausiu. A grietai nusprendiau laikytis tik tiesioginigimnazijos direktoriaus pareig.
Kapelionas ir pirmininkas ijo labai nustebir nepatenkinti.
- Ir daryk tu k, mogus, su tais poetais, - pyko pirmininkas. - Atjo galvkakokia fantazija, usispyr, ir netikinsi. Et, a
ir anksiau numaniau, kad neieis i to nieko gera. ia reikia rimtesnio mogaus.
- Bet ar tai tik fantazija, kunige kanauninke? - abejojo kapelionas. - ia gali bti gilesni prieasi. A bijau, ar ms
direktorius neprads visai emancipuotis. Jau ir prie atostogas a kakesu girdjs... Ir elgesys, ir pairos ne visai tvarkoj...
- Ir tie civiliniai rbai!.. Ne, ekscelencija daro ia didelklaid, kad neliepia jam ir kitiem tokiem apsivilkti sutanas.
Ilgai dar taip skundsi viens kitam kapelionas su pirmininku, o Vasaris diaugsi tvirtai atsistojs savo usibrt keli.
Dabar jis turjo vykdyti toki program: visikai atsipalaiduoti nuo kunigo pareig, normuoti savo elges ir sin nebe
kunigikais, bet bendrai mogikais dorovingumo dsniais ir pripratinti viej opinij, kad dl jo veiksm nekaltint kunig
luomo, o jpatteistne kaip kunig, bet kaip privatcivilinasmen.
Jis norjo, kad visi inotir suprast, kad jis, kadaise tapdamas kunigu, padar didelklaid, kad jo gabumai ir talentas
nesiderina su to luomo reikalavimais ir kad dabar, pasikeits, jis nori savo klaidatitaisyti ir savo gabumus vaisingai inaudoti.
Bet kaip padaryti, kad visi tai inot ir suprast, jeigu net jis pats dl kai kuri savo gyvenimo patyrim jauia drovaus
koktumo? tai jam drovu prisipainti ir pasisakyti mylint moter. Dl ko? Dl to, kad jam sunku irauti i savs nuovok, kad
jis kunigas. Tat kitiem, kurie nepasta viso jo ieito abejoni, svyravim, kov ir keitimosi kelio, j suprasti ir pateisinti dar
sunkiau.
O dalykas ia, rodos, tokis nepainus ir paprastas.
Auksviensykjam taip kalbjo:
- Klausyk, tu sakais negals atvirai prisipainti myls moter? A nesuprantu dl ko. Juk meiltai yra kilniausias monisiel
bendravimas. A manau, kad tik nenormalus mons gali tjausm niekinti arba su juo slapstytis. Net ir kunigui nebt ko
gdintis, pamilus moter. O jeigu kunigas grta pasaul, gyvenim, tai jis turt meile didiuotis ir diaugtis. Meil bt
geriausias rodymas, kad jo prigimtis yra ilikusi sveika ir jis yra toks, kaip ir visi mons.
Bti tokiam kaip visi mons tapo dabar Vasariui kaip ir kokiu obalsiu. Bti kaip visi, neniveliuojant savo asmenybs,
neisiadant savo individualinisavybi, bet vien nusikratant tais luominiais vartais, kuriuos jis buvo spraustas, atkovojant tas
prigimties teises, kuriom naudojasi visi kiti mons, ir isiadant tneva privilegij, kurios jam buvo duotos kaip kunigui.
Pirmiausia jis buvo pasiilgs ividins laisvs tikti, mstyti ir jausti, isivaduojant nuo pareig, reikalaujanitokio tikjimo,
mstymo ir jautimosi, kokiam jis negaljo savs palenkti. Liovsis atlikinti kunigo pareigas, jis t dvasios laisv ir ramyb
tarsi pasieks. Visa eil kasdieni gyvenimo aplinkybi, kurios j var kaip kunig, dabar jau nebekl jo sinj joki
neramum, nors mons jdl to galjo ir smerkti. Bet moniopinija - dalykas nepastovus, ir jis maa to pais.
Toliau jo teismylti moter ir sukurti savo eim. Mylti buvo jo vidaus, sielos reikalas, lieis dviejmonisantykius ir
pasilieks siaurame asmenini dalyk rate. Bet eimos klausimas jau pynsi su visuomens interesais, ir j isprsti Vasariui
atrodbeveik negalima. Visuomen yra konservatyvi, o tradicija ir statymai jos pusj. Visuomensmerks ir baus kiekvien,
kas bandys esamtvarkir paproius paneigti.
Paiam Vasariui eimos klausimas kol kas nebuvo labai aktualus ir j domino daugiau teoriniu negu praktiniu atvilgiu.
klausimjau ir anksiau jam buvo ikls vienas atsitikimas.
Kart gausiame vienos katalik organizacijos susirinkime inomas ir takingas tos organizacijos vadas vieoj kalboj
ikoneveikvienekskunig, kuris buvo veds monir tolimame Lietuvos ukampy ramiai darbavosi gana ymioj valstybs
staigoj.
- Tik pairkime, kas aplink mus darosi! - auk oratorius. - Antai N. N. (vardas, pavard) pavestos eiti atsakingos
(tokios ir tokios) pareigos. Ar gali mogus, isiadjs savo luomo ir vieai gyvens konkubinate, tinkamai tas pareigas atlikti?

Ir vyriausyb j ten laiko, ir visuomen prie tai nereaguoja?! Mes, katalikai, turime ia pakelti savo bals ir pareikti
grieiausi protest ir reikalavim, kad toki mons bt kuo greiiausiai i valstybs staig alinami! Nei staigose, nei
padorioj draugijoj tokiem neturi bti vietos!
Konkubinatas! tai vienas i tbaisiodi, kuriais visuomengdos dme nori paymti prasilenkianius su jos nuostatais.
Kgi turjo tas ekskunigas daryti? Keisti tikjimir tuoktis legaliai? Bet tuomet jam paniekinti btrastas dar baisesnis odis.
Geriausia, inoma, jam reikjo pasilikti kunigu ir eiti pramintu keliu, daugelio garbingpirmatakpdom. Tada jis btbuvs
stiprus visuomens ir Banyios ramstis. Vasaris toki pavyzdi inojo. Juk ir jam paiam Stripaitis ne kart taip elgtis
patarinjo.
Bet aikiausiai ir visai konkreiai eimos klausimikl Auks. Vienvakar jiedu sdjo jos salione, ir Vasaris atrod
kako ypatingai susimsts ir susirpins.
- Apie ktaip galvoji? - paklausAuks.
Jis nieko ypatingo negalvojo, bet atsak, kas pirmiausia atjo galv:
- Mstau, kas i mudviejbus.
- Tas tai man patinka, - pagyrAuks. - Ir a ne kartapie tai esu msiusi.
- Na ir k?
- Nieko. Tursime tuoktis.
Vasaris nustebs jpairjo ir garsiai susijuok. Ji sieid:
- Tau i tiestai atrodo juokinga?
- Gal ir nejuokinga, bet gana keista,- pasitaisjis.
- Tu myli mane?
- Na taip.
- Ir a tave myliu. O juk mudu ne vaikai ir ne brolis su seseria. Mudu juk inome, kokis yra galgale meils tikslas. eima.
Bet Vasaris nenorjo su tuo sutikti.
- eima tai yra vedyb, moterysts tikslas, o meil gali bti ir be eimos. A bent nematau, kokiu bdu mudu galtume
sudaryti eim.
- Apie tai reikia pagalvoti. Bet inok, Liudai, kad a mstau apie eim. Kitokios vyro ir moters santykiavimo formos a
neinau ir nepripastu. Jeigu tu i principo esi nusistats prie eim, mudviem teks skirtis.
Tai buvo pirmas rimtas tarp jdviej nesusipratimas. Kiekvieno uimta pozicija buvo stipri. Auks, pamilusi Vasar ir
patyrusi esanti jo mylima, tuojau iklklausim, kas bus toliau. Likti dviprasmikoj, neaikioj meilus padty jai neleido nei
sitikinimai, nei garb. Ji buvo jauna, sveika, grai ir turtinga ir, susiri us su mylimu mogum, norjo sukurti sau aiki ir
patikrintateit visam amiui. Ji Vasario kunigu jau nebelaik, o kad jis buvo kunigas, jai tai maa rpjo. Susituokdami jiedu
galjo sudaryti legalieim, nes Auks, motinos anglikons protestants dukt, formaliai buvo protestant.
Taiau Vasaris mstvisai kitaip. Tiesa, jis Auksmyljo ir bijojo jos netekti. Bet kam ia btinai eimos? Ar negali jiedu,
abu laisvi bdami, laisvai ir myltis? Artisto, poeto siela jis jaut, kad eimyninio gyvenimo aplinkybs bt jam anktos ir
tvankios. Klykiantis kdikis ir smulks naminiai rpesiai kljam pasibaisjim. Dl savo ateities jis nesisielojo: et, kaip nors
prasiversiu! O eima apkrautjpareigom iki gyvos galvos. Vaduodamasis i vienvart, jis bijojo patekti kitus.
Pagaliau, jis nepasitikjo savim. Auks, ymiai u j jaunesn, maiau gyvenimo prityrusi, n kiek neabejojo, kad jiedu
susituokbtlaimingi. Ji Liudmyljo ir manmylsianti iki mirties. Vasaris gi nebuvo tikras, ar net ir Aukss meils pakaks
jam visam gyvenimui. Juk jis myljo Liuc, myljo poniRainakien, o iandien tai jau myli Auks. Jis, tiesa, man, kad ia
tikroji jo meil, kad gal likimas tam jir apsaugojo kunigysts kevale, kad galgale suvestsu Aukse. Bet vis dlto jis abejojo.
Gal jis taip pat veng usitraukti griet katalik visuomens pasmerkim ir kert. I kunig luomo jis gali pasitraukti
neymiai, tyliai, et susituokdamas padarytvieskandalvisam krate. Vienas jis nebijo jokio persekiojimo nei kerto, bet su
eima bt sunku. Pagaliau, ar jo snus nepasmerkt kada savo tv, ar nevykt drama, panai t, kuri jis pats yra
paras?..
Liudas Vasaris, prie kiekvien pasiryim links ilgai argumentuoti ir svarstyti, dabar vl turjo kuo savo t palinkim
maitinti. Auks, paindama tjo bdo savyb, kantriai lauk, kol tie svarstymai isisems, o tuo tarpu aplinkybs susiklos taip,
kad jiedu pagaliau gals sudaryti bendro gyvenimo idin.
Aplinkybs i ties klojosi palankiai. Pirmiausia literatriniai Vasario laimjimai ugd pasitikjim savim ir drsino nieko
nebojant engt savu keliu. Sugrs po atostog Kaun, jis teik Valstybs teatrui savo dram, kuri tuoj buvo imta ruoti
scenai ir pirmkartsuvaidinta per Kaldventes.
To vakaro spdiai ilglaikpasiliko gyvi Vasario atminty. Bet ir vaisiai buvo toki, kokijis nei lauk, nei tikjosi.
Pakilusia nuotaika, nerimaudamas jo Vasaris su Aukse premjer. Publikos buvo pilnutlis teatras. Daugelis itos dramos
lauk kaip kokios ypatingos sensacijos. I naujo buvo atgij dar pernai paleisti gandai, kad veikalo autorius, kunigas,
vaizduojs ten kaknepaprasta i Romos vaidiluiar tai i idienvienuoli gyvenimo. Laikraiuos gi buvo rayta, kad
drama esanti labai spdinga, pastatymas grandiozikas, su chorais, muzika ir okiais.

Sensacijmgjai, tiesa, tuo vakaru bent kiek nusivyl, nes nepamatnei itvirkaujanivestali, nei lbaujanikunig, nei
jokios dekameronikos scenos. Bet publikos diduma tspektakl lydjo su tikru pasigrjimu. Ir veikalo turinys, ir pastatymas,
ir vaidinimas jungsi vien harmoning menik visum, kurioj kiekvienas rado kuo patenkinti savo estetinius palinkimus.
Efekt mgjus kelte kl jaunojo karaliaus sutuoktuvi puota ir karnavimas. ia plaios masins scenos rjo
vairiaspalvse viesose. Egzotiki aprdalai, okiai, muzika ir dainos dartikrai karalikos prabangos spd.
Bet tie, kurie buvo link dramatinius konfliktus ir ividinius igyvenimus, labiau grjosi didins aistra, kertu ir gailesiu,
vyriausio kunigo klasta, karaliaus, karaliens ir jsnaus tragiku likimu.
Teatralai sekvaidyb, inscenizavim, dramatinio veiksmo eig, o literatros mgjai domjosi charakteriais, idjiniu turiniu
ir stiliaus darnumu.
Vasaris su Aukse sdjo vienoj i pirmjparterio eili. Savo kriniu ir jo pastatymu scenoje jis buvo patenkintas, o Auks
tiesiog vytjo diaugsmu. Per antraktus daug kas i publikos juodu sek akim, daugelis pastamjuodu sveikino. Vasaris
pastebjo kun. Stripait, Varnn, poniGenulien, kai kuriuos savo gimnazijos mokytojus ir daugeliaipjau pastamveid.
I tolo pasveikino jprof. Meknas, kartai gininsis su "Spinduli" redaktorium. Matjis ir poniLiucijsu savo vyru. Ponia
maloniu ypsniu atsakjo nusilenkimir, matyt, nuoirdiai diaugsi jo pasisekimu.
Per antrpertrauk, kai Vasaris su Aukse jo bufet, staiga alia jdviejatsirado ponas Indrulis. Pasisveikins su Aukse,
jis stipriai paspaudLiudui rankir pagyrveikal:
- Sveikinu, Liudai, sveikinu ir diaugiuosi. Tavo drama scenoje atrodo net geriau, negu a buvau tikjsis. A nesu kritikas ir
trkum neiekau. Apskritai, man patinka. Na, panel Auks tai jau tikrai suavta. inoma, kai kas ia, matyt, specialiai
moterim ir taikyta. Tai k gersime? Arbatos, zelterio ar alaus? O gal vaisi paimsime? itos vynuogs ir apelsinai neblogai
atrodo.
Niekad dar Vasaris nebuvo mats jo tokio paslaugaus.
Auks, neslpdama paaipos, stebjosi:
- Ak, kokis tamsta iandien geras! Na, jeigu jau nori mudviem tai su ponu Vasariu pasigerinti, pavaiinki mus zelteriu,
tamsta.
Jis visantraktkalbjo jai komplimentus, velniai prikaiiojo atalim, apgailestavo sengerlaik, maldavo teiss pasilikti
geru pastamu ir griso ligi gyvo kaulo.
- A dar nemaiau jo tokio kyraus, - kalbjo Auks, grdama savo viet. - Maniau, kad jau jis paliko mane ramybje.
- Jis nuostabiai pastovus ir itikimas, - juoksi Vasaris. - Esu tikras, kad jis bus k nors sugalvojs atgrasinti tave nuo
mans.
Po treio veiksmo publika reikalavo autoriaus, ir Vasaris turjo pasirodyti scenoje. Jam inekelet pintini gli, kuri
viena savo dydiu ir turtingumu atkreipvisdmes. Bet Vasaris tuo tarpu nieko nemat. Apakinanti rampos viesa rjam
veid, u jos mirgjo baltkrtiniir moteriktualetmiinys ir skrido aplodismenttriukmas. Jis nevykusiai nusilenk abu
onu ir tarsi nesavom kojom pasitrauknuo scenos. Tokios pat apeigos pasikartojo ir po paskutinio veiksmo. Liudo Vasario
dramos pasisekimas buvo didelis ir vispripaintas.
Namie jis, apirjs glipintines, didiausioje ir graiausioje rado kortelsu vienintele raide L. Jis neabejojo, kad tai buvo
gls nuo ponios Liucijos Glaudiuviens.
Kritika Vasario dramvertino palankiai. Katalikkritikai igyrjnetgi labiau u laisvamanius ir jokiliberalikmininei
tendencijjos turiny nemat. Nes autorius - juk savas mogus! Taiau ne viskas ia buvo taip ramu, kaip Vasariui i pradi
atrod.
Vienkart atsilankpas j prof. Meknas. Po premjeros buvo jau prajpora savaii, bet susidomjimas drama dar
nebuvo atslgs. Tat ir Meknas po kelisakinipradjo ta tema:
- Na, Liudai, su savo drama padarei tikrsensacij. Sako, per kiekvienvaidinimteatras pilnutlis.
- Per premjer, maiau, ir pats buvai. Kaipgi paiam atrod?
- Man, kaip profanui, apie literatrintavo veikalo vertnepatogu nkalbti. Apskritai pastatymas man patiko. inai, juk a
plaipairmogus. Bet, tieskalbant, Liudai, yra visokinuomoni.
- Aiku, - sutiko Vasaris, - kur nebus? Nenuginijamos tiesos - ir tos sukelia visokinuomoni, o ia drama! Nesupaisysi!..
Bet Meknas, matyt, kkita man.
- Taip tai taip, - numyk jis. - Bet, matai, yra nuomoni ir nuomoni. A nesakau, kad tu turtum dl vis nepalanki
nuomonisielotis, bet, matai, yra nuomoni, kurias tu turtum atsivelgti.
- Nagi?
- Tiesiog tau pasakysiu: consilium vigilantiae atkreiptave ak.
Vasaris susidomjo ne juokais.
- Consilium vigilantiae? Erezijrado?
- Ir dar koki! Berods pirmoji tas erezijas ikltavo dabartinsimpatija - Graulyt. Jai ir consilium vigilantiae turi bti
dkingas.

- Patikjo, kad a, raydamas savo dram, turjau galvoj vienuoles ir kunigus? Meknas linkteljo galva.
- Paralelaiki. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kaip tavo dramoj nuvieiama pareigos, apadai, religija ir jos atstovai, nors jie
btir nekrikioniki. Toliau mogaus aistros, kalts, nuodms ir bausms u jas. Visa tai, brolyti, teologo kritikos neilaiko.
- Na, prieteliau! - linksmai suuko Vasaris, - kas gi meno veikalkritikuoja teologijos dsniais?
- Veikalo menikum - ne, bet veikalo skleidiamas idjas - taip. Juk ir pats inai, kiek literatros veikalyra traukta
indeks.
- Bet, irk, kataliklaikraiai padanges kelia mano dram.
Meknas nusijuok.
- Kelia, nes ji tavo. Reikia pripainti, kad eilinis irovas tavo dramos erezijsmoningai nnepastebs. Tat neverta spaudoj
jnkelti. Bet consilium vigilantiae turi iekoti ir paslptpavoj, nes jie, kaip lti nuodai, danai esti dar pratingesni.
- Niekai! - mosteljo ranka Vasaris. - Jokiia nuodir pavojnra!
O Meknas kalbjo toliau:
- Be to, prikia tau ir nusiengimkuklumui ir padorumui. inai, itie orientaliki okiai pirmame ir ketvirtame veiksme, kaip
sau nori, ne visai padors. Juk okjos buvo staiai pusnuogs. Pro tuos ydus, inai, viskas matyti... Pagundos mnet ir
subrendusmog, o kkalbti apie jaunuolius!
- Bet okijuk a neraiau, tai reisros dalykas!
- A, kas ten besupaisys! Tavo veikalas - tai viskas tavo vardu eina. Tu galjai pasiprieinti.
- Na, kas daugiau?
- Dar tau to negana? Ot juokdarys! Atsimink dar taplinkyb, kad tu kunigas! Tuomet viskas pasirodys dar tirtesnj, taip
sakant, viesoj. Beje, unim tau reikjo sceneiti! A suprantu, kad autoriui malonu pasirodyti ir priimti ovacijas, bet, matai,
kunigui nedera, ypapo toki.
- Taip!.. Na, tai kdabar man darys?
- A manau, kad teks tau keliaut pas vyskupaikintis. Nieko rimto greiiausia i to neieis. Daugidaugiausia gali pasilyti,
kad kitus savo ratus duotum aprobuoti, nes to ir kanonai reikalauja. Gali dar udrausti lankyti teatr. Manau, tuo ir baigsis.
- Tu randi, kad tai maa?
- inoma, nors tai dar nebtbausm, tik ioks toks suvarymas, jis tau gali pasirodyti labai nemalonus. Bet a manau, kad
iautis per daug neturtum. Disciplina, matai, msluome yra reikalinga.
Vasaris, matyt, pradjo jaudintis, bet stengsi susivaldyti. Porkartjis perjo per savo kambarir, sustojs ties Meknu,
tar:
- inai, Antanai, karta tave papraysiu man padti. Tu turbt susitinki su tais tvais i consilium vigilantiae. Pasakyk
jiem tai k: visus jpriekaitus man ir mano veikalui a laikau niekais! A ir toliau raysiu, knorsiu ir kaip norsiu. joki
aprobat ir cenzr a savo rat neduosiu. teatr vaikiosiu kaip vaikiojs, nepaisydamas joki draudim. Ir pas
vyskup, saugodamas jo ir savo nervus, a aikintis neisiu. tai ir viskas.
- Ho!.. Juokdarys!.. Tu nemanyk, kad ia juokai, broliuk!.. A dar tau nieko nesakiau, kkalba apie tavo santykius su
Graulyte!.. Gausi sakymsub poena suspensionis. Atsimink, kad tu kunigas ir gimnazijos direktorius!..
- vilpt man visa tai!.. - staiga prapliupo Vasaris. - kyrjo iki gyvo kaulo tas badymas kunigyste kiekvienam ingsnyje! A
pats inau, kad esu blogas kunigas! A save jau seniai suspendavau, nelaukdamas vyskupo malons!.. O nuo direktoriavimo
galiu ir rytoj atsisakyti!..
Veltui Meknas stengsi raminti ir tikinti, kad maitauti neverta, kad viskas bsi gerai, kad lankyti teatr jam gal
neudrausi. Vasaris, tiesa, aprimo, bet atsiliejs kampsofos atkakliai tyljo ir nervikai glamitutintpapirosdut.
- Tai kaip, Liudai? - pakildamas ieiti, klausprofesorius. - adk man, broliuk, kad tokikvailysinepadarysi, o a tau
padsiu kuo galdamas!
- Nieko a neadu ir elgsiuos kaip norsiu!.. Dkui u gerus norus. Pagalbos, rodos, nebsiu reikalingas.
Meknas atsisveikino sieids, susirpins ir isigands. Vasar jis brangino ir savotikai myljo. Be to, jis buvo uolus
kunigluomo garbs ir interesgynjas. O konfliktas su Vasariu grsiaugti didelskandal.
Tat rytojaus dienprofesorius nuvyko pasitarti pas tvSeverin. Nupies jam vakaryktvizitpas poet, pridjo:
- Feci quod potui. Dabar, tve, tamstos eil. Apatalauti ir tikinti js esate specialistai. Jis jautrus mogus. Pasistenk
prabilti ne tik jo prot, bet dar daugiau ird. Gal susipras.
- Laikau savo venta pareiga, - atsakvienuolis. - Ir, Dievo padedamas, eisiu dar kartsu juo pasikalbti.
- Bet reikia palaukti, - spjo prof. Meknas. - Dabar momentas nepatogus.
O Vasaris po pasikalbjimo su Meknu nutarkaip galima greiiau ispausdinti savo ratus. Po kelidienjis susitarsu
leidju ir atidav spauddramir didel poezijrinkin. Po mnesio knygos pasirodknygynvitrinose. Baltuose popieriaus
laktuose buvo nuymtas jo kelias kryb, vies, isivadavim, bet viesos ir laisvs dar nebuvo. Tie laktai bylojo vien
apie gaivaling mogaus irdies geism gyventi ir siekti laims, kuri visuomet vaidenasi nepasiekiamuose toliuose, - ir kaip
mogus klaidioja kanose ir kenia jos iekodamas. Visi, kurie tai skait, tarsi skaitsavo nuosavos irdies istorij. Ir visiem

tai patiko.
Liudo Vasario ir Aukss Graulyts santykiai tuo tarpu stiprjo. Jiedu danai matydavos ir nevengdavo rodytis kartu vieose
vietose. Eidavo teatr, iuoykl, graiam orui esant, vaikiodavo u miesto ir atlankydavo vienas kitnamie. Aukss tvas
priprato prie Liudo kaip prie savo mogaus ir diaugsi, kad dukt viena nenuobodiauja. Sunku buvo numanyti, ar senis
Graulis supranta, koki jausmai jungia jo dukters ir nuolatinio sve io irdis. Niekad Auksei jis apie tai neprasitar, nei pats
Vasaris, budriai j seks, jokios ivados padaryti negaljo. Viena buvo aiku, kad Aukss tvui Vasario kunigyst, matyt,
visikai nerpjo, ir jis net tarsi pamiro, kad jo sveias - kunigas.
Bet mieste Vasario ir Graulyts bendravimas daug kam jau krito akis. Davatkls juo piktinosi ir tarp savs negraiai
kudjosi apie jo elges. Miesto poniuts lieuvavo apie juodu nebtus daiktus. Atstumti Aukss adoratoriai, kaip Indrulis, su
panieka trauk peiais ir vadino j "tokiu jau tipu". Neaikios praeities ideologai, ant savo kailio patyr vis nuodms
bjaurumir dabar laikydami motervelnio padaru, kilniais argumentais rodinjo Vasario nuopuol.
Jiedu abudu visa tai matir girdjo. VienkartAuks, netekusi kantrybs, skundsi:
- Ne, itame anktame miestely galima utrokti. Tiek ia piktumo, pavydo, asmens negerbimo ir dvasios kretinizmo, kad
nenorom pasigendi didmiesio minios, kurioj nejaustum smalsi savo artimo aki ir ilg aus. Vargai! Kaip jie visi klysta ir
apsirinka, taip mudviem rpindamiesi!
- Man vienintel paguoda - tai imintingojo posakis, kad numerus stultorum est infinitus, - ramino j Vasaris. - Dl
mudviej vientai dar bt maa nelaim. Bet pagalvok, kad tas anktumas udo visoki krybin iniciatyvir entuziazm.
Nra mogaus be ydir nuodmi. O kai kiekvienoj kavinj smilko dmais ne tik tavo nuodmes, bet ir tave vis, tai i kur tau
imsis entuziazmo, didybs ir autoriteto! Jeigu teisingas yra posakis, kad niekas ne prana as savo tvikj, tai pas mus jis
deimteriopai teisingas.
- Vienintelis iganymas - usidaryti keturiose savo buto sienose ir pro Kauno stogus matyti tik j apsupanius krantus. Ten
varesnis oras.
- Kain? - abejojo Vasaris. - Piktos kokio idioto paskalos blogiau kaip nuodingos dujos, pasieks tave ir u devynispyn.
ia reikia kokio asketiko nejautrumo ar sugebjimo laikytis savo dvasios auktumose, kuridmai ir dulks nesiekia.
Netrukus jam i ties teko sitikinti, kad keturios buto sienos nuo kyraus sibrovimo neapsaugoja. Tuo metu jis maa kur
rodydavosi. Visatliekamnuo gimnazijos pareiglaikpraleisdavo namie traindamas, o daugiau galvodamas apie nauj
veikal, kurketino pradti, sulauks Velykatostog.
Visi gerieji pastami kakaip nejuiom nuo jo nutolo. Varnnas pats sdjo namie darbu apsikrovs, Meknas paliko j
ramybj, Indrulis jo veng, o Stripaitis nuolatos bastsi po visLietuv, ruodamas susirinkimus ir mitingus, nes pavasarturjo
bti nauji rinkimai Seim. Visa spauda kunkuliavo partinm rietenom, meitais ir demagogija.
Gavnios metu, vienetadienio popiet, Vasaris, grs i gimnazijos, raussi savo staliaus popieriuose, kai staiga kakas
smarkiai pasibeldduris, ir jis igirdo atrtvo Severino bals:
- Laudetur Jesus Christus!
Liudas, bandydamas nuslpti savo nepasitenkinim, papra svei ssti ir, numanydamas, kad is vizitas bus ne i
malonij, pasidjo prie save peleninir papirosdut.
- Atleiski, domine, - pradjo ssdamasis vienuolis, - kad nepranes ir visai netiktai tamstatlankau. etadienio vakaras,
sakau, laisvas laikas, gal ir ne per daug sutrukdysiu?
- O, niekis! - patvirtino Vasaris.- Aia senus rankraius irinjau.
- Taip! Gavnios metas tam ir duotas, kad mes galtume perirti savo darbus - savo gyvenimo knygas, - ikilmingai
kalbjo tvas Severinas, ita alegorija nevikriai sukdamas mint rimtas temas.
Vasaris tyldamas lauk, kjis pasakys toliau.
- Turbt numanai, domine, kad a atjau ne taip sau paplepti su tamsta, bet pasikalbti rimtai, kaip ir dera ventam
gavnios laikui ir dvasikluommonm.
Liudas siiebpapirosir pritar:
- Berods numanau. Nors tamsta kadaise ketinai atlankyti mane ir pasikalb ti lengvesnm temom: apie studij laikus,
usienius, Rom...
- Atsimenu. Deja, mudviej santykiai, gerbiamasai, nra toki, kurie leist prietelikas kalbas. A atjau pas tamst
aukiamas rstaus pareigos balso.
- O, kam tas ikilmingas tonas, tve? Pakalbkime paprastai ir nuoirdiai.
Vienuolis ilgai nieko neatsak. Susinrs rankas plaiose savo abito rankovse, jis atsilo sofoj ir, galv nuleids ant
krtins, kak mst. Jis turbt stengsi spti, kaip btent prabilti klystant konfratr, kurio noras pakalbti paprastai ir
nuoirdiai rodjo pasitikjimsavim. O gal tvas Severinas susikaups praventosios Dvasios kvpimo, kaip buvo prats
daryti kiekvienkart, rengdamasis skelbti Dievo od.
Vienuolio akyse i tiesstaiga ybteljo kaip ir kokia kvpimo ugnis, jis kilsteljo galvir, smeigs Vasardegantvilgsn,

prabilo:
- Kunige! A vadinu tave ituo kilniu vardu gal paskutin kart. Tu jo nori isiadti - ir turbt isiadsi. Bet leisk man taip
pat paskutin kart prabilti tavo sin! Viepats yra maloningas, ir nesuprantami Jo keliai, kuriais Jis saukia nusid jl
iganymo uost. Jeigu a bsiu rankiu Dievo rankoje, is mudviejpasikalbjimas nenueis niekais.
Vasaris irdy norjo juoktis i ito patoso, bet i tvo Severino veido tryko tokis susijaudinimas, kad ir jis pats jautsi
pavergiamas vienuolio jausmo ir jo odi.
- Kunige Vasari! - ts vienuolis. - Ar tu aikiai supranti t padjim, kuriame atsidrei? Jei tu galtum i alies save
pavelgti, tu nusigstum savo paties paveikslo! tai kunigas - Dievui pavstasis, prisieks klusnumir itikimybBanyiai,
supasaulja, isiada savo pareigir piktina tikiniuosius savo elgesiu! Kas gali bti lidnesnio u itnelaimingj?
Deja, tai buvo trafaretikiausi rekolekcijir meditacijodiai, daugelkartVasario girdti. O jis laukigirsis i vienuolio
knors nepaprasta. Dl to vl atsigriebs, dargi su pajuoka tar:
- Graudenimais, tve, man spdio nepadarysi. A savo padjimesu apsvarsts daugelkart. Mano elgesys eina i mano
pair, i noro ir pasiryimo. Dl to praau tiksliau ir aikiau kalbti.
Tvas Severinas valandl, matyt, svyravo, bet, tuoj susivoks, kietu balsu pradjo puolim:
- Tamsta keli maitprie Banyi!
- Ne! - atsikirto Vasaris. - A noriu nusikratyti vien tais vartais, kuriuos Banyia man udjo, o kuria negaliu pakelti. A
noriu bti vien tuo, kuo mane Dievas skyr.
- A! Tamsta nori nusikratyti Banyios vartais, kad turtum nuodms laisv! Bk atviras, kunige, ir prisipainki: tamsta keli
maitprie Banyine dl idjos, ne dl kilnaus gyvenimo tikslo, bet dl kno geidulilaisvs, dl moteries, dl mergos!
Paskutinius odius jis itar su tokiu cinizmu ir pasibjaurjimu, tarsi pats bijodamas susitepti. Vasaris staiga sugniu d
papirospeleninj ir paoko i vietos.
- Tve! - suuko jis, vos galdamas susivaldyti. - A gerbiu tamstos padt ir gerus norus, bet tai, ktamsta pasakei, yra
bjauri nesmonir meitas! A nuo pirmjseminarijos metkovoju dl savo talento, dl visgeresnijsavo sielos savybi,
dl dvasios ir krybos laisvs, pagaliau, dl vidaus harmonijos ir sins ramybs! Jei itoj kovoj buvo ir yra sipynusi moteris,
jei ji man padeda painti save ir susiorientuoti savo jausmuose ir palinkimuose, tai js neturit teiss sakyti, kad a maitaujs ne
dl idjos! Suprastinti ir subanalinti, tve, lengva kiekviendalyk. A galiau pasakyti, kad ir jus miias laikote ne dl idjos,
bet dl lito, ir vienuoliu esate ne dl idjos, bet dl nerpestingo duonos ksnio. Tai bttiek pat teisinga, kiek ir jsivada,
kad a noriu isivaduoti dl kno smagybiir moteries!
odiai liejosi i Vasario burnos kaip staiga prasiverusi srov. Tvas Severinas, nelauks tokio atkaklaus pasiprieinimo,
nustebs klaustos kalbos, bet nusileisti nenorjo.
- Tamstos nuolatinis bendravimas su ta moterim visus piktina! Tamsta neteksi gero vardo ne tik kaip kunigas, bet ir kaip
mogus. Tokilaisv, santykinetoleruoja nei Banyia, nei visuomen!
Vasaris ryosi eiti iki galo:
- Apie mano kunigyst, tve, daugiau nekalbkime. itas reikalas baigtas, ir js mans netikinsit jokiais argumentais. O
dabar praau pasakyti, kur, kieno ir kada buvo udrausta draugauti su moterim ir net j mylti? Nekalbkit man n apie
visokius pasipiktinimus. Viena davatka per ipaint skundsi, kad ji pasipiktino, pamaiusi kunig kelnes dvint. Kvaili ir
fariziej pasipiktinimai tiek man rpi, kiek s gagenimas arba un lojimas! Kam nors pasmerkti reikia pirma inoti, kas
smerkiama ir u k. Mano santykisu ta, kaip tamsta sakai, moterim niekas neino ir neityr. Ir nra prieasties man su ja
slapstytis arba tos painties isiadti. Ji man reikalinga - tai ir viskas.
Tvas Severinas jau beveik neteko vilties k nors laimti, bet gino nutraukti dar nenorjo. Jis prikaiiojo, rodinjo ir
graudeno, keitargumentus ir ton, stengdamasis sudaryti efekt ir spdi, kurie prieininkpavergt. Jis mat, kad poetas
kartais suabejoja, ilsta, kankinasi ir nerimauja, bet nuo savo atskal nikos pozicijos nesitraukia. sigrds kamp sofos,
vienuolis sekiojo akim ingsniuojant po kambar Vasar ir, klausydamas jo ilg replik, iekojo, kur dar bt galima jo
ukietjimpramuti. Ir jis dar kartpakeitton:
- A matau, domine, kad suklydau, manydamas sujudinti tamstos, kaip kunigo, sin. Mudviem jau sunku vienas kit
suprasti, nes stovime jau ne ant to paties pagrindo. Postulatir principskirtumas man dabar tapo visai aikus. Bet tai a noriu
stoti tpaiplotm, kurioj stovi tamsta, kaip poetas. Tamsta sakai - kovoji dl savo talento? A taip pat jbranginu ir noriu
jmatyti kuo graiausiai praydus. Kgi jam kenkia kunigavimas, tarnystDievui, visokio groio altiniui, cui servire regnare
est? Ar ne kunigaudamas tamsta laimjai poeto vard? Ar ne kunigaudamas paraei graiausi poezij? Taip, kunigavimas
varo tavo jausmus ir aistringus tavo prigimties norus. Bet ar ne i suvarymo auga pajgos ir kvpimas? Pagalvoki,
gerbiamasai, ar, pabgs nuo altoriaus ir nuo Dievo, tu neprarasi ir Dievo dovanos - savo talento?
tai ia buvo visos Vasarkvarinusios problemos aknis, jo talento likimas, jo artistins, poetins prigimties reikalavimai. Jis
atsisdo savo viet, aprims siiebpapirosir vl mkalbti:
- Ne, tve. Per ilga bt tamstai pasakoti visus mano igyvenimus ir parodyti vis mano vidaus patyrim. Bet a tamst
utikrinu ir praau manim tikti: suderinti savy poet ir kunig a negaliu. Man tai yra psichologin antinomija. Vis js

metafizik a pripastu, bet realiam kasdieniam gyvenime, iekant krybos ir j vykdant, veikia kiti dsniai. Ir kunigavimas
man, kaip poetui, tra davs tik skausmo, sielvarto, abejoniir neramum. Jum malonu tai skaityti, ir js nortumt, kad a ir
toliau graudamasis ir nerimaudamas graudias dainas dainuoiau? Ne, dkui. Pakanka. Dabar a gyvenime matau
naudingesnio darbo, negu savo sielvartus analizuoti. Praudysiu savo talent? Galbt. Geriausi savo gyvenimo dal a jau
praudiau. Gali tai atsiliepti ir atei iai. Bet tas mans nebaugina. Prie mane kunigyst jau praud ne vien talent. A
pabandysiu igelbti nors likuius.
Tvas Severinas be vilties nuleido galv:
- Tat viskas baigta! Superbia vitae udengtamstai dievikjvies. Misereatur tui omnipotens Deus, kurio tu isiadi
dl nykstamtrumpo gyvenimo grybi.
- Klysti, tve, - atsakVasaris. - Dievo a neisiadu. Tik mano Dievas, kur a tikiu, nra reikalingas joki priesaikir
neudeda joki pani, dl kuri reikt beprasmikai kankintis ir udyti savo gyvenim. Jis tereikalauja, kad a dorai
gyveniau. Jo deimtsakyma esu pasirys saugoti visgyvenim.
Tvas Severinas, pasinaudodamas ituo Dievo ipainimu, buvo bebands teologikais argumentais logikai rodyti
Banyios krim ir vis jos nuostat bei dogm neklaidingum. Vasaris kur laik klaus jo nekantraudamas, pagaliau
nutrauk:
- Be reikalo man tamsta visa tai kalbi. A teologijatsimenu dar neblogai, visus tuos argumentus inau, kai kada dar i naujo
pasiskaitau, bet visa tai man negyva raid, abstraktinprotinkonstrukcija, labai logika, vieninga ir grai, bet su mano vidaus
pasauliu, su jo tikrove, su realiais mano igyvenimais nesusisiekianti. Tai tarsi graus paveikslas arba stebuklinga Montsalvato
pilis, kurion eiti man tiltnra.
Gilus rpestis apniauk tvo Severino veid ir suvagojo rauklm kakt. Jis vl nuleido ant krtins galv ir susimst.
Reikjo rytis nusileist ligi paskutinio kompromiso. Ir vienuolis, pagaliau, matyt, pasirys, vl mkalbti:
- Gerai. Tamsta sakaisi tiks Diev, garbJam ir u tai! A esu tikras, kad tamstos sieloj yra dar daug gyvsu Juo ryi,
bent kokireliginijausmir usilikusiproi. Yra taip pat ryiir su dvasiku luomu. Visi ino, kad tamsta kunigas. Dl to a
praau tamstos - pasilikti itame status quo. Tas nedaug pareikalaus i tamstos. Pakaks bti atsargesniam vieai, monse - ir
niekas tamstos daugiau nebekliudys. Gali net neatlikinti kunigo pareig, bet, dl Dievo, nedaryk vieos apostazijos akto!
Laikas, mielasai, viskpataisys ir atstatys visus tiltus. Ateis senatv, niekais pasirodys visi tie krybos lobiai, kurisiekdamas
dabar keli mait prie Diev. Ivyds savo gyvenimo gal, in die illa tremenda tu pats isiadsi vissavo paklydim. ir
mudamasis krtintarsi: Mea maxima culpa! Miserere mei Deus secundum magnam misericordiam tuam! Nedaryk tat,
mielas kunige Vasari, apostazijos akto!
Vienuolis, be abejo, kalbjo nuoirdiai, ir Vasaris gerai suprato, kokis didelis buvo tvo Severino noras jisaugoti kunig
luome, jeigu jis pasilnet itok kompromis. Be abejo, ito kompromiso prasmbuvo visai kitokia, negu kadaise praloto
Girvydo "grieink, bet neapostazuok" arba Stripaiio "nekik nosies mano reikalus". Tvas Severinas man, kad kunigysts
likuiai Vasario sieloj laikui bgant atgis, isikeros, ir, Dievo malons padedamas, jis vl atsistos tikrkeli.
Bet Vasaris nenorjo priimti joki kompromis. Besiginydamas su vienuoliu, jis jaut si stiprjs savo pozicijoj. Jo
laukiamas isivadavimas buvo jau nebetoli. Kiekvienas gi kompromisas ir nusileidimas nugramzdint j vl atgal chaos,
dvilypum, abejoniir sielvartavimkanias. Tat jis prieinosi iki galo:
- Negaliu. A dar tiek esu doras mogus, kad veidmainiauti nenoriu. A gerbiu auktkunigluomo idjir savim nenoriu
dauginti skaiiaus t, kurie jemina. Reikia bti arba geru kunigu, arba visai juo nebti. A noriu pagaliau atvirai gyventi taip,
kaip tikiu ir mstau. Jeigu savo gyvenimo pabaigoj pamatysiu, kad klydau, i tiesmuiuosi krtinir sakysiu: Mea maxima
culpa! Tuomet, tve, bus nuoirdus mano gailestis ir atsivertimas. O gl ddamas dviprasmikam kompromise, galutinai
sumenkiau ir niekingai iau.
Tvas Severinas nuleids galv klaus t odi, ir, matyt, sunkios mintys j slg. Tyljo abudu. Buvo jau beveik visai
tamsu. Vasaris iebelektr, ir iauri viesa, mai uliejusi viskambar, iblaktsunksusikaupim, kuris laikapgaubs
eimininkir jo rstsvei.
Toliau tsti tginjau nvienas nebenorjo. Abu staiga pasijuto nesmagiai ir vengvienas kito vilgsnio. Tvas Severinas
staiga neteko pasitikjimo savim ir jau beveik gailjosi padars yg. Vasariui gi buvo koktu, kad jis taip atvirai, kone iauriai
idjo vienuoliui savo mintis. Jis iekojo, k ia dabar pasakius, kas tikt po tvis kalbir padtkaip nors sklandiau t
scenbaigti. Jis atsiminturs savo spintelj nuo ugavniatlikusio vyno bonkir nepagalvojs pasil:
- Gal igersim, tve, po gurknvyno? Ir gerkls idivo nuo tkalb.
Bet tvas Severinas pakratgalv:
- Dkui. Negersiu. Metas namo. Praau atleisti, kad sutrukdiau tamstai brangaus laiko. Bet maniau turs pareig.
- O, tai menkniekis. iandien etadienio vakaras. A kartais mgstu padisputuoti tokiais klausimais.
- Disputai naudingi, kai atskleidia ties, nuvieia protir paskatina valigeriem pasiryimam, - keldamasis i savo vietos,
kalbjo vienuolis. Jis, barkindamas didiuliu raanium, pasitais savo juost ir, susinrs rankovse rankas, nusilenkdamas
atsisveikino: - Laudetur Jesus Christus!

Vasaris atidarjam duris, ir jis, nepadavs rankos, dar syknusilenkir inyko tamsoje.
Ginydamasis su tvu Severinu, Vasaris savo kunigavimo klausimapsprendaikiau ir grieiau, negu tuo tarpu btnorjs.
Dl to jau dabar reikjo atsisakyti nuo direktoriavimo katalikgimnazijoj, nelaukiant, kol taip padaryti pasilys pati draugijos
valdyba.
Direktoriaus vietos Vasaris labai nebrangino. Pedagogo darbui jis nebuvo link s, o administratoriaus - dar maiau.
Gimnazija jam atimdavo beveik vis laik, nukamuodavo ir isemdavo pajgas, o pasitenkinimo i to neturjo jokio. Jis
prisiversdamas i paskutinijstengsi gerai atlikti savo pareigas, nes kaip literatros srity, taip ir ia, tik atsistojs tinkam
auktumjautsi tursis teisperreformuoti savo gyvenim. Jo darbu visi buvo patenkinti - ir tai buvo vienintelis atlyginimas u
visas jo pastangas.
Direktoriavimas taiau davjam tiek l, kad jis galjo visai nesirpinti jokiais kitais pragyvenimo altiniais. Bet ir mets
gimnazij jis tikjosi kaip nors isiversis. Jo dramos vaidinimus publika lank, jo knygas pirko, jo straipsniai bt mielai
spausdinami kiekviename urnale ir laikraty. Usieny jis buvo paprats tenkintis mau kuo, pasitenkins ir dabar.
Po poros dienjis paraatsistatydinimo praym. Atsakyta jam negreit ir neaikiai. Klausimas ess galutinai neisprstas, o
kol kas valdyba praanti direktorieiti savo pareigas ligi kitmokslo met.
Laikai tuomet buvo nerams. Gegus mnes turjo vykti rinkimai nauj Seim, dl to visi inteligentai i paskutinij
darbavosi visuomeninj dirvoj. Kiekvienam banytkaimy reikjo padaryti miting, organizuoti propagand, rasti itikim
moni. Opozicija i kairs var palusiagitacij. Spaudoj nesivaryta dl etikos, mitinguose vieni kit oratorius versdavo
nuo bak, vydavo akmenim, vienur kitur vykdavo net kruvinmutyni. Visoki partijagitatoriai, mokytojai, studentai ir net
moksleiviai nardpo kaimus, dalindami atsiaukimus, proklamacijas, broiras ir gyvu odiu gaudydami balsuotojus.
Centre, partij komitetuose, kunkuliavo nervinga ruoa dien ir nakt. Reikjo sustatinti sraus, rayti atsiaukimus ir
broiras, gaminti plakatus. Visos spaustuvs malbe pertraukos, imesdamos imtus tkstanilapsu visokiais emikos ir
dangikos laims paadais. Ari kova jo visais frontais.
Nenuostabu tad, kad Liudas Vasaris, nors turjo atkaklipriedraugijos valdyboj, buvo paliktas direktoriaus vietoj iki kit
met, o privaiai prayte praomas neatsisakinti nuo to darbo ir nedaryti draugijai keblum.
Velykatostogmetu jis vl laisviau atsikvp, ranaujveikalir rado laiko atlankyti keletpastam.
PirmVelykdienjis nutarpalinkti linksmveniir poniai Glaudiuvienei. Po ano mintino isiskyrimo jdviejpaintis
nenutrko. Jiedu suprato viens kito padt. Pyktis su ponia Liucija jis neturjo nei noro, nei prieasties, o ji buvo jau tiek
subrendusi ir nusimananti moteris, kad ker tauti jam n neman. Ji kelet kart mat Liud su Aukse, smalsiai juodu
apvelgdavo, lidnai nusiypsodavo, bet, jau galutinai rezignavusi dl savo paios laims, simyljusiem pagieos savo irdy
nekurstydavo. Juk jos gyvenimas buvo jau baigtas, o Vasario dar tik pradtas... Su Aukse ji vis dar nesusipaino, bet dabar
jau nelabai nnorjo. Auksgi jos privengkaip ididios ponios, nors i Liudo inojo visjos nepavydtinistorij.
Vytukas, stojs valdios gimnazij, moksi gerai ir Vasario globos jau nebuvo reikalingas, bet retkariais atsimindavo savo
krikto tv atlankyti. Buvo atbgs jis ir Velyk etadien pasigirti ir pasipasakoti, kok stal ruoianti mamyt, Tekl ir
Adel.
- Vidury stalo stovs kaip boktas auktas baumkuchenas. Vienam gale bus keptas kalakutas, o kitam pariukas, sikands
dantyse obuol. Ant tort Tekl padar po cukrin ro, o Adel ant vieno para "Aleliuja", o ant kito - "Sveiki sulauk
ventVelyk". Yra ir vienas toks pyragas, panaus e. iandien priepiet dam kiauinius, o a dabar parjs iskutinsiu
vienmamytei, vienjum ir viensau. Ateisite rytoj?
- Gerai, Vytuk, ateisiu. Per Velykas visi vaikioja sveius.
Prisiklimo pamaldjis iklausguloj. Kaip kasmet per dideles ventes, taip ir tuomet jam buvo lidna ir graudu stebti tas
simbolines apeigas, klausyti giesmi, vargonir orkestro garsir jausti tkstantins minios ventadieniknuotaik.
PirmVelykdienjis ketino atlankyti tik Glaudius ir Graulius.
Ponios Liucijos valgomajam jis jau rado kelet vizitinink, kurie trypinjo aplink stal, rinkdamiesi gardesni ksni ir
upildami juos vairiom ermukninm ir slyvinm.
Pasisveikins su ponia Liucija ir Vytuku, Vasaris turjo "palaikyti kompanij" prie stalo. Vizitininkai, veisdami kalakutir
pariuk, nesivarydami pilstpatys sau stiklelius ir tustino juos, linkdami poniai sveikatos ir linksmVelykveni. Pagaliau
tie isinedino. I priekambario dar buvo girdti jbalsai, renkantis paltus ir skrybles.
- Kas tai per vieni? - klausVasaris ponios Liucijos.
- Manai, kad a pastu?.. Turbt koki Glaudiaus sbrai ar gal tarnautojai. Vizitinink iandien nestoka. Dabar dar tik
pradia, o jau lieuvi, nesuvaldo. O kur dar galas? Bus toki, kad nors bk. Vargas iandien nameimininkm, ypakuri
vyrai kokie virininkai, direktoriai ar monisavininkai.
Nespjo jiedu pasikeisti keliais sakiniais, jau prie kambary subirzg skambutis, ir trys karininkai, zirzdami pentinais,
pasirodtarpdury. itie, matyt, jau buvo geri ponios Liucijos pastami. Visi jie puikiai atrod, galantikai sveikinosi, linkjo
linksm Velyk, o pradj ragauti grimus ir ukandius, mokjo girti eiminink ir kalbti jai komplimentus. Ponia Liucija

atgijo ir palinksmjo. Vasaris mat, kad itie vizitininkai jai vaiinti smagu ir malonu. Netrukus jis atsisveikino.
Ieidamas jis veltui tramd savy apmaud, kad negaljo ilgiau pabti vienu du su ponia Liucija. Nejaugi, man jis, net ir
dabar jos flirtas su kitais keltmany pavydir nerimast?
Pas Graulius jis visai netiktai rado atstovStripait. Buvo dar ir daugiau svei. Visus atstovas linksmino, pasakodamas
vairius atsitikimus mitinguose.
Auksvaiino Liudsavo ruoto velykinio stalo gardumynais ir klausinjo, kaip jis praleido pirmsavo atostogsavaitir
kmans daryti antrj. Igirds tai, Stripaitis prisigretino prie jdviej.
- Liudai, rytdienai nepasiadk niekur, - kalbjo jis Vasariui. - Vaiuojam rytoj Kalnynus. Atlankysime savo sen
rezidencij ir padarysime miting. Ten ms pozicijos dar gana silpnos. Turiu ministerio automobil , paimsime kok pd
literatros, plakat, - , duosime garo cicilikam!
Stripaiio "gar" Vasaris paino dar anais laikais, prie kar, o dabar atstovas atroddar labiau sismarkavs. Todl Vasaris
nenorjo pakliti koknemalonskandal.
- Pamatyti Kalnynus i tiesbtdomu. Bet mitinge, atstove, kaip nori, a nedalyvausiu. Neinau, ka galiau pasakyti,
usilips kur ant tvoros ar ant veimo.
- sivaizduoju! - juoksi Auks. - Bet noriau igirsti, kaip tu dstytum krikioni demokrat program, o griautum
socializm!
- Nieko js neimanot apie mitingus, jei taip kalbat, - suniekino autoritetingai Stripaitis. - Jeigu mes ten imtume dstyti partij
programas, nieko nelaimtume. Programos visgeros, o mitinge reikia tikinti, kad tik mano vieno gera. Js manot, kad kvaila
kaimo boba arba muikas supras, jeigu jam imintingai kalbsi? Reikia cicilikkaip velninumalevot, kad jis baudiavgrins,
bolevikam parduos, kunigus udys, banyias griaus, pas rabintuoktis varys, o mes ems duosim, mokesius panaikinsim,
mikus kirst leisim, darbininkam 4 valanddarbo dienvesim, tuomet, jeigu kokis velnias po tavs nepakalbs dar graiau, gali
tiktis, kad balsuos u tavo partij. O, mitingas - tai menas! Kartais vienu vykusiu odiu sutriukini prieinink! Reikia painti
monipsichologija.
ia kalbsimaipats Graulis ir kiti sveiai. Vieni tokius mitingus smerk, kiti gyn. Nuo mitingkalba nukrypo Seimir
politik. Pasirod, kad daugelis sveibuvo opozicijos salininkai, ir Stripaitis vos galjo gintis nuo vairipriekait.
Ijo jiedu abudu su Vasariu. Atstovas susirpins kalbjo:
- Kur tik pasisuk, visur opozicija sigaljus. Blogi reikiniai! kartgalim ir prabirbinti rinkimus. Na, pairsim!..
Jiedu susitar, kad rytoj 8 val. Stripaitis atvaiuos paimti Vasario, ir jau norjo atsisveikinti, bet atstovas staiga atsimin, kad
jam dar reikia nueiti pas dailininkDegut, kuris dirbo plakatus ir juos turjo i litografijos paimti.
- Einam kartu, - pasisilVasaris. - Gal ten ir daugiau kdomaus pamatysime.
Degutis buvo dar jaunas, neseniai mokyklbaigs dailininkas, maai inomas, gyveno gana menkai, tat, prasidjus rinkim
agitacijai, udarbiavo piedamas plakatus. Stripaitis laikj savu mogum, auktai vertino jo darbir visai frakcijai pirso, kad
reikia essuelpti talent. Tat usakymDegutis turjo apsiai ir i krikionidemokrat, ir ikininksjungos, ir i Darbo
federacijos. Fantazijjis turjo lakiir mokjo rykiai atvaizduoti kiekvienos partijos agitacinius obalsius.
- Na, ponas teplioriau, gatavi plakatai? - klaus, vos spjs pasisveikinti, kun. atstovas. - Rodyk en! Jei bus blogi,
primuiu!
Degutis, vikrus vyrukas, itrauki palovs rutulpopieriir vieniskleidant sienos.
- Praom, ponas atstove! tai jsplakatas! Ar gali bti kas nors vaizdingesnio? Kaimo mogtai geriau tikins negu deimt
broir.
Plakatas buvo dvilypis. Vienoj pusj liepsnojo banyia. Raudoni ugnies lieuviai kilo sulig boktais. mons verkdami bgo
i ventoriaus. Rinkoj ant kartuvikabojo kunigas, o ariau prie kelio apls bolevikas kirviu kapojo kryi. Apaioj stovjo
rykus paraas: taip bus, jei balsuosit u tokius ir tokius numerius... Kita pus vaizdavo sauls spinduli apsupt banyi.
Kunigas ant ventoriaus mok vaikuius, o keliu nenulaikomais erilais graiose brikose vaiavo ir psti jo mons, visi
ponikai apsireng. Dar buvo matyti raudonais stogais nauji kininko trobesiai, grai galvij banda ir puiki jav laukas.
Apaioje paraas skelb, kad taip bus, jei balsuosi u tokius ir tokius krikionikus numerius.
Stripaitis kritiko vilgsniu tyrinjo plakat, bei tpastebdamas:
- Taip... Apskritai nieko sau... Idjyra... Mintis aiki, spalvos rykios. Tik jau kunig, bra, be reikalo ia pakabinai ant to
stulpo! Nei is, nei tas... Na, bet monm gal ir patiks, tai yra - sukels baims. O itam, kur kryikerta, reikjo ant juostos
parayti: cicilikas!
- Supras ir taip, ponas atstove. Dar geriau, jei mons patys ima iekoti detaliprasms. Labiau susidomi, - aikino Degutis.
- Gerai, vyras! - pagyrj atstovas. - Suvyniok man atskirai kelias deimtis. Rytoj atuntuvaiuosiu paimti. O ia dar k
turi? - susidomjo, pamats kampe kitrutul.
- A, niekis, ponas atstove! Popiergaliai, eskizai Darbo federacijai... - gynsi Degutis.
Bet Stripaitis panoro pasigrti ir federacijos plakatu.
- A, domu, domu!.. Pairsime, koks graus gyvenimas laukia darbo moni, jei rinkimus laims federantai.

Jis ities vien lap ir nustebs net isiiojo. Plakatas vaizdavo bauginani scen. Ponas, pasikinks agr nudriskus
valstiet, ar juo lauk, o storas klebonas jo greta, usimojs su botagu. Toliau buvo matyti puiks dvaro rmai ir sodas,
kuriame puotavo isipustponai ir ponios, o i kito ono - pakrypusi lna ir verkianti moteris su mau vaiku.
Apaioje paraas baugino: valstieti! itaip bus Lietuvoj, jei balsuosi u tokius ir tokius klerikalsraus. Kas nori laisvs ir
ems, renka tik tuos ir tuos numerius.
- Na, ar ne velnias! - suuko Stripaitis, iupdamas pieju pakarpos. - Mes jam pinigus mokam, remiam, manm, kad jis
msmogus, o jis ia ir opozicijai prie mus visoklamttapnoja!
- Ponas atstove! Visos mano simpatijos js pusj! - gynsi Degutis. - Js plakatas menikas ir, svarbiausia, dvilypis:
neigiamas ir teigiamas! O ia kas? I tieslamtas - ir vien tik neigiamas...
- Kaip a tau duosiu neigiamai ir teigiamai sprand, tai tu inosi, kas yra dviem ponam tarnauti! - ne juokais supyko
Stripaitis.
Degutis, inodamas atstovo staiokikum, nelabai nsieid.
- Atsipraau, ponas atstove! A savo sitikinimais ir pasaulira esu jsmogus, bet kaip menininkas stoviu aukiau u
visokias partijas. Jeigu man usako padaryti plakat ir js prieai, a negaliu atsisakyti. To i mans reikalauja menika,
profesinindiferencija.
- U litdiparduotum, tai kokia tavo indiferencija! pygtu gausi i mans kitsyk, ne usakym, - prigrasieidamas
atstovas.
Vasarta scena gerokai palinksmino. Atsisveikins Stripait, jis ypsodamasis nuingsniavo namo.
Antr Velykdien, kaip buvo sutarta, 8 valandjiedu geru automobiliu jau vilpi Kauno. Prie kojguljo plakatai ir
gerokas ryulys literatros, kuria pakeliui reikjo aprpinti keletbanytkaimi.
Vasaris, nujausdamas, kad Stripaiio mitingavimas Kalnynuose gali pasibaigti katastrofikai, banddar jspti:
- inai k, atstove? Ar nebt geriau pasitenkinti vien plakatais ir literat ra? Juk, ties sakant, su Kalnynais nekaip
atsiskyrte.
Bet Stripaitis nklausyt nenorjo:
- Et, nieko tu neimanai, direktoriau! Per 10 metdaug kas pasikeit. Pagaliau, jei i vyratsiras visoki, tai moterys tikrai
balsuos u t, ka liepsiu. Tik reikia paagituoti. Pamatysi, viskas eis kaip i botago!
Kai jie pasiek Kalnynus, jau baigsi miparai. Abu keliauninkai pro automobilio lang smalsiai irinjo seniai matytas
vietas. Banyia, sprogdinant bokt, pasirodo, liko nesunaikinta ir dabar jau buvo iaip taip atremontuota. Banytkaimy
atmain maa. Antai matyt tas pats vikariatas, kur Vasaris su Stripaiiu buvo toki artimi kaimynai. Dabar abudu iri tas
gonkas, tuos langus. Atsiminimai kaip koks skurys nea juodu atgal, prie 10 met. Rodos, taip neseniai visa tai buvo.
Stripaitis liepia oferiui vaiuoti prie klebonijos. Rinkoj gana daug moni. Visi seka akim automobil ir numano, kad
atvaiavo agitatoriai.
NaujKalnyn klebonVasaris matpirm kart, bet Stripaitis jau buvo su juo pastamas ir i anksto pranes apie
atsilankym. Viskas buvo paruota ir net i sakyklos per pamokslpaskelbta, kad atvyks i Kauno Seimo atstovas nurodyti,
u kkatalikai turi balsuoti, rinkdami naujSeim.
Klebono itikimi padjjai tuoj pamspaudinius paskleisti monse, o plakatus ilipdyti matomose vietose. Tuo tarpu gi,
kol miparai pasibaigs, klebonas pakvietsveius pasistiprinti.
Platno pdinis buvo dar, galima sakyti, jaunas kunigas, apie 40 metamiaus, skaistus, raudonas, vikrus ir kalbus. Jis labai
mgo politikuoti, partijos reikalai guljo jam ant irdies, ir jis taip kamantinjo Stripait, kad iam net griso.
- Pakaks! - grietai pareikatstovas. - Duok nors pasti! Kas i tavo politikavimo, jei opozicija ant sprando lipa!
Vasaris klausinjo apie buvus klebonPlatn, kuris mirbaigiantis karui. Pasirod, kad karo pradioj sunaikintas klebono
kis taip ir neatsities. Rusai apkasais sudark ir itremp dar nenuvalytus laukus, bgdami kareiviai pagrob geresniuosius
arklius, paskui vokieiai rekvizavo galvijus ir iaip spaud, nes Platnas sugyventi su okupantais nemokjs. Kardar iaip taip
ivargo, bet jau geresnilaiknesulauk. Mirirdies liga. Kun. Ramutis gavo pagaliau klebonij, bet apie jnieko negirdti.
Klausinjo Vasaris ir apie baronRainak, bet ia klebonas tiksliinineturjo. I dvaro uvaizdo jis girdjs, kad baronas
Rusijoj mirs, o baronien gyvenanti Lenkijoj. Buvo ketinusi gr ti Lietuv, bet kai dvar valdia nusavino, matyt, ir
sumanymai pasikeit.
Dar jiem benekuiuojant atbgo uduss zakristijonas ir prane, kad mitingas jau prasidjo. Kalbs kakoks
socialdemokratas. Visi subruzdo, tartum kovos enkligird. Stripaitis su zakristijonu, nelaukdami kit, isiskubino pirmieji.
Klebonas teisinosi - jam esnepatogu lsti patmiting, jis pairsis nuo ventoriaus, ir tik jei atstovui bsiriestai, bgsis
pagalb. Klebonui sudaryti draugyst panoro ir Vasaris. Grs po mipar vikaras ketino eiti mones replikom "i vietos"
palaikyti minioj tinkamnuotaik, o reikalui esant ir paiam vieai prabilti.
Klebonas ir Vasaris, pasilypjant akmenprie ventoriaus tvoros, puikiausiai matvismitingo vaizd. Vidury rinkos kaip
susimetusi bii spieius knibdjo moni minia, Prie telegrafo stulpo, ant veimlio pasilypjs, oratorius, skeriodamas
rankom, visa gerkle aukprakalb. Oras buvo tylus, ir jo skardus balsas aidjo po visrinkir ventori.

- Taigi, per paskutiniuosius metus mes galjom puikiai sitikinti, kur veda Lietuvekomas! - rk agitatorius. - Krato
viduj suktybs, kyiai, valstybs leikvojimas, darbo monipriespauda ir pataikavimas ponam, o usienipolitikoj derybos
su lenkais! ekomui negaila prarasto Vilniaus! ekomas nusiunt delegacij Kopenhag, Lugano, iltus kratus, kur,
puikiuose palociuose puotaudami, jie derasi su lenkais parduoti ne tik Vilni, bet ir visLietuv!
- Kas tas ekomas? - suriko i minios.
- ekomas tai krikionys demokratai, kininksjunga ir Darbo federacija! Tai j toks komitetas, kuris lig iol vald
Lietuv.
- Kodl ekomas? - klauskitas.
- Nes jie kaip ekai, sulindsavo olas, grobsto moniturtir nuodina Lietuvos orbjauria klerikalizmo dvasia.
Kai kurie garsiai juoksi, kiti, matyt, oratoriaus alininkai, m rkti "alin ekom!" Bet staiga kun. Stripaiio balsas
nustelbvisus kitus. Vasaris su klebonu pamatir j pat, jau nusiyrus toli nuo krato, didiausiminios susigrdim, tiesiog
prie kalbtoj. Rudas atstovo paltas, viesiai pilka skryblir auktas gis skyrji viskit.
- Ei, vyreli! Tu ne taip aikini! - rkatstovas. - ekomas dl to, kad nori visus ekus bolevikus, kaip tu, i Lietuvos
irkinti! ekomas, nes visiem ekam uodegas kerpa! Kraustykis nuo veimo! Duok man pakalbti. A ir tau uodeg
skelsiu!..
Galinga juoko ir pritarianikavimbanga persirito per mini. mons pajuto, kad tas naujas "aratelis" turi atresnlieuv,
ir jau i anksto gardiavosi prasidjusiu susirmimu. Bet kalbtojas suprato pavoj ir nenorjo pasiduoti. Iekodamas akim
savo oponento, jis tsvis tuo paiu tonu:
- A matau, kad ir ia yra vienas i ekomo! Greiiausia koks nors krikdem pakalikas. Vyrai, nesiduokite mulkinami!
Neklausykite graipaad! Nutilkit!.. Leiskit man baigti!
Bet klausytojai jau norjo igirsti naujkalbtoj. Vieni dar kavo "alin ekom, alin krikdemus", bet kiti reikalavo duoti
odekomo gynjui. Tuo tarpu Stripaitis prasistmiki veimlio ir, nieko nelaukdamas, lipo kalbti. Bet socialistas trauktis
nenorjo.
- Atsipraau!.. Kas per kiaulyst! - rk jis. - A miting atidariau!.. A dar nebaigiau! Tamsta, jei nori kalbti, gali
pasirinkti sau kitviet!
Taiau Stripaitis, paknipstom sirits veiml, besitiesdamas ukliud socialdemokrat, ir tas, neteks pusiausvyros,
nuriedjo klausytojam ant galv. Vl juoko ir klyksmo banga persirito per mini.
- Vyrai! - griausmingai suuko Stripaitis. - Js ia girdjote kalbant vien i t, kurie svajoja paversti Lietuv komunist
bolevikrojum. Paklausykite, a jum pasakysiu, ko nori visokio plauko socialistai ir kiti sovietRusijos bernai!
- Nereikia!.. Girdjom!.. Senos pasakos!.. Papasakok mum apie ekomir krikdemus!.. - rki vispusi. Daugiausia
triukmavo nuversto kalbtojo alininkai.
Ulipus Stripaiiui ant veimlio ir mus kalbti, daugelis i vyresnijjpaino. inia, kad ia kalba Seimo atstovas, buvusis
Kalnynvikaras, mai pasklido minioj. To tik ir reikjo oponentam. Nespjo kalbtojas iaip taip apraminti triukmir keliais
vykusiais atsikirtimais sudomint klausytojus, kaip i upakalio vl pasipyl kavimai, grmojimai ir jau staiai keiksmai.
Nuversto agitatoriaus alininkai, matyt, susibrvienvietir nusprendtbt mitingsuardyti.
- ekomo agentas!.. Pipirninkas!.. Kur padjai sutan?.. irk, kelns smunka!.. Mueika!.. Atsilygink pirma u pajus!..
Toki auksmai kaskart vis liau sklido i upakalio. Veltui atstovas atrino lieuvir svaidsi savo prieininkus lygiai tokio
pat svorio replikom, jo pozicija jau matomai silpn jo. Rimtesnieji kininkai ir bailios moterys, pamat , kad mitingas gali
pasibaigti petynm, trauksi al. Stripaiio alininkai buvo pakrikir nebe taip drss, oponentai gi pasiryvisam kam.
Tuo tarpu i Vingilo alins isigrdo brys kauusibernir taip pat prisijungprie triukmadari. Upakaliniam grdantis
pirmyn, aplink veimlprasidjo spstis ir nerimastis. Vieni norjo pasiirti ariau, kiti negaljo prasimuti atgal. Jau vienur kitur
pasigirdo igsdint arba suspaust moter klyksmai. Oponentai ir triukmadariai jau apgul veiml i vis on. Staiga
kakas kilsteljo dysel vir, kiti atrmpeiais rungus, veimlis atsistojo piestu, ir atstovas Stripaitis per kitgalnuriedjo
emyn.
ia jam pagalbpasiskubino kun. vikaras, zakristijonas, keletas itikimesni kininkir nustm mueikas atgal. Dabar
prasidjo karti ginai maom kuopelm, bet mitingas jau buvo suardytas. Vieni dar klaus gin, bet kiti jau taip sau
nekuiavosi, juokavo arba jo irti naujai ilipdytplakat.
Vasaris su klebonu, matydami, kad jau viskas baigta, nulipo nuo akmenir patraukatgal klebonij. Bet klebono dar lauk
kriktas, tat Vasaris vienas leidosi keliu tolyn pairti, kaip dabar atrodo Kalnyndvaras.
Prijs artyn, jis vos galjo tikti savo akim: dvaras nebuvo panaus t, kur jis paliko prie 11 met. Didiulliepalja
buvo ikirsta. Aiktels, kurioje jis kadaise sddavo su baroniene, neliko nyms. Visas parkas buvo sunaikintas, igriautas,
iknaisiotas. Dvaro rmai riogsojo apleisti, su idauytais langais, su ilupintom durim. Vietoj oranerijos jis pamatdidiul
gelgali ir stikl krv. Veranda, kurioj jis paskutin vakar sdjo su Rainakiais ir ponia Sokolina, klausydamas tolimo
armotgriausmo, dabar buvo jau visai supuvusi, sugniuusi.
Matydamas ituos griuvsius, Vasaris mst, kaip ia dabar atrodyt ir k jaust ponia baronien. Ar jos epikrikas

optimizmas neapsiniauktto lidno reginio akivaizdoj? Ar ji ir iose aplinkybse moktpasiimti savo smagumo ir diaugsmo
dal? Jei taip, tai jis buvo pasirys pripainti, kad ponia baronien yra ne tik laimingiausias, bet ir i mintingiausias mogus
pasauly.
O gal ir ji pati per tlaikvirto tokiu pat griuvsiu, kaip ir jos dvaras? Pamsts apie tai, Liudas Vasaris pajuto savo irdy
tarsi kokpalengvjim, kad ponia baroniennegro ir jau turbt niekad nebegr. Jis btbijojs jioje vietoje sutikti.
Jis leidosi pro dvar keliu tolyn pairti apylinks. Pasilypjs ant kalnelio, jis pamatgerai pastamus dvaro laukus nuo
ilelio ir eerlio vienoj pusj ligi pat miko kitoj. Bet ir ia reginys dabar buvo kitoks. Visas dvaro laukas buvo imargintas
naujakuritrobeli, - maui, menk, ant greitjsustatintir dar nespjusiprisidengti medi paunksme. Reginys atrod
skurdus, taiau ir spdingas savo naujumu ir kontrastu su netolima ios vietos praeitim.
ia Vasaris gyviausiai pajuto naujosios Lietuvos nuotaikir kelii ateit. Tos menkos naujakuritrobels reikdideltautin
darbir didel laimjim. Senas, romantikas, svetimas dvaras tai virsta sutrnjusiais griuvsiais, o jo vietoj kalasi i ems
jaunuiai silpni diegeliai, nedami nauj, savgyvyb.
Vasaris, kontempliuodamas t regin, jauia, kad ir jo paties asmenikasis vidaus gyvenimas yra sukrstas ia matom
atmain. Juk tas dvaras kadaise buvo mielas jo sentiment, jo emocijidinys. Jaunosios Lietuvos reforma sugriovj kaip
archaiksenlaikliekan. Naujoj Lietuvoj kiekvienas turi kurti naujgyvenim.
Parjs klebonij, jis rado Stripaitjau grusi mitingo. Atstovas neatrodlabai nusimins po savo nepasisekimo.
- Mitingas tai kaip geras proferansas, - kalbjo jis. - Vienur laimi, kitur pralaimi, irint koki partneriai. Kalnynuose, tiesa, ir
maa buvo ans laimti. Gerai Vasaris sak. Na, bet esti ir blogiau! Vienoj vietoj a turjau bgti atsiaudydamas i
revolverio, vyruti! Taip buvo karta! Nieko! Literatra ir plakatai gal dar pataisys msreikalus.
Ilgai netrukdami, jiedu isirengatgal. Rinkoje dar stovinjo keletas sikariavusikaimo politik.
Prie telegrafo stulpo riogsojo veimlis su nulautu dyseliu.
Tuo metu Liudo Vasario gyvenimas buvo jau tiek nusistojs, kad daugelio j kvarinusi klausimdaugiau nebeliko. Jis buvo
pasirys dvasikojo luomo pareigas nebegrti, direktoriavimmesti ir verstis vien raytojo darbu. Visa kita atrodantraeils
reikms dalykai. Maa turdamas reikalsu vieom organizacijom, jis nesirpino aptarti nvisuomenins savo pozicijos. Nors
ir mets kunigauti, jis vis dar laik si bendrj krikionikosios pasauliros nuostat, o visuomeninis ir politinis katalik
veikimas Lietuvoj jdomino kaip kakas sava, artima.
Dl nenusisekusio mitingo Kalnynuose jis labiau sielojosi negu pats Stripaitis, nors kunigpolitikavimsmerk, jmetodam
nepritarir klerikalizmo sigaljimo bijojo. Jis numan, kad katalikvisuomens nariu pasilikti negals, bet kur pagaliau pritaps,
jam dar nebuvo aiku. Jam atrod, kad tai yra ateities klausimai, tuo tarpu neaktuals ir nesvarbs.
Liko dar kai kuri neaikum ir pasauliros srity. Kartais jis samprotaudavo taip: kunigyst a mesiu, bet liksiu tiks
krikionis; daugelis formalinikatalikybs nuostatman nra priimtini, o net ir kai kurie dogmdalykai atrodo abejotini, bet
apskritai krikionybir pagrindins kataliktikjimo tiesos man ir toliau pasiliks ventos, nelieiamos.
Tokiu bdu i krikionybs ir katalikybs jis norjo sau isivejoti tai, kas tinka jo prigimiai, kgyvai atsiliepia jo irdis ir
protas. Jis norjo susikonstruoti kaip ir koki subjektyvi religij, nes visa katalikybs sistema jam atrod negyva protin
konstrukcija arba nepasiekiama pilis, kuritiltnebr, kaip jis buvo isireiks, disputuodamas su tvu Severinu. Bet ir toki
religijsusidaryti liko dar ateities udavinys.
Tuo tarpu gi jis praktikavo kai kuriuos net antraeilius, kaip jam atrod, katalikreligijos dsnius. Pavyzdiui, sekmadieniais
jis eidavo klausyti mii, ir jei kada tos pareigos neatlikdavo, jausdavo sins priekait. O lauydamas kitus svarbesnius tos
paios religijos nuostatus, jis smerkianio sins balso negirdjo.
Visa tai liudijo, kad Liudo Vasario vidaus gyvenimas nors buvo jau gerokai nusistoj s, bet vis dar nelaisvas nuo
prietaravim, neaikum ir abejoni. Tie prietaravimai ir neaikumai i dalies kilo gal ne tiek dl smoningo apsisprendimo
stokos, kiek dl visai iracionali, nesuvokiamprieasiarba tiesiog ipratimo kai kuriuos religijos veiksmus atlikinti. Net ir
tokios religins praktikos, kurinebekartoti jis ryosi visai grietai, kaip, pvz., miilaikymas, sakramentteikimas, matyt, dar
giliai buvo jame siaknij, nes ir dabar dar kartais drumsdavo jo siel, jei ne tikrovj, tai bent sapnuose. Danai jis sapnuodavo
tokius sapnus, kuriuose kaip magikam veidrody atsispinddavo visa tai, kas gldjo jo pasmonio gelmse. Jo sapno fantazija
danai suplakdavo praeitir dabart vienfantasmagorikvaizd, kurio prasmbuvo pernelyg aiki.
Vienas tokis fantasmagorikas praeities vaizdir spdiantpldis j buvo apsiaubs tutuojau po tos kelions Kalnynus.
Gro tuomet jiedu su Stripaiiu jau gana vlai, ir nors atstovas kvietdirektoripas save imesti po burnelpo visvargir
nepasisekim, Vasaris atsisakir nusiskubino namo.
Atguls lov, jis jaut visame kne malon nuovarg. Ausyse dzg motoro imas, o per galv skrido matyti vaizdai,
mons, miniir kalbnuotrupos, dabarties spdiai ir praeities atsiminimai. Po valandls jis umigo giliu, bet neramiu miegu.
Rodsi jam, kad jis eina Kalnyn banyi, rengiasi laikyti miias ir jau nori engti prie altoriaus, bet klebonas Platnas
pastoja jam keliir rsiai sako:
- Tamsta trejus metus nebuvai ipainties!.. Cha cha cha!..

Tuo paiu metu jam pasirodo, kad juokiasi jau ne Platnas, bet lyg kapelionas Laibys, lyg prof. Meknas... staiga kakas
trinktelja, ir jis mato grivantKalnynbanyios bokt...
Jis apsiveria ant kito ono ir pasijunta ess seminarijos koplyioj. Didels ikilms. Ant altoriaus dega daugyb vaki.
Kvepia smilkalai. Visi klierikai, apsivilkbaltom kamom, klpo prie altori, o vyskupas eina per vidurir dalina Komunij. Jis
gi, Liudas Vasaris, ia pat guli lovoj, ir jam neapsakomai g da dl tokio savo apsileidimo. Staiga atsiranda ponia
Glaudiuvien, apkabina jnuogom rankom ir buiuoja lpas...
Jis tarsi kalnjauia ant savo krtins, neramiai blakosi lovoje, bet bjaurus sapnas jo nepaleidia. Dabar jam rodos, kad jis
laiko kakokius egzaminus. Prie komisijos stalo sdi vyskupas, tvas Severinas ir neinia kaip ten pakliuvusi ponia Rainakien.
Jis stovi prie juos apsirengs civiliniais rbais, o teologijos profesorius, trypdamas aplinkui, grasina pirtu ir vis kartoja:
- Osculavi Caiam!.. Nu?.. Pytaj, pytaj, pytaj!..
Pagaliau jis pabudo, ilgai negaljo umigti ir visrytojaus dienjautkoktumir gddl tnelemtsavo sapno fantazij.
Panas sapnai tpavasar kamavo j ne kart. Jam buvo keista, kad tokiu metu, kada jis tarsi tvirtai engis isivadavimo
keliu, kada jautsi nurims ir iblaks daugel sunkiausiabejoni, tai jame dar knibda kakoki nesmoningi jo igyvenimir
rpesieliai.
Pabuds jis iekodavo psichologins ir fiziologins tokisapnprieasties ir mokdavo jiaikinti. Jis nebuvo prietaringas,
jokios antgamtins pranaikos prasms tiem sapnam nedav ir dl j savo pasiryim keisti neadjo. Taiau jis
susimstydavo, ir pasitikjimas savim tokiais momentais jame silpndavo. Jis nugstaudavo, kad gal nesugebs i savo sielos su
aknim irauti vistsvyravim, abejoniir susikrimtim, kuriprieastim laikkunigavim. Jis manydavo, kad jo sieloj gal dar
gldi tokiprad, kurie ilgainiui gali vl jpasukti kokia nauja, iandien visai nespjama kryptim. Juk sivsdamas kunigu ar jis
btpatikjs, jei kas btipranaavs jo dabarties bkl?
Jeigu Liudas Vasaris btbuvs vienas, galimas daiktas, kad j vl btapnikusios visokios abejons ir baims. Bet dabar
alia savs jis jautmoter, kuri ne tik gerai j paino ir suprato, bet ir myljo. Auksbudriai sekjo igyvenimus ir visados
jautriai atsiliepdavo visus jo rpesius. Ji gerai suprato, kok dvasins krizs momentgyvena Vasaris. Ji irjo j kaip
sveikstantligon, kuris savo ligos antpuoliuose reikalingas paramos, uuojautos ir viesivili.
Kart, kai Vasaris pasipasakojo jai savo nugstavimus dl ateities, ji nerpestingai numojo ranka ir suuko:
- Niekai! A esu tikra, kad viskas klosis kuo puikiausiai. Tu ir dabar jau gerokai pasikeitei, palyginti su pereitais metais. Tu
tapai veiklesnis, linksmesnis, blaiviau irs gyvenim, ir itos pesimizmo atakos pasikartoja vis reiau. Tai mane diugina. Bet
tau reikia vengti dar vieno dalyko.
- Ko gi?
- Rpintis ateitim.
- Tai visai ypatingas patarimas, - nusijuokVasaris. - Visi imintingi mons lig iol sakydavo, kad mes viskturime daryti
atsivelgdami ateit, nes tokiu bdu mes galivengti dideliklaid.
- Bet tu - ne! - spyrsi Auks. - Rpestis dl ateities tau sukelia visokimklir hipotezi, kurios tau trukdo veikti. Syk
pasirys, tu turi ne splioti, kas bus, bet dirbti, kad bttaip, kaip nori. A manau, kad itokis yra tikro laimjimo dsnis.
Dabartis savaime kuria ateit. Jeigu mes visi nortume numatyti, spti ateit ir pagal jformuoti dabart, mes rizikuotume iauriai
apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gera neduoti dabariai.
Vasaris mat, kad i Aukss mintis nra kokia nenuginijama aksioma, bet vienas i daugelio praktikai teoretikos iminties
variant, kuriais mes, kiekvienas savaip samprotaudami, audiame savo gyvenimo filosofij. Aukss variantai jam patikdavo, ir
nors kartais jis ginydavosi ir kritikuodavo jos mintis, bet gilesnio nesutarimo svarbiaisiais klausimais nerasdavo.
Auks, tuo metu jau gerai painusi Vasario charakter, matvisas jo ydas ir silpnybes, imoko jas nuksti ir i dalies prie j
prisiderinti. Liudas tai mat ir, jausdamasis jai u tai dkingas, stengsi saugotis visko, kas galt j ugauti. Tokiu bdu
jdviejmeilkaskart vis labiau tapo darniu mini, jausmir elgesiakordu, kuris abudu klir abiejgyvenimturtino.
Bet pagrindinis, svarbiausias Aukss klausimas - kas bus toliau? - vis dar tebeliko neisprstas. Kiek kartji bandapie tai
kalbti, Vasaris visados kreipdavo kalbal arba pasilikdavo prie ankstyvesnio savo nusistatymo: eimos jis nenorjo. Jam
vis dar atrodbsikakaip graiau, kilniau, nenusileidus eimos gyvenimo proz; jis bijojo naujryi, jis nepasitikjo savim,
o i dalies veng ir visuomens pasmerkimo. Taiau jis pats mat, kad ia jo pozicija gana silpna. Jis juk inojo, kokis yra
galutinis gamtinis meils tikslas, ir kad bt naivu apsigaudinti idealistinm svajonm. Gyvenimo tikrov kiekvienu momentu
grs jas iblakyti. Dl to ir ginai su Aukse pasibaigdavo daniausiai jo pralaimjimu. I principo jis turdavo sutikti, kad
vienintelis doras ir natralus jdviej santykifinalas turt bti eima, o dabartinbklyra tik tam tikras kompromisas dl
aplinkybi, dl taktikos arba dl kokikitokipaalinisumetim.
Atjus Sekminm, Vasaris primin Auksei pernykt nesusipratim ir kviet j eit pasivaikioti kur nors po Kauno
apylinkes. Auksmielai sutiko, ir tdienjiedu ilgai vaikiojo Fredos laituose, kalbdamiesi apie rimtus ir nerimtus dalykus.
Pagaliau atsidrprie Napoleono kalno, panoro ukopti virpasigrt puikiu Nemuno ir miesto reginiu. Bet tokia jau, matyt,
buvo tos dienos nuotaika, kad Vasaris, apvelgs treto groio vaizd, vl pradjo aktualiausia sau ir jai tema.
- Tu inai, - kalbjo jis, - kad viena i svarbiausiprieasi, dl kuria metu kunigavs, yra mano krybos, mano talento

likimas. Ar tau neatrodo, kad eimyna gali tiek pat mano krybai kenkti, kiek ir kunigavimas, tik, inoma, kitokiais atvilgiais?
Juk yra moni, kurie mano, kad poezijos kryba ir eimos gyvenimas yra staiai i principo nesuderinami dalykai.
- Tu tuo tiki? - paklausAuks.
- Netikiu, bet a noriu paklausyti, kaip tu tokiteorijsukritikuotum.
- Labai paprastai. Praktika, istorija tos teorijos nepatvirtina. Tu pats inai, kad yra buvdaug poetir iaip raytoj, kurie ir
vedlabai gerai ra. I vedusiir nevedusikrybos jokio dsnio suformuluoti turbt negaltum. Tik viena aiku: moteris vis
krybai yra daug nulmusi.
- Bet ta moteris daniausiai nebuvo mona.
- Tu nori pasakyti, kad tai bdavo meilu? I dalies taip, nors biografai, istorikai ir kritikai nemaa ia yra primelav. Bet
tavs itas klausimas nelieia. A nemanau, kad tu svajotum apie pakrikusgyvenimir meilues!
- Mes kalbame apie princip.
- Taigi a pripastu tik meils, bet ne meiluiprincip. eimos gi a visai su kryba nesieju. Tie, kurie sako, kad poetas
negals vesti, yra egzaltuoti pseudoromantikai arba seni maniakai, kurie moter laiko ne mogum, bet kokia ragana ar knyta
velnio pagunda. Toki moteries bijo, bet kartu jos ir nori. Jliguista vaizduotkupina visokiKleopatr, Ksantip, Mesalin,
Kobr, igoni, kabaret okj, ir jie kliedi visokias nes mones apie j mylavimus ir gundymus. vari meil jiem
nesuprantama ir nepasiekiama.
Vasaris grjosi ukaitusiu Aukss veidu, jos akispindjimu ir grieta, tikslia jos kalba. Jis dabar jau nenorjo ginytis, nes
ir jo paties mintys plaukta paia kryptim. Tat pritardamas jis tstoliau:
- I ties. Turbt apie niek nra tiek daug prikalbta ir prirayta nesmoni, kaip apie moter. Vieniem ji velnias, kitiem
angelas, ir tik maa kas laiko jmogum. Bet pripaink, Aukse, kad i dalies ir pati moteris kalta, kad taip su ja elgiamasi.
Mslaikmoteris per daug nori pati aisti gyvenimu ir bti aislu vyrrankose. A tavim pasitikiu ir dl tavs vienos atleidiu
visom moterim jtutumir dansavs niekinim. Bet jeigu ir tavim nusiviliau, gal ir pats tapiau tokiu senu maniaku, apie
kurkalbjai.
Aukspairjo jnuvitusiu vilgsniu ir nusijuok.
- O, nekrauk ant mans vismoterlikimo! Jeigu a ir biau bloga, tai yra dar daug ir ger. O ir blogosios gal ne tiek yra
blogos, kiek nelaimingos. Nereikia jniekinti.
Vasaris staiga, lyg kokio kvpimo pagautas, suuko:
- Kaip a galiau niekinti moter, turdamas motinmoter? Ir visi mes, kmes galime bloga pasakyti apie savo motinas? O
jyra ir bus tkstanitkstaniai! A manau. kad motinystgalgale iperka visas moteries nuodmes.
- O tu bijaisi net ir su manim sukurti eim!
- Ak, Aukse, juk tai visai kas kita! - spyrsi Vasaris. - Tu gi inai prieastis.
- A tau neprikaiioju ir neveriu mane vesti, bet duok man tavo prieastis panagrinti. Pirmiausia, jeigu meti kunigyst, tai
be jokiabejonituri teisgyventi kaip kiekvienas kitas doras mogus. Visuomens smerkimas tau nra baisus nei pavojingas.
Ne visi nsmerks. Kiti pakalbs ir nutils. Tavo talentui jokis pavojus negresia. Jokio suvarymo ir skurdo tau ksti nereiks.
A esu pakankamai turtinga, o tu pakankamai gabus. Msgyvenimas bus visa ko pilnas. Tau nereiks sielvartauti vienatvj ir
blakytis po svetimus kampus. Tu tursi jauknamidin ir galsi dirbti savo mgstamdarbniekieno netrukdomas, o mano
mylimas ir saugojamas. Netikk, kad grauimasis, skurdas ir vienatv paskatins tave dideliem darbam. Gali atsitikti visai
atvirkiai. Su tavo jautrumu, spdingumu ir ididumu gali tave palauti pirmas didesnis nepasisekimas. Prisipaink, kad tu nesi
links grumtis su gyvenimo prieingybm, pavyzdiui, kad ir dl duonos ksnio.
Vasaris arstlazdos galu prie savo kojem, matyt, svarstydamas Aukss odius. Pagaliau atsiliep:
- A bijau, kad eimos gyvenimo komfortas neumut many noro dirbti, kad neumigdyt fantazijos ir neugesint
entuziazmo. ia svarbiausias pavojus!
- Ak, kaip tu visko bijai! - suuko nekantraudama Auks. - Tu matai imtus pavoji vispusiir bijai pajudti i vietos!
Laimei, a manau, kad tu ne tiek bijai, kiek m gsti sivaizduoti visoki klii ir narpliotis visokiuose galimumuose. Jei
neisigydysi i itos savo ligos, a tave pamesiu.
- Na, nepyk Aukse, - kalbjo Liudas, imdamas jos rank. - A pripastu, kad tu sakai teisyb, ir i principo sutinku su tavo
ivediojimais, bet dabar dar per anksti apie tai kalbti. A nepakeniu jokistaigiuoli. Mano gyvenimas turi eiti evoliucijos
keliu. A dar neinau, kaip pasijusiu, kai bsiu visikai laisvas.
Auks buvo patenkinta, kad jis bent i principo su ja sutinka. Ji galjo laukti ir tiktis. Be itos vilties jos meil atrod
neturinti prasms, o gyvenimas tikslo.
Parjusi po to pasivaikiojimo namo ir pasilikusi viena, ji dar kartilgai svarstvisus tuos klausimus. Ji nkiek neabejojo
mylinti Vasar ir mylsianti tik j vienper visgyvenim. Ji spjo sitikinti, kad jdviejbdai sutinka ir kad jdviejreikalai
nra viens kitam svetimi. Ji buvo sitikinusi, kad jdviejgyvenimas btgraus ir laimingas. Bet Vasaris svyravo. Dl to ji jaut
visatsakomybkrintant ant savs. Tad ar ji yra pasirengusi tatsakomybimti?
Be to, ji inojo, kad, tuokdamasi su Vasariu, ji taip pat usitraukia vienos visuomens dalies neapykantir paniek. Kiti j

kaltins emu ir smulkiu mies ionikumu, blogu tonu, gyvenimo proza, kad ji suviliojusi kunig , o poet paskandinusi
kasdienikumo iukles ir nuplusi nuo jo galvos kilnumo vainik.
Kai tokius priekaitus keldavo Vasaris, ji mokdavo ikalbingai ir tikinamai juos isklaidyti. Bet kai abejons apnikdavo j
pai, ji turdavo sutelkti visas savo pajgas, iebti vis savo optimizm jom nugalti. Tokiom valandom ji vengdavo net ir
Vasario, nes bijojo, kad, uuot jsustiprins, jis pats pasiduos pesimizmui. Vienas i jdviejturjo bti nepalauiamai stiprus,
kurstyti viesias viltis ir stovti jsargyboje. Auksman, kad ita pareiga yra jai tekusi.
Kaip kiekvienkart, taip ir tvakarsavo apmstymus ji baigvis ta paia ivada: ji Vasar myli, jauiasi jo mylima, ir
jokio kitokio kelio jai nebra; ji turinti sutelkti visas pajgas bendros laims idiniui sukurti; tuo ji padarysianti daug gera ir
paiam Vasariui; ne, ji nebijanti imti visos atsakomybs ant savs vienos!
Taip pasiryusi, ji nutar ia pat pasisakyti tvui, kad viskas bt galutinai aiku ir pabaigta. Jos meil Vasariui buvo
vienintelpaslaptis, kurios ji nebuvo dar tvui pasakiusi, bet seniai jau matreikaltai padaryti. Ji nebuvo tikra, ar jis palankiai
priims t ini, bet ir didelio pasiprieinimo nelauk. Tvas ja pasitikjo ir beveik visuomet sutikdavo su jos norais ir
nuomonm. Pagaliau, jei i pradi ir prieintsi, tai ji neabejojo, kad po trumpesns ar ilgesns kovos jis vis tiek nusileis.
Dukters laimGrauliui buvo svarbiausias gyvenimo tikslas.
Tvji rado kabinete, skaitant angliklaikrat ir rkant cigar. Ji atsisdo prie j interesanto fotely ir be jokios angos
pradjo:
- Tti, a turiu tau praneti nepaprastnaujien: a myliu viena mog.
Graulis apsimetnesuprats.
- Kas gi ia per naujiena, Aukse? Jei tu myli tik vienmog, tai, be abejo, mane. A tai seniai inau.
- O, inoma, inoma! - juoksi Auks. - Bet a tave taip seniai myliu, kad buvau apie tai ir pamirusi! Na, tai pasakysiu tau,
kad dabar jau myliu du!
- Ir dabar nelabai tu mane nustebinai. A seniai supratau, kad tos poezijos ir muzikos veltui nepasibaigs, ir stebjausi, kad tu
man nieko nesakai.
- Ak, tti, ia, matai, yra viena tokia aplinkyb... Tu pats supranti. Man paiai dar ne viskas aiku, o jam taip pat.
Tvas padjo laikrat, rengdamasis rimtai kalbai.
- Tai negerai, Aukse. Jokineaikumia neturi bti. Judu abudu esate subrendir mokyti - sprskite patys. Vasaris man
patinka, ir a jam klii nedarysiu. Tu nesi katalik, tad formaliai sutuoktuvs gali bti teistos. Bet jeigu jis nenori, tu
neturtum udyti savo jaunysts, ir a tam pasiprieinsiu. Jokilaisvmeilia nepripastu.
- A taip pat. Bet jo isiadti negaliu ir u nieko kito a neteksiu. Toki faktai ir principai, t ti. Kol kas man buvo
svarbiausia tavo sutikimas, o visa kita - ateities reikalai.
- A tavim pasitikiu, Aukse, - atsaktvas, bent kiek ikilmingai nuteikdamas bals. - Tu inai, kaip man rpi tavo laimir
ateitis. Tikiuosi, kad itrpesitu man neapsunkinsi.
Dukt pabuiavo tv, dkinga, kad jis taip blaiviai pa irjo klausim. Ji diaugsi ivengusi nereikaling kalb,
rodinjimir sentimentalum.
Netrukus po to, kaip tyia, atsilankadvokatas Indrulis, i anksto pranes turs pasikalbti labai rimtu reikalu. Aukssu juo
retkariais susitikdavo, o paskutiniu laiku jis buvo v l pradjs uoliai toki susitikim iekoti. Atjo jis ventadienikai
apsitaiss, ir i jo veido Auksmat, kad jis yra ikilmingai nusiteiks ir net susijaudins. Jis kalbjo apie ir apie t, klsi ir
vl sdo, rkir nesurks gniudpeleninj papirosus, bet vis, matyt, negaljo prisiversti pasakyti, kas jam guli ant irdies. O
Auks, apsimesdama to nematanti, kaip niekur nieko kalbino jir klausinjo apie paprasiausius dalykus.
Pagaliau, nordama tpanekesbaigti, primin:
- Bet tamsta norjai iandien man kaknepaprasto papasakoti? A seniai degu nekantraudama, kas tai bt.
- PanelAukspaskutiniais laikais kalba su manim vis tokiu paiepianiu tonu, kad a visai pameiau orientacijir neinau
nkaip ia pradjus...
- Tai mane net stebina. Mudu esame toki geri pastami, kad galime ir pajuokauti, ir rimtai pakalbti. Kuo gi tamsta taip
susirpins?
Indrulis padjo papirosir, reikmingai irdamas jai akis, klaus:
- Panele Aukse, ar tamsta labai mans nekenti?
- Tamstos neksti?! U kgi?.. - suuko nustebusi Auks.
- A to esu vertas. Tamsta painai mane kaip egoist, piktpaaipininkir gal net intrigant. Bet praau tikti, kad a nesu
tokis blogas, kaip danai atrodau...
- Tikiu norom, bet kam ta ipaintis?
- Panele Aukse, a manau, nelabai nustebinsiu tamstprisipaindamas, kad myliu jus.
- Taip, tamsta vaidinai simyljusio rol, bet ar tikrai mane myli, drstu abejoti.
Indrulis net i vietos paoko ir gniauydamas rankas suuko:
- Tamsta abejoji?! Panele Aukse! Tarkite tik vien od - ir a js visami! Man bt didiausia, neapsakoma laim

vadinti jus savo mona!

Auksnet nusijuok, tai girddama.
- O, a jau seniai inau, kad tamsta nori mane vesti. Bet moteris vedama nebtinai i meils, ponas Indruli.
- Tamsta eidi mane, panele Aukse! A niekad nedaviau progos tarti, esnors tamstvesti dl turto. A tuo bjauriuosi!
- Praau dovanoti. A tik sakau, kad noras vesti kyla nebtinai i meils. Jeigu tamsta sakaisi myls mane, juo geriau. Deja,
atsilyginti tamstai tuo paiu a negaliu. A labai auktai vertinu tamstos asmen, bet mylti tamst negaliu. Mudviej keliai
grietai skiriasi.
Indrulis apsiniaukkaip debesys ir nusimins klaus:
- Ar tamsta nepalieki man jokio vilties iburlio, panele Aukse?
- Nmaiausio, ponas Indruli.
- Bet matyti tamstbent retkariais paliekate man teis, panele Aukse?
- Argi a galiu reikalauti, kad tamsta, mane pamats, usimerktum? Kam tokis tonas, ponas Indruli? A esu i tamstos
patyrusi daug palankumo, tikiuosi, kad tamsta taip pat neturi prieasties ant mans pykti. Likime ir toliau geri pastami.
Indrulis ijo dsaudamas ir darydamas lidn veid, bet i ties jaut didel palengvjim, kad pagaliau viskas baigta ir
sinnuraminta. Jis buvo jau nuirjs kitturtingpan.
Rytojaus dienAukspapasakojo Vasariui, kaip Indrulis jai pirosi ir atgailavo u savo nuodmes.
Abudu pasijuoki tokio garsi"suieduotuvi" finalo.
Tais metais Liudas Vasaris laukatostog, svajodamas daugiau nebegrti nei direktoriaus, nei pedagogo darb, o pabandyti
gyventi, kaip ir dera raytojui, vien i plunksnos. Jis inojo, kad tai bus rizikingas bandymas. Literatros bkl Lietuvoje
negaljo diuginti n didiausio optimisto. Inteligentija lietuvik knyg nepirko ir neskait, spauda nesidomjo. Raytojo
pajamos buvo netikros, nepastovios ir vargu ar galjo sudaryti pragyvenimui reikalingl. Bet netiktas Vasario dramos ir
knygpasisekimas tuo metu sukljame daug vili, ir jis be baims irjo savo literatriko gyvenimo rytoj.
Tuo tarpu nauji, visai nenumatyti vykiai ilgam laikui pripildjo irdlidesio, gedulo ir net klaikios mistikos baims.
Vienkart, kai jis sigilins ranauj, neseniai pradtveikal, staigus telefono skambutis privertjnet krptelti. Pams
tribel, jis nustebo, igirds ponios Liucijos Glaudiuviens bals:
- Allo, ponas Liudas?.. Bk tamsta toks geras ir neatidliodamas ateiki pas mus. Vytukas sunkiai serga. Klajoja ir saukia
tamst. A labai bijausi, kad neatsitiktkas nors bloga.
Vasaris, nelauks n minuts, ijo. I Liucijos balso jis suprato, kad reikalas rimtas. Jau ir anks iau kakoks kraupus
nujautimas suspausdavo jo ird, kai jis pamstydavo, kas yra tas vaikas buvusios ponios Brazgiens gyvenime.
Nuvyks jis rado poniLiucijprie snaus lovos. Vaikas degkaip ugny, sunkiai alsavo ir blaksi, matyt, nenuvokdamas,
kas aplink j dedasi. Motina ir slaugytoja darvisk, kas buvo gydytojo sakyta. I keli igsting, pakudom tartsakini
Liudas suprato vaiko lig ir jam gresiant pavoj. Vytukas su keliais klass draugais bgiojs ir aids sviediniu Nemuno
pakrantse. Jis labai suils ir pavirts po mediu pavsy pasilsti. embuvusi drgna, jis perals ir gavs plauiudegim.
O jo krtinvisuomet buvusi silpna.
Atsisds prie vaiko lovos, Liudas pamjo rank. Vytukas atmerkakis, matyt, paino savo krikto tvir pabandnet
nusiypsoti.
- Vytuk, kas gi tau, vargeli? Toks smarkus buvai vyras... Na, bet tu tuoj pasveiksi ir vl ateisi pas mane sveius, - kalbino
jVasaris, nepaleisdamas rankos.
Bet Vytukas nieko neatsak. Netrukus jis m blakytis lovoj, ir su dideliu vargu pavyko jis v l nuraminti. Gretimam
kambary suaidjo sunks ingsniai, ir ponas Glaudius pasirod duryse. Trumpai vilgteljs ligon, jis praneko iurkiu
balsu, neinia kkreipdamasis:
- Taip... Vadinasi, serga... Sutikau daktar. Sako, maa vilties. A, tokis bdamas, taip pat sirgau plaui udegimu. O
taiau pasveikau. Nieko, praeis... O vis tai dl idykumo ir lepinimo... taip...
Ponia Liucija pairjo savo vyrtokiu baims, neapykantos ir paniekos vilgsniu, kad tas tik patraukpeiais ir, nieko
daugiau netars, isinedino i kambario.
Vaikui galutinai aprimus, motina isikvietVasar salionir pradar valandlpabti.
- Ak, tamsta nesivaizduoji, k a per tas dvi dienas igyvenau, - skundsi ji Liudui, bejgikai atsisdus sof. - Pereit
nakt vaikui buvo taip bloga, kad ibudjau prie jo nakinesudjusi. Ak, a bijau ir pamstyti, kas bt, jeigu jo netekiau.
Girdjai, kGlaudius sak?
- Per daug nesisielok, ponia Liucija, - su uuojauta ramino jVasaris. - Auganio vaiko organizmas paprastai nugali net ir
mirties pavojus. Pirmas mano spdis, pamaius Vytuk, buvo geresnis, negu a buvau lauks. Pamatysite, ryt jam bus jau
lengviau. Pirmas spdis mans neapgauna.
Tie paprasiausi raminimo odiai poniai Liucijai dabar atrod meilesni u visus jos gyvenime girdtus pagyrimus ir
komplimentus. Dkingom akim ji pairjo Vasar, kurio pirm spd ji dabar labiau vertino negu geriausio gydytojo

diagnoz.
Kalbdamas su ja, Vasaris mat, kad ji i ties buvo labai pasikeitus. Rpestis, be miego praleista naktis, pagaliau
kosmetikos priemonipamirimas susyk pasendino jkokiu deimtmeiu. Dabar ji tapo tikrai Vytuko motina, ponia Brazgien.
Visas jos koketikas pikantikumas uvo, ir Vasaris pajuto savo irdy jai gilaus prietelingumo jausm. Jis vl j ramino ir
tikinjo, kad Vytukui ryt jau bsigeriau, patarjai eiti pasilsti ir pats atsisveikino, paadjs ryt vl atlankyti ligon.
Deja, Vytuko sveikata negerjo. Rytojaus dien Vasaris rado j taip pat kariuojant ir besiblakant kaip ir vakar, o i
slaugytojos odi galjo spti, kad padtis bene bus dar pablogjusi. kart ponia Liucija ne taip jau lengvai dav si
raminama. Ji klausVasario odi, paslaptom tardama, ar tik jis, viena sakydamas, nemano kkita, ir kartas nuo karto klaiki
igstis ir siaubas atsispinddavo jos akyse.
- A bijau, kad Dievas gali mane nubausti, - kalbjo ji, apimta mistikos baims. - A vislaikbuvau nedora moteris. A
nusidjau didiam motinysts paaukimui. Bet u kgi jis, nekaltas, turtmirti?
Liudas, klausydamas ponios Liucijos aiman, mst, kaip kartais monijutimas ir galvojimas, vis tiek, ar jie bt prasti
kaimieiai, ar rafinuoti inteligentai, sutampa kai kuriose elementarin se formulose. Ir jis, guosdamas poni Glaudiuvien,
kartojo beveik tuos paius odius, kuriais ramindavo ir savo motin.
- Ponia Liucija, js visai be reikalo bauginats Dievu. Argi js i tiesmanote, kad Dievas - tai koks kertaujantis despotas,
kuris, nordamas bausti arba keryti, udys js sn? Js nesikankinkit, beprasmikai save kaltindama, bet geriau sutelkit
savo pajgas, nesiduokit parblokti nelaimei, jeigu jau ji i tiesvykt.
Bet ponia Liucija, kaip ir kiekviena dl mylimo snaus kenianti motina, jautsi esanti surita su juo visa savo esme ir galinti
nusverti jo likimsavo pasiaukojimu.
- Ak, jei jis pasveikt, a mesiau visk, visk! - kalbjo ji virpaniu i susijaudinimo balsu. - A isiadiau vispaini,
vis linksmybi ir biau vien tik jo motina, jo saugotoja ir aukl toja. Bet jeigu jis numirt, ak, a neinau, kas su manim
atsitikt... Ne, a to smgio neigyveniau!..
Ji usidengrankom veid, ir altas iurpulys nukrtjvis.
Vasaris paliko japsikniaubusiprie Vytuko lovos. Parjs namo, tvakarjis nieko negaljo dirbti.
Kitdienjis negaljo atlankyti maojo ligonio, bet, pasiteiravs telefonu, suinojo, kad jo sveikata kiek pagerjusi. Ponia
Liucija, pati prijusi prie telefono, dkojo Liudui u rpestingumir uuojautir apgailestavo, kad jis negali ateiti ir savo akim
sitikinti, kaip Vytukas dabar jau lengviau jauisis. VisdienVasaris diaugsi ia naujiena ir guldamas vakare mst, koki
lauktuvijis nune rytoj sveikstaniam krikto snui.
Bet ryt rytanksti j paadino telefono skambutis. iurktus pono Glaudiaus balsas trumpai prane, kad Vytukas nakia
mirs. Ponia Liucija gi praanti, kad Vasaris jatlankyt.
ita inia supurt Liudligi irdies gilumos. Jis tutuojau nusiskubino Glaudius. Eidamas dar tuiom miesto gatvm, jis
kartais lyg ir suabejodavo, ar jam Glaudiaus balsas neprisisapnavo, ar ia nevyko kokio nelemto nesusipratimo ir ar jo
nepasitiks Vytukas pagyvjusiu sveikstaniu vilgsniu, o ponia Liucija nudiugusiu laimingu nusiypsojimu. Bet jis gerai inojo,
kad visos tos viltys - niekai, kad Vytukas, jau aminai atals, guli savo lovelj, o ponia Liucija... Kdaro ponia Liucija? itas
klausimas vl nuverdavo j vis, ir jis greitino ingsnius, nordamas kuo greiiausiai sitikinti, kas ten yra pasidar tame
paslaptingame Glaudibute.
leido jisigandusi, uverktom akim Adelir atidarduris salion. Ponas Glaudius pusbalsiu kalbjosi su gydytoju, kuris,
pamats Vasar, pasitraukprie lango.
- Taip... vadinasi, numirvaikas, - tareimininkas, tiesdamas Liudui rank. - Gerai, kad tamsta atvykai. Pati i proto eina.
Tamsta, kaip senas prietelis, paveik jir atitrauk nuo to vaiko. Negaliu paksti namuose tokiscen.
Vasaris, netars jam nodio, prijo prie Vytuko kambario ir atsargiai atidarduris. Langas buvo pusiau utiestas, ir ma
ryto viesa vos leido irti, kas darosi viduj. Lovoje guljo Vytukas, o alia, pusiau klpodama, pusiau sddama, atsiliejusi
kd ir apsikniaubusi ant lovos krato, tnojo ponia Liucija. Veid ji laik paslpusi rankose, ir Liudui pasirod, kad ji
apalpusi. Tuo paiu momentu dar jam krito akis nepaprastai baltas vaiko veidas ir taip pat baltos, viruj antklods itiestos ir
draugn sujungtos jo rankos.
Tas mirties paveikslas ir ta baugi tyla padarVasariui tokspd, kad jis ilgai negaljo pasiryti, kas jam daryti.
Pagaliau jis prisiartino ir palietLiucijos pet. Ji krpteljo, paklgalvir isyk, matyt, nesuprato, kas ia ko i jos nori.
Vasaris pamat, kad jos veidas buvo taip pat baltas kaip jos snaus, o uverktose akyse klaidiojo negeros kario
liepsnels.
Liudas pamjos abi rankas ir, pristms kd, pra:
- Sskite, ponia Liucija... itaip negalima... Jum dabar reiks daug pajg, tvirtumo... Sskite gi ia, ponia Liucija.
Ji paklausir, visai netekusi galios, nusileido kd, o Vasaris, pasitrauks kit, atsisdo alia jos. Gana ilgai ji sdjo taip
nejuddama, pasidjusi rankas ant keliir sustingusvilgsn nukreipusi snaus veid. Atrod, tarsi ji ilstsi po kokio didelio
neisprsto udavinio, kuriam isprsti jai nebeliko pajgnei vilties. Bet tai didelskaidri aara nuriedjo per jos skruostir
smulkiais laeliais subyrjo ant keli. Jokis judesys neparod, ar ponia Liucija jauia savo skausm. O aaros riedjo jau per

abu skruostu, tylios, spindinios, vilgydamos jos kelius ir rankas.

Vasaris irjo tnebyli, verkianistatulir pats negaljo sulaikyti aar. Jis net nesusivok, kaip ilgai jiedu taip isdjo.
Pagaliau ponia Liucija aprimo. I lto ji nusiluostaaras, pakilo, pabuiavo sn kakt, udengjo veidir, atsikreipusi
Vasar, vos girdimai tar:
- Dabar palikim j... Palydk mane mano kambar.
Savo kambary ji atsisdo kuetir parodVasariui vietprieais.
- tai a ir viena, - prabilo ji tyliai, lyg pati sau kalbdama. - Ak, jei kas man iaikint, dl ko jis mir, btman daug daug
lengviau tas smgis pakelti.
- Juk prieastis aiki, ponia Liucija, - atsak Vasaris, bijodamas, kad ji vl neimt kaltinti save. - Jis gi peralo ir gavo
plaui udegim. Prigimties dsniai iaurs, negailestingi, o mogaus organizmas silpnas. Juk kiek moni va paiame
amiaus stiprume.
Bet ponia Liucija mankkita.
- Ne, nekalbk tamsta itaip!.. Nejaugi mogaus gyvenimas, jo ir kit laim pareit nuo negyv gamtos dsni, nuo
atsitiktini priepuoli? Tai bt per daug iauru. Tas peralimas.as juk nepakankama prieastis, tai tik pretekstas, priemon
mum kaknuslpti, msbudrumui umigdyti. Bet kam to reikia, kokia to prasm?
Vasaris nieko neatsak, tarsi ir pats laukdamas atsakymo i kako treio, neinomo. Po valandls tylos ponia Liucija
kalbjo toliau:
- Akli prigimties dsniai tegu sau veiktnegyvoj arba neprotingoj gamtoj, bet mes, kurie mstome ir keniame, juk turtume
teisinoti, dl ko ir kam?
Liudas Vasaris man, kad gamtos dsniai nra nei akli, nei neprotingi. Bet jis inojo, kad nebtprasms ginytis su mirusio
Vytuko motina, kurios skausmo dydis buvo neproporcionalus tos katastrofos prie asties menkumui. Skausmas turi savo
filosofijir savo argumentus - ir bergdias darbas btgriauti juos altais rodinjimais.
O ponia Liucija kalbjo toliau:
- Gal jo gyvenimas btbuvs sunkus, nelaimingas? Gal mirtis apsaugojo jnuo kokios neinomos ateities katastrofos? Bet
tuomet kam jis gimir kam gi a turiu kentti, to neinodama? O jeigu jis mirkaip bausmu mano bloggyvenim, tai kuo gi
jis ia kaltas? Juk mane buvo galima nubausti ir kitaip, neatimant jo, nekalto, gyvybs.
Vasaris band j nuraminti, band nukreipti jos mintis kitus dalykus, bet ji nuolatos gro vis t pat klausim: kodl
Vytukas mir, kam jo mirtis buvo reikalinga, kokia jos prasm, ir ar ji, motina, nra ia kalta... Vasaris mnet nugstauti, ar
ne kokia ide fixe strigo poniai Liucijai galv, ir kad panas samprotavimai gali labiau jpalauti negu skausmas dl snaus
mirties.
Jis norjo jau atsisveikinti ir eiti namo, bet ponia Liucija isigandusi sustvrjo rank.
- Ak, nepalik mans vienos, kunige Liudai! Niekas ia mans nesupranta, niekam a nereikalinga. A bijausi Glaudiaus...
Ne! a jo nekeniu! - staiga suuko ji, suraukusi antakius. - Tas vaikas jam buvo kaip krislas aky. Per tuos kelerius metus
mano snus neigirdo i jo nvieno gero odio. Ar ne baisu pamsius, kad mano vyras diaugiasi dl mano snaus mirties?
Atrod, tarsi Glaudiaus prisiminimas ir staiga prasiverusi jam neapykanta grino poniai Liucijai jgas. Jos akys pagyvjo,
rausvumas nudajos veidus, ir pirmsyk ji smoningai apsivalg aplink save. Ji pakilo nuo kuets, prijus atidarlangir
porkartvisa krtine patrauksave gaivinantbirelio rytmeio or. Gatvj buvo jau judru ir triukminga.
Ji vl udarlangir staiga pasijuto esanti be galo nuvargusi. Ji pasimnuo lovos priegalvir gro kuet.
- Tamsta eik pas Glaudiir padk jam atlikti, kas reikia. Mane apmtoks silpnumas, kad a vos laikausi.
Glaudi Vasaris rado kabinete beredaguojant praneim laikratin apie a. a. Vytauto Brazgio mirt. Matyt, jau ilgokai
ponas Glaudius t rato udavin sprend, nes lapas skersai ir iilgai marguliavo visokiais i braukimais ir taisymais, o
praneimas vis dar nebuvo pakankamai sklandus. Vasaris padjo jam tdarbbaigti, ir ponas Glaudius lengviau atsikvp.
- Taip, taip, - tarjis, dar kart perskaits galutinredakcij. - Neblogas buvo vaikas... Na, bet k padarysi?.. Geriausi
gydytojai gyd... Matyt, jau taip reikjo... Anksiau, vliau - visi ten bsime... Taip!.. Tai gal tamsta ir redakcijmalontum?
Man tiek ia dabar visokirpesi...
- Gerai, nuneiu, - sutiko Vasaris. Be to, jis dar apsimsusitarti su kunigu dl laidotuviir telegrafuoti kanauninkui Kimai.
Ieidamas jis mat, kaip Teklir Adelkraustkambar, kuriame turjo bti paarvotas Vytukas.
Rytojaus dien, etvalandpo piet, jaunojo Vytauto Brazgio knlydjo banyi. Susirinko daug ponios Liucijos ir
pono Glaudiaus gimini ir pastam. Visa gimnazija, kurioj moksi Vytukas, dalyvavo gedulingoj eisenoj. Pats kanauninkas
Kima ved Karmelitus laidotuviprocesij. Paskui karst, Glaudiaus prilaikoma, jo ponia Liucija. ia pat brely giminiir
artimesnijpastamingsniavo ir Liudas Vasaris. Jam rodsi, kad Liucijos skausmas bttyresnis ir lengviau pakeliamas, jei
alia jos neit, apsimesdamas jglobojs, tas brutalus beirdis mogus, kuriam piktas likimo kaprizas leido vadintis jos vyru.
Ryt ryt buvo gedulingos pamaldos, kurias laikkanauninkas Kima. Jis lydjo Vytukir kapus. Atsistojs ant duobs
krato, jis targraudatsisveikinimo od. Kalbjo dar Vytuko klass aukltojas. Visi gailjosi per anksti negailestingai mirties
pakirsto Vytauto Brazgio, nes jis buvs pavyzdingas mokinys, geras draugas ir myls savo tvus snus. Net ponas Glaudius

rado reikalinga pridti prie akinosin.

Daugelis atlydjusi, vieni smalsiai, kiti su uuojauta, irjo motin. Bet ponia Liucija laiksi herojikai. Visa jos ivaizda
reikdidelskausm, bet nviena aara neiriedjo i jos sausai deganiaki. Nviena aimana neiskrido i kietai suiaupt
lp. Kai kas dl to piktinosi ir vadino jbeirde motina.
Kai kapas jau buvo supiltas ir atlyd jusi brys utrauk "Viepaties angelas", ji pasisuko atgal. Ponas Glaud ius,
prilaikydamas ju alkns, jo kartu. Prie kapinivartjiedu sdo automobilir nuvaiavo.
Kit dienVasaris nujo atlankyti ponios Liucijos. Bet Adel prane, kad ponia negalinti jo priimti. Ji apgailestaujanti ir
atsipraanti, bet esanti ne visai sveika. I Adels jis suinojo, kad ponia usidariusi savo kambary, nenorinti nieko matyti,
nesileidusi net npono Glaudiaus. Tik vienas kanauninkas Kima ilgai pas poniutruks, ir abudu daug kalbj.
Tpaidienvakare jis matsi ir su kanauninku Kima. Senis atrodlabai susirpins ir net piktas.
- Nesuprantu, nieko nesuprantu, kas su ja darosi, - skundsi jis Vasariui. - A inau, kaip skaudu motinai netekti vienintelio
vaiko. Bet ir skausmas turi savo ribas. Ne, ia kakas yra. Ji sikalsau galv nebtdalyk. Vadinau vaiuoti pas mane,
Klevik- atsisak. Pridabok j, kunige Liudai. Kadaise ji tave labai mielai matydavo. O gera ji buvo mergait.
Jis atsisveikino Vasarkaip irdingprietel, dar kartprimins, kad pridabotLiuc.
Po snaus laidotuviponia Liucija krito keistapatijir pasyvum. Ji niekur nesirodir nieko nepriiminjo. Igirdusi skambut
prie dur, skubiai eidavo savo kambar, bijodama, kad netyia kas jos neuklupt. Itisom valandom ji isddavo fotely
nieko neveikdama, nieku nesidomdama. Atrod, kad ji umiro net ir savo mirus sn: nkarto neatlankjo kapo, su nieku
apie jnekalbjo ir buvo labai nepatenkinta, jei kas nors i namikiapie jusimindavo.
Savo vyro ji aikiai vengdavo. Pirm po laidotuvi savait ji ir valgydavo viena savo kambary. Paskui piet eidavo
valgomj, bet nei savo vyr, nei tarnaitdaniausiai nepratardavo nodio. I alies stebint, net kraupu darydavos nuo tos
aminos tylos. Tarnaits bijodavo garsiai kalbtis, varstyti duris, barkinti indais. Net ir svetimas mogus, pirmsyk pateks
Glaudibut, pajusdavo keistnejaukum.
Vasaris, rengdamasis vaiuoti atostog, suman dar vien kart poni Liucij atlankyti. leistas priekambar, jis pats,
nepaisydamas Adels nugstavim, prijo prie ponios kambario, pasibeldir pravr duris. Ponia Liucija sdjo prie lango
giliame fotely ir, priglaudusi galv prie atramos, irjo tol. Virsteljus durim, ji tarsi nusigandusi pa velg ateinant.
Sumiimas ir nepasitenkinimas atsispindjo jos veide. Ji nepakilo i savo vietos, neitiessveiui rankos, bet klausiamai lauk,
ktas pasakys.
Vasaris, sptas Adels nekalbti apie Vytuk, pajuto reikalpasiteisinti:
- Atleiskit, ponia Liucija, kad taip netiktai pas jus sibraunu. Rengiuosi ilgesniam laikui palikti Kaun, tat, pro al eidamas,
ir usukau jum sudie pasakyti.
- Praau ssti, - kakokiu pailsusiu, tingiu balsu pratarponia Glaudiuvien.
Net iurpu pasidarVasariui nuo to balso. Jis pasitrauki kampo kdir atsisdo, iekodamas, kaip ia pradjus kalb
tokiose aplinkybse.
- O js niekur nesirengiat ivaiuoti vasarai? - atsargiai paklaus.
- Ne, niekur...
- Dl ko gi? Jum btlabai naudinga pakeisti viet. Ivaiuotumt kur nors toliau, usien.
Ji tyljo, tarsi visai btnegirdjusi todi. Tai buvo nepakeniama. Vasaris, rizikuodamas mandagumu, nutarkaip nors
ji to pasyvumo ir apatijos ijudinti. Tegu ji supyks, tegu ji lieps man ieiti, manjis, vis dlto tai bus geriau, negu itas baisus
merdjimas.
- Ponia Liucija, - pradjo jis, - a noriu prabilti jus kaip senas prietelis. Kanauninkas Kima ivaiuodamas pramane jus
atlankyti, ir a jam tai priadjau. Dabar a tursiu jam praneti, kad js sergate, kad js staiai pati save udote, ponia Liucija!
itie odiai taip paveik poniGlaudiuvien, kad Vasaris net nustebo. Staiga atgijusiu vilgsniu ji atriai pavelg savo
svei, tarsi nordama sitikinti, ar jis neslepia kokios tartinos minties ir ar negresia i jo kokis pavojus.
- Ar mano... dd... nieko nekalbjo tamstai apie mane?
- Jis pra, kad a tamstpridaboiau.
- Daugiau nieko? - klausji, vis neatitraukdama tardanio vilgsnio.
- Nieko, kgi daugiau!.. inoma, jis nepramans tamstsekti, ir a to niekad nedarysiu... Bet jei galiau kuo nors jum
padti, visuomet pasirys patarnauti - atvirai, prietelikai.
Taiau ponios Liucijos susidomjimas jau prajo. Prigesusiom akim ji irjo tol ir paskutinisavo sveio oditarsi n
negirdjo.
Vasaris banddar kartjos sustingimsupurtinti.
- Ponia Liucija, mane staiai stebina itokis staigus js atsparumo palimas. Js, kuri vis laik buvote kupina pajg,
energijos ir gyvybs! Juk pusgyvenimo dar prie jus! Js esate dar jauna ir grai. Nesmerkite gi savs beprasmikai merdti.
Js galite dar susikurti sau viesiir grai ateit. Pagaliau, jeigu jau tuia btkalbti apie laim, tai gyvenimas dar gali bti

vertingas ir kitais atvilgiais. Reikia tik paimti save rankas ir nusikratyti ituo skausmu ir sustingimu.
I nervingo ponios Liucijos pirtjudesio Liudas suprato, kad ji ima nerimauti, ir nutilo.
- Ak, a visa tai puikiai suprantu, ktamsta kalbi, ir pritariu tam, - atsakji, - bet, deja, visa tai ne man. Kad tamsta inotum
vis mano gyvenim, gal pats kitaip manytum. Daugiau a nieko negaliu pasakyti. A dkoju u tamstos rpest ir silom
pagalb, bet kol kas nieko man nereikia.
Vasaris suprato, kad ilgiau ia pasilikti btnetakika ir lu, tat atsisveikino ir ijo.
Kai jis papasakojo Auksei apie atsilankym, ji labai stebjosi tokia keista ponios Glaudiuviens bkle.
- A bijau, kad ji gali nusiudyti, - nugstavo Auks.
- Na, tai jau btper daug! - suuko Vasaris. - Maa yra motin, kurios udosi dl vaiko mirties.
- Ne vien dl vaiko. Gali bti ir kitokiprieasi. Netekdama snaus, ji gal neteko vienintels atramos gyvenime.
Liudas atsimin, kad t pat sakydavo ir ponia Liucija, dar Vytukui esant gyvam. Ir j nupurt pasibaisjimo iurpulys,
pamanius, kad Liucija gali nusiudyti.
Prie vaiuodamas Palang, kaip pernai, taip ir iemet porai dienjis nuvyko tvik, nujausdamas, tarsi paskutin kart
lankytsi savo gimtinj. Jis jau i anksto inojo, kaip sutiks jtvai, kaip nors organizuoti egzekvijas ir kaip bus nepatenkinti,
kartjam grietai nuo tpamaldatsisakius ir taip trumpai namie paviejus.
I tiesviskas vyko taip, kaip jis numat. Bet jis panoro vaiuoti dar Klevik atlankyti kanauninko Kimos ir pasikalbti
apie poniLiucij. Seniui, be abejo, bsidomu igirsti naujienapie seserii mogaus, neseniai jmaiusio.
Neapsiriko. Kan. Kima, vos spjs pasisveikinti, mklausinti:
-Seniai i Kauno?.. Prie pordien, sakai?.. Liucmatei?.. Na, tai pasakok, kaip ji dabar?..
Vasaris pasakojo, o kanauninkas klaus, nepraleisdamas nvieno odio.
- Ji visuomet bdavo jautri... O! ji giliai jausdavo... - kalbjo jis, Vasariui nutilus. - Ji buvo linksm, vikri, idykl, padaua,
nes a jper daug lepindavau. Bet sielji turi gili. Pats inai... Kuo visa tai baigsis, kaip manai?
- A manau, kad ji nusiramins, ir viskas bus gerai. Nr tokio skausmo, kurio laikas nepagydyt. Tik be reikalo taip ilgai
kankinasi. Ji dar visai jauna ir grai moteris.
-- Dieve duok, Dieve duok, - nuvito kanauninkas - Na, einam igersim arbatos.
Vaiindamas savo sveiarbata su romu, senis vl mkalbti apie Liuc. Bet dabar Vasariui pasirod, tarsi kariauninkas
kaknutyli, kas taiau, matyt, labiausiai jam rpi.
- A bijau, kad ji kremtasi ne vien dl snaus, bet gal ir dl ko kito... Gal dl viso savo gyvenimo ji kremtasi... Atsitinka, kad
mogus imi pats savs neksti... Klausyk, ar ji nieko tau nepasak, kas bt tave nustebin? - staiga paklausjis, neramiai
irdamas Vasar.
- Ne, nieko. A i jos igavau vos keletodi.
- O apie mane ji nieko tau nekalbjo?
- Ne, nieko.
- Na, papasakok, kaip ji ten gyvena su tuo Glaudium. Sakyk visk, kpats matei ir i kitgirdjai. Nieko neslpki!
Buvo aiku, kad senis yra labai susir pins Liucs likimu, tat Liudas pasakojo atsargiai, kartu j ramindamas ir
paguosdamas.
- Padariau klaid, didelklaid, patardamas jai tekti u to stuobrio, - apgailestavo kanauninkas. - Tai sakai, apie mane ji
nieko nekalbjo?
- Ne, nieko. A bent neprisimenu tuo tarpu.
- Na, tai ir dkui Dievui...- atsikvpsenelis. - O tu pats kaip manai? Ar geras a jai buvau dd? Myljau j? Rpinausi?
Nenuskriaudiau kuo?
- O, kunige kanauninke! Js buvot jai kaip tikras tvas. Duok Dieve kiekvienam tokglobj.
Vasariui pasirod, kad kanauninkas ima jaudintis: per daug pilasi arbatromo, ilgiau negu reikia atsidjs maio aukteliu,
kartoja tuos paius klausimus ir i viso ima kalbti kakaip keistai.
- Taip, taip... myljau j kaip tvas... Lepinau... Gera buvo mergait... linksma, vikri, tikra padaua... Bet ird turjo
jautri... Giliai jausdavo... Pats inai... Dl to ir nelaiminga. Brazgio nemyl jo, bet tas buvo geras mogus - priprato. O
Glaudius - stuobris. Praudys j... Visai praudys...
Liudas, observuodamas kanaunink, net stebjosi, kad per Vytuko laidotuves senis atroddar visai stiprus ir energikas, o
dabar jau taip pasens, ivargs ir suglebs. Liucs nelaim, matyt, ir jam atsilieplabai skaudiai.
- Atsiimkit jpas save, kunige kanauninke, - patar, nordamas jpaguosti.
- Ir a taip maniau. Bet neina. Nenori. Didelponia tapo... Supyko net... Ak, ta jaunyst, jaunyst!.. Kokitik kvailysi
mogus nepridarai!
Liudas nesuprato, kokijaunystkanauninkas bara: savo, Liucs ar apskritai kiekvieno mogaus. Jis tyldamas baiggerti
savo arbat, o senis vis dar dsavo, minjo Liucs giljautrumir pyko ant stuobrio Glaudiaus.
Vasariui pakilus vaiuoti namo, kanauninkas, lyddamas j, kalbjo:

- Sugrs Kaun, atlankyk jir pasakyk, kad a labai, labai ja rpinuosi, kad a jmyliu, noriu jai laims ir kad ji man
visk, viskatleist...
Vasaris paadjo tai padaryti ir, atsisveikins susigraudinuskanaunink, ivaiavo namo.
Parvyks Kaun, kitdienjis nujo Glaudius. Adelatidarjam duris ir spjo painformuoti, kad ponia atrodo jau kiek
aprimusi ir greiiausia priims j salione. I tiespo valandls ponia Liucija pasirod. Ji buvo apsirengusi visai juodai, be joki
papuoim, nefrizuotais plaukais, neparaudonytom lpom, iblykus ir sumenkus. Ji nebeatrodjau taip skausmo parblokta,
kaip an kart, bet buvo labai rimta, beveik rsti. Kaip ir kok kilnumo bruo spaud jos veid ir vis ivaizd tie vos
pastebimai suartjantakiai, tos suplonjusios lplinijos ir tie paprasti juodi rbai.
Vasaris su pagarba jai nusilenk, o ji padavjam rank, mostu paprassti ir pati nusileido fotel.
- A vakar grau i tviks, ponia, - pradjo Vasaris. - Maiausi ir su kanauninku Kima. Jis pra, kad a jus atlankyiau
ir teikiau jo linkjimus. Jis labai susirpins jum...
- Dkui tamstai. Kaip laikosi kanauninkas?
- Neslpsiu nuo js, kad atrodo gerokai nuvargs. Bet iaip sveikas ir dar stiprus. Praparayti jam apie jus. O gal, ponia
Liucija, pati jam porodipabrtumt? Be galo nudiugintumt senuk. Jis labai jus myli.
Bet ji susitelkus, tarsi ksvarstydama, irjo prie save langir nieko neatsak.
- Kaip js dabar jauiats, ponia Liucija? - klausVasaris, nordamas nutraukti ttyl.
- Nieko... Pradedu apsiprasti. Juk pasauly niekas pagaliau nepasikeit. O a viena kgi reikiu visam gyvenime?..
Vasaris ne visai suprato, kponia Liucija norjo tais odiais pasakyti.
- Taip, - pritarjis, abejodamas, ar nebtbuvgeriau jos mint nuneigti.- Atskiro mogaus skausmas regimam pasauly gal
ir nedaug nusveria, bet auktesnj tvarkoj niekas neva. Ten - individ pasaulis, ir atskiro mogaus vert ten neinyksta
kasdienj minioj.
Ponios Liucijos antakiai dar labiau susislinko draugn, ir per vidursibr staia, plona raukl. Ji pakreip akis tiesiog
Liud, o jos vilgsnis buvo altas ir kietas.
- O a sitikinau, kad nra jokios auktesns tvarkos, - tarji, atriai pabrdama odius. - Atskiras mogus yra toks
menkas krislas, kad apie j n mstyti neverta. Nei mirtis, nei skausmas, nei niekas kitas neturi jokios reik ms tam, kuris
pajgia nugalti gyvulikgyvybs instinkt.
Tik tas instinktas laiko mus priris prie gyvenimo ir ugdo visokias iliuzijas d l individo reikms ir auktesns tvarkos.
Viskas niekai!.. - Jslpom dar kalba skausmas. A tikiuosi, kad tas gyvybs instinktas netrukus nugals jumyse visokius
mirties elius ir grins jus vl gyvenimui. To a jum ir linkiu, ponia Liucija, ivykdamas atostog.
Jos lpos krypteljo kaip ir kokironijos ar paniekos ypteljim, ir ji atsak, i reto sverdama odius:
- Tokiu bdu tamsta linki man labai blogo dalyko. Jeigu many atbus gyvybs instinktas ir gundys dar kartiekoti gyvenime
laims, a jugniauiu savy, nesivarydama nei priemonm, nei vaisiais.
Nejauku pasidarVasariui nuo itodi, nes jis mat, kad Liucija yra pasiryus viskam.
Jis atsisveikino poniGlaudiuvien, apgailestaudamas, kad ilgesnlaikturs jpamesti i aki.
Po poros dienVasaris ivaiavo Palang. Nerpestingas kurorto gyvenimas pamau stmatgal visus lidnus spdius,
atsivetus i tviks ir i Kauno.
Jis susitiko Varnn, keletsavo gimnazijos mokytojir daugiau pastam. Kopose maudynimetu jie sudarydavo savo
atskirkolonij, kepindavosi saulj, sportuodavo, juokaudavo ir visu briu kaudami virsdavo bangas.
Vien kart Vasaris susitiko ia ir kun. Stripait, kurio jau seniai nebuvo mats. Po pralaimt rinkim buvusis atstovas
atsisakeiti parapij, bet nutar vaiuoti Amerik rinkti aukkatalikakcijai ir staigom. O prie tai atvyko tai Palang
pasilsti ir pataisyti nervus.
- Peklikai griso tie visi mitingai! - skundsi jis Vasariui. - Rinkimus prabirbinom, kpadarysi! Katalikam, inoma, didelis
smgis. Bet a pats, inai, net diaugiuosi, kad nepatekau vl Seim. Ivaiuosiu Amerik, pamatysiu pasaulio, parinksiu
auk, na, ir paiam bus ne pro al vien kit doler susitaupius. I ten niekas tuiom negrta. O ia kas?.. Vis ami
ubagas...
Liudas linkjo jam gero pasisekimo...
Palangoj vasarojo ir Auks su savo tvu. Vasaris danai su jais matydavos, o su Aukse ilgai vaik iodavo pajriu ir
grdavos nuostabiais saullydiais, kokius galima matyti tik ituose Lietuvos krantplaunaniuose vandenyse.
Per vientok pasivaikiojim Vasaris mkalbti apie poniGlaudiuvien. Jis papasakojo Auksei, kmat ir girdjo,
atsilanks pas Liucij, ir neslpsavo susirpinimo jos likimu.
Aukspritarjo spliojimam, bet neikentus pastebjo:
- Vis dlto, Liudai, ta moteris turi dar daug vietos tavo irdy. Jei a biau pavydi, turiau teistau prikaiioti.
Vasaris nesigyn:
- Tiesa, Aukse. Ir tu supranti, dl ko taip yra. Bet a tau pasakysiu viendalyk, kuris tave turbt nustebins. Man atrodo,
kad Liucija yra fatalikai sipynusi mano gyvenimir kad nuo jos pareina mudviejabiejtolimesnis likimas.

Auksi tiesnustebo ir net su baime pairjo Vasar.

- ia dar kas per paslaptis?..
- Ne paslaptis, bet neinau nkaip pasakyti: nuojauta, likimas ar kas kita. Kol Liucija buvo laiminga ar bent tokia atrod,
man ji visai nnerpjo. Bet dabar ji, kaip koks elis, nuolatos stovi tarp mans ir tavs. Ji tarsi kuda man, kad a neturiu
teiss mylti kitmoterir kad mano laimvisuomet bus apkartinta jos nelaimi.
- ita suprantu, - gyvai susidomjusi atsiliepAuks. - Tikrai mylti mogui lemta tik vienkartgyvenime. Jeigu Liucija
buvo pamilusi tokia meile, be tavs ji negali bti laiminga. Dl to tu taip gyvai ir atjauti jos likim.
- Bet kuo gi aia kaltas? Juk ta tikroji vienintelmeil- tai mudviej, Aukse!
Auksstaiga apsiniaukir lidnai nusiypsojo.
- Mano - taip, bet tavo - a neinau, Liudai, kuri ta tikroji meil. Gal judu su Liuce prasilenkt, gal ji, o gal tu esi i t
nelaimingj, kuriem nra lemta pataikyti savo keli. Tuomet, inoma, ir mano likimas nepavydtinas.
Tokia meils filosofija Vasariui atrod naivi, bet jis diaugsi, kad Auks ja tenkinas ir nekaltina jo nepastovumu,
pasikeitimu, svyravimu ir kitokiais mylinios moteries priekaitais. Jis inojo tik viena: kad Auksmyli, o ponios Liucijos gailisi;
bet po Vytuko mirties danai jauia save atkreiptledin jo motinos vilgsn ir negali nusikratyti kraupia nuojauta, tarsi tas
vilgsnis btkupinas kokios ypatingos, spjanios reikms.
Bet ia, vasaros poilsy, kam kelti tuos elius?
Vasaris pamAukss rankir nerpestingai suuko:
- , kaip ten bebt, Aukse, dabar dar sielotis tuo neverta. Ponia Glaudiuvientokia stipri moteris, kad netrukus atsities po
savo nelaimi, o aplink mus gyvenimas domus ir pasaulis graus.
Jiedu jo paiu jros pakraiu, kietai nuskalauta smlio juosta, ir lktos tingios bangos beveik siekjpdas.
- irk, kaip domiai leidiasi saul! - rodsustodama Auks.- Jau tuoj tuoj pasieks jros krat. Dangus raudonas kaip
arija, o jra tamsiai mlyna ir alta kaip plienas.
- Bet pavelki kair ties tuo debesiu! Jo emutinis kratas tartum paauksuotas, o virus balzganai, melancholingai
pablyks. Jra ties juo man atrodo graiausia. Kiek spalvir nuotaikos!
- Bet irki - saul! Ji jau pasiekvanden. Oi, kokia keista! Pailga!.. Tartum kokia didiulkriau, kotu jrstatyta! O
antai bur- toli toli!.. Matai?.. ia i deins.
- Matau. Gal vejai, o gal iaip kokia linksma kompanija. Vjo beveik nra, jra aprimo, bet bangos toliau nuo kranto dar
gerokai juos supa.
- O sauluts jau tik pats kraiukas bekyo.
- Nuo Biruts kalno dar btvisa matyti.
- tai ir nebr. Labanakt, saulyte! - kteljo Auks, grakiai mojuodama jai ranka.
Bet buvo dar visai viesu. Visu pajriu isimtbriais ir porom vaiktinjo mons.
Juosva buratrodvis toj paioj vietoj.
Ant tilto dainavo jaunimas.
Baigiantis rugpjiui, Liudas Vasaris gro i Palangos Kaun. Jo atsistatydinimas nuo direktoriaus pareig buvo priimtas, ir
dabar jis pradjo nauj literato profesionalo gyvenim. Tolimesn ateitis jam nebuvo dar aiki, bet jis, sekdamas Aukss
patarimu, stengsi ja n nesirpinti. Mediagins aplinkybs, pragyvenimo altinis kol kas jo nebaugino. Jis tur jo truput
santaup. Jo knygos ir drama tebedaviokitokipajam, pora redakcijketino mokti honoraru straipsnius, pagaliau, jis
buvo jau pusjs naujdram, kuri, jo manymu, pasiseks ne blogiau kaip pirmoji.
Moraliai dabar jis jautsi tarsi isivadavs nuo kokio sloguio. Jam nereikia po keletvalandkas diensdti triukmingoj
gimnazijoj, rpintis visokiais reikalais ir dstyti pamokas, kurios j nukamuodavo labiau negu bet koks kitas darbas. Kaip
daugelis kontempliatyvaus bdo moni, jis nebuvo links bendrauti su kitais, sakyti savo mintis, juoba kalbti apie visai jam
nedomius dalykus. Bdavo dien, kada jis kaip didiausios laims troko nematyti jokio mogaus ir netarti n vieno odio.
Bet jam reikjo eiti gimnazij, sprsti visokius mokytoj ir mokini nesusipratimus, dstyti pamokas ir kalbti, kalbti,
kalbti!.. Jo pamokos danai bdavo nuolatinis savs terorizavimas, miniir odigraibstymas, kad nekristjuodtyljimo
bedugn. Po tokios pamokos jis jausdavosi prislgtas, paemintas ir jau vis dien negaldavo nusikratyti ta bjauria savo
negals savijauta.
Dabar visa tai baigta, ir priverstinio kalb jimo kardas nebekybo ties jo galva. Dabar jis gali r pintis tik tuo, kas jam
reikalinga, mstyti tik tai, kas jam domu, ir savo mintis dstyti ne atsitiktinai sutvarstytais odiais, bet ubaigtais, ritmikais
sakiniais. Jo mstymas buvo susijs su raymu, vienas kitskatino ir ugd.
Pagaliau tai ima knytis jo ilgamet svajon - bti vien raytoju. Sugrs po atostog Kaun, jis savo literatriku
gyvenimu diaugsi ir didiavosi. Atlanks Varnn, jis linksmai juokavo:
- , profesoriau! Kaip a tau ujauiu ir nepavydiu tavo profesorikos garbs! Tu tursi itisvaland, o gal ir dvi kalbti
apie kok nors menkavert raytojl arba i ma reikini psti dideles problemas. A tai bent pus pamokos galdavau

mokinius klausinti - ir tai grisdavo ligi gyvo kaulo. O kalbti dvi valandas? Ne, tai pasiutimas!
Taip pat ir Auksei jis gyrsi, kad dabar jauisis kaip atgims ir tuoj imsis vykdyti savo literatrinius sumanymus.
Nei Varnnas, nei Auksnegriovjo viliir nealdentuziazmo, nors ir vienas, ir kitas bijojo, kad iauri tikrovnepaverst
niekais vistsumanym.
Sugrs Kaun, Liudas Vasaris tuojau norjo suinoti knors ir apie poniGlaudiuvien. Taiau niekas i jo pastam
jokiiniapie jneturjo. Tad vienpopiet jis pats pasiryo jatlankyti. Duris atidarAdelir prane, kad nei ponios, nei
pono nesnamie. Vasaris gero pastamo teism jo salionir mklausinti kambarin, kaip ponia praleidusi vasarir ar
pagyvjusi kiek nuo to laiko, kai jis paskutinkartbuvo jmats.
Pasirod, kad ponios Liucijos nusiteikime daug kas pakit. Por savaiiji dar vis lidjusi, i nam ingsnio neengusi ir
niekam nesirodiusi. Paskui vien kart ivaiavusi Birton, o j parlydjs namo, jau gana vlai, kapitonas Raibys. Kit
dienponia atrodiusi gyvesn, pati per pusryius prakalbjusi ir paklaususi, ar labai ji per tlaikpaseno ir ar juoda suknel
jai tinkanti prie veido. Paskui kapitonas Raibys atsilankydavs ir daniau. Sddavs gana ilgai, o kartais abu ivaiuodav
visai dienai. Vienkartponia smarkiai susiginijus su ponu Glaudium. Adelsaksi, kad jai net buvbaugu dl to gino, nors
odi ji gerai ir negirdjusi. Dabar tai jau visa savait ponios nra namie. O ponas uvakar keliom dienom ivaiavs
Klaipd.
- O, nra ia gero po Vytuko mirties,- skundsi Adel, baigdama savo pasakojim. - Dievas ino, kuo visa tai baigsis.
Bet Vasarvisos tos inios nuteikoptimistikai. Tpaidien, nujs pas Graulius ir papasakojs, kgirdjo i Glaudi
kambarins, jis taip samprotavo:
- Svarbiausia, kad ponia Liucija nusikratta apatija ir nusiminimu, kuris jgaljo pastmti net ir nusiudyti. Tas kapitonas
Raibys, matyt, nepaprastai moka raminti nusiminusias moteris... Jeigu ji susikivirino su Glaudium ir abudu kakur idm, tai
ia kvepia skyrybom. Nieko geresnio a jai nnelinkiau.
Taiau Auksne visai norjo su tuo sutikti.
- I tavo pasakojim, - kalbjo ji, - a sivaizdavau, kad Glaudiuvien giliai jauianti ir su charakteriu moteris. Staigs
pasikeitimai tokiem monm danai nelemia nieko gera.
- Kokis yra tas pasikeitimas, mes tikrai dar neinome. Tiesa, Liucija - giliai jauianti moteris, bet gyvybs instinktas, noras
gyventi joje taip pat labai stiprus. A manau, kad tas jir igelbs.
Vasaris, taip kalbdamas, norjo save tikinti, kad Liucija galgale vl kaip nors susitaikins su gyvenimu ir nebestovs kaip
koks neiaikinamas priekaitas tarp jo ir Aukss. Dabar jau jis nepavydjo nei kapitonui Raibiui, nekaltino nei ponios Liucijos
lengvabdikumu ir per greitu savo nelaims pamirimu. Tik kai jis atsimindavo anvakar, kaip juodu atsiskyrir su kokiu
pasibjaurjimu Liucija kalbjo apie tuos savo adoratorius, blogas nujautimas vl suspausdavo jo ird. Ir jis nekantriai lauk
naujini.
Taip prajo beveik visas mnuo, ir Liudas Vasaris, sigilins savo darbus, jau buvo bepradeds apmirti ponios
Glaudiuviens reikalus. Bet vien rytsuirkus telefono skambuiui, jis pam tribel ir nustebs igirdo ponios Liucijos
bals.
- Ponas Liudai, - kalbjo ji, - a noriu tamstai priminti vien tamstos pasiadjim ir juo pasinaudoti. Kadaise, mane
ramindamas, sakei, kad jei bus reikalas, visuomet esi pasirys man padti. tai dabar tokis reikalas atsirado, ir a praau
tamstos pagalbos - vienintelir paskutinkart. Priadi?
- Be abejo. Kas gi per reikalas, ponia Liucija?
- Atuntvalandbk tamsta pas mane. A tursiu svei. Noriu btinai, kad tamsta dalyvautum.
is kvietimas Vasar labai nustebino. Kas per sveiai ir vais bus pas poniLiucij, nepraslinkus npusei metpo taip
skaudiai igyventos snaus mirties? Kiek jis galjo spti i Liucijos balso, ji anaiptol nebuvo nusiteikusi linksmai t vakar
praleisti.
Lygiai atuntvalandjis skambinosi prie Glaudibuto dur.
- Na, Adele, kas ia iandien pas jus per ikilms? - vilkdamasis apsiaust, klausinjo jis kambarin.
Bet Adelirjo nustebusiom, igsdintom akim, matyt, npati nesuvokdama, kas ia darosi. Ir dabar prasidjo Vasariui
tos nakties msl, kurios jis niekad negaljo tinkamai sau iaikinti.
engs salion, jis pamat, kad nvieno sveio dar nra. Ponia Liucija ikilmingai sdjo sofoje ir, matyt, lauk. Ji buvo
apsirengusi juodai, bet labai puoniai: auskarai, iedai, batelisagtuks blizgjo gausioj elektros viesoj. Nuogos rankos, gilus
krtins ikirpimas ir viesios kojins iauriu kontrastu skyrsi i gedulingo ydrins suknels juodumo. Taip skaisiai
paraudonytLiucijos lp, taip baltai nupudruoto veido ir papietblakstienLiudas dar niekad nebuvo pastebjs.
Isyk pasijuts nejaukiai, Vasaris eng gilyn, o ponia Liucija ities jam rank ir pasisodino prie save fotely. Vasaris
apsivalg. Salione stovjo keletas staleli, apkrautukandiais ir stikleliais. Pro atdaras duris jis pamat, kad ir valgomajam
stalas taip pat paruotas vaim. Tat, neslpdamas savo nusistebjimo, jis kreipsi poni:
- Kaip matau, ia panau didel pokyl, ponia Liucija. Kas gi per prieastis tokios nepaprastos vents? Ponia Liucija
ironikai, kariai nusiypsojo.

- Tamsta juk pats pranaavai, kad gyvybs instinktas manyje toks stiprus, jog nugals visus skausmus ir nusiminimus. tai ir
nugaljo. Gyvenimas trumpas, ponas Liudai, reikia atsilyginti u gedulose praleistlaik.
I jos balso Vasaris suprato j kalbant nenuoirdiai, bet, prislgtas nejaukaus spdio, jis jau nenorjo nieko daugiau
klausinti ir lauk, kas bus toliau.
Netrukus gatvj suautomobilis ir sustojo prie dur. Priekambary subirzgskambutis ir suneko daugelis bals. salion
klegdami sibrovdvi moterys ir keturi vyrikiai, i kuriVasaris painojo tik vienkapitonRaib. Ponia Liucija nesijudino i
vietos, tad visi prieidami su ja sveikinosi ir briavosi aplinkui.
Dvi moterys buvo jaunos ir graios, bet jelgesys Vasariui pasirodgana keistas. Paspaudrankeimininkei, jos, poros
vyrikilydimos, apsivaistaplinkui, apirjo visus stalus ir, susisd kitam kampe, usirkpapirosus. eiminink, matyt,
visai jom nerpjo, ir jos jautsi ia kaip kokiam restorane ar hotely.
Kapitonas Raibys, prisds prie ponios Glaudiuviens, mpasakoti, kaip jis rinko kompanij, ir Vasariui paaikjo, kad
daugelio vakaro sveiji matys pirmkart.
- Juk svarbiausia, kad bt linksma, ponia, - teisinosi kapitonas, - kad vyrai nebt liurbiai ir itiliai, o damos pasiptls, na, ir per daug dorovingos... itos dvi - perjusios per ugn ir vanden, bet tonilaikys, - juoksi jis, patenkintas
tokia rekomendacija.
Tuo tarpu prie dur privaiavo antras automobilis, ir po valandls trys moterys ir du vyrikiai jo salion. Jie negreit
susiprato, kuri ia nameimininkir pasisveikinpakriko apie stalelius.
- Na, tai vaiink juos, ponas kapitone, - kreipsi ponia Liucija Raib. - Laikas greitai bga - linksminkims!
Kapitonas pasiskelb galiotas rpintis ponios eimininks sveiais ir m sukintis, pildydamas stiklelius ir skatindamas
sustingusius.
jo vis dar naujsvei, atvyko ir gerponios Liucijos pastam. Valgomajam alia konjako ir ponios upiltinineinia i
kur atsirado ir paprastos degtins. Jau garsiai skambjo moterjuokas, ir kalbos darsi kaskart trakesns.
Vasaris su auganiu koktumu ir jau tiesiog su pasipiktinimu irjo tpuot, kuri netrukus grs virsti palaida orgija. Jis
negaljo atsistebti tokiu netaktiku Liucijos pasielgimu ir taip staiga vykusia joje atmaina. Tat, rads prog, jis kreipsi j,
gana kariai atsipraydamas:
- A matau, ponia, kad nemoksiu prisiderinti prie js io vakaro svei, dl to ir noriu jus atsisveikinti. A ia visai
nereikalingas!
Bet ponia Liucija pairjo jkeistu vilgsniu ir, nervikai suiupusi jo rank, kalbjo:
- Ne, tu ieisi iia paskutinis! ito patarnavimo tu man negali atsakyti! Tu nori palikti mane viensu tais monm? Rytoj tu
visksuprasi. Juk ir kanauninkas Kima pratavs, kad mane priirtum!.. Ssk ia - a netrukus sugriu.
Ji nujo toliau, o jis atsisdo kampe, pasitrauk stikl vyno ir, nekreipdamas dmesio kai kuri dam siuniamus jam
ypsnius, apsiniauks irjo, kas ia bus toliau.
Netrukus mskambinti fokstrot, stalelius istm valgomj, ir kelios poros ijo okti. Vasaris nustebs pamat, kad
ijo okti ir ponia Liucija su vienu pastamu jam karikiu. Jiedu oko su didele aistra, beveik su nirtimu, sukdamiesi ir kitus
stumdydami alis. Daug kas pasitrauk pasienius, daug kas pakilo nuo staleli ir, susigrd valgomojo duryse, irjo t
nepaprastpor.
Staiga baltas Liucijos veidas ibalo dar labiau, vilgsnis nebeteko gyvybs, ir visi jos judesiai pasidarautomatikai susting,
nors ir tiksls. Vasariui, kuris nenuleido nuo jos aki, pasirod, kad ji netenka smons. Kapitonas Raibys prasistm i
valgomojo stiklu vyno neinas, bet tuo tarpu ji atsigavo, dar porkartpadarrataplink salionir, sustabdiusi savo okj,
atsisdo salia Vasario. Kakas m ploti, Raibys atsiskubino su vyno taure, kuri ji godiai igr neatsikvpdama. Nauji
fokstroto garsai triukmingai uliejo trumptylos moment, naujos poros upldo salion, ir ponia Liucija paliovbti bendro
susidomjimo centru. Ji paprapapiroso, usirkir, atsisukusi Vasar, su kakokia iauria iraika akyse prabilo:
- Liudai, tu labai piktiniesi mano elgesiu?
Vasaris patraukpeiais.
- Ponia Liucija, a jau imokau nesipiktinti ir nesmerkti to, ko a nesuprantu. Man visa tai atrodo labai keista ir
neiaikinama.
- Tu manai, a pamirau, kad prie keturis mnesius ia guljo mano snaus lavonas?
- Dl to a ir nemoku iaikinti viso to, kia matau.
- Iaikinti!.. Cha cha!.. Daug ko ir tuomet tu man nemokjai iaikinti! Tu pats visgyvenimaikiniesi ir negali isiaikinti!..
Ak, Liudai, nelaimingiausias tas, kurs nori viskiaikinti!.. A pavydiu beproiam, kuriem turbt viskas aiku ir kurielgesio
niekas nesistengia iaikinti. Mudu buvome labai protingi savo jaunystje, Liudai, bet iandien igerkime u beprotyb!
Ir, staiga paokusi i vietos, ji visu balsu suuko:
- Ponai! Genialika mintis! Laimingiausi mons pasauly - tai beproiai, nes jiem viskas aiku ir niekas jveiksmneaikina!
A kvieiu igerti u beprotyb, ponai!
Ji savo stiklu taip sutrenkVasario stikl, kad pusisiliejo ant ems, o likuius ji usivertsau burn, demonstratyviai

atsilodama ir ikeldama rank.

Sunku ir sivaizduoti, kas pasidar po t odi! Apygirius sveius pagavo neapsakomas entuziazmas ir jau tiesiog
pasiutimas. Gerti u beprotybir dar turint prie akis toktragikai viliojant beprotybs pavyzd! Vadinasi, viskas leista, viskas
pateisinta! Vyrai rkir kavo, moterys spiegir klyk, tikras beprotikas chaosas apsiaubtklaikiponios Glaudiuviens
puot.
Staiga pianistas su dideliu triukmu pradjo kakokkeistnegirdtok. Kapoti garsai, staugdami ir pjaudamiesi, vertsi i
atidengtos fortepijono ds, ir atrod, kad stygos trks, neilaikto pasiutiko ritmo.
Dvi damos, tos, kurios pirmiau buvo atvaiavusios su keturiais kavalieriais, prasiskverb vidur saliono ir, iklrankas,
mpliaukti taktir trypti kojom.
- Ponai, vietos! - kteljo vienas frakuotas. - Bus demonstruojamas naujas okis, modemikas kankanas! Praom atgal!
Du ratai aplinkui! Pirmas juda dein, antras kair!.. Kiekvienam laisva fantazija! Pradedam!.. Viens, du, trys!
Abi okjos leidosi improvizuoti t ekstravagantik kankan, kartas nuo karto atsismaukdamos sukneles ir auktai
kilnodamos kojas. Du ratai aplinkui sukosi prieingas puses, ir visi lenktyniavo nevaromais gestais, pozom ir mimikom.
Ponia Liucija ir Liudas Vasaris, vispalikti ir pamirti, vienu du irjo tmakabrikklaikok. Vasarmbaim, kad
Liucija, kokios staigios ugaidos pastmta, vl neikirstnetikto siurprizo, bet ji ramiai stovjo, atsiliejusi sofos kamp, ir
atkari panieka tryko i jos aki. Ji, smarkiai usitraukdama, rkpapiros, retkariais atgerdama vyno gurkn. Pagaliau jai,
matyt, nusibodo irti pusgirius dkstanius mones, ji atsisdo sofir parodVasariui vietalia savs.
- Pasdkim ia, Liudai, kol tie beproiai lsta. A moment jauiuosi nurimusi ir galiu suvaikyti savo mintis. O tai ne
visuomet pavyksta paskutiniais laikais. O Viepatie! Koks keistas ir bjaurus padaras - mogus! Ar a biau kada nors
patikjusi, jei man btsak, kad po Vytuko mirties jo motina bastysis su svetimais monm, kels orgijas ir oks fokstrotus?
Sakyk, Liudai, i kur tai many?
- I skausmo, ponia Liucija, - atsakVasaris.
Ji lidnai nusiypsojo.
- Geras tu, Liudai, mogus, jei sakai, kad i skausmo, o ne i pasileidimo. Kiekvienas i itbeproiyra sitikins, kad a
bjauri, itvirkusi moteris. Vienas Raibys dar mane pasta, bet ir tas irdies gilumoj niekina. Antai kaip jis siunta, jausdamas ant
savo kaklo nuogtos grauols rank! Esu tikra, kad dabar a jam visai ne galvoj... lyktyn, viskas lyktyn!
Tokis jos atvirumas buvo iaurus ligi skausmo. Minti snaus mirtio vakaro aplinkybse, sismoninti vissavo paeminim
ir gd, skaityti momentus riedant bedugn, i kurios nebr isigelbjimo, - ne, tai buvo desperacija, kurioj didiausia
niekyb ir karygikas ygis, blogis ir gris, mirtis ir gyvenimas nebetenka vis skirtingumo poymi. Ir jeigu Vasaris bt
aikiau tai suprats, jis btpamats, kokis pavojus kybo ties ponios Liucijos galva. Bet tada jis to nesuprato.
Pasiutikas kankanas dko toliau, o ponia Liucija, pernrus savo rankpro Vasario alkn, atmetgalv upakalinsofos
atramir, primerkusi akis, kalbjo:
- Kai pamatysi kanaunink Kim, apie vakar smulkiai jam nepasakok. Sakyk, kad Liuc buvo pasikvietusi kelet
pastam, kad jie buvo pradjidykauti, bet Liucs vis tiek nepralinksmino. Pasakyk, kad kalbjom ir apie j, kad a labai
gerai jminjusi, kad jis man buvo kaip tvas ir a jmyljau kaip tv. Ar ne tiesa, Liudai, juk geras buvo mano dd?
- Labai geras. Tik a bijau, kad negreit jpamatysiu. Geriau bt, jei tamsta pati paraytum jam porodi.
- O a manau, kad tu greit jpamatysi. A nujauiu, kad netrukus jis atvaiuos Kaun. Deja, a negalsiu su juo pasimatyti.
Visa tai Liucija kalbjo visai paprastai, ir Vasaris, tik vliau atsimins, suprato baisitodiprasm. Bet tuomet man,
kad ji rengiasi vl kur ivaiuoti, dl to ir sukviettiek svei, tarsi nordama parodyti, kad ji nra sentimentali ir kad snaus
mirtis jos nepalau.
Ji vl nugrvyno gurknir kalbjo toliau:
- Taip gyvenimas eina ratu, kaip tas beprotikas okis - vienvienpus, kitkit... Beje, sakyk, Liudai, ar tu i tiesmyli
AuksGraulyt?
Klausimas buvo toks netiktas, kad Vasaris net sukruto ir, tarsi nesuprats, irjo poniLiucij.
- Gali man prisipainti visai nuoirdiai, - ts ji. - A nesieisiu. Juk net ir a myljau ne vien tave. Kodl tu, mane
pamirs, negaltum pamilti skaisios, imintingos mergaits? Bet vis dlto mudu esame prieteliai ir a noriu, kad toki
pasiliktume aminai.
- Taip, ponia Liucija, a jmyliu, - prisipaino Vasaris.
- Labiau negu mane anais laikais?
Pro fortepijono garsus jis vos nugirdo tklausim.
- Kaip jum pasakius?.. Anais laikais tarp jsir mans stovjo seminarijos mrai, sutana, jaunuolio neprityrimas, o dabar
tarp mans ir jos niekas nebestovi. Viskas paalinta, sugriauta.
- Nejaugi viskas? - klausLiucija, ir Vasariui pasirod, tartum jos balse suvirpjo piktos paaipos tonas. - O jeigu a imiau
ir atsistoiau tarp judviej? Ne pavydu, ne intrigom, ne gyvenimikai, bet i anapus, kaip vaiduoklis, kaip mkla, kuri tu
nuolatos jaustum prie savs. Leiskim, a nusiudau ir mirdama taip usikeikiu: jis mans nemyljo gyvos, tai tegu gi pamilsta

mirusiir tegu jis neranda laims su kita, inodamas, kad a jmyljau, o mans jau nebr aminai! Juk tiesa, Liudai, bna toki
atsitikim, kai mes tik tada pasigendame kokio dalyko, kai esame negrinamai jo netek.
iurpu pasidar Vasariui nuo t odi. Juk Liucija kalbjo visai t pat, k jis paskutiniais laikais ne kart jausdavo ir
mstydavo. Nejaugi i tiesbtsusimezgs tarp jdviejkokis paslaptingas ryys, kuris, jai mirus, dar labiau sustiprt? Bet
neinia kas, gal apsigynimo instinktas, kaip tyia dabar vertVasarnetikti, kad Liucija galtnusiudyti. Juk ji dabar kalbjo
visai paprastai ir smoningai jbaugindama! Jeigu ji ketintnusiudyti, apie tai nekalbt, manLiudas.
Jis apvelg t gausiai viesos apliet salion, kuriame nebuvo jokio elio, ir jam atrod, kad mirtis ia visai nra n
galima. Sveiai dabar jau ramiai oko tango, kiti, pails, sdjo prie stalelivalgomajam, valg, gr, rk, nekuiavo.
Tat Vasaris, visai nurims, pusiau juokais suuko:
- Oi, negsdinkit mans, ponia Liucija! A nesu labai prietaringas, bet vaiduokli bijausi! Ties sakant, js gal ir
neisigsiau. Juk js vis dlto btumt labai grai mkla.
Ponia Liucija sutraukantakius ir prikando lpas.
- Kuri dabar valanda? - paklaus, staigiai atitraukdama rank.
- Penkiolika minuipo treios, - atsakVasaris, pairjs laikrod.
- Dkui. Laikas, kad sveiai pradtskirstytis namo.
Ji, nieko daugiau netarusi, pakilo ir nujo valgomj.
Vasaris mat, kad ji dl kako sieid, bet dl ko, nesuprato.
Jis dabar jau bt galjs eiti namo, bet njo, tarsi dar ko lkuriuodamas. Jam atrod, kad ia dabar turi atsitikti koks
ekstravagantikas isiokimas ar skandalas. Bet laikas bgo, o viskas buvo ramu. Vieni dar oko, kiti gininosi ir filosofavo,
dar kiti, susigrdant sofarba suvirtant kilimo, flirtavo ir glamonjosi su damom, kurios nebesivarnei poz, nei kalb.
Ponia Liucija jo i vieno kambario kit, en ten prissdama, bet buvo matyti, kad ji jau nuobodiauja ir nekantrauja.
Raukltarp sutraukt antakinebenyko, suiauptos lpos dar kada ne kada ikrypdavo dirbtinypsn, bet vilgsnis buvo
atrus ir rstus. Atrod, kad ponia Liucija yra pasiryusi knors ibarti ir tik laukia patogaus momento.
Pagaliau apie penkt sveiai pradjo skirstytis. Abidvi okjos ir keturi vyrikiai ivaiavo pirmieji. Tuojau salionas m
spariai tutti. Ponia Liucija nieko netramdilgiau pasilikti.
Liudas Vasaris, atsimins jos nor, lauk atsisveikinti paskutinis. Tuia ir klaiku atrod staiga itutjusi kambari
netvarkoj. Jis prijo prie ponios Liucijos ir nusilenkdamas tar:
- Labanakt, ponia. A, rodos, nenordamas jus pajuokavs eidiau. Praau atleisti. Tokiose aplinkybse sunku
kontroliuoti savo mintis.
Ji, nieko netardama, ities jam rank. Staigaus impulso pastmtas, jis prispaud j prie lp, o Liucija, kaip kadaise,
apkabino jo kaklir pabuiavo. Jis jaut, kad jos veidas ir lpos buvo vsios.
Vliau Vasaris su dideliu koktumu ir gda atsimindavo, kaip tnakt, grdamas namo, jis smerkponiLiucijir beveik i
jos tyiojosi, tardamas, kad ji norinti atnaujinti su juo senus santykius ir vl traukti j savo blunkaniavesitinkl.
Jis parjo namo apie 6 val., tuoj atsigul , bet miegojo neramiai. Per jo galv skrido chaotikos tos nakties igyvenim
nuotrupos, ausyse skambjo muzikos garsai, girti kavimai, ponios Liucijos odiai. Visa tai kartais nugrimzdavo, nutoldavo,
bet po valandls vl uliedavo kaip kokia fantasmagorikvaizdir neseniai patirtspdibanga.
Po kurio laiko jam pasirod, tarsi jis visai pabudo ir nieko nemstydamas iri, kaip ryto viesa, prasiskverbdama pro lango
uuolaidas, driekiasi per kambario lubas ir staiais ruoais atsimua prieingoj sienoj. Ir staiga jis mato, kad pro tuos ruous,
kaip pro kokiudang, eina ponia Liucija ir tyliai engia prie jo lovos. Jis aikiai iri, kad ji yra apsivilkusi su ta paia juoda
ydrine suknele, kad jos ausyse vytruoja tie patys auskarai ir kad jos veidas yra labai i bals. Ji prisiartina prie jo lovos,
valandlpastovi, paskui pasisuka ir inyksta pro kitsien.
Vasaris, siaubo apimtas, paoko i lovos ir niekaip negaljo sitikinti, kas ia buvo: sapnas, haliucinacija ar koks paslaptingas
telepatikas regjimas. Visame kne jis jautdar sustingimir nuovarg, rytas buvo altas ir apsiniauks, tat, neilgai galvojs, jis
vl atgullovir kartumigo giliu miegu.
Paadino j smarkus, pakartojamas beldimas duris. Atidars jis pamatisigandusi, udususi Adel, ir baisi mintis kaip
aibas nuvietvisk.
- Ar ponia?! - suuko jis, nesusigriebdamas nkaip klausti.
- Taip... ponia... O Viepatie!.. Skubinkit, ponas, greiiau!..
- Kas taip?.. Kponia?.. Sakyk gi tamsta pagaliau!..
- Numir!.. Ponia numir!.. O Viepatie!.. Skubinkit, ponas, greiiau!..
Vasaris pajuto veide alt, automatikai pertraukdelnu per kakt ir, tarsi sugniudytas nepakeliamos natos, atsisdo ant
lovos. Paskui dar paklaus, ar paauktas gydytojas ir ar praneta ponui Glaudiui, kuris buvo ivyks Klaipd. Viskas buvo
padaryta. Adelijo, ir Vasaris mpaskubom rengtis.
Kai jis nuvyko Glaudibut, salione rado tpatgydytoj, kurmatia ir po Vytuko mirties.

- Kas jai, ponas daktare? - trumpai paklaus.

- irdis, - nenorom atsak daktaras. - Paskutiniais laikais ji turjo ikentti daug moralini ir fizini negalavim...
Nenormalus gyvenimas. Jai reikjo poilsio, ramybs, o ia, matai tamsta, tokia naktis - nepakl...
Jiedu jo Liucs kambar, ir Vasaris pamat j isitiesusi ant kanapos, auktielnink, jau aptvarkyt, su sudtom ant
krtins rankom. Ji buvo apsirengusi vis tais paiais rbais, su viesiom kojinm, spindiniais bateliais, su auskarais ausyse ir
iedais ant pirt. Jos veidas buvo baltas kaip popierius, bet iraika nepaprasta ir baisi. Liucijos burna buvo prasiiojusi, veidai
dub, lpos pakryp vien al, ir aki vokai nevisikai uvoti. Gal dl nuvietimo ir ypatingai krentani eli, o gal ir
savaime tie bruoai susidjo kakokklaikypsn, kakokireikming, bet nespjamgrimas.
Vasaris negaljo atitraukti akinuo to dar neseniai graaus, o dabar taip negailestingai mirties ikreipto veido ir momentais
pajusdavo tok siaub, kad beveik akys temdavo ir plaukai iaudavos ant galvos. Prisiversdamas didele valios pastanga, jis
prijo prie Liucijos lavono ir, tarsi aminai jatsisveikindamas, palietjos ibalusias rankas. Keistaltjis pajuto savo delne ir
skubiai atsitraukatgal.
Salione jis vl kreipsi gydytoj:
- Daktare, sakykit, argi ji i tiesmirnatralia mirtim?
Gydytojas patraukpeiais.
- inoma! Kaipgi kitaip?.. irdis... Jau seniai sksdavosi... Nenormalus gyvenimas.
Bet Vasaris klauskankinamas abejons. Jam rods, kad tokiiraiktegali turti nusiudlis, paskutinvalandikentjs
visfiziniir moralinikanipragar, paniekins gyvenimir iauriai i jo, o gal ir savs paties, pasityiojs.
Jis ijo valgomj, pasiauk Adelir pradjo klausinti, kas ir kaip rado poninegyv. Pasirod, kad pirmoji nelaim
pastebjo pati Adel. Isiskirsius sveiam, ponia dar kur laikvaiktinjo po kambarius, paskui, pasimusi savo miegamj
stikl vyno, liep eiti tarnaitm gulti. Adel su Tekle tuoj atsigulusios ir umigusios. Adel pabudusi apie deimt valand,
apsirengusi ir musi tvarkyti salion. jusi valgomj, pro durapaiji pastebjusi, kad ponios kambary tebeibanti elektra.
Ji atsargiai prasivrusi duris, nordama viesugesinti. Bet staiga pamaiusi, kad ponia guli ne lovoj, bet ant kuets. Ji tuoj
pajutusi nelaim, nes ponia guljo labai persikreipusi ir viena ranka beveik siekgrindis. Adel, sitikinusi, kad ponia negyva,
musi balsu aukti ir tuoj atsivedusi Tekl. Jodvi aptvarkiusios poniir surinkusios stiklo ukes, nes vyno taurbuvo numesta
ant ems ir suduusi. Adeltuoj okusi skambinti daktarui, bet telefono tribelradusi nukabint, ir stotis neatsiliepusi. Tada ji
pati nubgusi ir daktarparsivedusi. Daktaras, apirjs poni, pasak, kad ji mirusi irdies liga. Dar jis lieps gerai nuplauti
grindis toj vietoj, kur buvo sudus stiklas. Paskui Adeltelegrafavusi ponui ir nubgusi praneti jam, Vasariui.
Iklauss to Adels pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad Liucija nusinuodijo, o gydytojas, kaip geras nam
prietelis, nordamas apsaugoti velionir jos vyrnuo nereikalingkalb, pramanirdies atak.
Tuo tarpu atvyko keletas Glaudiaus artimj, kurie mrpintis tolimesne ruoa, ir Vasaris, pasijuts ia nereikalingas,
ijo.
Dabar jis jauttik vienpareig- praneti baisiinikanauninkui Kimai. Jis nujo pat, suredagavo telegramir sugro
namo. Juk k jis galjo daryti dabar visai jam svetimame pono Glaudiaus bute? Namie jis stengsi su visom smulkmenom
atsiminti Liucijnuo to momento, kada vakar, engs salion, pamatjpuoniai apsirengusiir belaukianisvei.
Dabar jos mirties, o greiiausia nusiudymo, akivaizdoj visas vakaryktis Liucijos elgesys ir kiekviena smulkmena nuvito
aikia ir iauria prasme. Vasaris stebjosi, apgailestavo ir kaltino save, kaip jis gal jo nesuprasti ir nespti uoliais
besiartinanios katastrofos. Tie nepaprasti sveiai, tas Liucijos nuotaikos kitjimas, tas tostas u beprotyb ir pagaliau tas
reikmingas panekesys makabriko okio metu - visa tai buvo pasiruoimas ir gana aikios aliuzijos baispasiryimnumirti.
Po pietVasaris nusiskubino pas Graulius. Auksnusigandusi klaustnepaprastnaujien. Ji taip pat linko manyti, kad
Glaudiuvienmirne irdies liga, bet nusinuodijo. Liudas nutyljo, kaip Liucija grasino jam pomirtine meile ir kaip ji rytjam
pasivaidino, galbt savo mirties valand. Bet ir pati Auks, prisiminusi ankstyvesnius Vasario nugstavimus, numan, kaip
dabar sukrtpoetta klaiki jgiliai myljusios moteries mirtis.
Baigs pasakoti tos nakties ir ryto vykius, Vasaris niriai nutilo, pasitrauksave, klausiamas atsakinjo nenorom ir jokias
kalbas nesileido. Auks, atidiai j observavusi, n karto nesugavo, kaip bdavo visuomet, jo glostanio vilgsnio, kuris
ilygindavo visus nesusipratimus ir papildydavo visus nuslpimus ir nutyljimus. Dabar dvelki jo lyg kokis altis, lyg kokios
svetimos dvasios psteljimas, kurio neiaikinsi nei nuovargiu, nei didiausia nelaime, nei skausmu. Ir kai Vasaris, lyg ko
varydamasis, atsisveikino ir ijo, pirmkartnyki nerimastis sukruto jos irdy.
O jis, sugrs savo kambar, vaikiojo i kampo kamp, sdinjo ir vl vaikiojo, tarsi kgiliai mstydamas, bet jokios
aikios minties nebuvo jo galvoj. Vis jo smon ir esm paverg vienintel idja - kad Liucs, j myljusios, keleriopu
pavidalu jam gyvenime apsireikusios, tai nebra. Kaip didiausia antinomija nebetilpo jo galvoj mintis, kad ta grai moteris,
kurios vsilppabuiavimjis ir dabar dar tebejauia, guli atalusi su baisia priverstins mirties grimasa veide.
etvalandatjo laikaneys ir teikjam laik. Vasaris pairjo vokir nutirpo: jis paino Liucijos rat. Drebaniais
pirtais jis ivyniojo popieriaus lapir pairjo para. Taip, Liucija. Jis sdo prie stalo ir mgodiai skaityti.

sivaizduoju tavo nustebim, brangus Liudai, kai tu paimsi laik rankas. Tuomet viskas jau bus vyk, tu bsi
sujaudintas, o gal pasipiktins ta beprotybe, o a... Kur bsiu tuomet a?.. Na, bet negraudinsiu tavs jokiais
sentimentaliais odiais. A dabar mstau labai aikiai ir blaiviai ir noriu, kad paskutinis mano laikas liudytapie
mane geriau negu daugelis mano pasielgim, ypaiom dienom.
Neseniai kalbjau su tavim telefonu ir inau, kad vakartu ateisi. Tik dabar kilo many noras parayti tau laik,
kurtu gausi jau po mano mirties. Laikamesiu vakare, nusiudysiu, kai isiskirstys sveiai, atsisveikinus su tavim,
vliausia apie 8 val. ryto, o laiktu gausi tpaidien, bet, inoma, vliau.
Kodl a tau raau? Tu, kaip poetas, gal pamanysi, kad dl efekto, dl nepaprasto spdio. Pamanyk tik!
Nusiudls laikas! Kaip ir kokia dviejpasaulijungtis, nuo ermenins lentos itiesta ranka... Bet ne. Visa tai man
nerpi, ir jus, gyvuosius, stebinti nepaprastumu a dabar visai nenoriu. Raau tau, kaip senam prieteliui, kaip seniai
myltam ir dabar dar tebemylimam mogui. A noriu tau dar kartpadkoti u tai, kad tu mane supratai ir i mans
nesityiojai, kaip daugelis kitmano garbintoj, ir man nemelavai, neva mane myls.
Ir tai dar dl ko. Svarstydama savo mirties aplinkybes, a imu bijoti, kad laisvas mano pasitraukimas i gyvenimo
gali bti nuslptas. A numatau, kad msgydytojas, kur, be abejo, pirmiausia bus auktasi, nordamas apsaugoti
mane nuo paskal, o Glaudinuo nemalonum, sugalvos kokinekaltmano staigios mirties prieast. Man, inoma,
tai maa rpt, bet, neinau kodl, btinai noriu, kad tu inotum, kaip a mirtu, ir niekad dl to neabejotum. A
noriu, kad mano mirtis tau nebtapgaubta jokiu melu, jokiais veidmainikais aikinimais. Apie 8 ar 7 val. ryt ryto a
paimsiu stikl raudono vyno, nueisiu savo kambar, sipilsiu nuod ir, atsigulusi ant kuets, igersiu. A turiu
patikimnuod, kurie veikia beveik momentaliai. autis a nenoriu: triukmas, kraujas, be to, niekad nesi tikra, ar
gerai pataikysi.
vakartu, be abejo, stebsiesi i mano svei, i vaisi ir i mans paios. ia jau a tau nieko neiaikinsiu.
Manyk kaip nori. Ar a pagaliau inau? Gal a pandau atsiskirti su savo gyvenimu tokiu momentu, kada dar kart
pamatysiu visjo tutum, o gal susigundiau efektu, teatralika scena? Pamanyk tik! Neiodama gedulpo snaus
mirties, vis naktpragirtoj kompanijoj, o ileidus sveius nusinuodijo!.. Kodl vienkart gyvenime nepadaryt
sau tokio malonumo? Daug kas laikmane turtinga ididia ponia, o maa kas, gal niekas, neinojo, kad savo irdy a
jausdavausi nuskriausta, paeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinkat... Kodl tad paskutinvalandnepadaryti
man tokio karaliko mosto?
Bet a imu jau kariuotis, o buvau ketinusi rayti altai ir protingai. Ktau dar pasakyti? Tikiuosi, tu viskir iaip
suprasi, nors ir ne visk inai, kas nuviestmano mirties prieastis. O jne viena. Abejoju, ar pasakyt tau vien
paslapt. Po snaus mirties suinojau, kad mano dd - tai mano tvas!.. I ties, kaip kokioj komedijoj... Mane
ramindamas, jis pats prisipaino. Vargas senelis, kaip jis apsiriko! Po vis katastroftai tau, Liuce, paguoda: esi
kanauninko dukt! inoma, a jo nesmerkiu ir ne dl to udausi... Bet inai, Liudai, ita, galima sakyti, smulkmena
parodman, kad mano gyvenimas jau nuo pat pradios buvo vienas didelis nesusipratimas. Ta smulkmena galutinai
sunarpliojo visas mano minigijas, ir nebeinau, nuo ko reiktpradti. A neturjau teiss gimti, tai kam dar ia
graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? Taiau prisipainsiu tau, kad jo, to dds-tvo, man be galo gaila, ir a esu
didelegoist, suduodama jam toksmg. Bet kas jam pagaliau btper diaugsmas i mans tokios?
Ima mane pagunda parayti tau dar kelet ilt, nuoirdi odi, kaip paskutin savo atsisveikinim ir savo
palikim. odi, kurie strigt tau ird, ir tu mane mintum ilgai, ilgai. Et, bet kam ia! Juk kas mum beliko
bendra? Keliolika gyvenimo valand. Neverta! A pati inau, kaip trumpai gyvieji mini mirusius. Pagaliau, vakar
mudu dar pasimatysime. Gal a tau kir pasakysiu - gera ar bloga, neinau.
tai mano laikas ir baigtas. Sudie, Liudai, kart aminai.
Liucija
Negreit Vasaris atsitrauknuo to laiko. Perskaitj keletkartir vis dar gaudakim atskirus sakinius, atskirus odius.
Tai tai kokia buvo Liucija! - stebjosi jis, bet kokia ji buvo - aptarti nesteng. Tas laikas, nors desperatikas ir iaurus, j
tarsi nuramino, tarsi paguodir sustiprino. Jis pamat, kad Liucija turjo kaip ir kokisavo mirties program, buvo pasiryusi
j vykdyti - ir vykd. Kiekvienas atliktas udavinys, nors jis bt ir kraupiausias, duoda mum savotiko pasitenkinimo
moment. Tat ir Liudas Vasaris, pajuts savo irdy atoslg, padjo laik, apsirengir ijo miest. Jam parpo pairti,
kas dedasi prie Glaudibuto, ar Liucija jau paarvota ir ar jau eina mons lankyti nabaninks.
Taip. aligatvis prie tnamjau buvo nubarstytas egliakelm, gatvj stovjo du juodi automobiliai, o pro duris ten ir atgal
vaikiojo mons. I nugirstodijis suprato, kad lankymas jau prasidjs. Kartu su kitais, neymiai, jis jo pro duris, kur
tiek kartbuvo sutinkamas kaip lauktas sveias. kartniekas jo nepasitiko.
Salione, auktai ikelta, uoliniam karste guljo Liucija. Vakar toj paioj vietoj ir tuo paiu metu ji lauksvei. Dabar
aplink jauktose vakidse degdaug vako vaki, ir jaitrus kvapas sklaidsi ore. Daug alumynir gligelsvoj vaki

viesoj ir juodame udangalfone gedulingai puoauktLiucijos guol.

Sunku buvo pamatyti jos veidas. Pro palmilapus, pro plazdanias vakiliepsneles pasirodydavo kartais jos kakta ir vl
inykdavo ely. N karto Vasaris nepamat jos burnos. Bet kai jis atsimindavo t paaipik lp ikrypim, kurio
nusigando ryt, jam rods, kad ji tyia slepia savo veidbalto muslino pluot.
Moterls klaups, egnojos ir meldsi, giliai, reikmingai atsidsdamos, ponios ir ponai giliai lenksi karstui ir stojo
pasieniais susitelkimo pozose. Vieni su pasibaisjimu irjo mirusi, kiti stiebs ant pirt, nordami paskutin kartpamatyti
visam mieste buvusigarsigrauol. kartmirties laimjimas baugino kiekvien.
Nusilenks karstui, ijo Liudas Vasaris gatv. Didel nerimastis spaudjo ird. Liucija, beveik jau mirdama, dar kart
pasisakj mylinti, ir jis galvojo apie tmeil. Keista galvoti apie meil, visokios gyvybs altin, mirties akivaizdoj. Sakoma,
kad meilesanti stipresnu mirt. Kas gi liko i Liucijos meils, jai mirus?
Rytojaus dien, 4 val. po piet, LiucijGlaudiuvientuo paiu keliu, kaip ir jos sn, lydjo banyi. Daug monijo
paskui karst, dar daugiau stovjo aligatviuose. Laidotuvigiesms ir maro garsai graudiai aidjo aprimusioj gatvj. Vasaris,
prisijungs prie palydovbrio, matdaugelLiucijos pastam, matir ponGlaudi, sunkiai ingsniuojantsu nuleista galva.
Bet palydov bry jo ir kanauninkas Kima. Tik vienas Vasaris suprato, dl ko senelis neapsivilko kamos, neusidjo
juodos kapos ir pats neved savo augintins paskutiniu ios ems keliu. jo kanauninkas sunkiai sulinks ir emai nuleids
galv, ir buvo matyti, kaip skaudiai jslegia ilgo gyvenimo nata.
Kit dien 9 valand buvo ikilmingos laidotuvi pamaldos, bet ne kanauninkas Kima jas laik. Apsikniaubs, veid
paslps delnuose, jis sdjo presbiterijos suole ir nEvangelijai neatsistojo. U seniai atgailotas jaunysts nuodmes jis kent
bausmir taip pat negaljo suprasti, dl ko jis gyvas, o mirji, niekuo nekalta.
Kai Liucijpalaidojo ir visi, pareigatlik, skubinosi savais keliais, Vasaris netyia pasijuto greta kanauninko Kimos.
- Kunige kanauninke, - prakalbino j, - leiskit tarti jum gilios mano uuojautos od. Liucijos mirtis ne tik jum, jos globjui,
bet ir mum, jos pastamiem, buvo netiktas ir skaudus smgis. Nelaiminga Brazgieima!
Prakalbintasis isigandusiom akim pairjo Vasar, tarsi nesuprasdamas, kas ia ko i jo nori. Pagaliau susigrieb:
- A, tai tu... Buvai palydti?.. Na, kgi... Tokia Dievo valia... tai mane senlaiko, o jjaunpaauk. O kaltas juk a!..
- Kokia ia js kalt, kunige kanauninke! Niekas ia nekaltas. Nebent Glaudius.
- Vienas Dievas mane teis u mano didiausi kalt, - ikilmingai tar kanauninkas. - O kaltas ia ir tu - bet ir tai gal dl
mans.
- Nesuprantu, kas ia msper kalt.
- Juk maiau, kad mergaitsimyljus tave. Reikjo man tave atimti i seminarijos ir padaryt kitokiu mogum. O dabar kas ir
tu per kunigas? Btviskas kitaip pakryp.
Nieko tai neatsakVasaris, tik prisimin, kad jmyli Auks. Bet tas prisiminimas jo irdies nesuild.
Kanauninkas Kima dar paklausinjo apie paskutines Liucijos gyvenimo dienas, bet smulkmenas nesileido. Sunku buvo
numanyti, ar jam kyla kokia abejon, kaip i tiesmirjo dukt. Nieko jis neprasitarnei apie irdies atak, nei stebjosi jos
staigia mirtim.
Vasaris atsisveikino j nujausdamas, kad daugiau turbt nebeteks jiem pasimatyti. Sulinks po sunkia gyvenimo nata,
kanauninkas Kima nuingsniavo stoties kryptim.
O Liudas Vasaris gro namo pro itutjus ir dabar jam visai svetimGlaudiaus nam. Visi langai buvo atdaryti, Tekl
daubalkone kilimus, o kiemsargis lavnuo aligatvio sumintas egliakeles.
Palydjs Liucij kapus, Liudas Vasaris pasijuto ir pats baigs vien savo gyvenimo tarp. Juk mir moteris, kuri kadaise
jam, nieko neinaniam, nieko nepatyrusiam, naiviam klierikui, pirmoji paadino ird audringiem jausmam ir pirmoji ikl
didel gyvenimo klausim. Nuo to laiko tai ligi iol jis blaksi, svyravo ir kankinosi, iekodamas isivadavimo i t vart,
kurie naikino jo asmenybir kryb. Per tgana ilgmeteilLiucija jmyljo, nors jdviejgyvenimo keliai, susikryiavtik
trumpais momentais, jo prieingom kryptim: jo - isivadavim, jos gi - mirt.
Dabar, kai Liucijos nebr, Liudas Vasaris pajuto aplink save ir savy alt nebyli tutum. Liucijos nusiudymas ir jos
pomirtinis laikas tarsi praskleidkokiudang, u kurios slps daug nuostabidalyk, bet dabar jau nieko to nebeliko. Visa
tai buvo buv: Liucija buvo j myljusi, ji buvo daug klydusi ir klaidiojusi, ji buvo daug kentusi, ji buvo buvusi nepaprasta
pasiryl. Mstydamas apie Liucijkaip apie buvusiir aminai inykusi, Vasaris atsimindavo jos odius, kad mes tik tada
ko nors pasigendame, kai esame negrinamai to netek.
Taip jis dabar pasigesdavo Liucijos. Gal ne tiek jos paios, kiek tos savo sielos bkls, tos ramybs, kuri suard jos
nusiudymas. Liucijos mirtis sukljame kaip ir kokibaim, tarsi jis i tiesbtkaltas dl tos katastrofos. Juk jeigu jis bt
mokjs prieiti prie Liucijos kaip geras prietelis, tinkamai jsuprats ir spjs, gal nelaimnebtvykusi.
Be to, jis dabar inojo, kad Liucija tik j vien giliai myljo, nuo jdviej pirmosios painties ligi pat galo. Ir paskutinis
jdviej suartjimas pereitais metais dabar gavo visai kitokios reikms: tai buvo ne idykusios aistros smaguriavimas, bet
mylinios moteries irdies reikalas.

Tat j vargino dabar klausimas, ar jis turi teis mylti kit moter ir iekoti gyvenime laims, tartum nieko nebt atsitik.
Dabar jis mat, kad kunigavimas atskyr j nuo pirmosios j myljusios moteries ir galbt j praud. Jis kunigavimu baigia
nusikratyti, bet pirmoji klaida vis tiek lieka nebepataisoma. Tad ar nepakibo ties juo kokia nepalaima, kuri drums kiekvien
viesesnjo gyvenimo valandir kerys ne tik jam, bet ir tai, su kuria jis bandytsavo likimsuriti?
Taip tat susiformulavo dabar Vasary ankstyvesn jo nuojauta, dar esant Liucijai gyvai, kad jos nelaim s stoja tarp jo ir
Aukss. Taip pat ir Liucijos odiai, kad ji kaip vaiduoklis j sekiosianti ir po mirties priversianti save pamilti, dabar tarsi
realizavosi tais gedulo ir lidesio diensielvartais. I tiesgi tai buvo paskutiniai jo baigiamojo laikotarpio igyvenimai ir aidai,
kurie Liucijos nusiudymo sukrstoj jo sieloj dar kart sujudo igstingom abejonm ir grasinaniais vaizdais. ia dar kart
prabilo tas seminarijos disciplinoj iaukltas baugtus jautrumas, kuris kadaise versdavo j tnti tuioj apytamsj koplyioj,
Kalnynuose sielotis dl baroniens painties ir usieniuose - dl savo vienatvs.
Liudo Vasario gedulo mintys po Liucijos mirties buvo ne tik li djimas, netekus artimo mogaus, bet ir paskutinis jo
kunigikos smons balsas.
Tuo tarpu aplinkui gyvenimas bgo paprasta vaga, tartum i tiesnieko nebt atsitik. Net ir artimieji Vasario pastami
nenuvok, kas darsi jo irdy. Su Varnnu jis kartais susitikdavo, bet apie tai nieko nekalbdavo, Stripaitis buvo jau Amerikoj,
su Meknu matydavos tik i tolo.
Atlankydavo Liudas kartais Graulius, bet intymesni kalb su Aukse vengdavo. Jis dabar norjo vien vienas igyventi
skaudLiucijos mirties palikim.
Auks numan, koki rpesiai slegia Liud. Ji mat, kad tas dvelkis i jo altis, kur ji pajuto tuoj po Liucijos mirties,
neleidia njai prie jo prisiartinti ir padti jam tuos rpesius isklaidyti. J, tiesa, mnerimastis, matant, koksunkbandym
ir pavojturi pakelti jdviejmeil, bet, antraip vertus, ji tikjosi i to bandymo ir daug gera. Paindama Vasar, ji mat, kad
Liucijos meiltebegldi jo irdies gilumoj ir kad jis pats gerai nesusivokdavo savo jausmuose, kai sakydavo myls vien tik j,
Auks. Dabar, Liucijai mirus, turi atsitikti viena i dviej: arba jis, igyvens savo skausm, visa irdia pakryps Auks, arba
sitikins, kad Aukss nemyli ir niekad nemyljo. Tat ji pasitrauk, pasiryusi laukti iokio ar tokio pakitjimo enkl.
Praslinkus porai mnesipo Liucijos mirties, svarbs viei vykiai sukrtvisLietuvos gyvenimir pasuko jnauja kryptim.
Gruodio 17 d. perversmdaugelis sveikino su entuziazmu, bet kitveidai niauksi rpesiu ir baime dl krato likimo. Liudas
Vasaris, tada pirm kart pakirds i savo sustingimo, domiai m sekti nauj reikini pradi, ir jam atrod, kad tautin
smonir kryba engia nauj laimjimkeli. Jis, kaip ir daugelis t dienoptimist, tikjosi, kad lietuvio dvasia pagaliau
isivaduos i siaur deins ir kairs vart, kad staiga sukils krybos viesulas nups visokias iukles ir dulkes nuo
aprembjusios, apatikos visuomens, ir lietuvikas odis, lietuvikas menas kartu su valstybs darbu statys tautos kultros
rm. Ir jis mstydavo, kad, prasidjus iam laikotarpiui, turi prasidti ir naujas jo gyvenimo tarpas.
Taip nusiteiks jis praleido Kald ventes ir uoliai msi plunksnos. Jis norjo greitai baigti nauj dram, kuri turjo
paymti ir naujjo krybos laikotarp - krypim realgyvenim, aktualius tautos ir visuomens reikalus. Svarbs vieieji
vykiai ir jo paties darbas pakreip jo mintis nauja linkme ir tarsi naujos gyvyb s dieg jo siel. Liucijos atsiminimas jau
nebekljame nerimasties ir blognujautim. Jis jau galjo ramiai apie tkatastrofgalvoti ir blaiviai jos prieastis vertinti.
Prajus pusei metpo Liucijos mirties, pavasar, drama jau buvo baigta. Lengviau atsikvps po ito darbo, jis daniau
galjo lankytis pas Graulius, klausytis Aukss muzikos ir plaiau isikalbti apie daugelnaujreikalir klausim.
Auksjau nuo kurio laiko su diaugsmu m pastebti, kad Liudo nusiteikime vyko ymiatmain. Visos tos nerimastys,
kurias buvo suklusi Liucijos mirtis, atrod jau igyventos. Jis dabar n karto apie tai nekalbjo, jame nebuvo jauiama to
alio ir usidarymo, ir jo vilgsny Auksvl pradjo iskaityti tai, ko nepasakydavo jo odiai. Jdviejbendravimas tapo vl
toks pat artimas ir nuoirdus kaip anksiau, bet lemiamo klausimo, kas bus toliau, Liudas vis dar, matyt, veng.
Vienkartjis, atjs Graulius, isitrauki kieniaus lappopieriaus ir, rodydamas Auksei, kalbjo:
- irk, Aukse, tai dekretas, smerkis mane, mano elges ir mano ratus. itas popieriaus lapas prie mane - tai kaip
Rubikonas prie Cezar. Perengus j, kelio atgal nebelieka. Cezaris svyravo, bet vis dlto pereng ir laimjo. O man kaip
pasielgti?
Nors Vasaris kalbjo juokaudamas, bet Auks mat, kad reikalas ia turbt rimtas. Taiau, tsdama Cezario istorij,
juokavo ir pati:
- Legenda sako, kad svyruojant Cezar perengti Rubikon padrsinusi kakokia viesi btyb, gal jo mza. Pripaink t
rolman. Parodyk, kas tai per ratas?
- Ratas ia, Aukse, lotynikas, - aikino Vasaris, skleisdamas lapant stalo. - Jau vien dl to tu negali man atlikti Cezario
mzos rols, kad per menkai moki lotynkalb.
- Na, pakaks su Cezariu, kurtu visai nepanaus! Kas ir kia tau rao?
- Tai yra ratas i vyskupo kurijos. Liepia man apsivilkti sutan, apsigyventi prie banyios, atlikti rekolekcijas, kalbti
brevijori, laikyti miias, nevaikioti teatrir savo ratus duoti dvasinei cenzrai. Kaip manai, ar tai ne per maa?
- Rimtai?.. Tu nejuokauji?.. - nustebusi klausAuks.
- Nkiek. Tiespasakius, a jau seniai tokio rato laukiau.

- Na, a niekados nemaniau, kad Banyios vyresnybbttoki siauri mons!

- Kodl siauri? - nesutiko Vasaris. - Tie reikalavimai yra visai racionals. Jeigu a biau ketins likti kunigluome, ir be
sakymo biau juos vykds. Paprasta gyvenimo logika to reikalauja.
Bet Auksstebjosi:
- Duot kontroliuoti savo ratus ir nevaikioti teatriais laikais? Kas gi ia per logika?
- inoma! Kunigluomas turi bti aikus ir disciplinuotas, jeigu jis nori bti stiprus ir gyvenimvaldyti. O jis to nori. Dvasin
vyresnybturttutuojau imti nagan kiekvien, kas pradeda krypti i luomo vi. O kas jau ikrypo arba nenori laikytis jo
dsni, praom - tam laisvas kelias! Deja, vyresnybtaip nesielgia. Ji per danai toleruoja vairius kompromisus ir nusiengimus
Banyios dsniam, jei kitais atvilgiais jai tai yra naudinga. O tuos, kurie ai kiai ir atvirai nori pasitraukti i netinkamo sau
luomo, persekioja ir smerkia. ia tai nesusipratimas, siaurumas ir fanatizmas! A niekad nieko nesakysiu prie vidujinluomo
santvarkir grietus reikalavimus tiem, kurie nori jame pasilikti, bet nutariau prieintis ir, reikalui esant, kovoti dl teisit, kurie
i jo istoja. Ms amiuj tolerancija turt bti ne imalda, ne malon, ne kompromisas, bet teis ir pareiga. Visi esame
mons!
Bet Aukstokigrietjo kalbatsakskeptikai ypsodamasi:
- Gera dabar tau taip protauti ir pritarinti dvasikiluomo reikalavimam, kuomet pats esi jau beveik isivadavs i to luomo
vart. Bet atsimink apie kitus, kurie nra taip laimingi kaip tu ir negali pasekti tavo pdom. Jie norom nenorom pasiliks kunig
luome ligi mirties. tai tiem reikia, kad kunigavimo nata taptlengvesn.
- Taigi tik dl j, Aukse, ir reikia reformos! Tegul bna jiem atviras kelias gyvenim ir kitok nauding darb. Tegul
kunigauti pasilieka tik tie, kurie to nori ir tam tinka. Tokiem kunigavimo na ta nra sunki, ir joki lengvat n laisvi jie
nereikalauja.
- Tebnie! - sutiko Auks, nenordama ilgiau ginytis. - Baikim tas diskusijas. Nori? - paskambinsiu tau poriurlionio
preliudij.
Bet Vasaris norjo dar kakpasakyti, kas jam guljo ant irdies.
- Palauk, Aukse, a tavo muzik labai mgstu, bet iandie man svarbi, lemiama diena. Pasikalbkime dar valandl. A
noriu, kad tu mane visai gerai suprastum.
Jis perjo porkartper salion, o Auks, staiga nerimasties apimta, lauk, kjis dar pasakys.
- I tavo odi, Aukse, - pradjo Liudas, - a matau, kad tu mane laikai dabar beveik jau atbaigtu mogum, kuriam viskas
aiku, kurio klaidiojimai ir kovos jau pasibaig, o belieka vien ramiai atsisdus rayti dramas ir poezijas. Dl to tu vadini mane
laimingu, kuriam kiti gali pavydti...
- Na, nestvarstyk mano odi! Taip gerai a apie tave nemanau.
- Bet vis dlto... Tu ir kiekvienas, kuris taip manyt, smarkiai klyst, Aukse. A dabar sitikinau, kad kas a bebiau,
abejojim, vidaus kovir kentjimvis tiek neivengsiu. Pagaliau, ar reikia nuo jbgti? A manau, kad ne. Be vidaus kovir
kentjimnra krybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno mogus gali krybikai save pareikti.
- Tai reikjo pasilikti kunigu. Btum galjs kankintis visami!
- Ne, tai visai kas kita, Aukse! Bdamas kunigu a kovojau ir kentjau, jausdamasis ess ne savo vietoj, dl savo vidaus
disharmonijos - ir tai buvo egoistikas skausmas, savs narpliojimas ir analizavimas. Isivadavs a tursiu kovoti dl princip,
dl gyvenimo teisiir santvarkos, o gal staiai ir dl duonos ksnio... Bet a manau, kad tai bus prasmingesnkova ne tik man,
bet ir kitiem.
- Taip, Liudai,- pritarAuks.- Dl viso to kovoti reikia. Tik a manau, kad tu tkovsivaizduoji per daug niauriai ir net
tragikai.
- Taip, a esu pasirys viskam! Kelias, kur a stoju, bus sunkus, bet trauktis i jo neketinu. Jei netessiu, beliks pasekti
Liucijos pdom.
- Na, k dar tu ia neki! - net pasipurius protestavo Auks. - inok, kad tik tas laimi, kas neabejoja laimsis ir apie
jokias katastrofas nemano.
- A tai kalbu dl to, Aukse, kad noriu tavs paklausti, ar tu btum pasirengusi eiti su manim net ir tokiu keliu, kur laukt
mudviejskurdas, neapykanta, panieka, persekiojimai ir net katastrofa?
Didelio pasiryimo jausmas sukilo Aukss krtinj. Tvirtai irdama Vasariui akis, atsak:
- Taip, Liudai. Su tavim a nesvyruodama sutikiau eiti net ir tokiu keliu.
Abudu nutilo, bet gerai vienas kitsuprato ir be tolimesnipasiaikinim.
- Na, tai paskambink iurlionio preliudijas, - papraVasaris, pams Auksu rankos ir vesdamas jprie fortepijono.
Ijs i Grauli, jis panoro dar kiek pasivaikioti, nes diena buvo pavasarikai viliojanti, ilta ir grai. Jis perjo Laisvs
alj, pasuko Vytauto prospektir netrukus pasijuto ess ties kapinm.
Veliai susprogaliavo mediai ir krmai, kvepjo iedai, iulbjo akose paukiai. Kapins atrodkaip koks smagus,
gyvybs kupinas sodas.
Vasaris eng pro vartelius gilyn, pasuko kair ir po valandls sustojo ties Liucijos Glaudiuviens kapu. Graus

marmurinis kryius ir pilka granito lenta puo amino Liucijos poilsio viet. Kaip ugnis rjo auksins raids sauls
spinduliuose.
Nuleids galvparymojo Vasaris prie geleinikapo grotir atsitraukdamas paman, kad geltonos Aurakalnio kapdls,
kurias taip mgo Liucija, gerai tiktprie tauksiniraidiir pilko granito...
Parjs namo, jis atsisdo prie stalo ir, atsilos kdje, ilgai mst.
Jis perbgo mintim vis savo gyvenimnuo pai pirmj kdikysts atsiminim: kaip jis isigando skrendani padange
debesli, kaip nuo Aurakalnio irdavo girait, kurioje veiss gyvats, o anoj pusj spindjo viess rmai, ir kaip
naktigonyse miko tamsoj javdavo tvo sukurtas lauas.
Paskui eups krantuose jis traukia revoliucines pirmos gegu s dainas ir seminarijos koplyioj klauso monotoniko
dvasios tvo balso. Katedros Nepastamoji ir Liuc- ir pirmosios miios, ak, tokios varginanios ir klaidios!..
Jis pakyla nuo stalo ir ilgai ingsniuoja po kambar.
Kalnyngyvenimas su visom smulkmenom slenka per jo galv. Baroniens viliojantis juokas ir nerpestingos kalbos dabar
tik lidnypsnisaukia jo veide. Vargbaronien!..
Toliau jo atsiminimai jau uoliais skrenda vieni pro kitus, vis art dami, vis skubdami, kol pagaliau vienam momente
susitelkia visa dabartis. Kaip koki voratinklio silai visas puses dar driekiasi jo paskutinimetigyvenimai ir rpesiai. Bet jie
jau tirpsta toly, jie jau blanksta ir va naujai uplstanioj isivadavimo viesoj.
Vasaris sda prie stalo, pasitiesia prie save lotynikkurijos rat, ima popieriaus lapir stambiom raidm pradedrayti:
NN vyskupysts kurijai Liudo Vasario
PAREIKIMAS
IV
VIESIBUIT
["Altoriely" ketvirtosios dalies fragmentas]
19** m. gegus 17 d. mirgeriausias mano draugas Liudas Vasaris. Poeto literatriniam palikimui sutvarkyti buvo sudaryta
komisija, kuripatekau ir a. Man buvo pavesta susipainti su velionies archyvu ir rankraiais. Tuoj po laidotuvimiausi
darbo. Mediagos pasirod daug: laik, dienorai, paskait, praneim ir kalb, niekur nespausdint, variai mainle
perrayteilrai, pora dram.
Mano dmes ypaiai patrauk storas, didelio formato, kietais vireliais ssiuvinis, kurio pirmajame puslapy stambiomis
raidmis buvo urayta antrat "viesibuit". Pavarts ssiuvin, tuojau supratau, kad ia esama autobiografinio pobdio
veikalo, pusiau dienoraio, pusiau atsiminim, nuvieianipaskutinjpoeto gyvenimo laikotarp.
Bevartydamas ir beskaitindamas kitus rankraius, aptikau pluot vienos jaunos moteries - ir man gerai pastamos laik ir Vasario monos dienoraio nuotrup. Kai visus tuos rainius perskaiiau, pamaiau, kad jie vienas kit nuostabiai
papildo ir sudaro gana darnivisum- dompsichologinromani Liudo Vasario gyvenimo.
itas radinys mane labai nudiugino. A pats kadaise esu paras roman "Altori ely", kuriame panaudojau nemaa
mediagos i savo draugo igyvenim. Romanas liko kaip ir nebaigtas. Tiesa, Liudas Vasaris, kaip jis romane pavaizduotas,
isiveria i "altorielio", bet pats jis taip ir lieka savo gyvenimo vidury tarsi kokioj krykelj. Mane, tikiuosi, kad ir daugel
romano skaitytoj, domino tolimesnis Vasario likimas, ar jo i sivadavimas buvo pilnutinis, kokius buities horizontus tas
isivadavimas atidar jam keli, ar, vaizdingiau kalbant, besileidiant jo gyvenimo saulei, tir tjant ir ilgjant vis daikt
eliams, taip pat ir pailgjs "altorielis" nekrito skersai jo gyvenimo tako ir neaptemdtbuities virni, kurias jis nuo
pat jaundienversi.
ias mintis a ne kartesu jam dsts, prisipaindamas, kad noriu rayti ketvirtjromano "Altoriely" dal. Jis kantriai
iklausydavo mano ivediojim, bet kuo grieiausiai drausdavo dar kartliesti jo gyvenimo temliteratroje. Jis buvo labai
nepatenkintas ir pirmomis romano dalimis ir ilgai ant man s pyko, kam a j padariau literatriniu personau, net ir pavard
maai tepakeits. (Tikrosios jo pavards a nia nesakysiu.)
Mudviej pasikalbjimai daniausiai vykdavo jo bute, Antakalny, i kur atsidarydavo puikus vaizdas miest ir Neries
pakrantes. Vasaris mgdavo tysoti auktielninkas plaioje sofoje, rkydamas cigaret, o a sikurdavau fotely jo kojgalyje,
vartydavau urnalarba kokmeno album, kokijis daug turjo, grdavausi matomu pro langvaizdu ir stengdavausi traukti
savo draugatviresnpokalb.
Ne visuomet man tai pavykdavo. Vasaris buvo nekalbus, usidars, mano klausimus atsakydavo trumpai, pats jokios
odingesns temos nepraddavo, ginvengdavo. Mudu danai tyldavom, pasikeisdami viena kita nereikminga pastaba. A
prie to buvau priprats, mans ta tyla nevarydavo.
Kartais a isivadindavau j pasivaikioti kur nors Vilnels atkrantes, Gedimino kalnarba Belmont. Jis, nors vyresnis,
pasirodydavo u mane itvermingesnis, trypdavo valiai, rankas susimets u nugaros, truput pasidavs priek ir nuleids

galv, ypaiai jei bdavo susimsts. Esant graiam orui, jis eidavo vienplaukis, ir vjelis tarydavo jo gerokai pairmjusius,
bet dar velius, ilgus plaukus. Jis mgdavo eiti greitai, ir a vos suspdavau kulniuoti greta jo savo skaudamomis kojomis,
lazdute pasiramsiuodamas.
Susirad tinkam vietel uuvjoj, ssdavom ant ols arba ant akmens ir kur laik grdavoms nuostabia Vilniaus
panorama. Mudviejpasivaikiojimai daniausiai vykdavo apie pavakar. Miestas skenddavo pilkvai melsvose kanose ir
eliuose. Po mskojomis, emai, narjo Vilnel, vinguriavo Bernardinsodo takai, toliau i rusvsenovikstogmiinio
kilo virBernardin, v. Onos, v. Mykolo boktai, dar toliau kairir deintirtjaniose kanose dunksojo miestas su
kitais boktais, ikilusiais virum papilkavusios stogjros.
Jausdamasis apgaubtas ir sujungtas su savo draugu bendros nuotaikos, a bandydavau prasiskverbti giliau jo siel, jo
vidaus pasaul.
- Tavo gyvenimas, Liudai, - syk pradjau a, - kaip itas miesto vaizdas. I tolo ir i aukto irint daug jame pilkumos,
kan, bet irk, kiek nuostabi spindinivirni prasimua i t kan. O ir kanose rastum daug domi dalyk. Tavo
gyvenimas nra turtingas nepaprast vyki, nuotyki, bet savo viduje tu esi igyvens daug klaidiojim, vingi ir irdies
neramum.
- Taip, brolau, igyventa nemaa, - sutiko jis.
- Bet pagaliau tu radai savo keli. Tu nurimai, sitvirtinai gyvenime, jautiesi pasieks savo tiksl.
- Tu taip manai?..
- Visi taip mano, kurie tave pasta.
Jis kariai ypteljo.
- Visi taip mano, kurie mans nepasta. Keista, kad ir tu prie tokipriklausai.
Prisipainsiu, kad a ne visikai taip maniau. A tokiu bdu norjau vien paskatinti jatviriau pasisakyti.
- Matau, kad tave kakas slegia. Tu man nepasipasakosi atviriau, kas tave kankina?
- Gal kada vliau. Dabar dar ne laikas.
Nieko jis man nepasipasakojo n vliau. Ir niekad, deja, savo irdies nei man, nei kam kitam jis jau nebeatvers. Jo jau
nebra. Ilgainiui a pats daug kpastebjau ir supratau. Bet neubgsiu vykiams u aki. Jei mano draugas nutilo aminai, tai
tegul prabyla jo mintimis ir jausmais ie jo palikti lapai.
...Man sukako 60 met. Tokios sukaktys raytojui paprastai veltui nepraeina. Neprajo nman. Draugai ir gerbjai - tikrieji
ir apsimetliai - suruo vieikilming minjimsu kalbomis, sveikinimais, linkjimais, dovanlmis. Turjau kalbti ir a atsakyti, dkoti. Viso to neminsiu. Nesvarbu, k man sak n k a sakiau. domesnio turinio, gilesns prasms tokiais
atvejais bva nedaug. O vis dlto kakas irdy paliesta, kakas pakilnota - ir tai lig iol negaliu nurimti. Praeitis prabyla, ir
dabartis jai atsiliepia. Praeity mestas grdas iaugo didelaugal, praydo ir mezga vaisi. Seniai jau umezg. Baigia nokti ir
greitai nukris. 60 met!
Taiau irdis ne dl to nerimsta. Praeitis ir dabartis mano gyvenimo vieno etapo riboj - senatvs riboj - susitinka kaip
draugai ir prieai, susilieja kartu saldiame ir kariame pasibuiavime. Praeitis sako: ktu padarei su visu tuo, ka tau daviau?
Dabartis atsako: tu man davei skausmo ir sielvarto gemalus; jie veliai suklestjo, diaukis! Praeitis nenusileidia: a tau daviau
jautrisiel, laisvs trokul, priespaudos neapykantir poeto talent; kaip tu visa tai sunaudojai?
Bet liaukims alegorizav! Sausomis alegorijomis, proto svokomis neireikiu to sudtingo psichins bsenos komplekso,
kuris reikiasi manyje mano gyvenimo saullydio metu.
Saullydius mgau nuo pat jaunysts. Grdavausi jais nuo savo tviks kalnelio, sekdavau besileidianisaulpro siaur
niri seminarijos mr lang, maiau j Alpi virnse, lydjau j nuo Palangos kop, beskstani tyl Baltijos jros
horizont.
Nesibaidau n savo gyvenimo saullydio. Jei jo neaptemdys i mano paties sielos kylanios kanos, jis gali bti graus ir
didingas. Jgali papuoti naujos, tik saullydiais matomos ugnys ir temstaniame zenite besiiebianios vaigds.
Ne veltui a nugstauju sutemose kylani kan. Ir ne vien kan. Pro kanas ir kanose kartais susidaro keisti,
vaiduokliki pavidalai, kurie primena kaktolima, kas turjo bti palaidota umirtyje, kas turjo inykti i smons aminai,
negrtamai. I smons tarsi inyko, o pasmony kakur giliai liko. Ir tai tos kanos kaip kokie opiumo dmai kartais
suknibda tais keistais, vaiduoklikais pavidalais. Tik opiumo fantasmagorijos, sako, malonios, dangikos, o manosios - iurpiai
nirios, slegianios, siaubingais sapnais kamuojanios.
Visa tai, kaia raau ir raysiu - igyvenimai bei nuotaikos - lieia ir lies tmano gyvenimo laikotarp, kuris prasidjo po
vyki, aprayt Putino romano "Altoriely" treioje dalyje. Romanas baigiasi, kaip a sdau rayti pareikimo vyskupui,
atsisakydamas kunigysts.
Pareikima paraiau, i luomo istojau. Kategorikas, lemiamas io ingsnio patvirtinimas buvo mano vedybos su Aukse.
Neaprainsiu, kokiatgarsitas ingsnis suklvisuomenje, kokspdpadarmano eimai - tvams, broliams, seserims
ir giminms, - ir kiek sielvarto man dl to teko igyventi. Tai btper daug asmeniki, nors smalsiam skaitytojui gal ir doms

atsiminimai. Taiau vargu ar jie turtplatesns, bendrinamosios reikms, o a vis dlto noriu, kad mano gyvenimo vykar
nevykingsniai, mano paties aprayti, atskleistkakokius buities dsnius, kuriems mogus noroms nenoroms paklusdamas,
pildai savo udavinemje. A esu sitikins, kad kiekvienas mogus tokudavin, paskirtturi. Turiu savo paskirtir a. Kitaip
- beprasmika btgyventi, beprasmika kentti, beprasmika klaidioti krykeliais, - ir jau ne vien beprasmika, bet staiai
nusikalstama bti kit skausmo prieastimi, kaip a esu buvs ne vien kart. O, kad a savo t paskirt rasiau! Kad j
suvokiau bent savo gyvenimo kelio pabaigoje! Kad j iskaityiau savo gyvenimo faktuose, jausmuose, mintyse - visame
tame, knoriu iuose lapuose atskleisti.
Kad a nutraukiau ryius su dvasinink luomu ir Banyia, niekad nesigailjau ir nesigailiu. Jokio sins grauimo dl to
nejauiau. Atrodo, kad ia viskas baigta, ir jokie praeities fantomai negaltdrumsti mano sielos. O taiau drumsia. Drumsia
rafinuotai, subtiliai, tokiais kaltinan iais, priekaitingais vaizdais, koki negalt sugalvoti pikiausias mano kaltintojas,
valgiausias banytinio tribunolo prokuroras. Jei jis tyli dienos saulei vieiant, man budint, smoninggyvenimgyvenant, tai
prabyla nakties gldumoj, per miegus ir sapnus darydamas mane dalyviu tokiscen, statydamas tokias situacijas, kad a
pabundu plakania irdia, prakaito imutas, o kartais aukdamas i pasibjaurjimo ir nordamas nusikratyti krtinugulusia
nata. Tokie sapnai daniausiai rodo mane kaip nusikaltlkunig, ventvagikai administruojant sakramentus, umirtantmii
ritualarba jame suklydus ir besipainiojant visos banyios ir klero akivaizdoje. Detaliau viso to neaprainsiu. Man paiam
koktu tai prisiminti, nors jokiivadi to nedarau.
Ne, ivadas reikia daryti. Ivados savaime perasi, kai palyginu, kaip mano pasmonis reaguoja, tiksliau sakant, nereaguoja
kitus faktus, igyvenimus. Mesdamas kunigavim, vesdamas mon, a suteikiau begalinio skausmo savo tvams. Apie tai a
danai galvoju, ir i aizda ligi iol neugyja mano irdy. Taiau dl to niekados joki priekaitingsapnnesapnavau. Mano
sindl to man nekerija. Kartais susapnuoju motinarba tv- giedrius, palankiai man nusiteikusius, mane mylinius. Tvas
mano sapnuose pasirodo dargi giedresnis, negu bdavo gyvenime. Kasdienj buity, darbuose, kurie sunkiai j slgdavo ir
kuriuos beveik vienas nudirbdavo, jis danai bdavo piktas, paniurs, ivargs. Sapnuose - niekados.
Abudu tvai buvo labai religingi ir mane taip aukljo. Tas religinio aukljimo grietumas apkartindavo man ne vienjaunysts
moment. O taiau ne jis, bet seminarinis aukl jimas giliau siskverb mano siel, visam gyvenimui paliko neidildom
nuosd.
Vadinasi, ir tai pirmoji ivada, seminarinio aukljimo sistema, pagrsta i dalies vis naujemocijadinimu, i dalies negyva
rutina, taip giliai sida ird, sin, kad palieka pdsakus visam gyvenimui.
Antroji ivada, kuria a kartais kratausi, tai kad a vis dlto turbt turiu kakokio, gal i tvpaveldto polinkio mistik,
sins jautrumir perdtsavs analizavimbei apsikaltinimdl visai menk, beveik ndmesio nevertdalyk.
itas nesveikas mano polinkis man darir tebedaro nemaa alos, maindamas mano rytingum, priversdamas svyruoti tais
atvejais, kur reikalingas greitas sprendimas ir veiksmas. Tas polinkis varir tebevaro ir mano emocin gyvenim. Man drovu
kalbti apie meil, ireikti savo jausmus moteriai. Juk meilmoteriai seminarijos aukljimo sistemoj buvo vaizduojama kaip
nuodmingas jausmas. Visa ta teologinrealiar sivaizduojamsantykisu moterimi kazuistika taip apipainiojo kaip kokiais
voratinkliais mano ird, kad a jau beveik netekau gryno jausmo suvokimo: ar a tikrai myliu, ar tik noriu myl ti, ar vien
sivaizduoju myls.
Taip buvo santykiuos ir su mano mona. Ji mane pamilo nuoirdiai ir pastoviai. O a j? Kad nepastoviai, parodtolimesnis
gyvenimas. Bet ar nuoirdiai i pat pradi? tai klausimas, kur man sunku atsakyti. inau, kad jai nemelavau ir
neveidmainiavau. Apie meil, jausmus mudu nedaug kalbdavom. A tos temos vengdavau. Taip ir sakydavau, kad man drovu
apie tai kalbti. Pasilym tuoktis padar ji, o ne a. Mudu buvome draugav jau apie penket met, sutardavome,
apsipratome, jokiatresniprietaravimtarp mudviejnebuvo kil. Jai pasilius tuoktis, a sutikau, tiesa, ne i karto, bet po
kai kurisvyravim, kuriuos pagaliau nugaljau.
Pasiryimjvesti nulmne vien tai, kad a savo sitikinimais ir visa siela jau buvau atitrks nuo Banyios, bet ir mano
tuometins pairos pilnutin mogikj gyvenim. Viengungio buitis man atrod nra pilna to dvasinio turinio, kuris
privalomas visapusikai isivysiusiai asmenybei. A maniau - ir turjau tam pavyzdi, - kad viengungio moral yra danai
pakrikusi, ydinga, o viengungio menininko emocinis gyvenimas, patirtis, santykiai su monmis, odiu, dideldalis viso to, kas
maitina jo kryb, jam arba neprieinama, arba suluointa, sumenkinta, ribota. Be to, vedybomis a norjau galutinai ir grietai
pasitraukti i luomo ir ukirsti kelivisokiems bandymams mane jgrinti.
pastarj tiksla i tiespasiekiau, bet dl aukiau idstytsamprotavimturiu ia pat, vykiams ubgdamas u aki,
pasakyti, kad berods apsirikau. Tolimesni mano gyvenimo vykiai parod, kad mano stichija, kurioje galjo suklestti mano
kaip mogaus ir kaip poeto menininko asmenybir krybiniai sugebjimai - tai vienatvlaisvje ir laisvvienatvje.
Kad skaitytojui bt aiks tie tolimesni mano gyvenimo vykiai ir atrodyt logikos j paskos, turiu ia atitaisyti tai, k
primelavo Putinas apie Auks treioje "Altori ely" dalyje. Mano draugas, naudodamasis beletristo teise ir turb t
nordamas suklaidinti smalsuolius, visur iekanius autentikos tikrovs, Aukss paveikslnutapnetikr, iidealizuot. Tokia
Auksnesiderina su vlyvesniaisiais mudviejgyvenimo vykiais, tiek daug sielvarto suteikusiais man ir jai.
Ji nebuvo, kaip rao Putinas, nei amerikiet, nei muzik, nei jos tvas turjo mieste namus. Ji buvo paprasto kaimo mergait,

valstieitvdukt, studenthumanitar, vidutinigabum, su praktiku protu, stipria valia. itoj vietoj nenoriu a jos detaliau
charakterizuoti. Jos gerieji privalumai ir neigiamos b do savybs paaiks i tolimesns ms gyvenimo eigos, kuri a
pasiryau atvirai aprayti. Ne vienu atveju darysiu tai skaudama irdimi, taiau teisybs jausmo vedamas.
Mudviej gyvenimas i pat pradim tekti ramia vaga. Ilgus metus jokirimtesni nesutarimtarp mudviej nekilo. Ji
buvo itikima, mane mylinti mona, a, nors didele meile jai neliepsnojau, bet iltas draugikumo jausmas skmingai pavadavo
meils reikal. Materialiu atvilgiu ms gyvenimas buvo aprpintas gerai, o tai [sudaro] tvir iausi taikaus sugyvenimo
pagrindeimoms, kurijausminiai ryiai nra labai stiprs. Vargas, skurdas, nepritekliai yra eimos tvirtumo bandymas. Mums
tokio bandymo nereikjo patirti.
Tik dabar, po daugelio met, kai atsigrs praeitpairiu, ka nudirbau ir kgaljau nudirbti, mano sieloje kyla kartus
nepasitenkinimo jausmas. Visuomenei, tautai a daviau per maa. Dl ko? Kas kaltas? Kaltas pirmiausia a, bet gal ne maiau
kalta ir mano tmetgyvenimo draug.
A esu lto, gana pasyvaus bdo. Ambicingumo manyje nedaug. Man stoka veiklumir krybskatinaniakstin. Reikia,
kad kas i alies mane adint, ragint, baksnot. Tiesa, a dirbau nelengvdarbuniversitete. Laiko ir jgkrybai likdavo ne
tiek jau daug. Taiau ar darbuniversitete a nelaikiau savo krybinio neveiklumo pateisinimu ir savs apgaudinjimu? Taip i
tiesir buvo. Koks bebtbuvs tas darbas, atliekamo laiko nuo jo likdavo pakankamai. Ne laiko, bet krybinio entuziazmo
stoka udbeusimezganius naujsumanym, tem, siuetgemalus.
Mano mona mans neskatino, bet man pataikavo. Ji tenkinosi tuo, k a buvau pasieks. Nauj krybos galimybi,
platesnihorizontji man nebandatskleisti. Ji jnepasigedo ir neiekojo.
Iekoti naujhorizontneskatino nei visa to laiko mane supanti visuomenin, nei kultrinaplinka. Tai buvo buruazijos bei
miesionijos augimo ir sitvirtinimo metai. Didiausios tiek valstybs tarnautoj, tiek pramoninink, tiek laisvjprofesijmoni
pastangos buvo nukreiptos turt, prabang. But stoka skatino statytis namus. Auktos butkainos viliojo statytis didelius
namus ne pagal pajamas. Reikjo jas papildyti kyiais, sukiavimais, valstybs ido grobstymais. Kultros reikalai tokiems
monms nerpjo.
Valdi buvo pagrob tautininkai - nedidel partija, neturinti krate pasitikjimo. Valdji diktatorikai, be demokratins
parlamentins kontrols, kariki klikos remiama. Vyriausybs sferose, biurokratijoje aknijosi korupcija. Menkystos m
pstis ir vaidinti ymias asmenybes. Kultros stok reikjo pridengti iviriniu blizgesiu. Rautais ir baliais bdavo atymimos
tautins vents, ymiosios sukaktuvs, valdios monivardins, Naujieji metai. Daug raalo ir tulies jau ir anais laikais ilieta
dl vistnegerovi, dl lietuviliteratros ir meno krizs, dl kultros smukimo. Bta ir tada moni, kurie kritikai irjo
gyvenim, teisingai jvertino, iekojo ieities.
Deja, a jjtarpe nebuvau.
[Vilnius, 1958, gegus pirmosios dienos]
"ALTORIELY" TREIOSIOS DALIES PIRMOJO SKYRIAUS PIRMINIS VARIANTAS
Kun. prof. Naudius ruosi priimti svei. Ruosi jis rpestingai ir noromis, nes sveius mgo ir pats buvo didelis
amatorius gerai pavalgyti ir igerti.
Stalas buvo itiestas salione, nes kun. profesorius dl butstokos laikinojoj sostinj turjo tik du kambariu. TarnaitBarb
dliojo lktes ir ukandius, o pats eimininkas pilstkarafkles keleriopupiltinvalstybin, po laelragaudamas patikrinti
jos skoniui. Prof. Naudiaus upiltins buvo garsios visame Kaune, bet inovai ypatingai vertino ermuknin, kurios sekreto
saksi neins npats profesorius, nes gauns jos i provincijos. Fasono dlei vidur stalo puobonka "Martelio", o spintoj
liko dar pora bonkvyno poniom, jei kartais jos usimanytnuo stipresnigralatsisakinti.
Ukandiai, kuriuos baig dlioti Barb, buvo taip pat gauss ir vairs, kaip ir gralai. Be keleriopai sudarytos silks,
kumpio ir kit paprastesni valgi, profesorius parpino dar visoki delikates: rkyto lieuvio, konserv, sibiriko juodo
kaviaro, majonezo, karnionir kitokiapetitadinaniprieskoni. Jeigu sprsti i profesoriaus stalo, gyvenimas Lietuvoj tuo
metu turjo bti lengvas ir karo padarytos aizdos jau apgijusios.
I ties, nusisksti gyvenimu kun. Naudius neturjo jokio pagrindo. Dstjis universitete nepirmaeils svarbos teologikus
dalykus, algmdidok, jokiypatingrpesineturjo, o ir vieojo gyvenimo aplinkybs kloptimistiknuotaik. Vald
tuomet Lietuvtreiojo Seimo pastatyta krikionika vyriausyb, ir patys kunigai turjo daug ymi vietvalstybs aparate.
Prof. Naudius, tiesa, vyriausybei tiesiogiai nepriklaus, bet vis dlto, valdant saviem monm, gyvenimas atrodgiedresnis ir
savo paties asmuo saugesnis. Buvo i to net ir ioki tokipatogum. Prireiks tau, pav., nuvaiuoti Alyt, Marijampol ar
Uten, paskambinai kuriam ministeriui, ir atsis tau puikimain- tik ssk ir vaink nors visdien, o kartais ir par. Arba
iaip koks reikalas valdios staigoj, valdant saviesiem, visai kas kita.
Dl to prof. Naudius, kai tik kviesdavosi pas save didesnbrsvei, visados praydavo atsilankyti ir vienkittakingesn
Seimo atstovarba net ir minister. Visi pas j mielai lankydavosi, nes inojo, kad kompanija bus ilta, o igert ir pavalgyt - ligi

valios.
Kai ukandiai ir gralai jau buvo sudlioti stal, kun. profesorius m skirstyti korteles, kur kuriam sveiui sdti.
Pakviestjbuvo 15 moni, ir tinkamai juos susodinti atrodnemenkas udavinys.
- Gale stalo pasodinsiu ponidirektorien, - samprotavo profesorius, - o i ali duosiu jai Mekn ir Genul. Ji igerti
mgsta, tai bent turs gerus kompanionus... ia tegu ss direktorius, i deins panelVal, o vis-?a-vis kanauninkas... Taip...
Vasaris?.. Na, t pastmsim kiek toliau... draugas, neusigaus. Ot ia... bus linksmiau. Koki ia jam davus kaimyn?..
PanelGumbyt?.. ne, ta tiks prie kapitono, o Vasariui duosiu poniGenulien, tai bent su temperamentu moteris. O prieais
pasodinsiu docentIndrul- seni pastami.
Taip prof. darbavosi gerokpusvaland, kol pagaliau visi sveiai buvo iskirstyti ir aprpinti gerais kaimynais ir kaimynmis.
Dirsteljs laikrod, prof. pamat, kad jau liko tik pus valandos laiko, ir oko rengtis. Tuo metu pramatnesnieji kunigai
dvjo trumpais rbais, bet prof. Naudius pasiliko itikimas sutanai. Tik retais atsitikimais, kai tekdavo kada vasarsu maa
kompanija ivaiuoti motoriniu laiveliu mikarba vakare nueiti "Versal", jis apsivilkdavo trumpais. Bet apsivilks trumpais
jis jausdavosi be galo suvarytas ir vis bijodavo, ar nepamir o usisegioti visas reikalingas tualeto sagas ir ar nekrinta
kaklaraitis, nes, pats nemokdamas jo pasiriti, neiodavo pirktingatavai sumegztir prisegamprie apikakls sagos.
Vos spjo profesorius apsirengti ir susitvarkyti, tuoj subirzgdurskambutis - atjo pirmieji sveiai. Buvo tai kan. ilainis ir
Seimo narys kun. Stripaitis.
- Ak, bijok Dievo, profesoriau, - suuko kanauninkas, pamats didiulstal, - tu ia rengiesi ikelti puotpusei Kauno! Na,
o kas per okazija itokio conviviumo? Sukaktuvs kokios, ar k?
- Ho ho ho...- patenkintas juoksi profesorius. - Semestro inauguracija, kanauninke. Per atostogas buvom pakrik,
isiblak, dabar reikia vl susitelkti ir bendromis pajgomis engti pirmyn!.. Bet praau sstis.
Tuom tarpu kun. Stripaitis apirinjo stale korteles, i anksto iekodamas savo vietos, domdamasis, koki sveiai pakviesti
ir kas su kuo sds.
- irkite, Vasaris! - staiga suuko atstovas. - O tas i kur ia atsirado? Prie karvienoj parapijoj buvom.
- O jis mano draugas i Akademijos. Neseniai gro i usienio su doktoratu. Ilgokai kai kur bastsi, - paaikino profesorius.
- Nesitikjau, nesitikjau...
Tuom tarpu vl subirzg skambutis. Atjo nauj svei. Nespjo juos eimininkas susodinti, jau duryse pasirod ponia
direktorien, lydima kapitono, o paskui juos spraudsi Genulis su mona. Netrukus profesoriaus salione mdarytis anktoka.
Tad ponios sivermiegamj, kur jom buvo patogiau sutvarkyti ukuosenas ir tualetus.
Jau buvo susirinkbeveik visi sveiai, kai kambarengjaunas vyrikis, kur pamateimininkas ir kun. Stripaitis puol
pasitikti iskstomis rankomis.
- Na, tai jis pagaliau, mseuropietis! - suuko eimininkas sveikindamasis. - Einam, supaindinsiu su graiausiomis Kauno
poniomis. Tik nevesk ji kelio savo pranczikomis manieromis!..
Bet Stripaitis nustmprofesorialir pats apglobnaujsvei, kartai sveikindamas ir buiuodamas.
- Na, brolyti, nesitikjau, nesitikjau! Juk taip seniai nesimatm. Nuo Kalnynlaik jau visa 10 met prariedjo. Na, bet
atrodai puikiai. Tikras europietis. Tik jau rvelniai turbt pasiutusiai blogai, - pridjo jis, siirjs liessveio veid.
O sveias apvelgbuvusio Kalnynvikaro figrir ypsodamasis pastebjo:
- Bet ir pats, kaip matau, gerokai sueuropjs. Vos ir painau.
Stripaitis i tiesatrodgana juokingas su savo neprosuotomis kelinmis, apsitempusiu apie storliemenvarkeliu ir kreivai
paritu blogo skonio kaklaraiiu. Jis vis taip pat trumpai mainle kirpo plaukus ir ant jo sprando tebesirang dvi sutanos
apikakls subrauktos garanktys.
Tuo tarpu ponios smalsiai apirinjo atvykusj. Buvo tai vidutinio gio, gerai apsirengs apie 30 met ponas, blondinas
virsuverstais ilgokais plaukais, kurie darj pana artist, literatar iaipjau meno mog. panaumdar labiau didino
pablyks liesokas veidas, sukauptas dubusi akivilgsnis ir tiesi, bent kiek emyn palinkusi nosis, charakteringa svajingo,
savy usidariusio bdo monms.
- Kas itas ponas? - paklausponia Genuliensavo kaimyno.
- Tai kun. Vasaris, ponia. Patinka jis tamstai?
- Ak, koki js greiti su tais patikimais! Duok tamsta pirma bent susipa inti. Na, bet kunig tai jau visai nepanaus, pastebjo ji, siirjusi dryVasario kaklarait.
Vasaris tuo tarpu jau spjo pasisveikinti su artimiausiais profesoriaus sveiais ir enggilyn, o eimininkas pristatjvisiems
vienu kartu:
- Poetas Vasaris!.. Visa kita js patys inote. Rao jis gerai, o ar moka gerai igerti, tai mes tuoj pamatysime.
Vasario pavarddaugelis sveijau inojo ir anksiau, kai kurie buvo skaitir jo poezij, tad susipainimas jo sklandiai,
su komplimentais ir literatriniminipasikeitimais.
- A tamstos vienas eiles dar prie karmokjau. Buvau tada dar visai maa mergait. A jas ir dabar atsimenu, "Jaunimo
idealas", - gyrsi viena jau pagyvenusi panel.

- Kam gi tamsta atsimeni tokias blogas eiles? - iurkiai sudraudjautorius, pabijojs, kad ji neimtteilideklamuoti. Yra gi daug geresnieilraiir mano, ir kitpoet.
- Apie tamsta nekalbsiu, - sikio vienas ponas. - Bet iaipjau nr gero Lietuvoje poeto. Gal dar Maironis. O jaunieji
gyvi niekai, atsipraant! A esu poezijos mgjas, gerbiamieji. A Pukin ir dabar tebeskaitau. Ir tai vien syk nueinu
knygynir sakau: duokit man geriausios lietuvikos poezijos! Privertviskrvplonyiknygpalaiki. Skaitau vien, skaitau
kit- visas perveriau - ir nusispjovs ijau. Nieko nesupratau!
Pakalbti apie literatrryosi ir ponas Genulis.
- O kas dabar rao daugiausia poezij? - retorikai paklaus jis, slinkdamasis artyn. - Gimnazistai ir studentai! Tiesa,
raydavom ir mes patys, kai buvom tokiam amiuj, bet knygleisti neidrsdavom. Per daug jau iandien tpoetli, per daug.
- Na jau neperdk, meldiamasai! - uginino ponia Genulien, sumetusi, kad poetujimas gali bti Vasariui nemalonus. Rao ir vyresnieji: Maironis, Gira, Faustas Kira, Putinas, nekalbant jau apie ia esamj, - ji avingai nusiypsojo Vasariui.
- Taigi kad tie jaunikliai vyresniuosius urkia. Pagaliau, kur ia mogus, ne literatas bdamas, atskirsi, kuriai kartai kuris
priklauso! - pasiteisino Genulis.
- Ponai per daug jau niekinat jaunuosius, - atsiliepVasaris. - Literatroj kaskart atsiranda naujtendencij, krypi, kurias
ir atstovauja jaunieji. Jie bus doms, tik reikia suvokti jpagrindai, jestetika.
- O Pukino poezija tai ir po 100 metdomi ir grai. Raykit kaip Pukinas, ir jum skaitytojniekados netrks!
- Bet tamsta! Tuomet nebt jokios paangos. Kur nra paangos, ten mirtis. Poezijos stili kitjimas, evoliucija yra
reikalingas ir btinas dalykas. iandien poetas negali taip rayti, kaip buvo raoma prie 100 met!
- Niekai! - suuko vienas kunigas. - Tu pats pamatysi, kad ita naujybiir keistybimanija greit pasibaigs. Visi ims rayti
suprantamai ir paprastai. Rebusam sprsti modernikam mogui nebus nlaiko.
- Galbt, - sutiko Vasaris. - Bet tai vyks tik evoliucijos, o ne grimo keliu. i dienmantrumai ir rebusai gal tik ruoia
dirvmodernikam, kaip sveikas sakai, paprastumui.
Pukino gerbjas jau iojosi kaksakyti, bet eimininkas sudaujam per petir suuko:
- a! Ginas baigtas! Poezijomis mogus gyvas nebusi. Praau prie stalo. Kai apmarinsim kirmin, tuomet ir poezijos bus ne
pro al.
Sveiai, vieni, tuoj paklausprofesoriaus kvietimo, slinko aplink stal, iekodami savo viet, kiti dar nuoaliai nekjosi ir
juokavo. Bet netrukus susdo ir paskutiniai. Pats profesorius visiem pripilstpo pirmj stiklel ir tuoj paskatino igerti. Ponia
direktorien pirmoji dav pavyzd ir imet savj iki dugno. Vienur kitur pasigirdo pasig rjimo balsas, bet kalbos dar
nesimezg. Daugiausia kalbjo pats prof. Naudius. Jis, kaip guds eimininkas, papildydamas stiklelius, kartu mesdavo ir
vienkitsakin, kuris daniausiai ir bdavo vaisinga tolimesnio panekesio tema.
- Ponia direktoriene, - kalbjo profesorius, pildamas jai ermuknins, - kas per panelbuvo vakar su tamsta operoj? A
pastebjau, kad ponas Genulis irjo ne tiek scen, kiek tamstos lo.
ia Meknas reikmingai kresteljo galva:
- Tamsta neklysti, profesoriau, tik Genulis irjo ne panel, bet ponidirektorien...
- Nereikia, latre, mona igirs! - draudjGenulis.
Po flirtikpasierzinimia usimezgkalba apie teatrir artistus. O profesorius, pildamas kanauninko vis-?-vis p-lei Valei,
juokavo:
- Ot, panel Val tai a myliu! Ji taip pana i berniok su savo trumpu sijonliu ir bubikopfu, kad a j be grieko net
pabuiuoti galiau... Kaip manai, kunige kanauninke?
- , profesoriau, - uuot kanauninko atsiliep pulkininkas. - Bubikopfas - neinau, bet trumpas sijonlis tai jau tikras
moterikumo rodymas. Panels Vals kojyts...
PanelValturjo smaillieuvlatsikirsti, ir ia kilo atrus ginas dl mad.
- Na, atstove, laikykis! - suuko profesorius, pildamas kun. Stripaiiui konjako. - Tavo dienos baigiasi. kitSeim gal
nepaklisi, brolyti. Duos jums cicilikai!
- Kas? Cicilikai?! Jerunda, profesoriau! Liaudis dar mspusj!.. inoma, padirbt ir paagituot reiks!
ia kalba msuktis apie Seim, Kabineto krizir politik.
Dabar eimininkas prijo prie Vasario ir ponios Genuliens.
- Vasari! - tar jis imetinjimo kupinu balsu.- Sdi alia graiausios Kauno ponios ir atrodai lyg miet prarijs. Ir dar
poetas, po gal! Ponia, ijudink j! Jis, vargas, dar naujokas mspadangj.
Vasaris, tiesa, daugiau observavo vist draugij, negu domjosi graija savo kaimyne. Vos prie keletdien grs i
usieni, jis dabar pirm syk turjo prog ariau susipainti su lietuvi inteligentijos atstovais. Profesoriaus pastabos
paskatintas, jis pasikreipponiGenulien:
- Ponia man atleisite mano isiblakym. A i tiesia naujokas ir daugelisveimatau pirmkart.
- Tamsta ilgai buvai usieny?
- Beveik nuo karo pradios.

- Ak, kaip a tamstai pavydiu! Ten gyvenimas turbt labai domus!

- iais laikais, ponia, gyvenimas visur domus.
- Tik ne pas mus... Ak, kaip a nemgstu itos Kauno skyls!..
Reikdama nepasitenkinim Kaunu, ji atsilo kdje, nes inojo, kad tokioj pozoj jos biusto linijos gauna viliojan io
graktumo.
- Tamsta labai nuobodiauji Kaune? - paklausVasaris.
- Nemonikai!
Dviprasmikas ypsnys nuskrido Vasario veidu. Neslpdamas ironijos, jis dar labiau atsigr poni ir nuleids bals
paklaus:
- Tamsta inai, ktokiais atvejais daro usienio ponios?
- Kgi? - suvirpjo ponia Genulien.
- sitaiso meilu...
- Viepatie! Ir tamsta man tai patari? - nenuoirdiai pasipiktinusi suuko graioji ponia.
- Anaiptol, ponia! A apskritai niekam nieko nepatarinju. A tik sakau, kaip yra.
Jis nutar kalbdamas su Genuliene odi nerinkti, nes buvo tikras, kad itos nusidaiusios pikantikos poniuts nieku
nepapiktinsi. Jiedu susidaustikleliais ir igr, sustiprindami pirmjpaint.
Prof. Naudius i kitos stalo puss juodu observavo ir, susitiks Vasario vilgsn, pritardamas pamerkakimi ir kresteljo
galva. Jis diaugsi, kad jo draugas usieny padartokididel paang: tapo ne tik ymiu poetu, bet ir maloniu draugysts
mogumi. Stebjosi ir kun. Stripaitis, niekaip negaldamas prie dabartinio Vasario priderinti buvusio Kalnynvikaro vaizdo.
Dabar jau vis sveinuotaika buvo pakilusi. Kiekvienas kam nors knors sak. Kalbmiiny, lki, akui ir peili
barkjime kartas nuo karto prasimudavo atskiri sakiniai, atskiri odiai.
- O man Lia Mara! Koks temperamentas, ponia! Uch!.. - aukGenulis, kai kalba buvo nukrypusi nuo teatro kin.
- Cha cha cha!.. ponas pulkininke, kaip ne gda!..- prasiverpanels Vals balsas.
- Liaudininkai? Niekados! irk tamsta...
- Kas saksveiks!?
- Prosit!.. -uch!..
O Meknas atsilokdj ir, uverts akis palub, utrauk:
Gerkim po stikliuk, gerkim po stikliuk
I to mao buteliuko...
PanelVal, pulkininkas ir kanauninkas jam pritar, ir visos kalbos uvo linksmame refrene:
O Zuzana, o Zuzan-na,
Koks gyvenimas graus!
- Tamsta nedainuoji? - paklausponia GenulienVasario.
- Prie stalo kakaip nepriprasta, ponia...
- Tai dl to, kad tamsta dar per maai igrei... Ji pripyljam konjako, ir jis pajuto prie savs jos launies ir kelio ilum.
Po vakariens Barbmneioti kav, o eimininkas pilstyti krupnik. pabaigvakariens bent kiek aptingsveiai sujudo
ir pagyvjo. Vieni, kavos puodeliais neini, jo prie profesoriaus raomojo, kiti susimetkampe ant sofos, treti persigrupav
liko prie valgomojo stalo. Gaivinosi kava, gurknojo krupnik, flirtavo, ginijosi. Kakas pasil suaisti partij "mukos".
Ponia Genulien, didelkortmgja, pirmoji sdo prie stalelio, usirkpapirosir mmaiyti kortas.
Vasaris, prof. Indrulis ir kun. Stripaitis atsidr eimininko miegamajame ir suvirto ant lovos. Indrulis kadaise gimnazijos
laikais buvo geras Vasario draugas. Dabar abudu buvo pasiryatnaujinti senus draugikus ryius.
- irk, profesorius pakliuvai [neiskaitomas odis], - stebjosi Vasaris. - Na, bet tu ir anais laikais jau turjai galv.
- O tau nereikjo lig iol bastytis po usienius, - kalbjo Indrulis. - Btum ir pats profesorius pakliuvs. Bedstytum koki
teologijar kitokventmoksl. Kuo tu blogesnis tai kad ir u Mekn?
Vasaris garsiai nusijuok:
- A - teologij?.. - bet staiga susilaik, pamsavo stiklelir usivertligi dugno.
- Velnikai atsimains, - observuodamas j, vis dar stebjosi kun. Stripaitis.
- Atsimains?.. Galbt... Juk a ir mano karta esame dviej epoch mons. A engiau gyvenim paiu persilauimo
momentu. Prie kara nespjau surembti to laikotarpio formose. O paskui daug kas atsimain. Taip sukrt, kad daug kas
dulkmis virto.
- Nefilosofuok! - nutraukStripaitis. - Geriau papasakok, kur tu basteisi tiek laiko?

- Ar ne vis tiek! Painojai mane vienok, dabar matai kitok. Bet kasin? - suabejojo jis pats. - I esms gal a n
nepasikeiiau. Anais laikais js mans i viso nepainojot. Gal ir a pats nepainojau. Tik kartais nujausdavau. Kas tuomet
buvo paslpta, dabar ikilo vir. Per teilmeta pats save suradau. tai kas yra!..
- Velnitu suradai! - skeptikai sumykStripaitis. - Isipagiriosi, apsimausi sutan, atsissi parapijoj ir bsi koks buvs...
- Nu ne!..- jis sutraukantakius, piktai pairjo Stripaitir nervikai nubrauknuo kaktos neklusnisavo garbanpluot.
- parapija neisiu.
- Kiek laiko, kaip tu kunigas? - susidomjo prof. Indrulis.
- Kiek laiko?.. Palauk... Dvylika met, - pabrdamas odius, atsak Vasaris. Jo balse skambjo nusistebjimas ir
gailestis, kad tiek daug ir taip greitai prabgo graiausijaunysts met.
Aptilo visi trys, sriubiodami kavir klausydamiesi, kas dedasi pirmame kambary. Pro atdaras miegamojo duris jiem buvo
matyti saliono kampas, kur buvo susitelkreikmingiausi sveiai. Vidury sofos sdjo ponia direktorien, alia jos Meknas,
o ant kilimo, prisikrovpriegalvli, tvarssi Genulis, [neiskaitomas odis] panelVal.
Vasaris dirsteljo laikrod. Buvo jau 12 val., bet namo niekas dar neketino eiti. Palik s Indrul ir Stripait, jis [keli
neiskaitomi odiai]. Kakas usuko patefon. Dvi poros ijo okti fokstrot, stumdydamosi tarp stal, ir vos [keli
neiskaitomi odiai].
- Ssk tamsta prie mans. Tai atne laim. Baisiai nesiseka. irk, kiek praloiau.
Ji atkakliai rk, grzelterir, rodos, visdmesbuvo sutelkusi kortas.
- Mesk, ponia,- pasilVasaris.- iandien, matyt, nelaiminga tamstos diena.
- Palauk, baigsiu partij.
Pasibaigus partijai, ji sumokjo pralotus pinigus ir atsiklnuo stalo.
- Na, tai kur dabar tamsta mane vesi?
Juodu atsisdo u valgomojo stalo, i kur geriausia buvo matyti visas kambarys, ir ponia m informuoti Vasar apie kai
kurias ia esamjsveiintymaus gyvenimo paslaptis. Pasirod, kad direktorienesanti rus, kad Mekno mona pabgusi
su vienu usieniatstovybs valdininku, kad pulkininkas nori skirtis su savja ir vesti panelVal, kuri nors negrai, bet turinti
paliktemperament. Vargas tam vyrikiui, kuris paklivs jos pinkles.
Vasaris, rkydamas papiros, isiblaks klausitpletk. Ponia Genulien, be abejo, buvo graiausia i visia esani
moter. Su ja pasdti buvo malonu, bet leistis atviresnes kalbas Vasaris veng.
- Tamsta atsilankysi pas mus, tiesa? - staiga paklausji, pabaigusi kakokpasakojim.
- O, su mielu noru, ponia!.. Tik neinau, kaip aia dar susitvarkysiu Kaune.
Ji pasaksavo adresir valandas, kada paprastai esti namie.
Netrukus ugrojo naujfokstrot. Genulis pakvietokti ponidirektorien, o Meknas ivedponiGenulien. Tuo paiu
metu prof. Naudius atsisdo jos viet. Jis buvo ymiai susirpins ar kuo nepatenkintas.
[Toliau - tekstas i antrojo skyriaus, pradedant sakiniu:
- Klausyk Liudai, ar po dvylikos tu nieko negrei?]