Turinys

I dalis. FINANSŲ SISTEMA. PAGRINDINĖS FINANSŲ SĄVOKOS

I skyrius. Žvilgsnis į istoriją 1
II skyrius. Finansų sistema, institucijos ir reguliavimas 7
III skyrius. Palūkanų normos 51
IV skyrius. Rizika ir rizikos valdymas 75
II dalis. ĮMONĖS FINANSŲ VALDYMAS
I skyrius. Finansų valdymo tikslai ir funkcijos 109
II skyrius. Pinigų laiko vertė 115
III skyrius. Įmonių finansų analizė 123
IV skyrius. Biudžetų sudarymas ir finansinis prognozavimas 143
V skyrius. Trumpalaikis finansų valdymas 149
VI skyrius. Ilgalaikis finansų valdymas 169
VII skyrius. Kapitalo struktūra ir dividendų politika 199
VIII skyrius. Pirkimai ir įsigijimai 213
IX skyrius. Įmonės veikla finansų rinkose. Investiciniai bankai 231
X skyrius. Įmonės vertinimas 241
III dalis. INVESTICIJŲ ANALIZĖ IR VALDYMAS
I skyrius. Investavimo samprata 267
II skyrius. Organizuotos finansų rinkos: biržos ir rinkos indeksai 281
III skyrius. Atsiskaitymai už sandorius ir mokėjimai 321
IV skyrius. Kapitalo rinkos teorija ir investicijų portfelio valdymas 327
V skyrius. Efektyvios rinkos hipotezė 363
VI skyrius. Investicijų objektai.
1. Tarpbankinės rinkos instrumentai:
a. Tarpbankiniai indėliai ir atpirkimo sutartys 369
b. Banko akceptai ir depozitiniai sertifikatai 383
2. Eurovaliutų finansiniai instrumentai 391
3. Vyriausybės finansiniai instrumentai 401
4. Municipaliniai finansiniai instrumentai 429
5. Vyriausybinių agentūrų finansiniai instrumentai 433
6. Ipotekos ir turtu garantuoti instrumentai 437
7. Įmonių obligacijos 445
8. Paprastosios akcijos 477
9. Konvertuojami finansiniai instrumentai 491
10. Išvestiniai instrumentai
a. Ateities ir išankstiniai sandoriai 497
b. Pasirinkimo sandoriai 555
c. Palūkanų normos apsikeitimo sandoriai ir kredito išvestiniai
instrumentai 609
11. Valiutų rinka 623
12. Investiciniai fondai 681
13. Nekilnojamasis turtas ir kitos nelikvidžios investicijos 703
VII skyrius. Investicijų analizė.
1. Fundamentalioji analizė
a. Ekonomikos ir šakos analizė 709
b. Finansų krizių samprata ir analizė 775
2. Techninė analizė 807
Literatūra 869

1
VI skyrius. Investicijų objektai./ 1. Tarpbankinės rinkos instrumentai:/ a. Tarpbankiniai indėliai ir
atpirkimo sutartys

VI SKYRIUS. INVESTICIJŲ OBJEKTAI./ 1. TARPBANKINĖS

RINKOS INSTRUMENTAI:/ A. TARPBANKINIAI INDĖLIAI
IR ATPIRKIMO SUTARTYS
LAISVOS BANKŲ LĖŠOS
Laisvos bankų lėšos yra tos lėšos, kurias bankai gali skolinti ir skolintis tarpbankinėje rinkoje. Savo korespondentinėje
sąskaitoje centriniame banke komerciniai bankai paprastai turi lėšų, kurios viršija klientų mokėjimų poreikį ir kol kas
nėra investuotos į kitą finansinį turtą. Tokias lėšas bankai linkę paskolinti labai trumpam laikui. Jeigu bankui trūksta
likvidžių lėšų, jis jas gali trumpam laikui pasiskolinti iš tų, kurie turi perteklių. Šios lėšos yra labai likvidžios, jos sudaro
pinigų rinkos pagrindą. JAV šios lėšos įvardijamos kaip federaliniai fondai (angl. federal funds, fedfunds). Federaliniai
fondai iš esmės yra perteklinės bankų atsargos, kurias galima skolinti arba skolintis labai trumpam laikui. Bankai
suinteresuoti tai padaryti, nes centriniame banke esančios korespondentinės komercinių bankų sąskaitos (atsargų
nacionaline valiuta sąskaitos) neuždirba palūkanų, o už paskolintas lėšas palūkanos gaunamos.
Federaliniais fondais Niujorke prekiaujama (t.y. lėšos skolinamos ir pasiskolinamos) tik nuo 1921 metų, kai privačios
finansinės institucijos bandė rasti trumpalaikių finansinių problemų sprendimo būdus, bet sandorių vertės tuo metu
buvo nedidelės. Nei Federalinė Rezervų Sistema, nei JAV Vyriausybė nesikišo kuriant federalinių fondų rinką.
Pradžioje Federalinė Rezervų Sistema netgi ribojo jos vystymąsi (nes prekiaudami federaliniais fondais (t.y. laisvomis
lėšomis) bankai tvarkė savo atsargas (rezervus) vienas su kitu, ir Federaliniai rezervų bankai neteko dalies pajamų už
likvidumo paskolas komerciniams bankams). Taigi, federaliniai fondai yra netgi nelabai teisingas ir apgaulingas
pavadinimas. Vienintelis ryšys su federaline JAV valdžia yra lėšų šaltinis. Šiuo metu rinkos dydis siekia virš 150 mlrd.
USD, ir joje veikia tik komercinės finansinės institucijos.
Tarp 1880 ir 1910 metų Bostono Kliringo namai laikėsi tuo metu populiarios praktikos ryte skolintis ir skolinti savo
klientų sąskaitose esančias lėšas, grąžinant jas dienos pabaigoje. Tokiu būdu buvo galima išvengti rizikingų ir daug
kainuojančių pinigų pervežimų po miesto bankus. 1921 metų vasarą Niujorko bankai pateko į problemą – vieni turėjo
lėšų peteklių (perteklinių atsargų forma Federalinėje rezervų sistemoje), kurių nebuvo kur investuoti į palūkanas
uždirbančius instrumentus, kiti turėjo lėšų trūkumą, ir buvo priversti imti dideles diskonto lango (angl. discount
window) paskolas. Nors Niujorko federalinis rezervų bankas pritarimo nerodė, bet bankai ėmėsi iniciatyvos ir pasekė
Bostono Kliringo namų pavyzdžiu. Bankai, turintys atsargų perteklių, pervesdavo dalį jų į trūkumą turinčių bankų
sąskaitas Federaliniame rezervų banke, o kitą dieną lėšos kartu su palūkanomis buvo sugrąžinamos. Tokiu būdu
perteklių turintys bankai galėjo investuoti laisvas lėšas už rinkos palūkanų normą, o turintys lėšų trūkumą bankai
džiaugėsi, kad jiems nereikia skolintis tiesiogiai iš Federalinės Rezervų sistemos naudojant užstatą. 1923 metais šios
lėšų rinkos dydis jau siekė nuo 40 iki 80 mln. USD, arba apie 1 proc. pinigų rinkos apyvartos. Įvedus elektroninę
kliringo sistemą Federalinėje rezervų sistemoje, rinka išsiplėtė po visas JAV.
Po II Pasaulinio karo rinkos pobūdis pasikeitė. Jeigu anksčiau bankai prekiavo tik perteklinėmis atsargomis, tai dabar
visi pinigų rinkos sandoriai buvo atliekami tuo pačiu principu. Kitaip sakant, nuo perteklinių atsargų skolinimo pereita
prie bet kokio skolinimo ir skolinimosi per atsargų sąskaitą (t.y. per korespondentinę komercinio banko sąskaitą
centriniame banke nacionaline valiuta). Tai lėmė tikrą rinkos augimo bumą. Septinto dešimtmečio viduryje JAV
federalinių fondų rinkos apimtys siekė 1.5-3 mlrd. JAV dolerių per dieną, arba šiek tiek daugiau negu visų JAV Iždo
vekselių dienos prekybos apyvarta.

369
VI skyrius. Investicijų objektai./ 1. Tarpbankinės rinkos instrumentai:/ a. Tarpbankiniai indėliai ir
atpirkimo sutartys

Dar vėliau federalinių fondų rinkoje

Tarpbankinės rinkos sandorių litais apyvarta, mln. LTL ėmė dalyvauti tarptautiniai ir užsienio
1 dienos 1 savaitės iki 1 mėn. virš 1 mėn. Iš viso bankai. Kadangi sąskaitas centriniame
1998 2,147.4 589.1 88.8 25.4 2,850.7 banke kaip taisyklė turi tik finansinės
1999 2,755.4 396.6 224.8 89.1 3,465.9 institucijos, tai ši rinka kai kuriose
2000 2,702.6 635.2 310.8 34.2 3,682.8 šalyse, tame tarpe Lietuvoje, vadinama
2001 5,281.6 854.3 417.6 50.7 6,604.2 tarpbankine rinka, joje dalyvauja tik
bankai ir kai kurios kitos finansinės
2002 8,741.2 1,762.2 796.6 155.7 11,455.7 institucijos. Tarpbankinė rinka yra
2003.05 2,942.5 376.7 294.3 78.6 3,692.1 pinigų rinkos dalis. (Pavyzdžiui, jeigu
Tarpbankinės rinkos sandorių valiuta apyvarta, mln. LTL vienas Lietuvos komercinis bankas iš
1 dienos 1 savaitės iki 1 mėn. virš 1 mėn. Iš viso kito vienai nakčiai skolinasi 10 mln.
1998 1,022.1 211.1 75.6 76.4 1,385.2 LTL, tai yra tarpbankinės rinkos
1999 2,224.7 519.1 90.3 23.3 2,857.4 sandoris, arba jeigu tai būtų JAV
2000 917.1 226.4 76.2 21.5 1,241.2 bankai, tai būtų kalbama apie
federalinių fondų skolinimo sandorį, ir
2001 866.9 264.3 39.5 5.0 1,175.7 skolinama būtų JAV doleriai. Pirmu
2002 2,131.9 984.3 156.5 7.2 3,279.9 atveju vieno komercinio banko
2003.05 1,615.5 358.8 47.1 24.1 2,045.5 sąskaita litais yra nurašoma, o kito –
Šaltinis: Lietuvos bankas papildoma 10 mln. LTL vienai nakčiai.
Žiūrint techniškai, kiekvieną dieną per
Lietuvos banko Mokėjimų sistemų departamentą du kartus – 11 ir 15 val. atliekamas komercinių bankų
korespondentinių sąskaitų Lietuvos banke koregavimas (kliringas). Skolinant vienai nakčiai, vienos dienos pirmuoju
arba antruoju kliringu užfiksuojamas skolinimas, o kitą dieną pirmuoju arba antruoju kliringu atliekamas lėšų
grąžinimas. Du kliringo laikai yra naudingi, bankai gali lengviau reguliuoti savo sąskaitų likučius).
Federalinių fondų rinka nuo atsargų valdymo požiūrio pasikeitė į investicijų portfelio valdymo požiūrį kai JAV Iždo
vekseliai tapo paklausūs užsienio rinkose, ir JAV bankai ėmė varžytis dėl rinkos dalies šioje srityje.
Dabartiniu metu bankai valdo atsargas (rezervus) ir finansuoja investicijų portfelį prekiaudami federaliniais fondais.
Kai fondai (lėšos) pasiskolinami, tai sakoma, kad fondai perkami, o kai skolinami – fondai parduodami.
Dauguma didesnių bankų nuolat perka ir parduoda laisvas lėšas. Jie veikia kaip dileriai, nuolat skelbdami savo pirkimo
ir pardavimo kainas rinkai. JAV net atsirado federalinių fondų brokeriai (pvz., Fulton Prebon, Garvin GuyButler,
Lasser Brothers ir Noonan, Astley and Pierce), kurie savo pozicijų nelaiko, tik suveda lėšų pirkėjus ir pardavėjus. Jų
svarba išaugo dėl rinkos internacionalizavimo. Šiuo metu JAV brokeriai tarpininkauja apie 40 proc. visų sandorių.
Brokerių komisiniai siekia 1/16 arba 1/18 vieno procentinio punkto nuo sandorio dydžio.
Kad sandorio operacija būtų greita ir nebrangi, už skolinant arba skolinantis lėšas (perkant ir parduodant fondus)
nereikia duoti jokių užstatų, garantijų ar draudimo – kitaip sakant, sandoriai yra neapdrausti (angl. unsecured), dėl to
tarpbankinėje rinkoje dalyvaujantys bankai patiria riziką dėl kitos šalies galėjimo vykdyti įsipareigojimus. Dažnai
tarpbankinė kredito rizika sudaro didžiausią dalį visos banko prisiimamos rizikos, nes paskolos dažniausiai
suteikiamos su tam tikromis garantijomis ir užstatais, o tarpbankinėje rinkoje to nėra. Ši rizika paprastai ribojama
nustatant pinigų rinkos operacijų limitus sandorio šaliai – kiek galima paskolinti kitai sandorio šaliai, kiek ja
pasitikima. Nors dar nėra buvę, kad lėšos nebūtų grąžintos, tačiau neretai pasitaiko grąžinimo problemų dėl techninių
kliūčių, todėl tiesiog su mokėjimais uždelsiama.
Pagrindinis tarpbankinės rinkos skolinimo
terminas (apie 75 proc. visų federalinių
fondų sandorių JAV ir 80 proc. sandorių
Lietuvoje) – viena naktis (angl. overnight),
tačiau gali būti ir terminuoti federaliniai
fondai (angl. term federal funds) – paprastai
iki 7 dienų, retesniais atvejais iki 30 ir
daugiau dienų. Lietuvos tarpbankinėje litų
rinkoje dominuoja vienos nakties skolinimo
sandoriai. Jie 2002 metais sudarė 62.4 proc.
visų sandorių. 20.2 proc. sandorių buvo
skolinimas iki savaitės termino, 14.6 proc. –
iki mėnesio, o likę terminai iki metų kartu
sudarė tik 2.8 proc. visų sandorių. Taip yra todėl, kad dažniausiai bankai nežino, koks bus jų lėšų poreikis po keleto ar
keliolikos dienų. Lietuvoje taip pat dominuoja trumpo termino – dažniausiai vienos nakties – depozitai. Priklausomai
nuo iniciatoriaus, teoriškai, bet ne techniškai skiriasi sandorio traktavimas. Jeigu bankas turi lėšų (atsargų) perteklių, jis
deda depozitus kituose bankuose, gaudamas palūkanas ir atsižvelgdamas į neišnaudotus sandorių limitus.
Kitaip sakant, turintis lėšų perteklių bankas kreipiasi (telefonu arba naudojant prekybos sistemą, pavyzdžiui, Reuters
Dealing 2000) į kitus rinkos dalyvius (bankus), teiraudamasis, už kokias palūkanas šie priimtų laisvas lėšas norimam
terminui ir norima valiuta. Gavęs kelis pasiūlymus, bankas deda depozitą į tą banką, kuris pasiūlė geriausias palūkanas.

370
VI skyrius. Investicijų objektai./ 1. Tarpbankinės rinkos instrumentai:/ a. Tarpbankiniai indėliai ir
atpirkimo sutartys

Žinoma, prieš tai patikrinama, ar neišnaudotas tam bankui suteiktas limitas pinigų rinkos sandoriams. Pavyzdžiui,
jeigu norima padėti 10 mln. LTL depozitą banke, kuriam suteiktas 15 mln. litų pinigų rinkos limitas, ir tame banke
vakar dieną buvo padėtas 7 mln. Litų savaitės termino depozitas, tai bankas gali šitame banke padėti tik 8 mln. litų
depozitą. Kitaip sakant, bankas kitu banku pasitiki tik tiek, kad be jokios garantijos paskolintų jam ne daugiau 15 mln.
litų. Kai depozito terminas baigiasi, limitas atsilaisvina ir gali būti naudojamas vėl. Kad neatsidurti blogoje padėtyje ir
turėti galimybes plačiai veikti tarpbankinėje rinkoje, ypač skolintis trūkstant lėšų, bankai stengiasi gauti limitus kuo
didesnius ir iš kuo didesnio bankų skaičiaus. Suteikus limitą kuriam nors bankui, jis informuojamas apie suteiktą
pasitikėjimą ir pagal nerašytą taisyklę tikimasi atsakomųjų veiksmų – limito gavimo. Limitai nustatomi įvertinant
potencialią nagrinėjamo banko riziką ir galimybes grąžinti pasiskolintas lėšas. Limitų sistemos būna įvairios, kartais
paprastos, kartais sudėtingos, skirtingai traktuojant sandorių tipus ir terminus.
Jeigu bankas turi lėšų trūkumą, jis ieško galimybių pasiskolinti ir priima depozitus. Kartais depozitai imami ir dedami
nesant lėšų poreikio ar pertekliaus, bet tiesiog išnaudojant palankią rinkos situaciją, tikintis uždirbti palūkanas.
JAV federalinių fondų rinka turi vieną bruožą, kad dideli, tarptautiniai bankai nors ir perka/parduoda federalinius
fondus, bet iš esmės yra gryni pirkėjai (angl. net buyers), kuriems nuolat reikia ir trūksta lėšų finansuoti savo
tarptautines operacijas. Tuo tarpu mažesni regioniniai bankai yra gryni pardavėjai (angl. net sellers) – skolintojai.
Tokiu būdu srautas yra stipresnis į vieną pusę. Iš to išlošia abu dalyviai – dideli bankai gauna pigių lėšų, o maži bankai
naudingai investuoja savo laisvas lėšas. 1989 metais dideli bankai tik iš skolinimosi tarpbankinėje rinkoje finansavo
apie 10.1 proc. savo investicijų portfelio, o maži bankai buvo investavę paskolindami laisvas lėšas apie 10.6 proc. savo
lėšų.
Stambūs tarpbankinės rinkos dalyviai dažnai nieko negali pasakyti apie mažų bankų kredito riziką, ir jie nei nori, nei
turi laiko tai daryti greitai besikeičiančioje rnkoje. Todėl jei mažesnis bankas nori pasiskolinti, jis turi kreiptis į savo
banką korespondentą (angl. correspondent bank), kuris yra stambesnis, turintis priėjimą prie didelių bankų
parduodamų federalinių fondų, ir kuris atitinkamai turi prekiavimo federaliniais fondais istoriją su mažesniais bankais,
respondentais (angl. respondent bank). Jeigu respondentui reikia lėšų, jis kreipiasi į korespondentą, kuris skolinasi iš
didelio banko savo vardu ir perskolina su truputį blogesne kaina respondentui.
Planuojamos ir esamos federalinių fondų palūkanų normos yra pagrindinės normos JAV, pagal kurias nusistovi kitų
pinigų rinkos instrumentų palūkanų normos. Federalinių fondų norma yra pagrindinė, prie kurios šliejasi kitos pinigų
rinkos normos. Federalinių fondų palūkanų norma yra grynai rinkos lemiama palūkanų rnoma, kurią lemia bankų
paklausa ir pasiūla lėšoms. Iš esmės federalinių fondų palūkanų norma yra įvairaus termino tarpbankinės rinkos
depozitų palūkanų normos. Pavyzdžiui, palūkanų normos tarpbankinėje rinkoje atsargų laikotarpio pabaigoje gali
padidėti, nes bankai susigriebia apsiskaičiavę, ir siekia pasiskolinti lėšų, kad atitiktų atsargų reikalavimus. Depozitų
(federalinių fondų) kainas galima pamatyti elektroninėje kotiravimo sistemoje (pvz., Reuters, Telerate). Čia pateikta
forma, kuria matoma kurios nors valiutos depozitų palūkanų normas trims terminams – vienai nakčiai, vienai savaitei
ir vienam mėnesiui.
Term bid offer Siūloma kaina (angl. bid) yra kaina, už kurią kotiruojantis bankas priimtų
ON 3.30 - 3.5 depozitą tam tikram terminui, o prašoma kaina (angl. offer) yra kaina, už
1W 3.35 - 4.0 kurią, už kurią kotiruojantis bankas tam tikram laikui paskolintų lėšų.
1M 3.37 - 4.1 Kotiruojama ACT/360 dienų bazėje. Finansų rinkoms yra būdinga, kad
kainos dažnai kotiruojamos į
dvi puses – tiek pirkimo, tiek
pardavimo vienu metu.
Bendrai paėmus, iki 2003 m.
sausio JAV federalinių fondų
norma buvo didesnė už Iždo
vekselių normą, o pastaroji –
didesnė už diskonto normą
(angl. discount rate). Tuomet
turėjo kilti klausimas, kodėl
bankai nesiskolina pigiau iš
diskonto lango už diskonto
normą, ir perskolina rinkoje už
didesnes palūkanas. Taip
nebuvo daroma todėl, kad
netiesioginiai diskonto lango
kaštai buvo didesni – reikėjo
ruošti dokumentus dėl užstato,
be to, taip galima sukelti
įtarimų centriniam bankui, kad
kažkas su banku negerai, o ir Centrinis bankas diskonto lango paskolas išdavė ne visada, tik kai nebelikdavo kitų
galimybių. Iždo vekselių ir federalinių fondų kainą lemia rinka, o diskonto normą valdo centrinis bankas kaip pinigų
politikos priemonę, ir ji keičiama rečiau, tačiau Iždo vekselių ir federalinių fondų palūkanų normos į diskonto normos

371
VI skyrius. Investicijų objektai./ 1. Tarpbankinės rinkos instrumentai:/ a. Tarpbankiniai indėliai ir
atpirkimo sutartys

pakeitimus aktyviai reaguoja, ir paprastai penelyg visos trys normos nesiskiria. Atvejai, kai pigiai skolinamasi iš
diskonto lango ir perskolinama kaip federaliniai fondai, tiesiog pasiimant maržą, buvo centrinio banko netoleruojami,
ir priežiūros padaliniai labai domėjosi, ar tokių operacijų bankas nedarė. Nuo 2003 metų sausio mėnesio pradžios
buvo įvestos naujos diskonto lango programos, kurios siekė padaryti diskonto lango funkcionavimą efektyvesniu.
Pagal naujas programas, diskonto norma buvo nustatyta didesnė už federalinių fondų normą puse procento,tačiau
nebekontroliuojama, kokiu tikslu iš centrinio banko skolinamasi. Tiesiog, diskonto normai esant ne mažesnei, negu
federalinių fondų norma, ekonomiškai nebeapsimoka spekuliuoti diskonto paskolomis. Apie diskonto lando
skolinimą plačiau rašoma antrajame skyriuje.
DOW JONES MARKETS informaciniame ekrane matomos LIBOR palūkanų normos:
BBA LIBOR
Rates at 11:00 LONDON TIME 27/07/1999
CCY USD GBP DEM CHF JPY EUR
1 WK 5.16625 5.20469 2.60000 1.05875 0.06375 2.60000
1 MO 5.18000 5.20344 2.63000 1.05667 0.08125 2.63000
2 MO 5.24000 5.21656 2.65438 1.09167 0.08750 2.65438
3 MO 5.31250 5.22422 2.68625 1.13500 0.10125 2.68625
4 MO 5.37250 5.25250 2.71938 1.17792 0.10875 2.71938
5 MO 5.41750 5.28031 2.75000 1.21813 0.11375 2.75000
6 MO 5.64250 5.44031 2.94000 1.53833 0.16375 2.94000
7 MO 5.66250 5.46078 2.96000 1.56500 0.16875 2.96000
8 MO 5.68000 5.49250 2.97938 1.58896 0.17250 2.97938
9 MO 5.70125 5.53047 3.00000 1.61333 0.18250 3.00000
10 MO 5.73500 5.58688 3.03000 1.64167 0.18750 3.03000
11 MO 5.77625 5.64250 3.06188 1.66667 0.19500 3.06188
12 MO 5.81625 5.70141 3.09000 1.68625 0.20375 3.09000
Visų šalių nacionalinės tarpbankinės rinkos informacija fiksuojama skaičiuojant tarpbankinės rinkos palūkanų normų
indeksus. Pavyzdžiui, tokia garsiausia ir žinomiausia palūkanų norma yra
LIBOR (ir kiek mažiau vartojama LIBID). LIBOR ir LIBID yra senas http://www.bba.org.uk
tarpbankinės rinkos palūkanų normos vidurkio apibrėžimas, bet 1995 metais Britų
Bankų Asociacija jį apibrėžė kaip “palūkanų normą, už kurią galima gauti
(pasiskolinti) lėšas (depozitus) Londono tarpbankinėje rinkoje”. LIBOR (angl. London Interbank Offer Rate) ir
LIBID (angl. London Interbank Bid Rate) buvo skaičiuojamas trylikai valiutų, įvairiems terminams.
Bet po euro įvedimo ekiu (XEU) LIBOR pakeitė Euro LIBOR. Kitos euro zonos šalių valiutos atskirai buvo
skelbiamos iki 2002 metų. Šiuo metu skelbiamas EUR, USD, GBP, JPY, CHF, CAD ir AUD LIBOR, vienos nakties,
1 savaitės, 2 savaičių, ir 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11 bei 12 mėnesių terminams.

372
 VI skyrius. Investicijų objektai./ 2. Eurorinkos finansiniai instrumentai

EURORINKA
Eurorinkos instrumentai gali būti skolos instrumentai, su nuosavybe susiję instrumentai (pvz. garantai) bei išvestiniai
instrumentai. Eurorinkos veikla sukuria naują pinigų rūšį – eurovaliutas (angl. eurocurrencies) (nepainioti su euru, Euro
zonos šalių bendra valiuta). Terminai eurorinka ir eurovaliutos yra gana klaidinantys, nes eurovaliutos egzistuoja visame
pasaulyje, ne tik Europoje. Pagrindiniai eurorinkos centrai yra Londonas, Liuksemburgas, Paryžius, Niujorkas, Kaimanų
salos, Nasau, Panama, Singapūras, Honkongas ir Bahreinas. Tačiau rinkos ištakos yra Londone. Vienas pirmųjų eurorinkos
instrumentus sukūrė Banque Commercial pour l’Europe du Nord, kurio telegrafo kodas buvo Eurobank, ir tas vardas
prikibo visai rinkai.
Kadangi eurovaliutos peržengia nacionalinių jurisdikcijų ribas, jos yra apsaugotos nuo reguliavimo ir intervencijų. Eurorinka
yra visiškai laisva rinka, kurioje dėl klientų aptarnavimo konkuruoja įvairių šalių privačios finansinės institucijos. Dėl tokios
laisvės ir didžiulės konkurencijos eurorinka tapo erdve finansinėms inovacijoms. Dažnai finansiniai instrumentai pirmiausiai
pasirodo eurorinkoje, ir tik po to, jei debiutas būna sėkmingas, jie nužengia į nacionalines finansų rinkas.
Eurorinkos užuomazgos atsirado trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai nuo hiperinfliacijos kenčiančių šalių, kaip
Vokietija, bankams atsirado priėjimas prie dolerinių indėlių, bet rinka subrendo tik šeštame dešimtmetyje. Tuo metu JAV
doleris buvo pagrindinė pasaulio centrinių bankų valiutos rezervų valiuta, ir jo vertė buvo fiksuota pagal Breton Vudso
sistemą – 35 USD už Trojos unciją aukso. Pagrindinių žaliavinių prekių (pvz., naftos ir grūdų) kainos buvo išreiškiamos per
kainą JAV doleriais, JAV doleris buvo pagrindinė tarptautinės prekybos valiuta.
Didžiausios pasaulio kapitalistinės rinkos atsiradimą didele dalimi lėmė komunistinės šalys. Kadangi TSRS ir Rytų Europos
šalys nedalyvavo Breton Vudso sutartyje, jų valiutos negalėjo būti konvertuojamos į JAV dolerius, ir todėl netiko tarptautinei
prekybai. Kad galėtų vykdyti tarptautinę prekybą, šios šalys turėjo laikyti didelius JAV dolerių rezervus, paprastai tą darė JAV
komerciniuose bankuose. Dėl šaltojo karo, antikomunistinės isterijos ir Korėjos karo, bei dėl nepatenkinamų amerikiečių
pretenzijų į jų nacionalizuotą turtą Rytų Europoje ir Rusijoje, TSRS ir Rytų Europos komunistinės šalys išsigando, kad JAV
gali įšaldyti arba net nacionalizuoti jų valiutos sąskaitas JAV bankuose. Šeštojo dešimtmečio pradžioje, patartos D.Britanijos
finansinės institucijos S.G.Warburg, komunistinės šalys perkėlė savo dolerių indėlius į sąskaitas Europos bankuose. Pirmieji
didžiules dolerių sumas gavo sovietams priklausantys bankai Banque Commercial pour l’Europe du Nord (Eurobank)
Paryžiuje ir Moscow Narodny Bank Londone. Tai buvo pirmieji eurodolerių indėliai, nes tai buvo JAV dolerių indėliai,
laikomi ne JAV bankuose ir nepavaldūs JAV jurisdikcijai.
Po to savo dolerių atsargas iš JAV bankų į Europos bankus pervedė arabų šalys, nes Sueco karo 1956 metais metu JAV buvo
užšaldžiusi visų kariaujančių šalių (D.Britanijos, Prancūzijos, Izraelio ir Egipto) dolerių sąskaitas JAV bankuose. Siekdami
tokių dalykų išvengti ateityje, arabai savo dolerius permetė į Europą.
Vėliau, aštuntojo dešimtmečio naftos kainų šokas davė arabams milžiniškų pajamų, kurios naftos dolerių (angl. petrodollars)
pavadinimu daugiausia nusėdo Europos bankų sąskaitose.
JAV reguliavimo politika prisidėjo prie dolerių indėlių JAV bankuose pasaulinės dalies mažėjimo. Keletas faktorių, kurie
vertė investuotojus palikti JAV bankus ir pervesti lėšas į Europą:
- JAV rezervų reikalavimai terminuotiems JAV dolerių indėliams siekė 1-6 proc. Tai mažino šių indėlių pelningumą
bankams, ir bankai mažino palūkanų normas, kurias jie norėjo mokėti už terminuotų indėlių pritraukimą.
- Visi JAV dolerių indėliai buvo apdrausti, dėl ko jų kaštai JAV bankams išaugdavo 8.33 bazinių punktų. Draudimo
premija buvo apmokestinami visi depozitai, net jei jų vertė viršydavo draudžiamą vertę.
- Nebuvo leidžiama mokėti palūkanų už indėlius iki pareikalavimo.
- Visų JAV terminuotų indėlių palūkanų normoms buvo nustatyta aukščiausia riba.
- Buvo ribojama, kad paskola vienam besiskolinančiam būtų ne didesnė, kaip 10 proc. banko kapitalo.
Taigi, šie faktoriai, kaip kaštų augimas, nepajėgumas aptarnauti didelių korporacijų paskolų poreikio ir siūlomų palūkanų
normų ribojimas ir vertė ieškoti pelningesnių alternatyvų. Nė vienas iš šių apribojimų nebuvo taikomas eurorinkoje.
Kad pagerintų savo nuolat didėjantį mokėjimų balanso deficitą, 1963 metais JAV išleido Palūkanų sulyginimo mokestį (angl.
Interest Equalisation Tax, IET), kuris apmokestino visų užsienio akcijų ir obligacijų pardavimą 15 proc. mokesčiu. Bet tai
dar labiau paskatino dolerių srautą iš JAV finansų rinkų į eurodolerių rinką. Kaip atsakas IET, 1963 metais liepos mėnesį
buvo išleista pirmoji euroobligacijų (angl. eurobonds) emisija. Tai buvo 15 mln. nominalo, 15 metų termino JAV doleriais
denominuota obligacijų emisija, kurios emitentas buvo Italijos kompanija Autostrade, o patarėjas ir emisijos pasirašytojas –
Londone įsikūręs S.G.Warburg, kartu su bankais Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge (Kitais duomenimis,
pirmoji euroobligacijų emisija buvo 1957 metais išleista 5 mln. USD vertės Belgijos naftos kompanijos Petrofina emisija).
Iki 1964 metų euroobligacijų rinka pasiekė 20 milijardų USD dydį. JAV ir toliau įstatymais bandė stabdyti dolerių nutekėjimą
į užsienį ir uždrausti eurovaliutų rinkos tolesnį vystymąsi. Tačiau kadangi JAV įstatymai galiojo tik JAV subjektams, tai
efektas buvo nedidelis.
JAV buvo ne vienintelė šalis, nepatenkinta eurovaliutų rinka. 1957 metais, blogėjant mokėjimų balansui, Anglijos bankas
įvedė svaro sterlingų kapitalo srautų kontrolę. Šios priemonės uždraudė naudoti svarus sterlingų finansuoti tarptautines
operacijas už D.Britanijos ribų. Dėl šio apribojimo atsirado eurosterlingų rinka, o tuo pačiu D.Britanijos bankai savo
tarptautinių operacijų finansavime pakeitė svarą JAV doleriu. Dėl šių veiksmų eurodolerių rinka užėmė didžiausią
eurovaliutų rinkos dalį. 1964 metais 83 proc. visų eurovaliutų operacijų buvo atliekama eurodoleriais.
Dar vienas netikusio bandymo reguliuoti atvejis yra 1964 metų kovo mėn. Vokietijos vyriausybės įvestas 25 proc. mokestis
vidaus rinkos Vokietijos markėmis denominuotoms obligacijoms, kurios priklausė užsieniečiams (taip vadinamas kupono

393
 VI skyrius. Investicijų objektai./ 2. Eurorinkos finansiniai instrumentai

mokestis (angl. coupon tax)). Dėl to emitentai buvo priversti ieškoti išeities už Vokietijos ribų. Dėl šio mokesčio atsirado
Vokietijos euromarkių (euro-DM) obligacijų rinka, 1993 metais apėmusi 13.3 proc. visos euroobligacijų rinkos apimties. Iš
esmės eurorinka yra padėties vidaus rinkoje indikatorius – kai tik vidaus rinka tampa per daug suvaržyta, pinigai išplaukia į
eurorinką. Vidaus rinkos tarnauja palūkanų normų pavyzdžiu eurorinkai. Euroroinkos palūkanų normos visada yra artimos
vidaus rinkos palūkanoms, nes jeigu nukrypimai būtų dideli, atsirastų arbitražo galimybės.
Faktoriai, lėmę eurorinkos plėtrą:
- Vienas iš faktorių buvo 1979 metų spalio mėnesį įvykęs JAV Federalinės rezervų sistemos monetarinės politikos tikslų
pokytis. Užuot tikslu laikęs norimo lygio palūkanų normas, FRS tikslu pasirinko piniginius rodiklius. Dėl to palūkanų
normos visame pasaulyje drastiškai išaugo. Dviženklė infliacija JAV sumažino JAV dolerio perkamąją galią. Dolerių
indėlininkai reikalavo aukštesnių palūkanų normų, kurios kompensuotų infliacijos lygį. JAV bankai, kuriuos ribojo
maksimali leistina palūkanų norma terminuotiems indėliams ir kiti suvaržymai, tokio poreikio patenkinti negalėjo. Dėl to
dolerių srautas pakrypo į eurodolerių rinką, sukėlęs spartų jos apimčių augimą. Nuo 1978 metų gruodžio iki 1979 metų
gruodžio eurodolerių depozitų vertė išaugo 33 proc., iki 1,111 trilijono JAV dolerių. 1983 metų pradžioje ši suma jau
buvo daugiau nei dviguba.
- Antrasis faktorius buvo palūkanų normų nepastovumas, nukreipęs JAV dolerius į eurodolerių indėlius. Padidėjęs lėšų
eurorinkoje kiekis sudarė sąlygas europaskoloms (angl. euroloans) atsirasti. Išaugo ne tik lėšų kiekis, palūkanų lygis, bet
ir jų svyravimai. Kaip sprendimą pasinaudoti svyravimais eurovaliutų rinka ėmė naudoti kintamos normos paskolas, kai
paskolos palūkanos svyravo su rinkos palūkanų norma. Kadangi sumažėjo paskolą suteikiančio banko palūkanų rizika,
paskolos tapo pigesnės, negu fiksuotų palūkanų normų paskolos šalių vidaus rinkose. Tokiu būdu tarptautinės
korporacijos gavo pigų finansavimą. Paskolų kainas dar mažino mažesni administravimo kaštai ir geresnės kokybės
paskolos gavėjai, kuriais paprastai būna tarptautinės korporacijos.
- Trečiasis faktorius buvo pagerėjusios operacijų kliringo galimybės. Svarbus paskatinimas eurorinkai buvo 1981 metų
spalio mėnesį, kai CHIPS perėjo nuo sekančios dienos apmokėjimo prie tos pačios dienos apmokėjimo sistemos. Iki tol
operacijos buvo apdorojamos per dvi tris dienas, kas tarptautiniuose sandoriuose reiškė nemažą apmokėjimo riziką
(angl. settlement risk). Didesnė dalis CHIPS sistemos augimo sėkmės priskirtina eurorinkai, kuri daugiausia sandorių
atlieka būtent naudodamasi CHIPS elektronine mokėjimų sistema.
- Ketvirtasis eurorinkos augimo faktorius buvo 1981 metais JAV įsteigti Tarptautinės bankininkystės padaliniai (angl.
International Banking Facilities). Tai yra JAV bankų filialai, užsiimantys tik tarptautine bankininkyste. Per pirmas
keturias jų veiklos savaites IBF įsipareigojimai išaugo nuo nulio iki 52.4 milijardų JAV dolerių. IBF atsiradimas įgalino
tarptautinių korporacijų JAV filialus atlikti eurorinkos operacijas neišeinant už JAV ribų.
Šiuo metu eurorinka yra tikrai globali rinka, kurioje prekiaujama kiaurą parą visuose pagrindiniuose pasaulio finansų
centruose. Savo likvidumu ir dydžiu ši rinka gali pilnai konkuruoti su JAV Iždo finansinių instrumentų rinka. Paskutiniu
metu šioje rinkoje daugiausia veikia stambūs instituciniai investuotojai, bet anksčiau nuo 40 iki 60 proc. euroobligacijų
emisijų nusėsdavo Šveicarijos bankų mažmeninių klientų sąskaitose, kur jie laikydavo jas iki išpirkimo. Šiuo metu taip nėra,
daugiausia veikia instituciniai investuotojai, kurie ir sudaro sąlygas aktyviai antrinei rinkai. Be to, yra tendencija eurodolerių
rinkos proporcijai mažėti, tuo tarpu euro ir eurojenos darosi populiaresnės. Londonas ir Niujorkas yra pagrindiniai visų
eurovaliutų centrai, tuo tarpu iki euro įvedimo Paryžius pirmavo eurosterlingų, Briuselis – Prancūzijos eurofrankų,
Liuksemburgas – euromarkių rinkose.
1995 metais apie 30 proc. euroobligacijų buvo išleista JAV. Paskutiniu metu auga rytų Europos ir besivystančių šalių
emitentų dalis. 1995 metais didžiausi euroobligacijų emisijų organizatoriai (angl. lead managers) buvo (nuo pirmiausio): SBC
Warburg, Deutsche Morgan Grenfell, Merrill Lynch, ABN AMRO, JP Morgan, Morgan Stanley, CSFB/Credit Suisse,
Lehman Brothers, Goldman Sachs, Banque Paribas, Dresdner bank AG ir kiti. Bendrai per tuos metus buvo išplatinta 1,840
emisijų, kurių bendra vertė siekė 280,399 mln. JAV dolerių. 1994 metais apie 45 proc. eurodolerių obligacijų emisijų turėjo
fiksuotą palūkanų normą, 8 proc. buvo konvertuojamos ir 47 proc. turėjo kintamą palūkanų normą.

394
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

OPERACIJŲ VALIUTŲ RINKOSE TECHNIKA IR ORGANIZACIJA

Iždo sistema
Banko veiklai esminės svarbos yra Iždo padaliniai (angl. Treasury department). Jeigu kreditavimo ir bankinių paslaugų
padaliniai yra svarbūs kaip pajamų gavimo šaltiniai, tai Iždo padalinys yra svarbus valdant banko pinigų srautus, laikantis
centrinio banko nustatytų veiklos normatyvų, palaikant banko mokumą ir
http://www.treasury-management.com
likvidumą, valdant valiutuos pozicijas ir riziką apskritai. Kadangi rizikos
http://www.corporate-treasurers.co.uk
valdymui pastaruoju metu skiriamas itin didelis dėmesys, Iždo padaliniai
http://www.gtnews.com
įgyja taip pat vis didesnę reikšmę.
http://www.treasurypoint.com
Iždus turi ir kai kurios stambios firmos.
Iždo padalinys banke atlieka tokias funkcijas:
- veikia kaip bankas kitoms toje rinkoje veikiančioms finansinėms institucijoms – skolina lėšas ir skolinasi lėšas
banko vardu tarpbankinėje rinkoje;
- prekiauja valiutos ir pinigų rinkos produktais per savo banko korespondentines sąskaitas užsienio bankuose;
- aptarnauja banko klientų-įmonių finansinius poreikius – keičia valiutą, valdo riziką, priima didmeninius indėlius ir
teikia pinigų rinkos paskolas;
- atlieka rizikos įvertinimo ir valdymo funkcijas;
- investuoja lėšų perteklių ir prižiūri rezervų reikalavimų laikymąsi;
Iždas yra atsakingas:
- už banko balanso formavimą, turto ir įsipareigojimų struktūrą tiek šalies valiuta, tiek užsienio valiutomis, o tuo
pačiu ir likvidumo užtikrinimą;
- už banko visuotinio finansavimo strategiją;
- patvirtintų tarpbankinių limitų ribose Iždas turi valdyti atviras valiutos (FX) ir pinigų rinkos (angl. money market,
MM) pozicijas;
- vystyti teikiamus valiutų produktus ir paslaugas;
- apskaito valiutų ir pinigų rinkos produktų prekybos pelno ir nuostolio rezultatus.
Iždo padalinį sudaro keletas struktūrų. Bene pagrindinė yra prekybos salė (angl. dealing room, rinkos profesionalų žargonu
– “dylingrumas”). Tai yra banko variklis, širdis. Dažniausiai tai vienintelis tiesioginis banko kontaktas, ryšio su finansų
rinkomis ir užsienio lėšomis kanalas.
Svarbiausia bankui yra prekybos salės darbuotojų kvalifikacija ir reputacija, po to – technologija. Reikalinga neatsilikti nuo
technikos pažangos, nes valiutų rinka egzistuoja tik kaip telefoniniai, fakso, telekso, optinių kabelių, palydovinių sistemų
kanalais perduodami impulsai. Dabartinės technologijos yra brangios, bet be jų nė vienas bankas negali apsieiti (Iždo
programinės įrangos sistemos kainuoja nuo keleto iki kelių šimtų tūkstančių JAV dolerių).
Prekybos salės veiklos taisykles nustato banko vadovybė, reglamentuojama valiutos rizikos dydis, limitai darbui su kitais
bankais ir klientais. Tačiau Iždo personalas turi būti atsakingas ir žinoti ką daro. Nė viena technologija ar kompiuterinė
sistema nepriima sprendimų, juos daro žmonės.
Kiekvienas bankas tam tikrais momentais yra ir kotiruotojas (angl. market maker) ir besikreipiantis kotiruočių (angl. market
taker, arba market user), tačiau stambesni bankai turi didesnes ir įvairesnes galimybes kotiruoti produktų kainas, negu
smulkūs.
Valiutų rinkų kalba yra anglų kalba. Dileriai yra banko atstovai, bendraujantys su kolegomis, klientais ir kitomis finansinėmis
institucijomis. Dileriai (angl. currency dealers ir money market dealers, kartais FX traders) turi nusimanyti ekonomikoje,
finansų rinkų struktūrose, bankininkystėje, žinoti apie palūkanų normas, sugebėti vienu metu sekti daugelį dalykų – būsimus
ekonominių duomenų paskelbimus, valiutų rinkas, pozicijas ir limitus. Reikia žinoti teisinius sudaromų sandorių efektus ir
išlaikyti konfidencialumą. Dileriai investuoja už savo darbdavius, bankus, ir banko klientus. Jie ištisą dieną stebi monitoriuose
kainų pokyčius, ir stengiasi nupirkti tai, kas pigu, ir parduoti, kai tai pabrangs. Jie iš tiesų yra lošėjai, kurie laimi teisingai
atspėję rinkos lūkesčius. Užsienio bankuose dileriai dirba po 12 valandų. Tai sekintis psichologiškai darbas, nes rinkos
pozicijos turėjimas reiškia nuolatinę nervinę įtampą. Netgi po darbo jiems sunku atsipalaiduoti, ir kaip sakė vienas dileris –
atsipalaiduoja tik tada, kai sportuoja arba visu greičiu vairuoja mašiną. Todėl dileriai yra ypatingų savybių žmonės, linkę
rizikuoti, jų statusas banke išskirtinis, kaip kad karo lakūno armijoje. Dileriai turi būti ryžtingi ir stiprios asmenybės, kartais
turinčios ekspresyvų, labai individualų požiūrį į gyvenimą. Jie dirba su didžiulėmis pinigų sumomis, jiems tenka
psichologiškai prisiimti galimą nuostolį. Dilerių karjera būna trumpa, bet gerai apmokama. Dileriai gauna dalį uždirbto pelno
iš savo prekybos. Tokiu būdu jie yra skatinami daugiau rizikuoti – jeigu išlošia, gauna premiją, jeigu pralošia – moka bankas,
nieko nepraranda. Tačiau dileriui nelinkę pralošti. Labai pavojinga, kai nuostolį nusprendžiama ne pripažinti, o bandyti
atsilošti. Tada, kaip rodo istorija, jis dažniausiai padidėja, ir sukelia dar didesnį norą atsigriebti. Tokį uždarą ratą nutraukti gali
tik tinkama kontrolės sistema.
Dažnai dileriai kviečiami paaiškinti rinkos pokyčius ir panašiems komentarams; tada reikia būti labai atsargiems, nes kalbama
banko vardu. Niekada nereikia bandyti prognozuoti valiutų kursų, kaip tai dažnai daro nepatyrę.
Dideliame banke Iždo struktūra gali būti tokia:

650
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

- Iždo vadovas. Jis vadovauja Iždo veiklai, atsiskaito tiesiogiai aukštesniam vadovui (gali būti ir valdybos nariui).
Kadangi numato visuotiną banko strategiją ir taktiką, tai dalinai atsakingas už balanso formavimą. Jis prižiūri
limitų laikymąsi, samdo personalą ir kontroliuoja pagrindinių dilerių darbą. Jis atsakingas už jam pavaldaus
personalo patirtus nuostolius.
- Valiutų prekybos vadovas arba pagrindinis dileris (angl. chief FX trader, chief dealer) yra atsakingas už
jam pavaldžių sričių veiklą ir jų kasdieninę taktiką. Tam tikrais atvejais jis imasi specifinių sandorių ir turi
teisę pažeisti limitą. Atsako už savo dilerių pozicijų laikymąsi ir uždarymą:
- Neatidėliotinų sandorių dileriai (angl. spot traders). Dideli bankai turi po tokį dilerį kiekvienai svarbiai
valiutai, ir kartais jam priskirtą jaunesnįjį dilerį (angl. junior dealer). Mažiau populiarias valiutas
aptarnauja vienas – du žmonės. Neatidėliotinų sandorių prekyba prekybos salėje bendrai
apibūdinama kaip neatidėliotinų sandorių “spot desk”;
- Išankstinių sandorių dileriai (angl. FW traders) – struktūra tokia pati. Visa išankstinių sandorių
prekyba prekybos salėje apibūdinama kaip “forward desk”;
- Įmones ir filialus aptarnaujantys dileriai. Jie vadinami arba įmonių dileriais (angl. corporate dealer),
kotiruojantys savo klientams savo kainas, laikantys ir valdantys savo pozicijas, arba valiutos produktų
pardavėjai (angl. salesman), kurie savo kainų nekotiruoja, tik naudojasi esamomis, o jo sandoriai
tampa neatidėliotinų arba išankstinių sandorių dilerių pozicijos dalimi.
- Analitikai (strategija) užsiima klientų patarimais, konsultacijomis, tyrimais. Dideliuose bankuose strategija
užsiima vadovo ir pagrindinių dilerių komitetas, padedamas analitikų komandos.
- Pinigų rinkos prekybos vadovas (angl. chief MM trader) – tos pačios funkcijos, kaip ir pagrindinio valiutų
dilerio. Jis sprendžia, ką daryti su pinigų pertekliumi, sprendžia kasdieninių banko pinigų srautų
aprūpinimo klausimus. Pinigų rinkos produktų prekyba bendrai apibūdinama kaip pinigų rinkos stalas
(angl. money market desk).
- Pinigų rinkos instrumentų dileriai (angl. MM traders in cash instruments), arba dažniau vadinama
indėlių dileriais (angl. deposit dealer). Jis užsiima tarpbankinių ir didmeninių depozitų priėmimu,
dėliojimu ir arbitražu. Jam svarbiau patenkinti banko finansavimą, negu gauti pelną.
- Apsikeitimo sandorių dileriai (angl. swap traders).
- Išankstinės normos, ateities sandorių dileriai dideliuose bankuose veikia kaip atskiros komandos.
Kiti Iždui priklausantys žmonės gali būti pozicijų klerkai, sumuojantys dilerių sandorius, informuojantys apie pozicijas ir
pranešantys į apskaitos padalinį (angl. back-office).
Pagal funkcijas, ne personalą, Iždo padalinys gali būti struktūrizuojamas taip:
Vadovybė (angl. senior management):
- prekybos stebėjimas;
- pozicijų stebėjimas realiu laiku;
- ataskaitos;
Prekyba (angl. front office):
- instrumentų įkainojimo ir rizikos analizė;
- sandorių sudarymas;
- rinkos duomenys realiu laiku;
- sandorių pelningumo skaičiavimas;
- pozicijų sekimas;
- hedžingo ir arbitražo galimybių išaiškinimas;
- scenarijaus ir jautrumo analizė;
Apskaita (angl. back office):
- sandorių atlikimas ir patvirtinimas;
- nostro/vostro sąskaitų balansai realiu laiku;
- finansinių ataskaitų sudarymas;
- operacijų kontrolė;
- ryšys su SWIFT ar Telex;
Rizikos valdymas (angl. middle office):
- rizikos identifikavimas, stebėjimas ir ataskaitų pateikimas realiu laiku;
- detalizuota pelno/nuostolio analizė (tiek realizuoto, tiek nerealizuoto);
- politikų ir procedūrų laikymosi priežiūra;
- naujų produktų diegimas;
- atlieka jautrumo ir scenarijų analizę rinkai;
- sudaro ataskaitas aukštesniam valdymo lygmeniui.
Dauguma Lietuvoje veikiančių bankų turi prekybos ir apskaitos funkcijas atliekančius padalinius, bet ne visi turi rizikos
padalinius.
Valiutų rinkose atliekama daugybė sandorių kiekvieną dieną. Kiekvienam sandoriui pasirašyti atskirą sutartį nėra galimybės.
Paprastai kiekvienai sandorio šaliai naudojamasi viena bendra Generaline sutartimi (angl. Master agreement), kurioje

651
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

nurodomi pagrindiniai sandorių sudarymo principai, rekvizitai, sąlygos, atsakomybė, ginčų sprendimo būdai. Tokia
pagrindinė sutartis gali būti, pavyzdžiui, Tarptautinė valiutos keitimo pagrindinė sutartis (angl. International Foreign
Exchange Master Agreement (IFEMA)).

Sandorio sudarymo procedūra

Sudarydami sandorius (angl. dealing), bankų dileriai (angl. FX dealer, currency dealer), paprastai atlieka standartinę seką
veiksmų:
- bankas A skambina (telefonu, arba per elektroninę prekybos sistemą) į banką B valiutos kurso norimai sumai;
- bankas B kotiruoja (angl. quote) bankui A kursą;
- jeigu bankas A patenkintas, jis perka ar parduoda valiutą siūlomu kursu;
- abu bankai patvirtina, kad sandoris sudarytas ir pakartoja sandorio sąlygas;
Po sudarymo sandoris (angl. deal) įforminamas ir apdorojamas:
- dileris atspausdina sandorio išklotinę (bilietėlį) (angl. deal ticket) ir pasirašo;
- išklotinė perduodama pozicijos klerkui (angl. position clerk) arba tiesiai į valiutos operacijų apmokėjimų skyrių
(angl. back office);
- sandorį patvirtina (pasirašo) aukštesnio lygio dileriui vadovaujantis asmuo;
- patvirtinami šalių mokėjimo rekvizitai, sumos ir kursai;
- išsiunčiama oficiali sandorio informacija;
- išsiunčiami pavedimai mokėjimui į tuos bankus, per kuriuose esančias korespondentines nostro sąskaitas
atliekamas sandorio apmokėjimas;
- įvykdomas apmokėjimas;
Sandoris gali būti sudaromas per elektroninę prekybos sistemą, pavyzdžiui, Reuters Dealing 3.0., telefonu, teleksu ar per
brokerį. Reuters, Telerate, Telekurs ir kitos kompanijos varžosi viena tarp kitos teikdamos valiutų, akcijų ir kitas kainas bei
palūkanų normas, naujausias naujienas, dažnai su komentarais. Sistemos savybės, kurios turi būti:
- greitis. Telefonu galima gauti tik vieną kotiruotę vienu metu, ir jei kaina netenkina, reikia daryti kitą skambutį.
Tiesioginė telefono linija yra greitesnė, nes nereikia rinkti numerio. Naudojant elektroninę kompiuterinę sistemą,
kaip Reuters, galima daryti iš karto kelis kontaktus, kad ir keturis, ir tada pasirinkti kainą sandoriui iš visų siūlomų.
Pokalbiai trunka labai greitai, kainos matomos kompiuterio ekrane, dėl to lengviau orientuotis. Brokeris, kuris
duoda geriausias tuo metu rinkoje esančias kainas yra irgi greitas – pakanka paskambinti ir pagal gautą kainą
sudaryti sandorį;
- geriausia kaina. Per brokerį gaunama geriausia rinkoje kaina, nes jis kotiruoja geriausius kursus rinkoje tuo
momentu. Kontaktuojant kitus bankus taip pat galima gauti gerą kainą, kartais prašyti kurso pagerinimo;
- saugumas. Saugiausia yra daryti sandorius per tiesioginę liniją (nes žinoma, kas kitame laido gale) ir elektronines
sistemas, kurios duoda pokalbio išklotinę, be to, ne bet kas prie jo prieina. Nesaugu yra paprasta telefono linija, nes
galima apsirikti, paskambinti ne ten kur norima. Sudarant sandorius per brokerį kartais net iki dienos pabaigos
neaišku, kas bus kita sandorio pusė. Saugumo sumetimais telefono pokalbiai gali būti įrašinėjami;
- sandorių limitas. Jeigu jis išnaudotas, arba jo nėra suteikta, tai su tokiu banku daryti sandorių negalima. Prekiaujant
per brokerį, gali paaiškėti, kad kita sandorio šalis bus bankas, kurio limitai jau išnaudoti arba kuris iš viso neturi
limitų, nes anksčiau su juo neteko dirbti. Tokiu atveju brokeris turės rasti banką, kuris sutiktų tarpininkauti su
abiem sandorio šalimis (angl. “switch names”). Tačiau tai kainuos keletą punktų;
- lankstumas. Dauguma sandorių užsienyje valiutų rinkoje siekia 5-10 mln. USD, Lietuvoje tik 1-3 mln. USD ir
mažiau. Tačiau kartais reikia mažesnių sumų, arba didesnių sumų, arba nelyginių sumų, pavyzdžiui, atvirai pozicijai
dienos gale uždaryti. Bankai, su kuriais dažniau dirbama, tai gali padaryti, bet per brokerį taip daryti sunkiau ir
brangiau. Kartais iš viso menkoms sumoms gali netgi nekotiruoti;
- patikimumas. Telefoninė sistema, ypač jei partneriai užsienyje, nėra labai patikima. Tiesioginės linijos gana
patikimos, bet jos dėl brangumo naudojamos dažniausiai vietinėje rinkoje. Elektroninės sistemos kartas nuo karto
užstringa arba nustoja veikti, bet apskritai tai yra labai patikimos sistemos. Brokeriai per tiesioginę liniją irgi yra
patikimi;
- Kaštai. Tiesioginės telefono linijos įrengiamos dalijantis kaštus tarp abiejų šalių, po to nepriklausomai nuo
naudojimo imamas fiksuotas mėnesinis mokestis. Jeigu kalbama daug ir dažnai, tai ekonomiškas dalykas. Reuters
Dealing tipo sistemos yra brangios, bet turi daugybę pranašumų, dėl to labai plačiai naudojamos visame pasaulyje.
Dažniausiai mokama iš karto už elektroninę prekybos (sandorių sudarymo) sistemą (angl. dealing systems) ir kainų
bei naujienų sistemas. Prekiaujant per brokerius, yra mokami komisiniai. Aktyviems bankams tai brangu, bet galima
suderėti nuolaidas už didelius sandorių kiekius (vertes);
Išklotinė yra pirminis dokumentas, liudijanti sandorį, pagal kurį vėliau visa informacija apdorojama ir siunčiama. Ji nurodo:
- sandorio datą;
- sandorio tipą (neatidėliotinas ar išankstinis sandoris);
- pirkimas ar pardavimas;
- kliento pavadinimas ir kodas arba adresas;

652
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

- valiutavimo (pateikimo, apmokėjimo data) (angl. value date);

- valiutų tipai ir sumos (dėl tikslumo nurodomos abi);
- sandorio valiutos kursas;
- apmokėjimo instrukcijos abiem valiutoms (nurodomos sąskaitos mokėjimams);
- brokerio pavadinimas ir sumokėti komisiniai (jei toks yra naudojamas);
- dilerio vardas ir parašas;
Pavyzdžiui, bilietėlis, įrodantis sandorį, gali atrodyti taip:

LTL SPOT WE BUY 20,000,000.00 LTL at 4.0018

Dealing with LBEM LEHMAN BROTHERS LDN

give: 4,997,751.01 USD MON 27MAR2000

(nurodomas bankas į kurio sąskaitą mokami JAV doleriai)

rcve: 20,000,000.00 LTL MON 27MAR2000

(nurodoma sąskaita, į kurią norima gauti perkamus litus)

Po to nurodomi terminalo vartotojo vardas ir dilerio vardas, greta kurio jis pasirašo, bei įvairūs kodai, pagal kuriuos galima
atsekti sandorį, bilietėlį, peržiūrėti pokalbį, atsekti sandorio laiką ir patvirtinimo laiką.
Tokia forma yra sugeneruojama automatiškai Reuters Dealing 2000 sistema. Sandoriai, sudaromi telefonu, aprašomi dilerio
ranka, dažniausiai užpildant tipinę tam naudojamą formą. Paprastai, jeigu sandoriai sudaromi telefonu, pokalbiai įrašomi, kad
būtų išvengta vėlesnių nesusipratimų.
Norėdamas prekiauti (naudojant Reuters Dealing 2000), dileris kompiuterio terminale surenka banko kodą ir nurodo, kokiu
tikslu kreipiasi. Šiuo atveju, pavyzdžiui, pokalbis būtų toksai:
Bankas Lehman Brothers (kodas LBEM) kreipiasi į kitą banką, pavyzdžiui į Lietuvos žemės ūkio banką (Reuters Dealing
kodas AGBL) arba Vilniaus banką (VBIK).

> AGBL 20 LTL SPOT

Pamatęs tokį kvietimą ekrane, LŽŪB valiutos dileris (pvz., terminalo vartotojo vardas JONAS) atsiliepia pasisveikindamas
(pagal etiketo reikalavimus), ir, kadangi Lehman Brothers dileris (pavyzdžiui, JEFF) nenurodė, ką nori daryti su 20 mln. Litų,
tai sukotiruoja abi kainas (litų pirkimo (siūlomą, (angl. bid)) ir pardavimo (prašomą (angl. ask)):

JONAS> HIHIHI. 98/18

Tai reiškia, kad LŽŪB pirktų litus po 4.0018, o parduotų po 3.9998 už 1 JAV dolerį. LBEM pasirenka pardavimą, ir rašo:

JEFF>I SELL 20MIO LTL AT 18 PLS

Į tai AGBL, kotiravęs kainą, atsako:

JONAS> 20MIO LTL AGREED AT 4.0018

VAL 27 MAR2000
LTL TO (nurodo sąskaitos numerį, banko pavadinimą ir kodą)
THANKS AND BYE
JEFF> USD TO (nurodo sąskaitos numerį, banko pavadinimą ir kodą)
THANKS BIFN
JONAS> BIBIBI

Taip pokalbis baigiamas, ir pagal jį atspausdinamas aukščiau minėtas bilietas. Tokie bilietai ir net pokalbiai saugomi
elektroninės sistemos atmintyje, ir jie yra teisiniai dokumentai, pagrindžiantys, kad sandoris tikrai buvo sudarytas.
Dažniausiai pokalbiai būna trumpi, bet tai irgi priklauso nuo rinkos papročių. Pavyzdžiui, Rusijos ar Ukrainos dileriai dažnai
spėja ir persimesti pora žodžių (“kaip sekasi”, “kas vyksta rinkoje” ir pan.)
Dilerių pokalbiuose naudojama daug santrumpų, pavyzdžiui:
HIHIHI, HIHI FRNDS “sveiki” (“hi”), “sveiki draugai” (“hi friends”)
BBFN, BB4N, BIFN “iki” (“bye bye for now”)
HVAGR8W/E, HVAGR8DAY “gero savaitgalio (dienos)” (“have a great weekend (day)”)
TXK, TKS “ačiū” (“thanks”)

653
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

NIX, NTHG “nieko” (“nothing”) (t.y. sandoris nebus sudaromas)

AMT, AMNT “suma” (“amount”)
Taip pat ir populiariausios valiutos turi savo “mažybinį” pavadinimą dilerių pokalbiuose.

Dažnai galima prašyti pagerinti siūlomas kainas, ypač jeigu suma didesnė. Galima prašyti pagerinti (angl. improve) prašomą,
siūlomą kainą, arba skirtumo tarp jų dydį (angl. spread). Be to, kartais bekalbant kursas smarkiai pasikeičia, ir tada
kotiruojanti kainą pusė rašo/sako “change”, duodamas naują kotiruotę.
Valiutų dileriai laikosi tam tikro etiketo. Jeigu kaina sakoma tik dėl indikacijos, tai taip ir reikia nurodyti. Kitaip interesantas
turi teisę laikyti paskelbtą kainą tvirta ir atlikti sandorį. Reikia gerbti savo pozicijų limitus. Reikia laikytis konfidencialumo ir
niekada negalima pasinaudoti aiškiai neteisinga kotiruote. Apie tai reikia perspėti kotiruojantįjį.
Sudaręs sandorį, dileris iš karto fiksuoja savo pozicijų pasikeitimą. Dileris turi bet kuriuo metu žinoti savo pozicijas. Šią
informaciją gali kaupti ir kompiuterizuota sistema. Kai kurie dileriai pozicijas siūlo apskaityti per apvalius USD milijonus,
žinant, kad prie 1 mln. USD (bazinės valiutos) bet kurios kitos valiutos 1 punktas lygus 100 tos valiutos vienetų. Tokiu būdu
galima labai greitai įvertinti pozicijų riziką ir pelningumą valiutos vienetais.
Po to, kai bilietas patenka į apmokėjimų skyrių (angl. backoffice) (žargonu “bekofisą”), pirmiausia patikrinama, ar nė viena
svarbi detalė nėra praleista, nes klaidos atveju tenka mokėti baudas. Po to informacija suvedama į kompiuterį, arba kita
forma atspausdinamas sandorio patvirtinimas. Patvirtinimas daromas keletu egzempliorių, vieni lieka pas apmokėjimų
skyriuje, kiti keliauja į sandoryje dalyvavusį banką, treti – į apskaitos skyrių. Patvirtinimas (angl. confirmation) yra svarbu, nes
jame jau yra oficialūs šalių parašai, jis įteisina elektroninį/telefoninį sandorį. Tai kontrolės mechanizmas valiutos sandoriams,
nes ten jau patikrinama dėl klaidų. Pavyzdžiui, sumaišius panašiai skambančių korespondentinių bankų sąskaitas gali tekti
mokėti overdraftą, be to, kai pinigai nukeliauja ne ten, paprastai išsiaiškinti užtrunka net po savaitę ir daugiau.
Dilerių tipai:
- Oportunistas – dažniausiai pasitaikantis tipas. Mažos pelno maržos, labai trumpas laikotarpis. Pelnas gaunamas dėl
didelės sandorių vertės, nuo kurios uždirbama po kelis punktus. Šis dileris turi žinoti rinkos psichologiją, nuspėti
rinką bent kelias minutes į priekį, veikti greitai. Patirtą nuostolį greitai realizuoja, tikintis atsigriebti vėliau. Dažnai
būna nuostolingų dienų, bet tikslas yra apskritai uždirbti mėnesio bėgyje. Ilgalaikis terminas nedomina, jis seka
rinkos pokyčius ateinant naujienoms (ekonomikos statistikai ir pasaulio įvykiams) ir keičiantis pasiūlai/paklausai.
- Technikas atviras pozicijas laiko ilgesnį laiką, tikintis uždirbti ir remiantis technine analize.

654
 VI skyrius. Investicijų objektai:/ 11. Valiutų rinka

- Fundamentalistas/ekonomistas. Laiko atvirą poziciją labai ilgą laiką, tinkintis, kad svarbu ne trumpalaikiai rinkos
svyravimai, o ilgalaikės tendencijos, kurias lemia fundamentalūs faktoriai.

655
 VII skyrius. Investicijų analizė./ Fundamentalioji analizė/ a. Ekonomikos ir šakos analizė

Kai kurie kiti fundamentalūs užsienio šalių ekonominiai ir finansiniai

rodikliai
Firmų pelnus (angl. Corporate Profits) kas ketvirtį, septynios – aštuonios savaitės po ketvirčio pabaigos skelbia Komercijos
departamento Ekonominės analizės biuras. Duomenys koreguojami kas mėnesį kartu su BVP.
Firmų pelnai skelbiami dviem būdais: pagal mokesčius (angl. “tax-based” profits) – išskaičiuojami iš surinktų pelno mokesčių
ir pakoreguotus (angl. “adjusted” profits) – skirtus atspindėti pelną iš pagamintos produkcijos. Pagal mokesčius apskaičiuoti
pelnai yra plačiau skelbiami, bet pakoreguoti yra tikslesni ekonomiškai. Abu šie skaičiai yra skaičiuojami prieš mokesčius ir
po mokesčių.
Kad apskaičiuoti pelną iš pagamintos produkcijos, Komercijos departamentas pakoreguoja pomokestinius duomenis:
- atsargų vertinimo korekcija (angl. inventory valuation adjustment, IVA) atmeta kapitalo prieaugį, kuris atsirado
kai kurioms firmoms pardavus dėl infliacijos pabrangusias atsargas. T.y., kai kurios firmos pardavė savo
atsargas brangiau, nei buvo pirkusios, nes dėl infliacijos jų vertė padidėjo, ir gavo pelną, kuris yra įtrauktas į
bendrą pelną.
- kapitalo suvartojimo korekcija (angl. capital consumption adjustment, CCAdj) perskaičiuoja įvairius
nusidėvėjimo metodus į tiesioginį (angl. straight-line) metodą ir perskaičiuoja nusidėvėjimo vertę iš istorinių
kaštų į dabartinius.
Firmų pelnai dažniausiai iš anksto signalizuoja apie firmų investicijų dalies padidėjimą ar sumažėjimą realiajame BVP.
Vyriausybės ir Standard&Poor’s agentūros skelbiami firmų pelnai skiriasi dėl skirtingų metodikų. Standard&Poor’s agentūra
firmų pelnus skaičiuoja iš grupės pasirinktų didelių firmų, kurių akcijomis prekiaujama biržose, tuo tarpu Komercijos
departamentas skaičiuoja visų kompanijų, patenkančių į “firmos” (angl. “corporation”) apibūdinimą, tame tarpe JAV
Federalinį rezervą. Be to, Standard&Poor’s skelbiami pelnai nėra koreguojami dėl atsargų vertės padidėjimo dėl infliacijos, be
to, juos įtakoja tokie dalykai, kaip savų akcijų išpirkimas rinkoje.
Nacionalinių Pirkimų Valdytojų apžvalga (angl. National Purchasing Managers’ Survey) parengiama, kai kas mėnesį
Nacionalinė Pirkimų Valdymo Asociacija (NAPM) apklausia virš 250 pirkimo agentų apie dabartinius jų užsakymų,
gamybos, įdarbinimo bei pristatymo iš tiekėjų greičio pokyčius ir tendencijas. Taip pat apklausiama dėl tų produktų, kuriuos
jie perka, bei atsargų kainas ir jų pokyčių tendencijas. Respondentai turi pasakyti, ar per praėjusį mėnesį aktyvumas, susijęs su
apklausiamu dalyku jų firmoje buvo padidėjęs, sumažėjęs arba nepakitęs. Apžvalga pasirodo pirmą naujo mėnesio darbo
dieną.
Apžvalgoje skelbiama, koks procentas nuo viso apklaustųjų skaičiaus nurodė padidėjusį aktyvumą kiekvienoje srityje.
Skaičiuojama imant nurodžiusiųjų didesnį aktyvumą skaičių ir prie jo pridedant pusę nurodžiusių nepasikeitusį aktyvumą
skaičiaus bei pakoreguojant sezoniniu faktoriumi.
Iš atskirų duomenų dalių NAPM skaičiuoja pakoreguotą bendrą indeksą. Jame naujų http://www.napm.org
užsakymų svoris sudaro 30 proc., gamyba 25 proc., įdarbinimas 20 proc., pristatymo greitis
15 proc., ir atsargos 10 proc. Kainos, importo ir eksporto užsakymai, bei neatlikti užsakymai nėra įtraukiami į bendrą
indeksą.
Bendro indekso vertė virš 50 proc. rodo, kad per praėjusį mėnesį gamybos sektorius augo. Žemesnis nei 50 proc. indeksas
rodo, kad gamybos sektorius traukėsi. 44 proc. ir žemesnis indeksas paprastai būna recesijos metu, tačiau paslaugų sektoriaus
augimas gali atsverti gamybos sektoriaus smukimą ir bendras ekonomikos rezultatas gali būti ir geresnis.
Pristatymo iš tiekėjų greitis matuoja, koks procentas iš pirkimų valdytojų patiria uždelstus tiekimų vykdymus. Šis indeksas yra
vienas iš aplenkiančių indikatorių, nes rodo pramonės įtemptumo laipsnio pokyčius, kurie paprastai lenkia ekonomikos ciklą.
Pristatymo greitis taip pat leidžia orientuotis, kokia bus infliacija. Pristatymo greitis paprastai ilgėja, kai ima trūkti produktų
arba sumažėja jų gamybos apimtys, po ko paprastai ima kilti kainos.
Ši apžvalga yra vienas pirmųjų praėjusio mėnesio ekonomikos sąlygų rodiklių.
Čikagos Pirkimų Valdytojų apžvalga (angl. Chicago Purchasing Managers’ Survey) yra panašus į Nacionalinę pirkimų
valdytojų apžvalgą pranešimas, tik jis pasirodo diena anksčiau (paskutinę mėnesio darbo dieną) ir apima tik vieną regioną –
Mičigano, Ilinojaus ir Indianos valstijas. Apžvalgą sudaro Čikagos Pirkimų valdytojų asociacija (angl. Purchasing
Management Association of Chicago). Indekso reikšmės tos pačios – virš 50 proc. rodo augimą, žemiau 50 proc. –
traukimąsi. Bendras “Verslo barometro indeksas” (angl. “Business Barometer Index”) yra gamybos, naujų užsakymų,
neįvykdytų užsakymų, atsargų, įdarbinimo, pristatymų greičio ir kainų rodiklių svertinis vidurkis. Čikagos ir nacionalinės
apžvalgų duomenys paprastai keičiasi vienoda kryptimi, bet kartais keliems mėnesiams atsiranda nukrypimų, dėl to nereikia
per daug pasitikėti išankstine Čikagos apžvalga.
Filadelfijos Federalinių Rezervų Banko Verslo Perspektyvų Apžvalgą (angl. Philadelphia Federal Reserve Bank Business
Outlook Survey) skelbia Filadelfijos Federalinis rezervų bankas (angl. Federal Reserve Bank of Philadelphia). Apžvalga
pasirodo kiekvieno mėnesio trečią ketvirtadienį.
Gamybos firmos Filadelfijos Federalinio rezervų banko apygardoje – rytų Pensilvanijoje, Niu Džersyje ir Delavare – kas
mėnesį apklausiamos paštu dėl bendrų ir specifinių sektorių ekonomikos sąlygų pokyčių paskutinį mėnesį. Gauti duomenys
pakoreguojami, kad nebeliktų sezoninės įtakos, ir skelbiami kaip difuzijos indeksai – skirtumas tarp procento matančių
pagerėjimą ir procento matančių pablogėjimą. Indekso reikšmė virš nulio rodo tos srities augimą, o reikšmė žemiau nulio –
situacijos blogėjimą.

741
 VII skyrius. Investicijų analizė./ Fundamentalioji analizė/ a. Ekonomikos ir šakos analizė

Nors Filadelfijos Federalinių rezervų banko apžvalgoje nurodoma, kad duomenys yra to mėnesio, kurį skelbiama, bet
naudoti duomenys realiai yra kartu praėjusio mėnesio ir to, kurį skelbia apžvalga.
Filadelfijos verslo apžvalgos rezultatai yra įtraukiami į šios apygardos duomenų dalį “rusvojoje knygoje”. Be to, kadangi
Filadelfijos apžvalgos rezultatai yra gaunami pagal atsakymus į atskirus klausimus, o ne kaip svertinis duomenų vidurkis, jie
nelabai palyginami su Čikagos pirkimų valdytojų apžvalga ir NAPM apžvalga.
Dabartinių ekonomikos sąlygų ataskaitą (angl. Current Economic Conditions) (“rusvoji knyga” (angl. “beige book” arba “tan
book”)) kas šešias – aštuonias savaites, antrą trečiadienį prieš Federalinio atviros rinkos komiteto posėdį skelbia Federalinės
rezervų sistemos taryba.
Prieš formalius Federalinio Atviros rinkos Komiteto (angl. Federal Open Market Committee, FOMC) politikos svarstymo
susirinkimus, kiekviena iš 12 Federalinės Rezervų Sistemos apygardų parengia pranešimus apie regionines ekonomikos ir
finansų sąlygas einamuoju momentu. Paprastai apžvelgiama pokyčiai mažmeninėje prekyboje, gamyboje, statyboje,
nekilnojamo turto rinkoje, žemės ūkyje ir bankininkystėje. Vienas iš Federalinių rezervų bankų rotacijos principu yra
atsakingas už ataskaitos sudarymą ir išvadų pateikimą. “Rusvoji knyga” yra viena iš trijų FOMC pateikiamų ataskaitų.
Ataskaita populiariai vadinama rusvąja knyga dėl tokios spalvos viršelio. Kita – žalioji knyga (angl. green book) aprašo verslo
sąlygas ir perspektyvas, o trečia – žydroji knyga (angl. blue book) – monetarinių (piniginių) rodiklių augimą. Pastarosios dvi
knygos viešai nepateikiamos. Kadangi rusvoji knyga rengiama remiantis žodiniais pokalbiais su verslo atstovais, informacija
gali skirtis nuo oficialių statistinių duomenų, gali būti atsilikusi, dėl to Federalinės rezervų sistemos pareigūnai traktuoja
knyga kaip nelabai svarbią. Tačiau kadangi tai yra oficialus centrinio banko dokumentas, tai rinkos į jame esančią informaciją
vis tik reaguoja.
Ilgalaikio vartojimo prekių užsakymai (angl. Durable goods orders (Advance report))
matuoja JAV gamintojams pateiktų užsakymų apimtis ilgalaikio vartojimo prekėms http://www.census.gov
(kurių vartojimo laikas viršija tris metus). Tokios prekės yra metalai, elektriniai ir
neelektriniai įrankiai, technika, vartojimo prekės, transportavimo įranga (tame tarpe lėktuvai ir automobiliai) bei karinė
technika. Tuo pačiu pateikiami išankstiniai ilgalaikių prekių tiekimo ir neįvykdytų užsakymų skaičiai. Ataskaitą trečią –
ketvirtą savaitę po mėnesio pabaigos teikia Komercijos departamentas, Cenzo biuras (angl. Bureau of Census).
Ilgalaikio vartojimo prekių užsakymai labai svyruoja, vėlesnėse ataskaitose, gavus patikslintus duomenis, jie gali smarkiai
skirtis nuo anksčiau pateiktų. Pirmas patikslinimas būna per 7-10 dienų po išankstinių duomenų paskelbimo. Kariniai
užsakymai dažniausiai ignoruojami, nes yra itin nepastovūs ir nelabai dideli, lyginant su bendru kiekiu. Civilinėje dalyje itin
įdėmiai sekami duomenys apie investicinių prekių (angl. capital goods) užsakymus, nes jie yra aplenkiantis indikatorius firmų
išlaidoms įrangai. Dažnai duomenys apie lėktuvų užsakymus irgi yra atmetami iš bendro srauto, nes užsakymų vykdymas
trunka kelis mėnesius, jie užima gana didelę dalį ir dėl to stipriai veikia rodiklius.
Pramonės gamybos (produkcijos) indeksas (angl. industrial production index) matuoja gamybą gamybos, kasybos ir
komunalinėse įmonėse. Jį kas mėnesį, dvi savaitės po mėnesio pabaigos skelbia Federalinės Rezervų sistemos taryba. Šis
rodiklis yra mažai kintantis. Indeksas išreiškiamas kaip procentinis dydis nuo bazės, svarbiausia yra indekso padidėjimas arba
sumažėjimas lyginant su ankstesniu mėnesiu. Baziniai metai yra 1992 metai (anksčiau buvo 1987 metai). Didesnis už
planuotą mėnesinis rodiklis rodo infliacijos spaudimo didėjimą, dėl to šokteli palūkanų normos ir smukteli obligacijų kainos.
Gamybos įmonės užima apie 86 proc. pramonės gamybos. Pramonės gamyba sudaro apie 30 proc. JAV BVP. Indekso
baziniai metai yra 1992 metai, tais metais jis lygus 100. Taip pat yra nemažai smulkesnių indeksų atskiroms pramonės
šakoms, pavyzdžiui, pramoninės įrangos, transporto įrangos, elektros įrangos, chemijos pramonės, maisto pramonės ir
leidybos.

742
 VII skyrius. Investicijų analizė./ Fundamentalioji analizė/ a. Ekonomikos ir šakos analizė

Pajėgumų išnaudojimo (angl. capacity utilization) rodiklis matuoja gamybos pajėgumų panaudojimo procentą gamyboje,
kasyboje ir komunalinėse paslaugose. Jį kas mėnesį, dvi savaitės po mėnesio pabaigos skelbia Federalinės Rezervų sistemos
taryba. Pajėgumų išnaudojimas matuoja, kokiu intensyvumu kapitalas panaudojimas gamybai. Ši panaudojimo norma (angl.
utilization rate) kyla ir smunka su ekonomikos ciklu. Didėjant gamybai, didėja pajėgumų išnaudojimas.

743
 VII skyrius. Investicijų analizė./ Fundamentalioji analizė/ a. Ekonomikos ir šakos analizė

Svyravimai nedideli. Didesnis nei prognozuota rodiklis arba rodiklio reikšmės augimas per laiką traktuojamas kaip infliacinis,
dėl kurio kyla palūkanų normos ir smunka obligacijų kainos. Šį rodiklį ekonomistai atidžiai seka kaip infliacinio spaudimo
ženklą. Paprastai laikoma, kad kai panaudojimo norma pakyla iki 82-85 proc., padidėja spaudimas kainoms ir ima didėti
infliacija.

744
VII skyrius. Investicijų analizė./ Fundamentalioji analizė/ a. Ekonomikos ir šakos analizė

745
 VII skyrius. Investicijų analizė:/ 2. Techninė analizė

VII SKYRIUS. INVESTICIJŲ ANALIZĖ:/ 2. TECHNINĖ

ANALIZĖ
Techninė analizė yra viena iš finansų rinkų ir instrumentų analizės sričių. Techninės analizės metodai yra labai įvairūs ir
nuolat vystomi. Ypač didelis vystymosi šuolis įvyko atsiradus kompiuteriams, leidusiems panaudoti matematinius indeksų,
kuriems reikalingas nuolatinis nenutrūkstantis duomenų srautas, skaičiavimus ir sukurti automatizuotas prekybos sistemas.
Pagrindiniai terminai paaiškinti vizualiai žemiau.

807
 VII skyrius. Investicijų analizė:/ 2. Techninė analizė

Terminas kryptis (angl. trend) naudojamas kainos judėjimo apibūdinimui, kai nuolat pasiekiami nauji aukštesni kainos lygiai
(kylanti kryptis) arba nuolat pasiekiami nauji žemesni kainos lygiai (smunkanti kryptis). Techninėje analizėje kryptys
atsispindi kaip kylantis arba smunkantis kainų grafikas laiko atžvilgiu. Kryptis nebūtinai būna tiesi. Ji gali vystytis bangomis
(angl. waves), kurias kai kas dar vadina kojomis (angl. legs). Banga yra vienas kainos pajudėjimas iki krypties apsigręžimo ar
krypties pasikeitimo (angl. trend/price reversal). Kryptis vystosi bangomis dėl dviejų priežasčių. Pirma, pati rinkų prigimtis
yra bangų principo – smukimas seka kilimą (žr. Elioto teoriją). Antra, kaina egzistuoja keliuose laiko intervaluose (angl.
timeframes) vienu metu. Tipinis laiko intervalas yra dienos intervalas, nes jį turi visi finansiniai instrumentai. Todėl čia jis
vartojamas kaip laiko intervalo (periodo) sinonimas apskritai. Jeigu tekste bus pateikiama formulė, kaip skaičiuoti,
pavyzdžiui, 13 dienų kainos vidurkį, tai lygiai tokie patys skaičiavimai gali būti atiliekami su visais kitais laiko intervalais, jei
instrumentas juos turi. Kadangi kaina egzistuoja keliuose laiko intervaluose vienu metu, tai formuotė, savaitės grafike
atrodanti kaip viena bangos koja, dienos grafike gali būti pilnai susiformavusia kryptimi. Savo ruožtu ji gali būti sudaryta iš
valandos grafike susiformavusių krypčių, kurios dienos grafike matomos kaip bangos. Kartais, kai rinkos dalyviai neturi
stiprios nuomonės, išsivysto rinkos konsolidacija (angl. consolidation). Tokiais atvejais rinka neturi krypties, ji juda beveik
horizontaliai tam tikrame kainos intervale ir nei kyla, nei smunka. Jeigu kaina kilo, smuktelėjo, o po to vėl ėmė kilti ankstesne
kryptimi, tai smukimas vadinamas kainos korekcija (angl. correction). Jeigu kaina smuko, pakilo, ir vėl ėmė smukti ankstesne
kryptimi, tai laikinas pakilimas irgi vadinamas korekcija. Jeigu kaina krito ar kilo, po to sekė konsolidacija, ir kaina tęsė savo
kritimą ar smukimą ankstesne kryptimi, tai konsolidacija irgi laikoma korekcija.
Kaip sinonimai čia vartojama terminai kaina ir rinka. Pavyzdžiui, teiginiai “kaina kyla” ir “rinka kyla” vartojami kaip
sinonimai, nes laikoma, kad kainos grafikas yra vieno produkto rinkos atspindys. Jeigu banga kilo, o po to smuko, tai
susidarė rinkos (kainos) viršūnė (angl. market top), o jei smuko, o po to ėmė kilti, susidarė rinkos (kainos) dugnas (angl.
market bottom). Jeigu viršūnė susiformuoja aukščiau ankstesnių viršūnių, tai sakoma, kad rinka pasiekė naujas aukštumas
arba naują viršūnę (angl. new highs), o jeigu dugnas susiformuoja žemiau ankstesnių dugnų, tai sakoma, kad rinka pasiekė
naujas žemumas arba naują dugną (angl. new lows).

TECHNINĖS ANALIZĖS SAMPRATA

Pagrindinis bet kurios finansų rinkų analizės tikslas yra aptikti tinkamus investavimui instrumentus, bandant nuspėti, ar jų
vertė didės, ar mažės, ir kada tai įvyks. Yra dvi pagrindinės analizės formos – fundamentalioji analizė (angl. fundamental
analysis) ir techninė analizė (angl. technical analysis). Fundamentalioji analizė pagrindinį dėmesį kreipia į ilgesnį laikotarpį ir į
fundamentaliuosius faktorius. Tikima, kad rinkoje instrumento kainą lemia tikroji jo vertė, kurią apsprendžia
makroekonominiai, mikroekonominiai ir specifiniai finansinio instrumento emitento faktoriai, tame tarpe būsimųjų pinigų
srautų perspektyvos. Jeigu kaina per maža, lyginant su tikrąja verte, siūloma tokį instrumentą pirkti, nes kaina, esą seka

808
 VII skyrius. Investicijų analizė:/ 2. Techninė analizė

paskui tikrąją vertę, todėl turėtų kilti. Techninė analizė gali būti apibūdinama kaip paskelbtų (istorinių) rinkos duomenų
naudojimas tam tikro finansinio instrumento rinkos analizei ir prognozei. Rinkos duomenys – kaina, indekso reikšmė,
prekybos apimtis ir techniniai indikatoriai.
Techninė analizė teigia, kad svarbesni yra trumpalaikiai ir psichologiniai faktoriai. Jeigu fundamentalioji analizė teigia, kad
rinkos kainą veikia fundamentaliųjų faktorių pokyčiai ir kad ankstesnė kaina nedaro įtakos ateities kainai, tai techninė analizė
teigia, kad ateities kainą lemia praeities kaina, ir kad kainos lygis pats paaiškina visus įtakojančius, tame tarpe
fundamentaliuosius, faktorius. Didelis dėmesys kreipiamas į rinkos elgseną, bandoma numatyti kainos pokyčių ir lygių
tendencijas ateityje. Manoma, kad tikrąją vertę numatyti labai sunku, ir kad fundamentaliajai analizei reikalingą informaciją
nuolat gauti ir analizuoti tiesiog neįmanoma. Be to, manoma, kad investuotojai naudojasi įvairiais faktoriais, nulemiančiais
sprendimą pirkti ar parduoti, tame tarpe ir tais, kurie nesusiję su fundamentaliaisiais faktoriais (pvz., paskalas).
Prekė verta tiek, kiek kažkas pasiryžęs už ją sumokėti, o ne tiek, kiek kainavo ją pagaminti. Todėl techninė analizė nagrinėja
kainų pokyčius kaip pasiūlos ir paklausos jėgų, veikiančių instrumento rinką, rodiklį. Techninėje analizėje pagrindinė rinkos
duomenų pateikimo forma yra įvairūs grafikai laiko atžvilgiu. Kainos grafikas laike prilyginamas pasiūlos ir paklausos
santykio pokyčių indikatoriui, nes kainą lemia paklausos ir pasiūlos susikirtimas.
Viena pagrindinių techninės analizės prielaidų yra ta, kad kainų pokyčių tendencijos atsiranda ir tęsiasi tam tikrą laiką (grafike
tai matoma kaip kainos kryptis). Taip yra dėl to, kad ne visi investitoriai vienodai interpretuoja informaciją – ne visi gauna ją
tuo pačiu metu ir ne visi taip pat suvokia. Be to, daroma prielaida, kad rinkos dalyvių psichologija yra masinė. Tai reiškia, kad
į įvykius rinkos dalyviai reaguoja panašiai. Esamos kainos taikosi prie naujos informacijos palaipsniui, kol susiformuoja nauja
rinkos pusiausvyra (kaina). Techninė analizė daro prielaidą, kad kainų judėjimo nuo senosios rinkos pusiausvyros iki
naujosios procesas gali būti atpažintas pagal pačios rinkos elgesį. Reikia tik sugebėti atpažinti į kurią pusę vyksta pokytis ir
greitai imtis atitinkamų veiksmų. Dėl ko kyla pokytis, nėra labai svarbu. Svarbu, kad jis vyksta.
Techninė analizė gali būti taikoma beveik visiems finansiniams instrumentams, kuriais prekiaujama rinkoje (kurie turi
besikeičiančią rinkos kainą), bet dažniausiai ji taikoma akcijų, valiutų, žaliavinių prekių ir ateities (fiučerių) bei pasirinkimo
sandorių (opcionų) rinkose. Tai labai prieštaringas ir seniausias analizės metodas. Dėl jos nuolat diskutuojama, ja visiškai
pasikliaujama, ji visiškai ignoruojama. Atliekami tyrimai, kurie prieštarauja vienas kitam. Pagal vienus, techninė analizė leidžia
pasipelnyti, pagal kitus – ji nesuteikia galimybės uždirbti daugiau, negu ja nesinaudojant. Pagrindiniai tyrimų rezultatų
skirtumai atsiranda dėl skirtingos kainų interpretacijos ir skirtingų techninės analizės metodų. Techninėje analizėje galioja
taisyklė: kuo daugiau dalyvių naudoja metodą ir juo tiki, tuo stipriau jis pasitvirtina ir sėkmingiau veikia.
Tačiau dauguma rinkos dalyvių nepuola į kraštutinumus ir laikosi vidurio – technine analizę reikia derinti su kitomis analizės
technikomis.
Prekiauti finansų rinkose galima tiek remiantis technine, tiek remiantis fundamentaliąja analize. Tačiau visada yra rizikuojama
galimybe prarasti ar uždirbti pinigus. Kiekvienas investuotojas, atsidaręs poziciją (atlikęs pirkimą ar pardavimą), lieka
stebėtoju, nes nieko pakeisti iki pozicijos uždarymo nebegali. Viską lemia rinka. Jis gali tik tikėtis, kad kaina pakryps į jam
naudingą pusę. Tokie rinkos dalyviai sudaro masę – minią su jai būdinga psichologija. Kas rinkoje eina prieš minią – pralošia.
Minios psichologija yra lemiantis dalykas. Akcija gali būti nieko verta, tačiau rinkos dalyviai ją pirks ir jos kaina augs. Lygiai
taip pat akcija gali būti teoriškai daug verta, tačiau jei niekas jos nepirks, jos kaina kris. Kuo labiau kaina krinta, tuo labiau visi
stengiasi nepatirti nuostolio, todėl parduoda turimas akcijas esančia rinkoje kaina, kad ir mažesne, negu pirkimo. Tada kaina
krinta dar labiau, nes pasiūla padidėja, o norinčių pirkti smunkančią akciją mažėja. Tačiau ateina momentas, kai rinka
persiverčia, nes kažkam pasirodo, kad dabar kaina jau nebekris, o akciją verta pirkti, nes ji pigi, per daug nuvertinta. Kai
tokių atsiranda vis daugiau, akcija atgauna paklausą ir jos kaina ima kilti. Bet kuriuo atveju, lemia rinkos dalyvių jausmai –
pasitenkinimas sudarytu sandoriu, baimė patirti nuostolį.
Techninė analizė stengiasi įvertinti rinkos dalyvių psichologiją. Galima sakyti, kad esama rinkos kaina atspindi visą
informaciją, žinomą rinkos dalyviams dabartiniu laiko momentu. Todėl kainos pokyčių grafikas rodys informacijos įtaką
rinkai (t.y. rinkos kainai). Su nauja informacija keičiasi rinkos dalyvių lūkesčiai, kurie lemia prekybos sprendimus, kinta
paklausos – pasiūlos santykis, o su juo ir rinkos kaina. Realybėje tai atrodo taip. Sakykime, aukštas Japonijos banko
pareigūnas užsimena, kad po dviejų savaičių gali būti sumažintos pagrindinės palūkanų normos. Tokiu atveju, jena JAV
dolerio atžvilgiu susilpnėja, nes rinka iš karto sureaguoja, patikėdama ir išsigandusi, kad palūkanų normų mažinimas tikrai
bus. Palūkanų normų mažinimas reiškia, kad sumažėja palūkanų normos pinigų rinkos depozitams, todėl jie tampa mažiau
patrauklūs, ir rinkos dalyviai ima pardavinėti valiutą, taip nusmukdydami jos kainą.

809
 VII skyrius. Investicijų analizė:/ 2. Techninė analizė

Po dviejų savaičių, kai palūkanų normos sumažinamos iš tiesų, rinka beveik (“beveik”, nes dalis rinkos dalyvių taip ir nebuvo
patikėjusi galimu mažinimu, o kai jis įvyko, sureagavo) nebereaguoja, nes kaina jau buvo pakoreguota. Kitaip tariant, rinka
įskaičiavo galimo palūkanų normų mažinimo efektą iš anksto. Kainos reakcija įvyktų tik tokiu atveju, jeigu palūkanų normos
liktų nesumažintos. Nusivylę ankstyvu jenų pardavimu investuotojai pultų jas atpirkti. Paklausa padidėtų ir jena sustiprėtų.
Paveiksle matoma, kaip rinka sureagavo patekus į ją informacijai apie palūkanų normas. Didžiausia reakcija įvyko, sužinojus
apie jų pakeitimo galimybę. Kai palūkanų normos buvo pakeistos realiai, rinkos reakcija buvo staigi, bet labai trumpa. Staigią
reakciją sukėlė nepatikėjusių, kad palūkanų normos bus pakeistos, investuotojų veiksmai. Apibendrinant galima pasakyti, kad
rinka ateities įvykius iš karto įskaičiuoja į kainą, kai tik apie tai sužino. Todėl didžiausia reakcija įvyksta ne faktiškai atsitikus
įvykiui, o tada, kai sužinoma, kad jis įvyko ar įvyks. Vadinasi, kainą, paklausą ir pasiūlą formuoja rinkos dalyvių psichologinės
reakcijos, iš dalies lemiamos atminties. Minėtame pavyzdyje investuotojai žino, kad po palūkanų normų sumažinimo jena
susilpnės. Vadinasi, tų investuotojų, kurie turi jenas, turtas nuvertėtų. Jie to nenori, ir ima jenas pardavinėti. Nesvarbu, kad
mažinimas gali įvykti po dviejų savaičių, svarbu, kas pirmiau uždarys pozicijas. Investuotojas žino, kad jis nėra vienintelis,
taip galvojantis, ir kad kiti taip pat ims pardavinėti savo jenas, todėl jų pasiūla padidės, ir kaina kris. Kuo anksčiau jis sužinos
informaciją apie palūkanų normų mažinimą, kuo anksčiau parduos jenas, tuo mažiau nuostolio jis patirs, lyginant su kitais.
Vadinasi, kainą veikia ne patys įvykiai, o informacija apie juos, pasiekusi rinką, ir investuotojų atmintis, kaip rinka tokiu
atveju elgėsi anksčiau. Kuo daugiau rinkos dalyvių tiki, kad kaina mažės, tuo labiau ji mažėja.

810