1 tema.

CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS

Ginčas dėl teisės- tai individualaus pobūdžio turtinis konfliktas tarp F ir J asmenų interesų. Jį galima išspręsti tik bendromis ginčo
šalių pastangomis arba ginčo (ieškinio) teisenos tvarka.
2
GINČŲ DĖL TEISĖS RŪŠYS:
1) Asmens teisės pažeidimas- bet koks tam tikram asmeniui priklausančios teisės, turtinių ir (arba) neturtinių interesų
pažeidimas (pvz.:prievolės neįvykdymas arba įvykdymas ne laiku). Teisė apginama atkuriant padėtį, buvusią iki T
pažeidimo, bei užkertant kelią T pažeidžiantiems veiksmams.
2) Asmens teisės ginčijimas- kai vienas teisinių santykių subjektas užginčija kitam teis. santykių subjektui priklausančią teisę.
Asmenų teisiniai santykiai, jų tarpusavio T ir P tampa neapibrėžtos, neaiškios, kadangi neaišku, kam priklauso toji
subjektinė teisė ir dėl to neįmanoma jos įgyvendinti (pvz.ginčijama autoriaus teisė į kūrinį). Teisės ginčijimo atveju jos
turėtoju pripažįstamas tam tikras asmuo (pvz.jam priklauso nuosavybės teisė į daiktą) arba paneigiama asmens subjekt.teisė
ir ji pripažįstama kitam asmeniui.
Taikomos įv. subjektinių teisių gynimo FORMOS: savigyna, tiesioginės ginčo šalių derybos teisių gynimas v-binėse bei
visuomeninėse institucijose. Kartais būna nustatyta tam tikra formali subjekt. teisių gynimo procedūra, kitais atvej.jokių
procedūrų nėra.
SAVIGYNA- seniausia ginčo sprendimo forma, kai teisę turintis asmuo ją įgyvendina pats, nesikreipdamas į jokį tretįjį asmenį.
Savigyna- laikina priemonė, taikoma siekiant nutraukti teisės pažeidimą, įvykdyti prievolę ir pan.Jei T pažeidimas tęsiasi, ginčą
turi spręsti kompetentinga v-bės institucija.
CK 6.253str.8d.,CK 1.139str -savigyna
SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GINIMO PROCEDŪRA- tai įstatymais sureguliuota tam tikrų v-bės ar visuomeninių
institucijų veikla ginant bei atkuriant pažeistas subjekt.teises ir interesus.
Pagal tai, kokia institucija ginčą nagrinėja, visos procedūros skirstomos į valstybines ir visuomenines.
1)Ginčus nagrinėjančios v-bės institucijos yra teisminės (dar skirstomos į civilines procesines, baudžiamąsias procesines,
administrac.procesines) bei administracines.
-
Teisminė gynyba- pagrindinė pažeistų teisių gynimo forma.CT ginamos CP tvarka.Viešojo ar vidaus administr.srityje pažeistos
teisės ginamos AP tvarka.Dar kitos T ginamos BP tvarka.
-
Administracine tvarka ginčus nagrinėja daug įvairiausių įstaigų- savivaldybės, policija, inspekcijosw, departamentai ir pan.
2)Ginčus nagrinėjančios visuomeninės institucijos.
-
arbitražas- F ir J asmenys, susitarę tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ne į v-bės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą ar įst.
numatyta tvarka paskirtą 3ąjį asmenį.Arbitras- fizinis asmuo.Veiklą reglamentuoja Komercinio arbitražo įst.
Pagal organizavimo pobūdį gali būti institucinis ir ad hoc arbitražas.
■ Institucinis vykdo nuolatinė arbitražo inst. (LT- Vln. komercinio arbitražo teismas)
■ Ad hoc arbitražas, kai šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūros neorganizuoja nuolatinė arbitražo instit. Priklausomai ar
ginčas susijęs tik su LT, ar apima tarptaut elementą, arbitražas gali būti:
*Nacionalinis komercinis a – sprendžia ginčus tarp LR ūkio subjektų, išskyrus ginčus, numatytus Komercinio a įst 4
str
*Tarptaut komercinis a – atitinka komercinio a įst 4 str numatytus požymius.
Pasauly taikomos dar kitos ginčų sprendimo procedūros: šalių sutaikinimo, šalių derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui,
ginčo perdavimas spręsti pasirinktam expertui ir tt.
Lt yra ikiarbitražinio tarpininkavimo galimybė: šalys gali kreiptis į komercinį arbitražą ikiarbitražinio tarpininkavimo.
Kai kuriuos nesutarimus gali nagrinėti ir kt visuomeninės institucijos (pvz. taikinimo komisija, darbo arbitražas 3-ųjų
teismas).
Ginčų sprendimas gali vykti:
1.formalusis ginčų sprendimas - ginčą sprendžia asmenys ar inst, kurių veiklą detaliai reglamentuoja TN ir jų negali keisti
ginčo šalys (CP, Adm procedūros).
2.neformalusis – pačių ginčo šalių nustatyta ginčo sprendimo tvarka, kai ginčą sprendžia pačių pasirinkti asmenys- arbitrai, 3-
ųjų teismas.
Imtis alternatyvių procedūrų skatina šios priežastys:
1. bylinėtis teisme yra brangu
2. teismo procesas vyxta ilgai, nes byla pereina visa CP stadijas
3. nuo teismo proceso daugelį atgraso tai, kad jis yra labai griežtai reglamentuotas
4. bylos nagrinėjamos viešai, apie jas sužino daug pašalinių asmenų
5. šalys negali užtikrinti pasitikėjimo bylą nagrinėsiančiu asmeniu
6. bylą išsprendus teisme atkuriama tik teisinė, bet ne socialinė taika
7. perdavusios bylą spręsti teismui, šalys gali prarasti savo teisę kontrolę, nes teismas gali neleisti joms atlikti tam
tikrus veixmus – sudaryti taikos sutartį, atsisakyti ieškinio
Neformalūs ginčų sprend būdai turi atitikti šias sąlygas:
1. v-bė turi suteikti šalims garantijas pripažinti alternatyvaus ginčų sprendimo rezultatus
2. v-bė neturėtų nepagrįstai reikalauti, kad šalys prieš kreipdamosi į teismą privalomai pabandytų ginčą išspręsti neformaliais
būdais- neteismine tvarka

1
 Teisminės gynybos privalumai:
1. teisme užtikrinama teisinė taika, teisinis stabilumas
2. bylą nagrinėja profesionalūs teisininkai, kurie taiko TN ir turi spec žinių
3. užtikrinimas teismo sprendimo prievartinis įvykdymas
4. teismo proceso taisyklės užtikrina galimybę geriau nustatyti bylos aplinkybes ir tiesą
5. teisme galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones (pvz.: turto areštas, draudimas atlikti tam tikrus veixmus
6. teisme padarytos teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidos gali būti ištaisytos aukštesnės instancijos teisme
7. numatyta galimybė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų neturtingus CP dalyvius bei suteikti v-bės garantuojamą teisinę pagalbą
2 klausimas. Teisė į teisminę gynybą, kaip viena pagrindinių asmens teisių. Teisė į teisminę gynybą LR Konstitucijoje ir kt. teisės
šaltiniuose

LR K-jos 30 str. 1 d – asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Str. įtvirtinta
konstitucinė teisė į teisminę gynybą- tai asmens teisinio statuso teisnumo sudedamoji dalis. Teisminės gynybos garantija reiškia
asmens teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, skundu, prašymu bei teismo pareigą išnagrinėti tokį ieškinį ir priimti dėl jo teisėtą
sprendimą. Teismų sprendimai privalomi visiems ir galioja LR teritorijoje.
Teismai vykdo teisingumą; teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, teisėjai klauso tik įst, teismas priima
sprendimą LR vardu- 109 str.
110 str. 1 d –teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teismų įst. 4 str. 1 d Lt visi piliečiai turi teisę į teisminę gynybą jei kėsinamasi į jų gyvybę, sveikatą, asm. laisvę, nuosavybę,
garbę ir orumą ir kt. teises ir laisves taip pat turi teisę į teisminę gynybą nuo v-bės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų
neteisėtų veixmų ir neveikimo.
Teises į teisminę gynybą turi ir F, ir J asmenys.4 str. 2 d. – kt. v-bės piliečiai bei asm. be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą
kaip LT piliečiai, jei kitaip nenustato įst.
CPK 245 str. 5 punktas numato, kad teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei suinteresuotas asm. kreipiasi į teismą, yra nes yra
nesilaikęs tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka.
Bylas CP tvarka nagrinėja bendr. kompetencijos teismai, LAT, LT apeliacinis t-mas, apygardų ir apylinkių teismai.
-- apylinkių (yra 54) – nagrinėja hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtas bylas, kt civil. bylas, taip pat jų kompetencijai priskirtas
AT pažeidimų bylas.
-- apygardų (yra 5) – pirmoji instancija civil. bylų, įst. priskirtų jų kompetencijai nagrinėjimui, taip pat apeliacinė instancija dėl
apylinkių teismų sprendimų ir nutarčių.
-- apeliacinis pirma instancija dėl apygardų teismų priimtų sprendimų ir nutarčių, nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir
tarptaut. teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo LR.
-- Aukščiausiasis – vienintelis kasacinis t-mas įsiteisėjusiems bendr. kompet. teismų sprendimams ir nutartims peržiūrėti. Taip pat
analizuoja ir apibendrina bendr. kompet. teismų ES TN taikymo praktiką ir teikia rekomendacijas dėl LT bendr. kompet. teismų ir
ES teisminių inst. bendradarbiavimo.
Yra teismams nepriskirtų bylų:
** ginčų dėl iškeldinimo ir gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų ir viešbučių. (CK 6.610; 6.615; 6,626)
** pažeistas asm. teises, kylančias iš adm. teisinių santykių, konkurencijos bylas nagrinėja administraciniai teismai.
Jei asmeniui turtinė, neturtinė, fizinė žala padaryta nusikaltimo metu, baudž. byloje gali būti pareikštas civilinis ieškinys.
Asm. turi teisę su skundu kreiptis apeliacine tvarka dėl neįsiteisėjusių sprend. ar nutarčių ir nuosprendžių pagrįstumo ir (arba)
kasacine tvarka dėl įsiteisėjusių sprendimų, nutarčių, nuosprendžių teisėtumo patikrinimo.
Kiekv. asm., kurio konst. teisės ir laisvės pažeidžiamos, gali kreiptis į tarptautines inst., jei LR yra ratifikavusi tarptaut.
dokumentus, įtvirtinančius tokį žmogaus teisių ir laisvių gynimo įgyvendinimo būdą.
1950m. Europos žm. teisių ir pagr. laisvių apsaugos konvenciją LT ratifikavo 1995 04 27.
Į EŽTT galima kreiptis ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo tos dienos, kai šalies teisinės institucijos byloje priėmė galutinį sprendimą.
Asmuo gali kreiptis į šį Teismą tik išnaudojęs visas šalies teisinės gynybos priemones.
Konvencijos 35 str. įtvirtina peticijos priimtinumo sąlygas:
1. teismas bylą nagrinėti priima tik po to, kai buvo panaudotos visos šalies vidaus teisinės priemonės ir ne vėliau kaip per 6
mėn. nuo galutinio sprend. pačioje v-bėje.
2. teismas nepriima nagrinėti peticijos, jei ši yra:
a) anoniminė
b) pagal savo esmę tokia pat, kokią teismas jau svarstė.

3. nepriimtina tokia peticija, kuri yra nesuderinama su Konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, aiškiai nepagrįsta.
4. nepriima peticijos, jei mano, kad ji nepriimtina pagal ši str.
Pagal Konst. 5 str. 1 d. v-bės valdžą Lt vykdo: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Teisminės valdžios paskirtis-
įgyvendinti teisingumą. Teismas- savarankiška valdžios institucija.

CPT 1 tema

3kl. Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai

Pagrindinė civilinio proceso teisės funkcija yra reglamentuoti visuomeninius santykius teisingumo vykdymo sferoje, t.y.
santykius, susiklostančius teismams nagrinėjant ir sprendžiant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių, ypatingosios teisenos
bylas, taip pat vykdant teismų sprendimus.

Pagrindiniai CPT uždaviniai:

2
 1. CPT turi įtvirtinti šios teisės šakos principus, kuriais remiantis turi būti reglamentuojamas CP, kurių būtina laikytis
teismams nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismų sprendimus (CPK 5-21 str);
2. CPT turi reglamentuoti CP dalyvių (teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų) teisinę padėtį – jų teises ir pareigas,
procesines teisines galimybes;
3. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones, su kurių pagalba būtų galima apginti pažeistas civilines teises bei įst-o
saugomus interesus, t.y. ši teisės šaka turi nustatyti priverstinį pažeistos teisės įgyvendinimo mechanizmą;
4. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, kai dėl jos nėra
ginčo (nustato CPK V dalis);
5. ši teisės šaka turi nustatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumus, atsižvelgiant į šių bylų specifiką;
6. CPT, reglamentuodama pažeistų subjektinių teisių gynimo būdus ir tvarką, kartu turi reglamentuoti ir užtikrinti teisės
aiškinimą bei plėtojimą.
Teismas turi išaiškinti ne tik fakto klausimus, bet ir taikytiną teisę – ar tikrai ieškovas reikalavimą grindžia tinkama teisės
norma

4 klausimas.CPT atribojimas nuo kitų teisės šakų.CPT ryšys su materialinėmis teisės šakomis

Skiriamos materialios ir proceso teisės šakos.

Materialioji teisė nustato teisinių santykių subjektų galimo ir leistino elgesio ribas- teises, pareigas ir atsakomybę už pareigų
nevykdymą ar teisių pažeidimą; ji nusako, ką asmuo gali ar privalo daryti.
Materialiosios teisės šakos reguliuoja F ir J asmenų tarpusavio santykius.
Skiriami 3 materialiosios subjektinės asmens teisės elementai:
1) Teisė naudotis savo teise- atlikti tam tikrus veiksmus
2) Teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti pareigas, atitinkančias turimą teisę- atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti
3) Teisė reikalauti gynybos iš v-bės institucijų, kai trukdoma įgyvendinti teisę ar kt asmenys neatlieka savo pareigų
Materialioji teisė nustato asmens teisinį statusą tik iki ginčo dėl teisės kilimo momento.
Materialiosios T.pagrindu įgyvendinant teises ir tarp šalių kilus ginčui, būtina nustatyti tarp šalių susiklosčiusius materialiuosius
teisinius santykius.
Proceso teisės šakos reguliuoja teisinius santykius ginant pažeistas materialiąsias teises ir nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą
marerial.teisę ir taip užtikrinti jos įgyvendinimą (prie šių teisės šakų priskiriama CPT, reglamentuojanti civilinių bylų teisminį
nagrinėjimą.
CPT santykis su K-ne teise
KT įtvirtina pagrindines žmogaus teises ir laisves, teismų sistemą, pagr.bylų nagrinėjimo teisme principus, daro tiesioginę įtaką
visoms teisės šakoms.
Daug visoms proceso teisės šakoms bendrų TN yra Teismų įstatyme, Advokatūros įstat, Prokuratūros įst.
Materialiosios ir proceso teisės skirtumai
1. Materialieji teisiniai santykiai gali atsirasti ir be asmens valios (asmens gimimas ar mirtis), o procesiniai teisiniai santykiai
paprastai atsiranda tik suinteresuoto asmens iniciatyva (ieškinio pareiškimas)
2. Material.teisė teisinių padarinių sukelia ir be v-bės institucijų veiksmų (testamentas), proceso teisė savaime teisinių
padarinių nesukelia; numato galimybę atlikti veiksmus, bet nenumato jų rezultato, nes tai palieka spręsti teismui
3. Proceso teisė padeda užtikrinti material.teisės efektyvumą, užtikrina teisės plėtojimą. Tai patvirtina proceso teisės
savarankiškumą
4. Material.teisė yra privatinės teisės dalis, ji reguliuoja visuomeninius lygiateisių, nepavaldžių vieni kitiems asmenų
santykius, o CPT būdingi ir privatinės, ir viešosios teisės bruožai
5. Civilinių teisinių santykių subjektai material.teisę gali pasirinkti, o proceso teisės negali, nes CPT- tai ir viešosios teisės
dalis.
6. Material.teisė nustato bendro pobūdžio elgesio taisykles, visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas ir dėl to yra
reguliuojamoji, o proceso teisė skirta ginti pažeistas asmens material.subjektines teises, todėl yra apsauginė.
M ir P teisės šakų sąveika atsiskleidžia per CPT institutus
- Šalių institutas: šalių sąvoka vartojama tiek M, tiek P teisėje, tačiau ne visada materialiųjų teisinių santykių šalys ir
CP šalys sutampa;
- 3ųjų asmenų institutas- ir M, ir P teisėje
- Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas- jei asmuo turi civilinį teisnumą ir veiksnumą, tai jis turi ir procesinį t
ir v
- Įrodymai: kokie įrodymai yra leistini ir susiję su konkrečia byla nurodo material teisė
LT 3 savarankiškos proceso teisės šakos- CPT, BPT ir APT .
Jos skiriasi pagal reguliavimo dalyką ir metodą.
CPT – dažniausiai ginamas privatus interesas, todėl CP būdingi šalių dispozityvumo, rungimosi principai.
BPT- viešosios teisės šaka, jam būdingas imperatyvus teisinio reguliavimo metodas; gina privatų ir viešąjį interesą, kuriuos saugo
BT.Būdingas tardomojo proceso principas (ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turi veikti aktyviai, siekdamas išsiaiškinti
objektyvią tiesą)
APT- būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, tačiau mažiau imperatyvus, nei BPT. Dalyviai nėra lygiateisiai (dažni
subordinacijos ryšiai). Rungimosi principas žymiai mažesnės apimties, nei CPT; tai viešoji teisės šaka. Labai svarbus dispozityvumo
princ.(gali skundo atsisakyti bet kurioje proceso stadijoje).
Visas proceso T šakas sieja daug bendrų bruožų. Nors šios T šakos nustato skirtingas procedūras, bet kuri iš šių T šakų reguliuojamų
teisenų vykdo teisingumą, vykdant jį taikomi bendri konstituciniai ir kt teisės principai.
CP ir BP sieja ir tai, kad BP metu gali būti pareikštas civilinis ieškinys.

3
Visas 3 procedūras sieja tai, kad civilinė byla turi būti sustabdyta, jei jos negalima išnagrinėti dėl to, kad yra neišnagrinėta kita CP,
BP ar AP proceso tvarka nagrinėjama byla.
CP tvarka nagrinėjamos bylos dėl ginčų, kylančių ne tik iš civilinės, bet ir iš šeimos, darbo, komercinės, bankroto ir kt privatinės T
šakų normų reguliuojamų teisinių santykių.
AP- ginčai ne tik iš AT, bet ir iš mokesčių, finansų, konkurencijos, socialinio aprūpinimo ir kt viešosios T šakų normų reguliuojamų
teisinių santykių.
BP tvarka nagrinėjamos bylos, susijusios su BT, bausmių vykdymo T normų įtvirtintomis subjektinėmis teisėmis.

5. Civilinio proceso teisės dalykas.

Civilinės proceso teisės (CPT), kaip ir kitų teisės šakų, reguliavimo dalykas – teisės šakos reguliuojami teisiniai santykiai.
CPT reguliavimo dalyką nusako CPK 1 str. 1 d.:
Šis Kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų
dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio
teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką. Darbo, šeimos,
intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos bei ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio
Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Taigi CPT reguliuoja teismo ir kitų civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.
Vadinasi CPT dalyku reikia laikyti patį CP, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir
sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Reguliuodama šią veiklą, CPT turi užtikrinti, kad šalių ginčai būtų
sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.

6. Civilinio proceso teisės metodas.

CPT teisinio reguliavimo metodas – tai būdai, kuriais šios teisės normos reguliuoja santykius, esančius teisinio reguliavimo dalyku.

• Imperatyvusis (subordinacijos) metodas būdingas viešajai teisei ir reiškia, kad teisinių santykių subjektų konkretūs
veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuoti teisės normų, jie neturi pasirinkimo laisvės, jų teisės ir pareigos aiškiai
apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu. Galiojant šiam metodui, paprastai abipusiai subjektų santykiai
grindžiami tarpusavio pavaldumu.
Daug CPK normų imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio modelį.
Nors CP tvarka dažniausiai nagrinėjamas ginčas, kilęs iš privatinių teisinių santykių, įstatymų leidėjas procese nustato kai kuriuos
privalomus dalykus, nes absoliuti proceso dalyvių laisvė gali būti kenksminga ginčo šalims, tretiesiems ir kitiems asmenims, kurie
dėl nežinojimo ar kitų priežasčių negali pasinaudoti savo teise.
Taigi visų pirma CPK būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas.
Imperatyviomis normomis turi būti sureguliuota:
1. ginčo šalių teisės ir pareigos;
2. proceso organizavimo principai;
3. teismų kompetencija.

• Dispozityvusis metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačias galimybes pasirinkti
konkretų veikimo būdą ar apibrėžti subjektų tarpusavio teises ir pareigas susitarimu. Šis principas būdingas privatinės teisės
šakoms.
CP tvarka ginamos subjektinės teisės dažniausiai įtvirtintos tokių materialiosios teisės šakų normose, kurioms būdingas
dispozityvusis reguliavimo metodas. CT galiojantis šis metodas suteikia teisę civilinių teisinių santykių dalyviams susitarti dėl tokių
sąlygų, kurių tiesiogiai nedraudžia įstatymas. Materialiųjų teisinių santykių subjektai, kilus ginčui, tampa proceso šalimis. Kadangi
disponuodami materialiąja subjektine teise asmenys turi didelę veiksmų laisvę, adekvatu tokią galimybę užtikrinti ir CP.
Tai reiškia, kad CPT būdingas ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas, ir tai lemia pati CP esmė.

Kaip matyti, CPT būdingas ir imperatyvusis, ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodai, darytina išvada, jog CPT teisinio
reguliavimo metodas yra mišrus. Taip CP metodą traktuoja ir Konstitucinis Teismas.
Teisinio reguliavimo metodo dvilypumas nulemia, kokiai teisės šakų grupei – viešosios ar privatinės – priskirtina CPT.
Viešajai teisei būdingas subordinacijos principas, šios teisės reguliuojamų teisinių santykių viena šalis visada yra valstybė ar jos
institucija, tuo tarpu privatinė teisė reguliuoja privačių fizinių ar juridinių asmenų santykius.
CP susiklosto įvairūs civiliniai procesiniai teisiniai santykiai tarp įvairių subjektų, bet teismas visada yra bet kurio teisinio santykio
subjektas. Iš to išplaukia, kad CPT yra viešosios teisės dalis.
Kontinentinės teisės sistemos šalims (taip pat ir Lietuvai) tai būdinga juo labiau, nes šiose valstybėse teismas yra aktyvesnis
proceso dalyvis nei bendrosios teisės sistemos šalyse, kuriose veikia ginčo CP modelis. Be to, CP tvarka nagrinėjamos ne vien
grynai privataus pobūdžio civilinės bylos, bet ir bylos, kurioms būdingas ne tik individualus (privatus), bet ir didesnis viešasis
interesas, šių bylų baigtimi taip pat suinteresuota valstybė, visuomenė ar jos dalis. Viešąjį interesą atspindi taip pat poreikis
vienodinti teismų praktiką, analogiškiems teisiniams santykiams teisės normas aiškinti ir taikyti vienodai.

4
Kita vertus, CP esmė visada yra privati, nes CP tvarka sprendžiamas šalių privatus ginčas ir tai nulemia materialiosios (privatinės)
teisės prigimtimi. Nagrinėjant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių, vyrauja šalių dispozityvumo ir rungimosi principai,
šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys turi daug alternatyvių galimybių įgyvendinti procesines teises.
Darytina išvada, kad CPT – tai mišri teisės šaka, turinti ir viešosios ir privatinės teisės bruožų.

7kl. Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistema

CPT – tai sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą teismui
nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Tai kodifikuota teisės šaka. Pagrindinės šios teisės nuostatos ir jų dauguma išdėstytos kodifikuotame teisės akte – Civilinio proceso
kodekse. CPT normos CPK išdėstytos laikantis tam tikros teisės akto vidinės struktūros. Visos CPT normos sudaro loginę sistemą.

Struktūriškai CPK suskirstytas į 7 dalis:

1. Bendrosios nuostatos;
jos aktualios visoms CP stadijoms
2. procesas pirmosios instancijos teisme;
šioje dalyje išdėstytos teisės normos reglamentuoja bylų nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka ir sprendimų bei nutarčių
priėmimo tvarką pirmos instancijos teisme.
3. teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas;
šios dalies normos reglamentuoja teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės formas:
- bylų peržiūrėjimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme
- proceso atnaujinimą – išnagrinėtos bylos, kurioje įsiteisėjo teismo sprendimas ar nutartis, pakartotinį išnagrinėjimą
dėl įstatyme numatytų naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Procesą pirmos instancijos teisme ir procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios teisės normos sąveikauja kaip
bendrosios ir specialiosios.

4. atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai;

šios CPK dalies teisės normos reguliuoja atskirų ginčų bylų (šeimos, darbo) nagrinėjimo ypatumus, taip pat įtvirtina
am tikrų kategorijų bylų nagrinėjimą supaprastinta tvarka (pvz dokumentinis procesas, bylos dėl nedidelių sumų
priteisimo). Nurodytos bylos nagrinėjamos pagal CPK IV dalies taisykles.
5. ypatingoji teisena;
šios dalies teisės normos reglamentuoja ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką
6. vykdymo procesas;
šios dalies teisės normos nustato teismo sprendimų ir nutarčių vykdymo tvarką

7. tarptautinis civilinis procesas;

reglamentuoja bylą, turinčių tarptautinį elementą, nagrinėjimo teismuose ypatumus, užsienio teismų ir arbitražų
sprendimų ir nutarčių pripažinimo ir vykdymo LR tvarką.

Tik tinkamai nustačius atskirų proceso teisės normų sisteminius ryšius su kitomis normomis, įmanoma teisingai išaiškinti taikomos
teisės normos turinį.

Kadangi CPK yra pagrindinis susistemintas CP teisės aktas, siekiant išspręsti atskirų civilinio proceso teisės normų galimų kolizijų
bei konkurencijos problemas CPK 1 str. 2 d įtvirtinta taisyklė, kad jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kitų įstatymų, teismas turi
vadovautis CPK, išskyrus tuos atvejus, kai pats Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įst –ų normoms.

CPT sistemos dalys:

• bendroji
• ypatingoji

Bendroji dalis apima klausimus, bendrus visam CPui (CP principai, bylų priskyrimas teismams, teismingumas, atstovavimas,
proceso dalyviai ir t.t.)
Bendrosios dalies normos išdėstytos:
- CPK I dalyje „Bendrosios nuostatos“ (CPK 1-175 str);
- taip pat II dalies XIII skyriuje „Įrodymai“ (CPK 176-224 str)

Ypatingoji dalis reglamentuoja:

- civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą atskirose CP stadijose;
- bylų nagrinėjimą konkrečios civilinio proceso teisenos (ginčo ir ypatingosios) tvarka;
- atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo, taip pat bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimo ypatumus.

8 kl. Civilinio proceso samprata ir esmė, skirtumas nuo civilinio proceso teisės

5
Civilinis procesas yra šalių bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių veiksmų sistema tam pačiam tikslui pasiekti – ginčui dėl
teisės akto ar kitokio pobūdžio civilinei bylai išspręsti. CPui nepriskirtini alternatyvūs subjektinių teisių gynimo būdai, pvz, arbitražo
veikla, pretenzijų reiškimas bei kitos ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros ir pan.

CP – tai civilinių procesinių teisnių santykių subjektų procesinė veikla, kurios metu nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės bylos
teisme (pvz ginčai dėl teisės), teismų sprendimų ir nutarčių vykdymo, užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir
vykdymo klausimai.

Įvairių civilinių procesinių teisnių santykių subjektų procesinė veikla yra skirtinga.
Teismo procesinė veikla – tai, pvz, ieškinio ar kitų procesinių dokumentų priėmimo klausimo sprendimas, procesinių terminų tam
tikriems procesiniams veiksmams atlikti skyrimas, ištirtų byloje įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių konstatavimas ir kt.
Šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinė veikla prasideda nuo ieškinio pareiškimo ir tęsiasi iki bylos išnagrinėjimo iš
esmės ar bylos pabaigos be teismo sprendimo, o tam tikrais atvejais – iki teismo sprendimo vykdymo.
Kiti proceso dalyviai – liudytojai, ekspertai, vertėjai ir kiti – atlieka įstatymų jiems pavestas pagalines f-jas civiliniame procese.
Pvz. ekspertas surašo ekspertizės aktą ir teikia išvadą; liudytojas duoda parodymus byloje; juridiniai asmenys pateikia rašytinius
įrodymus, auditorija stebi viešą teismo posėdį ir pan.

CP ir CPT sąvokos nėra tapačios.

CPT – tai ne tam tikrų subjektų veikla, bet teisės normų, reguliuojančių civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą,
sistema, t.y. šios teisės šakos dalykas yra civilinis procesas – teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veikla
nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. CPT normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių
santykių subjektų procesinę veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas.

9 kl. CP modeliai ir jų esmė. CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje. CP tikslai.

Kiekvieno civilinio proceso modelio pagrindinė problema ir jo esmę charakterizuojantis bruožas – tai teismo ir ginčo šalių galių
santykis.
Pagr klausimas kalbant apie civilinio proceso modelius yra tai, ar teisėjas CP turi būti pasyvus nešališkas klausytojas ir stebėtojas, ar
neribotai aktyvus.

Teismo aktyvumo civiliniame procese ir su tuo susijusią proceso trukmės problemą bandė spręsti jau romėnai.
Viduramžiais vyravo vadinamasis inkvizicinis (tardomasis) procesas.
Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė liberalizmo idėjų, iškeliančių nuosavybę, laisvę, lygybę, įstatymus. Liberalizmo filosofija
paskatino XIX a. priimti naujus Europos CP kodeksus: 1806 m. – Prancūzijos, 1877 m. – Vokietijos, 1864 m. – Rusijos ir kt. pagr
liberaliojo civilinio proceso modelio principai – rungimasis ir dispozityvumas, taip pat viešumas, žodiškumas, teisė į įstatymo
garantuotą teisėją, teisėjo nepriklausomumas, nešališkumas.

Atsižvelgiant į teismo vaidmenį civiliniame procese, teisėjo ir ginčo šalių galių santykį įrodinėjimo procese, CP šaltinius, atskirų CP
principų (rungimosi, žodiškumo) turinį, istoriškai susiklostė civilinio proceso modeliai:
1) Rungimosi – grynai rungtyniškas, su tam tikromis teisėjo aktyvumo užuominomis;
2) Tardomasis, arba inkvizicinis – teismas CP ypač aktyvus ir tam tikra prasme atlieka tardymo f-jas, nepažeisdamas
rungimosi ir lygiateisiškumo principų.

Rungimosi CP modelis būdingas bendrosios teisės sistemos valstybių civiliniam procesui.

Bendrosios teisės sistema atsirado be romėnų teisės įtakos, veikiama anglų karališkųjų teismų darbo.
Šiai sistemai būdingas:
- kodifikacijos nebuvimas;
- didelė teismų praktikos reikšmė teisės plėtojimui;
- teismo precedentas;
- teisės normų kazuistiškumas (konkretumas)
Atstovauja: D. Britanija, JAV, Kanada, Australija, Airija, Indija ir kt.
Šių valstybių procesui būdinga:
- teisėjas yra pasyvus;
- nešališkas arbitras;
- ginčo šalys labai aktyvios
- teismas nesikiša į šalių ginčą, negali šalių skubinti;
- teismas: negali apklausti liudytojų, reikalauti rašytinių įrodymų, gali tik spręsti, ar tam tikri klausimai susiję su
byla, siūlyti šalims patikslinti reikalavimus.
- Šalys: sprendžia, kokius procesinius veiksmus atlikti visose proceso stadijose; kontroliuoja įrodymų tyrimo
procedūrą;
- Tesimo pareiga yra stebėti šalių vedamą procesą, vertinti tai, ką šalys surinko ir ištyrė, bei priimti sprendimą
byloje;
- Veikia formaliosios tiesos principas (teismas turi išspręsti bylą pagal jam pateiktą medžiagą ir neturi pareigos
aiškintis tikrąsias bylos aplinkybes)
- Teismas kontroliuoja proceso eigą – užtikrina tvarkos teismo posėdyje palaikymą, sprendžia šalių nesutarimus ir
tam tikrus procesinius klausimus.

6
Tardomasis (inkvizicinis) procesas dėl istorinių priežasčių būdingas civilinės teisės sistemos valstybių CPui. Civilinė teisės
sistema susiformavo tiesiogiai veikiama romėnų teisės.
Šioje kodifikuotoje:
- teisės sistemoje galioja įstatymo viršenybės principas, kuriuo turi vadovautis teismų praktika;
- būdingas teisės normų abstraktumas, jų skirstymas į bendrąsias ir specialiąsias ir t.t
Priskiriamos valstybes: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Graikija, Prancūzija ir kt.

Klasikinis inkvizicinis procesas, kurio pagrindiniai bruožai buvo slaptumas, raštiškumas ir kt egzistavo iki XIX a. įvairiose šalyse
civilinio proceso reformų, kurias lėmė revoliucijų Europoje banga.
Inkviziciniame procese šalių ir teismo galių santykis yra atvirkštinis palyginti su rungimosi modeliu – teismas aktyvus nagrinėjant
bylą, atlieka tardytojo vaidmenį, o šalys yra palyginti pasyvios.

Įvairių šalių praktikoje gryno vieno ar kito modelio realiai nėra, o paprastai yra mišrus modelis.

Šiuolaikiniam CT tradicijos v-bių CPui būdingi tiek tardomojo, tiek rungimosi modelio bruožai.
Objektyviai teismas gali išspęsti ginčą tik būdamas nešališkas; to reikalauja rungimosi, lygiateisiškumo principai. CP nėra vien
privatus dviejų šalių ginčas. Teismas turi atlikti ir tam tikras viešas funkcijas, nes yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl
teisėjas turi būti aktyvus, kontroliuoti proceso eigą.
Teismas:
- rengiasi bylos teisminiam nagrinėjimui
- kontroliuoja įrodinėjimo procesą
Teismo aktyvumo ribos:
- teismas negali priteisti to, ko ieškovas neprašo, ar kitu pagrindu
- aktyvumas galimas tik formaliąja prasme – tiek, kiek nustato įstatymas
- aktyvumas materialiąja prasme ribotas – negalima viršyti reikalavimo sumos, pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą
Apeliacinė instancija negali spręsti to, ko apeliaciniame skunde neprašo apeliantas
Šalių iniciatyva apriboja tvarkomojo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimu (pvz įrodymų pateikimas).

CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje

Naujas LR CPK priimtas 2002 vasario 28d., įsigaliojo nuo 2003 sausio 1d.
Naujo CPK rengėjai vadovavosi pagrįstai šiuolaikinėse demokratinėse v-bėse pažangiausiu laikomu socialinio civilinio proceso
modeliu, būdingu daugeliui Europos v-bių, kurios vienas iš ideologų yra Francas Kleinas. Socialinio CP teorija koncentruotumą
iškėlė ir pagrindė kaip savarankišką principą, kuris siejamas su kita teismo pareiga – teisingai išnagrinėti bylą. Šių proceso tikslų –
greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo – išraiška CPe tapo aktyvaus teisėjo vaidmens užtikrinimas su įvairių procesinių priemonių
pagalba.

Naujajame CPK iš esmės naujai reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti jau minėtų tikslų realizavimą (pvz tinkamas įst
taikymas nagrinėjant bylas)

Esminis bruožas – aktyvus teisėjas, siekiantis greito, ekonomiško proceso bei materialiosios tiesos nustatymo byloje. Tai
nereiškia.kad teismas gali savavaliauti procese, pamindamas privačius šalių interesus.
Sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus lemia šalių valia, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti vienokius ar
kitokius klausimus, pasirūpinti atstovavimu ir kt.
Įtvirtinama:
- teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu;
- teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje, t.y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad
sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes.

CP tikslai (vadovėlį kaip ir nėra. Yra tik CPT tikslai)

CPT tikslai.

CPK 2 str suformuoti tokie CPT tikslai:

1) asmenų pažeistų ar ginčijamų materialinių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimas;
2) tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir juos vykdant;
3) kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas;
4) teisės aiškinimas bei plėtojimas.
Šiuos tikslus dar galima suskirstyti į:
• privačius
• viešuosius

10. Civilinio proceso teisenos. Civilinio proceso stadijos.

Lietuvos CPT skiriamos dvi teisenos rūšys:

7
 1. ieškinio (arba ginčo);
2. ypatingoji.
Iki įsteigiant administracinių teismų sistemą CP sudedamoji dalis buvo trečioji – administracinė – teisena, kuri dabar yra
savarankiška administracinio proceso teisės šaka.
Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinėms byloms
nagrinėti.
Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, kylančios iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių (civilinės, darbo, šeimos
teisės ir kt.), iškeliamos pareiškiant ieškinį. Ši teisena laikoma pagrindine, nes dauguma jos normų, būdamos bendro pobūdžio,
taikomos ir ypatingajai teisenai. Ja nagrinėjami šalių, turinčių priešingus interesus, ginčai. Ieškovas kreipiasi į teismą dėl tariamai
pažeistos ar ginčijamos jo subjektinės teisės gynimo ir reikalavimą teisme skiria atsakovui, kuris tariamai turi pareigą atsakyti pagal
pareikštą ieškinį. Tačiau atskirų kategorijų ginčo byloms nagrinėti CPK numato tam tikrus ypatumus.
Ypatingoji teisena dar vadinama ne ginčo teisena, kuria bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės. Tai apsauginė teisena. Jos
paskirtis – padėti įgyvendinti ir realizuoti subjektines teises, kurios nėra pažeistos. Pagal jos taisykles nagrinėjamos įvairios bylos.
Visoms jos byloms nagrinėti yra nustatytos bendrosios taisyklės, tačiau įstatymas nustato atskirų ypatingosios teisenos bylų
nagrinėjimo ypatumus, todėl bendrosios nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms teisės normoms.
CPK 422 str. 8 punkte ir XXXIII skyriuje numatyta bylų dėl teisių atkūrimo pagal pareikštinius vertybinius dokumentus nagrinėjimo
tvarka, kodekse vadinama šaukiamąja teisena, nėra atskira CP rūšis (atskira teisena), nes šios bylos taip pat priskiriamos prie
ypatingosios teisenos bylų.

Stadijos
Civilinės bylos nagrinėjamos nuosekliai, tam tikrais etapais, kurie vadinami stadijomis.
CP stadija – tai procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių santykių tam tikram procesiniam tikslui pasiekti
visuma.

Lietuvos CP skiriamos 7 stadijos:

1. civilinės bylos iškėlimas (CPK 135-138 str.) – teismui suinteresuoto asmens valia pateikiamas ieškinys arba pareiškimas
(prašymas), teismas svarsto jo priėmimo klausimą, jeigu ieškinys (pareiškimas, prašymas) atitinka įstatymo reikalavimus ir
teismo rezoliucija priimamas, laikoma, kad civilinė byla yra iškelta. Paprastai teismas negali pradėti proceso savo
iniciatyva, išskyrus retas išimtis.
2. pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui (CPK 225-233str.) – teisėjas ir dalyvaujantys byloje asmenys atlieka
pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui veiksmus, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje.
Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi susipažinti su vieni kitų argumentais, pateikti visus įrodymus, galutinai
suformuluoti savo reikalavimus, argumentus, atsikirtimus. Pasiruošimas gali būti rašytinis, žodinis.
3. teisminis bylos nagrinėjimas – pagrindinė stadija (CPK 153-224, 234-258, 259-298 str.) – apima teismo posėdį, įrodymų
jame ištyrimą ir vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą, sprendimo ar kito procesinio dokumento užbaigiant bylą priėmimą.
Jis vyksta viešai, žodžiu, išskyrus tam tikras išimtis – raštu. Ši stadija baigiama teismo sprendimo ar nutarties nutraukti bylą
ar pareiškimą palikti nenagrinėtą priėmimu.
4. apeliacija (CPK 301-339 str.) – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Suteikti
teisę į apeliaciją yra ir privatus, ir viešasis interesas, nes tiek ginčo šalys, tiek ir visuomenė suinteresuota, kad teismai
nagrinėtų bylas teisingai. Ji pradedama dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Ji galima dėl visų neįsiteisėjusių teismo
sprendimų ir nutarčių, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Padavus ją, procesinio sprendimo įsiteisėjimas sustabdomas ir
pagal bendrą taisyklę negali būti vykdomas. Jei apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar
nutartį palieka galioti, jie įsiteisėja ir gali būti vykdomi priverstinai.
5. vykdymo procesas (CPK 583-779 str.) – siekiama įgyvendinti (realizuoti ar privestinai vykdyti) teismo sprendimą. Jei
nevykdomi teismų sprendimai bylose dėl priteisimo, taikomas priverstinis teismo sprendimų vykdymas. Bylose dėl
pripažinimo teisinių padarinių šalims atsiranda nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Šios stadijos normų taikymo
tvarką nustato LR teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo
instrukcija.
6. kasacija (CPK 340-364 str.) – įsiteisėjusių teismo sprendimų ar nutarčių teisėtumo patikrinimas. Jos tikslas – vienodos
teismų praktikos visoje valstybėje formavimas. Ji gali būti inicijuojama tik dalyvaujančių byloje asmenų valia. Kasacinis
teismas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir bylos aplinkybių nenustatinėja,
įrodymų netiria. Ji negalima, jei byloje nebuvo apeliacijos, bei tam tikruose turtiniuose ginčuose, kai ginčijama suma
mažesnė nei 5 000 lt. Kasacinis skundas priimamas, jei yra bent vienas iš kasacijos pagrindų, numatytų CPK 346 str., tokio
skundo priėmimo klausimą sprendžia 3 kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegija.
7. proceso atnaujinimas (CPK 365-374 str.) – pakartotinis bylos nagrinėjimas, esant tam tikroms CPK numatytoms
aplinkybėms. Tokį prašymą byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis, gali paduoti dalyvaujantys byloje
asmenys, taip pat neįtrauktieji į bylos nagrinėjimą asmenys, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises
ar įstatymų saugomus interesus. Prašymą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali LR generalinis prokuroras. Jei tam tikru
pagrindu byla atnaujinama – kita teismo sudėtis bylą peržiūri iš naujo laikydamasi proceso atnaujinimo pagrindo ribų ir
priima atitinkamą sprendimą byloje. jei ankstesnis sprendimas pakeičiamas, ankstesni teismų sprendimai (nutartys) tokioje
byloje netenka teisinės galios.

Kiekviena byla visų stadijų neprivalo pereiti ir dažnai nepereina.

Teismui atsisakius priimti ieškinį, CP baigiasi net neiškėlus civilinės bylos. Paprastai 3 pirmos stadijos yra būtinos kiekvienai bylai,
jos yra laikomos privalomomis. Kitos stadijos laikomos fakultatyviomis, ne jų konkrečioje byloje gali ir nebūti.

8
11. Tarptautinio civilinio proceso sąvoka ir reguliavimo sritis.

Kiekviena valstybė nėra uždara sistema, įvairūs ir konfliktiniai santykiai susiklosto tarp skirtingų valstybių fizinių ir juridinių
asmenų. Problemų kyla dėl įrodymų rinkimo, procesinių dokumentų įteikimo, laikinųjų priemonių taikymo užsienyje, asmens
subjektiškumo nustatymo ir t. t.
Tarptautinis CP – kai kurių nuomone, yra savarankiška nacionalinė teisės šaka. Kai kas mano, kad tai sudedamoji tarptautinės
privatinės teisės dalis arba kad tarptautinis CP yra sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis.
Tarptautinio CP reguliavimo dalukas – santykiai, susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civilinę bylą.
Pasak Mikelėno, šia prasme tarptautinį CP reglamentuojančios teisės normos yra sudedamoji CPT dalis, o ne atskira teisės
šaka.CPK VII dalies normos skirtos santykiams, susijusiems su užsienio teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu bei tarptautinio
pobūdžio bylų teismingumu. Tokių civilinių procesinių santykių neįmanoma sureguliuoti vien nacionalinės teisės normomis ir
valstybės priverstos reguliuoti juos tarptautinėmis sutartimis.
Dvišalių sutarčių bei daugiašalių konvencijų normos tampa sudedamąja valstybių – atitinkamų tarptautinių sutarčių ar konvencijų
dalyvių – nacionalinės teisės dalimi.
Taigi normos, reguliuojančios bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą teismuose, yra sudedamoji nacionalinio CPT dalis. Šios
normos reguliuoja teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarptautinio
pobūdžio civilines bylas bei vykdant tokiose bylose priimtus sprendimus.

12 klausimas. CPT raida Lietuvoje

Teismų sistemą ir civilinį procesą lietuvoje reguliavo 1529m., 1566m.ir 1588m. Lietuvos Statutai.
Remiantis 1588m. Lietuvos statutu bylos buvo nagrinėjamos iki XIX a. vidurio. Vėliau Lietuvoje veikė 1864 m. Rusijos civilinės
teisenos įstatymas, parengtas vadovaujantis 1806m. Prancūzijos CPK, kuris tuo laikotarpiu buvo pripažįstamas pažangiausiu
Europoje CPĮ.
1918- 1940 m. laikotarpis. Tarpukario Lietuvoje dar nebuvo sukurtas CPK (kaip ir CK), todėl galiojo 1864 m. carinės Rusijos
Civilinės teisenos įstatymas (išskyrus Klaipėdos kraštą, kuriame galiojo Vokietijos CPK). 1934m. Civilinės teisenos įstatymo
pakeitimai, kuriuose vienareikšmiškai įtvirtinta teismo pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu.Šis teismo teisių
išplėtimas, reiškė ne tik jo pareigą daryti įtaką bylos medžiagos turiniui siekiant teisingai išspręsti ginčą, bet ir galimybę veikti bylos
medžiagos koncentruotumą jau rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir šitaip pasiekti, kad byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį teismo
posėdį. Nepaisant šių pakeitimų, tarpukario LT CP turėtų būti apibūdinamas kaip liberalusis, kurio tikslas buvo nustatyti procese
formaliąją tiesą.
1940- 1990 m. prievartinio Lietuvos inkorporavimo i TSRS laikotarpis. Civilinės teisenos įstatymas ir kiti nepriklausomos
Lietuvos įstatymai nustojo galioti, nes TSRS politinė bei ekonominė sistema buvo pagrįsta ne rinkos ekonomika, bet planiniu ūkiu ir
valstybės diktatu. 1964 m. buvo priimtas Lietuvos TSR CPK, kuris galiojo iki 1990m., o vėliau su pakeitimais iki 2003m.sausio 1d.,
nes Lietuvos valstybės CPT dar nebuvo sukurta. Tarybiniame CP teismo galios buvo kone absoliučios, o pagrindinis jo uždavinys –
nustatyti objektyviąją tiesą byloje, t.y.imtis visų priemonių, kad reikšmingos bylos aplinkybės būtų išaiškintos visapusiškai. Taigi
teismas turėjo rinkti įrodymus visų kategorijų bylose savo iniciatyva, peržengti ieškinio reikalavimų ribas, kasacinis procesas ir
bylos peržiūrėjimo procesas galėjo būti pradėtas be šalių valios.
Lietuvai tapus Tarybų sąjungos dalimi, buvo reorganizuota ir teimų sistema. Teismai buvo sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo
tarėjų. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas – visiems teismams kasacinė instancija, kuri nurodydavo jų padarytas klaidas
nagrinėjant konkrečias bylas ir trūkumų šalinimo būdus, padėdavo jiems vienodai suprasti ir taikyti teisės normas, įgyvendinti
vienodą teismų praktiką, vadovavo liaudies teismams. Klasikinės kasacijos nebuvo. Vietoje jos egzistavo priežūros sistema- teismas
tikrino tiek faktinę, tiek teisinę bylos pusę:
1) priežiūros tvarka peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai
2) byla į priežiūros instancijos teismą galėjo patekti ne pagal šalių skundus, o tik pagal konkrečių pareigūnų protestus
3) užprotestavimo objektas buvo tik aktai, kuriais pirmosios, kasacinės ar priežiūros instancijos teismai yra suformulavę bylos
baigimo išvadą.

CP reforma po 1990m. kovo 11d. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo CPT reformavimo būtinybė. Tarybinis civilinis
procesas visiškai neatitiko naujų ekonominių ir politinių realijų. CPT reforma iš esmės vyko dviem etapais:
Pirmas etapas – 1964 m. tarybinio CPK keitimas: .Atkūrus nepriklausomybę kasacinis procesas buvo radikaliai reformuojamas. Iki
1996m. liepos 9d. CPK pakeitimų kasacine tvarka bylas nagrinėjo apygardų teismai ir Aukščiausiasis Teismas. Po 1996 liepos 4d.
Teismų įst. pataisos ir liepos 9d. CPK pakeitimų kasacinės funkcijos vykdymas priklauso 3 teisminėms grandims: apygardų teismai,
Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
1998m. balandžio 8d. Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas įtvirtino, kad LAT yra vienintelė kasacinė instancija
įsiteisėjusiems sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Kadangi iki šio įstatymo priėmimo Lietuvos kasacijos
funkcijas atliko kelių grandžių teismai, objektyviai nebuvo imanoma suvienodinti teismų praktiką ir siekti teismų sprendimų
stabilumo, įstatymas iš esmės pakeitė situaciją.
Antras etapas – naujo CPK rengimas: LR Seimas 2002-02-28 priėmė naują CPK, kuris įsigaliojo nuo 2003-01-01. naujai
reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti: pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimą, tinkamą istatymų taikymą
nagrinėjant bylas, kuo greitesnį teisinės taikos tarp šalių atkūrimą bei teisės plėtrą.

9
Civilinio proceso teisės mokslas- tai žinių apie civilinio proceso teisę(CP teisės normas ir jų taikymą vykdant teisingumą, CP teisinio
reglamentavimo teoriją ir praktika ir t.t.) sistema.
CP teisės mokslo šaka daugelyje valstybių pradėta plėtoti nuo XIX a. vidurio, kai atsirado daugybė vadovėlių, monografijų, mokslinių
komentarų, metodinių rekomendacijų, publikacijų teisės moklso žurnaluose, disertacinių darbų, skirtų atskirų civilinio proceso teisės
problemoms, stadijoms, institutams.

CP teisės mokslo pagrindiniai metodai yra šios teisės šakos normų turinio tyrimas, prieštaravimų tarp atskirų normų nustatymas, teisės
normų taikymo rezultatų ir jų įtakos visuomeniniams santykiams analizė.
Kiti mokslinių tyrinėjimų metodai:
a)sociologinis
b)istorinis
c)lyginamasis

Lietuvos CP teisės mokslas kaip savarankiška teisės šaka yra dar visai jauna, nes pirmasis nepriklausomas CPK – Lietuvos nacionalinis CP
įstatymas įsigaliojo tik 2003m. sausio 1d.
Reikšmingų mokslinių tyrimų CP mokslo srityje atliko dar tarpukario mokslininkai:V.Mačys, M. Romeris, P.Leonas.
Tarybinių laikų mokslininkai: Žeruolis, P. Vitkevičius, S.Vėlyvis
Nepriklausomos Lietuvos mokslininkai:V. Mikelėnas, V. Nekrošius, V. Valančius, E.Laužikas.

CP mokslo reikšmė
a)mokslininkai bene pirmieji pastebi teisinio reguliavimo ydas ir spragas, teisės normų interpretavimo teismų praktikoje klaidas.
b)mokslininkai siūlo konkrečius problemų sprendimo būdus, pagrįstus atitinkamais moklinio tyrimo metodais(pvz., teisės nomų aiškinimo ar
CP teisinio reglamentavimo būdai).Tuo siekiama kuo efektyvesnio CP tikslų įgyvendinimo praktikoje - t.y. visuomenės ar atskiro jos
individo interesus atitinkančių priemonių, užtikrinančių teisę į tinkama procesą visiems proceso dalyviams visų kategorijų ginčuose.

ŠIUOLAIKINĖS CIVILINIO PROCESO TEISĖS RAIDOS TENDENCIJOS

CP teisės plėtojimąsi skatino noras vienondinant CP teisę vystyti ekonominį bendradarbiavimą, tarptautinę prekybą, laisvą asmenų, prekių bei
kapitalo judėjimą.

CP teisės sistemos:kontinentinė, anglosaksų

Šiuolaikinės CP teisės pagrindine plėtojimosi tendencija galima laikyti abipusį dviejų teisinių sistemų, įtvirtinusių skirtingus CP principus bei
skirtingą teismo ir šalių vaidmenį CP, suartėjimą.
Abiejose teisės sistemose CP balansuodamas tarp tardomojo ir rungimosi proceso ilgainiui tapo mišrus, nes turi tiek vieno tiek kito CP
modelio bruožų. Pvz., anglosaksų(bendrosios) teisės sistemos valstybėse didėja teismo vadovavimo CP reikšmė, siekiant kuo greitesnio ir
ekonomiškinesnio bylos išnagrinėjimo, kita vertus kontinentinės teisės sistemos valstybėse tam tikros teismo teisės(pvz., savo iniciatyva
rinkti įrodymus) yra siaurinamos.

Kiekvienoje iš minėtų teisės sistemų pasikeitė rašytinės teisės ir teismų praktikos, kai CP teisės šaltinių, santykio suvokimas.
Kontinentinės teisės sistemos valstybėse išaugo teismo precedento vaidmuo(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama vienoda visai
valstybei teismų praktika).
Anglosaksų sistema, kurioje vyrauja rungimosi proceso modelis, išaugo įstatymų reikšmė.

Rungimosi principas abiejose sistemose traktuojamas kaip optimalus teismo ir šalių galių balansas, pagrįstas teismo ir šalių bendradarbiavimu
civiliniame procese.

Kitos tendencijos:Tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti nustatomi procesiniai ypatumai arba įtvirtinama speciali procesinė forma,
supaprastintos procedūros, diegiami įvairūs alternatyvūs neteisminiai arba ikiteisminiai ginčų sprendimo būdai.

Pagrindinė šiuolaikinio Lietuvos CP teisės ir šios teisės šakos plėtojimosi tendencija - atskleisti įvairių CP teisės institutų turinį, CP teisės
sistemą, reglamentavimo trūkumus ir spragas. Tai įtakos teismų praktiką ir tolesnę CP teisės plėtrą bei CP tobulinimą.Įvairūs moklininkų
darbai(monografijos,komentarai) turės įtakos teisėkūrai, teisės aiškinimui vei taikymui.

2 tema. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI

1. CPT šaltinių samprata ir sistema
CPT šaltinių sąvoka vartojama 2 prasmėmis:
 Formaliąja prasme. T šaltinis – išorinė TN įtvirtinimo, išraiškos forma (įstatymas, poįstatyminis teisės aktas ir kt)
Vieno autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Davido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu:
 Bendrieji fundamentalūs teisės principai (lygiateisiškumas, teisingumas ir pan)
 Tarptautinė teisė
 Rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai)
 Papročiai;
 Teismų praktika;
 Teisės doktrina

10
  Materialiąja prasme. T šaltinis – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai veiksniai, lemiantys
TN turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.
Dažniausiai T šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme.

2. CPT šaltinių klasifikacija. LR Konstitucija, Teismų įstatymas, Civilinio proceso kodeksas, tarptautinės sutartys, kiti
norminiai aktai, kaip civilinio proceso teisės šaltiniai. Teismų praktika, kaip civilinio proceso teisės šaltinis. Civilinio
proceso teisės vienodinimas
Pagal tai, ar elgesio taisyklės suformuluotos tiesiogiai, T šaltiniai skirstomi:
♦ Tiesioginiai (pirminiai) – juose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės.Tai:
o Bendrieji T principai (teisingumo, teisėtumo, lygiateisiškumo)
o Rašytinė T:
 Nacionaliniai CPT šaltiniai:
• Įstatymai:
 Konstitucija;
 Konstituciniai įstatymai;
 Programiniai įstatymai – nustato valstybės ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet
ne TN, reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį;
 Kodifikuoti įstatymai (CPK)
 Paprastieji (ordinariniai) įstatymai;
• Poįstatyminiai aktai – paprastai valdymo aktai, juo realizuojamos įstatymo normos (Seimo
nutarimai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių T aktai)
 Tarptautiniai CPT šaltiniai
o Papročiai (Driukas laiko CPT šaltiniu, o Nekrošius nelaiko)
♦ Netiesioginiai (antriniai) – Tai TN taikymo ir aiškinimo rezultatas. Tai:
o Teismų praktika (teisminis precedentas);
o T doktrina. Ji svarbi, pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios T analizę; mokslininkai-teisininkai yra labiausiai
nepriklausomi; T doktrina neapsiriboja nacionalinės T analize; T doktrinai būdingas stabilumas. Kuo racionaliau
teismai linkę argumentuoti savo spr, tuo svarbesnė T doktrina
o Įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga (Driukas)
LR Konstitucija. CPT svarbu tai, kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111str), tam tikrus proceso principus: valdžios
padalijimo (5 str), viešumo (117 str), teisminės gynybos pirmumo ir universalumo (30 str), proceso kalbos (117 str), lygiateisiškumo
(29 str), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir išimtinės teisės vykdyti teisingumą tik teismui (109 str). Kiti CPT svarbūs str:
tiesioginė Konstitucijos taikymo galimybė (6 str) – juo remiantis teismas gali užpildyti T spragą ar išspręsti kolizinį kl tiesiogiai
remianti Konstitucija, galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijai įstatymai (7 STR), draudžiama versti duoti parodymus
prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str), piliečių teisė skųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų spr (33 str) ir kt.
Konstitucijos svarba CPT:
1. Teismai, nagrinėdami civilines bylas dažnai susiduria su įstatymo ar kt T akto taikymo konkrečioje byloje sutikimo su
Konstitucija problema sprendžiama remiantis 6 str
2. Interpretuojant konkrečias TN – bet kurio T akto analizė pradedama nuo Konstitucijos analizės.
3. Konstitucija įtvirtina CPT principus, kurie taikomi konkrečiose civilinėse bylose;
4. Įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą – jos įgyvendinimo tvarką detalizuoja CPT.
Konstitucija – teisinės sistemos pagrindas, todėl kt T šakas reikia analizuoti kaip Konstitucijos principų ir idėjų tęsinį, o tos T
šakos turi būti analizuojamos remiantis Konstitucija.
Konstitucija įtvirtina bendruosius T principus : teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymui
grįžtamąją galią ir t.t.
CPK. CPT – kodifikuota T šaka, todėl dauguma CPT normų yra susistemintos CPK.
Naujas CPK priimtas 2002-02-28, įsigaliojo – 2003-01-01.
Jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kt įstatymų, tai remiamės CPK, nebent pats CPK suteikia pirmenybę kt įst normoms.
Kt norminiai T aktai kaip civilinio proceso teisės šaltiniai
CPK – ne vienintelis CPT šaltinis. Nemažai TN, svarbių CPT, yra kt T šakų kodeksuose (CK, Darbo K, Santuokos ir šeimos K),
specialiuosiuose įstatymuose (Teismų įst, Įmonių bankroto įst, Patentų įst, įmonių įst, Antstolių įst, Advokatūros įst, Prokuratūros
įst, LAT statutas, įmonių restruktūrizavimo įst).
ES teisė
Susideda iš:
 Pirminės – Europos Bendrijų steigiamosios sutartys
 Antrinės – ES institucijų priimama T:
 Reglamentai – privalomos visos apimties ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse
 Direktyva – suformuoja uždavinius ir tikslus, kurie privalomi visoms ES narėms, bet spr dėl jų taikymo nacionaliniu
lygiu priima pačio valstybės;
 Sprendimas – priimamas konkrečiam kl spręsti, privalomas tik fiziniams ar juridiniams asmenims, kuriems yra skirtas;
 Rekomendacija ir išvada – teisiškai neprivalomi.
Teismų praktika, kaip civilinio proceso teisės šaltinis
Teismų praktika (teisminis precedentas) – netiesioginis CPT šaltinis.

11
Teismų praktika – teismų pateikti TN taikymo išaiškinimai, priimti sprendžiant konkrečias bylas, T taikymo kl išnagrinėtose bylose
analizė ir apibendrinimas.
LAT formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įst bei kt T aktus.
LAT priimami ne individualaus pobūdžio T aktai yra:
 Rekomendaciniai – CPT aktualūs LAT Senato nutarimai ir jais patvirtintos teismų praktikos apibendrinimo apžvalgos;
 Privalomi – LAT kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose ir LAT biuletenyje “Teismų praktika” paskelbtose nutartyse
suformuluoti precedentai.
Teisminis precedentas – sprendžiant konkrečias bylas priimtuose teismo sprendimuose pateikti teisės išaiškinimai, kurie laikomi
pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas. Teismas aiškina ir taiko TN konkrečioje byloje, todėl taikydamas precedentą
teismas turi nuspręsti, ar bylos yra analogiškos (panašios) ir tada taikyti precedentą. Jis atsiranda, kai sprendžiant teisme konkrečią
bylą nėra TN, aiškia reglamentuojančios konkretaus teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas, ar kai TN turinys neaiškus, ar TN
prieštarauja bendriesiems T principams.
Precedento doktrinos susiklostymo priežastys:
1. Teisingumas reikalauja TN taikyti vienodai. Teisminis precedentas leidžia ta pasiekti;
2. Išvengiama skirtingo tos pačios TN aiškinimo ir tų pačių faktinių aplinkybių skirtingo vertinimo;
3. Precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos, kur džn dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos
teisininkai;
4. Nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti, todėl džn teismai vadovaujasi precedentu;
5. Remiantis teismo precedentu išaiškinama konkreti TN ir užpildomos T spragos.
CPT šaltiniai yra Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai, tp tarptautinių teismų precedentai.
CPT vienodinimas
T harmonizavimas – T sistemos vidinės darnos užtikrinimas, prieštaravimų tarp atskirų vidinių T sistemos dalių pašalinimas.
T unifikavimas – įvairių tarptautinių dokumentų rengimas ir priėmimas bei nacionalinių įst suderinimas su atitinkamais tarptautiniais
dokumentais.
CPT vienodinimo problemos:
1. CPT galioja principas, kad procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo vietos T;
2. CPT būdingas formalumas;
3. CPT – mišri T šaka, o vienodinant viešąją T susiduriama su V suvereniteto problema;
4. Svarbiau suderinti tarptautinio komercinio arbitražo taisykles, o ne CPT.
Teisinio reglamentavimo vienodinimas svarbus V-ių tarptautiniam bendradarbiavimui, visuomeninių santykių plėtrai.
Europos Sąjungos TN yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis, ir turi viršenybę prieš LR įstatymus ir lt T aktus.

TARPTAUTINIO CP TEISĖS ŠALTINIAI

1. Konstitucija.
Tarptautiniam CP svarbios konstitucinės nuostatos (pagal T doktriną):
• LR vadovaujasi visuotinai pripažintais tarpt. Teisės principais ir normomis (K 135 str.). Tai- ir bendrieji T principai (pvz.
įst.atgal negalioja, išklausyti abi puses), ir principai, išdėstyti JTO įstatuose (1,2 str.), JTO Generalinės Asamblėjos
rezoliucija atvirtintoje tarptautinės T principų deklaracijoje.

• LR Seimo ratifikuotos tarpt. sutartys yra LR teisinės sistemos dalis (K 138 str. 3d.).
Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarpt. sutartis nustato kitokias normas, negu LR įst., kiti T aktai, galiojantys šios sut. sudarymo
metu ar įsigalioję po šios sut. įsigaliojimo, taikomos LR tarpt. sutarties nuostatos (Tarpt.sut.įst.11 str. 2d.).
Ratifikuota sut. turi viršenybę palyginti su nac. teise.

2. Tarptautinės sutartys.
LR tarptautinė sutartis – tai tarptautinės T principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio v-bėmis ir
tarpt. organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai
(Tarp.sut.įst. 1str. 1d.).

LR ministerijų ar Vyriausybės įstaigų ir kt. v-bės institucijų vardu sudaromi susitarimai su užsienio šalių ar org-jų institucijomis
nėra LR tarpt. sutartys.

Tarpt. sut., kurių nereikia ratifikuoti, neturi viršenybės nac. T atžvilgiu, nes jos neturi prieštarauti nei K-jai, nei įstatymams. Tik
ratifikuotos tarpt.sut. turi įstatymo galią, neratifikuotos – Lietuvos teisinės sist. Sudedamoji dalis, turi žemesnę negu įst. galią.

CPK 1str. 3d.: tarptautinės T prioriteto prieš nac. T principas – jei LR tarpt. sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos,
kurias numato CPK ir kt. LR įst., taikomos LR tarpt. sutarčių normos. CP atžvilgiu svarbiausios Lietuvai dvišalės ir daugiašalės
teisinės pagalbos sutartys ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose sutartys su užs. v-bėmis.

CPui svarbiausios konvencijos, tarpt. dvišalės ir daugiašalės sut.: *LT dvišalės teisinės pagalbos sut. su užs. v-bėmis, *1929-10-12
Konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarpt. vežimais oru, unifikavimo, *1950-11-04 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija, *1952 tarptautinė konvencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo, *1954-03-
01 Hagos konvencija dėl civilinio proceso ir kt. (labai daug, yra vadovėlyje).

12
ES teisė – savarankiška T sistema, kuri nesutampa nei su bendrąja, nei su nac. teise. Ji yra viršesnė už nac. T ir tiesiogiai galioja
visose v-bėse narėse.

3. Vidaus statutinė teisė (kolizinės normos) (pvz. CPK 780-818 str., Komercinio arbitražo įstatymas).

4. Teismų praktika – nacionalinių tesimų(pvz. LAT CSB teisėjų kolegijos sprendimai) ir tarptautinių teismo institucijų (pvz. JTTT,
ETT, EŽTT).

5.Papročiai ir T doktrina.

2 tema. CPT šaltiniai

Giedrė & Inga

4. TEISĖS IR ĮSTATYMŲ ANALOGIJA CIVILINIAME PROCESE (toliau, – CP)

Dėl įvairių priežasčių ne visas visuomeninio gyvenimo sritis apima teisinio reguliavimo sistema. Tai – teisės spragos.
Jų priežastys:
1) visuomeninių santykių kaita ir intensyvi plėtra;
2) įstatymų leidėjo nesugebėjimas numatyti visų aplinkybių, kurios turėtų būti sureguliuotos teisės normomis;
3) netobula teisinė technika;
4) teisinio mąstymo, teisinės sąmonės spragos, menkas bendrosios ir teisinės kultūros lygis.
Pagal prigimtį teisės spragos gali būti:
1) pirminės – atitinkamų visuomeninių santykių dėl įstatyminio reguliavimo netobulumo (to apskritai neapima teisinio
reguliavimo dalykas);
2) antrinės – atsiranda dėl visuomeninių santykių dinamiškumo.
Teisės doktrinoje teisės spragos skirstomos į:
1) atsitiktines – įst. leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino juos egzistuojant;
2) neatsitiktines – įst. leidėjas, žinodamas egzistuojant faktinius santykius, sąmoningai jų nereguliuoja dėl politinių,
ekonominių ir kt. priežasčių.
Esant teisės spragai, teismas patenka į keblią padėtį:
• teismas negali tapti įst. leidėju ir kurti teisės normas esant teisės spragai;
• tačiau teismas negali atsisakyti nagrinėti bylą motyvuodamas teisės spragos buvimu.
Teisės spragų užpildymo būdai:
1) įst. leidyba;
2) teisės aiškinimas;
3) įst. analogija;
4) teisės analogija.
Dažniausiai teisės spragos užpildomos teismams taikant įstatymo ar teisės analogiją, t.y. išplečiant konkrečios normos ar bendrųjų
teisės principų taikymo sferą.
Įstatymo analogija
LR CK 1.8 str. 1 d. ir CPK 3 str. 6 d. nustato, jog CT ir CPT normų nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius
santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymų analogija).
Įstatymo analogija galima, kai yra tokios sąlygos:
• nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį;
• yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį;
• yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos
taikymas yra pateisinamas, t.y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui.
Teisės analogija
Pagal CPK 3 str. 6 d., jeigu nėra ir panašius teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės
principais. Tokiu atveju teisės spraga užpildoma remiantis bendraisiais teisės principais ir pozityviosios teisės dvasia sukuriant teisės
normą ad hoc, kuria vėliau vadovaujasi kiti teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Teisės analogija praktikoje taikoma rečiau nei
įstatymo analogija.
Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos (CPK 3 str. 6 d.). pagal
analogiją turi būti taikomos CPK bendrosios nuostatos, bet ne supaprastinto proceso ar ypatingosios teisenos normos, numatančios
specialias tam tikrų kategorijų nagrinėjimo taisykles.
CPK 3 str. 6 d. “jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą,
reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės
principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės
normos”.

5. CPT NORMOS IR JŲ YPATUMAI

Teisės norma – tai visiems privaloma, formaliai apibrėžta visuotinio socialinio elgesio taisyklė, nustatyta ar sankcionuota valstybės,
kuri suteikia ir įtvirtina visuomeninių santykių dalyviams apibrėžtas subjektines teises ir teisines pareigas.
Požymiai, skiriantys teisės normą nuo kitų socialinių normų:
1) visuotinis privalomumas (teisės normų privalo laikytis visi visuomeninių santykių dalyviai);
2) ryšys su valstybe (teisės normos sankcionuojamos, nustatomos ar patvirtinamos, saugomos nuo pažeidimų valstybės, kuri
kontroliuoja, kaip realizuojamos teisės normos, taiko prievartos priemones);
13
 3) formalus apibrėžtumas (teisės normos visada yra tiksliai apibrėžiamos ir formuluojamos oficialiuose – valstybės išleistuose
– rašytiniuose teisės aktuose;
4) normatyvumas (teisės norma įtvirtina konkretaus visuomeninio santykio dalyvių elgesio taisykles, t.y. teises ir pareigas);
5) sistemiškumas (kiekviena teisės norma yra teisės sistemos dalis ir turi savo vidinę struktūrą).
CPT normų klasifikacija:
1) pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį:
• imperatyviosios (CPK 163 ir 282 str.);
• dispozityviosios (CPK 164 ir 283 str.).
2) pagal normos taikymo sritį:
• bendrosios (taikomos visoms teisenos ar CP stadijoms, pvz. CPK 42 str., 180 str.);
• specialiosios (taikomos tik vienai teisenai ar stadijai, pvz. CPK 443 str., 301 – 339 str.);
• išimtinės (nurodo bendrosios ar specialiosios normos išimtį, pvz. CPK 31 str.).
3) pagal turinį:
• reguliuojamosios (nustato civilinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas);
• definicinės (pateikia atitinkamų sąvokų apibrėžimus).
4) pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas:
• įgaliojamosios (suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksmus);
• įpareigojančiosios (nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus);
• draudžiančiosios (formuluoja draudimą, reikalavimą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo).
5) pagal normos vidinę struktūrą:
• dviejų elementų struktūros (hipotezė ir dispozicija, pvz. CPK 42 str., 191 str. 1 d.);
• trijų elementų struktūros (pvz., CPK 95 str., 247 str.).
Hipotezė (normos tikslas) - tai tam tikrų faktų ar reiškinių egzistavimo prielaida, nurodanti sąlygas, kurioms esant norma veikia.
Dispozicija (normos prasmė) – elgesio taisyklė (teisės ir pareigos), jos išdėstymas. Dispozicija rūšys: paprastosios (CPK 246 str),
aprašomosios (CPK 324 str.), nukreipiamosios (CPK 285 str.) ir blanketinės ( CPK49 str.).
Sankcija (normos paskirtis) – poveikio priemonė, taikoma už neteisėtą elgesį.

5. CPT normų galiojimas laike, teritorijoje ir asmenims

Laike. Įstatymas neturi grįžtamosios galios, t.y. jis taikomas santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. CP teisėje šis principas
pasireiškia tuo, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas naujas ar pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir
padariniai nustatomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Pačiame įstatyme gali būti
nurodyta jo grįžtamoji galia. Tačiau jeigu įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią, būtina vadovautis bendruoju
principu, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios ir taikomas tik ateičiai.
Galioja tik paskelbti teisės aktai. LR įstatymų ir kitų norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką reglamentuoja 2002 m gruodžio
10 d. įst. “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” (žr. patį įstatymą)
CPK 3 str. 8 d. “civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo
vykdymo metu galiojančius CP įst.”
Dėl CP teisės normų galiojimo laike CPT teorijoje yra skirtingų nuomonių (teorijų):
1) vientiso CP teorija. Jos šalininkai teigia, kad procesas nedalomas, todėl CPT normos, galiojusios civilinės bylos iškėlimo metu,
turi būti taikomos viso bylos nagrinėjimo metu ir iki teismo sprendimo įvykdymo, o naujai priimtos teisės normos neturi veikti jau
prasidėjusio proceso;
2) proceso stadijų teorija. Šalininkų nuomone, pati CP struktūra yra kelios nuoseklios stadijos. Kiekvienai stadijai reikia taikyti
įstatymą, kuris galiojo jai prasidedant. Kai stadija prasidėjo galiojant vienam įstatymui, o vėliau jis buvo pakeistas, byla toje
stadijoje turi būti baigta nagrinėti pagal ankstesnį įstatymą, o kitai stadijai būtina taikyti naują.
3) proceso veiksmų teorija. Aiškina, kad kiekvienas procesinis veiksmas turi būti įgyvendinamas pagal tuo metu, kai byloje
atliekamas procesinis veiksmas, galiojantį procesinį įstatymą.
Įsigaliojus 2002 m. CPK vientiso CP teorija netaikoma, tačiau su išimtimis taikoma CP stadijų teorija ir proceso veiksmų teorija.

Teritorijoje. CP teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis, o civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia bylos
nagrinėjimo vietos įstatymas. CPT nebūdingas eksteritorialumo principas. Civilinės bylos nagrinėjimo tvarką lemia bylos
nagrinėjimo vietos teismo įstatymo principas. Yra išimčių, kurioms būdingas eksteritorialumas, pvz. kai tai liečia tarptautinę sutartį
(žr. CPK 802 str. 1 d.). Užsienio teismų sprendimai LR vykdomi LR CPK nustatyta vykdymo proceso tvarka.

Asmenims. Toks teisės normų galiojimas nustatomas pagal du kriterijus: pilietybės ir gyvenamosios arba verslo vietos principus.
Taikant pilietybės principą, teismo jurisdikcijai paprastai priklauso bylos, jei bent viena bylos šalis yra teismo valstybės pilietis ar
juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto, esančio užsienio valstybėje. Pagal antrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų
asmenų, kurių gyvenamoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pilietybė. Šis principas taikomas ir Lietuvoje.
Tačiau civilinio proceso normos netaikomos asmenis, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas bei jų šeimos nariams, išskyrus
atvejus, kai:
1) ginčas kyla dėl nekilnojamo daikto, esančio LR teritorijoje ir tą daiktą turi prieš tai minėti asmenys ar atitinkamos tarptautinės
organizacijos;
2) ginčas kyla iš paveldėjimo teisinių santykių;
3) ginčas kyla iš kt. ūkinių komercinių santykių, kuriuose minėti asmenys dalyvauja ne kaip asmenys, kuriems yra taikomas
diplomatinis imunitetas.

14
LT CPK analizė leidžia teigti, kad LT taikomas forum domicile principas (pvz. CPK 793 str. suteikia teisę kreiptis į teismą užsienio
valstybių asmenims ir asmenims be pilietybės ir užtikrina jiems visas civilines procesines teises). Tačiau kai kuriems asmenims CPT
normos netaikomos (pvz. CPK 790 str. įtvirtina suverenaus imuniteto ir diplomatinio imuniteto doktriną).

3 tema. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

CTP samprata ir sistema. Klasifikavimas. CPT principų reikšmė.

Teisės principai – tai pamatinės, pagrindinės nuostatos, teiginiai, išplaukiantys iš teisės esmės ir lemiantys jos turinį. Jais
grindžiamas teisinis reguliavimas, teisinė praktika ir teisės realizavimas.

CPT principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos CTP normose ir išreiškiančios CP esmę, lemiančios CPT normų turinį,
civ.bylų nagrinėjimo tvarką, dalyvių teises ir pareigas, jų teisinę padėtį; esančios visos teisės šakos plėtros bazė.

Principas kaip pagrindinė nuostata gali būti:

1. teisinis
2. faktinis (teisiniu tampa tada, kai jo turinys įtvirtinamas konkrečioje teisės normoje ar jį pripažįsta teismų praktika)
Išskiriamos principų grupės:

1. principai – normos (tiesiogiai įtvirtinti teisės normoje, išvedami iš kelių teisės normų ar jų visumos);
2. principai – teisinės idėjos (abstraktūs, neturi norminio pob., egzistuoja greta teisės normų, pasireiškia kaip teisinė sąmonė);
3. principai kaip savarankiškas teisės sistemos elementas.

CPT principų turinį lemia CP tikslai ir uždaviniai. Tam, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas, reikia, jog CPT principai
leistų teisingai ir minimaliomis laiko bei finansinėmis sąnaudomis išspręsti teisinį konfliktą, pats procesas būtų patogus teismui ir
šalims, užtikrintų teisingumo funkcionavimą valstybėje.

CPT principų reikšmė nustatoma, atsižvelgiant į jų atliekamas funkcijas:

1. reglamentavimo funkcija – valstybė leisdama įstatymus ir reglamentuodama civ.santykius turi paisyti CPK 5 –21 str.
išdėstytų ir kitų šios teisės šakų principų nuostatų.
Dauguma CPT principų, būdami konstituciniai (teisė kreiptis į teismą, proceso viešumo, teismų nepriklausomumo ir kiti principai),
yra reikšmingi sprendžiant įstatymų ir kt.teisės aktų konstitucingumo klausimus.
2. interpretavimo funkcija – CPK normas būtina taikyti ir aiškinti remiantis CPT principais.
3. teisės spragų užpildymo funkcija – nesant galimybės taikyti įstatymo analogiją, būtina taikyti bendruosius teisės principus
(3str. 5d.).
4. argumentavimo funkcija – šalys CPT principus gali panaudoti kaip savo reikalavimų ar gynybos argumentus (pvz. teikiant
apeliacinį ar kasacinį skundą)
5. kolizijų šalinimo funkcija – tai reiškia, kad pirmumą reikia teikti normai, labiau atitinkančiai CPT principų esmę. Jei yra
konkrečios normos ir principo kolizija, normą reikia išaiškinti taip, jog neliktų prieštaravimų principams.

Klasifikacija galima pagal įvairius kriterijus.

1. pagal įtvirtinimą
konstituciniai (įtvirtinti Konstitucijoje)
specialieji (kituose įstatymuose nustatyti)

2. pagal veikimo sritį:

bendrieji (bendri visai teisės sistemai,pvz. lygiateisiškumo)
tarpšakiniai (galioja keliose teisės šakose, pvz. dispozityvumo)
šakiniai (būdingi vienai teisės šakai)

3. pagal taikymo sritį ir subjektus:

nustatantys šalių procesinę padėtį (pvz. dispozityvumo)
nustatantys teismo procesinę padėtį ir vaidmenį (pvz. teisėjų nepriklausomumo principas)
svarbūs įrodinėjimo procesui (pvz. laisvo įrodymų vertinimo principas)

15
 nustatantys bylos nagrinėjimo tvarką (pvz. žodinio proceso principas)

CPT principų sistema – tai darni sistemą sudarančių ir tarpusavy susijusių vienetų vidinė sandara.

Vieningą sistemą nustatyti sudėtinga, nes principai kaip ir pati teisės sistema nuolat plėtojasi ir kinta.
Nelengva nurodyti principų tikslų skaičių, o požiūris į pačius principus, principų skaičių, jų klasifikavimą, įvairiose šalyse
skiriasi.
Principai yra pozityviosios teisės, teismų praktikos bei doktrinos raidos rezultatas. Naujų principų atsiradimą ar jų turinio
kitimą lemia tarptautinės teisės didėjanti įtaka, teisės vienodinimas, unifikavimas, teismų praktika ir doktrina.
Principai yra labai tarpusavy susiję, nes pažeidus vieną teisės principą, pažeidžiamas kartu ir kitas. Pavyzdžiui, pažeidus
teisės būti išklausytam principą, pažeidžiami ir šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo ir rungimosi principai.
Galima ir pačių principų konkurencija ir priešybė. Esant tokiai kolizinei padėčiai, reikia vadovautis principų subordinacijos
ir hierarchijos kriterijais, remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais. Prireikus paaukoti vieną
principą, būtina atsižvelgti, kas naudingiausia proceso šalims. Todėl įstatymų leidėjas principų neabsoliutina, bet siekia jų
darnos ir pusiausvyros. Nė vieno principo negalima aiškinti atskirai, o daryti tai reikia sistemiškai.

CPT principai. Teisingumą vykdo tik teismas

Šis principas įtvirtintas LRK 109str. 1.d, CPK 6str., Teismų įst. 1str.
Teisingumas gali būti suprantamas 2 prasmėmis:
1)Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingumas- materialiosios T. normų įgyvendinimas v-bės prievarta sprendžiant ginčus dėl
teisės
2)Prigimtiniu požiūriu teisingumas- moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose
gyvenimo srityse.
Materialiuoju požiūriu šis princ. Reiškia, kad teismui suteikta išimtinė teisė v-bės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri
šalis teisi, kuri- ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios- ne.
Spręsdamas konkretų ginčą t-mas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko material.teisės normas, įsiteisėjus t-mo sprendimui šalys
netenka teisės jo ginčyti, praranda galimybę tą ginčą perduoti iš naujo spręsti t-mui ar kt institucijai. T-mo sprendimas visiems
privalomas ir vykdytinas. Atsisakius vykdyti t-mo sprendimą, t-mas gali taikyti atitinkamas sankcijas ir priversti įvykdyti sprendimą
panaudodamas v-bės prievartos aparatą. Šias funkcijas vykdo tik t-mas. Ypatingą t-mo vaidmenį politinėje visuomenės sistemoje
užtikrina valdžios padalijimo princ.( K-jos 5str.)
LAT savo nutartyse nurodė, kad t-mas, spręsdamas bylas privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi.
Įtvirtinta ne tik t-mo teisė, bet ir pareiga spręsti kiekvieną bylą remiantis teisingumo princ. Taip pat LAT nutarė, kad teisingumas
nesuderinamas su formaliu, mechaniniu požiūriu į teisės taikymą, o reikalauja iš t-mo aktyviai, kūrybiškai aiškinti ir taikyti teisę.
Teiginys, kad teisingumą vykdo tik t-mas, būtų realus tik tada, jei visi ginčai dėl teisės priklausytų t-mo kompetencijai ir kiekv
suinteresuotas asmuo galėtų jam perduoti spręsti savo ginčą.
Šis principas glaudžiai susijęs su kitais proceso principais- teisėjų nepriklausomumo, tinkamo proceso, teisė būti išklausytam ir t.t.
Yra atvejų, kai spręsti konkretų kl palikta t-mo nuožiūrai (pvz.: nustatyti neturtinės žalos dydį).Paliktą jo nuožiūrai kl t-mas
visada privalo spręsti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. T-mas įpareigotas atidžiai išanalizuoti
šalių pateiktus faktus ir, nesant konkrečios TN, priimti ir pagrįsti sprendimą vadovaudamasis teisingumo idėja (tai antrasis-
prigimtinis- šio principo aspektas). Moraliniu (prigimtiniu)požiūriu, spręsdamas bylą teisėjas turi vadovautis lygybės, silpnojo
gynimo, sąžiningumo ir kt moralinėmis vertybėmis.

Teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas

LRK 109str numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Šios nuostatos taip
pat laikomasi CPK 21 str, Teismų įst. 2,3,5 str. Jis numatytas ir tarptaut dokumentuose: EŽTK, Pilietinių ir politinių teisių pakte ir
kt.
T-mas gali teisingai taikyti material. TN ir užtikrinti sąžiningą procesą tik jei jam nedarys įtakos nei šalys, nei kt. asmenys ar v-
bės institucijos. Šis principas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas.
T-mų ir teisėjų nepriklausomumas suprantamas dvejopai:
1. funkcinis ar institucinis teismų sistemos nepriklausomumas nuo įst leidžiamosios ir vykd. valdžios. Tai reiškia,
kad teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis tik teise ir savo teisine sąmone. Teismo kompetenciją nustato tik
įst., o kt. valdžios negali kištis į sritį, kuri priskirta teismo kompetencijai, kaip ir t-mas nesikiša į kt. valdžių
kompetenciją.
2. šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą sprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas (neprikl. nuo
bylos šalių, jų atstovų, kt. kolegų, politinių partijų ir kt.). Teisėjas turi vadovautis tik teise ir savo teisine sąmone.
Nepriklausomas ir nešališkas yra toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl bylos baigties ar ja asmeniškai suinteresuotas.
Teisėjų nepriklausomumas yra teismo nešališkumo garantija.

Teismų ir teisėjų nepriklausomumą sudaro tokie elementai:

1. teisėjas vadovaujasi tik teise ir savo teisine sąmone, yra laisvas nuo bet kokios išorinė įtakos
(material. nepriklausomumas).
2. teisėjui būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas, užtikrinančios, kad bylos bus sprendžiamos be
išorinės įtakos (asmeninis nepriklausomumas)
3. teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą (kolektyvinis nepriklausomumas).
16
 4. teisėjas privalo būti laisvas nuo aukštesnės teismo valdžios ir nuo teismo vadovų įtakos (vidinis
nepriklausomumas).

JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje (1985 12 13) suformuluoti tokie teisėjų nepriklausomumo principai:
1. teisėjų nepriklausomumą turi gerbti ir užtikrinti visos v-binės ir nev-binės institucijos
2. teisėjai turi spręsti bylas nešališkai
3. teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausimus
4. niekam neturi būti leista kištis į bylų nagrinėjimą
5. t-mo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita tvarka, išskyrus apeliacinę ir jai prilyginta tvarka.
6. teisėjai privalo vesti procesą sąžiningai ir gerbti šalių teises
7. v-bė turi užtikrinti adekvačias lėšas, leidžiančias teisėjams tinkamai vykdyti savo f-jas.
Šis principas gali būti lengvai pažeistas. Tai įmanoma atrenkant, skiriant, paaukštinant teisėjus, gerinant ar bloginant jų buities ir
materialiąsias sąlygas ir kt. būdais. Pastaraisiais metais teismų darbas nestokoja spaudos dėmesio. Visuomenei svarbu gauti
neiškreiptą, nešališką info apie teismo darbą, ir žinoti, kad teismas, užtikrindamas sąžiningą bylos nagrinėjimą ir sprendimą, veikia
neutraliai ir netrukdomas. Tačiau teismo kritika dar nepriėmus sprendimo, vienos ar kitos bylos šalies “nuteisimas” dar iki proceso
pabaigos yra kišimasis į teisingumo vykdymą. Teisėjų nepriklausomumo ir spaudos laisvės principai yra lygiaverčiai, todėl būtina jų
pusiausvyra ir vienas principas negali nusverti kito.

Teisės į tinkamą teismo procesą principas

Šį principą tiesiogiai įtvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Teismų įst. 34. str.,šio
principo turinį galima taip pat nustatyti analizuojant LRK 109, 117str., atitinkamus CK str. ir t.t. Taigi valstybė , garantuodama teisę
kreiptis į teismą teisminės gynybos , taip pat turi užtikrinti, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad
būtų gerbiamos šalies teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Principo turinį sudaro tokios nuostatos:
1. šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas (pvz. Bylos nagrinėti negalios baigtimi suinteresuotas teisėjas
CPK 65-66 str.)
2. teismas turi būti sudarytas pagal įst. , pvz; neteisėta teismo sudėtis yra besąlygiškas pagrindas atnaujint procesą (CPK 366
st r .8 d.)
3. šalims, kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta teisė teismo posėdyje kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją
(LRK 117 str.)
4. bylos nagrinėjimas turi vykti ne už uždarų durų, o viešai (LRK 117 str.)
5. teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį ir negali priimti sprendimo nesuteikęs galimybės kalbėti kitai šaliai
6. šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą laikotarpį
7. teismas privalo motyvuoti savo sprendimą
8. procese turi būti užtikrintas procesinis šalių lygiateisiškumas
9. kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą, laiką..
10. šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą
11. bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai
12. negalinčiai šaliai valstybė privalo garantuoti teisę į nemokamą teisinę gynybą
13. šalims turi būti suteikta teisė apskųsti ,jų manymu, neteisingą ir nepagrįstą teismo sprendimą
14. šalims turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su visa bylos medžiaga
15. valstybė privalo garantuoti , kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas ir šitaip užtikrintas šalių teisių
lygiateisiškumas
Turinys šio principo yra labai platus, todėl jis teismų praktikoje neretai pažeidžiamas., pažeidimas gali pasireikšti kabai įvairiai:
tinkamai nepranešta šalims posėdžio vieta , laikas, pažeistas viešumo principas ir t.. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra
teisėjų nušalinimo institutas. Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą , nešališkumą ir neutralumą , proceso dalyvių
pasitikėjimą nagrinėjančiu bylą teisėju, įst. suteikta teisė byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti teisėjui nušalinimą.

TEISMINĖS GYNYBOS PRIEINAMUMO IR UNIVERSALUMO PRINCIPAS

Įtvirtintas:
1966-12-19 Tarptaut. pilietinių ir politinių teisių pakto 2str.3d.
1950-11-04Europos žmogaus teisių ir pagr laisvių apsaugos Konvencijos 6ir13str
LRK 30str1d; Teismų įst 4str; CPK 5str

Esmė-kiekvienam asmeniui,manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojamas teisminės gynybos prieinamumas. Šis principas
reiškia, kad bylą gal nagrinėti tik teismas, įsteigtas pagal įst-ą.
LRK kalba apie konstitucines teises ir laisves, bet iš tiesų principas galioja ir ginant pažeistas subjektines teises ar net įstatymo
saugomą asmens interesą. Pagal Konvencija- iš esmės kiekvieną civilinį teisinį ginčą turi spręsti teismas.
LAT 1999-09-06nutartyje-“teisė kreiptis į teismą ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Konvencija.

Realizavimas: LRK 30str1d įtvirtintą teisę-kreiptis į teismą- būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos, t.y.
kreiptis į teismą ne bet kokiu būdu. Ši teisė realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka,kurią numato CPK(reikalavimai teismui

17
paduodamo pareiškimo formai ir turiniui )(pareiškiat ieškinį privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti
ieškinio dalyką ir pagrindą-nesant ieškinio dalyko ar pagrindo,teisminis nagrinėjimas negalimas,nes nėra teisminio nagrinėjimo
dalyko). Tvarka yra privaloma kiekvienam.
Taip pat reikalingos tam tikros šios teisės realizavimo sąlygos.Pvz.,ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos laikymasis,t.y.
reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka.1)jei tokia tvarka nustatyta įstatymu; 2)nėra per
daug biurokratiška,sudėtinga; 3)po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo,jam suteikiama galimybė kreiptis į teismą. Tai nėra teisės
kreiptis į teismą ribojimas ar varžymas. Tik įgalina ginčus spręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis piliečiams ir v-bei.
Jeigu įstatymas kokių nors ginčų dėl teisės nagrinėjimą priskiria ne teismo, o kitų(pvz.vykdomosios valdžios)institucijų
kompetencijai,teisės į teisminės gynybos prieinamumą principas reikalauja,kad asmeniui būtų garantuota teisė skųsti tokių institucijų
priimtą sprendimą teismui.
Kaip ir visi principai,šis principas gali būti formalus ir realus. Nepakanka formaliai garantuoti teisės kreiptis i teismą,reikia
sudaryti protingas sąlygas,šiai teisei be kliūčių įgyvendinti. Bet iš tikrųjų viskas ne taip paprasta. Principo veiksmingumą sunkina
įvairūs veiksniai(pvz.didelis žyminis mokestis, nėra veiksmingos nemokamos, iš dalies nemokamos teisinės pagalbos, ilgi bylų
nagrinėjimo terminai, įst keitimas,pildymas ir t.t.).

Asmens teisė į teisminę gynybą apima ir kitus aspektus: teisė į sąžiningą bylos nagrinėjimą; teisė būti išklausytam; operatyvus
ginčo sprendimas ir t.t.. Valstybė turi garantuoti, kad bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas-kitaip šis principas būtų tik
FIKCIJA 
Šio principo realumas ir taikymas priklauso nuo kitų civilinio proceso principų realumo.
Tam tikras principo garantijas nurodo CPK(pvz. pateikia minimalius ieškinio pareiškimo formos reikalavimus; nurodo baigtinį
atsisakymo priimti ieškinio pareiškimą pagrindų sąrašą; baigtinį bylos nutraukimo pagrindų sąrašą..) garantijos yra įtvirtintos ne tik
proceso įst, bet ir materialiosios teisės normose CK (pvz. ieškinio senaties terminai ir pan.)
Šis principas nereiškia,kad
a)Teismas turi nagrinėti kiekvieną soc. konfliktą – į teismą turi būti kreipiamasi prireikus ginti pažeistą subjektinę teisę ar įst
saugomą interesą, išspręsti teisinį konfliktą.
b)Kilus teisiniam konfliktui būtina iškarto lėkti su pareiškimu į teismą – bylinėjimasis teisme yra paskutinė galimybė išspręsti ginčą,
prieš tai derybos, taikiai, tarpininkaujant...-neteisminiu būdu, bet jei nepatenkintas asmuo neteismine tvarka išspręsto ginčo
sprendimu, visad turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismą.
Šio principo ribojimu nėra pripažįstamas ginčo perdavimas spręsti arbitražu, nes arbitražas yra alternatyvus teismo procesui ginčo
nagrinėjimo būdas.galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad asmuo savanoriškai atsisakė teisės kreiptis į teismą,pasirinko
alternatyvų būdą.

Ar principas absoliutus?-kelios nuomonės.1-kad absoliutus ir negalima riboti.2-nėra absoliutus,gali būti ribojamas, bet ribojimai
galimi tik remiantis įst-u, pateisinamu pagrindu,neturi būti neproporcingi siekiamam tikslui.(pvz. įst gali nurodyti, kad prieš teismą
būtina pamėginti spręsti ginčą neteismine tvarka ir pan.)

Teisės kreiptis į teismą turinys?-kelios nuomonės.1-apima tik teisę kreiptis į I instancijos teismą,neapima teisės kreiptis į
apeliacinės inst. teismą ir kasacinį teismą.(apeliacijos ir kasacijos teisė gali būti ribojama.-t.t.atvejais negalima ir pan.)2-apima tiek
teisę kreiptis į I instancijos teismą,tiek apeliacinės inst.teismą, tiek kasacinės inst.teismą..(apeliacijos,kasacijos ribojimai reikštų viso
principo ribojimą, o tai prieštarauja K-jai,Tarpt ir t.t.
CPK sakoma, kad teisės kreiptis į teismą atsisakymas NEGALIOJA!!!

PROCESO KONCENTRUOTUMO PRINCIPAS

CPK proceso koncentruotumas suprantamas kaip viešas suinteresuotumas, kad byla būtų išnagrinėta kiek galima greičiau. (EŽTK
6str.1d.: žmogaus T į kiek galima greičiau išnagrinėtą jo bylą, CPK: kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką.)

[Koncentruotumo princ. – socialinio proceso teorijos sudedamoji dalis.]

Neturi būti skubama dėl paties skubėjimo. Greitai – ne visada gerai.

Reikia atkreipti dėmesį į:
a) EŽTT: visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiškia žm. teisių pažeidimą, toks procesas negali būti
tinkamas;
b) Jokioje literatūroje neminima, kad koncentruotumo principas reiškia, jog bylą būtina išnagrinėti greitai it teisingumo
sąskaita.

Tikslas: sudaryti tinkamas sąl., kad byla būtų iš esmės išnagrinėta jau per 1-ąjį posėdį.
Turinys:
• teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui. CPK 72 str.:
atsisakoma bylos išnagrinėjimo terminų, bet nustatoma pirmininko pareiga rūpintis, kad byla būtų kuo greičiau išnaginėta,
nebūtų vilkinimo. 142 str.: atsiliepimo į pareikštą ieškinį terminai. 141: teismo T atsisakyti priimti ieškinio dalyko ar
pagrindo pakeitimą. 181: teismo T atsisakyki pavėluotai pateiktus įrodymus. 285: sprendimo už akių priėmimo sąlygos.
• šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Pareiga santykinė. CPK 7 str. 2d.: šalis privalo sąžiningai naudotis ir
nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis T, rūpintis greitu bylos išnaginėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama į proceso
eigą, pateikti teismui rodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai.
Koncentruotumas pasiekiamas procesinės medžiagos koncentracija ir procesinių veiksmų koncentracija.
18
Santykis su tiesa. Byla bus išnagrinėta tinkamai, jeigu priimant sprendimą joje bus nustatyta materialioji tiesa, įst. numatytais
atvejais (priimant sprendimą už akių) – ir formalioji tiesa.

PROCESO EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

CPK 7 str. proceso ekonomiškumas reiškia pareigą, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima ekonomiškiau ir įst. leidėjo
pareigą C proceso teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąl. ekonomiškam procesui.
Egzistuoja teismo pareiga kiek galima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas (teisingumo vykdymo sistema –
iš biudžeto lėšų, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu – šalys).

Jei yra byla, kurios ginčijama suma nedidelė – pareiga užtikrinti tinkamą nagrinėjimą išlieka, nereiškia, kad teismas gali atsisakyti
išaiškint esmines bylos apl. Bet įst. leidėjas leidžia teismui C procesui keliamų reikalavimų siekti liberaliomis priemonėmis

Dėl apeliacinių ir kasacinių skundų ribojimo. Žmogaus T į teisminę gynybą įgyvendinama pirmosios instancijos teisme. Viskas, kas
yra už pirmosios instancijos ribų” priklauso nuo v-bės geros valios ir nesusiję su tinkamu k-cinių T įgyvendinimu. (vadovėlio
autorių nuomonė, bet nelabai aišku, prie ko čia ekonomiškumas).

CPT 3 seminaras. Teismo proceso viešumo principas. (aistė)

Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo (teisingo) teismo proceso sąlygų. Viešo bylos nagrinėjimo principas įtvirtintas
Konstitucijos 117 str. 1 d.:
117 straipsnis
Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo
slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.
Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.
Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.

Teismų įstatymo 7str., 38 str., 39 str.:

7 straipsnis. Viešumas
1. teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
2. bylose priimami teismų sprendimai skelbiami viešai.

38 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teismuose eigos ir rezultatų fiksavimas

1. Proceso įstatymų numatytais atvejais teismo posėdžio eigą protokoluoja (stenografuoja) teismo posėdžio sekretorius.
2. Teismo posėdžio protokolo turinį, protokolo surašymo tvarką nustato proceso įstatymai.
3. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti bei tirti proceso įstatymų nustatyta tvarka gali būti daromi garso ir vaizdo įrašai,
filmuojama ir fotografuojama ar naudojamos kitos techninės priemonės. Apie techninių priemonių panaudojimą pažymima teismo
posėdžio protokole, o įrašai ar kitokio fiksavimo rezultatai pridedami prie teismo posėdžio protokolo arba saugomi su byla.
4. Proceso šalys, įgyvendindamos savo procesines teises, proceso įstatymų nustatyta tvarka gali daryti teismo posėdžio garso įrašą.
5. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas
technines priemones. Draudimą teismo posėdžio metu naudoti technines priemones pažeidusiems asmenims taikoma įstatymų
nustatyta atsakomybė.
6. Išnagrinėjęs bylą, teismas priima sprendimą. Teismo sprendimo turinį ir priėmimo tvarką nustato proceso įstatymai.

39 straipsnis. Teismų sprendimų skelbimas

1. Išnagrinėjęs bylą, teismas priimtą sprendimą, nuosprendį, nutarimą ar nutartį proceso įstatymų nustatyta tvarka paskelbia viešai.
2. Įstatymų nustatytais atvejais teismo sprendimas skelbiamas visuomenės informavimo priemonėse.
3. Teismų tarybos nustatyta tvarka Nacionalinė teismų administracija viešai skelbia bylose, turinčiose viešąjį interesą, priimtus ir
įsiteisėjusius apygardų administracinių teismų, apygardų teismų ir Apeliacinio teismo sprendimus, nuosprendžius, nutarimus ir
nutartis, uždaruose teismo posėdžiuose priimtų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių rezoliucines dalis, išskyrus atvejus,
kai tai draudžia įstatymai.
4. Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje bei interneto tinklapyje skelbiami šiame Įstatyme nustatyti Vyriausiojo
administracinio teismo sprendimai, nutarimai ir nutartys.
5. Aukščiausiojo Teismo biuletenyje bei interneto tinklapyje skelbiami šiame Įstatyme nustatyti Aukščiausiojo Teismo nutarimai ir
nutartys.
6. Šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutarimai ir nutartys skelbiami
nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos
reikalavimų, taip pat laikantis kitų įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų.

CPK 9 str., 10 str.:

9 straipsnis Teismo posėdžio viešumas
1. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio
ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę
paslaptį. 2. Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais - ir liudytojai, vertėjai bei
ekspertai. 3. Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis
19
paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo. 4. Į teismo posėdžių salę jaunesni kaip šešiolikos metų asmenys neįleidžiami, jeigu
jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai. 5. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali
naudoti bet kurias technines priemones. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesinėms funkcijoms vykdyti viešame teismo
posėdyje gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą dalyvaujantys byloje asmenys privalo
informuoti posėdžio pirmininką. Dalyvaujantys byloje asmenys, neinformavę teismo apie daromą garso įrašą, atsako Lietuvos
Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar
vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones. Asmenims, pažeidusiems šį draudimą teismo posėdžio metu, taikoma įstatymų
numatyta atsakomybė.

10 straipsnis Bylos medžiagos viešumas

1. Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame
teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę daryti bylos medžiagos nuorašus ir
išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigianti nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti
nagrinėjama kasacine tvarka, - ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su
vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas. 2. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą
ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi
nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės
slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės,
tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti
duodamas atskirasis skundas. 3. Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi
pateikti nustatytos formos prašymą, kuriame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą bei susipažinimo su
išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato Teisingumo ministerija suderinusi
su Lietuvos archyvų departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 4. Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos
paslaptį, turi teisę susipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais.

Viešo teismo proceso tikslas – apsaugoti besibylinėjančius asmenis nuo slapto teisingumo vykdymo, kurio negalėtų stebėti
visuomenė. Kita vertus, minėtos nuostatos (žiūrėti viršuje) numato viešumo principo išimtis – teismo posėdis gali būti uždaras
siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą, taip pat valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį.

Viešas bylos nagrinėjimas reikšmingas dėl to, kad:

• Skatina teisėjus laikytis įstatymų (tai leidžia visuomenei kontroliuoti teismus, galima pastebėti teismų klaidas, pažeidimus,
didina visuomenės pasitikėjimą teismais, nes visuomenė gali stebėti, kaip įgyvendinamas teisingumas);
• Skatina dalyvaujančius byloje asmenis elgtis sąžiningai ir sakyti tiesą (drausmina šalis, sulaiko jas nuo nesąžiningų poelgių,
aiškiai nepagrįstų ieškinių, nes į visa tai reaguoja visuomenė);
• Drausmina kitus proceso dalyvius;
• Užtikrina visuomenės teisinį švietimą;
• Sudaro sąlygas plėtoti teisės doktriną, nes teisės mokslui yra prieinama civilinių bylų medžiaga.

Teismo proceso viešumo principas taikomas:

• Teismo posėdžiams (CPK 9 str.). Pagal šį principą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešuose teismo posėdžiuose,
išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai bylos gali būti ar net turi būti nagrinėjamos uždarame teismo posėdyje, taip pat
išskyrus bylas, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Visi proceso dalyviai turi laikytis tvarkos ir rimties, klausyti teismo
posėdžio pirmininko patvarkymų. Šis principas iš esmės pasireiškia tik trečiojoje proceso stadijoje – civilinės bylos
teisminio nagrinėjimo metu (jis gali būti realizuotas ir antrojoje stadijoje, bet su tam tikra specifika). Šis principas
netaikomas teismo sprendimo priėmimui, nes teismo sprendimas visada priimamas in camera – sprendimų priėmimo
kambaryje, kuriame gali būti tik bylą išnagrinėjęs teisėjas (-ai).
• Teismo sprendimo paskelbimui. Sprendimas skelbiamas viešai, su juo galima susipažinti kaip su sudėtine civilinės bylos
medžiagos dalimi. Be to, siekiant užtikrinti teismų praktikos prieinamumą ir nuspėjamumą, teismų sprendimai viešai
publikuojami Teismų įstatymo 39 str. nustatyta tvarka. Jeigu yla buvo nagrinėjama uždarame posėdyje, viešai visada
skelbiama tik rezoliucinė teismo sprendimo dalis (įvaikinimo bylose net ta dalis nėra skelbiama).
• Bylos medžiagai. (CPK 10 str.). Susipažinti su išnagrinėtos civilinės ar vykdomosios bylos medžiaga turi teisę bet kuris
asmuo. Išimtis daroma dėl bylų, išnagrinėtų uždarame teismo posėdyje – šių bylų medžiaga nėra vieša. Teismas taip pat turi
teisę savo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra
nevieša. (šios nuostatos atitiktis tarptautiniams žmogaus teisių apsaugos standartams gali būti kvestionuojamas)

Teismo viešumas suprantama dvejopai:

• Siaurąja prasme CP viešumas – tai dalyvaujančio byloje asmens teisė asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti bylos nagrinėjime
bei susipažinti su bylos medžiaga. Viešumas šia prasme yra būtina kitų principų egzistavimo prielaida – tiesioginio
dalyvavimo, rungimosi, žodiškumo, lygiateisiškumo;

20
 • Plačiąja prasme CP viešumas – visuomenės teisė dalyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylą. Teismo posėdžių
salėje gali būti ir stebėti procesą bet kuris asmuo, sulaukęs 16 m. amžiaus, išskyrus tam tikras išimtis. Visuomenei yra
prieinama ir bylų medžiaga.

Viešumo principas apima galimybę teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti instancine tvarka. Taigi jis galioja ir
apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme.
Realiam šio principo įgyvendinimui turi būti sudarytos tinkamos teismo darbo sąlygos. Dažnai proceso viešumo principas
pažeidinėjamas vien dėl to, kad teisėjai bylas nagrinėja kabinetuose, kur nėra vietų atsisėsti net dalyvaujantiems byloje asmenims.
Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo proceso garantijų. Tik vedant procesą viešai galima įsitikinti, kad jis vyksta
sąžiningai ir nepažeidžia nė vienos šalies interesų.

Viešumo principo ribojimai (išimtys):

• Uždaras teismo posėdis. Siekiant apsaugoti asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą, valstybinę, profesinę ar
komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti uždaras. Dėl neviešo (uždaro) nagrinėjimo teismas turi priimti motyvuotą
nutartį. Tokia nutartis priimama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Neviešame posėdyje gali būti
dalyvaujantys byloje asmenys, prireikus, liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Byla tokiame teismo posėdyje nagrinėjama
laikantis visų proceso taisyklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis skelbiama viešai. Ne viešai paprastai nagrinėjamos
bylos dėl tėvystės nustatymo ar nuginčijimo, susijusios su gydymo ar įmonės komercinėmis paslaptimis, nesąžininga
konkurencija, prekių ženklais ir kt.
• Techninių priemonių naudojimo ribojimas (CPK 9 str. 5 d.). Tam, kad nebūtų trikdoma tesimo posėdžio eiga, ribojamas
techninių priemonių naudojimas teismo posėdyje. Teismas teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti įvairias
technines priemones gali naudoti be jokių apribojimų. Tuo tarpu dalyvaujantys byloje asmenys gali daryti tik garso įrašą
teismo posėdžiui užfiksuoti, apie tai informavę teismo posėdžio pirmininką. Visiems kitiems proceso dalyviams naudoti bet
kokias technines priemones draudžiama (už pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė). Draudimas naudoti teismo
posėdžio metu technines priemones neapima teismo posėdžio eigos fiksavimo kitokiais leistinais būdais, todėl teismo
posėdžio stebėtojai gali ne tik klausytis ir stebėti atliekamus procesinius veiksmus, tačiau ir užsirašinėti jų atlikimo eigą,
pastabas ir pan.
• Bylos medžiagos viešumo ribojimas (CPK 10 str.). Negalima susipažinti su bylos medžiaga nedalyvavusiems byloje
asmenims, jei teismo posėdis buvo uždaras, taip pat jei teismo posėdis buvo viešas, tačiau teismas savo ar dalyvaujančių
byloje asmenų iniciatyva nusprendžia, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo
privataus gyvenimo, nuosavybės slaptumą, informacijos apie sveikatą konfidencialumą, kai gali būti atskleista valstybės,
tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Be to, su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar
tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti tik asmenys, kuriems ši teisė specialiai suteikta įstatymu.
• Rašytinis procesas. Viešumas nagrinėjant bylą ar atliekant tam tikrus procesinius veiksmus rašytinio proceso tvarka
ribojamas siekiant kitų tikslų (kažkas su žodiškumo principu).

CPT 3 tema. Civilinio proceso teisės principai (ruta slusk.)

2 kl. Atskirų CPT principų turinys ir jų tarpusavio rūšys:

Teismo proceso kalbos principas

Reikalavimas, kad teismo procesas vyktų lietuvių kalba yra numatytas LR K-jos 117 str. 2 dalyje:
117 straipsnis
Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo
slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, komercinę ar profesinę paslaptį.
Teismo procesas LR – oje vyksta valstybine kalba.
Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.
Todėl civilinės bylos teismuose nagrinėjamos valstybine – lietuvių kalba.
Asmenims , nemokantiems lietuvių kalbos ar mokantiems ją nepakankamai, būtina užtikrinti teisę daryti pareiškimus, duoti
paaiškinimus ir parodymus, kalbėti teisme ir pareikšti prašymus gimtąja kalba, taip pat naudotis vertėjo pagalba. Vertėjo paslaugos
tokiais atvejais teikiamos nemokamai.

Tinkamas šio principo įgyvendinimas yra tinkamo kitų – žodinio proceso, procesinio lygiateisiškumo, tiesioginio dalyvavimo ir t.t.,
principų įgyvendinimo sąlyga.
Tik griežtai laikantis aptariamojo principo bus įmanoma įgyvendinti tinkamo proceso ir teisės būti išklausytam principus.
Proceso kalbos principo pažeidimas, pavyzdžiui, draudimas kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją, yra pagrindas
panaikinti sprendimą apeliacine tvarka.
2 klausimo 10) rungimosi principas (inga)
CPK 12 str. „Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių
nereikia įrodinėti“.

21
 Dauguma CP tvarka nagrinėjamų ginčų kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl ginčo privatumas lemia
proceso eigą. Logiška reikalauti, kad visas bylos aplinkybes įrodytų ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais,
tik įvertintų bylos faktus ir nesibrautų į sritį, kurios nė viena ginčo šalis nenurodo. Be to, teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas,
likdamas nešališkas ir neutralus, privalo užtikrinti abiem šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas stotų kurios
nors šalies pusėn ir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališkumo ir neutralumo
principai. Todėl dažnai teigiama, kad rungimasis yra šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališkumo ir neutralumo, kitų pr. garantija.

Rungimosi pr. išreiškia pačią CP esmę, visą bylos nagrinėjimą laikydamas lygiateisių ginčo šalių dvikova, kurios arbitras
yra teismas (teisėjas). Vieną ginčo šalį sąlygiškai galima pavadinti pasyviąja, t.y. turinčia apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, o
antrą – aktyviąja, t.y. pareiškiančia reikalavimą. Ypač ryškiai šio pr. turinys atsiskleidžia įrodinėjimo procese. Kiekviena šalis
privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), išskyrus aplinkybes,
nuo kurių įrodinėjimo šalis atleista (CPK 182 str.). Pvz., ieškovas jau esant pirmajai proceso stadijai privalo nurodyti ne tik savo
reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančius faktus bei įrodymus, patvirtinančius tuos faktus (CPK 135 str.). Atsakovas savo atsiliepime
privalo nurodyti aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas su ieškiniu (CPK 142 str.).

Rungimosi pr. reiškia, kad:

 įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais
faktais arba ignoruoti jų faktų;
 teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus;
 teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva;
 teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įrodymų ar tirti bylos aplinkybių;
 teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo.
Rungimosi pr. privalumai:
+ skatina šalis uoliai rinkti bylos medžiagą ir įrodyti kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų nepagrįstumą;
+ neslopina šalių iniciatyvos, nes manoma, kad bylos šalys geriausiai susipažinusios su jos medžiaga, todėl tik jos gali
žinoti, kokius faktus ir įrodymus dar pateikti teismui;
+ padeda įgyvendinti kitą CP pr. – dispozityvumą;
+ leidžia paskirstyti įrodinėjimo naštą šalims ir jų atstovams, sudaro galimybę teismui likti neutraliam ir nešališkam bei taupo
teismo darbo laiką.

Beveik visos valstybės rungimosi pr. pripažįsta fundamentaliu CPT pr. skirtingai suprantamas tik teismo vaidmuo procese –
vienur jį stengiamasi padaryti pasyvesnį, kitur – aktyvesnį. CPK įtvirtino rengimosi ir teisėjo vadovavimo procesui principų
pusiausvyrą; aiškiai nurodė teisėjo teisę įst. numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių procesinius
veiksmus, taikyti joms sankcijas, nurodyti šalims tam tikras įrodinėjimo proceso spragas.
Rungimosi pr. turinys nėra vienodas visose bylose. Pvz., darbo, šeimos bylose, taip pat esant ypatingajai teisenai teisėjas
yra kur kas aktyvesnis ir turi daugiau galių veikti bylos aplinkybių nustatymą nei kitose bylose. Tai aiškinama būtinumu ginti viešąjį
interesą ir minėtų bylų pobūdžiu – jos nėra grynai dispozityvios.
Rungimosi pr. taikomas tik faktiniam bylos aspektui. Iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuoja konkretus
įst. ir būtent jį reikia taikyti. Nustatyti, teisingai išaiškinti ir taikyti teisės normą, reguliuojančią šalių ginčo santykį, yra teismo
prerogatyva. Išimtis: užsienio valstybės teisė (tais atvejais, kai užsienio teisė taikymą numato šalių susitarimas, užsienio teisė yra
fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, prašanti taikyti užsienio teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindo, taip pat taikytinos
užsienio teisės turinį, jos taikymo praktiką).

2 klausimo 11) dispozityvumo principas (olė)

Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Privatinei teisei yra būdingas šalių
dispozityvumo (autonomijos) principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį.
Tai reiškia, kas šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės. Atitinkamai ir savo teisių įgyvendinimu šalys turi rūpintis pačios,
todėl tik pats teisės turėtojas gali nuspręsti jam ją ginti ar ne, kokios gynybos reikalauti. Taigi DISPOZYTIVUMO principas reiškia,
kad vykstant procesui šalys turi daug galimybių laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taigi ir veikti
proceso eigą. Šis principas įtvirtintas CPK 13 str., būdingas visoms proceso stadijoms. Dispozityvumo principas reiškia:
1. civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva
2. bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys ; teismas negali keisti nei ieškovo dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali priteisti
ieškovui to , ko jis neprašė; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais , kurių šalys nenurodė
3. šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas turi teisę
pripažinti ieškinį
4. ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį, keiti ieškinio dalyką ar pagrindą
5. šalys turi teisę skųsti priimtą teismo sprendimą apeliacine tvarka, bet gali šia teise ir nesinaudoti
6. šalys gali vesti bylą pačios ar per atstovus
7. šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis
8. vykdymo procesas paprastai prasideda tik ieškotojo iniciatyva
Taigi dispozityviškumas reiškia, kas šalys gali disponuoti ir ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys
procese turi plačią autonomiją. Reikia atkreipti dėmesį, kad dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus
kontroliuoja teismas.

22
2 klausimo 12) betarpiškumo principas (jovita)
1. Teisėjas asmeniškai, tiesiogiai privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14 str., 235 str.): ištirti rašytinius, daiktinius
įrodymus, apklausti liudytojus ir t.t. t
Teisingumas reikalauja, kad teismas nustatytų byloje tiesą, t.y. teismo išvados atitiktų bylos aplinkybes.

2. Bylos šalims turi būti sudarytos sąlygos asmeniškai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais.
Teismas savo sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys savo
baigiamosiose kalbose gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės. (CPK 253
str. 4d,). Jei nagrinėjant bylą pasikeičia teismo sudėtis (teisėjas nušalinamas ar suserga) kitas teisėjas bylą turi pradėti nagrinėti iš
pradžių išskyrus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo veiksmo, kurį atlikus byla
buvo atidėta (CPK 16 str. 2 d.).

3. Teismas nagrinėja tik konkrečių šalių ginčą dėl teisės. Teismui draudžiama nagrinėti tų asmenų teises ir pareigas, kurie nėra
įtrauktos į bylos nagrinėjimą (CPK 266str.). Šio principo pažeidimas yra teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindas, nėra
ir pagrindas atnaujinti procesą.
Teismo procese reikia remtis tik nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais.
Jei sakant baigiamąsias kalbas paaiškėja kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios nėra visiškai nustatytos ar neištirti tam tikri
įrodymai, teismas nutartimi turi teisę atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ( CPK 256 str.)

4. Tiesioginio dalyvavimo principas taikomas ir apeliacinėje instancijoje, bet su išimtimis, kadangi šioje instancijoje ribojamas naujų
įrodymų pateikimas. Apeliacinės instancijos teismas remiasi bylos medžiaga, surinkta nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme
(pvz. liudytojai iš naujo nebeapklausiami), nors būna ir išimčių, kai nusprendžiama iš naujo tirti įrodymus( CPK 324 str. 3d.).

5. Principas taikomas ir kasacinėje instancijoje. Su byla pirmiausia susipažįsta pranešėjas, nors principas reikalauja, kad susipažintų
ir kolegijos nariai (išimtis). Teisėjas asmeniškai nedalyvaujant renkant ir apžiūrint įrodymus – taip pat principo išimtis.

2 klausimo 13) žodiškumo principas (jovita)

CPK 15 str. įtvirtintas žodiškumo principas:
Šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu išskyrus CPK
numatytus atvejus.

Taigi žodinio principo esmė: įrodymai tiriami, šalių kalbos sakomos, rengimasis bylai ir jos nagrinėjimas teisme vyksta žodžiu.
Šis principas siejasi su tiesioginio bylos nagrinėjimo principu (teismas grindžia savo sprendimą tik tais įrodymais, kuriuos pats
ištyrė teismo posėdyje). Žodiniame procese teismas gali geriau suvokti šalių reikalavimus, ištirti bylos aplinkybes, lengviau
sutaikyti šalis, taip įgyvendinamas dar ir viešumo principas (CPK 9 str.)

Galimi 3 bylos nagrinėjimo tipai:

1) Žodžiu
teismo sprendimo pagrindas – bylos medžiaga pateikta ir ištirta žodžiu.
2) raštu
esmė: sprendimo pagrindas gali būti tik tai, kas teismui buvo pateikta raštu.
3) mišrus (abiejų principų derinimas)
geriausia derinti abu šiuos principus, paliekant vyrauti žodinę formą.

Žodinis procesas Lietuvos CP reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus ir prašymus ir
t.t. teikia žodžiu, įrodymai, rašytiniai įrodymai, ekspertų išvados, daiktiniai įrodymai, aptariami ir analizuojami žodžiu. Teismo
pavedimu surinkti įrodymai (liudytojų apklausa, rašytiniai įrodymai ir t.t.) paskelbiamas perskaitant balsu dokumentus, apklausos
protokolus (CPK 195, 196 200 str.). Balsu perskaitomos ir ekspertų išvados, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai. Teismas savo
sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kuriuos žodžiu ištyrė teismo posėdyje. Teismas negali riboti asmens kalbos trukmės, nes
asmuo turi teisę būti išklausytas, su sąlyga, kad jo kalba susijusi su byla.
CPK įtvirtintas posėdžio fiksavimo reikalavimas (170 str.). Tai gali būti stenograma arba garso įrašas. Protokolo nebuvimas, kai
vyksta žodinis bylos nagrinėjimas, yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2d. 5p.).

Žodinis principas galioja tiek 1mos, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Pirmos instancijos teismo posėdyje vyrauja žodinis bylos nagrinėjimo principas, rašytinis galimas tik įstatymų numatytais atvejais.
Apeliacinės instancijos teisme vyksta žodinio ir rašytinio principų derinimas numatant, kad kai apeliantas neprašo žodinio
nagrinėjimo, byla nagrinėjama raštu.
Kasaciniame procese vyrauja rašytinis procesas, o žodinis proc. – išimtis.

Šio principo išimtys, kai bylos turi būti nagrinėjamos raštu:

1) žodiškumo principas negalioja dokumentiniame procese (CPK 424 – 430 str.)
2) negalioja bylose dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 431 – 440 str.)
3) rašytinis procesas galioja ypatingoje teisenoje (CPK 443 str. 5d.)
4) ginčuose dėl nedidelių sumų (iki 1000 Lt), jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (CPK 441 str.)

23
 5) CPK numato galimybę riboti žodiškumo principą sprendimo už akių institutu. Tokiu atveju bus išklausoma tik atvykusi
šalis (CPK 285 str.) ir kiti CPK numatyti atvejai.

Rašytiniame procese žodinio principo elementai egzistuoja, kai bylos nagrinėjamos kolegialiai (CPK 62). Teisėjai klauso pranešimų
apie bylą, tiria įrodymus juos perskaitydami, tariasi, balsuoja ir t.t. apie rašytinio proceso veiksmų atlikimo datą būtina informuoti
byloje dalyvaujančius asmenis, nors jie procesinių veiksmų atlikime nedalyvauja ir į teismą nekviečiami (CPK 153 str).
Jei byla nagrinėjama žodžiu pirmos instancijos teisme, o kuriam nors iš dalyvaujančių byloje asmenų nepranešama apie bylos
nagrinėjimą (laiką ir vietą) ir tokioje byloje priimamas sprendimas, tai šio nedalyvavusio asmens reikalavimu, teismo sprendimas
gali būti pripažintas negaliojančiu (CPK 329 str. 3d. 1p.), nes pažeidžiami žodiškumo, betarpiškumo ir teisės būti išklausytam
principai. Šiuo pagrindu asmenys gali grįsti apeliacinį skundą.

2 klausimo 14) bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas įtvirtintas – CPK 16 str.

CPK 235 str. 3 d. nustatyta: „teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta nepertraukiamai, išskyrus tuos atvejus, kai yra skelbiama
pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Kol pradėta nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi
teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjamas atidedamas, byla sustabdoma arba padaroma pertrauka,
atidedamas sprendimo priėmimas ir paskelbimas“.

Šis principas teisinėje literatūroje dar vadinamas civilinės bylos nagrinėjimo vientisumo ar susitelkimo principu.
Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus - teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir jame neturi būti
nagrinėjama jokia kita byla.
Per daromą posėdžio poilsio pertrauką teismui draudžiama nagrinėti kitas bylas.
Pradėti nagrinėti kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t.y. :
- priėmęs sprendimą;
- nutraukęs bylą;
- palikęs pareiškimą nenagrinėtą;
- sustabdęs bylą;
- atidėjęs jos nagrinėjimą ir pan.
Pagrindinė tokio teisinio reguliavimo priežastis ta, kad sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes įmanoma detaliai ištirti visus su
byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Šis principas taip pat nėra absoliutus, nes pvz., CPK 268, 325, 358 str. leidžia atidėti motyvuoto teismo sprendimo surašymą, CPK
163-164 – straipsniai numato bylos sustabdymo galimybę, CPK 156 – bylos nagrinėjimo atidėjimo galimybę ir pan.

CPK 16 str. 2 d. įtvirtina civilinės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo garantiją – teisėjų sudėties nekintamumą.
Keičiasi teismo sudėtis – nagrinėjimas atidedamas, t.y. teisėjų sudėties nekintamumo principas reikalauja, kad jei jeigu bylos
nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, pvz., teisėjui susirgus, mirus, pareiškus jam nušalinimą ir pan.), bylos nagrinėjimą būtina
atidėti ir ją privalu pradėti nagrinėti iš pradžių, išskyrus CPK 16 str. 2 d. numatytas išimtis: kai dalyvaujantis byloje neprieštarauja,
kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta.
Toks principas yra būtinas, nes tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes ir neskiriant jo kitiems klausimams spręsti įmanoma
detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Yra kelios CPK normos, kurios nevisiškai derinasi su šiuo principu. Pvz., 268 str. 3 d. teismui leidžiama atidėti motyvuoto
sprendimo surašymą, CPK 170 str. 5 d. leidžiama baigti surašyti teismo posėdžio protokolą ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo
posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo.
CKP 16 str. 3 d. - atsarginio teisėjo institutas. Šis institutas padėtų išvengti atvejų, kuomet dėl tam tikros priežasties pasitraukus
vienam iš kolegijos teisėjų byla turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo
pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo ir nepertraukiamumo
principų ir neužtęsiant proceso. Tai aktualu sudėtingose, ilgai trunkančiose bylose, kur daug dalyvaujančių byloje asmenų.
Praktikoje šios įstatymo nuostatos teismai dar nėra taikę.

2 klausimo 15) teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas (aistė)

Šis principas įtvirtintas CPK 19 str.:

19 straipsnis. Sprendimo priėmimo slaptumas

1. Sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai),
kuris (kurie) nagrinėjo konkrečią bylą.
2. Sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje teisėjams draudžiama konsultuotis
su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu.

Sprendimo priėmimo slaptumo principo turinį sudaro šie aspektai:

1) baigęs nagrinėti bylą, teismas išeina priimti sprendimą į sprendimų priėmimo kambarį (lot. in camera). Galutinė teismo
nuomonė byloje susiformuoja išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Kad galutinei teisėjo
(teisėjų kolegijos) nuomonei nedarytų įtakos pašaliniai veiksniai, sprendimų priėmimo kambaryje svarstant sprendimo
priėmimo klausimą gali būti bylą nagrinėję teisėjai (teisėjas).

24
 2) pasitarimo metu teisėjams taip pat draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis.
3) teisėjai negali skelbti nuomonių, pareikštų besitariant sprendimų priėmimo kambaryje. Tai susiję su teisėjo
nepriklausomumo ir betarpiškumo principais. Jei byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma,
tačiau nesutinkantis su kitų kolegijos teisėjų nuomone teisėjas gali išdėstyti atskirąją nuomonę, kuri neskelbiama viešai,
bet teismo procesiniame sprendime nurodoma, jog byloje yra pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė, kuri taip pat pridedama
prie bylos.

Aptariamojo principo pažeidimas 1964 m. CPK buvo besąlygiškas teismo sprendimo panaikinimo pagrindas. 2002 m. CPK toks
absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas CPK 329 str. nenumatytas. Tačiau tai nereiškia, kad teisėjų pasitarimo slaptumas tapo
mažesne vertybe ir šio principo pažeidimas nesukelia kokių nors pasekmių. Pagal CPK 329 str. 1 d. bet koks CP teisės normų
pažeidimas, dėl kurio civilinė byla galėjo būti neteisingai išnagrinėta, yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti. Skirtumas tarp
galiojusio ir galiojančio reglamentavimo tik tas, kad pagal šiuo metu galiojantį CP įstatymą teismo sprendimui panaikinti nepakanka
vien teisėjų pasitarimo slaptumo principo pažeidimo, o būtina įrodyti, kad šio principo pažeidimas nulėmė neteisingą bylos
išnagrinėjimą ar tam galėjo turėti įtakos.
Aptariamo principo turinio pokyčiams turėjo įtakos ir 2002 m. CPK nustatyta papildoma bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo
principo išimtis – teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas. Jei teisėjas atideda sprendimo byloje priėmimą (pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose – ilgiausiai 14 d., kasaciniame teisme – iki 20 d.), vadinasi, teismo sprendimas šioje byloje nėra
priimamas sprendimų priėmimo kambaryje. Per visą šį terminą teisėjas gali nagrinėti kitas bylas, netrukdomai diskutuoti bei
konsultuotis sprendimo išnagrinėtoje byloje priėmimo klausimais su kitais to paties teismo teisėjais, aukštesniųjų teismų teisėjais ir
kitais asmenimis. Tai nebūtinai turi vien negatyvų aspektą, kadangi kitų teisėjų nuomonė, labiau patyrusių kolegų patirtis gali padėti
išaiškinti sudėtingus teisės klausimus byloje ir pasitarnauti teisingam bylos išsprendimui. Blogiausia yra tai, kad įstatyme nustatyta
išimtis tampa taisykle, o pati taisyklė – tik išimtimi. CPK numato, jog teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atitinkamam
terminui galima atidėti tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir mastą. Tuo tarpu labai dažnai nurodytų kriterijų
visiškai neatitinkančioje byloje teismo sprendimo priėmimas atidedamas, nors tam ne tik nėra teisinio pagrindo, bet ir jokio reikalo
(padidėja galimybė bylą jau išnagrinėjusio teismo nuomonei daryti ir kitokį neleistiną pašalinį poveikį). Taigi pažeidžiama net
keletas CP principų – teismo nepriklausomumo, nešališkumo, betarpiškumo, taip pat ir sprendimų priėmimo slaptumo. Kita vertus,
konsultavimasis su kitais teisėjais, taip pat ir teismų, dažnai yra betikslis ir beprasmis ne tik dėl to, kad tai neskatina teisėjo pačiam
gilinti savo žinias, sekti teismų praktiką ir prisiimti visišką atsakomybę už savo sprendimus. Be to, praktika patvirtina, kad neretai
pats konsultaciją pateikęs teisėjas, išnagrinėjęs bylą aukštesniojoje instancijoje pagal apeliacinį ar kasacinį skundą, priima visai
kitokį sprendimą, nei buvo priimtas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme remiantis gauta konsultacija,
Taigi teisėjai turėtų kiek įmanoma vengti konsultuotis ne tik būdami sprendimų priėmimo kambaryje, bet ir atidėjus teismo
sprendimo byloje priėmimą ir paskelbimą, taip pat teismo sprendimo priėmimo atidėjimo institutą naudoti tik tikrai išimtiniais
atvejais, kai pagal įstatymą ir bylos aplinkybes neišvengiamai būtina.

2 klausimo 16) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principas (vilma)

V-bės apmokama teisinė pagalba – būtina k-cinė T, visų kitų principų garantija. V-bė atsakinga, kad T į kreiptis į teismą būtų
prieinama visiems visuomenės nariams, nes ne visi turi finansinių galimybių.
Sename kodekse nemokama teisinė pagalba nebu reglamentuota, socialiai remtini asmenys buvo atleidžiami nuo žyminio mokesčio.
Naujas CPK 83-86 str.: galimybė atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį sumažinti.

Naujas CPK įtvirtino v-bės apmokamą teisinę pagalbą. Tai tapo įmanoma priėmus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
įstatymą. V-bės garantuojama teisinė pagalbą – įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisės konsultacijos ir
atstovavimas civilinėse bylose.
Garantuojama tik fiziniams asmenims, kurie dėl turtinės padėties negali ginti savo T ir įst. saugomų interesų:
• LR piliečiams
• nuolat gyvenantiems užsieniečiams
• asm. be pilietybės

V-bės garantuojamos teis. pagalbos rūšys:

1. Pirminė teis. pagalba – tai vietos savivaldos vykdomųjų institucijų garantuojama teisinė inf-ja ir teisės konsultacijos.
Asmens metinės pajamos ir turtas turi atitikti I turto ir pajamų lygį. Reikia kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, ji
išduoda siuntimą advokato ar advokato padėjėjo konsultacijai. Pagalba finansuojama iš sav. biudžeto, advokatui ar a.padėjėjui
mokama pagal sutartis su sav. atsižvelgiant į teisingumo ministro ir LT advokatų tarybos patvirtintas rekomendacijas.
2. Valstybės t.p. – v-bės garantuojamas asmens atstovavimo civilinėje byloje išlaidų padengimas.
Finansuojama iš v-bės biudžeto. Pagalbą teikia advokatai ar jų padėjėjai.
Pagalbą gauti turi T:
• Asm., kurių turtas ir metinės pajamos atitinka Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį pagalbai gauti
• Kiti LR įst. ar tarptautinėse sutartyse numatyti asm.

Neteikiama asm., turintiems teisę į teismo išlaidų draudimo išmokas.

Norėdamas gauti v-bės garantuojamą pagalbą, asm. turi pateikti tam tikrus dokumentus (nurodyta įst. 5 str.). Taip pat įstatyme
nurodytos asmenų metinės pajamos, pagal kurias nustatomas pagalbos lygis (6 str.). Jeigu pasikeičia turto ir pajamų lygis v-bės
garantuojamai teisinei pagalbai gauti ją teikiant, atitinkamai jam keičiama ir v-bės garantuojamos pagalbos išlaidų dalis.
Teisę gauti v-bės teisinę pagalbą turi įst. 4 str, nurodyti asm., jeigu jie yra ieškovai, atsakovai, tretieji asm., pareiškiantys
savarankiškus reikalavimus civilinėse bylose.
25
Asmuo, turintis T gauti pagalbą, pateikia prašymą teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą.jis nusprendžia, teikti ar ne, teisinę pagalbą.
Nutartį atsisakyti teikti pagalbą galima skųsti. Asmuo gali prašyti, kad pagalbai būtų skiriamas jo nurodytas advokatas ar
a.padėjėjas, jei yra šio sutikimas.

V-bės teikiama teis.p. nutraukiama, jei:

1) paaiškėja, kad asmuo neturi T ją gauti;
2) asmuo nesumoka į v-bės biudžetą už jam teiktą v-bės teis.pagalbą;
3) asmuo sąmoningai pateikia neteisingą inf-ja apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas.

Nutartį nutraukti teikimą priima civilinę bylą nagrinėjęs teismas, liovusis teikti v-bės garantuojamą teis.p, jos išlaidos išieškomos iš
asmens, kuriam ji teikta.

V-bės garant.t.p. baigiasi, jei:

1) pasikeičia asm., kuriam ji teikiama turto ir pajamų lygis ir jis nebeturi T į v-bės garantuojamą teis. pagalbos išlaidų dalies
apmokėjimą;
2) nepateikiami dokumentai, garantuojantys asmens T gauti pagalbą
3) teismas nusprendžia, kad teikti pagalbą netikslinga, asm. T ir interesai nepažeisti ir gynyba ir atstovavimas yra
neperspektyvūs.

3. Viešųjų įstaigų t.p. Teisinę pagalbą turi teisę teikti viešosios įstaigos, kurias gali steigti aukštosios mokyklos, savivaldybės,
advokatų kontoros ir kitos institucijos.

2 klausimo 17) teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais
principas (rūta sliažaitė)
Įtvirtina CK 1.5 str. 3 ir 5 dalys, CPK 3 str. 1 dalis.Teisingumas, sąžiningumas ir protingumas yra bendrieji teisės principai, tai yra
vertinamojo pobūdžio kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje diskrecijos ribose priimti sprendimą, kuris labiausiai atitiktų
šiuos principus.
Iš LAT praktikos:
„Teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į jų tikslus. Tai yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu teismas vadovaujasi
teising, sąž ir protingumo principais, kurie yra visos teisės sistemos pagrindas. Teis, sąž ir protingumo principais privalu vadovautis
ne tik sprendžiant kl. , kurie nėra įstatymo sureguliuoti, bet ir aiškinant bei taikant teisės normas. Spręsti bylas remiantis teisingumo
kriterijumi teismą tiesiogiai įpareigoja Konstitucijos 109 str. 1 d.“
Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi
asmenų poelgiai. KT nutarime : „vienas pagr. Teisės kaip soc. reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Turi būti siekiama derinti
interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes.“ LAT : „ Teis, sąž ir protingumas yra vertybiniai kriterijai, todėl šių
principų taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso ir nuo faktinių bylos aplinkybių. Civ. Teisinių santykių subjektai,
įgyvendindami savo teises bei atlikdami savo pareigas, taip pat privalo veikti pagal teis, sąž. ir protingumo reikalavimus. Šios
pareigos nevykdymas gali reikšti piktnaudžiavimą teise arba kitus kaltus veiksmus, sukeliančius civ. atsakomybę. Jeigu asmuo
elgiasi neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti jo teises.“ „Teisingumo principas suponuoja,kad bet
kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui ir turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus,
neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų
pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumų.
Protingumas – tai bendrasis t. principas reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai.
Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai
juos suvokiąs. LAT CBS kolegija: „Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios jog ji suklydo,
elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad
esant sutarties laisvei ir amenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas
bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo abejojantis dėl
savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku
arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu
jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.
Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Sąžiningumas
objektyviuoju požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas yra
toks asmuo,kuris veikai rūpestingai, teisingai, t.y. kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi kitas apdairus, atidus žmogus. Subjektyviuoju
požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje.
Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus
kitos šalies interesus.
LAT praktika: „Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė priemonė apginti sąžiningo asmens teises.“ „Į aplinkybes, dėl kurių
byloje dalyvavęs asmuo sąžiningai protingą laiką uždelsė atsiskaityti su advokatu, turi būti atsižvelgiama...“

2 klausimo 18) draudimo piktnaudžiauti procesu principas (jūratė)

CPK 7 str 2 d; CPK 45 str 5 d – nustato pareigą sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir kartu draudimo jomis piktnaudžiauti.
LR Konstitucija draudžia piktnaudžiauti teise t.y. Įgyvendinti subjektines savo teises tokiais būdais ir priemonėmis, kuria būtų
suderinami su tų teisių paskirtimi, nevaržytų kt asmenų teisių ir nedarytų jiems žalos.
26
Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavimu procesu. Jis gali pasireikšti įvairiai:
⋅ pareiškiamas aiškiai nepagrįstas ieškinys (LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis 2002.03.20);
⋅ vengiama atvykti į teismo posėdį (LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis 2000.05.01)
⋅ atsisakymas priimti teismo šaukimą ar kt procesinį dokumentą (CPK 124 str 2 d – atsisakymas priimti šaukimą ar ieškinio
nuorašą prilyginamas jų įteikimui);
⋅ teismo nurodymų nevykdymas (CPK 199 str 6 d);
⋅ aiškiai nepagrįsto nušalinimo teisėjui pareiškimas (CPK 68 st 2 d);
⋅ vilkinama byla.
CPK 95 str: šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir
greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti atlyginti kt šaliai jos patirtus nuostolius. Atlyginami tik tie realūs
nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo pasekmė.

2 klausimo 19) teismo sprendimų privalomumo ir kiti CPT pricipai (juboris1)

Principas įtvirtintas CPK 18str.”... įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi v-bės ar savivaldybių
institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiz bei jurid asmenims ir turi būti vykdomi visoje LR teritorijoje.
Tai būtina teismo ir teisėjų nepriklausomumo garantija. Įsiteisėjusį teismo spr privalo vykdyti visi(dalyvavę, nedalyvavę bylos
nagrinėjime), jį gali panaikinti,pakeisti tik LATas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, ar byla atnaujinus,išnagrinėjus pakartotinai.
Turi įforminti, įregistruoti įv teises, nustatytas įsiteisėjusiu teismo spr(įvaikinimas, tėvystė ir pan). Kitaip pažeis valdžių padalijimo,
teisingumą vykdo tik teismas principus. Privalomas teismo spr.(ar kt. teismo procesinis dokumentas-nutartis, įsakymas,
nutarimas)kaip v-bės valdžios aktas tampa nuo įsiteisėjimo momento.(nes negalima pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu
pagrindu, t.p. kt byloje ginčyti teismo nustatytus faktus,teisinius santykius CPK 279str 4d).
Atsisakymas vykdyti teismo spr vertinamas kaip teismų nepriklausomumo ir viešosios tvarkos pažeidimas. KT nutarimas 1994 06
30 “teismo spr juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo spr niekas negali nevykdyti”.EŽTT2003 03 06teismo spr
nevykdymas yra ir teisės kreiptis į teismą pažeidimas pagal Konvencijos 6str 1d”.BK 245 str”teismo spr nevykdymas yra
nusikalstama veika-baudž. nusižengimas.Teismo spr vykdymas neatsiejamas nuo pagr žmogaus teisės į nepriklausomą ir nešališką
teismą per pagrįstą laikotarpį.

Teismų spr vykdymo procesas-sudėtinė teisinės sistemos dalis-reikšmingas užtikrinant asmens teises. Teismo spr priėmimas nėra
savitikslis, t.y. ne tik teisės pažeidimo konstatavimas, bet realus teisių gynimas. Turi būti siekiama įvykdyti spr kuo ekonomiškiau.
Vykdymo procesas turi vykti sparčiai ir būti lankstus.Dėl to būtina vykdymo procedūras diferencijuoti pagal subjektus ir objektus.
Naujajame CPK, atstovaujančiame socialinio civilinio proceso idėjoms, siekta protingo abiejų vykdymo proceso šalių – išieškotojo
ir skolininko – teisių ir pareigų balanso, detaliai reglamentuojama ir išieškotojo, ir skolininko procesinės teisės ir pareigos vykdymo
stadijoje, reglamentuojami išieškotojo ir antstolio procesiniai santykiai bei įtvirtintos skolininko interesų apsaugos garantijos. Bet
žinoma, kad ir koks būtų tobulas t.t. reiškinių teisinis reglamentavimas, jis dar negarantuoja efektyvaus teisių įgyvendinimo, nes
sutrukdo objektyvus veiksnys(per vieną naktį, įsigaliojus naujam proceso įstatymui, žmogus negali pasikeisti). Naujasis CPK
galioja dar neilgai, todėl vykdymo proceso dalyviai skirtingai interpretuoja įv vykdymo procedūras, išryškėja t.t. įst spragų, ydų.
Taigi didelę reikšmę turi laiko veiksnys tikintis tobulo vykdymo proceso. T. p. žinoma, kad vykdymo išlaidos kartais kelis kartus
viršija išieškomą sumą, kai kurių antstolių požiūris į vykdymo procesą kaip į verslą, daug skolininkų stengiasi išsisukti nuo
priverstinio sprendimo vykdymo(slepia,perleidžia turtą ir pan.). tam reikia taikyti t.t. procesines priemones-kelti antstolių
kvalifikaciją, didinant jų atsakomybę, taikyti proceso vykdymo šalims įv sankcijas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Būtina skirti 3 įsiteisėjusio teismo spr savybes:
1)teismo sprendimo res iudicata galia – šalys netenka teisės ginčyti kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo spr nustatytų faktų ir teisinių
santykių bei reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. T.p. tokią galią turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis.
2) t. spr prejudicinė galia – teismo spr savybė,kuri reiškia, kad teismo išvados privalomos teismui, sprendžiančiam kitą bylą.
3) t. spr privalomumas
Tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujančiais asmenimis, teismo spr neturi 1 ir 2 savybių, bet bylos šalims ir kt dalyvavusiems byloje
asmenims įsiteisėjęs spr turi visas tris savybes.
Teismo spr yra ir teisės šaltinis. Todėl LAT biuletenyje “Teismų praktika” paskelbtos LATo nutartys kaip teisės šaltinis(antrinis ir
netiesioginis). LATo nutartyje nurodyti teisės aiškinimai yra privalomi žemesniems teismams nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 362 str
2d).

Kiti CP principai:
TEISĖS BŪTI IŠKLAUSYTAM PRINCIPAS
Įtvirtinta: Teismų įst 34str. CPK tiesiogiai šio principo neįvardija, jo egzistavimą patvirtina teisės mokslas ir teismų praktika.
Principo turinį sudaro:
1)teismas spr turi priimti tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis(dėl lygiateisiškumo pr)
2)teismas privalo reaguoti į visus šalių argumentus, juos aptarti ir įvertinti teismo sprendime.(motyvuojamoji teismo spr dalis)
3)įstatymas detaliai reglamentuoja teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo tvarką.
4)įstatymas draudžia teismui riboti šalių kalbų trukmę.
5)nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, teismas turi vadovautis protingumo kriterijais, kad terminas leistų abiem
šalims tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis.
6)teisė apskųsti teismo spr. Šalims turi būti pateikta info apie jų teisę paduoti apeliacinį skundą bei kaip ta teise naudotis.
Šis principas nėra absoliutus. Jei šalys veikia nesąžiningai, nevyksta į teismo posėdį, atsisako priimti šaukimus, kt vilkina bylą,
principo veikimo sfera baigiasi. Už tai numatytos teisinės pasekmės – sprendimo už akių priėmimas. Taikoma proceso šaliai už įst-e
numatytų procesinių pareigų neatlikimą.(pvz. į teismą neatvyksta viena iš šalių, nors jai buvo tinkamai praneštas laikas ir vieta, o iš

27
jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.). Tokia principo išimtis leidžiama norint užkirsti kelią piktnaudžiavimui
procesinėmis teisėmis.
Šis principas nereikalauja, kad visos šalys būtų išklausytos asmeniškai, gali šią teisę realizuoti per atstovą. Išskyrus, kai teismas
pripažįsta šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
Jei šalys prašo bylos nagrinėjimą atidėti dėl svarbių priežasčių ir įrodo šių priežasčių buvimą, teismas turi ją atidėti, nes šalies
dalyvavimas l. svarbus įrodinėjimo procesu.
Principas geriausiai atsiskleidžia žodiniame procese, bet jo būtina laikytis ir rašytiniame procese.

TEISĖJO VADOVAVIMO PROCESUI PRINCIPAS

Teismas yra būtinas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas, teismo procesas nėra privatus ginčų sprendimo būdas.
Teismas-valdžios institucija, procesine prasme yra proceso šeimininkas, taikantis v-bės prievartos priemones. Teismas turi turėti t.t.
įgaliojimus ir procesines priemones, kad darbas būtų racionalus,efektyvus, kad nebūtų ignoruojami teismo nurodymai ir pan.
2 principo prasmės:
1-materialioji prasmė – kokiu mastu teisėjas turi teisę disponuoti ginčo objektu, rinkti naujus įrodymus, tirti naujus faktus, kurių
nenurodė ginčo šalys, keisti ieškinio dalyką ir pagrindą...(šiais laikais nė viena v-bė nepripažįsta šios prasmės).
2-formalioji prasmė – teisėjas, nepažeisdamas dispozityvumo, neutralumo, lygiateisiškumo principų, kontroliuoja šalių procesinius
veiksmus, kad byla judėtų į priekį.
Teismas gali:
1)nustatyti terminus procesiniams veiksmams atlikti
2)skirti savo iniciatyva ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigoti šalis pateikti įrodymus.
3)pateikti šalims klausimus, siekdamas patikslinti tikruosius reikalavimus ar prašymus.
4)pagrįsti sprendimą teisės normomis, kuriomis šalys nesiremia.
5)kontroliuoti įrodymų sąsajumą ir leistinumą.
6)vadovauti įrodymų tyrimui.
7)užtikrinti tvarką teismo posėdžio metu
8)stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eigą.
9)taikyti civilinio proceso dalyviams sankcijas.
10)spręsti bylos nagrinėjimo, sustabdymo, atidėjimo, nutraukimo, pareiškimo plikimo nenagrinėto klausimus.
11)išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu.
Teismo teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK yra apribota t.t.kategorijų bylomis-darbo, šeimos, teisinių santykių, ir bylomis,
kurios nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka.

LAISVO ĮRODYMŲ VERTINIMO PRONCIPAS

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo.
Įrodymų vertinimas – baigiamasis įrodinėjimo proceso etapas. Įvertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų
reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar šalims tinkamai paskirtos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo
dalyku, ar jie leistini, patikimi, pakankami, ar yra prejudicinių faktų...
Esmė - byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaujantis įstatymu. Galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus skirta teismo
kompetencijai. Siejasi su teisėjo nepriklausomumo principu.
Ar t.t. aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar ne, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.
Tikimybių pusiausvyros principas – jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog t.t faktai
egzistavo, negu, kad neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.
Visų įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu.
Įrodymų lygybės principas – jokie įrodymai teismui negali turėti iš anksto nustatytos galios, todėl teismas privalo įvertinti visą
byloje esančią faktinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Išimtis-
įrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia įstatymas – oficialieji rašytiniai įrodymai.
Oficialiaisiais įrodymais laikomi dokumentai:
1) Tikrumo reikalavimas – išduoti įstatyme numatytų subjektų(t.y. v-bės, savivaldybių institucijų...)
2) Kompetencijos reikalavimas – kad tie išdavę subjektai neviršijo savo kompetencijos
3) Formos reikalavimas – dokumentas turi atitikti teisės aktuose nustatytus formos reikalavimus.
Kai kuriuose įstatymuose atskirai nurodomo, kad vieni ar kiti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią(pvz. juridinio asmenų registro
išduoti duomenys,važtaraštis, turto arešto aktų duomenys, notaro patvirtinti dokumentai ir pan.). Šios aplinkybės, nurodytos šiuose
dokumentuose, laikomos visiškai įrodytomis, kol jas nepaneigia kiti byloje esantys, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymai.
Vertindamas vienodos teisinės galios įrodymus teisėjas nėra absoliučiai laisvas. Įrodinėjimo procesą reguliuoja įstatymas, todėl
teisėjas saistomas įstatymo, turi laikytis įrodymų leistinumo, sąsajumo ir kt taisyklių, remiasi logikos dėsniais ir pan.

4 TEMA

4 seminaras 2 dalis.
1 klausimas. Civilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai. Jų turinys ir forma. Civilinių procesinių teisinių santykių
atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai. Civilinių procesinių teisinių santykių elementai. (monika š.)

28
CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI- tai CP teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir
kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys CP tvarka nagrinėjant civilines bylas, teismui priimant sprendimus ir juos vykdant.
Pagrindinės CP teisinio santykio teorijų klasifikacijos:
1.Pagal santykių prigimtį, turinį ir subjektus:
a)CP- vientiso teisinio santykio – teorija.Pagal šią teoriją CP- tai vientisas teisinis santykis, susidedantis iš kelių teisinių santykių,
reglamentuojamų viešosios teisės normų.Teorijos pradininkas 19a. vokiečių proceso teoretikas O.Biulovas.Teorijos esmė- CP
teisinis santykis atsiranda iškėlus bylą, keičiasi CP metu ir nutrūksta priėmus teismo sprendimą.CP atsiranda vis naujų subjektų,
tačiau visais atvejais subjektai yra tik du asmenys- teismas iš vienos pusės ir šalys iš kitos.Vientiso CP teisinio santykio esmė-
abipusė pareiga: teismo- išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą; šalių- padėti teismui išnagrinėti bylą.
b) CP teisiniai santykiai- tai teismo ir šalių abipusės teisės ir pareigos.Procesiniais teisniais santykiais susiję tik teismas su
kiekviena iš šalių.
c)CP teisiniai santykiai egzistuoja tik tarp materialiojo teisinio santykio šalių.Pagal šia teoriją-CP pagal savo esmę privatus, nes
ginčas kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Todėl materialiųjų teis.santykių subjektus procesiniai santykiai sieja
tiesiogiai, o teismas su šalimis tiesioginiais teis.santykiais nesusijęs.
d)Teismą, ieškovą ir atsakovą sieja tarpusavio ryšiai, t.y. tarpusavio teisės ir pareigos sieja visus tris CP teis.santykių subjektus:
tai ryšiai tarp ieškovo ir atsakovo, tarp ieškovo ir teismo bei tarp atsakovo ir teismo.
Nė viena iš šių teorijų nėra tiksli ir universali.Bet reiktų pripažinti, kad teismas yra visų CP teis.santykių subjektas, nes be teismo
nebūtų ir CP, galėtų vykti tik privatus procesas, pvz. arbitraže.CP šalis sieja ir procesiniai santykiai, ne tik materialieji teisiniai
santykiai (pvz.šalys gali susitarti ir dėl teritorinio teismingumo, pasikeisti rašytiniais reikalavimais ir kt.).Visus CP teisinių santykių
subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, o teismas vienų proc.teis.santykių atveju- aktyvesnis, kitų- pasyvesnis. Taigi
priimtiniausia ketvirtoji teorija.
2.Pagal CP teis.santykio pobūdį, subjektus ir reikšmę CP:
a)Pagrindinis CP teis.santykis- egzistuoja nuo proceso pradžios iki pabaigos ir sieja teismą ir šalis, arba teismą ir pareiškėją
ypatingos teisenos bylose.
b)Išvestinis CP teis.santykis- atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės institucijai, joms turint tikslą pateikti išvadą,
taip pat tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, kadangi šie asmenys neturi materialinio suinteresuotumo
bylos baigtimi ir negali disponuoti šalių ginčo objektu.
c) Tarnybiniai CP teis. santykiai, susiklostantys tarp asmenų ir teismo, CP atliekančių tarnybines pagalbines funkcijas (liudytojų,
ekspertų, vertėjų).

CP TEISINIŲ SANTYKIŲ YPATUMAI:

1)Tai viešieji teisiniai santykiai. Vienas iš privalomų CP teis.santykių dalyvių- teismas, įgyvendinantis valstybės valdžią, t.y.
vykdantis teisingumą konkrečioje byloje.
2)specifiniai šių santykių atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo pagrindai.CP teis. sant. atsiranda , pasikeičia, pasibaigia:
- tik esant atitinkamai CP teisės normai (pvz.CPK 163str. Numato privalomojo bylos sustabdymo pagrindus),
-tik esant CP teis.santykių subjektų civiliniam procesiniam teisnumui (asmenys turi būti teisnūs-CK2.1-2.4str.,2.33,2.63str.),
-tik esant juridiniams faktams- CPK normų numatytiems procesiniams veiksmams. Juridiniai faktai- tai įvairūs įvykiai, asmenų
veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai arba
atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ir pareigos.CP teis.sant.reikšmingi tik juridiniai veiksmai.Įvykiai sąlygoja tik
tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą(pvz.vienai šaliai mirus, proc.teis.santykiai nutrūks arba pasikeis tik teismui priėmus nutartį
nutraukti ar sustabdyti bylą).
3)Ypatinga subjektinė procesinių santykių sudėtis.(pvz.teismas- privalomas bet kurio CP teis.santykio dalyvis).
Atsižvelgiant į subjektus galimos tokios CP teis.santykių modifikacijos:
-vienos grandies procesinis teisinis santykis: tarp teismo ir ieškovo; tarp teismo ir atsakovo; tarp ieškovo ir atsakovo.
-dviejų grandžių procesinis teisinis santykis (pvz.taikos sutarties patvirtinimas- CPK140str.), ir atvirkščiai; tarp liudytojo, teismo ir
dalyvaujančių byloje asmenų (pvz.liudytojo apklausa);
4)CP teis.santykių sistemiškumas ir nuoseklumas.CP stadijos nuosekliai keičia viena kitą, todėl ir teismo veiklai būdinga nuosekli
CP teis.santykių sistema.
5)glaudus CP teis.santykių ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais.CP teis.santykių turinys, procesinė teisinė jų subjektų
padėtis priklauso nuo materialiųjų teis.santykių pobūdžio (pvz.CP veiksnumas priklauso nuo materialiojo teisinio veiksnumo
apimties; ar asmuo bus tretysis asmuo, ar atsakovas- priklauso nuo asmens teisinės padėties material.teis.santykiuose, t.y.
materialioji teisė lemia dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį; materialieji teis.santykiai nusako įrodinėjimo taisykles atskirų
kategorijų bylose.

CIVILINIŲ PROCESINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR NUTRAUKIMO PAGRINDAI

CP teis.santykių atsiradimo prielaida- įstatymo nustatyti juridiniai faktai.Juridiniai faktai- tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar
neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ar atitinkamai
atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos.CP teis.santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindas yra
teismo ir proceso dalyvių veiksmai, reguliuojamo proceso teisės normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta CP įstatyme.
Pagal teisinių padarinių pobūdį juridiniai faktai gali būti faktai, kurių pagrindu:
-atsiranda teisiniai santykiai (pvz, sutarties sudarymas, ieškinio pareiškimas),
-pasikeičia teisiniai santykiai (pvz.netinkamos šalies pakeitimas tinkama),
-pasibaigia teisiniai santykiai (pvz.fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga).
Pagal subjektų valią juridiniai faktai yra:
1)veikos- nuo žmogaus valios priklausantys faktai (valios išorinė išraiška);
-veikimas(ieškinio pareiškimas);
-neveikimas(neatvykimas į teismo posėdį).
29
2)teisiniai įvykiai- faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjektų valios(mirtis, stichinė nelaimė).
Dažnai procesiniams teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vieno juridinio fakto, tam būtina „juridinių faktų sudėtis“, t.y. grupė
juridinių faktų, vienas iš kurių būtinai turi būti teismo veiksmai.(pvz. CP teisinis teismo ir ieškovo santykis atsiranda tik atlikus du
veiksmus: ieškovui padavus ieškinį ir teismui priėmus ieškinį arba atsisakius jį priimti).

CIVILINIŲ PROCESINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ELEMENTAI:

1.SUBJEKTAI.Procesinių teisinių santykių dalyviai yra teismas ir visi proceso dalyviai, kuriems būdinga teisinė savybė teisinis
subjektiškumas- teisnumas ir veiksnumas.
2.OBJEKTAS.Galima nurodyti bendrąjį visos CP teis.santykių sistemos objektą konkrečioje byloje ir specialųjį kiekvieno atskiro
procesinio teisinio santykio objektą.Bendrasis objektas- materialusis teisinis ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi
išspręsti arba apginti. Specialusis objektas- konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus
rezultatas.
3.TURINYS.Vienų autorių nuomone turinys yra civ.proc.teis.santykių subjektų procesinės teisės ir pareigos, kitų- kad tai yra jo
subjektų elgesys, t.y.procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas.

2 klausimas. Civilinių procesinių ir materialinių teisinių santykių sąveika. (jovita)

(apie šitą klausimą jau buvo rašyta 1 temos klausime „CPT atribojimas nuo kitų teisės šakų. CPT ryšys su materialiosiomis
teisės šakomis“, bet pakartosiu dar kartą  …

Materialioji teisė – nustato teisinių santykių subjektų galimo ir leistino elgesio ribas – teises, pareigas ir atsakomybę už pareigų
nevykdymą ar teisių pažeidimą; ji nustato, ką asmuo gali ir ko negali daryti.

Civiliniai teisiniai santykiai atsiranda tarp teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių, teisme nagrinėjant ir
sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Materialioji teisė:
« reguliuoja fizinių ir juridinių asmenų tarpusavio santykius;
« padeda įgyti subjektines teises, jas apginti;
« nulemia asmenų teisinį statusą tik iki ginčo kilimo momento; lemia byloje dalyvaujančių asmenų procesinę
padėtį
« nuo materialiųjų teisinių santykių pobūdžio priklauso civilinių procesinių teisinių santykių turinys, procesinė
subjektų padėtis ir t.t.:(pvz.civilinis veiksnumas priklauso materialiojo teisinio veiksnumo;
« nusako įrodinėjimo taisykles tam tikrų kategorijų bylose ir t.t.

Proceso teisės šakos reguliuoja teisinius santykius ginant pažeistą materialiąją teisę, t.y. nustato, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą
mater.teisę, kaip užtikrinti jos įgyvendinimą, pvz. CPT reglamentuoja civilinių bylų teisinį nagrinėjimą ir pan.

Materialiosios ir proceso teisės skirtumai

~ materialiosios teisės santykiai gali atsirasti ir be asmens valios,

procesiniai – tik suinteresuoto asmens iniciatyva (ieškinio pateikimas).

~ materialioji teisė teisinių padarinių sukelia ir be valstybės institucijų veiklos (testamento surašymas),
proceso teisė savaime padarinių nesukelia, ji numato galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, bet nenumato konkretaus rezultato
(sprendimą teisme priima teismas).

~ materialiosios teisės efektyvumą, jos įgyvendinimą užtikrina proceso teisė.

~ materialioji teisė – privatinės teisės dalis ir reguliuoja lygiateisių, nepavaldžių vienas kitam subjektų santykius,
proceso teisei būdingi ir privatinės, ir viešosios teisės bruožai.

~ materialiąją teisę teisinių santykių subjektai gali pasirinkti,

proceso teisės – negali (pvz. CPT yra viešosios teisės dalis, nustatoma ir reguliuojama valstybės ).

~ materialioji teisė nustato bendro pobūdžio taisykles, visų subjektų teises ir pareigas ir dėl to yra reguliuojamoji,
proceso teisė skirta ginti pažeistas asmens subjektines teises, todėl vadinama apsaugine.

3 klausimas. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip
civilinių procesinių teisinių santykių subjektai. (eglė t.)
Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas
CPT literatūroje nurodomos įvairios civilinių procesinių teisinių santykių subjektų klasifikacijos:

1. Pagal vaidmenį procese civ. proces. teisinių santykių dalyviai skirstomi į 3 grupes:

30
 • Nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teismas: teisėjas, teisėjų kolegija);
• Dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civ. bylas (šalys, kt. asm., kt. proceso dalyviai);
• Vykdantys teismo sprendimus asmenys (antstoliai).

2. Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi:

• Dalyvaujantys byloje asmenys (jie turi privatų arba viešą teisinį interesą dėl bylos baigties; pvz: šalys, tretieji
asmenys, prokuroras ir pan.);
• Kt. proceso dalyviai (šie subjektai neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir atlieka tik pagalbinį vaidmenį,
pvz: liudytojai, vertėjai, ekspertai).

Teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti:

o Materialusis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks tam tikro byloje dalyvaujančio asmens
materialiąsias subjektines teises ir pareigas;
o Procesinis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens materialiųjų subjektinių
teisių ir pareigų turinio, tačiau šių asmenų procesinė padėtis lemia jų suinteresuotumą bylos baigtimi
(pvz:atstovas, veikiantis vienos iš šalių pusėje).

Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai
I. Fiziniai asmenys
Fiziniai asmenys visišką civilinį procesinį veiksnumą įgyja nuo 18 m. (CPK 38 str. 1 d., CK 2.5 – 2.9 str.). Tačiau tam tikrais
atvejais nepilnamečiai gali įgyti visišką veiksnumą, nors ir nesulaukę 18m., arba kai kurie 18 m. sulaukę asmenys veiksnumo neturi
arba jis yra ribotas.

Fiziniai asmenys pagal jų civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes:

A. Fiziniai asmenys, turintys visišką civilinį procesinį veiksnumą
1. 18 m. amžiaus sulaukę asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais ar ribotai neveiksniais;
2. nepilnamečiai, sudarę santuoką įst. nustatyta tvarka;
3. nepilnamečiai įst. nustatyta tvarka pripažinti visiškai veiksniais – emancipuotais. (CK 2.9 str.);
4. materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. gali tapti savarankiškais atitinkamų materialiųjų
teisinių santykių subjektai (CK 2.7 – 2.9 str.).

Nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnumą materialiuosiuose teisniuose santykiuose, iš kurių
kilo ginčas. Nepilnametis nuo 14 iki 18 m. pagal įst. materialiuosiuose teisniuose santykiuose gali turėti visišką veiksnumą, tačiau
remiantis CK 2.8 str. 3 d., jo veiksnumas gali būti teismo apribotas – tokiu atveju jis neturės ir procesinio teisinio veiksnumo.

B. Fiziniai asmenys, turintys ribotą civilinį procesinį veiksnumą

1. nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. – jei ginčas kilęs dėl santykių, kuriuose jie neturi visiško civilinio veiksnumo; šių asmenų
interesus teisme gina tėvai, įtėviai, globėjai, tačiau tokiose bylose dalyvauja ir patys nepilnamečiai. (nepilnamečius vaikus
teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose, kuriose sprendžiami su jais susiję klausimai, liečiantys jų asmenines
teises.)
2. įst. numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 m.
3. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas pripažinti ribotai veiksniais (CK 2.11 str.)
Apribojus asmens materialųjį veiksnumą, ribotas tampa ir jo procesinis veiksnumas. Šių asmenų interesus gina rūpintojai, tačiau
tokiose bylose gali dalyvauti ir patys asmenys, kurių civilinis veiksnumas apribotas.

C.Fiziniai asmenys, neturintys civilinio procesinio veiksnumo

1. nepilnamečiai iki 14 m. amžiaus (CPK 38 str. 4 d.) (Šie asmenys patys negali atstovauti savo interesams teisme, jiems
visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai; įst. nenumato, kad tokiais atvejais į bylą reikia įtraukti pačius
nepilnamečius.)
2. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas juos pripažinti neveiksniais CK 2.10 str. nurodytais pagrindais. (šių
asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas – globėjas. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą
atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija.).

Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinio teisnumo ir veiksnumo klausimus reglamentuoja CK 1.15 – 1.18 str. Užsienio
valstybių pil. ir asm. be pilietybės, nuolat gyvenantys LT, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais LT įst. numatyta tvarka.

II. Juridiniai asmenys

31
Įmonių, įstaigų ir organizacijų galėjimas būti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais siejamas su juridinio asmens statusu.
Juridinių asmenų civilinį teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja CK 2.74- 2.94 str. Įmonių, kt. organizacijų teisinį statusą apibūdina
tik teisnumas, kuris apima ir veiksnumą, nes jei šie asmenys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti. Teisnumą šie asmenys įgyja
nuo jų įsteigimo įst. nustatyta tvarka (nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre).
Juridiniai asmenys skirstomi į:
 Viešuosius (v-bės ar savivaldybės, jų institucijų arba kt. asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių
tikslas – tenkinti viešuosius interesus; pvz: v-bės ir savivald. įmonės, įstaigos, religinės bendruomenės);
 Privačiuosius (juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus.).
Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios
neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

III. Valstybė
V-bė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ir ieškovas, ir atsakovas.
Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių, nes v-bė atlieka ne tik valdžios funkcijas, t.y. viešąjį administravimą, tačiau
dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t.y. civiliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja privatinė teisė ir kuriems nėra
būdingas valdžios elementas.
V-bės interesams atstovauja atitinkamos institucijos ir pareigūnai. V-bei teisme atstovauja Vyriausybė, įst. numatytais atvejais –
Vyriausybės įgaliota ar kt. institucija, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, v-bės tarnautojų ar kt. darbuotojų neteisėtų aktų atsirado
žala, bei Teisingumo ministerija – kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. V-bei taip pat gali teisme atstovauti
atstovai pagal pavedimą.
V-bė turi imunitetą tik kaip politinė organizacija, tačiau komerciniuose santykiuose dalyvauja bendra tvarka (be imuniteto).

Užsienio v-bems taikoma imuniteto doktrina reiškia, kad v-bė, kuri veikia kaip politinė organizacija, atlieka oficialius veiksmus, ir
dėl šių veiksmų turi imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos.

4 klausimas. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. (aistė)

Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių procesinių teisinių santykių subjektų teisinį statusą, t.y. jų galimybę
tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės įgyvendinimo ribas. Skiriami 2 asmens procesinio teisinio
statuso elementai:
1. galėjimas būti šalimi ir
2. galėjimas asmeniškai vesti bylą.

Civilinis procesinis teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines teises ir pareigas:
- fiziniai asmenys jį įgyja gimdami (pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas – CK 2.3 str. 1 d., 2.2 str.), o jis išnyksta
fiziniam asmeniui mirus (fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas
nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų negrįžtamas nutrūkimas – CK 2.3 str. 2 d., 2.2 str., Žmogaus mirties nustatymo ir
kritinių būklių įstatymas).
- užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR piliečių (CPK 793 str.,
CK 1.15 str., LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 3 str.).
- civilinį procesinį teisnumą turi įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios JA statusą. JA teisnumas atsiranda kartu su
veiksnumu paprastai nuo JA įregistravimo momento. JA pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš JA registro. JA
pasibaigimas – tai susivienijimo nustojimas egzistuoti kaip JA .
Galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato galimybės riboti civilinė procesinį teisnumą. Kadangi jis susijęs su materialiuoju teisnumu
(galėjimu turėti materialiąsias teises ir pareigas), įstatyme numatytais atvejais apribojus materialųjį teisnumą, netiesiogiai ribojamas
ir procesinis teisnumas.

Civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines teises ir pareigas bei pavesti atstovui vesti
bylą (CPK 38 str. 1 d.). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti
neveiksnaus asmens ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 7 p.). Tai yra pareiškimo nenagrinėto pagrindas (CPK 296 str. 1 d. 2 p.), jei ieškinys
vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis
atstovas (CPK 163 str. 2 p.).

Galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą priklauso JA, taip pat FA, kurie yra sulaukę pilnametystės, tai
yra 18 m., arba nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, įstatymų nustatyta
tvarka teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais) (CPK 38 str. 1 d.).
Nepilnamečių nuo 14 iki 18 m., taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme
atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus
ribotai veiksniais asmenis asmenimis kaip vieną iš šalių arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 str. 2 d.).
Įstatymo numatytais atvejais, (kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. pagal įstatymą turi teisę sudarinėti savarankiškai), kreiptis į teismą
ir savo teises ir įstatymo saugomus interesus ginti gali patys nepilnamečiai (CPK 38 str. 3 d.). vadinasi, šie nepilnamečiai turi visišką
civilinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį materialųjį veiksnumą.
Nepilnamečių iki 14 m., taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymų saugomus
interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai (CPK 38 str. 4 d.).

32
Taigi galima daryti išvadą, jog yra tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir
veiksnumo ryšys.
Remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 ir 7 punktais, dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas turi patikrinti ex officio.

5 klausimas. Proceso dalyviai : dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai. (lauksmina)
Civilinių procesinių teisinių santykių subjektų atskiroms grupėms apibūdinti CPT-ėje vartojamos dvi pagrindinės teisinės sąvokos –
proceso dalyviai ir dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka yra siauresnė nei proceso dalyvių sąvoka:
bet kuris byloje dalyvaujantis asmuo kartu yra laikomas ir proceso dalyviu, tačiau ne bet kuris proceso dalyvis pripažįstamas
dalyvaujančiu byloje asmeniu.

Proceso dalyviai – tai apskritai visi asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant teisme civilines bylas.

I. Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos
baigtimi.
Dalyvaujantys byloje asmenys pagal intereso pobūdį yra:
1) turintys privatų interesą (šalys, tretieji asmenys);
2) turintys viešąjį interesą (prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, kiti asmenys pareiškiantys ieškinius viešėjam
interesui ginti). Šie asmenys turi tik procesinį teisinį interesą ir teismo sprendimo res iudicata galia jų neliečia.

Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi:
Materialusis teisinis suinteresuotumas – tai tiesioginė būsimo teismo nuosprendžio įtaka dalyvaujančių byloje asmenų
teisėms ir pareigoms.
Procesinis teisinis suinteresuotumas – dalyvaujančių byloje asmenų procesinės pastangos, kad teismas priimtų sprendimą,
atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje.

Dalyvaujantys asmenys pagal CPK yra:

1. Šalys:
a) ie
škovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialiosioms teisėms ir interesams kreipiasi
su reikalavimu į teismą dėl teisminės gynybos;
b) A
tsakovas – ieškovo materialiąsias teises ar interesus pažeidusi materialiojo teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą
atsakyti į ieškovo pateiktą reikalavimą.

2. Tretieji asmenys. Jai laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, arba patys įstojantys į jau prasidėjusį procesą, siekdami
apginti savo teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, arba šalių įtraukiami į jau prasidėjusį procesą turint tikslą
apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, susijusį su šalių ginčo
objektu. Trečiaisiais asmenimis gali būti ir asmenys, kurie nors ir neturi tokio reikalavimo, tačiau teismo sprendimas
ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.
a) Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba
atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba
pareigoms.
b) Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali stoti į bylą iki baigiamųjų kalbų
pradžios. Tokie tretieji asmenys turi visas ieškovo teises ir pareigas.

3. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys pareiškę ieškinį (CPK 49 str nustatyta tvarka
viešajam interesui ginti), valstybės ir savivaldybės institucijos išvadai duoti.

4. Pareiškėjai, suinteresuotieji asmenys ypatingos teisenos bylose. Suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio
teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Šiems asmenims būdingas ne tik procesinis, bet ir materialinis teisinis
suinteresuotumas bylos baigtimi.

5. Kreditoriai ir skolininkai – tai šalys bylose dėl teismo įsakymo išdavimo

6. Visų anksčiau išvardintų asmenų atstovai (taip pat advokatai)

Bendrosios byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės numatytos CPK 42 str 1 ir 6 dalyse, o pareigos CPK 42 str 5 dalyje.
Specialiosios procesinės teisės ir pareigos numatytos tik kai kuriems dalyvaujantiems byloje asmenims.

II. Kiti proceso dalyviai neturi tokių teisių ir pareigų kaip dalyvaujantys byloje asmenys. Jie skirstomi į:
1. Teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir civiliame procese atliekantys tik pagalbinę funkciją (liudytojai,
ekspertai ir vertėjai, teismo posėdžių sekretorius). Šie asmenys turi specifines procesines teises ir pareigas.

33
 2. Pašaliniai asmenys, neturintys su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio. Tai gali būti asmenys, kuriuose teismas
įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; jų nepateikus jiems gali būti skiriama bauda. Taip pat teismo posėdį
stebintys visuomenės nariai. Teismo posėdyje gali dalyvauti tik 16 metų turintys asmenys, jei jie nėra dalyvaujantys byloje
asmenys ar liudytojai. Asmenims, stebintiems teismo posėdžio eigą ir pažeidžiantiems posėdžio tvarką, gali būti taikomos
teismo nuobaudos.

6 klausimas. Teismas kaip privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Teismo vaidmuo civiliniame procese.
Teismo išaiškinimo pareiga. (dovilė ir renata)
Pagal v-džių padalijimo princ., įst. leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė v-džios t.b. atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp
jų t. b. pusiausvyra. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms inst pavestų įgaliojimų vykdymą.
Teisingumo vykdymas – teismams priskirta f–ja, lemianti šios v-džios vietą v-bės v-džios inst sistemoje ir teisėjų statusą. Teisminės
v-džios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konst įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo princ (Monteskjė,
V. Mačys).
Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof V. Mikelėnas atkreipė dėmesį į keletą pagr aspektų:
1 Istoriškai teismo f-jos pasikeitė. Monteskjė laikais teismas atliko 1 f-ją: nagrinėjo privačių asmenų ginčus. XVIII a
atsirado kt f-ja: vykdomosios v-džios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a teismai pradėjo vykdyt ir įst leidžiamosios v-džios
kontrolės f-ją - konstitucinę priežiūrą. Kai kuriose šalyse šią f-ją atlieka bendrieji teismai (JAV, Japonija), kitur –
specialieji (konstituciniai) teismai (Vokietija, Ispanija). LR teismui kilus abejonių, jog byloje taikytinas t aktas neatitinka
Konst ir įst-mų, jis turi sustabdyti bylos nagr ir kreiptis į KT su prašymu išspręsti t akto atitikties Konst klausimą (CPT 3str
3d).
2 Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisę (teismo teisės aiškinimo ir spragų užpildymo f-ja). Aiškindamas teisę teismas
kartu ją kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sferą išplečia, kartais susiaurina.
3 Žymiai padidėjo v-bės kišimasis į visuomenės gyvenimo sritis. Įst-mai reguliuoja vis daugiau sričių, plečiasi vykd v-džios
įtakos sfera.
4 Pats įst-mų leidėjas dažnai palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra.
5 Teismai atlieka ir kt f-jas, nesusijusių su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai, pvz:
ypatingąja teisena nagrinėjamos įv bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinimą.
Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarb priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka (Teismų įst).
Teismas kaip v-džios inst turi valdingus įgaliojimus:
1 priimti sprendimus v-bės vardu
2 užtikrinti priimtam teismo sprend įvykdymą prievarta
3 pripažinti neteisėtais vykd v-džios veiksmus ir aktus
4 aiškinti ir plėtoti teisę
5 priverstu kt asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdymą ir kt
Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines teises:
1 nagrinėdamas ir spręsdamas bylas taikyti įst-mus konkrečioms aplinkybėms ir priimti teisės normų taikymo aktą –
teismo sprend, kuris yra visuotinai privalomas (CPK 18str)
2 kontroliuoti kaip byloje dalyvaujantys asm naudojasi procesinėmis teisėmis
3 taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą ar teismo nurodymų nevykdymą
4 dalyvaujantiems byloje asm užduoti klausimus, paskirti ekspertizę, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių byloje
asm paaiškinimų ir kt (CPK 159, 160 str)
Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines pareigas:
1 priimti nagrinėti civil bylą pgl CPK 5 str) numatytų asm paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprend
2 vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158str 2d)
3 rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti bylos
išnagrinėjimo 1ame teismo posėdy, siekti teismo sprend įvykdymo per kuo įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau
(CPK 2str, 7str 1d, 72str, 158str 3d)
4 išaiškinti byloje dalyvaujantiems asm jų procesines t ir p
5 įspėti dalyvaujančius byloje asm dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo teisinių padarinių
6 rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159str 1d)
7 imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159str 1d)
8 padėti šalims ir kt dalyvaujantiems byloje asm įgyvendinti jų teises (CPK 158-161str, 179str)

Priklausomai nuo teisėjo aktyvumo yra skiriami du CP modeliai:

1) ta
rdomasis CP (inkvizicinis);
2) r
ungimosi CP (adversarinis).
Pastebimas šių modelių susiliejimas. Bendrosios teisės sistemos valstybėse, kur vyrauja rungimosi CP modelis, teisėjas atlieka ir
tam tikras funkcijas, kad byla butų nagrinėjama ir judėtų į priekį. Kontinentinės teisės sistemos šalyse (tardomojo proceso tradicija) t.
p. egzistuoja teisėjo aktyvumo ribos, kurios negali būti peržengtos.

34
 Istoriškai Europoje CP iš pradžių buvo grynai tardomasis, teisėjo vaidmuo - išimtinis. XVIII-XIX a. liberalizmo, asmens laisvės,
individualizmo idėjos paskatino pereiti prie liberaliojo - rungimosi proceso modelio. XIX a. pab. - XX a. pr. vėl prisiminta teisėjo
aktyvumo civiliniame procese problema.

Vyrauja dvi nuomonių grupės dėl teisėjo vaidmens CP-e:

1. Mokslininkai, atstovaujantys rungimosi CP mokyklai, mano, kad teisėjas procesą turi stebėti pasyviai, nes procese turi rungtis
lygiateisės šalys. Teisėjas turi užtikrinti sąžiningą rungimąsi, negali rinkti įrodymų, jų tirti ar svarstyti teisės klausimų, jei to neprašo
bent viena iš šalių. Jis gali tik įvertinti šalių pateiktą medžiagą ir priimti sprendimą. Teisėjo pasyvumo būtinumas argumentuojamas tuo,
kad aktyvus teisėjas gali prarasti nešališkumą (vyrauja bendrosios teisės sistemos valstybėse).
2. Autorių, pritariančių aktyviam teisėjo vaidmeniui civiliniame procese, manymu, teisėjas savo iniciatyva privalo aiškintis visas
bylos aplinkybes, rinkti įrodymus. Teismas turi nustatyti byloje objektyvią tiesą.

Teisėjo aktyvumas gali būti suprantamas dvejopai:

I. Formalusis (procesine prasme) - tik atitinkamų procesinių priemonių taikymas, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Teisėjas
gali pateikti šalims klausimus, pareikalauti pateikti papildomų įrodymų, apklausti liudytojus, skirti savo iniciatyva ekspertizę,
nustatyti šalims procesinius terminus procesiniams veiksmams atlikti, kontroliuoti jų laikymąsi, skirti procesines sankcijas. Tačiau
ginčo objektu disponuoti gali tik šalys, teisėjas negali keisti nei ieškinio faktinio pagrindo, nei reikalavimų dydžio.
II. Tikrasis (materialusis) - tai teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvumą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios
tiesos, net nustatyti ar pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką (suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus ir
t.t.).
Pasaulyje materialusis teisėjo aktyvumas beveik niekur nėra pateisinamas ir toleruojamas. Formalųjį aktyvumą - teisėjo vadovavimą
procesui - pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teise. Tačiau tokio teisėjo vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse yra
nevienodas.

Teisėjo aktyvumo elementų yra visose valstybėse, tačiau jis skirtingas.

Anglijoje ir JAV teisėjas nagrinėjant bylą teismo posėdyje nėra labai aktyvus - šalims byloje atstovauja advokatai, liudytojų
apklausa (kryžminė) yra advokatų reikalas, kaip ir tai, kokius liudytojus kviesti ir kokius klausimus užduoti. Teismas savo iniciatyva
liudytojų, ekspertų nekviečia ir kitų įrodymų nerenka. Tačiau teismas gali liudytojo nekviesti ar šalinti liudytojams klausimus,
nesusijusius su byla. Teisėjas taip pat turi užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas ir operatyvus. JAV daugumoje bylų dalyvauja
prisiekusieji, kurie vertina fakto klausimus, todėl ir dėl šios priežasties teisėjas teismo posėdyje yra pasyvesnis. Teismas negali savo
sprendimo pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis, jeigu šalys jomis nesiremia.
Kontinentinės teisės valstybėse taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavimų ribų ar sprendimo pagrįsti
faktais, kuriais nė viena šalis nesirėmė. Tačiau teisėjo procesinis (formalusis) aktyvumas šiose valstybėse yra žymiai didesnis (pvz.
Vokietija, Italija, Prancūzija).

Teisėjo aktyvumo PRIVALUMAI - Aktyvus teisėjas įgalina bylą išnagrinėti greičiau, pigiau šalims ir valstybei, pasiekti taiką.
TRŪKUMAI - aktyvus teisėjas gali pažeisti nešališkumo, neutralumo, šalių lygiateisiškumo principus, suponuoti valstybės
kišimosi į privačius reikalus situaciją.
Išvada - teisėjas procese galėtų būti pasyvus, jeigu šalims privalomai atstovautų advokatai, advokatų skaičius būtų pakankamas,
advokatai būtų aukštos kvalifikacijos ir veiktų sąžiningais būdais ir priemonėmis. Tačiau užtikrinti tokius reikalavimus faktiškai
neįmanoma ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Todėl ir Lietuvoje turi būti išsaugotas teisėjo vadovavimo procesui
principas, numatant pakankamai priemonių šiam tikslui įgyvendinti. Siekiant šio tikslo, 2002 m. CPK įdiegtas mišrus - rungimosi ir
tardomojo CP modelis. CPK apsispręsta dėl teisėjo vaidmens CPe - aktyvus teisėjas. Tai nereiškia, kad teismui suteikiamos neribotos
galios. Atvirkščiai - šalių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus, turi lemiamą reikšmę, tačiau teismas turi teisę
pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus: pasirūpinti atstovavimu, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrų kategorijų bylose
(šeimos, darbo) teismui paliekama teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma
išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu, aktyvus teisėjo vaidmuo numatytas tiek pasirengimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo
stadijoje. Įvirtinama teismo pareiga nustatyti materialią tiesą byloje, t. y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad
sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes.

Teismo išaiškinimo pareiga

Bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip galima išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Bylą nagrinėjančio teismo
aktyvumui įgyvendinti jam suteikiami dvejopo pobūdžio įgaliojimai:
I. Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teismui galimybę klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti būtina
pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus ir pan.
II. Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą.

I. Teismo išaiškinimo pareiga numatyta CPK 158 str. 3 d. ir 159 str. 1 d..
Ši teismo pareiga, viena vertus, užtikrina teismo aktyvumą civiliniame procese, kita vertus - garantuoja, kad teismo aktyvumas
nėra beribis. Teismo pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu reiškia teismo pareigą taikyti
visas CPK numatytas procesines priemones, kad būtų realizuoti civiliniam procesui keliami tikslai.
Teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas, tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo teisinius
padarinius, žodinio proceso metu užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti ap-
linkybes, kurias būtina nustatyti, kad butų teisingai išnagrinėta byla, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais
tos aplinkybės turi būti pagrįstos. Taip užtikrinamas CPui keliamų tikslų įgyvendinimas - išsamus bylos aplinkybių nustatymas,
bylos esmės atskleidimas ir materialios tiesos nustatymas.

35
 Konkrečiai teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgaliojimus:
 teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas (CPK 42str., 158str. 3d.). Teismo
pareiga išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas reiškia tik teismo priminimą šalims, kad, kad jos turi
atitinkamas procesines teises, tačiau jokiu būdu nedetalizuoti, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus šalis turi
pareikšti.
 teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesiniu veiksmų neatlikimo procesinius teisinius pa-
darinius (CPK 8str., 225str. 6p. ir kt.);
 teismas turi teise užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias
aplinkybes, reikalaujančias papildomu argumentų ir įrodymą (CPK 159str. 1d.);
 teismas gali reikalauti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų (CPK 158str. 1d.);
 teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papildomas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti siekiant tin-
kamai išnagrinėti bylą (CPK 158str. 1d.);
 teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareigą įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus
tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti (CPK 159str. 1d., 179str. 1d.). Tokiu atveju teismas turi teisę reikalauti tiek
papildomų įrodymų apskritai, tiek ir konkrečių įrodymų apie tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimą. Teismas visose bylose
savo iniciatyva gali paskirti byloje ekspertizę (CPK 160str. 1d. 3p.);
 teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkama jų interesų atstovavimu byloje (CPK 161str.).

II. 2002 m. CPK taip pat yra įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o
jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teismo išaiškinimo pareigos tinkamas įvykdymas yra privaloma atsisakymo
priimti pavėluotai pateiktus įrodymus tinkamo įgyvendinimo sąlyga.
Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu
egzistuoja visos šios sąlygos:
- ša
lis pavėluotai pateikia įrodymus;
- ši
uo pavėlavimu ji pažeidžia proceso skatinimo pareigą;
- p
ateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą
- įr
odymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatytą išaiškinimo pareigą;
- p
avėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svarbių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavimą.
Net ir esant visoms šioms sąlygoms teismas turi teisę, bet ne pareigą atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus.

7 klausimas. Teismo sudėtis. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka. Neleistinumas teisėjui
pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. (geidrė)
TEISMO SUDĖTIS
Bylą turi nagrinėti pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Turi nagrinėti teisėtos sudėties teismas. Neteisėta
teismo sudėtis yra laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu(CPK329str.)
Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti :
1) Vienasmenė( bylą nagrinėja ir sprendimą priima vienas teisėjas)
2) Kolegiali(bylą nagrinėja ir sprendimą priima trys ir daugiau teisėjų)
*Apylinkių teismuose bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikia apylinkės teismo vardu. Apylinkės teismo pirmininkas, atsižvelgdamas
į bylos sudėtingumą, turi teisę sudaryti trijų teisėjų kolegiją.
*Apygardų teismuose bylas nagrinėja vienas teisėjas. Apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę
sudaryti trijų teisėjų kolegiją.
*Apygardų teismuose bylas, kurios yra nagrinėjamos apeliacine tvarka, nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išskyrus CPK numatytus
atvejus, kai tą gali daryti vienas teisėjas.
*Lietuvos apeliaciniame teisme civilines bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išimtis pagal kurią prašymą dėl leidimo vykdyti
Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo vienas teisėjas.
*Lietuvos Aukščiausiame teisme bylas gali nagrinėti trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija.
2002 m. CPK pirmą kartą įtvirtinta naujovė- galimybė pirmosios instancijos teisme esant sudėtingai bylai ją išnagrinėti sudaryti trijų
teisėjų kolegiją. Tai priklauso nuo ginčo sudėtingumo. Teisę spręsti dėl trijų teisėjų kolegijos turi atitinkamo teismo pirmininkas, ar
skyriaus pirmininkas .Tai yra jų išimtinė teisė, bet ne pareiga. Trijų teisėjų kolegija sudaroma yra: pasirengimo bylai nagrinėti
stadijoje, arba bylos nagrinėjimo teisme metu. Pasirengti bylos teisminiam nagrinėjimui turi visi kolegijos teisėjai asmeniškai
( betarpiškumo principas).
Pagal CPK 62 straipsnio 2 dalį, 304 straipsnio 2 dalį vienas teisėjas apeliaciniame procese gali atlikti tik tam tikrus procesinius
veiksmus, pavyzdžiui, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui.
Kasacine tvarka bylas nagrinėja vienas teismas visoje valstybėje - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriame bylas nagrinėja trijų
arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija.
Apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme teisėjų kolegiją sudaro ir jos pirmininką bei pranešėją skiria atitinkamo teismo ar jo
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose
Nepaisant to, ar teismo sudėtis yra vienašmenė, ar kolegiali, teisėjai veikia teismo vardu ir teismo sprendimą priima valstybės
(Lietuvos Respublikos) vardu.

36
Jeigu bylą nagrinėja teisėjas vienasmeniškai, visus klausimus teismo vardu sprendžia jis pats. Tuo tarpu bylą nagrinėjant kolegialiai
visus klausimus, kurie kyla nagrinėjant bylą, teisėjai sprendžia balsų dauguma. Jei Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balsai
pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti
raštu atskirą nuomonę. Atskira nuomonė skelbiant byloje sprendimą nėra skaitoma, pirmininkaujantysis tiesiog paskelbia, kad tokia
nuomonė byloje yra, ji pridedama prie bylos, o byloje dalyvaujantys asmenys gali su ja susipažinti
Galimi šie bylų paskirstymo teisėjams būdai:
1) abėcėlinis - pagal atsakovo pavardės ar pavadinimo pirmąsias raides ar pagal teisiamojo pavardės pirmąsias raides;
2) skaitmeninis - pagal bylos numerio paskutiniuosius skaičius;
3) mišrus - teisėjų specializaciją derinant su minėtais bylų paskirstymo būdais.
Nuo bylų paskirstymo plano gali būti nukrypta tik išimtiniais atvejais, įstatymo numatyta tvarka.Konkretų bylų paskirstymo būdą
parenka atitinkamo teismo ar teismo skyriaus pirmininkas.
Aplinkybė, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismo pranešimais iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo informuoti apie teismo
sudėties pasikeitimą, pati savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties neteisėtumo, jeigu nėra
kitų pagrindų, darančių sprendimą ar nutartį neteisėtą. Būtinumas teisėją ar teismo sudėtį byloje pakeisti po to, kai byla perduota
nagrinėti konkrečiam teisėjui teismų praktikoje gali kilti dėl įvairių priežasčių - bylą nagrinėjančio teisėjo ilgalaikės ligos, įgaliojimų
pasibaigimo, mirties, ilgalaikės komandiruotės. Dažniausiai teismo sudėtis kaitaliojama dėl blogo teismo darbo organizavimo -
paaiškėja, jog teisėjas, kuriam paskirta nagrinėti bylą, tuo pačiu metu užimtas ir kitoje byloje arba išvyksta į komandiruotę, išeina
atostogų.

Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Teismo ir teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo garantija civiliniame procese įgyvendinama užtikrinant galimybę
dalyvaujantiems byloje asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, pareikšti teisėjui nušalinimą. CPK 64 straipsnyje numatyta,
kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys
tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo.
Teisėjo nušalinimo pagrindai:
1) absoliutūs(arba objektyvūs), t. y. teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas šiais
atvejais:
a) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs teisiniais santykiais, dėl kurių
bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms;
b) jeigu jis yra su šalimis susijęs giminystės ar svainystės ryšiais;
c) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai.
d) byloje, kurioje jis yra vienos iš šalių atstovas;
e) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip
liudytojas, ekspertas, prokuroras.
2) subjektyvūs. Priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens, kuris reiškia nušalinimą, valios, jo turimos informacijos apie galimą
teisėjo šališkumą Tokiu atveju nušalinimo klausimas bus perduotas kitam teismo pareigūnui. Visos aplinkybės, sudarančios pagrindą
tiek teisėjo nušalinimui, tiek nusišalinimui, turi būti pagrįstos.Teisėjas gali nusišalinti netik nuo jau iškeltos civilinės bylos
nagrinėjimo, bet ir nuo teisme gauto ieškinio priėmimo klausimo sprendimo (CPK 137 straipsnis)
Būdamas tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas arba žinodamas apie bet kokias aplinkybes, kurios dalyvaujantiems byloje as-
menims gali sukelti abejonių teisėjo nešališkumu (pavyzdžiui, teisėjas yra ar buvo vienos iš šalių artimas kaimynas, bendraklasis,
bendrakursis ir kt.), netgi kai šių aplinkybių nežino dalyvaujantys byloje asmenys, teisėjas turi pareikšti, jog nusišalina nuo bet kurio
procesinio veiksmo byloje atlikimo, taip pat ir ieškinio priėmimo klausimo sprendimo..
Pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo turi būti motyvuotas ir pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti
nušalinimą galima tik kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau.
Jeigu nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą sprendžia didžiausią teisėjo darbo stažą turintis to teismo
teisėjas. Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios
pakopos teismas.
Klausimas dėl teisėjo nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, išklausius nušalinamojo teisėjo.
CPK 70 straipsnyje numatyti pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo padariniai:
1) kai nušalintas ar nusišalino apylinkės teismo teisėjas, bylą nagrinėja kitas šio teismo teisėjas. Kai teisėjo pakeisti kitu teisėju nėra
galimybės, byla nusiunčiama apygardos teismui, kad šis perduotų ją nagrinėti į kitą tos apygardos teritorijoje esantį apylinkės
teismą;
2) kai nušalinamas ar nusišalino apygardos teismo teisėjas bylą nagrinėja kitas šio teismo teisėjas. Kai teisėjo pakeisti kitu nėra
galimybės, byla nusiunčiama Lietuvos apeliaciniam teismui, kad šis perduotų ją nagrinėti kitam apygardos teismui; šios taisyklės
taikytinos tiek tada, kai apygardos teisme byla nagrinėjama pirmąja instancija, tiek ir kai byla nagrinėjama apeliacine tvarka;
3) kai nušalinamas ar nusišalino Lietuvos apeliacinio teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, bylą nagrinėja kitos sudėties
ar kita teisėjų kolegija. Jeigu nušalinamas ar nusišalino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, kuriam prašymas dėl leidimo vykdyti
Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą perduotas nagrinėti vienasmeniškai, šis teisėjas pakeičiamas kitu Lietuvos
apeliacinio teismo teisėju.
Jeigu nepaisant tiesioginio draudimo teisėjui nagrinėti bylą jis nenusišalino arba, esant pagrindui, nebuvo patenkintas dalyvaujančių
byloje asmenų prašymas dėl nušalinimo, byla bus išnagrinėta neteisėtos teismo sudėties ir tai bus absoliutus teismo sprendimo
negaliojimo pagrindas. Nušalinimo pagrindai taikomi taip pat ekspertui, vertėjui ir teismo posėdžio sekretoriui.
Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą:
Jeigu teisėjas vieną kartą jau dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, ir priėmė sprendimą , tai pakartotinai spręsti tą pačią bylą jis negali.
Šie apribojimai įtvirtinti CPK 71 str. ir siejami su principu, jog niekas negali būti teisėjas savo byloje

37
1. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės
instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas,
priimtas jam dalyvaujant.
2. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame
teisme ir pirmosios instancijos teisme.
3. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos ir pirmosios
instancijos teisme.

5 TEMA

5 tema. CIVILINIO PROCESO ŠALYS

1 klausimas. Civilinio proceso šalių samprata. Šalis materialine teisine ir procesine teisine prasme. (Inga D.)
Materialiojoje teisėje šalimis laikomi materialiųjų teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Taigi „šalių“
pavadinimas CP-e kyla iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai viena iš šio santykio šalis kreipiasi į teismą dėl
ginčo išsprendimo, taip tapdama civilinių procesinių teisinių santykių subjektu – proceso šalimi.
CP-e yra dvi šalys:
1) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą
teisminės gynybos;
2) atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, kviečiama į teismą
atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą.
Šalimis CP-e gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (CPK 41 str. 1 d.). Pagal CK 2.53 ir 2.56 str. juridinio asmens filialas ar
atstovybė neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti ieškovai ir atsakovai teisme. LAT CBS pabrėžė, kad juridinio asmens
filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti šalimi CP-e. toks juridinio asmens struktūrinis padalinys taip pat negali būti
trečiuoju asmeniu, pareiškėju ar suinteresuotu asmeniu ypatingosios teisenos bylose, kreditoriumi ar skolininku (CPK 42 str. 4 d.; 46
str. 2 d.; 47 str. 2 d.).kita vertus, juridinio asmens bylose šio asmens atstovu gali būti atitinkamas juridinio asmens filialo, neturinčio
juridinio asmens teisių, organas, jeigu jam tokią teisę suteikia patvirtinti juridinio asmens filialo nuostatai arba nustatyta tvarka
išduotas įgaliojimas (CK 2.54 str.; CPK 55 str. 1 d.; 57 str. 2 d.).
Ne visais atvejais materialiojo teisinio santykio šalis yra proceso šalis arba, kitaip tariant, ne visais atvejais proceso šalis kartu yra ir
materialiojo teisinio santykio šalis. Dažniausiai šalys procesine ir materialiąja prasme sutampa, nes paprastai jos būna materialiojo
teisinio santykio subjektai, nors būna ir atvejų, kai proceso šalis nėra materialiojo teisinio santykio subjektas. CP-e ir toks asmuo,
kuris nėra materialiojo teisinio santykio šalis, turi visas procesinės šalies teises ir pareigas, o įst. kitoks terminas tokiems asmenims
apibūdinti nesukurtas. Šalimis reikia laikyti ir asmenis, kurie veikia savo vardu, bet kitų asmenų interesais (CPK 41 str. 2 d.; 49 ir 50
str.).
Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai, tik tarp jų teismo sprendimo
pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisiniai santykiai. Tuo tarpu šaliai procesine prasme teismo sprendimo
materialieji teisiniai padariniai įtakos neturi.
Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra ginčijamo materialiojo teisinio santykio
subjektai, ar ne. Šalies procesine prasme pvz. gali būti netinkama šalis, prokuroras, v – bės ar savivaldybių institucijos, pareiškusios
ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str.) ir kt. jei į teismą kreipiasi ieškovas, neturintis reikalavimo teisės, t.y. nesusijęs
materialiuoju santykiu su atsakovu, toks ieškovas yra netinkamas. Jeigu jis iš proceso pasitraukti nesutinka, jis ir toliau dalyvaus
byloje turėdamas visas ieškovo procesines teises, tačiau jokių materialių teisinių teismo sprendimo padarinių jam nekils, reikalavimo
teisės neturinčio asmens ieškinys bus atmestas. Toks ieškovas (netinkamas) laikomas ieškovu procesine prasme. Lygiai taip pat
šalimi procesine prasme bus laikomas netinkamas atsakovas, kuris nėra susijęs materialiaisiais santykiais su ieškovu ir neturi
pareigos ieškovui atsakyti, tačiau ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti įst.
numatytais atvejais kreipiasi prokuroras, v – bės ar savivaldybių institucijos ar kiti asmenys, jie neturi materialiojo teisinio intereso
byloje, nes jokių materialių padarinių teismo sprendimas jiems nesukels; materialių padarinių kils konkretiems asmenims, kurie yra
materialiųjų teisinių santykių subjektai ir kurių teises ginti tokia tvarka reikalauja viešasis interesas(pvz., žala bus priteista v- bei,
bus apginti neveiksnaus asmens ar nepilnamečio interesai ir pan.). šiais atvejais veikiantis savo vardu, bet kito asmens interesais
asmuo taip pat laikomas šalimi procesine prasme.
Daugelyje v – bių asmuo, kuris veikia savo vardu, bet ne asmeniniais interesais, laikomas šalimi procesine prasme. Tokios šalys
vadinamos ex officio šalimis, pvz. bankrutuojančios įmonės administratorius, ieškinį pareiškęs testamento vykdytojas, ieškinį
viešajam ar privačiam interesui ginti pareiškęs prokuroras). Kai kurių v – bių CPT šalimis laiko ir asmenis, kurie įstoja į kitų asmenų
pradėtą procesą ieškovo ar atsakovo pusėje; jos vadinamos trečiosiomis šalimis. LT šie asmenys vadinami trečiaisiais asmenimis.
Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis:
- ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, tačiau jis nėra laikomas šalimi nei materialiąja, nei procesine teisine prasme, nes jis
veikia kito asmens vardu ir interesais;
- ieškinį gali pareikšti atstovas pagal įst. Jeigu asmuo yra teisnus procesine prasme ir gali būti šalimi, tačiau yra neveiksnus, jo vardu
ir interesais bylą veda įstatyminis atstovas. Tai susiję su asmens galėjimu būti šalimi bei asmeniškai dalyvauti byloje ir ją vesti. Šiuo
atveju tiek procesine, tiek materialiąja prasme šalis yra neveiksnus asmuo, o ne jo atstovas. Šis atribojimas turi praktinę reikšmę
ieškovų ir ieškinių tapatumui nustatyti, tinkamos ir netinkamos šalies problemai spręsti.
Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Realiai ieškovo ar atsakovo pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų,
tačiau tai bus tik šių asmenų procesinis bendrininkavimas, o šalys procese vis tiek bus tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Procese likus
tik vienai šaliai, byla negali būti toliau nagrinėjama.

38
Vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisinių
pasekmių, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 str.).

2 klausimas. Šalių skirtumas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat nuo kitų civilinio proceso dalyvių. (Ugnė D.)
Šalis išskiria jų bruožai:
1. Šalys personifikuoja procesą, civilinę bylą t.y.procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu.
2. šalys yra pagrindinės proceso dalyvės. Šalys procese yra tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Tad šalių skaičius nepriklauso nuo
procese iš tikrųjų dalyvaujančių asmenų skaičiaus. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti nagrinėjama toliau.
3. Paprastai, šalys yra materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, subjektai.
4. šalys, savo procesiniais veiksmais gali nulemti proceso eigą. civiliniame procese šalys įgyvendina dispozityvumo principą:
procesas pradedamas šalių iniciatyva, šalių iniciatyva jis gali būti ir baigiamas
5. šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra ir procesinis teisinis, ir materialinis teisinis; šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti
ne tik kad teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, bet ir kad tas sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialinėms teisėms ir
pareigoms (tik šalys gali reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą); Visus dalyvaujančius byloje asmenis sieja teisinis
suinteresuotumas bylos baigtimi, tačiau šalys turi privatų interesą(taip pat ir tretieji asmenys), o kiti dalyvaujantys byloje
asmenys(pvz.prokuroras valstybės ir savivaldybių institucijos) turi viešąjį interesą. Kiti proceso dalyviai nėra teisiškai suinteresuoti
bylos baigtimi.
6. jos turi tik joms būdingų teisių ir pareigų. Bendrąsias teises ir pareigas(CPK 42) turi visi byloje dalyvaujantys asmenys , o
specialiąsias – turi tik šalys ar jiems prilyginami bylos dalyviai(sudaryti taikos sutartį) Kiti proceso dalyviai turi specifines
procesines teises ir pareigas.

3 klausimas. Ieškovas ir atsakovas. Šalių procesinės teisės ir pareigos. (Jūratė J.)

CP yra 2 šalys:
1. Ieškovas - materialinio teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į
teismą teisminės gynybos.
2. Atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, kviečiamą į
teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą.
Šalių procesinės teisės.
Šalys naudojasi bendromis dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis ir pareigomis.
Šalys turi ir specialiąsias teises, įtvirtintas CPK 42 str.
Ieškovas:
⋅ Teisė atsisakyti ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 141 str. 1
d., 141 str.);
⋅ Teisė atsiimti ieškinį (CPK 139 str);
Atsakovas:
⋅ Teisė ieškinį pripažinti (CPK 140 str. 2 d.)
Abi šalys turi teises:
⋅ Teisė sudaryti taikos sutartį (CPK 140 str. 3 d.);
⋅ Teisė perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 23 str.);
⋅ Teisė reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo (CPK 42 str.);
⋅ Gali dalyvauti renkant įrodymus ES teisės aktų nustatyta tvarka ES valstybėse narėse teisme (CPK 42 str. 6 d.);
⋅ Teisė nustatyti bylos teritorinį teismingumą tarpusavio susitarimu (CPK 32 str. 1 d.);
⋅ Gali išreikšti sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (CPK 235 str. 4 d.);
⋅ Gali dalyvauti antstoliui atliekant vykdymo veiksmus (CPK 639 str., 643 str.);
Šalių procesinių teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisių apimties.
Šalys negali naudotis turimomis teisėmis tik savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas, atižvelgdamas į viešąjį suinteresuotumą bylos
baigtimi, turi teisę nustatyti ir nustato šalių teisių įgyvendinimo tvarką CP-e. Šalys savo teisėmis gali naudotis įstatymo nustatyta
tvarka, pvz., įstatymas nustato tam tikrus terminus, per kuriuos asmenys gali pasinaudoti tam tikromis savo procesinėmis teisėmis.

Šalių specifinės (specialiosios) pareigos:

⋅ Įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.);
⋅ Pareiga mokėti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.);
⋅ Pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl žinomai nepagrįsto ieškinio (priešieškinio) pareiškimo ar kitokių nesąžiningų
veiksmų (neveikimo) procese – bylos vilkinimo ir pan. (CPK 95 str.);
Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu(CPK 2 str., 7 str., 42 str. 5 d.). CP ir jo eiga nėra tik jų reikalas, nes egzistuoja
viešasis interesas – greitai išnagrinėti bylą. Šalys privalo turimą procesinę medžiagą teismui pateikti taip, kaip to reikalauja
rūpestingas ir greitas proceso vedimas.

4 klausimas. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama. (Kristina G.)
Netinkama šalis ir jos pakeitimas tinkama (reglamentuoja CPK 45 straipsnis)

39
Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas , dalyvis ir
neturi reikalavimo teisės(netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti(netinkamas atsakovas).
Šio instituto reikšmė.
Proceso koncentruotumo, teismo išaiškinimo ir proceso ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Kad būtų greičiau išspręstas ginčas,
teismas turi teisę tam tikromis sąlygomis pakeisti netinkamą šalį tinkama. Esant netinkamai bylos šaliai baigti procesą neapsimoka -
ginčas nebus išspręstas, o vėliau greičiausiai vis tiek bus kreipiamasi į teismą dėl to paties ginčo, tik kreipsis kitas atsakovas arba
kitas ieškovas. Be to tam, kad nebūtų gaištamas šalių ir teismo laikas, teismas privalo išaiškinti, t.y. rūpintis išsamiu bylos
aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama padeda ne tik pabaigti procesą, bet
ir išspręsti materialųjį ginčą.

Netinkamos šalies keitimo tinkama taisyklės:

pakeisti netinkamą šalį tinkama galima nagrinėjant bylą iš esmės arba vykstant parengiamajam teismo posėdžiui;
pakeisti netinkamą šalį gali prašyti bet kuri šalis ar bylą nagrinėjantis teismas, tačiau visais atvejais yra būtinas pradinio ieškovo
sutikimas;
Keisdamas šalį, teismas atideda bylos nagrinėjimą ir pakeitęs šalį nagrinėja bylą iš naujo. Nebent pakeista šalis prašo bylą nagrinėti
toliau ar sutinka su teismo pasiūlymu tęsti bylos nagrinėjimą nuo to momento, kai ji buvo atidėta.

Jeigu pradinis ieškovas nesutinka būti pakeistas:

sutinkantis įsitraukti į procesą tinkamas ieškovas teismo įtraukiamas į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus
reikalavimus;
tinkamam nesutinkant būti įtrauktam į procesą, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

Jeigu pradinis ieškovas sutinka būti pakeistas:

tinkamam ieškovui nesutinkant įsitraukti į procesą, teismas nutraukia bylos nagrinėjimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas atsisakė
pareikšto ieškinio;
tinkamam ieškovui sutinkant įsitraukti į procesą, teismas tiesiog pakeičia šalis.

Keičiant netinkamą atsakovą:

ieškovui sutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas tiesiog pakeičia netinkamą atsakovą tinkamu;
ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

5 klausimai. Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu. (Toma J.)

Pagal socialinio CP modelį, kuris įtvirtintas ir 2002 m. CPK, procesas bei jo eiga nėra tik šalių reikalas, nes čia egzistuoja ir aiškiai
išreikštas viešasis interesas – kuo greičiau išnagrinėti bylą. Todėl nuo šalių priklauso tik tai, ar jos kreipsis į teismą ar ne, sudarys
taikos sutartį ar ne ir t.t., tačiau jeigu šalys jau kreipėsi į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo, jos privalo atsižvelgti ne tik į savo
asmeninius, bet ir į viešuosius interesus siekti kuo racionalesnio, ekonomiškesnio, efektyvesnio ir greitesnio proceso.
Šalių pareiga rūpintis CP skatinimu reiškia, kad šalys privalo turimą procesinę medžiagą teismui pateikti taip, kaip to reikalauja
rūpestingas ir greitas proceso vedimas.
Ar šią pareigą šalys vykdo tinkamai, įvertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečią bylos procesinę situaciją. Jeigu teismas pripažįsta,
kad kuri nors iš ginčo šalių šią pareigą pažeidė, teismas turi teisę taikyti tokiai šaliai tam tikras procesinio poveikio priemones, pvz.,
priimti sprendimą už akių, atsisakyti priimti šalies pavėluotai pateiktus įrodymus, nepriimti ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo,
priešieškinio ir pan.
Šalių pareiga rūpintis CP skatinimu yra ir kooperacijos bei koncentracijos principų sudėtinė dalis. Siekiant greito ir teisingo bylos
išsprendimo, teismas ir šalys turi kooperuotis. Kita vertus, šalies pareiga rūpintis CP skatinimu yra tiesiogiai susijusi su proceso
koncentracijos principo įgyvendinimu. Tinkamas šios šalies pareigos vykdymas tiesiogiai lemia proceso koncentracijos principo
įgyvendinimą, kadangi tik tuo atveju, jeigu šalis nuo pat pradžių rūpestingai, kaip to reikalauja bylos nagrinėjimo eiga, teiks savo
argumentus ir įrodymus, bus sudaryta reali galimybė išnagrinėti bylą per pirmąjį posėdį ir užkirstas kelias proceso vilkinimui. Ši
pareiga taip pat reiškia atsakomybės už tinkamą bylos išnagrinėjimą padalijimą tarp teismo ir šalių, kadangi šalių pareigą rūpintis
proceso skatinimu atitinka teismo išaiškinimo pareiga. Teismas galės konstatuoti šalių pareigos rūpintis proceso skatinimu
nevykdymą tik tuo atveju, jeigu pats teismas vykdys jam skirtą išaiškinimo pareigą, pvz., jei teismas neišaiškins šalims jų teisių ir
pareigų ar tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo padarinių, negalės reikalauti atitinkamo elgesio iš šalių ir taikyti joms neigiamus
procesinius padarinius (pvz., priimti sprendimo už akių, nepriimti naujų įrodymų r argumentų ir pan.)/
Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu nustatyta tiek pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir žodiniam ar rašytiniam
bylos nagrinėjimui teismo posėdyje.
V.Nekrošius akcentuoja, kad šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu užtikrina 2 labai svarbių tikslų įgyvendinimą:
ginčo šalys yra skatinamos, atsižvelgiant į procesinę situaciją, kaip galima anksčiau pateikti būtiną procesinę medžiagą, kad nebūtų
dozuojami įrodymai ir vilkinamas bylos išnagrinėjimas.
šalys turi atidžiai sekti bylos nagrinėjimo eigą ir pateikti tik tokius įrodymus, kurie yra būtini atsižvelgiant į konkrečią ginčo
nagrinėjimo procesinę padėtį. Tuo siekiama išvengti bylos perkrovimo neturinčiais ryšio su byla įrodymais, kas taip pat reikštų bylos
nagrinėjimo vilkinimą.
Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu atskleidžiama šiose 2002 m. CPK normose:
CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš CP tikslų yra kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.
CPK 7 straipsnyje (proceso ekonomiškumas ir koncentracija) tiesiogiai suformuluota šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu:
„ginčo šalys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui
įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai“.

40
CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Ji reiškia ir
tinkamą pareigos rūpintis proceso skatinimu vykdymą. Tačiau šalių pareigos rūpintis proceso skatinimu nevykdymas neturi būti
tapatinamas su šalies piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktu.
Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu yra detalizuojama kai kuriuose kituose CPK straipsniuose. Pvz., CPK 226 straipsnyje
sakoma, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus
bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami
aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.
1964 m. CPK šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu tiesiogiai nebuvo įtvirtinta, su šia pareiga susijęs reglamentavimas buvo labai
prieštaringas, nenuoseklus.
2002 m. CPK tam tikromis normomis tiesiogiai nustačius pareigą rūpintis proceso eiga ir „bylos judėjimu į priekį“, taip pat įtvirtinus
šios pareigos nevykdymo procesinius padarinius, buvo pasiekta teismo ir šalių pareigų pusiausvyra bei sudarytos dar geresnės
prielaidos efektyvesniam procesui – greitam ir teisingam bylos išsprendimui teisme.

6 klausimas. Procesinis bendrininkavimas. Bendrininkavimo rūšys. Privalomasis ir fakultatyvinis bendrininkavimas. (Julija B.)
Procesinis bendrininkavimas –tai CPT institutas, skirtas reglamentuoti procesinius teisinius santykius, kada ieškinį pareiškia keli
asmenys(keli ieškovai), arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (keliems atsakovams)(CPK 43str). Pagrindas- asmenų
daugetas materialiuosiuose teisiniuose santykiuose (skolininkų, kreditorių daugetas).
Visuomet yra tik dvi šalys - ieškovas ir atsakovas. Tačiau realiai kiekvienoje pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų, tai bus
šių asmenų procesinis bendrininkavimas.
Asmenys atitinkamai vadinami ieškinio bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais.
Bendrininkavimas atsiranda šiais atvejais:
a) kai vieno teisinio santykio bet kurioje pusėje yra daugiau nei vienas dalyvis (turi būti įtraukti į CP visi teisinių santykio dalyviai).
b) kai ginčas kyla dviejų ar daugiau teisinių santykių pagrindu, ir šie teisiniai santykiai tarpusavyje susiję.
Bendrininkavimo instituto tikslai – 1) padeda taupyti šalių ir teismo laiką,nes vietoj kelių bylų išnagrinėjama vienoje byloje.2)
išvengiama galimo teismų sprendimu,priimtų atskiruose bylose prieštaringumo,nes priimamas vienas sprendimas dėl visų
bendrininkų.
Procesinio bendrininkavimo rūšys:
I) Pagal tai, kurios šalies pusėje yra bendrininkavimas:
a) aktyvus - du ar daugiau ieškovų;
b) pasyvūs – du ar daugiau atsakovų;
c) mišrūs – daugiau nei vienas ieškovas ir daugiau nei vienas atsakovas.
Realiai procesinis bendrininkavimas galimas ir tarp trečiujų asmenų, įstojusių į jau prasidėjusį CP ir pareiškusių savarankiškus
reikalavimus(turi visas ieškovų procesiniais t ir p).
II) Pagal būtinumo laipsnį tokios rūšys:
Privalomasis bendr., - (įstatyminis, materialusis) – kai teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai materialiojoje teisėje
(bendra t ar p), ir reikalavimu kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti negalima.Bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis
santykis ir tas pats ginčo dalykas.
PVZ .. skolininkų solidarios atsakomybės ir kreditorių solidariojo reikalavimo atvejai(CK 6.6, 6.18); atsakomybes už kelių asmenų
padarytą žalą atvejai (CK 6.279);bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu būtina įtraukti visus įpėdinius(CK 5.17) ir t.t.
Šiam bendrininkavimui taikomos šios taisyklės:
a) į byla atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t.y. visiems turi būti pranešta apie byla, ar jie įstos į ją – tai gali
nuspręsti tik jie patys, jei neįstoja, teismas savo iniciatyva visus juos turi įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis,
nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atitinkamai ieškovo ar atsakovo pusėje.
b)dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo spr.
c)teismo spr. ,priimtas neįtraukus į procesą nors vieno iš bendrininkų(neinformavus apie bylos nagrinėjimą), yra absoliutus teismo
spr negaliojimo pagrindas.
d) vieno iš bendr atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kt bendrininkams, jei jie neatvyko į bylos nagrinėjimą be bylos
priežasčių.Bylos išnagrinėjimas turi vienoda įtaką visų jų teisėms ir interesams.Byloje dalyvaujantys bendraatsakovai gindami savo
interesus tuo pačiu gina ir nedalyvaujančio teisme atsakovo interesus.
e) Jeigu vienas iš bendr apskundžia teismo spr, laikoma , kad apeliacinis skundas paduotas visu bendrininkų.Bylos nagrinėjimas tik
vieno kurio nors iš bendr atžvilgiu yra negalimas.
Neprivalomasis (fakultatyvusis) benr – tai toks bedr CP, kada nėra glaudaus bendr t ar p ryšio tarp subjektų, jie nėra vieno
materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagr, kiekvieno jų atžvilgių. Galimas tais atvėjais, kai
keli asmenys pareiškia analogišką reikalavimą arba jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo - ieškiniai yra vienarūšiai. Visi bendr
veikia nepriklausomai vienas nuo kito, vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendr t ar p. Kiekvienas turi jo procesinę
atitinkančias procesines t ir p.

Visiems bendrininkams būdingi bruožai:

juos visada sieja bendri interesai, neprieštaraujantys tarpusavyje.Visų bendr reikalavimai turi buti patenkinami arba atmesti.
kiekv bendr veikia savo vardu. Pagal bendrą taisyklę bendr atlikti procesiniai veiksmai ir jų sukeliami teisiniai padariniai liečia tik
juos asmeniškai. IŠIMTYS – privalomojo bendr atvejais.
jie gali dalyvauti procese savarankiškai arba pavesti jų interesams atstovauti vienam iš bendr.
Teismas, priimdamas spr kelių ieškovų naudai, turi nurodyti, kuris spr dalis liečia kiekvieną iš jų, arba nurodyti, kad išieškojimo
teisė yra bendra; t.p. ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai ar papildomai.

41
Grupės ieškinys – vieno ar kelių asmenų pareikštas ieškinys daugelio turinčių bendrą interesą asmenų vardu, ir tokio ieškinio
pagrindu priimtas teismo spr įgyja res iudicata galią visiems suinteresuotiems asmenims(pvz. nekokybiška produkcija). Taikomos
kai kurių valstybių proceso įstatymuose.

7 klausimas. Procesinių teisių perėmimas. (Santa B.)

Materialioje teisėje yra atvejų, kai asmenys, esantys teisinio santykio šalimi, gali pasikeisti. Pvz:.kreditorius tyri teisę perleisti
reikalavimo teisę (CK 6.101), skolininkas turi teisę perkelti skolą kitam asmeniui (CK 6.115), reikalavimas gali pereiti trečiajam
asmeniui regreso tvarka (CK 6.111) arba toks pasikeitimas gali įvykti dėl objektyvių priežasčių (šalies mirtis, juridinio asmens
pabaiga). Nurodytais atvejais įvyksta materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimas materialiojoje teisėje yra
procesinių teisių ir pareigų CP-e perėmimo pagrindas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių
gynimo, taip pat pareigą atsakyti pg prievoles. Tokiais atvejais buvę CP šalimis asmenys iš proceso pasitraukia, o jų procesinės
teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams.
Procesinis teisių perėmimas (CPK 48str.) – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam
asmeniui – teisių perėmėjui. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas materialiojoje teisėje.
CPK 48str. 1 d. nustato , kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš
bylos, teismas esant pagrindui tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra
negalimas. Procesinių teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal CPK 48str 3 d procesinių teisių perėmėjas
privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Pasikeitus teisinio santykio šaliai, įvykus materialiųjų teisių perėmimui, tokio teisinio
santykio subjektas, buvęs civilinio proceso šalimi, pasitraukia iš proceso, o jo procesinės teisės ir pareigos pereina jo materialiųjų
subjektinių teisių perėmėjui, tačiau procesinių teisių perėmimas negalimas, kai neleidžiamas materialiųjų subjektinių teisių
perėmimas.
Gavęs informaciją bei įrodymų apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, teismas privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo
klausimą nepriklausomai nuo pradinio ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje.
Procesinių teisių perėmimo pagrindai:
proces. teisių perėmimas pagal įstatymą- teisių perėmimas ex officio be šalių valios (šalies mirtis, asm. paskelbimas mirusiu, JA
pabaiga)
proces. teisių perėmimas pg sutartį tarp teisių perleidėjo ir perėmėjo – tai savanoriškas teisių perdavimas ir perėmimas.
Procesinių teisių perėmimo pagr. taisyklės bei teisiniai padariniai:
procesinių teisių perėmimas galimas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pusėje (tiek įvykus mater. teisių , tiek ir pareigų perėmimui).
procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje CP stadijoje (bet kurios instancijos teisme, vykdymo procese, proceso atnaujinimo
stadijoje).
procesinių teisių perėmimo ribas apibrėžia mater. subjektinių T perėmimo ribos. Jei ieškovas perleido pusę reikalavimo teisės, tai
byloje bus du ieškovai, kiekvienas toje dalyje, kurioje turi reikalavimo teisę.
pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teismas sustabdo bylą, kol paaiškės asmens materialiųjų teisių perėmėjas. Bylos sustabdymas
nebūtinas tais atvejais, kai teisių perėmėjas yra žinomas iš karto arba apie jį bei jo valią įstoti į bylos nagrinėjimą galima sužinoti
artimiausiu metu (JA reorganizavimo, pertvarkymo atveju, skolos perdavimo atveju ir kt.)
teisių perėmėjas, įstodamas į procesą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius teisių perėmimą materialiojoje teisėje - CPK 48str. 3d.
(paveldėjimo teisės liudijimą, įmonės registravimo dokumentus ir t.t.)
ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą,tokiu atveju tai prilyginama ieškinio atsisakymui ir byla nutraukiama (CPK
3.2; 140.1). Teismas privalo įsitikinti, kad teisių perėmėjų tikrai nėra.
teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi taip pat, kaip būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoje
jis įstojo (jei teismas patvirtino šalių taikos sutartį, tai teisių perėmėjas jos jau neturi teisės ginčyti, bet gali skųsti bendra tvarka, jei
nepasibaigę terminai). Išimtis yra atvejai, kai tam tikrų asmeninių teisių ir pareigų perėmimas nėra galimas, bet tai aktualu tik kai
teisių turėtojas turėjo skirtingos teisinės prigimties T ir P- vienas asmeninio pobūdžio, kitas- turtinio.
materialiųjų teisių, tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėmimas kitiems asmenims nėra galimas, todėl negalimas ir procesinis teisių
perėmimas, byla tokiais atvejais turi būti nutraukta. Jis negalimas , pvz: mirus šaliai išlaikymo išieškojimo byloje, mirus ieškovui
byloje dėl grąžinimo į darbą, garbės ir orumo gynimo bylose.
Įstatymai gali numatyti išimtis, kai ir asmeninio pobūdžio prievolių atveju T ir P perėmimas yra galimas- pg CK 3.194str. 5 d.
asmeniui, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirus išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek tai leidžia paveldėtas turtas; pg
CPK 416 str. darbo bylose darbuotojo procesinių teisių perėmimas galimas tik pagal darbuotojo ieškinius dėl darbo užmokesčio ar
kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo; reikalauti ginti garbę ir orumą po tokį ieškinį pareiškusio asmens
mirties turi teisę jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, bet tik tais atvejais, kai tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį asmenį
paskleidimas žemina ir jų garbę ir orumą- CK 2.24str. 1d ir t.t.
Procesinį teisių perėmimą teismas įformina nutartimi. Kadangi teismo nutartis, kuria įforminamas vieno asmens pasitraukimas iš
bylos ir kito asmens įstojimas į bylą, atskiruoju skundu neskundžiamas, ši nutartis gali būti tiek žodinė, tiek rašytinė.
Teismo nutartis , kuria atsisakoma įteisinti byloje teisių perėmimą, skundžiama atskiruoju skundu, nes teisių perėmėjui ji užkerta
kelią dalyvauti byloje. Ši nutartis turi būti rašytinė.
Pagrindiniai netinkamos šalies pakeitimas tinkama bei procesinio teisių perėmimo institutų skirtumai:

PROCESINIS TEISIŲ PERĖMIMAS NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS TINKAMA

1.Vieno asmens T ir P pereina kitam asmeniui. To
pagrindas yra T ir P perėjimas materialiojoje teisėje.
2. Visada vienas asmuo tos pačios šalies (ieškovo ar
atsakovo) pusėje pasitraukia iš proceso, o kitas įstoja į
1. T perdavimas yra neįmanomas, nes netinkama šalis,
nebūdama materialiojo teisinio santykio subjektu, neturi ką
perduoti.
2. Netinkama ir tinkama šalis procese gali dalyvauti kartu
(ieškovas ir tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais),

42
 procesą. Byloje negali dalyvauti ir teisėtas T perleidėjas, ir
T perėmėjas. Teisių perleidėjas, jei jis norėtų išlikti
procese, butų netinkama šalis, nes jis jau nėra materialiųjų
teisinių santykių subjektas.
3. Procesinių T perėmimas galimas bet kurioje proceso
stadijoje
4.Procesinio T perėmimo atveju byla paprastai sustabdoma
ir atnaujinama nuo tos stadijos, kurioje ji buvo sustabdyta
(CPK 48str 2 d).
tačiau jų interesai bus skirtingi.
3. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas tik antrojoje
ir trečiojoje stadijoje.
4. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama atveju byla atidedama
ir bylos nagrinėjimas paprastai pradedamas iš naujo (CPK
45str 4d.)

6 TEMA

6 tema. TRETIEJI IR KITI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE

1 klausimas. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, požymiai, rūšys ir reikšmė. (Giedrė R..)
Teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi gali būti ne tik šalys ir jų atstovai, bet ir kiti asmenys, manantys, kad teismo sprendimas byloje
gali paveikti (tiesiogiai arba netiesiogiai) ir jų materialiąsias subjektines teises ar pareigas. Apie bylos nagrinėjimą tokie asmenys
paprastai sužino jam jau prasidėjus, tad ir dalyvauja jame ne nuo pradžių. Jie civiliniame procese yra vadinami trečiaisiais
asmenimis.
Tad tretieji asmenys civiliniame procese -tokie byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas sprendžiant ginčą grindžiamas
teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstatymo nustatytais atvejais įtraukiami (šalių arba teismo iniciatyva)į
jau prasidėjusį procesą. Šie asmenys savo teises ir interesus gali ginti bendra tvarka, t. y. kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu ir
būti ieškovu byloje arba, jei jie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje atsakovo pusėje, juos galima patraukti atsakomybėn atskiroje byloje.
Taigi trečiųjų asmenų institutas padeda įgyvendinti šiuos tikslus:
1) siekti proceso ekonomijos; kadangi įvairių materialiųjų teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų klausimai iš-
sprendžiami viename procese, o ne dviejose ar daugiau bylų, sumažėja ir šalių, ir teismo darbo sąnaudos;
2) išvengti prieštaringų sprendimų priėmimo keliose bylose tarp
tų pačių materialiųjų teisinių santykių subjektų;
3)siekti sudaryti galimybę bylos šalimis nesantiems asmenims apginti savo interesus arba padėti apginti šalies interesus.
CPK 37 straipsnio 2 dalyje išvardyti dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų nurodyti ir tretieji asmenys. Trečiaisiais asmenimis gali
būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turintys teisnumą ir veiksnumą.
Lietuvos civilinio proceso teisėje tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis, kurias numato CPK 46 ir 47 straipsniai:
1) CPK 46 straipsnis - trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus;
2) CPK 47 straipsnis - trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.
Trečiųjų asmenų skirstymo į rūšis poreikį lemia trečiųjų asmenų materialiųjų teisinių santykių su proceso šalimis ar viena iš jų
įvairiapusiškumas ir skirtingas trečiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis. Skirstymo į pareiškiančius savarankiškus
reikalavimus ir tokių reikalavimų nepareiškiančius pągrindas yra materialiųjų teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių
pobūdis, asmens suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis.

Būdingi bruožai:
*1. Tretieji asmenys visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą. Vadinasi, šie asmenys nepradeda proceso. Tretieji asmenys į
procesą įstoti gali šiais būdais:
- juos i procesą įtraukia ieškovas
- kiti dalyvaujantys byloje asmenys prašo įtraukti trečiuosius asmenis
- įtraukia teismas savo iniciatyva
- suinteresuotas asmuo, sužinojęs apie teisme nagrinėjamą bylą, kuri susijusi su jo subjektinėmis teisėmis arba interesais, gali pats
pareikšti prašymą teismui įtraukti į civilinę bylą trečiuoju asmeniu ir prašyti teismo apginti jo teises.
*2. Tretieji asmenys, įstodami į civilinį procesą pradėtoje civilinėje byloje, siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus. Teisinio
suinteresuotumo neturintys asmenys įtraukiami dalyvauti civiliniame procese negali būti.
*3. Tretieji asmenys turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 5 ir 6 dalys, 46
straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis).
*4. Teismo sprendimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiųjų asmenų teises, pareigas ir interesus - tretysis asmuo
pretenduoja į tą patį ginčo objektą, dėl kurio vyksta ginčas tarp šalių.
5. Trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa.

Aptarti pagrindiniai trečiųjų asmenų bruožai leidžia suformuluoti trečiųjų asmenų sąvoką( pagal A.Driuką) - tai dalyvaujantys
byloje asmenys, kurie "patys įstoja į jau prasidėjusį procesą, siekdami apginti savo teises ir interesus, arba šalių, kitų dalyvaujančių
byloje asmenų ar teismo iniciatyva įtraukiami į jau prasidėjusį procesą, siekiant apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių
interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, nukreiptą į ginčo tarp šalių objektą, arba neturintys tokio reikalavimo, tačiau teismo
sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.

43
2 klausimas. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Jų skirtumai nuo ieškovo. (Eglė M.)
Iš esmės trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, - tai ieškovas, pareiškęs ieškinį jau prasidėjusiame procese
pirminėms šalims. Tokio ieškinio dalykas (daiktas ar teisė) visada toks pats kaip ir tas, dėl kurio ginčijasi pirminės šalys. Kitaip
tariant, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, teigia, kad būtent jis, o ne šalys, turi teisę į ginčijamą teisę ar
daiktą.
Nuo ieškovo treč.asmenis, pareiškainčius savarankiškus reikalavimus, skiria tik tai, kad ieškinys pareiškiamas jau prasidėjusiame
procese.
Patenkinus treč. asmens, pareiškiančio sav.reikalavimus, ieškinį visada bus visiškai arba iš dalies atmestas pirminio ieškovo
ieškinys.
Savo materialiąsias subjektines teises ar įst.saugomus interesus jis gali ginti ne tik įsitraukdamas į procesą kaip treč.asmuo,
pareiškiantis sav.reikalavimus, bet ir pareikšdamas savarankišką ieškinį, t.y. pradėdamas savarankišką procesą.
Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, į bylą įsitraukti gali tik savo iniciatyva. Teismas negali jų įtraukti į
procesą savo iniciatyva, gali tik pranešti apie galimybę įsitraukti.
Treč. asmuo, pareiškaintis savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo t.ir p., tad tik jis pats gali nuspręsti, kaip gins savo teises as
interesus ir ar apskritai juos gins.

Treč. asmenų, pareiškiančių sav.reikalavimus, turi šias t. ir p. (CPK 42str.):

1. Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti
tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti
prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu
kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti
teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar
nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia šis Kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti
ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio Kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti
ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.
2. Teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie
veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
3. Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.
4. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus šio Kodekso
nustatytas išimtis.
5. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Šalys turi taip pat kitas šiame Kodekse
numatytas pareigas.
6. Šalys turi teisę dalyvauti renkant įrodymus Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka Europos Sąjungos valstybės narės
teisme.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus(CPK 46str.):

1. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų
pradžios.
2. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas.
3. Teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus,
neskundžiama atskiruoju skundu.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra tokiuose t.sant. su viena iš šalių, kai šalies ir treč.asm. interesai
tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Treč.asmens ir ieškovo ieškinio dalykas sutampa, o pagrindas dažniausiai skiriasi.

3 klausimas. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Jų skirtumas nuo bendrininkų ir nuo netinkamos
šalies.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – tai asmenys, kurie įstoja patys arba yra įtraukiami į bylą ieškovo
ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių
atžvilgiu. Jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva. (CPK 47
str.1d.)

Įtraukiamas remiantis teise užtikrinti regresą jo atžvilgiu, jeigu tam yra teisinis pagrindas.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Tai numato CPK 182 str. 2 d. – faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu
vienoje civilinėje ar administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja tie patys
asmenys. Taigi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, suinteresuotumas dalyvauti kitų asmenų procese gali
būti pagrįstas tam tikrų teisminių faktų nustatymu ginče tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovui ar ieškovui ateityje pareiškus regresinį
ieškinį tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, negali būti paneigti anksčiau nustatyti faktai, taip pat šie faktai net
neįrodinėjami iš naujo.
Teismo spredimo prejudicinė galia galioja tik dalyvaujančioms byloje šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo procese pagrindas:

44
 1. Regresinio ieškinio pareiškimo tretiesiems asmenims ateityje galimybė - gali įstoti ar būti įtraukti į procesą, jeigu egzistuoja
tam tikri materialieji teisiniai santykiai tarp jų ir vienos iš ginčo šalių. Bylą išsprendus ne atitinkamos šalies naudai,
nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų trečiajam asmeniui gali atsirasti prievolė atlikti tam tikrus veiksmus ar atlyginti
žalą. Tai turi būti nagrinėjama atskiroje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o ankstėje byloje buvęs tretysis asmuo be
savarankiškų reikalavimų – atsakovas. Šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja tik įsiteisėjus dėl šalių
priimtam sprendimui.
2. Teismo sprendimas gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, taip pat teisių ir
pareigų apimčiai santykiuose su ta šalimi. Tretysis asmuo be sav. reikalavimų dalyvaudamas byloje siekia užkirsti kelią
savo subjektinių teisių pažeidimui ar padėties pabloginimui.

Tam tikro asmens į bylos nagrinėjimą neįtraukus, jei tai buvo būtina, jam bus atimta galimybė efektyviai įgyvendinti savo teises ir
teisėtus interesus. Jeigu teismo sprendime bus pasisakyta dėl šio asmens teisių ir pareigų, atsiras pagrindas teismo sprendimą
panaikinti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo konstatavimo.( CPK 329 str. 2 d. 2 punktas), toks teismo
sprendimas neįtrauktam dalyvauti procese asmeniui neįgis prejudicinės galios (182 str. 2 punktas), bylos nagrinėjimas užsitęs. Kita
vertus, niekuo nepagrįstas su nagrinėjama byla nesusijusių asmenų įtraukimas dalyvauti trečiaisiais asmenimis be savarankiškų
reikalavimų labai sunkina ir vilkina bylos negrinėjimą, pareikalauja daug nepagrįstų tiek įtrauktų dalyvauti byloje asmenų, tiek ir
valstybės laiko ir lėšų sąnaudų.

Jeigu teismas jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pastebi, jog į bylą yra įtrauktas nepareiškiantis savarankiškų
reikalavimų tretysis asmuo, jis turi teisę tokią klaidą ištaisyti ir nutartimi panaikinti minėtą tokio asmens procesinį statusą. Asmuo
netenka kitų dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių, ir gali tokią teismo nutartį skųsti atskiruoju skundu.
Vėlesnėse stadijose iš proceso tretysis asmuo, nors įtrauktas be teisinio pagrindo, negali būti pašalintas, nes jis jau yra įgijęs
procesinių teisių ir pareigų, jam yra kilę procesinių veiksmų atlikimo teisinių padarinių.

CPK 47 str. 1 d. numato, kad tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba
atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Teismui asmuo
gali pareikšti tai raštu arba žodžiu teismo posėdžio metu. Žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Turi būti
nurodytas įstojimo į procesą pagrindas bei kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti.
Pareiškimą dėl įstojimo bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti nutartimi (CPK 290 str. 1 d.) Tenkindamas šį pareiškimą teismo
posėdžio metu (parengiamojo ar nagrinėjimo teisme), teismas gali priimti žodinę nutartį, kuri turi būti įrašoma į teismo posėdžio
protokolą (CPK 290 str. 2 d.). Kai pareiškimą dėl įstojimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu sav. reik., teismas patenkina ne
teismo metu, turi būti priimama rašytinė nutartis (290 str. 4 d.)
Jeigu teismas netenkina pareiškimo, visais atvejais priimama rašytinė nutartis, nes ši nutartis, užkertanti galimybę tolesnei bylos
eigai, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (290 str. 2 d., 334 str.1 d. 2 punktas).

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bruožai:

1. Jie nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, egzistuojančio tarp šalių, subjektai. Išimtis – atvejai, kai vienas solidarią
reikalavimo teisę turintis kreditorius kreipiasi su ieškiniu, tačiau kitas tokią teisę turintis kreditorius ieškinio nereiškia, arba
kada ieškovas paduoda į teismą tik vieną iš solidarios atsakomybės bendrininkų, o kito atžvilgiu ieškinio nereiškia. Tada
kiti bendrininkai įtraukiami į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų vienos iš šalių pusėje, nors jie kartu
yra ir ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai.
2. Jie susiję materialiasiais teisiniais santykiais su viena iš šalių ir dalyvauja procese norėdami ateityje apsisaugoti nuo kurių
nors pareigų proceso šaliai pagal jos regresinį ieškinį, arba jie turi kitokį asmeninį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
3. Skirtingai nuo pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,
dažniausiai neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jų interesas yra procesinio teisinio pobūdžio.
Tretysis asmuo nieko neprašo priteisti jo naudai ir teismas sprendimu negali tokio trečiojo asmens įpareigoti ką nors atlikti
ar neatlikti. Šio asmens interesas pasireiškia tik tuo, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jo paties materialiosios teisės ar
pareigos kitame procese. Kita vertus, nepalankus sprendimas daugeliu atveju suteikia teisė pareikšti regresinį ieškinį šio
asmens atžvilgiu ir tai netiesiogiai patvirtina trečiojo asmens materialųjį teisinį interesą ankstesnėje byloje. Todėl yra
pagrindo teigti, kad jis turi materialųjį teisinį suinteresuotumą, kad nebūtų nukreiptas regresinis ieškinys į jo turtą ateityje.
Tokį interesą galima būtų pripažinti tik netiesioginiu. Tačiau, kaip minėta, trečiaisiais asmenimis byloje gali būti įtraukti ir
asmenys, turintys tiesioginį materialųjį teisinį suinteresuotumą.
4. Įstoja į jau prasidėjusį procesą; skirtingai negu tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais, pradėti savarankiško
proceso šie asmenys negali.
5. Įstoja į bylą savo iniciatyva arba yra įtraukiami į procesą šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba teismo iniciatyva
( CPK 47 str. 1 d.)
6. Jeigu tretieji asmenys nori į bylą įstoti savo iniciatyva, pareiškime dėl įstojimo į procesą jie turi nurodyti įstojimo pagrindą
bei kurios iš šalių pusėje siekia įstoti (CPK 111 str., 47 str. 3 d.)
7. Šalių teisinius santykius su kitais asmenimis, kurių teisės ar pareigos gali būti paliestos procese, teismas turi stengtis
išsiaiškinti pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje. Kita vertus, tiesmas negali nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje
asmenų teisių ir pareigų, todėl teisminio bylos nagrinėjimo metu įtraukti trečiuosius asmenis be savarankiškų reikalavimų
galima iki baigiamųjų kalbų pradžios. (CPK 47 str. 1 d.) Neįtraukti asmenys savo teises gali ginti prašydami atnaujinti
procesą byloje (CPK 366 str.1 d. 7 punktas) arba pareikšdami savarankišką ieškinį. Jei nurodyti asmenys į procesą įstoja
teisminio nagrinėjimo metu, tai yra pagrindas bylos nagrinėjimą atidėti, poto bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių,
išskyrus atvejį, jei pats įstojęs į bylą tretysis asmuo prašo bylą bagrinėti toliau (CPK 45 str. 4 d.)
45
 8. Nors CPK tiesiogiai nereglamentuoja, reali galimybė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu yra tik teismui nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme. Tai lemia Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis – apeliacinės
instancijos teisme negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, reikšti naujų
reikalavimų, pateikti naujus įrodymus. Neįtraukti dalyvauti byloje pirmosios instancjos teisme tretieji asmenys neturi teisės
patys inicijuoti apeliacinio proceso, nes apeliacinį skundą gali pateikti tik dalyvaujantys byloje asmenys. Įtrauktas dalyvauti
byloje tik nuo apeliacinio proceso asmuo prarastų teisę į vieną teisminę instanciją – galimybę savo teises ir teisėtus
interesus ginti pirmojoje instancijoje. Neįtraukti dalyvauti byloje asmenys turi ginti savo teises ir interesus pareikšdami
atskirą ieškinį arba pateikdami prašymą pakartotinai išnagrinėti bylą, kurioje teismo sprendimas pavedamas pirmosios
instancijos teismui, t.y. byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
9. Kadangi tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų jau nagrinėjamoje byloje negali pradėti savarankiško proceso,
įstojimas į procesą yra vienintelė efektyvi jo teisių ir interesų gynimo forma (neskaitant galimybės pareikšti naują ieškinį
bei pršyti atnaujinti procesą byloje), todėl teisėjo nutartis atsisakyti leisti įstoti į procesą gali būti skundžiama apeliacine
tvarka – atskiruoju skundu kaip užkertant kelią galimybei apginti savo teises ir interesus, taip pat apsisaugoti nuo ateityje
gresiančio regresinio ieškinio. Tretysis asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, visais atvejais gali paduoti prašymą dėl
proceso atnaujinimo, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus
10. Tretysis asmenuo be savarankiškų reikalavimų turi visas šalių procesines teises ir pareigas, numatytas CPK 42 str. ir kt. str.,
išskyrus tas teises, kurios susijusios su disponavimu ginčo objektu ir priklauso tik šalims (pvz. teisė pakeisti ieškinio dalyką
ir pagrindą)
11. Nors trečiuosius asmenis su viena iš šalių sieja materialieji teisiniai santykiai, šie tretieji asmenys procese veikia
savarankiškai. Jie nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo kt. dalyvaujančių byloje asmenų, neprivalo derinti savo veiksmų su
jais. Tačiau išimtis – tretysis asmuo gali veikti išimtinai tik šalies, kurios pusėje ji dalyvauja, interesais (CPK47 str. 4 d.)
Jam negali būti atimta galimybė griauti bet kuriuos faktus, sudarančius ieškinio pagrindą, jei jis dalyvauja atsakovo pusėje,
arba įrodinėti atsakovo atsikirtimų nepagristumą, jei jis dalyvauja ieškovo pusėje.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis skiriasi nuo procesinių bendrininkų ir nuo
liudytojų:
1. Nuo bendrininkų skiriasi tuo, kad :
a. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali dalyvauti arba atsakovo, arba ieškovo pusėje,
tačiau jų negalima tapatinti su bendraatsakoviais arba bendrieškiais. Procesinis bendrininkas – asmuo, susijęs
materialiniais teisiniais santykiais supriešinga šalimi: arba turintis tam tikrų reikalavimų priešingos šalies atžvilgiu,
arba asmuo, galintis atsakyti pagal priešingos šalies reikalavimus. Tretysis asmuo yra susijęs materialiaisias
santykiais tik su tuo asmeniu, kieno pusėje jis įstoja trečiuoju asmeniu, ir nėra susijęs jokiais materialiaisiais
santykiais su priešinga šalimi.
b. Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų skiriasi nuo šalių (ieškovų ir artsakovų, bendraieškių ir
bendraatsakovių) savo procesinių teisių apimtimi.
2. Nuo liudytojų skiriasi tuo, kad civilinėje byloje liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios
nors aplinkybės, susijusios su byla, jeigu jis neturi teisinio suinteresuotumo bylojos baigtimi, dėl kurio turėtų būti įtrauktas į
procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo (ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo). Civilinėje byloje šaukiami ir apklausiami
liudytojais negali būti net ir asmenys, dėl tam tikrų priežasčių turintys suinteresuotumą bylos eiga ar jos baigtimi, tačiau tai
nereiškia teisinio tokio liudytojo suinteresuotumo. Tuo tarpu tretieji asmenys turi procesinį teisinį, o kartais ir materialųjį
suinterestuotumą bylos baigtimi.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Teismas kartais klysta ir įprastose teismų praktikai situacijose, pvz:
• Be teisinio pagrindo dalyvauti trečiaisiais asmenimis bylose dėl nuosavybės teisės į tam tikrą nekilnojamąjį turtą
pripažinimo traukiama valstybės įmonė „Registrų centras“.
• Nėra pagrindo traukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis notarus, kutie patvirtino tarp šalių sandorį, jeigu nė viena
iš šalių kaip ieškinio at atsikirtimų pagrindą nenurodo kokių nors notaro kaltų veiksmų ar neveikimo, turėjusių reikšmės
sandorio teisėtumui. Traukima be pagrindo dažnai nulemia vien sandorio tvirtinimo notarine tvarka faktas. Galima būtų
įtraukti, jei sandorio pripažinimo begaliojančiu pagrindu nurodomas esminis sandorio patvirtinimo notarine tvarka
taisyklių pažeidimas.
• Civilinėse bylose, iškeltose pagal ieškinius dėl žalos priteisimo iš valstybės, atitinkami pareigūnai trečiaisiais asmenimis be
sav. reikalavimų turėtų būti traukiami tik tuomet, ai ieškinio faktiniu pagrindu yra nurodomi tyčiniai pareigūnų veiksmai.
Visais kitais atvejais nurodyti pareigūnai neturi būti įtraukti dalyvauti byloje, nes net ir atlyginus žalą valstybė negalės
pareikšti regresinio isškinio.
• Nepriimtina, kai dalyv. byloje asmenimis įtraukiami juridiniai asmenys, susiję su byloje tik įrodomąja medžiaga – pateikę
rašytinius įrodymus, atlikę su šalimis susijusios veiklos patikrinimus, vykdę norminiais aktais kitus jiems suteiktus
įgaliojimus tam tikroje srityje.
• Pasitaiko kai treč. asm. be sav. reikalavimų įtraukiamas juridinio asmens filialas, su kuriuo susijęs ginčas, nors byloje
proceso šalimi ar trečiuoju asmeniu dalyvauja pats juridinis asmuo.

4 klausimas. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos. (Aistė K.)

46
CPK 37 str. 2 d. numatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra ir tretieji asmenys. Dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka yra
apibendrinanti ir apima tuos proceso dalyvius, kuriems būdingas teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi.
Tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, yra būdingas materialusis ir procesinis suinteresuotumas
bylos baigtimi. Todėl CPK 46 str. 2 d. numatyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas
ieškovo teises ir pareigas.
Kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims (tarp jų ir tretiesiems asmenims), nepareiškus savarankiškų reikalavimų, būdingas tik
procesinis teisinis suinteresuotumas, nes neveikiamos jų materialiosios teisės ir pareigos. CPK 47 str. 2 d. numatyta, jog tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio
pagrindą ir dalyką, padidinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų
priverstinai įvykdytas; negali atsiimti ieškinio (CPK 139 str.)
Bendrosios dalyvaujančių byloje asmenų teisės numatytos CPK 42 str.:
1. Turi teisę susipažinti su bylos medžiaga,
2. Daryti išrašus ir nuorašus,
3. Pareikšti nušalinimus,
4. Teikti įrodymus,
5. Užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams,
6. Pateikti prašymus,
7. Duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu,
8. Teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais,
9. Prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams,
10. Gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus,
11. Apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus,
12. Dalyvauti renkant įrodymus ES valstybės narės teisme ir kt.
Specialiosios teisės įstatyme numatytos tik kai kuriems dalyvaujantiems byloje asmenims. Papildomos šalių (ieškovo ir atsakovo)
teisės, palyginti su kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis, yra nurodytos CPK 42 str. 1 ir 3 dalyse. Kadangi CPK 46 str. 2 d.
numatyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises, jie gali naudotis specialiomis
ieškovui suteikiamomis teisėmis. Tačiau jie gali disponuoti tik jų pareikšto ieškinio objektu ir neturi teisės disponuoti ieškovo
pareikšto pradinio ieškinio ar atsakovo pareikšto priešieškinio objektu. Tuo tarpu dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų
reikalavimų, CPK 47 str. 2 d. padaryta išlyga, jog šie asmenys teisių, susijusių su disponavimu ginčo objektu, neturi.
 CPK 39 str. 2d. numatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines
teise, išskyrus teise, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir priklausančias tik šalims.
 CPK 42 str. 1 d. nustato, kad proceso šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga. Pagal CPK 47 str. 2d. ši teisė
priklauso ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Asmuo tampa trečiuoju asmeniu,
nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, bylą nagrinėjančiam teismui priėmus dėl to nutartį (CPK 290 str.).
Vadinasi, tokiam asmeniui, įstatymo suteiktas procesines teises įgyja nuo tada, kai teismas patenkina asmens
pareiškimą dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, arba kai asmuo
įtraukiamas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, pagal motyvuotą šalių
prašymą arba paties teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1, 3 d.). – Šis LAT‘o išaiškinimas mutatis mutandis (kitose
normose) taikytinas ir kt. dalyvaujantiems byloje asmenims.
Dalyvaujantiems byloje asmenims CPK 42 str. 5 d. numatyta bendroji pareiga priklausančiomis teisėmis naudotis sąžiningai, taip
pat vykdyti kitas CPK numatytas pareigas.
Specialiąsias procesines pareigas, kurios numatytos tik šalims, privalo vykdyti ir tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais,
tačiau šios pareigos nesaisto trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (pvz.: įrodinėjimo pareiga).
CPK 47 str. 4 d. numatyta, kad tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, su kuria
jis dalyvauja, interesus. Tai suponuoja trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų instituto tikslas – padėti šaliai, su kuria jis
dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo.

7 TEMA
7 tema. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese

1 klausimas. Prokuroro, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo
civiliniame procese pagrindai ir tikslas. (Jovita)
Viešasis interesas (VI) – tai visos valstybės ir visuomenės interesas.
Valstybė būdama visuomenės politinė organizacija, privalo jam atstovauti ir tą interesą ginti. Tai gali būti visos visuomenės, atskiros
jos grupės ar sluoksnio interesas (vartotojai, tautinės mažumos, smulkieji verslininkai it kt.).
Privatinėje teisėje yra daug imperatyvių normų, nustatančių asmenų teises ir pareigas ir pan., kurių šalys savo susitarimu pakeisti
negali ir kurios išreiškia viešąjį interesą. Tai dispozityvumo principo išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies interesą, kuri
ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos pažeistą subjektinę teisę, bei kitų asmenų, negalinčių savarankiškai
pasinaudoti teise į gynybą (neturi lėšų advokatui, nesiima ginti valstybės pažeistų savo teisių ir pan.), teises ir teisėtus interesus.
Individai savo veiksmus turi derinti su visos visuomenės interesais.
CP yra viešosios teisės dalis (teismas dalyvauja CP), įpareigojanti šalia privačių interesų gynimo rūpintis ir visuomenės interesų
užtikrinimu (socialinio civilinio proceso mokyklos įtaka). Kilusius teisinius konfliktus būtina spręsti greitai, teisingai ir sąžiningai,

47
kad būtų atkurta socialinė taika ir gyvenimo harmonija. Visuomenei svarbu, kad jos narių santykius reguliuotų socialiai teisingos
normos, kurios teisingai būtų taikomos.

VI civ. byloje gina aktyvus teismas, siekiantis pagal teisingumo idėją įgyvendinti CP keliamus tikslus. Valstybės ar savivaldybių
institucijos turi įgaliojimus į CP įstoti tam tikroje stadijoje, jei teismas teisės normas išaiškino ar pritaikė netinkamai.
Viešasis interesas Lietuvos CP ginamas šiais būdais:
1. aktyvus teismo vaidmuo CP – CPK įtvirtinta teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos
išnagrinėjimu (7, 72 str.), nustatytos gana plačios teismo pirmininko teisės (158 – 161 str.). Teismas bet kurioje byloje
privalo vykdyti išaiškinimo pareigą, imtis procesinių priemonių, kad byla nebūtų vilkinama, nustatytos reikšmingos bylai
aplinkybės, byla išspręsta teisingai.
2. CPK nustato kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumus – nustatytas aktyvesnis teismo vaidmuo atskirų kategorijų bylose.
Tam tikrose bylose teismas gali savo iniciatyva gali peržengti ieškinio ribas, taikyti alternatyvius teisių gynimo būdus,
gindamas viešąjį interesą turi teisę nepriimti ieškinio atsisakymo, ieškinio pripažinimo, netvirtinti šalių taikos sutarties (42
str. 2d.) ir kt. Tai pateisinama derinant viešąjį ir privatųjį interesą, siekiant užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes
bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas.
3. įstatymuose ir CPK įtvirtinti valstybės, savivaldybių institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų įgaliojimai – turi teisę
pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kreiptis dėl proceso atnaujinimo, duoti išvadą dėl VI civ. byloje.
Lietuvos CPK įtvirtintos VI gynimo formos CP:
1. CPK 5 str. 3 d.sako, jog įstatymų numatytais atvejais pareiškimą teismui dėl VI gynimo valstybės vardu gali pareikšti
prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. 49 str. 1 d. konkretizuoja šią nuostatą, kad įstatymų numatytais atvejais
ieškinį dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti:
• Prokuroras (jo statusą, funkcijas, veiklos pagrindus, kontrolę, teises ir pareigas ir pan. reglamentuoja
Prokuratūros įstatymas)
• Valstybės ir savivaldybių institucijos (pagal Valstybės tarnybos įstatymą: valstybės, savivaldybių institucijos ir
įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos
institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos institucijos ir įstaigos,
finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia
viešojo administravimo įgaliojimus).
• Kiti asmenys.
CPK 50 str. 1d. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį VI ginti, turi visas
ieškovo teises ir pareigas, išskyrus, kai įstatymai nustato kitaip.
2. Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civ. byloje (365 str. 2d.).
3. valstybės ir savavaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti
savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems pavestas pareigas, jai tai susiję su VI gynimu (49 str.
2d.). 50 str. 2d. numato, kad šios institucijos turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus,
dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.
4. CPK 49 str. 5d. numato, kad VI apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.
Socialinis teisingumas, demokratinės ir teisinės valstybės principai, reikalauja ginti silpnesnę šalį, visuomenės nariams užtikrinti
saugią aplinką, ieškoti visuomenės narių ir atskirų jos grupių interesų suderinimo.VI apsaugai valstybė įtvirtina attinkamą teisinį
mechanizmą.

2 klausimas. Išvardytų asmenų dalyvavimo civiliniame procese formos, jų procesinės teisės ir pareigos. Bylos iškėlimo išvardytų
asmenų iniciatyva sąlygos. (Audrius)
Terminas “Viešasis interesas”, nusako tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės, kaip visuomenės nariai.
Civilinės bylos iškėlimas teisme.
Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą:
1) pagal asmens ar jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, pareiškimą;
2) pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei fizinių asmenų pareiškimą – tais
atvejais, kada pagal įstatymus jie gali kreiptis į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi
interesai.

Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asm., ginančių valstybės ir kitų asm. teises,
dalyvavimas procese.
Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asm. gali
kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Svarbu, kad kreiptis
gali tik įstatymų numatytais atvejais, bei siekiant apginti valstybės ir kitų asm. teises bei įstatymų saugomus interesus.
CPK numatyta nemažai naujovių reglamentuojant dalyvaujančių byloje asm. procesinę padėtį, t.y. prokuroro, valstybės bei
savivaldybių institucijų ir kitų asm., pareiškiančių ieškinį viešajam interesui ginti, statusas, įtvirtinama nauja ieškininė viešojo
intereso gynybos forma – grupės ieškinys, taip pat, įgyvendinant socialinio civilinio proceso mokyklos idėjas, teisėjui suteikiama
daugiau galių daryti įtaką proceso eigai, praplečiamos teisėjo diskrecijos teisės ribos.

48
CP teisės doktrinoje ieškovu laikomas asm., turintis ir materialinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, veikiantis savo
vardu vadovaudamasis savo interesais. Motyvuojant tuo, kad prokuroras ir kt. asm., pareiškiantys ieškinius dėl valstybės ir kt. asm.
teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie gina ne savo teises
ir interesus, be to, sprendimas neturės įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms.
CPK 50 str. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kt. asm., pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti,
turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kt. įstatymai nustato kitaip.
CPK 49 str. 3 dalyje nurodoma, kad jei pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asm.
teisėmis, šie asm. jų pačių ar asm., pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu ar teismo iniciatyva įtraukiami
dalyvauti procese kaip tretieji asm., nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiai.

Įstatymai suteikia galimybę ir kt. institucijoms, ne tik prokurorui, kreiptis į teismą – valstybinio valdymo institucijoms, įmonėms,
įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asm.Taip yra todėl kad viešasis interesas suprantamas plačiau – pvz.: prokuroras gali nežinoti
apie viešo intereso pažeidimą dėl didelio užimtumo. Kreiptis į teismą gali:
• Kontrolierius gali priimti sprendimą pareikšti ieškinį teisme;
• Visuomenės vartotojų teisių apsaugos organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva;
• Kolektyvinės administravimo organizacijos ir t.t.
Tam tikrais atvejais į teismą gali kreiptis ir pavienis asmuo, gindamas kito asm. interesus.
Tačiau ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, ginti kitų asm. teises ar
viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei
organizacijai ar pavieniam asm. teisės kreiptis į teismą su pareiškimu kt. asm. teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo
atsisakyti priimti tokį pareiškimą. CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jei byla jau iškelta, turi ją nutraukti CPK numatyto punkto
atvejo pagrindu.

Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kt. asm. teises,
procesinės teisės.
Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asm., kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu,
kad būtų apgintos valstybės ir kt. asm. teisės bei įstatymų saugomi interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus baigti
bylą taikos sutartimi. Nurodytų organų ir asm. atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asm., kurio teisėms bei įstatymo
saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės.
Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kt. asm. teisėms apginti.
Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme. Valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos ir pavieniai asm.,
kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kt. asm. teisėms ginti, turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui
pareikšti, išskyrus pareigą mokėti teismo išlaidas. Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asm., kreipęsi į teismą ,
ieškovais taip pat nėra laikomi.
Kaip minėta, jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 50 str. Bet kadangi jie pradeda procesą, įstatymas suteikia jiems ir
šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt.
Kita vertus įstatymas ir riboja tokių asm. procesines teises: draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis
ieškinys, tokių asm. savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jei asm., kurio teisėms ar interesams
ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės.

Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.
Pagal CPK, valstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asm. teises ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos
išvadą byloje. Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybės
valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis. Pvz.: globos ir rūpybos
institucijos pateikia išvadą bylose dėl tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo
panaikinimo ir pan.
CPK 50 strp 2 dalyje nurodoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę
susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.
Valstybės institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos procese šiuo būdu,
valstybės institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas
teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas
padeda atriboti nuo ekspertų. Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva.
Į procesą valstybės institucijos įstoja ar teismo įtraukiamos esant 2 ar 3 CP stadijai. Tačiau galimas valstybės valdymo institucijos
dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz.: vykdymo stadijoje, kai vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu
vienam iš tėvų ar globos ir rūpybos organui.
Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas.Tokia rašytinė išvada gali būti laikoma
rašytiniu įrodymu. Bylos nagrinėjime dalyvaujantis valstybės institucijos atstovas balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir
dalyvaujančių byloje asm. klausimus dėl išvados, bei dalyvauja teisminiuose ginčuose. Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai
įrodymais nėra laikomi.
Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo nesivadovavimą paremti
argumentais.

Prokuroro procesinė padėtis.

Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, bei dalyvaujant jos nagrinėjime.Prokuroras, rengdamas
medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę:

49
 1)
reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kt. informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų,
valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuom. organizacijų;
2)
pavesti valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus,
revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas;
3)
šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų;
4)
esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškime išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes.
Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo:
1) CP įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme;
2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus
teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose.
Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas.Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas
ieškinys.

3 klausimas. Prokuroro procesinė padėtis. (Lauksmina)

(kadangi apie pareigas, teises, tikslus, iniciatyvos sąlygas rašo kiti, tai aš čia labai trumpai apie pačią prokuroro padėtį)

Pagal 1964 m. CPK, kuris galiojo iki 1994 m., prokuroro teisė dalyvauti civiliniame procese buvo neribota ir nepriklausė vien nuo
tikslo ginti viešąjį interesą (galėjo įstoti į bylą bet kurioje stadijoje, galėjo pateikti skundą dėl jau įsigaliojusio civilinio proceso
nuosprendžio). Tačiau tai pažeidė dispozityvumo principus.
1994 02 14 Konstitucinio Teismo nutarime buvo išdėstyta, kad „prokurorai čia [Konstitucijos IX skirsnyje] traktuojami kaip
teisminės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau tai nereiškia, kad prokurorai gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas“.
Prokurorų funkcijas apibrėžia Konstitucijos 118 str. 1 dalis, tačiau čia neminima teismų priežiūros funkcija, kurią įtvirtino senojo
CPK 53 str. „Tokia prokurorų priežiūros funkcija taip pat riboja teisminės valdžios galias“. Todėl Konstitucinis Teismas padarė
išvadą, jog CPK 53 str. ir Prokuratūros įstatymo 21 str. neatitinka Konstitucijos. Taip buvo apribota prokurorų veikla civiliniame
procese (jie nebegalėjo įstoti į jau prasidėjusį civilinį procesą). Tačiau prokuroras vis tiek galėjo pareikšti ar baudžiamojoje byloje
palaikyti pareikštą civilinį ieškinį, jei to reikalauja valstybinių ar visuomeninių interesų arba atskirų asmenų teisių apsauga. Tokiais
atvejais prokuroras negali turėti daugiau procesinių teisių, negu įstatymas jų suteikia ieškovui (principas „įstatymui ir teismui visi
lygūs“)

(svarbiausia nuo čia)

2002 m. CPK prokuroro padėtis skyrėsi nuo 1964 m. CPK. Pagal naujojo CPK 49 str. byloje ieškovas visada yra pats prokuroras,
pareiškęs ieškinį, o ne asmuo, kurio interesais ieškinys pareikštas, nes ieškinys yra pareiškiamas viešojo intereso apsaugos tikslais.
Nors prokuroras neturi materialiojo teisinio intereso ir dėl to materialiąja teisine prasme negali būti šalimi, tačiau šalimi
jis gali būti ir yra procesine teisine (formaliąja) prasme. Todėl prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas
ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas CPK 42 str. Tačiau prokurorą nuo kitų ieškovų skiria tai, kad jo atžvilgiu negali būti
pareikštas priešieškinis.
Remiantis CPK 83 str. 1 d. 5 punktu, prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (kai siekiama apginti viešąjį interesą). Tai taip
pat reiškia, kad prokuroro ieškinį atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti priteisiamos ne iš prokuroro ar prokuratūros, bet iš
valstybės. Prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, tačiau visas kitas išlaidas prokuratūra turi padengti iš savo lėšų (jei
teismas atmeta ieškinį).

4 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys. (Marija neparuošė, įdedu nuo
savęs, kažkas turėtų tikti tikrai)
Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys.
Pareiškiančios ieškinį bei duodančius išvadas.
Institucijos, kurios pareiškia ieškinį turi būti numatytos tik specialiai įstatymu.
Pareiškusios ieškinį institucijos yra ieškovės.
50
 Turi visas procesines teises bei pareigas kaip ir šalys.
Lietuvoje ginti šį interesą gali tokios valstybės bei savivaldybės institucijos: → įstatymai
• konkurencijos taryba
• vartotojų teisių gynimo ir valstybės įstaigos bei visuomeninės vartotojų organizacijos.
• Valstybės turto fondas
• Profesinės sąjungos
• Žurnalistų etikos inspektorius
• Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
• Aplinkos apsaugos institucija
• Draudimo priežiūros komisija
• Vaiko teisių apsaugos institucijos
• Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo komisijos
• Valstybės kontrolierius seimo kontrolieriai
• Mokesčių administratorius
• Vyriausybės atstovas.

CK numato ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas. (713psl vadovėlis) tam tikrais numatytais atvejais šios institucijos turi ne
teisę bet pareigą kreiptis ir ginti viešąjį interesą.

Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.

Jei šios institucijos tokios teisės neturėtų, negalėtų atlikti savų funkcijų. Išvados pateikimas yra viena iš jų kompetencijos
įgyvendinimo priemonių. Pavyzdžiui, bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan.

Išvada teismui padeda nustatyti ne tik faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau bei operatyviau išspręsti bylą. Valstybės ir
savivaldybės institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas – pareikši ieškinį viešajam
interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą bylą pateikti išvadą byloje. Pavyzdžiui, valstybinė vaiko teisių apsaugos
institucija turi kreiptis su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ir t.t. galima teigti, jog nurodytos institucijos turi
teisinį tarnybinį suinteresuotumą, nes jos siekia teisinio proceso rezultato, atitinkančio jų tarnybinius interesus. Valstybės ar
savivaldybių institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio proceso stadijose.

Atitinkamos institucijos pareiškusios byloje ieškinį yra suprantamos kaip ieškovės, tačiau visiškai kitokia padėtis yra kuomet
remiantis CPK 49str 2dalimi jos įtraukiamos ar yra įtraukiamos į procesą, kad pareikštų išvadą . jos gali būti įtraukiamo ar
įtrauktos į ši procesą tik griežtai įstatymu numatytais atvejais ( pvz. Pagal CK, jeigu nagrinėjama tėvystės nuginčijimas tokiu
atveju vaiko globos institucija turi pareikšti savo išvadą ) taigi teismas turi tokią teisę įtraukti instituciją, jeigu įstatymas jam tai
daryti leidžia.
Procesinė padėtis institucijos, kuri dalyvauja procese tik išvadai pateikti skiriasi nuo procesinės padėties kuomet institucija
dalyvauja pareikšdama ieškinį. Ji byloje turi išreikšti objektyvią ir nešališką nuomonę, kad tinkamai užtikrintų asmenų interesus
(pvz. Nepilnamečių interesus). Šios institucijos negali būti teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi, nes kitaip reikštų, kad jos
negali pateikti nešališkos bei objektyvios nuomonės. Jų teisės taip pat skiriasi. Remiantis CPK 50str. 2d. jos gali tik susipažinti
su bylos medžiaga , duoti paaiškinimus, duoti parodymus, pateikti prašymus bei dalyvauti įrodymu tyrime.

49 straipsnis. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui
apginti bei šių subjektų teisė duoti išvadą byloje
1. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam
interesui ginti.
2. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į
procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso
gynimu.

51
3. Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba
asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų dalyvavimas procese yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta, jog tai reikalinga.
5. Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

5 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje. (Olia)
CPK numato, kad valstybių ir sav. Institucijos gali dalyvauti procese ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje,
siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu.(CPK 49 str. 2d.) Visuomenės organizacijos ir
kiti fiziniai bei juridiniai asmenys teisės tokiu būdu dalyvauti procese neturi. Išvados pateikimas yra viena iš valstybės ir
savivaldybių institucijų kompetencijos įgyvendinimo priemonių (pvz. Bylose dėl tėvų valdžios apribojimo išvadą apie tai, koks
teismo sprendimas geriausiai atitinka vaiko interesus, pateikia vaiko teisių apsaugos institucijos). Išvada teismui padeda ne tik
nustatyti faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau, operatyviau išspręsti bylą. Valstybės institucija gali pateikti išvadą tik tuo
atveju, jei tokia teisė tiesiogiai numatyta įstatyme. Pvz. Bylose dėl santuokos pripažinimo negaliojančia globos arba valstybinė vaiko
teisių apsaugos institucija, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas
ir pateikti išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų . Taigi valstybės ar sav.
Institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas: pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti
arba įstoti į kito asmens pradėtą byla ir pateikti išvadą byloje( PVZ. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi teisę
kreiptis su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai). Taigi jeigu tam tikros
valstybės ar sav., institucijos įstatymų nustatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti ir kartu turi įgaliojimus
pateikti išvadą tokio pobūdžio bylose, jos turi būti įtrauktos dalyvauti bylos nagrinėjime ir pateikti išvadą tik tada, kai ieškinį
pareiškė ne šios institucijos, bet kiti asmenys. Tuo tarpu jeigu šios institucijos pačios inicijavo bylos iškėlimą, tai institucijos
teisiškai pagrįsta pozicija turi būti išdėstyta ieškinyje ar pareiškime, kas prilygsta ir įstatymo reikalaujamai atitinkamo valstybės ar
sav. institucijos išvadai konkrečiu klausimu. Teismas gali pareikalauti ir kitų institucijų išvados tam tikrais klausimais
(pvz.,savivaldybių komunalinio ūkio ir architektūros institucijos, žemėtvarkos institucijos..) Valstybės ir sav. institucijos gali įstoti
į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva.( CPK 49str. 2d.) Dalyvaudamos procese šioje procesinėje padėtyje
( išvadai byloje nagrinėjamu klausimu pateikti), valstybės ar sav. institucijos suinteresuotos bylos baigtimi teisine prasme, nes
dalyvaudamos procese turi siekti, kad teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Todėl šios institucijos pripažintos
dalyvaujančiais byloje asmenimis, bet ne kitais proceso dalyviais,nors nei prie vienų, nei prie kitų asmenų grupės CPK jie
nepriskirti. Tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi padeda atskirti valstybės ar sav. inst. Pvz. nuo ekspertų, nes ekspertai nėra
teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Sunku atriboti valstybės inst. Dalyvavimą procese,
pateikiant išvadą byloje, nuo jų dalyvavimo byloje kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, arba nuo
suinteresuotų asmenų ypatingoje teisenoje. Atriboti reikia pagal valstybės inst. Suinteresuotumo bylos baigtimi pobūdį ir jos
santykius su ginčo šalimis:
• Jeigu valstybės ar sav. institucijos suinteresuotumas bylos baigtimi tik tarnybinis ir jos dalyvauja procese tik savo
funkcijom įgyvendinti, jei šios institucijos jokie materialieji teisiniai santykiai su šalimis nesieja ir būsimas teismo
sprendimas materialiosiom teisėm ir pareigom jokios įtakos neturės, tai inst. Turi dalyvauti byloje išvadai pateikti.
• Jei valstybės ar sav. instituciją su kuria nors bylos šalimi sieja materialieji teisiniai santykiai ir jei jos materialiosioms
teisėms ir pareigoms turės įtakos teismo sprendimas, tai ši institucija turi dalyvauti procese kaip tretysis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų.
Valstybės ar sav. institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio proceso stadijoje. Tačiau kai
kuriais atvejais šių institucijų dalyvavimas galimas ir kitose stadijose. Išvadą valstybės institucija išdėsto raštu, ją pasirašo
institucijos vadovas. Valstybės inst. išvada laikoma rašytiniu įrodymu byloje (CPK 197). Bylos nagrinėjime dalyvauja
institucijos atstovas, jis po įrodymų ištyrimo balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus
dėl išvados, ją paaiškina ir papildo. Pagal CPK 50 str. 2d. valstybės ir sav. institucijos, dalyvaudamos procese išvadai duoti ,
turi šias procesines teises: susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymu tyrime,
pateikti prašymus.

8 TEMA

8 tema. ATSTOVAVIMAS CP

1. Atstovavimo CP samprata (Aistė vietoj Aušros)

CPK 51 str. 1 dalyje sakoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens
dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą.
52
Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t.y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais,
neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų.
CP tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi.
Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti CP keliami tikslai.
Procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą.
C-nio P-so moksle yra 2 procesinio atstovavimo sąvokos:
1. procesinis atstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, kito
asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus.
2. atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas.
Kad nekiltų neaiškumų, ar tai teisinis santykis, ar tai procesiniai veiksmai, reikėtų manyti, kad atstovavimas yra procesinių
teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos
išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t.y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo
teisinio santykio esmė.
Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio teisiniais santykiais:
• atstovaujamojo ir atstovo;
• atstovo ir teismo;
• atstovaujamojo ir teismo.

Atstovavimas CP - tai toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens
(atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo
materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.
Procesinio atstovavimo CP institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties BP ir atstovavimo civilinėje teisėje.
Gynėjas BP gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti
procese teisiamojo ir todėl negali būti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).

2. Atstovavimo CP skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje (Vilma)

Aspektai:
Paskirtis.
Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus veiksmus atliki kitam asmeniui ir taip išvengti pareigos asmeniškai dalyvauti
civilinėje apyvartoje. Atstovas visada teisiškai pakeičia atstovaujamąjį.
Civiliniame procese atstovas taip pat gali visiškai pakeisti atstovaujamąjį (51 str. 2 d.) arba gali dalyvauti lygiagrečiai – procese
kartu su atstovu dalyvauja ir atstovaujamasis (51 str. 1 d.). CP-se atstovavimo tikslas – ne tik įsitraukti atstovaujamojo vardu ir jį
pakeisti, bet ir teikti jam kvalifikuotą teisinę pagalbą.

Įgaliojimų apimis.
CT dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime, tai priklauso nuo atstovo valios. atstovo įgal. apimtis nustatoma
suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą.
CP atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įst., o atstovas įgaliojime gali ją susiaurinti (59 str.). Įgaliojimų apimtis nustatoma
įgaliojime ir įstatyme tuo pačiu metu.

Kas atstovauja:
CT – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
CP – tik fiziniai asm. (56 str.)

3. Atstovavimo CP tikslas ir rūšys. Pagal įstatymą ir pagal susitarimą (Lauksmina)

Atstovavimo tikslai:
1. Procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas
2. Kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimas šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalba
3. Pagalba vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimo rūšys

Pagal atstovaujamąjį subjektą:

1. Atstovavimas fiziniams asmenims
2. Atstovavimas juridiniams asmenims

Juridinio asmens atstovas gali būti tik:

53
  Juridinio asmens darbuotojas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė įgaliojimą
 Advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį.
 Kartu su aukščiau išvardintais asmenimis atstovauti gali ir neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai,
mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.)

Juridinio asmens atstovu negali būti jo valdymo organas, nes jis pats išreiškia juridinio asmens valią, jo kompetenciją apibrėžia
įstatymai ar steigimo dokumentai, o atstovas turi gauti įgaliojimą pagal pavedimo ar darbo sutartį.

Pagal teisinių santykių atstovavimo privalomumą:

 Privalomasis arba būtinasis atstovavimas – kai šalis arba tretysis asmuo yra juridinis asmuo, teisme veikiantis per savo
valdymo organus ar valdymo organų atstovus. Taip pat, kai šalis ar tretysis asmuo dėl tam tikrų aplinkybių ir savo savybių
negali pats veikti procese savo vardu. Šie asmenys turi pareigą turėti atstovą byloje.
 Savanoriškas atstovavimas – tai šalies arba trečiojo asmens teisė turėti savo atstovą byloje.
Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą:
 Atstovavimas pagal įstatymą
 Atstovavimas pagal sutartį.

Atstovavimas pagal įstatymą.

Šiuo atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 str. nustatyta, kad atstovai pagal įstatymą atlieka
atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atstovaujamieji, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai
tam tikriems veiksmams atlikti keliamos papildomos sąlygos. Tad, jeigu įstatymas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi
atstovaujamojo procesines teises ir pareigas.
Atstovavimu pagal įstatymą siekiama įgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti, teisnumą ir veiksnumą. CPK
54 str. numatyta dvigubo atstovavimo galimybė, kai atstovas pagal įstatymą gali įgalioti kitą asmenį atstovauti pagal sutartį.

Atstovavimas pagal sutartį

Šis atstovavimas yra procesinio atstovavimo pagrindas, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pagrindu.
Atstovavimo pagal sutartį paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą.
Atstovais pagal pavedimą teisme gali būti (CPK 56 str.):
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui
(sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose.

3, 4 ir 5 punktų įvardijimą lemia ypatingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga),
arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu.

4. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas (Aurelija)

Atstovavimo teisiniai santykiai CP yra dvejopos prigimties:
1. atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese;
2. atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam tinkamai dalyvauti CP-e.
Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius:
 atstovo ir atstovaujamojo (vidinis atstovavimo aspektas);
 atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas).
Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam(jeigu jie
atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų).
Svarbus CPK 51str., kuriame nustatyta taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikoma tinkamu byloje dalyvaujančio
asmens, kuriam jis atstovauja dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad atstovaujamojo dalyvavimas
procese yra būtinas.

Atstovo procesinei padėčiai nemažą reikšmę turi atstovo įgaliojimų apimtis. Įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis priklauso nuo
atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovo pagal sutartį įgaliojimų
apimtis nurodoma įgaliojime.
CPK 59str. 1dalyje sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius
veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. To paties straipsnio 2dalyje nurodytos įstatymų numatytos išimtys: atstovo
įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus
kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai aptarti
įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties yra dvejopa:
1. pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime norint, kad atstovas turėtų
teisę juos atlikti;
2. pats įgaliotojas turi teisę įgaliojime nurodyti procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės atlikti.
54
ATSTOVO ĮGALIOJIJŲ ĮFORMINIMO TVARKA. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykių atsiradimo
pagrindas visada yra įstatymas, šiuo atveju šių santykių atsiradimas iš esmės nepriklauso nuo šalių valios. Įstatymas nustato ir
atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, būtina pateikti
teismui dokumentus, patvirtinančius įgaliojimus (pvz., vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ir pan.) ( CPK
52str). Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo, arba darbo sutartis (kai JA
atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas.

Pagal CPK 57str. 3dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su klientu sudaryta rašytine sutartimi.
Atskiri įgaliojimo šiuo atveju nereikia. Vadovaujantis CPK 57str. 2dalimi, kai atstovauti byloje vienas FA įgalioja kitą FA (ne
advokatą), įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši
nuostata taikoma nedažnai. Jeigu procese atstovaujama JA, įgaliojimą pasirašo jo vadovas. Kai JA atstovauja advokatas arba
advokato padėjėjas, laikomasi bendros tvarkos, t. y. pakanka pateikti sutartį.

5. Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme (Vaida)

Tai reglamentuoja CPK 60str.
1. Teisėjai, išskyrus atvejus, kai yra atstovai pagal įstatymą;
2. Prokurorai, išskyrus, kai jie atstovai pagal įst. Arba dalyvauja byloje kaip prokuratūros įgaliotiniai;
3. Asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba
4. Asmenys, kurių tokia teisė ribojama įst.
Vadovėlyj, 289 psl., aprašyta, kodėl būtent advokatai ar advokatų padėjėjai turėtų būti atstovais pagal pavedimą:

Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes:
1. Jie padeda vykdyti teisingumą ( dėl to suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu)
2. Valstybė turi būti garantuota dėl to, kad klientui dėl atstovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o jeigu atstovas netinkamai
elgiasi, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės.
Ten dar daug parašyta apie advokatus... jų kvalifi ir tt.., kas nori plačiai pasiskaitykit 289 psl.
Tarybiniais laikais atstovais galėjo būti beveik bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio teisinio išsilavinimo

6. Advokato teisinė padėtis CP-e. Privalomas advokato dalyvavimas (Vitalija)

Dažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą
yra profesinė veikla.
Advokato padėtis yra specifinė; ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos taisyklių. Taisyklių
nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę.
Specifinę advokato padėtį apsprendžia:
1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai iš
a) profesinio elgesio taisyklių;
b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų.
2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų:
a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko kvalifikacijos
universitetinis išsilavinimas;
b) egzamino išlaikymas;
c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju arba kuo nors iš Vyr.
patvirtinto sąrašo.
d) nepriekaištinga reputacija.
3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti.
4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min. 50 000 lt). Advokatas
atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą.
Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis:
1.advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui;
2.advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis.
Advokato teisinę padėtį CP-e reikia analizuoti trimis aspektais:
advokato santykiai su klientu;
advokato santykiai su teismu;
advokato santykiai su kitais advokatais.
Advokato santykiai su klientu
Advokato pareigos yra:
1) užtikrinti abipusį pasitikėjimą, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Tai yra fiduciariniai santykiai. Kadangi
advokatas yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, jis negali veikti priešingai teisingumo ir teisėtinumo
reikalavimams. Advokatas privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Atsidavimas klientui ir jo interesų gynimas turi
būti proto ribose.
2) advokatas turi vengti interesų konflikto: advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai kyla kliento ir jo asmeninių
interesų ir kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pvz. advokatas negali atstovauti byloje prieš tėvus, sutuoktinį, vaikus, brolius ir

55
t.t. Kai yra interesų konfliktas advokatas arba iš viso nesudaro sutarties, o jeigu konfliktas paaiškėja vėliau turi pranešti apie tai
klientui.
3) advokatas privalo užtikrinti konfidencialumą, jis negali atskleisti tos informacijos, kurią gavo iš kliento.
4) advokatas privalo informuoti klientą apie bylos eigą, operatyviai informuoti jį apie kiekvieną procesinį veiksmą.
5) advokatas neturi teisės atsisakyti atstovauti asmeniui be rimto pagrindo. Atsisakydamas atstovauti kai jau yra
sutartis, jis turi tai padaryti su mažiausiai įmanomais nuostoliais klientui ir taip, kad jis galėtų spėti susirasti kitą advokatą. Dar
pasirašydamas sutartį advokatas turi pasverti ar jo kvalifikacija leis jam tinkamai atstovauti klientui.
6) advokatas turi informuoti klientą apie savo kvalifikaciją, civilinės atsakomybės draudimo dydį apie honoraro dydį
ir jo apskaičiavimo būdą. Jis negali susitarti su klientu,, kad honoraro dydis priklausys nuo bylos baigties ar nuo išieškotos sumos.
(Ši taisyklė galioja visoje Europoje, išimčių yra Anglijoje)
7) advokatas privalo nedelsdamas perduoti klientui viską, ką gavo vykdydamas kliento pavedimą. Jis neturi teisės
laikyti gautus pinigus savo sąskaitoje, jis turi turėti kitą sąskaitą ar laikyti pinigus notaro depozite. Šių pinigų jis negali panaudoti
netgi tam, kad susimokėtų sau honorarą. Advokatas neturi teisės sudaryti sandorių dėl kliento turto ar dalyvauti varžytinėse dėl
kliento turto.
Advokato santykiai su teismu
1. advokatas privalo laikytis CP teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.
2. advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pvz., draudžiama pateikti dokumentus ar kitus įrodymus teismui, prieš
tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato.
3. advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz., advokatas neturi teisės remtis
aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Prof. etikos taisykles draudžia pateikti teismui rašytinius
įrodymus, kurių teisėtumu ar turinio teisingumu advokatas pats abejoja. Advokatas turi elgtis mandagiai ir taktiškai.
Teisminiame nagrinėjime advokatas, pastebėjęs įstatymų pažeidimus privalo informuoti apie tai teismą, kad jie būtų
ištaisyti. Draudžiama tokius pažeidimus nutylėti ir pranešti apie juos tik apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje. Advokatui
teisme draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiu ar kitais bylos dalyviais. Prieštarauti pirmininkaujančio veiksmams
advokatas gali tik pagal CPK 170 str.
Atvejai, kai advokatas veikia priešingai teisei (pažeidinėja prof. etikos taisykles):
1. įžeidinėja teisėją;
2. nevykdo teisėjo teisėtų nurodymų;
3. meluoja, pvz., vilkina procesą;
4. neinformavęs priešingos šalies susitinka su teisėju ar bando susitikti. Susitikti su teisėju nėra draudžiama, bet draudžiama
tai daryti slapta nuo kitos šalies.
5. viešai komentuoja bylą, kuri dar nėra išnagrinėta.
Advokato santykiai su kitais advokatais
Advokatūra yra profesinis susivienijimas. Jis turi užtikrinti, kad visi laikytųsi prof. etikos taisyklių reikalavimų.
Bendraujant su kitais advokatais kiekvienam advokatui yra nustatyti tam tikri elgesio kriterijai:
1. advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais nereikalingiems ginčams ir
bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis.
2. prof. etikos taisyklės nustato kiekvieno advokato pareigą vykdyti savo profesinės organizacijos nutarimus ir
laikytis etikos taisyklių. Jei advokatas mato, kad kolega pažeidinėja taisykles privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti apie tai
kontoros seniūnui, o jeigu taisyklės pažeidinėjamos šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai.
3. Taisyklės nustato, kad advokatas privalo pranešti kolegai ketinąs perimti jo vestą bylą. Sutikti vesti bylą jis gali
tik tada, kai visiškai išsiaiškina bylos atsisakymo priežastis (negalioja, kai reikia pakeisti susirgusį kolegą). Jeigu klientas prašo, kad
bylą vestų keli advokatai, kiekvienas jų turi sutikti.
4. advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu.
5. advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti.
Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą pareigų vykdymą jis gali būti traukiamas
baudžiamojon, civilinėn ir drausminėn atsakomybėn.
Iš konspektų:
Advokatų kooperavimasis pasireiškia:
1. pasitelkiant kitus advokatus, jei advokatas mato, kad byla sudėtinga. Tokiais atvejais jis turi atsiklausti kliento ar šis
sutinka;
2. perimant bylas iš kolegų;
3. derinant bylos nagrinėjimo laiką ir iš anksto pranešant kitai šaliai, jei jis negalės atvykti;
Be to advokatas turi:
4. rūpintis advokatų padėjėjų kvalifikacija ir darbo kokybe;
5. kelti savo kvalifikaciją .
Būtinas advokato dalyvavimas.(šiuo kl.medžiagos niekur neradau, CK ir CPK taip pat apie tai detaliai nieko nekalbama)
CPK 51str.3d.teigiama: Šio Kodekso bei CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą.
CK 2.115 straipsnis. Priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turinys
1. Šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami, kad juridinio asmens
akcijos (dalys, pajai), priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai
negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi.
2. Ieškinio pareiškimas dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo paduodamas apygardos teismui pagal juridinio asmens
buveinę. Teismas privalo pranešti juridiniam asmeniui, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų būti priverstinai parduodamos, apie
ieškinio padavimą ir sprendimus.
3. Šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui.
2.126 straipsnis. Pareiškimo padavimas
56
3. Rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato atstovavimas pareiškėjui
būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl veiklos tyrimo. Šios dalies nuostatos netaikomos, jei dėl veiklos tyrimo kreipiasi
prokuroras, gindamas viešą interesą.

7. Kuratorius CP-e (Daiva)

Kaip papildoma asmenų procesinių teisių apsaugos garantija yra CPK 129 str. suteikta procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui
galimybė. Šis būdas veiksmingas tuo, kad kuratorius yra realus fizinis asmuo, gaunantis visą procesinę informaciją ir turintis visas
atsakovo teises, taigi ir galintis iš tikrųjų ginti atstovaujamo asmens interesus.

Kuratorius – tai teismo paskirtas laikinas šalies atstovas pagal įstatymą. Procesiniu požiūriu jis yra tik atstovas – su
atstovaujamuoju jo nesieja jokios materialiosios subjektinės teisės ir pareigos.

CPK 39 str.:
1. Šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai atstovaujančio organo, arba kurios
gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti
kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Kuratoriumi gali būti paskirtas tik fizinis asmuo ir tik jo
sutikimu. Teismo nutartis paskirti kuratorių gali būti priimama rašytinio proceso tvarka. Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia išnykus
aplinkybėms, kurių pagrindu buvo paskirtas kuratorius, ar paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą. Kuratorius turi jo atstovaujamos
šalies procesines teises ir pareigas.
2. Apie kuratoriaus paskyrimą, išskyrus atvejus, kai kuratorius paskiriamas šaliai, neturinčiai civilinio procesinio veiksnumo ir
atstovo pagal įstatymą, teismas viešai paskelbia teisme (nutartis apie kuratoriaus paskyrimą pakabinama teismo skelbimų lentoje) bei
suinteresuotos šalies lėšomis viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki
teismo posėdžio dienos.
3. Kuratorius pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus įkainius bei tvarką turi teisę gauti atlyginimą už atstovavimą.
Atstovavimo išlaidas apmoka šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas. Šalis, kuri prašo paskirti kuratorių, jo atstovavimo
išlaidas sumoka iš anksto.
4. Kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas
atstovaujamosios šalies interesams.

Taigi, yra dvi sąlygos, būtinos skiriant byloje kuratorių:

1. asmens gyvenamoji ar darbo vieta yra nežinoma arba jis neturi atstovaujančio organo;
2. tokiam asmeniui reikia skubiai įteikti procesinį dokumentą, lemiantį būtinumą ginti jo teises.

Kuratoriui skirti būtinos abi šios sąlygos. Į bylą nagrinėjantį teismą su atitinkamu prašymu turėtų būti kreipiamasi raštu. Teismo
posėdyje pareikštą tokį prašymą teismas jame gali ir išnagrinėti, ypač kai žinoma kuratoriaus kandidatūra ir turimas jo sutikimas.
Kitais atvejais šis prašymas bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t.y. nekviečiant šalių į teismo posėdį ir joms nedalyvaujant.
Sustabdžius bylą dėl to, kad šalis netenka veiksnumo ir neturi atsakovo pagal įstatymą, skyrus jai kuratorių bylos sustabdymo
pagrindas išnyksta ir bylą būtina atnaujinti.

Kuratoriumi gali būti skiriamas ir advokatas (jei jis nėra suinteresuotos šalies atstovas). Paprastai pirmumas pasirenkant kuratorių
byloje gali būti teikiamas šalies giminaičiams ar kt. asmenims, kurie yra suinteresuoti kuo veiksmingesne jos teisių ar įstatymo
saugomų interesų gynyba. Skirti kuratorių yra teismo prerogatyva, todėl teismo nesaisto ieškovo siūlymas skirti kuratoriumi
konkretų asmenį.

129 straipsnis. Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui

1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai atstovaujančio organo, turi būti įteiktas
ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos
paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis teismas
suinteresuotos šalies prašymu.
2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos arba jei šalis
neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis
bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą.
3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos.

Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu, CPK 131 str. numatyta:

1. Jeigu paaiškėja, kad prašymas paskirti kuratorių arba įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant buvo nepagrįstas, teismas
nutartimi nustato įprastinį procesinio dokumento įteikimo būdą, o jei yra būtinybė, nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo
kuratoriaus paskyrimo arba dokumentų įteikimo viešai paskelbiant momento.
2. Šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad nepagrįstai būtų paskirtas kuratorius arba viešai paskelbti
procesiniai dokumentai, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų.

57
9 TEMA

9 tema. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS

1. Civiliniu bylu priskyrimo teismams samprata ir principai(Giedrė, nes Marija neparuošė)

Subj. teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kt. institucijos. Kilus ginčui svarbu tiksliai nustatyti, kokia institucija turi nagrinėti
ginčą. Čia padeda priskirtinumo institutas.
Civ. bylų priskyrimas teismams- tai teisės normų visuma, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti
vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus. Tai bylų priskyrimas teismo kompetencijai.
Tą apibrėžia CPK 22str.-„.. teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, intelektinės nuosavybės,
bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta ginčo sprendimo ne
teisme tvarka. Teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų
sprendimo priėmimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.“
Kompetencija ir priskirtinumas — netapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma.
Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, tai jurisdikcinė veikla. Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią
teisę ją nagrinėti.

Priskirtinumas skirstomas:
*pagal tai, kiek institucijų - viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą:
1) į vienetinį, kartais dar vadinamas išimtiniu ar imperatyviuoju (nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos,
pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo
susitarimu, nei kitos institucijos)
2) į dauginį ( nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija.). Dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į :
2.1) alternatyvųjį (suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis- teismą ar arbitražą)
2.2) sąlyginį (gali kreiptis asmuo, jei laikėsi išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka
gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja
pretenzijų pareiškimo tvarka, kitais atvejais prieš kreipdamasis į teismą, turi kreiptis į darbo ginčų komisiją ).
2.3) sutartinį (kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją, dažniausiai arbitražą. Sutartinis
priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį priskirtinumą ).

Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas nepriklauso spręsti teismui, asmuo
neturi teisės kreiptis į teismą. Asmens, kuris kreipiasi dėl nepriklausančio teismo kompetencijai ginčo, pareiškimą teismas atsisako
priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas pats sprendžia ar byla priklauso jo kompetencijai.

2. Bylos nagrinėtinos teisme. Eismo ir kt. ginčus dėl teises sprendžiančių institucijų kompetencijos atribojimas (Rūta Sluškaitė)
Teismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo galias riboja valstybės
teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip pat gali būti ribojama tam tikra valstybės
teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.)
Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo
jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija.
Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu)
ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).
Žinybingumas
Liaudiškai tariant žinybingumas atsako į klausimą kas nagrinės ginčą: teismas ar kokia nors kita institucija (arbitražas,
ginčų komisija ir t.t.).
Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai svarbu tiksliai nustatyti,
kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda
žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją
nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma.
Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o
žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine
veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos
visumos priskyrimas teismo kompetencijai.
Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir dauginį.
1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje, t.y. yra tos
institucijos kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto
konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos.
2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis skirstomas į:
alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį.
a) Alternatyvusis. Suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią jis norėtų kreiptis. Pasinaudojus
galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas.
b) Sąlyginis. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas yra žinybingas, atsiranda tik, jeigu suinteresuotas asmuo
laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Būna labai įvairiai: 1) prieš kreipiantis į teismą reikia pabandyti
58
išspręsti ginčą patiems pretenzijos pareiškimo tvarka (pvz., klientų ginčai su ryšių organizacijomis); 2) prieš kreipiantis į teismą
reikia mėginti spręsti ginčą neteisminėje institucijoje,pvz., kreiptis į aukštesnio pavaldumo administracinę instituciją arba pareigūną
(pvz., muitinės kodeksas nustato, kad asmenų skundai dėl muitinės veiksmų paduodami teritorinei muitinei, o jos veiksmai
skundžiami muitinės departamentui, pastarojo sprendimą galima skųsti teismui).
c) Sutartinis žinybingumas. Šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai
sutartinis žinybingumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 28 str.). Tačiau sutartinis žinybingumas negalimas,
jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį žinybingumą, pvz., draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražui ginčus, kylančius
iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kt. teisinių santykių. (Komercinio arbitražo
įstatymo 11 str.).
Pagal CPK 26 str. teismams žinybingi visi ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, finansų, bankroto teisinių santykių
ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės žinybingumą
teismui, o tai reiškia, kad visi ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 30 str. ir Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatas. Tačiau tai nereiškia, kad žinybingumo institutas prarado
savo prasmę, kadangi yra išimčių: pvz., Krašto apsaugos tarnybos įst. nustato, kad kai kurie ginčai nežinybingi teismui (dėl karinio
laipsnio suteikimo ar nepriėmimo į profesionalią tarnybą). Taip pat teismui nežinybingi ginčai dėl: iškeldinimo iš savavališkai
užimtų gyv. patalpų, santuokos nutraukimo, kai kreipiasi vyras be žmonos sutikimo, o ji (žmona) nėščia ar yra mažas (iki 1 m.)
vaikas; tėvystės nustatymo, jei gimimo liudijime yra įrašytas konkretus asmuo; laiku nesumokėtų SODROS mokesčių; pilietybės
nustatymo ir t.t. Yra 16 punktų iš įvairių įstatymų. Mikelėno nuomone šios išimtys ne visada pagrįstos.
Žinybingumas yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas teismui nežinybingas, asmuo neturi teisės kreiptis į
teismą. Besikreipiančio dėl nežinybingo ginčo asmens pareiškimą teismas atsisako priimti (CPK. 150 str. 1 p.), o kai esant ginčą
nežinybingą paaiškėja jau iškėlus bylą, ji nutraukiama (CPK 243 str.). Ginčo žinybingumą nustato pats teismas ex officio. Bet
teismas negali elgtis prieš įstatymą ir priimti nežinybingą ginčą. Tačiau jis gali, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 str., priimti
ginčą, jo nenagrinėti ir kreiptis į Konstitucinį teismą (Konstitucijos 110 str. nustatyta tvarka) dėl įstatymo, nustatančio, kad ginčas
teismui nežinybingas, atitikimo Konstitucijai. (Kada mūsų teismai ką nors tokio darys neaišku).
Problemas, kai įstatymas neaiškus ar yra teisės normų, reguliuojančių civilinių bylų žinybingumą, prieštaravimų, gali
išspręsti pats teismas, remdamasis CPK 29 str. Jame įtvirtintas teisminio žinybingumo pirmenybės principas: kilus abejonei dėl
ginčo žinybingumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja žinybingumą, kolizijai, ginčas laikomas žinybingu teismui.
Sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni žinybingi teismui o kiti – ne, visi reikalavimai nagrinėjami teisme.
Daugelis išimčių iš žinybingumo nesiderina su Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija todėl juos reikėtų naikinti, nes
kitaip gali Lietuvėlė brangiai mokėti.
Be ginčo bylų, teismas nagrinėja ir ne ginčo bylas. Šių bylų žinybingumas nustatomas remiantis priešinga nei ginčo bylos
taisykle – pagal sąrašo principą: teismui žinybingos tik tos ne ginčo bylos, kurios išvardintos CPK 270 str.
Atskirai paminėtinas specifinis žinybingumo įgyvendinimo būdas. Žinybingumas gali būti ir ginimosi nuo ieškinio priemonė.
Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas teismui nežinybingas, ir reikalauti bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas
turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti ar ginčas žinybingas teismui.

3. Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys (Kęstas, o vietoj jo Inga)

Teismas, kaip bet kuri institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įst. nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). be įstatymo,
teismo galias riboja v – bės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Pvz., teismo galia negali peržengti v – bės
teritorijos ribų. Kad kiekvienos v – bės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių v – bių
susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir tam tikra v – bės teritorijos dalimi. Pagrindinė teismo f – ja yra spręsti ginčus
dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama
jurisdikcine. Teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines f – jas: kai kuriose v – bėse tvarko nekilnojamojo turto registrą, skiria arbitrus,
taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir
jurisdikcinę, ir ne jurisdikcinę f – jas. Joms vykdyti teismui suteikta atisitinkamos teisės ir įgaliojimai.

Teismo kompetencija – teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas f – jas, visuma.

Kompetencijos rūšys:
• Pagal vykdomų f – jų prigimtį:
o jurisdikcinė (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu; šią kompetenciją reglamentuoja priskirtinumo ir
teismingumo institutai);
o ne jurisdikcinė (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio f – jų vykdymu).
• LR Teismų įst. išskiriamos kompetencijos rūšys (12 str. 2, 3, 4, 5 dalys):
o bendrosios kompetencijos teismai;
o specializuoti teismai.

Bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai
yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų
kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę
bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.

59
Specializuoti teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai,
nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų
byloms nagrinėti gali būti steigiami ir kiti specializuoti teismai.

4. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių (Monika Šiaudinytė)
Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t.y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo klausimą, reikia išsiaiškinti,
koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra teismų sistema. LR Konstitucijos 111 straipsnis nurodo,
kad Lietuvos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Be to, 1999
m. sausio 14 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lietuvoje buvo įkurta specializuotų – administracinių teismų- sistema
(pradėjo veikti 1999 m. gegužės 1 d.). Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki
1998 m. Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas (likviduotas 1998 m. kovo 3 d. įstatymu.).
Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, kurios teismų sistemos –
administracinių ar bendrosios kompetencijos – teismuose turi būti nagrinėjama konkreti byla.
Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą – kurios grandies bendrosios
kompetencijos teismas, t.y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal
galiojančius įstatymus nei Aukščiausias Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka
atriboti tik apylinkės ir apygardos teismų kompetenciją.
Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią
bylą. Pvz., nustačius, kad byla nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš 54 veikiančiųjų
turi tokią teisę.
Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme – galima ir apeliacinė ar kasacinė
jos nagrinėjimo tvarka. Pvz., šalis pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų
nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine tvarka.Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks
teismas ar teismai vykdo kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą.
Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismų
kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo
teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo
jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų t.y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.
Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus:
1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas;
2. konkretų tos pačios grandies teismą;
3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t.y. konkretų teismą
instancijų sistemoje.
Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas:
- rūšinis (dalykinis);
- teritorinis;
- funkcinis.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui
neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą.
Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą
atsižvelgdamas į teismingumą, t.y. teismui, kuriam ji teisminga. Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio
teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka.
Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau kai kuriose iš jų
teismas ex officio bylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui teisminga arba atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo
šalys.
CPK 25 str. Civilinių bylų teismingumas
Civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismai, šio Kodekso nustatyta tvarka.
26 str. Civilinių bylų rūšinis teismingumas
1.Visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio Kodekso 27, 28 str.
2. Jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administracinės teisės aktu, kurio
teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto
teisėtumo klausimą.
27 str. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas:
1. kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto
perdalijimo;
2. dėl autorinių neturtinių teisinių santykių;
3. dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;
4. dėl bankroto ir restruktūrizavimo;
5. pagal banko administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo;
6. kurių viena šalis yra užsienio valstybė;
7. pagal ieškinius dėl priverstinio abiejų (dalių, pajų) pardavimo;
8. pagal ieškinius dėl pirminio asmens veiklos tyrimo;
9. kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios institucijos teismas nagrinėja apygardos teismas.
28 str. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui
60
 Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas:
1. dėl ginčų, numatytų LR patentų įstatyme;
2. dėl ginčų, numatytų LR prekių ženklų įst.;
3. dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti LR pilietį, gyvenantį LR arba užsienio valstybėje;
4. kitas civilines bylas, kurios pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos
teismas.

5. Civiliniu bylų teismingumo samprata ir rūšys (Vita)

Išsprendus klausimą dėl bylos priskirtinumo, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas ją nagrinės. Tai padaroma pagal tam tikras
taisykles.
Teismingumas- teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams. Teismingumo institutas- taisyklių visuma,
reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką. Teismingumas paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.
CPK apie teismingumą- IV skyrius (25-36 str.).

Norint nustatyti teismingumą reikia:

1. išsiaiškinti teismų sistemos rūšį (t.y. bendrasis ar specializuotas teismas); jei nustatoma, kad byla nagrinėjama bendrosios
kompetencijos teismuose, reikia nustatyti kurios konkrečios grandies teismas ją nagrinės kaip pirmosios instancijos teismas
(t.y. apylinkių ar apygardų)
2. tada iš kelių tos grandies teismų reikia išskirti konkretų teismą (t.y. jei apygardų, tai vieną iš 5, jei apylinkių- viena iš 54
teismų)
3. kadangi yra instancinė teismų sistema, tai galimas ir bylos nagrinėjimas apeliacine bei kasacine tvarka. Taigi reikia
nustatyti ir teismus, vykdančius šias funkcijas, kai byla išnagrinėta atitinkamam pirmosios instancijos teisme ir yra
apskųsta.

Skiriamas 3 rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis, funkcinis. (apie tai plačiau kituose klausimuose).
Jei byla teismui yra neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti nagrinėti pareiškimą (CPK 137 str.2d.2p.). Jei iškėlus bylą nustatoma,
kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą nagrinėti teismui, kuriam ji byla
teisminga. Teismo, kuris išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti
besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka (329 str. 2d. 6p.).
Taigi civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga.

6. Rūšinis teismingumas (Rūta Šliažaitė)

TEISMINGUMAS – tai teismams priskirtinų bylų paskirstymas bendrosios kompetencijos teismų sistemos viduje ( apylinkės ar
apygardos) ir bendrosios kompetencijos sistemų grandies konkrečiam (apylinkės, apygardos) teismui, taip pat teismo, vykdančio tam
tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t.y. konkretaus teismo instancinėje teismų sistemoje
(apeliacinės instancijos teismo ar kasacinio teismo), arba teismo vykdančio tam tikrą specialią funkciją (pripažįstančio ir leidžiančio
vykdyti užsienio teismų sprendimus), nustatymas.
CPK 329str 2 d 6p – teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teismingumo taisykles sprendimas turi
būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka ir kasacine tvarka (360 str.).
• RŪŠINIS TEISMINGUMAS
26 str. 1d bendroji rūšinio teismingumo taisyklė: visas bylas kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja apylinkės teismai, jeigu
įstatyme nenurodyta kitaip.
Rūšinis teismingumas padeda nustatyti koks vientisos teismų sistemos teismas – bendrosios kompetencijos ar
specializuotos – turi nagrinėti bylą.

Esminiai civilinių bylų teismingumo kriterijai:

1. Ginčo dalykas. Tai yra pagrindinis kriterijus (ieškiniai dėl įmonių bankroto, dėl juridinio asmens veiklos tyrimo ir
pan.) todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu.
2. Ginčo subjektų teisinė padėtis (ginčo šalys). Jeigu viena iš šalių yra užsienio valstybė, byla teisminga apygardos
teismui.
3. Ginčo suma. Bylas, kur turtinio ginčo suma viršija 100 tūkst. litų, nagrinėja apygardos teismas.
CPK 27 str. nurodoma kokias bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apygardos teismai pagal civilinių bylų rūšinio teismingumo
kriterijus, kuriuos lemia ir materialiųjų santykių pobūdis. Pateiktas sąrašas nėra baigtinis. CPK 28 str. nurodoma, kai bylas kaip
pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas.
27 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas:
1) kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo;
2) dėl autorinių neturtinių teisinių santykių;
3) dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;
4) dėl bankroto ir restruktūrizavimo;
61
5) pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo;
6) kurių viena šalis yra užsienio valstybė;
7) pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo;
8) pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo;
9) kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismai.
28 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui
Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas:
1) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos patentų įstatyme;
2) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme;
3) dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje
arba užsienio valstybėje;
4) kitas civilines bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos
teismas.

7. Teritorinis teismingumas ir jo rūšys (Egle Tamašauskaitė)

Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pvz.: apylinkės, apygardos, teismams. Teritorinis
teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas
pasikeistų, pvz.: iškėlus bylą atsakovas pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus,
kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pvz.: atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir pan.
Teritorinis teismingumas skirstomas į:
 Bendrąjį;
 Alternatyvųjį;
 Išimtinį;
 Sutartinį;
 Kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra
juridinis asmuo - pagal juridinio asmens organo buveinės vietą (CPK 29 str.). Kai atsakovas yra v-bė ar savivaldybė, ieškinys
pareiškiamas pagal v-bei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinės vietą.
Fiz. asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena; ji paprastai nurodoma asmens tapatumą
patvirtinančiuose dokumentuose.
Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. (CPK 32 str.)

Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įst. nurodo galimybę nagrinėti byla 2 ar daugiau tos pačios grandies teismų.
Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 30 str. 12 d.). Jei ieškovas kreipiasi į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas
praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kt. teismą. Alt. terit. teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypač
reikšmingi ieškovo teisės ir interesai, pvz.: išlaikymo, žalos atlyginimo byloms. Ieškovui suteikiama galimybė pasirinkti tokį teismą,
į kurį jam būtų patogiau kreiptis. CPK 30 str. Nustatytas toks altern. teritorinis teismingumas:
• ieškinys atsakovui, kurio gyv. vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba paskutinę žinomą jo
gyv. vietą;
• ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyv. vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą;
• ieškinys, susijęs su JA filialo veikla, gali būti pareiškimas ir pagal filialo buveinės vietą;
• ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas ir pagal ieškovo gyvenamąją vietą;
• ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fiz. asmens sveikatą, taip pat atimant gyvybę, gali būti pareiškiamas
pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą;
• ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv. vietą arba žalos padarymo vietą;
• ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtu nuteisimo, neteisėto suėmimo taikant kardomąją priemonę, neteisėto
sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, neteisėtos admin. nuobaudos – arešto – skyrimo, taip pat dėl
žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civ. bylą, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv.
vietą;
• ieškinys dėl atlyginimo nuostolių, atsiradusių laivams susidūrus, ir dėl atlyginimo išieškojimo už pagalbos suteikimą ir
gelbėjimą jūroje, taip pat visais kitais atvejais, kai ginčas kyla dėl vežimo jūra teisinių santykių, gali būti reiškiamas ir pagal
atsakovo laivo buvimo arba laivo įregistravimo uosto vietą;
• ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas ir pagal sutarties įvykdymo vietą;
• ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas taip pat pagal globėjo,
rūp. ar turto admin. gyvenamąją ar buvimo vietą;
• ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas ir pagal vartotojo gyv. vietą.
Alternatyviojo teritorinio teismingumo atveju šalys taip pat gali savo susitarimu pasirinkti teismą, kuris nagrinės bylą. (CPK 32 str.)

Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Pagal CPK 31 str. Ieškiniai dėl
daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo
santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo
dalies buvimo vietos teismui.

62
Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu šio teismingumo keisti negali
(išskyrus CPK 35 str. Išimtinius atvejus).

Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio susitarimu (tik taip jos
negali keisti rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo). Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir
pateiktas kartu su ieškinio pareiškimu (šį klausimą gali aptarti šalys ir sudaromoje sutartyje). Šalys gali susitarti, kad jų bylą nagrinės
konkretus teismas (prorogacinis susitarimas), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems byla teisminga, jos negalės nagrinėti
(derogacinis susitarimas). Prorogaciniu susitarimu taip pat gali būti pripažįstama situacija, kai ieškovas kreipiasi į teismą
pažeisdamas bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, tačiau teismas jo pareiškimą priima, o atsakovas neprieštarauja, kad byla
būtų nagrinėjama tame teisme. Sutartinis teismingumas būdingas tarptautinėms prekybos sutartims.

Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų
teismingumą. (CPK 33 str.).
Pagal teritorinį teismingumą kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje. Nustatant, kuris apygardos
teismas turi nagrinėti bylą, reikia vadovautis CPK 29-33 str. Vilniaus apygardos teismui bylos priskirtos vadovaujantis išimtinio
teismingumo principu.

8. Funkcinis teismingumas (Dovilė)

Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t.y. nustatoma, koks teismas turi
teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su
jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,.
LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir
apygardų teismai.
Kaip apeliacinė instancija civ. bylas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkės
teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (CPK 301str). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip
pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (CPK 301str).
Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik AT (CPK 340str). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal kasacinius skundus dėl
arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo
klausimus (CPK 809str).
AT, be kasacinės f-jos, atlieka ir vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo f-ją (CPK 4str).
Kiekvienas teismas savo f-nę kompetenciją privalo patikrinti ex officio (pgl pareigas)

9. Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai. Civilinės bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimo
kitam teismui tvarka. Ginčų dėl teismingumo neleistinumas (Irma)
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui
neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas
pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą, t. y. teismui, kuriam ji teisminga
(CPK 34 str. 2 d. 4 p.)- Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas
privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau kai kuriose iš jų teismas ex
ofjicio bylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui teisminga arba, atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo šalys.

Civilinės bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka. Ginčų dėl teismingumo neleistinumas
Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ją turėtų nagrinėti kitas teismas
(CPK 34 str. L d.). Tačiau kartu CPK. 34 35 straipsniuose numatytos išimtys, kada byla, priimta vieno teismo savo žinion, gali būti
perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:
1) teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų
buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus (CPK 34 str. 2 d. 1 p.);
2) atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui (CPK 34 str. 2 d.
2 p.);
3) nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų negalima pakeisti kitais tame teisme.(CPK 34 str. 2 d. 3 p.);
4) iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismo žinion pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 str. 2 d. 4 p.);
5) byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju sustabdyta byla perduodama ban-
kroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 34 str. 2 d. 5 p.).
Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį ir ją byloje dalyvaujantys asmenys gali skųsti apeliacine tvarka, išskyrus
atvejus, kai byla perduodama kitam teismui CPK 34 straipsnio antrosios dalies 2-3 ir 5 punktuose numatytais atvejais. Byla
siunčiama į kitą teismą, kai įsiteisėja teismo nutartis perduoti bylą. Gautą iš kito teismo civilinę bylą teismas privalo priimti savo
žinion ir išnagrinėti iš esmės. Jokie bendrosios kompetencijos teismų ginčai dėl bylos perdavimo neleidžiami (CPK 36 str. 1 d.).
Tačiau bylą, aukštesnės pakopos teismui pagal CPK 34 straipsnio antrosios dalies 4 punktą perduotą neteisėtai, aukštesnės pakopos
teismas, konstatavęs šį pažeidimą, savo nutartimi grąžina nagrinėti pagal teismingumą. Jokia aukštesnės pakopos teismo nutartis yra
galutinė ir neskundžiamą (CPK 36 str. 1 d.).
CPK 35 straipsnis nurodo dar vieną bylos kitam teismui perdavimo galimybę: išimtiniais atvejais (pvz., kai kito teismo veiklos
teritorijoje gyvena dauguma byloje dalyvaujančių asmenų, byloje dalyvaujantys asmenys išreiškia pagrįsti) abejonių dėl atitinkamo
63
teismo teisėjų nešališkumo ir pan.), byla gali būti perduodama kitam tos pačios pakopos teismui, kad būtų išnagrinėta kuo
operatyviau ir ekonomiškiau. Vieno apylinkės teismo bylą kitam apylinkės teismui šiuo pagrindu gali perduoti apygardos teismo,
kurio teritorijoje yra abu apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus teismo pirmininkas. Jeigu abu
apylinkių teismai yra skirtingų apygardų teritorijoje, bylos perdavimo klausimą sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas
arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Dėl bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui
sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 35 str. 2 d.).
Pagal CPK 35 straipsnio antrąją dalį, jeigu byla yra labai sudėtinga, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu apygardos
teismo, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas,
turi teisę bylą, priklausančią apylinkės teismo kompetencijai, perduoti nagrinėti apygardos teismui.
CPK 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad bylą, kai dalyvaujantis asmuo yra teisėjas ir ji priklauso teismo, kuriame jis dirba,
kompetencijai arba kai teisme, turinčiame nagrinėti bylą, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis
(sugyventinis), aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda nagrinėti kitam tos
pačios pakopos teismui. Tačiau šis bylos perdavimo pagrindas netaikomas, kai teisėjas arba byloje dalyvaujančio asmens artimieji
giminaičiai, sutuoktinis (sugyventinis) dirba Lietuvos Aukščiausiame Teisme arba Lietuvos apeliaciniame teisme.

10. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai. Teismingumo kolegija
(Eglė Urbonaitė)
Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų
paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis
į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.).
Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą
atsižvelgdamas į teismingumą. Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau būna ir
taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys.
Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei nustatyti bendros kompetencijos
ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas specializuotas teismas – Administracinis).
CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas, išskyrus nurodytas 136, 136 1 ir
3
136 str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip.
CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar
organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar
neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo.

Teismingumo kolegija. Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio
proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
pirmininkas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų
paskirtą teisėją.
Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti teismingumo klausimus paduoda per Lietuvos
Aukščiausiąjį Teismą, informuodami apie tai dalyvaujančius byloje asmenis. Prašymą ar nutartį speciali teisėjų kolegija išnagrinėja
per 10 dienų nuo prašymo ar nutarties gavimo, nekviesdama į posėdį byloje dalyvaujančių asmenų. Kolegijos posėdžiams
pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba
kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos teismingumo
neskundžiama. Byla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo išsiunčiama į atitinkamą pirmosios
instancijos teismą, kuriam ji teisminga, arba į apeliacinės instancijos teismą, kuriam nutartis dėl teismingumo yra privaloma.

10. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai. Teismingumo kolegija
(Jūratė Jackauskaitė)
Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį ir ginčo
subjektinės teisės turinį. Administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių.
Bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių.
Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti
jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų
kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos
savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo
(Civilinio kodekso 485 straipsnis);
4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip
pat dėl mokestinių ginčų;
5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo
įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);
6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės
tarnautojais nutraukimo;
7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

64
 8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus
civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;
9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;
10) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;
11) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų
ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus
teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
12) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų
teisėtumo;
13) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat
skundų dėl pabėgėlio statuso.
Sąrašas nebaigtinis.
Teismingumo kolegija
Iki administracinių teismų sistemos sukūrimo Lietuvoje visi teisiniai ginčai, taip pat ir kylantys iš administracinių teisinių
santykių, buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Įkūrus specializuotų administracinių teismų sistemą kartais
praktikoje gali iškilti klausimas – kuris teismas – bendrosios kompetencijos ar administracinis – turi nagrinėti tam tikrą teisinį
konfliktą, juolab kad valstybėje ilgą laiką veikiant tik bendrosios kompetencijos teismų sistemai negalėjo susiformuoti jokie aiškesni
teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų kriterijai. Šiems klausimams spręsti įstatymų leidėjas
sukūrė tam tikrą teisinį mechanizmą – specialiąją teisėjų kolegiją (praktikoje neretai vadinamą teismingumo kolegija).
Teismingumo kolegiją sudaro:
• 2 LAT teisėjai
• 2 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai
Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis dėl konkrečios bylos teismingumo yra neskundžiama ir privaloma teismui, kurio
kompetencijai priskirta konkreti byla.

10 TEMA

CPT 10 tema. Procesiniai terminai. Teismo nuobaudos

1. PROCESINIAI TERMINAI, JŲ SAMPRATA IR RŪŠYS. (Aušra)

Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys
privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus.

Procesiniai terminai yra nustatomi tam, kad:

1) Būtų įgyvendinti operatyvumo ir ekonomiškumo principai, įtvirtinti CPK 7 str.;
2) Dėl didelio bylų skaičiaus būtų tinkamai organizuojamas teisėjo darbas;

Terminų klasifikavimas

I. Pagal tai, kieno jie yra nustatyti:

a. Įstatymo nustatyti terminai – tai įstatyme nustatyti terminai tam tikriems veiksmams atlikti (pvz.: septynių dienų
terminas atskirajam skundui paduoti, trisdešimties dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti ir t.t.);
b. Teismo nustatyti terminai – tai teismo nustatyti terminai tam tikriems veiksmams atlikti (CPK str.);
Pastaba: įstatyme gali būti numatytas minimalus ar maksimalus terminas, kurio neperžengdamas teismas gali nustatyti
terminą tam tikriems veiksmams atlikti.

II. Pagal paskirtį skirstomi į skirtus:

a. Teismui tam tikriems veiksmams atlikti;
b. Dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti;
c. Kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti;

Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui ir civilinės bylos išnagrinėjimo terminai

Pasirengimas prasideda, kai teismas išsprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą ir tai turi būti padaryta ne vėliau, kaip per
dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio įregistravimo teisme, o jeigu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – per tris dienas
(CPK 137 str. 3 d.). Taigi įstatymas suteikia teisę teismui pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminus. Įstatyme
nustatyta tik per kiek laiko turi būti pasirengta nagrinėti bylą teisme:
1. darbo bylas – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos;
2. daikto valdymo pažeidimų bylas – per trisdešimt dienų;
65
Iš esmės teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėt per vieną teismo posėdį. Ši procesinė norma kartu su kitomis užkerta kelią bylų
nagrinėjimo vilkinimui. Tačiau įstatymuose gali būti nustatytas kai kurių kategorijų civilinių bylų išnagrinėjimo terminas:
3. darbo bylos – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai buvo baigta rengtis
nagrinėti bylą teisme (CPK 413 str. 3 d.);
4. santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu bylos
turi būti išnagrinėtos ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymų priėmimo dienos (CPK 540 str. 2d.);
5. Hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių bylos – per tris dienas nuo prašymo ar pareiškimo
gavimo dienos (CPK 545 str.)

Ir kitais atvejais.

Be terminų procesiniams veiksmams atlikti įstatymas nustato ir tam tikrus terminus, kurie prigimties požiūriu panašūs į ieškinio
senaties terminus (pvz.: skundo dėl antstolio veiksmų ir notarinių veiksmų padavimo dešimties dienų terminas – CPK 512 str.)

2. PROCESINIŲ TERMINŲ SKAIČIAVIMO TAISYKLĖS. (Eglė U.)

Procesiniai terminai ir jų nustatymo taisyklės yra viena iš CPT bendrosios dalies dalykų. Procesinių terminų skaičiavimas
pateikiamas CPK 73 str.:
73 straipsnis. Procesinių terminų skaičiavimas
1. Procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatę įstatymai, juos
nustato teismas.
2. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis, kuris būtinai turi įvykti,
arba laiko tarpas. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą.
3. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis
minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.
Taigi procesiniai terminai gali būti apibrėžiami įvairiai:
1. tikslia kalendorine data, pvz., nurodoma, kad dokumentus reikia pateikti iki lapkričio 15 d.;
2. įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, pvz., nurodoma, kad veiksmą galima atlikti iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį;
3. tam tikru laiku, pvz., nurodoma, kad byla turi būti išnagrinėta per dešimt dienų.
Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti. Tam tikru laiku (metais, mėnesiais, savaitėmis ar
dienomis) skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo
pradžia. Pavyzdžiui, teismo posėdžio protokolą pasirašius lapkričio 10 dieną, trijų dienų terminas, nustatytas su juo susipažinti,
prasidės lapkričio 11 dieną.
Jei byloje tam tikri dokumentai yra įteikiami kelis kartus (pvz. šaukimas į teismą), tai visi terminai skaičiuojami nuo
pirmojo įteikimo.
Terminų skaičiavimo pasibaigimo sąlygos pateikiamos CPK 74 str.:
74 straipsnis. Procesinių terminų pabaiga
1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą
valandą nulis minučių.
2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą
nulis minučių.
3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, tai
terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.
4. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą
nulis minučių.
5. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma
po jos einanti darbo diena.
6. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt
ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu teismo darbo
dienos pabaigos metu.
7. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos
valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu.

3. PROCESINIO TERMINO SUSTABDYMAS, PRATĘSIMAS IR ATNAUJINIMAS. (Renata)

CPK 76 str. nustatyta, kad visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai sustabdomas bylos
nagrinėjimas. Bylos sustabdymo pagrindai yra nurodyti CPK 163 – 164 str-se. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada
atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau.
66
 CPK 75 str. 1 d. nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo
paskirtam jiems atlikti terminui. Tokiais atvejais byloje dalyvaujančiam asmeniui atsiranda neigiamų padarinių. Termino, nustatyto
tam tikrai procesinei pareigai atlikti, praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo. Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti
procesines sankcijas.
Teismas nustatytus terminus, kurie jau pasibaigę, gali pratęsti. Teismas, svarstydamas termino pratęsimo klausimą, gali
pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis pratęsti procesinį terminą. Nesumokėjus
pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas toliau nesvarstomas (CPK 77str. 1d.). Užstatas pereina valstybei, kai asmuo,
prašantis pratęsti terminą, neatlieka veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas.
Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo apskritai
prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių,
kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo
paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti
atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas.
Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto
termino atnaujinimo būtinumą. T. p. pareiškimas atnaujinti terminą turi atitikti procesiniams dokumentams keliaus reikalavimus.
Pareiškimas atnaujinti ar atkurti terminą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
Teismų praktikoje svarbiomis priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, dažniausiai pripažįstama
pareiškimą padavusio asmens liga, laikinas išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos, įvairios stichinės nelaimės, neturėjimas
galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba ir panašios aplinkybės. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas
dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas.
Įstatymo nustatytus terminus galima tik atnaujinti, o teismo nustatyti terminai gali būti ne tik ataunami, bet ir pratęsiami.
Įstatyme yra numatyti atvejai, kiek laiko praėjus negali būti sprendžiama dėl termino atnaujinimo (naikinamieji terminai) – CPK 87
str.;307 str. 3 d.; 345str. 2d.; 368 str. d.

4. PROCESINIŲ TERMINŲ PAŽEIDIMO TEISINĖS PASEKMĖS. (Julija)

 Pasibaigus įst. nustatytam ar teismo paskirtam terminui, teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta. Dalyvaujančiam byloje
asmeniui, turinčiam teisę atlikti atitinkamą veiksmą, kyla neigiamų padarinių, t.y. praranda tam tikras teises atlikti tam tikrus
veiksmus:
pvz: praleidus 7d terminą atskirajam skundui paduoti (CPK 335 str.), byloje dalyvaujantis asmuo praranda teisę apskųsti teismo
nutartį apeliacine tarka; laiku nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas ieškinį grąžina ieškovui ir ieškinys laikomas nepaduotu (CPK
115str 3d,138str)
Pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijai, pagal bendrą taisyklę šalys negali:
 pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo
 padidinti ar sumažinti pareikštų reikalavimų
 pateikti naujų įrodymų, aplinkybių ar argumentų
 atstovas negali pareikšti priešieškinio
Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75str 1d).
 Tačiau jeigu procesinis terminas nustatytas tam tikrai procesiniai pareigai atlikti, termino praleidimas neatleidžia nuo
pareigos atlikimo (CPK 75str 2d).
Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti sankcijas ar kt.neigiamo pobūdžio procesinio poveikio priemones.
Pvz.: fiz. ar jurid. asmenims nustatytu laiku nepateikus rašytinio įrodymo, teismas gali paskirti baudą, tačiau baudos paskyrimas
neatleidžia nuo pareigos pateikti rašytini įrodymą (CPK 199 str. 6d.).
 Tam tikrais atvejais byloje dalyvaujančiam asmeniui pareigos neatlikimas sukelia nepalankių procesinių pasekmių ir kartu
panaikina ir asmens pareigą.
Pvz.: atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą, teismas ieškovo prašymu gali priimti sprendimą už akių (CPK
142 str. 4d.). Tada atsakovo pareiga pateikti atsiliepimą išnyksta, nes byloje yra priimtas procesinis sprendimas dėl bylos esmės.

5. TEISMO NUOBAUDOS SAMPRATA. (Santa)

Teismo nuobaudos- tai sankcijos, kurios teismo gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims (DBA), kitiems tiesioginiams
proceso dalyviams (liudytojams, ekspertams, vertėjams) bei kitiems asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su procesu, už procesinių
pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Baigtinis teismo nuobaudų rūšių sąrašas yra įtvirtintas CPK 103 str. 1 d.:
♣ įspėjimas
♣ pašalinimas iš teismo posėdžių salės
♣ bauda
♣ areštas
Teismo nuobaudos skiriamos teismo nutartimi (CPK 103.2). Ši nutartis gali būti 2 rūšių:
 žodinė, kuri gali būti įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 290.2)
 rašytinė, atitinkanti 291.1 reikalavimus (priėmimo laikas, vieta, teismo pavadinimas, sudėtis, teismo posėdžio
sekretorius ir t.t.)
67
 Teismo nuobaudos gali būti skiriamos pasirengimo bylos nagrinėjimui metu (nepateikiami įrodymai), bylos nagrinėjimo iš
esmės metu (neatvykus į teismo posėdį, kai tai yra būtina ir nepateikus svarbių priežasčių), nevykdant teismo sprendimų, nutarčių
( dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo).
Nuobaudos gali būti skiriamos DBA ir kitiems proceso dalyviams. Kai teismo posėdžio tvarką pažeidžia advokatas, teismas ne
tik paskiria nuobaudą, bet ir gali informuoti LT Advokatų tarybą, kuri už Advokato profesinės etikos kodekso bei profesinės veiklos
pažeidimus gali advokatui iškelti drausmės bylą ( CPK 162.7).
Teismo bauda- tai procesinė teisinė sankcija, išreikšta proceso įstatyme nustatyta pinigų suma. Tai pagrindinė nuobauda, kurią
teismai skiria už procesinių pareigų nevykdymą.

(Apie kitas teismo nuobaudų rūšis atskirai nebekalbėsiu, jos paaiškintos Ingos klausime!  )

6. TEISMO NUOBAUDŲ SKYRIMO PAGRINDAI IR TVARKA. (Inga)

Įspėjimas. Skiriamas asmenims, kurie bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką. Teismo posėdžio pirmininkas tokį
asmenį įspėja teismo vardu (CPK 162 str. 1 d.). Ši teismo nuobauda taikoma tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka asmenų,
esančių teismo posėdžių salėje, atžvilgiu I-osios instancijos (pasirengimo bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo iš esmės ar atskirų
procesinių veiksmų atlikimo metu), apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme. Neįspėjus asmens negalima jam iš karto skirti
baudos (CPK 106 str.) ar pašalinti iš teismo posėdžių salės (CPK 105 str. 1 d.), arba skirti arešto (CPK 108 str.). Kad ir koks būtų
pažeidimas, teismas pirmiausia turėtų apsiriboti pažeidėjo įspėjimu ir tik po to taikyti griežtesnes poveikio priemones.

Žodinė nutartis dėl įspėjimo paskyrimo įrašoma į teismo posėdžio protokolą, o jeigu protokolas nerašomas, tai įspėjimas skiriamas
rašytine teismo nutartimi, kuri turi atitikti CPK 291 str. reikalavimus. Nutartys dėl įspėjimo skyrimo yra neskundžiamos ir įsiteisėja
nuo jų priėmimo.
Pašalinimas iš teismo posėdžių salės. Skiriamas asmenims, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu pažeidžiantiems teismo
posėdžio tvarką, jeigu šiems asmenims prieš tai buvo skirtas įspėjimas. Nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės yra
užrašoma teismo posėdžio protokole, o jei protokolas nerašomas, priimama rašytinė teismo nutartis, kuri turi atitikti CPK 291 str.
reikalavimus.

Šios teismo nuobaudos taikymas priklauso nuo to, ar CP-o tvarka baudžiamas asmuo yra dalyvaujantis byloje asmuo (toliau – DBA),
ar kitas proceso dalyvis. Jeigu posėdžio pirmininko nurodymų neklauso DBA, tai teismo nutartimi jis gali būti pašalintas iš teismo
posėdžių salės tik tam tikrų teismo procesinių veiksmų atlikimo laikotarpiu, pvz., tam tikro liudytojo apklausos laikotarpiu. Be to,
tokiais atvejais teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą. Į teismo posėdžių salę grįžus pašalintam asmeniui, posėdžio pirmininkas
supažindina jį su veiksmais, atliktais šiam asmeniui nesant (CPK 162 str. 2 d.). Jeigu posėdžio pirmininko nurodymų neklauso
liudytojas, ekspertas ar vertėjas, jie gali būti pašalinami iš teismo posėdžių salės, o vietoje pašalintų vertėjo ar eksperto jų pareigoms
atlikti kviečiami kiti asmenys (CPK 162 str. 3 d.). Jeigu tvarką teismo posėdyje pažeidžia ir posėdžio pirmininko patvarkymų
neklauso kiti asmenys (ne tiesioginiai proceso dalyviai), jie posėdžio pirmininko patvarkymu gali būti pašalinami iš teismo posėdžių
salės be jokių išlygų (CPK 162 str. 4 d.).
Teismo bauda. Teismai skiria už procesinių pareigų nevykdymą. Baudos yra skiriamos CPK numatytais atvejais ir jame nustatytų
dydžių (CPK 106 str.).
Teismo baudos gali būti skiriamos šiais atvejais:
1) šaliai – nustačius CPK 95 str. 1 d. numatytus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejus;
2) DBA – už nevykdymą pareigos pranešti teismui apie procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą (CPK 121 str. 3 d.);
3) asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų pažeidžiami draudimai, nurodyti CPK 145 str. 1 d. 6, 7, 8 ir 12 p., t.y. draudimas
atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; draudimas perduoti kitiems asmenims turtą arba
vykdyti kitas prievoles; draudimas išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius
kelią žalos atsiradimui ar padidėjimui (CPK 149 str.);
4) DBA, kitiems asmenims, kitiems proceso dalyviams (liudytojams, vertėjams, ekspertams ir kitiems asmenims), piktybiškai
nepaklususiems teismo posėdžio pirmininko nurodymams arba pažeidusiems tvarką teismo posėdžio metu (CPK 162 str. 6
d.);
5) DBA – už priesaikos sulaužymą (CPK 186 str. 6 d.);
6) asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti jų turimus rašytinius įrodymus arba nepranešta
teismui apie tai, kad negalima pateikti rašytinio įrodymo dėl svarbių priežasčių, arba nurodytas priežastis teismui pripažinus
nesvarbiomis (CPK 199 str. 6 d.);
7) asmenims, dėl kurių veiksmų neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti jų turimus daiktinius įrodymus arba nepranešta
teismui apie tai, kad daiktinio įrodymo negalima pateikti dėl svarbių priežasčių (CPK 207 str.);
8) ekspertui – už neatvykimą pagal teismo šaukimą ar atsisakymą duoti išvadą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino
nesvarbiomis (CPK 215 str. 1 d.);
9) vertėjui – už neteisėtą atsisakymą atlikti savo pareigas (CPK 240 str. 4 d.);
10) šalims – už neatvykimą į teismo posėdį, jeigu įst. nustato jų pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismui pripažinus
šalies dalyvavimą būtinu ir nesant galimybei sprendimą priimti už akių (CPK 246 str. 3 d.);
11) šalies atstovui - už neatvykimą be svarbių priežasčių į teismo posėdį, kai dėl tokio neatvykimo teismas atideda bylos
nagrinėjimą (CPK 246 str. 3 d.);
12) juridinio asmens vadovui, dėl kurio kaltės atstovas neatvyko į teismo posėdį, kai dėl tokio neatvykimo teismas atideda
bylos nagrinėjimą (CPK 246 str. 3 d.);

68
 13) tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovams, be svarbių priežasčių neatvykusiems į
teismo posėdį, kai teismas tokio trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje pripažino būtinu ir dėl tokio neatvykimo
teismas atideda bylos nagrinėjimą (CPK 247 str. 2 d., 160 str. 1 d. 1 p., 246 str. 3 d., 3 str. 6 d.);
14) liudytojui, vertėjui, ekspertui, be svarbių priežasčių neatvykusiems į teismo posėdį (CPK 248 str. 2 d.);
15) kreditoriui, nesąžiningai teismo įsakymo tvarka pareiškusiam aiškiai nepagrįstą reikalavimą (CPK 440 str.);
16) asmeniui, pareiškusiam aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu (CPK
463 str. 4 d.);
17) skolininkui – už nevykdymą pareigos pateikti informaciją apie turimą turtą ir jo buvimo vietą arba melagingų duomenų
pateikimą (CPK 645 str. 3 d.);
18) kitais vykdymo procese numatytais atvejais (CPK 616 str.).

Daugeliu CPK nustatytų atvejų maksimalus baudos dydis negali viršyti 1 000 Lt, todėl, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį
ir pažeidimą padariusio asmens veiksmus bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismas turi teisę atskirai nustatyti konkretų skiriamos
baudos dydį. Įst. gali numatyti ir kitus baudos dydžius, pvz., piktnaudžiaujančiai savo teisėmis šaliai teismas gali skirti iki 20 000 Lt
dydžio baudą (CPK 95 str. 2 d.).

Teismo baudos skiriamos motyvuota rašytine teismo nutartimi (CPK 291 str.), kuri ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties priėmimo
nusiunčiama asmeniui, kuriam yra skirta bauda (jeigu nurodytas asmuo nedalyvavo teismo posėdyje). Jeigu nurodytas asmuo teismo
posėdyje dalyvavo, tai nutartis dėl baudos skyrimo jam turi būti nedelsiant įteikiama teisme. Apie nutarties įteikimą pažymima
teismo posėdžio protokole arba iš tokio asmens paimamas rašytinis patvirtinimas apie tokios nutarties įteikimą. Tokios nutarties
pagrindu išduodamas vykdomasis raštas.

Tuo atveju, kai CPK numatytos teismo baudos paskiriamos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, jos negali
būti išieškotos iš juridinio asmens, o turi būti tiesiogiai išieškotos iš asmenų, kuriems paskirtos teismo baudos, asmeninių lėšų.

CPK 107 str. reglamentuoja baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką: asmuo, kuriam yra paskirta bauda, turi teisę per 14 d. nuo
nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą. Toks pareiškimas yra nagrinėjamas
rašytinio proceso tvarka, prašymą pateikęs asmuo apie posėdį informuojamas pranešimu. Pareiškime sumažinti baudą gali būti
nurodomos įvairios priežastys (pvz., turtinė ar šeiminė padėtis, nusižengimo padarymo aplinkybės ir pan.).
Areštas. Gali būti skiriamas DBA ir kitiems proceso dalyviams, esantiems teismo posėdžių salėje, už piktybišką teismo posėdžio
pirmininko nurodymų nevykdymą arba teismo posėdžių tvarkos pažeidimus (CPK 162 str. 6 d.). Arešto trukmė gali būti iki 15 parų.
Vykdymo procese arešto trukmė gali būti ilgesnė – CPK 645 str. 1 d. numato, kad teismo antstoliui pareikalavus, skolininkai privalo
pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, apie pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose, o už nurodytų
reikalavimų nevykdymą arba melagingų duomenų pateikimą teismas gali antstolio teikimu skirti areštą iki 30 parų.

CPK 108 str. numato. Jo areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, vaikams, asmeniui, kuris vienas augina vaiką iki 12 metų
amžiaus, vyresniems kaip 65 metai asmenims bei invalidams.

Asmuo, kuriam yra paskirtas areštas, gali būti policijos sulaikytas teismo posėdžių salėje. Nutarties dėl arešto skyrimo nuorašas
nedelsiant įteikiamas pasirašytinai asmeniui, kuriam yra skiriamas areštas, ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole.

CPK 109 str. reglamentuoja arešto panaikinimo, jo trukmės sumažinimo, nuobaudos pakeitimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirtas
areštas, turi teisę prašyti areštą paskyrusį teismą areštą panaikinti arba sumažinti jo trukmę, taip pat pakeisti areštą bauda. Prašymo
padavimas sustabdo nutarties vykdymą (CPK 109 str. 1, 3 d.). Prašyme gali būti nurodytos įvairios atsakomybę lengvinančios arba
nuo jos atleidžiančios aplinkybės. Toks prašymas turi būti ne vėliau kaip kitą dieną nagrinėjamas teismo posėdyje. Asmens, kuriam
yra paskirtas areštas, neatvykimas į teismo posėdį nekliudo išnagrinėti prašymą, tačiau teismo reikalavimu toks asmuo į posėdį gali
būti atvesdintas. Toks prašymas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismo posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole.

7. TEISMO NUOBAUDŲ APSKUNDIMAS. (Ugnė)

Teismo nuobauda – nutartis pašalinti asmenį iš posėdžių salės- yra neskundžiama ir vykdoma nedelsiant kai tik priimama.
CPK 107 str. Reglamentuoja teismo baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirta bauda, turi teisę 14 dienų
nuo nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą. Toks pareiškimas nagrinėjamas
civilinio proceso tvarka. Nutartis, kuria atmetamas pareiškimas sumažinti ar panaikinti skirtą baudą, gali būti skundžiama apeliacine
tvarka paduodant atskirąjį skundą. Atskirąjį skundą gali paduoti tik asmuo,kuriam pakirta bauda. Jo padavimas sustabdo nutarties
vykdymą. Atskirasis skundas paduodamas ne dėl teismo nutarties kuria paskirta bauda, o dėl nutarties kuria buvo atmestas
pareiškimas dėl skirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo. Jeigu baudą paskiria teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, dėl
baudos sumažinimo ar panaikinimo asmuo turi kreiptis į šį teismą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas
atmetamas, įsiteisėja nuo priėmimo dienos( CPK 279str.1d., 331str. 6d.), tačiau dėl šios nutarties gali būti duodamas kasacinis
skundas (CPK 340 str. 1d.). Jei baudą paskiria LAT, dėl jos sumažinimo ar panaikinimo asmuo gali kreiptis į šį teismą ir kasacinio
teismo nutartis yra neskundžiama ir galutinė (CPK 362str. 1d.).

69
CPK 109 str. Reglamentuoja arešto panaikinimo, jo trukmės sumažinimo, nuobaudos pakeitimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirtas
areštas, turi teisę prašyti areštą paskyrusį teismą areštą panaikinti ar sumažinti jo trukmę, pakeisti jį bauda. Prašymo padavimas
sustabdo nutarties vykdymą. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, dėl nutarties, kuria prašymas visiškai ar iš dalies atmetamas, gali
paduoti atskirąjį skundą ( CPK 109str.2d.). apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas visiškai ar iš dalies atmetamas,
gali būti skundžiama kasaciniu skundu.

11 TEMA

1. Bylinėjimos išlaidų sąvoka, reikšmė ir rūšys (Aušra)

Bylinėjimosi išlaidas sudaro pinigai ,kuriuos turi sumokėti šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus,
pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir jų turėtos piniginės išlaidos, susijusios
su bylos nagrinėjimu teisme.

Svarbiausi bylinėimosi išlaidų instituto požymiai:

a) Bylinėjimosi išlaidos visada reiškiamos pinigais;
b) Šias išlaidas sumoka šalys, tretieji asmenys, pareiškėjai, kreditorius, skoloninkai, t.y. asmenys, materialiai teisiškai
suinteresuoti bylos baigtimi;
c) Bylinėjimosi išlaidomis padengiamos procesinių veiksmų atlikimo išlaidos;
d) Šios išlaidos tiesiogiai susijusios su magriėnjama byla;
e) Tai ir valstybės išlaidos, kuriomis padengiamos kai kurios teisminio bylos nagrinėjimo išlaidos, nes valstybė tam tikrais
atvejais prisiima pareigą šias išlaidas apmokėti.

Reikšmė
a. Jomis padengiama tam tikra dalis valstybės išlaidų, skiriamų teismams išlaikyti;
b. Jos užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams (prevencinis pobūdis. Tačiau bylinėjimosi išlaidos turi būti
nustatomos tokio dydžio, kad teisminė gynyba būtų visiems prieinama – ET Ministrų komiteto 1981 m. gegužės 14 d.
rekomendacija Nr. R (81) 7);
c. Jos skatina ginčo dalyvius ieškoti kitų, neteisminių konfliktų sprendimo būdų;
d. Šalims visiškai ar iš dalies padengiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos (kompensacinis pobūdis)

Bylinėjimosi išlaidos skirstomos į dvi rūšis: 1) žyminį mokestį ir 2) išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

11 tema 2 klausimas. Žyminis mokestis: samptara, rūšys ir dydis

Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią dalyvaujantys byloje asmenys (šalys, tretieji asmenys,
pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai) privalo sumokėti už tam tikrus CPK numatytus teismo
atliekamus procesinius veiksmus.
Paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą
bylos baigtimi.

Žyminis mokestis turi būti mokamas už:

1) ieškinio, priešieškinio, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, pareiškimo, pareiškimo ypatingosios teisenos
tvarka arba pareiškimo išduoti teismo įsakymą padavimą;
2) prašymo peržiūrėti sprendimą už akių padavimą;
3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą;
4) prašymo atnaujinti procesą padavimą;
5) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos padavimą.
Žyminis mokestis nustatomas ir imamas tik CPK įvardytais atvejais. Žyminiu mokesčiu apmokestinami tokie procesiniai
dokumentai, kuriais reiškiami materialieji teisiniai reikalavimai. Kitokio pobūdžio dokumentai neapmokestinami.

Pagal apskaičiavimo būdą žyminio mok. rūšys:

1) paprastas (fiksuotas) – išreiškiamas konkečia pinigų suma, nepriklausančia nuo ginčo dalyko vertės. Taikomas, kai sunku
nustatyti tikslią pareikšto reikalavimo vertę. Juo apmokestinami veiksmai:
• neturtiniuose ginčuose (pvz. dėl garbės, orumo, tėvystės nustatymo) už CPK 80 str. nurodytų dokmentų padavimą
– 100 Lt.
• ypatingosios teisenos bylose – 100 Lt (CPK 80 str. 1d. 5 p. ), išskyrus CPK numatytas išimtis.
• neįkainotini ieškiniai (pvz.dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo – turtinio pobūdžio
reikalavimas, bet negalima išreikšti pinigais) – 100 Lt.
• prašymams peržiūrėti sprendimą už akių – 50 Lt (CPK 80 str. 3 d.).
• prašymai dėl proceso atnaujinimo – 100 Lt (CPK 80 str. 5 d.).

70
 2) proporcinis – išreiškiamas procentine išraiška nuo ieškinio sumos ar kitos pinigų sumos. Derinamas su paprastu. Šalia
procentinės išraiškos nustatomas konkretus maksimalus ar minimalus žyminio mokesčio dydis. Dydis priklauso nuo
ieškinio sumos:
• iki 100 tūkst. Lt - 3 %, bet ne mažiau kaip 50 Lt.
• nuo 100 tūst. iki 300 tūkst. – 3000 Lt ir 2 % nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.
• nuo 300 tūkst. Lt ir didesnės sumos - 7000 Lt ir 1% nuo sumos, bet ne daugiau kaip 30 tūkst. Lt.
Supaprastintuose ginčų sprendimuose numatytas sumažintas žym.mok.:
• bylose dėl teismo įsakymo – ¼ mokėtinos už ieškinį sumos, bet ne mažiau kaip 10 Lt (CPK 80 str. 1 d. 3 p.);
• dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose – ½ sumos, bet ne mažiau kaip 20 Lt (CPK 80 str. 1 d. 4 p.).
Žym.mokestis turi būti sumokėtas prieš atliekant tam tikrs procesinius veiksmus (prieš pareiškiant ieškinį).
Nenusprendęs dėl žym.mokesčio, teismas negali pradėti nagrinėti bylos. Jei ieškinį pareiškęs ieškovas nesumokėjo, teismas nustato
terminą (ne trumpesnį nei 7 dienos) trūkumui pašalinti. Jei per nustatytą terminą nepašalina, ieškinys grąžinamas ieškovui. Jei tik
bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad mokestis nesumokėtas, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Jei ieškiniu pareikšta keletas
reikalavimų, o sumokėta ne už visus, teismas palieka neapmokėtą ieškinio dalį nenagrinėtą.

Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka

Žym. mokestis turtiniuose ginčuose mokamas nuo ieškinio sumos. Ieškinio sumą ieškinyje turi nurodyti ieškovas (CPK 80 str. 2d.,
135 str 1 d. 1p.). Jei ne, laikoma ieškinio trūkumu, kurio nepašalinus teismas negali tinkamai išnagrinėti ieškinio priėmimo
klausimo. Prie ieškinio būtina pridėti įrodymus (banko kvitą ar pavedimą), kad žym. mokestis sumokėtas (išskyrus, kai mokėjimas
atidėtas ar šalis yra atleista nuo mokėjimo).

CPK 85 str. reglamentuoja ieškinio sumos nustatymo būdus:

1) bylose dėl pinigų išieškojimo – pagal išieškomą sumą;
2) dėl turto išreikalavimo – pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę;
3) dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo – pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą;
4) dėl terminuotų išmokų ar davinių – pagal bendrą visų išmokų ar davinių sumą ir t.t. (nemanau, kad reikia mokytis mintinai,
visi 10 atvejų yra kodekse).
Dažniausiai ieškoma suma atitinka prašomą priteisti sumą arba prašomo priteisti turto vertę. Bet jeigu ieškinio kainą nustatyti sunku,
ją preliminariai nustato teisėjas. Jis gali parekalauti papildomų turto rinkos vertės duomenų.Išsprendus bylą, kai tikroji ieškinio suma
tampa aiški, priklausomai nuo to, kaipji pasikeitė, arba primokama, arba grąžinama žyminio mokesčio suma. Primokėti turi ir
ieškovas, didinantis savo reikalavimus.

Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio atidėjimas

CPK 83 str. numato atleidimo nuo žym. mokesčio galimybes:

• visišką atleidimą, kai nustatomi CPK 83str. 1, 2 d. nurodyti pagrindai;
• dalinį atleidimą, kai teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, patenkina jo prašymą atleisti nuo žym. mokesčio
mokėjimo iš dalies (CPK 3 d.).
Atleidimas ir atidėjimas skirti palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises
(dėl išlaikymo, dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priteisimo), asmenims, kurių materialinė padėtis sunki bei su viešuoju
interesu susijusiais atvejais.
Prašymus iš dalies atleisti nuo ŽM ar jį atidėi teismas išnagrinėja pirmiausia. Kai toks prašymas nepatenkinamas, ieškovas turi
sumokėti nustatyto dyždio ŽM.
Aleidžiant nuo žym. mokesčio taip pat siekiama paskatinti šalis spręsti ginčą taikiai (atitinkamai šaliai grąžinami 75 % sumokėto
ŽM).
Teismas negali visiškai atleisi nuo žym. mokesčio.

ŽM grąžinimas

75 % ŽM grąžinami, kai šalys susitaiko, ieškovaui atsisakius ieškinio, ieškovui atsisakius ieškinio dėl to, kad atsakovas patenkino
ieškovo reikalavimus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Jei ŽM klausimas neišspredžiamas iš karto, suinteresuotas asmuo gali prašyti teismą grąžinti ŽM ne vėliau kaip per 2 metus nuo tos
dienos, kai buvo atliktas atitikamas veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti ŽM.

Jeigu grąžinamas permokėtas ŽM, terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Dėl
prašymo grąžinti ŽM nusprendžiamas teismo nutartimi rašytinio proceso tvarka.

ŽM grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi teismo nutartimi.

71
CPT 11tema 3kl. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. (Dovilė)
Išlaidos, susijusios su bylos nagr, yra bylinėjimosi išlaidų rūšis (CPK 79str). Jas sudaro faktinės piniginės išlaidos, turėtos
nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. CPK 88str nustato išlaidų, susijusių su bylos nagr, RŪŠIS:
 Sumos, išmokėtinos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, ir išlaidos, susijusios su vietos apžiūra;
 Atsakovo paieškos išlaidos;
 Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;
 Atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;
 Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;
 V-bės teis pagalbos teikimo išlaidos;
 Kt būtinos ir pagrįstos išlaidos.

1. išlaidos, susijusios su sumomis, išmokėtinomis liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams bei vietos apžiūra.
CPK 88str numato rūšis:
 Sumos, išmokėtinos liudytojams, expertams ir expertinėms įstaigoms, vertėjams;
 Išlaidos, susijusios su vietos apžiūra.
Liudytojams, expertams ir vertėjams už jų atitraukimą nuo tiesioginio darbo ar įprasto užsiėmimo turi būti sumokama už kiekv
dėl teismo iškvietimo sugaištą dieną.šiems asmenims kompensuojamos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyv patalpos išlaidos ir
išmokami dienpinigiai (CPK 89str).sumos, išmokėtinos liud, expertams ir vert, yra mokamos vadovaujantis teisingumo ministro
įsakymu Nr. 344patvirtinta ‘Išlaidų, susijusių su civ bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarka’.
Janų veiklos tyrimo bylose suinteresuoti asm turi teisę prašyti teismo paskirti expertus, kurie ištirtų, ar JA, JAns valdymo
organai veikė tinkamai (CK 2.124str).
Vietos apžiūros išlaidas sudaro kelionės į apžiūros vietą, planų, brėžinių, schemų, nuotraukų darymo ir kt būtinos vietos apžiūrai
atklikti išl.

2.atsakovo paieškos išl. Dėl alimentų priteisimo, tėvystės nustatymo, kt bylose, susijusios su paminėtomis bylomis, tp bylose dėl
žalos sveikatai padarymo, dėl maitintojo gyvybės atėmimo – teismas turi skelbti atsakovo paiešką per policiją. Atsakovo paieškos
išl sudaro:
 Asmens, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos;
 V-bės institucijos išlaidos asmens paieškai.
Asm, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos apmokamos paties asmens lėšomis. Jos priteisiamos pg šias išlaidas patvirtinančius
dokumentus, bet jei paieška atliekama LR – ne daugiau kaip 1 min mėnesinė alga, jai paiešk atliekama užs v-bėse – ne daugiau
kaip 2 MMA.
Paieška paprastai skelbiama per policiją. Tokios paieškos išl išieškomos v-bės naudai pg teismui pateiktą sąmatą, bet tik tuo
atveju, jei ieškovo prašymas skelbti paiešką pripažintas pagrįstu.
Paskaityt CPK 129, 132, 97 str.

3. išl, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Rūšys:

 Teismo procesiniai dokumentai, t.y. proceso metu teismo priimti dok (sperdimai, įsakymai, nutartys, nutarimai,
rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai..,(CPK 116str);
 Byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (CPK 110str).
Tiek, kiek nereglamentuoja CPK 92str 1d, turi būti taikoma ‘Išl, susijusių su civ bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo
tvarka”, t. y. šalys turi įnešti į teismo sąskaitą tokią pinigų sumą, kuri pg Tvarką turi būti mokama už procesinių dok įteikimą:
 Įteikiant registruotu paštu – pg šias paslaugas teikiančio asmens nustatytus įkainius;
 Teikiant per antstolį – pg įkainius, nustatytus teisingumo ministro patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje;
 Teikiant per asmenis, teikiančius kurjerio paslaugas – pg šių asm nustatytus įkainius.

4. išl, susijusios su teismo sprendimo vykdymu. CPK 609str nustato.

Remiantis teisingumo ministro Sprendimų vykdymo instrukcija, vykdymo išlaidas sudaro:
 Bendrosios vykdymo išl;
 Vykdymo išl, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu;
 Atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą.
Remiantis Instrukcijos 45 punktu, išieškotojas, sumokėjęs bendrąsias vykdymo išlaidas, antstoliui pareikalavus privalo apmokėti
visas išl, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu.

5. atlyginimo už kuratoriaus darbą išl. Šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kt
šaliai laikiną šalies atstovą pg įstatymą – kuratorių:
 Ta šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pg įstatymą, arba
 Šalies gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos (CPK 39str 1d).
CPK 88str 3d įtvirtina nuostatą, kad didžiausius kuratoriaus patirtų išl dydžius ir jų išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos
įgaliota inst. Už 1 darbo dienos kuratoriaus darbą bylų procese 1osios, apeliacinės ar kacsacinės instancijos teisme mokama
vienoda suma – 0.15 nuo min mėnesinės algos. Jai kuratorius dirbo trumpiau nei įstatymu nustatyta darbo dienos trukmė, jo
darbas apmokamas pg faktiškai dirbtų valandų skaičių. Kuratoriui taip pat mokama:
1. už susipažinimą su byla (už tomą) iki atstovavimo bylos procese pradžios – 0,03:
2. už dokumentų parengimą:
 už priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą – 0,07;

72
  už apeliacinio ar kasacinio skundo parengimą – 0,09;
 už kt dok, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą –0,02.
Kuratoriaus atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išl atlyginamos pg teisės aktus, reglamentuojančius
tarnybines komandiruotes LR teritorijoje.
Paskaityt CPK 39str 3d.

6. išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išl, susijusios su v-binės teis pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir
pagrįstos išl, susijusios su bylos nagrinėjimu.pg CPK 98str 1d išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro:
 išl už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;
 išl už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Prie išlaidų advokato ar adv padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išl. Kokios išl yra būtinos kiekv konkrečiu
atveju palikta spręsti teismui savo nuožiūra.
Advokatūros įst numato, kad dėl užmokesčio už teikiama teis paslaugas dydžio klientas ir advokatas susitaria pasirašydami sutartį.
Nustatant priteistinio užmokesčio už teikiamas teis konsultacijas dydį rekomenduojama nurodytų maximalių dydžių atsižvelgti į
šiuos papildomus kriterijus:
 bylos sudėtingumą;
 teisinių paslaugų kompleksiškumą;
 specialių žinių reikalingumą;
 ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;
 būtinybę išvykti į kt vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;
 turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);
 teis paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;
 sprendžiamų teis klausimų naujumą;
 kt svarbias aplinkybes.

11 tema, 4klausimas.Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės
pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Asmenys, dalyvaujantys CP-e turi teisę vesti bylą per atstovą (CPK 51str). Iškilus sudėtingesniam civiliniam ginčui, dažniausiai
pasitelkiamas advokatas ar advokato padėjėjas, galintis tinkamai apginti pažeistas teises, nes tinkamai vesti bylą teismo procese
reikia specialių teisės žinių. Be to CK ir CPK tam tikrais atvejais įtvirtina privalomą advokato dalyvavimą ( CK 2.115str: dėl
priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo; CK 2.126str: bylose dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; CPK 347str 3d.: kasacinį
skundą surašo advokatas).
Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88str 1d.
6punktas). Pagal CPK 98str 1d. išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro:
¤
išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;
¤
išlaidos už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Prie išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išlaidos. Kokios išlaidos yra būtinos
kiekvienu konkrečiu atveju, palikta spręsti teismui savo nuožiūra. Jos bet kokiu atveju negali viršyti teisingumo ministro kartu su
Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto dydžio. Tai numatyta, siekiant išvengti
piktnaudžiavimo ir nepagrįstai didelių išlaidų atlyginimo reikalavimo bei suteikti ne tik ieškovui, bet ir abiems šalims galimybę bent
iš dalies numatyti, kuo jos rizikuoja bylos pralaimėjimo atveju.
Advokatūros įst. 48str 1d. numato, kad dėl užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio klientas ir advokatas susitaria
pasirašydami sutartį. Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato
kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kt. reikšmingas aplinkybes. Tačiau pagal CPK 98str 2d. priteisiant šalies išlaidas turi
būti atsižvelgiama tik į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, t.y. tik į objektyvius
kriterijus. Įstatymo leidėjas suteikia teismui diskreciją vertinti:
1. ar byla, kurioje šaliai atstovauja advokatas ar jo padėjėjas, yra sudėtinga;
2. kokios buvo advokato darbo sąnaudos;
3. kiek laiko advokatas ar jo padėjėjas turėjo skirti konkrečiai bylai.
Advokatūros įst 50str numato, kad leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio mokesčio dydis priklausytų nuo bylos
baigties, jei tai neprieštarauja advokatų veiklos principams, t.y. leidžiama susitarti dėl sąlyginio atlyginimo. Tokia nuostata siekiama
nepasiturintiems asmenims sudaryti realias galimybes apginti savo teises.
Nustatant priteistino mokesčio už teikiamas teisines konsultacijas dydį rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus:
- bylos sudėtingumą;
- teisinių paslaugų kompleksiškumą;
- specialių žinių reikalingumą;
- ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;
- būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;
- turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);
- teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;
73
- sprendžiamų teisinių klausimų naujumą
- kt. svarbias aplinkybes.
CPK 98str 1d. numatyta, kad išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų
priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (išlaidų paskirstymo klausimas
turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Naujoje civilinėje byloje reikšti
ieškinio CPK 98str pagrindu dėl išlaidų atlyginimo negalima ).

Sutartyje dėl konstitucijos Europai įtvirtinta nuostata, kad „asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą,
jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą“. Dėl sunkios material padėties ne visi asmenys gali vesti bylą per atstovą.
Todėl valstybės pareiga yra ne tik formaliai deklaruoti, kad procesinės šalių teisės yra lygios, bet ir nustatyti šioms teisėms įgyvendinti
veiksmingą valstybės garantuotos nemokamos teisinės pagalbos sistemą.
CPK 20str įtvirtinta, kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įst ir kt. teisės aktų nustatyta tvarka.
Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos teikimu, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88str 1d.
7punktas). Valstybinės teisinės pagalbos skyrimo ir išlaidų atlyginimo tvarką nustato CPK 99str, kuri įtvirtina nuostatą, jog valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos v-bei atlyginamos pagal CPK96str nustatytas taisykles, o dėl tolesnių nuostatų nurodo V-bės
garantuojamos teisinės pagalbos įst.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 str. numato dvi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos rūšis:
1) pirminę teisinę pagalbą
2) antrinę teisinę pagalbą
Pirminė teisinė pagalba apima teisinę informaciją, teisės konsultacijas ir teisinių dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių
institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą. Ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka,
veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.
Antrinė teisinė pagalba- tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas
išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima
bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtuose CP tvarka atlyginimą.
Pirminę teisinę pagalbą, remiantis Teisinės pagalbos įst. 11 str., turi teisę gauti visi LR piliečiai, kitų ES valstybių narių piliečiai, taip
pat kiti LR bei kituose ES valstybėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti LR tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Ši teisinė
pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nėra būtinybės teikti jam valstybės garantuojamą teisinę
pagalbą ar pareiškėjas kreipėsi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pg įst. atvejus.
Valstybė dėl ekonominių priežasčių teisinę pagalbą kol kas gali teikti ne kiekvienam asmeniui, kuriam ji reikalinga, o tik tam
tikroms asmenų kategorijoms, tai antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti tik tie Teisinės pagalbos įst 11 str. išvardyti asmenys, kurių
turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam, kad asmuo įgytų teisę į
valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ji turi pateikti Teisinės pagalbos įst. 13 str. nustatytus dokumentus, patvirtinančius, jog
asmens turtinė padėtis atitinka Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius (kitokie dokumentai netinka). Asmens sunkią turtinę
padėtį įrodo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta, pažymos, patvirtinančios, kad asmuo
gauna socialinę pašalpą arba yra valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje, ir kiti Teisinės pagalbos įst. konkrečiai nurodyti
rašytiniai įrodymai.
Asmens turtinė padėtis yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl teisinės pagalbos paskyrimo. Ši pagalba gali
būti teikiama tik tuo atveju, jeigu asmens teisės yra aiškiai pažeistos ir šio asmens atstovavimas, panaudojant valstybės lėšas, yra
perspektyvus. Be to, antrinė teisinė pagalba gali būti neteikiama, jei iš esmės išnagrinėjus reikalavimą nustatoma, kad galimos antrinės
pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį, arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra
mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai , be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo įstatymus ar įstatymo
saugomus interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei
reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Tinkama turėtų būti laikoma tokia teisinė pagalba, kuri leistų pagalbos gavėjui tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ši
pagalba turėtų būti teikiama tiek atliekant ikiteisminius veiksmus siekiant taikos sutarties iki teisminio nagrinėjimo pradžios, tiek
kreipiantis į teismą dėl bylos iškėlimo ir užtikrinant atstovavimą teisme bei pagalbą atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybės teisinės pagalbos teikimas turi būti garantuotas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme. Tai
patvirtina ir Teisinės pagalbos įst. 14str. 2 d. nuostata, pg kurią antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro išlaidos, nuo kurių mokėjimo
pareiškėjas yra atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi išlaidos bylose, išnagrinėtose CP tvarka, išlaidos, susijusios su gynyba ir
atstovavimu nagrinėjant bylas (įskaitant apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjamas bylas, nesvarbu, kas jas pradeda), tp vykdymo
išlaidos, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų rengimu ir įrodymų rinkimu, su atstovavimu išankstinio ginčo sprendimo ne
teisme atveju, jei tokią tvarką nustato įst. ar teismo sprendimas. Į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįtraukiamas
išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko
patirtos vykdymo proceso išlaidos.
Nors LR įst. numato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimą tik civilinę bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės ir
kasacinės instancijos teismuose, teismų praktikoje būna atvejų, kai asmuo prašo skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą peticijai
Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) rengti. Vienodos teismų praktikos šiuo klausimu dar nėra, bet Apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos kreipimuisi į EŽTT skyrimo prašymas buvo atmestas, panaikinimo, pabrėžė, kad pareiga užtikrinti kreipimosi į
EŽTT galimybę gali suponuoti ir pareigą teikti tuo klausimu nemokamą teisinę pagalbą.
Valstybės teisinės pagalbos įst. įtvirtina 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 32003/8/EB, numatančios teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles,
nuostatas, pg kurias visi ES piliečiai, nesvarbu, kur yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, ar vieta, kurioje asmenys paprastai gyvena
kokioje nors valstybės narės teritorijoje, turi teisę į teisinę pagalbą tarptautiniuose ginčuose, jei jie dėl savo ekonominės padėties iš
dalies ar visiškai negali atlyginti bylinėjimosi išlaidų, kad galėtų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ta pati nuostata taikoma ir
74
trečiųjų šalių piliečiams, kurie nuolat ir teisėtai gyvena kurioje nors valstybėje narėje. Tarptautiniais ginčais laikomi ginčai, kai šios
Direktyvos kontekste teisinės pagalbos prašanti šalis turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba vietą, kurioje paprastai gyvena, ne toje
valstybėje narėje, kurioje vyksta teismas ar kurioje turi būti vykdomas sprendimas.
Asmens ekonominę padėtį įvertina valstybės narės. Kurioje vyksta teismas, kompetentinga institucija, atsižvelgdama į įvairius
objektyvius veiksnius, kaip pajamos, kapitalas ar šeimos padėtis, įskaitant asmenų, kurie yra finansiškai priklausomi nuo prašytojo,
lėšų įvertinimą.

11 Tema 6kl. Užstato samprata.

Norint užtikrinti proc.veiksmų atlikimą ir galimų nuostolių padengimą, teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujantį asmenį
sumokėti piniginį užstatą( 101str.)
1. Šio Kodekso numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimų nuostolių padengimą,
motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui
įmokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą.
2. Užstatas gali būti įmokamas pinigais į teismo depozitinę sąskaitą. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra
paskiriamas užstatas, užstatas atitenka valstybei.
3. Jeigu užstatas neįmokamas, teismas gali atsisakyti atlikti procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą turėjo garantuoti užstatas.
102 straipsnis. Užstato dydis
1. Užstato paskyrimo klausimą teismas sprendžia dalyvaujančio byloje asmens ar kito asmens prašymu arba savo iniciatyva.
2. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį.
3. Užstatui įmokėti teismas negali paskirti trumpesnio kaip trijų dienų termino. Užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio
veiksmo pobūdį ir negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų.
Užstato paskirtis –užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą ir padengti bylinėjimosi išlaidas(90str.). Užstatas sumokamas
pinigais, o kai neatliekami procesiniai veiksmai, kuriems užtikrinti jis paskirtas, užstatas atitenka valstybės biudžetui. Nesumokėjus
užstatą teismas gali atsisakyti atlikti tam tikrus veiksmus( bet tik tam tikrose veikose). Gali teismas pareikalauti iki tūkst. litų užstatą,
kai svarstomas termino pratęsimo klausimas. Gali reikalauti užstato ir iš asmens, kuris prašo užtikrinti įrodymus.
Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Jis užstato klausimą svarsto byloje
dalyvaujančių asmenų prašymu arba paties iniciatyva. Užstato dydį skirdamas teismas dar atsižvelgia į atliekamų veiksmų pobūdį,
dalyv.asmenų turtinę padėtį. Užstato dydis negali būti daugiau nei šimtas tūkst.litų.Ir sumokėti užstatą terminas negali būti
trumpesnis nei trys dienos.

11tema 6kl.Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei.(vitalija)

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paprastai išsprendžiamas civilnių bylų nagrinėjimo pabaigoje.Bylinėjimosi išlaidų
paskirtymo tvarka įtvirtinta CPK 93str.

Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas: pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas
bylinėjimosi išlaidas.Bylinėjimosi išlaidas pralaimėjusi šalis moka net tada, kai buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į
valstybės biudžetą.(93str.1d.)

Patenkinus ieškinį iš dalies bylinėjimosi išlaidos paskirstoms šalims proporcingai teismo patenkntų ar atmestų ieškinio reikalavimų
dydžiu:
-ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai;
-atsakovui- atmestų iškinio reikalavimų daliai.(CPK 93str.2d)

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinio atsisakoma ar sudaroma taikos sutartis,reglamentuojamas CPK 94 str.
-Ieškinio atsisakiusio ieškovo turėtų išlaidų atsakovas neatlygina. Tačiau jeigu ieškovas atsisako pareikšto iškinio dėl to,kad ,
pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo
turėtas bylinėjimosi išlaidas.(CPK 94str.1d.)
-Sudarydamos taikos sutartį, šalys bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nustato paciios sutartimi. Jeigu sudarydamos taikos sutartį šalys
nenumato išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas jas paskirsto vadovaudamasis bendraisiais teismo išlaidų paskirstymo principais.
(CPK 94str.2d.)

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas:

• ypatingosios teisenos bylose. Paprastai esant šiai teisenai bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau kai dalyvaujančių
byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, turėtas bylinėjimosi išlaidas
teismas gali paskirstyti proporcingai arba jų atlyginimą priteisti iš byloje dalyvavusio asmens, kurio pareiškimas
atmestas(CPK 443str.7d.)
• dėl teismo įsakymo išdavimo.Ieškovui, kuris turėjo teisę patenkinti reikalavimus teismo įsakymo tvarka, tačiau pareiškia
ieškinį pagal bendrosios ginčo teisenos taisykles, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik atsižvelgiant į tą ieškinio sumą,
kurią ginčija atsakovas, išskyrus atvejus, kai iš atsakovo elgesio ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas ginčys
reikalavimą.(CPK 434str.4d.)
• fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu bylose. Bylinėjimosi išlaidos,išskyrus atstovavimo išlaidas,
padengiamos iš valstybės biudžeto(CPK 46str.3d.,473 str.3d.)
75
Bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos:
• Teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitose bylose,
kurios pagal CPK ir kitus įst. Nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka(CPK 582str.7d.)
• Nagrinėjant pareiškimus dėl užsieno teismo(arbitražo) sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Bylinejimosi išlaidų atlyginimas valstybei(CPK96str.)

Tais atvejais, kai bylą laimėjusi šalis buvo visiškai ar iš dalies atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo arba jų iš anksto
nesumokėjo, reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų gali perimti valstybė.
• jei nuo bylinėjimosi išlaidų atleistas ieškovas, išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovo proporcingai patenkintai
ieškinio reikalvimų daliai(96str.1d.);
• kai nuo bylinėjimosi išlaidų atleistos abi šalys, išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto(CPK 96str.4d.)
• kai ieškinys atmestas visiškai ar iš dalies patenkintas, o atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas,išlaidos i v-
bės pajamas išieškomos iš nuo jų mokėjimo neatleisto ieškovo visiškai arba proporcingai atmestų jo ieškinio reikalavimų
daliai(CPK96str.2-3d.)

12 TEMA

12 tema. Procesiniai dokumentai ir jų įteikimas

1. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ SAMPRATA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS. (Toma)

Įstatyminės bendros, visus procesinius dokumentus apimančios sąvokos CPK nepateikia. Tiesioginio bendrosios proc dokumentų
sąvokos išaiškinimo nėra ir civilinių teismų praktikoje. Pats žodis dokumentas kildinamas iš lotynų kilmės žodžio documentum,
kuris savo ruožtu yra išvestinis iš lotyniškojo doceo, reiškiančio mokau, pranešu. Bendrinėje kalboje žodis dokumentas apibūdina:
1. raštišką ko nors paliudijimą, pažymėjimą;
2. materialių žinių šaltinį, kuriame užfiksuotos kokios nors žinios.

Remiantis visu tuo, procesinius dokumentus galima apibrėžti kaip materialius žinių šaltinius, kuriuose užfiksuota įvairi teisiškai
reikšminga ir su CP konkrečioje byloje susijusi informacija.

Proc dokumentų reikšmė. CP sunkiai įsivaizduojamas be gausybės proc dokumentų. Nuo pirmos iki paskutinės CP stadijos
bylinėjimasis neapsieina be įvairiausias f-jas atliekančių proc dokumentų: jais išreiškiama byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo
valia, pozicijos, nuomonės, apsikeičiama informacija, inicijuojamas, užbaigiamas procesas ar daroma įtaka jo eigai, įgyvendinamos
byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės ir pareigos ir kt. Kartais teisingumo įgyvendinimas konkrečioje byloje iš esmės
priklauso nuo tinkamo, profesionalaus proc dokumentų surašymo.

Procesinių dokumentų rūšys:

1. pagal juos sukūrusį subjektą:

1) dalyvaujančių byloje asmenų proc dok (CPK 110 str.)
a) šalių proc dok
b) kitų byloje dalv asmenų proc dok
2) teismo proc dok (CPK 116 str.)
2. pagal atliekamas f-jas dalyvaujančių byloje asmenų proc dok:
1) paruošiamieji (pvz., dublikas, triplikas)
2) proc dok, skatinantys teismą atlikti tam tikrus proc veiksmus (pvz., apeliacinio skundo padavimas)
3) informaciniai proc dok (dok, kuriais pateikiami tam tikri pranešimai teismui ir byloje dalyv asmenims, pvz.,
pranešimas apie šalies adreso pasikeitimą)
3. pagal formą
1) paprastos rašytinės formos (“popieriniai” dokumentai)

elektroninės formos

2. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR TEISMO PROCESINIAI DOKUMENTAI. (Marija)

Visi procesiniai dokumentai pagal juos sukūrusį subjektą skirstomos į dvi pagrindines procesinių dokumentų rūšis:

a) dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kurie toliau skirstomi į:

76
  šalių procesinius dokumentus (prie jų priskiriami ir šalies atstovo pateikti procesiniai dokumentai);
 kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinius dokumentus.

b) teismo procesiniai dokumentai.

CPK 110 str. įtvirtina byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų sampratą. Pagal šį straipsnį dalyvaujančių byloje
asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų:
 ieškiniai;
 priešieškiniai;
 atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius;
 dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą reikalavimą);
 triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką);
 atskirieji skundai;
 apeliaciniai ir kasaciniai skundai;
 atsiliepimai į atskiruosius, apeliacinius ir kasacinius skundus;
 kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai
ar paaiškinimai.

Teismo procesinių dokumentų sąrašas pateiktas CPK 116 str. Remiantis šiuo straipsniu, teismo procesiniais dokumentais laikomi
tokie proceso metu (nuo civilinės bylos iškėlimo iki jos išsprendimo momento) teismo priimti dokumentai:
1) sprendimai;
2) įsakymai;
3) nutartys;
4) nutarimai;
5) rezoliucijos;
6) teismo posėdžio protokolai;
7) šaukimai;
8) pranešimai.

3. PARUOŠIAMIEJI PROCESINIAI DOKUMENTAI. (Audrius)

Paruo6iamieji procesiniai dokumentai – tokie dokumentai, kuriais siekiama pasirengti žodiniam procesui. Jie pateikiami teismui tik
rastu rengiantis teisminiam bylos nagrin4jimui. Ginčytina, ar atsiliepimas į pareikšta ieškinį gali būti laikomas procesiniu
dokumentu, nes jis neatitinka šiai grupei keliamu reikalavimu, t. y. Turi būti pareik6tas visais atvejais dar iki pasirengimo
teisminiam nagrinėjimui pradžios, ir neatsižvelgiant i tai, kokia forma (rastu ar žodžiu) bus rengiamasi.
Pagal CPK 112 str., procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui, papildomai turi būti:
1. pasiūlymai, prašymai arba reikalavimai, kurie bus pareik6ti žodinio nagrinėjimo metu;
2. priesingos salies pateiktu irodymu arba reikalavimu vertinimas;
3. irodymai,kuriais salis pagrindzia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Jeigu salis pati irodymu pateikti negali, butina
pateikti negalejimo priezasti bei suformuluoti prasyma teismui juos isreikalauti, nurodant ju buvimo vieta bei aplinkybes,
kurias sie irodymai gali patvirtinti.

4. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ FORMA, TURINYS, KALBA IR SKAIČIUS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ PRIEDAI.(Aistė)

Įstatymas privalo numatyti būtinus kiekvieno šalies procesinio dokumento (PD) bendrojo pobūdžio turinio reikalavimus, nes šitaip
užtikrinamas informacijos išsamumas, prieinamumas ir suprantamumas ne tik dokumentą pateikusiam byloje dalyvaujančiam
asmeniui (BDA), bet ir adresatui, taip pat teismui. Vienodi reikalavimai taip pat garantuoja ir tam tikros sistemos bei bendrųjų
raštvedybos taisyklių laikymąsi.
Tokie bendrojo pobūdžio turinio reikalavimai, keliami kiekvienam BDA PD-tui, nustatyti CPK 111 str. Vienas iš PD-tų
požymių yra jų rašytinė forma. Visi be išimties PD-tai teismui pateikiami raštu.

Pagal CPK 111 str. 2 d. kiekviename PD-te turi būti:

1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;
2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta (GV)
(šiuo atveju turima omenyje ne nuolatinė GV-ta, o GV-ta. Be to, nebūtinai turi būti nurodoma pagrindinė GV-ta. Jeigu žinoma, kad
asmuo gyvena pagrindinėje vietoje (kai jis turi jų keletą), turėtų būti nurodomas būtent GV-tos adresas. Jeigu yra keletas GV-tų ir
nėra žinoma, kurioje iš jų asmuo daugiau gyvena, turėtų būti nurodomas būtent pagrindinės GV-tos adresas, nes tai yra ta vieta, kuri,
adresato nuomone, yra pagrindinis visų jo ryšių centras), o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra
juridinis asmuo, - jo visas pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai.
Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį (tai gali būti telegrafas,
faksimilinis ryšys, elektroninis paštas ar kt.), nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas (bet turi būti užtikrinta
teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą);
3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (pobūdis reiškia procesinio dokumento rūšį, t.y. pateikiamas ieškinys ar priešieškinys,
atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, triplikas ir kt. Dalykas – tai PD-to tikslas, kuris gali būti arba atitinkamas reikalavimas,
arba atsikirtimas, arba prašymas. Ši PD-to dalis yra labai svarbi, nes daugeliu atveju lemia tolesnę procesinę teismo ir BDA veiklą);

77
4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką (dalyko turinį), ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (jei dėl
objektyvių aplinkybių asmuo negali pateikti vienokio ar kitokio įrodymo, būtina kreiptis į teismą, kad šis išreikalautų įrodymų arba
išduotų asmeniui atitinkamą liudijimą). Aplinkybių nurodymas ir įrodymų pateikimas PD-te svarbūs 2 aspektais:
a) nuo jų buvimo ar nebuvimo priklausys teismo nuostata sprendžiant, tenkinti ar ne PD-te esantį prašymą, reikalavimą ar
atsikirtimą;
b) pateikiant įrodymus ar nurodant aplinkybes ne laiku teismas gali atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus
(CPK 181 str.);
5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;
6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data (jeigu PD-to autorius pats negali pasirašyti (dėl ligos ar
fizinio trūkumo), pasirašo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats BDA negalėjo šito padaryti. Atitinkamas
įgaliojimas arba pats įgalioto asmens parašas kartu su negalėjimo pasirašyti priežasčių prierašu šiuo atveju turėtų būti patvirtintas
notaro ar kito reikiamus įgaliojimus turinčio asmens).
Svarbu tai, kad jeigu procesinį dokumentą teismui pasirašo ir pateikia BDA atstovas, procesiniame dokumente nurodomi šio
straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas (atitinkama sutartis ar įgaliojimas),
įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra
pasibaigęs.
PD-te, kuriuo atsisakoma kokio nors reikalavimo (pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo), turi būti pažymėta,
kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės (CPK 111 str. 3 d.)
CPK 111 str. 2 d. pateikiami tik patys bendriausi reikalavimai, tačiau atsižvelgiant į konkretaus PD-to pobūdį, įstatyme gali būti
nustatyta ir tam tikų papildomų turinio reikalavimų, t.y. kai šalia CPK 111 str. nurodytųjų dokumentas turi atitikti ir kitus
reikalavimus (pvz.: CPK 112 str., 328 str., 387 str., 396 str.)
PD-tų institutas atlieka trejopą f-ją:
1) tai būdas asmeniui procese tinkamai išreikšti savo valią;
2) tai priemonė BDA procese pranešti savo valią teismui;
3) tai priemonė BDA procese pranešti savo valią kitiems BDA.

Atsižvelgiant į 2 ir 3 funkcijas savaime suprantamas tampa įst-mų leidėjo reikalavimas šalia PD-to originalo pateikti tiek šio
dokumento ir jo priedų nuorašų, kad po 1-ą tektų priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kai įst-mas numato
kitaip (pvz.: CPK 118 str., 120 str.).
Įst-mas numato, kad esant daug procesinės medžiagos teismas turi teisę leisti pateikti tik tam tikrą PD-tų priedų skaičių (CPK 113
str. 2 d.). šitaip siekiama išvengti pernelyg didelių ekonominių BDA išlaidų. Tačiau tokia padėtis turėtų būti laikoma išimtine ir
galima tik retais atvejais.
Pagal CPK 113 str. 1 d. BDA pateikia teismui PD-tų originalus. Visi kiti PD-tų egzemplioriai yra nuorašai ir gali būti
tvirtinami arba notaro, arba bylą nagrinėjančio teismo, arba šalies advokato. Be to, esant galimybei šalis gali pateikti ir kelis
PD-to originalus. Iš esmės priedus pateikiančiam asmeniui CPK 114 str. 1 d. suteikiama galimybė rinktis, numatant, kad pridedami
arba priedų originalai, arba nustatyta tvarka patvirtinti jų nuorašai. Tiesa, to paties str. 2 d. nurodyta teismo teisė pareikalauti
dokumentų originalų (paprastai originalo pateikimo klausimas galėtų kilti abejojant dėl pateikto nuorašo tikrumo). Šis reikalavimas
gali būti pareiškiamas tiek teismo, tiek BDA iniciatyva (siekiant išvengti galimo šalies piktnaudžiavimo reikalavimo pateikti
dokumento originalą teise, įst-me nustatyta, kad toks prašymas teismui turėtų būti pateikiamas ieškinio pareiškime, priešiniame
ieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose PD. Vėliau tokį prašymą BDA gali pareikšti, jeigu priežastis, dėl kurių
prašymas nebuvo pareikštas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas nevilkins bylos
nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.)).
Neretai kyla klausimas, kokia apimtimi teismui turi būti pateikiami didelės apimties dokumentų priedai, nors su byla susijusi tik
dalis medžiagos. Šiuo atveju CPK 114 str. 3 d. sakoma, kad kai su PD-to turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti
pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).

CP-sas LR vyksta valstybine, lietuvių kalba. Vadovaujantis šiuo principu ir visi PD-tai bei jų priedai turi būti pateikiami teismui
valstybine kalba. Prie PD-to arba jo priedo, surašyto užsienio kalba, turi būti pridėtas oficialus vertimas į lietuvių kalbą.
Pagal CPK 113 str. 3 d. minėto principo išimtys galimos tik jeigu jas numato CPK (CPK 800 str. 2 d.) arba kiti teisės aktai.
(tarptautinė sutartis).

5. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ PATEIKIMAS TEISMUI IR JŲ PRIĖMIMAS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ TRŪKUMŲ

IŠTAISYMAS. (Lauksmina)

6. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMO SAMPRATA, ĮTEIKIMO REIKŠMĖ, ĮTEIKIMO BŪDAI. (Jovita)

Procesinis įteikimas – tai procesinis veiksmas, kuriuo teismas siūlo adresatui susipažinti su dokumento turiniu, ir atliekamas
įstatymo nustatyta tvarka bei forma, turi būti patvirtintas.

Procesinio įteikimo teisėtumo sąlygos:

1. procesinis įteikimas turi būti atliekamas laikantis įstatymo nustatytos tvarkos bei formos (teisėta įteikimo procedūra);
2. įteikimo patvirtinimas nustatyta tvarka (CPK 124 str.).

Keitimasis procesiniais dokumentais užtikrina teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų (BDA) keitimąsi informacija, t. y.
bendradarbiavimą.
78
Informacijos keitimosi būdai:
• teismo posėdyje žodžiu;
• raštu (nustatyta tvarka įteikiami BDA (110 str.) ar teismo (116 str.) procesiniai dokumentai).
Rašytiniam dokumentų įteikimui prilyginamas ir įteikimas elektroninio ryšio priemonėmis.

Procesiniai dokumentai įteikiami per atstumą, tarpininką bei tam tikrą laiką, todėl būtina įteikimą formalizuoti, siekiant užtikrinti,
kad adresatas atitinkamą dokumentą tikrai gautų, laiku susipažintų su dokumentų turiniu, nors adresatui asmeniškai neįmanoma
dokumento įteikti. Tinkamas procesinių dokumentų instituto įgyvendinimas garantuoja tinkamą asmens teisės būti išklausytam
įgyvendinimą bei sukelia daug kitų procesinių padarinių.

Teismas yra atsakingas už tinkamą procesinių dokumentų įteikimą:

• sprendžia kiek ir kokiu būdu įteikti procesinius dokumentus;
• įgyvendina įteikimą;
• rūpinasi, kad procesinį įteikimą atliktų kompetentingi organai;
• saugo įteikimą patvirtinančius įrodymus.

Adresatas procesinį dokumentą privalo priimti, o jei atsisako, laikoma, jog dokumentas įteiktas. Vadinasi atsisakyti priimti galima
TIK jei įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Įteikimo dalykas:
1. teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, nutartys, teismo šaukimai ir pranešimai);
2. BDA dokumentai ( visi prašymai, skundai, ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinį, dublikai, triplikai it kt.)
Jei tas pats dokumentas įteikiamas asmeniui kelis kartus, galioja anksčiausiais įteikimas (128 str.), t. y. laikomas įteiktu pirmojo
įteikimo dieną.

Įteikimo organai (117 str.):

1. paštas;
2. teismo antstoliai (išimtiniais atvejais atlieka, kai adresatas vengia priimti procesinius dokumentus);
3. kurjeris;
4. telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kt. telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jei užtikrinama apsauga teksto, galima
identifikuoti parašą;
5. kt. CPK numatyti būdai ir organai: pvz. (117 str. 2 d.) BDA (jei jis sutinka) pats gali įteikti procesinį dokumentą adresatui.
Tinkamo įteikimo būdai:
1. asmeniškas įteikimas:
visi procesiniai dokumentai ir jų priedai adresatui įteikiami asmeniškai gyvenamojoje ar darbo vietoje (123 str. 1 d.); (juridinio
asmens buveinės adresu (122 str. 2. d.)):
• veiksniam;
• ribotai veiksniam;
• neveiksnaus asmens atstovui pagal įstatymą.;

2. įteikimas per kitą asmenį, adresato neradimo atveju:

jei adresatas nerandamas gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas pilnamečiui jo šeimos nariui, kartu gyvenančiam,
jei tokio nėra – namo administracijai, apylinkės seniūnui, darbovietės administracijai. Tokiu atveju, priimantis dokumentą, turi
nurodyti pažymoje savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu, savo pareigas, ir atsiradus galimybei, įteikti dokumentą adresatui. Adresato
pašto dėžutėje turėtų būti nurodyta apie dokumentų buvimo vietą ir galimybę juos atsiimti.

Kiekviena paskesne iš nurodytų įteikimo galimybe turi būti naudojamasi, TIK jei neįmanoma pasinaudoti pirmesne.

7. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ATSTOVUI, PROCESINIAMS BENDRININKAMS, KURATORIUI.

PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ADVOKATAMS. (Eglė M.)
CPK 118 Įteikimas atstovui
1. Tais atvejais, kai šalis ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui.
2. Atstovas, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo (čia įtvirtinta atstovo pareiga informuoti atstovaujamąjį) nedelsdamas apie
tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.

CPK 120 Dokumentų įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju

1. Procesinio bendrininkavimo atveju, kai nėra bendrininkų paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies prašymu arba
savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams, kad jie paskirtų vieną iš bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems
procesiniams dokumentams gauti. Bendrininkų sutikimas turi būti paskelbtas posėdžio metu raštu arba žodžiu. Turi sutikti visi
bendrininkai.
2. Jeigu bendrininkai nepaskiria šio straipsnio 1 dalyje nurodyto įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos šalies prašymu arba savo
iniciatyva bendrininkų lėšomis ir rizika įgaliotą asmenį nutartimi paskirti pats, jeigu tuo būdu bus pagreitinta ir supaprastinta

79
proceso eiga. Šioje dalyje nurodyta nutartis teismo pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia, kad jie turi teisinį
suinteresuotumą nebūti atstovaujami vieno asmens.
3. Šio straipsnio nustatyta tvarka paskirtas įgaliotas asmuo procesiniams dokumentams gauti privalo, jeigu susitarimu nenustatyta
kitaip, nedelsdamas informuoti asmenis, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius dokumentus, sudaryti jiems galimybę
susipažinti su gautais procesiniais dokumentais. Procesinių dokumentų įteikimas bendrininkų įgaliotam asmeniui prilyginamas jų
įteikimui visiems asmenims, kuriems jis atstovauja.

CPK 129 Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui

1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai atstovaujančio organo, turi būti įteiktas
ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos
paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis
teismas suinteresuotos šalies prašymu (t.y. šalies, kurios proc. dokumentas turi būti įteiktas).
Teismas kuratorių gali skirti ir savo iniciatyva, bet tik ypatingosios teisenos, šeimos, darbo bylose.
2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos arba jei šalis
neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis
bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą.
3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos.
Įteikimas kuratoriui efektyvesnis už viešą paskelbimą.
Norint paskirti kuratorių, reikia laikytis 2 sąlygų:
1. Jis g.b. skiriamas asmeniui, kurio gyv. ar darbo vieta nežinoma, ar kuris neturi atstovaujančio organo;
2. Tokiam asmeniui reikia įteikti procesinį dokumentą, kuris sukelia būtinumą ginti to asmens teises (pvz., CPK 124str. 1d. –
„teismo šaukimas ir ieškinio (pareiškimo, skundo, atsiliepimo į pareikštą ieškinį, dubliko) nuorašas adresatui yra įteikiamas
pasirašytinai. <...>“).

CPK 130 Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu (nereikėjo pagal klausimus šito, bet paskaitose dėstytojas
išskyrė viešą paskelbimą kaip artimą kuratoriui, tai ir aš išskirsiu – jei tingit, galit neskaityt, svarbu žinosit, kad toks yra )
1. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir jeigu CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratoriaus arba
kai byloje yra daugiau kaip dešimt dalyvaujančių byloje asmenų ir nėra galimybės įteikti procesinių dokumentų CPK 120 straipsnyje
nustatyta tvarka, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio
nuorašas atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu procesiniai dokumentai gali būti įteikti juridiniam asmeniui, jeigu jų nebuvo galima įteikti
šiame skirsnyje nustatyta tvarka.
3. Procesiniai dokumentai viešo paskelbimo spaudoje būdu įteikiami prašančios šalies lėšomis.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu procesiniai dokumentai įteikiami paskelbiant vietos laikraštyje (jeigu toks yra) (vietos
laikraštis – paskutinės žinomos asmens gyv. vietos laikraštis) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių pranešimą,
kuriame turi būti nurodoma: 1) teismas; 2) procesinio dokumento pobūdis; 3) adresatas; 4) teismo posėdžio data (jeigu ji yra
paskirta).
5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio dienos.
Procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną.
Viešas paskelbimas galimas tik jei negalima paskirti kuratoriaus.

CPK 119 Įteikimas advokatams

Jei abiem ginčo šalims atstovauja advokatai, vienos šalies advokatas su byla susijusį procesinį dokumentą persiunčia tiesiogiai kitos
šalies advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento, skirto teismui, egzemplioriuje. Šiame straipsnyje
nurodytas įteikimo būdas yra negalimas, jei nuo dokumento įteikimo pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas.
Šalis proc. dok. siunčia teismui, teismas siunčia kitai šaliai (šalis -> teismas -> šalis). Tai prailgina proc. dok. įteikimo procedūrą.
O įteikimas tarp advokatų šią procedūrą sutrumpina: proc. dok. siunčiami kt. šalies advokatui ir teismui paraleliai.
Būtinos 2 sąlygos:
1. Abi šalys turi būti atstovaujamos advokatų ( advokatų padėjėjų);
2. Šis įteikimo būdas galimas, jei nuo tokio įteikimo momento nepradedamas skaičiuoti naikinamasis terminas (negali būti
atstatytas, išnyksta teisė).
Advokatai atsako už klientui padarytą žalą.
Toks būdas yra privalomas, jo negalima pakeisti, kai šalims atstovauja advokatai.

8. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMO VIETA IR TVARKA. (Olia)

9. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI BEI JŲ ĮTEIKIMAS. TEISMO ŠAUKIMO IR PRANEŠIMO TURINYS.

PATVIRTINIMAS APIE TEISMO ŠAUKIMO, IEŠKINIO NUORAŠO IR KITŲ PROCESINIŲ DOKUMENTŲ
ĮTEIKIMĄ. (Aušra)
CPK 133 str. 1 d.
Įteikiami gali būti dviejų rūšių dokumentai: šaukimai arba pranešimai.
Jų esminiai skirtumai:
1. Įteikus šaukimą teismui visada turi grįžti pažyma, įrodanti jo pristatymą (CPK 124 str.). Įteikiant pranešimą atitinkamos
pažymos nereikalaujama.

80
 2. Šaukimas suponuoja adresato pareigą atvykt į teismą, todėl visada siunčiamas kitiems proceso dalyviams (liudytojams,
vertėjams, ekspertams)

Šaukimu apie teismo posėdį šaliai būtina bent vieną kartą. Šitaip įteikus atsiranda šalies pareiga rūpintis proceso eiga. Todėl vėliau
apie teismo posėdžius pranešama pranešimais.
Kitiems proceso dalyviams šaukimai siunčiami siekiant įspėti dėl pareigos atvykti į teismo posėdį. Jiems neatsiranda pareigos
rūpintis proceso eiga – priklauso tik pareiga atvykti į teismo posėdį. Tuo tarpu teismas ir šalis turi rūpintis, kad šie asmenys būtų
tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką – jiems šaukimai turėtų būti siunčiami visada.
Į rašytinį teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Tačiau ši nuostata
nereiškia, jog jie neturi būti informuoti apie jo laiką ir vietą.

Reikalavimai šių dokumentų turiniui išdėstyti CPK 134 str. :

1) adresato pavadinimas;
2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas;
3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;
4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas;
5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis;
6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus įrodymus, kuriais grindžia savo
reikalavimus ar atsikirtimus;
7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui;
8) neatvykimo pasekmės.

Patvirtinimas apie įteikimą – CPK 124 str.

Byloje dalyvaujantiems asmenims įteikiamų procesinių dokumentų rūšys:
1. Įteikiami adresatui asmeniškai;
2. Kiti;

Asmeninis įteikimas reiškia, jog procesiniai dokumentai įteikiami pasirašytinai. Kita vertus tai nereiškia, jog dokumentas turi būti
įteiktas tik pačiam adresatui, nes CPK numato keletą galimybių.
CPK 124 str. 2 d. atsisakymo priimti įteikiamą procesinį dokumentą padariniai.
Atsisakymui priimti procesinį dokumentą yra prilyginama ir tokia padėtis, kai adresatas pačius procesinius dokumentus priima, bet
tačiau atsisako pasirašyti įteikimo pažymoje. Abiem šiais atvejais pripažįstama, kad dokumentai adresatui įtekti. Atsisakymas priimti
procesinį dokumentą pažymimas įteikimo pažymoje.
Atsisakymu priimti telekomunikacijų galiniais įrenginiais įteikiamus procesinius dokumentus laikoma situacija, kai adresatas per
tris dienas elektroniniu parašu nepasirašo nustatytos formos pažymos arba kitu būdu nepatvirtina gavęs procesinius dokumentus

10. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR KITŲ ASMENŲ PAREIGOS, SUSIJUSIOS SU PROCESINIŲ

DOKUMENTŲ ĮTEIKIMU. (Vilma)
Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas, todėl nustatytų pareigų jame beveik nėra.
Šalys turi pareigą pačios domėtis bylos eiga. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų asmenų pareigos, susijusios su dokumentų
įteikimu, užtikrina efektyvų bylos nagrinėjimą – tai būtinybė kiek galima labiau užtikrinti, kad šalį jai skirtas dokumentas
pasiektų kuo greičiau.

Šalies atstovas, advokatas, priėmęs teismo procesinį dokumentą, įgyja pareigą informuoti apie tai savo atstovaujamąjį bei prisiima
visą tokių veiksmų neatlikimą riziką.
CPK 119 str.: jei abi šalys yra atstovaujamos advokatų, advokatai turi tiesiogiai persiuntinėti dokumentus priešingos šalies
advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento, skirto teismui, egzemplioriuje.

Procesinio bendrininkavimo atveju (CPK 120 str.) procesinius dokumentus įgaliotas priimti asmuo privalo nedelsdamas informuoti
bendrininkus, kuriems atstovauja, apie gautus dokumentus ir sudaryti galimybę su jais susipažinti (120 str. 3d.).

CPK 125 ir 126 str. reglamentuoja dokumentų įteikimą sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems asmenims. Įgalioti priimti dok.
asmenys (sukarintos org. ar padalinio vadas, įkalinimo įstaigos administracija) privalo perduoti juos tiesioginiam adresatui. Taip pat
yra tais atvejais, kai adresatui skirti dokumentai įteikiami pilnamečiams jo šeimos nariams.

Ieškovas privalo arba ieškinyje nurodyti procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimo vietą, arba pateikti
įrodymus, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, o šalis neturi jai atstovaujančio organo.

Šaukimo ar ieškinio nuorašo įteikimo atvejais, gavęs dokumentą adresatas privalo pasirašyti (CPK 124 str.). Kai šaukimas ar
nuorašas įteikiamas ne pačiam adresatui, jį priėmęs asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba
einamas pareigas.

11. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ NETINKAMO ĮTEIKIMO PROCESINĖS TEISINĖS PASEKMĖS. (Dovilė)

Jei teismas išnagrinėjo bylą pralaimėjusiai šaliai nedalyvaujant ir šiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir
laiką, tai yra absoliutus pagrindas naikinti net ir tinkamai pagrįstą teismo sprendimą.Teismo pranešimo ir pareiškimo tinkamas
įteikimas skolininkui turi esminę reikšmę vertinant teismo įsakymo teisėtumą. Jei įteikiant teismo įsakymą buvo pažeistos procesinių
81
dokumentų įteikimą reglamentuojančios CPT normos teismo įsakymas neįgauna teisinės galios ir negali būti vykdomas. Teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesiėmus pakankamai priemonių gyvenamajai vietai nustatyti, procesinių dokumentų įteikimas
pripažįstamas netinkamu. Remiantis vien ta aplinkybe, kad byloje dalyvaujantis asmuo negyvena tuo adresu, kur jis registruotas,
negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jo gyvenamoji vieta yra nežinoma, nes registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą
yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Jai adresato adresas bylos nagrinėjimo metu pasikeičia, o jis nevykdo savo
procesinės pareigos ir neinformuoja apie tai teismo ir BDA, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir
laikomi įteiktais tinkamai – CPK 121str 2d. pagal CPK 123str 3d - jei procesinį dokumentą įteikiantis asmuo neranda adresato jo
gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Nors
šiais atvejais procesiniai dokumentai nėra įteikiami asmeniškai, toks įteikimas laikomas tinkamu ir pagal procesinius teisinius
padarinius prilyginamas jų įteikimui asmeniškai, taigi adresatas negali ginčyti procesinių dokumentų įteikimo fakto remdamasis tuo,
kad šeimos nariai, kuriems buvo įteiktas jam adresuotas dokumentas, apie gautą procesinį dokumentą jo neinformavo. Taip
formuojama ir teismų praktika.
Įteikimo patvirtinimas nedaro įteikimo procedūros teisėta, jei procesiniai dokumentai buvo įteikti netinkamam subjektui.

12. ATSAKOVO PAIEŠKA. (Aurelija)

CPK 132str.:
Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo gyvenamoji vieta, teismas gali paskelbti atsakovo
paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti.
CPK komentaras:
Šiuo atveju reikia išskirti 2 grupes aplinkybių:
1) kai įstatymas numato, kad teismas privalo paskelbti atsakovo paiešką (pvz. CPK 129str.2d.:“bylose dėl išlaikymo
priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs
atsakovo paieškos procedūrą“. Taip pat bylose dėl žalos sveikatai padarymo, dėl maitintojo gyvybės atėmimo ir kt.
įstatymų numatytais atvejais).
2) kai teismas mano, jog tokia paieška tikslinga (atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, išimtinais atvejais, kai atsakovo
dalyvavimas yra būtinas).
Prieš skiriant paiešką per policiją, ieškovas privalo teismui įrodyti ėmęsis visų galimų priemonių, kad būtų nustatyta atsakovo
gyvenamoji ar verslo vieta.
Atsakovo paieškos išlaidos priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu(CPK 88str 1d.2p.). Šias išlaidas sudaro:
- asmens, prašiusio paskelbti paiešką išlaidos (pvz. išlaidos, susijusios su informacijos iš registrų gavimu su telekomunikacinių
priemonių naudojimu ir kt.);
- valstybės institucijos išlaidos asmens paieškai (sudaro asmens paieškos skelbimų žiniasklaidoje ir kt. visuomenės informavimo
priemonėse išlaidos, valstybės institucijos transporto išlaidos ir kt.).
asmens, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos apmokamos pateis asmens lėšomis. Paieškos per policiją išlaidos išieškomos valstybės
naudai pagal teismui pateiktą sąmatą, tačiau tik tuo atveju, jei ieškovo prašymas skelbti paiešką pripažįstamas pagrįstu.

13 TEMA

13 tema. Ieškinys ir atsakovo gynimosi priemonės

1. Ginčo teisenos samprata (Tomas-nepadarė)

2. Ieškinio sąvoka. Ieškinys - vienas iš pagrindinių civilinių teisių gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme.
(Julija)
CPK 5str.1d- teisminės gynybos prieinamumo principas. Tačiau kaip ir visos subjektinės teisės, teisė kreiptis į teismą realizuojama
tam tikra įst.nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką nustato CPK(tai tam tikri reikalavimai teismui paduodamo pareiškimo
formai ir turiniui).
Pagr. teisinė priemonė, įgyvendinant subj.teisę į teisminę gynybą, yra ieškinio pareiškimai-ginčo teisenoje paduodami procesiniai
dokumentai.
Kelios nuomonės dėl ieškinio sampratos ir teisinės prigimties:
1. egzistuoja 2 savarankiškos ieškinio sampratos:
a. ieškinys materialiąja teisine prasme – subjektinė teisė, saugoma teismo;
b. procesine teisine prasme – kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti įstatymo saugomą interesą ar pažeistą
subj.teisę.
2. ieškinys – tai bendra sąvoka, organiškai jungianti tiek material., tiek proces.puses.(t.y. ieškovas savo reikalavimus grindžia
tuo, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį (procesinė pusė) ir turi teisę į tokio ieškinio patenkinimą (materialioji pusė) ). Nelabai
čia aišku, bet taip Driuko vadovėlyje.
82
 3. Ieškinys – visiškai savarankiška proceso teisės kategorija. (vokiškos teisės tradicija: ieškinys-tai procesinis ieškovo
veiksmas).
Ieškinio pagrindu materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą ir prasideda civilinis procesas.
Kreipimasis į teismą tampa ieškiniu tik tada kai atitinka ieškinio turinio ir formos reikalavimus.taip inicijuojamas civilinis procesas
prieš atsakovą.
Taigi:
Ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka bei vadovaujantis CT,
DT, ŠT ar kt teisės šakų normomis, su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis
aplinkybėmis ir įrodymais.
Ieškinio funkcijos:
1. ieškovas nurodo teismą, jo manymu, turintį priimti spr. Byloje.(jei ieškovas suklydo, teismas atsisako priimti ieškinį
motyvuota nutartimi).
2. ieškovas apibrėžia bylos šalis (save ir atsakovą).
3. apibrėžia ieškinio dalyką ir pagrindą( nereikia nurodyti tiksliu pažeistų ts.normų).

Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme

Teisė į ieškinį- kas tai?
Nuomonės:
1. Iš ieškovo pozicijų- tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą palankų ieškovui.(konkrečios teisės į ieškinį
teorija).
2. –tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą, nepriklausomai nuo jo turinio(nebūtinai palankų ieškovui).
(Abstrakčios teisės į ieškinį teorija).
3. –tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų ieškinį ir išnagrinėtų bylą (procesinės teisės į ieškinį teorija).
Driuko nuomonė: reikia analizuoti abu aspektus – ir proces., ir material. teisiniu požiūriu.
Materialiuoju teisiniu požiūriu- teisė į ieškovui palankų teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio
aplinkybių:
1. Bendrųjų teisės į ieškinį prielaidų –
a. ieškinio pagrindo įrodymas.
b. atsakovo pareiga atsakyti už pažeidimą.
2. Specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų –
a. Sąlyga, kad neturi būti praleistas ieškinio senaties terminas(jei atsakovas reikalauja, išskyrus tada,
kai ieškinio senatis netaikoma).
b. Sąlyga, kad ieškovo reikalavimas nėra pareikštas anksčiau įstatyme, sutartyje numatyto termino.
Tik nustatęs visas bylos aplinkybes,taikytinas ts.normas, įvertinęs įrodymus teismas gali atsakyti ar asmuo turi teisę į ieškinį
materialiąja prasme. Jei tokią teisę turi- ieškinys tenkinamas, jei nėra bent 1 iš bendrųjų ir specialiųjų prielaidų- atmetamas. CPK
4str.
Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Šios aplinkybės,
kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.
Procesiniu teisiniu požiūriu- subjektinė teisė kreiptis į teismą. Ši teisė priklauso nuo CPK įtvirtintų procesinio pobūdžio
aplinkybių:
1. Teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) prielaidos(be jų asmuo visai neturi teisės į teisminę gynybą) –
a. Teigiamos prielaidos:
i. Ieškovo civilinis procesinis teisnumas
ii. Bylos priskirtinumas teismo kompetencijai
iii. Įstatymų tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos
laikymasis (jei nesilaikė šios tvarkos ir ja jau negalima pasinaudoti, tai asmuo neturi teisės
kreiptis į teismą)
b. Neigiamos prielaidos:
i. Įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas(tarp tų pačių šalių,tuo pačiu dalyku, tuo pačiu
pagrindu)
ii. Įsiteisėjusi teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos
sutartį.
Turi būti visos teigiamos ir ne vienos neigiamos prielaidos.
2. Teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygos( asmuo nepraranda galimybės, pašalinęs nurodytas
kliūtis gali vėl kreiptis į teismą) –
a. Sąlygos, kurių nesilaikius teismas atsisako priimti ieškinį;
i. Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi;
ii. Laikymasis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme
tvarkos
iii. Teismo žinioje nėra tokios pačios bylos (tos pačios šalys, dalykas, pagrindas)
iv. Nėra šalių susitarimo perduoti ginčą arbitražui
v. Padavusio pareiškimą asmens veiksnumas
vi. Įgaliojimas vesti bylą suinteresuoto asmens vardu
b. Sąlygos, kurių neįvykdžius teismas nustato terminą trūkumams pašalinti:
i. CPK nustatyti formos ir turinio reikalavimai
ii. Žyminio mokesčio sumokėjimas
83
 iii. Trūkumų, susijusių su šalies procesiniu veiksnumu, tuo atveju-galimybė pašalinti tuos
trūkumus bylos iškėlimo stadijoje.

3. Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.(Santa)

Jau romėnų teisėje ieškiniai buvo skirstomi tam tikrą ieškinių tipų sistemą. Pg ginčo dalyką jie buvo skirstomi:
a) Daiktinius ieškinius- actio in rem ( ginčo dalykas- T į daiktą); remiantis actio in rem gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo
ir kt. T. labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, nagatorinis ir publiciana, ginantys nuosavybės T. Šie
ieškiniai dar skirstomi:
 ieškinius dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo- actiones rei persecutoriae (reikalaujama grąžinti ginčijamą daiktą,
skolą, atlyginti padarytą žalą)
 civilinius baudžiamuosius ieškinius- actiones poenales (jų tikslas- civiline tvarka nubausti atsakovą, t.y. atkūrus
pažeistas T dar galėjo būti paskiriama bqauda)
 mišriuosius- actiones mixtae (siekta ir atlyginti nuostolius, ir nubausti atsakovą, pvz.: įpareigojant atlyginti ne
sugadinto daikto vertę, bet sumokėti didžiausią pastarųjų metų ar pastarojo mėnesio sugadinto daikto vertę).
b) Asmeninius ieškinius- actio in personam ( ginčo dalykas- konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti
ieškovas turėjo teisę); actio in personam pateikiami reikalavimams, susijusiems su prievoliniais teisiniais santykiais, kurių
pagrindas- sutartis, sandoris, deliktas ir kt., ginti.
Šiuolaikinio CPT pg reikalavimo pobūdį skiriami:
a) turtiniai ieškiniai
b) neturtiniai ieškiniai
Šis skirstymas svarbus ne tik T doktrinai, bet ir praktikai (atsižvelgiant į ieškinio rūšį nustatomas žyminio mokesčio dydis.
Neturtinis ieškinys- fiksuoto dydžio (šiuo metu 100 lt), turtinis ieškinys-procentine išraiška nuo ieškinio sumos
apskaičiuotas ŽM, kombinuotas su fiksuota pinigų suma.
Pg materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdį skiriami ieškiniai, kylantys:
a) iš sutartinių santykių- actio ex contractu
b) iš deliktinių santykių- actio ex delikto
c) iš kvazisutartinių santykių- actio ex quasi contractu.
Ši klasifikacija padeda nustatyti, kokia materialiosios T norma taikytina konkretaus ieškinio pagrindu iškeltoje byloje.
Nors ieškinio- vieno iš pagr. civilinių materialiųjų teisių gynimo būdų- pagrindas glūdi materialiojoje teisėje, bet teisminės
gynybos, suteikiamos remiantis ieškiniu, turinys priklausomai nuo proceso teisės glūdinčių priežasčių gali būti skirtingas. Pg
procesinį tikslą, kurio siekiama ieškiniu, skiriama ieškinio rūšių triada, kuri ypač paplitusi ir visuotinai pripažinta Vokietijos CPT:
1. dėl priteisimo. Šiuo ieškiniu ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus veiksmus (atlygintų žalą). Jei patenkinus
ieškinį atsakovas gera valia nesutinka atlikti reikalaujamų veiksmų, ieškovo tikslas modifikuojasi į siekį gauti vykdomąjį
raštą. Esminis požymis- priverstinio vykdymo galimybė.
2. dėl pripažinimo. Juo siekiama tam tikros teisės (nuosavybės teisės į žemę) arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių
(santuokos fakto) buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo. Tokie ieškiniai paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl
priteisimo kitose bylose. Jų nereikia vykdyti priverstinai.
3. dėl teisinių santykių modifikavimo. Juo siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo santykius
(pakeisti sutarties sąlygas, išlaikymo dydį). Jo pagalba modifikuojami jau nustatyti teisiniai santykiai ir sudaroma galimybė
atsižvelgiant į pasikeitusias su šalių padėtimi aplinkybes.
Keičiantis teisinių santykių reglamentavimui, gali susiformuoti ir naujos ieškinių rūšys. 2002 m. priėmus new CK, iš esmės
pasikeitė materialiųjų civilinių teisinių santykių teisinis reglamentavimas ir susiformavo naujos ieškinių rūšys, kuriomis siekiama
specifinių procesinių tikslų, nulemtų materialiosios T ypatumų:
1. netiesioginis ieškinys (CK 6.68 str.), kuriuo kreditorius siekia įgyvendinti ne savo, o skolininkui priklausančią teisę.
2. actio Paulina (CK 6.66 & 6.67 str.)- specifinė kreditoriaus interesų gynimo priemonė, kuria siekiama užginčyti
skolininko sudarytus sandorius, jei trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad
sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.
3. prevencinis ieškinys (CK 6.225 str.), kuriuo siekiama apsidrausti nuo realios žalos padarymo ateityje.
Priėmus new CPK, įtvirtinta viena iš svarbesnių naujovių, susijusių su viešųjų interesų apsauga- CPK 49 str. 5d. numatyta
galimybė pareikšti grupės ieškinį, ginant vieš. interesą. Šis institutas LT CPT sietinas su 1998m. gegužės 19d. Europos Parlamento
ir Tarybos direktyva Nr. 98/27/EB. Savarankiška visuomeninė institucijas ar kelios, tp organizacija ar kelios yra kompetentingos
iškelti ieškinius dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Paskirtis- ginti kolektyvinius vartotojų interesus.
LT, remiantis Vartotojų teisių gynimo įstatymu, ginti vartotojų interesus kreipiantis į teismą su ieškiniu turi teisę Nacionalinė
vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos. Ši institucija įst. numatytais atvejais įgaliota kreiptis į teismą dėl
įvairių su vartotoju sudarytų sutarčių nutraukimo, atskirų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar jų pakeitimo, pardavėjui
ar paslaugų teikėjui sumokėtų pinigų grąžinimo bei nuostolių atlyginimo. Visuomeninės vartotojų organizacijos tp turi teisę ginti
vartotojų teises, jų ekonominius ir socialinius interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, vartotojo prašymu ar
savo iniciatyva reikšti ieškinį teisme.
Grupės ieškinio (GI) požymiai:
♣ GI gali būti pareikštas tik įst. numatytais atvejais
♣ Subjektai, turintys T pareikšti GI, turi būti numatyti įst.

84
 ♣ GI tikslas- apginti viešąjį interesą.
Darytina išvada, kad GI atveju taikytinos visos bendrosios CPK nuostatos. CPK nereglamentuoja GI pareiškimo ir nagrinėjimo
ypatybių, taikant šį institutą gali iškilti problemų. GI panaudojimo galimybės ir problematika yra ne tik LT, bet ir kitų kontinentinės
Europos valstybių teisinių diskusijų objektas.
Išvestiniu ieškiniu vienas arba keli akcininkai, gindami bendrovės teises ir teisėtus interesus, kartu gina ir bendrovės akcininkų
visumos- grupės- teises ir teisėtus interesus, todėl išvestinis ieškinys yra priskiriamas prie grupės ieškinių. Akcininkas, išvestiniu
ieškiniu gindamas bendrovės ar asociacijos teises ir teisinius interesus, netiesiogiai gina ne tik savo asmeninius, bet ir visų
akcininkų- asmenų grupės- teises ir interesus. Teisę pareikšti tokį ieškinį akcininkui suteikia minėtas įstatymas, kai bendrovė dėl
įvairių priežasčių negali savarankiškai apginti savo teises ir interesus.

4. Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų
padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas.(Inga Dauparaitė)
Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas.
Ieškinio elementai – tai ieškinio turinio dalys: ieškovo reikalavimas ir jo pagrindimas.
Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas.
Ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavimą.
Griežtą įst. leidėjo reikalavimą, kad ieškovas tiksliai nurodytų faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, lemia keletas veiksnių:
 CP – tai tam tikrų taisyklių visuma, kurios pirmiausia adresuojamos pagrindinėms CP figūroms – ieškovui, atsakovui,
teismui;
 Svarbu žinoti, dėl ko rungiamasi ar kovojama.

Pareiga apibrėžti ginčo dalyką tenka proceso iniciatoriui – ieškovui. Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka
realizuojama ieškinio instituto pagalba. Kiekviename ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus –
ieškinio dalyką (ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes
patvirtinančius įrodymus). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių
laikosi teismas, nagrinėdamas bylą.

Tik ieškovui priklauso teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, todėl teismas,
priimdamas procesinį sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t.y. negali keisti nei ieškinio dalyko (negali priteisti ieškovui to, ko
jis nereikalavo), ar priteisti daugiau, nei jis reikalavo), nei ieškinio pagrindo (sprendime negali remtis tokiais faktais, kurių ieškovas
nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra).

Faktinis ieškinio pagrindas - aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius
įrodymus.

Teisinis ieškinio pagrindas – ginčo santykiui taikytinos taisyklės. Teisės aktai neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio
pagrindą (tačiau niekas nedraudžia įvardyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kurie, jo manymu, pagrindžia jo subjektinių teisių
pažeidimo teisinę pusę).
Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą, t.y. nurodyti, kokiu būdu
prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę.
Kreipimasis į teismą su tapačiu ieškiniu neleidžiamas. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal 3 kriterijus:
 ginčo šalis;
 ieškinio dalyką;
 ieškinio pagrindą.

Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas.

Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą (faktinį ieškinio pagrindą) arba dalyką iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje. Siekiant apsaugoti atsakovo interesus bei įgyvendinant proceso operatyvumo principą ir užtikrinant bylos nagrinėjimo
koncentruotumą yra numatyta, kad vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas galimas tik išimtinai įst. numatytais atvejais:
 kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau (objektyvios, paprastai nuo šalių valios nepriklausančios aplinkybės), arba
 jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas (atsakovo valia), arba
 jei teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (teismo diskrecija, kurią veikia teismo vidinis įsitikinimas).

Pareiškimas pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi būti įteikiamas teismui raštu ir atitikti visus procesiniams dokumentams
keliamus reikalavimus. Kai ieškovo pateiktas procesinis dokumentas šių reikalavimų neatitinka, teismas turi taikyti procesinių
dokumentų trūkumų ištaisymo institutą (CPK 115 str. 2 d.). Galimybė keisti ieškinio dalyką susijusi su materialiosios teisės principu
laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis. Tačiau keisti iš karto ir ieškinio dalyko, ir pagrindo negalima, nes tai būtų visiškai
naujas ieškinys.

Ieškininių reikalavimų padidinimas ir sumažinimas. Ieškinio reikalavimo (dalyko) ar pagrindo sumažinimas ar padidinimas nėra
laikomas ieškinio dalyko pakeitimu, nes tai yra savarankiška procesinė teisė (CPK 42 str. 1 d.). sumažinant ar padidinant ieškinio
reikalavimus, tik padidėja ar sumažėja ieškinio elementų apimtis, tuo tarpu ieškinio elementai nepakinta.

85
Ieškinio atsiėmimas. Galimas tik nagrinėjant bylą I instancijos teisme – tiek pirmą kartą, tiek ir tada, kai byla apeliacinės instancijos
teismo ar kasacinio teismo nutartimi buvo grąžinta pirmąja instancija nagrinėti iš naujo. Atsiėmus ieškinį, ieškinio pareiškimas
paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 10 p.). atsiimti ieškinį po to, kai atsakovas apie jam pareikštą reikalavimą jau buvo
informuotas (jam buvo išsiųstas ieškinio nuorašas), ieškovas gali tik turėdamas atsakovo sutikimą šiam veiksmui (CPK 139 str. 1 d.).
ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu, tai atsakovas gali būti suinteresuotas tęsti bylos
nagrinėjimą siekdamas gauti jam palankų teismo sprendimą ir taip užkirsti kelią ieškovui kada panorėjus vėl kreiptis į teismą su
tapačiu ieškiniu. Jeigu atsakovas neduoda sutikimo atsiimti ieškinį, ieškovas gali arba toliau dalyvauti procese, arba atsisakyti
ieškinio. Abiem atvejais būtų užtikrinama, kad atsakovo teisinė padėtis taps teisiškai apibrėžta ir aiški.

Ieškinio atsisakymas. Tai pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo atsisakymas. Atsisakyti ieškinio ieškovas turi teisę bet kurioje
CP stadijoje. Tai jis gali padaryti tiek žodžiu teismo posėdžio metu, tiek raštu. Atsisakant ieškinio žodžiu, teismas turi išaiškinti
ieškovui ieškinio atsisakymo padarinius, o atsisakius ieškinio raštu, rašytiniame pareiškime turi būti nurodoma, kad ieškovui yra
žinomi ieškinio atsisakymo padariniai (CPK 111 str. 3 d.). jei tokio nurodymo nėra, teismas išsiunčia ieškovui pranešimą, kuriame
nurodomi procesiniai ieškinio atsisakymo padariniai. Negavus ieškinio atsisakymo atšaukimo per 7 d. nuo teismo pranešimo
išsiuntimo dienos, preziumuojama, kad ieškovas ieškinio neatsisakė (CPK 140 str. 1 d.). tam tikrais atvejais šalies pareiškimas, kad
ji pageidauja atsisakyti ieškinio, teismui nėra privalomas. CPK 42 str. 2 d. įpareigoja teismą nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo,
jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įst. nuostatoms ar viešajam interesui.

Bylose pagal ieškinius dėl viešojo intereso gynimo šalia prokuroro ir kitų institucijų bei asmenų atsiranda bendraieškiai ir tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimu, todėl galimybė atsisakyti ieškinio tampa gerokai sunkiau įgyvendinama, taip
apsaugant ginamų asmenų interesus.
Jei teismas priima pareikštą ieškinio atsisakymą, tai byla nutraukiama nutartimi (CPK 293 str. 4 p.), o ieškovas netenka teisės
kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.

Ieškinio pripažinimas. Kaip ir ieškinio atsisakymo teisės atveju, teisės pripažinti ieškinį įgyvendinimas nėra ribojamas terminais:
ieškinį galima pripažinti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 2 d.). Atsakovo ieškinio pripažinimas teismui nėra privalomas;
nustatęs, kad toks pripažinimas prieštarauja įst., viešajam interesui, nėra padarytas laisva valia, teismas turi atsisakyti priimti ieškinio
pripažinimą. Teismas, priėmęs ieškinio pripažinimą, gali nutarti toliau netirti byloje surinktų įrodymų ar apsiriboti tik kai kurių
įrodymų ištyrimu, pvz., neapklausti atvykusių liudytojų ar jų dalies ir pan.

Ieškinys gali būti pripažintas visiškai arba iš dalies. Jei ieškinys buvo pripažintas tik iš dalies, tai įrodymai gali būti netiriami tik
pripažintoje ieškinio dalyje. Priėmęs ieškinio pripažinimą, teismas priima byloje sprendimą, kuriuo patenkina ieškovo ieškinį.
Ieškinio pripažinimas tam tikrais atvejais gali sukelti ir papildomų procesinių padarinių, pvz., negalimumą priimti byloje sprendimą
už akių.

5. Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir priešieškinys. Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį. Taikos
sutartis. (Ugnė)
• Šalių procesinės teisės yra lygios, todėl ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi teisę gintid nuo jam
pareikšto ieškinio. CPK kalba apie dvejopo pobūdžio atsakovo gynimosi būdus: priešieškinį ir atsikirtimus. Atsikirtimai –
tai atsakovo nurodyti argumentai, pagrįsti tam tikrais faktais, kurių pagalba jis stengiasi arba paneigti ieškininio
reikalavimo pagrįstumą, arba įrodyti, kad procesas yra prasidėjęs neteisėtai. Kadangi aišku, kad atsakovo argumentai yra
dvejopi, tai jie skirstomi:
• - materialiniai teisiniai atsikirtimai – jų pagrindu atsakovas siekia įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinį. neigiamas
ieškinio pagrįstumas. Pvz., praleistas ieškininės senaties terminas, sutartis negalioja .
• - procesiniai atsikirtimai. ginčijamas pats proceso teisėtumas. Tai yra tam tikrų aplinkybių ieškojimas, kuriomis atsakovas
įrodinėja, kad ieškovas neturėjo teisės atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (neturėjo teisės kreiptis į teismą; ieškovas yra
neveiksnus; pareikšti ieškinį atstovas neturėjo įgaliojimų ir pan.).
• 143 straipsnis. Priešieškinis
• “1. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų
išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo
būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos
nagrinėjimo.
• 2. Teismas priima priešieškinį, jeigu:
• 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;
• 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;
• 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai
išnagrinėti ginčus.
• 3. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti
priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.
• 4. Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.”(CPK 143str.)
• Priešieškinis – tai atsakovo ieškinys pareikštas ieškovui po bylos iškėlimo. Jį galima pareikšti tik iki pasirengimo
teisminiam nagrinėjimui pabaigos. Abi šalys įgyja dvigubą procesinę padėtį. Ieškovas tampa atsakovu, ir atvirkščiai.
86
 Priešieškinis pareiškiamas pagal tais pačias taisykles,kaip ir ieškinys, ir turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Priešieškinį
atsakovas gali panaudoti tik tais atvejais, kai iš to paties materialinio santykio yra kilusi ir atsakovo tam tikra teisė.
Daugiausiai tai būna dvišaliai sandoriai, arba šalis sieja ne du, o daugiau santykių, bet tie santykiai glaudžiai susiję.
Atsakovas negali reikšti priešieškinio jei tie santykiai nesusiję.
• Visus reiškiamus atsikirtimus atsakovas privalo įrodyti. Patys atsikirtimai paprastai surašomi procesiniame dokumente -
atsiliepime į ieškinį.
• 142 straipsnis. Atsiliepimas į ieškinį
• 1. Kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą
ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties
dienų terminą atsiliepimams pareikšti,nurodo atsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į
ieškinį. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį
terminą pratęsti iki šešiasdešimties dienų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami nuo atitinkamo pranešimo įteikimo
dienos.
• 2. Atsiliepimai į pareikštą ieškinį turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus turinio reikalavimus. Atsiliepimuose į
pareikštą ieškinį papildomai nurodoma:
• 1) sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;
• 2) nesutikimo motyvai;
• 3) įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai;
• 4) atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;
• 5) informacija, ar byla bus vedama per advokatą.
• 3. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad
vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje.
• 4. Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei
yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių.
• Bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42str.1d.). Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas
pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas
šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį,
kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.

14 TEMA

14 tema. Laikinosios apsaugos priemonės

1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys.

Dažnai dėl įvairių priežasčių ar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali būti nebeįmanoma arba labai sunku
realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Dėl šių priežasčių privalu įstatyme nustatyti laikiną (iki bus priimtas teismo sprendimas)
ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Teismo veikla taikant priemones, kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas patenkinus ieškinį, vadinamas laikinųjų apsaugos
priemonių taikymu.
Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių,
jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144str. 1d.). Teismo iniciatyva
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2d.).
Taigi tai ir yra laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė, t.y. užtikrina teismo sprendimo realų įvykdymą ar palengvina jo vykdymą.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek esant bet kuriai CP stadijai.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti (CPK 145str. 1d.):

1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas;
2) įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo;
3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius
asmenis, areštas;
4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;
5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;
6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų;
7) draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles;
8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos;
9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo;
10) išieškojimo vykdymo procese sustabdymas;
11) laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas;
12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;

87
 13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti
nebeįmanomas.

Teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.
Įstatymuose gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tam tikrų kategorijų civilinėse bylose (pvz.,
santuokos nurtaukimo bylose teismas gali taikyti CK 3.65str nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. įpareigoti, esant
galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium ir pan.).

2. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos. Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo
tvarka. Galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas. (Olia)
1. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus t.y. jame turi
būti nurodomos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinosios apsaugos priemones, nurodoma kokios būtent
laikinosios priemonės ir kokiu būdu turėtų būti taikomos. Toks prašymas gali būti nurodomas ieškinyje, pareiškime išduoti
teismo įsakymą ar paduodamas kartu su ieškiniu arba gali būti paduodamas jau iškėlus bylą teisme.
2. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie
tokio prašymo nagrinėjimą turi būti pranešta atsakovui , tačiau išimtinais atvejais jos gali būti taikomos ir nepranešus
atsakovui , kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba padarys jų
taikymą nebeįmanomą(CPK 148str.1d)
3. Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių esant suinteresuoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo
dienos (CPK 148 str.2d.). Tuomet teismui turi būti nurodyta , dėl kokių priežasčių ieškinys negali būti pareikštas iš karto,
pateikti įrodymus , patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams.
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teisme reiškia ieškovo tam tikro pranašumo prieš atsakovą
įgijimą .Galimi atvejai, kai ieškovas naudoja laikinąsias apsaugos priemones kaip tam tikro poveikio priemones atsakovui,
o teismui pritaikius šias priemones ieškinys teismui taip ir nepareiškiamas. Todėl nustatyta , kad suinteresuotas asmuo
pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 str. numatyto
žyminio mokesčio. Terminas pareikšti ieškinį , kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki bylos iškėlimo, negali būti
ilgesnis kaip keturiolika dienų.
5. Teismas turi priimti motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta L. Apsaugos priemonė, jos mastas, taikymo tvarka..(CPK
145 str.4d).Apie nutarties priėmimą įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma laikinoji apsaugos
priemonė , ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų ribojimų pažeidimą.
6. Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vadovautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad
bendroji ribojimų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti didesnė už ieškinio sumą.
Pažymėtina, jog teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo
nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuris taip pat gali būti banko
garantija(CPK 147str.1d). Taikydamas arba pritaikęs L.apsaugos priemonę, teismas turi nustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs ją
taikyti, turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją. Jeigu nurodytas asmuo šito nepadaro per teismo nustatytą terminą, teismas
laikinąsias apsaugos priemones panaikina (CPK 147str.2d)

3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas. (Eglė T.)

Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo priėmimo dienos (CPK 148 str. 5 d.).
Pagal prasmę teismo taikomos apsaugos priemonės yra laikinos, tačiau tam tikrais atvejais jos įgyja „pastovumo“, siejamo
su tam tikrų reikšmingų teisinių aplinkybių atsiradimu ar pasikeitimu. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas tęsiasi:
• Je
i ieškinys patenkinamas – iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.);
• Je
i teismas atmeta ieškinį – iki teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmetamas, įsiteisėjimo;
• Ik
i nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones įsigaliojimo.

Padavus apeliacinį skundą, laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti, kol byla išnagrinėjama apeliacine tvarka
(analogiškai, kai kasacine tvarka).
Pagal bendrąją taisyklę, kokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti, savo prašyme nurodo prašymą taikyti laikinąsias
apsaugos priemones padavęs asmuo. Teismas savo nuožiūra sprendžia, skirti ar neskirti ir kokias priemones skirti. Taikant
laikinąsias apsaugos priemones teismas turėtų atsižvelgti į jų pobūdį, taikymo pasekmes, tikslus, siekti optimalaus kreditoriaus ir
skolininko interesų suderinimo ir esant reikalui pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę į kitą.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl jei įmanoma
užtikrinti teismo sprendimą kitomis priemonėmis, nei prašoma, teismas gali kitaip užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą.

Viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeičiama į kitą, kai to motyvuotai prašo byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti
suinteresuoti asmenys (CPK 164 str. 1 d.). Apie tokį prašymą teismas informuoja kitus byloje dalyvaujančius ir suinteresuotus
asmenis, kurie turi teisę pareikšti prieštaravimus dėl tokio pakeitimo. Teismas turi nustatyti pakankamus terminus jiems pareikšti.

88
Pakeitimo prašymą kartu su gautais prieštaravimais teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 146 str. 6 d.). Išimties tvarka
teismas gali nuspręsti pakeisti paskirtas laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva, jei to reikalauja viešojo intereso gynimas
(pvz.: šeimos, darbo bylose).

Laikinąsias apsaugos priemones rašytinio proceso tvarka gali panaikinti tik teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinosios
apsaugos priemonės gali būti panaikinamos tik dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų iniciatyva (CPK !50 str.). Išimties
tvarka laikinąsias apsaugos priemones gali panaikinti teismas savo iniciatyva, jei:
• T
o reikalauja viešasis interesas;
• A
smuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio;
• A
smuo, kuriam teismas buvo paskyręs pareigą CPK 147 str. Tvarka įmokėti pinigų sumą į banko sąskaitą (užstatą), neįvykdo šios
pareigos per nustatytą terminą.

Panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tuo klausimu priima nutartį, jei byla dar neišnagrinėta iš esmės.
Atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tokiu atveju laikinųjų apsaugos
priemonių klausimą teismas išsprendžia sprendimu.
Laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas yra aplinkybės,kurioms esant teismas padaro išvadą, kad toki priemonių nesiėmus
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl paprastai laikinosios apsaugos priemonės
panaikinamos tik išnykus pagrindui jas taikyti, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (150 str. 2 d. 1,2,3 p., 4, 5 dalys).
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos ir tuo atveju, kai teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Kadangi tokiu
atveju teismo sprendimas nėra priimamas, tai nelieka pagrindo taikyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemones.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais suvaržymais atsakovui, o suvaržymų taikymas be
pakankamo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.) nepagrįstai pažeidžia atsakovo teises.

4. Teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas ir apskundimas. (Dovilė)

Remiantis CPK 152str 1, 2d, teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdoma skubiai, t. y. nutartis turi būti
vykdoma nedelsiant, užkertant kelią atsakovui perleisti ar paslėpti turtą. Nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita
arba ją panaikinti vykdoma įsiteisėjus šiai nutarčiai/skubiai vykdytinos nutartys priklausomai nuo skiriamos laikinosios apsaugos
priemonės pobūdžio nedelsiant nusiunčiamos antstoliui, viešojo registro tvarkytojui ar kt. pareigūnui ar asmeniui, įgaliotam vykdyti
nutartis(CPK 152str 23).
Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586str 2d). teismų praktikoje ne katą yra kilęs kl, ar
nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ar panaikinimo pagrindu turi būti išduodamas vykdomasis
dokumentas CPK 587str, nustatantis, kokie dokumentai yra vykdomieji, teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės
taikymo prie vykdomųjų dokumentų tiesiogiai nepriskiria.
Siekdama suvienodinti teismų praktiką, LAT CBS nurodė:
 CPK 587str išvardija vykdomuosius dok. Pg CPK 587str 1p. vykd. dokumentai yra vykd. Raštai, išduoti teismo
sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu, o šio str 4p. nustato, kad vykd. Dokumentai yra ir kiti
institucijų ir pareigūnų spren, korių vykdymą CP tvarka nustato įstatymai. Vadinasi, CPG 587st nėra nustatytas
baigtinis vykd. Dokumentų sąrašas, todėl vykd. Dokumentai yra ir kiti institucijų, tarp jų ir teismų, bei pareigūnų
sprendimai, kurie pg įstatymus vykdytini CPK VI dalyje nustatyta tvarka. CPK 152str 4d nustato, kad šiame skyriuje
nurodytas teismo nutartis, taigi ir teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės
pakeitimo kita ar jos panaikinimo (CPK 146, 148, 150str), antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
pg šios normos prasmę darytina išvada, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos
priemonės pakeitimo kita ar jos panaikinimo pati savaime yra vykd. Dokumentas (CPK 587str 4d), todėl šios nutarties
pagrindu vykd. Raštas neturi būti išduodamas.
CPK 152str 3d nustatyta, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priem taikymo, vienos lail aps priem pakeitimo kita ar jos
panaikinimo nedelsiant nusiunčiama antstoliui. Šiuo atveju LAT CBS pagrįstai pastebėjo, kad subjektas, kuriam tenka pareiga
išsiųsti antstoliui nutartį dėl laik aps priemonių taikymo, gali būti tiek tiek teismas, tiek šalis, kurios iniciatyva taikytinos laik aps
priemonės.
Nutartyje dėl laik aps priemonių taikymo teismas turi aiškiai nurodyti, kokia konkreti LAP yra skiriama, bei nurodyti
privalančius nutartį vykdyti asm. LAPių vykdymo ypatumus gali nustatyti ir kt įstatymai. Turto arešto registro įstatymas nustato
turto arešto įregistravimo turto arešto įregistravimo turto arešto registre tvarką. Remiantis šiuo įst visi turto arešto duomenys,
įrašyti į turto arešto registrą, pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Nutartys dėl LAPių taikymo įsigalioja iškart nuo jų priėmimo momento. Nepaisant to, dėl jų galima paduoti atskirąjį skundą
CPK 151str nustatyta tvarka. Skundžiamos gali būti visos 1sios instanc
ijos teismo nutartys. Bet atskirojo skundo padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo (CPK 151str 1d).
skundo padavimo terminas yra skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos, išskyrus tuos atv, jei siekiant LAPes taukyti
nedelsiant, nutartis išimties tvarka buvo priimta nepranešus asmeniui, kuris paduoda atskirąjį skundą. Tokiu atveju terminas
skundui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties nuorašo įteikimo šiam asm dienos.
Atskirojo skundo sukeliami teis padariniai nutarties vykdymo atžvilgiu skiriasi priklausomai nuo to, kokia nutartis yra
skundžiama.

89
Nutarties vykdymas nėra sustabdomas, jei atskirasis skundas paduodamas dėl nutarties taikyti LAPes. Bet jei atskirasis skundas
paduodamas dėl nutarties panaikinti ar pakeisti paskirtas LAP kitomis, tai sustabdo tos nutarties vykdymą(CPK 151str 3,4d).toks
reglamentavimas yra visiškai suprantamas, nes būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti svarbu nuo pat pradžių
operatyviai išspręsti LAPių paskyrimo kl ir tokia nutartis turi būti skubiai vykdoma. Suteikus skolininkui galimybę sustabdyti
tokios nutarties vykdymą paduodant atskirąjį skundą, LAPių institutas prarastų savo reikšmę. Tačiau nutartis pakeisti vieną LAP
kita ar ją panaikinti vykdoma tik įsiteisėjus šiai nutarčiai, o ne skubiai, kaip yra teismo nutarties dėl LAPės taikymo atveju. Jau
paskirtos LAP nenustoja galioti tol, kol jos nepanaikintos ar nepradeda galioti naujos LAP, todėl sprendimo įvykdymo garantiją
gali susilpninti kaip tik siekis panaikinti ar pakeisti paskirtas LAP. Jei byloje dalyvaujantis ar kt suinteresuotas asm paduoda
atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria LAP pakeičiamos ar panaikinamos, tai LAPių instituto tikslams neprieštarauja tai, kad tokio
skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartys, kuriomis LAPės, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus
atskiruosius skundus dėl 1sios inst teismo nutarčių LAPių taikymo klausimais, nėra skundžiamos kasacine tvarka.

5. Atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo. (Aurelija)

Už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą teismas turi teisę skirti sankcijas. CPK 106str 1dalis nustato, kad CPK
numatytais atvejais teismas skiria kodekse nustatyto dydžio baudas. CPK 149str įtvirtina atsakomybę už laikinųjų apsaugos
priemonių pažeidimus. Teismas nutartimi gali skirti iki 1000litų baudą tam tikrus pažeidimus padariusiems asmenims:
- atsakovui, jei šis pažeidžia draudimą dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų;
- atsakovui, pažeidusiam draudimą išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos;
- asmenims, kurie pažeidė draudimą perduoti turtą atsakovui arba vykdyti kitas prievoles;
- asmenims, kurie pažeidžia įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti.

Nurodytais atvejais gali būti skiriama ne tik pagrindinė procesinė sankcija- bauda, bet ir papildomai išieškomi nuostoliai, atsiradę
ieškovui dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo. Konkretų baudos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į
visas su laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu susijusias aplinkybes, pvz. į pažeidimą padariusio asmens veiksmus, dėl pažeidimo
kilusius neigiamus padarinius ir kt reikšmingas aplinkybes. Nuostoliai ieškovo naudai gali būti išieškomi tik ieškovo prašymu. Tai
yra dispozityvumo principo CP-e išraiška, nes įstatymas, suteikdamas ieškovui teisę išieškoti iš kaltų asmenų nuostolius, padarytus
laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu, kartu suteikia jam teisę spręsti, ar pasinaudoti tokia galimybe, ar ne.

15 TEMA

15 tema Įrodymai ir įrodinėjimas civiliniame procese

1. Įrodinėjimo civiliniame procese samprata, tikslas ir reikšmė. Įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo dalykas. (Kristina)
Visų pirma, siekiant tinkamai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar tikrai
tarp šalių susiklostę materialiniai teisiniai santykiai.
Antra, būtina nustatyti šių santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialinės teisės norma taikytina.
Trečia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas.
Visos šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, įvykusios praeityje, teisėjas jų nematė ir nežino. Todėl prieš
taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti esant aplinkybes , faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir
atvirkščiai, nesant faktų, kuriais remiasi atsakovas.
Tai teismas nustato vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytiems faktams pagrįsti pateikiami, tiriami ir vertinami
įrodymai.
Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažintinę procesinę dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo
veiklą, kai reikšmingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai siekiant tinkamai
išspręsti bylą.
Šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą sakančios tiesą(t.y. kad nurodytos aplinkybės tikrai
yra(buvo) ir būtent tokios, kokios nurodytos(ieškovas) arba atvirkščiai, kad neigiamų aplinkybių iš tikrųjų nėra(atsakovas).).
Todėl galutinis įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą.

Teisminio įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę ir pareigą įrodinėti. Šalys yra
pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta tarp šalių, jos yra labiausiai suinteresuotos joms palankia
bylos baigtimi, ir būtent šalys geriausiai žino visas bylos aplinkybes.
Kaip tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi principo esmė.
Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, t.y. proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą
bylos baigtimi.(pvz., tretieji asmenys, prokuroras)
Galiojantys įstatymai suteikia teismui galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese, o kartais net įpareigoja aktyviai
dalyvauti įrodinėjant( pvz., kai dėl svarbių priežasčių šalis arba kitas byloje dalyvaujantis asmuo negali gauti ar pateikti
reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo pats juos rinkti.Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų ,
reguliuojančių įrodinėjimą, tinkamą taikymą ir laikymąsi. Tik teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų sąsajumą ir
90
 leistinumą, atleidžia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Teismo sprendimas, priimtas teismui nepakankamai ištyrus ir įvertinus
įrodymus arba nustatytomis laikant neįrodytas aplinkybes, arba jame pateikus bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, negali
būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas apeliacine tvarka.
Tačiau teismo įrodinėjimo pareiga nesaisto, todėl šiuo atžvilgiu jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas
tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus.
Įrodinėjimo procese dalyvauja ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasasinis teismas įrodinėjimo procese dalyvauja netiesiogiai.
Įrodinėjimo dalykas
Įrodinėjimo dalyku laikoma būtinų, siekiant pagrįstai ir tinkamai išspręsti civilinę bylą, nustatyti faktinių aplinkybių visuma.
Įrodinėjimo dalykas turi būti nustatytas rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įrodyti,
tampa žinomi rinktini įrodymai.

Įrodinėjimo dalyką sudaro:

1)materaliojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai( tai tokie faktai, kurie sukuria, pakeičia arba nutraukia materealiuosius teisiniu
ginčo šalių santykius. Pvz. Sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimo terminas. Šie juridiniai faktai sudaro šalių
reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Pvz., padaryta materealinė žala dėl sutarties nesilaikymo)
2)įrodomieji faktai( tai tokios aplinkybės, kurias įrodžius, galima daryti išvadą apie kitokių aplinkybių buvimą). Pvz. tėvystės byloje, atsisakius ekspertizės, tėvystės
nustatymo pagrindu gali būti laikomi įrodomieji faktai: bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas; gyvenimas kartu iki vaiko gimimo ir pan. Taigi į įrodinėjimo dalyką
įeina ir įrodomieji faktai, šie faktai bus laikomi įrodymais tik tada, kai tai tiesiogiai numatyta įstatyme.)
3)procesinio teisinio pobūdžio faktai(tai tokie faktai, kuriuos būtina nustatyti, norint teisingai pritaikyti procesinės teisės normas. Pvz., atsakovas gali pareikšti, kad
ieškovas yra neveiksnus. Tokį fakta reikia įrodyti.)

2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų
įrodymų pateikimo ribojimas civilinio proceso stadijose. (Jūratė)
Faktų nurodymas prasideda keliant civilinę bylą. Ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia
savo reikalavimus, kiti byloje dalyvaujantys asmenys irgi nurodo faktus, kuriais remiasi. Tik išimtiniais atvejais nauji faktai gali būti
nurodomi ir vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui (pvz.: kai teismas leidžia pakeisti faktinį ieškinio pagrindą).
Šiame etape preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, t.y. įrodinėtinų aplinkybių visuma.
Teismas šiame įrodinėjimo etape taip pat dalyvauja (pvz.: gali atsisakyti įtrauki su byla nesusijusį faktą). Bet rungimosi ir
dispozityviškumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo dalyką.
Visus faktus, kuriais remiamasi byloje dalyvaujantys asmenys ir kuriuos reikės įrodyti, svarbu žinoti prieš pradedant nagrinėti
bylą, nes tik žinant visus faktus galima nustatyti, kiek ir kokių įrodymų būtina surinkti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje.
Kiekviena šalis privalo iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įrodymus ir teismo posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji
faktai, nei nauji įrodymai.
Įrodymų nurodymas. Ieškovas (ieškinio pareiškime) ir atsakovas (priešiniame ieškinyje, atsikirtime ar atsiliepime) privalo
nurodyti įrodymus, kuriais įrodinės tam tikras faktines aplinkybes.
Nepakanka nurodyti įrodymų pavadinimo – reikia detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas patvirtina.
Jei šalių nurodytas įrodymas nesusijęs su byla, tai teismas atsisako tokį įrodymą priimti ir tirti (CPK 180 str.).
Byloje dalyvaujantys asmenys bei teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir įvertinti
nagrinėjant bylą iesmės. Jei vykstant teisminiams ginčams paaiškėja, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, tai teismas išimtiniais
atvejais gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Įrodymų pateikimas. Įrodymų pateikimas – faktinis įrodymų perdavimas teismui.
Teisę pateikti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.).
Įrodymai pateikiami pateikiant ieškinio pareiškimą (ieškovas), rengiantis civilinės bylos nagrinėjimui. Įrodymai turi būti
atskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 112 str.). Jei įrodymai nebuvo laiku atskleisti, tai teismas turi teisę
atsisakyti juos priimti, jei mano, kad tai vilkins bylą. Naujų įrodymų pateikimas teisminiame nagrinėjime reikalauja atidėti bylos
nagrinėjimą.
Teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis (ar net nedalyvaujančius) pateikti ne tik jų nurodytus, bet ir kitus, teismo
nuomone, reikšmingus bylai įrodymus.
Įrodymų rinkimas. Kreipdamiesi į teismą byloje dalyvaujantys asmenys gali neturėti visų jų nurodytų įrodymų, jei tam yra
svarbių, pateisinamų priežasčių, tai teismas padeda trūkstamus įrodymus surikti. Jei ieškovas kartu su ieškinio pareiškimu nenurodo
įrodymo nepateikimo priežasčių, tai teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir nustato terminą jiems pašalinti.
Jei patektų įrodymų neužtenka, tai teismas siūlo pateikti papildomų įrodymų.
Teismas įrodymus rinkti gali trim būdais:
1. Gali byloje dalyvaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teismui;
2. Turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris juo
disponuoja;
3. Įstatymų nustatytais atvejais teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva.
Šalys gali rinkti įrodymus ir su advokato pagalba.
Laikoma, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kai:
⋅ Visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yra nustatytos;
⋅ Surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų;
Įrodymų tyrimas. Įrodymus tirti galima tik vykstant teisminiam nagrinėjimui nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas privalo
patikrinti tiriamų įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę.

91
 Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu, rašytiniai liudytojų parodymai perskaitomi žodžiu, apklausiami liudytojai,
perskaitomi ir pateikiami tiesiogiai susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniai įrodymai, apžiūrimi daiktiniai įrodymai,
perskaitoma eksperto išvada, ekspertui pateikiami klausimai, išklausomi ir apžiūrimi vaizdo ir garso įrašai.
Išimtinais atvejais net ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį, jei paaiškėja naujų aplinkybių, neištirtų įrodymų, teismas gali
atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Įrodymų vertinimas. Nuo to, ar tinkamai bus įvertinti surinkti ir ištirti įrodymai, priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir
pagrįstumas. Pirmiausiai įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydami baigiamąsias kalbas ar replikuodami, tačiau
galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Teismas turi patikrinti kiekvieno
vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą ir įrodymų tarpusavio ryšį. Įrodymai turi būti vertinami
vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu.

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims. (Toma)

Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė
nustatyta CPK 178 str.: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra
remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.“. Ji atėjusi iš romėnų teisės, teigusios, kad
įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t.y.
ieškinio faktinį pagrindą – tas, kas kreipiasi į teismą gynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina. Pvz., ieškovas, teigiantis, kad
paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamas priteisti skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino
praleidimą. Ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo, ieškinys nėra tenkinamas. Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims
taisyklė nustato, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą.
Tačiau minėtų 3 taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje byloje turi įrodyti kiekviena šalis, nepakanka. Iš dalies šią problemą
mėgina išspręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių vykdymo taisykles. Pvz., CK 6.65 str. Subjektinę teisę
sukuriančius faktus privalo įrodyti ieškovas, tokią teisę naikinančius faktus – atsakovas. Taip pat dar yra ir subjektinę teisę
modifikuojantys (pvz., termino pratęsimas) ir kliudantys subjektinei teisei atsirasti faktai (pvz., neveiksnumas, klaida, apgaulė).
Tokius faktus paprastai turi įrodyti ta šalis, kuri jais remiasi.
Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžiantis visą įrodinėjimo naštą užkrauti ant vienos šalies pečių,
grindžiamas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniams santykiams.
Yra susiformavę keletas teorijų (nuomonių) apie tai, kokius faktus reikia įrodyti:
1. T
eigiamų ir neigiamų faktų teorija – teigiamus faktus reikia įrodyti, o neigiamų – ne. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas
aiškiais kriterijais, todėl sunku nustatyti, kuris faktas teigiamas, o kuris – neigiamas. Net patys autoriai, siūlę tokiu principu
paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie – neigiami.
2. N
ormų teorija – aiškinama, kad kiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria remiamasi, taikymo pagrindus, t.y. normos hipotezę.
Tačiau ir ši doktrina nėra tobula, nes ne visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra viename ar kitame įstatymo straipsnyje; be to,
gali būti taikomi keli straipsniai, galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles.
3. K
ai kurie autoriai teigia, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne įstatymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas,
remdamasis šalių lygiateisiškumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus turi įrodyti. Nustatydamas
įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir į tai, kuriai iš jų
lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitinkamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai padaryti, ir turi tekti įrodinėjimo
pareiga.
Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tikrus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo, kuri būtent šalis privalo įrodyti
vieną ar kitą aplinkybę. Tokių įrodinėjimo pareigą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Pašto, Įmonių
restruktūrizavimo, Biomedicininių tyrimų, Patentų, Autorių teisių ir gretutinių teisių, Draudimo ir kt. įstatymuose). Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios
teisės normos dažniausiai yra imperatyvios. Jos turi būti aiškinamos remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitarimu negali
keisti įstatymo nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Kadangi tai prieštarautų imperatyvioms teisės normos, o tokie susitarimai negalioja (CK 1.80 str.).

4. Aplinkybes, kuriu nereikia irodinet: visiems zinomos aplinkybes, teisines prezumcijos, prejudiciniai faktai, faktu pripazinimas.
(Jūratė)
Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėt nustatytos siekiant palengvinti įrodinėjimo procesą.
Teisinės prezumpcijos – įstatyme nurodyta tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, jų tikrumo prielaida, esant tam tikrų kitų
faktų. Preziumuojami tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvirtino gyvenimo praktika. Teisinės prezumpcijos gali būti paneigtos.
Teisinės prezumpcijos nustatomos dėl tokių priežasčių:
⋅ Taupant šalių ir teismo laiką;
⋅ Jos padeda rasti išeitį iš aklavietės;
⋅ Jomis siekiama užtikrinti vienodą socialinę ir teisinę politiką bei praktiką.
Pripažįstamos tokios teisinės prezumpcijos:
⋅ Žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (ieškovas neprivalo įrodinėti atsakovo kaltės dėl žalos atsiradimo);
⋅ Paskleistų žinių, žeidžiančių asmens garbę ir orumą, nesutikimo su tikrove prezumpcija (asmuo neprivalo įrodinėt, kad
apie jį paskleista informacija yra neteisinga, tai privalo įrodinėt tos informacijos skleidėjas);
⋅ Tėvystės prezumpcija (vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis);
⋅ Civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija;
92
 ⋅ Antrosios šalies nekaltumo prezumpcija;
⋅ Prievolės įvykdymo prezumpcija (jei skolininkas turi skolos dokumentą, tai laikoma, jog prievolė pasibaigus);
⋅ Neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija ( darbdavys turi įrodinėti, kad atleido teisėtai);
⋅ Vežėjo kaltė prezumpcija;
⋅ Mirties prezumpcija;
⋅ Santuokos teisėtumo ir galiojimo prezumpcija;
⋅ Turto valdymo teisėtumo prezumpcija ir kt.
Visiems žinomi faktai. Visiems žinomais faktais pripažįstami faktai, kuriuos žino:
⋅ bet kuris protingas, vidutinio išprusimo asmuo;
⋅ tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku;
Nuo teismo pripažintų visiems žinomų faktų skiriasi teismui žinomi faktai. Pripažįstama, kad teismas ex officio žino ir išmano
materialiąją ir proceso teisę, įstatymų galiojimą ir negaliojimą, tikrąją jų prasmę, todėl šių aplinkybių šalims įrodinėti nereikia.
Priešingos šalies pripažinti faktai. Faktų pripažinimo subjektas gali būti tik veiksni šalis, laisvai reiškianti savo valią.
Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali atleisti pastarąją nuo tolesnio įrodinėjimo. Tačiau faktų
pripažinimas neatleidžia automatiškai kitos šalies nuo pareigos įrodinėti, nes teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai
savanoriškas.
Skiriamos dvi faktų pripažinimo rūšys:
⋅ teisminis faktų pripažinimas: žodinis ar raštinis;
⋅ neteisminis – patvirtina priešingai šaliai naudingus faktus ne teismo procese (pvz.: pokylyje asmuo pareiškia turįs
nesantuokinį vaiką).
Faktų pripažinimas taip pat skirstomas:
⋅ kvalifikuotas – priešingai šaliai naudingų faktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybių dalis,
daromos išlygos (pripažįsta, kad skolinosi, bet ne tokią sumą);
⋅ nekvalifikuotas - priešingai šaliai naudingų faktų pripažinimas be jokių išlygų.
Pripažinimą paneigti galima tik įrodžius suklydimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą.
Prejudiciniai faktai – faktą, nurodyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nuosprendyje. Teismo sprendimo prejudicinė galia
taikoma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus
apeliacine ar kasacine tvarka.Nebegalima ginčyti teismo sprendimu nustatytu faktų.

5. Įrodymų sąvoka ir požymiai. Įrodymų klasifikavimas. Įrodymų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas. (Jūratė)
Įrodymų sąvoka ir požymiai

Įrodymai civilinėje byloje - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių
šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad tokių nėra (CPK 177
str. 1 d.)
Įrodymų požymiai:
1) informacija apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką;
2) įrodymų sąsajumas;
3) įrodymų leistinumas;
4) tai įstatymo nustatyta tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija.

Neteisėtais būdais gauta, pateikta, surinkta, ištirta informacija negali būti laikoma įrodymu. A.Driukas ir "teismų praktika" mano,
kad civiliniame procese įrodymų klausimas urėtų būti sprendžiamas liberaliau nei baudžiamąjame (nereikia atsisakyti rpiimti
įrodymu dėl menko įrodymo gavimo pocedūros pažeidimo).

Įrodymai civ.byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro v-bės ar tarnybos paslaptį (CPK 177 str. 5 d.). Šis teisės į
informaciją apribojimas susijęs su kitos teisės (apsaugoti valstybės komercnes, profesines, technologines paslaptis žmonių labui)
įgyvendinimu.Civ. byloje jokie trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudyojų parodymai, kiti rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, sudarantys
v-bės ar tarnybos paslaptį nepripažįstami irodymais. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra slaptų duomenų , arba prašymą dėl tokių
išdavimo, privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar šie duomenys nėra išslaptinti. Jeigu nėra (taip
pat nėra galimybės juos išslaptinti), teismas atsisako priimti tokius įrodymus arba tenkinti prašymą dėl jų išdavimo. Informacija gali
būti išslaptinta tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu (V-bės ir tarnybos paslapčių įstatymas).

Įrodymų sąsajumas

Įrodymų sąsajumo taisyklė - teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės ylai
aplinkybes (CPK 180 str.) - prisideda prie proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo..
>būtina nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas neturėtų priimti ir tirti bet kokių aplinkybių (kad išvengtų proceso
vilkinimo).Užtikrinama, kad teismas nebus apkrautas nereikalingu darbu, tiriant nereikšmingus ar su byla nesusijusius faktus.

Dalyvaujantys byloje privalo nurodyti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jų pateikti įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. Jeigu to
nepadaro, teismas gali nepriimti pateiktų įrodymų (CPT 181 str.). Tokiais atvejais teismas priima rašytinę ar žodinę motyvuotą
nutartį.

93
Įrodymų leistinumas

Susijęs ne su įrodymu turiniu, bet su forma - leidžiama tai, kas nustatyta.

Įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektai:
1. Leistini tik tokie duomenys, kurie buvo gauti įstatyme išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi tokie duomenys, kurie
patvirtina ar paneigia byloje įrodinėtas aplinkybes, bet gauti ne nustatyta tvarka, nelaikomi įrodymais.
2. Įrodinėjimas būtinaisiais įrodymas - įrodinėjant konkrečias bylos aplinkybes būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas
įrodinėjimo priemones. Pvz. asmnes psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada (CPK 466 ir 469 str.),
nagrinėjant ginčus dėl vaikų privaloma vaiko teisių apsaugos institucijos išvada (CK 3.178 str.) ir t.t.
3. Tam tikrais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas yra ribojamas įstatymų, uždraudžiant naudoti kokrečią įrodinėjimo
priemonę tam tikoms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai šis draudimas susijės su sandorio formos nesilaikymu. (pagal CK
paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdymo fakto,
remtis liudyojų parodymais šį faktą įrodinėjant. Yra išimčių - žr. CK 6 knygą)

Įrodymų klasifikavimas

1. Pagal santykio su įrodomuoju faktu pobūdį:

• tiesioginiai - pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas. Tarp įrodomojo fakto ir tiesioginio
įrodymo yra tiesioginis vienareikšmis ryšys.
• netiesioginiai pagrindžia įrodinėjimo dalykui nepriklausančius faktus, kurie gali turėti įtaką darant išvadą apie
apie įrodinėjimo dalykui priklausančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Šie įrodymai tik suponuoja tikimybę,
prielaidą, kad įrodomasis faktas egzistavo arba ne.
2. Pagal informacijos atsiradimo pobūdį:
• pirminiai - atsiranda tiesiai iš įrodomojo fakto. Tai įv. originalūs dokumentų egzemplioriai, matomos klastojimo
žymės, įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir t.t.
• išvestiniai. Turi būti ertinami atsargiau, juose gali nebebūti išsamios informacijos.
3. Pagal informacijos atsiradimo šaltinį:
• asmeniniai - atsiradimo šaltinis - fizinis asmuo. Informacija gali būti užfiksuota žodžiu, raštu.
• daiktiniai - juose pačiuose slypi informacija (dokumentai, daiktai).
• mišrūs. Pvz. eksperto išvada, rašytiniai įrodymai.
4. Pagal įrodomąją galią:
• turintys įprastą įrodomąją galią. Nėra iš anksto nustatyta.
• turintys didesnę įrodomąją galią. Numatytos CPK išimtys, pvz. oficialūs rašytiniai dokumentai (CPK 197 str.).

6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Liudytojų parodymai. Rašytiniai įrodymai
ir jų rūšys. Oficialūs rašytiniai įrodymai ir jų teisinė galia. Daiktiniai įrodymai. Eksperto išvada. Apžiūros protokolai. Kitos
įrodinėjimo priemonės. (niekas, nes niekam nebuvo paskirtas :D )

7. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų civilinio proceso dalyvių priesaika. (Aistė)

37 straipsnis. Dalyvaujantys byloje asmenys
1. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
2. Dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio Kodekso 49 straipsnio nustatyta
tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio Kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio Kodekso 431 straipsnyje numatyti
kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai.

61 straipsnis. Kiti proceso dalyviai

1. Kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai) - įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai
nesuinteresuoti bylos baigtimi.
2. Kiti proceso dalyviai turi šio Kodekso nustatytas procesines teises ir pareigas.

186 straipsnis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

1. Apklausos metu teismas išsiaiškina šaliai ar trečiajam asmeniui žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
2. Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes raštu.
3. Tuo atveju, jeigu šalis ar tretysis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali pareikalauti rašytinio
paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje.
4. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami
teismo. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, gauti teismo pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka, balsu perskaitomi
teismo posėdyje, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys to pageidauja.

94
5. Šalies apklausai prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju) bei tikrojo ūkinės bendrijos nario
arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai šalimi byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė,
apklausa. Trečiojo asmens apklausai prilyginama atstovo bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės
savininko, kai trečiuoju asmeniu byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa.
6. Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos
Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą". Prisiekusi šalis ar tretysis asmuo
pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų
baudą.

Šalys ir tretieji asmenys paaiškinimus teikia bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. Teismas juos tiria teismo posėdyje,
laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo bei nepertraukiamumo principų.
Paaiškinimai duodami žodžiu teismo posėdyje, prieš tai prisiekus.
Šalių priesaikos institutas – tai naujovė, į Lietuvos civilinį procesą įvesta 2002 m. CPK. CPK 186 str. 6 d. numatyta, kad:
šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai
pasižadu sakyti byloje tiesą".
Šią CPK nuostatą konkretizavo Aukščiausiojo Teismo Senatas „nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka teismas
pirmiausia apklausia šalis ir trečiuosius asmenis bei jų atstovus. Prieš duodami paaiškinimus šie asmenys turi prisiekti. Teisme
neprisiekia tik :
1. prokuroras ir kiti v-bės ir savivaldybių inst-jų pareigūnai, įst-mų numatytais atvejais pareiškę ieškinį viešajam
interesui ginti,
2. bei v-bės ir savivaldybių inst-jų, įst-mų numatytais atvejais teismo įtrauktų proceso dalyviais arba savarankiškai
įstojusių į procesą, kad duotų išvadą byloje, atstovai,
3. taip pat juridinių asmenų (JA) atstovai pagal pavedimą (CPK 49 str. 1,2 d., 50 str. 2 d.).
Jeigu šalis ar trečiasis asmuo yra JA ir teismo posėdyje dalyvauja J-nio A-ens organas ar dalyvis, jie savo paaiškinimus gali
duoti tik prisiekę teismui (CPK 55 str. 1 d., 186 str. 6 d.). F-nių A-nų atstovai pagal įst-mą (CPK 52-54 str.) gali duoti paaiškinimus
apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes taip pat tik prisiekę teisme. F-nių A-nų, kurie yra proceso šalys ar tretieji asmenys, atstovai
pagal pavedimą, išskyrus CPK 56 str. 1 d. 3 p. Nurodytą atvejį, kai tas pats asmuo (vienas iš bendrininkų) dalyvauja procese ir kaip
šalis, ir kaip kt. šalių (bendrininkų) atstovas pagal pavedimą, neprivalo prisiekti“.
Matome, kad pareiga prisiekti netaikoma tokiems asmenims, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra tik
procesinis teisinis, t.y. byloje priimtas procesinis sprendimas nepadarys įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Tai aiškiai
išdėstyta LAT CBS konsultacijoje [vadovėlio 629-630 psl. yra citata].
Priesaikos institutas papildo CPK 7 str. 2 d. įtvirtintą byloje dalyvaujančių asmenų sąžiningumo imperatyvą. Šaliai
ar trečiajam asmeniui, prisiekusiems sąžiningai sakyti byloje tiesą ir sulaužiusiems priesaiką, teismas turi teisę skirti iki vieno
tūkstančio litų baudą. Taigi 2002 m. CPK įtvirtinta atsakomybė už melagingus parodymus. Tačiau šalys ar tretieji asmenys negali
būti verčiami duoti neigiamų padarinių jiems sukelsiančius paaiškinimus. CPK 188 str. numato, kas šalis ar tretysis asmuo turi
teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tokie asmens paaiškinimai būtų nenaudingi jam pačiam, jo
šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams. Taigi šie asmenys gali nekomentuoti jiems nenaudingų aplinkybių, bet negali
iškraipyti jiems žinomų faktų ar pateikti melagingas žinias.
Šalims ir tretiesiems asmenims prisiekus, teismas pradeda apklausą, kurios metu išsiaiškina šalims ir tretiesiems asmenims
žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (186 str. 1 d.). Duoti parodymus byloje yra šalių teisė (186 str. 2 d.), kartu ir
pareiga, nes šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip šios pareigos, jai gresia neigiami procesiniai padariniai –
aplinkybės, kuriomis ji remiasi, gali būti pripažintos neįrodytomis.
Pirmasis paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po to – atsakovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis
asmuo, po jų – kt. byloje dalyvaujantys asmenys. Pastarieji turi teisę užduoti vienas kitam kl-mų. Kiekvienam dalyvaujančiam
byloje asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kt. dalyvaujančio byloje asmens pareiškimo ar
prašymo. Paprastai paaiškinimai teikiami žodžiu. Tačiau CPK 186 str. 4 d. numato, kad dalyvaujantiems byloje asmenys prašant,
taip pat savo iniciatyva reikiamais atvejais teismas balsu perskaito šalių ir trečiųjų asmenų, davusių priesaiką byloje, paaiškinimus,
pateiktus teismui raštu, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, gautus teismo pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka. Jei
dėl svarbių priežasčių (invalidumo, ligos...) šalis ar tretysis asmuo negali atvykti į teismą, teismas gali reikalauti rašytinio
paaiškinimo arba išimties tvarka išklausyti asmenį jo buvimo vietoje (CPK 186 str. 3 d.).

8. Įrodymų užtikrinimas. (Lauksmina)

Įrodymų užtikrinimas – tai įst. numatyta tvarka įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog bylos teisminio
išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasikeis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau
taptų negalima arba sunku.

221 straipsnis. Įrodymų užtikrinimas

Asmenys, kurie turi pagrindą baimintis, kad pateikti jiems reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti
teismą, tiek prieš ieškinio padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus.

222 straipsnis. Prašymas dėl įrodymų užtikrinimo

Asmens prašyme dėl įrodymų užtikrinimo, be procesiniams dokumentams privalomų elementų, turi būti nurodoma:
1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;
95
2) aplinkybės, kurias įrodymas turi patvirtinti;
3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus.

Jei prašyme nenurodomi paminėti duomenys, teismas gali tokį prašymą atmesti.

Pareiškimas dėl įrodymų užtikrinimo paduodamas teismui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeigu ieškinys
pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklos teritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio
pavedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą.

223 straipsnis. Įrodymų užtikrinimo tvarka

1. Įrodymų užtikrinimo klausimu teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.
Nutartis įrodymų užtikrinimo klausimu turi būti priimta ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo prašymo pateikimo teismui
dienos.
2. Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškinio, prašo įrodymų užtikrinimo, teismas, užtikrindamas įrodymus, paskiria ne ilgesnį
kaip keturiolikos dienų terminą ieškiniui pateikti. Per teismo nustatytą terminą nepateikus ieškinio, teismas nutartimi panaikina
įrodymų užtikrinimo priemones. Užtikrindamas įrodymus, teismas gali pareikalauti, kad užtikrinimo prašantis asmuo pateiktų
užstatą. Jeigu per teismo nustatytą terminą ieškinys nepateikiamas ir asmuo, patyręs nuostolių dėl įrodymų užtikrinimo, per
trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas grąžinamas.
3. Prašančiam užtikrinti įrodymus asmeniui ar dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie įrodymų užtikrinimo laiką
ir vietą, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo užtikrinti įrodymus. Išimtiniais atvejais, kai tai būtina dėl
susiklosčiusių aplinkybių, įrodymai gali būti užtikrinami skubiai, iki pranešimo apie įrodymų užtikrinimą atitinkamiems asmenims.
4. Visa medžiaga, surinkta įrodymų užtikrinimo tvarka, siunčiama bylą nagrinėjančiam teismui.
Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės: iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir rašytiniai įrodymai ir
surašomas apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedama prie civilinės
bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagrinėsiančiam teismui. Tokie įrodymai tiesiogiai pateikiami teismo posėdyje
susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 230 str.).

Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinės sutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų
civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 dieną.
Įstatymas numato, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje, jeigu dėl šito reikia priimti užsienio
valstybės teismo sprendimą. Toks prašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra užtikrinti reikalingas
įrodymas (CPK 806 str.).
224 straipsnis. Teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, apskundimas
Dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, prašęs įrodymų užtikrinimo asmuo gali paduoti atskirąjį skundą.

9. Teismo pavedimai, jų įvykdymo tvarka.(Jovita)

Jei įrodymai, kuriuos reikia surinkti, yra kitame mieste, rajone ar valstybėje, teismas, nagrinėjantis bylą, turi kreiptis į tą teismą,
kurio veiklos teritorijoje yra reikiami įrodymai.
Teisminis pavedimas – tai bylą nagrinėjančio teismo kreipimasis į kitą teismą, kurio veiklos teritorijoje yra reikiami įrodymai,
liudytojai ir pan. Įstatymas nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas, paveda atlikti reikiamus procesinius veiksmus atitinkamam
teismui, priimdamas nutartį (CPK 173 str.).
*Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek rengiantis nagrinėti civ. bylą, tiek nagrinėjant bylą teisme.
*Nutartis gali būti priimama bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva ar toje byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.
*Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats negali surinkti įrodymų (pvz. daiktinis įrodymas, kurį reikia
apžiūrėti, yra kitame mieste), pavedimas negalimas, jei bylą nagrinėjantis teismas pats gali atlikti reikiamus procesinius veiksmus.
Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma bylos esmė, aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai, kuriuos turi surinkti
pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2 d.).
*Nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per 30 d. nuo pavedimo gavimo (174 str.
2 d.).
*Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pvz. liudytojas apklausiamas
laikantis CPK 192 – 194 str. reikalavimų bei surašomas protokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vieta ir
laikas, bet jų neatvykimas nekliudo įvykdyti teisminio pavedimo (CPK 175 str. 1 d.). Pavedimas apklausti liudytojus nepranešant
posėdžio vietos ir laiko, pripažįstama procesiniu pažeidimu, turinčiu įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui.
*Protokolai ir kita medžiaga, kurią surinko teisminį pavedimą gavęs teismas iš karto siunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK
175 str. 2 d. ).
*Bylą nagrinėjantis teismas informuoja proceso dalyvius apie teisminio pavedimo būdu gautą informaciją. Jei byloje dalyvaujantys
asmenys pageidauja, gauti protokolai ir kita madžiaga perskaitomi teismo posėdyje (CPK 195 str.). Davę parodymus liudytojai
teiminį pavedimą vykdančiam teismui, gali vėl būti apklausti bendrąja tvarka bylą nagrinėjančio teismo (CPK 175 str. 3 d.).
*Teismo pavedimu renkami įrodymai (apklausiami liudytojai, surandami, paimami ir persiunčiami ar buvimo vietoje ištiriami
rašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismo pavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių
dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civ., komercinėse ir šeimos bylose ir 1970 m. Hagos konvencijos dėl
įrodymų paėmimo užsienyje civ. ir komercinėse bylose nustatyta tvarka.

96
16 TEMA
16 tema. Civilinės bylos iškėlimas

1. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės tinkamo realizavimo
sąlygos. (Vitalija)
Konstitucijos 30str.1d.sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą.
Teisė kreiptis į teismą( teisė pareikšti ieškinį) įtvirtinta CPK 5str.

5str.Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos

1. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo
teisė arba įstatymų saugomas interesas.
2. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.
3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų
saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali
pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija.
4. Ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose - pareiškimai ar prašymai.

Tai nereiškia, kad šitą subjektinę teisę bet kada turi bet koks asmuo. Šitokią teisę galima įgyti tik esant įstatyme numatytiems
pagrindams. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės kreiptis į
teismą(teisės pareikšti ieškinį) prielaidomis. Šios PRIELAIDOS yra:
1) ieškovo civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1 str.). Tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir
teisę kreiptis į teismą su ieškiniu;
2) ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo kompetencijai (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Priešingu atveju asmuo
negali pareikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo atveju nenurodyta galimybė ginti tam tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį.
3) įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Suinteresuotas as-
muo, šios tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybę ja pasinaudoti, pavyzdžiui, praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems
terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti
nėra prarasta, asmuo tebeturi teisę pareikšti ieškinį.
4) nėra įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu
pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar,
arbitražas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise
kreiptis į teismą.
5) teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties
patvirtinimo (CPK 137 str. 2 d. 4p.). Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties
reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas
taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačių ieškiniu.
6) teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.).
Teismui priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, nes
teisė kreiptis į teismą šiuo atveju jau įgyvendinta.
7) nėra ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 137 str. 2 d. 6 p.).
Prielaidos gali būti:
• Teigiamos. Tai privalomos prielaidos, kad asmuo turėtų teisę pareikšti ieškinį.(Pavyzdžiui, viena iš teigiamų prielaidų
yra ginčo priskyrimas teismo kompetencijai.)
• Neigiamomis. Tai tokios aplinkybės, kurių neturi būti, kad asmuo įgytų teisę pareikšti ieškinį.( Pavyzdžiui, asmuo turi
teisę pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendinio dėl tapataus ieškinio.)
Dauguma prielaidų yra bendros visoms civilinėms byloms. Tačiau kai kurios iš jų yra specialios, pavyzdžiui, įstatymo nustatytos
išankstinės neteisminės bylos sprendimo tvarkos laikymasis, nes taikomos tik tam tikrų kategorijų bylose.
Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi yisų išvardytų šios teisės prielaidų. Bent vienos iš jų nesilaikant, teisė
pareikšti ieškinį neatsiranda. Jei šitai nustatyta keliant civilinę bylą, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str.). Kai
nesant teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (CPK 293 str.), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi
ir teisės reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas paliekamas
nenagrinėtas (CPK 296 str. 4 p.).
Teisėjas neturi teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas- nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui,
dėl ieškinio senaties termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio
pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.
Tai, kad suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (teisę kreiptis į teismą), dar nereiškia, kad teisėjas priims jo pareiškimą ir
prasidės civilinis procesas. Kadangi ši teisė yra procesinė, ją būtina įgyvendinti įstatymo nustatyta procesine tvarka. Kiekvienas
suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti
ieškinį) įgyvendinimo sąlygų.
• Sąlygos, kurių nesilaikius teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti:
1)ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2 d. 7 p.);Išimtis:jei procesinio veiksnumo trūkumą galima pašalinti bylos iškėlimo stadijoje;
2) ieškinio atitiktis formos ir turinio reikalavimams;
3) žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus atvejus, kai ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio (CPK 115 str., 135 str. 2 d., 138
str.).

97
• Sąlygos, kurių nesant teismas atsisako priimti ieškinį:
1) Įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atstovas (CPK 137 str. 2 d. 8 p.);
2) Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 str. .);
3) Išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis, jeigu šia tvarka dar galima pasinaudoti.
4) Tapačios bylos teismo žinioje nebuvimas;
5) Šalių susitarimo perduoti spręsti ginčą arbitražui nebuvimas;
6)Asmens, padavusio ieškinį, veiksnumas, kai su tuo susijusių trūkumų negalima pašalinti bylos iškėlimo stadijoje.
(taip sąlygas skirsto Driukas. vadovėlyje jos pateiktos bendrai ir tik 5,bet tokios pat, kaip ir pas Driuką.)

Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo, asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę pareikšti ieškinį.
Tam tikrais atvejais, nesilaikant šių sąlygų, gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2, 7-8 p.).
Tačiau, pašalinus kliūtis, dėl kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą. Kai nesilaikius tinkamo pareikšti
ieškinį įgyvendinimo sąlygų paaiškėja iškėlus bylą, teismas vienais atvejais palieka pareiškimą. nenagrinėtą (CPK 296 str.1 d. 1-3,
7-8 p.), o kitais – perduoda byla pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p.).

Teisės į ieškinį prielaidos bei jos tinkamo įgyvendinimo sąlygos svarbios ir atsakovo gynimuisi. Atsakovas, gindamasis nuo
pareikšto jam ieškinio, gali panaudoti šias prielaidas ar sąlygas kaip procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį.

2. Ieškinio forma ir turinys.(Giedrė)

Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus( nurodyti CPK 111str.)
Tačiau CPK 135str. nustato papildomus ieškiniui reikalavimus. Ieškinyje beCPK111str. nurodytų reikalavimų turi būti:
1) ieškinio suma
2) aplinkybės, kuriomis grindžia reikalavimą
3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo reikalavimą
4) ieškovo reikalavimas(ieškinio dalykas)
5) ieškovo nuomonė dėl spr.už akių priėmimo( jei byloje nebus atsiliepimo į pareikštą ieškinį)
6) info ar byla bus vedama per advokatą
Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą; dokumentai, jog sumokėtas
žyminis mokestis(CPK137str.); prašymai išreikalauti įrodymus, kurių ieškovas negali pateikti.
Ieškiniai ir priedai teismui pateikiami v-bine kalba, tačiau yra atvejų, kai gali būti pateikti ir kt. kalba, bet privalo būti vertimo
nuorašai(CPK198str.).
Ieškinį turi pasirašyti ieškovas ir nurodyti surašymo datą.Jei ieškinį pateikia atstovas, turi nurodyti duomenis apie jį. Ieškinį gali
surašyti tik asmuo turintis teisininko kvalif.( paprastai advokatas).Tik advokatas gali nurodyti, kokie faktai ir įrodymai reikšmingi,
ką dar papildomai surinkti.
Naujasis CPK nustatė didesnius reikalavimus ieškinio turiniui ir formai nei senasis.Nauji svarbūs reikalavimai:nuomonė ieškovo dėl
spr. priėmimo už akių; nurodymas ar byla bus vedama per advokatą; išreikalauti papild. įrodymų rinkimą.
Tam tikri papildomi reikalavimai( beCPK111 ir 135str.)ieškiniui keliami tam tikrų kategorijų bylose, pvz. santuokos nutraukimo;
separacijos bylose( 382str); tėvystės nustatymo, nuginčijimo bylose, daikto valdymo pažeidimo bylose.

3. Atsisakymas ieškinį priimti. Ieškinio trūkumų ištaisymas. (Rūta Šluš.)

Iš
paskaitos
Atsisakymas ieškinį priimti.
Pagrindai: CPK 137 str. 2.
Sutampa su prielaidomis ir sąlygomis.
1) byla nenagrinėtina teisme (bylų priskirtinumo taisyklės – 9 tema).
Priskirtinumas – atribojama kompetencija tarp teisminių institucijų ir kt. institucijų, t.p. kompetencija tarp teismų.
2) byla neteisminga teismui.
Pereinam į bendrosios kompetencijos teismų sritį: ieškinys perduodamas ne tam bendr. kompetencijos teismui.
3) Jei nesilaikyta ikiteisminės tvarkos.
Kontaktuoja su 293 str. 2 p., 296 str. 1 p.
Privaloma ikiteisminė tvarka:
- turi būti nustatyta įstatymu
- įst. ją turi įtvirtinti kaip privalomą
4) yra priimtas sprendimas dėl tapataus ginčo.
Teismas turi nustatyti:
- ar yra teismo, ar arbitražo sprendimas.
- ar jie įsiteisėję
- ar reiškiamas ieškinys yra tapatus buvusiajam. Apie tai sprendžiama pagal:
a) ieškinio šalys
b) dalykas (pats reikalavimas)
c) pagrindas (kodėl prašau nuteisti)
98
kartais dalykas ir pagrindas gali būti alternatyvus. Jei alternatyvus dalykas, tai ieškinį pateikti galima tik dėl vieno iš jų. Ieškinį
pareiškus dėl vieno, nepatenkinus ieškinio, negalima reikšti ieškinio dėl kito, tai bus laikoma tapatu.
5) Jeigu nagrinėjama teisme tapati byla.
(vėlesnę bylą reikia palikti nenagrinėti; sąsaja su 296 str. 1d. 4p.)
6) Teismas nustato, kad yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama teisme.
7) Veiksnumas. (teisinė kategorija)
Bylos sustabdymas 163 str.
8) Ieškinį padarė neįgaliotas bylą vesti asmuo.

Šie punktai yra išsamus baigtinis sąrašas. Teismas atsisakydamas priima motyvuotą nutartį.

Ieškinio trūkumų šalinimas

CPK 115 str. procesinių dokumentų trūkumai:
- teismas trūkumams pašalinti nustato ne mažiau nei 7 dienas. Maximalus laiko tarpas nenurodomas
- nutartis dėl trūkumų šalinimo neskundžiama
- jeigu trūkumai pašalinti, laikoma, kad ieškinys paduotas pradinio ieškinio padavimo dieną. Jei trūkumai nepašalinti,
ieškinys grąžinamas (teismo nutartimi) ir laikomas nepaduotu.
- Nutartis grąžinti ieškinį skundžiama.

4. Ieškinio priėmimas. Civilinės bylos iškėlimas.

5. Kelių ieškinio reikalavimų sujungimas ir išskyrimas. Ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas. (Vita)
Kelių ieškinio reikalavimų sujungimas ir išskyrimas

Tai reglamentuota CPK 136 str. :

1. Ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus.
2. Teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu
pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium.
3. Kai sujungtus reikalavimus pareiškia keli ieškovai arba jeigu jie pareiškiami keliems atsakovams, priimantis ieškinį teismas turi
teisę išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium.
4. Teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos
pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti
tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais
atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

Ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas

Pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką gali tik pats ieškovas. Ši jo teisė detalizuojama CPK 141 str. Tai padaryti ieškovas gali tik iki
nutarties skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje priėmimo. Nesilaikyti šios nuostatos galima keliais atvejais:
• Vėliau tokie pakeitimai tapo būtini;
• Kai yra gautas priešingos šalies sutikimas;
• Teismas mano, jog tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Teismas savo iniciatyva keisti ieškinio elementų negali. Tačiau yra išimtis, kai siekiama užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir taip
teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, arba priimti ir tokius, kurie iš viso nebuvo pareikšti, tačiau
tiesiogiai susiję.
Ieškovas negali pakeisti iškart abiejų ieškinio elementų, nes tai jau būtų visiškai naujas ieškinys. Norėdamas pakeisti ieškinio dalyką
arba pagrindą, ieškovas turi pateikti teismui rašytinį pareiškimą. Tačiau teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį pareiškimą, jei
mano, kad tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo
pakeitimo atskiruoju skundu neskundžiama.
Nereikia painioti ieškinio keitimo su ieškinio reikalavimų sumažinimų arba padidinimu. Tai yra savarankiška ieškovo teisė.

6. Civilinės bylos iškėlimo teisinės pasekmės (Rūta Šliaž.)

Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas sukelia tam tikrų materialiųjų ir procesinių padarinių.

99
 MATERIALIAISIAIS padariniais laikytina tai, kad :
 Nutrūksta ieškinio senaties termino eiga (CK 1.130 str.1d)
 Nustatomas išlaikymo, įsiskolinimo laikotarpis, nes negali būti išieškotas daugiau kaip trejų metų iki ieškinio pareiškimo
dienos įsiskolinimas (CK 3.200 str.)
 Priteisiami periodiniai mokėjimai nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CK 6.228 str. 2d), išskyrus, kai įstatymas leidžia juos
priteisti nuo ankstesnės datos;
 Sąžiningas neteisėtas turto valdytojas privalo grąžinti visas pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti nuo to laiko, kai sužinojo ar
turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos iškėlimą (CK 4.97 str 1d.)
 Jeigu ginčas kilęs iš piniginių prievolių, kreditoriui priteisiamos laikotarpio nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo įvykdymo dienos palūkanos (CK 6.37 str 2d.) ir panašiai.

 PROCESINIAIS teisiniais bylos iškėlimo padariniais laikytina:

 Ieškinį pareiškęs asmuo netenka teisės pareikšti tapatų ieškinį tam pačiam ar kitam teismui (CPK 137 str 2d. 5p.)
 Prasideda pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija ir nurodytų jai esant procesinių terminų skaičiavimas;
 Iškėlus bylą prasideda civilinis procesas ir jo subjektai įgyja byloje dalyvaujančio asmens padėtį, procesines teises ir
pareigas (CPK 42 str), į prasidėjusį procesą įgyja teisę įsitraukti tretieji asmenys, atsakovui be pateisinamos priežasties per
nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (CPK 142
str. 4 d.) ir panašiai.
Esant civilinės bylos iškėlimo stadijai teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus:
1. Priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo ir bylos iškėlimo (CPK 137 str. 1d.),
2. Priimti nutartį atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str 2 d.)
3. Priimti nutartį pašalinti pareiškimo trūkumus ir nustatyti terminą jiems pašalinti (CPK 115 str 2 d).

17 TEMA

17 tema. Pasirengimas nagrinėti bylą teismo posėdyje

1. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI TEISMO POSĖDYJE STADIJOS TIKSLAS IR REIKŠMĖ.

(Kristina)

Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos CP pagrindiniai tikslai:

a) garantuoti, kad būtų galutinai suformuluoti šalių reikalavimai ir atsikirtimai;
b) garantuoti, kad šalys nurodytų visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžia atitinkamus reikalavimus ir atsikirtimus;
c) pasiekus du pirmuosius tikslus, užtikrinti, kad byla iš esmės būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje.
Ši stadija yra viena iš svarbiausių CP garantuojant tiek proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą, tiek teisingą bylos
išnagrinėjimą.
Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui esmė-visų šalies reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų
nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti.

Tuo tarpu vykstant teisminiam nagrinėjimui turi būti tik tiriami ir vertinami rengiantis nagrinėti bylą teisme nurodyti įrodymai ir jais
remiantis priimamas sprendimas.

Nekyla jokios abejonės, kad tinkamas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui sudaro palankias galimybes išnagrinėti bylą jau
pirmame teismo posėdyje.
Svarbu tai, kad pasirengimas jokiu būdu nereiškia tik bylą nagrinėjančio teismo pareigos atlikti visus būtinus procesinius veiksmus
rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui. Atsakomybė, kad ši proceso stadija būtų tinkama, yra padalyta teismui ir šalims atsižvelgiant
į šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu, taip pat į tai, jog būtent jos yra labiausiai suinteresuotos ginčo išsprendimu.
CPK 226 str. sakoma, kad rengiantis nagrinėti bylą teisme šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus bylai
reikšmingus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat nurodyti įrodymus, kurių negali pateikti teismui, kartu įvardydami aplinkybes,
trukdančias tai padaryti, ir galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.

2. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI TEISME TERMINAI. (Juratė)

Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai

CPK nustato, kad teismas privalo rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kad nebūtų vilkinamas bylos
išnagrinėjimas.
100
CPK nenustato pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui terminų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Esant pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijai gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai, tačiau tam
tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir didesnį dokumentų skaičių. Paruošiamiesiems dokumentams pateikti gali būti nustatytas ne
ilgesnis kaip 14 dienų terminas (CPK 227 str.).
Jei teismas rengiasi bylos nagrinėjimui paruošiamųjų posėdžių būdu, bylos nagrinėjimui paprastai turi būti pasirengiama per vieną
parengiamąjį posėdį.
Ieškinio pareiškimo priėmimo klausimas turi būti išspręstas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo ieškinio įregistravimo teisme, jei
prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ne vėliau kaip per 3 dienas.
Įstatymas numato, per kiek laiko turi būti pasirengta nagrinėti bylą teisme:
1. darbo bylas – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo ieškinio priėmimo dienos (CPK 413.1);
2. daikto valdymo pažeidimo bylas – per 30 dienų (CPK 421.1).

3. TEISMO VAIDMUO PASIRENGIMO BYLOS NAGRINĖJIMUI STADIJOJE. (Toma)

1. Teismas nustato procesinius terminus (pvz., per kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti dokumentus (atsakovui
– terminą atsiliepimui pareikšti)).
2. Tikslina šalių reikalavimus ir atsikirtimus.
3. Prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti. Tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas šia teise turėtų pasinaudoti, kai mato,
kad ieškovas nelabai suvokia, kokias aplinkybes jis privalo įrodyti, o atstovo, kuris galėtų profesionaliai vesti bylą, nėra. Ši
teisė padeda garantuoti, kad nuo pat proceso pradžios bylą būtų nagrinėjama teisinga linkme, o šalys suvoktų savo vaidmenį
procese.
4. Padeda šalims rinkti įrodymus (pvz., kuri nors šalis negali gauti tam tikrų dokumentų ir prašo teismo tuos dokumentus
išreikalauti).
5. Išsiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio ir jo priedų nuorašus.
6. Skiria sankcijas už netinkamą pareigų vykdymą (pvz., nebepriima įrodymų, nes jie paduoti pasibaigus duotam terminui).
7. Renka įrodymus savo iniciatyva.
8. Parenka pasirengimo bylos nagrinėjimui būdą (rašytinis arba žodinis pasirengimas).
9. Reikiamais atvejais gali pasiūlyti kuriai nors šaliai ar trečiajam asmeniui pasirūpinti atstovavimu.
10. Atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta teismo posėdyje.

4. ŠALIŲ IR KITŲ PROCESO DALYVIŲ TEISĖS IR PAREIGOS PASIRENGIMO NAGRINĖTI BYLĄ TEISME METU.
(Marija)

 Neabejotina, jog rengtis bylos nagrinėjimui pirmiausia yra šalių pareiga. (Tačiau išties operatyviai pasirengti bylos
nagrinėjimui neretai neįmanoma be teismo pagalbos).

 Naujajame CPK įtvirtinama nuostata, kad visi tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimai ir argumentai turi būti
pateikiami iki teisminio bylos nagrinėjimo ( CPK 226 str.).

 Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, taip pat priešieškinio pareiškimas galimas tik parengiamojoje stadijoje - iki
nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas
bus galimas tik tada, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau, jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas arba jeigu
teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (naujojo CPK 141 str.)
Taigi pasiruošimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir
atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (naujojo CPK 226 str.). Šiuo metu ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ir
pagrindą, atsakovas – pareikšti ieškovui priešieškinį bet kuriuo bylos nagrinėjimo momentu, iki pat teismo sprendimo
priėmimo (CPK 35 str., 152 str.). Neretai praktikoje šiomis teisėmis piktnaudžiaujama, vilkinant bylos nagrinėjimą.

 Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei
paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jos negali pateikti teismui, kartu
nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (naujojo CPK 226 str.).

 Net nusprendus bylai rengtis parengiamajame posėdyje, byloje bus 2 dokumentai – ieškovo ieškinys ir atsakovo
atsiliepimas. Iš šių dokumentų tiek šalys, tiek bylą nagrinėjantis teismas susidarys pirmąjį įspūdį apie tarp šalių kilusį ginčą
bei jo ribas. Kartu tai padės teismui nuspręsti, kurį iš dviejų pasiruošimo bylos nagrinėjimui būdų geriau pasirinkti
konkrečioje byloje.
Aiškiai įtvirtinama atsakovo pareiga pateikti atsiliepimą. Atsiliepime turi būti nurodyti ne tik nesutikimo su
ieškiniu motyvus, bet ir įrodymus, kuriais toks nesutikimas grindžiamas. Šios pareigos nesilaikiusiam atsakovui kiltų
neigiamos pasekmės - teismas turės teisę atsisakyti priimti atsakovo įrodymus bei motyvus, kurie galėjo būti pateikti
atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje (naujojo CPK 142 str.).
101
 Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nustatytu terminu nepateiks atsiliepimo į ieškinį, teismas turės teisę esant
ieškovo prašymui priimti sprendimą už akių (naujojo CPK 142 str.). Sprendimas už akių – tai tam tikra sankcija tinkamai savo
procesinių pareigų nevykdančiai šaliai. Jis priimamas neišklausius piktnaudžiaujančios savo teisėmis šalies, sąžiningos šalies
prašymu, remiantis esamais įrodymais (naujojo CPK 285 str.). Taigi šiuo atveju nėra laikoma, kad atsakovas pripažįsta ieškinį,
laikoma tik kad jis atsisako gintis – teismas tiria ir vertina įrodymus, tačiau tik tuos, kuriuos pateikė ieškovas.

5. TEISMO PROCESINIAI VEIKSMAI, ATLIEKAMI RENGIANTIS BYLĄ NAGRINĖTI TEISME. ATSILIEPIMAS Į

IEŠKINĮ. PRIEŠIEŠKINYS. (Aistė)

IŠ PASKAITOS:
Pasirengti – šalių pareiga. Bet teismas kontroliuoja šalių elgesį, turi visokeriopai padėti šalių teisių įgyvendinime ir pareikalauti, kad
jos įvykdytų pareigas. Todėl teismas atlieka:
1) nustato procesinius terminus;
2) tikslina šalių reikalavimus ir atsikirtimus;
3) padeda šalims rinkti įrodymus (išaiškinimo pareiga);
4) gali skirti sankcija už netinkamą pareigų vykdymą;
5) savo iniciatyva kai kada renka įrodymus;
6) pasirenka pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme būdą.

KNYGOJ:
Pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalys yra 3:
1) įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis;
2) pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis;
3) baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.
Pagal šias dalis bandysiu išskirti teismo veiksmus, nors knygoje visa tai aprašyta pakankamai miglotai...

1. Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis

Ši dalis prasideda iš karto po to, kai iškeliama civilinė byla. Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad iš pat pradžių bylos nagrinėjimas
būtų nukreiptas tinkama linkme, ir išsiaiškinti, kuri iš pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formų konkrečioje byloje tinka
labiausiai.
CPK 225 str. sako, kad priėmęs ieškinį teismas gali atlikti tokius veiksmus:

1) Prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti.

Ši teismo teisė yra labai svarbi siekiant užtikrinti, kad nuo pat pradžių šalys suvoktų, kuri ką privalo įrodyti, kokios aplinkybės
yra ginčijamos ir panašiai, kad nuo pat proceso pradžios byla būtų nagrinėjama teisinga linkme, o šalys suvoktų savo vaidmenį
procese (teismas imasi tam tikrų prevencinio pobūdžio priemonių dėl abiejų šalių). Iš formuluotės matyti, kad kalbama apie teismo
teisę, bet ne pareigą. Šia teise bylą nagrinėjantis teismas turėtų pasinaudoti, kai mato, kad ieškovas nelabai suvokia, kokias
aplinkybes jis privalo įrodyti, o atstovo, kuris galėtų profesionaliai vesti bylą, nėra.
Neskelbdama teismo posėdžio, teismas priima nutartį, kurioje nurodo, kokias ginčo aplinkybes privalo įrodyti ieškovas, o
kokias – atsakovas. Tokia teismo nutartis nėra skundžiama paduodant atskirąjį skundą ir išsiunčiama byloje
dalyvaujantiems asmenims (BDA). Šią teismo teisę lemia CPK 159 str. nustatyta teismo pareiga išaiškinti ir ji neturėtų būti
vertinama kaip teismo šališkumo įrodymas. Šiuo atveju teismas tiesiog sukonkretina šalių vaidmenį procese.

2) Išsiųsti atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus, taip pat nustatyti atsakovui terminą
atsiliepimui pareikšti ir nurodyti jo nepateikimo pasekmes.
Atlikti šiuos procesinius veiksmus yra teismo pareiga kiekvienoje civilinėje byloje (CB). Vienas iš esminių naujojo CP-o bruožų
yra teismo ir šalių keitimasis informacija. Nuo pat proceso pradžios turi būti garantuojama, kad viską, ką turi teismas, turėtų
ir BDA. Teismas privalo BDA persiųsti visą iš ieškovo gautą informaciją ir šitaip ne tik informuoti priešingą šalį apie iškeltą CB,
bet ir sudaryti jai galimybes tinkamai suformuluoti savo gynybinę nuostatą.
Pagal CPK 142 str. pateikti atsiliepimą į ieškinį yra atsakovo pareiga. Tiesa ši pareiga yra formali, todėl jos neįvykdžius
negalima taikyti jokios procesinės sankcijos, juo labiau kad tai prieštarautų pačiai dispozityvumo principo esmei. Kita vertus, šios,
nors ir formalios, bet vis dėlto procesinės pareigos nevykdymas yra tiesiogiai susijęs su šalies pareigos rūpintis proceso skatinimu
(CPK 7 str. 2 d.) nevykdymu, todėl v-bė gali pasakyti, kaip byla bus nagrinėjama toliau, jeigu atsakovas nevykdys savo pareigos.
Galimi dvejopi padariniai:
1)
CPK 135 str. 1 d. 5 p. sakoma, kad ieškinyje ieškovas privalo nurodyti, ar jis norės, jog būtų priimtas sprendimas už akių, jeigu
atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

Tad esant tokiam prašymui teismas rašytinio proceso atveju iš karto priims sprendimą už akių, jeigu pripažins, kad atsiliepimas į
ieškinį nebuvo pateiktas be svarbių priežasčių.
2)
jeigu ieškovas nenorės, kad būtų priimtas sprendimas už akių, teismas galės pereiti prie pagrindinės pasirengimo teisminiam

102
nagrinėjimui dalies, o atsakovui bus taikoma CPK 181 str. 2 d. nuostata, suteikianti teismui teisę atsisakyti priimti įrodymus, kurie
galėjo būti pateikti anksčiau.
Skirdamas atsakovui terminą atsiliepimui į ieškinį pareikšti teismas turi atkreipti dėmesį, kad CPK 142 str. 1 d. nurodo, kad šis
terminas negali būti trumpesnis nei 14 ir ilgesnis nei 30 d. (tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teismui
suteikiama teisė šį terminą pratęsti iki 60 d.). Konkretų terminą atsiliepimui pareikšti nustato teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą.
Visus minėtus klausimus teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka neskelbdamas teismo posėdžio.
Persiųsdamas ieškinio ir jo priedų nuorašus teismas turėtų kiek galima veiksmingiau naudotis CPK 117-132 str. suteikiamomis
proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo įteikiant procesinius dokumentus galimybėmis.

3) Reikiamais atvejais dėl advokato arba advokato padėjėjo paskyrimo teikti ieškovui ar atsakovui valstybės garantuojamą teisinę
pagalbą, jei gautas ieškovo ar atsakovo prašymas.
Ši įst-mo nuostata neturėtų būti aiškinama tik siaurai, t.y. kad teismas negali savo iniciatyva paaiškinti šaliai esant galimybę gauti
v-bės garantuojamą teisinę pagalbą.(CPK 161 str. sako, kad posėdžio primininkas, manydamas, jog šalis arba trečiasis asmuo be
atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, gali jiems pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu procese). Tai
neabejotinai yra teismo pareigos išaiškinti dalis, sudaranti palankias galimybes tinkamai įgyvendinti šalių lygybės principą
procese. Realiai įvertinti padėtį teismas daugeliu atveju galės tik kai byloje bus gautas atsiliepimas į ieškinį ir pereita prie
pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies. Ypač parengiamajame teismo posėdyje teismo šios srities galimybės yra
itin didelės.

4) Atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta teismo posėdyje.
Taigi įstatymas nepateikia išsamaus įžanginėje pasirengimo teisiniam nagrinėjimui dalyje teismo atliekamų veiksmų sąrašo.
Teismas gali atlikti visus kitus procesinius veiksmus, kurie, jo manymu, yra būtini siekiant pasirinkti tinkamiausią
pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą (žodinę ar rašytinę). Tačiau pasirinkdamas papildomus procesinius veiksmus teismas
turi suvokti, jog CPK yra viešosios teisės aktas, todėl galimi tik tokie procesiniai veiksmai, kuriuos jis leidžia.

5) Gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo
posėdžio vietą, datą bei laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį
posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu.
Šis teismo veiksmas CPK 225 str. išskirtas kaip atskiras veiksmas, o CP-o vadovėlyje jau ne. Bet su šiuo veiksmu siejama įžanginės
pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies pabaiga (skaityti sekančią pastraipą).

Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis baigiama teismui gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį ir pasirinkus
rengimosi nagrinėti bylą formą. Pasirinkdamas vieną iš galimų formų, teismas įvertina šalių išprusimą, galimybę sudaryti byloje
taikos sutartį, bylos pobūdį ir kita. Nusprendęs dėl pasirengimo formos, teismas nutartimi nustato parengiamojo teismo posėdžio
datą, laiką ir vietą ir praneša apie tai BDA, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį padarinius, arba nustato, kad
pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 225 str. 6 p.). Pastaruoju atveju teismas nutartį su
pasiūlymu ieškovui pateikia dubliką per nustatytą terminą išsiunčia BDA.

2. Pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis

Tai antroji dalis. Ji pati svarbiausia rengiantis teisminiam nagrinėjimui, nes iš esmės įgyvendinami CPK 226 str. nurodyti tikslai,
t.y. teismas galutinai išsiaiškina šalių nuomonę ginčijamais klausimais ir įrodymus, kuriais jos grindžia savo požiūrį.
Ši dalis pradedama po to, kai teismas gauna atsakovo atsiliepimą į ieškinį.
Galimos 2 pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies formos – rašytinė arba žodinė. Kuri forma bus pasirinkta
konkrečioje byloje, sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas (CPK 225 str. 6 p.), atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes.
(smulkiau apie tai, kokius veiksmus atlieka teismas, pasirengimo teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu ir žodinio
pasirengimo teisminiam nagrinėjimui atveju, bei sutaikinimo procedūroje nerašiau, nes tai kertasi su Jovitos ir Eglės M. klausimais).

3.Baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis

Šios dalies paskirtis – apibendrinti viso pasirengimo rezultatus ir galutinai nustatyti šalių požiūrį į ginčijamus klausimus. Ją sudaro iš
esmės vienas, bet labai svarbus ir esminę reikšmę tolesnei bylos eigai turintis procesinis veiksmas – CPK 232 str. nurodytos
nutarties priėmimas. Šios pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies gali nebūti vieninteliu atveju – paaiškėjus, kad papildomi
pasirengimo veiksmai nėra reikalingi (nereikia rinkti įrodymų, kviesti į posėdį BDA) – teismas nusprendžia nuo pagrindinės
pasirengimo dalies iš karto pereiti prie teisminio nagrinėjimo.
Teismo nutartis, nurodyta CPK 232 str., atlieka padėties stabilizavimo ir įtvirtinimo funkcijas. Prieš priimant tokią nutartį dar galima
keisti ginčo dalyką ar pagrindą, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti naujų įrodymų, o ją priėmus teisė atlikti daugelį šių veiksmų
praktiškai išnyksta arba tampa sunkiai įgyvendinama. Tokia padėtis visiškai logiška, nes nagrinėjant bylą turi būti ne aiškinamasi
šalių požiūris, bet tiriami ir vertinami jų pateikti įrodymai ir priimamas sprendimas. (apie nutarties turinį nerašau smulkiau, nes tai
jau yra Olės klausimas).

Atsiliepimas į ieškinį

IŠ PASKAITOS:
Atsiliepimas į ieškinį – tai atsikritimai (jie sudaro atsiliepimo turinį). Tai procesinis dokumentas, kuriame atsakovas ginasi nuo
ieškinio reikalavimų. Tai yra specifinė atsakovo pareiga.
Jam, kaip procesiniam dokumentui, keliami bendrieji formos ir turinio reikalavimai, numatyti CPK 110-111 str.

110 straipsnis Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvoka

103
Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai - tai šių asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar
priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji,
apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai,
reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai.

111 straipsnis Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų forma ir turinys

1. Procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu.
2. Kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti:
1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;
2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas),
gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, - jo visas pavadinimas,
buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai
būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas;
3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas;
4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;
5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;
6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data.
3. Procesiniame dokumente, kuriuo atsisakoma pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo, turi būti
pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės.
4. Jeigu procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi šio straipsnio 2 dalies 2 punkte
numatyti duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje
dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs.
5. Už dalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodydamas
priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento.

Jam taip pat keliami papildomi reikalavimai atsiliepimui į ieškinį, numatyti CPK 142 str., ir papildomi reikalavimai ieškiniui,
numatyti CPK 135 str.

142 straipsnis Atsiliepimas į ieškinį

1. Kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą
ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų
terminą atsiliepimams pareikšti, nurodo atsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį.
Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį terminą pratęsti iki
šešiasdešimties dienų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami nuo atitinkamo pranešimo įteikimo dienos.
2. Atsiliepimai į pareikštą ieškinį turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus turinio reikalavimus. Atsiliepimuose į pareikštą
ieškinį papildomai nurodoma:
1) sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;
2) nesutikimo motyvai;
3) įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai;
4) atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių
dokumentų;
5) informacija, ar byla bus vedama per advokatą.
3. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad
vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje.
4. Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra
ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių.

135 straipsnis Ieškinio turinys

1. Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be to, turi
būti nurodoma:
1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas;
2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas);
3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo
vietą;
4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas);
5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį
arba parengiamasis procesinis dokumentas;
6) informacija, ar byla bus vedama per advokatą.
2. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad
žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl
negalima pateikti šių įrodymų.

Priešieškinys (priešinis ieškinys)

IŠ PASKAITOS:
Tai antrasis būdas reaguoti į pareikšta ieškinį (pirmasis – atsiliepimas į ieškinį).
Priešieškinys – tai atsakovo ieškinys ieškovui, gavus pastarojo ieškinį. (bent jau aš taip suprantu)
104
Jam, taip pat kaip ir atsiliepimui į ieškinį, keliami bendrieji procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimai, numatyti CPK
110-111 str., o taip pat ir papildomi reikalavimai atsiliepimui į ieškinį, numatyti CPK 142 str., ir papildomi reikalavimai ieškiniui,
numatyti CPK 135 str.

143 straipsnis Priešieškinis

1. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų
išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo
būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos
nagrinėjimo.
2. Teismas priima priešieškinį, jeigu:
1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;
2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;
3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir
teisingai išnagrinėti ginčus.
3. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti
priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.
4. Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.

(jeigu gerai supratau per paskaitą, tai tretiesiems asmenims netaikomos CPK 111 ir 142 str. nuostatos; bet dėl viso pikto reiktų
pasiklausti dėstytojos)
Jeigu jame atsakovas išdėsto paaiškinimus į ieškinį, tai bus kaip atsiliepimas į ieškinį (abu viename: ir atsiliepimas ir priešieškinys);
pasekmė – nebus galimas sprendimas už akių.
Jeigu nebus pateikiami paaiškinimai – tai nebus laikoma kaip atsiliepimas į ieškinį (nebus du viename); pasekmė – bus galimas
sprendimas už akių.
Atsakovas, pareikšdamas ieškovui priešieškinį, pats tampa ieškovu, tačiau šalys procese ir toliau vadinamos pagal pradinį ieškinį.

6. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI BŪDAI. (Lauksmina)

7. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISME PARUOŠIAMŲJŲ DOKUMENTŲ BŪDU. PARUOŠIAMIEJI

DOKUMENTAI, JŲ RŪŠYS IR TURINYS. (Jovita)

Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui yra labai svarbus, nes čia teismas galutinai išsiaiškina šalių nuomonę ginčijamais klausimais
bei įrodymus, kuriais šalys grindžia savo argumentus. Ši dalis pradedama, kai teismas gauna atsakovo atsiliepimą į ieškinį.

Skiriamos dvi pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos:

1. rašytinė
2. žodinė
3.
Pagal CPK 225 str. 6 d. bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes, sprendžia kokią formą pasirinkti
konkrečioje byloje. Atsižvelgdamas į procesinių dokumentų (ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį) turinį ir kokybę teismas nusprendžia,
kuri forma tikslingesnė, kaip konkrečioje byloje veiksmingiau bus įgyvendinti CP keliami tikslai. Teismas nutartimi nustato
atitinkamą pasirengimo bylos nagrinėjimui formą ir informuoja apie tai byloje dalyvaujančius asmenis, neskelbdamas dėl to atskiro
teismo posėdžio. Kartu su šia nutartimi teismas išsiunčia ieškovui atsakovo atsiliepimo į ieškinį nuorašą su pasiūlymu pateikti
dubliką.
CPK 227 str. reglamentuoja pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (rašytinė forma). Bylos
nagrinėjimui šiuo atveju rengiamasi šalims apsikeičiant procesiniais dokumentais, kuriuose išdėstomas šalių požiūris. Ši forma
taikoma tada, kai šalys suvokia, supranta teisinę argumentaciją, gali pačios sėkmingai formuluoti argumentus raštu (šalys
atstovaujamos profesionalių teisininkų, pačios turi teisinį išsilavinimą, sklandžiai dėsto savo mintis raštu ir pan.)
CPK išskiria privalomus ir fakultatyvius šios formos pasirinkimo pagrindus:
*CPK 227 str. 1 d. teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas, privalo skirti pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų
dokumentų būdu, kai šalys atstovaujamos advokato ar advokato padėjėjo (privalomas pagrindas).
*Jei teismas mato realią galimybę, jog tarp šalių galima taikos sutartis arba žodinis pasirengimas bus išsamesnis ir geresnis, turi
teisę pasirinkti žodinio pasirengimo formą (CPK 228 str. 1 d.) (fakultatyvus pagrindas).

Preziumuojama, jog advokatas ar advokato padėjėjas turi reikiamą teisinę kvalifikaciją, todėl valstybė neabejoja jų sugebėjimais
tinkamai formuluoti teisinius argumentus raštu bei galimų procesinių veiksmų padarinių suvokimą (sprendimo už akių priėmimas
nepateikus atsiliepimo į ieškinį, atsisakymą priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus ir pan.). Be to, advokatas turi nustatytą pareigą
prisidėti prie teismo vykdomo teisingumo bei jo veiksmingos veiklos.
Teismas žodine forma gali naudotis visais kitais atvejais, kai mano, kad tokiu būdu bus pasiekti šiai CP stadijai keliami tikslai (pvz.
kai šalys yra jur. asm., turintys savarankiškas teisines tarnybas; šalys turi teisinį išsilavinimą ir pan.).

105
Tinkamai pasirengus bylos nagrinėjimui, teisme įgyvendinamas proceso koncentruotumo principas, nes neiškyla naujų įrodymų
teikimo klausimas, aiškus šalių požiūris. Kokybiškai surašytas ieškinys ir atsiliepimas į ieškinį padeda bylą nagrinėjančiam teismui
greičiau ir lengviau ją išspręsti.

Paruošiamųjų dokumentų rūšys ir turinys.

1. dublikas – ieškovo požiūris į atsakovo atsiliepimą (atsiliepimas į atsiliepimą);
2. triplikas – atsakovo atsiliepimas į dubliką.
Dublikui ir triplikui keliami tie patys 142 str. 2 d. dalyje nurodyti bei bendrieji procesiniams dokumentams (110 str.) keliami
reikalavimai.
Rašytinio pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme atveju teismui pateikiami du parengiamieji dokumentai (dublikas ir triplikas) (CPK
227 str. 2 d.), bet išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, įsitikinęs, kad tai būtina (naujų aplinkybių išaiškėjimas ir
pan.) teismas nutartimi gali nustatyti ir didesnį dokumentų skaičių.
Teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktuose parengiamuosiuose dokumentuose išdėstytus įrodymus ir motyvus, jei
mano, kad tai vilkins bylos nagrinėjimą (CPK 227 str 2d., 181 str.). Ši teismo teisė nėra absoliuti, galima, tik kai šalis nevykdo
proceso skatinimo pareigos (žinojo įrodymus anksčiau, bet jų nepateikė teismui, siekdama CP užvilkinti, nors teismas tinkamai
įvykdė išaiškinimo pareigą (CPK 159, 161 str.)). Teismo teisė atsisakyti atsiranda tik esant visoms išvardytoms sąlygoms.
Jei paruošiamasis dokumentas teismui nepateikiamas be svarbios priežasties, priešinga šalis gali reikalauti teismo priimti sprendimą
už akių (teismas realiai netiria įrodymų turinio, o tik abstrakčiai atsako į klausimą, kokį sprendimą byloje būtų galima priimti, jei
ištyrus, pateikti įrodymai pasitvirtintų).
CPK 227 str. 2 d. nustatytas max terminas procesiniams dokumentams pateikti. Terminas negali būti ilgesnis nei 14 dienų, o
pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai įteikiamas atitinkamai šaliai. Procesinį dokumentą gavusi šalis pagal CPK 124 str. turi
pasirašyti atitinkamoje pažymoje ir grąžinti jos dalį teismui (taip nustatomas įteikimo momentas).
Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali nustatyti trumpesnį nei 14 dienų terminą paruošiamiesiems
dokumentams pateikti, tačiau per šį terminą šaliai turi būti sudaromos sąlygos išdėstyti argumentus.
Gavus visus paruoš. dokumentus (dubliką ir tripliką) baigiasi pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis, kuri kaip
minėta gali būti ir žodinė.

8. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISME PARENGIAMAJAME POSĖDYJE. ŠALIŲ TAIKINIMO

PROCEDŪRA. (Eglė M.)

Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje – tai žodinio pasirengimo bylos nagrinėjimui forma. Jos
esmė ta, kad jis vyksta parengiamajame teismo posėdyje tiesiogiai bendraujant teismui ir šalims (jų atstovams). Ši pasirengimo
forma turėtų būti taikoma: 1) kai šalys nėra pakankamai pasirengusios savo argumentų pareikšti raštu ir tiesiogiai bendraujant bus
greičiau ar išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme; 2) kai teismas mato, kad šalys realiai gali sudaryti taikos sutartį ar įstatymas
įpareigoja teismą imtis priemonių, kad ji būtų sudaryta (šiuo atveju parengiamasis teismo posėdis gali vykti net tada, kai abiem
šalims atstovauja advokatai).
Pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme parengiamajame teismo posėdyje reglamentuoja CPK 228-231str.
Per 14 dienų teismas nutartimi turėtų paskirti parengiamojo posėdžio datą ir posėdis turėtu įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo
nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos (parengiamasis teismo posėdis negali įvykti vėliau kaip per 48 dienas nuo
atsiliepimo į ieškinį gavimo dienos arba termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos (jei nebuvo priimtas spr už akių)).
CPK 229str numato paprastai 1 parengiamąjį teismo posėdį. Antras posėdis g.b. skiriamas 2 atvejais:
1. jei teismas mano, kad šitaip atsiras galimybė šalims sudaryti taiko sutartį;
2. kitais išimtiniais atvejais.
Antras parengiamasis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paskutinio posėdžio dienos. Mikelėno vadovėlyje
atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas suteikia teismui teisę skirti tik antrą parengiamąjį teismo posėdį. Net ir matydamas, kad taikos
sutartis g.b. sudaryta, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės skirti 3 ar 4 parengiamąjį posėdį (tačiau, pasak Driuko, praktikoje yra
buvę taip, kad net 7 parengiamieji posėdžiai buvo skirti. Vis dėlto, tai jau g.b. vertinama kaip piktnaudžiavimas).
Parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso pirmojoje instancijoje taisykles. Jeigu į šį posėdį be svarbių
priežasčių neatvyko kuri nors šalis (ar 3 asmuo, pareiškiantis sav. reikalavimus), kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdį,
atvykusi šalis gali prašyti priimti spr už akių (spr už akių priimamas tik atvykusios šalies, o ne teismo iniciatyva).
Parengiamojo teismo posėdžio tikslas – galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais, aplinkybes ir įrodymus, kuriais
jie grindžia savo nuomonę, t.y. turi būti galutinai suformuluota ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsakovo gynybinė pozicija ( o jau
teisminio nagrinėjimo tikslas – ištirti rengiantis teisminiam nagrinėjimui pateiktus įrodymus ir išklausyti šalių tų įrodymų tyrimo
rezultatų vertinimą. Svarbu skirti pasirengimą nuo nagrinėjimą.).
Atsižvelgdamas į pasirengimo teisminiam nagrinėjimui tikslus, posėdžio pirmininkas turėtų išskirtinį dėmesį skirti šalių taikinimo
procedūrai ir teismo pareigos išaiškinti vykdymui. Parengiamojo teismo posėdžio pagrindas yra šalių apklausa. Nevaržomoje
aplinkoje teismas turėtų dar kartą aptarti visus ieškovo reikalavimus, apl. ir įrodymus, kuriais ieškovas remiasi, bei atsakovo
atsikirtimus, t.p. išsiaiškinti rūpimus klausimus.
Parengiamasis teismo posėdis baigiamas, kai teismas mano, kad byla parengta nagrinėti teisme (CPK 232str. 1 d.). Teismas priima
nutartį, kuria t.p. paskiria nagrinėjimo datą , laiką ir vietą. Tam tikrais atvejais parengiamasis teismo posėdis gali iš karto pereiti į
teisminį nagrinėjimą sutaupant nemažai tiek teismo, tiek ginčo šalių laiko. CPK 231str 5d. nurodo, kad kai parengiamojo teismo
posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę
pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 str
nurodytos nutarties. Taip sutaupoma įžanginė teismo posėdžio dalis ir teisminis nagrinėjimas iš karto pradedamas nuo bylos
106
nagrinėjimo iš esmės. Įstatymas tam numato keletą būtinų sąlygų: 1) byloje neturi reikėti atlikti jokių papildomų pasirengimo
veiksmų, t.y. visi būtini įrodymai t.b. byloje ir šalys t.b. galutinai suformulavusios savo požiūrį; 2) privalomas šalių (ir 3 asm, jei
tokių yra) sutikimas, nes jos turi apsispręsti, ar pakankamai pasiruošė teisminiam nagrinėjimui. Šalių sutikimas g.b. ir žodžiu, ir
raštu.

Šalių taikinimo procedūra. (CPK 231 str.)

Optimalus, veiksmingiausias bet kurio konflikto sprendimo būdas yra jo šalių sutaikymas. Taikus civilinio ginčo sureguliavimas
leidžia ne tik išsaugoti soc., verslo ir kitokius ginčo šalių tarpusavio santykius, bet ir sudaro galimybę greitai išspręsti ginčą.
CPK 2 str. teigiama, kad vienas iš CP tikslų – soc. taikos tarp šalių įgyvendinimas. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas, jei byloje
sudaroma taikos sutartis. Nors taikos sutartį šalys gali sudaryti esant bet kuriai CP stadijai, bet pagrindinis dėmesys šalių sutaikymui
skiriamas rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
Keli taikinimo procedūros esminiai dalykai:
1. ji nėra privaloma, t.y. ji turėtų būti taikoma tik kai bylą nagrinėjantis teismas mato realią galimybę sudaryti taikos sutartį.
CPK 231 str. 1 d. sakoma, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims abipusių
nuolaidų būdu pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį (matome, kad taikinimo procedūra bus
taikoma tik žodžiu rengiantis teisminiam nagrinėjimui).
2. taikinama pačioje parengiamojo teismo posėdžio pradžioje, t.y. iki šalių nuomonės aiškinimosi ir konkrečių reikalavimų bei
atsikirtimų į juos nagrinėjimo. Tik konstatavęs, kad byloje nepavyko sudaryti taikos sutarties, teismas pradeda pagrindinį
pasirengimo etapą iš esmės.
3. pagal CPK 293 str. 1p. patvirtinęs taikos sutartį teismas bylos nagrinėjimą nutraukia. Nutartyje, kuria tvirtinama taikos
sutartis, t.b. nurodomos ir tokios sutarties sąlygos.
Negalima sakyti, kad naujasis CPK detaliai reglamentuoja taikinimo procedūrą, atvirkščiai – čia sudaromos visos galimybės teismo
kūrybai. Aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas skatina kuo aktyviau taikyti šią procedūrą.
Galima teigti, kad būtent vykstant pasirengimui teisminiam nagrinėjimui, kurio sudedamoji dalis yra ir taikinimo procedūra, teismas
turėtų būti pats aktyviausias (pvz., siūlyti ginčo šalims taikos sutarties sąlygas, reikalauti iš šalių asmeniškai atvykti į teismo posėdį
ir pan.).

9. TEISMO NUTARTIS SKIRTI BYLĄ NAGRINĖTI TEISME. (Olia)

Baigiamosios pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies paskirtis – apibendrinti viso pasirengimo rezultatus, galutinai nustatyti
šalių požiūrį į ginčijamus klausimus. Taigi šią dalį sudaro vienas, bet labai svarbus ir esminę reikšmę tolesnei bylos eigai turintis
procesinis veiksmas- CPK 232 str. nurodytos nutarties priėmimas. Šios nutarties reikšmė yra ta, kad ji atlieka padėties
stabilizavimo ir įtvirtinimo funkciją .t.y. prieš priimant tokią nutartį dar galima keisti ginčo dalyką ar pagrindą, pareikšti priešinį
ieškinį arba pateikti naujų įrodymų, o ją priėmus teisė atlikti daugelį šių veiksmų jau praktikai išnyksta arba tampa sunkiai
įgyvendinamu. Nutarties turinys: turi būti nurodyta ieškovo reikalavimų esmė, atsakovo atsikirtimų esmė, įrodymai, kurių teismas
reikalauja savo iniciatyva ar šalių prašymu, teismo posėdžio vieta, laikas ir kt.Įstatymas nereikalauja iš teismo detaliai perrašyti šalių
procesinių dokumentų, todėl nutartyse gali būti nuorodos į konkrečius byloje esančius dokumentus, protokolo puslapius. Nuo
nutarties rengimo kokybės priklauso tiek teismo, tiek ginčo šalių ateityje atliekamų procesinių veiksmų turinys, ginčo
išnagrinėjimo kokybė. Visos teismo nutartys, priimtos rengiantis teisminiam nagrinėjimui, paduodant atskirąjį skundą nėra
skundžiamos, išskyrus atvejus, kai jos užkerta kelią tolesnei bylos eigai.

18 TEMA

18 tema. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje

1. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISME STADIJOS REIKŠMĖ. (Rūta S.)

Teisminis nagrinėjimas – trečioji CP stadija.
Jos metu byla nagrinėjama iš esmės. Laikomasi šių principų:
- žodinio proceso,
- viešumo,
- tiesioginio dalyvavimo,
- rungimosi ir kt.
Teismo posėdyje:
a) nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės,
b) tiriami ir vertinami įrodymai
c) svarbiausia – priimamas teismo sprendimas arba byla baigiama jo nepriėmus.
Galimi atvejai, kai sprendimas g.b. priimamas už akių arba byla baigiama jo nepriėmus ir rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
Pagal CK, byla nagrinėjama teismo posėdyje pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus tam tikrus atvejus (XXII-XXIII,
XXXVI-XXXIX skyriai).

Esminiai teisminio nagrinėjimo principai (CPK 235 str.):

- tiesioginis dalyvavimas;
107
 - žodinis procesas;
- teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumas (vientisumas).

Tiesioginis dalyvavimas. Teismas nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti joje esančius įrodymus:
a) apklausti bylos šalis ir trečiuosius asmenis;
b) išklausyti liudytojų parodymus
c) ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kt įrodymus.
Civ. byloje įrodymai tiriami nagrinėjant bylą teisme, šalys ir liudytojai parengiamame teismo posėdyje negali būti apklausiami.
Žodinis procesas. Bylą nagrinėja žodžiu tos pačios sudėties teismas. Jei vienas teisėjas pakeičiamas, byla pradedama nagrinėti iš
pradžių. Išskyrus tam tikrus atvejus – CPK 16str.:
- kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja
- byloje paskirtas atsarginis teisėjas
Šis principas nėra absoliutus. Įst. nurodo atvejus, kai byla g.b. nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Suteikiama galimybė derinti
žodinį ir rašytinį bylos nagrinėjimą.
Nepertraukiamumas. Teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta be pertraukos, nebent ji skelbiama (negali būti ilgesnė nei 5d.)

Teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta vienam posėdyje.

2. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISMO POSĖDYJE FORMOS. (MonikaŠ.)

Bylos teisminio nagrinėjimo forma yra teismo posėdis.Tačiau nagrinėjant bylą gali įvykti keli teismo posėdžiai, pvz. bylos
nagrinėjimą atidėjus ar sustabdžius.Žinoma atvejų, kai bylos išnagrinėtos per dvidešimt ar daugiau teismo posėdžių, o tai kelia
nepasitenkinimą teismu, nes sudaromos sąlygos jas vilkinti.Todėl CPK yra nuostata, jog teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta
viename posėdyje.(CPK 7 str.1d., 72str.1d.).
CPK įtvirtintos dvi teismo posėdžių formos:
1) žodinis procesas, kai į teismo posėdį kviečiami byloje dalyvaujantys asmenys.Tam tikrais atvejais įstatyme nurodoma, kad byla
(pvz.asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir
nepilnamečio pripažinimo veiksniu) turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.Toliais atvejais negalima susitarti dėl rašytinio
proceso.Žodinis bylos nagrinėjimas reiškia, kad išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, ekspertų
išvados, ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, atliekama vietos apžiūra.CPK 200str.1d.daro tam tikrą išimtį, kai byloje
dalyvaujantys asmenys yra susipažinę su įrodymais iki teismo posėdžio pradžios.Šitaip tarsi derinamo žodinis ir rašytinis bylos
nagrinėjimas ir įgyvendinamo proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai.
2) rašytinis procesas, kai byloje dalyvaujantys asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, tačiau apie rašytinį
procesą informuojami pranešimais.Rašytinis procesas reiškia, kad teismas išnagrinėja byloje dalyvaujančių asmenų procesinius
dokumentus ir rašytinius įrodymus nekviesdamas į teismo posėdį pačių byloje dalyvaujančių asmenų.Rašytinis procesas galimas
tik įstatymo nurodytais atvejais(CPK 153str.2d.)
Rašytinis procesas galimas šalių sutikimu. Tai galima padaryti rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu
sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik pasikeitus šalių procesinei padėčiai, tačiau dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka
turi nuspręsti teismas priimdamas atitinkamą nutartį.(CPK235str.4d) Be to, tokia bylos nagrinėjimo forma negalima, jei nuo šalies
sutikimo praėjo daugiau kaip trys mėnesiai.Teismas, pripažinęs, kad žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau,
turi teisę dėl rašytinio proceso nutartį panaikinti ir paskirti žodinį bylos nagrinėjimą(CPK 235str.5d)
Rašytinis procesas, kaip teisminio nagrinėjimo forma, gali būti įstatymo numatytas tam tikrų kategorijų bylose.CPK
443str.5d.sakoma, kad ypatingos teisenos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip.
Sistemiškai aiškinant CPK normas, darytina išvada, kad rašytinio proceso atveju byla nagrinėjama ar tam tikras procesinis veiksmas
atliekamas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl byloje dalyvaujantys asmenys teismo pranešimais informuojami apie bylos
nagrinėjimą ar konkretaus procesinio veiksmo atlikimą rašytinio proceso tvarka, tačiau nekviečiami į teismą. Teismo posėdis,
kuriame byla nagrinėjama ar kuris nors procesinis veiksmas atliekamas rašytinio proceso tvarka, vyksta be byloje dalyvaujančių
asmenų(CPK 153str.2d.).Kai procesas rašytinis, teisėjas, teisėjų kolegija visus klausimus iš esmės sprendžia už uždarų durų-
sprendimų priėmimo kambaryje, kuriame kitiems asmenims būti draudžiama.Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo
vykstant rašytiniam procesui priimtus procesinius sprendimus informuojami CPK(pvz. 42str, 1d.,115str 2d., 148 str.5d ir
kt.)nustatyta tvarka.

3. TEISMO POSĖDŽIŲ SKYRIMAS IR VIETA. (Vita Š.)

234 straipsnis. Teismo posėdis
Civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims.

Posėdis- teisminio nagrinėjimo forma. Teisminio nagrinėjimo sąvoka žymiai platesnė, nei teismo posėdžio (jis yra tik šios stadijos
dalis). Tačiau jei byla išnagrinėjama iš esmės viename posėdyje, tai šios dvi sąvokos sutampa. Jei ne- teisminis nagrinėjimas
susideda iš kelių posėdžių. CPK įtvirtinta nuostata, jog teismas turėtų siekti to, kad byla būtų išnagrinėta viename posėdyje.

Teismo posėdis, kuris vyksta rašytinio proceso tvarka, vyksta be byloje dalyvaujančių asmenų (153 str.). Šiuo atveju klausiami
sprendžiami už uždarų durų- sprendimų priėmimo kambaryje- o BDA apie priimtus sprendimus yra informuojami.
Į teismo posėdį, kuris vyksta žodine proceso tvarka, kviečiami BDA. Jame išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai,
liudytojų parodymai, įrodymai ir pan.

108
Tiek rašytinis, tiek žodinis teismo posėdžiai skiriami teismui priimant nutartį.

CPK 232 straipsnis. Nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje:

Manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, teismas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Nutartyje, be bendrų
teismo procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nurodoma:
1) ieškovo reikalavimų esmė bei įrodymai, kuriais šie reikalavimai yra grindžiami;
2) atsakovo atsikirtimų į pareikštą reikalavimą esmė bei įrodymai, kuriais šie atsikirtimai yra grindžiami;
3) įrodymai, kurių teismas reikalauja savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta šiame Kodekse;
4) teismo posėdžio laikas ir vieta;
5) pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims;
6) pavedimas šaukti į teismo posėdį nutartyje išvardytus liudytojus, ekspertus, vertėjus ir kitus asmenis;
7) reikiamais atvejais – nutarimas įtraukti į bylą valstybės ar savivaldybių institucijas išvadai duoti;
8) kiti pavedimai, užtikrinantys, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta.

Paprastai teismo posėdžiai vyksta teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose. Žodinio proceso metu byla gali būti nagrinėjama ir kitoje
vietoje, jei bylą bus lengviau išnagrinėti arba taip bus sumažintos bylinėjimosi išlaidos (pvz., kai šalys, liudytojai gyvena atokioje
kaimo vietovėje, o ne rajono centre, kur yra apylinkės teismas). Ne nagrinėjančio bylą teismo patalpose taip pat gali būti atliekami
kai kurie procesiniai veiksmai (rašytinių ir daiktinių įrodymų apžiūra, vietos apžiūra ir pan.).
Bylą nagrinėjantis teismas gali pavesti atlikti tam tikrus veiksmus kito miesto ar rajono apylinkės teismui (CPK 173 str.).

154 straipsnis. Teismo posėdžių skyrimas ir vieta:

1. Jeigu įstatymai nenumato kitaip, teismo posėdį skiria teismas.
2. Teismo posėdžiai vyksta teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose.
3. Žodinis bylos nagrinėjimas gali vykti ir ne teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti
arba bus sutaupyta bylinėjimosi išlaidų, palyginti su bylos nagrinėjimu teismo patalpose.

4. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE ŽODINIO PROCESO TVARKA. TEISMO POSĖDŽIO
SUDEDAMOSIOS DALYS. PARENGIAMOJI TEISMO POSĖDŽIO DALIS, JOS TIKSLAS. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE
ASMENŲ IR KITŲ PROCESO DALYVIŲ NEATVYKIMO Į TEISMO POSĖDĮ TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS
NAGRINĖJIMAS IŠ ESMĖS (ĮRODYMŲ TYRIMAS). BAIGIAMOSIOS KALBOS IR REPLIKOS. TEISMO SPRENDIMO
PRIĖMIMAS IR PASKELBIMAS. (Rūta Š.)
1. CIVILINES BYLOS NAGRINEJIMAS TEISMO POSEDYJE ZODINIO PROCESO TVARKA.

Viena iš teismo posėdžių formų yra nagrinėjimas žodinio proceso tvarka.

Žodinis procesas yra, kai į teismą kviečiami byloje dalyvaujantys asmenys. Tam tikrais atvejais įstatyme nurodoma, kad byla
turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (pvz. Asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, FA pripažinimo neveiksiu
ar ribotai veiksniu, nepilnamečio pripažinimo veiksniu ir t.t.) Tokiais atvejais negalima susitarti dėl rašytinio proceso.
Žodinis bylos nagrinėjimas reiškia, kad:
 išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai,
 išklausomi liudytojų parodymai,
 išklausomos ekspertų išvados,
 ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai,
 atliekama vietos apžiūra.
CPK 200 str. išimtis kai byloje dalyvaujantys asmenys yra susipažinę su įrodymais iki teismo posėdžio pradžios. Šitaip tarsi
derinamas žodinis ir rašytinis bylos nagrinėjimas ir įgyvendinami proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai.

Tiek žodinis, tiek rašytinis teismo posėdžiai skiriami teismui priimant nutartį (CPK 232 str.) Paprastai teismo posėdžiai vyksta
teismo, nagrinėjančio bylą patalpose (CPK 154 str. 2 d.). Žodžiu byla gali būti nagrinėjama ir ne teismo, nagrinėjančio bylą
patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti arba bus sumažinta bylinėjimosi išlaidų, pvz., kai šalys ar liudytojai
gyvena ne rajono centre,kur yra apylinkės teismas, o atokioje vietovėje ir pan.

2. TEISMO POSEDZIO SUDEDAMOSIOS DALYS.

Teismo posėdis vyksta nuosekliai ir susideda iš keturių dalių:

 Parengiamosios (įžanginės)
 Bylos nagrinėjimo iš esmės
 Baigiamųjų kalbų
 Sprendimo priėmimo ir paskelbimo
Rašytinis procesas paprastai vyksta teismo sprendimų priėmimo kambaryje ir nurodytų sudedamųjų dalių neturi, nes byloje
dalyvaujantys asmenys (BDA) į teismo posėdį nekviečiami. BDA informuojant apie rašytinį teismo posėdį, teismo pranešime
nurodoma teismo sudėtis.

3. PARENGIAMOJI TEISMO POSEDZIO DALIS, JOS TIKSLAS.

109
Pagrindinis parengiamosios teismo posėdžio dalies tikslas – nustatyti ar galima nagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje:
1) Esant tokią bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai;
2) Neatvykus kuriam nors BDA ar kitam proceso dalyviui
3) Turint omenyje veiksmus, būtinus atlikti rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
Į bent vieną iš klausimų atsakius neigiamai, bylos nagrinėjimas atidedama ir teismo posėdis baigiamas.
Teismo posėdis prasideda tvarkdariui ar teismo posėdžio sekretoriui paskelbus: „Teismas eina, prašom stoti“. CPK 236 str. 1 ir 2 d.
Paskui teismo posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktų asmenų yra atvykę ir, ar įteikti šaukimai neatvykusiems ir kokios yra
žinomos jų neatvykimo priežastys., tada teismas nustato atvykusių asmenų tapatybes ir patikrina atstovų įgaliojimus. Tada, jei byloje
dalyvauja vertėjas, posėdžio pirmininkas išaiškina jo pareigą išversti asmenų, nemokančių liet k, paaiškinimus, parodymus,
pareiškimus, taip pat balsu skaitomų dokumentų turinį, posėdžio pirmininko patvarkymus, teismo nutartis ir sprendimą.
Paskui posėdžio pirmininko patvarkymu atvykę liudytojai privalo palikti teismo posėdžių salę ir laukti, kol bus pakviesti apklausti
liudytojų kambaryje. Atlikęs nurodytus veiksmus, posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas byloje dalyvaus kaip
vertėjas, ekspertas, teismo posėdžio sekretorius ir išaiškina atvykusiems į teismą BDA teisę pareikšti nušalinimą visos sudėties
teismui (teisėjui), teismo posėdžio sekretoriui ir vertėjui, ekspertui. Kai nušalinamas ar nusišalina teisėjas teismo posėdis gali būti
atidedamas. Jei nušalinimas nepareiškiamas teismo posėdis vyksta toliau. Teismas šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams
pagal įst išaiškina teises ir pareigas (neaiškina jei bylą asmenys veda per advokatą, nes pripažįstama, kad šis savo atstovaujamajam
privalo išaiškinti t ir p). Teismo posėdžio pirm. turi paklausti ar viską suprato, o jei ne tai išaiškinti nesuprastų t. ar p. turinį.
LAT: „įst įpareigoja teismą išaiškinti BDA tik jų proc teises ir pareigas, tačiau nereiškia jog jis privalo nurodyti kokius
konkrečius reikalavimus, prašymus turi reikšti ar gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus naudoti BDA konkrečioje byloje.“
Toliau teismas išsiaiškina ar galima nagrinėti bylą neatvykus šalims, tretiesiems asm ir kt proceso dalyviams. Tai labai
svarbu, nes jų neatvykimo padariniai yra skirtingi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad teismas, atsižvelgdamas ar yra visos sąlygos nagrinėti bylą iš esmės gali pasirinkti
vieną iš 2 variantų:
1. nagrinėti bylą iš esmės
2. atidėti bylos nagrinėjimą.

4. DALYVAUJANCIU BYLOJE ASMENU IR KITU PROCESO DALYVIU NEATVYKIMO I TEISMO POSEDI

TEISINES PASEKMES.

Kai byloje yra įrodymų, kad šaukimas šaliai ar trečiajam asmeniui arba jų atstovui buvo įteiktas įst nustatyta tvarka ar teismas
tenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, galimi tokie jų neatvykimo padariniai:
1. Neatvykus ieškovui ar jo atstovui:
a. Atsakovo prašymu teismas įst nustatyta tvarka priima sprendimą už akių, išskyrus atvejus, kai jo
negalima priimti
b. Jei atsakovas šito neprašo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.
c. Esant ieškovo prašymui nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas nagrinėja bylą iš esmės pagal
bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
2. Neatvykus atsakovui ar jo atstovui:
a. Ieškovo prašymu įst nustatyta tvarka teismas priima sprendimą už akių, išskyrus atvejus, kai jo negalima
priimti (pvz. santuokos nutraukimo byloje)
b. Jei ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą
išnagrinėti iš esmės pagal ginčo teisenos taisykles.
c. Esant atsakovo prašymui nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas bylą išnagrinėja iš esmės.
3. Neatvykus ieškovui ir atsakovui bei jų atstovams: kai nėra duomenų apie jų neatvykimo priežastis arba jie į
teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir nė iš vieno negauta prašymo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant,
teismas ieškinį palieka nenagrinėtą.
4. Neatvykus šaliai, kurios asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje teismas pripažino būtinu (CPK 246 str 5 d.
Tvarka) teismas priima sprendimą už akių.
5. Neatvykus trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ar jo atstovui ir neesant
duomenų apie neatvykimo priežastis arba teismui pripažinus jas nesvarbiomis, byla gali būti nagrinėjama be
neatvykusio asmens.
6. Neatvykus į posėdį liudytojams, ekspertams ar vertėjams teismas išklauso BDA nuomonę dėl galimybės bylą
nagrinėti nedalyvaujant šiems asmenims ir priima nutartį:
a. Toliau nagrinėti bylą
b. Atidėti bylos nagrinėjimą.

Dalyvauti teismo posėdyje yra šalies ir trečiojo asmens teisė, o ne pareiga – jie gali vesti bylą per atstovą ar prašyti nagrinėti
bylą jiems nedalyvaujant, tačiau teismas gali pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (pvz. Šeimos bylos). Galimi
atvejai kai įstatymas nustato, kad šalių dalyvavimas teismo posėdyje būtinas, - šios išimtys dažniausiai susijusios su asmeniniais
santykiais.
Šalių ir treč asmenų neatvykimas į teismo posėdį trikdo teismų darbą, sudaro galimybę vilkinti bylos nagrinėjimą. Todėl
atidėdamas bylos nagrinėjimą teismas turi teisę neatvykusiai šaliai paskirti baudą iki !000 lt., jeigu įst nustato jai pareigą dalyvauti
teismo posėdyje arba teismas pripažįsta šalies dalyvavimą jame būtinu ir negalima priimti sprendimo už akių.

110
5. BYLOS NAGRINEJIMAS IS ESMES (IRODYMU TYRIMAS).

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą. Jame glaustai išdėstoma bylos esmė. Šis
pranešimas skirtas posėdžio salėje esantiems asmenims siekiant juos informuoti apie nagrinėjamą bylą ir šitaip įgyvendinti viešumo
principą.
IRODYMŲ TYRIMAS Teismas išklausęs BDA ir jų atstovų paaiškinimus, įst nustatyta tvarka ištiria visus kitus byloje esančius
įrodymus. Įrodymų tyrimo tvarka nustatyta CPK 176-220 str. Įrodymų tyrimo eilės tvarką nustato teismas. Paprastai įrodymų
tyrimas prasideda:
 liudytojų apklausa,
 toliau tiriami rašytiniai įrodymai,
 išklausoma eksperto išvada
 ir tiriami kt įrodymai.
Posėdžio pirmininkas gali pateikti BDA klausimų, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, būtinas nustatyti siekiant
teisingai išspręsti bylą, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, arba įst nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo
iniciatyva, t.y. privalo rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai ir greitai. Šitaip pasireiškia teismo aktyvumas renkant ir tiriant
įrodymus.
Baigus tirti įrodymus, teismo posėdžio pirmininkas paklausia BDA ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Tai turėtų būti leidžiama
išimtiniais atvejais, nes visi faktai ir įrodymai turi būti nurodyti ir surinkti rengiantis nagrinėti bylą teisme ir jis turi teisę atsisakyti
priimti naujus įrodymus arba išreikalauti juos, jei tokio prašymo tenkinimas vilkins spr priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti
pateiktas anksčiau. CPK 251 str 2 d.

Teismas neturėtų atsisakyti priimti tokių įrodymų, kurie turi esminę reikšmę byloje nustatinėjamiems faktams. Visus
prašymus papildyti bylos medžiagą teismas turi apsvarstyti ir priimti dėl jų nutartį:
 P
atenkinti
 A
tmesti
Patenkinęs tokį prašymą teismas priima ir tiria naujus įrodymus arba atideda bylos nagrinėjimą, jeigu tuos įrodymus reikia
išreikalauti arba tam būtina atlikti kitus proc veiksmus.
Nusprendus dėl prašymų ir reikiamais atvejais atlikus papildomus veiksmus, taip pat neesant prašymų, išklausoma valstybės ir
savivaldybių instit išvada, jeigu tokia byloje yra.(CPK 251 str šios institucijos teikia savo išvadas ištyrus įrodymus). Teismas ir
BDA gali pateikti šių institucijų atstovams klausimų, kad būtų išaiškinta ir papildyta išvada.

6. BAIGIAMOSIOS KALBOS IR REPLIKOS.

3 teismo posėdžio dalis – baigiamosios kalbos. Tai:

 šalių
 trečiųjų asmenų
 jų atstovų kalbos

Jas sakydami BDA savaip apibendrina ir įvertina byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas jos aplinkybes, išdėsto savo nuomonę dėl
byloje nustatytų faktų, surinktų įrodymų, taip pat nurodo, kokį sprendimą jų nuomone, turėtų priimti teismas. Kiekviena šalis
baigiamojoje kalboje siekia paneigti aplinkybes, kuriomis remiasi priešinga šalis, taip pat stengiasi paneigti ar sukritikuoti kitos
šalies pateiktus įrodymus arba nurodyti įrodinėjant padarytus pažeidimus.
Iš esmės baigiamosiomis kalbomis šalys siekia įtikinti teismą, kad tik jų nurodyti faktai ir pateikti įrodymai yra tikri ir tik jais
teismas privalo remtis priimdamas byloje sprendimą.
Baigiamosios kalbos vyksta ŽODŽIU.
Sakant baigiamąsias kalbas tiesiogiai įtvirtinamas rungimosi principas.
Vyksta tokia tvarka. Kalba:

Treč asmuo be sav reikalavimų kalba po ieškovo arba atsakovo su

 Ieškovas ir jo atstovas kuriuo dalyvauja byloje.
 Atsakovas ir jo atstovas
 Trečiasis asmuo pareiškęs savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko ir jo atstovas

Teismas neturi teisės riboti kalbų trukmės (CPK 255 str) Tačiau posėdžio pirmininkas gali nutraukti kalbėtoją, jei šis kalba ne
apie nagrinėjamos bylos esmę.

BDA turi galimybę pasinaudoti replikos teise – prieštaraudami priešingos šalies argumentams, gali trumpai kalbėti antrą kartą
apie tai, kas pasakyta baigiamosiose kalbose, ir šitaip pareikšti nesutikimą su kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomone.
Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui ir (arba) jo atstovui.

7. TEISMO SPRENDIMO PRIEMIMAS IR PASKELBIMAS.

111
 Teismo sprendimas priimamas ir teisėj ranka arba spausdinimo technika surašomas sprendimų priėmimo kambaryje. Vykstant
pasitarimui ir priimant sprendimą jame gal būti tik bylą nagrinėję teisėjai.
Priimdamas spr teismas turi apsvarstyti ar atsakyti į tokius klausimus:
 Ar tikrai nustatytos ir yra ar buvo faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi šalys ir kiti BDA?
 Kokie įrodymai tas aplinkybes patvirtina?
 Ar byloje esantys įrodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jie leistini ir susiję su byla?
 Kokie yra ar buvo šalių materialieji teisiniai santykiai?
 Kokia mat teisės norma taikytina ir kaip turi būti išspręstas šalių ginčas?
 Kaip skirstytinos bylinėjimosi išlaidos?
 Kokia turi būti sprendimo vykdymo tvarka?
 Ar visos bylos aplinkybės ištirtos ir visiškai bei detaliai nustatytos ir ar nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš
esmės>
 Ar galima priimti teismo spr iš esmės ar bylą reikia nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą?
 Ar ieškinys tenkintinas ar ne?

Teismas priimdamas spr turi nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Tačiau teismas neturi teisės peržengti byloje pareikštų
reikalavimų ribas ar priteisti ieškovui tai, ko jis neprašė išskyrus nedispozityvias bylas, kuriose įst nurodytais atvejais teismas turi teisę
peržengti reikalavimų ribas.

Kai byla nagrinėjama kolegialiai, spr priimamas teisėjų balsų dauguma. Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio
pirmininkas balsuoja paskutinis. Teisėjas, nesutinkantis su kitų teisėjų nuomone ir priklausantis mažumai, turi teisę raštu išdėstyti
savo atskirtąją nuomonę, nurodydamas kokį sprendimą turėjo priimti teismas., tačiau sprendimą pasirašyti privalo ir teisėjas turintis
atskirtąją nuomonę.

CPK 268 str 3 d. spr priėmimo kambaryje teisėjas surašo ir pasirašo tik įžanginę ir rezoliucinę sprendimų dalis (šios dalys
paskelbiamos kai tik byla išnagrinėjama), motyvus trumpai išdėsto žodžiu ir nurodo, kada bus surašytas visas sprendimas.

Visas spr surašomas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo.

CPK 269 str teismas turi teisę išimtiniai atvejais atidėti teismo sprendimą ir paskelbimą ne ilgesniam kaip 14 dienų laikotarpiui. Tai
gali padaryti tik esant šioms sąlygoms:
1. turi būti išimtinis atvejis. (pvz. Bylos sudėtingumas, DBA, įrodymų gausa, keli reikalavimai ir pan.)
2. teisėjas turi priimti nutartį, kurioje nurodo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo
motyvus ir atidėjimo terminą bei datą, kada bus skelbiamas sprendimas.
Jei šalis ar kitas DBA į teismo posėdį neatvyko ir jame nedalyvavo, teismas privalo ne vėliau kaip per 5 dienas nuo spr paskelbimo
dienos išsiųsti teismo spr nuorašą.

Įst numato teismo pareigą išsiųsti teismo sprendimą ir kitoms institucijoms, kurios apskritai nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą.

5. TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS, JO REIKŠMĖ IR TURINYS. PASTABOS DĖL TEISMO POSĖDŽIO

PROTOKOLO. (Eglė T.)
Visa žodinio proceso eiga yra fiksuojama specialiame procesiniame dokumente – teismo posėdžio protokole (išskyrus
įstatyme nurodytus atvejus). Bylose, kurios nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas. Teismo
posėdžio ar kuriame nors posėdyje atlikto procesinio veiksmo protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar
konkretaus procesinio veiksmo atlikimo aspektai.
Protokole nurodoma:
1) T
eismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo data ir vieta;
2) T
eismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo pradžios ir pabaigos laikas
3) T
eismo, nagrinėjančio bylą ar atliekančio tam tikrą procesinį veiksmą, pavadinimas, teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius,
šalių, jų atstovų ir kt.byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų, ekspertų ir vertėjų vardai ir pavardės (pavadinimai);
4) G
inčo dalykas;
5) D
uomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų, ekspertų, vertėjų atvykimą į teismo posėdį ir jų neatvykimo priežastys;
6) B
yloje dalyvaujantiems asmenims teismo pateiktas jų procesinių teisių ir pareigų išaiškinimas;
7) B
yloje dalyvaujančių asmenų pareiškimų ir prašymų esmė;
8) P
osėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį, tap pat jų motyvai;

112
 9) B
yloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų dėl pateiktos išvados, daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūros duomenų, taip pat duomenų
apie nuotraukų, vaizdo ar garso įrašo apžiūrą, peržiūrą ar perklausą santrauka;
10) V
alstybės ar savivaldybių institucijų išvadų santraukos;
11) B
aigiamųjų kalbų esmė;
12) In
formacija apie nutarčių, nutarimų ir sprendimo paskelbimą. (CPK 169 str.)

Protokolą rašo teismo posėdžio sekretorius pačiame teismo posėdyje. Teismo posėdžio sekretorius surašo atskirus
kiekvieno teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo ne teismo posėdyje protokolus. Teismo posėdžio protokolas
reikšmingas tuo, kad pagal jame esančią informaciją apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas tikrina, ar nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų,
ar teismo sprendime nurodytos aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes.
Kiekvienas teismo posėdis gali būti stenografuojamas ir įrašomas. Iššifruota stenograma prilyginama teismo posėdžio
protokolui.
Įstatymas reikalauja fiksuoti ne tik atsakymus į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, bet ir pačius klausimus, kad būtų
užfiksuota kuo tikslesnė informacija.
Posėdžio pirmininkas turi teisę diktuoti protokolo turinį. Be to, byloje dalyvaujantis asmuo turi teisę prašyti į protokolą
įrašyti aplinkybes, kurias jis laiko esminėmis bylai (su posėdžio pirmininko pritarimu).
Protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą dieną po teismo posėdžio ar konkretaus
procesinio veiksmo pabaigos. Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ar pranešėjas ir sekretorius, būtinai įrašydami pasirašymo
datą, nes nuo nurodytos datos skaičiuojamas terminas pastaboms pareikšti. Visi pakeitimai, pataisymai, papildymai turi būti
posėdžio pirmininko ir sekretoriaus protokole aptarti.
Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę susipažinti su protokolu, teismo posėdžių stenogramomis, garso įrašais ir per tris dienas
nuo pasirašymo pareikšti dėl jo rašytines pastabas, kur turi būti nurodoma, kas neteisingai įrašyta ir siūlymai, kas turi būti
įrašyta. Visos dėl posėdžio protokolo gautos pastabos pridedamos prie bylos. Jei terminas pastaboms pateikti praleistas ir
jo neprašoma atnaujinti, pastabos dėl protokolo grąžinamos jas pateikusiems asmenims. Pastabas nagrinėja teismo
posėdžio pirmininkas. Nesutikus su pastabomis priimama motyvuota nutartis, tačiau visos pastabos pridedamos prie bylos.
Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų pateikimo dienos. Byloje dalyvaujantys asmenys turi
teisę pateikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo ne tik kai byla baigta, bet ir kai bylos nagrinėjimas atidėtas, byla
sustabdyta, taip pat dėl konkrečių procesinių veiksmų atlikimo protokolų.

6. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE RAŠYTINIO PROCESO TVARKA. (Eglė U.)
Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje galimas dviem būdais:
a) žodinio proceso tvarka;
b) rašytinio proceso tvarka.

235 str. 4 d. įtvirtinta norma, kad rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu sutikimu, kuris gali
būti atšaukiamas tik iš esmės pasikeitus procesinei padėčiai, teismas nutartimi turi teisę nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso
tvarka. Rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimas nėra galimas, jeigu nuo šalių pareikšto sutikimo praėjo daugiau kaip trys
mėnesiai.
CPK 157 str. 2 d. yra numatyta, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais,
išskyrus atvejus, kai Kodeksas nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiksmų atlikimą.
Jei byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame
nedalyvauja, kaip ir analogiškos teismo posėdžio formos taikymo apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme atvejais (CP Kodekso
319 str. 3 d., 352 str. 3 d.). Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, teisė būti išklausytam turi būti įgyvendinama per
rašytinius dokumentus. Šis norma reikalauja, kad sprendimas byloje būtų priimtas, išklausius visų šalių paaiškinimus, pranešimus,
duotus tiek žodžiu, tiek raštu.
Kodekso 355 str. 1 d. pažymima, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atveju šalys raštu iki teismo posėdžio pradžios turi teisę
pareikšti nušalinimus, o 356 str. 1 d. aprašoma, kokie veiksmai atliekami kasacinio teismo posėdyje tais atvejais, kai vyksta bylos
nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka. Nurodoma, kad teismo posėdis tokiu atveju susideda iš pranešimo apie bylą, kasacinį skundą,
atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties (nutarimo) priėmimo.
Jeigu teismas nusprendžia, kad žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau, teismas turi teisę panaikinti
nutartis dėl rašytinės proceso tvarkos ir paskirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Kasacinis teismo procesas.

Kasacinio skundo priėmimo klausimas sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Kodekso 350 str. 1 d. nurodo, kad skundas
bus laikomas priimtu, jeigu už tai balsavo nors vienas iš atrankos kolegijos1 narių.

1
Kasacinio skundo priėmimo klausimas reikalauja gero teismų praktikos aktualijų išmanymo. Nuo šio klausimo sprendimo priklausys, kuria kryptimi kasacinis teismas vystys teismų
praktiką. Todėl kasacinio skundo priėmimo klausimą naujajame CPK siūloma pavesti spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytai
atrankos kolegijai
113
 Rašytinis bylos nagrinėjimas nereiškia neviešo nagrinėjimo. Todėl, siekiant garantuoti dalyvaujančių byloje asmenų
procesines teises būti informuotiems apie teismo posėdį, pareikšti nušalinimus ir kitus prašymus, jiems bus pranešama apie
kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Tačiau, jei byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kaip jau minėta anksčiau,
dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, kaip ir analogiškos teismo posėdžio formos taikymo
apeliacinės instancijos teisme atvejais.

Apeliacinis teismo procesas.

322 str. numatyta apelianto teisė prašyti rašytinio proceso. Apelianto prašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama
rašytinio proceso tvarka, jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys.
Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu:
a) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos
teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį mokestį;
b) konstatuoja, kad yra absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.
Kai yra nusprendžiama apeliacinį skundą nagrinėti rašytine proceso tvarka, teismo posėdis susideda iš pranešimo apie bylą,
apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties priėmimo (CPK 321 str. 2 d.).

7. TEISMO POSĖDŽIO PIRMININKAS, JO TEISĖS IR PAREIGOS. VADOVAVIMAS PROCESUI. (Renata Ž.)

Teismo posėdžiui vadovauja pirmininkas: apylinkės teismo posėdžiui pirmininkauja šio teismo pirmininkas, jo pavaduotojas ar
teisėjas; Apygardos teismo posėdžiui - apygardos teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjas, kuriam
paskirta byla, o jeigu bylą kaip pirmoji instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija, - Apygardos teismo pirmininkas, Civilinių bylų
skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas (CPK 158 str. 1 d.).
Posėdžio pirmininkas pradeda, vadovauja ir baigia teismo posėdį, suteikia proceso dalyviams žodį, taip pat gali atimti šią teisę iš
asmenų, kurie nevykdo jo nurodymų. Šitaip įgyvendinama teismo pareiga išaiškinti, kuri užtikrina aktyvų teismo vaidmenį procese.
Posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, išaiškinti šalių, trečiųjų asmenų ir
jų atstovų pagal įstatymą teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai jie bylą veda per atstovą, bei šalinti iš nagrinėjimo teisme visa tai,
kas nesusiję su nagrinėjama byla. Sąvokos „teismo posėdžio pirmininkas“ ir pranešėjas nebūtinai yra tapačios, kai bylą nagrinėja
teisėjų kolegija, o kai ją nagrinėja vienas teisėjas – šios sąvokos sutampa. Kai bylą nagrinėja teisėjų kolegija, teismo posėdžio
pirmininką ir pranešėją skiria teismo ar civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Tuomet teismo posėdžio pirmininkas vadovauja visam
procesui, o pranešėjas daro pranešimą apie bylos esmę, tačiau visi kolegijos teisėjai privalo užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą.
Svarbiausia posėdžio pirmininko pareiga – užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, todėl jis privalo rūpintis, kad būtų nustatytos
išsamios esminės bylos aplinkybės, imasi priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 str. 1 d.). Žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu
posėdžio pirmininkas gali pateikti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems
aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos,
arba CPK nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kai byloje dalyvaujantis asmuo žodžiu bylą nagrinėjant iš esmės
nukrypsta nuo parengiamųjų procesinių dokumentų, posėdžio pirmininkas turi teisę atkreipti į tai jo dėmesį. Kad atliktų įstatyme
nurodytas funkcijas posėdžio pirmininkas pirmosios instancijos teisme turi teisę:
1) pripažinti, kad šalis būtinai turi atvykti į teismo posėdį;
2) išreikalauti iš asmenų įrodymus, kurių negali gauti dalyvaujantys byloje asmenys;
3) apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, paskirti ekspertą ar iškviesti į teismo posėdį būtinus liudytojus;
4) įpareigoti dalyvaujančius byloje asmenis pateikti teismui įrodymus, kuriuos jie turi ir kuriais remiasi vienas iš jų;
5) CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva.
Labai svarbi teismo pos4d=io pirmininko pareiga yra si8lymas pasir8pinti atstovavimu (161 str.). Tais atvejais, kai posėdžio
pirmininkas mano, jog šalis arba tretysis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali
pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Esant įstatyme
nurodytoms sąlygoms gali būti sprendžiama dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimo. . Bylos nagrinėjimo metu bylą
atidėti šiame straipsnyje nurodytu pagrindu galima tik vieną kartą, o šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu
pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau.
Visi byloje dalyvaujantys asmenys, t.p. teismo posėdžių salėje esantys asmenys privalo paklusti teismo posėdžio pirmininko
patvarkymams, o neklausantiems asmenims taikomos CPK 162 str. nurodytos nuobaudos.

8. BYLOS NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMAS IR SUSTABDYMAS. BYLOS NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMO SAMPRATA.

BYLOS SUSTABDYMO SAMPRATA, RŪŠYS, PAGRINDAI, TERMINAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS
NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMO IR BYLOS SUSTABDYMO SKIRTUMAI. (Deividas Ž., vietoj jo Kristina ir Ugnė)
Kartais išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti teismo sprendimą pirmame ir vieninteliame teismo posėdyje ne visada pavyksta. Gana
dažnai atsiranda kliūčių ir todėl teisminis nagrinėjimas susideda iš dviejų, trijų, o kartais net iš dešimties teismo posėdžių. Priežastys,
trukdančios išnagrinėti bylą iš esmės, yra gana įvairios ir atsižvelgiant į galimybę jas pašalinti gali būti skirstomos į dvi grupes. Tai:
1) civilinės bylos atidėjimas- tai teismo posėdžio, kuriame nagrinėjama civilinė byla, nukėlimas kitai iš anksto žinomai datai
dėl laikinų priežasčių, kurių pašalinimas priklauso nuo teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų valios. Bylos nagrinėjimas
gali būti atidėtas tiek esant parengiamajai teismo posėdžio daliai, tiek bylą nagrinėjant iš esmės. Įstatymas nepateikia
baigtinio sąrašo pagrindų, kai bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas.
2) Civilinės bylos sustabdymas- tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą, sustabdymas neapibrėžtam terminui
dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios.

TEISMŲ PRAKTIKOJE BYLOS NAGRINĖJIMAS DAŽNIAUSIAI ATIDEDAMAS DĖL:

114
 1) šalies ar jos atstovo neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripaž5sta svarbiomis (CPK 246 str.
1-2 d. );
2) abiejų šalių ar jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripaž5sta svarbiomis (CPK 246
str. 1-2 d. );
3) trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų
neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (CPK 247 str. 1-2 d. );
4) liudytojų, vertėjo ar eksperto neatvykimas į teismo posėdį (CPK 248 str. 1 d.);
5) bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimas, jo liga ar kitos svarbios asmeninės priežastys, neleidžiančios jam dalyvauti teismo
posėdyje (CPK 70-71 str.), taip pat teismo sudėties pakeitimas (CPK str. 2 d.);
6) netinkamos šalies pakeitimas tinkama šalimi (CPK 45 str.);
7) bendrininko įtraukimas į jau prasidėjusį procesą (CPK 44 str. );
8) procesinių teisių perėmėjo įsitraukimas į bylą (CPK 48 str. );
9) trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įsitraukimas ar įtraukimas į procesą (CPK 47 str. 1 d.);
10) posėdžio pirmininko siūlymas šaliai ar trečiajam asmeniui, nesugebančiam be atstovo tinkamai ginti savo teisių, siūlymas
pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 str.);
11) ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas ar priešinio ieškinio priėmimas (CPK 141, 143 str.);
12) esant galimybei šalims taikiai susitarti, laiko taikos sutarčiai sudaryti suteikimas;
13) termino sutuoktiniams susitaikyti santuokos nutraukimo bylose nustatymas (CPK 384 str. 3 d.);
14) teismo pripažinimas, kad šalies dalyvavimas teismo posėdyje būtinas( CPK 246 str. 5 d.);
15) būtinybė išreikalauti naujus įrodymus (CPK 156 str 1 d., 160 str. 1 d.).

Byla, kurios nagrinėjimas atidėtas, nagrinėjama iš pradžių, tačiau jeigu byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, nagrinėt iš
naujo gali būti pradėta nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus byla atidėta.
Tačiau visada byla turi būti nagrinėjama iš naujo, kai į bylą įsitraukia naujai dalyvaujantys asmenys, išskyrus procesinio teisių
perėmimo atvejus, arba bylą pradeda nagrinėti naujos sudėties teismas, išskyrus atvejus, kai byloje dalyvaujantys asmenys
neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji atidėta.

BYLOS SUSTABDYMĄ REIKIA SKIRTI NUO BYLOS ATIDĖJIMO ( CPK 156 str. ).
1) atidėjus bylos nagrinėjimą, iš karto žinoma kito posėdžio laikas ir vieta, o byla sustabdoma neapibrėžtam laikui.
Sustabdymo terminai priklauso nuo atitinkamų aplinkybių, dėl kurių sustabdyta byla, atsiradimo ar išnykimo;
2) bylos atidėjimo tikslas – pašalinti trukdančias nagrinėti bylą kliūtis, todėl tarp teismo posėdžių aktyviai atliekami įvairiausi
procesiniai veiksmai. Tuos veiksmus atlieka byloje dalyvaujantys asmenys ir teismas. Sustabdžius bylos nagrinėjimą
pasyviai laukiama, kol išnyks nagrinėti bylą trukdančios aplinkybės, nes jų pašalinimas nei nuo byloje dalyvaujančių
asmenų, nei nuo teismo nepriklauso. Bylos sustabdymo atveju jokie procesiniai veiksmai neatliekami, išskyrus klausimų,
susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, sprendimą ( CPK 166 str. 3 d.);
3) teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.
Teismo nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą skundžiama paduodant atskirąjį skundą, išskyrus nutartį dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą;
4) įstatyme nepateikiamas pavyzdinis bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų sąrašas. Tuo tarpu privalomasis bylos
sustabdymas galimas tik esant CPT ir kituose įstatymuose nurodytiems pagrindams, įstatyme pateikiamas pavyzdinis bylos
nagrinėjimo sustabdymo atvejų sąrašas;
5) sustabdžius bylą, sustoja visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga, tačiau tokių padarinių neatsiranda atidėjus bylos
nagrinėjimą;
6) teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą gali būti priimama žodžiu ir tai pažymima teismo posėdžio protokole, o nutartis
sustabdyti bylą priimama sprendimų priėmimo kambaryje surašant motyvuota nutartį, atitinkančią CPK 291 straipsnyje
nutarties turiniui keliamus reikalavimus.

Fakultatyviojo bylos sustabdymo atvejais teismas turi teisę sustabdyti bylą, bet neprivalo šito daryti. Bylos sustabdymo klausimas
sprendžiamas atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir konkrečios bylos aplinkybes tiek teismo iniciatyva, tiek
dalyvaujančių asmenų prašymu. Bylą galima sustabdyti tik pateikus dokumentus, patvirtinančius konkretų bylos sustabdymo
pagrindą.

164 straipsnis. Teismo teisė sustabdyti bylą

Teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą šiais atvejais:
1) kai yra paskelbta atsakovo paieška.
Įstatymas nenustato privalomo atsakovo paieškos paskelbimo tam tikrų kategorijų bylose. Pagal CPK 132 str. išimtiniais atvejais,
atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta, teismas gali(bet neprivalo) paskelbti atsakovo paiešką per
policiją, jei ieškovas įrodo, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Tokiu atveju teismas visų pirma turi
nuspręsti dėl atsakovo paieškos paskelbimo ir tik tada sustabdyti bylą. Tačiau net paskelbęs atsakovo paiešką teismas neprivalo
sustabdyti bylos nagrinėjimo.
2) kai teismas paskiria ekspertizę;
Ekspertizės civilinėje byloje paprastai atliekamos gana ilgai dėl jų sudėtingumo ir didelės tiriamos medžiagos apimties. Todėl
teismas, paskyręs ekspertizę, negali žinoti, kada ji bus atlikta, ir nustatęs, kad ji bus atliekama neapibrėžtą laiką, sustabdo bylos
nagrinėjimą.
3) kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;

115
Šis bylos pagrindas taikomas tik tada, kai LR vykdydama tarptautinius įsipareigojimus gynybos ir karinio bendradarbiavimo srityse
Seimas nutarimu pasiunčia savo karius dalyvauti karinėse ar JT taikos palaikymo misijose, pvz., Afganistane, Bosnijoje, Irake. Šis
pagrindas galioja, kol šalis baigia savo tarnybą dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis.
4) kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina.
Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę sustabdyti bylą ir kitais, įstatyme nenurodytais pagrindais, taip pat dėl aplinkybių susijusių ne
tik su šalimis, bet ir su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Pvz., dėl ligos

BYLOS SUSTABDYMO RŪŠYS

Įstatymas nurodo dvejopą civ.bylų sustabdymą – privalomąjį ir fakultatyvųjį. Pirmu atveju teismas privalo sustabdyti bylos
nagrinėjimą. CPK nepateikia baigtinio sustabdymo pagrindų sąrašo. 163 str. Nurodo aštuonis privalomojo bylos sustabdymo atvejus,
be to, nustato, kad byla sustabdoma ir kitais įstatyme nurodytais atvejais. Todėl esant bent vienam iš CPK ar kitame įst.nurodytų
privalomojo sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą, neatsižvelgdamas ir neišklausydamas byloje dalyvaujančių
asmenų nuomonės( toliau DBA). Teismas spręsdamas dėl bylos sustabdymo turėtų įsitikinti ar iš tikrųjų egzistuoja aplinkybė, kuri
yra pagrindas sustabdymui. Teismui nereikėtų formaliai taikyti įst., prieš taikant sužinoti DBA nuomonę dėl bylos sustabdymo. Ji
gali būti išreikšta žodžiu arba raštu, pateikiant procesinius dokumentus. Teismas privalo sustabdyti bylą šiais atvejais (CPK 163 str.)
1) kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius
santykius yra leidžiamas teisių perėmimas;
Šis punktas taikomas tik kai esant materialiajam teisiniam santykiui galima perimti teises. Byla sustabdoma kol į ją įsitrauks
pasitraukusios šalies teisių perėmėjas. Jo teisėms įforminti reikalingas neapibrėžtas terminas. Teismas privalo: pasitraukusios šalies
teisių perėmėjui pranešti apie teisme nagrinėjamą bylą. Tam tikrais atvejais nustatyti teisių parėmėjus. Mirus fiziniam asmeniui
sprendžiama pagal paveldėjimo teisinius santykius. Visada yra mirusios šalies teisių perėmėjas. Jei palikėjas neturi įpėdinių, jie
nepriėmė palikimo ar jiems atimta paveldėjimo teisė, palikimas pareina valstybei(CK 5.62str.). pasibaigusio juridinio asmens teisių
perėmimą reglamentuoja CK 2kn. VIII skyrius.
Teisių perėmėjui leidžiama įsitraukti į bylą, kai jis pateikia įrodymus. Pvz. Mirus fiziniam asmeniui pateikiamas paveldėjimo teisės
liudijimas, juridiniam asmeniui, pasibaigus juridiniam asmeniui – duomenys, patvirtinantys teisių ir pareigų perdavimą kitam,
perkėlus skolą ar perleidus reikalavimą – dokumentai, patvirtinantys tokį faktą.
2) kai šalis netenka veiksnumo; šis sustabdymo pagrindas taikomas tuomet, kai ieškinį teismui pateikė veiksnus asmuo, o
veiksnumo neteko nagrinėjant bylą teisme( yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu). Bylos
nagrinėjimas sustabdomas, kol neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas, kuris tampa asmens atstovu pagal įst. Asmenį
pripažinus ribotai veiksniu, byla sustabdoma tik jeigu teisme nagrinėjamas ginčas susijęs su asmens teisėmis, dėl kurių asmens
veiksnumas yra apribotas.
3) kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine
tvarka; teismas negali išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, kuri turės prejudicinę arba įrodomąją galią.
Teismas negali išnagrinėti bylos, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje. Pvz. Reikalavimas vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo byloje grindžiamas baudžiamąja byla, kurioje atsakovui pareikštas kaltinimas nepilnamečių vaikų sužalojimo.
4) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų
patenkinimas yra susijęs su iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimu; civilinė byla turi būti sustabdoma pradėjus ikiteisminį
tyrimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje. Civilinėje byloje gali būti pareikšti turtiniai reikalavimai atlyginti
nusikaltimu padarytą žalą nors atsakovo baudž. atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas. Žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo
civilinė byla niekada negali būti išnagrinėjama anksčiau nei baudžiamoji. Jei civilinis ieškinys baudž.byloje tenkinamas, civ. byla
įsiteisėjus nuosprendžiui nutraukiama dėl ieškinio tapatumo.(CPK 293 str.3p). jei civilinis ieškinys baudž.byloje neišnagrinėjamas,
civilinė byla atnaujinama.
5) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar
restruktūrizavimo byla; iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą visi kreditorių turtiniai interesai, dėl kurių nenuspręsta baudž.ir
civ. bylose, turi būti nagrinėjami bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylas
nagrinėjančiam teismui siekiant apginti kreditorių turtinius interesus ir užtikrinti, kad reikalavimai būtų tenkinami laikantis
proporcingumo ir nustatytos eilės tvarkos. Atkreiptinas dėmesys, kad turi būti sustabdytos įmonių darbuotojų piniginių reikalavimų,
išmokų, susijusių su darbo santykiais, su žalos dėl suluošinimo, susirgimo profesine liga ar mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe
atlyginimu, bylos. Šiuo pagrindu negali būti sustabdyta byla, nagrinėjama apeliacine ar kasacine tvarka. Tokiu atveju, byla
išnagrinėjama, o bankroto ar restruktūrizacijos bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas vykdomasis dokumentas. Jei atsakovui
pareikšti neturtiniai reikalavimai, byla nesustabdoma. Pvz. Darbuotojų grąžinimo į darbą, atleidimo pripažinimo neteisėtu bylas turi
išnagrinėti apylinkės teismai.
6) kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra
paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių; Bankų įst. Suteikia priežiūros institucijai(Lietuvos bankui) teisę
nuspręsti dėl banko veiklos apribojimo(moratoriumo) ir laikinojo administratoriaus skyrimo. Nuo tokio sprendimo yra sustabdomos
teisme nagrinėjamos bylos, kuriose bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat vykdomosios bylos ar kitaip vykdomi
išieškojimai, kai skolininkas yra bankas. Tokiais veiksmais siekiama apsaugoti kreditorių interesus, kol bus įvertinta banko padėtis ir
imtasi priemonių pašalinti banko veiklos trūkumus ar priimtas sprendimas iškelti bylą.
7) kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą šio Kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais; Civilinė byla
sustabdoma, kai bendrosios kompetencijos teismas pateikia konstituciniam teismui prašymą ištirti ar byloje taikomas teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymui.
8) kai teismas kreipiasi į administracinį teismą šio Kodekso 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais;
Administraciniai teismai nagrinėja ir administracinių norminių aktų teisėtumo bylas. Bendrosios kompetencijos teismas nustatęs,
kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo
kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu

116
vadovautis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą,
prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs
įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis)
laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio
teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.(CPK 3str.4d.).
9) kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją šio Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta
tvarka ir pagrindais; Teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos
teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas,
kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį
išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos
Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą(CPK 3str.5d.)
10) kitais įstatymų numatytais atvejais. CPK nepateikia privalomojo bylos sustabdymo atvejų. CK 3.53 str. 4d., 3.54 str. 2d.,
3.213 str.2d., 3.222 str., CPK 384str. 3d. 540 str.4d., 484 str.6d., 486str. Įstatymai gali nurodyti ir kitus bylos nagrinėjimo
sustabdymo atvejus. Tokie atvejai gali būti nurodyti ir tarptautinėse sutartyse. Pvz. Europos Tarybos 2000 m. reglamentas dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo
nurodo bylos sustabdymo atvejus.
Byla gali būti sustabdyta ne tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, bet ir jam rengiantis, nagrinėjant byla apeliacinėje instancijoje ir
kasaciniame teisme. Dėl bylos sustabdymo sprendžiama žodžiu vykstančiame teismo posėdyje, išskyrus atveju kai įst.nurodytais
atvejais ji nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.(CPK 153str.2d.) Bylos sustabdymo klausimą gali iškelti tiek BDA tiek teismas savo
iniciatyva. Dėl bylos sustabdymo priimama nutartis turi atitikti CPK 291str. keliamus reikalavimus. Dėl teismo nutarties sustabdyti
byla, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ar administracinį teismą, gali būti paduodamas atskirasis
skundas(CPK 165str.). išnykus sustabdymo aplinkybėms, byla atnaujinama šalių pareiškimu ar teismo iniciatyva.(CPK 167 str.1d.)

9. BYLOS UŽBAIGIMAS NEPRIIMANT TEISMO SPRENDIMO DĖL GINČO ESMĖS. PAREIŠKIMO PALIKIMO
NENAGRINĖTO SAMPRATA, ESMĖ, PAGRINDAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS NUTRAUKIMO SAMPRATA,
ESMĖ, PAGRINDAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. (Julija B., Vilma P.)
Bylos užbaigimas nepriėmus sprendimo
Bendrosios nuostatos
Galimi atvejai, kai teismas negali priimti spr. Tai lemiančios priežastys:
1) teismas turi patikrinti, ar ieškinys paduotas laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir ar yra tinkamos šios teisės
įgyvendinimo sąlygos. Jei pažeidimai paaiškėja jau iškėlus bylą->c.byla iškelta neteisėtai.
2) byla, iškeltą teisėtai, bet negalima jos nagrinėti dėl vėliau atsiradusių priežasčių (pvz.:sudarius taikos sutartį).
Priežasčių pobūdis dvejopas:
1) užkerta kelią ateityje iškelti bylą pagal tapatų ieškinį.
2) gali būti pašalintos, neužkerta kelio pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą.
Tai lemia 2 naujų CPT institutų atsiradimą:
1) Bylos nutraukimas
2) Pareiškimo palikimas nenagrinėtu.
1 – Bylos nutraukimas. Kai:
 ji iškelta neteisėtai: a) nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų; b)nėra šios teisės įgyvendinimo sąlygų.
 teisėtai pradėtas procesas, bet atsiranda aplinkybių (miršta fizinis asmuo), dėl kurių negalima priimti teismo spr.
Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu NELEIDŽIAMA.(CPK 294 str.2d.)
2 – Pareiškimo palikimas nenagrinėtu. Kai:
 d
ėl buvusių ar vėliau atsiradusių(bylą iškėlus) aplinkybių negalima išspręsti ginčo konkrečiame procese.
Bet, pašalinus tas aplinkybes, galima pakartotinai nagrinėti tapatų ginčą,t.y.turi teisę vėl kreiptis su pareiškimu bendrąja tvarka
(CPK 297 str.2d.).
Pagrindus reglamentuoja ne tik CPK, bet ir CK.

1) ir 2) bendri bruožai:
 Galimi ir apeliacinės instancijos teisme(CPK 302str,326str.1d.5p.), ir kasaciniame teisme(CPK
340str.5d.,359str.1d.6p.,6d.), taip pat atnaujinus procesą(CPK 370str.4d.), išskyrus tam tikras įstatyme daromas išimtis apeliac. ir
kasac. procese.
 ne tik nagrinėjant bylą teisme, bet ir rengiantis teisminiam nagrinėjimui.
 taikoma ir ypatingąja teisena, ir supaprastinto proceso tvarka su tam tikromis išimtimis.
 teismas pagrindų klausimus svarsto savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.

BYLOS NUTRAUKIMAS
Konkretūs bylos nutraukimo pagrindai:
1. Byla nenagrinėtina teisme (CPK 293str.1p.)
Dėl teismo klaidos ir neatidumo ar nepakankamos informacijos priimant pareiškimą. Teismas nutraukdamas bylą privalo
nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas turi kreiptis.

117
 Taip pat teismas kreipiantis asmenims, kurių prašomi nustatyti faktai nesukelia teisinių padarinių, turi atsisakyti priimti
pareiškimą esant bylos iškėlimo stadijai (CPK 137str 2d.1p.), jei tai paaiškėja iškėlus bylą-nutraukti ją kaip nenagrinėtiną teisme.
(pvz.:asmuo, kuris neturi teisės į nuosavybės teisės atkūrimą, kreipiasi su prašymu nustatyti juridinį faktą siekdamas atkurti
nuosavybės teisę.)
2. Ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir
ja nebegalima pasinaudoti (CPK 293str.2p.).
Dėl teismo klaidos ar neatidumo priimant ieškinį, iškeliant bylą. Kai priėmus pareiškimą ir iškėlus bylą paaiškėja, kad įstatyme
(tik įstatyme) nustatyta ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka, o jos nebuvo laikytasi ir ja jau negalima pasinaudoti.
Dažniausiai tokia galimybė prarandama, kai tarptautinė sutartis ar įstatymas yra nustatęs naikinamuosius terminus, per kuriuos
asmuo turi teisę pareikšti pretenzijas. ja nepasinaudojus, negalima kreiptis į teismą.
3. Yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo, arba nutartis priimti ieškovo pareikštą ieškinio
atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (CPK 293str.3p.).
Teismas visada turi išsiaiškinti ar tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai santykiai nėra tęstiniai (pvz.: naudojimasis
gyvenamosiomis patalpomis-tęstiniai. Nuomininkas nuolat pažeidžia nuomos sutarties sąlygas). Gali būti ne vien teismo klaida, nes
teismas paprastai neturi info apie išnagrinėtas bylas ir tai sužino tik gavęs ją iš byloje dalyvaujančių asmenų rengdamasis nagrinėti
ar jau nagrinėdamas bylą.(pvz.:pateikiami įsiteisėjusių procesinių dokumentų nuorašai).
Ne tik dėl tapataus ginčo Lietuvoje, bet ir jei dėl tapataus ginčo yra priimtas pripažintas užsienio teismo sprendimas. Užsienio
teismo spr. turi būti pripažintas Lietuvoje. Sprendimus pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas kaip v-bės įgaliota institucija CPK
809-812str nustatyta tvarka.
4. Ieškovas atsisakė ieškinio ir teismas priėmė atsisakymą (CPK 293str.4p.)
Ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą. Teismas nepriima atsisakymo, jei tai
prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Kad atsisakymas būtų pagrindas nutraukti bylą, teismas
atsisakymą turi priimti. Prieš tai teismas turi išsiaiškinti: a) ar ieškovas atsisakė ieškinio laisva valia; b) ar to nepadarė dėl
suklydimo; c) ar nebus pažeistos imperatyvios teisės normos.
Šis pagrindas neegzistuoja iškeliant bylą, atsiranda ją jau nagrinėjant ir priklauso nuo ieškovo valios. Atsisakyti gali esant bet
kuriai civilinio proceso stadijai ir tai gali daryti raštu ar žodžiu.
Prieš priimdamas atsisakymą, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius, t.y. kad bylą
nutraukus neleidžiama vėl kreiptis į teismą dėl tapataus ginčo. Nutartyje, nutraukęs bylą, teismas pagal CPK 94 str. 1d taisykles
išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Ieškinio galima atsisakyti tiek apeliacinėje instancijoje(CPK 326str1d.5p.),
teik kasaciniame teisme(CPK 359str.5d.).
5. Šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino (CPK 293str.5p.)
Teismas turi įsitikinti, ar šalių taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir nepažeidžia viešojo intereso.
Taikos sutartis – tai šalių tarpusavio ginčo sureguliavimas pačių šalių pastangomis, abipusiais kompromisais, pakeičiant tarpusavio
teises ir pareigas bei taikos sutartimi išsprendžiant tarpusavio ginčą. Teismas turi imtis visų įmanomų priemonių, kad byloje būtų
sudaryta taikos sutartis. Tai skatina ir įstatymas.(pvz.: parengiamajame teismo posėdyje nustatyta taikinimo procedūra-CPK 249str.
1d.). Taikos sutartims taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios CK normos.
Prieš priimdamas taikos sutartį, teismas privalo išaiškinti šalims procesinius padarinius, t.y. kad bylą nutraukus neleidžiama vėl
kreiptis į teismą dėl tapataus ginčo.Padariniai išaiškinami tiek žodžiu teisme, tiek rašytinio proceso tvarka, išsiunčiant šalims
panešimus. Negavus pareiškimo atšaukti taikos sutarties per 7dienas, pripažįstama, kad šalys žino taikos sutarties sudarymo ir bylos
nutraukimo padarinius. Jei šalys sudarydamos taikos sutartį nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas šį klausimą
išsprendžia pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatas (CPK 93str, 94str 2d.), be to, ieškovui grąžinama dalis
žyminio mokesčio( CPK 88str.1d.5p.) Šalys taikos sutartimi bylą gali baigti esant bet kuriai bylos stadijai, taip pat apeliacinėje
instancijoje bei kasaciniame teisme. Taikos sutartis gali būti tvirtinama tik dėl pareikštų reikalavimų, t.y. ja negali būti sprendžiami
klausimai, dėl kurių nesikreipta į teismą.
6. Yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo (CPK 293str.6p.)
Kai yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme, reikalauja laikytis arbitražinio
susitarimo,teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jei tai paaiškėja iškėlus bylą- pareiškimas paliekamas nenagrinėtas(CPK 296str
1d.9p.)
Pagrindas yra tik įsiteisėjęs ne tik Lietuvos arbitražo sprendimas, bet ir užsienio v-bės arbitražo sprendimas dėl tapataus
ieškinio(tik tas sprendimas turi būti pripažintas Lietuvoje nustatyta tvarka). Jei sprendimas nėra pripažintas-ieškinys paliekamas
nenagrinėtas.
7. Mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių
perėmimas (CPK 293str.7p.)
Jei procesinis teisių perėmimas negalimas, teismas bylą nutraukia. Pagrindinis teismo uždavinys – išsiaiškinti ginčijamo
materialinio teisinio santykio pobūdį.Kai santykis yra asmeninis, mirusio asmens teisės ir pareigos kitiems asmenims nepereina.
(pvz.: autorystės teisiniai santykiai). Jei teisių perėmimas galimas-byla sustabdoma, kol paaiškės fizinio asmens teisių perėmėjas.
8. Likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas
teisių perėmimas (CPK 293str. 8p.)
J.a. teises galima perimti tik esant jo reorganizavimui ar pertvarkymui(CK2.99str). Likvidavus j.a. teisių perėmimas negalimas,
išskyrus įst nurodytus atvejus, kai likviduoto j.a. teisės ir pareigos gali pereiti kitiems asmenims.
9. Kitais CPK numatytais atvejais (CPK 293str.9p.)
Byla nutraukiama, kai sutuoktiniai susitaiko. Santuokos nutraukimo byloje jokia taikos sutartis netvirtinama-teismui pakanka
paties šalių susitaikymo fakto. Teismo nutartis nutraukti bylą neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismądėl santuokos nutraukimo ar
sutuoktinių gevenimo skyrium, be to, ši nutartis neskundžiama (CPK 384str 4d).
CPK 390 str.:2 tėvystės nustatymo nutraukimo pagrindai:
a)kai miršta vaikas, dėl kurio iškelta byla(procesinių teisių perėmimas bus, jei jis turi palikuonių).

118
 b)kai atsakvas kreipėsi į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu pripažinti tėvystę ir c.metrikacijos skyrius tėvystę
įregitruoja.

Teismo nutartis nutraukti bylą skundžiama paduodant atskirąjį skundą per 7 dienas nuo priėmimo dienos ar nutarties nuorašo
įteikimo dienos. Gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys.(Neskundžiama tik nutartis nutraukti bylą sutuoktiniams
susitaikius). Gauta atskirąjį skundą teismas visada persiunčia nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, t.y. negali pats panaikinti
sundžiamos nutarties. Dėl apeliacinės instancijos spr galima kasacija esant kasacijos pagrindams(CPK 358str.2d.)
Pareiškimo palikimo nenagrinėto samprata, esmė, pagrindai ir teisinės pasekmės
Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai priklauso nuo atsiradimo momento ir teismo bei šalių valios.
1. Ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme
tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti (CPK 296.1.1 str.). Teismas nurodo suinteresuotam asmeniui, kaip jis gali pašalinti
aplinkybę, trukdančią kreiptis dėl teisminės gynybos. Ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka yra laikoma tinkamo teisės
kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Suinteresuotas asmuo, nepasinaudojęs įstatyme nustatyta ginčo išankstinio sprendimo ne
teisme tvarka, nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes ja pasinaudojęs jis gali kreiptis į teismą. Paliekant pareiškimą nenagrinėtą
šiuo pagrindu grąžinamas žyminis mokestis.
2. Pareiškimą padavė neveiksnus asmuo (CPK 296.1.2). Jei asmuo buvo veiksnus ir veiksnumo neteko jau iškėlus bylą,
teismas turi bylą sustabdyti. Palikus pareiškimą nenagrinėtą, atstovai pagal įstatymą ar prokuroras turi teisę kreiptis į teismą
gindami neveiksnaus asmens teises ar saugomus interesus. Ši TN taikoma, kai į teismą kreipiasi ribotai veiksnus asmuo. Teismas
turi išsiaiškinti, ar ginčas susijęs su tokio asmens apribotomis teisėmis. Jei asmuo neveiksnus, tai turi būti išklausytas jo atstovas
pagal įstatymą. Jei atstovas pagal įstatymą nepatvirtina neveiksnaus asmens veiksmų, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtu, o
jam patvirtinus neveiksnaus asmens veiksmus ieškinys nagrinėjamas toliau. Grąžinamas žyminis mokestis.
3. Pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas asmuo (CPK 296.1.3 str.) Atstovo pateiktame teismui
pareiškime turi būti pateikti duomenys apie atstovą, pridedami įrodymai, patvirtinantys atstovo įgaliojimus pareikšti ieškinį
teisme. Jei įrodymai nepateikiami, tai teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Jų nepašalinus ieškinys paliekamas
nenagrinėtas. Grąžinamas žyminis mokestis.
4. Teisme nagrinėjamas ginčas tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu(CPK 296.1.4 str.).
Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas dėl to, kad nežinoma kitos bylos baigtis. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas vėliau
iškeltoje byloje.
5. Atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių CPK 246.1 str. Nurodytu atveju (CPK 296.1.5 str.). Šio pagrindo
taikymas susijęs su ieškovo neatvykimu į teismo posėdį. Ieškovas, nepageidaujantis atvykti į teismo posėdį ar vesti bylą per
atsakovą, privalo apie tai iš anksto informuot teismą. Ieškovo neatvykimas į teismo posėdį dėl priežasčių, kurias teismas pripažino
nesvarbiomis, gali sukelti vieną iš dviejų padarinių:
a. teismas priima sprendimą už akių;
b. teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.
Pareiškimo negalima palikti nenagrinėto, kai ieškovui posėdžio laikas ir vieta pranešta netinkamai, kai teismas ieškovo ar jo
atstovo prašymu atidėjo bylos nagrinėjimą, kai atsakovas prašo priimti sprendimą už akių.
6. Abi šaly, neprašiusios nagrinėti bylos jų nesant, neatvyko be svarbių priežasčių (CPK 296.1.6 str.). Teismas turi
atsižvelgti į galimybę priimti sprendimą už akių ir tai, kad šalys būtų informuotos apie neatvykimo į teismo posėdį teisinius
padarinius. Teismas negali palikti ieškinio nenagrinėto:
a. Atsakovui nėra tinkamai pranešta;
b. Atsakovas prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant;
c. Posėdyje dalyvauja atsakovo atstovas;
d. Atsakovas ar jo atstovas neatvyko į posėdį dėl svarbių priežasčių
7. Pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio (CPK 296.1.7 str.). Teismas turi
patikrinti, ar ieškovas sumokėjo žyminį mokestį, ar apskritai turėjo jį mokėti, ar nėra prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio
mokesčio ar atidėti jo sumokėjimą. Jei žyminis mokestis nesumokėtas ar jis sumokėtas mažesnis, nei nurodo įstatymas, teismas
priimdamas ieškinį turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei teismas, iškeldamas bylą,
šio trūkumo nepastebėjo, bet prieš tai teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Šiuo pagrindu ieškinį nenagrinėtą palikti
gali tik pirmosios instancijos teismas.
8. Pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas už dalį iš jų – neapmokėtus reikalavimus (CPK
296.1.8 str.). Teismas nustato terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas tik dėl
neapmokėtų reikalavimų dalies.
9. Šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražu (CPK 296.1.9 str.). Kai yra arbitražinis
susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, tai teismas atsisako
priimti ieškinį, jei tai paaiškėja jau iškėlus bylą, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Pateikus įrodymus, kad arbitražinis
susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ar šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčai gali būti
nagrinėjami teisme.
10. Ieškovas atsiėmė ieškinį CPK 139.1 str. nurodytu atveju (CPK 296.1.10 str.). Ieškovas gali atsiimti ieškinį kol
teismas neišsiuntė ieškinio pareiškimo nuorašo atsakovui, po to atsiimti ieškinį ieškovas gali tik atsakovui sutikus. Ieškovo
sutikimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar surašant atskirą procesinį dokumentą. Ieškinį galima atsiimt tik nagrinėjant bylą
pirmos instancijos teisme. Ieškovui atsiėmus ieškinį teismas grąžina sumokėtą žyminį mokestį ar jo dalį. Ieškovo išlaidos,
susijusios su bylos nagrinėjimu, jam neatlyginamos. Teismo išlaidos išieškomos iš ieškinį atsiėmusio ieškovo. Jei yra atsakovo
pareiškimas, tai iš ieškovo išieškomos ir atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

119
 11. Jei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui
keliamų reikalavimų (CPK 296.1.11 str.). Bendrieji procesinio dokumento keliami reikalavimui – 111 str. Papildomi
reikalavimai – CPK 135 str. Nustačius trūkumus jau nagrinėjant bylą teismas nustato terminą jiems pašalinti, jei trūkumai
nepašalinami, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Šį pagrindą tai ko t ik pirmos instancijos teismas. Trūkumams paaiškėjus
apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme, pareiškimas gali būti paliekamas nenagrinėtas, tačiau esant pagrindui teismo
sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėjant iš naujo galima pašalinti pareiškimo trūkumus,
jei jie nepašalinami, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
12. Kitais CPK ir CK nurodytais atvejais (CPK 296.1.12 str.). Išsamus sąrašas nėra pateikiamas. Kiti pagrindai gali būti
nurodyti ne tik CPK, bet ir CK normose.
a. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose, kai teismui
paskyrus terminą susitaikyti nė vienas sutuoktinis per 1 metus nuo susitaikymo termino pradžios nereikalauja nutraukti
santuokos ar nustatyti sutuoktinių gyvenimo skyrium;

19 TEMA
19 tema. Pirmosios instancijos teismo sprendimai, nutartys ir rezoliucijos

1. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PRIIMAMŲ PROCESINIŲ DOKUMENTŲ RŪŠYS. (Vitalija)

Nagrinėdamas bylą,teismas atlieka įvairius procesinius veiksmus, kurie įforminami įstatyme nurodytais teismo procesiniais
dokumentais.
CPK 116str.
1. Teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai
ir pranešimai) - tai proceso metu teismo priimti dokumentai.
2. Visi teismo procesiniai dokumentai yra surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka.

Pirmos instancijos teismo priimami procesiniai dokumentai:

• Sprendimai.Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsprendžia bylą iš esmės. Teisinio šalių ginčo
nebelieka,byla yra baigiama.CP-e sprendimas turi pagrindinę reikšmę.
• Nutartys. Tai teismo procesinis dokumentas, kuriuo teismas išsprendžia klausimą, nesusijusį su bylos išsprendimu iš
esmės. Tačiau CPK numatytais atvejais byla išsprendžiama iš esmės gali būti ir nutartimi(pvz.vaiko nuolatinės globos
steigimas(CPK 504str.),pilnamečio asmens globos ar rūpybos steigimas(CPK508 str.) )
• Teismo įsakymas. Tai išimtis iš bendros taisyklės,kad byla išnagrinėjama iš esmės tik teismo sprendimu. Yra atvejų,
kai byla išsprendžiama iš esmės teismo įsakymu.( pvz. CPK 436str.)
• Teisėjo rezoliucija. Tai teisėjo ranka padarytas įrašas tam tikrame procesiniame dokumente, kuriuo išsprendžiamas
tam tikras procesinis klausimas. Teisėjas turi teisę spręsti procesiniu klausimus priimdamas rezoliuciją tik CPK
nurodytais atvejais.
• Teismo šaukimai ir pranešimai.Teismo šaukimais ar pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų
procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą
• Teismo posėdžio protokolas. Kiekviename pirmosios instancijos teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio
protokolas, išskyrus šiame Kodekse nurodytus atvejus(CPK 168str.).Teismo posėdžio ar atskirame posėdyje atlikto
procesinio veiksmo protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo
momentai(CPK 169str.).

2. TEISMO SPRENDIMO SAMPRATA, REIKŠMĖ IR ESMINIAI BRUOŽAI.

TEISMO SPRENDIMO SKIRTUMAS NUO TEISMO NUTARTIES.
TEISMO SPRENDIMO PRIĖMIMO TVARKA.
SPRENDIMO PRIĖMIMO IR PASKELBIMO ATIDĖJIMAS.
TEISMO SPRENDIMO FORMA IR TURINYS.
REIKALAVIMAI, KURIUOS TURI ATITIKTI TEISMO SPRENDIMAS.
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMŲ RŪŠYS.
GALUTINIS TEISMO SPRENDIMAS IR DALINIS TEISMO SPRENDIMAS.
PRELIMINARUS TEISMO SPRENDIMAS. (Daiva)

Pagrindinė teismo funkcija ir pareiga, taip pat galutinis tikslas – teisingai išspręsti šalių ginčą iš esmės. Pirmosios
instancijos teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 str. 1 d.). Todėl pagrindinę reikšmę turi būtent
teismo sprendimas – motyvuotas teismo valdžios aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams ir
nustatytiems faktams iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės. Tuo jis skiriasi nuo kt. teismo procesinių dokumentų,
pvz., nutarčių, kuriomis teismas išsprendžia klausimus, nesusijusius su bylos išsprendimu iš esmės ir kurios gali būti paskelbiamos
ne tik rašytine, bet ir žodine forma.
120
 Esminiai bruožai:
1. Tik sprendimu gali būti atsakyta į ieškovo pareikštą reikalavimą ir tokiu būdu šalių ginčas dėl teisės
išsprendžiamas iš esmės. Tuo jis skiriasi nuo teismo nutarčių, rezoliucijų, kuriomis teismas negali išspręsti ginčo
iš esmės. Tačiau šis sprendimo bruožas turi išimčių – kai kuriais atvejais byla išsprendžiama iš esmės teismo
įsakymu (CPK 436 str.) ar nutartimi (CPK 504 str.).
2. Teismo sprendimas yra valstybės valdžios aktas. Teismas, būdamas valstybės valdžios dalis, spręsdamas ginčą ir
priimdamas sprendimą, veikia valstybės vardu. Šias konstitucines nuostatas pakartoja ir CPK 259 str.2 d.,
nurodanti, kad teismas priima ir paskelbia sprendimą Lietuvos Respublikos vardu. Teismo sprendimas nėra
paprastas procesinis dokumentas – tai visiems privalomas valstybės valdžios aktas (CPK 18 str.).
3. Teismo sprendimas yra individualus aktas. Teismo sprendimas visada turi konkretų adresatą, konkrečias ginčo
šalis ir veikia konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius teisinius santykius. Jis negali spręsti neįtrauktų į bylos
nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įstatymas,
teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju.
4. Tai yra teisės normų taikymo aktas. Teismo sprendimu užtikrinamas materialiosios teisės normų įgyvendinimas
ir jų taikymas konkrečiomis sąlygomis materialiųjų teisinių santykių subjektams. Taigi teismo sprendimas yra
tarpinė grandis tarp teisės normos ir konkrečių teisės subjektų. Jis šalims įgyja įstatymo galią.
5. Teismo sprendimas yra teisės aiškinimo aktas. Teismas, taikydamas teisės normas konkretiems materialiesiems
santykiams, aiškina taikomą normą, atskleidžia jos tikrąją prasmę.
6. Teismo sprendimas yra juridinis faktas, nustatantis, pakeičiantis ar nutraukiantis šalių materialiuosius teisinius
santykius, pvz., teismo sprendimo pagrindu gali atsirasti servituto santykiai (CPK 4.124 str.). Dažniausiai teismo
sprendimas yra vienas iš būtinos juridinių faktų visumos, be kurios negalimas teisinių santykių atsiradimas,
pasikeitimas ar pasibaigimas. Atsižvelgiant į taikomą teisės gynimo būdą teismo sprendimai yra skirstomi:
• Sprendimai dėl teisinių santykių pripažinimo (dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tėvystės pripažinimo ir
t.t.). Jais patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Tam tikri faktiniai santykiai galimi jau
prieš iškeliant bylą, tačiau kol nėra patvirtinti teismo, jie netampa teisiniai
• Sprendimas dėl teisinių santykių pakeitimo ar nutraukimo (sutarties sąlygų nutraukimas, santuokos
nutraukimas ir t.t.). Pvz., CK 6.204 str. 3 d., 6.228str. 3 d. nustato, kad teismas gali pakeisti sutartį ar
apskritai ją nutraukti.
• Sprendimas dėl priteisimo (išlaikymo priteisimo, žalos atlyginimo ir t.t.). Sprendimu atsakovas yra
įpareigojamas atlikti ar susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus.
7. Teismo sprendimas yra motyvuotas teisės aiškinimo ir taikymo aktas. Reikalavimas motyvuoti kokybiškai išskiria
teismo sprendimą iš kt. teisės taikymo aktų.

Teismo sprendimas priimamas ir teisėjo ranka arba spausdinimo technika surašomas sprendimų priėmimo kambaryje.
Vykstant pasitarimui ir priimant sprendimą jame gali būti tik bylą nagrinėję teisėjai, kurie negali konsultuotis su kt. asmenimis
panaudojant ryšio priemones.
Priimdamas sprendimą, teismas turi apsvarstyti, ar tikrai nustatytos ir yra ar buvo faktinės bylos aplinkybės, kokie įrodymai
jas patvirtina, kokia materialiosios teisės norma taikytina ir kaip turi būti išspręstas šalių ginčas ir t.t. Teismas turi nuspręsti dėl visų
byloje pareikštų reikalavimų. Kai kurių kategorijų civilinėse bylose teismui gali tekti atsakyti ir į kt. klausimus, pvz., byloje dėl
santuokos nutraukimo – su kuriuo iš sutuoktinių gyvens jų nepilnamečiai vaikai.

Kai byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma. Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio
pirmininkas balsuoja paskutinis (CPK 63 str.). Teisėjams draudžiama skelbti sprendimų priėmimo kambaryje pareikštas nuomones,
tačiau šis draudimas netaikomas teisėjo atskirajai nuomonei. Teisėjas, nesutinkantis su kt. nuomone ir priklausantis mažumai, turi
teisę raštu išdėstyti nuomonę, nurodydamas, kokį sprendimą turėjo priimti teismas (CPK 268 str. 6 d.), tačiau sprendimą privalo
pasirašyti ir teisėjas, priimantis atskirąją nuomonę.
CPK 268 straipsnis. Sprendimo priėmimo tvarka ir išdėstymas
1. Sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus.
2. Teismo sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. Sprendimas
išdėstomas raštu ir visų nagrinėjusių bylą teisėjų pasirašomas.
3. Sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus
šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys
surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.
4. Teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio Kodekso 270 straipsnio keliamus reikalavimus.
5. Kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys yra
pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą
ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.
6. Teisėjas, turėjęs kitą nuomonę, turi teisę raštu išdėstyti atskirąją nuomonę.
7. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiant sprendimą neskaitoma, bet pridedama prie bylos ir pranešama, jog tokia nuomonė yra.
8. Ištaisymai sprendimo tekste turi būti teisėjų aptarti ir pasirašyti
Teismui privalu laikytis penkių dienų termino, nes apeliacinio apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo
priėmimo dienos.

121
 CPK 268 str. numato bendrąją taisyklę, kurios išimtį nustato CPK 269 str. Sprendimo priėmimo ir paskelbimo
atidėjimas:
1. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą bei mastą, teismas nutartimi gali ne ilgesniam kaip keturiolikos
dienų terminui atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Šiuo laikotarpiu teisėjas gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimas,
kurio priėmimas ir paskelbimas buvo atidėti, turi atitikti visus šio Kodekso 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau
paskelbiama gali būti tik sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus.
2. Nutartis atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą gali būti teismo priimta ir neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį.
3. Nutartyje atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą teismas taip pat nurodo sprendimo paskelbimo datą.

Šia teise teismas gali pasinaudoti tik esant dviems sąlygoms:

1. turi būti išimtinis atvejis. Išimtinumą gali lemti bylos sudėtingumas, byloje dalyvaujančių asmenų gausa ir t.t. Kaip ir bet
kuria kita, teismas šia teise negali piktnaudžiauti;
2. teisėjas turi priimti nutartį, kurioje nurodo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo motyvus ir atidėjimo terminą bei
datą, kada bus skelbiamas sprendimas.

Sprendimo nuorašas išduodamas teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims jų pareikalavimu. Šalims ir tretiesiems
asmenims,
neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamas teismo
sprendimo nuorašas.
.
Atsižvelgdamas į teismo sprendimo reikšmę, įstatymas teismo sprendimo turiniui kelia gana griežtus reikalavimus:
• Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šie du reikalavimai tarpusavyje susiję, todėl vieno iš jų
nesilaikymas reiškia kito pažeidimą. Teisėtu galima pripažinti tik tokį sprendimą, kuris priimtas nepažeidžiant
galiojančių materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimų, vadinasi, ir tinkamai išaiškinus jas. Tačiau
nagrinėjant bylą padaryti neesminiai proceso teisės normų pažeidimai gali ir neturėti įtakos sprendimo teisėtumui,
jeigu jie nelėmė, kad byla išspręsta neteisingai. Įstatymas draudžia vien dėl formalių pažeidimų naikinti iš esmės
teisingą teismo spendimą (CPK 328 str.). Teismo sprendimas turi būti pagrįstas tiek bylos faktine medžiaga, tiek
atitinkamomis teisės normomis. Sprendimas laikomas pagrįstu tik jeigu nagrinėjant bylą teisiškai išaiškintos ir
nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis rėmėsi šalys. Turi būti remiamasi tik teismo posėdyje
ištirtais įrodymais, nurodomos konkrečios materialiosios teisės normos, kuriomis darydamas išvadas rėmėsi
teismas.
• Teismas, veikdamas savo nuožiūra, taip pat aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis sąžiningumo,
protingumo ir teisingumo principais. Jei jis neatitinka šių principų, yra neteisėtas. Taigi teoriškai kiekvienas teismo
sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.
• Visi teismo sprendimai turi būti besąlygiški. Įstatymas draudžia priimti sąlyginius sprendimus, t.y. tokius, kurių
vykdymas tiesiogiai siejamas su tam tikrų sąlygų atsiradimu ar neatsiradimu (CPK 267 str.). Išimtis: pagal CPK
262 str. 1 d ir 267 str. Sąlyginiu sprendimu nelaikomas preliminarus sprendimas, kuris priimamas nagrinėjant bylą
dokumentinio proceso tvarka.

Be to, įstatymas nedraudžia teismui priimti alternatyvių ir fakultatyvių teismo sprendimų:

1. Alternatyvus numato du galimus sprendimo įvykdymo būdus;
2. Fakultatyvus yra toks, kuriuo atsakovas yra įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kartu
nurodant ir kitą sprendimo vykdymo būdą, jeigu atsakovas tų veiksmų neatliktų.

Teismo sprendimas išdėstomas raštu ir susideda iš keturių dalių: įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės
(CPK 270 str.):
1. Įžanginėje teismo sprendimo dalyje nurodoma teismo sprendimo priėmimo laikas ir vieta, sprendimą priėmusio
teismo pavadinimas, teisėjo (-ų) vardas ir pavardė, teismo posedžio sekretorius, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys
asmenys, ginčo dalykas, taip pat visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie dalyvavo teismo posėdyje.
2. Aprašomojoje dalyje nurodoma visa bylos nagrinėjimo eiga: pateikiama ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų
santrauka, kt. byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimo santrauka.
3. Motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo: bylos aplinkybes, kurias laiko nustatytomis, ir aplinkybes, kurias laiko
nenustatytomis; įrodymus, kuriais grindžia vienokias ar kitokias savo išvadas; argumentus, dėl kurių jis atmetė
kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kt. teisės šaltinius, kuriais vadovavosi; kt. teisinius argumentus, pvz., teismo
pateikiamą teisės normos aiškinimą; faktinį ir teisinį kiekvieno reikalavimo vertinimą; normą ar bendruosius teisės
principus, įgyvendinamus taikant analogiją; priteisiamų sumų apskaičiavimo tvarką; priteisiamo turto vertės
pagrindimą; motyvus, dėl kurių teismo sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas atidedamas ar
išdėstomas; teismo išlaidų apskaičiavimo ir paskirstymo šalims pagrindimą.
4. Rezoliucinėje dalyje surašoma teismo išvada, nurodant, kiek yra tenkinamas ieškinys: visiškai, iš dalies ar visai
netenkinamas.Visiškai tenkinamo ieškinio būtina konkrečiai nurodyti patenkinimo būdą ir dydį. Ieškinį tenkinant
iš dalies, reikia nurodyti, kuri reikalavimų dalis netenkinama. Taip pat nurodoma priteistų iš atsakovo ieškovo
naudai palūkanų dydį ir laikotarpį, iki kada jos išieškomos, kaip bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims, gali
būti nurodyta, kad sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba kad jo vykdymas atidedamas ar išdėstomas,
sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės.

122
 Kiekviena civilinių bylų kategorija turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti rašant sprendimo rezoliucinę dalį.
Tačiau visų kategorijų bylų rezoliucinėms dalims yra keliamas bendras reikalavimas: jos privalo būti išdėstomos aiškiai ir
suprantamai, nes yra pažodžiui įrašomos į vykdomąjį raštą.

Teismo sprendimai į rūšis klasifikuojami pagal:

1. teisės gynimo būdą, taikomą teismo sprendimu: sprendimai dėl pripažinimo, priteisimo ir teisinių santykių
modifikavimo;
2. sprendimą priėmusių teisėjų skaičių: vienasmeniai ir kolegialūs;
3. sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą: sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai
vykdyti.
4. sprendžiamo klausimo pobūdį: galutiniai, daliniai (tarpiniai) ir preliminarūs. Taip pat skiriamas papildomas
sprendimas (CPK 277 str.).

Galutiniu sprendimu (CPK 260 str.) ginčas išsprendžiamas visiškai. Priimamas, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali
išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Galutiniais sprendimais taip pat pripažintini įsiteisėję preliminarus
sprendimas ir sprendimas už akių.
Daliniu sprendimu (CPK 261 str.) galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo, o kiti reikalavimai nagrinėjami toliau. Dalinis
sprendimas gali būti priimamas:
• kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinkti įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar
kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar dalies reikalavimo pagrįstumo klausimu;
• kai pareikšti keli reikalavimai (dėl vieno iš kelių reikalavimų) arba kai yra procesinis bendrininkavimas, vienam iš
kelių ieškovų arba atsakovų (privalomojo bendrininkavimo atveju negali būti priimamas);
• kt. atvejais, kai išsprendžiamas tik tam tikras klausimas, o ne visas ginčas.
Preliminarus teismo sprendimas priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka (CPK 424 – 430 str.). Jame
nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų sprendime nurodytų veiksmų. Jeigu šalys nurodytų veiksmų
neatlieka, preliminarus sprendimas įsiteisėja ir tampa galutiniu sprendimu.

3. TEISMO SPRENDIMAS UŽ AKIŲ: REIKŠMĖ, PRIĖMIMO SĄLYGOS IR TVARKA, TURINYS, TEISMO SPRENDIMO
UŽ AKIŲ PERŽIŪRĖJIMO TVARKA. (Giedrė)
Tai praktikos sukurta priemonė, kovoti su šalies piktnaudžiavimu neatvykstant į teismo posėdį ir proceso vilkinimu.SPUA institutas
susijęs su tinkamu šalies teisės būti išklausytos įgyvendinimu, nes padeda atsakyti į klausimą, kas atsitiks ginčo šaliai
nepasinaudojus savo teise būti išklausytai. Tačiau teisinių padarinių neturėtų atsirasti, kai šalis dėl objektyvių priežasčių negalėjo
atvykti, ir būti išklausytai.Įstatymas turi užtikrinti galimybę, jog norinti šalis galėtų pareikšti savo nuomonę, ir jei tą jai sutrukdė
rimta priežastis, tai SPUA negali būti priimtas.
SPUA RŪŠYS:
*pagal priėmimo pagrindą:
1.priimami laiku nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį
2. priimami laiku neatvykus į teismo posėdį
*pagal kelintą kartą tam pačiam asm. priimamą spr.:
1.pirmą kartą
2.pakartotinis( jo sukeliami procesiniai padariniai yra griežtesni kur kas)
*pagal kokia procesine medžiaga remiantis priimamas:
1.tikrasis(teismas vertina formaliai tik atvykusios šalies įrodymus ir priima sprendimą)
2.netikrasis( teismas vadovaujasi visais byloje esančiais įrodymais, juos vertina pagal bendrąsias CPK taisykles ir priima spr. pagal
CPK 260str.)
Tačiau CPK tiesiogiai nėra įtvirtintas netikrasis SPUA būdas, jis egzistuoja praktiškai. Tuo tarpu tikrojo SPUA būdo bruožai:1.
formalus teismo įrodymų vertinimas 2.vertina tik atvykusios šalies įrodymus.
SPUA SĄLYGOS- tam tikro proc. veiksmo neatlikimas ar neatvykimas į teismą. SPUA norima užtikrinti proceso koncentruotumą,
greitumą, užkirsti šaliai kelią vilkinti bylą. SPUA gali būti priimamas:
1)neatvykus į teismą tiek ieškovui, tiek atsakovui, t.p. treč asm. pareiškusiam savar. reikalavimus.
2)neatvykus šalis turi būti tinkamai informuota apie teismo posėdį, neprašyti nenagrinėti bylos jai nedalyvaujant ir neatvykti be
svarbių priežasčių
3) jei atsakovas, per teismo nustatytą terminą, be svarbių priežasčių nepateikė atsiliepimo į ieškinį
246str. pateikiama, kokios priežastys laikomos nesvarbiomis( liga, atostogos, komandiruotė ir kt.). Todėl esant šiom
nepateisinamom priežastim, atsakovas turėtų pasirūpinti į teismo posėdį atsiųsti atstovą.
4) SPUA priimamas atvykusios šalies prašymu priimti SUA neatvykusiai šaliai. Tai yra privaloma, nes be prašymo teismas gali
priimti ir kt. sprendimą( palikti nenagrinėtą, atidėti).
SPUA NEGALI būti priimamas bylose su šeimos teisiniais santykiais, ypatingos teisenos bylose.
PAGRINDAI, KURIAIS TEISMAS VADOVAUJASI PRIIMANT SPR.:
SPUA priėmimo prielaida, tai šalies neatvykimas į teismo posėdį, taip pat atvykusios šalies prašymas. Teismas formaliai įvertina
įrodymus( CPK285str.2d.pateikia, kas yra tas formalus vertinimas). Taigi teismas netiria įrodymų turinio, o tik atsako ar yra pagr.
atmesti ar patenkinti ieškinį. Taigi iš esmės nevyksta įprastas procesas- teismas tik patikrina, ar užtenka įrodymų pripažinti
ieškinį.Čia teismas nesistengia nustatyti materialią tiesą, o tai jau padarinys šaliai, kuri neatvyko.

123
SPUA gali būti priimamas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, dėl kurių buvo pranešta atsakovui, kuris neatvyko.Ieškovui pakeitus
ieškinio dalyką, neturėtų teismas priimti SUA.
SPUA TURINYS:
Gavęs atvykusios į posėdį šalies prašymą ir nesant CPK285str. nurodytų pagrindų, teismas išeina į pasitarimo kambarį ir priima
SUA. Tai įformina motyvuota nutartimi, kuri paduodant atskirą skundą neskundžiama. Skųsti apeliacine+kasacine tvarka neatvykusi
šalis negali, o atvykusi gali.Neatvykusiai šaliai turi būti išsiunčiamas nuorašas( 3 dienų terminas). Nutartis surašoma vadovaujantis
CPK 286+270 str.( ten dėstomi turinio reikalavimai).
SUA sudaro trys dalys: 1. įžanginė 2. rezoliucinė 3. sutrumpinti motyvai.
CPK 285str.7d. numato, jog nedalyvavusi šalis gali kreiptis į spr. priėmusį teismą( bet negali apeliacine ar kasacine tvarka)
per 20 dienų ir prašyti peržiūrėti spr. Teismas tą turi peržiūrėti per 14 dienų, ir arba atsisakyti jį tenkinti, arba panaikinti SUA ir
atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės( CPK 288 str.). Atnaujinus procesą nustatoma diena ir nagrinėjama pagal bendrąsias taisykles
nuo to momento, kai priimtas SUA.

4. TEISMO SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS. TEISMO SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMO TEISINĖS PASEKMĖS. (Rūta S.)
Teismo spendimas sukelia materialiųjų teisinių ir materialiųjų procesinių pasekmių ne iš karto priimtas, o kai įsiteisėja. Byloje
dalyvaujantiem asmenim suteikta teisė ginčyti teismo sprendimą apeliacine tvarka, todėl spendimas įgyvendinamas ne iš karto. Jau
įvykdytą sprendimą panaikinus apeliacine tvarka, tektų taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą.

Teismo sprendimo įsiteisėjimas:

• Pirmos instancijos teisme:
Įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui (30 arba 40 dienų), jeigu jie nebuvo apskųsti. Apskundžiamas
apeliacine tvarka, tačiau nepanaikinamas spendimas įsiteisėja iš karto, baigus nagrinėti bylą apeliacinėje
instancijoje.
• Apeliacinės instancijos teisme:
Įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
• Kasacinio teismo nutartys:
Įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos
• Teismo sprendimas už akių:
Įsiteisėja po 20 d. nuo jo priėmimo. Sprendimas už akių, kai paduodamas pareiškimas jį peržiūrėti, įsiteisėja baigus
peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas peržiūrėti sprendimą už akių netenkinamas.

Jeigu teismo sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine tvarka, pvz., teismo sprendimas, kuriuo priteista šimtas litų, tai jis
įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms v-bės ir sav-bių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, visiems FA
ir JA. Įsiteisėję teismo sprendimas įgyja įstatymo galią ir niekas negali atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti. (įsiteisėjęs
teismo sprendimas privalomas neapibrėžtam asmenų ratui, ).
Speciali ir preliminaraus teismo sprendimo įsiteisėjimo tvarka – CPK 428 str., 430 str.

PADARINIAI
Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia – pripažįstama, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims
turi įstatymo galią.
Res judicata savybė taikoma šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

Padariniai:
- materialieji
- procesiniai

Procesinis – jo nebegalima skųsti įprasta, t.y. apeliacine, tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų.
Materialusis – padariniai dvejopi:
1) šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio. Tai negatyvus res judicata poveikis.
2) Sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis.

5. TEISMO SPRENDIMO TRŪKUMŲ IŠTAISYMAS. PAPILDOMAS TEISMO SPRENDIMAS. TEISMO SPRENDIMO

IŠAIŠKINIMAS. APSIRIKIMŲ RAŠANT TEISMO SPRENDIMĄ IR AIŠKIŲ ARITMETINIŲ KLAIDŲ JAME IŠTAISYMAS.
(Kęstas)
Savo priimto sprendimo, kuris jau paskelbtas, teismas pats nebegali nei panaikinti, nei pakeisti (CPK 276 str. 1 str. 1 d.).
Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ar nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba
atnaujinus procesą. Yra keletas išimčių: a) teismas gali pats panaikinti savo priimtą sprendimą už akių (CPK 288 str.); b) teismas
gali panaikinti savo priimtą preliminarų sprendimą (CPK 430 str.) c) galima panaikinti ankstesnį teismo sprendimą paskelbti asmenį
mirusiu ar pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu asmuo vėliau atsiranda (461 str.). Teismo teisė panaikinti savo sprendimą nurodyta ir
CPK 469, 474, 479 str.
Papildomas teismo sprendimas.
Teismas papildomą sprendimą gali priimti tik tokiais 277 str. nurodytais atvejais:

124
a) dėl kurio nors reikalavimo, dėl kurio šalys pateikė įrodymų ir paaiškinimų, sprendime liko nenuspręsta. Jeigu reikalavimas
nenagrinėtas ir netirtas teismo posėdyje, teismas papildomo sprendimo negali priimti. Suinteresuoti asmenys šiuo atveju gali
pareikšti ieškinį bendrąja tvarka.
b) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba
nuo kurių privalo susilaikyti.
c) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų paskirstymo klausimo.

Papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Teismas gali priimti papildomą sprendimą savo iniciatyva arba
byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Papildomo sprendimo priėmimo tvarkai, formai ir turiniui keliami tokie patys reikalavimai
kaip ir teismo sprendimui.

Papildomo sprendimo priėmimą galima inicijuoti per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo. Priimdamas papildomą
sprendimą teismas negali keisti jau priimto sprendimo esmės. Papildomą sprendimą galima apskųsti apeliacine tvarka, bet
apskundimo terminas – 20 dienų nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos.
Teismo sprendimo išaiškinimas
Sprendimą galima išaiškinti, kai kurios nors jos dalys ar formuluotės yra dviprasmiškos ir neaiškios. Sprendimas
išaiškinamas teismo nutartyje, o jį galima išaiškinti kol jis dar nėra įvykdytas ir nėra pasibaigęs terminas, per kurį jis gali būti
įvykdytas priverstinai.

Sprendimo išaiškinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje ir jo laikas bei vieta pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims.
Asmenų nedalyvavimas netrukdo nagrinėti išaiškinimo klausimo. Sprendimo išaiškinimas negali keisti jo esmės ir turinio. CPK 278
str. nurodyto sprendimo išaiškinimo taip pat nederėtų painioti su sprendimo turinio išaiškinimu iš karto paskelbus sprendimą teismo
posėdyje. Nutartis sprendimo išaiškinimo klausimu gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.

LAT yra nurodęs, kad teismo sprendimo išaiškinimas, privalo būti taikomas „racionaliai“, o ne formaliai. Įstatymų leidėjas,
nustatydamas tris sprendimo trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jų pagalba būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai
įvykdytas teisingumas.
Apsirikimų rašant teismo sprendimą ir aiškių aritmetinių klaidų jame ištaisymas.

Sprendime padarytas aiškias aritmetines klaidas, pvz, vietoj “200 litų” įrašyta “2 000 litų”, kai ši klaida padaryta skaičiuojant ar
rašant, teismas turi teisę ištaisyti. Sprendimą taip pat galima ištaisyti, kai jame padaryta rašybos klaidų (neteisingai nurodytos
pavardės, juridinio asmens pvd..). Tokias klaidas, pastebėtas esant sprendimų priėmimo kambaryje ar dar prieš skelbiant sprendimą,
teisėjas ištaiso pats.

Sprendimą galima ištaisyti tiek paties teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Byloje dalyvaujantys asmenys
tokiu atveju teismui paduoda pareiškimą. Jie nurodo, kokios klaidos, jų nuomone, yra sprendime ir kaip jas ištaisyti.

Tačiau taisant rašybos ar aritmetines klaidas negalima keisti taisomo sprendimo turinio ir esmės. Negalima taisant keisti sorendime
nurodytos išieškomos sumos apskaičiavimo tvarkos, datos, nuo kurios priteisiamos periodinės išmokos, ar taisyti kitų sprendimo
dalių, kurios negali būti laikomos mechaninėmis rašybos ar aritmetinėmis klaidomis.

Klaidas sprendime galima ištaisyti, nesvarbu, sprendimas įsiteisėjo ar ne.

Teismo nutartį ištaisyti rašybos ar aiškias aritmetines klaidas galima skųsti paduodant atskirąjį skundą.

6. TEISMO SPRENDIMO ĮVYKDYMO TVARKOS IR TERMINO NUSTATYMAS, SPRENDIMO ĮVYKDYMO

UŽTIKRINIMAS. (Monika Š.)
CPK271str.teigia;
1.Priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, įvykdymą atideda
arba išdėsto.
2.Šiame kodekse nurodytais atvejais teismas perduoda sprendimą skubiai vykdyti arba išsprendžia leidimo skubiai vykdyti
sprendimą klausimą ir tai nurodo sprendime.
Šis straipsnis suteikia teismui teisę prireikus nustatyti konkrečius sprendimo įvykdymo terminą ir tvarką, užtikrinti jo įvykdymą,taip
pat pabrėžia skubaus teismo sprendimo vykdymo galimybę.
Teismas turi teisę pats spręsti, kokiu būdu bus pasiektas galutinis proceso tikslas, t.y.realiai įvykdytas teismo sprendimas.Konkretūs
sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas nustatomi, jeigu, teismo nuomone, sprendimas turi būti įvykdytas kitokia nei paprasta
tvarka.Manydamas, kad dėl ypatingų bylos aplinkybių sprendimą būtina įvykdyti tam tikru konkrečiu būdu arba per tam tikrą
terminą, teismas tai turėtų aptarti motyvuojamojoje sprendimo dalyje ir konkrečiai nurodyti rezoliucinėje sprendimo
dalyje.Pvz.konkreti įvykdymo tvarka gali būti reikalinga vykdant sprendimą atskirti vaiką nuo tėvų.Sprendimo įvykdymo atidėjimą ir
išdėstymą reglamentuoja CPK284str.
Teismas taip pat turi užtikrinti priimto sprendimo įvykdymą.Nors271str. tokia teismo teisė neminima. Išvada darytina iš straipsnio
pavadinimo, taip pat iš CPK144str.3d.nuostatų, pagal kurias laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos esant bet kuriai
civilinio proceso stadijai, taigi ir priėmus sprendimą.Kadangi sprendimo įvykdymo užtikrinimo klausimas nėra specialiai
reglamentuojamas, teismo sprendimo įvykdymą būtina užtikrinti pagal taisykles, nustatytas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti
(CPK11sk.penktasis skirsnis).Užtikrindamas priimto sprendimo įvykdymą, teismas tai turėtų aptari motyvuojamojoje ir nurodyti
rezoliucinėje sprendimo dalyje.
125
271str.2 dalis yra nukreipiamoji norma, kuria remiantis CPK nurodytais atvejais yra sprendžiami teismo sprendimo skubaus
vykdymo klausimai.Skiriamos dvi skubaus sprendimų vykdymo rūšys:privalomasis ir fakultatyvusis vykdymas.Skubaus privalomo
vykdymo klausimus reglamentuoja CPK 282str.Šiame straipsnyje nurodytais atvejais teismas privalo perduoti sprendimą ar jo dalį
vykdyti skubiai, neatsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir specialiai šio klausimo nenagrinėdamas teismo
posėdyje.Skubaus fakultatyviojo sprendimų vykdymo atvejai nurodyti CPK283str.Jais teismas turi teisę leisti sprendimą ar jo dalį
vykdyti skubiai, prieš tai šį klausimą išnagrinėjęs teismo posėdyje.Esant skubiam tiek privalomam, tiek fakultatyviam sprendimo
vykdymui, teismas skubų sprendimo ar jo dalies vykdymą turi nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje.

7. TEISMO SPRENDIMO NUKREIPIMAS VYKDYTI. TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ SKUBUS VYKDYMAS:

RŪŠYS IR PAGRINDAI. TEISMO SPRENDIMO ĮVYKDYMO ATIDĖJIMAS, IŠDĖSTYMAS IR VYKDYMO TVARKOS
PAKEITIMAS. (Vita)

• Sprendimo nukreipimas vykdyti.

Teismas išsprendžia bylą iš esmės ir tada priima sprendimą bei paskelbia jį LR vardu (CPK 259 str. ).
CPK 281 str. nurodo, kada sprendimai nukreipiami vykdyti. Tai daroma tik tada, kai sprendimai įsiteisėja (išskyrus jei vykdomi
skubiai, arba kai skolininkas sprendimą vykdo pats).

279 straipsnis. Sprendimo įsiteisėjimas

1. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra
apskųstas. Tuo atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka
išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Jeigu šio Kodekso
nustatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis negali būti skundžiami apeliacine tvarka, jis įsiteisėja nuo jo priėmimo
dienos.
2. Sprendimas už akių įsiteisėja po 20 dienų nuo jo priėmimo dienos. Jeigu dėl sprendimo už akių paduodamas pareiškimas dėl šio
sprendimo peržiūrėjimo, jis įsiteisėja užbaigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo
netenkinamas.
3. Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.
4. [...]
5. [...]

• Skubus sprendimo vykdymas.

CP yra bendra taisyklė, kad teismo sprendimas tampa vykdytinu tik tada, kai jis įsiteisėja (CPK 279 ir 281 str. ). Šios taisyklės
išimtis- skubus sprendimų vykdymas. Įstatymas leidžia pradėti vykdyti sprendimą dar jam neįsiteisėjus, t.y. iš karto, kai jis yra
priimamas (282 str. 1d.). skubus vykdymas gali būti atliekamas tik tada, kai būtina kuo greičiau apginti pažeistas pagrindines
žmogaus teises.

Yra dvi skubaus vykdymo rūšys: privalomasis (282 str. 2d. atvejai) ir fakultatyvusis (283 str. 1d. atvejai).
Esant privalomajam vykdymui, teismas privalo perduoti sprendimą skubiai vykdyti visais nurodytais atvejais. Tuo tarpu
fakultatyvus skubus vykdymas galimas tiek teismo iniciatyva, tiek šalies prašymu nurodytais atvejais.

Kadangi skubus fakultatyvus vykdymas gali pažeisti atsakovo teises, tai teismas leisdamas skubų vykdymą 283str. 1d. 5p. atveju turi
pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo vykdymo atgręžimą. Tai daroma tada, kai sprendimas skubos tvarka įvykdytas,
tačiau vėliau sprendimas panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka (nes nutarus sprendimą vykdyti skubiai, vis vien galima apskųsti
priimtą sprendimą, t.y. skubaus vykdymo apskundimas jo vykdymo nesustabdo). Taigi kai paaiškėja, kad sprendimas panaikintas
apeliacinėj ar kasacinėj instancijoj, tai teismas turi įpareigoti ieškovą pvz., įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą tam tikrą sumą ar
pateiti kitokį užtikrinimą (tam, kad išieškotojas atlygintų nuostolius, kurie padaryti dėl skubaus sprendimo vykdymo (jei skubiai
vykdoma ieškovo noru)). Sprendimo įvykdymo atgręžimo išimtys CPK 760, 762 str.

282 straipsnis. Skubiai vykdytini sprendimai ir nutartys

1. Skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus. Skubiai vykdytinų
sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo.
2. Teismas nukreipia skubiai vykdyti šiuos sprendimus ir nutartis:
1) dėl išlaikymo priteisimo;
2) dėl darbo užmokesčio priteisimo – sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio;
3) dėl iškeldintų iš gyvenamųjų patalpų asmenų įkeldinimo;
4) nutartis dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo;
5) nutartis (sprendimus) dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo.

283 straipsnis. Teismo teisė leisti sprendimą skubiai vykdyti

1. Teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį:
1) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalą, atsiradusią sužalojus fizinio asmens sveikatą ar atėmus gyvybę;

126
2) dėl priteisimo atlyginimo, priklausančio autoriui už naudojimąsi jo autorinėmis turtinėmis teisėmis, išradėjui, turinčiam patentą, –
už naudojimąsi jo išradimu;
3) dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo;
4) dėl darbuotojo grąžinimo į darbą;
5) visose kitose bylose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš
viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą įvykdyti.
2. Leisdamas sprendimą skubiai vykdyti šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais, teismas privalo pareikalauti, kad
ieškovas užtikrintų sprendimo įvykdymo atgręžimą tam atvejui, jeigu teismo sprendimas, jį įvykdžius, bus panaikintas.
3. Kai yra šio Kodekso 282 straipsnio 2 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai ir jeigu skubaus vykdymo klausimas
nebuvo išspręstas teismo sprendimu, tai sprendimą priėmęs teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva gali
prieš sprendimui įsiteisėjant nutartimi leisti jį skubiai vykdyti. Šiais atvejais leidimo skubiai vykdyti sprendimą klausimą teismas
išsprendžia rašytinio proceso tvarka.

• Vykdymo atidėjimas, išdėstymas ir tvarkos pakeitimas.

Sprendimo įvykdymo atidėjimas- tai sprendimo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam laikui nei sprendimo
įsiteisėjimas. Tai teismas gali padaryti atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį ar kitas aplinkybes. Paskirtą atidėjimo laikotarpį nebus galima
atlikti jokių priverstinio vykdymo veiksmų. Pvz., teismas gali atidėti vykdymą iškeldinimo atveju, atsižvelgdamas į nepilnamečių
vaikų interesus.

Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas- tai vykdymo veiksmų išdėstymas tam tikrais etapais. (pvz., nustatyta, kad 10tūkst litų gali
būti išieškota per 10 mėn., t.y. po 1000lt per mėn.). Šis institutas yra viena iš priemonių užtikrinti socialinį teisingumą ir socialinę
taiką. Tai pabrėžė ir LAT 2002m. gegužės 15d. nutartyje nr. 3k-3-925/2002. Čia numatyta, kad teismo teisė atidėti ar išdėstyti
sprendimo vykdymą vertinama kaip nustatymas skolininkui lengvatinio termino prievolės įvykdymui.

Sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas- tai kitokios sprendimo įgyvendinimo tvarkos nustatymas, nei buvo nurodyta revoliucinėje
dalyje. Pvz., sprendimu atsakovas yra įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau vėliau teismas pakeitė vykdymo tvarką ir leido
išieškotojui atlikti veiksmus skolininko sąskaita.
Kad sprendimo vykdymas atidedamas ar išdėstomas, teismas apie tai nurodo rezoliucinėje dalyje.

284 straipsnis. Sprendimo įvykdymo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas

1. Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas
aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo
dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu, jie išnagrinėjami teismo posėdyje, pranešus
dalyvaujantiems byloje asmenims. Šių asmenų neatvykimas nekliudo išspręsti teismui iškeltą klausimą.
3. Dėl teismo nutarties sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo gali būti
duodamas atskirasis skundas.

8. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTYS: NUTARČIŲ RŪŠYS, PRIĖMIMO TVARKA IR TURINYS.

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARČIŲ ĮSITEISĖJIMAS. TEISMO ATSKIROSIOS NUTARTYS. TEISMO
REZOLIUCIJA (Tomas)

• Nutarčių rūšys
• Priėmimo tvarka ir turinys
• Nutarčių įsiteisėjimas

Samprata: Visi procesiniai teismo veiksmai ,kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės,turi būti įforminti nutartimis(CPK 290 str. 1
d.). Taigi teismo nutartis yra teismo procesinis dokumentas ,kuriuo teismas išsprendžia klausimą,nesusijusį su bylos išsprendimu iš
esmės.Bet CPK nurodytais atvejais nutartimis gali būti išsprendžiama ir byla.

Teismo nutartys klasifikuojamos į rūšis pagal įvairius kriterijus.Pagal sprendžiamų klausimų pobūdį nutartys gali būti skirstomos į:

1)nutartis,užtikrinančias tinkamą bylos nagrinėjimą ir sprendimo vykdymą( pvz., nutartis įtraukti į bylą naujus asmenis..)
2)nutartis,kuriomis ginčas baigiamas spręsti(nutartis patvirtinti taikos sutartį)
3)nutartis,užkertančias kelią tolesnei proceso eigai
4)nutartis,baigiančias procesą,tačiau netrukdančias jo padėti ateityje.

Pagal formą nutartys skirstomos į rašytines(surašomas kaip atskiras procesinis dokumentas) ir žodines(įrašoma į teismo posėdžio
protokolą)
Pagal priėmimo tvarką: priimamas sprendimų priėmimo kambaryje,priimamas neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį.

127
 • Nutarčių priėmimo tvarka ir turinys
Teismo nutartį kaip ir teismo sprendimą sudaro 4 dalys: įžanginė ,aprašomoji,motyvuojamoji ir rezoliucinė (CPK 291 str.).
Įžanginėje dalyje nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta,teismo pavadinimas,teisėjo vardas ir pavardė;jeigu nutartis
priimta teismo posėdyje-teismo posėdžio sekretorius,byloje dalyvaujantys asmenys,taip pat ginčo dalykas.Aprašomojoje dalyje
nurodoma klausimas,kuriuo priimama nutartis,byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai. Motyvuojamoje dalyje nurodomi
faktiniai ir teisiniai argumentai.jais remdamasis teismas priima nutartį. Rezoliucinėje dalyje surašomas priimtas teismo
nutarimas svarstomu klausimu,taip pat nutarties apskundimo tvarka ir terminas.rezoliucinėje dalyje gali būti ir kiti
duomenys:PVZ: nutartyje pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus nurodomas terminas,per kurį ieškovas turi juos pašalinti.(CPK
138 str.)
Aptartus turinio reikalavimus turi atitikti tik rašytinė nutartis.Žodinės nutarties atveju į teismo posėdžio protokolą įrašoma tik
klausimas,kuriuo priimama nutartis,nutarties motyvai ir tai,ką teismas nutarė(CPK 291 str. 2 d.)

Jei nutartis turi būti priimama sprendimų priėmimo kambaryje,jai priimti ir paskelbti taikoma teismo sprendimams priimti ir skelbti
nustatyta tvarka(CPK 268 str.). Tačiau teismas negali atidėti nutarties priėmimo ir paskelbimo.Nutartys turi būti priimamos iš
karto,išsprendus tam tikrą klausimą. Teismo posėdyje priimtą nutartį būtina paskelbti iš karto(CPK 290 str. 3 d.)
Teismo nutartis teisinių padarinių sukelia nuo įsiteisėjimo momento.Paduodant atskirąjį skundą neskundžiamos nutartys
įsiteisėja,kai yra priimamos.nutartys,kurios gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą,įsiteisėja pasibaigus apskundimo
terminui t.y.7 dienoms,jeigu jos nėra apskundžiamos.(CPK 335 str.)

Teismo atskirosios nutartys.Teismo rezoliucija.

Specifinė teismo nutarčių rūšis yra atskirosios teismo nutartys.,atliekančios informacinę ir prevencinę funkciją.Teismas
nagrinėdamas bylą nustatęs,kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teismo normas,dėl šių faktų gali priimti atskirąją nutartį ir
išsiųsti ją atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijoms arba pareigūnams(CPK 229 str.).Atskirąsias nutartis teismas priima
savo iniciatyva.

Teisėjo rezoliucija-tai teisėjo ranka padarytas įrašas tam tikrame procesiniame dokumente, kuriuo išsprendžiamas tam tikras
procesinis klausimas.Teisėjas turi teisę spręsti procesinius klausimus priimdamas rezoliucija tik CPK nurodytais atvejais. Jeigu
CPK rezoliucijos priėmimo galimybės nenumato,klausimas turi būti sprendžiamas nutartimi.Pabrėžtina,kad klausimą ,kurį CPK
leidžiama išspręsti rezoliucija ,teismas gali išspręsti ir priimdamas nutartį(CPK 290 str. 6 d.).Teisėjo rezoliucija neskundžiama

P.S. mielieji,daugiau paskaityti galite civilinio proceso vadovėlyje, II tomas, psl. 188-191

20 TEMA

1. TEISMO SPRENDIMU TEISETUMO IR PAGRISTUMO KONTROLES REIKSME IR FORMOS.

Teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas reikalauja, kad teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tikrintų ne įstatymų
leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, bet aukštesnė teismo instancija.
Daugumoje valstybių yra hierarchinė teismų sistema: I instancijos teismai, antrosios (apeliacinės) instancijos teismai ir valstybės
Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelė ir galutinė instancija. Aukštesnė šios hierarchijos grandis tikrina žemesnės grandies priimtą
sprendimą, todėl dažniausiai byla, išnagrinėta I instancijos teisme, pagal šalių skundą gali patekti į II instancijos teismą, o paskui - ir
į Aukščiausiąjį Teismą. Ši pakopinė teismo sprendimų kontrolė vadinama INSTANCINE SISTEMA. Ją lemia tokios priežastys:
♣ Teismo klaidos ir būtinybė apginti šalis, t.y. privatų interesą.
♣ Aukštesnės instancijos teismas, tikrinantis teismo sprendimą, yra pranašesnis už žemesnės instancijos teismą ir
kiekybiniu, ir kokybiniu atžvilgiu. Aukštesnės instancijos teisme bylas kolegialiai nagrinėja keli teisėjai
profesionalai, turintys daugiau gyvenimo ir profesinės patirties. Šių teismų krūvis dažniausiai mažesnis, todėl jie
yra objektyviai pajėgūs skirti bylai daugiau dėmesio.
♣ Galimybė patikrinti teismo sprendimą aukštesniame teisme verčia žemesnės instancijos teismų teisėjus nagrinėti
bylas atidžiau, ne tai, kad dažnai naikinami jų sprendimai, gali turėti įtakos teisėjo karjerai.
♣ Neteisėtą teismo sprendimą būtina panaikinti ne tik šalių interesais. Dar yra viešas interesas, kad visi teismo
sprendimai būtų teisėti, o neteisėti panaikinami. Todėl instancinė sistema leidžia ginti ir privatų ir viešą interesą.
♣ Kiekviena valstybė suinteresuota darnia, nuoseklia teisės sistema, vienodu teisės aiškinimu ir taikymu. Šį tikslą
padeda pasiekti instancinė sistema, kurios hierarchijos viršūnė – aukščiausiasis teismas – kaip tik vykdo vienodos
teismų praktikos ir vienodo teisės aiškinimo bei taikymo užtikrinimo funkciją.
Taigi ši sistema skirta dviem tikslams:
1. Teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti;
2. Darniai teisės sistemos raidai užtikrinti.

Teismų sprendimų kontrolės formos pasaulinėje praktikoje labai įvairios.

∗ Pagal tai, koks teismas tikrina teismo sprendimą, jų kontrolės formos skirstomos:

128
 1. Bylos atnaujinimas ( teismo sprendimą tikrina jį priėmęs teismas (aišku kitos sudėties), peržiūrėdamas
bylą de novo );
2. Bylos peržiūrėjimas. (Teismo sprendimą tikrina aukštesnės instancijos teismas).
Teismo sprendimo tikrinimas aukštesnėje instancijoje taip pat yra nevienalytis.
• Kontinentinėje Europoje, Japonijoje, kitose civilinės teisės tradicijos v-bėse skiriamos dvi kontrolės
formos, atsižvelgiant į tai, byla tikrinama ir teisiniu ir faktiniu aspektais ar tik teisiniu aspektu.
1. Pirmuoju atveju yra apeliacija
2. Antruoju kasacija arba revizija.
Dar civilinės teisės tradicijos valstybėse teismo sprendimo apskundimo ir jo kontrolės būdai dar skirstomi:
1. Įprasti (pvz. Pranc. – apeliacija, Vok. – apeliacija, revizija, skundas).
2. Išimtiniai (pvz. Pranc. – treč. Asmens skundas, kasacija, skundas dėl neapeliuotino ar priimto už akių
sprendimo, Vok. – protestas, ieškinys dėl bylos atnaujinimo). Jie galimi tik įstatymo nurodytais atvejais ir
jų taikymas automatiškai nesustabdo skundžiamo teismo sprendimo vykdymo.
• Bendrojoje, taip pat Skandinavijos valstybių teisėje numatyta tik viena kontrolės forma (čia nedaromas skirtumas
tarp faktinio ir teisės klausimų tikrinimo):
1. Apeliacija.( Spr peržiūrėjimas tiek tarpinės instancijos teisme, tiek aukščiausiame teisme vadinamas
apeliacija, nors nagrinėjimo procedūra abiejose instancijose nėra identiška).

Instancinės sistemos trūkumai:

1. Gali suformuoti instancinį mentalitetą: kai bylininkai iš anksto nusiteikiabylinėtis visose instancijose, o
dažnai – tik dėl principo. Galimybė kreiptis į aukštesnę instanciją leidžia bylininkams atsainiai elgtis
bylos procese I instancijos teisme, o visą dėmesį sutelkti bylinėtis apeliacinėje ir kasacinėje instancijose.
2. Ši sistema yra brangi ir laiko, ir pinigų atžvilgiu tiek valstybei, tiek šalims.
Apeliacijos teisės svarba yra akcentuojama ir tarptautiniame lygmenyje: Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Nr.
R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“ nurodoma, kad
iš principo šalims turi būti sudaryta galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šios Rekomendacijos 4 str atkreipia
dėmesį į neleistinumą piktnaudžiauti apeliacijos teise ir rekomenduoja valstybėms taikyti kelią šalims piktnaudžiauti teise skųsti
sprendimą užkertančias priemones.

2 KLAUSIMAS. APELIACIJOS SAMPRATA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS.

Apeliacijos procesas buvo įvestas Lietuvoje 1994 m. Nepatenkintai šaliai suteikti teisę skųsti priimtą sprendimą, sudaro galimybę jai
įrodyti savo tiesą. Taip pat apeliacinis procesas reiklaingas dėl to, kad ne visada teisėjai būna teisūs (dėl patirties, kvalifikacijos
stokos, aplinkybių etc.), todėl analizuojant bylą du kartus ir kai tai daro ne vienas teisėjas, galima išvengti faktų nustatymo ir jų
vertinimo klaidų.

APELIACIJOS ESMĖ
Šalių galimybė siekti, kad būtų peržiūrėtas priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra viena iš pagrindinių, gyvenimo
tikrovės nulemtų civilinių procesinių teisių. Skirtingose valstybėse apeliacijos turinys yra skirtingas.

Kontinentinės Europos šalyse apeliacija yra suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu peržiūrėti
neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl teismo padarytų fakto ar teisės klaidų. Bendrosios
teisės tradicijos valstybėse apeliacija apima ne tik tai, bet ir kreipimąsi į trečiosios grandies teismą su prašymu peržiūrėti sprendimą,
priimtą apeliacine tvarka.

APELIACIJOS RŪŠYS
Europos valstybių teisės doktrinoje skiriama dviejų rūšių apeliacija:
- visiška (neribota);
- dalinė (ribota).

Analizuojant apeliacijos raidą istoriniu ir lyginamuoju aspektu, galima išskirti kelis apeliacijos modelius:
- Prancūzų apeliacijos modelis. Apeliacinis procesas gali būti suprantamas kaip bylos, išnagrinėtos pirmosios instancijos
teisme, nagrinėjimas iš naujo. Tokiu atveju, šalys gali pateikti apeliacinės instancijos teismui naujų argumentų ir įrodymų.
Tai yra neribota apeliacija. Toks bylos nagrinėjimas jokiu būdu nereiškia visiškai naujo pakartotinio nagrinėjimo: šalys
negali pareikšti naujų reikalavimų; naujų argumentų ir įrodymų teikimą riboja ieškinio dalykas, suformuluotas pirmosios
instancijos teisme. Apeliacija reiškia ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdymą (suspensyvinis
apeliacijos poveikis), bet ir ginčo perkėlimą iš pirmosios instancijos į apeliacinės instancijos teismą (devoliucinis
(pasiekimo) apeliacijos poveikis). Faktiškai apeliacinis procesas identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Toks
apeliacijos procesas buvo ir Lietuvoje 1918-1940 m. Šis modelis kritikuojamas dėl įvairių priežasčių: teigiama, kad
sudaromos galimybės vilkinti teismo procesą, nes šalys gali kai kurių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikti
sąmoningai, o pasilikti juos panaudoti apeliacinės instancijos teisme; taip pat nuvertinama proceso pirmosios instancijos
teisme reikšmė; procesas brangus tiek besibylinėjančioms šalims, tiek valstybei.

129
 - Apeliacinės instancijos teismo paskirtimi gali būti laikomas ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo
sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra ne
ginčas dėl teisės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacija reiškia tik
pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, t.y. revisio prioris instantiae.
Atsižvelgiant į tai, kokia medžiaga remiantis tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, skiriami
trys apeliacijos, revisio prioris instantiae, modeliai:

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal pirmosios instancijos teismo
posėdžio protokolą ir kitą bylos medžiagą. Čia apeliacija reiškia tik iš esmės teisės klaidų ištaisymą: apeliacinės instancijos
teismas apsiriboja tik bylos medžiagos analize, nauji įrodymai ir faktai netiriami, o analizuojami vien teisės klausimai.

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą galima tikrinti remiantis ne tik bylos medžiaga, bet ir
papildomai pateiktais naujais įrodymais.

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami remiantis bylos medžiaga ir tik
išimtiniais atvejais – papildomai pateikiamais naujais įrodymais (ribota apeliacija). Galimybė pateikti naujus įrodymus
apeliacinės instancijos teismui yra ribojama.

Iki 1999 m. Lietuvoje galiojusi apeliacija atitiko neribotos apeliacijos, revisio prioris instantiae, modelį, nes galimybė pateikti naujus
įrodymus apeliacinės instancijos teismui nebuvo ribojama. Nuo 1999 m. pereita prie ribotos apeliacijos modelio.
Visiškos ir ribotos apeliacijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Jos abi turi privalumų ir trūkumų. Esant ribotai apeliacijai negali
įsigalėti instancinis mentalitetas, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjama greičiau, o apeliaciniai teismai, sumažėjus skundų
srautui, neužverčiami bylomis, didėja pirmosios instancijos teismo vaidmuo etc.

4. APELIACINIO SKUNDO TURINYS. APELIACINIO SKUNDO PADAVIMO TERMINAS IR TVARKA. (Monika

Vinciūnaitė)

Apeliacinio skundo turinys

Apeliacinis skundas- byloje dalyvaujančio asmens ar jo atstovo surašytas ir per įstatymo nustatytą terminą įteiktas dokumentas,
kuriame išdėstyti prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą (ar jo dalį) bei teisiniai ir faktiniai
prašymo motyvai.
Apeliacinis skundas- pagrindas pradėti apeliacinį procesą.
Apeliacinis skundas- procesinis dokumentas, jo turinys turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111
str.).
Taip pat būtina nurodyti šiuos duomenis (306 str. 1 d.):
1) Skundžiamą sprendimą bei jį priėmusį teismą;
2) Ginčijamą sumą (jei ginčas turtinis);
3) Ir faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą (tai faktai, įrodymai, teisiniai argumentai, kuriais patvirtinamas skundžiamo
sprendimo neteisėtumas, nepagrįstumas);
Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. (306 str. 2 d.)
4) Apelianto prašymą (apeliacinio skundo dalykas);
5) Apelianto prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jei jis to pageidauja (taip pat žr.322 str.);
6) prie apeliacinio skundo pridedamų priedų sąrašą;

Jei pateikiami visiškai nauji įrodymai, reikia nurodyti motyvus, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti ar tiriami anksčiau (306 str. 3d.,
314 str.)
Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo- apeliantas arba jo atstovas.
Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikia turimą rašytinę medžiagą (nauji įrodymai, įrodymai, patvirtinantys, kad sumokėtas žyminis
mokestis ir pan.). Taip pat pateikia tiek apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų, kiek yra šalių ir trečiųjų asmenų (311 str.)

Apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Apeliacinis skundas paduodamas per pirmosios instancijos teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (310 str.). Taigi tiesiogiai
kreiptis su skundu į apeliacinės instancijos teismą negalima.
Paduoti galima per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o asmeniui, kurio gyvenamoji ar
buveinės vieta užsienio valstybėje- per 40 dienų (307 str. 1 d.)
Terminas ne naikinamasis. Jį galima atnaujinti praleidus dėl svarbių priežasčių. Atnaujinamas teismo nutartimi priimant apeliacinį
skundą (307 str. 2 d.).
Atnaujindamas terminą teismas atsižvelgia į 156 str. 1 dalyje išvardytas aplinkybes, kurių teismas svarbiomis termino praleidimo
priežastimis nepripažįsta.
Termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas sprendžia kokios priežastys praleisti terminą konkrečiu atveju yra
svarbios, kokios- ne. Taip pat atsižvelgiama į tai, kiek terminas yra praleistas.
Kol baigsis apeliacinio apskundimo terminas, apeliantas turi teisę pakeisti ar papildyti apeliacinį skundą. Vėliau tai daryti
draudžiama (323 str.)

130
Praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo teismo sprendimo paskelbimo, atnaujinti termino negalima (307 str. 3 d.). Šis terminas
yra naikinamasis.

5 kl.

20TEMA, 6 KLAUSIMAS. APELIACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS.

Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas asmeniui, kai yra tokių jo trūkumų, kurie neleidžia prasidėti apeliaciniam
procesui ir kurie arba apskritai negali būti pašalinami arba kurių šalinimas gali ilgai užtrukti, o būtent kai:
1. skundas paduotas praleidus nustatytą jam paduoti terminą ir neprašoma jo atnaujinti arba apelianto prašymas atnaujinti
praleistą terminą netenkinamas;
2. skundą paduoda neveiksnus ar neturintis teisės jį paduoti asmuo, pvz., asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, atstovas,
neturintis jo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų;
3. skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacinio apskundimo objektas.
Antrame punkte nurodyti trūkumai gali būti pašalinami.Todėl juos pašalinus apeliacinis skundas gali būti paduotas iš naujo (CPK
315 str.). Pirmame ir trečiame punktuose nurodyti trūkumai yra nepašalinami, todėl atsisakymas priimti apeliacinį skundą apskritai
paneigia apeliacinio proceso galimybę.
Teisėjas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, priima nutartį, kurioje nurodo atsisakymo pagrindą ir motyvus. Ši nutartis gali
būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (CPK 315.4).
Jei aplinkybės, kurios buvo pagrindas atsisako priimti apeliacinį skundą, paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme,
apeliacinis procesas apeliacinės instancijos teismo nutartimi nutraukiamas (CPK 315.5).
Apeliacinio skundo trūkumų šalinimas

Kai apeliacinio skundo trūkumai nėra esminiai ir juos galima greitai pašalinti, pirmosios instancijos teismo teisėjas priima nutartį
pašalinti trūkumus. Tokie trūmumai gali būti susiję su CPK 111, 306,311 str. Nustatytų reikalavimų pažeidimu, pvz., nenurodyti
reikalaujami duomenys, nepateikti skundo priedai ar reikiamas jų skaičius, nesumokėtas žyminis mokestis ir pan.
Teisėjas nutartyje pašalintiapeliacinio skundo trūkumus nurodo juos ir nustato terminą, per kurį jie tb pašalinti (CPK 115, 316
str.).
Apelianto, per teisėjo nustatytą terminą tinkamai pašalinusio apeliacinio skundo trūkumus, skundas laikomas paduotu pradinio
padavimo dieną. Apeliantui per nustatytą terminą tinkamai nepašalinus, teisėjas nutartimi apeliacinį skundą grąžina jį padavusiam
asmeniui, t.y. pripa-įstama, kad apeliacinis skundas nebuvo paduotas (CPK 315.2).
Pirmosios instancijos teisėjas gali ir nepastebėti apeliacinio skundo trūkumų ir jį priimti, o trūkumai gali paaiškėti tik aspeliacinės
instancijos teisme. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats priima nutartį ir nustato apeliantui terminą tiems trūkumams
pašalinti (CPK 316.3).

CPT 7. PRISIDĖJIMAS PRIE APELIACINIO SKUNDO. (Inga)

309 straipsnis. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo
1. Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį
pareiškimą apeliacinės instancijos teismui. Taip prisidėti yra galima iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama
prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio
skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų.
2. Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį
padavusiam asmeniui.
3. Pareiškimas dėl prisidėjimo gali būti paduodamas apeliacinės instancijos teismui.

CPK 309 str. komentaras.

Byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi teisę ne tik paduoti
savarankišką apeliacinį skundą, bet ir prisidėti prie jau paduoto byloje dalyvaujančio asmens skundo paduodami rašytinį pareiškimą
tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Prisidėti prie apeliacinio skundo gali tik byloje dalyvaujantys asmenys. Asmenys, neįtraukti į bylos nagrinėjimą, neturi teisės
paduoti prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo. Tokį jų pareiškimą turi būti atsisakyta priimti motyvuota teismo nutartimi,
kur išaiškinama, kad pareiškėjas nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi teisės prisidėti prie apeliacinio skundo. Į bylą
neįtraukti asmenys savo teises gali ginti paduodami prašymą atnaujinti procesą CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka.

Prisidėjimas prie apeliacinio skundo yra byloje dalyvaujančio asmens pritarimas apeliaciniame skunde reiškiamiems
apelianto reikalavimams ir argumentams. Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime reikalavimų ir apskųsto
sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, prie kurio prisidedama,
negalima reikšti. Norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus, byloje dalyvaujantis
asmuo turi kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu.

Kadangi savarankiški reikalavimai prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime negali būti keliami, toks pareiškimas yra
priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Todėl jei apeliacinį skundą, prie kurio prisidedama,
atsisakoma priimti, prisidėjimo pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Apeliantui atsisakius
apeliacinio skundo (CPK 308 str.), prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas taip pat nebegali būti nagrinėjamas, tačiau
131
 prisidėjęs prie skundo asmuo nepraranda teisės kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu dėl to paties pirmosios instancijos teismo
sprendimo.

Teisinė prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo reikšmė, kad asmuo, prisidedantis prie apeliacinio skundo, nors ir
savarankiškai neinicijavęs apeliacinio proceso, laikomas išreiškusiu savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo
sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismas gali tikrinti priimtą sprendimą ir prie skundo prisidėjusio asmens atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas negali bloginti prie apeliacinio skundo prisidėjusio asmens padėties (CPK 313 str.).

Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimą visais atvejais būtina pateikti teismui raštu. Žodinis prisidėjimas prie
apeliacinio skundo negalimas.

Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas turi atitikti byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų formai ir turiniui
keliamus reikalavimus (CPK 111 str.). Jame turi būti tiksliai nurodyta, prie kurio iš byloje dalyvaujančių asmenų paduoto apeliacinio
skundo yra prisidedama. Prie tokio pareiškimo, kurį teismui pateikia byloje dalyvaujančio asmens atstovas, turi būti pridėti CPK 111
str. 4 d. nurodyti dokumentai, patvirtinantys atstovo įgaliojimus.

Kadangi savarankiškai apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai prisidėjimo pareiškime negali būti nurodomi, be to,
toks pareiškimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, jis gali būti paduodamas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui,
nes šiuo atveju nereikia atlikti CPK 315 str. nurodytų veiksmų.

Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas gali būti paduodamas tik iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės
instancijos teisme pradžios. Vėliau paduotas, toks pareiškimas laikomas paduotu pavėluotai ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui
(CPK 75 str. 1 d.).

20. 8. ATSILIEPIMAS Į APELIACINĮ SKUNDĄ

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, per septynias dienas nuo termino nustatytam sprendimui apskųsti
pasibaigimo turi nusiųsti dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims( šalims, tretiesiems asmenims ir kitiems BDA)
apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus (CPK 317 1d.). 7 dienų terminas nustatytas, kad būtų įsitikinta, jog sprendimo neskundžia
kiti BDA. Per tą patį 7 dienų terminą teisėjas taip pat privalo išsiųsti apeliacinės instancijos teismui bylą su gautu apeliaciniu skundu
ir jo priedais. Jeigu skundžiamas dalinis teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismui gali būti persiunčiami tik tos bylos
dalies, kuri susijusi su šio sprendimo priėmimu, teismo patvirtinti nuorašai ( 317 2d).
Jeigu pirmosios instancijos teisme dar svarstomas papildomo sprendimo ( CPK 277) priėmimo klausimas, byla su apeliaciniu
skundu apeliacinės instancijos teismui sunčiama tik kai tas klausimas išsprendžiamas.(CPK 317 3d.).
BDA gavę apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo
dienos surašo atsiliepimus į apeliacinį skundą. Šalys privalo rašyti atsiliepimą, o kiti BDA turi teisę, bet ne pareigą jį rašyti.( CPK
318 1d.). Neparašiusi atsiliepimo į apeliacinį skundą, šalis netenka teisės reikšti atsikirtimus į apeliacinį skundą nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka. 20 dienų terminas yra naikinamasis, todėl jam praėjus gautas atsiliepimas grąžinamas jam padavusiam asmeniui.
Atsiliepias – procesinis dokumentas, kuriame šalis ar kitas BDA išdėsto savo nuomonę dėl apeliacinio skudo. Jo turinys turi atitikti
CPK 111 str. reikalavimus.
Atsiliepimai yra sunčiami apeliacinės instancijos teismui, kuris sprendžia jų priėmimo klausimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą
priėmus, jo nuorašai išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui, o kitiems BDA nesiunčiami. ( CPK
318 2d.)

T 20 TEMA 9 KLAUSIMAS

straipsnis. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus

liaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nel
alavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Už šiuos reikal
uodant apeliacinį skundą sumokamas žyminis mokestis kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme.
me straipsnyje pateikiamas reikalavimų, kurie nepripažįstami naujais, sąrašas nėra baigtinis. Naujais taip pat nelaikytini reikalavimai atlygint
radusią ar padidėjusią pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą; reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepri
varstė; reikalavimas atmesti ieškinį; reikalavimas taikyti konkretų teisės šaltinį; reikalavimai, kurie turi teisinių argumentų prasmę (pvz. pra
aikinti pirmosios instancijos teismo sprendmą dėl to, kad apelianto nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas); reikalavimas
inąsias apsaugos priemones, priteisti laikiną išlaikymą ir panašiai.
straipsnis. Nauji įrodymai
eliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus:
1) kai pirmo
instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti;
2) kai šių
įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (pvz. tokia aplinkybė gali atsirasti tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvais. Tokiu
atveju naujų įrodymų pateikimas apeliantui gali būti vienintelis būdas įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.)
kščiausiasis teismas yra pasisakęs vienoje byloje, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje draudimo tikslas – sudaryti tokias sąlygas byl
rinėjimui, kad visi įrodymai būtų pateikti ir ištirti jau pirmosios instancijos teisme. Kartu ši draudimas negali būti taikomas tik formaliai ir panaudojam
š sąžiningus teismo proceso dalyvius bei vertinamas kaip kliūtis įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje.

132
ujais įrodymais taip pat nelaikomi įrodymai, kuriuos apeliantas pateikia ir apeliacinės instancijos teisme ir naudoja kaip pirmosios instancijos teismo
endimo nepagrįstumą.

10. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME: PASIRENGIMAS BYLOS

NAGRINĖJIMUI, BYLOS NAGRINĖJIMO FORMOS IR TVARKA. ŽODIŠKUMO PRINCIPO RIBOJIMAS
APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMO RIBOS. DRAUDIMAS PRIIMTI
BLOGESNĮ APELIANTUI SPRENDIMĄ.
Priėmus apeliacinį skundą, baigiasi apeliacinio proceso iškėlimo stadija ir prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui stadija.
Apeliacinės instacijos teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi sudaro trijų teisėjų
kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją, kuriam perduodą bylą su apeliaciniu skundu.
Pasirengimo bylos nagrinėjimui tikslas – užtikrinti bylos išnagrinėjimą jau pirmame posėdyje.
Už pasirengimą bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka atsakingas ir būtinus veiksmus bylos nagrinėjimui pasirengti atlieka
pranešėjas (CPK 319 str.). Pranešėjas išstudijuoja pačią bylą, priimtą teismo sprendimą ir apeliacinį skundą. Pirmiausia
išsiaiškinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.), jei yra, tai byla bus nagrinėjama rašytinio poceso
tvarka. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apeliacinį skundą.
Šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikia apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą (CPK 318
str.).
Jei byla nagrinėjama žodžiu, tai byloje dalyvaujantys asmenys kviešiami į teismo posėdį, bet jų neatvykimas netrukdo nagrinėti
bylos. Jei byla ngrinėjama raštu – byloje dalyvaujantus asmenys nekviečiami į teismo posėdį, bet apie jį informuojami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formos
Bylos ngrinėjimo apeliacine tvarka formos: raštu ir žodžiu.
Pagal bendrą taisyklę apeliacinis procesas vyksta žodžiu.
Raštu apeliacinis procesas vyksta:
1. Kai prašo apeliantas, o visi kiti proceso dalyviai neprieštarauja rašytiniam procesui;
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apeliacinį skundą, nors privalėjo atsisakyti jį priimti remdamasis CPK
15 str. numatytai pagrindais pagrindais. Tokiu atveju apeliacinis procesas nutraukiamas;
3. Nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.)
Tvarka
Tvarka panaši į bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje tvarką.
Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka:
• Pranešėjas padaro pranešimą apie bylą;
• Visi kolegijos teisėjai pareiškai savo nuomonę;
• Balsuojama ir priimama nutaris.
Kai byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka:
• Parengiamoji dalis: teismo posėdį pradeda kolegijos pirmininkas – paskelbia kokia byla ir pagal kieno skundą bus
nagrinėjama, paskelbia teismo sudėtį ir kt.
• Bylos nagrinėjimas iš esmės prasideda pranešėjo pranešimu, kuriame išdėstoma bylos, skundžiamo teismo sprendimo
esmė, apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas. Po to teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus dėl
apeliacinio skundo (1. apeliantas, 2. kt. šalis, 3. kt. byloje dalyvaujantys asmenys). Byloje dalyvaujantys asmenys
trumpai ir argumentuotai išdėsto savo nuomenę ir reikalavimus dėl pirmosios instancijos sprendimo. Sprendžiama, ar
būtina dar kartą tirti byloje esančius įrodymus, ar priimti naujus.
• Baigiamosios kalbos – asmenys išdėsto savo nuomonę dėl to, kokį sprendimą turėtų priimti teismas;
• Nutarties priėmimas ir paskelbimas. Kai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas – priimamas apeliacinės
instamcijos teismo sprendimas, kitais atvejais – nutartis. Visas teismo sprendimas surašomas ir teisėjų pasirašomas ne
vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Srendimas įsigalioja nuo sprendimo priėmimo dienos.
↑Visa posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole.
Jei byla yra labai sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas atidėti sprendimo priėmimą ne ilgiau kaip 14 dienų. (CPK 325 str. 5
d.).
CPK nenustato termino, per kurį apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą.

13 KL. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARČIŲ (NUTARIMŲ) APSKUNDIMAS. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ

NAGRINĖJIMO PROCESINIAI YPATUMAI.

Pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis. Nutartimis sprendžiami ne ką mažiau svarbūs klausimai nei
sprendimais, neteisėta ar nepagrįsta nutartis taip pat pažeidžia byloje dalyvaujančių asmenų teises. Todėl pirmosios instancijos
nutartys gali būti skundžiamos apeliaciniam teismui. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas(CPK 334str.). jo reikšmė ir
esmė panašūs į apeliacinio skundo. Teismo sprendimas skundžiamas paduodant apeliacinį skundą vadinamąją paprastosios
apeliacijos tvarka, o teismo nutartis – paduodant atskirąjį skundą, t. y. taikant išimtinę, arba nepaprastąją, apeliaciją. Atskirojo
skundo padavimas reiškia, kad nutarties įsiteisėjimas sustabdomas, o apeliacinės instancijos teismui perduodama spręsti dėl nutarties
teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinio apskundimo objektai. Pirmosios instancijos nutarys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą dviem atvejais:
1. kai tokia galimybė numatyta tiesiogiai CPK;
2. kai teismo nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai(šis atvejis galimas ne tik kai nutartis visai užkerta kelią tolesnei
proceso eigai, bet ir kai ji tampa liūtimi dalyvauti procese kuriam nors asmeniui).

133
Nutartys, kurių apskundimo galimybės CPK nenumatytos ir kurios neužkerta kelio tolesnei proceso eigai, negali būti skundžiamos.
Tačiau apeliaciniame skunde, kuriuo apskundžiamas priimtas teismo sprendimas, apeliantas gali nurodyti ir šių nutarčių priėmimo
nepagrįstumą arba neteisėtumą.
Atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turi teisę paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys. Šie skundai gali būti
paduoti per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Tačiau jei skundžiama nutartis CPK nustatyta tvarka buvo priimta rašytinio
proceso tvarka, septynių dienų terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo įteikimo apeliantui dienos.
Atskirasis skundas paduodamas tokia pat kaip ir apeliacinis skundas tvarka, t. y. per nutarti priėmusį teismą. Šiuo atveju taikoma
CPK 315str. antroji dalis. Jo turiniui atitinkamai taikomi CPK 306 str. reikalavimai.
Yra 2 atskirųjų skundų nagrinėjimo formos :
1. pirmosios instancijos teismo teisėjas, gavęs atskirąjį skundą, per 3 dienas nuo jo gavimo rašytinio proceso tvarka gali pats
panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu sutinka su atskirojo skundo argumentais. Tokiu atveju byloje dalyvaujantiems
asmenims išsiunčiama nutarties kopija. Tačiau teisėjas negali panaikinti nutarties nutraukti bylą. Atskirieji skundai dėl
tokių nutarčių turi būti perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
2. pirmosios instancijos teismo teisėjas, kai nesutinka su atskiruoju skundu, taip pat kai skundžiama nutartis nutraukti bylą,
per tris dienas nuo atskirojo skundo gavimo dienos privalo išsiųsti bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui.
Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teismas atskiruosius skundus nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Tačiau jis gali
nuspręsti atskirąjį skundą nagrinėti ir žodinio proceso tvarka (CPK336 str.). Bylos pagal atskiruosius skundus nagrinėjamos taip pat
kaip ir bylos pagal apeliacinius skundus (CPK 338str.).
Išnagrinėjęs atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali:
1. palikti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;
2. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės;
3. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (tai
daroma, kai spręsti klausimą nepriklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai);
4. pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 339 str.).

21 TEMA
21 tema. ĮSITEISĖJUSIŲ SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMAS KASACINE TVARKA

1. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO FORMOS. (Aistė)

340 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka

1. Apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys šiame skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir
peržiūrėti kasacine tvarka.
2. Kasacine tvarka bylas nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
3. Pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi. Kasacine tvarka
byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjama tik vieną kartą.
4. Kasacine tvarka bylą šio skyriaus nustatytais atvejais nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba septynių teisėjų
kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija.
5. Jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio Kodekso 1-300 straipsniai,
kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms.

2. TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO KASACINE TVARKA ESMĖ IR REIKŠMĖ.

(Lauksmina)
Kasacijos egzistavimui yra kelios prielaidos. Pirmoji yra ta, kad apeliacinis teismas iš naujo nagrinėdamas byla, taip pat galėjo
suklysti. Šiuo atveju jis suvokiamas kaip apeliacinių teismų klaidų ištaisymo mechanizmas.

Antroji – apeliaciniu institucijų yra kelios. Jos gali priimti nevienodus (prieštaraujančius) sprendimus, tad būtina užtikrinti ne tik
pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismų vienodumą. Tai užtikrinama valstybėje turint vieną kasacinį teismą.

Trečia – teisės aiškinimas ir taikymas yra daug sudėtingesnis procesas nei bylos faktų analizė. Todėl teisės klaidos tikimybė yra
daug didesnė nei fakto klaidos tikimybė. Yra preziumuojama, kad nustatyti faktui užtenka dviejų instancijų: pirmosios ir apeliacinės.
Siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą valstybėje numatoma galimybė patikrinti priimto sprendimo teisėtumą
Aukščiausiajame Teisme.

Labai svarbu, kad kasacinis teismas savo prigimtimi nėra trečios instancijos teismas, nors Teismų įstatymo 23 str. pirmojoje dalyje
teigiama būtent taip. Tai grindžiama keliais faktais:
1. Kasacinis teismas nenagrinėja civilinės bylos faktų dar kartą, o tik tikrina teismo sprendimo teisėtumą. Kaip jau minėta,
faktui nustatyti užtenka dviejų instancijų. Kasacijos metu tikrinamas teismo sprendimas kaip darbas (aktas).
2. Kasacinio proceso analizė patvirtina, kad kasaciniame procese pabrėžiamas būtent viešojo intereso gynimas, o ne privataus.

134
 Kasacija galima tik esant tam tikriems pagrindams (CPK 346 str). Vienas iš pagrindų yra materialiosios ar proceso teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Pabrėžiama, kad tai turi būti grubūs teisės pažeidimas
– ne bet koks teisės pažeidimas bus pagrindas kasaciniam procesui. Tad kasacija ribojama ne tik teisės klausimais apskritai, bet ji
ribojama ir specifiniais teisės klausimais įvedant leidimų sistemą. Tai reiškia, kad kasacijos pagrindas dažnai yra tik toks teisės
pažeidimas, kuris kelia grėsmę viešajam interesui. Kasaciniame skunde būtina nurodyti ir argumentuotai pagrįsti, jog teisės
pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi reikšmę vienodam aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje. Tai patvirtina,
kad kasacija yra išimtinė, ekstraordinarinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, o pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti
vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje.

Tačiau privataus intereso gynimo funkcija neišnyksta. Kasacinis teismas nagrinėdamas bylą kartu išsprendžia ir bylos šalių teisinį
ginčą – vykdo teisingumą konkrečioje byloje. Tačiau svarbu, kad kasacinis teismas byloje įžvelgtų teisės problemą, kurią išspręsti
būtų naudinga visuomeniniu požiūriu, nes nuo to, kaip bus išaiškinta teisės norma, priklausys kitų panašių bylų nagrinėjimas ateityje
(formuojamas precedentas).

Tad kasacinis teismas nagrinėdamas žemesnės grandies teismų padarytus teisės pažeidimus ne tik šalina juos (ir taip gina pažeistas
bylos šalies teises ir teisėtus interesus), bet ir užtikrina vienodą teisės aiškinimą bei taikymą, kartu ir vienodą teismų praktiką ir
teisės plėtotę. Kasacinis teismas sprendimu pasisako ne tik, kuri bylos šalis teisi, o kaip turi būti aiškinama ir taikoma teisės norma,
kurios pažeidimas ir buvo kasacijos pagrindas.

Taip Lietuvoje formuojama mišri teisės sistema, nes Aukščiausiojo Teismo nutarimai yra pripažįstami teisės šaltiniu – formuoja
cedentus, kuriais privalo remtis žemesnės grandies teismai (CPK 362 str. 2 d.).

3. KASACIJOS RŪŠYS. KASACIJOS SKIRTUMAI NUO APELIACIJOS. (Jovita)

Europoje istoriškai susiklostė dvi teismo sprendimų kontrolės formos:

1. Kasacija (Prancūzija, Italija, Belgija, Lietuva)

Kasacija – tai įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma. Kasacinis teismas (KT) negali nagrinėti bylos iš
esmės, tirti ar iš naujo nagrinėti bei vertinti įrodymų. Jis įgaliotas tikrinti TIK teismo sprendimų (nutarčių) TEISĖTUMĄ (t. y.
nustatyti ar žemesnės instancijos teismas nepadarė esminio teisės pažeidimo). Nustatęs tokį pažeidimą, sprendimą naikina, o bylą
grąžina nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.
Pagrindinė kasacijos funkcija – šalyje užtikrinti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Pagrindinis tikslas – ginti viešąjį
interesą (nors privataus intereso gynimo funkcija taip pat neišnyksta).

2. Revizija (Vokietija, Austrija)

Ši kontrolės forma bando derinti ir privataus, ir viešojo intereso gynimą.
Revizijos tikslas – ne tik nustatyti ar teismas suklydo, bet ir pasiekti, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Reviziją atliekantis
teismas gali ne tik panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, bet ir jį pakeisti ar priimti naują.

Šios teisėtumo kontrolės formos turi ne tik skirtumų, bet ir panašumų. PVZ.: ir KT gali priimti naują sprendimą (ne tik jį naikinti ir
bylą grąžinti nagrinėti žemesniam teismui), negrąžindamas nagrinėti žemesniam teismui. Lietuvos CPK 359 str. 4 d. numato, kad
KT panaikina ar pakeičia sprendimą ar nutartį ir priima naują sprendimą, jei nustato, kad buvo pažeistos tik materialiosios ar
proceso teisės normos jas netinkamai taikant ar aiškinant. Tačiau tokią teisę teismas turi tik tada, kai nereikia gilintis į bylos
faktus, nes KT saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių.
Bendra yra tai, kad tikrinamas tik sprendimų teisėtumas (sprendžiami tik teisės, o ne fakto klausimai), t. y. kasacija (revizija) skirta
tik teisės klausimų analizei.

Kasacijos ir apeliacijos palyginimas

Kasacija
1. Tai įsiteisėjusių pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismų sprendimų kontrolės forma.
2. Tai nėra trečioji instancija, einanti po pirmosios ir
apeliacinės.
3. Ypatinga, ekstraordinarinė teismo sprendimų
kontrolės forma, t. y. sprendžiami tik teisės taikymo ir
aiškinimo, o ne fakto klausimai (pagr. funkcija).
4. Kasacijos objektas – apeliacinės bei pirmosios
instancijos teismų, peržiūrėtų apeliacine tvarka,
sprendimai ir nutartys.
5. Pagrindinis kasacijos tikslas – ginti viešąjį interesą.
6. Aukščiausiasis Teismas – yra vienintelė kasacinė
instancija, užtikrinanti vienodą teisės taikymą ir aiškinimą
Apeliacija
1. Neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismų sprendimų
ar nutarčių tikrinimo forma.
2. Tarpinė grandis, tikrinanti žemesnės instancijos teismų
sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacija yra II
instancija, po kurios skundas patenka į Aukščiausiąjį
Teismą.
3. Įprasta (ordinarinė) teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo
forma, t. y. tikrinami teismo sprendimai ir dėl teisės, ir
dėl fakto klaidų.
4. Apeliacijos objektas – neįsiteisėję pirmosios
instancijos teismų sprendimai ar nutartys.
5. Apeliacija gina tiek viešąjį, tiek privatų interesą
(užtikrinamas teismų padarytų klaidų ištaisymas ir
teisingas ginčo tarp šalių išsprendimas).
6. Apeliacijos funkcijas atlieka bendrosios
kompetencijos teismai (apylinkės teismo sprendimus ir
135
visoje valstybėje.
7. KT sprendimai yra visuotinai privalomi, t. y. į juos
turi būti atsižvelgiama taikant tas pačias teisės normas
analogiškose ar iš esmės panašiose situacijose (sprendimo
precedentinė reikšmė).
8. To paties įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas
kasacine tvarka gali būti tikrinamas tik vieną kartą.
Taip užtikrinamas teismo sprendimų ir teisinių santykių
stabilumas.
9. Bylą kasacine tvarka nagrinėja 3, išplėstinė 7 teisėjų
kolegija ar plenarinė sesija (sprendimo teisinė galia nuo
teismo sudėties nepriklauso).
10. Kasacija galima tik esant СPK 346 str. numatytiems
pagrindams.
nutartis tikrina apygardos teismas; kai bylą kaip pirmosios
instancijos teismas išnagrinėja apygardos teismas,
apeliacinius skundus nagrinėja Lietuvos apeliacinis
teismas).
7. Sprendimas privalomas ir svarbus bylos šalims, t. y.
aukštesnės instancijos teismas gali peržiūrėti pirmosios
instancijos teismo sprendimą, jį pakeisti ar panaikinti, ir
šiuo sprendimu išsprendžiamas ginčas tarp šalių.
8. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas
apeliacine tvarka neatima galimybės kreiptis su
prašymu į Aukščiausiąjį Teismą pateikiant kasacinį
skundą.
9. Apeliacinį skundą gali paduoti suinteresuota, t. y.
nepatenkinta pirmosios instancijos teismo sprendimu,
šalis. Tai jos teisė, bet ne pareiga

Nežinau ar to reikia, bet vadovėly parašyta buvo...

Bendrieji apeliacijos principai padeda paaiškinti apeliacijos esmę bei atskirti ją nuo kasacijos.
1. Padavus apeliacinį skundą (AS), sustabdomas sprendimo įsiteisėjimas ir vykdymas tol, kol byla išnagrinėjama apeliacine tvarka
(suspensyvinis poveikis) išskyrus, kai sprendimas vykdomas skubiai.
2. Padavus AS teismo procesas pratęsiamas II instancijos teisme, kai byla pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka (AT) arba
patikrinamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
3. AT patikrinamas sprendimas visas ar tik ta dalis, kuria nepatenkintas apeliantas. Tai, ko neskundžia apeliantas, nėra tikrinama.
Teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik apeliantui, ne kitiems asmenims. Apeliacijos ribas nustato šalys skundu (analizuojami
apelianto ir priešingos šalies argumentai, remiantis I instancijos teismo ištirtais įrodymais, nustatytais faktais), o apel. teismas negali
tų ribų peržengti. Tačiau teismas savo iniciatyva privalo patikrinti, ar nėra teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų
(CPK 329 str.). Ribomis apeliacinis teismas nesaistomas nedispozityviose bylose (šeimos, darbo ir pan.).
4. AT ginamas ir viešasis, ir privatus interesas.
5. Šalys skundžia tik nepalankų sprendimą, o apeliacinis teismas negali priimti sprendimo, bloginančio apelianto padėtį.
6. Draudžiama AT pareikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (šalutiniai reikalavimai,
neatsiejamai susiję su pagrindiniu, nelaikomi naujais, tik už juos turi būti sumokamas žyminis mokestis).
7. AT tvarka byla nenagrinėjama iš naujo, todėl draudžiama AS grįsti naujomis aplinkybėmis, nes nagrinėjimo ribos ir įrodinėjimo
dalykas nustatomi I instancijos teisme.
8. Bylos medžiagos apimtis negali būti keičiama, t. y. negalima pateikti naujų įrodymų, o remtis tais, kurie nustatyti ir išnagrinėti I
instancijoje.
Šie principai nėra absoliutūs ir tam tikrais atvejais turi išimčių, pvz.: nauji įrodymai gali būti pateikiami ir apeliaciniame
teisme, kai tai vienintelis būdas įrodyti pirmosios instancijos sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą ir pan.

4. TEISĖ APSKŲSTI TEISMO SPRENDIMĄ (NUTARTĮ) KASACINE TVARKA. KASACIJOS OBJEKTAS.

KASACIJOS RIBOJIMAI. KASACIJOS SUBJEKTAI. (Eglė M.)
Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia trijų teisėjų kolegija, kuri ir vertina, ar yra bent vienas CPK 346 str. nurodytas
kasacijos pagrindas.
Taigi kasacija, skirtingai nei apeliacija, yra ne įprasta, o ypatinga teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma. Tai patvirtina ir CPK
346str, 1d., nustatanti, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra bent vienas iš šio straipsnio 2d. išvardintų kasacijos pagrindų. (Bet
apie tai bus 5 klausime, tai aš tik paminiu).

Kasacijos objektas.
Pagal CPK 340str. 1d. kasacinio apskundimo objektas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys, t.y. jau įsiteisėję
sprendimai ir nutartys. Kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjama tik vieną
katrą. Todėl pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi. Jei kasacinis teismas
skundą priėmė, tačiau vėliau kasacinį procesą nutraukė, kreiptis pakartotinai į kasacinį teismą taip pat nebegalima (CPK 249str.).
tačiau palikus kasacinį skundą nenagrinėtą, kreipimasis su kasaciniu skundu galimas, jei pašalintos kliūtys, dėl kurių jis buvo
paliktas nenagrinėtas, ir dar nėra praleistas kasacinio apskundimo terminas.
Pakartotiniu bylos nagrinėjimu ir skundu nelaikomi atvejai, kai kasacinis teismas skundžiamą sprendimą ir bylą perdavė apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos sprendimas, priimtas pakartotinai
išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

Kasacijos ribojimai.
Kadangi kasacija yra išimtinė įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, todėl ne kiekvienas apeliacinės instancijos
teismo sprendimas gali būti kasacijos objektas. Atvejai, kai kasacija negalima, vadinami kasacijos ribojimais. Kasacija gali būti
ribojama įvairiais būdais, tačiau dažniausiai yra taikoma leidimų sistema (LR CPK 350str.).
Kasaciją gali riboti ir įstatymas.

136
 1. kasacinio apskundimo objektas negali būti pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis (CPK 341str.1d.);
2. neskundžiama apeliacinės instancijos nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 151str.5d.);
3. kasacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys, priimti dėl turtinių ginčų, jeigu
ginčijama suma yra mažesnė kaip penki tūkstančiai litų (CPK 341str.2d.).
Tačiau šis apribojimas netaikomas ginčams, kylantiems dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais,
išlaikymo priteisimo, žalos, susijusios su FA sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais profesine liga,
atlyginimo bylose.
Naujajame CPK įvedus leidimų sistemą(CPK 350str. - kasacinio skundo priėmimo tvarka), kyla klausimas, ar prasminga riboti
kasaciją dar ir įstatymu. Pabrėžtina, kad užsienio valstybių praktikoje kasacijos ribojimas remiantis įstatymu taikomas labai retai. Tai
aiškinama paprastai – bet kuris kasacijos ribojimas įstatyme reiškia ir aukščiausiojo teismo galių ribojimą. Labai apribojus kasaciją,
aukščiausiasis teismas praranda galimybę formuoti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką daugelio kategorijų bylose, kartu
menkėja aukščiausiojo teismo vaidmuo valstybėje, nublanksta jo vykdoma viešoji funkcija – kurti vienodą teismų praktiką.
Analizuojant CPK 151str. ir 341str. tenka pripažinti, kad nustatyti kasacijos ribojimai nėra pakankamai pagrįsti. Kritika:
1 – CPK 341str. 1p., draudžiantis kasaciją dėl sprendimų ir nutarčių, nenagrinėtų apeliacine tvarka iš dalies skatina bylinėtis, nes net
ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro tik teisės klaidą, šalys, net ir abi pripažindamos, kad jų byloje kilusią teisės
problemą kvalifikuočiausiai galėtų išspręsti tik Aukščiausiasis Teismas, vis tiek pirmiausia priverstos pasinaudoti apeliacija.
(Daugelyje užsienio valstybių (JAV, DB, Vok.) taikoma vadinamoji tiesioginė kasacija, kai galima kreiptis į aukščiausiąjį teismą
tiesiogiai, t.y. aplenkiant apeliaciją, kai pritaria abi šalys ir yra keliami teisės, o ne fakto klausimai. LT – ją svarstė rengiant naująjį
CPK, bet atmetė.).
2 – abejonių kelia ir CPK 341str. 2d. nustatytas kasacijos ribojimas ginčijama suma.
Pagrindinis kasacijos tikslas – užtikrinti vienodą teismų praktiką, todėl bylos reikšmingumas priklauso ne nuo ginčijamos sumos, o
nuo toje byloje keliamos teisinės problemos. Taigi kasacijos ribojimas ginčijama suma prieštarauja Teismų įstatymo 23str. 2d.
nustatytai Aukščiausiojo Teismo vienodos teismų praktikos taikant įstatymus užtikrinimo funkcija. Aišku, labiau tikėtina, kad esant
mažai ginčijamai sumai byla neturės precedento reikšmės, bet tai neturėtų būti išreiškiama kaip taisyklė. Daugelis autorių pripažįsta,
kad kasacijos ribojimas taikant turtinį kriterijų prieštarauja asmenų lygybės įstatymui ir teismui principui. Šis kasacijos ribojimo
pagrindas ateityje gali sukelti CPK 341str. 2p. konstitucingumo problemą.
Iš užsienio šalių praktikos pabrėžtina, kad minimali ginčijama suma, jei nebūtų kasacijos ribojimų, atitiktų valstybės ekonominį ir
soc. lygį (t.y. nusistovėtų pagal valstybę – nes vienoj šaly pvz., 7000 eurų yra nedaug, o kitoj tai jau asmens visos metinės pajamos).
Įvedus leidimų sistemą, bylos precedentinę reikšmę ir kasacinio skundo priėmimą lemia ne ginčijama suma, o bylos esmė ir
kasaciniame skunde nurodytas kasacijos pagrindas.
Kaip ir kiekvieną t.n., ribojančią žmogaus teises, taip ir CPK 341str. 2p. dera aiškinti siaurinant, o ne plečiant jo veikimo sritį. Pvz.,
kai byloje buvo pareikštas ne vienas, o daugiau tarpusavyje susijusių reikalavimų, tai teisę į kasaciją turi lemti pagrindinis, o ne
papildomas reikalavimas.

Leidimų sistemos įvedimas yra neabejotinai teigiamas žingsnis, bet būtų naivu tikėtis, kad ją įvedus į Aukščiausiąjį Teismą paklius
vien tik precedentinės bylos. Taikant CPK 350str. reikia įvertinti teisėjų psichologinį ir teisinį mentalitetą. Tai, kad spręsdamas
konkrečių šalių ginčą dėl teisės teisėjas turėtų modeliuoti sprendimo toje byloje įtaka visai teismų praktikai, t.y. veikti kaip teisės
plėtotojas, pas mus nėra pakankamai įsisavinta. Psichologiškai teisėjai vis dar linkę teikti pirmumą privačiai, o ne viešėjai kasacijos
funkcijai (dėl to galimi atvejai, kai AT priima ir nagrinėja tokį kasacinį skundą, kuriame joks teisės klausimas apskritai nekeliamas).
Tad lieka ieškoti kasacijos viešosios ir privačiosios funkcijų kompromiso. Regis, privataus ir viešojo interesų kompromisas galėtų
pasireikšti „protingu kasacijos ribojimu“: dabartiniu etapu reikėtų pripažinti, kad pakankamai adekvačiai rodantis Lietuvos
visuomenės raidos lygmenį yra toks teisinis reguliavimas, pagal kurį į Aukščiausiąjį Teismą patektų visos bylos, turinčios nors kokį
viešojo intereso aspektą. Taigi šiuo valstybės raidos etapu geriausias variantas būtų siekti protingos teisingumo individualioje byloje
(privati kasacijos f-ja) ir teisės plėtotės (viešoji kasacijos f-ja) pusiausvyros.

Kasacijos subjektai
Pagal CPK 342str. kasacinio apskundimo subjektai yra visi byloje dalyvaujantys asmenys. Asmenys, neįtraukti į civ. bylą, kurioje
priimtas sprendimas ar nutartis turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, neturi teisės skųsti sprendimą kasacine tvarka, tokiu atveju jie gali
kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo (CPK 366str. 1d. 7p.).

CPK komentaras:
Kasatoriumi vadinamas asmuo, paduodantis kasacinį skundą (CPK 347str. 1d. 4p.). Tai gali būti tik byloje dalyvaujantis asmuo
(CPK 37str.). ar asmuo turi teisę paduoti kasacinį skundą, sprendžiama remiantis tuo, ar asmuo buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą
teisme. Aplinkybė, ar kasacinį skundą paduodantis asmuo tiesiogiai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios ir (arba) apeliacinės
instancijos teismuose, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Į bylos nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, dėl kurių teisių ir pareigų
nusprendžiama byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, įstatymas nesuteikia teisės skųsti jų teises ir teisėtus
interesus pažeidžiantį teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka. Tokiu atveju asmuo gali kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo ar
nutarties peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka (CPK 365str.1d., 366str.1d.7p., 367str.3d.). Pagal CPK 48 str.1d. teisė paduoti
kasacinį skundą t.p. priklauso byloje dalyvavusių asmenų procesinių teisių perėmėjams, išskyrus atvejus, kai materialiųjų
subjektinių teisių perėmimas yra negalimas (neleidžiamas), nes būtent t. perėmimas materialiojoje teisėje yra pagrindas perimti ir
proc. teises. Kasacinio proceso negali inicijuoti pats kasacinis teismas, nes būtų sudaromos prielaidos pažeisti dispozityvumo CP-e ir
teismo nešališkumo, neutralumo principus.

5. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO KASACINE TVARKA PAGRINDAI.

(Olė)

137
CPK 350 str. pirmojoje dalyje nustatytas, jog kasacinio skundo pri4mimo klausimą sprendžia trijų teisėjų kolegija, kuri vertina, ar
yra bent vienas CPK 346 str. nurodytas kasacijos pagrindas. Taigi kasacija yra galima jeigu yra bent vienas kasacijos pagrindas.
Kasacija galima jeigu:
1. skundžiamu sprendimu padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam
teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo pri4mimui. Taigi tam ,kad kasacinis
skundas būtų priimtas nepakanka nurodyti buvus vienokį ar kitokį teisės pažeidimą. Teisiškai neargumentuoti teiginiai
negali būti kasacijos pagrindas. Kasaciniame skunde būtinai argumentuotai įrodyti pažeidimą esant tokį, jog viešasis
interesas reikalauja, kad kasacinis teismas į jį reaguotų( pvz.:imperatyvių teisės normų pažeidimas, teisės normų,
reglamentuojančių žmogaus teises pažeidimas ir pan.)
2. teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos. Taip pažeidžiamas viešas interesas, asmenų lygybės įstatymui principas, teisės aiškumo principas, nes
teismų praktika tampa nenuosekli, nenuspėjama. Šiuo atveju kastorius kasaciniame skunde turi įrodyti du dalykus: 1.
1.apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo konkretaus LAT precedento, 2.byla, kurioje priimtas skundžiamas teismo
sprendimas(nutartis), ir LAT išnagrinėta byla, nuo kurioje suformuotos taisyklės buvo nukrypta, yra panašios.
3. LAT praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Kasatorius turi įrodyti, kad yra bent dvi LAT nutartys, kurioje ta
pati teisės norma esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms išaiškinta ir taikyta skirtingai.

6. KASACINIO SKUNDO TURINYS. KASACINIO SKUNDO PADAVIMO TERMINAS IR TVARKA. (Aušra)

7. KASACINIO SKUNDO PRIĖMIMO TVARKA. KASACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS. (Vilma)
KASACINIO SKUNDO (KS) PRIĖMIMO TVARKA

KS priėmimo klausimą sprendžia teisėjų atrankos kolegija (3 teisėjai).Ją sudaro LAT‘o pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų
sk. pirmininkas, patvirtindamas nutartimi (CPK 350 atr. 1 d.). Kolegija sudaroma laikantis pavirtintų kolegijų sudarymo taisyklių
(LAT‘e dar nepatvirtintos).
Atrankos kolegijos sudėtis keičiasi kas mėnesį; teisėjas, dalyvaujantis atrankos kolegijoje, gali nagrinėti bylas pagal priimtą kasacinį
skundą kasacine tvarka.
LAT‘o raštinėje gautas KS su priedais perduodamas atrankos kolegijai. Kolegija skundo priėmimo klausimą sprendžia rašytinio
proceso tvarka (CPK 350 1 d.).
Spręsdama KS priėmimo klausimą teisėjų atrankos kolegija patikrina:
1. ar nepažeisti formalūs kasacinio apskundimo tvarkos reikalavimai (ar KS surašytas tinkamai, ar sumokėtas žym.mokestis ir
t.t.);
2. ar K skunde yra bent vienas kasacijos pagrindas, nurodytas CPK 346 str. 2 d.
Įstatymas nenustato termino, per kurį turėtų būti išnagrinėtas KS priėmimo klausimas. Atsižvelgiant į proceso operatyvumo princ. –
išspręsti neatidėliojant be pakankamo pagrindo. Praktikoje – išsprendžiama per 2-3 dienas nuo gavimo.
Kad KS būtų priimtas, reikia nors vieno kolegijos teisėjo pritarimo (negalioja balsų daugumos taisyklė).
KS priėmimo klausimas išsprendžiamas nutartimi. Ji yra galutinė ir neskundžiama. Susideda iš įžanginės, motyvuojamosios
(išdėstomi motyvai, kuo pasireiškia kasacijos pagrindas, o jei nepriimamas – motyvai, dėl kurių KS nepriimamas) ir rezoliucinės
dalių. Ta pačia nutartimi atrankos kolegija išreikalauja bylą, kurioje priimtas sprendimas/nutartis skundžiamas. Jei KS atsisakoma
priimti, ta pačia nutartimi grąžinamas žym. mokestis.
Kai kasaciniu skundu paduotas prašymas sustabdyti skundžiamo sprendimo/nutarties vykdymą, kolegija išsprendžia ir šį klausimą
(esant pagrindui, sustabdo vykdymą). Vėliau skundžiamo sprendimo/nutarties vykdymo sustabdymo klausimą gali spręsti LAT‘o
pirmininkas arba bylą nagrinėsianti teisėjų kolegija (363 str.)
KASACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS

CPK 350 str. 2 d. atsisakoma, jeigu:

1) Skundas paduotas praleidus terminą ir nėra prašymo jį atnaujinti. Jei kartu su skundu paduotas prašymas terminą atnaujinti, šis
prašymas svarstomas.
2) Skundžiamas sprendimas ar nutartis negali būti kasacijos pagrindas, pvz. kai skundžiamas sprendimas ar nutartis neperžiūrėti
apeliacine tvarka, ginčijama suma mažesnė nei 5 tūkst. Lt (išsk. išimtis 341 str. 2 p. – ginčuose dėl darbo užmokesčio ir kitų
išmokų, susijusių su darbo santykiais, išlaikymo priteisimo, žalos, susijusio su fiz.asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės
atėmimu ar susirgimais profesine liga, atlyginimo).
3) Nenustatoma CPK 346 str. nurodytų kasacijos pagrindų: nenurodytas nė vienas kasacijos pagrindas, arba nors ir formaliai
nurodytas, bet skunde esantys argumentai nepatvirtina esant nors vieną kasacijos pagrindą.
4) KS surašytas netinkamai, nenurodyti privalomi duomenys, reikalaujami CPK 111, 347 str., nepridėti priedai, nepasirašytas
advokato ir pan.
5) KS nepasirašytas ar pasirašytas neįgalioto asmens arba paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinio proceso (pvz.
KS paduoda byloje nedalyvaujantis asmuo).
6) Paduodamas pakartotinis KS, t.y. paduodamas tapatus KS po to, kai byla kasacine tvarka jau buvo nagrinėta. Taikoma ir kai
procesas pagal tapatų skundą buvo nutrauktas.
7) KS neapmokėtas žyminiu mokesčiu ir nėra prašymo iš dalies nuo mokesčio atleisti. Jei yra toks prašymas, kolegija jį svarsto ir
jeigu netenkina, paskiria terminą, per kurį būtina sumokėti žym. mokestį.

138
Pašalinus trūkumus, KS galima vėl paduoti, jei dar nepraėjęs kasacinio apskundimo terminas. Tokiu atveju ištaisytas KS nėra
pakartotinis skundas (350 str. 5 d.). Ne visus trūkumus galima pašalinti (pvz. dėl 350 str. 2 d. 6 p.; jei praleistas terminas).

8. PRISIDĖJIMAS PRIE KASACINIO SKUNDO. ATSILIEPIMAS Į KASACINĮ SKUNDĄ.(Dovilė)

348str. Prisidėjimas prie kasacinio skundo.
1. dalyvaujantys byloje asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu
prisidėti prie paduoto kasacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo
negali pareikšti savarankiškų apskųsto spr ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų.
2. pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo žyminiu mok neapmokestinamas.
3. pareiškimui dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo taikomos CPK 344str ir 350str 8d nuostatos.
4. prisidėjimo prie KS priėmimo klausimą išsprendžia teisėjų atrankos kolegija CPK 350str nustatyta tvarka. Pareiškimas dėl
prisidėjimo prie KS, pateiktas praleidus nustatytą terminą, nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam asmeniui.
Vienam iš atsakovų apskundus spr kasacine tvarka, kt. bendrininkai gali prisidėti prie KS; 3ji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų, gali prisidėti prie šalies, su kuria dalyvavo CP. Prisidėjimas prie paduoto KS pareiškimas nėra savarankiškas KS, nes
jame negalima pateikti savarankiškų apskųsto spr ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų ir savarankiškų reikalavimų.
Todėl prisidėjimo prie KS pareiškimui nėra taikomi reikalavimai, nustatyti KS’ui.: neapmokestinamas žyminiu mok, nėra taikomas
reikalavimas, kad jį pasirašytų advokatas. Be to, jei kasatorius atsisako KS, tai prisidėjimo prie KS pareiškimas taip pat
nenagrinėjamas (349str 4d). tačiau prisidedantis prie KS asmuo privalo pateikti tiek prisidėjimo pareiškimo nuorašų, kiek yra šalių ir
3jų asm (CPK 344str). Priimto prisidėjimo prie KS pareiškimo negalima keisti ar papildyti(CPK 350str 8d). Tačiau prisidėjimo
pareiškimo priėmimo klausimą sprendžia ne bylą nagrinėsianti kolegija, o teisėjų atrankos kolegija CPK 350str nustatyta tvarka.

351str. Atsiliepimai į KS.

1. atsiliepimus į KS šalys privalo, o kt. byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per 1mėn nuo skundo įrašymo į
LAT kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. Turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su KS motyvuoti pagrindai.
Atsiliepimas į KS surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir KS. Atsiliepimai į KS, jo papildymai ir pakeitimai,
pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asm.
2. paskyrus žodinį bylos nagr, priimto atsiliepimo į KS nuorašai išsiunčiami šalims ir 3ms asmenims, išskyrus jį pateikusį
asm.
Vieno mėnesio terminas nėra naikinamasis. Jei jis praleidžiamas, galima prašyti jį atnaujinti. Kai neprašoma praleisto term atnaujinti
arba atsisakoma jį atnaujinti, atsiliepimas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asm. Atsiliepimui taikomi tokie pat
reikalavimai, kaip ir KS. Tai reiškia, kad jo turinys turi atitikti CPK 347str, jį privalo pasirašyti advokatas, išskyrus 347str 3d išimtis.
Atsiliepime į KS privalu išsamiai nurodyti nesutikimo su KS argumentais motyvus. Atsiliepimo priėmimo klausimą sprendžia
teisėjų atrankos kolegija. Jei atsiliepimas priimamas, jo keisti ir papildyti nebegalima. Priešingu atveju šalis ar kitas byl dalyv
asmuo, nesurašęs atsiliepimo į KS, nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, neturi teises remtis argumentais, kuriuos galėjo išdėstyti
atsiliepime į KS (CPK 159str 2d). Žodinio bylos nagrinėjimo atveju kasatorius ar jo atstovas tokiu atveju turi teisę žodžiu išdėstyti
savo argumentus dėl atsiliepimo į KS.

9. ATSTOVAVIMAS KASACINIAME TEISME. (Aurelija)

Atstovavimą kasaciniame teisme reglamentuoja CPK 354str. Kasacinio teismo posėdžio metu šalims ir tretiesiems asmenims gali
atstovauti:
* atstovai pagal įstatymą,
* advokatai,
* juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą,
* asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui
(sugyventiniui) (asmenys, numatyti CPK 56str.1d.4p.).

Atstovavimo teisme institutas yra viena iš asmens teisės į tinkamą teismo procesą garantijų. Turėti atstovą kasaciniame teisme
nagrinėjant bylą yra proceso šalių ir trečiųjų asmenų teisė, bet ne pareiga.
Nepilnamečių iki 14m., nuo 14 iki 18 metų, asmenų, kurių veiksnumas yra apribotas, ar kurie pripažinti neveiksniais, atstovai pagal
įstatymą yra atitinkamai jų tėvai, įtėviai, rūpintojai, globėjai. Kaip atstovas pagal įstatymą veikia teismo proceso šaliai paskirtas
kuratorius.
Pagal CPK 51str.4d ir 54str. fizinis asmuo, esantis atstovas pagal įstatymą gali pavesti bylą kasaciniame teisme vesti tik advokatui, o
atstovas pagal įstatymą, esantis juridinis asmuo, šią teisę gali įgyvendinti pavesdamas bylą kasaciniame teisme vesti arba advokatui,
arba juridinio asmens darbuotojui, turinčiam aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.
Kasaciniame teisme nagrinėjant bylą advokatų padėjėjai negali atstovauti proceso šalims ir tretiesiems asmenims, tiek fiziniams,
tiek juridiniams.
Tam, kad kasacinis teismas leistų asmeniui dalyvauti teismo posėdyje kaip šalies ar trečiojo asmens atstovui, būtina šiam teismui
pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius atstovavimo teisinių santykių faktą ir atstovo įgaliojimus. Teismui pateikiami ir prie
bylos pridedami šių dokumentų originalai arba nustatyta tvarka patvirtinti nuorašai (CPK 114str.1d). Jei byla nagrinėjama žodinio
proceso tvarka atstovavimo faktas ir atstovo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų pateikimas pažymimas teismo posėdžio protokole,
nurodant ne tik atstovo vardą, pavardę, bet ir dokumentų patvirtinimus ir rekvizitus.
Atstovo pagal įstatymą įgaliojimai patvirtinami tokiais dokumentais kaip vaiko gimimo liudijimas, vaiko pasas, įvaikinimo akto
įrašas ir kt.
139
Juridiniam asmeniui atstovaujantis darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kasaciniam teismui posėdyje turi
pateikti ne tik juridinio asmens vadovo arba notaro patvirtintą įgaliojimą, bet ir dokumentą, patvirtinantį įstatymo reikalaujamą
teisinę kvalifikaciją, jei šie dokumentai teismui nebuvo pateikti.
Asmens, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, įgaliojimai kasaciniame teisme atstovauti fiziniam asmeniui patvirtinami
notaro patvirtintu įgaliojimu arba žodiniu įgaliotojo (atstovaujamojo) pareiškimu, kurio turinys įrašomas į teismo protokolą.
Šaliai ar trečiajam asmeniui atstovaujantis advokatas kasaciniam teismui privalo pateikti teisę asmeniui atstovauti teisme ir advokato
įgaliojimus patvirtinančią teisinės pagalbos sutartį (CPK 57str.3d).

10. KASACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMAS KASACINIAME TEISME: PASIRENGIMAS BYLOS

NAGRINĖJIMUI, BYLOS NAGRINĖJIMO FORMOS IR TVARKA. BYLOS NAGRINĖJIMO KASACINIO
TEISMO POSĖDYJE FORMOS. KASACINIO PROCESO DALYVIŲ TEISĖS TEISMO POSĖDŽIO METU.
(Vitalija)
Pasirengimas bylos nagrinėjimui.

• Priimtas kasacinis skundas chronologine tvarka įrašomas į LAT-me nagrinėtinų bylų sąrašą,o teisėjų kolegija ta pačia
nutartimi, kuria priima kasacinį skundą,išreikalauja iš pirmosios instancijos teismo civilinę bylą(CPK 350str.3d.). Apie
priimto skundo įrašymą į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą pranešama šalims. Kartu su pranešimu šalims ir
tretiesiems asmenims išsiunčiami kasacinio skundo ir jo priedų nuorašai.(CPK350str.6d.)
• LAT pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi sudaro teisėjų kolegiją,
nagrinėsiančią bylą, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato posėdžio datą(įst. nenurodo per kiek laiko teismas
turi išnagrinėti kasacinę bylą, trukmė priklauso nuo bylų skaičiaus, teisėjų darbo krūvio, bylos sudėtingumo).
Posėdžio data nustatoma taip, kad teisėjų kolegija spėtų pasirengti bylos nagrinėjimui. Posėdis turi būti skiriamas
pasibaigus kasacinio apskundimo terminui,kad būtų įsitikinta, jog kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepaduos kasacinio
skundo(CPK 356str.1d.),bet ne anksčiau nei vienas mėnuo nuo kasacinio skundo įrašymo į LAT nagrinėtinų bylų sąrašą,
kad būtų gauti atsiliepimai į kasacinį skundą(CPK351str.1d.)
• Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama kasacinės bylos nagrinėjimo laikas ir vieta(CPK 352str.3d.)
• Pranešėjas ir kolegijos teisėjai susipažįsta su kasaciniu skundu, byla, išreikalauja su nagrinėjama byla susijusias kitas
bylas, analizuoja LAT praktiką, atlieka kitus veiksmus, būtinus siekiant tinkamai pasirengti kasaciniam bylos nagrinėjimui.
Taip pat sprendžia, ar nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei 7 teisėjų kolegijai ar plenarinei skyriaus sesijai, taip
pat, ar nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka(CPK 356str.2d.;357str.)
Bylos nagrinėjimui privalo rengtis ne tik teisėjų kolegija,bet ir byloje dalyvaujantys asmenys:
• BDA,kurių interesai ir požiūris sutampa su kasatoriaus nuomone, turi teisę per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į
kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą, rašytiniu pareiškimu prisidėti prie kasacinio skundo(CPK 348str1d.)
• Kasatoriui priešinga šalis, gavusi skundo nuorašą, privalo per vieną mėn. nuo skundo įrašymo į kasacine tvarka
nagrinėtinų bylų sąrašą raštu pateikti atsiliepimą į kasacinį skundą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę surašyti
atsiliepimus į kasacinį skundą.

Kasacinio proceso forma

CPK 356str.1d. nustato bendrąją taisyklę, kad kasacinė byla nagrinėjama RAŠYTINIO proceso tvarka.
Pagrindiniai bruožai:
1. Byloje dalyvaujantiems asmenims tik pranešama kasacinės bylos nagrinėjimo laikas ir vieta, tačiau į teismo posėdį jie
nekviečiami ir šis vyksta jiems nedalyvaujant(CPK 353str.3d.)
2. Byla nagrinėjama tik pagal rašytinę medžiagą, žodiniai šalių ar jų advokatų argumentai neleidžiami.
3. Teismo posėdis turi vykti teismo posėdžio salėje.

CPK 356 str.2d. Išimtis iš bendrosios taisyklės: Teisėjų kolegija, kuriai perduota byla, turi teisę nutartimi paskirt ŽODINĮ bylos
nagrinėjimą.
• Šitaip teisėjų kolegija gali nuspręsti tiek rengdamasi nagrinėti bylą, tiek jau nagrinėdama ją rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas atidedamas ir skiriama naujo posėdžio laikas ir vieta.
• Žodinio bylos nagrinėjimo atveju šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai(CPK354str.) kviečiami į kasacinio teismo
posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos(CPK 352str.3d.)

Kasacinės bylos nagrinėjimo tvarka ir kasacinio proceso dalyvių teisės teismo posėdžio metu.

Kasacinės bylos nagrinėjimo tvarka priklauso nuo kasacinio proceso formos.

140
 • Nagrinėjimo tvarka RAŠYTINIO proceso forma: nagrinėjama teismo posėdyje, kuris susideda iš 3 dalių:
1)Pranešimas. Pranešėjas padaro pranešimą: išdėsto teisėjų kolegijai bylos esmę, kasacinio skundo argumentus ir
kasatoriaus reikalavimą, atsiliepimo į kasacinį skundą(jeigu jis gautas) argumentus.
2)Teisėjų nuomonių išreiškimas.Svarstomas skundas ir atsiliepimo į jį argumentai:pranešėjui pateikiami klausimai,
kiekvienas teisėjų kolegijos teisėjas išdėsto savo nuomonę dėl nagrinėjamos bylos ir kasacinio skundo. Pirmas kalba
mažiausią teisėjo darbo stažą LAT-me turintis teisėjas, o paskutinis- posėdžio pirmininkas.
3)Nutarties priėmimas.Teisėjai balsuoja ir priima nutartį. Nutartis priimama balsų dauguma. Mažuma likęs teisėjas turi
teisę surašyti atskirąją nuomonę(CPK 358str.1d.)
Kasacinio proceso dalyvių teisės.
- Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu iki teismo posėdžio pradžios pareikšti nušalinimus ar prašymus(CPK 355str.1d.)
- Kadangi teismo posėdis vyksta viešai, atvykusiems byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti suteikta galimybė išklausyti
pranešimą apie bylą.
- Visais atvejais pasibaigus teismo posėdžiui byloje dalyvaujantys asmenys iš kasacinio teismo raštinės turi teisę gauti informaciją
apie bylos nagrinėjimo rezultatus.
- kasatorius gali atsisakyti skundo iki teisiamojo posėdžio pradžios.

• Nagrinėjimo tvarka ŽODINIO proceso forma: šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai kviečiami į teismo posėdį,
tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos(CPK 353str.3d.). Jie gali dalyvauti posėdyje asmeniškai ar su savo
atstovu arba pavesti bylą vesti atstovui.Šalims kasaciniame procese gali atstovauti tik advokatai.Išimtys:
1)juridiniams asmenims gali atstovauti ir jų darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį išsimokslinimą.
2)fiziniams asmenims gali atstovauti artimieji giminaičiai ar sutuoktinis, turintis aukštąjį universitetinį išsimokslinimą.
Žodinio proceso atveju teismo posėdis susideda iš 3 dalių:
1)Įžanginė. Kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia kolegijos sudėtį, praneša, kokia byla, pagal kieno kasacinį
skundą bus nagrinėjama, patikrina, kurie asmenys atvyko į teismo posėdį, nustato jų tapatybę, išsiaiškina, ar atstovai turi reikiamus
įgaliojimus. Šioje dalyje taip pat išsiaiškinama, ar byloje dalyvaujantys asmenys nereiškia nušalinimų bylą nagrinėjantiems
teisėjams.
2)Bylos nagrinėjimas iš esmės.Pradedamas pranešėjo pranešimu apie bylą, kuriame išdėstoma bylos esmė, kasacinio skundo,
atsiliepimo į jį argumentai. Paskui išklausomos byloje dalyvaujančių asmenų ar jų atstovų kalbos. Pirmas kalba kasatorius ar jo
atstovas, tada- priešinga šalis ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys..
3)Nutarties priėmimas ir paskelbimas.Pasibaigus kasacinės bylos nagrinėjimui, teisėjų kolegija išeina į sprendimų priėmimo
kambarį priimti nutarties. Priėmus nutartį, teisėjų kolegija grįžta į teismo posėdžio salę ir paskelbia nutarties įžanginę ir rezoliucinę
dalis bei žodžiu išdėsto nutarties motyvus(CPK 358str.4d.)Visas nutarties tekstas surašomas per 20d. Šios nutarties nuorašas per 3d.
nuo nutarties surašymo dienos išsiunčiamas byloje dalyvaujantiems asmenims, o civilinė byla grąžinama pirmosios instancijos
teismui(CPK 364str.)
Teisės:
-Kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo turi replikos teisę, t.y. gali pareikšti savo nuomonę dėl byloje dalyvaujančių asmenų
išsakytų samprotavimų.Kalbant galima pareikšti nuomonę tik teisės klausimais ir remtis tik tais argumentais, kurie išdėstyti
kasaciniame skunde ar atsiliepime į jį.
-Iki byloje dalyvaujančių asmenų kalbų pabaigos teismo posėdyje kasatorius turi teisę atsisakyti kasacinio skundo.

11. BYLOS NAGRINĖJIMO KASACINIAME TEISME RIBOS. DRAUDIMAS PRIIMTI KASATORIAUS

ATŽVILGIU BLOGESNĮ SPRENDIMĄ. (Giedrė)
353 str.
Bylos nagrinėjimo kasaciniame procese RIBOS yra kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį
skundą išdėstyti argumentai, susiję su skundžiamo teismo sprendimo( nutarties) ar jo dalies teisėtumu ir neteisėtumu. Juk
kasaciniame procese kasatorius reikalauja pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ar perduoti bylą nagrinėti iš naujo,
motyvuodamas teismo spr. neteisėtumu. Teisminio nagrinėjimo dalykas kasaciniame procese nėra nauji reikalavimai ar faktai, kurie
nebuvo analizuojami ankstesniuose procesuose. Kasacinis teismas sprendžia tik teismo priimto sprendimo faktinį teisėtumą. Dėl to
šiame teisme nagrinėjimo ribos griežtai nustatytos, nenagrinėjamos naujos aplinkybės ir faktai, kurie nebuvo nagrinėjami pirmos
instancijos ir apeliaciniame teisme. Kasacinis teismas turi atsakyti į šalių keliamą klausimą, teisėtas ar neskundžiamas teismo
sprendimas, bet neanalizuoja bylos faktų..Bylos nagrinėjimo dalykas yra tik teisės klausimai.
Kasaciniame procese taip pat galioja principas, kad kasacinis teismas kasatoriui negali priimti blogesnio sprendimo( CPK 353str.3
d ), negu yra skundžiamas, jei spr. skundžia tik viena šalis. Kai spr.skundžia abi šalys tai negalioja. Be to, blogesnio spr. priėmimas
nelaikomas skundžiamo spr. panaikinimas ir bylos perdavimas žemesnės instancijos teismui vėl nagrinėti iš pradžių. Taip pat šio
principo nesilaikoma, jei kasacinis teismas nustato, jog pažeistas viešas interesas.

141
 12. BYLOS NAGRINĖJIMAS KASACINE TVARKA IŠPLĖSTINĖJE TEISĖJŲ KOLEGIJOJE IR LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖJE SESIJOJE. (Rūta S.)
Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir skyriaus plenarinėje sesijoje nuostatai nurodyti CPK 357 str.
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali
perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra
iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Šią nutartį teisėjų kolegija priima sprendimų priėmimo kambaryje.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, laikydamiesi nustatytos bylų
paskirstymo tvarkos, nutartimi sudaro išplėstinę septynių teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato teismo
posėdžio datą. Jei bylą išplėstinei septynių teisėjų kolegijai perdavė trijų teisėjų kolegija, tai į išplėstinės teisėjų kolegijos sudėtį
paprastai įtraukiami šią bylą kasacine tvarka pradėję nagrinėti teisėjai.
3. Perdavus bylą nagrinėti Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Civilinių bylų
skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją bei nustato teismo posėdžio datą.

13. KASACINIO TEISMO TEISĖS. TEISMO SPRENDIMO PANAIKINIMAS KASACINE TVARKA IR BYLOS
PERDAVIMAS NAGRINĖTI IŠ NAUJO PIRMOSIOS AR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMUI. (Kęstas)
Kasacinio teismo teisės

Apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo teisės skiriasi. Šitaip yra todėl, kad šių teismų funkcijos taip pat skirtingos.
Teismas, nagrinėjantis bylą kasacine tvarka, negali ištaisyti klaidų, padarytų žemesnės instancijos teismo nustatant, išaiškinant ir
vertinant faktines bylos aplinkybes. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutartį, kuria įgyvendina vieną iš CPK 359 str.
nustatytų savo teisių.

Kasacinis teismas gali:

a) kasacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą. Toks bylos nagrinėjimo rezultatas būna tada, kai
kasaciniame skunde nurodytus kasacijos pagrindus kasacinis teismas pripažįsta arba apskritai nepagrįstais, arba nepakankamais tam,
kad būtų naikinamas skundžiamas sprendimas ar nutartis. Tačiau kasacinis teismas gali nurodyti ir kitokius sprendimo ar nutarties
teisėtumo argumentus, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas. Be to, kasacinis teismas kai kuriuos apeliacinės instancijos teismo
teisinius argumentus gali atmesti.

b) kasacinį skundą patenkinti iš dalies ir skundžiamą sprendimą (nutartį) pakeisti. Šiuo atveju keičiama skundžiamo sprendimo
rezoliucinė dalis. Šitaip atsitinka kai kasacinis teismas pripažįsta, kad skundžiamas sprendimas (nutartis) tik iš dalies yra neteisėtas.
Sprendimas, nutartis ar nutartis gali būti keičiami tik kai taikant materialiosios teisės normas padaryta esminė klaida, tačiau visos
faktinės aplinkybės išaiškintos teisingai. Kasacinis teismas negali pakeisti sprendimo dėl įrodymų vertinimo arba naujų įrodymų
tyrimo.

c) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį (visą ar iš dalies) ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį (visą ar iš dalies). Tokia bylos baigtis galima, jeigu pirmosios instancijos ir
apeliacinės instancijos teismai bylą sprendė skirtingai, pvz., pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, o apeliacinės instancijos
teismas tokį sprendimą panaikino ir nauju sprendimu ieškinį atmetė. Tokiais atvejais kasacinis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą,
gali pripažinti, kad bylą teisingai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas bus
panaikintas ir paliktas galioti pirmosios pirmosios instancijos teismo sprendimas.

d) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir skundžiamą sprendimą (nutartį) panaikinti visą ar iš dalies ir priimti naują
sprendimą. Šia teise kasacinis teismas gali pasinaudoti su sąlyga, kad apeliacinės instancijos teismas yra padaręs tik teisės klaidą,
kurią gali ištaisyti pats kasacinis teismas. Šitaip yra tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas faktinį bylos aspektą išanalizuoja
tinkamai, tačiau padaro materialiosios teisės normos aiškinimo ar taikymo klaidą. Teisės klaidą, kai pažeista proceso teisės norma,
kasacinis teismas gali ištaisyti tik kai toks pažeidimas gali būti pašalinamas negrąžinant bylos apeliacinės instancijos teismui
nagrinėti iš naujo.

e) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir skundžiamą sprendimą (nutartį) visą ar iš dalies panaikinti bei bylą perduoti
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o CPK 360 str. nurodytais atvejais - pirmosios instancijos teismui. Toks kasacinio
bylos nagrinėjimo rezultatas galimas, kai kasacinis teismas konstatuoja esant kasacijos pagrindą, tačiau pats negali priimti naujo
sprendimo. Šitaip yra dėl 2 priežasčių: 1. Siekiant teisingai išaiškinti ir taikyti materialiosios teisės normą gali reikėti dar kartą
analizuoti faktinę bylos medžiagą. 2. konstatuoto proceso teisės normų pažeidimo padarinių negalima pašalinti kasaciniame procese
ir būtina gražinti bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

f) skundžiamą sprendimą (nutartį) visą ar iš dalies panaikinti, o civilinę bylą nutraukti ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Toks
kasacinio bylos nagrinėjimo rezultatas galimas, kai kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, nustato CPK 293 str. ir
296 str. pirmosios dalies 1-6, 9-10, 12 punktuose nurodytų aplinkybių, pvz., kad ginčas apskritai nepriklauso teismų kompetencijai.
Tačiau kasacinis teismas negali palikti pareiškimo nenagrinėto CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 7-8 ir 11 punktų pagrindu.

142
 14. NUTARTIES (NUTARIMO) PRIĖMIMO IR PASKELBIMO KASACINIAME TEISME TVARKA. (Monika)
CPK 358str.reglamentuoja teismo nutarties(nutarimo)priėmimą.
Išnagrinėjęs bylą(tiek rašytinio, tiek ir žodinio proceso tvarka) kasacinis teismas,nedarydamas pertraukos, už uždarų durų,
sprendimų priėmimo kambaryje, t.y. laikydamasis teisėjų pasitarimo kambario taisyklių, turi priimti nutartį( nutarimą). Priimdami
nutartį( nutarimą) bylą nagrinėję teisėjai išsako savo nuomones ir balsuoja. Po to priimta nutartis(nutarimas)išdėstomi raštu ir teisėjų
pasirašoma.Nutarties( nutarimo) priėmimo trukmės įstatymas neriboja.Bylą nagrinėję teisėjai išsako savo nuomonę byloje
sprendžiamais klausimais laikydamiesi 358str.1d. nustatytos tvarkos.Pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą LAT turintis
teisėjas.Posėdžio pirmininkas kalba paskutinis.Po teisėjų nuomonių priimama kasacinio teismo nutartis(nutarimas).
Nutartis(nutarimas) priimama bylą nagrinėjusių teisėjų balsų dauguma.
LAT civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balso teisė teisėjų balsams pasiskirsčius po lygiai priklauso skyriaus plenarinės
sesijos posėdžio pirmininkui. Be to, šis posėdis yra teisėtas, taigi ir išspręsti bylą priimant nutarimą skyriaus plenarinė sesija gali tik
kai posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai šio skyriaus teisėjų.Pagal CPK 340str.5d. kasaciniame procese gali būti
taikomas ir teisėjo atskiros nuomonės institutas. Taikant šį institutą siekiama sudaryti galimybę teisėjui, nesutinkančiam su
daugumos teisėjų nuomone, pareikšti savo nuomonę raštu.Atskiroji nuomonė gali būti rašoma nesutinkant su kasacinio teismo
sprendimu arba nepritariant jo motyvams.Teisėjo išdėstyta atskiroji nuomonė pridedama prie bylos.(CPK 286 str.7d.)
Kaip ir bet kuris kitas teismo procesinis dokumentas, kasacinio teismo nutartis( nutarimas) turi būti išdėstyta raštu ir
pasirašyta.Taigi, kasacinio teismo nutartis ( nutarimas) laikoma priimta, kai ji yra išdėstyta raštu ir pasirašyta. Priimta
nutartis(nutarimas) raštu išdėstoma jos tekstą surašant ranka arba panaudojant spausdinimo technines priemones.Kai bylą
išsprendžia trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija, priimtą nutartį turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai.Pasirašyti
Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pagal įstatymą būtina tik skyriaus plenarinės sesijos
posėdžio pirmininkui ir pranešėjui. Priimant kasacinio teismo nutartį pareikšta atskiroji nuomonė taip pat turi būti išdėstyta raštu ir
ją pareiškusio teisėjo pasirašyta, tačiau teisėjas pasirašęs atskirąją nuomonę, neatleidžiamas nuo įstatymo nustatytos pareigos
pasirašyti priimtą teisėjų kolegijos nutartį, taip pat civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą, jeigu jis yra skyriaus
plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, pranešėjas.
Pagal bendrą taisyklę išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas turi priimti nutartį( nutarimą) įgyvendinančią šio teismo teises, nustatytas
CPK359str.1dalies 1-6 punktuose ir 360 str. arba teismas turi teisę nutraukti kasacinį procesą(CPK349 str.2d.).Išimtis yra atvejis
nurodytas CPK 358 str.5 dalyje.Kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą, priima nutartį galutinės nutarties(nutarimo) priėmimą
atidėti.CPK358 str.3dalis nustato, kad kasacinis teismas įpareigojamas priimti nutartį išnagrinėjęs bylą, susidedančią iš įžanginės ir
rezoliucinės dalių. Tai reiškia, kad išnagrinėjęs bylą kasacinio teismo priimta nutartis( nutarimas) turi būti raštu išdėstyta taip, kad
jos turinys atitiktų 361str.2dalies1-6 punktuose ir 5 dalyje nustatytus reikalavimus.Kasacinis teismas privalo nutartį surašyti per 20
dienų nuo priėmimo dienos.Nurodytas terminas kasacinio teismo nutartims9 nutarimamas0 priimtoms tiek rašytinio, tiek žodinio
proceso tvarka.Per šį terminą turėtų būti surašoma ir atskira teisėjo nuomonė, t.y. išdėstomi argumentai, kuriais remiantis
nesutinkama su šio teismo sprendimo motyvais.
358str.4dalis nustato, kad jei byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka,kasacinis teismas priimtą nutartį(nutarimą) turi paskelbti teismo
posėdžio salėje.Tai patvirtina, kad rašytiniame procese byla nagrinėjama byloje dalyvaujantiems asmenims nedalyvaujant, todėl šiuo
atveju teismo posėdžio salėje kasacinio teismo priimta nutartis negali būti paskelbta.Jei priimant kasacinio teismo nutartį( nutarimą)
vienas ar keli teisėjai pareiškia atskirąją nuomonę, skelbiant nutartį( nutarimą) turi būti pranešama, kad tokia nuomonė yra(286
str.6d., 340 str.5d).
358str.5 dalis suteikia bylą nagrinėjusiam kasaciniam teismui( tiek teisėjų kolegijai tiek civ.bylų skyriaus plenarinei sesijai) teisę
atidėti kasacinio teismo nutarties ( nutarimo) priėmimą, ir reiškia, jog taisyklė, kad teismas nutarti( nutarimą) priima iš karto po to,
kai bylą išnagrinėja nėra absoliuti. Teismas, nutaręs atidėti nutarties (nutarimo)priėmimą priima motyvuotą nutartį, kurioje
nurodomas konkretus nutarties( nutarimo) priėmimo laikas.Ši nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje, t.y. laikantis
teisėjų pasitarimo slaptumo taisyklių.Atidėti nutarimo( nutarties) priėmimą teismas gali įgyvendinti tiek rašytinio, tiek žodinio
proceso atveju.Tačiau atidėti nutarties(nutarimo) priėmimą kasaciniam teismui leidžiama, bet ne ilgesniam kaip20 dienų
laikotarpiui.Nutarties( nutarimo) atidėjimo laikotarpiu teisėjai gali nagrinėti ir kitas bylas.

15. KASACINIO TEISMO NUTARTIES (NUTARIMO) TURINYS, TEISINĖ GALIA IR REIKŠMĖ. (Vita)
Kasacinis teismas išsprendžia bylą priimdamas nutartį. Jei bylą nagrinėjo LAT Civ. bylų skyriaus plenarinė sesija, priimamas
nutarimas.
Nutartis (nutarimas) turi atitikti turiniui keliamus reikalavimus, t.y. turėti tam tikrus būtinus elementus. Turinio išdėstymui neturi
reikšmės ar byla išnagrinėta žodinio, ar rašytinio proceso tvarka (išskyrus tai, kad kai priimta žodinio proc tvarka, turi būti nurodyti
ir asmenys, kurie dalyvavo posėdyje). CPK 361 str. nurodo iš kokių elementų susideda nutartis (nutarimas). Šitaip siekiama
užtikrinti teismo nutarties (nutarimo) aiškumą ir išsamumą, išvadų nuoseklumą ir pagrįstumą, kad visos dalys būtų tarpusavyje
suderintos.

361 straipsnis. Teismo nutarties (nutarimo) turinys

1. Kasacinio teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė dalys.
2. Įžanginėje nutarties (nutarimo) dalyje nurodoma:
1) nutarties (nutarimo) priėmimo laikas ir vieta;
2) nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis;
3) asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą kasaciniame teisme (žodinio proceso atveju);
4) kasatorius;
5) skundžiami teismų sprendimai (nutartys);
6) šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas.
3. Aprašomojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti:
1) trumpas bylos aplinkybių išdėstymas;
143
2) sprendimų (nutarčių) esmė;
3) kasacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties)
teisėtumui, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo.
4. Konstatuojamojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti:
1) įstatymai ir motyvai, kuriais remdamasis kasacinis teismas padarė išvadą;
2) aktuali teismų praktikai teisės taikymo ar aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklė.
5. Rezoliucinėje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti nurodytas kasacinio teismo sprendimas.
6. Nutartį priėmusi teisėjų kolegija gali pasiūlyti skelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje.

1. Įžanginė dalis.
Leidžia identifikuoti patį kasacinio teismo sprendimą, šio teismo sudėtį, išnagrinėtą bylą, šalis, ginčo objektą ir pan. (žr. CPK 361
str.) Taigi ši dalis turi būti maksimaliai informatyvi.

2. Aprašomoji dalis.
Čia išdėstoma bylos esmė (ieškinio dalykas, pagrindas, atsakovo atsikirtimai, bylos nagrinėjimo eiga), byloje priimtų sprendimų
(nutarčių) esmė (nurodomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime(nutartyje) padarytos išvados ir jas
pagrindžiantys motyvai), kasacinio skundo pagrindai, prašymas ir kt. (žr. str.). Šioje dalyje nerašoma tai, kas neturi jokios reikšmės
kasaciniam bylos nagrinėjimui. Nuo pirmosios dalies aprašomąją skiria žodžiai „teisėjų kolegija nustatė“, o nuo trečiosios- „teisėjų
kolegija konstatuoja“. Turi būti ne kartojami skundžiamų teismo sprendimo (nutarčių), kasacinio skundo ir atsiliepimo i skundą
turinys, o glaustai išdėstomi esminiai faktai, išvados, pagrindai ir argumentai.

3. Konstatuojamoji dalis.
Viešojo intereso požiūriu būtent ši dalis yra svarbiausia. Čia išdėstomi argumentai, kuriais grindžiama rezoliucinė dalis, pateikiamas
teisės normų aiškinimas. Taigi remiasi procesinėmis ir materialiosiomis teisės normomis, bei ankstesnėmis savo nutartimis
(nutarimais) ir jose pateiktais teisės aiškinimais (teismas daro nuorodas). Šioje nutarties dalyje teismas suformuluoja teisės aiškinimo
ir taikymo taisyklę (taigi kartu ir kuria teisę).Visa tai užtikrina precedentinę kasacinio teismo nutarčių galią, todėl ši dalis turi būti
itin kruopščiai surašyta. Nereikia detalizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla arba nėra jai reikšmingi.

4. Rezoliucinė dalis.
Šią dalį sudaro teismo sprendimas (vienas iš CPK 359 str. nurodytų). Jis grindžiamas argumentais, nurodytais konstatuojamoje
dalyje. Visais atvejais turi būti nurodoma, kad nutartis yra galutinė ir neskundžiama, įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Pagrindinis bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme tikslas - formuoti vieningą teismų praktiką, aiškinant ir taikant teisės normas.
Taigi priimtas sprendimas įgauna precedento galią, ir reikšmingas tuo, kad vienodina teismų praktiką ir taip suteikia daugiau
stabilumo teisinei sistemai ir pan. (manau tai turėtų būti aptarta antram klausime, tai nesikartosiu).

22 tema. PROCESO ATNAUJINIMAS

1. PROCESO ATNAUJINIMO SAMPRATA, REIKŠMĖ IR PAGRINDAI. (Rūta Š.)

Samprata ir reikšmė

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus sprendimui, gali atsirasti naujų aplinkybių dėl kurių galima suabejoti priimtu teismo sprendimu ar
vykusio teismo proceso tinkamumu. Šitaip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių (pvz:teismo spr priimtas asmeniui, kuris apskritai
nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, taip pat gali paaiškėti aplinkybių, kurių BDA nežinojo, buvo nežinomos faktinės aplinkybės,
kurios būtų lėmusios kitokią bylos baigtį.).
Proceso atnaujinimas – savarankiška CP stadija, kurios tikslas – užtikrinti teisėtumą CP. Ši stadija yra išimtinė, ekstraordinarinė,
nes galima tik įstatyme nurodytais atvejais.
Nuo apeliacijos ir kasacijos proceso atnaujinimo institutas iš esmės skiriasi:
1. Apeliacijos ir kasacijos atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas arba tik
teisėtumas. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami pagal bylos medžiagą nagrinėjant byla instancine tvarka.
Proceso atnaujinimo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra įstatyme nurodytų aplinkybių, kurioms esant reikia bylą
išnagrinėti pakartotinai, buvimas ar nebuvimas, nes kol tos aplinkybės neatsirado teismo sprendimo ir pagrįstumo
klausimas apskritai nebuvo keliamas. Nustačius tokias aplinkybes, byla gali būti nagrinėjama pakartotinai, ir jas įvertinus,
byloje priimtas teismo spr gali būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, bet gali būti ir nekeičiamas. Byloje priimto
teismo spr (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas proceso atnaujinimo atveju yra naujų, išnagrinėjus bylą
paaiškėjusių aplinkybių padarinys, o ne tiesioginės sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės rezultatas.
2. Apeliacijos ir kasacijos atveju spr naikinamas dėl bylą nagrinėjusio žemesnės instancijos teismo padaryto fakto ar ( ir)
teisės klaidų (tikrinamas faktinis ir teisinis arba tik teisinis bylos aspektas, bylą nagrinėjusių teismų procesiniai veiksmai).
Atnaujinus procesą teismo sprendimas gali būti panaikintas bylą nagrinėjusiam teismui ir nepadarius jokio pažeidimo.
Proceso atnaujinimo institutas taip pat leidžia išsiaiškinti faktus, kurių nebuvo galima išsiaiškinti dėl vienos iš šalių kaltės.
Taigi proceso atnaujinimo uždavinys atsakyti į du klausimus:
• Ar yra ar ne įst nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai;
144
 • O jeigu jie yra tai ar turėjo kokią nors įtaką byloje priimtam spr (nutarčiai) ir pačiam teismo procesui.
3. Apeliacijos ir kasacijos atveju tikrina ir esant pagrindo panaikina aukštesnės instancijos teismas. Proceso atnaujinimo
atveju proceso atnaujinimo klausimą dažniausiai sprendžia pirmosios instancijos teismas, kuris nustatęs, esant tam
pagrindo, panaikina savo anksčiau priimtą sprendimą.
4. Iš esmės skiriasi apeliacijos ir kasacijos bei proceso atnaujinimo pagrindai, tvarka, asmenys, turintys teisę inicijuoti
procesą, teismai, nagrinėjantys bylą, teismo teisės. Nors kai kurie proceso atnaujinimo ir apeliacijos (kasacijos) pagrindai
sutampa, tačiau proceso atnaujinimo pagrindas tos pačios aplinkybės gali būti tik kai nebuvo galimybės pasinaudoti
instancine tvarka.
5. Daugeliu atvejų norint pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, turi būti išnaudotos apeliacijos ir kasacijos galimybės. Tik
jų neišnaudojus ar negalėjus jomis pasinaudoti, galima prašyti atnaujinti procesą. Laiko atžvilgiu tai vėlesnė proceso
stadija.
LAT: „Dažniausiai šis institutas naudojamas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir
interesus kitais teismų spr teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Tais atvejais, kai įst asmeniui
nesuteikia apeliacijos ar kasacijos teisės, proceso atnaujinimo institutas yra vienintelė galimybė pasiekti, kad suinteresuoto
asmens teises pažeidžiantis teismo spr būtų panaikintas. Teismai turi atsižvelgti į tai, kad apeliacijos teisę turi tik BDA, taip pat
įst numatyti kasacijos ribojimai.“ „Šio instituto tikslas, kad būtų įvykdytas teisingumas. Jis leidžia maximaliai užtikrinti, kad
nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo spr tais atvejais , kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko
ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Teismas proceso atnaujinimą reguliuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o
atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įst leidėjo ketinimus. Esant pagrįstam pagrindui abejoti priimtų teismo spr teisėtumu ir
pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais, reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą.“
Procesą galima atnaujinti ne visais atvejais. Atsižvelgdamas į kai kurių bylų ypatumus, įst nustato proceso atnaujinimo
ribojimus.
Tuo pačiu pagrindu atnaujinti procesą galima prašyti tik vieną kartą. Jeigu teismas atsisakė atnaujinti procesą arba prašymą
panaikinti ar pakeisti spr (nutartį) atmetė, pakartotinai kreiptis tuo pačiu pagrindu su prašymu atnaujinti procesą neleidžiama.
(CPK 374 str).

Pagrindai

Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai
civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos
papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika;
Kol kas šiuo pagrindu nėra atnaujinta nė viena byla. Šiuo pagrindu byla bus atnaujinta tik tuo atveju, kai Strasbūro konstatuotą
pažeidimą bus galima pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo.
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
Naujai paaiškėjusios aplinkybės pripažintinos tos, kurios:
• buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą;
• pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos;
• pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo spr;
• turi esminę reikšmę bylai,t.y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitoks
sprendimas.
Naujai paaiškėjusių aplinkybių negalima painioti su:
 naujomis aplinkybėmis, t.y. tomis, kurios atsirado jau priėmus spr. Naujos aplinkybes yra pagrindas pareikšti naują
ieškinį.
 pasikeitusiomis apl, t.y. buvusiomis nagrinėjant bylą, tačiau priėmus teismo spr kokybiškai pasikeitusiomis. Taigi ir
šiuo atveju turėtų būti pareiškiamas naujas ieškinys.
 Naujai paaiškėjusia apl nelaikytinas įstatymų, kuriais rėmėsi teismas priimdamas spr, pasikeitimas. Tačiau kai
priimami nauji įst, kuriuose nurodytas jų grįžtamasis galiojimas, galima reikalauti peržiūrėti spr dėl naujai paaiškėjusių
apl. Teiso spr, priimtas remiantis aktu, vėliau pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, neturėtų būti naikinamas.
Jeigu naujai paaiškėję įrodymai atitinka visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, teismas turėtų atnaujinti procesą.
Paprastai nauji įrodymai, esantys pagrindas atnaujinti procesą, yra tik rašytiniai įrodymai, o ne kitos įrodinėjimo priemonės (taip
mano ir LAT).

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo
parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų
suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;
Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant 2 sąlygoms:
 minėtos apl turi būti konstatuotos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
 Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis civilinę bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi ir jos
buvo teismo spr priėmimo pagrindas.
4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos,
padarytos nagrinėjant tą bylą;
Šiuo atveju procesas atnaujinamas jeigu yra 2 sąlygos:
 Nusikalstami atitinkamų asmenų veiksmai turi būti konstatuoti teismo nuosprendžiu;
145
  Nusikaltimai turi būti padaryti nagrinėjant civilinę bylą, procesą, kurioje prašoma atnaujinti. Jeigu
nusikaltimai nesusiję su išnagrinėta byla, pagrindo atnaujinti procesą nėra.
5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių
institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti;
Kitos institucijos nutarimo, kuriuo, kaip vienu iš rašytinių įrodymų, remtasi priimant spr, panaikinimas irgi yra pagrindas
atnaujinti procesą Tačiau pagrindas atnaujinti spr yra tik individualaus pobūdžio aktas, todėl negalima atnaujinti proceso, jeigu
panaikinamas arba pakeičiamas anksčiau galiojęs teisės aktas – įst, Vyriausybės nutarimas ar pan.
6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;
Pareiškėjas savo neveiksnumu ir neatstovavimu negali remtis, jeigu turėjo galimybę šiuo pagrindu apskųsti teismo sprendimą
apeliacine ar kasacine tvarka.
7) jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;
Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas tik kai teismo sprendimas iš tikrųjų turėjo įtakos neįtraukto į bylą asmens teisėms ir
pareigoms.
8) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;
Šiuo pagrindu negali remtis asmuo, kuris turėjo galimybę skųsti spr apeliacine ar kasacine tvarka ir nurodyti buvus šį pažeidimą.
Sąvoka „neteisėtos sudėties teismas“ apima atvejus, kai bylą išnagrinėjo asmuo, kurio, kaip teisėjo, įgaliojimai jau buvo
pasibaigę arba kuris dar nebuvo įgijęs teisėjo įgaliojimų, kai buvo pažeistos teisėjų kolegijos sudarymo taisyklės arba teisėjų
kolegija buvo sudaryta apskritai nesilaikant teisėjų kolegijų ar bylų paskirstymo taisyklių, kai teisėjas negalėjo nagrinėti bylos
dėl apl, nurodytų CPK 65 ir 71 str. Nėra pagrindas atnaujinti procesą šiuo atveju teismingumo taisyklių pažeidimas.
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas
(nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti
procesą šiame punkte numatytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo
peržiūrėti apeliacine tvarka (tačiau šiuo pagrindu negalima prašyti atnaujinti proceso bylose, kurios buvo peržiūrėtos
kasacine tvarka)..
Šis pagrindas nustatytas todėl, kad neapskundus spr apeliacine tvarka, kasacija negalima ir ši klaida nebegali būti ištaisyta
instancine tvarka. Todėl privatus ir viešasis interesai reikalauja, kad ši laida būtų ištaisyta

Šio straipsnio (366 str.) 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytais atvejais procesas neatnaujinamas, jeigu šiais pagrindais
prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.
Prašymas procesą atnaujinti yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar
santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo
partnerystę.

2. PRAŠYMŲ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO TURINYS, JŲ PATEIKIMO TERMINAI IR TVARKA. (Eglė T.)

Prašymus atnaujinti procesą gali nagrinėti skirtingi teismai. Prašymas atnaujinti procesą paduodamas teismui, kuris išnagrinėjo bylą
kaip pirmosios instancijos teismas. Tokia taisyklė yra todėl, kad atnaujinus procesą ir sprendimą panaikinus, byloje dalyvaujantys
asmenys turėtų teisę pasinaudoti instancine teismų sistema. Tokie prašymai nagrinėjami toje pačioje civilinėje byloje, kurioje
prašoma atnaujinti procesą. Tačiau yra dvi išimtys:
1. Prašymus atnaujinti procesą remiantis Europos žmogaus teisių teismo sprendimu nagrinėja LAT.
2. Prašymus atnaujinti procesą dėl to, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo neteisėtos sudėties, nagrinėja tas teismas, kuriame šis
pažeidimas buvo padarytas.

Pagal CPK 365 str. teisę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą turi:
a) šalys, tretieji asmenys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Šalių ir trečiųjų asmenų atstovai pagal pavedimą
prašymą gali pateikti tik jeigu tokia teisė specialiai aptarta įgaliojime;
b) asmenys, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, tačiau kurių teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia
sprendimas ar nutartis. Šie asmenys gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo tik CPK 366 str. 1 d. 7 p.
pagrindu;
c) LR generalinis prokuroras, jeigu, jo nuomone, būtina ginti viešąjį interesą.

Prašymo atnaujinti procesą terminai

CPK 368 str. numato dviejų rūšių terminus:
- nustatytas 3 mėn. terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti. Terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pareiškėjas
sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Terminas nėra naikinamasis. Todėl jį
praleidus pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti procesą turi pateikti ir prašymą atnaujinti praleistą terminą ir nurodyti
termino praleidimo priežastis. Priešingu atveju teismas atsisako atnaujinti procesą. Teismas, termino praleidimo priežastis,
pripažinęs svarbiomis, praleistą trijų mėn. terminą atnaujina.
- nustatytas 5 metų naikinamasis terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos. Terminui
praėjus, terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti nebegali būti atnaujinamas, todėl teismas atsisako atnaujinti procesą.
Tačiau prašymams atnaujinti procesą remiantis EŽTT sprendimu šis naikinamasis terminas netaikomas.

146
Prašymo atnaujinti procesą turinys
Asmuo, suinteresuotas atnaujinti procesą, turi paduoti prašymą jį atnaujinti, kuris atitiktų CPK 111 str. ir 369 str. reikalavimus. Be
to, prašyme turi būti nurodyta:
• koks teismas ir kokioje byloje priėmė sprendimą ar nutartį;
• proceso atnaujinimo pagrindas ir atnaujinimo motyvai;
• aplinkybės, patvirtinančios, kad nėra praleistas terminas;
• pareiškėjo prašymas (kaip teismas turėtų pasielgti);
taip pat gali būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą.
Prie prašymo pateikiami įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo terminų buvimą, taip pat įrodymai, kad sumokėtas 100 Lt
žyminis mokestis. Pareiškėjas, praleidęs terminą prašymui paduoti, turi pateikti prašymą atnaujinti praleistą terminą ir nurodyti jo
praleidimo priežastis.

3. PRAŠYMŲ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO NAGRINĖJIMAS. (Monika V.)

• Teisėjas sprendžia dėl prašymo atnaujinti procesą priėmimo (teisėjas, dėl kurio priimto sprendimo (nutarties) prašoma
atnaujinti procesą, neturi teisės spręsti 370str. 5d.)

Teisėjas patikrina ar pareiškėjas laikėsi formalių reikalavimų:

1. ar prašymo turinys atitinka CPK 111, 369 str. reikalavimus;
2. ar sumokėtas žyminis mokestis;
3. ar nepažeistos teismingumo taisyklės;
4. ar prašymą padavė veiksnus asmuo;
5. ar pašymą pareiškėjo vardu padavė įgaliotas asmuo

Jei pažeistas kuris nors iš reikalavimų, 1 ir 2 atvejais teisėjas nurodo terminą trūkumams pašalinti, o 3, 4 ir 5- atsisako priimti
prašymą priimdamas nutartį. Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (370 str. 1d.)

• Jei nėra formalių trūkumų, teisėjas nutartimi prašymą priima.

Priėmęs prašymą, šalims ir tretiesiems asmenims teismas išsiunčia jo nuorašus, paskiria prašymo nagrinėjimo teismo posėdyje datą
(ne anksčiau kaip per 14 dienų nuo prašymo priėmimo dienos). Per tą laiką byloje dalyvaujantys asmenys gali teikti atsiliepimus į
prašymą atnaujinti procesą.

• Prašymas nagrinėjamas teismo posėdyje. Vyksta žodinis procesas, laikantis pirmosios instancijos posėdžių tvarkos.
Tikrinama ar nepraleistas prašymo padavimo terminas, nustatytas 368 str. ir ar yra pagrindo atnaujinti procesą, pagal 366
str. 1d.
1. Jei terminas nepraleistas ir pagrindo atnaujinti yra- teismas nutartimi atnaujina procesą, nurodydamas
atnaujinimo pagrindą.
2. jei terminas praleistas ir pagrindo atnaujinti nėra, arba jei tik pagrindo atnaujinti procesą nėra- teismas nutartimi
atsisako atnaujinti procesą (ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą, išskyrus atvejus, kai ją
priima apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas. Kasacinio teismo nutartis neskundžiama, o apeliacinės
instancijos skundžiama tik paduodant kasacinį skundą.)
4. TEISMO, NAGRINĖJANČIO PRAŠYMĄ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO, TEISĖS. (Renata)

Teismas, nutartimi atnaujinęs bylos nagrinėjimą, paskiria atnaujintos bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Atnaujinta byla gali
būti pradėta nagrinėti iš karto tame pačiame teismo posėdyje, kuriame buvo nuspręsta atnaujinti procesą, jeigu nėra reikalo atlikti
paruošiamųjų veiksmų ir su tuo sutinka byloje dalyvaujantys asmenys. Jei paskiriamas kitas posėdis, iki posėdžio atliekami
paruošiamieji veiksmai, tam, kad byla būtų išnagrinėta pirmame posėdyje.
Posėdis vyksta pagal bendrąsias CPK taisykles, nustatytas teismo posėdžiams atitinkamame teisme. Posėdyje aiškinamasi, ar turi
įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui aplinkybės, dėl kurių buvo atnaujintas procesas.

Išnagrinėjęs bylą teismas gali (CPK 371 str.):

1) nutartimi prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti;
Kai nustatyta, kad aplinkybės, dėl kurių atnaujintas procesas, neturėjo jokios įtakos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumui ir
pagrįstumui;
2) sprendimu (nutartimi) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti;
Nustatęs, kad aplinkybės, dėl kurių procesas atnaujintas, turėjo įtakos teismo sprendimo (nutarties teisėtumui, teismas, išnagrinėjęs
bylą, gali jį pakeisti;
(Pvz.: jei dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nustatoma, kad padaryta žala yra didesnė, teismas padidina ieškovo naudai priteistą
sumą).
3) sprendimu (nutartimi) panaikinti ankstesnį teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį).

147
 (Pvz.: jei priimant ankstesnį sprendimą (nutartį), kuriuo buvo patenkintas ieškinys, buvo remtasi eksperto išvada, o įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu nustatyta, kad buvo pateikta iš anksto žinoma melaginga išvada, nelikus eksperto išvados ir nesant kitokių
įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą, ieškinys bus atmestas).
Teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės
galios.
Panaikinęs ar pakeitęs teismo sprendimą, kuris buvo įvykdytas ar pradėtas vykdyti, teismas šalies prašymu tuo pačiu sprendimu
(nutartimi) vadovaudamasis CPK 760 – 762 str. nusprendžia ir dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo.

22 TEMA
23 tema. ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI
SUMARINIS PROCESAS

1. BYLŲ, SUSIJUSIŲ SU VIEŠOJO INTERESO APSAUGA, NAGRINĖJIMO YPATUMŲ PRIELAIDOS. (Julija)

Valstybės dalyvavimo civiliniame procese ypatumai

LR įstatymų nustatytais atvejais, laikantis civilinio proceso normų reikalavimų, civilinę bylą iškelti teisme gali kiti asmenys arba
institucijos, siekiant apginti viešąjį interesą, kuris pagal savo turinį gali būti tik viešasis arba tik viešasis su privataus elemento
turiniu. Visais atvejais, reiškiant ieškinį asmenims, ginantiems viešąjį interesą, būtina atsižvelgti į teisinių santykių rūšį, t.y.
ieškinio dalyką, dėl kurio keliama byla.
Teisinių santykių rūšys, iš kurių asmenys gali pradėti procesą, ginant viešąjį interesą, numato LR CPK 1 str. Tai reiškia, kad
viešasis interesas gali būti ginamas visuose santykiuose, kurie yra civilinio proceso dalykas.
Civilinė byla su viešuoju interesu turi šiuos ypatumus:
▪ Procesinės normos numato specialią nagrinėjimo tvarką, procesinių veiksmų turinį tiek teismui, tiek asmeniui, pareiškusiam
ieškinį, ginant viešąjį interesą.
▪ Šiose bylose teismui suteikta speciali teisė būti aktyviam renkant įrodymus, ginant pažeistą viešąjį interesą.
▪ Procesinės normos numato specialių asmenų sąrašą, turinčių teisę pagal įstatymą kelti bylą teisme, ginant viešąjį interesą. LR
CPK 49 str. nurodo šių asmenų grupes: valstybės, savivaldybių pareigūnai, šių institucijų valdymo organai, profesinės sąjungos,
įsteigtos pagal įstatymą (tik dėl profesinės sąjungos narių ir tik dėl darbo teisinių santykių) ir kiti asmenys (įstatyminiai globėjai,
rūpintojai, gydymo, globos įstaigos), kuriais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
Viešasis interesas civiliniame procese gali būti ginamas dviem būdais:
1. R
eiškiant ieškinį teisme
2. P
ateikiant išvadą teisme
Viešojo intereso gynimo, pareiškiant ieškinį ypatumai:
▪ Asmuo, institucija, reiškiant ieškinį, ginant viešąjį interesą, gali būti ieškovu byloje arba asmeniu su procesine padėtimi, ginant
viešąjį interesą.
▪ Asmuo, kurio interesas ginamas ir kuris turi viešojo intereso elementą, turi ieškovo procesinę padėtį.
Viešojo intereso elementai tai:
▫ privatūs asmenys, neveiksnūs, ribotai veiksnūs, kuriems reikalinga globa, rūpyba;
▫ juridiniai asmenys, kurių akcijų dalį sudaro valstybės kapitalas arba valstybės įmonės, taip pat pati valstybė, kaip spec. juridinis
asmuo, dažniausiai kurio būna pažeidžiamas turtinis interesas.
▪ Jei asmuo, pareiškęs ieškinį, ginant viešąjį interesą, save įvardija ieškovo procesine padėtimi, ieškinio reikalavimas, ginant
viešąjį interesą, tenkinamas ne, pareiškiančio ieškinį, asmens naudai, o asmens, kurio interesas ginamas, naudai.
Asmenys, kurių interesas ginamas ieškiniu prokurorų ar kitų institucijų, civiliniame procese gali būti ir trečiaisiais asmenimis.
tokiu atveju ieškinio reikalavimas, ginant viešąjį interesą, patenkinamas trečiojo asmens naudai.
Asmenys, reikšdami ieškinį su viešuoju elementu, privalo laikytis visų reikalavimų, kurie keliami ieškovui (pvz., įforminti ieškinį,
pridėti įrodymus), išskyrus reikalavimą dėl žyminio mokesčio (jo mokėti nereikia).
Asmenys, pareiškę ieškinį, ginant viešąjį interesą, turi ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas CPK ir tai reiškia, kad
asmuo, pareiškęs ieškinį, ginant viešąjį interesą, turi teisę atsisakyti nuo ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką, pagrindą ir kt.
Asmeniui, pareiškusiam ieškinį, ginant viešąjį interesą, atsisakius nuo ieškinio, procesas tokioje byloje gali tęstis, jei asmuo, kurio
interesas tokiu ieškiniu buvo ginamas, pakeičia savo procesinę padėtį į pagrindinio ieškovo procesinę padėtį tam tikslui
įformindamas ieškinį dėl savo pažeistos teisės gynimo.
Civilinio proceso bylose su viešuoju interesu teismas yra aktyvus, nes privalo imtis visų priemonių, būdų įrodymams surinkti,
bylos aplinkybėms nustatyti, siekiant kuo greičiau apginti viešąjį interesą.
Išvada civiliniame procese
Tai žodine arba rašytine forma pareikšta nuomonė, kurios pagrindu sudaromos sąlygos greičiau, teisingiau ir objektyviau
išnagrinėti kilusį ginčą konkrečioje civilinėje byloje.
Institucijos (asmenys), teikiančios išvadą civilinėje byloje, turi procesinę padėtį asmenų, teikiančių išvadą byloje, padėtį. Šių
asmenų naudai teismo sprendimas nepriimamas. Priimtas teismo sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių asmenų, teikiančių
išvadą byloje teisėms ir pareigoms.
Asmenys, teikiantys išvadą byloje, atlieka pagalbinį vaidmenį tiesai nustatyti byloje. Materialinės teisės normos (CK) numato
konkrečias bylų kategorijas, asmenų sąrašą, kurie gali ir privalo teikti išvadas byloje.

148
 ▪ Šeimos teisiniai santykiai - pagrindinė civilinių teisinių santykių grupė, kurioje būtina išvada byloje. Šeimos santykių bylose
išvadą, ginant viešąjį nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir kitų vaikų interesus, teikia valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos.
▪ Globos ir rūpybos teisiniai santykiai – dėl šių santykių grupės išvadą teikia socialinės apsaugos, globos ir rūpybos įstaigos,
medicinos įstaigos ir kt.
Valstybės institucijos dažnai įtraukiamos į procesą, kai:
1. Sprendžiamos šeimyninės bylos, kai sprendžiamos nepilnamečių problemos (išlaikymas, tėvystės ar motinystės nustatymas ir
pan.).
2. Vaiko teisėm kontroliuoti turi teisę pareikšti ieškinį teisme, jei pamato, kad pažeistos vaiko teisės ir reikia jas ginti.
3. Teismas, spręsdamas bylą dėl įvaikinimo, įtraukia įvaikinimo institucijas, kad šios pateiktų išvadas ar įvaikinimas atitinka šio
vaiko teises.
Jeigu nebūtų tokios galimybės, teismas pats turėtų aiškintis labai daug aplinkybių. Valstybės institucijos išvada laikoma rašytiniu
įrodymu, tai yra teismas šią išvadą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tai reiškia, kad ši išvada nėra teismui
privaloma, tačiau atmesti šią išvadą teismas gali tik argumentuotai.
Asmenį, privalantį pateikti išvadą byloje, į bylos nagrinėjimą įtraukia ieškovas, kiti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys arba
teismas.
Asmenys, teikiantys išvadą byloje, civiliniame procese gali pasisakyti tik dėl savo pateiktos išvados turinio. Šie asmenys neturi nei
ieškovo, nei atsakovo procesinių teisių ir pareigų. Pagrindinė šių asmenų pareiga – pateikti išvadą byloje, teisės – užduoti klausimus
dalyvaujantiems byloje asmenims dėl faktinių aplinkybių, patikslinti išvadą, ją pakeisti, jos atsisakyti, pateikti kitą išvadą, dalyvauti
parengiamajame posėdyje, pasisakyti baigiamosiose kalbose.
Ieškinys viešajam interesui apginti. Savarankiškas ieškinio dalykas – viešas interesas. Ieškovas – valstybė (prokuroras, VTAT ir
pan.); gali būti valstybė + įmonė, pvz. vaikai gali būti trečiaisiais asmenimis, kai ginant viešą interesą apginamos jų teisės.

2. BYLŲ, KYLANČIŲ IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ, NAGRINĖJIMO YPATUMAI. BYLŲ DĖL SANTUOKOS
NUTRAUKIMO, PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA, SUTUOKTINIŲ GYVENIMO SKYRIUM (SEPARACIJOS)
NAGRINĖJIMAS. (Santa)
Bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumai

LR konstitucija šeimą laiko itin svarbiu socialiniu institutu, sudarančiu visuomenės ir valstybės pagrindą, bei įpareigoja
valstybę šeimą globoti ir saugoti. Sustiprėjęs viešasis interesas, egzistuojantis šeimos teisinių santykių reguliavimo srity, negali likti
nuošaly ir nagrinėjant iš šių teisinių santykių kylančius ginčus bei pasireiškia padidėjusiu visos visuomenės suinteresuotumu šeimos
bylų baigtimi. Tai lemia nagrinėjimo ypatumus- įstatymų leidėjas šių bylų procesui daro reikšmingas kai kurių pagrindinių CP
principų išimtis. Bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumai nustatomi atsižvelgiant į viešąjį interesą.
CPK 376.1 str. norma- bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių šalių rungimosi principo taikymo apribojimas.
Siekdamas ne tik formaliąja, bet ir materialiąja prasme priimti teisingą sprendimą, įstatymų leidėjas šeimos bylą nagrinėjančiam
teismui suteikia galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei tai, teismo nuomone, reikia bylai teisingai išspręsti.
Manoma, kad ši aplinkybė prisideda prie proceso koncentracijos užtikrinimo, nes teismui, dar besirengiančiam nagrinėti bylą,
suteikiama galimybė išreikalauti visus įrodymus, kuriais šalys nesirėmė, bet jie reikalingi bylai teisingai išspręsti, o kartu sudaro
objektyvias prielaidas padaryti tai jau pirmame teismo posėdyje.
Teismas taip pat privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai.
CPK 377 str.- teismo teisė atsisakyti priimti naujus įrodymus tik tuomet, kai tuo tyčia siekiama vilkinti procesą. Be to,
ieškovui šeimos bylose suteikiama teisė keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovui – pareikšti priešieškinį iki bylos nagrinėjimo
iš esmės pabaigos. Tuo tarpu kitose bylose siekiant koncentruotumo tai daryti leidžiama iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje. 378 CPK str. šeimos bylose nenumato ir tokios kitais atvejais labai veiksmingos koncentruotumo užtikrinimo priemonės,
skatinančios proceso šalis atsakingai vertinti savo atvykimo teismo posėdį pareigą, kaip teismo sprendimo priėmimas už akių.
Šio įst. nuostatos neturėtų sudaryti klaidingo įvaizdžio, jog šeimos bylose apskritai atsisakoma proceso koncentracijos kaip
vieno iš kertinių procesinių principų. Byla, kylanti iš šeimos teisinių santykių, dažnai labai glaudžiai susijusi su tokių socialiniu
požiūriu menkai apsaugotų subjektų kaip vaikai, įvaikiai, globotiniai ir kt. teisėmis bei interesais, todėl ją išnagrinėti teisingai ir
kaip galima operatyviau suinteresuotas tiek teismas, tiek ir visuomenė apskritai. Dėl šių priežasčių proceso koncentruotumą šeimos
bylose siekiama užtikrinti tokiais būdais kaip jau minėtoji teismo teisė savarankiškai rinkti įrodymus ir taip užtikrinti greitą procesą-
dėl to tikėtina, jog byla materialiąja prasme bus išspręsta teisingai.
Dispozityvumo principas nagrinėjant šios kategorijos bylas nėra absoliutus- jį analogiškai riboja viešo intereso apsaugos
siekis. Šalys nėra visagalės proceso šeimininkės, be apribojimų disponuojančios ginčo dalyku ir pagrindu. Tuo tarpu teismas,
civiliniame procesiniame teisiniame santykyje atstovaujantis valstybinei valdžiai ir besirūpinantis visuomenės intereso užtikrinimu,
gali pagal CPK 377 str. 3 ir 4 dalis priimti sprendimą ultra petita- viršyti pareikštus reikalavimus bei taikyti alternatyvų subjektinių
teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą.
379 str. Ginčai, kylantys dėl šeimos teisinių santykių, nagrinėjami uždarame teismo posėdyje, jeigu to prašo bent viena iš
byloje dalyvaujančių šalių.
380 str. Kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti
išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai
neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko,
kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašomas į
teismo posėdžio protokolą ir vaiko pasirašomas.
SANTUOKOS NUTRAUKIMAS AR PRIPAŽINIMAS NEGALIOJANČIA, SUTUOKTINIŲ GYVENIMAS SKYRIUM
(SEPARACIJA)

149
 381 straipsnis. Ieškinio padavimas
1. Ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi
kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui
pagal ieškovo gyvenamąją vietą.
2. Ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno iš jų gyvenamąją vietą.
3. Ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia turi teisę pareikšti asmenys, nurodyti Civilinio kodekso 3.38–3.40
straipsniuose.
4. Prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (Civilinio kodekso 3.51 straipsnis) arba vieno
sutuoktinio pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (Civilinio kodekso 3.55 straipsnis) nagrinėjamas ypatingąja teisena.

382 straipsnis. Ieškinio turinys

Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma:
1) ieškovo ir atsakovo gimimo data ir vieta;
2) motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas nutraukti santuoką, pripažinti ją negaliojančia ar nustatyti gyvenimą skyrium
(separacija);
3) jeigu sutuoktiniai turi vaikų, – duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data) ir reikalavimas dėl jų gyvenamosios
vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, jeigu jų gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra nustatytas tėvų susitarimu. Jeigu vaikų
gyvenamoji vieta ir išlaikymas yra nustatyti tėvų susitarimu, kartu su ieškiniu teismui turi būti pateikiamas šis susitarimas;
4) duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro
patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalintino turto neturi, taip pat reikalavimas dėl išlaikymo sutuoktiniui priteisimo arba
nuoroda, jog išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu;
5) duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams
apie bylos iškėlimą (Civilinio kodekso 3.126 straipsnis);
6) nurodymas, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, jeigu ieškinys reiškiamas Civilinio kodekso 3.60 straipsnyje
numatytu pagrindu;
7) prašymas dėl to, kokios sutuoktinių pavardės turi būti po santuokos nutraukimo;
8) pridedamų prie ieškinio dokumentų sąrašas. Tarp pridedamų dokumentų turi būti santuokos liudijimo originalas, vaikų
gimimo liudijimų nuorašai, pažymos apie šalių gaunamas pajamas, išskyrus atvejus, kai ieškovas neturi galimybių pateikti šiuos
dokumentus.

383 straipsnis. Draudimas kelti kitus reikalavimus

Bylose, nagrinėjamose šiame skirsnyje nustatyta tvarka, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus šio Kodekso
385 straipsnio 1 dalyje.

384 straipsnis. Bylos nagrinėjimas

1. Kai ieškovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs nagrinėti bylą jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį,
teismas ieškinį palieka nenagrinėtą.
2. Kai atsakovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs bylą nagrinėti jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį,
teismas bylą nagrinėja iš esmės. Teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir tai pranešti atsakovui. Jeigu šiuo
atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio
litų bauda ir jis gali būti atvesdinamas.
3. Nagrinėdamas santuokos nutraukimo bylą, teismas imasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir turi teisę paskirti
sutuoktiniams terminą susitaikyti. Sutuoktiniams susitaikyti skiriamo termino bendra trukmė negali būti ilgesnė kaip šeši mėnesiai.
Paskyrus susitaikymo terminą, bylos nagrinėjimas sustabdomas. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš
sutuoktinių prašymu. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vienos iš šalių prašymu turi teisę sutrumpinti paskirtą susitaikymo
terminą. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas nekviečiant šalių, jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė
vienas iš sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuoką. Terminas susitaikyti nėra skiriamas, jeigu sutuoktinių taikymas gali pakenkti
reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinio nepilnamečių vaikų interesams. Šios dalies nuostatos taikomos ir
sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose.
4. Apie susitaikymą šalys praneša teismui. Rašytinis šalių pareiškimas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas
įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Gavęs šalių pareiškimą, teismas nutartimi bylą nutraukia. Šiame
straipsnyje numatytos teismo nutartys dėl bylos sustabdymo ir nutraukimo neskundžiamos. Teismo nutartis dėl bylos nutraukimo
neužkerta kelio kreiptis iš naujo į teismą dėl santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos).
5. Teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Civilinio kodekso 3.65 straipsnyje.
6. Santuoka nutraukiama, jeigu teismas nustato, kad sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma.
7. Mirus vienai iš ginčo šalių, teismas bylos nagrinėjimą nutraukia.
8. Teismas santuoką pripažįsta negaliojančia, kai nustato nors vieną iš santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų.

385 straipsnis. Teismo sprendimas

1. Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir
jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo klausimą. Pripažindamas santuoką

150
negaliojančia, teismas turi išspręsti vaikų ir sąžiningo sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo
klausimus.
2. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas
po teismo sprendimo nutraukti santuoką ar pripažinti santuoką negaliojančia įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo
nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą.

386 straipsnis. Sutuoktinių gyvenimas skyrium

Prašymai dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nagrinėjami šio skyriaus pirmajame ir antrajame skirsniuose
nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Civilinio kodekso nustatytus ypatumus.

3. BYLŲ DĖL TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUSTATYMO NAGRINĖJIMAS. BYLŲ DĖL TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS)
NUGINČIJIMO NAGRINĖJIMAS. (Inga)
TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUSTATYMAS
CK 3.146 – 3.148 str.
CPK 387 – 393 str.

Tėvystės nustatymo sąlygos:

1) Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas;
2) Jei vaikas gimė susituokusiai motinai arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystės
nustatymas galimas tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą;
3) Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jei jis yra susilaukęs palikuonių.

Teismas nagrinėja bylą dėl tėvystės nustatymo tik esant ginčui tarp šalių.
Ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti šie asmenys:
1) Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ar nuginčyti vaiko gimimo įraše duomenys apie tėvą, ieškinį dėl tėvystės
nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu. Atsakovai pagal tokį ieškinį yra vaikas ir jo motina;
2) Jei vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės
nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių
apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys.

Ieškinys pareiškiamas apylinkės teismui pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą. Be bendrųjų reikalavimų, keliamų
procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodomi duomenys apie vaiką (vardas, pavardė, gimimo data,
gyvenamoji vieta), kai ieškinį paduoda ne pats vaikas. Byloje dėl tėvystės nustatymo ieškovas gali pareikšti ir reikalavimą dėl vaiko
išlaikymo.

Šalių dalyvavimas teismo posėdyje

1. Jeigu ieškovas, gavęs šaukimą, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą,
išskyrus atvejus, kai teismas vaiko interesais nusprendžia bylą nagrinėti iš esmės.
2. Atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Išimtiniais atvejais teismas turi teisę išnagrinėti bylą nedalyvaujant
atsakovui, jeigu nėra galimybės užtikrinti jo dalyvavimo ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo priėmimui.
3. Kai atsakovas, gavęs šaukimą, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų
bauda ir jis gali būti atvesdinamas.

Bylos nagrinėjimas
Pagrindas tėvystei nustatyti yra eksperto išvada. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti
įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo,
bendras vaiko auklėjimas ar išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kiti. Teismas, atsižvelgdamas
į bylos aplinkybes, atsakovo atsisakymą ekspertizės gali įvertinti kaip tėvystės įrodymą.

Bylos nutraukimas
Teismas nutraukia bylą, jeigu:
1) miršta vaikas, dėl kurio tėvystės nustatymo buvo pradėta byla, jei jis neturi palikuonių;
2) atsakovas kreipiasi į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ir civilinės metrikacijos įstaiga
įregistruoja atsakovą vaiko tėvu.

Tėvystės nustatymas mirus spėjamam vaiko tėvui

1. Jeigu, kol teisme nebuvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, miršta spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja
tėvystės nustatymo bylą šio CPK V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka.
2. Jeigu spėjamas vaiko tėvas miršta, kai teisme buvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, teismas ieškinį palieka
nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę kreiptis į teismą šio Kodekso V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka.

Teismo sprendimas
1. Nustačius tėvystę, teismas atsakovą pripažįsta vaiko tėvu, o vaiką – atsakovo vaiku. Teismas taip pat išsprendžia
klausimą dėl reikalavimo priteisti vaikui išlaikymą, jeigu toks reikalavimas byloje buvo pareikštas, arba šį klausimą išsprendžia
savo iniciatyva.
151
 2. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nustatyti tėvystę įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo
nuorašą civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą, kad ši įregistruotų tėvystės nustatymą.

Motinystės nustatymas
CPK 387–392 straipsniai mutatis mutandis taikomi ir motinystei nustatyti.

TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUGINČIJIMAS

CK 3.149 – 3.153 str.
CPK 394 – 399 str.

Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos:

1) Duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka.
2) Duomenų vaiko gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą, įrašytų remiantis įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu,
nuginčyti negalima.

Tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai:

1) Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos
pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas.
2) Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar
tėvas nėra biologiniai tėvai.

Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo:

1) Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar
tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko
gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką
veiksnumą.
2) Jei vaiko motina ar tėvas yra neveiksnūs arba ribotai veiksnūs, pareikšti ieškinį gali jo globėjai ar rūpintojai.
3) Pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas,
mirė nepasibaigus ieškinio senaties terminui.

Ieškinio turinys
Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodyta, kada ieškovas
sužinojo apie ginčijamus duomenis, esamus vaiko gimimo liudijime, arba kada paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad
duomenys neatitinka tikrovės.

Ieškinio senatis
1. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas
skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše,
arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.
2. Jeigu asmenys, įrašyti kaip vaiko motina ar tėvas, apie įrašymą jais sužinojo būdami nepilnamečiai ar neveiksnūs,
vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jie sulaukė pilnametystės arba tapo veiksniais.
3. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuginčyta tėvystė (motinystė), per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės
metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės nustatymo, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos
institucijos dalyvavimas.

Teismingumas
Ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nagrinėja atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismas.

Pasirengimas bylai
Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, išreikalauja iš civilinės metrikacijos įstaigos pareiškimus ir kitą medžiagą,
pagal kurią ieškovas buvo įrašytas vaiko tėvu (motina).

Teismo sprendimas
Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nuginčyti tėvystę (motinystę) įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti
sprendimo nuorašą vaiko gimimą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši išregistruotų tėvystę (motinystę).

Civilinė byla Nr. 3K-3-696/2003 m.

Teisminiu keliu tėvystės pripažinimo klausimas sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka. Jeigu vaiko tėvas yra miręs pagal
CK 3.147 str. 2 d. jame nurodyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo ir jų pareiškimas teisme nagrinėjamas
vadovaujantis CK X skyriaus trečiojo skirsnio nuostatomis. Bylos, susijusios su tėvystės nustatymu, yra bylos su viešuoju
interesu, todėl teismas turi imtis visų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. Byloje dalyvaujantys asmenys patys sprendžia
duoti tyrimus ar ne genominei ekspertizei, ši ekspertizė nėra priverstinio pobūdžio, todėl negali pažeisti asmens orumo ir

152
privatumo. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusį CK prima facie įrodymu tėvystei nustatyti laikoma ekspertizės išvada ir tokios
ekspertizės paskyrimo būtinumą numato CK 3.148 str., CPK 389 str. Nagrinėjant bylą dėl tėvystės nustatymo, turėtina omenyje, kad
ekspertizės išvada laikytina pagrindiniu įrodymu (CK 3.148 str. 1 d., CPK 389 str.), o pagal CK 148 str. 2 d. ir CPK 389 str.
atsisakymas atlikti ekspertizę tėvystės nustatymo bylose gali būti vertinamas kitos šalies naudai. Įstatymas reglamentuoja, jog
tariamo vaiko tėvui atsisakius ekspertizės, teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali jo atsisakymą įvertinti kaip
tėvystės įrodymą.

Civilinė byla Nr. 3K-3-590/2003 m.

Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje - materialinių ir procesinių teisės normų dėl vaiko kilmės nustatymo
teismine tvarka taikymas ir aiškinimas (CPK 358 str., Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
8 str.).

Vaiko kilmės klausimas teisme išsprendžiamas nustatant tėvystę. Tėvystės nustatymo institutas keitėsi, priklausomai nuo įstatymo
leidėjo ketinimų ir šio teisės instituto tikslų. 1969 m. redakcijos SŠK 55 straipsnis siejo tėvystės nustatymą su vaiko motinos ir
spėjamojo tėvo bendru gyvenimu, bendro ūkio vedimu, vaiko auklėjimu, išlaikymu ir kitais faktais, būdingais šeimos santykiams, o
ne aplinkybėmis, patvirtinančiomis vaiko kilmę iš tų dviejų asmenų. Įstatymo leidėjas pakeitė tėvystės nustatymo instituto tikslus,
kai valstybė prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją bei Europos konvenciją dėl
nesantuokinių vaikų statuso. Kiekvieno vaiko teisė, kiek įmanoma, žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai, turi būti užtikrinama ir
įgyvendinama valstybės teisinėmis priemonėmis. SŠK 55 str. 2 dalis (1999 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. VIII-1106 redakcija)
numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti bei kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Ši
teisės norma įtvirtino mokslinių įrodymų padidintą įrodomąją galią, nustatant nesantuokinio vaiko kilmę iš konkretaus asmens.
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 dalis numato, kad teisinėms situacijoms, kurios
atsiranda kodeksui įsigaliojus, taikomas šis kodeksas. Teismui sprendžiant tėvystės nustatymo klausimą ir priimant sprendimą po
2001 m. liepos 1 d., reikia vadovautis 2000 m. CK trečiosios knygos dešimtojo skyriaus nuostatomis. Tėvystės nustatymas yra
įrodomųjų faktų, patikimai patvirtinančių tėvystę, nustatymas.

CK 3.148 straipsnis numato tėvystės nustatymo pagrindus. Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra
moksliniai įrodymai, tuo būdu ši norma įtvirtino mokslinių įrodymų padidintą įrodomąją galią giminystės ryšio nustatymui, kaip ir
iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs SŠK 55 straipsnis.

CK 3.148 str. 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti kiti įrodomieji
faktai. Materialinės teisės norma numato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai bei kitos Civilinio proceso
kodekse numatytos įrodymų priemonės, t.y. leistini visi procesinių normų numatyti įrodymai įrodomiesiems faktams nustatyti.
CK 3.148 str. 1 dalis numatė tėvystės nustatymo pagrindus ir tų pagrindų santykį. Jeigu giminystės ryšys patvirtintas moksliniais
įrodymais, jis pripažįstamas pakankamu pagrindu tėvystei nustatyti ir be kitų įrodomųjų faktų. Nustatinėti tėvystę vien
įrodomųjų faktų pagrindu galima, jeigu šalys atsisako mokslinių įrodymų, t.y. jų gavimo būdo – ekspertizės. Tokios atsakymo
priežastys įstatymu nenumatytos, tačiau akivaizdu, kad jos turi būti svarbios, kad teismas jų pagrindu negalėtų gauti mokslinių
įrodymų. Atsisakyti nuo ekspertizės turi šalys, o ne viena iš bylos šalių. Atsisakymą teismas priima, atsižvelgdamas į priežasčių
svarbą ir atitinkamų teisių apsaugos derinimo principą, t.y. nustatęs, kad vaiko teisę žinoti savo kilmę galima apginti kitais būdais, o
atsisakymu apginami kitų asmenų svarbūs interesai.

Civilinė byla Nr. 3K-3-64/2001 m.

Tėvystės nustatymas – tai vienas iš pagrindų nustatyti, iš ko vaikas kilęs. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių
konvencijos (Lietuvoje konvencija ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu I-983) 7 straipsnis numato vaiko teisę žinoti savo tėvus.
Šios teisės realizavimui nacionaliniai įstatymai numato mechanizmą nustatyti vaiko kilmę. Siejant tėvystės nustatymo klausimą su
vaiko kilmės nustatymu akivaizdu, kad šios teisės normų paskirtis - nustatyti vaiko biologinius tėvus. Savanoriškai
pripažįstant tėvystę arba nustatant tėvystę santuokos įrašo pagrindu, vaiko tėvu gali būti pripažintas ir asmuo, nesantis
biologiniu vaiko tėvu. Šie tėvystės nustatymo būdai gali būti nuginčijami (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio
statuso 4 straipsnis, SŠK 59 straipsnis). Vaiko teisė žinoti savo tėvus reiškia vaiko teisę žinoti asmenis, iš kurių jis yra kilęs.
Esant ginčui dėl vaiko kilmės, tėvystė nustatoma ir pirmenybė teikiama biologiniam tėvui.

Pastaba: SŠK – Santuokos ir šeimos kodeksas, kuris neteko galios nuo 2001 07 01, t. y. nuo CK įsigaliojimo ;)

4. BYLŲ DĖL TĖVŲ VALDŽIOS APRIBOJIMO NAGRINĖJIMAS. BYLŲ DĖL VAIKŲ IŠLAIKYMO
NAGRINĖJIMAS. (Ugnė)

5. BYLŲ, KYLANČIŲ IŠ DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ, NAGRINĖJIMO YPATUMAI. (Kristina)

153
6. BYLŲ DĖL DAIKTO VALDYMO PAŽEIDIMŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI. (Jūratė)

Valdymo pažeidimo sąvoka suformuluota materialiojoje teisėje. CK 4.35 str.: valdymas gali būti pažeistas paimant ar mėginat
paimti daiktą ar jo dalį, teises į jį ar trukdant valdyti daiktą.
CK 4.22 str.: valdymas – faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Šiuo atveju kalbame apie valdymą tik kaip
apie savarankišką daiktinę teisę, o ne nuosavybės teisės sudedamąją dalį. Jei turi būti ginamas savininko pažeistas valdymas, tai
reiškiamas vindikacinis ar negatorinis ieškinys, kuris bus nagrinėjamas pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo taisykles.
Asmeniui siekiant apginti pažeistą valdymą užtenka įrodyti pačios faktinės būklės egzistavimą ir draudžiama įrodinėti teisę į
daiktą ar gerą valdytojo valią. Užtenka įrodyti paskutinio valdymo ar jo pažeidimo faktą.
Neteisėtas valdymas nėra ginamas.
Valdymo gynimo tikslas yra laikinai nustatyti, pas ką liks daiktas, kol bus išspręstas teisė į jį klausimas.
Posesinę gynybą reglamentuojančios normos yra išimtinės, jei išimtys nenustatytos, tai taikomos bendrosios bylų nagrinėjimo
teisme bendrosios nuostatos.
Proceso dalykas – tik ieškinys dėl valdymo gynimo. Proceso tikslas – pašalinti pažeidimą ir atkurti iki jo buvusią faktinę būklę.
Daikto išlaikymo išlaidų, žalos priteisimo ir panašūs reikalavimai negali būti nagrinėjami šio skyriaus tvarka.
Neleidžiama nei teismui nei ginčo šalims pasirinkti, kokia tvarka bus nagrinėjamos daikto valdymo pažeidimo bylos, nes jas
nustatančios TN yra imperatyvios.
Daikto savininkas taip pat gali ginti savo teises remdamasis daikto valdymo ypatumais (diskutuotina), bet savininkui kaip ir
valdytojui draudžiama įrodinėti savo teisę į daiktą. Savininkas vėliau gali reikšti vindikacinį ar negatorinį ieškinį.

7. BANKROTO IR RESTRUKTŪRIZAVIMO BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI. (Toma)

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai.

Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo
bankroto procedūras ne teismo tvarka.
Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma.
Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus
Įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis.
Ieškininis pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti paduotas, kai yra bent vienas iš Įmonių bankroto įstaty-
mo 4 straipsnyje numatytų pagrindų, t.y.:
1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;
2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų
turtinių įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;
4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;
5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui
vykdomuosius dokumentus.
Pareiškimus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi teisę pateikti šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys: kreditorius
(kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. To paties straipsnio 2 dalis numato likviduojamos įmonės
likvidatoriaus pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuo-
jančių kitų įstatymų nustatyta tvarka ir išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų.
Pareiškimai pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui raštu Civilinio proceso kodekso
nustatyta tvarka. Prie pareiškimo pridedami jo pagrįstumą įrodantys dokumentai.
Teismams būtina tikrinti ir reikalauti, kad Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys, paduodami teismui
pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytųsi šio įstatymo 6–8 straipsniuose išdėstytų reikalavimų. Minėtos įstatymo normos
numato, kokius veiksmus per kokius terminus privalo atlikti besikreipiantys į teismą asmenys, kokius įrodymus jie teismui privalo
pateikti. Tinkamas šių reikalavimų atlikimas užtikrina savalaikį bankroto bylos iškėlimą ar atsisakymą iškelti bankroto bylą.
Kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu.
Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą
laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius
(kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį.
Pareiškimo teismui galima atsisakyti, iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą.
Ieškovu bankroto byloje laikytinas kreditorius (kreditoriai) nepriklausomai nuo to, ar jis pats pateikia pareiškimą teismui
dėl bankroto bylos iškėlimo, ar bankroto bylą siūlo kelti Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose ir to paties
straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas,
likvidatorius).
Atsakovas bankroto bylose yra skolininkas, t.y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą.
154
 Po bankroto bylos iškėlimo į bylą įstoję kreditoriai, teismui nutartimi patvirtinus jų finansinius reikalavimus bankrutuojan-
čiai įmonei, pripažintini trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų, nes jie į bylą įstojo turėdami tikslą ne siūlyti bankroto
bylos iškėlimą atsakovui, o patenkinti savo finansinius reikalavimus skolininkui jau iškeltoje bankroto byloje. Trečiųjų asmenų tei-
ses šie kreditoriai įgyja tik nuo teismo nutarties, kuria išspręstas jų reikalavimų įtraukimo į kreditorių reikalavimų sąrašą klausimas,
priėmimo dienos.
Teismo nutartyje iškelti bankroto bylą turi būti nurodyta dalyvaujančių bankroto byloje asmenų procesinė padėtis.
Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali:
1) įpareigoti įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį), likvidatorių pateikti
teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir įvertinti įmonės turtą;
2) kviesti į teismą įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) ir kitus atsakingus
darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo per 12
mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su
bankroto bylos iškėlimu. Šiems asmenims atvykti į teismą būtina, jiems taikomos Civilinio proceso kodekso liudytojams
nustatytos garantijos;
3) kviesti į teismą įmonės kreditorius;
4) reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis;
5) teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta
tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo;
6) nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui.
Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai
ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas,
tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir
turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
Teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto
bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme
terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra gautas pareiškimas
iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą
nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti.
Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:
1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą;
2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir
(arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos atitin-
kamos CPK taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bylą yra procesinis teismo veiksmas,
sukeliantis svarbias teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims, teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė,
daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas kreditoriams, daug turto) turi nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Iškelti ban-
kroto bylą ar atsisakyti ją iškelti teismas gali ir rašytinio proceso tvarka.

Bankroto bylos iškėlimas teisme

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo
nustatytas išimtis.
Bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas.
Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:
1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus;
2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.
3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar
jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus.
Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo:
1) paskirti įmonės administratorių;
2) uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą
eisėjimo dienos;
3) raštu nedelsiant pranešti apie iškeltą bylą juridinių asmenų registrui, įmonei (kai nutartis priimta rašytinio
proceso tvarka – ir kreditoriams), Lietuvos bankui, jei byla iškelta įmonei, kuri yra Lietuvos banko pagal Atsiskaitymų
baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymą skelbiamame sistemų dalyvių sąraše, ir per 10
dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos: kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems,
pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą, Finansų ministerijai, jeigu
įmonė yra valstybės vardu gautos paskolos arba paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja, mokesčių, valstybinio
socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms,
aptarnaujančioms šią įmonę, valstybės, savivaldybės bankrutuojančios įmonės steigėjui ar įmonei atstovaujančiai institucijai,
taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei;
4) pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir
susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Pranešti ikiteisminio tyrimo
įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai

155
 ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms,
prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto
dokumentus. Pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl
jos turto arešto;
5) nustatyti laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą
įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos;
6) nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį
įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti
bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus;
7) pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti įmonės lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti
administravimo išlaidoms apmokėti, iki bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Administratorius turi pateikti sąmatą ne vėliau
kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Tais atvejais, kai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami kreditoriaus civiliniai ieškiniai Baudžiamojo proceso
kodekso nustatyta tvarka, laikoma, kad šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyti terminai dėl perduotų ieškinių nepraleisti. Šie
kreditorių ieškiniai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gali būti perduodami teismo nutartimi per visą bankroto proceso
vykdymo laikotarpį, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą, paskirti, laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos
apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per dvi savaites nuo jo padavimo dienos. Lietuvos apeliacinis teismas,
panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, negali priimti nutarties ją iškelti. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra
galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.
Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus (30-45 dienos nuo teismo nutarties
iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai
dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio termino, priimami tik iki teismo nutarties
nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos.
Bankroto procesas ne teismo tvarka
Bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai
reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų
išduotus vykdomuosius dokumentus.
Jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti
kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo
pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą.
Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru
balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 4/5 visų įmonės turimų įsipareigojimų,
įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną. Jei kreditorių susirinkimas
nepriima nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys
(kreditorius (kreditoriai); savininkas (savininkai); įmonės administracijos vadovas) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto
bylos iškėlimo.
Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus
klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.
Supaprastintas bankroto procesas
Kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo
išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne
vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Jeigu
nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama
supaprastinto bankroto proceso tvarka. Tokia tvarka bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama tai pat, kai kreditorius
pareiškimą teikia dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio
kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.
Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo
dienos.
Teismas, priėmęs nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, privalo:
1) informaciją apie teismo nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą nedelsdamas pateikti juridinių asmenų
registrui, įmonei, kreditoriams ir Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“;
2) paskirti administratorių, jei jis nepaskirtas;
3) patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kurią administratorius turi pateikti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo
nutarties taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos;
4) patvirtinti supaprastinto bankroto proceso trukmę;
5) patvirtinti (jei jie nepatvirtinti) kreditorių reikalavimus pagal administratoriaus pateiktą sąrašą, sudarytą pagal įmonės
finansinės atskaitomybės duomenis.
Taikos sutarties sudarymas
Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai). Taikos sutartis gali
būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartį
tvirtina teismas. Jeigu bankroto byla iškelta akcinei ar uždarajai akcinei bendrovei, teismas nutartyje dėl taikos sutarties
patvirtinimo nurodo asmenį, kuriam paveda sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Taikos sutartis įsigalioja įsiteisėjus teismo
nutarčiai šią sutartį patvirtinti. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama.
Bankroto procesą nagrinėjant ne teismo tvarka, taikos sutartį tvirtina notaras.

156
 Restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo ypatumai

Įmonės restruktūrizavimo procesas – ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo
tobulinimo, įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar skaidant, techninių, ekonominių bei
organizacinių priemonių, skirtų įmonės mokumui atkurti, įgyvendinimas, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei vykdymo
terminų pakeitimas.
Įmonės restruktūrizavimo byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl įmonių restruktūrizavimo teisinių santykių.

Įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu:

1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų,
taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus
(kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas;
2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos;
3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka.
Siūlymą restruktūrizuoti įmonę jos vadovui raštu gali pateikti kreditorius (kreditoriai), tačiau pareiškimą teismui dėl
įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikia įmonės vadovas.
Pareiškimas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui pateikiamas raštu Civilinio proceso kodekso nustatyta
tvarka.
Teismas, gavęs pareiškimą iškelti restruktūrizavimo bylą, gali:
1) įpareigoti įmonės valdymo organus, įmonės vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) pateikti teismui papildomus
dokumentus, reikalingus restruktūrizavimo bylai nagrinėti;
2) kviesti į teismą įmonės savininką, jos valdymo organų narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) ir kitus atsakingus
buotojus, reikalauti raštiškų paaiškinimų, susijusių su restruktūrizavimo bylos iškėlimu;
3) informuoti rajono (miesto) savivaldybę, kurios teritorijoje yra restruktūrizuojama įmonė ir jos filialai;
4) savo iniciatyva ar suinteresuotų asmenų prašymu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos.
Teismas iškelia restruktūrizavimo bylą, jeigu yra Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nurodytos sąlygos. Byla iškeliama ir nagrinėjama
ilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
Teismas atsisako kelti restruktūrizavimo bylą, jeigu:
1) įmonė iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie)
kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, reikalavimus;
2) teismui nepateikti visi šio įstatymo 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai;
3) įmonei iškelta bankroto byla.
Teismas, priimdamas nutartį iškelti restruktūrizavimo bylą, tuo pat metu privalo paskirti įmonės administratorių
restruktūrizavimo plano rengimo ar kitam kreditorių susirinkime numatytam laikotarpiui, įpareigoti įmonės vadovą ar
administratorių teikti informaciją teismui apie pareikštus įmonei ar įmonės kitiems asmenims pareikštus turtinius reikalavimus
bylose, iškeltose restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu.
Teismas, priėmęs nutartį iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti, ne vėliau kaip per 1 dieną praneša apie tai
įmonei ir pagrindiniams kreditoriams.
Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėja per 10 dienų nuo priėmimo dienos, jei ji per šį
terminą nebuvo apskųsta.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas per 5 kalendorines dienas privalo:
1) apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti
turtiniai reikalavimai ir darbuotojų reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, su žalos dėl suluošinimo ar kitokio kūno
sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimu;
2) pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir prokuratūrai apie pareikštus restruktūrizuojamos įmonės kreditorių civilinius
ieškinius ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus.
Teismo nutartyje dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi būti nurodyta:
1) įmonės pavadinimas, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą įmonę, ir pareiškimo dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo data;
2) paskirto įmonės administratoriaus vardas, pavardė, adresai, telefonai ir kuriam laikui įmonės administratorius paskirtas;
3) įmonės restruktūrizavimo plano ir kitų restruktūrizavimo bylai nagrinėti reikalingų dokumentų parengimo ir pateikimo
teismui data;
4) kreditorių reikalavimų pateikimo įmonės administratoriui terminai, kurie turi būti ne trumpesni kaip 30 ir ne ilgesni kaip
45 kalendorinės dienos.
Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus terminus (30-45 kalendorinės dienos), jeigu
mino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl jų reikalavimų, susidariusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo,
ažinimo, paduoti po šio nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą dienos. Informaciją apie
tus reikalavimus teismas nedelsdamas perduoda restruktūrizuojamos įmonės administratoriui.

Paprastesnė įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarka

Restruktūrizavimo byla įmonei gali būti iškeliama paprastesne tvarka, kai jos restruktūrizavimo planas parengiamas iki
pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą pateikimo teismui.
Taikant paprastesnę restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarką, įmonės vadovas ar kreditorių atstovas kartu su pareiškimu
teismui iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą pateikia įmonės restruktūrizavimo planą, kuriam turi būti pritarta visų kreditorių, ir
įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę bei pritarimą restruktūrizavimo planui, taip pat nepriklausomo
eksperto išvadą dėl plano ir jo įgyvendinimo priemonių pagrįstumo. Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovas ar kreditorių atstovas
157
šiuo atveju pateikia įmonės restruktūrizavimo planą, kuriam pritarta visų kreditorių, ir savininko teises bei pareigas įgyvendinančios
institucijos sprendimą restruktūrizuoti įmonę, pritarimą restruktūrizavimo planui bei nepriklausomo eksperto išvadą dėl plano ir jo
įgyvendinimo priemonių pagrįstumo. Eksperto darbą apmoka įmonė.
Teismas arba teisėjas, gavęs nurodytus dokumentus, ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų juos išnagrinėja ir priima
nutartį iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti ir patvirtinti ar nepatvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą.
Restruktūrizavimo planas įgyvendinamas Įmonių restuktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Restruktūrizavimo bylos nutraukimas

Teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:
1) nevykdomos šio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje nurodytos sąlygos;
2) restruktūrizavimo proceso metu išaiškėja, kad apie įmonės ekonominę būklę buvo pateikta neteisinga informacija ir dėl to
restruktūrizavimo planas negali būti įvykdytas, ir tai patvirtina kreditorių komitetas (susirinkimas);
3) išaiškėja, kad restruktūrizavimo plane numatytos priemonės nebus įgyvendintos, ir įmonė neįrodo, kad restruktūrizavimo planas
bus įvykdytas.
Kreditorių susirinkimas, gavęs raštišką įmonės dalyvių susirinkimo, valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir
pareigas įgyvendinančios institucijos ar investuotojo (investuotojų) prašymą nutraukti įmonės restruktūrizavimą, gali priimti
nutarimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir pavesti įmonės vadovui kreiptis į teismą. Šiam nutarimui turi
pritarti kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų teisme patvirtintų dar nepatenkintų reikalavimų sumos.
Jeigu restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metu atsiranda pagrindas kelti įmonei bankroto bylą ir teismas gauna
pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, teismas priima nutartį nutraukti restruktūrizavimo bylą ir iškelti įmonei bankroto
bylą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Apie teismo nutartį nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą įmonės vadovas per 5 kalendorines dienas nuo šios nutarties įsiteisėjimo
dienos privalo pranešti kreditoriams arba jų įgaliotiniams, Finansų ministerijai, jeigu įmonė ir jos filialai yra paskolos, gautos
valstybės vardu ar su valstybės garantija, gavėja, privalomųjų įmokų administratoriams, kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms,
aptarnaujančioms šią įmonę ir jos filialus, rajono (miesto), kurio teritorijoje yra įmonė ir jos filialai, savivaldybei, įmonę ir jos
filialus įregistravusiems juridinių asmenų registro tvarkytojams, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu restruktūrizavimo byla
iškelta akcinei bendrovei, ir viešai paskelbia šalies laikraštyje apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą įmonei ir teismo nustatytą laiką,
per kurį kreditoriai gali pareikšti savo reikalavimus restruktūrizuojamai įmonei.

8. SUPAPRASTINTO IR PAGREITINTO KAI KURIŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO TIKSLAS. (Marija)

9. DOKUMENTINIS PROCESAS: BYLŲ NAGRINĖJIMO ŠIA PROCEDŪRA SĄLYGOS, IEŠKINIO TURINYS IR

PAREIŠKIMO TVARKA, BYLŲ NAGRINĖJIMO DOKUMENTINIAME PROCESE TVARKA, PRELIMINARAUS
SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR JO TURINYS, ATSAKOVO PRIEŠTARAVIMAI IR BYLOS NAGRINĖJIMO, PRIĖMUS
PRIEŠTARAVIMUS, TVARKA. (Audrius)

10. BYLŲ DĖL TEISMO ĮSAKYMO IŠDAVIMO NAGRINĖJIMO TVARKA: BŪTINOS SĄLYGOS BYLĄ NAGRINĖTI ŠIA
PROCEDŪRA, KREDITORIAUS PAREIŠKIMO FORMA IR TURINYS, PAREIŠKIMO PRIĖMIMO TVARKA, TEISMO
ĮSAKYMO IŠDAVIMAS IR JO TURINYS, PRANEŠIMAS SKOLININKUI APIE TEISMO ĮSAKYMO IŠDAVIMĄ,
SKOLININKO PRIEŠTARAVIMŲ PAREIŠKIMO TEISINĖS PASEKMĖS. (Aistė)

11. GINČŲ DĖL NEDIDELIŲ SUMŲ PRITEISIMO NAGRINĖJIMO YPATUMAI. (Lauksmina)

Šie ypatumai nurodyti CPK 441 str.:

441 straipsnis. Proceso ypatumai
1. Bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių vieno tūkstančio litų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos
taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis.
2. Jeigu ieškinio suma neviršija šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti,
kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip
pat trumpai išdėstyti motyvai.

Tai pakankamai nauja forma Lietuvos civilinio proceso teisėje, perimta iš Vokietijos. Tiesioginis šios formos tikslas yra užtikrinti
proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą ir padidinti teismo darbo našumą.

Dažnai teigiama, kad tokia forma sprendžiamoms byloms teikiama mažiau dėmesio ir teisingumo. Tačiau tokie teiginiai yra
nepagrįsti, nes įstatyme numatyti ypatumai reiškia teismo galimybę laisviau spręsti, kaip byla gali būti išnagrinėta greičiau, tačiau tai
jokiu būdu nereiškia, kad teismas turi teisę tai daryti nepaisydamas civiliniam procesui keliamų tikslų ir teismo pareigos išaiškinti.
Šie ypatumai tiesiog suteikia teismui daugiau galimybių.
158
Taip pat reikia pastebėti, kad laisvai spręsti dėl proceso formos ir turinio yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tai neribojama jokiomis
išankstinėmis sąlygomis. Teismui įtakos gali turėti nebent vienos iš šalių prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (441 str. 1
d.)

Norint pradėti taikyti šią proceso formą, nereikia jokio specialaus teismo nutarimo. Teismas turi teisę pereiti prie supaprastinto
proceso bet kuriuo bylos nagrinėjimo etapu ir bet kada gali grįžti prie įprasto proceso.

Atkreiptinas dėmesys, kad supaprastintas procesas gali būti taikomas tik bylos aplinkybių tyrimui. Teismas pats gali spręsti, žodinio
ar rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama byla ir kaip bus aiškinamos esminės ginčijamos bylos aplinkybės. Kitos civilinio
proceso sritys lieka nepakitusios. Paminėtina, kad teismo teisė spręsti dėl proceso formos ir turinio visiškai neapima materialiosios
teisės galiojimo klausimo.

Kadangi teismo pareiga nustatyti tiesą nepakinta, tai ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu bei dispozityviškumo turinys (teismą
saisto šalių valia) lieka nepakitęs. Taip pat galima teigti, kad teismas kur kas laisviau gali pasirinkti priemones, t.y. ne tik tas, kurios
nurodytos CPK 159 str.

Teismas privalo užtikrinti tinkamą šalies teisės būti išklausytai įgyvendinimą:

• Suteikti šalims galimybę pareikšti savo nuomonę esminiais klausimais;
• Suteikti šalims galimybę pateikti klausimus liudytojams ir ekspertams;
• Suteikti šalims galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga;
• Negali plėsti savo teisės atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus.

Toks supaprastintas procesas suteikia teismui nemažai galimybių įrodinėjant (Vokietijoje leidžiama apklausti liudytoją ar ekspertą
telefonu).

Jei šalis reikalauja žodinio bylos nagrinėjimo, tai dar nereiškia, kad įrodymų tyrimas taip pat bus žodinis – teismas išlieka laisvas
spręsdamas klausimą dėl įrodymų tyrimo tvarkos ir formos. Šalys pareikalauti žodinio proceso gali bet kuriuo bylos nagrinėjimo
etapu. Svarbu, kad tokio proceso metu posėdžiai gali būti neprotokoluojami, svarbiausia, kad teismo sprendimas turi atitikti visus
bendruosius jam keliamus turinio reikalavimus, kad iš jo būtų visiškai aiškūs teismo sprendimo motyvais. Sutrumpinta teismo
sprendimo forma – tai teismo teisė, bet ne pareiga.

Sprendžiant klausimą, dėl kelių byloje egzistuojančių ypatumų, teismas turėtų vadovautis tais ypatumais pagal situaciją. Darbo ir
šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai yra viršesni nei CPK 441 str. nurodyti, todėl teisės normos, reglamentuojančios ginčus dėl
nedidelių sumų nagrinėjimo gali būti taikomos tik tada, kai neprieštaraus specialioms darbo ar šeimos teisės normoms.

23 TEMA

24 tema. CIVILINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMAS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA

1. YPATINGOSIOS TEISENOS ESMĖ IR REIKŠMĖ. BYLŲ PRISKYRIMO NAGRINĖTI YPATINGOSIOS TEISENOS

TVARKA KRITERIJAI.

2. PAGRINDINIAI BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA PRINCIPAI IR PROCESINIAI

YPATUMAI. IEŠKINIO (GINČO) TEISENOS IR YPATINGOSIOS TEISENOS SKIRTUMAI. (Eglė M.)

Kalbant apie aiškiais kriterijais pagrįstą ypatingosios teisenos atskyrimą nuo ginčo teisenos galima pasakyti, kad toks grynai
teorinis atskyrimas apskritai nėra įmanomas, o visi ligšioliniai mėginimai buvo reikšmingi tik tiek, kad atskleidžia esminius vienos ir
kitos teisenos bruožus. Todėl jų taikymo ribas nustato ne teorija, o įstatymų leidėjas grynai pragmatiška įstatymų leidyba. Esminiai
ypatingosios ir ginčo teisenos skirtumai CPT moksle paprastai atskleidžiami nagrinėjant proceso principus, kurie dažniausiai yra
visiškai priešingi. Ginčo teisenai galioja dispozityvumo, rungimosi, žodinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo principai, o
ypatingajai - oficialumo, tardomojo proceso, rašytinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo ribojimo principai, kurių
įgyvendinimas garantuoja, be visų kitų tikslų, ir greitą bylos išnagrinėjimą. Šie principai kiek detaliau:
Oficialumo principas. Procesas ypatingosios teisenos byloje gali būti pradedamas tiek pareiškėjo, tiek teismo iniciatyva (pvz.,
CPK 505 str.), jeigu yra tam įstatymo nustatytos sąlygos (nesvarbu, iš kokių šaltinių teismas sužinojo šias sąlygas esant). Oficialumo
principas paprastai ribojamas tik įstatymų nurodytais atvejais (pvz., ištuokos byla bendru abiejų sutuoktinių sutikimu g.b. pradėta tik
sutuoktinių pareiškimu). Be to, BDA negali savo valia pakeisti įstatymų leidėjo nustatytų ginčo ir ypatingosios teisenos
kompetencijos ribų. Įstatymas, o ne BDA sprendžia, kokia teisena bus nagrinėjama konkreti byla. Teismo pareiga yra nustatyti, kuria
galima teisena t.b. nagrinėjama konkreti byla.
Tardomojo proceso principas. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias
turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga. Atsižvelgiant i šio principo
galiojimą, paprastai ypatingosios teisenos atveju neleidžiama priimti sprendimo už akių. Šiuo klausimu yra daug ginčų. Arčiausiai
159
šios problemos sprendimo yra profesorius H.W. Faschingo pasiūlymas, kad "kai vienas iš proceso dalyvių neatvyksta į teismo
posėdį, teismas turėtų nagrinėti bylą atvykusios šalies atžvilgiu". Tai reikštų, kad teismas turi teisę nagrinėti bylą ir neatvykus
vienam iš proceso dalyvių.
Žodinio proceso ir viešumo principai. Ypatingosios teisenos atveju praktiškai negalioja nė vienas iš šių principų. Sprendimai
čia g.b. priimami be žodinio bylos nagrinėjimo iš esmes (tik išimtiniais atvejais įstatymai nustato privalomą žodinį procesą).
Įsakmaus žodinio proceso principo nebuvimas nereiškia, kad teismas negali skirti žodinio bylos nagrinėjimo. Atvirkščiai, teismas
pats sprendžia, kuri iš bylos nagrinėjimo formų konkrečiu atveju yra naudingesnė. Tą patį galima pasakyti ir apie viešumo principą.
Tiesioginio dalyvavimo principas. Jis nagrinėjant bylą ypatingąja teisena galioja ribotai, nes nagrinėjančio bylą teismo
sudėties pasikeitimas neturi jokios reikšmės tolesniam jos nagrinėjimui (byla neturi būti nagrinėjama iš naujo).
Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad proceso dalyviai ypatingosios teisenos byloje turi teisę būti išklausyti, tačiau bylą
nagrinėjantis teismas gali pasirinkti, kokia forma (raštu ar žodžiu) juos išklausys.

Kalbant apie ypatingosios ir ginčo teisenos santykį reik atkreipt dėmesį, kad ypatingosios teisenos atveju nėra šalių, nes pati
byla iš esmės nėra dvišalė. CPK 443str. nustato, kad čia BDA yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys.
Teismas, nagrinėdamas bylas ypatingąja teisena, vykdo teisingumą (Vokietijoje tai sukėlė daug ginčų, tačiau tai nebuvo
paneigta). LR Konstitucijos 109 str. pirmoje dalyje sakoma, kad teisingumą LR vykdo tik teismai. Ši nuostata nurodo išimtinę
instituciją (teismus), vykdančią teisingumą. Tačiau ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad teismas gali vykdyti tik teisingumo
funkciją. Atvirkščiai, teismams g.b. priskirta vykdyti papildomas funkcijas, jeigu jos vienaip ar kitaip susijusios su teisingumo
vykdymu.

Bendruosius ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo bruožus lemia jau aptarti principai.

Pagrindiniai ginčo ir ypatingosios teisenos santykių bruožai:

a) teismas visas civ. bylas nagrinėja ginčo teisena, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip. Taigi ginčo teisena yra
pagrindinė ir jos išimtys g.b. nustatytos tik įstatyme. Kilus abejonei, kuria teisena turi būti nagrinėjama byla, pirmumas turi būti
teikiamas ginčo teisenai. Pirmumas ginčo teisenai turėtų būti teikiamas ir kai pareiškus ieškinį teisme vienas iš reikalavimų arba
dalis reikalavimo yra nagrinėtina ypatingąja teisena. Šiuo atveju teismas neturėtų išskirti to reikalavimo į atskirą bylą, nes tai
prieštarautų CP tikslams (proceso koncentruotumas). Vadovaudamasis ginčo teisenos pirmumo principu teismas turėtų visus
reikalavimus išnagrinėti viename procese. Šiuo atveju skirtingiems reikalavimams bus taikomi teisėjo aktyvumo standartai, nes
spręsdamas dėl tos reikalavimo dalies, kuriai taikytinos ypatingosios teisenos normos, teismas vadovausis tardomojo proceso
principu;
b) šalims draudžiama sutartimi pakeisti įstatymų leidėjo nustatytas ypatingosios teisenos ribas. Įstatymų leidėjas, o ne šalys
sprendžia, kokios bylos t.b. nagrinėjamos ypatingąja teisena. Ribų tarp ginčo ir ypatingosios teisenos apsauga yra teismo pareiga,
kurią jis vykdo ex officio.
Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuos, kad, pvz., byloje materialioji tiesa nebuvo nustatyta tik dėl to, jog teismas
vadovavosi ginčo, o ne ypatingosios teisenos nuostatomis (pvz., nerinko įrodymų savo iniciatyva, nes rėmėsi rungimosi principu),
bus pagrindo naikinti teismo sprendimą motyvuojant tuo, kad byla buvo išnagrinėta ne ta teisena. Jeigu bus konstatuota, kad šis
procesinio pobūdžio pažeidimas neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, naikinti jo nurodytu motyvu nėra jokio
pagrindo.
CPK 137str. pagrindo, pagal kurį teismas galėtų atsisakyti priimti ieškinį, jeigu byla t.b. nagrinėjama ypatingąja teisena, nėra.
Pagrindas skirti terminą trūkumams pašalinti (CPK 138 str.) taip pat g.b. ne visada. Todėl teismas turėtų priimti tokį pareiškimą ir
iškelti civ. bylą, o paskui priimti nutartį, kad byla bus nagrinėjama ypatingąja teisena;
c) ginčo teisenos normų taikymas nagrinėjant bylą ypatingąja teisena.
Reikia skirti dviejų rūšių ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus:
1. bendruosius (būdingus visų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui) ir
2. specialiuosius (būdingus tik tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimui).
Aptarsime bendruosius ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus (CPK 443 str.), jais vadovaujantis
įgyvendinami ypatingosios teisenos principai.
1) Specialusis ypatingosios teisenos normų pobūdis.
Ypatingosios teisenos normos yra išimtinės. CPK 443 str. 1d., CPK1str.1d. . Jei nėra spec. normos, reglamentuojančios
konkretų veiksmą, taikomos bendrosios civ. bylų nagrinėjimo taisyklės. Kita vertus, jas aiškindamas ir taikydamas teismas privalo
atsižvelgti į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus. Labiausiai bendrųjų civ. bylų nagrinėjimo taisyklių turinį veiks
tardomojo proceso ir oficialumo principai bei jų lemiamos visiškai kitokios teismo aktyvumo ribos ypatingosios teisenos bylose.
Esant dviejų specialiųjų normų (atitinkamos CPK ir tam tikro įstatymo) konkurencijai, vadovaujantis CPK 1str. 1d., bus taikoma
būtent tam tikrame įstatyme nustatyta proceso taisyklė.
2) Byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai.
Vienas iš būdingų ypatingosios teisenos bruožų yra tas, kad čia nėra ginčo šalių. Visi BDA yra laikomi viena šalimi. Todėl čia
nėra vartojamos ginčo teisenai būdingos ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų sąvokos. CPK 37 str. 2d. sako, kad BDA, be šalių, yra
ir pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose. Atsižvelgiant į tai būtų galima teigti, kad BDA ypatingosios
teisenos atveju yra pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius, jeigu jis byloje paskirtas. Pareiškėjas yra asmuo,
kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama nagrinėti konkreti byla. (CPK nepateikia pareiškėjo sąvokos). CPK 443 str. 3d. -
suinteresuotas asmuo yp. teisenos byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio t. ir p. yra susijusi nagrinėjama byla. Pareiškėjo ir
suinteresuoto asmens sąvokos netapačios, nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti pareiškimą (prašymą) teismui.
Kitas skirtumas tas, kad ne visada pareiškėjas yra materialiuoju teisiniu atžvilgiu suinteresuotas bylos baigtimi. Tiek prokuroras, tiek
globos (rūpybos) institucija pateikdami atitinkamą prašymą (pareiškimą) teismui vykdo tam tikrą viešojo pobūdžio visuomenės

160
intereso sergėtojo funkciją ir byloje priimtas sprendimas neturės visiškai jokios įtakos materialioms teisėms ir pareigoms.
Suinteresuotų asmenų skaičius ypatingosios teisenos byloje priklauso nuo to, kiek asmenų gali būti materialiuoju teisiniu
atžvilgiu suinteresuoti (tiesiogiai arba netiesiogiai) bylos baigtimi. Proceso dalyvių (pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų) interesai
byloje, skirtingai nuo ginčo teisenos, neturi būti priešingi, atvirkščiai - jie gali sutapti. CPK 443str.3d. sakoma, kad jeigu paaiškėja,
jog nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą
asmenį. Suinteresuotas asmuo į konkrečią bylą gali tiek įsitraukti savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva. Pirmiausia
suinteresuotus asmenis savo pareiškime (prašyme) turi nurodyti pareiškėjas. Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau
prasidėjusį procesą pareikšdami teismui atitinkamą rašytinį prašymą (CPK 111 str.). Asmens įsitraukimas į procesą gali jį pasunkinti
ir pratęsti, todėl reikėtų pripažinti proceso dalyvių teisę prieštarauti tokių asmenų įsitraukimui arba įtraukimui į procesą.(toks
prieštaravimas g.b. ginčijamas remiantis tik vienu motyvu - kad toks asmuo nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi). Iš esmės
kuratoriaus dalyvavimas ypatingosios teisenos bylose yra galimas vadovaujantis CPK 39 str. Teismas gali skirti kuratorių savo
iniciatyva, t. y. nelaukdamas atitinkamo asmens prašymo.
3) Prašymas (pareiškimas, skundas). CPK 5str.4d.(taip pat CPK 443str.4d.) sako, kad yp. teisenos bylose paduodami
pareiškimai ir prašymai, o ne ieškinys. Kai kurių kategorijų yp. teisenos bylose yra paduodamas skundas (CPK 510str.2d.).
Ypatingosios teisenos bylų tikslas paprastai yra ne pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimas (šio principo išimčių yra labai
nedaug), o tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų įgyvendinimas, jų administravimas, tam tikrų sąlygų joms įgyvendinti
siekiant įtvirtinti tam tikras asmens materialiąsias subjektines teises konstatavimas ir įtvirtinimas. Prašymas, turi atitikti CPK 111 str.
nustatytus bendruosius proc. dok. keliamus reikalavimus ir spec. reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingosios teisenos bylose
negalima priimti sprendimo už akių, pareiškime pareiškėjas neturi išdėstyti savo nuomonės dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu
byloje nebus pateiktas atsiliepimas arba parengiamasis procesinis dokumentas. Ypatingosios teisenos bylose t.p. nėra ieškinio
sumos, todėl pareiškime ji neturi būti nurodoma.
Oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos yp. teisenos bylos g.b. pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva
(pvz., CPK 459 str.1d.).
4) Teismingumas. Skirtingai nei ginčo teisenos atveju, bendrasis teritorinis teismingumas esant yp. teisenai yra atvirkštinis -
vadovaujantis CPK 443str.10d. pareiškimai čia paduodami ne atsakovo gyvenamosios ar JA buveinės vietos apylinkės teismui, bet
pareiškėjo gyvenamosios vietos ar JA buveinės apylinkės teismui, išskyrus CPK V dalyje daromas išimtis (CPK 445str., 449str.1d.,
454str.1d., 459str.2d., 462str.1d., 480str.1d., 497str.4d., 510str.2d., 517str.2d., 526str.2d., 530, 534str., 543str.2d., 576str.2d.).
Būtina atkreipti dėmesį ir į rūšinio (dalykinio) teismingumo specifiką. Kadangi yp. teisenos atveju nėra ieškinio sumos
sąvokos, nėra aktuali ir CPK27str.1p. nurodyta 100.000 litų ieškinio sumos riba, nuo kurios visos bylos tampa kaip pirmajai
instancijai teismingos apygardos teismams. Taigi apygardos teismai yp. teisenos bylose kaip pirmosios instancijos teismai veikia tik
kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme. Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena
kyla klausimas, nagrinėtinas yp. teisena. Jeigu šių sąlygų nėra, visas ypatingosios teisenos bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja
apylinkės teismai.
5) Perėjimas nuo ginčo prie ypatingosios teisenos.
Nagrinėjant civ. bylas gali kilti klausimas, ar vykstant procesui galima pereiti nuo ginčo teisenos prie ypatingosios ir
atvirkščiai? Atsakymas - taip (pvz., sutuoktinis pareiškė teisme ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, o
paskui sutuoktiniai sutarė, kad santuoka bus nutraukta abiejų pareiškimu. Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių pareiškimu yra
nagrinėtinas jau yp.teisena, tad teismas turi teisę nebaigęs vieno proceso neperžengdamas to paties proceso ribų pereiti prie yp.
teisenos, jeigu teismui bus pateiktas sutuoktinių susitarimas dėl turto pasidalijimo ir kiti CK bei CPK reikalaujami dokumentai,
teismas turėtų šiuo klausimu priimti nutartį ir toliau bylą nagrinėti ypatingąja teisena). Analogiška ir atvirkštinė situacija.
6) Rašytinio proceso principas.
Pagal CPK 443str.5d. yp. teisenos bylos yra nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai įst. nustato kitaip arba
kitaip nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
7) Teismo vaidmuo nagrinėjant bylas ypatingąja teisena.
Yp. teisenos bylose galioja tardomojo proceso principas. CPK443str.8d. čia svarbi. Nagrinėdamas bylą yp. teisena teismas
privalo nustatyti materialiąją tiesą, o nustatyti formaliąją tiesą jokiais motyvais čia neleidžiama. Jei materialiajai tiesai nustatyti
įrodymų byloje nepakanka ir jų neįmanoma surinkti, teismas tiesiog netenkins atitinkamo prašymo. Tad teismas, nagrinėdamas
faktinį bylos aspektą, nėra saistomas BDA pateiktų įrodymų. Galima net teigti, kad teismas nėra saistomas ir neginčijamų faktų bei
jų pripažinimo, jų teisingumą nagrinėdamas bylą jis t.p. turėtų patikrinti. Atsižvelgiant į tai, reikėtų pripažinti, kad yp. teisenos
atveju praktiškai neįmanoma taikyti ir ieškinio pripažinimo instituto. Tad teismas, nagrinėdamas bylą yp. teisena, jau rengdamasis
teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo nuomone, būtinus įrodymus, bet tai nereiškia, kad teismas turėtų dirbti už BDA.
Teismo aktyvumas šiuo atveju reiškia tai, kad jis turi pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, kitaip nei ginčo teisenoje, gali
nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, o jei BDA negali to padaryti - išreikalauti juos savo iniciatyva. Su pareiga
nustatyti materialiąją tiesą tiesiogiai susijęs ir CPK 443str..9d. nustatytas draudimas ypatingosios teisenos bylose priimti sprendimą
už akių. Tačiau CPK 443str.5d. nustatyta, kad BDA neatvykimas i teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylos (aišku, jeigu yra
tinkamai pranešta apie teismo posėdį), išskyrus, kai CPK nurodo, jog šių asmenų dalyvavimas yra privalomas (pvz., CPK 467 str. 2
d.). Matydamas galimybę išnagrinėti bylą iš esmės nesant kurio nors iš BDA, teismas tai ir turėtų padaryti, kitaip bylos nagrinėjimą
reikėtų atidėti arba pareiškiamą palikti nenagrinėtą taikant pagal analogiją CPK 246str.1d. Jei teismui pripažinus asmens atvykimą
būtinu šis be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas, be specialių teisių, nustatytų CPK, turi teisę skirti
CPK162str.6d. nurodytą baudą.
8) Teismo išlaidos. Ypatingosios teisenos bylose kiekvienas BDA pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos
(CPK443str.6d.). Šis principas visiškai atitinka pačią yp. teisenos bylų, kur paprastai nėra priešingų interesų, o pagrindinis tikslas -
administruoti materialiosios teisės normas, esmę. Ši taisyklė galioja ir kai ypatingosios teisenos byla pradedama teismo iniciatyva.
Įstatymas daro keletą šios taisyklės išimčių, kurių esmė - turėtų išlaidų padalijimas proceso dalyviams. Taigi teismo išlaidos
gali būti teismo proporcingai padalijamos, jeigu:
a) BDA suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai nereiškia, kad jų interesai yra priešingi); arba
b) BDA interesai yra priešingi (pvz., kai nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai).
161
 Šiuo atveju taikomos ir atitinkamos CPK nuostatos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo teismo išlaidų mokėjimo ir
dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio, jo mokėjimo atidėjimo klausimus. Į bylinėjimosi išlaidų sąvoką šiose bylose įeina tiek
žyminis mokestis, tiek išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.).
8) Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui.
Ypatumai pirmiausia pagrįsti tuo, kad paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra BDA priešingų interesų. LAT konsultacijoje
išaiškino, kad "ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis CPK225str.2-3p. esančiomis nuostatomis, pagal
kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto pareiškimo
nuorašą ir nustatyti terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Tame teismo pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes,
nes teismas šios kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra CPK227str.1d. nurodytos sąlygos, taikomas
pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, o CPK228str.1d. nurodytoms sąlygoms turi būti skiriamas
parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų
atsiliepimus į pareiškimą arba pasibaigus nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta nagrinėti
teisme, turi teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje." Atsiliepimo į pareikštą prašymą byloje bus
reikalaujama tik kai, be pareiškėjo, yra ir kitų suinteresuotų asmenų. Jeigu tokių asmenų nėra, teismas iš karto galėtų skirti
parengiamąjį teismo posėdį arba tiesiog skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Kiek ydinga atrodo LAT nuostata dėl galimybės
nepasirinkus nė vienos iš pasirengimo formų iš karto skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Nors tokia galimybė ypatingosios
teisenos bylose iš tikrųjų yra (nors kaip matyti iš CPK225str.6p., teismas privalo pasirinkti vieną iš pasirengimo formų). Yp. teisenos
atveju nė vienos iš pasirengimo formų gali nebūti dėl galiojančio tardomojo proceso principo. Teismas, matydamas, kad pareiškus
atsiliepimą padėtis yra pakankamai aiški, arba nusprendęs pats išsireikalauti būtinus įrodymus, gali iš karto priimti nutartį skirti bylą
nagrinėti teismo posėdyje.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į atsiliepimo ar paruošiamųjų procesinių dokumentų nepateikimo bei neatvykimo į parengiamąjį
teismo posėdį padarinius. Yp. teisenoje negalima priimti spr. už akių, todėl teismas turėtų arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba
vadovaudamasis taisykle, jog BDA neatvykimas į teismo posėdį netrukdo nagrinėti bylos, toliau nagrinėti ją. V. Nekrošius teigia,
kad CPK181str. reikalavimas atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus yp. teisenos atveju negali būti taikomas.

3. YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA NAGRINĖJAMOS BYLOS. ATSKIRŲ ŠIOS TEISENOS BYLŲ

KATEGORIJŲ NAGRINĖJIMO PROCESINIAI YPATUMAI. (Olia)

Bylos, kurios nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka išvardintos CPK 442str.( apie kiekvieną nerašysiu nes tai kiti klausimai).
Atskirų šios teisenos bylų kategorijų nagrinėjimo procesiniai ypatumai reglamentuojami CPK 443str.
1. Ginčo teisenos normų taikymas nagrinėjant bylą ypatingąja teisena.
Taigi taikyti ginčo teisenos normas ypatingos teisenos atveju teismas turėtų, jeigu:
1. CPK V dalis nedaro atitinkamų išimčių;
2. ginčo teisenos normų taikymas neprieštarauja ypatingos teisenos esmei. Taip pasireiškia specialus YT normų pobūdis.
2.Byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai
Ypatingos teisenos atveju nėra šalių, nes pati byla iš esmės nėra dvišalė, todėl čia byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas ir
suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius. Pareiškėjas yra asmuo, kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama
nagrinėti konkreti byla. Suinteresuoto asmens sąvoka CPK 443str. 3d. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sąvokos
nėra tapačios , nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti pareiškimą teismui. Neretai įstatymas pateikia baigtinį
galimų pareiškėjų sąrašą, pvz., CK 2.10. Suinteresuotų asmenų skaičius YT byloje priklauso nuo to, kiek asmenų gali būti
materialiuoju teisiniu atžvilgiu suinteresuoti bylos baigtimi. Tai priklauso nuo bylos pobūdžio ir konkrečių aplinkybių. Proceso
dalyvių (pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų )interesai byloje neturi būti prieštaringi, jie gali sutapti.Suinteresuotas asmuo į konkrečią
bylą gali įsitraukti savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva.Pirmiausia suinteresuotus asmenis savo pareiškime turi
nurodyti pareiškėjas.Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau prasidėjusį procesą pareikšdami teismui atitinkamą rašytinį
prašymą .BE CPK 111str.keliamų reikalavimų, prašyme turi būti nurodyta, kuo pasireiškia asmens teisinis suinteresuotumas bylos
baigtimi, pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Jeigu asmuo nori įsitraukti į bylą žodiniame teismo posėdyje, prašymas gali būti
pareiškiamas žodžiu ir įrašomas į teismo posėdžio protokolą.Teismas, priimdamas sprendimą įtraukti konkretų asmenį į bylą,
privalo patikrinti, ar jis nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi. Nustatęs, kad siekiantis įsitraukti į bylą asmuo nėra teisiškai
suinteresuotas bylos baigtimi, teismas atsisako tenkinti jo prašymą. Toks atsisakymas įforminamas rašytine nutartimi, nes gali būti
skundžiama paduodant atskirąjį skundą.
3. Prašymas
YT atveju paduodami pareiškimai, prašymai, o ne ieškinys todėl, kad YT bylų tikslas yra ne pažeistos materialiosios subjektinės
teisės gynimas (išimtys yra, bet nedaug pvz. bylos dėl antstolių ir notarų veiksmų), tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų
įgyvendinimas. Prašymas turi atitikti CPK 111str. Nustatytus reikalavimus ir specialiuosius reikalavimus, jeigu tokie keliami
konkrečių kategorijų byloms (CPK 447, 450, 455..)Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad YT bylose nėra ieškinio sumos, todėl
pareiškime ji taip pat neturi būti nurodoma. Be to, oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos ypatingos teisenos bylos
gal būti pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva (CPK 495, 505..)
4. Teismingumas
Viskas CPK 443 str. 10 d. Tačiau kalbant apie YT bylų teismingumą būtina atkreipti dėmesį ir į rūšinio ( dalykinio) teismingumo
specifiką. Kadangi YT atveju nėra ieškinio sumos sąvokos, čia nėra aktuali ir CPK 27 str. 1 p.nurodyta šimto tūkstančių litų ieškinio
sumos riba, nuo kurios visos bylos tampa kaip pirmajai instancijai teismingos apygardos teismams. Taigi apygardos teismai YT
bylose kaip pirmosios instancijos teismai veikia tik kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme.Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos
teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena kyla klausimas, nagrinėtinas YT.
5. Perėjimas nuo ginčo prie ypatingosios teisenos
Ar vykstant procesui galima pereiti nuo ginčo teisenos prie YT ir atvirkščiai?

162
Taip galima.PVZ.sutuoktinis pareiškė teisme ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, o paskui sutuoktiniai
sutarė, kad santuoka bus nutraukta abiejų pareiškimu.Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių pareiškimu yra nagrinėtinas jau YT.
Taigi teismas turi teisę nebaigęs vieno proceso neperžengdamas to paties proceso ribų pereiti prie YT.
6. Rašytinio proceso principas. Šis ypatumas jau aptartas nagrinėjant YT principus.
7. Teismo vaidmuo
CPK 443str. 8d. Nagrinėdamas bylą YT teismas privalo nustatyti materialiąją tiesą, o nustatyti formaliąją tiesą jokiais motyvais čia
nėra leidžiama. Jeigu materialiajai tiesai nustatyti įrodymų byloje nepakanka ir jų neįmanoma surinkti , teismas tiesiog nepatenkins
atitinkamo prašymo. Tad teismas šiuo atveju, nagrinėdamas faktinį bylos aspektą, nėra saistomas byloje dalyvaujančių asmenų
įrodymų. Galima net teigti, kad teismas nėra saistomas ir neginčijamų faktų bei jų pripažinimo. Tad teismas, nagrinėdamas bylą YT,
jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo nuomone, būtinus įrodymus. Tai nereiškia, kad teismas turėtų dirbti
už byloje dalyvaujančius asmenis, Teismo aktyvumas reiškia, kad jis turi pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, skirtingai nei
esant ginčo teisenai, gali nurodyti, kokiu konkrečiai įrodymus būtina pateikti.
8.Teismo išlaidos
443 str. 6d. Taigi YT bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė, o būtent kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo
pats atsako už savo išlaidas. Ši taisyklė galioja ir kai YT byla pradedama teismo iniciatyva. Įstatymas daro minėtos taisyklės keletą
išimčių. Taigi teismo išlaidos gali būti padalijamos jeigu:
1. byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai nereiškia, kad jų interesai priešingi);
2. arba byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi (pvz., nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami
antstolių ar notarų veiksmai)
9.Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui
Ypatumai. YT atveju nėra byloje dalyvaujančių asmenų priešingų interesų.LAT vienoje iš savo konsultacijų išaiškino, kad ,,YT
nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis CPK 225 str., 2, 3 punktuose esančiomis nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems
asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto pareiškimo nuorašą ir nustatyti
terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Minėtame teismo pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nes teismas šios
kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra CPK 227 str. 1d.nurodytos sąlygos, taikomas pasirengimo
nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, o esant CPK 228 str. 1d.nurodytomis sąlygomis turi būti skiriamas
parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų atsiliepimus
į pareiškimą arba pasibaigus nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta nagrinėti teisme, turi
teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ‘’.Tad kalbant apie atsiliepimą į pareikštą prašymą reikia
konstatuoti, kad byloje bus reikalaujama tik kai, be pareiškėjo, yra ir kitų suinteresuotų asmenų. Jeigu tokių asmenų nėra, teismas iš
karto galėtų skirti parengiamąjį teismo posėdį arba tiesiog skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

4. TURINČIŲ JURIDINĘ REIKŠMĘ FAKTŲ NUSTATYMAS.

5. FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEŽINIA KUR ESANČIU ARBA PASKELBIMAS MIRUSIU.

6. FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU ARBA RIBOTAI VEIKSNIU, NEPILNAMEČIO PRIPAŽINIMAS

VEIKSNIU.

7. ĮVAIKINIMO BYLŲ NAGRINĖJIMAS.

8. BYLOS DĖL GLOBOS IR RŪPYBOS. (Vitalija)

Globos ir rūpybos steigimo bylų nagrinėjimo ypatumus nustato CPK XXX skyrius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visos globos (rūpybos) bylos yra priskirtinos teismų kompetencijai(CK 3.262str.1d.laikinoji vaiko
globa(rūpyba) steigiama nuo prašymo įregistravimo rajono(miesto) savivaldybėje jos valdybos(mero) sprendimu(potvarkiu)remianti
valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimu dienos).
Teismui priskirtinos tokio bylos:
1. Nuolatinės vaiko globos(rūpybos) steigimo(CPK 497-504str.)
2. Pilnamečių asmenų globos(rūpybos) steigimo(CPK 505-509 str.)
3. Globėjo(rūpintojo), paskirto teismo tvarka, atleidimo ar nušalinimo nuo pareigų.
Bylą nagrinėjanti teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir
interesai.
Bendrosios nuostatos CPK491-496str.
Esant tam tikrom sąlygom, teismas gali nustatyti būtinų globėjo turėtų išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį(CPK492str.)Būtinos išlaidos
turėtų būti suprantamos kaip tos, kurios yra būtinos siekiant tinkamai atlikti globėjo(rūpintojo)pareigas.
Būtinų išlaidų atlyginimo klusimas daugeliu atvejų yra išsprendžiamas jau po to, kai asmeniui yra įsteigta globa ar rūpyba.
Išlaidų atlyginimo klausimą sprendžia tas pats teismas, kuris skyrė globėją(rūpintoją).
163
Bendras tiek globos, tiek rūpybos institutui būdingas bruožas- tai galimybė skirti globotinio(rūpintojo) turto
administratorių. Jis skiriamas, kai asmuo turi kilnojamų ar nekilnojamų daiktų, kuriem reikalinga nuolatinė priežiūra.Turto
administratoriaus skyrimo klausimas turėtų būti išspręstas toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl globos ar rūpybos.
Administratoriumi gali būti skiriamas tiek globėjas(rūpintojas), tiek kitas asmuo.
Administratoriaus skyrimo klausimas išsprendžiamas teismo nutartimi, kuri gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.
Globėjo ar rūpintojo atleidimas ir nušalinimas CPK 494str.
•Globėjas(rūpintojas)nušalinamas nuo pareigų kitų asmenų prašymu, jeigu netinkamai vykdo jam patikėtas pareigas.
• Globėjas(rūpintojas) atleidžiamas nuo pareigų paprastai jo paties prašymu dėl tam tikrų aplinkybių, kurios daro tolesnį jo, kaip
globėjo(rūpintojo) pareigų vykdymą negalimą.

 Nuolatinės vaiko globos ir rūpybos bylų nagrinėjimo ypatumai.

Teismai nagrinėja tik nuolatinės vaiko globos ir rūpybos bylas. Skiriamos dvejopo pobūdžio vaiko globos ir rūpybos bylos, kurios
yra visiškai savarankiškos:
a) Globos ir rūpybos steigimo bylos;
b) Globėjo ar rūpintojo skyrimo bylos.
Nors jos yra savarankiškos,tačiau labai tarpusavy susijusios,todėl tikslinga teismui pateiktame pareiškime nurodyti du prašymus-
steigti vaikui nuolatinę globą ar rūpybą ir skirti jam globėją ar rūpintoją (CPK 497str.)
Nuolatinės vaiko globos ir rūpybos steigimo pagrindai nurodyti CK 3.257str.(sąrašas baigtinis).
Prašymai dėl globos(rūpybos) teismingi vaiko,kuriam prašoma steigti nuolatinę globą(rūpybą) ir(ar) skirti globėją
(rūpintoją),gyvenamosios vietos, o jeigu tokios nėra,-jo buvimo vietos apylinkės teismui(CPK 497str. 4d.)
Prašymą gali pateikti:
-valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija
-prokuroras.
CPK 498str. Papildomi pareiškimo steigti vaikui nuolatinę globą turiniui keliami reikalavimai.
CPK 499str.Pareiškimo turinio ypatumai.Pareiškime turi būti:
1. Prašoma taikyti globos ar rūpybos forma(globa(rūpyba) šeimoje, globa(rūpyba)šeimynoje, globa(rūpyba)vaikų globos
institucijoje).
2. Duomenys apie asmenį, kurį rekomenduojama skirti globėju ar rūpintoju.
3. Kiti asmenys, pareiškę sutikimą tapti vaiko globėjais ar rūpintojais.
4. Vaiko turimi kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai,kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, ir rekomendacija dėl šio turto
administratoriaus paskyrimo.
CPK 500str.įvardijami įrodymai, kuriuos turi prie pareiškimo pateikti pareiškėjas.
CPK 501str.teismo,priėmusio pareiškimą, veiksmai, kuriuos būtina atlikti rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui:
-kai prašymą paduoda prokuroras, teismas paveda valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai pateikti pareiškimą skirti
globėją(rūpintoją) ir išvadą dėl nuolatinės vaiko globos ir rūpybos steigimo reikalingumo ir globėjo ar rūpintojo paskyrimo.
- kai prašymą paduoda valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jeigu globėju ar rūpintoju rekomenduojamas skirti fizinis asmuo
ar šeimyna, teismas išreikalauja duomenis apie to fizinio asmens ir katu su juo gyvenančių kitų asmenų ar šeimynos narių teistumą ir
administracinės teisės pažeidimus(šiuos veiksmus atlieka, jeigu pareiškėjas šių duomenų nepateikia su pareiškimu; teismas turėtų
nustatyti terminą trūkumams pašalinti)
Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę išreikalauti ar įpareigoti pareiškėją pateikti ir kitus įrodymus,kurie yra būtini siekiant tinkamai
išnagrinėti bylą.
Įstatymas numato specialią RAŠYTINĘ pasirengimo teisminiam narinėjimui procedūrą.
Bylos nagrinėjimas vyksta tik ŽODINO proceso tvarka. Apie bylos nagrinėjimą turi būti pranešta tiek pareiškėjui, tiek
suinteresuotiems asmenims, tačiau jų neatvykimas į posėdį netrukdo nagrinėti bylos., išskyrus CPK 502str.3d. daromą IŠIMTĮ.
Nagrinėjant bylą tam tikrais atvejais turi būti išklausyta vaiko nuomonė(vaikas privalo būti išklausytas, jeigu jis sugeba reikšti savo
nuomonę ir formuluoti savo pažiūras).Įst. nenurodo nuo kelių metų vaikas gali reikšti savo nuomonę, tai priklauso nuo konkrečios
situacijos, tačiau laikoma, kad vyresnis nei 10m vaikas bet kuriuo atveju gali tai daryti.Nustatyti, ar vaikas gali reikšti savo nuomonę
ir pareikštai nuomonei išsiaiškinti, gali būti kviečiamas ekspertas specialistas.
Priimdamas sprendimą, teismas privalo atsižvelgti į vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja jo interesams. Tačiau tai nereiškia teismo
pareigos elgtis pagal vaiko norus, teismas pirmiausia turi vadovauti vaiko interesų pirmumo principu.
Dėl pareiškimo steigti vaikui globą ar rūpybą ir(arba) skirti globėją ar rūpintoją nusprendžiama NUTARTIMI(CPK
504str.).Ta pačia nutartimi teismas skiria ir turto administratorių, jeigu toks būtinas. Administratorius gali būti ir tas pats asmuo,
kuris skiriamas vaiko globėju(rūpintoju).

 Pilnamečių asmenų globos ir rūpybos bylų nagrinėjimo ypatumai.

Kalbant apie šias bylas būtina išskirti dvejopą jų pobūdį:
1. Globos ir rūpybos bylos, kai pilnametis asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu.
2. Veiksnaus asmens rūpybos bylos.

Globos ir rūpybos bylos, kai pilnametis asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu
Nagrinėjimas detalizuojamas CPK 505-508str.Bruožai:
1. Bylos pradedamos tik teismo iniciatyva(bylą iškelia tas pats teismas, kuris priėmė sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu
arba ribotai veiksniu, tai turėtų padaryti ta pačia nutartimi, taip pat bylą turėtu nagrinėti tos pačios sudėties teismas, nes
būtent šis teismas geriausiai žino visas faktines bylos aplinkybes).

164
 2. Įstatymas nustato specialią pasirengimo teisminiam nagrinėjimui procedūrą, kuri negali būti įvardyta nei kaip pasirengimas
paruošiamųjų dokumentų, nei parengiamojo posėdžio būdu. Pasirengimo esmė šiuo atveju- būtinų bylai nagrinėti duomenų
išreikalavimas iš globos ar rūpybos institucijos. Rengtis nagrinėti bylą turi būti baigta ii teismo sprendimo, kuriuo asmuo
pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, įsitesėjimo.
3. Byla teismo posėdyje nagrinėjama nedelsiant, kai tik įsiteisėja sprendimas, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu ar ribotai
veiksniu.
4. Byla nagrinėjama RAŠYTINIO proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta būtinu žodinį bylos nagrinėjimą.
5. Byla nagrinėjama būtinai dalyvaujant globos ar rūpybos institucijos atstovui, kuris teikia teisme išvadą, ir asmeniui, kurį
rekomenduojama skirti globėju(rūpintoju). Paties asmens, kuriam rekomenduojama skirti globėją ar rūpintoją, dalyvavimas
teismo posėdyje nėra būtinas, jei kitaip nenusprendžia teismas.
6. Asmuo, kuriam steigiama globa(rūpyba), turi teisę pareikšti nuomonę dėl globėjo kandidatūros, jeigu tai galima
atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.
Globos ir rūpybos steigimo, globėjo ar rūpintojo skyrimo klausimas išsprendžiamas NUTARTIMI. Ta pačia nutartimi prireikus
skiriamas ir teismo administratorius.

Veiksnaus asmens rūpybos bylos.

Rūpyba veiksniam asmeniui gali būti steigiama, kai jis dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti
pareigų(tai gali būti senatvė, invalidumas ar kokia nors kita lėtinio pobūdžio liga ar kitos aplinkybės, dėl kurių jam yra sudėtinga
savarankiškai įgyvendinti civilinio teisnumo turinį.
Pareiškimą gali teismui pateikti:
-pats asmuo, siekiantis, kad jam būtų steigiama rūpyba ir paskiriamas rūpintojas
-globos ar rūpybos institucija
-prokuroras
Pareiškimas teismingas apylinkės teismo pagal asmens, kuriam reikalinga rūpyba, gyvenamąją vietą, o jeigu tokios vietos nėra,-
pagal asmens buvimo vietą.
Pareiškime turi būti įvardyti motyvai, dėl kurių prašoma asmeniui steigti rūpybą ir skirti rūpintoją.
Byla nagrinėjama ŽODINIO proceso tvarka.
Byla nagrinėjama dalyvaujant globos ar rūpybos institucijos atstovui, kuris teikia teisme išvadą, ir asmeniui, kurį rekomenduojama
skirti rūpintoju. Paties asmens, kuriam rekomenduojama skirti rūpintoją, dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas, jei kitaip
nenusprendžia teismas.
Rūpintojas veiksniam asmeniui skiriamas tik rūpintinio sutikimu, kuris gali būti išreikštas:
a) tiesiogiai teismo posėdyje;
b)notarine tvarka patvirtintas rašytinis asmens sutikimas.
Kaip ir kitais atvejais, rūpybos klausimas išsprendžiamas NUTARTIMI. Tenkinant pareiškimą, nutartyje nurodomi duomenys apie
rūpintinį ir rūpintoją. Paskirtam rūpintojui teismas taip pat išaiškina teises ir pareigas.

Globos(rūpybos) pabaiga
Globos ar rūpybos pasibaigimo momentas nurodomas CPK 495str.
Reikia skirti tris situacijas:
1. Kai asmeniui globa įsteigta dėl amžiaus, ji baigiasi asmeniui sulaukus 14metų. Pasibaigusi globa šiuo atveju virsta rūpyba,
kuri savo ruožtu baigiasi asmeniui sulaukus 18m.,o globėjas be atskiro teismo sprendimo tampa rūpintoju.
2. Kai asmuo teismo sprendimu yra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, globa(rūpyba) baigiasi įsiteisėjus teismo
sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo ribojimą.
3. Kai veiksniam asmeniui skiriamas rūpintojas, rūpyba baigiasi, kai ji panaikinama remiantis to veiksnaus asmens pareiškimu
rūpybą įsteigusio teismo nutartimi(čia visa apimtimi taikomas CPK 496str.)

24 TEMA

25 tema. VYKDYMO PROCESAS

1. VYKDYMO PROCESAS – SAVARANKIŠKA CIVILINIO PROCESO STADIJA. (Renata)

Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje
suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos subjektinės teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime
nurodytus veiksmus. Tai reiškia, kad CP nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu. Dažnai v-bės
pagalbos reikia ir įsiteisėjus teismo sprendimui.
Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo
priemonės. Tuomet prasideda savarankiška CP stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi CP
stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo ir apskritai teismo valdžios realumas. Teisingumas gali būti
įvykdytas tik kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.
Dėl teisinės vykdymo proceso prigimties yra dvi priešingos nuomonės.
-Pirmoji nuomonė, kad vykdymas yra sudedamoji civilinio proceso dalis ir reiškia proceso civilinėje byloje tęsinį. Šios
nuomonės šalininkai, vykdymo procesą, laikydami savarankiška civilinio proceso stadija, mano jį turint būti reguliuojamą civilinio

165
proceso kodekso normų ir apibūdina kaip paskutinę bylos, iškeltos pagal suinteresuoto asmens pareiškimą, stadiją, kai ieškovas
pradeda valdyti jam teismo sprendimu prileistą turtą.
-Antroji nuomonė - kad vykdymas nėra tos pačios bylos tęsinys, o visiškai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja
savarankiška teisės šaka - vykdymo proceso teisė.
Priverstinis teismo sprendimų vykdymas; yra vieną iš teismo sprendimo įgyvendinimo formų. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė
nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes jie visi daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tačiau
priverstinai vykdomas ne kiekvienas teismo sprendimas. Tuomet teisinį poveikį daro pats sprendimas. (Pvz.: teismo sprendimas dėl
tėvystės nustatymo yra veiksmingas nuo pat įsiteisėjimo momento, nesvarbu atsakovas atliko kokius nors veiksmus ar ne). Teorijoje
tokie teismo sprendimai laikomi sukeliančiais teisinius padarinius.
Tuo tarpu teisinis sprendimų priteisti poveikis pasiekiamas tik kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas
rezoliucinėje sprendimo dalyje. Atsakovui, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti valstybės prievartą. Sprendimai, vykdomi
taikant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais.
Vykdytini yra ne tik teismo sprendimai. Kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus, pavyzdžiui, arbitražo, sprendimai, notarų
dokumentai, kai kurių administracinių institucijų sprendimai vykdomi teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Kitos
institucijos paprastai neturi nei specialaus proceso, nei specialių pareigūnų savo priimtų sprendimų vykdymui užtikrinti. Taikyti
normas, reguliuojančias priverstinį teismo sprendimų vykdymą, tokiais atvejais yra vienintelis būdas siekiant įvykdyti atitinkamų
institucijų priimtus spendimus. Dėl šios priežasties teismo sprendimų vykdymas universalus ir labai detalus.
Vykdymo proceso šaltiniai be CPK VI dalies, taip pat yra 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymas. Vykdymo proceso taisykles
detalizuoja Sprendimų vykdymo instrukcija, kurią 2002 gruodžio 31 d. Įsakymu Nr. 432 patvirtino teisingumo ministras.

2. VYKDYTINI TEISMŲ IR KITŲ INSTITUCIJŲ IŠDUOTI DOKUMENTAI. (Julija)

Vykdytini dokumentai – dokumentai, kuriais remiantis išduodami vykdomieji raštai ir atliekami priverstinio teismų
sprendimų vykdymo veiksmai CPK nustatyta tvarka.
Pagal CPK 584 straipsnį CPK nustatyta tvarka yra vykdomi tokie vykdytini dokumentai: Vykdytini dokumentai:
1. Pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini:
1) teismų ir arbitražų sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat bylose dėl administracinių
teisinių santykių;
2) teismų nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;
3) teismų nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;
4) teismo patvirtintos taikos sutartys;
5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų nustatytais atvejais.
2. Taip pat vykdomi:
1) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio
išieškojimais;
2) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėse sutartyse ir įstatymuose nustatytas jų vykdymas civilinio
proceso tvarka. Pvz.:prokuroro sankcijos iškeldinti iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų (CK 6.615 str.; CPK 768 str.).
Tokį platų vykdytinų dokumentų sąrašą lėmė aplinkybė, kad nemažai turtinių ginčų nagrinėjama ne teismo, o kita tvarka.
Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą – pagrindinį vykdomąjį dokumentą. Kai kada vykdytinas dokumentas
yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento nereikia išduoti. Pvz.:teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir
vykdomasis dokumentas, todėl šiuo atveju nereikia išduoti vykdomojo rašto.

3. VYKDOMIEJI DOKUMENTAI – VYKDYMO VEIKSMŲ ATLIKIMO PAGRINDAS. VYKDOMŲJŲ

DOKUMENTŲ RŪŠYS IR JŲ TEISINĖ REIKŠMĖ. (Santa)

Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą- pagrindinį vykdomąjį dokumentą.
Vykdomasis dokumentas- oficialus teismo ar kitos institucijos ar pareigūno išduotas dokumentas, kuriuo remiantis atliekami
vykdymo veiksmai (CPK 586str.). Vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui.
Pagal CPK 587 str. vykdomieji dokumentai yra:
♣ vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu;
♣ teismo įsakymai;
♣ institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio
pobūdžio išieškojimais;
♣ kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.
Kai kada vykdytinas dokumentas yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento nereikia išduoti.
Pavadžiui, teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas, todėl vykdomojo rašto šiuo atveju nereikia išduoti (CPK
436str.).

4. ANTSTOLIS VYKDYMO PROCESE IR JO TEISINIS STATUSAS. ANTSTOLIŲ ĮGALIOJIMAI, JŲ ATLIEKAMI

PROCESINIAI VEIKSMAI, PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. FAKTINIŲ APLINKYBIŲ
KONSTATAVIMAS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS. ANTSTOLIŲ PROCESINĖS VEIKLOS
KONTROLĖ. (Inga)

Antstolis vykdymo procese ir jo teisinis statusas.

166
Pagal CPK vykdymo proceso dalyviai, be teismo, yra antstolis, vykdymo proceso šalys – išieškotojas ir skolininkas, jų atstovai,
kuratoriai, suinteresuoti asmenys, vertėjai, ekspertai, kviestiniai.

Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių
konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Antstolių įst. numatytas
paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų.
Teisinę antstolių padėtį nustato Antstolių įst., Teismų įst., CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcija.

Antstolių įgaliojimai, jų atliekami procesiniai veiksmai, procesinės teisės ir pareigos.

CPK 18 str. įtvirtina teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principą. Šis principas įgyvendinamas
vykdant sprendimą. Kadangi praktinį teismų sprendimų vykdymą užtikrina antstoliai, todėl įst. nustato ir antstolių reikalavimų
privalomumo taisyklę. Pagal CPK 585 str. antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko
turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti
sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.
Jeigu asmuo nevykdo teisėtų antstolio reikalavimų ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti
iki 1000 Lt baudą (CPK 585 str. 2 d.). Be to, antstolis turi teisę kviesti į pagalbą policiją ir ši privalo suteikti antstoliui reikiamą
pagalbą vykdant vykdomuosius dokumentus (CPK 585 str. 2 d.).
Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų
įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įst. saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.).
Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas. Tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų
suteiktų įgaliojimų (CPK 585 str. 3 d.). Antstolio veiksmų teisėtumą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra
antstolis, teisėjas. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, išskyrus CPK
daromas išimtis (CPK 594 str.).
Siekiant užtikrinti sprendimų vykdymo teisėtumą ir nešališkumą, nustatytas antstolio nušalinimo vykdant sprendimą
institutas. Antstolis, žinodamas esant CPK 65 str. nurodytus pagrindus, privalo nusišalinti (CPK 636 str. 4 d.). Pagal CPK 636 str.
išieškotojas arba skolininkas antstoliui gali pareikšti nušalinimą CPK 65 str. nurodytais pagrindais. Tokią teisę šalys gali
įgyvendinant prieš pradedant priverstinio vykdymo veiksmus. Vėliau nušalinimą galima pareikšti tik jeigu pareiškiantis nušalinimą
asmuo esant nušalinimo pagrindą sužinojo pradėjus vykdymo veiksmus (CPK 636 str. 2 d.). Nušalinimas pareiškiamas raštu pačiam
nušalinamam antstoliui. Kai antstolis sutinka su jam pareikštu nušalinimu ir nusišalina, apie tai raštu pranešama išieškotojui ir jis per
10 darbo dienų turi teisę pasirinkti kitą antstolį, kuris vykdys vykdomąjį dokumentą (CPK 636 str. 5 d.). Jeigu antstolis nesutinka su
pareikštu nušalinimu ir nenusišalina, nušalinimo pareiškimas ne vėliau kaip kitą darbo dieną kartu su vykdomąja byla perduodamas
antstolio buvimo vietos apylinkės teismo teisėjui ir šis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalo išspręsti šį klausimą priimdamas
rezoliuciją (CPK 637 str.).
Antstolis ne tik vykdo vykdomuosius dokumentus, bet ir atlieka kitus procesinius veiksmus. Pagal CPK 634 str. 1 ir 3 d.
antstolis gali konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu įteikti teismo šaukimus ir kitus procesinius dokumentus bei atlikti
kitus jam pavestus veiksmus.
Vykdant sprendimą kylančius klausimus antstolis sprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis nurodo
patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus,
kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodami priimtas sprendimas ir patvarkymo
apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti
duomenys. Patvarkymo nuorašai CPK numatytais atvejais, o jeigu antstolis pripažįsta esant reikalinga, ir kitais atvejais, siunčiami
vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims (CPK 613 str.). Antstolis savo patvarkymus, jeigu yra galimybė, iš
karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną (CPK 605 str.).
Procesiniai dokumentai vykdant sprendimą CPK nurodytais atvejais siunčiami registruotu laišku vykdymo proceso
dalyviams ir laikomi įteiktais praėjus 5 dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus CPK 660 str. numatytą atvejį (CPK 604 str.).
Kai kuriuos vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik teismo leidimu.
Vykdant sprendimą galima ir skolininko paieška. Jos skelbimas vienais atvejais priklauso antstolio nuožiūrai, o kitais
atvejais ją paskelbti yra antstolio pareiga. Išlaikymo, išieškojimo, žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojant sveikatą, taip pat
atimant maitintojo gyvybę, atlyginimo bylose, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo skelbti skolininko paiešką per
policiją. Vaiko perdavimo bylose, kai vaiko buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo skelbti skolininko arba vaiko paiešką per
policiją. Vykdant kitus sprendimus, kai skolininko gyvenamoji vieta nežinoma, išieškotojo prašymu antstolis gali priimti
patvarkymą skelbti skolininko paiešką per policiją, jeigu išieškotojas pateikia duomenis, kad jam nepavyko nustatyti skolininko
gyvenamosios vietos, ir sumoka nustatyto dydžio paieškos išlaidas (CPK 620 str.). Paieška skelbiama antstolio patvarkymu. Paiešką
skelbia paskutinės žinomos skolininko ar vaiko gyvenamosios vietos antstolis (CPK 621 str.). Jeigu skolininko paieška paskelbiama
vykdant teismo sprendimą išieškoti išlaikyti nepilnamečiams vaikams, o vaikams išmokamos pašalpos dėl to, kad jie negauna
išlaikymo, teismas, vadovaudamasis valstybinės globos ar rūpybos institucijos teikimu, priima nutartį išieškoti iš skolininko
išmokėtų pašalpų sumą ir priskaičiuoti išmokėtos pašalpos sumos 10 % baudą (CPK 622 str.). Suradus skolininką, teismas,
remdamasis policijos ar išieškotojo pareiškimu, priima nutartį išieškoti iš skolininko jo paieškos išlaidas.
Vykdant sprendimą galimi ir kitokie skolininko teisių suvaržymai. Pvz., atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis
gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sutikimu turi teisę apžiūrėti skolininko gyvenamąsias patalpas, jei tai reikalinga
išieškojimui įvykdyti. Kitas patalpas antstolis turi teisę apžiūrėti be skolininko sutikimo. Į gyvenamąsias patalpas, į kurias
neįleidžiamas, antstolis turi teisę įeiti tik pateikęs teismo nutartį, leidžiančią į jas įeiti, išskyrus CPK 615 str. 3 d. nurodytus atvejus.
Teismo sprendimai iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinti į jas, padalyti skolininko gyvenamosiose patalpose esantį turtą,
pašalinti pažeidimus, susijusius su naudojimusi gyvenamosiomis patalpomis, kiti teismo sprendimai, kurių negalima įvykdyti
antstoliui neįėjus į gyvenamąsias patalpas, suteikia jam teisę įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas be jose gyvenančių asmenų

167
sutikimo ir teismo nutarties. Pateikiantis teismo nutartį ar vykdantis CPK 615 str. 3 d. nurodytus sprendimus antstolis, kurį
atsisakoma įleisti į gyvenamąsias ar kitas patalpas, kviečia policijos pareigūną ir kviestinius ir jų akivaizdoje atidaro gyvenamąsias ir
kitas patalpas. Antstolio pakviestas pareigūnas privalo atvykti ir dalyvauti vykdant sprendimą (CPK 615 str.).

Faktinių aplinkybių konstatavimas.

Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių
konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso
ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi.
Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo formą nustato Sprendimų vykdymo instrukcija.
Faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu, laikydamasis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų.
Konstatuodamas faktines aplinkybes antstolis surašo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir ne vėliau kaip kitą darbo
dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam teismui. Toks protokolas antstolio surašytas įstatymų nustatyta tvarka,
laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią.
Konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių asmenų prašymu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas
surašomas dviem egzemplioriais. Vienas iš jų išduodamas asmeniui, kurio prašymu buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, o antras
saugomas antstolio (antstolių) kontoroje. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas elektronine forma, išskyrus vaizdo ar garso
įrašus, ne vėliau kaip kitą dieną nuo surašymo dienos Antstolių informacinės sistemos nuostatų nustatyta tvarka perduodamas į
Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę.
Teismo pavedimu faktinės aplinkybės konstatuojamos CPK nustatyta tvarka.

Procesinių dokumentų perdavimas ir įteikimas.

Teismo pavedimu dokumentai perduodami ir įteikiami CPK nustatyta tvarka.

Antstolis fizinių ar juridinių asmenų prašymu perduoda ir įteikia dokumentus kitiems LR esantiems fiziniams ar juridiniams
asmenims. Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarką įsakymu tvirtina teisingumo ministras.
Dokumentai asmeniui perduodami ir įteikiami asmeniškai, siunčiant registruotu laišku arba kitu Dokumentų įteikimo ir
perdavimo tvarkoje nustatytu būdu, informuojant, kad dokumentą perduoda antstolis. Perduodančio asmens prašymu antstolis
asmeniškai įteikdamas perduodamus dokumentus gali, o įst. nustatytais atvejais privalo dokumentus priimančiam asmeniui išaiškinti
teisines pasekmes, kurias gali sukelti arba sukelia šių dokumentų įteikimas ar atsisakymas juos priimti.
Jeigu procesiniai dokumentai ar jų nuorašai įteikiami pasirašytinai, asmenys, kuriems šio dokumento nuorašas buvo
įteiktas, pasirašo byloje likusiame dokumento egzemplioriuje, nurodydami savo vardą, pavardę bei dokumento įteikimo datą. Jeigu
asmuo, kuriam įteikiamas procesinis dokumentas, atsisako pasirašytinai patvirtinti dokumento įteikimą, antstolis įteikto dokumento
egzemplioriuje, paliekamame vykdomojoje byloje, pažymi įteikimo datą ir tai, kad šis asmuo atsisakė pasirašyti dėl dokumento
įteikimo, o įteiktą dokumentą palieka šiam asmeniui. Šiuo atveju laikoma, kad procesinis dokumentas asmeniui buvo įteiktas.

Antstolių procesinės veiklos kontrolė.

Procesinę antstolio veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šios kontrolės metu
patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Teismui galima skųsti antstolio
veiksmus, atliktus vykdant sprendimą, arba atsisakymą atlikti vykdymo veiksmus. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso
pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip. Antstolis taip pat privalo atlyginti visą dėl jo
kaltės atsiradusią žalą. Skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tos dienos, kurią skundą
pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per
30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Skundas dėl antstolių veiksmų pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos
teritorijoje veikia antstolis. Skundai dėl antstolių veiksmų žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Dėl teismo nutarties, priimtos
antstolio ar notarinių veiksmų klausimu, gali būti duodamas atskirasis skundas.
Antstoliui arba jo padėjėjui už pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma drausminė atsakomybė.
Tokią bylą gali iškelti teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas.

5. VYKDYMO PROCESO DALYVIAI.

ŠALYS VYKDYMO PROCESE, JŲ PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. TAIKOS SUTARTIS IR TEISIŲ

PERĖMIMAS VYKDYMO PROCESE.

6. BENDROSIOS VYKDYMO VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS. VYKDYMO VIETA, LAIKAS, TERMINAI IR

VYKDYMO IŠLAIDOS. ANTSTOLIO PROCESINĖS VEIKLOS KONTROLĖ. TEISMO IR ANTSTOLIO
VYKDYMO PROCESE PRIIMAMI PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS. ATSTOVAVIMAS
VYKDYMO PROCESE. (Kristina)

Vykdymo vieta, laikas, terminai ir vykdymo išlaidos.

Pagal CPK 88 str. 1 d. 4 p. išlaidos, susijusios su teismo sprendimų vykdymu, yra sudedamoji bylinėjimosi išlaidų dalis. Antstolio
teikiamos paslaugos yra mokamos. Be to vykdant sprendimą atsiranda kitokių išlaidų, kurias privalu atlyginti, pvz., varžytinių
rengimo, procesinių dokumentų įteikimo ir panašių. Vykdymo išlaidos reglamentuojamos CPK 609, 610 ir 611 str.
Konkretų vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimų ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija.
168
Vykdymo vieta reglamentuojama CPK 590 ir 591 str.
Vykdymo laikas reglamentuojamas CPK 592, terminai 606 str., senatis 607 str.
(vadovėly parašyta tas pats, kas kodekse, todėl neperrašinėsiu)
Teismo ir antstolio vykdymo procese priimami procesiniai dokumentai ir jų įteikimas.
Vykdant sprendimą kylančius klausimus antstolis sprendžia motyvuotu patvarkymu. Jis savo patvarkymus,
yra galimybė iš karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Kai
kuriuos vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik teismo leidimu. Be to, kai kuriuos procesinius veiksmus gal atlikti tik teismas.
Pagal CPK 593 str. apylinkės teismas nagrinėja antstolio ir kitų asmenų pareiškimus ir priima sprendimus dėl:
1) atsakomybės už vykdomojo dokumento praradimo taikymą (CPK 618 str.)
2) leidimo įeiti į skolininko būstą (CPK 615 str.)
3) vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (CPK 595 str.)
4) vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (CPK 609 str.)
5) atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą taikymo (CPK 619 str.)
6) baudų skyrimo vykdant sprendimą;
7) skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo(CPK 744 str.)
8) sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 str.)
9) į bendrąją nuosavybę įeinančios skolininko dalies nustatymo (CPK 667 str.)
10) varžytinių akto patvirtinimo(CPK 725 str.)
11) skolininko kuratoriaus paskyrimo (CPK 601 str.)
Vykdymo procese teismas visus klausimus sprendžia nutartimi, o CPK nurodytais atvejais-teisėjo rezoliucija. Teismas vykdant
sprendimą taip pat turi teisę taikyti procesines sankcijas.
Antstolio procesinės veiklos kontrolė.
Procesinę antstolio veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šiam teismui galima skųsti
antstolio veiksmus, atliktus vykdant sprendimą, arba atsisakymą atlikti vykdymo veiksmus. Antstolis taip pat privalo atlyginti visą
dėl jo kaltės atsiradusią žalą.
Atstovavimas vykdymo procese.
Subjektų, galinčių būti atstovais vykdymo procese, ratą reglamentuoja CPK 599 straipsnis, pagal kurį, išieškotojo ar skolininko
atstovais vykdymo procese gali būti advokatai, jų padėjėjai arba kiti asmenys, kurių įgaliojimai įforminti CPK 55 (atstovavimas
teisme juridiniams asmenims) ir 57 (atstovo pagal pavedimą teisių ir pareigų įforminimas) straipsniuose nustatyta tvarka. CPK 57
straipsnis reglamentuoja įgaliojimų įforminimą, o asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, ratas apibrėžtas CPK 56
straipsnyje. Darytina išvada, kad atstovais vykdymo procese gali būti tie asmenys, kurie vadovaujantis CPK 54-57 straipsniai gali
būti atstovais civiliniame procese. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį
išsilavinimą, atstovais pagal pavedimą teisme (remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat ir vykdymo procese) gali būti, jeigu jie atstovauja
savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui).

7. PRIVERSTINIO VYKDYMO PRIEMONĖS.

8. VYKDYMO VEIKSMŲ SUSTABDYMAS IR ATIDĖJIMAS. VYKDOMŲJŲ DOKUMENTŲ GRĄŽINIMAS

IŠIEŠKOTOJUI, VYKDOMOSIOS BYLOS NUTRAUKIMAS. (Toma)

Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių
prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui.
Patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdomojo dokumento grąžinimo turi
būti priimamas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdymo veiksmai atidedami, vykdomoji byla sustabdoma
ar vykdomasis dokumentas grąžinamas. Patvarkymo dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, vykdomosios bylos sustabdymo ar
vykdomojo dokumento grąžinimo išieškotojui nuorašas išsiunčiamas išieškotojui ir skolininkui.
CPK nustato 2 rūšių vykdomosios bylos sustabdymą:
1) privalomąjį
2) fakultatyvųjį
Pagal CPK 626 str. antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą tokiais atvejais:
1) skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar
išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas;
2) skolininkui netekus veiksnumo;
3) iškėlus skolininkui bankroto bylą, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas. Šiuo atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas
bankroto bylą iškėlusiam teismui;
4) kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar
areštuojamas turtas, jeigu šios teisės apribojamos ar turtas areštuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba
siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus;
5) kai skolininkui komerciniam bankui Lietuvos bankas paskiria laikinąjį administratorių;
6) kai įkaito turėtojas neprisijungia prie išieškojimo, jeigu išieškoma iš įkeisto turto;
7) gavęs išieškotojo ir skolininko sudarytą taikos sutartį;
8) kai atnaujinamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis
sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus).

169
 Pagal CPK 627 str. antstolis turi teisę (bet neprivalo) visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti
vykdymo veiksmus tokiais atvejais:
1) kai raštu prašo išieškotojas;
2) skolininkui sunkiai susirgus, jeigu liga nėra chroniška, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos;
3) kai skolininkas gydosi ligoninėje;
4) kai paskelbta skolininko paieška (šio Kodekso 620 straipsnis);
5) kai yra iškeldinimo byla, jei skolininkas ar jo šeimos narys suserga, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos, jeigu liga ne
chroniška;
6) teismui išreikalavus vykdomąją bylą.
Sustabdžius vykdomąją bylą, antstolis gali imtis tik priemonių surasti ir areštuoti skolininko turtą (CPK 628 str. 3 d.).
Vykdomoji byla atitinkamai sustabdoma, kol po skolininko (išieškotojo) mirties ar juridinio asmens reorganizavimo
(likvidavimo) atsiras jo teisių perėmėjas, neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas arba išnyks kitos aplinkybės, dėl kurių
vykdomoji byla buvo sustabdyta. Vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva.
Vykdomąją bylą nutraukia antstolis savo patvarkymu, išskyrus atvejus, kai vykdomoji byla nutraukiama dėl taikos sutarties
sudarymo (CPK 595 str.). antstolio patvarkymu nutraukti vykdomąją bylą privalo patvirtinti teisėjas savo rezoliucija. Minėto
patvarkymo nuorašą antstolis išsiunčia vykdymo proceso šalims.
Vykdomoji byla nutraukiama:
1) jeigu išieškotojas atsisakė išieškojimo;
2) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį;
3) jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusiojo asmens
teisių perėmėjui;
4) jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas;
5) jeigu panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas;
6) reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų perėmimas;
7) jeigu skolininkas ir išieškotojas yra tas pats asmuo;
8) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė skolos padengimo sutartį (Civilinio kodekso 6.436 straipsnis);
9) jeigu vykdomasis dokumentas neteisėtai priimtas vykdyti;
10) jeigu išieškotojas atsisakė priimti paimtus iš skolininko tam tikrus daiktus, nurodytus teismo sprendime.
Nutraukus vykdomąją bylą, vykdomasis dokumentas su atitinkama antstolio žyma grąžinamas jį išdavusiai institucijai.
Nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo. Vykdomąją bylą nutraukus, visos vykdymo priemonės, kurių
ėmėsi antstolis, jo patvarkymu panaikinamos. Jeigu skolininko turtas buvo areštuotas teismo nutartimi, apie vykdomosios bylos
nutraukimą ir būtinumą panaikinti turto areštą antstolis savo patvarkymu praneša turtą areštavusiam teismui.
Vykdomoji byla taip pat laikoma baigta, jeigu vykdomasis dokumentas:
1) visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą;
2) CPK 631 straipsnio nustatyta tvarka grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojui;
3) nutraukus vykdomąją bylą;
4) persiuntus vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui;
5) vykdomąjį dokumentą išsiuntus išskaitoms padaryti į skolininko darbovietę, mokymo įstaigą, socialinio draudimo
įstaigą ir kt.;
6) persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

9. VYKDOMŲJŲ RAŠTŲ IŠDAVIMO TVARKA. VYKDOMŲJŲ DOKUMENTŲ PATEIKIMO IR PRIĖMIMO

VYKDYTI TVARKA. RAGINIMAS ĮVYKDYTI SPRENDIMĄ. (Santa)

Vykdomasis raštas ir jų išdavimas

Teismo sprendimas ar nutartis pradedami vykdyti, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai perduodama skubiai vykdyti. Įsiteisėjus
teismo sprendimui ar perdavus jį skubiai vykdyti, teismas išduoda vykdomąjį raštą. Tai oficialus teismo procesinis dokumentas,
kuriuo remiantis atliekami priverstinio teismo sprendimų vykdymo veiksmai. Be vykdomojo rašto vykdymo veiksmus draudžiama
atlikti, išskyrus atvejus, kai vykdytinas dokumentas yra ir vykdomasis dokumentas ir atstoja vykdomąjį raštą, pvz., teismo įsakymas.
Vykdomojo rašto turinį nustato CPK 648str.
Prireikus vykdomajame rašte taip pat galima nurodyti, kad teismo nutartimi antstoliui leidžiama įeiti į skolininko būstą be
pastarojo sutikimo (CPK 648.2).
Vykdomajame rašte nurodoma jį pasirašiusio teisėjo vardas ir pavardė. Teisėjo pasirašytas vykdomasis raštas patvirtinamas
teismo herbiniu antspaudu.
Jeigu išduodant vykdomąjį dokumentą padaryta rašymo ar kitokia klaida, ją suinteresuoto asmens prašymu ištaiso tą dokumentą
išdavusi institucija.
Už vykdomojo rašto praradimą atsako dėl to kaltas asmuo. Pagal CPK 618 str. praradusiam vykdomąjį dokumentą asmeniui
teismas gali skirti iki 1000 Lt baudą. Toks asmuo taip pat turi atlyginti su vykdomojo dokumento dublikato išdavimu susijusias
išlaidas. Pinigų išieškojimo atveju bauda negali būti didesnė už vykdomajame dokumente nurodytą išieškoti sumą.
Vykdomasis raštas yra pagrindinė vykdomųjų dokumentų rūšis. Vykdomieji raštai išduodami remiantis teismų sprendimais,
nuosprendžiais, nutartimis, nutarimais, teismo patvirtintomis taikos sutartimis, arbitražų sprendimais, užsienio teismų sprendimais,
kitais vykdytinais dokumentais .
Pagal CPK 646.1 vykdomąjį raštą išduoda pirmosios instancijos teismas esant išieškotojo rašytiniam pareiškimui. Taigi,
dispozityvumo principas galioja ir vykdymo procesui- vykdymo procesas prasideda tik išieškotojo iniciatyva. Ta pati norma daro
šios bendrosios taisyklės išimtį- teismas savo iniciatyva išduoda vykdomąjį raštą tokiais atvejais:

170
 1. kai konfiskuojamas turtas arba kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą
2. kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala
3. kai išieškomas išlaikymas
4. kai išieškomas žalos, padarytos suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas
5. kai išieškomos žalos, padarytos atimant maitintojo gyvybę.
Vykdomasis raštas išduodamas įsiteisėjus vykdytinam teismo sprendimui. Išimtis- skubaus vykdymo atvejai. Skubaus vykdymo
atvejais pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo išieškotojui
išduoda skubiai vykdytiną sprendimą priėmęs pirmosios, apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas. Kartu su vykdomuoju raštu
taip pat išduodami turto arešto dokumentai arba kitokių byloje esančių dokumentų, reikalingų sprendimui vykdyti nuorašai.
Išieškotojui vykdomasis raštas išduodamas pasirašytinai arba išsiunčiamas registruotu laišku. CPK 375.2 ir 3 nurodytais atvejais
teismas savo arba CPK 5.2 nurodytų asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą siekiant apginti kitų asmenų teises ir įstatymo saugomus
interesus, iniciatyva perduoda vykdomąjį raštą vykdyti tiesiogiai antstolių kontorai.
Apie vykdomojo rašto išdavimą pažymima byloje.
Išdavus vykdomąjį raštą, teismo funkcija vykdant sprendimą iš tikrųjų pasireiškia kaip vykdymo teisėtumo kontrolė. Konkrečius
vykdymo veiksmus atlieka antstoliai.
Antstolis vykdomajame dokumente turi pažymėti raginimo išsiuntimą ar įteikimą skolininkui, turto ir asmens neradimo akto
surašymą, vykdomojo dokumento grąžinimą išieškotojui, visišką ar dalinį vykdomojo dokumento įvykdymą, vykdymo išlaidų
sumokėjimą ir kitus vykdymui svarbius procesinius veiksmus. Šie įrašai daromi iš karto, kai atliekami nurodyti veiksmai.
Padaręs įrašą vykdomajame dokumente, antstolis turi nurodyti savo vardą, pavardę, įrašo padarymo datą ir patvirtinti įrašą savo
parašu ir antstolio antspaudu. Pakeisti vykdomojo dokumento įrašą, nurodantį išieškotojo ar skolininko gyvenamąją ar buveinės
vietą, antstolis gali tik esant rašytiniam išieškotojo ar skolininko prašymui ar po paieškos nustačius naują skolininko gyvenamąją
vietą.
Bendroji taisyklė, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas, bet jei sprendimas turi būti vykdomas
skirtingose vietose, taip pat jei jis priimtas kelių ieškovų naudai ar keliems atsakovams arba nuspręsta išieškoti iš solidarių atsakovų,
teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas vykdymo vietą ar sprendimo dalį, kuri turi būti vykdoma pagal
tą vykdomąjį raštą. Kai nuosprendžiu ar sprendimu siekiama išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas išduoda tiek vykdomųjų raštų,
kiek yra solidariųjų atsakovų. Tokiais atvejais kiekviename vykdomajame rašte dėl solidarios atsakomybės turi būti nurodyta bendra
išieškoma suma, išvardyti visi atsakovai ir nurodyta, kad jų atsakomybė solidari. Solidariojo išieškojimo atveju išieškotojas, kai jam
priteista suma visa išieškota, privalo pranešti antstoliui, kurio teritorijoje išieškoma, kad išieškojimas būtų nutrauktas. Jei išieškota
daugiau nei solidariai priteista suma, pagal antstolio pareiškimą teismas nutartimi išieško iš išieškotojo permokėtą sumą ir išspendžia
jos gražinimo solidariems skolininkams klausimą
Jeigu vykdomasis raštas prarastas, tai išieškotojo ar antstolio prašymu išduodamas vykdomojo rašto dublikatas. Prašymas išduoti
vykdomojo rašto dublikatą paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Vykdomojo rašto dublikatas išduodamas
tokia pat tvarka kaip vykdomasis raštas, tik jo titulinio lapo dešinėje viršutinėje dalyje įrašoma „dublikatas“ (CPK 649 str.).
Išduotas vykdomasis dokumentas gali būti grąžintas išieškotojui antstoliui surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje
nustatytos formos aktą. Grąžindamas vykdomąjį dokumentą, antstolis panaikina visas priemones, kurių imtasi siekiant išieškoti. Jei
yra CPK nurodyti pagrindai grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui, tačiau nežinoma jo buvimo vieta, vykdomasis dokumentas
gražinamas jį išdavusiai institucijai. Vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai
įvykdytas, yra grąžinamas išieškotojui(CPK 361):
1) išieškotojo prašymu;
2) jeigu skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma;
3) jeigu išieškotojas atsisakė paimti skolininko turtą, neparduotą vykdant sprendimą;
4) jeigu nėra skolininko turto ir išieškotojo nurodytu adresu skolininkas negyvena ar nedirba, išskyrus šio Kodekso 620
straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus,arba jeigu nežinoma juridinio asmens buveinė;
5) jeigu išieškotojas savo veiksmais sprendimo įvykdymą padaro neįmanomą;
6) jeigu skolininkas neturi kito turto, išskyrus būstą, kuriame gyvena, ir išieškoma suma neviršija trijų tūkstančių litų (šio
Kodekso 663 straipsnio 2 dalis);
7) jeigu antstolis nusišalino ar buvo nušalintas ir nebuvo gautas išieškotojo pageidavimas perduoti vykdomąjį dokumentą
kitam antstoliui;
8) jeigu vykdymo veiksmai turi būti atliekami kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje (šio Kodekso 590 straipsnio 4
dalis);
9) nustačius, kad skolininkas Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena, nedirba ir neturi turto ar pajamų.
Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šio dokumento vykdyti.
Vykdomasis dokumentas pakartotinai gali būti pateiktas vykdyti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui,
išskyrus CPK 631str. 1 dalies 7-8 punktuose nurodytus atvejus ar tuos atvejus, kai turima duomenų, kad pas skolininką atsirado turto
arba jis gauna pajamų.
Įvykdyti vykdomieji dokumentai grąžinami juos išdavusiai institucijai (CPK 631 str.).

Vykdomųjų dokumentų pateikimo ir priėmimo vykdyti tvarka. Raginimas įvykdyti sprendimą.

Vykdymo procesas prasideda nuo vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti. Pagal CPK 650 str. vykdomąjį raštą ar teismo
įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas. Kitus vykdomuosius dokumentus gali pateikti vykdyti juos
išdavusi institucija ar pareigūnas, taip pat išieškotojas.
Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį raštą per 3 dienas, o skubaus vykdymo atvejais- nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių
kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti,
antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis.
Spręsdamas, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, antstolis patikrina:
171
 1. ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti tam teisę turintis asmuo (CPK 650 str.)
2. ar vykdomasis dokumentas vykdytinas to antstolio (CPK 590 str.)
3. ar vykdomojo dokumento turinys atitinka CPK 648 str. reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikiami priedai (CPK
646.4)
4. ar vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti nepraleidus pateikimo vykdyti termino (CPK 606 str.)
5. jei išieškotojui ar skolininkui mirus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti įpėdinis- ar išieškotojui arba skolininkui mirus
galima perimti teises ir pareigas.
6. jei išieškotoją ar skolininką- juridinį asmenį- likvidavus ar reorganizavus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti jo teisių
perėmėjas- ar galima perimti juridinio asmens teises ir pareigas.
7. ar nėra kitokių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.
Jeigu akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus nenustatoma, antstolis vykdomąjį
dokumentą priima ir pradeda vykdyti (CPK 651 str.).
Vykdomuosius veiksmus antstolis privalo pradėti: skubaus vykdymo bylose – ne vėliau kaip kitą dieną po vykdomojo dokumento
priėmimo vykdyti, kitose bylose – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti.
Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, gali atlikti kitus pirminius vykdymo veiksmus (iškviesti skolininką ir
išieškotoją, išaiškinti jiems teises ir pareigas, išklausyti jų siūlymus ir t.t. (CPK 654 str.).
Vykdymo veiksmai prasideda nuo raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo skolininkui. Pagal CPK 655 str. raginimas įvykdyti
sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad,
jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo
procedūra. Skolininkas įvykdyti sprendimą raginamas vykdomąjį dokumentą pateikus vykdyti pirmą kartą, išskyrus šio Kodekso 661
straipsnyje numatytus atvejus.
Vykdant tą patį vykdomąjį dokumentą, raginimas skolininkui pateikiamas tik vieną kartą, išskyrus atvejus, kai vykdomasis
dokumentas buvo grąžintas išieškotojui jo paties prašymu (šio Kodekso 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir vėl pateiktas vykdyti.
Raginime įvykdyti turi būti nurodoma ši skolininkui reikšminga informacija:
1) antstolio vardas, pavardė;
2) teismo ar institucijos, kurios sprendimas vykdomas, pavadinimas, vykdomojo dokumento išdavimo data ir numeris;
3) išieškotojo ir skolininko pavadinimas arba vardas ir pavardė, išieškotinų iš skolininko pinigų sumos, turtas ar
reikalingi atlikti veiksmai;
4) terminas, per kurį skolininkas turi įvykdyti sprendimą, taip pat reikiamais atvejais – kredito įstaigos ir antstolio
depozitinės sąskaitos numeris ar išieškotojo atsiskaitomosios sąskaitos numeris (jei vykdomajame dokumente įvykdymo
terminas nenustatytas, antstolis skolininkui sprendimui įvykdyti skiria 10 dienų, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos.
Kai iškeldinama iš gyvenamosios patalpos, sprendimui įvykdyti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 ir ne ilgesnis kaip 30
dienų terminas. Vykdant sprendimus, įpareigojančius skolininką susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, terminas sprendimui
įvykdyti neskiriamas, o nurodoma sprendimą vykdyti nedelsiant nuo raginimo vykdyti sprendimą įteikimo dienos, jei
vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip (CPK 659 str.)
5) kad neįvykdžius sprendimo, antstolis sprendimą vykdys priverstinai ir iš skolininko bus išieškotos Sprendimų vykdymo
instrukcijoje nustatytos vykdymo išlaidos;
6) skolininko teisės ir pareigos vykdymo procese, nurodytos 643 ir 644 straipsniuose.
Pagal 657 str. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas skolininkui
asmeniškai.Išsiųsdamas raginimą antstolis apie tai pažymi vykdomajame dokumente ir nurodo raginimo išsiuntimo datą.
Pasirašydamas vykdomajame dokumente skolininkas patvirtina, kad raginimas įteiktas jam asmeniškai.
Tais atvejais, kai nežinoma skolininko buvimo vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą
įvykdyti sprendimą negalima, išieškotojo prašymu ir jo lėšomis raginimas įvykdyti sprendimą skelbiamas vykdymo veiksmų
atlikimo vietos laikraštyje. Raginimo paskelbimo šio straipsnio 1 dalyje numatytame leidinyje diena laikoma raginimo įteikimo
diena (CPK 660 str.).
Įteikęs ar išsiuntęs raginimą įvykdyti sprendimą, antstolis gali įpareigoti skolininką CPK 645 str. Nustatyta tvarka pateikti
duomenis apie turimą turtą. Kai yra pavojus, kad skolininkas gali paslėpti turtą, antstolis turi teisę, įteikęs ar išsiuntęs raginimą,
areštuoti skolininko turtą. Sumų išieškojimo nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti bylose antstolis, įteikdamas arba
išsiųsdamas raginimą, visais atvejais areštuoja skolininko turtą (CPK 658 str.).
Tačiau raginimas įvykdyti teismo sprendimą skolininkui siunčiamas ne visada. Pagal CPK 661 str. Raginimas nesiunčiamas,
jeigu:
1. Jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas
ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus.
2. Raginimas nesiunčiamas skubaus vykdymo bylose, bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo ir turto konfiskavimo,
vykdant preliminarius teismo sprendimus, teismo įsakymus bei hipotekos teisėjo nutartis dėl skolininko turto realizavimo.
3. Sprendimo skubaus vykdymo atvejais antstolis raginimą įvykdyti sprendimą, jeigu yra galimybė, perduoda skolininkui
žodžiu ir pasiūlo sprendimą vykdyti nedelsiant.
Jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo per raginime nurodytą terminą, antstolis pradeda taikyti priverstinio vykdymo priemones,
t.y. prasideda priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas.

10. IŠIEŠKOJIMO IŠ SKOLININKO TURTO BENDROSIOS TAISYKLĖS. TURTO AREŠTAS. AREŠTUOTO

TURTO ĮKAINOJIMAS, REALIZAVIMO BŪDAI IR TVARKA. VARŽYTYNĖS IR JŲ PRAVEDIMO TVARKA.

172
 11. ATSKIRŲ TURTO RŪŠIŲ AREŠTO IR REALIZAVIMO YPATUMAI (VERTYBINIŲ POPIERIŲ, TURTINIŲ
TEISIŲ, HIPOTEKA AR ĮKEITIMU ĮKEISTO TURTO IR KT.). SKOLININKO TURTO ADMINISTRAVIMAS.
(Aistė)

CPK, L SKYRIUS VERTYBINIŲ POPIERIŲ AREŠTO IR REALIZAVIMO YPATUMAI

728 str. Vertybinių popierių arešto tvarka

729 str. Vertybinių popierių realizavimo tvarka
730 str. Vertybinių popierių, neparduotų Vertybinių popierių biržoje per vieną mėnesį nuo jų realizavimo pradžios,
realizavimo tvarka
731 str. Vertybinių popierių, neparduotų Vertybinių popierių biržoje per tris mėnesius nuo jų realizavimo pradžios,
realizavimo tvarka
732 str. Atlyginimo bankui ar finansų maklerio įmonei už vertybinių popierių realizavimą tvarka

CPK, LIV SKYRIUS IŠIEŠKOJIMAS IŠ TURTINIŲ TEISIŲ

749 str. Išieškojimo iš skolininko turtinių teisių tvarka

750 str. Patvarkymo dėl skolininko turtinių teisių arešto įteikimas ir pranešimas apie areštą
751 str. Skolininko turtinių teisių arešto įsigaliojimas
752 str. Išieškojimo iš reikalavimo teisių, atsirandančių iš alternatyvios prievolės, vykdymo ypatumai

CPK, LIII SKYRIUS IŠIEŠKOJIMO IŠ HIPOTEKA ĮKEISTO TURTO, ĮKEITIMU ĮKEISTO TURTO, IŠ DAIKTO
SULAIKYMO TEISE SULAIKYTO DAIKTO YPATUMAI

745 str. Išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, įkeitimu įkeisto turto, iš daikto sulaikymo teise sulaikyto daikto
746 str. Išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš hipoteka įkeisto turto ypatumai
747 str. Išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš įkeitimu įkeisto skolininko turto ypatumai
748 str. Išieškojimas iš daikto sulaikymo teise sulaikyto skolininko daikto

CPK, LII SKYRIUS SKOLININKO TURTO ADMINISTRAVIMAS

744 str. Skolininko turto administravimo tvarkos nustatymas

12. IŠIEŠKOJIMO NUKREIPIMAS Į SKOLININKO DARBO UŽMOKESTĮ IR KITAS PAJAMAS. IŠLAIKYMO

VAIKAMS PERIODINĖMIS IŠMOKOMIS IŠIEŠKOJIMO YPATUMAI. IŠIEŠKOJIMO IŠ JURIDINIŲ ASMENŲ
TURTO YPATUMAI. (Monika V.)

13. IŠIEŠKOTŲ SUMŲ PASKIRSTYMO TARP IŠIEŠKOTOJŲ IR IŠMOKĖJIMO IŠIEŠKOTOJAMS TVARKA.

REIKALAVIMŲ PATENKINIMO EILĖ. (Lauksmina)

Iš esmės, čia tas pats, kas parašyta CPK 753-759 str., tad tikrai nėra būtina skaityti ir gilintis, nes viską rasit ten.

Iš sumos, išieškotos iš skolininko, pirmiausia 1) apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos, o iš likusiosios sumos 2) tenkinami
išieškotojų reikalavimai. Suma, kuri lieka, 3) grąžinama skolininkui. Išieškotas sumas antstolis perveda į antstolio depozitinę
sąskaitą. Pasibaigus išieškoti, pinigai nedelsiant išmokami, pervedami ar išsiunčiami išieškotojams.

Sumos, kurios uri būti įskaitytos į valstybės pajamas, gali būti tiesiogiai įmokamos į valstybės biudžeto sąskaitą.

Yra atveju, kai suma, gauta iš varžytinių, gali būti išmokėta tik tada, kai varžytynių aktas patvirtinamas teismo nutartimi (CPK 725
str. 2d.).

Kai išieškotojų ne vienas, būtina nustatyti, kaip jiems paskirstyti išieškotą sumą. Tam naudojamos dvi taisyklės: eilės tvarkos ir
proporcingumo.

1) eilės tvarkos taisyklė – visi išieškotojai susiskirstomi į eiles. Jeigu išieškotos sumos neužtenka išmokėti visiems išieškotojams
(jau apmokėjus visas išieškojimo išlaidas), tai suma išieškotojams paskirstoma pagal CPK 754-755 str. numatytą tvarką:
• Hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės.
• Pirmąja eile patenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą ir reikalavimai atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu
sveikatos sužalojimu, taip pat atsiradusią dėl maitintojo netekimo.
• Antrąja eile patenkinami darbuotojų reikalavimai, atsirandantys iš darbo teisinių santykių.
• Trečiąja eile patenkinami visi kiti reikalavimai.

Be to, paskesnės eilės reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės reikalavimai.
173
Vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra
patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo
susijusios vykdymo išlaidos. Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime išvardyti daiktai konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai
reikalavimai turi būti tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti
išieškoma, arba kai jo neužtenka

2) proporcingumo principas – jei išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams patenkinti, jie tenkinami
proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai (CPK 753 str.)

Dar gali būti taikoma ir kita skirstymo taisyklė – išieškotos sumos paskirstomos pagal tai, kuris išieškotojas reikalavimą pareiškė
pirmiau.

Jeigu yra keli išieškotojai ir neužtenka išieškotos iš skolininko pinigų sumos visiems reikalavimams visiškai patenkinti, antstolis,
laikydamasis nustatytos išieškojimų tenkinimo eilės ir proporcingumo principo, parengia pinigų paskirstymo išieškotojams
patvarkymą ir pateikia jį tvirtinti teisėjui. Antstolio parengtą pinigų paskirstymo išieškotojams patvarkymą teisėjas tvirtina
rezoliucija. (CPK 756 str.).

Iš areštuoto nekilnojamojo turto gaunamos pajamos skirstomos specialia tvarka. Jos paskirstomos tokia eilės tvarka (CPK 757 str.):
1) saugotojo išlaidoms;
2) pastato eksploatavimo išlaidoms;
3) mokesčiams už nekilnojamąjį turtą;
4) nekilnojamojo daikto draudimo įmokoms.
Likusios pajamos skiriamos skolininko įsiskolinimui padengti CPK 753-755 str. nustatyta tvarka

Kai yra vykdomas išieškojimas, asmenys, kurie turi vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš to paties skolininko kitose bylose,
gali prisijungti prie išieškojimo. Jeigu išieškotų sumų užtenka visiems išieškotojams, prie išieškojimo galima prisijungti, kol antstolis
grąžina išieškotas sumas skolininkui. Jeigu išieškotų sumų nepakanka visiems išieškotojams, prisijungti prie išieškojimo galima tik
iki to momento, kai teisėjas patvirtina antstolio patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotojams. Prisijungęs prie
išieškojimo, išieškotojas gali dalyvauti anksčiau pradėtoje byloje po prisijungimo atliekant vykdymo veiksmus (CPK 759 str.)

14. NEPINIGINIO POBŪDŽIO TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMO YPATUMAI.

15. UŽSIENIO TEISMŲ SPRENDIMŲ VYKDYMO YPATUMAI. (Eglė M.)

Teismo sprendimas, net ir įsiteisėjęs, automatiškai neįgyja eksteritorialumo savybės, t.y. jis neturi tiesioginės teisinės galios
už savo valstybės sienų. Todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir t.b. vykdomas tik savo valstybės teritorijoje. Užsienio
valstybėje teismo sprendimas įgyja teisinę galią ir sukelia ten tam tikrų teisinių padarinių tik jei jis pripažįstamas. Pripažinimas
reiškia, kad užsienio valstybės teismo sprendimui suteikiama tokia pat teisinė galia kaip ir nacionalinio teismo sprendimo. Užsienio
teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad:
1) pripažįstančioje valstybėje jis įgyja res judicata galią;
2) pripažįstančioje valstybėje jis įgyja prejudicinę galią;
3) pripažįstanti užsienio teismo sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant bylą užsienio valstybėje laikytasi
sąžiningo proceso principų;
4) sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinas, t.y. t.b. vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo
sprendimai.
Jeigu nėra dvišalės teisinės pagalbos sutarties arba kitokios tarptautinės sutarties, kuri reguliuotų užsienio valstybės teismo
sprendimo pripažinimą ir vykdymą, taikomi CPK 809-817 str. Šie straipsniai taikomi tik kai prašoma pripažinti ir įvykdyti
valstybės, kuri nėra ES narė, teismo sprendimą. ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimui ir vykdymui taikoma
speciali tvarka.
Kalbant apie užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, turima omenyje, kad teisinė pagalba teikiama ne
užsienio valstybei, o privačiam asmeniui, todėl privataus asmens teisės, pripažintos užsienio valstybės teismo sprendimu, t.b.
pripažįstamos ir gerbiamos, nors su teismo vietos valstybe Lietuva nėra pasirašiusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties. Lietuvoje
užsienio valstybių, su kuriomis nėra pasirašyta dvišalių teisinės pagalbos sutarčių, sprendimai pripažįstami nereikalaujant
abipusiškumo.
CPK 809 str. 1d. nustato, kad užsienio teismų sprendimai Lietuvoje g.b. vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos
apeliacinis teismas. Tačiau pripažinimo procedūra reikalinga ne visada. Pvz., nereikalauja pripažinimo įsiteisėję užsienio teismų
sprendimai dėl neturtinių ginčų tarp ne LT piliečių, išskyrus atvejus, kai tas sprendimas yra santuokos sudarymo arba kitokio
civilinės būklės akto registravimo ar kitokių teisių registravimo viešame registre Lietuvoje pagrindas (CPK 809 str. 2 d.).
Užsienio teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu:
1) jis nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje yra priimtas, įstatymus;
2) pagal Lietuvos nacionalinę teisę ar tarptautinę sutartį civilinė byla priskirta išimtinei Lietuvos ar trečiosios valstybės teismų
kompetencijai;
3) šaliai, kurios nenaudai priimtas sprendimas ir kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civ.bylos
iškėlimą ir vykstant procesui nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o kai ši šalis buvo neveiksni, - nebuvo sudaryta
174
tinkamo atstovavimo galimybė;
4) prašomas pripažinti užsienio teismo sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos teismo sprendimu, priimtu pagal tapatų
ieškinį;
5) prašomas pripažinti užsienio teismo spr. prieštarauja Lietuvos Konstitucijos nustatytai viešajai tvarkai;
6) užsienio valstybės teismas, priimdamas sprendimą, išsprendė Lietuvos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal
įstatymą, šeiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių klausimus ir tai prieštarauja Lietuvos tarptautinei privatinei teisei,
išskyrus atvejus, kai Lietuvos teismai toje byloje būtų priėmę tokį patį sprendimą.
Pripažinus užsienio valstybės teismo sprendimą, jeigu jis vykdytinas, kartu išsprendžiamas ir leidimo vykdyti jį Lietuvoje
klausimas (CPK 813-815 str.).

CPK 773–779str.
Užsienio teismų sprendimai LR vykdomi bendrąja tvarka, jeigu LR CPK nenustato ko kita (CPK773str.2d.). Vykdomuosius
raštus pagal pripažintus ir leistus vykdyti LR užsienio teismų sprendimus išduoda Lietuvos apeliacinis teismas ir išsiunčia
išieškotojui, jei prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jam vykdyti LR
(CPK774str.). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nagrinėja prašymus išdėstyti ir atidėti užsienio teismų ir arbitražų sprendimų
vykdymą (CPK 777 str.). Prie vykdyti perduodamo vykdomojo rašto pridedama nutarties, kuria užsienio teismo sprendimas
pripažintas ir leista jį vykdyti LR, nuorašas, užsienio teismo sprendimo nuorašas ir vertimas į lietuvių kalbą (jei tarptautinėje
sutartyje nurodyta, kad sprendimas pateikiamas išverstas į lietuvių kalbą).
Užsienio valiuta nurodytos sumos išieškomos litais pagal sprendimo priėmimo dieną Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir
atitinkamos užsienio valiutos kursą (CPK776str.). Jei skolininkas išvyksta gyventi iš LR arba jei nežinoma skolininko gyvenamoji
vieta, vykdomoji byla baigiama, o vykdomasis raštas grąžinamas Lietuvos apeliaciniam teismui ir saugomas užsienio teismo ar
arbitražo sprendimo pripažinimo byloje. Grąžindamas vykdomąjį raštą Lietuvos apeliaciniam teismui, antstolis apie tai praneša
išieškotojui. Išieškotojui antstolis taip pat praneša apie LR pagal tą vykdomąjį raštą atliktus išieškojimus. Išieškotojas turi teisę
kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl vykdomojo rašto pakartotinio pateikimo vykdyti (CPK778 str.).

ES teisė: Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai
suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje. Prašymo pateikimo procedūrą
reglamentuoja valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, įstatymai. Tokie prašymai nėra apmokestinami. Pareiškėjas
privalo nurodyti adresą, kuriuo turi būti įteikti teismo procesiniai dokumentai. Jeigu valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti
sprendimą, įstatymuose nereikalaujama pateikti tokio adreso, pareiškėjas paskiria atstovą ad litem. Prie prašymo pridedama teismo
sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jos autentiškumui patvirtinti, taip pat valstybės narės, kurioje buvo priimtas teismo
sprendimas, teismo arba kompetentingos institucijos išduotas standartinės formos pažymėjimas, kad sprendimas yra vykdytinas jį
priėmusioje valstybėje. Jeigu toks pažymėjimas nepateikiamas, teismas arba kompetentinga institucija gali nustatyti jo pateikimo
laiką arba priimti lygiavertį dokumentą ar, jei ji mano, kad turi pakankamai informacijos, apsieiti be minėto pažymėjimo. Teismo
arba kompetentingos institucijos reikalavimu reikia pateikti anksčiau nurodytų dokumentų vertimą. Jį tvirtina vienos iš valstybių
narių specialiai įgaliotas asmuo. Pareiškėjas turi teisę prašyti pripažinti vykdytina tik dalį sprendimo. Sprendimas paskelbiamas
vykdytinu iš karto, kai pateikiami visi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) nr.44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo nurodyti dokumentai. Pareiškėjas iš karto
informuojamas apie nutartį, susijusią su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti
sprendimą, įstatymo nustatyta tvarka. Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pateikiamas šaliai, kuriai prašoma jį vykdyti,
kartu su teismo sprendimu, jeigu jis minėtai šaliai dar nepateiktas. Šalis, kuriai yra vykdytinas sprendimas, šiuo bylos proceso etapu
neturi jokios teisės pateikti prašymą. Tačiau paskelbus teismo sprendimą vykdytinu (arba atvirkščiai - tokio prašymo nepatenkinus),
teismo nutartį galima skųsti Reglamento III priede nurodytam teismui pagal ginčo teisenos taisykles. Apskųsti teismo nutartį, kuria
sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, galima per vieną mėnesį nuo jos įteikimo. Jeigu šalies, kuriai prašoma vykdyti sprendimą,
nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kitoje nei valstybė narė, kurioje sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu,
laikotarpis, per kurį jį galima apskųsti, yra du mėnesiai ir skaičiuojamas nuo jo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba nuo
pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos. Teismas šių terminų motyvuodamas atstumu negali pratęsti. Išnagrinėjus skundą, priimtą
teismo sprendimą galima skųsti Reglamento IV priede nurodytiems teismams. Ir taip toliau, ir panašiai....čia jau nesąmonės
prasideda, tai neberašau.

Pagal 2000 m, gegužės 29 d, Tarybos reglamento (EB) nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių
su santuoka ir tėvų pareigomis 14 str. teismų sprendimai, nutartys ir kitokie teismo procesiniai dokumentai, priimti santuokos
nutraukimo, pripažinimo negaliojančia, gyvenimo skyrium ir sutuoktinių tėvų pareigų vaikams bylose (pvz., dėl vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo, išsituokusių tėvų dalyvavimo auk1ėjant vaiką ir pan.) vienoje valstybėje narėje, pripažįstami kitoje valstybėje
narėje be jokios specialios procedūros. Tačiau bet kuri suinteresuota šalis gali paduoti prašymą pripažinti arba nepripažinti minėtus
sprendimus. Tokie prašymai paduodami abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo priede nurodytiems valstybių narių
teismams. Kreipiantis su tokiu prašymu, pateikiama teismo sprendimo kopija ir Reglamento priede nurodytos formos pažymėjimas.
Jeigu sprendimas buvo priimtas šaliai neatvykus i teismą, papildomai pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad neatvykusiai šaliai
buvo įteiktas teismo šaukimas ar kitoks dokumentas, arba dokumentas, patvirtinantis, jog atsakovas nedviprasmiškai pritarė teismo
sprendimui. Ir čia vėl prasideda pasakos....(nevertos dėmesio).

Teismų sprendimų, priimtų bankroto ir kitose su nemokumu susijusiose bylose (išskyrus bankroto bylas, iškeltas draudimo
bendrovėms, kredito įstaigoms, teikiančioms finansų ar vertybinių popierių valdymo paslaugas tretiesiems asmenims, ir
kolektyvinėms investicinėms bendrovėms) pripažinimą ir vykdymą reglamentuoja 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas
(EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Pagal jo 16str. teismo sprendimas iškelti bankroto bylą, priimtas vienos valstybės - ES
narės teismo, nuo jo įsiteisėjimo pripažįstamas ir kitose ES valstybėse narėse be jokių formalumų, t.y. automatiškai. Pagal

175
Reglamento 18 str. sprendimo pripažinimas reiškia, kad nemokumo bylą iškėlusio teismo paskirtas likvidatorius turi teisę atlikti jo
kompetencijai priskirtus veiksmus ir kitose valstybėse narėse, jei ten nėra iškelta antrinė nemokumo byla. Ir vėl nesąmonės...
2004 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004 dėl neginčytinų reikalavimų Europos vykdomojo
rašto, kuris nuo 2005 m. spalio 21 d. taikomas visoms ES narėms, išskyrus Daniją, 2 str. nustato, kad jis yra taikomas tik civilinėse
ir komercinėse bylose ir netaikomas:
a) reikalavimams, susijusiems su mokesčių, muitų išieškojimu, t.p. išieškojimams administracinėse bylose ir byloms, kuriose
sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas;
b) byloms, susijusioms su FA teisiniu statusu, t.p. byloms, susijusioms su sutuoktinių turtu, paveldėjimu pagal įstatymą ar
testamentą;
c) bankroto ir kitokioms byloms, susijusioms su JA likvidavimu ar reorganizavimu;
d) byloms, susijusioms su socialiniu aprūpinimu;
e) byloms, susijusioms su arbitražu.
Reglamentas taikomas visiems teismų sprendimams, nutartims ar kitokiems nutarimams, kurie yra priimti dėl neginčijamų
piniginių reikalavimų, t.y. tokių, su kuriais skolininkas aiškiai sutiko arba kurių niekada neginčijo ar dėl kurių neatvyko i teismą.
Teismo sprendimas, kuris vienoje valstybėje narėje patvirtinamas kaip Europos vykdomasis raštas, yra pripažįstamas ir vykdomas
kitoje valstybėje narėje be jokių formalumų. Skolininkas neturi teisės ginčyti tokio dokumento pripažinimą ir vykdymą. Tačiau
teismo sprendimas valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, gali būti patvirtintas kaip Europos vykdomasis raštas tik kai yra visos
Reglamento 6 str. nurodytos sąlygos. Jei tokias sąlygas atitinka tik dalis teismo sprendimo, tik ji g.b. patvirtinta kaip Europos
vykdomasis raštas. Ir vėl bereikalinga inf.....

16. IŠIEŠKOTOJO, SKOLININKO IR KITŲ ASMENŲ TEISIŲ IR TEISĖTŲ INTERESŲ GYNIMAS VYKDYMO
PROCESE. (Aušra)

Jau įvykdžius teismo sprendimą gali paaiškėti, kad jis buvo neteisėtas. Tokiu atveju neteisėtas yra ir tokio sprendimo vykdymas,
todėl šalis – išieškotoją ir skolininką – būtina grąžinti į iki teismo sprendimo vykdymo buvusią padėtį. Atvejai, kai skolininkui
grąžinama viskas, kas iš jo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą, vadinami teismo sprendimo įvykdymo atgręžimu.
Pagal CPK 760 str. sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindas yra:
1) Įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir bylos nutraukimas;
2) Įvykdyto teismo sprendimo panaikinimas ir pareiškimo palikimas nenagrinėtu;
3) Įvykdyto teismo sprendimo panaikinimas ir naujo sprendimo, kuriuo ieškinys netenkinamas, priėmimas.
Pateiktas sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindas yra baigtinis.
Sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą sprendžia pirmos instancijos teismas, kuriam panaikinus teismo sprendimą, byla buvo
perduota nagrinėti iš naujo, tačiau nauju sprendimu ieškinys nebuvo patenkintas. Šis teismas privalo savo iniciatyva atgręžti
sprendimo įvykdymą, nurodydamas tai naujame sprendime.
Pareiškimas paduodamas per vienus metus nuo teismo sprendimo, kuriuo neišspręstas sprendimo įvykdymo atgręžimo
klausimas, įsiteisėjimo dienos. Šis pareiškimas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas ir nagrinėjamas teismo posėdyje pranešus
byloje dalyvaujantiems asmenims. Byloje dalyvaujančių asmenų neatvykimas nekliudo teismui spręsti to klausimo. Dėl teismo
nutarties vykdymo atgręžimo gali būti paduotas atskirasis skundas (CPK 761 str.).
Tačiau kai kurių kategorijų civilinėse bylose nustatyti tam tikri sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimai. Pagal CPK 762 str. 3
d., apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo bylose, įvykdymą leidžiama
atgręžti tik kai panaikintas sprendimas buvo pagrįstas ieškovo melagingais duomenimis ar suklastotais dokumentais.

17. SPRENDIMŲ ĮVYKDYMO ATGRĘŽIMAS.

25 TEMA
26 tema. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO PAGRINDAI

1. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO SAMPRATA. MATERIALINĖS IR PROCESO TEISĖS

ATRIBOJIMAS LIETUVOS TARPTAUTINĖJE PRIVATINĖJE TEISĖJE. TARPTAUTINĖS IR
NACIONALINĖS TEISĖS SANTYKIS.

2. CIVILINĖ BYLA, TURINTI UŽSIENIO (TARPTAUTINĮ) ELEMENTĄ. TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI.

UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖS TAIKYMAS. (Dovilė)

Nė viena v-bė nėra uždara įvairių santykių sistema. Kasdien užsimezga ar nutrūksta skirtingų v-bių piliečių ir JA’nų ryšiai:
sudaromos sutartys, steigiamos įmonės, vykstama į keliones ir pan. Dažnai santykiai, kurių viena šalis yra kitos v-bės pilietis ar JA,
tampa konfliktiniai. Tada kyla klausimas, kurios v-bės teismas gali ir turi išspręsti konfliktą. Problemų irgi kyla:
 prireikus rinkti įrodymus užsienio v-bėje,
 nustatyti užs v-bės piliečio, pareiškiančio ieškinį, civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą,
 įteikti šaukimus ir kt dokumentus užs v-bėje esantiems asmenims,

176
  vienos v-bės teismo priimtą spr vykdyti kt v-bėje ir kt…
Visi minėti klausimai yra CP dalykas, tačiau jų ypatumą lemia tai, kad civ byla turi vadinamąjį užsienio, arba tarptautinį elementą.
Civ bylą turi užs elementą šiais atvejais:
1) Viena iš ginčo šalių ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo gyvena ar turi buveinę užsienio v-bėje;
2) Užs v-bėje yra šalių ginčo objektas, pvz: nekilnojamasis daiktas;
3) Teismo pranešimai ir šaukimai turi būti įteikti užs v-bėje esančiam asmeniui;
4) Užs v-bėje yra įrodymai, reikalingi nagrinėjamai bylai;
5) Būtina surikti informaciją apie taikytiną užsienio teisę ar gauti kitokią teisinę pagalbą;
6) Teismo sprendimas, kurį prašoma vykdyti, priimtas užs v-bės teismo.
Šiais atvejais civ bylos nagrinėjimas peržengia nacionalinio CP ribas, nes bylą reikia nagrinėti taikant papildomus teisės šaltinius,
reglamentuojančius civ bylų, turinčių tarptautinį elementą, specifiką. Jei civ byla turi tarptautinį elementą, tai jau ne grynai
nacionalinis, o tarptautinis CP.
Autoriai TARPTAUTINIO CP SĄVOKĄ aiškina įvairiai:
1) Tarptautinis CP yra savarankiška nacionalinės teisės šaka;
2) Tai sudedamoji tarptautines privatinės teisės dalis;
3) Tai sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis.
Teisės normos, reguliuojančios tarptautinį CP, nėra kažkuo ypatingos. Toks yra tik teisinio reguliavimo dalykas – santykiai,
susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civ bylą. Šiuo atžvilgiu tarptautinį CP reguliuojančios normos yra sudedamoji CPT
dalis, o ne atskira teisės šaka. CPK VII dalies normos ir yra skirtos procesiniams santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį)
elementą, reguliuoti. Taigi tarptautinį Cp pirmiausia reglamentuoja nacionalinė CPT. Tačiau nė viena v-bė negali vienašališkai
nustatyti, kokiu būdu jos teismų sprendimai vykdomi užs v-bėje, kokia tvarka bus įteikiami teismo šaukimai kt v-bėje esantiems
asmenims, kaip bus išreikalaujami užsieny esantys įrodymai ir kt. Tokių civ procesinių teisinių santykių neįmanoma sureguliuoti
vien nacionalinės teisės normomis ir v-bės priverstos juos reguliuoti tarptautinėmis sutartimis. Dvišalių sutarčių, daugiašalių
konvencijų normos tampa sudedamąją v-bių – atitinkamų tarptautinių sutarčių ar konvencijų dalyvių, nacionalinės teisės dalimi.
Vadinasi, normos, reguliuojančios tarptautinio pobūdžio bylinėjimąsi civ bylose, yra sudedamoji nacionalinio CPT dalis. Šios
normos reguliuoja teismo, BDA ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarpt pobūdžio civ bylas bei vykdant jose
priimtus sprendimus.
Daugumos autorių nuomone, TARPTAUTINIO CP ŠALTINIAI YRA:
I. Tarptautinė teisė – tarptautinės dvišalės sutartys ir daugiašalės konvencijos;
II. Nacionalinė teisė;
III. Teismų praktika;
IV. Teisės doktrina.
Lietuvai 2004 05 01 tapus ES nare tarptautinio CP šaltinis yra ir ES teisė.

3. UŽSIENIO PILIEČIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. ASMENŲ

BE PILIETYBĖS CIVILINĖS PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. (Aurelija)

Užsienio valstybių piliečiai ir juridiniai asmenys, taip pat asmenys be pilietybės turi teisę kreiptis į LR teismus ir turi tokias pat
civilines procesines teises ir pareigas kaip ir LR piliečiai ar juridiniai asmenys. Jų procesinis teisnumas ir veiksnumas nustatomi
pagal LR teisę:
CPK 793str.: Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas
1. Užsienio valstybių asmenų bei asmenų be pilietybės teisnumas ir veiksnumas vertinami vadovaujantis šio Kodekso nuostatomis.
Užsieniečiai, kurie pagal savo šalies įstatymus neturi civilinio procesinio veiksnumo arba jų veiksnumas yra ribotas, laikomi
turinčiais civilinį procesinį veiksnumą, jeigu jie atitinka šio Kodekso 38 straipsnio reikalavimus.
2. Abipusiškumo pagrindu Lietuvos Respublikos teismuose advokatams gali būti leista atstovauti užsieniečiams, nurodytiems šio
straipsnio 1 dalyje, jeigu jie yra atitinkamų valstybių piliečiai.

Užsieniečių teisinės padėties įstatyme teigiama:

1. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės
sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai.
2. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę
padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.
3. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų
ir kitų teisės aktų.
4. Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį
dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir
sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

Užsienio šalių piliečiai, juridiniai asmenys ir asmenys be pilietybės turi teises ir pareigas, kurios priklauso nuo jų procesinės padėties
(šalių, liudytojų, trečiųjų asmenų ir pan.).
Šalių teisės ir pareigos- CPK 42str.

4. TEISMINGUMO PROBLEMA TARPTAUTINIAME CIVILINIAME PROCESE. BYLŲ SU TARPTAUTINIU

ELEMENTU TEISMINGUMAS LIETUVOS TEISMAMS GINČO IR YPATINGOSIOS TEISENOS BYLOSE.
SUTARTINIO TEISMINGUMO YPATUMAI TARPTAUTINIAME CIVILINIAME PROCESE. (Vitalija)
Teismingumo problema.
177
Civilinės bylos, kurios šalys yra skirtingose v- bėse (skirtingų v-bių fiziniai ar juridiniai asmenys), teismingumo nustatymo problema
pasireiškia siekiant išsiaiškinti, kurios v-bės teismui turėtų būti teisminga byla, kai ieškovas ir atsakovas gyvena skirtingose v- bėse.
Nustatyti teismingumą svarbu to dėl, kad nuo teismingumo konkrečios v- bės teismui priklauso ir CP taisyklės, pagal kurias bus
nagrinėjama byla.(Pasaulyje visuotinai pripažįstamas lex fori principas, reiškiantis, kad civilinės bylos nagrinėjimo tvarką nustato
CP įstatymai tos v- bės, kurios teismas nagrinėja bylą. Teismas gali taikyti kitos v- bės materialiosios teisės normas, tačiau visi
proceso klausimai turi būti sprendžiami pagal nacionalinę CP teisę.)

Bylos su tarptautiniu elementu teismingumas Lietuvos teismams ginčo ir ypatingosios teisenos bylose.
Kiekviena v- bė, siekdama apsaugoti viešąjį interesą, nustato savo teismingumo taisykles. Nacionalinės tarptautinio teismingumo
taisyklės taikomos tik kai tarptautinė sutartis nenustato kitokių taisyklių.(CPK 780str.)

Ginčo teisena:
• Lietuvos teismams teismingos bylos, išvardintos CPK 784str, 785str,786str.
• Lietuvos teismams taip pat teismingos bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, kurios neišvardintos minėtuose str., jeigu atitinka
sąlygas, numatytas CPK 787 str.
Ypatingoji teisena:
• Bylų teismingumo taisyklės nustatytos CPK 789 str.

Sutartinio teismingumo ypatumai

Pagal CPK 32 str. Šalys gali susitarti, koks teismas nagrinės jų ginčą.( Tokia šalių teisė įtvirtinta ir 1965m. Hagos konvencijoje dėl
sutartinės jurisdikcijos). Ši taisyklė taikoma ir byloms, turinčioms užsienio( tarptautinį) elementą.
Tarptautiniame CP-e skiriami dviejų rūšių susitarimai dėl jurisdikcijos:
1. PROROGACINIS. Toks susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo, kai šalys jame numato, kurios v- bės teismuose bus
nagrinėjami jų ginčai, tačiau nenustato draudimo kreiptis į kitos v-bės teismus.
2. DEROGACINIS. Toks susitarimas, kai šalys, susitardamos dėl ginčo nagrinėjimo vietos, numato, kad byla nepriklausys
tam tikrų v- bių teismų kompetencijai, t.y. šalys atmeta kai kurių v-bių jurisdikciją.
Šalys taip pat gali nustatyti vienos šalies teisę kreiptis į vienos v- bės teismus, o kitos šalies teisę- į kitos užsienio v- bės teismus.
Nepažeisdamos lygiateisiškumo principo, šalys taip pat gali susitarti, kad teisė pasirinkti, į kurios v-bės teismą kreiptis, priklausys
ieškovui.
Reikalavimai susitarimui:
• Reikalavimas turi būti išreikštas raštu(CPK 32str 1d.)(gali būti išreikštas šalių pasirašytoje sutartyje, taip pat šalims
apsikeičiant raštais, faksimiliniais, elektroninio pašto pranešimais irt.t)
• Susitarimas turi būti pakankamai aiškus, kad būtų galima jį įvykdyti(pvz. Būtina įvardinti konkrečią v- bę, kurios teismuose
šalis nusprendė bylinėtis)
• Šalys gali pasirinkti tik tos v- bės teismus, su kuria byla turi tam tikrą ryšį(toje v-bėje gyvena viena iš šalių, joje yra
dauguma įrodymų, ginčo dalykas ir pan.).
!!! V-bė gali neleisti ir atitinkamai nepripažinti kai kurių susitarimų dėl bylos teisminio priklausymo. Taigi šalys nėra
absoliučiai laisvos savo susitarimu nustatyti teisminį priklausymą: savo susitarimu jos negali pakeisti IŠIMTINĖS jurisdikcijos.

Kadangi susitarimas dėl teisminio bylos priklausymo sprendžia tik procesinį klausimą, o procesiniai klausimai dažniausiai yra
viešosios teisės reglamentavimo sritis, tai, ar šalių susitarimas apskritai yra galimas, teismas nustato pagal lex fori , t.y. savo v-bės
teisę.
Nustatęs, kad šalių susitarimas prieštarauja išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, negali būti vykdomas ar iš tikrųjų yra arbitražinis,
teismas bylos teisminį priklausymą nustato pagal bendrąsias jurisdikcijos taisykles.

Sutartinės jurisdikcijos tarptautiniame procese ypatumai gali pasireikšti ir kitaip. Pvz., kai kurios tarptautinės konvencijos
jurisdikcijos klausimais riboja šalių teisę tam tikrais atvejais pasirinkti bylos nagrinėjimo vietą. PVZ., susitarimų dėl bylos teisminio
priklausymo galimybę vartojimo, draudimo, darbo sutartyse riboja ES teisė.

5. IMUNITETAI. IEŠKINIAI UŽSIENIO VALSTYBĖMS. (Daiva)

Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisis subjektas, tačiau ji taip pat ji išlieka specifinis juridinis asmuo. Vienas iš
valstybei būdingų požymių yra suverenitetas, kuris ir yra imuniteto doktrinos pagrindas. Pripažinimas, kad visos suverenios
valstybės yra lygiateisės, reiškia, kad viena valstybė negali vartoti prieš kitą valstybę jokios prievartos. Taigi valstybė negali
priklausyti kitos valstybės teismų jurisdikcijai, jai negali būti taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės ir pan. Jau romėnų teisė
suformulavo taisykles, kurios yra teorinis imuniteto doktrinos pagrindas: lygus lygiam neturi valdžios, įgaliojimų bei jurisdikcijos.

Valstybės imunitetas apima keturias sritis:

• užsienio valstybės teisės galiojimą, t.y. valstybės civilinis teisinis statusas nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio
valstybės teisę (CK 1.23 str.);
• užsienio valstybės teismų jurisdikciją, t.y. negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos kompetentingų institucijų sutikimo
(CPK 791 str.);
178
 • laikinąsias apsaugos priemones, t.y. valstybei negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių be jos kompetentingų
institucijų sutikimo (CPK 791 str.);
• priverstinį užsienio teismų sprendimų vykdymą, t.y. be kompetentingų valstybės institucijų sutikimo jai negali būti
taikomos priverstinio teismų sprendimų vykdymo priemonės (CPK 792 str.)
Pastarųjų trijų rūšių imunitetas apibendrinant vadinamas jurisdikciniu, arba teisminiu.

XX a. antrojoje pusėje nemažai valstybių priėmė specialiuosius įstatymus, kurie nustatė valstybės imuniteto ribas. Jiems bendra
tai, kad skiriamos dvi valstybės veiklos sritys:
1. valstybės veikla viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Čia pripažįstama, kad valstybei galioja absoliutus
imunitetas. Pvz., valstybės tarnybos santykiai yra pripažįstami viešosios teisės reguliavimo srityje, todėl valstybė gali
remtis savo imunitetu nuo užsienio teismo jurisdikcijos, kai buvęs jos diplomatinės tarnybos užsienyje pareigūnas
mėgina kreiptis su ieškiniu į užsienio valstybės teismą.
2. valstybės veikla privatinės teisės reglamentuojamoje srityje. Čia pripažįstama, kad valstybė veikia bendraisiais
pagrindais kaip ir kiti subjektai, todėl negali naudotis imunitetu. Ši nuostata grindžiama teiginiu, kad valstybė gali
atsisakyti imuniteto. Toks atsisakymas gali būti išreikštas aiškiai, pvz. valstybė konkliudentiniais veiksmais atsisako
imuniteto, kai veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas, pvz. užsiima komercine veikla. Taigi, valstybės
imunitetas yra santykinis.

Santykinio imuniteto doktrina įtvirtinta ne tik nacionalinėje, bet ir tarptautinėje teisėje, pvz., 1926 m. Briuselio konvencija
dėl kai kurių taisyklių, susijusių su valstybinių laivų imunitetu. 1972 m. Europos Tarybos Bazelio konvencija dėl valstybės imuniteto
nustato, kad valstybė negali remtis imunitetu, jeigu teismo vietos valstybėje atlieka veiklą, reglamentuojamą privatinės teisės.
Valstybė taip pat negali remtis imunitetu, jei pati pareiškia ieškinį užsienio valstybės teisme, pvz., tokiu atveju priešinis ieškinys
valstybei gali būti pareikštas be jos sutikimo, nes pripažįstama, kad valstybė savo konkliudentiniais veiksmais atsisakė imuniteto. Ta
pati taisyklė taikoma ir kai priešinį ieškinį pareiškia pati valstybė. Ji taip pat negali remtis imunitetu, jei iš anksto buvo jo atsisakiusi
tarptautinėje sutartyje, komerciniame sandoryje arba atskirame pareiškime. Tas pats pasakytina, jei ginčas kilo iš valstybės ir
darbuotojo sudarytos darbo sutarties, pagal kurią darbas atliekamas teismo vietos valstybėje, taip pat esant kt. ginčams, kai valstybė
dalyvauja pramoninėje, komercinėje ar finansinėje veikloje kaip privatus asmuo.
Lietuvos teismų praktika suformulavo taisyklę, kad valstybei turi būti taikomas santykinis imunitetas, t.y. kai jis taikomas
tik kai valstybė veikia kaip viešosios teisės subjektas.

Siekiant užtikrinti veiksmingą tarptautinių organizacijų funkcionavimą imunitetas yra pripažįstamas ir joms. Šiuos
santykius reguliuoja tarptautinės sutartys, kurių svarbiausios šios:
1. 1949 m. Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinis susitarimas ir jo Pirmasis ir Šeštasis protokolai;
2. 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių;
3. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių;
4. 1947 m. Konvencija dėl specializuotų agentūrų privilegijų ir imunitetų;
5. 1946 m. Konvencija dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų;
6. 1998 m. kovo 19 d. LR ir Europos investicijų banko pagrindinė sutartis dėl Europos investicijų banko veiklos
Lietuvoje;
7. 1995 m. spalio 30 d. LR ir Europos Bendrijų Komisijos delegacijos įkūrimo Lietuvos Respublikoje ir dėl jai
suteikiamų privilegijų ir imuniteto.

Pagal CPK 790 str. 1 ir 3 dalis ir 792 str. teisminis imunitetas taip pat taikomas straipsnyje išvardintiems asmenims, jeigu
ieškinys pareiškiamas dėl jų pareiginių funkcijų. Teisminis imunitetas jiems netaikomas, jeigu jie yra civilinių teisinių santykių
dalyviai kaip privatūs asmenys. Kai šie asmenys pareiškia ieškinį Lietuvos teisme, priešinį ieškinį jiems galima pareikšti bendraisiais
pagrindais. Užsienio valstybė turi teisę atsisakyti taikyti imunitetą savo diplomatams ir kitiems diplomatinių ar konsulinių įstaigų
darbuotojams, kaip ir tarptautinės organizacijos savo darbuotojams.
Teisminis imunitetas apima ir imunitetą nuo priverstinio vykdymo priemonių (CPK 792 str.).

6. LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE. (Giedrė)

Lietuvos teismai jų kompetencijai priklausančiose bylose turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones( LAP). Laikinosios
apsaugos priemonės:
1)asmeninio pobūdžio, t.y. orientuotos į asmenį, pvz. draudimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus( CPK 145str. 1d.6 p. ).
Asmeniui taikoma apsaugos priemonė, nors jis ir neturi LR gyvenamosios vietos ar buveinės, bet byla priklauso LR teismų
kompetencijai.
2)daiktinio pobūdžio , pvz. turto areštas. Šiuo atveju keičiasi daikto teisinis statusas, siejamas su daikto buvimo vietos valstybės
teise. Todėl LR teismai gali taikyti LAP tik jei areštuojamas daiktas yra LR teritorijoje. O užsienio valstybė gali taikyti LAP, jei
daiktas yra jos teritorijoje.

Taigi kai LAP taikymas susijęs su turto, esančio užsienio valstybėje, areštu- LR teismas negali areštuoti tokio turto. Gali tik
ieškovui išaiškinti teisę kreitis su ieškiniu į atitinkamą teismą užsienio valstybėje ir prašyti taikyti LAP.

Analogiškai taikoma viskas, kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, nepriklausančią LR teismų kompetencijai,ir ieškovas
prašo areštuoti turtą, esantį LR teritorijoje.

179
7. ŠAUKIMŲ IR PRANEŠIMŲ UŽSIENIO VALSTYBĖSE ĮTEIKIMAS.

8. ĮRODYMŲ RINKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE.

9. INFORMACIJOS APIE UŽSIENIO TEISĘ GAVIMAS IR TEISINĖ PAGALBA TARPTAUTINIAME

CIVILINIAME PROCESE. UŽSIENIO TEISMŲ PAVEDIMAI.

10. UŽSIENIO TEISMŲ IR ARBITRAŽŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOJE.

180