Niūri atominės eros pradžia - Hirosimos ir Nagasakio istorija

Atominis grybas virš Nagasakio. Nuotrauka Hiromito Mocuda

Hirosima ir Nagasakis - du Japonijos miestai, žinomi visame pasaulyje. Tik deja, pažymėti ne
šlovingais pasiekimais, o mirtimis ir atominės eros pranašais. Po ugnies žybsnio ir grybo
pavidalo debesies 1945 metų rugpjūčio 6 dieną prasidėjo atominė era. Išvakarėse – rugpjūčio
5 dienos popietę prezidentas Trumenas leido panaudoti bombą „Little Boy“ prieš japonus. Tą
patį vakarą pulkininkas Tibbets nusprendė pavadinti bombą skraidysiantį lėktuvą savo motinos
vardu – „Enola Gay“. Išaušęs rytojus tūkstančiams japonų atnešė mirtį ir kančias...

Hirosimos miestas

Hirosima (jap. Hiroshima – „Plati sala“) yra Hirošimos prefektūros sostinė ir didžiausias Čiūgoku regiono

Honšiū (didžiausios Japonijos salos) vakaruose miestas. Pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo kaip pirmasis

miestas istorijoje, ant kurio buvo numesta atominė bomba (Hirosimos ir Nagasakio atominio

bombardavimo metu).

Miesto pavadinimas kilo nuo reljefo. Oto upė, tekėdama iš Tiugoku kalnų, dalinasi į atšakas, kurios prieš

pat žiotis, atsiveriančias į Vidinę jūrą, suformuoja 6 salas. Šiose salose ir įsikūręs Hirosima miestas.

Miestas išsidėstęs prie kalvų šlaitų tik truputi aukščiau jūros lygio.

Atominio bombardavimo metu Hirosima užėmė apie 26 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją iš kurių tik 7

kvadratiniai kilometrai buvo pilnai apstatyti. Tuometiniame mieste nebuvo aiškiai išskirtų pramoninių,

gyvenamųjų ir komercinių rajonų. 75 % miestiečių telkėsi tankiai apstatytame miesto centre. Miesto

rytuose stūksojo vienintelė kalva, galėjusi nors kiek apsaugoti nuo branduolinio sprogimo bangos. Gi

likusi miesto dalis buco visiškai neapsaugota.

Pirmojo Kinijos-Japonijos karo metu Hirosima tapo stambia Japonijos kariuomenės tiekimo ir logistikos

baze. Šis vaidmuo tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, tokiu būdu paversdamas miestą svarbiu priešų

kariniu taikiniu. Jame bazavosi 2-osios armijos štabas, atsakingas už visą Pietų Japonijos gynybą. Miestas

tarnavo kaip komunikacijų centras ir karių surinkimo ir paskirstymo vieta. Miesto centre šalia

gelžbetoninių pastatų stiebėsi tradiciniai lengvi mediniai namukai. Toliau nuo centro praktiškai visas

regionas buvo nusėtas tik Japonijos senosios architektūros namukais. Netgi dauguma pramonių pastatų

buvo suręsti iš medienos. Taigi, toks miestas buvo puikus grobis dideliam gaisrui.
Pasirengimo etapas

Atominės bombos ataką JAV kariškiai ėmė planuoti jau 1945 metų vasarą. Tuomet, 1945 m. liepos 26 d.

įvykusioje Potsdamo konferencijoje sąjungininkai pareikalavo, kad Japonija besąlygiškai pasiduotų. Buvo

grasinama „visišku sunaikinimu“, jei imperija nepaklus. Tuo metu karo išvargintuose miestuose trūko

maisto, vasaros karščiai ir ligų epidemijos buvo išsekinę šalies gyventojus, buvo akivaizdu, kad Japonija

karą pralaimės. Japonų derybininkai tai suvokė ir iškėlė vieną

sąlygą: palikti šaliai imperatorių. Sąjungininkai su tuo nesutiko,

nors vėliau, kai bombos jau buvo numestos ir besąlygiška

kapituliacija paskelbta, nusileido šiam reikalavimui.

Grasinimuose apie atominę bombą nieko nebuvo užsimenama,

Japonijoje niekas nežinojo, kad priešas turi tokį ginklą. Jungtinės

Amerikos Valstijos atominę ataką pasirinko kaip priimtiniausią alternatyvą karui su Japonija užbaigti.

Toks sprendimas turėjo sumažinti Sovietų Sąjungos vaidmenį užbaigiant karą ir pagąsdinti sąjungininkę,

netrukus po karo tapusią aršiausia priešininke.

Kaltinti atominės bombos panaudojimu vien kariškius negalima. Taikinius rinko darbo grupė, sudaryta iš

matematikų, fizikų-teoretikų, sprogmenų specialistų ir net meteorologų. Taigi, tūkstančių žmonių likimus

sprendė mokslo žmonės...Kokie kriterijai buvo svarbiausi? Patikėkit, tikrai ne humaniškieji. Hirosimos

muziejuje saugomi dokumentai, liudijantys, kaip buvo renkamasi, ant kurių miestų numesti atomines

bombas: kad būtų matomi atominio sprogimo padariniai, tankiai gyvenamos miesto dalies skersmuo
turėjo siekti bent tris mylias. Visi miestai buvo rūšiuojami pagal tokius esminius punktus:

Kadangi didžiausia smogiamoji galia bus pirmoji sprogimo banga, o po to naikinimą perims ugnis,

reikėjo miesto su daug lengvų karkasinio tipo namų, galinčių lengvai griūti ir užsiliepsnoti.

Kadangi didžiausia sprogimo galia išsidėsto 1,5 kilometro spinduliu, todėl miestas privalo turėti

koncentruotą panašaus spindulio tankiai apgyvendintą centrą.

Išrinktas objektas turi būti strategiškai ir taktiškai labai svarbus.

Pirmąjį taikinį reiktų išrinkti tokį, kuris iki tol būtų menkai subombarduotas – tokiu atveju geriau

matytųsi vienos bombos padaryta žala.

Galimais taikiniais pasirinkti keturi miestai ilgą laiką nebuvo bombarduojami iš oro, siekiant užmigdyti

žvalgybos budrumą. Į mirtininkų sąrašus įtraukti Hirosima, kokura, Nigata ir senas šventyklų pilnas Kioto

miestas. Pastarąjį miestą išgelbėjo Japonijos specialistas profesorius Resichauzeris, sužinojęs šią baisią
žinią iš karto nubėgo pas savo tiesioginį viršininką majorą Mak-Kormaku iš armijos žvalgybos padalinio.

Sukrėtimas profesorių atvedė iki ašarų. Laimė, majoras buvo išsilavinęs ir kultūrą suprantantis žmogus,

tad pasistengė perkalbėti gynybos ministrą išbraukti Kioto iš galimų mirtininkų sąrašo.
Liepos mėnesį, po oro žvalgybos pranešimų galutinai pirmuoju taikiniu pasirinktas Hirosimo miestas. Jis

tenkino visus reikalavimus ir be to dar buvo strategiškai svarbus. Paskutinis svarbus akcentas - mieste
nebuvo sąjungininkų karo belaisvių stovyklos. Deja, apie 350 tūkst. civilių Hirosimos gyventojų niekas

nepasigailėjo.

Hirosimos ataka

Rugpjūčio 6 dieną antra valandą trisdešimt minučių popiet „Enola Gay“ (44-86292) su specialia misija

pakilo iš Tiniano salos Šiaurinio lauko. Lėktuve buvo „Little Boy“ – atominę mirtį nešantis mažylis. Įgula –

pulkininkas Paul Tibbets (pagrindinis pilotas), antrasis pilotas kapitonas Robert Lewis, bombarduotojas

majoras Thomas Ferebee, šturmanas kapitonas Theodore Van Kirk, radaro operatorius leitenantas Jacob

Beser, ginkluotės specialistas kapitonas William Sterling Parsons, jo asistentas antrasis leitenantas

Maurice Jeppson, radaro operatorius seržantas Joe Stiborik, uodegos šaulys vyresnysis seržantas George

Caron, skrydžio inžinieriaus asistentas seržantas Robert Shumard, radistas Richard Nelson ir skrydžio

inžinierius, technikas seržantas Wayne Duzenberry.

Kartu su lėktuvu nešėju pakilo dar du lėktuvai. Per 6-7 kilometrus atsilikęs vienas iš dviejų papildomų

lėktuvų skraidino aparatūrą, skirtą sprogimo parametrams matuoti. Dar vienas bombonešis, nutolęs nuo

nešėjo per 70 kilometrų, turėjo fotografuoti patį sprogimą. Mirtį nešantis mokslinis eksperimentas...

Oro apsaugos gynybinė sistema Hirosimos mieste greit pastebėjo priešų lėktuvus. Tačiau didelio nerimo
karinei vadovybei jie nesukėlė – tiesiog jų buvo per mažai, kad būtų galima įtarti oro ataką. Netgi oro

pavojaus signalai nebuvo paskelbti. Gyventojams paskelbtas paprastas pranešimas, raginantis pasislėpti

slėptuvėse, jeigu B-29 visgi nuspręstu miestą bombarduoti. Tačiau darbai nebuvo nutraukti, tad absoliuti

dauguma žmonių buvo lauke. Į orą nepakilo nei vienas japonų naikintuvas, zenitinė artilerija irgi tylėjo...

Taikinys – “T” formos Aioi tiltas pačiame Hirosimos centre. 9 valandą

15 minučių 15 sekundžių Hirosimos laiku “Little Boy” buvo išmesta iš

bombų skyriaus 9600 metrų aukštyje. Japonų stebėtojai pamatė kaip

iš vieno lėktuvo išmetamas nedidelis parašiutas, o pats bombonešis

staigiai sukasi atgal. “Little Boy” pradėjo savo trumpą kelionę žemyn.

Po 43 sekundžių ji sprogo 250 metrų aukštyje virš žemės,

sunaikindama 12 kvadratinių kilometrų teritoriją. Žuvo maždaug 80

000 žmonių, ir buvo smarkiai nusiaubta 80% miesto teritorijos. Per

keletą kitų mėnesių dar maždaug 60 000 žmonių mirė nuo sužeidimų

ar apsinuodijimo radiacija. Nuo 1945 m. dar keli tūkstančiai Hirošimos

bombardavimo aukų mirė nuo bombos sukeltų ligų. Tai buvo antrasis

kartas, kai tokio pobūdžio ginklas buvo susprogdintas (pirmasis

bandymas vyko Manheteno projekto dykumos bandymo teritorijoje,

Naujojoje Meksikoje) ir pirmasis kartas, kai ginklas buvo panaudotas kariniams tikslams. Tai buvo karo

su Japonija kulminacija...

1. B-29 bombonešis priartėja prie Hirosimos 9357 metrų aukštyje

2. 08.15 bomba "Mažylis" palieka bombų sektorių.
3. Bombonešis daro staigų posūkį 155 laipsnių kampu ir nusileidęs 518 metrų skrenda nuo sprogimo
epicentro
4. Bomba sprogsta apytiksliai 576 metrai virš miesto paviršiaus. Sprogimo galia - 13 kilotonų
5. Praėjus minutei lėktuvą paveja pirmoji sprogimo banga, sklindanti apytiksliai 335 m/s greičiu

Prabėgus kelioms valandoms po sprogimo, Tokijuje niekas dorai nesuprato, kas nutiko Hirosimoje.

Pirmąjį oficialų pranešimą telegrama atsiuntė Čiukogu miesto valdininkas. Joje buvo parašyta, jog

Hirosimą atakavo nedidelis lėktuvų kiekis, o ant miesto numesta viena vienintelė bombą, tačiau visiškai

naujo tipo. Rytojaus dieną Tokijuje esantis karinio štabo vadas jau tiksliai žinojo, jog miestą visiškai

sugriovė vienintelė bomba...

Paklaustas apie sprogimą kapitonas Lewis vėliau sakė, kad jis „... netikėjo savo akimis. Toje vietoje, kur

prieš dvi minutes buvo miestas – jo dabar nebeliko nei pėdsako...“

Kai „Enola Gay“ grižo į Tiniano bazę Tibbets buvo apdovanotas Kryžiumi už pasižymėjimą tarnyboje, o kiti

įgulos nariai apdovanoti KOP medaliais.

Ruoštis šiai užduočiai buvo suorganizuotas specialus B-29 padalinys, kuriam vadovavo pulkininkas Paul

W. Tibbets Jr. Iš 2000 šiai užduočiai atrinktų žmonių trečdalis buvo atmesti, kaip netinkami. Paprastai

ruošiant pilotus ir bombarduotojus reikėdavo atlikti 20 skrydžių ir 5 skrydžius pagal radaro duomenis.

Tačiau atrinktos įgulos atliko ne mažiau kaip 1000 bombardavimų ir 60 – panaudojant radarus.

Naudodami specialiai sukurtą taikiklį iš 9000 metrų aukščio galėjo pataikyti į 150 metrų skersmens ratą.

Dėl tokio kruopštaus parengimo 509 CG užjūrio operacijose neprarado nei lėktuvų nei žmonių.

Praėjus trim dienom po "Enola Gay" antskrydžio tai patvirtino lėktuvas "Bockscar", kuris numetė antrąją

atominę (plutonio) bombą "Fat Man" ant Nagasakio. Tai buvo atsarginis taikinys – bomba buvo skirta

Kokuros miestui.

Nagasakio ataka

Lėktuvo įgula: lėktuvo vadas Charles W. Sweeney, antrasis pilotas, kapitonas Don Albury, ginkluotės

specialistas komanderis Fred Ashworth, leitenantas Philip M. Barnes, bombarduotojas Kermit Beahan,

elektronikos specialistas, leitenantas Jacob Beser, radaro operatorius, seržantas Ed Buckley, šaulys,

seržantas Albert DeHart, ginkluotė specialisto asistentas skrydžio inžinierius, seržantas Raymond
Olivi, radistas Abe Spitzer, šturmanas ir radaro operatorius James Van Pelt. Kartu su jais dar skrido

stebintis pilotas, kapitonas Frederick Bock ir civilis žurnalistas William Laurence

"Bockscar" piloto Charles W. Sweeney raportas praskleidžia atominių bombų numetimo paslaptį.

„Šturmanas puikiai atvedė prie taikinio. Mes praskridome virš Kokuros, tačiau taikinį dengė dūmai.

Nebuvo jokios zenitinės ugnies. Užėjome antrą kartą beveik bombos numetimo aukštyje. Dūmai

tebedengė taikinį. „Atidžiai žvalgykis“ – pasakiau bombos metikui, tačiau jo komandos nebuvo. Tada

paprašiau KJP konsultantą ginkluotės klausimais Frederick L. Ashworth ateiti pasitarti. Pabandėme dar

kartą – ir vėl nesėkmingai. Dar kartą pasitariau su komanderiu. Virš taikinio skraidėme jau 50 minučių –

galėjome mesti bombą į vandenyną. Tirpo degalų atsargos. Tada nusprendėme skristi į atsarginį taikinį –

Nagasakį. 90% kelio įveikėme pagal radarą. Tik paskutines kelias sekundes taikinys atsivėrė“.

Tai jau istorija. Kas kada ir ką padarė. Tačiau kokie išgyvenimai slepiasi po šita istorija? Ką reiškia būti

branduolinio sprogimo epicentre? To niekas nepasakys – sprogimo centre neišgyveno nei vienas žmogus.

Jie tiesiog „išsilydė“ nuo karščio. Daugelis tolėliau buvusių žmonių sudegė akimirksniu tokioje pozicijoje,

kokioje jie tuo metu dirbo. Tai buvo be galo kraupus reginys – tūkstančiai sudegusių kūnų, visur

apanglėję ir sugriuvę pastatai, tolėliau nuo epicentro klykiantys apdegę žmonės. Užviręs upės vanduo,

milžiniška radiacija...
 Nuo sprogimo epicentro 2 km atstumu visi pastatai sugriauti

visiškai, o 12 kilometrų spinduliu plyti apgriautų pastatų plotai.

Stiprius nudegimus žmonės patyrė netgi iki 8,6 kilometro

spindulio nuo epicentro. Medžiai ir žolė visiškai sudegė 4

kilometrų spinduliu. Sunaikinta 9/1 visų miesto pastatų...Tragiški

skaičiai, tačiau net jie nublanksta skaitant išlikusių gyvų žmonių

prisiminimus apie tas pragariškas akimirkas...

Hirosima šiandien

Kokia Hirosima dabar? Neišsipildė pesimistiškiausios pranašystės:

kad mieste 75 metus nežels žolė, kad sprogimą išgyvenę

žmonės, japoniškai vadinami hibakušia, gyvens ne ilgiau nei

trejus metus... Miestas jau seniai sugrįžo į įprastą ritmą. Tačiau

Hirosima vis dar yra miestas-auka. Reta šeima gali pasigirti, kad

niekas iš jos artimųjų nežuvo per atominį bombardavimą.

„Žmonės norėtų užmiršti siaubingus prisiminimus, bet aš noriu papasakoti savo istoriją“, – ryžtingai sako

Shizuko Abe, viena iš atominės bombos sprogimą išgyvenusiųjų, nebe pirmą kartą pasakodama savo
prisiminimus Hirosimos taikos memorialo muziejaus lankytojams. Keletas jos likimo draugų čia nuolat

kviečiami pasakoti savo išgyvenimus. Iš viso Japonijoje gyvena apie 270 tūkst. hibakušia. Moteris kalba

ramiai, kartais net monotoniškai, žiūrėdama į vieną tašką, jokių jausmų neišduodančiu veidu. Tai, ką jai

teko patirti 1945 metų rugpjūčio 6-ąją, jau yra istorija. Sh. Abe jau įprato kalbėti apie tai su stebėtina

ramybe, nors jos besiklausantys turistai negali sulaikyti ašarų.

„Ne, aš nepuoselėju priešiškų jausmų Amerikai. Tai, kas įvyko, juk buvo ne šalies žmonių, o tik konkrečių

politinių lyderių valia“; „Mažylis“ [taip buvo vadinama ant Hirosimos numesta atominė bomba – D. R.]

atnešė didelę tragediją, bet šiandien atominiai ginklai dar galingesni ir pavojingesni“, – šaltu veidu

pasakoja Sh. Abe. Kai kurie jos likimo draugai netgi prisiverčia ištarti: „Japonija nusipelnė bausmės – juk

ji pirmoji užpuolė JAV“. Nugalėtos valstybės karo aukoms nelieka nieko kita, kaip kalbėti tokiais žodžiais.
Gyventojai nenutuokė, kas jiems nutiko. Kai kurie tikėjo atsidūrę budistiniame pragare. Žmonės buvo

įspėti, kad jei būtų sužeisti bombardavimo metu, ieškotų vandens, tačiau tie, kurie vadovavosi šiais
nurodymais ir įšliaužė į upę, paskui negalėjo iš jos išlipti, ir jų lavonai plaukiojo pirmyn atgal potvynių ir

atoslūgių ritmu, pasakoja Shizuko Abe.

„Girdėjau, kaip sužeisti žmonės prašė vandens atsigerti, bet buvau mokyta, kad sunkiai sužeistiems gerti

negalima, nes jie iš karto numirs. Tačiau jie vis tiek numirė mano akyse, ir dabar aš dažnai kaltinu save,

kad nesuradau jiems vandens, nes galėjau palengvinti jų paskutines akimirkas“, – čia sprogimo

liudininkės balsas sudreba. Ji pasakoja dar ir dabar dažnai girdinti balsus žmonių, kurie šaukėsi pagalbos

iš po namų griuvėsių. Kadangi visi aplink po sprogimo buvo sužeisti, niekas negalėjo jiems padėti. Net

gydytojai, dirbę pagalbos centre, atidarytame buvusiame fabrike, patys buvo sužeisti.

Pati Sh. Abe, kaip ir daugelis moksleivių tą dieną prievarta atvežta į miesto centrą griauti medinių statinių

(taip buvo rūpinamasi, kad neplistų gaisrai), nuo sprogimo sukeltos bangos nukrito nuo stogo, jos trumpa

apranga įdegė į kūną, o nepridengta oda visiškai atšoko. Sunkiai matydama mergina tiesiog sekė minią,

šliaužiančią į pagalbos centrą. Dėl didelio sužeistųjų skaičiaus gydytojai nespėjo pagelbėti visiems

sužeistiesiems, todėl, kaip prisimena Shizuko Abe, tėvai ją gydė liaudiškais metodais.
Šiandien, po 18 plastinių operacijų, senutė japonė beveik neišsiskiria iš minios. Jos gimtasis miestas taip

pat jau grįžęs prie įprasto gyvenimo. Modernūs pastatai, klestinti pramonė, žaliuojantys parkai, kaip ir

visur kitur į darbus ir mokyklas rytais skubantys žmonės sudaro įspūdį, kad praeitis liko tik istorijos

vadovėliuose ir muziejų ekspozicijose. Vis dėlto šis įspūdis klaidingas. Apie dešimtmetį Japonijos

vyriausybės ignoruotos ir ilgai pasaulio pamirštos tragedijos aukos dar ir šiandien kenčia nuo sprogimo

paliktų fizinių ir psichologinių žaizdų, net jaunosios kartos sergamumas vėžiu kelis kartus viršija Japonijos

vidurkį. O pasaulis toliau kuria branduolinius ginklus. „Už oficialios taikos slepiasi pavojus“, – su vos balse

juntamu nerimu sako hibakušia Shizuko Abe.

Po atominio puolimo Hirošima buvo atstatyta kaip „taikos atminimo miestas“, o išlikęs pastatas, buvęs

arčiausiai sprogimo vietos, pavadintas „Atominės bombos rūmais“ ir tapo Hirošimos Taikos atminimo

parko dalimi. Miesto valdžia vis dar kovoja už branduolinio ginklo uždraudimą ir taiką pasaulyje. Nuo

1968 m., kaskart kai kur nors pasaulyje bandomas branduolinis ginklas, miestas paskelbia oficialų

protesto laišką.

Psichotroninis ginklas - gandai ir paslaptys

Dabar apie psichotroninį ginklą jau reikia kalbėti kaip apie faktą, su kuriuo būtina skaitytis.
Amerikiečiai turi naujausias technologijas, kuriomis galima priešininką apakinti portatyviniais
lazeriais bei izotopų spinduliuokliais, užmaskuotais kaip paprasti ginklai. Naudojami infragarso
generatoriai, ne tik dezorientuojantys priešą, bet ir sukeliantys pykinimą ir viduriavimą,
triukšmo generatoriai, veikiantys priešiškai nusiteikusią minią, vandens putos - dujos,
purškiamos kaip muilo putos ir visiškai dezorientuojančios.

Pulkininkas Džedajus ir bazė Nr.1168

Beveik visos tos technologijos sukurtos žymiojoje Los Alamo laboratorijoje vykdant nemirtino ginklo

kūrimo programą. Buvęs labotarorijos direktorius ir vyriausiasis programos koordinatorius 62 metų

Džonas Aleksanderis - išskirtinė asmenybė: atsargos pulkininkas, kaip specialiojo padalinio karys

kariavęs Tailande ir Vietname, ten susižavėjęs budizmu, mokęsis jo vietos vienuolynuose. 1980-aisiais

Dž.Aleksanderis publikavo straipsnį Amerikoje leidžiamame žurnale "Military Review" - jame teigė, kad

yra ginklų sistemos, veikiančios smegenis, o letalinė jų sukeliamų padarinių baigtis jau buvo

demonstruota. Straipsnis patraukė Pentagono generolų dėmesį, ir Dž.Aleksanderis greitai tapo karinių

JAV sluoksnių gūru. 1983 metais jis susidraugavo su dabartiniu JAV viceprezidentu Alu Goru - mokė jį

neurolingvistinio programavimo metodų. Naujasis pažįstamas padėjo Džonui finansuoti daugelį projektų.

Velniavą mėgstančiam pulkininkui labai patiko filmas "Žvaigždžių karai" ir jo "džedajų riterių" idėja.

1983-iaisiais susipažinęs su generolu leitenantu Stablabainu, vėliau vadovavusiu JAV karinės žvalgybos

ir saugumo valdybai, Dž.Aleksanderis "išmušė" lėšų telekinezės tyrinėjimo programai, kurią pavadino

"Džedajumi".

Atsistatydinęs iš armijos, 1988 metais Dž.Aleksanderis buvo priimtas dirbti į Los Alamo laboratoriją ir

pateko Dženetos Moris, rašytojos fantastės bei JAV globalinės strategijos tyrinėjimų tarybos direktorės

(U.S. Global Strategy Council - USGSC) sparneliu. Tarybai vadovavo buvęs CŽV direktoriaus padėjėjas

Rėjus Klainas. Būtent USGSC pradėjo JAV nacionalinę nemirtinų ginklų kūrimo programą.

Dabar Dž.Aleksanderis - svarbiausias JAV specialistas nemirtino ginklo klausimais.

Negana to, labai domisi viskuo, kas paranormalu: yra Tarptautinės organizacijos

gyvenimo po mirties tyrinėjimo klausimais narys, grupės "Aviary", tyrinėjančios

neatpažintus skraidančiuosius objektus, narys, net nardė netoli Biminio salų

ieškodamas Atlantidos.

Rusai atidžiai išstudijavo Dž.Aleksanderio veiklą ir nusprendė patys imtis ko nors

panašaus. Esmė ta, kad Los Alamo laboratorijose kuriamas ginklas pagal rusų

karinę klasifikaciją susijęs su informaciniu ginklu, atseit veikiančiu tik techniką.

Tačiau tradiciškai manoma, kad juo galima prireikus paveikti ne vien priešininko karius, bet ir visos

šalies gyventojus.

1996 metais Livenvorto forto užsienio armijų tyrinėjimo centro, esančio Kanzase, analitikas Timotis

Tomas pabandė paaiškinti tą fenomeną. Jo duomenimis, Tarybų Sąjungoje buvo labai domimasi

informacinio valdymo teorijomis. Vienas įdomesnių manipuliavimo metodų - refleksinė kontrolė. Jo esmė

ta, kad priešui būtų teikiama informacija, priversianti jį veikti pagal numatytą schemą. Teorija buvo itin

domėtasi 6-7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Tuo užsiėmė Gynybos ministerijos kompiuterių

centras, dar žinomas kaip karinis objektas Nr.1168. T.Tomaso duomenimis, TSRS kurta ir

dezinformacijos technologija, kurią panaudojus gyventojai atsisakytų palaikyti savo šalies armiją karinio
konflikto atveju.

Tai, kas nekontroliuojama

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje visuomenės informacijos priemonėse pasirodė

kraują stingdanti informacija, kad jau sukurtas ir naudojamas psichotroninis ginklas - toks, kuris gali

paveikti žmogaus smegenis ir nuslopinti valią. Teisėsaugos organus ir Vidaus reikalų ministeriją pradėjo

atakuoti asmenys, įsitikinę, kad juos jau pavertė biorobotais. Bet atskirti tikrą auką nuo energingo

šizofreniko gali tik specialistas. Taigi ar reali šiomis dienomis psichotroninio ginklo panaudojimo grėsmė?

Apie tai - Mokslinių psichotechnologijų tyrimų instituto direktorius Igoris Smirnovas, daugelyje užsienio

leidinių vadinamas Rusijos psichotroninio ginklo tėvu.

"Kad mano vardas tapo išslaptintas, turėčiau būti dėkingas amerikiečiams, per visus laikraščius
skelbusiems, esą aš - tragedijos, 1993-iaisias įvykusios Teksase, tiesioginis kaltininkas. Tais metais

nuošalioje rančoje užsidarė ir nusižudė 168 Devido Korešo sektos nariai. Aš tada kaip tik buvau JAV ir

dalyvavau bandant tuos žmones išgelbėti. Idėja buvo ta, kad sektantų artimųjų kreipimaisi būtų įrašyti ir

koduoti slaptais signalais, skatinančiais atsisakyti ketinimų nusižudyti.

Sėkmės tikimybę aš vertinau 0,7. Paprašiau savaitės akcijai parengti.

Tačiau trečią parą FTB vadovybė nusprendė panaudoti tiesioginius

kreipimusis - be psąmoninio įteigimo. Žinoma, sumanymas žlugo:

šturmuojant rančą žuvo visi sektos nariai. Amerikiečiai neilgai suko

galvą ir iš karto apkaltino mane. Diskreditavimas pavyko - dabar

vyriausybė jau daugiau kaip dešimt metų nepalaiko mūsų institute

vykdomų programų.

O tiesa apie psichotroninį ginklą ta, kad jo yra dvi rūšys: pasyvusis ir

aktyvusis. Pasyviajam priskiriami informacijos gavimo iš žmogaus

smegenų prieš jo valią būdai, aktyviajam - smegenų veikimo būdai

tikslu įteigti tam tikras mintis. Pasyviuoju psichotroniniu ginklu galima laikyti mūsų sukurtą kompiuterinę

psichotechnologiją "Mind reader" - "Minčių skaitytuvą". Per keturiasdešimt minučių to skaitytuvo

padedamas aš galiu iš žmogaus smegenų gauti tiek informacijos, kiek patyręs psichoanalitikas gautų per

tris mėnesius intensyvaus darbo. Nuo tokios invazijos į smegenis galima apsisaugoti nebent išgėrus

penkias stiklines degtinės. Juk informacija gliaudoma iš pasąmonės, kurios žmogus nekontroliuoja - o

kas nekontroliuojama, to ir apsaugoti neįmanoma. Beje, pasąmoninės informacijos skelbti žmogui

negalima: ji gali jį nužudyti tiesiogine prasme - sustotų širdis.

Neturiu informacijos, kad specialiosios tarnybos būtų bandžiusios tokius ginklus su gyventojais. Labai

dažnai girdėti kalbų apie 6,8 herco dažnio naudojimą - atseit taip vaikomos demonstracijos. Asmeniškai

aš išbandžiau infragarsą, ir net maksimalią tokio įrenginio galią - 2700 vatų. Nieko baisaus nenutiko.

JAV jau dabar parduodamas įrenginys, kuriuo per akustinį kanalą galima įteigti ką tik nori. Tą spektrą
praleidžia net telefonas. Tarkime, kas nors jums skambina ir klausia, kada išvyksta toks ir toks

autobusas. Jūs atsakote, kad čia ne autobusų stoties informacija - pokalbis baigtas. Bet po to kažkodėl

einate į parduotuvę ir perkate konkrečios firmos dantų pastos. Lygiai taip pat elgiasi ir kiti, kurių

telefono numeris buvo surinktas "per klaidą". Tokiais įrenginiais galima įteigti, ką pirkti, už ką balsuoti, o

baisiausia, kad žmogaus smegenys bus prikimštos komkuruojančių firmų informacijos, jam nuolat

skaudės galvą. Sakote, tada nereikia jungtis radijo, žiūrėti televizoriaus, narštyti internete? Bet ar kas

gali garantuoti, kad po langais dirbančio traktoriaus triukšme neužkoduota tam tikra informacija?"

KGB magijos paslaptys

Borisas Ratnikovas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos generolas majoras: "Mūsų tarnyba buvo taip

įslaptinta todėl, kad užsiėmė klausimais, tiesiogiai susijusiais su visuomenės ir konkretaus žmogaus

sąmonės kontrole. Čekistai domėjosi okultija, ir čia nėra nieko keista. Nuo senų senovės žmoniją domino

pasąmonės veikimo būdai. XX amžiuje senovės žynių magija tapo mokslinių turinėjimų objektu.

Ypatingą dėmesį jai skyrė Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Tarybų Sąjungos specialiosios tarnybos.

Pastarojoje beveik visi paranormalių gebėjimų turintys žmonės buvo kontroliuoti KGB. Net

neįsivaizduojate, koks protų karas vyko pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje: tikros astralinės kovos.

Viskas buvo įslaptinta, užmaskuota ne mažiau nei atominis projektas.

Devintojo dešimtmečio viduryje psichogeneratorų ir distancinių psichiką veikiančių įrenginių kūrimo

problemas nagrinėjo beveik visos išsivyčiusios šalys. Buvo vykdomi rimti moksliniai eksperimentai. TSRS

tam reikalui irgi skyrė šimtus milijonų rublių. Žlugus Tarybų Sąjungai darbai sustojo, specialistai

išsivažinėjo, užsiėmė kitais darbais. Asmeniškai aš atsidūriau pirmojo Rusijos prezidento apsaugos

federalinėje tarnyboje. Reikėjo visomis įmanomomis priemonėmis apsaugoti jį nuo manipuliavimo

sąmone. Tokių bandymų būta, ir nemažai. Galimas dalykas, kad mes išgelbėjome šalį nuo karo su
Kinija, sutrukdėme pirmajam prezidento vizitui į Japoniją, kuris turėjo vykti 1992-aisiais. Prezidentas

buvo stipriai programuojamas, kad grąžintų Kurilų salas Japonijai - tada ir Kinija būtų ėmusis aktyviai

reikalauti grąžinti kadaise jos buvusias teritorijas. Apie tai, kad prezidentas programuojamas, mus

informavo pirmieji Vakarų Europos ir JAV asmenys. Nejuokauju - dešimtojo praėjusio amžiaus

dešimtmečio pradžioje aš buvau susitikęs su vienu gana specifine veikla užsiimančiu CŽV darbuotoju.

Mes jį gražiai priėmėne, ir jis pareiškė, kad JAV puikiai žinomos visos mūsų povandeninių raketnešių

paslaptys. Atseit specialiai parengti ekstrasensai stebi kiekvieno povandeninio laivo ekipažą ir strateginio

ginklo būklę. Jis pateikė net įrodymus, patvirtinusius informacijos teisingumą. Tada mes pasakėme, kad

TSRS gali ramiausiai naršyti po jų prezidento ir jo aplinkos žmonių smegenis. Pateikėme informaciją,

kurią žinoti galėjo tikrai tik pirmasis šalies asmuo. CŽV atstovas susisiekė su saviškiais, o po to paskė:

kam mums ką nors slėpti vieniems nuo kito, geriau draugaukime ir keiskimės informacija. Mes

sutikome, tačiau amerikiečių specialiosios tarnybos vėliau nutraukė visus kontaktus psichotronikos

srityje.

Galiu pateikti pavyzdžių, kad mes tikrai traukėme informaciją iš pirmųjų JAV asmenų. Dar devintajame
dešimtmetyje padirbėjome su naujuoju JAV pasiuntiniu Rusijoje Strausu. Perskaitę jo mintis priėjome

išvadą, kad pasiuntinybėje yra aparatūra, galinti psichotroniškai paveikti maskviečius, bet ji

užkonservuota. Gavome ir kitos informacijos iš jo pasąmonės. Likus porai savaičių iki JAV aviacijai

pradedant bombarduoti Jugoslaviją mes prisijungėme prie valstybės sekretorės Madlenos Olbrait

pasąmonės. Jos mintyse aptikome patologišką neapykantą slavams dėl to, kad Rusijoje yra didžiausi

pasaulyje naudingųjų iškasenų ištekliai. Jos nuomone, jais turėtų naudotis visos šalys, pirmiausia,

žinoma, JAV. Karą Kosove ponia Olbrait vertino pirmiausia kaip žingsnį Rusijos kontrolės link. Kita

vertus, jos mintyse buvo ir vaizdinys, kad JAV Jugoslavijoje panaudos cheminio bie bakteriologinio

ginklo simbiozę kartu su kovinėmis galvutėms, turinčiomis radioaktyviųjų elementų. Vėliau paaiškėjo,

jog JAV armija Jugoslavijoje naudojo cheminius junginius, gebančius per minutę pakeisti kraujo ląstelių

struktūrą. To ginklo paveikti žmonės per trumpą laiką prarasdavo imunitetą ir galėdavo mirti net nuo

slogos. Vėliau tapo aišku, kad JAV naudojo sviedinius su uranu, o kovinės galvutės "Tomahawk" buvo su

radioaktyviuoju jodu, kurio suirimo periodas - mėnuo, tačiau per tas dienas jis labai paveikdavo žmonių

sveikatą ir gamtą. Ta informacija tapo tolesnių mūsų darbų

gairėmis."

Kieno šešėlis danguje?

Žmones, besiskundžiančius slaptųjų tarnybų įtaka jų pasąmonei,

priimta laikyti šizofrenikais. Tačiau ar tikrai mes nezombiuojami ir

kas išties yra tas poveikis psichikai?

Psichotroninis ginklas egzistuoja ir yra aktyviai tobulinamas. Tarp

tuo užsiimančių šalių ne paskutinę vietą užima Rusija. Realiai

egzistuojantis neurofiziologinis ginklas aktyviai naudojamas prieš

politinius ir ekonominius lyderius, opozicionierius. Vadinasi,

baimintis, kad kam nors šaus į galvą jus paveikti, yra pagrindo. Tačiau reikėtų paminėti, jog stiprios

valio žmonės mažiau pasiduoda energetiniam poveikiui. Zombiuoti galima toli gražu ne kiekvieną.

Psichotroninio ginklo veikimo ypatumas dar ir tas, kad sąmonė ne tik aptemsta - ji tampa valdoma.

Vadinasi, žmogų galima įteigti atlikti bet kokius veiksmus, net nusižudyti. Poveikio priemonės dvejopos:

dirba hiopnotizuotojai, perėję atitinkamą mokyklą, ir technologai. Atitinkamo dažnio bangos žmogų

veikia skirtingai. Sukurti prietaisai, kurie skleidžia bangas tokuiu dažniu, kuris priverčia vibruoti ir

sudėtingas psichines reakcijas. Jie gali veikti dideliu atstumu - net pastatyti už pusės kilometro. Tokiems

prietaisams nesvarbu, ar jų kelyje stovi betoninė tvora, ar kitokia užtvara. Eksperimentus, patikimų

šaltinių duomenimis, KGB atlieka su nieko nenutuokiančiais žmonėmis. Tarkime, paskutiniame

devynaukščio aukšte, pastogėje, statomas specialus spinduliuoklis, ir tame aukšte gyvenantys žmonės

tampa eksperimento dalyviais. Reikia paminėti, kad tokių eksperimentų efektyvumas siekia net 95

procentus. Net labai stiprios valios žmogus ir priešindamasis nieko nepasieks - nebent tai, kad taps

irzlus ir nuolat jaus nuovargį.

Ne retenybė ir pranešimai apie dingusius žmones. Tai vyksta ne be slaptųjų tarnybų žinios. Informacija

apie dingimo eksperimentus labai slapta, o paprastiems žmonėms gali būti išskirtinai įdomi. Taigi:

egzistuoja holografijos efektas. To reiškinio esmė ta, kad yra daiktinė ir atraminė bangos. Daiktinė

banga - tai, tarkime, jūs pats, žmogus, kurį veikia tam tikras spinduliavimas. Tad tereikia tik sukurti

atraminę bangą, kuri vėliau sukurs atspindį - hologramą. Mūsų sąmonė veikia hologramos principu. Tai

žino ir KGB, ir kitų šalių specialiosios tarnybos. Kitaip sakant, žmogaus galva patalpinama į primestą

terpę, it tą terpę moduliuoja pats žmogus. Jis gali susikurti tariamą pasaulį ir sėkmingai jame gyventi,

dirbti, eiti apsipirkti - atlikti visus veiksmus, kuriuos atlikdavo tikrovėje. Bet šiuo konkrečiu atveju jis tai

darys nežinia kur.

Tarybų Sąjunga savo laiku sukaupė galybę informacijos apie psichotroninį ginklą. Jai žlugus šis

technologinis avangardas liovėsi egzistavęs, bet galima teigti, kad jis liko kituose tyrimo institutuose.

Reikia tik palaukti tinkamo laiko, kad tas žinių potencialas būtų realizuotas visa jėga.

1993-1995 metais Kolorado valstijoje (JAV) buvo atlikti šio naujojo ginklo, veikiančio žmogaus

pasąmonę, bandymai. Remiantis specialiųjų tarnybų duomenimis, jie buvo labai sėkmingi. Dabar naujoji

technika laukia laiko, kada ja bus galima apginkluoti armijas. Prancūzijos ekspertų nuomone, JAV gali

paleisti į orbitą virtualius sraigtasparnius "Apache". Dar viena tokių virtualiųjų ginklų panaudojimo

galimybė - mūšio lauke sukurti istorinių ar legendinių asmenybių atvaizdus. Jei tokios figūros pradės

duoti įsakymus, tai psichologiškai paveiks kariuomenę. Bent jau tokia prancūzų specialistų nuomonė.

Tai kieno balsas telefono ragelyje ir kieno šešėlis danguje? Apskritai - kas už lango? Virtualybė ar

tikrovė? Niekada negali būti tikras...

Net jeigu tai ir galima priskirti prie eilinių nepagrįstų bauginimų, pačio psichotropinio ginklo kūrimo

paneigti nepavyks.

Moteriška karo pusė

Senoviniai įrašai ir šiandien vykstančių karų slapti raportai atskleidžia tą patį žiaurumu
teritorijos, bet ir jose gyvenančios moterys, dažnai patiriančios sukrečiančią okupantų
prievartą. Moterų prievartavimas vis dar laikomas efektyviu, daugybę žmonių fiziškai ir
psichologiškai pražudančiu ginklu.

Slaptoji karo taktika

Šiandien moterys masiškai prievartaujamos Sudano pietuose esančiame Darfiuro regione.

Kongo džiunglių kaimeliuose klajoja šimtai tūkstančių nepagydomai sužalotų moterų, tapusių
karo grobiu. Ruandos genocido aukomis tapo ne tik keli milijonai tutsių, bet ir pusė milijono
išprievartautų moterų.

Daugelis iš jų nusižudė, kitos dėl patirtų sužalojimų niekuomet nebegalės turėti vaikų.
Europos centre vos prieš keletą metų siaučiant Jugoslavijos karui moterys buvo uždaromos į
prievartos stovyklas, kuriose masiškai prievartaujamos turėjo išnešioti ir gimdyti prievartos
vaisius.

Manoma, kad Šri Lankoje ir Kašmyre vis dar pasitaiko organizuotų kariškių išpuolių prieš
taikius gyventojus, per kuriuos stengiamasi išžudyti vyrus bei suluošinti ir išprievartauti
moteris. Pasaulis santūriai stebi šį procesą.

Oficialiai teigiama, kad prievarta yra karinio konflikto padarinys, tačiau pastaruoju metu
pastebima nauja kylanti prievartos banga, kuri tampa bene vienintele ir labai efektyvia karo
priemone.

Prievartavimai, kaip sąmoninga karo taktika ir strategija, vykdyti dar Pirmojo pasaulinio karo
metais. Dar plačiau šis reiškinys įsišaknijo per Antrąjį pasaulinį karą.

Daugelis pagyvenusių rusių, o ir lietuvių, su siaubu prisimena vokiečių dalinius, puolančius

taikius kaimus. Vyresni žmonės pasakoja, kad ten, kur pasukdavo vokiečių kariai, dažna
kaimo moteris likdavo paniekinta.

Tiesa, kita pusė irgi su dideliu užsidegimu vykdė keršto planą. Rusams žygiuojant Vokietijos
teritorija, jų kelią žymėjo savižudybę, bet ne prievartą pasirinkusių vokiečių moterų kūnai.

Prievartavimai ir kankinimai buvo virtę priešų armijos vizitine kortele. Kovų Rytprūsiuose
metu, užėmus Kionigsbergą (Karaliaučių), teigiama, kad net 90 procentų mieste likusių
moterų buvo išprievartautos, dauguma jų vėliau nužudytos.

Istorikai apie sovietų armijos „žygdarbius“ Rytprūsiuose iki šiol kalba puse lūpų, o operacijoje
dalyvavę karo veteranai atkakliai tyli.

Etninio valymo dalis

Pasibaigus didžiausiam ginkluotam XX amžiaus susirėmimui, prasidėjo lokalūs ginkluoti
konfliktai, kurių metu agresija prieš moteris nesiliovė. Per 1971 metų kovą Bangladeše
vykusias kovas dėl nepriklausomybės buvo išprievartauta apie pusė milijono moterų.

Liberijoje pilietinio karo metu prievartos siaubą patyrė dažna moteris ir mergaitė, per
Ugandoje devintojo dešimtmečio pradžioje vykusį ginkluotą konfliktą garbė buvo nuplėšta 80
procentų moterų.

Vienas klaikiausių prievartos prieš moteris pavyzdžių, plačiai aprašytas Jungtinių Tautų
raportuose bei viso pasaulio spaudoje, buvo Jugoslavijos karo metu vykdytas etninis
valymas.

Europos širdyje XX amžiaus pabaigoje, stebint daugybei žmonių, buvo steigiamos prievartos
stovyklos, kuriose kalėjo ir buvo prievartaujamos Bosnijos musulmonės.

Šios siaubo įstaigos buvo kuriamos buvusiuose kino teatruose, restoranuose ar grožio
salonuose, o vietos gyventojų vadinamos „pragaro namais“.

Serbai, atkakliai „valę“ bosnių musulmonus iš Bosnijos, prievarta prieš moteris stengėsi
palaužti ir vyrų dvasią. Buvo manoma, kad išprievartautos moterys niekuomet nenorės
pasilikti Bosnijoje, todėl jų šeimos pasitrauks.

Dar vienas sumanymas, kurį su begaliniu užsidegimu vykdė Bosnijos serbų lyderis
Radovanas Karadžičius, buvo prievartinis moterų apvaisinimas ir laikymas stovyklose, kol
šios pagimdys serbų vaikus. Atskiri serbų būriai prievartavo ir saugodavo moteris, kad šios
neatsikratytų prievartos vaisų.

Moterys tapdavo savo kūno įkaitėmis, negalėdamos pasirinkti gimdyti ar ne prievartautojų

atžalas. Galimybė išniekinti priešų moteris Jugoslavijos karo metu tapdavo paskatinamuoju
prizu kareiviams, atlikusiems sėkmingą žygį.

Kongo tragedija

Pastaruoju metu ypač garsiai nuskambėjo Konge išprievartautų moterų istorijos.

Vakarų medikai net atsisako patikėti, kad taip žiauriai gali būti sužalotos prievartą patyrusios
moterys, tačiau statistika bei akivaizdūs pavyzdžiai rodo ką kita. Nurimus kovos veikslams
Konge iš džiunglių pasirodė žiauriai sužalotos, gyvomis žaizdomis aptekusios moterys. Visos
jos – išprievartavimų aukos.

Kongas pilietinio karo metu moterims buvo tapęs pragaru. Absoliučiai visos kovojančios
grupės, neišskiriant net valstybinės armijos, prievartavo ir luošino moteris. Prievarta buvo
pasiekusi tokių mastų, kad net į neseniai vykusius Kongo rinkimus tarptautiniais stebėtojais
vykti buvo rekomenduojama tik vyrams: moterims ten iki šiol pavojinga.

Atskiros karinės grupuotės Konge moteris luošino skirtingais būdais. Medikai, gydantys
prievartos aukas, gali pasakyti, iš kurios šalies dalies, regiono ar kaimo atkako konkreti
auka, nes būtent ten siautė viena ar kita gauja, specifiškai luošinusi moteris.

Šimtai tūkstančių Kongo moterų skundžiasi vidaus organų sužalojimais, šlapimo nelaikymu,
nevaisingumu ar absoliučiu lytiniu organų nefunkcionavimu. Dauguma moterų buvo ne tik
išprievartautos keliasdešimties vyrų. Į jų lyties organus būdavo šaudoma, jie plėšyti, deginti
ir kitaip žaloti. Prievartos aukų skaičius Konge jau dabar viršija 200 tūkst. Dar tiek pat
moterų gali klajoti džiunglėse ar iki šiol slėptis atkampiuose kaimuose. Prievartos aukų
amžius svyruoja nuo 10 mėnesių iki 80 metų. Panašus likimas ištiko ir vis dar ištinka kitos
Afrikos šalies – Sudano – moteris.

Šios šalies Darfiūro regione moteris prievartauja ne tik kovojantys sukilėliai, bet ir šalies
armijos kariškiai, o kartais – net JT kariai, turintys ginti ir saugoti beginklius gyventojus

Nebaudžiamas siautėjimas

Moterų prievartavimai tampa naujo karo nauja taktika. Psichologai bei karo ekspertai
tvirtina, kad prievartavimai, kaip karo taktika, taikomi dviem atvejais.

Moterys prievartaujamos, nes jos yra kitos etninės, religinės ar politinės grupės atstovės. Šis
žiaurus metodas taikomas ir tada, kai norima pakenkti ne tiek joms, kiek jų šeimos vyrams,
genties ar tautos vadams, valstybei.

Ši taktika ypač skaudžiai išgyvenama tose kultūrose ir šalyse, kur šeimos garbė siejama su
moters skaistybe bei dorovingumu. Išprievartauta musulmono moteris užtraukia didelę gėdą
savo šeimai, genčiai, kaimui.

Musulmonė, kurią palietė svetimas vyras, dažnai atstumiama šeimos ir artimųjų,

pasmerkiama vienatvei ne dėl savo kaltės. Kai kuriose musulmoniškuose kraštuose moterys
baudžiamos už tai, kad „leidosi išprievartaujamos“.

Masinis moterų prievartavimas tokiose bendruomenėse palaužia bendruomenių vyrų kovos

dvasią bei priverčia greičiau pasiduoti.

Masinis moterų išniekinimas karo metu taip pat aiškinamas pakitusia kovojančių vyrų
psichologija. Karas vyksta tokioje psichologinėje aplinkoje, kurioje mažai vietos lieka
atsakomybei, padorumui, baimei ar kultūriniams suvaržymams.
Kasdien žudantis ir kasdien galintis mirti asmuo praranda padorumo ir baimės jausmą.
Dažnai tikima, kad padarius nusikaltimą, nebus sulaukta jokios bausmės, todėl drąsiai
imamasi prievartos veiksmų. Sociologų teigimu, daugelis vyrų išdrįstų išprievartauti moterį,
jei žinotų, kad už šį nusikaltimą jiems negresia jokia bausmė.

Moterys karo zonose dažnai tampa tarsi savotišku prizu arba karo trofėjumi, kuriuo
pasinaudojama lyg daiktu.

Psichologai taip pat tvirtina, kad daugelis karių kovos laukuose jaučiasi itin nesaugūs,
pažeidžiami bei praradę pusiausvyrą, todėl imantis prievartos prieš silpnesnį ir lengviau
pažeidžiamą asmenį stengiamasi susigrąžinti savo vertę.

Branduolinė žiema – daug baisesnė, nei manyta

Naujausias kompiuterinis modelis atskleidė, kad net regioninis branduolinis konfliktas turėtų
katastrofiškų pasekmių Žemei. Aplinkai būtų padaryta milžiniška žala, o tokio konflikto
padariniai žmonijos gyvenimui atsilieptų mažiausiai dešimtmetį, rašo Vokietijos savaitraštis
„Focus“.

Savaitraščio teigimu, daugeliui žmonių iškiltų ligų grėsmė, nes branduoliniai sprogimai
gerokai suardytų planetą nuo pražūtingų spindulių saugantį ozono sluoksnį. Apie naujas
nedidelio masto branduolinio konflikto pasekmes mokslo žurnale „Proceedings of the
National Academy of Sciences (PNAS)“ rašo atmosferos fiziką tyrinėjantys JAV Kolorado
universiteto mokslininkai. Naujasis jų tyrimas remiasi kompiuteriniu lokalaus branduolinio
konflikto imitavimu.

Mokslininkai pasirinko karo tarp Pakistano ir Indijos, per kurį abi šalys panaudoja visą savo
turimą arsenalą, scenarijų, rašo „Focus“. Abi valstybės turi maždaug po 50 branduolinių
galvučių, kiekvienos jų galingumas prilygsta 1945 m. ant Hirosimos numestai atominei
bombai.

Jei šios branduolinės galvutės būtų susprogdintos virš didžiausių Indijos ir Pakistano miestų,
kiltų milžiniški gaisrai. Po sprogimų susiformavę galingi aukštyn kylančio oro srautai į
stratosferą, maždaug 80 kilometrų aukštį, pakeltų 5 milijonus tonų suodžių ir dulkių.
Tamsiosios dalelės, sugerdamos saulės šviesą, įkais pačios ir įkaitins šalia esantį orą.
Išlaisvinta energija sukels įvairias chemines reakcijas, dėl kurių susidarys nepaprastai daug
smalkių. Šios dujos savo ruožtu pradės naikinti stratosferoje susikaupusį ozoną. Jo sluoksnis
saugo Žemę nuo gyvybei pražūtingų ultravioletinių Saulės spindulių, teigia „Focus“.

„Mes pastebėtume, kaip dramatiškai mažėja ozono koncentracija, – aiškina Kolorado

universiteto mokslininkų grupės vadovas Michaelas Millsas. – Vidutinėse platumose jo
koncentracija sumažėtų 40 proc., o tai itin neigiamai atsilieptų žmonių sveikatai bei jūrų ir
sausumos ekosistemoms.“ Pasak mokslininko, šiaurinėse platumose ozono sluoksnis gali
sumažėti net 70 proc. Tokia padėtis truktų apytikriai 5 metus, tačiau dar tiek pat laiko
ozono koncentracija išliktų maža: sunaikintas jo sluoksnis atsistatytų nebent po 10 metų.

Ši prognozė – kur kas rūstesnė už ankstesnius „branduolinės žiemos“ scenarijus, tvirtina

„Focus“. Anksčiau mokslininkai manė, kad po branduolinių smūgių kilę milžiniški gaisrai
iškels dulkes ir suodžius į aukštuosius atmosferos sluoksnius. Ten kelias savaites ar
mėnesius jos sugėrinės saulės šviesą, aptemdydamos Žemės paviršių. Dėl to turėtų
prasidėti staigus atšalimas.

Vienas pirmųjų galimas branduolinio karo pasekmes ėmėsi tyrinėti Nobelio chemijos
premijos laureatas Paulis Crutzenas. 1983 m. atliktame tyrime jis priėjo išvadą, kad vidutinė
temperatūra planetoje po branduolinio konflikto laikinai gali nukristi iki 20 laipsnių šalčio
pagal Celsijų. Dėl to žemės ūkio kultūrų derlius sumažėtų kelis kartus. Pagal patį
nepalankiausią scenarijų didžioji žmonijos dalis mirtų iš šalčio ir bado.

Blogiau, nei manyta

Ankstesniuose branduolinio konflikto pasekmių tyrimuose ozono sluoksnio reikšmė buvo

įvertinta nepakankamai, rašo „Focus“. Antai 1985 m. paskelbtoje JAV Mokslo komiteto
ataskaitoje teigiama, kad net po globalaus apsikeitimo branduoliniais smūgiais, kurių bendra
galia siektų kelis tūkstančius megatonų, ozono koncentracija Šiaurės pusrutulyje sumažėtų
vos 17 proc. Buvo manoma, kad sumažėjęs ozono sluoksnis visiškai atsistatytų per 6 metus.
„Tuometiniai modeliai negalėjo imituoti dulkių debesies pakilimo į stratosferą ir po to
prasidėsiančio jos įšilimo, – aiškina vienas iš Kolorado universitete atlikto tyrimo autorių
Brianas Toonas. – Visų nuostabai, mūsų skaičiavimai įrodė, kad net nedidelis regioninis
konfliktas, kuriame būtų panaudotas branduolinis ginklas, gali sunaikinti daugiau ozono, nei
pasaulinis atominis karas.“

Suirus apsauginiam ozono sluoksniui sustiprėtų ultravioletinis spinduliavimas, daugelis

žmonių susirgtų odos vėžiu ir katarakta, dėl kurios akių lęšiukai netektų skaidrumo. Pavojus
kiltų ir įvairioms ekosistemoms. Pavyzdžiui, stiprus ultravioletinis spinduliavimas labai
pavojingas žuvims, krabams, fitoplanktonui. Nukentėtų ir daug augalų.

2006 m. paskelbti kiti du B. Toono tyrimai liudija, kad dviejų nedidelių branduolinių
valstybių konfliktas gali nusinešti 55 milijonus gyvybių – daugiau, nei Antrasis pasaulinis
karas. Šiandien žinoma, kad branduolinį ginklą turi 8 valstybės, dar 40 gamina pakankamai
plutonio, kad jo pakaktų atominei bombai sukurti. Dabar tyrimo autoriai tikisi supratimo,
kad net ribotas branduolinis konfliktas yra pernelyg pavojingas visiems, todėl būtina bet
kokia kaina jo išvengti, rašo „Focus“.

Kokiais keliais dabartinės branduolinės valstybės gavo savo atomines

bombas?
Pirmosios atominės bombos "Trinity" sprogimas bandymų poligone, praėjus 12 sekundžių nuo jo pradžios
©Associated press

1945 metais, kai atominėmis bombomis buvo sunaikinti du Japonijos miestai, vienas jo
kūrėjų J. Robert'as Oppenheimer'is dalinosi savo bloga nuojauta apie branduolinio ginklo
paplitimą: "Jas pagaminti nėra labai sudėtinga. Jos bus visur, jei patys žmonės to norės",
sakė jis savo kolegoms, dirbusiems Los Alamos (JAV, New Mexico) vykdytame Manheteno
projekte. Kokiais būdais ši galia pateko į kitų dabartinių "branduolinių" valstybių rankas?

Ši nuojauta gimė ten, kur gimė ir pati atominė bomba. Vėliau ji peraugo į technologinio
neišvengiamumo teoriją, kurios esmė yra nusakoma taip: kadangi fizikos dėsniai yra
visiems tie patys, tik laiko klausimas kada kiti šviesūs protai ir tam nusiteikusios valstybės
įsijungs į šia jėga disponuojančių "klubą". Galima buvo manyti, kad visa griaunančio ginklo
plitimo sustabdymas yra gan sudėtingas, jei ne neįmanomas. Tačiau, panašu, tai buvo toli
nuo tiesos. Praėjus šešiems dešimtmečiams po Oppenheimer’io perspėjimo, "branduolinis
klubas" išaugo tik iki devynių narių. Kas lėmė tokį lėtą paplitimą? Ką galima padaryti
siekiant dar labiau sulėtinti šią tendenciją? Ar yra šansų, kad atominė ateitis bus šviesesnė
nei ta, kurią prognozavo Oppenheimer'is?
 Pirmosios atominės bombos "Trinity" (liet. "Trejybė") bandymas buvo atliktas 1945 liepos 16
dieną. Po sprogimo likęs krateris buvo pusės mylios skersmens.
©Associated press

Šia tema visai neseniai išleistos dvi trijų šios srities veteranų parašytos knygos. Autoriai
jose išsklaido kai kuriuos mitus ir nušviečia branduolinio ginklo pasklidimo pasaulyje
dinamiką. Be to, knygose siūlomi būdai, kaip sumažinti šią grėsmę. Nei viena knyga
neparemia Oppenheimer'io požiūrio, kad bomba yra palyginti lengvai pagaminama.
Daugumai valstybių vien dėl šio tikslo prireikė nueiti gan vingiuotus kelius, pasitelkti į
pagalbą šnipus ir politikus.

Knygą “The Nuclear Express: A Political History of the Bomb and its Proliferation” parašyti
nusprendė du autoriai. Thomas C. Reed'as, Kalifornijos Livermoro Ginklų Laboratorijos
veteranas ir buvęs JAV Karinių Oro Pajėgų sekretorius, ir Danny B. Stillman'as, buvęs Los
Alamos žvalgybos direktorius. Knygoje parodoma slaptos informacijos tiekėjų, mokslininkų
su "padalintu" lojalumu įtaka ir - svarbiausia - subtilūs ir ne tokie subtilūs branduolinių
valstybių interesai. “Nuo pat atominio amžiaus aušros nei viena nacija nesukūrė
branduolinio ginklo savarankiškai, nors daugelis teigia priešingai”, rašo autoriai. Be kitų
dalykų, knygoje pasakojama ir apie tai, kaip slapta Prancūzijos ir Kinijos pagalba padėjo
"pagimdyti" dar penkias branduolines valstybes.
 Uranui sodrinti naudojamų centrifugų bankas dujines centrifugas naudojančioje sodrinimo
gamykloje Piketone (JAV, Ohajas). Kiekviena pakopa yra palyginti neefektyvi, dėl to naudojama
daugelis šimtų pakopų, norint atskirti pakankamą atominiam ginklui pagaminti urano kiekį.
©‘The Bomb,’ Harper Collins

Knygoje taip pat įvardijama daugelis prieštaringų mokslininkų, įskaitant tokius mokslo
šviesulius kaip Isidor I. Rabi. Šis Nobelio premijos laureatas Antrojo Pasaulinio karo metais
dirbo Manheteno projekte, vėliau prisijungė prie Weizmann'o Mokslo Instituto vadovų rato -
būtent čia ir gimė Izraelio branduolinis ginklas.

Slaptas bendradarbiavimas pasireikšdavo net renkantis izoliuotas vietoves, kuriose

valstybės testuodavo savo griausmingų sprogimų "rankdarbius". Knyga teigia, kad,
pavyzdžiui, Kinija Pakistanui suteikė teisę savo dykumose esančiame bandymų poligone
1998 metų gegužės 26 dieną išbandyti savo pirmąją bombą. Vien tik šis teiginys gali
perrašyti atominę istoriją. Tai kitoje šviesoje parodo tuometinės Pakistano ministrės
pirmininkės Benazir'o Bhutto veiklą ir padeda paaiškinti, kaip šalis taip greitai galėjo
reaguoti į 1998 metų gegužę Indijos atliktus penkis branduolinius bandymus. “Pakistanas
užtruko tik dvi savaites ir tris dienas, per kurias jis susirado vietą ir susprogdino savo
nuosavą branduolinį ginklą”, pastebi knyga.

Kitame skyriuje knyga pasakoja, kaip Kinija "slapta savo branduolinių bandymų poligonu
Lop Nur leido pasinaudoti prancūzams”. Autoriai pasakojimą grindžia išsamiomis ginklų ir
žvalgybos pasaulių žiniomis, įskaitant tas, kurios gautos iš užsienio. Stillman'as pats
asmeniškai yra lankęsis stipriai saugomuose bandymų poligonuose Kinijoje ir Rusijoje, be
to, abu autoriai yra užmezgę glaudžius ryšius su užsienio kolegomis. Knygoje jie dėkoja
Šaltojo Karo veikėjams, tokiems kaip Edward'ui Teller'iui bei dviem buvusiems CŽV
vadovams, teigdami, kad žvalgybos ekspertai padėdavo jų tyrimuose.
 "Trident D5" raketa, ką tik paleista iš panirusio balistines raketas gabenančio povandeninio laivo.
©‘The Bomb,’ Harper Collins

Knygos tekstas vietomis yra gan techniškas, ypač ten, kur aprašoma branduolinių ginklų
egzotika, tačiau kritikai ją vertina kaip lengvai skaitomą. Ji JAV knygynuose turėtų
pasirodyti ateinančių metų sausį.

Dviejų autorių darbas plačiai aprašo, kaip valstybės tyliai dalinosi sudėtingomis mašinomis
ir paslaptimis viena su kita. Visi keliai - tiesiogiai ar netiesiogiai - siejasi su JAV. Vienas
kelias prasidėjo nuo Rusijos šnipų, kurie giliai įsiskverbė į Manheteno projektą. Stalinas
buvo taip sužavėtas savosios žvalgybos laimikiu, kad net pirmoji Rusijos bomba buvo tiksli
ant Nagasakio (Japonija) numestos bombos kopija.

Diagrama, iliustruojanti atominio ginklo paplitimo pasaulyje kelius.

©The New York Times

Maskva savo atomines vagystes laisvai pasidalijo su tuometiniu Kinijos lyderiu Mao
Zedong'u. Knygoje teigiama, kad sovietų šnipas Manheteno projekte Klaus'as Fuchs'as,
kuris vėliau buvo demaskuotas, o 1959 metais paleistas iš kalėjimo, vos tik atgavęs laisvę
nustebino atlikusi pirmąjį sprogdinimą. Knygoje labai giliai analizuojama, kaip ši šalis 1982
metais priėmė politinį sprendimą "užtvindyti" besivystantį pasaulį atominės ginkluotės
žiniomis. Į identifikuotų jos klientų tarpą patenka Alžyras, Pakistanas ir Šiaurės Korėja.
Nerimą kelia tai, kad viena iš Kinijos bombų buvo sukurta kaip "eksportinis variantas", kurį
“beveik bet kas galėjo pasigaminti”. Palyginti paprasto projekto informacija iškeliavo iš
Pakistano į Libiją ir Iraną. Tokia eiga įsitikinusios daugelio šalių žvalgybos, tačiau Tehranas
nuolat neigia keliamus kaltinimus.

Tylus Kinijos plėtros politikos atgarsis gali būti stebimas Alžyro dykumoje. Slaptai ten
pastatytas reaktorius kasmet pagamina vienai atominei bombai užpildyti reikalingą plutonio
kiekį, o jį nuo galimų antpuolių saugo priešlėktuvinių kompleksų žiedas, teigiama knygoje.
Rinkoje netgi egzistavo (ir tikriausiai tebeegzistuoja) įvairūs kiti "žaidėjai", kurie
parduodavo ginklo gamybai reikalingą įranga ir kitoms šalims, kurios paprastai net
neįsivaizduodavo, kaip sudėtinga yra pasigaminti plutonio.

Kodėl Pekinas savo atomines žinias taip laisvai platino? Autoriai daro prielaidą, kad jis arba
norėjo sustiprinti Kinijos priešų priešus (pavyzdžiui, Pakistanas kaip atsvara Indijai), arba,
kas yra daug šiurpiau, skatinti branduolinį karą arba terorą užsienyje, po ko Pekinas iškiltų
kaip vienintelis likęs gyvas kovos lauke.

Branduolinio ginklo panaudojimo ir jo bandymų žemėlapis. Vienintelis panaudojimas karo metu

yra Nagasakis ir Hirosima (Japonija). Bandymų arba ginklo saugojimo vietos pažymėtos taškais:
didesni apskritimai žymi stambius bandymų poligonus, kuriuose atlikta daugiau kaip 100 bandymų
(Nevada (JAV), Mururoa atolas Ramiajame vandenyne, Semipalatinskas (Kazachstanas),
Naujosios Žemės sala (Rusijos šiaurė)). Nežinomos tikslios branduolinių bandymų vietos
Ukrainoje, Uzbekistane.
©Wikipedia

Trumpesnysis kelias susijęs su Prancūzija. Knygoje teigiama, kad ji naudojosi Manheteno

dešimtys Izraelio mokslininkų "stebėjo ir dalyvavo Prancūzijos inicijuotoje ginklų kūrimo
programoje". Taip pat pridedama, kad ankstyvajame šeštajame dešimtmetyje, kai
Prancūzija Alžyro dykumoje detonavo savo pirmąją bombą, faktiškai “dvi nacijos tapo
branduolinėmis”. JAV nusprendė "nematyti", kuo užsiima Izraelis. 1966 metais Izraelis
atliko specialų "nebranduolinį" bandymą maždaug 800 metrų gylyje po Negev dykuma. Jau
kitais metais jie pasigamino savo pirmąją "oficialią" bombą.

Israelis savo ruožtu pasidalino savo atominėmis paslaptimis su Pietų Afrika. Šalys pasikeitė
kai kuriais esminiais atominių bombų gamybai reikalingais komponentais: tritis - Pietų
Afrikai, uranas - Izraeliui. Autoriai sutinka su karo ekspertais, kurie laikosi nuomonės, kad
Izraelis ir Pietų Afrika 1979 metais kartu detonavo branduolinį užtaisą Pietų Atlante netoli
Princo Edvardo salos, daugiau kaip tūkstantis mylių į pietus nuo Keiptauno (Cape Town).
Teigiama, kad bandymas Izraeliui buvo reikalingas norint sukurti neutroninę bombą.
Autoriai netgi meta kaltinimus, kad vienu metu Pietų Afrika buvo nutaikiusi į gretimai
esančią Angolos sostinę Luandą “branduolinį smūgį tam atvejui, jei taikos derybos
nepavyktų”. Pietų Afrika demontavo šešis branduolinius užtaisus 1990 metais, tačiau visą
žinių bagažą išsaugojo. Autoriai rašo, kad "šiandien Pietų Afrikos techniniai samdiniai gali
būti daug pavojingesni nei nepilnu pajėgumu dirbantys ankstesnės Sovietų Sąjungos
mokslininkai" vien dėl to, kad jiems Afrika nėra tikrieji namai.

Branduolinių bandymų pasiskirstymas pradedant 1945 metais ir baigiant 1998 metais.

 ©Wikipedia

Kito autoriaus knyga “The Bomb: A New History” taip pat bus išleista sausį. Jos autorius
Stephen'as M. Younger'is į panašius aspektus gilinasi mažiau, tačiau daugiau analizuoja
ginklo plitimo ir diplomatijos intrigas. Anksčiau autorius vadovavo branduolinių ginklų
kūrimo darbams Los Alamos ir yra dirbęs Pentagono "Defense Threat Reduction Agency"
skyriuje. Younger'is sumenkina mitų, teigiančių, kad "visos branduolinio ginklo paslaptys
gali būti rastos internete", pagrįstumą. Jis rašo, kad Prancūzija, nepaisant slaptos
pagalbos, pradžioje dėjo didžiules pastangas gaminti paprasčiausias tokio tipo bombas — šį
teiginį autorius grindžia tuo, ką pats matė ekskursijos slaptame Prancūzijos atominio ginklo
muziejuje, kuris neprieinamas viešajai publikai. Šios pastangos "leidžia abejoti teiginiais,
kad branduoliniam ginklui pagaminti reikalinga informacija yra laisvai pasiekiama".

Abi knygos remiasi atomine istorija ir pateikia senų ir naujų receptų mišinį, kaip išsklaidyti
tolimesnio plitimo grėsmę. Visi trys autoriai mano, kad ankstesni ribojantys veiksniai jau
yra gerokai nusilpę, todėl tokia užduotis yra labiau svarbi nei anksčiau.

Didžiausia istorijoje vandenilinė bomba "Caras" (Rusija, 1961 metai) buvo išmesta iš 10km
aukščio ir detonavo 4km aukštyje virš Žemės. Jos sukeltas ugnies kamuolys buvo 8km
skersmens, lietė Žemės paviršių ir beveik pasiekė tą aukštį, kuriame skriejo ją išmetęs
bombonešis Tu-95. Bombos galia buvo 50 megatonų-tai yra dešimt kartų daugiau nei visų per
Antrąjį Pasaulinį karą susprogdintų sprogmenų galia, įskaitant ant Hirosimos ir Nagasakio
numestas atomines bombas.