1 tema.

KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA

1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas.

Konstitucinės teisės sąvoka. Konstitucinės teisės sąvoka teisinėje literatūroje vartojama keliais aspektais. Ji gali būti
suprantama kaip asmens subjektinė teisė, įtvirtinta Konstitucijoje, kaip objektinė teisė, ty nacionalinės teisės sritis, kaip
vienas iš teisės mokslų ir kaip studijų disciplina.
Taigi konstitucinė teisė pirmu atveju vartojama Konstitucijoje įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisės apibūdinti, turimas
galvoje teisinio santykio dalyvio galimas elgesys. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės : galimybė elgtis
taip, kaip numato teisės normos, galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė
kreiptis į kompetentingas institucijas, kad šios apgintų subjektinę teisę.
KT objektyviąja prasme suprantama per teisės normas. KT kaip objektyviosios teisės sritis – tai normų ir principų sistema,
nustatanti asmens teisinio statuso pagrindus, valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo
pagrindus.
KT kaip teisės mokslas – tai visuma mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų. KT mokslas tiria ir KT normas, ir jų
įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
KT kaip studijų disciplina reiškia specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. KT šiuo atveju
glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais. Supažindinama ne su visomis, o su pagrindinėmis KT mokslo
problemomis.
Kai kuriose valstybėse ( Vokietijoje ) vartojama sąvoka valstybinė teisė, kitose ( Prancūzijoje, JAV) – konstitucinė teisė.
Pirmu atveju akcentuojama valstybė, valstybės valdžios organizacija, valstybės valdžios institucijų veiklos reguliavimo
svarba, o asmens teisės, laisvės, valstybės valdžios ribojimas atsiduria lyg antroje vietoje. KT sąvoka vartojama pabrėžti
Konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisinės galios dokumento – reikšmę. šiuolaikinės visuomenės gyvenime.
Tarpukario Lietuvoje buvo svyruojama tarp valstybinės ir konstitucinės teisės sąvokų. Pirmosios pasirinkimą lėmė vokiškos
teisės mokyklos įtaka, tačiau dėl Riomerio įtakos vis labiau įsitvirtino konstitucinės teisės sąvoka. Jis teigė, kad valstybinės
teisės sąvoka vartotina visai valstybės teisei, kuri yra valstybės valdžios nustatoma, apibrėžti,taigi ir administracinei,
baudžiamajai, civilinei teisei.
Konstitucinė teisė apima daugiau nei Konstitucijos teisės reguliavimo dalykus(savivaldos, rinkimų). Jos šaltiniai – ne tik
Konstitucija ir LRKT nutarimai. Konstitucijos teisė apsiriboja Konstitucija ir jos aiškinimu. Konstitucinė teisė apima ne tik
Konstitucijos teisę. Kitaip tariant konstitucinė teisė siaurąja prasme yra Konstitucijos teisė. Konstitucinėje teisėje
Konstitucijos normas papildo įstatymai, poįstatyminiai aktai. Konstitucijos teisė – konstitucinės teisės centras.
Viešosios valdžios samprata platesnė nei valstybinės, nes ji kalba ir apie savivaldos institucijas.
Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Teisės šaka – tai teisės sistemos dalis, kurią sudaro teisės normos, reguliuojančios
tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir metodas.
Teisinio reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomenės santykiai. Įvairių teisės mokyklų ar pakraipų
atstovai nevienodai apibrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektą, tačiau dominuoja samprata, jog nacionalinė
konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios
valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai ( konstitucinės teisės normos apibrėžia įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. KT
svarbiausia problema – valdžios ribos. Valdžios ribojimo doktrina tiesiogiai atsispindi ir Konstitucijoje. Ši nuostata –
svarbiausias imperatyvas, lakoniškiausiai išreiškiantis konstitucionalizmo esmę). Antra sritis – asmens ir valstybės
santykiai( Šios santykių srities svarba pabrėžiama atkuriančiose demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti
demokratijos keliu šalims. Kitaip sakant, yra nustatomi asmens teisinio statuso pagrindai – principai, teisės, laisvės,
pareigos. Valstybės valdžios institucijų paskirtis – tarnauti žmonėms. Demokratinės konstitucinės valstybės svarbiausia
pareiga – saugoti žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, valstybės nustato teisių ir laisvių
ribojimo pagrindus.
Teisinio reguliavimo metodas – papildomas kriterijus teisės skirstymo į šakas. Jį atskleidžia toje srityje naudojami
reguliavimo būdai. Galima kalbėti apie įvairių teisinio reguliavimo būdų ( įgaliojimo, įpareigojimo, leidimo, draudimo )
santykį šioje teisės srityje. Konstitucinės teisės normos įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai. Taip pat kalbama
apie įpareigojimus ( pvz, kad Seimas privalo svarstyti 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių pateiktą įstatymo
projektą. ). KT taikomas ir draudimas( pvz draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, nustatyti
tokias bausmes). Numatomas ir leidimas, kai teisinių santykių dalyviams leidžiama atlikti tam tikrus veiksmus arba jų
neatlikti Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, yra išskiriami du teisinio reguliavimo metodai :
imperatyvinis ( būdingas griežtas privalomumas, teisinio santykio subjektų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija,
jei neturi pasirinkimo laisvės, privalo elgtis taip, kaip nustato teisės normos) ir dispozityvinis ( būdinga teisinių santykių
subjektų lygybės pripažinimas, savarankiškumas, galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, leidžiama normomis
naudotis arba nepasinaudoti ). KT vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas, nes būtina tiksliai apibrėžti valstybės galių
ribas, nustatyti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą.

2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų
klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų
įgyvendinimas.
Nagrinėjant KT teisės struktūrą dažnai teigiama, kad ją sudaro normos, institutai ir principai. Teisės norma – tai visiems
privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų. KT normoms
būdingi tam tikri ypatumai :
Išsiskiria savo teisine galia ( ypač Konstitucijos teisės normos), teisės subjektų pobūdžiu, turiniu(reguliuoja ypatingus
teisinius santykius), susiję su suvereniteto apsauga, būdingas imperatyvumas, stabilumas, pagrindinis šaltinis – Konstitucija.
Funkcija. KT normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį : nustato valstybės organizacijos, valstybės valdžios
organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius.
Struktūra. Teisės normą sudaro:
a) Hipotezė – teisės normos dalis, nurodanti aplinkybes.
b) Dispozicija – teisės normos dalis, formuluojanti pačią elgesio taisyklę.
c) Sankcija – teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, kurios taikomos, kai nesilaikoma teisės normos
reikalavimų.
KT normų, kuriuose yra visi trys struktūriniai elementai, nėra daug. Paprastai jas sudaro vien dispozicija. Sankcijos yra
politinio pobūdžio.
Klasifikavimas,rūšys. Atsižvelgę į KT sampratą siaurąja ir plačiąja prasme, galime išskirti dvi normų grupes:
a)KT siaurąja prasme normos
b)KT plačiąja prasme normos
Galima skirstyti ir pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos :
a)įtvirtintos Konstitucijoje
b)įtvirtintos įstatymais
c)įtvirtintos poįstatyminiais aktais
d)įtvirtintos kitais KT šaltiniais
Pagal galiojimo trukmę jos gali būti skirstomos į pastovias (galioja iki oficialaus panaikinimo) ir laikinas (galiojimo trukmė
nustatyta),gali būti išskirtinės KT normos, kuriomis, įvedus nepastoviąją ar karo padėtį, laikinai ribojamos teisės ir laisvės.
Pagal normų privalomumą skiriamos dispozityvios ir imperatyvios.
Pagal paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme į materialiąsias ir procesines.
Pagal vaidmenį reguliuojant teisinius santykius – reguliacinės(nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir
apsauginės(saugančios reguliacinės normos).
Pagal jose išdėstytų taisyklių pobūdį – įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinančios.
Gali dar būti skiriamos į bendrąsias(formuluoja principus, uždavinius,tikslus) ir konkrečiąsias(tiesiogiai numato teisinių
santykių dalyvių teises ir pareigas).
Dar galima skirti į pirmines ir antrines taisykles, į kompetencijos ir elgesio normas ir pan.
Pagal įtvirtinimo pobūdį galima skirti : statutines, precedentines, papročių, įtvirtintas tarptautinėse sutartyse.
Aiškinimas. Pagrindiniai aiškinimo būdai : istorinis, sisteminis, lingvistinis, loginis. Dar yra ir kitų : taleologinis,
precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimų, analoginis, lyginamasis.
Įgyvendinimas. KT normos įgyvendinamos ne izoliuotai, bet kartu su konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis
normomis. Užtikrinant įgyvendinimą, svarbu teisinė apsauga, t.y. tam tikrų valstybės poveikio priemonių taikymas.
3 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
1. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai.
Formaliuoju teisiniu aspektu teisės šaltinis – oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma.
Materialiuoju aspektu – istorinės, socialinės, politinės aplinkybės, įtakojusios teisės normos atsiradimą.
Labiausiai paplitęs teisės šaltinių skirstymas – pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo būdą : teisės norminis aktas, teisinis
paprotys, teismo precedentas.
Atsižvelgiant į tai, ar teisės šaltiniai galioja dabar, ar galiojo praeityje, jie skirstomi į galiojančius ir istorinius teisės šaltinius
( Statutai, 1918-1938 konstitucijos ).
Teisės šaltinio sąvoka apima ne tik teisės normą, bet ir teisės principus, doktriną. Teisės šaltinių klasifikacija gali būti
grindžiama teisės struktūra ir jai priskiriama doktrininis, norminis ir sociologinis elementai ( lygiai ). Doktrininiu lygiu
teisės šaltiniai susiklosto kaip doktrina, principai. Norminiu – teisės normų aktai, o teisės realizavimo lygiu – teisės
precedentas, teisminė praktika, norminė sutartis, paprotys.
Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami įvairiai : pagal teisinę galią, pagal konstitucinės teisės
institutus(pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių).

2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai.
Kiekvienai valstybei būdinga savita konstitucinės teisės šaltinių sistema. Labiausiai paplitusi konstitucinės teisės šaltinių
klasifikacija yra pagal jų teisinę galią. Taip klasfikuojami jie gali sudaryti hierarchinę sistemą.
Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai :
a) Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji Konstitucijos dalis, taip pat Konstitucijos
pataisos.
b) Lietuvos Respublikos Konstotucinio Teismo nutarimai
Kiti konstitucinės teisės šaltiniai :
a) Konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 dalį.
b) Lietuvos Repsublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys
c)įstatymai, Seimo statutas
d) poįstatyminiai aktai ( Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės
institucijų teisės norminiai aktai ) ( savivaldos institucijų aktai nereguliuoja santykių, tiesiogiai priskirtinų konstitucinės
teisės sričiai, todėl jų priskyrimas konstitucinės teisės šaltiniams abejotinas).
Šalia tarptautinių sutarčių turėtų būti ir Europos žmogaus teisų teismo precedentai.
Fakultatyviniais teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina. Fakultatyvinių teisės
šaltinių grupė – ypatinga, jos vieta ir reikšmė teisės šaltinių sistemoje anaiptol ne žemiausia, prireikus jie papildo kitų
konstitucinės teisės šaltinių įtvirtintą teisinį reguliavimą.
3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis.
Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiasuią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be
to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavmo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą, visi teisės aktai turi
būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Ir Konstitucija, ir
jos sudedamoji dalis, ir Konstitucijos pataisos sudaro vieningą, aukščiausio reguliavimo lygmens normų ir principų sistemą.
Konstitucinės teisės teorijoje konstituciniais įstatymais dažnai yra vadinami Konstitucijos papildymai ir pataisos, o esant
nekodifikuotai Konstitucijai – ir jos dalys. Konstitucinis įstatymas yra sudedamoji Konstitucijos dalis, jis priimamas
sudėtingesne procedūra nei bet koks kitas įstatymas. Konstituciniai įstatymai Lietuvoje konstitucinių šaltinių sistemoje gali
būti klasifikuojami į atskiras rūšis. Svarbu skirti, ar konstitucinis įstatymas yra Konstitucijos pataisa, ar jos dalis ( pvz dėl
Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas – konstitucinis aktas), ar atskirą prasmę turintis išskirtinės galios
įstatymas. Konstituciniai aktai savo galia prilygsta Konstitucijai.
Konstituciniai įstatymai gali būti suprasti ir kita prasme. Konstitucijos 96 straipsnyje 3 dalyje suformuluota kitokia
konstitucinių įstatymų samprata : tai ne steigiamosios, o įstatyminės galios teisės aktai, savo galia neprilygstantys
Konstitucijai. Jie nėra Konstitucijos sudedamoji dalis ar Konstitucijos pataisos.

4. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje.

Konstituciniai įstatymai tai :
1. kurie tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, priimti Konstitucijos nustatyta tvarka ( už juos balsavus daugiau nei pusei Seimo
narių. Keičiami ne mažiau nei 3/5 Seimo narių dauguma)
2.Įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 strp. 3 dalies nustatyta tvarka. KT savo nutarime
konstatavo, kad konst. įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Ypatingą jų vietą teisės aktų
sistemoje lemia pati Konstitucija. K įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. K įstatymai turi neprieštarauti
Konstitucijai, o įstatymai – Konstitucijai ir k įstatymams. K įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors jos
nuostatų galia.Dar anksčiau KT konstatavo, kad tik nustatyta tvarka patvirtinus k įstatymų sąrašą, jame įrašyti įstatymai
galės būti traktuojami kaip k įstatymai. Kol tokio sąrašo nėra, k įstatymų priėmimo tvarka negali būti taikoma jokiam
įstatymui priimti, išskyrus įstatymą dėl k įstatymų sąrašo. Pažymėtina, kad Seimas lig šiol nėra priėmęs k įstatymo, kuriuo
būtų nustatytas k įstatymų sąrašas.
Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi savo priėmimo ir keitimo tvarka. Šia prasme konstituciniais įstatymais
nėra daromos Konstitucijos pataisos ir jie nėra sudėtinė Konstitucijos dalis.
Seimo statuto nuostatos suformuluoja keturias konstitucinių įstatymų rūšis :
1.Konstitucijos sudedamąja dalimi pagal Konstitucijos 150 str. yra Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės” ir
Konstitucinis aktas “ Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”
2. Konstitucijos pataisos
3. Konstitucijoje įvardyti įstatymai ir nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymų sąrašo.
4. konstitucines nuostatas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymų sąrašo.
Taigi tuo pačiu pavadinimu vadinami skirtingo galios aktai :1. Prilygstančios savo galia Konstitucijai Konstitucijos pataisos
ir konstitucijos sudedamoji dalis ir 2. konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir savo galia
neprilygstantys Konstitucijai, bet pralenkiantys paprastus įstatymus.
Kai kuriose šalyse dar yra organiniai įstatymai, kurie yra tarp konstitucinių ir paprastųjų įstatymų.
Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių
sistemoje.
Po konstitucinių įstatymų reikėtų išskirti LR ratifikuotas tarptautines sutartis. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LRS
yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis. Lietuvos tarptautinė sutartis – tai tarptautinės teisės principų ir normų
reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Lietuvos
tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi Prezidentas,Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras,
Vyriausybė ir jos nustatyta tvarka – ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.Tarptautines sutartis įstatymy ratifikuoja Seimas
Prezidento teikimu. Ratifikavimo ir denonsavimo tvarką reglamentuoja Seimo statuto aštuntas skirsnis. Įstatymas dėl
ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių dauguma, jei už jį balsavo ne mažiau 2/5 visų Seimo narių, o
denonsavimo atveju – 3/5. Valstybės sienos gali būti keičiamos balsavus ne mažiau kaip 4/5 Seimo narių.
Jeigu tarptautinės sutartys nustato kitokias normas nei galiojantys nacionaliniai įstatymai, normas reikėtų derinti.
Konstitucinės teisės doktrinai didelę įtaką daro JTO visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių
konvencija, Vaiko teisių konvencija, Pataisyta Europos socialinė chartija.
Didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių konvencija, ratifikuota 1995m.
Tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės santykis įvairiose valstybėse skirtingas. Pvz D.Britanijoje tam kad tiesiogiai
taikyti tarptautinę sutartį, reikia priimti specialų įstatymą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kontinentinės Europos valstybių,
ratifikuotos tarptautinės sutartys įeina į nacionalinės teisės sistemą ir gali būti taikomos tiesiogiai.
Tarptautinės sutarties ir nacionalinės tisės santykis paprastai aptariamas valstybių Konstitucijose.
Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LRS yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.
Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema. Tarptautinė teisė gali turėti
viršenybę prieš nacionalinę teisę ( monistinė teorija) ir gali būti tarptautinė teisė aukštesnė už valstybės vidaus teisę
tarptautiniuose santykiuose, bet nacionalinė teisė yra aukštesnė už tarptautinę valstybės vidaus teisiniuose santykiuose
( dualistinė teorija ).
Nors Lietuvos teisėje neįtvirtintas bendras tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas, kai kurie
įstatymai tiesiogiai nurodo tarptautinės sutarties viršenybės principą : tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos
tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, kad jos taikymui būtinas LR vidaus teisės aktas.
KT suformulavo principą, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos taikymas LR vidaus
teisėje yra tolygus įstatymams. Ratifikuota Konvencija tapo ne tik sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, bet ir tiesioginio
taikymo aktu, savo teisine galia prioritetą teikiančiu Konstitucijai, tačiau viršijančiu kitus įstatymus. Europos žmogaus teisių
konvencijos Lietuvos teisės sistemoje praktika liudija, kad Konvencijos nuostatos faktiškai turi viršenybę Lietuvos įstatymų
atžvilgiu. Prisijungdama prie Europos žmogaus teisių konvencijos, Lietuva faktiškai pripažino ir konvencijos nuostatų
viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu, nes konvencijos nuostatų nevykdymo negalima grįsti nacionalinių įstatymų
ypatumais.
Europos žmogaus teisių konvencijos negalima tinkamai interpretuoti ir taikyti nesiremiant Europos žmogaus teisių teismo
sprendimuose suformuluotais precedentais. Taigi konvencija įsilieja į mūsų teisės sistemą ne vien pozytiviosios teisės
požiūriu, bet keičia teisės šaltinių doktriną atsinešdama ir precedentą.
Tarptautinių sutarčių įstatymas, priimtas 1999 metais, numato, kad konkurencijos ( prieštaravimo) atveju, pirmumas
teikiamas ratifikuotoms tarptautinėms sutartims.
Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis.
Dėl konstitucinės kontrolės institucijų aktų kaip teisės šaltinių nuolat vyksta diskusija, nes konstitucinės kontrolės
mechanizmas nevienodai veikia kontinentinėje ir bendrojoje teisinėse sistemose.
Konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai paprastai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis
tais atvejais, kai jos prieštarauja Konstitucijai, todėl konstitucinės kontrolės institucija yra vadinama “negatyviuoju įstatųmų
leidėju”.
JAV konstitucinės kontrolės doktrina susiklostė anksčiausiai. JAV visa, kas prieštarauja Konstitucijai yra neteisėta, nors gali
būti teisinga ir būtina. Anglijoje – neteisinga, nors gali būti ir teisėta.
KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir KT įstatymo nustatyta
tvarka. KT garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. KT nagrinėja ir priima sprendimą,
ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Prezidento aktai, Vyriausybės aktai
neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. KT taip pat teikia išvadas, kuriomis remdamasis galutinai sprendžia Seimas :
a) Dėl rinkimų pažeidimų per Prezidento ir Seimo narių rinkimus
b) Dėl Prezidento sveikatos būklės tinkamumo eiti pareigas
c) Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių neprieštaravimo Konstitucijai
d) Dėl Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkalta,veiksmų prieštaravimo Konstitucijai
KT aktai pagal formą skirstomi į nutarimus, sprendimusir išvadas. Nutarimai išvados – baigiamieji aktai, nes jie priimami
išnagrinėjus konkrečią bylą, bet išvados turi tik rekomendacinį pobūdį. Sprendimai priimami atlikus tam tikrus procesinius
veiksmus. Apibūdinant KT baigiamųjų aktų teisinę galią remiamasi šiais kriterijais :
1. Teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad aktas prieštarauja
Konstitucijai .
2. KT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.
3. KT nutarimai turi įstatymo galią ir yra visuotinai privalomi.
4. Visos valstybės institucijos ir jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie
pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.
5. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti pripažintais nekonstituciniais teisės aktais.
6. KT tam tikrais atvejais gali sustabdyti Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimą.
Be to, KT turi teisę atskleisti, aiškinti Konstitucijos normas ir principus. KT nutarimas yra vientisas aktas.
Problemos :
1. Dėl KT nutarimo teisinės galios. Pagal Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalį KT nutarimai savo galia yra lygūs įstatymui.
Tačiau KT nutarimas viena vertus yra lyg konstitucinio reguliavimo pratęsimas, atskleidžiantis Konstitucijos normas ir
principus. Antra vertus – aktas, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamas teisės aktas prieštarauja( ar neprieštarauja)
Konstitucijai. Dėl tokio dvilypio KT nutarimo pobūdžio negalima lyginti KT nutarimo galios su įstatymu ar poįstatyminiu
aktu.
2. Ar visi KT nutarimai laikytini teisės šaltiniais. KT nutarimas, kuriuo pripažįstama, kad teisės aktas prieštarauja
Konstitucijai ar įstatymams, laikomas teisės šaltiniu. Diskusijų kyla dėl nutarimo, pripažįstančio aktą neprieštaraujančiu
Konstitucijai, laikymo teisės šaltiniu. Be to, ar visas nutarimo dalis ( rezoliucinę, konstatuojamąją) galima laikyti teisės
šaltiniu. Remiantis KT nutarimo samprata, kad toks nutarimas yra vientisas, į atskirus šaltinius neišskiriamos rezoliucinė ir
konstatuojamoji dalys.
Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai.
Įstatymai, Seimo statutas. Įstatymai sudaro didžiausią konstitucinės teisės šaltinų dalį. Įsattymo inicijavimo, priėmimo ir
įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Konstitucijos ir Seimo statuto nuostatos, taip pat įstatymas dėl LR įstatymų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos. Konstitucinės teisės doktrina skirsto įstatymus pagal jų teisinę galią : Konstitucija( taip pat jos pataisos,
aktai, esantys sudėtine dalimi), konstituciniai ir organiškieji įstatymai ( kurie nėra Konstitucijos sudėtinė dalis) ir paprastieji
įstatymai. Pagal galiojimą įstatymai gali būti pastovūs ir laikini. Pagal reguliavimo pobūdį įprasti įstatymai, įstatymai
principai, įstatymai programos ir kt. Kai kuriose valstybėse yra ypatingieji įstatymai.
Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymus leidžia Seimas. Šalies teisės šaltinių sistemoje įstatymas yra pirminis teisės aktas.
Įstatymų normos nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiais aktais jas galima detalizuoti, reglamentuoti jų
įgyvendinimo tvarką.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Prezidentui, Vyriausybei, 50 tūkst. Rinkimų teisę turinčių
piliečių.
Įstatymai laikomi priimtais, jei už juos balsuoja dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo narių. LR įstatymų nuostatos gali
būti priimamos ir referendumu. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia LR
Prezidentas jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą
pasirašo Seimo pirmininkas. Šie aktai įsigalioja klitą dieną po jų paskelbimo.
Referendumu priimtą aktą Prezidentas turi pasirašyti per 5 dienas, Seimo priimtą įstatymą – per 10 dienų. Jei Prezidentas to
nepadaro, įstatymą paskelbia Seimo pirmininkas.
Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką gali būti skirstomi į įstatymus, priimtus Seime ir įstatymus, priimtus referendumu. Ir tie
ir tie turi tą pačią teisinę galią. Referendumu šiuo metu yra priimta tik LR Konstitucija. Referendumu priimamų įstatymų
iniciatyvos teisė priklauso Seimui ir LR piliečiams. Referendumu laikoma pritarta, kai už nuostatas pasisako ne mažiau kaip
pusė į sąrašus įtrauktų piliečių. Įstatymo nuostatų priėmimo data laikoma referendumo data, o toks įstatymas įsigalios kitą
dieną po jo paskelbimo. Referendumu priimtos įstatymų nuostatos gali būti pakeistos ar panaikintos referendumu.
Svarbu paminėti įsatatymų, priimtų iki Konstitucijos, tolesnį galiojimą. Numatyta, kad šie įstatymai galioja tiek, kiek jie
neprieštarauja Konstitucijai. 2000 metais laikinai pratęstas galiojimas kai kurių įstatymų, iš kurių konstitucinės teisės
šaltiniais laikyti referendumo ( 1989m pratęstas iki 2002) ir tautinių mažumų ( 1989 iki 2001 ) įstatymai.
Konstitucinės teisės klausimus reglamentuoja daugelis įstatymų, pvz Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, pilietybės,
užsieiniečių teisinės padėties, vietos savivaldos ir kt.
Seimo statutas taip pat turi įstatymo galią. Nuo kitų įstatymų jis skiriasi reglamentuojamų santykių pobūdžiu, priėmimo,
įsigaliojimo tvarka. Seimo statutą pasirašo Seimo pirmininkas, statutas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo. Jo negali vetuoti
Prezidentas.
Taip pat iš kitų įstatymų išsiskiria Valstybės biudžeto įstatymas, nes biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui.
Reikėtų išskirti ir Naująjį civilinį kodeksą, kuris apima nemažai klausimų, susijusių su įvairiais žmogaus teisių aspektais, o
žmogaus teisių institutas yra labai svarbus konstitucinėje teisėje. Taigi šis kodeksas Seime buvo priimtas kaip paprastas,
nors ir kodifikuotas įstatymas, jis neturi konstitucinio įstatymo statuso ir yra keičiamas paprastu įstatymu. Tačiau kodekse
įtvirtintas principas, kad civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimus reikia spręsti civilinio kodekso naudai.
Šiame kodekse yra formuluojami kai kurie įgaliojimai teismams, kurių nenumato Konstitucija.
Kai kuriose valstybėse galioja vadinamoji deleguojamųjų įstatymų leidyba, kai parlamentas paveda vyriausybei
reglamentuoti tam tikrą klausimą, priskirtą įstatymų kompetencijai. Tokie vyriausybės aktai turi įstatymo galią.
Lietuvos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nbenumarytas. Vyriausybės priimti teisės aktai savo teisine galia
neprilygsta įstatymams, negali su įstatymu konkuruoti ar jo pakeisti.
Poįstatyminiai aktai. Jie skirstomi į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kitų
vakstybės institucijų teisės aktus, turinčius norminį pobūdį. Savivaldos institucijų aktai nelaikomi konstitucinės teisės
šaltiniais. Poįstatyminiai aktai negali pakeisti įstatymų, jų normos negali konkuruoti su įstatymų normomis. Kaip ir
įstatymų, poįstatyminių aktų, priimtų iki nepriklausomybės atkūrimo, galiojimas kėlė problemų. 1999 metais Vyriausybė
priėmė nutarimą, kuriuo galiojimas pratęstas iki 2001 sausio 1 dienos, vėliau pratęsta dar metams.
Seimo nutarimai priimami Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių dauguma, kiti Seimo priimami aktai – rezoliucijos,
kreipimaisi, deklaracijos, nenorminiai aktai priskiriami nenorminiams aktams, todėl nėra konstitucinės teisės šaltiniai.
Prezidento dekretų nedaug yra norminio pobūdžio. Prezidento dekretai paprastai yra teisės taikymo aktai.
Detalizuodama įstatymų nuostatas, Vyriausybė priima daug nutarimų, kurie įtakoja valstybės institucijų veiklą, sprendžia
kai kuriuos pilietybės, užsieniečių teisinės padėties ir kitus klausimus. Ministro Pirmininko potvarkiai paprastai yra teisės
taikymo aktai.
Dar galima išskirti Vyriausios rinkimų komisijos sprendimus, kuriais nustatoma rinkimų biuletenių forma, pildymo tvarka,
rinkėjų sąrašų sudarymo tvarka ir tt.
Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais laikomi teisminė praktika,
teisės principai, papročiai ar doktrina.
Teisminės praktikos, išskyrus KT vaidmuo Lietuvoje nenagrinėjamas. Fakultatyviniais šaltiniais galima laikyti Aukščiausio
Teismo senato sprendimus ir Senato aprobuotus teismų sprendimus, kurie skelbiami Aukščiausio Teismo biuletenyje.
Konstitucinio papročio samprta gali būti įvairiai formuluojama. Jis gali būti suprantamas kaip bendra elgesio taisyklė,
reglamentuojanti konstitucinius teisinius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu kaip daug kartų
pasikartojantį veiksmą, istoriškai susiformavusį. Konstitucinis paprotys paprastai suvokiamas dviem prasmėm : kaip
konstitucinė konvencija ir kaip paprotys. Konvencijos paplitusios D.Britanijoje, pvz partija, laimėjusi rinkimus ir turinti
daugumą, turi teisę, kad jos lyderiai taptų kabineto nariais, o įtakingiausias lyderis – premjeru arba kabineto vadovu.
Lietuvoje konstitucinis paprotys dar tik klostosi.
Bendrieji teisės principai. Tai lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, sąžiningumo, teisingumo, žmogaus teisių, teisėtų lūkesčių,
proporcingumo ir kt principai.
Doktrinos. Jos retai kada pripažįstamos kaip oficialus teisės šaltinis. Lietuvoje šiuo metu publikuojama daug straipsnių
įvairiais konstitucinės teisės klausimais. Konstitucinės teisės doktrina vystoma ir KonstitucinioTeismo išvadose ir
nutarimuose.
Precedentas plačiai pripažįstamas kaip konstitucinės teisės šaltinis. Jis ypač paplitęs JAV, Anglijoje. Lietuvoje precedentas
nelaikomas teisės šaltiniu, išskyrus Europos žmogaus teisių teismo formuluojamus precedentus.
5. Europos Sąjungos teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema.
Per mažiau nei 50 metų buvo sukurta plati ES teisinė bazė, kurios bendras tikslas – didinti stabilumą ir taiką Europoje
bendradarbiaujant ir palaikant tarpusavio ryšius. Europos Sąjunga ir jos teisės aktai turi vis didesnę įtaką daugeliui skirtingų
šalių, ne tik ES narių, bet ir valstybių kandidačių bei partnerių. Daugelio europiečių kasdienį gyvenimą vis labiau įtakoja ES
teisės aktų įgyvendinimas ir, atitinkamai, jų kokybė.
Europos Sąjungos lygiu iškeliamos iniciatyvos gali pakelti teisės aktų kokybę ir įkvėpti nacionalinėms ir regioninėms
diskusijoms apie gerą teisėkūrą.
Narystė ES reiškia, kad reikia integruotai taikyti dvi teisės sistemas – ES sistemą ir nacionalinę sistemą. Vienas iš esminių
principų – Europos Bendrijos teisės viršenybės principas. Tai reiškia, kad Bendrijos teisė turi visišką viršenybę jai
prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų atžvilgiu.
ES teisėje nėra įtvirtinta jokios aiškios visų ES teisės šaltinių hierarchijos. ES teisės šaltinius būtų galima skirstyti į
rašytinius ir nerašytinius.
Rašytiniai teisės šaltiniai. Rašytiniai teisės šaltiniai skirstomi į: pirminės teisės aktus, antrinės (arba išvestinės) teisės aktus,
Teisingumo Teismo praktiką, Tarptautines sutartis, Sutartis tarp valstybių narių.
Pirminės teisės aktai.
Pirminė teisė teisės aktų hierarchijoje užima aukštesnę poziciją ir yra pagrindas išvestinei (antrinei) teisei bei nustato
kriterijus, pagal kuriuos tikrinamas pastarosios teisėtumas.
Jie gali būti apibūdinti kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių
įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Jiems priskiriami šie dokumentai:
 • steigiamosios sutartys.
• svarbūs dokumentai ( ES (Mastrichto) sutartis ir kt., įvairūs stojimo aktai ir sutartys)
• įvairūs protokolai ir kitokie Sutarčių priedai;
• konvencijos ir kt. susitarimai, padaryti tarp valstybių narių
Antrinės teisės aktai.
Teisės aktai, leidžiami Bendrijos institucijų pagal steigimo sutartyse numatytas procedūras ir laikantis įgaliojimų, yra
vadinami Bendrijos antrine teise.
Antrinius Europos Sąjungos teisės aktus sudaro standartiniai ir nestandartiniai aktai.
Standartiniai yra šie:
• Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.
• Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau
sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės.
• Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis
privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas.
• Rekomendacija ir išvada (nuomonė). Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės
aktai. Jomis išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu.
Antriniai nestandartiniai aktai yra šie:
• Aktai, kurie reglamentuoja institucijų vidaus darbo tvarką, kartais jie turi teisinę galią;
• Bendros derinimo programos
• Parlamento, Tarybos ir Komisijos priimtos bendros deklaracijos ar institucijų susitarimai.
Teisingumo Teismo praktika
Teisingumo Teismas suformavo vadinamąją „nusistovėjusią teismo praktiką“, kuri turi didelę įtaką Bendrijos teisei.
Tarptautiniai susitarimai
Bendrija (ar atskiros jos šalys narės) sudaro tarptautines sutartis su valstybėmis, nepriklausančioms Bendrijai ir su kitomis
tarptautinėmis organizacijomis.
Trys sutarčių rūšys tarp Bendrijos ir valstybių, nepriklausančių Bendrijai, yra ypatingos reikšmės. Tai asociacijos,
bendradarbiavimo ir prekybos sutartys.
Sutartys tarp valstybių narių
Valstybėms narėms nėra uždrausta pačioms tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau paprastai jos privalo to nedaryti
srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos teisei sudaryti sutartis. Taikydamos tokias sutartis, atitinkamos valstybės narės
privalo nuolat atsižvelgti į Bendriją, jos institucijas ir pranašumus, kuriuos šios suteikia savo nariams.
Nerašytiniai teisės šaltiniai.
Nerašytiniai Bendrijos teisės šaltiniai yra :
Bendrieji ES teisės principai
Tai taisyklės , atspindinčios teisės ir teisingumo principus, kurių privalu laikytis bet kurioje teisinėje sistemoje.
Teisinis paprotys
Jis suprantamas kaip tam tikra praktika, kurios yra laikomasi ir kuri yra pripažįstama ir dėl to tampa teisiškai privaloma.
Būsimas teisės šaltinis – ES Konstitucija
Pirmoji Europos Sąjungos Konstitucija pakeis jau esančias sutartis. 2004 metų liepos mėnesį dvidešimt penkių Europos
šalių vadovai aprobavo Konstituciją. Ji buvo pasirašyta 2004 spalio 29 dieną Romoje specialiose pasirašymo iškilmėse.
Konstitucija pradės veikti, kai ją pagal savo įstatymus ratifikuos visos ES valstybės. Ratifikacijos procesas užtruks dvejus
metus,t.y. iki 2006 metų. Nauja konstitucija numato naujas pareigybes – Europos Tarybos prezidentą ir Užsienio reikalų
ministrą. Pirmą kartą Konstitucija numato išstojimo iš Europos Sąjungos procedūras. Svarbu tai, jog Europos Sąjungos
Konstitucija nepakeis esamų nacionalinių konstitucijų.
ES teisės poveikis Lietuvos konstitucinei teisei
2004 rugpjūčio 13d LR Konstitucija buvo papildyta konstituciniu aktu „Dėl LR narystės ES“ ir LR Konstitucijos 150str
papildymu. Jis skelbia: „ES teisės normos yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis
grindžiama Europos Sąjunga, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš
LR įstatymus ir kt teisės aktus“. Tai reiškia, jog ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Tačiau iš esmės yra pripažįstama, jog ES konstituciniai principai ir tikslai neprieštarauja Lietuvos konstitucinės teisės
principams ir tikslams. Maža to, jie gali būti laikomi atitinkančiais vienas kitą. ES teisės normos ne pakeičia Lietuvos teisės
normas, o jas papildo. Atskirai ratifikuoti ES teisės aktų nereikia, jie automatiškai ratifikuojami valstybei pasirašius
Stojimo į ES sutartį.
4 tema. LIETUVOS KONSTITUCINGUMO RAIDA
1. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos
statutuose (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai). 1791 m. Respublikos konstitucijos problema.
Galiojančios LR Konstitucijos preambulėje pabrėžiamas Lietuvos valstybingumo ir teisės tradicijų perimamumas bei
istorinis tęstinumas.
Lietuvos statutai – Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga. Pagrindinė idėja, iškelta statutuose, - Lietuvos
valstybingumo ir LDK teisių apsaugojimas.
I statutas ( 1529m. ). Preambulėje pabrėžiama, kad skirtas visiems valdiniams, nepaisant jų luominė priklausomybės, jis
vienodai privalomas gyventojams, valdžios institucijoms ir didžiajam kunigaikščiui. Teismai turi taikyti tą pačią rašytinę
teisę. Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia pirmame skirsnyje : Lietuvos suverenumas, teritorijos
neliečiamumas, LDK valstybinė santvarka. Skelbiama, kad LDK yra atskirai nuo Lenkijos gyvuojanti savarankiška
valstybė. Ponų taryba – bajorams aukščiausias valdžios organas ir teismo instancija. Didysis kunigaikštis turi tartis su Ponų
taryba dėl įstatymų leidybos, be jos žinios neskirti privilegijų. Statute mėginamos ginti ir moterų turtinės teisės ir garbė.
Pastebimos svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos : nėra kaltės be atsakomybės, išimtinė teismo teisė
nustatyti kaltę ir paskirti bausmę, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus. Pirmą kartą surašytos bajorų teisės ir
pareigos, tarpusavio santykiai ir santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Bajorų teisės nebuvo tokios plačios kaip ponų : jie
neturėjo sprendžiamosios galios seime, juos teisė ne kunigaikštis, o jo administracija ( vaivados, teismo seniūnai ).
II statutas ( 1566 m. ). Konstitucinei teisei skiriami trys pirmieji skirsniai. Idėja ta pati – LDK vaklstybinis
nepriklausomumas ir savarankiškumas. Statutas apibrėžė LDK sienas, ši teritorija padalyta į administracinius vienetus
( vaivadijas ir pavietus ). Patvirtinta pavietų seimelių sistema ( iš seimelių renkama po du bajorus atstovauti Seime ).
Išplėsta Seimo kompetencija, visi įstatymai priimami tik Seime. Taigi sumažėjo Ponų tarybos vaidmuo. Valstiečiai ir
miestiečiai nedalyvavo politiniame gyvenime. Bajorų luomo bendri žemės teismai dabar sudaromi pagal teritorinį principą.
III statutas ( 1588 m. ). Įteisinta nauja valstybės forma – federacinė Respublika, vadovaujama monarcho, išrinkto bendrame
Lietuvos ir Lenkijos Seime. Lenkijos karalius buvo aukščiausias teisėjas, skyrė pareigūnus ir prižiūrėjo jų veiklą. Įstatymai
leidžiami tik Seime, kuris taip pat svarsto svarbiausius valstybės reikalus : karo, ekonominius, finansų, užsienio. Panaikinta
Ponų taryba, jos nariai tapo Respublikos senatoriais. Statutas LDK konstravo kaip nepriklausomą valstybę, gindamas jos
suverenitetą. Palikta LDK vykdomoji valdžia, atskira teisė ir teismai. Statutas galiojo ir valdiniams, ir svetimšaliams. Karo
tarnyba privaloma visiems bajorams. Bajorams ir dvasininkams II ir III statutai suteikė galimybę mokytis užsienio
universitetuose. Statutas skelbė tikėjimo laisvę.
1791 metų Gegužės Trečiosios Žečpospolitos Konstitucija. Tai pirmas Europoje tokio pobūdžio rašytinis dokumentas.
Tai kitaip vadinamas Valdymo įstatymas, kuriame įvardyti Ketverių metų Seime svarstytos politinės santyvarkos reformos
principai, tai buvo priemonė stengiantis išsaugoti ATR valstybingumą, apginti nepriklausomybę, riboti didikų galią.
Konstitucija susidėjo iš įvadinės dalies ir 11 straipsnių. Patvirtinta miestiečių teisės siųsti savo atstovus į Seimą. Tautos
valia laikyta kiekvienos valdžios šaltiniu. Stengtasi centralizuoti valdžią, stiprinti centrinę valdžią. Pakeista valstybės
valdymo forma : respublika su renkamu valdovu reorganizuota į konstitucinę monarchiją. Tai pirmoji rašytinė konstitucija,
teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo formą. Laikomasi valdžių padalijimo principo. Įstatymų leidžiamoji valdžia
priskiriama dvejų rūmų Seimui : Atstovų rūmams ( deputatus dvejiems metams renka pavietų seimeliai ), Senatui ( teturėjo
atidedamąją veto teisę, neturėjo įstatymų iniciatyvos teisės). Panaikinta liberum veto. Vykdomoji valdžia pavedama
karaliui, kuris nebegali daryti įtakos įstatymų leidybai, sukuriama patariamoji karaliaus institucija – Teisių taryba. Už savo
politinius sprendimus karalius neatsakingas, jis taip pat yra vyriausias karo vadas. Nustatyta sosto paveldėjimo tvarka.
Pabrėžiamas teismų valdžios savarankiškumas ir nepriklausomumas. Dauguma konstitucijos nuostatų, skirtų
parlamentarizmo užuomazgoms, nepriklausomam teismų darbui, iš esmės atkartojo statutų nuostatas. Valdžios centralizacija
buvo žingsnis į unitarinę valstybę, tai kėlė grėsmę LDK savarnkiškumui, Lietuvos vardas net neminimas, ji turėjo virsti
Lenkijos provincija. Padėtį švelnino tik Seimo dokumentas “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”. Ši konstitucija nebuvo
įgyvendinta, tačiau joje naujųjų laikų idėjos įstatymiškai suformuluotos anksčiau nei kitose Vidurio ir Rytų Europos
valstybėse.
2. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d.
Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas.
Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas. Tai svarbiausias XX a. antrame dešimtmetyje atstatytos
Lietuvos valstybės konstitucinės svarbos aktas, kuriuo iš esmės remiasi modernios Lietuvos valstybės buvimas ir visi
vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai. Šiuo aktu Lietuvos taryba, kaip tuo metu vienintelė
lietuvių tautos atstovybė, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su
sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Tačiau taryba
suvokė, kad negali atstovauti bendrai tautos valiai, nes yra ne tautos išrinkta, todėl valstybės pagrindus paliko nustatyti visų
Lietuvos gyventojų demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui. Šiame akte aiški nuostata, jog aukščiausioji valdžia
priklauso tautai, kuri šią deleguoja pačios išrinktai atstovybei.
Steigiamojo Seimo 1920 metų gegužės 15 d. rezoliucija. Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas priėmė trumpą
rezoliuciją, skelbiančią nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip demokratinės respublikos, laisvos nuo visų valstybinių
ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis, atstatymą.
Lietuvos Taryba Vasario 16-osios aktu skelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tai yra atliekanti vis dar
besitęsiantį veiksmą, o Steigiamasis seimas savo rezoliucija skelbia Lietuvos valstybę atstatytą, faktą jau įvykusį. Taigi tai
buvo faktiškai oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą.
3. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1920 m.
birželio 10 d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija.
1918 m. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Valstybės tarybai, iniciatyvos teisė – Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.
Vykdomoji valdžia atiteko Valstybės tarybos Prezidiumui, kurį sudarė prezidentas ir du viceprezidentai ( kolegialus
valstybės vadovas ), kuris savo valdžią vykdė kartu su Ministrų kabinetu, turinčiu turėti valstybės tarybos pasitikėjimą.
Kiekvienas Prezidiumo aktas turėjo būti pasirašytas visų trijų jo narių ir kontrasignuotas Ministrų kabineto atstovo.
Skelbiamos žmogaus teisės ir laisvės, kurios gali būti laikinai suvaržytos karo metu. Neaptarta daug principinių klausimų :
nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką. Konstitucijos keitimo teisė
pavesta Valstybės tarybai, kuri dominavo centrinių valstybinių organų sistemoje, tačiau ji netiko krizinei situacijai, buvo
nepakankamai lanksti.
1919 m. Ši konstitucija sudarė sąlygas sutelkti valdžią vykdomosios valdžios institucijų rankose. Dauguma nuostatų
atkartojo 1918 m. Konstitucijos nuostatas. Susidėjo iš 8 skyrių, suskirstytų į 40 straipsnių. Iš esmės buvo pakeista tik
centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai, kolegialų Valstybės Tarybos
Prezidiumą pakeitė vienasmenis Prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Prezidentą iki susirenkant Steigiamajam Seimui,
renka Taryba. Valstybės Prezidentui atiteko daug teisių : šaukti ir paleisti Valstybės tarybą, pertraukose tarp sesijų pačiam
leisti įstatymus, turėjo veto teisę.Prezidentas reprezentavo valstybę, skelbė amnestiją, skyrė aukščiausius pareigūnus, sudarė
Ministrų kabinetą, visiems jo aktams reikėjo Ministrų kabineto nario kontrasignacijos. Visai naujas buvo skyrius, skirtas
Valstybės konrolei.
1920 m. Apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug skyrėsi nuo ankstesnių. Lietuva skelbiama demokratine respublika.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priskiriama Steigiamajam Seimui, kuris taip pat tvirtina biudžetą, ratifikuoja tarptautines
sutartis. Skelbiamas Steigiamojo Seimo nario asmens neliečiamumas. Vykdomoji valdžia pavesta Steigiamojo Seimo
renkamam Prezidentui. Jis kviečia minstrą pirmininką, tvirtina jo sudarytą ministrų kabinetą, skiria valstybės kontrolierių,
atstovauja respublikai, skelbia įstatymus, visi jo aktai turi būti kontrasognuoti ministrų kabineto atstovo. Prezidento reikšmė
sumažinta, iškeliant neterminuoto Steigiamojo Seimo vaidmenį, nenustatyta Prezidento kadencija, tuo metu apskritai
prezidentas nebuvo rinktas, jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas. Ministrų kabinetas turėjo turėti Seimo
pasitikėjimą. Praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, panaikino mirties bausmę, nepaprastosios padėties metu
galėjo būti stabdomas demokratinių teisių ir laisvių veikimas. Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ir papildymo
tvarkos, jos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi, laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpį.
4. 1922 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos valstybės konstitucija ir jos ypatumai.
1922 m. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo ypatingu demokratinių jėgų pakilimu. Priimant
Konstituciją, Seime vyravo parlamentinės respublikos šalininkai, bet dėl kitų klausimų ginčų būta daugiau, vis gi nugalėjo
daugumą Seime turėję krikščionys demokratai, konstitucija priimta vien šio bloko balsais. Konstitucija susidėjo iš
preambulės ir penkiolikos skyrių. Atitiko demokratinių konstitucijų reikalavimus. Suvereni valžia priklauso tautai.
Užfiksuotas teisinis konstitucijos prioritetas kitų teisės aktų atžvilgiu. Konstitucija nėra tiesioginio veikimo aktas, nėra
privaloma piliečiams ir valstybės institucijoms, tik įstatymų leidėjui. Keisti ar pildyti konstituciją gali tik Seimas gana didele
dauguma. Numatyta referendumo galimybė. Konstitucijos galiojimo metu nebuvo padaryta nė vieno pakeitimo.
Aukščiausių valdžios institucijų sistema. Aukščiausia valdžia tenka Seimui, Vyriausybei, susidedančiai iš prezidento ir
ministrų kabineto, teismui. Į pirmą vietą aiškiai iškeltas parlamentas. Įstatymų leidžiamoji valdžia skiriama Seimui, jis
renkamas trejiems metams, buvo priimtas ir Seimo statutas. Svarbiausia Seimo funkcija –įstatymų leidyba. Įstatymų
iniciatyvos teisę turėjo piliečiai, turintys Seimo rinkimo teisę, ministrų kabinetas ir Seimo atstovai. Skelbė įstatymus
Prezidentas. Taip pat svarbus Seimo uždavinys – Vyriausybės priežiūra. Kabinetas turėjo turėti Seimo pasitikėjimą.
Prezidentas buvo renkamas trejiems metams Seimo. Formaliai jis turėjo reikšmingas teises, bet faktiškai nebuvo įtakinga
politinė figūra, naudojosi lengvai įveikiama veto teise. Visiškai sutapo Seimo ir Prezidento kadencijos – tai darė Prezidentą
priklausomą nuo Seimo. Seimas prezidentą galėjo nušalinti, iškelti jam bylą. Nė viename laikinajame konstituciniame akte
nebuvo užsiminta apie teismus, paliekant juos vyriausybės žinioje. Tai buvo daryta sąmoningai, nes tuo metu nebuvo
profesionalių specialistų. Šioje konstitucijoje teismo padėtį valstybėje apibūdino trys svarbios taisyklės : a) Teismas priima
sprendimus, vadovaudamasis įstatymu. b) teismo sprendimai daromi respublikos vardu. c)keisti ar naikinti teismo
sprendimus gali teismas. Teritoriniuose vienetuose Konstitucija numatė demokratiniais pagrindais konstruojamas vietos
savivaldybes.
Piliečių teisinė padėtis. Iškelta asmenybė. Skelbiamas lygiateisiškumas, skelbiamas teisių ir laisvių sąrašas,kurios galioja
įstatymo ribose. Nepaprastąją padėtį gali įvesti prezidentas. Skiriamas dėmesys darbininkų apsaugai, rūpestis, kad žmonės
turėtų darbo, skelbiama nuosavybės teisės apsauga, skiriamas dėmesys ir tautinėms mažumoms – joms paskirtas visas
skyrius.
Rinkimų teisė. Seimo rinkimai demokratiški, rinkėjai ne jaunesni kaip 21, į Seimą gali būti išrinkti ne jaunesni kaip 25.
Galiojant šiai konstitucijai, išrinkti trys Seimai, iš kurių visą kadenciją išbuvo tik antrasis.
5. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos priėmimo aplinkybės.
1928 m. 1926 12 17 perversmas buvo konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimas. Po perversmo valdžią užėmusioms
politinėms jėgoms buvusi konstitucija visiškai netiko. Oficialiai buvo paskelbtas prezidento dekretuotas dokumentas, kuris
pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tokiam oktrojavimo faktui sušvelninti buvo įtraukta nuostata, jog Konstitucija
ne vėliau kaip per dešimt metų turi būti patikrinta referendumo būdu. Būdingiausias Konstitucijos bruožas – vykdomosios
valdžios, pirmiausia Prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių elementų diegimas į valstybės valdymą. Prezidentą rinko
rinkikų kolegija, kadencija – septyneri metai. Prezidentas ir vykdomosios, ir įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas ( tarp
Seimo sesijų vykdė Seimo funkcijas, galėjo paleisti Seimą, baigti sesijas. Seimo galiai riboti buvo panaudotas referendumo
institutas. Nuo Prezidento priklausė ir Ministrų kabinetas. Kabinetas taip pat turėjo turėti Seimo pasitikėjimą, tačiau
nepasitikėjimui pareikšti buvo reikalinga didelė dauguma. Rinkėjų amžiaus cenzas pakeltas iki 24 metų, o renkamųjų – iki
30 metų. Nesančio Seimo teisių koncentravimas Prezidento rankose, prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Kabinetą
vertė Prezidentą svarbiausia politine figūra. Tai vienas pirmųjų aktų Europoje, kuriuo nuo demokratijos pasukta į
autoritarizmą. Konstitucijoje pakartotos 1922 metų konstitucijos nuostatos dėl teismo.
6. 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos struktūra, ypatumai, taikymo problemos.
1938 m. Valdžią monopolizavo tautininkai, o vienpartinė sistema oficialiai įtvirtinta 1936 metais. Konstitucija savo turiniu
buvo naujas aktas. Ji buvo autoritarinio pobūdžio. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. Kardinaliai
keitėsi prezidento santykiai su kitomis valdžio institucijomis. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus, galėjo Seimą paleisti
anksčiau laiko. Seimo kadencija – 5 metai. Seimas neturėjo išimitinės įstatymų leidybos teisės, juos galėjo leisti ir
Prezidentas tarp seimo sesijų. Vyriausybei prezidentas nebepriklausė, jis buvo atskira figūra. Kai kuriems prezidento
aktams nereikėjo kontrasignacijos, prezidentas neatsakė už savo galios veiksmus, negalėjo būti traukiamas atsakomybėn,
kol eina pareigas. Atsisakyta valdžių padalijimo, atskirti tik teismai. Pabrėžta valstybės viršenybė prieš piliečius. Numatytos
piliečių teisės ir pareigos, pagrindinė pareiga – ištikimybė valstybei. Numatyta aktyvi valstybės pozicija ūkio, šeimos ir
motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir soc. Aprūpinimo srityse.
7. Lietuvos valstybės okupacija ir aneksija: teisinė analizė.
Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį. Sovietinių konstitucijų galiojimas Lietuvoje, jų ypatumai.
Sovietinių konstitucijų reforma Lietuvoje 1988 - 1990 metais.
Sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Jos valstybingumas buvo panaikintas. 1940 metų
sovietinė Lietuvos Konstitucija buvo parengta pagal sovietų sąjungos 1936 metų konstituciją. 1940 ir 1978 metų
sovietinėmis Lietuvos konstitucijomis buvo siekta įteisinti Lietuvos aneksiją. Tai buvo ne Lietuvos žmonių priimti aktai, o
svetimos valstybės primesti. Sovietiniam režimui silpstant, susidarė palankios sąlygos Lietuvos valstybingumui atkurti.
Atkuriant valstybingumą, pasinaudota Lietuvos TSR struktūromis ir institucijomis. 1989 metais LTSR Aukščiausioji taryba
priėmė deklaraciją “Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą, vėliau TSR ekonominio savarankiškumo įstatymą.
8. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. kovo 11 d.
Aukščiausioji taryba pirmiausia priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR aukščiausios tarybos deputatų įgaliojimų, paskelbta,
kad ši institucija bus vadinama Lietuvos aukščiausiaja taryba. Vėliau priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo.
Po šių parengiamųjų aktų priimti Lietuvos likimą lėmusieji konstituciniai dokumentai, pirmiausia – aktas dėl Lietuvos
nepriklausomos valstybės atstatymo, kur skelbiama, kad Lietuva nuo šiol vėl yra nepriklausoma valstybė ir kad vasario 16-
osios aktas ir gegužės 15-osios rezoliucija yra valkstybės Konstitucijos pamatas. Lietuvos valstybė lieka ištikima
pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat garantuoja žmogaus, piliečio, tautinių bendrijų teises.
Aukščiausioji taryba taip pat priėmė įstatymą dėl 1938 metų Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. Tuo siekta
atsiriboti nuo okupacinės jurisdikcijos, išvengti teisinio vakuumo konstitucinio reguliavimo srityje ir įgyvendinti Lietuvos
valstybingumo tęstinumo idėją. Šis nutarimas turėjo principinę reikšmę, bet buvo sunkiai įmanomas ir netikslingas.
Minėtame akte, siekiant išvengti prieštaringų vertinimų, nurodoma, kad tos konstitucijos skyriai dėl LR prezidento,
Valstybės tarybos, seimo, valstybės kontrolės sustabdomi.

9. 1990 m.Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas, jo ypatumai.

Buvo paskelbta apie 1938 metų Konstitucijos galiojimo sustabdymą ir LR Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimą. Tai
nebuvo originalus konstitucinis aktas, įstatymo struktūroje ir turinyje ryškiai atsispindėjo nemaža sovietinių laikų teisinių
reliktų. Jame iškeliama piliečių privatinė nuosavybė, kolektyvų nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nusatytas nesudėtingas
kelias jam taisyti ir tobulinti. Valstybinė valdžia pavesta Respublikos Aukščiausiajai tarybai, Vyriausybei ir Teismui, tačiau
faktiškai išliko sovietinė valdžios struktūra, besiremianti vieningos valdžios koncepcija, o jos esmę sudarė vieninga Liaudies
deputatų taryba. Aukščiausios taryba turėjo viršenybę, nurodytos AT kompetencijos rodė, jog ji užsimojo vykdyti esmines
įvairių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių reformas. Laikinasis Pagrindinis įstatymas nenumatė vienasmenio
valstybės vadovo institucijos, tarptautiniuose santykiuose Lietuvai atstovavo AT pirmininkas. Jam priklausė ir dalykai,
paprastai priklausantys šalies vadovo kompetencijai. Pirmininkas buvo renkamas iš deputatų penkeriems metams. AT turėjo
prezidiumą. AT taip pat buvo renkama penkeriems metams. Vykdomoji valdžia pavesta vyriausybei, vadinamai Ministrų
taryba. Ji atsakinga AT, privalėjo turėti pastarosios pasitikėjimą. Vyriausybės narys galėjo būti tik LR pilietis. Minsiterijų
skaičius buvo sumažintas. Daug dėmesio skirta tiesioginei demokratijai,minimas referendumas. Tarp įsatymų iniciatyvos
teisės subjektų piliečiai tiesiogiai neminimi. Rinkimų tvarka formuluojama taip pat kaip 1978 LTSR Konstitucijoje. Taip
pat praktiškai nesiskyrė nuo LTSRK nustatytos prokuratūros ir teismo sistemos. Aukščiausias teismas laikomas
aukščiausiąja teismine valdžia. Teismai sudaromi iš teisėjų ir teismo tarėjų. Prokurorų įgaliojimo laikas – penkeri metai.
10. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimas. Atskirų konstitucijų projektų ypatumai. 1992 m.
Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1990 metais kovo 11 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo naujas Lietuvos konstitucinės raidos etapas,
atsivėrė reali perspektyva konstitucingumo koncepcijai formuotis. Laikinasis pagrindinis įstatymas tiko tik pradiniam
laikotarpiui, pereinant iš totalitarinės praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug
kuo neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės sistemos reliktai.
Šalies ateitį reikėjo sieti su nauja Konstitucija. Naujos konstitucijos priėmimo ir rengimo etapą sąlygojo keletas veiksnių,
atramos taškų :
šalies konstitucinės tradicijos. Tai teisinės minties palikimas ( statutai, konsitucijos ), kuris labiausiai tiko Lietuvai
konstitucinio reguliavimo sistemos paieškai.
Demokratinių vakarų valstybių konstitucinė patirtis. Tai vakarų teisinės civilizacijos mokslininkų darbai, pokario Vakarų
Europos šalių konstitucijos. Taip pat domėtasi ir Lietuvos tarpukario bei to meto teisininkų darbais.
naujos konstitucijos rengimo laikotarpio 1990-1992m. šalies politinio ir socialinio gyvenimo aktualijos. Tai sparčios
politinės, socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių, besikeičiantys socialiniai santykiai, besiklostanti politinė
sistema, besikuriančios naujos partijos ir organizacijos.
1990-1992 buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Juos galima įvairiai suklasifikuoti, pavyzdžiui, į tokius, kurie
siūlė prezidentinę demokratiją, parlamentinę demokratiją. Galima išskirti 1990m. teisininkų ir filosofų draugijų projektą,
siūliusį dviejų rūmų parlamentą, taip pat 1991m. demokratinės darbo partijos projektą, siūliusį parlamentinę demokratiją,
1991m. amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, parengtą projektą, kuris labai panašus į JAV konstitucinį modelį,
siūlė prezidentinę valdymo forma ( konstitucinis kuriozas – kai konstituciją rengia kitos šalies autoriai ). 1992m. pasirodė
liberalų sąjungos siūlytas projektas, modernizuotas 1938m. Konstitucijos variantas.
Konstitucijos rengimo procesą galima suskirstyti į keletą didesnių etapų :
parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai. Naujos konstitucijos kūrimo darbo pradžią Aukščiausioje Taryboje žymi
Aukščiausios tarybos prezidiumo nutarimas dėl LRK rengimo, kuriame patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žymūs
politikai, teisininkai, visuomenės veikėjai. Darbo grupėi buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją.
Vykdydama šį pavedimą parengti LRK koncepcijos Metmenys, kuriuose suformuluotos svarbiausios būsimo konstitucinio
reguliavimo pagrindinės nuostatos. Metmenys pateikti Lietuvos Aide visuomenei svarstyti . Juose atsispindėjo valdžių
padaijimo principas, Seimui pripažintas itin svarbus vaidmuo. Konstitucijos pirmąjį rengimo etapą reikėtų laikyti
pakankamai sklandžia darbo pradžia. Tačiau po 1991 pučo Maskvoje tarptautinis LT pripažinimas, tiesioginės grėsmės
Lietuvai sugriuvus SSRS išnykimas lėmė, kad Sąjūdyje ėmė veikti išcentrinės jėgos, įvairios politinės grupės puoselėjo
skirtingas šalies ateities vizijas ir tų viszijų įgyvendinimo būdus. Tai komplikavo Konstitucijos rengimą.
konstitucinių konfrontacijų etapas. 1991m. priimtas Aukščiausios tarybos nutarimas dėl Lietuvos konstitucingumo raidos,
kuriame AT išdėstė savo požiūrį į tolesnį Konstitucijos rengimą. Šio nutarimo svarstymas išryškino ir nuomonių skirtumus
dėl konstitucinio proceso. Nesutarimų objektu tapo Prezidento institucijos atkūrimas. 1991m. AT sudarė laikinąją komisiją
Konstitucijos projektui parengti. Komisijos darbą sutrikdė politinių jėgų konfrontacija. Komisija suskilo, didžioji dalis
( 11narių) rengė vieną Konstitucijos projektą, mažuma ( 3 nariai ) – kitą. Aukščiausiai tarybai svarstyti buvo pateikti du
projektai, kurie abu iškritikuoti, bet pritarta po svarstymo daugumos projektui. Jis paskelbtas spaudoje, tačiau Sąjūdžio
koalicija ( mažuma) paskelbė ir savo remiamą projektą spaudoje. Taip pat suorganizavo referendumą dėl Prezidento
institucijos atkūimo dar nepriėmus Konstitucijos, tačiau referendumas nepavyko. Aukščiausioji taryba skilo : abi pusės
neradusios bendros kalbos ėmė rengti atskirus posėdžius.
politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu. Šalies parlamente imta ieškoti susitarimo, kaip politinį
procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiausios tarybos frakcijų ir nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės atstovai
tarėsi dėl išeities iš susidariusios situacijos. Aukščiausioji taryba pritarė tokiam deputatų frakcijos susitarimui :
Rinkimai į Seimą bus rengiami rudenį pagal naują Seimo rinkimų įstatymą
Seimo rinkimų dieną bus pateiktas referendumui naujos Konstitucijos projektas.
Derinimo komisijos iki 1992 06 16 turi pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis, o iki 23 – suderintas pagrindines
Konstitucijos nuostatas
Priimti naują arba pataisytą tebegaliojantį rinkimų įstatymą, paskelbti rinkimus į naują Seimą.
Tęsti konsultacijas tarp frakcijų , į AT posėdžių darbotvarkę įtraukti klasimus, kurie turi būti priimti iki naujų rinkimų
Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992m. rudenį numatytais rinkimais į Seimą ir suderinto Konstitucijos
projekto parengimu. Sudarytai konstitucinių problemų derinimo komisijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl
Seimo, Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų. 1992 07 nutarimu AT paskelbė rinkimų į Seimą datą ir nustatė, kad tą pačią
dieną vyks ir referendumas dėl Konstitucijos. Tačiau nežiūrint visų derinimų, Konstituciijos priėmimo ateitis buvo neaiški.
Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią drbą nuveikė konstitucinių problemų derinimo
grupės kartu su teisininkais. Projekto derinimo grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos
projektą. 1992 10 13 AT pritarė LRK projektui. Buvo nustatyta, kad Konstitucijos sudedamoji dalis –įstatymas dėl Lietuvos
valstybės ir aktas Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, pritarta įstatymo Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos ir jis
kartu su Konstitucija pateiktas referendumui. Buvo priimtas įstatymas Dėl referendumo LRK priimti, kuriame skelbiama,
jog dalyvavimas referendume yra laisvas, grindžiamas visuotinia, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
Konstitucija bus priimta, jei referendume pritars daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių piliečių. Referendumu buvo
pritarta ir Konstitucija įsigaliojo kitą dieną po oficialaus rezultatų paskelbimo 1992 11 02, o 06 Konstituciją pasirašė AT
pirmininkas – Landsbergis
Rengimo ir priėmimo procesas parodė Lietuvoje neseniai įsitvirtinusios demokratijos silpnąsias ir stipriąsias puses, proceso
išdava – priimta nauja šalies Konstitucija.
11. Lietuvos konstitucinės teisės tradicijų perimamumas.
Tai skelbiama jau preambulėje : Konstitucijos teisiniai pamatai grindžiami Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijomis. Žr 10 klausimą.

5 tema. KONSTITUCIJA – PAGRINDINĖ KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIŠKOS FORMA.

1992 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS BRUOŽAI
1. Konstitucijos samprata ir pagrindinės savybės.
Samprata. Skiriamos konstitucijos formaliąja prasme ( formalioji arba juridinė konstitucija ) ir konstitucijos materialiąja
prasme ( materialioji, faktinė konstitucija ) sąvokos.
Konstitucija formaliąja prasme – pagrindinis šalies įstatymas ( ar keli įstatymai ). Turi aukščiausią teisinę galią, priimamas
ir keičiamas ypatinga tvarka. Taigi formalioji konstitucija suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos
branduolys. Taigi konstitucija formaliąja prasme – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų
aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, svarbiausius asmens
ir valstybės santykius.
Konstitucija materialiąja prasme traktuojama dviem požiūriais. Vieniems – tai reali valstybės valdžios organizacija, realus
asmens statusas vakstybėje.Taigi materialioji konstitucija – patys santykiai, kuriuos reguliuoja formalioji konstitucija.
Fiktyvi konstitucija – kai neatspindi tikrosios padėties, būdinga autoritarizmui, totalitarizmui. Kartais teigiama, kad
materialioji konstitucija – sistema teisės normų, nustatančių valstybės valdžios organizaciją, asmens santykius su valstybe,
nesvarbu ar šios normos išdėstytos viename dokumente, ar keliuose ar keliolikoje, ar nerašytinės.
Savybės.
- Konstitucija – svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas. Konstitucijos normos turi aukščiausią juridinę
galią. Konstitucijos viršenybė įtvirtinta pačioje Konstitucijoje : Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas,
priešingas Konstitucijai.
- Konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas. Ją priima tauta ar tautos įgalioti atstovai, joje nustatomi
valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykis su valstybe. Joje nustatytos svarbiausios
taisyklės, kurios yra pirminio pobūdžio.
- Konstitucija yra teisėkūros pagrindas. Joje įvardyti teisėkūros subjektai, jų priimamų aktų rūšys, nustatytos
procedūros teisės normoms priimti.
- Priimama, keičiama ir pripažįstama netekusi galios ypatinga tvarka.
- Konstitucija privaloma visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse.
- Specialus įgyvendinimo mechanizmas ir apsauga.
- Teisėtumas. Konstitucija teisėta, jei išreiškia tautos valią, priimta tautos ar jos įgaliotų atstovų, tautos
akceptuota.
- Stabilumas. Jos nuostatos priimtos ilgesniam valstybės ir visuomenės raidos etapui.
- Realumas. Jos nuostatos įgyvendinamos, užtikrintos ekonominėmis, socialinėmis, teisinėmis garantijomis.
Konstitucijos funkcijos. Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad konstitucija vykdo teisinę, politinę ir ideologinę
funkcijas.
Teisinė funkcija. Konstitucija – teisės sistemos centras. Teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, konstitucinių ginčų
nagrinėjimas atskleidė ir išryškino šį konstitucijos aspektą, parodė, kad konstitucija – pirmiausia teisės normų aktas.
Konstituciją sudaro normos – viso teisinio reguliavimo pagrindas.
Politinė funkcija. Vienais atvejais konstitucija nustato politinio gyvenimo taisykles, kitais – į konstituciją įrašomos jau
realiai politinio gyvenimo praktikoje susiklosčiusios taisyklės. Dažnai pabrėžiama, jog konstitucija – tobuliausias modernios
politikos instrumentas.
Filosofinė( ideologinė )funkcija. Konstitucijoje įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės
santykių doktrina. Konstitucijoje įtvirtintos demokratinės vertybės. Konstitucija auklėja žmones, formuoja jų vertybinę
orientaciją, konstitucija – tai tam tikras bendro gyvenimo orientyras.
Konstitucijos teisinė galia. Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis dokumentas. Konstitucija –
svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas. Konstitucijos normos turi aukščiausią juridinę galią. Konstitucijos viršenybė
įtvirtinta pačioje Konstitucijoje : Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Teisės aktų
hierarchijoje ji yra pačioje viršūnėje. Joje nustatytos svarbiausios taisyklės, kurios yra pirminio pobūdžio. Taigi Konstitucija
orientuoja visą teisinę sistemą. Konstitucija privaloma visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse.
Konstitucijų rūšys.
Pagal istorinį kriterijų :
- senosios kartos konstitucijos ( iki Pirmojo pasaulinio karo – JAV, Norvegijos, Belgijos )
- viduriniosios kartos konstitucijos ( tarpukariu – Austrijos, Airijos ir kt )
- naujosios kartos konstitucijos: I-os bangos iki 9dešimt(Italijos, Ispanijos) ir XX a pab. II-os bangos, pvz
Lietuvos.
Pagal galiojimo laiką :
- laikinosios ( priimamos todėl, kad sunku iškart priimti solidų įstatymą )
- nuolatinės
Pagal įtvirtintą politinį režimą :
- demokratinės
- nedemokratinės ( autoritarinės, totalitarinės )
Pagal keitimo procedūrų sudėtingumą :
- lanksčios ( LT 1922 )
- griežtos ( pvz JAV )
Pagal valdymo formą :
- monarchijų
- respublikų
Pagal priėmimo būdą :
- dovanotosios ( oktrojuotos )
- tautos priimtos : referendumu arba steigiamojo susirinkimo, parlamento
Pagal formą :
- rašytinės
- nerašytinės
Konstitucijos teisinio reguliavimo sritis.
Konstitucijos normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius. Viena konstitucijos normų grupė reguliuoja asmens
teisinį statusą, kita grupė – viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykius. Šios dvi visuomeninių santykių
sritys – neginčijamas konstitucinio reguliavimo objektas. Dar yra fakultatyvinė konstitucinio reguliavimo sritis – specifiniai
santykiai ( pavyzdžiui, finansiniai ).
Konstitucijos struktūra ir forma.
Yra dvi formos – rašytinė ir nerašytinė. Rašytinė – tai vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas
ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo
pagrindus. Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, jos konstitucinė santvarka įtvirtinta ir norminiuose teisės
aktuose, ir teismų precedentuose, ir teisiniuose papročiuose. Rašytinė konstitucija nuo nerašytinės svarbiausia skiriasi savo
formalia aukščiausia teisine galia. Rašytinė konstitucija gali būti kodifikuota arba ne (pvz Švedijos – nekodifikuota). Taip
pat galima išskirti sudėtinę rašytinę kodifikuotą konstituciją – pvz Čekijos konstitucija.
Struktūra. Paprastai pagrindinį įstatymą sudaro tokios dalys : preambulė, pagrindinė dalis, baigiamosios, pereinamosios,
papildomosios nuostatos bei priedai. Preambulėje nurodomi konstitucijos tikslai, istorinės konstitucijos priėmimo
aplinkybės, kartais skelbiamos teisės ir laisvės. Kartais preambulės nuostatos suprantamos kaip teisės normos, kartais – ne,
kartais – kad į jas būtina atsižvelgti interpretuojant ir taikant kitų konstitucijos dalių normas. Pagrindinę konstitucijos dalį
paprastai sudaro normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises ir laisves, valstybės organizaciją,valstybės valdžios
institucijų statusą, tarpusavio santykius, vietos savivaldos pagrindus. Baigiamosiose nuostatose išdėstomos normos,
nustatančios konstitucijos įsigaliojimo tvarką. Pereinamosiose nuostatose nustatomi atskirų konstitucijos normų įsigaliojimo
terminai. Papildomomis nuostatomis aiškinamos kai kurios pagrindinės dalies nuostatos, nustatomos tam tikros išimtys.
Konstitucijų priėmimo ir keitimo tvarka.
Konstitucijos priimamos keliais atvejais. Pirmas – atsiradus naujai valstybei. Antras – politinio režimo pasikeitimas. Trečias
– kai visuomenės gyvenimo permainų nebegalima įtvirtinti vien pataisomis. Konstitucija gali būti priimama trim būdais :
oktrojuojama – kai monarchas ją tautai dovanoja ( Saudo arabijos ), priimama tautos atstovų( Bulgarijos ) ir priimama
pačios tautos ( LT ).
Nuo kitų įstatymų konstitucija skiriasi ir keitimo tvarka. Lanksčios konstitucijos keitimo tvarka nėra labai sudėtinga,
griežtos keičiamos laikantis sudėtingų procedūrų. Dar galima išskirti tarpines konstitucijas, kurių vienos nuostatos
keičiamos gana lengvai, o kitos – sunkiai.
Konstitucijos įgyvendinimo mechanizmas.
Konstitucija įsigalioja nuo to momento, kuris nurodytas pačioje konstitucijoje. Konstitucija įsigalioja išsyk visoje valstybės
teritorijoje. Konstitucijos normos privalomos visoms valstybės valdžios institucijoms, valstybės įstaigoms ir piliečiams.
Ypač svarbu konstitucijos normų tiesioginis taikymas. Yra konstitucijos normų, kurių tiesioginis taikymas abejonių nekelia,
bet yra nukreipiančio pobūdžio normų, tačiau jos taip pat taikomos tiesiogiai – pvz rinkimų tvarką nustato įstatymas
( įstatymų leidėjas tiesiogiai įpareigojamas išleisti tokį įstatymą ).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai.
Teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis gindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika,
bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų
taikymą. Jais grindžiama visa teisės sistema.
Į K-ją galima žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų rinkinį.K-ja apima ir principus ir normas; jie
tarp savęs glaudžiai susiję.
Pirminiai principai.”Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, tai pirminis prin., nes nėra išvedamas iš jokio kito
konstitucinio principo, tam kad pasakyti kad jis yra pakanka nurodyti K-jos nuostatą, kurioje jis įtvirtintas. Yra pirminių
prin.įtvirtintų tik vienoje K-jos nuostatoje. Taip pat yra prin., įtvirtintų keliose K-jos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo
požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio prin.buvimą, pakanka
nurodyti tik vieną iš šių nuostatų.
Sudėtiniai prin.Kai kurie prin.įtvirtinti skirtingose K-jos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai
susijusius, aspektus. Ir pirminiai ir sudėtiniai prin.yra tiesiogiai deklaruojami K-je. Sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad
norint konstatuoti jų buvimą reikia:1.nurodyti ne vieną, bet kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2.išskirti tai, kas šiose
nuostatose yra bendra-tai, kas leidžia į jas visas žvelgti kaip į to paties tiesiogiai deklaruojamo konstitucinio prin.skirtintų
aspektų išraiškas.
Išvestiniai prin.yra tokie, kurie tiesiogiai nėra deklaruojami K-je, bet išvedami iš pirminių arba sudėtinių prin.juos
aiškinant. (valdžių padalijimo principas).
Pagal antrą kriterijų konst.prin.skirstomi į “bendruosius” ir “kitus”. “bendraisiais” vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja
visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas (tautos suvereniteto p.; demokratiškumo; prigimtinės
teisės; lygybės ir kt.); “kitais” laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose
(dvigubos pilietybės negalimumo; S-mo nario neliečiamumo; teisėjų depolitizacijos).”
Dar galima konst. principus skirstyti į
Koordinaciniai prin.-tai prin.užtikrinantys konstitucinės teisės vientisumą, organizuojantys ją į vientisą sistemą.Jie lemia
pačioje K-je nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis ir su K-je įtvirtintais principais.
Koordinaciniams prin.priskirtini: K-jos viršenybės; K-jos vientisumo; teisinės valstybės prin.
Determinaciniai prin. Konstituciniai principai lemia šakinį teisinį reguliavimą. Jiems yra priskiriami: demokratija ir
suverenitetas; pilietinė visuomenė; valdžių padalijimas; pasaulietinė valstybė; socialinė orientacija; geopolitinė orientacija.
Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai ( pagrindinės nuostatos), kurie lemia tiek
konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti
LRK normose ( tai – normos-principai). Tačiau yra tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš
bendrosios Konstitucijos normų prasmės ( pvz dėl valdžių padalijimo ). Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus,
kuriuos skelbia Lietuvos Konstitucija :
tautos suvereniteto principas. Įtvirtina 3 straipsnis : Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.
demokratiškumo. Išvedamas iš 1 straipsnio nuostatos, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika ir 4
straipsnio – kad aukščiausią suverenią galią turi tauta ir vykdo ją tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus.
prigimtinės teisės. Įtvirtintas 18 straipsnyje, kur teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
Lygybės. Jo esmė – įstatymui ir teismui visi lygūs, niekam nėra jokių privilegijų.
žmoniškumo principas. Su kiekvienu žmogumi reikia elgtis humaniškai : negalima jo kankinti, žaloti, žeminti jo orumo,
žiauriai su juo elgtis.
teisėtumo prinicpas. Kiekvienas, įgyvendindamas savo teisės ir naudodamasis laisvėmis, turi laikytis Konstitucijos ir
įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Konstitucijos viršenybės principas. Negalioja joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Teisėjas negali taikyti įstatymo,
priešingo Konstitucijai.
teisės į teisminę gynybą principas. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šią
konstitucinę teisę kiekvienas gali įgyvendinti tiesiogiai, remdamasis Konstitucija.
nekaltumo prezumpcijos principas. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodomas įstatymo nustatyta tvarka ir
nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
konstitucinis valdžios galių ribojimas. Valdžios galias riboja Konstitucija.
valdžių padalijimo principas. Tiesiogiai nedeklaruojamas, tačiau jis išplaukia iš nuostatos, kad valdžią Lietuvoje vykdo
Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
teisingumą LR vykdo tik teismas.tai išskirtinė teismo valdžios funkcija, jokia kita institucija negali jos vykdyti ir kištis į
teismų darbą.
Įtvirtinti ir kiti principai, pavyzdžiui,dvigubos pilietybės negalimumo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, Seimo nario
neliečiamumo principas, LR Prezidento neliečiamumo principas, teisėjų depolitizacijos principas, pilietinės visuomenės,
teisinės valstybės, Konstitucijos vientisumo principai ir kiti.
1992 m. LRK bruožai, struktūra, jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka.
Struktūra. Pagal forma 1992 m. Konstitucija yra sudėtinė kodifikuota Konstitucija. Ją sudaro Lietuvos Respublikos
Konstitucija ( pagrindinis teisinis aktas ) ir dar 4 dokumentai, kurie išvardyti 150 straipsnyje :
1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ : patvitinama, kad Lietuva yra nepriklausoma
demokratinė Respublika – tai konstitucinė norma ir pamatinis principas, kuris gali būti pakeistas tik plebiscitu, jeigu už tai
pasisakys ne mažiau kaip ¾ rinkimų teisę turinčių piliečių.
1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“;
užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti abipusiai naudingus santykius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje,
bet niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias SSRS pagrindu kuriamas sąjungas. Veikla, kuria mėginama Lietuvą įtraukti
į tokias sąjungas laikoma priešiška Lietuvos valstybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip pat nustatyta,
kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.
1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos”; reglamentuojama Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų
įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą, įsigaliojus LRK netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis
įstatymas, o kiti teisiniai aktai, galioję iki Konstitucijos, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir tol, kol
nepaskelbiami netekusiais galios. Taip pat nustatyta, kada baigiasi Aukščiausios tarybos įgaliojimai, kada į posėdį renkasi
Seimo nariai, Seimo nario priesaikos tekstas, aptarta situacija, kol dar nėra Prezidento, kaip renkami KT teisėjai ir tt.
Įstatymas buvo priimtas referendumu kartu su LRK.
2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl LR narystės ES“. ES teisės normos taikomos tiesiogiai ir turi viršenybę,
kalbama apie ES teisės aktų priėmimą.
Visi šie aktai traktuojami kaip vientisas sudėtinis aukščiausios galios teisinis aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos
sudėtinės dalys yra šios :
Preambulė. Tai glausta įžanginė teksto dalis, kurioje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio gyvenimo principai,
svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai. Ypač svarbios preambulės nuostatos dėl valstybės ir teisės tęstinumo ir
perimamumo, dėl prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje – nepriklausomoje
Lietuvoje. Preambulėje skelbiami tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo tikslai – tai atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Lietuvos valstybės kūrėja – tai pilietinė Lietuvos žmonių bendrija.
Pagrindinė Konstitucijos dalis (I-XIV skirsniai). I skirsnis “Lietuvos valstybė” – jame įtvirtinti konstituciniai Lietuvos
valstybės santvarkos pagrindai : nepriklausoma demokratinė respublika, Tautos suverenitetas, valdžios padalijimas,
valdžios galių ribojimas Konstitucija, Konstitucijos viršenybės principas, taip pat normose kalbama apie pilietybę, teritorijos
vientisumą ir nedalomumą, valstybinę kalbą ir t.t. II skirsnis “Žmogus ir valstybė” : čia įtvirtintos pagrindinės teisės ir
laisvės, kurios skelbiamos prigimtinėmis. Tai žmogaus teisė į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamumą, nuosavybės apsauga,
orumo apsauga, informacijos, minties, sąžinės laisvė. Skelbiama asmenų lygybė, nekaltumo prezumpcija, rinkimų,
susivienijimų, taikių susirinkimų, peticijų teisė. III skirsnis “Visuomenė ir valstybė” : čia nustatyti šeimos, auklėjimo,
ugdymo santykių pagrindai. Įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, draudžiama masinės informacijos cenzūra, masinės
informacijos priemonių monopolis. IV skirsnis “Tautos ūkis ir darbas” : čia apibrėžiami Lietuvos ūkio pagrindai, darbo ir
socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga ir tt. Kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačia nuosavybe,
sąžiningos konkurencijos laisvė, valstybė gina vartotojų interesus, laiduoja socialinę paramą. V skirsnis “Seimas” :
nustatoma Seimo nario teisinė padėtis, Seimo kompetencija, įstatymų leidybos pagrindiniai klausimai, VI skirsnis “LR
Prezidentas” : jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro kas pavesta Konstitucijos ir įstatymų, VII skirsnis “LR vyriausybė” :
tai kolegiali, krašto reikalus tvarkanti institucija, nustatomi jos veiklos pagrindai, VIII i IX skirsniai skirti KT ir teismų
funkcionavimui. X skirsnis “Vietos savivalda ir valdymas” : laiduojama savivaldos teisė, vietinis valdymas aukštesniuose
administraciniuose vienetuose, XI skirsnis “Finansai ir valstybės biudžetas”, XI skirsnis “Valstybės kontrolė”, XIII skirsnis
“Užsienio politika ir valstybės gyvenimas” – nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus, XIV
skirsnis “Konstitucijos keitimas”.
Baigiamieji nuostatai ( 150 – 154 strp.) apibrėžiama, kurie aktai yra laikomi sudedamąja Konstitucijos dalimi, nurodoma,
kada Konstitucija įsigalioja, kaip skelbiama.
Konstitucijos sudedamoji dalis ( minėti keturi aktai ).
Reguliavimo sfera. Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad mūsų
Konstitucija reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis : valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų
organizacijos ir veiklos, vietos savivaldos ir valdymo, asmens teisinės padėties pagrindų santykius. Reikia pabrėžtio ir
konstitucijos specifiką : tai ypač turinio yoatumai – sureguliuoti tam tikri klausimai : dėl požiūrio i posovietinę erdvę, į LR
pasirinktą europinę, transatlantinę integraciją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį.
Taikymas ( 11. Konstitucijos tiesioginio realizavimo mechanizmas ). LRK 6 strp. nustatyta, kad Konstitucija yra
vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis konstitucija. Įtvirtintas Konstitucijos
tiesioginio taikymo principas reiškia, kad Konstitucija – teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra
visuotinai privalomos, kad kiekvienas asmuo, remdamasis Konstitucija gali ginti savo teises. Konstitucija – šalies teisės
sistemos pagrindas, jos centrinis elementas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių
normose. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės užtikrinimo garantija. Šis
principas pripažįstamas visose šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Šį principą ypač svarbu įtvirtinti pototalitariniame
pasaulyje, nes galiojant totalitariniam režimui asmuo savo teises galėjo ginti tik remdamasis įstatymu, nutarimu ar
instrukcija, bet ne Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintų teisių gynyba – būtinas konstitucinės santvarkos elementas, kuris
gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, kai galioja tiesioginis taikymas. Tačiau tiesioginis taikymas dažnai yra problemiškas,
nes kai kurios normos yra bendro pobūdžio. Pavyzdžiui, norma, kurioje teigiama, kad Prezidento priesaiką pasirašo jis pats
ir LRKT pirmininkas, o jam nesant – vienas iš LRKT teisėjų yra aiški, tačiau yra blanketinių normų, su nuorodom į kitus
įstatymus, pavyzdžiui, Seimo rinkimų tvarką nustato įstatymas. Ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tokį
įstatymą. Tai įstatymų leidėją tiesiogiai įpareigojanti norma. Taip pat svarbu paminėti, kad teisės realizavimo procedūrų
reguliavimo nebuvimas negali būti pagrindas Konstitucijos garantuotai teisei paneigti. Tiesioginis Konstitucijos taikymas
žinoma yra tik vienas iš Konstitucijos poveikio būdų įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises ir
laisves.
Įsigaliojimas. LR Konstitucija priimta referendumu 1992 10 25. Baigiamuosiuose nuostatuose reglamentuojama, jog Ši
LRK įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo ir su sąlyga, jeigu referendume jai pritars daugiau
kaip pusė visų LR piliečių, turinčių rinkimų teisę. Šios Konstitucijos ir atskirų jos nuostatų įsigaliojimo tvarką
reglamentuoja LR įstatymas “Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos”, kuris priimamas referendumu kartu su šia
Konstitucija.Referendumu priimta LRK ir įstatymą “Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos ne vėliau kaip per 15 dienų sklebia
LRAT pirmininkas. Įsigaliojus LRK netenka galios Laikinasis pagrindinis įstatymas. Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų
dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie
neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su
Konstitucijos nuostatomis. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos
aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas
Seimas nenuspręs ko kita.
Keitimas. Konstitucijos 147 strp. Numatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti LRK turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė
nei ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. Rinkėjų. Nepaprastosios ar karo padėties metu Konstitucija
negali būti taisoma. Ypač stipri yra 1 straipsnio ir pirmo bei keturiolikto skirsnių apsauga. 1 straipsnis gali būti pakeistas tik
referendumo, kurio metu už tai pasisakytų ne mažau kaip ¾ Lietuvos piliečių, tuinčių rinkimų teisę, būdu. Tik referendumu
gali būti keičiamos ir 1 bei 14 skirsnių nuostatos. Konstitucijos pataisos dėl kitų skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų Seime
balsuojama du kartus. Tarp balsavimų turi būti ne mažiau kaip 3 mėn. Pertrauka. Kiekvieno balsavimo metu už turi
pasisakyti ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta pataisa pakartotinai svarstoma gali būti ne mažiau kaip po metų.
Įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo ir per 5 dienas paskelbia Prezidentas, jei jis to nepadaro, pasirašo Seimo
pirmininkas. Konstitucijos pataisa įsigalioja ne anksčiau kaip po mėnesio nuo jos priėmimo.
Taip pat 153 straipsnyje nustatyta, kad iki 1993 metų 10 25 Seimas palengvinta tvarka galėjo pakeisti kai kurias normas.
Šios Konstitucijos keitimo sąlygų išlygos – teisinė politinių kompromisų paieškos išraiška. Palengvinta tvarka buvo
leidžiama keisti normas dėl Seimo narių skaičiaus, Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, ministrų statuso, prokuroro statuso,
KT sudarymo ir kt. Tai buvo daugiausia nuostatos, susijusios su valstybės valdžios institucijų teisine padėtimi, jų tarpusavio
santykiais. Tačiau palengvinta tvarka Konstitucija nebuvo pakeista.
1992-2001 metais buvo padarytos dvi pataisos : dėl galimybės užsienio subjektams įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio
paskirties žemės sklypus ir prailgintas savivaldybių tarybų įgaliojimų laikas. Kitos pataisos sąsiuvinyje.
LRK reglamentuota Konstitucijos keitimo tvarka garantuoja, kad neapgalvotos, tik vienai kuriai politinei ar socialinei grupei
priimtinos pataisos nebus įgyvendintos. Galima suformuluoti keletą Konstitucijos keitimo principų : Konstitucijos pataisa
turi būti akivaizdžiai būtina.
Konstitucijos pataisa turi būti rengiama ir priimama laikantis visų Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų.
ir rengiant, ir priimant Konstitucijos pataisą, būtinas platus Lietuvos politinių jėgų kosensusas, ty būtinas esminis
bendranacionalinis susitarimas, kai nė viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja Konstitucijos pataisai.
rengiant ir priimant pataisą, negalima pažeisti Konstitucijos dvasios, joje įtvirtintos konstitucinių vertybių sistemos,
Konstitucijos vientisumo ir suderinamumo, būtina paisyti teisinės technikos reikalavimų.
2. Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės santykis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitų
valstybių konstitucijos.
Prancūzija. Panaši apimtis, Prancūzijos taip pat turi sudedamąją dalį : žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją bei 1946
Konstitucijos preambulė, Prancūzijos nenurodyta valstybės sostinė, Prancūzijos parlamentas dvejų rūmų – nacionalinis
susirinkimas ir Senatas, Prancūzijos Konstitucijoje Vyriausybei skirti vos 4 straipsniai – ji įgyvendina Tautos politiką,
Prezidentai renkami 5 metams tiesioginiais rinkimais, prezidento rinkimus Prancūzijoje skelbia Vyriausybė, o Lietuvoje –
Seimas. Prancūzijos prezidento galios žymiai didesnės. LT – KT, Prancūzijoje – Konstitucinė taryba. Tiek pat teisėjų, tokia
pati kadencijos trukmė, tik vienai kadencijai, kas trejus metus sudėtis trečdaliu atnaujinama, bet Prancūzijoje į Konstitucinę
Tarybą pagal teisę iki gyvos galvos įeina visi buvę Prezidentai. Keitimas. LT – seimo narių grupė ir piliečiai, FR –
Prezidentas, Parlamento nariai. Prancūzijos Konstitucijoje nurodoma, kad negalima keisti respublikos valdymo formos, o Lt
– teoriškai galima, nors labai sudėtinga tvarka. Abiejose Konstitucijose keitimas negalimas karo ar nepaprastosios padėties
metu. Prancūzijos Konstitucijoje l didelis dėmesys skirtas žmogaus teisėms, ypač moterų ir vyrų lygybei, Prancūzijos
Konstitucijoje išskiriamas atskiras skirsnis Parlamento ir Vyriausybės santykiams aptarti.
JAV. Teisių bilyje įtvirtinamos Konstitucijos pataisos. Priimtos tik 27 pataisos. Klasikinė prezidentinė respublika. Dar
sudėtingesnė Konstitucijos keitimo tvarka. JAV – ne unitarinė, o federacinė valstybė, kurioje egzistuoja valstijos, turinčios
savo leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines valdžias. Įstatymų eidžiamoji valdžia pavedama dvejų rūmų Kongresui –
Atstovų rūmams ir Senatui. Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai. Renkami tiesioginiais rinkimais, dvejiems
metams. Senate atstovaujami federacijos subjektai. Renkamas 6 metams rotacijos principu . Įstatymų leidybos teisė
priklauso kongresui, įstatymus, susijusius su mokesčiais leidžia atstovų rūmai. vykdomąją valdžią, kuri pavedama
prezidentui. Prezidentas yra ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausias kariumenės ir laivyno vadas. Jis sudarinėja
tarptautines sutartis, skiria Aukščiausiojo teismo teisėjus, informuoja Kongresą apie federacijos padėtį, turi veto teisę.
Renkamas kas ketveri metai, dviejų pakopų rinkimais. JAV teismo valdžią vykdo Aukščiausiasis teismas ir kiti kongreso
įsteigti teismai. Siekiant išvengti anarchijos, numatyta stabdžių ir atsvarų sistema, kuri suteikia galimybę valstybės
valdžioms daryti viena kitai tam tikrą poveikį.
VFR. LT Konstitucijoje didesnis dėmesys skiriamas valstybei – taip vadinamas ir pirmas skirsnis. VFR Konstitucijoje –
žmogaus teisėms. Tai susiję su istorine valstybių praeitimi. Vokietija – parlamentinė respublika, Lietuva – parlamentinė
pusiau prezidentinė, taigi prezidentas LT turi daugiau galių. Vokietijoje prezidento valdžia silpna, nors savo įgaliojimais jis
beveik nesiskiria nuo LT prezidento, realiai didelės įtakos valdžiai Vokietijos prezidentas neturi. Jis renkamas penkeriems
metams. Skirtumas – rinkimai : Vokietijoje renkamas ne tiesiogiai, o renka vadinamasis bundesversammlung. Teisines
direktyvas vokietijoje nustato kancleris, kuris ir turi daugiausia įtakos valdžiai. Parlamentas – bundestagas, kvaziparlamentu
vadinamas bundesratas, susidedantis iš žemių atstovų. Teismai penkeriopi : bendrosios kompetencijos, socialiniai, finansų,
administraciniai ir darbo, bei Vokietijos KT. Žemės turi savo teismus, įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias valdžias, savo
Konstitucijas.

6 tema. KONSTITUCIJOS APSAUGA. LIETUVOS RESPUBLIKOS KT

1. Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būdai.
Konstitucijų apsaugos garantavimas yra viena iš esminių politinio ir teisinio gyvenimo aktualijų. Konstitucija, būdama
pagrindinis šalies įstatymas, suponuoja ir jos pačios apsaugos būtinumą. Konstitucijos viršenybė reiškia, kad visi teisės
aktai turi ją atitikti.
- lemiančioji konstitucijų garantija yra tai, kaip jose atsispindi žmonių socialiniai politiniai lūkesčiai,
visuomenės išsivystymas.
- Konstitucijų apsaugos teisinės garantijos užkoduotos jų priėmimo, keitimo ir naikinimo tvarkoje. Specialios
taisyklės lemia jų stabilumą.
- Konstitucijų apsauga užtikrinama ir baudžiamojo poveikio sankcijomis. Pvz numatyta atsakomybė už
valstybės perversmą, už padėjimą kitai valstybei veikti prieš LR ir kt.
- Konstitucijų apsaugos garantijos kartais įtvirtinamos pačiose konstitucijose.
- Valdžios institucijų įgaliojimai būdami valstybės valdžios padalijimo principo realizavimo konkreti forma,
kartu yra ir konstitucijos apsaugos prielaida.
- Ypatingą reikšmę turi parlamentarų ir kitų aukščiausių pareigūnų priesaika, kurioje akcentuojamas
konstitucijų laikymasis. Seimo nariai ir kiti konstitucijoje numatyti asmenys už šiurkščius konstitucijos
pažeidimus ir priesaikos sulaužymą gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos tvarka.
- Išskirtinį vaidmenį užtikrinant įstatymų konstitucingumo priežiūrą, taip pat konstitucijos apsaugą vaidina
valstybių vadovai.
- Konstitucijų apsaugos sistemoje vaidmenį vaidina ir bendrosios jurisdikcijos bei kiti, pvz administraciniai
teismai. Jie realizuoja konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, užtikrina piliečių konstitucinių teisių ir
laisvių apsaugą.
- Konstitucijoje numatyta ir piliečių pareiga įgyvendinant savo teises ir naudojantis laisvėmis laikytis
konstitucijos ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
- Konstitucijoje numatyta tautos ir kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas kėsinasi į LR
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
- Šalia politinių, etinių, socialinių konstitucijos garantijų daugelio šalių konstitucijose suformuotos teisinės
apsaugos ( kontrolės ) priemonės. KT įtvirtintas kaip vienas iš Konstitucijos garantų – jis įgyvendina
konstitucinę kontrolę.
2. Konstitucinės kontrolės sąvoka. Konstitucinės kontrolės funkcijos.
Konstitucinė kontrolė – tai konstitucijos apsaugos užtikrinimas.
Konstitucinės priežiūros objektai. Svarbiausia konstitucinės priežiūros paskirtis – kad įstatymai neprieštarautų
konstitucijai. Todėl vienas iš konstitucinės priežiūros objektų (1)– įstatymai. Tam tikros institucijos gali tikrinti,
ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Prie objektų priskiriami ir kiti parlamento aktai, valstybės vadovo ir
vyriausybės priimami aktai. Teisės aktų konstitucingumo tikrinimas – svarbiausia konstitucinės priežiūros
paskirtis. Taip pat tam tikros institucijos turi teisę tikrinti tarptautinių sutarčių atitikimą konstitucijai.
Konstitucinei priežiūrai taip pat priskiriama (2) spręsti ginčus tarp aukščiausių valdžių dėl kompetencijos
(pvz.: tarp prezidento ir vyriausybės). Bet tik tada, kai K paveda tą daryti ar kai yra skundžiamas konkretus
įstatymas. Reikia spręsti ir konstitucines normas.
Taip pat priskiriami (3) ginčai, kylantys tarp centrinės valdžios ir regiono. Dažniausiai šie ginčai kyla
federacinėse valstybėse tarp federalinės valdžios ir federacijos subjekto. Praktikoje visada atsiranda papildomų
klausimų, kurie K nėra sureguliuoti.
Kiti konstitucinės priežiūros objektai (4) – rinkiminiai ginčai (dėl rinkimų įstatymų pažeidimų, kyla tarp
politinių partijų ir pan.).
Labai dažnai prie objektų priskiriami (5) ir referendumo organizavimo klausimai, jo pravedimo ir rezultatų
teisėtumo klausimai.
Kitas objektas (6) – klausimai dėl apkaltos (impičmento) procedūrų. Vienas iš pagrindų šiai procedūrai – K
pažeidimas. Todėl reikia išsiaiškinti, ar buvo K pažeidimas, reikia įvertinti pareigūno veiksmus. Po to, remiantis
ta išvada, tęsiama apkalta. Konstituciniai teismai ar aukščiausieji teismai neretai tiesiogiai dalyvauja impičmento
procedūroje.
Dar vienas objektas (7) – žmogaus ar individo konstitucinių teisių apsauga. Būna suteikiama individams teisė
kreiptis į tas institucijas dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Toks kreipimasis turi būti motyvuotas, argumentuotas
ir turi būti išnaudotos visos kitos teisinės gynybos priemonės bei galimybės. Tai labai svarbi individo galimybė,
ypač demokratinėse valstybėse.
Dar vienas objektas (8) – ribojančiosios procedūros (dėl tam tikrų vykdomų teisinių apribojimų ar suvaržymų
(politinės partijos veiklos nutraukimas ir pan.)). Tai reiškia, kad yra abejonė, ar nebuvo pažeistos politinės teisės,
asociacijų teisės ir laisvės ir pan. Apskritai įstatymai numato galimybes politinės partijos veiklą nutraukti ir todėl
konstitucinis teismas turi patikrinti, ar ta represavimo, uždarymo procedūra įvykdyta pagal įstatymus.
Taigi konstitucinės priežiūros objektų yra labai daug. Bet ne visose valstybėse šie objektai priskiriami
konstitucinei priežiūrai. Jų priskyrimas priklauso nuo konkrečios valstybės, konstitucinės priežiūros modelio ir
pan. Viena svarbiausių taisyklių – konstitucinė priežiūra tikrina įstatymų konstitucingumą.

3. Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos.

Amerikietiškas modelis. Konstitucinės kontrolės ištakos yra JAV. Pagrindinis bruožas yra tas, kad konstitucinius ginčus
sprendžia bendrosios jurisdikcijos teismai, nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamasias bylas. Teismas,
nagrinėdamas konkrečią bylą, gali pripažinti teisės normą prieštaraujančia konstitucijai. Ji iškart nepanaikinama, bet nuolat
pasikartojantys teismų sprendimai tuo pačiu klausimu virsta teismų precedentu. Doktriną iš esmės suformulavo JAV
aukščiausiojo teismo teisėjas Marshalas Madisono byloje pareiškęs, kad būtent teisminė valdžia ir turi teisę bei privalo
pasakyti, kas yra įstatymas.
Europietiškasis modelis. Dar vadinamas autriškuoju, nes jį moksliškai pagrindė austras Kelsenas. Esmė – konstitucinę
kontrolę vykdo specialūs konstituciniai teismai ar konstitucinės tarybos. Svarbu, kad konstituciniai teismai sudaromi ne tik
iš karjeros siekiančių teisėjų, bet ir iš valstybės tarnautoju, specialistų, teisės mokslininkų.
Klasifikacija.
- Pagal įgyvendinimo laiką : išankstinė ( prevencinė : kai aktas tikrinamas iki akto paskelbimo ir
įsigaliojimo ) ir vėlesnioji ( represyvioji : teisėtumas tikrinamas jau aktui įsigaliojus)
- Pagal teisinius padarinius : konsultacinė ( išvada neturi privalomosios teisinės galios ) ir sprendžiančioji
( sprendimas visada sukelia realias teisines pasekmes )
- Pagal privalomumą : privalomoji ar fakultatyvinė ( gali inicijuoti tam tikri subjektai ) kontrolė.
- Pagal formą : konkrečioji ( amerikietiškasis modelis – teisės normos atitikimas konstitucijai vertinamas
konkrečios bylos kontekste ir sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims. Ji dar skirstoma į :
centralizuotą ( įgyvendina aukščiausios teisminės institucijos – pvz Estijos valstybės teismas ) ir
decentralizuotą ( įgyvendina bendrosios jurisdikcijos teismai – pvz JAV ). Abstrakčioji – kai kontrolę
įgyvendina specialūs teismai ir jų sprendimai yra privalomi visiems.
- Pagal vykdymo vietą : vidinė ( įgyvendina ta institucija, kuri priima aktą ) ir išorinė.
- Pagal turinėPagal vykdymo vietą : vidinė ( įgyvendina ta institucija, kuri priima aktą ) ir išorinė.
- Pagal turinį : formalioji ( tikrinama priėmimo tvarka, priėmusios institucijos įgaliojimai) ir materialioji
( tikrinamas turinys ).
- Pagal sprendimo įsigaliojimo laiką : sprendimas galioja atgal, sprendimas galioja į ateitį ( demokratiškiau )
- Pagal tai, kas vykdo konstitucinę kontrolę : bendrosios jurisdikcijos teismai, specializuoti konstituciniai
teismai ir kvaziteisminės institucijos ( konstitucinės tarybos ).
4. Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje.
Konstitucinės kontrolės doktriną tarpukariu grindė Riomeris. Laikinosiose konstitucijose nebuvo įtvirtintos konstitucinės
kontrolės konstitucinės prielaidos. Tuo metu galiojusi teisės sistema iš esmės buvo nesuderinta su konstitucinėmis
normomis. Nuolatinės konstitucijos : 1922 metų konstitucijoje trečiame straipsnyje paskelbta, kad Lietuvoje neturi galios
joks įstatymas priešingas konstitucijai. Tačiau organizacinės struktūros, institucijos, kuri galėtų spręsti šiuos klausimus,
nebuvo. Taigi šioje konstitucijoje, galima sakyti, buvo suformuluota teorinė konstrukcija, kuri iš esmės galėjo būti
pagrindas konstitucinei justicijai atsirasti. 1928 metų konstitucijoje buvo numatyta įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams
ruošti bei svarstyti įsteigti Valstybės tarybą. 1938 metų konstitucija ir joje užprogramuota teisinė sistema buvo nepalanki
įstatymų konstitucinei kontrolei institucionalizuoti.
Valstybės taryba įtvirtinta 1928 metų konstitucijoje. Ji buvo vykdomosios valdžios dalis. Įgaliojimai :
- susiję su teisės aktų projektų rengimu, su teisės aktų kodifikavimo darbais.
- Vertinti, ar vykdomosios valdžios institucijų aktai atitinka įstatymus.
- Respublikos prezidentui reiklaujant pateikdavo nuomonę su paaiškinimais dėl Vyriausybės teisės aktų ar
įstatymų.
Klaipėdos krašto statutinis teismas. Šio teismo įstatymas paskelbtas 1935 metais. Jo kompetencijai priklausė LR įstatymų ir
administracinių teisės aktų konstitucingumo tikrinimas, Klaipėdos krašto institucijų teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Šis
teismas negalėjo panaikinti nei Klaipėdos krašto, nei LR įstatymų. Jo įsteigimas rodė nuoseklų Lietuvos siekimą integruoti
Klaipėdos kraštą į Lietuvos politinę ir teisinę erdvę. Teismo teisinis statusas buvo priartėjęs prie konstitucinės kontrolės
doktrinos.
Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Vykdydamas kasacinio teismo funkcijas, jis taip pat konkrečiose teisminėse bylose
aiškino ne tik bendruosius, bet ir konkrečius konstitucinių normų klausimus.
1988-1992. Viena iš pagrindinių politinių nuostatų buvo ta, kad TSRS Konstitucija turėjo būti derinama su Lietuvos TSR
Konstitucija, o ne atvirkščiai. Aukščiausiajai tarybai sąjūdžio suvažiavimas siūlė įsteigti Lietuvos TSR Konstitucinį teismą.
1990 Vyriausybė parengė ir pateikė Aukščiausiajai tarybai – Atkuriamajam Seimui – KT projektą. Visus parengtus
konstitucijos projektus galima suskirstyti pagal tai, koks konstitucinės kontrolės modelis buvo siūlomas įtvirtinti. Vieni
siūlė, kad konstitucinę kontrolę atliktų bendrosios kompetencijos teismai, kiti – specializuoti konstitucniai teismai, treti –
konstitucinė taryba, turėjusi vykdyti prevencinę kontrolę. 1992 metų konstitucijoje įtvirtintas KT, kuriam skirtas atskiras
skirsnis, o 1993 priimtas LRKT įstatymas, tais pačiais metais įvyko pirmas viešas LRKT posėdis.

5. KT kompetencija.
Svarbiausi KT įgaliojimai, kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvoje yra įtvirtinti LRK. Kiti teismo veiklos klausimai
reguliuojami KT įstaymu ( KT uždavinius, įgaliojimus ir darbo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir KT
įstatymas ), taip pat paties teismo reglamentu (KT vidaus klausimus, teisėjų profesinio elgesio taisykles, aparato struktūrą,
raštvedybą ir kitus klausimus reguliuoja KT reglamentas, kurį tvirtina KT).Lietuvos Respublikos KT kompetencija įtvirtinta
Konstitucijos 105 ajame straipsnyje. Konstitucijoje nurodytų įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, įgaliojimų plėtimas ar
siaurinimas būtų susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ir papildymais. Taigi KT kompetencijai prisikiriama
nagrineti ir priimti sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai LR įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat prezidento,
vyriausybės aktai, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo rinkimus, ar Prezidentui sveikatos būklė
leidžia jam eiti pareigas( paklausimą dėl to gali pateikti Seimas, patvirtintu nutarimu ir su gydytojų komisijos išvada), ar LR
tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla,
konkretūs veiksmai neprieštarauja Konstitucijai. LRKT kompetencija daugelio mokslininkų nuomone yra optimali, nes jis
nagrinėja tik aukščiausios teisinės galios aktų konstitucingumą, nepriklauso ministerijų, savivaldybių ir panašūs aktai, jie
priskiriami bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Taigi matyti, jog svarbiausias KT uždavinys yra tikrinti, ar
teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Taip KT vykdo pagrindinę savo funkciją – užtikrina Konstitucijos viršenybę LR
teisinėje sistemoje. Teismas atlieka ir formaliąją ir materialiąją teisminę kontrolę.Kai kurios funkcijos, kurias atlieka KT
nėra konkrečiai nurodytos, pvz Vokietijos KT vienas iš įgaliojimų yra Konstitucijos aiškinimas. Tą patį daro ir LRKT, nes
neįmanoma nustatyti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją neišaiškinus Konstitucijos normų turinio. Kitose šalyse KT
sprendžia ginčus tarp valstybės institucijų. LR galima sakyti taip pat, nes KT dažnai vertina, ar viena ar kita institucija
neviršijo savo kompetencijos, nors ši funkcija atskirai yra nenurodyta.
Įstatymų teisėtumo klausimas. Įstatymų leidyboje galioja įstatymų teisėtumo prezumpcija. Pirmasis probleminis klausimas :
ar KT tikrinimo objektai yra ir tie įstatymai, kurie priimti prieš Konstitucijos įsigaliojimą? Nebūtina pavesti KT senųjų aktų
konstitucingumo, nes suderinti buvusius įstatymus su Konstitucija – visų pirma įstatymų leidėjo funkcija. Antras
probleminis klausimas : Ar gali būti konstitucinės kontrolės objektais konstituciniai įstatymai, apie kuriuos rašoma 69
straipsnio 3 dalyje? Nėra jokios abejonės, kad visi naujai priimami konstituciniai įstatymai gali būti tikrinami
konstitucingumo atžvilgiu formaliąja prasme. Problemos kyla dėl materialiosios prasmės. Trečia problema : ar yra
konstitucinės kontrolės objektai referendumu priimti įstatyma? Formaliąja prasme taip. Referendumuose priimtų įstatymų
teisėtumo tikrinimas materialiąja prasme yra problemiškas, nes KT neturi konstitucinių prielaidų riboti Tautos galių,
kontroliuoti referendumu priimtų įstatymų konstitucingumo.
Kitų Seimo aktų teisėtumo klausimas. Be įstatymų, konstitucinės kontrolės objektai yra ir seimo priimti nutarimai,
rezoliucijos, kreipimaisi, deklaracijos, Seimo statutas. Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir
įstatymams.
Respublikos Prezidento teisės aktų teisėtumas. Prezidento aktai-dekretai negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams. Jie
yra nenorminiai aktai, remiasi Prezidento koordinacinėmis funkcijomis, turi būti kontrasignuoti Ministro Pirmininko ar
atitinkamai kito ministro. Šių teisės aktų konstitucingumas gali būti tikrinamas ir formaliosios, ir materialiosios
konstitucinės kontrolės atžvilgiu.
Vyriausybės aktų teisėtumas. Gali būti tikrinamas ir formaliąja ir materialiąja prasme. Jie turi atitikti Konstituciją ir
įstatymus. Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius aktus, kuriuose detalizuojamos įstatymų normos, reglamentuojama jų
įgyvendinimo tvarka. Visa, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymų,
o ne poįstatyminių aktų.
Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimų teisėtumas. KT tiria Vyriausiosios rinkimų komisijos akto teisėtumą, ty ar
Vyriausioji rinkimų komisija nepažeidė rinkimų įstatymų.
LR tarptautinių sutarčių konstitucingumas. Konstitucijoje numatyta išankstinė( prevencinė) ir vėlesnioji ( represyvioji )
tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolės galimybė. Prašyti KT išvados dėl tarptautinių sutarčių atitikimo
Konstitucijai gali Seimas ir Prezidentas. Teismas gali tikrinti konstitucingumą tų tarptautinių sutarčių, kurias raštu sudaro
LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas, kiek sutartį sudaro
dokumentų. KT savaime yra suvaržytas paklausime suformuluotų klausimų. Teismas gali nagrinėti ne tik tam tikros
tarptautinės sutarties normų teisėtumą materialiąja prasme, bet ir, ar sudarant šią sutartį nebuvo pažeistos procedūrų
taisyklės ( formalioji konstitucinė kontrolė ).
KT tiria tiek viso akto, tiek ir jo dalies atitikimą Konstitucijai ar įstatymams. Bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai
nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja
Konstitucijai pagal:
1) normų turinį (ar normos turinys atitinka konstitucijoje išreikštą poziciją atitinkamu klausimu )
2) reguliavimo apimtį; (ar normos kūrėjas buvo pakankamai kompetentingas priimti tą normą)
3) formą;
4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Bet kurios taisyklės pažeidimas leidžia aktą laikyti prieštaraujančiu konstitucijai ir paskelbti negaliojančiu.
Vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos formos prašymo
padavimas Konstituciniam Teismui. Prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę
paduoti:
1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai;
2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai;
3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas.
Jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja
Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į KT kompetenciją, kreipiasi į jį su
prašymu KT pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai gali atšaukti jį padavusi institucija tol,
kol ta byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje.spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją
KT pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai gali atšaukti jį padavusi institucija tol, kol ta
byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje.
KT savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu:
1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą;
2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui;
3) prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu
priimtas KT nutarimas;
4) KT yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko;
5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
KT, atsisakydamas nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, priima motyvuotą sprendimą, kurio nuorašas
įteikiamas arba išsiunčiamas pareiškėjui.
Jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą KT posėdyje, priimamas sprendimas
nutraukti bylą.
Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Jeigu tai paaiškėja iki
teisminio posėdžio pradžios, KT šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.
Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai
KT, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai, priima vieną iš šių nutarimų:
1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams;
2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės
aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo
dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai
KT priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms,
įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie
pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.
KT nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą
ar jo dalį.

6. KT formavimo tvarka.
Lietuvos Respublikos KT yra teisminė institucija, garantuojanti Lietuvos Respublikos konstitucijos viršenybę teisės
sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Jo uždavinius, veiklą ir darbo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir KT
įstatymas. Pagal LRK 103 straipsnį ir KTĮ 4 straipsnį Teismą sudaro 9 teisėjai. Po tris kandidatus į teisėjus pateikia
Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Aukščiausio teismo pirmininkas.Jų kandidatūroms keliami ypatingi
reikalavimai . Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingo reputacijos Lietuvos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir
ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo ar mokslinio pedagoginio pagal teisininko specialybę darbo stažą.KT skiriamasis
bruožas nuo bendrosios jurisdikcijos teismų yra tas, kad teisėjais gali tapti nebūtinai karjeros teisėjai, tačiau taip pat
mokslininkai, politikai, buvę valstybės pareigūnai. Beveik visose šalyse yra keliamas aukštojo teisinio išsilavinimo
reikalavimas, tačiau Prancūzijoje KT teisėju gali tapti visi buvę prezidentai. Pavardės skelbiamos spaudoje, vėliau jas
svarsto Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas uždarame posėdyje ir savo išvadą praneša Seimui. Juos skiria Seimas 9eriems
metams ir tik vienai kadencijai. Daugumoje užsienio šalių irgi yra taip, kad teisėjai skiriami palyginti trumpai kadencijai,
pvz Rusijoje 12 metų, Portugalijoje 6 metams. Tik tarkime Austrijoje KT teisėjas pareigas eina iki 70 metų. KT sudėtis
atnaujinama vienu trečdaliu kas treji metai. Yra šalių, kuriose KT sudėtis nekeičiama, pvz Bulgrijoje, Italijoje, kitose, kaip ir
Lietuvoje, keičiama – Ispanijoje, Lenkijoje. Daugumoje šalių yra nustatyta, kad KT teisėjas renkamas vienai kadencijai.
Nuolat keičiant teismo sudėtį didinamas pasitikėjimas teismu. Sudarant Konstitucinį teismą Lietuvoje dalyvauja ne viena
valstybės valdžia. Taip yra ir daugelyje užsienio šalių ir taip siekiama užtikrinti teismo nepriklausomumą nuo kurios nors
vienos valdžios. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo trečias ketvirtadienis. Pareigūnai, teikiantys teisėjus,
turi ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujas kandidatūras. Naujai paskirti
teisėjai prisiekia paskutinę iki jų kadencijos darbo pradžios dieną. Jei teisėjas nepaskiriamas, jo pareigas eina buvęs teisėjas,
kol bus paskirtas naujasis teisėjas. Jei teisėjo įgaliojimai nutrūksta anksčiau laiko, į laisvą vietą bendra tvarka skiriamas
naujas teisėjas. Jie teisėjas pareigas ėjo ne ilgiau nei šešis metus, tai jis po ne trumpesnės kaip trijų metų pertraukos gali būti
paskirtas dar vienai kadencijai.KT pirmininką iš teisėjų skiria Seimas Prezidento teikimu. KT sudarymo tvarka užtikrina
nuolatinį teisėjų sudėties atnaujinimą, Konstitucijoje įtvirtintą teisėjų rotacijos principą. Rotacijos principas patvirtina KT
išskirtinumą valstybės valdžios institucijų sistemoje.

7. KT teisėjų statusas.
KT teisėjų statusas atitinka aukštą KT vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje. Teismo teisėjai yra nepriklausomi nuo
jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos, vadovaujasi tik LRK. Siekiant užtikrinti teisėjo teisių ir pareigų
įgyvendinimą nustatyta, kad KT teisėjo asmuo yra neliečiamas. Teisėjas be KT sutikimo negali būti patrauktas
baidžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl teisėjo patraukimo b
ar a atsakomybėn, svarstomas generalini prokuroro teikimu. Įeiti į gyvenamąsias teisėjo patalpas, daryti ten, jo transporto
priemonėje, jo daiktų ar dokumentų apžiūrą, kratą negalim, nebent iškelta baudžiamoji byla. Viena esminių teisėjų
nepriklausomumo garantijų yra atvejai, kada baigiasi teisėjų įgaliojimai. A)baigiasi įgaliojimų laikas B)miršta
C)atsistatydina ( Seimas priima sprendimą pirmininko teikimu) D)Dėl sveikatos būklės – serga daugiau kaip 4 mėnesius,
suserga ilgalaike, nepagydoma liga, tuomet reikalinga sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvados.
E)Pašalinamas apkaltos proceso metu dėl šiurkščių konstitucijos pažeidimų, priesaikos sulaužymo, kai paaiškėja
nusikaltimas. Įgaliojimai sustabdomi, kai teisėjui iškeliama baudžiamoji byla, kai paskelbiamas esančiu nežinia kur,
pradedamas apkaltos procesas. Net ir sustabdžius įgaliojimus, išlieka materialinės ir socialinės garantijos, asmens
neliečiamybė.Kai nebelieka pagrindo, įgaliojimai atstatomi. Visi teisėjai turi lygias teises. Dalyvauja teismo posėdžiuose
sprendžiamojo balso teise, gali siūlyti svarstyti klausimus, reikalauti bylai reikalingos informacijos ar dokumentų iš
atitinkamų institucijų, organizacijų, institucijų ar asmenų, konsultuotis su specialistais, dalyvauti Seimo, Seimo komisijų ir
komitetų, prokuratūros, posėdžiuose. Teisėjams numatytas indemnitetas – svarbios socialinės materialinės garantijos.
Teisėjui, paliekančiam pareigas dėl įgaliojimų laiko pasibaigimo, sveikatos būklės ar pensinio amžiaus, išmokama pašalpa,
mirties atveju, pašalpa mokama šeimai. Pasibaigus įgaliojimų laikui, išskyrus kai nušalinamas apkalta, grąžinamos iki tol
turėtos pareigos arba tolygios pareigos. Teisėjas negali užsiimti kita veikla tik kūrybine ir pedagogine ir už tai gauti
atlyginimą, negali dalyvauti politinių partijų ar organizacijų veikloje. Turi laikytis etikos taisyklių – nereikšti viešai savo
nuomonės klausimu, svarstomu KT. Už pareigų nevykdymą taikomos materialinės sankcijos. Pirmininkas vadovauja
aparato darbui, šaukia posėdžius, tvarko lėšas . Už pareigų nevykdymą taikomos materialinės sankcijos.

8. KT vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje.

Konstitucinis teismo reguliavimas liudija, kad Teismas užima ypatingą vietą LR konstitucinėje sistemoje. KT atlieka ypač
svarbią funkciją – užtikrina Konstitucijos viršenybę Lietuvos Respublikoje. Lyginamosios konstitucinės teisės moksle yra
įsivyravusi nuomonė, kad konstitucinių teismų prigimtis yra dvilypė – jie turi aukščiausios valstybės valdžios institucijos
bruožų ir taip pat ir teisminės valdžios bruožų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad KT reikia priskirti prie ketvirtosios
valdžios, kuri kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, todėl savaime yra aukščiausia valstybės valdžia.
Tokia nuomonė populiari Vengrijoje, Lenkijoje. Manoma, kad KTnegali būti priskirtas ne prie vienos iš trijų valdžių, nes jis
saugo Konstituciją, palaiko pusiausvyrą tarp trijų valdžių. KT skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų yra ir politinio
proceso dalyvis, nes užtikrina demokratiją, sprendžia politinius konfliktus, tačiau juos sprendžia teisinėmis formomis. Todėl
negalima nekreipti dėmesio į KT teisinį pobūdį, bruožus, kurie apibūdina jį kaip teisminės valdžios dalį – teisėjų statusą,
valdžios simboliai, mantijos. KTĮ pirmame straipsnyje nurodoma, kad KT yra teisminė institucija, taigi KT yra teisminės
valdžios dalis, tačiau atskirta nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos.
Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais KT teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas.
KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
šio įstatymo nustatyta tvarka.

9. KT aktai, jų rūšys ir teisinė galia.

Visiems teismo aktams būdinga panaši vidinė struktūra : akto pavadinimas, įvadinė dalis, konstatuojamoji dalis, rezoliucinė
dalis. Svarbiausia yra rezoliucinė, nes joje konstatuojama Teismo valia. Aktai :
Nutarimai. Tai baigiamasis aktas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės. Priimami kai įvertinamas akto konstitucingumas.
Nutarimai, kuriais pripažįstama įstatymo prieštaravimas Konstitucijai ar kito akto prieštaravimas Konstitucijai ir
įstatymams, turi įstatymo galią : nuo tos dienos, kai nutarimas paskelbiamas oficialiai, įstatymas ar kitas aktas negali būti
taikomi, turi būti panaikinti poįstatyminiai aktai ir nevykdomi sprendimai, priimti remiantis prieštaraujančiu Konstitucijai
pripažintu aktu. Nutarimai, kuriais aktai pripažįstami neprieštaraujantys konstitucijai, nesukelia realių teisinių pasekmių,
bet taip pat turi įstatymo galią – jais patvirtinimas akto konstitucingumas. Nutarimai skelbiami LR vardu, yra galutiniai ir
neskundžiami. Ištaisyti nutarimus gali LRKT savo ar dalyvavusių byloje asmenų iniciatyva. Ištaisymas negali keisti
nutarimo esmės. Peržiūrėti LRKT nutarimą gali tik savo iniciatyva tada, kai išaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar pasikeitė
Konstitucijos norma, kuria buvo remtasi. Nuatrimą aiškinti gali tik Teismas, aiškindamas negali keisti turinio.
Išvados. Baigiamasis aktas. Išvados yra rekomendacinio pobūdžio, nes galutinį sprendimą visada priima Seimas.
Skelbiamos ne LR vardu, o yra Teismo nuomonė. Dėl išvados gali kreiptis Seimas, dėl tarptautinių sutarčių – LR
Prezidentas. Paklausimai dėl išvadų nagrinėjami paprastesne tvarka.
Sprendimai. Sprendimai priimami Teismo procesinės veiklos klausimais. Gali būti skirstomi pagal tai, kokiuose
posėdžiuose priimami ( teisminiuose, organizaciniuose, tvarkomuosiuose ). Taip pat galima ir kitaip klasifikuoti : a)
sprendimai, formalizuojantys tam tikrą procesinį veiksmą ir yra vienkartinio pobūdžio, b) sprendžiami klausimai yra
svarbūs ne tik konkrečios bylos procese, bet ir paliečia byloje dalyvaujančių asmenų interesus platesne prasme ( sprendimai
priimti prezidento teikimą ar Seimo nutarimą, kuriuose prašoma ištirti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, sprendimai
nutraukti pradėtą teiseną, sprendimai atsisakyti nagrinėti klausimą ar paklausimą, sprendimas ištaisyti, peržiūrėti, išaiškinti
LRKT nutarimą, taip pat sprendimai LRKT vidaus darbo organizavimo klausimais.
Potvarkiai. Teismo pirmininko potvarkiais sprendžiami procesiniai klausimai.
10. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo tvarka (procesas).
KT nepriklausomumas ir klausymas tik LRK. KT, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi ir
vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Niekas neali kištis į KT veiklą – tai užtraukia įstatymų numatytą
atsakomybę. Apie mėginimus daryti poveikį KT pirmininkas praneša Seimui, paskelbia visuomenei.
Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki KT pastato, taip pat Teisme taip pat yra kišimasis į Teismo
veiklą.
KT veiklos viešumas. Apie KT teisminius posėdžius paskelbiama KT patalpose, taip pat KT interneto tinklalapyje ir
pranešama visuomenės informavimo priemonėms.
KT posėdžiai yra vieši. KT gali paskirti uždarus posėdžius, jeigu tai būtina valstybės, profesinei, komercinei ar kitai
įstatymų saugomai paslapčiai arba piliečių saugumui ar visuomenės dorovei garantuoti.
KT teisėjų pasitarimai ir balsavimai, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus, vyksta neviešai.
KT nutarimas visada skelbiamas posėdžių salėje viešai.
KT veiklos kolegialumas. KT bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima ( dalyvauja ne mažiau kaip 6
teisėjai ), sprendžia vidaus klausimus kolegialiai.
Teismo kalba - lietuvių kalba.
KT posėdžių rūšys. Konstituciniame Teisme būna organizaciniai ( sprendžiami daugiausia vidaus klausimai ), tvarkomieji
ir teisminiai posėdžiai. Posėdžius šaukia KT pirmininkas arba jie vyksta KT nustatytu laiku.
Organizacinių ir tvarkomųjų posėdžių forma yra laisva.
Teisminiai posėdžiai vyksta pagal šio įstatymo nustatytas procedūras.
KT nutarimai ir sprendimai. KT išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą. Nutarimus KT skelbia Lietuvos
Respublikos vardu. Šio įstatymo numatytais atvejais baigiamasis KT aktas vadinamas išvada. KT atskirais klausimais, dėl
kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus.
Išankstinis medžiagos tyrimas. Konstituciniam Teismui svarstyti teikiami klausimai turi būti iš anksto ištirti ( ar nereikia
atsisakyti nagrinėti, grąžinti pareiškėjui, kokius klausimus reikia išaiškinti iki bylos rengimo posėdžiui ). KT pirmininkas tai
atlikti paveda vienam ar keliems teisėjams, nustatydamas šio darbo terminą.
KT pirmininkas parengiamuosius darbus tolygiai paskirsto teisėjams.
Pranešimas apie išankstinio tyrimo rezultatus. Atlikęs išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus, teisėjas
surašo pažymą su pasiūlymais ir praneša apie ją KT pirmininkui arba KT tvarkomajam posėdžiui, jei siūlo atsisakyti
nagrinėti. KT pirmininkas priima potvarkius.
Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymas
Jeigu KT priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, KT pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia „Valstybės
žiniose“, taip pat KT interneto tinklalapyje. Ir paneša tai, kad akto galiojimas sustabdomas iki KT nutarimo.
Bylos rengimas KT posėdžiui. Bylą KT posėdžiui rengia pirmininko paskirtas KT teisėjas.
Atlikęs parengiamuosius veiksmus ir laikydamas, jog byla pakankamai parengta, teisėjas tvarkomajame KT posėdyje siūlo
priimti sprendimą skirti bylą nagrinėti Teismo posėdyje.
Tvarkomasis KT posėdis. KT tvarkomuosiuose posėdžiuose svarstomi pasirengimo teisminiam posėdžiui klausimai.
KT priima sprendimą : skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, gražinti papildomai ištirti ar atsisakyti nagrinėti.
KT tvarkomajame posėdyje rašomas protokolas.
Kreipimųsi nagrinėjimo Konstituciniame Teisme terminai. KT, turi ne vėliau kaip per 7 dienas pradėti tyrimą.
Bylos nagrinėjimas turi būti užbaigtas ir galutinis nutarimas ar išvada priimti ne vėliau kaip per 4 mėnesius..
KT teisminio nagrinėjimo ribos. KT tiria ir sprendžia tik teisės klausimus.
Dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi:
pareiškėjas – tie, kas pateikė prašymą.
suinteresuotas asmuo – tie, dėl kurių pateiktas prašymas.
Atstovavimas Konstituciniame Teisme. Dalyvaujantys byloje asmenys savo bylas Konstituciniame Teisme gali vesti patys
arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovus.
Proceso dalyviai. Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai,
pakviesti specialistai ir vertėjai.
Įrodymai. Įrodymais pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys.
Tie duomenys nustatomi remiantis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais,
daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis.
Liudytojas. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors su byla susijusių aplinkybių. Šaukiamas kaip
liudytojas asmuo privalo atvykti į Teismą ar pas teisėją ir duoti teisingus parodymus.
Ekspertas. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų žinių išvadai duoti. Eksperto išvada. Eksperto išvada
pateikiama raštu ir išdėstoma ekspertizės akte.
KT teisė skirti baudas. KT turi teisę skirti baudas KT įstatymo numatytais atvejais.
Prašymų sujungimas. KT gali prašymus patikrinti tą patį teisės aktą sujungti į vieną bylą.
KT šaukimai.Teismo šaukimai į posėdį dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti išsiųsti ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki
posėdžio pradžios.
TEISMINIS NAGRINĖJIMAS
Teisminis posėdis. Byla KT posėdyje nagrinėjama, tik kai dalyvaujantiems byloje asmenims apie tai pranešta.
Dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į Teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti, nutarimui ar išvadai bei
kitiems sprendimams priimti.KT, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus.
Teisminio posėdžio pirmininkas. Teisminiame posėdyje pirmininkauja KT pirmininkas, o jei jo nėra, jo pareigas laikinai
einantis KT teisėjas, o jei ir jų nėra – KT išrinktas teisėjas. Posėdžio pirmininkas turi teisę pašalinti iš posėdžių salės
kiekvieną, kas pažeidžia tvarką arba neklauso jo reikalavimų, skelbia posėdžio pertrauką ir kita.
Teisminio posėdžio tvarka. Esantys posėdžių salėje asmenys privalo išlaikyti rimtį ir pagarbą Teismui. Nepilnamečiai,
jeigu jie nėra liudytojai, į posėdžių salę neįleidžiami.Teisėjams įeinant į posėdžių salę ir išeinant iš jos, skelbiant KT
nutarimą ar išvadą, visi esantieji posėdžių salėje atsistoja. Visi proceso dalyviai į Teismą kreipiasi stovėdami žodžiais
„Aukštasis Teisme“ arba „Gerbiamasis Teisme“. KT posėdžio metu tvarką prižiūri Teismo tvarkdarys.
Parengiamoji teisminio posėdžio dalis. Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas paskelbia, kad pradedamas KT posėdis, ir
praneša, kuri byla turi būti nagrinėjama, KT posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktųjų asmenų yra atvykę, kas žinoma
apie kitų asmenų neatvykimo priežastis. Posėdžio pirmininkas išaiškina dalyvaujantiems byloje asmenims ir ekspertams jų
teises ir pareigas, o kitiems šauktiems asmenims – jų pareigas ir atsakomybę.
KT teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas. KT teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis yra
dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla.
Bylos nagrinėjimo atidėjimas. Atidėti bylos nagrinėjimą galima KT sprendimu, jeigu atsiranda svarbių priežasčių.
Įrodymų tyrimas. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas nuo teisėjo pranešėjo pasisakymo, kuriame išdėstoma bylos
esmė, turimos medžiagos turinys ir kiti reikalingi duomenys. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai
pradedant pareiškėju. Šie asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, pasakyti savo nuomonę dėl kiekvieno kito
asmens pareiškimo bei prašymo. Jiems klausimų gali užduoti ir KT teisėjai. Posėdžio pirmininkas garsiai perskaito
rašytinius tų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, kurie neatvyko į posėdį. Prieš apklausdamas liudytojus, posėdžio
pirmininkas nustato jų asmens tapatybę, pasirašytinai įspėja juos dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti
parodymus bei už žinomai melagingus parodymus. Po liudytojo parodymų jam gali būti užduodama klausimų. Rašytiniai
liudytojų parodymai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje. Daiktinius įrodymus apžiūri Teismas; jie parodomi ir
dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus – ekspertams ir liudytojams. Kai išnagrinėti visi įrodymai, posėdžio
pirmininkas paklausia dalyvaujančių byloje asmenų, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Kai prašymai išspręsti arba jų
nėra, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas yra baigtas.
Teisminiai ginčai. Teisminiai ginčai susideda iš dalyvaujančių byloje asmenų kalbų. Teisminiuose ginčuose pirmieji
pasisako pareiškėjas ir jo atstovas, po to – suinteresuotas asmuo ir jo atstovas. Paskutinio žodžio teisė visada priklauso
suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui.
Protokolavimas. Dėl kiekvieno Teismo posėdžio, taip pat kiekvieno atskiro procesinio veiksmo, atliekamo ne posėdyje,
rašomas protokolas. Protokolus rašo posėdžių sekretorius. Protokole turi būti kiek galima tiksliau ir išsamiau atspindėta KT
posėdžio eiga ir visos kalbos. Raštu pateikti ir pasirašyti liudytojų parodymai, ekspertų išvados ar kitų proceso dalyvių
paaiškinimai pridedami prie protokolo kaip jo sudėtinė dalis. Žodžiu apklaustas liudytojas savo parodymus gali taip pat
pateikti raštu. Jie pridedami prie protokolo.
KT pasitarimo slaptumas. KT teisėjai, dalyvavę teisminiuose ginčuose, išeina į pasitarimų kambarį priimti
nutarimo.Pasitarimo ir nutarimo ar išvados priėmimo metu pasitarimų kambaryje gali būti tik KT teisėjai. Nei KT teisėjai,
nei posėdyje dalyvavęs tarnautojas neturi teisės paskelbti nei nuomonių, pareikštų pasitarimų kambaryje, nei kaip kas
balsavo.
KT nutarimo priėmimo tvarka. KT nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne
vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą. Nutarimas priimamas balsų dauguma.Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti
arba susilaikyti.
KT nutarimo turinys. KT nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas.
KT nutarimo paskelbimas Teisme. Priėmęs nutarimą, KT grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo
nutarimą.
KT nutarimo neskundžiamumas. KT nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami.
KT nutarimo išsiuntimas. KT nutarimas ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas:
KT teisėjams;
dalyvavusiems byloje asmenims;
Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei;
Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui.
KT pirmininkas gali nurodyti, kad KT nutarimas būtų išsiųstas kitoms institucijoms, pareigūnams ar piliečiams.
KT nutarimo aiškinimas. KT nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats KT pagal dalyvavusių byloje amenų, kitų institucijų
ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.
Dėl KT nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas.
KT nutarimo peržiūrėjimas. KT nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;
2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas.
Tokiu atveju KT priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo.
Pagrindiniai veiklos principai. Konstituciniame teisminiame procese remiamasi visuotinai pripažintais demokratiniais
teisminiais valdžios organizavimo ir veiklos principais, kurie lemia teisingą ir visapusį bylos išnagrinėjimą.
Nepriklausomumas. KT, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi ir vadovaujasi tik Lietuvos
Respublikos Konstitucija. Niekas neali kištis į KT veiklą – tai užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Apie mėginimus
daryti poveikį KT pirmininkas praneša Seimui, paskelbia visuomenei. Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75
metrai iki KT pastato, taip pat Teisme taip pat yra kišimasis į Teismo veiklą. Nepriklausomumą laiduoja ir KT darbo
organizavimo tvarkos nustatymo autonomiškumas ( Teismas turi savo reglamentą ), finansinės, materialinės-techninės
garantijos.
Viešumas. Šis principas taikomas ir bendrosios jurisdikcijos teismuose. Viešumu siekiama užtikrinti teisėjų ir jų kolektyvų
atsakomybę prieš visuomenę, taip pat diegti visuomenėje konstitucinio teisėtumo idėjas. Apie KT teisminius posėdžius
paskelbiama KT patalpose, taip pat KT interneto tinklalapyje ir pranešama visuomenės informavimo priemonėms.
KT posėdžiai yra vieši. KT gali paskirti uždarus posėdžius, jeigu tai būtina valstybės, profesinei, komercinei ar kitai
įstatymų saugomai paslapčiai arba piliečių saugumui ar visuomenės dorovei garantuoti.
KT teisėjų pasitarimai ir balsavimai, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus, vyksta neviešai ( pasitarimų slaptumas )
KT nutarimas visada skelbiamas posėdžių salėje viešai.Nutarimai ir svarbiausi sprendimai skelbiami “Valstybės žiniose”,
visuomenė supažindinama įvairiais kitais būdais.
Kolegialumas. Visi pagrindiniai teismo veiklos klausimai sprendžiami kolegialiai dalyvaujant teisėjams. Svarbus
kolegialumo principo elementas yra poasėdžių kvorumas. KT bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima
( dalyvauja ne mažiau kaip 6 teisėjai ), sprendžia vidaus klausimus kolegialiai.
Žodiškumas. Ir įrdymų tyrimas, ir teisminiai ginčai remiasi žodiškumu, tai reiškia, jog bylos nagrinėjamos žodine forma.
Teisminio posėdžio nepertraukiamumas. Kol pradėta byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas, Teismas
neturi teisės nagrinėti kitų bylų. Teisminiame posėdyje negali būti daromos nemotyvuotos pertraukos, tačiau neišvengiamai
daromos poilsio, pietų pertraukos.
Rungtyniškumas ir byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumas. Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines
teises. Byloje dalyvaujantys asmenys gali įrodinėti savo veiksmų teisėtumą.
Teismo kalba. Teisena vyksta, skelbimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba.
7 tema. ASMENS KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS
1. Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas.
Žmogaus teisių institutas glaudžiai susijęs su kitais konstitucinės teisės institutais, reglamentuojančiais valstybės valdžios
institucijų formavimą, funkcionavimą ir kita. Žmogaus teisių institutą įtakoja ne tik nnacionalinės teisės sistemos raida,
valstybės konstituciniai politiniai procesai, bet ir tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas. Žmogaus teisės gali būti
išreikštos Konstitucijų preambulėse, atskiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose, egzistuoja žmogaus teisių konstitucinio
reguliavimo įvairovė, tiek turinio, tiek formos įtvirtinimo požiūriu. Žmogaus teisių institutas glaudžiai susijęs su tarptautinės
teisės dokumentais, reglamentuojančiais žmogaus teises. Ypač svarbi Europos žmogaus teisių konvencija, nes joje
numatytas veiksmingas jos įgyvendinimo mechanizmas. Jei konvencijoje numatytos teisės pažeidžiamos, žmogus gali
kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.
2. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata.
Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios –
raidos įtakoje. Prigimtinė teisės doktrina žvelgia į žmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individos teises, kurių ištakos –
protas, dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų ar
kitų teisės aktų. Dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata. Ji įtvirtinta ir JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1
str. : Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito
atžvilgiu kaip broliai. Teisės požiūriu nėra labai didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės – taip pat
teisėstik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis, pvz minties laisvė. Žmogaus teisės gali būti
suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Žmogaus teises reglamentuoja teisės ir kitos
socialininės normos. Pagrindiniai žmogaus teisių bruožai – jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas, jos yra viena kitą
sąlygojančios, remiasi lygiateisiškumo ir kitais principais.
Žmogaus teisių istorinė raida. Žmogaus teisių ir laisvių raida tarpukario Lietuvos konstitucijose.
Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas,
laisvė ir lygybė, taip pat pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus –
antikos idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Lokas buvo vienas pirmųjų filosofų ir politikų, kuris formulavo žmogaus teises kaip
politinės sistemos koncepcijos integralų elementą. Moderni žmogaus teisų samprata įtvirtinta 1789m. Prancūzijos žmogaus
ir piliečio teisių deklaracijoje. Taigi jau XVIII a. pab. Kai kurias politines ir pilietines teises bandyta teisiškai įtvirtinti.
Lietuvoje žmogaus teisės bandytos įtvirtinti pirmajame statute. 1922 metų LR Konstitucijos žmogaus teisių nuostatos
atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Konstitucijoje buvo specialus skyrius “Lietuvos piliečiai ir jų teisės”. Didelę
įtaką konstitucinės teisės formavimuisi turėjo Riomerio darbai. 1940m. ir vėlesnė Sovietų Sąjungos okupacija sutrikdė
savarankišką teisės vystimąsi, ir tik atgavus nepriklausomybę 1990m. žmogaus teisės sugrįžo į Lietuvą kaip Vakarų
demokratinių valstybių patirtis. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva turėjo integruoti daugelį tarptautinės teisės nuostatų į
įvairias, visų pirma į konstitucinės, teisės sritis. 1992m. LR Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir
ET dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir nauja
savarankiška tarptautinės teisės sritis – tarptautinė žmogaus teisių teisė. Tarptautinis teisinis reguliavimas, kuris šiuo metu
daro ypač didelę įtaką žmogaus teisių doktrinai ir valstbių konstitucinės teisės nuostatoms.
1215m. Didžioji laisvių chartija ( Anglija ). 1215m. karalius Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti baronų parengtą
dokumentą, vėliau pagarbiai pavadintą Didžiąja laisvių chartija, oficialiai tebelaikomą pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu.
Baronai šiuo dokumentu stengėsi išsaugoti ir išplėsti savo feodalines privilegijas. Joanas Bežemis 1215m. buvo priverstas
pripažinti karaliaus valdžios apribojimus feodalų naudai. Magna Charta Libertatum susilpnino monarcho poziciją ir suteikė
žemvaldžiams laisvų žmonių statusą. Teisinę galią Chartija teturėjo vos keletą mėnesių.
1529m. Lietuvos statutas. Preambulėje pabrėžiama, kad skirtas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės,
jis vienodai privalomas gyventojams, valdžios institucijoms ir didžiajam kunigaikščiui. Statute mėginamos ginti ir moterų
turtinės teisės ir garbė. Pastebimos svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos : nėra kaltės be atsakomybės,
išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir paskirti bausmę, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus, nekaltumo
prezumpcija . Pirmą kartą surašytos bajorų teisės ir pareigos, tarpusavio santykiai ir santykiai su didžiuoju kunigaikščiu.
Kunigaikštis įsipareigoja saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Bajorų teisės nebuvo tokios plačios kaip ponų
1679m. Habeas Corpus act. „Habeas corpus act“ nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus gali pareikalauti teismo jį
paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Aktas supaprastino procedūrą, taikomą siekiant gauti teismo įsakymą, reikalaujantį jam
pristatyti suimtąjį. Taip pat buvo uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio
valdose.Naujasis aktas nustatė pareigūnų ir teisėjų atsakomybę už nuostatų nevykdymą: dideles baudas suimtųjų naudai ir
atleidimą iš pareigų.„Habeas corpus act“, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų
(po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. Jame aptinkama baudžiamojo
proceso principų nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis užuomazgų.
1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Prancūzija)
1789 metais Steigiamasis susirinkimas priėmė garsiąją Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuriai įtaką padarė
demokratiškos švietėjiškos idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracija. Joje išsiskiria du pagrindiniai nuostatų blokai :
Žmogaus ir piliečio teisės. Preambulėje skelbiama, kad žmogaus teisės įgimtos, šventos ir neatimamos. Atmetamos
luominės privilegijos. Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai. Valstybė nesukuria žmogaus teisių, tik turi jas užtikrinti.
Įgimtomis ir neatimomis žmogaus teisėmis skelbiamos šios :
Laisvė – tai galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam, leidžiama daryti visa, ko nedraudžia įstatymas. Formuluojamos
konkrečios laisvės, pavyzdžiui, laisvai raštu ir žodžiu reikšti mintis, nuomones, religinius įsitikinimus.
Nuosavybė – šventa ir neatimama teisė. Gali būti atimta tik esant visuotinei būtinybei, už ją atlyginant.
Saugumas – turimi galvoje demokratiniai baudžiamosios teisės principai, ilgainiui virtę klasikiniai, pavyzdžiui, neklatumo
prezumcija
Priešinimasis priespaudai – turinys plačiau neatskleidžiamas, idėjiškai pagrindžiama tai, kas vyko Prancūzijoje - revoliucija
1776m. JAV nepriklausomybės deklaracija, 1787m. Konstitucijos Pataisos – Teisių bilis.
Deklaracija. Deklaracija skelbė prigimtinių žmogaus teisių idėją, kad visi žmonės sutverti lygūs ir turi neatimamas teises į
gyvenimą, laisvę, laimės siekimą. Taip pat buvo išreikšta mintis, jog valstybė atsiranda kaip visuomeninės sutarties,
sudarytos tarp žmonių rezultatas. Deklaracijai buvo prieštaraujam dėl to, kad ši kalba apie įgimtas teises, tačiau toleruoja
vergiją, indėnų naikinimą. Deklaracijos autoriai siekė siauresnių politinių tikslų – nepriklausomybės įtvirtinimo. Komisijos
parengtame projekte vergija buvo pasmerkta, tačiau tam nepritarė prietinės vergvaldinės kolonijos ir siekiant išvengti dar
negimusios konfederacijos subyrėjimo, vergijos klausimas liko pripažintas kiekvienos kolonijos reikalu.
Teisių bilis. Po Konstitucijos priėmimo Valstijos reikalavo papildyti konstituciją nuostatais dėl piliečių teisių. Šis
reikalavimas atsispindėjo pirmose dešimt pataisų, žinomų Teisių bilio pavadinimu. Jos priimtos 1789, o įsigaliojo 1791m.
Devintas straipsnis teigia, jog nereiškia, kad menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos tautos teisės. Paskutinis straipsnis
nustatė federacijos ir valstijų santykius : įgaliojimai, kurie nesuteikiami federacijai, paliekami valstijoms. Teisių bilis – tai
Amerikos piliečio teisių deklaracija.
3. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė. Žmogaus teisės ir visuomenės integracijos ir
globalizacijos procesai.
Klasifikacija.
- pagal įtvirtinimo pobūdį : a) pagrindinės konstitucinės b)įtvirtintos kituose dokumentuose
- pagal galimybes jas riboti : a) absoliučios, b) galima riboti
- pagal specialius subjektus, kuriems jos skirtos : vaikų, invalidų....
- pagal turinį : pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės
- pagal istorinį susiformavimo laikotarpį : a) pirmosios kartos teisės : pilietinės nepolitinės teisės XVIII a, b)
antrosios kartos – socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės, susiformavę po II Pasaulinio karo, c) trečios –
teisės į vystymąsi, sveiką aplinką, taiką ( XX a pab )
Dar galima grupuoti : fizinis integralumas, gyvenimo lygio teisės, sveikata, šeimos gerovė, darbas, socialinė sauga, mokslas
ir mokymas, nuosavybė, asmens psichinis ir moralinis integralumas, bendra veikla, politika ir demokratija, kolektyvinės
teisės.
Visuomenės integracija ir globalizacijos procesai. Po II Pasaulinio karo ypač suaktyvėję visuomenės integracijos ir
globalizacijos procesai tęsiasi iki šiol. Tai šalių ir tuo pačiu visuomenės vienijimasis į tarptautines organizacijas, tarptautinis
žmogaus teisių reglamentavimas. Vienas moderniausių šių laikų tarptautinių žmogaus teises reglamentuojančių dokumentų
– ES pagrindinių teisių chartija. Čia reglamentuojamos : žmogaus orumo teisės, teisės į laisvę, lygybės teisės, solidarumo
teisės, teisingumo teisės, ES piliečių teisės.
4. Tarptautinis teisinis žmogaus teisių reglamentavimas: pagrindiniai tarptautiniai dokumentai. JTO
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija. Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartija.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – tarptautinė žmogaus teisių teisė.
Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu, ne tik valstybės vidaus teisės problema. Tarptautinis teisinis
reguliavimas, kuris šiuo metu daro ypač didelę įtaką žmogaus teisių doktrinai ir valstbių konstitucinės teisės
nuostatoms.Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelės įtakos turėjo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir
kitų tarptautines žmogaus teises įtvirtinančių dokumentų ( žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kt
JT ir ET dokumentų ) paskelbimas. Vis tik didžioji individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus teisės
normomis ir užtikrinama valstybės institucijų pagalba, o tarptautinės priemonės ir toliau liks kaip papildomos, tai yra
veikiančios ten, kur valstybės mechanizmas neveikia ar negali veikti.

Visuotinės 1948 metų žmogaus teisių deklaracijos, 1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių
pakto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bruožai.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo pirmą kartą paskelbtas tarptautinis
žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teises. Deklaracijoje yra
apibrėžtos pagrindinės arba elementarios kiekvieno asmens teisės : teisė į gyvybę, asmens neliečiamybę, lygybę prieš
įstatymą, apsaugą nuo diskriminacijos, nekaltumo prezumpciją, šeimos gyvenimo apsaugą, į nuosavybę, minties, sąžinės,
religijos laisvę ir kitos. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija taip pat įtvirtina politines teises ( teisę dalyvauti valstybės
valdyme tiesiogiai arba per išrinktus atstovus, taikių susirinkimų laisvė ), ekonomines socialines teises ( į socialinį
aprūpinimą, tinkamas darbo sąlygas, mokslą, pakankamą gyvenimo lygį ). Taip pat Deklaracijoje numatoma, kad kiekvienas
žmogus turi pareigas visuomenei. Žmogaus teisės ir laisvės yra laikomos prigimtinėmis.
1966 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo papildyta dviem paktais. Tai Ekonominių - socialinių ir kultūrinių teisių
bei Pilietinių ir politinių teisių paktai. Prireikė 10 metų, kad 35 valstybės ratifikuotų šiuos dokumentus. 1976 m. jie
įsigaliojo. Paktai suteikia galimybę teisinėmis ir moralinėmis priemonėmis ginti valstybių - paktų dalyvių žmonių teises ir
pagrindines laisves. LR Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d nutarimu įsipareigojo laikytis deklaracijos principų
1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių
pakto straipsnių susitarusios valstybės pripažino, kad laisvos žmogaus asmenybės idealas gali būti įgyvendintas tik sudarius
sąlygas kiekvienam žmogui naudotis savo pilietinėmis ir politinėmis bei ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis
teisėmis. Pakte teigiama, kad kiekviena tauta turi apsisprendimo teisę, tai reiškia, kad kiekviena tauta laisvai nustato savo
politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą. Kiekviena valstybė, prisijungusi prie šio
Pakto, turi imtis visų priemonių, kad šiame Pakte pripažįstamos teisės būtų palaipsniui visiškai įgyvendintos ir jos turi būti
įgyvendinamos be jokio diskriminavo, kalbama apie vyrų ir moterų lygybę, užtikrinant Pakto numatytas teises.
Ekonominės socialinės teisės : teisė į darbą, palankias darbo sąlygas, socialinę apsaugą, pakankamą gyvenimo lygį, fizinę
ir psichinę sveikatą, mokslą, daug dėmesio skiriama šeimos apsaugai. Kultūrinės teisės : dalyvauti kultūriniame gyvenime,
naudotis mokslo pažangos laimėjimais, apsaugoti savo, kaip autoriaus, interesus, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos
laisvė. kiekviena Pakto valstybė turi pateikti JT Generaliniam Sekretoriui ataskaitas apie tai, kokių imasi priemonių ir kas
jau padaryta, kad būtų užtikrinamas pakte pripažįstamų teisių laikymasis.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktas. pilietinės politinės teisės privalo būti garantuotos be jokių skirtumų. Paktas
numato galimybę įvesti teisių apribojimus karo stovio ar nepaprastosios padėties atveju. Tačiau taip pat paktas specialiai
išskiria elementarias žmogaus teises ir laisves, kadangi nuo jų draudžiama nukrypti net nepaprastosios padėties metu.
Elementariosios teisės ir laisvės tai – teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ar
bausmės draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokią nors
prievolinę sutartį, teisę būti pripažintu teisinių santykių subjektu, taip pat teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę.
Įtvirtinama teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę. Įtvirtintos teisminės garantijos – lygybė, nekaltumo prezumpcija ir tt.
Aptraiamos šeimos, vaikų, kūdikių teisės. Kalbama apie būsto neliečiamybę, šeimos privatumą. Kalbama apie žmogaus
teisių komitetą, kuris nagrinėja valstybių pranešimus-ataskaitas apie pakto nuostatų įgyvendimą, tarpvalstybinius skundus
dėl pakte įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų, individualias peticijas.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 1950 m. ir jos protokolai, Europos socialinės
chartijos bruožai ( 1961/1996m. ), Europos pagrindinių teisių chartija ( 2000m. )
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. ET priimta 1950 ir įsigaliojusi 1953m.L-va ją
ratifikavo 1995 04 27, ji įsigaliojo 1995 06 20. Šiuo metu K-ją papildo 12 protokolų. Teisės doktrinoje ypač daug ginčų dėl
EŽTK santykio su kitais konstitucinės teisės šaltiniais. L-je ji yra svarbi teisės sudedamoji dalis. LR K-jos ir EŽTK tekstų
lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą apie šių aktų turinio artumą. K-ja įtvirtina žmogaus teisių garantijas šalies, o
konvencija- tarptautiniu lygiu. Konvencijoje numatytos tokios žmogaus teisės, kaip teisė į gyvybę, kankinimų, nežmoniško
ar orumą žeminančio elgesio ir baudimo draudimas; vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; teisė į laisvę ir saugumą;
teisė į teisingą bylos nagrinėjimą;; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; minties, sąžinės ir religijos laisvė;
saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijų laisvė; asmens diskriminacijos uždraudimas; reglamentuojama galimybė
valstybėms riboti kai kurias asmens teises ir laisves karo ar nepaprastosios padėties atveju; draudžiama piktnaudžiauti
teisėmis.
Didelę Konvencjos straipsnių dalį sudaro nuostatos, skirtos EŽT teismui. K-ją šiuo metu papildo 12 protokolų. Kai kuriuose
iš jų taip pat formuluojamos kai kurios teisės.
- 1 prot.-teisė į nuosavybę; tesė į mokslą; teisė į laisvus rinkumus
- 4 prot-laisvės atėmimo draudimas sutartinių prievolių nevykdymo atveju; judėjimo laisvė; piliečių išsiuntimo iš
savo šalies draudimas ir teisė sugrįžti į savo šalį; draudimas kolektyviai išsiųsti užsieniečius
- 6 Prot-skirtas mirties bausmės panaikinimui
 - 7 prot-formuluojamos tokios asmens teisės, kaip kiekvieno asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė apskųsti
kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę; teisė į žalos atlyginimą dėl klaidingo nuosprendžio; teisė nebūti dukart
teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą; sutuoktinių lygybė civilinės teisės pobūdžio teisių atžvilgiu bei savo
vaikų atžvilgiu
- 12 prot.skirtas asmens diskriminacijos uždraudimui. Jame nurodoma, kad naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta
teise yra užtikrinamas be jokios diskr.dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kt.pažiūrų,
tautinės ar socialinės kilmės; priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties, niekas negali
būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu paminėtu pagrindu.
Europos socialinės chartija. Europos pagrindinių teisių chartija. Socialinės, ekonominės teisės yra plačiai reglamentuotos
Europos socialinėje chartijoje ir Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje. Ją Lietuva ratifikavo 2001 metais, taip pat ir
Europos sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Europos socialinė chartija papildo Europos žmogaus teisių konvenciją,
garantuojančią politines ir pilietines teises. Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje be teisių, reglamentuotų pirmoje
Socialinėje chartijoje, papildomai įrašytos kai kurios socialinės ekonominės teisės bei perkeltos pirmosios chartijos
protokolų nuostatos. Pataisyta Europos socialinė chartija reglamentuoja 31 socialinę teisę. Valstybė gali tapti socialinės
chartijos dalyve, priėmusi įsipareigojimus laikytis tam tikro chartijoje nustatyto teisių minimumo. Lietuva įsipareigojo
laikytis šios chartijos II dalies 1-11 straipsnių. Chartijoje priimtų įsipareigojimų vykdymas kontroliuojamas valstybėms
kartą per dvejus metus siunčiant Europos Tarybos generaliniam Sekretoriui pranešimą. Dėl socialinėje chartijoje įtvirtintų
teisių pažeidimų nepriimamos individualios asmenų peticijos. EŽTT tokių skundų nesprendžia. Taigi nors socialinės
chartijos kontrolės mechanizmas nėra toks efektyvus, kaip Europos žmogaus teisių konvencijos, tačiau prisijungimas prie
šios svarbios tarptautinės sutarties turėtų veiksmingai įtakoti Lietuvos socialinių ekonominių teisių katalogo plėtimą ir
tinkamą įgyvendinimą.
5. Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė”,
IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas”, taip pat galima prisikirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skirsniuose.
Žmogaus teisės nėra išdėstytos Konstitucijos pradžioje. Konstitucija pradedama pirmu skirsniu apie Lietuvos valstybę, tai
galėjo nulemti atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės kaip atsikuriančios nepriklausomybės
garanto vaidmenį. I skirsnyje reglamentuojami kai kurie žmogaus teisių įgyvendinimo principai, pvz kad kiekvienas savo
teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Ganėtinai dažnai kitų valstybių Konstitucijose pirmieji skirsniai yra skirti
žmogaus teisėms, pvz Vokietijos, Italijos. Reglamentuojant žmogaus teises LR Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai :
pilietis, asmuo, žmogus, lietuvis. Kai kur piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas. Konstitucijos normos,
reglamentuodamos tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galėjo straipsniuose numatyti ir bendras sąlygas,
kai tos teisės gali būti ribojamos. Kai kur minimos tokios sąlygos, pvz kalbant apie nuosavybės neliečiamumą, tačiau
paminėtos ne visos. Tai, kad LR Konstitucijoje vengiama blanketinių formuluočių, gali būti vertinama kaip Konstitucijos
teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju, jei pavyktų konkrečiaii įvardyti visus apribojimus, tačiau tai padaryti nelengva.
Nagrinėjant žmogaus teises svarbu ir jų tiesioginio taikymo principas, kuri galioja visoms teisėms ir laisvėms. Svarbus
principas yra tas, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, gali kreiptis į teismą. Svarbu nepamiršti, kad
žmogaus teisės detalizuojamos kituose įstatymuose.
Samprata. Konstitucinės teisės ir laisvės gali būti interpretuojamos atsižvelgiant į 18 str. formuluojamą doktrininį principą,
kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos tekstas nėra baigtinis tesių sąrašas. 18 strp LRKT nutarimu –
pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. LRKT konstatavo, kad
prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo
srityse. Jos sudaro atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės. Teises turi kiekvienas žmogus.
Konstitucinė nuostata dėl prigimtinio teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena esminių LR denmokratinėje konstitucinėje
santvarkoje. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.
6. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį.
• Pilietinės teisės :
Teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti
pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos
pradžios ir pabaigos kriterijais. CK sakoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta
jam mirus. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstama pirmas savarankiškas naujagimio kvėpavimas. Žmogaus mirties
klausimus reglamentuoja ne tik CK, bet ir spec.Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Mirties laikas yra
momentas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba nustatoma žmogaus smegenų mirtis
( Smegenų mirties faktą nustato gydytojų konsiliumas).
Problemos :
- Abortai. Teisinis teisės į gyvybę reguliavimas susijęs su abortų problema. Europos žmogaus teisių k-jos
jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė ginama nuo gimimo momento, o abortai yra
priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą.
- Dirbtinis apvaisinimas. Žmogaus gyvybės pradžia-viena sudėtingiausių teisės problemų, ypač išvysčius dirbtinio
apvaisinimo technologijas.
 - Klonavimas. Teorinė žmogaus klonavimo galimybė taip pat sukelia daug ginčų. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir
biomedicinos k-je formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už mokslo
interesus. Žmogaus klonuoti negalima.
- Transplantacija. . Su teise į gyvybę siejasi ir žmogaus organų transplantacijos problemos. Transplantacija gali būti
vykdoma paimant audinius ar organus iš gyvo ar iš mirusiojo.
- Eutanazija. Su teisės į gyvybę reglamentavimu siejasi ir eutanazijos problema. Šiuo metu tik labai nedaugelyje
valstybių ši problema yra teisiškai reglamentuota. Lietuvos įstatymai šiuo metu eutanazijos nenumato.
- Mirties bausmė. Europos žmogaus teisių k-jos 6 protokolas darudžia mirties bausmę. 1998 12 21 Seimas mirties
bausmę panaikino.
Teisė į asmens laisvės neliečiamumą. Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas
suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatę
įstatymai. Prezidentas, S-mo nariai, MP ir ministrai, teisėjai naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis (S-
mo narys, be S-mo sutikimo, negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė). Europos žmogaus teisių k-je sakoma, kad
niekam negali būti atimta laisvė, kitaip kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:
- kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo.
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant
jį padarius nusikaltimą
- kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai
suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;
- kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas, psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai,
narkomanai ar valkatos;
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas jo
deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.
Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo laltinamas, kiekvienas
sulaikytasis ar suimtasis turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kiekvienas asmuo, kuriam atimta
laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo
teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti, kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar
kalinimo auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.
Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip :
- draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žriauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
- Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Atlikti
intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmeniui sutikus.
- Su šia teise sietina ir asmens teisė gimti ir mirti pagarboje.
- Asmens orumo neliečiamumo principas glaudžiai siejasi ir su priverstinio gydymo draudimu.
- Visuomenės informavimo įstatyme numatyti tam tikri draudimai ir apribojimai, siekiant nepažeisti asmens teisių,
apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą
žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą.
- Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku.
2000 m.priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į Europos Tarybos Žmogaus
teisių ir biomedicinos konvenciją. Joje formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni
už išimtinius visuomenės ir mokslo interesus, valstybės turi ginti visų žmonių orumą bei tapatybę ir užtikrinti pagarbą, be
išimties kiekvieno asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir medicinos mokslus.
Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai
telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti
renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. CK numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą,
ji apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu.
Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad informacija apie viešo asmens (valstybės politikų, tarnautojų ir
kt.)privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio
asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina
demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant
užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų
teisėms ir laisvėms apsaugoti. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo
sprendimu. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens
duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu, nustato fizinių asmenų kaip duomenų subjektų teises, šių teisių
apsaugos tvarką. Nemaža dalis informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kaupiama sveikatos priežiūros tikslais. Visa
informacija turi būti konfidenciali net ir po paciento mirties.
Teisė į nuosavybės neliečiamumą. K-je nurodyta, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo
nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Nuosavybės neliečiamumas tai savininko, kaip subjektinių
teisių į turtą turėtojo, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti
nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau nepaneigiama galimybė įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka
nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.
Asmens būsto neliečiamumas.Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į bustą neleidžiama kitaip, kaip tik
teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti
žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Saviraiškos laisvė. Tai laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją
bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia teise siejasi ir masinės informacijos cenzūros draudimas ir
draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. Ši laisvė gali būti ribojama tik:
1.įstatymu ir
2.jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei
santvarkai.
Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato
įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini L-vos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai,
konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir
nusikaltimams, konfidencialiai informacijai atskleisti, žmonių sveikatai bei dorovei, taip pat jų privačiam gyvenimui,
orumui ir teisėms apsaugoti. Neskelbtina informacija, tai informacija, kuria:
- raginama prievarta keisti LR konstitucinę santvarką
- skatinama kėsintis į LR suverenumą, jos teritorijos vientisumą;
- kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;
- platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės
paslaugos, seksualiniai iškrypimai;
- propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
- Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, smeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
- Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios
nešališkumui.
- draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent atsižvelgiant į asmens einamas
pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią
informaciją žinoti.
Lygiateisiškumas. K-je nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės inst.ar pareigūnams visi asmenys lygūs:
žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lygiateisiškumo priešingoji pusė-diskriminacija; jos draudimas ir užtikrina lygiateisiškumo
įgyvendinimą.
Pilietinėms teisėms teisėms taip pat priskiriamos itin svarbios procesinės teisės : habeas corpus, nekaltumo prezumpcija,
teisė į gynybą, advokatą, negalima bausti už tą patį nusikaltimą dukart ir tt.

• Politinės teisės ir laisvės :

Politinės teisės, kaip ir pilietinės, kartais yra apibūdinamos kaip negatyvios, nes valstybė jų atžvilgiu turi susilaikyti nuo
varžymo ir neturi pozityvios pareigos. Politinėms teisėms galėtume priskirti K-je deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo
šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus( apima rinkimų teisę, teisę inicijuoti referndumą, piliečių įstatymų
iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti, teisę vienytis į politines
partijas).
Prie politinių teisių priskirtina ir K-je įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat ir
teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Politinėms teisėms galima priskirti ir K-je įvardytą kiekvieno
piliečio teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į L-vos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą,
konstitucinę santvarką.
K-je numatyta peticijų teisė- tai teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų
visuomenei klausimą. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis LT. Peticijas
nagrinėja peticijų komisijos, sudaromos Seime, V-je, savivaldybių tarybų. Jeigu peticija pripažinta tenkintina, tai pagal joje
išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba sudaryta darbo grupė tokiam
projektui parengti.
• Ekonominės, socialinės, kultūrinės teisės
Šios teisės yra ganėtinai plačiai reglamentuotos tokiuose Europos tarybos dokumentuose kaip Europos socialinė chartija ir
Pataisyta Europos Socialinė chartija; 2001 metais Seimas ją ratifikavo. Ši chartija garantuoja 31 teisę. Valstybė tampa
Europos socialinės chartijos nare, priėmusi įsipareigojimus laikytis tam tikro chartijoje numatyto teisių minimumo. Lietuva
įsipareigojo laikytis šios chartijos II dalies 1-11 straipsnių. Prisijungimas prie šios svarbios tarptautinės sutarties turėtų
veiksmingai įtakoti Lietuvos socialinių ekonominių teisių katalogo plėtimą ir tinkamą įgyvendinimą.
Teisė į darbą.Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo
sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priverčiamas darbas yra draudžiamas.
Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje sakoma, kad siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į
darbą, valstybės įsipareigoja: pripažinti vienu iš pagrindinių davo tikslų ir pareigų siekti ir išlaikyti kuo didesnį ir pastovesnį
užimtumą, kad ateityje būtų pasiektas visiškas užimtumas; veiksmingai ginti darbuotojo teisę užsidirbti pragyvenimui
darbu, kurį jis laisvai pasirenka; sukurti tarnybas, teikiančias visiems darbuotojams nemokamas paslaugas įsidarbinimo
klausimais, arba palaikyti jų veiklą; organizuoti arba plėtoti atitinkamą profesinį orientavimą, mokymą ir perkvalifikavimą.
Teisė į socialinę apsaugą.Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,
ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Socialinė apsauga, tai įstatymais nustatyta
socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais
atvejais dėl senatvės, invalidumo (negalios), mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir
kt.šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš
darbo arba kitokių pajamų. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas-patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti
žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas, kai žmogus nepajėgia pats to padaryti.
Teisė į sveikatos priežiūrą. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui
susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką;
valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; valstybėje kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo
kenksmingų poveikių.. Teisę į sveikatos apsaugą reglamentuoja ir Pataisyta Europos socialinė chartija, joje sakoma, kad
siekdamos garantuoti veiksmingą teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimą, šalys įsipareigoja tiesiogiai ar
bendradarbiaudamos su valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis imtis reikiamų priemonių, skirtų: kiek įmanoma
pašalinti ligų priežastis; teikti konsultacijas ir rūpintis sveko gyvenimo būdo propagandai skirtomis švietimo priemonėmis
bei skatinti asmeninę atsakomybę už savo sveikatą; užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kt.ligoms, taip pat
nelaimingiems atsitikimams.
Kultūrinės teisės. K-je ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių
apsaugai. Piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą,
labdarą, savitarpio pagalbą, valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą. Asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms,
turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi, valstybė remia
kultūrą ir mokslą, rūpinasi L-vos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir
materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba. Viena svarbiausių kultūrinių
teisių-teisė į mokslą. Asmenims iki 16 m.mokslas privalomas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno
žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas
mokslas.

7. Atskirų subjektų teisės.

Vaikų teisės ir jų apsauga. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Vaikų teisės : vaikų sveikata, vaikystės apsauga, apsauga
nuo darbo. Vaikų teisių apsauga rūpinasi vaikų teisių apsaugos kontrolierius :
Vaiko teisių apsaugos kontrolierius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Seimo
priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės
nutarimais, kitais teisės aktais, taip pat šiuo įstatymu.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pagrindinis tikslas skirtas vaiko teisių apsaugos kontrolieiriaus institucijai.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įgaliojimai platesni nei Seimo kontrolieriaus. Svarbu tai, kad gali kreiptis ir fiziniai, ir
juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso. Formuluojami kiek kitoki reikalavimai nei kitiems
kontrolieriams : neoriekaištinga reputacija, auštasis teisinis išsilavinimas, tačiau nereikalaujama specialaus darbo stažo.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierius turi ir savo pavaduotoją, tuo tarpu kiti kontrolieriai neturi. Įdomu ir tai, kad Vaiko teisių
apsaugos kontrolierius negali būti skiriamas daugiau nei dviem kadencijoms iš eilės, tokie ribojimai nenumatomi kitiems
kontrolieriams. Į vaiko teisių apsaugos kontrolierių galima kreiptis praėjus ne daugiau kaip trims metams nuo skundžiamų
veiksmų – tai ilgiausias skundo padavimo terminas.
Eidamas pareigas kontrolierius yra nepriklausomas. Jis tiria fizinių ir juridinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio
asmens statuso veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, kontroliuoja institucijų, susijusių su
vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, veiklą, siūlo Seimo ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti LR įstatymų ir kitų
teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, per visuomenės informavimo priemones teikia informaciją apie
vaiko teisių apsaugą. Vaiko teisių kontrolierius atlikdamas savo pareigas turi įvairių teisių, pvz, savo iniciatyva pradėti
tyrimą, susipažinti su teisme išnagrinėtomis bylomis, susijusiomis su vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Išnagrinėjęs
skundą, priima vieną iš sprendimų, pvz, perduoti skundą kitai institucijai, pareikšti ieškinį teisme, įspėti asmenis,
pažeidusius vaiko teises ir teisėtus interesus ir pan.
Tautinių mažumų teisės. Tai kolektyvinė teisė arba solidarumo. Šioms teisėms skiriama ypač daug dėmesio. Tai piliečių
tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio
pagalbą, valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą ir asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms turi teisę puoselėti
savo kalbą, kultūrą ir papročius ( tai reglamentuojama Konstitucijoje ), teisė į tautinių mažumų kultūrinio identiteto
išsaugojimą.
8. Asmens konstitucinės pareigos.
Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti.
Konstitucijos 28 strp. Formuluojamas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas. Jame
nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LRK ir įstatymų,
nevaržyti kutų žmonių teisių ir laisvių. LRK įvardytos tokios pareigos :
tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti
vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą
asmenims iki 16 metų pareiga mokytis
asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių
kiekvieno pareiga ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo
piliečių pareiga atlikti karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucijose ir konstitucinėje doktrinoje neskiriama daug dėmesio. Kai kuriose
kitose konstitucijose formuluojama pareiga mokėti mokesčius, pvz Italijoje. Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose
žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio.
9. Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina.
Kai kurios žmogaus teisės, pvz teisė į gyvybę yra absoliučios, kitas galima riboti. Žmogaus teisių ribojimų pagrįstumo
sąlygos :
- yra teisėti ( turi būti nustatomi įstatymu )
- būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje ( ribojimo tikslai ir paskirtis )
- yra proporcingi ( ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui )
Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje arba pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. KT pabrėžė, kad
asmens teisių ir laisvių ribojimas yra vienas iš interesų derinimo būdų. Lietuvos konstitucinėje teisėje galima išskirti tokius
žmogaus teisių ribojimo atvejus : a) jomis piktnaudžiaujama, b) naudojimasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai
tvarkai, konstitucinei santvarkai ar kitoms visuomeninėms vertybėms, c) tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso,
d)karo ar nepaprastosios padėties metu. Taigi pagrindiniai asmens konstitucinių teisių ribojimų kriterijai : a) pagrindinių
teisių apsaugos būtinybė, b) demokratinės visuomeninės vertybės
Nepaprastoji padėtis skelbiama, kai valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai, visuomenės rimčiai. Karo padėtis –
ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar grėsmės atveju. Esant šioms padėtis
gali būti ribojamos kai kurios teisės, pvz privataus gyvenimo neliečiamybė, asmens būsto neliečiamybė ir pan.
10. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdai ir garantijos, jų sistema. Žmogaus teisių gynimo būdai
Lietuvoje. Teisminė gynyba.
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra
užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijos gali būti teisinės ir neteisinės. Neteisinės – valstybės
forma, politinis režimas, valdžių padalijimo principas ir tt. Teisinės garantijas galima suskirstyti į materialines, procesines
ir institucines. Materialinės – tai Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės. Procesinės –
Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurios teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą, peticijų teisė. Institucinės
garantijos – tai institucijos, kurioms yra paskirta žmogaus teisių gynyba. Žmogau teisių garantijas galima skirti į
nacionalines ir tarptautines.
Žmogaus teisių gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba.
Kiekvienas gali savo teises ginti remdamasis Konstitucija. KT taip pat gali būti traktuojamas kaip žmogaus teisių apsaugos
institucija – LRKT nutarimuose atskleidžiami Konstitucijoje įtvirtintų teisių aspektai. LRKT yra svarbus konstitucinių
žmogaus teisių garantas.
Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos :
Seimo kontrolieriai.
Seimo kontrolieriaus skyrimo tvarka.
Seimo kontrolierius –Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, ginantis žmogaus teises ir laisves, tiriantis pareiškėjų skundus
dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo bei siekiantis gerinti viešąjį administravimą.
Seimo kontrolieriui keliami reikalavimai : Seimo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos
Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir ne
mažesnį kaip 10 metų teisinio ar teisinio pedagoginio darbo stažą.
Seimo kontrolierių skyrimas :
Seimo Pirmininko teikimu Seimas skiria 5 Seimo kontrolierius penkerių metų kadencijai, iš kurių 2 skiria Seimo
kontrolierius valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti ir 3 Seimo kontrolierius apskričių viršininkų
administracijų bei savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti.
Jei Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta kadencijai nepasibaigus, Seimas skiria naują Seimo kontrolierių.
Paskirtasis Seimo kontrolierius turi prisiekti Seimo pirmininkui Seimo posėdyje. Priesaikos tekstą pasirašo ir tekstas
saugomas Seime.
Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas; turi eiti pareigas tol, kol į jo vietą paskiriamas naujas kontrolierius. Sprendimą priima
Seimas Seimo pirmininko teikimu.
2) jis atsistatydina; turi eiti pareigas tol, kol į jo vietą paskiriamas naujas kontrolierius. Sprendimą priima Seimas Seimo
pirmininko teikimu.
3) jis miršta;
4) nedirba dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių,
jei įstatymų nenustatyta, kad dėl tam tikros ligos pareigos paliekamos ilgesnį laiką, arba kai Seimo kontrolierius pagal
medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti pareigų; Sprendimą priima Seimas Seimo pirmininko
teikimu. Klausimas sprendžiamas tik tada, kai yra gydytojų komisijos išvada.
5) dėl jo įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis;
6) daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo.
Seimo kontrolierių teisinis statusas.
Seimo kontrolieriaus pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis renkamomis ar skiriamomis pareigomis valstybės ir
savivaldybių institucijose ir įstaigose, taip pat su darbu juridiniuose asmenyse. Seimo kontrolierius negali gauti kito
atlyginimo, išskyrus jam nustatytą pagal einamas pareigas ir užmokestį už mokslinį bei pedagoginį darbą aukštosiose
mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą bei autorinį
atlyginimą už kūrybinį darbą.
Pareigos :
1. Seimo kontrolieriai kasmet iki kovo 15 dienos raštu pateikia Seimui praėjusių kalendorinių metų veiklos ataskaitą. Ji
nagrinėjama Seime. Visa ataskaita turi būti paskelbta Seimo kontrolierių įstaigos interneto tinklalapyje.
2. Seimo kontrolieriai apie savo veiklą periodiškai skelbia visuomenės informavimo priemonėse.
3. Pareiga saugoti valstybės, profesines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis ar duomenis
Seimo kontrolieriai ir kitiSeimo kontrolierių įstaigos darbuotojai privalo išsaugoti valstybės, tarnybos, komercines ar banko
paslaptis bei įstatymų saugomus asmens duomenis, kuriuos sužinojo eidami pareigas.
Seimo kontrolieriaus teisės :
1. Seimo kontrolierius, vykdydamas savo pareigas, turi teisę įvairias įstatymo numatytas teises, pvz
1) reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms atlikti ir su jais susipažinti
2) pateikęs tarnybinį pažymėjimą įeiti į institucijų ir įstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų) patalpas.
3) reikalauti, kad pareigūnai, kurių veikla tiriama, pasiaiškintų raštu ar žodžiu;
4) apklausti pareigūnus ir kitus asmenis;
5) dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų posėdžiuose, kai svarstomi klausimai,
susiję su Seimo kontrolierių veikla ar Seimo kontrolieriaus tiriamu dalyku;
6) pasitelkti įvairių įstaigų ir institucijų pareigūnus.
7) informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigas apie šiurkščius įstatymų pažeidimus arba teisės
aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas;
8) siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti
norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves;
9) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl trukdymo Seimo kontrolieriui įgyvendinti jam suteiktas teises;
10) kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar
Vyriausybės nutarimą;
11) siūlyti Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams;
12) perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, kai aptinkami nusikalstamos veikos požymiai;
13) kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų;
ir kitas.
2. Kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų Seimo kontrolierius
gali per vieną mėnesį nuo pažymos surašymo.
Seimo kontrolierių darbo apmokėjimas ir socialinės garantijos:
1. Seimo kontrolierių darbo užmokesčio dydį ir apmokėjimo sąlygas nustato Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės
pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.
2. Seimo kontrolieriai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.
3. Seimo kontrolieriui kasmet suteikiamos 28 kalendorinių dienų atostogos. Seimo kontrolieriui, turinčiam didesnį kaip 5
metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kiekvienų paskesnių 3 metų tarnybos stažą suteikiamos papildomos 3
kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 42 kalendorinės
dienos.
4. Pasibaigus Seimo kontrolieriaus įgaliojimų laikui, jam išmokama išeitinė išmoka. Šios išmokos mokamos iš Seimo
kontrolierių įstaigai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Atleidus Seimo kontrolierių paties prašymu ar kai dėl jo įsiteisėja
apkaltinamasis teismo nuosprendis, ar kai daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo, išeitinė išmoka
nemokama.
5.Pasibaigus įgaliojimų laikui,išskyrus atvejus, kai dėl Seimo kontrolieriaus įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis ar
kai daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo, Seimo kontrolierius turi teisę Valstybės tarnybos
įstatymo nustatyta tvarka grįžti į ankstesnį darbą.
Seimo kontrolierių pagrindinės veiklos kryptys. Pareigūnų piknaudžiavimo ir biurokratizmo samprata.
LRK 73 str. nustatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės, savivaldybių pareigūnų ( išskyrus teisėjus ) piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Šio konstitucijos straipsnio trečioje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir
kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas. Toks konstitucinis reguliavimas lėmė, kad yra ne
vienas, o keli Seimo kontrolieriai, yra ir kitos kontrolės institucijos. Konstitucijoje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta
konrečiai :
Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo
kontrolieriai. Taigi jų įgaliojimai neapima teisių pažeidimų kitose srityse. Todėl buvo įsteigtos ir kitos kontrolės institucijos.
Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų
piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių.
Seimo kontrolierių veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves,
prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms.
Seimo kontrolierių tiriami skundai :
1. Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų
žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje.
2. Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios
institucijos), valstybės kontrolieriaus ir KT bei kitų teismų teisėjų veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų)
veiklos.
3. Seimo kontrolieriai taip pat netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir
pagrįstumo, tačiau tiria skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir
laisves.
4. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl darbo teisinių santykių, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių
ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.
Piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne pagal įstatymus bei
kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų (naudojimosi tarnybine padėtimi,keršto,
pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar
savavaliaujama.
Biurokratizmas – tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų
formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus
ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai
pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai
nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai.
Seimo kontrolierių piliečių skundų nagrinėjimo tvarka.
Pareiškėjas turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, jei mano, kad tuo
buvo pažeistos jo teisės ir laisvės. Skundai paprastai paduodami raštu. Pareiškėjų kreipimaisi žodžiu ar raštu, kuriuose
neskundžiami pareigūnai, o prašoma paaiškinti, suteikti kitą informaciją ar pageidaujamus dokumentus ir t. t., nelaikomi
skundais.
Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo
priėmimo. Anoniminiai skundai netiriami.
Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti
skundą, apie tai informuodamas pareiškėją, jei:
1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;
2) skundas paduotas praėjus nustatytam terminui;
3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai;
4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;
5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;
6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje.
Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais,
kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo
klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.
Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama
naujų faktų.
Jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, taip pat jeigu skundo tekstas yra
neįskaitomas, jis netiriamas.
Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti. Seimo kontrolierius gali
pradėti tyrimą savo iniciatyva.Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos,
išskyrus atvejus, kai dėl skunde nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio
pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią laiką.
Nagrinėdamas skundą, Seimo kontrolieriusturi teisę kreiptis į pareigūną, kurio veikla nagrinėjama, prašydamas šį
pasiaiškinti per nustatytą terminą. Jeigu pasiaiškinimas nepateikiamas, Seimo kontrolierius turi teisę kreiptis į aukštesnįjį
pareigūną (kolegialią instituciją) ir šis privalo užtikrinti, kad pasiaiškinimas būtų pateiktas arba pats paaiškinti per Seimo
kontrolieriaus nustatytą terminą.
Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą. Pažymoje nurodoma tyrimo metu nustatytos
aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo Seimo kontrolierius. Seimo
kontrolieriaus pažyma pateikiama pareiškėjui. Pažyma taip pat gali būti pateikiama institucijos ar įstaigos, kurioje buvo
atliekamas tyrimas, vadovui ar pareigūnui, kurio veiksmai buvo tiriami, o prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą
institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat kitoms institucijoms ar įstaigoms.Tais atvejais, kai pažymoje yra informacijos, kuri
pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, komercinė ar banko paslaptis, arba įstatymų saugomi asmens duomenys, pateikiama
ne visa pažyma.
Ataskaita. Skundai, kurių pagrindu buvo atlikti pareigūnų veiklos tyrimai ir priimti atitinkami sprendimai sudarė daugiau
nei ¾, pusė iš jų pripažinti pagrįstais. Pirmą kartą susilygino pagrįstų ir nepagrįstų skundų skaičius, kas leidžia teigti, jog
pagerėjo pareigūnų darbo kokybė. Išnagrinėta trisdešimt skundų, kurie pradėti pačių kontrolierių iniciatyva, iš kurių 23
atvejais pasitvirtino. Iš visų valstybės institucijų daugiausia skundžiami policijos ir pataisos namų pareigūnai.
Seimo kontrolieriaus sprendimo teisinė galia.
Baigęs tirti skundą, Seimo kontrolierius surašo pažymą : joje išdėstomos tiriant išaiškintos aplinkybės, surinkti įrodymai, o
svarbiausia – pateikiamas juridinis pareigūnų veiklos vertinimas.
Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą. Per 2004 metus priimta 1300 sprendimų.
1) pripažinti skundą pagrįstu;
2) atmesti skundą;
3) nutraukti skundo tyrimą.
Sprendime gali būti nurodoma, perduoti medžiagą tardymo organams, jei aptinkama nusikaltimo pėdsakų, pareiškti ieškinį
teisme dėl pareigūnų atleidimo iš užimamų pareigų, siūlyti panaikinti įstatymams ar kitiems teisės aktams prieštaraujančius
sprendimus ar priimti sprendimus, kurie nebuvo priimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, atkreipti pareigūnų dėmesį į
pažeidimus darbe, siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti šie pažeidimai. Dažniausiai per pastaruosius metus buvo
atkreiptas atsakingų pareigūnų dėmesys į padarytus pažeidimus.
Seimo kontrolierių sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Jie gali būti adresuojami kolegialiai institucijai, tikrinamos
įstaigos vadovui, aukštesniajai institucijai. Kartais siūloma įstatymuose nustatyti, kad kontrolierių sprendimai yra privalomi.
Toks siūlymas motyvuojamas tuo, kad Lietuvoje yra tokia padėtis, kad rekomendacinio pobūdžio sprendimai, nors ir būtų
teisiškai motyvuoti, vykdomi labai nenoriai. Tačiau neaišku, ar nustačius, jog kontrolierių sprendimai yra privalomi, padėtis
pagerėtų. Mat Seimo kontrolierių sprendimai, būdami rekomendacinio pobūdžio, tiesiogiai negali sukelti jokių neigiamų
teisinių padarinių ir todėl seimo kontrolieriai negali būti įtraukti į teisminį bylų nagrinėjimą kaip suinteresuoti asmenys ar
atsakovai. Seimo kontrolieriai šiuo metu gali patys spręsti, kada ir dėl kokių pažeidimų tikslinga kreiptis į teismą, kad būtų
apgintos piliečių teisės.
Seimo kontrolieriaus sprendimas negali būti vertinamas kaip paskutinė valstybės vidaus teisinės gynybos priemonė, nes
pagal galiojančius įstatymus kiekvieno pareigūno veiksmai, pažeidžiantys piliečio teises, gali būti apskundžiami teismui.
Teismas ir yra institucija, priimanti galutinį sprendimą. Taigi Seimo kontrolieriaus sprendimas yra rekomendacinio
pobūdžio ir neatima iš skundą padavusio asmens galimybės kreiptis į teismą.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius bei lygių galimybių kontrolierius.
Lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų
žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos,
įsitikinimų ir kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose numatytų pagrindų.
Lygių galimybių pažeidimas – tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar
etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
Veiklos kryptys :
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme pirmą kartą Lietuvos įstatymuose formuluojamos diskriminacijos ir seksualinio
priekabiavimo sąvokos.
Diskriminacija – tai aktyvus ar pasyvus elgesys, kuriuo išreikštas pažeminimas, paniekinimas, teisių apribojimas ar
privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus : speciali moterų apsauga nėštumo, gimdymo, vaiko žindymo metu,
skirtingas moterų ir vyrų pensinis amžius, tik vyrams taikoma karinė prievolė, tam tikri darbai, kuriuos gali atlikti tik
konkrečios lyties atstovas.
Seksualinis priekaviavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas, seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su
kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Skelbiama ir diskriminuojančio skelbimo sąvoka. Ypač
aktualu moterų ir vyrų lygybė darbo santykiuose, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijose.
Lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka lygių galimybių kontrolierius Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo
nustatyta tvarka
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisiniai pagrindai
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu,
Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba
savo veiklą grindžia teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais.
Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija ir įgaliojimai platesni nei Seimo kontrolieriaus, nes jie tiria įstatymų
pažeidimus ne tik valstybės valdymo ir savivaldos srityse. Jie gali nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, skirti
administracines nuobaudas. Gali kreiptis ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.
Kompetencija. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius teikia išvadas dėl šio įstatymo įgyvendinimo, taip pat pasiūlymus Lietuvos
Respublikos valdžios ir valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius negali eiti jokių kitų pareigų valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat
dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius negali gauti kito atlyginimo, išskyrus nustatytąjį pagal einamas pareigas bei
užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą
Priedai ar premijos moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui nemokami.
Tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Europos žmogaus teisių teismas. Žmogaus teisių garantijas galima išskirti į
nacionalines ir tarptautines. Iš tarptautinių ypač svarbus Europos žmogaus teisių teismas.
 7.Vaiko teisių kontrolieriaus veiklos teisinis pagrindas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos principai – teisėtumo, nešališkumo, viešumo, vaiko teisių ir jo teisėtų i
prioritetiškumo bei nepriklausomumo priimant sprendimus. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, eidamas tarn
pareigas, yra nepriklausomas nuo valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institu
piliečių ir vadovaujasi tik įstatymais. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius: tiria fizinių ir juridinių asmenų skund
valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių a
įmonių, ne-
turinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko te
jo teisėti interesai, kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Sei-
mo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teis
teisėtų interesų apsauga, nuostatos Lietuvoje; prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko
teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veikla, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo
interesai; siūlo Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir
kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą; vadovauja Vaiko teisių apsaugos kontrol
įstaigai; per visuomenės informavimo priemones teikia informaciją visuomenei apie vaiko teisių ir jo teisėtų interesų a
Lietuvos Respublikoje. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, priima Viena iš šių sprendimų: p
skundą kitai institucijai; pareikšti ieškinį teisme; aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitink
institucijoms; įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus; įstaigai, įregistravusiai instituciją, susij
vaiko teisių apsauga,
kuri savo veikla pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus, arba institucijos steigėjui teikti siūlymą sv
klausimą dėl institucijos tolesnės veiklos tikslingumo; siūlyti tikrinamų institucijų ar jų aukštesniųjų institucijų vad
kad jie skirtų drausmines nuobaudas asmenims, kaltiems dėl vaiko teisės ar jo teisėtus interesus ginančių įstatymų
teisės aktų pažeidimų; ir kt.

Seimo kontrolieriai Lygių galimybių Vaiko teisių

kontrolieriai kontrolieriai
Kiek yra kontrolierių? 5 kontrolieriai
Keliems metams 5 metams
skiriami?
 Kokia jų kompetencija? Seimo Seimo kontrolieriai tiria
piliečių skundus dėl valdžios,
valdymo, savivaldos, karinių
bei joms prilygintų institucijų
pareigūnų piktnaudžiavimo ir
biurokratizmo.Karinėms
institucijoms prilyginamos
Krašto apsaugos ministerija,
Vidaus reikalų ministerija,
Valstybės saugumo
Departamentas ir jiems pavaldžios
institucijos.
Moterų ir vyrų tiria fizinių ir juridinių asmenų
lygių galimybių skundus dėl valstybės ir
kontrolieriaus savivaldybių institucijų ar
institucija gali įstaigų ir jų pareigūnų,
nagrinėti nevalstybinių institucijų bei
administracinių kitų fizinių ir juridinių asmenų,
teisės pažeidimų įmonių, neturinčių juridinio
bylas ir skirti asmens teisių, veiksmų ar
administracines neveikimo, dėl kurių
nuobaudas; pažeidžiamos ar gali būti
į Moterų ir vyrų pažeistos vaiko teisės ar jo
lygių galimybių teisėti interesai, kontroliuoja,
kontrolierius – gali kaip yra įgyvendinamos
kreiptis kiekvienas Lietuvos Respublikos
fizinis ar juridinis Konstitucijos, Seimo
asmuo. ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos
įstatymų
ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko
teisių
ir jo teisėtų interesų apsauga,
nuostatos Lietuvoje;

Kas skiria Seimas Seimas, Seimo Seimas, Seimo

kontrolierius? Pirmininko tekimu Pirmininko tekimu
Apibrėžimas Seimo kontrolierius – Lietuvos
Respublikos Seimo skiriamas
valstybės pareigūnas, ginantis
žmogaus teises ir laisves, tiriantis
pareiškėjų skundus dėl pareigūnų
piktnaudžiavimo ar biurokratizmo
bei siekiantis gerinti viešąjį
administravimą.

8 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ. UŽSIENIEČIŲ TEISINĖ LIETUVOJE

1. Pilietybės sąvoka. Pilietybės instituto raida Lietuvoje. Pilietybės institutas Europos Sąjungoje.
Sąvoka. Pilietybės problema buvo viena tų, kurią Lietuvos valstybei teko spręsti ir 1918 atkūrus nepriklausomybę, ir po 50
metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausių šiuolakinės civilizuotos
valstybės elementų. Pilietybė – viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą
valstybės valdyme. Pilietybė – jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Įgyvendindama savo pilietines
teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant tautos suverenitetą. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų
visas, Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami šalies viduje ir už jos ribų.
Pilietybė – tai visuomeninė-valstybinė vertybė, kurios pasiekimo galimybę būtina užtikrinti kiekvienam žmogui. Pilietybė
teisinėje literatūroje suprantama dviem aspektais :
1. kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe. Tai asmens nuolatinis ryšys su valstybe. Jis
nenutrūksta ir pilieičiui išvykus iš šalies. Tokią gynybą LR užtikrina per savo diplomatines ir konsulines atstovybes
užsienyje. O pavyzdžiui teisinis ryšys su užsieniečiu nutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Taigi nekintamumas laike ir
erdvėje yra pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį ryšį, egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar
nuolatos joje gyvenančių užsieniečių nuo teisinio ryšio su piliečiais. Šio ryšio požymiai :
- gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų
- tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas ( natūralizacijos stažas )
Svarbiausios politinės teisės, ypač tos, kurios susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu, su
valstybinių institutų kūrimu ir valstybinės valdžios funkcijų įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams.
Pilietis įgyja išimtinę teisę valdyti savo valstybę - LR piliečiai turi aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Pilietybė suteikia
asmeniui socialiiai svarbų vaidmenį visuomenėje.
2. kaip konstitucinės teisės institutas. Kaip KT institutas tai yra LR KT normų, reguliuojančių pilietybės santykius,
visuma. Valstybė savarankiškai nustato esminius pilietybės pradus ir šio instituto konkretų turinį.
Pagal LRKT : Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės
kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir
laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys. Konstitucinis
Teismas 1994 04 13 Nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia
valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei
gynyba. Samprata yra įtvirtinta ir 1997m. Europos konvencijoje dėl pilietybės(2 straipsnis).Pilietybė yra nuolatinis,
nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol
asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios
pilietis jis yra, ar už jos ribų, t.y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su
valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta. Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis
(nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar
laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo
teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra,
išlieka. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę
organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei). Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų
garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo Turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje.
Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar
jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti
piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis
ryšys, o būtent teisinis. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas - tai prielaida turėti visas teises ir laisves,
įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik
piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus teisę pateikti sumanymą
keisti ar papildyti LRK, teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą, teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu, teisę
būti teisėjais, teisę stoti į valstybinę tarnybą, teisę reikalauti paskelbti referendumą, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal
Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio
ginkluoto užpuolimo, pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis
ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos
13 straipsnio 1 dalį "Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje". Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais
atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar LR pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. Konstitucijoje taip pat
yra įtvirtintas draudimas išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei - LR pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik
tuo atveju, Jeigu taI numato LR tarptautinė sutartis. 1997m. Europos konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta:
Kiekviena valstybė pagal Savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos valstybės šią teisępripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia
taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe."
2. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdai. Įgimtoji pilietybė. Įgimtosios pilietybės principai. Natūralizacija.
Optavimas. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka. Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas.
LR piliečiais laikomi :
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip
pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena
Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;
3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar
seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;
4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės
įstatymą;
5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.
Pagal LRK 12 straipsnį pilietybės įgyjimo tvarką nustato įstatymas, o įstatyme pilietybės įgijimo tvarka nustatyta 7
straipsnyje.
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:
1) gimus ( filiacija ); vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos
pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir
vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė
Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo
Lietuvos Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti
nustatoma pagal tėvų susitarimą. Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas
buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą. Asmenų
be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos
pilietybę. Tai pagrindinis ir visuotinai pripažįstamas būdas.
2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; Tai naujas ir netradicinis pilietybės įgijimo būdas. Tai susiję su 17
straipsniu :Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Pilietybės išsaugojimas reiškia, kad šiems asmenims
pripažįstama pirmumo teisė į pilietybę ir paprastesnė jos įgijimo tvarka.
3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija); Natūralizacija – tai pilietybės suteikimas įstatymo numatyta
tvarka. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija ( santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas ) ir nešeimyninio pobūdžio
( pilietybės suteikimas užsieniečiui, atvykusiam nuolat gyventi į valstybę.). Šeimyninio pobūdžio : Asmeniui, sudariusiam
santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir pastaruosius septynerius metus bendrai su sutuoktiniu gyvenančiam Lietuvos
Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei asmuo atitinka įstatymo numatytas sąlygas.
Asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais: tremtiniais, politiniais kaliniais ar jų vaikais,
gimusiais tremtyje, – Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei jie susituokę persikelia nuolat gyventi į Lietuvos
Respubliką ir pastaruosius penkerius metus bendrai su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvos
Respublikos teritorijoje ir atitinka šio Įstatymo numatytas sąlygas.
Asmeniui, pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje susituokus su Lietuvos Respublikos piliečiu daugiau kaip vienerius metus,
jei jo sutuoktinis miršta, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama, jam pragyvenus Lietuvos Respublikos
teritorijoje penkerius metus, jei šis asmuo atitinka šio Įstatymo numatytas sąlygas.
(Šiame straipsnyje asmenims nustatyti gyvenimo bendrai su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvos
Respublikos teritorijoje terminai netaikomi asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais iki šio
straipsnio įsigaliojimo. Šiems asmenims yra taikomi 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo)
Nešeimyninio pobūdžio natūralizacija įgijama kai pilietybė suteikiama asmeniui be pilietybės, kai vienos šalies pilietybė
pakeičiama kita.
1. Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos
Respublikai ir atitinka šias sąlygas:
1) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą;
2) prašymo pateikimo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;
3) gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų;
4) turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
5) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
6) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės
įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos
valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.
7) 3. Asmenims, atitinkantiems šiame straipsnyje numatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama
atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Asmenims, sukakusiems 65 metus, I ir II grupių invalidams, taip pat
sergantiems sunkiomis chroninėmis psichikos ligomis, šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimai
netaikomi.
8) 4. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos užsienio valstybių piliečiams, turintiems pabėgėlio statusą Lietuvos
Respublikoje, netaikomos
4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; Optacija – tai laisvas
pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama
pasirinkti, ar tapti naujos valstybės piliečiais. Taigi optavimo atveju pilietybė keičiasi remiantis LR tarptautine sutartimi su
užsienio valstybe.
5) kitais šio Įstatymo numatytais pagrindais. Pirmiausia tai – pilietybės grąžinimas. Tas asmuo turi gyventi Lietuvoje ir
atitikti kitas įstatymo numatytas sąlygas. Kitas atvejis – vaikų pilietybės įgijimas, keičiantis tėvų pilietybei.
1. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems LR
ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant
jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Nuopelnais LR laikytina užsienio valstybės piliečio
ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie LR valstybingumo stiprinimo, LR galios ir jos
autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.
Šio straipsnio 1 dalis netaikoma šio Įstatymo 20 straipsnyje nurodytiems asmenims.
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens
šeimos nariams. Ši nuostata netaikoma pilietybę įgijusio asmens nepilnamečiam vaikui, kuris yra asmuo be pilietybės.
Nepilnamečio vaiko, kuris yra asmuo be pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas sprendžiamas pagal šio
Įstatymo 8 ir 9 straipsnių arba 22 ir 23 straipsnių reikalavimus.
3. Lietuvos Respublikos pilietybės pripažinimas.
Aplinkybės dėl kurių LR pilietybė neteikiama.
13 straipsnis.
Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie:
1) rengėsi, kėsinosi ar padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba
tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai;
 2) rengėsi, kėsinosi ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką;
3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį
nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti
už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė.
13 straipsnis papildomas 4 punktu nuo 2005 m. sausio 1 d.:
4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
4. Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas.
2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; Tai naujas ir netradicinis pilietybės įgijimo būdas. Tai susiję su 17
straipsniu :Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma. Teisė į LR pilietybę neterminuotai išsaugoma :
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
Teisė į pilietybę išsaugojimas reiškia, kad šiems asmenims pripažįstama pirmumo teisė į LR pilietybę ir paprastesnė tos
pilietybės įgijimo tvarka. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į LR pilietybę, pagal jų prašymą gali būti išduoti šią teisę
patvirtinantys dokumentai. Minėti asmenys į LR pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir
grįžta gyventi į LR.
5. Vaikų pilietybė.
Vaikas, gimęs lietuvos piliečių šeimoje pagal kraujo principą įgyja lietuvos pilietybę.
Vaikų pilietybės įgijimas, keičiantis tėvų pilietybei. Jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę arba abu jos
netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, nesukakusių 14 metų, pilietybė. Įtėviai prilyginami tėvams, o įvaikiai – vaikams.
Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti
Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų,
o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos
Respublikos pilietybę vienas iš tėvų. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tapo vienas iš tėvų, tačiau mirė, o kitas lieka
asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo vaiko turimas vienintelis iš tėvų.
Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, nesukakęs
14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis. 14–18 metų vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista tik
remiantis rašytiniu vaikų sutikimu.
6. Pilietybės santykių pasibaigimo pagrindai.
Pagal LRKT : Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, pilietybės klausimų sprendimo tvarką
nustato, kitus pilietybės santykius reguliuoja Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymas.
Pažymėtina, kad absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet
todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu - tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų).
Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas
pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos tęstinumas.
Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t.y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas.
Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti
valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės
suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei
valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti
Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra,
papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje - tam būtina nuolat
gyventi valstybėje ilgesnį laiką kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą.
Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad
piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos
valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe -
jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė
(natūralizacija)- tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe.
Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba
dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.
7. Dvigubos pilietybės institutas.
Dvigubos pilietybės problema. Dviguba pilietybė ( bipatrizmas ) – tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu
metu turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybę. Bipatrizmas yra paplitęs tarptautinėje politikoje reiškinys ir egzistuoja
objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar valstybės jį pripažįsta ar ne. Įtvirtindamos dvigubos pilietybės nepripažinimo
principą, iš esmės nepripažįsta teisinių pasekmių, kylančių dėl to, kad asmuo tuo pačiu metu turi kelių valstybių pilietybę.
Istoriškai dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais, gyventojų migracija, įvairių
valstybių įstatytmų, reguliuojančių pilietybės klausimus, kolizija. Dviguba pilietybė gali atsirasti kai pavyzdžiui vaikas gimė
užsieniečiams tėvams, gyvenantiem kitos šalies teritorijoje. Tuomet jis pagal kraujo teisės principą gauna tėvų, pagal žemės
teisės principą – tos šalies, kurioje gimė, pilietybę. Konsulų ir diplomatų vaikams netaikomas ženmės teisės principas.
Bipatrizmas galėjo būti ir santuokų tarp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pilietybę pasekmė. JTO vienoje konvencijoje
įtvirtinta, kad santuokos su užsienio piliečių atveju moteris neįgyja vyro valstybės pilietybės, o kitos valstybės pilietybės
įgijimas negali trukdyti moteriai išlaikyti savo pilietybę. Natūralizacijos būdu įgyjant pilietybę, jeigu pilietybę suteikianti
valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pilietybėsd, gali taip pat atsirasti dviguba pilietybė. Bet kokiu atveju tai –
netoleruotinas reiškinys. Kitas atvejis – pilietybės suteikimas išimties tvarka. Bipatrizmo neigiama pasekmė – visuotinis
aiškaus asmens teisinio statuso reglamentavimo pažeidimas. Asmuo negali turėti dviejų lygiaverčių ryšių su skirtingomis
valstybėmis, todėl nustatant asmens pilietinę priklausomybę, dažniausiai taikoma aktyvios pilietybės doktrina, šiai doktrinai
priskiriami kriterijai :
- nuolatinė gyvenamoji vieta
- nuolatinė darbo vieta
- karinės ar vakstybinės tarnybos atlikimo vieta
- vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis ar politinėmis teisėmis ir pan.
Pagal LRKT: Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad LR pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės
pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus - pagal
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti
ir kitos valstybės pilietis.
Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais : Taigi
dabar tie išimtiniai dvigubos pilietybės atvejai:
1. pirmasis aiškiai įtvirtintas Pilietybės įstatymo 16 str.: „Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę
užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka <...>.
2. antras išimtinis atvejis nustatytas to paties įstatymo 1 str. 1 punkte, pagal kurį Lietuvos piliečiai yra asmenys, iki 1940m.
birželio 15d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jei jie nerepatrijavo iš Lietuvos). Kadangi čia nėra nustatyta,
jog nurodyti asmenys yra Lietuvos piliečiai tik tuomet, jei jie nėra įgiję kitos valstybės pilietybės ar nuolat gyvena
Lietuvoje, daroma išvada, kad nurodyti asmenys yra Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje jie gyvena
ir ar jie įgiję kitos valstybės pilietybę.
Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik
labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal
Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti
LR ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet
paplitęs reiškinys.
8. Pilietybės klausimų sprendimo tvarka.
Prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais padavimas. LR pilietybės klausimas svarstomas pagal
suinteresuoto asmens rašytinį prašymą. Prie prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pridedami įstatymo numatyti
dokumentai.
Teikimus pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės šio Įstatymo 18 straipsnio 3dalyje nurodytais atvejais
turi teisę paduoti vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija, taip pat užsienio reikalų ministras ar jo įgaliota institucija.
Prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar ją grąžinti paduodami
Respublikos Prezidentui per savivaldybės vykdomąją instituciją. Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienio
valstybėse, prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar ją grąžinti gali paduoti per Lietuvos Respublikos
diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.
Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys,
jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) ir lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar
senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.prašymus prašymą palikti Lietuvos Respublikos pilietybę
paduoda Respublikos Prezidentui per vidaus reikalų ministrą ar jo įgaliotą instituciją, migracijos tarnybą. Asmenys,
gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus palikti Lietuvos Respublikos pilietybę gali paduoti per Lietuvos Respublikos
diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.
Asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;
lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Prašymus įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę reikia paduoti vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai,
migracijos tarnybai arba LR diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms užsienyje.
Pilietybės reikalų komisija. LR pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės
reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje Komisijoje taisykles.Komisija turi teisę pakviesti į
savo posėdį asmenį, kurio pilietybės klausimas sprendžiamas, pavesti valstybės institucijoms, kad jos per Komisijos
nurodytą laiką pareikštų savo nuomonę ir pateiktų reikiamus dokumentus dėl Komisijos nagrinėjamo prašymo ar
teikimo.
Komisijos sprendimai priimami paprasta visų Komisijos narių balsų dauguma ir įforminami protokole. Komisija teikia
Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o, atsisakiusi rekomenduoti
suteikti pilietybę, pareiškėjui apie tai praneša raštu nurodydama atsisakymo motyvus.
Komisija teikia institucijoms rekomendacinio pobūdžio išvadas.
Sprendimų dėl prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais priėmimas
LR pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, palikimo, pilietybės netekimo, taip pat akto dėl pilietybės suteikimo
pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus.
Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo įsigalioja tik asmeniui prisiekus
savivaldybės vykdomojoje institucijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje
užsienyje. Asmenys, kurie, įgydami Lietuvos Respublikos pilietybę, netenka turėtos kitos valstybės pilietybės, prisiekia
Lietuvos Respublikai po to, kai pateikia įrodymus, kad jie neteko kitos valstybės pilietybės.
Savivaldybės vykdomosios institucijos, LR diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje per 7 dienas po
priesaikos LR apie tai praneša Respublikos Prezidento kanceliarijai ir vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai.
Sprendimų priėmimas dėl vaikų pilietybės pasikeitimo. Vaikų pilietybės pasikeitimo klausimus sprendžia ir dokumentus
tvarko vidaus reikalų ministro įgaliota institucija.
Aktų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais skelbimas. Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo, taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
pripažinimo negaliojančiu skelbiami „Valstybės žiniose“.
Pakartotinis prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais svarstymas
Pakartotiniai asmenų prašymai suteikti LR pilietybę ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo
ankstesnio sprendimo priėmimo.
Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimas. Asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvoje, pilietybės dokumentus rengia
migracijos tarnybos, o asmenų, gyvenančių kitose valstybėse, – užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru
arba jų įgaliotos institucijos.
Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
9. Užsieniečio sąvoka. Asmenys be pilietybės. Teisiniai režimai, taikomi užsieniečiams. Gyvenančių Lietuvoje
užsieniečių teisės, laisvės ir pareigos.
Užsienietis – asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi
jokios. Užsieniečiai, pagal buvimo LR trukmę, skirstomi į nuolat gyvenančius ir laikinai gyvenančius.
Asmenys be pilietybės. Užsienio valstybės pilietybės neturinčiam asmeniui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi
Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta
tvarka gali būti išduodamas
1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės kelionės dokumentas
Teisiniai režimai.
Didžiausio palankumo režimas – užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet
kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje.
Abipusiškumo režimas – valstybė suteikia valstybės B piliečiams savo teritorijoje tokias teises, kokias B valstybė suteikia A
valstybės piliečiams savo teritorijoje.
Nacionalinis režimas - užsieniečiams valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei numatomos pareigos kaip ir
savo piliečiams.
LR nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, užsieniečiams, teisėtai esantiems LR teritorijoje, nustatytas nacionalinis režimas.
Užsieniečių teisės, laisvės ir pareigos. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos
Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai.
Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę
padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos
pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar
kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos
Respublikoje yra teisėtai. Užsieniečių teisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija,
bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis bei
įstaigomis. Leidimas gyventi LR suteikia teisę užsieniečiui gyventi LR, pasirinkti gyvenamąją vietą,ją keisti, išvykti iš LR
ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi
Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba
jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų,
vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos
Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Leidimas dirbti
užsieniečiui išduodamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Užsienietis, kuris yra vienos iš
Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę kalendorinių
metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos, o toks užsienietis, ieškantis darbo arba ketinantis
užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti Lietuvos Respublikoje dar 3 mėnesius. Europos Sąjungos valstybės
narės pilietis, ketinantis gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitinkantis šio Įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje numatytus
pagrindus, privalo gauti Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą gyventi.
Lietuvos Respublika sudaro sąlygas užsieniečių, kurie turi leidimą gyventi, integracijai į valstybės politinį, socialinį,
ekonominį ir kultūrinį gyvenimą įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos valstybės politikos užsieniečių integracijos srityje
nuostatoms įgyvendinti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės lėšos. Užsienietis turi teisę į LR pilietybę Pilietybės
įstatymo nustatyta tvarka. Užsieniečio judėjimo laisvė LR gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai
tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms
apsaugoti. Užsieniečiai atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys,
Europos Sąjungos teisės aktai arba šis Įstatymas nenustato kitaip.
10. Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio teisė kaip konstitucinės teisės institutas
Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui – tai valstybės globos suteikimas
jam. Pabėgėliais vadinami asmenys, kurie negalėdami pasinaudoti savo valstybės apsauga dėl gresiančio pavojaus jų
gyvybei ar laisvei, yra priversti palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Tarptautinėje praktikoje pripažįstami
pabėgėlio kriterijai : visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam, specifinis persekiojimo pagrindas, buvimas už valstybės,
kurios pilietis jis yra, ribų, negalėjimas pasinaudoti tos valstybės gynyba.
Prieglobsčio teisė kaip tarptautinės teisės institutas. Prieglobsčio teisė kaip konstitucinės teisės institutas. Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje tarp kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių numatyta teisė persekiojamam žmogui ieškoti
prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis. 1951 Ženevos konvencija ir Protokolas dėl pabėgėlių statuso – priimta JT įgaliotų
atstovų konferencijoje. Būtent tarptautinės teisės normos nustato pabėgėlių teisinės padėties pradus. Pabėgėlio statuso
suteikimas – kiekvienos valstybės suvereni teisė.

9 tema. VALSTYBĖ KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

1. Valstybės samprata. Valstybės elementai: tauta, teritorija, valstybės valdžia. Valstybės suverenitetas. Valstybės
funkcijos.
Sąvoka. Visiškai netenkins joks valstybės apibrėžimas dėl šio reiškinio nevinareikšmiškumo, sudėtingumo ir jo reikšmės
visuomeniniame gyvenime. Dvi pagrindinės valstybės reikšmės yra šios :
Organizuota pilietinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią.
Tokios bendruomenės valdomas kraštas.
Hėgeliui valstybė buvo bendrų tikslų sritis, kurioje įgyvendinama laisvės idėja. Ciceronui, Kelzenui valstybė asocijavosi su
teisine tvarka. Politikos mokslų atstovai ją linkę tapatinti su politinėmis institucijomis, politine bendruomene. Galima
išskirti du požiūrius į valstybę :
1. visuomenė, kolektyvinio gyvenimo būdas, žmonių bendruomenės būties būdas.
2. valstybė apsiriboja vienu iš jos elementų – valdžia, prievartos ar priverstinio bendravimo aparatu.
Šie požiūriai nėra priešingi, jei papildo vienas kitą. Sociologiniu požiūriu valstybė yra atitinkamu būdu valdoma visuomenė.
Tačiau valstybės valdžios institucijos organizuoja bendrų reikalų tvarkymą, kuria ar sankcionuoja teisę, ją įgyvendindamos,
naudoja valstybės prievartą. Taiki valstybiškai organizuota visuomenė negali apsieiti be valstybės valdžios institucijų
sistemos, o valstybės valdžia įkūnijama tik visuomenės gyvenime. Leono manymu, valstybė – tai gyvenančių tam tikroje
teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga. Riomeris siūlė tokią valstybės sampratos formuluotę :
valstybė – tai tam tikros teritorijos žmonių sąjunga, jų socialinei funkcijai vykdyti, konsoliduota į neskaldomą funkcionalinį
vienetą. Rimeris pasisakė už kompleksinę valstybės sampratą, ty į ją turi būti įneštas ir jos valdžios elementas. Sovietmečiu
valstybė buvo tapatinama su viešpatavimo įrankiu, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai teko iš naujo susidurti su valstybės
sąvokos problema. Taigi valstybė visų pirma yra institucijų, įgyvendinančių prievartą, kompleksas. Antra – valstybė
užtikrina tvirtą ir apstovų ryšį tarp žmonių bendruomenės ir jų gyvenamosios vietos. Vis dėlto KT moksle paprasčiausiu yra
laikomas valstybės apibrėžimas, atskleidžiantis šį reiškinį sudarančius elementus. Taigi valstybė – tai organinė trijų
elementų ( tautos, teritorijos ir valdžios ) visuma. Tai pirminis valstybės apibrėžimas, suformuluotas Jeleniko XIX a.
pabaigoje.
Valstybės funkcijos. Valstybės funkcijos – tai valstybės veikla, įgyvendinant įvairius uždavinius. Klasifikuojant funkcijas
politiniu-sociologiniu aspektu, jos gali būti vidinės ir išorinės. Vidinės – tai valstybės vidaus veikla, sprendžiant
ekonominius, socialinius, politinius klausimus. Išorinės – valstybės veikla santykiuose su kitomis valstybėmis ar
tarptautinėmis organizacijomis. Teisiniu aspektu valstybės funkcijos yra trys :
1. Įstatymų leidyba. Tai visiems privalomų taisyklių elgesio taisyklių nustatymas įstataymu, siekiant sureguliuoti
svarbiausius visuomeninius santykius.
2. Įstatymų vykdymas. Tai vykdomoji veikla, susijusi su vykdomosios valdžios aktų, kuriuose numatytos
įgyvendinimo priemonės, priėmimu.
3. Teisingumo įgyvendinimas. Apima ginčų sprendimą, baudžiamųjų bylų nagrinėjimą ir nuosprendžio priėmimą.
Toks teisinių funkcijų išskyrimas padėjo suformuluoti valdžių padalijimo principą.
Valstybės bruožai. Valstybė visų pirma yra institucijų, įgyvendinančių prievartą, kompleksas. Antra – valstybė užtikrina
tvirtą ir pastovų ryšį tarp žmonių bendruomenės ir jų gyvenamosios vietos.
Elementai :
1. Tauta. Valstybės valdžią galima įgyvendinti tik žmonių bendruomenėje. Tauta - žmonių, susietų ir materialiaisiais,
ir dvasiniais ryšiais, bendrija, kurios narius saisto ne tik priklausymas valstybei, bet ir sąmoningas noras gyventi
kartu. Galima išskirti du požiūrius į tautą : 1) objektyvių elementų ( geografinių, lingvistinių, rasinių ) visuma.
Būdinga vokiečiams. 2) Subjektyvių veiksnių ( žmonių noras gyventi kartu ) visuma. Būdinga prancūzams. Tauta
gali būti suprantama ir kaip etninė bendrija, bet KT dominuoja pilietinės tautos samprata. Rioemris siekdamas
išvengti tautos sąvokos dualizmo, tautinį junginį siūlė vadinti lietuvių tauta, o tautą, kaip valstybės elementą –
Lietuvos tauta. Vietoj Lietuvos tautos labiau įprasta vadinti pilietinė lietuvių tauta. Etninė tauta dažnai tampa
pilietinės pagrindu. Kitų tautybių žmonės gyvendami kartu su etnine tauta telkiami valstybės idėjos, kuria šią
valstybę ir yra integrali pilietinės tautos dalis. Sudėtingesnis šis klausimas etniniu požiūriu daugiatautėje valstybėje.
Tokio sugyvenimo pavyzdys yra Šveicarija. Pilietinė šveicarų tauta nepaisydama etninių skirtumų, įrodė savo šalies
perspektyvumą. Formalaus pilietybės santykio nepakanka norint konstatuoti pilietinės tautos buvimo faktą ( Sovietų
sąjunga ). LRK įtvrtinta pilietinės lietuvių tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos- samprata. Konstitucijos tekste Tauta
reiškia Lietuvos piliečių bendruomenę. Tačiau pilietinė Tauta – ne vien mechaninė Lietuvos piliečių visuma.
Pilietinę tautą sieja šios bendruomenės ir Lietuvos valstybės neatskiriamas ryšys, Lietuvos piliečiai susieti bendros
praeities, bendro šiandieninio gyvenimo ir bendros ateities.
2. Teritorija. Tai tam tikra žemės rutulio dalis, kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Čia galioja valstybės sukurtos
ar sankcionuotos teisės normos, taikomi valstybės institucijų priimti sprendimai, kurie prireikus užtikrinami
valstybės prievarta. Tai ne geografinė, o teisinė kategorija – teritorijos geografinis išdėstymas neikeičia teritorijos
teisinės esmės. Valstybės gali būti žemyne, salose, skirtingose pasaulio vietose. Riomeris suformulavo du teiginius
apie valstybės teritoriją : 1) valstybei reikia tam tikro žemės ploto 2) tame plote negali įsikurti ir veikti kita valstybė.
Visos valstybės saugo savo teritoriją, šio elemento svarbą atskleidžia konstituciniai principai : valstybės teritorinė
viršenybė, valstybės vientisumas, valstybės sienų neliečiamumas. LRK viena pamatinių nuostatų – teritorijos
vientisumas ir nedalomumas į jokius valstybinius darinius. Nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo užtikrinimas
– viena iš Lietuvos funkcijų. Sienos gali būti keičiamos tarptautine sutartimi, jei ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių.
Valstybės siena apibrėžia teritoriją, kurioje valstybė vykdo aukščiausią suverenią galią. Valstybės sienos riboja
valstybės sausumos teritoriją, vidaus vandenis, teritorinę jūrą, žemės gelmes ir oro erdvę virš jų. Sienos nustatomos
tarpvalstybinėmis sutartimis. Lietuvos valstybės teritorija daloma į administracinius vienetus, tačiau ne į valstybiniu
darinius. ( LR – unitarinė valstybė ).
3. Valdžia. Valstybės įgyvendinama viešoji valdžia vienija primuosius du elementus. Valdžia – socialinis reiškinys,
būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų
nurodymams. Valdžia – gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Valdžia būdinga
kiekvienai žmonių bendruomenei. Valdžia – svarbiausia socialinių struktūrų ir institutų funkcionavimo užtikrinimo
priemonė. Kartais valstybės valdžia vadinama viešąja valdžia, bet viešoji valdžia – tai ne tik valstybės valdžia.
Valstybės valdžią valstybės vardu įgyvendina valstybės valdžios institucijos ir įstaigos, pareigūnai. Jei šie
sprendimai nevykdomi, jiems užtikrinti gali būti pavartota valstybės prievartos jėga. Valstybės valdžia turi tam tikrų
požymių :
- valdžios viršenybė. Tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus
kurių jokia kita visuomenės grupė, asmuo ar organizacija negali panaikinti.
- Visuotinis pobūdis. Valstybė atstovauja visai visuomenei, įgyvendinama visoje valstybės teritorijoje, visų
asmenų atžvilgiu.
- Politinė valdžia. Ji išsiskiria iš kitų politinio proceso subjektų valdžios tuo, kad tik valstybė gali įpareigoti
visą visuomenę, tik jai priklauso valstybės prievartos panaudojimo monopolis.
 - Institucionalizuota valdžia. Ją įgyvendina tam tikros valstybės valdžios institucijos, veikiančios valstybės
vardu.
- Visuotinai privalomų elgesio taisyklių kūrimo galia.
- Teisė naudoti valstybės prievartą.
Teisinės savybės :
1. Valstybė – ypatingas juridinis asmuo. Civilinėje teisėje juridinis asmuo – fizinių asmenų grupių turtinių interesų
personifikacijos priemonė. Ne viena Konstitucijos ar įstatymų norma reguliuoja santykius, kurių vienas iš dalyvių
yra valstybė. Valstybė yra sudėtingas darinys, nesutampantis su asmenimis, tiesiogiai veikiančiais jos vardu. Todėl
tenka pripažinti, kad valstybė yra juridinis asmuo. Nors kai kurie tai ir neigė, pvz Diugi – valstybė, anot jo, tai
individas ar individai, turintys valdžią. Horijo teigė, kad tam tikro skaičiaus individų valia siekiant apibrėžto tikslo
sujungti priemones, kuriomis jie disponuoja, teisėje gimdo institucijas, kurioms pripažįstamas teisinis gebėjimas
sudaryti sutartis, pareikšti ieškinį teisme. Valstybė yra viena iš jų. Valstybė yra ypatingas juridinis asmuo – valstybė
yra institucija, kuriai priklauso politinė valdžia ir kurios vardu ši valdžia įgyvendinama. Pasinaudojus valstybė –
juridinio asmens kategorija, galima paaiškinti kai kuriuos valstybės statuso aspektus : valstybė – visos visuomenės,
ne tik valdančiųjų organizacija; valstybės pareigūnai – savo pareigas atlieka tik todėl, kad nustatyta tvarka yra
išrinkti ar paskirti vykdyti tam tikras pareigas; šie asmenys veikia ne savo vardu, bet kaip tam tikra valstybės
institucija ar pareigūnas; valstybei priklausantis turtas nėra valdančiųjų. Juridinio asmens sąvoka svarbi užtikrinant
valstybės tęstinumą.
2. Suverenitetas. Valstybės suverenitetas – tai jos nepriklausomybė, jos valdžios viršenybė, savarankiškumas
sprendžiant vidaus reikalus ir santykiuose su užsienio valstybėmis. Valstyubės sprendžia ir tvarko savo reikalus
nepriklausomai nuo jokios kitos valdžios. Suvereniteto valstybei niekas nesuteikia, jis atsiranda kartu su valstybe.
Yra valstybės suverenitetas ir tautos suverenitetas. Tautos suverenitetas reiškia, kad šalyje suverenios valdžios
subjektas yra tauta. Tauta yra tikroji ir vienintelė valstybės kūrėja. “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas
priklauso tautai” – 2 konstitucijos straipsnis. Taigi tautos suverenitetas – tai tautos savarankiškas apsisprendimas,
kaip jai gyventi. Tai jos teisė kurti savo valstybę, įgyvendinti savo suverenias galias. Dar yra viena sąvoka –
laiudies suverenitetas. Tautos suvereniteto šalininkams visos valdžios šaltinis yra tauta, kuri nesutampa su tautą
sudarančiais individais, o liaudies suvereniteto doktrinos atstovams liaudis ir ją sudaranti piliečių visuma buvo tas
pats. Istorijos eigoje išryškėjo tendencija nuo tautos ir liaudies suverenitetų priešpriešos pereiti prie šių sąvokų
sintezės. Tautos ir valstybės suverenitetai vienas kito nenaikina, o yra susiję. Tauta yra suvereni, jei valstybė
išreiškia jos piliečių valią, siekius, interesus, jei šalyje funkcionuoja demokratinės struktūros, jei pripažįstama, kad
valstybės valdžios šaltinis yra tauta. Suverenitetas – ta ne pati valdžia, o tam tikra valstybės savybė, kurią galima
apibūdinti kaip neribotą, savarankišką, nepriklausomą galią. Suverenitetas reiškia valstybės viršenybę,
savarankiškumą ir nepriklausomybę. Suverenitetui apibūdinti svarbūs vidinis ir išorinis aspektai :
- Vidinis suverenitetas reiškia, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors kitos valdžios valstybės
viduje. Valstybės teritorijoje negali veikti jokia kita valdžia, kuri galėtų priimti konkuruojančius su
valstybės valdžia sprendimus. Ar galima vadovautis absoliutaus suvereniteto koncepcija? Valstybė yra
saistoma teisės ir negali peržengti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Žmogaus teisės ir laisvės nubrėžia
valstybės valdžios galių ribas.
- Išorinis suverenitetas suprantamas valstybės santykiuose su kitomis valstybėmis. Tai reiškia, kad valstybė
yra nepriklausoma, nepavaldi jokiai kitai valstybei. Nepriklausomų valstybių santykiai remiasi
tarptautinėmis sutartimis . Tokio suvereniteto ribos – kitų valstybių suverenitetas. Tam tikras suvereniteto
ribas žymi ir valstybės sudaromos tarptautinės sutartys, dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje.
Suvereniteto suvokimas keičiasi. Šalies viduje valstybė negali nepaisyti visuotinai pripažintų žmogaus teisių standartų,
negali kištis į asmens teisių ir laisvių sritį. Priklausymas taroatutinėms organizacijoms taip pat ardo griežto suvereniteto
koncepciją. Taip pat klausimu lieka, ar kilnūs valstybių siekiai pateisina kišimąsi į kitų valstybių vidaus gyvenimo reikalus,
pvz Europos bendrijos veiksmai sprendžiant Bosnijos ir Hercegovinos problemą ir pan. Taigi europinė integracija –naujas
iššūkis tradicinei valstybės suvereniteto sampratai.
2. Valstybės formos samprata ir elementai.
Tai kompleksinė kategorija, atskleidžianti valdžios valstybėje organizavimą, jos išdėstymą teritorijos atžvilgiu, jos
įgyvendinimo būdus ir priemones. Valstybės formą apibūdina : valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma ir
politinis režimas. Nustatant šiuos elementus, siekiama sudaryti tokią valstybės formą ir tokią valdymo sistemą, kad būtų
leidžiami geri įstatymai ir kad jie būtų gerbiami.
Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis,
aukščiausių valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, tarpusavio santykių principai.
Valstybės valdymo formos visų pirmą skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstyvės vadovo pareigos – paveldėjimu
ar išrinkimu. Šiuo pagrindu visos valstybės skirstomos į monarchijas ( paveldima valdžia ) :
Absoliutines – visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui. Teisiškai jo valdžia neribota. Būdinga vėlyvajam feodalizmui.
Šiais laikais absoliutinė monarchija – anachronizmas ( Saudo Arabija, Omanas ).
Konstitucines – pripažįstamas ( kartais iš dalies ) tautos suverenitetas, įstatymus leidžia tautos atstovybė – parlamentas.
Dualistine. Suverenitetas priklauso tautai ir monarchui. Monarcho valdžia iš esmės apribota įstatymų leidžiamosios
valdžios. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, vykdomoji – monarchui. Teisminė valdžia yra monarcho
valdžioje, nors gali būti ir nepriklausoma. Vyriausybė už savo veiklą atsako ne parlamentui, o monarchui ( Jordanija,
Nepalas, Kuveitas, Tailandas )
Parlamentines. Tai demokratinė konstitucinės monarchijos rūšis. Suvereni galia priklauso tautai, monarchas – tik
įsteigtos valdžios institucija. Monarchas yra valstybės vadovas, jis nedalyvauja vyriausybės veikloje. “karaliauja, bet
nevaldo”. Dažniausiai vykdo tik simbolines funkcijas. Esminis požymis – vyriausybės politinė atsakomybė
parlamentui ( DB, Norvegija, Ispanija, Švedija, Danija, Belgija ir tt ).
ir respublikas – valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Susijusi su demokratiniu politiniu režimu. Valstybės
vadovas ( prezidentas ar kolegiali institucija ) renkamas tautos ar jos išrinktos institucijos. Valdžios šaltinis yra tauta.
Skiriamos dvi rūšys : reprezentacinė ( atstvaujamoji) – tauta savo valią išreiškia išrindama savo atstovus į parlamentą - ir
tiesioginės demokratinės respublika – įstatymus priima patys piliečiai.
Prezidentines (būdingas vykdomosios valdžios atsakomybės parlamentui nebuvimas, griežtas valdžių atskyrimas ).
Prezidentą visuotiniais tiesioginiais ar netiesioginiais rinkimais renka tauta. Nėra Ministro Pirmininko pareigų. Prezidentas
vykdo ir valstybės, ir vyriausybės vadovo funkcijas. ( JAV )
Parlamentines ( būdinga vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui ). Prezidentą dažniausiai renka parlamentas ar
speciali kolegija, kur parlamento nariais sudaro svarbią dalį. Prezidentui dažnai priklauso svarbūs įgaliojimai, bet praktikoje
jais nesinaudojama. ( VFR, Italija, Latvija, Turkija )
pusiau prezidentines( mišrioji ) – derinami parlamentinės ir prezidentinės respublikų bruožai. ( Prancūzijos V Respublika ).
Vyriausybė susieta atsakomybės ryšiais ir su parlamentu, ir su prezidentu.
Valstybės sandaros forma – valstybės vidaus teritorinis sutvarkymo būdas, valstybės sudėtinių dalių teisinė padėtis, santykių
tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį. Tinkama valstybės sandara – vienas iš veiksnių, užtikrinančių
valstybės stabilumą, valdžios struktūrų efektyvią veiklą. Apie valstybės sandaros forma sprendžiama pagal valstybės sudėtį
– ar ji yra vienalytė, ar jungtinė. Pagal tai skiriamos unitarinės ir federacinės valstybės. Dar minima ir konfederacija
( suverenių valstybių sąjunga, bet ne sudėtinė valstybė ). Unitarinė valstybė – vienalytė, ji padalyta tik į administracinius
vienetus, kuriems nebūdingas politinis savarankiškumas. Unitarinėje valstybėje galioja viena nacionalinė teisės sistema.
Federacija – sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai – valstybinio pobūdžio teritoriniai junginiai. Jie naudojasi
didesniu ar mažesniu politiniu savarankiškumu. Valstybės sandraros forma – valstybės istorinės raidos rezultatas. Ši forma
gali keistis. Valstybės teritorinis sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas (teritoriniai vienetai turi vienodą statusą) ar
simetriškas ( kai kurių sudėtinių dalių statusas skiriasi ).
Politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Svarbine tik teisinė, bet ir praktinė
valstybės formos reikšmė. Norint suprasti politinio režimo esmę, nepakanka nagrinėti teisės normas. Svarbu ir jų taikymo
praktika. Svarbu, koks šalyje įtvirtintos santvarkos ideologinis pagrindas, kokiomis idėjomis vadovaujamasi kuriant teisės
normas. Yra dvi koncepcijos : viena grindžiama valstybės ir teisės kaip savo valios primetimo, kaip visuomenės pajungimo
tam tikriems tikslams samprata, kitai būdinga valstybės ir teisės kaip socialinio kompromiso, interesų derinimo priemonių,
prigimtinių žmogaus teisių apsaugos supratimas. Reisinių santykių analizė padeda suprasti tikrąją politinio režimo esmę.
Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairios politinių režimų klasifikacijos. Pvz pagal partijų skaičių galima skirti
vienpartinį ar daugiapartinį politinį režimą, bet labiausiai paplitęs politinio režimo skirstymas yra į : 1) demokratinį
( liaudies valdžia, vykdoma liaudies ir liaudies labui ), 2 ) nedemokratinį ( autoritarinį ar totalitarinį ).

3. Valstybės valdymo forma.

Valdymo forma – aukščiausių valstybės institucijų sistema, jų statusas ir tarpusavio santykiai.
Kalbant apie valdymo forma, pirmiausia iškyla valstybės vadovo instituto klausimas (valstybės vadovo posto užėmimo tvarka,
suverenumas ir pan.). Pagal valstybės vadovo organizavimo formą, jo pavadinimą ir pareigas skiriamos pagrindinės valdymo formos:
Monarchija;
Respublika.
Monarchija (seniausia valdymo forma). Valstybės vadovo postas paprastai užimamas paveldėjimo būdu. Visos
kitos valstybinės valdžios daugiau ar mažiau priklauso nuo valstybės vadovo.
Monarchas (“vienvaldys”) – asmuo, pagal t.t. privilegijas gaunantis t.t. valstybės vadovo privilegijas.
Respublika (šiuolaikinė valstybės forma, “bendras reikalas”). Valstybinė valdžia kyla iš visuomenės. Respublika
išvedama iš suvereniteto sampratos. Esant šiai valdymo formai valstybės vadovas yra renkamas t.t. laikotarpiui –
kadencijai /tai laiko trukmė, kai asmuo turi t.t. įgaliojimus/. Įgaliojimai gaunami iš tautos.
Respublika – šiuolaikinės demokratinės valstybės etalonas. Tačiau tai nėra nauja valdymo forma. Dar senovės
Graikijoje buvo miestai respublikos, taip pat viduramžiais (Hanzos miestas, Venecijos respublika). Tačiau tais
laikais respublikos nebuvo labai paplitusios, buvo laikomos gana keistoku dalyku. Pažymėtina, kad ne visos
respublikos yra demokratiškos. Monarchijos taip pat gali būti demokratiškos.
¾ šiuolaikinių valstybių – respublikos;
¼ - monarchijos (44). Europoje – 11, Amerikoje – 11, Azijoje – 13, Australijoje – 6, Afrikoje – 4.
Europoje yra šios monarchijos: Belgija, Danija, D.Britanija, Ispanija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas,
Nyderlandai, Norvegija, Švedija.
Amerikoje daugelis monarchijų yra susijusios su D.Britanijos karalyste (buvusios kolonijos), įeina į D.Britanijos
sandraugą. Šių monarchijų oficialus vadovas – D.Britanijos monarchas. Valstybės vadovo funkcijas atlieka
generalgubernatoriai, paskirti karalienės (siūlo D.Britanijos vyriausybė).

2. Monarchijos samprata ir požymiai

Monarchijai būdinga tai, kad valstybės vadovas paprastai nerenkamas. Tai asmuo, įgaunantis valstybės vadovo
teises ir pareigas paveldėjimo keliu. Valstybės vadovas yra asmuo, turintis įgaliojimus iki gyvos galvos. Jam
mirus, įgaliojimai atitenka įpėdiniui.
Senovėje valstybės valdovo valdžia buvo aiškinama dieviška kilme (teokratinis aiškinimas). Monarchas turėjo ne
tik pasaulietinę valdžią, bet dažnai buvo laikomas ir bažnyčios galva. Todėl dažnai vyko karai tarp žemiškosios ir
dangiškosios valdžios. Pažymėtina, kad D.Britanijoje karalius laikomas bažnyčios galva ir dabar. Faktiškai yra
vyskupas, bet pagal teisę monarchas yra bažnyčios galva.
Monarchas valdo iki gyvos galvos. Nebent pats nusprendžia pasitraukti /amžius, sveikata/.

3. Monarchijų rūšys ir jų ypatumai

Monarchijų rūšys:
1. Absoliutinė (neribota);
2. Ribota.
Absoliutinė monarchija yra tuomet, kai valstybės vadovas turi neribotą valdžią: vykdomąją, įstatymų leidybos bei
yra aukščiausias teisėjas. Jo nurodymu teismai skiria bausmes, teikia malonę, gali suimti. Tiesa, buvo patariamieji
organai, kurie pareikšdavo savo nuomonę dėl priimamo įstatymo.
Senovėje absoliutinė monarchija buvo laikoma idealia valdymo forma: stipri, galinga valstybė, galinti užkariauti ir išlaikyti tas
teritorijas. Dabar tokia forma nepriimtina. Absoliutinių monarchijų yra nedaug. Ir tos, kartais nepriskiriamos prie grynųjų absoliutinių
monarchijų /laikoma, kad tokių 20a. jau nėra/. Monarchijos, turinčios neribotos monarchijos požymių: Saudo Arabija, Omanas, Kataras,
JAE. Jose praktiškai nėra parlamentų, įstatymus leidžia ir vykdo pats monarchas. Karalius pats skiria ministrus, kurie atsakingi tik jam
pačiam. Be to, kadangi nėra parlamento, nėra ir parlamentinės kontrolės. Tai, šiais laikais, vertinama labai skeptiškai. Pažymima, kad
šios monarchijos yra įsikūrusios labai geroje geografinėje padėtyje. Todėl, nepaisant demokratijos stokos, užtikrinamas aukštas
pragyvenimo lygis.
Ribota monarchija. Tai savotiška metamorfozė iš absoliutinės monarchijos. Atsirado po buržuazinių revoliucijų
(karaliaus valdžios apribojimas). Tokioje valstybėje yra specialūs įstatymai dėl parlamentų įsteigimo, jų
įtvirtinimo. Pradedamas įgyvendinti tautos atstovavimo principas. Tiesa, po revoliucijos parlamentai simbolizavo
tam tikrą kompromisą tarp buržuazijos ir aristokratijos (dviejų rūmų parlamentas).
Su laiku ribota monarchija tampa konstitucine monarchija. Čia yra konstitucija, pagrindinis valstybės įstatymas, kuris apibrėžia visų
valdžių įgyvendinimo galias, įtvirtina valdžių padalijimo principą. Dabar tai vyraujanti monarchijų forma. Karaliaus valdžia yra labai
ribota, paliktos tik simbolinės valdymo funkcijos.
Ribota ar konstitucinė monarchija gali būti:
1. Dualistinė;
2. Parlamentinė.
Dualistinė monarchija. Tai pirmoji ribotos monarchijos stadija, kai šalia monarcho atsiranda parlamentas. Jam
priklauso įstatymų leidžiamoji valdžia, o monarchui – vykdomoji, kuris, be to, tvirtina ir skelbia įstatymus.
Monarchas turi veto teisę – teisę atsisakyti pasirašyti ir skelbti įstatymą. Tokiu atveju įstatymas grąžinamas
pakartotiniam parlamento svarstymui.
Dualistinė monarchija gali būti lyginama su prezidentine respublika (ministrai atsakingi monarchui).
Prie dualistinių monarchijų priskiriamos: Jordanija, Kuveitas, Marokas.
Parlamentinė monarchija. Šiuo metu ji – vyraujanti. Tokioje monarchijoje valstybės vadovo teisės labai
suvaržytos, išlaikomos tik ritualinės galios. Didesnės įtakos šalies viduje monarchas neturi. Jis skiria ministrą
pirmininką, vadovauja sudarant vyriausybę. Tačiau lemiamas vaidmuo tenka parlamentui. Laimėjusi partija
įgauna teisę formuoti vyriausybę, kuri pavaldi ne monarchui, o parlamentui. Vykdomoji valdžia monarchui
nebepriklauso.
Parlamentinėje monarchijoje monarchas karaliauja, bet nevaldo. Be to, jis neturi veto teisės. Visada turi pasirašyti
ir paskelbti įstatymus. D.Britanijoje nėra uždrausta vetuoti, bet daugiau nei 200 metų to nedaroma (konstitucinis
paprotys).
Dažnai parlamentinėje monarchijoje valstybės vadovas turi teisę paleisti parlamentą. Bet tai nėra savarankiška
monarcho teisė (vyriausybės siūlymu). Parlamentas paleidžiamas, kai vyksta vyriausybės krizė.

Išskiriama ir renkamoji monarchija. Valstybės vadovo postas užimamas ne paveldėjimo keliu, o apibrėžtam
terminui. Dažniausiai sutinkama federacinėse monarchijose, kurios susideda iš mažų valstybių. Čia t.t.
laikotarpiui yra renkamas vyriausias monarchas. Pvz., Malaizijos federacijoje iš 11 kunigaikščių, kurie valdo
paveldėjimo keliu, renkamas vyriausias monarchas 5 metams. Taip pat yra ir JAE bei Butane.
Neretai išskiriama ir teokratinė monarchija. Čia lemiamą vaidmenį atlieka tam tikra religija. Valstybės vadovas yra ir religijos galva
(Omanas, Kataras, Bahreinas, Iranas, Afganistanas). Valstybės gyvenimas tvarkomas pagal Koraną, kuriame įtvirtinti pagrindiniai
įstatymų principai. Šiose valstybėse egzistuoja šariato teismai, kurie sprendžia šeimos klausimus. Kartais prie teokratinių monarchijų
priskiriamas ir Vatikanas.

4. Respublika, jos požymiai

Ši valstybės valdymo forma pasižymi tuo, kad valdžia kildinama iš tautos, jos suverenių galių. Respubliką kuria
pati tauta (tai svarbiausias šios valdymo skiriamasis bruožas).
Respublikos privalumai yra pateikiami kaip šiuolaikinės modernios demokratijos elementai:
1. Pati tauta formuoja valstybės vadovą. Jis gali būti renkamas arba tiesioginių, arba netiesioginių rinkimų
būdu. Tiesioginių rinkimų atveju tauta pati išrenka vadovą iš t.t. skaičiaus kandidatų. Tuo tarpu
netiesioginių rinkimų atveju valstybės vadovas formuojamas specialios piliečių išrinktos institucijos. Bet
kokiu atveju, valstybės vadovas įgaliojimus gauna iš tautos.
2. Valstybės vadovas renkamas apibrėžtam laiko tarpui (kadencijai), kuris numatytas Konstitucijoje.
Pasibaigus įgaliojimų laikui valstybės vadovo postas atitenka kitam išrinktam asmeniui.
Pagal prezidento rinkimo būdą skiriamos šios respublikos:
1. Prezidentinė;
2. Parlamentinė.
Prezidentinės respublikos atveju prezidentas renkamas tiesiogiai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jis renkamas ir
netiesiogiai (pvz., JAV iš pradžių yra renkami rinkikai, kurie vėliau ir renka prezidentą → daugiapakopiai
rinkimai).
Parlamentinės respublikos atveju prezidentą renka parlamentas, kuriam tokioje respublikoje tenka itin daug
įgaliojimų. Laikoma, kad prezidentas yra tautos atstovas, nors išrinktas ir netiesiogiai.
20 a. išskiriama ir mišri respublika, turinti tiek parlamentinės, tiek prezidentinės respublikos požymių.
N.B. Dėl netiesioginių rinkimų…Prezidentinėje respublikoje rinkikai po valstybės vadovo išrinkimo netenka savo
įgaliojimų. Tuo tarpu parlamentinėje – parlamentas savo įgaliojimus išlaiko ir toliau.

5. Prezidentinė respublika. Jos požymiai

Tokioje respublikoje prezidentą renka pati tauta (rinkimai gali būti tiesioginiai arba netiesioginiai). Pažymėtina,
kad valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Tokiu atveju nėra formuojama vyriausybė su MP
priešakyje. MP funkcijas atlieka prezidentas. Nors konstitucijoje nurodyta, kad visa vykdomoji valdžia priklauso
prezidentui, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Prezidentas skiria ministrus (pritarus senatui). Ministrai yra vadinami
valstybės sekretoriais. Kiekvienas jų vadovauja t.t. visuomeninio gyvenimo sričiai. Pažymėtina ir tai, kad
prezidentinėje respublikoje vyriausybė nepriima jokių kolegialių aktų. Pats prezidentas priima galutinius
sprendimus /visi kiti turi patariamąjį balsą/.
Esant prezidentinei respublikai prezidentas yra ginkluotų pajėgų vadas, vadovauja visoms ginkluotosioms
struktūroms /duoda įsakymus kariuomenei, priima sprendimus gynybos klausimais/.
Prezidentinėje respublikoje vykdomoji valdžia atskirta nuo parlamento, turi didelį savarankiškumą. Paprastai
vykdomoji valdžia visiškai nekontroliuojama /kartais kontroliuojama minimaliai/. Kontrolė gali pasireikšti
skiriant ministrus /turi būti senato pritarimas/. Ir pats parlamentas yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios.
Valstybės vadovas neturi teisės paleisti parlamento.
Taigi, esant prezidentinei respublikai, konstatuojamas ypatingas savarankiškumas tarp įvairių valdžios organų.
Įstatymus leidžia tik parlamentas, įstatymus vykdo prezidentas ir jo aparatas, kurio pagalba valdoma šalis,
teisingumą vykdo tik teismai /nors ryšys su kitom 2 valdžiom yra: prezidentas senato pritarimu skiria
aukščiausiojo teismo teisėjus/.
Kita vertus, griežta valdžių padalijimo koncepcija yra susieta su t.t. stabdžių ir atsvarų sistema. Tai reiškia, kad
pati konstitucija numato ne visišką valdžių savarankiškumą, tarpusavio kontrolę. Prezidentinėje respublikoje
įstatymus pasirašo ir skelbia prezidentas. Jis turi veto teisę. Atsisakymas pasirašyti reiškia, kad nebaigta įstatymų
leidybos procedūra. Norint įveikti prezidento veto reikia vėl pereiti įvairias įstatymų leidybos procedūras
/paprastai šiuo atveju reikalinga kvalifikuota balsų dauguma/. Be to, pats kongresas turi teisę dalyvauti
vykdomojoje valdžioje /skiriant įvairius pareigūnus/. Taigi, stabdžių - atsvarų sistema padeda palaikyti balansą.
Pažymėtina, kad ir teisminė valdžia atlieka stabilizuojantį vaidmenį (pvz., tikrina įstatymų konstitucingumą, tokiu
būdu neleisdamas suvaržyti vykdomosios valdžios galių).
Esant šiai valdymo formai, valdančioji partija yra ta, kurios atstovu išrinktas prezidentas.
Prezidentinė respublika pirmiausia atsirado JAV. Čia buvo sukurtas prezidentinės respublikos modelis, pagal kurį
bandė tvarkytis ir kitos valstybės. Daugiausia prezidentinių respublikų yra P.Amreikoje /pasitaiko ir Afrikoje/.
Kadangi čia vykdomoji valdžia turėjo ypatingas galias, šios respublikos dažnai vadinamos super-prezidentinėmis.
Šių respublikų ypatumai buvo sąlygojami to, kad prezidentai į valdžią dažniausiai ateidavo karinių perversmo
keliu. Tam, kad galėtų išsilaikyti valdžioje, jie turėjo užsitikrinti sau didelius įgaliojimus. Konstatuojama, kad po
II PK tokie kariniai perversmai jau nepasireiškia /paskutinis buvo Brazilijoje/.

6. Parlamentinė respublika, jos požymiai

Tokios respublikos dominuoja Europos kontinente (Austrija, Italija, VFR, Čekija, Slovakija, Vengrija, Estija,
Latvija).
Vienas iš šios respublikos ypatumų tas, kad valstybės vadovą renka parlamentas. Pažymėtina, kad k.k. /pvz.,
Vokietijoje/, renka ne tik parlamentas, bet ir vietos savivaldybių atstovai (išplėstinis parlamentas).
Parlamentinėje respublikoje dominuoja dvi vykdomosios valdžios institucijos, kurios yra gana savarankiškos –
prezidentas ir vyriausybė. Kiekviena jų turi konstitucijoje apibrėžtus įgaliojimus. Dažniausiai lemiamas vaidmuo
tenka vyriausybei. Nors prezidentas laikomas aukščiausiu pareigūnu, bet jis vykdo daugiau reprezentacines
funkcijas, atlieka ritualines apeigas. Taigi, prezidentas neturi jokių ypatingų teisių, vyriausybei vadovauja MP.
Vyriausybė yra formuojama parlamento. Formavime dalyvauja ir prezidentas, bet vyriausybė sudaroma iš
valdančiosios partijos, kuri turi daugumą vietų parlamente, atstovų. Vyriausybė turi gauti parlamento pasitikėjimą
/parlamento votumas/. Kai parlamentas pritaria vyriausybės programai, ji įgauna įgaliojimus veikti. Taigi,
prezidentas neturi pasirinkimo teisės, skirdamas MP ir ministrus. Vyriausybės sudėtį tvirtina parlamentas.
Kiekviena vyriausybė atskaitinga parlamentui, o ne prezidentui. Parlamentas gali tikrinti vyriausybės veiksmus,
sprendimus. Egzistuoja įvairūs paklausimai, į kuriuos privaloma atsakyti posėdžio metu. Parlamentas gali iškelti
pasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai yra pareikštas nepasitikėjimas, vyriausybė privalo atsistatydinti. Tuomet
formuojama nauja vyriausybė.
Prezidentas turi teisę paleisti pralamentą. Bet ši teisė yra formali, ji labai retai gali būti realizuota. Tik esant
vyriausybinei krizei /kai vyriausybė atsistatydina, naujai sudaryta vyriausybė vėl atsistatydina ir t.t./, galima
paleisti parlamentą /vyriausybės siūlymu/. Tokiu atveju, vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, kreipiasi į
prezidentą dėl parlamento paleidimo, pirmalaikių parlamento rinkimų.
Prezidentas parlamentinėje respublikoje neturi veto teisės. Tai parodo jo galių suvaržymą. Jis privalo pasirašyti
visus įstatymus. Be to, valstybės vadovas gali leisti įvairius teisės aktus, tačiau šiuo atveju būtina MP ar kito
ministro kontrasignacija. Atsakomybė už aktų teisėtumą perkeliama pasirašiusiam asmeniui.

7. Mišrios valdymo formos, jų požymiai.

Geriausias pavyzdys – Prancūzija. Kitos mišrios respublikos – Suomija, Portugalija, Kroatija, Slovėnija,
Bulgarija, Lenkija, Lietuva. T.p. Šveicarija.
Šiuo atveju nėra grynumo formuojant valstybės vadovą ir kalbant apie jo statusą. Persipina ir prezidentinės, ir
parlamentinės respublikos požymiai.
Valstybės vadovas šiuo atveju renkamas tiesiogiai piliečių /prezidentinės respublikos požymis, bet savo galiom
tokių respublikų vadovams neprilygsta/. Greta prezidento egzistuoja ir vyriausybė, kaip savarankiška valdžios
institucija. Ji yra atsakinga parlamentui, kuris gali pareikšti nepasitikėjimą ja /parlamentinės respublikos
požymis/. Prezidentas mišrioje respublikoje turi daugiau teisių nei parlamentinėje. Jis gali dalyvauti vyriausybės
posėdžiuose, jiems pirmininkauti /kai nėra MP/. Prezidentas turi teisių ir formuojant vyriausybę, tačiau jos nėra
labai reikšmingos.
Mišrioje respublikoje sukeliama tam tikra priešprieša tarp prezidento ir vyriausybės. Jei didinamos prezidento
galios, tai daroma vyriausybės sąskaita. Tokiu atveju, nukenčia stabilumas, reikalų tvarkymas. Teoriškai
priešpriešos galima išvengti. Tai įmanoma, kai vyriausybė ir prezidentas yra vienos partijos atstovai.
Mišrioje respublikoje prezidentas turi veto teisę. Gali kontroliuoti priimamus įstatymus. Be to, prezidentas –
ginkluotų pajėgų vadas.

Europos kontinente nėra prezidentinių respublikų, k.k. atsirado mišrios. Prie prezidentinių galima priskirti
Baltarusiją, kur itin pasireiškia autoritarizmas, Rusiją, Ukrainą.

Galimos ir tokios valdymo formos, kurios neatitinka šių klasikinių formų:

1. Monokratinė respublika. Čia absoliuti prezidento galia, vienpartinė sistema. Prezidentas – partijos vadas.
Nėra demokratinių rinkimų, yra jų imitacijų ir rinkimų rezultatų falsifikacija. Be to, nepaisoma kadencija.
Prezidentas skiriamas iki gyvos galvos /tai prieštarauja pačiai prezidento sampratai/. Tokios respublikos
sutinkamos Afrikoje, P.Amreikoje.
2. Teokratinė respublika /Iranas/. Greta prezidento egzistuoja dvasinio vadovo postas (pakichas). Jo postas
aukštesnis už prezidento. Religinėms dogmoms didesnė reikšmė nei teisės normoms. Būtina laikytis
islamo reikalavimų.
Šveicarija. Ji priskiriama prie mišrių respublikų. Tačiau sistema labai savotiška. Ji turi parlamentą (federalinis
susirinkimas), vykdomąją valdžią. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamentas formuoja vyriausybę,
išrinkdamas federalinę tarybą (4 metams) iš 7 narių. Šie nariai turi ministro rangą. Iš savo narių federalinė taryba
1 metams renka prezidentą. Taigi, ši taryba vykdomoji valdžia – vyriausybė ir kolegialus valstybės vadovas.
Prezidentas Šveicarijoje turi ir t.t. ministro portfelį.

4. Lietuvos valstybės sandaros forma. Santykiai tarp centrinės ir vietinės valdžios. Lietuvos Respublikos
administracinė teritorinė struktūra ir jos reforma
Lietuvos valstybės sandaros forma yra įtvirtinta LRK – Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius
valstybinius darinius. Lietuvos valstybės unitarinė sandaros forma yra tai, kad Lietuvoje galioja vieninga nacionalinė teisės
sistema. Lietuvos valstybės vienitisumas – konstitucinis Lietuvos valstybės organizacijos principas. Tauta ir kiekvienas
pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomumą, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką. Rengiant LRK buvo nutarta vieningos valstybės idėją įtvirtinti aukščiausiu lygiu. Lietuvos valstybės teritorija
racionalaus valdymo sumetimais padalyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos
valdžios įstaigos. Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Savivaldybes
valdo gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos, o apskričių valdymą organizuoja LRV. Apskritis sudaroma
iš savivaldybių teritorijų. Taigi yra savivaldos sistema ir vietinio valdymo sistema.

5. Lietuvos valstybės politinis režimas. Užsienio politikos konstituciniai principai.

Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Demokratija, norint ją laikyti realia kategorija, turi būti ne tik skelbiama, bet ir
realiai įgyvendinama. Turi būti pripažįstamas demokratiniam valdymui būdingas imperatyvas – tauta yra vienintelė
valstybės, kaip politinės organizacijos, kūrėja. Piliečiai dalyvauja valdant šalį ir tiesiogiai, ir per demokratiškai išrinktus
atstovus. Svarbūs tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos
teisė, peticijų teisė. Svarbus demokratinio politinio režimo bruožas – prigimtinių teisių ir laisvių pripažinimas ir jų
įtvirtinimas Konstitucijoje. LRK yra demokratinėje valstybėje pripažįstamų teisių ir laisvių katalogas. Teisminė gynyba –
svarbiausia teisių ir laisvių užtikrinimo garantija. Valstybės valdžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu.
Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Svarbu teisėjų ir teismų nepriklausomybės
įtvirtinimas. Valstybės valdžios institucijų renkamumas – demokratinio politinio režimo bruožas. Svarbu vietos savivaldos
buvimas, masinės informacijos priemonių cenzūros draudimas, informacijos laisvė ir pan.

10 tema. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA

1. Valdžių padalijimas – svarbiausias demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principas. Valdžių
padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. Valstybės
valdžios samprata. Valstybės valdžios institucijos. Sąvoka. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios.
Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistema.
- Valdžių pagalijimas – svarbiausias valstybės valdžios veiklos principas. Tai išvestinis konstitucinis principas.
Vienas iš svarbiausių padalijimo bruožų, valdžių pusiausvyros užtikrinimo mechanizmų yra stabdžių ir atsvarų sistema.
Valdžių padalijimas – ne savitikslis, jis turi garantuoti, kad valdžia nebus sutelkta vienose rankose, nebus pernelyg
centralizuota,. Kad valdžia nebūtų sutelkta vienose rankose, visos trys valdžios turi įgaliojimus viena kitos atžvilgiu.
Aksioma yra teiginys, kad demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių
padalijimo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti depsotizmo.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas ( leidžia įstatymus,juos vykdo ir sprendžia kilusius ginčus ),
valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžios yra pakankamai savarankiškos,
nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Nors jos pakankamai savarankiškos, tarp jų turi būti
pusiausvyra. Valdžių padalijimo principas siejamas su Loko ir ypač Monteskjė vardais. Lokas skyrė įstatymų
leidžiamąją, vykdomąją ir federacinę valdžias. Prioritetą teikė įstatymų leidžiamajai valdžiai, ty pagal įgaliojimus jos
valdžios buvo nelygios. Monteskjė dėka valdžių padalijimas įgavo baigtinę išraišką : jis pasiūlė tapusį klasikiniu
valdžių padalijimo apibūdinimą, pakeisdamas Loko federacinę valdžią teismine valdžia. Valdžių padalijimo paskirtis –
garantuoti piliečių teises ir laisves. Šią teoriją toliau vystė Blackstonas. Valstybės valdžių padalijimo principas įkūnytas
 pirmosiose rašytinėse konstitucijose. Kai kur siūloma valdžių padalijimą įtvirtinti įvairiais aspektais ( horizontalus ir
vertikalus padalijimas : pirmas apibūdina aukščiausių valstybės valdžios institucijų santykius, antras – centrinės ir
vietinės valdžios santykius ). Lotynų Amerikos šalyse konstitucinė doktrina siūlo tradicinį valdžių trejetą papildyti
ketvirta valdžia – rinkimine. Labai svarbu – Konstitucijos požiūriu visos trys valdžios yra lygios.
- Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. Griežčiausiai ir nuosekliausiai valdžia padalyta JAV. Toks griežtas
padalijimas apskritai būdingas prezidentinėms respublikoms. Valdžios čia yra nepriklausomos ir savarankiškos.
Amerikietiška stabdžių ir atsvarų sistema padeda padalinti ir išlyginti valdžias. Tam tikri valdžių padalijimo yaptumai
būdingi parlamentinei respublikai ( lanksti padalijimo sistema ). Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosio valdžios
pusiausvyra užtikrinama parlamento galimybe pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, o valstybės vadovo – skelbti
priešlaikinius parlamento rinkimus. Pusiau prezidentinėje respublikoje valdžių padalijimas nėra jų suskaldymas ir
susilpninimas, bet priešingai – tai turi užtikrinti jų kooperaciją ir bendradarbiavimą. Vyriausybė yra susijusi ir su
prezidentu, ir su parlamentu. Vyriausybės veiklai būtinas parlamento pasitikėjimas. Prancūzijos Konstitucinė taryba
taip pat sprendžia valdžiū kompetencijos konfliktus. LRK įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai liudija Skirsnių
pavadinimai. ( V skirsnis –Seimas, VI –Prezidentas, VII – Vyriausybė, VIII –teismas ). LRKT ne viename nutarime
atskleisdamas LRK įtvirtintą valdžių padalijimo principą, yra pažymėjęs, kad šis principas yra pagrindinis
demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas.
- Valstybės valdžios sąvoka. – 1 klausimas.
- Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžios.
Įstatymų leidžiamoji valdžia. ( legislatyvinė )Įstatymų priėmimas patikimas parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro
tautos išrinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, atstovauja visuomenei. Tautos atstovų vykdoma įstatymų
leidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti
įstatymus. Parlamentas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai : kongresas, reichstagas, riksdagas, asamblėja, susirinkimas,
seimas ir tt. Parlamentas – bendrinis įstatymų leidžiamosios institucijos pavadinimas. Kai kurios šalys pripažįsta
deleguojamąją įstatymų leidybą, kai konstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima turinčių
įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.
Vykdomoji valdžia. ( egzekutyvinė )Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos
įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas atstovauja šaliai, vykdo kitus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji
kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Parlamentinėse monarchijose ir respublikose vyriausybę formuoja parlamentas.
Prezidentinėse respublikose – prezidentas. Parlamentinėse r ir m vyuriausybei vadovauja ministras pirmininkas,
prezidentinėse – prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso : įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas,
vadovavimas civilinei ir karinei administracijai, vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas, biudžeto projekto sudarymas ir
vykdymas ir kt.
Teisminė valdžia( jurisdikcinė )Ją įgyvendina teismai. Tai nepriklausoma ir savarankiška valdžia. Teismų paskirtis –
teisingumo vykdymas, sprendžiant nustatyta procesine tvarka bylas. Teismai niekam nepavaldūs, tik įstatymui. Svarbi
teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis, tinkamas materialinis
aprūpinimas. Teismo nepriklausomybė – esminė piliečių teisių garantija.

11 tema. POLITINĖS PARTIJOS IR VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. RELIGINĖS BENDRUOMENĖS IR

BENDRIJOS
1. Politinės partijos ir politinės organizacijos. Politinės partijos sąvoka. Politinės partijos požymiai. Politinių partijų
funkcijos. Politinių partijų institucionalizavimas. Politinių partijų klasifikavimo kriterijai. Partinės sistemos ir jų
rūšys.
Sąvoka. Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas –
tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti LR piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės
valdžią ir savivaldos teisę.
Požymiai.
Politinė partija – laisvanoriškai steigiama organizacija. Partijos formuojasi laisva piliečių valia. Konstitucija laiduoja
piliečiams teisę laisvai jungtis į politines partijas, bet ne teisę reikalauti būti priimtiems į politines partijas.
Politinė partija – savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę. Valstybės institucijos negali
varžyti politinių partijų veikimo, išskyrus tada, kai jų veikla prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Politinė partija – tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios. Jos siekia
išsikovoti vietas parlamente ir vyriausybėje, teisiogiai dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Aktyviai dalyvauja
politiniame gyvenime. Šiuo požymiu politinės partijos skiriasi nuo kitų visuomeninių organizacijų.
Politinė partija – nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri politiniai interesai.
Politinius partijos narius vienija bendra ideologija.
politinė partija – tai pelno nesiekianti organizacija. Ji negali užsiimti komercine ūkine veikla.
Politinė partija turi juridinio asmens teises ( veikia pagal savo įstatus, turi atskirą turtą, gali įgyti turtines ir netirtines teises
savo vardu, turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme.
Specifiniai politinių partijų požymiai (skiriantys nuo visuomeninių organizacijų ) – narius vienija ideologinių nuostatų
bendrumas, išreiškia ir formuoja piliečių politinę valią, dalyvauja kovoje dėl politinės valdžios. Neretai politologai teigia,
kad politinės partijos neįsivaizduojamos be keturių dalykų : daug narių, aiški politinė programa, tvirta organizacija,
periodinis leidinys.
Funkcijos. Politinių partijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą. Politinės partijos
jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos
Respublikos piliečių interesus ir politinę valią.
Savo uždavinius ir tikslus nustato pačios politinės parijos savo įstatuose, tačiau teisininkai dažnai išskiria šias politinių
partijų funkcijas :
siekia užsibrėžtų politinių tikslų
daro aktyvų poveikį rinkėjams
atskleidžia, formuluoja, pagrindžia didelių socialinių grupių politinius interesus
ugdo pilietinį aktyvumą ir pilietiškumą
dalyvauja parlamento ir savivaldybių rinkimuose
rengia savo lyderius ir siekia kad jie užimtų vadovaujančias pareigas valstybės valdžios bei savivaldos institucijose.
Dalyvauja formuojant valstybės valdžios ir savivaldos institucijų veiklą
Padeda spręsti socialinius konfliktus taikiu būdu
Atlieka nacionalinės integracijos funkciją
Atlieka ideologinę funkciją
Atlieka komunikacinę funkciją ( stiprina valstybės valdžios institucijų bei jos vadovų ryšius su visuomene)
Institucionalizavimas. Institucionalizavimas – tai politinių partijų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties
įtvirtinimas Konstitucijoje ( konstitucionavimas ) ir įstatymuose ( įstatyminis institucionalizavimas ). Institucionalizuoti
politinių partijų veiklą pradėta tik XX amžiuje, ypač po II Pasaulinio karo pasirodžiusiose konstitucijose. Atsirado net
terminas “politinių partijų teisė”. Lietuvoje tarpukariu daugiau vartota sąvoka draugijos ir sąjungos, apėmusi ir politines
partijas. Sovietinių laikų konstitucijos įtvirtino ypatingą komunistų partijos vaidmenį. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
politinių partijų įstatymą svarstė Aukščiausioji Taryba. Po ilgų diskusijų 1990 metais įstatymas priimtas, vėliau suderintas
su Konstitucija
Klasifikavimo kriterijai.
- pagal idėjinį kryptingumą ir programų turinį : a)konservatoriai, b)liberaliosios partijos, c) reformistinės partijos
( socialdemokratai, socialistai ), d)konfesinės partijos ( tikybinių pažiūrų pagrindu, pvz krikščionys demokratai ), kai
kuriose valstybėse yra tautinėd partijos ir pan
- pagal veiksmus : a) radikalai – partijos, pasisakančios už esmines permainas valstybėje, b) ekstremistai – pasisako už
neteisėtas kovos dėl valdžios priemones.
- Pagal politinį kryptingumą : a) dešiniosios ( gina tradicines vertybes ), b) kairiosios ( siekia socialinės lygybės ), c)
centristinės
- Pagal ideologiją : a) idėjinės ( veiklos pagrindas – ideologija ), b) pragmatinės arba rinkiminės ( veikla aktyvi tik prieš
rinkimus ), c) charizmatinės ir vadų partijos ( vadovauja lyderiai, griežta hierarchinė struktūra )
- Pagal politinių partijų sudėtį : a) kadrinės - būdingas griežtas narystės fiksavimas, b)masinės ( nefiksuoja narių, partijos
nariais laikomi ir rinkėjai, balsuojantys už jas per rinkimus ( JAV ), c) partijos-judėjimai
- Pagal teisinę padėtį : a) registruotos, b)neregistruotos, c) legalios, d) nelegalios
- Pagal politinės partijos vietą valdžios sistemoje ir santykį su valdžia – valdančiosios ir opozicinės.
Partinės sistemos ir jų rūšys. Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybinės
valdžios politinių partijų skaičių ir jų tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis
valstybėje, visuomeninės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas. Partinė sistema – politinių partijų,
kurios atspindi ir įtakoja visuomenės daugumos politinę valią ir interesus, visuma. Partinės sistemos yra daugiau
politologijos mokslo tyrinėjimo objektas. Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos:
Daugiapartinė – kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau negu dvi partijos ir visos turi lygias galimybes. Nė
viena partija, turinti savo atstovų parlamente negali savarankiškai valdyti, nes neturi daugumo balsų. Gali būti įvairi : kai
partijos sudaro koalicinę vyriausybę, kai jungiasi į blokus, kai dominuoja viena partija. Dominacijos sistema susidaro, kai
veina partija valdžioje išbūna ilgą laiką. Ši sistema būdinga demokratiniams režimams.
Dvipartinė – kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau realia į valdžią pretenduoja ir ją formuoa dvi partijos. Viena iš jų turi
absoliučią daugumą parlamente – valdančioji, kita – opozicinė. Jos laikas nuo laiko keičia viena kitą. Pvz JAV
Vienpartinė – legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Būdinga nedemokratiniams režimams.
( dar galima išskirti nepartinę sistemą, kai politinių partijų veikla yra draudžiama – SA, JAE ).
Lietuvoje nuo 1918 metų formavosi daugiapartinė sistema, tik nuo 1926 metų perversmo valdžią turėjo viena partija –
tautininkų sąjunga. Kitos partijos nebuvo oficialiai uždraustos, bet neturėjo įtakos. Nuo 1936 kitų partijų veikla uždrausta.
Nuo 1940 vienintele partija tapo komunistų partija. Daugiapartinė sistema ėmė atsikurti nuo 1989 m.
2. Politinių partijų veiklos principai, teisinės garantijos ir apribojimai. Politinių partijų steigimo tvarka. Politinių
partijų finansavimo šaltiniai ir lėšos. Politinių partijų finansinė kontrolė. Politinių partijų veiklos sustabdymas ir
nutraukimas.
Veiklos principai. Teisinės garantijos. Visos politinės partijos LR teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės ir
savivaldybių institucijoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims draudžiama kištis į politinių partijų
vidaus reikalus. Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. Darbovietėse negali būti
steigiami ir veikti politinių partijų padaliniai. LRK ir įstatymų nustatytais atvejais šiuose įstatymuose nurodyti asmenys
negali būti politinių partijų nariais arba turi sustabdyti narystę politinėje partijoje. Asmuo, kurio narystė politinėje partijoje
sustabdyta, negali dalyvauti politinės partijos veikloje. Politinės partijos organų sprendimai gali būti pripažinti
negaliojančiais LR civilinio kodekso nustatyta tvarka. Politinių partijų finansinę veiklą kontroliuoja valstybės institucijos
pagal savo kompetenciją. Visos politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių
tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Rinkimų metu visoms rinkimuose dalyvaujančioms politinėms
partijoms ir jų kandidatams į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų narius ir Respublikos Prezidento vietą
suteikiama teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laiku, sudaromos vienodos galimybės
naudotis kitomis visuomenės informavimo priemonėmis. Politinės partijos turi teisę sudaryti politinių partijų koalicijas,
sąjungas. Politinės partijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą,
propaguoti politinės partijos idėjas, tikslus ir programą.
Politinės partijos turi teisę steigti visuomenės informavimo priemones ir jomis naudotis. Lietuvos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka politinės partijos turi teisę rengti mitingus, demonstracijas ir kitus susirinkimus įstatymų nustatyta tvarka.
Politinė partija atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Politinė partija neatsako pagal savo
narių prievoles, o nariai neatsako pagal politinės partijos prievoles.
Politinės partijos turi teisę palaikyti ryšius su kitų valstybių politinėmis partijomis, tarptautinėmis ir kitokiomis
organizacijomis.
Finansavimo šaltiniai ir lėšos. Politinės partijos ir politinės kampanijos finansuojamos lėšomis, gautomis iš šiame įstatyme
nurodytų šaltinių. Politinės partijos lėšos, skirtos politinei partijai ir politinei kampanijai finansuoti, turi būti laikomos LR
registruoto banko sąskaitoje. Visos išlaidos, skirtos politinei kampanijai finansuoti, apmokamos tik iš šioje sąskaitoje
esančių lėšų.
Politinių partijų finansavimo šaltiniai yra nuolatiniai (laikotarpiu tarp politinių kampanijų ir politinės kampanijos laikotarpio
įprastiniai šiai politinei partijai finansavimo šaltiniai) :
1) politinės partijos nario mokesčiai; Nario mokesčiai yra: stojamasis nario mokestis; periodinis nario mokestis. Partijos
įstatuose gali būti nustatyti ir kiti mokesčiai.
2) valstybės biudžeto dotacijos ir politinės kampanijos dalies išlaidų kompensacija;
3) lėšos, politinės partijos gautos iš įstatyme nurodytos kitos jos veiklos;
4) tarptautinių organizacijų, kurios narė yra LR arba LR politinė partija, politinėms partijoms mokamos dotacijos;
5) įstatymu nustatytos aukos;
6) LR registruotų bankų paskolos politinei partijai.
ir politinės kampanijos finansavimo šaltiniai :
1) nuosavos politinės partijos lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių ir naudojamos partijos, partijos iškeltų
kandidatų sąrašų bei partijos iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms finansuoti;
2) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos aukos;
3) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos iš LR registruotų bankų gaunamos paskolos.
Draudžiama finansuoti politines partijas ar politines kampanijas įstatyme nenurodytomis lėšomis.
Finansinė kontrolė. Politinių partijų finansinę veiklą ir politinių kampanijų finansavimą kontroliuoja Vyriausioji rinkimų
komisija, Valstybinė mokesčių inspekcija bei kitos institucijos įstatymų nustatyta tvarka.
Politinei kampanijai skirtų lėšų naudojimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija ir Vyriausioji rinkimų komisija.
Politinės partijos turi atlikti nepriklausomą savo veiklos auditą, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę
kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos pateikti Vyriausiajai rinkimų
komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nepriklausomo audito išvadą. Atliekama visų politinės kampanijos dalyvių
politinės kampanijos stebėsena. Tą atlieka Vyriausioji rinkimų komisija. Metinės politinės partijos finansinės veiklos
deklaracijos, viešosios informacijos rengėjų ir platintojų deklaracijos ir politinės kampanijos finansavimo ataskaitos,
politinės kampanijos sutartys su aukotojais, reklamos gamintojais, transliuotojais, dienraščiais yra viešos.
Nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios
rinkimų komisijos sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis.
Steigimo tvarka. LR piliečiai turi teisę laisvai jungtis į politines partijas, dalyvauti jų veikloje bei iš jų išstoti. LR teritorijoje
negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos ir politinės organizacijos, jų padaliniai. Draudžiama steigtis ir
veikti politinėms partijoms, kurių steigimo ar programiniuose dokumentuose propaguojamos antikonstitucinės vertybės.
Politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų. Politinės partijos steigėjai
nuo politinės partijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais. Tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos
pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu. Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji LR turėtų ne mažiau
kaip vieną tūkstantį steigėjų. Šie savo ar savo atstovų suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės
partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus. Steigėjas gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka
įgalioti kitą asmenį atstovauti jam politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje). Politinės
partijos veikia pagal savo įstatus. Įstatai yra politinės partijos steigimo dokumentas.
Politinės partijos registruojamos juridinių asmenų registre. Politines partijas registruoja Teisingumo ministerija.
Veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) LR
civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima politinės partijos
suvažiavimas (susirinkimas, konferencija) arba įstatymų nustatytais atvejais teismas. Jeigu politinėje partijoje liko mažiau
negu vienas tūkstantis narių, per 30 dienų apie tokį narių sumažėjimą politinė partija turi pranešti juridinių asmenų registrui
Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Politinė partija likviduojama LR civilinio kodekso nustatyta tvarka,
jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar
pertvarkyti

3. Visuomeninės organizacijos. Visuomeninės organizacijos sąvokos problema konstitucinės teisės moksle.

Visuomeninių organizacijų funkcijos ir rūšys. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai.
Visuomeninių organizacijų veiklos teisinės garantijos. Atskirų visuomeninių organizacijų teisinio reguliavimo
ypatumai.
Sąvoka. Asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas –
koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius
interesus.
Asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“,
„sąjunga“, „draugija“ ar kiti. Asociacijos buveinė turi būti LR. Asociacija privalo turėti bent vieną sąskaitą kredito įstaigoje.
Funkcijos. Pagrindinis šių organizacijų tikslas – tenkinti savo narių interesus ir poreikius. Siekdamos to, jos daugiau ar
mažiau įtakoja politinės valdžios sprendimus, tokiu būdu dalyvaudamos valstybės valdyme. Ne visi visuomeniniai
susivienijimai atlieka vienodą vaidmenį valstybės gybvenime. Visuomeninės organizacijos ugdo demokratinius pradus,
visuomenės aktyvumą. Visuomeninės organizacijos : išreiškia atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus,
atkreipia valstybės valdžios dėmesį į šiuos interesus, daro ideologinį poveikį visuomenei. Teisinis pagrindas – konstitucinė
nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus.
Rūšys. Tiksli klasifikacija KT moksle nėra svarbi. Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos : profesinės
sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, kultūrinio pobūdžio organizacijos, mėgėjiškos draugijos,
jaunimo organizacijos ir kt. Kai kuriose valstybėse veikia lobistinės organizacijos dar vadinamos “spaudimo grupėmis”. Jos
paplitusios išsivysčiusiose industrinėse valstybėse. Jų pagrindinis tikslas – daryti tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui, priimant
sprendimus, naudingus tam tikrai socialinei grupei. Lietuvoje irgi atsiranda prielaidų tokiū organizacijų veiklai.
Visuomenėje veikia ir tokios organizacijos, kurios savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame valstybės gyvenime
( medžiotojų draugija ). Kai kurie teisininkaitokių organizacijų ir nelaiko politinės sistemos dalimi.
Teisinės garantijos. Asociacija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos
tikslams, nustatytiems Civiliniame kodekse, šiame Įstatyme ir asociacijos įstatuose.
Asociacija turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja jos įstatams bei veiklos
tikslams ir reikalinga jos tikslams pasiekti.
Asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje.
Asociacijos nariais gali būti 18 metų sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys( kai susiję su vaikų ir jaunimo poreikiais, gali būti ir
jaunesni ), ir (ar) juridiniai asmenys. Minimalus asociacijos narių skaičius yra trys. Asmuo gali būti kelių asociacijų nariu.
Asociacijos narys turi tokias teises:
1) dalyvauti ir balsuoti asociacijos visuotiniame narių susirinkime;
2) naudotis asociacijos teikiamomis paslaugomis;
3) susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą;
4) bet kada išstoti iš asociacijos.
Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir
politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus.
Asociacija įstatų nustatyta tvarka gali įstoti į tarptautines organizacijas, kurių tikslai ir veikla neprieštarauja Konstitucijai ir
įstatymams.
Steigimo tvarka ir veiklos apribojimai. Asociacijos steigėjais gali būti 18m sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys ir (ar)
juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. Visi asociacijos
steigėjai nuo asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais. Asociaciją registruoti juridinių asmenų
registre galima, jei sudaryta steigimo sutartis, sušauktas asociacijos steigiamasis susirinkimas, priimti asociacijos įstatai ir
sudarytas bent vienas valdymo organas bei įvykdytos kitos steigimo sutartyje nustatytos prievolės. Asociacija laikoma
įsteigta nuo įregistravimo juridinių asmenų registre Asmuo gali būti kelių asociacijų nariu.
Asociacijos turtą ir lėšas, įskaitant pelną, jokia forma, išskyrus labdarą ir paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymą,
skirstyti tos asociacijos ir (ar) jos valdymo organų nariams, asociacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims,
išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo užmokestis, kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos ir kai autorinės
sutarties pagrindu mokamas autorinis atlyginimas, atlyginama už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes;
Asociacija pinigus, gautus kaip paramą, taip pat kitus negrąžintinai gautus pinigus ir kitą turtą naudoja juos davusio asmens
nurodytiems tikslams, jeigu asmuo tokius tikslus nurodė. Asociacija šiuos gautus pinigus privalo laikyti atskiroje sąskaitoje,
taip pat sudaryti išlaidų sąmatą, jei tai numatyta teisės aktuose arba pinigus davęs asmuo to reikalauja. Asociacija negali
priimti pinigų ar kito turto, jei duodantis asmuo nurodo juos naudoti kitiems, negu asociacijos įstatuose yra nustatyta,
tikslams.
Atskirų visuomeninių organizacijų teisinio reguliavimo ypatumai.
Profesinės sąjungos. Darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, kurių tikslas – ginti ir tenkinti samdomų darbuotojų
socialinius-ekonominius interesus. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius
interesus, turi teisę streikuoti. Konstitucijoje nustatyta, kad Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos
gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Tai
nuolat veikiančios organizacijos. Jų veikla gali pasibaigti tik pagal įstatymus.
Asociacijos.
Meno kūrėjų organizacijos. Vienija profesionalius menininkus, pagrindinis reikalavimas – aukštas sukurtų kūrinių
meistriškumo lygis. Atstovauja meno kūrėjų asmeniniams ir bendriems neturtiniams ir turtiniams interesams.
Labdaros ir paramos fondai. Tai ne pelno organizacijos, kurių veiklos tikslas – labdara ir parama įvarioms sritims, išskyrus
tas, kurias draudžia įstatymai ( negali finansuoti politinių partijų ).
4. Religinės bendruomenės ir bendrijos. Religinių bendruomenių ir bendrijų santykis su valstybe. Religinių
bendruomenių ir bendrijų steigimo tvarka. Jų veiklos teisinės garantijos. Religinių bendruomenių ir bendrijų
veiklos sustabdymas ir nutraukimas.
Santykis su valstybe. Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias
tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas. Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti
valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų
mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių
bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės
bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų.
Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus
gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.
Visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti
paramą kultūrai, švietimui bei labdarai
Steigimo tvarka. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl
valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas
nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos. Pripažinimo
klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą.
Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens teises, praneša apie tai Teisingumo ministerijai.
Naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų
vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar
bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Kitos religinės bendruomenės ir
bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo.Religinės bendruomenės
gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių - pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių.Religinės bendrijos
gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip dvi religines bendruomenes.
Veiklos teisinės garantijos. Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai atlikti religines apeigas, mokyti tikybos,
joms nuosavybės teise gali priklausyti įvairūs pastatai ir kitoks turtas, reikalingas jų veiklai, gali užsiimti švietimo,
gailestingumo ir labdaros veikla, ūkine ir leidybos veikla, turi teisę užmegzti ir palaikyti tarptautinius ryšius ir kontaktus.
Asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį religinėse bendruomenėse, bendrijose ar centruose, jų įstaigose, įmonėse ar
organizacijose, taikomos teisės į socialinį draudimą ir kitos teisės bei garantijos, nustatytos Lietuvos Respublikos įstatymų.
Veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Jei religinė bendruomenė, bendrija ar centras veikia ne pagal įregistruotus įstatus ar
juos atitinkančius dokumentus arba jų veikla pažeidžia Konstituciją ar šį įstatymą, Teisingumo ministerija praneša apie tai
raštu įstatymus pažeidusiai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai turi būti
ištaisyti. Jei pažeidimai neištaisomi, Teisingumo ministerija gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės, bendrijos ar
centro veiklos sustabdymo.
Teismo sprendimu religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla gali būti sustabdyta ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Jei
per šį laikotarpį teismo nurodytas pažeidimas neištaisomas, teismo sprendimu jų veikla gali būti nutraukta. Religinės
bendruomenės, bendrijos ar centro veikla taip pat gali būti nutraukta jų pačių sprendimu. Religinės bendruomenės ar
bendrijos veikla gali būti nutraukta jos aukštesnės valdymo institucijos sprendimu. Nutraukus religinės bendruomenės,
bendrijos ar centro veiklą, likęs turtas pereina jų įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente nurodytam turto perėmėjui.
Jeigu turto perėmėjas nenurodytas arba jo nėra, turtas atitenka valstybei.
12 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ TEISĖ. REFERENDUMAS
1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė.
Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo
išraiška. LRK nustatyta : Aukščiausią suverenią galią tauta vydko tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus –
tai pagrindinis demokratinio valdymo principas. Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų
sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti,
kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinimai, kaip valdžios institucijų sudarymo būdas gali
vykti ir nedemokratiškose valstybėse, bet šiuo atveju jie yra formalūs ir negali išreikšti tikrosios rinkėjų valios. Rinkimai yra
realus indikatorius, parodantis valstybių demokratiškumo lygį.
Rūšys. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą – tiesioginiai ( tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės
grandies ) ir netiesioginiai ( rinkimų metu rinkėjaspats tiesioginių atstovų nerenka, o tik rinkikus, kurie ir priima galutinį
sprendimą, pvz JAV Prezidento rinkimai ). Savotiška netiesioginių rinkimų atmaina – daugiapakopiai rinkimai. Pagal savo
masta rinkimai būna visuotiniai ir daliniai. Pagal tai, ar jie vyksta kadencijai pasibaigus, ar kaip pirmalaikiai - eiliniai ir
neeiliniai .Pagal renkamas valdžios institucijas rinkimai – Prezidento, parlamento, savivaldybių tarybų.
Rinkimų teisė gali būti suprantama objektyviai ( kaip konstitucinės teisės institutas – visuma teisės normų, įtvirtinančių
piliečių teisę rinktiir būti renkamam ). Ir subjektyviai ( kaip kiekvieno LR piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Ši teisė
dalijama į :
Aktyviąją. Teisė rinkti. Aktyvioji rinkimų teisė pasireškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą. LRk
nustatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyją, kai jam sukanka 18 metų.
Pasyviąją. Pasyvioji rinkimų teisė yra teisė būti renkamam. Ji pasireiškia dalyvaujant rinkimuose kandidato teisėmis.
Pasyvioji rinkimų teisė yra piliečio teisė būti išrinktam į atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją. Teisę būti išrinktam
nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai.
LR vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai : Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų.
2. Rinkimų teisės šaltiniai. Rinkimų teisės konstituciniai principai. Rinkimų rūšys.
Šaltiniai. Rinkimų teisės šaltiniai – teisės aktai, kurie nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Rinkimų teisės
šaltinių sistema priklauso nuo valstybės priskyrimo konkrečiai teisės šeimai ( kontinentinei, bendrosios teisės )., nuo
konkrečios valstybės teisės sistemos ypatumų. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius :
Rašytinės teisės normas įtvirtina :
konstitucija
tarptautinės sutartys
įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymo galią
politinių partijų įstatai ( statutai )
Neraštinės teisės normas išreiškia :
bendrieji teisės principai
teisiniai papročiai ir tradicijos
rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus ( pvz rinkimų teismai
Anglijoje ).
Lietuvoje pagrindinės rinkimų teisės normos įtvirtintos :
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – V skirsnyje : Seimo rinkimų teisės principai, VI skirsnyje – Prezidento rinkimų, X
skirsnyje – savivaldybių tarybų. Konstitucijos 107 strp nustatyta, kad Seimas turi teisę pats priimti galutinį sprendimą dėl
rinkimų pažeidimo. Toks seimo sprendimas grindžiamas LRKT išvada. Jos prašyti gali Seimas, dėl Seimo rinkimų – ir
prezidentas.
Įstatymuose ( LRP, LRS, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai ). Rinkimų teisė yra politinė teisė. LRKT konstatavo, kad
demokratinėje visuomenėje viskas, kas susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuoama įstatymais. Tai ir žmogau teisių
ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio aiškinimas, ir a[saugos bei gynimo teisinės garanmtijos. Piliečių rinkimų teisės yra
didžiausia teisinė vertybė ir įstatyminis jos reglamentavimas yra svarbi jos realizavimo garantija.
Vyriausios rinkimų komisijos instrukcijoc, kurių paskirtis – garantuoti vienodą Rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą
visoje LR teritorijoje.
Rinkimus vadinti demokratiškais, o jų rezultatus legitimiais leidžia laikyti šie principai :
Visuotinės rinkimų teisės. Valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas
remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinami nuo dalyvavimo rinkimuose. Turi tam
tikru išlygų – rinkimų cenzų.Rinkimų cenzai-tai valstybės K-je ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atitikti
pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę. Cenzai :
Amžiaus cenzas- tai įstatyme numatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus sulaukę asmenys.
LT aktyviai RT gali įgyvendinti-18 m., pasyviai RT-Seimo nariu-25 m., Prezidentu-ne mažiau kaip 40m., Savivaldybių
tarybų nariu-20 m.
Sėslumo cenzas- tam tikrą laiką gyventi tam tikroje vietoje (rinkimų apygardoje ar valstybėje), kitose valstybėse turėti
nuolatinė gyvenamąją vietą. Jis įvairiose šalyse skirtingas ir svyruoja nuo 3 mėn.iki 5 m.LRK nustatytas pasyviosios RT
sėslumo cenzas renkant Seimo narius(nuolat gyvenantis L-je) bei Prezidentą(ne mažiau kaip 3 paskutiniuosius metus
gyvenęs L-je)
Nesuderinamumo cenzas taikomas pasyviajai RT. Vadinasi negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas,
turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla.Pvz LR Seimo rinkimų įst-me numatyta, kad Seimo
nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 d.iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą
nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti esą neveiksnūs ar nepakaltinami.
Dar yra vadinami negatyvūs cenzai - sąlygos rinkimo teisei realizuoti, kurios išreiškia diskriminaciją ( lyties, turto,
išsilavinimo, religiniai – islamo valstybėse, moraliniai – pvz narkomanai Meksikoje negali balsuoti ).
Lygios rinkimų teisės. Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai būtų lygiaverčiai. Lygiateisiškumo principo išraiška rinkimų
metu.
Tiesioginių rinkimų. Rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia, kas bus išrinktas. Tiesioginiai
rinkimai dominuoja. Gali būti netiesioginiai (daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai- rinkikai- kandidatas)
Slapto balsavimo. Kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią.Draudžiama
kontroliuoti rinkėjų valią. Slaptas balsavimas – toks rinkėjų valios realizavimo aktas, kurio negalima kontroliuoti. Pvz LRS
rinkimų įstatyme nustatyta, kad rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti
kitam asmeniui balsuoti už save.
Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą, daryti jį skaidrų.Jo
įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta. PVZ.Rinkimų
komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši.
3. Rinkimų sistemos sąvoka. Rinkimų sistemos rūšys. Lietuvos rinkimų sistemos ypatumai.
RS-tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai
RS turi du aspektus:
1.Plačiąja prasme- visuma visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Visuomeniniai
santykiai susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus.
2.Siaurąją prasme- tai rinkimų rezultatų nustatymo būdai.
Pagrindinės rinkimų sistemos:
Mažoritarinė. Pagrįsta daugumos principu. Šalies teritorija suskirstoma į rinkimines apygardas, kuriose rinkėjai teisiogiai
renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surenka santykinę ar absoliučią balsų
daugumą. Mažoritarinė sistema paprastai būna :
Absoliučios daugumos. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs absoliučią rinkimų apygardos balsų daugumą ( mažiausiai 50,01
proc ). Trūkumai : balsai, kuriuos gavo pralaimėję kandidatai, pranyksta; naudinga tik stambioms politinėms partijoms; nėra
rezultatyvi – jei balsai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, niekas neišrenkamas. Siekiant išvengti nerezultatyvumo galima
taikyti šiuos veiksmus :
persibolatiravimas ( paliekami du kandidatai, surinkę daugiausia balsų. Jei balsai vėl išsiskirsto, balsavimo rezultatas
nustatomas burtų keliu ar renkamas vyresnis amžiumi asmuo)
pravedami pakartotiniai balsavimų turai, leidžiama kandidatus blokuoti, kol nebus nustatytas balsavimo rezultatas.
Alyternatyvus balsavimas. Rinkėjas suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas.
Santykinės daugumos. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau nei kiekvienas jo varžovas atskirai, net
jei ši dauguma mažesnė nei pusė balsų. Trūkumas – neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai.
Kai kuriose šalyse taikoma kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema ( kai išrinktu laikomas kandidatas, gavęs tam tikrą
kvalifikuotą balsų daugumą, kuri yra didesnė nei absoliuti dauguma ).
Proporcinė. Paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų, proporcingai
gautų balsų skaičiui. Šalies rinkėjai apygardose balsuoja ne už konkrečius kandidatus, o už politinių partijų ar politinių
judėjimų pateiktus sąrašus. Asmenys, esantys sąrašuose, išrenkami atstovais proporcingai visam rinkėjų balsų skaičiui, kurį
gavo ta politinė partija ar politinis judėjimas. Sistema daug palankesnė mažesnėms partijoms. Partijos pateikia sąrašus
daugiamandatėse apygardose, vietų kiekvienai partijai skiriama pagal surinktus balsus. Valstybės teritorija suskirstoma į
rinkimų apygardas su maždaug vienodu rinkėjų skaičiumi. Kiekvienoje apygardoje renkamas ne vienas atstovas – pagal
balsavimo rezultatus paskirstomi keli ar keliolika mandatų. Taigi sudaromos daugiamandatės apygardos. Varžosi ne atskiri
asmenys, o politinės partijos. Rinkimų barjerai leidžia dalybose dėl mandatų dalyvauti tik toms partijoms, kurios surinko
nustatytą minimalų balsų procentą. Sudėtingiausia problema taikant šią sistemą – formulės, proporcijoms apskaičiuoti
pasirinkimas. Priklausomai nuo pasirinktos formulės, gauti rezultatai gali būti palankesni didesnėms, mažesnėms ar
vidutinėms partijoms. Paprasčiausias skaičiavimo būdas – rinkiminės kvotos metodas. Rinkiminė kvota – tai toks balsų
skaičius, kurio užtenka vienm mandatui gauti. Haero kvotos formulė. Q = x/y ( Q – kvota, x – bendras balsų skaičius, y –
mandatų skaičius ). Trūkumas – dažniausiai paskirstomi ne visi mandatai. Šia trūkumui pašalinti taikomas didžiausių
likučių metoda – likusius mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius neišnaudotų balsų likučius, susidariusius po pirmo
mandatų paskirstymo. Dar yra Droopo kvota – didinamas daliklis, kol mandatus galima paskirstyti be likučio. Yra Hondto
kvota, kuri leidžia mandatus paskirstyti išsyk, nors ir lieka nepanaudotų balsų. Hagenbacho-Bischofo kvota naudojama ir
LT – koreguojama natūrali kvota, ją mažinant.
Mišrioji. Jungiama mišrioji ir proporcinė sistema. Pastaruoju metu všią sistemą naudoja dauguma pasaulio valstybių. Pirmą
kartą ji įvesta po 2 pasaulinio karo VFR.
Rinkimų sistemos LT : Taikomos visos trys sistemos. Seimo nariai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą ( į Seimą renkami
141 narys, 71 – vienmandatėse apygardose pagal mažoritarinę sistemą, 70 – daugiamandatėse pagal proporcinę ). Jei sąrašui
tektų mandatų daugiau nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai būtų padalyti kitiems sąrašams, tęsiant jų dalijimą liekanų
metodu. Seimo rinkimų metu pagal proporcinę sistemą taikomas ir reitingavimas, kai balsuodamas rinkėjas prie partijos
sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos kandidatus, kuriems jis norėtų atiduoti savo preferencijas. Kandidatų į Seimo
narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus
nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatėse
rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato
pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi,
kandidato rinkiminis reitingas lygus šiai sumai, jeigu mažesnė – kandidato rinkiminis reitingas laikomas lygus nuliui. Po to
suskaičiuojami kiekvieno kandidato į Seimo narius surinkti reitingo balai. Jie yra lygūs dviejų skaičių - rinkiminio reitingo
(pirmojo daugiklio) ir partinio reitingo (antrojo daugiklio) sandaugai. Partinis reitingas yra sveikas skaičius, kurį nustato
Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienam kandidatui pagal kandidatų rinkimų numerius taip, kad partinis reitingas
kandidato, turinčio pirmąjį rinkimų numerį, būtų 20 kartų didesnis už partinį reitingą kandidato, turinčio paskutinįjį šiame
kandidatų sąraše rinkimų numerį ir sąrašo kandidatų, kurių rinkimų numeris skiriasi vienetu, partinių reitingų skirtumas
būtų lygus 19. Tuo būdu nustatytas kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše, partinis reitingas yra vienetu mažesnis už
kandidatų skaičių šiame sąraše, o įrašyto pirmuoju sąraše yra 20 kartų didesnis už kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše.
Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Pirmesniuoju
eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai surenka po lygiai reitingo balų,
pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kurio didesnis rinkiminis reitingas. Jeigu kandidatų ir rinkiminiai reitingai lygūs,
tuomet pirmesniuoju įrašomas tas, kurio didesnis partinis reitingas. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia
Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi
kandidatas, turintis didesnį populiarumą visuomenėje, gali pakilti partijos sąraše ir užimti geresnę poziciją. Jeigu partija,
koalicija kartu su pareiškiniais dokumentais įteikia prašymą, kad jų kandidatų reitingas nebūtų nustatomas, apie tai iš anksto
pranešama rinkėjams, nurodoma rinkimų biuletenyje ir kandidatų reitingas neskaičiuojamas, o įregistruota kandidatų eilė
sąraše laikoma galutine.
Renkant Prezidentą, taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Konstitucijoje numatytais atvejais yra taikoma absoliučios ar
santykinės daugumos sistema. LRK : jeigu pirmajame balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė rinkėjų, yra taikoma
mažoritarinė absoliučios daugumos sistema, ty išrinktu laikomas kandidatas, kuris surinko daugiau kaip pusę visų
rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau nei pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių,
taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema, bet su tam tikra sąlyga. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs
daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jei nė vienas kandidatas pirmajame balsavimo rate nesurinko
reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo ratas. Antrajame rate išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs
daugiausia balsų, taigi taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema.
Savivaldybių tarybų nariai yra renkami trims metams daugiamandatėse rinkimų apygardose. Taikoma proporcinė rinkimų
sistema. Mandatai skirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą. Rinkimų barjeras ; 6 proc koalicijoms, 4 proc partijoms.

4. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka: rinkimų apygardų ir rinkimų apylinkių sudarymas; rinkimų
komisijos, jų rūšys, sudarymo tvarka ir įgaliojimai; rinkėjų sąrašų sudarymas; kandidatų iškėlimo ir
registravimo tvarka, kandidatų veiklos garantijos; rinkimų agitacija; balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų
rezultatų nustatymas; rinkimų galiojimo sąlygos, pakartotiniai rinkimai.
Rinkimų organizavimas – procesas, susidedantis iš nuosekliai vienas po kito sekančių etapų. Paprastai skiriami keli etapai
( stadijos ) :
Paruošiamasis rinkimų etapas. Formuojamos rinkimų komisijos, nustatomos rinikminių apygardų teritorijos, sudaromi
rinkėjų sąrašai, keliami ir registruojami kandidatai, vyksta agitacinė kampanija. Stadija prasideda nuo rinkimų paskalebimo
– nustatoma balsavimo data ( balsavimodata gali būti įtvirtinta įstatymu, įstatyme gali būti nustatyta ne data, o tik
laikotarpis, gali įstatymuose nebūti specialių nuostatų apie terminus, tik nustatytas laikotarpis tarp seno parlamento
paleidimo ir naujo sušaukimo. LRK nustatyta, kad rinkimų skyrimas yra LRS ir Prezidento prerogatyva.
Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas, pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti Seimas arba
Respublikos Prezidentas. Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams
iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip
prieš mėnesį iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Jeigu, likus keturiems mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos,
Respublikos Prezidentas nėra paskelbęs eilinių Seimo rinkimų datos, Vyriausioji rinkimų komisija eilinius Seimo rinkimus
rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo.
Tarybų rinkimus skelbia Lietuvos Respublikos Seimas ne vėliau kaip likus 5 mėnesiams iki tarybų narių įgaliojimų
pabaigos. Jeigu, likus 4 mėnesiams iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos, Lietuvos Respublikos Seimas nepaskelbia tarybų
rinkimų datos, tarybų rinkimai rengiami paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos lieka ne
mažiau kaip mėnuo. Tarybų rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki tarybų
narių įgaliojimų pabaigos.
Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviems mėnesiams iki Prezidento kadencijos pabaigos.
Taigi LR įstatymai nenumato konkrečios rinkimų datos, tik laikotarpį, per kurį jie turi įvykti. Prezidentas negali skelbti
pirmalaikių Seimo rinkimų, jei iki jo kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai ir jei po pirmalaikių Seimo rinkimų
nepraėjo 6 mėnesiai. Rinkimams organizuoti sudaromos rinkimų komisijos. Jos gali būti sudaromos prieš kiekvienus naujus
rinkimus, taip pat gali būti nuolatinės arba mišrios. Taip yra ir LT : rinkimus vykdo vyriausioji rinkimų komisija, veikianti
nuolat, o rinkimų laikotarpiui sudaromos miestų, rajonų, apygardų, apylinkių rinkimų komisijos. Į rinkimų komisiją gali būti
siūlomas Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu (neatsižvelgiant į kandidatui į Seimo
narius nustatytą jauniausią amžių, bet rinkimų dieną ne jaunesnis kaip 18 metų) ir nebuvo per paskutinius trejus Seimo,
Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už
Seimo, Respublikos Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimą. Vienu metu rinkimų
komisijos narys negali būti kandidatu į Seimo narius, rinkimų atstovu ar rinkimų stebėtoju.
Vyriausiąją rinkimų komisiją sudaro ir jos sudėtį keičia LRS. Vyriausioji rinkimų komisija yra Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje numatyta nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija.Ją
4 metams sudaro Seimas. Vyriausioji rinkimų komisija garantuoja vienodą rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje
LR. Ji leidžia šių įstatymų įgyvenbdinimo instrukcijas. Jos sprendimus pakeisti gali įsigaliojęs teismo sprendimas arba ji
pati. Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš:
1) komisijos pirmininko;
2) trijų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie burtais nustatomi iš teisingumo ministro pasiūlytų
šešių kandidatūrų;
3) trijų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie burtais nustatomi iš Lietuvos teisininkų draugijos
pasiūlytų šešių kandidatūrų;
4) partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.
Visais atvejais asmenys, paskirti į Vyriausiąją rinkimų komisiją iš teisingumo ministro ir Lietuvos teisininkų draugijos
pasiūlytų kandidatūrų, turi sudaryti daugiau kaip 1/2 Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Vyriausiosios rinkimų
komisijos pirmininką skiria Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija veikia nuolat ir
organizuoja visus LR vykdomus rinkimus bei referendumus.
Pagal įstatymus LT taip pat sudaromos apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. Apygardų rinkimų komisijas rinkimų
laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija. Jos : prižiūri, kaip rinkimų apygardoje vykdomas rinkimų įstatymas,
sudaro apylinkių rinkimų komisijas, paskirsto rinkimams skirtas lėšas apylinkių rinkimų komisijoms, kontroliuoja, kaip šios
lėšos naudojamos, ir už rinkimams panaudotas lėšas atsiskaito Vyriausiajai rinkimų komisijai; registruoja rinkimų stebėtojus
ir išduoda jiems pažymėjimus; prižiūri balsavimą paštu rinkimų apygardos teritorijoje ir kt.
Apylinkių komisijos sudaro sąlygas rinkėjams susipažinti su rinkėjų sąrašais, svarbiausias uždavinys – organizuoti
balsavimą rinkimų apylinkėje, suskaičiuoti balsus ir surašyti balsų skaičiavimo protokolą.
Šalies teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas. Rinkimų apygarda – teritorinis rinkimų vienetas, kuriame gyvenantys
piliečiai renka atstovus į renkamas valstybės ar vietos savivaldos institucijas. Jos skirstomos į vienmandates ir
daugiamandates, o pagal teritoriją – į nacionalines arba teritorines. Proporciniam atstovavimui – daugiamandatės ( renkant
atstovus į seimą, savivaldybių tarybas ). Mažoritarinei sistemai – vienmandatės apygardos ( Seimo, Prezidento rinkimai ).
Seimo rinbkimų atveju teritorija dalijama į 71 vienmandatę apygardą. Taip pat sudaroma daugiamandatė apygarda, kurioje
renkama 70 Seimo narių. Balsavimui vykdyti ir balsams skaičiuoti sudaromos rinkiminės apylinkės. Jos sudaromos
atsižvelgiant į patogumą rinkėjams atvykti į balsavimo patalpas ir rinkėjų skaičių.
Svarbi proceso stadija – rinkėjų registravimas – asmenų įtraukimas į rinkėjų sąrašus. Žinomos dvi rinkimų sąrašų sudarymo
sistemos : privaloma( rinkėjų pavardės automatiškai įtraukiamos į sąrašus ) ir neprivaloma ( rinkėjai patys turi pasirūpinti
įtraukimu į sąrašus ). LR rinkėjų sąrašų sudarymo tvarką, formą, būdą, naudojimo tvarką nustato VRK. Suaryti sąrašai LT
yra išankstiniai.
Svarbus etaptas – kandidatų kėlimas. Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis,
surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Kandidatų į Seimą kėlimo sistema – mišri. Kandidatus į Seimo narius
gali kelti:
1) vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose politinė partija
2) vienmandatėje rinkimų apygardoje kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, gali
išsikelti kandidatu į Seimo narius, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip vienas tūkstantis tos apygardos
rinkėjų.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame
kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės. Jeigu partijos įstatai nenumato kitaip, kandidatai vienmandatėse rinkimų
apygardose ir kandidatų, surašytų iš eilės, sąrašas daugiamandatėje rinkimų apygardoje turi būti patvirtinti partijos
suvažiavimo ar konferencijos. Kandidatų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 25 ir daugiau kaip 141
kandidatas.
Taigi LT kandidatus į Seimą gali kelti ir partijos, ir piliečiai.
Kandidatus į tarybos narius gali kelti partija ar politinė organizacija, Partija, politinė organizacija kandidatus į tarybos narius
kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę.
Norint kandidatą ar jų sąrašą įregistruoti rinkimams, reikia įnešti rinkimų užstatą. Negrąžintini užstatai pervedami į
valstybės biudžetą.
Rinkimų agitacinė kampanija – rinkėjai susipažįsta su kandidatais, jų priešrinkiminėmis platformomis, o visuomeninės
organizacijos ir partijos vykdo priešrinkiminę agitaciją ir propagandą. Kandidatai turi teisę pasisakyti susirinkimuose,
naudotis masinės informacijos priemonėmis, numatyta asmens neliečiamybė ir kt. Užregistravus kandidatus ir oficialiai
paskelbus partijų sąrašus, prasideda rinkimų agitacija. Rinkimų agitacija draudžiama likus 30 h iki rinkimų pradžios ir
rinkimų dieną, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją, jei ji iškabinta likus nemažiau kaip 48h iki rinkimų pradžios.
Balsavimo etapas. Balsuoti rinkėjai gali : rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jie įrašyti arba paštu. Balsavimas
apylinkės rinkimų komisijos nurodytoje patalpoje vyksta rinkimų dieną 7-20h. Renkant Prezidentą galima balsuoti iki 21.
Rinkėjas ateidamas balsuoti privalo parodyti asmens dokumentą. Jei neturi, gali paliudyti apie jo buvimą sąrašuose du į tos
apylinkės sąrašą įtraukti asmenys. Rinkėjai užpildo biuletenius, įdeda juos į urną.
Balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų paskelbimas.( Rinkimų rezultatų nustatymas ). Pirminėje stadijoje balsai
skaičiuojami apylinkių rinkimų komisijoje. Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja apylinkės rinkimų komisijos
pirmininkasPer Seimo rinkimus suskaičiavus balsadėžėje rastus rinkimų biuletenius, pradedama skaičiuoti paštu gautus
biuletenius. Suskaičiuojami kandidatų pirmumo balsai. Baigus skaičiuoti, kiekvienoje rinkimų apylinkėje surašomi du balsų
skaičiavimo protokolai – vienmandatės ir daugiamandatės rinkimų apygardos. Paketai su visais biuleteniais ir protšokolais
pristatomi apygardos rinkimų komisijai. Apygardos rinkimų komisija suskaičiuoja apylinkių rinkimų komisijų pateiktus
duomenis ir prie jų prideda tuos paštu balsavusių rinkėjų balsus, kurie buvo suskaičiuoti apygardos rinkimų komisijoje.
Kiekvienos apygardos rinkimų komisija surašo apygardos balsų skaičiavimo protokolus. Apygardų komisijos rinkimų
duomenis pristato VRK. Rinkimų rezultatus nustato VRK po to, kai išnagrinėja visus skundus ir nustato visus rinkimų
rezultatus visose apygardose, taip pat rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus. Vienmandatėje apygardoje rinkimai
laikomi įvykusiais, jei rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 40 proc rinkėjų, daugiamandatėje - daugiau kaip ¼. Galutinius
rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas pasibaigus rinkimams paskelbia VRK. Apylinkių komisijos gali būti skundžiamos
apygardų, apygardų – VRK, VRK – Vyriausiajam administraciniam teismui.
5. Rinkimų kampanijos finansavimas. Rinkimų kampanijos finansinė kontrolė.
1) nuosavos politinės partijos lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių
2) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos aukos;
3) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos iš LR registruotų bankų gaunamos paskolos.
Kitų savarankiškų politinės kampanijos dalyvių (išskyrus politines partijas) politinės kampanijos finansuojamos:
1) pagal šį įstatymą turinčių teisę aukoti fizinių ir juridinių asmenų aukomis;
2) nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis.
6. Rinkimų teisės pažeidimai. Teisinės atsakomybės už rinkimų įstatymų pažeidimus rūšys.
Asmenys, smurtu, apgaule, grasinimais, papirkinėjimais arba kitaip kliudantys rinkėjams įgyvendinti teisę rinkti ir būti
išrinktiems, organizuoti rinkimų agitaciją, taip pat rinkimų komisijų nariai, kiti pareigūnai, suklastoję rinkimų dokumentus,
neteisingai suskaičiavę balsus, pažeidę balsavimo slaptumą arba kitaip pažeidę šį įstatymą, atsako pagal Lietuvos
Respublikos įstatymus. Atsakomybėn taip pat traukiami asmenys, paskelbę arba kitaip platinę melagingus duomenis apie
kandidatą į Seimo narius ar trukdę kandidatui susitikti su rinkėjais.
Išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ir Seimo rinkimus, teikia KT.
7. Referendumas. Referendumo samprata. Referendumo iniciatyvos teisė. Referendumo organizavimo ir vykdymo
tvarka. Referendumo rūšys ir jo teisinės pasekmės.
Referendumas. LRK skelbia, jog svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Referendumas – svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru
valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Rinkimai ir referendumas skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu : rinkimų
metu rinkėjai balsuoja už kandidatus į tautos atstovus ar kitas institucijas, referendumo objektas yra konkretus klausimas.
Piliečiai pasisako taip arba ne. Skiriasi rezultatų nustatymo procedūrinė tvarka. Referendumo rezultatai nustatomi remiantis
tik mažoritariniu principu. LRKT yra konstatavęs, kad referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas
konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Plebiscitas ir referendumas
yra panašios sąvokos – įvardija tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Pirmas referendumas įvyko
XVaŠveicarijoje. Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm :
1) Konstitucinės teisės institutas.
2) Reglamentuojama įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai išreiškia
savo valią.
Rūšys. Yra įvairių klasifikacijų, tai priklauso nuo klasifikavimo kriterijų. Davidas Butleris siūlė referendumus klasifikuoti
pagal jų iniciatorius ir sprendžiamus uždavinius :
1. Valdžios rengiami referendumai.
2. Konstituciškai būtini referendumai ( pavyzdžius Konstitucijos I ir XIV skirsnių keitimas ).
3. Referendumai pagal piliečių peticijas ir reikalavimus. Eilinis rinkėjas yra įgaliotas paduoti peticiją,
reikalaujančią, kad tam tikras valdžios aktas būtų pateiktas referendumui. Tokiu referendumu yra ribojama
atstovaujamoji valdžia.
4. Referendumai piliečių iniciatyva. Eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją, kad tam tikrą valdžios
neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams.
Anot Čirkino referendumus galima skirti į :
1. Pagal tai, kokioje teritorijos dalyje vykdomas : a) nacionalinis – visos valstybės mastu, b) vietos - federacijos
subjekto, autonomijos vieneto, administracinio teritorinio vieneto mastu.
2. Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą sprendimą : a) privalomas arba imperatyvinis
referendumas – numatyta Konstitucijoje. b) fakultatyvinis referendumas – organizuojamas Konstitucijos numatytų
subjektų, turinčių referendumo iniciatyvos teisę, nuožiūra.
3. Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį : a) konstitucinis – balsuojama už Konstitucijos projektą ( 1992 10
25 ) arba galiojančios Konstitucijos pataisą. b) paprastas – kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais.
4. pagal parlamento dalyvavimą : a) ikiparlamentinis – prieš priimant įstatymą parlamente. b) poparlamentinis –
priėmus įstatymą, siekiant jį įtvirtinti, c) neparlamentinis – įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant.
5. pagal sprendimo pobūdį : a) patvirtinantis : rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą, b) autšaukiantis : atšaukiamas
parlamento priimtas įstatymas.
6. pagal juridinę galią : a) sprendžiamasis – nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje, gali būti
keičiami tik referendumu.b) konsultacinis – išreiškiama rinkėjų nuomonė, į kurią parlamentas gali atsižvelgti arba
ne.
LRKT referendumus klasifikuoja į sprendžiamuosius, patariamuosiu ir ratifikacinius. Patariamieji labiau paplitę nei
sprendžiamieji. Patariamuosiuose pateikiami svarstyti svarbūs šalies gyvenimo klausimai, ratifikaciniuose – tauta išreiškia
pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.
Iniciatyvos teisė. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui. Piliečių referendumo
paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių reikalavimu.
Siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė. Sprendimą dėl šio
siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka.
Organizavimo ir vykdymo tvarka.
Paskelbimas. Referendumą nutarimu skelbia Seimas.
Pasirengimas referendumui. Referendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja ir vykdo:
1) Vyriausioji rinkimų komisija;
2) miestų, rajonų referendumo komisijos;
3) apylinkių referendumo komisijos.
Atsižvelgiant į patogumą piliečiui atvykti į balsavimo patalpas ir piliečių skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į
rinkimų apylinkes, o šios organizuojant ir vykdant referendumą tampa referendumo apylinkėmis. Referendumo apylinkės
teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5 tūkstančiai rinkimų teisę turinčių piliečių.
Rinkėjų sąrašai. Piliečių, turinčių teisę balsuoti referendume, sąrašai yra vadinami rinkėjų sąrašais. Referendumui
organizuoti ir vykdyti sudaromi šie rinkėjų sąrašai:
1) Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašas;
2) miestų, rajonų rinkėjų sąrašai;
3) referendumo apylinkių rinkėjų sąrašai.
Rinkėjo pažymėjimas yra referendumo komisijos išduotas dokumentas, kuriame nurodoma, kurios referendumo apylinkės
rinkėjų sąraše yra įrašytas pilietis.
Balsavimas. Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje.
Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nustatytas ir kitoks balsavimo laikas. Prie įėjimo į balsavimo patalpą
pilietis pateikia apylinkės referendumo komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar asmens tapatybės kortelę,
patvirtinančią jo asmenybę bei pilietybę. Išduodamas referendumo biuletenis. Gavęs referendumo biuletenį, pilietis eina į
balsavimo kabiną ir joje pats biuletenį užpildo. Pildyti biuletenius ne balsavimo kabinoje draudžiama.Balsuoti taip pat
galima paštu, diplomatinėje atstovybėje, laive, gydymo, socialinės rūpybos, globos įstaigose, kariniuose daliniuose,
bausmės atlikimo vietose.
Miestų, rajonų referendumo komisijos visus dokumentus, gautus iš referendumo apylinkių, referendumo apylinkių balsų
skaičiavimo protokolus, miesto, rajono balsų skaičiavimo protokolą ir kitus referendumo dokumentus sudeda į specialius
paketus, užantspauduoja ir ne vėliau kaip per 48 valandas po referendumo pabaigos perduoda Vyriausiajai rinkimų
komisijai.
Rezultatų nustatymas ir paskelbimas. Galutinius referendumo rezultatus ne vėliau kaip per 4 dienas po balsavimo
referendume dienos oficialiai „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Vyriausioji rinkimų komisija ne
vėliau kaip kitą dieną po galutinių referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo dienos perduoda Respublikos Prezidentui
referendumu priimto sprendimo tekstą.
Referendumu priimto sprendimo ar akto įsigaliojimas.
Referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma balsavimo referendume diena.
Referendumu priimtą įstatymą, kitą aktą ar sprendimą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo galutinių referendumo rezultatų
oficialaus paskelbimo privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku Respublikos
Prezidentas tokio įstatymo, kito akto ar sprendimo nepasirašo ir nepaskelbia, jis įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai
paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtas įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po 1
mėnesio nuo jo priėmimo referendume dienos. Referendumu priimtas įstatymas, išskyrus Konstitucijos pataisas, kitas aktas
ar sprendimas įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, jeigu juose pačiuose nenustatyta vėlesnė
įsigaliojimo diena.

13 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

1. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Parlamento suvereniteto doktrina. Parlamentarizmo raida Lietuvoje.
Parlamentarizmas valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus.
LRK numato, kad Seimas – viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo institucijai yra skirtas V skirsnis. Tai
savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento, kaip valdžios institucijos
nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl Lietuvos parlamentas – vienintelė institucija, turinti įgaliojimus
įstatymams kurti. Parlamentas nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus
struktūrą ir veiklos procedūrą. Niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus. Tuo pasireiškia
akivaizdus parlamento išskirtinumas. Tačiau Seimui priskirti įstatymų leidfybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Seimas yra
saistomas Konstitucijos, taip pat įgaliojimai ribojami referendumo.Taip pat KT gali pripažinti Seimo priimtą įstatymą
prieštaraujančiu Konstitucijai. Prezidentas naudojasi veto teise ir turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje numatytoms
aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia kaip stabdžių ir atsvarų mechanizmo
dalis.
2. Lietuvos Respublikos Seimo konstitucinis statusas.
Seimas – atstovaujamoji valstybės valdžios institucija.
LRK teigiama, kad Seimą sudaro Tautos atstovai, taigi Seimas, vykdydamas Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir
tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji institucija Seimas tampa Tautos valios ir interesų reiškėju. Tautos
atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos
( nancionalinių) interesų, pirmenybė turi būti teikiama pastariesiems. Todėl tokia doktrina iš Seimo nario griežtai
nereikalauja vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputatų atšaukimo mechanizmo. Išrinktas Seimo narys yra
laisvas, balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas
teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ir organizacijų politiniais reikalavimais,
nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi Seimo nariai yra
Tautos atstovybė. LRKT nutarime teigia, kad Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, jiems nustatyti nevienodų
galimybių dalyvauti Seimo darbe. Tuo būtų pažeidžiama Seimo narių lygybė, taigi tokiu atveju Seime nebūtų lygių
galimybių atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus.
3. Lietuvos Respublikos Seimo formavimo tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo struktūra.
LRK numatyta, kad LRS sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine
rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje
Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose mažoritarinės rinkimų
sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o proporcinės - likusieji 70 parlamentarų. Rinkimus rengia trijų pakopų
rinkimų komisijų sistema – Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų komisijos. Dvi
paskutinės skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujantys
rinkimuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse
rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregistruotos įstatymų numatyta tvarką.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame
kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės. Kandidatų sąraše (negali būti mažiau kaip 25 ir daugiau kaip 141 kandidatas.Tuo
pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras ir vienmandatėse apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienų iki
rinkimų, Vyriausioji rinkimų komisija „Valstybės žiniose“ paskelbia rinkimuose dalyvaujančių partijų ir koalicijų kandidatų
sąrašus, kandidatų sąrašams burtais suteiktus rinkimų numerius, šių sąrašų kandidatų rinkimų numerius, taip pat
vienmandatėse rinkimų apygardose iškeltus kandidatus.Kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius : vienmandatės ir
daugiamandatės apygardos. Numatyta galimybė balsuoti paštu. Vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktu laikomas
kandidatas, jeigu rinkimuose dalyvavo ne mažiau kaip 40 procentų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų ir
tas kandidatas gavo daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo daugiau kaip du
kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys nebuvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas
pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje
rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų. Partijos kandidatų sąrašas
dalyvauja skirstant mandatus tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o
koalicija – jei ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tokiu užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo
parlamento eleminuojant smulkias partijas. Mandatai paskirstomi taikant kvotų metodą. Seimo nariu gali būti renkamas
Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis
kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo
paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip
prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams. Eilinius Seimo rinkimus skelbia
Prezidentas.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų
dauguma.
Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:
1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės
programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos
liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Struktūra. Seimo struktūriniai padaliniai. Seimo struktūrą nustato Seimo statutas. Pagal LRKT, atsižvelgiant į Seimo, kaip
įstatymų leidybos valdžios konstitucinį statusą turinčios institucijos tikslus, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir
demokratiniais pagrindais pagrįsta darbo tvarka, kad šalyje esant bet kokiai situacijai, Tautos atstovybė galėtų
konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią tautos galią. Parlamento darbui ir
posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, kurių negali būti daugiau kaip 5. Įstatymų projektams
nagrinėti ir kitiems Konstitucijoje numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių sudaro komitetus. Nenuolatinio
aktualumo klausimams spręsti Seimas iš savo narių gali sudaryti komisijas. Politinės partijos ir organizacijos savo
politinėms pažiūroms reikšti ir tikslams įgyvendinti gali sudaryti Seimo narių frakcijas, vadovaujamas seniūnų. Tarp
frakcijų bei kitiems ryšiams palaikyti veikia Seniūnų sueiga. Seimo organizaciniam darbui garantuoti sudaroma Seimo
valdyba.
Seimo pirmininkas. Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.
Seimo Pirmininko pavaduotojų yra ne daugiau kaip penki, o vienas iš jų – Seimo opozicijos deleguotas atstovas. Seimo
Pirmininko ir jo pavaduotojų kompetenciją nustato Konstitucija ir šis statutas. Seimo Pirmininko teikimu Seimas vieną iš
Seimo Pirmininko pavaduotojų paskiria Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku
arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje. Seimo pirmininko vienas iš įgaliojimų
yra Konstitucijos numatytais atvejais pavaduoti Prezidentą ar laikinai eiti jo pareigas. Seimo pirmininkas vadovauja Seimo
darbui ir atstovauja Seimui, Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti KT teisėjų kandidatūras, teikia Seimui skirti
ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras, per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo
nutarimus bei kitus Seimo priimtus aktus, per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto
autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus, per 3
dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui
pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia, atlieka kitus, Seimo statute numatytus įgaliojimus. Vykdydamas savo
įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius.
Seimo valdyba. Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys - spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus
ir teikti patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo.
Seimo valdyba sudaroma iš Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų ir Seimo opozicijos lyderio. Seimo valdybos sudėtį nutarimu
tvirtina Seimas.
Seimo komitetai ir komisijos. Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems
Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Komitetų sąrašą nustato Seimo statutas(aplinkos apsaugos,
audito, biudžeto ir finansų, ekonomikos, Europos reikalų, informacinės visuomenės plėtros, kaimo reikalų, nacionalinio
saugumo ir gynybos, socialinių reikalų ir darbo, sveikatos reikalų, švietimo, mokslo ir kultūros, teisės ir teisėtvarkos,
užsienio reikalų, valstybės valdymo ir savivaldybių, žmogaus teisių ).
Seime sudaromos nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų komisija, Peticijų komisija, Operatyvinės veiklos parlamentinės
kontrolės komisija ir kitos komisijos.Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams
vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias
komisijas. Seimo valdyba taip pat gali sudaryti parengiamąsias, redakcines laikinąsias komisijas, o Seniūnų sueiga -
derinimo komisijas.
Komitetų ir komisijų darbui vadovauja jų pirmininkai.
Seniūnų sueiga. Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į
Seniūnų sueigą skiria po 1 atstovą nuo 10 frakcijos narių.
Kiekviena frakcija papildomai skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą nuo nepilnos dešimties frakcijos narių, jeigu šią nepilną
dešimtį sudaro daugiau negu 5 Seimo nariai. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą.
Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys - svarstyti Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms,
derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei
valdybai, taip pat patarimus Seimo Pirmininkui.
Seimo kancleris. Seimo kancleris yra Seimui bei Seimo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės tarnautojas – įstaigos
vadovas. Seimo kancleris yra Seimo kanceliarijos vadovas. Seimo kanclerį įstatymų nustatyta tvarka 5 metams skiria ir iš
pareigų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko siūlymu. Seimo kancleriu negali būti skiriamas Seimo narys.Seimo kanclerio
pareigos nesuderinamos su dalyvavimu politinės partijos ar politinės organizacijos veikloje.
Seimo kancleris prižiūri, kaip rengiami Seimo ir jo valdybos dokumentai; prižiūri Vyriausybės nariams ir kitų valstybės
institucijų vadovams pateiktų klausimų, paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą; nagrinėja Seimo narių iškeltus klausimus
dėl Seimo kanceliarijos darbo, užtikrina Seimo valdybos sprendimų vykdymą; atsako už Seimo antspaudų su valstybės
herbu naudojimą ir saugojimą; reguliariai pateikia Seimui apibendrintus duomenis apie Seimui adresuotus rinkėjų
pasiūlymus, pageidavimus, laiškus, atlieka kitas Seimo statute numatytas funkcijas
Seimo frakcijos. Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas Seimo statuto nustatyta tvarka.
Seimo narių frakcijų teises nustato statutas. Seimo narių frakcijai vadovauja ir jai Seime atstovauja frakcijos seniūnas arba
seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas jos įgaliotas Seimo narys. Seimo nariai, neįsiregistravę į
frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos statuto
nustatytos frakcijos teisės. Seimo nariai gali jungtis į laikinąsias grupes šio statuto nustatyta tvarka. Frakcijos gali jungtis į
koalicijas, kurios gali veikti kaip viena frakcija. Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės
programa, gali pasiskelbti opozicinėmis. Seimo dauguma yra laikomos tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra
daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės vyriausybės.
Seimo mažuma yra laikoma opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė.
Frakcijų siūlymai valstybės institucijoms yra rekomendaciniai.
4. Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos ir įgaliojimai. Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimų laikas.
Seimas renkamas ketveriems metams.
Seimo kompetencija – tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios institucijos pagrindinės
funkcijos. Seimo kompetencija įvardyta LRK, atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą. Parlamento įgaliojimai ne
dubliuoja vykdomosios ar teisminės valdžios institucijų įgaliojimų, o atspindi pagrindinę Seimo kaip atstovaujamosios ir
įstatymų kuriamosios institucijos paskirtį. Įstatymų kūrimo kompetencijos ribos pasaulio valstybėse nėra vienodai
realizuotos. DB Parlamentas turi įgaliojimus priimti sprendimus ir numatyti elgesio taisykles visose gyvenimo srityse. Tuo
tarpu Prancūzijos Konstitucija griežtai riboja Parlamento veiklos ribas, numatydama konkretų sąrašą visuomeninių santykių,
kuriuos galima reguliuoti įstatymais. LRK 1992 Konstitucija suteikia Seimui įgaliojimus priimti įstatymus, reguliuojančius
bet kurią visuomeninių santykių sritį.
Pagal LRK Seimas:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; Konstitucijoje šiam klausimui skirtas atskiras skirsnis. Seimui Konstitucijos
pataisas gali pateikti ne mažiau kaip ¼ Seimo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Konstitucijos pataisos turi būti
svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių
pertrauka. Pertrauka numatyta tam, kad suinteresuotos visuomeninės ir politinės grupės galėtų dalyvauti gindamos ir
derindamos interesus. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo
metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti
teikiama ne anksčiau kaip po metų. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų
teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio "Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo skirsnio "Konstitucijos
keitimas" nuostatos.
2) leidžia įstatymus; ( kitas seminaras )
3) priima nutarimus dėl referendumų; Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso Seimui ir piliečiams. Ši teisė
įgyvedinama ne mažiau kaip 1/3 Seimo narių siūlymu arba piliečių iniciatyva išreiškiama ne mažiau kaip 300tūkst rinkėjų
reikalavimu. LRS gavęs iniciatyvinės grupės įformintą baigiamąjį aktą ir piliečių reikalavimus – pareiškimus bei Vyriausios
rinkimų komisijos išvadą, kad dokumentai atitinka įstatymą, sesijos metu svarsto referendumo paskelbimo klausimą
artimiausiame Seimo posėdyje. Seimo nutarimas dėl referendumo priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka.
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus; taip yra dėl stabdžių ir atsvarų mechanizmo – prezidento rinkimus
skiria Seimas, o Seimo – prezidentas.
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai; nepritarus prezidentas siūlo
kitą.
7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; visų narių balsų dauguma.
10) skiria KT teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką; Kontrolierių Seimas skiria prezidento
teikimu 5 metams.
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį; Komisija sudaroma 4 metams. Komisijos pirmininką taip pats
skiria Seimas.
14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias
pajėgas.
5. Lietuvos Respublikos Seimo darbo reglamentas.
Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią. Jį pasirašo Seimo pirmininkas.
Statutas reglamentuoja Seimo nariu teisinį statusą, Seimo struktūrą, Seimo komitetų ir komisijų veiklą, Seimo sesijų tvarką,
įstatymų leidybos procedūrą ir tt.
6. Seimo narių teisinis statusas. Seimo narių imunitetas ir indemnitetas.
Seimo nario įgaliojimų įgyjimas ir pasibaigimas.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir
rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas
skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi
anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas. Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime
jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai,
netenka Seimo nario mandato. Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės
interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Taigi Seimo narys, nors ir priklausydamas politinei frakcijai,
neprivalo balsuoti prieš savo valią.
Seimo nario teisės ir pareigos. Seimo narys turi teisę statuto nustatyta tvarka:
1) balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose;
2) rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime;
3) dalyvauti diskusijoje visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas;
4) perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į posėdžio stenogramą;
5) siūlyti Seimui svarstyti klausimus;
6) rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi
būti apsvarstyti Seime;
7) Seimo posėdžiuose klausti pranešėjus ir papildomus pranešėjus;
8) daryti pareiškimus, sakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl posėdžio vedimo tvarkos,
procedūros;
9) tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Seimo Pirmininko,
Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų bei Vyriausybės rengiamų teisės aktų projektų, taip pat kitų
valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų bei valstybės tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas;
10) dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, taip pat Vyriausybės posėdžiuose, o prireikus dalyvauti
valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai, taip pat iš anksto pranešęs
stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių
svarstymo tvarką nustato įstatymai;
11) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo
pareigūnams klausimų;
12) kartu su kitais Seimo nariais:
a) teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo,
b) inicijuoti apkaltą,
c) pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos procedūras,
d) šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį,
e) kreiptis į Konstitucinį Teismą,
f) ir kitaip veikti pagal šio statuto nuostatas.
Pareigos : Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose. Šios pareigos vykdymą kontroliuoja Etikos ir procedūrų
komisija. Nedalyvavusiems numatytuose balsavimuose įstatymo nustatyta tvarka komisija gali sumažinti atitinkamo
mėnesio atlyginimą. Komisijai nutarus, tokių Seimo narių pavardės gali būti skelbiamos spaudoje. Kiekvienas Seimo narys,
išskyrus Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, turi būti kurio nors komiteto narys ir dalyvauti jo darbe, taip pat gali būti
kito komiteto nario pavaduotojas. Seimo narys privalo dalyvauti Seimo komitetų ir komisijų, kurių narys jis yra,
posėdžiuose. Seimo narys turi nuolat susitikinėti su rinkėjais ir juos informuoti apie savo veiklą. Seimo nario pareigos,
išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat
su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru
Pirmininku ar ministru. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.
Seimo nario veiklos garantijos. Seimo nariui nekliudomai realizuoti jam suteiktus įgaliojimus Seimo statute numatytos
garantijos. Seimo narys turi teisę nekliudomas lankytis visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.
Be imuniteto, Seimo nariai naudojasi indemnitetu : Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas.
Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka. Seimo nario mandatą panaikinti
galima tik apkaltos proceso tvarka. Tai sudėtinga procedūra, numatanti išskirtines Seimo nario garantijas, kurių kitų šalių
parlamentų nariai neturi.
7. Seimo nario įgaliojimų pasibaigimo pagrindai.
Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;
2) jis miršta;
3) atsistatydina;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;
8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

8. Apkalta. LRK nustatyta, kad Prezidentą, LRKT pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus,
Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką,
taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų
ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.
Apkaltos samprata. Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 straipsnyje
nurodytiems asmenims dėl Konstitucijai prieštaraujančių jų veiksmų, padarytų einant pareigas, siekdamas išspręsti tokių
asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą
Apkaltos proceso iniciatyvos teisė. Teikti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui
turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė. Teikimas pradėti apkaltos procesą turi būti išdėstytas raštu ir pasirašytas
visų ne mažiau kaip 1/4 Seimo narių grupę sudarančių asmenų.
Asmenys, kuriems taikoma apkalta. Prezidentas, LRKT pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai,
Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, Seimo nariai.
Apkaltos pagrindai. Teikimas pradėti apkaltos procesą galimas esant bent vienam iš šių pagrindų:
1) asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją;
2) asmuo sulaužė priesaiką;
3) asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą.
Generalinis prokuroras, nustatęs, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo yra įtariamas padaręs nusikaltimą, apie
tai nedelsdamas praneša Seimui. Jeigu įtariamas padaręs nusikaltimą Prezidentas, Seimas sudaro specialiąją tyrimo
komisiją. Dėl kitų nurodytų asmenų, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, ar sudaryti specialiąją tyrimo komisiją.
Seimui gavus įsiteisėjusio išteisinamojo teismo nuosprendžio nuorašą arba sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, Seimo
Pirmininkas ar jo pavaduotojas nedelsdami su juo supažindina Seimo narius ir artimiausiame posėdyje priima nutarimą
nutraukti apkaltos procesą. Supažindinus Seimo narius su apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, apkaltos procesas vyksta
statuto 239–242 nustatyta tvarka.
Teikimui pradėti apkaltos procesą tuo pagrindu, kad asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, galioja Baudžiamajame kodekse
nustatyti senaties terminai.Teikimui pradėti apkaltos procesą tuo pagrindu, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar
sulaužė priesaiką, senaties terminai netaikomi.
Apkaltos procesas ir jo rūšys. Apkaltos procesas susideda iš tam tikrų stadijų : parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens,
kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.
Apkaltos proceso Seime pradžia. Seimas, posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaręs specialiosios tyrimo
komisijos išvadai, kad yra pagrindas pradėti apkaltos procesą ar gavęs įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio
nuorašą, priima nutarimą pradėti apkaltos procesą Seime konkrečiam asmeniui ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą
išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Apkaltos procedūra Seime įsigaliojus KT išvadai.
Apkaltos procesas Seime gali būti tęsiamas tik įsigaliojus KT išvadai dėl to, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla,
konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Apkaltos procesas Seime yra viešas. Apkaltos proceso Seime posėdžiams
pirmininkauja Seimo Pirmininkas arba vienas iš Seimo Pirmininko pavaduotojų. Posėdžio pirmininkas artimiausiame Seimo
posėdyje supažindina Seimo narius su įsigaliojusia LRKT išvada. Seimas priima nutarimą nutraukti apkaltos procesą, jeigu
įsigaliojusioje KT išvadoje konstatuota, kad nė vienas asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretus veiksmas
neprieštarauja Konstitucijai. Kitais atvejais Seimas priima sprendimą svarstyti Seimo posėdyje asmens, kuriam taikoma
apkalta, pašalinimą iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimą:
Seimas paskiria Seimo posėdžio dėl asmens, kuriam taikoma apkalta, pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato
panaikinimo svarstymo datą. Asmeniui, kuriam taikoma apkalta, nedelsiant raštu ir pasirašytinai pranešama apie paskirtą
Seimo posėdžio datą ir laiką.

Asmens pašalinimo iš pareigų arba Seimo nario mandato panaikinimo svarstymas.

Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę dalyvauti Seimo posėdyje pats ir (ar) per savo advokatą. Jų nedalyvavimas
netrukdo apkaltos bylą nagrinėti Seime. Seimo posėdis yra pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu, kuriame išdėstoma
KT išvados esmė. Apkaltos bylos nagrinėjimas baigiamas posėdyje dalyvaujančio asmens, kuriam taikoma apkalta,
baigiamuoju žodžiu. Po baigiamojo žodžio žodis suteikiamas Seimo nariams. Apkaltos proceso posėdžiai protokoluojami.
Nutarimo pašalinti asmenį iš pareigų arba panaikinti Seimo nario mandatą priėmimas.
Nutarimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų (ar Seimo nario mandato panaikinimo) laikomas priimtu, jei už jį balsavo ne
mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Nuo nutarimo paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse momento asmuo
laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato. Už padarytus nusižengimus jam taip pat įstatymų nustatyta
tvarka gali būti taikoma teisinė atsakomybė.
Atsistatydinimo pareiškimas. Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso dalyje, tačiau tik iki
balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu.Toks
pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Asmeniui atsistatydinus apkaltos procesas nutraukiamas ir tai įforminama
Seimo nutarimu.

14 tema. ĮSTATYMŲ LEIDYBA

1. Įstatymų leidybos konstituciniai pagrindai ir principai.
Įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo veiklos funkcijų. Tik Seimui suteikti tokie įgaliojimai. LR Konstitucija ir
Seimo statutas numato įstatymų leidybos procedūrą. Įstatymų nuostatos gali būti priimamos balsuojant Seime ar
referendumu.
Siūlomi principai:
- įstatymų visuotinumas ir subjektų lygybės užtikrinimas įstatymuose;
- tikslingumas (pagrįstumas);
 - skaidrumas ir konkretumas; Siekiant įstatymų visuotinumo ir skaidrumo, turi būti numatyta, kad kiekvienas teisės
aktas privalo būti suformuluotas aiškiai ir nedviprasmiškai, išsamiai numatant visus pagrindinius principus ir
surašant juos taip, kad neprireiktų išaiškinimų.
- stabilumas; Norint užtikrinti stabilumą, tikslinga numatyti minimalius terminus, per kuriuos įstatymai negali būti
keičiami (arba neturi įsigalioti).
- procedūrų viešumas ir skaidrumas;
- tarpusavio suderinamumas.
- netaikyti įstatymų atgaline data ir visuomet nustatyti tokį įstatymų įsigaliojimo laiką, kad fiziniai ir juridiniai
asmenys galėtų tinkamai tam pasiruošti ir nepatirtų nuostolių.
- Plačiau taikyti viešų svarstymų procedūrą.
2. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jos subjektai.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė-tai kompetentingų institucijų ar asmenų teisė siūlyti priimti, pakeisti ar pripažinti
netekusiais juridinės galios teisės normų aktus.
Pagal LRK 68 str. įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir
Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat LR piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali
teikti Seimui įstatymo projektą, ir Seimas privalo jį svarstyti.
3. Įstatymų leidybos stadijos:
įstatymų projektų rengimas; Įstatymų ir kitų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui pateikia institucijos
bei asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Teikiamą Seimui svarstyti projektą ar
pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai. Kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas. Įstatymų projektų
iniciatoriai prie aiškinamojo rašto prideda teikiamo įstatymo pakeitimų projekto lyginamąjį variantą, kuriame išdėstoma
pakeitimų esmė. Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar nutarimo projektas dėl šio įstatymo
įgyvendinimo tvarkos.
įstatymų projektų registravimas; Seimo statutas projektui numato griežtus reikalavimus ir tik juos įvykdžius, projektas gali
būti registruojamas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre. Jei nėra aplinkybių, namtytų
Seimo statute ( Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados, kad jie prieštarauja Konstitucijai, pateikti subjektų, neturinčių
įstatymų leidybos iniciatyvos teisės ir pan), dėl kurių įstatymo projektas Seimui neteikiamas svarstyti, įstatymo projektas
pateikiamas Seimo posėdyje. Apie įstatymo projektą taip pat skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybės žinios“.
įstatymų projektų pateikimas, aplinkybės, kurioms esant įstatymo projektas neteikiamas svarstyti Seime; Įstatymo ar kito
Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas trumpai apibūdindamas projektą ir
atsakydamas į Seimo narių klausimus.
Po to posėdžio pirmininkas supažindina su Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Seimo komitetų, Vyriausybės ir
Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos išvadomis ir teikia pasiūlymus balsuoti.
Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vieną iš šių spendimų:
1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;
2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto
pateikimo Seime;
3) atmesti projektą nurodant motyvus.
Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, tuomet gali būti sprendžiama, ar paskelbti šį projektą visuomenei
svarstyti, gali būti sprendžiama, ar taikyti skubos ar ypatingos skubos svarstymo tvarką.
Projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto
priėmimas. Nutaręs pradėti projekto svarstymo procedūrą, Seimas tame pačiame posėdyje turi paskirti preliminarią
svarstymo Seimo posėdyje dat (ne anksčiau kaip po savaitės ir ne vėliau kaip iki sesijos pabaigos), pagrindinį komitetą ir
papildomus komitetus projektui toliau nagrinėti arba tobulinti.
Jeigu yra sudaryta iniciatyvinė grupė referendumui dėl įstatymo nuostatų paskelbti, po to, kai patvirtinama, jog yra surinktas
reikiamas parašų skaičius, sesijos metu šis klausimas svarstomas artimiausiame Seimo posėdyje. Jame kviečiami dalyvauti
referendumo iniciatorių atstovai.
įstatymų projektų svarstymas;
svarstymas pagrindiniame komitete. Ne vėliau kaip likus 4 darbo dienoms iki svarstymo Seimo posėdyje įstatymo projektas
ir komiteto išvadų projektas turi būti apsvarstyti pagrindiniame komitete. Komiteto posėdyje svarstomi tik tie asmenų,
turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pateikti pasiūlymai ir pastabos dėl įstatymo projekto, kurie buvo pateikti likus
ne mažiau kaip 2 valandoms iki komiteto posėdžio.
Į svarstymą pagrindiniame komitete kviečiami projekto iniciatorių ir išvadas rengiančių papildomų komitetų atstovai,
komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir pateikę pataisų dėl įstatymo
projekto. Komiteto posėdyje jiems turi būti suteiktas žodis.
Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas iš šių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui
Seimo posėdyje:
1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms;
2) pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto
3) daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti
4) paskelbti projektą visuomenei svarstyti;
5) grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;
6) projektą atmesti.
Jeigu pagrindinis komitetas priima sprendimą grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti arba projektą atmesti, šis komitetas
vis tiek turi pateikti savo išvadas Seimui.
Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados perduodamas Seimo kanceliarijos
Dokumentų skyriui suredaguoti.
Svarstymas Seimo posėdyje. Įstatymo projektas ir komiteto išvados išdalijamos Seimo nariams ne vėliau kaip 72 valandos
prieš Seimo posėdžio, kuriame svarstomas šis projektas, pradžią.
Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:
1) pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto pranešimas, kurio metu pristatomos komiteto išvados apie projekto
svarstymo pagrindiniame komitete rezultatus;
2) balsavimas, jeigu pagrindinis komitetas siūlo projektą grąžinti iniciatoriams arba jį atmesti.
3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų pranešimai;
4) kitų komitetų papildomi pranešimai;
5) bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti
6) po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo projektui;
7) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų,
Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar:
1) pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis pataisomis
2) paskelbti projektą visuomenei svarstyti.
3) grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti.
4) daryti projekto svarstymo pertrauką
5) grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės.
6) atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.
įstatymų priėmimas, konstitucinių įstatymų priėmimo ypatumai; įstatymai laikomi priimtais, jei už juos balsavo dauguma
posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai
priimami iš eilės. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo
projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą.
Konstituciniais įstatymais laikomi:
1) Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, taip pat Konstitucijos pataisos.
2) tiesiogiai Konstitucijoje įvardyti įstatymai ir kiti konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl
konstitucinių įstatymų sąrašo.
Įstatymo dėl Konstitucijos keitimo projektas Seime pradedamas svarstyti tik tais atvejais, kai projektą teikia ne mažesnė
kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 000 rinkėjų, savo valią patvirtinusių parašais po siūlomos pataisos
tekstu, išskyrus Konstitucijoje numatytus atvejus, kai ji gali būti keičiama tik referendumu. Nepaprastosios padėties ar karo
padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
Konstitucinių įstatymų projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka.
Pagrindinis konstitucinių įstatymų projektus nagrinėjantis komitetas yra Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Įstatymų dėl Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, o tarp šių balsavimų turi būti
daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip
2/3 visų Seimo narių ir jei abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats pataisos tekstas.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.
Kiti konstituciniai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių.
įstatymų promulgavimas, veto teisė, vetuotų įstatymų pakartotinis priėmimas; Jeigu Prezidentas Seimo priimtą įstatymą
grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas apie tai praneša Seimui artimiausiame posėdyje.Ne vėliau kaip
kitą posėdžių dieną Seimas balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu.
Grąžinto įstatymo svarstymo Seimo posėdyje metu išklausomi pagrindinio ir papildomų komitetų pranešimai ir rengiama
bendroji diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto įstatymo
priėmimas. Grąžinto įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų. Pakartotinai
Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė, o už konstitucinį įstatymą - ne
mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Jeigu įstatymas be pakeitimų nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis
Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.
įstatymų įsigaliojimo tvarka. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia prezidentas, jei
pačiais įstatymais nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip
per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po
to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5
dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos
Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
4. Seimo reglamento (statuto) priėmimo tvarka.
Ypatinga Seimo statuto priėmimo tvarka:
Nors Seimo statutas turi įstatymo galią, kai kurios procedūros, palyginti su paprastų įstatymų priėmimu, skiriasi:
Seimo statutą pasirašo ne Respublikos Prezidentas (kaip kitus įstatymus), o Seimo Pirmininkas (taigi Prezidentas
negali jo ir vetuoti). Jis įsigalioja kitą dieną nuo jo paskelbimo (jei jame nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data), o
ne nuo paskelbimo dienos (kaip kiti įstatymai; jei juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data).

Ypatingas ir valstybės biudžeto priėmimas: jo projektą sudaro Vyriausybė ir teikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75
dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

5. Valstybės biudžeto tvirtinimas.

Vyriausybė, sudariusi kitų metų valstybės biudžeto projektą pateikia jį Seimui su duomenimis, kuriais pagrįstas šis
projektas.Artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas Vyriausybės pranešimas apie valstybės biudžeto projektą. Toliau
valstybės biudžeto projektui nagrinėti komitetuose ir frakcijose skiriama ne mažiau kaip 15 dienų. Gautus pasiūlymus ir
pastabas Biudžeto ir finansų komitetas perduoda atitinkamiems Seimo komitetams pagal jų kompetenciją, kur šie
pasiūlymai turi būti apsvarstyti šio statuto nustatyta tvarka.
Iki lapkričio 25 dienos valstybės biudžeto projektas turi būti apsvarstytas Seimo posėdyje. Jame išklausomas Biudžeto ir
finansų komiteto pranešimas, taip pat pateikiamos kitų komitetų išvados, frakcijų ir paskirų Seimo narių nuomonės bei
pastabos, kurioms nepritarė Biudžeto ir finansų komitetas.
Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo valstybės biudžeto projekto pirmojo svarstymo skiriamas antrasis svarstymas, jo metu
Vyriausybė pateikia pagal gautus pasiūlymus ir pastabas pataisytą projektą.
Apsvarstęs ir priėmęs sprendimus dėl pasiūlymų ir pataisų, Seimas turi balsuoti dėl viso valstybės biudžeto projekto.
Valstybės biudžetas tvirtinamas pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatytus rodiklius.

6. Tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas.

Įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, tačiau ne
mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų. Įstatymas dėl sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo ne
mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją
ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių.

15 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

1. Valstybės vadovo instituto susiformavimas, jo paskirtis ir samprata.
Valstybės vadovas – atsakingas valstybės asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką, garantuojantis valstybinės valdžios
tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujantis tarptautiniams santykiams. Valstybės vadovo institucija egzistuoja
visose valdymo formose : monarchijose – monarchai, respublikose – prezidentai, kai kuriose valstybėse vadovo funkcijas
vykdo kolegiali institucija – prezidiumtas ar taryba. Vienose šalyse valstybės vadovo funkcijos nominalios, kitose – realios.
Tačiau visur valstybės vadovas atlieka atstovaujamąją funkciją. Teisinę ir faktinę vadovo padėtį dažniausiai lemia
konkrečios šalies istorinės tradicijos ir politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos šalyse vadovų funkcijos –
reprezentatyvios, panašiai ir parlamentinėse respublikose, o prezidentinėse ir pusiau prezidentinėse prezidentas – ryškus
vykdomosios valdžios atstovas ir dalyvis. Valstybės vadovas, realizuodamas savo įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis
trimis valdžiomis, tačiau jo pagrindinės funkcijos būdingos vykdomajai valdžiai.
2. Prezidento institutas ir jo raida Lietuvoje. Prezidentas kaip valstybės vadovas.
Lietuva pagal LRKT nutarimą yra parlamentinė respublika su pusiau prezidentinės valdymo formos ypatumais. Respublikos
prezidentas LR yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir
įstatymų.
LDK valstybės vadovas buvo Didysis kunigaikštis. ATR – Lenkijos karalius. Atkūrus LR nepriklausomybę, 1919 Valstybės
taryba įsteigė Prezidento instituciją ir išrinko Smetoną pirmuoju prezidentu. 1922 Pirmasis, o po to ir Antrasis Seimai
išrinko Prezidentu Stulginskį, trečiasis Seimas 1926 – Grinių, bet po 1926 perversmo antrą kartą prezidentu išrinktas
Smetona. Okupacinio režimo metais prezidento institucija panaikinta. Atkūrus nepriklausomybę, 1993 įvyko Prezidento
rinkimai ir prezidentu išrinktas Brazauskas, 1998 – Adamkus, 2003 – Paksas, 2004 – laikinai pareigas Paulauskas, o 2004
07 – išrinktas antrą kartą Adamkus.
3. Prezidento rinkimai ir įgaliojimų laikas. Prezidento įgaliojimų nutrūkimas
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs
Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo
nariu. Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir
tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du
kartus iš eilės.
Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis LRK numatytas sąlygas ir
surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Kandidatų į Respublikos Prezidento vietą skaičius neribojamas.
Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento
kadencijos pabaigos.
Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip
pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau
kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.
Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas
pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau
balsų. Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami
pakartotiniai rinkimai. Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos
Prezidento kadencijai, po to kai prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo
pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir KT pirmininkas, o jo
nesant - vienas iš KT teisėjų. Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti
kitokio atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą. Asmuo,
išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos
Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.
Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
atsistatydina iš pareigų;
Respublikos Prezidentas miršta;
Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
Seimas, atsižvelgdamas į KT išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad
Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.
4. Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimai.
Įgaliojimai santykiuose su Seimu. Naujai išrinktas Seimas į pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Prezidentas
turi teisę skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais atvejais ir pirmalaikius : 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo
nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų
du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai,
taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Prezidento teisės įstatymų leidybos srityje. Pirma, Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimti
įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose
numatyta kita jų įsigaliojimo data. Priimtą įstatymą prezidentas pasirašo ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo ir
oficialiai jį paskelbia arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Susidūręs su Prezidento veto Seimas gali
reaguoti trejopai : priimti prezidento pastabas, jas atmesti arba numarinti išbraukiant iš politinės darbotvarkės. Priimtą
įstatymą dėl Konstitucijos keitimo ar referendumu priimtą įstatymą prezidentas pasirašo ir ne vėliau kaip per penkias dienas
oficialiai paskelbia. Jei to nepadaro nustatytu laiku, įstatymą pasirašo ir paskelbia Seimo pirmininkas.
Konstitucijoje numatytais atvejais ( įvedus karo ar nepaprastąją padėtį ) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo
sesiją. Prezidentas teikia Seimui svarstyti valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras,
Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą. Taip pat daro metinius pranešimus Seime
apie padėtį Lietuvoje, LR vidaus ir užsienio politiką.
Įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe. Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam
sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. LRKT nutarime išaiškino, kad Prezidentui tenka skirti tokį Ministrą Pirmininką,
kuris yra remiamas Seimo daugumos ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje
dalyvaujančių balsų dauguma. Ministro Pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia ministrus. Prezidentas priima
Vyriausybės, ministrų atsistatydinimą. Išrinkus naują Seimą, Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir
paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti
patraukti Ministrą pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą juos suimti ir kitaip suvaržyti laisvę.
Prezidentui nėra numatyta galimybė dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, ministrai atskaitingi Prezidentui, bet Prezidentas
nėra nei Vyriausybės narys, nei vadovas.
Prezidentas ir teisminė valdžia. Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teisėjus. Jis teikia Seimui
Aukščiausiojo teismo teisėjų kandidatūras, Seimui paskyrus teisėjus, Prezidentas iš jų teikia Seimui skirti Pirmininką.
Prezidentas skiria apeliacinio teismo teisėjus, iš jų – pirmininką, jei kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų kandidatūras
Prezidentui teikia teisingumo ministras. Patarti Prezidentui visais teisėjų skyrimo, profesinės karjeros, atleidimo iš pareigų
klausimais turi Teisėjų taryba. Jei nėra šios institucijos patarimo, Prezidentas negali priimti sprendimo. Prezidentas įstatymo
nustatytais atvejais nustato arba teikia Seimui nustatyti teisėjų skaičių teismuose, tvirtina teisėjų valdžios simbolių etalonus,
pažymėjimų pavyzdžius. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, kitaip suvaržyta jo laisvė be
Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Prezidento sutikimo. Prezidentas teikia Seimui trijų LRKT teisėjų kandidatūras,
paskyrus teisėjus iš jų teikia Seimui LRKT pirmininko kandidatūrą.
Kompetencija krašto apsaugoje ir užsienio politikoje. Respublikos prezidentas yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas.
Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, teikia aukščiausius karinius laipsnius. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo
padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Prezidentas. Tokį sprendimą
teikia tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais Prezidentinas priima sprendimą
įvesti nepaprastąją padėtį, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Prezidentas tvirtina
kariuomenės dislokavimo vietas, manevravimo teritorines ribas. Savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos ministrui
suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai. Kartu su Vyriausybe prezidentas vykdo užsienio politiką. Jis skiria ir
atšaukia diplomatinius atstovus užsienyje ir prie tarptautinių organizacijų, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir
specialius vardus, pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti.
Malonė. Pilietybė. Valstybiniai apdovanojimai. Prezidentas suteikia šalies pilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl
LR pilietybės atsisakymo ir grąžinimo. Gali teikti pilietybę išimties tvarka. Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo
pasirašo ir vidaus reikalų ministras.
Prezidentas teikia malonę nuteistiesiems. Malonė paprastai teikiama pagal pačių nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės
prašymai tų asmenų, kuriuos nuteisė LR teismai, taip pat tų LR piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie
atlieka bausmę Lietuvoje, jei LR tarptautinė sutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto
Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja Prezidentas. Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais : a) mirties
bausmę pakeičiant laisvės atėmimu, b) visiškai arba iš dalies atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuo papildomos bausmės, c)
neišbūtą laisvės atėmimo dalį pakeičiant švelnesne bausme. Malonė nuteistiesiems teikiama Prezidento dekretu. Prezidentas
skiria valstybinius apdovanojimus.

6. Prezidento aktai ir jų teisinė galia. Kontrasignacija. Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus
įgaliojimus, leidžia aktus - dekretus. Respublikos Prezidento dekretai registruojami Respublikos Prezidento dekretų knygoje
ir jiems suteikiamas atitinkamas eilės numeris. Respublikos Prezidento įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jei dekretuose
nenurodyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Respublikos Prezidento dekretus taip pat pasirašo:
1) dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo -
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
2) dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų teikimo - Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras;
3) dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras;
4) dėl nepaprastosios padėties skelbimo - Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
5) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.
Dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo organizavimo leidžia potvarkius.
Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus. Jie skiriami tautos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei
Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei.

Iš kitur 
LR Konstitucijoje nustatyta:
„77 straipsnis
Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas.
Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.“

„83 straipsnis
Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio
atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą.
 Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse
organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.

84 straipsnis
Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;
2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;
3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse
ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir
atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus;
4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; 5)
Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
6) priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus
sudaryta nauja Vyriausybė;
7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš
ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir
gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;
8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia
Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;
9) Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;
10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;
11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo
teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų -
Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų
teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo
pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą;
12) teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo
teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;
13) teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti
Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais;
14) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; 15) suteikia
aukščiausius karinius laipsnius;
16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima
sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia
šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
17) įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti
artimiausiam Seimo posėdžiui;
18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio
politiką;
19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;
20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais -
pirmalaikius Seimo rinkimus;
21) įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;
22) skiria valstybinius apdovanojimus;
23) teikia malonę nuteistiesiems;
24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje
nustatyta tvarka.
Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1378, 2003-03-20, Žin., 2003, Nr. 32-1315 (2003-04-02)

85 straipsnis
Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad
Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie
privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį
pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.

86 straipsnis
 Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas
baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją
arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš
pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka.

87 straipsnis
Kai Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia
pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo
pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.
Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu.
Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai,
jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip trys metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau negu trys
metai jo pirmosios kadencijos laiko - Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui,
kuris nelaikomas antrąja kadencija.
Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas
Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui.

88 straipsnis
Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) atsistatydina iš pareigų;
4) Respublikos Prezidentas miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima
nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

89 straipsnis
Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai
Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina
Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo
pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti
Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint
susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė.
Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų,
tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas.
Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali skelbti pirmalaikių Seimo
rinkimų, atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Tuo laikotarpiu Seimas negali svarstyti klausimo dėl
nepasitikėjimo Seimo Pirmininku.
Jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos
Prezidento įgaliojimų.

90 straipsnis
Respublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato
įstatymas.“

Iš internetinių konspektų:
„Valstybės vadovo samprata ir vieta valdžių sistemoje.
Valstybės vadovas – tai vienas seniausių valdžios institutų. Esant konstitucinei santvarkai valstybės vadovas apibrėžiamas kaip
aukščiausias valstybės pareigūnas. Tai ypatingas konstitucinis institutas. Su juo sutapatinama ir valstybinė valdžia.
Reali padėtis nėra visados tokia. Reali valstybės vadovo padėtis priklauso nuo daug faktorių, kurių svarbiausi yra
šie:
1) valstybės vadovo teisinė padėtis priklauso nuo valdymo formos;
2) jo padėtį lemia istorinės tradicijos, konstituciniai papročiai.
Todėl valstybės vadovo padėtis įvairiose valstybėse gali būti skirtinga.
Valstybės vadovas – tai vykdomosios valdžios dalis. Kartais jis traktuojamas kaip vykdomoji valdžia apskritai.
Valstybės vadovas yra vykdomoji valdžia (bet tai taip pat ne visur traktuojama vienodai).
Kai kuriose senose valstybėse (ypač monarchijose (DB)), monarchas apibūdinamas kaip parlamento sudėtinė
dalis. Norima pabrėžti valstybės vadovo ypatingas prerogatyvas įstatymų leidybos procese. Jam skiriama ypatinga
funkcija – patvirtinti įstatymą ir jį paskelbti (promulguoti).

Požiūris į valstybės vadovo institutą yra gana įvairus. Tai toks institutas, kurį sunku įsprausti į valdžių padalijimo
koncepciją. Tai iš senų laikų atkeliavęs valdžios institutas. Valstybės vadovas – tai būtinas, privalomas kiekvienos
valstybės valdžios institutas.

Žinomos 3 pagrindinės valstybės vadovo organizacinės formos:

1) Monarchas (vienasmenis valstybės vadovas. Paprastai postas paveldimas iki gyvos galvos, ar kol nėra
nuverčiamas. Tokia valstybėse vadovo organizacinė forma yra monarchijose);
2) Prezidentas (tokia forma būna modernios šiuolaikinės valdymo formos valstybėse (demokratinėse
respublikose);
3) Kolegialus valstybės vadovas (rečiausiai pasitaikanti forma. Yra tam tikra kolegija. Priimami kolegialūs
sprendimai. Tai pvz., Šveicarija, kurioje yra valstybės federalinė taryba; ji kartu traktuojama ir kaip
vyriausybė, ir kaip valstybės vadovas. Toks valstybės vadovas buvo žinomas komunistinėse šalyse, kur buvo
Parlamento formuojamas Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Tas Prezidiumas turėdavo pirmininką. 1990 m.
atkūrus LT nepriklausomybę, priėmus laikinąjį pagrindinį įstatymą, prezidiumas buvo paliktas. Tai buvo
kolegialus valstybės vadovas).

Dominuojanti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valstybės vadovo organizacinė forma yra arba monarchas,
arba prezidentas. Išlikusiose komunistinėse valstybėse tebevyrauja trečia forma – kolegialus valstybės vadovas
(Kinija, Kuba).
Konstitucinės teisės doktrinoje dominuoja požiūris, kad valstybės vadovas yra vykdomosios valdžios institucija.
Tai vienas iš vykdomosios valdžios institutų.

Svarbiausi valstybės vadovo įgaliojimai:

• Ritualiniai (ceremoniniai) valstybės vadovo įgaliojimai. Jie susiję su valstybės vadovo teise atstovauti
valstybę tarptautiniuose santykiuose ir šalies viduje. Valstybės vadovas yra jos atstovas. Valstybės vadovas
turi tokias teises:
1) Teisė pasirašyti tarptautines sutartis (tą jis daro be jokio įgaliojimo);
2) Teisė skirti diplomatus į užsienio valstybės, į diplomatinę tarnybą, į užsienio valstybių atstovybes (tie
paskirti diplomatai yra valstybės vadovo įgalioti asmenys, turintys valstybės vadovo pasitikėjimą. Juos
skiriant, dalyvauja ir Užsienio reikalų ministerija. Valstybės vadovas suteikia diplomatinius rangus,
kurie parodo diplomatų kvalifikaciją, galimybę užimti tam tikro lygio pareigas. valstybės vadovas taip
pat priima kitų valstybių diplomatų raštus);
3) Turi teisę teikti apdovanojimus (savo šalies piliečiams. Prireikus, gali tuos apdovanojimus atšaukti);
4) Teisė teikti malonę nuteistiesiems (malonės teisė. Tai valstybės vadovo prerogatyva. Tai personalinis
aktas);
5) Suteikia pilietybę, ar priima atsisakymą nuo jos (kai kuriose šalyse ši teisė priklauso vyriausybei).
Šie ritualiniai įgaliojimai būdingi visiems vadovams.
• Valstybės vadovo įgaliojimai, susiję su Parlamento funkcijomis. Dažniausia valstybės vadovas turi tokias
teises:
1) Teisė šaukti parlamentą į eilinę sesiją (ar į neeilinę sesiją), taip pat į pirmąjį posėdį;
2) Parlamento priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir tada tie įstatymai įgyja galią, kai dar
yra paskelbiami specialiame oficialiame leidinyje. Tik pasirašytas ir paskelbtas įstatymas įgyja juridinę
galią (kai kuriose valstybėse tai yra valstybės vadovo teisė, o kai kuriose – pareiga. Kai valstybės vadovas
turi tokią teisę, tai reiškia, kad jis turi veto teisę. Ši teisė suteikiama ne visų šalių vadovams (Japonija).
D.Britanijoje monarchas turi tokią teisę, bet daugiau nei 200m. to nedaro ir tai tapo konstituciniu
papročiu);
3) Skelbia parlamento rinkimus. Tai daro dviem būdais: 1.Kai baigiasi parlamento kadencija. Prieš baigiantis
tai kadencijai, pagal įstatymą, valstybės vadovas turi paskelbti eilinių parlamento rinkimų datą; 2.Turi
teisę skelbti neeilinius rinkimus (jei tą numato konstitucija).
4) Teisė teikti parlamentui aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kandidatūras.
 5) Neretai valstybės vadovas turi teisė ir pats skirti kai kuriuos pareigūnus (kai kuriose šalyse – vyriausybės
vadovą, ir paveda jam formuoti vyriausybę. Kartais šioje procedūroje dalyvauja ir parlamentas,
pritardamas ar nepritardamas pasiūlytoms ministrų kandidatūroms).
• Valstybės vadovo įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu:
1) Prezidentinėse valstybėse valstybės vadovas pats skiria vyriausybės narius, pats juos ir atleidžia.
Vyriausybei vadovauja valstybės vadovas. Čia Ministro Pirmininko nėra. Valstybės vadovas tiesiogiai
formuoja vyriausybę. Tuo tarpu parlamentinėse valstybėse ši procedūra atliekama su parlamentu arba tą
atlieka tik parlamentas.
2) Priima vyriausybės atsistatydinimą. Tai būdinga parlamentinio valdymo šalims. Savo atsistatydinimo
pareiškimą vyriausybė perduoda valstybės vadovui.
3) Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, turi teisę juose pirmininkauti (Prancūzija).
• Valstybės vadovas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Neretai konstitucijose įtvirtinama, kad tai
vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
1) Turi teisę skelbti karo stovį visoje ar dalyje valstybės teritorijos;
2) Turi teisę skelbti nepaprastąją padėtį (kai iškyla grėsmė visuomenės saugumui). Sprendimai dėl karo
stovio paskelbimo ir nepaprastosios padėties įvedimo turi būti svarstomi parlamente, kuris priima
galutinį sprendimą. ;
3) Turi teisę skelbti mobilizaciją (kai iškyla intervencijos grėsmė).

Prezidento teisinis statusas

Prezidentas – respublikinės valdymo formos valstybės vadovas. Prezidentui būdingi šie požymiai, skiriantys jį
nuo monarcho:
1. Prezidentas yra renkamas;
2. Jo įgaliojimai visada apibrėžti tam tikru terminu (kadencija).
Visa tai sąlygoja, kad prezidento institucija išvedama iš tautos, valdingus įgalinimus gauna iš tautos tiesiogiai
arba iš tautos suformuotos atstovybės. Taigi, prezidento institutas siejamas su tautos suverenitetu, atstovavimu.
Tai ryškiausia demokratijos išraiška.
Prezidento rinkimo būdai:
 Tiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentas renkamas tiesiogiai tautos. Tokių rinkimų privalumas tas, kad
įgaliojimus prezidentas gauna tiesiogiai iš teisinės tautos (piliečių). Kai prezidentą renka tauta, pabrėžiamas jo
tvirtumas, jo galių stiprumas. Todėl neretai prezidentas gretinamas su parlamentu, nes tai irgi atstovybė. Laikoma,
kad tai daugmaž tolygios institucijos, nes valdžios šaltinis – tas pats. Tiesa, tiesioginiai prezidento rinkimai
sukelia tam tikrų problemų – vyksta varžybos tarp prezidento ir parlamento, vyksta ginčai dėl to, kurio įgaliojimai
yra stipresni. Galutinai nuspręsti, kuri institucija yra svarbesnė, sudėtinga. KT doktrinoje laikomasi, kad stipresnis
yra parlamentas, nes jis plačiausiai atstovauja politines jėgas ir interesus. Todėl tai tikroji tautos atstovybė. Tuo
tarpu prezidentas – tai tik viena persona, atstovaujanti kuriai nors vienai politinei jėgai.
Tiesioginiai prezidento rinkimai taikomi prezidentinėse respublikose. Tai vienas iš šios valdymo formos požymių.
Tiesiogiai išrinktas prezidentas traktuojamas kaip aukščiausios vykdomosios valdžios atstovas, kuris formuoja
visas kitas vykdomosios valdžios institucijas.
 Netiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentą renką parlamentas. Taigi, prezidento instituciją tauta formuoja
netiesiogiai – jį renka tautos išrinkta atstovybė. Valstybės vadovas – prezidentu išrinktas asmuo – gauna
įgaliojimus iš tautos atstovybės. Skirtingai nuo ↑ čia nekyla konkurencijos problema. Parlamento išrinktas
prezidentas laikomas žemesne institucija, kurios galios yra siauresnės apimties. Pažymėtina tai, kad prezidentas,
išrinktas netiesioginiais rinkimais, yra politinės daugumos atstovas.
Dažniausiai šis rinkimų būdas taikomas parlamentinėse valstybėse. Tai taip pat šios valdymo formos požymis. Valstybės vadovo
įgaliojimai yra gana kuklūs. Dažniausiai jis vykdo ritualines-ceremonines funkcijas.
Netiesioginiai rinkimai taikomi Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje.
 Prezidentą renka speciali atstovybė. Šiuo atveju renkant prezidentą dalyvauja parlamentas ir savivaldybių tarybų atstovai arba kitų
renkamų institucijų nariai. Italijoje dalyvauja parlamentas ir sričių atstovai. Taigi, sudaroma speciali komisija. Vokietijoje renkant
prezidentą dalyvauja Bundestago nariai ir toks pat žemių atstovų narių skaičius (Bundesratas nedalyvauja). Šiuo atveju paneigimas
tiesioginis rinkimų principas. Ši rinkimų sistema būdinga taip pat parlamentinėms respublikoms.

Tiesioginiai rinkimai gali vykti dviem būdais:

1. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai. Tai paprastai vieno turo rinkimai. Galimas ir antras turas, į kurį patenka daugiausia
balsų surinkę kandidatai;
2. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai, bet šie rinkimai turi tam tikrų ypatumų – pirmiausia renkami rinkikai (JAV). Tai gana
keista sistema, kuri buvo sugalvota JAV. Tai buvo savotiškas kompromisas, pasiektas konstitucijos rengėjų, kurie negalėjo
sutarti dėl prezidento rinkimo būdo (tiesioginio ar netiesioginio). Taigi, buvo nuspręsta, kad pirmiausia renkami rinkikai, o po
to jie renka prezidentą.
Pastarasis principas aiškinamas tokiais argumentais: JAV yra federacinė valstybė, sudaryta iš valstijų (iš pradžių buvo 13, dabar 50).
Pagal konstituciją visos valstijos yra lygios bei lygiateisės. Mažosios valstijos reikalavo, kad būtų išlaikyta galimybė įtakoti federacijos
institucijas. Taigi, buvo nuspręsta, kad renkami rinkikai. Kiekvienoje valstijoje jie renkami atskirai. Jų skaičius priklauso nuo to, kiek
kiekviena valstija turi kongreso narių. Pažymėtina tai, kad valstijos turi po du senatorius. Be to, kiekviena valstija dar renka ir žemųjų
rūmų narius (jų skaičius proporcingas valstijos gyventojų skaičiui). Todėl valstijos renka ne vienodą skaičių rinkikų (Kalifornija – 30;
min. 3-4).
Amerikos rinkikų ypatumas tas, kad kongrese yra 535 nariai: 435 – žemųjų rūmų nariai, 100 – senatorių. Prie šio skaičiaus prisideda 3
Vašingtono atstovai. Taigi, iš viso yra 538 rinkikai.
Piliečiai, balsuodami už rinkikus, žino už kokį asmenį jie balsuos.
Tiesa, žinomi atvejai (4), kai dėl tokių rinkimų sistemos kildavo nemažai sunkumų. T.y., jei būtų susumuoti rinkėjų balsai, laimėtų
vienas kandidatas (pvz., Goras), o jei rinkikų, laimėtų visai kitas kandidatas (pvz., Bushas).
Rinkikai nedalinami pagal politines partijas.

Įstatymai paprastai nustato reikalavimus, kuris turi atitikti asmuo, norintis tapti prezidentu:
1. Pilietybės cenzas. Prezidentu gali būti tik atitinkamos valstybės pilietis. Dažnai dar pabrėžiama, kad kandidatas turi būti įgijęs
pilietybę gimimu (o ne pvz., natūralizacijos būdu).
2. Amžiaus cenzas. Min. – 25 metai. Nors dažniausiai pasitaiko 35, 45. Italijoje – 50 m. Amžiaus cenzas siejamas su patirtimi.
3. Sveikatos reikalavimai. Reikia pateikti gydytojų komisijos išvadas. Max amžiaus riba nefiksuojama. Tam, kad būtų išvengta
įvairių nesklandumų, reikalaujama pateikti medicininę pažymą.
4. Nustatomas skaičius, kiek kartų asmuo gali būti prezidentu. Paprastai – ne daugiau kaip dvi kadencijas. Tokiu ribojimu
bandoma užkirsti kelią valdžios uzurpavimui.
5. Sėslumo cenzas. Reikalaujama išgyventi tam tikrą laiką savo valstybėje. JAV – 14 metų, Ukrainoje – 10 metų.
Kandidatūras kelia politinės partijos. Dažniausiai iškelia savo lyderius. Kai kuriose valstybėse kandidatūrą galima iškelti ir parlamento
narių grupei. Kartais leidžiama kelti ir savivaldybių tarybų atstovams (Italija). Be to, asmuo gali surinkti piliečių parašų skaičių, kurio
min. nurodytas įstatymuose, ir tapti kandidatu.
Prezidentas renkamas tam tikrai kadencijai. Trumpiausia – 3 metai. Dažniau pasitaiko 4 (JAV), o kartais 6 (Meksika), 7 (Italija,
Prancūzija) metai.

Prezidento pavadavimas
Prezidentas – vienasmenis valstybės vadovas. Jam suteikiami valstybės vadovo įgalinimai. Tačiau kartais jis negali atlikti savo pareigų
(dėl ligos, išvykimo į užsienį). Parlamentinėse respublikose prezidentą pavaduoja parlamento pirmininkas. Prezidentinėse respublikose,
kur galioja griežtas valdžios padalijimas, kartu su prezidentu renkamas ir viceprezidentas. Jis renkamas tam, kad būtų galimybė
pavaduoti prezidentą, kai jis negali vykdyti savo funkcijų. Valstybės vadovas – vykdomoji valdžia, kuri negali būti perduota kitai
valdžiai. Todėl viceprezidentas ir renkamas.
Viceprezidentas renkamas kartu su prezidentu, tų pačių rinkimų metu. Jų metu balsuojama už abu kandidatus. Kartais viceprezidentu
galima išrinkti neutralų asmenį.
Taigi, išrinkus prezidentą, išrenkamas ir viceprezidentas. Prezidentas paskirsto pareigas tarp savęs ir viceprezidento, kuris traktuojamas
kaip prezidento pagalbininkas. JAV viceprezidentas turi papildomą funkciją – jis yra aukštųjų rūmų (Senato) pirmininkas. Jis
pirmininkauja posėdžiams, bet nebalsuoja. Jo balsas gali turėti reikšmės tik tuomet, kai balsai pasiskirsto po lygiai.
Jei prezidentas miršta, viceprezidentas perima jo pareigas iki kadencijos pabaigos. Laikoma, kad tokia procedūra užtikrina valstybės
interesų apsaugą, vykdomosios valdžios nenutrūkstamumą.

Prezidento įgaliojimai
Kaip valstybės vadovas bet kuris prezidentas vykdo ritualinius įgaliojimus – atstovauja valstybę tarptautiniuose ir nacionaliniuose
santykiuose. Kiti prezidento įgaliojimai priklauso nuo valdymo formos.
Mažiausiai įgaliojimų turi prezidentas parlamentinėse valstybėse. Jo, kaip ir monarcho parlamentinėse monarchijose, įtaka yra minimali.
Prezidentas dalyvauja formuojant vyriausybę: skiria ministrą pirmininką, tačiau tai daro atsižvelgdamas į parlamento daugumos valią.
Tai formalūs įgaliojimai. Realiai vykdomojoje vadžioje nedalyvauja. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų užsienio politikos
srityje, skiria diplomatus, vyksta į kitas šalis atstovauti valstybę. Parlamentinėse respublikose prezidentas dalyvauja ir įstatymų
leidyboje. Tačiau šie įgaliojimai susiję su priimtų įstatymų pasirašymu. Prezidentas tvirtina parlamento priimtus įstatymus ir juos
promulguoja. Po to tie įstatymai įstatymų nustatyta tvarka įsigalioja. Parlamentinėse valstybėse prezidento veto teisė gali būti varžoma,
nepripažįstama. Jam gali būti draudžiama atsisakyti pasirašyti įstatymą. Tiesa, kai kuriose valstybėse prezidentui pripažįstama veto teisė.
Parlamentinėse valstybėse dažnai naudojama ir kontrasignacija. Parlamentas gali leisti prezidentui priimti įstatymus, bet jie turi būti
kontrasignuojami. Kontrasignavimas – atvejis, kai teisė aktą pasirašo ne tik prezidentas, bet ir vyriausybės narys arba ministras
pirmininkas.
Plačiausius įgaliojimus prezidentas turi prezidentinio valdymo respublikose. Šios valdymo formos pavadinime pabrėžiamas ypatingas
prezidento statusas. Prezidentas yra vykdomosios valdžios pareigūnas. Ši valdžia siejama su prezidento pareigybe, laikoma, kad visa
vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, todėl tik jis realus valstybės valdytojas. Žinoma, tai nereiškia, kad pats vienas įgyvendina
vykdomąją valdžią. Yra įvairūs pagalbininkai, bet prezidentas – pagrindinis vykdomosios valdžios pareigūnas.
JAV pasikeitus prezidentui keičiasi apie 7 tūkstančius pareigūnų. Iš jų apie 1600 dirba prezidento aparate (Baltųjų rūmų tarnautojai).
Prezidentas tvarko visus reikalus, susijusius su valdymu. Prezidentas turi veto teisę. Pasirašo įstatymus, bet gali ir atsisakyti. Tokiu
atveju įstatymas grąžinamas parlamentui. Jis prezidento veto gali įveikti (absoliuti balsų dauguma).
Prezidentinėse respublikose nėra kolegialios vyriausybės. Ją formuoja prezidentas, skirdamas ministrus, kurie yra jo pagalbininkai.
Paprastai ministro pirmininko nebūna. Jo funkcijas vykdo pats prezidentas. Taigi, prezidentas ne tik vyriausybės vadovas, bet ir jos
galva. Nėra kito vyriausybės vadovo išskyrus prezidentą.
Kai reikia prezidentas ministrus pasikviečia, organizuoja posėdžius. Ministrai sudaro patariamąją instituciją, kurios patarimais
prezidentas nėra saistomas. Vyriausybė neatskaitinga parlamentui. Prezidentas derina ministrų kandidatūras su aukštaisiais rūmais.
Būtent prezidentinio valdymo šalyse prezidentas savarankiškai leidžia teisė aktus. Jokia kontrasignacija netaikoma. Tai gali būti ir
norminiai aktai.“

Iš internetinių konspektų:
„Pirma karta prezidento institucija buvo itvirtinta 1787 m. JAV Konstitucijoje. Veliau - XIX a. pirmoje puseje
prezidento
institucija itvirtino P.Amerikos šalys. Europoje prezidentas atsirado 1847 m. Prancuzijoje, truputi veliau -
šveicarijoje.

Prezidento institutas yra galimas tik esant respublikinei valdymo formai.

Prezidentineje respublikoje Prezidentas yra kartu ir vyriausybes vadovas (klasikine - JAV). Nera kolegialios
vyriausybes, nes visi vykdo Prezidento politika. Parlamentineje respublikoje - Prezidentas yra tik valstybes
vadovas ir jo vykdomosios galios yra labiau simbolines.

Pirma karta vienasmenio prezidento institutas Lietuvoje buvo itvirtintas 1919 m. Konstitucijoje. 1918 m.
Konstitucijoje buvo kolektyvinio prezidento institutas. 1919m. Konstitucijoje buvo numatyta, kad tarp sesiju
prezidentas galejo priimineti istatymus, pats sprende ar sušaukti sesijas.
1920 m. Konstitucija susiaurina prezidento galias, jam lieka tik atstovaujamosios galios, ivedama seimokratija.
1922 m. Konstitucijoje prezidentas tampa dar silpnesnis. Jau 1928 m. Konstitucijoje prezidentui suteikiamos
platus igaliojimai istatymu leidyboje, pasikeite jo rinkimu tvarka. 1938 m. Konstitucijoje prezidento galios
pakankamai placios ir valdymo forma priarteja prie prezidentines respublikos modelio. Tarpukario Lietuvoje
prezidentas su premjeru sudaro vyriausybe, taciau jis išjungiamas iš vyriausybes ir itvirtinamas kaip valstybes
vadovas. šiuo metu egzistuoja tas pats modelis.
Prezidentui patvirtinus vyriausybes narius, jei Seimui nepatinka ministras, Seimas gali imtis interpeliacijos.
Apie prezidenta negalima sakyti "tautos išrinktas", nes atstovavimas tautai demokratineje tradicijoje yra siejamas
su parlamentu, o ne pavieniu asmeniu. Taciau kolegialiai negalima ivykdyti kai kuriu valdzios funkciju (pvz.,
pasirašyti tarptautiniu sutarciu).
Prezidentas atstovauja valstybe , turi konkrecius Konstitucijoje numatytus bei istatymais nustatytus
igaliojimus.
Prezidentas - valstybes vadovas, bet jis artimesnis vykdomajai valdziai. Pagal 84 str. 2 d. jis sprendzia uzsienio
politikos klausimus bei kartu su vyriausybe vykdo uzsienio politika. Bet tai nereiškia, kad jis apskritai yra
vykdomosios valdzios atstovas, vykdomoji valdzia yra vyriausybe. Prezidentas - valstybes ir tautos vienybes
simbolis.

Prezidento galios

Jos priklauso nuo prezidento ir politines daugumos parlamente santykiu. Yra 4 santykiu porušiai:
1.Prezidentas, turintis parlamento daugumos parama;
2.Parlamentine dauguma prezidento neremia;
3.Dauguma remia premjera, neremia prezidento;
4.Parlamente nera stabilios daugumos;
(Lietuvoje valdymo forma - parlamentine, turinti prezidentines respublikos bruozu).
Prezidentas gali igyvendinti savo kompetencija tik Konstitucijos nubreztose ribose.
Jo galias apsprendzia 3 faktoriai:
1.Kiek numato Konstitucija (konstitucine galia);
2.Politine galia - priklauso nuo jo santykiu su politine dauguma;
3.Priklauso nuo prezidento asmenybes;

(N.B. Perskaityti KT nutarima del Vyriausybes programos (pridėtas prie 10 temos!)

Prezidento kompetencija

1. Uzsienio politikos srityje

Sprendzia pagrindinius uzsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo uzsienio politika; pasirašo ir
teikia ratifikuoti tarptautines sutartis; vyriausybes teikimu skiria diplomatinius atstovus; priima uzsienio valstybiu
diplomatu skiriamuosius raštus;
2. Santykiuose su vyriausybe
Skiria premjera Seimo teikimu; sudaro vyriausybe; priima jos grazinamus igaliojimus; išrinkus nauja Seima
priima vyriausybes atsistatydinima;
3. Santykiuose su Seimu
Teikia Aukšciausiam Teismui bei Konstituciniam Teismui kandidatus; kandidata valstybes kontrolieriaus
institutui; kandidata valstybes banko pirmininko institutui; daro Seime metinius pranešimus; gali sušaukti neeiline
Seimo sesija Konstitucijoje numatytais atvejais;
pasirašo arba grazina Seimui istatymus;
4. Valstybes gynimo funkcijose
Vadovauja Valstybes gynimo tarybai; yra Ginkluotuju pajegu vadas; skiria kariuomenes vada; skiria saugumo
tarnybos vadova; suteikia rangus;duoda isakyma del gynybos del ginkluotos agresijos; sprendzia del karo padeties
ivedimo;
5. Santykiuose su teismais
Formuoja teismus, vienais atvejais su Seimu, apygardos ir apylinkiu teismams kandidatus siulo asmeniškai.
6.Klasikines prezidento galios yra
- pilietybes teikimas;
- malones teise;

Prezidentas priima teises aktus (dekretus). Dekretai skirstomi i 2 rušis:

1. Tokie, kuriems reikia premjero ar atitinkamo ministro kontrasignacijos;
2. Tokie, kuriems kontrasignacijos nereikia;
Dekretai registruojami LR Prezidento dekretu knygoje, jiems suteikiamas numeris, jie skelbiami VZ. Isigalioja
kita diena po paskelbimo, jei nenumatyta kitokia tvarka.

Tai, kad LR yra parlamentine respublika, argumentuoja Konstitucijos 89 str., kuriame numatyta, kad prezidentui
mirus, atsistatydinus, pašalintam apkaltos proceso tvarka, jo pareigas laikinai eina Seimo pirmininkas. Taciau
Seimo pirmininkas negali atlikti kai kuriu prezidento funkciju.

Parlamentinis modelis uzprogramuoja, kad iš esmes klausimus sprendzia parlamento dauguma. Prezidentas
premjero teikimu skiria ministrus, taciau politine dauguma ir cia nera išjungiama iš zaidimo - jie gali skelbti
interpeliacija. Vyriausybes politine atsakomybe parlamentui.

Prezidento igaliojimu pasibaigimas

1.Iprasta tvarka
Baigiasi prezidento kadencija arba ivyksta pirmalaikiai Seimo rinkimai;
2.Kitais atvejais: atsistatydina, miršta pašalinamas apkaltos proceso tvarka arba Konstitucinis Teismas pateikia
išvadas, jog prezidentas del sveikatos bukles negali vykdyti savo pareigu;“

Priedas:
Ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo:
„Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta
Konstitucijos ir įstatymų.
Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: "Valstybės vadovo statusą
Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso."
Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra išskirtinis, jis skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų
teisinio statuso. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį konstitucinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos
nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas,
gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos
Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos
pradžios; reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento
priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).
Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra nustatyti reikšmingi įgaliojimai. Dalis Respublikos Prezidento - valstybės
vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir/arba daryti poveikį jų veiklai,
priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui.
Antai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis). Jis pasirašo ir oficialiai
paskelbia priimtus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo (Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalis), Seimo priimtus įstatymus (Konstitucijos 70 straipsnio 1
dalis), taip pat referendumu priimtus įstatymus (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis). Respublikos Prezidentas turi teisę motyvuotai grąžinti Seimui
pakartotinai svarstyti Seimo priimtą įstatymą (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) ir teikti jam pataisas ir papildymus (Konstitucijos 72 straipsnio 2
dalis). Pagal Konstitucijos 84 straipsnį Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo
užsienio politiką (1 punktas); pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (2 punktas); Seimo pritarimu skiria
Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (4 punktas); Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką (5 punktas);
Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (9 punktas); teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus
Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - Apeliacinio
teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo
numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (11 punktas); teikia
Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo
pirmininko kandidatūrą (12 punktas); teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui
pareikšti nepasitikėjimą jais (13 punktas); Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą (14 punktas); suteikia
aukščiausius karinius laipsnius (15 punktas); ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima
sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam
Seimo posėdžiui (16 punktas); įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo
posėdžiui (17 punktas). Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų
teisėjus, keičia jų darbo vietas. Pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis).
Konstitucijoje Respublikos Prezidentui - valstybės vadovui yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai: esant Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje
nustatytoms sąlygoms Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalis), Respublikos Prezidentas
teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas), skiria valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22
punktas), teikia malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) ir kt.
Minėta, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs Respublikos Prezidento
įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose.
Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos
įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms - Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip
pat Vyriausybei - vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus
formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai
priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas.
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai -
valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento - valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama
santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir
būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus
Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia
Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos
valstybe sąlyga.
Taigi vertinant Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinį teisinį statusą pabrėžtina, kad šis statusas - tai ne vien Respublikos
Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma. Respublikos Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas,
simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.
Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai ir Konstitucijoje jam nustatytos garantijos, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo,
konstitucinis teisinis statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei bendruomenei - pilietinei Tautai.
2. Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip
trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas
Seimo nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar
pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.
Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1
dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.
3. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, pradėdamas eiti savo pareigas, prisiekia Tautai būti ištikimas
Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikoje atsispindi
pačios svarbiausios, universalios konstitucinės vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento - valstybės vadovo pareigybe; šios konstitucinės
vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys yra labai talpus, apimantis daug kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių įpareigojimų.
Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, atsižvelgiant į
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Respublikos Prezidento priesaikos turinį, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas turi
veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie
nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, su viešaisiais interesais, kad Respublikos Prezidentas negali
asmeninių ar grupinių interesų iškelti aukščiau visuomenės ir valstybės interesų, negali veikti taip, kad būtų diskredituota valstybės valdžia.
Pažymėtina, kad išrinktas Respublikos Prezidentas - Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas yra vienintelis Konstitucijoje nurodytas asmuo,
prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, - išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai.
Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir
priesaikos akto pasirašymas.
Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi
konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo
pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos
tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu,
neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.
Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas,
duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos
nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis
aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos
Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o
šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d.
išvada).“
16 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

1. Vyriausybė kaip valdžios dalis.

Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.
Yra įvairių vyriausybės modelių. Anglosaksų teisės šalyse – kabinetas ir vyriiausybė. Kontinentinės teisės – ministrų taryba
ir kabineto taryba. a) parlamentinė vyriausybė (įgyvendina parlamento teisės aktus, b) Ministro pirmininko vyriausybė
( išplėstos vyriausybės vadovo galios ), c) partinė vyriausybė ( vykdo partijos, suformavusios vyriausybę, nuostatas), d)
kabinetinė vyriausybė ( stprūs kolegialumo pradai, pirmininkas neišsiskiria ypatingomis savo galiomis ). Vyriausybė
solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui savo metinę
veiklos ataskaitą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui
ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis ir formavimo tvarka. Ministro Pirmininko kandidatūros ir
Vyriausybės programos svarstymas Seime.
Vyriausybės formavimo tvarka tiesiogiai priklauso nuo valdymo formos : parlamentinė valdymo forma – valstybės vadovas
ministru pirmininku skiria partijos, laimėjusios parlamentinius rinkimus, lyderį, prezidentinė forma, monarchija –
vyriausybė formuojama valstybės vadovo nuožiūra. Tačiau JAV valstybės vadovo paskirtoms kandidatūroms turi pritarti
parlamentas.
Sudėtis nurodyta Konstitucijoje : LRV sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Tai pakartota ir Vyriausybės įstatymo
pirmame straipsnyje.
Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15
dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti
jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15
dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje
dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo
per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.
Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje būti ištikimi LR, laikytis
Konstitucijos ir įstatymų. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimų laikas. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir
atsistatydinimas.
Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Prezidentą. Išrinkus Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Prezidentui tą
dieną, kai šis pradeda eiti pareigas. Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios
Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos
Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą
programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį
posėdį. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Respublikos Prezidentas
priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba
kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai;
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru
Pirmininku;
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta;
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė;
5) kai pasikeitus daugiau nei pusei ministrų ar po Respublikos Prezidento rinkimų Ministras Pirmininkas negauna Seimo
pakartotinio pritarimo.
Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį pranešimą, kuris prieš tai
paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. Ministrui Pirmininkui mirus, apie Vyriausybės atsistatydinimą Respublikos
Prezidentui praneša Ministrą Pirmininką pavaduojantis ministras, o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių
ministras. Pranešimas apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti paskelbtas Vyriausybės posėdyje.
Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu priimdama nutarimą, kurį Ministras Pirmininkas tą pačią dieną
įteikia Respublikos Prezidentui.
Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo Respublikos
Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus Respublikos Prezidentas paveda jai toliau eiti pareigas.

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija.

Vyriausybė:
1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja
valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos
Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas;
3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą;
organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;
6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;
8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų, tvirtina jų veiklos nuostatus
10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką
11) organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;
13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės
aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
15) sudaro komisijas bei komitetus;
16 ) kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus įgaliojimus prižiūrėdami, ar
savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių teisinis statusas.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip
suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės nariai draudžiami valstybiniu socialiniu
draudimu.
Atsistatydinus Vyriausybei, Vyriausybės nariui išmokama kompensacija. Kompensacijos nemokamos Vyriausybės nariams,
kai jie paskiriami Ministru Pirmininku ar ministrais naujai sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo nariais.
Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. Vyriausybės nariai negali
turėti teisės aktuose nenustatytų socialinių garantijų.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus galimybę Seimo nariams eiti
Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat
gauti kito atlyginimo, išskyrus jiems nustatytą darbo užmokestį pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę
veiklą.
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės santykiai su Respublikos Prezidentu ir su Seimu.
Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį
nepasitikėjimą Vyriausybe.
Jeigu Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė,
priimdama nutarimą.
Ministras Pirmininkas ir ministrai turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka dalyvauti Seimo, jo komitetų, komisijų bei
frakcijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais.
Ministras Pirmininkas ir ministrai Seimo sesijos metu Seimo statuto nustatyta tvarka atsako į Seimo narių klausimus.
Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Konstitucijos nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo
Respublikos Prezidento dekretus. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.
7. Vyriausybės parlamentinė kontrolė. Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe.
Vyriausybės parlamentinė kontrolė – stabdžių ir atstvarų mechanizmo dalis. Ji pasireiškia Seimo teise pareikšti
nepasitikėjimą ar interpeliaciją. Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją
Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe.
Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją arba Vyriausybės atsakymą į nutarimo dėl
nepasitikėjimo projektą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės Seimo narių balsų dauguma
slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru
Pirmininku, ministru arba Vyriausybe, Ministras Pirmininkas, ministras arba Vyriausybė privalo tą pačią dieną
atsistatydinti.
Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, atsistatydina visa Vyriausybė. Šiuo atveju Respublikos
Prezidentas Ministro Pirmininko pareigas paveda eiti kitam Vyriausybės nariui, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Kai
Seimas pareiškia nepasitikėjimą ministru, Respublikos Prezidentas paveda eiti šias pareigas kitam ministrui, kol bus
paskirtas ir prisaikdintas naujas ministras. Šiuo atveju Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų pateikia
Respublikos Prezidentui naują ministro kandidatūrą.
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo organizavimas. Vyriausybės aktai, jų rūšys, priėmimo tvarka.
LRK nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės
narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius.
Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas.
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose, nuolatiniuose arba
laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose.
Įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, Vyriausybės programos įgyvendinimo programų ir norminių teisės aktų
koncepcijų projektai rengiami, svarstomi ir priimami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.
Vyriausybės kancleris teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymo.
Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė.
Vyriausybės nutarimai. Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų
dauguma.Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras.Vyriausybės
nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka.
Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami
Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių Vyriausybės narių balsų dauguma. Juos pasirašo Ministras Pirmininkas. Vyriausybė,
svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o
dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – rezoliucijas.
Ministro Pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais,
personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus - pavedimus, įforminamus
rezoliucijomis. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta
vėlesnė jų įsigaliojimo data.
9. Ministerijos ir kitos vyriausybės įstaigos.
Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos: 1) Aplinkos ministerija;2) Finansų ministerija;3) Krašto apsaugos ministerija;4)
Kultūros ministerija;5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;6) Susisiekimo ministerija;7) Sveikatos apsaugos
ministerija;8) Švietimo ir mokslo ministerija;9) Teisingumo ministerija;10) Ūkio ministerija;11) Užsienio reikalų
ministerija;12) Vidaus reikalų ministerija;
13) Žemės ūkio ministerija.
Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas, priimdamas įstatymą.
Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje
valstybės politiką. Ministerijai vadovauja ministras. Ministerija yra juridinis asmuo. Ministerija yra biudžetinė įstaiga,
finansuojama iš valstybės biudžeto. Ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Ministerija turi savo administraciją.
Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. Prie ministerijos gali būti Vyriausybės steigiami
departamentai, taip pat kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos. Ministerijoje yra sudaroma
kolegija kaip ministro patariamoji institucija.
Vyriausybės įstaigos.
Ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti Vyriausybė gali steigti Vyriausybės įstaigas (departamentus,
kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas).Vyriausybės įstaigos
uždaviniai, funkcijos ir teisės nustatomos jos nuostatuose.
Vyriausybės įstaigos veikla organizuojama vadovaujantis Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos
planais,.
Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų, Vyriausybės įstaigų ir
įstaigų prie ministerijų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja teisės aktams.

17 tema. TEISMINĖ VALDŽIA

1. Teisminė valdžia. Teisminės valdžios ypatumai. Teisminės valdžios funkcijos.
Teismai yra vienas iš valstybės atributų. Demokratinėse valstybėse teismai laikomi tautos įsteigta savarankiška valstybės
valdžia. Teisminę vadžią su kitomis valdžiomis sieja tam tikri ryšiai : įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia įstatymus, kuriais
vadovaujasi teismas, vykdomoji valdžia užtikrina teismų veiklos materialines garantijas. Abi valdžios dalyvauja teismų
formavime. Teisminė valdžia tikrina kitų valdžių priimamų aktų teisėtumą. Teisminės valdžios pagrindinė funkcija –
teisingumo vykdymas. Teisminės valdžios sprendimai yra privalomi, jie savo galia prilygsta įstatymams. Teisminė valdžia
atlieka ir socialinio reguliavimo funkciją – nustato konkrečių asmenų teises, pareigas, atsakomybę. Teisminės valdžios
paskirtis – užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitucinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečio teisių ir teisėtų interesų
apsaugą. Teismui suteikti ypatingi įgaliojimai – tik teismai gali atimti laisvę, konfiskuoti turtą, uždrausti politinės partijos
veiklą ir pan. Teisminei valdžiai taip pat būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema :
kontroliuojama, ar teismo sprendimai teisėti. Išskirtinis teisminės valdžios požymis – politinis ir socialinis neutralumas.
Spręsdamas bylas teismas vadovaujasi tik įstatymu ir teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu. Teisminė valdžia atlieka ir
valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo teisminės priežiūros funkciją. Taip
pat teisės normų aiškinimo funkciją. Teismai turi savivaldos teisę.
2. Teisminės valdžios institucijos. Teismų sistema ir jos raida Lietuvoje.
1920 Laikinojoje Konstitucijoje teismai liko nekonstitucionuoti, tai lėmė teisininkų profesionalų nebuvimas, teismai buvo
laikomi Vyriausybės žinioje. 1918 buvo priimtas laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriame teismų
sistema buvo konstruojama pagal Rusijos teismų, veikusių Lietuvoje iki I Pasaulinio karo, pavyzdį. Buvo numatyta trijų
pakopų teismų sistema, aukščiausia instancija – Vyriausiasis tribunolas. 1922 Konstitucijoje pirmą kartą skelbiama, kad
valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Taisyklės, numatytos šioje Konstitucijoje, pakartotos ir vėlesnėse.
1933 išleistas Teismų santvarkos įstatymasm įvedęs keturių pakopų teismą. Aukščiausia instancija liko Vyriausiasis
tribunolas. 1940 sovietinė okupacija nutraukė Lietuvos teismų sistemos raidą – pagal sovietinius įstatymus Lietuvoje
įvestas dviejų pakopų teismų modelis. 1990 atkūrus nepriklausomybę, imta planuoti ir rengti teisminės valdžios reformą.
Teismų sistemą ir kompetenciją nustato Konstitucija, teismų ir kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos
vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos
teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Paprastai tokia keturių grandžių teisminė sistema yra būdinga
federacinėms valstybėms, tačiau ji yra ir Lietuvoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys
bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.
Darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti steigiami ir kiti specializuoti teismai.
Teismai, turintys ypatingus įgaliojimus, taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami. Kiekvienas teismas yra
juridinis asmuo ir turi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu.
Pirmosios grandies teismai, apylinkės teismai nagrinėja nesudėtingas bylas, kurios neviršija tam tikros ieškinio sumos ir
jiems tenka daugiausia nagrinėtinų bylų. Be 54 apylinkės teismų, Lietuvoje yra 5 apygardos teismai: Vilniaus, Kauno,
Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apygardų teismai. Tai yra antrosios grandies teismai, todėl jie yra ne tik pirmoji instancija
įstatymo jų kompetencijai priskirtoms baudžiamosioms, civilinėms byloms, bet ir apeliacinė instancija apylinkės teismų
sprendimams, nuosprendžiams, nutartim ir nutarimams. Pagal LRK 111 straipsnį Lietuvoje gali būti tik vienas apeliacinis
teismas. Taigi jis yra vienas ir yra Vilniuje. Jau iš pavadinimo aišku, jog tai – apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinė
instancija šis teismas apygardos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Taip pat jis nagrinėja kitas,
įstatymo jo kompetencijai priskirtas bylas. Aukščiausioji Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandis –
Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas. Jis yra vienas ir yra Vilniuje. Šis teismas atlieka dvigubą paskirtį: nagrinėja
kasacinius skundus, yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismo sprendimams. Formuoja bendrą teismų
praktiką, aiškindamas ir vykdydamas teisės aktus. Skelbia plenarinių sesijų ir teisėjų kolegijų nutarimus, analizuoja teismų
praktiką taikant įstatymus, gali konsultuoti teisėjus dėl įstatymų vykdymo.
3. Teismų veiklos principai ir konstitucinės garantijos.
Procesinius teismų veiklos principus įtvirtina procesiniai civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai.Tačiau
pagrindinius, daugiausia bedro pobūdžio teismų veiklos,. teisingumo principus, apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija
:
Teisingumą vykdo tik teismai. Teismas priima sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Šių funkcijų negali
atlikti jokios kitos valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai.
Teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas, klausymas tik įstatymo. Šio principo esmė – teisėjas ir teismai,
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tai viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos
garantijų. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas – vienas iš esminių teisinės valstybės bruožų. Jo laikomasi visose
demokratinėse valstybėse. Daug dėmesio teisėjų nepriklausomumui skirta tarptautiniuose dokumentuose. Paprastai
skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas : išorinis(draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištis į teisėjo
veiklą vykdant teisingumą.Išorinės garantijos įtvirtinamos įstatymuose), vidinis(negali būti užtikrintas įstatymais, nes tai yra
konretaus teisėjo pažiūrų, įsitikinimų, moralinių vertybių visuma, garantuojanti nešališką bylos nagrinėjimą.) Teismai
nepriklausomi tampa tik kai teisminė valdžia operuoja abiem įvardytais nepriklausomumo elementais.
Konstitucijos viršenybės principas. LRK 110 straipsnis draudžia teisėjui taikyti įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai. Jeigu
yra pagrindo manyti, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, teisėjas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į
Konstitucinį teismą, kuris turi nuspręsti, ar įstatymas Konstitucijai prieštarauja ar ne.
Asmens teisė į teisminę gynybą. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis skelbia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Vadinasi, kiekvienas Lietuvos teritorijoje gyvenantis asmuo, turi teisę šią
konstitucinę teisę įgyvendinti tiesiogiai, remdamasis Konstitucija.
Lygybė įstatymui ir teismui. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams visi asmenys pagal
Konstituciją yra lygūs.
Valstybės proceso kalbos principas. Teismo procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Asmenims,
nemokantiems lietuvių kalbos garantuojama teisė dalyvauti teisminiame ir tyardymo procese per vertėją.
Teismo proceso viešumo principas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Gali būti uždaras tik žmogaus asmeninio
gyvenimo slaptumui išsaugoti, ar tuo atveju, jei proceso metu gali atsiskleisti valstybinė, komercinė ar profesinė paslaptis.
Tikslas – užtikrinti tautos kontrolę teismams.
Galimybė apskųsti ir peržiūrėti teismo sprendimus. Konstitucijoje nustatoma keturių pakopų bendrosios kompetencijos
teismų sistema, leidžianti pasinaudoti galimybe, teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka apskųsti aukštesnės
instancijos teismui.
Valstybės atsakomybė už teismo klaidas. Civiliniame kodekse nustatyta, kad asmeniui, patyrusiam turtinę ar moralinę žalą
dėl neteisėto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, neteisėto suėmimo taikant kardomąją priemonę, neteisėtos
administracinės nuobaudos, valstybė atlygina visa apimtimi įstatymo nustatyta tvarka.
Nekaltumo prezumpcija. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodoma įstatymo nustatyta tvarka ir pripažinta
įsigaliojusiu teismo nuosprendžiu. Prisipažinimas dar neįrodo kaltės.
Proceso koncentruotumas. Teismo procesas negali būti vilkinamas.
Teisė turėti advokatą, draudimas versti duoti parodymus prieš save, šeimos narius ar giminaičius, bausti už tą patį
nusikaltimą dukart.
4. Teisėjų konstitucinis statusas.
LRK yra įtvirtintos trys pagrindinės nuostatos, apibūdinančios teisėjų statusą :
Teisėjų nepriklausomumas. Tai viena iš svarbiausių teisminės valdžios demokratinėje valstybėje funkcionavimo sąlygų.
Konstitucijoje nustatyta, kad Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas,
klauso tik įstatymo. LRK įtvirtintos dvi pagrindinės teisėjų nepriklausomumo garantijos. Tai :
Teisėjų nekeičiamumas. Kitaip sakant tai yra teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumas – teisėjas negali būti skiriamas į
kitas pareigas ar kitą teismą be jo paties sutikimo, o jo įgaliojimai gali būti nutraukti tik Konstitucijos ir įstatymų nustatytais
pagrindais ir tvarka. Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:
1) savo noru;
2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;
3) dėl sveikatos būklės;
4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;
5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;
6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.
Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų
apkaltos proceso tvarka.
Teisėjų neliečiamumas. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo
laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik
generalinis prokuroras. Teismų įstatymai nustato, kad teisėjas negali būti patrauktas ir administracinėn atsakomybėn.
Teisėjo neliečiamumo garantija – tai taip pat ir jo asmens garbės ir orumo apsauga. Įstatymai numato atsakomybę už viešą
teisėjo ar teismo įžeidimą, šmeižimą, autoriteto žeminimą. Dar viena nepriklausomumo garantija – jų materialinis
nepriklausomumas. Taip pat – depolitizavimas. Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo,
komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo
atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių
organizacijų veikloje.

18 tema. VIETOS SAVIVALDA IR VIETINIS VALDYMAS

1. Vietos savivaldos samprata.
Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų
savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. – Savivaldos įstatymas
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda – tai vietos valdžios organų teisė ir gebėjimas tvarkyti ir valdyti
įstatymų nustatytose ribose pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimant visą atsakomybę ir vadovaujantis vietos
gyventojų interesais.
2. Vietos savivaldos sistemos. Savivaldos principai.
Yra trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos, kurios susikūrė XIX amžiuje ir veikia ligi šiol : a) anglosaksų ( nėra
centrinės valdžios institucijų atstovų vietose ), b) prancūzų ( leidžia centrinės valdžios įsikišimą per specialiai skiriamus
atstovus ar kitomis formomis ), c) vokeičių ( vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu ).
Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra:
1) atsakingumas rinkėjams už savo veiklą
2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus.
3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus;
4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, priimant sprendimus;
5) veiklos skaidrumas.
6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas.
7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę.
8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas.
9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas.
3. Vietos savivaldos instituto atsiradimas ir jo raida Lietuvoje.
Lietuvoje vietos savivaldos ištakų randama jau viduramžiais. Į Lietuvą savivaldos teisė atėjo iš vokiečių žemių :
Magdeburgo, Kulmo, Liubeko teisė. Pirmieji Magdeburgo teisę Lietuvoje gavo vilniečiai. LDK apskrities valdžios
institucijos buvo seimeliai. Tarpukariu 1918 savivaldybės buvo įkurtos daugumoje apskričių. 1918 metais vidaus reikalų
ministras išleido aplinkraštį, pagal kurį nustatyta tokia vietos savivaldos sistema : valsčiaus savivaldybė, apskrities
savivaldybė, miesto savivaldybė. 1919 priimtas Savivaldybių įstatymas. 1921 Steigiamasis Seimas priėmė Savivaldybių
rinkimų įstatymą. 1926 pasikeitė savivaldos padėtis Lietuvoje. Savivaldos reforma, praktiškai likvidavusi savivaldybes,
buvo numatyta pačioje autoritarinio režimo pradžioje. 1929 ir 1933 metų įstatymai bei jų įgyvendinimo analizė leidžia
daryti išvadą, kad vietos savivalda buvo labai susilpninta. Atstačius nepriklausomybę liko galioti 1990 LTSR vietos
savivaldos pagrindų įstatymas, pagal kurį sukurtos aukštesniosios ir žemesniosios pakopos savivaldybės ir pradėta
savivaldos reforma Lietuvoje. 1994 vyko tolesnė savivaldos ir vietos valdymo reforma, suformuluoti pagrindiniai
savivaldos principai, sukurta dešimt apskričių ir organizuotas jų valdymas. 1994 priimtas Vietos savivaldos įstatymas, o
2000 – naujas Vietos savivaldos įstatymas.
4. Vietos savivaldos institucijos. Savivaldybės taryba, savivaldybės meras, savivaldybės valdyba, savivaldybės
kontrolierius. Vietos savivaldos institucijų formavimas. Vietos savivaldos institucijų kompetencija. Vietos
savivaldos institucijų santykiai su valstybės valdžios institucijomis.
Vietos savivaldos institucijos, jų formavimas, kompetencija.
Savivaldybės taryba. Institucija, įgyvendinanti savivaldos teisę, yra savivaldybės taryba.
Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų.
Savivaldybės tarybos įgaliojimai prasideda, kai į pirmąjį posėdį susirenka išrinkti tarybos nariai, ir baigiasi, kai į pirmąjį
posėdį susirenka naujai kadencijai išrinkti tarybos nariai. Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos
posėdžio sušaukimo dienos turi būti išrinktas savivaldybės meras, paskirti mero pavaduotojas (pavaduotojai) ir savivaldybės
administracijos direktorius, sudaryta savivaldybės tarybos kolegija, jei nusprendžiama ją sudaryti. Savivaldybės taryba savo
įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybės tarybos veikla tarp tarybos posėdžių
tęsiama savivaldybės tarybos komitetuose bei tarybos nariams bendraujant su rinkėjais. Savivaldybės taryba: organizuoja
kitų savivaldos institucijų ir struktūrų sudarymą, atlieka įgaliojimus, susijusius su savivaldybės biudžetu, priima sprendimus
dėl įvairių programų projektų rengimo; priima sprendimus dėl statybos, pirkimo tvarkos, dėl savivaldybės gyvenamųjų
patalpų nuomos mokesčio dydžio; nustato kainas ir tarifus už keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų
nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas
įmokas; tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas; priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei
nuosavybės teise priklausančiu turtu, steigia savivaldybės saugomas teritorijas,objektus, priima sprendimus aplinkos
apsaugos būklei gerinti ir atlieka kitas įstatymo numatytas funkcijas.
Savivaldybės meras. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu
skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas
slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų
savivaldybės tarybos narių dauguma. Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą.
Meras: planuoja savivaldybės tarybos veiklą, atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei, vadovauja
sekretoriato darbui, kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų bei įstaigų ir įmonių vadovų
veiklą, kontroliuoja pasirengimą vietos gyventojų apklausai ir ją organizuoja, analizuoja padėtį savivaldybėje ir siūlo
savivaldybės tarybai sprendimų projektus bei rekomendacijas viešojo administravimo įstaigoms. Mero sprendimai
įforminami potvarkiais. Meras ne rečiau kaip kartą per metus atsiskaito savivaldybės tarybai už savo veiklą ir rinkėjams už
savivaldybės veiklą. Mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus.
Savivaldybės tarybos kolegija.Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti
savivaldybės tarybos kolegiją. Kolegijos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduotojai). Kitų
(neetatinių) kolegijos narių kandidatūras savivaldybės tarybai tvirtinti teikia meras. Kolegija ne rečiau kaip kartą per metus
arba prireikus atsiskaito už savo veiklą savivaldybės tarybai. Priimta sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės,
dėl įvairių programų projektų rengimo, mero siūlymu sprendžia dėl savivaldybės tarybos sekretoriato bei mero politinio
(asmeninio) pasitikėjimo, valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustato jų skaičių, kasmet nustato savivaldybės tarybos
narių ir valstybės tarnautojų mokymo prioritetus.
Savivaldybės kontrolierius. Savivaldybės kontrolierius atlieka finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje,
savivaldybės administravimo subjektuose bei savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Savivaldybės kontrolieriaus
atliekamo audito išorinę peržiūrą atlieka Valstybės kontrolė. Savivaldybės kontrolierius vadovauja savivaldybės kontrolės
tarnybai. Jis yra atskaitingas savivaldybės tarybai. Savivaldybės kontrolierius į pareigas priimamas konkurso būdu 5 metams
ir iš pareigų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadencijų skaičius tam pačiam asmeniui
neribojamas.
Santykiai su valdžios institucijomis. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Valstybė remia savivaldybių
tarybų narių bei valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą. Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš
valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus. Rengiami bei svarstomi su
savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos
savivaldybių asociacija.Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu
sudaroma dvišalė komisija.
Vyriausybėje, kitose valstybės institucijose ir tarptautinėse organizacijose bendriems savivaldybių interesams atstovauja
Lietuvos savivaldybių asociacija.
5. Vietos savivaldos institucijų veiklos teisinės garantijos. Savivaldos institucijų administracinė priežiūra. Laikino
tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje pagrindai.
Teisinės garantijos. Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo gali kreiptis į teismą. Savivaldybės tarybos sprendimai,
neviršijantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje
esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.Valstybinio administravimo subjektams draudžiama
savivaldybių įgaliojimus ir teises suvaržyti ar apriboti, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Savivaldybės turi teisę imtis
visų teisėtų priemonių, kad būtų laikomasi savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir su jo įgyvendinimu susijusių
reikalavimų. Savivaldybės turi teisę pačios ir per Lietuvos savivaldybių asociaciją dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus
teisės aktus, reglamentuojančius vietos savivaldą ar nustatančius savivaldybių funkcijas, dėl parengtų projektų pareikšti
savo pasiūlymus ir pastabas.
Savivaldybių veiklos priežiūra. Kaip savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, kaip vykdo Vyriausybės sprendimus,
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės
atstovai. Gyventojų skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai.
Savivaldybės institucijų bei valstybės tarnautojų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys gyventojų, institucijų, įstaigų, įmonių ir
organizacijų teises, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Savivaldybių funkcijų ir
teisių apribojimus, kai skelbiama karo ir (ar) nepaprastoji padėtis, nustato atitinkami įstatymai.
Laikinojo tiesioginio valdymo įvedimo pagrindai. Tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje gali būti laikinai įvedamas,
jeigu:
1) savivaldybės taryba savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką;
2) remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Konstituciją bei
įstatymus;
3) savivaldybės taryba per Vietos savivaldos įstatyme nustatytą laiką neišrenka mero ir nepaskiria mero pavaduotojo bei
savivaldybės administracijos direktoriaus;
4) 2 ketvirčius iš eilės nevyksta savivaldybės tarybos posėdžiai;
5) Vyriausioji rinkimų komisija pakartotinių rinkimų į savivaldybės tarybą rezultatus pripažino negaliojančiais;
6) savivaldybės taryba negali vykdyti savo įgaliojimų dėl aplinkybių, susijusių su nepaprastosios padėties įvedimu
savivaldybės teritorijoje.

6. Vietinio valdymo teisiniai pagrindai. Apskrities viršininko institucija, jos funkcijos ir įgaliojimai.
Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką,
ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo
dalis.
Apskrities valdymas organizuojamas, vadovaujantis Konstitucija, Apskrities valdymo įstatymu, kitais LR įstatymais, LRS
nutarimais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktais.
Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Apskrities viršininku gali būti Lietuvos
Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Apskrities viršininkas atskaitingas Vyriausybei ir jos nustatyta tvarka jos
įgaliotoms institucijoms.
Apskrities viršininko uždaviniai yra:
1) įgyvendinti valstybės politiką įvairiose srityse kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;
2) koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą;
3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.
Apskrities viršininko įgaliojimai :
švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais, sveikatos priežiūros ir farmacinės
veiklos klausimais, teritorijų planavimo, statybos, statinių naudojimo priežiūros ir paminklotvarkos klausimais, žemėtvarkos
ir žemės ūkio klausimais, gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais ir kitais klausimais.
7. Vyriausybės atstovo institucija. Vyriausybės atstovo funkcijos ir įgaliojimai.
Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Vyriausybė apskrityje skiria vieną
Vyriausybės atstovą.Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems
metams. Vyriausybės atstovas yra pavaldus Vyriausybei ir atskaitingas Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės atstovas prižiūri,
ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, atlieka išankstinę savivaldybės
kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą, gali bendrosios kompetencijos teismui pareikšti
ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali
būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, Vyriausybės atstovas gali savo potvarkiu sustabdyti tokių
savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą. Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių
ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų priimamų individualių teisės aktų, kurių apskundimo
specialią tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Visais atvejais apie savivaldybės administravimo
subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui. Meras artimiausiame savivaldybės tarybos
posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius.