3. Taško judėjimo klasikinio aprašymo ribos.

Šviesos sąvoka ir jos greičio matavimo

idėjos. Fizo bandymas

Klasikinėje mechanikoje kiekvieno kūno judėjimo būvis aprašomas, bet kuriuo

→ →
laiko momentu, koordinatėmis ir greičiu v .Vietoje greičio galime naudoti impulsą p =
→
mv .
Dalelė yra geometrinis taškas, aprašantis kintant laikui nenutrūkstančią
trajektoriją. Klasikinėje mechanikoje parodyta, kad toks atvaizdavims yra ribotas: dalelės
būseną bet kuriuo laiko momentu negalima charakterizuoti tiksliomis koordinatėmis ir
impulso dydžiu tuo pačiu metu. Jeigu kuriuo nors laiko momentu dalelės būvis
aprašomas koordinate su δ x neapibrėžtimi, o impulsas su δ p, tai abu šie dydžiai vienu
metu negali būti kiek norint maži, nes δ x · δ p ≥ h. Dydis h – Planko konstanta (h =
6,63 · 10-27), o nelygybė – Haizenbergo neapibrėžtumas. Haizenbergo neapibrėžtumas
nustato principinę ribą, iki kurios galima vienu metu išmatuoti koordinatę ir impulsą, ir ji
negali būti peržengta jokiu matavimo prietaisu ar metodika. Tada ir δ x · m δ v ≥ h. Taigi
klasikinis trajektorijos aprašymas yra tik tam tikras atskiras atvejis.
Makroskopiniu požiūriu bet kokio daikto padėtį galima nustatyti su tam tikru
tikslumu, užduodamu matavimo prietaiso. Makroskopiniu požiūriu kvantinė mechanika
pradeda galioti dalelėms, kurių matmenys mažesni už atomo: δ x = 10-8 cm, tada δ v ≥
6,63 · 10-27 / 10-8 ≤ 10-18 cm/c. Kaip matome, praktiškai, δ x ir δ v yra labai maži, todėl
klasikinis aprašymas tinkamas makroskopiniams kūnams.
Elektrono atveju, kurio masė m = 9,11 · 10-28 g, neapibrėžtumas turi būti ne
didesnis už atomo matmenis. Tada δ x < 10-8 cm, ir δ v ≥ h/m, δ x = 6,63 · 10-27/9,11 · 10-
28
· 10-8 ≈ 7 · 108 cm/c. Toks greitis jau netinkamas netgi elektronui atome aprašyti. Taigi
klasikinis aprašymas pasidaro netinkamas.
Kitas ribinis klasikinės mechanikos atvejis, tai kūnų judėjimas greičiais artimais
šviesos greičiui. Taigi, kas yra šviesos greitis? Kaip jis matuojamas?
Riomeris 1676 m. išmatavo šviesos greitį matuodamas Jupiterio palydovų
užtemimus. Buvo nustatyta, kad regimasis jų apsisukimo periodas trumpėja, kai Žemė dėl
metinio sukimosi artėja ir periodas ilgėja, kai tolsta nuo Jupiterio – tai susiję su baigtiniu
šviesos greičiu.

J
s1

T1 s2 β
Ž
S α

T2
 T1 = t1 + s1/c. Kitą kartą Jupiterio palydovas išeis iš šešėlio, momentu t2 , o Žemės
stebėtojas jį stebės laiko momentu T2 = t2 + s2/c. Tada palydovo apsisukimo periodas bus
Tsteb = T2 – T1 = Ttikr + (s2 – s1)/c. Išmatavus daug kartų tiek Žemei tolstant, tiek artėjant
link Jupiterio, galima išeliminuoti s2 – s1 ir, žinant Ttikr, suskaičiuoti šviesos greitį. c =
(s2 – s1)/(Tsteb - Ttikr). Riomeris gavo c = 214 300 km/s. Tai buvo pirmas sėkmingas
šviesos reičio matavimo atvejis. Iki Riomerio visi šviesos matavimo mėginimai buvo
nesėkmingi.
Šviesos aberacija.
Jeigu kryptis, kuria juda stebėtojas yra statmena krypčiai, kuria stebima žvaigždė,
tai dėl šviesos aberacijos kryptis į žvaigždę skiriasi nuo tikrosios. Šviesos aberacijos
kampas β = π/2 – α · tgβ = v┴/c, kur v┴ Žemės judėjimo greičio dedamoji statmena
krypčiai į žvaigždę. Išmatavus v┴ ir kryptį į žvaigždę, galima gauti c. Gauti rezultatai
sutapo su Riomerio.
Fizo bandymas (1851m.) tai
šviesos greičio matavimas judančioje
→
materijoje (vandenyje). Šviesos
|
v greitis vandenyje yra u = c/n, n –
lūžio rodiklis. Jeigu aplinka juda
stebėtojo atžvilgiu, tai šviesos greitis
stebėtojo atžvilgiu būtų u| ± v –
priklausomai nuo greičių krypčių.
K D Fizo bandyme du spinduliai juda
priešpriešais ir nueina tą patį kelia
prieš patekdami į interferometrą F,
kol vanduo stikliniame vamzdyje
nejuda. Kai vanduo juda vienas
B spindulys juda pagal vandens
E judėjimo kryptį, o kitas priešingai,
A todėl turi susidaryti eigos skirtumas,
kurį galima apskaičiuoti iš
interferencinių juostų poslinkio
F skysčiui stovint ir judant. A - šviesos
šaltinis. B – pusiau skaidri plokštelė,
išskirianti du koherentinius
spindulius. K, D, E – veidrodžiai.
l – šviesos kelio ruožų vandenyje bendras ilgis, t0 – laikas, kurį spindulys
praeina visus kitus (be skysčio) kelio tarpus, u+ - sklindantis pasroviui, u- - prieš srovę
spindulio greitis skystije: u+ = u| + kv, u- = u| - kv. Kur k – koeficientas, kurį norėjo surasti
Fizo. Jeigu k = 1, tai teisinga klasikinė greičių sudėties taisyklė, o kai k ≠ 1, tai yra
nukrypimas. Šviesos greitis vandenyje u| = c/n = 300 000 / 1,3 ≈ 2.30 000 km/s. Laikas,
per kurį u+ ir u- spinduliai praeina visą kelią: t1 = t0 + l/(u| + kv) ir t2 = t0 + l/(u| - kv), taigi
laiko pokytis yra: ∆t = 2lkv / u|2 – k2v2. Suskaičiavus interferencinių juostų poslinkį ir
žinant l galima rasti k. Fizo gavo: k = 1- 1/n2. Taigi klasikinio aprašymo taisyklė šviesai
jau netinka. Tai buvo fantastiška išvada, nors tais laikais egzistavo eterio vilkimo teorija,
kurios išvados pilnai paaiškino Fizo bandymą. Fizo bandymas yra eksperimentinis
klasikinio greičio sudėties dėsnio ir Galilėjaus transformacijų klaidingumo įrodymas.