TURINYS

PRATARMĖ................................................................................4
1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI................................................6
2. RAŠTVEDYBOS REIKALAVIMAI.......................................8
3. MOKSLINIO DARBO STRUKTŪRA.....................................9
3.1. Santrauka.....................................................................9
3.2. Turinys........................................................................10
3.3. Įvadas........................................................................10
3.4. Konceptualioji dalis.....................................................20
3.5. Analitinė-tiriamoji dalis...............................................20
3.6. Išvados ir rekomendacijos............................................21
3.7. Diskusija...................................................................21
3.8. Literatūra.....................................................................22
3.9. Priedai..........................................................................24
4. TEMOS PASIRINKIMAS........................................................25
5. MAGISTRO DARBO ĮFORMINIMAS IR
PASIRUOŠIMAS GYNIMUI.......................................................28
6. MAGISTRO DARBO VIEŠO GYNIMO TVARKA.................29
7. MAGISTRO DARBO VERTINIMAS .....................................30
LITERATŪRA.............................................................................31
PRIEDAI......................................................................................33
;1 priedas. Magistro darbo viršelio pavyzdys........................34
2 priedas. Magistro darbo antraštinio lapo pavyzdys...........35
3 priedas. Semestro ataskaitos antraštinio lapo pavyzdys....36
4 priedas. Turinio pavyzdys................................................37
5 priedas. Santraukos pavyzdys.........,................................38
6 priedas. Lentelės pavyzdys..............................................39
7 priedas. Grafinės medžiagos pavyzdys.............................40
8 priedas. Bibliografinių nuorodų pavyzdžiai.....................41
9 priedas. Pagrindinių sąvokų analizės pavyzdys ...............43
10 priedas. Recenzijos formos pavyzdys.............................49
 PRATARMĖ Šiame leidinyje daugiausia dėmesio skiriama magistro darbo
struktūrai, rengimo metodikai. Išsamiai apibūdintas magistro darbo
Magistro darbas - tai kvalifikacinis darbas, originali individuali įvadas, tačiau beveik nenagrinėtos trys pagrindinės magistro darbo
mokslinė (teorinė ir taikomoji) studija, kurios pagrindu suteikiamas dalys: konceptualioji, analitinė-tiriamoji ir konstruktyvioji. Autoriai
magistro laipsnis. Magistro darbas - tai pagal paties autoriaus pasirinktą mano, kad šių dalių rengimo metodikai reikėtų išleisti atskirus leidinius.
(suderintą su mokslinio darbo vadovu ir patvirtintą katedroje) temą Leidinys skirtas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto
savarankiškai parengtas mokslinis darbas, pagrįstas atliktais tyrimais. ekonomikos ir vadybos magistrantūros studijų programų studentams,
Jis privalomas visiems Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete bet jis gali būti naudingas ir kitų magistrantūros studijų programų ar
studijuojantiems magistrantūroje studentams. Magistro darbo tikslas kitų aukštųjų mokyklų studentams, atliekantiems mokslinius tyrimus ir
-parodyti gebėjimą turimomis teorinėmis žiniomis ir literatūros rašantiems magistro darbus.
studijomis nustatyti ir suformuluoti pasirinktos mokslo krypties Autoriai dėkoja Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto
problemą, parinkti tos problemos sprendimui tinkamus tyrimo Ekonomikos katedros vedėjai doc. Zitai Tamašauskienei bei Vilniaus
metodus, atlikti tyrimą analizuojant surinktus empirinius bei universiteto Ekonominės informatikos katedros prof. Leonui
išvestinius duomenis ir sukurti intelekto produktą, kuriame išryškėtų Simanauskui, paskatinusiems rengti Šią metodinę priemonę, taip pat
mokslinis naujumas: ekonomikos, vadybos reiškinių dėsningumo ar recenzentėms doc. Auksei Norkuvienei ir doc. Deimenai Lekavičienei
tarpusavio priklausomybės nustatymas, naujų, į teorinį lygmenį už naudingas pastabas.
pretenduojančių žinių, sukūrimas, esamų mokslinių žinių
papildymas, atnaujinimas, sukonkretinimas arba apibendrinimas. Autoriai
Magistro darbas yra įrodymas, kad magistrantas geba:
• pasirinkti mokslinę literatūrą ir ją profesionaliai analizuoti;
• teorines žinias pritaikyti praktinės informacijos mokslinei
analizei ir apibendrinimui;
• kritiškai vertinti įvairių autorių teorines nuostatas, pateikti
motyvuotas alternatyvas;
• pasirinkti mokslinių tyrimų metodus ir modelius;
• formuluoti mokslinę hipotezę ir jąpagrįsti;
• atlikti mokslinius tyrimus, pirminę ir išvestinę duomenų
analizę;
• pateikti savarankiškas išvadas ir realius, praktiškai naudingus
siūlymus.
Šio leidinio tikslai:
1) apibrėžti magistro darbo bendruosius reikalavimus darbo
kokybei ir kiekybei, pateikti medžiagos įforminimo reikalavimus;
2) pateikti reikalavimus mokslinio darbo struktūrai, kuri
kryptingai orientuotų studentą temos pasirinkimui, tyrimų atlikimui,
darbo pristatymui ir jo gynimui;
3) pateikti vertinimo kriterijus, orientuotus į magistro profesines
kompetencijas.
 . BENDRIEJI REIKALAVIMAI
Magistranturos studijos baigiamos magistro darbo parengimu ir jo
gynimu. Darbo rengimas yra baigiamasis studijų etapas, per kurį
magistrantas ne tik gilina savo specialybės žinias, bet ir pritaiko jas
nagrinėdamas pasirinktą temą,
Ekonomikos ir vadybos magistrantūros studijų programose
numatyta tris pirmuosius semestrus po 3-4 kreditus magistro darbo
rengimui, ketvirtajame semestre skirta 20 kreditų magistro darbo
parengimui ir gynimui. Savarankiškam moksliniam darbui magistran-
tūros studijų programose numatyta 40% visos studijų apimties, be to,
daugelis studijų modulių yra glaudžiai susiję su magistranto atliekamu
moksliniu darbu. Todėl magistranto mokslinis darbas turi būti
kompleksinio pobūdžio ir atitikti studijų ir mokslo kryptį bei
pasirinkto mokslinio darbo temą.
Temos pasirinkimas. Magistrantui nėra privaloma pasirinkti
vadovo siūlomą magistro darbo temą. Temą magistrantas pasirenka
savarankiškai, konsultuodamasis su darbo vadovu. Geriausia, kai
magistrantas pasirenka tokią temą, kuri jam yra gerai žinoma ir aktuali
(dirba Šioje srityje, bakalauro studijose domėjosi šia problema ir pan.).
Magistro darbo temą magistrantai privalo pasirinkti pirmajame
semestre iki spalio 15 d. ir, suderinę su darbo vadovais, pateikti atitin-
kamų katedrų vedėjams. Preliminarus darbo vadovų ir jų mokslinių
interesų sąrašas skelbiamas katedrose ne vėliau kaip rugsėjo 15 d.
Katedros vedėjas, sudaręs pasirinktų magistro darbų temų sąrašą,
pateikia jį viešam svarstymui katedros dėstytojų posėdyje. Po svarstymo
ir, esant reikalui, temų koregavimo magistro darbų temos tvirtinamos ne
vėliau kaip lapkričio l d.
Patvirtintos temos skelbiamos viešai, magistrantai,
konsultuodamiesi su darbo vadovais, pradeda mokslinius tyrimus.
Ekonomikos magistro moksliniame darbe tematika gali būti
susieta su įmonės veiklos efektyvumo analize bei didinimo
galimybėmis, finansinių išteklių formavimo problemomis, finansinės
būklės diagnozavimo metodikos tobulinimu, regiono ar šalies plėtros
galimybių analize ir kt. Svarbiausia, kad dominuotų ekonominių
problemų sprendimai mikro-, makrolygiu.
Vadybos magistrantai turėtų nagrinėti vadybinio, administracinio
pobūdžio socialines bei ekonomines problemas, pagrįsti vadybinių
sprendimų efektyvumą atitinkamais ekonominiais ar socialiniais
rodikliais, diegti mokslinius vadybos metodus optimalių problemos
sprendinių paieškai bei analizei.
Magistro darbo įvade turi būti pagrįsta temos pasirinkimo
logika, nusakyti pasirinkimo motyvai, apibrėžtos sąlygos tyrimų
pasirinkta tema realizavimui.
Magistro darbo rengimo tvarka. Magistranto moksliniai
tyrimai visą studijų procesą turi būti vykdomi kryptingai ir
sistemiškai.
1 semestre magistrantas mokslinio darbo vadovui iki pirmojo
semestro pabaigos pateikia ataskaitą, kurioje turi būti:
• pasirinkto mokslinio darbo įvadas (tyrimo aktualumas, prob
lema, hipotezė, objektas, tikslas ir uždaviniai, tyrimo bazė);
• teorinės dalies struktūra, mokslinės literatūros (monografijų,
vadovėlių, mokslinių straipsnių, kitų informacinių šaltinių ir
normatyvinių aktų) sąrašas;
• tyrimo strategija.
Darbo vadovas, patikrinęs ataskaitą, pateikia siūlymus ir vertina
įrašydamas pažymį. Ataskaita saugoma ir kaupiama atitinkamoje
katedroje iki magistro darbo gynimo, nes tai leidžia įvertinti
magistranto rengiamo darbo nuoseklumą. „
'
2 semestre magistrantai privalo parengti pirmąją- konceptualiąją
mokslinio darbo dalį. Tam turi išstudijuoti ir išanalizuoti pasirinktą lite
ratūrą, formuluoti savo požiūrį į problemų sprendimą. Ataskaitą (20-25
puslapių) reikia pateikti darbo vadovui. Darbo vadovas, patikrinęs atas
kaitą, pateikia siūlymus ir įvertina. Tam, kad būtų galima kontroliuoti
magistranto tolesnį darbą, 2 semestro ataskaita saugoma katedroje.
3 semestre magistrantai parengia antrąją - analitinę mokslinio
darbo dalį. Atlieka tyrimus, kaupia duomenis, sistemina, apdoroja
statistiniais metodais, daro išvadas. Parengta ataskaita (30-40 puslapių)
pateikiama darbo vadovui vertinti. Darbo vadovas, patikrinęs ataskaitą,
pateikia siūlymus ir įvertina, 3 semestro ataskaita saugoma atitinkamoje
katedroje.
4 semestre magistrantai, remdamiesi parengta pirmąja ir antrąja
mokslinio darbo dalimis, daro apibendrinamąsias išvadas, rengia
konstruktyvius pasiūlymus problemos sprendimui, patikrina
suformuluotą hipotezę, taiso, koreguoja jau parašytas mokslinio darbo
dalis. Parengtas magistro darbas pateikiamas atitinkamai katedrai.
 2. RAŠTVEDYBOS REIKALAVIMAI
Magistro darbas (MD) rengiamas laikantis tam tikrų raštvedybos
reikalavimų:
1. MD turi būti išspausdintas ant balto lygaus (nebrūkšniuoto,
neliniuoto) A4 dydžio (210 x 297 mm) standartinio formato popieriaus.
2. MD rašomas moksliniu stiliumi, taisyklinga lietuvių kalba
(tekstą būtina redaguoti, perskaityti korektūrą).
3. MD santrauka rašoma lietuvių ir viena iš užsienio kalbų (anglų,
vokiečių, prancūzų, rusų), glaustai (iki 100 žodžių) pateikiant
informaciją, kokią problemą autorius sprendė, kokiais metodais
naudojosi ir kokius tyrimo rezultatus gavo.
4. Bendra MD apimtis nuo 60 iki 80 A4 formato lapų {be priedų).
MD gali rašyti ir du magistrantai, jei pasirinkta tema pakankamai plati
ir jai ištirti reikia daugiau laiko sąnaudų. Tada darbo apimtis didėja
1,5 karto.
5. Priedai pateikiami po literatūros sąrašo ir į MD apimtį
ne įskaičiuojami (priedų formatas A4).
6. MD turinys pateikiamas po antraštinio lapo ir santraukos.
7. MD puslapių numeravimas pradedamas nuo santraukos,
puslapiai numeruojami apačioje, per vidurį.
8. MD turi būti tvarkingai įrištas.
9. MD teksto reikalavimai: tekstas turi būti renkamas
kompiuteriu, 1,5 eilutės protarpiu su paraštėmis: viršuje ir apačioje -
2 cm, kairėje - 3 cm, dešinėje - l cm, pastraipą pradėti 0,7 cm įtrauka,
šriftas Times New Roman. Antraštinis lapas užpildomas taip:
universiteto, fakulteto ir katedros pavadinimas rašomas didžiosiomis
raidėmis per vidurį Bold tipo 12 pt Šriftu, temos pavadinimas -
didžiosiomis raidėmis per vidurį 12 pt Bold tipo, kiti užrašai -
mažosiomis raidėmis 12 pt Normai tipo šriftu (žr. 2 priedą), skyriai
pradedami rašyti atskirame puslapyje didžiosiomis raidėmis centruotai,
Bold tipo 12 pt šriftu, poskyrių pavadinimai rašomi mažosiomis
raidėmis per vidurį 12 pt Times New Roman Bold šriftu, formulės,
paveikslai 12 pt, lentelės 10 pt šriftu.
Magistro darbo viršelio, antraštinio lapo, lentelės, paveikslo,
bibliografinių nuorodų pavyzdžiai pateikiami šių metodinių nurodymų
prieduose (žr. l, 2, 6, 7, 8 priedus).
Lentelės ir paveikslai magistro baigiamajame darbe numeruojami
eilės tvarka, pvz., l lentelė, 2 lentelė, l pav., 2 pav. ir pan.
3. MOKSLINIO DARBO STRUKTŪRA
Atskirų magistro darbų struktūra gali būti skirtinga, tačiau
visiems darbams yra būdingi Šie bendri komponentai:
• santrauka (l p.);
• turinys (l-2 p.);
• įvadas (2-7 p.);
• trys pagrindiniai darbo skyriai {dalys: konceptualioji 15-
20 p., analitinė-tiriamoji 35-45 p.);
• bendrosios išvados ir rekomendacijos (1-2 p.);
• naudotos literatūros sąrašas;
• priedai (jeigu jie yra reikalingi ir papildo darbą, yra perkelti iš
teksto dėl didelės darbo apimties).
Magistro darbo struktūrą sudaro autorius, kuris savarankiškai
pasirenka tyrimų temą ir objektą (ar objektus), organizuoja tyrimus,
renka medžiagą, analizuoja gautus rezultatus, juos sistemina ir pateikia
baigiamajame darbe, todėl negali būti griežtos reglamentacijos sudarant
baigiamojo darbo struktūrą. Šioje knygoje pateikiama baigiamojo darbo
struktūra yra rekomendacinio pobūdžio. Magistrantas, suderinęs su
mokslinio darbo vadovu, gali parengti sau priimtiną mokslinio darbo
struktūrą.
3.1. Santrauka
Santraukoje labai trumpai (iki pusės puslapio, iki 100 žodžių, iki
500 spaudos ženklų) nurodoma:
• autorius (vardas ir pavardė);
• magistro darbo pavadinimas;
• pateikiamas tikslas, esminiai tyrimų rezultatai ir pagrindinės
išvados, jų panaudojimo galimybės praktikoje. Nurodomi
autoriaus skaityti pranešimai ir išspausdintos publikacijos.
Santrauka rašoma lietuvių kalba ir to paties puslapio apatinėje
pusėje pakartojama užsienio kalba. Santrauka rašoma, kai mokslinis
darbas būna baigtas (žr. 5 priedą).
 3.2. Turinys
Turinys pateikiamas po santraukos, jame nurodomi darbo
struktūros daiių pavadinimai, atskiri skyriai ir poskyriai. Turinio skyriai
rašomi didžiosiomis raidėmis, o poskyriai -- mažosiomis, išskyrus
pirmąją. Turinyje pateikiama puslapių numeracija. Santrauka, įvadas,
išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas nenumeruojami.
Vartojama triskaitė numeracija: pirmasis skaitmuo reiškia magistro
darbo skyriaus numerį, antrasis - poskyrio numerį trečiasis - skirsnio
numerį. Turinys rašomas, kai darbas baigtas.
3.3. Įvadas
Šioje knygoje rekomenduojamą įvado struktūrą sudaro 8 dalys.
Kadangi paskutiniosios dvi dalys išsiskaido dar po tris dalis, tai iš viso
įvadą sudaro 13 dalių. Tokia įvado struktūra - autorių pozicija. Kiti
autoriai nurodo ir kitokią struktūrą, o daugelio magistro darbų rengėjai
linkę atsirinkti tik kai kurias šios struktūros dalis.
Gerai parengtas socialinių mokslų magistro darbo įvadas apima
2-1 A4 formato spausdinto teksto lapus ir parodo viso darbo esmę,
struktūrą, pagrindinius rezultatus.
Pagrindinis socialinių mokslų atstovo rūpestis - kiek įmanoma
tiksliau, įtikinamiau ir objektyviau pagrįsti įrodomą teiginį. Tam tenka
surinkti labai daug informacijos, ją tinkamai apdoroti, apibendrinti,
atrinkti esminius duomenis. Visa tai detaliai aprašoma antrojoje, tiria-
mojoje, darbo dalyje. Įvadas parodo, kaip tai daroma ir kam viso to
reikia.
Jei magistro darbas atliktas kelių autorių, nurodomas kiekvieno jų
indėlis.
3.3.1. Problema. Bet kurio tyrimo išeities taškas yra mokslinė
problema, tai yra teorinis klausimas, į kurį mokslas dar nėra
atsakęs. Mokslo istorija - tai visų pirma sėkmingai parinkti klausimai
kas, kodėl, kaip ir, žinoma, ne mažiau sėkmingi bei įtikinami atsakymai
įjuos.
Kiekvieną klausimą sudaro du elementai: tai, kas žinoma, ir
tai, kas reikalauja išsiaiškinimo. Kai studentas kelia problemą taip,
tarsi jis pirmasis pasaulyje ima ją nagrinėti, kyla nepasitikėjimas. Pra-
džioje reikėtų parodyti, kas jau atlikta, žinoma, išspręsta, kokie atlikti
tyrimai ir gauti rezultatai. Toliau dėstoma, ką numatoma spręsti ma-
gistro darbe, kokia kruopelyte prisidėti prie didžiojo problemos
sprendimo.
Skiriami praktinis ir teorinis problemos aspektai. Analizuojama
praktinė problema, toliau nagrinėjama, kaip ji įsijungia į tam tikros
teorijos kontekstą, kaip ji bus sprendžiama teoriniu lygmeniu. Teorinis
problemos aspektas: nagrinėjama problema nėra pakankamai teoriškai
išspręsta, trūksta informacijos, tinkamos tyrimo metodikos, loginio
pagrįstumo, apibendrinimų ir pan. Praktinis klausimas moksliniuose
tyrimuose vadinamas praktiniu uždaviniu, teorinis klausimas
-moksline problema.
Problemos formuluotė įvade užima apie vieną lapą teksto.
Pabaigoje problema formuluojama atskira pastraipa Bold šriftu, ypač
akcentuojant ir paryškinant problemos esmę.
3.3.2. Tyrimo aktualumas. Suformuluota problema suponuoja
mokslinių tyrimų aktualumo pagrindimą. Bet kurį klausimą moksliniu
lygiu įmanoma pradėti tirti tik tada, kai pagrindžiamas tyrimo
būtinumas ir savalaikiškumas, kai akivaizdžiai ir įtikinamai atsakoma į
klausimą, kodėl šią problemą reikia nagrinėti ir spręsti neatidėliojant.
Bendriausias aktualumo bruožas - mokslinių idėjų, praktinių
rekomendacijų paklausos ir pasiūlos, kurią šiuo metu teikia
mokslas, neatitikimo laipsnis. Kuo mažesnė mokslinės produkcijos
pasiūla ir kuo didesnė jos paklausa, tuo labiau tyrimas tokia tema yra
aktualus.
Gerai suformulavus problemą, aktualumą pagrįsti nesunku rodant
ateities tendencijas, dabartinę politiką, poreikius ir pan.
3.3.3. Tyrimo objektas. Tyrimo objektu gali būti socialinis
procesas, socialinės realybės sritis arba socialiniai santykiai, kuriuose
glūdi tam tikra socialinė problema, prieštaravimas. Objektu gali būti
visa tai, kas turi socialinį prieštaravimą ir sukelia probleminę
situaciją. Tyrimo objektas - tai, į ką nukreiptas pažinimo procesas.
3.3.4. Tyrimo dalykas. Apibrėžiant tyrimo objektą, dažnai
išskiriamas ir tyrimo dalykas, t. y. tokios teoriniu ar praktiniu
aspektu reikšmingos objekto savybės bei ypatumai, kurie tiesiogiai
tyrime nagrinėjami. Kitos objekto savybės lieka tarsi be tyrėjo
dėmesio. Objektas - tai, kas apima socialinę problemą; dalykas -
tos objekto savybės, kurios aiškiausiai atspindi problemą.
 Tyrimo dalyke gludi pagrindinis problemos klausimas, į kurį
tikimasi rasti atsakymą būtent tiriant konkrečius tyrimo dalykus, ieškant
dėsningumų bei tendencijų.
Paprastai tyrimo objektas būna labai platus ir įvairus, o tyrėjas
nori gauti tik kai kuriuos, bet galutinius rezultatus. Todėl tikslinga skirti
plačią tikrovės sferą, į kurią nukreiptas tyrėjo dėmesys, t. y. objektą, ir
siaurą sferą, kurioje jis įsipareigoja gauti naujų žinių, t. y. dalyką.
Tyrimo dalykas atskleidžia naujas objekto savybes, aspektus, funkcijas.
Tikslus dalyko apibrėžimas išvaduoja tyrėją nuo beviltiškų bandymų
„aprėpti neaprėpiamą" sritį.
3.3.5. Tyrimo tikslas. Tyrimo uždaviniai. Tyrimo tikslas
orientuoja į galutinį tyrimo rezultatą, o uždaviniai formuluoja
procedūras, kurias reikės atlikti tyrimo metu siekiant įgyvendinti tyrimo
tikslą. Tyrimo tikslas - rasti pagrįstą mokslinės problemos sprendinį.
Tikslas paprastai formuluojamas vienas, bendras, o uždaviniai - 3-5
labai konkretūs, specifiniai tyrimo darbai, iŠ kurių kiekvienas
atskleidžia tam tikrą tiriamąjį aspektą. Nereikėtų specialiai dauginti
uždavinių skaičiaus, nes tai nenulemia darbo kokybės. Negalima
formuluoti trivialių, visuose socialiniuose tyrimuose atliekamų
uždavinių, nors jie ir atrodo kaip pagrindimai: pvz., atlikti literatūros
pasirinkta tema analizę, surinkti duomenis ir juos išnagrinėti,
pateikti
išvadų ir rekomendacijų.
Tikslas su uždaviniais turi būti glaudžiai tarpusavyje susiję
loginės subordinacijos santykiu. Tai reiškia, kad dalinis tyrimo
uždavinys negali būti bendresnis už patį tikslą, kad uždavinį
modeliuojančios sąvokos turi priklausyti tikslą modeliuojančių sąvokų
loginiam kontekstui.
Tyrimo tikslas turi atitikti pasirinktos temos pavadinimą. Tyrimo
tiksle turi atsispindėti tyrimo dalykas, t. y. tai, kas bus tiriama. Tikslas ir
uždaviniai apibendrintai nusako tyrimo logiką siekiant numatomo
rezultato.
Tikslui išreikšti vartojami veiksmažodžiai ištirti, išnagrinėti,
nustatyti, pagrįsti, išanalizuoti, apibūdinti, apibrėžti, atskleisti,
numatyti, parengti, sudaryti, sukurti ir pan. Per silpna formuluotė
veiksmažodžiais sužinoti (tai galima per kelias minutes), išsiaiškinti
(individualus studijų tikslas), rasti, gauti (vienkartinis aktas su
atsitiktinumo elementais). Per stipri formuluotė veiksmažodžiu (rodyti
(terminas budingas matematikai; socialiniuose moksluose įrodyti
matematiniu tikslumu - retas reiškinys).
Numatydamas būsimą tyrimo rezultatą, tyrėjas planuoja tyrimo
etapus bei komponentus, tikslo įgyvendinimo procedūrą. Sprendimus,
veiksmų seką, procedūros nuoseklumą nusako tyrimo uždaviniai. Jie
parodo, ką reikia padaryti norint pasiekti tikslą. Uždaviniai atskleidžia
tyrimo esmę (struktūrą, ryšius, raidos etapus), svarbiausias tyrimo
sąlygas, tyrimo metodiką. Kiekvienas uždavinys privalo turėti spren-
dinį, t. y. būti išsprendžiamas, sprendinys turi atsispindėti išvadose.
Sprendimo kokybę, sprendinių pagrįstumą turi būti įmanoma įvertinti.
Formuluojant uždavinius vartotinos veiksmažodžių bendratys, o
ne veiksmažodiniai daiktavardžiai. Pvz., „palyginti''', „ištirti",
„nustatyti", o ne „palyginimas", „tyrimas", „nustatymas". Tyrimo
uždaviniai numeruojami ir kiekvienas rašomas naujoje eilutėje.
3.3.6. Mokslinė hipotezė. Hipotezė (gr. hypothesis - spėjimas):
neįrodyta, reikalinga patikrinimo teorija1. Tai mokslinė prielaida,
preliminari teorija, moksliškai pagrįsta idėja, nepakankamai
patvirtintas teiginys, pretenduojantis į mokslines žinias, pagrindinė
tyrimo idėja. Tokia hipotezės samprata rodo jos konstruktyviąją,
prognostinę funkciją. Hipotezės traktuojamos kaip numanomi teiginiai
apie mokslinio pažinimo objektų esminius aspektus. Hipotezė yra
prielaida, daroma teoriškai ir praktiškai susipažinus su nagrinėjama
problema. Hipotezė preliminariai formuoja priežastinius ryšius ir
dėsnius, numato tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi, mokslinis
tyrimas - ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas
perėjimas nuo hipotezės prie pagrįstos teorijos. Tyrimo hipotezė yra
teiginys, rodantis, ką tyrėjas tikisi savo tyrimu atskleisti, kokių tikisi
išvadų iš tyrimo.
Hipotezei patvirtinti arba paneigti nukreipiamas visas tyrimo
procesas, kuris susideda iš, galima sakyti, nepertraukiamo prielaidų
iškėlimo ir tikrinimo: nuo centrinės viso tyrimo hipotezės iki
instrumentinį tyrimo vaidmenį atliekančių hipotezių. Tyrėjo dėmesys
turi būti nukreiptas į centrinės, visą tyrimą orientuojančios hipotezės
parengimą ir iš jos turinio išplaukiančioms hipotezėms - pasekmėms,
kurias reikia empiriškai patikrinti.
1
Tarptautinių žodžių žodynas (2001). Ats. red. A. Kinderys. Vilnius: Alma
littera, p. 302.
 Hipotezė visų pirma reikalinga pačiam tyrėjui. Ji tarsi kompasas
rodo mokslinio tyrimo kryptį, kreipia tyrėjo mintis reikiama linkme ir
neleidžia per daug išsiplėsti į šalis. Ji padeda numatyti tyrimo objektą
bei tyrimo metodą.
Apie mokslinės hipotezės kokybę sprendžiama pagal tai, ar ji
atitinka objektyvią probleminę situaciją, kokiu mastu ir kokios vertės
problemas paaiškina, ar pagrįsta teorija bei konkrečiais faktais.
Mokslinė hipotezė visada pralenkia ištirtus faktus, remiasi jais ir iškelia
naujus teiginius. Ji sujungia esamą mokslo teoriją su galima šios
teorijos perspektyva į darnią sistemą ir reikalauja šios teorijos plėtotės
numatyta kryptimi.
Empiriniuose tyrimuose hipotezė dažniausiai būna mokslinio
darbo šerdis. Tačiau teoriniame tyrime hipotezės gali ir visai nebūti, nes
ją pagrįsti kokiais nors apčiuopiamais realiais faktais gali būti
neįmanoma arba netikslinga.
Būdingiausia klaida - primityvi hipotezė, kuri visada pasitvirtina
tyrėjo duomenimis. Mokslinis tyrimas tam ir vyksta, kad patikrintų, kas
autoriaus prielaidose teisinga, o kas klaidinga. Šimtaprocentinio patvir-
tinimo neturėtų būti, nes tikras, nuodugnus tyrimas visada hipotezėje
kažką patvirtina, bet kažką ir paneigia, atmeta arba nurodo išimtis.
3.3.7. Tyrimų bazė: metodologija, metodika, strategija.
Aprašydamas tyrimų bazę, autorius atsako į klausimą, kaip buvo
atliktas tyrimas. Paprastai moksliniame darbe pateikiami trys tyrimų
bazės aspektai: tyrimo metodologija, metodika ir strategija - tyrimo
organizavimas.
Metodologija. Ji išsamiai atskleidžiama šiose plotmėse:
• apibūdinama tyrimo konceptualioji esmė bazinės
teorijos, koncepcijos, nurodoma, kaip jomis remiamasi tyrime bei
duomenų analizėje. Tyrimo konceptualus pagrindimas pasireiškia
mokslinės literatūros nagrinėjimu, planuojamo tyrimo aksiomatikos
įvardijimu, autoriaus pozicijos (koncepcijos) tiriamos problemos
atžvilgiu apibrėžimu, hipotezių operacionalizacija - transformavimu į
empirines, statistines bei kokybinio pobūdžio hipotezes; bazinės teorijos
pristatomos ne plačiau kaip vienu lapu, nes detali analizė atliekama
ataskaitos pirmojoje, teorinių tyrimo pagrindų dalyje.
• pagrindžiama tyrimo loginė struktūra, tyrimo uždavinių
sprendimo seka. Tai sunkiausia metodologijos pagrindimo, o gal ir viso
įvado dalis, nes čia tenka įtikinamai pagrįsti, kodėl autorius pasirinko
būtent tokį hipotezės patikrinimo kelią. Jei šios dalies magistro darbo
įvade visai nėra, autorius rizikuoja susilaukti tokio pobūdžio klausimų
darbo gynimo metu. Kai tokie klausimai užklumpa prelegentą net
nepasirengusį, susidaro labai kebli situacija.
Kartais tyrimo ataskaitose metodologija vadinama tyrimo
koncepcija. Autorius nurodo, kokia koncepcija jis vadovaujasi
spręsdamas pasirinktą problemą.
Metodika. Ji išdėstoma nurodant tyrimo metodus, jų taikymo
metodikos tikslingumą. Empiriniame tyrime reikia nurodyti jo
organizavimo tvarką bei tiriamųjų kontingentą. Būtina nurodyti imties
tūrį, jo loginį pagrįstumą bei tiriamųjų parinkimo būdus, nusakyti
tiriamųjų požymius, susijusius su tyrimo kintamaisiais. Apibrėžiamos
tiriamųjų kategorijos, pateikiamos jų socialinės, demografinės,
pedagoginės ir psichologinės charakteristikos. Apibrėžiant tyrimo
empirinę ir metodinę instrumentinę bazę apsisprendžiamą, kokie
faktinės medžiagos šaltiniai bus panaudoti: nuomonės, nuostatos,
elgesys, veikla ir jos rezultatai, žinios, dokumentai, kitų tyrėjų surinkta
medžiaga ir 1.1. Atsižvelgiant į konkretaus tyrimo tikslą, aplinkybes bei
į tyrėjo galimybes, pasirenkami adekvatūs tyrimo metodai, tyrimo
strateginis tipas, optimali tyrimo trukmė.
Aprašant tyrimo metodiką, reikia pateikti pakankamai daug
informacijos, kad prireikus būtų galima tyrimą pakartoti ir įvertinti me-
todikos tinkamumą. Kadangi ne visada aišku, kuris metodikos aspektas
lemia duomenų paieškos ir rinkimo kokybę, pravartu kuo detaliau ją
aprašyti. Metodikos aprašymą tikslinga struktūrizuoti trimis skyriais:
1. Tiriamieji. Nurodomas jų skaičius, iš kokios populiacijos ir
kaip jie parenkami. Pažymėtina kiekviena tyrimui svarbi tiriamųjų
savybė, tam registruojami vadinamieji demografiniai kintamieji,
bendri visai imčiai, apibūdinantys esmines tiriamųjų charakteristikas.
2. Instrumentarijus. Jei naudojami standartiniai instrumentai
(reakcijų laiko matavimo prietaisas, kompiuteris su periferine įranga),
pakanka nurodyti instrumento markę. Jei instrumentas buvo specialiai
sukonstruotas tyrimui, reikia detaliai jį apibūdinti. Jei tyrimui taikytas
pokalbio metodas, pateikiama pokalbio struktūra, schema; jei
anketavimo metodas - prieduose pateikiama neužpildyta anketa ir pan.
3. Metodai. Čia pateikiami tyrimo duomenų rinkimo metodai.
Standartinius metodus pakanka išvardyti, specifinius arba specialiai
šiam tyrimui sukonstruotus metodus tenka apibūdinti detaliai. Metodai,
kaip ir instrumentarijus, gali nulemti duomenų rinkimo, jų analizės bei
viso tyrimo kokybę.
Sąlygiškai galima skirti dvi metodų grupes: medžiagos rinkimo ir
duomenų apdorojimo metodus. Metodai aprašomi taip, kad kitas tyrėjas
galėtų jais pasinaudoti ir pakartoti tyrimą. Tyrimo metodiką lemia
tyrimo tikslas ir turinys. Nuo to, ką studijuoja tyrėjas, ko jis siekia,
priklauso ir kaip tai reikia padaryti. Dėsningas ir atvirkščias turinio,
tikslo bei metodikos ryšys. Tyrimo aparato tobulinimas įgalina tiksliau
ir išsamiau nagrinėti mokslo problemą, kelti sudėtingesnius uždavinius,
plėsti sprendžiamų klausimų sritį.
Detaliam metodikos aprašymui dažniausiai skiriamas pirmasis
antrosios ataskaitos dalies - tyrimo rezultatų analizės, skyrius, įvade
visa tyrimų bazė nusakoma 2-3 lapuose.
Strategija. Šioje dalyje smulkiai ir paprastai chronologine tvarka
aprašoma, kaip vyko tyrimas. Strategija yra detalus tyrimo planas.
Išskiriamos atskiros procedūros: tiriamosios grupės parinkimas,
instrukcija tiriamiesiems, parengiamieji veiksmai tyrimui, pagrindinė
tyrimo eiga, matavimai, duomenų kaupimo mechanizmai, duomenų
analizė, apibendrinimai. Nuosekliai aprašoma, kaip ir kada atlikta
kiekviena procedūra. Tai daroma dėl dviejų priežasčių: 1) norint
parodyti, kad tyrime vadovautasi moksliniais principais ir laikytasi
nustatytų reikalavimų; 2) iš tiriamojo darbo aprašymo skaitytojams turi
būti visiškai aišku, kas ir kaip atlikta. Kuo detalesnis aprašymas, tuo
mažiau lieka neaiškumų ir galimų nesusipratimų.
3.3.8. Tyrimo rezultatai. Mokslinio darbo rezultatai yra
efektyvūs, jei tenkinami pagrindiniai jų moksliškumo kriterijai
-rezultatų naujumas, jų teorinis ir praktinis reikšmingumas,
Rezultatų naujumas. Naujumas - esminis mokslinio tyrimo
rezultatų požymis, atspindintis euristinį ir mokslo pažangos momentus.
Socialiniai reiškiniai moksliškai nagrinėjami bent kelis šimtmečius,
todėl daugelis juos apibūdinančių teiginių jau seniai suformuluota ir
paskelbta. Todėl gavęs tam tikrus rezultatus tyrėjas privalo patikrinti jų
naujumą. Tačiau daugelis teiginių apie reiškinius buvo formuluojami
intuityviai, be nuoseklių mokslinių įrodymų, todėl naujumą gali
sudaryti jų teorinis ir empirinis tikrinimas. Kita vertus, rezultatų
kartojimas pats savaime nėra blogas dalykas, nes mokslo išvadas visada
ne pro šalį patikrinti. Svarbu, kad tyrėjas suvoktų ir paaiškintų, ką
mokslui duoda toks rezultatų kartojimas, ir kad jis šiais rezultatais
neoperuotų kaip naujais, mokslui nežinomais.
Galima nustatyti tris rezultatų naujumo lygmenis: konkretinimas,
papildymas, pertvarkymas.
1) Konkretinimas. Šio lygmens rezultatas patikslina žinomus
duomenis, sukonkretina tam tikrus teiginius konkrečioms sąlygoms.
Mokslas kaupia ir apibendrina žmonijos patirtį, todėl išvados apie
pasaulio reiškinius bei procesus priklauso visai žmonijai. Šia prasme
nauji yra tik tie mokslinio tyrimo rezultatai, kurie nežinomi pasauliniam
mokslui. Tačiau socialinis sprendinys realizuojamas konkrečiomis
etninėmis, socialinėmis, kultūrinėmis bei ekonominėmis sąlygomis,
kurios transformuoja jo bendrąsias savybes taip, kad neįmanoma a
priori žinoti, ar leistina ekstrapoliuoti ypatumus, nustatytus vienomis
sąlygomis, į kitą visuomenę ar į kitokias dalines sąlygas. Šiandien
valstybė yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis raišką, todėl bendrųjų
išvadų konkretinimas kiekvienos šalies lygmeniu yra pakankamas
išvadų naujumo pagrindas. Naujas išvadas galima gauti konkretinant
bendruosius teiginius siauresnei sričiai, šakai, grupei. Konkretinimas
yra pirmoji, pati paprasčiausia naujumo pakopa.
2) Papildymas. Šio lygmens rezultatas išplečia žinomus teorinius
ir praktinius teiginius, papildo juos naujais elementais, pagilina paži
nimą tam tikroje sferoje, bet nepakeičia mokslo teiginių esmės. Rezul
tatų naujumas ryškesnis papildymo atveju: mokslininko gautos išvados
papildo, patikslina tą teoriją ar praktinę sistemą, kuri jau buvo postu
luota. Šiuo atveju teorijos ar sistemos esmė nekeičiama (nors gali būti,
kad tyrėjas pateikia duomenų, skatinančių ją peržiūrėti), tačiau randa
mas naujas aktualaus pažinimo uždavinio sprendinys. Tai bene dažniau
sias tyrimo rezultatas, kurio pozityvus vertinimas nekelia abejonių.
3) Pertvarkymas. Sis lygmuo rodo esmines naujas žinias tam
tikroje srityje. Nauja informacija savarankiška, užpildanti tam tikrą
mokslo spragą. Naujumas absoliutus, kai rezultatai gaunami
pertvarkymo lygmeniu: tyrėjas pateikia tokias išvadas, kad tyrimo
objekto vaizdinys įgyja naują pavidalą. Tai reiškia, kad tyrėjas pateikė
naują teoriškai apibendrintą ir pagrįstą mokslinės problemos sprendimą.
Žinoma, mokslininko išvados gali būti ne iš karto pripažintos, dėl jų
gali būti dešimtmečius diskutuojama, ir tik pamažu jos tampa visuotinai
priimtos. Tačiau neabejotina, kad tokie diskusijas keliantys tyrimo
rezultatai yra nauji.
 Teorinis naujumas apima tokius rezultatus: koncepcija, hipotezė,
dėsningumas, principas, metodas, modelis, aspektas, kitas tiriamųjų
kontingentas, problema, tendencija, kryptis, terminija, sistema,
prognozė, klasifikacija, konkretinimas, idėja ir 1.1.
Praktinis naujumas: taisyklė, modelis, pasiūlymas, rekomen-
dacija, instrukcija, priemonė, reikalavimas, metodinė sistema, būdas,
įvertinimas, patikrinimas, patobulinimas, palyginimas ir pan.
Teorinis rezultatų reikšmingumas. Moksline laikoma tik tokia
apibendrinta informacija, kuriai randama vieta anksčiau gautoje
mokslinių teiginių bei išvadų sistemoje. Pavieniai tyrimo rezultatai, net
ir labai reikšmingi, gali kelti abejonių, ar nėra atsitiktinių aplinkybių
padarinys. Todėl tyrėjas savo išvadas turi susieti su egzistuojančiomis
teorijomis, pagrįsti gautų rezultatų atitiktį tų teorijų išvadoms. Tai
nusako tyrimo rezultatų teorinio reikšmingumo požymis.
Rezultatų mokslinis naujumas yra jų teorinio reikšmingumo
būtina sąlyga. Tačiau rezultatai gali būti nauji, bet teoriškai nereikš-
mingi. Pvz., konkretinimu galima gauti naujas dalines išvadas, kurios
nėra svarbios tikslinant tyrimo objekto teorinį modelį. Kita vertus, teo-
riškai reikšmingi rezultatai visada nauji. Tiesa, socialiniuose moksluose
ne visi rezultatai yra iš karto pastebimi ir įtraukiami į teorines sistemas.
Todėl akcentuoti gautų rezultatų teorinį reikšmingumą, jų vietą tam
tikroje teorijoje yra itin svarbu. Teorinė reikšmė konstatuoja teorinių
vaizdinių apie tam tikrą mokslo objektą pagausinimą ir pagilinimą.
Gautų rezultatų reikšmė mokslui nustatoma pagal tai, kokioms mokslo
problemoms, koncepcijoms šie rezultatai daro įtaką, kokiu laipsniu jas
keičia, kokia jų reikšmė kitiems mokslininkams.
Teorinis reikšmingumas siejamas su mokslinės problemos
bendrumu. Teoriniu aspektu galima skirti tris reikšmingumo lygius:
• Aukščiausias reikšmingumo lygmuo - naujų koncepcijų
pagrindimas. Kadangi koncepcijos reiškia tikrovės arba žmogaus
esmės filosofinį įprasminimą, šiuo lygmeniu praplečiamos tam tikros
sampratos suvokimo ribos. Tuo pasireiškia naujos idėjos gyvybiškumas.
Tokio lygio rezultatai formuluoja bendriausius metodologinius
teiginius, dėsningumus.
• Mokslo šakų lygmeniu teoriškai reikšmingi yra tie tyrimo
rezultatai, kurie skatina naujų mokslo šakų formavimąsi ar jau esančių
šakų kokybinę raidą, turi ženklią įtaką tai mokslo šakai. Per
pastaruosius dešimtmečius susiformavo daug naujų mokslo šakų, buvo
atskleisti nauji mokslo aspektai.
• Dažniausi yra rezultatai, svarbus konkrečios mokslo
problemos sprendimui. Tokių rezultatų teorinio reikšmingumo lygmuo
priklauso nuo to, kokio lygmens problema yra sprendžiama, kokiu
mastu rezultatai prisideda prie šios problemos išsprendimo. Gana dažni
tyrimo rezultatai, iškeliantys naują mokslo problemą, tuomet jų vertė
mokslui irgi nekelia abejonių.
Praktinis rezultatų reikšmingumas. Praktinė reikšmė nusako,
kokiose srityse ir kokiu mastu tyrimo rezultatai potencialiai gali
prisidėti prie praktinių problemų sprendimo. Dėl rezultatų praktinio
reikšmingumo labai daug diskutuojama. Šis rodiklis nekelia abejonių,
kai tyrimus užsako, finansuoja konkrečios institucijos ir gauti rezultatai
tenkina užsakymo reikalavimus. Tačiau dauguma atliekamų mokslo
darbų yra iniciatyvieji tyrimai, neturintys konkretaus užsakovo. Tokių
tyrimų praktinis reikšmingumas yra mokslininko pilietinės atsako-
mybės, jo siekio socialiai įsitvirtinti padarinys. Todėl iš iniciatyviųjų
tyrimų autoriaus negalima reikalauti, kad jo veiklos rezultatai būtų
reikšmingi praktiniu požiūriu. Didelė dalis iniciatyviųjų mokslinių
tyrimų skirta tyrėjo kvalifikacijos pripažinimui. Štai magistro darbas yra
grynai kvalifikacinis; daktaro disertacija daugelyje šalių irgi laikoma
kvalifikaciniu moksliniu darbu. Kvalifikacinių tyrimų rezultatų
praktinis reikšmingumas pageidautinas, bet nėra privalomas. Vadinasi,
kvalifikacinių tyrimų rezultatų praktinis reikšmingumas yra svarbus, bet
papildomas tokio tipo tyrimams kokybės požymis.
.Nusakydamas atlikto tyrimo reikšmę praktikai, autorius atsako į
klausimus: kokius konkrečius praktinės veiklos trūkumus gautais
rezultatais galima pataisyti, kokia konkreti praktikos sfera galėtų šių
rezultatą dėka pagerėti? Be to, reikia pažymėti, kaip konkrečiai gali būti
įdiegti tyrimo metu gauti rezultatai bei metodiniai teiginiai. Jei
praktiškai buvo patikrinti tyrimo duomenys (pvz., tyrimo tikslas gali
būti susijęs su praktiniu hipotezės patikrinimu arba darbe panaudotas
eksperimentinis tyrimo metodas), tai reikia nurodyti, kokį praktinį
efektą gali suteikti atliktas tikrinimas. Aptardami praktinę tyrimo
reikšmę, autoriai dažniausiai detaliai aprašo, kokius praktinius
uždavinius jiems pavyko išspręsti ir kokią reikšmę šie sprendiniai gali
turėti kokioms praktinėms sritims.
 Esminis praktinio reikšmingumo rodiklis - mokslinės ir
metodinės rekomendacijos. Jų kokybė ir patrauklumas taikomuoju
aspektu lemia praktinio reikšmingumo lygį. Be to, labai svarbu kuo
plačiau paskleisti tyrimo rezultatus, kad kuo daugiau vartotojų juos
bandytų pritaikyti ir būtų suinteresuoti atliktu tyrimu.
3.4. Konceptualioji dalis
Tai teorinė magistro darbo dalis, kurioje turėtų būti atlikta
pasirinktos temos teorinė analizė, remiantis moksliniais literatūros šalti-
niais - monografijomis, normatyviniais aktais, moksliniais straipsniais,
vadovėliais. Konceptualiojoje darbo dalyje aiškiai turi išryškėti ne tik
įvairių šalies ir užsienių mokslininkų požiūris į nagrinėjamą problemą,
bet ir autoriaus požiūris bei priimtina problemos nagrinėjimo koncep-
cija. Todėl po išsamios analizės būtina suformuluoti iš nagrinėtos
teorijos išplaukiančią tyrimo koncepciją arba pasirinkti labiausiai
priimtiną kurio nors autoriaus modelį problemai spręsti bei ieškoti
galimybių šį modelį adaptuoti nagrinėjamos problemos sprendimui.
Konceptualioji dalis dažniausiai pradedama atskiru poskyriu
-pagrindinių magistro darbe vartojamų sąvokų analize (žr. 9 priedą).
Kadangi įvairūs autoriai įvairiai apibūdina tą pačią sąvoką ir jos dažnai
būna ganėtinai skirtingos, būtina tiksliai apibrėžti sąvokas norint
įvertinti autoriaus požiūrį ir termino suvokimą.
3.5. Analitinė-tiriamoj i dalis
Šioje magistro darbo dalyje, naudojant įvairius tyrimo metodus,
atliekama empirinių bei išvestinių duomenų analizė, nagrinėjami
dokumentai. Formuojama tiriamojo objekto duomenų bazė, duomenys
lyginami, sisteminami, grupuojami. Analizuojant naudojami įvairūs
metodai, modeliai. Rekomenduojama statistinius duomenis apdoroti
kompiuterine MS Excel programa, socialinių mokslų statistinių
programų paketu SPSS, statistine analitine sistema STAS ir kt. Analizės
rezultatai pateikiami lentelėse, paveiksluose, atliekama išsami jų
interpretacija ir apibendrinimai. Šioje dalyje detaliai apibūdinama, ar
realizuoti uždaviniai ir pasiektas pasirinktas tikslas. Turi būti įrodyta,
kad analizės duomenys patikimi, atrinkti optimalūs sprendimo būdai.
todėl darbe aprašomi visi atlikti tyrimai, nurodomi privalumai ir
trūkumai, turėję įtakos tyrimų eigai, rezultatams ir jų tikslumui.
Remiantis atlikta analize, šioje dalyje autorius turi pateikti
magistro darbe suformuluotos problemos sprendimus, rekomendacijas
analizuotos padėties gerinimui. Tai gali būti naujos metodikos ar
modelio diegimas bei tyrimų rezultatų patikrinimas praktikoje.
Analitinėje-tiriamojoje dalyje privalo būti patvirtinta ar paneigta iškelta
mokslinio darbo hipotezė.
3.6. Išvados ir rekomendacijos
Magistro darbo pabaigoje privaloma pateikti bendrąsias išvadas,
kurios apibūdintų šio darbo problemos sprendimo teorinius pagrindus.
Išvadose akcentuojami pagrindiniai tyrimu pagrįsti rezultatai,
nurodomos jų įgyvendinimo galimybės. Išvadose privalo atsispindėti
pagrindimas, kaip pasiektas mokslinio darbo tikslas ir kaip realizuoti
iškelti uždaviniai. Išvadose ir rekomendacijose nenagrinėjami jokie
klausimai, nepateikiama citatų, nepolemizuojama. Išvados nenumeruo-
jamos, tačiau jų seka yra nuo bendriausių iki konkretizuotų smulkiausių
išvadų. Rekomendacijos pateikiamos atitinkamiems adresatams ir yra
labai konkrečios. Jos taip pat nenumeruojamos, bet pateikiamos nuo
svarbiausių (reikšmingiausių) iki smulkių (mažiau reikšmingų).
3.7. Diskusija
Baigiant darbą priimtąjį aptarti diskusijoje. Ją sudaro dvi dalys.
Pirmojoje autorius išreiškia savo asmeninę poziciją nagrinėtos
problemos, atlikto tyrimo bei gautų rezultatų, sprendinių atžvilgiu,
išdėsto atlikto darbo sėkmes ir nesėkmes, akcentuoja darbo privalumus
bei trukumus. Antrojoje dalyje autorius numato darbo perspektyvas,
tyrimų tęsinius, atskleidžia savo mokslinius planus ir, žinoma, pakviečia
į jo planuojamus tyrimus įsijungti ir skaitytojus. Darbo tęstinumas
-labai svarbus pozityvus mokslinio darbo bruožas, o mokslininko
sugebėjimas matyti tyrimų tęsinius- neabejotinas jo mokslinės
kvalifikacijos įrodymas.
 3.8. Literatūra
Svarbi mokslinio darbo dalis - literatūros sąrašo sudarymas ir
teisingas literatūros naudojimas. Magistro darbas privalo būti
tinkamai bibliografiškai įformintas. Literatūros sąraše gali būti tik
panaudoti magistro darbe šaltiniai, į kuriuos yra pateiktos nuorodos arba
jie minimi išnašose. NuraŠinėjimas nuo atskirų literatūros šaltinių
laikomas plagijavimu, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu.
Kiekvienai kitų autorių informacijai (data, skaičius, statistinė lentelė,
diagrama, esminis teiginys) būtina nuoroda į šaltinį. Literatūros sąrašas
sudaromas abėcėlės tvarka (žr. 8 priedą).
Magistro darbe naudotos mokslinės literatūros pavadinimų turi
būti apie 50. Privalo būti panaudoti šaltiniai užsienio kalbomis, pvz.,
svarbūs užsienio žurnalai „The Economist", „The Journal of Economics
and Finance"., „Management International Review", „European
Management Journal", Journal of Marketing research" ir kt. Būtina
pasinaudoti naujausia internete medžiaga.
Šaltiniai literatūros sąraše nurodomi originalo kalba. Tačiau jeigu
kyla techninių rašymo problemų (pvz., kai susiduriama su japoniškais,
arabiškais ir pan. rašmenimis), autorių pavardes ir leidinių pavadinimus
reikia rašyti lotyniška abėcėle ir pažymėti, kokia buvo originalo kalba.
Nuorodų išnašų ir citatų žymėjimas. Citata - tai rašomame
tekste pavartotos kito autoriaus teksto ar padarytų išvadų, formulių,
dėsnių ištraukos. Nuorodos ir citatos - sąžiningo teksto ir rašančiojo
minčių dėstymo požymis. Citatos rašomos su kabutėmis. Nuorodos
žymimos vartojant tokius ženklus:
• lenktinius skliaustus ( ). Taip žymima, kai norima nurodyti
tik autoriaus pavardę ir pateikiamos informacijos publikavimo metus.
Pvz.: Kai kurie autoriai (Jucevičius, 2003) akcentuoja ...
• laužtinius skliaustus Bold šriftu [ ]. Šiuo būdu
informacijos šaltinis nurodomas tiksliau- pirmasis skaičius
skliaustuose nusako šaltinio literatūros sąraše numerį, antrasis - šaltinio
puslapio numerį. Pvz.: E. Stojanova ir kiti [11, p. 311 savidraudą
apibūdina kaip specialaus rezervinio fondo sudarymą ir nuostolių
padengimą nuosavo apyvartinio turto sąskaita.
Pastaba. Visame magistro darbo tekste reikėtų laikytis vienodo
nuorodų žymėjimo būdo.
Jei tekste perteikiama mokslinio literatūros šaltinio autoriaus
mintis kartu su autoriaus pavarde, tai nuorodą galima trumpinti,
pateikiant tik šaltinio publikavimo metus:
Pvz.: Draudimą, kaip rizikos mažinimo priemonę, labai išsamiai
apibūdina V. Gronskas (1996). Autoriaus nuomone, plėtojantis rinkos
ekonomikai, atsiranda specifinių sandorių, kurių pagrindinis objektas
-ekonominė rizika.
Jei tekste pateikiamas ištisinis naudojamo literatūros šaltinio
tekstas, t. y. citata, tuomet nuoroda pateikiama tiksliai šaltinio numeriu
sąraše bei puslapio, iš kurio paimta citata, numeriu:
Pvz.: Kaip yra pasakęs aukščiau cituotas P. Drakeris, žmonės
„turi būti orientuojami ir valdomi rodiklių, o ne savo bosų" [3, p. 464].
Dabar įprasta visą šaltinio bibliografinį aprašą pateikti išnaša lapo
apačioje naudojant kompiuterio priemonių juostos mygtuką Insert /
Footnote.
Pvz.: Strateginio valdymo pradžia siejama su vadybos
atsiradimu2.
Literatūros sąrašo sudarymas. Moksliniame darbe teksto nuo-
rodos jungia patį tekstą su cituojamais leidiniais. Todėl darbo pabaigoje
sudaromas naudotos moksliniame darbe literatūros sąrašas. Literatūros
sąraše leidinių bibliografiniai aprašai galėtų būti išdėstyti taip:
• monografijos, vadovėliai, straipsniai ir kt. darbai lietuvių bei
kitomis lotyniškos abėcėlės raidėmis;
• leidiniai, parašyti kirilica (slavišku šriftu);
• nepublikuoti darbai;
• kiti šaltiniai.
Kiekvienos grupės šaltiniai pateikiami alfabetine tvarka.
Jeigu leidinių, parašytų kirilica, yra nedaug, juos galima
transkribuoti lotyniškomis raidėmis ir įtraukti į bendrą literatūros sąrašą
lotyniškos abėcėlės raidėmis alfabetine tvarka. Sąraše visi įrašai
sužymimi arabiškais skaitmenimis, ištisine numeracija, į sąrašą tas pats
veikalas įrašomas tik vieną kartą.
Pvz.: 1. Alexander, M. (1977). Organizational Norms. The 1977
Handbook for Group Facilitators. La Jolla, California: University
Associates.
Vasiliauskas, A. (2002). Strateginis valdymas. Vilnius: Enciklopedija, p. 50.
 2. Barczyk, C. (1999). Visuotinės kokybės vadyba. Vilnius:
Eugrimas.
3. Makštutis, A. (1999). Veiklos modeliai nacionaliniame ūkyje.
Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 10, p. 95-106.
Literatūros sąrašo sudarymo pavyzdys yra Šios knygos 8 priede.
3.9. Priedai
Priedai pateikiami po literatūros sąrašo. Sudarytas priedų sąrašas
pateikiamas darbo turinyje. Po to pateikiami patys priedai pagal
sudarytą sąrašą. Priedų eilės tvarką nustato autorius, tačiau reikėtų juos
pateikti nuo pagrindinių. Prieduose pateikiama pagalbinė medžiaga,
kuri būtina papildomam tekstų pagrindimui, pvz., statistinė informacija,
kai kurios pagalbinių duomenų lentelės, dokumentą kopijos. Tai gali
būti klausimynai, įmonės norminiai aktai ir kt. Priedai numeruojami
(l priedas, 2 priedas ir 1.1.) ir į mokslinio darbo apimtį neįtraukiami. Į
kiekvieną priedą būtinai pateikiama bent viena nuoroda pagrindiniame
magistro darbo tekste.
Prieduose pateikiami autoriaus magistro darbo tema išspausdintą
publikacijų ar konferencijose perskaitytų pranešimų atspaudai.
4. TEMOS PASIRINKIMAS
Tyrimo temos formulavimas neatsispindi įvadinėje tyrimo
ataskaitos dalyje, tema įrašoma tik antraštiniame lape, tačiau temos
formulavimas vyksta kartu su pagrindžiama tyrimo problema.
Suformuluoti temą nėra paprasta ne tik pradedančiam, bet ir turinčiam
mokslinio darbo patirtį tyrėjui. Sunkumų susidaro dėl to, kad temos
formuluotėje turi atsispindėti problema, judėjimas nuo jau turimų
mokslo pasiekimų, nuo įprastų dalykų prie naujovių, senų ir naujų
nuostatų susidūrimas, prieštaravimai, tam tikri apribojimai., kliūtys bei
jų įveikimo keliai. Temos įvardijimu nusakoma bendriausia tiriamojo
dalyko esmė, svarbiausia idėja. Temos pasirinkimas - tai pirminis
mokslinio tyrimo etapas, todėl nuo tinkamo temos pasirinkimo labai
priklauso būsimo darbo vertė.
Renkantis temą pravartu atkreipti dėmesį į šias rekomendacijas:
1. Temos pavadinimas turi būti tikslus. Tema apibrėžia tam
tikrą prasminį tūrį, nusako tyrimo dalyką bei tyrimo problemą. Per
daug plačios temos tyrimas gali būti paviršutiniškas ir neatskleisti
problemos esmės, greitai gali paaiškėti, jog tyrimo dalyko neįmanoma
aprėpti. Kai tyrimo dalykas per daug susiaurinamas, kyla pavojus
nepateisinamai susismulkinti ir netekti mokslinio pagrindo.
Nekonkretūs pavadinimas irgi gali nepagrįstai išplėsti tyrimo dalyką.
Temos įvardijimas yra per platus, kai tyrimo dalyko turinys yra
siauresnis už sąvoką, kurią atspindi šitas įvardijimas. Ir, atvirkščiai,
temos įvardijimas yra per siauras, jei faktinis tyrimo dalyko turinys yra
platesnis už sąvoką, kuriąjis rodo.
2. Temos formuluotė - tyrimo vizitinė kortelė. Lakoniškumas -
esmingiausias temos įvardijimo formalusis reikalavimas. Temos
pavadinimas neturėtų viršyti 10 žodžių, tačiau jame būtina
sukoncentruoti esmines tyrimo kategorijas.
3. Temos trivialumas - tipiška formuluotės klaida. Pvz., labai
paplitusios tematinės konstrukcijos „Ekonominio (ekologinio, fizinio,
darbinio ir pan.) ugdymo reikšmė asmenybės tobulėjimui" metodologi
nės kultūros požiūriu yra trivialios ir nekorektiškos. Abstrakti „reikšmė"1
abejonių niekam nekelia. Tema turėtų atspindėti tyrimo problemą.
4. Temos pasirinkimas priklauso nuo subjektyvių motyvų.
Rinktis temą reikėtų sau artimoje aplinkoje - bendruomenėje, įstaigoje,
kurioje yra tam tikras įdirbis, kurios tam tikro aspekto tyrimas būtų
naudingas tolimesnei autoriaus veiklai toje aplinkoje. Būtina atsižvelgti
į savo polinkius, motyvaciją, nes tik malonus, mėgstamas ir artimas
darbas įkvepia dideliems siekiams.
5. Dar daugiau lemia objektyvūs temos pasirinkimo motyvai.
Reikia atsižvelgti į temos realizavimo galimybes: ar yra tam materialios
sąlygos, kokios institucinės bei organizacinės aplinkybės, ar įmanoma
rasti literatūros tyrimui išplėtoti ir tinkamai parengti. Būtina išsiaiškinti,
kokiu lygiu ta ar gimininga tema jau yra nagrinėta, koks jos
subrendimo, aktualumo laipsnis. Ne pro šalį apmąstyti, ar pakankamas
autoriaus profesinis pasirengimas ir išsimokslinimo kvalifikacija šiai
temai nagrinėti.
6. Tema turi būti svarbi, ką nors keičianti moksle arba
praktikoje. Jei ne, nesiimkite jos, net jei ji būtų labai įdomi.
7. Tyrimo temos naujumas skatina entuziazmą ir teikia
pasitenkinimą. Nors ir naudinga patikrinti senus rezultatus naujomis
sąlygomis, kur kas įdomiau nagrinėti naujesnes temas.
8. Pasirenkant temą, svarbu atsižvelgti, kiek jos nagrinėjimui
teks skirti laiko. Jei tema renkamasi baigiamajam studijų darbui, būtina
tilpti į studijų programoje numatytą laiką. Todėl temos apimtis svarbi
ne tik objekto, bet ir laiko atžvilgiu. Kita vertus, prasmingam ir
produktyviam moksliniam darbui tikslinga pasirinkti tokią temą, kurios
pakaktų visam gyvenimui.
9. Visada būtina paisyti etikos. Neetiška, o kartais ir neteisėta
atlikti tyrimus, kuriais apšmeižiama, fiziškai ar psichologiškai
pakenkiama tyrimo dalyviams, įdiegiama jų protuose nepageidaujamų
minčių arba tiriamieji patiria ką nors bloga.
10. Tyrimo temos formulavimas prasideda tyrimo arba mokslinės
veiklos pradžioje ir baigiasi su paskutiniais tyrimo ataskaitos žodžiais.
Nereikia manyti, kad po pirminio temos formulavimo šis tyrimo etapas
jau negrįžtamai baigtas. Neretai tema tyrimo metu koreguojama
priklausomai nuo tyrimo eigos ir susiklostančių aplinkybių. Dažniausiai
atliekant tyrimą paaiškėja, kad pasirinkta tema yra per plati, nes laikas ir
ištekliai riboti. Dažnai temą tenka sklandinti, pervardyti, kad būtų
aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšta, kas ir kokia apimtimi nagrinėjama.
Todėl į mokslinio darbo pavadinimą tikslinga žiūrėti kaip į procesą.
Iš pradžių tema gali būti formuluojama preliminariai, nusakant tyrimo
esmę. Vėliau ir pats tyrėjas, ir kompetentingi specialistai koreguos
tyrimo procesą, kartu tikslins ir temos įvardijimą.
11. Amorfiška tema būna suformuluota taip miglotai, jog be
specialaus paaiškinimo jos neįmanoma suprasti. Pvz., „Šeimos
kasdienybė ir profesinis aktyvumas". Tokią temą būtina tikslinti, kad ji
taptų aiški, pvz., „Sąsaja tarp šeimos mikroklimato ir darbuotojų
aktyvumo profesinėje veikloje".
12. Tyrimo klausimas atskleidžia temos esmę. Šalia pagrindinio
klausimo paprastai iškeliama smulkesnių papildomų klausimų, kuriais
vadovaujamasi tyrimo metu. Papildomi klausimai išplaukia iš pagrindi
nio tyrimo klausimo, jų vaidmuo yra papildantis ir kaupiantis. Atsakius
į smulkesnius klausimus, parengiama dirva atsakymui į pagrindinį
klausimą.
Vienas svarbiausių magistro darbo rengimo etapų yra tyrimų
temos pasirinkimas. Pasirinkta tema apibūdina tyrimo problemą, objektą
ar objektus, todėl sėkmingas tyrimų temos pasirinkimas įgalina labai
tiksliai aprašyti tyrimų programą, uždavinius ir numatyti veiksnius, ku-
rie turi įtakos problemos sprendimui. Prioritetai pasirenkant tyrimų
temą:
1. Tema nagrinėta studijų procese ir žinoma studentui.
2. Vengti globalinių temų nagrinėjimo: nepakaks išteklių ir laiko.
3. Tema konkreti ir turinti konkretų tyrimo objektą (ar kelis
objektus).
4. Aktuali atskirai verslo įmonei: aiškūs tikslai, uždaviniai,
rodikliai irkt.
5. Tyrimų tema turi realius duomenų šaltinius.
6. Tyrimų organizavimui yra numatyta konkreti įmonė ar jos
padalinys.
7. Tyrimų tema yra artima darbo vadovo mokslinių tyrimų sričiai.
8. Galima prognozuoti, kad bus gauti teigiami tyrimų rezultatai.
9. Gautus tyrimų rezultatus galima efektyviai pritaikyti įmonės
veiklai plėtoti.
10. Tema įdomi savo turiniu ir forma (mikro- ir makrosistemose)
Lietuvos arba regiono, miesto ūkio raidai.
11. Tema yra susijusi su naujos organizacijos veiklos
projektavimu, kuriai įtakos turi tik Lietuvos arba regiono, miesto ūkio
vidaus ir išorės veiksniai.
12. Tema įdomi ir aktuali magistrantui, nes jis dirba toje srityje.
 5. MAGISTRO DARBO {FORMINIMAS IR
PASIRUOŠIMAS GYNIMUI
4 semestre magistro darbas parengiamas pagal raštvedybos
reikalavimus, tekstas sumaketuojamas, atliekama teksto korektūra,
redagavimas, baigiamas sudaryti literatūros sąrašas, sukomplektuojamas
priedų sąrašas ir pateikiamas visas magistro darbo komplektas
mokslinio darbo vadovui. Vadovas peržiūri darbą, pagal nurodytas
darbo vadovo pastabas darbas taisomas.
Magistro darbo svarstymas katedroje. Magistro darbų vadovų
pageidavimu gegužės mėn. iki viešo darbų gynimo katedrų posėdžiuose
gali būti svarstomas magistrantų pasirengimas darbų gynimui. Tuomet
magistro darbų svarstymas katedrose vyksta tokia tvarka:
• atitinkamos katedros vedėjo sudaryta komisija susipažįsta su
parengtu magistro darbu, išklauso darbo vadovo apibendrinimą apie
mokslinio darbo rengimo eigą bei jo atitiktį keliamiems reikalavimams.
Jei darbe pastebimi principiniai trūkumai, komisijos nariai nurodo
konkrečias pastabas. Magistrantas, pasitaręs su darbo vadovu, privalo
darbą pataisyti, įrišti, patvirtinti mokslinio darbo vadovo parašu ir tik
tuomet pateikti recenzentui;
• katedros posėdžio protokole turi būti aiškiai parašyta, kam
leidžiama viešai ginti mokslinį darbą ir kam neleidžiama, nurodant
konkrečias priežastis. Katedros posėdžio nutarimas skelbiamas viešai.
Magistro darbų pateikimas katedroms. Iki gegužės 31 d.
magistro darbus, parengtus pagal nustatytus reikalavimus, katedroms
magistrantai pateikia:
• dviem egzemplioriais su darbo vadovo parašais;
• užpildytu vadovo atsiliepimu su konkrečiu siūlomu
įvertinimu (vadovo atsiliepimas rašomas laisva forma);
• neužpildyta recenzijos forma (žr. 10 priedą);
• elektronine versija (diskeliu arba kompaktine plokštele).
Neužpildytą recenzijos formą magistrantai turi pasiimti iš
atitinkamos katedros.
Katedroje registruojama darbo pateikimo data, darbas duodamas
atitinkamos katedros vedėjui, kad pasirašytų ir leistų dalyvauti viešame
gynime.
6. MAGISTRO DARBO VIEŠO GYNIMO TVARKA
Magistro darbo viešo gynimo procedūra:
1. Komisijos pirmininkas praneša ginančio darbą magistranto
pavardę, darbo temos pavadinimą ir recenzento bei darbo vadovo
pavardes.
2. Magistranto pranešimas. Jame pateikiama darbo tema, aktualu
mas, problema; darbo tikslas ir uždaviniai; tyrimų objektas, naudoti
metodai; pasiekti rezultatai, pagrįstos tyrimų išvados, pasiūlymai.
Darbo pristatymo sėkmę gali lemti vaizdinė medžiaga: skaidrės,
brėžiniai ir kitokia darbo medžiaga (iki 10 min.).
3. Perskaitomi darbo vadovo ir recenzento atsiliepimai.
Magistrantas paaiškina ir atsako į vadovo ir recenzento pastabas bei
pateiktus klausimus.
4. Pateikiami komisijos narių, kitų dalyvių klausimai, į kuriuos
magistrantas atsako.
5. Uždarame komisijos posėdyje svarstomas magistro darbo
vertinimas. Magistro darbas vertinamas dešimties balų sistema,
atsižvelgiant į darbo vadovo vertinimą (rekomendacinio pobūdžio),
recenzento ir rektoriaus įsakymu paskirtų komisijos narių vertinimus.
6. Komisijos pirmininkas viešai paskelbia darbų vertinimus,
nurodydamas, kad teigiamai įvertinus darbą suteikiamas kvalifikacinis
magistro laipsnis.
7. Jei magistro darbas neapginamas arba dėl esminių trūkumų
neleidžiama jo ginti, tai pakartotiniam gynimui jis pateikiamas iš naujo
tik kitą semestrą.
 7. MAGISTRO DARBO VERTINIMAS
Vertinant magistro darbą atsižvelgiama į:
• Magistranto gebėjimą pristatyti darbą, ginti savo nuomonę ir
pozicijas;
• Moksliniame darbe nagrinėjamos problematikos ir aktualumo
pagrįstumą;
• Temos ir problematikos atitiktį darbo turiniui ir studijų
krypčiai;
• Tyrimo tikslo realizavimo lygį;
• Tyrimo objekto identifikavimą ir tyrimo metodų taikymo
kokybę;
• Teorinių šaltinių analizės kokybę;
• Tyrimo rezultatų pagrįstumo lygį;
• Mokslinių rezultatų naujumą, jų teorinį ir praktinį
reikšmingumą;
• Išvadų pagrįstumą rezultatų, siūlymų, prognozių logiškumą;
• Autoriaus savarankiškumą nagrinėjant temą, jo asmeninį
įnašą;
• Mokslinio darbo stilių, kalbos taisyklingumą;
• Mokslinių šaltinių, dokumentų, statistinių duomenų
panaudojimą;
• Darbo techninį įforminimą;
• Moksliniame darbe naudotos literatūros apimtį;
• Darbo apimtį.
Vertinant magistro darbą laikoma privalumu, jei
magistrantas skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose arba
turi mokslinių publikacijų iš magistro darbo temos.
Magistro darbo vertinimo sprendimas priimamas paprasta balsų
dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia magistro darbų gynimo
komisijos pirmininko nuomonė. Gynimo eiga ir gynimo komisijos
sprendimas įrašomi posėdžio protokole.
LITERATŪRA
1. Černius, V., Teresevičienė, M. (1996). Kaip rašyti magistro studijų
baigiamoji darbą (tezes)? Kaunas: VDU leidykla.
2. Hollis, M. (2000). Socialinių mokslų filosofija: įvadas. Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
3. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai.
Kaunas: JUDEX leidykla.
4. Kardelis, K., Sapagovas, J. (1998). Imties tūrio parinkimo
socialiniuose tyrimuose metodologiniai aspektai. Socialiniai
mokslai: Sociologija, 4(17), p. 35-39.
5. Lakis, V. (2000). Magistro darbo rašymas. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla.
6. Liutikas, V., Šeštokas, V., Zujus, J. (1987). Mokslinių tyrimų
pagrindai. Vilnius: Mokslas.
7. Luobikienė, I. (2000). Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų
metodika. Kaunas: Technologija.
8. Makštutis, A. (2000). Bakalauro studijų baigiamojo darbo rengimo
metodiniai nurodymai ir patarimai. Klaipėda: Klaipėdos
universiteto leidykla.
9. Martišius, V. (1999). Psichologijos metodai. Vilnius: Egalda.
10. Mathis, R. L., Jackson, J. H. (2002). Human Resource
Management: Essential Perspectives. United States: Omaha.
11. Merkys, G. (2000). Ugdymo tyrimų sociokultūrinių ir
metodologinių pradų vienovė: habilitacinis darbas. Šiauliai: Šiaulių
universiteto leidykla.
12. Paulauskaitė., N. (1996). Kokybiniai tyrimo metodai vadyboje.
Socialiniai mokslai: Vadyba, 4 (8), p. 35-42.
13. Ratkus, J., Tamošiūnas, T. (1998). Magistro darbo rengimo
metodinės rekomendacijos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
14. Ruževičius, J. (2003). Magistranlūros studijos ir magistro darbo
rašymas. Vilnius: VU leidykla.
15. Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas: monografija. Šiauliai:
Šiaulių universiteto leidykla.
16. Seilius, A. (2002). Verslo vadybos magistro baigiamojo darbo
(tezių} rengimo metodika. Klaipėda: Klaipėdos universiteto
leidykla.
17. Stepukonis, F. (1999). Referatų rašymo ir pristatymo metodiniai
patarimai. Klaipėdai Klaipėdos universiteto leidykla.
18. Šaparnis, G., Merkys, G. (2000). Kokybinių ir kiekybinių metodų
derinimas mokyklinės vadybos diagnostikoje: hipotezė ir pirmieji
rezultatai. Socialiniai mokslai, 2 (23), p. 43-55.
19. Tamošiūnas, T. (2003). Socialinių tyrimų kvalifikacinis darbas:
įvado struktūra. Mokomoji knyga. Šiauliai: Šiaulių universiteto
leidykla.
20. Tijūnaitienė, R. (2001). Metodiniai patarimai rašantiems kursinius,
kvalifikacinius dar bus. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
21. Tarptautinių žodžių žodynas. (2001). Ats. red. A. Kinderys. Vilnius:
Alma littera.
22. Vaitekūnas, S. (1995). Kursinių darbų rašymo metodiniai
nurodymai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
23. Žydžiūnaitė, V. (2001). Slaugos mokslinių tyrimų metodologijos
pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Slaugos darbuotojų
tobulinimosi ir specializacijos centras.
24. Žilinskas, P. (2003). Patarimai rengiantiems rašto darbus. Vilnius:
VU leidykla.
PRIEDAI