Mir Raudoname danguje kryktauja vaikai J irdys virt pelenais O ypsen kerai jau blsta.

Ak, tas nekaltumas, tas naivumas, ta drsa Kur ji bgant metams pasilieka? Kur pradingsta? Po daugelio met, jau ugrdinti rimties, Prarad savo mogikum, sunyk nuo vilties natos Ir tik susprog kamuoliai, nulautos akos, pasakls Dar sugeba priminti, kad i ms lik tik eliai Kodl niekas mums neprane, kad negerai pamirti laisv T jaunysts diaugsm, juok ir berib drs Ar dar yra koks prienodis nuo robot pasaulio, Tos traukianios rutinos ir bejausms dvasios?.. Pasmerkti? Prabga juodas katinas pro eli kupin pasaul Sulyss uo jau skendi tarp gyvybs ir mirties Juodos varnos sklando nerpestingoj vakaro padangj Ar vis dar kyla klausimas kodl mums reikia atsikvpt? Kodl negali katinas bt baltas, o uo jau nebebus mogaus draugu Kas drsta teigt kad varnos mirties paukiai, jei pats mogus atima kit namus? O kartais norisi viesios padangs, Ir katmis privisusi kiem Kur nieks neprimena udyni lauko Kur mons dar vadina viens kit draugu Tad kol dar nepraradom tos esybs Kuri vis prao grio ir viesos. Tad kol dar galim saugoti gyvybes(tik) nebijok ir sieki tos gyvenimo tiesos.

Bedugn Kai apkabinu bedugns tams Noris niekada negrt atgal Kai prisimenu sav svajoni gaus Nieko nebelieka tik ilaukt O, kad galiau apglbti ilt deln Kuris itraukt vis tams i mans O, kad tikiau begaline meile Kuri kvpt naujsias svajones Sustingiau laikant tavo rank sivaizduoiau turint svajones Tam, kad pajausiau t gyvybs dvasi kvepiani kitus savs nekst Sukaupiau paskutin savo ypsen Padovanoiau tau savuosius lkesius Ir patikiau paskutin paslapt Tam,kad galiau a toliau keliaut. Kovodama su savo norais Atgniauiau greitai tavo deln Islst mano pirtai tyliai Paniriau bedugns tams. Aminai.