Download as doc, pdf, or txt
Download as doc, pdf, or txt
You are on page 1of 118

Paulo Coelho O Alquimista / ALCHEMIKAS Editora Rocco Ltda, Rio de Janeiro, Brasil Verte Rta Knizikeviit

Skiriu A.J., inaniam Didiojo Krinio paslaptis ir mokaniam Jomis pasinaudoti <I>Jiems keliaujant toliau, Jzus usuko vien kaim. Ten viena moteris, vardu Morta, pakviet j pavieti. Ji turjo seser, vardu Marij. i, atsisdusi prie Viepaties koj, klaussi jo odi. Morta buvo susirpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabteljo ir pasiskund: "Viepatie, tau nerpi, kad sesuo palieka mane vien patarnauti? Sakyk, kad ji man padt". Taiau Viepats atsak: "Morta, Morta, tu rpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalyk, o reikia tik vieno. Marija isirinko geriausi dal, kuri nebus i jos atimta". LK, 10, 38-42

PROLOGAS Alchemikas paima rankas knyg, kuri jam atne kakas i karavano. Leidinlis be virelio, taiau jis netrunka nustatyti autori: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, ukliva u Narcizo istorijos. Alchemikas ino legend apie Narciz - grauol, kuris kiekvien dien ateidavo prie eero grtis savo atspindiu vandenyje. Visikai apkertas savojo groio, syk jis krito vandenin ir paskendo. Toje vietoje iaugo gl, kuri buvo pavadinta narcizu. Taiau Oskaras Vaildas ubaig istorij kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie io glo vandens eero atjo giri laums oreads ir nustebo pamaiusios, kad jis taps kari aar urna. - Ko gi tu verki? - paklaus oreads. - A verkiu Narcizo, - atsak eeras. - Tai ms nestebina, - pasak laums. - Nors ir mes j nuolat sekiojome mike, tik tu vienas galjai i arti grtis jo groiu. - Vadinasi, Narcizas buvo graus? - paklaus eeras. - Kas gi geriau nei tu galjo tai inoti? - nustebo oreads. - Juk jis prie tavo krant rymojo itisas dienas! Eeras valandl patyljo. Paskui atsiduso: - A verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebjs, kad jis graus. A jo verkiau, nes kiekvien syk, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse a galjau matyti savo groio atspind. - Kokia grai istorija, - itaria Alchemikas. PIRMOJI DALIS Jo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savo banda prieina sen, apleist banyi. Jos stogas

griuvs, o toje vietoje, kur kadaise bta zakristijos, auga didiulis jovaras. Vaikinas nusprendia ia praleisti nakt. Suvaro avis griuvsius ir, kad ios per nakt neisilakstyt, i keli lent padaro utvar. Apylinkse nra vilk, bet jei gyvulys pabgt, jis sugait vis rytojaus dien jo beiekodamas. Jis pasikloja apsiaust ir atsigula, vietoj pagalvs pasidjs neseniai perskaityt knyg. Prie umigdamas pagalvoja, kad dabar reikt skaityti storesnes knygas: ilgiau utekt, o nakt jos bt patogesns pagalvs. Dar nepravitus jis nubunda. Pasiiri auktyn ir pro griuvus stog mato blyksinias vaigdes. "Reikjo kiek ilgiau pamiegoti", - pamano. Jis vl susapnavo t pat prajusios savaits sapn, bet, kaip ir tsyk, nubudo nebaigs sapnuoti. Vaikinas atsikelia ir igeria gurkn vyno. Tuomet stveria botag ir pradeda adinti dar tebemieganias avis. Jau seniau jis pastebjo, kad dauguma gyvuli pakirsta i miego, vos tik isiblaivo jo paties smon. Tartum kokia paslaptinga energija jungt j su iomis avimis, per dvejus metus, iekant vandens ir maisto drauge su juo apjusiomis vis al. - Jos taip priprato prie mans, kad ino mano dienotvark, - sako tyliai. Paskui, akimirk pamsts, sau taria, kad visikai galimas ir atvirkias dalykas - kad tai jis priprats prie gyvuli dienotvarks. Vis dlto dalis avi neskuba atsibusti. Jis adina jas i eils, kiekvien pabaksnodamas lazda, pavadindamas vardu. Vaikinas tiki, kad avys gali suprasti, k jis sako. Taigi kartais jis joms skaito labiausiai patikusi knyg itraukas, kalba apie savo vienatv ar diaugsm, kad yra piemuo, komentuoja naujienas, igirstas einant per pastamus pakeli kaimus. Taiau paskutinmis dienomis beveik neliko kit pokalbio tem, tik toji: mergina, gyvenanti mieste,

kur pasieks po keturi dien, vieno pirklio dukt. Jis ten buvo tik syk, prajusiais metais. Pirklys turjo audini parduotuv ir mgo pats stebti kerpamas avis - kad prek bt be jokios apgavysts. Piemeniui parduotuv buvo nurods draugas, ir jis ten atvar savj band. * - Noriau parduoti iek tiek vilnos, - kreipiasi jis pirkl. Parduotuv pilna, ir pirklys paprao piemens luktelti iki pavakario. Tuomet is atsisda ant aligatvio prieais parduotuv ir isitraukia knyg. - A ir neinojau, kad piemenys skaito knygas, suskamba alia moters balsas. Tai jauna mergina, tipika andalziet, ilgais juodais plaukais ir primenaniomis senuosius ukariautojus maurus akimis. - Avys imoko daugiau nei knygos, - atsako piemuo. Jiedu nekuiuojasi daugiau kaip por valand. Ji pasisako esanti pirklio dukt ir kalba apie miestelio gyvenim, kur kiekviena diena panai prajusi. O piemuo pasakoja apie Andalzijos pievas, apie aplankytus miestelius ir paskutines j naujienas. Jis laimingas, turdamas kitok panekov nei jo avys. - Kaip tu imokai skaityti? - klausia mergina. - Kaip visi, - atsako jis. - Mokykloje. - Bet jei moki skaityti, kodl esi tik piemuo? Jaunuolis klausim nuleidia negirdomis. Jis tikras, kad mergina jo nesuprast. Todl tsia savo kelioni istorijas, o maos maurikos akuts i nustebimo ar igsio tai isipleia, tai visai usimerkia. Laikas bga, ir kuo toliau, tuo labiau jaunuolis trokta, kad i diena niekuomet nepasibaigt, kad merginos tvas ilgai bt uimtas ir paprayt jo palaukti dar tris dienas. Staiga

jis suvokia pajuts kak, ko niekad iki iol nebuvo jauts: nor likti ia visam laikui. Su ia juodaplauke mergina jo dienos niekada nebt panaios viena kit. Bet ateina pirklys ir paprao nukirpti keturias avis. Po to sumoka, kiek skolingas, ir pakvieia usukti kitais metais. * Iki to miestuko liko ne daugiau kaip keturios dienos. Jis susijaudins ir kartu sunerims: juk gali bti, kad mergina j pamiro. Usukani parduoti vilnos piemen ten netrksta. - Tai ne taip svarbu, - sako jis, kalbdamasis su savo avimis. - A pastu ir kit mergin kituose miesteliuose. Bet giliai irdyje jis ino, kad tai toli grau nra nesvarbu. Ir kad piemenys, kaip ir jrininkai, kaip ir komivojaieriai, visi turi vien miest, kuriame gyvena btyb, sugebanti juos priversti umirti malonum laisvai klajoti po pasaul. * Kuomet pasirodo pirmoji ryto ara, piemuo ima raginti savo avis tekanios sauls kryptimi. "Joms niekada nereikia nieko sprsti, - galvoja jis. Gal todl jos visad laikosi greta mans". Vienintelis avi poreikis - vanduo ir ol. Ir tol, kol piemuo ino geriausias Andalzijos ganyklas, jos bus jo draugs. Nesvarbu, kad visos j dienos, susidedanios i ilg, tarp saultekio ir saullydio isirikiavusi valand, panaios viena kit, kad per savo trump gyvenim jos neperskait n vienos knygos ir nesupranta moni kalbos, kuria jis joms pasakoja, kas dedasi kaimuose. Jos tenkinasi ole ir

vandeniu, ir to joms visikai gana. Mainais jos dosniai atsilygina savja vilna, draugyste, o kartais ir savo msa. "Jei retkariais pasiversiau pabaisa ir imiau jas vien po kitos galabyti, jos nesuprast ito, iki nebt inaikinta visa banda, - msto jis. - Nes pasitiki manim ir nebesivadovauja instinktais. Ir tik todl, kad tai a jas vedu ganyklas". Staiga jaunuolis suvokia, kokios keistos jo mintys. O gal toji banyia su viduje auganiu jovaru buvo ukeikta? Ir dl to jis vl susapnavo t sapn, o dabar jauia kakok pykt visad itikimoms savo biiulms avims? Jaunuolis gurkteli likusio nuo vakariens vyno ir tviriau susisupa apsiaustu. Jis ino, kad po keleto valand, saulei pakilus zenit, bus taip karta, jog jis nebegals vesti bandos. Vasaros metu i valand visa Ispanija miega. Bus karta iki pat nakties, ir vis t laik apsiaust teks neti rankose. Kai jam ueina noras padsauti dl neulio, jis sau primena, kad to neulio dka jam nebuvo alta ryt. "Mes turime bti pasiruo visokiems orams", tuomet pagalvoja jis ir pajunta dkingum apsiausto svoriui. Apsiaustas turi prieast egzistuoti, lygiai kaip ir jis pats. Dvejus metus praleids klajodamas po Andalzijos lygumas, jis mintinai ino visus krato miestelius, ir prasm jo gyvenimui teikia btent tai: keliavimas. syk jis ketina paaikinti merginai, kodl paprastas piemuo moka skaityti: iki eiolikos met jis lank seminarij. Tvai norjo, kad jis tapt kunigu - kuklis, trisianios tik dl valgio ir grimo, kaip tos jo avys, valstiei eimos pasididiavimu. Bet jis nuo pat vaikysts svajojo painti pasaul, ir tai jam buvo daug svarbiau nei painti Diev ar moni nuodmes. Vien vakar, atjs aplankyti eimos, jis sukaup drs ir pasak tvui, kad nenori bti kunigu. Kad nori keliauti.

* - Per kaim perjo moni i viso pasaulio, snau. Jie ateina iekodami kako naujo, taiau visuomet lieka tokie patys. Ukopia kalvon, aplanko pil, o po to sau taria, kad praeitis vertesn u dabart. Nesvarbu, ar viesiaplaukiai, ar tamsiaodiai, jie panas ms kaimo mones. - Bet a nesu mats t krat, i kur atkeliavo ie mons, nei j pili, - nesutinka jaunuolis. - ie mons, matydami ms laukus ir moteris, sako, kad jie nort ia gyventi, - toliau kalba tvas. - A noriu painti j moteris ir j kratus, tuomet sako snus. - Nes ie mons niekuomet pas mus nepasilieka. - Jie turi pilnas kienes pinig. Pas mus tik piemenys gali keliauti. - Tuomet a bsiu piemuo. Tvas nepriduria nieko. Rytojaus dien jis duoda snui kapel su trimis senovikomis ispanikomis aukso monetomis. - Kadaise radau jas laukuose. Ketinau atiduoti tau ventinimo dien. Nusipirk band ir eik per pasaul, iki suprasi, kad ms pilis svarbiausia ir ms moterys graiausios. Ir jis palaimina sn. iburliai tvo akyse iduoda nor taip pat leistis klajoti po pasaul. Visad jo irdyje slypjus nor, nepaisant deimi met, per kuriuos jis stengsi j uslopinti, kas ryt toje paioje vietoje keldamasis ir guldamas, gerdamas ir valgydamas. * Horizontas nusidao raudonai, paskui pasirodo saul. Jaunuolis prisimena pokalb su tvu ir jauiasi laimingas; jis jau mat daug pili ir daug moter (bet n viena negali prilygti tai, kuri jo

laukia po dviej dien). Jis turi apsiaust, knyg, kuri gali ikeisti kit, turi avi band. Taiau, svarbiausia, kiekvien dien jis gyvendina savo didij svajon keliauti. Kai pavars nuo Andalzijos lygum, gals parduoti savo avis ir tapti jrininku. Kai pavargs nuo jros, bus regjs daugyb miest, daugyb moter, turjs daugyb prog bti laimingas. "Kaip galima iekoti Dievo seminarijoje?" nusistebi jis, irdamas tekani saul. Kiekvien syk, jeigu tik manoma, vaikinas stengiasi pasirinkti vis kit keli. Jis niekad nebuvo prisiartins prie tos banyios, nors kiek jau kart pro ten prajo. Pasaulis didelis ir neisemiamas: net jei jis leistsi vedamas savo avi, ar per kur laik taip pat neatrast daugybs domi dalyk? "Avi bda, kad jos nesuvokia kasdien einanios naujais keliais. Jos nepastebi, kad keiiasi ganyklos, met laikai. Nes vienintelis j rpestis - ol ir vanduo". "Gal taip yra ir mums visiems,- msto piemuo. - Juk ir a nuo tada, kai susipainau su pirklio dukra, nebegalvoju apie kitas moteris". Vaikinas vilgteli dang. Tarifoje turt bti prie pietus. Ten gals ikeisti kit, storesn, savo knyg, prisipildyti vyno butel, nusiskusti ir apsikirpti: jis turi bti visikai pasiruos susitikti su mergina ir nenori net pagalvoti apie tai, kad koks kitas piemuo su daugiau avi galjo ateiti ir paprayti jos rankos anksiau u j. "Galimyb gyvendinti svajon - tai kas gyvenim daro dom", - pamano jis, vl vilgteldamas dangt ir paspartindamas ingsn. Jis prisimena, kad Tarifoje gyvena sena moteris, mokanti aikinti sapnus. O prajusi nakt jis susapnavo jau kart sapnuot sapn. *

Sen vedasi jaunuol namo gilumon, kambar, atskirt nuo svetains spalvota sintetine uuolaida. Kambaryje stalas, veniausiosios Jzaus irdies paveikslas ir dvi kds. Senoji atsisda ir pasilo jaunuoliui taip pat atsissti. Tada paima vaikino rankas ir pradeda garsiai melstis. Tai panau igonik mald. Jau ne syk jo ir igon keliai buvo susikirt. ie mons taip pat keliauja, tik neturi avi. Pasak sklindani gand, igonai leidia laik apgaudindami mones. Kalbama, kad jie es sudar sutart su velniu, kad vagi vaikus ir savo paslaptingose stovyklose paveri juos vergais. Kai piemuo buvo maas, labai bijojo, kad igonai jo nepagrobt, o dabar, senei laikant jo rankas, toji baim sugrta. "ia yra veniausiosios Jzaus irdies paveikslas", - ramina save. Jis nenori, kad ranka pradt drebti ir kad senoji pastebt jo igst. Mintyse sukalba "Tve ms". - domu... - burbteli sen, nenuleisdama aki nuo vaikino rank. Ir vl nutyla. Vaikinas vis labiau nervinasi. Nepaisant vis pastang rankos pradeda drebti. Senoji tai pastebi ir tuojau jas paleidia. - A atjau ia ne dl deln linij, - sumurma piemuo, dabar jau gaildamasis engs iuos namus. Akimirk jam dingteli mintis, kad gal veriau susimokti ir ieiti nieko nesuinojus. Ko gero, pasikartojusiam sapnui jis suteik per daug reikms. - Tu atjai, kad iaikiniau tavo sapnus, atauna senoji. - Sapnai yra Dievo kalba. Kai Dievas byloja moni kalba, a galiu juos iaikinti. Taiau jei jis byloja tavo sielos kalba, tik tu pats gali juos suprasti. Ar iaip, ar taip, u apsilankym teks mokti. "Dar viena gudryb", - pamano jaunuolis. Bet vis dlto nusprendia rizikuoti. Juk piemuo nuolat

rizikuoja ti nuo vilk ar kaitros, ir tai jo darb daro tik domesn. - A du kartus susapnavau t pat sapn, - pradeda jis. - Sapnavau, kad ganau avis, bet staiga atsirado kakoks vaikas ir pradjo aisti su gyvuliais. Nemgstu, kai kas nors lenda prie mano avi - jos bijo nepastam moni. Bet vaikai visada moka su jomis aisti, j neigsdindami. Neinau, kodl taip yra. Nesuprantu, kaip gyvuliai jauia moni ami... - Grk prie savojo sapno, - paragina senoji. - Man puodas ant ugnies. Be to, neturi tiek pinig, kad mane ilgai gaiintum. - Vaikas truput paaid su avimis, - kiek sumis toliau pasakoja piemuo, - paskui pam mane u rankos ir nuved prie Egipto piramidi. Jis lukteli, nordamas pasitikrinti, ar senoji ino, kas tai yra Egipto piramids. Taiau i tyli. - Taigi prieais Egipto piramides, - jis itaria tuos odius labai aikiai, kad moteris gerai suprast, - vaikas man ir sako: "Jei ateisi ia, rasi paslpt lob". Ir tuo metu, kai jis mane ved parodyti tiksli viet, a pabudau. Abu kartus. Sen kelias minutes sdi tyldama. Paskui vl paima vaikino rankas ir atidiai jas tyrinja. - Tu man nieko nemoksi dabar, - prabyla ji pagaliau. - Bet a noriu deimtosios lobio dalies, jei tu j kada rasi. Vaikinas patenkintas nusijuokia. Vadinasi, sapno apie paslpt lob dka jis sutaupys iek tiek turim pinig! Senoji moterik, matyt, tikrai igon. igonai - paiki. - Gerai, ir kaipgi js aikintumt sapn? - klausia jaunuolis. - Pirma tu turi prisiekti. Prisiek, kad u tai, k tau pasakysiu, tu man atiduosi deimtadal lobio. Jis prisiekia. Sen reikalauja pakartoti priesaik irint veniausij Jzaus ird.

- Tai Pasaulio Kalbos sapnas, - tuomet sako ji. A galiu j iaikinti, bet tai labai sudtinga. Todl man atrodo, kad nusipelnau dalies to, k tu rasi. O aikinimas toks: tu turi eiti prie Egipto piramidi. Tu nieko apie jas nebuvai girdjs, bet jei tau jas parod vaikas, vadinasi, jos yra. Ten rasi lob, kuris tave padarys turtingu mogumi. Jaunuolis i pradi nustemba, paskui suirzta. Dl tiek jam nevertjo iekoti ios moters. Bet tada prisimena neturs nieko mokti. - Jei tik tiek, man nevertjo gaiti laiko, - taria jis. - Na matai! A juk sakiau, kad tavj sapn sunku iaikinti. Paprasti dalykai - ypatingiausi, bet tik iminiai sugeba juos pamatyti. Kadangi a tokia nesu, man tenka griebtis kit men. Toki, kaip skaitymas i deln. - O kaip man nukeliauti j Egipt? - A tik aikinu sapnus. Ne mano galioje paversti juos tikrove. Todl ir gyvenu tik i to, k man duoda dukterys. - O jeigu a nenusigausiu iki Egipto? - Hm! Man nebus sumokta. Tai ne pirmas kartas. Senoji nebeturi ko pridti. Ji paprao jaunuolio ieiti, nes ir taip daug laiko sugaiusi su juo. * Piemuo ieina nusivyls ir nusprends nebetikti sapnais. Prisimins turs vairi reikal, jis eina krautuv nusipirkti ko nors uksti, pasikeiia turtj knyg kit, storesn. Tada atsisda aiktje ant suolelio - truput atsikvpti ir paragauti k tik nusipirkto jauno vyno. Diena karta, bet nepaaikinamo stebuklo dka vynas j atgaivina. Avys paliktos miestelio pakratyje, vieno naujo draugo tvarte.

Gal todl jis ir mgsta keliauti, kad kelionse nuolat sigyja nauj draug, bet jam nereikia diena i dienos bti su jais. Vis laik bnant su tais paiais monmis - taip buvo seminarijoje - jie ilgainiui tampa tarsi ms gyvenimo dalimi. O tap ms gyvenimo dalimi, jie usinori t gyvenim pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai ins, kaip turt gyventi kitas. Tik n vienas niekad neino, kaip turt gyventi jis pats. Panaiai kaip toji sapn aikintoja, kuri nemoka j paversti tikrove. Jis nusprendia dar nevaryti avi keli, o palaukti, kol saul pasislinks emliau. Tik trys dienos, ir jis vl pamatys pirklio dukter! Jaunuolis atsiveria knyg, gaut i Tarifos klebono. Knyga stora ir jau nuo pirmojo puslapio pasakoja apie laidotuves. Be to, labai susipainioj veikj vardai. Jei pats kada rayt knyg, pamano jis, veikjus pristatyt vien po kito, kad skaitytojui nereikt vis j vard siminti vienu sykiu. Pagaliau, kai jau truputl pavyksta susikaupti (tai malonu, nes laidotuvs vyksta iem, ir sniegas, sivaizduojamas kepinant saulei, adina vsumos pojt), alia prisda senas vyrikis ir pradeda j kalbinti. - Kuo usiima visi tie mons? - klausia, rodydamas einanius per aikt, senis. - Dirba, - sausai atsako piemuo; jis dedasi niks skaitym. Taiau i tikrj svajoja apie tai, kaip kirps avis, o pirklio dukt stovs prieais, ir jis stengsis rodyti jai, kiek daug domi dalyk ins. Jis sivaizdavo t scen jau deimtis kart. Ir kiekvien syk mat mergin nustembani jam pradjus aikinti, kad avys turi bti kerpamos nuo upakalio priekin, o ne kitaip. Vaikinas stengiasi prisiminti kelet ger istorij, kurias galt papasakoti kirpdamas gyvulius. Daugum j perskait knygose, bet papasakot taip, tarytum

pats bt tai igyvens. Ji niekuomet nepajust jokio skirtumo, nes knyg neskaito. Senis vis neatstoja. Jis sakosi ess pavargs, itroks ir paprao gurknio vyno. Vaikinas pasilo savo butel - gal vyrikis paliks j ramybje. Taiau senis btinai nori kalbtis. Jis pasidomi, koki knyg piemuo skaits. is jau ketina pasielgti nemandagiai - perssti ant kito suolelio, bet tvas j buvo imoks gerbti senus mones. Taigi jis paduoda seniokui knyg, paduoda dl dviej prieasi: pirmoji - kad nemoka itarti jos pavadinimo, o antroji - jei vyrikis nemokt skaityti, gal, nenordamas jaustis paemintas, pats nueit atsissti kitur. - Hmmm! - numykia senis, apirindamas knyg i vis pusi, tarsi tai bt koks keistas daiktas. Tai ymus krinys, bet labai nuobodus. Piemuo gerokai nustemba. Senis ne tik kad moka skaityti, jis net yra skaits i knyg. Jei, kaip jis teigia, tai nuobodus krinys, dar yra laiko j pakeisti kit. - ioje knygoje kalbama apie tuos paius dalykus kaip beveik ir visose kitose,- toliau dsto senis. - Apie moni nesugebjim pasirinkti savo likim. Gal gale ji veria patikti didiausija pasaulio apgavyste. - Kokia ta didiausioji pasaulio apgavyst? nustemba jaunuolis. - Ogi tai: tam tikr akimirk mes nebestengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada j ima vairuoti likimas. Tai ir yra didiausioji pasaulio apgavyst. - Man taip neatsitiko, - sako vaikinas. - Mane norjo padaryti kunigu, bet a nusprendiau tapti piemeniu. - itaip geriau, - patvirtina senis, - nes tu mgsti keliauti. "Jis skaito mano mintis", - dingteli Santjagui.

Senis vis dar sklaido knyg, n neketindamas jos grainti. Piemuo pastebi, koks keistas jo apdaras. Panaus arabo. Ties sakant, tai nra neprasta iame krate. Afrika vos u keleto valand kelio nuo Tarifos - tereikia laivu perplaukti nedidel ssiaur. Mieste danai pasirodo arab, jie atvyksta apsipirkti, ir mons mato juos labai keistai besimeldianius kelet kart per dien. - I kur js? - pasiteirauja jis. - I daug kur. - Negalima bti i daug kur, - paprietarauja vaikinas. - A piemuo ir galiu bti daugybje viet, bet kils esu i vienos: tai miestas, esantis prie labai senos pilies. Ten a gimiau. - Tuomet sakykim, kad a gimiau Saleme. Piemuo neino, kur yra Salemas, taiau nenori klausti ir patirti gd dl savo neimanymo. Valandl jis stebi aikt, kurioje visomis kryptimis zuja mons, atrodantys smarkiai usim. - Kaip ten, Saleme? - pasiteirauja jis, vildamasis ipeti k nors, u ko galt usikabinti. - Kaip ir visada. Usikabinti nra u ko. Aiku tik tiek, kad Salemas ne Andalzijoje. Kitaip is miestas bt jam inomas. - Ir k js veikiate Saleme? - K a veikiu Saleme? - pirm kart senis pratrksta juoktis. - A gi Salemo karalius! mons danai neka keistus dalykus. Kartais geriau bti su avimis, kurios visada nebylios ir kuri visas rpestis - vanduo ir ol. Ar, pagaliau, su knygomis, kurios pasakoja netiktinas istorijas, bet tik tada, kai tu nori jas girdti. O kai kalbi su monmis, ie kartais nuneka taip, kad nebeinai, k atsakyti. - Mano vardas Melchizedekas, - sako senasis mogus. - Kiek tu turi avi? - Kiek reikia, - atsako piemuo. Senis pernelyg daug nori inoti apie jo gyvenim.

- Tuomet ikyla vienas keblumas. A tau negalsiu padti tol, kol tu manysi turs avi tiek, kiek reikia. Vaikinas mauml sudirgsta. Juk jis nepra jokios pagalbos. Tai senis usiman vyno, norjo kalbtis, domjosi jo knyga. - Atiduokite knyg, - paprao jis. - Man reikia eiti pas avis ir keliauti toliau. - Duok man kas deimt savo av, - sako senis, - ir a tau pasakysiu, k daryti, kad surastum paslptj lob. Tuomet jaunuolis vl prisimena savo sapn, ir staiga jam viskas pasidaro aiku. Sen i jo nepam pinig, bet is seniokas (kuris galbt yra jos vyras) gerai pasipelnys u jokios tikrovs neatitinkani informacij. Jis greiiausiai taip pat igonas. Taiau vaikinui nespjus prasiioti, senasis pasilenkia, pakelia nuo ems akel ir pradeda rayti aikts smlyje. Lenkiantis kakas akinamai blyksteli ant jo krtins. Nuostabiai vikriu judesiu, nebdingu io amiaus mogui, senis suskliauia apsiaust. Apilpintos vaikino akys atsigauna, ir dabar jis puikiai mato, k rao senasis. Pagrindins miestelio aikts smlyje jis perskaito savo tvo ir motinos vardus. Jis skaito viso savo gyvenimo istorij, iki pat ios akimirkos, - apie vaikysts aidimus, altas seminarijos naktis. Perskaito pirklio dukters vard, kurio neinojo... Skaito apie tai, ko niekad niekada nebuvo pasakojs: kaip kart, slapia pams tvo pistolet, jo medioti oiuk, apie savo pirmj seksualin patirt... - A esu Salemo karalius, - pasak senis. - Kodl karalius kalbasi su piemeniu? - didiai nustebs ir sukrstas, klausia jaunuolis.

- Yra keletas prieasi. Bet tarkime, jog svarbiausioji ta, kad tu esi pajgus vykdyti savo Asmenin Legend. Jaunuolis neino, kas yra Asmenin Legenda. - Ji yra tai, k tu visuomet norjai daryti. Kiekvienas i ms ankstyvoje jaunystje ino savj Asmenin Legend. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aiku, viskas atrodo manoma, nebijome svajoti ir kalbti apie tai, k nortume veikti gyvenime. Taiau laikui bgant atsiranda paslaptinga jga, kuri stengiasi mums teigti, kad jos, tos Asmenins Legendos, vykdyti nemanoma... Tai, k kalba senasis mogus, piemeniui didelio spdio nedaro. Bet jam norisi suinoti, kas tos "paslaptingosios jgos", - pirklio dukt klausytsi isiiojusi. - ios jgos, kurios atrodo blogos, i tikrj mus moko, kaip gyvendinti Asmenin Legend. Btent jos paruoia dvasi ir vali, nes yra viena didel tiesa iame pasaulyje: nesvarbu, kas tu esi ir k veiki, jei ko nors tikrai nori, is tavo trokimas yra gims Pasaulio Sieloje. J vykdyti ir yra tavo misija emje. - Net jei nori tik keliauti? Arba vesti audini pirklio dukter? - Arba surasti lob. Pasaulio Siela minta moni laime. Arba j nelaimmis, pavydu, neisipildiusiais norais. Viena vienintel moni pareiga yra vykdyti savo Asmenin Legend. Tik tai. - Ir kai tu tikrai ko nors trokti, visas pasaulis slapta padeda tau gyvendinti trokim. Valandl juodu tyli, velgdami aikt ir praeivius. Senis prabyla pirmas: - Kodl tu ganai avis? - Todl, kad mgstu keliauti. Senis rodo aikts kampe prie savo raudono veimlio stovint kukurz trakui pardavj.

- is mogus vaikystje taip pat norjo keliauti. Taiau pasirinko k kita: nusipirko veiml, kad galt pardavinti trakuius ir met metais kaupti pinigus. Senatvje nuvyks mnesiui Afrik. Jis taip ir nesuprato, kad galt kasdien daryti tai, apie k svajojo. - Jam reikjo bti piemeniu, - balsu itaria jaunuolis pats sau. - Jis apie tai galvojo, - atsako senis. - Taiau kukurz pardavjai yra aukiau nei piemenys. Kukurz pardavjai turi vir galvos stog, o tuo tarpu piemenys nakvoja po vaigdtu dangumi. Ir mons veriau link ileisti savo dukteris u kukurz pardavj nei u piemen. Vaikinas prisimena pirklio dukter, ir jam dilgteli ird. Tame mieste juk buvo kukurz pardavjas. - Gal gale moni nuomon apie kukurz pardavjus ir piemenis jiems tampa svarbesn u Asmenin Legend. Senis varto knyg ir, aikiai jausdamas malonum, ninka skaityti vien jos puslap. Piemuo valandl laukia, o paskui pertraukia jo skaitym taip, kaip anksiau pats buvo sutrukdytas. - Kodl js man visa tai pasakojate? - Todl, kad tu bandai gyventi savo Asmenin Legend. Ir kad iuo metu esi links jos isiadti. - Ir js visada atsirandate tokiais momentais? - Ne visada ituo pavidalu, bet btinai atsirandu. Kartais ateinu kaip gera idja, kaip gera ieitis i sunkios padties. Kitais kartais lemiam akimirk visk pakreipiu taip, kad mogui pasidaryt kiek lengviau. Ir panaiai... Bet dauguma moni to nepastebi. Ir jis ima pasakoti, kaip prajusi savait buvs priverstas pasirodyti vienam brangakmeni iekotojui akmens pavidalu. Tas mogus, visk pamets, ikeliavo iekoti smaragd. Penkerius metus tris prie vienos ups, per t laik suskald devynis imtus devyniasdeimt devynis

tkstanius devynis imtus devyniasdeimt devynis akmenis. Tuo metu, kai jau ketino atsiadti savo siekimo, betrko vieno akmens, vieno vienintelio akmens, kur persklus bt buvs surastas smaragdas. Kadangi is mogus dl savo Asmenins Legendos rizikavo viskuo, senasis nusprends sikiti. Jis pasiverts akmeniu ir pariedjs iekotojui po kojomis. is, tdamas dl prarast penkeri met, iupo akmen ir svied tolyn taip smarkiai, kad akmuo, atsitrenks kit, j suskald, ir iekotojas ivydo graiausi pasaulyje smaragd. - mons labai anksti suvokia savo gyvenimo prasm, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas lidesys. - Gal todl jie taip pat anksti jos ir isiada. Bet toks jau yra pasaulis. Tada jaunuolis prisimena, kad j pokalbis prasidjo nuo paslpto lobio. - Lobius atveria tekantys srautai ir palaidoja kylantys vandenys, - sako senis. - Jei tu nori suinoti k nors daugiau apie savj lob, turi man perleisti deimtj dal savo bandos. - O gal veriau deimtj dal lobio? Senasis mogus atrodo nusivyls. - Jei tu pradsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi nor siekti. Tuomet piemuo paaikina, kad jis paadjs deimtadal lobio igonei. - igonai gudrs, - atsidsta senis. - iaip ar taip, tau bus pravartu patirti, kad viskas gyvenime turi kain. Kaip tik ito mus stengsi imokyti viesos Kariai. Jis grina jaunuoliui knyg. - Rytoj tuo paiu laiku tu man atvarysi deimtadal savo bandos. O a tau paaikinsiu, kaip surasti paslptj lob. Dabar lik sveikas, gero vakaro. Ir jis pranyksta viename aikts kampeli. *

Jaunuolis dar bando skaityti, bet jam nebepavyksta susikaupti. Jis susijaudins ir sitemps, nes ino, kad senis sak ties. Vaikinas susiieko kukurz pardavj ir nusiperka maiel trakui, dvejodamas, ar nereikt jam papasakoti, k apie j kalbjo senis. "Kai kada geriau visk palikti taip, kaip yra",- pamano ir nesako nieko. Jei papasakot, pardavjas tris dienas svarstyt, ar jam nereikia visko mesti. Bet jis jau taip priprats prie savojo veimlio... Veriau j apsaugoti nuo t skausming abejoni. Vaikinas leidiasi klaidioti po miest ir nueina iki uosto. Ten pamato nedidel pastat su langeliu, prie kurio mons perkasi bilietus. Egiptas yra Afrikoje. - Ko pageidautumte? - paklausia jo kasinink. - Galbt rytoj,- sumurma atsitraukdamas. Norint persikelti kiton ssiaurio pusn, pakakt parduoti vien av... Ta mintis j igsdina. - Dar vienas svajotojas, - vaikinui tolstant, sako kasinink savo padjjai. - Neturi pinig sumokti u kelion. Stovdamas prie kasos, jaunuolis prisimin avis, taiau dabar bijo grti pas jas. Per dvejus metus apie avi auginim jis suinojo visk. Moka jas kirpti, priirti ringsias, apsaugoti band nuo vilk. Yra apjs visas Andalzijos pievas ir ganyklas. ino tiksli kiekvieno savo gyvulio kain, u kiek kuris pirktas ar parduotas... Grdamas piemuo pasirenka pat ilgiausi keli. is miestas taip pat turi pil; j apima noras ukopti akmenimis grstu laitu ir atsissti ant auktai ikilusio pilies mro. I auktai jis iri Afrik. Kakas jam yra aikins, kad i ten atplauk maurai, kurie taip ilgai ilaik okupav beveik vis Ispanij. Jis nemgsta maur. Tai jie ia atved igonus. I auktai jis mato ir didij miesto dal, taip pat aikt, kurioje kalbjosi su seniu.

"Tebnie prakeikta toji valanda, kai sutikau t seniok", - dingteli jam. Juk jis tenorjo surasti moter, mokani aikinti sapnus. Ir toji moteris, ir senis sakytum numojo ranka tai, kad jis piemuo. Abu jie - niekuo pasaulyje nebetikintys atsiskyrliai, nesuprantantys, kad piemuo gal gale prisiria prie savo gyvuli. Juk jis ino visk apie kiekvien savo av: kuri luba, kuri u poros mnesi turi riuotis, kuri tingiausia... Jis moka jas kirpti ir skersti. Jei jis kada sumanys ikeliauti, jos lids. Pradeda psti vjas. vj jis pasta: tai vadinamasis Levanto vjas. Su juo atjo netikli ordos. Kol nebuvo apvaikiojs Tarifos, nesivaizdavo, kad Afrika taip arti. O juk tai labai pavojinga: maurai ir vl gali uplsti al. Vjas stiprja. "kliuvau tarp savo avi ir lobio", - msto vaikinas. Jam reikia nusprsti ir pasirinkti: tai, prie ko yra prats, ar tai, k nort turti. Ir dar pirklio dukt... Bet ji maiau svarbi negu avys, nes nra nuo jo priklausoma. Jaunuolis tikras, kad mergina net nepastebs, jei jis poryt nepasirodys: jai visos dienos panaios viena j kit. O kai visos dienos tokios panaios, vadinasi, mons nebepastebi t ger dalyk, kurie vyksta j gyvenime, saulei keliaujant dangumi i ryt vakarus. "A palikau savo tv, motin, pil ir miest, kuriame gimiau. Jie su tuo apsiprato, ir a apsipratau. Avys taip pat apsipras su tuo, kad mans nra", - pagaliau mintyse nusprendia vaikinas. I auktai jis iri aikt. Keliaujantis pardavjas vis dar pardavinja savo trakuius. Ant suolelio, kur sdjo ir kalbjosi jiedu su seniu, atsisda ir buiuojasi jauna porel. "Kukurz pardavjas..." - sumurma sau, bet nebaigia sakinio. Nes dabar jau veid smarkiai puia Levanto vjas. Tiesa, jis atne maurus, bet atnea ir dykumos bei yduot moter kvap. Taip

pat atnea vyr prakaito bei svajoni dvelksm vyr, vien dien ijusi iekoti neinomybs, aukso, nuotyki ir... piramidi. Jaunuolis pasijunta pavyds laisvs vjui; o tada suvokia, kad gali bti toks pat laisvas. Niekas tam netrukdo, nebent jis pats. Avys, pirklio dukt, Andalzijos pievos - tai tik jo Asmenins Legendos etapai. * Kit dien, vidurdieny, piemuo atsivaro eias avis ir susiranda senj mog. - Keista, - sako jis. - Mano draugas nupirko ikart visas avis. Prisipaino vis gyvenim norjs bti piemeniu. Turbt tai geras enklas. - Taip visuomet bna, - atsako senis. - Mes tai vadiname Palankumo Principu. Jei loi kortomis pirm kart, beveik tikras dalykas, kad laimsi. Debiutanto skm. - Kodl taip yra? - Todl, kad gyvenimas nori, jog gyventum savo Asmenin Legend. Paskui jis ima apirinti avis ir pastebi vien j lubuojant. Vaikinas paaikina, kad tai nieko tokio, kad gyvulys protingas ir duods daug vilnos. - Kur yra lobis? - klausia jis. - Lobis yra Egipte, prie piramidi. Vaikinas krpteli. Sen sak t pat, tik jai u tai nereikjo mokti. - Jei nori j rasti, privalai bti labai atidus enklams. Dievas kiekvienam pasaulyje nubr tak. Tereikia perskaityti, k jis nubr tau. Jaunuoliui nespjus atsakyti, tarp jo ir senio pakyla naktinis drugys. Jis prisimena savo senel; is jam vaikystje sak, jog naktiniai drugiai skms enklas. Kaip ir svirpliai, alieji iogai, mai pilkieji drieai ir keturlapiai dobilai. - Taip, taip, - pritaria senis, skaitantis jo mintis.- Teisyb tau sak senelis. Tai enklai.

Paskui praskleidia savo apsiaust. Vaikinas pritrenktas to, k ivysta, ir prisimena vakar j apakinus blyksn: senio krtin dengia masyvus auksinis antkrtinis, visas nusagstytas brangiaisiais akmenimis. Tai tikras karalius. O rengiasi paprastai, kad ivengt plik. - Imk, - taria senis ir i antkrtinio, i paties vidurio, ilupa du akmenukus - vien balt ir vien juod. - J vardai Urimas ir Tumimas. Juodasis reikia "taip", baltasis "ne". Jie tau pads, kai nesiseks rasti enkl. Tik visuomet pateik konkret klausim. Apskritai visk stenkis sprsti pats. Lobis yra prie piramidi - ir tai tu jau inojai. eias avis atiduodi u tai, kad dl vieno dalyko apsisprsti tau padjau a. Jaunuolis sideda brangakmenius krep. Ateityje jis visk sprs pats. - Nepamirk, kad visa yra vienis. Nepamirk enkl kalbos. O svarbiausia, nepamirk iki galo vykdyti savo Asmenin Legend. Ir dar noriau tau papasakoti vien trump istorij. Vienas turtuolis pasiunt savo sn pas imintingiausi pasaulyje mog suinoti Laims Paslapties. Po keturiasdeimties dien kelions per dykum jaunuolis pagaliau prijo grai pil, stovini kalno virnje. ia gyveno jo iekomasis Iminius. Nesutiks io ventojo mogaus, ms herojus eng vidun ir ia, puikioje salje, ivydo didiul sujudim: eidinjo ir ieidinjo pirkliai, viename sals kampe kalbjosi mons, kitame orkestras grojo velnias melodijas. Ir dar stovjo stalas, apkrautas mantriausiais tos alies valgiais. Iminius kalbjosi ia su vienais, ia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti kelet valand, kol atjo jo eil.

Iminius, atidiai iklauss vaikino ir suinojs, ko jam reikia, pasak iuo metu neturs laiko atskleisti Laims Paslapt, taiau pasil jam apirti rmus ir sugrti po poros valand. - Tik noriau tave paprayti vienos paslaugos, pridr Iminius ir padav jaunuoliui auktel, o j laino du laus aliejaus. - Vaikiodamas nek t auktel taip, kad neipiltum aliejaus. Jaunuolis pradjo lipti rm laiptais - auktyn ir emyn, vis nenuleisdamas aki nuo auktelio. Po dviej valand jis vl prisistat Iminiui. - Taigi, - klausia is, - ar matei pers kilimus valgomajame? Ar matei park, kur Vyriausiasis Sodininkas kr deimt met? Ar atkreipei dmes puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje? Sumis jaunuolis prisipaino nemats nieko. Jo vienintelis rpestis buvs neilieti Iminiaus laintojo aliejaus. - Gerai. Grk ir apirk mano pasaulio stebuklus,- tar jam Iminius. - Negalima pasitikti mogumi, nemaius jo nam. Kiek nuramintas, jaunuolis vl pam auktel ir pradjo vaiktinti po rmus, kart apirindamas visus ant sien ir palubse ikabintus meno krinius. Dabar jis pamat sodus, aplink juos dunksanius kalnus, subtili gli gro, pastebjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kriniui. Grs pas Imini, jis smulkiai apsak, k regjs. - Bet kurgi tie du aliejaus laai, kuriuos buvau tau davs? - tuomet paklaus jo Iminius. Jaunuolis pavelg auktel ir suprato juos ipyls. - Tai va, - pasak Iminius, - galiu tau duoti vienintel patarim: Laims Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirtant dviej aliejaus la auktelyje.

Netardamas n odio, piemuo atsistoja. Jis suprato senojo karaliaus pasak. Piemuo gali mgti keliones, taiau jis niekad nepamirta savo avi. Senis pavelgia jaunuol ir, ikls abi rankas, vir jo galvos padaro kelet keist judesi. Tada susirenka avis ir nueina savo keliais. * Aukiau u visus kitus pastatus Tarifos miestelyje ikilusi sena, kadaise maur pastatyta tvirtov. Atsisdus ant jos sienos, matyti miestelio aikt, kukurz pardavjas ir ruoelis Afrikos. Melchizedekas, Salemo karalius, sdjo t vakar ant sienos ir jaut veid puiant vj, vadinam Levanto vju. alia jo neramiai blaksi avys, sutrikusios dl to, kad pasikeit eimininkas, ir dl kit permain. Nors i tikro joms reikjo viso labo atsigerti ir pasti. Melchizedekas stebjo nedidel laivel, tolstant nuo uosto. Jis niekuomet nebepamatys jaunojo piemens, kaip niekuomet nebepamat Abraomo po to, kai privert j susimokti deimtin. Ir vis dlto tai buvo jo darbas... Dievams nereikia turti nor, nes jie neturi Asmenini Legend. Taiau irdies gilumoje Salemo karalius linkjo jaunuoliui skms. "Gaila, kad jis greitai pamir mano vard, paman.- Reikjo j pakartoti kelet kart. Pasakodamas apie mane, galt pasakyti, jog tai buvau a, Salemo karalius". Paskui, kiek susigds savo mini, pakl akis dang: "inau, Viepatie, kad, kaip tu sakei, tai tutybi tutyb. Bet senam karaliui retkariais reikia pajusti pasididiavim savimi". *

"Kokia keista alis toji Afrika", - msto jaunuolis. Jis sdi savotikame bare, panaiame tuos, pro kuriuos prajo klaidiodamas siauromis miesto gatvelmis. Greta, leisdami i rank rankas didiul pypk, rko vyrai. Per kelet ia praleist valand jis jau mat vaiktinjanius, u rank susikibusius vyrus, usidengusias veidus moteris, dvasininkus, kurie kop auktus boktus ir ten giedojo, o minios moni tuo metu klaupsi ant keli ir galvomis dau em. "Netikli apeigos", - dingteli jam. Bdamas vaikas, savo kaimo banyioje jis danai irdavo ventojo Jokbo - Maur Puoljo statul - su kardu rankose, ant balto irgo, kojomis trypianio kakokius mones, panaius ituos. Jam nejauku, jis jauiasi siaubingai vienias. Netikli vilgsniai tokie nirs... Ir dar, ivykdamas per skubjim jis umiro vien smulkmen, vien maut smulkmen, kuri gali ilgam nutolinti lobio suradim: ioje alyje visi kalba arabikai. Prieina baro eimininkas, ir vaikinas pirtu parodo grim, patiekt ant gretimo staliuko. Tai arbata. Karti. Kur kas labiau jam patikt atsigerti vyno. Taiau dabar ne metas kvarinti galv tokiais dalykais. Reikia galvoti tik apie lob ir apie tai, kaip j pasiimti. Pardavs avis, jis kienn sidjo palyginti nemaai pinig ir ino, kad pinigai - stebuklingas dalykas: j turdamas, n vienas nesijauia visikai vienias. Netrukus, gal po keleto dien, jis bus piramidi papdje. Seniokui su visu tuo auksu, kuris blizgjo ant krtins, nebuvo jokio reikalo dl ei avi paistyti nebtus dalykus. Karalius minjo enklus. Keldamasis laivu per ssiaur, vaikinas galvojo apie juos. Jam buvo aiku, k turjo omenyje senasis: per t laik, kur praleido Andalzijos kaimuose, jaunuolis

prato skaityti ems ir besikeiianio dangaus enklus ir pagal juos surasti keli. Jis inojo, koks pauktis iduoda netoliese pasislpusi gyvat, koks krmas rodo, kad u keli kilometr yra vandens. Vis i dalyk j imok avys. "Jei Dievas taip gerai veda avis, gerai ves ir mog",- nusprendia ir ikart apsiramina. Nebe tokia karti atrodo ir arbata. - Kas tu toks? - igirsta klausiant ispanikai. Jis pajunta didiul palengvjim. K tik mst apie enklus, ir tai vienas... - Kaip ia yra, kad tu kalbi ispanikai? paklausia vaikinas. Prijusysis vilki vakarietikais drabuiais, taiau odos spalva liudija, kad jis vietinis. Vyrukas panaaus gio ir amiaus kaip ir jis pats. - ia beveik visi kalba ispanikai. Juk nuo ia tik pora valand kelio iki Ispanijos. - Sskis ir usisakyk ko nors mano sskaita, pasilo vaikinas. - Ir paprayk vyno. Man siaub kelia toji arbata. - Vyno ioje alyje nra, - paaikina prijusysis. - Religija draudia. Tuomet jaunuolis papasakoja, kad jam btinai reikia nukeliauti prie piramidi. Jau iojasi kalbti apie lob, bet paskutin akimirk susilaiko. Arabas u nuvedim tikrai ireikalaut geros dalies. Jis prisimena, k apie pasilymus sak senis. - Noriau, jei manoma, kad mane ten nuvestum. U nuvedim sumokiau. Ar tu inai, kaip ten nukakti? Vaikinas pastebi, kad baro eimininkas atidiai klausosi j pokalbio, ir tai j sutrikdo. Taiau jis sutiko vadov ir ios progos tikrai nepraleis. - Reikia pereiti vis Sacharos dykum, - sako naujasis pastamas. - Tam btini pinigai. Pirmiausia noriu inoti, ar turi j pakankamai. Jaunuoliui klausimas pasirodo iek tiek lus. Taiau jis tiki senuoju mogumi, o is juk sak, kad jeigu tikrai ko nors trokti, visas pasaulis padeda t trokim gyvendinti.

Jis isitraukia i kiens pinigus ir parodo savo naujajam pastamam. Baro eimininkas prieina ariau ir taip pat iri. Vyrai persimeta keletu odi arabikai. eimininkas atrodo pyks. - Eime laukan, - sako vyrukas. - Jis nenori, kad mes ia sdtume. Jaunuolis pasijunta drsiau. Jis pakyla susimokti, bet eimininkas paima j u alkns ir pradeda kak kalbti. Kalba nesustodamas. Jaunuolis stiprus, bet jis svetimoje alyje. Taiau naujasis draugas nustumia eiminink al ir isiveda vaikin laukan. - Jis ksinosi tavo pinigus, - paaikina. Taneras - ne toks kaip visa Afrika. ia uostas, o visi uostai - vagi knibdlynai. Taigi jis gali didiuotis naujuoju draugu, kuris pavojaus akimirk atjo pagalb. Vaikinas isitraukia i kiens pinigus ir suskaiiuoja. - Prie piramidi galtume bti jau rytoj, imdamas pinigus, taria vyrukas. - Tik dabar reikia nusipirkti du kupranugarius. Jiedu eina siauromis Tanero gatvelmis, kur visuose kampuose ir ukampiuose pristatyta prekmis apkraut prekystali. Pagaliau atsiduria vidury didels turgaus aikts. Tkstaniai moni derasi, perka, parduoda. alia darovi - durklai, ia pat kilimai ir vairiausios pypks... Taiau jaunuolis nenuleidia aki nuo savo naujojo draugo. Juk io rankose dabar visi jo pinigai. Gal vertt juos atsiimti, bet, ko gero, tai bt nemandagu. "Pakaks, jei atidiai j seksiu", - pamano. Juk jis u an stipresnis. Staiga viso io chaoso viduryje jo akys ukliva u labai graaus kardo, kokio gyvenime dar nebuvo mats, - su sidabrine maktimi, juoda, brangakmeniais inkrustuota rankena. Vaikinas sau prisiada, grdamas i Egipto, j nusipirkti. - Paklausk pardavjo, kiek u j prao, - sako draugui. Ir suvokia, jog, grodamasis ginklu, kelias akimirkas buvo neatidus.

Jo irdis susigniauia, tarytum staiga bt susiaurjusi krtin. Vaikinas bijo apsidairyti, nes gerai ino, k pamatys. Akimirk jis sustingsta, smeigs akis graj kard, o paskui, sukaups vis vali, atsigria atgal. Viskas aplinkui kaip buv: pirmyn ir atgal zujantys, aukiantys, kak perkantys mons, kilimai ir rieutai, salotos ir variniai padklai, toliau gatvse - u rank susikib vyrai, yduotos moterys, egzotiki kvapai. Tik niekur, niniekur nebra jo bendrakeleivio. Jis dar stengiasi tikti, kad juodu pasimet atsitiktinai, ir nusprendia likti aiktje, vildamasis, kad anas sugr. Po valandls kakoks mogus ulipa vien i bokt ir pradeda giedoti, o visi esantys aiktje klaupiasi ant keli, dauo kaktomis em ir gieda kartu. Baig, nelyginant sutartinai besidarbuojantys skruzdlynas, iardo prekystalius ir isiskirsto. Saul taip pat artja prie laidos. Jaunuolis ilgai lydi j vilgsniu, kol galiausiai ji pasislepia u balt nam, juosiani aikt. Jis prisimena, jog kai ta pati saul ryt tekjo, jis buvo kitame emyne, turjo eiasdeimt avi ir paskirt pasimatym su mergina. Ryt, eidamas laukais, jis dar inojo visk, kas turjo vykti. Taiau dabar, saulei leidiantis, jis kitoje alyje, svetimas svetimoje emje, nesuprantantis net kalbos, kuria aplinkui kalba mons. Jis nebe piemuo, jis nebeturi nieko, net pinig grti atgal ir pradti visk i naujo. Ir visa tai tarp vieno saultekio ir saullydio". Jam pagailsta paiam savs. Kartais gyvenimas apsiveria vienu mirksniu, neduodamas laiko net apsiprasti su pasikeitimais. Verkti gda. Jis niekuomet neverk net savo avi akivaizdoje. Bet turgaus aikt tuia, o jis toli nuo tvyns.

Jis verkia: Jis verkia, nes Dievas neteisingas, jeigu taip atsilygina monms, tikintiems savo svajonmis. "Ganydamas avis, a buvau laimingas ir dalinausi laime su visais, kurie buvo alia. mons matydavo mane ateinant ir maloniai priimdavo. Dabar a lidnas ir nelaimingas. K toliau darysiu? Tapsiu pikiurna ir nebepasitiksiu monmis, nes vienas mane apvyl. Neksiu vis, kurie rado paslptus lobius, nes a neradau savojo. Visada stengsiuosi laikyti uspauds turimus trupinius, nes esu per menkas, kad apglbiau pasaul". Jis praskleidia savo kelionmai, nordamas pasiirti, gal ten dar liks koks gabaliukas laive valgyto sumutinio. Bet randa tik storj knyg, apsiaust ir du senio duotus akmenukus. Juos pamats, jis labai nudiunga. Tuos du brangakmenius i auksinio antkrtinio gavo mainais u eias avis. Jis gali juos parduoti ir nusipirkti biliet kelionei atgal. "Ateityje bsiu gudresnis", - pasiada mintyse, traukdamas brangakmenius i kelionmaiio ir kidamas giliai kien. ia uostas, ir i visko, k sak tas tipas, vienas dalykas yra tikras: uoste visada pilna vagi. Dabar jis supranta, kodl taip kariavosi baro eimininkas: jis mgino j perspti, kad nepasitikt anuo vyruku. "A, kaip ir dauguma moni, matau pasaul tok, kok noriau matyti, o ne tok, koks jis yra i ties". Jaunuolis atidiai tyrinja akmenukus. velniai glosto kiekvien, jausdamas j vs, paviriaus lygum. Jie - jo lobis. Jau vien lytdamas juos, jis jauia nepaaikinam ramyb. Ir prisimena senj mog. "Kai tu tikrai ko nors trokti, - sak is, - visas pasaulis padeda gyvendinti trokim". Jam nortsi suprasti, kaipgi itai gali bti tiesa. Juk tai dabar jis - tuioje turgaus aiktje, be skatiko kienje, be savo avi, kurias reikt saugoti nakt. Taiau brangakmeniai -

rodymas, kad jis tikrai buvo sutiks karali, kuris inojo visk apie jo gyvenim, net ir tai, k jis veik su tvo ginklu ir koks buvo pirmas jo seksualinis nuotykis. "Akmenys skirti brimui. Tai - Urimas ir Tumimas". Jis kia akmenukus atgal kelionmai ir nusprendia padaryti bandym. Senis sak, kad reikia pateikti aikius klausimus, nes jei neinai, ko nori, akmenys negali padti. Ir tuomet jaunuolis paklausia, ar tebegalioja senio jam suteiktas palaiminimas. Itraukia vien i akmenuk. Tai "taip". - Ar a rasiu savo lob? - duoda antr klausim. Jis kia rank kelionmai, nordamas isitraukti vien akmenuk, bet tuo metu jie abu islysta emn pro ma skylut. Iki iol net nebuvo pastebjs, kad kelionmaiis prairs. Vaikinas pasilenkia pakelti Urimo ir Tumimo, kad galt juos vl mesti mai. Bet, matant akmenukus ant ems, atmintyje ikyla kita fraz: "Imok pastebti enklus ir juos suprasti", - taip pat sak senis. O juk tai buvo enklas! Jaunuolis nusijuokia. Paskui pakelia abu brangakmenius ir deda kelionmai. Jis nebeketina jo usiti, brangakmeniai gali ikristi pro skylut, kada panorj. Jis suprato, jog yra dalyk, kuri nevalia klausti, - nereikia bgti nuo savojo likimo. "A adjau visada visk sprsti pats", - primena sau. Svarbiausia, akmenys pasak, kad senio palaiminimas tebesaugo j, ir tai jam sugraina pasitikjim savimi. Jaunuolis vl iri tui turgaus aikt, bet nebejauia ankstesns nevilties. Tai nebra svetimas pasaulis; tai - naujas pasaulis. Pagaliau, garbs odis, juk tiksliai isipild tai, ko jis troko: pamatyti naujus kratus. Net jeigu jam nebus lemta pasiekti piramidi, jau dabar jis

nukeliavs daug toliau negu bet kuris jo pastamas piemuo. "O! Jei jie inot, kad vos u poros valand kelio laivu yra tiek jdomi dalyk..." Naujasis pasaulis prie jo akis atsiveria tuios turgaus aikts pavidalu, bet jis jau mat i viet kupin gyvybs ir to nepamir niekada. Prisimena kard; nors ir sumokjo didiul kain u pasigrojim juo, bet juk iki iol gyvenime nebuvo mats nieko panaaus. Ir staiga jis suvokia gals irti pasaul kaip vagies auka arba kaip ieks lobio nuotyki mgjas. "A - ieks lobio nuotyki mgjas", - dar pagalvoja ivargs, prie nugrimzdamas gil mieg. * Jis atsibunda kakieno purtomas u peties. Turgaus aikt, kurios vidury miegojo, pradeda atgyti. Vaikinas apsidairo, iekodamas savo avi, bet tuojau susivokia ess kitame pasaulyje. Tai jam nesukelia lidesio, prieingai, jis pasijunta laimingas. Nebereikia iekoti vandens ir desio avims, jis gali leistis iekoti lobio. Vaikinas neturi n skatiko kienje, taiau turi savj tikjim, gyvenimu. Ir vakar vakare galutinai apsisprend bti nuotyki iekotoju, tokiu kaip jo skaityt knyg herojai. Jaunuolis neskubdamas vaiktinja po aikt. Prekiautojai pradeda montuoti stalus. Jis imasi padti saldumyn pardavjui, stataniam savj stal. J patraukia io mogaus ypsena - ne tokia kaip daugelio: diaugsminga, atvira gyvenimui, sakytum rodanti pasiryim pradti ger darbo dien. Toji ypsena jam savaip primena sen, t paslaptingj karali, su kuriuo susipaino. "is prekiautojas gamina skanstus ne nordamas pakeliauti ar vesti kokio pirklio dukter. Ne, jis daro juos todl, kad jam patinka is darbas", -

msto jaunuolis. Ir jis pasijunta gals, kaip ir senis, vien pairjs mog, suprasti, ar is arti savo Asmenins Legendos, ar labai nuo jos nutols. "Tai nesunku, tik a niekada anksiau to nebuvau pastebjs". Juodviem pabaigus tvarkyti prekystal, gerairdis pardavjas pasilo k tik ikept bandel. Vaikinas su dideliu malonumu j suvalgo, padkoja ir leidiasi keli. Jau nujus ger gal, jam dingteli mintis, kad prekystal sumontavo du mons, kuri vienas kalbjo arabikai, o kitas ispanikai. Nepaisant to, jie puikiausiai suprato vienas antr. "Pasaulyje yra kalba, viresn u odius, pagalvoja.- Patyriau tai su avimis, o dabar t pat patiriu su monmis. Taip, jis mokosi daugybs nauj dalyk. Tegu jau ir patirt, bet vis dlto nauj, nes anksiau, susidurdamas su jais, visai j nepastebdavo. Todl, kad buvo prie j priprats. "Jei imokiau suprasti t beod kalb, suprasiau pasaul". "Visa yra vienis" - sak senasis mogus. Jis nusprendia neskubdamas pasibastyti Tanero gatvelmis: tik taip gali pavykti pastebti enklus. Be abejo, tam reikia daug kantrybs, bet juk kantryb - tai pirmoji piemens gyjama doryb. Dar vien kart jis suvokia iame svetimame pasaulyje pasinaudojs tuo, ko j imok avys. "Visa yra vienis " - sak senasis mogus. * vinta, ir, kaip kiekvien ryt, Kritolo Pardavj uplsta nerimas. Jau beveik trisdeimt met jis toje paioje vietoje - ant vienos i kalv sikrusioje krautuvlje, kuri retai teusuka koks klientas. Dabar vlu k nors keisti: vienintelis dalykas, kurio jis imoko gyvenime, tai pirkti ir parduoti kritol. Buvo metas, kai jo krautuvl inojo daug moni: arab pirkliai,

prancz ir angl geologai, vokiei kareiviai, kuri kiens visuomet buvo pilnos pinig. Tais laikais prekiauti kritolu buvo didelis dalykas, ir jis sivaizdavo vien dien tapsis turtingas, sivaizdavo visas tas graias moteris, kurias turs senatvje. Taiau bgo laikas, o kartu su juo po truput trauksi miestas. Seuta klestjo labiau negu Taneras, taigi ir prekyba pasuko kita kryptimi. Kaimynai isikraust kitur, ir dabar ant kalvos beliko vos kelios parduotuvs. Kas gi kops kalv dl kokios menkos krautuvls? Kritolo Pardavjas neturi pasirinkimo. Trisdeimt gyvenimo met jis praleido pirkdamas ir pardavindamas kritolo dirbinius, o dabar jau per vlu usiimti kuo nors kitkuo. Vis ryt jis stebi negausius gatvs praeivius. Tai daro jau daugyb met ir ino, kas kada praeis pro jo krautuv. Belikus kelioms minutms iki priepiei ties vitrina sustoja jaunas svetimalis. Apsirengs ne blogiau u kitus, taiau gudusi Kritolo Pardavjo akis tuoj atspja, kad vaikinas neturi pinig. Vis dlto Pardavjas nusprendia grti prie prekystalio ir luktelti kelias minutes, kol jis nueis. * Jaunuolis skaito ant dur pakabint skelbim, kad ia kalbama keletu kalb, ir mato u prekystalio pasirodant mog. - Jei norite, - kreipiasi jis, - a galiu ivalyti ias vazas. Toki, kokios jos yra, dabar niekas niekada nepirks. Pirklys iri j, bet nepraveria burnos. - U tai man duosite pavalgyti, gerai? mogus ir toliau tyli. Jaunuolis supranta, jog sprsti privalo pats.

Kelionmaiyje jis turi apsiaust, kurio dykumoje neprireiks. Isitraukia j ir pradeda valyti vazas. Per pusvaland iblizgina visus vitrinoje istatytus dirbinius. Per t laik eina du klientai ir nuperka kelet kritolini ind. Baigs darb, jis paprao eimininko valgyti. - Einam priepieiauti, - pakvieia Kritolo Pardavjas. Jis ukabina ant dur kortel, ir juodu drauge eina maut bar kalvos virnje. Susdus prie vienintelio staliuko, esanio bare, Kritolo Pardavjas ypsodamasis sako: - Tau nereikjo nieko valyti. Koranas mums liepia pavalgydinti kiekvien alkstant. - Tuomet kodl man leidote tai daryti? - klausia jaunuolis. Todl, kad vazos tikrai buvo nevarios. O tavo galv reikjo apvalyti nuo blog mini, kaip ir manj. Kai jie baigia valgyti, Pardavjas, pasisuks jaunuol, taria: - A noriau, kad dirbtum mano krautuvje. iandien, tau valant kritol, jo du klientai. Tai geras enklas. "mons danai kalba apie enklus, - pagalvoja piemuo. - Bet jie nesupranta, apie k kalba. Taip, kaip ir a nesupratau, jog tiek met kalbjau su avimis beode kalba". - Ar nori pas mane dirbti? - pakartoja Kritolo Pardavjas. - A galiu dirbti likusi dienos dal, - atsako vaikinas. - Iki auros nuvalysiu vis parduotuvs kritol. U tai noriau pinig, kad rytoj galiau nukeliauti Egipt. Senis prapliumpa juoktis. - Jei net visus metus valytum mano kritol ir gautum u kiekvien parduot dirbin gerus komisinius, dar turtum skolintis pinig kelionei

Egipt. Tarp Tanero ir piramidi - tkstaniai kilometr dykumos. Tuomet stoja tokia tyla, kad, atrodo, staiga umigo visas miestas. Nebeliko turg, pasibaig derybos tarp prekeivi, nebra kopiani minaretus ir ten giedani vyr, nebra kard inkrustuotomis rankenomis, nieko nebra... Joki vili ir nuotyki, joki sen karali ir Asmenini Legend. Nebra lobio nei piramidi. Tarsi beadis tapo visas pasaulis, nes nutilo vaikino irdis. Nei skausmo, nei kanios, nei nusivylimo. Tik tuias vilgsnis, smigs emas baro duris, ir didiulis noras mirti - kad i pai akimirk viskas pasibaigt. Pardavjas iri j suglums. Diaugsmas, tryks i vaikino ryt, sakytum staiga dingo. - A galiu tau duoti pinig sugrti savon alin, snau, - sako Kritolo Pardavjas. Jaunuolis vis dar tyli. Paskui atsistoja, susitvarko drabuius, pasiima kelionmai. - A dirbsiu pas jus, - pareikia jis. Ir kiek patyljs priduria: - Man reikia pinig nusipirkti keletui avi. ANTRA DALIS Jau beveik mnuo, kai jaunuolis dirba pas Kritolo Pardavj. Tai ne toks darbas, kuris jam tikrai patikt. Juo labiau kad u savo prekystalio per dienas nesiliauja bambjs Pardavjas, vis j ragindamas bti atid, kad kas nesudut. Taiau jis ir toliau dirba ia. Mat nors Pardavjas ir senas niurzglys, bet ne sukius: u kiekvien parduot daikt vaikinas gauna neblogus komisinius ir jau spjo kiek pasitaupyti. ryt jis paskaiiavo: jeigu dirbs taip kaip dabar, prireiks vis met, kol gals nusipirkti kelet avi. - Noriau padaryti dar vien lentyn kritolui, kreipiasi eiminink. - Galtume j pastatyti

lauke, kad i tolo patraukt einanij kalvos laitu dmes. - To dar niekad nedariau, - atsako Pardavjas. Praeidami mons kliudys lentyn, ir kritolas du. - Kai a variau per kaimus savo avis, jas bet kada galjo gelti gyvat. Bet i rizika - avi ir piemen gyvenimo dalis. Pardavjas nueina prie kliento, norinio pirkti tris vazas. Dabar jis parduoda daugiau nei bet kada, tarytum bt sugr laikai, kad i gatv buvo vienas pagrindini Tanero traukos centr. - Ms apyvarta gerokai padidjo, - sako jis vaikinui, kai klientas ieina. - I to, k udirbame dabar, a galiu geriau gyventi, o tu galsi greiiau vl sigyti avi. Tad kam dar daugiau prayti i gyvenimo? - Privalome sekti enklus, - nemstydamas atsako jaunuolis. Ir pasigaili tai itars, nes juk Pardavjas nebuvo sutiks karaliaus. "Tai vadinama Palankumo Principu, sak senis. Debiutanto skm. Nes gyvenimas nori, kad mes gyventume savo Asmenin Legend". Taiau Pardavjas gerai supranta, apie k kalba vaikinas. Vien tai, kad is yra krautuvje, - geras enklas. Sulig kiekviena diena kasoje vis daugja pinig, tad jis n nemano gailtis nusisamds jaunj ispan. Nors tas ir udirba daugiau, nei, jo manymu, dert: mat, nesitikdamas, kad prekyba pagyvs, pats jam pasil didesnius komisinius. Tik nuojauta jam sako, kad netrukus vaikinas gr prie savo avi. - Kodl tu sumanei keliauti prie piramidi? klausia jis, nordamas nukreipti pokalb nuo lentynos. - Todl, kad daug apie jas girdjau, - atsako vaikinas, vengdamas kalbti apie savo sapn. Lobis dabar jam taps skaudiu prisiminimu, ir jis stengiasi apie visa tai nebegalvoti. - A neinau n vieno mogaus, kuris nort pereiti dykum tik tam, kad pamatyt piramides, - sako

Pardavjas.- Juk tai ne kas kita kaip akmen krva. Toki piramid tu gali pasistatyti savo dare. - Js niekada nesvajojote apie keliones, - burbteli jaunuolis ir nusigria aptarnauti k tik parduotuvn jusio kliento. Prajus porai dien pirklys pats pranenka apie vitrin. - Labai nemgstu permain, - sako jis. - Nei tu, nei a nesame tokie kaip Hasanas. Jis - turtingas pirklys ir jei apsiskaiiuoja, k nors pirkdamas, jam tai menkniekis. O mums tenka ilgai kentti dl savo klaid. "Tikra tiesa", - mintyse pritaria jaunuolis. - Kodl gi tu nori tos lentynos? - klausia Pardavjas. - A noriu kuo greiiau sugrti prie avi. Kai lydi skm, reikia j inaudoti ir daryti visk, kad jai padtume - taip, kaip ji padeda mums. Tai vadinama Palankumo Principu. Arba "debiutanto skme". Senasis valandl tyli. Paskui atsidsta: - Pranaas mums dav Koran ir paskyr penkias priedermes, kurias turime vykdyti vis gyvenim. Svarbiausia i j - tikti vien vienintel Diev. Kitos: melstis penkis kartus per dien, laikytis Ramadano pasninko, teikti labdar vargams... Jis nutyla. Kalbant apie Prana, jo akys pritvinksta aar. is mogus - uolus tikintysis. Nors retkariais ir pristigdamas kantrybs, jis stengiasi gyventi pagal musulmonikus statymus. - O kokia penktoji priederm? - neitveria vaikinas. - Prie por dien tu man sakei, kad a niekada nesvajojs apie keliones, - atsako Pardavjas. Penktoji kiekvieno musulmono priederm yra atlikti vien kelion. Bent kart gyvenime mes privalome aplankyti ventj Mekos miest. Meka yra dar toliau nei piramids. Kai buvau jaunas, sumaniau su tuo trupuiu pinig, kuriuos

turjau, pradti i prekyb. Tikjausi vien dien tapti pakankamai turtingu ir ten nukeliauti. I ties, mano pelnas vis didjo. Bet tuomet jau niekam nebegaljau patikti savo kritolo - juk kritoliniai daiktai tokie traps. Per tuos metus pro mano krautuv prajo daugyb Mekon keliaujani moni. Buvo turtuoli, kuriuos lydjo tarn ir kupranugari vilkstins, taiau dauguma j buvo daug neturtingesni u mane. Visi ikeliaudavo ir sugrdavo laimingi, o sugr ant savo nam dur pritvirtindavo tos ventos kelions simbolius. Vienas i toki moni kurpius, gyvens i bat taisymo, man pasakojo, kad beveik itisus metus keliavs dykuma, taiau labiau pavargs, kai, iekodamas odos, turjs apeiti kelet Tanero kvartal. - Kodl nekeliaujate Mek dabar? -pasidomi jaunuolis. - Todl, kad svajon. apie Mek man padeda gyventi. Ji man suteikia jg itverti visas tas viena kit panaias dienas, tas vaz prigrstas lentynas, tuos pusryius ir pietus apgailtinoje ueigoje. A bijausi j vykdyti, nes tada nebetursiu dl ko gyventi toliau. Tu svajoji apie avis ir piramides. Tu nesi toks kaip a, nes nori gyvendinti savo svajones. A tenoriu svajoti apie Mek. Jau tkstanius kart sivaizdavau savo kelion per dykum, atjim aikt, kurioje yra ventasis Akmuo, septynis boktus, kuriuos tursiu kopti prie j paliesdamas. sivaizdavau, kas bus greta mans, kas prieais, apie k mes kalbsims ir kaip kartu melsims. Taiau a baiminuosi, kad visai tai netapt didiuliu nusivylimu, ir todl veriau pasitenkinu svajonmis. T dien Pardavjas duoda vaikinui sutikim rengti vitrin. moni svajons labai skirtingos. *

Praeina dar du mnesiai. Naujoji vitrina parduotuv pritraukia daug klient. Jaunuolis paskaiiuoja, kad, padirbjs dar eet mnesi, gals grti Ispanij ir nusipirkti eiasdeimt, o gal net ir dar eiasdeimt avi. Taigi per nepilnus metus jis bus padvigubins savo band. Be to, gals dertis su arabais, mat jau pramoko ios savotikos kalbos. Nuo to simintino ryto turgaus aiktje jis nebesinaudoja Urimu ir Tumimu, nes Egiptas jam tapo tokia pat tolima svajone kaip Meka Kritolo Pardavjui. Taiau dabar jis patenkintas savo darbu ir nenustoja galvoti apie t dien, kai paliks Tarif kaip nugaltojas. "Atmink - visada turi inoti, ko nori", - sak senasis karalius. Jaunuolis ino, ko nori, ir dl to dirba. O gal tai ir yra jo lobis - atvykti ion keiston emn, pakliti ant vagies ir padvigubinti savo avi skaii, neileidus tam n cento? Jis didiuojasi imoks ir suprats daug svarbi dalyk. Toki kaip prekyba kritolu, beod ir enkl kalba. Vien popiet ant kalvos jis pamato mog, besiskundiant, kad, taip sunkiai lipus, negalima rasti padorios vietos trokuliui numalinti. Dabar jaunuolis supranta enkl kalb ir eina iekoti eimininko. - Mes turtume ia ukopusiems monms pasilyti arbatos, - sako jam. - Aplinkui yra daugyb viet, kur galima igerti arbatos, - atauna Pardavjas. - Galtume j patiekti kritolo stiklinse. Tada mons labiau vertint arbat ir panort sigyti kritolo. Nes labiausiai mones gundo grois. Pardavjas kur laik iri padjj, bet nieko jam neatsako. Tik vakare, atliks savo religines apeigas ir udars krautuv, jis atsisda ant aligatvio ir pakvieia jaunuol kartu parkyti nargil - t keistj arabik pypk.

- Ko tu sieki? - klausia senasis Kritolo Pardavjas. - A jau sakiau: noriu atpirkti savo avis, ir tam man reikalingi pinigai. mogus prisideda pypkn nauj arij ir giliai utraukia dm. - tai jau trisdeimt met, kai a ia prekiauju. Puikiai skiriu geros ir prastos kokybs dirbinius, gerai inau visus ios prekybos ypatumus. Ir esu priprats prie krautuvs, jos dydio ir klientros. Pradjus pardavinti arbat kritolo stiklinse, verslas iaugt, o man tekt keisti gyvenimo bd. - Argi tai negerai? - A priprats prie savo gyvenimo bdo. Prie tau ateinant ia, msiau apie tai, jog praradau daug laiko, liks toje paioje vietoje, kai visi mano draugai isikl kitur ir j verslas arba lugo, arba suklestjo. Dl to labai lidjau. Dabar inau, kad viskas ne taip: i tikrj mano krautuv tokio dydio, kokio visada norjau. A nenoriu nieko keisti, nes neinau, kaip keisti. A esu visikai priprats prie savs tokio, koks esu. Jaunuolis neino, k sakyti. Tuomet senasis kalba toliau: - Tu man buvai palaiminimas. O iandien suvokiau vien dalyk: bet koks palaiminimas, jei jis nra priimtinas, virsta prakeikimu. A i gyvenimo nebelaukiu nieko. O tu verti mane galvoti apie turtus ir horizontus, apie kuriuos niekuomet n minties neturjau. Dabar, itai patyrs ir suvoks didiules savo galimybes, jausiuos kur kas nelaimingesnis nei anksiau. Nes inosiu, kad galiu turti visk, tik nenoriu. "Laim, kad nieko tuomet nepasakiau kukurz trakui pardavjui", - mintyse pasidiaugia jaunuolis. Vyrai rko pypk dar kur laik, iki nusileidia saul. Juodu nekjosi arabikai, ir jaunuolis patenkintas galjs susikalbti ia kalba. Buvo metas, kai jis tikjo, kad visko gyvenime j gali

imokyti avys. Taiau avys negaljo jo imokyti kalbti arabikai. "Pasaulyje, matyt, yra ir kit dalyk, kuri negali imokyti avys, - msto jis, tylomis stebdamas Pardavj. - Nes, be vandens ir ols, jos nieko daugiau neieko. Turbt ne jos mane ir mok. A pats i j mokiausi". - <I>Maktub</I>, - galiausiai itaria Pardavjas. - K tai reikia? - Reikia gimti arabu, kad tai suprastum. Veriant apytikriai bt "tai rayta. Ir, rpestingai gesindamas pypkje arijas, jis pareikia jaunuoliui, kad is gals pradti klientams silyti arbat kritolo stiklinse. Kartais gyvenimo srauto sulaikyti nemanoma. * mons kopia auktyn kylania gatve, o ukop pasijunta nuvarg. Taiau paioje kalvos virnje yra puiki kritolo dirbini krautuv, kur galima gauti gaivinanios mt arbatos. Ir jie eina vidun atsigerti arbatos, patiekiamos nuostabiose kritolo stiklinse. - Mano mona niekad apie tai nepagalvojo, - sako vienas vyrikis ir nuperka kelet kritolo stiklini. Vakare jis turs svei, ir jiems, be abejo, padarys spd i ind pramatnumas. Kitas klientas savo ruotu pareikia, kad arbata, patiekta kritolo stiklinse, visada gardesn, nes geriau isilaiko jos aromatas. Treiasis priduria, kad tai Ryt tradicija - naudoti arbatai kritol, turint stebukling savybi. Netrukus naujiena pasklinda, ir vis daugiau moni kopia kalvos virnn pamatyti krautuvls, diegusios naujov tokioje senoje prekyboje. Vliau atsidaro ir daugiau parduotuvi, patiekiani arbat kritolo stiklinse, taiau jos nra kylanios kalv gatvs gale, todl lieka apytuts.

Greitai Pardavjui tenka nusisamdyti dar du tarnautojus. Netrukus kartu su kritolo dirbiniais jis pradeda importuoti didiulius kiekius arbatos, kuri dien po dienos suvartoja naujovi itrok vyrai ir moterys. Taip praeina ei mnesiai. * Jaunuolis atsibunda prie saultek. Prajo vienuolika mnesi ir devynios dienos nuo tada, kai jo kojos pirmsyk paliet Afrikos em. Jis apsivelka specialiai iai dienai nusipirkt arabik balto lino drabu, usideda turban ir prispaudia j kupranugario odos lankeliu. Galiausiai apsiauna naujais sandalais ir, stengdamasis nekelti triukmo, nusileidia laiptais emyn. Miestas dar miega. Vaikinas susitepa sumutin su sezamo sviestu ir igeria i kritolins stiklins kartos arbatos. Tada atsisda ant krautuvs slenksio ir vienumoje usirko nargil. Jis rko nieko negalvodamas, apgaubtas tylos, kuri tedrumsia vjo, atneanio dykumos kvap, oimas. Baigs rkyti, kia rank kienn ir kelet akimirk grisi tuo, k i jos isitrauk. Tai didoka pinig suma. Jos visai pakanka nusipirkti imtui dvideimiai avi, grimo bilietui ir prekybos tarp jo alies ir tos, kurioje dabar yra, licencijai. Jis kantriai laukia, kol nubunda senasis Pardavjas ir nulipa atidaryti krautuvs. Tuomet juodu drauge sda gerti arbatos. - iandien ieinu, - sako jaunuolis. - Jau turiu pakankamai pinig nusipirkti avims. Ir js j turite pakankamai nukeliauti Mekon. Senasis nieko neatsako. - Noriau js palaiminimo, - neatstoja jaunuolis. - Js man daug padjote.

Senis tyldamas toliau taiso arbat. Pagaliau pasisuka jaunuol. - A didiuojuosi tavim, - prabyla jis. - Tu mano krautuvei kvpei gyvybs. Tik Mekon a nekeliausiu, ir tu tai inai. Kaip inai ir tai, kad nebepirksi avi. - Kas jums sak? - isigsta jaunuolis. - <I>Maktub</I>, - paprastai atsako Kritolo Pardavjas. Ir suteikia jam savo palaiminim. * Jaunuolis nueina savo kambar ir susirenka daiktus. Susidaro trys pilni krepiai. Jau ieidamas, kambario kampe pastebi savo senj piemens kelionmai. Jis visas sulamdytas, ir vaikinas vos jo nepamiro. Viduje tebra knyga ir apsiaustas. Kai jis traukia pastarj, ketindamas pasilyti pirmam gatvje sutiktam vyrukui, grindimis nurieda du akmenukai. Urimas ir Tumimas. Tuomet jis vl prisimena senj karali ir nusistebi, kad tok ilg laiko tarp buvo j pamirs. Visus metus jis dirbo be jokio atilsio, tesirpindamas vienu dalyku - kaip usidirbti pakankamai pinig, kad netekt grti Ispanijon nuleista galva. "Niekada neisiadk savo svajoni, - sak senasis karalius. - Bk atidus enklams". Vaikinas pakelia nuo ems Urim ir Tumim, ir j apima keistas jausmas, tarsi netoliese bt karalius. Taip, jis sunkiai dirbo visus iuos metus, o dabar enklai rodo, kad atjo metas ivykti. "A vl bsiu tas, kas buvau seniau, - msto jis. Tik kalbti arabikai mane bus imokiusios ne avys". Ir vis dlto avys j imok ne maiau svarbaus dalyko: kad pasaulyje egzistuoja visiems suprantama kalba. Ir jis kalbjo ja vis laik,

stengdamasis atgaivinti krautuv. Tai entuziazmo kalba, kai viskas daroma su meile ir kantriai, inant, ko nori, ir tikint, kad tai pasieksi. Dabar Taneras jam nebesvetimas miestas, ir jis jauia, kad kaip ukariavo i viet, taip galt ukariauti ir kitk pasaulyje. "Kai tikrai ko nors trokti, visas pasaulis padeda gyvendinti t trokim"; - sak senasis karalius. Taiau senasis karalius nekalbjo apie vagis, apie didiules dykumas, apie mones, kurie ino savo svajones, bet nenori j siekti. Senasis karalius nesak, kad piramids - tik akmen krva ir kad bet kas gali pasidaryti akmen krv savo dare. Taip pat jis umiro pasakyti, ar, turint pakankamai pinig nusipirkti didesnei bandai negu anksiau turtoji, reikia j nusipirkti. Vaikinas ima kelionmai kartu su kitais krepiais ir nulipa laiptais emyn; senasis eimininkas aptarnauja usieniei por, kiti krautuvs klientai i kritolo stiklini geria arbat. Toks ankstyvas metas, ir taip gerai vyksta prekyba. I tos vietos, kurioje stovi, jis pirmsyk pastebi, kad Kritolo Pardavjo plaukai lygiai tokie pat kaip senojo karaliaus. Jis prisimena saldumyn pardavjo ypsen t pirmj ryt Tanere, kai neturjo kur eiti nei k valgyti, - toji ypsena jam taip pat primin karali. "Tarytum jis bt ia prajs ir paliks savo pdsakus,- msto vaikinas. - Atrodo, lyg kiekvienas i moni vien ar kit savo gyvenimo valand bt turjs prog su juo susipainti. Beje, jis sak, jog visuomet pasirodo tam, kuris gyvena savo Asmenin Legend". Vaikinas ieina neatsisveikins su Kritolo Pardavju. Jis nenori apsiverkti kitiems matant. Bet jam bus gaila io laiko ir vis ia imokt ger dalyk. Dabar jis kur kas labiau pasitiki savimi ir jauia nor ukariauti pasaul. "Taiau a eisiu jau pastamus laukus ir vl ginsiu per juos savo avis..." Tik jis jau

nebesidiaugia iuo sprendimu. Jis dirbo itisus metus, kad galt gyvendinti svajon, o tai dabar i svajon atrodo vis maiau ir maiau svarbi. Gal todl, kad tai ir nebuvo jo svajon? "Kas ino, ar ne geriau elgtis taip kaip Kritolo Pardavjas? Neiti Mekon, o gyventi noru j pamatyti?" Bet rankose jis laiko Urim ir Tumim, ir ie brangakmeniai jam perduoda senojo karaliaus vali ir jg. Atsitiktinai - o gal tai enklas, dingteli vaikinui, - jis atsiduria prie baro, kur buvo ujs pirmj dien. Jo vagies ia nra, ir eimininkas atnea stiklin arbatos. "Vl tapti piemeniu galiau bet kada, - svarsto vaikinas. - Moku priirti avis ir niekad neumiriu, kaip su jomis elgtis. Taiau nukeliauti prie Egipto piramidi gal nebetursiu kitos progos. Senasis mogus neiojo auksin antkrtin ir inojo vis mano gyvenimo istorij. Tai buvo tikras karalius, tikras visainis". Vos dvi valandos kelio j teskiria nuo Andalzijos lygum, o tarp jo ir piramidi - dykuma. Bet juk padt galima vertinti ir kitaip: i tikrj dabar jis yra dviem valandomis kelio ariau savojo lobio. Kas, kad iam dviej valand keliui veikti jam prireik beveik itis met... "Gerai inau, kodl noriau grti prie avi. Avis jau pastu; j prieira nesunki, jas galima mylti. Neinau, ar galima pamilti dykum, taiau dabar joje slypi mano lobis. Jeigu nepasiseks jo rasti, namo sugrti galsiu visada. O gyvenimas netiktai man suteik pakankamai pinig, ir laiko turiu tiek, kiek reikia. Tai kodl gi nepabandius?" T pai akimirk jis pajunta didiul palengvjim. Jis gali bet kada vl tapti piemeniu. Jis gali bet kada tapti kritolo pardavju. Galbt pasaulyje yra daug kit paslpt lobi, bet jis susapnavo sapn, kuris pasikartojo, ir sutiko karali. Taip atsitinka ne kiekvienam.

I baro vaikinas ieina visikai patenkintas. Jis k tik prisimin, kad vienas i Pardavjo tiekj kritolo dirbinius atgabendavo karavanais, keliaujaniais skersai dykum. Jo rankose Urimas ir Tumimas. i akmen dka jis ir vl sugrta savojo lobio keli. "A visuomet greta t, kurie gyvena savo Asmenin Legend", - sak senasis karalius. Jis juk nieko nepraras, jei nueis iki preki sandli isiaikinti, ar i tikro piramids taip toli. * Anglas sdi pastate, atsiduodaniame gyvuliais, prakaitu, dulkmis. Vargu ar j galima vadinti preki sandliu; tai tikras tvartas. "Visas mano gyvenimas prajo tam, kad atsiduriau tai tokioj vietoj, - msto jis, isiblaks vartydamas kakok chemijos urnal. - Deimt met studij mane atveda gyvuli tvart! Bet reikia tsti. Reikia tikti enklais. Vis gyvenim, vis studij laik jis praleido iekodamas bendros Pasaulio kalbos. I pradi domjosi esperanto, vliau religijomis ir galiausiai apsistojo ties alchemija. Jis mokjo esperanto kalb, puikiai nusiman apie vairias religijas, bet dar nebuvo taps alchemiku. Be abejo, jam pavyko iifruoti daug svarbi dalyk, taiau iuo metu iekojimai buvo pasiek toki rib, kad jis nebepajg engti toliau. Jis band umegzti ryius su kitais alchemikais. Taiau alchemikai - keistuoliai, galvojantys tik apie save ir retai kada sutinkantys padti. Kas ino, ar tik jie jau nra atrad Didiojo Krinio paslapties Filosofinio Akmens - ir dl to dabar tyli, usisklend nuo vis? Bergdiai iekodamas Filosofinio Akmens, jis jau ileido didij dal tvo palikto turto. Jis lanksi geriausiose pasaulio bibliotekose, turjo

sigijs svarbiausius ir reiausius alchemijos veikalus. Syk viename j perskait, jog kadaise Europ buvo atvyks ymus alchemikas arabas, kuris saksi turs daugiau nei du imtus met ir atrads Filosofin Akmen bei Ilgo Gyvenimo Eliksyr. is pasakojimas anglui padar didel spd. Bet visa tai ir bt lik tik legenda, panaia daugel kit, jei vienas jo draugas, grs i archeologins ekspedicijos dykumoje, nebt papasakojs apie ten gyvenant ypatingomis galiomis apdovanot arab. - Jis gyvena Al Fajumo oazje, - pasakojo draugas.mons sako, kad jam daugiau nei du imtai met ir kad jis sugeba bet kur metal paversti auksu. Tai igirds, anglas nepaprastai susijaudino. Atauk visus prisiimtus sipareigojimus, atsirinko svarbiausias knygas, ir tai jis ia - panaiame gyvuli tvart preki sandlyje, kuriame didiulis karavanas ruoiasi kelionei per Sachar. is karavanas eis per Al Fajum. "A privalau susitikti su tuo prakeiktu alchemiku", - msto anglas. Ir jam darosi lengviau ksti gyvuli smarv. pastat, kuriame sdi anglas, eina ir pasilabina taip pat apsikrovs ryuliais jaunas arabas. - Kur keliaujate? - pasiteirauja. - Dykumon, - atsako anglas ir vl palinksta prie urnalo. iuo metu jis neturi noro kalbtis. Jis privalo savo atmintyje atgaivinti visk, ko imoko per deimt met, nes alchemikas tikriausiai surengs jam kok ibandym. Jaunasis arabas taip pat isitraukia knyg ir pradeda skaityti. Knyga ispanika. "ia tai puiku", - apsidiaugia anglas. Jis kalba ispanikai geriau negu arabikai, ir jei is vaikinas keliauja iki Al Fajumo, turs su kuo pasinekuiuoti, kai nebus usims svarbiais dalykais. *

"Keista, - stebisi jaunuolis, bandydamas i naujo skaityti laidotuvi scen, kuria prasideda pasakojimas. - Jau beveik metai, kai pradjau i knyg, bet daugiau kaip keli puslapi negaliu veikti". Nepavyksta susikaupti, nors greta ir nra jam trukdanio karaliaus. Vaikinas vis dar dvejoja, - jam sunku apsisprsti. Dabar jis supranta vien svarbi ties: sprendimai tra tik ko nors pradia. Darydamas sprendim, mogus i tikrj pasineria verlion srovn, kuri j nunea ten, kur sprendimo akimirk jis net nenujaut atsidursis. "Kai nusprendiau vykti iekoti savojo lobio, nesivaizdavau, kad dirbsiu kritolo krautuvje, msto jis, stengdamasis pagrsti savo ivadas. Taip ir is karavanas - jis gali puikiai atitikti mano sprendim, bet jo kelion tebra paslaptis". Prieais sdi europietis, kuris taip pat skaito knyg. Nesimpatikas: kai jis jo, nuvelg j niekinamai. Bt galj tapti gerais draugais, bet europietis nuo pat pirmos akimirkos ukirto tam keli. Jaunuolis uveria knyg - nenori niekuo bti panaus t europiet. Taigi isitraukia i kiens Urim ir Tumim ir pradeda jais aisti. Svetimalis suunka: - Urimas ir Tumimas! Jaunuolis skubiai paslepia akmenukus kienje. - Jie neparduodami, - burbteli. - J vert nedidel, - atsako anglas. - Tai kaln kritolas, nieko daugiau. emje yra begal kaln kritolo, bet tiems, kurie apie j nusimano, itie yra Urimas ir Tumimas. A ir neinojau, kad ioje pasaulio dalyje j esama. - Juos man dovanojo vienas karalius, - paaikina vaikinas. Svetimalis nutyla. Paskui kia rank kien ir virpdamas itraukia i jos du lygiai tokius pat akmenukus. - Js minjote karali... - prabyla jis.

- Bet js netikite, kad karalius galt kalbtis su piemeniu, - atkerta jaunuolis, syk tikrai nordamas ubaigti pokalb. - Greiiau prieingai. Piemenys pirmieji pagerb vien karali tada, kai visi kiti atsisak j pripainti. Taigi nra nieko nepaprasto, jei karaliai kalbasi su piemenimis. Ir bijodamas, kad vaikinas gali jo nesuprasti, priduria: - Apie tai parayta Biblijoje. Knygoje, kuri mane imok pasidaryti iuos Urim ir Tumim. Tie akmenys - tai vienintel Dievo leidiama brimo priemon. Dvasininkai juos neioja segtus aukso antkrtin. Jaunuol uplsta diaugsmas: kaip gerai, kad jis atjo ia! - Galbt tai enklas, - tarsi balsu mstydamas, sumurma anglas. - Kas jums kalbjo apie enklus? Vaikino susidomjimas vis labiau didja. - Gyvenime viskas enklai, - atsako anglas, pagaliau uversdamas urnal, kur skait. Pasaulis sukurtas taip, kad jo pamatas yra viena kalba, kuri visi girdi, taiau kurios nebesupranta. Tos Universaliosios Kalbos, alia kit dalyk, a ir iekau. Kaip tik todl esu ia. Mat privalau surasti vien mog, mokant i Kalb. Alchemik. Pokalb nutraukia js preki sandlio savininkas. - Judviem pasisek, - pranea storulis arabas. iandien po piet vienas karavanas ieina Al Fajum. - Bet a keliauju Egipt, - nesutinka vaikinas. - Al Fajumas ir yra Egipte, - gerairdikai nusijuokia storulis. - Tu man atrodai labai juokingas arabas. Vaikinas pasisako ess ispanas, tuo pradiugindamas angl: bus nors vienas europietis, tegu ir arabikai apsirengs.

- Jie enklus vadina skme, - arabui ijus, pareikia anglas. - Jei galiau, parayiau didiul enciklopedij apie odius "skm" ir "sutapimas". Btent iais odiais parayta Universalioji Kalba. Paskui juodu vl nekuiuojasi, ir anglas sako jaunuoliui, jog tai ne atsitiktinumas, kad pamat j su Urimu ir Tumimu rankose. Ir pasiteirauja, ar jis taip pat keliaujs iekoti Alchemiko. - A keliauju iekoti lobio, - atsako vaikinas ir tuojau pasigaili apie tai prasitars. Taiau anglas neatrodo labai susidomjs tuo, k jis pasak. - Tam tikra prasme a taip pat, - prisipasta. - A net neinau, kas yra toji alchemija, - dar priduria jaunuolis, bet tuo metu preki sandlio savininkas juos pakvieia laukan. * - A - Karavano Vadas, - prisistato ilgabarzdis vyrikis juodomis akimis. - Ir savo rankose laikau kiekvieno, kur vedu, gyvyb ir mirt. Nes dykuma aiktinga moteris, neretai ivaranti mones i proto. Karavan sudaro apie du imtus keleivi ir antra tiek gyvuli - kupranugari, arkli, mul, pauki. Daug moter, vaik. Ne vienas vyras turi u diro ukit durkl, o jei ne - tai ilgavamzd ant peties. Anglas gabenasi kelet skryneli knyg. Aiktje viepatauja neapsakomas triukmas, ir Vadas, nordamas, kad visi j suprast, turi savo kalb pakartoti kelet kart. - ia yra visoki moni, ir kiekvieno irdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir a prisiekiu Alachu, jog darysiu visk, k galsiu ir kaip tik galsiu, kad dar syk veikiau dykum. Taiau a noriu, kad kiekvienas i js taip pat nuoirdiai prisiekt savo tikimu Dievu,

kad mans klausys bet kuriomis aplinkybmis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus miriai. Per mini nuvilnija prislopintas nabdesys. Kiekvienas pakudom prisiekia savuoju Dievu. Jaunuolis prisiekia Jzumi Kristumi. Anglas tyli. Murmesys trunka kiek ilgiau, nei utrukt paprasta priesaika. mons prao Dangaus utarimo. Pasigirsta pratisas trimito garsas, ir visi sdasi balnus. Jaunuoliui ir anglui tenka gerokai pasistengti, kol usiropia ant savo nusipirkt kupranugari. Vaikinas pajunta gailest sunkiais ryuliais apkrautam anglo gyvuliui. - Ne, atsitiktinum nra, - sako anglas, bandydamas tsti sandlyje pradt pokalb. - A atvykau ia vieno draugo dka, nes jis susipaino su arabu, kuris... Taiau karavanas pajuda, ir darosi nebemanoma suprasti jo odi. Ir vis dlto jaunuolis puikiai ino, apie k kalbama: tai vis toji pati paslaptinga grandin, sujungusi skirtingus vykius, kai jis tapo piemeniu, kelet kart susapnavo t pat sapn, atsirado mieste netoli Afrikos, jo aiktje sutiko Karali, buvo apvogtas, kad susipaint su Kritolo Pardavju, ir... "Kuo mogus labiau priartja prie savo svajons, tuo tvirtesniu jo gyvenimo pagrindu tampa Asmenin Legenda",- nusprendia jis. Karavanas traukia Levanto vjo kryptimi. Keliaujama rytais; sustojama atokvpiui, kai saul ima nepakeniamai svilinti, ir vl leidiamasi kelin jai pasislinkus emyn. Jaunuolis nedaug tepasikalba su anglu, nes is didij laiko dal praleidia sikniaubs savo knygas. Tuomet jis tylomis pradeda stebti moni ir gyvuli yg per dykum. Dabar viskas kitaip nei pirmj kelions dien. Tsyk tai buvo triukminga minia: girdjosi riksmai, vaik verksmas, gyvuli prunktimas, o viso to smyio fone skambjo nekantrs vedli ir pirkli nurodymai...

Tuo tarpu dykumoje - visika tyla, tedrumsiama niekad nenurimstanio vjo ir gyvuli kanop dunkiojimo. Net vedliai retai kada pasikalba tarpusavyje. - A jau daug kart keliavau per ias bekrates smlio platybes, - syk vakare prasitaria vienas kupranugari varov. - Bet dykuma tokia neaprpiama, horizontai tokie tolimi, kad kiekvienkart pasijunti maas ir gali tik tylti. Jaunuolis supranta, k nori pasakyti varovas, nors jam iki iol neteko keliauti per dykum. Taiau irdamas jr ar ugn, jis taip pat galdavo itisas valandas nepratarti n odio, pakertas i gaival didingumo ir galybs. "A mokiausi i avi, mokiausi i kritolo, - msto jis, - Ne prasiau galiu mokytis ir i dykumos. Man atrodo, kad ji dar senesn ir imintingesn". Vjas nesiliauja pts. Vaikinas prisimena t dien Tarifoje, kai jaut j, sddamas ant tvirtovs sienos. Galbt tas pats vjas dabar kedena vilnas jo avims, einanioms per Andalzijos, laukus iekoti vandens ir ols... "Jos nebe mano, - sako sau mintyse, nejausdamas jokio lidesio. - Be abejo, jos jau priprato prie naujojo piemens ir mane pamiro. Ir labai gerai. Kas prats keliauti taip, kaip pranta avys, tas ino, kad visuomet ateina akimirka, kai tenka ivykti". Tada jis prisimena pirklio dukter ir pasijunta ess tvirtai sitikins, kad i jau itekjusi. Gal u kukurz trakui pardavjo, gal u piemens, taip pat mokanio skaityti ir galinio jai pripasakoti nepaprast istorij. Pagaliau jis gi ne vienintelis toks. Taiau i nuojauta j sykiu ir nustebina. Gal ir jis pradeda imokti tos garsiosios Universaliosios Kalbos, aprpianios vis praeit ir ateit? "Nuojauta", - danai sakydavo motina. Jis ima suvokti, kad nuojautos tai trumpi smons panirimai bendrj gyvenimo tkm, kurioje susiliejusios vis moni istorijos;

taigi mes galime visk inoti todl, kad viskas yra rayta. - <I>Maktub</I>, - itaria jaunuolis, prisimins Kritolo Pardavj. Dykuma - tai tarpais smlis, tarpais akmuo. Prijs akmens luit, karavanas j aplenkia, jei prieais ikyla uolynas - daro didel lankst. Kai smlis tampa per smulkus kupranugari kanopoms, iekoma, kur jis tvirtesnis. Tose vietose, kur kadaise bta eero, em padengta druska. Gyvuliai vargsta, ir varovams tenka nulipti emn jiems padti. Usikl krovinius sau ant pei, varovai pernea juos per sudtingus ruous, o tada vl apkrauna gyvulius. Kai vienas vedlys suserga ar numirta, kupranugari varovai traukia burtus, kuriam j pakeisti. Visa tai daroma turint vien vienintel tiksl. Nesvarbu, kad karavanas taip vingiuoja, jo kryptis visuomet ta pati. veiks klitis, jis vl susiranda vaigd, rodani, kurioje pusje yra oaz. Ir kai mons prieais mato t vaigd, spindini ankstyvo ryto danguje, jie ino, kad ji rodo viet, kur yra moter, vandens, palmi ir datuli. Vienintelis anglas viso to nepastebi: daugiausia laiko jis praleidia skaitydamas savo knygas. Jaunuolis taip pat turjo knyg, kuri mgino skaityti pirmosiomis kelions dienomis. Taiau jam pasirod daug domiau stebti karavan ir klausytis vjo. Imoks geriau suprasti savo kupranugar ir pradjs vis labiau prie jo prisiriti, jis knyg imet. Kaip nereikaling nat. Nepaisant to, kad kiekvien kart, j atversdamas, prietaringai sivaizduodavo rasis kak svarbaus. Pamau jis susidraugauja su alia keliaujaniu kupranugari varovu. Vakarais prie lauo jam pasakoja savo piemenavimo laik nuotykius. Vieno pokalbio metu varovas taip pat pranenka apie savo gyvenim.

- A gyvenau vietovje netoli El Kairumo, - sako jis.- Turjau dar, vaik - gyvenim, kur maniau nesikeisiant iki mirties. Vienais metais, kai derlius pasitaik geresnis nei paprastai, mes visi nuvykome Mek, ir taip a vykdiau savo vienintel iki tol neatlikt priederm. Dabar inojau, kad galsiu mirti ramus, ir tuo diaugiausi. Vien dien pradjo drebti em, ir patvins Nilas isiliejo i savo vagos. Tai, kas, atrod, gali atsitikti tik kitiems, atsitiko man paiam. Potvynio metu kaimynai baiminosi netekti savo alyvmedi. Mano mona bijojo, kad vanduo nenunet vaik. O man siaub kl mintis, kad bus sunaikinta viskas, k per gyvenim pavyko sukurti. Taiau vyko nepataisoma nelaim. I ems nebebuvo manoma igauti nieko, ir man teko iekotis kito pragyvenimo altinio. tai, iandien esu kupranugari varovas. Bet dabar a suprantu Alacho odius: mogus neturi bijoti neinomybs, nes kiekvienas yra pajgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia. Ar kalbtume apie savo gyvenim, ar apie savo plantacij, mes bijome tik vieno dalyko - prarasti tai, k turime. Taiau i baim dingsta, kai suvokiame, kad ms istorija ir pasaulio istorija paraytos ta paia Ranka. * Kartais karavanai susitinka nakties ygio metu. Paprastai vienas j turi to, ko reikia antrajam, tarsi i tikrj visk bt paraiusi ta pati Ranka. Kupranugari varovai apsikeiia informacija apie smlio audras ir, susd prie lau, seka dykum istorijas. Kai kada prie karavano prijoja paslaptingi raiteliai su gaubtuvais ant galv - karavan keli saugantys beduinai. Jie spja apie plikus, maitaujanias gentis. Jie atjoja tyldami ir

pasitraukia taip pat tyldami, susisup tamsiais apsiaustais, kad net nematyti veid, tiktai akys. Vien toki nakt prie lauo, kur sdi jaunuolis ir anglas, prieina kupranugari varovas. - Girdjau, vyksta karas tarp geni, - pranea jis. Vyrai prityla. Nors niekas neitaria n odio, jaunasis ispanas pajunta visus apmusi, tarytum ore tvyrani baim. Dar vienas beods Universaliosios Kalbos pasireikimas... Po kurio laiko anglas paklausia, ar tai pavojinga. - engus dykumon, nemanoma savo pdomis grti atgal, - atsako varovas. - O kadangi grti atgal negalima, telieka rpintis, kaip kuo skmingiau varytis priekin. Visa kita, skaitant ir pavoj, priklauso tik nuo Alacho. Ir savo aikinim ubaigia itardamas paslaptingj "<I>Maktub</I>". - Js turtumte daugiau dmesio skirti karavanams,- varovui nujus, primena jaunuolis anglui. - Jie keliauja labai vingiuodami, bet visuomet ta paia kryptimi. - O js turtumte daugiau skaityti apie pasaul, atkerta anglas. - Knygos yra visikai kaip karavanai. Nuo iol ilga moni ir gyvuli virtin pradeda judti spariau. Tyla dabar vyrauja ne tik dien. Po truput ji siviepatauja ir vakarais - tuo metu, kai mons paprastai sussdavo pasinekuiuoti prie lau. O vien dien Karavano Vadas nusprendia visai j nebekurti, kad karavanas nepatraukt niekieno dmesio. Tuomet keliautojai, gindamiesi nuo nakties alio, i gyvuli padaro rat ir miega visi drauge jo viduryje. Aplink stovykl Vadas istato ginkluotus sargybinius. Vien i toki nakt anglas negali umigti. Jis susiranda jaunj ispan, ir juodu ieina pasivaikioti gretimas kopas. Tai mnulio

pilnaties naktis. Jaunuolis papasakoja anglui savo istorij. is, atrodo, labiausiai sudomintas pasakojimo apie krautuv, diena i dienos klestjusi vis labiau, kai joje pradjo dirbti vaikinas. - tai tas pradas, lemiantis visk, - sako jis. Tai, kas Alchemijoje vadinama Pasaulio Siela. Kai ko nors troktama visa irdimi, priartjama prie tos Pasaulio Sielos. Tai visuomet labai teigiama jga. Ir dar paaikina, kad itai nra vien moni privilegija: visa, kas egzistuoja emje - ar tai bt mineralas, ar augalas, ar gyvulys, ar paprasiausia mintis - taip pat turi siel. - Visa, kas yra ant ems ir po ja, nepaliaujamai kinta, nes em - tai gyvas daiktas, irgi turintis siel. Mes esame ios Sielos dalis, bet retai kada suvokiame, kad ji visuomet veikia ms labui. Js turite suprasti, kad kritolo krautuvje paios vazos buvo js skms bendrininks. Jaunuolis kur laik tyli, grodamasis mnuliu ir baltu smliu. - A stebjau traukiant per dykum karavan, pagaliau prabyla jis. - Karavanas ir dykuma kalba ta paia kalba, todl ioji leidia jam pereiti per save. Taiau sykiu ji bando j kas ingsnis, tikrindama, ar tarp jo ir jos yra visika harmonija. Jei taip - karavanas nueis iki oazs. Taiau jei bent vienas i ms, nors ir koks bt drsus, nesupras tos kalbos, us pai pirmj dien. Juodu drauge groisi mnesiena. - Tai enkl magija, - toliau dsto vaikinas. - A maiau, kaip ms vedliai skaito dykumos enklus ir kaip karavano siela kalbasi su dykumos siela. Abu kiek patyli, o tada jau prabyla anglas: - I ties man reikt daugiau dmesio skirti karavanui... - O man reikt paskaityti js knygas, - atsako jaunuolis.

* Keistos tos knygos... Pasakoja apie gyvsidabr, drusk, slibinus ir karalius, taiau vaikinas i viso to nieko nesupranta. Ir vis dlto beveik visose iose knygose sakytum kartojasi viena mintis: kad visa kas yra vienis. Vienoje knygoje jis perskaito, kad pat svarbiausi Alchemijos tekst sudariusios vos kelios eiluts ir kad jos buvusios paraytos ant paprasto smaragdo. - Tai Smaragdo Lentel, - paaikina anglas, didiuodamasis, kad gali kai ko pamokyti savj kelions draug. - Tuomet kam ta daugyb knyg? - Kad bt galima suprasti t kelet eilui, atsako anglas, pats nelabai tikras, ar tai tiesa. Labiausiai jaunuol sudomina knyga, kurioje suraytos ymij alchemik biografijos. Tie vyrai vis savo gyvenim paskyr metal gryninimui laboratorijose; jie tikjo, kad met metais virinant metal, is gal gale netenks visti savo specifini savybi ir jo vietoje atsirandanti Pasaulio Siela. is Vienatinis Dalykas gals alchemikams padti suprasti visk, kad egzistuoja emje, nes jis ess kalba, kuria tarpusavyje bendrauja daiktai. Alchemikai j vadina Didiuoju Kriniu - jis susideda i vienos skystos ir vienos kietos dalies. - Argi, norint atrasti i kalb, nepakanka stebti mones ir enklus? - klausia jaunuolis. - Js turite manij visk suprastinti, susierzins atkerta anglas. -Alchemija - rimtas darbas. Btina sekti kiekvien proceso faz, kaip mok meistrai. Jaunuolis suino, kad skystoji Didiojo Krinio dalis vadinama Ilgo Gyvenimo Eliksyru ir kad is Eliksyras ne tik gydo visas ligas, bet taip pat neleidia senti alchemikui. O kietoji dalis vadinama Filosofiniu Akmeniu.

- Nelengva igauti Filosofin Akmen, - sako anglas.- Alchemikai daug met praleidia laboratorijose, stebdami metalus gryninani ugn. Taip ilgai irint j, i j irdi pamale pasitraukia visa pasaulio tutyb. Taip vien grai dien jie suvokia, kad metal gryninimas gal gale igrynino juos paius. Jaunuolis prisimena Kritolo Pardavj, sakius, kad jis gerai padar, ivalydamas kritolo indus, nes taip jie abu apsival nuo blog mini. Vis labiau tvirtja jo sitikinimas, kad Alchemijos galima mokytis ir kasdieniniame gyvenime. - Be to, - toliau dsto anglas, - Filosofinis Akmuo turi vien nepaprast ypatyb. Net maut jo kruopelyt gali didiulius kiekius pigaus metalo paversti auksu. Tai igirds, jaunuolis dar labiau susidomi Alchemija. Juk tereikia trupuio kantrybs, ir galima visk paversti auksu. Jis skaito biografijas moni, kuriems itai pavyko, - tai Helvetius, Elias, Fulcanellis, Geberis. J gyvenimas tikrai nuostabus: visi jie iki galo vykd savo Asmenines Legendas. Jie keliavo, susitikinjo su yniais, dar stebuklus netikinij akivaizdoje, igavo Filosofin Akmen ir Ilgo Gyvenimo Eliksyr. Bet kai jis panori isiaikinti, kaip gauti Didj Krin, pasijunta visikai imutas i vi. Apie tai, be pieinli, ukoduot instrukcij ir miglot tekst, neparayta nieko. - Kodl jie kalba tokia sunkiai suprantama kalba? pasiteirauja jis vien vakar anglo. Beje, is atrodo blogai nusiteiks, tarsi jam bt trk t knyg. - Kad j suprast tik tie, kurie turi pakankamai didel atsakomybs jausm, - paaikina anglas. sivaizduokite, kad visi i vino ima daryti auks. Po kurio laiko is tapt nieko vertas. Gauti Didj Krin gali tiktai atkakls, savo darbui atsidj tyrintojai. tai dl to dabar ir esu ia, ios

dykumos viduryje. Dl to, kad susitikiau su tikru alchemiku, kuris man padt iifruoti kodus. - Kada paraytos ios knygos? - klausia vaikinas. - Prie kelet imtmei. - Tais laikais dar nebuvo spaustuvi. Vargu ar visi tada galjo tapti Alchemijos inovais. Tuomet kam ta keista kalba ir visi tie pieiniai? Anglas klausim neatsako. Tik burbteli, kad kelet dien atidiai stebjs karavan, bet nepamats nieko naujo. sidmjs tik vien dalyk: vis daugiau kalbama apie kar. * Vien dien jaunuolis graina anglui knygas. - Na, ar daug suinojote? - paklausia is nekantriai. Jam reikia su kuo nors pasikalbti, kad bent trumpam pamirt savo bgtavimus dl karo. - Suinojau, kad pasaulis turi vien siel ir kad tas, kuris supras i siel, supras ir daikt kalb. Suinojau, kad daugelis alchemik gyveno savo Asmenines Legendas ir ubaig jas atrasdami Pasaulio Siel, Filosofin Akmen, Ilgo Gyvenimo Eliksyr. Taiau, svarbiausia, a suinojau, jog tie dalykai tokie paprasti, kad juos galima surayti ant vieno smaragdo. Anglas nusivyls. Ilgi studij metai, magiki simboliai, nesuprantami sudtingi odiai, laboratorij aparatai - visa tai vaikinui nepadar jokio spdio. "Per maai ilavintas jo protas, kad suvokt iuos dalykus", - pagalvoja. Jis paima knygas ir sudeda krepius, ukabintus ant kupranugario balno s. - Grkite prie savo karavano, - pareikia. - Jis juo labiau mans kain ko neimok. Jaunuolis vl siiri begars neaprpiam dykum ir ingsniuojani gyvuli dulkinam sml. "Kiekvienas mokosi savaip, - taria sau mintyse. -

Jo mokymosi bdas netinka man, o manasis netinka jam. Ir vis dlto abu mudu iekome savo Asmenini Legend. Todl a j gerbiu". * Dabar karavanas ygiuoja dien ir nakt. Kartkartmis vis pasirodo udengtaveidiai inianeiai, o jaunuolio draugu taps varovas paaikina, kad prasidjo karas tarp geni. Ir kad reikt dkoti likimui, jei pavykt pasiekti oaz. Gyvuliai isek, mons darosi vis tylesni. Tyla dar grsmingesn nakt, kai subliovs kupranugaris (kuris viso labo ir tra subliovs kupranugaris) igsdina visus: tai gali bti enklas, kad jie jau puolami. Taiau varovas neatrodo per daug susijaudins dl karo grsms. - A esu gyvas, - sako jis jaunuoliui vien tamsi, be mnulio ir be lau nakt, valgydamas i saujos datules. - Ir kai a valgau a nedarau nieko kito tik valgau. Kai einu - einu, ir tai viskas. O jei vien dien reiks kautis, tai ar ne vis tiek, kada mirti? A negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. A esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebsi visuomet gyventi dabartimi, bsi laimingas mogus. Tu suprasi, kad yra gyvyb dykumoje, kad dangus vaigdtas ir kad vyrai kariauja, nes tai bdinga mogaus prigimiai. Tavo gyvenimas taps vente, vienu didiuliu festivaliu, nes jis - tik iuo metu igyvenama akimirka, tik tiek. Prajus dviem parom prie umigdamas jaunuolis pavelgia dangun, iekodamas kelio krypt rodanios vaigds. Ir jam pasivaidena, kad horizontas nusileids emiau negu paprastai: vir dykumos spindi tkstaniai vaigdi. - Mes alia oazs, - sako kupranugari varovas. Tai kodl neiname jon tuoj pat? Todl, kad reikia miegoti.

* Jis pramerkia akis, kai i u horizonto inyra saul. Prieais - ten, kur nakt spindjo vaigdels, driekiasi begalins, vis dykumos erdv upildanios datuli palmi eils. - Atvykome! - surinka irgi k tik pabuds anglas. Taiau jaunuolis tyli. Jis imoko dykumos tylos ir tiktai groisi prieais plytiniu palmi vaizdu. Prie akis dar ilgas kelias iki piramidi; ir is rytas vien dien tebus tik graus prisiminimas. Taiau dabar tai esama akimirka, vent, apie kuri kalbjo kupranugari varovas, ir jis stengiasi igyventi i akimirk, sujungdamas j su savo praeities pamokomis ir ateities svajonmis. Taip, vien dien i tkstani palmi vizija tebus tik prisiminimas. Bet i akimirk ji jam reikia pavs, vanden, prieglobst nuo karo. Taip, kaip kupranugario subliovimas gali virsti pavojaus signalu, palmi eil gali tapti stebuklu. "Pasaulis kalba daugiau nei viena kalba", - padaro ivad jis. "Kai pagreitja laiko bgimas, karavanai taip pat ima skubti", - msto Alchemikas, stebdamas oaz engianius imtus ivargusi moni ir gyvuli. Atvyklius ksniais pasitinka gyventojai; matydami svetimalius, i diaugsmo okinja vaikai, ir sukilusios dulks udengia dykumos saul. Alchemikas pastebi, kaip susiburia geni vadai, kaip jie prieina prie Karavano Vado ir visi drauge ilgai apie kak tariasi. Bet visa tai Alchemiko nedomina. Jis jau regjo daugyb ionai atvykstani ir ivykstani moni; nesikeit tik oaz ir dykuma. iuos smlynus mind karaliai ir elgetos, o jie, nors vjai iek tiek keiia j paviri, visada tokie pat, kokius jis prato matyti nuo vaikysts. Vis dlto irdies gilumoje jam nepavyksta pajusti n trupinlio to

diaugsmo, kur patiria kiekvienas keliautojas, kai, daug dien irjus vien gelton em ir ydr dang, prie akis ikyla datuli palmi aluma. "Gal Dievas ir sukr dykum tam, kad mogus galt diaugtis, ivyds palmes", - pagalvoja jis. Tada Alchemikas nusprendia sutelkti dmes praktikesnius dalykus. Jis ino, kad iuo karavanu atvyksta mogus, kuriam turs perduoti dal savo paslapi. Apie tai buvo prane enklai. Jis dar nepasta io mogaus, taiau savo gudusia akimi atpains j vos tik pamats. Alchemikas tikisi, kad is bus toks pat talentingas kaip ir prie j buvs mokinys. "Neinau, kodl ie dalykai btinai turi bti perduodami i burnos ausin", - msto jis. Tikrai ne dl to, kad tai bt didels paslaptys: Dievas dosniai atskleidia savo paslaptis visoms gyvoms btybms. Galimas tik vienas paaikinimas: tie dalykai turi bti perduodami itaip, nes jie, be abejons, kil i Grynojo Gyvenimo, o gyvenim paveiksl ar odi pavidalu sunku suvokti. Todl, kad mons pasiduoda paveiksl bei odi avesiui ir galiausiai umirta Pasaulio Kalb. * Naujieji atvykliai tuojau pat nuvedami pas Al Fajumo geni vadus. Jaunuoliui sunku patikti savo akimis: tai ne vienas ulinys tarp keli palmi (kaip jis sivaizdavo i apraymo, kart skaityto istorijos knygoje), - oaz daug didesn u daugum Ispanijos kaim. Joje trys imtai ulini, penkiasdeimt tkstani datuli palmi ir daugyb tarp j isibarsiusi spalvot palapini. - Tarytum i "Tkstanio ir vienos nakties", - sako anglas, nekantraudamas kuo greiiau susitikti su Alchemiku.

Juos tutuojau apsupa smalss vaikai, apirinja gyvulius, kupranugarius, atvykusius mones. Vyrai nori inoti, ar jie mat koki nors kautyni pdsak, moterys jau dera pirkli atgabentus audinius ir brangiuosius akmenis. Dykumos tyla dabar tarsi tolimas sapnas: visi be perstojo plepa, juokiasi, laido gerkles. Atrodo, lyg jie bt perj gryn dvasi pasaul ir pagaliau atsirad tarp moni. Visi linksmi ir laimingi. Kupranugari varovas paaikina jaunuoliui, kad vakarykiai j bgtavimai buv nereikalingi: dykumoje oazs laikomos neutralia teritorija, nes didioji dalis j gyventoj yra moterys ir vaikai. Be to, oazes turi ir viena, ir kita pus; taigi kariai eina kautis dykumos smlyn vidur, palikdami oazes kaip nelieiamas prieglobsio vietas. Karavano Vadas ne be vargo surenka visus savo keleivius ir pradeda duoti nurodymus. Jie pasiliksi ia tol, kol tsis karas tarp geni. Kaip sveius, juos priglausi oazs gyventojai, uleisdami jiems geriausias vietas savo palapinse. Toks tradicinio vaiingumo statymas. Po to jis paprao vis, taip pat ir savo sargybini, atiduoti ginklus geni vad paskirtiems monms. - Galioja karo taisykls, - paaikina jis. - Oaz neturi tapti prieglobsiu besikaunantiems. Dideliam jaunuolio nustebimui, anglas i varko kiens isitraukia chromuot revolver ir atiduoda ginkl rinkjui. - Kam jums revolveris? - pasidomi jaunuolis. - Jis man padeda pasitikti monmis, - atsako anglas. Laimingas, kad baigiasi jo iekojimai. Jaunuolis savo ruotu svajoja apie lob. Kuo jis ariau savo svajons, tuo viskas darosi sudtingiau. Jau nebegalioja tai, k senasis karalius vadino "debiutanto skme". Dabar - jis tai ino - atjo metas, kai bus imginta iekaniojo savo Asmenins Legendos drsa ir atkaklumas. Jis

turi neskubti, turi bti kantrus. Kitaip gali nepastebti kelyje Dievo palikt enkl. "Juk tikrai, tai Dievas idst juos mano kely", pagalvoja, apimtas nuostabos. Iki iol jis enklus laik moni reikalu. Tokiu kaip valgis ar miegas, kaip meils siekimas ar darbo iekojimas. Jis niekada nepagalvojo, kad tai kalba, kuri vartoja Dievas, nordamas parodyti, k daryti. "Bk kantrus, - primena jis sau dar kart. - Kaip sak kupranugari varovas: valgyk, kai laikas valgyti. O kada laikas eiti, eik". Pirmj dien visi, skaitant ir angl, veikti nuovargio, miega. Jaunuolis sikrs tolokai nuo jo - palapinje, kurioje nakvoja dar penki madaug jo amiaus vaikinai. Tai dykumos gyventojai, ir jiems norisi pasiklausyti didij miest istorij. Jaunuolis pasakoja apie save, kaip jis piemenavo, ir jau pradeda pasakoti apie kritolo parduotuv, kai palapinn eina anglas. - A js iekau vis ryt, - pareikia jis, vesdamasis bendrakeleiv laukan. - Turite man padti surasti, kur gyvena Alchemikas. I pradi jie bando jo iekoti patys. Be abejons, Alchemikas turt gyventi kitaip nei visi kiti oazs gyventojai. Labai galimas dalykas, kad jo palapinje nuolat krenama krosnis. Pagaliau, gerokai prisivaikioj, jie suvokia, kad oaz kur kas didesn, negu sivaizdavo, ir kad joje imtai palapini. - Prarasta beveik visa diena, - atsidsta anglas, kartu su savo bendrakeleiviu ssdamasis alia vieno i oazs ulini. - Gal geriau bt ko nors paklausti, - pasilo jaunuolis. Anglui nesinori, kad kiti suinot apie jo buvim oazje, ir jis valandl dvejoja. Pagaliau sutinka ir paprao vaikino, kuris arabikai kalba geriau u j, tai padaryti. is prieina prie moters, k tik atjusios prisipilti vandens avies odos mai.

- Labas vakaras, ponia! Noriau suinoti, kur iekoti ioje oazje gyvenanio Alchemiko, kreipiasi jis. Moteris atsako niekada apie tok negirdjusi ir skubiai nusisuka, nordama eiti alin. Tik dar spja jaunuol nekalbinti juodai apsirengusi moter, nes ios - itekjusios moterys. Reikia gerbti Tradicij. Angl apima neviltis. Vadinasi, visa i kelion veltui! Jaunuolis taip pat nulista. Juk anglas seka paskui savj Asmenin Legend. Ir iuo atveju visas pasaulis turt stengtis padti mogui rasti tai, ko jisai ieko, - taip sak senasis karalius. Jis negaljo klysti. - Lig iol tikrai negirdjau, kad kas ionai kalbt apie alchemikus, - sako jaunuolis. Antraip bandyiau jums padti. Staiga anglas nuvinta. - O taip! - suunka jis. - Visikai galimas dalykas, kad ia niekas neino, kas tai yra alchemikas. Geriau teiraukits apie mog, gydant visas kaimo ligas! Prie ulinio ateina vandens keletas juodai apsirengusi moter, bet jaunuolis n nemano j kalbinti, net jeigu anglas to ir prayt. Pagaliau prieina vyrikis. - Ar js pastate mog, kuris kaime gydo ligas? paklausia jo jaunuolis. - Alachas gydo ligas, - burbteli mogus, aikiai igsdintas i svetimali. - Judu iekote burtinink, ar k? Ir, pacitavs kelet sakini i Korano, nueina savo keliais. Prisiartina kitas vyrikis. Jis gerokai vyresnis ir neasi tik vien nedidel kibirl. Vaikinas pateikia t pat klausim jam. - Kodl gi js norite susipainti su tokiu mogumi?- klausimu atsako arabas. - Todl, kad is mano draugas keliavo kelet mnesi, nordamas susitikti su juo.

- Jei ia, oazje, yra toks mogus, jis turi bti labai galingas, - valandl pamsts, taria senukas. - Net geni vadai negalt, kada usiman, jo matyti. Tai sprst tik jis pats. Veriau sulaukite karo pabaigos ir keliaukite sau su savo karavanu. Nesibraukite oazs gyvenim, ubaigia jis nueidamas. Bet anglas digauja. Jie teisingame kelyje. Galiausiai pasirodo jauna mergina, apsirengusi ne juodai. Ant peties ji neasi sot; merginos galv gaubia ydas, taiau veidas atidengtas. Jaunuolis engia link jos, ketindamas paklausinti apie Alchemik. Ir staiga tarsi sustoja laikas, tarsi visa savo galybe prie jaunuol ikyla Pasaulio Siela. Kai jis iri jos juodas akis, jos lpas, negalinias apsisprsti - ypsotis ar tylti, jis supranta svarbiausi ir imintingiausi kalbos, kuria neka pasaulis ir kuri sugeba savo irdyse girdti visi mons, dal. Tai - Meil: senesn u paius mones, u dykum, ir vis dlto kaskart taip pat galingai prasiverianti ten, kur susikerta du vilgsniai, kaip k tik susikirto iedu prie ulinio. Lpos pagaliau apsisprendia nusiypsoti. Ir tai enklas! enklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai lauk, kurio iekojo knygose ir avyse, kritole ir dykumos tyloje. Tai ir yra gryniausioji Pasaulio Kalba, kuriai nereikia joki aikinim, kaip nereikia aikinim Pasauliui, kad jis tst savo kelion begalinje erdvje. i akimirk jaunuolis suvokia tik tiek, kad prieais j - jo gyvenimo moteris, kuri taip pat turt tai suprasti be joki odi. Jis tuo sitikins labiau nei bet kuo pasaulyje, nors jo tvai ir tv tvai sakydavo, kad prie tuokiantis reikia meilintis merginai, reikia susiadti, painti vienam kit ir turti pinig. Taip sakantys, be abejo, niekad nesusidr su Universalija Kalba, nes syk jon panirusiam nesunku suprasti, kad pasaulyje - nesvarbu, ar

vidury dykumos, ar vidury didiulio miesto visuomet yra du vienas kito laukiantys mons. Ir kai ie du mons susitinka, kai susikerta j vilgsniai, visa praeities ir ateitis nebeturi jokios reikms, lieka tik esamoji akimirka ir netiktinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parayta ta paia Ranka. Ranka, kuri pagimd meil, kuri sukr po dvyn siel kiekvienai ioje emje dirbaniai, besiilsiniai ar savo lobi iekaniai btybei. Nes jei taip nebt, visos moni gimins svajons bt beprasms. "<I>Maktub</I>", - itaria jis mintyse. Iki tol sdjs anglas pakyla ir papurto bendrakeleiv u peties. - Nagi... Paklauskite jos! Jaunuolis prieina prie merginos. ioji vl nusiypso. ypsosi ir jis. - Kuo tu vardu? - paklausia vaikinas. - Fatima, - atsako mergina, nuleidusi akis. - Taip vadinasi ir kai kurios moterys mano alyje. - Tai Pranao dukters vardas, - sako Fatima. - J ten nune ms kariai. velni mergina apie karius kalba su pasididiavimu. Greta nerimsta anglas, ir jaunuolis klausia, ar ji k nors inanti apie mog, kuris gydo visas ligas. - Tai mogus, perprats pasaulio paslaptis. Jis bendrauja su dykumos dinais, - atsako mergina. Dinai - grio ir blogio dvasios. Ir ji mosteli ranka pietus - ten tas keistuolis gyvens. Tada prisipildo sot ir nueina. Anglas taip pat nuskuba iekoti savojo Alchemiko. O jaunuolis dar ilgai sdi prie ulinio, dabar suprasdamas, jog tai ios moters kvap vien dien jo veid atpt Levanto vjas. Jog jis j myljo dar neinodamas, kad ji egzistuoja ir kad meil jai atskleis jam visas pasaulio paslaptis.

Rytojaus dien jis grta prie ulinio laukti merginos ir nustemba ten ivyds angl, pirm kart atidiai stebint dykum. - A laukiau vis popiet ir vakar, - sako anglas. - Jis gro, kai danguje pasirod pirmosios vaigds. Paaikinau, ko iekau, o jis mans paklaus, ar jau paveriau auksu vin. Atsakiau, kad btent to ir noriau imokti. Tuomet jis man pasil pabandyti. Nepasak nieko daugiau, tik tuos odius: "Imk ir pabandyk". Jaunuolis tyli. Vadinasi, anglas nukeliavo tok keli, kad igirst tai, k jau inojo. Tada prisimena kadaise pats u pana patarim senajam karaliui atidavs eias avis. - Ir pabandykit, - paragina jis angl. - A ir manau tai padaryti. Ir pradsiu nedelsdamas. Jam nujus, prie ulinio pasirodo neina soiu Fatima. - Atjau pasakyti tau vieno paprasto dalyko, kreipiasi j jaunuolis. - Noriu, kad btum mano mona. A myliu tave. Mergina nebemato, kad vanduo liejasi per indo kratus. - Lauksiu ia tavs kiekvien dien, - toliau kalba jis. - A perjau dykum, ketindamas iekoti lobio, paslpto kakur prie piramidi. Karas man buvo prakeikimas. Dabar jis man - palaima, nes jo dka a esu alia tavs. - Karas vien dien baigsis, - itaria mergina. Vaikinas nuvelgia oazs datuli palmi plotus. Jis buvs piemuo, o ia - gausyb avi. Fatima jam svarbiau u lob. - Kariai ieko savj lobi, - tarsi atspjusi jo mintis, sako mergina. - O dykumos moterys jais didiuojasi. Ir, i naujo prisipildiusi sot, nueina. Jaunuolis kasdien ateina prie ulinio laukti, kada ia pasirodys Fatima. Jis jai papasakoja apie savo

piemenavim, apie susitikim su karaliumi, apie kritolo krautuv. Jiedu tampa draugai, ir dabar jam atrodo, kad laikas slenka baisiai ltai, iskyrus t ketvirt valandos per dien, kur jis praleidia kartu su ja. Prajus beveik mnesiui, Karavano Vadas sukvieia visus susirinkim. - Mes neinome, kada baigsis karas, ir negalime keliauti toliau, - pareikia jis. - Tikriausiai susirmimai truks ilgai. Galbt net kelerius metus. Kariai - tiek i vienos, tiek i antros puss stiprs ir drss, o abi kariuomens kautynes laiko garbs dalyku. Tai karas ne tarp blogj ir gerj. Tai karas tarp dviej jg, kurios rungiasi dl teiss viepatauti; kai prasideda itokia kova, ji trunka ilgiau negu kitos, nes iuo atveju Alachas padeda abiem pusm. mons isiskirsto. T pat vakar, sulauks Fatimos, jaunuolis jai papasakoja, kas buvo sakyta per susirinkim. - Mums susitikus antr kart, - prabyla mergina, tu man kalbjai apie savo meil. Vliau pasakojai apie tokius graius dalykus kaip Pasaulio Kalba ir Siela. Taip a pamale tapau tavo dalimi. Vaikinas klausosi jos balso, kuris jam atrodo graesnis u vjo narjim datuli palmi virnse. - Jau labai seniai a ateidavau prie io ulinio laukti tavs. O dabar nebeprisiveriu galvoti apie praeit. Tradicij ir elges, kokio ms vyrai nori i dykumos moters... Bdama maa, svajojau, kad vien dien Dykuma man atne graiausi gyvenimo dovan. Ir tai t dovan gavau: tai tu. Jis nori paimti jos rank. Taiau Fatima laiko soio sas. - Tu man pasakojai apie savo sapnus, apie senj karali, apie lob. Tu man kalbjai apie enklus. enklai tave atved pas mane. Todl a nieko nebijau. A esu dalis tavo svajons, tavo Asmenins Legendos, kuri tu taip danai mini. Btent todl

noriu, kad tstum savo kelion pasirinktja kryptimi. Labai gerai, jei tau btina sulaukti karo galo ia. Bet jei turi ivykti anksiau, keliauk... savosios Legendos link. Nuo vjo keiiasi kop forma, bet dykuma visuomet ilieka tokia pat. Taip bus ir su ms meile. - <I>Maktub</I>, - dar priduria ji. - Jeigu a esu tavosios Legendos dalis, vien dien tu sugri. Jam lidna j palikti. Vaikinas prisimena pastamus vedusius piemenis: visiems jiems bdavo sunku tikinti monas, kad jie turi ikeliauti. Meil reikalauja bti alia mylimojo. Rytojaus dien jis visa tai idsto Fatimai. - Dykuma paima ms vyrus, - sako ji, - ir ne visada juos sugraina atgal. Mes turime prie to priprasti. Jie ikeliauja, ir nuo tol mes juos matome padange slenkaniuose, bet lietaus neatneaniuose debesyse, tarp akmen besislapstaniuose vreliuose, i ems tryktaniame dosniame vandenyje. Jie tampa mums visa ko dalimi, jie tampa Pasaulio Siela. Kai kurie sugrta. Tuomet laimingos bna visos moterys, nes vien dien taip pat gali sugrti ir j vyrai. Anksiau a irdavau tas moteris ir pavyddavau j laims. Dabar a taip pat tursiu ko laukti. A - dykumos moteris ir tuo didiuojuosi. A noriu, kad ir mano vyras keliaut laisvas kaip tas kopas keiiantis vjas. A noriu taip pat turti teis j matyti debesyse, vreliuose ir vandenyje. Jaunuolis eina pas angl, nes nori jam papasakoti apie Fatim. Atjs nustemba: anglas prie savo palapins jau pasistats nedidel krosnel. Labai domi krosnel, ant kurios kaista permatoma kolba. Anglas kursto ugn ir susikaups stebi dykum. Jo akys dabar, atrodo, vyti labiau nei tuomet, kai jis vis laik buvo panirs knygas. - Tai pirmoji darbo faz, - sako jis. - Turiu atskirti nevari sier. Kad tai pavykt, reikia, kad nebijoiau pralaimti. Baim, kad nepasiseks,

man iki iol ir trukd pasiryti Didiajam Kriniui. Tik dabar pradedu tai, k galjau pradti prie deimt met. Bet a laimingas, kad nelaukiau dar dvideimties. Jis toliau kursto ugn ir stebi dykum. Jaunuolis nesitraukia nuo jo, iki saullydis vis dykum nudao rausvai. Ir tada pajunta nenumaldom nor nueiti jon: gal susikaupusius klausimus atsakys tyla? Kur laik jis ingsniuoja be tikslo, stengdamasis neileisti i aki oazs palmi. Jis klausosi vjo ir koj padais jauia akmenukus. Retkariais pamato kriaukl - ios dykumos vietoje kadaise bangavo neaprpiama jra. Vaikinas atsisda ant didiulio akmens ir pasiduoda prie akis isidriekusio horizonto hipnozei. Jis negali sivaizduoti meils be nuosavybs jausmo. Bet Fatima - dykumos moteris. Ir kas, jei ne dykuma, jam galt padti j suprasti? Taip vaikinas sdi nieko negalvodamas, kol jam pasivaidena, kad vir galvos kakas juda. vigteljs virun, pamato auktai padangje skrendanius du pauktvanagius. Jis stebi plrnus ir tas linijas, kurias jie savo skrydiu braio ore. Jos lyg ir padrikos, bet jam reikmingos. Tik jis nemoka iifruoti j prasms... Taigi vaikinas nusprendia sekti paukius: gal vis dlto j skrydyje pavyks iskaityti koki ini. Gal dykuma jam paaikins, kaip galima mylti be nuosavybs jausmo. Pradeda imti miegas, taiau irdis jam liepia ne miegoti, o prieingai - sutelkti visas jgas. "A stengiuosi prasiskverbti Pasaulio Kalbon, - taria jis sau. - O emje viskas, net pauktvanagi skrydis, turi prasm". Ir jis pasijunta dkingas u meil moteriai. "Kai myli, - pagalvoja jis, viskas gyja dar daugiau prasmes". Netiktai vienas pauktvanagis sminga emyn, puldamas antrj. Ir kaip tik t akimirk jaunuoliui prie akis msteli vizija: oaz

siveria durklais ginkluotas brys. Regjimas tutuojau pranyksta, taiau vaikinas lieka jo sukrstas: Jis yra girdjs apie miraus, kelet net pats mats. Tai dykumos smlyje materializavsi trokimai. Taiau jis tikrai netroko, kad svetima kariuomen uimt oaz. Vaikinui norisi visa tai umirti ir medituoti toliau. Jis vl mgina susikaupti, velgdamas rausv dykum ir akmenis, taiau kakas irdyje nebeduoda ramybs. "Visuomet stebk enklus", - sak senasis karalius. Jis ima galvoti apie Fatim. Paskui prisimena matyt regjim, ir j uplsta nuojauta, kad is netrukus gali virsti tikrove. Vargais negalais jaunuoliui pavyksta veikti didiul, gerkl gniauiant nerim. Jis atsistoja ir patraukia palmi link. Dar syk pajunta, kokia nevienareikm daikt kalba: dabar dykumoje saugu, o oaz tapo pavojinga. Kupranugari varovas sdi po palme ir taip pat iri besileidiani saul. Jis pamato i u kopos atskubant jaunuol. - Artinasi kakokia kariuomen, - vos prijs paskelbia is. - A maiau regjim. - Dykuma pripildo regjim moni irdis, - atsako varovas. Taiau jaunuolis jam papasakoja apie pauktvanagius: kaip jis stebjs j skryd ir staiga panirs Pasaulio Sielon. Kupranugari varovas tyli; jis supranta, apie k kalba panekovas. Jis ino, kad bet kuris dalykas emje gali pasakoti apie kitus dalykus. Atskleisdami atsitiktin knygos puslap, burdami i deln, kort ar stebdami pauki skryd, kiekvienas i ms galime tai susieti su savo igyvenimais. I tikrj patys daiktai neatskleidia nieko; tai mons, stebdami daiktus, imoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon. Dykumoje yra moni, pragyvenani i io sugebjimo. Jie vadinami burtininkais, ir j bijo

moterys bei seniai. Kariai retai kada juos kreipiasi, nes argi galima eiti min, i anksto inant, kuri akimirk teks mirti. Kariams norisi patirti kovos skon ir neinomybs jaudul; ateitis urayta Alacho, ir nesvarbu, k jis bt uras, - viskas moni labui. Taigi kariai paprasiausiai gyvena dabartimi. Juo labiau kad dabartis pilna netiktum ir jie turi bti tiek daug kam atids: kur prieo durklas, kur jo irgas, kok smg suduoti, kad ivengtum mirties... Kupranugari varovas - ne karys, ir jam yra tek kreiptis burtininkus. Dauguma j pasak teisyb, kiti - klydo. Kol kart vienas i j, vyriausias (ir kls daugiausia baims), paklaus, kodl j taip dominanti ateitis. - Kad galiau veikti, - atsak varovas. - Kad galiau pakreipti kita linkme tai, ko nenoriau matyti vyksiant. - Tuomet tai nebebus tavo ateitis, - paprietaravo burtininkas. - O gal a noriu inoti ateit, kad pasiruoiau tam, kas turi vykti... - Jei tai gEra, bus maloni staigmena, - tar ynys. - O jei blga, tu ilgai kankinsies, laukdamas, kol tai vyks. - A noriu inoti ateit, nes esu mogus, - tuomet pasak varovas. - mons gyvena ateitimi. Burtininkas valandl tyljo. Paprastai jis burdavo pagaliukais: mesdavo juos ant ems ir irdavo, kaip jie nukrito. Taiau t dien jis savo pagaliuk nepanaudojo - suvyniojo juos skepeton ir sikio kienn. - A usidirbu duon spdamas monms ateit, tar jis. - Imanau pagaliuk moksl ir inau, kaip su jais prasiskverbti erdvn, kur viskas rayta. Ten a galiu iskaityti praeit, atskleisti, kas buvo pamirta, ir suprasti dabarties enklus. Kai mons kreipiasi mane, a neskaitau j ateities: a j spju. Nes ateitis priklauso Dievui, ir tik Jis vienas j atskleidia esant ypatingoms

aplinkybms. Kaip man pavyksta atspti ateit? Esam enkl dka. Viskas slypi dabartyje; jei esi atidus dabariai, gali j padaryti geresn. O jei pagerini dabart, tai, kas ateis po jos, bus taip pat geriau. Umirk ateit ir kiekvien dien gyvenk taip, kaip moko statymas, pasitikdamas Dievu, kuris rpinasi savo vaikais. Kiekviena diena savyje nea Aminyb. Varovas dar norjo suinoti, kokios tos ypatingos aplinkybs, kai Dievas leidia matyti ateit. - Kada Jis pats j atskleidia. O Dievas j atskleidia retai ir tik todl, kad tai ateitis, kuri bus pakeista, nes taip yra urayta. "Dievas parod vaikinui ateit, - dingteli kupranugari varovui, - nes pasirinko j savo rankiu". - Eik pas geni vadus, - pasilo varovas. Pranek jiems apie besiartinanius karius. - Jie pasijuoks i mans. - Jie - dykumos mons. Dykumos mons prat prie enkl. - Tuomet jie jau turi inoti. - Tai nra j rpestis. Jie tiki, kad jeigu Alachas nors duoti koki nors ini, jiems ji bus praneta. Taip yra buv ne syk. O iandien inios nejas esi tu. Jaunuolis prisimena Fatim. Ir nusprendia eiti pas geni vadus. - A turiu ini i dykumos, - kreipiasi jis sargybin, budint prie didiuls baltos palapins oazs centre. - Noriu kalbti su vadais. Sargybinis neatsako. Jis eina palapinn ir ten ibna ger valandl. Paskui ieina laukan kartu su jaunu arabu, vilkiniu baltos ir aukso spalv drabuiais. Jaunuolis papasakoja, k mats. Arabas paprao luktelti ir vl grta palapinn. Temsta. palapin eina ir ieina arabai, pirkliai. Po truput gsta iburiai, ir netrukus oazje tampa beveik taip pat tylu kaip dykumoje.

Negsta viesa tik didiojoje palapinje. Laukdamas jaunuolis msto apie Fatim, vis dar gerai nesuprasdamas judviej popietinio pokalbio. Pagaliau, po keleto valand laukimo, sargybinis j pakvieia vidun. Tai, k ivysta, apstulbina jaunuol. Jis niekuomet nesivaizdavo, kad paiame dykumos viduryje gali bti tokia palapin. Ant ems patiesti neregto groio kilimai, viruje kabo kalinto auksuoto metalo sietynai su gausybe degani vaki... Geni vadai sdi pusraiu palapins gilumoje, ilsindami rankas ir kojas ant pramatniai isiuvint pagalvli. Aplinkui, neini sidabriniais padklais, sukiojasi tarnai, silydami arbat ir vairius skanumynus. Kiti stebi, kad nargilse neugest arijos. Ore tvyro malonus tabako kvapas. Vadai atuoni, bet jis ikart supranta, kuris vyriausias: tai baltos ir aukso spalv drabuiais vilkintis arabas pusraio vidury. alia sdi jau kiek anksiau matytas jaunasis vyras. - Kas tas svetimalis, kuris kalba apie ini? klausia vienas vad, irdamas j. - Tai a, - prisistato jaunuolis. Ir papasakoja, k mats. - Kodl dykuma turt sakyti tokius dalykus i svetur atvykusiam mogui, inodama, kad mes ia gyvename kart kartomis? - prabyla kitas genties vadas. - Todl, kad mano akys dar neapsipratusios su dykuma ir a galiu pamatyti tai, ko nebepastebi per daug prie jos pripratusios akys. "Ir dl to, kad a inau, kas yra Pasaulio Siela", - mintyse priduria jis, bet balsu to nesako arabai itais dalykais netiki. - Oaz - neutrali em. Oazs niekas nepuls, pareikia treias vadas. - A tik pasakoju, k maiau. Jei nenorite tuo tikti, nedarykite nieko.

Palapinje sivyrauja mirtina tyla, bet ilgai netrukus prasideda gyvas geni vad pokalbis. Jie neka kakokiu jaunuoliui neinomu arab dialektu, bet kai jaunuolis pasuka link ijimo, sargybinis liepia jam pasilikti. Vaikinas pajunta neaiki baim: enklai jam sako, kad ia kakas ne taip. Jis ima gailtis apie t reikal kalbjs su varovu. Staiga viduryje sdinio senojo vyro veide pasirodo vos pastebima ypsena, ir tai j nuramina. Senis nedalyvauja pokalbyje ir kol kas neitar n odio. Taiau jaunuolis jau pramoks Pasaulio Kalbos ir pajunta per vis palapin sklindant Taikos virpes. Nuojauta jam kuda, kad gerai padar ia ateidamas. Pokalbis baigiasi. Visi nutyla, pasireng klausytis vyresniojo. is pasisuka svetimal. Dabar jo veidas vl altas ir ididus. - Prie du tkstanius met vienoje tolimoje alyje buvo mestas ulin, o vliau parduotas vergij sapnais tikjs mogus, - pradeda jis. - Ms pirkliai j nupirko ir atgabeno Egipt. Visi inome, kad tas, kuris tiki sapnais, moka ir aikinti juos... "Tik ne visad stengia juos paversti tikrove", pagalvoja jaunuolis, prisimins senj igon. - Faraonui susapnavus sapn apie liesas ir riebias karves, is mogus igelbjo Egipt nuo bado. Jis vadinosi Juozapas. Buvo, kaip ir tu, svetimas svetimoje emje, net amiaus panaaus. Aplinkui vis dar tylu. Senio vilgsnis tebra atiaurus. - Mes visuomet laikoms Tradicijos, - toliau kalba jis. - Tradicija tuomet igelbjo Egipt nuo bado ir padar jo taut turtingiausi tarp taut. Tradicija moko, kaip vyrai turi pereiti dykum ir vesti savsias merginas. Tradicija sako, kad oaz neutrali em, nes abi stovyklos turi oazes ir yra paeidiamos. Kalbant senajam, kiti neprataria n odio.

- Taiau Tradicija taip pat mums liepia tikti i dykumos gautomis iniomis. Visko, k inome, mus imok dykuma. Jis duoda enkl, ir visi atsistoja. Susirinkimas baigtas. Ugesinamos nargils, sargybiniai grta savo postus. Jaunuolis jau rengiasi ieiti, bet tuomet senis vl prabyla: - Rytoj mes sulauysime susitarim, pagal kur niekas oazje neturi neiotis ginklo. Dien lauksime prieo, o saulei leidiantis vyrai man grains ginklus. U kiekvien deimt nukaut prie tu gausi auksin monet. Taiau ginklai neturi bti traukiami, kol nevyksta mis. Jie noringi kaip dykuma ir, vien syk pavartoti be reikalo, vliau gali nebepaklusti. Jeigu rytoj j neprireiks, ma maiausiai vienas i j bus pavartotas. Prie tave. * Kai vaikinas ieina laukan, oaz apvieia tik mnulio pilnatis. Iki palapins, kurioje yra apsistojs, gal dvideimt minui kelio. Jis leidiasi priek. Vaikinui neramu dl to, kas vyko. U panirim Pasaulio Sielon gali tekti sumokti gyvybe. Stambus loimas! Taiau jis rizikingai lo nuo pat dienos, kai pardav avis, nordamas sekti paskui savj Asmenin Legend. Ir, kaip sak kupranugari varovas, ar ne vis tiek, kada mirti, - rytoj ar bet kuri kit dien. Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti pasaul. Viskas priklauso nuo vienintelio odio: <I>Maktub</I>. Vaikinas ingsniuoja tyloje. Jis nesigaili nieko. Jei teks mirti rytoj, tai vyks todl, kad Dievas nebus panorjs keisti ateities. Taiau jis mirs persikls per ssiaur, dirbs kritolo krautuvje, regjs dykum ir Fatimos akis. Nuo to laiko, kai ikeliavo i nam - o tai buvo taip seniai, - jis intensyviai igyveno kiekvien savo

dien. Jeigu ir reiks rytoj numirti, bus pamats daug daugiau nei kiti piemenys. Ir jis tuo didiuojasi. Staiga pasigirsta dundesys, ir vaikin pargriauna nepaprastai smarkaus vjo gsis. Pakils dulki debesis beveik udengia mnulio pilnat. Prieais pasirodo piestu stojantis ir grsmingai vengiantis milinikas baltas arklys. I karto jis nesuvokia, kas darosi, taiau kai dulks prasisklaido, j suima dar niekad nepatirtas siaubas. Ant irgo sdi juodai apsirengs raitelis su sakalu ant kairiojo peties. Jo galv dengia turbanas, o veidas paslptas po skraiste; nepridengtos tik akys. Panaus dykumos iniane, taiau atrodantis taip spdingai, kaip joks kitas mogus pasaulyje. Keistasis raitelis i makties, prikabintos prie balno, isitraukia didiul lenkt kard. Mnulio viesoje tvyksteli jo plienas. - Kas idrso skaityti pauktvanagi skryd? paklausia jis tokiu griausmingu balsu, kad is, rodos, nuaidi tarp vis penkiasdeimties tkstani A1 Fajumo palmi. - A idrsau, - atsako jaunuolis. Ir prisimena ventojo Jokbo - Maur Puoljo, raito ant balto irgo, kanopomis trypianio pagonis, statul. Ta pati situacija, tik dabar viskas atvirkiai. - A idrsau, - pakartoja jis. Ir nulenkia galv kardo kiriui. - Taip bus igelbta daugyb gyvybi, nes js pamirote Pasaulio Siel. Vis dlto ginklas nekerta. Raitelio ranka i lto nusileidia, ir kardo amenys palieia jaunuolio kakt. Jie taip igalsti, kad itrykta kraujo laas. Raitelis sustingsta. Jaunuolis taip pat. Jam n galv neateina mintis bgti. Kakur irdies gilumoje pabunda keistas diaugsmas: jis mirs u savo Asmenin Legend. Ir u Fatim. Vis dlto enklai sak teisyb... Va, Prieas ia, bet jam nereikia nerimauti, dl mirties. Nes egzistuoja

Pasaulio Siela. Netrukus jis taps jos dalimi. O rytoj jos dalimi taps ir Prieas. Taiau svetimasis kol kas tik spaudia kardo amenis prie kaktos. - Kodl tu skaitei pauki skryd? - A skaiiau tik tai, k paukiai norjo papasakoti. Jie norjo igelbti oaz, o js ir kiti jsikiai greitai mirsite. Oazje vyr daugiau negu js. Kardo amenys vis dar lieia kakt. - Kas tu toks, kad nori pakeisti Alacho skirt likim? - Alachas sukr kariuomenes, bet taip pat sukr ir paukius. O man Alachas parod pauki kalb. Viskas urayta ta paia Ranka, - sako jaunuolis, prisimindamas, k jam kalbjo kupranugari varovas. Pagaliau raitelis nuleidia durkl. Jaunuolis pajunta palengvjim. Taiau pabgti negali. - Su brimais atsargiai! - perspja ateivis. - Kada vykiai urayti, j negalima ivengti. - A maiau tik kariuomen, - sako jaunuolis. Mio baigties nemaiau. Atrodo, kad iuo atsakymu raitelis patenkintas. Taiau kard tebelaiko rankose. - K veikia svetimtautis svetimoje emje? paklausia jis. - A iekau savosios Asmenins Legendos. To js niekada nesuprasite. Raitelis kia kard makt, ir sakalas ant jo peties keistai suklinka. Jaunuolis pradeda atsigauti. - Privaljau imginti tavo drs, - paaikina raitelis. - Drsa - labai svarbi Pasaulio Kalbos iekaniojo doryb. Jaunuolis nustebs. is mogus kalba apie maai kam teinomus dalykus. - Niekad nereikia atsipalaiduoti! Net nukeliavus tok ilg keli, - toliau dsto jis. - Dykum reikia mylti, bet ja beatodairikai pasitikti

negalima. Nes dykuma - moni ibandymo vieta: ji tikrina kiekvien j ingsn ir nuudo t, kuris nra pakankamai rpestingas. ie odiai jam primena senojo karaliaus odius. - Jei atvyks kariai, o tavo galva rytoj, saulei nusileidus, dar tebebus ant pei, ateik pas mane, - priduria raitelis. Ranka, laikiusi kard, stveria vytin. irgas vl stojasi piestu, sukeldamas dulki debes. - Kur js gyvenate? - aukia, raiteliui tolstant, jaunuolis. Laikanti vytin ranka mosteli piet pusn. Jaunuolis k tik buvo sutiks Alchemik. * Rytojaus ryt Al Fajumo palmyne pasislepia du tkstaniai ginkluot vyr. Dar saulei neukopus zenit, horizonte pasirodo penki imtai kari. Raiteliai oazn sujoja i iaurs. Tai lyg ir taiki ekspedicija, taiau po baltais apsiaustais paslpti ginklai. Prijoj didij palapin oazs centre, kariai isitraukia kardus ir autuvus. Ir puola... tui palapin. Oazs vyrai apsupa dykumos raitelius. Po pusvalandio ant ems guli keturi imtai devyniasdeimt devyni lavonai. Vaikai yra kitame palmi girios gale ir viso to nemato. Kaip ir palapinse u savo vyrus besimeldianios moterys. Jei ne visur tysantys negyvliai, sakytum, kad oaz gyvena prast dien. I upuolik pagailima vienintelio brio vado. Vakare jis atvedamas pas geni vadus, ir ie jo paklausia, kodl sulaus Tradicij. Karys atsako, kad jo vyrai buv isekinti daugybs nesibaigianio mio dien, kent alk ir trokul, todl nusprend ugrobti oaz, kad galt toliau tsti kov. Tuomet oazs vyriausiasis vadas pareikia apgailestaujs dl uvusi kari, taiau Tradicijos

turi bti laikomasi bet kuriomis aplinkybmis. Vienintelis dalykas, kuris gali keistis dykumoje tai vj pustomos kopos. Prie vadas pasmerkiamas gdingai miriai. Jis nuudomas ne altuoju ginklu ar autuvo kulka, o pakariamas ant sausos palms akos. Jo lavonas lieka sibuoti dykumos vjyje... Genties vadas pasikvieia jaunj svetimal ir atskaiiuoja jam penkiasdeimt auksini. Po to vl visiems primena Juozapo istorij Egipte ir paprao jaunuolio tapti Oazs Patarju. * Nusileidus saulei ir suibus pirmosioms vaigdms (jos nerykios dl mnulio pilnaties), jaunuolis pasuka pietus. Ten matyti tik viena palapin; pasak keleto pakeliui sutikt arab, ioje vietovje gyven nemaai din. Jis atsisda ir pradeda laukti. Mnulis jau auktai danguje, kai pasirodo Alchemikas. Ant jo peties guli du negyvi pauktvanagiai. - tai ir a, - prisistato jaunuolis. - O tu neturtum ia bti, - atsako jam Alchemikas. - Gal tavo Asmenin Legenda tave atved ion vieton? - Vyksta karas tarp geni. Keliauti per dykum dabar nemanoma. Alchemikas nulipa nuo arklio ir duoda jaunuoliui enkl kartu su juo eiti vidun. Palapin panai visas kitas, matytas oazje - iskyrus didij centrin, kuri jam pasirod pasakikai prabangi. Vaikinas akimis ieko alchemijos aparat ir krosni, bet j ia nra. Tik kelios krvos knyg, krosnel valgiui virti ir paslaptingais pieiniais imarginti kilimai. - Sskis, paruoiu arbatos, - prabyla Alchemikas. Ir kartu suvalgysim tuos pauktvanagius.

Jaunuoliui dingteli, kad tai galbt tie patys paukiai, kuriuos mat vakar vakare. Taiau jis nieko nesako. Alchemikas ukuria ugn, ir netrukus palapinje pasklinda gardus verdanios msos kvapas. Malonesnis u nargili aromat. - Kodl norjote mane matyti? - klausia jaunuolis. - enklai liep, - atsako Alchemikas. - Vjas papasakojo, kad atvyksi. Ir kad tau reiks pagalbos. - Ne, tai ne apie mane! Apie kit svetimal, angl. Tai jis js iekojo. - Prie iekodamas mans, jis privalo surasti kitus dalykus. Bet jis teisingame kelyje - jau pradjo irti dykum. - O a? - Kai tikrai ko nors trokti, visas pasaulis slapta padeda tau gyvendinti t trokim, - senojo karaliaus odiais atsako Alchemikas. Jaunuolis supranta: tai naujas mogus jo kelyje, padsis jam gyvendinti Asmenin Legend. - Vadinasi, js mane mokysite? - Ne, tu jau inai visk, k reikia inoti. A paprasiausiai tau padsiu vl keliauti prie tavojo lobio. - Tarp geni vyksta karas... - vl pakartoja jaunuolis. - Bet a pastu dykum. - A jau radau savj lob. Turiu kupranugar, pinig i kritolo krautuvs, penkiasdeimt auksini monet. Savo alyje galiau bti turtingu mogumi. - Bet nieko i viso to nra prie piramidi. - A turiu Fatim. Tai didesnis lobis u visk, k man pavyko gyti. - Jos taip pat nra prie piramidi. Juodu tyldami valgo pauktien. Alchemikas atkema butel ir pila sveio stiklinn kakokio raudono skysio. Tai vynas. Ir vienas geriausi, kada nors jo ragaut gyvenime. Taiau juk vynas draudiamas statymo?

- Blogis, - paaikina Alchemikas, - ne tai, kas patenka mogaus burnon. Blogis - tai, kas i jos ieina. Truput igrs, jaunuolis pasijunta visai gerai. Nors Alchemikas j dar iek tiek baugina. Juodu ieina laukan pasigroti blykinania vaigdes mnesiena. - Gerk, prasiblakyk mauml, - pastebjs, kad jaunuolis linksmja, pataria Alchemikas. - Pailsk, kaip prie m ilsisi kariai. Bet neumirk, kad tavo irdis ten, kur tavo lobis. Ir kad lobis privalo bti surastas, jei nori, kad visa tai, k patyrei kelyje, gyt prasm. Rytoj parduok savo kupranugar ir nusipirk arkl. Kupranugariai - idavikai: jie nuingsniuoja ilgiausi keli be joki nuovargio ymi, o paskui staiga suklumpa ir nugaita. Arkliai pavargsta po truput. Visuomet inai, kiek dar gali i j reikalauti. Ir t rib, kada jie nugai. * Kitos dienos vakar jaunuolis atjoja prie Alchemiko palapins. Kiek palaukus, jis pasirodo - taip pat raitas, su sakalu ant peties. - Parodyk man dykumoje gyvyb, - sako Alchemikas. Tik tas, kuris moka rasti gyvyb, gali rasti ir lobius. Ulieti skaisios mnesienos, juodu pasileidia joti per smlynus. "Kain ar man pavyks surasti dykumoje gyvyb, - msto jaunuolis. - A dar nepastu dykumos". Jis nort ia abejone pasidalinti su Alchemiku, taiau vis dar jo prisibijo. Juodu prijoja t akmenuot viet, kur jis mat danguje pauktvanagius; dabar ia viepatauja tyla ir vjas. - A nesugebu dykumoje matyti gyvybs, - sako jaunuolis. - inau, kad ji yra, bet nemoku jos rasti.

- Gyvyb traukia gyvyb, - tuomet taria Alchemikas. Ir jaunuolis suvokia, k is norjo pasakyti: nedelsdamas atleidia pavad, ir arklys pradeda laisvai vaiktinti po sml bei akmenis. Alchemikas stebi tyldamas. Arklys itaip maklinja gal pusvaland. Nebematyti oazs palmi; nra nieko, tik toji fantastika dangaus viesa ir jos ulietos, sidabru spindinios uolos. Staiga jaunuolis pajunta, kad gyvulys sustoja; tai vieta, kurioje jis dar niekada nebuvo. - ia yra gyvyb, - pranea jis Alchemikui. - A nesuprantu dykumos kalbos, bet mano arklys supranta gyvybs kalb. Juodu nulipa nuo arkli. Alchemikas nieko nesako. Tik ima apirinti akmenis, pamale slinkdamas pirmyn. mai sustoja ir labai atsargiai lenkiasi. emje tarp akmen matyti skyl; Alchemikas kia jon rank - ligi rieo, paskui ir vis, ligi peties. Ten, gilumoje, kakas juda, - primerktos Alchemiko akys (tik jos ir matyti) iduoda, koks jis sitemps. Ranka, atrodo, skylje su kain kuo grumiasi. Staiga Alchemikas itraukia rank ir paoka nuo ems, igsdindamas bendrakeleiv. Jo kumtyje - tvirtai u uodegos suspausta gyvat. okteli alin ir jaunuolis. Gyvat nirtingai prieinasi, garsiu nyptimu drumsdama dykumos tyl. Tai kobra, savo nuodais galinti per kelias akimirkas umuti mog. "Saugokits nuod!" - spja pagalvoti jaunuolis. Taiau rank kis skyln Alchemikas turbt jau geltas... Tik jo veido iraika kakodl nuostabiai rami. Alchemikui du imtai met, sak anglas... Tikriausiai jis ino, kaip elgtis su dykumos gyvatmis. Jaunuolis mato, kaip jo bendrakeleivis grta prie arklio, pasiima pusmnulio formos durkl ir juo smlyje nubria apskritim. Paskui jo vidun padeda gyvat, ir i t pai akimirk sustingsta.

- Nesirpink, - sako Alchemikas. - I ia ji neieis. Tu radai dykumoje gyvyb. Tai enklas, kurio man reikjo. - Kodl tai buvo taip svarbu? - Todl, kad piramids yra vidury dykumos. Jaunuoliui nesinori girdti kalbant apie piramides. Nuo vakar dienos iki pat io vakaro jam lidna ir sunku irdyje. Tsti lobio iekojim i tikrj reikia palikti Fatim. - A tave palydsiu per dykum, - pareikia Alchemikas. - A noriu likti oazje, - atsako jaunuolis. - A sutikau Fatim. Ji man brangesn u lob. - Fatima - dykumos dukra. Ji ino, jog vyrai privalo ivykti, kad galt sugrti atgalios. Ji jau surado savj lob: tai tu. Dabar ji laukia, kad tu surastum, ko iekai. - O jeigu a nusprsiu likti? - Tapsi Oazs Patarju. Turi pakankamai pinig ir nusipirksi didel band avi ir kupranugari. Vesi Fatim. Pirmuosius metus gyvensite laimingi. Pamilsi dykum ir per metus painsi kiekvien i penkiasdeimties tkstani palmi. Suprasi, kaip jos auga, o jos tau atskleis nenustojant keistis pasaul. Tuo pat metu vis geriau ir geriau suvoksi enklus, nes dykuma - geriausias mokytojas. Antraisiais metais prisiminsi paslptj lob. Tau vis daugiau apie j kalbs enklai, o tu stengsies tai nekreipti dmesio. Tik dalinsies savo iniomis oazs ir jos gyventoj labui. Tau bus dkingi geni vadai. Tavo kupranugariai tau ne turt ir gali. Treiaisiais metais enklai tebekalbs apie lob ir Asmenin Legend. Nakt naktis klaidiosi po oaz, ir Fatima taps lidinia moterimi. Nes dl jos bus buvs nutrauktas tavo ygis. Taiau j tebemylsi, ir meil bus atsakoma meile. Tu prisiminsi, kad ji niekada tavs nepra pasilikti, nes dykumos moteris moka laukti sugrtant savojo vyro. Taigi jai pykio nejausi. Tik vaikiosi per naktis po

dykumos smlynus, tarp palmi, ir mstysi, kad gal reikjo tsti kelion, labiau pasitikti savo meile Fatimai. Kadangi pasilikti oazje tave bus privertusi tik tavo paties baim niekad jon nebesugrti. Ir taip besvarstant enklai prads rodyti, kad tavo lobis aminai pradings ems gelmse. Ketvirtaisiais metais enklai tave paliks, nes nebsi norjs j klausytis. Geni vadai tai supras ir tave atleis i pareig Taryboje. Tuomet tapsi turtingu pirkliu, daugybs kupranugari ir preki savininku. Taiau iki gyvenimo pabaigos nesiliausi klaidiojs po dykum ir palmyn, inodamas, kad nevykdei savo Asmenins Legendos ir kad jau per vlu tai padaryti. Taip ir liksi nesuprats, jog Meil niekuomet mogui netrukdo vykdyti savj Asmenin Legend. Jei taip yra, vadinasi, tai netikra Meil, ne ta, kuria byloja Pasaulio Kalba. Alchemikas itrina smlyje nubrt apskritim, ir kobra tuoj, pat sprunka slptis tarp akmen. Jaunuolis prisimena kritolo pardavj, vis gyvenim norjus nukeliauti Mekon, ir angl, iekant Alchemiko. Jis msto apie moter, kuri tikjo dykuma, ir i vien dien atved t, kur ji troko mylti. Juodu vl sda ant irg. kart jaunuolis atsilieka nuo Alchemiko. Vjas atnea oazs garsus, ir jis stengiasi atskirti Fatimos bals. iandien dl kautyni jis nebuvo nujs prie ulinio... Taiau i nakt, irdamas gyvat nubrto rato viduryje, keistasis raitelis su sakalu ant peties jam kalbjo apie meil ir lobius, apie dykumos moteris ir jo Asmenin Legend. - A keliausiu su jumis, - itaria jaunuolis. Ir akimirksniu jo sieloje sigali ramyb. - Ivykstame rytoj, prie patekant saulei. Tik tiek atsako Alchemikas.

* T nakt jaunuolis negali umigti. Pora valand prie aur jis paadina vien i toje paioje palapinje miegojusi vaikin ir paprao jo parodyti, kur gyvena Fatima. Abu ieina laukan. U nuvedim jaunuolis savo vedliui duoda pinig nusipirkti avelei. Po to paprao surasti mergin, j paadinti ir pasakyti, kad jis jos laukis. Jaunasis arabas padaro, ko praomas, ir u tai gauna pinig dar vienai avelei. - Dabar palik mus vienus, - taria jis arabui, ir is grta savo palapin miegoti toliau. Ididus, kad galjo padti Dykumos Patarjui, ir patenkintas, kad usidirbo pinig avelms nusipirkti. Palapins tarpdury pasirodo Fatima. Jiedu pasuka link palmyno. Jaunuolis ino, kad tai prietarauja Tradicijai, bet dabar tai nebesvarbu. - A ivykstu, - pranea jis. - Ir noriu, kad tu inotum, jog sugriu. A tave myliu, nes... - Nesakyk nieko, - pertraukia Fatima. - Mylima, nes mylima. Mylti nereikia jokios prieasties. Vis dlto jis kalba toliau: - A tave myliu, nes susapnavau sapn, paskui sutikau karali, pardavinjau kritol, perjau dykum, gentys pradjo kar, ir a atjau prie ulinio suinoti, kur gyvena Alchemikas. A tave myliu, nes visas Pasaulis prisidjo, kad atkeliauiau iki tavs. Jiedu apsikabina. Pirm kart susiglaudia j knai. - A griu, - dar kart pakartoja jaunuolis. - Anksiau, irdama dykum, a jausdavau geism. Dabar j pakeis viltis. Vien dien taip ijo ir mano tvas, taiau jis sugro pas mano motin. Sugrta kiekvien syk iki pat iol.

Daugiau jiedu nebeneka. Kiek pasivaikioja po palmyn, o paskui jaunuolis palydi mergin iki jos palapins dur. - A sugriu, kaip tavo tvas sugro pas tavo motin,- pasiada jis. Ir pamato, kad Fatimos akys pilnos aar. - Tu verki? - A esu dykumos moteris, - atsako ji, slpdama veid. - Bet vis pirma - moteris. Fatima eina palapinn. Netrukus pateks saul. Pravitus ji ieis laukan ir darys visk, k darydavo kasdien jau daugel met; taiau viskas bus kitaip. Oazje nebebus vaikino, ir oaz pasidarys nebe tokia svarbi, kokia buvo iki iol, vos prie kelet valand. Tai jau nebebus toji penkiasdeimties tkstani palmi ir trij imt ulini vieta, kuri atvyk po ilgos kelions tokie laimingi jauiasi keliautojai. Nuo ios dienos oaz jai taps tuia vieta. Nuo ios dienos svarbesn u oaz bus dykuma. Ji nesiliaus j irjusi, stengdamasi atspti, kurion vaigdn tuo metu velgia vaikinas, keliaujantis iekoti savojo lobio. Ji su vju sitis jam buinius, tikdamasi, jog ie palies jaunuolio veid ir pasakys, kad ji gyva, kad ji jo laukia, kaip tik gali laukti moteris narsaus vyro, pasirinkusio savo svajoni ir lobi iekojimo keli. Nuo iol dykuma bus jo sugrimo viltis. * - Negalvok apie tai, kas pasiliko u nugaros, prabyla Alchemikas, kai jie pasileidia joti dykumos smlynais. - Viskas ir visam laikui rayta Pasaulio Sielon. - mons apie grim svajoja labiau nei apie ivykim, - jau vl apsiprats su dykumos tyla, atsako jaunuolis.

- Jeigu tai, k radai, padaryta i grynos mediagos, niekada nesuges. Ir vien dien tu galsi grti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, vaigds sprogimas - sugrs neberasi nieko. Taiau tu bsi regjs viesos blyksn. Ir jau vien dl to bus vertj gyventi. Vyrikis kalba alchemijos kalba. Taiau bendrakeleivis ino, kad jis turi omenyje Fatim. Sunku negalvoti apie tai, kas pasiliko u nugaros. Dykuma su savo beveik nesikeiianiu peizau pamau prisipildo svajoni. Jaunuolis vis dar mato datuli palmes, ulinius ir mylimos moters veid. Jis mato angl, jo laboratorij ir kupranugari varov tikr mokytoj, kuris taiau neino toks ess. "Galbt Alchemikas pats niekados nemyljo..." msto jis. is su sakalu ant peties joja priekyje. Sakalas puikiai supranta dykumos kalb ir, kai tik jie sustoja poilsio, paliks Alchemiko pet, skrenda iekoti maisto. Pirmj dien jis parnea kik. Antr - por pauki. Vakare jie ant ems pasitiesia antklodes, bet ugnies nekuria. Dykumos naktys altos ir, mnuliui siaurjant dangaus skliaute, kaskart vis tamsesns. Vis savait juodu joja tyldami, persimesdami vos vienu kitu odiu apie tai, kaip saugotis, kad nebt velti kautynes. Geni karas tsiasi, ir vjas retsykiais atpuia salsv kraujo kvap. Vjas jaunuoliui primena, kad egzistuoja enkl Kalba, visuomet pasirengusi atskleisti tai, ko negali matyti akys. Septintj kelions vakar Alchemikas nusprendia sustoti nakvynei anksiau nei paprastai. Sakalas nuskrenda iekoti grobio. Alchemikas isitraukia vandens gertuv ir pasilo jaunuoliui atsigerti. - Na va, tavo kelion baigiasi, - taria jis. - Tu jai paskui savj Asmenin Legend, ir a tuo diaugiuosi. - Bet js mane lydjote nekalbdamas. A tikjausi, kad mokysite mane to, k inote. Prie kur laik

buvau dykumoje su mogumi, turjusiu alchemijos knyg, taiau i j nesugebjau nieko imokti. - Imokti tra vienintelis bdas, - atsako Alchemikas. - Veikiant. Visa, k tau reikjo inoti, tave imok kelion. Trksta vienintelio dalyko. Jaunuolis nori suinoti kokio, taiau Alchemikas jau smeigs akis horizont ir stebi sugrtant sakal. - Kodl js vadinamas Alchemiku? - Nes a esu Alchemikas. - O kodl nesiseka kitiems alchemikams, kurie ieko, bet taip ir nesuranda aukso? - Jie tiktai iekojo. Jie ieko savosios Asmenins Legendos lobio, nenordami gyventi paios Legendos. - Ko dar trksta mano inioms? - neatstoja jaunuolis. Taiau Alchemikas iri horizont. Netrukus su grobiu grta sakalas. Juodu irausia duob ir joje sukuria lau: taip niekas nepastebs ugnies. - A esu Alchemikas, nes esu Alchemikas, pakartoja senasis, jiems taisant valg. - io mokslo imokau i savo senoli, kurie buvo imok i savj... ir taip toliau - iki pat pasaulio sukrimo. Tais laikais visas Didiojo Krinio mokslas galjo bti suraytas ant vieno paprasto smaragdo. Taiau mons nesidomjo paprastais dalykais ir pradjo rayti traktatus, interpretacijas, filosofinius apmstymus. Kai kurie pradjo dtis in keli geriau u kitus. - Kas buvo parayta Smaragdo Lentelje? - klausia jaunuolis. Tuomet Alchemikas pradeda pieti smlyje - is darbas trunka ne ilgiau kaip penkias minutes. Jam pieiant, jaunuolis prisimena senj karali ir aikt, kurioje juodu susitiko vien dien; atrodo, jog nuo tada prabgo daugyb met... - tai kas buvo parayta Smaragdo Lentelje, baigs itaria Alchemikas.

Jaunuolis prieina ariau ir skaito smlyje uraytus odius. - ia kodas... - sako jis, kiek nusivyls Smaragdo Lentele. - Panau tai, kas buvo anglo knygose. - Ne, - paprietarauja Alchemikas. - Kaip ir pauktvanagi skrydis, itai neturi bti perskaityta. Dl vienintels prieasties: Smaragdo Lentel - tiesus takas link Pasaulio Sielos. Iminiai inojo, kad regimasis pasaulis - tai Dangaus atvaizdas, jo kopija. Vien tas faktas, kad is pasaulis egzistuoja, yra garantija, kad egzistuoja ir kitas, tobulesnis. Dievas sukr pirmj tam, kad tarpininkaujant regimiems dalykams mons galt suprasti Jo dvasin mokym ir Jo iminties stebuklus. tai k a vadinu Veikla. - Ko reikia, kad a perskaityiau Smaragdo Lentel? - paklausia jaunuolis. - Jei btum alchemijos laboratorijoje, gal dabar ir bt tinkamas metas aikintis, kaip perskaityti Smaragdo Lentel. Taiau esi dykumoje. Taigi veriau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasaul taip pat gerai kaip bet kuris kitas daiktas emje. Beje, net nebtina suprasti dykum: utenka patyrinti paprast smiltel, ir joje galima ivysti visus Krinio stebuklus. - K turiu daryti, kad prasiskverbiau dykumos gelmes? - Klausykis savo irdies. Ji ino visk, nes yra kilusi i Pasaulio Sielos ir vien dien vl jon sugr. * Tyldami jie keliauja dar dvi dienas. Alchemikas dabar atrodo dar atsargesnis, nes jie artja prie ariausi susirmim zonos. Jaunuolis tuo tarpu stengiasi klausytis savo irdies. O toji irdis sunkiai suprantama. Anksiau ji taip troko ivykti, o dabar nori bet kuria kaina baigti kelion. Kartais irdis nesiliauja sekusi ilgesio

kupin prisiminim, o kartais susijaudina matydama kylani saul. Ir priveria jaunuol slapiomis nubraukti aar. Ji plaka greiiau, kai jis kalba apie lob, ir sultja, kai nieko nematanios vaikino akys nuklysta u beribio dykumos horizonto. Taiau niekuomet nenutyla. Net jei jaunuolis n odiu nepersitaria su Alchemiku. - Kodl mes turime klausytis savo irdies? paklausia jis vien vakar, jiedviem ilsintis. - Todl, kad ten, kur tavo irdis, ten ir tavasis lobis. - Mano irdis nerami, - prisipasta jaunuolis. Ji svajoja, nerimsta, duoda begales klausim. Ji simyljusi dykumos dukr. Ji mane kamantinja ir neleidia umigti itisas naktis, kai galvoju apie j. - Tai gerai. Tavo irdis gyva. Nenustok klausytis, k ji tau sako. Per kitas tris dienas jie prasilenkia su keletu kari, mato j ir tolumoje. Jaunuolio irdis pradeda kalbti apie baim. Ji jam pasakoja apie Pasaulio Siel, seka girdtas istorijas apie mones, ijusius iekoti savj lobi, bet taip niekad j ir nesuradusius. Kartais gsdina, kad jis taip pat gali niekuomet nepasiekti lobio arba ti dykumoje. O kai kada tikinja j, kad jau gana, kad jis jau rads meil ir usidirbs daug aukso. - Mano irdis - idavik, - sako jaunuolis Alchemikui, kai juodu sustoja pailsinti arkli. Ji nenori, kad a tsiau kelion. - Nieko blogo, - nuramina j Alchemikas. - Tai liudija, kad tavo irdis gyva. Normalu bijoti dl svajons prarasti visk, k jau pavyko gyti. - Tuomet kodl a jos turiu klausytis? - Todl, kad irdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirds, k ji tau sako, ji bus ten, tavo krtinje, ir nesiliaus kartojusi, k galvoja apie tavo gyvenim ir pasaul. - Nors ir bdama idavik?

- Idavyst - tai nelauktas smgis. Jeigu gerai pasti savo ird, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu inai jos svajones, jos trokimus ir sugebsi tam ubgti u aki. N vienas negali pabgti nuo savo irdies. tai kodl geriau klausytis, k ji sako. Kad negautum nelaukto smgio. Taigi jaunuolis keliauja per dykum ir toliau klausydamasis savo irdies. Jis pradeda suprasti jos gudrybes ir klastas ir pagaliau susitaiko su tuo, kad ji tokia; kokia yra. Tuomet jis liaunasi bijojs ir norjs grti atgal. Nes vien vakar irdis jam prisipasta esanti patenkinta. "Net jei a kiek ir skundiuosi, - sako irdis, - tai tik todl, kad esu mogaus irdis, o moni irdys tokios. Jos bijosi gyvendinti didiausias savo svajones, nes mano, kad nra j vertos arba kad nesugebs j realizuoti. Mes, irdys, stingstame vien nuo minties apie aminai prarandam meil, apie galjusias bti nuostabias, taiau niekada nebsianias akimirkas, apie galjusius bti surastus, taiau aminai liksianius palaidotus smlyje lobius. Nes, gal gale, jeigu tai vyksta, mes siaubingai keniame". - Mano irdis bijo kanios, - sako jaunuolis Alchemikui vien nakt, jiems irint bemnul dang. - Pasakyk jai, kad kanios baim blogiau u pai kani. Ir kad jokia irdis nra kentjusi, sekdama paskui savo svajon, nes kiekviena iekojimo akimirka - tai susitikimo su Dievu ir Aminybe akimirka. "Kiekviena iekojimo akimirka - tai susitikimo akimirka, - kartoja jaunuolis savo irdiai. Iekant lobio, visos mano dienos viesios, nes a inau, kad kiekviena valanda - tai svajons j surasti dalis. Iekodamas lobio, pakeliui a atrandu tai, apie k nebiau net svajojs, jei

nebiau idrss siekti piemenims nemanom dalyk". Po to vis ilg popiet jo irdyje viepatauja ramyb. Ir t nakt jis miega ramiai. Kai nubunda, irdis jam pradeda pasakoti apie Pasaulio Sielos dalykus. Ji sako, kad kiekvienas laimingas mogus savyje neiojasi Diev. Ir kad laim galima rasti paprastoje dykumos smiltelje, kaip aikino Alchemikas. Nes smiltel - tai Krinio akimirka, ir Visata j kr milijonus met. "Kiekvienas ems mogus turi jo laukiant lob, sako jam irdis. - Mes, irdys, apie tai kalbame retai, nes mons nebenori iekoti lobi. Mes apie juos pasakojame tik maiems vaikams. Paskui leidiame gyvenimui kiekvien vesti link jo likimo. Deja, maa moni teina jiems nubrtu Asmenins Legendos ir laims taku. Dauguma pasaul mato kaip kak grsminga, ir dl to jis i tikrj tampa grsmingas. Tuomet mes, irdys, kalbame vis tyliau ir tyliau, taiau visikai nenutylame niekad. Tik linkime, kad ms odiai nebt igirsti: mes nenorime, kad mons kentt todl, kad njo ms nurodytu keliu. - Kodl irdys neliepia monms sekti paskui savo svajones? - klausia jaunuolis Alchemiko. - Tada labiausiai kentt pati irdis. O irdys nemgsta kentti. Nuo tos dienos jaunuolis girdi savo ird. Jis prao, kad ji niekad jo neapleist. Prao, kad ji susigniaut krtinje ir spt j, vos tik jis prads tolti nuo savo svajoni. Ir prisiekia, kad visada, igirds spjim, atsivelgs j. T nakt apie visa tai jis kalbasi su Alchemiku. Ir is supranta, kad jaunuolio irdis sugro Pasaulio Sielon. - K a turiu daryti dabar? - teiraujasi jaunuolis. - Tsk kelion link piramidi, - atsako Alchemikas. - Ir lik atidus enklams. Dabar tavo irdis sugebs tau parodyti lob.

- Ar kaip tik ito a neinojau anksiau? - Ne. tai k tau dar reikia inoti: Prie gyvendindama svajon, Pasaulio Siela visuomet nori patikrinti, ko mogus imoko nueitame kelyje. Taip elgiasi ne linkdama blogo, o tik todl, kad kartu su svajone galtume geriau tvirtinti ir pamokas, gautas sekant paskui j. Tai momentas, kai didioji dauguma moni pasiduoda. Dykumos kalba tai bt - "mirti i trokulio, kai horizonte jau matyti oazs palms". Iekojimas prasideda Debiutanto Skme. O baigiasi visuomet Nugaltojo rodymu. Jaunuolis prisimena sen savo krato patarl, sakani, kad pati tamsiausia valanda yra prie aur. * Kit dien pasirodo pirmas aikus pavojaus enklas. Prie keliautoj prisiartina trys kariai ir klausia, k jie ia veikia. - A medioju su savo sakalu, - atsako Alchemikas. - Mes turime patikrinti, ar negabenate ginkl, pareikia vienas kari. Alchemikas palengva nulipa nuo arklio. T pat padaro ir jo bendrakeleivis. - Kam tiek pinig? - klausia karys, pamats jaunuolio kap. - Kelionei Egipt, - paaikina is. Tas, kuris tikrina Alchemiko daiktus, randa maut kritolin buteliuk, piln kakokio skysio, ir stiklin, geltonos spalvos kiauin, iek tiek didesn u vitos. - Kas gi ia? - nustemba karys. - Filosofinis Akmuo ir Ilgo Gyvenimo Eliksyras. Kas igeria io eliksyro, niekuomet neserga, o maytis io akmens gaballis bet kur metal paveria auksu. Trys kariai prapliumpa garsiai juoktis, ir Alchemikas juokiasi drauge su jais. Pralinksminti

atsakymo, jie daugiau nebekamuoja keleivi ir leidia iems su visu turtu keliauti toliau. - Js iprotjote? - kai jie kiek nutolsta, kreipiasi Alchemik jaunuolis. - Kodl itaip atsakte? - Kad tau pademonstruoiau vien paprast gyvenimo taisykl: mes nematome dideli lobi, esani prie akis. O inai kodl? Todl, kad mons netiki lobiais. Jie tsia savo kelion per dykum. Su kiekviena diena jaunuolio irdis darosi vis tylesn. Ji daugiau nesikankina dl praeities ar ateities, tik stebi dykum ir kartu su juo geria Pasaulio Sielos taur. Jo irdis ir jis pats tampa draugais, nuo iol niekada neiduosianiais vienas kito. irdis dabar prabyla tik pavalinti, padrsinti jaunuol, kur tos tyls dienos kartais ima siaubingai slgti. Pirm kart irdis prasitaria apie jo gersias ypatybes: drs, kurios reikjo paliekant avis ir pradedant gyventi savj Asmenin Legend, entuziazm, kur jis parod dirbdamas kritolo krautuvje. Ji jam kalba ir apie kitk: apie pavojus, pro kuriuos jis prajo, j nepastebjs. Syk jis paslp i tvo pavogt pistolet, kuriuo tikrai galjo smarkiai susieisti. Paskui irdis jam primena dien, kai vidury lauk buvo apsirgs vm, o po to ilgai miegojo; kiek toliau jo lauk du plikai, suman pavogti avis, o j pat nuudyti. Bet kai jaunasis piemuo nepasirod, jie pasialino, manydami, kad is pasuko kitu keliu. - Ar irdys visada padeda monms? - paklausia jis Alchemiko. - Tik tiems, kurie gyvena savj Asmenin Legend. Taiau jos labai padeda vaikams, girtuokliams, senukams. - Ar tai reikia, kad jiems nebegresia pavojus? - Tai tik reikia, kad irdys daro, k gali, atsako Alchemikas.

Vien vakar juodu joja per vienos i kariaujani geni stovykl. ia daugyb pramatniais baltais drabuiais vilkini arab su kovai parengtais ginklais. Vyrai rko nargil ir kalbasi apie kautynes. Niekas nekreipia dmesio du keliautojus. - Nra jokio pavojaus, - jiems kiek nutolus nuo stovyklos, atsidsta jaunuolis. Alchemikas tta. - Pasitikk irdimi, taiau nepamirk, kad esi dykumoje. Kai vyrai kariauja, Pasaulio Siela taip pat girdi kautyni riksmus. Nuo pasekmi to, kas vyksta po iuo dangumi, neapsaugotas n vienas. "Visa yra vienis", - msteli jaunuolio galvoje. Ir, tarsi dykumai sumanius patvirtinti, kad Alchemikas teisus, netiktai keliautojus aplenkia du raiteliai. - Toliau joti negalima, - suunka vienas kari. ioje vietovje vyksta miai. - A toli nejoju, - irdamas jiems tiesiai akis, atsako Alchemikas. Kariai kelias akimirkas tyli, o paskui leidia tsti kelion. Jaunuolis stebi i scen suavtas. - Js juos veikte vilgsniu, - pareikia jis. - Akys parodo sielos stipryb, - atsako Alchemikas. "Tai tiesa", - mintyse pritaria jaunuolis. Jiems jojant per stovykl, jis jaut vieno minios viduryje stovjusio kareivio vilgsn, smeigt j ir Alchemik. Per t nuotol, kuris juos skyr, jaunuolis nelabai galjo velgti jo veido bruous. Vis dlto buvo absoliuiai tikras, kad vyrikis juos stebi. Pagaliau, kai juodu jau rengiasi veikti per vis horizont nusidriekusi kaln grandin, Alchemikas prasitaria, kad iki piramidi likusios tik dvi dienos kelio. - Jeigu mums teks netrukus isiskirti, pamokykite mane alchemijos, - paprao jaunuolis.

- Tu jau inai tai, k reikia inoti. Telieka prasiskverbti Pasaulio Sielon ir surasti t lob, kur ji yra paskyrusi tau, kaip ir kiekvienam i ms. - A noriu inoti ne tai. A kalbu apie vino pavertim auksu. Alchemikas gerbia dykumos tyl ir jaunuoliui atsako tik jiems sustojus pavalgyti: - Pasaulyje viskas vystosi. Ir iminiams auksas yra labiausiai isivysts metalas. Neklausk mans kodl - a ito neimanau. inau tik kad Tradicija visuomet teisi. mons klaidingai isiaikino imini odius. Ir auksas, uuot buvs evoliucijos simboliu, tapo kar enklu. - Daiktai kalba daugeliu kalb, - sako jaunuolis. A girdjau kupranugario bliovim, buvus tik bliovimu, vliau tapus pavojaus signalu ir pagaliau vl virtus paprastu bliovimu. Jis nutyla - Alchemikas visa tai turi inoti. - A painojau tikr alchemik, - toliau dsto pastarasis. - Jie usisklsdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobulti kaip tas auksas; jie iradinjo Filosofin Akmen, nes buvo suprat, kad tobuljant vienam dalykui, tobulja ir visa, kas yra aplinkui. Kitiems Akmen pavyko atrasti atsitiktinai. ie mons buvo talentingi, protu pranokstantys daugel. Taiau j nereikt skaityti, nes toki buvo visai maai. Pagaliau tretieji, iekoj tik aukso, - ie niekuomet nerado paslapties. Jie pamiro, kad vinas, varis, geleis taip pat turi vykdyti savsias Asmenines Legendas. Tas, kuris kiasi kit Asmenines Legendas, niekad neras savosios. Paskutiniai Alchemiko odiai nuskamba kaip prakeikimas. Jis pasilenkia ir pakelia nuo ems kriaukl. - Kadaise ia buvo jra, - itaria. - A itai pastebjau, - atsiliepia jaunuolis.

Alchemikas jo paprao pridti kriaukl prie ausies. Kiek kart jis taip dar vaikystje, nordamas igirsti jros oim! - ios kriaukls viduje visuomet yra jra, nes tai - jos Asmenin Legenda. Ir ji jos neatsiads niekad - iki tol, kol dykum vl dengs bangos. Juodu vl sda ant irg tsti savo kelions Egipto piramidi link. Saul jau visai emai, kada jaunuolio irdis duoda pavojaus enkl. Juos supa milinikos kopos, ir vaikinas vilgteli Alchemik. Taiau is, atrodo, nieko nepastebjo. Po penketo minui tiesiai prie juos ikyla dviej vakaro sauls apviest raiteli siluetai. Jaunuoliui nespjus nieko pasakyti Alchemikui, i dviej raiteli pasidaro deimt, paskui imtas, ir galiausiai jie udengia visas kopas. Tai mlynai apsireng kariai su trigubais juodos spalvos lankeliais ant turban. J veidus dengia taip pat mlynos skraists, i po kuri matyti tik akys. Net i itokio atstumo akys rodo dvasios stipryb. Ir ios akys pranaauja mirt. * Abu keliautojai nuvedami netoliese esani karin stovykl. Kakoks kareivis Alchemik ir jo bendrakeleiv stumia palapin, toki nepanai oazs palapines. Joje yra vyriausiasis vadas ir jo tabas. - Tai nipai, - pareikia vienas i vyr. - Mes - paprasti keliautojai, - atsako Alchemikas. - Prie tris dienas jus mat prieo stovykloje. Js kalbjots su vienu i kari. - A esu dykumos klajoklis, vaigdi inovas, ima aikinti Alchemikas. - Ir neturiu jokios informacijos apie kariuomeni ar geni judjim. Atlydjau ia savo draug.

- O kas tavo draugas? - klausia vadas. - Alchemikas, - atsako Alchemikas. - Jis pasta gamtos galias. Ir mielai savo nepaprastus sugebjimus pademonstruot vadui. Jaunuolis klausosi tyldamas. Jam baugu. - K veikia svetimalis svetimoje emje? paklausia vienas vyras. - Jis nori pasilyti js geniai pinig, - dar nespjus jaunuoliui praverti burnos, siterpia Alchemikas. Ir, pams vaikino kap, paduoda vadui jo aukso monetas. is jas priima be odi: bus galima nusipirkti nema kiek ginkl. - Kas tai yra alchemikas? - pagaliau vl paklausia arabas. - Tai mogus, pastantis gamt ir pasaul. Panorjs jis galt, panaudodamas tik vjo jg, sugriauti i stovykl. Vyrai juokiasi. Jie priprat prie karo iaurum ir ino, kad vjas mirtino smgio suduoti negali. Ir vis dlto kiekvienas j pajunta krtinje virptelint ird. Dykumos mons prisibijo burtinink. - Noriau k nors panaaus pamatyti, - taria vadas. - Mums reikia trij dien, - atsako Alchemikas. Jis pasivers vju. Paprasiausiai kad parodyt jums savo gali. Jei jam tai nepavyks, js genties garbei mes nuolankiai paaukosime savo gyvybes. - Tu negali silyti to, kas man ir taip jau priklauso,- arogantikai atria vadas. Taiau suteikia keliautojams malon trims dienoms. Isigands jaunuolis atrodo tarsi suparalyiuotas. Ieinant i palapins, Alchemikas turi j prilaikyti u alkns. - Nerodyk jiems, kad bijai, - perspja jis. - Jie drss vyrai ir niekina bailius. Jaunuolis prarads ad ir atgauna bals tik po kurio laiko, jiedviem einant per stovykl. Laikyti

juos udarytus visai nebtina: arabai paprasiausiai i j atm arklius. Taip dar syk pasaulis parodo, kiek daug esama jo kalb: iki iol buvusi laisva bekrat dykumos erdv dabar tapo neveikiama siena. - Js jiems atidavte vis mano turt! papriekaitauja jaunuolis. - Visk, k a sugebjau udirbti per gyvenim... - Kokia i jo nauda, jei turi mirti? Tavo pinigai tave igelbjo trims dienoms. Ne taip jau danai pinigai atitolina mirt. Taiau jaunuolis per daug baugintas, kad girdt iminties odius. Jis nemoka pasiversti vju. Jis nra alchemikas. Alchemikas vieno kario paprao arbatos ir po truputl j pila vaikinui ant rie. Kartu itaria kelet nesuprantam odi - ir vaikino kn ulieja ramybs banga. - Nepulk nevilt, - keistai velniu balsu prabyla Alchemikas. - Tai trukdo kalbtis su irdimi. - Bet a nemoku pasiversti vju. - Tas, kuris gyvena savo Asmenin Legend, ino visk k turi inoti. Tik vienas dalykas gali svajon padaryti negyvendinam: tai baim, kad nepasiseks. - A nebijau, kad man nepasiseks. Paprasiausiai a ne moku pasiversti vju. - Reikia imokti. Nuo to priklauso tavo gyvyb. - O jei nepavyks? - Tu mirsi, bet bsi gyvens savj Asmenin Legend. Tai kur kas geriau negu mirti, kaip mirta milijonai moni taip niekada ir nesuinojusi apie Asmenins Legendos egzistavim. Taiau tu nesijaudink. I esms mirtis mus daro atidesnius gyvenimui. Praeina pirmoji diena. Netoliese vyksta didelis mis, ir stovykl atgabenama daugyb sueistj. "Niekas nesikeiia, nors mons ir mirta", - msto

jaunuolis. Mirusius karius pakeiia kiti, ir gyvenimas tsiasi toliau. - Tu btum galjs mirti vliau, mano drauge, kalba vienas kari prie savo kovos draugo palaik. - Tu btum galjs mirti sugrus taikai. Bet galiausiai tu vis tiek btum mirs. Pavakary jaunuolis susiranda Alchemik, ineus dykumon savo sakal. - A nemoku pasiversti vju, - vl kartoja jis. - Prisimink, k tau sakiau: pasaulis - tai tik matomoji Dievo dalis. O Alchemija - kai materialiajam planui suteikiamas dvasinis tobulumas. - K js ia veikiate? - Peniu savo sakal. - Jei man nepavyks pasiversti vju, mes mirsime, atsidsta jaunuolis. - Ar verta dar penti sakal? - Tu mirsi, - atsako Alchemikas. - A moku pasiversti vju. Antrj dien jaunuolis ukopia netoli stovyklaviets stksanios uolos virn. Sargybiniai j praleidia; jie jau girdj apie burtinink, sugebant pasiversti vju, ir nenori artintis prie jo. Juk vis tiek dykuma - neveikiama siena. Jaunuolis vis ios antrosios dienos popiet praleidia irdamas dykum. Jis klausosi savo irdies. O dykuma klausosi joje gyvenanios baims. Abi kalba ta paia kalba. Treij dien vyriausiasis vadas sukvieia tabo karininkus. - Einam pas t vaikin, kuris pasiveria vju, sako jis Alchemikui. - Einam! - atsiliepia is. Jaunuolis nuveda juos ton vieton, kur buvo atjs vakar dien, ir paprao vis sussti. - Tam reiks trupuio laiko, - sako jis. - Mes neskubame, - atsako vyriausiasis vadas. Esame dykumos mons.

Jaunuolis smeigia akis horizont. Maryti kalnai tolumoje, kopos, uolos, liauiantys vijokliniai augalai, atkakliai augantys ten, kur nemanoma jokia gyvyb. Tai dykuma, kuria jis keliavo mnesi mnesius, taiau paino tik maut jos dalel. Toje mautje dalelje jis rado angl, karavanus, geni kovas ir penkiasdeimties tkstani palmi bei trij imt ulini oaz. - Ko tu i mans nori iandien? - klausia dykuma.Ar ne pakankamai mudu primstme vakar? - Kakur tu saugai mano mylimj. Kai a stebiu tavuosius smlynus, kartu matau ir j. A noriu pas j sugrti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galiau pavirsti vju. - O kas tai yra meil? - klausia dykuma. - Meil - tai kada vir tavo smlyn skrenda sakalas. Nes jam tu - aliuojantis laukas, jis niekad i tavs negrta be grobio. Jis pasta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni. - Sakalo snapas iplia dalel mans paios, atsako dykuma. - Jo grob a maitinu ne vienerius metus, girdau tuo trupuiu vandens, kur turiu, rodau jam, kur rasti maisto; ir, irk, vien grai dien, k tik man savuoju smliu jutus vrelio glamon, nukrenta i dangaus tas sakalas. Ir nusinea tai, k puoseljau. - Bet btent tam tu ir maitinai, ir auginai vrel,- atsako jaunuolis. - Kad pamaitintum sakal. O sakalas pamaitina mog. O mogus vien dien pamaitina tavo smlynus, ir juose vl gimsta vreliai. Taip jau sukurtas pasaulis. - Ir tai yra meil? - Taip. Tai, kas grob paveria sakalu, sakal mogumi, o mog - vl dykuma. Tai, kas i vino padaro auks, o auksui leidia vl sugrti pasislpti emje. - A nesuprantu tavo odi, - atsiliepia dykuma.

- Tuomet suprask bent tiek, kad kakur, vidury tavj smlyn, mans laukia moteris. Ir kad ji mans sulaukt, man btina pavirsti vju. Kelet akimirk dykuma tyli. - A tau duodu savo smlius, kad vjas turt k psti. Taiau viena a negaliu nieko. Prayki jo pagalbos. Pradeda psti lengvas vjelis. Karo vadai i tolo stebi jaunuol, kalbant jiems neinoma kalba. Alchemikas ypsosi. Vjas atskrenda iki jaunuolio ir velniai palieia jo veid. Jis girdjo io pokalb su dykuma, nes vjai visada visk ino. Jie lekia per pasaul, neinia kur ugimdami, neinia kur numirdami. - Padk man, - sako jaunuolis. - Vien dien a tavyje girdjau savo mylimosios bals. - Kas tave imok kalbti dykumos ir vjo kalba? - Mano irdis, - paaikina jaunuolis. Vjas turi kelet vard. ia jis vadinamas siroku, nes arabai sitikin, kad jis atlekia i krat, kur gausu vandens, kur gyvena juodaodiai mons. Tolimoje alyje, i kurios atkeliavo jaunuolis, jis vadinamas Levantu, nes ten mons mano, kad jis atnea dykumos sml ir maur kov riksmus. Galbt kitur, toli nuo kaim, kuriuose ganomos avys, mons sivaizduoja, kad vjas gimsta Andalzijoje. Bet vjas neatskrenda i niekur ir nenueina niekur - tai kodl jis stipresnis u dykum. Vien dien dykum bus galima apsodinti mediais, net auginti joje avis, taiau vjas nebus valdomas niekada. - Tu negali tapti vju, - sako jis jaunuoliui. Mes i prigimties skirtingi. - Tai netiesa. Kartu su tavim keliaudamas per pasaul, a suinojau Alchemijos paslapi. Manyje yra vj, dykum, vanden, vaigdi - visko, kas tik buvo sukurta pasaulyje. Mes padaryti tos paios Rankos ir turime t pai Siel. A noriu bti toks

kaip tu - sugebti prasiskverbti visur, perskristi jras, nupustyti manj lob dengiant sml, prisiaukti mylimosios bals. - Vien dien a girdjau tavo pokalb su Alchemiku. Jis sak, kad kiekvienas daiktas turi savo Asmenin Legend. mons negali pavirsti vju. - Pamokyk mane tapti vju keletui akimirk, - prao jaunuolis. - Kad galtume drauge pasikalbti apie neribotas moni ir vj galimybes. Vjas smalsus, o ia - kakas, ko jis neimano. Jam patikt apie tai pasikalbti, taiau jis tikrai neino, kaip mog paversti vju. Nors tiek visko ino! Jis formuoja dykumas, skandina laivus, sunaikina itisus mikus ir sukiojasi po miestus, pilnus muzikos ir keisto triukmo. Vjas man, kad jo galios beribs, o tai dabar prieais stovs jaunuolis pareikia, kad yra dar kai kas, k jis galt daryti. - Tai vadinama Meile, - sako jaunuolis, matydamas, kad vjas jau links nusileisti. - Tik tas, kas myli, gali tapti Krinio dalele. Kai mylime, nebtina suprasti, kas vyksta, nes viskas vyksta ms viduje; ir tuomet mons sugeba pasiversti vjais. inoma, su slyga, kad vjai jiems padeda. Vjas labai ididus, ir tai, k sako jaunuolis, j erzina. Jis puia vis smarkiau, keldamas auktyn dykumos sml. Taiau galiausiai jam tenka prisipainti, kad, net aplks vis pasaul, jis neino, kaip paversti mog vju. Ir kad nesupranta, kas yra meil. - Skraidydamas po pasaul, a pastebjau, kad daugelis moni, kalbdami apie meil, iri dang, - sako vjas, pykteljs, kad turjo prisipainti ness visagalis. - Gal tau vertt kreiptis dang? - Tuomet padk man, - prao jaunuolis. - Sukelk ioje vietoje dulkes, kad galiau irti saul ir neapakti.

Tada vjas pradeda psti labai smarkiai, ir dangus susimaio su eme, o sauls vietoje belieka auksinis diskas. Stovykloje nebemanoma nieko irti. Dykumos mons gerai pasta vj, j vadinam samumu, kuris baisesnis u audr jroje; taiau jie nepasta jros. vengia arkliai, smliu apsidengia ginklai... Ant uolos vienas karinink pasisuka vyriausij vad: - Gal veriau liautis? Jiems sunku beirti jaunuol. Vis veidai aklinai udengti mlynomis skraistmis, o akyse igstis. - Jau baikime itai, - sumurma ir antras karikis. - A noriu matyti Alacho didyb, - pagarbiu balsu sako vadas. - A noriu matyti, kaip mogus pavirsta vju. Sykiu jis simena baim parodiusius vyrus. Vjui nurimus, jis juos atleis i vadovaujam pareig. Dykumos mons neturi jausti baims. - Vjas man sak, kad tu pasti Meil, - kreipiasi jaunuolis Saul. - Jei tu pasti Meil, tu pasti ir Pasaulio Siel, kuri padaryta i Meils. - I ten, kur esu, - atsako Saul, - a galiu matyti Pasaulio Siel. Ji bendrauja su mano siela, ir mudvi drauge padarome, kad augt augalai ir, iekodamos pavsio, keliaut avys. I ten, kur esu, a imokau mylti Pasaul (o esu labai toli nuo jo). inau, kad jei nors kiek labiau prisiartiniau prie ems, visa, kas joje yra, t ir Pasaulio Sielos nebelikt. Todl mes stebime ir mylime vienas kit i tolo: a Pasauliui duodu gyvyb ir ilum, jis man duoda prieast gyventi. - Tu pasti Meil, - pakartoja jaunuolis. - Ir Pasaulio Siel, nes mudvi daug su ja kalbams savo begalins kelions po Visat metu. Ji man sako, kad jai sunkiausia tai, jog iki iol tik

mineralai ir augalai suprato, kad visa yra vienis. Ir tam visai nebtina, kad geleis bt panai var, o varis - auks. Toje vienovje kiekvienas atlieka savo apibrt vaidmen. Tai bt Taikos Simfonija, jei visk paraiusioji Ranka bt sustojusi penktj dien... Taiau buvo etoji diena. - Tu esi imintinga, nes i toli visk matai, - vl prabyla jaunuolis. - Taiau tu nepasti Meils. Jei nebt buv etosios dienos, nebt mogaus, varis visuomet bt varis, o vinas - vinas. Kiekvienas turi savj Asmenin Legend, tai tiesa, taiau vien dien toji Asmenin Legenda bna vykdyta. Tuomet reikia tapti kakuo geresniu ir turti nauj Asmenin Legend - iki Pasaulio Siela i tikrj taps visa apimaniu vieniu. Saul susimsto ir ima dar skaisiau spindti. Vjas, kuriam is pokalbis patinka, taip pat papuia smarkiau, kad Saul neakint jaunuolio. - Tam yra Alchemija, - sako is. - Kad kiekvienas mogus iekot ir rast savj lob, o po to stengtsi bti geresnis nei buvo ankstesniame gyvenime. vinas bus atliks savo vaidmen, kada pasauliui nebereiks vino; ir tuomet jis turs virsti auksu. Alchemikams pavyksta padaryti i transformacij. Jie mums parodo, kad kai stengiesi bti geresnis nei esi, viskas aplinkui tobulja. - O kodl tu sakai, kad a nepastu Meils? klausia Saul. - Nes Meils esm nra nei bti nekintama kaip dykuma, nei lkti per pasaul kaip vjas, nei irti kaip tu visk i toli. Meil - tai jga, keiianti ir tobulinanti Pasaulio Siel. Kai a Pasaulio Siel pavelgiau pirmj kart, man pasirod, kad ji tobula. Vliau supratau, kad ji visko, kas sukurta, atspindys, kad ji taip pat turi savo karus ir savo aistras. Mes maitiname Pasaulio Siel, ir em, kurioje gyvename, bus geresn arba blogesn priklausomai nuo to, geresni ar blogesni

bsime mes. tai ia ir pasireikia Meils jga, nes myldami visuomet stengiams bti geresni negu esame. - Ko tu lauki i mans? - klausia Saul. - Kad padtum man pasiversti vju, - atsako jaunuolis. - Gamta mane pasta kaip vis imintingiausi krin, - sako Saul, taiau a neinau, kaip tave paversti vju. - k tuomet man kreiptis? Saul valandl tyli. J klausosi vjas, kuris netrukus apskelbs visam pasauliui, kad jos imintis ribota. Taiau isisukti nuo io Pasaulio Kalba kalbanio jaunuolio ji negali. - Eik pas visa paraiusij Rank, - taria Saul. Vjas sukia i pasitenkinimo ir psteli smarkiau negu bet kada. I smlio iraunamos palapins, nuo sait nutrksta gyvuliai. mons ant uolos kabinasi vienas kit, kad nebt nuneti. Tuomet jaunuolis pasisuka visa paraiusij Rank. Ir, nespjs itarti n odio, pajunta, kaip nuiva Pasaulis. Taip pat nuiva ir jis. ird uplsta meil, ir jis pradeda melstis. Tai malda, kokios dar niekad nra kalbjs, - malda be odi, be joki praym. Jis nedkoja, kad surado ganykl savo avims, kad pardav daugiau kritolo; jis nemaldauja, kad jo irinktoji sulaukt jo sugrtant. I sigaljusios tylos jis suvokia, kad dykuma, vjas, saul taip pat ieko ios Rankos parayt enkl, kad jie taip pat nori matyti jiems nubrtus kelius ir igirsti, kas buvo igraviruota ant vieno paprasto smaragdo. Jis ino, kad tie ibarstyti po em ir Erdv enklai i pairos lyg ir neturi jokios reikms ir atrodo atsirad be prieasties ir kad nei dykuma, nei vjai, nei sauls, nei mons neino, dl ko jie buvo sukurti. Taiau toji Ranka - ji visam tam turi prieast, ir tik ji viena sugeba daryti stebuklus, paversti vandenynus dykumomis ir mones vjais. Nes tik ji

viena supranta aukiausij sumanym, stumiant Pasaul prie tako, kada eios krimo dienos pavirs Didiuoju Kriniu. Ir jaunuolis pasineria Pasaulio Sielon ir mato, kad Pasaulio Siela - tai Dievo Sielos dalis, ir mato, kad Dievo Siela - tai jo paties siela. Ir kad nuo iol jis gali daryti stebuklus. Samumas t dien puia taip, kaip dar niekada nebuvo pts. Karta po kartos arabai pasakos legend apie vju pasivertus jaunuol, kuris, drsiai stodamas prie vieno i svarbiausi karo vad galyb, vos nesugriovs stovyklos. Samumui nurimus, vis vilgsniai nukrypsta t viet, kurioje buvo jaunuolis. Jo ten nra. Jis stovi greta beveik visikai upustyto sargybinio, saugojanio kit stovyklos pakrat. Vyrai igsdinti burt. Taiau du mons ypsosi. Tai Alchemikas, surads tikr savo pasekj, ir vyriausiasis vadas - nes is pasekjas k tik patvirtino Dievo lov. Kit dien vadas atsisveikina su jaunuoliu ir Alchemiku ir paskiria jiems palyd, keliausiani su jais tiek, kiek jie pageidaus. * Jie joja vis dien. Vakarjant pasiekia krikioni kopt vienuolyn. Alchemikas pasiunia atgal palyd ir nulipa nuo arklio. - Nuo ios vietos tu keliausi vienas, - sako jis. Iki piramidi tik trys valandos kelio. - Ai, - padkoja jaunuolis. - Js mane imokte Pasaulio Kalbos. - A tik priminiau tai, k tu jau inojai. Alchemikas pasibeldia vienuolyno duris. Jas atidaro juodai apsirengs vienuolis. Juodu trumpai pasikalba, po to Alchemikas siveda jaunuol vidun.

- A jo papraiau, kad leist truput pasinaudoti virtuve, - paaikina. Visi trys eina vienuolyno virtuvn. Alchemikas ukuria ugn; vienuolis atnea gaball vino, ir Alchemikas deda j gelein indel lydyti. vinui suskystjus, i krepio isitraukia t domj geltono stiklo kiauin, atkrapto nuo jo beveik permatom trupinl, aplipdo j vaku ir meta suskystjusio vino indel. Miinys pasidaro raudonas kaip kraujas. Tuomet Alchemikas nukelia indel nuo ugnies ir pradeda auinti. Belaukdamas su vienuoliu nekuiuojasi apie geni kar. - Tas karas tsis ilgai, - sako jis vienuoliui. is dl to nepatenkintas. Jau seniai i Gizos, nesulaukdami konflikto pabaigos, negali pajudti karavanai. - Taiau tebnie vykdyta Dievo valia, - atsidsta vienuolis. - Tebnie, - atsiliepia Alchemikas. Kai indelis atvsta, vienuolis ir vaikinas susiavj mato: jo viduje atsirado sustingusio metalo skritulys, bet tai nebe vinas. Tai auksas. - Ar a vien dien galsiu to imokti? - klausia vaikinas. - Tai mano Asmenin Legenda, o ne tavoji, - atsako Alchemikas, - bet a norjau tau parodyti, kad tai manoma. Jie grta prie vienuolyno dur. Ten Alchemikas padalina aukso disk keturias dalis. - ia jums, - taria jis, teikdamas vien gabal vienuoliui. - U js didiadvasikum, rodom keliauninkams. - i padka gerokai virija mano didiadvasikum,sutrinka vienuolis. - Nekalbkite taip. Jus gali igirsti gyvenimas ir kit syk duoti maiau. Tada jis prieina prie jaunuolio.

- O ia tau. U auks, kuris liko karo vado rankose. Jaunuolis nori paprietarauti, kad tai kur kas daugiau, nei jis prarado. Taiau kadangi girdjo, kaip Alchemikas sudraud vienuol, susilaiko ir patyli. - ita dalis man, - sako Alchemikas. - Grtant vl teks keliauti per dykum, o karas tarp geni dar nesibaigs. Tada jis paima ketvirtj gabal ir vl duoda vienuoliui. - Tas gabalas - taip pat iam vaikinui. Tuo atveju, jeigu jam jo prireiks. - Bet a keliauju iekoti lobio, - nustemba jaunuolis. - Ir dabar esu nebetoli nuo jo. - Taip, a visikai tikras, kad tu j rasi, atsako Alchemikas. - Tuomet kam i papildoma dalis? - Kelionje tu jau du kartus praradai savo udirbtus pinigus: per vag ir per karo vad. Esu senas, prietaringas arabas, tikintis savo alies patarlmis. O viena j sako: "Tai, kas atsitiko kart, gali nebeatsitikti niekuomet. Taiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir treij". Juodu vl sda ant irg. - Noriau tau papasakoti vien istorij apie sapnus,- prabyla Alchemikas. Jaunuolis prijoja ariau. - Senovs Romoje imperatoriaus Tiberijaus laikais gyveno vienas geras mogus, kuris turjo du snus. Pirmasis tapo karikiu ir buvo pasistas tolim imperijos provincij. Antrasis buvo poetas ir savo puikiomis eilmis garbino Rom. Vien nakt tvas susapnavo sapn. Jam pasirod angelas ir pasak, kad vieno i jo sn odiai taps garss visame pasaulyje ir bus kartojami ateinani kart. Senasis mogus nubudo verkdamas i diaugsmo, kad patyr apreikim, dl kurio

kiekvienas tvas galt didiuotis, ir kad gyvenimas jam toks dosnus. Netrukus senelis uvo gelbdamas vaik, ant kurio vos neuvaiavo karieta. Kadangi buvo dorai ir teisingai nugyvens savo ami, pateko tiesiai dang ir ten sutiko sapne pasirodius angel. - Tu buvai geras mogus, - pasak angelas. Gyvenai su meile ir numirei su garbe. iandien a galiu vykdyti bet kur tavo nor. - Gyvenimas man taip pat buvo geras, - atsako senelis - Kai tu pasirodei sapne, a supratau, kad vertintos visos mano pastangos. Nes mano snaus eils liks ateinanij ami moni irdyse. A neturiu ko prayti sau; taiau kiekvienas tvas didiuotsi regdamas, kaip igarsjo tas, kuriuo rpinosi vaikystje ir kur mok jaunystje. Noriau pamatyti, kaip tolimoje ateityje bus tariami mano snaus odiai. Angelas paliet senuko pet, ir juodu atsidr tolimoje ateityje. Prieais juos plytjo didiul aikt, kur tkstaniai moni kalbjo kakokia keista kalba. Senasis mogus apsiverk i diaugsmo. - A inojau, kad mano snaus eils puikios ir nemirtingos. Gal galtum man pasakyti, koki jo poem ie mons deklamuoja? Tuomet angelas maloniai prisiartino prie jo, ir juodu susdo ant vieno i tos didiuls aikts suoleli. - Tavo snaus, poeto, eils buvo labai mgstamos Romoje, - sako angelas. - Visi jas mokjo ir jomis diaugsi. Taiau pasibaigus Tiberijaus viepatavimui jos buvo pamirtos. odius, kuriuos kartoja ie mons, itar tavo antrasis snus kareivis. Senukas nustebs pairjo angel. - Tavo snus ivyko tarnauti tolim provincij ir tapo imtininku. Jis irgi buvo geras ir teisingas mogus. Kart susirgo ir jau visai prie mirties buvo vienas jo tarn. Tavo snus, igirds apie

visus ligonius igydant Mokytoj, ijo jo iekoti. Daug dien keliavs, jis suprato, kad jo iekomasis yra Dievo Snus. Jis sutiko jo igydyt moni, susipaino su jo mokymu ir, likdamas tikru romn imtininku, perjo jo tikjim. Pagaliau vien gra ryt jis atkeliavo pas Mokytoj ir jam papasakojo, kad sergs vienas jo tarnas. Mokytojas pareik ess pasirengs eiti pas j. Taiau imtininkas buvo tikjs mogus ir, aplinkui keliantis ligoniams, irdamas Mokytojui akis, suprato tikrai stovs prieais Dievo Sn. - tai tavo snaus odiai, - tar angelas senukui.- odiai, kuriuos jis tuomet pasak Mokytojui ir kurie niekuomet nebuvo pamirti: "Viepatie, nesu vertas, kad ueitum po mano stogu. Bet tark od, ir tepasveiksta mano tarnas". Alchemikas suragina savo irg. - Nors ir k veikt ioje emje mogus, - sako jis,- pasaulio Istorijoje jis visuomet vaidina pagrindin vaidmen. Nors paprastai pats nieko apie tai neino. Jaunuolis nusiypso. Jis niekuomet nesivaizdavo, kad toks svarbus gali bti piemens gyvenimas. - Sudiev, - itaria Alchemikas. - Sudiev, - atsako jis. * Daugiau kaip por valand jaunuolis pamau joja per dykum, stengdamasis atidiai klausytis, k kalba irdis. Tai ji jam turi nurodyti tiksli viet, kur slypi jo lobis. - Kur bus tavasis lobis, ten bus ir tavo irdis, sak Alchemikas. Taiau jo irdis kalba apie kitk. Didiuodamasi ji pasakoja apie piemen, palikus savo avis ir ikeliavus ten, kur j kviet dukart susapnuota svajon. Apie Asmenin Legend ir visus vyrus, padariusius t pat - pasiprieinusius savo epoch

monms, j idjoms ir prietarams ir ijusius iekoti tolim emi ar grai moter. Vis laik ji jam neka apie atradimus, apie knygas ir didelius sukrtimus. Ir tai tuomet, kai jis pradeda kilti vien kop, tiktai t akimirk, irdis jam sunabda ausin: "sidmk viet, kurioje verksi: ten esu a, ten yra tavasis lobis". Jis neskubdamas kyla kopos virn. vaigdtas dangus vl nutviekstas mnulio pilnaties: jie keliavo itis mnes. Mnulis apvieia ir kop; eli aismas paveria dykum vilnijania jra ir paadina jaunuolio prisiminimus apie t dien, kai jis atleido savo arklio apynasr ir dav Alchemikui jo lauktj enkl. Mnesiena uliejo dykumos tyl... Ir t ilg keli, kuriuo keliauja vyrai lobi iekotojai. Kai po keli minui jaunuolis sustoja kopos virnje, jam tarytum apsiveria irdis. Prieais j dunkso milinikos, didingos, mnulio pilnaties ir dykumos balio apviestos Egipto piramids. Jis parklumpa ant keli ir verkia. Jis dkoja Dievui u patikt jam Asmenin Legend, u susitikim su karaliumi, pardavju, su anglu ir Alchemiku. O labiausiai - u susitikim su dykumos moterimi, padjusia jam suprasti, kad Meil negali mogaus nutolinti nuo jo Asmenins Legendos, Visi piramidi amiai i savo auktybi stebi stovintj j papdje. Nordamas dabar jis galt grti oazn, vesti Fatim ir gyventi kaip paprastas avi piemuo. Nes juk gyvena dykumoje Alchemikas, nors ir supranta Pasaulio Kalb ir moka vin paversti auksu. Savo moksl ir men rodyti nebtina. Keliaudamas Asmenins Legendos keliu, jis suinojo visk, k reikia inoti, ir patyr visk, k buvo svajojs patirti. Taiau dabar jis atjo prie savojo lobio, o bet kuris darbas usibaigia tada, kai pasiekiamas tikslas. Jis verk ia, ios kopos virnje... Jaunuolis pavelgia emn ir mato, kad ten, kur

krito jo aaros, ropoja skarabjus. Per laik, praleist dykumoje, jis suinojo, kad Egipte skarabjai - Dievo simboliai. Tai dar vienas enklas. Jis ima kasti sml ir nejuiom prisimena kritolo pardavj. Net vis gyvenim kraudamas krvon akmenis, niekas niekuomet nestengs turti piramids savo dare. Vis nakt jaunuolis kasa enkl nurodyt viet, bet nieko neranda. I piramidi auktumos j stebi tylintys amiai. Taiau vaikinas nepasiduoda. Kasa ir kasa nesustodamas, grumdamasis su vju, kuris daugyb syki vis i naujo smliu upusto duob. Pavargsta rankos, galiausiai jis jas susieidia, bet savo irdimi tikti nepaliauna. O irdis jam sak kasti ten, kur bus kritusios jo aaros. Staiga, bandydamas iversti kelis pasitaikiusius akmenis, jis igirsta ingsnius. I nugar apviesti mnulio, prie jo artinasi keletas vyr. Jis nemato nei j aki, nei veid. - K tu ia veiki? - klausia vienas prijs. Jaunuolis tyli. Taiau j apima baim. Jis turi atkasti lob - dl jo ir bijo. - Mes - karo pabgliai, - pareikia antrasis. Nortume inoti, k ia slepi. Mums reikalingi pinigai. - A nieko neslepiu, - atsako jaunuolis. Taiau vienas vyr iumpa j u rank ir itraukia i duobs. Kitas ima kratyti jo kienes. Ir aptinka aukso gabal. - Jis turi aukso, - kteli upuolikas. Kratytojo veid apvieia mnesiena, ir jo akyse jaunuolis regi mirt. - Dar turi bti aukso, paslpto emj, - atsiliepia kitas. Ir veria j kasti toliau. Kai vaikinas vis nieko neranda, pradeda muti. Mua ilgai, iki pasirodo pirmieji sauls spinduliai. Vaikino drabuiai virt skarmalais, ir jis jauia artjant mirt. "Ko verti pinigai, jei reikia mirti? Retai kada pinigai igelbsti gyvyb", - sak Alchemikas.

- A iekau lobio, - pagaliau prisipasta jis. Ir sutinusiomis nuo smgi lpomis upuolikams papasakoja, kaip dukart i eils susapnavs, jog netoli Egipto piramidi ess paslptas lobis. Tas, kuris atrodo kaip vadas, valandl patyli. Paskui savo draugams taria: - Galite j paleisti. Nieko daugiau jis neturi. T auks tikriausiai bus pavogs. Jaunuolis griva veidu sml. Gaujos vado akys ieko jo aki. Taiau jaunuolis iri piramides. - Einam i ia, - kreipiasi vadas savo bendrininkus. Tada atsigria jaunuol. - iandien tu nemirsi, - pareikia jam. - Tu gyvensi ir nuo iol suprasi, kad nevalia bti tokiam kvailam. ia, lygiai toje paioje vietoje, kur tu stovi, beveik prie dvejus metus a taip pat du kartus susapnavau t pat sapn. Sapnavau, kad turiu keliauti Ispanij, susirasti banyios griuvsius, kuriuose danai nakvoja uklyd piemenys su avimis ir kur zakristijoje auga jovaras; ir kad pakass em po tuo jovaru, rasiu paslpt lob. Taiau a ne toks kvailas, jog keliauiau per vis dykum vien todl, kad du kartus susapnavau kakok sapn. Po to jie nueina. Jaunuolis sunkiai atsistoja ir dar syk pavelgia piramides. Piramids jam ypsosi, ir jis, irdyje diaugdamasis, taip pat ypsosi joms. Jis rado lob. EPILOGAS Jo vardas Santjagas. Jis ateina ma apleist banytl jau beveik sutemus. Zakristijoje tebeauga jovaras, ir pro griuvus stog matyti vaigds. Jis prisimena, kaip syk buvo atjs ia su savo avimis ir praleids rami nakt, per kuri susapnavo vien sapn.

Dabar jis ia be savo bandos. Tik su kastuvu rankose. Vaikinas ilgai iri dang. Paskui i kelionmaiio isitraukia butel ir atsigeria vyno. Jis prisimena nakt dykumoje, kai taip pat irjo dang ir gr vyn su Alchemiku. Jis msto apie savo klajones ir apie tai, kaip keistai Dievas jam parod lob. Jeigu nebt patikjs pasikartojusiais sapnais, nebt sutiks igons nei karaliaus, nei vagies, nei... "Sraas tikrai ilgas taiau kelias buvo nuymtas enklais, ir a negaljau pasiklysti", - pagalvoja jis. Nejuiomis usnsta, o kai nubunda, saul jau labai auktai. Tuomet ima kasti em po jovaru. "Senasis burtininke, tu visk inojai! Net palikai man aukso, kad galiau grti prie ios banyios. Vienuolis gardiai pasijuok, kai vl atsiradau skarmaluotas. Negi tu negaljai mans bent kiek patausoti?" Ir girdi jam atsakant vj: "Ne. Jei biau tau tai pasaks, nebtum pamats piramidi. Jos labai graios... ar tau taip neatrodo?" Tai Alchemiko balsas. Jis nusiypso ir kasa toliau. Po pusvalandio kastuvas atsimua kak kiet. Po valandos jis sdi prieais skrynel, piln sen auksini ispanik monet. Taip pat ten yra brangij akmen, auksini kauki su baltomis ir raudonomis plunksnomis, akmenini, inkrustuot deimantais dievuk. Vieno, seniai alies umirto karo grobio liekanos, apie kurias grobikas nepasirpino praneti savo pdiniams. Jis isitraukia i kelionmaiio Urim ir Tumim. iais akmenukais pasinaudojo tik vienintel kart, vien ryt turgaus aiktje. Gyvenimas ir kelias visuomet buvo pilni enkl. Jis atsargiai deda Urim ir Tumim aukso skrynel. iedu akmenys - taip pat jo lobio dalis, nes primena jam apie senj karali, kurio jis daugiau niekad nesutiks.

"I ties, gyvenimas dosnus tiems, kurie gyvena savo Asmenin Legend", - msto vaikinas. Ir tuomet atsimena turs nueiti Tarif ir atiduoti io radinio deimtj dal igonei. "Kokie gudrs tie igonai!" - nusistebi jis. Gal todl, kad jie tiek daug keliauja. Taiau vl ima psti vjas. Tai Levanto - Afrikos vjas. Tik syk jis neatpuia nei dykumos kvapo, nei maur upuolimo grsms. Vietoje j jis atnea gerai jam pastam aromat ir velniai, labai velniai atskriejusio ir jo lpas palietusio buinio gars. Vaikinas nusiypso. Tai pirmas jos pabuiavimas. - A ia, Fatima, - sunibda jis.

You might also like