LAIKAI LUCILIJUI , PIRMASIS LAIKAS Daryk taip, mielas Lucilijau: sutelk visas jgas ir laik, kur iki iol

i tavs pagrobdavo arba pavogdavo kiti, ar kuris pats nepastebimai pranykdavo, taupyk ir saugok. Patikk, taip i ties yra, kaip raau: dal laiko mons pasisavina i ms akiplikai, dal atima nejuiom, dalis prana savaime. Bet gdingiausi yra netekti jo dl apsileidimo. siirk atidiai, pamatysi, kad didiausia gyvenimo dalis praeina mums, darant klaidas, didel dalis nieko neveikiant, o visas gyvenimas veikiant ne tai, kas reikia. Ar galtum parodyti man mog, kuris vertint laik, brangint dien, kuris suprast, kad jis kasdien po truput mirta?! Apsirinkame, laukdami mirties ateityje: kakuri jos dalis nuolatos mus itinka. T gyvenimo tarp, kuris jau yra u ms, valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip ir raai dars: inaudok kiekvien valand. Jei iandien rank prie darbo pridsi, maiau priklausysi nuo rytojaus. Atidliodamas ir gyvenim praiopsosi. Viskas, Lucilijau, svetima, tik laikas ms. Gamta suteik mums gali (kuri, beje, paveria kas tik nori) valdyti vien judant ir nepatikim turt. Ir kaip aikiai atsiskleidia mirtingj paikyst, kai jie, gav kok troktam mamo ar niekniek, u kur visai nesunku atsimokti, rpestingiausiai stengiasi atsilyginti, taiau n vienas mogus, atms i kito laik, negalvoja ess skolingas, kai tuo tarpu laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dkingas bdamas, niekas negali grinti. Gal bt, paklausi, kaip elgiuosi a, tavo patarjas. Prisipainsiu atvirai: kaip ilaidus, bet kruoptus mogus. A vedu savo ilaid apskait. Nepasakyiau, kad nieko neprarandu, bet galiu atsakyti, k prarandu, kodl ir kokiu bdu. Galiu paaikinti savo neturtingumo prieastis. O ieina man taip, kaip ir daugeliui patekusi skurd ne dl savo kalts: visi ujauia, bet niekas nepadeda. Taigi kas ieina? Nelaikau vargu to, kuris tenkinasi mau. Taiau noriau, kad saugotumei savo turt ir laiku pradtumei, nes, kaip dar ms senoliai pastebjo, vlu vyn taupyti, kai dugnas matyti. O juk pabaigoje paprastai lieka tik gurknis nuosd. . ANTRASIS LAIKAS Sprsdamas i paties laik ir i kit moni pasakojim, dedu tave daug vili: tu nepuldinji nuo vieno dalyko prie kito ir permainomis nedrumsti savo ramybs. Nepastovumas liguistos prigimties enklas. Pagrindiniu sveiko proto rodymu laikau sugebjim sustoti ir susikaupti. irk, kad daugelio autori bei vairi knyg skaitymas nevirst betiksliu klaidiojimu ir blakymusi. Verta apsistoti tik prie tikr talent, juose iekoti peno, jei nori igauti, kas stipriai sitvirtint sieloje. Niekur nra to, kurio visur pilna. Nuolatiniai keliautojai paprastai turi galybes pastam, o draug n vieno. Tas pat neivengiamai itinka mones, kurie biiulikai neprisiria

prie vieno talento, bet skubdami visk prabgom perleidia. Nesuteikia jg maistas, ispiautas, vos tik djus burn, niekas taip nekenkia sveikatai, kaip danas vajst kaitaliojimas, neusitraukia aizda, jei ant jos bandomi medikamentai, neprigyja danai persodinjamas augalas visa, kas daroma prabgom, nra vertinga. Iblako knyg daugyb. Taigi, jei nepajgi perskaityti, kiek turi, pakanka turti tiek, kiek gali perskaitytu ,,Bet, paprietarausi, a noriu tai vien, tai kit knyg atsiversti". Ilepintas skrandis geidia ragauti daug valgi, kurie, bdami vairs ir prieingo skonio, uuot maitin, gadina j. Taigi visada skaityk vertingas knygas ir, panorjs kada prie kit pasukti, vl grk prie pirmj. Kasdien iekok kokios nors pagalbos prie skurd, prie mirt bei kitas negandas ir, nemaai perskaits, isirink vien dalyk, kur galtum t dien sidmti. A pats taip ir darau: i daugelio, k perskaitau, t pasiimu. Pavyzdiui, iandien Epikro ratuose (mat, esu prats ir prieo stovykl pereiti, bet ne kaip perbglis, o kaip valgas) utikau posaki: gerbtinas dalykas ir ms? Didiausias. Tas, kuris pavelgs atidiau, inos, jog mes nepanas j mini. Tas, kuris eis ms namus, labiau stebsis mumis, o ne ms rykais.(Didis yra tas, kuris i molini ind valgo tarsi i sidabrini.! Ne maesnis tas, kuris i sidabrini valgo tarsi i molini, t i k silpnos dvasios mogus nesugeba paksti turto. Noriau dar pasidalinti su tavimi ir ios dienos laimikiu. Hekatono ratuose radau: \trokim apribojimas geriausias vaistas nuo baims. Prarads vilt, tvirtina jis, nustosi bijoti^ K turi bendro, paklausi, iedu tokie skirtingi dalykai? Taip yra, mielas Lucilijau, nors jie atrodo nesuderinami, bet siejasi vienas su kitu. Kaip ta pati grandin jungia sargybin su kariais, taip dera tarpusavy ios skirtingybs: vilt lydi baim. Nesistebiu tuo: ir viena, ir kita neramios sielos enklas, ir viena, ir kita kursto ateities laukimas. Bet svarbiausia abiej prieastis ta, kad mes neprisitaikome prie dabarties, o nukeliame savo planus ateit. Taigi valgumas, didiausias mogaus gris, pavirsta blogiu. vrys bga nuo akivaizdi pavoj ir pabg nusiramina. Mus kankina ir praeitis, ir ateitis. Mums kenkia daugelis dalyk: juk atmintis sukelia baims kanias, valgumas jas i anksto nurodo. Niekas nesielvartauja dl iandienos. DVYLIKTASIS LAIKAS Kur bepasisukiau, matau savo senatvs enklus. Atvyks j priemiesio dvar, miau dejuoti, kad jo ilaikymas nepaprastai daug kainuoja. Prievaizdas sakosi, kad rpestingumo jam nestinga ir jis dars visk, bet vila esanti sena. O juk i vila mano akyse iaugo! Kas liko i mans, jei vienmeiai su manimi akmenys jau sudlj? Supyks vl tuoj pat randu prog nirti. Atrodo, sakau, nepriiri platan: jie visai be lap. Kokios nuogos, idivusios akos, kokie nirs, gumbuoti kamienai. To nebt atsitik, jei kas nors bt purens

em ir laists". Prievaizdas prisiekinja, kad jis visk dars, niekam negails savo triso, bet mediai jau senyvi. Telieka tai tarp ms, bet a pats juos sodinau, regjau j pirmuosius pumpurus. Pasuks link dur, suukau: O kas ia? Koks ia karinius stovi tarpdury? Teisingai daro, laikas j ivyti. I kur jis atsirado? Koks tau malonumas tampyti svetimus numirlius?" O anas tar: ,,Ar mans jau nebepasti? A gi Felicionas, kuriam danai dovanodavai statulles. A esu tavo numyltinis, prievaizdo Filosito snus". Nieko sau, itaip tyiotis, tariau, mano numyltinis buvo berniukas, kitaip ir bti negali, o tau dantys ibyrj". Taigi esu dkingas kelionei priemiesio dvar, kad senatv idygsta prie mane, kur tik bepasisuku. Mgaujuosi ja ir pamilsiu: juk ji sklidina malonum, reikia tik mokti naudotis. Obuoliai skaniausi tada, kai jau baigiasi. Vaikysts avesys jos gale. Girtuokliams didiausi malonum teikia paskutinioji taur, ta, kuri apsvaigina, nuo kurios jie visikai apkvaita. Pabaigoje paprastai bna visas smagumas. Todl pats maloniausias yra senyvas amius, o ne brandos. Ir ant paskutinio bties laiptelio stovintis amius turi savo malonum arba juos visikai pakeiia nenoras j turti. Kaip malonu, pavargus nuo aistr, isivaduoti i j! Sunku, prietarausi, kai mirtis ant slenksio". Pirma, jaunuoliai turi jos laukti taip pat,', kaip seniai. Niekas neinome, kada imu paskutin valanda.: Antra, niekas nra toks senas, kad nesitikt dar vien dien pragyventi. Juk viena diena yra gyvenimo ingsnis. Visas amius susideda i keli dali didesni ir maesni, vienas kit juosiani apskritim, kuri vienas apglbia ir supa visus. Jis tsiasi nuo gimimo iki mirties. Antras juosia paauglysts metus, treias savo ratu apibria vaikyst. Yra pagaliau ir toks, kursai talpina savyje metus ir vairius met laikus, i kuri pasikartojimo susideda gyvenimas. Mnuo apjuostas nedideliu lanku. Maiausi rat turi diena, bet ir i eina nuo pradios pabaig, nuo ryto vakar. Heraklitas, pramintas tamsiuoju dl neaikaus dstymo, yra pasaks: Visos dienos kaip viena". is posakis vairiai suprantamas. Vieni tvirtina, jog jis norjs pasakyti, kad visos dienos turi vienod valand skaii. I ties, jei diena yra dvideimt keturi valand tarpas, btina, kad visos dienos bt lygios, nes, jei diena sutrumpt, pailgt naktis. Kiti mano, kad Heraklitas nurods kokybin dien panaum: net ilgiausias laiko tarpas neturs nieko, ko nebt vienoje dienoje, visada viesa pakeiia tams, ir kiti pasaulio pasikeitimai tokie patys, tik vieni greiiau vyksta, kiti liau. Todl kiekvien dien reikia praleisti taip, tarsi ji bt visas gyvenimas. Pakuvijus, kuris vald Sirij lyg savo dvar, paruos vyn ir gedulo vakarien, liepdavo po puotos neti j miegamj, berniuk chorui giedant: Jis nugyveno! Jis nugyveno!" Jis laidojo save kasdien. K jis dar palaidaudamas, mes darykime smoningai ir, eidami miegoti, linksmi ir patenkinti sakykime: Pragyvenau ir praleidau likimo paskirtj

tarp". Jei dievas duos rytdien, priimkime su diaugsmu. Tas, kuris be jaudinimosi laukia rytojaus, yra nepaprastai laimingas ir ramiai leidia i dien. Kas vakare sako a nugyvenau", ryt pabuds, nauj dien gali sutikti kaip turt. Bet jau reikia man baigti laik. Ar be jokio pamokymo, klausi, jis pas mane atkeliaus?" Nebijok: t jis nea". Bet kodl gi t"? Daug k. Kas gali bti graesnio u mint, kuri perduodu tau nuneti: bloga gyventi prievarta, bet niekas neveria gyventi prievarta. Kaip niekas neveria? Todl, kad laisv veda i visur daugyb trump ir lengv keli. Dkokime dievui, kad niekas negali sulaikyti ms iame pasaulyje. Tuomet galime niekinti prievart. Cia Epikro odiai, pasakysi. Kam tau svetim?" Bet kas teisyb, tas mano. Ir toliau tau cituosiu Epikr, kad tie, kurie vertina ne pasakymo prasm, o autoriaus vard, inot, jog geros mintys yra vis nuosavyb. Teisyb bendra visiems. KETURIASDEIMT SEPTINTASIS LAIKAS Malonu buvo patirti i ateinani nuo tavs moni, kad tu draugikai gyveni su savo vergais. Toks elgesys dera tavo iminiai, tavo isilavinimui. Jie vergai". Bet jie mons! Jie vergai". Bet jie namikiai! Jie vergai". Bet itikimiausi biiuliai! Jie vergai". Bet vergijos draugai, jei tursime galvoje, kad likimui duota tiek pat teisi ir vienus, ir kitus. Juokas ima i t, kurie mano, jog gda pietauti su vergu. Kodl? Todl, kad ipuikli protis apstatyti pietaujant eiminink briu verg. Tas valgo daugiau, negu gali, ir, nepaprastai apsirydamas, apkrauna ir taip prikimt skrand, jau atpratus nuo skrandio pareig ir vargais negalais ivemiant k tik sugrst maist. O nelaimingiesiems vergams neleidia net burnos praverti, n puse odio persimesti. Rykts nuslopina maiausi murmes, o jei kartais rykts nenaudojamos kosteljimas, iaudulys, krenktimas. Didele bausme jie umoka, keletu odi pertrauk tyl, alkani ir nebyls prastovi vis nakt. Taip ieina, kad tie, kuriems eimininko akivaizdoje negalima nektis, neka apie eiminink kitur. O anie, kurie ne su eimininku, bet patys su savimi kalbdavosi, kuri lieuvis atprats vartytis, pasiruo u eiminink pakiti po kirviu savo sprand, ant savo galvos usitraukti gresianti pavoj. Puotose jie nekuiuojasi, kankinami tyli. Klaidioja to paties ididumo pagimdytas prieodis: kiek verg, tiek prie. Jie nra prieai, mes i j padarome prieus. Jau nekalbant apie kitokias iaurumo ir nemonikumo apraikas, mes gi juos ne monmis, o gyvuliais laikome. Kai sugulame pietauti, vienas nuluosto seiles, kitas susemia kauusi vmalus. Treias piausto brangius paukius: tiksliais judesiais atkerta krtin ir pasturgal, beprasmikai sukaliodamas ilavint rank. Vargas, jis gyvena vien tam, kad kaip reikiant kapot pauktien. Bet kain ar ne didesnis vargas tas, kuris ito reikalauja savo malonumui, negu tas, kuris

mokosi priverstas. Ketvirtas vyno pilstytojas, ipuotas lyg moteris, galynjasi su amiumi: negali atsikratyti vaikysts, tempiamas atgal j; i stuomens karys, o i odos su nutrintais ar ipeiotais plaukais vaikas, itisas naktis nemiega, girdydamas eiminink ir tenkindamas jo geidulius; miegamajame jis atlieka vyro, puotoje berniuko pareigas. Penktas, kuriam pavesta vertinti puotautojus, stovi nelaimingas ir iri, kuriuos pataiknus, apsirijlius, plepius pakviesti rytdienai. O dar miegamj tarnai, iki smulkmen pastantieji pono kambar, inantieji, kas j umigdo, kas diugina, kokia naujov gali sukelti pasilyktjim, kuo iki kaklo sotus, k geist t dien suvalgyti. O anas su itokiais monmis negali pietauti, galvodamas, kad sumas jo didyst, jei atsiss prie vieno stalo su vergais. Bet, dievai, kiek pon jis turi i j tarpo! Pastebjau, kad prie Kalisto nam slenksio stoviniuoja jo buvs eimininkas, bet nemaiau einanio vid. Juk jis anam buvo ukabins skelbim ir nuvars tarp parduodamo lamto. Atsilygino jam vergas, pateks pirmj dekurij, kurioje auklys klausia balso, ir pats apsigyn, nepriimdamas savo namuose kaip verto sveio. eimininkas Kalist pardav, bet kai kuri dalyk negalima parduoti. Truput pagalvok apie t, kur vadini vergu. Jis juk gims i tokios paios sklos, po vienu dangumi, vienodai kvpuoja, vienodai gyvena, vienodai mirta. Kaip tu gali matyti jame kilmingj, taip jis tavyje verg. Po Marijaus skerdyni laim nusigr nuo daugybs didik, senatori karjer pradjusi karo tarnyba. Vien padar piemeniu, kit lnos sargybiniu. tai ir niekink mog tos padties, kurioje beniekindamas pats gali atsidurti. Nenoriu leistis giliau samprotavimus apie verg naudojim. Esame be galo idids, nepaprastai iaurs, nepaprastai ls. tai mano pamokym santrauka: elkis su maesniu taip, kaip nortumei, kad didesnis su tavim elgtsi. Kai aus tau galv mintis, kokias tu turi teises savo verg, visada teauna ir tokia: kokias teises turi tavo eimininkas tave. O a, sakai, neturiu eimininko". Sutinku, bet gal tursi. Dert inoti, kokio amiaus Hekab pradjo vergauti, kokio Kresas, kokio Darjo motina, kokio Platonas, kokio Diogenas. Su vergu gyvenk maloniai ir draugikai, kalbkis su juo ir bendrauk. Visas delikaij brys atsakydamas suriks man: ,,Koks paeminimas! Kokia gda!" O a juos suiupsiu bebuiuojanius rank svetimam vergui. Argi nematote, kad ms protviai nebuvo ponikai pasipt, neeidinjo verg. Vergai vadino eiminink eimos tvu. Vergus (kaip ligi iol mimai tebevadina) namikiais. Senoliai ved vent, kurios metu (bet ne tik jos) vergai btinai valgydavo kartu su eimininkais, jiems buvo rodomi pagarbos enklai, leidiama naudotis teismis, statymais, ir namuose viskas vykdavo tarsi maoje valstyblje. Kaip? Visus vergus leisti prie stalo? Ne, taip, kaip ir laisvuosius. Klysti, jei manai, jog a niekinsiu juodadarbius,

pavyzdiui, mul varov ar artoj. Vertinsiu ne pagal tarnyb, | o pagal dvasios gerum. Kiekvienas savo dvasi susikuria pats, o tarnyb gauna atsitiktinai. Taigi vieni tegu pietaus su tavimi, kadangi to verti, kiti kad pasidaryt verti. Jei j elgesyje bus verg nevalyvumo, jis inyks, bendraujant su kilnesniais monmis. Mielas Lucilijau, neiekok draugo forume ar kurijoje, atidiai apsivalgs, ir namie rasi. Danai gera mediaga prava be meistro rankos; bandyk ir tyrink. Tik kvailys, pirkdamas arkl, apirinja kamanas ir vadeles. Taigi baisus kvailys tas, kuris vertina mog pagal drabu ar jo neiojimo manier. Jis vergas". Bet gal jo irdis laisva? Jis vergas". Ar tai j emina? Parodyk mog, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas godumui, treias garbs trokimui, visi mons vilties vergai, visi baims vergai. Galiu parodyti buvus konsul, tarnaujant senei, turtuol tarnaitei, galiu ivardyti labai kilmingus jaunuolius, artist vergus. Nra lyktesns vergijos, kaip savanorika vergija. Tenegsdina favs j neapykanta, bk su jais ^linksmas ir neididiai pranaesnis: geriau tegu gerbia, negu bijo. Kas nors priki, kad aukiu vergus sukilti ir nusimesti pon jung, tardamas: geriau tegu gerbia eiminink, negu bijo. Kas nors paklaus: ,,Ar jie turi gerbti eiminink kaip klientai ir sveikintoj minia?" Kas itaip pasakys, yra pamirs, jog eimininkams maa to, ko utenka dievui. Kas gerbiamas, tas ir mylimas, meil ne pora baimei. Manau, jog labai teisingai darai, stengdamasis, kad tavo vergai tavs nebijot, tu vartoji odio bausmes; ryktmis tik gyvuliai raginami. Ne vien ugauliojimai mus eidia. Net velnumas gimdo nir, ir visa, kas ne pagal ms nor, kelia pykt. sidedame karali irdis. Juk pastarieji taip pat, umir savo galimybes ir kit silpnum, taip sikariuoja, taip lsta, tarsi kas bt juos nuskriauds. O juk nuo ito pavojaus juos saugo j padties didyb. Jie patys tai supranta, bet ieko progos pakenkti: tapo nuskriausti, kad skriaust. Nenoriu ilgiau tavs gaiinti. Tavs nereikia raginti. Be kita ko, dora turi i savyb: ji itikima sau ir pastovi. Blogis netvirtas daiktas, danai keiiasi ne gerj, o tiesiog kit pus. PENKIASDEIMTASIS LAIKAS Tavo laik gavau po daugelio mnesi nuo isiuntimo. Pagalvojau, jog nra prasms klausinti j atneus mog, k tu veiki. Jis turt bti nepaprastos atminties, jei prisimint. Taiau tikiuosi, jog tu jau gyveni taip, kad a galiu inoti, k veiki, kur tu bebtum. K kita galtum veikti, neusiimdamas savo dvasios tobulinimu, kasdien neatsikratydamas kokios nors klaidos, nesuprasdamas, kad tavo ydos gldi tavyje, o ne objektyviose slygose. Juk kai kurias i j teisiname aplinka ar laikais. O jos seka paskui mus, kur tik bepasitrauktume. Tu inai, kad Harpast, monos kvaiel, paveldta liko mano namuose. Pats a baisiai nemgstu toki isigimli: jei kada noriu, kad mane palinksmint juokdarys, nereikia toli iekoti:

juokiuosi i savs. Toji Harpast staiga apako. Gal nepatiksi, bet tikra teisyb: ji nesupranta, kad nemato. Nuolatos aukia palydov ir vaikioja. Sako, kad namai labai nirs. Tebnie tau aiku, kad savybs, dl kuri mes i jos juokiams, bdingos mums visiems: niekas neprisipasta ess yktus ar godus. Aklieji nors vedlio aukiasi, o mes be vedlio klaidiojame ir sakome: A esu garbtroka, bet kitaip Romoje nemanoma gyventi. A ne vaistnas, bet miestas mgsta pinig. Mano ' pyktis nra yda, a tik nenusistaiau teisingo gyvenimo bdo, ia kalta jaunyst". Kodl apgaudinjame save? Ms blogis ne iorje, jis mumyse, ms irdyje gldi, ir sunku nuo jo isigydyti, nes nesijauiame serg. O jei pradsime rpintis, kada gi veiksime itiek sisenjusi lig? Dabar mes dar nekvieiame daktaro, kuriam bt maiau vargo su giliai neaugusia yda. Jaunas, nepatyrs protas seka teisybs rodytoj. Sunku sugrinti tiktai t, kuris labai nutolo nuo prigimties. Mes gdinams mokytis grio. Bet, dievai, jei raustame, iekodami tokio mokytojo, tai nesitikkime, kad gris atsitiktinai uvaldys ms ird. Reikia padirbti, nors, ties sakant, tai nedidelis vargas, jei tik, kaip minjau, pradsime savo dvasi formuoti ir taisyti pirma, negu joje siaknys blogis. Bet nereikia nusiminti ir dl sisenjusi yd. Nuolatinis darbas, 1 uolumas ir kruoptumas visk nugali. Net ir kreiv med galima itiesinti: isirietusius rstus ilygina iluma, ir jie, iaug savaip, gauna toki form, kokios mums reikia. Dar lengviau formuoti lanksi, bet kokiai takai pasiduodani siel. Juk siela ne kas kita, kaip tam tikru bdu egzistuojantis kvpavimas. O kvpavimo garas yra tiek lengvesnis u bet koki mediag, kiek plonesnis ir velnesnis. Mielas Lucilijau, patikk, ne bda, kad blogis mus valdo, kad seniai mumyse gldi, pas niek gris neateina anksiau u blog. Visus mus ydos kadaise buvo ukariavusios. Mokytis dorybs tai reikia isiadti yd. Su dideliu kariu turime taisyti save, nes vienkart gautas gris pasilieka aminai. Dorybs negalima isiadti. Blogis, prieingai, yra mums svetimas, todl gali bti istumtas ir iguitas. Kiekvienas daiktas stipriai sitvirtina tik savo vietoje. Dorybs atitinka mogaus prigimt, ydos jai prieingos ir nekeniamos. Nors siaknijusios dorybs negali pasialinti ir jas puoselti lengva, taiau diegti nepaprastai sunku, nes ligota dvasia bijo naujovi. Todl j reikia priversti to imtis, paskui jau gydymas neskausmingas. Jis bus tuo malonesnis, kuo greiiau dvasia sveiks. Pagijus jai norsis kitoki vaist. Usiimti filosofija yra sveika ir smagu. PENKIASDEIMT KETVIRTASIS LAIKAS Ilgam ligos buvo palikusios mane ramybje. Staiga vl apniko. ,,Kokia?"paklausi. Visai pagrstai klausi: visos jos man pastamos. O viena tarytum ukeiktas esu: graikiko jos vardo neinau, bet pakankamai tiksliai gali bti pavadinta dusuliu. Trumpi, taiau stiprs, audringi priepuoliai tsiasi apie valand. (Kas gi ilgiau itvert, neatgavs kvapo?!) Mano kn

kamavo visokie sopuliai ir pavojingi susirgimai, bet u it, man rodos, nra sunkesnio. Kodl? Mat, visais kitais atvejais, kaip ten bebt, mogus nesveikuoja, o ia nutrksta kvpavimas. Ne veltui gydytojai i lig vadina mirties pratybomis. Juk vien kart alsavimas padaro tai, k nuolatos mgina. Galvoji, digauju, tau raydamas, nes ivengiau blogiausio. Juokingai daryiau, tokia pabaiga lyg igijimu diaugdamasis, tarsi tas, kuris galvoja laimjs byl, esant atidtam teismo terminui. A gi, ir labiausiai udusdamas, nesilioviau guostis linksmomis ir tvirtomis mintimis. ,,Kas ia, kalbjau sau, taip danai mirtis mane bando? Tegu, a j seniai esu ibands". ,,Kada?"paklausi. Prie gimdamas. Mirtis yra nebtis. A jau inau, kokia ji yra. Po mans bus tai, kas buvo prie mane. Jei nebtyje yra nors kiek skausmo, jis neivengiamai turjo bti ir prie mums ivystant pasaul, o tada nejutome jokios kanios. Sakyk, ar nepavadinsi kvailiu mogaus, kuris mano, kad ibintui bna blogiau po to, kai j ugesina, negu prie tai, kai j udega. Mes gi taip pat usidegame ir ugstame; iek tiek keniame viduryje tarp t moment, o i vienos ir kitos puss viepatauja gili ramyb. Mielas Lucilijau, jei neapsirinku, klystame galvodami, jog mirtis laukia ateityje, tuo tarpu kai jau ir esame buv jos valdioje, ir dar atsidursime. Tai, kas buvo prie mus, yra mirtis. Koks gi skirtumas nepradsi gyvenimo ar ji ubaigsi, jei abiem atvejais idava ta pati nebtis". Tokiais ir panaiais padrsinimais, aiku, tylomis, nes kalbti negaljau, nesilioviau save tikinti. Paskui pamau dusulys, perjs sunk kvpavim, ueidavo vis reiau, ltjo ir inyko. Dabar, nors ir liovsi, alsuoju dar nenormaliai: ikvepiu su pertraukomis, uspringdamas. Tegu jis sau inosi, kad tik irdyje nedsauiau. Taigi sidmk: nedrebsiu paskutin valand, jau i anksto esu pasiruos, negalvoju apie tai itisomis dienomis. Tu lovink ir sek t, kuriam neapmaudu mirti, nors miela gyventi. Argi vyrika ieiti varomam? Vyrikumas tai kur: nors mane ir varo, bet a ieinu savo noru. Iminiaus niekada niekas neivaro, nes ivaryti vadinasi, istumti save i ten, i kur nenoromis pasitrauki, o iminius nieko nedaro nenoromis. Jis ivengia prievartos, trokdamas btinybs. SEPTYNIASDEIMTASIS LAIKAS Po ilgos pertraukos vl ivydau tavj Pompj. Atmintyje ikilo jaunysts vaizdai. Man rodsi, kad ir dabar galiu grti prie t usimim, kuriuos, atrodo, taip neseniai apleidau. Plaukiame, Lucilijau, gyvenimu lyg jra ir, kaip sako Vergilijus, ems ir miestai nutolsta". Taip per kelet akimirk praleidiame vaikyst, paskui jaunyst, po to brandos ami, paskui geriausius senatvs metus. ia jau matosi mogaus gyvenimo galas. Klystame, laikydami j povandenine uola, tai uostas, kartais pageidautinas, taiau niekad neatmestinas. Per anksti j atvyks, mogus turi skstis ne daugiau u keliautoj, spriai plaukiant. Juk vienus jrininkus apgaudinja ir

sulaiko silpni zefyrai, vargindami nuobodiai tingia ramybe, o kitus be atvangos puiantis vjas beregint nunea viet. inok, jog ir mums tas pat skirta: vienus gyvenimas aibikai nuveda ten, kur ateiti reikia ir labai delsiantiems, kitus kankina ir vargina. Ne visada ir reikia atidlioti. Gris ne gyvyb, bet geras gyvenimas. Taigi iminius turi gyventi tiek, kiek reikia, o ne kiek galima. Jis supras, kur bus nugaltas, su kuo, kokiu bdu ir kas jam darytina. Jis vis laik iri, koks jo gyvenimas, o ne kiek jo lik. Jei ugriva galyb varg ir neramum, jis pasitraukia. Jis taip elgiasi ne tik beviltikoje bklje, bet, vos likimas nusigria, ima kruopiai dairytis, ar neverta pabaigti gyvenus. Jam nesvarbu, ar pats gal pasidarys, ar kitas, vliau ar anksiau. Jis nemano, jog kuris nors atvejis nuostolingesnis: elgetos lazda nedidelis turtas. Nesvarbu, kada mirti: anksiau ar vliau, svarbu kaip: garbingai ar niekikai. Gerai mirti vadinasi, ivengti pavojaus blogai gyventi. Man rodos, silpnadvasikai skamba odiai rodieio, kuris, tirono mestas kaljim ir maitinamas lyg koks vris, patarim visai nevalgyti atsak: Kol mogus gyvas, neturi prarasti vilties". Tegu tai tiesa, bet negalima pirkti gyvybs u bet koki kain. Nors ji didis, neabejotinas gris, bet nemoksiu u j gdingu sins grauimu dl savo silpnybs. A manau, kad t, kuris gyvena, valdo likimas, o tas, kuris nebijo mirties, nusimeta likimo valdi. Taiau, jei mirtis kybos vir galvos ir iminius inos, jog pasmerktas mirti, nesmeigs durklo ird, paddamas budeliui. J]3 stengsis padti sau. Kvaila numirti i mirties baims. Ateina udikas. Lauk. Ko skubti? Kam prisiimti kito mogaus iaurumo iraikos akt? Gal tu pavydi budeliui, o gal jo gailiesi? Sokratas galjo ubaigti gyvenim, atsisaks valgio, ir mirti i bado, o ne nunuodytas. Bet jis praleido kaljime trisdeimt dien, laukdamas mirties, negalvodamas, jog viskas gali pasikeisti, neddamas t ilg laikotarp joki vili, bet tam, kad paklust statymams, kad duot galimyb draugams pasinaudoti jo dvasios turtais. Kokia kvailyst bt bijotis nuod, niekinant mirt! Puiki moteris buvo Druzo Libono, kilmingo, bet buko jaunuolio, turinio daugiau pretenzij, negu tais laikais kas nors galjo turti, o tuo labiau jis, teta Skribonija. Kai sirguliuojantis Libonas netuvais buvo pargabentas i senato namo be prastins palydos, nes visi biiuliai negarbingai buvo j apleid jau ne kaip kaltinamj, o kaip pasmerktj, jis pradjo prayti patarimo, ar jam nusiudyti, ar laukti mirties. Skribonija atsak: ,,Ar tau malonu dirbti svetimus darbus?" Bet jis nepaklaus: pasidar gal, ne be kalts bdamas. Juk po trij ar keturi dien, savo prieo nuteistas, bt mirs, o gyvendamas atliko svetim darb. Apskritai sunku pasakyti, kaip elgtis, kai svetima galia grasina ms gyvybei: skubti j aplenkti ar laukti. Yra daug dalyk, galini nusverti sprendim ir vien, ir kit pus. Jei viena mirties ris ne kankynes, o kita lengva ir paprasta,

kodl gi nepasirinkus antrosios. Kaip renkams laiv, ruodamiesi plaukti, kaip nam sikurti, taip baigdami gyvenim mirties bd. Be to, kaip ilgas gyvenimas dar nra gris, taip udelsta mirtis jau yra blogyb. Niekada neturime labiau tenkinti sielos ugaid, kaip mirdami. Tegu ji palieka kn tuo keliu, koks jai patiks. Ar us nuo kardo, ar kilpoje, ar nuo kokio nors krauj ukrtusio nuodo vis viena kad tik nesustot ir sutraukyt vergijos grandines. Gyvendami turime klausyti kit moni nuomons, mirdami tik savosios. Geresnis tas mirties bdas, kuris labiau patinka. Kvaila galvoti: Dar kas pamanys, jog a pasielgiau nevyrikai arba labai akiplikai, dar pagalvos, kad kitas mirties bdas bt buvs graesnis". Nejau tu viliesi, jog manoma k nors padaryti, nesukeliant joki apkalb? Rpinkis tik kuo greiiau itrkti i likimo valdios. O paskui, aiku, atsiras moni, kurie pasmerks tavo poelg. Yra net filosof, neigiani teis savanorikai baigti gyvenim ir laikani saviudyb nusikaltimu. J nuomone, reikia laukti galo, kur numat gamta. Kas taip kalba, nemato, jog usitveria keli laisv. Aminasis gamtos statymas puikiai patvark, duodamas mums vien jim gyvenim, o ijim daugel. Nejaugi man laukti ligos ar moni neam kankyni, kai galiu ivengti skausmo ir prie neapykantos. Yra vienas dalykas, dl kurio negalime skstis gyvenimu: jis nieko nelaiko. Puikiai sutvarkyta mogaus dalia: jei jis nelaimingas, tai tik dl savo kalts. Jei tau malonu gyventi, gyvenk, jei nemalonu, gali grti ten, i kur atjs. Nuo galvos skausm danai nuleidiame krauj. Siekiant palengvinti kno kanias, perpiaunamos venos. Taigi nereikia smeigti giliai durklo krtinn, atrus peiliukas atveria keli didij laisv, viename dryje isigelbjimas. Tai kodl mes tsiame ir delsiame? Todl, kad niekas i ms negalvoja, kada jo sielai ikeliauti i io bsto. Taip seni namiai prisiria, pranta prie vietos ir net skriaudiami jos nepalieka. Tu nenori bti kno vergas? Gyvenk taip, lyg ruotumeis greitai j apleisti. Atsimink, jog ateis laikas, kai reiks palikti prieglobst, ir btinyb privers tave rytingiau ieiti. Bet sunku galvoti apie gyvenimo pabaig tam, kas turi begalyb nor. Miriai btina ruotis labiau, negu bet kam kitam. Mat, pasirengimas kitiems dalykams ne visada gali bti reikalingas. Galima planuoti skurd ir bti turtuoliu, galima gusti paksti skausm,, o sveikata ir stiprumas niekada neduos progos pasirodyti iai savybei, galima imokti tvirtai iksti kit mirt, o likimas lems ms artimiesiems pergyventi mus. Bet neivengiamai ateis mirties diena. Nemanyk, jog tik didvyriai turi drsos sutraukyti vergijos grandines. Negalvok, kad tik Katonas sugebjo rankomis iplti i krtins gyvyb, kai kardas pritrko galios. Pai emiausij sluoksni mons nepaprastai kartai ieko isigelbjimo mirtyje, ir jei jiems nepavyksta mirti patogiai, jei negalima pasirinkti rankio, jie

griebiasi pirmo pasitaikiusio, i pairos nepavojingo daikto ir paveria j ginklu. Neseniai vienas germanas, kuris buvo ruoiamas rytiniam gladiatori mio spektakliui, nujo atlikti savo reikalo, nes niekur kitur be sargybos neleisdavo. Ten jis pasim pririt prie pagaliuko kempin, skirt nevarum nuvalymui, sikio j burn ir, uspauds gerkl, udusino save pat. Tai buvo drsus ikis miriai. Ties sakant, nelabai dailus ir padorus, bet baisiai kvaila bti irankiam mirtant. Koks narsus vyras! Kaip jis buvo vertas, kad likimas duot pasirinkti! Kaip tvirtai jis bt pakls kard! Kaip drsiai bt nuoks nuo uolos virns arba pasinrs jros gelmes! Paioje beviltikiausioje padtyje jis rado ir mirties bd, ir ginkl. 2inok, Lucilijau, kad, troktant mirti, nereikia nieko, iskyrus nor. Kaip kas nori tegu galvoja apie rytingo mogaus mirt, bet aiku, kad labiausiai susmirdusi mirtis vertesn u skaisiausi vergyst. Kadangi pradjau nevariu pavyzdiu, tsiu ir toliau. Mat, kiekvienas daugiau reikalaus i savs, kai pamatys, jog ir labiausiai pasmerktieji gali pasmerkti mirt. Man rodos, kad Katonas, Scipionas ir kiti, kuri vardus mes prat tarti su pagarba, ia netinka. A rasiu gladiatori tarpe tiek puiki vyrikumo pavyzdi, kiek j bt tarp pilietinio karo vad. Neseniai vaiavo rytin spektakl vienas sargybos saugomas gladiatorius. Jis lingavo, tarsi usnds, kol pagaliau pasilenk taip emai, kad kio galv tarp stipin ir neitrauk, kol ratas nenusuko sprando. Jis iveng kankyns tame paiame veime, kuris j ve kankyn. Norint niekas netrukdo isiverti, ieiti i gyvenimo. Gyvenimas tai kaljimas be grot. Kam leidia aplinkybs, tas dairosi lengvos mirties, kam viskas po ranka, kas laisvas, tas gali nusprsti, kas jam labiau patinka. O jei slygos nepalankios, tai pirmas pasitaiks atvejis yra geriausias, nors ir negirdtas, naujas bt. Kam utenka drsos, tas nestokos iradingumo. Matai, net paskuiausi vergai, smaugiant kaniai, skuba mirti, apgaudami pastabiausi sargyb. Didis tas, kuris ne tik nusprend, bet ir sugebjo nusiudyti. A paadjau tau kelet pavyzdi. Antrojo jr mio spektaklio metu vienas svetimalis persismeig gerkl ietimi, kuri jam buvo duota kovai. Kodl, pasak jis, kodl i karto neivengus vis paeminim ir kani? Kam man, ginkluotam, laukti mirties?" is reginys buvo spdingas ir tuo, kad pamok mones, jog mirti didesn garb, negu ti. Tai kaip? Nejaugi didiausi menkyst ir net nusikaltli turim savybi neturs tas, kur ilgi apmstymai ruo miriai ir kieno iminties mokytojas protas? Juk protas sako mums, kad vairiai prasidjusi mirtis visada veda prie to paties galo. Taigi ar ne vis tiek, kaip ji prasideda? Tas pats protas spja, kad, jeigu galima, reikia mirti be kani, o jei negalima, reikia mirti taip, kaip galima, griebiantis pirmo pasitaikiusio saviudybs atvejo. Negarbinga gyventi vergijoje, bet mirti vergijoje

 grau. DEVYNIASDEIMT ETASIS LAIKAS Tu vis piktiniesi kuo nors arba skundiesi ir nesupranti, jog pati didiausia blogyb ir yra, kad piktiniesi ir skundiesi. Mano nuomone, pasaulyje vyrui nra jokio vargo, jei tik jis kokios neskms nevadina vargu. Jei bsiu nepatenkintas savimi, tai kuo gi tada begalsiu bti patenkintas?! Sergu tokia dalia. eimyna atsigul ligos patalan, skol nata ugriuvo, troba sukiuo, nuostoliai, ala, kanios, baim uklupo taip jau paprastai bna. Maa to: taip turi bti. Taijatinyb, o_jie atsitiktinumas. Patikk manimi, tau atskleidiu visas savo sielos paslaptis: itikus kokiai nelaimei ar nepasisekimui, itaip bnu nusiteiks: ne paklustu likimui, o prisitaikau. Seku paskui j nuoirdiai, o ne todl, kad btina. Mans neuklups joks nemalonumas, kur prislgtas ir lidnas sutikiau. Jokios duokls nenoromis neduodu. O juk visa, dl ko vaitojame, dl ko bgtaujame, yra duokls gyvenimui, ir nuo j mokjimo, mielas Lucilijau, nesitikk bti atleistas, neprayk. Akmenligs skausmai tave ikankino, laikai atjo ne visai malons, kasdieniniai nuostoliai, dar daugiau pasakysiu: drebi dl savo galvos. Bet argi tu neinojai, jog trokti ito, trokdamas senatvs? Visa tai reikia iksti, ilgai gyvenant, kaip ilgai keliaujant dulkes, purv, liet. Bet a noriau gyventi, nepatirdamas joki nelaimi". Tai moters odiai, nedera jie vyrui-. irk, kok linkjim nuo iol gausi (jis iplaukia ne tiek i geros, kiek i kilnios irdies): tegu nepadaro tavs dievai ir deivs likimo numyltiniu. Pats savs paklausk: jei koks nors dievas suteikt galimyb pasirinkti, ar labiau nortum praleisti gyvenim msos turgavietje, ar karo stovykloje. O juk gyvenimas, Lucilijau, yra kova. Tik tie, kuriuos blako likimas, kurie kopia staiausias, aukiausias virnes ir leidiasi bedugnes, kurie pavojingiausiems ygiams atstato krtin, vadinami narsuoliais ir geriausiais kariais. Anie gi, kuriuos, kitiems vargstant, velniai gaubia sutrusi ramyb, panas turkliukus, kuri niekas nelieia, nes visi jais biaurisi. IMTAS ETASIS LAIKAS Pavluotai atsakau tavo laik ne todl, kad biau apsiverts darbais. itokio pasiteisinimo neigirsi, a nesu uimtas, ir visi nra uimti, kai noriy Reikalai n vieno nesmaugia. Patys juos susiranda ir galvoja, kad tas apsikrovimas laims poymis. Tai kodl ne tuoj atsakau? Tavo klausimas eina mano krin. Juk inai, kad noriu parayti morals filosofijos veikal, iaikinti visas su ja susijusias problemas. Taigi galvojau, ar atidti tavo klausim, kol ateis tam dalykui laikas, ar parayti be eils. Nusprendiau, kad geriau bus dabar atsakyti taip toli atkeliavus laik. Taigi nagrinsiu klausim, nesiedamas su kitais j lieianiais dalykais ir, jei vliau atsiras panai samprotavim, pats, tau nepraant, atsisiu. Tavo klausimas yra i tos ries mini, kuri inojimas

daugiau malonus, negu naudingas. Ar gris materialus? Gris nea naud, taigi veikia. O kas veikia, tas materialus. Gris kursto siel, tam tikru bdu formuoja j ir palaiko, o tai materialaus kno poymiai. Juk kno teigiamybs knikos, taigi ir dvasios grybs materialios. mogaus gerosios savybs btinai turi bti materialios, nes pats mogus materialus. Manau, kad jeigu tai, kas mog maitina, kas saugo ar atstato jo sveikat, yra materials dalykai, taigi ir mogaus teigiamos savybs yra materialios. Negalvoju, kad tau bt neaiku, ar jausmai materials ir visa kita, apie k tu nesiteirauji: pyktis, meil, lidesys. Tu juk neabejoji, kad jie pakeiia ms veido iraik, suraukia kakt, iviepia lpas ypsantis, priveria parausti ar pabalti. Tai kaip? Ar manai, jog tokius akivaizdius kno pasikeitimus gali sukelti nematerials dalykai? Jei jausmai yra materials, tokios pat yra ir dvasios ligos: yktumas, iaurumas, siaknijusios, nepataisomos ydos, vadinasi, ir visokiausio plauko niekyb (pyktis, pavydas, ididumas), vadinasi, ir gris, pirmiausia todl, kad yra prieingyb blogiui, antra, kad turi tas paias ymes. Ar nematai, kiek gyvasties suteikia akims drsa? Kiek tampos imintis? Kiek santrios ramybs garbingumas? Kiek viesos diaugsmas? Kiek alio iaurumas? Kiek palengvjimo velnumas? Taigi tai, kas keiia kno spalv ir ivaizd,: kas parodo jiems savo tak, yra materials dalykai. Visos dorybs, kurias ivardijau, yra gris. Nereikia abejoti, kad tai, kuo kas nors gali bti paliestas, yra knas. Kaip sako Lukrecijus, knas tik liesti kitus ir lieiamas bti tegali". Juk visi jausmai, apie kuriuos kalbjau, nepakeist kno, jo nepaliet. Vadinasi, jie yra materials. Taigi tas, kas turi jgos skatinti, versti, sulaikyti, suturti, yra knas. O kaipgi? Ar baim nesulaiko? Ar drsa neskatina? Ar narsa negena ir nekelia kario? Ar santrumas nepaaboja ir neaukia atgal? Ar diaugsmas neikelia? Ar lidesys negniudo? Pagaliau, k bedarytume, veikiame blogio ar dorybs sakyti. Kas sakinja knui, yra knas, kas suteikia knui jgos, yra knas. Kno teikiamos savybs materialios. Kno gris ir yra mogaus gris. Taigi jis materialus. Kadangi, ipilds tavo vali, kaip norjai, dabar pats tarsiu, k tu man atsakysi. Loiame pstininkais". Tuiai eikvojame dstymo graktum: tie dalykai nedaro ms geresniais, tik mokytais. Imintis aikesnis daiktas. inoma, paprastai geriau mintis ireikti odiais, bet mes ir filosofij ipuiame, kaip ir kitus dalykus. Kaip visur kitur, taip ir moksle vargstame su perdjimais. Mokoms ne gyvenimui, o mokyklai. IMTAS DEVYNIOLIKTASIS LAIKAS K nors rads, nelaukiu, kol tarsi: Dalinkims". Pats itariu. Klausi, k radau. Laikyk riekuias, tikras lobis. Imokysiu, kaip akimoju gali pasidaryti turtingas. Oi, kaip stipriai trokti igirsti! Ne veltui: kaip mat nuvesiu tave prie didiausi turt. Bet reiks kreditoriaus. Prekybos pradiai reikia pasiskolinti

pinig, taiau nenoriu, kad susipainiotum su tarpininkais, nenoriu, kad tavo vard valkiot vertelga. Duosiu tau paruot kreditori Katono posak: Skolinkis i savs". Uteks ir mamoi, jei ko mums trksta, skolinsims i savs. Mielas Lucilijau, juk nra jokio skirtumo, ar tu netrokti kokio daikto, ar neturi. Esm abiem atvejais ta pati: nesikankini. Nemokau tavs eiti prie prigimt, jinai atkakli, negali bti sugniudyta ir reikalauja savo. Visa, ko prigimtis neprao, inok, pageidautina, bet nebtina. A alkanas. Reikia pavalgyti. Bet prigimiai tas pats, ar krimsiu juod duon, ar pyrag. Ji nenori smaginti pilvo, tik prikimti. A noriu gerti. Prigimiai tas pats, ar pasisemsiu i artimiausio eero, ar gersiu specialiai ledu ataldyt vanden. Ji liepia viena numalinti trokul. Visai nesvarbu, ar i aukso, ar kritolo, ar lydyto pato taurs, ar i tiburietiko dubenlio, ar i riekui. Stenkis irti vis dalyk esms, o smulkmenas nekreipk dmesio. Badas mane gena, ranka tiesiasi bet kok pirm pasitaikius maist, bus gerai viskas, k tik sugriebsiu. Troktantis nieko neniekina. Klausi, kas mane taip suavjo. Man rodos, puikiai pasakyta: iminius godiai ieko natrali turt. Sakai: ,,Kaipgi ia ieina? Kiaur mai man dovanojai. A jau ruoiau des, dairiausi, kuri jr leisiuosi prekiauti, kokios tarnybos sieksiu, kokio pelno iekosiu. Paadjus turt, mokyti skurdo apgaul". Tai tu vadini skurdiumi t, kuriam nieko netrksta? Sakai: Jis dkoja savo kantrybei, o ne likimui". Tai tu jo nelaikai turtingu todl, kad jo turtai neisemiami? Kas geriau: turti utektinai, ar turti daug? JCas daug turi, dar daugiau trokta. O tai rodo, kad jam negana to, k turi. Kas " turi utektinai, pasiek gal, kurio niekuomet nepasiekia turtingas. Ar ne turtas, jei mogaus niekuomet neitiks proskripcijos? Jei nenunuodys snus ar mona? Jei saugu kare? Jei ramu taikoje, jei nra jokio pavojaus nei vargo? Sakai, jog maa tik nealkti, nealti, netrokti. Bet daugiau ir Jupiteris neturi. . Nra maa, jei utenka, ir niekada nra daug, jei neutenka. Nukariavs Darj ir indus, Aleksandras pasidar skurdius. A prasimaniau? Betgi jis m iekoti, k dar ugrobus, miinjo po nepastamas jras, siunt nauj laivyn okean ir norjo, sakyiau, pralauti pasaulio ribas. Ko utenka prigimiai, neutenka mogui. Ir turdamas visk, jis atranda ko trokti. Kaip aklai elgiasi mons, kaip umirta, nuo ko pradj, nusiypsojus laimei! Neinomo kampelio valdovas (ir tai dar ginytinas) Aleksandras, pasieks ribas, lidjo, kad negali ieiti u pasaulio rib. Pinigai n vieno mogaus nepadar turtingu, prieingai, niekam nesumaino trokim. Kodl? Kas daugiau turi, sigeidia turti dar daugiau. Pakviesk bet kur, prilygstant Krasui ar Licinijui. Tegu atne sskait, tegu suskaiiuos, kiek turi ir kiek tikisi. Mano nuomone, jis skurdius, o tavo gali toks pasidaryti. Prisiderins prie pri^ gimties mogus nejauia ne tik skurdo, bet ir baims. Bet, aiku, nepaprastai sunku savo poreikius matuoti prigimties saiku.

Juk net tas, apie kur kalbame, kur tu vadini skurdiumi, turi kak nereikalinga. Turtai apakina mones ir atkreipia j d'mes. Jei kuriuose nors namuose begalyb gryn pinig, jei stogas smarkiai paauksuotas, o eimyna isiskiria kno groiu ar puoniais drabuiais, tokia gerov visiems kaip ant delno. mogus, kur paslpme nuo visuomens ir turt, savo viduje laimingas. Kalbdami apie t, pas kur, turto vardu prisidengs, gyvena skurdas, neteisingai sakome: jis valdo turtus, kaip ir apie drug: jis susigrieb drug. Prieingai, j purto drugys. Taigi reikt sakyti: j valdo turtai. Todl noriau paraginti tave (mons labai greitai umirta) visk matuoti prigimties poreikiais, kuri patenkinimas nereikalauja nieko arba smulkmen. Tik nepainiok poreiki su ydomis. Klausi, kok stal, kokio sidabro induose, kiek ir kaip aprdyt verg turi paduoti valg. Prigimtis nereikalauja nieko kito, tik valgio. Nejaugi, trokulio deginamas, iekosi aukso tauri? Nejaugi ialks atsisakysi visko, iskyrus pov ir uptak?" Badas nra noringas, patenkintas, kai numalinamas, jis per daug nesirpina, kuo numalinamas. Nelaimingoji prabanga gimdo kanias: pasisotins mogus stengiasi bti alkanas, pavalgs vl kema, atsigrs skuba itrokti. Horacijus puikiai sako, tvirtindamas, jog trokuliui nesvarbu, koki taur pyl ir ar avi rankut padav vanden. O jei tau svarbu, kad vaiski taur itiest ilgaplaukis berniukas, tai tu Ji^ltroks. Be kita ko, prigimtis sukr nuostab dalyk: btinyb nekyri. Perteklius skatina irankum: tas netinka, anas nepriimta, it gda irti. O pasaulio krjas, suteiks teis mums gyventi, norjo, kad sveiki btume, o ne iranks. Visa, kas sveika, ia pat, gi prabangos dalykai gaunami vargstant ir rpinantis. Taigi naudokims ia gamtos malone, didiai j vertindami, ir galvokime, jog geriausia jos dovana dsnis: btinyb negrsta. Versta i Lucii Annaei Senecae Ad Lucilium epistolarum moralium quae supersunt, Lipsiae, 1914. Vert D. Dilyt.