U D K 882-93 K o-583

Versta i: , , - , - , 2006 , , 2006

Antrasis leidimas Russian text o f Sergei Kozlov s Work Copyright 2008 by Sergei Kozlov The rights for the Lithuknian edition are acquired via FTM Agency, Ltd., Russia, 2008 / Lietuvi k. ileista susitarus su FTM Agency, Ltd., Rusija, 2008 Iliustracijos, Sigut Ach, 2010 Vertimas lietuvi kalb, Dalia Saukaityt, 2010 Leidykla Nieko rimtoa, 2011

ISBN 978-9955-683-97-1

Sergej Kozlov

Iliustravo

I rus kalbos vert D alia Saukaityt

Vilnius

2011

Kart gyveno mike Eiukas ir Mekiukas. Gyveno graiai, draugikai, bet kartkariais jiems nutikdavo nepaprast dalyk... tai ir iandien... Per mik, per lauk, kalnel, nuo kalnelio, rsteliu, rsteliu... ritosi Mekiukas ir auk: - E-eiU'U-uk! E-eiu-u-uk! K a radau! K radau! K ra dau! - K? - Ilindo i pieni Eiukas. - Buldu kuldu, uldu kuldu! - uduss suburbuliavo Mekiukas. Supratai? - Ne-a. - Buldu kuldu, uldu kuldu! Na, ar dabar aiku? - Ne, - papurt galv Eiukas. - Et! - Ir vl suburbuliavo, sumarmaliavo tiesiai Eiukui aus. - Na? - O kur? - paklaus Eiukas. - Lekiam! Mekiukas iupo Eiuk u letenls ir kiek kojos nea pasileido atgalios - rsteliu, rsteliu, nuo kalnelio, kalnel, per lauk, - kol pribgo mik.
7

- tai! - Praskleid krmus Mekiukas. Prieais juos miko aiktelje, pridengta alumos, stksojo su krypusi darin, i tolo primenanti kupranugar. A nt nugaros", tiesiai vir dur, buvo pakeverzota: D AN G S Dan-gs, - skiemenimis perskait Eiukas. - Na, k pasakysi? Gali duoti jam olyts. -K am ? - Kupranugariui! - Ir Mekiukas dingo darins viduje.
-

Padk! - tuoj pat igirdo Eiukas ir po akimirkos pamat pat Mekiuk, isvirduliuojant i darins su didiuliu ritiniu, sakytum kokiu kilimu, ant peties. - Kas ia? - paklaus Eiukas. - iupk, - paliep Mekiukas. Per mik, per lauk, kalnel, nuo kalnelio, rsteliu, rsteliu... dm dabar Eiukas su Mekiuku, o jiems ant pei, tarsi rstas, dm ir tas neinia koks daiktas. Kai jie pribgo du menkuius kelmelius vidury lauko, Mekiukas rikteljo: - Stok! Tinkamiausia vieta! - Ir numet ritin ant ols. Alsiai irk iogeliai, upje lyg besta atsispindjo dygi saul. - Tinkamiausia - kam? - pasiteiravo Eiukas. - Tam! - Ir Mekiukas, lipdamas ant kelmelio, kad udainuos, kad uburkuos: Pakeisime mes dang, Pakeisime mes dang, Pakeisime mes dang G g g! Pakeisime - k?.. - net prasiiojo Eiukas. - Dang, - lyg niekur nieko atsak Mekiukas. - Karta! -

Pasilypjo ant kelmelio, ukabino letena idegus, saulje iblukus dang ir - trukteljo. O dangus - tik pamanykite! - nepatenkintas susirauk, tada kaip stalties m liauti emyn, o saulel nusirito lyg druskin ir nukrito anapus miko. - K tu darai? - suuko Eiukas. - K tu ia idirbinji? ! Bet buvo per vlu. Atsistojs ant kelmelio, Mekiukas jau taik nauj dang, pkavo, dvsavo ir brauksi nuo kaktos prakait. - Padk! - urgzteljo jis. Ir dviese jie itemp nauj dang, per kur pirmiausia nusidriek graudiai klykiani gervi virtin, o tada... pabiro smulkus lietutis. - Et! - susikrimto Mekiukas ir trinkteljo sau letena per laun. - Negerai! Jis nudrsk naujj dang, paskubomis suvyniojo ritin, iupk!, - linkteljo Eiukui ir usimet ant peties savj gal... - O kas bus... ten? - vos ilemeno Eiukas ir bed letenle auktyn, kur buvo visikai tuia. - Juk ten nieko nebra... - Pabus itaip, - atsak Mekiukas. Ir jie nukr. Tuo paiu keliu - kalnel, nuo kalnelio, per lauk, rsteliu, rsteliu - jie dm naujo dangaus ir temp senj su klykianiomis gervmis; nuo jo lajo vanduo.
10

- O kokio dangaus mums reikia? - pakrantje paklaus Eiukas. - Kad bt nekarta, nealta, nelapia ir netamsu! - Argi taip... bna? - Eiukas net stabteljo, ir Mekiukas galiuk pabgjo vienas su klykianiomis gervmis, bet apsiirjo ir gro atbulas. - Aha. - Kada? - Prisimeni, kai buvo Kikio gimtadienis? - Prisimenu, - pagalvojs linkteljo Eiukas. - Nuostabus buvo dangus! Ar manai, kad jis - kupranugaryje? - Ten, - ramiai linkteljo Mekiukas.

- O jeigu mes j surasime, atbgs Kikis ir vl bus gimimo diena? - inoma! - O kodl a anksiau ito kupranugario nesu mats? - Jis - klajoklis: tai vienur uklysta, tai kitur. - O kur jo kupros? v - Na, ko dabar stoviniuoji? - supyko Mekiukas. - Sis kupra nugaris - dangikas: su dangumis ir be kupr. Ir jie pasileido prie darins. Varna linksmai kraipsi ant egluts. Varnai buvo domu irti i viraus, kaip Eiukas su Mekiuku paskubomis grta atgalios. - Na tai, - atsiduso Mekiukas, kai jie su naujuoju dangumi pasiek du kelmelius vidury lauko. - Dabar bus kaip tik! - Ir ikart atbgs Kikis? - rabadindamasis ant savojo kelmelio paklaus Eiukas. - O kur jis dsis neatbgs? Jiedu iskleid dang, ir ikart pasidar tamsu. - Tpfu! - supyks nusispjov Mekiukas. - Naktis! Ar tu mane matai? - Ne-a, - atsak Eiukas. - A tavs taip pat nematau. Nyki rugsjo naktis. - Spalio, - patikslino Eiukas. - Tokios bna spalio naktys.
12

- Na, niekis. tai, imk. - O... o kas ia? - Vytel. - Kam? - Badyk. - K badyti? - K, k! Vaje, koks nenuovokus! - suniurnjo Mekiukas, iupo vytel ir m badyti dang. Tada viena po kitos sublykiojo maos ir didels vaigds. Eiukas sek kandin, bet nebad. - Kodl nebadai? - stabteljs paklaus Mekiukas. - A bijau. -K o ? - Man gaila. - Ir ko gi tau dabar gaila! ? - Dangaus, - atsak Eiukas. v - Tpfu, kad tave kur! Rado ko gailtis! tai, irk! - Ir parod Eiukui, kaip tyliai pliaukteli ir sidabrikai skimbioja prakiur damas dangus. - Badyk! A tuoj! Ir nubgo. Eiukas pakl vytel ir pajudino vaigd. Ir ji mirkteljo Eiukui. O tada rykiai tvyksteljo, Eiukas isigando ir... netyia pradr dang. Ir atsirado E i u k o vaigd.
13

Ji buvo tokia grai... Sugro Mekiukas, ir vaigdi viesoje buvo matyti, kad jis velka rst. - Pagelbk! - kriokteljo Mekiukas, ir jie abu - paukt! - pradr dang rstu, ir juodu dangumi nuplauk mnulis. - Mnulis!.. - Eiukas su Mekiuku sutartinai atsiduso ir atsisdo ant rsto.

- Gaila, nra Kikio, jam taip pat patinka mnulis, - neatitrauk damas aki nuo s a v o vaigds tar Eiukas. - Bet, inai, Mekiuk, vis dlto is dangus - ne tas, kuris buvo per Kikio gimtadien. v - Ne tas! inoma, kad ne tas! Mes j dar surasime! - Klausyk, Mekiuk, daugiau mes j nebekeiskime, gerai? - pasil Eiukas, neatpldamas aki nuo savo vaigds. -K o? - Dang. - Hmm! Kaip nori, - burbteljo Mekiukas. - Bet ten dar liko pus kupranugario. Danguje viet mnulis ir mirkiojo vaigds, taiau Eiukas nenuleisdamas aki irjo s a v o vaigd. - Imkime ir padainuokime! - staiga pasil jis. - Kai itaip gera, btinai reikia dainuoti. - Tik pirmiau susskime valt, - tar Mekiukas. - Kai itoks mnulis, dainuoti geriausia valtyje. Tylia vandens lelija, lyg valtimi, jie palengva plauk upe. Mekiukas kartkariais kilsteldavo vytel ir pradurdavo dang, o Eiukas vis irjo ir irjo s a v o vaigd. Ir jie udainavo: Lyg pupa dang kils dainel Tyliai tyliai plaukiant upele.
15

Jei ibintas neapvieia kelio Mes danguj iebsim vaigdeles. Nors vjai staugs, Nors lis ledu, Nekeiski dangaus, Nes tursi bd.

Kai atjo metas skristi paukiams pietus, kai jau seniai buvo nuvytusi ol ir nukrit nuo medi lapai, Eiukas tar Mekiukui: Artinasi iema. Eime, pamekeriokime paskutin kartel. Juk tu mgsti uvytes. Pasim jie mekeres ir nujo prie ups. Prie ups buvo taip tylu, taip ramu, kad visi mediai palenk prie jos lidnas savo galvas, o per vidur palengva plauk debesys. Debesys buvo pilki, gauruoti, ir Mekiuk sum baim. O jeigu mes sugausime debes? - paman jis. - K tada su juo darysime ?
16

- Eiuk! - tar Mekiukas."- K darysime, jeigu sugausime debes? - Nesugausime, - nuramino Eiukas. - Debesys ant saus irni v nekimba! tai jeigu gaudytume su pieni pkeliais... - Ar su piene galima pagauti debes? - inoma! - tar Eiukas. - Debesys ant pieni pkeli ir tekimba!
17

Pradjo temti. Jie sdjo ant siauruio berinio lieptelio ir irjo vanden. Mekiukas sek akimis Eiuko pld, o Eiukas Mekiuko. Buvo tylu tylu, ir plds aikiai atsispindjo vandenyje... - Kodl jos nekimba? - paklaus Mekiukas. -J o s klausosi ms nek, - atsak Eiukas. - Rudeniop uvys tampa labai smalsios!.. - Tuomet patylkime. Ir jiedu vis valand sdjo tyldami. Staiga Mekiuko pld m okioti ir giliai paniro. - Kimba! - rikteljo Eiukas. - Oi! - kteljo Mekiukas. - Tempia! - Laikyk, laikyk! - auk Eiukas. - Kakas labai sunkus, - sunibdjo Mekiukas. - Pernai ioje vietoje nuskendo senas debesis. Gal ia - jis?.. - Laikyk, laikyk! - kartojo Eiukas. mai Mekiuko meker ilinko lanku, tada vilpdama atsities ir auktai dang vysteljo didiulis raudonas mnulis. - Mnulis! - sutartinai aikteljo Eiukas ir Mekiukas. O mnulis krypteljo ir tyliai nuplauk vir ups. Ir tada paniro Eiuko pld. - Trauk! - sunibdjo Mekiukas. Eiukas mosteljo mekere - ir auktai dang, aukiau u mnul, nuskriejo maut vaigd.
18

- Ta-a-aip... - nuts Eiukas ir pam kitus du irnius. - D a bar - kad tik utekt masalo!.. Pamir uvis, jie kiaur nakt gaud vaigdes ir primt j piln dang. O prie aur, kai irniai baigsi, Mekiukas persisvr per lieptel ir itrauk i vandens du oraninius klevo lapus. - Uvis geriausia gaudyti su klevo lapais! - tar jis. Ir buvo jau beusnsts, kai kakas smarkiai sugrieb kabliuk. Padk!.. - sunibdjo jis Eiukui. Ir jie, pavarg, mieguisti, dviese vargais negalais itrauk i vandens saulut. Ji nusipurt vanden, perjo siauruiu liepteliu ir nusirito per lauk. Aplinkui buvo tylu, gera, ir paskutiniai lapai lyg mauiai lai veliai palengva plauk upe.

Ir vl ikeliavo auksin, saulta diena. Ir vl Mekiukas atjo pas Eiuk, nes pastaruoju metu jiedu susitikindavo Eiuko n a muose. Ir vl Mekiuko lauk pintas krslas, stovintis alia pinto krsliuko, kuriame jau sdjo Eiukas.
19

Mekiukas ukop laipteliais, vilgteljo Eiuk ir tylomis linkteljo. - Sskis, - pakviet Eiukas. - O a jau galvoju - kada gi tu ateisi? Mekiukas atsisdo. Artjo nuostabiausias rudens sutem metas. Pro maut puel, pro liesut berel, kuris mai tapo tarsi dar liesesnis, mlynavo kalnas. Mekiukas patogiau sitais krsle ir pavelg kaln, dang, vjelio spuojamas trapias bero akeles. Buvo taip gera, taip ramu, o dangus buvo toks tolimas, kad atrod, jog debesys sustingo jame amiams. - Atrodo, jie niekur nebenuplauks, ar ne? Eiukas linkteljo. - Atrodo, ir ryt, ir poryt jie stovs ir stovs toje paioje vietoje. Eiukas vl linkteljo. - O juk bt gerai, kad tai, kas yra, niekada nebesikeist, - tar Mekiukas. - Taip nebna. - Kodl? - Tau nusibost. - Man? Nieku gyvu! - paprietaravo Mekiukas. Ojojoi, kaip grau! - neatpldamas vilgsnio nuo kalno pa galvojo Eiukas. - Ir kas suman itok gro?
20

- Kaip tu manai? - paklaus jis Mekiuko. - Apie k? - Kas visk suman? - Visa tai? - Mekiukas apibr letena puslank. - O juk nuo mano prieangio - graiau negu nuo tavojo, ar ne? - Aha. - Eiukas neatpldamas aki irjo kaln. - Nuo tavo prieangio - ir kalnas emesnis, ir mediai m en kesni. Klausyk, o gal imkime ir nutempkime tavo namel prie manikio? - Kaip? - panirs savo mintis burbteljo Eiukas. Kas gi visk suman? - suko jis galv. - Kas? Kaip? Kada? Kodl a iriu ir iriu ir niekaip negaliu atsiirti?4 4 - Kaip? Ogi labai paprastai! - tar Mekiukas. - Iardysime tavo nam ir po rstel rogutmis perveime pas mane. Tada sursime i naujo ir gyvensime kaimynystje. - Rogutmis? - perklaus Eiukas, o pats sau galvojo: Kas gi tasai neregimasis, nepaprastasis, kuris pasisteng, kad ieit toks v " )U grois? - Kodl btinai rogutmis? Galima ir tuoj pat, - tar Mekiukas. Tiesa, veimaiiu tempti bus sunkiau, bet... - O tu kaip manai? - paklaus Eiukas. - A manau, kad geriau bt iem, - atsak Mekiukas. - Pir miausia, roguts talpesns, o antra, dabar daug lap - slidu. - A klausiu ne to. Kaip manai, kas visk suman?
21

- A-a... tai kas tau rpi... O a - po rstel, veimaiiu!.. - pats save mgdiojo Mekiukas. - Neinau, - tar jis. - Kad ir kiek lauiau galv, nestengiau suprasti. Sutemos tirtjo. Ir kalno jau beveik nebuvo matyti. Pakilo vjas. Kakur tolybse, anapus ups, vos girdimai sulojo uo. - Ar girdi, k jis sako? - paklaus Mekiukas. - J is loja, nes bijo nakties, - atsak Eiukas.

Vis dien pyl lietus, nakt liovsi, paryiais atalo. Eiukas su M ekiuku ijo prieang ir kur laik stovjo kvpdami alt or. Viskas aplinkui buvo kakaip nesuprantam a: mediai ali, gelton lap - tik kur ne kur, ir vis tiek - u kiekvieno kamieno tyko ruduo. - Matai? - paklaus Eiukas. - Aha, - linkteljo Mekiukas. - Taip ir spigina akimis. - Et, kad taip j pagavus! - Ogi pagaukime. - Mekiukas vos neuspringo. - Pagaukime ir urakinkime kamaraitje. sivaizduoji? Urakinsime j kamaraitje, ir ikart - vasara! - Jis nematomas, - tar Eiukas. - Jeigu gaudysi letenomis. Letenomis, inoma, nesugriebsi. v Reikia varov ir tinklo, aiku? tai ia - tinkl, o i ten - varyti. - Reikia pasikviesti Kik, - pasil Eiukas. - Ir Voverait. - O koks bus tinklas? - Eerinis. - Jau kad pasakei! Ims tau ruduo ir ls eerin tinkl!
23

- O k, karosas raudonas, ir jis... - Kuo ia dtas karosas? Juk tinklas - eerinis! - Eerinis, karosinis - pagausime! - Vilk j ionai. A paauksiu Kik. - Nepamirk Voveraits! - Ir Mekiukas nubgo. - Kiki! Kiki! suuko Eiukas pliekdamas pagaliu per juodus kamienus. - Voveraite! - Ko reikia? - atbgo Kikis. - Kur Voverait? - O kam tau jos prireik? - Gaudysime ruden, - panibdomis prane Eiukas. - Tik vvv I sss! - Puikumlis! Voveraite! - suriko Kikis. - O kuo gaudysi me? - Tinklu, - paaikino Eiukas. - Tinkl - ia, o i ten - vary sime. - Reikia bgno, - pasak Kikis. - Ir vilpyns. A muiu bgn, o Voverait vilps. Voveraite! Voveraite! - vl suriko jis. Atbgo Voverait. - Eik ariau, turiu kai k pasakyti! - Ir m nibdti aus. - Ruden? - nusistebjo Voverait. - O k mes su juo dary sime? - Urakinsime kamaraitje, - tar Eiukas. - Ir ikart - vasara! - suuko Kikis.
24

- !.. Tyliau! - sudraud Voverait. - Igirs ir pabgs. Su tinklu ant peties atbgo Mekiukas. - Ufif!.. - atsipt jis. - Pagelbkite! Visi oko ir itemp tinkl nuo berelio iki eglaits. - Akmenuk! Akmenuk! - spieg Kikis. - Prispausk akmenukais! - O dabar, - sukomandavo Mekiukas, - tu su Kikiu ir Vove raite apeikit i ten, o a... v - O bgnas? - prisimin Kikis. oko krmus, dingo ir kaipmat atsirado neinas letenlse bgnu ir vilpyne. - Mes visi apeisime i ten. O tu, Mekiuk, slpkis, ir kai jis klius, susuk tinkl, - pamok Eiukas. - A ktelsiu, - paadjo Mekiukas.

Ir visi nubgo, o Mekiukas palindo po eglaite. Buvo tylu tylu, tik maas auksinis lapelis virpjo niekaip negaldamas nukristi ol. Staiga kakur tolumoje sutratjo bgnas, suulbjo vilpyn ir Eiukas ltaniu balsu suriko: A-a-a... Varo! - Mekiukas ipts akis stebeilijo eerin tinkl. Varo, varo, varo! - kal jam smilkiniuose ir plazdjo irdis. Bum bum bum! Py-yypt! A-a-a!.. - aidjo mikas. Mekiukas taip temptai irjo, kad paskaudo akys, ir kai bum bum! ir py-yypt! priartjo, jam staiga pasirod: i u senos egls kakas ioko ir sipainiojo eeriniame tinkle. - Pagalbos! - suriko Mekiukas ir ugul pilvu kak nematom, ir Mekiukui atrod, kad tas kakas kruta ir cypioja. - Kas? Kas? Kur? - ilk laukym Kikis, Voverait ir Eiukas. - ia, - suvokt Mekiukas. - Svilpioja. - Tai ruduo, - tar Kikis. - Ruduo visada vilpia. - Vyniok! - rikteljo Voverait. Ir jie suvyniojo ruden drauge su Mekiuku ir nutemp namo. - kamarait, kamarait juos! - komandavo Eiukas. - Ileiskite mane! - papra Mekiukas. - Pakentk, - paliep Voverait. - Kentk, Mekiuk, - tar Kikis. Ir Mekiuk kartu su rudeniu urakino kamaraitje. - Ileiskite mane! - pra Mekiukas.
26

- Jeigu ileisime tave, kartu paspruks ir ruduo, - pasak Kikis. - Aha. Ir vl prapliups lyti, - pridr Voverait. - Kentk, Mekiuk! Pamatysi, tuoj pasirodys saul, - paadjo Eiukas. Lauk iki vakaro, tada pavargo ir sugul miegoti. O kai ryt prabudo, u lango buvo balta balta, ir sniegas vis krito ir krito dideliais lengvais ksniais. - Kokie mes kvaili! - tar Voverait. - Urakinome kamaraitje ruden, o juk po rudens - iema! Tada jie ipainiojo Mekiuk, ibgo po krintaniomis snaigmis ir ilgai ilgai purt eerin tinkl, kad ileist rugsjo mikus auksin ruden.

niokt liets, skraid lapai, paukiai briavosi ir skrido pietus, bet kai nuvisdavo saul, bdavo taip erdvu ir gera, kad atrod: nra pasaulyje nieko graiau u ias paskutines auksines dieneles. - Sau-saugokite giedr-r-r! - sukark Varna. Ir Eiukas su Mekiuku susimst. Ak, jeigu bt manoma! - paman Eiukas.
27

- Mes j kaip akies vyzd brangintume, - nejuia garsiai pasak Mekiukas. Ir staiga suriko: - Sugalvojau! Sugalvojau! - Sakyk. - Reikia padaryti labai labai didel skt! Tok - vir viso miko! Kad... - Taip... taip... taip... - sumurmjo Eiukas. - Sktis turi turti kot... - Tikrai! - Kotas turi bti... - Ilgas! - Puis ant kalno! - Pritariu! - O gaubtas?.. v - inau! - suriko Mekiukas. - Lekiame pas voriukus! Ir jie nukr. - Voriukai! - jau i tolo suuko Eiukas. - Saugokite giedr! - Sutinkame, - sulinksjo tie. O Vis Maiausias Voriukas eng priek ir tar: - Mes visikai sutinkame! O kaip? - Visk paaikins mano draugas Mekiukas. Mekiukas pasilypjo ant kelmelio ir idst plan. v - ia tai bent! - pasak Vyriausiasis Voriukas. Ir apsiaarojo. O Mekiukas sutupd voriukus pintin ir nune prie puies, nes jie patys bt labai ilgai j.
28

- Megzkite! - papra Mekiukas. Tada voriukai kop virn ir nutemp keturiasdeimt vo ratinkli iki vis miko kamp, o Eiukas su Mekiuku pradjo rinkti lengvuius auksinius lapus ir pririnko j net dvi pintines. - Voratinkliai numegzti! - prane Vyriausiasis Voriukas. - Pradedame! - sukomandavo Mekiukas. Ir voriukai i vis pusi m roptis puies virn tempdami klevo lapus. Buvo k pairti! Lengvi klevo lapai tarytum patys vieni kabarojosi virn, ir vakarop visas dangus vir miko surjo kaip nulietas i aukso. Vliau kai kas nekjo, kad tai buvo saullydis... - ia ia ia, - erk arka. - ia sauls laida!.. Ir tik Eiukas su Mekiuku inojo, kad voriukai pakl dang auksinius rudens lapus ir isaugojo giedr.
V V

29

^ o Jld j& Q sH JL

v n o 'lJ lc

Kikis uvis labiausiai mgo morkas. Jis tar: - Noriau, kad mike augt ne egls, o morkos. Voverait uvis labiausiai mgo rieutus. Ji pareik: - Noriau, Kiki, kad ant tavj mork augt ne kankoriai, o rieutai. Mekiukas uvis labiausiai mgo med. Jis pasak: - Noriau, kad ruden lyt lti medaus liets. Eiukas uvis labiausiai mgo diovintus grybus. Jis pridr: - Tegul tavieji liets, Mekiuk, prasideda tada, kai a prisigry bausiu. Taip viskas ir nutiko. Egli vietoje per vien nakt uaugo morkos. Kikis nusikirto dvi morkas ir nusitemp namo. A nt mork uodegli iaugo rieutai. Voverait prisirinko j vis pintin ir paslp storiausios morkos drevje. Eiukas vaiktinjo tarp mork ir rinko grybus. O rudeniop prasidjo lti medaus liets.
31

Kikis grau morkas su medumi. Voverait - rieutus su medumi. Eiukas - grybus su medumi. Mekiukas kiauras dienas stovdavo isiiojs mork laukymje ir tik sutemus, kruopiai nusilais visas keturias meduotas lete nas, visai neilgai, tik akimirk, priguldavo nusnsti... O visi vilkai i miko pabgo. M at vilkai saldumyn nemgsta.

- Manai, nubgsime iki tavo nam, kol sutems? - Reikia. - Tuomet bk greiiau. - A bgu, - tar Mekiukas. Jie bgo per didiul lauk, apviest paskutini saullydio spinduli. - A r pastebjai, kad em igaubta? - bgdamas paklaus Eiukas. - Aha. - O pastebjai, kad nuviesta paskutini sauls spinduli ji uvis graiausia?
32

- Mhm. Eiuk, neatsilik! - kteljo Mekiukas - A neatsilieku... A noriu... su tavimi... - Parbgsime, sussime... tuomet ir...

- Manai, kad mes gerai bgame? - atsiliks gal dvideimt ingsni suuko Eiukas. - K? - sustojo Mekiukas. - Sakau... ar t pus bgame?.. - pribgs sunopavo Eiukas. v - inoma! Lipk man ant nugaros! Galsime bgti ir nektis. - itaip dar niekada nesame bg. - Tai pamginkime! - Gerai! Eiukas usirang Mekiukui ant pei, ir Mekiukas leidosi bgti. - Greitai bgi! - pagyr Eiukas. - Aha. - N et nemaniau, kad ant tavs taip smagu joti!
33

- Aha. - Ko tu tik aha ir aha? - Man... sunku... kalbti... - suvokt Mekiukas. - Tai lipk man ant nugaros. - K tu?! - Lipk lipk, a tave pansiu. - Tu dygus. - O mes k nors patiesime. - Sdk, - numojo letena Mekiukas. - Ir nekk... Greitai bsime vietoje. - K nekti? - Dainuok! - Dainuoti? - Aha. - O k? - Palauk! Mekiukas su Eiuku ant nugaros bgo krmus, ir akos m pliekti per akis. - Saugok akis! - Saugau. O juk auniai mes perokome per upel. - Aha. - O jeigu btume pargriuv? - Laikykis! - rikteljo Mekiukas ir nusirito griov. - Fu-u!.. A r gyvas? Eiuk, kur tu?
34

- ia. -K ur? Griovyje buvo jau visai tamsu, ir Mekiukas vos irjo Eiuk po kreiva puimi. - A ia, - stodamasis pakartojo Eiukas. - Na, sskis ant nugaros! - Ne, - papurt galv Eiukas. - Greiiau ropkims vir, tada atsissiu. jie isikapanojo i griovio. Eiukas vl usirang Mekiukui ant pei, ir is leidosi bgti. - Niekada nemaniau, kad taip smagu joti temstant, - tar Eiukas. - Aplink tylu, o a staiai skrendu... Gal gali nepkuoti? - Galiu, - atsak Mekiukas ir m bgti nekvpuodamas. - Kvpuok, - patar Eiukas, - nes sprogsi. Mekiukas vl pradjo pkuoti. O Eiukas dairsi aplinkui, tolumoje pamat ma vaigdut ir paman, kad em dar niekad nebuvo tokia grai kaip dabar, apgaubta it rudens sutem. - Stok! - rikteljo Eiukas. Mekiukas sustojo.

- Ssk man ant nugaros. - Eiukas nuoko emn. - Greiiau sskis! - Liaukis, - sumurmjo Mekiukas. - Ne, sskis! Turi pamatyti, kokia ji grai. em... Mekiukas usirioglino Eiukui ant nugaros, bet staiga m kvatoti ir okioti. - Oi, kutena! Duria! - rk Mekiukas. v - Niekis, iksi! irk! Tu tik pairk! - auk Eiukas.

Nuo medi nukrito lapai, dangus tapo didiulis ir bedugnis itaip atjo ruduo. Prapliupo liets, vliau liovsi, ir ant ems nusileido kanota tyluma. - Kai taip tylu, bt gera miegoti ant aukto, - pasak Me kiukas. - Mhm, - pritar Eiukas. - Usirabadini su kailiniais - ir parpi sau!.. - Mhm. - Ko tu ia mhm ir mhm? Pasakyk k nors. - O k? - Ar tau patinka miegoti ant ieno?
36

- Ne-a. - Kodl? - Bijau peli, - paaikino Eiukas. - Tu? Juk esi geriausias peli mediotojas! - Negaliu j paksti. Brrr! - Tai a negaliu paksti peli. Ir Dramblys j nemgsta. O tu... - O kodl a privalau mgti peles? - A nesakau - privalai, sakau... - O tu nesakyk. Neinai ir nesakyk. Kur laik jiedu sdjo tyldami. - Zinai, Eiuk, kuo blogas ruduo? - Kuo? - Nesinori galvoti. - O tu negalvok. Sdi sau ir sdk, negi negerai? Jiedu ir vl nutilo. - O debesys lekia ir lekia. Ir paukiai. Ir lapai. Kur? - Neinau, - atsak Eiukas. - O a inau. ilum. v - Lapai nenulks. tai kiek j guli ant ems. - Gal jie - ne ms. - O kieno? - Svetimi. I tolybi, supranti? Lk lk, pavargo, nukrito ir guli ia. - A jauiu, tu kak inai, - tar Eiukas. - Nagi, sakyk!
37

- Imkime, Eiuk, ir iskriskime! - Ar mes - kokios sys?! - O kuo prastesni? sibgsime, sumosuosime letenomis ir... - aunu! - Seniai norjau tau pasakyti, bet... nedrsau. - aunu! - suuko Eiukas. - A nieku gyvu nebiau taip sugalvojs. Bgame! Ir pasileido prie ups. - Kas pirmas? - uduss sunopavo Eiukas. - A! Juk a sugalvojau! - Smarkiau mosuok letenomis! - suuko Eiukas. Mekiukas sibgjo, sumosavo letenomis ir... pakilo. - Palauk mans! - pakils i paskos plyojo Eiukas. Jie pasivijo virkaujanias gerves, nuskrido toliau.
38

Apaioje grumdsi sunks debesys, o tiesiai virum j spindjo saul. - Matai? - prilks prie Eiuko paklaus Mekiukas. - O tu sakei - sdk! - Matau. Puikus tavo sumanymas! Debes properose praplauk kalnai, paskiau - jra, paskiau laukai, o Eiukas su Mekiuku vis skrido ir skrido ir j skrydiui nebuvo galo. Visi daiktai ant ems dabar jiems atrod visai maulyiai, tokie mai, kad irint net juokas m. O tiems, kurie velg juos i apaios, jiedu buvo tik viesus debeslis - viesus debeslis, le kiantis altame danguje.

Toji rudens diena buvo nepaprasta! Buvo tiek ydryns, tiek ugnini lap, tiek sauls, kad \ vakar Mekiukas pravirko. - Ko tu dabar? paklaus Eiukas. - Neinau, - gteljo peiais Mekiukas. - Norisi verkti. - Bet tu pasiirk... - Maiau, - atsiduso Mekiukas. - Todl ir verkiu. - Ko ia verkti? Diaugtis reikia. - I diaugsmo ir verkiu.
39

- Argi i diaugsmo verkia? - Dar ir kaip! - Ir Mekiukas prapliupo raudoti. - Nusiramink, k ia dabar!.. - Eiukas paglost Mekiuk letenle. - Rytoj vl vies saul, vl skraidios lapai ir skris iemoti paukiai. - Iskris, - sukkiojo Mekiukas. Ir dar smarkiau siraudojo. - Bet jie parskris, - ramino Eiukas. - Jie sugr. Baigsis iema, itirps sniegas, ir jie sugr. - iema. - N et pasikkiodam as graudiai raudojo M e kiukas. - Taip, iema. Bet ji baigsis, ir viskas prasids i naujo. - Nenoriu! Nenoriu, girdi? - Ko tu nenori? - Kad viskas inykt, iskrist! - rikteljo Mekiukas. - Juk neilgam, - guod Eiukas. Pats inai. O kaip grau iem! v - iem a taip pat verksiu. - iem? O kodl? - M an bus jos gaila. - Ir Mekiukas taip siverk, kad Eiukas suprato: odiai ia nepagelbs. - Bgam! - rikteljo jis. - Kur? - pakl uverktas akis Mekiukas.
40

- Bgam, kad sakau! - Eiukas iupo Mekiuk u letenos ir nusitemp mik. - Kur tu mane tempi? Jie pralk pro sen nulaut ber, sutreusiu lieptu perjo upel, perlipo per nukirst drebul ir, vinguriuodami tarp apde gusi kelm, pakilo kalnel. - irk! - paliep Eiukas ir parod Mekiukui ia augani voverait. Mautis auksinis grybukas, sulenks keliukus, tupjo prieblan doje ant saman. - Matai? - paklaus Eiukas. - Ji neturi nei tio, nei mamos, nei Eiuko, nei Mekiuko, ji visai viena - ir neverkia.

Vis nakt Eiukas sapnavo bais sapn. Tarytum jis eng mik ir pradjo kalbtis su lapais. Ne, ne su vienu kuriuo lapu (didelio ia daikto - pasinekuiuoti su bero lapeliu?), o su l a p a i s . Su visa lapija Eiukas dar niekada nebuvo kalbjsis. Jis jo takeliu, mikas niokt. - Lapai, a noriu su jumis pasikalbti, - tar Eiukas sapne.
41

- Kalbk, - sulamjo lapija. - Dabar js niokiate, o kas toliau? Viskas nutilo. v - inau, - tar Eiukas. - Kaip man js gaila!.. - Negailk ms, Eiuk! - I pradi mes mai - irime... - Vliau, pagj - narame... - Paskiau - oiame, niokiame... - O paskiau - laisvi! - Ir lekiame, lekiame!.. - Ar inai, kokia laim - laisv? - O kai lyja? Ar inai, kaip saldu prisimerkus klausytis lie taus? - J u k tu neinai, Eiuk, kad mes turime akis! - Ir mes matome! - Ir mudu su Mekiuku matote? v - inoma! - Ir Kik? - O kaipgi! Jam labai baisu, kai mes narame. - Ruden man bna labai lidna, - sapne pasak Eiukas. - Man atrodo, kad vjas nunea jus nuo ems. - Nelidk! - Ar girdi, kaip mes iugdame? - Taip mes juokiams!
42

- Mums juokinga, kai kakoks vjas sigeidia nupsti mus nuo ems. - O argi... negali? - K tu, Eiuk! - Kas galt nupsti nuo ems l a p i j ? ! - Bet jus... degina! - sapne pasak Eiukas. - Utai koks saldus... - Koks kartus ms dmas!.. - Bet jums skauda! -N e! - Mes sudegame visi kartu... - Tvirtai prisiglaud vienas prie kito. - Baisu, - sapne pasak Eiukas. - Baisu likti p a s k u t i n i u lapu. - Visi nulk... - Visi laisvi... - O tu vienas... - Ir matai, kaip sutartinai pavasar skleidiasi nauji pumpurai... - Ir sualiuoja jauna lapija... - Su jais...

- Su naujaisiais... - Nepasineksi: apie k?! - K jie mat? - K ino? - O tu, tu prisimeni visus savo brolius... - Ir pamanai - tai ant itos akels gyveno linksmas kvatoklis, lidnas bambeklis, tylnas draugas... - Ir - nebra!.. Kokie tie lapai nepaprasti! - sapne paman Eiukas. - Reiks papasakoti Mekiukui." Ir neprabuds pradjo galvoti, kaip manoma diaugtis, kad po tavs liks tiktai karts dmai.

alta, tylu tapo mike. Kikis siklaus - n garso. Tik drebull aname krante dreba paskutiniu lapu. Kikis nusileido prie ups. Up ltai vedsi u vingio sunkius, tamsius vandenis. Kikis pasistieb lyg stulpelis ir pakrutino ausis. v v - Salta? - paklaus olel. - Brrr! - atsak Kikis.
44

- Man taip pat, - pasiskund olel. - Ir man! Ir man! - Kas ia kalba? - paklaus Kikis. - Mes, ol. Kikis atsigul. - Vaje, kaip ilta! Kaip ilta! Kaip ilta! - Suildyk ir mus! Ir mus! Ir mus! Kikis paoko ir atsigul, paoko ir vl atsigul. Strykt - ir pri glunda prie ems, strykt - ir priglunda. - Ei, Kiki! - kteljo nuo kalvos Mekiukas. - Ko tu ten puldinji? - ildau ol, - atsak is. - Negirdiu! - ildau ol! - suriko Kikis. - Eik ionai, abu ildysime! Mekiukas nusileido nuo kalvos. - Suildyk mus! Suildyk mus! Suildyk! - auk olels. - Matai? - tar Kikis. - Joms alta! - Jis vl paoko ir pri gul. - Pas mus! Pas mus! v v - ionai! ionai! - auk i vis pusi. - Ko gi tu stovi? Gulkis! - paliep Kikis. Ir Mekiukas atsigul. - Kaip ilta! A ta ta, kaip ilta! - Ir mane paildyk, Mekiuk!
45

- Ir mus! Ir mus! Kikis ia oko, ia gulsi. O Mekiukas pradjo palengvle ristis: nuo nugaros - ant ono, nuo ono - ant pilvo. - Greiiau! Greiiau! Mums alta! - auk ols. Mekiukas ridenosi, Kikis okinjo, ir neilgai trukus suilo visa pieva. - Mes padainuosime jums rudenin ols dain, norite? - pav klaus pirmoji olel. - Padainuokite, - tar Kikis. Ir ol udainavo, Mekiukas ritosi, o Kikis - okinjo. - Ei! K js ten veikiate? - nuo kalvos kteljo Eiukas. v - ildome ol! - atsak Kikis. -K ? v - ildome ol! - rikteljo Mekiukas. - Peralsite! - suuko Eiukas.

O olels pakilo visu giu ir udainavo skaidriais balsais. Dainavo visa paupio pieva. Ir paskutinis lapas, kuris drebjo aname krante, mai pasi temp. Ir puies spygliai, ir egls kankoriai, net voro pamirtas vora tinklis, - visi atsities, nusiypsojo ir i vis jg utrauk paskutin rudenin ols dain.

Dang aptrauk sunks debesys. Atlk vjas, sibavo medi virnes. Mikas m gausti, trakjo akos, ir auktybse kakas dusliai sugrumjo. - Griaustinis! - rikteljo Eiukas. - Argi ruden griaudja? A-ak!.. - aikteljo dangus. - Kas tai? - isigando Mekiukas. - Trinkteljo, tai kas! - K dabar darysime? - Mekiukas trypinjo aplink Eiuk ir neiman, ar jam lsti po egle, ar likti ia, ant takelio. - Nagi! - suriko Eiukas per miko gaudes. - Su manimi ar pasilieki?

47

A-ak!.. - aikteljo dangus. - Bgam! - kteljo Mekiukas ir pirmas leidosi takeliu. - O kur bgam? - Pas mane! Bus ariau! A 'ak! - trei kart perskilo dangus ir kakas taip blyksteljo, kad Eiukas akimirk apako. - Oi! - rikteljo kak atsitrenks. - Oi! - kakas suuko Eiukui po kojomis. - Kas ia? - paklaus Eiukas. - ia a, Mekiukas. A parkritau. - Kelkis. - Eiukas pakl Mekiuk ir jie nuskuod. Vaje, kaip kauk vjas, kaip sibavo mediai, kaip liepsnojo dangus. Bet nelijo. - Lanoja? - bgdamas paklaus Mekiukas. - Lyg ir ne. Ir jiedu nudm dar greiiau, o kandin dideliais uoliais lk kiodamas vjas. - Kas ia kioja? - paklaus Eiukas. - A maniau, kad tu, - atsak Mekiukas. Jie ibgo laukym, kurios kitame gale stovjo Mekiuko namas. Ir tada pasidar i tikrj baisu. Debesis - juodut juodutlis kabojo visai paemje. Mediai, lyg veisdami padang, purt virnes, o i juodo baisaus dangaus tvyksiojo aibai.
48

A-ak!.. - iek tiek atsilikdamas aikiojo griaustinis, ir Eiukui su Mekiuku atrod, kad didiulis juodas slibinas ugriuvo j mik ir degina j liepsnomis. - Stok! - suriko Mekiukas ir oko po egle. - Kas atsitiko? - Matai? - Ir Mekiukas bed letena vir. - Matau, - atsiliep Eiukas. Jiedu drebjo prisiglaud vienas prie kito, ir tada plipteljo lietus. Tokio lietaus Eiukas su Mekiuku dar nebuvo regj. Rieuto storio srovs pliek em ir ai mik. Staiai j akyse mikas liko visikai nuogas, bet tada i dangaus kakas pabiro, o kas - Eiukas su Mekiuku i pradi net nesuprato.

- Ai! - rikteljo Mekiukas. Ir tik tada jie susivok: krua! Ledokniai - kaip Eiuko kumtelis, kur tau Eiuko - kaip Mekino kumtis! - okinjo po em. - O tu sakai - bgam! - papriekaitavo Mekiukas. - Sa-sakau, - sukaleno dantimis Eiukas. - Tai nesakyk, - pykteljo Mekiukas. - Jeigu ne a, bt mus umu itoje laukymje. - Nebt! - I kur tu inai? - A jauiu, - atsak Eiukas. Staiga jis ioko i po egls ir pasileido per balt nuo kruos laukym Mekiuko namel. - Stok! Stok! K tu darai? ! Kur? - suspigo Mekiukas ir nuskuod kandin. Krua kapojo em kairje ir deinje, priekyje ir u nugaros, o Eiukas su Mekiuku kr i vis jg ir pagaliau lk Mekiuko prieang. - Cha-a... - tar Eiukas. - Cha-a... - tar Mekiukas. - Cha cha cha! - tar Eiukas. - Cha cha cha! - tar Mekiukas. Ir tada jie taip sikvatojo, kad nebegirdjo, kaip kaukia vjas, kaip Mekiuko stog bgnija krua ir auktybse dusliai aikioja griaustinis.
50

- Kai snduriuoji, Mekiuk, galima sivaizduoti visk, ko nori, ir viskas, k sivaizduoji, tampa lyg tikra. Ir tada... -N a? - Tada... - Nagi, sakyk! - Ir tada... igirsti garsus ir balsus. Eiukas irjo Mekiuk didelmis apskritomis akimis, tarytum i akimirk, staiai dabar, bt suprats kakok vis svarbiausi dalyk. - Ir k gi tu girdjai? - panibdomis paklaus Mekiukas. - iandien? - Aha. - Kikil. - O vakar? - Varl. - Ir k ji sak? - Ji - giedojo. - Ir Eiukas umerk akis. - Ar tu ir dabar j girdi? - Girdiu, - atsak usimerks Eiukas. - Gerai, a irgi usimerksiu. - Mekiukas umerk akis ir atsi stojo ariau Eiuko, kad taip pat girdt.
51

- Girdi? - paklaus Eiukas. -N e . - O tu pasinerk snaudul. - Reikia atsigulti, - tar Mekiukas. Ir atsigul. - O a pabsiu alia. Eiukas atsitp. - Tu tik sivaizduok: ji tupi ir gieda. - sivaizduoju. - O dabar... Girdi? - Ir Eiukas lyg dirigentas mosteljo letenle. - Pragydo! - Negirdiu, - pasiskund Mekiukas. - Tupi iptusi akis ir tyli. - Pasinekk su ja, - patar Eiukas. - Sudomink. - Kaip? - Pasakyk: Mudu su Eiuku i tolimojo miko atjome js koncert. Mekiukas pakrutino lpas. - Pasakiau. - Na, ir?.. -TyU. - Palauk, - tar Eiukas. - Tu atsitpk, o a atsigulsiu. tai ta-aip. Jis atsigul alia Mekiuko ant ols ir pradjo kak murmti.
52

O diena skleidsi, ir auktas graktus ruduo bastsi tarp pu, sukdamasis su nukritusiais lapais. Mekiukas jau seniai atsimerk ir dabar velg nurudusius medius, vej, kuris raukljo balos paviri, o Eiukas, nesiliau damas murmti ir nabdti, guljo alimais olje. - Klausyk, Eiuk, - tar Mekiukas, - ir kam mums ta varl? Eime, pasirinksime grybuk, isikepsime! O tau turiu atidjs obuoliuk. - Ne, - neatm erkdam as aki papurt galv Eiukas. - Ji ugiedos. - Na ir kas, kad ugiedos? Didelio daikto... - Et! - tar Eiukas. - Grybukai! Obuoliukai! Jeigu tu inotum, kaip bna, kai - garsai ir balsai!

Ruduo buvo toks auksinis, o dangus toks mlynas, o vaigds vakarais tokios didels, kad Eiukas niekur njo, niekur nebginjo, tik sddavo kiauras dienas priebutyje ir markstydamasis irjo saul, auksinius medius, dang, o vakarais - vaigdes. - Eime uveli pamekerioti, - silydavo Mekiukas.

53

- Ne ne, - purtydavo galv Eiukas. - Jei nori, sskis alia ir irk kartu su manimi. - O k irti? Bene miko nesu mats? - Tu tik pairk, koks ruduo! - sakydavo Eiukas. - Tu tik apsidairyk! Jis net stengdavosi nekvpuoti, kad nesusibgt debesys ir neaptraukt mlyno dangaus. - Be reikalo nenori nueiti prie ups, - vien ryt tar Mekiukas. Prie ups dabar dar graiau. - O kas ten taip grau? - Du mikai! - Sitai a inau, - tar Eiukas. - Vienas palei krant, o kitas velgia j i vandens. - Dvi sauls! - Visada taip bna. - Du dangs! v - inoma. - O jeigu mudu nubgsime prie ups, bus du Eiukai ir du Mekiukai! - Tu bk, - tar Eiukas. - O a pasdsiu ia, bet inosiu, kad prie ups js esate dviese. - O k pasakyti Kitam Mekiukui? - Pasakyk, kad du Eiukai ateis rytoj. - O tu rytoj eisi?
54

- Aha. Ir Mekiukas nubgo. Vakare jis atjo pas Eiuk gerti arbatos. - Pasakei? - paklaus Eiukas. - Aha. - O k jis? - Sako: Lauksiu. Na, keturiese tai bent pasilinksminsime! Kit ryt Eiukas su Mekiuku nujo prie ups. Up buvo tokia tamsi, taip ramiai plauk ir dar ving... ir niekur n menkiausio raibullio. - A atjau! - kteljo Mekiukas ir pamosavo letena Kitam Mekiukui. Jau... jau... jau... - pakrantje atsiliep aidas.

- Atjome abu! - suuko Eiukas. U... u... u... - atsak aidas. - Matai, kaip tylu, - tar Eiukas. - Esame keturiese, o okinti ir lakstyti nesinori. Up ltai ltai plauk prie pat kranto ir suko u vingio. Leidosi saul, ir mikas degte deg saullydio ugnyje. Eiukas usimerk ir staiga paman, kad jam galbt jau niekada nepavyks pamatyti itokio groio. - Mekiuk, tu tik pairk! - tar jis. - A matau, - atsak Mekiukas.

Dar truputl - ir siiebs vaigds, inirs mnulis ir nuplauks linguodamas vir tyli rudens lauk. Tada mnulis umes ak mik, pastovs ukliuvs u aukiausios egls virns ir ia j pamatys Eiukas su Mekiuku. - irk, - pasakys Eiukas. - Aha, - atsakys Mekiukas. O mnulis pakils dar aukiau ir ulies savo alta blankia viesa vis em. Taip bdavo kiekvien io skaidraus, alto rudens vakar. Ir
56

kiekvien vakar Eiukas su Mekiuku susitikdavo tai pas Eiuk, tai pas Mekiuk ir apie k nors nekdavosi. Taip pat ir iandien. Eiukas pasak Mekiukui: - Kaip vis dlto gerai, kad mudu turime vienas kit! Mekiukas linkteljo. - Tu tik sivaizduok: mans nra, o tu sdi vienui vienas, ir nra su kuo pasinekti. - O kur tu? - O mans nra. - Taip nebna, - pasak Mekiukas. - Ir a taip manau, - atsak Eiukas. - Bet jeigu staiga - mans nra, ir viskas. Tu - vienas. Ir k gi tu veiktum? - Eiiau pas tave. -K ur? - Kaip - kur? namus. Ateiiau ir pasakyiau: Eiuk, kodl tu neatjai?4 4 O tu atsakytum... - Na ir kvailelis! Kaip a atsakysiu, jeigu mans nra? - Jeigu nra nam ie,

57

vadinasi, ijai pas mane. Parbgiau namo: A-a, tu ia! Ir pradiau... -K ? - Barti! - U k? - Ogi u tai, kad nepadarei, kaip tarms. - O kaip tarms? - I kur a inau? Bet tu turi bti arba pas mane, arba savo namuose. - Bet mans juk ivis nra. Supranti? - Betgi tu ia, sdi! - Tai dabar sdiu, o jeigu mans ivis nebus, kur a bsiu? - Arba pas mane, arba namie. - Tik tuomet, kai a esu. - Na taip, - linkteljo Mekiukas. - O jeigu mans ivis nra? - Tuomet sdi prie ups ir iri mnul. - Ir prie ups nra. - Tuomet tu kakur ijai ir dar negrai. A iniuktinsiu vis mik ir tave surasiu. - Tu jau visk iniuktinjai. Ir neradai. - Nubgsiu gretim mik! - Nra ir ten. - Apversiu visk auktyn kojomis, bet surasiu!
58

- Nra mans. Niekur nra. - Tuomet... Tuomet... Tuomet ibgsiu { laukus, - pasak Mekiukas. - Ir suuksiu: E-e-e-iu-u-u-uk!" - tu igirsi ir suuksi: v M ekiu-u-u'uk! tai taip. - Ne, - tar Eiukas. - Mans n truputlio nra. Supranti? - Ko tu prie mans prikibai? - supyko Mekiukas. - Jeigu tavs nra, tai ir mans nra. Aiku? - Ne, tu esi, o tai mans - nra. Mekiukas nutilo ir paniuro. - Na, Mekiuk! Mekiukas neatsak. Jis irjo, kaip mnulis, pakils auktai vir miko, lieja ant j su Eiuku savo alt vies.

- M an labai patinka darganotos rudens dienos, - pasak Eiukas. - Sauluts viesa blanki ir miglos miglos... - Ramyb, - tar Mekiukas. - Aha. Viskas tarytum sustojo ir stovi. - Kur? - paklaus Mekiukas. - Ne, apskritai. Stovi ir nejuda.
59

- Kas? - Na kaip tu nesupranti? Niekas. - Niekas stovi ir nejuda? - Aha. Niekas nejuda. - O uodai? tai kaip lekioja! Zz-z!.. Z z -z !..- Mekiukas sumatakavo letenomis ir parod, kaip lekia uodas. - Uodai tik dar labiau... - Eiukas nutilo iekodamas tinkamo odio, - dar labiau p a r y k i n a rimt. Mekiukas atsitp. - Kaip suprasti? Jie guljo ant olyts ties ups skardiu ir ildsi blykioje ru dens saulje. Anapus ups, liepsnodamas drebulmis, tamsavo mikas. v - tai, irk! - Eiukas pakilo ir pabgjo. - Matai? -K ? - Koks sustings mikas. - Ne, - atsak Mekiukas. - A matau, kaip tu bgi. v - irk ne mane, o mik! - Ir Eiukas vl m bgti. Na? - Vadinasi, man tave neirti? - Neirk. - Gerai, - linkteljo Mekiukas ir nusigr. - Vaje, kam tu visai nusisukai? - Juk pats sakei, kad tave neiriau.
60

- Ne, tu irk, bet irk i k a r t ir mane, ir mik, aiku? A bgsiu, o jis stovs. A parykinu jo rimt. - Gerai, - tar Mekiukas. - Pamginkime. - Ir ipt akis Eiuk. - Bk! Eiukas oko bgti. - Greiiau! - paliep Mekiukas. Eiukas pasileido greiiau. - Stok! - rikteljo Mekiukas. - Pradkime i naujo. - Kodl? - Mat man niekaip neieina irti ikart tave ir mik: tu taip juokingai bgi!.. - O tu irk ir mane, ir mik, supranti? A - bgu, mikas stovi. A p a r y k i n u jo rimt. - Gal galtum bgti dideliais uoliais? - Kam? - Pamgink. - Bene a - kokia kengra? - Ne, bet tu - kojytmis, kojytmis, ir a negaliu atplti aki. - Nesvarbu, kaip a bgu, supratai? Svarbu, kad a bgu, o jis - stovi. - Gerai, - tar Mekiukas. - Bk! Eiukas vl leidosi bgti. -N a?
61

- Tokiais maais ingsniukais neparykinsi. ia reikt uoliuoti tai itaip! - Ir jis liuokteljo kaip tikra kengra. - Stok! suuko Eiukas. Klausykis! Mekiukas apmir. - Girdi, kaip tylu? - Girdiu. - O jeigu a riktelsiu, tai riksmu p a r y k i n s i u tyl. - A-a-a! - suriko Mekiukas. - Dabar supratai? - Aha! Reikia rkti ir verstis klio! A-a-a! - vl suriko Mekiukas ir persivert per galv. v - Ne! Reikia bgti ir okioti. tai taip! - Ir Eiukas pasileido strakalioti po laukym.

- Ne! - kteljo Mekiukas. - Reikia bgti, kristi, paokti ir lkti. - Kaip - lkti? - nustebo Eiukas. - Ogi taip! - Ir Mekiukas liuokteljo nuo skardio. - Ir a! - suuko Eiukas ir nusirito nuo skardio paskui Mekiuk. - Lia lia lia! - upl Mekiukas kopdamas atgal. - U liu liu! - pauktikai suulbjo Eiukas. - A ja jai! - ugerklojo Mekiukas ir vl oko nuo skardio. Ir taip iki pat vakaro jiedu lakst, okinjo, liuoksjo nuo skardio ir visa gerkle plyojo rykindami rudeninio miko rimt ir tyl.

Lk lapai, kauk vjas. Eiukas ijo i savo nam su naiais ant pei ir nusileido prie altinio. v altinio vanduo buvo pamls, altas ir vilgantis. Eiukas atsitp ant kranto ir pavelg vanden. I vandens Eiuk pasiirjo lidnas Eiukas ir tar: - Eiuk, Eiuk, ko tu ia atjai? - Vandens, - atsak Eiukas, tupintis ant kranto.

63

- O kam tau vanduo? - Darysiu jr. - O kam jra? - Tursiu namie savo jr: prabusiu, o ji niokia, pasiversiu nuo ono ant ono, o ji - liliuoja! - O kur laivai? - Kam man reikia t laiv? - Kokia gi jra be laiv?! Tikrai, - paman Eiukas. - Visai pamirau laivus. Jis atsistojo, usikabino ant nai kibirus ir patrauk namo. Mikas o rudenikai. Egls stovjo paniurusios. Nuo medi byrjo lapai. - Voveraite, - kteljo Eiukas. - Kur man gauti laiv? - Koki dar laiv? - paklaus Voverait. - Greitai iema, o a vis vienas ir vienas - lidna! - Visiems lidna, - tar Voverait. - Bene tu - geresnis u kitus? - A... - Pasiimk sil, - pertrauk j Voverait. - Adat. veri sil adat ir itrauki, veri ir itrauki - taip ir diena praeina. - Ne, - papurt galv Eiukas. - A tursiu jr! Prabusiu, o ji - niokia, pasiversiu nuo ono ant ono, o ji - liliuoja! - Tau - jra, o kitiems - veri ir itrauki? Pats iekokis savo laiv! - Ir nubgo.
64

Eiukas pavelg jai kandin ir nujo savo keliais. I po egls ilindo Mekiukas. - Sveikas, Eiuk! - kteljo jis. - Kur eini? - Luktelk, - tar Eiukas. Parjo namo, ipyl vanden kubill ir sugro pas Mekiuk. - Mekiuk, kur man gauti laiv? - paklaus jis. - Laiv? - apstulbo Mekiukas. - Kur j gausi! - Kad tu inotum, kaip man reikia laiv! - O kam? - Greitai iema. O man lidna. v - O tu atsigulk ir miegok, - patar Mekiukas. - tai a tuoj atsigulsiu, o pavasar - nubusiu. - Neee, - papurt galv Eiukas. - Man reikia laiv. Neinas letenoje suplyusiu batu, per mik slikino senas Vilkas. - K ia turi, Vilkeli? - paklaus Eiukas. - Bat, - atsak is. Ir sustojo. - O kam jis tau? - Virdul ukaisiu, kankori ubersiu, arbatls isivi-i-irsiu... - Vilkas saldiai prisimerk. - Ar nori su manimi arbatls atsigerti? - Negaliu: man reikia laiv. - Koki laiv?
65

-Jrin i . Greitai iema, o a tursiu jr. O jroje btinai turi plaukioti laivai. v - Laivai... - suepsjo lpomis Vilkas. - Se, palaikyk! - Ir dav Eiukui bat. Tada pasilenk ir i pagaliuko ir klevo lapo sumeis travo laivel. - Toks? - Oo! - aikteljo Eiukas. - Tikras! Bet man... reikia dar. - Aha, - linkteljo Vilkas. Ir padar dar du laivelius. - Ai, Vilkeli! Jeigu apims lidesys, ateik pas mane, irsime jr, laivus... Ateisi? - Ateisiu, - pasiadjo Vilkas. O Eiukas susirado sen varnalos lap, susidjo ant jo visus tris laivus ir lyg ant padklo nusine namo. Padvelk lengvas vjelis, laiveli burs isipt, ir Eiukas, i pradi bgs kandin varnalos, nespjo atsikvoti, o jau skrido. - A-a-a! - suriko jis. Tok vaizdel net sivaizduoti sunku, bet viskas taip ir buvo: Eiukas laiksi sikibs varnal, per j, lyg per alias vilnis, skriejo laivai, o kandin itos alios jros oru lk Eiukas. Jis net neisigando. O a-a-a!.. rk tik iaip, dl tvarkos, nes jam dar nebuvo tek skristi vir miko; bet paskiau apsiprato ir udainavo. Lia lia! - trauk Eiukas. Ir staiga danguje pasirod Varna. Vaje, kaip ji karksjo! Vaje, kokios naguotos buvo jos kojos!
66

- Kar-r-r! - rk Varna. - G--da! Eys danguje! Sukruto visas mikas. O Varna vis lk ir rk: G'-da! Kas le-e-eido?!" Visi pamat skrendant dangumi Eiuk, taip pat m mosuoti letenomis ir rkti: ALIN! KAS LEIDO?! Vienas tik Vilkas sustojo, suepsjo lpomis, padjo ant ols bat ir palingavo galv. O Eiukas skriejo dangumi sikirts alij jr, kuria lk laivai. Jis trauk galv peius, bet jros nepaleido. Tada vjas nurimo, ir kai Varna jau buvo bepasivejanti, Eiukas su laiveliais nusileido tiesiai ant savo namelio slenksio. Varna atoko. - Kar-r-r! - rikteljo ji. Ir nulk karksdama tui dang. O Eiukas pasim laivus ir jo vidun. Tai, k ivydo, taip j pradiugino, kad ikart pamiro patirt baim: alia kubillio su vandeniu, linguodam os saulje ir atstaiusios jros vjeliui lengvas galvas, augo dvi auktos palms, o ant pakauio tos, kuri buvo ariau vandens, tupjo maulyt, bet visikai gyva Papga. - Pagar-r-r-rba! - rikteljo Papga. - Leisk laivus! - Ir nutp Eiukui ant peties. Ir Eiukas su Papga ant peties paleido laivelius vanden.
67

Dabar ia buvo tikra jra! narjo palms, kubillio pakraiuose geltonavo smlis, o auktai palubje plauk lengvi debesys. U langelio sutemo, ir seniai buvo laikas migti, bet Eiukas vis sdjo prie savo jros po palmmis ir nepajg atplti aki nuo auksini laiv. Pagaliau jis pakilo, pasiklojo lov, atsigul, atsiduso ir ikart igirdo, kaip atsiduso jra, vir jos suibo vaigdels, nakties vjelis suiureno palmes. Eiukas velg vieni vaigd u lango, klaussi, kaip oia kubillyje ma, ir galvojo, kad dabar nebra vienas, kad per i ilg atiauri iem alimais visada bus didiul ilta jra.
68

Lynoja ir lynoja, o dar tas rkas... Et, argi ia oras? - Ne, - tar Kukun, naujasis Eiuko ir Mekiuko pastamas. - I kur pats bsi? - paklaus Eiukas. - Esu ionyktis. M ano mama - kiaun, i jos paveldjau gudrum. - O ttis? - paklaus Mekiukas. - Ttis - bebras. Dirbo prie utvank. - Vadinasi, esi gudrus? - paklaus Eiukas. -Nuovokus, - atsak Kukun. - Esu nuovokus, darbtus, mgstu pamiegoti, pavalgyti, dailidiauti, linksmintis... - Ir plaukioti? - paklaus Eiukas. - Ir plaukioti. - O verstis klio? - Ne. Verstis klio nemgstu. Nuo to man sisopsta galva. Jie sdjo kanoto miko vidury, pavsinje, kuri surent Kukun. Krapnojo lietus, kvepjo eme ir lapais. - O k tu dar mgsti? v - ermuknius. - O dar?

Kukun susimst. Jis buvo nedidelis vrelis maute galva ir gauruotomis letenlmis. Labiausiai panjo taks, apsimovus pkuotus veltinlius. - O i kur tu ia atjai? - paklaus Eiukas. - I anapus ups. - O kam surentei... it?.. - Mekiukas neinojo, kaip pavadinti pavsin. - N pats neinau. Kakur esu mats, - atsak Kukun. - Lietus neulyja, o sien nra. - O jeigu vjas? - Pasislpsiu name. - O kur tas namas? - Pasistatysiu. - A r pas mus - ilgam? - Mekiukas apjo aplink Kukun ir net paliet j letena. - O k? - iaip, domu, - gteljo peiais Eiukas. - Pamatysime, - atsak Kukun. - Patiks - pasiliksiu, nepa tiks - ikeliausiu. - Kur? - pasmalsavo Mekiukas. - Maa kur! Sumanysiu - tvik anapus ups, sumanysiu - pa trauksiu dar toliau... - Kur? - ipt akis Eiukas.
70

- Gal pas baltsias mekas, pas poliarines lapes. Mane ir iauriniai elniai mgsta. _ v - Tai tu ir iaurje esi buvs? - Esu. - Ir Pietuose? - Visur. A net ant Banginio esu plaukiojs. - Meluoji! - papurt galv Mekiukas. - Esu senas, - tar Kukun. - Visko maiau. Ko man bem e luoti? - Kiekgi laiko tu gyveni? - paklaus Eiukas. - Kokius tris imtus met, - atsak Kukun. - O gal ir visus penkis imtus. Nepamenu. - O mano moiut prisimeni? v v - inoma! auni buvo Eien. - O mano senel? - Lidnas buvo Mekinas, - tar Kukun. - Vis smuikeliu griedavo. - Tikrai! - kteljo Mekiukas. - Ir smuik spintoje tebetu riu. - Imk, sakydavo, Kukune, savo smuik. Pagriekime! - Kas sakydavo? - Tavo senelis. Man. - Tai tu ir smuikuoti moki? - O man tas pats: ar kirvis, ar smuikas.
71

Tada Mekiukas krypuodamas nulk namo ir gro su smui ku. Kol jo nebuvo, Eiukas nieko neklausinjo, tik nenuleisdamas aki stebeilijo Kukun. - Nagi, duok en smuik! Kukun paliet stygas, mosteljo stryku - smuikas pragydo. Kukun grie kaimikai - paprastai ir nuoirdiai. Smuikas ia verk, ia kvatojo. Ir Mekiukas su Eiuku ia sdjo paniur, ia pasileisdavo okti. - Ne, nebe tos letenos, - nuleids stryk atsiduso Kukun. - O bdavo, sussim su tavo seneliu ant kelmeli ir kad ugrieime, kad patrauks jis virun, kad patrauks, o a - vis ratais, ratais... Vilkai raudodavo. - Kur - patrauks? - paklaus Eiukas. -K ? - Na, ten... Siel. Kukun vl pam smuik ir taip ugrie, kad Eiukas su Mekiuku pravirko. - Geras buvo tavo senelis, atsiduso Kukun. - Puikus Mekinas, tik gaila, mano smuikas sudeg. - Imk, - tar Mekiukas. - Imk senelio smuik!
72

- Ir niekur neikeliauk, - paantrino Eiukas. Kukun usimerk, pasdjo umerktomis akimis, tada pam smuik, ir lietaus dulksna, ir mikas, ir migla, - viskas sumio su ems ir lap kvapu, o Kukuns sursta pavsin su visais jo draugais lyg antel nuplasnojo virum ems.

- Ne ne, Eiuk, tu nemanyk! - A ir nemanau. - Apie k judu ia kalbate? - paklaus Voverait. - A, Voverait, - tar Mekiukas. - A sakau Eiukui, kad v em vis tiek nesusiter. Voverait nuoko nuo egluts ir atsitp ant kelmelio. Aplinkui rymojo mikas, didiulis, viesus, bet niekas negiedojo, neiugdjo - visur buvo tylu. - O kodl ji turt susiterti? - paklaus Voverait. - Juk teria, - atsak Mekiukas. - Kuo mano, tuo ir teria. - Kuo gi? - Dmais. - Dmai salds. A ntai Burunduklis vakar degino lapus - taip saldiai kvepjo!
73

- Argi ia dmai? ia - ruduo, - uginijo Mekiukas. - Ruden visada lapus degina. v - Ji - maulyt, - tar Eiukas, - ydra ir balta. em. A stro nautas, kuris apsilank Mnulyje, sak: tokia maulyt, ydra ir balta. - Ir suterta. Visa skendi nevarumuose, - pridr Mekiukas. - I Mnulio matyti. - O kas tas... astronautas? - Na, toks... Atsisda vamzd ir lekia. Voverait pakl galv ir siirjo dang. - tai k a manau, - tar ji. - Vienoje dauboje yra sena statin. Imutu dugnu. O jeigu imutume kit gal - bt vamzdis. Aiku? - Ne, - papurt galv Eiukas. - Uridensime statin ant kalvos, imuime dugn, o kai pate ks mnulis... - Tapsime astronautais! Puikumlis! - suuko Mekiukas. - Ei me statins! Jie surado statin, urideno ant kalvos, nutaik ten, kur turjo pasirodyti mnulis, ir imu kit statins gal. - Lskite vidun! - pakviet Voverait. Visi sulindo statin ir pradjo laukti. Sutemo. Buvo tylu tylu. N et up apaioje lenk kalv sulaikiusi kvap.
74

- Ko js ia tupite? - vilgteljo statin Kikis. v _ - S! - sunypt Voverait. - Tpkis ir tylk. - O kodl? - paklaus Kikis ir sirang vidun. - Mes laukiame mnulio, - sunibdjo Eiukas. - Skrisi su mumis? -K ur? - Mnul. - A bijau, - prisipaino Kikis. - Nebijok, - padrsino Mekiukas. - Juk visi - savi. - O k mes ten veiksime? v - Pasiirsime em, ir viskas. -Jeig u galima, noriau pasilikti... - Isigandai? - Namie morkyi usikaiiau, - sumurmjo Kikis. - Juk neinojau. - Morkyi usikait! - burbteljo Mekiukas. - Eik ir kit kart nelsk, kur nepraomas. Kikis atpakalias ilindo i statins. - Paskiau papasakosite? Ir dingo. Be Kikio tapo kakaip ne taip, o mnulio kaip nra, taip nra. - Gal iandien jis ivis nepasirodys? - Pasirodys, - patikino Voverait.
75

Ir Mekiukas nutilo. O Eiukas tupjo umerks akis ir staiga ivydo save stovint geltonut geltonutyje Mnulyje. Jis atrod kaip dykuma - visas geltonas geltonas. Nuo Mnulio Eiukas pasiirjo em, bet i pradi niekov nemat. Tada pavelg kairiau ir staiga ivydo j visut visutl! em buvo maulyt, ydra ir balta. Kur ydra ten vandenynai, - susivok Eiukas. - O kur balta - debesys/ 1 Ir staiga kakoks elis tarsi pel msteljo per ydrum. tai jie - teralai! - suprato Eiukas. Ir suriko: v - Neterkite mano ems! Bet tada kakas kumteljo jam paon. Ir dar kart.
76

- Kas tau? Kas tau? - igstingai nibdjo Voverait. Eiukas atsimerk - buvo tamsu, alta ir tylu, tik Mekiukas saldiai nopavo Eiukui u nugaros. - Mekiukas umigo, - tar Voverait. - O mnulio nra. Matai? - A jau ten buvau, - pasak Eiukas. - Ji - visai maulyt. v - em? - Ir apterta. - Papasakok! - Rytoj, - paadjo Eiukas. Ir nuved apsimiegojus Mekiuk namo.

Krtinje buvo lengva ir diugu. Stojo erdvus, viesus ruduo, ir aplinkui buvo daug ems. Parelis ibgo laukym, ir po kojelmis sunarjo nukrit lapai. Buvo labai smagu - lakstyti ir narinti lapus, o tada sustoti ir klausytis. Laibuiu balseliu nuoguose krmuose vilp vjas, siravo ols, bet uvis geriausia, inoma, buvo narinti lapus. Atliuoksjo Kikis.
77

- Sveikas, Pareli! - Sveikas! - K ia veiki? v - narinu, - atsak Parelis. Ir nubgo. - Ei, panarinkime drauge! - pasisil Kikis ir pasivijo Par el. Ir jie vis pusvaland lakst po laukym ir narino nukritusius lapus. - Kaip tu ia atsiradai? - paklaus Kikis, kai jie prisinarin susdo pailsti. - Pabgau i nam, - atsak Parelis. - O k? - Taip ir pamaniau, kad tu - ne ionyktis. Ar Eiuk pasti? -N e . - O Mekiuk? -N e . - O Kikilio taip pat nepasti? - Nepastu, - atsak Parelis. - Ateik vakaroti, - pakviet Kikis. Ir nubgo. Parelis dar pasdjo vienas, tada sugrb nukritusius lapus krv, usirang ant pat viraus ir atsigul. Jam buvo minkta ir gera. Ilindo saulut, vjelis ivaik debesis, grynu auksu usiliepsnojo didiuliai klevo lapai, o Parelis vis guljo ant nukritusi lap krvos, dairsi alis ir galvojo.
78

Apie k galvojo, Parelis ir pats nebt galjs pasakyti; o galvojo jis apie visk i karto ir apie niek atskirai. tai byra lapai, - galvojo Parelis, - mediai nuogut nuogutliai, o auktai - dangus, o egl tapo dar alesn, ir geltoni grybukai voveraits - lyg vinuts samanose. Plaiai ir ramiai o mikas, sibavo akos; tuiu oru lyg aplubs nusvirduliavo drugelis, o Parelis vis irjo ir irjo, klaussi ir klaussi, ir niekur jis nenorjo eiti, nieko nenorjo veikti, su niekuo kalbtis. Kokia ia vakaron su Kikiu? - galvojo Parelis. - Su Kikiu smagu palakstyti, panarinti, o vakaroti, vakaroti geriausia vienam, sdti ir irti, kaip sidega vaigds."

- Guli? - \ laukym ilk Kikis. Parelis linkteljo. - Ateisi? - kteljo Kikis. - Mhm... - numyk Parelis. Bet irdyje jau tvirtai inojo, kad niekur ir pas niek vakar jis neis.

Kai pradjo drengti smulks rudens liets, Parelis nujo pas senj Varn. - Klausyk, Varne, - tar Parelis, - imam ir iskrendam! -K ur? - Toli toli, kur ilta ir saulta. Varnas buvo labai senas, bet stiprus ir geras. - Gerai, - linkteljo jis. Pasisodino Parel ant nugaros, ir jie iskrido. v - irkite, irkite, - klyk gervs. - Parelis skrenda, skrenda Parelis! - Ak, ak, js tik pavelkite! - gageno laukins sys. - Juk ia Parelis!..
80

O Parelis priekinmis kojytmis laik apsikabins Varno kakl ir diugiai ypsojosi. Atskrido prie jros. ia buvo begal pauki, bet daugiausia - uvdr. uvdros suko ratus vir Parelio ir varst j piktomis akimis. - ia dabar! ia dabar! - rk uvdros. Parelis i akmen pasistat namus, ir Varnas apsigyveno ant stogo. O Parelis kiauras dienas gulinjo ant kart akmen ir dainavo. Bet ir prie mlynos jros atskrido alti vjai. - Kur dabar lksime? - paklaus Varnas. - Indij.
81

Parelis vl apkabino Varno kakl, ir jie nuskrido Indij. Indijoje buvo karta. Taip karta, kad net krokodilai guljo iki puss vandenyje, o drambliai, lyg didiuliai arbatinukai, juo laist vienas kit. - Drambly, - papra Parelis, - aplaistyk ir mudu su Varnu. - UfF! - linkteljo Dramblys. - Kaip gera! Kaip lengva! Kaip nuostabu! - dainavo Parelis. Ir pasistat namus i banan lap, o Varnas vl apsigyveno ant stogo. - Kodl tu vis laik tyli? - paklaus Parelis Varno. - Kam tie odiai? - atsak Varnas. O Parelis plepjo nesustodamas, dainavo dainas, net susidrau gavo su bedionmis, ir ios atnedavo jam pusryiams kokoso rieut. Bet kart Parelis pamat, kad nebra jo Varno. - Kur tu? - paauk Parelis. - A ia, - atsiliep Varnas. Jis tupjo sisprauds kampe ir mlynomis akimis msliai velg Parel. - Kas tau? - paklaus Parelis. - Mirtu, - suvokt Varnas. - Ne, ne, nemirk! Kaip a be tavs bsiu? Varnas umerk akis ir taip tupjo iki vakaro, o kai pabiro vaigds, tar:
82

- Autant a iskrisiu tai t vaigd. Jeigu tau ko nors prireiks, susirask j danguje ir pasakyk: Varne, Varne, padk man! Ir tau pagalb ateis vaigd. Vis nakt Parelis sdjo su Varnu, o prie pat aur nejuia umigo. Kai saul priadino Parel, Varno nebebuvo. Ir Pareliui nebereikjo nei drambli, nei bedioni, nei kokoso rieut: jis kiauras dienas laukdavo vakaro, kad galt pasikalbti su savo vaigde. - Varne, kaip tau einasi toje vaigdje? - klausdavo Parelis. - Gerai, - atsakydavo Varnas. - Ar tu mane matai? - Matau. - Ar negali pas m ane nusileisti?

83

- Galiu, bet tuomet nukrist vaigd. - Ne, ne, tegul nekrinta! - sakydavo Parelis. Ir kasdien lauk davo vakaro, laukdavo vaigds. Taip ir gyveno Parelis Indijoje, nuo labo ryto laukdamas nakties, bet kart pas j atjo garbusis Gaidys. - Ko ko ko! - indikai prabilo atvyklis. - Atjau pakviesti js sveius. - Pas k? - Pas pai vyriausij gyvat. - A nemgstu gyvai, - atsak Parelis. - Bet ia - Indijos Smauglys! - ikilmingai tar gaidys. - Jis labai mgsta rausvus parelius! - Ai, - padkojo Parelis. - Ar galiu ateiti rytoj? O nakt susirado jis danguje savj vaigd ir tar: - Varne, Varne, padk man! Ir ikart atsidr savo namuose rudeniniame mike prie ilusios krosnies. Krosnis ioravo arijomis kaip juoda Indijos naktis, ir Pareliui staiga pasirod, kad viena arija labai panai jo vaigd. - Varne, Varne... - sunibdjo Parelis. - K? - atsiliep Varnas Mekiuko balsu. - Prabudai? Na ir miegojai!.. O Parelis paliet kojele knysliuk ir susimst: ar jis sapnavo, ar viskas buvo i tikrj?
84

 senatv Vilkui pradjo augti ausys. Kas vakar jis imdavo irkles, tpdavosi ant kdros kranto ir po truput jas apkarpydavo. - Juk nei is, nei tas, - bambjo Vilkas, - uaugs kaip Asilo. Buvo ruduo, laiksi iltos dienos, skraidiojo lapai. Atrod, kad viskas aplinkui - i aukso: tiek pribr t gelton iugdani klevo letenli4- itaip Vilkas vadino klevo lapus. Vilkas prijo prie tamsiai mlynos kdros auksiniais krantais, pam irkles ir pasiirjo vanden. I vandens j velg ilas, nirus Vilkas su kailio kuoktais, kyaniais i aus, kurios keistai stirksojo - lyg arklio. Jeigu iandien neapkirpsiu, rytoj bus kaip Asilo, - tar sau Vilkas. Jis atsisdo ant akmens, nukor kojas ir pakreip galv on. Reginys buvo labai lidnas - pilkas Vilkas ant samanoto akmens vidury mlynos kdros. - K gi, - atsiduso Vilkas, - pradsime! - Ir nur lopinl nuo kairs ausies. Usimerk, pasdjo, vl vilgteljo vanden ir nukirpo lopinl nuo deiniosios. - Reikia atsipsti, - garsiai pagalvojo Vilkas ir pasiirjo dang.
85

Per mlyn rudens dang ant balto debesies jojo Mekiukas ir dainavo visiems inom dain apie debesis. - Debesliai, baltakariai debes''liai!.. - visa gerkle trauk Mekiukas. Kaip jam gera, - paman Vilkas, - ausys neauga, gdytis nra ko, tuoj nujos ant debesies pas savo draug, pas E, suss abu, gers arbat i virdulio... Et!.. - Ko uoliuojate padangm lyg pa--l? - plyojo danguje Mekinas.
... Neirkite i aukto, neirkit.

Mus per dang kaip ristnai pankit, odis od beveik negirdomis padainavo Vilkas, bet nespjo idainuoti paskutinio skiemens, kai akmuo, ant kurio sdjo, staiga isipl i ems ir - nuplauk auktybes. - O'O'O'O-O! - ukauk Vilkas. Tada samanotame akmens one atsivr iliuminatorius - ir pro j pavelg pirmasis marsietis. - Sdk ir tylk, - paliep jis. - Viskas okei! Iliuminatorius usivr, n enklo nebeliko, o i alies viskas atrod taip: senas Vilkas, apergs samanot akmen, tylomis joja padangmis. - Kur keliauji? - paklaus jo Mekiukas.
86

Vilkas tyljo. - A nt ko tu joji?! - kteljo Mekiukas. Vilkas tylomis parod letena akmen ir lidnomis akimis pavelg Mekiuk. - Vilkeli, - tar Mekiukas, juk mudu dabar draugai. Perssk pas mane! Juk negerai - joti per dang ant akmens. Ir tada apsamanojusiame one atsivr kitas iliuminatorius ir kitas marsietis tar Mekiukui: - Atsikabink! - K? - nesuprato Mekiukas. - Prasmek! - paaikino marsietis. Ir Mekiukas igaravo. O Vilkas skriejo begalin mlyn erdv apargomis ant akmens akmeniniu snukiu ir iverstomis akimis. Eiuko virdulys buvo k tik uvirs, kai laukym tiesiai prieais jo namel i dangaus lepteljo Mekiukas. Kur laik paguljo paslikas, tada pakreip galv ir tar: - Tu tik paklausyk: Vilkas nuskrido raitas ant akmens!
87

- Mekutli! - suspigo Eiukas. - Tu gyvas? - Gyvas, gyvas, - nekantriai burbteljo Mekiukas. - Vilkas nuskrido raitas ant akmens, ar tu girdi? Eiukas pripuol prie Mekiuko, apiupinjo, paliet galv. - O onuose - durels! - springdamas pasakojo Mekiukas. - O durelse - tokie mogeliukai, kaip bulvs pavasar - su atauglmis! - Kur durels? - paklaus Eiukas. - Akmenyje. Vilkas skrido - toks lidnas, - Mekiukas sukkiojo. Eiukas paglost jam galv. - Ir tyljo... - susimsts tar Mekiukas. - O tasai atvr duris ir sako... - Tu veriau pagalvok, k ia neki! - pasibaisjo Eiukas. - Ko kias duris? - Ogi itokias!!! - suriaumojo Mekiukas ir taip r letena ol, kad... perskilo em, ir pus visos ems pradjo palengva tolti, o tarp Eiuko ir Mekiuko atsivr... bedugn. - A-a-a! - suriko Eiukas. Mekiukas liuokteljo pas Eiuk, jiedu apsikabino ir kelias akiv mirks stovjo drebdami. O kita ems pus vis labiau ir labiau tolo, trauksi ir dusliai trakjo lyg sprogdamas pernoks arbzas. Eiukas oko namel, ilk neinas virve, umet kilp ant tolstanio uolo akos, kit virvs gal apsuko aplink savj
88

uol ties prieangiu ir m i vis jg traukti, kad em su sijungt. Mekiukas puol padti, ir jie dviese vargais negalais pritrauk abi ems puseles ir surio virve tvirtu mazgu. Kai visi mediai palei abi plyio puses buvo suraiioti virvmis, Eiukas su Mekiuku patrauk namo, ir Eiukas tar: v - Dabar a tikiu. Jeigu em gali perskilti, tai ir jis galjo skristi raitas ant akmens. - Reikia gelbti Vilk, - susirpino Mekiukas. Ir jie prijo prie uolo palei Eiuko prieang. Vilkas lk ant akmens per vakarjant dang, marsieiai atidar iliuminatorius, ir akmuo viet kaip vaigd. Kur a skrendu? - sielvartingai galvojo Vilkas. - I pradi tos ausys pradjo augti, o dabar... - Ei! Kaip jautiesi? - kteljo vienas marsietis. - Okei? - Kei, kei, - burbteljo Vilkas. - Kur js mane gabenate? - Ne tavo rpestis, - kyteljo galv kitas marsietis. - Kai nulksi - pamatysi. - Ir kam a jums reikalingas, itoks senas? - paklaus Vilkas. - Senatv - ne yda, che che che! - sukrizeno marsieiai. Bet staiga danguje pasirod sunkiai gaudiantis uolas. Tai
89

buvo senasis Eiuko uolas, tas, kur ties priebuiu, galinga laja, storu kamienu, tik jo aknys ugnies lieuviais tal mlyn. uole, jaukioje, patikim oje drevje, tupjo Eiukas su Mekiuku. - Ei, js! - suriko Eiukas. - Ei, bulviagalviai, atiduokite vr! - Prasmek! - ikis galv palinkjo marsietis, bet uolas apgyn draugus galingomis akomis, ir piktas odis pralk pro al.
90

- Vilkeli, rangykis pas mus! - kteljo Mekiukas.

v

ilas Vilkas ant seno akmens tarsi paminklas lk dausas. - Vilkeli, ok! - suriko Eiukas. Tada Vilkas pavairavo nelabuosius, be garso paepsjo lpomis ir - liuokteljo tiesiai ak tirtum. - Namo! - kteljo Eiukas, suiupo Vilk, ir uolas pasuko v em. Akmuo ugesintomis viesomis leidosi i paskos. O kaip jis vilp, kaip kvatojo marsieiai - nei apsakysi, nei apraysi. Vilkas, ipts akis, nejuddamas, tupjo drevje, Eiukas letenle glost jam galv, o Mekiukas svaid tams akmen giles ir bambjo: - ekit, bulviagalviai! ia jums u Vilkel! Js dar mus pami nsite! Viena gil pataik marsieiui aus, is aikteljo, dingo savo iliuminatoriuje, o pamutas akmuo vilpdamas pralk pro al ir nukrito prie kdros senj viet. O Eiukas, Vilkas ir Mekiukas apsuko savo uolu rat vir kdros ir nulk namo. Ugninmis aknimis emyn uolas leidosi savo viet. Jis visas
V V

91

drebjo, purtsi ir gaud kaip imtas varp, kol galutinai sikas em. Draugai nusileido koptlmis. - Ai, uole! - iki ems nusilenk Eiukas. - Ai u Vilkel, - padkojo Mekiukas. - Menkniekis, - suniokt uolas. Ir smeig vilgsn dan
g- Vilke, kur buvai dings? - paklaus Eiukas, kai jie ia pat, po uolu, susdo prie stalo ir i virdulio sipyl puodelius arba tos. - Tavs net tris dienas nebuvo matyti! Ir Vilkas pravirko. - M an pradjo augti ausys, - kkiojo jis. - Buvo gda rodytis jums su asilo ausimis. - Et, Vilke, Vilke! - priekaitingai tar Mekiukas. - Juk mes tavo draugai. Koks skirtumas, kokios tavo ausys.

Kart gyveno mike Kikis ir visko bijojo. Bijojo Vilko, bijojo Laps, bijojo Apuoko. Bijojo net rudeninio krmo, kai nuo io byrdavo lapai. Atjo Kikis prie Juodojo akivaro ir sako: -Juodasis akivare, a tave oksiu ir nusiskandinsiu: nusibodo man vis bijoti! - Nesiskandink, Kiki! Nusiskandinti visada suspsi. Veriau tu eik ir nebijok! - Bet kaip nebijoti? - Ogi taip. Eik ir - nebijok! Ko tau bebijoti, jeigu jau atjai pas mane ir nusprendei nusiskandinti? Patrauk Kikis keliu ir susitiko Vilk. - tai griebsiu tave ir susiu! - suriko Vilkas. O Kikis eina kaip js, pasivilpaudamas. - Kodl tu mans nebijai? Kodl nebgi? - O ko man tavs bijoti? - sako Kikis. - A buvau prie Juodojo akivaro. Ko man tavs, pilkio, bijoti? Nustebo Vilkas, pabruko uodeg, susimst. Susitiko Kikis Lap. v - A-a-a! - apsidiaug i. - vieia kikienyt ingsniuoja! Nagi, eik, vairy, a tave susiu.
93

Bet Kikis prajo pro al, net galvos nekrypteljo. - A prie Juodojo akivaro buvau, pilkojo Vilko neisigandau, tai bene tavs, rude, isigsiu?.. Sutemo vakaras. Tupi Kikis ant kelmelio vidury laukyms. Psias prie jo ateina pasiptlis Apuokas kailiniais batais. - Tupi? - klausia Apuokas. - Tupiu. - Nebijai tupti? - Jeigu bijoiau - netupiau. - Ir ko toks ididus pasidarei? O gal prie nakt sidrsinai?

- A prie Juodojo akivaro buvau, pilkojo Vilko nepabgau, pro Lap lyg niekur nieko prajau, o apie tave, pilkas paukti, n galvoti nenoriu. - Kiki, keliauk tu sau i ms miko, - pasvarsts tar A puo kas. - Pasiirj tave, visi kikiai narsuoliais taps. - Netaps, - atsak Kikis. - Visi netaps... Tada atjo ruduo. Pabr lap... Tupi Kikis po krmu, visas dreba ir galvoja sau: Pilko Vilko nebijau, ruds Laps - n truputlio, gauriaus Apuoko - n i tolo, bet kai nara ir byra lapai - baisu... Atjo prie Juodojo akivaro ir paklaus: - Kodl, kai byra lapai, man baisu? - Tai ne lapai byra, tai laikas nara, - tar Juodasis akivaras, - o mes klausoms. Visiems baisu. Tada pasnigo. Kikis po snieg liuoksi, nieko jis nebijo.

viesus vakaras rudeniniame mike. Suerk ir nutilo nepastamas pauktis. Kikis atbgo prie upelio, atsitp ir siklaus, kaip gurgena vanduo.

95

- Vandenie, vandenie, kur tu bgi? - paklaus Kikis. - Nuo akmenlio ant akmenlio per akmenlius bgu! Per akmenlius. Kaip jam gerai! - paman Kikis. - Kad man taip!" Atjo Skruzdl. - Kur tu bastaisi? - paklaus Kikis. - Greitai iema, o tu po mik slankioji. - Reikia, - atsak Skruzdl. Pasism kibirliu vandens ir nujo. - Stok! Palauk, pasikalbkime, - papra Kikis. Skruzdl sustojo: - Apie k? - Apie k nori. - Neturiu a laiko kalbtis. Reikia vanden neti. - Ir nujo. - Na ir gyvenimas! - atsiduso Kikis. Skruzdls vanden m neioti, pasikalbti nra su kuo. Anksiau nors koks grybas pasitaikydavo, su juo odeliu persimesdavai. O dabar ir grybai kakur isislapst. - O tu su manimi pasikalbk, - pasil Puies Kankoris. Jis guljo ia pat, prie upelio. - Esu senas, daug mats. - K gi tu matei? - paklaus Kikis. - Dang. v - Kas jo nemat?! tai jis! - Ne, a ten buvau, auktai, - atsiduso Kankoris. - Mane
96

Vtra myljo. Atskris, bdavo: Sveikas, Kankori! - Svei ka, - sakau, - kur buvai dingusi?" - Prie jros siautjau, laivus vaikiau. tai taip! O tu ko nelinksmas. 7 - Neinau, - atsak Kikis. - Ak, tai bent buvo gyvenimlis! Ryt prabundi - visas mikas dar eliuose, o pas mus jau viesu! Saulut paildo, atskrieja Vtra - siaudiame, gaudiame, linksminams!.. O n ak tim isvaigds. Taip ir iri tiesiai akis. A vien myljau. alia buvo tokia, meili. Tik pasirodys, o mano Vtra jau ir ia. Kankori, sako, - skrendam pas vaigd ! - Juk taip toli! - Mums - vieni j uokai ! Apkabino ir nusine.
97

- Graiai pasakoji, seneli, - atsiduso Kikis. - Graiai gyvenome, Kiki. Kas tie odiai!.. O pats ko toks lidnas, juk jaunyst?! - O kur ji dabar, toji Vtra? - Lekioja. Vtra visada jauna. O a - pasenau, nukritau. N ie kam nebereikalingas. - Lidna tau, seneli? - Ne-a, Kiki. Guliu, [ dang iriu, vandenlio klausausi; alij vaigdel pamatau - Vtr prisimenu.

Rytui neauus pas Eiuk ir Mekiuk atbgo Kikis. - Ei! - suriko jis. - Ehei! Eh h hei! - Na, kas nutiko? Sakyk, - paklaus Mekiukas. - Eh h h hei! - spieg Kikis. - Nagi, kalbk pagaliau! - pykteljo Eiukas. - Eh h h hei! Hei hei! Hei hei! - Ir Kikis nulk alin. - Kas jam? - Neinau, - gteljo peiais Mekiukas. O Kikis lyg pauktis lk per mik ir spieg veriamu kikio balsu.
98

- Kas jam? - paklaus Voverait. - N et nenumanau, - atsak Skruzdl. Kikis aplk rat ir vl atbgo Mekiuko laukym. - Pasakysi pagaliau ar ne? - rikteljo Mekiukas. mai Kikis sustojo, apmir, atsistojo ant upakalini koj ir... - Nagi! - rikteljo Eiukas. - Cha cha cha! - nusikvatojo Kikis ir pasileido kiek kojos kerta. v - Gal jis kuokteljo, kuokteljo, kuokteljo? - sutark arka. - Na ne, jis sveiko proto, sveiko proto, sveiko proto! - kal Genys.

Ir tik Kikis nieko neklausinjo, niekam nieko nesak, o laisvas kaip vjas lekiojo po mik. - Zinai, - tar Mekiukas, - man atrodo, kad jis sivaizduoja ess... vjas. Kart jis man prasitar: sivaizduok, Mekiuk, jeigu a tapiau vju? - Kaip bt aunu, - tar Eiukas. - Bet Kikiui neuteks dvasios. Ir apsiriko. Mat i besvor sault dien Kikis nuo pat ryto tikrai pasijuto ess laisvas rudens vjas, lekiantis per laukus ir mikus.
V

Pt rudens vjas. vaigds sukosi emai danguje, o viena alta mlyna vaigd ukliuvo u puies ir sustojo tiesiai prieais Asiliuko namel. Asiliukas sdjo prie stalo pasidjs galv ant kanopli ir irjo pro lang. Kokia dygi vaigd", - paman jis. Ir umigo. Tada vaigd nusileido tiesiai prie jo langelio ir tar: - Koks kvailas Asiliukas! Toks pilkas, o ili neturi.
100

-K o ? - Ili! - pakartojo vaigd. - Pilkasis ernas turi iltis ir pilkasis vilkas, o tu neturi. - O kam man j reikia? - paklaus Asiliukas. - Jeigu turtum iltis, tavs visi bijot. Ir tada ji tankiai tankiai sumirkiojo, ir Asiliukui u abiej and idygo po ilt. - Ir nag neturi, - atsiduso vaigd ir padar jam nagus. Tada Asiliukas atsidr lauke ir pamat Kik. - Sveikas, Tr-r-rumpauodegi! - kteljo. Bet vairys nudm kiek kojos nea ir pasislp u medi. Kodl jis mans isigando?4 *- pagalvojo Asiliukas. Ir nusprend nueiti sveius pas Mekiuk. - Tuk tuk tuk! - pabeld Asiliukas langel. - Kas ten? - paklaus Mekiukas. - A, Asiliukas. - Ir pats nusistebjo savo balsu. - Kas? - perklaus Mekiukas. - A ! Atidar-r-ryk!.. Mekiukas atidar duris, oko atatupstas ir akimirksniu pasislp u krosnies. Ko jis ia baidosi?4 4- vl pagalvojo Asiliukas. jo vidun ir atsisdo ant kduts. - Ko tau reikia? - i u krosnies igstingai paklaus M e kiukas.
101

- Atjau ar-r-rbatls pager-r-rti, - suurzg Asiliukas. Vis dlto keistas tas mano balsas", - paman sau. - Arbatos nra! - rikteljo Mekiukas. - Virdulys prakiuro! - Kaip - prakiuro?! Juk vos pr-r-rie savait padovanojau tau nauj vir-r-rdul! - Nieko tu nedovanojai! Asiliukas padovanojo man virdul! - O a kas toks? - Vilkas! - A?! K ia neki! A tik olyt r-r-rupnoju! - olyt? - vilgteljo i u krosnies Mekiukas. - A ne vilkas! suuko Asiliukas. Ir netyia kaukteljo dan timis.
V

102

Jis susigrieb u galvos ir... nerado savo ilg minktui aus. J vietoje styrojo kakokios iurkios trumpos ausikts... v vilgteljo grindis ir visas nutirpo: nuo kduts karojo naguotos vilko letenos... - A ne vilkas! - pakartojo Asiliukas ir iaukteljo dantimis. - Nepasakok pasak! - tar Mekiukas ir ilindo i ukrosnio. Letenose jis turjo pliausk, o ant galvos - puod, kuriame laikydavo lydyt sviest. - K tu ia sumanei? ! - norjo suukti Asiliukas, bet tik kimiai suurzg: - Rrrr! ! ! Mekiukas tvojo jam pliauska ir iupo arstekl. - Ar dar apsimetinsi mano draugu Asiliuku? - auk jis. Apsimetinsi?! - Garbs odis, a ne vilkas, - sniaukrojo Asiliukas ir trauksi ukrosn. - A mgstu olyt! v __ - K?! olyt?! Toki vilk nebna! - auk Mekiukas, atpl krosnies dureles ir itrauk degant nuodgul. Ir Asiliukas prabudo. Kakas beld duris, ir dar taip smarkiai, kad kabliukas okinjo. - Kas ten? - plonutliu balsu paklaus Asiliukas. - ia a! - anapus dur kteljo Mekiukas. - Miegi tu, ar k? - Taip, - atidars duris linkteljo Asiliukas. - A sapnavau.
103

- Mat kaip! Ar sapnas buvo domus? - paklaus Mekiukas ir atsisdo ant kduts. - Baisus! A buvau vilkas, o tu mane tvatinai arstekliu... - Tai reikjo pasisakyti, kad tu - Asiliukas! - Sakiau, - atsiduso Asiliukas, - bet tu netikjai. Sakiau, kad net jeigu atrodau kaip vilkas, vis tiek mgstu rupnoti olyt! - Ir k? - Nepatikjai... - Kit kart tu sapne man pasakyk: Mekiuk, ar prisimeni, mudu su tavimi nekjoms?.. Ir a tavimi patiksiu.

- A tikrai, ar girdi? Tikrai, tikrai, - pasak Mekiukas. Eiukas linkteljo. - A tikrai ateisiu pas tave, kad ir kas nutikt. A visada bsiu alia tavs. Eiukas velg Mekiuk ramiomis akimis ir nepratar n odio. - Na, ko tu tyli? - A tikiu, - atsak Eiukas.
104

Eiukas krito vilkduob ir pratnojo ten vis savait. J netyia aptiko Voverait: ji bgo pro al ir igirdo silpn Eiuko bals. Mekiukas savait iekojo Eiuko po vis mik, nusivar nuo koj ir kai pas j atbgo Voverait, itrauk Eiuk i duobs ir parne namo. Eiukas guljo iki pat nosies aptlotas antklode ir velg Mekiuk tyliomis akimis. - Neirk mane itaip, - tar Mekiukas. - Neitveriu, kai itaip mane iri. Eiukas usimerk. - Na tai, dabar tu lyg numirs. Eiukas atsimerk. - Nusiypsok, - papra Mekiukas. Eiukas pamgino, bet jam prastai seksi. - Tuoj pagirdysiu tave sultiniu, - tar Mekiukas. - Voverait atne viei grybuk, a iviriau sultinio. Jis pyl puodel sultinio ir kilsteljo Eiuko galv. - Ne, taip negerai. Tu atsissk. - Nepajgiu, - atsak Eiukas. v - Paremsiu tave pagalve. tai itaip. - M an sunku, - pasiskund Eiukas. - Kentk. Mekiukas atrm Eiuko nugar sien ir pakio pagalv. - Man alta, - tar Eiukas.
105

- Tuojau, tuojau. - Mekiukas usirang ant aukto ir apkam Eiuk kailiniais. - Kaip tu nesualai? Juk naktimis itaip alta! murmjo Mekiukas. - okinjau, - atsak Eiukas. - Septynias dienas? - Tik naktimis. - Ir k tu valgei? - Nieko, - atsiduso Eiukas. - Ar duosi to sultinio? - Ak, tikrai! Gerk. Eiukas nurijo kelis gurknelius ir usimerk. - Gerk, gerk! - Pavargau. - Ne, gerk! - Ir Mekiukas pradjo girdyti Eiuk aukteliu. - Daugiau nebegaliu. - U mane!
106

Eiukas gurkteljo. - U Voverait! Eiukas nurijo. - U Kik! Zinai, kiek jis padjo! - Palauk, - papra Eiukas. - Atgausiu kvap. - auktelis u Kik, jis labai stengsi. Eiukas nurijo. v - U vZiurkniuk! - O Ziurkniukas k nuveik? - Nieko. Kasdien atbgdavo ir klausindavo. - Tegul palaukia. Nebegaliu. - Kartais ir i ryto atbgdavo, - tar M ekiukas. - Nagi, auktel. Eiukas nurijo. - O dabar - u Apuok! - O Apuokas kuo dtas? - Kaip - kuo? Na, u Apuok tai priklauso trys aukteliai. - Bet kodl? - Juk a ant jo tris naktis skraidiau. Tavs iekojau. - A nt Apuoko? - A n t! - Meluoji, - nepatikjo Eiukas. - Kad a ioje vietoje prasmegiau! - Ir kaip tu ant jo usirangei?
107

- O jis labai stiprus. Atsisdau ant sprando ir - pirmyn! Btum mats, kaip Kikis ms isigando! - Kaip? - Igersi - papasakosiu. Eiukas isrb tris auktus i eils ir vl usimerk. - Kaip? - paklaus jis. - Kas? - Kaip Kikis js isigando? - A! Kikis? sivaizduok: a lekiu, o staiga - jis. Nagi, dar auktel. Uuodi, kaip kvepia? Ak! Eiukas nurijo. - Tai tai. Tupi sau Kikis, ausimis karpo. Staiga - mes. - Su Apuoku? - Aha. Jis ka-ad oks, ka-ad ds kojas! Apuokas vos med nesir. Nagi, u Apuok. - Ne. Jau tikrai nebegaliu, - papurt galv Eiukas. - Veriau atsigulsiu. Mekiukas paguld Eiuk ankstesn viet ir apkam kaili niais. - Na, ar ilta? - paklaus Mekiukas. - Aha, - atsak Eiukas. - O apie Apuok tu isigalvojai? Sakyk. - K tu?! Kai pasveiksi, kartu paskraidysime. - Paskraidysime, - migdamas vos girdimai sumurmjo Eiukas.

108

Kuo toliau jo ruduo, kuo ilgiau Eiukas dairsi aplinkui, tuo labiau stebjosi. Mikas sulyso - tapo plonytis ir perregimas. Ir dangus tarytum praskydo - buvo nebe toks mlynas, nebe toks tirtas. - Todl, kad ruduo, - atsiduso Mekiukas. Bet Eiukas ir pats inojo: viskas - todl, kad atjo ruduo. Eiukas mgo ruden. Mgo ltai braidyti po iugdanius lapus, stebtis ir diaugtis kiekvienu grybu. - Sveiki, grybai! - sveikindavosi Eiukas. - Kaip laikots? Toliau viskas priklausydavo nuo to, koks pasitaikydavo grybas. Stipruolis Baravykas atsakydavo: - Kuo puikiausiai! Tvirta dvasia, sveikas knas! ungrybis kak vapdavo ir visas raitydavosi: - Na, inote, na, suprantate, na, a... Gudruols voveraits slpdavo akis ir kikendavo: - Chi chi! Tu tik pairk j! ia - Eiukas! Grzdas msliai bosydavo: - Nieko, viskas gerai, gyvename. Vylingasis Paberis vairakiuodavo i po skrybls ir giodavo peiais.
109

O raudonoji Musmir dar labiau parausdavo ir nelauktai spigiu balsu atsakydavo: - Laikoms, laikoms! Prieblandoje Eiukas mgdavo pasinekuiuoti su kelmuiais. Atsitps palei kelm, aplink susibga daugyb kelmui, atsismau kia ant pakaui skryblaites ir - klausosi. Taiau uvis maloniausia Eiukui bdavo kalbtis su mde. - Kaip jauiats? - ypsodamasis paklausdavo Eiukas. - N et nesivaizduojate, kaip man diugu jus matyti, - atsaky davo md. Ir Eiukas - jau namie, migdamas - visada prisimindavo t miel mds ypsen.
110

Jau ir aliai naktimis sukaustydavo balas, jau ir paukiai iskrido pietus, o saul vis nenurimsta! Ryt prabuds, Eiukas atitraukdavo uuolaidl ir baimingai dairydavosi, ar dar neprisigrdo debes, ar nepasislp visiems laikams saul. Bet saul vis nenurimsta! - Nagi, dar dienel, dar! - nibddavo Eiukas. Ir saul, lyg igirdusi, kaip yra praoma, vl pasirodydavo. - Neieik, saule, nepradink! - guldamasis miegoti nabddavo Eiukas. - A labai tave myliu! - Ar tu praai sauluts, kad nepradingt? - kart paklaus jis Mekiuko. - O kaipgi! Prie mieg a visada pasakau: Praom ateiti!" - Gerai, - linkteljo Eiukas. - Todl ji ir nepradingsta. Bet vien ryt Eiukas vilgteljo pro lang ir pamat, kad sauls nra. Jis ibgo priebut. - Saule, kurgi tu? Nirs debesys liau vir miko. Pilki, gauruoti debesys aptrauk dang. - Debesys! - rikteljo Eiukas. - Ko susispiette? Kam ia js reikia?
111

Debesys plauk tylomis, kliudydami medi virnes. - Vjau! - paauk Eiukas. - Vjau!.. Vjas skraid kakur auktybse ir neigirdo. - Mekiuk! - suuko Eiukas. Bet Mekiukas buvo toli, anapus kalno, ir taip pat neigirdo. Ruduo. Juk negali kasdien viesti saul. Bet kodl kaip tik iandien man taip sunku? - galvojo Eiukas.

- Kodl iandien m an taip sunku? - paklaus jis Mekiuko, kai is pagaliau parsirado i anapus kalno. - M at bijai, kad saul jau nebeateis iki pavasario, - atsak Mekiukas. Bet tada debesys praplyo, blyksteljo sauls spindulys, ir Eiukas su Mekiuku taip apsidiaug, kaip nebuvo diaugsi per vis gyvenim.

S cccvnA ,

Atgijo uodai, prabudo varl, maas voriukas pabgjo savo slidiu sileliu auktyn ir, darbuodamasis visomis atuoniomis kojelmis, usikabarojo ant nenukritusio bero lapo. Laukymje Eiukas pamat Mekiuk. Mekiukas stovjo po erdviu dangumi, ir iltas vjas lyg didelis meilus pauktis suko jam vir galvos. - Sakytum pavasaris, - prabilo M ekiukas. - N e t sunku patikti. - Ir patrauk nosimi or. - Aha, - prieidamas linkteljo Eiukas. - Niekada nra buv, kad taip vlai atilt. - Taip yra todl, kad atskrido vjas, - tar Mekiukas. Vjas suko vir miko plaius ratus. Jis atlk nuo ilt jr, kur prieauriais aliuose kuose tirpsta lengvuts salos. Per savo ami vjas daug ko regjo: prisiirjo uol, tarpekli, upeli, slni, kalv, o dabar uklydo rudens mik pas Eiuk ir Mekiuk. iltas rudens vjas skuriavo vir miko. - Nejaugi daugiau niekada nebebus iemos? - paklaus Me kiukas. v - Bus, nebijok, - nuramino Eiukas. - iema i ms neieis.
114

Vjas nutp laukymje, ir du imtai uodeli alsvu debesliu m suktis vir Eiuko ir Mekiuko. Kai vjas psdavo, uodai tnodavo olse, o dabar pakilo. v - Zzz! Zzz!.. Z''avumlis! - zyz uodai. - Gr--o vasara. - Kvar! - nedrsiai tar varl. - Ar-r-rgi? O Eiuk kakodl sum lidesys. Ne pagal taisykles, - galvojo Eiukas. - Viskam - savas lai kas." - K tu galvoji? - paklaus jis Mekiuko. - A galvoju t pat, k ir tu.
115

- Bet tu juk neinai, k a galvoju. v - inau. A visada inau. - Na, tai k? __ v - Tu galvoji: tai sugro iluma, ir mes vl galsime prietmiauti priebutyje." - Visai ne. - Tuomet galvoji: Vargai mediai! Sugriebs altis, ir jie perl perpus." - Visai ne. - Tuomet tu galvoji: Reikia uodelius pasikviesti arbatos." - Ne, ir ne apie tai. - Nejaugi toki ilt dien tu vl - apie tas savo taisykles? - Apie taisykles, - linkteljo Eiukas. - Manai, ne pagal taisykles? Dabar ilta, o turi bti iema? - Aha. -v Na tai, a inau, apie k tu galvoji. ilta, meili saulut nusirito nuo kalno. Kalnas nuvito, kaip visada, kai u jo pasislepia saul. - Tai k, ar kviesime uodelius arbatos? - paklaus Mekiukas. - Kviesk. - Ei, uodai! - kteljo Mekiukas. - Eiukas kvieia jus gerti arbatos. - Ai! D--iaugiams! - linksmai sudzg uodai. - Kva-ar! Ar ir mane? - sukvark varl.
116

- Ateik, - pakviet Mekiukas. Kurgi vjas? - galvojo Eiukas. - , sukosi, ir nebra." Jis neklausinjo Mekiuko, kur dingo vjas. Pats inojo: vjas lk, pavargo ir dabar ilsisi. Ir kol jo namo, tirtjaniose sutemose Eiukas irjo Mekiuk, uod debes, skuriuojant vir galv, varl, okuojani i paskos, klaussi tolimo duslaus un lojimo anapus ups ir gal vojo, kad tai ir vl ilta, kad tai vl virum ups pakils baltutlis rkas, kaip bna tik vasar ir ankstyv ruden, ir tarytum nieko nebuvo, tarytum neprastm juodu su Mekiuku dviej sunki alt rudens mnesi. Vir patamsjusio kalno mai plyksteljo rykus oraninis kakur tolybse besileidianios sauls kratelis.

Mekiukas priglaud nugar prie krosnies. Jam buvo ilta ir nesinorjo krutti. U lango vilp vjas, o mediai, stikl barbeno lietus, o Mekiukas sdjo umerks akis ir galvojo apie vasar. I pradi Mekiukas galvojo apie visk ikart, ir tasai viskas ikart jam buvo saulut ir iluma.
117

Bet vliau po rykia vasaros saulute, ilumoje, Mekiukas ivydo Skruzdl. Skruzdl sdjo ant kelmelio iptusi juodas akis ir kak nekjo nekjo, bet Mekiukas negirdjo. - Ar girdi tu mane? - pagaliau prasibrov iki Mekiuko Skruz dls balsas. - Dirbti reikia kasdien, kasdien, kasdien! Mekiukas pamuist galv, taiau Skruzdl ne tik neinyko, bet auk dar garsiau: - Tinginyst - tai kas tave praudys! Ko ji prie mans pristojo? - pam an Mekiukas. - Tokios Skruzdls a net neprisimenu." - Visai aptingai, - plyojo Skruzdl. - K js veikiate kiauras dienas? Atsakyk! - Vaiktinjame, - garsiai atsak Mekiukas palei krosn. - Juk vasara. - Vasara! - dko Skruzdl. - O kas dirbs? - Mes ir dirbame. - Ir k js nuveikte? - Ar maa k, - atsak Mekiukas ir dar tviriau prigludo prie krosnies ono. - Ne, tu man pasakyk - k? - Padirbome inkil. - O dar? - Ugniakur sumrijome.
118

-K ur? - Prie ups. -K am ? - Vakarais pas dti. Ugnel kuri ir sdk. Ir Mekiukas si vaizdavo, kaip jiedu su Eiuku sdi prie ups n akt po vaigdmis, arbatinuke verda arbat, klausosi, kaip vandenyje pliauki uvys, arbatinis i pradi nypia, paskiau suburbuliuoja, o vaigds krinta tiesiai ol ir didels, iltos kruta prie koj. Ir Mekiukas taip panoro atsidurti toje vasaros naktyje, taip panoro pagulti minktoje olje velgdamas dang, kad tar Skruzdlei: - Eik ia, sskis prie krosnies, o a eisiu ten, vasar. - O iaudel gal tu u mane nunei? - paklaus Skruzdl. - A, - atsak Mekiukas. - O eis puies spyglius? -A . - O du kankorius ir keturias paukio plunksnas?
119

- Visk nuneiu, - atsak Mekiukas. - Tik eik ionai ir sskis prie krosnies, gerai? - Ne, palkk. Darbuotis - vis pareiga. - Ir pakl letenl. Kasdien... Ir vl sena giesmel, - paman Mekiukas. - Tuoj pravis, ir liksiu nepaguljs prie lauo... - Stok! - rikteljo jis. - Klausyk mano komandos: prie krosnies bgte mar! Skruzdl ibgo i vasaros ir atsisdo prie krosnies, o Mekiukas vargais negalais susirang jos vietoje. Dabar Mekiukas sdjo ant kelmelio vasar, o Skruzdl - vlyv ruden prie krosnies Mekiuko namuose. - Pasdk, - tar Mekiukas Skruzdlei. - Jeigu ateis Eiukas, pavaiink j arbata. Ir Mekiukas nubgo per minkt ilt ol ir sibrido up, ir m takytis vandeniu, ir jeigu pavelgdavo prisimerks, purs luose kaskart suvisdavo tikra vaivorykt, ir kaskart Mekiukas negaldavo patikti, ir kaskart Mekiukas vl j ivysdavo. - Ei! - kteljo vasar Skruzdl. - O kas paadjo dirbti? - Palauk! - atsak Mekiukas. Ir vl niko markstydamasis takytis ir pro blakstienas gaudyti vaivorykt. - Darbuotis - vis pareiga, - bambjo Skruzdl prisiglaudusi prie iltos krosnies. - Kasdien... Vl prasideda... - ten, prie ups, paman Mekiukas. - Ir kaip
120

ta Skruzdl nesupranta, kad tai - vasara, kad ji trumpa, kad tuoj tuoj baigsis ir kad kaskart mano letenose suspindi vaivorykt/ 4 Skruzdle! - i savo vasaros kteljo Mekiukas. - Nebambk! Argi a nedirbu? Argi a ilsiuosi? Jis dar kart pliaukteljo letena per vanden, prisimerk ir pamat vaivorykt.

Jau kelios dienos nesirod saul. Mikas dunksojo tuias, nuiuvs. Net varnos neskraid, - toks tuias buvo mikas. - Baigta, reikia rengtis iemai, - tar Mekiukas. - O kur paukiai? - paklaus Eiukas. v - Rengiasi. iltina lizdus. - O Voverait? - Drev sausomis samanomis kloja. - O Kikis? - Tupi urvelyje, kvpuoja. Nori prikvpuoti visai iemai. - Koks kvailelis, - nusiypsojo Eiukas. - A jam sakiau: visai iemai neprikvpuosi.
121

- O k jis? - Prikvpuosiu, sako. Kvpuosiu ir prikvpuosiu. - Eime pas j, gal kuo padsime. Ir jie nujo pas Kik. Kikio urvelis buvo treioje pusje nuo kalno. Vienoje pusje - Eiuko namelis, kitoje - Mekiuko, o treioje Kikio urvas. v - Atjome, - tar Mekiukas. - ia. Ei, Kiki! - rikteljo jis. - K? - dusliai atsiliep i urvo. - K ten veiki? - paklaus Eiukas. - Kvpuoju. - Ar daug prikvpavai? - Dar ne. Pusel. - Nori, mes pakvpuosime i viraus? - paklaus Mekiukas. - Nieko nebus, - pasigirdo i urvo. - Urve statytos durys. - Tai padaryk plyel, - patar Eiukas. - Truput praverk duris, o mes kvpuosime, - pamok Me kiukas. - Bu bu bu, - pasigirdo i urvelio. -K ? - Tuoj, - tar Kikis. - Na, kvpuokite! Eiukas su Mekiuku sugul ir, suglaud galvas, pradjo kv puoti. - Fu!.. Fu!.. - pt Eiukas.
122

- Fu'!.. Fu-!.. - neatsiliko Mekiukas. - Na, kaip? - rikteljo Eiukas. v - yla, - atsak Kikis. - Kvpuokite. - O dabar? - po minuts paklaus Mekiukas. - Nra kuo kvpuoti, - atsak Kikis. - Ateik pas mus! - kteljo Eiukas. - Udaryk duris ir lsk lauk!
123

Kikis trinkteljo durimis ir ilindo laukan. - Na, kaip? - Kaip pirtyje, - pagyr Kikis. - Pats matai - trise lengviau, - tar Mekiukas. - M udu vis iem ateidinsime ir kvpuosime, - paadjo Eiukas. - O jeigu vis tiek alsi, ateik pas mane, - pakviet Mekiukas. - Arba pas mane, - pasil Eiukas. - Ai, - padkojo Kikis. - Btinai ateisiu. Bet js pas mane neikite, gerai? - O kodl?.. - Pdsakai, - tar Kikis. - Pripduosite, ir tada kas nors tikrai mane sus.

Kai nukrito visi lapai ir galbt paskutin kart pasirod saul, Eiukas tar Mekiukui: v - iandien - vent! - Kokia? - paklaus Mekiukas. - Paskutins sauluts vent. - O k mes veiksime?
124

- Dainuosime ir linksminsims. Bet pirmiausia nueikime Didij laukym prie liesojo kelmo. - Eime, - linkteljo Mekiukas. - O ko? Ir jie nujo laukym. Viskas buvo nutvieksta sauls. Mediai stovjo nuogut nuogutliai, taiau ikilmingi. Rauksi egls. Auktai uvertusios galvas o puys. Bet net paios rkaniausios egls i valand buvo rsiai ikilmingos. - Niekada nesu mats itokio miko, - tar Mekiukas. - Klausyk, a pasilipsiu ant kelmelio, o tu eik i ano laukyms galo . - Kam? - nusistebjo Mekiukas. - Taip reikia. - Ir Eiukas usilipo ant kelmelio. Mekiukas nujo tolimiausi laukyms gal ir prabgo pro Eiuk. - Palauk! - kteljo Eiukas. - Pradkime i pradi! Bet tu ne bk, o eik, supratai? Mekiukas sugro ir palengvle praleivojo pro Eiuk. - Ne taip, - papurt galv is. - Galv laikyk tiesiai, peius atlok atgal ir - vienas, du letenomis. - Klausyk, - tar Mekiukas, - gal geriau a usilipsiu ant kel melio, o tu parodyk.
125

Eiukas nulipo emyn ir nujo pat laukyms gal. - Tavs jau nematyti! - nuo kelmelio rikteljo Mekiukas. - T t t t! - uddavo Eiukas ir, auktai uverts snukut, atsilos, prapdino pro Mekiuk. - Dabar a! - suuko Mekiukas. - T t t t! - uddavo jis i vis plaui ir praygiavo pro Eiuk. - Dabar a! - kteljo Eiukas. Ir taip ikilmingai praygiavo pro Mekiuk, kad is tar: - Pamginkime drauge! - O kas stovs ant kelmelio? - Papraykime Voveraits! Jie pasikviet Voverait ir drauge, auktai ikl galvas, prajo pro kelmel. - Priimkite ir mane! A taip pat noriu! - kteljo Voverait. Tada jie patupd ant kelmelio Kik ir praygiavo trise. - Voveraite, nepainiok kojos, - suniurnjo Mekiukas, kai jie jo pro kelmel.

- Ir a noriu! - sucipo Kikis. Bet nebuvo ko pastatyti ant kelmelio, tad jie stodavosi i eils ir lik trys ygiuodavo per laukym. - O jeigu ant kelmelio nieko nebt? - paklaus Voverait. - O jeigu mes keturiese tik eitume - ir viskas? - Galima! - linkteljo Eiukas. Tada jie sustojo poromis - Eiukas su Mekiuku, Voverait su Kikiu - ir ygiavo po laukym iki vakaro, kol sutemo ir Mekiukas pakviet visus pas save, pavaiino arbata su medumi, morkomis, rieutais, grybais ir Eiuko mgstamiausia aviei uogiene.

Kartus buvo Eiukui su Mekiuku is ruduo. Kiekvien lap, kiekvien paukt palyddavo jie graudiu vilgsniu. Bet kai visi lapai nukrito, mai juos apm viesus diugesys. - Kodl taip yra? - stebjosi Mekiukas. - Neinau, - atsak Eiukas. O buvo taip todl, kad isiskirti - lengviau negu laukti isiskyrimo ir gyventi dabartyje, kai jau viskas nutiko, - lengviau negu jos v v laukti. Sitai inojo viena sena miko Varna. inojo, bet niekam nesak.
127

- Na, k gi, - tar Eiukas, kai iskrido paskutinis pauktis. Apsikabinkime ? - Apsikabinkime, - atsak Mekiukas. Jiedu apsikabino ir taip tylomis kur laik stovjo vidury miko. O mikas - didiulis, kanotas - paniurs velg juos i po egls antaki. - Mekiuk, tu nepamirk ito rudens. - K tu! - Man buvo labai gera. - Ir man. - Gaila, mes nieko nesugalvojome, kad iem bt diugu ir viesu. - Nelidk, - tar Mekiukas. - Ms laukia dar daug ruden. Jiedu dar truput pastovjo apsikabin, o tada nujo pas Eiuk gerti arbatos.

- Na tai, - tar Eiukas. - Pagaliau ir sulaukme. Sninga. Visas mikas buvo baltas, o sniegas vis krito ir krito, ir, atrod, niekada nebesiliaus. Buvo taip grau, kad Eiukas su Mekiuku griojosi visas puses ir negaljo atsiirti. Jie stovjo laukymje pasakiko miko vidury ir buvo lyg du mai pusiau upustyti medeliai. A - eglut, - paman apie save Eiukas. - O Mekiukas kas? Uvis graiausiai iame baltame mike atrod nespjusios nusimesti vis lap ugniaspalvs drebulls ir auksiniai klevai. Buvo staiai netiktina matyti juos tarp juod medi kamien. - Taip ir degs iki pavasario, - tar Eiukas. - Nusimes lapus. v - Kada benusimes? iema! - Vis tiek pajuoduos. Eiukas nenorjo ginytis. Jis tenorjo irti ir irti ir jausti, kaip itiest letenl minktai tupiasi snaigs. - Snaigele, snaigele, i kur tu atlkei? - paklaus Eiukas snaigs, lengvai nusileidusios jam ant letenls. - I kur? - paklaus ir Mekiukas. Bet snaig itirpo.
131

- K ji tau pasakys, - numojo letena Mekiukas. - Aiku i kur - i dangaus. O sniegas vis krito ir krito; tai jau lyg siena atitvr Eiuk ir Mekiuk nuo miko, o jie stovjo tame tirtame sniege ir niekur nenorjo eiti. v - irk, nepaklysk, - tar Mekiukas. - Ar matai mane? - Aha. - Ne aha, o atsakyk: matau! Usisvajosi, o paskiau - iekok tavs. - Ir Mekiukas pam Eiuk u letenls. - Paskiau - atsakyk u tave, - niurnjo Mekiukas. - Niekas nekrinta vilkduobes, vienas tu... - Palauk, - tar Eiukas.

Sniegas praretjo, dangus tapo iek tiek viesesnis, ir dabar grois buvo jau toks nepakeliamas, kad Mekiukas tar: - Gal pabgiokime, k? - Gaila mindyti, - atsak Eiukas. - O gal pamindykime, k? Kvatodami ir klykaudami jie pasileido lenki per didiul laukym, ir jiems i paskos nusidriek mauts pdos. O sniegas vis dribo ir dribo. Ir kai Eiukas su Mekiuku prisi lakst sugriuvo Mekiuko namus, laukymje greitai nebeliko n menkiausio pdsako.

Smulkiai pasnyguriavo, tada liovsi, tik vjas ltai lingavo medi virnes. ol, nenukrit medi lapai, akos, - viskas nubluko, paviesjo nuo alio. Bet mikas tebestksojo galingas, graus, tik tuias ir lid nas. Varnas tupjo ant sausos akos ir dliojo savo mintis. Vl iema, - mst jis. - Vl visk uklos sniegas, upustys; egls aparmos; ber akels taps trapios nuo alio. Nuvis saul,

133

taiau neilgai, nerykiai, ir ankstyvose iemos sutemose skraidy sime tik mes, varnos. Skraidysime ir karkssime/ 4 Artjo sutemos. Paskraidysiu, - tar sau Varnas. Ir nelauktai lengvai pakilo nuo ildytos akos. Jis skraid beveik neplasnodamas, vos pastebimais peties ju desiais pasirinkdamas keli tarp medi. N gyvos dvasios, - dsavo Varnas. - Kur jie visi pragaio?4 4 Ir tikrai, mikas buvo tuias ir nykus. - Kur-r-r?! - garsiai paklaus Varnas. Jis nutp an t seno kelmo laukyms viduryje ir palengva pakreip galv su tamsiai mlynomis akimis. - Varna, - Mekiukas pasak Eiukui. -K ur? - Ten, ant kelmo. Jie tupjo po didele egle ir irjo, kaip mik uplsta pilkos sutemos. - Eime, nektelkime su ja, - pasil Eiukas. - O k tu jai pasakysi? - Ogi nieko. Pakviesiu arbatos. Pasakysiu: greitai sutems. Eime, Varna, gerti arbatos. - Gerai, - linkteljo Mekiukas. Jie ilindo i po egls ir prijo prie Varno. - Greitai sutems, - tar Eiukas. - Varna, eime gerti arbatos.
134

- A - Var-r-rnas! - ltai ir kimiai karkteljo jis. - O arbatos a negeriu. - Mes turime ir aviei uogiens, - siterp Mekiukas. - Ir grybuk! Varnas velg Eiuk su Mekiuku senomis akmeninmis akimis ir galvojo: Eh h!.. - A arbatos negeriu, pakartojo. - Pavaiinsiu medumi, kalbinjo Mekiukas. - Dar turime brukni ir spanguoli, - pasigyr Eiukas. Varnas tyljo. Paskui sunkiai mosteljo sparnais ir nuplauk virum laukyms. Tirtose sutemose iskleistais sparnais jis atrod toks didiulis, kad Eiukas su Mekiuku net pritp. v - ia tai bent paukt! - kteljo Mekiukas. - Kaipgi, gers ji su tavimi arbat!
135

- ia jis, Varnas, - patais Eiukas. - Vis tiek paukt. Pakvieskime, pakvieskime! - mgdiojo jis Eiuk. - Pakvietme. - Na ir kas? - gteljo peiais Eiukas. - Jis pripras. Tik pa manyk, vis vienas ir vienas. O kit kart btinai sutiks... Kone visikoje tamsoje Varnas skrido vir lauk, mat kakokias tolimas vieseles ir beveik apie niek negalvojo, tik galingais, plaiais mostais kilnojo sparnus.

Tris dienas pyl lietus ir nuplov vis snieg. Anksiau Eiukas su Mekiuku man: taip negali nutikti, bet nutiko. Tada paspaud altis. Mediai sproginjo ir rk, bet Eiukas su Mekiuku negaljo niekuo jiems padti. Paukiai sualdavo skrisdami. v em pavirto akmeniu. O naktimis auktai danguje piktai blykiojo vaigds. Tada vl prapliupo lyti, mikas paskendo rke, pakvipo eme ir nukritusiais lapais, kaip vlyv ruden.
136

Eiukas su Mekiuku jo per mik ir netikjo savo akimis: daugyb medi buvo perl per pus, ir dabar visas puses styrojo balti j kaulai. - Kaip baisu! - nibdjo Eiukas. Mekiukas tylomis jo greta. Tyljo ir tik kraip galv. - Ar tiesa, kad mes skriejame ir sukams? - staiga paklaus jis. - Neinau, - atsak Eiukas. - Senelis sakydavo: em apvali, ji sukasi, - Mekiukas parod v letena, kaip sukasi em, - ir skrieja tamsoje." - Kodl tamsoje? - nustebo Eiukas. - O saul? - Neinau, - gteljo peiais Mekiukas. - Ir sukasi? - Aha. Kaip vilkelis. - O kur skrieja? v - ito net senelis neinojo. Ne, palauk, jis sak: Ji sukasi aplink Saul! Kart apsisuka, ir praeina metai. - O kas j suka? - Neinau, - atsak Mekiukas. - Bet kai ji sukasi aplink save, atsigria Saul tai viena puse, tai kita. - Kodl anksiau man nepasakei? - sieid Eiukas. - O kas i to, jeigu biau pasaks? - Biau inojs. - inotum, ir kas?
137

- Kaip - kas? iriau, stebiau. v - em didel, - tar Mekiukas. - I karto net nepastebsi, bet senelis inojo. Jiedu ukop ant pamgtos kalvels. Up tekjo po pilku ledu, ir tai buvo nei is, nei tas: up - po ledu, o aplink - n lopinlio sniego. - Atsistok tai ten, - tar Mekiukas. Ir nuved Eiuk nuo kalvos virns. - Stovk ia. A tuoj. Ir nubgo ant kito laito. - Ar tu mane matai? - Ne, - atsak Eiukas. - O dabar a lipsiu vir. Ir Mekiukas pradjo kopti [ kalvos virn.
138

- Matau! - suriko Eiukas! - Ausis! - Bene a kikis?! - kteljo Mekiukas. - Juk mano ausys onuose! - Ir galv! Pat pakau! - rikteljo Eiukas. v v - tai itaip pateka saul! - oriai pasak Mekiukas. - itaip ji pakyla. - Tai mudu esame mat imtus kart, - tar Eiukas. Ir taip pat ulipo kalvos virn. - Dabar a buvau saul, - tar Mekiukas.v - A p a k i l a u . O i tikrj ne saul pakyla, o mes kartu su eme prie jos pasilenkiame, supranti? - Ne, - atsak Eiukas. -Jeig u mes galtume palenkti kalv ups pus, a atsistoiau toje vietoje, kur stovjau, o tu - prie ups, ir a pamatyiau tave, kaip rytais pamatome saul. - Palkk, - papra Eiukas. - Pradk i pradi. Vadinasi, a stoviu prie ups. A - saul. - Aha, - patvirtino Mekiukas. - O tu stovi ten, kur stovjai, ant ano laito. - Taip, - linkteljo Mekiukas. - Tu - Mekiukas, a - saul, ir jeigu kalva pasilenkt, tu mane pamatytum, kaip mes rytais pamatome saul. - Taip! - apsidiaug Mekiukas. - Mane senelis vis vasar mok, o tu ikart supratai...
139

Visas mikas aplinkui ir up, ir mikas anapus ups skendjo tyloje ir rke. - Kaip tylu, - pasak Eiukas. - Nejaugi mes sukams ir skrie jame? Jie tyliai nusileido nuo kalvos. - Skriejame, - tar Mekiukas. - Ir ten, tamsoje, niekas apie mus neino. - Ir mes apie juos neinome, - pritar Eiukas. v - Mat em didel, o tamsa - sak senelis - dar didesn. - Kaip lidna! - atsiduso Eiukas. - Tikrai! - pritar Mekiukas. Jiedu jo, o aplinkui kvepjo rudeniu. - Kai pareisime namo, pasikursime krosn, atsissime ir irsime ugn. - Isivirsime arbatls, - tar Eiukas. - Aha! I mt ir brukni lapeli, - pridr Mekiukas. - Zinai, kokie brukni lapeliai... - Palauk! - pertrauk Eiukas. Ir tada jie pamat paukt. Jis guljo kaip gyvas - iskleids sparnus ir tarytum tebeskrido, skrido ir neinojo, kad guli ant ems. - Sualo, - pasak Mekiukas. Eiukas tyljo. - Reikia j palaidoti, - pasil Mekiukas.
140

Nubgo kastuvo. Ir jiedu ikas duobut ant paties kalvos pakauio, tada Mekiukas atne paukt. v - ia jam bus gera, - pasak jis. Ir ubr paukt emmis. - Reikia akmens, - tar Eiukas. Atrideno nuo ups didel glotn riedul. Eiukas nubgs atsine angliuk ir ura: IA GULI PAUKTIS, KARTU SU EME JIS SKRIEJA TAMSOJE. O nakt pradjo lyti, ir ryt i urao neliko n enklo

Gruodio pradioje, kai niekaip nesisek engti mik tikrai iemai ir sniegas ia ikrisdavo, ia itirpdavo, sveius pas Eiuk ir Mekiuk atjo Katinas. Per pet ant virvels buvo pasikabins medin keptuv su stygomis. - Balalaika? - paklaus Mekiukas. - Banda, - atsak Katinas. - Ar tu i kaimo? - paklaus Eiukas. - I miesto.
141

- Kuo tu vardu? - Baio. - Koks keistas vardas! - Tai didis vardas, - oriai atsak Katinas. Ir jis buvo pakviestas prie stalo gerti arbatos su grietinle. - Seniai nesu ragavs tokios grietinls, - markstydamasis pagyr Katinas. Eiukas su Mekiuku spoksojo j ipt akis. - Papasakok, - papra Mekiukas. - Papasakok apie savo did vard. Katinas ilai grietinl ir pam band.
- Kvepianti slyva, -

udainavo Katinas. | varguolio lnel smigo akys!

-

Grau! - tar Eiukas.

- Nemukit muss, -

dainavo Katinas. Varg, jos rankos dreba, Jos kojos dreba.

142

- O mes nemuame, - patikino Mekiukas.

- Per nakt vijoklis

Apsivijo ulinio rentin, trauk Katinas. Pas kaimyn eisiu vandens.

v

- inoma, - tar Eiukas. - Jeigu mums taip nutikt, mes tikrai eitume vandens pas Ziurkniuk. O Katinas grojo ir dainavo, ir Eiukas su Mekiuku pradjo tylutliai jam pritarti.
- Kvepianti slyva, -

dainavo jie visi trys.

- I varguolio lnel, -

utrauk Katinas.
- smigo akys! -

pritar Eiukas su Mekiuku. - Nuostabu! - kteljo Kikis, ir visi pamat orlaidje jo ausis. - Jau seniai js klausausi.
- Nemukit muss, -

uved Eiukas su Mekiuku...

143

- Nemukit muss, -

prisidjo Kikis. Varg, jos rankos dreba... Jos kojos dreba... - Ak! - engdamas vidun tar Kikis. - Kaip nuostabu! Mike - nei is, nei tas, o mes sdime ir dainuojame. Pristatykite mane sveiui. - ia Kikis, - pasak Eiukas. - Ms draugas.

- Baio, - kilsteljs i vietos nusilenk Katinas. - Nuostabus vardas! Labai malonu susipainti. Ir jie udainavo apie vijokl ir rentin. - Bet kodl tavo toks keistas vardas? - paklaus Mekiukas, kai uvir virdulys ir jie vl sdo gerti arbatos su grietinle. - Tai nepaaikinama, - atsiduso Katinas. - A ir pats gerai neinau. Bet is vardas - didis!

Kart gyveno sinas. iem jis avdavo raudonais batais, o vasar vaikiodavo iaip, basas. tai prabudo jis vien iemos ryt, apsiav raudonuosius batus ir ijo pasivaikioti. v Susitinka sinas Ant, o i - visa kailiniuota, veltiniuota. v - Kur eini, sine? - Taigi tai, ijau bat pagirgdinti. Eina toliau.v Susitinka sinas Varl. O i isipusiusi - tikra karalait. Vaiuoja Varl karietoje, kariet tempia ei virbliai, visi pratgiui sukinkyti. - Kur droi, sine? - aukia Varl.
145

- Snieg girgdinu, batus mginu. Nuvaiavo... Ogi prieais - Tarakonas. Rudas, suotas. engia Tarakonas, pentinais vangina. - Kur isiruoei, sine? - Bat praneioti. Parait Tarakonas sus ir patrauk savo keliais... v Eina sinas, o ia neinia i kur - Uodas. Taip pat batuotas ir kardel pasiris. Jo batai aksominiai, su plaukeliu. - O manikiai graesni! - sako. Ir kojel, ant kulno atrms, kraipo. Bet sinas net nevilgteljo, kaip jo, taip nujo. Bga Parelis su skrynute ant peties. Durtinlis roinis ir basniria lepetles sispyrs. - Vluoju traukin, - rikteljo. - O tu, sine, kur trauki? - Niekur. Batus miklinu. Garveys suk, vagonus suoko pels. Parelis pavlavo, atsisdo ant skrynuts ir verkia. O sinas eina, nesiskubina. Ilindo i po sniego Kurtinys - rimtas pauktis. Visas juodas akys raudonos. v - Kur keliauji, sine? Juk aplink mikas, prapulsi! - Matai mano batus? Reikia praneioti. Pasiirjo Kurtinys, ir tikrai - ivaizds batai.
V

146

Bga per mik Mekiukas, tempia rogutse Eiuk. v - Sveikas, sine! - Sveikas, sveikas! - Eime pas mus arbatos gerti! - O ko prie arbatos? - Spanguolli. v Stovi sinas su raudonais batais, lieuvis ikitas - svarsto. -N a g i, nedvejok! Mes tau ir kirmlaii duosime. Vaiuojame. Eiukas su Mekiuku rogutes v tempia, sinas ppso jose raudonus batus atkis. Paskiau Eiukas su Mekiuku visam mikui pasakojo, kaip pas v juos batuotas sinas sveiavosi. Bet niekas netikjo. - Isigalvojote! - Batuotas Katinas - visiems inomas. v - Bet sinas nieku gyvu nepatiksime!

Pasnigo. Pakilo saul. Mikas suaiaravo. O tada mai nukliok tokia litis, kad nuplov vis snieg, sakytum net bti nebuvo nei alio, nei sauls, nei iemos. Tada mik ir kaln ugriuvo vjas. Jis sibavo auktas puis, lyg ios bt ne debesis siekiantys mediai, o plonuts vytels. Tokio vjo Eiukas su Mekiuku neprisimin. viesiame danguje lyg dmai plaikstsi debesys, o vjas pt ir pt ir per pusvaland idiovino vis mik. Eiukas su Mekiuku tnojo kas sau namie; Kikis lindo iemos urvel po vasarnamiu; Voverait usiglaud tolimiausioje drevs kertelje, v o Ziurkniukas urm duris skrynia, kdute, spinta, nes durys girgdjo, sibavo ir jam atrod, kad tuoj tuoj nulks nuo vyri ir nuskries neinia kur. Mikas vaitojo, aikiojo, krpiojo; vangjo plonyts drebuls; em barbeno kieti egli kankoriai, o vjas pt nenutildamas ir vakarop ipt mike ilg, siaur, tamsi skyl ir k j lyg vamzd sodria boso gaida. ! ! ! kauk mikas.
148

Ilgainiui visi priprato prie ito kauksmo, ir kiekvienas savo namuose pradjo derinti melodij. - U-u! - k Mekiukas. - U-u! U-u! - anapus kalno savo namelyje trauk Eiukas. - U! U! - cypavo Ziurkniukas. - Ui, ui! - spieg Kikis. O Voverait pasiiupo medinius auktus ir m pliekti jais kubill. - Bu bu bu! Bu bu bu! - bgnijo Voverait. Dien pramiegojs, vakarop prabudo Apuokas.

- Koks ia Apuokas atskrido mik? - suniurnjo jis. - A ntai kaip kauja! Bet vos ikio laukan snap, vjas ikart stm j vidun. - k! k! A - Apuokas! A - irgi Apuokas! - kiojo jis pro ply. Bet vjas neileido jo i nam. O debesys lk, gaud puys, biro kankoriai. Neilgai trukus visai sutemo. Ir plonyiam jaunam mnuliui, nardaniam tarp debes, mikas turbt atrod lyg koks didiulis ilas vilkas, gulintis kalno papdje ir kaukiantis mnesien.

Dvi dienas dribo sniegas, tada nutirpo ir palijo lietus. Mikas permirko iki paskutins drebulls, Lap - iki pat uode gos galiuko, o senasis Apuokas tris naktis niekur neskrido, tnojo savo uokse ir krimtosi. -u! - dsavo jis. Ir po vis mik aidjo: -u!.. O Eiuko namuose ilo krosnis, krosnyje trakjo ugnis, o jis pats sdjo ant grind prie krosnies, markstsi irdamas ugn ir diaugsi. - Kaip gera! Kaip ilta! Kaip nuostabu! - nabdjo jis. - A
150

turiu namus ir krosn! Namus ir krosn! Namus ir krosn! Namus ir krosn! - udainavo jis, pasiokdamas atsine daugiau malk ir met ugn. - Chi chi! - sukikeno Ugnis ir aplai malkas. - Sausutls! - O kaipgi! - nusiypsojo Eiukas. - A r daug j turime? - paklaus Ugnis. - Uteks visai iemai! - Cha cha cha cha cha! - nusikvatojo Ugnis ir pasileido taip okti, kad Eiukas isigando: dar ioks i krosnies! - Tu ia nelabai, nelabai! - tar Eiukas. - Dar ioksi! - Ir uvr dureles. - Ei! - kteljo Ugnis anapus dureli. - Kodl mane udarei? Pasinekkime! - Apie k? - Apie k nori! - tar Ugnis ir ikio nos pro plyiuk. - Tai jau ne, tai jau ne! - kteljo Eiukas ir kaukteljo Ugniai per nos. - Tu dar muiesi? ! - sukilo Ugnis ir taip ukauk, kad Eiukas vl isigando. Kur laik jiedu tyljo. Tada Ugnis nurimo ir graudiai tar: - Klausyk, Eiuk, a ialkau. Duok man dar malkeli - juk turime j valias. - Ne, - atkirto Eiukas, - neduosiu. Namie ir taip ilta.
151

- Tuomet atidaryk dureles ir leisk man tave pasiirti. - A snaudiu, - atsak Eiukas. - Dabar mane irti ne domu. - K tu! Man uvis labiausiai patinka irti snaudianius eiukus. - O kodl tau patinka irti snaudianius? - Snaudiantys eiukai tokie gras, kad juos negali atsii rti. - O jeigu atidarysiu krosn, tu irsi, o a snausiu? - Ir tu snausi, ir a snausiu, tik a dar ir irsiu tave. - Tu taip pat grai, - pagyr Eiukas. - A irgi tave irsiu. - Ne, geriau tu mane neirk, - pasak Ugnis, - o a tave irsiu ir kartai kvpuosiu, ir glostysiu tave iltu kvapu. - Gerai, - nusileido Eiukas. - Tik neilsk i krosnies.

Ugnis nutyljo. Tada Eiukas atidar krosnies dureles, prisiglaud prie malk ir usndo. Ugnis taip pat snaud, ir tik krosnies tamsoje blykiojo piktos jos akys. - Atleisk man, Eiuk, - prabilo ji kiek palkjusi, - bet man bus dar maloniau tave irti, jeigu bsiu soti. mesk malkeli. Eiukui buvo taip gera prie krosnies, kad jis met tris pliauskeles ir vl usndo. - -'! - ukauk Ugnis. - --! Koks graus Eiukas! Kaip jis snaudia! - Ir sulig iais odiais drykteljo ant grind ir pasileido per namus. Suvinguriavo dmai. Eiukas usikosjo, atsimerk ir pamat po vis kambar okani Ugn. - Degu! - suriko Eiukas ir puol prie dur. Bet Ugnis jau oko ant slenksio ir jo neileido. Eiukas iupo veltin ir m pliekti juo Ugn. - Lsk krosn, sena apgavike! - auk Eiukas. Bet Ugnis tik kvatojo jam akis. - Ak itaip! - rikteljo Eiukas, imu lang, isirito laukan ir nupl nuo savo namelio stog. Lietus pyl kaip i kibiro. Laai trepeno po grindis ir tryp ant Ugnies rank, koj, gaur, nosies. Slepu lep! Slepu lep! - bambjo laai, o Eiukas pliek Ugn lapiu veltiniu ir net nebambjo - taip buvo pyks.
153

Kai Ugnis, piktai nypdama, sirang atgal krosn, Eiukas udeng savo namel stogu, ukam pliauskomis imut lang ir nusimins atsisdo prie krosnies: viduj buvo alta, lapia ir trenk degsiais. v - ita ruda melag senelikt! - atsiduso Eiukas. Ugnis nieko neatsak. Ir k galjo sakyti, jeigu visi, iskyrus patiklj Eiuk, ino, kokia ji apgavik.

Buvo iema. Spaud tokie aliai, kad Eiukas kelias dienas nekio nosies i savo namelio, kreno krosn ir irjo pro lang. altis ipie langel visokiais ratais, ir Eiukui kartkariais tekdavo lipti ant palangs, psti apalus stikl ir trinti j letenle. - tai! - sakydavo jis, kai vl pamatydavo egl, kelmel ir laukyml prieais nam. Tai pakildamos kakur auktyn, tai nusileisdamos paem, vir laukyms sukosi snaigs. Eiukas prispaud nos prie lango, o viena Snaig nutp jam ant nosies i anos stiklo puss, pasistieb ant plonutli kojyi ir tar: - Ar ia tu, Eiuk? Kodl neateini su mumis paaisti? - Lauke alta, - atsak Eiukas.
154

- Ne, - nusijuok Snaig. - Mums visai nealta! irk, kaip a skraidau! Ir ji nulk nuo Eiuko nosies ir pradjo suktis virum laukyms. Matai? M atai? - auk lkdama pro langel. O Eiukas taip prisispaud prie stiklo, kad jo nosis susiplojo ir tapo panai pariuko knysl, ir Snaigei pasirod, kad pro lang iri j jau nebe Eiukas, o dygius kailinlius apsivilks parelis. - Pareli! - kteljo ji. - Ateik su mumis paaisti! K ji ia kvieia? - pagalvojo Eiukas ir dar smarkiau prisi plojo prie stiklo nordamas pamatyti, ar namelio paalje nra Parelio.

O Snaig dabar buvo sitikinusi, kad prie langelio sdi Parelis, vilkintis dygiais kailinliais. - Pareli! - dar garsiau kteljo ji. - Juk tu turi kailinlius. Ateik aisti! Taip, - paman Eiukas. - Ten, palangje, turbt yra Parelis, apsivilks kailinliais, ir nenori aisti. Reikia pakviesti j vidun ir pavaiinti arbata. Jis nulipo nuo palangs, apsiav veltinius ir ibgo priebut. - Pareli! - rikteljo jis. - Ateikite gerti arbatos! - Eiuk, - tar Snaig, - Parelis k tik nubgo. Tu paaisk su mumis! v - Negaliu. Salta! - pasak Eiukas ir gro vidun. Udars duris, jis paliko prie slenksio veltinius, met krosn malk, vl usilipo ant palangs ir prispaud nos prie stiklo. - Pareli! - kteljo Snaig. - Tu sugrai? Ateik! Paaisime! Jis sugro*4 , - paman Eiukas. Vl apsiav veltinius ir ibgo priebut. - Pareli! - suuko jis. - Pare-e-eli!.. Kauk vjas ir linksmai sukosi snaigs. Taip iki pat vakaro Eiukas ia bgo priebut ir auk Parel, ia grdavo vidun, lipdavo ant palangs ir priplodavo nos prie stiklo. Snaigei buvo tas pats, su kuo aisti, ir ji kviet tai Parel dygiais kailinliais, tai pat Eiuk, kai is ibgdavo priebut. O Eiukas ir umigdamas bijojo, kad toki speiguot nakt nesualt Parelis dygiais kailinliais.
156

Au! Au! Au! - lojo uo. Snigo - ir troba, ir statin vidury kiemo, ir uns bda, ir pats uo buvo balti ir papur. Kvepjo sniegu ir naujamete eglute, p eta i alio, ir is kvapas buvo karsteljs nuo mandarin ieveli... - Au! Au! Au! - vl sulojo uo. Turbt suuod m ane, - paman Eiukas ir m trauktis nuo eigulio trobels. Eiukui buvo lidna vienam eiti per mik, ir jis pamgino sivaizduoti, kaip vidurnakt Didiojoje laukymje po sidabrine eglute susitiks su Asiliuku ir Mekiuku. Pakabinsime im t gelton gryb - voveraii, - svajojo Eiukas, - ir mums bus viesu ir linksma. Gal atbgs kiki, ir tada eisime ratelius. O jeigu atslikins Vilkas, a jam bakstelsiu spygliuku, Mekiukas utvos letena, o Asiliukas - kanople. O sniegas vis dribo ir dribo. Ir mikas buvo toks minktuiukas, toks gauruotas, toks jaukus, kad Eiukas mai panoro nuveikti k nors ities nepaprasta: tarkime, usiropti dang ir parsineti vaigd. Ir jis pamgino sivaizduoti, kaip, neinas vaigde, nusileidia Didiojoje laukymje ir padovanoja j Asiliukui su Mekiuku.
-

157

Praom paimti, - sako jis. O Mekiukas mosuoja letenomis ir aukia: K tu! Juk vien teturi... Ir Asiliukas pritariamai kinkuoja galv - atseit k tu, juk turi tik vien! O jis vis tiek priveria juos paimti vaigd, o pats vl pabga dang. Atsisiu jums daugiau! - aukia jis. Ir kai pakyla visai auktai, j pasiekia vos girdimas atsakymas: K tu, Eiuk, mums uteks ir vienos!.. O jis vis tiek nuskina antr ir vl nusileidia laukym - ir visiems linksma, visi juokiasi ir oka. Ir mums! Ir mums! - aukia kikiai. Jis nuskina ir jiems. O sau jam nereikia. Jis ir taip laimingas, kad visiems linksma... Va, - galvojo Eiukas, kopdamas didiul pusn, - jeigu augt kur nors glel VISIEMS VISIEMS GERA IR VISIEMS VISIEMS LINKSMA, a nukasiau snieg, surasiau j ir pasodiniau vidury Didiosios laukyms. Ir kikiams, ir Mekiukui, ir Asiliukui, - vi siems visiems, kurie j pamatyt, bt gera ir linksma! Ir tada, tarsi igirdusi jo mintis, sena skarota Egl nusivo balt kepur ir tar: - Eiuk, a inau, kur auga ta glel. U dviej imt pu nuo mans, anapus Kreivosios daubos, prie apledjusio kelmo, trykta Neulantis altinis. Ten, paiame dugne, auga tavoji glel! - Egle, ar a tavs nesapnuoju? - paklaus Eiukas. - Ne, - atsak Egl ir vl usimauklino kepur.
158

Ir Eiukas, skaiiuodamas puis, pasileido prie Kreivosios dau bos, perbgo j, surado apledjus kelm ir pamat Neulant altin. Eiukas pasilenk virum jo ir i nuostabos kteljo. Visai arti, linguodama perregimais iedlapiais, augo stebuklin ga glel. Ji buvo panai ibuokl ar Snieguol, o gal - didel netirpstani vandenyje snaig. Eiukas ities letenl, bet nepasiek. Norjo itraukti glel pagaliu, bet pabgo, kad sueis. oksiu vanden, - nutar Eiukas, - giliai panersiu ir atsargiai suimsiu j letenomis. Jis oko ir kai po vandeniu atsimerk, glels niekur nebuvo matyti. Kurgi ji? - nustebo Eiukas ir inr paviri. Dugne po senovei sibavo nuostabioji glel. Kaip ia yra!.. - pravirko Eiukas. Ir vl oko vanden, bet ir kart nieko nerado. Septynis kartus nr Eiukas Neulant altin... Suvarbs iki paskutinio spygliuko, leidosi bgti per mik namo. Kaip ia yra? - kkiojo jis. - Kodl itaip? - Ir pats neinojo, kad bgdamas virsta balta kaip glel snaige. Staiga Eiukas igirdo muzik, pamat Didij laukym su sidabrine Eglute vidury, Mekiuk, Asiliuk ir kikius, einanius ratel.
159

Tara tara tam ta ta!.. - grojo muzika. Sukosi sniegas, minktomis letenomis grakiai slydo kikiai, ir imtas gelton lempeli apviet itas ikilmes. - Oi! - kteljo Asiliukas. - Kokia nuostabi sniego glel! Visi apspito Eiuk, m suktis ratu ir ypsodamiesi, okdami juo grojosi. - Ak, kaip visiems visiems gera ir linksma! - tar Mekiukas. Kokia nuostabi glel! Tik gaila, kad nra Eiuko... A ia! - norjo suukti Eiukas. Bet buvo toks suals, kad negaljo itarti n odio.

Vis savait prie Naujuosius metus laukuose siaut pga. Mike tiek pripust sniego, kad nei Eiukas, nei Asiliukas, nei Mekiukas itis savait negaljo ieiti i nam. Prie pat Naujuosius metus pga nurimo, ir draugai susirinko Eiuko namuose. - tai k a pasakysiu, - prabilo Mekiukas, - mes neturime egluts. - Neturime, - pritar Asiliukas. - N em atau, kad ji ia bt, - tar Eiukas. Per ventes jis mgdavo kalbti mantriai. - Reikia eiti paiekoti, - pasil Mekiukas. - Kur mes j dabar rasime? - nusistebjo Asiliukas. - Juk mike tamsu... - O kokios pusnys!.. - atsiduso Eiukas. - Vis tiek reikia eiti egluts, - nenusileido Mekiukas. Ir visi trys ijo i nam. Pga buvo nurimusi, bet debesys dar neisisklaid, ir danguje nebuvo matyti n vienos vaigduts.
161

- Ir m nulio nra! - nusim in Asiliukas. - Kokia jau ia eglut!.. - O gal - apgraibomis? - pasil Mekiukas. Ir nupkavo per pusnis. Bet ir apgraibomis jis nieko nerado. Pasitaikydavo tik dideli egli, bet jos vis tiek nebt tilpusios Eiuko namel, o maosios buvo upustytos iki virugalvio. Kai visi gro pas Eiuk, Asiliuk su Mekiuku sum li desys. - Et, kokie ia Naujieji metai! - atsiduso Mekiukas. Jeigu dabar bt kokia rudens vent, be egluts gal ir galima bt apsieiti, - galvojo Asiliukas. - O iem be jos - niekaip. Eiukas tuo metu uvir virdul ir dubenlius pilst arbat. Me kiukui jis padjo puodynl medaus, o Asiliukui - lkt varnal. Apie eglut Eiukas negalvojo, bet j lidino, kad tai jau pus mnesio sugeds jo sieninis laikrodis, o laikrodininkas Genys prisiadjo, bet neatskrido. - Kaip suinosime, kada bus dvylikta valanda? - paklaus jis Mekiuko. - Pajusime! - atsak Asiliukas. - Kaip jau taip imsime ir pajusime? - nusistebjo Mekiukas. - Labai paprastai, - paaikino Asiliukas. - Dvylikt valand mes jau lygiai tris valandas norsime miego! - Tikrai! - apsidiaug Eiukas.
162

Kiek pagalvojo ir pridr: - O dl egluts nesirpinkite. Kampe pastatysime kdut, a ant jos usilipsiu, o js ant mans prikabinsite aisliuk. - Kuo prasta eglut! - suuko Mekiukas. Taip jie ir padar. \ kamp pastat kdut, ant kduts atsistojo Eiukas ir paiau spyglius. - aisliukai - po lova, - tar jis. Asiliukas ir Mekiukas itrauk aisliukus ir ant virutini Eiuko letenli pakabino po didiul diovint pien, o ant kiekvieno spygliuko - po maut egls kankor. - Nepamirkite lempeli, - pamok Eiukas. O ant krtins jam pakabino tris grybus - voveraites - ir ios linksmai suvito - tokios buvo geltonos. - Ar tu nepavargai, Eglute? atsisds ir siurbteljs i dubenlio arbatos paklaus Mekiukas. - Ne, - atsak Eiukas. O kiek dabar valand? Asiliukas snduriavo.

- Be penki dvylikta! - tar Mekiukas. Kai Asiliukas umigs, bus lygiai Naujieji metai. - Tuomet pilk man ir sau spanguoli suli, - papra Eiukas Eglut. - Ar nori spanguoli suli? - paklaus Mekiukas Asiliuko. Asiliukas jau beveik miegojo. - Dabar turt muti laikrodis, - sumurmjo jis. Eiukas atsargiai, kad nesugadint diovintos piens, pam dein letenl puodel su spanguoli sultimis, o apatine letenle trepsdamas m muti valandas. - Bam! Bam! Bam! - kteldavo sulig kiekvienu trepteljimu. - J a u trys, - tar Mekiukas. - Leisk, dabar pamuiu a! Jis tris kartus stukteljo letena grindis ir taip pat pasak: - Bam! Bam! Bam!.. Dabar tavo eil, Asiliuk! Asiliukas tris kartus stukteljo grindis kanople, bet nieko nepasak. - Dabar vl a! - kteljo Eiukas. Ir visi sulaik kvap iklaus paskutini: Bam! Bam! Bam! - Valio! - suuko Mekiukas, ir Asiliukas galutinai migo. Neilgai trukus umigo ir Mekiukas. Tik Eiukas stovjo kampe ant kduts ir neinojo, k jam veikti. Tada pradjo dainuoti dainas ir dainavo iki pat ryto, kad neumigt ir nesugadint aisliuk.
164

Per pirmj snieg Kikis atbgo pas Mekiuk. - Mekiuk, tu - geriausias i vis, k pastu! - pasak Kikis. - O Eiukas? - Eiukas taip pat geras, bet tu - vis geriausias! - Kas tau, Kiki? Sskis, nusiramink. Ko ia strakalioji? - ryt a prabudau ir supratau: geresni u tave nra pasaulyje! jo Eiukas. - Sveikas, Mekiuk! - tar jis. - Sveikas, Kiki! Ko js lindite namie? Juk lauke - sniegas! - Ketinau eiti pas tave, - pasak Mekiukas. - Bet atbgo Kikis ir sako, kad a - vis geriausias! - Teisyb, - linkteljo Eiukas. - Argi tu neinojai? - Tikrai, jis pats geriausias, - pritar Kikis. - O kaipgi! - Eiukas nusiypsojo Mekiukui ir atsisdo prie stalo. - Na, igerkime arbatos! Ir visi sdo gerti arbatos. - Paklausykite, k a inakt susapnavau, - tar Kikis. - Tary tum likau mike vienui vienas. Tarytum nieko daugiau nra - nei pauki, nei voveri, nei kiki, - nieko. Ir k a dabar dary siu?" - pagalvojau sapne. Ir patraukiau per mik. O mike pilna
165

sniego ir - ninieko nra. oku en, oku ten, tris kartus vis mik aplkiau, ir n gyvos dvasios, sivaizduojate? - Baisu, - palingavo galv Eiukas. - Aha, - pritar Mekiukas. - N et pdsak, ir t nra, - ts Kikis. - O dangus - vatinis. - Kaip - vatinis? - nusistebjo Eiukas. - Ogi taip - storas, vatinis dangus. Ir kuria tyla. Lyg po ant klode. - I kur tu inai, kad kuria? - paklaus Mekiukas. - O a aukiau. kteliu ir siklausau... Negirdi. - Vaje vaje! - pasibaisjo Eiukas. - Tik staiga... Tik staiga... - Kas? - Tik staiga... sivaizduojate? I po senojo kelmo, to, lauky mje... - Anapus kalvos? - Ne, prie ups. I po senojo kelmo, to, laukymje prie ups, ilenda... - Nagi! - paragino Mekiukas. - Mekiukas! Tu! - O k a veikiau po tuo kelmu? - Veriau paklausk, k nuveikei ilinds. - Ir k gi a nuveikiau? - Ilindai ir taip tyliai tyliai pasakei: Nelidk, Kiki, visi
166

mes - vieni. Prijai prie mans, apkabinai ir baksteljai kakta man \ kakt. Ir man pasidar taip gera, kad pravirkau. - O a? - paklaus Mekiukas. - Tu taip pat, - atsak Kikis. - Stovime ir verkiame. - O a? - paklaus Eiukas. - O tavs nebuvo, - atsak Kikis. - Daugiau nieko nebuvo. sivaizduoji? - Kikis atsigr Mekiuk. - Tuias mikas, vatinis dangus, ni-nie-ko, o mudu stovime ir verkiame. - Taip nebna, - papurt galv Eiukas. - A btinai turjau pasirodyti. - Betgi ia sapnas, - numojo letena Mekiukas. - Vis tiek. Matyt, judu verkte ir nepastebjote, kaip a ilindau i u krmo. Ijau, stoviu, iriu - judu verkiate; na, manau sau, verkia, vadinasi, turi dl ko, ir netrukdiau. - Tavs nebuvo, - tar Kikis. - Buvau. - Nebuvai! - O a sakau - buvau! spyrsi Eiukas. - Tik nenorjau trukdyti jums verkti.

- inoma, kad buvo, - siterp Mekiukas. - A j maiau akies krateliu. - Tai kodl nepasakei man? - paklaus Kikis. - Maiau, kad tu nusimins. Pirmiausia, pamaniau sau, nura minsiu, o tada ir pasakysiu. Kita vertus, k ia sakyti? Juk Eiukas visada su manimi. - O man atrodo, mudu vis dlto buvome vieni, - nenusileido Kikis. - Tau pasirod, - tar Eiukas.

- Pasivaideno, - pridr Mekiukas. - O jeigu taip, tuom et k a neiausi? - Tu kak neeisi? - Aha. - Maiel, - pasak Eiukas. - Su morkomis, - pridr Mekiukas. - Tikrai! - apsidiaug Kikis. - Ar inote, kas js man esate? Js man esate patys patys geriausi i vis ioje emje!

Afrikoje, netoli nuo senovinio Kapatukos miesto, gyveno Be gemotas. Ir turjo jis ma snel Begemotuk. Kart Begemotukas paklaus tvo: - Tti, tti! O kas yra - Ramun? Begemotas susim st, nr pelk, paguljo a n t dugno, paprunktavo, inr ir tar: - Ramun, sneli, yra toks vris. - Koks? - paklaus Begemotukas. Begemotas vl nr pelk, vl paguljo ant dugno, inr ir sako: - Baisus.
169

- O kiek jis turi leten? Begemotas trei kart nr pelk, trei kart paguljo tyloje ant dugno, visk apgalvojo, inr ir pareik: - Letenas jis turi eias. Uodega - kaip dramblio straublys. Uodega jis gali umuti buivol ir pritrenkti tigr. Akys - alios, nasrai - ugniniai, iltys - kaip lito, kailis - kaip zebro; turi sparnus, bet skraido retai. - O kada? - U'U'ufff!.. - atsiduso Begemotas. Ir tar: - Skraido jis retai. N ebent kai suino, kad kur nors netoliese gyvena nepaklusnus Begemotukas... Tada atlekia kalendamas iltimis, trypdamas lete nomis, apsivynioja neklauad uodega ir nusinea! -K ur? - O-i-i-i!.. - atsiduso Begemotas. - Pakyla dang ir nuvilpia vir diungli, vir dykum, vir tigr, vir lit, vir senovini miest, o kai pavargsta - atsitupia ant debesies, pailsi ir pasileidia skristi tolyn tolyn, skristi tolyn... -K ur? Begemotas umerk akis ir ilgai stovjo usimerks. O gal nerti man dar kartel pelk? - paman jis. - Ten tylu, vsu... Pagulsiu, pagalvosiu, kad kokios, ir nusprsiu, kur galt skristi tas baisusis vris Ramun. Ir Begemotas ketvirt kart pkteljo pelk ir neilindo vis valand. O kai inr - pamat, kad saul jau nusileidusi ir Bege170

motukas seniai miega usiklojs banano lapu ir po galva pasikis minkt bedionl... Begemotukas miegojo labai nusimins. Mat umigdamas galvojo apie tai, kad kakur gyvena baisus vris Ramun, kuris neinia kur nusinea nepaklusnius begemotukus... O maas pilkas Pauktelis, kuris atskrido Afrik tik periemoti, nugirds Begemoto pokalb su Begemotuku, taip juoksi, kad sena ionykt Papga liovsi plyti gerkl ir paklaus: - Ko tu juokiesi? Ir Pauktelis atsak: - Todl, kad Ramun - maa balta mano tvyns glel.

sirauss snukiu sml, o uodeg merks vanden, senasis Krokodilas ilgai miegojo ups pakrantje. Jis sapnavo, kad yra ne Krokodilas, o didelis alias pauktis ir skrenda vir visos Afrikos. Apaioje vaiktinja irafos, laksto litai, o jis skrenda ir mosuoja alia savo uodega, o toji uodega - tokia lengvut, tokia vsi, kokios neturi n vienas pauktis... Mano sparnai labai plats, - galvoja sapne Krokodilas. - Galiu skristi labai ilgai ir nepavargti. - Kas dar turi tokius plaius sparnus? - paklaus jis. Ir niekas jam neatsak, nes niekas neturjo toki plai sparn. - Kas gali taip ilgai skristi? - paklaus jis. Ir vl nesulauk atsakymo, nes kas galt taip ilgai skristi kaip Krokodilas - aliasis Pauktis... Gera skraidyti, - galvoja Krokodilas, - gera pakilti auktai auktai, kad matytum visk aplinkui ir kad visi matyt tave. v - irafa, ar tu mane matai? - paklaus jis. v - Matau, - atsak irafa. - Be abejo. - Lite, ar tu mane matai? - Taip, - atsak Litas. - Kas galt tavs nematyti! - O kas a toks? - paklaus Krokodilas.
172

- Tu - didelis aliasis Pauktis plaiais sparnais, - atsak irafa. Jau ir Afrika liko u nugaros. Dabar jis skrido vir jros. Apaioje iausi bangos, o ant didiausios i j spavosi Banginis. Jis moka nardyti giliau u mane, - paman Krokodilas, - bet jis nemoka skraidyti! - Bangini, ar tu moki skraidyti? - paklaus jis. - Ar inai, kas a toks? v - Ne, aliasis Paukti, a nemoku skraidyti, - atsak Bangi nis. - Bet gali nutpti man ant nugaros ir pailsti. Ir Krokodilas nusileido ant Banginio nugaros. v tai koks jis! - galvoja Krokodilas, glostydamas gruoblt v Banginio od. - tai koks jis, Vyriausiasis Jr Krokodilas!..
v

Ir mai Krokodilas taip panoro nors akimirk tapti Banginiu, kad tar: - Klausyk, Bangini, a tapsiu tavimi, o tu - aliuoju Paukiu, gerai? - Ne, - pasvarsts tar Banginis. - Nieko neieis: a bsiu pernelyg didelis pauktis. - O gal pamginkime? - Kam? - nusistebjo Banginis. - Kam tapti paukiu, jeigu man patinka jra? Ir tada Krokodilas nubudo. Afrikos saul ilpina jam akis, broliai krokodilai kaip rstai plduriuoja upje; ir taip jam apkarto visa tai irti, kad jis vl umigo ir pavirto aliuoju Paukiu, lekianiu vir viso paaulio.

Kai atjo iema, Asiliukas nusprend pasisiti kailinius. Tie kailiniai bus nuostabs, - svajojo jis, - ilti ir minktuiai. Turs bti lengvi, bet btinai su keturiomis kienmis: jose a ildysiuosi kanopas. Apykakl bus plati kaip erp, kad galiau pasikiti po ja ausis. Kai tursiu kailinius, nueisiu mik, ir
174

niekas mans nepains. Kas ia toks gauruotas?** - karktels Varna. - ia Iziubris!** - sakys Voverait. Ne, PTI PTI AUv R A N G A S! - tvirtins Apuokas. ia m ano draugas Asilikas! - suuks Mekiukas, nusijuoks, visas isivolios sniege ir taip pat taps nepanaus save; o a j pavadinsiu URR RU ONGU, ir niekas nepatiks, tik mudu... Kad taip turiau kailinius ne i kailio, o i nieko. Kad jie bt niekieno: nei bebr, nei sabal, nei voveri - tiesiog kailiniai. Ir tada mane ildys niekieno kailiniai ir niekas nevaikios nuogas. O Vilkas tars: Kas turi niekieno kailinius - tas yra niekas. Ir niekas nesakys, kad a Asiliukas. A bsiu NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS. Tada pas mane ateis Lapinas ir paklaus: Klau syk, jeigu tu - NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS, tai kas tu esi? - Niekas.** - O kieno kailiniais?** - Niekieno.** - Tuomet tu - NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS**, - pasakys Lapinas. O a nusijuoksiu, nes juk inosiu, kad esu Asiliukas. v v O kai ateis pavasaris, patrauksiu iaur. O kai ir iaur ateis pavasaris, patrauksiu Siaurs aigal - ten tai jau niekada nebna pavasario... Reikia pasisiti kailinius i debes. O vaigduts atstos sagas. O tamsios vietos tarp debes bus kiens. Ir kai susikiiu ten ka nopas, a skraidysiu, o kai ilta - vaikiosiu eme. Bt gerai tokius kailinius pasisiti tuojau pat, staiai dabar.
175

lipti pu ir susikiti kanopas kienes. Ir nuskristi... O vliau - gal v pasivaikioti po em... tai it pu. Ir Asiliukas m lipti sen pu ir lipo pai virn, ir susikio kanopas kienes, ir nuskrido... Ir ikart tapo NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS.

Vis nakt kauk vjas, Kikio namelis girgdjo ir drebjo. Vaitojo puys, biro kankoriai ir dzg langas. Paryiais vjas nurimo, pradjo purkti smulkus lietus, ir negaljai patikti, kad vasaris, o taip ilta ir lyja.
176

Mikas dunksojo juodas, lapias, ir Kikis paman: Tai bt smagu, jeigu mikas imt ir pasipurtyt kaip uo! Ir Kikis sivaizdavo, kaip mikas atsitupia ant upakalini leten ir papurto spyglius: prr!.. - visas puses payra purslai, ir ikart tampa sausa ir viesu. Kik is vaizdelis taip pralinksmino, kad jis per vis mik uriko: - h! Ir tada i po priebuio ioko Varliukas. - Kas tu toks? - paklaus Kikis. - A - tavo uo. - Toki un nebna! - A - ankstyvas uo. Visi kiti miega. - O kodl tu toks maas? - M at esu tik unytis. A dar augsiu ir augsiu. - O k tu moki? - Stovti ant upakalini koj. - O dar? v - iaip, visko, atsak Varliukas. - Lazd atnetum? - Mesk! Ir Kikis met pagaliuk, o Varliukas atne j priekinmis letenlmis.
177

- Ne pagal taisykles, - pasak Kikis. - Snys neioja dan tyse. - Bet itok basl numetei!.. Kikis susimst. - Loti moki? - paklaus jis. - Kva! Kva! - Gerai. - Kikis kak svarst, bet dar n pats neinojo k. - Man v atrodo, kad tu - varl, - pagaliau tar jis. - Snys loja kitaip. - Turbt ger un nesi mats, - sieid Varliukas. - Geri dar ne taip loja. O gal jis tikrai uo? - staiga paman Kikis. - Tokios nepaprastos un r ies, panaios varles? - Kokios tu veisls? - Austral kerasis. - Austral kerasis?.. - Gali neabejoti, - tar Varliu kas. - Esu geras uo. N et medal turiu. Gavau Velingtone. - I po priebuio jis itrauk pa vadl su antkakliu ir parod matakuojant ant jo maulyt auksin medal.

K man su juo veikti? - svarst Kikis. - Eit pasivaikioti, ar k? I Varliuko letenli jis pam pavadl ir patrauk per mik. - Ar seniai atvykai i Australijos? - Vakar, - atsak Varliukas. - Plaukei jra? - Skridau diriabliu, - net nemirkteljo Varliukas. - O kur tas diriablis? - Nuplauk. - Na, kas girdti Australijoje? - Erdvu, - atsak Varliukas. - Daug viesos. - O strui yra? - Na, it tai valias. Jiedu jo petys pet ir kvpavo drgnu miku. - O kodl pasirinkai mane? - sustojo Kikis. - uo turi turti eiminink. - Bet kodl a? - Mat tu linksmas, - paaikino Varliukas. - Su tavimi ir pao kinsime, ir paaisime. - Klausyk, a atsegsiu pavadl, - pasil Kikis. Ir jie pasileido okinti po laukym.

179

Eiukas pabudo t apsiniaukus ryt, pavelg dang ir ukait virdul. Atjo Mekiukas. - Kokia ia iema! - suniurzg jis. - Lyja ir lyja. - N et neprisimenu, kada snigo, - pritar Eiukas. Atsigr arbatos, jie ijo priebut ir kvp drgno miko. O tada strakaliodamas ir kvatodamas atsirito Kikis. - O itaip ar moki? - kakam auk jis. - O itaip? - kakas atsiauk laibuiu balseliu. - O taip? - suriko Kikis ir atsistojo ant aus. - Taip nemoku, - pasak kakas. - A neturiu aus. v - Neturi aus?! uo?! Taip nebna! v - Nelygu uo, - pasak neregimasis. - tai mes - beausiai. - Austral kerieji? - Taip pat ir Naujosios Zelandijos kerieji. - O tu buvai Naujojoje Zelandijoje? v - inoma! - atsak kakas. - Mes ten nuskrendam e m au dytis. - Diriabliu? Ir tada prie Kikio koj Eiukas irjo ma Varliuk. - Ei, Kiki! kteljo jis. - Su kuo ten kalbiesi? - Su savo uniu, - ididiai atsak Kikis. - Eik pas mus! - pakviet Mekiukas.
180

- Patys ateikite, - atov Kikis ir priseg pavadl. Eiukas su Mekiuku pribgo, ir Mekiukas taip pat pamat Varliuk. - Sveikas, Varliuk! - pasisveikino jis. - Argi tu - uo? - Austral kerasis, - oriai tar Kikis. Ir Varliukas su maulyiu medaliu ant kaklo linkteljo. - Kur tu j radai? - apstulbo Eiukas. v - iem?! - Mekiukas negaljo atplti nuo Varliuko aki. - Jis atskrido diriabliu, - atsainiai tar Kikis. - I Australijos. Eiukas ir Mekiukas susivalg. - Kokiu diriabliu? - nusiminusiu balsu paklaus Mekiukas. - Kokiu diriabliu? - tarytum taisydamas antkakl, pasilenk prie Varliuko Kikis. - Transatlantiniu, - pasak Varliukas. - I Australijos emyn mes skrendame transatlantiniu. Eiukas neiman, k ir sakyti. Kakodl staiga jam pasidar labai labai lidna. Ir jis tar: - A-a-a... v - tai taip, - pasak Kikis. Ir nusived Varliuk pams u pavadlio.

- Gal arbatls? - staiga pasil Mekiukas. - Aha! Turime ir uogiens, ir... O k mgsta tavo uo? - paklaus Eiukas. - K tu mgsti? - vl, lyg taisydamas antkakl, tyliai paklaus Kikis. - Mangus, - sunibdjo Varliukas. -K ? - Mangus, - garsiai pasak Varliukas. - Yra toks medis, o ant jo - vaisiai. - A-a... - nuts Mekiukas. - Galiau duoti tau meduio... - Gerai jau, eime gerti arbatos, - tar Kikis. Staiga jam kakodl suskaudo ird dl Eiuko ir Mekiuko, ir jis piktai paklaus savo uns: - Arbatos gersi? - v Aha, - atsak Varliukas. tai taip ir reikia, - paman Eiukas. Ir visi sujo vidun. Suniokt virdulys. Nusileido tirtos sutemos. Eiukas, Mekiukas ir Kikis su savo unimi liurpiodami gr arbat, ir vis vakar Kikio uo pasakojo apie tolimj al Australij, apie Naujj Zelandij, kuri jie skrisdavo diriabliu maudytis, ir niekam netopteljo mintis, jog maasis Varliukas niekada niekur nebuvo, o tik prabudo i ilt iem anksiau u kitus ir taip panoro susidraugauti su Eiuku, Kikiu ir Mekiuku, kad tapo Kikio austral keruoju unimi.
182

Ilg iemos vakar Eiukas su Mekiuku sdjo Mekiuko na muose ir Mekiukas tar: - Klausyk, pasilinksminkime! Pasilinksminkime ir padainuo kime! - O k? - paklaus Eiukas. - K nori. Tu dainuok, o a grosiu. Ir Mekiukas susirado kamaraitje balalaik, nupt dulkes, atsisdo prie krosnies ir usimet leten ant letenos. - Nra styg, - tar Eiukas. - Didelio daikto! Su stygomis bet kas pagros, o tu pamgink be styg! Ir ugrojo: - Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia! Lia lia! - Kas ia? - Daina. - O kaip a dainuosiu, jeigu tu - lia lia lia? - Galiu negirdimai, - tar Mekiukas. - A negirdimai grosiu, kaip orkestras, o tu dainuok. - Gerai, - linkteljo Eiukas ir negirdimai udainavo. - K tu darai? - paklaus Mekiukas, kai Eiukas padainavo pirm posmel.
183

- Dainuoju. - O kodl negirdti? - M at dainuoju negirdimai. Tu negirdimai groji, a negirdimai dainuoju, o mudu abu - linksminams! v v - aunu! - kteljo Mekiukas. - itaip dar niekas nra linksminsis! - Ir negirdimai ugrojo, o Eiukas dar negirdimiau udainavo. Ir tada atjo Kikis. I pradi jis pasibeld, bet jam niekas neatsak. Tada Kikis kio pro ply ausis, bet nieko neigirdo. Tada - atsidar duris ir pamat negirdimai dainuojant Eiuk ir negirdimai grojant Mekiuk. Kikio akys isipt ir suapvaljo. Didelmis ir apvaliomis akimis jis istovjo prie dur vis minut, o tada kteljo: Ei! Eiukas dainavo, Mekiukas grojo. v - Ei! - visa gerkle suuko Kikis. - ia a! Atjau pas jus sveius! Juk mane kviette! Eiukas dainavo trei dain, Mekiukas kaits net garavo. - Y-y-y-y-y! - lyg privertas tarp dur suspigo Kikis. - K js ia isidirbinjate? - Linksminams, - tyliai atsak Mekiukas, negirdimai grodamas balalaika. - Dainuok ir tu, - pasil Eiukas ir utrauk balad. - O k js dainuojate? - paklaus Kikis.
184

- kotik balad, - atsak Eiukas. - Nepertraukink. - Galiau bgnu. A greitai! Ir kaipmat gro neinas bgnu. - Nra lazdeli, - atsipraomai tar Kikis. - Bet a galiu le tenomis. - Tik negirdimai, - tebegrodamas perspjo Mekiukas. - Bent pasakytum, apie k dainuoji, - Kikis panibdomis papra Eiuko, negirdimai mudamas bgn. - Apie kotij, - vien lpomis atsak Eiukas. - Yra tokia alis. - kotijoje nra balalaik, - sukudjo Kikis. - Taip pat ir bgn, - tyliai tarsteljo Mekiukas.

- Bgn yra! - garsiai paprietaravo Kikis. - Bgn visur yra! - Ten - tik bgneliai, kaip igon, - patikslino Mekiukas. - Js man trukdote, - tar Eiukas. Ir negirdimai udainavo apie kotij, kaln al, kurioje nra balalaik, yra bgneli, kaip igon, bet pakraiuose vis dlto stovi keli bgnai. Ir Mekiukas su Kikiu irjo Eiuk, nieko negirdjo, taiau beveik visk suprato ir buvo labai jam dkingi, kad dainoje jis nune juos t stebukling al. - Vis dlto bgn ten yra, - atsisveikindamas ir dkodamas u pavakarojim tar Kikis. - Vos keli, bet yra. - Ir balalaika, - pridr Mekiukas. - Viena ir be styg. - Puiki alis! - tar Eiukas. - Nuostabi alis, apie kuri gali beveik nedainuoti, bet daina liejasi.
V

O pasitaiko - kreni krosn, iri ugn ir galvoji sau: tai kokia ji, didioji iema! Ir staiga prabundi nakt nuo nesupran tamo triukmo. Vjas, pamanai, pga siautja, bet ne, garsas ne toks, o kakoks tolimas, labai pastamas garsas. Kas gi ia? Ir vl umiegi. O ryt ibgi priebut - mikas rke ir niekur nematyti
186

n lopinlio sniego. Kurgi djosi toji iema? Tada nubgi emyn nuo priebuio ir ivysti... bal. Tikr tikriausi bal vidury iemos. Ir nuo vis medi kyla garas. Kas ia dedasi? Ogi nakt pra lietus. Didelis, smarkus lietus. Ir nuplov snieg. Ir ivijo alt. Ir mike atilo, kaip bna tik ankstyv ruden. tai itaip galvojo Mekiukas tyl ilt viduriemio ryt. K gi dabar daryti? - svarst Mekiukas. - Kurti krosn ar ne? Skaldyti prakurams balanli ar nereikia? Ir apskritai, kas ia dedasi, nejaugi vl - vasara? Ir Mekiukas nubgo pas Eiuk pasitarti. Eiukas suko ratus aplink savo namel ir buvo labai susimsts. - Nesuprantu, - bambjo Eiukas, - kokios ia naujienos - litis viduriem? Ir tada atbgo Mekiukas. - Na, k pasakysi? - suuko dar i tolo. - K, k... Ar krosn pasikrenai? - paklaus Eiukas. - Ne, - atsak Mekiukas. - Balanli pasiskaldei? - Ne-a. - A taip pat. Ir jie m sukti ratus aplink Eiuko namel ir drauge galvoti. - Kaip manai, - paklaus Eiukas, - jeigu palijo, o dabar - rkas, tai ar dar gali paalti?
V

187

- Nemanau, - atsak Mekiukas. - Vadinasi, jeigu ali bti negali, vadinasi, gali bti tik ilta. - Vadinasi. - O kad bt ilta, turi pasirodyti saul. - Turi, - pritar Mekiukas. - O kai vieia saulut, gera bti prie ups. - A kaip gyvas nebiau susiprotjs, - tar Mekiukas. - Tuomet imkime ir papusryiaukime prie ups, - pasil Eiukas. - Aha, - pritar Mekiukas. Ir jie susikrov pintin grybus, med, arbatinuk, puodelius ir patrauk prie ups. - Kur isirengte? - paklaus Voverait. - Prie ups, - atsak Eiukas. - Pusryiauti. - Paimkite ir mane! - Eik! Voverait pasiiupo rieut, puodel ir nuskubjo kandin. Susitiko jie Kik. - ilta, gera, - tar Kikis. - O kur js einate? - Prie ups, - atsak Voverait. - Pusryiauti. - Ir a su jumis, gerai? - Gerai, - tar Mekiukas. I oli ilindo Ziurkniukas.
188

- O a jau miegojau, - suiaukjo jis. - O ia - vanduo! Kur einate? - Pusryiauti, prie ups, - atsak Kikis. - Eik su mumis! v - Maisto a turiu, - pasigyr Ziurkniukas ir patapnojo lete nle per isiptus and, - tik puodelio trksta. - Ir nusek i paskos. Atjo prie ups, susikr lau, sdo pusryiauti. Pasirod saul. Saul apviet up, kit krant ir pusryiaujanius draugus. Rkas itirpo. v -Jeigu ne lietus, - markstydamasis tar Ziurkniukas, - btume ir nepasimat iki pavasario. - Jeigu ne lietus, - siterp Voverait, - nebtume itaip atsi sveikin.

-Jeigu ne Eiukas, - pridr Mekiukas, - niekam nebt ov galv tok ilt ryt papusryiauti prie ups. O Eiukas prisidengs akis gr arbat, klaussi tylos, paukio, staiga plonai ir skaidriai pragydusio u ups, ir galvojo: jeigu ne jie visi, argi itam iemos mikui bt prireik ilumos?

- Na tai, ir vl sninga, - tar Mekiukas. - O jau maniau, kad niekada nebesnigs. - A taip pat, - linkteljo Eiukas. - O kodl tu taip manei? A - todl, kad nebuvo debes, o tu? - O a... o a... - Saulut pamatei ir apsidiaugei! - Aha... Jie stovjo upustytame takelyje ant kalvos, o aplinkui krito snaigs. Vis savait iki ios dienos viet saul, ir dar vakar didiuliame mlyname danguje nebuvo n debeslio. Dangus buvo toks auktas, lengvas, kad atrod: ok nuo stogo - ir nuskrisi. Eiukas taip ir padar: usilipo ant stogo, oko ir - lumteljo pusn.
190

I pusnies, kaip i ulinio dugno, jis pamat virum galvos visai tams dang, vaigdes ir - isigando. Kaip ia yra? - tupdamas pusnyje svarst Eiukas. - Ten, viruje, linksma ir lengva, o ia - naktis? Vadinasi, kada linksma ir lengva ir norisi dainuoti, okinti ir verstis per galv, t u o p a i u m e t u , - Eiukas stabteljo ir dar kart mintyse pa kartojo: T u o p a i u m e t u , -b a isu ir tamsu? Negali bti! Tiesiog pasitaik netikusi pusnis. Eiukas vl usiropt ant stogo, paokiojo, pastrakaliojo, kvp lengvo ydro dangaus, atsispyr ir - nuskrido. Pusnis, kuri kart lepteljo Eiukas, buvo tokia gili, kad dangus vir galvos atrod juodut juodutlis, o vaigds - dygios ir piktos. - Taip taip taip, - sumurmjo Eiukas ir prikando lp, kad neapsiliumbt. Ir tada igirdo: - Eh h! Eiu-u-uk! - auk Kikis. - Kur tu-u-u? - A ia, - i pusnies atsiliep Eiukas. Bet Kikis jo neigirdo. - Turbt nujo pas Mekiuk, - garsiai pagalvojo Kikis. Eiu-u-uk! - suuko dar garsiau. - Ar nujai pas Mekiuk?.. - A ia! - kteljo Eiukas. Bet Kikis vis tiek negirdjo. A ia, pusnyje, - galvojo sau Eiukas, - bet mans nra, nes ten, pas juos, vieia saul, o pas mane - naktis.
191

- A ia! - suriko jis i vis jg, ir Kikiui pasivaideno, lyg kakas kalba. - Kas kalba? - paklaus jis. v - ia a! A! - i pusnies auk Eiukas. - A ia! Juk a tave girdiu! Eik ia, Kiki! - Pasivaideno, - tar sau Kikis ir nuliuoksjo. O Eiukas isikapst i pusnies, jo vidun, kr krosn ir atsitp prie ugnies. Saul tebespindjo languose ir aiaravo sniegas. Bet Eiukas svarst: Tuoj ateis naktis, bus tamsu, baisu, taiau t u o p a i u m e t u - linksma ir lengva. Pradjo vakarti. Eiukas sdjo prie krosnies ir lauk tamsos. O kai sutemo, usirabadino ant stogo, pavelg juodut juodutl bevaigd dang, giliai kvp, usimerk ir - oko pusn. Kur laik Eiukas neatsimerk. Tupjo pusnyje umerktomis akimis ir galvojo. Nejaugi, - svarst jis, - nejaugi atmerksiu akis ir ivysiu ydr dang ir saul? Tada... Tada inosiu, kad diena ir naktis, naktis ir diena - t u o p a i u m e t u . " - Vienas! Du! Trys! - garsiai suskaiiavo Eiukas - ir atsi merk. Pirm akimirk jam pasirod, kad plyksteljo akinama viesa. Bet tik pasirod. Jis usimerk, vl atsimerk - nieko nematyti. Kaip ia yra?
192

Eiukas dar kart usimerk ir atsimerk ir staiga s u p r a to , kad n i e k o nra, kad jis n i e k o nemato, kad aplinkui - tamsa. - Tamsu... - sunibdjo Eiukas. - Vadinasi, ir dien, ir nakt - naktis... Ir pradjo palengva kapstytis i pusnies. - Ar inai, kodl pradjo snigti? - tarkjo Mekiukas. Sniegas lk ir sukosi, o jie, pusiau upustyti, stovjo ant kalvos. - Todl, kad vakar pas mane atbgo Kikis ir sako: Turbt prads snig ti! - Nejaugi?4 4- Aha, - sako, - a k tik buvau pas Eiuk ir girdjau, kaip jos dsavo.4 4- Kas?4 4- Pusnys! Viena sako kitai:

A ia! - Meluoji! - Kad a prasmegiau! A ia, - sako! O kai pusnys kalbasi, btinai pradeda snigti. Eiukas velg pro snieg pasimiglojus mik, drumzlin dang, \ Mekiuk ir kariai galvojo, kad visame pasaulyje turbt nra n vienos pusnies, i kurios jie su Mekiuku galt dabar pamatyti aukt, lengv dang.

- Klausyk, susitarkime itaip, - pasil Eiukas. - Susitarkime, kad neksime tik rimtai, o iaip sau - neneksime. - Kaip tai? - N a , mudu nekame ir nekame. Plepame. Veriau patylti, o jeigu jau sakai, tai kad - tiesiai deimtuk. Buvo iema. Eiukas su Mekiuku liuo slidmis per gil snieg, ir Mekiukas dabar suko galv, kaip ia sigudrint pasakyti, kad bt pasakyta ne iaip, o - { deimtuk. v Pasakysiu: irk, kaip grau! - svarst Mekiukas. - O jis atr: Pats m atau. Pasakysiu: Puikumlis, Eiuk, kad mudu su tavimi traukiame per mik! Atsakys: Aha. Ne, ia - ne deimtuk. Tai k pasakyti?.. Mekiukas sukando dantis ir paniuro.

194

- irk, kaip grau! - pasak Eiukas. Mekiukas tyli. - Puikumlis, M ekiuk, kad m udu su tavim i einam e per mik! Mekiukas neatsako. - Ko tu tyli? Mekiukas net nepavelg Eiuk: jis dav sau od neplepti ir dabar tyli. O Eiukas jau visk pamiro ir tarkjo nenutildamas. Jiedu atjo pas Parel. Parelis buvo labai svetingas: ikart pakviet juos prie stalo. - Labai diaugiuosi, kad atjote pas mane sveius, - pasak jis. - Mes taip pat labai diaugiams, - atsak Eiukas. Mekiukas tyli. - Man labai malonu priimti jus savo namuose, - pasak Par elis. - Seniai ketinome apsilankyti, - atsak Eiukas, - bet vis neprisirengdavome. Mekiukas tyli. - Labai skanu, - pagyr Eiukas. - O jums, Mekiuk? Mekiukas tyli. - Ar Mekiukas neprigirdi? - tyliai pasiteiravo Parelis.
195

Eiukas spyr Mekiukui po stalu letena. Mekiukas valgo sukands dantis. Parel sum nesmagumas, kad sveias tai sdi, valgo ir nepra taria n odio, ir jis garsiau, tiesiai Mekiukui aus, paklaus: - Ar jums patinka medus? Jis - liep! Tiesiai i bii! Mekiukas labai norjo pasakyti, kad - taip, medus nuostabus, kad jau seniai nra tokio ragavs, kad, ties sakant, tokio medaus net nebna, bet nebuvo sitikins, ar tai bus deimtuk, todl neitar n odio.

Vasar spigino tokie speigai, kad Eiukas kiauras dienas kren davo krosn ir vis tiek rytais negaldavo ilsti i guolio - taip alta bdavo namelyje. Ir u k itokia bausm? - bambjo Eiukas, kidamas letenas veltinius ir keldamasis i lovos. - Dar savait itaip paals - ir nebeliks n vienos pliauskels! Jis nupdino prie krosnies, atitrauk ukait ir kr ugn. Ugnis linksmai su, ir Eiukas pradjo galvoti apie vargan savo bv. Dabar mike sniego - baisios pusnys. Ir visos plonesns eglaits - upustytos, o storos vienas neveiksiu... Kad taip pasi rodyt Mekiukas: jo ir kirvis atresnis, ir pjkl jis turi, ir spe cialias rogutes malkoms veioti... Kad taip ateit jie su Asiliuku ir tart: Eiuk, turbt tavo malkos baigsi? Eime, pripjausime ir priskaldysime nauj! O a juos pagirdyiau arbata, ir visi trys patrauktume mik, ir tada a jau tikrai nesualiau. O dabar... Mekiukas turbt kietai migs ir visai mane pamiro... Ir Eiuk sum toks lidesys, kad jis met ugn dar dvi pliauskeles ir, jau apie niek negalvodamas, smeig akis liepsn. Krosnis kaito, dabar nam uose buvo ilta ir Eiukas jau
197

nenorjo tikti, kad malkos gali baigtis ir jis suals. Ir jis nejuia sisvajojo... Baigsis mano malkels, - svajojo Eiukas, - ir a pradsiu visai alti... Apie tai zoologijos sode suinos Dramblys. Jis apsimes miegs, o kai sargai usns, atbgs mik, susiras mano namel, ki kamin straubl ir paps ilto kvapo. O a pasakysiu: Ai,

Drambly. Man labai ilta. Dabar eik, paildyk Mekiuk - turbt ir jam baigsi malkos... Dramblys kasnakt pabgs i zoologijos sodo ir per kamin ps ilt kvap man, Mekiukui ir Asiliukui - ir mes nesualsime!.. O speigas vis spaud ir spaud. Ir tikrai, greitai Eiuko malkos visai pasibaig. Jis paskutin kart smarkiai prikreno krosn, susikrov ant guolio visas antklodes, o ant viraus - dar puskailinius ir veltinius. Tada palindo po ituo kalnu ir pradjo laukti. I pradi jam buvo karta, vliau, kai krosnis atvso, pasidar alta. Ir sulig kiekviena valanda buvo vis aliau ir aliau. G'g-greiiau jau at-at-ateit Dr-r-ramblys!.. - susitrauks kamuoll po antklodmis nibdjo Eiukas. Jis taip sualo, kad dantis nepataik ant danties. O Dramblys vis nesirod. Dr-r-rambly! - auk Eiukas. - A baigiu sua-a-alti... P-p^praom ateiti, Dr-r-rambly! Eiukas auk Drambl tris dienas ir dvi naktis. O trei nakt jam pasidar taip ilta, kad net nusimet puskailinius ir veltinius. mik atjo atlydys. O Eiukui atrod, kad didiulis geras Dramblys vaiktinja tarp pu ir puia jam per kamin ilt kvap.

Kikis prabudo - buvo tylu tylu. Taip tylu ir ramu, kad per miegus jis n karto nekrpteljo. Sakytum viskas aplinkui neteko ado. Ir kol Kikis trissi po namus, o miegojo jis virutiniame, vasariniame aukte, pastebjo, kad su galva dedasi kakokios keistenybs. Jo galva gyveno tarsi atskir gyvenim, lyg bt pati viena. Kikis norjo galvoti apie vienus dalykus, taiau galva buvo pilna kakoki sav, atskir mini, nesusijusi nei su Kikiu, nei su tuo, apie k jam, galvos eimininkui, rpt pagalvoti. Maa to - Kikis nori daryti viena, o daro visai k kita. Reikia nueiti iemin aukt parsineti morkos, - sumano Kikis, o pats sdi ant grind, iri pro lang, ir jo galva apie kak msto. Kikis n pats neinojo, apie k ji msto. Tik jam prie akis ikildavo vairiausi paveikslai, ir tuose paveiksluose jis mat save; juose su kakuo nekjosi, ant kako pyko, ypsojosi, ir tie paveikslai buvo i seniausiai Kikio nugyvento gyvenimo. Prie akis ikildavo mikas, laukym, pavasaris. Jis, visai jaunas Kikis, strakalioja ir juokiasi... Blizguliuoja up. Tekena bangos.
200

O jis liuoksi alia mao kikiuko ir juokiasi. A rba vl: sutem os, kakokios tolimos viesels, o emai apaioje - up. Ir toje prieblandoje Kikis sdi su drovia, miela kikute, jie iri tolimas vieseles, up, o tos kikuts akys - juodut juodutls, kaip juodj serbent uogos. Kam? Kodl? - vis klausinjo Kikio galva, bet Kikis nieko negaljo jai atsakyti. Tada jis atsistodavo, kakur eidavo, mgindavo kak suprasti, daryti, bet ir vl pamatydavo save tarsi i alies, sustingus prie dur, per vis nam velgiant pro t pat lang ir nieko nematant. Ir vl Kikio galvoje praplauk davo kakokie paveikslai. O gal galva tiesiog m ir nutrko nuo Kikio, o jis nepastebjo? v Si mintis Kikiui patiko. Jis sivaizdavo savo galv, vien pai liuoksini per mik, ir paman, kad liuoksti ji turt ausimis, kepmis vir, ir vis laik velgdama pilk dang.

U lango snyguriavo. Buvo apniuk, tylu. Bet Kikis nejaut lidesio. Tik nedidel kartl, kad galva jau sugro, sitais senojoje vie toje ir Kikis dabar iri krintant snieg ir negali kandin galvos nuliuoksti per savo nugyvent gyvenim.

N uo ryto snigo. Mekiukas, uverts galv, sdjo ant kel melio miko laukymje, skaiiavo ir lai nukritusias ant nosies snaiges. Snaigs krito saldios, purios ir prie nukrisdamos pasistiebdavo ant pirt gal. Ak, kaip buvo smagu! - Septinta, - sunibdjo Mekiukas ir, iki soties prisigrojs, apsilai nos. Taiau snaigs buvo ukertos: jos netirpo ir Mekiuko pilve likdavo tokios pat papurusios. - Ak, sveika, mieloji! - eios snaigs pasveikino savo draug, kai i atsidr alia j. - Ar mike po senovei nra vjo? O Mekiukas po senovei tebesdi ant kelmelio? Vaje, koks juokingas Mekiukas! Mekiukas girdjo, kad jo pilve kakas nekuiuojasi, bet nekreip dmesio.
202

O sniegas krito ir krito. Snaigs vis daniau nusileisdavo Mekiukui ant nosies, tpteldavo ir su ypsena tardavo: Sveikas, Mekiuk ! Labai malonu, - atsakydavo Mekiukas. - Js - eiasdeimt atuntoji." - Ir apsilaiydavo. A rtjant vakarui, jis buvo suvalgs tris imtus snaigi, ir jam pasidar taip alta, kad tik vargais negalais pasiek savo irtv ir ikart umigo. Ir susapnavo, kad jis - puri, minkta snaig... Ir kad nusileido kakokiam Mekiukui ant nosies ir tar: Svei kas, Mekiuk!, o is atsak: Labai malonu, js - trys imtai dvideimtoji...4 4 Tram tararam !4 4- ugrojo muzika. Ir Mekiuk usupo saldus, stebuklingas okis, o trys imtai snaigi sukosi kartu su juo. Jos msiojo priekyje, u nugaros, onuose ir kai Mekiukas pavargdavo, iupdavo j ir suko, suko, suko...
203

Vis iem M ekiukas sirgo. Jo nosis buvo sausa ir karta, o pilve oko snaigs. Ir tik pavasar, kai visame mike suiurleno atlydys ir parlk paukiai, jis atmerk akis ir ant kduts pamat sdint Eiuk. Eiukas ypsojosi ir krutino spygliukus. K tu ia veiki? - pa klaus Mekiukas. - Laukiu, kol pasveiksi, - atsak Eiukas. - Ilgai? - Vis iem. Kai suinojau, kad apsivalgei sniego, su visomis atsargomis ikart persikrausiau pas tave... - Ir vis iem sdjai alia mans ant kduts? - Taip, girdiau tave egliaki nuoviru, o prie pilvo djau diovintas oleles... - Neprisimenu, - pasak Mekiukas. - K jau ten!.. - atsiduso Eiukas. - Tu vis iem murmjai: A snaig, a - snaig. Labai bijojau, kad pavasar neitirptum...

204

Vaje, koks velnus ir iltas buvo tas atlydys!.. Sukosi snaigs, ir mike kvepjo pavasariu. Eiukas sdjo savo namelio priebutyje, uod or ir ypsojosi. Negali bti, - man sau, - kad dar vakar mike pykjo mediai ir nuomusis Senis altis girgdino po langais savo didiuosius veltinius, o iandien jo ivis nebra! Kurgi jis dingo? Ir Eiukas m svarstyti, kur galjo pasislpti Senis altis. Jeigu jis sirang pu, - lau galv Eiukas, - kur nors po puimi turt riogsoti jo didieji veltiniai. Juk net Mekiukas nestengia kopti pu su veltiniais! Jeigu palindo po ledu, - nesiliov galvojs Eiukas, - kur nors upje btinai turt bti skyl ir i jos turt virsti garas. Mat Senis altis sdi dugne apsiavs veltiniais ir kvpuoja. O jeigu jis visai isikraust i miko, a btinai aptiksiu jo pdsakus ! Tada Eiukas oko ant slidi ir nudm tarp medi. Bet po jokiu mediu nebuvo veltini, upje jis nepamat n vienos skyls ir niekur neaptiko joki pdsak. v - Seni Salti! - kteljo Eiukas. - Atsilie-e-epk!.. Taiau niekur n garso. Tik snaigs sukosi rateliu ir kakur tolybse kal Genys.
207

Eiukas sustojo, prisimerk ir sivaizdavo grauol Gen raudonomis plunksnelmis ir ilga nosimi. Genys tupjo puies virnje, kartkartmis atkragindavo galv, pasimarkstydavo ir, lyg supyks, kirsdavo nosimi: tuk! Tiko puies iev ir velniai iugddama krito ant sniego... v Genys turbt ino, kur yra Senis altis, - tar sau Eiukas. - Jis auktai tupi ir visk mato. Ir pribgo prie Genio. - Geny! - jau i tolo suuko Eiukas. - A r nem atei Senio alio? - Tuk tuk! - pabeld Genys. - Jis ijo. - Tuomet kur jo pdsakai? Genys nukor Eiuk nos, pavelg prisimerks ir tar: - O jis ijo be pdsak!

- Kaip tai? - nusistebjo Eiukas. - Ogi labai paprastai! Atskrido debeslis ir nusileido visai emai. v Senis altis i pradi umet ant jo savo veltinius, tada usiropt pats ir nuplauk. - Kur? - paklaus Mekiukas. - Kodli al. Tuk tuk! - vl msi darbo Genys. Eiukas nusiramino, patrauk namo ir pakeliui sivaizdavo v apsnigt Kodli al, per kuri dabar turbt keliauja Senis altis ir girgdina savo didiuosius veltinius.

- Vl tu prapuolei, - tar Eiukas. - Pats tu prapuolei. Juk itaip lijo! - Na tai kas? Btum pasims skt ir atjs. - O tu argi neturi skio? - O k a pasakiau, kai isiskyrme? -K ? - A pasakiau: Mekiuk, ateik vakare gerti arbatos. - Reikjo pasiimti skt ir ateiti. - J u k a tavs laukiau, kad ateisi gerti arbatos! - Argi a neturiu virdulio?

209

- Klausyk, Mekiuk, jeigu kas nors kam nors sako: Ateik pas mane gerti arbatos4 4 , vadinasi, tas kas nors sdi ir laukia. - Taip. Pasdjai, palaukei, o tada - imk ir pats ateik. A taip ir pamaniau: Tuoj ateis Eiukas.4 4Virdul ukaiiau; sdiu, laukiu, o tavs - nra. - Betgi tu turjai pas mane ateiti! - O jeigu biau susirgs? - Taiau nesusirgai. - Bet jeigu biau js pas tave per liet, tikrai biau su sirgs. - Kodl btum t i k r a i susirgs, jeigu turi skt? - Ogi todl, kad bt perlapusios letenos! - O batai? - Cha! Batai! Apsiauk, tada - eik, priebutyje nusiauk, tada - vl apsiauk! Juk inai, kaip a tuos batus aunuosi. - Kaip? - Sunkiai! - Reikjo apsiauti kalious, - tar Eiukas. - Kalious - ybt! apsiavei, ybt! - nusispyrei. - J u k inai, kad a neturiu kalio. - O tau reikjo sivaizduoti, kad batai yra kalioai, tada jie lengvai nusiaut. - K ia neki? - O k?
210

- Kaip jie lengvai nusiaus, jeigu a juos s u n k i a i apsiaunu? - Tiek to, galjai apsiauti botus. - Ar a koks senis? I kur a gausiu botus? - Vadinasi, niekaip negaljai pas mane ateiti? - Negaljau. - O kodl mans laukei? - A tavs nelaukiau. - Kaip - nelaukei? Pats sakei:,Virdul ukaiiau, sdiu, laukiu, o tavs - nra. - Teisyb. O gal, maniau sau, ateisi.
211

- Gerai. Mans nra, virdulys pkuoja, lauke lyja. Ir k? K tu darai? - O k? - O a sivaizdavau, kad tu atjai, pavaiinau tave arbata ir palydjau priebut. Supratai? - O k a pasakiau? - Tu pasakei: Ai, Eiuk! Arbata buvo labai skani! - Pamanykite! - suniurnjo Mekiukas. - Palydjo priebut! O a tavs net i nam neileidau. Apnakvindinau pas save. Kur tu eisi, Eiuk, itokiu oru?

Ugiedojo Gaidys. I kur jis ia atsirado? - pagalvojo Eiukas ir nubgo emyn nuo priebuio. Buvo atlydys. Mikas skendjo rke, ir atrod, kad nra nei egli, nei krm, o tik gieda Gaidys. I kur jis ia atsirado? - vl pagalvojo Eiukas ir kteljo: - O ho ho ho o!.. - Ko ko ko! - visai alimais atsiliep Gaidys ir iniro i rko,
212

didelis, rudas, juodomis kelnmis, raudonais batais, po sparnu pintin. A nt bat skimbioja sidabriniai pentinai. - Kas tu toks? - paklaus Eiukas. - A karalius, - oriai atsak Gaidys, didingai nusivo skrybl ir nusilenk. - mane reikia kreiptis Js Didenybe4 4 ! - Sveiki, Js Didenybe! - pasisveikino Eiukas. - Taip. Ir - tpsnis. Argi mano valdinys neturi skrybls? - Turiu tik kepur, - tar Eiukas. - Nekite ia. Eiukas nubgo namo ir sugro su kepure. - K gi, - tar karalius, - patvari kailin kepur. O mes tai ionai - plunksnel. - Jis isitrauk i u juostos plunksn ir smeig Eiuko kepur. - Mginkime! - K? - nesuprato Eiukas. - Repetuosime tpsn. - Sveiki, Js Didenybe! - tar Eiukas ir kaip mokdamas brkteljo kepure prieais save per snieg. - Labai gerai! - O kam pintin? - paklaus Eiukas. - Pavasaris! Bobausiai! - Bet... Js Didenybe... juk dabar iema! - Pavasaris! Bobausiai! - usispyrs pakartojo karalius. - Aha... - Eiukas akimirk patyljo. - O mes, Js Didenybe, bobausi nerenkame.
213

- Kas tie - mes? - A su Mekiuku, - atsak Eiukas. - O argi mano karalystje mekos valgo grybus? - A nksiau jis nevalg, - sumio Eiukas. - Bet su m ani mi - prato. - Seniai draugaujate? - Nuo vaikysts, Js Didenybe. - Gerai. O dabar pakvieskite savo karali vidun ir pavaiinkite arbata. - Mielai! Ar seniai?.. - Kas? Ar seniai tapote ms karaliumi? - norjo paklausti Eiukas, bet susigdo. - Ar seniai vaiktote po mik? - paklaus jis. - Nuo auros. - Turbt pavargote. - Eiukas sived Gaid namus ir ukait virdul. Karalius oriai atsisdo prie stalo ir nusim skrybl. - Ar greitai ateis Mekinas? - Mekiukas? Greitai, Js Didenybe. Jie sdjo prie virdulio. Krosnyje spragsjo malkos. Ir Gaidys v galvojo: tai gyvenau, klajojau, aktoriavau, giedojau ir neinojau, kad mike, anapus rko, gyvena toks aunus Eiukas.
214

O Eiukas galvojo: Nra jis toks beviltikas pamilis. Turbt tik neprats vaikioti po mik su pentinais/ 4 O Gaidys galvojo: Jeigu paaiks, kad Mekiukas - toks pat kaip Eiukas, pasipraysiu, gal priims, o tada, kad kokios, mike drauge su jais ir nubaigsiu savo amel.4 4 - Gerkite, gerkite, Js Didenybe! Ir grdeli palesiokite! - Geriu, - tyliai atsiliep Gaidys. Be skrybls, kuri pasidjo ant kds, is orus gaidi karalius atrod tik geras rauklinas seneliukas.

- Kiki, i kur tu visk inai. 7 - I moiuts. Kad js inotumte, kokia buvo m ano m o iut! - Ir skaiiuoti tave imok? - Ir skaiiuoti. - Ir rayti? - Ir rayti. - O mano senelis, - tar Mekiukas, - vis ant krosnies sddavo. O senel jam kojeles sdydavo. - Kaip - sdydavo? - Paildydavo vandens, pildavo rkel, tada - druskos ir pelen i krosnies. - Kam? - paklaus Eiukas. -Sveikatai. Bdavo, sako: Na, Mekinli, pasdykime kojeles! Senelis apsidiaugia - labai jam tai patikdavo. - O mano senel, - siterp Eiukas, - buvo neratinga. Utai senelis vilpyne vilpdavo. - Manikis smuikeliu grie, - pasigyr Mekiukas. - Sumerks kojas rk ir iumpa smuik. Senel atsiss, galv pakreips - su sigraudins...
216

- Ar jis tik lidnai griedavo? - paklaus Kikis. - K tu! Kartais kad upl! A oku, senel verkia. - Kodl? - Labai senel myljo. - O manikis uvo, - atsiduso Kikis. - Senelis uvo, tvas uvo, mama prapuol. Tik moiut ir teturjau. Utai koki moiut! Pasodins prie lango, duos angliuk - piek, Kikuti! - O manikiai abu vilpaudavo, - tar Eiukas. - Senelis senel taip pat imok. Prabus - ir vilpauja. - N iekada nesu girdjs, kad eiai vilpt, - nusistebjo Kikis. v - O jie - patyliukais. vilpauja sau, ir tiek. Kai paaugau, man taip pat vilpyn idro. - I eivamedio? - Ne, i liepos. Seneliui liepins patiko. J garsas... su erpetlmis. - O dabar pagrotum? - Pamirau. Be to, a nemoku droti vilpyni. Visi patyljo. Tylu ir gera buvo rudeniniame mike. - Imokyiau jus traukti akn, - prabilo Kikis. - Tik bijau, kad neieis: senel su manimi dvi iemas plksi. - Argi mes - kokie kurmiai?
217

- Tu mus ir taip daugybs dalyk imokei! - tar Eiukas. - O gal imkime ir kojeles pasisdykime?! Ir visi apsidiaug, prisiild vandens, br druskos, pelen, ir Eiukas negirdimai, pats sau, ugrojo vilpyne, Kikis pro aaras ivydo savo mylim moiut, o Mekiukas tylutliai diaugsi, kad visi sdi, sdosi kojeles, o kaip reikia jas sdyti, prisimin jis, Mekiukas.

Kovo mnes, kai mediai nusiblok nuo pei snieg ir auktai dang uvert lengvas galvas, Eiukas pradjo sapnuoti stebu klingus sapnus. Jis kasdien vdindavo savo namel, mike prisilauydavo egliaki, iklodavo jomis grindis, vakarais gerdavo arbat su brukni uogiene ir guldavosi miegoti. I pradi atsiguldavo ant nugaros, bet gulti ant nugaros bdavo dygu, todl versdavosi ant deinio ono ir usimerkdavo. Ir tada prasiddavo stebuklingasis sapnas. v tai ir iandien Eiukas atsigr arbatos, atvirto ant nugaros ir susimst. O gal sapne pasidairius po Afrik? - svarst Eiukas. - D an gus ten mlynas, smlis geltonas, puia vjelis, bgioja litai... Kaip reikiant visk apirsiu, o paskiau papasakosiu Asiliukui ir Mekiukui. Jis apsivert ant deinio ono, umerk akis ir - ikart susa pnavo Afrik. Ji buvo visa geltona po ydru dangumi. I krat tupjo lidni raganosiai, o per vidur - nedidukas Triuis iaudine skryble ir mlynais sais. - Kas tu toks? - paklaus Eiukas.
219

- Triuis Ki-ku, - atsak is ir kilsteljo skrybl. - O kas tu? - Eiukas. - Eiukas... Eiukas... - apirindamas j murmjo Triuis. Klausyk, veriau a tave pavadinsiu Mauoju Gyvuoju Kaktusu! - Maasis Gyvasis Kaktusas... Labai grau! O kas tas Kaktu sas? - Toks dygnas. Man j parve dovan i vienos dykumos. - Ar jis - geras? - Jis - naudingas. A - taip pat naudingas dygnas, - paman Eiukas. Ir link teljo. - O kur litai? - paklaus jis. - Dabar vidurdienis. Litai miega. Pavaiinsiu tave bananu, nori? Eiukas vl linkteljo. Ki-ku kteljo bedionms, ir ios nuleido nuo medio kek banan. - Vaiinkis! - paragino Triuis. iupo letenle banan ir parod, kaip j nulupti. Eiukas valg banan ir galvojo apie Asiliuk ir Mekiuk: Oi, kad jie bt ia!.. Mekiukas valgyt it balt minkt mork, o Asiliukas - ieveles. Ir jiems abiem bt linksma ir gera! - Labai skani baltoji morka! - pagyr jis. - O raudonsias ar mgsti?
220

Triuis susimst. v - ia - bananas. O kokios tos raudonosios morkos? - Labai raudonos. O kai graui, jos griki tarp dant. - Man labai patinka, kai griki, - tar Triuis. - Gal kartais turi koki morkyt? Eiukas vilgteljo maiel, su kuriuo visada leisdavosi keliones, ir - stebuklas! - surado jame vieutl kiet mork. - Vaiinkis! - pasil. Ir Ki-ku, kaip visi triuiai, niko garsiai grumnoti mork ir i pasitenkinimo net prisimerk. v - Zinai, - tar jis, - ji skanesn u banan, o dar griki! Ar ilgam pas mus atvykai? - Ne, - atsak Eiukas. - Tik vienai nakiai. Juk a ia esu sapne... Bet kit nakt galiu ir vl atskristi.

- Butinai atskrisk! A tavs lauksiu ir parodysiu litus. Tik... Triuis pasimuist, - nepamirk maielio su morkomis!.. Ir Eiukas prabudo. U lango mlynavo mikas ir buvo girdti, kaip lidnai dsauja pajuods kovo sniegas. Eiukas vilgteljo stal ir staiga pamat savo kelioni maiel, prikimt banan. - Baltosios morkos! - kteljo Eiukas ir puol prie stalo. A nt jo guljo ratelis: Maajam Gyvajam Kaktusui - Ki'ku!
v

tai kokia nepaprasta istorija!

Viskas permirko - ir krmai, ir ols, ir mediai, net up, ir i nuo lietaus tapo tokia lapia, kad nemiela buvo j irti. v - Zinai k? - tar Mekiukas. - Man griso vaikioti lapiam. - Ir man, - pritar Eiukas. - O visai nevaikioti - nuobodu. - Nuobodu, - linkteljo Eiukas. - Sdk namie kiaur dien. Brrr!
222

- Brrr! - patvirtino Eiukas. - Ko ia mgdiojiesi? - A nesimgdioju. O k daryti, jeigu lyja ir lyja? - Pasidarykime skius, - pasil Mekiukas. - Po ger, tvirt skt. - O i ko? - Pamanykite! - Mekiukas pasikas pakau ir susimst. Eiukas sdjo alia ir, susims letenlmis galv, taip pat mst. - Sugalvojai? - paklaus Mekiukas. - Dar ne. - Ir a - ne. Sktis - tai lazdel, - tar sau Eiukas. - O i viraus - apskri timas. O ant apskritimo - kas nors, kas neperlampa. - O jeigu prisiskintume egliaki? - pasil Mekiukas. - Suritume galus, o tarp j - lazd. - Bus luota, - tar Eiukas. - Tuomet... Tuomet reikia statins ir statinaits. A - statin, tu - statinait. K? - O kaip irti? - Pro ply. - Puiku! Eiukas kaipmat atrideno i kamaraits statin ir statinait, o Mekiukas apvo j statinaite.
223

- Gerai, - tar Eiukas. - Dabar - ply! Mekiukas prapjov ply. - Nuostabu! - pagyr Eiukas. - Dabar joks lietus nebaisus! - Ir nutrepeno prie dur. Vienas statinje, kitas statinaitje jiedu ijo priebut. - Mano statinje nra plyio, - pasiskund Mekiukas. - O tu eik paskui mane. - Kaip a eisiu, jeigu nematau? - A lepssiu letenomis! Ir jie nulipo nuo priebuio. Oi, kaip lietus subgnijo statins, kurioje tnojo Mekiukas, dugn! Ai, kaip subarbeno statinaits dugn! - Pas mane sausa! - prane Mekiukas. - Pas mane taip pat! v - lepsk garsiau, nes a negirdiu! - kteljo Mekiukas. Ir tada i kakur ioko Kikis. - Ei, js, statinse! - suriko jis. - Kas esate? - B b b! - sugaud statin. - Bu bu! - kliukteljo statinait. - Nesupratau, - tar Kikis. - B b b! Bu bu! - vl subaub statin, sukliuksjo stati nait. - itaip nesininga, - pasipiktino Kikis. - Js - sausi, a lapias. Kas js tokie?
224

- Nesakysime! - kteljo Eiukas. - Nieku gyvu! - pritar Mekiukas. - Priimkite ir mane! - verkleno Kikis. - Bk pas Eiuk, - subosijo statin, - iridenk statinait, pramuk skyles ir - ionai! - O kam skyls? - Akims, - subaub statin. - Ausims, - sukliuksjo statinait. - A, ia judu, tiesa? Eiuk, ia juk tu? - Bk greiiau! Ir Kikis nuliuoksjo, o Eiukas su Mekiuku m kopti kalv.
225

- Kur tu esi? Kur? - gaud statin. - Taip bgnija - nieko negirdiu. - A lepsiu, lepsiu! Ar girdi?! - auk Eiukas. Ir taip jie usirabadino kalvos virn. Atbgo Kikis. - Cha cha cha! Ausys! - nusikvatojo Kikis ir vos nenusirito emyn. - Kas? Kur? - gaud statin. - Nieko nematau! - ia a! A! - spieg Kikis. - Oi, kaip aunu! - O i jos ausys! klyk Eiukas. niokt lietus, purslojo up, o ant kalvos, stumdydamosi onais, oko dvi statinaits ir statin. Ir vienai statinaitei ant pakauio styrojo ir mirko lietuje kikio ausys.

Kadaise vanduo ulinyje buvo altas ir gardus. Ir kas jo para gaudavo, sakydavo: Nesu grs saldesnio vandens! Bet ilgainiui ulinys paseno, ir vanduo j paliko. Tik dugne telkojo juodas dumblas, kuriame naktimis atsispinddavo vaigds... Kart prie ulinio atjo ilas senolis.
226

- Sveikas, uliny! - tar jis. - tai mudu ir susitikome. Juk kadaise a tave ikasiau ir sunriau medinius tavo onkaulius! - Och!.. - atsiduso ulinys. Ir jo dugne kvarkteljo varl. - Kai buvai jaunas, - kalbjo senolis, - i tavs vienu kartu buvo galima pasemti imt kibir vandens. O per nakt tu vl prisipildydavai. A taip pat vis dien dirbs valandiuk nusnsdavau ir galdavau vl darbuotis... - O cho cho! - atsiduso ulinys. - Gaila man tavs! - tar senolis. - Ir stogelis vir tavs sutreo, ir rentinys supuvo, ir kibiras neinia kur praapo... Noriu, kad vl btum jaunas. Ir senolis msi darbo. Ism i dugno dumbl, imet varl, atsigabeno rst ir msi kirsti nauj rentin. Ilgai jis plujo... Kiekvien ryt ateidavo prie ulinio, gilino j, ta rstus ir meistravo stogel. Bet sulig kiekviena diena darbas judjo vis liau ir liau, nes senoliui reikdavo vis ilgiau ir ilgiau ilstis... Pagaliau ulinys buvo baigtas. Vl atrod jaunas, viet gelto nais onais ir kvepjo vieia mediena. Vl sugro j vanduo ir buvo altas ir gardus kaip anuomet. Atsisveikindamas senolis padovanojo uliniui skambi grandin ir lengv skardin kibir.
227

- Na, - tar jis, - bk ia ilgai, girdyk praeivius vandeniu. O kai susensi, vl ateis mogus ir tave atjaunins. - O tu? - girgteljo grandine ulinys. - Kas atjaunins tave? - Et!.. - numojo ranka senolis. Ir nulingavo keliu... v ulinys ilgai irjo jam kandin. Ir lauk jo kit ryt, o paskiau - vis vasar. Ir pavargo laukti - nusimin, o vanduo jame tapo toks skaidrus, kad jeigu kas jo atsigerdavo, ikart atjaundavo dvideimia met.

is pavasaris buvo nepaprasiausias i vis, kuriuos pamena Eiukas. Susprogo mediai, sualiavo ol, ir mike sulaljo tkstaniai lietaus ipraust pauki. Viskas ydjo. Pirmiausia praydo mlynos ibuts. Ir kol jos ydjo, Eiukui atrod, kad aplink jo namel - jra ir vos jis nulips nuo priebuio ikart pasks. Todl vis savait sdjo priebutyje, gurknojo arbat ir dainavo dainas. Tada praydo piens. Jos sibavo ant savo plonyi kojeli ir buvo tokios geltonos, kad vien ryt prabuds ir ibgs priebut Eiukas paman atsidrs gelton geltoniausioje Afrikoje. Negali bti! - tar sau Eiukas. - Jeigu ia bt Afrika, a tikrai biau pamats Lit! Staiga jis murkteljo vidun ir utrenk duris, nes tiesiai prieais priebut tupjo tikriausias Litas. Jis buvo aliais kariais ir turjo plonyt ali uodeg. Kas ia dabar? - murmjo Eiukas, pro rakto skylut api rindamas Lit. Bet po kiek laiko susivok, kad ten - senas kelmas, ileids alias atalas ir per vien nakt prayds.
229

- Viskas ydi! - ijs priebut udainavo Eiukas. Pasim senj savo kdut ir stat j rk su vandeniu. O kai kit ryt prabudo, pamat, kad senoji jo kdut apsipylusi lipniais bero lapeliais.

Uvis labiausiai Eiukas mgo ias pirmsias tikrai pavasarikas dienas! Mike nebeliko n vienos sniego salels, danguje nakti mis grumdavo griaustinis, ir nors aib nebuvo matyti, iki ryto niokdavo tikr tikriausios litys. Mikas prausiasi! - man sau Eiukas. - Prausiasi egls, kelme liai ir laukymls. O paukiai lekia dabar i piet, ir jiems lietus taip pat plauna plunksneles!
230

Rytais Eiukas ieidavo priebut ir laukdavo vari, ipraust pauki. - Dar neparskrido! - sakydavo Voverait. - Kar-r-r! Var-r-rganas kelias! - grebluodavo Varna. O Eiukas uosdavo or ir sakydavo: - Vis tiek kvepia variais paukiais! Ir tada Genys paioje puies virnje nikdavo varintis plunksneles. A taip pat turiu bti varus! - tar sau. - Juk jie parskris ir sakys: Geny, kodl tu toks dulkinas? Kikis tupjo po krmu ir praussi ausis. - Pasiimk egls kankor! - kteljo Eiukas. - Egls kankor iu lengviau nuveisti! - O kuo patartumte man nusiveisti ragus? - ijs laukym prieais Eiuko namus paklaus Briedis. - Smliu, - atsak Eiukas. - Ragus uvis geriausia veisti smliu. Ir Briedis nujo paup, atsigul prie pat vandens ir papra Lapino, kuris sraunumoje gaudsi blusas, nuveisti jam ragus. - Juk nepatogu, - suniurnjo Briedis, - parskris paukiai, o mano ragai nevars... - Tuojau! - tar Lapinas. Jis buvo gudrus ir inojo, kaip apsivarinti. Tupjo iki kaklo le diniame vandenyje ir pakeltoje letenoje laik kuokt pernykts
231

ols. Blusos sualo vandenyje ir dabar ropojo letena prie to kuok to. O kai visos suropojo, Lapinas met pernykt ol vanden, ir j nune srov. v - tai ir viskas! - tar Lapinas ir ibrido krant. - Kur tie js ragai? Briedis palenk ragus, ir Lapinas m veisti juos smliu. - Norite, kad blizgt? - paklaus. - Ne, - tar Eiukas. - Blizgantys ragai - negrau. Jie turi bti... migloti!

- Vadinasi, kad neblizgt? - pasitikslino Lapinas. - Kad neblizgt, - patvirtino Eiukas. O Briedis net prunktavo - taip jam buvo gera ir malonu. Genys isival visas plunksneles ir dabar buvo varus ir atjaunjs. Kikis nusiplov ausis ir msi uodegls. O Eiukas jau seniai skudurliu nusiluost kiekvien spygliuk ir buvo toks varus, kad net variausias pauktis nebt galjs pasigirti ess u j varesnis!

- Imkime ir niekada, niekada nesiskirkime! - Su kuo? - Su upe, su miku, vieni su kitais. - Sutinku, - linkteljo Mekiukas. - Ir a, - pritar Parelis. - Visi visi visada bkime kartu! - suuko Eiukas. Tada i kakur atliuoksjo Kikis. - O a? Ir a su jumis! v - inoma, - tar Mekiukas. - Mes visi - drauge.
233

- Kaip puiku! - sunibdjo Parelis. Ir pravirko. - Ko gi tu verki? - Man dar niekada nebuvo taip gera. - Mat pavasaris! - paaikino Kikis. - Mat up mlyna, - pridr Eiukas. - O mikas patvins aliu dmu, - siterp Mekiukas. - Ak, kaip m an patinka ali dmai! - sukkiojo Parelis. Karstelj, lengvuiai, lyg lauo dmelis. - Lauo dmai - mlyni, - tar Kikis. - Ir balti, - pridr Eiukas. - O jeigu meti eglut, ima virsti juodi, - pasak Mekiukas. - Ne, pavasarinis alias dmas vir medi - visai kas kita. - Vis tiek jis karsteli, - tar Parelis. - O sutemose pamlsta. - Sutemose - taip, - linkteljo Eiukas. - Tikrai. - Ir gegut. Kukuoja, o kukavimas - apvalainas, melsvas. - Koks, koks? - Tokie melsvi kuk plaukia vir miko, - tar Parelis. - Melsvi kuk. Nuostabu! - pasak Mekiukas. - Melsvi kuk, kaip debesliai, plaukia ir plaukia, - prats Eiukas... - O mes skaiiuojame, - pridr Kikis. - Kartais ir leten pagalvli pritrksta. - Nag, - patais Mekiukas. - Nageli, - patikslino Parelis.
234

- O kartais - kuk, ir baigta. - Ir lauki, - tar Eiukas. - Sdi ir lauki. - O gal ukukuos?! Gal?! cypteljo Kikis. - Nagi! - tyliai nabdi. - Nagi! Tik staiga: Kuk! Kuk! Kuk!.. - ir nuplaukia! - Kaip debesliai, - atsiduso Mekiukas.

Toki dalyk Eiukui dar niekuomet nebuvo nutik. Dar nie kada jam nekilo pas dainuoti ir linksmintis be prieasties. O tai dabar, kai atjo gegu, jis kiauras dienas dainavo ir linksminosi, o jeigu kas nors paklausdavo, ko jis dainuoja ir linksminasi, Eiukas tik nusiypsodavo ir udainuodavo dar garsiau. Taip yra todl, kad atjo pavasaris, - sakydavo Mekiukas. Todl Eiukas ir linksminasi! O Eiukas susirado kamaraitje smuikel, pasikviet du kikius ir tar:
235

- Eikite, pasiimkite savo pernykius bgnus ir grkite pas mane! Ir kai kikiai gro usimet ant peties bgnus, Eiukas liep jiems sekti i paskos, o pats, griedamas smuikeliu, eng priekyje. - Kain, kur jis traukia? - paklaus Pirmasis Kikis. - Neinau, - atsak Antrasis. - Ar mums muti bgnus? - paklaus jis Eiuko. - Ne, kol kas nereikia, - atsak is. - Argi nematote: a grieiu smuiku!.. Ir taip jie perjo per vis mik. Laukymje Eiukas sustojo prieais aukt pu, uvert vir snukel ir, nenuleisdamas aki nuo Voveraits drevs, m grieti pai velniausi koki mokjo melodij. Ji vadinosi Lidnasis Uodelis. - Dzi dzi dzi!.. - giedojo smuikelis. Ir Eiukas net prisimerk - taip jam buvo gera ir graudu. - Ko mes ia sustojome? - paklaus Pirmasis Kikis. v - Argi nesuprantate? - nusistebjo Eiukas. - ia gyvena Ru doji Saulyt! - O bgnus ar muti? - Palaukite, - suniurnjo Eiukas. Kai reiks, pasakysiu... Ir vl primerk akis ir ugrie Lidnj Uodel. Voverait tupjo drevje ir inojo, kad po puimi stovi Eiukas,
236

grieia LidnjUodel ir vadina j Rudja Saulyte... Bet ji norjo ilgiau pasiklausyti smuikelio, todl i drevs nesirod. O Eiukas grie vis dien, iki vakaro, o kai pavargdavo, linkteldavo kikiams, ir ie praddavo tyliai muti bgnus, kad Voverait inot: Eiukas tebestovi apaioje ir laukia, kada ji pasirodys.

- Kai ateini namus, reikia pasisveikinti, - pasak Eiukas. - Kai ieini - atsisveikinti, - pridr Mekiukas. -Je ig u tu sdi, o prieina koks senuiukas, uleisk jam viet. - Kur? - paklaus Kikis.
237

- Kur sdi, ten ir uleisk. - Jeigu kas nusiiauds, pasakyk: sveikat! - O jeigu ps, - Eiukas grietai pasiirjo Kik, - udaryk lang. - Na, bk! - paragino Mekiukas. Ir Kikis nukr. - Stok! Jeigu tau k nors padovanos arba tave pagirs - nusilenk, Eiukas parod, kaip reikia nusilenkti, - ir pasakyk: Ai! - Labai ai! - patais Mekiukas. - Aha! - Ir Kikis dingo krmuose. Pirmoji, kuri jis pamat, buvo Voverait. Ji sdjo ant kelmelio ir gliaud rieutus. - Laba diena! - pasisveikino Kikis. - Ar tau nepuia? - Ne, - atsak Voverait. - O k? - Nes a udaryiau lang. - O kur? - Voverait ipt Kik akis. - Kur tu matai lang? - Ne, a tik iaip... apskritai. Lik sveika, Voveraite! - Ir Kikis dingo. Dabar reikia kam nors pasakyti: sveikat! - uoliuodamas paman Kikis. ils saulutje, prie urvelio miegojo iurknas. Jis taip saldiai nopavo, kad Kikis ikart sumet, k daryti: nusiskyn olyt, v pritykino prie iurkno ir pakuteno nerv. - Api! - nusiiaudjo iurknas.
238

- sveikat! - kteljo Kikis. Ir nubgo. Kak dar turiu padaryti, - ilks paup susigrieb Kikis. - Pa sisveikinau, atsisveikinau, puia, nepuia, sveikat, aha! Paoko ir tarsi lyno akrobatas eng puimi, galva virtusi vanden. Ir atsidr beveik vidury ups. Tada Kikis atsitp. Tingiai viksdama uodega, priartjo sena Lydeka. - Laba diena, senele! - apsidiaug Kikis. - Praom! Sskits! Jis paoko ir papleknojo letena per kamien. v - Ziop-ioplys! - iopteljo Lydeka. - Ai! - nusilenk Kikis. - Labai ai! Ir nudm papasakoti Eiukui su Mekiuku, kaip jam viskas gerai seksi.

- Kiki! Kiki! Kiki! Greiiau bk en! - Kas atsitiko? - paklaus Kikis. - Tu tik pairk! - Voverait tupjo auktai puyje ir, itiesusi letenl, kakur rod. Kikis paoko. - Nieko nematau. - Lipk ionai! Pasiirk, kaip grau! - Voveraite, bene juokauji? Juk a nemoku... po medius. - Nuleisiu pintin! - kteljo Voverait. - Lipk vidun, a tave utempsiu! Ir nuleido pintin, su kuria eidavo grybauti. - Voveraite, bene juokauji? - vl pasak Kikis. - Argi a tilpsiu? - O tu sikabink, sikabink! Kikis kuo tviriau sikirto ir Voverait utemp j pu. Leidosi saul ir buvo taip grau, kad Kikiui ugniau kvap. - Pavasaris! Pavasaris! - auk Voverait. - Jauti, kaip kve pia? Kikis pauod or. - O tu ia pavelk, ia! Kikis spoksojo ipts akis, buvo labai grau, bet vis tiek negaljo pamirti, kad reiks nusileisti emyn.
240

- O kaip a nulipsiu? - paklaus jis. - Vliau, vliau, - iaukjo Voverait. - Tu tik irk! Saul leidiasi! Kikis drebaniomis letenlmis laiksi sikibs ak, irjo besileidiani saul ir suprato: tikrai labai grau, bet negaljo negalvoti, kad jam reiks nusileisti emyn. Ir kam a lindau t pintin? - grausi Kikis. Geriau biau nubgs paup, i ten irgi gerai matyti. v v - irk! irk! nesiliov Voverait. Ir Kikis staiga pagalvojo ko gi a drebu? Kodl a aminai - kaip ia bus?, kas ia bus?, kodl bus? Nusispjauk! - tar sau Kikis. - Nusispjauk ir irk! Ir diaukis! O kaip nusileisti - pagalvosime paskiau." Ir Kikis liovsi drebti.

Ir atsistojo ant akos, kaip pauktis. Didelis, ididus pauktis atgal atmestomis ausimis. Ir jam staiga pasirod, kad visas mikas, visa laukym, visa up, kuri dabar buvo gerai matyti, - viskas priklauso jam, Kikiui, ir nereikia dl nieko sukti galvos. Na tai, - tar Voverait. - Seniai taip reikjo! Vaje, Kiki, kaip tu igrajai!

Kart parelis Kriuksis usilipo ant stogo ir krito krosnies kamin. Visa laim, kad krosnis nebuvo pakurta! oko jis i krosnies ir ilk laukan - visas juodas juodas! - Ei! - kteljo jam Pien. - Ko tu toks juodas? - A? - ipt akis Kriuksis. - A visai ne juodas! - Juodas, - tvirtino Pien. - Labai m an rpi tave apgaudinti! - Kodl taip manai? - paklaus Kriuksis. - A matau! - Juk esi mano draug, esi protinga Pien. I kur tu itraukei, kad a juodas? - N akt a tavs neiriau.
242

- N akt nieko negali irti. - Gali, - paprietaravo Pien. - A nakt b a l t u o j u . Kai buv vau paklydusi, mama pasak: tai pien baltuoja prie darins! Ten buvau a. O jeigu tu paklystum, tavs niekas nesurast. Juk negali baltuoti, jeigu esi juodas! - A pasilypsiu ant akmens, o tu prigulk ant ems ir pasiirk v mane i apaios. tai taip. Kokios a spalvos? - Juodas, - atsak Pien. - O dabar tu atsistok ant akmens, o a atsigulsiu purvyne... Na, kaip? - Tavs nematyti. - Kaip - nematyti?! - pasipiktino Kriuksis. - Juk a tave m a tau! - O tavs nematyti. Purvas juodas ir tu juodas. Tavs visai nematyti. - Tai i kur inai, kad a esu? - Numanau, - atsak Pien. v - irk, dabar a pajudinsiu uodegl. Matai? -N e. - O dabar? - Nieko nematau. - Vadinasi, a nematomas... - tar Kriuksis. - Labai domu! - Ar dabar tiki, kad esi juodas? - Taip. Jeigu tu mans nematai, vadinasi, a esu juodas.
243

- Ir k dabar daryti? - atsiduso Pien. - Visus pakvies piet, o tavs nepastebs. - Bet tu juk inai, kad a esu! - Manimi gali nepatikti. - Tu pasakysi, kad a - juodas, kad mans nematyti, bet kad vis dlto esu. - Kaipgi esi, jeigu tavs nematyti? - Ogi taip! - rikteljo Kriuksis. - Pasakyk jiems visiems, kad a taip pat noriu piet!

- Pasakysiu, - paadjo Pien. - Bet tu dl visa pikta atsistok ant akmens. Tada kiem ijo mama kiaul ir pamat Kriuks, stovint ant akmens. - Svariai nusiprausk statinje, - paliep ji, - ir eisime pie tauti. Kriuksis tyli. - Ko tu tyli? - paklaus mama kiaul. Kriuksis iri j ir svarsto: Mato ji mane ar nemato? Turbt nem ato! - nusprend jis ir toliau tyli. - Jis yra, - tar Pien. - Antai, stovi. Jis taip pat nori piet. v - A matau, - atsak mama kiaul. - tai, stovi ant akmens. A stoviu ant akmens, - galvoja Kriuksis, - bet jie vis tiek mans nemato. - A noriu piet! - kteljo jis. - Greiiau nusiprausk statinje, ir eisime pietauti, - atsak mama kiaul. - Bet jis juk nematomas, - tar Pien. - Kaip jis gali praustis statinje? - O js mane matote? - paklaus Kriuksis. - Matau, - atsak mama kiaul. - Matau, - linkteljo Pien. - Tai kam man praustis statinje, jeigu js mane matote? - Ne, nematau, - tar Pien.
245

- Piene, kaipgi tu jo nematai, - nusistebjo mama kiaul. - tai jis, stovi ant akmens! - A matau, kad jis stovi ant akmens, taiau jis juk nem ato mas. Aiku, kad jos mans nemato, - nusprend Kriuksis. - A noriu piet! - dar kart graudiai suverkleno jis. Mama kiaul prijo prie Kriuksio, pasikio j po paastimi ir nune prie statins. - Uch! - tar Statin. - Kaip gyva nesu maiusi tokio juodo parelio! - Bul bul! - suburbuliavo vanduo. - Niekada nesu regjs tokio murziaus! Kriuksis veitsi, praussi, kriuksjo, trynsi, prunkiojo ir pagaliau ilipo i statins visas rausvutis. - Ar dabar a gerai matomas? - paklaus jis. - Labai, - atsak Pien. - Dar niekada nebuvai taip gerai ma tomas.

Prie iem Parelis nusikirpo. - Kodl taip padarei? - paklaus maasis antinlis Cirokas. - Plaukeli buvo nedaug, - atsak Parelis. - Isitepsiu moliu, o pavasar mano eriai bus kaip arklio. v - Kam tau reikia toki kari? - nusistebjo Cirokas. - Kaipgi! Tu - plunksnotas, jie - eriuoti, vienas a - plikutlis, atsak Parelis. Jiedu nekjosi paupyje, kur visai plikutlis Parelis atbgo v atsisveikinti su savo pastamu antinliu Ciroku. - Ar greitai iskrisi? - Rytoj. - O kai parskrisi, a bsiu visas plaukuotas. - Ar a tave atpainsiu? -Jeig u neatpainsi, a ktelsiu: Cirokai! ia a, Parelis!" v - Sutarta, - tar Cirokas. - O kol tu atpastamas, paaiskime kaip plikutlis Parelis su mauoju antinliu iroku. - O kaip dar bt galima aisti? - paklaus Parelis. - Kaip pavasar parskrids antinas su plaukuotu arkliu. - Ne, geriau kaip plikas Parelis... Ir jie pradjo aidim, kur aisdavo visada: irokas paneria, o Parelis mto j pu kankorius.
247

Prisiaid jie sutp pakrantje, ir Parelis tar: - Cirokai, a tavs ilgsiuosi. - A taip pat. - A labai tavs ilgsiuosi. - A taip pat. - O kai gri, ar papasakosi, kur buvai? v - inoma. - O kas ten yra? - Neinau. Juk dar niekada ten nebuvau. - Kaip gaila, kad negalime skristi kartu, - atsiduso Parelis. Sako, ten yra didiul up, ir jeigu isiteptum galv jos dumblu, plaukeliai tapt auksaspalviai ir minktuiukai. - A parneiu tau dumblo i tos ups. - Nepamiri? - Ne, nepamiriu, lik sveikas! - Ir nuskrido. O Parelis parjo namo, isitep galv moliu ir pradjo laukti, kada taps plaukuotas kaip arklys. Virum ems sukosi pgos, kauk vtros, o Parelis tnojo namie prie krosnies ir lauk pavasario. Molis apdivo, ir Parelis bijojo n e t pakrutti, kad n e nubyrt. Bet tai atjo pavasaris ir pragydo paukiai; Parelis ilk i nam ir pasiirjo bal. I balos j velg gauruotas Kiaulis.
248

- C ha cha! - kteljo Parelis. - Kaip arklys! - Ir ikart isimaud baloje. Prie ups jis artinosi palengva ir ididiai. Sustojo, atkio priek kojel ir pakl galv. Skrido antys. Kas jis? Kas jis? - klausinjo viena kitos. - Ar nematte plikutlio Parelio, - paklaus viena Antis. - Prie iem jis nusikirpo ir dabar turt bti neatpastamas. - O k? - paklaus Parelis. - Mes parneme jam dumblo i tolimos ups, - atsak A n tis. - Jis taps auksaspalvis ir minktuiukas. v - O kur Cirokas? - paklaus Parelis. - Jo nebra, - atsak Antis. - Jis pra tau perduoti tai k. - Kur Cirokas? - suuko Parelis. -Jis labai norjo parskristi. Mesk! Mesk! Tau neuteks jg! aukme jam vir jros. Bet... Jis nepaklaus, ir tai... - Kas?.. - Jam neuteko jg. Parelis apsigr ir susikprins nujo alin. Koks skirtumas, - galvojo sau Parelis, - plikas ar auksaspal vis?.. Kad tik bt Cirokas ir mudu aistume, ir a svaidyiau j kankorius... - O kur Parelis, kur jis? - neatstojo Antis. - Jis taip pra. - Nra Parelio, - atsak Parelis. - Nieko nebra.
249

- Vadinasi, jam neuteko jg sulaukti, - tar Antis. - Vargas Parelis! Vargas Cirokas! - O gal jis dar parskris? - staiga paklaus Parelis. - Jis nutp ant bangos. Jis neino kelio. - Bet gal jis dar sugr? - Visko gali bti, - palingavo galv Antis. v Ir tada pasirod Cirokas. Jis skrido emai virum ups prieais saul. - Cirokai! Cirokai! v ia a, Parelis! - suriko Parelis ir puol prie maojo antinlio Ciroko.

ia tu! ia tu! - auk Cirokas. - Vaje, koks tu plaukuotas! Tikras arklys! v Ir Cirokas pats itep Parel tolimosios ups dumblu, ir tada jie drauge puol up, o kai ilipo krant, nebuvo pasaulyje kito tokio auksaspalvio ir minktuiuko padaro kaip Parelis.

- Pareli, pasilinksminkime! - O kaip? - Eime paokinti! Ir jiedu leidosi okinti: Kikis - per kelmel, Parelis - per nukirst drebul. - Menkos linksmybs, - tar Kikis. - Eik ia! Ir nusived Parel prie nuvirtusios puies. Pavasario mikas, sklidinas sauls ir pauki, rko aliu dmu. - ok! - paliep Kikis. - Bijau, - atsak Parelis. - irk! - kteljo Kikis. Ir djo uol. - Tavo kojos ilgos. - Ir Parelis griuvo paslikas ant puies. v - Ne, ne itaip, - pasak Kikis. - irk!
251

Toli ir nerimastingai giedojo pauktis, atlks ariau, pragydo diugiai ir viesiai. - Tu neiri, - sieid Kikis. - itaip a tavs neimokysiu. - A iriu, - atsak Parelis. Kurgi jis nutp? - leisdamas akimis akel po akels svarst Parelis. v - irk trei kart! Daugiau neberodysiu. Kikis peroko per pu, ir tada Parelis j pamat. Jis buvo visai maulytis, toks pilkas gumullis, o giedojo taip, kad Pareliui sumaud krtin. - Tai oksi ar ne? - paklaus Kikis. - Tu okink, - atsak Parelis. O pats neatpldamas aki irjo paukt. v tai jis palenk galv ir... Tokios groybs Parelis kaip gyvas nebuvo girdjs. - Svarbiausia - nebijok, - aikino Kikis. - Ir atsispirk ikart abiem kojomis. Supratai? - Aha, - atsak Parelis. Jeigu a mokiau itaip giedoti, jeigu nors truputl mokiau. Tuomet a... - Na, ok! - paliep Kikis. Parelis paoko, griuvo pilvu ant nuvirtusios puies ir usi merk. - Et! - numojo letena Kikis. - Mokyk tave nemoks! - Ir nuliuoksjo.
252

Paukti, - nibdjo Parelis. - Nenuskrisk, paukti, giedok! A nemoku okinti, nemoku giedoti, bet kai tu giedi, man atrodo, man atrodo... kad galiu visk. Pauktis giedojo, o Parelis knibsias guljo ant nuvirtusios puies, ir jam atrod, kad jis pats - laisvas pauktis, skrenda auktai virum ems ir plasnoja lengvais sparnais. Parbgo Kikis. Na, ar okinsi? - paklaus jis. - Ir ko gi dabar verki? Tai kvailiukas! Juk a tave imokysiu! Reikia tik atsispirti ikart abiem kojomis.

K galvojo Mekiukas, busdamas anksti ryt miko laukymje? O galvojo jis itaip: Tuoj a saldiai nusiiovausiu ir galuti nai prabusiu. Arba ne - a galutinai prabusiu, o tada saldiai nusiiovausiu. Arba ne - veriau a saldiai nusiiovausiu ir dar truputl nusnsiu... Taip jis ir padar: pramerk akis, saldiai nusiiovavo, pasislinko ariau kelmelio ir vl umigo. O kaime jau seniai buvo prabuds Gaidys. Jis ulk ant tvoros, kelis kartus be garso iopteljo, tarsi mgint, ar gerai pavyks, tada kad uriks visa gerkle: Kakarieku!.. Kariek-... - dusliai pakartojo aidas. Kariek!.. - atkartojo netolimas mikas. Riek! - cypteljo kakoks pauktelis. Tvarkel, - paman Gaidys, - visi igirdo.4 4 Ir nuoko nuo tvoros. Oys taip pat prabudo. Jis niriai peiojo ol ir velg neauktai kabani saul. Ji buvo taip emai, kad Oiui atrod: mostelt galva ir pasmeigt saulut ragais. Dar ubadysiu4 4 , - paman senas Oys. Ir pasitrauk al.
254

Ukukavo Gegut. Jos niekas neirjo tankioje lapijoje, todl visiems atrod - ukukavo medis. Kuk! Kuk! Kuk! - kukavo sena drebul. Tada Gegut perskrido, ir dabar jau kukavo galinas uolas. Kuk! - tar uolas. Ir Kik sum toks siaubas, kad jis net nepuol bgti. tai, - gaudydamas kvap paman Kikis, - mediai kukuoja. Gal ir man pamginti?4 4 Jis pasistieb ant upakalini koj ir, kaip mokdamas, pradjo kukuoti. Zz! Zz!4 4- kukavo Kikis. Ir nuo spigaus Kikio kukavimo prabudo Kurmis. Nieko sau! - paman jis. - Kikis kukuoja! Negi a prastesnis?4 4 Iki puss ilindo i urvo ir susniaukrojo. Kaip Kurmis kukavo - niekas negirdjo, bet kad kukuoja - mat visi. Prisikukavs jis vl lindo savo urv ir pasikviet Kik gerti arbatos. Zz!4 4- paskutin kart spiegteljo Kikis. Atsitp prie Kur mio urvo angos ir isitrauk mork. O laukymje Mekiukui sukuteno nos. Medus? - sapne paman Mekiukas. - Et, i kur jis galt dabar atsirasti!..4 4 Ir neprabudo. Bet paskiau vl sapne paman: O jeigu vis dlto medus?..4 4 Ir toliau miegojo atmerktomis akimis.
255

Tada atbgo skruzdls. Jos m Mekiuk kutenti ir kuteno tol, kol is pradjo kvatoti, paoko ir taip sutrenk [ em letenomis, kad susibavo visas mikas. Ir Gaidys kaime, ir Oys pievoje, ir saulut, ir drebul, ir uolas, ir Kikis, ir Gegut, ir Kurmis, - visi dar kelias minutes sibavo, kol galutinai prabudo.

- Eiuk! Mekiuk! Ar girdite mane? Kikis stovjo ant kalvos, irjo [ up, mik, ir velnus vjelis iureno jo ausis.
256

linksm pavasario

- Tyli, - tar sau Kikis ir suriko dar garsiau: - Eiu-u-uk! Mekiu-u-uk! - Ir ko ia rkauji? - paklaus Kakas. Kikis apsidair: nieko nra. - Neverta kauti, - tar Kakas, - vis tiek neigirs. - Kas tu toks? - paklaus Kikis. - Ir kur esi, jeigu tavs n e matyti? Kakas eng kelis ingsnius (Kikis girdjo, kaip nara ol) ir sustojo prieais. - tai k a tau pasakysiu, - tar Kakas ir smeig Kik n e regimas akis. - Mekiukas dabar miega, pavalg ir ilsisi, o Eiukas dainuodamas eina pas j. - K dainuoja? - paklaus Kikis. - Be odi. - I kur tu inai? - A visk inau. - Tai pasakyk, kam a juos aukiau. - I diaugsmo. Diaugeisi saule ir kavai. - Tikrai, - patvirtino Kikis. - Buvo labai gera! O k a jiems norjau pasakyti? - Pavasaris! - Tikrai! O dar? - Eime paokinti! - O dar?
257

- O dar - nebuvo! K tu dar gali pasakyti, jeigu makaulje vjai? Ir vl teisyb, - paman Kikis. - Daugiau a nieko nenorjau/ 4 Bet Kikis panoro pasikalbti su tuo, kurio nematyti, kakaip kitaip, kad Kakas kaip nors pasakyt, kas jis. - O gal palakstykime? - Su manimi nedomu. - Kodl? - Mat a - visur. Kad ir kur nubgsi, o a - jau ten. - Netikiu! - atov Kikis. - Bk! Ir Kikis, suskliauts ausis, pasileido nuo kalvos, prilk prie ups ir djo tok uol al, kad niekas, net Lap, net pats Vilkas, nebt isilaiks ir tikrai lumteljs vanden, o Kikis lk eglyn, nusirito daub, pasislp po ivirtusi puimi ir sunibdjo: Kur tu? - ia a, ia, nedrebk, - n e norom burbteljo Kakas, ir Kikis suakmenjo. - Kas tu? - plonyiu balseliu pravirko Kikis. J purt d reb u lys. - Pasirodyk!

- Negaliu, - pasak Kakas. - Nemoku. - Tave ukerjo? - Kik sum tokia baim, kad jis net drebti nustojo. - Ukeri pasakose. - O mes - kur? Kakas patyljo, tada ugrojo balalaika. - Kas ia? - paklaus Kikis. - Balalaika. Balalaika tylutliai dzgeno, mik leidosi sutemos, o Kikis sdjo po iversta puimi susims letenlmis galv, lingavo i ono on ir myk, lyg jam skaudt dant. - Niekis, - ramino j Kakas. - Praeis. Bet tu suprask: yra Kakas, ko niekada nematyti.

Ir vl patekjo saul, ir vl up, mikas ir kalva atrod taip nuostabiai, kad nuo j nemanoma buvo atplti aki. Todl Eiukas i labo ryto atbgo pakrant, irjo ir negaljo atsiirti, kvpavo ir negaljo prisikvpuoti. - Kvpuoji? - paklaus Kikis. - Kvpuoju, - atsak Eiukas.
259

- K vpuok, kvp u ok . O a bgsiu, nes b g a n t geriau kvpuoti. Ir nukr. Tada atjo Pel. Tai buvo ori miko Pel su skiu. - Kam tau to skio reikia? - paklaus Eiukas. - Esu dama, - tar Pel. - O kur matyta, kad dama ieit i nam be skio? - Bet juk nelyja! - O jeigu ulis? - gteljo peiais Pel, pasukiojo skt ir pasialino. Tada atjo Mekiukas. Jis nieko nesak, tik atsisdo alia Eiuko ir usimerk. Eiukas taip pat usimerk, ir jiedu kur laik sdjo tyldami. - Gera, tiesa? - tar Eiukas. - Aha, - pritar Mekiukas. - Vis dlto irti - geriau. - Ir Eiukas atsimerk. Blykiai ydra up dar ving ir tirpo migloje. Eiukui buvo taip gera, kad m noras skristi. Itiesti sparnus, pakilti auktai auktai ir ilgai sklsti neplasnojant.

Jeigu biau pauktis, - svarst Eiukas, - turiau labai di delius sparnus. Kart mosteljai - ir skrendi... - Vis tiek reikia mosuoti, - staiga tar Mekiukas. - Plasnoti. -K ? - Sakau, kad net jeigu tokie kaip erelio, vis tiek reikia kart kit mostelti. - Apie k tu ia kalbi? - paklaus Eiukas. - Apie tai, apie k tu galvoji. - I kur inai, apie k a galvoju? - Daug ia reikia inoti! - neatmerkdamas aki sumurmjo Mekiukas. - Tu visada galvoji apie t pat. - Apie k gi? - Apie k gi? - pamgdiojo Mekiukas. - Apie tai, kad reikia mosuoti. O tu - tingi. Tau tik leisk skristi. Skristum ir skristum, o Mekiukas tegul mosuoja. - Ko dabar bambi? - apstulbo Eiukas. - Argi a k nors tau sakiau? - Kam tie sakymai! Jam, matote, tik skristi ir skristi, skristi ir skristi, o Mekiukas tegul pamosuoja. - Ir kada tu u mane mosavai? - A visada u tave mosuoju, - atov Mekiukas. - Tu tik neinai. - Kur? Kada? - Visur. Visada!
261

- Tai gal tu u mane namuose tvarkaisi? - Kuo ia dti namai, kai kalbame apie sparnus? - Tai ar tu u mane mosavai sparnais? - Mosavau, - atsak Mekiukas. - Kada? - Visada, - tar Mekiukas. - Kai tu skrendi, a visada mosuoju sparnais.
262

Eiukas staiga usimerk, o kai atsimerk, aplinkui ivydo tok gro, kad sieloje pakilo auktai dang ir i ten, i viraus, pamat mayt save ir Mekiuk, ir Pel su skiu, ir up, ir kalv, ir mik. O visai maulytis Mekiukas mai paoko, sumosavo letenomis ir suuko: Tu nebijok! Tu skrisk! A mosuoju sparnais!

Anksiau u visus mike prabusdavo paukiai. Jie iulbjo spuodamiesi ant ak, o Mekiukui atrod, tarsi patys mediai mojuoja akomis ir gieda. - A taip pat bsiu medis! - tar sau Mekiukas. Kart autant ijo jis laukym, pradjo mosuoti visomis keturiomis letenomis ir giedoti. - Mekiuk, k tu ia darai? - paklaus Voverait. - Bene pati nematai? - sieid Mekiukas. - Mosuoju akomis ir giedu... - Argi tu medis? - nusistebjo Voverait. v - inoma! O kas gi kitas? - O kodl tu bgioji po vis laukym? A r kada matei, kad mediai bgiot? - Na, nelygu medis... - tar Mekiukas, apirindamas savo
263

gauruotas letenas. - Medis su tokiomis kaip mano letenomis puikiausiai gali bgioti. - O verstis klio toks medis taip pat gali? - Ir verstis klio. Ir persivert per galv. v - Zinai, Voveraite, jeigu netiki, gali po mane paliuoksti ir pamatysi, koks a geras medis! - O kur tavo paukiai? - paklaus Voverait. - Kokie dar paukiai? - Na, kiekviename medyje gyvena savi paukiai! Mekiukas liovsi matakuoti letenomis ir susimst: Paukiai!.. I kur a gausiu t pauki?" - Voveraite, - tar garsiai, - praom surasti m an iek tiek pauki. - K tu sau manai, koks pauktis sutiks gyventi ant Me kiuko?! - O tu nesakyk jiems, kad a - Mekiukas, sakyk, kad a - toks medis... - Pamginsiu, - paadjo Voverait. Ir kreipsi Kikil. - Kikili! - tar ji. - Turiu vien pastam med... Jis moka bgioti ir verstis per galv. Ar nesutiktumte truput ant jo pagyventi? - Mielai! - atsak Kikilis. - Niekada neteko net nutpti ant tokio medio.
264

- Mekiuk, - kteljo Voverait. - Eik ia ir liaukis mosuoti v letenomis. tai Kikilis sutiko kur laik ant tavs pagyventi! Mekiukas pribgo prie laukyms pakraio, usimerk, o Kikilis nutp jam ant peties. Dabar a - tikras medis ! - paman Mekiukas ir persivert per galv. - U liu liu liu liu!.. - ugiedojo Kikilis. - U liu liu liu liu!.. - pritar Mekiukas ir sumosavo letenomis.
265

Pavasario vakarais mike visi oka: Kikis - su Voveraite, Genys - su Zyle, Mekiukas - su Asiliuku, net ikars Vilkas sukinjasi aplink sen kelm, o kartkariais ima ir tptelja muzikos takt... Kre! Kre! - krykia upje antys. Kva! Kva! - antrina joms varls. U'!.. - dsauja Apuokas. Jis labai nemgsta viesi pava sario vakar... tai visi linksminasi, - msto sau Eiukas, vaikiodamas takeliu tarp dviej eglaii. - Visi oka ir dainuoja. Kai pavargs, atsiguls miegoti. O a nesigulsiu! Vaiktinsiu iki pat ryto, o kai naktis eis pabaig, ukopsiu ant kalnelio ir pasitiksiu aur... Mnulis jau surjo danguje ir vaigds rateliu aplink j sutp, umigo Kikis, pasislp drevje Voverait, ijo namo Mekiukas, pro Eiuk prabgo Asiliukas, Vilkas kaip nusiiovavo savo plaiais vilkikais nasrais, taip ir uknark - neusiiaups,

266

o Eiukas vis vaikto takeliu nuo eglaits prie eglaits ir laukia auros. - Eisiu jau ant kalniuko! - sako sau. Ir pakeliui svarsto, kokia galt bti ta pavasario aura. v - alia, - taria Eiukas. - Pavasar viskas alia! O ant kalniuko puia gaivus vjelis, ir Eiukui varbu. Bet jis vis tiek ingsniuoja pirmyn atgal paioje virnje ir laukia auros. - Nagi! - bamba panosje Eiukas. - Kur pasidjai? M an jau alta!.. O auros vis nra.

Kur ji utruko? - svarsto Eiukas. - Turbt pramiegojo! Ir pats gulasi ant ems, susitraukia kamuoliuk ir nusprendia taip pat iek tiek nusnsti, o kai ateis aura - ikart prabusti. Ir umiega... O aura ateina - mlyna mlyna su balto rko draiskanomis. Ji papuia Eiuk, ir is sukrutina spygliukus. - Miega... - nibda aura. Ir nusiypso. Ir kuo plaiau ypsosi, tuo viesiau darosi aplinkui. Ir kai Eiukas atmerkia akis, pamato saulut. Saulut plaukia iki aus rke ir jam linkioja.

Nusistovjo saultos, vaiskios dienos, o naktys bdavo vaigdtos ir apviestos mnesienos. Vakare Eiukas su Mekiuku pakviet Kik pasivaikioti mnulio taku. - O neprasmegsime? - paklaus Kikis. - tai mnuleigiai, - tar Mekiukas ir padav Kikiui dvi lenteles. - Tokiais gali eiti ir ia, ir mnulyje.
V

268

Kikis pakl galv, pasiirjo mnul, is buvo didiulis, apskritas, tada - Eiuk su Mekiuku. - O kam tos virvs? - Prisiriti prie leten, - paaikino Eiukas. Ir Kikis irjo, kaip Eiukas su Mekiuku riasi prie leten lenteles. Tada prisirio ir pats. Pelda tupjo apdegusioje puyje ir irjo juos apskritomis akimis. - Matai? - negirdimai paklaus Peldos Kikis. Ir strykteljo vir mgindamas, kaip seksis su lentelmis. - Matau, - negirdimai atsak Pelda. - Tuoj pasksite. - N eturtum e, - negirdimai tar Mekiukas. - A apskai iavau. - Jis apskaiiavo, - tvirtai, bet taip pat negirdimai tar Eiukas. - Pamatysite, - perspjo Pelda. O Kikis negirdimai pravirko ir nusigr. - Na, eime! - paragino Eiukas. Ciiodami lentelmis jie prijo prie kranto. - Kas pirmas? - paklaus Eiukas. - A treias! - pasiskubino Kikis. Mekiukas nusileido prie vandens, ir lentels m pliaukti. Jis jo tiesiai ups vidur ir net neketino prasmegti, tada Eiu kas nuoko nuo kranto, pasileido kandin ir taip pat neprasmego,
269

o Kikis neiman, k daryti, vis dlto nuoko, leidosi bgti ir pasivijo Eiuk su Mekiuku. M nulio taku jie artjo prie ups vidurio, ir Kikis bijojo pavelgti savo lenteles; jis jaut, kad itaip bti negali, kad dar ingsnis - ir jis tikrai prasmegs, todl jo uverts galv ir sprogino akis mnul. - Bijai? - paklaus Eiukas. - Bijo, - atsak Mekiukas. O Kikiui atrod, kad vos itars od ikart ir prasmegs, todl jis tyljo.
270

- Prarijo lieuv, - tar Mekiukas. - I baims, - pridr Eiukas. - Nagi, liaukis drebjs! - rikteljo Mekiukas ir prasmego iki keli. Kikis krpteljo ir dar aukiau upl galv. - Nebijok, - sugriebs Mekiuk tar Eiukas. Bet Kikis vis tiek netikjo, kad itokie dalykai manomi, ir kit krant pasiek n karto nevilgteljs emyn, nepratars n odio. - Eime atgal, - pasil Mekiukas. - Ne, - tar Kikis. Ir ilipo krant. - Ko tu bijai? Nebijok! - ramino Eiukas. - Eime! - paragino Mekiukas. Kikis papurt galv, o Eiukas su Mekiuku leidosi atgal. v tai jie grta an krant, - galvojo Kikis. - Ir neprasmenga. v Bet juk tai nemanoma. itaip bti negali! - negirdimai kteljo Kikis. - Na, ok! - tar Mekiukas, kai jiedu sugro. Mnulio takas lyg auksin uvel isities skersai ups. Jos galva rmsi krant, o uodega krutjo palei pat Kikio kojas. - Nebijok! - drsino Eiukas. v - ok! - rikteljo Mekiukas. Kikis irjo savo draugus ir negirdimai verk. Jis inojo: antr kart jau nieku gyvu nepereis ups.
271

Mekiukas prabudo, pramerk vien ak ir pamat, kad ant grind tupi didiulis Sauls Zuikis. - Kas tu toks? - paklaus Mekiukas. - A - Sauls Zuikis. Laukiu, kada tu prabusi. Ir Mekiukas markstydamasis isirang i guolio. - Pirmiausia paklosime lov, - tar Sauls Zuikis ir uoko ant guolio. Mekiukas ipureno pagalv, uklojo lovaties. - Dabar prausims, - tar Sauls Zuikis. Ir strykteljo ant prausykls. Mekiukas nusipraus. - Dabar praversime lang! Mekiukas pravr lang. - O dabar pasimanktinsime! Vienas, du! - Ir Sauls Zuikis pasileido liuoksti po visus namus. - Gulams ant nugaros! - rikteljo jis. Atsigul ir itemp ausis. Mekiukas taip pat atsigul ant nugaros ir pamgino priekinmis letenomis nors truputl timptelti savo ausis. Et, - paman sau, - kad taip a turiau tokias ausis kaip Kikio!4 4
272

- K tu ia darai? - paklaus Sauls Zuikis. v - iaip, nieko, - suniurnjo Mekiukas. - Kas toliau? - Pereisime prie kit procedr! - atsak is ir niurkteljo rk su vandeniu. - Pasislink, - papra Mekiukas ir atsitp greta. Kai jie apsitryn gauruotais rankluosiais ir sdo pusryi, Mekiukas kad trinktels letena stal: - O dantys! - Taip, - linkteljo Zuikis. - Bet a pamirau epetl. Ir tada Mekiukas isival dantis savuoju dant epetliu, o Sauls Zuikis - letenle, nors itaip - nelabai gerai ir kiekvienas turi turti atskir dant epetl, bet k darysi, jeigu Sauls Zuikis ryt taip skubjo pas Mekiuk, kad pamiro namie savo dant epetl. Kai jie vl susdo prie stalo, duris pabeld ir jo Eiukas su savuoju Sauls Zuikiu. - Sveikas, Mekiuk! kteljo Eiukas. - Ar jau pusryiaujate? - Aha. Sskits! - pakviet Mekiukas. Jie keturiese susdo prie stalo ir skaniai papusryiavo.

Prieblandos met Eiukas mgdavo pasdti prie lango ir pa svajoti. tai ir iandien, tyl vakar, Eiukas apsimov veltinius, usimet kailinlius ir atlapojo lang. U lango siravo kovo mikas, bet visai ne toks, koks bna mikas kovo mnes. Pirmiausia niekur nebuvo n lupenos sniego. A ntra, mikas nesirauk tamsiais egli antakiais, o vytjo lengva, skaidria ile. Todl, kad vieia mnulis, - paman Eiukas ir pavelg pro lang sudilus mnulio lankel. - Gaila, kad negieda paukiai." Ir sisvajojo. Jeigu pragyst paukiai, - svajojo Eiukas, - dang iplaukt didelis mnulis, uraudot uodas, sukiot apuokas, pasileist okti varl, visame mike sunart jauna ol ir kakas tokiu er dviu balsu paklaust: Eiuk, apie k tu galvoji?, o a atsakyiau: Apie jus. - O kas a? - Turbt js - Dramblys. - Kaip tu atspjai? - Tu juk atplaukei, tiesa? Dien ijau priebut, iriu - debesis, panaus drambl.
274

- Ten buvau a, - tar Dramblys. - O tu... js... ilgam? Ir tada Eiukas pamat tikr Drambl. Jis buvo pilkai sidabrinis, lyg aperknijs, ir lengvutis lengvutis, kaip debesis. - Iki ryto, - atsak Dramblys. - Nusileidote ant kalvos? Dramblys linkteljo. - O tada - pstute? Tai ueikite! - bema suriko Eiukas. Pavaiinsiu jus arbata! - Netilpsiu, - papurt galv Dramblys. Tada Eiukas ioko laukan ir pastat prieais lang kdut. Dabar jie sdjo prieprieiais, Dramblys ir Eiukas. Dramblys prieais lang ant kduts, Eiukas - prie lango savo namelyje; puodeliai su lktutmis, morkos ir visa kita - ant palangs. Jie gr arbat i virdulio, ir Dramblys laik puodel kaip panait, paiu straublio galiuku. Tada atjo Mekiukas. - Su kuo tu ia geri arbat? - paklaus nuo slenksio. - Su Drambliu. - Nematau. - Prisimerk. - Vis tiek nematau. - Mekiukas js nemato, - tar Eiukas Drambliui.
275

- Nuostabi morka! - pagyr Dramblys ir mandagiai, beveik nepastebimai suvalg mork. Mekiukas dmiai pasiirjo Eiuk, vilgteljo pro lang, vl - Eiuk. -J is ten, ant kduts, - pasak Eiukas. - Drambly, pasakykite jam k nors. - A gana didelis, - tar Dramblys. - Ir sdiu ant kduts. Bet reikia labai panorti, kad mane pamatytum. - Na? Ar matai? - Ne, - atsak Mekiukas. - Tik mnulis ir mikas, ir jokio Dramblio!

- Et!.. - nusivyl Eiukas. - itokio Dramblio nepamatei. - Niekis, - tar Dramblys. - Mekiukas turi daug rpesi. Kit kart jis mane tikrai pamatys. - Girdi? - Ne, - papurt galv Mekiukas. - Nieko nematau ir nieko negirdiu! Rytoj vos pravitus reiks keltis dervuoti valties. - Drambly, tu atlk pas mus, - papra Eiukas. - Girdi? A labai noriu, kad Mekiukas tave pamatyt.

Kart Kikiui pasivaideno, kad mediai - jrols, dangus - van duo, o jis pats - uvis. Ir Kikis leidosi plaukti. Jis plauk plakdamas letenlmis, irdamasis ausimis ir uode gle. - Kiki, k tu ia idirbinji? - paklaus Voverait. - Plaukiu. Ir Voverait nuplauk su juo. v - K judu ia veikiate? - paklaus Ziurkniukas. - Negi nematai? Plaukiame! Ir Ziurkniukas kreivai leivai nupkavo kandin.
277

Tada didele uvimi tapo Mekiukas. Jis ikart suprato, kad visi - uvys, ir nieko net neklausinjo. Mekiukas plauk usimerks, todl nuolat atsitrenkdavo tai v Voverait, tai Ziurkniuk. v - Nesistumdyk, - nibteljo Voverait. - irk, kiek vandens! - Ko tu nibdi? - taip pat panibdomis paklaus Mekiukas. - O kur esi girdjs, kad uvys nektsi garsiai? Eiukas sdjo priebutyje ir gr arbat. Jis ikart susivok, kad pas j plaukia uvys, ir nubgo mekers. Pirmasis ant morkos ukibo Kikis. Jis iupo mork abiem letenlmis ir ioko priebut. Voverait ukibo ant grybo. Ziurkniukas - ant kopsto lapo. O Mekiukui teko pririti prie valo puodynl medaus. Mekiukas ilgai nekibo. Bet gal gale buvo sugautas ir jis. v - aunu! - tar Voverait, kai visi susdo priebutyje gerti arbatos. - itaip dar niekada nesame aid! - Kurgi ne! - suniurnjo Mekiukas. - Juk niekas i js taip ir nesuprato, kad a buvau nukars pusaklis banginis.
V

278

Kart i miesto zoologijos sodo pabgo Dramblys. Si istorija atrodyt tokia kasdien, kad net tingiau j pasakoti, jeigu Dramblys bt pabgs dien, laistsis po gatves, trukds autobusams ir troleibusams, jeigu bt ueidinjs parduotuv ves ir stebins praeivius. inoma, j ikart bt apspitusi minia berniki: bernikiai vilp, lalj, o vienas btinai ygiavs pirma Dramblio, tarytum jis ir yra vis svarbiausias... Taiau Dramblys pabgo i zoologijos sodo nakt, greitai perjo miest, perbgo bulvi lauk ir dingo mike. J mat tik vienas nak tinis sargas prie kepyklls, bet ir is paman, kad susapnavo. bgs mik, Dramblys atgavo kvap ir patrauk ltesniu ingsniu. tai dabar ir prasideda visos domybs. ...Eiukas sdjo vidury laukyms ant kelmelio ir vaigdi viesoje dro lazdel grybams. Mekiukas miegojo. Asiliukas rupnojo ol. Ir staiga pasirod Dramblys. - Sveikuiai! - sutrimitavo jis. - Labas vakaras, - atsak Eiukas ir taip uvert galv, kad vos nenuvirto nuo kelmelio. Asiliukas nusilenk ir suskliaut ausis.
281

Mekiukas per miegus apsivert ant kito ono. - Sveikuiai! - vl sutrimitavo Dramblys. - A k tik pabgau i zoologijos sodo! - Mes labai diaugiams, - tar Asiliukas ir spyr kanople Mekiukui. Mekiukas paoko, pamat Drambl ir klesteljo ol... - Kas tu toks? - paklaus usimiegojs. - Dramblys. - O kodl mane paadinai? - A tavs neadinau. A pabgau i zoologijos sodo. - Ir k mes dabar veiksime? - Linksminsims! - Kaip? - paklaus Asiliukas. - A noriu jus paneioti, - tar Dramblys ir atsiklaup ant keli. - Bkite malonus, pasislinkite ariau kelmelio! - papra Eiukas. Dramblys pasislinko prie kelmelio, ir Eiukas pirmasis usirang jam ant nugaros, o kandin - Asiliukas su Mekiuku. Letenlje Eiukas turjo lazdel grybams, sdjo ariausiai Dramblio galvos ir todl tapo vyriausiuoju. - Klausyk mans! - kteljo jis Drambliui. - Dabar josime tiesiai! Ir jie leidosi tiesiai per mik dainuodami linksm dainel:
282

Ne ant irgo jojam, Ne ant mulo jojam Pat Drambl, pat Drambl mes pasibalnojom! Asiliukas trauk pirmuoju balsu, Mekiukas upakalinmis letenomis mu takt, o Dramblys trimitavo: - Tr tr tr! Eiukas dirigavo mosuodamas lazdele, ir itaip jie pasiek up. Virum ups plduriavo baltas rkas, Dramblys visas jame paniro ir nieko nebemat. O Eiukas komandavo: - Dabar - iek tiek kair!.. O dabar - dein! Asiliukas su Mekiuku pl dain ir bgnijo Drambl lete nomis ir kanopomis. - Tr tr tr! - trimitavo rke Dramblys. Ir greitai prabudo visas mikas. I savo guolio ilindo ir ukauk Vilkas, sukiojo Apuokas, sukvaksjo varls. - Kas ia mums pritaria? - paklaus Dramblys. - Bk atidus, - tar Eiukas, - nes dar ulksime ant medio!.. Jie jau seniai lk uoliais, o egls ir puys tik msiojo i vis pusi. Dramblio visai nebuvo matyti ir atrod, kad Eiukas, Asi liukas ir Mekiukas patys skrieja per rk.
283

- Gaila, kad ms niekas nemato! - nibteljo Asiliukas Mekiukui. - Tikrai!.. - atsiduso Mekiukas. Ir jie vl upl dain. - Ne ant irgo jojam, Ne ant mulo jojam, - pradjo Asiliukas. - Mes ant Dramblio, mes ant Dramblio per mikus uoliuojami pritar Mekiukas. - Tr tr tr! - dusliai aidjo kakur i apaios. Ir taip jie linksminosi iki pat ryto.

Kai patekjo saul, Dramblys atsigul miegoti alia Eiuko namelio, ir ia j surado zoologijos sodo tarnautojai. - Tai bent nusiplk! - tar vienas. - Turbt vis nakt bgiojo! - pridr kitas. v - inoma, Dramblys erdv mgsta, - palingavo galv pirmasis. Tada jie udjo Drambliui ant koj grandines ir nusived miest.

Kart i pat ryto nuvito saul. I pradi ji apviet tik medi virnes, tada nuauksino krmus ir ol, o tada itirpo ryto rkas, ir Eiukas ijo i savo namelio. v - Labas rytas! - pasveikino j olel. - Labas rytas! - sumurmjo Eiukas. Nusipraus rasa ir nujo pusryi. Papusryiavs vl ijo prieang, pasir, nudro erdvi laukym ir atsisdo po velia guoba. Sauls zuikiai olje oko ratel, akose giedojo paukiai, o Eiukas irjo ipts akis ir klaussi. Atjo Mekiukas, atsisdo alia Eiuko, ir dabar jiedu irjo ir klaussi drauge.
285

- Kaip graiai jie oka! - tar Mekiukas ir truput pasislinko dein. - Labai! - pritar Eiukas. Ir taip pat pasislinko, nes sauls zuiki ratelis palengva suko dein. - Niekada nesu mats toki dideli sauls zuiki, - pasak Mekiukas. - A taip pat, - patvirtino Eiukas. - Kaip manai, ar jie turi ausis? - paklaus Mekiukas, pamau slinkdamas aplink kamien kandin zuiki ratelio. - Ne, - stengdamasis neatsilikti nuo Mekiuko atsak Eiukas. Manau, ne. - O man atrodo, turi! - paprietaravo Mekiukas. - Ir a taip galvoju, - pritar Eiukas. - Taiau k tik tu galvojai kitaip! - Man patinka galvoti skirtingai, - atsak Eiukas ir suplojo letenlmis. - Skirtingai galvoti - negerai, - papeik Mekiukas. Jiedu jau kart apsisuko aplink guob ir dabar pradjo antr rat. - Jeigu skirtingai galvoji, - ts Mekiukas, - vadinasi, skirtingai kalbi... - K tu! - paprietaravo Eiukas. - Kalbti galima t pat. - Ir pasislinko.
286

- Ne, - atsak Mekiukas. - Kas skirtingai galvoja, skirtingai ir kalba! - Visai ne! - nenusileido Eiukas. - Galvoti galima skirtingai, o kalbti t pat. - Kaip tai? - nusistebjo Mekiukas, o pats vis slinko ir klaussi pauki. Jis net kilsteljo aus, t, kuri buvo toliau nuo Eiuko, kad geriau juos girdt. v - Ogi paprastai! - tar Eiukas. - tai a vis laik galvoju apie tai, kaip gera sdti po guoba ir irti sauls zuikius, o kalbu apie visai kitus dalykus.

- Kaip apie kitus dalykus?! - pasipiktino Mekiukas. - Juk mes kalbame apie tai, ar turi jie ausis! v - inoma, neturi! - pasak Eiukas. - Juk tu k tik sakei, kad turi! - O dabar sakau, kad neturi. - Ir tau ne gda? - O kodl man turt bti gda? - nustebo Eiukas. - Juk a galiu turti savo nuomon. - Bet ta tavo nuomon skirtinga!.. - O kodl a negaliu turti skirtingos savo nuomons? - paklaus Eiukas ir pasislinko. Kol jis kalbjo, Mekiukas nejudjo i vietos, ir dabar tarp j atsirado nemenkas tarpas. - Tu mane lidini, - pasak Mekiukas ir pasislinko ariau Eiuko. - Veriau tylomis irkime zuikius ir klausykims pauki. v v - ir vir! ir vir! - giedojo paukiai. - O vis dlto geriau galvoti vienodai! - atsiduso Mekiukas. Zuikiai pavargo okti ir isities olje. Dabar Eiukas su Mekiuku nejuddami sdjo po guoba ir irjo besileidiani saul. - Tu be reikalo nusiminei, - pasak Eiukas. - inoma, sauls zuikiai turi ausis! Ir nors Eiukas su Mekiuku vos nesusipyko, ta saulta diena buvo labai laiminga!
288

Kikis su Mekiuku iandien nuo pat ryto turi labai daug k nuveikti. Pirmiausia aplankyti miko bites, antra, pririnkti kikio kopst, treia, isimaudyti upje, ketvirta, pasivolioti olje ir, penkta, Mekiukas turi palaiyti medaus, Kikis - prisiveisti kikio kopst, o tada, atsisd ant kelmelio, jie turi pasinekti apie prajusi dien... Todl jie prabudo labai anksti, nusipraus ir nubgo aplankyti bii. - Ei, bits! - kteljo Mekiukas, kai jie sustojo po mediu, kuriame gyveno miko bits. - Gal duotum te m an truputl meduio? - Kaipgi! - atov Vyriausioji Bit. - Tu tik lauk! - Jis jau ir taip laukia vis savait, - tar Kikis. - Laukiu... - pritar Mekiukas. - Tai ir lauk! - suzvimb Vyriausioji Bit ir lindo drev. Kikis su Mekiuku patrypiojo po mediu, patrypiojo, o tada nubgo iekoti kikio kopst. - Kakodl niekur nem atyti t tavo kopst, - tar M e kiukas.
289

- A ir pats stebiuosi! - pritar Kikis. - Dar vakar per juos reikjo brautis kaip per krmus, o iandien - anei lapelio... - Bgam maudytis! - pasil Mekiukas. Ir jie nukr paup. Prie pat vandens sdjo Asiliukas ir susimsts irjo debesis. - Asiliuk! - paauk Kikis su Mekiuku. - Mes... v - Ss! - nutild juos Asiliukas.

Ir Kikis su Mekiuku uvert galvas vir. Tiesiai vir j plauk trys debesys. Vienas buvo panaus Mekiuk, kitas - Kik, o treias - Asiliuk. - A plaukiu pirmas! - paskelb Mekiukas ir sitais ant ols. - O a tave vejuosi! - pareik Kikis ir atsitp alia. - Palaukite mans! - papra Asiliukas. - Mes negalime, - atsak Mekiukas. - Mes skubame! - irk, a tave pasivijau! - kteljo Kikis. - O kur judu skubate? - pasidomjo Asiliukas. - Kramsnoti kikio kopst ir laiyti medaus, - atsak Me kiukas. Ir tada dangumi atplauk visas debesis kikio kopst ir maas gintarinis debeslis medaus. Debesis Mekiukas puol laiyti debeslio med, o Debesis Kikis - kramsnoti debeslio kikio kopst. - Palik man truput kikio kopst! - papra Asiliukas. - Mielai palikiau, - atsak Kikis. - Bet, irk, a jau visk suvalgiau. Ir tikrai, Debesis Kikis suveit vis debes kikio kopst ir akyse sustorjo. - Kaip skanu!.. - murmjo Mekiukas, guldamas ant ols ir irdamas, kaip Debesis Mekiukas palengva laio debesl med. - Kaip gyvas nesu ragavs tokio skanaus medaus!
291

- Vis dlto itaip nesininga, - pasiskund Asiliukas. - Argi a kaltas, kad taip ltai plaukiu? - O tu pasiskubink! - tar jam Mekiukas. - Gal dar duosiu tau lytelti medaus...

Kikis tupjo ant upelio kranto ir irjo vanden. I vandens j velg Kitas Kikis. Ir kai Kikis pajudindavo ausis ir linkteldavo, Kitas Kikis taip pat linksdavo ir karpydavo ausimis. Prijo Mekiukas. - Kiki, k ia veiki? - paklaus jis. - Argi nematai? - nusistebjo Kikis. - Karpau ausimis ir linkioju. - O kam? - Kaip?! - vl nusistebjo Kikis. - Ten, vandenyje, tupi Kitas Kikis. Matai, jis linkioja ir judina ausis! - O Kito Mekiuko ten nra? - paklaus Mekiukas. Kikis pasilenk prie pat vandens ir paklaus Kito Kikio: - Klausyk, ar ten nra Kito Mekiuko? Kitas Kikis pasiirjo kair, dein, pakrutino ausis ir papurt galv. - Nra! - atsak Kikis. - Kito Mekiuko ten nra. Jeigu nori, pasiirk pats.
292

Ir Mekiukas prijo prie upelio. Bet vos jis palinko vir vandens, ikart pam at Kit M e kiuk. - tai jis! - rikteljo Mekiukas ir pajudino ausis. Kitas Mekiukas taip pat pajudino ausis. Tada Kikis ir Mekiukas susdo alia vienas kito ir iki pat va karo krutino ausis ir linkiojo, o kai sutemo, Kitas Kikis su Kitu Mekiuku pakilo, pamosavo jiems letenomis ir nujo miegoti...
V

293

- Kikis praosi paprietmiauti. - Tegu prietmiauja, - tar Eiukas ir ine priebut dar vien pint krsl. - Ar galiu eiti? - atsiklaus Kikis. Kol Mekiukas kalbjosi su Eiuku, jis stovjo ties priebuiu. - Eik, - tar Eiukas. Kikis ukop laipteliais ir tvarkingai nusival kiliml lete nas. - Valykis, valykis! - paragino Mekiukas. - Eiukas mgsta var. - Galima atsissti? - paklaus Kikis. - Sskis, - leido Mekiukas. Eiukas su Mekiuku taip pat atsisdo. - O kaip mes prietmiausime? - paklaus Kikis. Eiukas nutyljo. - Sdsime prietemoje ir tylsime, - paaikino Mekiukas. - O kalbti galima? Eiukas ir vl nutyljo. - Kalbk, - leido Mekiukas. - A pirm kart prietmiauju, - prisipaino Kikis, - todl neinau taisykli. Js nepykite ant mans, gerai?
294

- Mes nepykstame, - nuramino j Eiukas. - Kai suinojau, kad judu prietmiaujate, vis atbgdavau prie tavo namo, Eiuk, ir irdavau anta-a-ai i po to krmo. Ir galvo davau: tai kaip graiai jie prietmiauja! Kad ir man taip! Parbgau namo, nusitempiau nuo aukto sen krsl, atsisdau, sdiu... - Ir k? - paklaus Mekiukas. - Ogi nieko. Sutemo. Ne, manau sau, ia ne iaip, ne iaip - sdk ir lauk. Kakas ia slypi. Pasipraysiu, sakau sau, paprietmiauti su Eiuku ir Mekiuku. O gal priims? - Mhm, - numyk Mekiukas. - Ar mes jau prietmiaujame? - paklaus Kikis. Eiukas stebjo, kaip palengva leidiasi vakaras, kaip daubeles aptraukia rkas, ir beveik nesiklaus Kikio nek. - O prietmiaujant ar galima dainuoti? - paklaus Kikis. Eiukas nutyljo. - Dainuok, - leido Mekiukas. - O k? Niekas jam neatsak. - Ar galima linksm dain? A padainuosiu linksm, gerai? Mat kakaip varbu. - Dainuok, - burbteljo Mekiukas. - Lia lia! Lia lia! - utrauk Kikis. Ir Eiuk visai sum lidesys. Mekiukui buvo nesmagu prie Eiuk, kad atsitemp t Kik,
295

kad is mala bala ino k, o dabar dar ir spygauti pradjo. Bet Mekiukas neinojo, ko griebtis, todl upl drauge su Kikiu. - Lia lia liu liu! - riaumojo Mekiukas. - Lia lia! Lia lia! - trauk Kikis. O sutemos tirtjo, ir Eiukui siskaudo ausys. - Veriau patylkime, - pasil jis. - Paklausykite, kaip tylu! Kikis su Mekiuku nutilo ir siklaus. Vir laukyms, vir miko plauk rudenin tyla.
296

- O k dabar daryti? - sunibdjo Kikis. v - S! - nutild j Mekiukas. - Ar itaip mes prietmiaujame? - sukudjo Kikis. Mekiukas linkteljo. - Iki tamsos - tylti?.. Visai sutemo, ir virum egli virni pasirod auksin mnulio pusel. Tada Eiukui su Mekiuku akimirk tapo iliau: jie pavelg vienas kit, ir tamsoje abudu pajuto, kad vienas kitam ypsosi.

iltas smulkutis vasaros lietus. Mediai stkso dideli, prisigr drgms; ol pakilo iki juosmens. Kikis jo takeliu per veli ol ir karp ausimis. Et, kad turiau skt... - galvojo jis. v Varliukas po varnala vaiino iogel arbata. Jiems buvo labai labai gera - klausytis, kaip ant varnalos plonomis kojytmis trepsi lietus. Varliukas su iogeliu pavelg Kik. - Pamirau skt, - tar Kikis. - Sskis su mumis gerti arbatos.

297

- Netilpsiu. Ir Kikis nudro toliau. Dauboje po egle ppsojo ori Lep. - Kur trauki, Kiki? - Taigi va, skt pamirau, - sksteljo letenomis Kikis. - iaip, vaiktinju. Berynlyje Kikis pamat Eiuk. Eiukas sdjo pasirms letenle galv ir kak mst. - Bene skt bsi pamirs? ukalbino jis Kik. - Aha. Kaip tu supratai? - A seniai tave pastebjau. iriu - Kikis eina, ausimis karpo. Na, manau sau, skt pamiro. - Tikrai! - Jei nori, sskis alia - ia sausa. - Ne-a, - papurt galv Kikis. - Veriau eisiu. Ir nudro per lauk, per tanki ol po smulkuiu iltu vasaros lietumi.

298

Se tau, kad nori, - galvojo Kikis. - Juk nieko nevyko. Pama nykite - pamirau skt! O kaip gera! Einu sau, einu... Kikis norjo kakaip kitaip, graiau isakyti savo mint. Girdi, v jis, Kikis, eina; Varliukas su iogeliu geria arbat; Lep po egle sirmusi ppso... Eiukas ant kelmelio sdi, kak msto; o jis, Kikis, eina sau, eina, lapiomis ausimis karpo, ir jam taip gera, kad net neino, kaip apsakyti.

Penktadien po lietuio i ols kyteljo kikio ausys. Kodl jis ia? - paman Mekiukas ir perskl pliausk. - Kikis visada ateina etadieniais." Papt vjas. Kikio ausys sulingavo, bet ir vl atsistojo staios. Stebtinos ausys! - burbteljo Mekiukas ir usimojo kirvu ku. - Ir vjas joms n motais... Krr-rekt! - perskilo paskutin pliauskel. Mekiukas apsidair ir pamat, kad skaldyti nebeturi ko. Kikio ausys uaugo per pus sprindio ir nejudjo. Mekiukas atsisdo ant trinkos ir pradjo stebti. Ausys dar truput gteljo.
299

Nra ko stebtis, - galvojo Mekiukas. - Taip galjo nutikti bet kur penktadien!" O ausys vis augo ir augo. tai uaugo sulig eivamedio krmu, sulingavo ir augo to liau. Puikios ausys! - paman Mekiukas. - Tokiomis ausimis gali girdti vis mik. Ir sitais patogiau. A nt kairs ausies nutp pauktelis. - Cirik! - irkteljo jis. Ausis susirauk. - Cirik! Cirik! - suirk pauktelis ir purpteljo ant deins ausies. Deinioji krpteljo, ir paukiukas nuskrido. O ausys vis augo. tai susilygino su puimi, tada dar iek tiek pagjo, smarkiai isitemp ir paiais galiukais sirm gauruot dang. - Ausys! - kteljo Mekiukas. - Kur js Kikis? Ausys sukluso. - A klausiu, kur js Kikis? - pakartojo Mekiukas. Ausys pasitryn viena kit, kak sunarjo ir vl isitemp nuo ems iki dangaus. - Ko tik nenutinka penktadieniais! - suniurnjo Mekiukas ir pakilo nuo trinkos. Pradjo lyti.
300

Ausys patam sjo, ipam po ir dabar jau n eatro d tokios grakios. Mekiukas sdjo stoginje ir galvojo: Na tai. Dabar sulaps mano malkos! Jeigu ne tos keistos ausys, biau suspjs sukrauti jas pair..." Sulig kiekviena minute ausys vis sunkjo, ir per jas upeliais tekjo vanduo. Viena ausis susvyravo ir garsiai dribo ant eivamedio krmo, kita vis dar velg dang. Po kiek laiko, nulauusi puies virn, nugriuvo ir i.

- Kiki! - paauk Mekiukas. - Ir tau ne gda mane mulkin ti? Kikis tyljo. - Negerai! - tar Mekiukas. - Per tave mano malkos sulapo. Kikis nieko neatsak. niokt lietus, ir Kikio ausys kyojo i ols lyg audros iversti mediai...

Vakaro met, kai visai nedaug liko iki tamsos, Mekiukas tar Eiukui: - Ar inai, kodl mums uvis labiausiai patinka vakaras? - Man patinka saul, - atsak Eiukas. - Vakaras nepatinka. - Kaipgi nepatinka? O kas sak: Na, Mekiuk, pavakarokime? - A sakiau. Bet man patinka saul. - Tuomet kodl sakei? - M an labai patinka sdti su tavimi vakarjant, bet saul patinka labiau. - O kodl niekada nesakei: Na, Mekiuk, pasdkime sau lutje! ?
302

- Todl, kad saulutje mudu su tavimi nenusdtume. Saulutje mudu btinai k nors prasimanytume. - O vakare negalime nieko prasimanyti? - Vakare gera tiesiog sdti. Sdti ir numanyti, kad alia sdi tu. - K ia numanyti, juk ir taip inai. v - inau. Bet kai visai sutemsta, man kartais atrodo, kad tavs nra, ir tuomet a n u m a n a u . - A taip pat numanau, - linkteljo Mekiukas. - Bet tik tada, kai jau visai tamsu. Kai jau reikia degti vak ir kaisti virdul. - Kaisti virdul, - susimsts pakartojo Eiukas. - O dar nereikia? - O tu jau nori valgyti? - A visada noriu valgyti, - atsak Mekiukas. - O tu argi ne visada? - Ne. Man nepatinka valgyti. Nuobodu. - Nuobodu valgyti? Kaip gali bti? Man dar niekada nebuvo nuobodu valgyti. Kad ir kiek valgyiau - niekada nebna nu o bodu. - O man nuobodu, - pasak Eiukas. - Sdi, kramtai... - N a , nelygu k valgai. Jeigu, tarkime, ko... Bet ir tai - nelygu ko. Andai valgiau molig kos. Skanumlis! - O man net tavo igirtasis medus - nuobodu. - Medus? Na jau! - Mekiukas tamsoje nusiypsojo. - Med
303

visada smagu valgyti, nors lyt, nors snigt. Tegu vjai staugia, o a valgau ir diaugiuosi. - Kaip? - Visa esybe, - paaikino Mekiukas. - Ar moki diaugtis visa esybe? - Nemginau. - O kai a valgau med, diaugiuosi visa esybe. Zinai, viskuo viskuo, kas yra mano viduje, sdiu ir diaugiuosi. - Tuoj duosiu tau medaus. - Eiukas udeg vak. - Pairsime, kaip tu diaugsiesi. - Pilnas dubenlis! - nudiugo Mekiukas. - Pasiimk aukt. - Kam? Ir taip suvalgysiu! - Ir garsiai suepsjo. - K akodl n e m a ta u , kad diaugtumeisi. - A diaugiuosi. - Mekiukas ilai dubenl. - Ten, m ano viduje, viskas virpa ir ypsosi. - Skanu? - Labai! Tiek prisidiaugiau, kad dabar vis vakar sdsiu lidnas. - Kodl lidnas?

- Kaip tu nesupranti? Juk medaus daugiau nebra! Jie sdjo krsliukuose Eiuko priebutyje; mirksjo vak; auktai danguje iebsi vos irimos vaigds. Eiukas susimsts irjo Mekiuk, o Mekiukas sielos akimis mat vis savo digaujani esyb ir droviai ypsojosi.

Tai nutiko birel. Eiukas simyljo. Neapsakomai kvepjo ol, o Eiukas suko didelius ratus aplink Ramunl ir bijojo prie jos prieiti. v - Ko tu suki ratu? - paklaus iogelis. - Gal ko reikia? Sakyk. - Nieko m an nereikia, - burbteljo Eiukas. Ir ulindo u eglaits. I ia, i u eglaits, Ramunl buvo dar graesn. Ji stovjo ant plonuts kojels iek tiek isilenkusi ir buvo tokia gaivi, viesi ir besvor, kad Eiukas net usimerk. Eisiu, - nusprend jis. - Eisiu ir tiesiai pasakysiu: Ramunle, js man patinkate! Esu pakertas! Pakertas, pakertas, - sumurmjo Eiukas. - Gal geriau - j s p a k e r t a s ? Pamginsiu i pradi.
305

Jis atsistojo, kilsteljo snukel, mosteljo letenle ir mintyse tar: Ramunle, js man patinkate! Esu js pakertas!" Ne, negerai. Esu... js... Prastai! Ramunle, js man patinkate. Esu pakertas." itaip geriau. O k pasakys ji? Ji pasakys: Eiuk, tu man taip pat patinki." Vaje, kaip bt puiku! Bet itaip ji nieku gyvu nepasakys. Negi galiu rpti jai a, Eiukas?" Ir Eiukas vl pradjo sukti didelius ratus aplink Ramunls laukym ir prisimin, kaip autant susitiko Bried. Ties sakant, jiedu net nesusitiko, nes Briedis Eiuko nemat, utai Eiukas Bried ne tik mat, bet ir girdjo, k is sako. - U-u#!.. - dsavo braudamasis per krmus Briedis. - U-ufF!.. Kokia grauol!.. - Briedis narpt ir purt galv. Eiukas ikart suprato, kad jis kalba apie Ramunl, bet pa klausti nesiryo. v Gal eiti ir pasitarti su Voveraite? - svarst Eiukas. - iaip ar taip, ji - Voverait ir msto taip pat kaip Ramunl." Ir Eiukas jau buvo bebgs pas Voverait, bet susidr su Mekiuku. - K tu ia veiki? - paklaus Mekiukas. - O tu? - A iaip... Vaiktinju. - Ir a. - Nori, pasakysiu tau paslapt? - paklaus Mekiukas. - Sakyk. v - ia atsirado nepaprasta Ramunl, - sukudjo Mekiukas. 306

Einu su ja susipainti. Tiktai - ! - Mekiukas prispaud leten prie nosies. - Niekam n odio! - Taigi ia mano Ramunl! - suuko Eiukas. - Prie eglaits, taip? - Prie eglaits. O tu i kur inai? Ji tik vakar atsirado ms mike. - Vakar a j ir pamaiau, - pasisak Eiukas. - Tiktai tu - nie kam, supratai? - Palauk, - tar Mekiukas. - O kodl ji - tavo? - Todl, kad a pirmas j pamaiau. - O i kur inai, kad ji panors draugauti su tavimi, o ne su manimi, Mekiuku? - Mat ji taip stovi ir taip iri, kad ikart aiku, su kuo nors draugauti. - Ir su kuo gi? - Su manimi, - atsak Eiukas. - Na, inai... - Mekiukas atsisdo. - I tavs ito nesitikjau. Pasakyk, kaip ji stovi ir kaip iri. - Negi odiais apsakysi? - Parodyk. Eiukas atsistojo ant vienos kojels ir ilgesingai pavelg Mekiuk. - Ta-a-aip... Ir kodl manai, jog ikart matyti, kad ji nori drau gauti su tavimi?
307

- Mat ji taip iri. Eiukas vl atsistojo ant vienos kojels ir pavelg M e kiuk. v - Zinai, k, - tar Mekiukas, - eime pas j abu, susipainsime. Tegu ji pati pasirenka. - Ne, - atsak Eiukas. - Geriau pirmas nueisiu a, o tada - tu. - O kodl ne atvirkiai? A susipainsiu ir pristatysiu tave. - Tu j igsdinsi. - A? Bet a vis ryt plaukiojau upje, kad kailis bt pa purs. Paliesk, koks a ilkinis. Argi toks Mekiukas gali k nors igsdinti? - Vis tiek, - spyrsi Eiukas. - Igsdinsi. A ntai koks tu bai sus. - A? Baisus? - Juk tu - mekinas. O ji - Ramunl. - N a tai kas? Mekinas m ekinui nelygu. O a tai koks ilkinis. - Tu palauk ia, - pasil Eiukas. - O a nubgsiu, pairsiu, ar ji tebra. Ir nubgo. - Stok! - rikteljo Mekiukas. - Veriau liaute. - Kam? Tik nubgsiu ir griu. - Tuomet bkime drauge.
308

- A tikrai griu. Tu nebijok. Tik vilgtelsiu, ir viskas. Ir Eiukas nubgo. Ramunl stovjo toje paioje vietoje ir buvo dar viesesn, dar lengvesn. Ak, kokia ji buvo grai! Tegu Mekiukas eina pirmas, - nusprend Eiukas. - A n e galiu."

Ir sugro pas Mekiuk. - Eik, - tar Eiukas. - Tebestovi. Susipainsi, o tada ikart paauk mane. Ir Mekiukas nujo. Ne. Jiedu nujo kartu: Mekiukas priekyje, Eiukas - i pas kos. Mekiukas prijo prie Ramunls. Eiukas nemirkiodamas irjo juos i u eglaits. - Labas! - pasisveikino Mekiukas. - Js - Ramunl! - Taip, - atsak i ir pavelg Mekiuk. - O a - Mekiukas. - Matau, - atsak Ramunl. - Kaip jums patinka ms mike? - Mekiukas trypiojo nuo kojos ant kojos ir suko galv, k ia dar pasakius. - M an ia labai patinka. ia labai grau. - Ir oras puikus, tiesa? Ar jums patinka lietus? - Lietus? A dar n karto nemaiau lietaus. Koks jis? - Liets bna vairs, - atsak Mekiukas. - Bna grybiniai, kai lyja, o pro liet - saul. - Turbt tai labai grau, - tar Ramunl. - Kaip nuostabiai js pasakojate. Papasakokite dar k nors. - O bna ir lii, - ts Mekiukas. - Kai perdm vanduo. - A labai mgstu vanden.
310

Eiukas okiojo u eglaits ir rod Mekiukui visokius enklus. Supaindink! Supaindink mane! - mintyse auk Eiukas. Bet Mekiukas tarytum j pamiro. Jis vaikiojo aplink Ramunl, mostagavo letenomis ir be perstojo kalbjo. - Tai dar niekis, - pasakojo jis. - O bna sniego. - Kas tas sniegas? - O! Labai alta mediaga. Tai tarsi iemos lietus. sivaizduojate? I dangaus krinta balti minkti pkai. Su kuo ia juos palyginus? Na, tarkime, su manimi, su Mekiuku. - Tokie pat dideli? - Ne, tokie pat minkti, velns, meils. - O js - meilus? - Labai. Eiukas i nuoskaudos buvo pasirengs pravirkti, bet ilsti i po eglaits pabgo. Kaip tau ne gda, Mekine! Juk adjai! - mintyse auk Eiukas. Tada Mekiukas atsigr j ir tar: - Gal norite susipainti su mano draugu? - Labai, - atsak Ramunl. - Leiskite pristatyti jums savo draug Eiuk. - Ir Mekiukas plaiai mosteljo letena. - Ilsk! nibteljo jis Eiukui. Bet Eiukas stovjo u eglaits ir jaut, kad jo letenls prialo
311

prie ems. Jis norjo linksmai nusijuokti ir ktelti: Mekiuk, ateinu!" - bet pajuto, kad letenls neklauso ir jis negali praverti burnos. Leiskite pristatyti jums pat geriausi savo draug Eiuk, garsiau pasak Mekiukas ir dar plaiau mosteljo letena. - Nagi, ilsk pagaliau! - sunypt jis. Bet Eiukas tarytum suakmenjo. Staiga jis suprato siaubing dalyk, kad niekada, nieku gyvu nepasiry prieiti prie Ramunls. Jis apsigr ir lauy dam as krm us, k lu p damas, gridamas kiek kerta pasileido gilyn mik.

Vir kalno rkas ir rausvai oraniniai atvaitai. Vis dien pyl lietus, vliau liovsi, nuvito saul, ulindo u kalno, ir dabar kalnas - toks. Buvo labai grau, taip grau, kad Eiukas su Mekiuku tik irjo ir nepratar n odelio. O kalnas nuolatos mainsi: oranin spalva pasitrauk kair, rausva - dein, o ydra spalva tapo pilkvai mlyna ir liko viruje. Eiukas su Mekiuku seniai buvo pamg aidim: umerki akis, o kai atsimerki - viskas jau kitaip. - Greiiau atsimerk, - sunibdjo Eiukas. - Labai grau! Dabar oranin spalva siauru apvadu apriet vis kaln, o rausva ir ydra inyko. Rkas drieksi ten, aukiau, o pat kaln tarytum apjuos oranine juosta. Jie vl umerk akis, o kai po akimirkos atsimerk, viskas vl buvo pasikeit. Oranin spalva ioravo en bei ten deinje ir kairje, rausva staiga plyksteljo deinje, rausvai ydra inyko, ir visas kalnas tapo toks tamsus, ikilmingas, kad nuo jo staiai negaljai atplti
313

aki. Eiukas su Mekiuku vl usimerk ir atsimerk: kalnas buvo ramus, pasimiglojs, deinje nusidas velniu roiniu atvaitu, bet jiems nespjus dar kart usimerkti tas atvaitas dingo. Miglotas, labai graus kalnas velg [ Eiuk ir Mekiuk. Ir staiga, o gal Eiukui su Mekiuku tik pasirod, kakas prabilo: - Jums patinka mane irti? - Taip, - tar Eiukas. - Kas? Kas ia kalba? - panibdomis paklaus Mekiukas. - Ar a graus? - Taip, - patvirtino Eiukas. - O kada a jums graesnis - ryt ar vakare? Dabar jau ir Mekiukas suprato, kad kalba kalnas. - Man - ryt, - pasak jis. - Kodl? - Tada prie akis - visa diena ir... - O tau, Eiuk? - Kai tu paslepi saul, man lidna, - tar Eiukas. - Bet man graiau irti tave vakare. - Kodl? - Kai iri vakare, tarytum stovi ten, virnje, ir toli toli matyti. - K gi tu matei iandien, Eiuk? - paklaus kalnas. - iandien saul labai norjo pasislpti, o kakas taip trukd jai pabgti, kad a apie niek negalvojau, tik irjau.
V

314

- O a... Mes... Tai atsimerkiame, tai usimerkiame. Mes taip aidiame, - siterp Mekiukas. Spariai tirtjo sutemos. Ir kai beveik visai sutemo, melsvai alias dangus mai atsipl nuo kalno, is tapo rykus rykus ir juodavo blykiai ydroje juostoje, skirianioje j nuo tamsaus dangaus.

tai jau visas mnuo Eiukas kasnakt lipa pu ir blizgina vaigdes. Jeigu kas vakar neblizginsiu vaigdi, jos kaipm at nublanks, - kalbjo sau Eiukas. I ryto jis ieidavo priebut, prisilaudavo akeli naujai luotai, kad pirmiausia galt nuerti nuo vaigdi dulkes, ir
315

iskalbdavo skudurl. Skudurl turjo tik vien, todl kas rytas j skalbdavo ir pakabindavo ant puies diti. Ubaigs pasirengimus, Eiukas pietaudavo ir guldvosi miegoti. Prabusdavo, kai jau bdavo ikritusi rasa. Pava karieniavs vien letenl im davo skudurl, kit - luot ir palengvle, nuo akels ant akels, kopdavo pai puies virn. ia prasiddavo svarbiausi dalykai. I pradi reikdavo vaigdes aplavinti, bet la bai atsargiai, kad netyia nenumutum nuo dangaus. Tada luot perimti kair ir trinti jas iki blizgesio. D ar bas reikalavo kruoptumo ir utrukdavo O kaipgi kitaip? - puies

virnje nekuiuodamasis pats su savimi bambjo Eiukas. - Jei gu Mekiukas neblizgins vaigdi, a neblizginsiu, tai kas jas blizgins ?.. Mekiukas tuo metu taip pat tupdavo puies virnje vir savo namelio, blizgindavo vaigdes ir galvodavo: Nuostabu, kaip Eiukui ov [ galv tokia vykusi mintis! Juk jeigu jis nebt su mans blizginti vaigdi, j jau seniai niekas nebematyt. Antai kokia dulkina!.. Jis papt vaigd ir patryn skudurliu... Mekiukas labai stengsi, bet jam ne visada seksi taip gerai kaip Eiukui. Ir jeigu i dangaus krisdavo vaigd, visas mikas inojo, kad j netyia nubrauk Mekiukas.

Trisdeimt uodeli ilk laukym ir ugrie spigiais savo smuikais. I u debes ilindo mnulis ir ypsodamasis nuplauk per dang. Mmm-!.. - anapus ups atsiduso karv. Sustgo uo, ir trisdeimt mnulio zuiki nuliuoksjo takeliu. Vir ups pakilo rkas, ir lidnas baltas arklys paskendo jame iki krtins, ir dabar atrod, kad didiul balta antis plaukia per rk ir prunktaudama murkdo jame galv.
317

A nt kalnelio po puimi sdjo Eiukas ir irjo rko pritvinus mnulio apviest sln. Buvo taip grau, kad jis kartkariais sukrpiodavo: ar tik nesapnuoja? O uodeliai nepailsdami grie savo smuikeliais, mnulio zuikiai oko, uo kauk. Papasakosiu - nepatiks ! - paman Eiukas ir suiuro dar dmiau, kad iki menkiausios olels simint vis gro. v tai nukrito vaigd, - pamat Eiukas, - ol palinko kair, i egls teliko virn ir dabar ji plaukia drauge su arkliu... O kain, - svarst Eiukas, - jeigu arklys atsigult miegoti, ar jis uspringt rku? Ir Eiukas pradjo palengva leistis nuo kalno, kad taip pat at sidurt rke ir pamatyt, kaip ten viskas atrodo viduje. v tai, - tar Eiukas. - Nieko nematyti. N et letenos neiriu. Ei, arkly! - paauk jis. Bet arklys neatsiliep. Kurgi tas arklys?" - paman Eiukas. Ir palengva slinko priek. Aplinkui - n garso, tamsu ir drgna, tik auktai vir galvos blykiai vyti sutemos. Slinko jis ilgai ir staiga pajuto, kad po kojomis nebra ems ir jis kakur skrenda. Pliu-umpt!.. kritau up! - sustings i baims susivok Eiukas. Ir m visas puses matakuoti letenlmis.
318

Kai iniro, tebebuvo tamsu, ir Eiukas net neinojo, kur krantas. Tegul up pati mane nea! - nusprend jis. Giliai giliai atsiduso ir nuplauk pasroviui. Up narjo nendrse, gurgjo rvose, ir Eiukas pajuto, kad kiaurai perlapo ir tuoj pasks. Staiga kakas paliet upakalin jo letenl.

- Atleiskite, - be garso tar kakas, - kas js ir kaip ia pate kote? - A - Eiukas, - taip pat be garso atsak jis. - A kritau up. - Tuomet sskits man ant nugaros, - be garso pasil kakas. Nuplukdysiu jus krant. Eiukas atsisdo ant kakieno siauros slidios nugaros ir po minutls jau buvo ant kranto. - Ai! - garsiai padkojo Eiukas. - Nra u k, - be garso atsak kakas, ko Eiukas net nemat, ir dingo bangose. ia tai bent nuotykis... - purtydamasis paman Eiukas. - Argi kas patiks?! Ir nuturseno per rk.

Jau seniai Eiukas nebuvo mats tokio didiulio dangaus. Jau seniai nebuvo nutik, kad jis tai itaip sustot ir apmirt; ir jeigu kas nors bt paklauss, kodl sustojo, nuo ko apmir, Eiukas nieku gyvu nebt galjs atsakyti.

320

- Eiuk, k iri? - paklaus Voverait. - A, - burbteljo Eiukas. Ir numojo letenle. - K tu ten pamatei? - paklaus Skruzdl. - Jis tyli, - palingavo galv Voverait. - Usigalvojo, - suniurnjo Skruzdl ir nuskubjo savo rei kalais. O Eiukui mai pasirod, kad jis pirm kart ivydo mik, i kalv, i laukym. Kad niekada niekada ligi iol nra j mats.

321

Kaip taip gali bti? - svarst Eiukas. - Juk tiek kart esu bgs iuo takeliu, tiek kart stovjau ant ios kalvos. Ir mediai atrod tokie nepaprasti - lengvuiai, perregimi, tarsi alyviniai, ir sklidini tokios tylos ir ramybs, kad Eiukas negaljo atpainti nuo vaikysts ivaikiot viet. Kas ia dedasi? - murmjo Eiukas. - Kodl viso ito nemaiau anksiau?" Ir paukiai, negauss paukiai, kurie pasiliko mike, dabar atrod Eiukui nepaprasti. v ia ne Varna, ia kakoks Erelis suka ratus vir miko, - mst Eiukas. - Niekada nesu mats tokio didelio paukio.4 4 - Vis dar stovi? - paklaus Skruzdl. - A jau antai kok iaud nutempiau, o jis tebestovi. - Netrukdyk jam, - sudraud Voverait. - Jis msto. - Msto, msto, - suniurnjo Skruzdl. - Kas dtsi mike, jeigu visi mstyt. - Pamstys, ir tiek, - ramd j Voverait. - Netrukdyk. - Visi js dyknai, - tk Skruzdl. - Visi mru stojate vienas u kit. - Ir nubgo. O Eiukas mintyse padkojo Voveraitei, nes girdjo pokalb lyg i tolybi, lyg nektsi debesyse, o jis pats bt jros dugne. Kokia ji gera, - pagalvojo Eiukas apie Voverait. - Kodl anksiau niekada nesu jos sutiks?4 4 Atjo Mekiukas.
322

- Na, tai k? - paklaus jis. - Ko imsims? Eiukas velg mik, kalv, Varn, sukani ratus anapus ups, ir staiga suprato, kad labai nenori atsakinti klausimus, labai nenori nusileisti nuo savojo kalno... Ir jis su dkingumu pagalvojo apie t, dl kurio gerumo atsidr ant ito kalno.

Kart gyveno mike Eiukas adatukas. Turjo jis namus su krosnimi, namuose - lempel i grybo - voveraits - ir piln kamarl atsarg. Taiau Eiukui kako vis trko... v - Neramu man, - sakydavo jis Rugiaglei. - tai ia maudia. - Ir rodydavo krtin. - Noriu prie jros. Rugiagl niekada nebuvo maiusi jros ir todl atsakydavo: - Be reikalo kremtiesi, Eiuk. Pasiirk, kokia a grai, pavelk, kokios auktos puys, paklausyk, kaip gieda paukiai! ia, mike, visi tave pasta ir myli. Taiau Eiukas sulig kiekviena diena darsi vis lidnesnis. - Labai noriu prie jros! - skundsi jis Skruzdlei. - O kokia toji jra? - paklaus Skruzdl. - Didel. Bet a niekada jos nemaiau. Ir vien ankst ryt, kai danguje dar plduriavo pienins vaigds,

323

Eiukas ijo i savo namelio ir patrauk prie jros. Letenlje jis gniau lazd, o ant pei turjo kuprinyt su maistu. I pradi jo per mik, ir jam vir galvos giedojo paukiai, o lapia nuo rasos ol narjo po kojomis. Paskiau mikas baigsi, ir Eiukui keli pastojo up. - Ei! - rikteljo Eiukas. Ir virum ups toli nuaidjo: Ei ei ei!.. - Ko kauji? - paklaus priskridusi Antis. - Reikia persikelti, - atsak Eiukas. Antis pakio jam savo nugar ir perplukd kit krant. - Ai, Antie, - padkojo Eiukas ir nuingsniavo tolyn. Dabar jis jo per didiul piev. irk iogai, stikliniais sparneliais derg laumirgiai ir kakur auktai danguje ireno vyturlis... jo jo Eiukas ir pagaliau prijo jr.

- Sveika, jra! - pasisveikino Eiukas. - Sveikas, Eiuk! - atsak jra. v Ir atsirito banga. Pu-pkt!.. - trenksi ji krant. - S... sunypt atsitraukdama per akmenukus. Eiukas taip pat eng ingsn priek ir tar: Pu-pkt!.. - o pabgjs atgal: - S!.. - A panaus tave, tiesa? - Labai! - patvirtino jra. Ir vl trenk banga krant. Vis dien Eiukas aid su jra: ia pribgdavo prie pat van dens, ia sprukdavo alin. Kai migdamas ant smlio po uola pasimuist, dygliuoti jo kailinliai suvilnijo, ir jam pasirod, kad jis - mayt jra su ke turiomis letenlmis. Pu-pkt!.. - bambjo sau po nosimi. - S!.. Ir ia paiaudavo, ia nuleisdavo spygliukus.

- Padk, Mektli, padk! - Kas nutiko, Eiuk? - Neinau. M an negera. Mekiukas apjo ratu aplink Eiuk, paiupinjo galv.
325

- Ar ia neskauda? -N e . - O ia? - Ne-a. Buvo ankstyvas rytas. Giedojo paukiai. Viskas ydjo. - Pavelk, kokia saulut! - tar Mekiukas. - Matau. - Paklausyk! Girdi, kaip gieda paukiai? Eiukas linkteljo. - Tu man smulkiau papasakok, - papra Mekiukas. - Dviese mudu k nors sugalvosime. - Supranti, - prabilo Eiukas, - man baisu. - Bet kodl? - Diaugsmo nra, - sunibdjo Eiukas. - Bdavo, prabundu, pamatau saul - ir diaugiuosi. O dabar - ne. - Diaugsmo nra... Diaugsmo nra... - pradjo murmti Me kiukas. - Bet kodl gi tau stinga diaugsmo? - Neinau. - Eiukas umerk akis. Kas ia galt bti? - svarst Mekiukas. - Kas ia nutiko, kad nuo Eiuko pabgo diaugsmas ? Ir tar:
326

- Taip negali bti! Tau tik pasirod, ir baigta. Nuo ko, nuo ko, bet nuo tavs diaugsmas pabgti tikrai negali. Jis kakur pasislp, aiku? -K ur? - Pilve. Jie abu dmiai apirjo Eiuko pilv. - Arba po paastimi! Eiukas pakl letenl. - Arba... inau! - suuko Mekiukas. - Mes j palikome prie ups! Prisimeni, kai leidosi saul, kakas labai labai diugus nubgo kit krant? - Sauls zuikis, - pasak Eiukas. - Kurgi ne! Zuikis! Tai buvo tavo diaugsmas. Lekiam! Ir jie nurko prie ups, ivydo j, aiaruojani tekanios sauls spinduliuose, ir didiulis, kartas Eiuko diaugsmas, visas nusmaigstytas atriomis adatlmis kaip pats Eiukas, ioko i krm, perbgo vandeniu ir sugro pas Eiuk.

-Je ig u tu inotum, Mekiuk, kaip a tavs pasiilgau! - Ir a. - A taip pasiilgau, kad net sapnuose su tavimi kalbuosi. - Ir a.
327

- Kart sakau tau: Ei, kur tu? - O a? - O tu: A ia, Eiuk, ia! Tik mans nematyti." v - Kaip galima mans nematyti? tai koks a didelis! - inau. Bet taip tu pasakei sapne. - O toliau? - A sakau: Pasirodyk, pasirodyk, kur esi? - Tuoj, - atsakei tu ir...
V

- W - iaip... Kakas msteljo... ia tu? - klausiu a. - Aha. - Kas - aha? - Sapne tu pasakei: A ha. - Ir mans nematyti? - Ne-a. Kakas msteljo, ir viskas. - Ta-aip. - O kit kart - tarytum mudu su tavimi einame per didel piev. Karta, vieverslis irena. Ir a sakau: Mekiuk, juk dabar viskas - kaip kadaise, ar ne?.. Lygiai taip mudu jome, tu dainavai ir paukiai..." O tu... -K ? -T yli. - Ne, - papurt galv Mekiukas. - A tave graiau sapnavau. A tave taip graiai sapnavau, staiai nuostabiai! - Kaip?
328

- inai, n e t papasakoti nem oku. Prabudau ir vis dien diaugiausi. - O k a sakiau? - Daug k. Tu ir kalbjai, ir dainavai. Sapne a net juokiausi. Ir prabudau besidiaugdamas! - I kur inai? - Varl sak. Atjo i ryto ir sako: Kva-a-a, Mekiuk, na ir kva-a-atojai tu per miegus! - Ne, a taip nesapnavau, - tar Eiukas. - Jeigu biau taip sapnavs... O a kart prabundu - visas apsiaarojs. v - Tu... tu nenusimink. Zinai, jeigu dar kada mane susapnuosi, tu man pasakyk: Mekiuk, ei, Mekiuk, ar nori medaus? Ir a tikrai atsakysiu: Noriu!

- Bt gerai. - Negi manai - a nenorsiu medaus? - Neinau. Bet kit kart tu netylk, gerai? nekuiuodamiesi jie perjo lauk, pajjo miku ir pasiek up. Buvo tylu tylu. - Kit kart, M ekiuk, tu nieku gyvu netylk, - papra Eiukas. - Ne ne, k tu! Btinai k nors pasakysiu. Dabar tu jau nebijok: a pasakysiu. Pliaukteljo uvis. Ratilais ant gal pirt nubgo vandeniu tyluma.

Vis vasar Kikis vijo virv, ir rudeniop ji jau buvo ilga, iki dangaus. Pririiu kabliuk, - galvojo Kikis, - umesiu ant vaigds ir... Atbgo Voverait: - Kiki, k ia veiki? - Nuvijau virv, - atsak is. - O kam? - Lipsiu dang. Nori, ir tave pasiimsiu?
330

- Pasiimk. N akt pabiro vaigds. Kikis umet kabliuk ant paios didiausios vaigds, ir virv plonu voratinkliu nusidriek nuo ems iki dangaus. - Lipk, - tar Kikis. -Ot? - A i paskos. Ir Voverait nuliuoksjo dang. Kikis m roptis kandin, bet jis nemokjo sliuogti virve, todl gerokai atsiliko. - Kur tu? Lipk greiiau! - i tamsos auk Voverait. O Kikis lipo, lipo ir jau pradjo pavargti. - Kurgi tu? - skubino Voverait. Ji seniai ukop ant vaigds ir lauk Kikio. O Kikis spavosi per vidur tarp dangaus ir ems ir nebepajg nei lipti auktyn, nei leistis emyn. - Na, k tu ten veiki? - i tamsos paklaus Voverait. - Nebeturiu jg. Nebegaliu, - atsiliep Kikis.

- O tu - kaip akele, kaip akele, - patar Voverait. Kikis spavosi tamsoje, jo ausis iureno nakties vjelis, toli apaioje jis mat gimtj mik, o viruje - didiul vaigd ir suprato: tuoj atgniau letenas ir nukris. Vis vasar vijau virv, - kariai galvojo Kikis, - ir e tau... - Ei! - nuo ems staiga igirdo jis pastam bals. - Kas ten kyburiuoja? Ir kitas pastamas balsas atsak: - Toli. Neiriu. - Kaip manai, Eiuk, kas ten galt bti? - Pauktis. - Koks pauktis kabot vidury dangaus? Retas, - norjo atauti Kikis. Bet nutyljo. - ia Kikis! - nuo vaigds suriko Voverait. - Lipo dang ir strigo. - Mekiuk, reikia j gelbti! - Igelbkite mane, - tyliai papra Kikis. - N uo kada Kikiai pradjo laipioti dang? - suniurnjo Mekiukas ir trukteljo virv. - Oi, - tyliai pasak Kikis. - Kaip gelbsime? - paklaus Eiukas. - Tuoj, - burbteljo Mekiukas ir nubgo. - Kiki! - kteljo Eiukas. - Ar ten tu?
332

- A, - tyliai atsiliep is. - Negirdiu! - A, - kiek garsiau tar Kikis, nes jeigu bt rikteljs visu balsu, kaipmat bt nukrits. -Jis, jis! - nuo vaigds plyojo Voverait. - Kiki, laikykis! - suuko Eiukas. - Mekiukas kak su man. Ir tada sugro Mekiukas, neinas paklode. - Laikyk, - paliep jis ir dav du galus Eiukui. - Kiki! - su riko tams Mekiukas. - Tiesiai po tavimi mes laikome itemp v paklod, ar girdi? ok! - Man baisu, - pasiskund Kikis. -J a m baisu! - suuko Voverait. A nt vaigds jai buvo geriau girdti. - ok, kam sakyta! - dar garsiau suriaumojo Mekiukas, tada jiedu su Eiuku sispyr em ir kaip manydami smarkiau itemp paklod. - Nagi! v - ok! - suuko Voverait. Kikis atgniau letenas ir - nulk nulk nulk, tik juodas nakties vjas vilp tarp aus. Kur ta paklod? Kur em? - galvojo Kikis ir neinojo, kad jis tarsi didelis pauktis plaiais sparnais lekia virum ems ir jau nebegali nukristi.
333

Usienietis Dramblys atplauk i ujrio dideliu garlaiviu. Jis sdjo auktoje palapinje prie apskrito stalo milinikame krsle. Du maesni krsliukai lauk Eiuko ir Mekiuko.
v

- Sakut reikia laikyti kairje letenoje, o aukt - deinje. - O kodl akut - kairje? - Todl, kad akutei tu pagelbsi peiliu. Sakut smeigei, pei liuku atsipjovei - ir viskas. - O k pjauti? - Tai, kuo vaiins Dramblys. Jie rengsi eiti kviestini piet, ir dabar Eiukas mok Mekiuk naudotis auktu, akute ir peiliu. - Na, pamginkime. Pirmasis patiekalas - sriuba! Ir jie suvalg sivaizduojam sriub. - Dabar - kepti grybai! - O k ia pjauti? - Nieko nereikia pjauti: peiliu ustumi ant akuts ir - burn. - Dabar - kompotas! - suuko Mekiukas. - Igerk skystim, tada mau aukteliu igriebk tirius... - Jie ir taip nuslys.
334

- Ne, - tar Eiukas. Ir parod Mekiukui, kaip dera valgyti kompot. Jie jo per mik ir pakeliui Eiukas mok: - Servetl usikik u apykakls. - A neturiu apykakls. - Tuomet pasirik po kaklu. - O jeigu bus per maa?.. - Sveiki! Sveiki! - Pasitikti svei ijo Dramblys. - Labai malonu jus matyti! - Mums taip pat labai malonu! - atsak Eiukas. - Sskits, sskits, tuoj bus patiekta sriuba. - Ir Dramblys pasirio servetl. Eiukas padjo Mekiukui pasiriti servetl, ir jie susdo krslelius. - Papasakokite apie save, - papra Dramblys. - Mums labai malonu jus matyti, - nusiypsojo Eiukas. Didel geraird Kengra sidabriniu samiu ipilst sriub. - Ir tai atjome pas jus piet, - pridr Mekiukas ir m lerpti tiesiai i lkts. - Pasiimk aukt! - sunypt Eiukas. - Ir neepsk! Aukta grauol irafa pakeit rankius. Zebrai ne antrj patiekal.
335

Jis buvo nesivaizduojamai skanus, ir Mekiukas pradjo kabinti letena. F'fe! - sudraud Eiukas. Ir Mekiukas pam akut ir peil. Dramblys valg tyldamas ir velg Eiuk su Mekiuku ge romis pilkomis akimis. eng elegantikas Krokodilas, prarijo nevarias lktes, meiliai nusiypsojo ir pasialino. Bedionls atne saldj patiekal. - O kur kompotas? - paklaus Mekiukas.

Bet Eiukas spyr jam po stalu letena, ir visi niko valgyti ba nanus, apelsinus, ananasus ir datules, o usigerti gavo saldaus pienelio i kokoso rieut. Mekiukas taip apstulbo, kad pirmj banan suvalg su ieve. v - irk! - vos girdimai nibteljo Eiukas, nusiypsojo Dram bliui ir parod, kaip reikia valgyti banan. Mekiukas stengsi neepsti, valg bananus, ipts akis irjo Drambl, zebrus ir bedionles, isirikiavusias jam u nugaros, ir galvojo, kad jeigu jis su Eiuku turt tok didel garlaiv, nu o sav krokodil, iraf, kengr ir bedionli, jiedu nieku gyvu nesisst pietauti nepasiri po kaklu servetli.

A tunt valand ryto miko proskynoje susirinko Asiliukas, Eiukas, Mekiukas, Kikis, Voverait ir Lap, nes ketino atunt valand vakaro eiti sveius pas Drambl. - Bet atunta vakaro dar toli! - pasak Kikis. - K gi mes veiksime dvylika valand? - Ogi viskas labai paprasta! - tar Mekiukas. - Mes -

337

eiese. Vadinasi, dabar visi turime isiskirstyti ir kiekvienas atskirai prasdti dvi valandas. O kai vl susirinksime, bsime tarsi drauge prasdj dvylika valand! Ir jie isiskirst kas sau. Eiukas parjo namo, atsisdo prie stalo ir smeig akis laikrod. Tik tak, tik tak, tik tak, - br laikrodis. O Eiukas rinko minutes, skaiiavo ir dliojo prieais save ant stalo. Asiliukas nujo prie ups. sibrido iki keli vanden ir pradjo lpomis gaudyti sauls zuikius. Dviejose valandose - imtas dvideimt minui, - skaiiavo Asiliukas. - Kai sugausiu imt 4 dvideimt sauls zuiki, kaip tik bus laikas grti proskyn.4 Voverait sliuog puies virn ir paklaus Dagilio: - Gal inai, kada bus po dviej valand4 4 ? - Aiku, inau! - Tuomet pabelsk man tuo laiku. - Ir Voverait murkteljo drev. Kikis pasileido bgti aplink mik. Aplekia rat ir apsidairo proskynoje: ar dar nesusirinko?.. Lap ulipo ant kalvels ir atsitp taip, lyg bt viena pati - bet kad ir proskyn matyt.
338

O Mekiukas niekur njo. Jis atsigul prie kelmelio nusnsti, pamans sau: Susirinks - priadins. Pirmasis proskynoje pasirod Asiliukas ir atsine pintinje imt dvideimt sauls zuiki. kandin atjo Eiukas su imtu dvideimt minui maielyje. Dagilis priadino Voverait, ir ji ilipo i puies. Atbgo Kikis. Ididiai atviksjo Lap. Ir visi puol adinti Mekiuko. - Metas! Kelkis! Jau prajo dvylika valand! Laikas eiti sveius pas Drambl! - auk jie vienas per kit ir tuskino Mekiuk. - A !.. Jau susirinkote? - busdamas sumurmjo is. - Na, tuomet eime pas Drambl! Tik tegul niekas neatsilieka, nes Dramblys sakys, kad atjome per anksti...

A nt toies skiauts Mekiukas nupie Statin su medumi, med ikart suvalg ir atsigul miegoti. Atjo Eiukas, pamat tui Statin, pam angliuk ir i vis pusi pripie vinui. Ijo storas Eiukas. Mekiukas prabudo, Statins vietoje pam at stor Eiuk, paliet j letena ir sidr. Tada trinkteljo letena stipriau, bet tik dar skaudiau sidr.

339

Kas ia dedasi? - pasipiktino jis. Pam angliuk ir atbukino vinutes. Dabar Statin nebesibad. Reikia vl pilti j medaus", - nusprend Mekiukas. Taip ir padar. Pavalgs nupieto medaus, jis usndo, tada vl atjo Eiukas ir angliuku pripie Statinei letenas. Statin trepteljo to i pradi viena letena, paskiau antra, paskiau treia, paskiau ke tvirta, pakilo ir nujo. - Palauk! - kteljo Eiukas. Ir pripie uodeg. Ir Statin nujo mosuodama uodegle.

Mekiukas prabudo ir pamat ygiuojani Statin. - Stok! - kteljo jis. Bet Statin n neman jo klausyti. Tada jis iupo angliuk ir pririo j prie kuolelio. Statin plsi nuo virvs, ir jos uodegl mirgte mirgjo Mekiukui akyse. - Liaukis! - auk jis. - pilsiu tave medaus! Bet Statin neketino nusiraminti. Ji tryp visomis keturiomis letenomis ir taip drasksi, kad tuoj tuoj turjo nutraukti virv. - Statine! - to Mekiukas. - Kas tau pripie letenas? Statin - n odio. Tada Mekiukas pripie jai mekos galv ir lieuvl. - Eiukas! - atsak Statin. - Ak, itaip! - rikteljo Mekiukas. Pririo Statin prie dar vieno kuolelio ir nubgo pas Eiuk. - Ar tu pripieei mano Statinei letenas? - nuo slenksio suuko jis. - K tu! - isigyn Eiukas. - A net pieti nemoku. - Netiesa, moki! Statin sako, kad tu. - Ir kuo ji kalba? - Lieuviu. A jai vis galv pripieiau! - Kam tau reikia Statins su galva? - nusistebjo Eiukas. - O kam m an reikia S tatins su letenom is? - paklaus Mekiukas.
341

- Na, turti letenas Statinei labai naudinga. Tarkime, eini mik, ir ji drauge. Jeigu nusibos - pririai prie kelmo, ir viskas... O dabar ji savo plepalais tau visas ausis i! - Tai k man daryti? - sunerimo Mekiukas. - Eik namo, - patar Eiukas, - paleisk j nuo virvs ir gul kis miegoti. O ryt, kai ji bus prisilaksiusi, pripilsi j medaus ir papusryiausi. - Gerai sakai, - linkteljo Mekiukas. Atsiduso ir ijo namo.

Dulktu takeliu jo trys skruzdls. Viena temp iaudel, kita vilko puies spygl, o treia rideno prieais save nediduk egls kankor. Tvyrojo kaitra, irk iogai ir kvepjo perkaitusiais spygliais. - Uf! - atsipt Pirmoji Skruzdl. - Karta! - Ir nusimet nuo peties iaudel. A ntroji Skruzdl pasidjo alia puies spygl ir nusibrauk letenle irasojusi kakt. Treioji Skruzdl sustojo, ir egls kankoris, kur rideno prieais save, taip pat sustojo.
342

Visos trys sutp dulktame takelio pakratyje, susikr lau, pakabino vir ugnies katiliuk su vandeniu, ir dang nuvinguriavo saldus aitrokas dmelis. - Nemgstu dirbti per kaitr, - tar Pirmoji Skruzdl. Rytais smagiau... - Taip, - patvirtino Antroji. - Kai dirbi ryt - tarsi ilsiesi. - Nelygu darbas... - siterp Treioji. v - inoma, tau gerai, - supyko Pirmoji Skruzdl. - Rideni sau kankor ir vilpauji, o pamgintum iaudel panti! - Arba puies spygl, - pritar Antroji. - Jis nors ir nedidelis, bet sunkus! - Arba, tarkime, vakar... - ts Pirmoji Skruzdl. - Tempiau dobilo ied. Vos suskubau iki saullydio. Prisibaigiau!.. - O a, - tar Antroji Skruzdl, - vakar vilkau agarl. Maniau - galas. I ryto dar pus bdos, bet kai saul pakaitino... Nors tu raudok!.. - Neinau, - suniurnjo Treioji Skruzdl. - A jau vis savait kankorius ridenu. Apsipratau. - Irgi mat! Kankorius! - vl supyko Pirmoji Skruzdl. - Sakau tau: pamgintum iaudel pa valkioti! - Ir piktai pavelg Treij Skruzdl. - Pernai kiaurus metus iaudus neiojau, - tar Treioji Skruzdl, - o iemet m an priklauso kankoriai.

343

- Jai, m atote, priklauso kankoriai! - mgdiojosi Pirmoji Skruzdl. - Niekas tau nepriklauso. Tuoj pat iupk iaudel ir tempk! - O pati bene kankor ridensi? - Ridensiu! - Tai jau ne! - pasipiktino Treioji Skruzdl. - Kankoris mano. K tu pasakysi? - kreipsi ji Antrj Skruzdl. - Kankor turiu ridenti a! - pareik Antroji Skruzdl. - Ne, a! - okosi Pirmoji. -A !!! - Ne, a!!! Jos susikibo ir nusirito dulktu takeliu... Treioji Skruzdl pasislp olels elyje, pasikio po galva letenles ir siirjo dang. Auktai auktai plauk balti debe sys. Kain, ar pajgiau patempti tok debes? - svarst Treioji v Skruzdl. - inoma, vienu kartu jo nesuimsi, bet po gaball turbt stengiau../* - A!.. Ne, a!.. - u takelio poskio spieg skruzdls. - A! Ne, a! - aidjo po vis mik. O Treiajai Skruzdlei buvo taip lidna j klausytis, kad nusprend siropti pai puies virn, ariau baltojo debesies. Ji nurideno nuo takelio ir paslp olse savo kankor ir vin guriuodama tarp akeli pradjo lipti pu.
344

Kuo aukiau kilo, tuo vsiau ir linksmiau darsi. Paioje virnje ji atsikvp, apsidair ir uvert galv. Tiesiai virum jos plauk debesis. Skruzdl sitais patogiau ir stebjo, kaip jis praplaukia. Pats jis vaikioti nemoka, - tar sau mintyse Skruzdl. - Ka kas j tempia. Turbt yra tokia... Dangaus Skruzdl, kuri tampo

debesis... O kodl jos nematyti?* 4- paklaus savs. Pagalvojo ir atsak: Todl, kad ji ydros spalvos!4 4 Ak, kad taip a tapiau Dangaus Skruzdle, - galvojo ji tupdama ant puies. - Dienomis tampyiau debesis, o nakt - vaigdes. O kitmet man ateit eil tampyti sunkiuosius lietaus debesis ir mnul... O dar kitmet - saul... O tada - viskas i pradi! Bet kol kas reikia ridenti kankor...4 4 Skruzdl nulipo emyn, susirado olse savo kankor ir nu rideno skruzdlyn. Pirmj dviej skruzdli ir pdos buvo atalusios. Takelio dulkse mtsi iaudelis ir puies spyglys.

- N et neinau, Eiuk, kaip tau ir pasakyti. - Ogi rk tiesiai, ir viskas. Jie jo per didiul piev, ir Mekiukas vis taiksi pavelgti Eiukui akis. - Taip tiesiai ir rti? - Ir rk.

346

- Zinai, - tar Mekiukas, - gal a tik usiminsiu, o tu - susi vok. - Gerai. - Tai tai: mudu su tavimi draugaujame, o kakas kitas taip pat nort su mumis draugauti. sivaizduoji? - sivaizduoju. - Ir tas kakas sako: Mekiuk, a labai noriau su jumis su sidraugauti, bet neinau, k pasakys Eiukas." - O k tu atsakei? - Reikia paklausti Eiuko. v - inoma. - Tai kaip, draugausime mes su juo ar ne? - Su kuo? - Su tuo, su treiuoju. - O kas jis? - Bet jeigu pasakysiu, kas jis, jau nebebus a usiminsiu". Bus a pasakysiu". - Tai pasakyk. - Taip nedomu. A pasakysiu, tu pasakysi, ir viskas. O jeigu a usiminsiu... - Usimink, - linkteljo Eiukas. - Zinai, tas jis - labai geras. - Aha.

347

- Labai pkuotas ir meilus. - Aha. - Ir okinja! - Kikis, - tar Eiukas. -N e! - Kurmis! - Argi kurmiai okinja? - Labai geras, pkuotas, meilus, okinja... - sumurmjo Eiukas. - Nagi! - Kengra! - Tpfu, kad tave!.. Argi Kengra meili? - Tuomet kas? - Pradkime i pradi: geras, pkuotas, meilus, okinja! - Pasakyk dar k nors! Mekiukas susimst: - Blizga akys. - Blizga akys... Blizga akys... Geras, pkuotas, meilus, blizga akys... Ir kas tai galt bti?! - Ir zvimbia, - pridr Mekiukas. - Neinau. Kaman? Sakyk! - N e ! Pkuotas, meilus, mgsta kauliukus, blizga akys, okinja ir zvimbia!.. Nagi!
348

Litukas! Taip! Ir kaip tu atspjai? Neinau. Pajutau. O kodl - zvimbia? Kad sunkiau bt atpainti, - tar Mekiukas.

Ankst ryt bgo takeliu Oelis ir gailiai verk. - Ko tu verki? - paklaus Viiukas. - Baisu! - atsak Oelis. - Ten, paupyje, kakas tno - didelis, gauruotas... Jie abu pravirko ir leidosi bgti. Bga dviese, aaroja.

349

Susitiko Ant. Si tik pavelg juos, netarusi n odio pravirko ir nubgo kandin. Bga takeliu Oelis, Viiukas ir Antis ir graudiai verkia. A n t kelmo sdjo Mekiukas. Norjo paklausti, ko Oelis, Viiukas ir Antis verkia, bet vos spjo atverti nasrus, o j jau ir pdos atauusios. Pravirko Mekiukas ir oko vytis. Bga dabar Oelis, Viiukas, Antis ir Mekiukas ir verkia, net mikas aidi... Sename uole snaud Apuokas. Girdi Apuokas: mikas visais balsais rauda. Ir verksmas prie jo, prie Apuoko, artja. Atmerk

jis vien ak, mato: bga Antis, Viiukas, Oelis ir Mekiukas ir sribauja net pasikkiodami. Kad uriks Apuokas: - Ko ia dabar liumbiate, miegoti neleidiate?! Antis, Viiukas, Oelis ir Mekiukas sustojo kaip nudiegti, o tada puol bgti atgal ir dar garsiau raudoti. Guljo ant kalnelio Katinas - pypkut papsjo, letena leten glostinjo. iri: atbga i miko Antis, Viiukas, Oelis ir Mekiukas - ir visi aliai vieno verkia. - Ko js verkiate? - kteljo Katinas. - Ten, paupyje, - kkiodamas pralemeno Oelis, - kakas tno, didelis ir gauruotas. - Pilkas ir baisus! - pridr Viiukas. - Be galvos ir be koj!.. - siterp Antis. - Ir nopuoja, - sunibdjo Mekiukas. - Na jau! Isigando! - suniurnjo Katinas. Ir, papsdamas pypkut, pirmas patrauk paup. - Pilko, gauruoto, begalvio ir bekojo bijoti v nereikia, - tar jis. - tai jeigu bt pilkas, gauruotas, su galva ir su letenomis... Tuomet - taip! O dabar - tpfu!.. R-kas! Jis su panieka bed letena kunkuliuojant vir ups rk ir ipt didiul melsv dm ratil. Tada ugiedojo gaidys, pasirod saul ir didelis, pilkas, gauruotas rkas vir ups pradjo tirpti.
V

351

Tris dienas pas Eiuk su Mekiuku viejo Dramblys. Dienos pasitaik vaiskios, saultos, su apsunkusiais mediais ir sulusi nauja ole - senj Eiukas su Mekiuku seniai nuie navo. Kikis tada vart ien ir kvatojo. - Kiki, ko tu kvatoji? v - Ogi iaip! - kikeno jis. - iugda! Sien i pradi krov kupetas, o paskiau - kgius. Ir kgiai nulingavo per laukym lyg didiuliai drambliai. Tada Mekiukas ir tar: - Imkim ir pasikvieskime Drambl! Para laik ir isiunt su pakeleivingu paukiu miest. Dramblys atvaiavo po savaits. Pirmiausia paneiojo visus ant nugaros po laukym: buvo labai smagu! Tada jie isireng vejoti. Dramblys nieko nesugavo. Eiukas - taip pat. Ir Mekiukas.

352

O Kikis pasinekjo su uvimi, ir i paadjo ateiti vakare gerti arbatos. ...Uvir virdulys. Visi sdjo priebutyje ir irjo, kaip leidiasi saul. Dramblys buvo labai susimsts. - Manai, neateis? - paklaus Eiukas. - O k tu pakvietei? - pasidomjo Mekiukas. - Jeigu Eer - to pliukio n laukti neverta.

353

- Jeigu btum pakviets apal... apalas - rimtas, - tar Eiukas. Dramblys tyljo. Ir irjo besileidiani saul. - Sak, ateisiu, - teisinosi Kikis. - O tada - vikst, vikst, ir dingo. v - uv lengviausia atpainti i uodegos, - tar Mekiukas. - Jeigu v su sais - amas. O apskritai, kai kalbiesi, reikia irti akis. - Bet juk uvys - vandenyje! - supyko Kikis. Palauk dar truput. Saul leidosi palengva, neskubdama, ir irti j buvo gera ir graudu. - Nuostabu, kad js sumante mane pasikviesti, - tyliai tar Dramblys. - Jeigu ne js, nieku gyvu nebiau prisirengs. - Nenusimink, ji ateis, - prabilo Mekiukas. - Jeigu su sais, v vadinasi amas. O amai pareigingi. - sivaizduok sau: sugri miest ir papasakosi, kaip grme v v arbat su Sapalu, - tar Eiukas. - Pamatysi, tai - Sapalas. Kikis nesiirjo, o a nujauiu. Didelis pilkas Dramblys velg besileidiani saul, klaussi, k jam sako Eiukas, Kikis ir Mekiukas, ir galvojo, kad, tai, nugyveno vis gyvenim ir niekada jam nra buv taip gera ir graudu kaip vakar, kai jie keturiese lauk uvies.

354

Sault rudens dien Mekiukas vaiktinjo palei up ir galvojo. tai kiek sauls, - mst jis, - ir mediuose, ir vandenyje, o paskiau saul ieis, bus tamsu, kanota ir nieko neliks. Kaip ia padarius, kad saulei nusileidus mudviem su Eiuku likt sauls iluma ? Jis stabteljo, pakl pagal ir pliaukteljo per vanden. Itiko auksiniai purslai. - Antai, - tar Mekiukas. - Antai kiek sauls! Ir Mekiukas vl niko galvoti. inoma, mediuose sauls daug. Per vasar mediai prisirenka tiek sauls, kad ruden ji pavirsta auksiniais lapais. O dar sauls yra medi viduje. meti akel krosn - ir ji visa usiplieskia. - itai a inau, - garsiai tar Mekiukas. - Tai - ugnis. O jeigu pririnktum saus lap, sukitum juos stiklain, - svarst Mekiukas, - bt labai grau. Lyg saulut kampe. Bet ji neildo. K ia sugalvojus?4 4 Jis sustojo ir smeig akis auksin up. A nt pakrants krm sidabro voratinkliais virpiojo tyla. Ne, nevalia,, kad viskas imt ir pradingt... Reikia kak su galvoti...4 4
355

- O k, jeigu, jeigu... Va-lio! - uriaumojo Mekiukas ir tekinas leidosi pas Eiuk. - Eiuk, - suuko Mekiukas, - iupk du kibirus, rt ir toin. -K am ? v - Paskiau papasakosiu. iupk! Jie pastvr du kibirus, rt, toin ir nudm prie ups. - K tu ia sumanei? - pakeliui klausinjo Eiukas. - Pats pamatysi. Saul kabojo auktai, up buvo auksin. - Kur ia taisius rt? - dairsi Mekiukas. - Bet kam? v - Palauk. Aha. tai ia. - Ir Mekiukas atrm rt akmen. Dabar semk vanden ir pilk. -K ur? - rt. - Kam? - Pamatysi. Ir Mekiukas puol semti i ups vanden ir pilti rt. - Gal vis dlto pasakysi, k ia darai? - Pasakysiu. Vliau. Vanduo liaug per siet ir bgo atgal up. - Nagi, padk, - papra Mekiukas. Ir Eiukas pradjo darbuotis. Taip jie plujo vis pusdien.
356

- Nagi, nagi, - ragino Eiuk Mekiukas. - Matai, saul jau leidiasi, dabar jos ypa daug. -K ur? - Vandenyje. - Na ir kas? - bema suriko Eiukas.

- Ogi tas, - nusiplks atsisdo Mekiukas. - Vanduo nubgs, o saul liks. Tada mes j - toinl. - Saul? - Aha. - Betgi ia nieko nra. - Taip tik atrodo, - pasak Mekiukas. - Kaipgi nieko nra, jeigu upje buvo itiek sauls? Jis atideng toin ir atsargiai, kad neprapilt, subr j rtyje likusi saul. - tai itaip, dabar udengsime dangteliu ir - namo! - Bet juk ten nieko nra! - Kvailelis, - tiek tepasak Mekiukas. ...Vilkdami kibirus ir rt, su toine po paastimi sutemose jie pasiek Eiuko namus. Oras buvo skambus, ir nukrit lapai gurgdjo po kojomis. - Na, atidenk, - tar Eiukas, kai jie jo vidun. - Ne, - papurt galv Mekiukas. - Ne dabar. Atidengsime j iem, kai aus pgos, kauks vjai. Atversime, ir pakvips upe, geltona saule; mes prisiminsime, kaip auniai iandien pasidar bavome, ir saulut mus suildys. Mekiukas pavelg apskritas Eiuko akis, pristm kdut ir pastat toin su saule kamput.

358

Kiekvienas lapelis, kiekviena akel tapo rykiai ir aikiai ma tomi. Dangus nusileido emai emai ir dabar stovjo apsikabins medius. Kai pasirodydavo saul, suimdavo diaugsmas ir lidesys: vasar itaip niekada nebna. - Kodl taip yra? - klausinjo Eiuko Mekiukas. - Kvaileli, - sakydavo Eiukas. - Tai paskutin saulut, todl ir ima lidesys. - Bt gerai, kad ji niekada neieit. - Taip nebna, - tar Eiukas. - Dienos taps tamsios ir trumpos, o naktys - ilgos, didels. - O k veiksime mes? - Krensime krosn, irsime ugn, prisiminsime vasar. - Bt gerai, jei namie turtume savo saulut. A j laisty iau! - Argi ji gl? - Rpiniausi ja labiau negu gle. A su ja nekiausi. - O k tu jai pasakytum? - Pasakyiau: Labas rytas, Saulute ! - Tai i ryto. O paskiau? - Nepertraukink! A jai pasakyiau: Labas rytas, Saulute! v A - Mekiukas.** - Zinau, - atsakyt ji. A turiu draug. Jis
359

greitai ateis. Jo vardas - Eiukas." - Zinau, - pasakyt ji. Kai jis ateis, ssims pusryi. K labiau mgsti - m ed ar grybu kus?" - Med, - atsakyt Saulut. - O kodl? - paklaus Eiukas. - M an taip atrodo. Ji auksin ir medus auksinis. O kas yra grybai? - Kas? - Pelsiai, - pasak Mekiukas. - Grybai tau - pelsiai?! - O kas gi? Tikr tikriausi pelsiai. - Vadinasi, a uvis labiausiai pasaulyje mgstu pelsius? - Ne, kodl gi? Obuolius tu taip pat mgsti. - Bet grybus mgstu labiau! - A neinojau, - tar Mekiukas. - Pasilyk jai grybuk - pamatysi, neatsisakys. - Saulute, ar nori grybuk? - paklaus Mekiukas. - O koki turi? - staiga pasirod Saul. - Palauk, kas ia kalba? - nustebo Eiukas. - Saulut, - vos girdimai sumurmjo Mekiukas. - Ji su mumis kalbasi. - Ir dar tyliau, tik Eiukui: - Koki turime gryb? - Kelmui, - sunibdjo Eiukas. - Kelmui, - garsiai pasak Mekiukas. - Labai mgstu kelmuius, - tar Saul. - Ilgai juos iriu, kai jie ildosi prie kelmelio. Susirenka pulkel ir - tyli.
360

- O kodl tyli? - paklaus Mekiukas. - O apie k kalbs, kai a juos iriu ir glostau dygiu delnu. - Argi js delnas dygus? - paklaus Mekiukas. - Man atrod, kad jis minktas, velnus. - Ir truputl dygus, - siterp Eiukas. - Tai labai malonu. - ia mano draugas Eiukas, - tar Mekiukas. - inau, - linkteljo Saul. - Kaip netiktai js pasirodte, - tar Eiukas. - Mudu k tik kalbjome, kad neilgai trukus usuksite vis reiau ir reiau...

- O js - tai ir ia! Jeigu bt galima, labai noriau, kad pagyventumte pas mane, - papra Mekiukas. - Kvieti? - Kvieiu. Bet a neinau... Mano namelis labai nedidukas... - Visai iemai? - Visai, visai, - sulinksjo galva Mekiukas. - Tiktai ar tilpsite? Jie visi trys stovjo laukymje prieais Mek namus - Eiukas, Saul ir Mekiukas. Eiukas su Mekiuku - vienas prieais kit, o Saul - tiesiai per vidur. - Eime, - tar Saul. - Rodyk savo namus. - Praom! Mekiukas jo pirmas, alia jo - Saul, o Eiukas - iek tiek atsiliks. - tai, - tar Mekiukas. Saul jo Mek namus, apsivalg po visus kampelius ir vl pasirod priebutyje. - Labai geri namai, - tar Saul. - ia ir periemosiu. - Puiku!.. - sukudjo Eiukas. - Va-lio! - suuko Mekiukas. Ir ikart pagalvojo: Kad tik a jos neeisiau, kad tik kaip nors nenulidiniau. - Dabar tu jau... Tu pasistenk, - nibteljo Eiukas. - Aha, - linkteljo Mekiukas.
362

Kart gyveno keistas Muzikantas. Apskritai jis nebuvo keistas... na, tik jo akys buvo skirtingos: viena - mlyna, kita - oranin. Kai muzikantas guldavosi miegoti, mlynj ak palikdavo atmerkt, o oranin kuo kieiausiai umerkdavo. Ir tada bdavo naktis. O kai prabusdavo - atvirkiai: atmerkdavo oranin ak, o umerkdavo mlynj. Ir tada bdavo diena. Tai buvo labai domu ir netgi mslinga, bet paaikinti, kaip viskas vyksta, niekas nesteng. Kart Muzikantas prabudo, iek tiek pramerk oranin ak, iek tiek primerk mlynj, ir ijo prieaurio prieblanda. - Cha cha! - tar Muzikantas. Papusryiavo ir ijo pasivaikioti po miest. Reikia pasakyti, kad tame mieste is Muzikantas buvo pats svarbiausias. Visi j taip ir vadino: SVARBIAUSIAS KEISTASIS MUZIKANTAS. O kodl keistasis - tuojau suinosite. Kai Muzikantas paimdavo rankas bgn ir bgno lazdels pa sileisdavo okinti kaip lietaus laai, o sunkus plaktukas - kioti kaip pavasario griaustinis, Muzikantui kaipmat iaugdavo milinika kupra. Ir visiems atrodydavo, kad kalnuose juos uklupo pavasario lietus, kad jie sdi kalno papdje, iri didiul eer ir klausosi, kaip vanden tekena lietus.
363

Tik vieni tvirtindavo, kad kalnas - alias, o kiti - kad mlynas: nuo lietaus dulksnos... v tai koks keistas buvo tasai Muzikantas! O kai jis priglausdavo prie lp trimit ir papsdavo, jam ikart uaugdavo didiuliai sai. Ir kuo ilgiau trimituodavo, tuo greiiau tie sai augdavo. Ir visiems atrodydavo, kad jie lekia didiuliu kaujaniu traukiniu, o prie akis visas puses skiriasi tamsios mik linijos. Tik vieni sakydavo, kad mikai - juodi, o kiti - kad auksiniai, nes dabar - auksinis ruduo ir mediai svyruodami dega vjyje... v tai koks stabus buvo tas Muzikantas! O kai Muzikantas paimdavo rankas arf, btinai pramerkdavo oranin ak ir atmerkdavo mlynj. Ir tada visiems atrodydavo, kad jie kopia paskui Muzikanto pirtus begaliniais vsiais ydrais laiptais. O Muzikantas tapdavo visai nematomas, ant arfos pa likdavo tik savo pirtus, o pats kandin kit taip pat pasileisdavo begaliniais ydrais laiptais. Tik pamanykite, kaip toli iandien nujome! - po koncerto sakydavo mons. - Ir n kiek nepavargome... v tai koks buvo tasai Muzikantas! O kai jis paliesdavo fortepijon, i po kiekvieno klavio iokdavo maulytis muzikantlis, strykteldavo ant grind ir nubgdavo sal. Tada kde usliuogdavo klausytojui ant peties ir palsdavo po
364

apykakle. Ir kai Muzikantas baigdavo pirmj pjes, salje po vis moni apykaklmis linddavo po maulyt muzikantl. Rankose jie turdavo plonutes lazdeles ir jomis iurendavo monms ant pakauio plaukus. O kai koncertas baigdavosi ir Muzikantas eidavo namo, maieji muzikantliai j pasivydavo ir patys suokdavo tam tikr skrynel, su kuria Muzikantas niekada nesiskirdavo. v tai koks nepaprastas buvo tas Muzikantas!

Bet kai jis griedavo violonele, o violonel bdavo liesa ir nusiminusi kaip vienia raudona karv rudens pievoje, Muzikan tas praddavo raudonuoti. Ir taip irausdavo, kad i tolo atrod, tarsi didiulis graudus pomidoras sdi scenoje ir stryku brauko sau skersai pilvo. Ir kai visi jau praddavo jo gailtis ir gailtis vienios lidnos karvs didiuls pievos viduryje, staiga jis atmerkdavo savo oranin ak, ir mons pamatydavo, kaip ten, anapus rko, ana pus ups, pateka saul, nuvieia ol smaragdo viesa ir paveria lidnj karv ugningu erilu. Erilas lekia prie ups, ir nemanoma suprasti - ar dunda jo kanopos, ar plaka klausytoj irdys... v tai koks nuostabus buvo tas Muzikantas! O kai jis griedavo smuiku, mai sulysdavo ir tapdavo laibutis kaip vienakojis iogelis. Ir kai jam plodavo, atrod, kad ne del nai pliauki, o per sal kaip per dobil lauk lekia balti ramuni iedlapiai. tai koks keistas buvo tas Muzikantas!
V

Ir kai tu, vakare umigs, prabusi darganot rytmet - nenu simink: Muzikantas tik labai pavargo per vakarin koncert ir pamiro i ryto kaip reikiant prasikraptyti savo oranin ak.

366

RUDUO KAIP EIUKAS SU MEKIUKU KEIT DANG KAIP SUGAUTI DEBES KAS VISK SUMAN? KAIP EIUKAS SU MEKIUKU GAUD RUDEN SAUGOKITE GIEDR SALDIAME MORK MIKE SUTEMOSE ALTAME DANGUJE VOVERAIT KARTS DMAI RUDENIN OLS DAINA GRIAUSTINIS GARSAI IR BALSAI TU TIK PAIRK JEIGU MANS IVIS NRA KAIP PARYKINTI TYL RUDENINIAI LAIVAI KUKUN NETERKITE M ANO EMS RUDENINIS PARELIS VARNE, VARNE KAIP EIUKAS SU MEKIUKU IGELBJO VILK JUODASIS AKIVARAS PUIES KANKORIS LAISVAS RUDENS VJAS KAIP ASILIUKAS SUSAPNAVO BAIS SAPN EIUK, NEIRK MANE ITAIP MD PASKUTIN SAUL

5 7 16 19 23 27 31 32 36 39 41 44 47 51 53 56 59 63 69 73 77 80 85 93 95 98 100 104 109 111

ILUMA VAIVORYKT MES ATEISIME IR KVPUOSIME PASKUTINS SAULUTS VENT PRIE IEM IEMA SNINGA VARNAS KARTU SU EME DIDIS VARDAS BAIO BATUOTAS SINAS VILKAS PATIKLUS EIUKAS PARELIS DYGIAIS KAILINLIAIS SNIEGO GLEL KAIP ASILIUKAS, EIUKAS IR MEKIUKAS SUTIKO NAUJUOSIUS METUS KAIP EIUKAS SU MEKIUKU PRISISAPNAVO KIKIUI BAISUS VRIS I TOLIMOS ALIES ALIASIS PAUKTIS KAIP ASILIUKAS SIUVOSI KAILINIUS AUSTRAL KERASIS KOTIKA BALAD ILT TYL VIDURIEMIO RYT TU O PAIU METU N ODIO GERASIS DRAMBLYS KIKIS IEMOS PASAKA PAVASARIS ATLYDYS MIKE POKALBIS GAIDI KARALIUS SDYTOS KOJELS

114 117 121 124 127 129 131 133 136 141 145 148 150 154 157 161 165 169 172 174 176 183 186 190 194 197 200 202 205 207 209 212 216

MAASIS GYVASIS KAKTUSAS EI, JS, STATINSE, KAS ESATE? ULINYS NEPAPRASTAS PAVASARIS VARS PAUKIAI MELSVI KUK PAVASARIO PASAKA LABAI AI SENIAI TAIP REIKJO, KIKI! PIEN IR KRIUKSIS AUKSASPALVIS IR MINKTUIUKAS NENUSKRISK, PAUKTI, GIEDOK! RYTAS KAKAS TU SKRISK! A MOSUOJU SPARNAIS TOKS MEDIS KAIP EIUKAS JO SUTIKTI AUROS MNULIO TAKAS SAULS ZUIKIS IR MEKIUKAS DRAMBLYS BANGINIS VASARA KAIP DRAMBLYS JO \ SVEIUS PAS EIUK KART SAULT DIEN KIKIS, ASILIUKAS, MEKIUKAS IR STEBUKLINGI DEBESYS PRIE UPELIO LEISKITE SU JUMIS PAPRIETMIAUTI SMULKUTIS ILTAS LIETUS KIKIO AUSYS DIAUGSMAS RAMUNL KAI TU PASLEPI SAUL, MAN LIDNA KAIP EIUKAS SU MEKIUKU BLIZGINO VAIGDES EIUKAS RKE

219 222 226 229 230 233 235 237 240 242 247 251 254 256 259 263 266 268 272 274 277 279 281 285 289 292 294 297 299 302 305 313 315 317

EIUKO KALNAS EIUKAS IR JRA EIUKO DIAUGSMAS SAPNAI PAUKTIS KVIESTINIAI PIETS KAIP MEKIUKAS PERGUDRAVO LAIK NUOSTABIOJI STATIN TRYS SKRUZDLS MEILUS, PKUOTAS IR OKINJA BAISUS, PILKAS, GAURUOTAS PASAKA DRAMBLIO ILEISTUVMS SAULUT KAMPE SAUL KEISTASIS MUZIKANTAS

320 323 325 327 330 334 337 339 342 346 349 352 355 359 363

Kozlov, Sergej Ko'583 Eiukas rke / Kozlov, Sergej; i rus kalbos vert Dalia Saukaityt; iliustravo Sigut Ach. - Vilnius: Nieko rimto, 2011. - 372 p.: iliustr.

Sergejus Kozlovas (1939-2010) buvo visikai neiuolaikikas raytojas, tylus, niekuomet apie save neprimenantis. Neverta ginytis, kam jis ra - vaikams ar suaugusiesiems. Jis buvo tiesiog pasakininkas, o jo sukurtame pasak mike gali nutikti tai, kas nutinka ir tikrame gyvenime. Pagal raytojo pasak Eiukas rke sukurtas neumirtamas animacinis filmas, trauktas geriausi XX a. animacini film sraus. U savo kryb S. Kozlovas 2009 m. buvo apdovanotas Kom ejaus iukovskio premija. Eiukas rke - trump, velni ir palusi pasak rinktin. Savo paprastumu, nonsenso stilistika, literatrine verte ios trumpos istorijos prilygsta A. A. Milno Mikei Pkuotukui, A. de Sent-Egziuperi Maajam princui", tad knyga atvira ir patiems maiausiems skaitytojams, ir didiausiems literatros smaguriams. N uo padkusio lsmo iki melancholikos rimties - paius subtiliausius pasak palets tonus igavo iliustruotoja Sigut Ach.

Redaktor Danut Ulinskait Maketavo Simonas Gutauskas Tiraas 2500 egz. Ileido leidykla Nieko rimto www.niekorimto.lt Spausdino AB Aura1 4 Vytauto pr. 23, LTT44352 Kaunas

Jei dar nemokate prietmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypa jei lapi rudens dang pakeisite iltu ir giliu vasaros vakaro skliautu. Ir jeigu po lietaus netiktai prads dygti nepastamos ausys, imoksite nusiteikti filosofikai - kartais jos tikrai idygsta be Kikio...
Po lietuio penktadien i ols kyteljo kikio ausys. K odl jis ia? - paman M ekiukas ir perskl pliausk. Kikis visada ateina etadieniais." Papt vjas. K ikio ausys sulingavo, bet ir vl atsistojo staios. - Stebtinos ausys! - burbteljo M ekiukas ir usim ojo kirvuku. - Ir vjas jo m s n motais... M ekiukas atsisdo ant trinkos ir pradjo stebti. A u s y s dar truput gteljo. tai su silygin o su puimi, tada dar iek tiek pagjo, smarkiai isitemp ir paiais galiukais sirm gauruot dang. - A u s y s ! - kteljo Mekiukas. - Kur j s Kikis? A u s y s sukluso. - A klausiu, kur j s Kikis? - pakartojo Mekiukas. A u sy s pasitryn viena k it kak sunarjo ir vl isitem p nuo e m s iki dangaus. - K o tik nenutinka penktadieniais! - suniurnjo M ekiukas ir pakilo nuo trinkos.