SKAUTU AIDAS

2009 m. Ruduo
 Broli, sese, kada paskutinį kartą klauseisi aido? Žygyje šūktelėjęs draugą?
Anksčiau ataidėjo tavo balsas nei atsiliepė bičiulis? Galbūt baltą birželio
naktį ar po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi dainavai prie laužo ir nutilus
paskutinei gaidai, dainą keletą akimirkų tęsė paslaptingasis aidas? O jeigu
šūktelėjo mums mūsų broliai ir sesės skautai prieš daugybę dešimtmečių
– ar suaidėjo jų atgarsis mūsų širdyse, ar aiškiai aidi kvietimas laikytis
skautų priesakų, daryti geruosius darbus, kurti gražesnį ir geresnį pasaulį?
Mes girdime! – norisi tarti. Girdime vieni kitus. Ir save. Kad dar skambiau
aidėtų skautybės idėja, kad dar labiau norėtųsi ne tuščiai šūkauti, o
dalintis įdomiausiomis mintimis, kūrybingais sumanymais, įvairiaspalviais
prisiminimais – atgimsta „Skautų aidas“. Vienoks jis buvo lietuviškosios
skautybės pradžioje spausdintas rašomąja mašinėle Šiauliuose, kitoks
prieš pora dešimčių atsikūrus Lietuvos skautams. Dar vienas brolis
„Skautų aidas“ yra leidžiamas užsienyje gyvenančių lietuvių. Kiek aidų!
Tik spėk klausytis!
Linkiu šiandienos „Skautų aidui“ gražios ir prasmingos lemties: lai jis būna
patrauklus bei naudingas ir mažajam vilkiukui, ir garbaus amžiaus
vadovui. Jei skaitysime ir rašysime visi – tapsime dar artimesni, dar
draugiškesni, tikra skautiška šeima! ...eima ...eima ...ma ...ma ...a ...a...

Vyriausioji skautininkė Rasa Dumčiūtė

 TURINYS

Skautų įstatai – atbulai pažiūrėti

Prieš skilties sueigą...
Skautybės įkūrėjas seras Robertas Baden-Powell'is
Keli B.-P. charakterio bruožai
Specialybės
Žemesnieji vyresniškumo laipsniai
Jūrinės tradicijos
Oro skautai
10 skauto priesakų
Skautų įsakymai
Pasuk galvą!
Užsienio ryšių skyrius kviečia dalyvauti
Juokai
Apie „Skautų aidą“

„Skautų aidą” leidžia Lietuvos skautijos pirmija. Išeina kartą per ketvirtį. Elektroninį laikraštį
galima rasti skautatinklyje (www.skautai.lt). Visais reikalais rašyti press@skautai.lt.
 ITĖRUIŽAP IALUBTA – IATATSĮ ŲTUAKS

1. Kai tu pasakoji atsitikimus – gali drąsiai meluoti ir perdėti. Pasakojimas bus įdomesnis, bet
niekas nelaikys tavęs garbingu ir tiesiu žmogumi.
2. Dažnai yra linksma pasijuokti iš kitų žmonių papročių ir įsitikinimų. Kartais su pavydu žiūri į
kitas tautas, ir savo tėvynę statai į paskutinę vietą. Argi manai, kad taip elgdamasis esi ištikimas
Dievui ir Tėvynei?
3. Kai tu būni egoistas, rūpiniesi savo patogumu ir nauda, tu darai „gerą darbelį“ tik sau pačiam,
nors aplinkiniai žmonės žino, kad tu esi skautas. Bet jie žino, kad tu nesi tikras skautas, nes tikras
skautas visada ieško progos kitiems padėti.
4. Stenkis visur iškelti save aukščiau už draugus, užimti geresnę vietą ir panašiai. Bet tuo tu
įrodysi, kad nesi draugiškas.
5. Tu privalai nesisveikinti pirmas kitų, ypač vadų ir skaučių, kad įrodytum, jog esi nei mandagus,
nei riteriškas.
6. Miške tikrai garsiai dainuok ir kelk didelį liarmą, kad žvėrys suskubtų nuo tavęs pabėgti. Retai
sutinkamus augalus rauk su šaknimis, kad jie pasidarytų dar retesni. Tuo tu visai aiškiai parodysi,
kad įstato „būk gamtos draugas“ tu iki šiol dar nesi supratęs.
7. Tu turi neklausyti vadų įsakymų ir skautų įstatų, jeigu nori, kad tave negarbingai išprašytų iš
brolijos. Įsidėmėk: skautas yra paklusnus.
8. Jei dėl kurios nors priežasties tu esi susierzinęs, tai pareikšk savo blogą nuotaiką tikrai
triukšmingai ir smarkiai, kad visi pažintų tavo smarkų būdą ir žinotų, kad tu negali būti linksmas ir
patenkintas.
9. Jeigu turi pinigų, tai išleisk juos lengva širdimi. Juk tu manai, kad kol pats nieko neuždirbi, tol
taupumo įstatas tau nėra privalomas.
10. Jei tu blogai galvoji apie savo artimą, jei tau patinka negražios kalbos ir norėtum įkasti dantis į
papirosą, kad būtum „vyras“, jei vaikščioji nešvarus ir apsileidęs – tada kiekvienas žino, kad tu esi
liurbis ir nesi blaivus ir skaistus mintyse, kalboje ir darbuose.

„Skautų aidas“, 1933 metai, Nr. 8 (rugpjūtis)

PRIEŠ SKILTIES SUEIGĄ...

Ruduo – metas, kai po vasaros žygių ir stovyklų visi grįžtame į sueigas. Prieš pirmąją, rudeninę,
skilties sueigą pagalvok:
- Ar tavo skiltis turi pavadinimą, šūkį, dainą, metraštį, gairelę ir kitus atributus?
- Ar kiekvienas skilties narys turi pareigas ir jas vykdo?
- Gal vasarą įsigijote bendro skilties inventoriaus? Ar susitvarkėte jį po paskutinės stovyklos?
- Ar per praėjusius metus kiekvienas skilties narys įgijo po aukštesnį patyrimo laipsnį?
- Ar jau žinai, kokią specialybę įgysi pirmiausiai?
- Ar visi tavo skilties nariai jau susimokėjo nario mokestį už 2010 metus?
 SKAUTYBĖS ĮKŪRĖJAS SERAS ROBERTAS BADEN POWELL‘IS

Konsultavosi tais klausimais su daugeliu

specialistų, palygindamas savo suskurtą sistemą
su „vaikų brigadomis“ (W. Smith'o). Baden-
Powell'is skautybės pagrinduose pateikė savo
turtingą praktiką, žmonių charakterių pažinimą,
vaikišką drąsą. 1907 metais su dvidešimtimi
berniukų išvyko į bandomąją stovyklą Brownsea
saloje – Pietinėje Anglijoje. Po tos stovyklos,
1908 m., apibendrinęs įgytą stovykloje patyrimą,
parašė vadovėlį „Skautybė berniukams“
(„Scouting for boys“).
Britų generolas R. Baden-Powell'is, Tokioje sistemingai sudarytoje knygoje be
tarnaudamas kariuomenėje Pietų Afrikoje, grynai techniškų klausimų aptariama skautiška
susipažino su praktine skautybe, apmokydamas veikla gamtoje, moralinis auklėjimas pagal
berniukus orientuotis pagal kompasą bet kurioje viduramžių krikščioniškus riteriškumo principus,
vietovėje, stebėti aplinką, sekti pėdsakais, stebėti kurių pagrindinė vertybė yra garbė. Skautybės
gamtą, suteikti pagalbą įvairiais galimais atvejais dvasia įtvirtinama įstatais, įžodžiu ir šūkiu
–paklydusiam, susižeidusiam ir kt. „Budėk!“
„Skautas“ – vardas, kilęs iš lotynų kalbos Pagal įgimtus berniukų polinkius būriuotis
žodžio „auscuitare“, reiškiančio įsiklausyti, skautai organizuojasi į skiltis (6–7 skautai), kurios
atidžiai stebėti, tyrinėti. Tiesiogine prasme yra skautybės auklėjimo sistemos pagrindinis
skautas – tai pėdsekys, seklys, stebėtojas. elementas.
Tarnaudamas kavalerijos pulke Indijoje, R.
Baden-Powell'is praktiškai pradėjo jame taikyti
patyrimą, kurį įgijo Pietų Afrikoje. Tai buvo
savotiškas karinis skautiškas auklėjimas su fizinio
pasirengimo pradmenimis, drąsos ugdymu,
gebėjimu susiorientuoti bet kurioje padėtyje,
rasti tinkamiausią išeitį susidariusioje padėtyje –
t. y. būti inteligentišku. 1909 m. Baden-Powell'is
parašė tiems pirmiesiems skautams parankinę
knygą – vadovėlį. Kai Baden-Powell'is pamatė
vaikų susidomėjimą skautybe, jos patrauklia
programa, geru įvairiapusišku pasiruošimu
gyvenimui, remdamasis savo asmeniška
skautiška praktika sukūrė tokios auklėjimo
sistemos pagrindus.

Skautybė auklėja berniukus sąžiningais,

pareigingais, drausmingais, kasdien atliekančiais
gerąjį darbelį, geros nuotaikos, meilės gamtai,
krikščioniško dvasingumo principais. Sukurta
praktiška įdomių ir naudingų specialybių įsigijimo
egzaminų sistema (sanitaro, mechaniko, artisto,
virėjo ir kt.).
 Praktiška uniforma ir skauto ženkliukas
pagal viduramžių riterių religijos įvaizdį
simbolizuoja Baden-Powell'io sukauptą patyrimą
kuriant pasaulinį skautų judėjimą. Skautybė kaip
auklėjimo sistema ir auklėjimo metodas atliko
didelį vaidmenį užmokykliniame jaunuomenės
auklėjime, nes ji savanoriškai pagal savo
sampratą siūlo naudingų patarimų skautiškoje
broliškoje aplinkumoje.
Nėra ko stebėtis, kad skautybė savo
visapusiškomis praktiškomis žiniomis ir
inteligentiškumo bei charakterio ugdymu,
mokėjimu derinti naudingą darbą su žaidimu
Anglijoje buvo labai populiari, anglų berniukai
skautybę sutiko su dideliu entuziazmu.
Bus daugiau.
sktn. A. Končius
„Laužas“, 1991-04-23 (Nr. 2)

. B-P. artimi draugai – pulkininkas J. S.
Wilsonas, buvęs Gilvelio parko stovyklos
viršininkas ir Tarptautinio biuro direktorius, ir
ponia Eileen Wade, ilgametė B.-P. asmens
sekretorė, – įdomiai nušviečia jo būdą.
Štai ką p. Wilsonas prisimena iš 1922 m., kada jis
buvo Kalkutos rajono vadas:
„Siūlydamas kokią nors mintį
skautiškajam lavinimui pagerinti ar skautybei
praktiškai vykdyti B.-P. visuomet laikėsi vieno
būdo: iškeldavo mintį, kurią galima būtų
išmėginti ir po to priimti arba atmesti. Siūlymai
niekuomet nebuvo įsakymai, kuriuos tuojau
reikėtų įvykdyti. B.-P. buvo demokratas, ne
diktatorius.“
Tais pačiais metais B.-P. pakvietė pulk.
Wilsoną atlankyti jį Pax Hill‘e (B.-P. namai
Anglijoje) ir, jei įmanoma, paskirti kelias dienas
Gilvelio parkui, kuris jį galėtų sudominti. Grįžęs į
Angliją po 8 metų praleistų Indijoje p. Wilsonas
atsilankė Pax Hill‘e ir pamatė B.-P. šeimoje: jis be
galo mėgo būti su savo žmona ir vaikais ir
dalyvaudavo visuose jų užsiėmimuose. B.-P.
buvo visur žinomo Mencijaus posakio įrodymas:
„Tas didis, kas nepraranda savo vaikiškos
širdies.“
Taip pat p. Wilsonas patyrė, kad B.-P.
nuoširdžiai džiaugėsi gyvenimu provincijoje –
daug daugiau už minių garbinimą ir
pataikavimą.
KELI B.-P. CHARAKTERIO BRUOŽAI
Trumpai atsilankęs Gilvelio parke p.
Wilsonas nė nenujautė, kad jis už 2,5 metų taps
Gilvelio stovyklos viršininku ir išbus juo beveik 20
metų. Per tą laikotarpį ir iš viso per visus likusius
metus iki B.-P. mirties p. Wilsonas turėjo be galo
daug progų stebėti Pasaulio skautų šefą.
B.-P. visuomet pripažindavo kitų
pastangas ir mokėdavo padrąsinti žmones,
tačiau jis niekuomet nesileisdavo į tuščias
pagyras. Jis galėjo nurodyti klaidą ar trūkumą,
bet tikėjo, kad patapšnoti per petį šimtą kartų
efektingiau kaip skaudžiai įspirti.
B.-P. energija buvo didelė. Jis rūpestingai
atsakydavo į gautus laiškus: nenuostabu, kad jis
keldavosi 5 val. ryte!
Skautybės įkūrėjo kuklumas tikrai stebino.
Visus garbės pareiškimus, jam teikiamus visame
pasaulyje, B.-P. laikė ne savo, o skautybės ir jai
dirbančių žmonių nuopelnu. Kai karalius Jurgis V
1929 metais nutarė pakelti B.-P. į lordus,
pastarasis jokiu būdu nenorėjo sutikti. Jo žmona,
sekretorė ir p. Wilsonas turėjo su juo gerokai
pasiginčyti – jis net pravirko. Bet B.-P. tuojau vėl
prisiminė įstatus, ėmė šypsotis ir švilpauti,
išsigalvodamas keisčiausius ir net visai
netinkamus vardus, kol pagaliau aprimo ir
pareiškė: „Vardas teikiamas skautybei, labiausiai
– tarptautinei skautybei. Vienintelė tarptautinė
skautų vietovė yra Gilvelio parkas. Taigi norėčiau
būti žinomas kaip 1st Baron Baden-Powell of
Gilwell, bet tegul Tarptautinis komitetas
sprendžia.“
Sąskrydžiuose, stovyklose bei
konferencijose jausminė įtampa būdavo didelė,
bet B.-P. tos įtampos niekuomet neparodydavo ir
jai nepasiduodavo. Wilsonas, būdamas 30 metų
jaunesnis, po dienos dažnai būdavo išvargęs, bet
B.-P. likdavo gyvybingas ir budrus.
 Kartais tekdavo versti B.-P. ilsėtis, bet ir
ilsėdamasis jis visuomet turėdavo pieštuką ir
popieriaus, kad galėtų užsirašyti arba nupiešti, ką
matė arba girdėjo. Stovyklos įranga, vartai,
papuošimai ir lauželiai jį labai domino, ir jis
nusipiešdavo, kas nauja, nors apie jį ir buvo
pasakojama, kad 20 metų prieš skautybės
sąjūdžio įkūrimą jis mokėjo sukurti ugnį
dykumoje bet kokiam orui esant.
B.-P. visuomet stengėsi kuo
rūpestingiausiai atlikti savo pareigas.
Ponia Eileen Wade, B.-P. asmens
sekretorė, po 27 metų savo atsiminimuose
smulkiai aprašo, ką patyrė. Šiame straipsnyje
tebandysime susipažinti su skautybės Įkūrėjo
pažiūra į laimę. Daugelis galvojame, kad būti
laimingais yra mūsų teisė, ne pareiga: B.-P.
nuomonė buvo kitokia. Jis visuomet dėvėjo
„laiminguosius marškinius“: vis vien, ar tai buvo
mokinio, karininko ar skauto marškiniai – jie
visuomet dengė laimingą žmogų. Buvo daug
priežasčių, dėl kurių B.-P. galėjo būti laimingas.
Jis pats tvirtino, kad jam „sekėsi“, bet įsigilinus
paaiškėja, kad tas „pasisekimas“ buvo didelių
pastangų vaisius.
B.-P. laimės jausmas nekilo iš turimos
kokios nors didelės nuosavybės. Iš neturtingų
daugiavaikės šeimos tėvų jis nepaveldėjo jokių
turtų, bet taip pat nepaveldėjo ir piniginių
rūpesčių. Savo lėšas, kurių didesnę dalį leido
skautams ir kelionėms skautų reikalais, B.-P.
uždirbo kariuomenėje, gavo išėjęs į pensiją ir
vėliau padidino plunksna bei pieštuku.
B.-P. laimės jausmas atrodė nesusijęs su
išorinėmis sąlygomis. Tai buvo smagus
berniukiškas nusiteikimas, einąs iš jo vidaus. „Kas
laimingas, tas turtingas, – sakydavo B.-P, – bet
nepasakyta, kad tas, kas turtingas, yra
laimingas.“
Skautybės Įkūrėjo gyvenimo džiaugsmas
reiškėsi visokiais būdais. Jį galėjai įžvelgti
besijuokiančiose akyse, elastingoje eisenoje, jo
solo šokių žingsniuose, spontaniškai atliktuose
Pax Hill‘e; jo žaidimuose su vaikais, jo
nepamainomuose kitų asmenų atvaizdavimuose;
jo užkrečiamame juoke ir gal labiausiai jo
įprastame būde reikšti džiaugsmą: pamatęs saulę
leidžiantis, gavęs gerą laišką arba užbaigęs
piešinį, jis džiaugsmingai trindavo rankas.
B.-P. neturėjo tokios privačios „pusės“,
kurią būtų tekę slėpti nuo kitų. Priešingai, p.
Wade, juo artimiau susipažindavo su kasdieniniu
B.-P. gyvenimu, tuo dažniau pagalvodavo:
„Gaila, kad skautai jo dabar negali pamatyti!“
Nors užrašų knygutė ir buvo perpildyta, o
rašomasis stalas apverstas įvairiausiais raštais, B.-
P. vis dėlto galėdavo atrodyti tartum neturėtų
jokių rūpesčių. Ir tai nebuvo joks vaidinimas
kitiems akis apdumti arba juos sužavėti, bet
nuoširdus laimės jausmas, kurio šaltinio tenka
ieškoti jo grynoje sąžinėje Dievo atžvilgiu, jo
meilėje artimui ir jo žinojime, kad atliktas
naudingas darbas.
Skleisti laimę, B.-P. nuomone, yra viena
svarbiausių skauto pareigų, ir laimės skleisti
kituose negali, jei pats esi niūrus. „Pralinksmėk:
netruks, ir tavęs nebebus“, „Jei tavo veidas nori
šypsotis, nesipriešink; jei jis nenori šypsotis –
priversk jį“ – tai keli iš B.-P. mėgiamiausių
posakių. Šie posakiai neturėtų tikros vertės, jei
B.-P. nebūtų jų laikęsis gyvenime. B.-P.
mankštinosi eiti skautų žingsniu, nuolat lavinosi
skautiškai – lygiai taip pat jis nuolat mankštinosi
būti laimingu ir paveikti kitus, kad jie jaustųsi
laimingi.
Tačiau skautybės Įkūrėjas negyveno
kvailio rojuje. „Matyk, kas blogiausia, bet žiūrėk į
tai, kas geriausia,“ – sakydavo jis. To ir pats
laikėsi: matydamas daug ką, kas kvaila arba
klaidinga, jis negaišo laiko, kabindamasis prie to,
kas bloga, bet koncentruodavosi į tai, kas, kaip
jis tikėjo, įgimta gera kiekviename žmoguje.
Parengė sk. v. Adas Vyšniauskas
pagal v. s. A. Saulaitis, S . J. Skautiškųjų vienetų vadovai
ir vadovės. – 1975m.
 SPECIALYBĖS
Kas tos specialybės?

Skautiškos specialybės – tai užsiėmimai, kurių tikslas yra įgyti teorinių ir

praktinių pasirinktos srities žinių. Specialybę įgyti, atlikdamas reikalavimuose
nurodytas užduotis, gali kiekvienas Lietuvos skautijos jaunimo programos dalyvis.
Specialybių pritaikymas skautavime yra labai platus. Viena pagrindinių
paskirčių yra padėti skautams išbandyti save įvairiose veiklose, taip suteikiant jiems
ne tik gyvenimiškos patirties, įvairių įgūdžių, bet ir padedant apsispręsti dėl ateities
profesijos.
Kuo įvairesnis specialybių pasirinkimas, tuo lengviau jas pritaikyti kiekvieno
skauto individualiems pomėgiams. Palaipsniui laikydamasis vis sudėtingesnes,
baigęs jaunimo programą skautas bus išbandęs daug įvairių specialybių, žinos savo
stipriąsias ir silpnąsias savybes – galės tęsti savarankišką asmeninį tobulėjimą.

Kokias specialybes jau gali įgyti?

Astronomo
Žygeivio
Pelkių žvėries
Virėjo
Pirmosios pagalbos
Folkloristo
Laužavedžio
Žaliosios energetikos žinovo (tik jei esi patyręs skautas)

Ką turi daryti, kad įgytum norimą specialybę?

a) Kreipkis į savo vadovą;
b) Kartu su vadovu aptark pasirinktos specialybės reikalavimus ir susitark, kaip juos
atliksi;
c) Pasiraitok rankoves ir kibk į darbą!
Iš kur gauti specialybės emblemą?
Specialybių emblemas bus galima įsigyti taip pat, kaip ir kitą skautišką atributiką.
Ką daryti, jei sąraše nėra tavo norimos specialybės?
a) Tam, kad geriau suprastum specialybių sistemą, įgyk vieną iš esamų specialybių.
b) Gerai pagalvok, ką reikėtų žinoti ir mokėti norint įgyti susigalvotą specialybę.
c) Savo idėjas aptark su vadovu – jis tikrai turės pasiūlymų.
d) Pasiraitok rankoves ir atlik visus susigalvotos specialybės reikalavimus.
Pala pala... o kaip gi emblema? Kadangi tai tavo sugalvota specialybė, tai ir
emblema reikės pasirūpinti pačiam. Pagalvok, kaip išradingai gali ją
pasigaminti!
e) Jau įgijęs specialybę, dar sykį peržiūrėk visus reikalavimus jai – gal viską išbandęs
praktiškai, nori ką nors pakoreguoti?
f) Savo sukurtos specialybės reikalavimus bei įspūdžius įgyjant ją siųsk Jaunimo
programos skyriui (programa@skautai.lt) ir lauk, kol tavo specialybė taps
oficialia.

Kur rasti daugiau informacijos apie specialybes?

Visi draugininkai, dalyvavę 2009 m. vadovų sąskrydyje, gavo metodines knygeles

apie specialybių sistemą. Negavę gali kreiptis el. p. programa@skautai.lt ir gaus
elektroninį metodikos variantą.
Jau labai greitai reikalavimus specialybėms įgyti bus galima rasti Skautatinklyje.
 VYRESNIŠKUMO LAIPSNIAI

ŽEMESNIEJI VYRESNIŠKUMO LAIPSNIAI

Kas tie žemesnieji vyresniškumo laipsniai? Paprastai tariant – tai tavo patirties veikiant skiltyje
įvertinimas. Jei esi davęs skauto įžodį, jau gali pradėti siekti paskiltininko laipsnio. Prisimink, kad
svarbu ne pasidėti pliusiuką ties kiekvienu reikalavimu, bet viską padaryti kuo geriau! Vyresniojo
skiltininko laipsnis nėra paskutinis vyresniškumo laipsnis. Po jo, jau tapęs pilnamečiu, gali toliau siekti
paskautininko laipsnio, bet apie tai – kitame „Skautų aido“ numeryje.

Ištrauka iš Lietuvos skautijos Vyresniškumo laipsnių nuostatų (visas dokumentas www.scout.lt):

II. ŽEMESNIEJI VYRESNIŠKUMO LAIPSNAI

6. Žemesnieji vyresniškumo laipsniai suteikiami laikantis 2 punkte išdėstyto nuoseklumo.
7. Žemesniojo vyresniškumo laipsnio suteikimas įsigalioja nuo atitinkamo įsakymo arba nutarimo
priėmimo datos.
8. Žemesniuosius vyresniškumo laipsnius suteikia tuntininkas struktūrinių vienetų vadovų raštišku
siūlymu. Jei struktūrinis vienetas nepriklauso tuntui, tai žemesniuosius vyresniškumo laipsnius
suteikia krašto seniūnas.
9. Paskiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris:
1) dalyvavo vieneto veikloje ne trumpiau kaip 1 metus;
2) per 1 metus sudalyvavo bent 1 žygyje ir stovykloje;
3) kaupia ir skaito skautišką literatūrą;
4) užima ne žemesnes kaip paskiltininko pareigas ne trumpiau kaip 6 mėnesius;
5) yra išlaikęs II patyrimo laipsnį.
10. Skiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris:
1) daugiau nei 1 metus turi paskiltininko laipsnį;
2) užima ne žemesnes kaip skiltininko pareigas daugiau nei 1 metus;
3) yra išlaikęs I patyrimo laipsnį.
11. Vyresniojo skiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris:
1) daugiau nei 1 metus turi skiltininko laipsnį;
2) atlieka skiltininko pareigas ar yra patyrusių skautų tarybos, draugovės, tunto, krašto vadijos
narys ne trumpiau kaip 1 metus;
3) yra baigęs LS patvirtintus kursus patyrusiems skautams.
12. Žemesnieji vyresniškumo laipsniai žymimi 7–8 mm mėlynomis juostelėmis
ant antpečių:
1) paskiltininkas – 1 juostelė;
2) skiltininkas – 2 juostelės;
3) vyresnysis skiltininkas – 3 juostelės.
 JŪRINĖS TRADICIJOS
Jūreivių ir buriuotojų tradicijos susiformavo
per šimtmečius, o jų populiarumas išliko iki šių
dienų. Įvairios jūrinės tradicijos lengvai plito iš
uosto į uostą tarp įvairių kraštų jūreivių ir pasidarė
tarptautinėmis. Dalies senųjų jūrinių tradicijų
jūreiviai ir šiandien laikosi. Taip pat dalis jūrinių
tradicijų buvo pritaikytos jūrų skautų veiklai ir
šiandien galite su jomis susipažinti apsilankę jūrų
skautų stovyklose ar kituose renginiuose. Tad
kokios tos jūrinės tradicijos ir kaip kai kurios iš jų
siejasi su jūrų skautų tradicijomis, susipažinsime
šioje straipsnių serijoje.
Senosios jūrinės tradicijos
Senovėje būta žiaurių ir kruvinų laivo
krikštynų. Graikai naujo laivo bortą šlakstydavo
avino krauju, vėliau Poseidonas „prašydavęs“
poros jaučių. Romėnai šventindavo belaisvių piratų
krauju. Finikiečiai savo dievui Jamui tam reikalui
žudydavo gražias belaisves. Tokių papročių būta ir
kitose senovės Rytų tautose. Jų laikėsi ir karingieji
normanai. Tik ankstyvaisiais viduramžiais laivų
statytojai vėl pradėjo aukoti gyvulių kraują, kurį
vėliau pakeitė raudonu vynu, jį pildami ant denio iš
odinių vynmaišių. IV amžiuje Olandijoje ir Anglijoje
vyną pildavo iš sidabrinių indų, kuriuos,
saliutuodami iš pabūklų, paaukodavo jūrai.
Burlaivio statymas. Statant laivą į jo korpusą
dėdavo tam tikro medžio gabaliukų tikėdami, kad
burlaivis taps saugesnis ir jo neapsės piktosios
dvasios. Taip pat įdėdavo šiek tiek kaštono medžio,
kuris turėdavęs priduoti burlaiviui greičio.
Nenaudodavo drebulės, nes tikėta, kad iš to
medžio buvo padirbtas kryžius Kristui. Būsimo
laivo savininkas stebėjo, kad ruošiant kilį meistro
įrankis neskeltų kibirkščių, o jei taip atsitikdavo –
darbą pradėdavo iš naujo, nes būsimasis burlaivis
sudegs. Renčiant laivo griaučius, pameistriai taip ir
dairydavosi keleto „blogai padėtų“ rąstų, nes buvo
tikima, kad detalės iš vogtos medienos padidins
laivo greitį (laivas lėks iš gėdos). Statant į vietą
fokstiebį, po juo pakišdavo auksinį pinigą. Šis
turėdavęs atnešti laivui sėkmę, o jo savininkui –
padorų pelną. Naujai pastatytas laivas būdavo
puošiamas raudona spalva – ji apsaugo nuo
raganų bei tamsiųjų jėgų. Pirmoji vinis taip pat
būdavo kalama per raudono audeklo skiautę.
Burlaivių priekyje, po bušpritu, pritvirtinamas
galeonas – pusnuogės moters skulptūra su būtinai
atmerktomis akimis. Buvo tikima, kad ji nuramina
jūrą. Kita skulptūra (vieno iš dievų arba kokio nors
šventojo) buvo tvirtinama prie grotstiebio.
Priglaudęs ausį prie baigiamo statyti laivo šono
būsimasis savininkas stengdavosi išgirsti tylų
poškėjimą. Tai ženklas, kad laive įsikūręs gerasis
jūrų gnomas. Tokį laivą lydės sėkmė iki paskutinio
uosto, o jei bus lemta laivui nuskęsti – tai gnomas
perspės įgulą šokdamas pirmasis nuo bušprito į
putojančias bangas ir paskui save nusivesdamas
visas laivo žiurkes. Naktimis (kad nemaišytų
smalsūs jūreiviai) gnomas išlįsdavo iš po brašpylio
(ten jis gyvendavo), įsliūkindavo į dailidės dirbtuvę
ir tyliai poškėdavo meistraudamas. Dėl to vėliau
jūreiviai gnomą praminė Bilduku arba Kanapium –
nes dienomis šis kamšydavo kanapes sunkiai
prieinamose vietose tarp lentų. Seni jūreiviai
pagąsdindavo naujuosius, kad bildukas labai
nemėgsta tinginių bei apsileidėlių ir juos
persekiodavęs krėsdamas išdaigas, o jei šie
nepaisydavo perspėjimų – ramiu oru „nukrisdavo“
nuo rėjos, be jokios priežasties paslysdavo ant
denio ir išsisukdavo koją arba neaiškiu būdu
iškrisdavo už borto. Šiandien bildukas yra tapęs
laivo dvasia (dūšele), kuri prižiūri, kad išliktų
pagarba laivui, įgulai ir pačiam sau.
 Butelio daužymas į naujai pastatyto laivo
bortą buvo žinomas jau etruskų, šumerų, senovės
egiptiečių ir asirų. Dailidėms baigus darbą būdavo
kviečiamas dievo (dievų) atstovas žemėje –
aukščiausiojo rango žynys, kuris giedodamas
ritualines giesmes žiūrėdavo, kad būtų gausiai ir
pagal taisykles aukojama. Buvo tikima, kad už
gausias aukas dievai apsaugos laivą nuo audrų,
seklumų bei piratų. Europoje į naujo laivo bortą
daužyti butelius pradėta apie 1700 metus. Tai
darydavo tik vyrai – laivų statyklų savininkai,
kapitonai. Neretai ir šampanas pakeičiamas kitu
skysčiu – lietaus vandeniu, kokoso pienu, brazilai
apipila laivą apelsinų sultimis, iraniečiai –
mineraliniu vandeniu iš gimtųjų šaltinių. Saudo
Arabijos tanklaivis buvo apšlakstytas iš Mekos
atvežtu vandeniu. Būna sudaužomas butelis su
žibalu, ananasų sultimis, į ledlaužio bortą – butelis
su arkties vandeniu, į žvejybos tralerio bortą –
žuvies taukų buteliukas.
Tradicijos perplaukiant pusiaują. Šiai šventei
pradedama ruoštis dar tolokai iki pusiaujo. Tarp
įgulos narių parenkamas Neptūnas (po kapitono
pats tvirčiausias, protingiausias, išradingiausias
įgulos narys), po to išrenkama jo svita:
žvaigždėskaitis, asmens sargyba, undinės, velniai,
daktaras, barzdaskutys ir kaušininkas, kuris pilsto
šventės dalyviams romą. Perplaukus pusiaują
pasirodo Neptūnas su savo palyda. Kapitonas su
komanda privalo raportuoti, kur ir kodėl plaukia,
bei prašyti leidimo plaukti toliau. Kapitonui
įteikiamas ekvatoriaus raktas, o plaukiančius per
pusiaują pirmą kartą – krikštija (išmaudo kubile ir
suteikia patepimą, o krikštijamieji turi dainuoti ir
šokti). Krikščionys, negalėdami išstumti šios
tradicijos, sugalvojo ir papildė jas religinėmis
giesmėmis, velniais ir mistinėmis jūrų būtybėmis.
Perplaukus išduodamas pusiaujo perplaukimo
pažymėjimas. Pirmoji rašytinė žinia apie šią seną
geografinio pusiaujo tradiciją užrašyta 1529
metais. Tada pusiaujo valdovas į riterius pakėlė
prancūzų burlaivio jūreivius. Vėliau Jo Didenybė
Neptūnas pasirodė 1752 m. Prūsų laive.
Garbingos burlaivio vietos. Svečiai laive
priimami bei sodinami dešinėje pusėje, kuri
jachtoje laikoma garbingesne. Įgula sulipa pro
kairįjį bortą ir rikiuojasi kairėje pusėje. Patogiausias
vairagalio patalpas užimdavo kapitonas ir visa
vyresnybė, o jūreivių kubrikas buvo forpike (tamsi,
žema trikampė patalpa priekyje po baku).
Burlaivyje tai būdavo prasčiausia bei drėgniausia
patalpa, kurią vadindavo „akimi“.
Jūrų skautai į stovykloje esantį denį taip pat,
kaip ir laivo įgula, įeina pro kairiajame borte esantį
lieptelį. Tuo tarpu dešiniojo borto liepteliu į laivo
denį įeina tik garbingiausi stovyklos svečiai.
Dvigubas saliutas. Senovėje burlaiviai prie
didžiojo stiebo turėjo savo globėjo, šventojo,
statulėlę. Jūrininkai, užlipę ant denio, pirmiausia
nusilenkdavo statulėlei, o antrą kartą saliutuodavo
laivo vėliavai. Nuo tų dienų ir atsirado dvigubas
saliutas. Šiais laikas ši tradicija išliko tik karo
laivuose, bet pirmasis saliutas skirtas laivo vėliavai,
o antrasis – kapitonui. Jei vėliava nepakelta –
saliutuojama tik vieną kartą.
Jūrų skautai, paprašę leidimo įeiti į laivo
denį, taip pat pagal šią seną tradiciją saliutuoja
dvigubu saliutu.
Švilpavimas ir vėjo prišaukimas. Lygiai kaip
krikščionys mokė netarti Viešpaties vardo be
reikalo, taip ir senas jūrininkas bemat užčiaupdavo
burną naujokui, kai šis mėgindavo užvesti kalbą
apie vėją – ko gero ims ir nustos pūtęs nuo
geltonsnapio plepalų. Garsus švilpavimas prišaukia
nepalankų vėją ir nelaimes. Tačiau esant visiškam
štiliui švelnus švilptelėjimas gali „prikelti“ vėją.
Garsiai švilpauti gali tik tie, kurie apiplaukė Horną,
taip pat jiems leidžiama kairėje ausyje nešioti
apvalų auskarą. Vėją prišaukia stiebo ir vantų
krapštymas (jauniausias įgulos narys turi „kutenti“
stiebo apačią), kortų kaladės nuo bušprito
išmetimas vandenin į tą pusę, iš kurios laukiama
vėjo. Taip pat galima į stiebą įbesti peilį. Dar
kituose burlaiviuose vėjas būdavo laikomas
maišuose su trim mazgais. Norint švelnaus vėjelio
– atrišamas pirmasis mazgas, o stipraus – visi trys:
tada pakilęs vėjas atnešdavo priešams uraganą.
Nenustebkite, jei išplaukę ramią dieną su
jūrų skautais pastebėsite, kad ir jie mėgsta
„pakasyti“ stiebą, galbūt ir jums patiems tai teks
išbandyti.
Laidotuvės laive. Laivo vėliava pakelta iki
pusės (keliant, vėliava ar vimpilas iškeliamas į
stiebo viršūnę ir po to nuleidžiamas
pusiaustiebin). Mirusysis nuleidžiamas į jūrą išilgai
laivo skersmeniui, o burių siuvėjui, pasiuvusiam
paskutinės kelionės maišą, turi būti kaip nors
atlyginama. Denyje neturi būti ašarų dėl
mirusiojo, nes tikima, kad šis, pavirtęs žuvėdra,
skraido ratus aplink laivą ir žiūri, kaip
atsisveikinama su jo kūnu. Kūnui palietus vandenį
– šis vėliau pavirsta į delfiną.
Apranga. Tradicinės jūreiviškos aprangos
spalvos – mėlyna (jūros), balta (tikėjimo), juoda
(žemės) ir smėlio spalvos, vėliau atsirado raudona
(atbaidanti raganas bei tamsiąsias jėgas) bei
geltona (saulės) spalvos.
Kaklaraištis. Prakaitui nusivalyti būdavo
naudojamos skarelės. Tobulėjant burlaiviams,
mažėjo ir prakaito – todėl skareles pakeitė
kaklaraiščiai, o po Trafalgaro mūšio 1805 m.
admirolui Nelsonui atminti anglų jūreiviai
kaklaraiščius nudažė juodai. Ši tradicija išplito.
Plačios apykaklės. Dėl retos plaukų
priežiūros bei kirpėjo (kaip nereikalingo įgulos
nario laive) stygiaus, plaukai būdavo labai
riebaluoti ir ilgi – dėl to tepdavo marškinius. Kaip
sprendimas šiai problemai spręsti buvo
sugalvotos plačios nusegamos apykaklės, kurias
prieš išlipdami į uostą jūreiviai pasikeisdavo.
Trys juostelės. Admirolas Nelsonas,
norėdamas pagerbti su juo didžiausiuose
mūšiuose dalyvavusius ir žuvusius jūreivius, po
kiekvieno mūšio liepdavo užsirišti ir nešioti ant
apykaklės ir rankogalių po vieną baltą juostelę.
Trafalgaro mūšis Nelsonui buvo trečias...
Kliošinės kelnės. Platėjančios kelnės buvo
labai patogios pasiraitoti ir įšokus į vandenį
pritraukti–nustumti šliupkę (mažą valtelę
komandai iškelti į sausumą).
O kokia jūrų skautų apranga? Joje taip pat
tradiciškai vyrauja mėlyna, juoda ir balta spalvos.
Ir ne veltui jūrų skautų (mėlyni) ir patyrusių jūrų
skautų (juodi) kaklaraiščiai papuošti trimis
baltomis juostelėmis.
Tai tik dalis jūrinių tradicijų, su kuriomis
verta susipažinti ne tik jūrų skautams, tad laukite
tęsinio!
Paruošė gilv. j. psktn. gint. Eglė Paulauskaitė
Šaltiniai: Bronius Juodelis. Jūrinis skautavimas. –1975. Taip
pat internetas.
Jūrinių terminų žodynėlis
Fokstiebis ir grotstiebis – jei burlaivis turi
tik vieną stiebą, jis vadinamas grotstiebiu. Jei
burlaivis turi du stiebus, tada skiriama pagal tai,
kuris iš jų yra aukštesnis. Jei pirmasis yra žemesnis
už antrąjį arba abu lygūs, tai pirmasis vadinamas
fokstiebiu, o antrasis grotstiebiu. Jei pirmasis
aukštesnis už antrąjį, tai pirmasis – grotstiebis,
antrasis – bezanstiebis. Jei burlaivis tristiebis ar
turi daugiau stiebų, tai pirmasis vadinamas
fokstiebiu, antrasis ir visi kiti iki paskutiniojo (jei
yra daugiau) – grotstiebiais, paskutinysis –
bezanstiebiu.
Bušpritas – burlaivio priekio įstrižas stiebas
burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės
savybės.
Brašpylis – veleninis lyno suktuvas inkarui
pakelti, laivui prišvartuoti.
Rėja – laivo stiebo skersinis.
Kubrikas – jūreivių gyvenamoji patalpa
laive.
Forpikas – tamsi, žema, trikampė patalpa
laivo priekyje po baku.
Vantai – laivo stačiojo takelažo įranga,
tvirtinanti prie bortų stiebus.
 ORO SKAUTAI
,,MIŠKAS ŪŽIA, PROPELERIAI GAUDŽIA!”
Prieš kelerius metus apie oro skautus
žinojo nedaugelis. Šiandien oro skautų
draugovės – vienos dinamiškiausių ir
perspektyviausių vienetų Lietuvos skautijoje.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą oro skautų buvo
tiktai Austrijoje, Estijoje, JAV, Lietuvoje ir
Vengrijoje. Lietuvoje oro skautų užuomazgos
atsirado 1933 m. Lietuvos aeroklubo sklandymo
mokykloje Nidoje, kurią lankė nemažai skautų.
1935 m. Kauno „Aušros“ tunte įsikūrė aviacijos
mėgėjų būrelis; daug jo narių tais pačiais metais
įgijo oreivio specialybę. 1939 m. susikūrė dvi oro
skautų draugovės: S. Dariaus ir S. Girėno Kaune
bei A. Gustaičio Panevėžyje. 1940 m. veikė jau
keturios oro skautų draugovės ir ištisa eilė
skilčių. Po sovietinės okupacijos oro skautų
veikla buvo nutraukta ir teko laukti daugiau nei
60 metų, kol oro skautai vėl prisikėlė naujam
skrydžiui…
Pirmasis tvirtas žingsnis atkuriant oro
skautų judėjimą Lietuvoje buvo 2005 m.
balandžio 30 diena. Lietuvos aeroklube įvykdytas
Antano Arbačiausko oro skautų draugovės
steigimo iniciatyvinės grupės susirinkimas.
Pirmoji oro skautų draugovė neatsitiktinai
pavadinta šiuo vardu. Sklandytojas, daugkartinis
Lietuvos rekordininkas, precizinio skraidymo
sporto meistras A. Arbačiauskas buvo vienas
didžiausių oro skautų atkūrimo entuziastų
Lietuvoje. 2005 m. balandžio 30 d. Antanui
Arbačiauskui būtų sukakę 72 metai.
Pagrindiniai oro skautų atkūrėjai buvo oreivis
Romualdas Bakanauskas, sk. v. Vainius
Pilkauskas ir sk. v. Mantas Pilkauskas. Jų noro ir
pastangų dėka oro skautai vėl Lietuvos
padangėje.
Šiandien oro skautus vienija dvi
draugovės: A. Arbačiausko Vilniuje ir A.
Griškevičiaus Kaune. Visoje Lietuvoje yra apie 40
oro skautų, daugiausia didžiuosiuose Lietuvos
miestuose. Jau 5 metus Paluknio aerodrome
vyksta stovykla ,,Lietuvos sparnai”. Vaikai iš visos
Lietuvos suvažiuoja susipažinti su skautybe bei
aviacija. Oro skautus yra aplankęs daugiausiai
kosmose išbuvęs žmogus kosmonautas Sergėjus
Krikaliovas. Atlikta dešimtys skrydžių lėktuvais ir
sklandytuvais, pagaminta begalės sklandytuvų
modelių, popierinių karšto oro balionų. Jau
antrus metus oro skautai rengia sklandytojų
komandą vaikų sklandymo varžyboms ir užima
aukštas prizines vietas. 2008 m. Tautinėje
stovykloje ,,Legenda tęsiasi” pirmą kartą oro
skautai gyveno atskiroje pastovyklėje, kur
kiekvienas galėjo susipažinti su jų programa,
įgyti dvi aviacines specialybes bei išvysti oro
skautų sklandytuvą „LAK-16“.
Oro skautų veikla dar tik įgauna pagreitį,
bet jau dabar yra susibūrusi jauna, drąsi, iššūkių
nebijanti komanda, kurios gyvenimo būdas yra
skrydžio laisvė, skautybės jėga ir meilė padangei.
Skriskime kartu!
Pat. oro sk. Karolis Žemaitis
 SKAUTŲ PRIESAKAI IR ĮSAKYMAI

SKAUTO PRIESAKAI

1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio.

2. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei.
3. Skautas naudingas ir padeda artimui.
4. Skautas – draugas savo artimui ir brolis kitam skautui.
5. Skautas mandagus ir riteriškas.
6. Skautas – gamtos draugas.
7. Skautas klusnus savo tėvams ir vyresnybei.
8. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties.
9. Skautas taupus.
10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose.

SKAUTĖS PRIESAKAI

1. Skautė tiesi ir laikosi savo žodžio.

2. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei.
3. Skautė naudinga ir padeda artimui.
4. Skautė – draugė savo artimui ir sesė kitam skautui.
5. Skautė mandagi ir kukli.
6. Skautė – gamtos draugė.
7. Skautė klusni savo tėvams ir vyresnybei.
8. Skautė linksma, susivaldo ir nenustoja vilties.
9. Skautė taupi.
10. Skautė blaivi ir skaisti savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose.
1. Skautų įsakymai

1. Nelauk iš kitų nieko, bet visada duok pats, ką gali.

2. Gyvenk Tėvynei ir žmonijai ir būk gamtos bei gyvulių draugas.
3. Būk riteris, neturtingųjų ir silpnųjų gynėjas ir tiesaus kelio sekėjas.
4. Stiprink savo kūną ir sielą ir šviesk protą.
5. Tebūnie tavo valia kaip templė tampriai įtempta.
6. Sek skautų globėju Šv. Jurgiu: naikink pikta pasaulyje, o pirmiausia pačiame savyje.
7. Tebūnie tavo pirmoji mintis apie kitus, o tik antroji apie save.
8. Auk į viršų kaip galingas ąžuolas, bet nesilenk žemyn kaip verkšlenąs gluosnis.
9. Būk rytoj geresnis negu šiandien esi ir negu vakar buvai.
10. Turėk Dievą širdy ir atmink savo pošūkį „Budėk!“
 PASUK GALVĄ!

1. Pomidoras – vaisius ar daržovė?

2. Kokia savaiminė ąžuolo rūšis auga kai kur Lietuvoje?
3. Koks yra mažiausias Lietuvos žinduolis?
4. Kaip Lietuvoje dar vadinamos metėlės?
5. Kokio amžiaus gali sulaukti eglės?
6. Kaip vadinamos drugių lervos?
7. Kas yra kopra?
8. Kaip vadinamas rugių varpų parazitinis grybelis?
9. Koks gyvūnas juda dar lėčiau už sraigę?
10. Kas yra okapija?

MĮSLĖS

1. Mėlynu mesta, rudu atausta, aukso peiliu rėžta.

2. Gale lauko ugnelė kūrenasi.
3. Turkaus žemėj žirgas žvengia, Lietuvoj kamanos blizga.
4. Gyvas būdamas gyvus penėjau, numiręs gyvus nešiojau.
5. Juodas puodas gulbinuotas gale lauko verda.
6. Žalia žolelė, žalias jautelis ant žalio stalo žalius pietus valgo.
7. Ateina ponas, raudonas žiponas: „Vištas atginkit, šunų nebijau!“
8. Vasarą eglelė, o žiemą karvelė.
9. Tu čia būk ir supūk, o aš eisiu pasaulio pamatyti.
10. Vytė vatė voveratė lips į medį kiaušių dėt.

UŽSIENIO RYŠIŲ SKYRIUS KVIEČIA DALYVAUTI

Skautų akademija

2009 m. spalio 27–lapkričio 1 dienomis Kralupy, Čekijoje (apie 20 km nuo Prahos), vyks Skautų akademija.
Dalyvių paraiškos teikiamos iki rugsėjo 21 dienos.

Skautų akademija – tai WOSM Europos regiono renginys, skirtas suaugusiems skautams, vadovams,
aktyviems savo organizacijos nariams. Per šešias dienas akademijos studentai – renginio dalyviai – turės
galimybę dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, diskusijose, darbo grupėse įvairiomis temomis. Siūlomos temos
labai įvairios, aktualios, apimančios jaunimo programą, skautiškąjį metodą, dvasingumą, žmogiškųjų išteklių
valdymą, skautybės įvaizdį, taip pat vadovų motyvavimą, lėšų pritraukimą, problemų sprendimą,
organizacijos vystymą. Šis renginys – tai novatoriški, aukštos kokybės mokymai, apimantys įvairius klausimus
ir temas, svarbius ir aktualius visoms Europos skautiškoms organizacijoms. Tai atvira akademija visiems
aktyviai dalyvaujantiems ir galintiems daryti pokyčius savo vienetuose ar visoje organizacijoje.

Dalyviai gali laisvai rinktis užsiėmimus, kuriuose nori dalyvauti. Vienos dienos kaina dalyviams, įskaičiavus
nakvynę, maistą ir priemones, yra 50 eurų. Dalyviams, atvykstantiems dviem dienoms, dienos kaina yra 45
eurai, atvykusiems trims dienoms ir ilgiau – vienos dienos kaina 40 eurų. Skautų akademijoje užsiėmimai vyks
anglų kalba.

Daugiau informacijos, temų sąrašų ir aprašymų ieškokite www.academy.scouthub.org


PASAULIO SKAUTŲ JAMBOREE ŠVEDIJOJE 2011 METAIS
Ar kada gyvenai stovykloje tarp 40 000 brolių ir sesių?
Ar kada girdėjai tiek skirtingų kalbų vienoje vietoje?
Kada gėrei arbatą su tolimosios Azijos skautais?
Norėtum išmokti žaisti japoniškus skautų žaidimus?
Ar bent kartą traukei skautišką dainą su broliu iš
Zimbabvės ?
Jei bent į vieną klausimą atsakei NE – šis pasiūlymas kaip
tik tau!
Jei dar nė karto nebuvai tokioje stovykloje, o jei buvai ir jau
spėjai pasiilgti nuotykių – tavęs laukia draugai iš
tolimiausių pasaulio kampelių!
22-oji Pasaulinė skautų stovykla pasitiks tave Švedijoje
2011 metų vasarą.
Tai galimybė, kurios taip laukei!
Jei 2011 metų vasarą būsi ne mažiau kaip 14 metų –
Rinkaby miestelio apylinkės priims tave dalyvauti unikalioje
stovykloje.
Galbūt tuomet būsi jau 18-os? Tuomet laukia
nepakartojami įspūdžiai dirbant IST (International Service
Team) komandoje arba būnant vienu iš šalies delegacijos
vadovu!
„Simply scouting!“ – šūkis, kuris lydės tave visą 2011 m.
liepos 27–rugpjūčio 7 d. vykstančią stovyklą.
Daugiau informacijos gali rasti
http://www.worldscoutjamboree.se/Jei nori būti vienas iš
mūsų, lietuvių, komandos ir parodyti visiems pasaulio
skautams, kas mes, – rašyk international@skautai.lt.
KAIP PUIKU...
Kaip puiku, kad tu šiandien nemelavai
artimiesiems, mokytojams, net pats sau.
Kaip puiku, kad tu šiandien radai valandėlę
laiko tyloje susikaupti ir savo mintimis pakilti
iki Dievo. Juk tu prašei jo, kad paglobotų
tavo vargšę Tėvynę.
Kaip puiku, kad tu šiandien neniurzgėjai ir
neatsisakinėjai, o pats savanoriškai pasiūlei
savo pagalbą artimiesiems.
Kaip puiku, kad tu šiandien širdimi pajautei,
kad skautija – tai viena didelė šeima ir visi
skautai – tai tavo sesės ir broliai.
Kaip puiku, kad tu šiandien pasielgei
riteriškai ir apgynei sesę ir silpnesnį savo brolį
nuo šiurkštumo.
Kaip puiku, kad tu šiandien supratai, jog
kuklumas – tai pagrindinis tavo ginklas ir
tikrasis grožis.
Kaip puiku, kad tu šiandien susipažinai su
dar keliais paukšteliais, su dar keliais
žvėreliais. Juk norint gerbti ir mylėti draugą,
visų pirma reikia su juo susipažinti.
Kaip puiku, kad tu šiandien sugebėjai
nugalėti ambiciją ir atžarumą, be ginčų ir
atsikalbinėjimų paklusai tėvų bei vadovų
nurodymams.
Kaip puiku, kad tu šiandien dažnai šypsojais,
o kartais net dainelę užtraukei.
Kaip puiku, kad tu šiandien nepaklusai
pagundai, neprisipirkai kramtomosios
gumos bei kitų laikinų „gėrybių“, o tuos
centus įmetei į taupyklę.
Kaip puiku, kad tu šiandien tarnavai tiesai ir
gėriui ir buvai klusnus doros ir išminties
balsui.
Kaip puiku, kad tu šiandien sąžiningai atlikai
visas užduotis, kurias tau skyrė tėvai ir
vadovai.
Po tokios dienos bus ramus ir geras tavo
poilsis, ir angelai sargai džiugins tave
maloniais sapnais.
a. a. v. s. sk. v. Pijus Ambrozaitis
 JUOKAI
Paskutinę stovyklos dieną vienam skautui pradėjo skaudėti pilvą.
Gydytojas klausia:
– Ką paskutinį kartą valgei?
– Sumuštinį, kurį prieš savaitę paslėpiau kuprinėje...

Susitiko du skautai. Vienas klausia:

– Kur ruošiesi Kalėdas švęsti?
– Miške..., kad nereikėtų eglutės kirsti.

Ateina skautas į kirpyklą. Kirpėjas ir klausia:

Kaip ten jums, skautams, sekasi?
– Viskas gerai.
Kitą kartą besikerpančio skauto paklausia to paties.
Šis vėl atsako:
– Viskas gerai.
Trečią kartą vėl tas pats. Skautas klausia:
– O kodėl, pone, domitės skautais?
– Kai paklausi, tamstos plaukai piestu stojasi – lengviau kirpti.

– Kas čia per daiktas?

– Kompasas
– O ką jis daro?
– Rodo šiaurę ir pietus.
– Žiūrėk, jis rodo pietus! Einam valgyt!

Vilkiukas tik atvykęs į stovyklavietę klausia vadovo:

– Vadove, noriu į tualetą, kur tualetas?
Vadovas atsako:
– Tualeto dar nėra, bet tu eik va čia, nuo skardžio, ir atlik savo reikalus...
Išeina vilkiukas... Grįžta po 15 minučių ir klausia:
– Vadove, o kas yra tas skardis?!

Guli du patyrę skautai palapinėje, vienas ir klausia:

– Ką tau sako šis žvaigždynas?
– Nieko.
– O man sako, kad kažkas mūsų palapinę pavogė.

Eina du skautai mišku ir mąsto:

– Miške juk pilna žvėrių, tačiau nė vieno nematom ir negirdim. Keista!
Stovi už medžio meška ir mąsto: „Eina tik du skautai, o visas miškas skamba. Keista!“

Surinko pat. sk. Beata Vekeriotaitė

PRISIJUNK PRIE „SKAUTŲ AIDO” LEIDYBOS!

Turi savo nuomonę ir nori ja pasidalinti su visais broliais ir sesėmis? Rašyk „Skautų aidui“!
Puikiai išmanai kurią nors skautamokslio sritį? Pristatyk ją „Skautų aido“ skaitytojams!
Tiesiog mėgsti rašyti? Pasidalink savo kūryba su „Skautų aidu“!
Nepaleidi fotoaparato iš rankų? Siųsk savo nuotraukas „Skautų aidui“!
Žinai viską, kas dedasi tavo krašte? Tapk „Skautų aido“ reporteriu!
Visada smalsavai, ką pusryčiams valgo vyriausioji skautininkė? Paimk iš jos interviu „Skautų aidui“!
Ir net jeigu teigiamai negali atsakyti į nors vieną iš šių klausimų, bet jau žinai, kuo gali būti naudingas –
nedelsk ir rašyk „Skautų aidui“.
Visus straipsnius, nuotraukas, pageidavimus, kritiką ir kita siųsk el. paštu press@skautai.lt. Gruodžio
mėnesio „Skautų aidui“ medžiaga renkama iki lapkričio 10 dienos. Nevėluok!

Lietuvos skautijos nario mokestis už 2010 metus

Nepamiršk susimokėti Lietuvos skautijos nario mokesčio už 2010 metus!
Primename, kad pasikeitė nario mokesčio dydis:
30 Lt, kai 1 skautas šeimoje
25 Lt, kai 2 skautai šeimoje
15 Lt, kai 3 skautai šeimoje
10 Lt, kai 4 skautai šeimoje
50 Lt – skautams, vyresniems nei 25 m. ir pagal LS struktūrinius nuostatus neturintiems --organizacijoje
pareigų.

Atsakymai
Pasuk galvą: 1. Daržovė. 2. Bekočiai ąžuolai. 3. Kirstukas. 4. Pelynai. 5. Iki 800 metų. 6. Vikšrai. 7.
Susmulkintas ir išdžiovintas kokoso vaisiaus minkštimas. 8. Skalsė. 9. Jūros žvaigždė – maždaug 1 cm per
minutę. 10. Arklio didumo žirafa rudų ir baltų dryžių kailiu.
Mįslės: 1. Aušra. 2. Saulė leidžiasi. 3. Griausmas ir žaibas. 4. Ąžuolas. 5. Skruzdėlynas. 6. Žiogas. 7.
Sliekas. 8. Kanapė. 9. Nukirsti rugiai. 10. Apynys.

Skautiškas kalendorius
Rugsėjo 21 diena – Tarptautinė taikos diena
Rugsėjo 30 diena – Petro Jurgėlos gimimo diena
Spalio 4 d. – Jaunesniųjų skautų globėjo Šv. Pranciškaus diena
Spalio 17 – 18 d. JOTI, Jamboree internete.
Lapkričio 1 d. – Skautų įkūrimo Lietuvoje diena.