VI.

DAIKTIN TEIS
1. Daikto samprata
Juridiniuose romn teiss painimo altiniuose odis res (lot. - daiktas) vartojamas plaiai ir
gyja nemaai skirting reikmi. Res gali reikti objekt, aplinkyb, reikal, vyk, veiksm, o taip pat
gino objekt, dalyk, galiau net ir pat teismo procesas, teisme nagrinjam byl 1. odis res vartotas ir
apibdinant valstybini reikal viset res publica. Kita vertus, daniausiai juo nusakomi konkrets,
pavieniai, materials objektai, kuriuos mogus galjo uvaldyti ir vartoti savo poreiki tenkinimui. ios
ries daiktai vadinti res corporales - materialiaisiais. Kai kada terminas res vartotas kalbant apie vis
turt, apimant tiek materialius objektus, tiek ir nematerialius dalykus - turtines teises (res
incorporales). ia prasme terminas res buvo vartojamas kaip termin bona ir patrimonium sinonimas.
Perprasti romn teisje tvirtintos res sampratos savitum geriausiai padeda vienas i romn
jurisprudencijai inom daikt skirstym. Tai materialij (res corporales) ir nematerialij (res
incorporales) daikt atskyrimas, kur romn teisininkai taik veikiami graik filosofins minties. Res
corporales laikyti daiktai, kurios mogus gali suvokti savo poji, pirmiausia, lytjimo, dka. Kaip
rao Gajus, tai res quae tangi possunt, velut fundus, homo, vestis, aurum, argentum et denique aliae res
innumerabiles, t. y. daiktai, kuriuos galima paliesti, tokie, kaip antai, ems sklypas, vergas, drabuis,
auksas, sidabras, galiausiai nesuskaiiuojami vairiausi kiti daiktai (G. 2, 13). Tuo tarpu nematerialiais
(nejusliniais) (res incorporales) buvo laikomi daiktai, kurie galjo egzistuoti tik mogaus smonje.
Pasak Gajaus, quae tangi non possunt, qualia sunt ea, quae in iura consistunt, sicut hereditas,
ususfructus, obligationes quoquo modo contractae, t. y. tokie, kuri nebuvo galima paliesti, kaip tie,
kuri esm sudaro teis, pavyzdiui, palikimas, uzufruktas, bet kuriuo pagrindu atsiradusios prievols
(G. 2, 14).
Dera atkreipti dmes tai, kad apie daikt skirstym materialiuosius ir
nematerialiuosius usimena btent Gajus elementaraus pobdio teiss pradmen vadovlio Institucij autorius, kai tuo tarpu ymiausi klasikins romn jurisprudencijos autoritetai apie tok
klasifikavim net neusimena. Tai jokiu bdu nereikia aptariam daikt klasifikacij buvus
nereikming. Manytina, jog kiti klasikinio laikotarpio autoriai tok daikt skirstym, o taip pat
romnik samprat, jog daiktas nebtinai yra materialus objektas, laik savaime suprantamu ir
papildom aikinim nebereikalingu dalyku.
Daikt skirstymas materialiuosius ir nematerialiuosius inter alia padeda suvokti
institucins privatins teiss sistemos, kuria remiasi romn teis, ir pandektins sistemos, kuria
grindiama daugelio iuolaikini valstybi privatin teis, skirtybes. Valstybi, kuri privatinje teisje
vyrauja pandektins sistemos bruoai (tokioms galima priskirti ir Lietuv), civilin teis daiktu laiko
iimtinai materialius objektus. Institucins sistemos valstybse daikto samprata neretai turi daug bendra
su ta, kuri tvirtino romn teis, t. y. daiktais laikomi ne tik materials objektai, bet ir turtins teiss.
Atkreiptinas dmesys, jog nesutampa pandektinje privatins teiss sistemoje skiriamas vienas i jos
specialij dal sudarani poaki daiktin teis bei vienas i romn privatins teiss institut
teis, susijusi su daiktais (ius quod ad res pertinet). Pastarasis yra gerokai platesn kategorija, apimanti
ne tik absoliutinio pobdio daiktines teises (nuosavyb, servitutus, keitimo teis ir kt.), kurios
nustatomos materialiuosius daiktus, taiau taip pat ir vis paveldjimo bei prievoli teis, kadangi tiek
hereditas (paveldjimo teis), tiek obligatio (prievol) romn teis laiko res quae tangi non possunt ir
priskiria nematerialij daikt kategorijai.

Pavyzdiui, ia prasme res vartojamas romn teiss altini pagrindu suformuluotose lotynikose paremijose,
nusakaniose civilinio proceso teiss princip, apibdinant teismo sprendimo juridin gali, kurios vien i aspekt sudaro
tai, kad teismui isprendus ali gin ir primus dl jo procesin sprendim, negalima pakartotinai kreiptis teism su
tapaiu iekiniu: res iudicata vel in iudicium deducta.

2. Daiktai, kurie yra civilins apyvartos objektai, ir i civilins apyvartos iimti daiktai
Senovs Romoje ne bet kuris daiktas buvo laikomas civilins apyvartos (commercium)
objektu ir galjo tapti privatiems asmenims priklausani subjektini materialini teisi objektu
(pavyzdiui, sandoriais bti perleidiamas ir gijamas nuosavybn).
Klasikinio laikotarpio teisininkai (pavyzdiui, Pomponijus D. 18,1, 6 pr., I. 20, 4),
atsivelgdami tai, ar daiktas gali tapti privatini subjektini teisi objektu, juos skirsto : res in
commercio (civilins apyvartos objektus) bei res extra commercium, t. y. daiktus, iimtus i civilins
apyvartos, kuri negalima valdyti privatins nuosavybs ar kitos subjektins teiss pagrindu.
I civilins apyvartos daiktai galjo bti iimami pasaulietins (jie buvo apibriami kaip
res humani iuris) arba sakralins (res divini iuris) teiss pagrindu. Res extra commercium humani iuris
grupei, vis pirma, buvo priskiriami res omnium communes visiems monms bendri daiktai. Tai
daiktai, kuriais lygiomis slygomis galjo naudotis visi mons. Jei nelaikyti nei privaios, nei
valstybins nuosavybs teiss objektais. Marcianas nurodo (D. 1, 8, 2, 1), jog iai daikt kategorijai
priskiriami oro erdv (ar), tekantis vanduo (aqua profluens), jra (mare) ir jos krantai (litora maris).
res omnium communes grup patenka ir res publicae vieieji daiktai. Tai daiktai, kurie negaljo bti
niekieno turtas, nes, kaip teigia Gajus: nullius videntur in bonis esse, ipsius enim universitatis esse
creduntur, t. y. jie laikyti daiktais, priklausaniais tam tikrai asmen bendruomenei (G. 2, 11).
Tokiais laikyti keliai, uostai, stadionai, paminklai, tiltai, gatvs, vieosios aikts, teatrai, termos
(pirtys) ir t. t.
Sakralins teiss pagrindu i civilins apyvartos iimti daiktai (res extra commercium
divini iuris) savo ruotu dalinti tris grupes. Pirma, res sacrae dangaus dievams (dii superi)
pavstieji daiktai, kaip antai, ventyklos ir altoriai. I privatins apyvartos ie daiktai buvo
eliminuojami sakralins valdios atstovams pontifikams atliekant j consecratio (paventinim,
konsekravim), o valstybs pareignams dedicatio (paskyrim kulto reikmms). Res sacra galjo vl
tapti apyvartos objektu atlikus prieingo turinio akt, kuris vadintas profanatio. Krikionika tapusioje
Romoje vyskup ir kunig Dievui pavsti daiktai buvo laikomi Banyios nuosavybe, kurios nebuvo
galima alienuoti (perleisti tretiesiems asmenims). Antra, res religiosae daiktai, pavsti dievybms,
susijusioms su mirusij garbinimu (dii Manes), pavyzdiui, kapaviets (sepulcra) bei urnos su
mirusij palaikais ar pelenais. Treia, res sanctae daiktai, kuriems ir be specialaus paventinimo
akto (consecratio et dedicatio) buvo taikoma sakralin apsauga, t. y. tikta, jog jie apgaubti ypatinga
dievybi globa. iai daikt kategorijai priklaus miesto sienos, vartai (toks romnikas poiris
savotikai perimtas ir vidurami Europos valstybse, kuriose gyvavo paprotys miesto vartuose kabinti
ventj atvaizdus, tokiu bdu pavedant miesto sien apsaug j globai. Toks pavyzdys yra ir Vilniaus
Auros Vartai) bei skirtingiems savininkams priklausani sklyp ribas ymintys riboenkliai
Gajus, prieingai nei kiti klasikins jurisprudencijos atstovai, daiktus skirsto ne civilins
apyvartos objektus ir tuos, kurie i apyvartos eliminuoti, o nurodo vienus daiktus esant ms turto
sudtyje (res in nostro patrimonio), o kitus nepriklausant konkreiam Romos pilieiui nuosavybs
teise (res extra nostrum patrimonium) (G. 2, 1).
Kai kadan is Gajaus pateikiamas daikt klasifikavimas nepagrstai sutapatinamas su jau
aptartu (res in commercio et res extra commercium). Beeimininkius daiktus, kurie tam tikru laiko
momentu jokiam konkreiam asmeniui nepriklauso privatins nuosavybs teise, galima gyti
nuosavybn tok daikt uvaldant. Antai, laukiniai gyvnai tol, kol j niekas neuvaldo (nesumedioja
arba nesugauna), buvo niekieno nuosavyb, taiau toks daiktas gali bti privatini teisini santyki
(privaios nuosavybs teiss) objektu. Taigi, iki tok gyvn uvaldant, jis laikytinas res extra nostrum
patrimonium, taiau civilins apyvartos objektu (res in commercio).
3. Daikt, kurie yra civilins apyvartos objektai, klasifikavimas

Romn teiss altiniai pateikia isam daikt, kurie yra civilins apyvartos objektai,
klasifikavim. Daugiau ar maiau visos daikt klasifikacijos, iskyrus mancipuojam ir
nemancipuojamj daikt atribojim, kuris yra reikmingas tik ikiklasikinei ir klasikinei romn teisei,
taikomos ir iuolaikini valstybi civilinje teisje. Be jau aptarto materialij ir nematerialij daikt
atskyrimo bei i civilins apyvartos iimt daikt atribojimo, visus daiktus romn teis skirst :
mancipuojamus ir nemancipuojamus, kilnojamuosius ir nekilnojamuosius; vienalyius, sudtinius ir
surinktinius, apibdintus riniais ir individualiais poymiais arba pakeiiamuosius ir
nepakeiiamuosius, suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius (besidvinius), daliuosius ir nedaliuosius,
pagrindinius ir antraeilius.
Vienas i seniausi archainje, o vliau ir klasikinje romn teisje taikyt daikt skirstym
buvo res mancipi ir res nec mancipi atskyrimas. is skirstymas greiiausiai atsirado pereinamuoju
laikotarpiu, kai romnai i besiveriani klajokline gyvulininkyste tapo ssliais emdirbiais.
Res mancipi kategorijai buvo priskirti Italijoje esantys ems sklypai (praedia Italica),
seniausieji kaimo emi servitutai (iter, actus, via, aquaeductus), vergai, kinkomieji ir neuliniai
gyvuliai (jauiai, arkliai, asilai, mulai). Kaip matyti, mancipuojamaisiais daiktais romn teis laik ne
tik materialiuosius daiktus, taiau taip pat ir turtines teises. Kiti daiktai, pavyzdiui, provincijose
esantys ems sklypai, pinigai, gyvnai, kuriuos egzistuojant romnai suinojo vliau, (pavyzdiui,
drambliai arba kupranugariai) buvo laikomi res nec mancipi.
Romn teiss moksle nra vieningos nuomons, kokie buvo io skirstymo kriterijai. Abejoni
nekelia tai, jog res mancipi gali bti traktuojami kaip daiktai, kurie agrarinje visuomenje buvo
pagrindins gamybos priemons, arba kaip didiausi turtin vert turintys objektai, kuriuos cenzorius
atsivelgdavo vertindamas piliei turt, sudarydamas piliei ir j turto sra (census) bei turto cenzo
pagrindu skirstydamas pilieius klases.
Gajus nurodo io skirstymo kriterij buvus teisi daikt perleidimo ir gijimo bd.
Perleidiant nuosavybs teis res mancipi, buvo btina atlikti formalius ius civile numatytus juridinius
veiksmus, t. y. mancipatio arba in iure cessio. i akt formalumas (privalomas liudytoj arba
magistrato dalyvavimas, reikalavimas tarti teiss nustatytus odius ir atlikti simbolinius gestus)
utikrino res mancipi apyvartos vieum. Pasinaudoti mancipatio ir in iure cessio galjo tik Romos
pilieiai, todl res mancipi kategorijai priskirt daikt teisins apyvartos dalyviai negaljo bti
svetimaliai. Taip pat ir pilnametysts sulaukusi moteris, kuri turjo teis netrukdomai alienuoti jai
priklausanius res nec mancipi, negaljo perleisti mancipuojamojo daikto be globjo sutikimo. Tuo
tarpu res nec mancipi perleidimui pakako neformalaus daikto perdavimo gijjui - traditio.
Bgant laikui, itin grieti reikalavimai, keliami mancipuojam daikt perleidimo sandori
sudarymui, tapo civilins apyvartos stabdiu. Dl vairi prieasi (tarp j Romos provincij
ekonomins reikms iaugimas, prekybos pltra), res mancipi ir res nec mancipi atskyrimas prarado
pirmykt reikm. Poklasikinje teisje, inykus mancipatio, is skirstymas faktikai jau nebebuvo
taikomas, taiau formaliai j panaikino tik imperatorius Justinianas.
Civilins apyvartos objektus romn teis skirst ir nekilnojamuosius (res immobiles),
kuri lokacijos nebuvo galima pakeisti, bei kilnojamuosius (res mobiles, res per se moventes), kuriuos
galima perkelti i vienos vietos kit nepakeiiant daikto esms.
is skirstymas buvo inomas jau XII lenteli statymams (Tabl. 6.3), kurie nustat
skirtingus kilnojamj ir nekilnojamj daikt gyjamosios senaties terminus.
Reikimgiausias nekilnojamasis daiktas romnams buvo ems sklypas (res soli, fundus,
solum, praedium), kuris apm tam tikr apibrt ems paviriaus dal drauge su viskuo, kas su eme
buvo nuolat susijung tiek natraliu (augalai, mediai), tiek dirbtiniu (pastatai) bdu, o taip pat tai, kas
gldi po eme (naudingosios ikasenos ir mineralai).
Romn teisje, atsivelgiant paskirt, teisin status ir kitus poymius, buvo skiriamos vairios
sklyp kategorijos: praedia rustica (ems kio paskirties ems sklypai), praedia urbana (pastat
statybai skirti sklypai), praedia suburbana (miesto teritorijoje esantys, taiau ems kio paskirties

(pavyzdiui, skirti darams sodinti) sklypai, agri arcifini (turintys natralias ribas, pavyzdiui, kai
sklypo riba yra pro al tekanti up arba besidriekiantis kelias), agri limitati (turintys dirbtines ribas,
pavyzdiui, paymti matinink agrimensores), praedia Italica (Italijos ems sklypai), praedia
provincialia (provincij ems sklypai). Atskirais atvejais ems priskyrimas vienai ar kitai kategorijai,
turjo svarbios teisins reikms. Pavzydiui, sklyp skirstymas kaimo (ems kio paskirties) bei
miesto (nam valda) em buvo svarbus servitut teisei, mat ems kio paskirties emje galjo bti
steigiami kaimo emi servitutai, kuri tikslas buvo utikrinti tinkam ems sklypo eksploatacij, tuo
tarpu nam valdoje galjo bti steigiami miesto emi servitutai, kurie nustatomi statybiniais tikslais.
ems skirstymas Italijos ir provincij ems sklypus buvo svarbus nuosavybs teisei, kadangi
klasikin romn teis kviritins nuosavybs objektu laik iimtinai tik Italijos, bet ne provincij em.
Apskritai daikt skirtymo kilnojamuosius ir nekilnojamuosius reikm klasikinje
romn teisje nebuvo pernelyg didel. I esms daikt skirstym atstojo j dalinimas
mancipuojamus ir nemancipuojamus, nes svarbiausi nekilnojamj turt Italijos em romn teis
laik mancipuojamu daiktu. Kita vertus, atskirais atvejais tai, ar daiktas yra kilnojamasis ar
nekilnojamasis, buvo svarbu jau klasikinje epochoje. Tokie atvejai yra gyjamoji senatis, nes, nes dar
XII lenteli statymai numat skirtingus gyjamosios senaties terminus res mobiles ir res immobiles;
posesin gynyba taikant posesinius interdiktus, nes skirtingais interdiktais buvo ginamas faktinis ems
sklyp ir kilnojamo turto valdymas; vindikacinis procesas (reikalaujant daikto sugrinimo i svetimo
valdymo; kraitis, kadangi teisikai ribota vyro galimyb perleisti tretiesiems asmenims monos
kraiio sudt einant nekilnojamj turt be jos sutikimo; deliktin atsakomyb, nes klasikins
epochos teisje tik kilnojamieji daiktai galjo bti vagysts (furtum) objektas).
Daikt skirstymo kilnojamuosius ir nekilnojamuosius reikm iaugo poklasikinje teisje,
panaikinusioje j skirstym res mancipi ir res nec mancipi.
Materialiuosius daiktus (res corporales) romn jurisprudencija skirst tris ris,
atribodama vienalyius (vienalypius), sudtinius ir surinktinius daiktus. Vienalyiai daiktai buvo tokie,
kurie sudar vientis ir nedalom visum corpora quae continentur uno spiritu (D. 41, 3, 30 pr.).
Pomponijus nurodo, jog graikikai ios ries daiktai vadinti henomenon. Kitaip tariant, tai daiktai,
turintys vien dvasi, kuriuose negalima iskirti atskir dali. Tokie daiktai galjo atsirasti
(susiformuoti) natraliai (pavyzdiui, akmuo, vergas, gyvulys) arba dirbtiniu bdu, dl mogaus
vykdomos veiklos (pavyzdiui, paveikslas, porceliano vaza). iems daiktams bdinga tai, kad tol, kol
jie egzistuodavo gamtoje kaip visuma, su jais susij teisiniai santykiai apimdavo vis daikt. Ir tik
tok daikt padalijus, galjo susiklostyti nauji teisiniai santykiai. Taip atsitikti galjo tik, jei kiekviena i
dali tapdavo atskiru vienalyiu daiktu.
Sudtiniais buvo laikomi daiktai, sudaryti i keli sudtini dali, nuolatinio pobdio
saitais sujung vien visum ir suformuojant nauj daikt corpora ex contingentibus (D. 41, 3, 30
pr.) arba corpus, quod ex contingentibus constant; universitas rerum cohaerentium. Pomponijus
paymi, kad graikikai ie daiktai vadinti synemmenon. Pavyzdiui, namas, laivas, veimas.
Susiformavus sudtiniam daiktui, teisiniai santykiai, susij su kuriuo nors i jo sudt einani daikt
buvo savotikai suspenduojami. Tai reikia, jog tol, kol daiktas yra jungtas sudtin daikt kaip jo
dalis (pavyzdiui, statant nam panaudota sija arba jo sien mryta plyta, veimo ratas kaip sudtin
veimo dalis), jis nustoja buvs savarankikas teiss objektas. Daikto, kuris tapo sudtinio daikto
dalimi, savininkas galjo reikalauti j atidalinti tik tuomet, jei tai bdav fizikai manoma. Teisin
priemon, kuria pasinaudojant buvo galima siekti io reikalavimo gyvendinimo, buvo iekinys dl
daikto pateikimo actio ad exhibendum. Tuomet, kai atsakovas vengdavs savo noru pateikti gino
daikt, iekovas, pareikdamas rei vindicatio, galjo reikalauti daikt grinti. Kita vertus, toks
procesas nebuvo galimas pastat atveju, nes XII lenteli statymai (Tabl. 6, 8), siekdami ukirsti keli
potencialiam pastat griovimui, nustat, kad sijos, kuri buvo panaudota statant pastat ar rengiant
vynuogyn, negalima ireikalauti natra (atskirti). Jos savininkui priklaus vadinamasis actio de tigno
iuncto (terminas tignum iunctum reik sij, panaudot statant nam arba rengiant vynuogyn), kuriuo

buvo galima reikalauti pastato (statinio) eiminink sumokti dvigub panaudotos statybins mediagos
vert (in duplum).
Surinktinis daiktas (corpus ex distantibus, corpus quod ex distantibus constant,
universitas rerum distantium) buvo keli daikt (vienalyi arba sudtini) rinkinys, turintis bendr
pavadinim ir kaip visuma pasiymintis vieninga kine paskirtimi (pavyzdiui, gyvuli banda,
biblioteka, muziejini vertybi kolekcija). Kiekviena surinktinio daikto sudt einanti dalis turjo
savarankik bt, nepriklausom nuo visumos bties. Surinktinis daiktas ilikdavo tas pats
nepriklausomai nuo atskir jo dali pasikeitimo. Savarankikas teisini santyki ir atitinkamai civilini
sandori objektas galjo bti atskiri surinktinio daikto sudt einantys daiktai (pavyzdiui, vienos
asmeninei bibliotekai priklausanios knygos arba vienos kieno nors bandai priklausanios avies
pardavimas) arba surinktinis daiktas kaip visuma (pavyzdiui, visos bibliotekos arba bandos
pardavimas).
Ginant nuosavybs teis ir siekiant savo daikt isireikalauti i svetimo valdymo,
savininkas galjo reikti tiek atskirus vindikacinius iekinius dl kiekvieno surinktinio daikto sudt
einanio daikto, tiek ir vienu vindikaciniu iekiniu reikalauti viso surinktinio daikto (pavyzdiui, visos
gyvuli bandos vindikacija vindicatio gregis). surinktin daikt galjo bti nustatomos tokios
daiktins teiss kaip uzufruktas, keitimas, testatorius j galjo paskirti legatu.
Civilins apyvartos objektus romn teis taip pat skirst riniais (genus) ir
individualiais (species) poymiais apibdintus daiktus, kurie atitinkamai dar vadinti pakeiiamais (res
fungibiles) ir nepakeiiamais (res infungibiles).
Pakeiiamaisiais laikyti tie, kurie apyvartoje buvo apibdinami rini poymi (genus)
pagalba. Pavyzdiui, miltai, aliejus, pinigai, javai. Paprastai pakeiiamieji daiktai buvo apibriami
kaip tokie, kuriuos galima pasverti, suskaiiuoti, pamatuoti res quae pondere, numero mensurave
constant (G. 2, 196). i daikt kategorija altiniuose ir vadinama res fungibiles.
Individualiai apibdintais daiktais (species) laikyti tie, kurie buvo vardinami pasitelkiant
individualius, specifinius poymius. Pavyzdiui, vergas Stichas, Fidijaus darbo deivs Veneros
skulptra, arab veisls irgas Pegasas ir pan. altiniai tokius daiktus vadina nepakeiiamaisiais (res
infungibiles).
Skirstymas pakeiiamuosius ir nepakeiiamuosius daiktus, kuris i esms priklaus nuo
kontrahent valios, buvo pakankamai reikmingas tesinei ir komercinei apyvartai. Paskolos bei
netaisyklingos pasaugos sutarties objektas galjo bti tik riniais poymiais apibdinti daiktai, nes i
sutari pagrindu daiktas kitai sutarties aliai yra perduodamas nuosavybn ir ji gyja teis daiktu
disponuoti (pavyzdiui, ileisti, investuoti pinigus, suvartoti grdus ir pan.), todl pasibaigus sutarties
terminui arba prieingai aliai pareikalavus, privalu grinti ne tuos paius daiktus, taiau tok pat
kiek (skaii) atitinkamos ries daikt. Tuo tarpu panaudos, taisyklingos pasaugos objektas gali bti
tik individualiai apibdinti daiktai (in specie), nes mint sutari pagrindu daikt gaunanti sutarties
alis tampa tik faktiniu jo valdytoju (detentoriumi) ir sujus sutartyje nustatytam terminui arba
prieingai aliai pareikalavus, privalo grinti t pat daikt.
Prievoli teisje atsitiktinai uvus (casus) daiktui, kur skolininkas buvo pareigotas
perduoti kreditoriui, vienokios nuostatos taikytos tuomet, kai daiktas bdavo apibdintas riniais
poymiais, o visai kitos, kai tai bdavs species. uvus riniais poymiais apibdintam objektui,
prievoliniai teisiniai santykiai tsdavosi, t. y. skolinink ir toliau saist pareiga perduoti daikt, nes jis
turjo galimyb uvus objekt pakeisti kitu tos paios ries daiktu. Tai patvirtina romn teiss
principas, teigiantis r negalint ti genus perire non censetur. Tuo tarpu, jei davs individualiais
poymiais apibdintas objektas, prievol baigdavosi, nes skolininkas nebeturjo galimybs uvusio
objekto pakeisti kitu. Jeigu daiktas davo atsitiktinai, t. y. nesant skolininko kalts (pavyzdiui,
sunaikintas nenugalimos jgos vis maior), laikyta, jog jis uvo kreditoriaus nenaudai casum sentit
dominus. I esms iomis nuostatomis pagrstas ir pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose taikytas

principas periculum est emptoris, reikiantis, jog atsitiktinio preks uvimo iki j perduodant rizika
tenka pirkjui, kuris iuo atveju vis tiek buvo pareigotas sumokti preks kain.
Skirstant daiktus suvartojamus (res quae ipso usu consumuntur) ir nesuvartojamus (res
quae ipso usu non consumuntur), suvartojam daikt kategorijai (Inst. 2, 4, 2) priskirti tie daiktai, kuri
normalus vartojimas, atsivelgiant kin paskirt, nulemdavo j suvartojim (sunaikinim). Kitaip
tariant, naudos mogui suvartojamasis daiktas atnea tik tuomet, kai jis yra sunaikinamas arba
pakeiiama jo esm. Pavyzdiui, vynas, aliejus, grdai, kuras. iai daikt grupei romn teis priskyr
ir pinigus (pecunia), kuri suvartojim reikdavo j ileidimas. Visi kiti daiktai teisine prasme laikyti
nesuvartojamais (res quae ipso usu non consumuntur), kuriuos galima vartoti daug kart (pakartotinai).
Pavyzdiui, arklys, vergas, ems sklypas, baldai.
Skirstymas suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius daiktus yra glaudiai susijs su
klasifikavimu daiktus, apibrtus riniais ir individualiais poymiais. Suvartojamieji daiktai
daniausiai yra ir apibdinti riniais poymiais. Kita vertus, daiktas gali bti apibdintas riniais
poymiais (pakeiiamas), taiau nesuvartojamas. Pavyzdiui, adata arba segtukas.
Romn teisje tai, ar daiktas suvartojamas, ar nesuvartojamas, buvo reikminga sudarant
sandorius, kuri pagrindu savininkas suteikdavo teis kontrahentui laikinai naudotis daiktu. Kitaip
tariant, kai sandorio pagrindu daikt gavusi alis tapdavo faktiniu daikto valdytoju (detentoriumi) ir j
susaistydavo prievol, sujus nustatytam terminui ar prieingai aliai pareikalavus, sugrinti t pat
daikt. Pavyzdiui, tik nesuvartojami daiktai galjo bti nuomos sutarties objektai. Lygiai tas pats
pasakytina ir apie daiktinio pobdio teises. Tarkime, tik nesuvartojamas daiktas galjo tapti
taisyklingo uzufrukto objektu, nes uzufruktori saist pareiga saugoti daikto substancij (salvare rerum
substantia) ir pasibaigus terminui, kuriam uzufrukto teis buvo nustatyta, sugrinti j savininkui. I
esms tik nesuvartojimi daiktai galjo bti perduodami ir panaudos sutarties pagrindu. Suvartojamas
daiktas panaudai galjo bti duodamas tik iimtiniais atvejais, kai tai daroma ne daikto vartojimo
(naudojimosi juo), bet demonstraciniais tikslais. Pavyzdiui, pokyl rengianiam asmeniui panaudai
duodami egzotiki vaisiai, taiau jie skirti ne sveiams vaiinti, bet papuoti vaii stal (ad pompam
vel ostentationem). Panaudai negaljo bti duodami ir pinigai (romn teiss laikyti suvartojamais
ileidiant), kurie yra apyvartoje cirkuliuojanti valiuta. Panaudos sutarties objektu galjo bti
perduodamos, pavyzdiui, tik senovins monetos, kurios komodatoriui duodamas ne vartojimui, bet
demonstraciniu tikslu (pavyzdiui, numizmatas perduoda savo kolekcij muziejui, kad is surengt
numizmatikos parod).
Skirstydama daiktus daliuosius (partes pro diviso) ir nedaliuosius (partes pro indiviso),
nedaliaisiais teis laik tuos, kurie, anot Pauliaus, sine interitu dividi non possunt, t. y. negali bti
padalinti j nesunaikinus (D. 6, 1, 35, 3). Taigi, tai buvo daiktai, kuri negalima padalinti
nepaeidiant esmini daikto savybi ir nesumainant jo verts (pavyzdiui, paveikslas, statula, irgas).
Prieingyb jiems buvo dalieji daiktai. Juos galima nepakeiiant esms ir nesumainant verts
iskaidyti maesnes dalis (pavyzdiui, vynas, aliejus, miltai), i kuri kiekviena sudar nauj,
savarankik visum, nuo pirminio daikto besiskiriani tik dydiu ir apimtimi, bet ilaikani visas
pirminiam daiktui bdingas savybes. Daiktai, kuriuos buvo galima fizikai padalinti, vadinti partes pro
diviso (padalijant susidaranios dalys) arba certae partes.
Daiktas, kurio negalima suskirstyti atskiras dalis, yra nedalus tik fizine prasme. Kita vertus,
daiktas, kurio fizikai padalinti nemanoma, gali bti padalintas idealiai. Tai reikia, kad is padalijimas
egzistuoja tik ms smonje, bet ne realiai. Tokias idealisias dalis romn teiss altiniai vadina
partes pro indiviso. Kitaip tariant, iuo atveju dalis yra padalinamas ne pats daiktas, bet j turima
teis. Pavyzdiui, jei keliems bendrasavininkiams bendrosios nuosavybs teise priklauso daiktas, kuris
yra fizikai nedalus, arba keli asmen naudai tok daikt yra nustatyta uzufrukto teis, laikoma, kad
kiekvienam i bendrasavininki tenka atitinkama idealioji nuosavybs arba uzufrukto teiss dalis.
Be jau aptart daikt ri, romn jurisprudencija skyr pagrindinius daiktus (res
principalis), kurie laikyti savarankikas teiss objektais, bei antraeilius (papildomus). Tokiu, vis

pirma, laikyta accessio neatskiriamai su pagrindiniu daiktu susijusi sudtin jo dalis. Accessio nebuvo
savarankikas teiss objektas. Dl pagrindinio daikto sudaromo sandorio sukeliamos teisins pasekms
buvo automatikai taikomos ir accessio atvilgiu accessio cedit principali (D. 34, 2, 19, 13).
Pavyzdiui, ems sklype stovintis pastatas buvo laikomas sklypo accessio. Nuo accessio reikia skirti
daikto priklausin (res accessoria, pertinentia, instrumentum) tai fizikai ir teisikai savarankikas
daiktas, kuris nebuvo sudtin pagrindinio daikto dalis, taiau tarnauti optimalesniam kiniam
pagrindinio daikto naudojimui (pavyzdiui, langins buvo namo, raktas - spynos, mlas, iaudai, javai
ems sklypo, irklai laivo priklausiniai). Priklausinio ir pagrindinio daikto santykis priklaus nuo
savininko valios, kuris, atsivelgdamas aplinkybes arba nusistovjusi praktik, galjo juos traktuoti
kaip visum. Perleidus pagrindin daikt, toks pats likimas paprastai itikdavo ir priklausin, nebent
alys susitardavo kitaip. Inventorius (instrumentum), tarnaujantis sklypui kaip pagrindiniam daiktui
(pavyzdiui, ems dirbimui skirti nagiai, galvijai arba vergai), buvo perleidiami kartu su
pagrindiniu daiktu, jeigu perleidjas sutartyje numatydavo papildom slyg, kad ie daiktai yra
laikomi vieninga visuma (fundus cum instrumento ems sklypas drauge su inventoriumi).
Atskir daikt kategorij sudar vaisiai (fructus). Kai kada romanistinje literatroje
vaisiai vardinami kaip viena i antraeili (papildom) daikt ri. Vaisiais buvo laikomas derlius,
sudarantis prast, paprastai periodikai i tam tikro daikto gaunam kin prieaug, dl kurio pats
daiktas i esms nepakinta arba nesunyksta (pavyzdiui, augalai, mediena, vaismedio vedami vaisiai,
pienas, vilna, gyvuli prieauglis, verg darbas ir pan. Atkreiptinas dmesys tai, kad nuo II a. pr.
Krist, remiantis juristo Bruto pateiktu aikinimu, daikto vaisiumi nebelaikytas vergs pagimdytas
kdikis (partus ancillae). Taigi, jei verg buvo nustatomas uzufruktas, suteikiantis teis uzufruktoriui
naudotis daiktu ir gyti nuosavybn jo duodamus vaisius, ir bdama pas uzufruktori verg
susilaukdavo naujagimio, is buvo laikomas ne uzufruktoriaus nuosavybe (kadangi tai nra vaisius,
kuris turt jam atitekti), o atitekdavo vergs savininkui.
Vaisiai, dar neatsiskyr nuo motininio daikto (fructus pendentes arba exstantes), nebuvo
laikomi savarankikais daiktais ir civilins apyvartos objektais. Jie traktuoti kaip sudtins motininio
daikto dalys. Savarankikais daiktais jie tapdavo tik atsiskyr nuo motininio daikto. is atsiskyrimas
galjo bti dvejopas: separatio (jeigu vaisius nuo motininio daikto atsiskiria natraliai, organikai, be
mogaus sikiimo,pavyzdiui, obuoliai nukrinta nuo obels) arba perceptio (jeigu vaisius nuo motininio
daikto atsiskiria tarpininkaujant mogui, dl jo vykdomos veiklos ir yra mogaus uvaldomas).
Atsivelgdama atsiskyrimo nuo motininio daikto bd, romn teis skyr fructus separati ir fructus
percepti. Teisin tokio skirstymo reikm sudaro tai, jog laikyta savinink, emfitent, ager vectigalis
nuominink, geros valios valdytoj gyjant vaisius nuosavybn nuo j atsiskyrimo nuo motininio
daikto (separatio) momento, o uzufruktori, nuominink nuo to momento, kai jis vaisius surenka,
uvaldo (perceptio).
Be to, reikia skirti fructus extantes (vaisius, kuriuos natra turi juos surinks asmuo), fructus
consumpti (vaisius, kurie buvo suvartoti) ir fructus percipiendi vel neglecti (vaisius, kurie galjo bti
surinkti, bet tai nebuvo padaryta dl aplaidumo). i vaisi ri atskyrimas buvo ypa aktualus
vindikaciniame procese. Pavyzdiui, i blogos valios valdytojo vindikaciniu iekiniu buvo galima
reikalauti vis vaisi, kuriuos dav jo valdomas daiktas. Vadinasi, tiek toki, kuriuos jis suvartojo, tiek
ir t, kurie buvo nesurinkti dl valdytojo nekikumo (aplaidumo). Tuo tarpu i geros valios valytojo
buvo galima pareikalauti tik natra egzistuojani vaisi, kuriuos jis surinko po litis contestatio
momento.
Plaija prasme vaisiai reik bet koki i daikto gaunam naud (pajamas). Vadinasi,
tai galjo bti ne tik tokie vaisiai, kurie randasi dl organini motininio daikto savybi, taiau ir
pinigin iraik turinios pajamos, gaunamos i motininio daikto civilins apyvartos (i dl motininio
daikto sudarom atlygintini sandori). Tai gali bti, pavyzdiui, nuomos mokestis, gaunamas
inuomojus nam arba ems sklyp, u suteikt paskol gaunamos palkanos. Tokios pajamos
vadintos reditus arba civiliniais vaisiais (fructus civiles), apie kuriuos romn teiss altiniai,

atskirdami juos nuo natralij vaisi (fructus naturales), paprastai teigia, jog jie uimantys vaisi
viet (loco fructuum).
4. Asmens valdios daiktui rys
Valdia, kuri asmuo gyja daikto atvilgiu, galjo bti dvejopo pobdio: faktinio arba
juridinio. Faktinio pobdio valdia pasireikia kaip faktinis daikto valdymas (possessio). Tuo tarpu
juridins valdios daiktui iraikos formos yra, vis pirma, nuosavyb, o taip pat kitos daiktins teiss,
kurias romn teis vardina kaip teises svetimus daiktus (iura in re aliena). Joms priskiriami
servitutai, keitimo teis, emfiteuz ir superficijus.
Paymtina, jog kitos antikins teiss sistemos faktins ir juridins valdios daiktui (faktinio
valdymo ir nuosavybs) kategorij aikiai neatribojo. Romn teis tai padar pirmoji, todl neretai i
tarp faktinio daikto valdymo ir nuosavybs teiss nubrta takoskyra yra laikoma ne tik vienu
didiausi romn teisins minties pasiekim, bet ir vienu i svarbiausi teisini idj, kurias senovs
Romos teis perdav vlesni epoch teisei.
Savo kasdienje kalboje valdymo ir nuosavybs svok net ir iandien neretai grietai
neatskiriame. Romn atveju tai is atskyrimas matomas net ir nekamojoje kalboje: kalbant apie
faktinio pobdio valdi daiktui, paprasiausiai bdavo sakoma, jog asmuo turi daikt, taiau jeigu
kalba eidavusi apie daikt gyt juridins prigimties valdi, bdavo pabriama, jog asmeniui
priklausanti tam tikra teis (pavyzdiui, nuosavyb) daikt.
VALDIOS DAIKTUI RYS
Faktin valdia daiktui
Faktinis daikto valdymas (possessio)

Juridin valdia daiktui

Daiktins teiss:

nuosavyb;
teiss svetimus daiktus (iura in re aliena):

servitutai;
keitimas;
emfiteuz;
superficijus.

5. Faktinis daikto valdymas (possessio)

5. 1. Faktinio daikto valdymo samprata, genez ir teisin reikm
Valdymas tai faktin valdia, kuri asmuo gyja daiktui. Romn jurisprudencija aikiai
prieino valdymo (possessio) ir nuosavybs (dominium, proprietas) svokas. Tai patvirtina, pavyzdiui,
Ulpiano teiginys: Nihil commune habet proprietas cum possessione, t. y. nuosavyb neturi nieko
bendro su valdymu (D. 41, 2, 12, 1). Ulpianui antrina Paulius, kuris tvirtina valdym esant fakto, bet
ne teiss dalyk: Eam enim rem facti, non iuris esse (D. 41, 2, 1, 3). skirtum akcentavo ir Ulpianas,
pabrs btinum atskirti valdym nuo nuosavybs: [...] separata esse debet possessio a proprietate.
Pasak jo, fieri enim potest, ut alter possessor sit, dominus non sit, alter dominus quidem sit, possessor
vero non sit: fieri potest, ut et possessor idem et dominus sit, t. y. gali atsitikti taip, kad kas nors yra
valdytojas, taiau nra daikto savininkas. Tuo tarpu kitas gali bti daikto savininkas, bet nebti jo
valdytojas. Gali bti ir taip, kad vienas ir tas pats asmuo yra ir daikto valdytojas, ir jo savininkas (D.
43, 17, 1, 2). Galim situacij vairov liudija ir du ymiausio klasikins romn jurisprudencijos

autoriteto Papipiano pasisakymai. Viename j Papinias pabria, jog daniausiai faktinis daikto
valdymas yra susijs su daikt turima nuosavybs teise (kyla i jos): Plurimum ex iure possessio
mutuatur. I tie, ius possidendi (teis valdyti daikt) yra viena i savininkui priklausani teisi ir
sudtinis nuosavybs teiss turinio elementas, todl visais tais atvejais, kai daikto savininkas savo
nuosavyb valdo pats, o nra, pavyzdiui, sutari pagrindu perdavs valdymo kitiems asmenims,
reikia sutikti su Papinianu, kad toks valdymas yra pagrstas nuosavybs teise ir kyla i jos. Kita vertus,
Papinianas taip pat nurodo: Possessio autem plurimum facti habet, t. y. valdymas daugiausiai esti
faktas. Toks pasakymas taip pat nra neteisingas. Pavyzdiui, jei asmuo nusipirko daikt i pardavjo,
kuris nebuvo preks savininkas (non a domino), juridin valdia sigyto daikto atvilgiu neatsiranda,
pirkjas tampa tik faktiniu daikto valdytoju, turiniu galimyb gyti nuosavybs teis ateityje (pagal
gyjamj senat). Taigi, atsiradusi valdia daiktui yra tik faktinio pobdio.
Valdymo kaip savarankiko privatins teiss instituto formavimuisi ir raidai esmins
reikms turjo du istoriniai romn teisje teiss institutai: usus (faktinis valdymas, sudarantis
pagrind gyti daikt nuosavybn gyjamosios senaties bdu) bei possessio et usufructus (ekspoatuojant
provincij ems sklypus, laikytus Romos valstybs nuosavybe, susiklostantys santykiai).
Usus buvo inomas jau XII lenteli statymams, kurie tvirtino nuostat (Tabl. 6, 3), jog
tas, kuris statyme nustatyt laik faktikai valdo daikt, gyjamosios senaties bdu gyja j
nuosavybs teis. Tok faktin valdym leges XII tabularum ir apibr kaip usus bei numat, kad
ems sklypo atveju usus esantis dveji, o kilnojamj daikt vieneri metai. Tai pirmasis atvejis, kai
romn jurisprudencija konstatuoja esant situacij, jog faktinis daikto valdytojas nebtinai yra ir jo
savininkas. Usus atveju daikto valdytojas savininku tampa tik sujus statyme nurodytam gyjamosios
senaties terminui.
Be faktinio valdymo, kuris vadintas usus, jau archainje romn teisje egzistavo ems
sklyp possessio. Seniausia ems sklyp nuosavybs forma Romoje greiiausiai buvo kolektyvin
genties (gens) nuosavyb. Kita vertus, atskiroms giminms taip pat buvo skiriami ir valstybins ems
sklypai (ager publicus). ie sklypai buvo Romos valstybs nuosavyb, o konkreti gimin gaudavo
sklyp tik faktikai valdyti. Gimins galvos (pater familias) gyvendinamam faktiniam valdymui
(possessio) teikta teisin gynyba. Tai buvo daroma pasitelkiant specialias pretorins gynybos
priemones, vadinamas interdiktais. Interdiktine gynyba buvo galima pasinaudoti asmen, trukdani
faktikai valdyti sklyp, atvilgiu. Ilgainiui tokia interdiktin gynyba buvo suteikta ir faktiniams
privai ems sklyp, o Respublikos laikotarpio pabaigoje taip pat ir kilnojamj daikt
valdytojams.
Takoskyra tarp valdymo ir nuosavybs taip pat akivaizdi ir kalbant apie santykius, kurie
susiklostydavo eksploeatuojant Romos okupuotose provincijose esanius ems sklypus. Paymtina,
jog kviritins nuosavybs teiss objektais, t. y. tokiais daiktais, kuriuos galjo atsirasti privati Romos
pilieio nuosavybs teis, buvo laikoma tik Italijos em. Tuo tarpu provincijose esantys ems sklypai
traktuoti kaip Romos valstybs (populus Romanus) nuosavyb. Kita vertus, dl intensyvios karins
ekspancijos tolydio pleiantis Romos teritorijai ir augant ager publicus (valstybins ems fondui),
didiuliai provincijoje esantys ems plotai valstybs reikmms nebuvo reikalingi ir valstyb buvo
suinteresuota utikrinti, kad i em bt dirbama, o ne dirvonuot. Tuo tikslu ji bdavo perduodama
eksploatuoti privatiems asmenims. Gajus apie teises, kurias privatus provincijos ems skyp
eksploatuojantis asmuo gyja i em, apibr kaip possessio et ususfructus. Kitaip tariant, tai buvo
teis ems sklyp valdyti, juo naudotis ir gyti nuosavybn jame uauginam derli (motininio daikto
vaisius). iuo atveju skirtumas tarp valdymo ir nuosavybs akivaizdus: sklypo savinink yra valstyb, o
valdytojas sklype kininkaujantis asmuo.
Aptarti istoriniai valdymo kilms altiniai suteikia galimyb vardinti du svarbius teisins
valdymo reikms aspektus. Pirma, valdymas, kaip faktin valdia daiktui, buvo pagrindas ateityje tapti
daikto savininku dl gyjamosios senaties. Antra, valdymui taikyta savarankika teisin gynyba, kuri
buvo gyvendinama pretori interdikt pagalba.

5.2. Valdymo turinys. Corpus et animus

Klasikinio laikotarpio romn jurisprudencija, nagrindama valdymo turin, atskyr du
valdym sudaranius elementus.
Pirmasis i j corpus (lot. knas), reikianti fizin asmens santyk, kontakt su
daiktu, kuris suinteresuotam asmeniui atverdavo galimyb daikt fizikai veikti (valdyti). Tai buvo
iorinis (objektyvusis, materialusis) valdymo elementas. Apibrdami valdymo element, romnai
vartodavo isireikimus: tenere, obtinere, esse in possessione.
Antrasis valdymo elementas - animus (lot. anima siela, dvasia) ir reik vali
(ketinim, umoj) pasilikti daikt sau, valdyti j kaip nuosav animus rem sibi habendi. Tai buvo
vidinis (subjektyvusis, psichinis) valdymo elementas, kur romnai apibrdavo kaip animus
possidendi.
Tik esant abiems materialiajam ir valiniam turinio elementams, galima kalbti apie
daikto valdym. Atitinkamai, kurio nors vieno i j netekimas reikia faktinio daikto valdymo
pasibaigim. ia prasme dar kart akivaizdiai atsiskleidia skirtumas tarp valdymo ir nuosavybs. Jei
kas nors daikt i asmens atm, valdymas pasibaigia, nes asmuo praranda fizin kontakt su daiktu
(corpus). Kita vertus, tai nereikia nuosavybs teiss pasibaigimo, jeigu asmuo daikt vald kaip jo
savininkas, nes prarads faktin savo nuosavybs valdym, jis gali imtis procesini gynybos priemoni,
t. y. reikti vindikacin iekin ir reikalauti, kad asmuo, atms daikto valdym ir valdantis j be teisinio
pagrindo, daikt sugrint.
Taigi, daikto valdytojas yra tas, kuris daikt gavo, pavyzdiui, pirkimo pardavimo,
dovanojimo sandori pagrindu arba kitaip j uvald. Vadinasi, net jei daiktas buvo uvaldytas vagysts
ar plimo pasekoje, tokiais bdais j gijs asmuo yra daikto valdytojas. Pavyzdiui, daikt pavogs
vagis yra daikto valdytojas, nes atsiranda fizinis jo kontaktas su daiktu (corpus), o taip pat akivaizdi
valia daikt (nors ir neteistai) pasisavinti, pasilikti j sau (animus rem sibi habendi). Tuo tarpu dl
animus (rem sibi habendi) nebuvimo daikto valdytoju nelaikomas depozitorius, komodatorius,
nuomininkas, uzufruktorius ir pan., nes iais atvejais animus turinys yra visai kitoks. Asmuo, gavs
daikt pasaugai ar panaudai, suvokia, jog daiktas jam perduotas laikinai (pavyzdiui, tam tikram
sutartyje nustatytam terminui) ir nesiekia jo pasilikti sau, nes daikto savininku pripasta esant kit
asmen (pasaugos ar panaudos davj).
5.3. Valdymo rys
Klasikins epochos ius civile skyr civilin (possessio civilis) ir natralj arba knikj
valdym (possessio naturalis, possessio corporalis).
Possessio civilis buvo apibriamas kaip valdymas, apimantis faktin valdi daiktui
(corpus) bei vali pasilikti daiktui sau (animus rem sibi habendi). Civilinis valdytojas vald daikt savo
nuosavu vardu (suo nomine). Kadangi (drauge su kit gyjamosios senaties slyg gyvendinimu) toks
valdymas buvo pagrindas gyti nuosavybs teis daikt pagal senat, jis vadintas possessio ad
usucapionem, t. y. valdymas iki sueis gyjamosios senaties terminas ir asmuo pagal senat gis
nuosavybs teis valdom daikt.
Teiss altiniai possessio civilis skiria nuo possessio naturalis (arba possessio corporalis)
natraliojo valdymo. Valdym natraliuoju laikyta esant tada, kai asmuo daikt vald fizikai, taiau
neturjo ketinimo (valios) pasilikti daikt sau. Toks valdymas altiniuose apibdinamas vartojant
iraikas: in possessione esse, habere, tenere (turti, laikyti ir pan.). Kitaip tariant, natralj valdym
galima apibdinti kaip grynai faktin, jokiu teisiniu pagrindu neparemt, netitulin valdym.
Nusakydami faktin asmens valdi daiktui romn teiss altiniai taip pat vartoja svokas detinere,
detentio (laikymas). Detencija reik daikto valdym teisinio santykio (pavyzdiui, sutarties), siejanio

detentori su daikto savininku arba jo valdytoju pagrindu. Tai buvo valdymas svetimu vardu (alieno
nomine, animus rem alieni (alteri) habendi). Detencijos (laikymo) svoka daniau vartojama
Justiniano epochos teisje. Detentoriais laikytinas, pavyzdiui, asmuo, kuris gavo daikt panaudai,
pasaugai, uzufrukto teiss pagrindu, isinuomojo. Kadangi detencija atsiranda i sutarties, sudaromos
su daikto savininku pagrindu, ji neretai dar vadinama sutartiniu arba prievoliniu valdymu. Vienas
pagrindini skirtum tarp valdytojo ir detentoriaus yra tai, kad detentoriams i esms nebuvo teikiama
posesin gynyba pretori interdiktais. Tik iimtiniais atvejais tokia gynyba galjo pasinaudoti
privilegijuotos detentori kategorijos (asmuo, kuriam turtas perduotas kaip kaitas, kaip teisminio gino
objektas, kur patikima saugoti iki pasibaigs teismo procesas).
Jei ius civile valdym klasifikavo civilin ir natralj, tai pretori teisje kertin kategorija,
kuria naudojantis buvo kvalifikuojamas valdymas, yra possessio ad interdicta (interdiktinis valdymas ).
Kaip jau minta, valdymas, kuris apm corpus ir animus, buvo ginamas posesins gynybos
priemonmis. Tokios priemons buvo pretori interdiktai, o jais ginamas valdymas ir vadintas
interdiktiniu possessio ad interdicta. i gynyba buvo suteikiama kiekvienam, valdaniam daikt savo
vardu suo nomine. Taigi, ja pasinaudoti galjo ir blogos valios valdytojas. Pavyzdiui, teis kreiptis
dl interdiktins gynybos treiojo asmens (bet ne to, i kurio ydingai gijo daikto valdym) atvilgiu
turjo vagis. Tuo tarpu daikto laikytojai (valdantys daikt svetimu vardu alieno nomine) interdiktine
gynyba pasinaudoti negaljo. Kita vertus, bta keleto ypating laikytoj (detentori) kategorij,
kuriems mintas principas netaikytas, t. y. jie galjo asmenikai ir tiesiogiai kreiptis pretori
interdiktins gynybos, nepraydami, kad daikto savininkas padt susigrinti prarast daikto valdym.
Tokiais detentoriais romn teis pripaino esant: kreditori, kuriam skolininkas, utikrindamas
prievols vykdym, keit ir perdav savo daikt (kaito gavj, kaito turtoj), prekarist, t. y.
asmen, kuriam daiktas buvo perduotas iki pareikalavimo, sekvestro depozitori, t. y. asmen, kuriam
daiktas deponuotas saugoti teismo nutartimi arba gino ali sutikimu iki baigsis teismo procesas ir bus
isprstas ali ginas dl daikto, emfitent, kuriam daiktas perduotas aminosios nuomos teiss
pagrindu, bei superficiarij, t. y. asmen, kuris naudojosi pastatu, pastatytu svetimame sklype.
Klasifikuojant valdym, reikia skirti teisto (possessio iusta) ir neteisto (possessio
iniusta) valdymo atvejus. Kai daikto valdymas sutapo su kokia nors teise, pavyzdiui, kai asmuo vald
daikt j turimos nuosavybs teiss pagrindu arba, kai kreditorius vald keist daikt keitimo teiss
pagrindu, valdymas buvo kvalifikuojamas kaip possessio iusta (teistas valdymas). Kai kada teistas
valdymas vadintas tituliniu (lot. titulus pagrindas), nes btent pagrindas, kuriuo valdymas gytas,
apsprendia, ar jis yra teistas, ar ne. Teisto valdymo atveju, valdymo gijo pagrindas atitinka teisin
tvark (iustus titulus). Pavyzdiui, tai gali bti realin keitimo sutartis, kurios pagrindu keiiams turtas
yra perduodamas kaito gavjui. Tuo tarpu teistam valdymui prieinamas neteistas valdymas
possessio iniusta susiklostydavo tuomet, kai valdymas nebuvo susijs su jokia teise, o atsirasdavo
teiss paeidimo (delikto) pagrindu (pavyzdiui, vagies gytas valdymas). Neteistas valdymas dar
buvo apibdinamas kaip ydingas - possessio vitiosa (i lot. vitium yda, kliauda). Pasak Gajaus (G.
4, 151), ydingas valdymas bdavs tuomet, jei i prieingos alies jis buvo gytas: vi (jga), t. y. gyjant
daikto valdym smurtiniu bdu, panaudojant jg, numalinus iki tol daikt valdiusio asmens
pasiprieinim, clam (klasta, apgaule), precario, t. y. atsisakant grinti daikt, perduot su grinimo
slyga, kai j perdavs asmuo to pareikalauja.
Su valdymo skirstymu teist ir neteist glaudiai siejasi valdymo gera (possessio bonae
fidei) ir bloga (possessio malae fidei) valia kategorijos. Jei valdytojas buvo sitikins, kad jo valdymas
atitinka teis daikt, valdymas buvo apibriamas kaip possessio bonae fidei (valdymas gera valia).
Atitinkamai, jei valdytojas suvok, jog jo valdymas neatitinka teisins padties (pavyzdiui, vagis arba
vogt daikt supirkjas) ir paeidia kit asmen daiktines teises daikt, valdymas laikytas possessio
malae fidei (valdymu bloga valia).
Pabrtina, kad valdymo priskyrimas vienai i mint ri nepriklaus iimtinai nuo
subjektyvios valdytojo valios ar subjektyvaus jo poirio savo gyvendinam daikto valdym. I

esms tai lm faktin situacija arba aplinkybs, kuriomis valdytojas pradjo daikt valdyti (gijo
daikto valdym). Kitaip tariant, tai, ar valdytojas yra geros, ar blogos valios, lemia causa possessionis
valdymo pagrindas. Pavyzdiui, depozitorius, nepaisantis deponento reikalavimo sugrinti pasaugai
perduot daikt, negali bti sitikins esanti geros valios valdytojas ir turdamas daikt nepaeidiantis
kit asmen teisi daikt. Vadinasi, vien daikt valdanio asmens subjektyvios valios nepakanka
pakeisti santykius dl daikto, kurie siejo valdytoj su treiaisiais asmenimis. Tokiu bdu laikytojas
(detentorius) savavalikai negali pakeisti laikymo pagrindo be ligtolinio daikto valdytojo sutikimo. Tai
ireikia romn teiss principas: Neminem sibi ipsum causam possessionis mutare posse Niekas
negali pats sau pakeisti valdymo pagrindo (D. 41, 2, 3, 19).
Valdymo gera ir bloga valia atskyrimas turjo esmins reikms valdymo sukeliamoms
teisinms pasekmms. Valdymas gera valia buvo pagrindas gyti daikt nuosavybn gyjamosios
senaties (usucapio) bdu. Valios kriterijumi taip pat remtasi sprendiant vaisi ir dl daikto patirt
ilaid grinimo klausim vindikaciniame procese.
5.4. Valdymo gijimas ir pasibaigimas
Valdymas buvo gyjamas corpore et animo, t. y. gyjant fizin valdi daiktui
(apprehensio), kuri buvo susijusi su valia daikt pasisavinti (animus rem sibi habendi). Pasak Pauliaus:
[...] apiscimur possessionem corpore et animo, neque per se animo aut per se corpore, t. y. [...]
valdym gyjame fiziniu uvaldymu ir valia valdyti, o ne vien valia ar vien fiziniu uvaldymu (D. 41,
2, 3, 1).
Nuostatas, susijusias su kiekvieno valdymo elemento gijimu, reikia aptarti atsivelgiant
tai, ar valdymas buvo gijamas pirminiu, ar ivestiniu bdu bei tai, gyjamas kilnojamojo ar
nekilnojamojo daikto valdymas.
Fizinio valdymo elemento (corpus) gijimui) taikytos ios nuostatos. Pirminiu bdu
(nedalyvaujant ankstesniajam daikto valdytojui) gyjant kilnojamojo daikto valdym, buvo
reikalaujama daikto uvaldymo (pavyzdiui, sumedioti laukinius vris, pasiimti daikt su savimi,
ikasti emje paslpt lob). Tuo tarpu pirminiu bdu gyjant nekilnojamojo daikto valdym,
reikalauta engimo (jimo) sklyp bei jo uvaldymo kine prasme (pavyzdiui, sklypo aptvrimo).
Ivestiniu bdu (i ankstesniojo savininko) gyjant nekilnojamojo daikto valdym, klasikin romn
teis reikalavo betarpiko fizinio gijjo kontakto (slyio) su daiktu corpore et tactu (knu ir
lytjimu). Pavyzdiui, reikdav engti ems sklyp arba, kaip nurodo Paulius (D. 41, 2, 3, 1),
apeiti jo ribas (glebas circumambulare). Imperijos laikotarpio teisje ie reikalavimai suvelninti:
pakako vien prisiartinti prie daikto ir j pamatyti dalyvaujant ligtoliniam valdytojui. Toks gijimas
vadintas oculis et affectu (akimis ir valia). Pavyzdiui, apvelgti sklyp, kur perleidjas parodo i
kaimynystje esanio bokto ar nuo netoliese esanios auktumos. Ivestiniu bdu gyjant kilnojamojo
daikto valdym, pakako, kad daiktas patekt gijjo valdios sferon in conspectu. Pavyzdiui, bt
paliktas gijjo namuose, gijjui bt teikti raktai nuo sandlio, kuriame saugomos jo nupirktos
preks, pats gijjas pastatyt prie sandlio sargyb, antspauduot ar kitaip paenklint sigytas prekes).
Viduramiais toks daikto perdavimo bdas buvo pavadintas traditio longa manu (paodiui:
perdavimas ilga ranka), paymint, kad iais atvejais daiktas nra betarpikai teikiamas (duodamas)
gijjui rankas, bet paliekamas tokioje vietoje, kurioje gijjas bet kada ir niekieno netrukdomas gali
daikt pasiimti (gyti valdym), arba gijjui teikiamos priemons (rankiai), kuriais pasinaudodamas
(pavyzdiui, raktu atrankindamas sandlio duris), jis galt pasiimti daikt.
gyjant valin valdymo element, taikytos tokios taisykls. Pirminio valdymo gijimo atveju,
pats daikto uvaldymo panaudojant jg faktas aikiai rodydavo subjekto vali valdyti daikt (animus),
pasilikti j sau. gyjant valdym ivestiniu bdu, apie gyjaniojo animus sprsta atsivelgiant causa
possessionis, t. y. pagrind, kuriuo daikto valdymas gytas. Pavyzdiui, jei valdymas buvo gytas
pirkimo pardavimo ar dovanojimo sutarties pagrindu, neabejotinai laikyta asmen turint ketinim

(vali) pasilikti daikt sau, valdyti kaip savo nuosavyb. Tuo tarpu jei kas daikt bdavo gavs kaip
detentorius (pavyzdiui, kaip saugotojas arba nuomininkas), negaljo savavalikai pakeisti animus, kad
vliau kaip daikto valdytojas galt j gyti nuosavybn gyjamosios senaties bdu. Tai patvirtina jau
mintas Pauliaus pateiktas principas: Nemo sibi ipse causam possessionis mutare potest, t. y. niekas
negali pats sau pakeisti valdymo pagrindo (D. 41, 2, 3, 19)
Atsivelgiant tai, kad tam tikri asmenys laikyti negalintys savarankikai suformuoti ir
ireikti vali gyti teisi (tokie buvo teisinio veiksnumo neturintys asmenys, pavyzdiui, vaikai iki 7
met, asmenys, sergantys psichikos liga), valdym jie gydavo per tarpinink globj arba rpintoj.
gydamas valdym, atstovas veikdavo neveiksni fizini asmen arba juridinio asmens vardu. Taip pat
valdym buvo galima gyti tarpininkaujant vergui arba eimos galvos valdiai paklstaniam asmeniui
(persona alieni iuris).
Tuo tarpu galimybs veiksniam asmeniui gyti valdym per kit laisv ir gijjui kaip
eimos galvai nepavald mog, klasikin romn teis nenumat. Tai atspindi principas: Per liberas
personas adquiri nobis nihil potest, t. y. per laisvj asmen nieko gyti negalima. Imperijos laikais
tokia galimyb atsiranda, taiau gijimas privaljo atitikti ias slygas: atstovas privaljo fizikai
uvaldyti daikt, siekdamas gyti valdym ne sau ar treiajam asmeniui, o atstovaujamajam. Be to,
vali atstovo fizikai uvaldom daikt valdyti kaip sav privaljo turti ir atstovaujamasis. Paprastai
tokia valia turdavo bti ireikiama prie atstovui gyjant daikt, o Justiniano teisje tai buv galima
padaryti ir vliau patvirtinant ketinim daikt valdyti (ratihabitio).
Tam kad valdymas bt ilaikomas, nereikalauta nuolatinio faktinio daikto valdymo. Buvo
galima valdyti daikt net ir nudo animo, pavyzdiui tokiais atvejais, kai daiktas yra laikytojo
(nuomininko, depozitoriaus ar komodatoriaus) rankose.
Nors minta, jog valdymas yra gyjamas corpore et animo (gyjant abu valdymo turinio
elementus), romn teisei buvo inoma keletas iimtini atvej, kurie laikyti valdymo gijimu vien
valios dka (solo animo). Laikyta, jog valdymas tokiais atvejais yra gyjamas vien kintant
subjektyviajam elementui, t. y. keiiantis valios pobdiui, o su fiziniu elementu (corpus) joki
pokyi nevyksta, nes daikt turi tas pats asmuo. Vidurami teisininkai iuo valdymo gijimo atvejus,
kuriais bdavo nukrypstama nuo principo, jog siekiant gyti valdym, privalu gyti abu jo elementus
(apiscimur possessione corpore er animo), pavadino traditio brevi manu (paodiui: perdavimas
trumpa ranka) constitutum possessorium.
Traditio brevi manu - tai atvejis, kai ligtolinis detentorius, sutarties, sudarytos su asmeniu
iki tol valdiusiu daikt (valdytoju), pagrindu gydavo daikto valdym. Pavyzdiui, Marijus perdav
Darijui pasaugoti sidabrin pater. Vliau Marijus pardav pater Darijui. Vadinasi, alys susitar, kad
Darijus ios sutarties pagrindu tampa vazos valdytoju. Asmuo iki tol buvs tik laikytojas (iuo atveju
depozitorius), pasikeitus valdymo pagrindui (causa possessionis), tampa daikto valdytoju.
Constitutum possessorium yra situacija, kai asmuo, iki tol valds daikt, atsisakydavo
valdymo, taiau likdavo daikto detentoriumi, t. y. valdytoju kito asmens vardu (alieno nomine).
Pavyzdiui, Marijus, Kampanijoje esanios vilos valdytojas ir drauge jos savininkas, parduoda vil
Darijui, taiau lieka gyventi joje nuomininko (locator) teismis. Vadinasi, pirkimo pardavimo
sutarties pagrindu Marijus praranda daikto valdym, netekdamas valios valdyti daikt kaip savo
nuosavyb (animus rem sibi habendi), o nuomos sutarties pagrindu lieka io daikto laikytoju
(detentoriumi).
Apibendrinus abu valdymo gijimo vien valia atvejus, padarytina ivada, jog abiem jokie
fizinio elemento corpus pasikeitimai nevyksta, nes daiktas ilieka to paties, j faktikai turjusio
asmens rankose. Tuo tarpu animus pobdis pasikeiia: traditio brevi manu atveju animus rem alteri
habendi keiia animus rem sibi habendi (animus possidendi), o constitutum possessorium atveju
prieingai: animus possidendi baigiasi ir susiformuoja animus rem alteri habendi.
Prieingai nei gyjant valdym, kai reikalauti abiej valdymo turinio element atsiradimo,
valdymo buvo netenkama praradus nors vien jo element.

Valdymas baigdavosi negrtamai praradus fizin galimum veikti daikt, t. y. netekus

corpus, kai, pavyzdiui, daiktas i valdytojo pavagiamas arba valdytojas j pameta. Kita vertus,
Justiniano teis laik tsiantis ems sklypo valdym, jei valdytojui nesant, kas nors kitas
apsigyvendavo jame. Faktinio valdymo pabaig enklino ir animus praradimas valdytojui nutarus, jog
jis daugiau nebenori valdyti daikto ir toki savo vali ireikus. Pavyzdiui, jei valdytojas ilg laik
nebesirpina ems sklypu, jo nedirba, imeta kilnojamj daikt (iuo atveju netenkama abiej
valdymo element corpus et animus).
Valdymas taip pat baigdavosi mirus valdytojui arba vykus jo capitis deminutio maxima.
Prisimintina tai, kad net ir karo belaisviui grus Rom ir atgavus teisin subjektikum, faktinis
daikto valdymas (panaiai kaip ir santuoka, kuri laikyta faktinio pobdio santykiais) neatsinaujindavo,
nes jo atvilgiu netaikytas postliminium.
Valdymo pabaiga laikytas ir daikto fizinis sunaikinimas, o taip pat ir jo eliminavimas i
civilins apyvartos (pavyzdiui, jei daiktams paskiriamas vieosioms (res publicae) arba religinio kulto
(res sacrae) reikmms).
5.5. Valdymo gynimas. Posesin gynyba
5.5.1. Posesins gynybos samprata ir reikm
Teisins priemons, kuriomis romn teisje gintas valdymas, buvo posesiniai interdiktai,
kuriais pretorius udrausdavo savavalikus trukdymus valdyti daikt arba sakydavo sugrinti daikt,
kuris i ankstesniojo valdytojo buvo savavalikai atimtas. Tokia ne procesinio (teisminio), o
administracinio pobdio gynyba vadinta posesine. Pabrtina tai, kad ia tvarka gintas iimtinai tik
valdymas kaip faktin padtis, o argumentams, susijusiems su teise daikt, reikms neteikta.
Pretoriui svarbu buvo isiaikinti tik tai, kas buvo paskutinis neydingas daikto valdytojas bei, kas
valdym paeid.
Posesin gynyb dera atriboti nuo petitorinio proceso, t. y. nuo daiktins teiss gynybos
daiktiniu iekiniu (petitum). Kaip minta, posesin gynyba buvo gyvendinama specialiomis
priemonmis (interdiktais) ir tai nebuvo prastas teismo procesas, o greiiau tam tikra administracin
teisena. Tuo tarpu petitorin gynyba, gyvendinama iekiniais, reik prastin teismo proces, bylos
nagrinjim teisme gino teisenos tvarka. Skyrsi ir pats gynybos objektas posesinje gynyboje tai
buvo faktinis valdymas, petitoriniame procese daiktin teis (nuosavyb). Atitinkamai skyrsi ir
reikiamo reikalavimo pagrindai: petitoriniame procese reikalavimas grinti daikt arba paalinti
trukdymus daikt valdyti ar juo naudotis buvo grindiamas daiktine teise gino objekt.
Nusakant posesins gynybos reikm, vis pirma, reikia paymti tai, kad posesins jos
baigtis (t. y. kuris i suinteresuot asmen pripastamas daikto valdytoju), turjo esmins reikms
ateityje potencialiai galimam petitoriniam procesui, kuriame sprendiamas daikto nuosavybs teiss
klausimas. alis, kuriai pretorius interdiktu pripaino faktin daikto valdym, petitoriniame procese
uimdavo palankesn atsakovo pagal vindikacin iekin procesin padt. Antra, kadangi nuosavybs
teiss rodinjimas petitoriniame procese buvo pakankamai sudtingas, posesine gynyba noriai
naudodavosi ne tik faktiniai valdytojai, kuri valdymas nebuvos susijs su teise daikt, bet ir
kviritiniai daikto savininkai. Kitaip tariant, prie praddamas sudting vindikacin proces, daikto
savininkas pirmiausiai galjo mginti susigrinti daikt kreipdamasis pretori kaip paskutinis
neydingas daikto valdytojas.
Taigi, interdiktin gynyba buvo visikai atskira, su ginu dl teiss daikt (petitoriniu
procesu), kuris sprendiamas teismine tvarka, siekiant galutinio pobdio sprendimo, kam priklauso
teis daikt, nesusijusi faktinio valdymo gynybos tvarka.
Posesins gynybos ir petitorinio proceso

skirtumai
Atskyrimo kriterijus
Gynybos objektas
rodinjimo dalykas
Gynybos pobdis
Gynybos priemon

Posesin gynyba
Faktinis daikto valdymas
Paskutinio valdymo ir jo paeidimo
faktai
Administracin procedra
Posesinis interdiktas (interdictum)

Petitorinis procesas
Daiktin teis (nuosavyb)
Nuosavybs teis daikt
Teismo procesas
Daiktinis iekinys (petitum)

5.5.2. Posesins gynybos priemons. Posesini interdikt sistema

Pasak Gajaus (G. 4, 148), priklausomai nuo to, kokio tikslo siekia asmuo, besikreipiantis
interdiktins gynybos, skirtinos trys posesini interdikt grups. Interdicta retinendae possessionis,
kuriais siekta paalinti trukdymus valdyti daikt bei interdicta recuperandae possessionis (jais siekta
prarasto valdymo atkrimo) buvo skirti valdymo apsaugai (gynimui). Tuo tarpu interdicta adipiscendae
possessionis grups interdiktais naudotasi siekiant gyti valdym daikto, kurio anksiau asmuo nevald.
Paymtina, jog is Gajaus pateikiamas posesini interdikt klasifikavimas yra slyginis, kadangi kai
kurie konkrets interdiktai galjo bti naudojami siekiant keleto tiksl (tiek paalinti trukdymys valdyti
daikt, tiek ir atgauti prarast daikto valdym).
Interdicta retinendae possessionis grupei paprastai priskiriami interdictum uti possidetis
bei interdictum utrubi, nors jais buvo galima ne tik alinti trukdymus daikt valdyti (defensyvinio
pobdio apsaugos priemon), bet ir susigrinti prarast daikt (ofenzyvinio pobdio gynybos
priemon).
Interdictum uti possidetis taikytas nekilnojamojo turto (ems sklyp ir pastat) valdytojams
ginti. iuo interdiktu pretorius nurodydavo faktiniu daikto valdytoju laikyti t al, kuri interdikto
paskelbimo metu prieingosios alies atvilgiu buvo neydingas valdytojas. Tai reikia, kad valdym
alis buvo gijusi neydingai, t. y. ne panaudodama jg, klast ar gavusi daikt prekarijaus bdu nec
vi nec clam nec precario. io interdikto, kurio formul buvo traukta edictum Salvianum, tekste
pretorius skelb: Uti aes aedes, quibus de agitur, nec vi nec clam nec precario alter ab altero
possidetis, quo minus ita possideatis, vim fieri veto, t. y. Jei pastat, dl kuri vyksta ginas, valdymo
nesate vienas i kito gij nei jga, nei klasta, nei prekarijaus bdu, taip ir toliau valdykite. Draudiu
naudoti jg (D. 43, 17, 1 pr.).
Interdikto tekste raytas draudimas naudoti jg buvo adresuojamas abiems alims (todl
jis priskiriamas interdicta duplicia interdikt kategorijai). Taigi, gindamasis ir pateikdamas exceptio
vitiosae possessionis, t. y. rodindamas, kad iekovas ems sklypo valdym i jo gijo ydingai,
atsakovas netgi galjo atgauti savo laiku prarast daikto valdym. Tuo tarpu iekovas reikalaudavo
pripainti jo valdym ir siek, kad atsakovas nutraukt daromus trukdymus valdyti daikt bei paalint
klitis, kurios sukl valdymo paeidim.
Interdictum utrubi taikytas kilnojam daikt (daniausiai verg) valdytojams ginti. Kaip
minjome, interdiktin gynyba buvo viena i nedaugelio situacij, kuriose klasikinei romn teisei
buvo svarbus kilnojamj ir nekilnojamj daikt atskyrimas, nes nuo to priklaus, kuri interdiktins
gynybos priemon bus taikoma. Teis kreiptis dl interdictum utrubi turjo ne tik kilnojamojo daikto
valdytojas, kuriam tretieji asmenys trukd valdyti daikt, taiau ir tas, kuris daikto valdym buvo
prarads. Gin laimdavo ta alis, kuri per paskutiniuosius vienerius metus iki paskelbiant interdikt,
ilgiau neydingai vald daikt, t. y. i prieingos alies nebuvo gijusi valdymo jga, klasta arba
prekarijaus bdu nec vi nec clam nec precario. Klasikin romn teis leido alims prie netrukdomo
valdymo laikotarpio prijungti ankstesniojo valdytojo, i kurio valdymas buvo gytas, valdymo laik.
Tai accessio temporis arba accessio possessionis (valdymo arba laiko prijungimas, skaitymas). is
interdiktas taip pat priskiriamas interdicta duplicia kategorijai, nes galjo bti nukreiptas taip pat ir
prie iekov. Atkreiptinas dmesys, jog tai yra dar viena posesins gynybos ypatyb, lyginant su

petitoriniu procesu: pastarajame teisjas, inagrinjs iekin, galjo tik j tenkinti arba atmesti, taiau
negaljo ko nors priteisti atsakovo naudai.
Kaip minta, abu aptarti interdiktai uti possidetis ir utrubi Gajaus buvo apibdinti kaip
interdicta retinendae possessionis (interdiktai, kuriais siekiama paalinti trukdymus valdyti daikt) ir
aikiai atriboti nuo interdicta recuperandae possessionis (interdiktai, kuriais siekiama susigrinti
prarast daikto valdym (G. 4, 154). Tokia Gajaus nuostata nra iki galo pagrsta, nes utrubi ir uti
possidetis interdiktai taikyti ne tik tada, kai valdytojui yra trukdoma valdyti daikt, taiau taip pat ir
siekiant atkurti prarast valdym. Utrubi interdiktas kaip priemon susigrinti prarast kilnojamojo
daikto valdym (recuperandae possessionis) buvo taikomas iki pat Justiniano reformos. Tuo tarpu
grynai restitucin (prarasto valdymo atgavimo) funkcij atliko interdiktai: unde vi, de vi armata, de
precario. ias interdikt kategorijas aikiai atriboja pretoriaus sakymo formuluot: retinendae
possessionis interdiktai buvo draudiamojo pobdio (vim fieri veto draudiu naudoti jg), o
recuperandae possessionis grups interdiktai restitucinio (restituas grink).
Nepaisant to, kad interdiktas uti possidetis buvo taikomas ir siekiant atkurti valdym, ir turint
tiksl nutraukti daromus trukdymus valdyti daikt, ems sklypo valdytojui pretorius galjo suteikti
speciali ginijamo valdymo gynimo priemon, kuri vadinosi interdictum quod vi aut clam. io
interdikto turinys buvo toks: Quod vi aut clam factum est, qua de re agitur, id, si non plus quam annus
est, cum experiendi potestas est, restituas, t. y. tai, kas buvo padaryta jga arba slapta [ir] dl ko vyksta
ginas, atkurk, jei neprajo daugiau nei vieneri metai, per kurios galima bylintis iuo interdiktu
valdytojas naudojosi prie asmen, kuris panaudodamas jg arba paslapia padar tam tikrus
pakeitimus valdytojui priklausaniame ems sklype. Pavyzdiui, jis galjo bti nukreiptas prie
asmen, savavalikai ikasus duob ar ikirtus sklype augusius medius. Interdiktu buvo galima
pasinaudoti ir tuo atveju, jei tam tikri pakeitimai buvo padaryti paties savininko jam priklausaniame
ems sklype, taiau paeidiant svetim servitut (pavyzdiui, servitutu apsunkinto ems sklypo
savininkas suar keli, kuriuo kaimynas naudojosi gyvendindamas jam priklausant kelio servitut).
Interdictum si uti frui prohibitus esse dicetur buvo nukreiptas prie asmen, kuris jga
trukdydavo iekovui gyvendinti uzufrukto teis. Klasikinje teisje iuo atveju iekovui buvo keliamas
neydingo valdymo reikalavimas, kurio Justiniano teisje buvo atsisakyta.
Nuosekliai pereisime prie interdicta recuperandae possessionis grups interdikt, kuriais,
kaip sakyta, buvo siekiama susigrinti prarast daikto valdym.
Interdictum unde vi taikytas siekiant neydingam valdytojui grinti nekilnojamojo daikto
valdym, kuris i jo buvo atimtas jga (vi). Interdikto formul skelb: Unde tu in hoc anno tu illum vi
deiecisti aut familia tua deiecit, cum ille possideret, quod nec vi nec clam nec precario a te possideret,
eo illum quaeque ille tunc ibi habuit, restituas, t. y. jei valdym i jo iais metais tu ar esantys tavo
valdioje atmte, ir valdymo i tavs jis nebuvo gijs jga, klasta ar prekarijaus bdu, privalai jam
grinti tai, kas tuomet priklaus. Interdikto unde vi atveju atsakovas galjo bti ne tik asmuo atms
daikto valdym ir valdantis gino objekt, taiau ir treiasis asmuo, kurio vardu ar nurodymu valdymas
buvo atimtas panaudojant jg. Interdikto tikslas buvo atgauti ems sklyp su visais jo duotais
vaisiais. Dl io interdikto galjo bti kreipiamasi per vienerius metus po to, kai asmuo neteko
valdymo. Unde vi interdikto atmaina laikytinas interdiktas de vi armata. ia teisins gynybos priemone
buvo galima pasinaudoti prie t, kuris valdym atm pasitelks pagalb ginkluot jg, t. y. padar
tai prievarta, padedamas ginkluot asmen (vi hominibus coactis armatisve deiecisti). Teis kreiptis
dl io interdikto nebuvo ribojama vieneri met senaties terminu. Be to, kreiptis dl io interdikto
turjo teis net ir ydingas valdytojas.
Galiausiai rekuperacini interdikt kategorijai priklauso interdictum de precario bei
interdictum de clandestina possessione. Pirmuoju naudotasi prie prekarist, kuris, nepaisydamas
savininko (precarium dans) reikalavimo, negrino daikto, perduoto iki pareikalavimo. Interdikto
formulje nurodoma: Quod precario ab illo habes aut dolo malo fecisti, ut desineres habere, qua de re
agitur, id illi restituas, t. y., k i jo esi gavs kaip prekarij arba tyia padarei taip, kad neturtum to,

dl ko vyksta ginas, jam sugrink. Teis pasinaudoti iuo interdiktu nebuvo ribojama senaties
terminu. Interdictum de clandestina possessione naudojosi asmuo, i kurio klasta atimtas ems sklypo
valdymas. Nustaius, kad ems sklypo valdymas gali tstis ir nudo animo, is interdiktas neteko
praktins reikms (D. 41, 2, 6, 1).
Prieingai nei aptarti interdiktai, priskiriami retinendae ir recuperandae grupms, treiosios
Gajaus minimos posesini interdikt kategorijos - interdicta adipiscendae possessionis interdiktai buvo
naudojami ne valdymui ginti ar atkurti, bet siekiant j gyti. iai grupei priskirtini: salvikasis
interdiktas (interdictum Salvianum), kuriuo hipotekinis kreditorius galjo reikalauti perduoti jam
faktikai valdyti skolininko (ems sklypo nuomotojo, kuris hipotekiniu keitimu utikrino prievols
sumokti ems nuomos mokest vykdym) hipotekos bdu keist ems kio inventori (invecta et
illata), o taip pat interdictum quorum bonorum, kuriuo pretorinis pdinis galjo reikalauti perduoti jam
valdyti palikim sudarant turt.
5.6. Tarytum valdymas (quasi-possessio, possessio iuris)
Klasikin romn teis laiksi nuomons, jog faktinio valdymo objektas galintis bti tik
materialusis daiktas (res corporales), nes tik tokie daiktai turintys corpus (material pavidal), kur
galima uvaldyti. Pasak Pauliaus: Possideri autem possunt, quae sunt corporalis, t. y. faktikai valdyti
galima tik tokius daiktus, kurie priskiriami materialiesiems (D. 41, 2, 3). Pozicija, jog valdyti galima ir
nematerialiuosius daiktus, kitaip tariant, turtines teises, atsiranda tik poklasikins epochos teisje,
kurioje tokia situacija imama kvalifikuoti kaip tarytum valdymas (quasi-possessio, possessio iuris).
Mintyje iuo atveju daniausiai turtas faktinis tam tikros teiss svetim daikt gyvendinimas.
Pavyzdiui, nors servitutas jo naudai nenustatytas, asmuo semia vanden i kaimyniniame sklype
esanio telkinio, renka vaismedi duodamus vaisius, nors sodo savininkas uzufrukto jo interesais nra
nustats. Kai kuriais atvejais (kai dl tokio elgesio kildavo ginas arba buvo mginama ukirsti keli
tokiam elgesiui), pretoriai tarytum valdym gyvendinantiems asmenims teikdavo interdiktin gynyb
(pavyzdiui, asmeniui, kuris faktikai naudojosi vandens smimo servitutu, teiktas interdictum de
aqua) (D. 43,20).
6. Daiktini teisi (iura in re) samprata
Daiktini (iura in re, iura in rem) absoliutaus pobdio subjektini turtini teisi, kuriomis
galima naudotis prie bet kuriuos treiuosius asmenis (erga omnes) atribojimas nuo realiatyvaus
pobdio (inter partes) prievolini teisi, kuriomis galima naudotis tik prie konkreiai vardint
asmen, laikomas vienu i reikmingiausi romn pasiekim privatins teiss srityje. Daiktinio ir
prievolinio pobdio subjektini teisi atskyrim akivaizdiai liudija Romos privatiniame procese
taikytas iekini skirstymas daiktinius (actiones in rem), kuriuos buvo galima reikti bet kuriam
asmeniui (absoliutin teisi gynyba erga omnes), todl potencialiu atsakovu pagal tok iekin laikytas
bet kuris asmuo, kuris nra legitimuotas aktyviai (t. y. kuriam nepriklauso teis tok iekin pareikti),
bei asmeninius arba prievolinius (actiones in personam), kuri atveju potencialus atsakovus bdavs ex
ante vardintas, t. y. juo galjo bti traukiamas prievols nevykdantis skolininkas.
Kaip minta, daiktins teiss yra juridins valdios, kuri asmuo gali gyti materialaus daikto
atvilgiu (ius in re, in re potestas), iraika. Ji gali bti apibdinama kaip asmeniui materialj daikt
priklausanti subjektin teis, suteikianti teisiniu pagrindu (titulus) paremt visik arba ribot valdi
daiktui, kurios paisyti privalo visi lik teiss subjektai (erga omnes).
Daiktini teisi kategorijoje, viena vertus, skiriama nuosavybs teis, kuri laikoma suteikiant
visik valdi daiktui, o, antra vertus, ribotos (ex definitione) daiktins teiss, kurias Romos
jurisprudencija vardija kaip teises svetimus daiktus (iura in re aliena). Pastarosioms ir nuosavybei
yra bendras absoliutumo poymis, t. y. tiek nuosavyb, tiek ir teiss svetimus daiktus yra teiss erga

omnes (jos galioja prie visus treiuosius asmenis). Kita vertus, prieingai nei nuosavyb, kuri gyjama
sav daikt, ribotos daiktins teiss nustatomos svetimo daikto, t. y. tokio, kurio nuosavyb priklauso
kitam asmeniui, atvilgiu. Galiausiai, kitaip nei nuosavyb, ribotos daiktins teiss (teiss svetimus
daiktus) suteikia ne visik, o gerokai siauresns apimties valdi daikt. Paprastai, i teisi turinys
sudaro labai nedidel fragment galinim, kuriuos turi daikto savininkas. iuo poiriu galima atskirti
tokias ribotas daiktines teises, kurios suteikia galimyb tik ribotai pasinaudoti svetimu daiktu
(pavyzdiui, servitutas). Tuo tarpu kitos atveria galimyb esant nustatytoms slygoms svetimu daiktu
disponuoti (pavyzdiui, skolininkui nevykdius prievols, kuri utikrinta hipoteka, hipotekinis
kreditorius turi teis reikalauti priverstinio keisto turto realizavimo).
Be aptarto absoliutumo (ius erga omnes) poymio, daiktinms teisms yra bdingas sekimas.
Tai reikia, kad perleidiant daikt kitam asmeniui, drauge su juo pereina ir visos su daiktu susijusios
daiktins teiss. Kitaip tariant, asmuo, kuris perima daikt nuosavybn, gauna j su visais
apsunkinimais, pasireikianiais kaip daikt nustatytos ribotos daiktins teiss (servitutai, keitimas).
Galiausiai daiktini teisi poymiu yra laikytinas j pranaumas lyginant su prievolinmis teismis,
kurios gali bti gyvendinamos to paties turto atvilgiu. Pavyzdiui, keliems kreditoriams siekiant
patenkinti savo prievolinius reikalavimus i skolininko turto, reali pirmenyb gauti reikalavim
patenkinim turi kreditorius, kurio prievolin reikalavimo teis yra utikrinta keitimu (kitaip tariant,
kuris be prievolins teiss, suteikianios galimyb pretenduoti skolininko turt, dar turi ir daiktinio
pobdio teis keitim). Kitaip tariant, tokio kreditoriaus padtis yra pranaesn lyginant su kitais to
paties skolininko kreditoriais.
Baigiant bendr daiktini teisi apvalg, dera atkreipti dmes tai, kad iandien daiktinje
teisje yra taikomas vadinamasis numerus clausus principas, reikiantis jog civiliniai statymai numato
udar (baigtin) daiktini teisi katalog ir negali bti nustatomos kitokios daiktins teiss nei yra
numatytos civiliniame statyme. Romn teis taip pat tipizavo teises svetimus daiktus, taiau niekada
nuosekliai netvirtino numerus clausus principo: atskiruose romn teiss raidos tarpsniuose tolydio
formuojasi naujos daiktins teiss, kurioms teikiama absoliutinio pobdio gynyba daiktiniais
iekiniais.
7. Nuosavybs teis
7.1. Nuosavybs samprata
Atkurti romnikosios nuosavybs, susiformavusios ilgai trunkanio ir sudtingo proceso
pasekoje, itakas nra paprasta.
Archainiu laikotarpiu, laipsnikai yrant pirmyktei bendruomenei, savininku erus
(atitinkamai ir seniausias terminas, vartotas nusakyti nuosavybs teisei tai erctum) buvo
pripastamas tas, kuris galjo pasakyti, jog daiktas priklausanti jam: rem meam esse aio, t. y. tvirtinu,
jog daiktas yra mano. Atkreiptinas dmesys, jog ilg laik Romos jurisprudencija ilg laik
nuosavybei nusakyti vartojo ne kokius nors konkreius terminus, bet btent i apraomojo pobdio
formul: Meum esse aio ex iure Quiritium, t. y. tvirtinu, kad daiktas priklauso man pagal kvirit teis.
Nuosavyb reikiantys terminai dominium ir proprietas jurisprudencijos pradti vartoti vliau.
Iraika meum esse aio apibr pater familias valdi, gyvendinam asmen ir turto
atvilgiu ir reik galinimus (manus, potestas), ginamus daiktiniu iekiniu (actio in rem). Vliau imta
skirti valdi gyvendinam asmen ir daikt atvilgiu. Kaip minta, vlyvosios Respublikos
laikotarpiu pastaroji jau imta apibrti kaip dominium ex iure Quiritium, t. y. ius civile pagrindu
susiklostantys ir ginami nuosavybs teisiniai santykiai; teisinje apyvartoje pasirodo ir terminas
proprietas.
Nuosavybs teis priklaus tiek valstybei, kuri j em ager publicus gydavo
ekspansijos bdu, o taip pat ir privatiems asmenims (individualioji, privatin nuosavyb). Romanistikos

mokslas laikosi nuostatos, jog privatins (individualios) nuosavybs teis anksiausiai susiformavo
kilnojamj daikt ir tik vliau nekilnojamojo turto atvilgiu. Kita vertus, jau XII lenteli statymai
liudija tiek kilnojamj, tiek ir nekilnojamj daikt nuosavyb, numatydami jog nepertraukiamai
valdant daikt statymo nustatyt laikotarp, j galima gyti nuosavybn pagal senat, ir nustato
skirtingus senaties terminus nuosavybs teisei ems sklyp bei kitus (kilnojamuosius) daiktus gyti.
Romn teisininkai skyr dominium (arba proprietas), kaip visik, absoliutaus pobdio
valdi daiktui, nuo faktins valdios valdymo (possessio). Taigi, nuosavyb (dominium, proprietas)
tai visika juridins prigimties valdia daikto atvilgiu, suteikianti j plaiausias galinimus bei prie
bet kur treij asmen ginama daiktiniu iekiniu. Justiniano teiss altiniuose nuosavyb imama
apibrti kaip plena in re potestas. Taigi, nuosavyb tai svarbiausioji, turiniu plaiausia ir i esms
neribota (plena in re potestas) daiktin teis. Savininkas galjo netrukdomas naudotis daiktu, gyti jo
vaisius, o taip turjo teis ir daikt suvartoti arba sunaikinti. Drausta treij asmen ingerencija
savininko nuosavybs teis. Kaip absoliutaus pobdio teis, ji ginta daiktiniais iekiniais actiones in
rem, pagal kuriuos atsakovas galjo bti bet kuris nuosavybs teis paeidiantis treiasis asmuo (erga
omnes). Actio negatoria savininkas galjo pareikti be kuriam, kuris paeisdavo jo nuosavyb
neatimdamas daikto valdymo. Tuo tarpu pareikdamas rei vindicatio, galjo reikalauti, kad daikt
grint bet kuris, valdantis daikt neturdamas teiss j.
Romos jurisprudencija nepateikia nuosavybs teiss definicijos. Tai, vis pirma, apskritai
aikintina Romos teisinink bodjimusi formuluoti juridini institut ir konstrukcij apibrimus. Kita
vertus, tai galjo nulemti ir sunkumai, su kuriais neivengiamai susiduriama mginant aprpti visas
Romoje egzistavusias situacijas, kuriose asmuo gyja pilnutinio pobdio valdi daikto atvilgiu.
Antai pats Gajus paymi, jog Romos pilieiams priklausanti nuosavyb galinti bti dvejopa (apud cives
Romanos duplex sit dominium). Didiausio pripainimo yra susilauks viduramiais ital
postglosatoriaus Bartolo i Sasoferato (lot. Bartolus de Saxoferrato, it. Bartolo da Sassoferrato)
suformuluotas nuosavybs apibrimas, kuriame teigiama nuosavyb esant galjim su materialiuoju
daiktu daryti visk, ko nedraudianti teis: Dominium est ius de re corporali perfecte disponendi nisi
lege prohibeatur. Remiantis romnika nuosavybs samprata, kuri buvo intuityvaus pobdio,
nuosavybs teis, viena vertus, nubria ios teiss subjektui jo laisvs ribas (pozityvioji nuosavybs
teiss funkcija), o, kita vertus, yra ios laisvs garantija (negatyvioji nuosavybs teiss funkcija,
pasireikianti kaip ingerencijos svetim nuosavyb draudimas).
Kai kada romanistinje literatroje romnikoji nuosavyb yra apibdinama ivardijant
svarbiausius savininkui priklausanius galinimus: ius possidendi (teis valdyti daikt), ius utendi (teis
naudotis daiktu), ius abutendi (teis suvartoti daikt), ius fruendi (teis gyti daikto vaisius) bei ius
disponendi (teis disponuoti daiktu perleidiant j tretiesiems asmenims arba apsunkinant j ribotomis
daiktinmis teismis). Toks nuosavybs apraymas taip pat nra romn jurisprudencijos krinys: jis
susiformavo vidurami ius commune rmuose. Juo noriai naudojosi vietimo epochos teisininkai,
turj tiksl pabrti nuosavyb esant absoliui ir visik valdi daiktui, kuri jos subjektas gali
gyvendinti be joki apribojim.
7.2. Nuosavybs teiss rys
Seniausia nuosavybs forma buvo kviritin nuosavyb (dominium ex iure Quiritium), kuri
pripaino ir nuo paeidim gyn ius civile. inoma jau XII lenteli statymams, ji iimtinai priklaus
Romos pilieiams. Kviritins nuosavybs objektai galjo bti res mancipi, kuriuos nuosavyb
bdavusi gyjama ir perleidiama formali civilins teiss akt (mancipatio ir in iure cessio) pagrindu,
o taip pat res nec mancipi, gyjami ir perleidiami paprasto perdavimo (traditio) bdu. Kviritinis
savininkas naudojosi ius civile teikiamomis absoliutinio pobdio procesins gynybos priemonmis
(daiktiniais iekiniais) - rei vindicatio ir actio negatoria.

Formalizmu persmelkt ius civile nuostat taikymas perleidiant nuosavyb res mancipi
ilgainiui tampa mancipuojam daikt commercium stabdis. Daniausiai su tuo buvo susiduriama
sudarant teisi vergus, kurie laikyti mancipuojamais daiktais, nuosavybs perleidimo sandorius.
Romoje vergais neretai prekiauta ne kaip pavienmis prekmis, o bdavo parduodamos itisos j
partijos. Tuo tarpu ius civile dl kiekvieno vergo reikalavo atlikti sudtingas mancipacijos arba
procesins cesijos procedras (sudarant sandor kviestis liudytojus arba kreiptis magistrat), todl
sandori sudarymo praktikoje imama apsiriboti neformaliu daikto teikimu gijjui - traditio. Tais
atvejais, kai mancipuojamas daiktas buvo perduodamas traditio bdu, gijjas i tikrj negydavo
kviritins nuosavybs teiss, nes ius civile poiriu, nuosavybs teiss perleidimo mancipuojam
daikt sandoris buvo sudarytas nesilaikant teiss reikalaujamos apibrtos formos, todl i jo negaljo
rastis ali siekiami teisiniai padariniai (kviritins nuosavybs teiss perklimas gijjui). Kita vertus,
neformaliai parduotas ir perduotas daiktas tapdavo j nupirkusio asmens turto sudtine dalimi - in bonis
esse, in bonis habere. I ia kildintina bonitarins nuosavybs konstrukcija. Asmenims, kuri turto
sudtin patenka daiktas, pretorius suteik veiksming teisin gynyb, gyvendinam specialiomis
procesinmis priemonmis ir atverianiomis keli gyvendinti absoliutaus pobdio valdi daikto
atvilgiu. Atkreiptinas dmesys tai, kad neformaliai perdavus daikt gijjui, kuris tampa tik faktiniu
daikto valdytoju, kviritins nuosavybs teis daikt ir toliau likdavo perleidjui. Kita vertus, jei is,
tebebdamas kviritinis savininkas, pareikdavo rei vindicatio ir reikalaudavo gijj (bonitarin
savinink) grinti daikt, pretorius pastarajam suteikdavo procesin atsikirtim, pagrst tuo, jog
daiktas bonitariniam savininkui buvo paties iekovo parduotas ir perduotas exceptio rei venditae et
traditae. Jei bonitarinis savininkas netekdavo faktinio daikto valdymo, pretorius suteikdavo jam teisin
gynyb (prie bet kur treij asmen), kuri buvo realizuojama actio Publiciana (iekinio, kuris
sukurtas pagal vindikacinio iekinio formuls analogij) pagalba. Panai pretorin gynyba buvo
teikiama ir tam, kuris paveldjo turt pretori teiss pagrindu (bonorum possessio) gijo nemokaus
skolininko turt (bonorum emptio), galiausiai asmeniui, kuris nusipirko daikt i pardavjo, kuris
nebuvo kviritinis preks savininkas (non a domino). iais atvejais gijjas netapdavo daikto savininku,
taiau, kita vertus, gyti daiktai laikyti sudtine jo turto dalimi (in bonis).
Tokia valdios daikt, esant gijjo turto sudtyje, gynyba paklojo bonitarine arba pretorine
vadinamos nuosavybs teiss, ilgainiui savo reikmingumu pranokusios kviritin, pamatus. i
nuosavybs ri kolizijos atveju, bonitariniam savininkui teikta efektyvi jo teisi valdyti daikt bei juo
naudotis gynyba, o kviritin nuosavyb virto vien nominalia teise (nudum ius Quiritium nuoga
kviritin teis) be praktins jos gyvendinimo galimybs.
Daiktas, pateks gijjo turto sudt, jo nuosavybe tapdavo tik dka gyjamosios senaties. Iki
sueinant gyjamosios senaties terminui, kaip nurodo Gajus, to paties daikto atvilgiu klasikins epochos
romn teisje egzistavo dviguba nuosavyb duplex dominium (G. 1, 54). Tai reikia, kad vienas
asmuo buvo kviritinis, o kitas bonitarinis savininkas. Tokia padtis susiklostydavo tuomet, kai daikto
gijjas netapdavo kviritiniu jo savininku dl formali (teisi mancipuojamus daiktus sandori
sudarymui nustatytos formos nesilaikymas) arba materiali (perleidjas neturjo nuosavybs teiss
perleidiam daikt) trkum. Kviritins ir bonitarins nuosavybs atskyrimas bdingas tik klasikinei
romn teisei; poklasikiniu laikotarpiu i diferenciacija silpnjo, o galutinai inyko Justiniano teisje.
Dominium ex iure Quiritium
Priklaus tik Romos pilieiams;
Objektas tik Italijos em;
Petitorins gynybos priemons: rei vindicatio, actio
negatoria, taiau kviritinis savininkas galjo naudotis ir
actio Publiciana;
Posesin gynyba interdiktais.

Bonitarin (pretorin) nuosavyb in bonis esse

Atsiranda dl mancipuojam daikt perleidimo
neformaliais bdais, gijus daikt i ne savininko (non a
domino);
Ginama actio Publiciana iekiniu, kuris grindiamas
pretoriaus imperium ir sukurtas pagal rei vindicatio
formuls analogij;
Posesin gynyba interdiktais;
Laikino pobdio: sujus gyjamosios senaties terminui,

bonitarinis savininkas tampa kviritiniu.

Romos vykdomos karins ekspansijos pasekoje romn uimtos ems, esanios u Italijos
rib, t. y. provincijose (praedia provincialia) buvo laikomos valstybs nuosavybe. Kita vertus,
valstybins ems sklypai buvo perduodami eksploatuoti privatiems asmenims, taiau ems kviritins
nuosavybs jie negydavo. Pasak Gajaus, toki asmen valdia ems sklypo atvilgiu gali bti
nusakoma kaip possessio tantum et ususfructus, t. y. tik jos valdymas ir uzufrukto teis (G. 2, 7).
Santykiai, susiklostantys eksploatuojant provincijos ems, romn teiss buvo pabrtinai skiriami
nuo kviritins nuosavybs, taiau tok atribojim veikiau lm ne juridiniai argumentai, o fiskalin
Romos valstybs politika. Provincij ems sklyp valdytojai privaljo mokti mokest valstybs idui,
kuris vadinosi stipendium (tok mokest mokjo Senato valdomose romn tautos provincijose esani
ems sklyp valdytojai) arba tributum (is mokesis rinktas i imperatorikose provincijose esani
ems sklyp valdytoj). Italijoje esantys ems sklypai (praedia Italica), laikyti kviritins nuosavybs
objektais, buvo laisvi nuo mokesi valstybei. Tai tik dar kart pabria romnik poir nuosavyb
kaip neribot teis: mokesio u naudojimsi nuosavu daiktu mokjimas tuomet buvo nesuvokiamas
dalykas.
Kita vertus, realiai provincijoje esant ems sklyp valdanio asmens teisin padtis
buvo labai artima savininko padiai. Jis galjo netrukdomas naudotis eme, sudaryti disponavimo ja
sandorius tiek inter vivos, tiek ir mirties atvejui (mortis causa), gyvendinti procesin savo teiss
gynyb daiktiniu iekiniu. Ilgainiui tokie santykiai imti vadinti tarytum nuosavybe quasi-dominium.
Tokia padtis egzistavo iki III a. pabaigos, kai imperatorius Dioklecianas, sukeldamas nema smy
visuomenje, apmokestino Italijos emes. Tai reik provincijos em valdytoj ir kviritini savinink
statuso sulyginim bei takoskyros tarp tikrosios ir tarytum nuosavybs sunykim.
Nuosavyb romn teisje buvo individualaus pobdio, taiau buvo galimi ir tokie
atvejai,kai vienas daiktas bendrosios nuosavybs teise priklaus keliems keliems asmenims (communio
pro indiviso). Kiekvienam bendrasavininkiui priklaus tam tikra dalis nuosavybs teisje, kuri yra
vadinama idealij pars pro indiviso, todl bet kuris i j galjo jam priklausania dalimi nevaromai
disponuoti (pavyzdiui, keisti). Disponuoti visu daiktu (pavyzdiui, ilaisvinti verg, keisti vis ems
sklyp) buvo galima tik vis bendrasavininki sutarimu. I daikto gaunamos pajamos priklaus visiems
bendrosios nuosavybs dalyviams proporcingai j turimoms dalims; tuo paiu principu skirstytos ir
ilaidos, patirtos bendrosios nuosavybs ilaikymui. Kiekvienas i bendrasavininki galjo reikalauti
baigti bendrosios nuosavybs teis; tai galjo vykti bendrasavininkiams susitarus arba procesine
tvarka. Pastaruoju atveju naudotasi iekiniais dl bendrosios nuosavybs padalijimo: actio communi
dividundo (bendro pobdio iekinys) arba actio familiae erciscundae (reikiamas padalijant keli
pdini paveldt palikim, kur jie gydavo bendrosios nuosavybs teis). Inagrinjs tok iekin,
teisjas panaikindavo iki tol egzistavusi bendrosios nuosavybs teis ir kiekvieno i buvusi
bendrasavininki atvilgiu nustatydavo individuali nuosavybs teis, todl toks teismo sprendimas
laikomas vienu i nuosavybs teiss gijimo bdu (adiudicatio).
7.3. Nuosavybs teiss ribos. Elastingumo principas
Nors nuosavyb senovs Romoje buvo laikoma plaiausia ir pagal savo prigimt neribota teis
(plena in re protestas), vis dlto gyvendindamas savo teis, savininkas galjo patirti apribojim. Taigi,
teis, kuri apibriama kaip visika (neribota), veikiama iorini aplinkybi, tapdavo siauresn, taiau
tik inykstant atitinkamiems jos apribojimams. Tuomet nuosavybs teis ipso iure grdavo ankstesn
bv, t. y. atgaudavo iki apribojim atsiradimo buvusi apimt. Tai vadinama nuosavybs teiss
elastingumu, kurio esm neretai vaizdiai atskleidiama pateikiant oro pripildyti baliono arba kamuolio
pavyzd: dl iorinio poveikio, pavyzdiui, pridjus pirt ir spaudiant kamuol ar balion (tai
simbolizuoja nuosavybs ribojimus, pavyzdiui, nuosavybs suvarym ribotomis daiktinmis teismis

 apsunkinim servitutu, daikto keitim), jo tris traukiasi, taiau liovusis spausti (atleidus pirt),
kamuolys arba balionas gyja ankstesn form.
Nuosavybs ribojimai, vis pirma, galjo pasireikti kaip pareiga susilaikyti nuo
disponavimo daiktu. Pavyzdiui, draustas arba ribotas daikt, dl kuri vyksta teisminiai ginai (res
litigiosae), nekilnojamo turto, kuris vyrui perduotas kaip kraitis, globotiniams ar rpintiniams
priklausani daikt, banyi, vienuolyn, labdaros fond turto perleidimas. Panaaus pobdio
nuosavybs teiss ribojimo iraika yra ir teisinis reguliavimas, ribojs manumissio (teis paleisti
laisv vergus).
Antra, nuosavyb galjo bti ribojama ir suteikiant leidim tretiesiems asmenims kitis
savininko teis. Reikmingiausi tokio tipo nuosavybs ribojimai Romoje pasireik, vis pirma, ribot
daiktini teisi (pavyzdiui, servituto, keitimo) daikt nustatymu. Kita vertus, nuosavybs restrikcij
pagrindas galjo bti ir vieasis interesas, nulemtas sanitarini (pavyzdiui, apribojimai, susij su
kapini rengimo vieta), komunikacijos (pavyzdiui, susij su prijimu prie viej keli), statybos
(pavyzdiui, susij su miestuose statom pastat lokacija ir auktingumu) prieasi. Bene daniausias
nuosavybs teiss ribojimo motyvas buvo darnaus sambvio tarp kaimyn siekis. Tokiais nuosavybs
ribojimo atvejais, vis pirma, laikytini immissiones, susij su i kaimyninio sklypo patenkani lakij
(pavyzdiui, dm, kvap, gar, ilumos) arba kietj (pavyzdiui, akmens nuolau) kn daromu
poveikiu. Kaimyninio sklypo savininkas galjo reikalauti nutraukti atitinkamus veiksmus arba juos
riboti, pasinaudodamas interdictum uti possidetis arba reikdamas actio negatoria. Pabrtina, kad
immissiones kvalifikuotas tik toks poveikis, kuris nesusijs su prastiniu sklypo naudojimu pagal jo
kin paskirt, nes prastin poveik kaimynas privaljo toleruoti. Pavyzdiui, immissiones nelaikytina
tai, kad dmai kaimynin sklyp pateko ukrus lau, taiau btent taip reikt traktuoti situacij, jei
vljas ar skalbjas savo sklype rengia skalbykl, i kurios kaimynin sklyp nuolat patenka didelis
karto vandens gar kiekis. Kai dl sklypo savininko veiksm lietaus vandens nutekjimas (aqua
pluvia) bdavo nukreipiamas kaimynin sklyp ir toks nuotekis grs alos suklimu, XII lenteli
statymai kaimyninio sklypo savininkui teik iekin actio aquae pluviae arcendae, kuriuo reikalauta
atkurti buvusi padt. Beto, tas pats statymas pareigojo sklypo savinink leisti kaimynui kas trei
dien eiti sklyp ir surinkti nuo jo sklype augani medi kaimyno sklyp nukritusius vaisius
(pavyzdiui, uolo giles glandes), o jei tai padaryti buvo trukdoma, kaimynas gintas pretoriniu
interdiktu de glande legenda. Medio, kurio akos vir kaimynystje stovinio namo arba joje esanio
sklypo, drieksi maesniame nei 15 pd auktyje, savininkas specialiu pretoriaus interdiktu de
arboribus caedendis galjo bti pareigotas tok med nukirsti. Jei iilgai ups driekdavosi vieasis
kelias (iter publicum), kuris dl paplauto ups kranto buvo suardomas, kaimynystje esanio ems
sklypo savininkas privaldavs u atlyginim perleisti toki ems sklypo dal, kad bt galima keli
atkurti. Jei kitaip nebdav galima pasiekti kapaviets, su ja besiribojanio sklypo savininkas
privaldavs leisti pereiti per jo sklyp (iter ad sepulcrum). Jeigu sklypui grsdavusi ala, galinti kilti
sugriuvus kaimyno sklype stovintiems prastos technins bkls statiniams ar kitiems renginiams
(damnum infectum t. y. gresianti, ateityje galinti kilti ala), sklypo savininkas galjo reikalauti, kad
kaimynas pateikt alos atlyginimo utikrinim kaucij (cautio damni infecti), t. y. stipuliacijos
forma sipareigot sumokti tam tirk pinig sum kaip nuostoli atlyginim. Tok utikrinim
atsisakius pateikti, pretorius galjo sklypo, kuriam gresia ala, savinink paskirti laikinu kaimyno
sklypo valdytoju (missio in possessionem), o jei nepakankama pasirodydavo ir i priemon
bonitariniu josavininku. Jei sklype gyvendinama nauja statyba (opus novum), paeidianti kaimyninio
sklypo savininko teise, is turjo teis reikti prietaravim (nuntiatio), kuris buvo pagrindas statyb
stabdyti, o tai padaryti atsisakius, pretorius, inagrinjs suinteresuoto asmens praym, galjo statytoj
pastat nugriauti (interdictum demolitorium).
7.4. Nuosavybs gijimas

7.4.1. Nuosavybs gijimo bd klasifikavimas

Klasikin romn jurisprudencija skyr nuosavybs gijim pagal ius civile bei pagal ius
gentium bdus. Civilins teiss nustatytais nuosavybs gijimo bdais (vadinamaisiais acquisitiones
civiles) buvo laikomi, vis pirma, mancipatio, in iure cessio, o taip pat gyjamoji senatis (usucapio) ir
adiudicatio (priteisimas teismo procese dl bendrosios nuosavybs padalijimo). Nuosavybs gijimo
pagal ius gentium bdai, kurie dar vadinti natraliaisiais (acquisitiones naturales) buvo neformalus
daikto perdavimas gijjui (traditio) ir beeimininkio daikto (res nullus) uvaldymas (occupatio).
212 m. Karakalos konstitucija, suteikusi Romos pilietyb veik visiems valstybs gyventojams ir
nulmusi takoskyros tarp piliei ir Taut teiss sunykim bei kviritins nuosavybs panaikinimas
Justiniano teisje, nulm nauj nuosavybs gijimo bd klasifikavim pirminius (acquisitio
originaria) bei ivestinius (acquisitio derivativa).
Pirminiais bdais nuosavyb buvo gyjama nepriklausomai nuo perleidjo nuosavybs teiss
(jam nedalyvaujant). iai nuosavybs gijimo bd kategorijai buvo priskiriami: uvaldymas
(occupatio), daikt susijungimas (accessio), lobio radimas (thesauri inventio), nuosavybs gijimas
daikto duodamus vaisius, daikto perdirbimas (specificatio) bei gyjamoji senatis (usucapio).
Ivestiniu nuosavybs gijimu laikyti atvejai, kai nuosavybs teis gijjas gaudavo i
perleidjo, todl nuosavybs gijimas tokiu bdu dar vadintas alienacija (perleidimu). Daikto savininku
gijjas tapdavo tik tuomet, jei daikto nuosavybs teis priklaus perleidjui. Tai atspindi jau mintas
galim perleisti teisi apimties principas, kur Ulpianas nusako nurodydamas: Nemo plus iuris ad alium
transferre potest, quam ipse haberet, t. y. niekas negali perduoti kitam daugiau teisi, nei pats j turi
(D. 50, 17, 54) .
Ivestiniais nuosavybs gijimo bdais laikytos formalios ius civile sukurtos procedros mancipacija, in iure cessio, o taip pat neformalus perdavimas (traditio). Justiniano teisje pastarasis
liko vienintelis ivestinis bdas nuosavybei gyti, kadangi tiek mancipacij, tiek ir procesin cesij, o
taip pat daikt skirstymas mancipuojamus (galimus perleisti tik mancipacijos ir procesins cesijos
tvarka) Justinianas panaikino tvirtindamas, jog tai esantis tik commercium stabdis, sukeliantis
nepatogum civilinje apyvartoje dalyvaujantiems subjektams ir sjantis teisin painiav.

NUOSAVYBS GIJIMO BDAI

pirminiai
occupatio (uvaldymas)
accessio (su(si)jungimas)
lobio radimas (inventio thesauri)
vaisi gijimas nuosavybn
specificatio (perdirbimas)
usucapio (gyjamoji senatis)

ivestiniai
pagal ius civile:

mancipatio (perleidimas dalyvaujant liudytojams

ir svrjui)
in iure cessio (perleidimas tariamo vindikacinio
proceso tvarka)
adiudicatio (priteisimas procese dl bendrosios
nuosavybs padalijimo)
pagal ius gentium:

7.4.2. Pirminiai nuosavybs gijimo bdai

7.4.2.1. Beeimininkio daikto uvaldymas (occupatio)

traditio (neformalus perdavimas teistu pagrindu)

Uvaldymas (occupatio) tai seniausias nuosavybs gijimo bdas, pasireikiantis niekieno

daikto (res nullius) uvaldymu turint ketinim j pasilikti sau, pasisavinti (animus occupandi). Pasak
Gajaus: Quod enim nullius est, id ratione naturali occupanti, t. y. tai, kas niekam nepriklauso,
prigimtins teiss pagrindu atitenka j uvaldiusiam (d. 41, 1, 3 pr.). Vidurami teiss mokslas i
nuostat ireik gerai inoma paremija: Res nullius cedit primo occupanti, t. y. niekieno daiktas
atitenka pirmajam j uvaldiusiam.
Beeimininkiais daiktais, kurie galjo bti occupatio objektas, romn teis laik daiktai,
kuriuos buvo galima uvaldyti ore, emje ir jroje (omnia, quae terra, mari, caelo capiuntur) (G. 2,
66), pavyzdiui, laukinius vris, uvis, paukius, kurie atitekdavo nuosavybn juos sumediojusiam
ar sugavusiam asmeniui, vertingus daiktus, kuriuos krant imeta jros bangos res quae in litore
inveniuntur (pavyzdiui, gintar, kriaukles, perlus) (D. 1, 8, 3; Inst. 2, 1, 18). Atkreiptinas dmesys, kad
tokiais nebuvo laikomas, pavyzdiui, krovinys, kuris jr imestas siekiant igelbti audros blakom
laiv. Pastarasis atvejis skirtas nuo vadinamj res derelictae, t. y. daikt, kuriuos savininkas tyia
imet, siekdamas atsisakyti j nuosavybs (cum animo dereliquendi), nes krovin i laivo savininkas
imesdavo spiriamas btinybs. Lygiai taip pat occupatio netaikyta daiktams, kuriuos savininkas
pamet, nes ir iuo atveju faktinio daikto valdymo jis neteko dl nuo jo valios nepriklausani
aplinkybi (tokius daiktus juos rads asmuo nuosavybn galjo gyti tik gyjamosios senaties bdu).
Beeimininkiu daiktu laikytas ir prieui priklausantis turtas (res hostiles), t. y. Romai pavaldioje
teritorijoje esantys daiktai, priklausantys su romnais kariaujanios valstybs pilieiui. I esms ios su
occupatio susijusios nuostatos buvo taikomos ir prieo asmens atvilgiu: Romso teritorijoje atsidrs
valstybs, su kuria vyksta karas, pilietis tapdavo karo belaisviu ir vergu. Dar vienas beeimininkio
daikto pavyzdys gali bti insula in mari nata jroje atsiradusi sala (D. 41, 1, 7, 3; Inst. 2, 1, 22), kuri
atitekdavo tok sausumos plot atradusio ir j pirmo engusio asmens nuosavybn.
7.4.2.2. Lobio radimas (thesauri inventio)
Pasak Pauliaus, lobiu (thesaurus) laikomi taip seniai paslpti pinigai, kad niekas neprisimena j
savinininko, todl laikoma, kad is turtas neturi eimininko: Thesaurus est vetus quaedam depositio
pecuniae, cuius non exstat memoria, ut iam dominum non habeat (D. 41, 1, 31, 1).
I pradi romn jurisprudencija laik lob esant nekilnojamojo daikto, kuriame jis bdavs
paslptas, dalimi arba priklausiniu, todl asmuo, rads lob nuosavame sklype, buvo laikomas jo
savininku. Remiantis klasikins romn teiss nuostatomis, tvirtintomis valdant Hadrianui (II a.),
svetimame sklype (locus alieni) rastas lobis dalintinas pusiau tarp j radusiojo ir sklypo savininko. Kita
vertus, tokia nuostata taikyta tik, jei lobis svetimame sklype rastas atsitiktinai (fortuito casu inventio), o
jei tai bdavo speciali, sklypo savininko pavedimu vykdom paiek rezultatas, lobis laikytas sklypo
savininko nuosavybe. Jei thesaurus aptiktas dievogarbai (locus sacer, pavyzdiui, ventykloje) arba
mirusiems pagerbti skirtoje (locus religiosus) vietoje, jis visas tekdavo radjui. Lob radus vieoje
vietoje (locus publicus), jis dalintas pusiau tarp radusiojo ir valstybs ido. Atkreiptinas dmesys, kad
lobiu nelaikyti daiktai, kurios kitas asmuo, pavyzdiui, siekdamas juos isaugoti, bgtaudamas, kad
kitaip daiktas gali bti prarastas, paslp (vel lucri causa vel metus vel custodiae condiderit sub terra),
o taip pat savininko pamesti vertingi daiktai, todl nuosavybs teiss tok radin radjas negydavo (D.
41,1,31,1). Tokio turto pasisavinimas netgi galjo bti kvalifikuojamas kaip vagyst (furtum)
7.4.2.3. Daikto perdirbimas (specificatio)
Specificatio (perdirbimas, perkeitimas) reik tok svetimo daikto perkeitim (perdirbim), kur
atlikus sukuriamas naujas daiktas (nova species). Daug tokio perdirbimo pavyzdi pateikia Gajus:
Proinde si ex uvis aut olivis aut spicis meis vinum aut oleum aut frumentum feceris, quaeritur, utrum

meum sit id vinum aut oleum aut frumentum, an tuum. Item si ex auro aut argento meo vas aliquod
feceris, vel ex tabulis meis navem aut armarium aut subsellium fabricaveris, item si ex lana mea
vestimentum feceris, vel si ex vino et melle meo mulsum feceris, sive ex medicamentis meis emplastrum
aut collyrium feceris, quaeritur, utrum tuum sit id, quod ex meo effeceris, an meum, t. y. jei
pagamintum vyn arba aliej, [prikultum] grd i mano vynuogi, alyvuogi ar varp, kilt
klausimas, ar tas vynas arba aliejus, arba grdai priklauso man, ar tau. Lygiai taip pat, jei pagamintum
kok nors ind i mano aukso arba sidabro, arba sukonstruotum laiv arba spint, ar suolel i mano
lent; taip pat, jei pasitum drabu i man priklausanios vilnos, arba pagamintum mid i mano vyno
ir medaus, arba paruotum pavilg arba tepal akims i mano vaist, kilt klausimas, ar tai, k
pagaminai i man priklausani daikt, yra tavo, ar mano (G. 2, 79).
Jei specifikacija bdavo atlikti vykdant savininko pavedim, naujo daikto savininku, be joki
abejoni laikytas aliavos savininkas. Tuo tarpu jei specifikantas veikdavo nesant susitarimo su
aliavos savininku (ar be jo inios), kildavo klausimas, ar aliavos savinink, ar specifikant laikyti
nova species savininku. Sabinieiai tvirtino, jog be materialios substancijos negalima sukurti jokio
objekto, todl nuosavybs teis gamin turinti tekti aliavos savininkui. Prokulieiai nova species
savininku laik specifikant ir savo pozicij grind tuo, kad naujai atsirads daiktas esantis
beeimininkis (aliavos savininko nuosavyb baigsi pakitus substancijai) res nullius, todl
atitenkantis nuosavybn tam, kuris pirmasis j uvaldo specifikantui (ia taikomas res nullius cedit
primo occupanti principas). Vienas i klasikinio laikotarpio teiss autoritet Paulius (II/III a.) pasilo
kompromisin sprendim - media sententia (jo alinink gretose buvo Pomponijus ir Gajus, o vliau i
nuostat akceptavo ir Justiniano teis). Remiantis media sententia, jei naujj daikt bdav galima vl
perkeisti aliav (pavyzdiui, auksin diadem ilydyti ir suformuoti aukso luit), nuosavybs teis
naujj daikt gydavo aliavos savininkas, kur saist pareiga atlyginti specifikantui u darb. Jei
daikto nebebdav galima perkeisti aliav (pavyzdiui, i alyvuogi ispaudus aliej, i vynuogi
pagaminus vyn), gaminio savininku laikytas specifikantas, taiau tik tuo atveju, kai daikto perdirbim
jis atliko bdamas geros valios (bonae fidei). Savo ruotu aliavos savininkas priklaus teis reikalauti
specifikant atlyginti u suvartotos aliavos vert.
7.4.2.4. Daikt susijungimas (accessio)
Accessio tai nuosavybs teiss gijimas papildom daikt, iam tvariais saitais
susijungus su pagrindiniu daiktu ir tapus jo dalimi. Akcesijos esm atspindi principas: Accessio cedit
principali, t. y. priklausinys atitenka pagrindinio daikto savininkui (D. 34, 2, 19, 13) .
Romn teis skyr: kilnojamj, nekilnojamj, kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto
susijungim.
Nekilnojamj daikt susijungim lemdavo gamtos stichij daromas poveikis. Gajus (G. 2, 7072) kalba apie keturis tokius atvejus: alluvio (dumblyn; i ups srovs plukdomo dumblo ir kit
sna susiformavs bei su krantu suaugs naujas sausumos plotas tapdavo kranto savininko
nuosavybe) avulsio (atplai; jei ups srovs paplautas ir atsiskyrs sausumos plotas bdavo jos
nuplukdomas ir susijungdavo su emiau palei srov plytiniu krantu, j nuosavybn gydavo to kranto
savininkas), alveus derelictus (senvag; vieajai upei pakeitus tkm ir senajai vagai idivus, nauj
sausumos plot pasidalindavo krantuose esani sklyp savininkai); insula in flumine nata (upje
susiformavusi sal; vieosios ups vagoje susiformavus salai, nuosavybs teis j atitekdavo
abiejuose ups krantuose esani sklyp savininkams, taiau Gajus nurodo (G. 2, 72), kad tuomet, kai
sala susiformuodavo ne ups viduryje, bet ariau vieno kranto, nuosavyb j gydavo artimesnio
kranto savininkas).
Kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto susijungimui, kai res mobiles tvariais saitais susijungdavo
su ems sklypu, taikytas principas: Superficies solo cedit, t. y. tai, kas yra ems paviriuje, priklauso
sklypui (G. 2, 73), nes nekilnojamasis daiktas laikytas esantis svarbesnis. Pasak Gajaus, tok

susijungimasm galjo pasireikti trejopai. Pirma, inaedificatio (pastatymu) laikytas pastato svetimame
sklype pastatymas i nuosav mediag. Pastatui susijungus su ems sklypu, sklypo savininkas
gydavo nuosavybn ir pastat: [...] quod in solo nostro ab aliquo aedificatum est, quamvis ille suo
nomine aedificaverit, iure naturali nostrum fit, quia superficies solo cedit, t. y. [...] tai, k kas nors
pastat kad ir i nuosavos mediagos, taiau ms sklype, pagal prigimtin teis tampa ms
nuosavybe, nes tai, kas yra ems paviriuje, priklauso ems sklypui (G. 2, 73). Atkreiptinas dmesys
tai, kad tokios romn teiss nuostatos nulm vienos i teisi svetimus daiktus superficijaus
(ustatymo teiss), kurios turin sudaro galimyb naudotis svetimoje emje pastatytu statiniu,
susiformavim. Plantatio (pasodinimas) reik, kad sodiniams (pavyzdiui, mediams, krmams),
pasodintiems svetimame ems sklype, leidus aknis, ie tapdavo ems sklypo savininko nuosavybe.
Savo ruotu pasjimas (satio) reik, kad svetimame lauke pasti grdai, tapdavo ems savininko
nuosavybe.
Nuosavybs teiss klausimas kilnojamj daikt susijungimo (adiunctio) atveju sprstas gana
kazuistikai, todl iuo atveju nra galimyb nurodyti koki nors bendresnio pobdio princip, kuriais
vadovautinasi sprendiant, kas pripaintinas daikto savininkas. Juo labiau, kad nors altiniai pateikia
gausius tokio susijungimo pavyzdius, neretai giminingose situacijose silomi gana kontroversiki
sprendimai, o j ratio decidendi nra iki galo aiks. Ferruminatio tai tvarus ir plika akimi
nevelgiamas (arba menkai irimas) i to paties metalo pagamint daikt susijungimas (avyzdiui,
dviej auksini dirbini sulydimas), kai naujo daikto savininku laikytas pagrindinio daikto savininkas.
(Ad)Plumbatio tai dviej metalini daikt sujungimas kito metalo (daniausiai vino (plumbum))
pagalba, kuris matomas, o daikt atskyrimas galimas, todl nors naujo daikto savininku laikytas
pagrindinio daikto savininkas, prijungto daikto savininkas galjo reikalauti jo atskyrimo ir grinimo
natra. Gajus pateikia ir tokius kilnojamj daikt susijungimo pavyzdius kaip scriptura (teksto
uraymas kad ir aukso raidmis ant kitam asmeniui priklausanio pergamento ar papiruso (G. 2, 77),
pictura (paveikslo nutapymas ant svetimos drobs ar lentos (G. 2, 78), tinctura, textura (audinio
nudaymas ar isiuvinjimas). Pasak Gajaus, scriptura, tinctura, textura atveju pagrindiniais daiktais
laikytas pergamentas arba audinys, o pictura pieinys, todl vargiai galima pateikti tinkamus io
atskyrimo argumentus (cuius diversitatis vix idonea ratio redditur (G. 2, 78). Poklasikin ir Justiniano
teis paveikslo savininku vis dlto pripaino j nutapius dailinink.
Confusio reik dviems skirtingiems savininkams priklausani skysi susiliejim (pavyzdiui,
dviems skirtingiems savininkams priklausantis aliejus arba vynas supilamas vien statin, kartu
ilydomas dviems skirtingiems savininkams priklausantis sidabras), kai gautame miinyje nebuvo
galima iskirti sudtini dali, todl sumaiyt skysi savininkai tapdavo bendrasavininkiais
(communio pro indiviso), o kiekvienam priklausanti idealioji dalis buvo proporcinga iki sumaiant
konkreiam asmeniui priklausiusio skysio kiekiui. Commixtio buvo kietj daikt sumaiymas
(pavyzdiui, sumaiomos skirtingiems savininkams priklausanios vynuogs, javai, alyvuogs). Jeigu
pagal specifinius poymius juos bdavo galima identifikuoti ir atrinkti (t. y. daikt atskyrimas buvo
galimas), kiekvienas i savinink galjo reikalauti jam priklausanios daikt dalies - vindicatio pro
parte, taiau atskyrimui esant negalimam, rasdavosi bendroji nuosavyb (kaip ir confusio atveju).
7.4.2.5. Nuosavybs daikto vaisius gijimas
Nuosavyb daikto duodam naud (vaisius) motininio daikto savininkas gydavo tuomet,
kai vaisiai natraliu bdu atsiskirdavo (separatio) nuo motininio daikto ir tapdavo savarankikais
daiktais (nuosavybs teiss objektais), nes bdami organikai susijung su motininiu daiktu, jie laikyti
sudtine daikto dalimi. Dl atsiskyrimo nuo motininio daikto nuosavybs teis vaisius iimtiniais
atvejais galdavo gyti ir kiti asmenys: geros valios valdytojas (bonae fidei possessor), kuriam
nuosavybs teis vaisius buvo suteikiama atsivelgiant r[pinimsi pagrindiniu daiktu (pro cultura et

cura) (I. 2, 1, 35), o taip pat emfitentas. Uzufuktorius vaisi savininku tapdavo ne atsiskyrimo, bet jau
atsiskyrusi vaisi uvaldymo momentu (perceptio), kitaip tariant, kai juos surinkdavo.
7.4.2.6. gyjamoji senatis
Anot Modestino: Usucapio est adiectio dominii per continuationem possessionis temporis
lege definiti, t. y. gyjamoji senatis tai nuosavybs gijimas dl nepertraukiamo daikto valdymo vis
statymo nustatyt laikotarp (D. 41, 3, 3).
gyjamosios senaties institutas buvo priemon eliminuoti tokias situacijas, kai dl
formali trkum sudarant daikto perleidimo sandor (nesilaikant nustatytos sandorio formos) ar
materialins prigimties prieasi (pavyzdiui, kai daikt perleids asmuo nebuvo jo savininkas)
vienam subjektui priklausydavo juridin valdia daikt (nuosavybs teis), taiau faktikai daiktas
bdavo kito asmens valdioje (faktinis daikto valdymas). Pirmoji situacija galjo susiklostyti dl
mancipuojamo daikto gijimo paprasto perdavimo (traditio) bdu. Dl teiss nustatytos perleidimo
formos (perleidiant mancipuojamus daiktus reikalauta taikyti mancipacij arba in iure cessio)
nesilaikymo, gijjas tokiais atvejais gydavo ne daikto nuosavybs teis, o tik jo valdym. Tapti
savininku jis galjo tik gyjamosios senaties, kuri iuo atveju alindavo formalius nuosavybs gijimo
trkumus, bdu. Antroji situacija, kurioje susidurta su materialios prigimties trkumais, kaip minta,
buvo daikto gijimas i asmens, kuris nra jo savininkas. Tokiais atvejais, kai geros valios valdytojas
gydavo turt i kito asmens (perleidjo), kuris nebuvo daikto savininkas, nuosavybs teis negaljo
bti gyta, nes tai bt buv nesuderinama su principu: Nemo plus iuris ad alium transferre potest,
quam ipse haberet) gijjas tapdavo tik daikto valdytoju, o nuosavybs teis gyti galjo tik
gyjamosios senaties, kuri iuo atveju alindavo materialius nuosavybs gijimo trkumus, bdu.
Apibendrintai tariant, gyjamosios senaties institutas alino kolizijas tar nuosavybs ir faktinio daikto
valdymo. Be to, nuo pat atsiradimo, jis atliko ir rodomj funkcij. Tais atvejais, kai vindikaciniame
procese nebuvo galima rodyti nuosavybs teiss gijimo (tai bdav itin sunku padaryti, kai nuosavyb
bdavusi gyta ivestiniais bdais), pakakdavo rodyti salyg, kurios esant iekovas galjo tapti daikto
savininku pagal senat, buvim (t. y., kad jo valdymas atitiko gyjamajai senaiai keliamus ir truko vis
teiss nustatyt laikotarp).
Jau XII lenteli statymai numat usucapio ius civile reglamentuojam gijim
nuosavybn pagal senat, kurios taikymo galimybs buvo ribotos. Nuosavyb usucapio bdu daiktus,
kurie buvo kviritins nuosavybs objektai (usucapio taikyta tik Italijos, bet ne provincij ems
atvilgiu), galjo gyti Romos pilieiai; senatis netaikyta vogt (res furtivae) bei jga uvaldyt (res vi
possessae) daikt atvilgiu. Archainje ir klasikinje romn teisje gyjamosios senaties terminas
buvo trumpi: vieneri metai kilnojamajam ir dveji nekilnojamajam daiktui.
II a. provincijos vietininko edikte numatyto temporis praescriptio pagrindu susiformuoja longi
temporis praescriptio institutas, t. y. senatis, taikomas gyjant nuosavybn provincijos em. Kaip
minta, civilin senatis nebuvo taikoma provincijos emei, kuri nebuvo kviritins nuosavybs objektas,
nes ems savininke laikyta valstyb. I pradi temporis praescriptio buvo ne kas kita kaip senatimi
pagrstas procesinis atsikirtimas, pateikiamas iekin dl asmens valdomo ems sklypo ireikalavimo.
Jeigu iekinys dl daikto grinimo geros valios valdytojui pareikiamas prajus deimiai (kai
iekovas ir atsakovas buvo tos paios provincijos gyventojai) arba dvideimiai (kai iekovas ir
atsakovas gyveno skirtingose provincijose) met nuo valdymo pradios, is, pasinaudodamas
praescriptio temporis, tvirtindavo iekov praleidus iekinio sklypui isireikalauti senaties termin.
Vlesni provincijos vietinink ediktai tokiam valdytojui suteik teis reikti daiktin iekin (actio in
rem) bet kuriam treiajam asmeniui, kuris buvo i jo atms daikto (ems sklypo) valdym. Tai
reikia, jog ankstesnysis praescriptio temporis (iekinio senaties) institutas buvo palaipsniui perkeistas
gyjamj senat sensu stricto ir pavadintas longi temporis praescriptio (t. y. atsikirtimas senatimi,
ilgo laiko atsikirtimas).

Justinianas, apjungdama reikalavimus, kuriuos klasikin teis usucapio ir longi temporis

praescriptio, sukr ordinarins gyjamosios senaties institut.
Vidurami teiss mokslas, apibendrindamas ordinarinei gyjamajai senaiai keliamus
reikalavimus, juos ireik hegzametru:

res habilis + titulus + fides + possessio + tempus

kur galima bt iversti taip: tinkamas daiktas, teisinis pagrindas, gera valia ir nepertraukiamas daikto
valdymas statyme nustatyt laikotarp. iuos reikalavimus aptarisme skyriumi.
Res habilis reik daiktas, kuris gali bti gyjamas nuosavybn pagal senat. Skirtingais
teiss norm aktais ir skirtingu laikotarpiu buvo formuojamas ir pleiamas res inhabilis katalogas.
Kitaip tariant, tai buvo datoma negatyvia forma, t. y. nustatant, koks daiktas negali bti gyjamosios
senaties objektas. Tokiais laikyti i apyvartos iimti (res publicae ir res divini iuris), vogti (res furtivae)
(juos res inhabilis pripaino jau XII lenteli statymai, o vliau draudim gyti vogt daikt nuosavybn
pagal senat pakartojo lex Atinia (III/II a. pr. Kr.)), plimo bdu gyti, jga uvaldyti daiktai (res vi
possessae) (pripainti res inhabilis pagal lex Iulia et Plautia (78-63 m. pr. Kr.)), valstybs idui (res
fiscales), nuo Principato pradios - asmeniniam imperatoriaus turtui (res dominicae), o
krikionikosios Imperijos laikais Banyiai priklausantys daiktai. Apibendrintai tariant res habilis
(gyjamosios senaties objektas) buvo i apyvartos neiimtas daiktas, nepatenkantis nei vien i
aukiau ivardint daikt kategorij.
Valdymo pagrindas (titulus) - tai prieasi (pagrind), galinani valdyti daikt ir gyti
j nuosavybn, visuma. Titulus privaljo bti teistas (iustus titulus) ir tikras (verus titulus). Teistais
pagrindais romn jurisprudencija laik tokius atvejus, kai daikt asmuo gavo kaip prievols vykdym
ar umokest (pro soluto), nupirko (pro emptore), gavo kaip krait (pro dote), paveldjo (pro herede),
gavo kaip testamentin iskirtin (pro legato) ir pan. Atitinkamai teisto titulo (o tuo paiu ir geros
valios gyjant valdym) reikalavimo neatitiko ydingai (jga, klasta ar negrinus daikto, kuris buvo
perduotas prekarijaus pagrindais) gytas valdymas.
Geros valios (bona fides) reikalavimas sietas su valdytojo sitikinimu, kad valdydamas daikt jis
nepaeidia teiss nuostat ir kit asmen teisi daikt, o taip pat, kad daikt jam perdavs asmuo
buvo daikto savininkas. Tuo atveju, kai to pats neinodamas, asmuo daikt sigijo ne i savininko, is
sitikinimas buvo klaidingas, taiau tai nebuvo klitis gyti daikt nuosavybn pagal senat.
Atkreiptinas dmesys, kad geros valios reikalavimas keltas tik valdymo gijimo momentu, k atspindi
principas: Mala fides superveniens non nocet, t. y. vlesn bloga valia nekenkia (C. J. 7, 31, 1, 3).
Tai reikia, jog, pavyzdiui, pirkjui suinojus, kad prek jis gijo ne i savininko, gyjamosios senaties
termino eiga nenutrkdavo, nors suinojs minta aplinkyb, asmuo tapo blogos valios valdytoju
(kadangi jam tapo inoma, jog kitas asmuo (daikto savininkas) turi daugiau teisi daikt nei jis daikt
valdydamas).
Nuosavybei pagal senat gyti buvo btinas nepertraukiamas valdymas (possessio), todl
praradus faktin daikto valdym, senaties termino eiga nutrkdavo, o j atgavus, termino eiga imta
skaiiuoti i pradi.
Tempus reik gyjamosios senaties termin, t. y. teiss nustatyt laikotarp, kuriuo daikt
nuosavybn siekiantis gyti asmuo turjo j valdyti nepertraukiamai. I pradi gyjamosios senaties
terminas buvo vieneri metai kilnojamiesiems ir dveji metai nekilnojamiesiems daiktams. Justiniano
teisje gyjamosios senaties terminaitampa ilgesni: treji metai kilnojamajam ir deimt met (daikto
savininkui ir jo valdytojui esant tos paios provincijos gyventojams) arba dvideimt (daikto savininkui
esant skirting provincij gyventojams) nekilnojamiesiems daiktams.

Greta aptartosios ordinarins gyjamosios senaties (usucapio) 528 m. Justinianas ved

ypatingosios (ekstraordinarins) senaties institut, pavadint longissimi temporis prascriptio
(atsikirtimas labai ilgu laiku). Nuo ordinarins senaties pastaroji skyrsi gerokai ilgesniais terminais
(trisdeimt met, o jei daiktas priklaus imperatoriui, valstybs idui, Banyiai arba labdaros fondams
(piae causae) - keturiasdeimt met); nebuvo keliamas teisto titulo reikalavimas, todl iuo bdu
nuosavybn galima buvo gyti net ir tokius daiktus, kuri valdymas gytas paeidiant treij asmen
teises ir bloga valias (pavyzdiui, daikt pavogus). Tai yra pagrsta nuostata, jog itin ilgas laikas, kuris
nustatomas ios senaties atveju, yra pakankamas, kad teistas daikto savininkas savo nuosavyb i
neteisto valdytojo isireikalaut per teism. Ekstraordinarins senaties konstrukcijoje vlgi
naudojamasi iekinio senatimi: jeigu prajus ilgam laikui, daikto savininkas vis dlto kreipdavosi
praydamas procesine tvarka apginti jo teis, atsakovas galjo pareikti, kad tai daroma praleidus
iekinio senaties termin (t. y. prayti teisj taikyti iekinio senaties termino praleidimo sukeltas
teisines pasekmes ir iekovo reikalavim atmesti).
7.4.3. Ivestiniai nuosavybs teiss gijimo bdai. Daikto perleidimas (alienatio)
7.4.3.1. Mancipacija (mancipatio)
Mancipacija (lot. manus ranka + capere sugriebti, suiupti) tai formalus kviritins
nuosavybs teiss perleidimo mancipuojamus daiktus bdas. Iki Romoje atsirandant kaltiniams
pinigams ir kaip pinigin ekvivalent naudojant var, mancipacija buvo traktuojama kaip kauzalinis
sandoris, t. y. pirkimas pardavimas i karto atsiskaitant grynaisiais pinigais. gijjas gaudavo daikt
mainais atitinkam kiek vario, kuris bdavo pasveriamas svarstyklmis. Gajaus nurodo mancipacij
buvuv atliekam itaip: Est autem mancipatio, ut supra quoque diximus, imaginaria quaedam venditio,
quod et ipsum ius proprium civium Romanorum est. Eaque res ita agitur: adhibitis non minus quam
quinque testibus civibus Romanis puberibus et praeterea alio eiusdem condicionis, qui libram aeneam
teneat, qui appellatur libripens, is, qui, mancipatio accipit, rem tenens ita dicit: hunc ego hominem ex
iure Quiritium meum esse aio isqe mihi emptus esto hoc aere aeneaque libra. Deinde aere percutit
libram idque aes dat ei, a quo mancipio accipit, quai pretii loco, t. y. esama sugriebimo ranka
procedros, kaip anksiau minjome, tai savotikas tariamas pardavimas, kuris taip pat yra Romos
pilieiams priklausanti teis. O atliekama tai itaip: sukviets maiausiai penkis liudytojus, pilnameius
Romos pilieius, o taip pat dar vien tos paios padties mog svarstyklms laikyti, kuris vadinamas
libripensu (svrju), tas, kuris sugriebdamas ranka k nors gyja, laikydamas daikt taria: A tvirtinu,
kad is vergas pagal kvirit teis priklauso man ir tebnie [mano] nupirktas iuo variu ir iomis
svarstyklmis. Tada suduoda variu per svarstykles ir teikia var tam, i kurio gyja dka sugriebimo
ranka, tarytum sumokdamas kain (G. 1, 119).
Mancipacija formalus juridinis veiksmas, atliekamas laikantis nustatytos formos. Be
ali, reikalauta ir penki liudytoj (pilnamei vyr, kurie yra visateisiai Romos pilieiai) bei asmens,
laikanio svarstykles libripens (i lot. libra svarstykls + pendere sverti), dalyvavimo. Daiktas
buvo gyjamas atliekant du simbolinius gestus. gijjas paliesdavo dait (paimdavo j rank), o
antrojoje laikom vario gabal mesdavo ant svarstykli lkts. Pirmasis gestas reik daikto
uvaldym (meum esse), o antrasis simbolizavo kainos sumokjim, t. y. tai, kad daikt gijjas
uvald dl to, kad j nupirko (mihi emptus esto hoc aere aeneaque libra).
Apyvartoje atsiradus kaltinms monetoms, mancipacija, pasak Gajaus, i realaus virto tariamu
pirkimu (imaginaria venditio): gijjas nebemokjo preks kainos perduodamas daikto vert atitikant
pinigin ekvivalent (tam tikr pinig sum), o ant svarstykli lkts mesdavo simbolin monet
(nummo uno). Tai liudija pakitus mancipacijos kaip sandorio pobd: tai jau ne kauzalinis, o abstraktus
sandoris. Mancipacijos esm gldjo formoje - ikilmingai tariamuose odiuose ir atliekamuose
gestuose: Meum esse aio, t. y. A tvirtinu, kad [daiktas] yra mano. Jei mancipacijos procedrai

keliam formali reikalavim alys nuosekliai laiksi, nuosavybs teis gijjui pereidavo
nepriklausomai nuo prieasties (causa), nulmusios nuosavybs teiss perleidim. Kitaip tariant,
mancipacijos procedra buvo nuo perleidim nulmusi prieasi (causae) atsieta. Btent
mancipacijos abstraktumas lm tai, kad i procedra imta naudoti pai vairiausi prieasi
nulemtam turto perleidimui. Pavyzdiui, sudarant dovanojimo sandorius, skiriant krait, keiiant
kreditoriui turt fiducijos (fiducia cum creditore contracta), apsunkinant sklyp kaimo emi
servitutais . Atkreiptinas dmesys, jog kai kuriais atvejais mancipacijos abstraktumas galjo sukelti ir
ne visai palankias pasekmes. Pavyzdiui, jei pater familias mancipacijos bdu bsimam entui
perleisdavo ems sklyp kaip dukters krait, tai atlikus mancipacij, is tapdavo sklypo savininku
visikai nepriklausomai nuo prieasties, dl kurios sklypas jam buvo perleistas. Taigi, jei vliau
santuoka nevyksta, pater familias negaldavs revindikuoti sklypo remdamasis tuo, jog perleidimas
buvo susijs su santuokos sudarymu.
Atkreiptinas dmesys tai, kad abstrakia mancipacijos procedra romn teis naudojosi ne tik
daiktini teisi srityje. Ji iradingai taikyta taip pat ir eimos, paveldjimo, prievoli teisje.
Pavyzdiui, ilaisvinant i tvo valdios (emancipatio), vaikinant (adoptio)laisvuosius alieni iuris
asmenis atiduodant kitos eimos galvos valdio (in mancipio), pajungiant mon vyro valdiai
(comptio) ir i valdi panaikinant (remancipatio), sudarant testament (testamentum per aes et
libram), prievols vykdymui, o vliau ir skolininko atleidimui nuo jos vykdymo (solutio per aes et
libram).
Paymtina, jog klasikiniu laikotarpiu perleidiant mancipuojamus daiktus, mancipacija buvo
naudojamasi kur kas labiau noriai nei kitu formaliuoju nuosavybs perklimo bdu procesine cesija.
Aikindamas tok mancipacijos populiarum, Gajus nurodo esant kur kas paprasiau sudaryti sandor
pasikvieiant liudytoj, nei tuo paiu tikslu vykti pas pretori.
Poklasikinje teisje mancipacija nebebuvo naudojamasi, o valdant Justinianui ji panaikinta
juridikai.
7.4.3.2. Procesin cesija arba tariamoji vindikacija (in iure cessio)
Greta mancipacijos Romoje naudotasi antruoju formaliu nuosavybs teiss perklimo bdu - in
iure cessio, kur inojo jau XII lenteli statymai. In iure cessio eig aikinantis Gajus, nurodo: In iure
cessio autem hoc modo fit: apud magistratum populi Romani, velut praetorem urbanum, is, cui, res in
iure ceditur, rem tenens ita dicit: hunc ego hominem ex iure Quiritium meum esse aio; deinde,
postquam hic vindicaverit, praetor interrogat eum, qui cedit, an contra vindicet; quo negante aut
tacente tunc ei, qui vindicaverit, eam rem addicit, t. y. tuo tarpu daikto perleidimas dalyvaujant
magistratui atliekamas tokiu bdu: romn tautos magistrato, pavyzdiui, miesto pretoriaus akivaizdoje
tas, kuriam dalyvaujant magistratui yra perleidiamas daiktas, laikydamas daikt taria: A tvirtinu, kad
is vergas pagal kvirit teis priklauso man; po to, kadangi is prisiskyr sau [daikto] nuosavybs
teis, pretorius klausia to, kuris perleidia daikt, ar jis reikiantis priein reikalavim. Jei is atsako
neigiamai arba tyli, pretorius pripasta daikt priklausant tam, kuris prisiskyr sau nuosavybs teis
(G. 2, 24).
Procesin cesija buvo ne tik autentikas, t. y. Romos piliei teiss nustatytas perleidimo
sandori sudarymo bdas, bet ir itin originali juridin konstrukcija. I esms tai yra tariamas
vindikacinis procesas, vykstantis dalyvaujant magistratui. Kaip ir kiekvienu atveju, kai pareikiamas
vindikacinis iekinys, alys, neinos tariamo gino objektu (i ties tai bdavs daiktas, kurio
nuosavybs teis buvo siekiama perleisti), atvykdavo pas pretori. Daikto gijjas uimdavo tariamo
iekovo procesin padt ir vindikuodavo daikt, t. y. tardamas ikilmingos formuls odius
tvirtindavo, kad daiktas esantis jo nuosavyb: Hunc ego rem ex iure Quiritium meam esse aio, t. y.
tvirtinu, kad is daiktas pagal Kvirit teis priklauso man. Tariamas atsakovas (perleidjas) pretoriui
teiraujantis, ar iekovo tvirtinimas esantis teisingas, su tokiu iekovo teiginiu sutikdavo (pripaindavo

iekin) arba tyldavo (atsisakydavo procesins teiss kontravindikuoti daikt). Atsivelgamas tai ir
vadovaudamasis principu: Confessus pro iudicato est, t. y. pripains iekin laikomas tarytum i jo
bt priteista, pretorius priteisdavo daikt (addictio) tariamajam iekovui (t. y. gijjui).
In iure cessio, panaiai kaip ir mancipacija, buvo formalus ir abstraktus (i procesins cesijos
procedros nematyti prieasties, kodl perleidjas tyli ir sutinka atiduoti savo daikt) nuosavybs teiss
perleidimo bdas, kuriuo naudotis galjo tik Romos pilieiai, nes tik jie turjo procesin veiksnum ir
galjo dalyvauti legisakciniame procese. Nuo mancipacijos in iure cessio skiriasi tuo, kad tai buvo
sandori sudarymo dalyvaujant valstybs galiojimus turiniam asmeniui forma. Prieingai nei
mancipacija, kuri naudota tik mancipuojamj daikt perleidimui, is bdas taikytas perleidiant
nuosavybs teis vairi ri daiktus tiek res mancipi, tiek ir res nec mancipi, o taip pat turtini
teisi, toki kaip servitutai, ususfructus, arba viso palikimo perleidimo (in iure cessio hereditatis)
atvejais. Be to, i procedra buvo pasitelkiama ilaisvinant i tvo valdios (emancipatio), vaikinant
(adoptio), paleidiant laisv vergus (manumissio vindicta). Romn civiliniame procese tokie
sandori sudarymo procesine tvarka atvejai buvo priskiriami iurisdictio voluntaria (ne gino,
ypatingajai teisenai), kai tikro gino dl teiss ir rungimosi tarp bylos ali nra.
Poklasikins teiss laikais, kaip ir mancipacija, in iure cessio nebuvo naudojamasi; Justiniano
teisje is nuosavybs perleidimo bdas panaikintas juridikai.
7.4.3.3. Neformalus daikto perdavimas gijjui (traditio)
Be mancipacijos ir in iure cessio ius civile nustatyt nuosavybs gijimo bd, formavosi ir
kitas bdas nuosavybei perleisti bei gyti, kuris laikytas ne gijimu pagal Romos piliei, o pagal Taut
teis. Tai neformalus daikto perdavimas: Traditio propria est alienatio rerum nec mancipi. Harum
rerum dominia ipsa traditione adprehendimus, scilicet si ex iusta causa traditae sunt nobis, t. y.
Perdavimas yra tinkamas nuosavybs perklimo nemancipuojamus daiktus bdas. i daikt
nuosavybs teis gyjame tiesiog juos perduodant, jei tik tai vyksta teistu pagrindu (Tit. Ex corp. Ulp.
19,7). Taigi, traditio buvo su jokiomis formaliomis procedromis nesusijs, betarpikas nuosavybs
perklimas, perduodant daikt gijjui (tradere iduoti, teikti, perduoti daikt), kuriuo naudotis
galjo ir nepilieiai.
Romanistikos mokslas pripasta traditio susiformavus ius gentium pagrindu ir tai vykus
anksiau nei atsirado grynai romniki nuosavybs perleidimo bdai mancipacija ir in iure cessio.
Pradioje is bdas taikytas perleidiant nuosavyb res nec mancipi, taiau poklasikiniu laikotarpiu
traditio tampa pagrindinis, o Justiniano teisje lieka vienintelis bdas nuosavybei res corporales
perleisti.
Tam, kad nuosavybs teis bt perleista iuo bdu, kelti ie reikalavimai. Vis pirma, fizinis
daikto perdavimas (traditio corporis, corporalis), kuris laikomas materialiuoju traditio elementu.
Ankstyvojoje romn teisje valdymo perklimui buvo bdingas realumas, t. y. perleidjas
privaldavs teikti daikt gijjui. Kita vertus, jau klasikinje, o ypa vlyvosios imperijos laikotarpio
teisje taikytos realumo reikalavimo iimtys, todl tinkamu daikto perdavimu laikyti ir tokie atvejai, kai
daikto valdymas yra perduodamas vien valia (solo animo) (ms jau aptarti traditio brevi manu ir
constitutum possessorium). Tinkamu perdavimu pripaintas ir traditio ficta (pavyzdiui, traditio longa
manu (paliekant daikt gijjo valdymo sferoje in conspectu), oculis et affectu (parodant gijjui
ems sklypo buvimo viet), traditio clavium (teikiant raktus nuo preki sandlio), perduodant su
daiktu susijusius dokumentus (traditio chartae).
Fizinio daikto perdavimo atsisakymas atvr keli nuosavybs perklimo paprastu
susitarimu, be fizinio daikto perdavimo idjai, taiau pati romn teis tokio teisinio sprendimo
neakceptavo. Nepaisant to, kad poklasikin teis neatmet nuosavybs perleidimo ali susitarimu
galimybs, imperatorius Justinianas savo Codex inkorporavo ir galiojania teiss nuostata paskelb
imperatoriaus Diokleciano konstitucij, skelbiani: Traditionibus et usucapionibus dominia rerum,

non nudis pactis transferuntur, t. y. daikt nuosavybs teis yra perleidiama perduodant daikt arba
gyjama pagal senat, taiau ne vien ali susitarimu (C. J. 2, 3, 20)
Daikto valdymo permimas i kito asmens ne visuomet sukeldavo ir jo nuosavybs teiss
gijim. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo ali susitarimo, daikto perdavimas galjo reikti tik
paties daikto valdymo gijim, kaip, pavyzdiui, tuomet kai pignus atveju daiktas bdavo perduodamas
kreditoriui (kaito gavjui). Taigi, antrasis daikto nuosavybs teiss perleidimui traditio bdu keliamas
reikalavimas (subjektyvusis traditio elementas) buvo animus transferendi dominii perleidjo valia
perleisti nuosavyb bei animus accipiendi dominii - gijjo valia daikt uvaldyti. Vienintel abipuss
valios egzistavimo reikalavimo iimtis buvo traditio ad incertam personam (perdavimas neapibrtam
asmeniui), kai pinigai bdavo metami mini (iactus missilium).
Galiausiai perduodant daikt, buvo btina apibrti perdavimo tiksl. Romn teisininkai
tiksl danai apibrdavo kaip teist traditio prieast (iusta causa traditionis), kuri atspinddavo
prie perduodant daikt sudarytas sandoris. Anot Pauliaus: Nuda traditio transfert dominium, sed ita, si
venditio aut aliqua iusta causa praecesserit propter quam traditio sequeretur, t. y. niekuomet vien
perdavimas nesukelia nuosavybs teiss perjimo; tai vyksta tik tuomet, kai prie tai eina pardavimas
arba kita teista prieastis, dl kurios daiktas perduodamas (D. 41, 1, 31 pr.). Taigi, causa galima
pavadinti juridiniu traditio elementu. Ji privaljo bti teista (iusta), t. y. atitikti teis. Paprastai tai
buvo prievolinius teisinius santykius kurianti sutartis ar kitas teistas sandoris, todl daniausiai yra
kalbama apie tokius daikto perdavimo pagrindus causa vendendi (pardavim), causa donandi
(dovanojim), causa dotis (krait), causa legandi (testamentins iskirtins uraym), causa solvendi
(prievols vykdym). Atitinkamai, jei causa neatitiko teistumo reikalavimo, daikto perdavimas tokiu
pagrindu reikdavo tik valdymo perdavim, o nuosavybs teiss perklimas nevykdavo. Pavyzdiui,
dovanojimas sutuoktiniui nebuvo iusta causa, todl apdovanotasis netapdavo dovanos savininku.
Iusta causa traditionis reikalavimas neabejotinai rodo traditio, prieingai nei mancipacij
ir procesin cesij, buvus kauzaliniu nuosavybs perleidimo bdu, kurio sukeliami teisiniai padariniai
betarpikai priklaus nuo causa, kitaip tariant, pagrindo, prieasties, dl kuri daiktas perduodamas
gijjui.
Baigiant aptarti ivestinius nuosavybs gijimo bdus, trumpai paminti, kad tokiais inter
alia buvo laikomas adiudicatio, t. y. priteisimas teismo procese dl bendrosios nuosavybs padalijimo,
kuris pradedamas actio communi dividundo pagrindu. is atvejis laikytinas konstitutyviaja sukcesija:
teismo sprendimu naikinant iki tol egzistavusi bendrosios nuosavybs teis, yra sukuriama, nustatoma
(constituere) kiekvieno i buvusi bendrasavininki individualios nuosavybs teis. Adiudicatio
priskiriama ius civile numatytiems ivestiniams nuosavybs gijimo bdams (tokiu laikytinas ir
vindikacinis (daiktinis) legatas). Ivestiniais bdais nuosavybei gyti taip pat laikyta adsignatio (karins
ekspansijos pasekoje uimt ems sklyp perleidimas nuosavybn privatiems asmenims) bei venditio
sub hasta (kit esms sklyp perleidimas privai asmen nuosavybn vieo aukciono (auctio)
tvarka).
7.5. Nuosavybs teiss gynimas
7.5.1. Nuosavybs teiss gynimo formos ir kryptys
Daniausiai savininkas kartu buvo ir daikto, kur turjo nuosavybs teis, civilinis valdytojas,
todl atgauti savo daikt arba apsiginti nuo treij asmen darom trukdym j valdyti, galjo
naudodamasis valdytojams ginti skirtais posesiniais interdiktai. Taigi, posesin gynyba buvo teisins
gynybos forma, kuria savininkas galjo pasinaudoti pirmiausiai; ji buvo santykinai nesudtinga ir
operatyvi, taiau, kita vertus, tokia gynyba buvo nepakankama, kai valdytojas siekdavo jam
priklausanios nuosavybs teiss daikt pripainimo. Siekiant pastarojo tikslo, naudotasi petitorine

gynyba daiktiniu iekkiniu, kurios savininkas imdavosi tuomet, kai nevaldydavo daikto (valdymas i jo
bdavs atimtas) arba gyvendindamas nuosavybs teis, patirdavo treij asmen trukdymus.
Nuosavybs teiss gynyba pltojosi dviem kryptimis. Viena vertus, savininkas buvo
ginamas suteikiant iekin, kuriuo pasinaudodamas jis galjo ireikalauti daikt i j faktikai valdanio,
taiau nuosavybs teiss daikt neturinio treiojo asmens. i nuosavybs gynybos kryptis vadinama
ofensyvine nuosavybs gynyba. Romn teisje jai gyvendinti buvo skirtos dvi petitorins gynybos
priemons - vindikacinis ir Publicijaus (actio Publiciana) iekiniai. Kita vertus, petitorin gynyba
suteik savininkui galimyb ukirsti keli bet kokiems treij asmen daromiems trukdymamas
gyvendinti nuosavybs teis, nors ie ir bt nesusij su faktinio nuosavybs valdymo atmim. i
nuosavybs gynimo, kai siekiama paalinti trukdymus valdyti daikt ir juo naudotis, kryptis vadinams
defensyvine. Romn teisje tokio pobdio nuosavybs gynyba buvo realizuojama negatoriniu (actio
negatoria, actio negativa) iekiniu.
Be to, nuosavybei ginti skirtas petitorins gynybos priemones galima skirstyti priklausomai nuo
ginamos nuosavybs ries. Kviritins nuosavybs atveju suinteresuotasis asmuo galjo pasinaudoti rei
vindicatio arba actio negatoria. Savo ruotu pretori teis bonitarin nuosavyb gyn suteikdama
Publicijaus iekin (actio Publiciana).

gynybos pobdis
posesin gynyba

petitorin gynyba

POSESIN IR PETITORIN GYNYBA

gynybos objektas
funkcijos
teisenos pobdis
valdymas
laikinas taikos tarp
administracin
gino ali atkrimas
teisena (neteisminis
vienai i j
nagrinjimas)
pripastant faktin
daikto valdym
nuosavyb
Definityvaus
procesin (teismin)
pobdio sprendimas
tvarka
dl nuosavybs teiss
daikt

gynybos priemons
Pretori teikiami
posesiniai interdiktai

Daiktiniai iekiniai:
vindikacinis,
negatorinis,
Publicijaus

7.5.2. Vindikacinis iekinys (rei vindicatio, actio vindicatoria)

Ofensyvin kviritins nuosavybs teiss gynyba buvo realizuojama vindikacinio iekinio (rei
vindicatio), kuris priklaus daikto valdymo netekusiam kviritiniam savininkui, pagalba. Remiantis
principu: Ubi rem meam invenio, ibi vindicto, t. y. k rasiu turint mano daikt, i to jo reikalausiu,
vindikacinis iekinys galjo bti reikimas bet kuriam asmeniui (tai absoliutins teisi gynybos
priemon erga omnes), kuris faktikai valdo daikt neturdamas j nuosavybs teiss.
Vindikacinio iekinio tikslus atskleidia jo formuls tekstas: Si paret rem qua de agitur ex iure
Quiritium Auli Agerii esse, neque ea res arbitrio iudicis restituetur, quanti ea res erit, tantam
pecuniam iudex Numerium Negidium Aulo Agerio condemna, si non paret, absolve, t. y. jei paaiks,
kad daiktas, dl kurio vyksta ginas, priklauso Aului Agerijui pagal kvirit teis, ir jei teisjui
pareikalavus is daiktas nebus Numerijaus Negidijaus Aului Agerijui sugrintas, kiek daiktas bus
vertas, toki pinig sum, teisjau, priteisk i Numerijaus Negidijaus Aulo Agerijaus naudai. Jeigu
paaikt, kad taip nra, iteisink. Atkreiptinas dmesys, kad simboliniai Aulo Agerijaus ir Numerijus
Negidijaus vardai, kurie romnikose iekini formulse visuomet vartojami apibdinti iekov ir
atsakov, yra kildinami i lotynik veiksmaodi agere (lot. bylintis, reikti iekin) ir negare
(lot. neigti (iekovo reikalavim), gintis nuo pareikto iekinio). Taigi, reikdamas vindikacin
reikalavim, kviritinis daikto savininkas siek jam priklausanios kviritins nuosavybs teiss
pripainimo bei daikto sugrinimo i valdytojo, kuris daikt vald nebdamas jo savininkas

(restitucinis vindikacijos tikslas). Vietoje restitucinio vindikacijos tikslo procese galjo bti siekiama ir
daikto, kuris turi bti grinamas savininkui, verts nustatymo: quanti ea res est ir atitinkamos pinig
sumos priteisimo i atsakovo tuomet, kai is atsisako grinti daikt arba neturi galimybs j sugrinti.
Paymtina, kad iuo aspektu romnikas vindikacija skiriasi nuo iuolaikins vindikacijos sampratos,
nors vindikacinis iekinys ir iandien ilieka vienas i nuosavybs gynimo bdu. iuolaikinje
civilinje teisje vindikacij pripastama esant galim tik tais atvejais, kai atsakovas turi daikt natr;
jeigu taip nra (pavyzdiui, daikt j valds asmuo sunaikino), reikiamas ne vindikacinis iekinys, bet
reikalaujama atlyginti al. Romn vindikacijai bdinaga tai, kad rei vindicatio buvo iekinys su
arbitraine formule. Tai reikia, kad susipains su ali byl pateiktais rodymais ir nustats iekov
esant kviritin daikto savinink, teisjas, veikdamas kaip arbitras, vis pirma, ragindavo atsakov
sugrinti daikt iekovui natra. Jei atsakovas, nepaisant teisjo raginimo, daikto negrindavo, buvo
atliekamas gino daikto verts nustatymas. Taip elgtis teisj galindavo procesinje formulje esanti
arbitrain slyga: ir jei teisjui pareikalavus is daiktas nebus Aului Agerijui sugrintas. Daikto
verts nustatymas bdavo atliekamas iekovui nurodant, kiek jo daiktas esantis vertas ir patvirtinant tai
procesine priesaika (iusiurandum in litem). Legisakciniame ir formuliniame procesuose taikyta
piniginio priteisimo (condemnatio pecuniaria) principas, tokiais atvejais sudar galimyb i atsakovo
priteisti iekovo nurodyt daikto vert.
Aktyviai legitimuotas asmuo (iekovas) vindikaciniame procese buvo nevaldantis kviritinis
savininkas. iame procese visa onus probandi (rodinjimo pareiga, rodinjimo nata) teikdavo btent
iekovui, kuris privaldavo rodyti esantis gino objekto savininkas. Tai atitinka bendrj civilinio
proceso princip, jog rodinti privalo tas, kuris k nors teigia, o ne tam tikras aplinkybes neigiantysis
(Probatio incumbit ei qui affirmat non ei qui negat). i rodinjimo pareiga buvusi itin sunki ir
sudtinga, jei nuosavybs teis iekovas buvo gijs ivestiniu bdu. iuo atveju rodyti nuosavybs
teis bdav nepaprastai sunku, nes i esms iekovas turdavs pateikti rodymus, patvirtinanius tai,
jog visi perleidjai, i kuri buvo gytas daiktas, buvo jo savininkai. Tokius nuosavybs teiss rodymus
reikdav pateikti iki chronologikai ankstyviausio savininko, gijusio daikto nuosavybs teis ne
ivestiniu, o pirminiu bdu. Viduramiais is rodymas buvo pavadintas velniku (probatio diabolica).
Atsivelgiant tai, nestebina, jog labai danai asmenys, mginantys apginti savo kvirtins nuosavybs
teis, uuot msi vindikuoti daikt, naudojosi pretori teikiamu Publicijaus iekiniu, kurio atveju
pakako rodyti, kad iekovas teistu pagrindu buvo gijs faktin daikto valdym ir vald j vis
statyme nustatyt gyjamosios senaties laikotarp (kitaip tariant, rodyti nuosavybs teiss gijim pagal
senat).
Atsakovas (pasyviai legitimuotas asmuo) galjo bti bet kuris, kas vald daikt. Poklasikinje
teisje vindikacinis iekinys galjo bti reikiamas ne tik daikto valdytojui, bet ir jo detentoriui.
Justiniano teis iplt pasyviai legitimuot asmen rat: atsakovu galjo bti ir vadinamasis fiktyvus
daikto valdytojas fictus possessor. Tokiu laikytas tas, kuris apsimesdavo esantis daikto valdytojas ir
sitraukdavo byl (qui liti se obtulit), turdamas tiksl sudaryti slygas asmeniui realiai valdaniam
gino objekt ir toliau j valdyti iki sueis gyjamosios senaties terminas ir is taps daikto savininku.
Fiktyviu valdytoju pripaintas ir asmuo kuris tyia atsisak daikto valdymo (qui dolo malo desiit
possidere) (pavyzdiui, perleisdamas daikt treiajam asmeniui arba j sunaikindamas), siekdamas
ivengti jam reikiamo vindikacinio iekinio patenkinimo. Kadangi romnikame vindikaciniame
procese buvo galimas ne tik daikto grinimas savininkui natra (restitucija), bet ir daikto verts
priteisimas, toki asmen patraukimas atsakovais pagal rei vindicatio, buvo visikai manomas.
Jei iekovo pareiktas rei vindicatio pasirodydavo esantis pagrstas, formuliniame procese
teisjas ragindavo atsakov grinti daikt cum omni causa (drauge su daikto duotais vaisiais ir kita i
daikto gauta nauda). Kriterijus, kuriuo remiantis sprstas vaisi grinimo klausimas, buvo gera arba
bloga valdytojo valia. Geros valios valdytoj saist pareiga grinti tik tuos daikto vaisius, kurios jis
surinko (fructus percepti) po litis contestatio, nes nuo io momento laikyta, jog jis valdo daikto bloga
valia (tokia nuostata grindiama tuo, kad pareikus vindikacin iekin, valdytojui tampa aiku, jog kitas

asmuo tvirtina turintis daugiau teisi valdyti daikt). Poklasikiniu laikotarpiu geros valios valdytojas
imtas pareigoti grinti ir vaisius, surinktus iki litis contestatio, jei toki vaisi jis nebuvo suvartojs ir
ie valdytojui tebepriklaus (fructus extantes). Tuo tarpu blogos valios valdytojas privaljo sugrinti
visus surinktus daikto vaisius (tiek surinktus prie, tiek ir po litis contestatio), o taip pat atlyginti u
tuos, kuri nesurinko dl savo aplaidumo (fructus percipiendi vel neglecti).
ATSISKAITYMAS U DAIKTO VAISIUS
Valdymo ris
Vaisi gijimas
geros valios valdytojas
gyja vaisius nuosavybn;
possessor bonae fidei
vaisius, surinktus po litis contestatio, privalo
grinti savininkui.
blogos valios valdytojas
privalo grinti visus vaisius (net ir tuos, kuri nesurinko
possessor malae fidei
dl savo kalts)

Savo ruotu vindikacin proces pralaimjs atsakovas turjo teis reikalauti atlyginti ilaidas,
kurias jis patyr valdydamas gino objekt. Romn teis skyr tris su daiktu susijusi ilaid ris, o
j atlyginimo klausim taip pat sprend atsivelgdama valdytojo vali. Dl daikto valdytojo patirtos
ilaidos galjo bti btinosios ilaidos (impensae necessariae), t. y. reikalingos daikto substancijai
palaikyti ir isaugoti. Pavyzdiui, ilaidos gyvuli paarui, verg maitinimui ar gydymui iems
susirgus. Naudingosiomis (impensae utiles) laikytos ilaidos, patirtos siekiant padidinti daikto vert.
Pavyzdiui, ilaidos vergo mokymui, dirvonuojanio esms sklypo dirbimui arba pastat remontui.
Prabangos ilaidos (impensae voluptuariae) tai ilaidos, skirtos daiktui pagrainti. Pavyzdiui, fresk
nutapymas ant namo sienos, statulos pastatymas ar fontano rengimas namo atriume. Kaip minta,
valdant daikt patirt ilaid grinimo klausimas taip pat sprstas atsivelgiant tai, ar atsakovas buvo
geros, ar blogos valios valdytojas. Geros valios valdytojas turjo teis reikalauti btinj ir naudingj
ilaid atlyginimo ir turjo teis negrinti daikto iekovui (ius retentionis) iki is mint ilaid
nepadengs. Prabangos ilaid atvilgiu geros valios valdytojui priklaus vadinamoji ius tollendi t. y.
teis padarytus daikto pagerimus atskirti ir pasilikti sau, jeigu tik tai buvo galima padaryti nepakeiiant
daikto substancijos. Savo ruotu blogos valios valdytojas turjo teis pareikalauti tik btinj ilaid
atlyginimo; jam taip pat priklaus teis negrinti daikto (ius retentionis) iki su juo nebus atsiskaityta
padengiant mintos ries ilaidas. Justiniano teis blogos valios valdytojui suteik teis atskirti ir
pasilikti sau kitus jo padarytus daikto pagerinimus, jeigu tai nekeiia daikto substancijos.
ILAID, PATIRT VALDANT DAIKT, ATLYGINIMAS
Ilaid ris
Ilaid grinimas
btinosios ilaidos
j atlyginimo galjo reikalauti net ir blogos valios
impensae necessariae
valdytojas
naudingosios ilaidos
atlyginti jas galjo reikalauti geros valios valdytojas
impensae utiles
prabangos ilaidos
nebuvo atlyginamos; geros valios valdytojas galjo atskirti
impensae voluptuariae
padarytus pagerinimus ir juos pasilikti, jei tai buvo
manoma nepakeiiant daikto substancijos

Baigiant aptarti ofenzyvinio pobdio nuosavybs teiss gynyb, dera aptarti vindikacinio
iekinio santyk su actio ad exhibendum. is ne daiktinio, bet asmeninio pobdio iekinys buvo
reikiamas tuomet, kai atsakovas nenordavs gera valia pateikti gino objekto. Pareikdamas actio ad
exhibendum, iekovas galjo reikalauti, kad gino objektas bt pateiktas magistrato (o kongniciniame
procese teisjo) akivaizdoje. Kitaip tariant, is iekinys buvo tarytum parengiamoji priemon prie
pradedant daikt vindikuoti. Nekilnojamj daikt atvilgiu iais tikslais naudotasi posesiniu interdiktu
(interdictum quem fundum).

7.5.3. Negatorinis (neigiamasis) iekinys (actio negatoria, actio negativa)

Galjo atsitikti taip, kad savininkas, i kurio valdymas nebuvo atimtas, gyvendindamas
nuosavybs teis vis dlto patirdavo tam tikrus trukdymus (paeidimus), o paeidjas tvirtindavo
turintis teis taip elgtis (t. y. riboti savininko nuosavybs teis). Tokiais atvejais savininkas galjo
pareikti negatorin iekin (actio negatoria arba actio negativa), neigdamas (negare lot. neigti),
kad asmenims, paeidiantiems jo nuosavyb (pavyzdiui, faktikai gyvendinantiems kokio nors
servituto suteikiamus galinimus (genantiems gyvulius, semiantiems vanden ir pan.)), priklauso teis
taip elgtis. io iekinio esm buvo tvirtinimas, kad iekovo nuosavyb yra laisva nuo panaaus
pobdio apribojim. Vien i daugelio negatorinio iekinio taikymo pavyzdi pateikia Pomponijus:
Si paries communis opere abs te facto in aedes meas se inclinaverit, potero tecum agare ius tibi non
esse parietem illum ita habere, t. y. jei bendra siena, kuri tu imrijai, pasvirt mano statinio pus, a
galiu pareikti tau iekin (negatorin) neigdamas tau priklausant teis pastatyti taip pasvirusi sien
(D. 8, 5, 14, 1).
Pareikdamas negatorin iekin, iekovas siek teisminio pripainimo, jog nuosavyb yra laisva
nuo ginijam apribojam, nuosavybs teiss paeidim nutraukimo bei paeidiant nuosavybs teis
padarytos alos atlyginimo. Be to, negatorin proces laimjs iekovas dar reikalaudavo utikrinimo,
kad daugiau nuosavybs teis nebebus paeidinjama. Toks utikrinimas (cautio de non amplius
turbando) buvo pateikiamas atsakovui stipuliacijos bdu paadant sumokti tam tikr pinig sum kaip
baud, jei ateityje jis ir vl imtsi veiksm, kuriais paeidiama iekovo nuosavyb.
Aktyviai legitimuotas asmuo (iekovas) negatoriniame procese yra savo daikt valdantis
kviritinis savininkas, kurio teis naudotis daiktu, j valdyti bei juo disponuoti yra paeidiama
neatimant galimybs faktikai daikt valdyti. Pasyviai legitimuotas asmuo (atsakovas) yra asmuo, kuris
teigia turintis juridin pagrind (pavyzdiui, servituto, keitimo ar kitas ribotas daiktines teises) riboti
svetim nuosavyb. Prieingai nei vindikacijoje, negatoriniame procese rodinjimo pareiga (onus
probandi) yra padalinta abiems gino alims, kadangi iuo atveju nra taip, kad vienas asmuo teigia, o
kitas tik neigia. Iekovas privalo rodyti jam priklausant jokiomis ribotomis daiktinmis teismis
nesuvaryt kvirtins nuosavybs teis, o atsakovas jam priklausani teis svetim daikt
(pavyzdiui, servitut), kuria remdamasis jis kiasi svetim nuosavyb.
Negatorinio iekinio atmaina yra prohibicinis (draudiamasis) iekinys (actio
prohibitoria), kuris nuo pirmojo skiriasi tik formuls konstrukcija. Negarotiniame iekinyje iekovas
tvirtina atsakov neturint juridinio pagrindo riboti jo nuosavyb; prohibitorinio iekinio atveju
tvirtinama iekovui priklausant teis udrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus
7.5.4. Publicijaus iekinys (actio Publiciana)
Bonitariniam savininkui teikiama gynybos priemon buvo actio Publiciana pretoriaus
Publicijaus (I a.) edikte numatytas iekinys.
Tuo atveju, kai res mancipi buvo gytas traditio bdu, o ne atliekant mancipacij ar in iure
cessio, gijjas netapdavo daikto savininku pagal ius civile, todl gijjui netekus daikto valdymo, jis
negaldavo pasinaudoti rei vindicatio, kuris teiktas tik kviritiniam savininkui. Tuo tarpu tokio daikto
gijjas jo kviritiniu savininku galjo tapti tik sujus gyjamosios senaties terminui. Valdytojams,
siekiantiems sujus statymo nustatytam terminui gyti daikt nuosavybn senaties pagrindu
(possessores ad usucapionem), pretorius suteik Publicijaus iekin, kurio formulje bta fiktyvaus
elemento (juridins fikcijos), t. y. magistratas nurodydavo teisjui nagrinjant byl laikyti tarytum
iekovas jau bt gijs daikt kviritinn nuosavybn, t. y. tartum jau bt sujs terminas, reikalingas
gyti daikt nuosavybn senaties pagrindu. Atsivelgiant tai, Publicijaus iekinys priskiriamas
actiones ficticiae kategorijai. Atkreiptinas dmesys, kad Justiniano teisje, kurioje nebebuvo taikomas
daikt skirstymas mancipuojamus ir nemancipuojamus, Publicijaus iekinys taikytas ginti asmen,

kuris teistu pagrindu (pavyzdiui, pirkimo pardavimo sutartimi) gijo daikt i perleidjo, kuris
nebuvo daikto savininkas (non a domino). Remiantis principu, jog niekas negalintis perleisti kitam
daugiau teisi nei pats j turi, iuo atveju gijjas taip pat netapdavo daikto savininku, o tik jo
valdytoju, turiniu galimyb gyti daikto nuosavybs teis ivalds j nepertraukiamai vis gyjamosios
senaties termin. Taigi, aktyviai legitimuotas asmuo Publicijaus iekinio atveju buvo bet kuris
valdytojas ad usucapionem, kuris gijo daikt teistu pagrindu ir gera valia, taiau nesilaikant teiss
nustatytos sandorio sudarymo formos (mancipacijos arba procesins cesijos) arba i asmens, kuris
nebuvo jo savininkas (non a domino). Kaip minta labai danai uuot msi daikto vindikacijos,
Publicijaus iekiniu naudojosi ir kviritiniai savininkai, taip ivengdami sunkios rodinjimo pareigos
(probatio diabolica), kuri juos saist rei vindicatio atveju. Actio Publiciana buvo sukurtas remiantis rei
vindicatio modeliu. Iekinio tikslas buvo atgauti prarast daikt. Klausimas dl daikto vaisi
sugrinimo ir valdant daikt patirt ilaid atlyginimo buvo sprendiamas panaiai kaip ir rei
vindicatio atveju.
iekinio ris
vindikacinis iekinys

NUOSAVYBS GYNIMAS
iekovas
atsakovas
nevaldantis kviritinis
valdytojas + fiktyvus
savininkas
valdytojas

negatorinis iekinys

valdantis kviritinis
savininkas, kurio
nuosavybs teis kas nors
paeidinja neatimdamas
daikto valdymo

asmuo, trukdantis
gyvendinti nuosavybs
teis (j paeidiantis), bet
neatimantis daikto valdymo

Publicijaus iekinys

nevaldantis bonitarinis
savininkas
geros valios valdytojas ad
usucapionem
kviritinis savininkas

valdytojas ir bonitarinis
savininkas

tikslas
individualiais poymiais
apibdinto materialaus
daikto grinimas arba
daikto verts priteisimas
teisminis patvirtinimas, jog
nuosavyb yra laisva nuo
ginijam ribojim ir
pareigojimas nutraukti
nuosavyb paeidianius
veiksmus
materialaus daikto
grinimas

8. Teiss svetimus daiktus (iura in re aliena)

8.1. Teisi svetimus daiktus (iura in re aliena) samprata ir klasifikavimas
Be nuosavybs teiss daiktini teisi kategorijai buvo priskiriamos ir teiss svetimus
daiktus (iura in re aliena) arba, kitaip tariant, ribotos daiktins teiss. Tokiomis laikomi servitutai
(servitutes), emfiteuz (emphyteusis), ustatymo (superficies) bei keitimo teiss.
Iura in re aliena buvo absoliutaus pobdio (erga omnes, adversus omnes) teiss,
kuriomis naudotasi prie bet kur treij asmen. Kaip ir nuosavybei, ioms teisms teikta procesin
gynyba daiktiniais iekiniais actiones in rem.
Teisi svetimus daiktus, kaip ir nuosavybs, turin sudar galimyb gyvendinti valdi
daiktui. Kita vertus, prieingai pastarosios, reikusios visik, plaiausios apimties valdi daiktui,
teisi svetim daikt suteikiama valdia daikto atvilgiu buvo ribota. Be to, paymtina tai, jog iuo
atveju teis atsirasdavusi ne nuosavo, bet svetimo daikto atvilgiu. Artimiau susipainus su atskir
teisi svetimus daiktus turiniu, nesunku pastebti, kad j sudaro tik nedidel galinim, kurie priklauso
daikto savininkui, dalis. Pavyzdiui, servitutas suteikia teis ribotai ir grietai laikantis nustatytos
tvarkos pasinaudoti svetimu daiktu. Vadinasi, subjektui, kurio naudai nustatytas servitutas, suteikiamas
tik vienas i nuosavybs teiss turin sudarani element teis daiktu naudotis (ius utendi). Asmuo,

kurio interesais nustatomas uzufruktas, turi galimyb gyvendinti tokius nuosavybs elementus kaip ius
utendi et fruendi, t. y. naudojimosi daiktu ir jo vaisi gijimo teises.
Pagrindin prieastis, dl kurios Romoje formavosi teisi svetimus daiktus grup, yra
konkreiais atvejais kylanti neivengiama btinyb riboti nuosavybs teis. Antai servitut nustatymas
yra susijs su Romoje vyravusia smulkija emvalda. Esant nemaai ems sklyp, neturini
tiesioginio ijimo vieuosius kelius, prijimo prie vandens telkini, kildavo btinyb riboti svetim
nuosavyb ir numatyti galimyb ribotai ja pasinaudoti. Pavyzdiui, per kaimynin sklyp ieiti ar
ivaiuoti viej keli, eiti kaimynin sklyp ir i ten esanio vandens telkinio semti vanden ar i jo
atsivesti vandentiek.
Kit teisi svetimus daiktus atsiradim lm specifiniai poreikiai. Pavyzdiui, keitimo
teiss atsiradimas sietinas su siekiu stiprinti kreditori interes apsaug. Siekdamas usitikrinti tai, kad
skolininkas vykdys j saistani prievol, kreditorius galjo imtis asmeninio pobdio prievoli
vykdymo utikrinimo priemoni, pavyzdiui, reikalauti, kad skolininkas turt laiduotoj,
sipareigojant vykdyti prievol tuo atveju, jei pats skolininkas to nepadaryt. Ilgainiui iplinta
daiktinio pobdio prievoli vykdymo utikrinimas, susijs su kreditoriaus naudai nustatoma
absoliutaus pobdio teise skolininko turt. io prievoli vykdymo utikrinimo bdo privalumas,
vis pirma, pasireikia tuo, kad visikai nepriklausomai nuo to, kam skolininkas perleist keist turt,
kreditorius, kurio naudai nustatytas keitimas, nepraranda teiss reikalauti, kad keistas turtas bt
priverstinai realizuotas ir i gaut l tenkinami kreditoriaus reikalavimai.
Aptariant teisi svetimus daiktus instituto paskirt, dera prisiminti nuosavybs teiss
elastingumo princip. Btent teiss svetimus daiktus ir buvo pagrindins priemons, kuriomis
siaurinta nuosavybs teiss apimtis. Nustaius servitut, keitus daikt, savininko teisi apimtis
susiaurja, bet vos tik nuosavyb ribojanti (sunkinanti) teis svetim daikt inyksta, nuosavybs
apimtis grta pirmykt padt, t. y. savininkas savo teises gyvendina pilna apimtimi.
Priklausomai nuo suteikiam galinim svetimo daikto atvilgiu, visos teiss svetimus
daiktus gali bti skirstomos dvi grupes. Vienos j, kaip antai servitutai, emfiteuz, superficijus,
suteikia tik teis pasinaudoti svetimu daiktu, tuo tarpu kitos, kaip keitimas, atveria galimybes svetimu
daiktu disponuoti (skolininkui nevykdius prievols, kreditorius turi teis reikalauti, kad keistas turtas
bt realizuotas priverstine tvarka).
8.2. Servitutai (servitutes)
8.2.1. Servituto (servitus) samprata ir rys
Viena i form ribotai, teiss nustatyta apimti naudotis svetimu daiktu romn teisje
buvo servitutai (servitutes). Romn teiss mokslas laikosi nuostatos, jog klasikin romn teis
greiiausiai skyr dvi servitut ris: ems sklyp (servitutes praediorum arba iura praediorum) ir
asmeninius (servitutes personarum) servitutus.
Istorikai ankstyvesni yra ems servitutai. Paymtina, kad jau XII lenteli statymai
seniausias kaimo ems servitut ris priskyr mancipuojamj daikt kategorijai. i teisi esm
sudaro tai, kad vieno sklypo nuosavybs teis yra apsunkinama (suvaroma) kito sklypo naudai.
Sklypas, kurio naudai nustatomas servitutas, o jo savininkas naudojasi tam tikromis naudingomis
antrojo sklypo savybmis (pavyzdiui, jame esaniu vandens telkiniu), vadintas valdaniu arba
viepataujaniu (praedium dominans). Servitutu apsunkintas ems sklypas, privalantis teikti naud
valdaniajam sklypui, yra tarnaujantis (praedium serviens). Kurio nors vieno arba abiej sklyp
savinink pasikeitimas neturjo takos servituto teiss egzistavimui. Kiekvienas vlesnis valdaniojo
ems sklypo savininkas turjo teis nustatyta apimtimi ir tvarka pasinaudoti tarnaujaniu sklypu, o
kiekvienas vlesnis tarnaujanio ems sklypo savininkas privaljo tok elges toleruoti.

ems sklyp servitutai dar skirstyti kaimo ir miesto sklyp. Pirmieji galjo bti
steigiami ems kio paskirties emje ir tai buvo daroma siekiant utikrinti tinkam sklypo
eksploatavim. Tuo tarpu miesto ems servitutai rasdavosi nam valdose ir buvo steigiami statybos
tikslais.
Nuo ems sklyp servitut, romn jusriprudencija skyr asmeninius. Tai buvo konkretiems
asmenims (ir tik jiems) priklausanios ribotos daiktins teiss, suteikianios gali nustatyta apimtimi ir
bdais naudotis svetimu daiktu. Asmens naudai servitutu galjo bti apsunkinamas tam tikras daiktas:
tai galjo bti tiek ems sklypas, tiek ir kilnojamasis daiktas. Asmeniniai servitutai baigdavosi mirus
asmeniui, kurio naudai servitutas steigtas, nes ios teiss laikytos neatskiriamomis nuo subjekto
asmenybs (iura personalissima). ie servitutai paprastai bdavo nustatomi socialiai menkiausiai
apsaugot asmen, pavyzdiui, nesantuokini vaik, nali, alimentinio ilaikymo tikslais.
Visus servitututus dar galima skirstyti pozityvius (teigiamus) ir negatyvius (neigiamus). ios
servitut kategorijos buvo atribojamos atsivelgiant servitutu apsunkinto daikto savinink saistanios
pareigos pobd. Jei servituto apsunkinto daikto savininkas privaldavs toleruoti (pati) tam tikr
servitut gyvendinanio asmens elges (pavyzdiui, tai, kad jis eina ar vaiuoju per sklyp, semia
vanden i vandens telkinio), servitutas laikytas teigiamu. Tokie buvo kaimo ems sklyp servitutai.
Tuo tarpu, jeigu servitutu apsunkinto daikto savinink saisto pareiga susilaikyti nuo tam tikr veiksm
atlikimo (non facere), kaip antai, nestatyti savo sklype statini, kurie ustot viesos patekim
viepataujant sklyp, servitutas laikytas neigiamu. Toki yra nemaa dalis miesto ems sklyp
servitut.
8.2.2. Bendrieji servitut teiss principai
Prie praddami nagrinti atskiras servitut ris, aptarsime Romos jurisprudencijos
suformuluotus bendruosius principus, kurie taikyti steigiant servitutus ir ias teises gyvendinant.
Pagrindinis i nuostat tikslas buvo savinink, kuri nuosavyb buvo ribojama (apsunkinama)
servitutu, interes apsauga.
Pirma, servitus in faciendo consistere nequit, t. y. Servitutas negali bti susijs su pozityviu
veikimu (D. 8, 1, 15, 1). is principas reikia, jog servitutu apsunkinto daikto savininkas nra
pareigojamas atlikti koki nors pozityvaus pobdio veiksm (facere), o viso labo toleruoti tam tikr
servitut turinio subjekto elges (pati) arba susilaikyti nuo tam tikr veiksm atlikimo (non facere).
Kaip minta, atsivelgiant tai, ar servitutu apsunkinto daikto savininkas privaljo toleruoti tai, kad
servituto teiss subjektas ribotai ir nustatyta tvarka naudojasi jo nuosavybe (pavyzdiui, vaikto per
servitutu apsunkint sklyp vedaniu taku), ar privalo pats susilaikyti nuo tam tikr veiksm, kuriuos
jis galt atlikti, jei daiktas nebt apsunkintas servitutu (pavyzdiui, servitutu apsunkinto sklypo
savininkas privalo savo sklype nestatyti statini, trukdani viesai patekti sklyp, kurio naudai
nustatytas servitutas), pirmieji servitutai vadinami pozityviaisiais (teigiamais), nes j objektas yra tam
tikros servitut turinio subjekto veiklos toleravimas, o antrieji negatyviaisiais (neigiamais), nes jie
susij su susilaikymu nuo atitinkam veiksm. Kaip pastebi Ulpianas (D. 8, 5, 6, 2), io bendrojo
servitut teiss principo iimtis buvo servitus oneris ferendi (statinio atrmimo kaimynin mr
servitutas), kuriam esant, tarnaujanio sklypo savininkas privaljo savo lomis ilaikyti atramin
statin tokios bkls, kad kaimynas galt gyvendinti jam priklausant servitut, t. y. atremti savo
statybin konstrukcij, statin, stovint servitutu apsunkintame sklype. Taigi, iuo vieninteliu atveju
servitutu apsunkinto sklypo savininkas privaljo imtis pozityvaus veiksmo.
Antra, servitus servitutis esse non potest, t. y., nevalia servituto apsunkinti kitu servitutu
(D. 33, 2, 1). Kitaip tariant, yra negalimas servituto servitutas. Remiantis iuo principu, laikyta, jog
servituto objektas gali bti tik materialusis daiktas, o ne turtin teis (res incorporales). Remiantis tuo,
nebuvo galima nustatyti servituto kaip teiss jau egzistuojant servitut. Pavyzdiui, asmuo, turintis
teis per svetim sklyp ginti gyvuli band, negaljo nustatyti kito asmens (pavyzdiui, kaimyno)

naudai kito servituto (pavyzdiui, suteikianio teis keliauti per svetim sklyp psiomis arba
vaiuotam).
Treia, nulli res sua servit, t. y. negalima turti nuosavo daikto servituto (D. 8, 2. 26).
Remiantis iuo principu, nebuvo galima nei nustatyti, nei turti ar isaugoti servituto nuosav ems
sklyp, k vienareikmikai tvirtina Ulpianas: Qui habet proprietatem, utendi fruendi ius separatum
non habet, t. y. tas, kuris turi nuosavybs teis, negali turti atskiros naudojimosi daiktu ir jo vaisiais
(t. y. uzufrukto) teiss (D. 7, 6, 5). Tuo atveju, kai tas pats asmuo tampa ir nuosavybs, ir servituto
subjektu, servitutas baigiasi (pavyzdiui, kai asmuo, kurio naudai nustatyta uzufrukto teis ems
sklyp, gyja sklyp nuosavybn, uzufrukto teis baigiasi). Taip esti todl, kad nuosavyb, kaip
platesn daiktin teis, apimda servitut sudaranius galinimus.
Ketvirta, servitutibus civiliter utendum est, t. y. servitutu reikia naudotis rpestingai (D.
8, 1, 9). Tai reik, jo gyvendinantis servituto teis asmuo privalo gerbti svetim nuosavyb, varyti j
kiek manoma maiau ir tik tiek, kiek tai reikalinga jo poreiki patenkinimui. Pavyzdiui, jei kam
priklauso prajimo per svetim sklyp teis, taiau i anksto nenustatyta kelio (tako) trajektorija,
servituto turtojas negali reikalauti, kad jam bt leidiama eiti, vaiuoti vynuogyno ar dirbamo lauko
viduriu. Kaip minta, is principas taip pat reikia tai, kad servitut turintis subjektas privalo j
gyvendinti tenkindamas btiniausius savo poreikius, o ne siekdamas sukelti nepatogum servitutu
apsunkinto daikto savininkui. Pavyzdiui, jei kam nors priklauso gyvuli bandos gynimo per svetim
sklyp servitutas, tai nereikia, kad servitut turintis subjektas gali tyia ginti gyvulius per kaimynin
sklyp tuo metu, kai ten esaniame sode vyksta eimininko sveiams surengtas pokylis ir pan.
Penkta, servitutas yra neperleidiama teis. is principas reikia, kad servitutas negali bti
perkeltas kitam sklypui ar asmeniui nei tas, kurio naudai servituto teis buvo nustatyta.
8.2.3. Servituto atsiradimas ir pasibaigimas
Skirtingais romn teis raidos laikotarpiais, servitut nustatymui naudotasi vairiais bdais. Be to,
vienaip servitutai steigti remiantis Romos piliei teise, o kitokie j nustatymo bdai, numatyti Taut
teiss, taikyti santykiuose tarp peregrin. Kita vertus, pirmiausia, dera atskirti sutartinius ir
nesutartinius servitut nustatymo bdus. Pirmuoju atveju servitutas rasdavosi i iuo tikslu sudaryto
sandorio. Ius civile tokiomis sutartins servituto nustatymo formos, kuriomis pasinaudoti galjo tik
Romos pilieiai ir lotynai, buvo servituto nustatymas testamente (raant daiktin legat - legatum per
vindicationem), in iure cessio ir mancipatio bdais (kalbant apie pastaruosius, prisimintina, kad keturis
seniausius kaimo emi servitutus ius civile laik mancipuojamais daiktais). Be to, servitutai galjo
bti nustatomi deductio vel impositio bdais. Per deductionem (lot. deductio ivedimas, atmimas,
atskaiiavimas) servitutas buvo nustatomas tuomet, kai, pavyzdiui, mancipacijos bdu perleisdamas
savo daikt, savininkas specialia slyga (clausula) usitikrindavo sau uzufrukt (mancipatio deducto
usufructu). Tuo tarpu per impositionem servitutas steigtas, kai dviej sklyp savininkas, mancipacijos
bdu perleidamas vien sklyp, sklypo, kuris lieka jo nuosavybje, naudai nustato servitut.
Be sutartini servituto nustatymo bdu, ius civile taip pat numat: adiudicatio (servituto
nustatym teismo sprendimu, kuriuo padalinamas sklypas, iki tol valdytas bendrosios nuosavybs teise,
arba nustatomos ems sklyp ribos), vi legis (nustatym remiantis teiss norma. Pavyzdiui, pater
familias uzufrukto teis vaikams priklausant bona materna), usucapio (servituto teiss gijim pagal
senat). I pradi pagal senat servitutas bdavo gyjamas asmeniui vienerius metus faktikai
gyvendinant servituto suteikiamas teises. Vliau lex Scribonia, kurio primimo data nra tiksliai
inoma, toki galimyb panaikino, taiau ji vl imta teikti Justiniano teisje.
Santykiuose tarp peregrin ir Romos provincijose servitutai, kaip minta, rasdavosi ius
gentium numatytais bdais. Pirma, pactionibus et stipulationibus, t. y. sudarant neformal
konsensualinio pobdio susitarim bei odin sutart. iuo atveju greta neformalaus susitarimo, kuriuo
suteikiama servituto teis (pactum), alys atlikdavo stipuliacij. Tai buvo stipulatio poenae, kuria

tarnaujanio daikto savininkas sipareigodavo sumokti sutarto dydio baud, jeigu viepataujanio
daikto savininkui trukdyt naudotis servitutu. Antra, quasi traditione seu patientia, t. y. jei viena alis
faktikai gyvendindavo atitinkamo servituto suteikiamus galinimus, o antroji tam nesiprieindavo.
Justiniano epochos teisje, kuomet buvo panaikinta mancipacija ir in iure cessio,
servitutas galjo atsirasti: pactionibus (neformalaus susitarimo pagrindu), quasi traditio (dl faktinio
servituto teiss gyvendinimo), longa quasi possessio (dl senaties)
Servitutas baigdavosi inykus ios teiss objektui (daikt sunaikinus, imus i apyvartos;
ems sklyp servitutai baigdavosi nustojus egzistuoti viepataujaniam sklypui) arba daikt perdirbus
(specificatio), nelikus servituto subjekto (asmeniniai servitutai baigdavosi dl asmens, kurio naudai
tokia teis buvo nustatyta, mirties ir bet kurio laipsnio jo capitis deminutio, o Justiniano teisje - tik
vykus capitis deminutio maxima arba media, dl confusio seu consolidatio (jeigu tas pats asmuo
tapdavo ir servituto, ir nuosavybs teiss subjektu, pavyzdiui, asmuo, turintis servituto teis, gydavo
tarnaujant daikt nuosavybn; iuo atveju buvo taikomas principas: Nulli res sua servit), dl
atsisakymo nuo servituto teiss bei dl non usus, t. y. servituto teis turiniam asmeniui tam tikr laik
negyvendinant servituto teiss. Pastaruoju atveju, servituto pasibaigimas priklaus nuo jo ries.
Uzufruktas, usus bei kaimo ems sklyp servitutai baigdavosi dl nepertraukiamo nesinaudojimo
iomis teismis. Laikotarpis, kur nesinaudojant servitutu, i teis baigdavosi, buvo nustatytas
atsivelgiant daikto r. Jei servitutas buvo nustatytas kilnojamj daikt, nesinaudojimo juo
laikotarpis (non usus), kuriam prajus servitutas inyksta, buvo vieneri metai. Nekilnojam daikt
atveju dveji metai. Tuo tarpu miesto ems sklyp servitutai dl non usus automatikai nesibaigdavo.
Jiems pasibaigti reikdav taip vadinamosios usucapio libertatis (paodiui: (nuosavybs) laisvs
gijimo pagal senat), t. y. nesinaudojimo servitutu, kur papildo tam tikr servitutui prieing
aplinkybi atsiradimas. Pavyzdiui, jei esant nustatytam sijos leidimo kaimynin mr servitutui, i
teis turintis asmuo sijos kaimyno mr neatrm, servitutas ipso facto neinykdavo. Taiau jeigu
tarnaujanio mro savininkas umrydavo jame esani ertm, kuri bt galima leisti sij (tai buvo
vadinamasis usus contrarius), o servituto teis turintis asmuo nepareik prietaravimo ir tokia padtis
tsdavosi dvejus metus, servitutas baigdavosi.
8.2.4. ems servitutai (servitutes praediorum)
8.2.4.1. Prielaidos ems servitutams steigti
Be aptart bendrj princip, taikyt tiek ems, tiek ir asmeniniams servitutams, romn
jurisprudencija pateikia ir kelet bendresnio pobdio nuostat, kuri laikytasi steigiant ems sklyp
servitutus. Kitaip tariant, tai buvo prielaidos arba slygos, kurioms esant tokio pobdio servitutai
galjo atsirasti.
Pirmoji prielaida yra viepataujanio ir tarnaujanio sklypo kaimynyst - praedia debet
esse vicina, t. y. ie sklypai privalo bti netoliese vienas kito (D. 8, 3, 5, 1). Pasak Pauliaus: In rusticis
autem praediis impedit servitutem medium praedium, quod non servit (D. 8, 3, 7, 1). Tai reik, kad jei
tarp sklypo, kur norima apsunkinti servitutu ir to, kurio naudai servitut siekiama nustatyti, siterpia
treias, naudos neteikiantis sklypas, servituto santykis, kuris susiet pirmuosius du, yra negalimas. Kita
vertus, praktikoje is principas nebuvo interpretuojamas paodiui. Servituto nustatymui pakako, kad
viepataujantis ir tarnaujantis sklypas bt netoliese ir tai utikrint ekonomini servituto tiksl
gyvendinim.
Antroji prielaida ems servitutui steigti yra tvarus (nuolatinio pobdio) pagrindas servitututis causa debet esse perpetua. Tai reik tarnaujant ems sklyp turint pasiymti savybmis,
dl kuri viepataujanio sklypo savininkas, gyvendindamas servitut, galt atitinkamus savo
poreikius tenkinti nuolat. Kitaip tariant, servituto pagrindas turi bti nuolatinio, o ne laikino pobdio:
Omnes autem servitutes praediorum perpetuas causas habere debet, t. y. visi ems servitutai privalo

turti tvar pagrind. Paulius, aikindamas ios servituto steigimo prielaidos esm, nurodo, kad
negalimas vandentiekio servitutas, jei tarnaujaniame sklype esantis vandens rezervuaras (telkinys)
tai statin ar kdra (et ideo neque ex lacu neque ex stagno concedi aquaeductus potest) (D. 8, 2, 28).
Tokio servituto nustatymas neturt tvaraus pagrindo, nes mintuose vandens rezervuaruose
(telkiniuose) pakankamai vandens esti ne nuolatos, o tik tuomet, kai jie prisipildo palijus lietui.
Treioji prielaida yra reali kin ekonomin nauda, kuri tarnaujantis sklypas teikia
viepataujaniam - servitus praedio utilis esse debet. i prielaida aikintina tuo, kad servitutas gali bti
steigiamas tik siekiant utikrinti tinkam viepataujanio sklypo naudojim pagal jo kin paskirt
(pavyzdiui, atvesti vandentiek tam, kad sklypas galt bti drkinamas ir naudojamas ems kiui), o
ne konkretaus asmens, kuris atitinkamu laiku, yra sklypo savininkas asmeniniais interesais. Be to, kaip
ir minta, tarnaujanio sklypo teikiama nauda privaljo bti reali. Paulius nurodo esant negalima
nustatyti servituto tam, kad bt galima nusiskinti obuol, pasivaikioti ar pavalgyti kaimyniniame
sklype (ut pomum decerpere liceat et ut spatiari et ut cenare in alieno possimus, servitus imponi non
potest (D. 8, 1, 8 pr.).
8.2.4.2. ems sklyp servitut rys
ems sklyp servitutai (servitutes praediorum) skirstyti :kaimo ems (servitutes
praediorum rusticorum) ir miesto ems (servitutes praediorum urbanorum).
Taip skirstant servitutus, buvo atsivelgiama sklypo pobd ir tikslin ems paskirt, o
ne jo buvimo viet. Kitaip tariant, svarbu buvo tai, ar sklypas yra nam valda, skirta pastatams ir
statiniams statyti (net ir tuomet, jei jis nra miesto teritorijoje), ar ems kio paskirties em (net ir
tuomet, jei tokie sklypai (darai, sodai) buvo miesto teritorijoje).
Kaimo emi servitut kategorijai buvo priskiriami: servitus itineris (iter) prajimo (tako)
servitutas, t. y. teis praeiti ar pravaiuoti (raitam, lektikoje (netuvuose) ir pan.) per svetim sklyp;
servitus viae kelio servitutas, t. y. teis naudotis keliu arba gatve; servitus actus gyvuli bandos
gynimo servitutas, t. y. teis ginti galvijus per svetim sklyp; servitus aquaeductus (servitus aquae
ducendi) vandentiekio servitutas, t. y. teis tiesti vandentiekio vamzdius per svetim sklyp, atsivesti
vandentiek i tarnaujaniame sklype esanio vandens telkinio. Ivardinti keturi kaimo ems sklyp
servitutai buvo seniausi, atsirad archainiu laikotarpiu ir XII lenteli statymuose vardinti kaip
mancipuojamieji daiktai. Kaimo ems skylp servitutams priskiriami ir kiek vlesni: servitus aquae
haustus vandens smimo servitutas, t. y. teis semti vanden svetimame sklype; servitus pecoris
pascendi (ius pascendi) teis tarnaujaniame sklype esanioje ganykloje ganyti viepataujanio
sklypo savininko gyvulius; servitus calcis coquendae teis igauti kalkakmen i karjero, esanio
tarnaujaniame ems sklype.
Svarbiausiais miesto ems sklyp servitutais laikyti: servitus tigni immittendi teis leisti sij
ertm, esani kaimyninio pastato sienoje; servitus oneris ferendi teis atremti statin kaimynin
mr (prieingai nei kit servitut, io servitutu apsunkinto daikto savininko pareiga pasireik kaip
facere t. y. atlikti pozityvius veiksmus, nes tarnaujanio sklypo savininkas buvo pareigotas palaikyti
jo sklype esant mr tokios bkls, kad is viepataujanio sklypo savininkui galt tarnaut kaip
statinio atrama); servitus protegendi, proiecendi teis tam tikra statybine konstrukcija (balkonu,
lodija, galerija) siskverbti tarnaujanio sklypo oro erdv; servitus altius non tollendi (arba servitus
prospiciendi) vaizdo servitutas, udraudiantis tarnaujaniame sklype statyti auktesnius nei
nustatyto dydio statinius, kad ie viepataujanio sklypo savininkui neustot vaizdo; servitus luminis
(ne luminibus officiatur) viesos servitutas, draudiantis bet kokiomis tarnaujaniame sklype
esaniomis statybinmis konstrukcijomis ar kitokiais renginiais trukdyti viesos patekimui
viepataujant sklyp; servitus stillicidii et fluminis nuotek servitutas, suteikiantis teis nukreipti
lietaus vandens nutekjim tarnaujant sklyp, servitus fumi immitendi teis nukreipti kaimynin
sklyp dmus, garus ar nemalonius kvapus (kai tai ieina u prastinio kininkavimo rib).

8.2.5. Asmeniniai servitutai (servitutes personarum)

Asmeniniai servitutai steigti konkretaus asmens interesams tenkinti, todl ilgiausiai galjo
egzistuoti tol, kol gyvas asmuo, kurio naudai asmeninis servitutas nustatytas, t. y. iki gyvos galvos.
Romn teis asmeninius servitutus laik itin asmeninio pobdio turtinmis teismis (iura
personalissima), todl svarbu pabrti tai, jog asmeniniai servitutai yra vienos i subjektini teisi,
kurios baigiasi sulig subjekto mirtimi ir negali bti paveldimos pdini. Justiniano teisje asmenini
servitut baigt nulemdavo ne tik fizin subjekto mirtie, taiau ir bet kurio laipsnio jo capitis deminutio.
Asmenini servitut kategorijai priskirtini: uzufruktas, nei pastarasis siauresn naudojimosi
svetimu daiktu teis (usus), habitacijos bei naudojimosi svetim verg ar gyvuli darbu teiss.
Pasak Pauliaus: Ususfructus est ius alienis rebus utendi fruendi salva rerum substantia, t. y.
teis naudotis svetimu daiktu ir gyti jo vaisius su slyga isaugoti daikto substancij (D. 7, 1, 1). Tai
iimtinai asmeninio pobdio teis, kuri Paulius nurodo negalint egzistuoti skyriumi nuo asmens (usus
fructus sine persona esse non potest) (D. 45, 3, 26). Atitinkamai Celsas pabria uzufrukt baigiantis
mirus i teis turiniam asmeniui (est enim ususfructus ius in corpore: quo sublato et ipsum tolli
necesse est ) (D. 7, 1, 2). Uzufrukto kaip teiss perleidimas buvo negalimas ir sandoriais inter vivos.
Iimtiniais atvejais kitam asmeniui buvo galima perleisti tik naudojimsi ia teise (quoad usum).
Uzufruktas galjo bti nustatomas tiek nekilnojamuosius, tiek ir kilnojamuosius daiktus.
Kita vertus, i uzufrukto apibrime pateikiamo nurodymo, jog uzufruktorius privalantis isaugoti
daikto substancij (salvare rerum substantia), t. y. ilaikyti j nepakeist, seka, jog i teis galjo bti
nustatoma tik nesuvartojamj daikt. Kita vertus, I a. Senato nutarimu numatoma galimyb nustatyti
uzufrukt suvartojam daikt (pavyzdiui, pinigus, grdus ir pan.). Tokio pobdio teis buvo
apibriama kaip tarytum (quasi ususfructus) arba netaisyklingas (ususfructus irregularis) uzufruktas.
Skirtumas tarp prastinio ir netaisyklingo uzufrukto gldi tame, kad pirmuoju atveju uzufruktorius
tampa tik daikto detentoriumi, nors tai yra ypatingas detencijos atvejis, kuriuo pretorius teikia
tiesiogin posesin gynyb interdiktais. Kvazi-uzufrukto atveju perduodam objekt gyjama
nuosavybs teis. Pasibaigus terminui, kuriam i teis nustatyta, kvazi-uzufruktorius privaljo tarytum
uzufrukt nustaiusiam asmeniui sugrinti atitinkam kiek tos paios ries ir kokybs daikt arba
sumokti pinigin j vert, jei taip buvo nustatyta ali sutartyje. ios pareigos vykdymas galjo bti
utikrinamas vadinamja cautio quasi-usufructuaria, t. y. su kvazi-uzufruktoriumi sudaroma odine
(stipuliacijos) sutartimi bdavo sukuriama jo prievol sumokti nustatyt pinig sum, jei savo
pareigos perduoti daiktus jis nevykdyt.
Uzufruktas laikytas dalia teise, todl toki teis jam priklausant daikt savininkas galjo
nustatyti keletui asmen (tuomet kiekvienas uzufruktorius gydavo uzufrukto teis tam tikr idealij
daikto dal (pars pro indiviso)) arba apsunkinti uzufruktu ne vis daikt, bet tik jo dal (tuomet
uzufruktorius gydavo teis gauti daikto duodam pajam dal, proporcing daikto daliai, kuri
nustatytas uzufruktas).
Kaip minta apibriant uzufrukt, tai yra ne tik teis naudotis paiu daiktu, bet ir gyti
nuosavybn daikto duodamus vaisius. Prieingai nei savininkas, kuris nuosavybs teis vaisiius
gydavo vaisiaus atsiskyrimo nuo motininio daikto (separatio) momentu, uzufruktorius vaisi savininiu
tapdavo juos surinkdamas (perceptio). Atkreiptinas dmesys tai, kad nustaius uzufrukt verg,
uzufruktoriaus nuosavybn atitekdavo viskas, k vergas gyja savo darbu arba uzufruktoriaus lomis.
Tuo tarpu visa kita, k gyja vergas, tampa jo savininko nuosavybe (pavyzdiui, jei kas nors verg
paskyr savo pdiniu arba tam tikr turt ura vergui kaip legat). II a. teisininkas Brutas
suformulavo nuostat, jog daikto vaisiumi nelaikytinas vergs pagimdytas kdikis (partus ancillae),
todl jei trunkant j nustatytai uzufrukto teisei, verg pagimdydavo naujagim, is laikytas ne
uzufruktoriaus, bet motinos savininko nuosavybe

Uzufruktori saist ios pareiga stengtis ilaikyti uzufrukto objekto substancij

(pavyzdiui, jei uzufruktas nustatytas gyvuli band, kritusius gyvulius uzufruktorius privalo pakeisti
jaunikliais), todl uzufruktoriaus atsakomyb kildavo jo veiksmuose (neveikime) esant bet kuriai kalts
formai (omnis culpa), vykdyti visas su uzufrukto objektu susijusias vieojo pobdio pareigas
(pavyzdiui, mokti mokesius ir rinkliavas) bei savo lomis atlikti einamj daikto remont,
pasibaigus uzufrukto teisei, jo objekt grinti savininkui, pareig tinkamai naudoti uzufrukto objekt
bei pasibaigus uzufrukto teisei grinti daikt savininkui vykdym utikrinti pateikiant cautio
usufructuaria, t. y. stipuliacijos bdu sipareigojant sumokti tam tikr pinig sum, jei mintos
pareigos nebt vykdytos.
Dar vienas asmeninis servitutas, egzistavs greta uzufrukto tai usus (naudojimasis daiktu),
kuriuo laikyta iimtinai asmeninio pobdio, ilgiausiai iki gyvos galvos nustatoma teis naudotis
svetimu daiktu savo poreiki tenkinimui, taiau, kaip nurodo Gajus, be galimybs rinkti daikto vaisius
(sine fructu) (D. 7,8,1,1), nebent ie bt vartojami usus teis turinio subjekto asmeniniams
poreikiams tenkinti. ios teiss subjekto pareigos buvo tokios paios, kaip ir uzufruktoriaus.
Naudodamasis svetimu daiktu, jis atsak u omnis culpa, pasibaigus teisei, privaljo grinti jos
objekt daikto savininkui, o i pareig vykdymas paprastai bdavo utikrinimas pateikiant garantij
cautio usuaria.
Romos provincijose taikyti dar du asmeniniai servitutai. Habitatio (rezidavimo teis) buvo
daiktin, ilgiausiai iki gyvos galvos nustatoma, asmeninio pobdio teis gyventi svetimame name ar
tam tikroje jo dalyje. i teis buvo bdinga santykiams, susiklostantiems tarp svetimali (peregrin).
Tai buvo alimentinio pobdio teis (pavyzdiui, numatoma nals naudai), kuri daniausiai steigta
legatu. Tuo tarpu operae servorum vel animalium buvo daiktin teis naudotis svetim verg
paslaugomis ar svetimo gyvulio darbu. is servitutas taip pat buvo alimentinio pobdio. Naudojimsi
daiktu (usus), habitatio ir operae servorum vel animalium buvo galima atlygintinai perleisti treiajam
asmeniui (quoad usum); ios teiss nesibaigdavo dl nesinaudojimo teise (non usus) bei dl teiss
subjekto capitis deminutio.
8.2.6. Servituto teiss gynimas. Actio confessoria
Servitutas,kaip absoliutinio pobdio daiktin teis, gintas daiktiniu iekiniu, kur buv
galima pareikti bet kuriam asmeniui (adversus omnes), kuris ginija servitut arba trukdo i teis
gyvendinti. is iekinys vadintas vindicatio servitutis (uzufrukto atveju tai budavs vindicatio
ususfructus). Justiniano teisje servitutui ginti skirtas iekinys imtas vadinti actio confessoria
(uzufrukto gynybai naudotasi petitio ususfructus).
Teis pareikti actio confessoria (bti aktyviai legitimuotu asmeniu iekovu) priklaus
asmeniui, turiniam servitut. Pasyviai legitimuotas asmuo (atsakovas) galjo bti servitutu apsunkinto
daikto savininkas arba faktinis daikto valdytojas, o taip pat bet kuris kitas asmuo, ginijantis servituto
teis arba darantis jos gyvendinim negalim.
Iekovas, reikdamas actio confessoria, siekdavo keleto tiksl: teisminio pripainimo j
turint servituto teis, veiksm, kuriais trukdoma gyvendinti servitut, nutraukimo, trukdant gyvendinti
servitut padarytos alos atlyginimo, utikrinimo, kad daugiau nebebus trukdoma naudotis servitutu,
kuris buvo atliekamas pateikiant cautio de non amplius turbando (alys sudarydavo stipuliacij, kuria
atsakovas sipareigodavo sumokti nustatyto dydio baud, jei trukdymai gyvendinti servitut ateityje
kartotsi.
Atkreiptinas dmesys tai, jog Actio confessoria formul buvo tarytum negatorinio
iekinio prieingyb. Reikdamas negatorin reikalavim, iekovas (kviritinis daikto savininkas)
rodinja jo nuosavybs teise nesant suvaryt servitutu. Tuo tarpu konfesorinio iekinio atveju,
iekovas tvirtina, jog svetimu daiktu jis naudojasi ne be teisinio pagrindo, o gyvendinamas jo naudai
nustatyt servitut. Kaip ir negatoriniame procese, rodinjimo nata (onus probandi) yra paskirstyta

tarp ali: iekovas privalo rodyti servituto egzistavim, tuo tarpu nuo jam pareikto konfesorinio
iekinio besiginantis atsakovas rodinja jo kviritin nuosavyb esant laisv nio bet koki suvarym,
pasireikiani servituto pavidalu.
ACTIO NEGATORIA
Iekovas (daikto savininkas) praddavo proces prie
asmen, kuris tvirtindavo jam priklausant servituto teis,
reikalaudamas:

teisminio pripainimo, kad nuosavyb yra laisva

nuo ginijam apribojim;
baigti trukdyti gyvendinti nuosavybs teis;
alos atlyginimo;
cautio de non amplius turbando stipuliacija
forminamo sipareigojimo sumokti tam tikr
pinig sum, jei ateityje nuosavybs teis vl
bt paeidinjama.

ACTIO CONFESSORIA
Iekovas (servituto teiss subjektas) procese stodavo prie
bet kur asmen, ginijant servituto egzistavim arba
darant naudojimsi servitutu negalim, reikalaudamas:
teisminio servituto teiss pripainimo;
veiksm,
darani naudojimsi
servitutu
negalim, nutraukimo;
alos atlyginimo;
cautio de non amplius turbando stipuliacija
forminamo sipareigojimo sumokti tam tikr
pinig sum, jei ateityje vl bt trukdoma
gyvendinti servituto teis.

Actio confessoria yra priskiriamas arbitraini iekini kategorijai, kurio formulje esama
clausula arbitraria vel restitutoria. Tai reikia, jog teisjas turjo galimyb paraginti atsakov nustoti
trukdyti ir leisti iekovui netrukdomam gyvendinti servitut. Jei atsakovas tokiam teisjo raginimui
paklusdavo, tai sudarydavo galimyb baigti teismo proces nepriimant sprendimo.
Panaiai kaip greta nuosavybs teiss egzistavo faktinis daikto valdymas, taip manomas buvo ir
faktinis servituto teiss suteikiam galinim gyvendinimas. Tai jau mintoji possessio iuris arba
quasi-possessio situacija (faktinis naudojimasis tam tikros daiktins teiss suteikiamais galinimais,
nepriklausomai nuo to, ar atitinkama daiktin teis yra nustatyta, ar ne). Servituto quasi-possessio
romn teisje buvo ginamas bendraisiais posesiniais interdiktais. Be to, inoti ir specials interdiktai.
Baigiant aptarti servitut gynimo romn teisje problematik, atskirai pamintini uzufrukto
gynybos ypatumai. Kaip minta, uzufruktas, kaip absoliutaus pobdio daiktin teis, ginta daiktiniu
iekiniu. Kita vertus, prisimintina tai, kad gaudamas daikt uzufrukto pagrindu, uzufruktorius tapdavo
io daikto detentoriumi, kuriam pretorius tiesiogiai teik ir posesin gynyb interdiktais. Interdictum uti
possidetis utile bei interdictum si tui frui prohibitus esse dicetur buvo taikomi tiek siekiant paalinti
trukdymus valdyti nekilnojamj daikt, kuris buvo perduotas uzufrukto pagrindu, tiek susigrinti
prarast valdym.
9. keitimo teis
9.1. keitimo teiss samprata
Prievolin reikalavimo teis turiniam kreditoriui visuomet gresia pavojus, jog
skolininkas gali j saistanios prievols nevykdyti. inoma, tokiu atveju skolininkui priklausydavusi
teis reikti asmenin (prievolin) iekin ir reikalauti, kad teismas pareigot skolinink vykdyti
prievol. Kita vertus, net ir teismui primus kreditoriui palank procesin sprendim, ilieka pavojus,
jog skolininkas gali neturti turto, kur bt galima nukreioti sprendimo vykdym. Atsivelgdamas
tai, teis suteikia kreditoriui vairi bd prievols vykdymui utikrinti. Skirtini asmenins ir daiktins
prigimties prievoli vykdymo utikrinimo bdai. Asmenins prigimties prievols vykdymo
utikrinimo bdu laikytinas, pavyzdiui, laidavimas, kai skolininkas paskiria asmen, sipareigojant
vykdyti prievol, jei pagrindinis skolininkas to nepadaryt. Be asmenini prievols vykdymo
utikrinimo bd, kreditorius galjo naudotis ir daiktiniais. Tokiu daiktiniu prievols vykdymo
utikrinimo bdu ir reikia laikyti keitimo teis.

keitimas tai ribota daiktin teis, kuri skolininkas (kaito davjas) galjo nustatyti
kreditoriaus (kaito gavjo) naudai, siekdamas utikrinti pastarajam priklausani prievolin
reikalavimo teis. Remdamasis tokia jo naudai nustatyta teise, kreditorius (kaito gavjas), skolininkui
(kaito davjui) nevykdius prievols, gali jam priklausant kreditorin reikalavim tenkinti i keitimu
apjunkinto turto.
keitimo teisei yra bdingas absoliutinis pobdis (ius adversus omnes). Romnikoje daiktini
teisi sistemoje ji priskiriama riboti daiktini teisi, atsirandani svetimus daiktus (iura in re
aliena) kategorijai. Be, to keitimo teis yra akcesinio (subsidiaraus, papildomo) pobdio teis. Tai
reikia, kad keitimo teis negali atsirasti (ir egzistuoti), jei nra prievolinio teisinio santykio, siejanio
kreditori ir skolinink, i kurio kylani reikalavimo teis kreditorius (kaito) gavjas usitikrina
keitimu. Taigi, keitimas esti tik ten, kur alis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, ir atitinkamai
prievolei pasibaigus, inyksta ir daiktin keitimo teis.
keitimo teiss evoliucija romn teisje liudija nuosekl perjim nuo fiducia, pignus, t. y.
nepakankamai tobul keitimo teiss form, kai keiiam turt skolininkas privaldavo perduoti
kreditoriui perkeldamas jam keisto turto nuosavybs teis ar suteikdamas galimyb j valdyti (laikyti)
iki hypotheca tokios keitimo formos, kai keiiamo turto savininku ir valdytoju ilieka skolininkas.
ias keitimo teiss formas aptarsime skyriumi.
9.2. keitimo teiss objektas
I pradi keitimo objektas galjo bti bet koks materialus, kilnojamas ar nekilnojamas, turtin
vert turintis daikt, kur buvo galima sandoriais perleisti kitam asmeniui (alienuoti). Kai daiktas
bendrosios nuosavybs teise priklaus keliems bendrasavininkiams, kiekvienas i bendrasavininki
galjo keisti jam priklausani idealij daikto dal (pars pro indiviso).
Ilgainiui leidiama keisti suvartojamuosius daiktus ir net pinig sumas, kaito gavjui
suteikiant teis iuos daiktus perleisti tretiesiems asmenims arba suvartoti. Toks keitimas vadintas
netaisyklingu pignus irregulare.
Susiformavus generalins hipotekos teisei, atsiranda galimyb nustatyti keitimo teis
vis skolininko turt (pavyzdiui, utikrinant monos reikalavimo sugrinti krait, jei santuoka bus
nutraukta, vykdym, jos naudai galjo bti nustatoma viso vyro turto (generalin) hipoteka), taip pat ir
ateityje atsirasianius daiktus (pavyzdiui, ems sklype iaugintus vaisius, derli, namini gyvuli
prieaugl ir pan.).
Konkreiam asmeniui priklausantis turtas (bona, patrimonium), kaip jau minta, be
materialij daikt apm ir nematerialiuosius (res incorporales), t. y. turtines teises. Taigi, laikui
bgant keitimo objektu tampa ne tik res corporales, bet ir nematerialieji daiktai. Tai reikia buvus
galima nustatyti keitimo teis , pavyzdiui, ems sklyp servitutus, uzufrukt, emfiteuz, superficij.
Atsiradus reikalavimo teiss perleidimo galimybei (cesijai), susiformuoja vadinamasis
pignus nominis, t. y. teis keisti savo turim reikalavimo teis. Galiausiai pripainta ir galimyb
keitiomu apsunkinti skolininkui priklausani keitimo teis. Tai yra keitimo keitimas arba
subkeitimas (subpignus).
Koegzistuoti galjo ir keletas t pat objekt nustatyt keitimo teisi. Pavyzdiui, buvo galima
keisti tam tikras idealisias daikto dalis (pavyzdiui, viena keitimo teis yra nustatoma idealij
daikto dal, o kita likusias idealisias daikto dalis). Atsiradus hipotekai, kurios atveju skolininkas
keiiamo daikto neperduodavo kreditoriui, tas pats turtas galjo bti keiiamas keliems kreditoriams.
Tuomet, kai daikto vert bdavusi per maa tam, kad bt galima patenkinti vis hipotekos kreditori
reikalavimus, kildavo keli keitimo teisi konkurencijos klausimas, kuris sprstas laikantis toki
nuostat. Kai keitimo teiss keletui kreditori bdavo nustatytos tuo paiu metu, palankiausia bdavo
asmens, kuris pirmasis gijo keisto daikto valdym, padtis. Pasak Ulpiano: In pari causa melior est
condicio possidentis, t. y. lygiavertje teisinje situacijoje palankesn yra valdytojo padtis (D. 50,

17, 154). Toks kaito gavjas galjo visikai arba didiausia dalimi patenkinti savo kreditorin
reikalavim. Tuo tarpu jei keitimo teiss buvo nustatytos skirtingu laiku, taikyta imperatoriaus
Karakalos nuostata, kad anksiau gytai reikalavimo teisei suteikiama pirmenyb prie vliau gytas
teises: Prior tempore potior iure, t. y. pirmesnis laiko atvilgiu, uima ir geresn padt teiss
atvilgiu (C. J. 8, 17, 3). Atkreiptinas dmesys, kad is principas turjo iimi, nes kai kuri
kreditori reikalavimo teisms buvo teikiama pirmenyb, nepriklausomai nuo laiko, kuriuo atitinkama
reikalavimo teis gyta. Daniausiai tai bdavusios statymine hipoteka utikrinto reikalavimo teiss.
Toks prioritetas, be kita ko, teiktas ir valstybs ido hipotekai, kuria utikrinamas prievols sumokti
udelstus mokti mokesius vykdymas, monai priklausaniai generalins hipotekos teisei vyro turt,
kuri buvo nustatoma utikrinant reikalavimo grinti krait vykdym. Remiantis principu prior
tempore, potior iure, teis parduoti daikt turjo tik pirmasis kreditorius. Likusiems kreditoriams
priklaus tik teis likut, kuris galjo susidaryti pirmajam kreditoriui pardavus keist daikt ir
patenkinus savo turim kreditorinio reikalavimo teis. Kreditori eilje toliau esantis kreditorius galjo
pasinaudoti vadinamja ius offerendi et succedendi, t. y. pasilyti prie j kreditori eilje einaniam
kreditoriui patenkinti jo turim reikalavimo teis tam, kad sumokjs skol, uimt jo padt kreditori
eilje. Toki ofert pirmesn viet kreditori eilje uimantis kreditorius privaljo akceptuoti.
9.3. keitimo teiss atsiradimas ir pasibaigimas
Kaip minta, keitimas buvo akcesinio pobdio teis, kuri negaljo atsirasti ire egzistuoti
skyriumi nuo kreditoriaus reikalavimo teiss, kurios vykdymas utikrintas keitimu.
keitimo teis, vis pirma, galjo bti nustatoma sandoriu. Toks keitimas vadintas savanoriku
(pignus voluntarium). Sandoriai, kuriais nustatomas keitimas, galjo bti vairs: sutartis, kuriai teis
nekl joki apibrt formos reikalavim (jos pagrindu atsirads keitimas vadintas ) pignus
conventionale, o taip pat vienaaliai sandoriai mortis causa (testamentas ar kodicilas)
Teismo sprendimu nustatytas keitimas vadintas pignus iudiciale. Pignus iudiciale galjo
pasireikti kaip pignus pretorium (kai pretorius suteikia kreditoriui teis valdyti tam tikr skolininkui
priklausant daikt) bei kaip pignus in causa iudicati captum (tuo atveju, jei skolininkas nevykdo
teismo sprendimu pripaintos ir patvirtintos prievols, teismo pareignas, usiimantis sprendim
vykdymu, galdavo paimti skolininko turt saugoti, o jeigu sprendimu priteista mokti skola nebdavo
sumokama per du mnesius parduoti skolininko turt i varytini)
statyminis arba privalomasis keitimas (pignus legale vel necessarium) rasdavosi
raytins arba paprotins teiss normos pagrindu. Kadangi iuo atveju keitimo teis atsiranda nesant
jokio kreditoriaus ir skolininko susitarimo, toks keitimas dar vadintas nebyliuoju (pignus tacitum).
Siekiant utikrinti tam tikr reikalavim vykdym, statyminio keitimo teis galjo bti nustatoma
vis skolininko turt (vadinamoji hypotheca generalis)2 arba atskirus skolininkui priklausanius
daiktus (vadinamoji hypotheca specialis)3.
Kaip akcesinio pobdio teis, keitimas baigdavosi inykus reikalavimo teisei, kurios
vykdymui utikrinti jis buvo nustatytas. Kita vertus, jei skolininkas prievol vykdydavo tik i dalies,
keitimo teis ne tik nesibaigdavo, bet likdavo galioti pilna apimtimi, nes, pasak Papiniano: Pignoris
causa indivisa est, t. y. keitimo pagrindas esantis nedalus (D. 21, 2, 65).

Tokia keitimo teis, be kita ko, priklaus: globotiniui ar rpintiniui viso globjo ar rpintojo turto atvilgiu, siekiant
utikrinti reikalavim, atsirandani dl globos ar rpybos gyvendinimo, patenkinim; monai viso vyro turto atvilgiu,
siekiant utikrinti reikalavimo grinti krait po santuokos nutraukimo patenkinim; valstybs idui (fiscus) vis skolininko
turt, siekiant utikrinti reikalavimo iiekoti udelstus sumokti mokesius vykdym.
3
Tokia keitimo teis priklaus, pavyzdiui, nuomotojui nuomininko surinkt inuomoto daikto vaisi atvilgiu; namo,
buto, svirno, arklids ar smukls kambario nuomotojui nuomininko atsinet (atsivet) daikt atvilgiu; ems sklypo
savininkui invecta et illata atvilgiu.

Reikalavimo teisei pasibaigus, kaito gavjas privaljo sugrinti keist daikt, taiau tais
jei tas pats skolininkas turjo nevykdyt prievoli kreditoriui, is galdavs keist daikt laikyti tol,
kol bus vykdytos visos prievols. Tokia kreditoriaus teis numatyta imperatoriaus Gordiano II 239 m.
paskelbtoje konstitucijoje (reskripte) ir todl vadinama Gordiano keitimu (pignus Gordianum).
Kai kuriais atvejais keitimo teis galjo baigtis nepriklausomai nuo kreditoriaus
reikalavimo teiss, kuriai utikrinti buvo nustatyta. Taip atsitikdavo kreditoriui pardavus keist daikt,
aikiai arba numanomai atsisakius keitimo teiss (remissio pignoris), gijus keist daikt nuosavybn,
skolininkui gijus keitimu utikrint reikalavimo teis (confusio seu consolidatio), sunaikinamas arba
eliminavus i apyvartos keist daikt, o taip pat dl senaties. Dk senaties keitimo teis baigdavosi jei
savininkas arba geros valios valdytojas vald daikt neinodamas, jog is yra keistas, ir tokia padtis
tssi 10 met inter praesentes (kai kreditorius, kurio reikalavimas utikrintas keitimu, ir daikto
valdytojas buvo tos paios provincijos gyventojai) arba 20 met inter absentes (kai kreditorius ir
keisto turto valdytojas gyveno skirtingose provincijose).
9.4. keitimo teiss formos
9.4.1. Fiducia
Ankstyviausias daiktinis kreditoriui priklausanios reikalavimo teiss utikrinimo bdas buvo
sutartis, kuri vadinta fiducia cum creditore contracta. Simbolins mancipacijos (nummo uno) arba in
iure cessio bdu kreditoriui buvo perleidiama tam tikro skolininkui priklausanio daikto nuosavybs
teis. Nuosavybs perleidimo akt lyddavs neformalus susitarimas (pactum fiduciae), jog skolininkui
vykdius prievol (grinus skol), kreditorius sugrins daikt skolininko nuosavybn.
Fiducia teik kreditoriui itin stipr jam priklausanios reikalavimo teiss utikrinim.
Pavyzdiui, mainais u suteikiam paskol, paskolos davjas i skolininko nuosavybn gaudavo daikt,
kurio vert buvo artima paskolos sumai. Kreditorius turjo teis laisvai disponuoti keistu turtu.
Pavyzdiui, parduoti j treiajam asmeniui, suvartoti ar sunaikinti.
Skolininkui fiducia buvo nenaudinga ir rizikinga keitimo forma, nes jis netekdavo keiiamo
turto nuosavybs teiss bei galimybs naudotis keiiamu daiktu. Toks keitimas visikai neatitiko
skolininko interes tokiais atvejais, kai, pavyzdiui, paskol asmuo siek gauti ketindamas dirbti
ems sklyp, remontuoti ar renovuoti pastatus ir panaiais atvejais. Fiducia netobulumas buvo
akivaizdus ir tais atvejais, kai keiiamo turto vert enkliai virydavo suteikiamos paskolos dyd.
Perduodamas daikt kreditoriaus nuosavybn, skolininkas savaime netekdavo galimybs gauti daugiau
paskol, kuri grinim bt galjs utikrinti tuo paiu didels verts daiktu.
Skolininkas, perdavs kreditoriui daikt pactum fiduciae pagrindu, net ir tuomet, jei tinkamai
vykdydavo keitimu utikrint prievol, neturjo teisini priemoni, kuriomis naudodamasis galt
pareikalauti kreditori grinti keist daikt. Skolininkas taip pat neturjo galimybs pareikalauti
keisto turto taip pat ir i treij asmen, sigijusi j i kreditoriaus. Atkreiptinas dmesys tai, kad
pactum fiduciae, t. y. susitarimas dl daikto sugrinimo skolininkui, jeigu jis tinkamai vykdys
prievol, nebuvo civilin sutartis, i kurios kylanias teises bt buv galima ginti pareikiant iekin.
I pradi fiducia nesukeldavo joki neigiam teisini pasekmi kreditoriui, kuris net ir gavs prievols
vykdym, nevykd susitarimo grinti daikt. Jo atvilgiu galjo bti taikomos tik sakralinio ir
moralinio pobdio sankcijos bei cenzoriaus nota. Ilgainiui praktikoje susiformuoja usureceptio
fiduciae causa. Tai buvo galimyb per trumpesn laik ir supaprastintomis slygomis gyti nuosavyb
gyjamosios senaties bdu. Jeigu prievol vykds skolininkas kokiu nors bdu gydavo keisto daikto,
kur buvo perdavs kreditoriaus nuosavybn, valdym ir valdydavo daikt nepertraukiamai vienerius
metus, laikyta, kad nepriklausomai nuo valdymo pagrindo, jis gijo daikt nuosavybn pagal senat.
Vliau pretorius skolininko, keitusio turt fiducia cum creditore contracta bdu, teises
msi ginti suteikdamas deliktinio pobdio iekin, pagrsta faktinmis aplinkybmis (actio in

factum). Respublikos laikotarpio pabaigoje skolininkui imta teikti civilin iekin actio fiduciae
directa. Juo skolininkas galjo reikalauti keisto daikto grinimo. Tai buvo actio famosa, kur
patenkinus, kreditori itikdavo pilietin negarb.
Greta fiducia galjo bti sudaromi papildomi (alutiniai) susitarimai, kuriais siekta
modifikuoti keitimo teisini santyki turin. Vienas toki buvo lex commissoria, kuriuo remiantis
daiktas visam laikui galjo likti kreditoriaus nuosavyb, jei skola nebdavo grinama nustatytu
terminu. Imperatorius Konstantinas paskelb tokius susitarimus neturint teisins galios. Pactum de
vendendo suteikdavo kreditoriui, prie tai spjusiam prievols nevykdius skolinink, teis parduoti
keist daikt ir i gautos pinig sumos padengti skol.
9.4.2. Pignus
i keitimo forma atsiranda ankstyvosios Respublikos laikais, taiau kiek vliau nei fiducia.
Daiktas buvo keiiamas sudarant realin sutart (kontrakt), kurios pagrindu kaito davjas
(skolininkas) perduodavo daikt kaito gavjui (kreditoriui), taiau ne nuosavybn, o faktiniam
valdymui (btent tai ir yra esminis pignus bei fiducia skirtumas). Kreditorius tapdavo keiiamo turto
detentoriumi, taiau atkreiptinas dmesys tai, kad kreditoriai, kuriems daiktas keista ir perduotas
pignus pagrindu, buvo laikomi ypatinga valdytoj alieno nomine kategorija, nes pretorius tokiam
kreditoriui tiesiogiai taik interdiktin gynyb. Kitaip tariant, jei i keist turt valdanio kreditoriaus j
atimt treiasis asmuo, kreditorius, visikai nesikreipdamas pagalbos turto savinink (skolinink),
galjo j atgauti pats kreipdamasis pretori ir gindamasis paprastesne bei operatyvesne posesine
tvarka.
Lyginant su fiducia, pignus turjo ir pranaum, ir trkum. Vis pirma, jos pranaumas
akivaizdus velgiant i kaito davjo (skolininko) perspektyvos. vykds prievol, jis galjo reikalauti
grinti keist daikt pareikdamas kreditoriui daiktin iekin, nes tebebuvo keisto turto savininkas.
Kita vertus, lygiai kaip ir fiducia, pignus nebuvo tobula keitimo forma tiek skolininkui, tiek ir
kreditoriui. Kalbant apie skolinink, mintini tie patys nepatogumai, kuriuos skolininkas patirdavo ir
keits turt fiducia bdu. Jis neturjo galimybs naudotis keistu daiktu, patekdavusiu kreditoriaus
rankas, nebent is jam bt perduotas kaip precarium arba nuomos sutarties pagrindu. Be to,
skolininkas (kaito davjas) negaljo to paties daikto keisti keliems kreditoriams ir taip utikrinti keli
paskol grinim. Tai buvo ypa nenaudinga ir nepatogu tuomet, kai keiiamo turto vert gerokai
virydavo utikrinamos prievols sum.
Kreditoriui i keitimo forma atskirais atvejais taip pat galjo kelti keblum. Faktinis daikto
valdymas, nors ir ginamas interdiktais, neutikrino galimybs gyvendinti kreditoriui priklausanios
reikalavimo teiss. Galima sakyti, kad pignus buvo tam tikras keisto daikto aretas (sulaikymas), t. y.
iki skolininkas nevykdo prievols, kreditorius galdavs laikyti keist turt. Kita vertus, kadangi jis
buvo tik io daikto detentorius, o ne jo savininkas, tai atitinkamai neturjo disponavimu juo teiss
(realizuoti keist turt ir i gaut l patenkinti kreditorin reikalavim). vertinus pignus trkum,
greta realinio kontrakto, kuriuo keiiamas turtas buvo perduodamas kreditoriui, imta sudaryti
papildomus, neformalaus pobdio susitarimus. Tai daniausiai buvo lex commissoria ir pactum de
vendendo, paprastai lyddav ir fiducia, o taip pat pactum antichreticum. Kildintinas i graikiko
antichresis instituto, is susitarimas kr kreditoriaus teis gyti nuosavybn keisto daikto duodamus
vaisius. ie vaisiai atstodavo kreditoriui palkanas ir atitekdavo jam nepriklausomai nuo verts, t. y. net
ir tais atvejais, kai keisto daikto duodam vaisi vert gerokai virydavo u naudojimsi pasiskolintu
kapitalu moktin palkan dyd.
vykds j saisiusi prievol, skolininkas turjo teis reilalauti keisto daikto sugrinimo
pareikdamas i realins keitimo sutarties kylant tiesiogin iekin dl keitimo (actio pigneraticia
directa). Savo ruotu kreditorius, kuris valdydamas keist turt patyr koki nors su juo susijusi
ilaid, gydavo teis pareikalauti j atlyginimo pareikdamas priein iein (contraria actio).

9.4.3. Hypotheca
Treioji romn teisei inoma keitimo teiss forma tai hipoteka (hypotheca) arba sutartinis
keitimas (kai kada vadinamas odiniu keitimu). Nuo aptart keitimo form hipoteka skiriasi tuo, kad
kaito davjas neperduodavo kaito objekto kreditoriui, t. y. neperleisdavo j nei nuosavybs teiss, nei
faktinio valdymo. i keitimo forma atsiranda I a. pr. Krist. Tiesa, i pradi hipotekinis keitimas
taikytas siauroje sferoje - ems sklyp nuomos teisini santykiuose, utikrinant ems sklypo
nuomininko prievols mokti ems nuomos mokest vykdym. Smulks ems nuomininkai,
nuomojantys ems sklypus i dideli latifundij savinink, utikrindami prievols mokti nuomos
mokest vykdym, keisdavo vienintel savo turim turt - sklyp atsigabent ems kio inventori invecta et illata (paodiui: atsiveti ir atsineti [daiktai]). io atvejo specifika pasireik tuo, kad
kaito objektas (ems kio inventorius) btinai privaljo likti skolininko rankose, nes buvo btinas
isinuomotai emei dirbti. Kitokiu atveju, nebt buv prasms nuomotis em. Atsivelgdami tai,
pretoriai leido konsensualinio, o ne realinio pobdio keitim. Kitaip tariant, keitimo teisinius
santykius kr ne daikto perdavimas, kaip pignus atveju, bet odinis susitarimas. Savo ruotu ems
sklyp inuomojaniam kreditoriui pretoriai teik teisin gynyb, kuria buvo galima naudotis
gyvendinant kreditoriui priklausanias teises keist turt.
Respublikos pabaigoje pretorius Salvijus prievols nevykdymo atveju suteik kreditoriui
posesin interdikt (interdictum Salvianum), kuriuo pasinaudodamas kreditorius galdavs gyti
hipoteka keisto ems kio inventoriaus faktin valdym. Gajaus pateiktoje posesini interdikt
klasifikacijoje salvikasis interdiktas priskiriamas adipiscendae possessionis grupei, nes kreipdamasis
pretori hipotekinis kreditorius ne siek apginti ar susigrinti valdym, taiau uvaldyti daikt, kurio
anksiau nevald (faktinis inventoriaus valdytojas ir jos savininkas buvo ems nuomininkas).
Gynybos galimybs, kurias teik salvikasis interdiktas, buvo ribotos, nes ia pretorine priemone buvo
galima reikalauti tik ems nuomininko hipotekos bdu keist ir jo faktikai valdom ems kio
padarg. Kita vertus, ilikdamas hipoteka keisto ems kio inventoriaus savininku ir faktikai turt
valdydamas, ems nuomininksa bet kada galjo prleisti turt tretiesiems asmenims. Atsivelgiant
tai, visai netrukus po salvikojo interdikto pasirodymo, pretorius Servijus (I a. pr. Krist viduryje)
hipotekiniams kreditoriams m teikti daiktin iekin. Tai servikasis iekinys actio Serviana, kur
buvo galima pareikti bet kuriam asmeniui (adversus omnes). Justiniano Institucijose nurodoma, jog
is iekinys suteik galimyb daikt, kurie buvo keisti siekiant utikrinti prievols mokti ems
nuomos mokest vykdym (quae pignoris iure pro mercedibus fundi ei tenentur Inst. 4, 6, 7),
pareikalauti i bet kuri juos faktikai valdani treij asmen. Taigi, ems sklypus nuomojantys
kreditoriai gijo daiktin (absoliutaus pobdio erga omnes) teis invecta et illata, o sutartinis
keitimas (hipoteka) tavo savarankika teise svetim daikt.
Hipotekinio keitimo privalumai netruko nulemti tai, kad i keitimo forma imta plaiai taikyti
utikrinant vairi prievoli (ne tik prievols mokti ems sklypo nuomos mokest) vykdym.
Valdant imperatoriui Hadrianui (II a.) servikojo iekinio taikymo galimybs buvo ipltotos . Pretoriai
m teikti kreditoriams ivestinio pobdio iekin (kitaip tariant, iekin pagal analogij) utilis
Serviana actio, kuriuo bet kok hipoteka keist turt kreditorius galdavs isireikalauti i bet kurio j
faktikai valdanio asmens. Taigi, iekin buvo galima reikti, kai hipoteka imta keisti ne tik ems
kio inventori, bet pat vairiausi turt ir tai daryta utikrinant vairi prievoli, visikai nesusijusi
su ems sklyp nuomos teisiniais santykiais, vykdym. Romn teiss altiniuose is iekinys
vadintas vairiai: actio quasi Serviana, actio hypothecaria, actio pigneraticia in rem, vindicatio
pignoris.
Kreditoriaus teis parduoti keist daikt (ius distrahendi) nebuvo laikoma keitimo sutarties
elementu. Toks galinimas kreditoriui privaljo bti nustatomas specialiu paktu. Tik klasikin

jurisprudencija ius distrahendi suteikim kreditoriui pripasta esmine (btina) keitimo sutarties
slyga.
Btina paymti, kad su keitimo teisiniais santykiais susijusiose situacijose romn teiss
altiniams nebdingas terminijos vieningumas. Atsiradus hipotekiniam keitimui, ne visuomet skirtas
daikto keitimas, kai kreditoriui perduodamas kaito valdymas (pignus) ir hypotheca. Kai kada ie
terminai vartoti pramaiiui, nors pignus bdu paprastai bdavo keiiami tik kilnojamieji daiktai, o tuo
tarpu hipoteka taip pat ir nekilnojamieji.
Fiducia
Pignus
Hypotheca

skolininkas (kaito davjas) perleisdavo kreditoriui (kaito

gavjui) keisto daikto kviritins nuosavybs teis.
skolininkas (kaito davjas) perduodavo kreditoriui (kaito
gavjui) keisto daikto laikym (detentio).
skolininkas (kaito davjas) neperleisdavo kreditoriui
(kaito gavjui) nei daikto nuosavybs teiss, nei keisto
daikto laikymo.

9.5. keitimo teiss gyvendinimas ir gynyba

Skolininkui nustatytu terminu nevykdius prievols, kreditorius (kaito gavjas) turjo teis
reikalauti perduoti jam keist daikt (hipotekos atveju) ir keist turt realizuoti.
Kaip minta, hipoteka keisto turto kreditorius galjo reikalauti pasinaudodamas
interdictum Salvianum, o vliau - bet kuriam faktiniam keisto turto valdytojui pareikdamas actio
Serviana bei actio hypotheca in rem.
keist daikt parduodavo pats kreditorius varytini tvarka. I pradi kreditoriaus teis
parduoti jam keist daikt kiekvienu atveju turjo bti nustatoma specialiu susitarimu pactum de
vendendo (arba pactum de distrahendo). Vliau (greiiausiai Sever dinastijos valdymo laikotarpiu)
toks pactum tapo nereikalingas, nes teis parduoti keist daikt (ius distrahendi) imta laikyti
neatskiriamu keitimo teiss turinio elementu. Kita vertus, i teis gyvendindamas, kaito gavjas
privaljo laikytis nustatyt reikalavim. Vis pirma, keistas turtas galjo bti priverstinai
realizuojamas tik skolininkui praleidus prievols, kurios vykdym jis utikrino keisdamas daikt,
vykdymo termin. Antra, kreditorius privaldavo spti skolinink (denuntiare), kad nevykdius
prievols, keistas turtas bus parduotas. Justiniano teisje keistas turtas gajo bti parduodamas tik
prajus dvejiems metams nuo skolininko spjimo, o jei prievol grinti skol bdavusi pripainta
teismo sprendimu ir tam tikras skolininko daiktas aretuotas teismo pareign (pignus in causa iudicati
captum) prajus dviems mnesiams nuo daikto areto. Treia, parduodamas keist daikt
varytinse, kaito gavjas privaljo veikti gera valia (bona fides), stengdamasis gauti manomai
didiausi kain, o pats dalyvauti varytinse ir sigyti keist daikt nuosavybn neturjo teiss.
Pradioje nustatant keitimo teis, kreditorius (kaito gavjas) galjo susitarti su kaito davju, kad iam
nustatytu terminu nevykdius prievols, keistas daiktas atiteks kaito davjui nuosavybn (lex
commissoria). Praktikoje tokios sutartys buvo ypa danos Principato pabaigoje ir Dominato pradioje,
taiau ypa rizikingos skolininkui, todl 326 metais imperatorius Konstantinas Didysis lex commissoria
udraud.
Realizavs keist daikt, i gaut l kreditorius privaljo patenkinti turim reikalavim.
Jei gautoji suma bdavusi didesn nei turimo kreditorinio reikalavimo suma, kreditori, pardavus
keist daikt ir patenkinus kreditorin reikalavim, saist pareiga likut (superfluum, hyperocha)
perduoti skolininkui.
Kreditorius neturjo teiss naudotis keistu daiktu. Paprastai keisto daikto duodami
vaisiai atitekdavo skolininkui (t. y. keisto objekto savininkui), nebent tarp ali bdavo sudaromas
papildomas susitarimas (pactum antichreticum, antichresis), kuriuo kaito gavjui bdavo suteikiama

teis naudotis keistu daiktu ir gyti nuosavybn jo vaisius. Vaisi vert galjo bti skaiiuojama u
naudojimsi kapitalu mokam atlyginim (palkanas) arba pagrindin paskolos sum.
Aptariant keitimo teiss subjektui taikytas jo teisi gynybos priemones, vis pirma,
prisimintina, kad keist daikt valdantis kaito gavjas, pasinaudodamas posesiniais interdiktais, galjo
gint faktin keisto daikto valdym (laikym). Tuo tarpu, jei kaito gavjas nebuvo faktinis keisto turto
valdytojas (laikytojas), pretorius prie ems sklypo nuominink jam galjo suteikti salvikj
interdikt, kuriuo buvo galima pareikalauti keisto ems sklypo inventoriaus. Jei inventori
nuomininkas bdavo perleids tretiesiems asmenims, kaito gavjui buvo suteikiamas Servijaus
iekinys, kur buv galima reikti bet kuriam keist daikt valdaniam asmeniui.
Servijaus iekinys tapo pavyzdiu actio hypothecaria (dar vadinamam actio quasi
Serviana arba actio pigneraticia in rem). Aktyvioji procesin legitimacija actio hypothecaria atveju
priklaus kaito gavjui, kuriam keistas turtas nebuvo perduotas, o keitus turt pignus bdu tam,
kuris keisto turto valdymo neteko. Iekov saist onus probandi, t. y. pareiga rodyti, kad keisdamas
daikt skolininkas buvo jo savininkas, kad pats iekovas turjo pagrind gyti keitimo teis, o taip pat,
kad atsakovas yra faktinis keisto daikto valdytojas. Atsakovu galjo bti traukiamas bet kuris keitimu
apsunkint daikt faktikai valdantis asmuo. Actio hypothecaria priskiriamas arbitraini iekini
kategorijai, o tai reikia, kad prie priimdamas sprendim priteisti turto vert, teisjas ragindavo
atsakov perduoti daikt iekovui gera valia.
10. Emfiteuz (emphyteusis, ius emphyteuticum)
10.1. Ius in agro vectigali ir emfiteuz. Emfiteuzs samprata ir istorin raida
Emfiteuz (emphyteusis, ius emphyteuticum, aminoji arba neterminuota nuoma) tai
paveldima ir tretiesiems asmenims perleidiama daiktin nuolatinio naudojimosi svetimu ems sklypu
teis, susijusi su pareiga mokti metin nuomos mokest (vectigal, canon).
Neterminuotos nuomos teis susiformavo asimiliuojantis dviems romn teiss
institutams - ius in agro vectigali bei i graik teiss kilusiai emfiteuzei
Vakarinje Romos imperijos dalyje taikyta ius in agro vectigali reik municipijams bei
Romos valstybei nuosavybs teise priklausani ir daniausiai nedirbam ems sklyp inuomojim
privatiems asmenims. ie sklypai buvo nuomojami siekiant, kad em nedirvonuot, o bt
kultivuojama. Nuomininkas privaljo mokti metin nuomos mokest - vectigal, todl tokie sklypai
vadinti agri vectigales. is mirios konstrukcijos teisinis santykis, kuriame buvo velgiama ir pirkimo,
ir nuomos poymi, ilgainiui transformavosi daiktin teisin santyk ius in agro vectigali. Vliau ie
santykiai imti apibrti kaip ius perpetuum (aminoji teis). Aminojo nuomininko uimama padtis
buvo panai savininko teisin padt. Jam priklaus interdiktin gynyba, o netekus daikto valdymo
pretorius suteikdavo daiktin iekin - actio in rem vectigalis, reiktin bet kuriam faktikai sklyp
valdaniam asmeniui, kuris yra ne kas kita kaip rei vindicatio utilis (vindikacinio iekinio formuls
pagrindu sukurtas analoginis iekinys). Visa tai patvirtina, jog prievolinio pobdio teisinis santykis,
atsirads sutarties pagrindu, laipsnikai transformavosi daiktin teis.
Tuo tarpu rytinje imperijos dalyje sikrusiose imperatorikose provincijose plytinios
nuoalios dykros nuo IV a. buvo imtos perduoti laikinam naudojimuisi u nedidel umokest, kuris
vadintas canon, bei su slyga, kad em bus dirbama ir melioruojama. Seno graikikos kilms instituto
- pavyzdiu, is teisinis santykis imtas vadinti ius emphyteuticum.
Ilgainiui vakarietikoji ius in agro vectigali asimiliavosi su rytinje imperijos dalyje
inota emfiteuze, paliekant emfiteuzs pavadinim, kuris ios ries santykiams apibdinti vartotas
Ryt Romoje. 480 m. imperatorius Zenonas (474-491) galutinai apibr juridin i santyki prigimt,
pripaindamas emfiteuz esant sui generis konsensualin kontrakt contractus emphyteuticarius.
Kitaip tariant, laikyta, kad sutartis, kurios pagrindu ems sklypas perduodamas emfiteuzn, nra nei

nuomos, nei pirkimo pardavimo sutartis, taiau kuria nauj savarankik teis svetim daikt
(panaiai kaip realinio kontrakto pagrindu buvo sukuriama keitimo teis pignus). Taigi, V a.
ubaigtas emfiteuzs, kaip savarankikos, paveldimos ir perleidiamos daiktins teiss ilg laik ar
neteminuotai naudotis svetimu sklypu, susijusios su pareiga mokti naudojimosi eme mokest,
formavimas. Justiniano teisje emfiteuz ir agri vectigales nuoma buvo galutinai sujungtos sukuriant
vienalyt teisin santyk.
10.2. Emfiteuzs atsiradimas ir pasibaigimas
Neterminuotos nuomos teis daniausiai atsirasdavo sandori bdu: neformalaus
susitarimo su ems sklypo savininku pagrindu arba nustatant j testamentu. Kadangi emfiteuz buvo
aminoji (neterminuota) teis, mirus emfitentui, ems sklypas neprivaljo bti grintas savininkui, o
pavaledimas pdini, kuriems ems savininkas neturjo teiss didinti mokesio, moktino u
naudojimsi eme.
Baigtis emfiteuz galjo tik iimtiniais atvejais: inykus ems sklypui, ems sklypo
savininkui pasinaudojus pirmenybe sigyti emfiteuzs teis (ius protimiseos), emfitentui tapus sklypo
savininku (nuosavyb, kaip platesnio turinio teis, apima emfiteuz), atmus teis i emfitento (ius
expulsionis) dl nuomos mokesio nemokjimo (paprastai tai atsitikdavo, jei mokestis u naudojimsi
eme nebuvo mokamas trejus metus) arba ems sklypo bkls bloginimo.
10.3. Emfiteuzs turinys ir emfitento teisin padtis
Savo turiniu emfiteuz buvo plaiausia i ribot daiktini teisi. Jam priklausaniais
galinimais emfitentas naudojosi taip tarytum bt daikto savininkas.
Petitorins teisi gynybos srityje jis kaip actiones utiles (iekiniais pagal analogij) galjo
naudotis visais savininkui ir servituto turtojui priklausaniais iekinins gynybos bdais rei
vindicatio, actio negatoria bei actio confessoria. Svarbiausias emfitentui priklausantis daiktinis
iekinys actio in rem vectigalis sukurtas remiantis vindikacinio iekinio modeliu. Be to, emfitentas
galjo naudotis ir posesine gynyba, gyvendinama pretori interdiktais.
Emfitentui priklaus teis bet koki daikto duodam naud ar pajamas. Kaip ir daikto
savininkas, nuosavybs teis daikto duodamus vaisius jis gydavo nuo separatio, t. y. vaisi
atsiskyrimo nuo motininio daikto, momento.
Emfitento pareigos, vis pirma, buvo metinio mokesio u naudojimsi eme (vectigal, canon)
mokjimas, su sklypu susijusi viej prievoli vykdymas, o btent ems mokesio (tributum)
mokjimas valstybei bei tinkamos sklypo bkls palaikymas, jos nebloginimas.
Neterminuota nuoma buvo paveldima ir tretiesiems asmenims perleidiama teis, taiau
ketindamas tai padaryti, emfitentas pirmiausia turjo praneti ems savininkui, nes iam priklaus
pirmenyb gyti naudojimosi eme teis (ius protimiseos). Jei savininkas ia teise nepasinaudodavo, tai
pardavimo atveju jam priklaus teis gauti 2 % nuo pardavimo kainos (vadinamasis laudemium).
11. Ustatymo arba paviriaus teis (superficies)
Ustatymo teis (superficies), kuri dar vadinama paviriaus teise tai paveldima ir
perleidiama, ilgalaik arba neterminuota daiktin teis, suteikianti galimyb naudotis svetimame
sklype pastatytu statiniu ir susijusi su pareiga mokti metin mokest u naudojimsi.
Jau Respublikos epochoje valstyb arba vietos bendruomens (municipia) Romoje
besikuriantiems svetimaliams, kurie neturjo galimybs gyti kviritins nuosavybs teis Italijos
em, ilgam laikui (iki imto met) pastat statybos tikslais perduodavo vieosiose vietose loca
publica plytini em.

Vieajame sklype pastatytas statinys, remiantis principu: Superficies solo cedit, t. y. tai,
kas yra sklypo paviriuje, priklauso sklypui, tapdavo sklypo savininko, t. y. valstybs arba municipij
nuosavybe.
Ilgainiui panaiomis slygomis suteikti ems sklypus ustatymo tikslais pradjo ir privats
asmenys pradjo tretiesiems asmenims. Su sklypo savininku sudaromos sutarties pagrindu
superficiarijus gydavo teis naudotis svetimame sklype pastatytu pastatu ir sipareigodavo mokti
metin naudojimosi mokest (solarium, pensio). i ustatymo teis, panaiai kaip ir emfiteuz, buvo
nustatoma santykinai ilgam laikotarpiui arba apskritai buvo neterminuota, amina (ius perpetuum),
todl netekti jos superficiarijus galjo dl nustatyto mokesio nemokjimo (toks superficiarijaus
elgesys buvo pagrindas sklypo savininkui vienaalikai nutraukti sutart).
Pretorius, gindamas superficiarijaus interesus, jam teik interdikt, vadinam interdictum
de superficiebus, kuriuo buvo galima pasinaudoti prie bet kur treij asmen, paeidiant
superficiarijaus teises arba trukdant jomis naudotis (adversus omnes). Justiniano teisje superficiarijui
imti teikti daiktiniai iekiniai, panas priklausanius daikto savininkui (quasi in rem actio), todl
superficijus neabejotinai tapo paveldima ir perleidiama daiktine (absoliutinio pobdio) teise naudotis
svetimame sklype pastatytu statiniu.