Turinys

1. Įžanga 2
2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos 5
3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją 20
4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 28
5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 36
5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 37
5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka 39
5.3 Seimo nario veiklos garantijos 40
5.4 Seimo kompetencija 42
6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 52
7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose 57
8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 61
9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 68
10. Išvados 76
Literatūra 78
Santrauka 80
Summary 81
 2

1. Įžanga

Valstybė, kaip sistema, organizuodama valstybinį valdymą, užtikrindama žmogaus teises ir

teisingumo vykdymą, susiduria su viena pagrindinių problemų, kurios esmė – pačios valdžios
kontrolė. Kaip žinia, valdžia, kokia teisinga ji bebūtų, yra linkusi ir dažniausiai išsigimsta. Siekiant
užkirsti kelią valdžios savivalei ir iki minimo sumažinti pirmapradiškai pasirinkto valstybės modelio
išsigimimą, buvo sukurtas teisės aktas, kurio galios tokios didelės, jog sugebėjo sutramdyti net
valstybinę valdžią. Tas teisės aktas – Konstitucija. Tai – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių
teises ir laisves bei nustatantis valdžios institucijų tarpusavio ryšius ir joms priskirtus įgaliojimus. Šis
terminas kilęs iš lotyniško žodžio Constitutio, kurio pirminė reikšmė yra bet koks svarbus įstatymas.
Lietuva yra ypač reikšminga konstitucinio reguliavimo atsiradimui pasaulyje. Lietuva kartu
su Lenkija – pirmosios Europoje ir antrosios pasaulyje – sukūrė savo rašytines konstitucijas, taip
padėdamos pagrindus visoms dabartinėms demokratiškai valdomoms valstybėms. Vėliau sekę
istoriniai įvykiai, Abiejų Tautų Respublikos okupacija ir aneksija, sutrukdė išplėtoti ir įgyvendinti
tai, kas buvo užfiksuota minėtame pagrindiniame dokumente. Norint suprasti Konstitucijos reikšmę
ir prasmę šiuolaikinės valstybės gyvenime, ypač svarbu suvokti savo konstitucingumo ištakas bei
tradiciją. Būtent todėl šio darbo pagrindinis tikslas ir uždavinys – palyginti du mūsų valstybės
konstitucingumui reikšmingus teisės aktus: 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją ir
1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Tema „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m. Lietuvos
valstybės Konstitucija: lyginamoji analizė“ nėra sena, kaip ir apskritai dabartinės
Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės egzistavimas. Šiuo metu ji itin
reikšminga ir aktuali. Kiekvienos valstybės teisė ir konstitucinis reguliavimas
pagrįstas savita logika, kurią lemia tam tikros istorinės aplinkybės. Dažniausiai
konstitucionalizmas ir teisė vystosi tolygiai perimdami bei papildydami
konstitucijas ir teisės tradicijas. Todėl ypač dabar, sustiprėjus Lietuvos valstybei,
tobulėjant teisei, svarbu atsigręžti ir suprasti, koks yra tas palikimas, kurio
pagrindu, aišku, jį modifikuojant, reikėtų toliau formuoti ir tobulinti mūsų teisės
sistemą. Kaip tik palyginus nagrinėjamas konstitucijas galima nustatyti, ar toli
 3

nukrypome nuo savo konstitucinių šaknų, t. y. 1922 metų Lietuvos Respublikos

Konstitucijos.
Kita vertus, ši tema – sudėtinga, nes nors mokslinių straipsnių ir
monografijų, nagrinėjančių tiek 1922 metų Konstituciją, tiek 1992 metų
Konstituciją, yra apstu, tačiau visapusiško jų palyginimo nėra. Esama medžiaga
nagrinėja konstitucijas ne kaip visumą, o kaip atskirus nesusijusius teisės aktus,
todėl jais, žinoma, remsiuosi, tačiau dėmesį koncentruosiu ne į kiekvienos iš
nagrinėjamų konstitucijų aptarimą, o į jų tarpusavio palyginimą. Beje,
neįmanoma suprasti konstitucijų turinio nežinant jų atsiradimo aplinkybių, todėl
pirma darbo dalis skirta išnagrinėti, kokiems istoriniams bei teisiniams
procesams vykstant susiformavo būtent tokios konstitucijos. Nagrinėjant 1922
metų Konstitucijos atsiradimo prielaidas pagrindinis dėmesys bus skiriamas
M. Romerio suformuluotai paradigmai. Vieningos nuomonės apie 1992 metų
Konstitucijos formavimosi prielaidas nėra, todėl rėmiausi straipsnių rinkiniu „Mūsų
konstitucionalizmo raida“ bei Vytauto Andriulio, Mindaugo Maksimaičio, Vytauto Pakalniškio,
Justino Pečkaičio, Antano Šenavičiaus veikalu „Lietuvos teisės istorija“. Antroji darbo dalis
nagrinėja 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų principus. Ši dalis skirta suvokti, ar principų prasme
nagrinėjamos konstitucijos yra giminingos. Kaip ir kitais aspektais, šia tema literatūros ir mokslinių
straipsnių daug, tačiau lyginamųjų darbų mažai. Nagrinėdamas šią temą rėmiausi pačiomis
konstitucijomis ir dr. K. Lapinsko išsakyta nuomone straipsnių rinkinyje „Konstitucija, žmogus,
teisinė valstybė: konferencijos medžiaga“. Trečioji darbo dalis skirta pagrindinių valdžios institucijų
įgaliojimams, jų vietai ir svarbai valstybės valdyme palyginti. Bus lyginamos Seimo, Vyriausybės,
Teismo ir Prezidento institucijos 1992 metų Konstitucijos ir 1922 metų Konstitucijos rėmuose.
Pagrindiniai lyginimo šaltiniai, savaime aišku, Konstitucijų tekstai ir juos papildantys paprastieji
įstatymai bei kiti teisės aktai. Nagrinėjant 1992 metų Konstituciją ieškant įstatymų ir kitų teisės aktų
problemų nekilo. Tuo tikslu naudojausi Lietuvos Respublikos Seimo internetiniu tinklalapiu. 1922
metų Konstituciją papildančių teisės aktų paieška buvo sudėtingesnė. Šiems šaltiniams išnagrinėti
bei apžvelgti rėmiausi dviem įstatymų sąvadais: pirmasis „Lietuvos valstybės teisės aktai“, parengtas
V. Andriulio, R. Mockevičiaus ir V. Valeckaitės, išleistas Vilniuje 1996 metais, antrasis – „Lietuvos
įstatymai“, parengtas A. Merkio ir išleistas Kaune 1922 metais. Ketvirta darbo dalis skirta savivaldos
institutui, reglamentuotam nagrinėjamose konstitucijose, palyginti. Šios darbo dalies pagrindinė
 4

medžiaga yra 1922 ir 1992 metų konstitucijos, 1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymas bei 1919 metų Savivaldybių įstatymas.
Taigi šio darbo tema – nagrinėjamų konstitucijų teisinės ir istorinė prielaidos, pagrindinių
valdžios institucijų tarpusavio ryšiai bei jų vieta valdžių padalijimo sistemoje, taip pat šių
konstitucijų principai, jų panašumai ir skirtumai. Paskutinėje darbo dalyje bus nagrinėjamas
savivaldos institutas.
Pagrindinis šio baigiamojo darbo nagrinėjimo metodas – lyginamoji analizė, kuria remiantis
buvo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos 1992 ir 1922 metų konstitucijos ir jas papildantys teisės
aktai.
Temos naujumas ir aktualumas grindžiamas tuo, jog vystantis teisinei Nepriklausomos
Lietuvos sąmonei ir minčiai vis daugiau asmenų supranta istorinio ir konstitucinio tęstinumo svarbą.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu didžioji visuomenės dalis laikosi nuomonės, jog
Lietuva iš esmės yra nauja, besivystanti tauta ir valstybė, kurianti naują teisinę ir demokratinę
visuomenę. Toks požiūris dažnai palaikomas ir kai kurių politikų bei visuomenės informavimo
priemonių. Dr. S. Stačioko teigimu, „Ši nuostata neretai apibūdinama kaip pragmatiška ir racionali,
bet kaip tik todėl ji ir yra pavojinga Lietuvos nepriklausomybei, nes a priori neigia arba geriausiu
atveju nutyli Lietuvos valstybingumo istoriją ir jos savitą teisės kūrimo ir konstitucingumo patirtį“ 1.
Tokiai nuostatai būtina priešintis, nes labai svarbu išlaikyti teisinę ir politinę tautos savimonę, kuri
formavosi šimtmečiais. O juk ji ir tik ji buvo tas pagrindinis postūmis atkurti nepriklausomą
valstybę. Jei ne tautos politinis ir teisinis savęs suvokimas, vargu ar kada Lietuvos gyventojams būtų
kilusi idėja išsivaduoti iš politinės SSRS priespaudos. Tad ši tema yra aktuali, nes visuomenė privalo
suprasti ir vertinti savo teisės kilmę, ir būtent 1922 metų Konstitucija yra modernios šiuolaikinės
Lietuvos teisės ištakos. Temos naujumą rodo ir tai, kad dar ir dabar nėra pakankamai mokslinių
straipsnių, pabrėžiančių ypač svarbius čia nagrinėjamų konstitucijų ryšius.
Darbo uždaviniai – aptarti, kokios teisinės, istorinės bei politinės aplinkybės lėmė
nagrinėjamų konstitucijų turinį, palyginti konstitucijose įtvirtintus teisės principus, pagrindinių
valdžios institucijų – Seimo, Vyriausybės, Prezidento ir Teismo – funkcijas ir tai, kiek visa valdžios
sistema užtikrina valdžių padalijimo principą, taip pat palyginti savivaldos institutą 1922 metų ir
1992 metų konstitucijose.

1
Lietuvos teisininkų draugija. Lietuvos teisės kūrimo principai. Vilnius, 1995. p. 7.
 5

Darbo tikslas – nustatyti, ar galima teigti, kad 1922 metų konstitucija yra 1992 metų
konstitucijos prototipas, taip pat nustatyti 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų panašumus bei
skirtumus.

2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos

Lietuvos geografinė padėtis visą laiką lėmė dvejopą mūsų valstybės, visuomenės ir teisės
prigimtį. Viena vertus, Lietuvos teritorijos buvo paskutinis vakarietiškos kultūros forpostas, tačiau
visada buvo veikiama vadinamosios Rytų kultūros, kurios didžiausia skleidėja buvo Maskvos
Didžioji Kunigaikštystė, vėliau Rusijos valstybė, dar vėliau Rusijos imperija. Ne išimtis buvo ir
Lietuvos situacija XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. 1795 metais panaikinus Abiejų Tautų
Respubliką, dabartinė Lietuvos teritorija buvo padalyta tarp dviejų didžiųjų valstybių – Prūsijos ir
Rusijos.
XIX amžiaus pabaigoje susiklostė tokia situacija, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje
egzistavo dvi teisinės sistemos. Viena vakarietiško tipo, besiremianti Prancūzijos civiliniu kodeksu,
kita rytietiško tipo sistema, kuri rėmėsi Rusijos imperijos įstatymais.
Užnemunėje nuo 1808 metų galiojo Napoleono civilinis kodeksas, su tam tikrais pakeitimais
galiojęs iki 1940 metų. Tai jau naujų laikų kodifikacija. Šis kodeksas pirmą kartą Europos istorijoje
įtvirtino lygybės įstatymui principą. „Kodekso ideologiniai ramsčiai buvo privatinė nuosavybė,
sutarties laisvė ir patriarchalinė šeima“2. Kodekse buvo giežtai atsiribota nuo feodalinės praeities.
Napoleono kodeksas laikytinas klasikinės civilinės teisės ir kodifikacijos pradžia. Tuo metu jis buvo
moderniausias teisinės minties kūrinys. Taigi Prancūzijos civilinis kodeksas su tam tikrais vėlesniais
pakeitimais buvo teisinis Užnemunės gyvenimo pagrindas. Kodekso nuopelnas, kad 1808 m.
valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos (nesuteikiant žemės nuosavybės), įvesti Grigaliaus
kalendorius bei valstiečių vietos savivalda, sparčiau nei likusioje Lietuvoje plėtojosi prekyba ir
verslas, kilo kultūra ir žemės ūkis, daugiau vaikų baigdavo mokslus, formavosi iš valstiečių kilusi
2
Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002.
p. 295.
 6

lietuvių inteligentija (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Visos šios sąlygos sudarė
prielaidas XX a. pabaigoje Užnemunei tapti lietuvių tautinio judėjimo centru.
Kitoje didesnėje Lietuvos dalyje, tiesiogiai įjungtoje į Rusijos sudėtį, situacija buvo
chaotiška. Įstatymų kodifikavimas buvo labai žemo lygio. 1795 metais Rusijoje vienintelis ir
didžiausias kodifikuotų įstatymų rinkinys buvo 1649 metų Soboro teisynas, visai neatitikęs tuometės
visuomenės poreikių. Padėtis šiek tiek pagerėjo, kai šių darbų ėmėsi M. Speranskis. Jo pastangų
dėka 1830 metais buvo išleistas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, kurį sudarė
stulbinančios 40 tomų apimties rinkinys, kiekvienas tomas buvo daugiau nei 1000 puslapių. Dėl
didėlės rinkinio apimties juo buvo sunku ir nepatogu naudotis. Lietuvos teritorijoje jis įsigaliojo
1840 metais. Apibendrinant Rusijos teisės padėtį ir teisės sistemą, esminis jos bruožas –
archajiškumas ir chaotiškumas. Primityvaus lygio teisės aktų sisteminimas: buvo sisteminama
chronologinių rodyklių principu. Pasitaikė teisės sisteminimo ir pagal kodeksus, tačiau jis nebuvo
sėkmingas ir nespėjo atitikti gyvenimo realijų.
Taigi Lietuvos teritorija buvo veikiama dvejopai. Viena vertus, joje veikė tuometinis teisinės
minties avangardas – Prancūzijos civilinis kodeksas, su visomis jame įkūnytomis moderniomis
teisinėmis idėjomis: lygybės įstatymui, pasaulietinės valstybės, asmens lygybės idėjomis. Kita
vertus, Lietuva, būtent didžioji dabartinės teritorijos dalis kartu su Rusijos imperija, buvo teisinės
minties ariergarde, kartu su chaotiška, primityvia teisėkūra, teisės nesistemiškumu, teisės aktų
archajiškumu bei neatitikimu tų laikų visuomenės poreikiams. Tokioje dvilypėje situacijoje prasidėjo
lietuvių tautos kelias į valstybingumą ir savo tautinės teisės kūrimą.
Norint įgyvendinti tautos siekį kurti valstybingumą svarbūs du dalykai: tai – objektyvios
sąlygos ir galimybės valstybingumui realizuoti. Išnagrinėjus tarptautinę politinę situaciją,
susiklosčiusią 1916–1918 metais, galima išskirti kelias tokias sąlygas. Pirma ir esminė sąlyga buvo
Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų. 1915 metais vokiečių kariniai daliniai
visiškai užėmė dabartinę Lietuvos teritoriją. Šis įvykis, M. Romerio teigimu, sudarė prielaidas
pasireikšti individualiai tautinei savimonei, kuri kaip tik paskatino „veikėjų“, galinčių ir norinčių
pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis valstybingumui sukurti. „Nuvalytose nuo Rusų Imperijos
valdžios teritorijose tada ėmė reikštis jų individualus tautinis veidas, kuris iki tol <...> nebuvo
pastebimas, kaip Rusų valstybingumo užguitas“3. Antra prielaida valstybingumui sukurti buvo
komunistų pergalė Rusijoje. Didžiosios Vakarų valstybės buvo nesuinteresuotos komunistų

3
Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius.- 1990. p. 35.
 7

įsigalėjimu dar ir buvusiose vakarinėse carinės Rusijos teritorijose, todėl naujos komunistų valdžios
nepalaikė. Trečia priežastis – sunki Vokietijos padėtis karo metu. Ši situacija lėmė kiek nuosaikesnę
imperialistinę politiką, kuri tapo prielaida valstybingumo idėjoms formuotis.
Valstybingumo idėjos teisinė išraiška – 1918 metų Nepriklausomybės aktas, kuris laikomas
Lietuvos valstybės teisine pradžia. Jis taip pat yra svarbiausias atkurtos Lietuvos valstybės
konstitucinis aktas. Tai, kaip taikliai pastebėjo profesorius M. Maksimaitis, Lietuvos
konstitucionalizmo pagrindas ir programa. Reikšmingiausią poveikį būsimiems konstituciniams
aktams darė trys Nepriklausomybės akto teiginiai: nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas,
Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas ir valstybės tvarkymas demokratiniais pagrindais.
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas yra svarbus tuo, kad užkirto kelią konstitucijų atsiradimui,
kurios savo normomis apribotų valstybės suverenumą. Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas lėmė tai,
kad tauta įgijo savo valios reprezentantą, kuris pabaigs valstybės teisinį įforminimą taip pat nustatys
valstybės konstitucinius pagrindus, kurie galės būti keičiami arba papildomi Steigiamojo Seimo
nustatyta tvarka. Valstybės valdymo demokratiniais pagrindais faktas lėmė tolesnį imperatyvų
reikalavimą būsimiems konstitucijų kūrėjams ir reformatoriams, kuris teigė, jog valstybės valdymas
privalo vadovautis demokratiniais principais.
Šie trys teiginiai, faktai privalėjo būti visų būsimų konstitucijų pagrindas.
1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas pradeda naują Lietuvos konstitucijų
raidos etapą – laikinųjų Lietuvos valstybės konstitucinių aktų raidos etapą. Šiam etapui priklauso
Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas, Lietuvos
Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas (1919 m. balandžio
4 d. redakcija) ir Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šie trys dokumentai kartu su
Nepriklausomybės aktu tapo nuolatinės 1922 metų Konstitucijos pagrindas ir ištakos.
1918 metų lapkričio 2 dienos Pamatinių dėsnių reikšmė yra ta, kad jie įvedė svarbius
konstitucinius principus į Lietuvos teisę ir Konstitucijų raidą, t. y. Konstitucijos viršenybės prieš
kitus įstatymus principą, taip pat visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą, kuris buvo
įtvirtintas 6 dokumento skyriuje. Be to, 5 skyriuje įtvirtinti lygiateisiškumo principas, kurio esmė
asmenų lygybė įstatymui, nuosavybės neliečiamybės principas bei iš dalies pasaulietinės valstybės
principas. Minėti principai daro šį konstitucinį aktą svarbų kelyje į valstybingumą ir savos teisinės
sistemos kūrimą.
 8

1919 metų balandžio 4 dieną Valstybės taryba papildė Pamatinius dėsnius. Naujieji
Pamatiniai dėsniai daugelyje vietų atkartojo 1918 metais priimtuosius. Nauja buvo valstybės
valdymo organų sistema – panaikintas kolegialus valstybės vadovas, jo vietoje atsirado vienasmenis
– Prezidentas. 1919 metų Pamatiniai dėsniai tapo prielaida dviem konstitucijų raidą lėmusiems
principams išsikristalizuoti, t. y. valdžių padalijimo principui ir vykdomosios valdžios atskaitomybės
principui.
Tolesnę Lietuvos konstitucijų raidą tęsia Steigiamojo Seimo priimta Laikinoji Lietuvos
Valstybės Konstitucija (toliau – Laikinoji Konstitucija). Tai panašios struktūros ir apimties
dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai. Vykdomoji valdžia organizuojama Steigiamojo Seimo
renkamo Prezidento, kurio įgaliojimuose buvo numatyta, kad jis kviečia Ministrą Pirmininką, paveda
sudaryti jam Ministrų kabinetą, skiria ir parenka valstybės kontrolierių. Įstatymų leidžiamoji valdžia
priskiriama Steigiamajam Seimui, kuris Laikinojoje Konstitucijoje neabejotinai užima dominuojantį
vaidmenį valdžių sistemoje. Taip apie Steigiamojo Seimo reikšmę Laikinojoje Konstitucijoje rašo
M. Maksimaitis: „Šiam Steigiamajam seimui – konstitucija pavedė ne tik išimtinę teisę leisti
įstatymus, bet ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis
valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų
kabinetu.Vykdomoji valdžia taip pat priklausė nuo Steigiamojo seimo...“4.
Nors Laikinoji Konstitucija buvo panašios apimties dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai,
tačiau jei Pamatiniai dėsniai, galima teigti, neaptarė daugelio principinių klausimų, tai Laikinoji
Konstitucija pasižymėjo tais bruožais, kurių trūko jos pirmtakėms. Visų pirma Laikinoji Konstitucija
įtvirtino valstybės valdymo formą – Respubliką. Tai reiškė, kad Lietuva yra valstybė, kur
suverenitetas priklauso tautai. Ši valdymo forma siejasi su demokratiniu politiniu režimu. Ta sąsaja
taip pat atsispindi Laikinojoje Konstitucijoje, kurioje įtvirtinta, kad Lietuva yra demokratinė
respublika. Demokratinės santvarkos valdžios šaltinis – tauta. Valstybės valdžios tikslas –
įgyvendinti bendrus tautos interesus. Sprendimai priimami remiantis daugumos nuomone, tačiau
atsižvelgiama ir į mažumų teises. Tokioje santvarkoje gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, o
valdžios galios yra ribojamos teisės. Laikinosios Konstitucijos 1 paragrafas taip pat reiškia, kad
suformuluojami du konstituciniai principai – tautos suvereniteto principas ir demokratinės valstybės
principas. Šie du principai, anot E. Kūrio, „tai dvi vienos monetos pusės...“5, t. y. suvereni tauta

4
Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 102.
5
T. Birmontienė ir kiti. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001., p. 255.
 9

tvarko valstybės reikalus per atstovus arba tiesiogiai, o demokratija yra ta priemonė, kuria gali būti
užtikrintas realus tautos ir valstybės suverenitetas. Galima daryti išvadą, kad demokratijos ir tautos
suvereniteto principai yra pamatiniai, lemiantys visą valstybės funkcionavimą, valstybės santykį su
piliečiais.
Laikinosios Konstitucijos reikšmingumas yra ir tai, kad joje pirmą kartą buvo suformuluoti
tautos suvereniteto ir demokratiškumo principai, įtvirtintos korespondencijos ir sąžinės, streikų,
piliečio gyvybės neliečiamybės teisės. Laikinoji Konstitucija taip pat nustatė esminius Lietuvos
valstybės sandaros klausimus deklaruodama, kad Lietuva yra demokratinė respublika, ji nustatė
valstybės valdymo formą ir politinį režimą. Suformulavusi šiuos reikšmingiausius valstybės kūrimo
teiginius, Laikinoji Konstitucija tapo savotiškas planas, kurio pagrindu buvo kuriama pirmoji
nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Kaip bebūtų nagrinėjamos 1922 metų Konstitucijos teisinės istorinės prielaidos, negalima jų
nagrinėti atskirai, neatsižvelgiant į teisinės minties raidą Europoje. Lietuvos 1922 metų Konstitucija
priklauso naujųjų Centrinės, Rytų ir Šiaurės Rytų Europos valstybių konstitucijų grupei, kurios
pasižymi pabrėžtinu demokratizmu ir nacionalizmu. Taip apie šią nagrinėjamą grupę pasisako
M. Romeris: „svarstant <...> 1922 metų Konstituciją, tiek visas kitas naujų Europos Centro ir Rytų
bei Šiaurės Rytų respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su kontinentinio
parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus nacionaldemokratinius palinkimus...“6.
Ši konstitucijų grupė apima Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekoslovakijos,
Vokietijos, Austrijos konstitucijas. Kaip jau buvo minėta, šių konstitucijų esminis išskirtinumas –
demokratijos principų išaukštinimas ir iškėlimas, kuris daugelyje vietų buvo perdėtas ir galbūt
netinkamas visuomenėms, kurios neturėjo demokratinio valdymo patirties, kurių visuomenės ar net
jų šviesuomenė tik labai paviršutiniškai įsivaizdavo tikruosius realaus demokratinio valdymo
principus. Demokratinio valdymo principai toms tautoms buvo ne valstybės darbui taikytini metodai,
o šūkiai, kuriais remiantis bandoma pasipriešinti imperinių valstybių jungui. Demokratinio valstybės
valdymo tradicijų šios valstybės neturėjo, tačiau tuometinėje Europoje vyravo didžiulis pasitikėjimas
demokratija, kuri, M. Romerio teigimu, buvo kaip laimės ir socialinio teisingumo receptas, kaip
universali panacėja, suteikianti valstybinei santvarkai tobulumą. Toks demokratijos idealizavimas
neatsitiktinis, tam įtakos turėjo didžiųjų valstybių pozicija, ypač sureikšminusi demokratizmo ir
tautų apsisprendimo teisę. Žinoma, jei būtų kalbama apie Rusijos ir Vokietijos vaidmenį šių idėjų
6
Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990., p. 122.
 10

plėtroje, būtų galima pasakyti, kad jų pozicija buvo veidmainiška, nes eskaluodamos šias idėjas
imperijos tiesiog bandė pridengti savo imperinius tikslus ir tokia politine demagogija siekė
susilpninti viena kitos vidinę tvarką. Kitoks vaidmuo populiarinant demokratizmo idėjas tenka JAV,
kurios vidinė organizacija buvo pagrįsta demokratijos principais. Šios valstybės prezidento
V. Vilsono paskelbta 14 punktų deklaracija buvo „demokratinais principais pagrįsto tarptautinio
teisingumo manifestas“7, kuris, skirtingai nei Vokietijos ar Rusijos imperijų spekuliacijos, buvo
išties rimtas ir nuoširdus demokratijos principų užtikrinimas, juk būtent šiuo lozungu JAV pradėjo
savo dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Toks didžiosios valstybės lozungas davė viltį
užguitoms Europos tautoms sukurti savo valstybę. „Demokratija, demokratiniai principai,
demokratinė valstybės santvarka, demokratinės konstitucinės institucijos – tai buvo populiaciška
kaip socialinės tiesos aksioma, kaip apreikštoji tiesa – socialinio tikėjimo dogma, kurios net nereikia
diskutuoti 8.
Dėl to mažosios tautos, tikėdamos sulaukti JAV palaikymo, tik jos eskaluotais principais
besiremdamos, konstravo savo konstitucijas ir visą valstybinį gyvenimą.
Esant takiam demokratizmo idėjų pakilimui, reikėjo rasti modelį, kuris būtų tinkamas jas
fiziškai įgyvendinti valstybės valdyme. Tuometinėje Europoje buvo keliolika demokratiniais
pagrindais besitvarkančių valstybių, tai Skandinavijos valstybės, taip pat Olandija, Belgija,
Prancūzija, Portugalija, Šveicarija, Anglija. Tačiau didžioji dalis čia išvardytų demokratijų –
monarchijos. Mūsų nagrinėjamos valstybių grupės tautos tiesiog paniškai bijojo dar vieno monarcho
atsiradimo savo valstybėje, visiems jau buvo gana Rusijos, Vokietijos, Austrijos–Vengrijos
imperatorių. Todėl neatsitiktinai buvo pasirinkta Respublikos valstybės valdymo forma. Tam
geriausiai tiko demokratinė respublika – Prancūzija, kurios „Didžiosios Revoliucijos didvyriška
legenda spinduliuoja visame Europos kontinente kaip Demokratijos saulė“9. Kaip tik ši M. Romerio
akcentuota istorinė Prancūzijos, kaip demokratijos ir respublikos lopšio, legenda vertė daugelio
naujų valstybių, tarp jų ir Lietuvos Konstitucijos kūrėjus, ieškoti valstybės modelio pavyzdžio
prancūzų teisėkūroje. Dėl Prancūzijos Konstitucijos įtakos 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje
atsirado labai stiprus parlamentas, nuo jo priklausomas prezidentas, kuris kaip ir Prancūzijoje
renkamas parlamento; taip pat atsirado nuostata, kad prezidento aktams reikia ministro
kontrasignacijos. Taip, kaip ir Prancūzijos Konstitucijoje, 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje

7
Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 127.
8
Ten pat.
9
Ten pat, p. 128.
 11

įtvirtinami lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo, darbo ir verslo laisvė, asmens ir nuosavybės
neliečiamybė.
Be Prancūzijos, Europoje egzistavo dar dvi demokratinės respublikos, tai Portugalija ir
Šveicarija. Portugalija demokratine respublika tapo tik 1911 metais, be to, ji buvo nutolusi ir dėl šių
priežasčių netapo nagrinėjamos konstitucijų grupės etalonu ir, kaip teigia M. Romeris, „pati
susitvarkė Prancūzijos konstituciniu šablonu pamėgdžiodama prancūzišką parlamentarizmą“10.
Kitokia padėtis buvo Šveicarijoje, kuri laikoma klasikinės demokratijos šalimi, jos demokratizmas
nebuvo iškreiptas kompromisų su monarchija. Lietuva iš šios šalies konstitucijos tradicijų
pasiskolino tokius svarbius institutus kaip referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvą, visuotinio
lygaus balsavimo principą.
Svarbi ir 1919 metų Vokiečių Reicho konstitucija, kitaip dar vadinama Veimaro konstitucija.
Šios konstitucijos pavyzdžiu formavosi daugelis lietuviškosios 1922 metų Konstitucijos idėjų,
nuostatų bei principų. Veimaro konstitucija buvo pradėta kurti pasibaigus Pirmajam pasauliniam
karui, tam buvo sušaukta Vokietijos nacionalinė asamblėja. Jos tikslas buvo sukurti naujo tipo
valstybę – demokratinę federacinę respubliką, kuri būtų valdoma prezidento ir parlamento. Veimaro
konstituciją sudarė dvi dalys, padalytos į 12 skyrių, kurie padalyti į 180 straipsnių. Pirma
Konstitucijos dalis buvo skirta valstybinės valdžios sudėčiai ir galioms, taip pat federacinės ir žemių
valdžios santykiams reglamentuoti. Konstitucija skelbė, kad valstybės valdžia priklauso tautai.
Vokietijos imperija yra savanoriškas vokiškų žemių (Länder) junginys, prie kurio jos prisijungė
laisvo apsisprendimo būdu. Federacinei valdžiai buvo priskirti įgaliojimai spręsti pilietybės, užsienio
politikos, kolonijų, emigracijos, imigracijos, ekstradicijos, gynybos, monetarinės politikos
klausymus. Be to, federacinės valdžios kompetencijai priklausė muitų ir prekybos reguliavimas visos
imperijos mastu. Vietinei žemių valdžios kompetencijai buvo palikti visi kiti reikalai, kuriuos ši
galėjo tvarkyti kaip tinkama, tačiau nesutampant federacinės valdžios teisei su žemių teise viršesne
buvo laikoma federacinė teisė. Iškilusius konfliktus tarp žemių ir federacinės valdžios sprendė
Aukščiausiasis teismas. Kiekviena Reicho provincija turėjo priimtą konstituciją, kurios buvo
numatytas vietos parlamentas (Landtag), renkamas lygiu slaptu balsavimu, ir vietos vyriausybė.
Vietos vyriausybė galėjo vykdyti savo veiklą tik tokiu atveju, jei turėjo vietos parlamento
pasitikėjimą. Federacinę valdžią sudarė parlamentas (Reichstag), prezidentas ir šalies taryba
(Reichsrat). Parlamentas posėdžiavo valstybės sostinėje – Berlyne. Parlamento atstovai buvo

10
Ten pat, p. 130.
 12

renkami visų Vokietijos piliečių, kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 20 metų. Rinkimai buvo slapti
ir lygus, naudojama proporcinė rinkimų sistema. Parlamento atstovai atstovavo visai federacijai,
vadovavosi tik savo sąžine ir nebuvo niekaip kitaip varžomi. Perlamento nariai naudojosi teisiniu
imunitetu, jų laisvės nebuvo galima varžyti ir niekaip kitaip nedaryti kliūčių vykdant savo pareigas.
Parlamentas buvo renkamas ketverių metų laikotarpiui. Paleisti parlamentą turėjo teisę Reicho
prezidentas, tačiau po paleidimo praėjus ne mažiau kaip 60 dienų privalėjo būti renkamas naujas
parlamentas. Reicho prezidentas naudojosi gana dideliais įgaliojimais. Juo galėjo būti renkamas bet
kuris Reicho pilietis, sulaukęs 35 metų amžiaus, tiesioginiais slaptais rinkimais. Jo kadencija truko
septynerius metus, atstatydinti jį buvo galima tik referendumu, kuris buvo skelbiamas parlamento
(už tai privalėjo pasisakyti 2/3 visų parlamento narių). Tautos išreikštas pasitikėjimas referendume
reiškė, kad jis perrenkamas, o parlamentas privalėjo atsistatydinti. Prezidentas taip pat naudojosi
teise skirti ir atleisti vykdomosios valdžios valdininkus, į jų sudėtį įėjo ir aukščiausi šalies pareigūnai
– ministrai ir kancleris. Prezidentui buvo suteikta teisė panaudoti ginkluotą jėgą vienai iš federacijos
žemių pažeidus Reicho įstatymus ir taip ją priversti laikytis įsipareigojimų. Be to, prezidentas, kilus
grėsmei Reicho teritoriniam integralumui ar viešajai tvarkai, galėjo suspenduoti tam tikras piliečių
teises ir panaudoti ginkluotą jėgą tvarkai atkurti; tokiam sprendimui buvo būtinas parlamento
pritarimas.
Reicho vyriausybė – kancleris ir ministrai – privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą. Jeigu
jiems buvo pareiškiamas nepasitikėjimas, jie privalėjo atsistatydinti. Vyriausybės kancleris buvo
atsakingas už vyriausybės darbą ir privalėjo atsiskaityti parlamentui. Vyriausybės sprendimai buvo
priimamai balsų dauguma, balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamas buvo prezidento balsas.
Reichstagas turėjo galimybę apskųsti bet kurį vyriausybės sprendimą, kaip prieštaraujantį Reicho
konstitucijai ar įstatymas. Tokio sprendimo teisėtumą nagrinėjo Reicho aukščiausiasis teismas, kuris
jį galėjo pripažinti negaliojančiu.
Reicho taryba, arba Reichsratas, buvo institucija, sudaryta iš Reicho žemių parlamentų
atstovų. Jos tikslas buvo suteikti galimybę federacijos žemėms dalyvauti teisėkūros procese visos
federacijos lygiu. Vyriausybės ministrams buvo privalu informuoti Reichsratą apie priimamus
įstatymus ar administracinius nutarimus, taip buvo numatyta galimybė žemių atstovams pateikti savo
pasiūlymus ir prieštaravimus.
Įstatymų iniciatyvos teise naudojosi Reichstago ir vyriausybės atstovai. Įstatymai buvo
priimami Reichstage už pasisakius daugumai jo narių. Reicho prezidentas naudojosi labai svaria veto
 13

teise. Jis galėjo sustabdyti parlamente priimto įstatymo galiojimą ir pateikti jį tautai svarstyti
referendume. Veto teise naudojosi ir Reichsratas, kuris turėjo galimybę sustabdyti Reichstago
priimto įstatymo galiojimą. Reichsratui pasinaudojus savo teisėmis, Reicho prezidentas privalėjo
arba panaikint priimto įstatymo galiojimą, arba skelbti referendumą. Reichstagas galėjo panaikinti
Reichsrato veto 2/3 visų narių balsų dauguma, tokiu atveju Reicho prezidentas privalėjo arba
paskelbti įstatymą, arba skelbti referendumą.
Teismų sistema buvo taip pat novatoriška. Konstitucijoje buvo įtvirtintas teismų
nepriklausomumo principas. Teismai, vykdydami teisingumą, vadovavosi tik įstatymais. Septintas
Konstitucijos skyrius numatė Aukščiausiojo teismo sukūrimą, taip pat teisėjų skyrimą iki gyvos
galvos, nustatant amžiaus limitą, iki kurio asmuo galėjo būti teisėju. Buvo numatytas ir
administracinių teismų, kurių tikslas suteikti šalies gyventojams galimybę gintis nuo biurokratinės
savivalės, sukūrimas,
Antroji Vokiečių Reicho konstitucijos dalis skirta pagrindinėms Reicho piliečių teisėms ir
pareigoms reglamentuoti. Įtvirtintas platus katalogas, nors daugelyje vietų remiamasi dar 1848 metų
Vokietijos imperijos konstitucija. Veimaro konstitucijoje įtvirtinta susirinkimų ir spaudos laisvė.
Kiekvienam gyventojui garantuota lygybė įstatymui nepriklausomai nuo lyties kilmės ar
išsimokslinimo. Kilmės suteiktos privilegijos buvo panaikintos. Kiekvienas Reichą sudarančių
žemių pilietis kartu buvo ir visos imperijos pilietis. Piliečiams buvo užtikrinta judėjimo laisvė, teisė
užsiiminėti prekybą ir įsigyti nuosavybę. Jie naudojosi teise emigruoti, imigruoti, taip pat buvo
ginami savo valstybės nuo užsienio valstybių valdžios. Veimaro konstitucija numatė plačias teises
tautinėms mažumoms. Jos galėjo vartoti savo tautines kalbas moksle, savivaldoje, teisinėje
sistemoje.
Žmogaus teisės ir laisvės pripažintos nesulaužomomis. Žmogaus laisvės gali būti suvaržytos
arba atšauktos tik pagal įstatymą. Asmuo naudojasi teise jam apribojus laisvę sužinoti to priežastį
per 24 valandas po suėmimo, jam turi būti sudarytos sąlygos apsiginti ir apskųsti tokį valstybinės
valdžios sprendimą. Kiekvieno Reicho gyventojo namai yra neliečiami, gyventojai naudojasi žodžio
laisve, cenzūra uždrausta. Garantuojamas susižinojimo slaptumas telefonu, paštu, telegrafu.
Valstybės piliečiams garantuojama taikių ir neginkluotų susirinkimų laisvė, teisė burtis į klubus ir
bendruomenes ir jas įteisinti. Jų legalumas negali būti panaikintas dėl jų religinių, politinių,
socialinių–politinių tikslų. Vokiečiams užtikrinti laisvi ir slapti rinkimai, taip pat teisė gauti
valstybės tarnybą, atitinkančią jų sugebėjimus. Diskriminavimas lyties pagrindu uždraustas.
 14

Valstybės tarnautojai nereprezentavo atskirai partijai, o atstovavo visai vokiečių tautai. Tarnautojai
naudojosi politine laisve, t. y. galėjo priklausyti bet kokiai partijai arba būti nepartiniai. Vokietijos
piliečiai buvo įpareigoti atlikti tam tikras prievoles valstybei ir bendruomenei. Nustatyta privalomoji
karinė tarnyba. Reicho konstitucija garantavo tikėjimo ir sąžinės laisvę. Laisvas religijos
praktikavimas buvo užtikrintas Konstitucijos ir ginamas valstybės. Valstybinė religija neegzistavo.
Konstitucija įvedė privalomą pagrindinį išsilavinimą, kuris buvo vykdomas Reicho, žemių
valdžios ir vietos bendruomenių. Iki 18 metų buvo garantuojamas nemokamas mokslas.
Ekonominis valstybės gyvenimas buvo reglamentuotas Reicho konstitucijos 151–165
straipsniuose. Konstitucija įtvirtino principą, kad ekonominis gyvenimas turi vadovautis teisingumo
principu, kurio tikslas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam valstybės piliečiui ir garantuoti
ekonominę nepriklausomybę kiekvienam šalies gyventojui. Nuosavybės teisė – garantuota valstybės,
turto nusavinimas galimas tik visuomenės labui ir atitinkamai atlyginus nuostolius. Valstybė taip pat
įsipareigojo ginti dirbančiųjų teises. Įteisintos profsąjungos, kurių tikslas buvo ginti darbuotojų
teises, gerinti darbo sąlygas, reguliuoti darbo laiką. Leidimas kurti profsąjungas buvo suteiktas visų
sričių darbuotojams.
Veimaro konstitucija teoriškai buvo viena demokratiškiausių ir liberaliausių konstitucijų
visame XX amžiuje, ji turėjo garantuoti beveik nesunaikinamą valstybės demokratiškumą, tačiau
realiai jos mechanizmas buvo ydingas. Visų pirma, pasirinkta proporcinė rinkimų sistema privedė
prie plataus masto partinės sistemos skaidymosi. Dėl proporcinės rinkimų sistemos, kurios ypatybė
atstovauti visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.
1930 metų Reichstage buvo atstovaujama 28 politinėms partijoms, o 1933 metų parlamente partijų
skaičius išaugo iki 40. Esant tokiai struktūrai buvo nepaprastai sunku suformuoti daugumą
Reichstage, o ją suformavus išlaikyti ilgesnį laiką darbinga. Tokia situaciją vedė valstybę į chaosą ir
anarchiją.
Antras Veimaro konstitucijos trūkumas – pagrindinių valdžių pusiausvyros nebuvimas.
Prezidento galios buvo neproporcingai didelės. Jam buvo suteikta teisė atstatydinti Reicho kanclerį,
nors šis ir naudotųsi Reichstago pasitikėjimu, ir atvirkščiai, jeigu net vyriausybės kanclerio
kandidatūros nepatvirtino Reichstagas, prezidentas galėjo jį paskirti neatsižvelgdamas į parlamento
prieštaravimus.
Trečias šios Konstitucijos trūkumas buvo nepaprastosios padėties įgaliojimas. Tiksliau, 48
Veimaro konstitucijos straipsnis prezidentui suteikė plačias galias apriboti daugelį svarbių teisių ir
 15

laisvių. Esant nepakankamai išplėtotai stabdžių ir atsvarų sistemai, tokie platūs įgaliojimai lėmė
vėlesnį totalitarizmo įsigalėjimą Vokietijoje.
Nors Lietuva ir Vokietija savo valstybine struktūra nebuvo panašios: viena – unitarinė, kita –
federacinė, tačiau Lietuvos 1922 metų Konstitucija perėmė dalį svarbių institutų būtent iš Veimaro
konstitucijos. Abi konstitucijos įtvirtina tautos suverenitetą, t. y. tai, kad valstybės valdžia priklauso
tautai. Konstitucijos atmeta bet kokį diskriminavimą, teigiama, kad vyrai ir moterys yra lygūs
įstatymui, naikinamos titulų teikiamos privilegijos. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos piliečiams
garantuota asmens neliečiamybė. Suvaržyti ją galima tik įstatymų nustatyta tvarka, tačiau
Vokietijoje ne vėliau kaip per 24 valandas, o Lietuvoje per 48 valandas privalu nurodyti suėmimo
pagrindą. Abiejų valstybių piliečiams garantuojama būsto neliečiamybė, tikėjimo ir sąžinės laisvė,
susižinojimo ir spaudos laisvė, draugijų ir sąjungų laisvė, taikių susirinkimų laisvė, nuosavybės
neliečiamumo teisė, kuri gali būti pažeista tik atsiradus viešajam interesui. Nuosavybės
neliečiamumo teisės klausimas lietuviškoje Konstitucijoje dviprasmiškas. Viena vertus, Konstitucija
garantuoja nuosavybės neliečiamumą, kita vertus, iškilus viešajam interesui, valstybė negarantuoja
teisingo žalos atlyginimo. Vokietijos konstitucijoje šito dviprasmiškumo nėra, 153 straipsnis teigia,
kad ekspropriacija vykdoma teisingai atlyginant nuostolius ir esant viešajam interesui.
Piliečių pareigų požiūriu konstitucijos iš dalies sutampa: tiek Lietuvos, tiek Vokietijos
piliečiai buvo įpareigoti dalyvauti savo valstybės teritorijos gynime, numatyta privalomoji karinė
tarnyba. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos konstitucijos nenumatė valstybinės religijos. Teigiama, kad
visoms religinėms bendruomenėms suteikiamos vienodos teisės. Religinėms organizacijoms
suteikiamos juridinio asmens teisės. Naujos religinės organizacijos pripažįstamos tuo atveju, jei jų
tikslai neprieštarauja viešajai tvarkai ir dorai. Vokietijos konstitucija numato, kad naujos religinės
organizacijos, pripažįstamos valstybės, privalo būti ilgalaikės, t. y. turėti tam tikrą narių skaičių ir
struktūrą.
Kiekvienam piliečiui Konstitucija garantuoja, kad sekmadieniai ir valstybinės šventės bus
poilsio ir dvasinio pakilimo dienos. Be to, garantuojama, kad kariams turi būti suteikta laisvo laiko
tikybinėms pareigoms atlikti. Ligoninėse, kalėjimuose ir kitose viešose įstaigose laikomiems
žmonėms turi būti duodama galimybė atlikti savo religines pareigas. Pastebėtina, kad Vokietijos
konstitucijos 139, 140, 141 straipsniai visiškai sutampa su Lietuvos 1922 metų Konstitucijos 86, 87
straipsniais.
 16

Švietimo sistema Vokietijos ir Lietuvos konstitucijose taip pat panaši. Abiejose šalyse
įvedamas nemokamas privalomas mokslas. Tik Lietuvoje privalomas yra pradinis išsilavinimas, o
Vokietijoje privalomas mokymasis iki 18 metų. Tačiau esminis skirtumas tarp Vokietijos ir Lietuvos
švietimo sistemų, įtvirtintų konstitucijose, buvo religijos vaidmuo mokyme. Lietuvos valstybė nors ir
deklaravo, kad valstybinės religijos nėra, tačiau 80 straipsnyje buvo teigiama, jog religijos mokslas
privalomas, tuo tarpu Vokietijos konstitucijoje to nebuvo. Lietuvos Konstitucija buvo unikali savo
plačiomis bažnyčiai suteiktomis teisėmis. Be minėto 80 straipsnio suteiktų teisių, bažnyčiai buvo
skirta išimtinė teisė registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus (85 straipsnis). Religinės
organizacijos gavo teisę laisvai steigti mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamo ir
nekilnojamo turto.
Išnagrinėjus išorinį poveikį, dariusį įtaką Lietuvos Konstitucijos kūrimo procesui, galima
teigti, kad tai buvo V. Vilsono išaukštintos demokratijos idėjos, kurios buvo populiarios tarp visų
naujai besikuriančių valstybių. Demokratijos pakilimas savo ruoštu nukreipė Lietuvos
konstitucionalizmo pradininkų žvilgsnius į tuo metu gryniausios demokratijos šalis Šveicariją ir
Prancūziją. Šių šalių pavyzdžiu toliau buvo formuojamas konkretus valstybės konstitucinis modelis.
Jis pasižymėjo stipria parlamento padėtimi valdžių padalijimo sistemoje, silpna prezidento galia,
moderniu požiūriu į asmenį, kur jam užtikrinama lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo, darbo
ir verslo laisvės, asmens ir nuosavybės neliečiamybė, taip pat „...kai kurių Šveicarijos tiesioginiai
demokratinių institucijų pasiskolinimu“11, t. y. referendumo institutu, visuotinio lygaus balsavimo
principu ir piliečių įstatymų iniciatyvos teise. Nors Lietuvos 1922 metų Konstitucija daug esminių
institutų perėmė iš Prancūzijos ir Šveicarijos konstitucijų, tačiau, kalbant apie piliečių teises ir
pareigas, tikybos ir kulto dalykus, šveitimo reikalus, neabejotinai didžiausia buvo Vokietijos
Veimaro konstitucijos įtaka
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija pripažįsta ir įteisina pagrindines žmogaus teises ir
laisves, politinės sistemos žaidimo taisyklės aiškiai apibrėžtos (valdžių atskyrimo principas, jų
tarpusavio sąveikos metodai ir normos, kolegialumas ir kt.) ir pagrįstos demokratinėmis vertybėmis.
Tačiau normos ir vertybės, įtvirtintos konstitucijoje, ne visada įsitvirtina realiame gyvenime, dažnai
faktinė, materialioji konstitucija neatitinka juridinės. Ši tendencija gana dažnai pasitaiko tose
valstybėse, kurios yra nutolusios nuo demokratinių vertybių ir normų; tas nutolimas reiškiasi

11
Ten pat, p. 130.
 17

istorinėmis aplinkybėmis – tai ilgas autoritarizmo galiojimas šalies teritorijoje arba naujos valstybės
nepatyrimas, jos nesugebėjimas ir nenoras įgyvendinti konstitucijoje deklaruotų normų.
Lietuva ir kitos 1918 metais naujai susikūrusios valstybės neturėjo tradicijų ir rimto
pasiruošimo tvarkytis demokratiniais pagrindais, dar daugiau – Lietuvos atveju jos visuomenė buvo
atsilikusi, sudaryta daugiausia iš valstiečių, pratusių prie autoritarinės carinės valdžios. Dėl to labai
svarbu palyginti, ar Lietuvos gyvenime buvo skirtumas tarp formaliosios ir realiosios konstitucijų.
Formaliai Lietuvos 1922 metų Konstitucija garantavo piliečio asmens, jo būsto
neliečiamumą, korespondencijos, laisvo susižinojimo teises, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų
sąjungų laisves, tačiau 32 straipsnyje buvo nustatyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar
kitokiems neramumams Ministrų kabinetui pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje Valstybėje
ar jos dalyje sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas. Dėl vykstančių karo veiksmų, taip pat
stengiantis išvengti komunistų agresijos, karo padėtis Lietuvoje Steigiamojo Seimo įvesta 1920 m.
liepos 24 d. Ji paskelbta visoje Lietuvos teritorijoje. Vėliau jos teritorinės ribos šiek tiek apribotos,
nors visiškai ji nebuvo panaikinta iki 1926 m. liepos 2 d. Suprantamas nepaprastosios padėties
galiojimas 1920–1922 metų laikotarpiu, kai iš tiesų vyko kariniai veiksmai ir valstybė kovojo dėl
išlikimo. Tačiau į Konstitucijos rėmus netelpa tolesnis nepaprastosios padėties režimo galiojimas,
kuris nepagrįstai apribojo daugelį žmonių teisių ir laisvių. Tai yra pirmas aspektas, kai formalioji
Konstitucija prasilenkia su realiąja.
Antras neatitikimas pastebimas išnagrinėjus Konstitucijos 13 straipsnį, kuris skelbia, kad
pilietis turi tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tikėjimo laisvė aiškintina kaip asmens, piliečio laisvas
apsisprendimas tikėti, ką tikėti ir ar iš viso tikėti. Laisvė netikėti, t. y. tikėjimo laisvė, buvo
pažeidžiama nesukūrus civilinės santuokos instituto. Nors formaliai civilinė metrikacija buvo
leidžiama, tačiau realiai egzistavo tik kanoninė santuoka, o civilinė metrikacija buvo tik papildoma,
tuo tarpu kanoninė metrikacija buvo privaloma visiems valstybės gyventojams. Pasak M. Romerio,
tokia situacija buvo didžiulis apsileidimas valstybei, kuri laikėsi sąžinės ir tikybos laisvės režimo.
Greta bažnytinės santuokos privalėjo egzistuoti ir civilinė santuoka, jos instituto neįkūrimas
prieštaravo Konstitucijai, ir tai yra antrasis juridinės ir realiosios konstitucijų neatitikimas.
Kitas svarbus aspektas – tautinės mažumos. Lietuvos Respublikos 1922 metų Konstitucija
turėjo atskirą skyrių, skirtą tautinių mažumų teisėms reglamentuoti. Septintas Konstitucijos skyrius
įtvirtino nuostatas dėl tautinių mažumų kultūrinės nacionalinės savivaldos. Konstitucijos 73
straipsnis skelbė: „Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisės įstatymų
 18

ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarybę,
savitarpinę pagalbą – ir šiems reikalams vesti įstatyme nustatyta tvarka renka atstovaujamus
organus“12. Reikėtų pastebėti, kad tai, kas yra žymi piliečių dalis, nei Konstitucijoje, nei įstatymuose
nubuvo reglamentuota. Kaip pažymi E. Mažul, „Panašu, kad Lietuva, kaip ir kai kurios kitos
valstybės, siekė apriboti bei komplikuoti tautinės mažumos sąvoką taip, kad jos teritorijoje nebūtų
pripažinta esama nė viena tautinė mažuma ir todėl valstybė neturėtų realių tarptautinių
įsipareigojimų, pagrįstų mažumų apsaugos režimu“13. Dar vienas 1922 metų straipsnis,
reglamentavęs tautinių mažumų padėtį, numatė, kad „tautinės mažumos turi teises, eidamos tam
tikrais įstatymais, apkrauti savo narius mokesniais tautinės kultūros reikalams ir naudojasi teisinga
dalimi sumų, kurios Valstybės ir savivaldybių yra skiriamos švietimo ir labdarybės reikalams, jei šių
reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybės įstaigos“14.
Ypač svarbi tautinėms mažumoms nagrinėjamos Konstitucijos preambulė, kurioje vartojamas
terminas „Lietuvos tauta“, reiškiantis, kad Lietuvoje įtvirtinama tautos samprata pagrįsta ne tautiniu
nacionaliniu aspektu, o politiniu, t. y. tauta laikomi ne tik Lietuvių tautinės priklausomybės asmenys,
bet visi valstybės piliečiai nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Šis faktas nepaprastai svarbus
įtvirtinant tautinių mažumų apsaugą ir jų teises dalyvauti valdant valstybę.
Nagrinėjant faktinę tautinių mažumų padėtį 1922–1928 metų laikotarpiu, reikia išskirti du
etapus: iki 1926 metų gruodžio 16 dienos perversmo ir po jo, iki 1928 metų.
Pirmasis laikotarpis buvo gana liberalus ir nuosaikus – daugelio tautinių mažumų teisės buvo
gerbiamos, atviros valstybės palaikomos diskriminacijos faktiškai nebuvo. Veikė tautinių mažumų
švietimo sistema. Buvo užtikrintas pradinis ir vidurinis mokymas gimtąją mažumų kalba, iš dalies ar
visiškai finansuojamas valstybės. 1926 metų pradžioje Lietuvoje veikė 117 žydų, 24 lenkų, 16
vokiečių, 13 rusų ir 7 latvių mokyklos. Taip pat veikė 14 žydų, 3 lenkų ir viena rusų gimnazija.
Tačiau po 1926 metų perversmo padėtis pasikeitė: buvo likviduota dauguma tautinių mažumų
organizacijų ir mokyklų, o jų turtas eksproprijuotas. Tautinių mažumų padėties blogėjimas niekaip
neatsispindėjo įstatymuose, tačiau visuomenės informavimo priemonės pradėjo kurti neigiamą
viešąją nuomonę apie tautines mažumas. Be to, tautinės mažumos buvo pradėtos diskriminuoti
įsidarbinant viešajame sektoriuje bei stojant į prestižines aukštųjų mokyklų studijų programas.

12
http://lt.wikisource.org/wiki/Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija_(1922_m._rugpj%C5%AB%C4%8Dio_1_d.)
13
Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius, 2006.
14
http://lt.wikisource.org/wiki/Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija_(1922_m._rugpj%C5%AB%C4%8Dio_1_d.) .
 19

„Diskriminacija taip pat ėmė reikštis ir laisvųjų profesijų atlikimo, ūkinės veiklos vykdymo, viešųjų
paslaugų teikimo ir biurokratinių reikalų tvarkymo srityse“15 .
Pastebėtina, kad tautinės mažumos Lietuvoje buvo traktuojamos nevienodai. Žydai, būdami
skaitlingiausia ir geriausiai organizuota tautinė mažuma, naudojosi išskirtinėmis teisėmis. Žydų
bendrijos turėjo juridinio asmens teisę ir teisę rinkti nustatyto dydžio mokestį iš kiekvieno savo
nario. 1922 metų Konstitucija žydų tautinei bendruomenei realiai užtikrinto teises ir laisves. Žydai,
be kita ko, užsiėmė ir švietimo, ir visuomenine veikla; be jau minėtų mokyklų, jie buvo įsteigę
pedagoginę seminariją ir dvi dvasines akademijas. Stambesniuose miestuose buvo įkurti žydų
senatvės ir globos namai. Kaune veikė profesionalus žydų teatras. Visoje šalyje ėjo daug žydiškų
laikraščių.
Kita privilegijuota tautinė mažuma buvo vokiečiai. Lietuvoje jie koncentravosi Klaipėdos
krašte, kur sudarė 40 procentų visos populiacijos. Ši mažuma užėmė ypatingą vietą pramonėje ir
prekyboje, dėl to išsaugojo nemažą politinę įtaką ir sukūrė daugybę kultūrinio pobūdžio
organizacijų. Vokiečių organizacijos naudojosi teise vartoti savo gimtąją kalbą viešajame gyvenime.
Vokiečių kalba buvo leidžiama daug laikraščių, knygų.
Bene blogiausioje padėtyje atsidūrė lenkų tautinė mažuma, kuri nesinaudojo panašiomis
privilegijomis kaip vokiečių ar žydų tautinės mažumos. Lenkų tautinės mažumos padėtį ypač
blogino tai, kad beveik per visą tarpukario Lietuvos egzistavimą nebuvo normalių dvišalių
diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kiekybinė lenkų dalis Lietuvos valstybėje nebuvo
didelė – lenkai sudarė apie 3 procentus visos populiacijos, tačiau politinės realijos (Vilniaus krašto
užgrobimas) lėmė, kad tai buvo bene labiausiai diskriminuojama tautinė mažuma. Centrinė valstybės
valdžia atvirai kvestionavo lenkų tautinį tapatumą, buvo teigiama, kad lenkai nėra lenkai o tik
sulenkėję lietuviai, todėl jie negali naudotis tautinių mažumų teisėmis.
Apžvelgus tautinių mažumų padėtį, galima pažymėti, kad „priimdama įstatymus, susijusius
su tautinėmis mažumomis, ir įgyvendindama tautinę politiką, Lietuvos valdžia laviravo tarp pagrįstų
ir visuotinai pripažįstamų mažumų teisių pripažinimo ir strateginių Lietuvos valstybės ir tautos
interesų.“16 1922 metų Konstitucija turėjo atskirą skyrių, skirtą tautinių mažumų teisėms.
Išnagrinėjus faktinę tautinių mažumų padėtį galima teigti, kad jos naudojosi specialiomis joms

15
. Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius ,2006, p. 95.
16
Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61, Vilnius, 2006, p. 97.
 20

skirtomis teisėmis, nors būta ir išimčių (lenkų tautinė mažuma), tačiau jų padėtis pradėjo blogėti po
1926 metų perversmo. Tautinių mažumų aspektu juridinė ir faktinė konstitucijos iš esmės sutampa.
Taigi, nors egzistuoja tam tikri skirtumai tarp realios ir juridinės konstitucijų, tačiau žvelgiant
iš esmės darytina išvada, kad tie skirtumai neesminiai. Lietuvos 1922 metų Konstitucija nebuvo vien
deklaratyvi: ji įtvirtino esminius demokratinius principus, joje realiai galiojo valdžių padalijimo
principas, vyko laisvi rinkimai, daugiau ar mažiau buvo gerbiamos tautinių mažumų teisės, kai
kurioms iš jų užtikrinta autonomija. Tikybos laisvė taip pat reglamentuota, visoms tikyboms leista
tvarkytis pagal savo kanonus. Realiai šalia Romos Katalikų religijos egzistavo dar 11 konfesinių
grupių, pripažįstamų valstybės, 8 iš jų gavo finansines dotacijas iš valstybės biudžeto. Žinoma,
Romos Katalikų bažnyčia naudojosi didžiausia valstybės parama, tačiau nereikia užmiršti, kad
Lietuvoje 85,72 procento visų gyventojų buvo katalikai, todėl ir paramos dalis jiems buvo
didžiausia. Apžvelgus šiuos faktus galima teigti, kad juridinė ir faktinė konstitucijos 1922–1928
metų laikotarpiu sutampa.

Apibendrinant vidines ir išorines nuolatinės 1922 metų Lietuvos Konstitucijos istorines–

teisines prielaidas, reikėtų pažymėti, kad Konstitucijai ir valstybingumui atsirasti padėjo palankios
istorinės aplinkybės. Pirma sąlyga buvo Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų,
antra prielaida valstybingumui sukurti buvo komunistų pergalė Rusijoje, trečioji priežastis – sunki
Vokietijos padėtis Pirmojo pasaulinio karo metu, ketvirta priežastis – tų pačių vokiečių galutinis
pralaimėjimas, kuris sudarė prielaidas iš valstybingumo deklaravimo 1918 metų vasario 16 dieną
pakilti į aukštesnį lygmenį, t. y. į realų valstybės kūrimą. Nagrinėjant išorines pastoviosios
konstitucijos raidos prielaidas ypač svarbus yra demokratiškumo pakilimas pasaulyje, kurio zenitas –
V. Vilsono 14 punktų aktas, tarptautinėje teisėje įtvirtinęs tautų apsisprendimo principą. Šios idėjos
veikiama formavosi lietuvių nuostata, kad privalo būti kuriama demokratinė respublika, kurios
įgyvendinimo modelis buvo kuriamas Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos pavyzdžiu. Dėl šių šalių
konstitucinės teisės įtakos mūsų 1922 metų Konstitucijoje atsirado stiprus parlamentas, palyginti
silpnus įgaliojimus turintis prezidentas, modernus pagrindinių teisių ir laisvių katalogas,
referendumo institutas.
Taigi, išnagrinėjus 1922 metų Konstitucijos prielaidas, galima teigti, kad jos atsiradimas,
forma, turinys buvo nulemti palankių istorinių sąlygų, demokratiškumo idėjų, klestėjusių tų laikų
Vakarų Pasaulyje, taip pat vidinės tautos teisinės sąmonės, kurios formavimuisi didžiulę įtaką turėjo
 21

Užnemunėje galiojęs Napoleono kodeksas, su savo novatoriškomis teisinėmis idėjomis, taip pat
despotiškas Rusijos imperijos režimas, lietuvių sąmonėje išugdęs prielankumą demokratijai ir savo
valstybės laisvei.

3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją

Didžiulės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui turėjo 1985 metais SSRS prasidėjusi „Perestroika“
su M. Gorbačiovu priešakyje. Neatskiriama šios reformos dalis buvo viešumas. Žurnalistai ir visi
kiti, kas tik norėjo, pirmą kartą galėjo viešai prabilti apie sovietų nusikaltimus, ir tai, kas buvo
žinoma tik partijos viršūnėlėms, dabar tapo viešų svarstymų objektu. Baltijos šalims ir kitoms
sovietų respublikoms tai reiškė leidimą viešai svarstyti okupaciją. Tuo sėkmingai pasinaudojo
Lietuva, kurioje jau nuo 1988 metų berželio 3 dienos susikūrė naujasis judėjimas „Sąjūdis“,
siekiantis Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Kartu su viešumu ir Lietuvos persitvarkymo
sąjūdžio veikla prasidėjo pirmasis etapas kelyje į šiuolaikinę konstitucinę tvarką.
Visas valstybinis gyvenimas 1988 metais buvo grindžiamas 1978 metais priimtos Lietuvos
Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos, todėl svarbu aptarti jos pagrindinius bruožus ir joje
įtvirtintas idėjas. Tai buvo teisinis kūrinys, kuris pats savaime išreiškė gana modernias
demokratizmo, asmens laisvė idėjas, tačiau realybėje Konstitucijos normų nebuvo paisoma. „Galima
pridurti, kad egzistavusi teisinė tvarka apibūdintina kaip quasi teisinė, o konstituciniame lygmenyje
– quasi konstitucinė“17.
Taigi 1977 metais SSRS buvo priimta nauja Konstitucija, kuri 1978 metais tapo adaptuota
Lietuvos TSR. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir dešimties skyrių, padalytų į 172 straipsnius.
Apibendrinat 1978 metų LTSR Konstituciją galima teigti, kad tai buvo deklaratyvių teiginių kupinas
dokumentas, kuris nors ir deklaravo pagrindines demokratinės konstitucijos nuostatas, tačiau jų
įgyvendinimo aparatas nebuvo numatytas, o veikiau visa tuometinės valdžios sistema buvo nukreipta
prieš demokratijos slopinimą. „Ir toliau pagrindinės demokratinės konstitucijos nuostatos liko
popieriuje, išsaugota gili praraja tarp ideologinių dogmų ir gyvenimo realybės.“ 18 Nors buvo
didžiulis skirtumas tarp realybės ir to, kas fiksuota Konstitucijoje, tačiau mūsų konstitucionalizmo
raidoje negalime visiškai atmesti 1978 metų Konstitucijos reikšmės, nes kaip tik jos pagrindu,

17
Lietuvos konstitucingumo raida, p. 206
18
Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002p. 473
 22

adaptuojant joje įtvirtintus principus ir idėjas, susiformavo kitas svarbus Lietuvos konstitucinis
paminklas – Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas.

Kaip tik tuo metu, kai Lietuvos valstybingumas iš esmės buvo sunaikintas, o TSRS valdymo
organų pagrindinis tikslas buvo slopinti bet kokius demokratizmo daigus ir kiek galima labiau
apriboti sąjunginių valstybių suverenitetą, prasidėjo pirmasis šiuolaikinės konstitucinės tvarkos
formavimosi etapas, pasižymėjęs tuo, kad buvo bandoma peržiūrėti galiojančią politinės sistemos
tvarką. Buvo atkurtos tradicinės ir savo veiklą pradėjo netradicinės Lietuvos partijos, visuomeninės
organizacijos. Partijų atkūrimą legalizavo 1989 metų vasario 17 dieną išleistas LTSR
Aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo
tvarkos“. Pirmame šio dokumento straipsnyje teigiama, kad šio teisės akto paskirtis yra „Iki tol, kol
bus priimti įstatymai dėl savanoriškų draugijų, nustatyti šią piliečių iniciatyva įsteigtų draugijų,
visuomeninių savaveiksmių organų, kitų visuomeninių organizacijų, jų sąjungų ir visuomeninių
judėjimų (toliau vadinamų visuomeninėmis organizacijomis) įstatų registravimo tvarką“19. Šis
dokumentas paklojo pamatus naujoviškai daugiapartinei sistemai ir ji tapo pagrindas formuojantis
naujai politinei sistemai, kurios pagrindas buvo ne komunistų partijos dominavimas, o tikras politinis
pliuralizmas.

Kitas reikšmingas teisės aktas išleistas 1988–1990 metų laikotarpiu buvo 1989 metų gegužės
18 dienos įstatymas „Padaryti pakeitimus Lietuvos TSR Konstitucijoje“, kurio 70 straipsnyje buvo
įtvirtinta: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti
įstatymai“20. Ši norma reiškė, kad Lietuvoje privaloma tvarka neįsigalioja joks TSRS įstatymas.
Naujai priimti TSRS įstatymai galioja, jeigu tik jie yra patvirtinti ir įregistruoti Lietuvos
Aukščiausiosios Tarybos. Aukščiausioji Taryba turėjo teisę sustabdyti bet kokio TSRS išleisto akto
galiojimą Lietuvos TSR teritorijoje. Be to, ši LTSR Konstitucijos pataisa numatė, kad žemė, jos
gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, visas judamas ir nejudamas turtas, energetikos,
transporto ir ryšių tinklai yra Lietuvos Respublikos turtas ir yra jos jurisdikcijoje. Pakeistame 31
straipsnyje buvo konstatuota, kad Respublikoje nustatoma Lietuvos TSR pilietybė, o 37 straipsnis
garantavo visas socialines, ekonomines, politines, asmenines teises ir laisves, kurios yra skelbiamos
Respublikos įstatymais ir visuotinai pripažintais tarptautiniais teisės aktais.

19
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=18931&p_query=&p_tr2=
20
Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p.103.
 23

Taigi LTSR Konstitucijos pataisa iš esmės pradėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir

savo konstitucinės sistemos kūrimą. Priimti pakeitimai įtvirtino įstatymų atskirumą, turtas ir kitos
gėrybės tapo ne TSRS, o LTSR jurisdikcijos dalimi, be to, buvo garantuotos žmogaus teisės ir
laisvės, grindžiamos ne vien valstybiniais įstatymais, bet ir visuotinai pripažintomis tarptautinėmis
sutartimis. Buvo labai svarbus tarptautinių sutarčių paminėjimas, nes jų pripažinimas reiškė, kad
Lietuva paskelbė pripažįstanti platesnes žmogaus teises ir laisves, nei tai buvo pripažįstama likusioje
TSRS teritorijoje. Tad galima daryti išvadą, kad Konstitucijos pataisų priėmimas buvo vienas
lemiančių veiksnių, formuojant savarankišką teisinę sistemą ir valstybingumą.

1990 metų pradžioje įvyko rinkimai į Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kuri kokybiškai
buvo kitokie, tai buvo 1988–1990 metų laikotarpiu vykusių procesų išdava. Juose galėjo dalyvaut ne
vien Komunistų partijos iškelti kandidatai, bet ir opozicinės jėgos – sąjūdininkai. Rinkimus
triuškinama persvara laimėjo nepriklausomos valstybės šalininkai. Jie gavo daugiau nei 90 procentų
vietų Aukščiausiojoje Taryboje. Tokia padėtis sudarė prielaidas visiškai atkurti Lietuvos
nepriklausomybę. Visiškos nepriklausomybės atgavimą ir pirmojo šiuolaikinės konstitucinės tvarkos
formavimosi etapo pabaigą įtvirtina vienas svarbiausių šiuolaikinės istorijos ir teisės dokumentų –
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės
atstatymo“ (toliau – ir Nepriklausomybės aktas). Jame visų pirma deklaruotas valstybės
nepriklausomumas „...nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“21. Pripažinti tarptautinės
teisės principai ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę
visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis
suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje
Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“22. Pakartotinai
deklaruoti principai, kuriuos Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtino Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario
16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. Ši akto
nuostata yra svarbi ne tik tuo, kad pakartojo 1918–1920 metų laikotarpiu suformuluotus
konstitucinės tesės principus, bet ir pradėjo formuluoti dar vieną – konstitucinio perimamumo
principą, kuris nuosekliai buvo formuluojamas ir tolesniuose Aukščiausiosios Tarybos aktuose. Štai
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 skelbia „kad
1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai

21
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=24&p_query=&p_tr2=
22
Ten pat.
 24

1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, –

siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises nutaria <...> 3. Atnaujinti
1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos
teritorijoje”23. Lietuvos valstybė pripažindama konstitucinio perimamumo principą paneigė 1940–
1990 metais vykusio Lietuvos okupavimo teisėtumą. Anot profesoriaus A. Pumpučio, „Vystantis
valstybei kinta ir jos teisių sistema, kartu ir konstitucija. Valstybei vystantis evoliucijos būdu
konstitucijos raida visada grindžiama perimamumo principu. Perimamumas nėra konstitucinio
reguliavimo principas, o tiktai savybė, patvirtinanti atskirų periodų konstitucinių aktų tarpusavio
ryši“24. 1940 metais Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungos sudėtį, jai buvo mechaniškai pritaikyta nuo
1936 metų TSRS galiojusi Konstitucija. Lietuvoje pradėjo gyvuoti tokios institucijos ir tokie teisės
principai, kurie niekaip nebuvo suderinami su ligtoline konstitucinio reguliavimo patirtimi. Lygiai
tokia pati situacija išliko ir priėmus 1978 metų Lietuvos TSR Konstituciją. Galima daryti išvadą, kad
galiojusi konstitucinė sistema 1940–1988 metų laikotarpiu prieštarauja konstitucinio tęstinumo
principui, todėl negali būti pagrindas tolesniam valstybingumo ir konstitucijos vystymuisi.
1990 metų Kovo 11-osios nepriklausomybės aktas paneigia teisinio, politinio, visuomeninio
gyvenimo principus ir patirtį, įgytą 1940–1988 metų laikotarpiu, ir remdamasis konstitucinio
tęstinumo principu tolesnio konstitucionalizmo pagrindu laiko principus, patirtį ir tradicijas, įgytas
1918–1940 metų laikotarpiu.
Šis įstatymas svarbus ir tarptautinės teisės požiūriu: „taikus ir grynai teisinis
nepriklausomybės atkūrimo atvejis yra unikalus XX a. tarptautinės teisės istorijoje, todėl jau dabar
literatūroje jis traktuojamas kaip „nuostabi tarptautinės teisės pergalė“, užbaigusi ilgą 50 metų
moralinį, politinį ir teisinį išbandymą“25. Norint suprasti Lietuvos 1938 metų Konstitucijos atkūrimo
svarbą 1990 metais reikia pasigilinti į Lietuvos valstybės atkūrimo teisėtumą tarptautinės teisės
požiūriu. Reikėtų paminėti, kad jau nuo 1918–1920 metų užkariavimas kaip teisėta teritorijos
gavimo priemonė buvo uždrausta. Dar daugiau, agresijos, okupacijos ir aneksijos neteisėtumas
tarptautinėje teisėje yra galutinai išspręstas – tai kvalifikuojama kaip tarptautiniai nusikaltimai.
Akademikas Pranas Kūris išskiria kelis tarptautinius dokumentus, kurių pasirašymas lėmė Lietuvos
okupacijos neteisėtumą, tai 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų
Respublikų Sąjungos sutartis, pagal kurios 3 straipsnį „kiekviena susitariančioji šalis pasižada

23
Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.-Vilnius, 2001. p.121.
24
Lietuvos valstybingumo teisinės problemos: straipsnių ir tezių rinkinys. Vilnius, 1993, p. 2.
25
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html
 25

susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrąją šalį“; 1929 m. balandžio 1 d. Protokolas dėl
atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos instrumento, šiuo Protokolu Lietuva prisijungė prie
1928 m. Briano–Kellogo pakto, kitaip dar vadinamo Paryžiaus paktu; 1933 m. Londono konvencija
užpuolimui apibrėžti, pasirašyta Lietuvos ir TSRS“26.
1938 metų Konstitucijos galiojimo atkūrimas 1990-aisiais buvo ne vien simbolinis žingsnis,
jis įtvirtino konstitucinio tęstinumo principą, be to, buvo svarbus ir Tarptautinės teisės aspektu: šis
žingsnis parodė pasaulio bendruomenei, kad Lietuvos valstybingumas teisiškai nebuvo nutrūkęs ir
kad Lietuvos valstybė ne sukuriama, o tik atkuriama po neteisėtai įvykusios okupacijos ir aneksijos
1940 metais.

1990 metų Kovo 11 dienos nepriklausomybės aktas atkūrė visišką valstybės suverenitetą.
Taip apie Lietuvos atkūrimą rašo profesorius V. Landsbergis „1990 m. kovo 11 d. Lietuvos
demokratiškai išrinktas parlamentas paskelbė apie tautos valia atkuriamą nepriklausomą valstybę,
kurios aukščiausioji valdžia – Aukščiausioji Taryba – nuo tos dienos „pradeda realizuoti visą
valstybės suverenitetą“27. Be to, Nepriklausomybės aktas įtvirtino konstitucinės teisės principus,
galiojusius 1918–1940 metų laikotarpiu, įtvirtino konstitucinio perimamumo principą. Šiuo aktu
valstybė prisiėmė įsipareigojimą įtvirtinti ir gerbti, ginti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kaip
to reikalauja visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai. Taigi Nepriklausomybės aktas numatė
pagrindines tolesnes valstybinio ir teisinio vystymosi gaires bei perspektyvas.

Nors 1990 metų Kovo 11 dienos nepriklausomybės aktas turėjo principinę reikšmę, tačiau
jame nurodytų pertvarkymų mastas ir realizavimas valstybiniame ir teisiniame Lietuvos gyvenime
per tokį trumpą laiką buvo gana problemiškas. Sutvarkyti ir harmonizuoti teisinę sistema, sukurti
pastoviąją Lietuvos Respublikos Konstituciją reikėjo laiko. Priėmus Nepriklausomybės aktą
prasideda antrasis visuomenė ir valstybės konstitucinių pagrindų formavimosi etapas, kuris galėtų
būti vadinamas pereinamuoju etapu. Jo metu susiformavo Lietuvos visuomenės partinė sistema,
konstitucinė koncepcija, be to, buvo pradėti kurti konkretūs konstitucijų projektai. Pereinamasis
etapas siejamas su Laikinojo pagrindinio įstatymo galiojimu, kuris baigėsi 1992 m. spalio 25 d,, t. y.
tuo metu, kai įsigaliojo dabartinė Lietuvos Konstitucija. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas paliko
Lietuvos teritorijoje galioti įstatymus, kurie neprieštaravo jam, t. y. buvo įtvirtintas Konstitucijos

26
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html
27
http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/4243decf9f3f1
 26

viršenybės įstatymas prieš kitus teisės aktus. Laikinąją Konstituciją sudarė 132 straipsniai,
suskirstyti į 16 skirsnių. Konstitucijos 1 straipsnis įtvirtina kitą svarbų principą – tautos suverenumą,
jis skelbia, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Ypač ryškiai Konstitucijos paveikta buvo
ekonominė sistema, kuri remiasi Lietuvos Respublikos nuosavybe, ją sudaro „piliečių privatinė
nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“28. Tai
reiškė, kad Lietuva atsisako planinės ekonomikos modelio, kurios pagrindas valstybinė nuosavybė ir
privataus kapitalo neegzistavimas, ir pereina prie rinkos ekonomikos, kur pagrindą sudaro privatinė
nuosavybė ir privatus kapitalas. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas įtvirtino valdžių padalijimo
principą. Konstitucijos 2 straipsnis skelbė, kad valstybinę valdžią vykdo Aukščiausioji Taryba,
Vyriausybė ir Teismas. Nors principas deklaruotas, tačiau realus jo įgyvendinimo mechanizmas
nebuvo sukurtas. Dominuojantis valdžios organas buvo Aukščiausioji Taryba, kurios įgaliojimai
išvardijami Konstitucijos 78 straipsnyje: priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją, daryti joje
pakeitimus; tvirtinti Lietuvos Respublikos svarbiausių ekonominio ir socialinio vystymo programų
projektus; tvirtinti Lietuvos Valstybės biudžetą; kontroliuoti, kaip vykdomos programos ir biudžetas;
tvirtinti jų įvykdymo ataskaitas; jei reikia, daryti biudžeto pakeitimus; taip pat aiškinti Lietuvos
Respublikos įstatymus; nustatyti Lietuvos Respublikos prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo
organų sistemą, įstatymiškai įtvirtinti jų kompetenciją bei veiklos tvarką; skirti Lietuvos Respublikos
Ministrą Pirmininką ir kitus Vyriausybės narius, daryti Vyriausybės pakeitimus, Vyriausybės
pasiūlymu sudaryti ir panaikinti Lietuvos Respublikos ministerijas; skirti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus, Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu skirti
šio teismo teisėjus, tvirtinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskirtus
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, skirti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą ir jo
pavaduotojus, skirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų
vadovus; tvirtinti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir kitų steigiamų Lietuvos Respublikos
Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų kolegijas; svarstyti Lietuvos Respublikos
užsienio politikos klausimus; nustatyti Lietuvos Respublikos užsienio politikos pagrindinius
principus. Išnagrinėjus Aukščiausiajai Tarybai suteiktų įgaliojimų mastą tampa akivaizdu, kad apie
paritetą tarp valstybės valdžių sunku kalbėti. Vykdomajai valdžiai atstovavo Ministrų taryba, kuriai
buvo pavesta priiminėti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir kontroliuoti jų vykdymą. Ministrų
tarybos veikla apėmė ekonomikos, teisėtumo užtikrinimo, krašto apsaugos, socialinio aprūpinimo,

28
K.L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. - Vilnius, 2001. p. 129.
 27

mokslo, švietimo sferas. Ministrų Tarybos kompetencijai buvo priskirti visi klausimai, kurie nebuvo
Laikinojo pagrindinio įstatymo priskirti Aukščiausiajai Tarybai, Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui ar Aukščiausios Tarybos pirmininkui. Vyriausybės nariu galėjo būti tik Lietuvos pilietis
ir pareigas galėjo eiti neilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Taigi Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo vienintelė Laikinoji Konstitucija, galiojusi po

antrojo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Šios Konstitucijos negalime vadinti stabilia,
jau po pirmųjų jos taikymo mėnesių buvo pradėtos daryti pataisos. Jos turinys taip pat buvo
savotiškas, kaip jau minėta, tai buvo iš esmės modifikuota 1978 metų Lietuvos TSR Konstitucija,
joje išliko daug sovietinių konstitucinių reliktų. Tačiau kaip tik dėl tų reliktų ją buvo patogu taikyti
pereinamuoju laikotarpiu, kai ir teisinė sistema, ir pati visuomenė dar nebuvo atsigavusi nuo beveik
50 metų diegtų sovietinės gyvensenos šablonų. Tai buvo pereinamojo laikotarpio Konstitucija, kuri
buvo reikšminga tuo, kad įtvirtino tautos suvereniteto, demokratiškumo ir valdžių padalijimo
principus, taip pat jos galiojimas suteikė postūmį rinkos ekonomikos vystymuisi ir žmogaus teisių ir
laisvių katalogo plėtrai.

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo kurta remiantis daugelio Vakarų Europos
šalių konstitucinio mokslo patirtimi. 1992 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji
Taryba suformavo teisininkų komandą, kurios tikslas buvo parengti nuolatinės Konstitucijos
projektą. Jos pirmininku paskirtas J. Žilys. Darbo grupei buvo nurodyta galutinį projekto variantą
parengti iki 1992 metų spalio 15 dienos. Rengdami Konstitucijos projektą, komisijos nariai ypač
glaudžiai bendradarbiavo su Austrijos ir Vokietijos konstitucinių teismų teisėjais. Buvo išanalizuotos
1920 metų Austrijos konstitucija, 1958 metų Prancūzijos konstitucija, 1974 metų Švedijos
Karalystės konstitucija, 1975 metų Graikijos, 1981 metų Ispanijos konstitucija, buvo nagrinėjami
Latvijos ir Estijos konstitucijų projektai, didelis dėmesys skirtas 1787 metų JAV konstitucijai.

Komisija analizavo kelis konstitucinius valstybės valdymo modelius – parlamentinės

respublikos, prezidentinės respublikos ir mišrios parlamentinės–prezidentinės respublikos. Lietuvos
konstitucionalizmo raida turėjo dvi kryptis: 1922 metų Konstitucija atstovavo demokratiškajam
raidos modeliui, o 1938 ir 1928 metų konstitucijos autoritariškajam modeliui. 1992 metais kilo
panaši dilema: kur nukreipti dabartinę Konstituciją? Žinoma, niekas nenorėjo visiškai sugrįžti prie
smetoniškojo autoritarizmo, kuris Europoje būtų buvęs anachronizmas, neatitinkantis situacijos ir
modernios šiuolaikinės visuomenės poreikių. Daugiausia ginčų kilo dėl Prezidento, Vyriausybės ir
 28

Seimo galių paskirstymo. Visuomenė pasidalijo į dvi dalis: viena pusė reikalavo kurti konstituciją
išplečiant Prezidento galias, kita pasisakė už demokratinę parlamentinę respubliką, kurioje
dominuojanti būtu tautos atstovybė būtų Seimas. Konfrontacija pasiekė tokį lygi, kad prezidentinės
respublikos šalininkai surengė referendumą „Dėl Prezidento institucijos atkūrimo“, kurį pralaimėjo,
tačiau „Praktiškai šalyje susidarė patinė situacija, tai yra politinė krizė, vedanti valstybę į chaosą.
Reikėjo ieškoti visiems priimtino sprendimo“29.
Suvokdami situacijos beviltiškumą, aukščiausiosios valdžios atstovai suformavo
„Konstitucinių problemų derinimo grupę“, kuri dirbo ieškodama kompromiso, susitarimo keliu.
Galiausiai buvo susitarta dėl kompromisinio Konstitucijos projekto, kuris 1992 m. spalio 25 d. buvo
pratvirtintas tautos referendume.
1992 metų spalio 25 dienos Lietuvos Respublikos Konstitucijos formavimuisi buvo palanki
vidinė šalies situacija. TSRS prasidėjusi „Perestroika“ sudarė prielaidas Sąjūdžiui atsirasti, paviešino
sovietų nusikaltimus, išlaisvino visuomenę nuo grėsmės už savo politines pažiūras sulaukti fizinės
prievartos ar įkalinimo. Šių pokyčių rezultatas –1989 m. vasario 17 d. LTSR Aukščiausiosios
Tarybos įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos“ ir
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės
atstatymo“. Šie teisės aktai įtvirtino esminius principus, kurie buvo galutinai reglamentuoti
1992 metų Konstitucijoje. Ypač svarbus buvo 1990 metų Kovo 11-osios nepriklausomybės akte
įtvirtintas konstitucinio perimamumo principas, kuris tolesnę Lietuvos konstitucionalizmo raidą
susiejo su patirtimi, įgyta 1918–1940 metų laikotarpiu. Be vidinių veiksnių, Lietuvos Konstitucijos
kūrimą lėmė ir išoriniai veiksniai, t. y. Vakarų Europos valstybių ir jų mokslininkų patirtis.
Konstituciją rengianti komisija rėmėsi ir analizavo 1920 metų Austrijos konstituciją, 1958 metų
Prancūzijos konstituciją, 1974 metų Švedijos Karalystės konstituciją, 1975 metų Graikijos, 1981
metų Ispanijos ir 1787 metų JAV konstitucijas.

4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Konstitucijos principas – tai bendra idėja, nuo kurios priklauso konstitucijos forma, turinys ir
konstitucinių institutų ypatumai. Universalieji konstituciniai principai yra teisinės valstybės,
teisingumo ir teisėtumo, valdžių padalijimo, tautos suvereniteto, demokratijos, žmogaus teisių ir

29
Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003, p 243.
 29

laisvių pirmumo principai. Ši darbo dalis skirta palyginti 1922 metų ir 1992 metų Lietuvos
konstitucijų principus ir jų turinį.
Abiejose lyginamose konstitucijose įtvirtintas tautos suvereniteto principas. 1922 metų
Konstitucijos 1 straipsnyje teigiama: „suvereninė valdžia priklauso tautai“, 1992 metų Konstitucijos
2 straipsnyje taip pat nurodyta, kad suverenitetas priklauso tautai. Taigi abiejuose konstitucijose
pripažįstamas tautos suverenumo principas, tačiau 1992 metų Konstitucijoje suvereniteto principas
pateiktas dualistiškai subjektų požiūriu. Štai 1992 metų Konstitucijos 142 straipsnyje pavartotas
terminas – „valstybės suverenumas“. Galima teigti, kad 1992 metų Konstitucijoje yra du
suverenumo subjektai – tauta ir valstybė. Kaip bebūtų, nors suvereniteto šaltiniai yra du, tačiau jie
giminingi, nes valstybės suverenitetas kyla iš tautos suverenumo. „Tik suvereni Tauta kuria valstybę,
taigi tauta yra valstybės suverenas. Kita vertus, tik suvereni nepriklausoma valstybė yra laikoma
visaverte valstybe, galinčia lygiateisiais pagrindais bendrauti su kitomis valstybėmis“30. Valstybės
suverenumas ir tautos suverenumas glaudžiai susiję, jie vienas be kito negalėtų egzistuoti. Jei
apribotas valstybės suverenumas, suvaržomas arba visai panaikinamas tautos suverenumas. Taigi
valstybės suverenumas yra Tautos suverenumo garantas.
Nors ir yra kai kurių tautos suverenumo principo interpretacijų skirtumų, tačiau abi
konstitucijos savo pagrindiniu suverenumo šaltiniu laiko tautą ir pripažįsta nagrinėjamą principą.
Antrasis principas, besikartojantis 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose, yra žmogaus teisių
ir laisvių pirmumo principas. Jo egzistavimas pirmiausias patvirtina tai, kad normos,
reglamentuojančios Žmogaus teises ir laisves, yra įtvirtintos pirmuosiuose konstitucijų straipsniuose.
Šie straipsniai eina prieš straipsnius, nustatančius valstybinės valdžios reglamentavimo ir
kompetencijos dalykus. Tai tik formalus aspektas. Kitas žymiai svarbesnis momentas yra susijęs su
pirmiau nagrinėtu suvereniteto principu, kuris teigia, kad suverenitetas priklauso tautai ir jį kuria
tauta. Tauta yra fizinių asmenų grupė, pilietinė tauta yra piliečių grupė. Pilietinė tauta turi teisinių
galių, kurios yra būtinos formuojant valstybės valdžios institucijas, t. y. Seimą. Iš šito išplaukia, kad
valstybės pilietis per savo suverenias galias kuria valstybę. Pilietis savo suverenumą per rinkimus ir
referendumus perduoda teisėtoms valdžios institucijoms, kurios jau naudojasi antriniu suverenitetu.
Taigi galima sakyti, kad valstybė negalėtų egzistuoti be tautos, be žmonių.Valstybė, jos institucijos
yra žmogaus kūrybos vaisius. Todėl aišku, kad abi nagrinėjamos konstitucijos įtvirtina žmogaus
teisių ir laisvių prioriteto principą, nes valdžios pirminiu šaltiniu laiko žmogų.
30
Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. p 42.
 30

1922 metų ir 1992 metų konstitucijos atkartoja žmogaus teisių ir laisvių prioriteto principą,
tačiau skiriasi teisių ir laisvių katalogo apimtis. 1922 metų Konstitucijoje vengiama definicijos
žmogus, vietoj jos naudojamas piliečio terminas, ir tai labai susiaurina Konstitucijoje reglamentuotų
normų taikymo sferą. Laisvės ir teisės taikomos ne visiems tos valstybės teritorijoje gyvenantiems
asmenis, t. y. žmonėms, o tik piliečiams – kur kas siauresniam asmenų ratui. Tokia išlyga yra
natūrali, nes nereikia pamiršti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir pirmumo principai labiausiai
išsiplėtojo jau po 1945 metų, o nagrinėjama Lietuvos pirmoji Konstitucija parašyta 1922 metais,
todėl tokie ryškūs žmogaus teisių ir laisvių katalogo apimties skirtumai.
Kaip matyti, Žmogaus teisių ir laisvių prioriteto principas įtvirtintas abiejose konstitucijose.
Pirmiausia jo egzistavimą įrodo normų išdėstymas, t. y. žmogaus teises ir laisves reglamentuojantys
straipsniai yra išdėstyti prieš valdžios įgalinimus reglamentuojančius straipsnius. Kitas svarbus
aspektas – tai, kad abiejose konstitucijose valstybės suverenumas yra kildinamas iš tautos, t. y. iš
žmonių. Tuo pabrėžiamas asmens pirmumas prieš valstybę. Skiriasi šio principo taikymo mastas:
1922 metų Konstitucijoje jis taikomas piliečiams, o 1992 metų Konstitucijoje – žmonėms. Antras
skirtumas – žmogaus teisių ir laisvių katalogo dydis, 1992 metų Konstitucijoje jis platesnis.
Trečias ir vienas iš ryškiausių principų yra demokratijos principas. Jis aiškiai įtvirtintas
abiejose nagrinėjamose konstitucijose. 1922 metų Konstitucijoje šis principas pirmiausia paminėtas
preambulėje „ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus,
sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o
žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą“31, toliau jis tiesiogiai įtvirtintas pirmame
Konstitucijos straipsnyje: „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“32.
Demokratijos principas įtvirtintas ir 20 straipsnyje „Piliečiai turi įstatymų iniciatyvos teisę: 25
tūkstančiai piliečių, turinčių teises rinkti į Seimą, gali patiekti Seimui įstatyme nurodyta tvarka
įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti“33. Taip pat demokratijos principas įtvirtintas 23,
24 ,103 straipsniuose, kuriuose kalbama apie rinkimų teisę, referendumo rengimo tvarką. Visų šių
normų egzistavimas bei jų turinys rodo demokratijos principo buvimą 1922 metų Konstitucijoje.
1992 metų Konstitucijoje demokratijos principo egzistavimą įrodančios normos randamos
keliolikoje straipsnių. Jau pirmame Konstitucijos straipsnyje konstatuojama, kad „Lietuvos valstybė

31
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
32
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
33
Ten pat.
 31

yra nepriklausoma demokratinė respublika“34. Tokia formuluotė yra identiška 1922 metų
Konstitucijos pirmajam straipsniui.
Kitos svarbios normos, įrodančios demokratijos principą yra vienijimosi teisė, rinkimų teisė,
teisė dalyvauti valdant šalį. „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per
demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą“35.
Pasak dr. K. Lapinsko, žmogaus teisės ir laisvės bei jų įgyvendinimo garantavimas yra
pagrindinės prielaidos demokratijai atsirasti.
Demokratijos principo patvirtinimų randame ir nagrinėdami valstybės valdžios institucijų
sudarymo tvarką. Štai pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne
mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Ši norma parodo, kad Seimo sprendimai priimami
vadovaujantis demokratizmo principu, t. y. sprendimus priima dauguma. Panašių normų galima
surasti ir kituose konstituciniuose institutuose, tokiuose kaip savivaldos formavimo, referendumo
institutai.
Palyginus 1992 ir 1922 metų konstitucijas, akivaizdu, kad abiejose dokumentuose ypač
ryškiai atsispindi demokratizmo principas, kuris yra kertinė demokratinės valstybės nuostata. Jis
išsakomas tiesiogiai pirmajame 1992 metų Konstitucijos straipsnyje, taip pat jis įtvirtintas ir 1922
metų Konstitucijoje; abiejuose konstitucijose net formuluotės sutampa. Toliau principas nuosekliai
plėtojamas kituose konstitucijų dalyse, tiek dalyje, reglamentuojančioje žmogaus teisės ir laisvės,
tiek savivaldą reglamentuojančiose normose. Anot K. Lapinsko, žmogaus teisės ir laisvės yra
pagrindinė prielaida demokratijai egzistuoti. Kadangi 1992 metų Konstitucijoje žmogaus teisės ir
laisvės yra platesnės, galima daryti išvadą, kad ir demokratizmo principas 1992 metų Konstitucijoje
išreikštas išsamiau. Demokratizmo principas yra vienas esminių abiejose nagrinėjamose
konstitucijose.
Reikšmingas modernios demokratinės valstybės bruožas – valdžių padalijimas, taigi ne
mažiau svarbus yra ir konstitucinis valdžių padalijimo principas. Jis įtvirtintas abiejose
nagrinėjamose konstitucijose. 1992 metų Konstitucijos 5 straipsnyje konstatuojama „Valstybės
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“36, beveik tokia
pati norma randama ir 1922 metų Konstitucijoje „Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir
34
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
35
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
36
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
 32

Teismas“37. Taigi akivaizdu, kad iš esmės abi konstitucijos deklaruoja klasikinę valdžių padalijimo
trinarę sistemą. Nors egzistuoja ir skirtumų – tai Prezidento institucija, kuri 1922 metų
Konstitucijoje prie valdžios vykdytojų neminima, nes prezidentas 1922 metų Konstitucijos rėmuose
turėjo palyginti nedidelius įgalinimus, o 1992 metų Konstitucijoje Prezidento institucija yra žymiai
svarbesnė, turinti daugiau galių formuojant vykdomąją valdžią ir skiriant aukščiausio rango
valstybės pareigūnus, todėl atskirai paminėta 5 straipsnyje, o 1922 metų Konstitucija sulieta su
Vyriausybės institutu. Kitas ypač svarbus skirtumas, randamas 1992 metų Konstitucijos 5
straipsnyje, tai nuostata „Valdžios galias riboja Konstitucija“38. Šios normos prasmė yra ta, kad jau
pati Konstitucija nustato ribas, kuriose gali veikti įgaliotos valdžios institucijos, atskiria valdžias,
nustatydama kiekvienos įgaliojimus, kurių jos negali peržengti. Taip yra užtikrinamas kiekvienos
valdžios savarankiškumas. Šios normos prasmę panašiai apibūdina ir K. Lapinskas „Ši nuostata
pirmiausia išreiškia konstitucinį reikalavimą tiksliai apibrėžti kiekvienos valdžios įgaliojimus
siekiant realiai užtikrinti valdžių atskyrimą <...> Kita šios nuostatos prasmė – pabrėžti, kad valstybės
valdžios institucijos veikia tik neperžengdamos joms suteiktų įgaliojimų ribų, o aukščiausiųjų
valdžios institucijų galių ribas nustato pati Konstitucija“39.
Taigi 1922 metų ir 1992 metų konstitucijos įtvirtina valdžių padalijimo principą,
pasirinkdamos trinarę valdžių padalinimo schemą, tačiau 1992 metų Konstitucijoje išskiriama
Prezidento institucija. Esminis skirtumas tarp 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų šiuo aspektu yra
nuostata, kad valstybės institutų valdžią riboja pati Konstitucija.
Teisinės valstybės principas abiejose nagrinėjamose konstitucijose išreikštas netiesiogiai.
Štai 1922 metų Konstitucijoje šį principą galime įžvelgti 3 paragrafe, kuriame teigiama, kad
Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai. Teisinės valstybės principo
egzistavimą pagrindžia ir 64 Konstitucijos paragrafas, kuriame nurodoma, kad teismas sprendžia
vadovaudamasis įstatymais. Remiantis 3 ir 64 paragrafais, galima teigti, kad 1922 metų
Konstitucijoje yra suformuluoti du teiginiai: pirmas – Konstitucijos pirmumas prieš kitus valstybės
įstatymus, antras – įstatymų pirmumas prieš valstybės valią, t. y. valstybės įgaliotos institucijos gali
sprendimus atlikti tik remdamosis įstatymu. K. Lapinsko manymu, kaip tik įstatymų viešpatavimo

37
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija.
38
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm.
39
Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997 .p. 46.
 33

(dominavimo) idėja, iškelta anglosaksų teisinės sistemos, kontinentinės teisės sistemoje vadinama
teisinės valstybės principu.
1992 metų Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, deklaruojama Konstitucijos
viršenybė kitų įstatymų atžvilgiu (7 straipsnis): „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas
Konstitucijai“40. Taip pat deklaruojamas įstatymų dominavimas (109 straipsnis): „Teisėjai,
nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“41, tačiau 1992 metų Konstitucijoje teisinės valstybės
principas išreikštas plačiau. Egzistuoja svarbus konstitucinės priežiūros institutas – Konstitucinis
teismas, kuris Lietuvos konstitucionalizmo raidoje įtvirtintas pirmą kartą. Konstitucinės priežiūros
institutas yra vienas pagrindinių požymių, rodančių modernios teisinės valstybės egzistavimą.
Tiek 1922 metų, tiek 1992 metų konstitucijose randamas teisinės valstybės principas, kurio
esmę sudaro įstatymų dominavimo ir konstitucijos viršenybės prieš paprastus įstatymus idėjos.
Tačiau 1992 metų konstitucijoje atsiranda vienas svarbus institutas – Konstitucinis teismas, kuris
užtikriną konstitucinę priežiūrą.
Teisi išsikristalizuoti ngumo ir teisėtumo principas fiksuojamas abiejuose konstitucijose.
Principas įvardijamas jau preambulėse. 1922 metų Konstitucijos preambulėje teigiama: „ir
norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti
sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę...“42.
Taigi teisingumo ir teisėtumo principas 1922 metų Konstitucijos preambulėje įvardijamas
tiesiogiai. Kiek kitokia situacija yra 1992 metų Konstitucijoje – čia teisingumo ir teisėtumo
principas nėra įvardytas tiesiogiai, tačiau teigiama, kad „siekdama atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės...“43. Teigiama, kad siekiama sukurti teisinę valstybę,
kurios vienas iš požymių yra teisėtumas ir teisingumas. Galima daryti išvadą, kad 1992 metų
Konstitucijos preambulėje teisėtumo ir teisingumo principas nenurodytas tiesiogiai, jis yra
išvestinis.
Teisėtumo ir teisingumo principo buvimą galima pagrįsti keliolika Konstitucijos straipsnių.
1922 metų Konstitucijoje: „Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas
Konstitucijai“44. Ši Konstitucijos nuostata, K. Lapinsko teigimu, išreiškia aukščiausiojo teisėtumo
40
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
41
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
42
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
43
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
44
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
 34

– konstitucinio teisėtumo – idėją, sudarančią teisėtumo principo pagrindą. 1922 metų Konstitucijos
11 straipsnis įtvirtina: „Piliečio asmuo neliečiamas. Traukti pilietis „tieson“ galima tik įstatymuose
nurodytais atsitikimais ir tvarka. Pilietis gali būti suimtas arba jo laisvė suvaržyta tik užtikus jį
nusikalstamąjį darbą bedarant arba teismo valdžios organo nutarimu. Suimtajam piliečiui turi būti
ne ilgiau kaip per 48 valandas įteiktas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodytas suėmimo pagrindas.
Negavęs šio nutarimo suimtasis tuojau paleidžiamas“45. Remiantis šiuo straipsniu galima
konstatuoti, kad 1922 metų Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisėtumo principo prielaidos –
asmeninės laisvės apribojimas tik įstatymų pagrindu, deklaruojama asmens neliečiamybė ir laisvė.
Teisingumo ir teisėtumo principo garantijų galime rasti ir kituose 1922 metų Konstitucijos
straipsniuose: 64 straipsnyje: „Teismas sprendžia eidamas įstatymais Respublikos vardu“, 69
straipsnyje: „Teismas visiems piliečiams yra lygus“.
Panašių normų, įtvirtinančių teisėtumo ir teisingumo principą, randame ir 1992 metų
Konstitucijoje. Septintas Konstitucijos straipsnis pagrindžia teisėtumo principą, jame teigiama:
„Negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“46; 29 straipsnis įtvirtina asmenų
diskriminacijos draudimą ir jų lygybę prieš įstatymą. Principas veikia tiek, kiek užtikrinama jo
galiojimo kontrolė. Konstitucijos 30 straipsnis užtikrina teisminę gynybą diskriminacijos ar teisių
suvaržymo atveju: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą“47. Teisminės teisėtumo principo garantijos yra įtvirtintos ir kituose 1992 metų
Konstitucijos straipsniuose, svarbiausios iš jų yra VIII skirsnyje „Konstitucinis teismas“ ir IX
skirsnyje „Teismas“. Kaip pabrėžia K. Lapinskas, „Svarbiausiomis teisingumo ir teisėtumo
principo garantijomis laikytinos Konstitucijos 73 straipsnio normos, pirmą kartą įvedančios Seimo
kontrolierių institutą, bei 74 straipsnio normos, nustatančios aukščiausiųjų valstybės pareigūnų
apkaltos procedūrą už ypač šiurkščius teisėtumo pažeidimus“48. Dar vienas išskirtinis 1992 metų
Konstitucijos bruožas yra tai, kad teisėtumo principo veikimo sfera išplečiama ir taikoma ir
tarptautinei teisei, tai deklaruojama 135 Konstitucijos straipsnyje „Lietuvos Respublika,
įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais

45
Ten pat.
46
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
47
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
48
Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. p. 46.
 35

ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų

teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“49.
Taigi teisėtumo ir teisingumo principas įtvirtintas abiejose nagrinėjamose konstitucijose.
Tačiau 1992 metų Konstitucijoje teisėtumo principas labiau išplėtotas, sukurta efektyvesnė
principo vykdymo kontrolė, taip pat valstybės kontrolės institucija – Konstitucinis teismas, be to,
1992 metų Konstitucijoje įtvirtinta platesnė principo taikymo sfera, jis taikomas ir tarptautinei
teisei.
Apžvelgus 1922 ir 1992 metų konstitucijų principus, galima daryti tokias išvadas.
Suverenumo principas – abi konstitucijos savo pagrindiniu suverenumo šaltiniu laiko tautą,
valstybės suverenumas kildinamas iš tautos suverenumo.
Tiek 1922 metų Konstitucijoje, tiek 1992 metų Konstitucijoje plačiai išplėtotas žmogaus
teisių ir laisvių prioriteto principas. Jo egzistavimą pagrindžia konstitucinių teisės normų išdėstymas,
t. y. žmogaus teises reglamentuojančios teisės normos Konstitucijoje išdėstytos prieš normas, kurios
reglamentuoja valdžios institucijų įgalinimus. Tai daugiau simbolinis žmogaus teisių ir laisvių
prioriteto principo įrodymas, kertinis principo įtvirtinimas, randamas konstitucijose – valstybės
suverenumo kildinimas iš tautos suverenumo ir asmens pirmumo prieš valstybę legalizavimas.
Abiejose konstitucijose išplėtotas demokratizmo principas, kuris yra modernios teisinės
valstybės pagrindas. Demokratizmo principas konstatuojamas tiesiogiai jį išsakant jau pirmuosiuose
konstitucijų straipsniuose. Simboliška yra tai, kad net savo formuluote 1922 metų ir 1992 metų
konstitucijose šis principas sutampa. Abiejų konstitucijų pirmieji straipsniai teigia: „Lietuvos
Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“50. Toks sutapimas yra neatsitiktinis, jo prasmė
pabrėžti Lietuvos konstitucinės tradicijos egzistavimą ir Lietuvos teisės tęstinumą.
Valdžių padalijimo principas yra abiejų nagrinėjamų konstitucijų pagrindas, tačiau valdžių
galių pasiskirstymas nėra tapatus, kaip ir teisines valstybės principas, kuris nors ir įtvirtintas abiejose
konstitucijose, tačiau 1992 metų Konstitucijoje jo galiojimas užtikrintas konstitucinės priežiūros
institutu – Konstituciniu teismu.
Taigi, nors dėl didelio laikotarpio, nagrinėjamas konstitucijas skiria 70 metų, neišvengiamai
atsiranda skirtumų, tačiau, išnagrinėjus suverenumo, žmogaus teisių ir laisvių prioriteto,
demokratizmo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės ir teisėtumo bei teisingumo principus, galima
teigti, kad 1992 metų Konstitucija išnagrinėtų principų požiūriu yra labiau išplėtota, principai
49
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
50
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
 36

taikomi platesnei sferai ir platesniam asmenų ratui, tačiau tiek artimas abiejų konstitucijų principų
turinys, tiek pačių principų pagrindimas panašiomis konstitucinėmis normomis rodo, kad 1922 metų
Konstitucija principų požiūriu yra 1992 metų Konstitucijos prototipas.

5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Esminis šiuolaikinės valstybės elementas yra valdymas. Tauta ima kurti valdymą tokiu būdu
sukurdama valstybę. Valstybė yra valdoma valdžios, todėl svarbu, kad valdžia atstovautų tautos, o
ne asmens ar asmenų grupės interesams. Siekiant apsaugoti tautos interesus ypač svarbus valdžių
padalijimo principas, įtvirtintas Konstitucijoje. Valdžios padalijimas turi užkirsti kelią valdžios
koncentracijai vienose rankose ir deklaruoti, kad valdžios yra savarankiškos. Valdžios padalijimo
principas susideda iš keturių sudėtinių elementų: tai valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių
pusiausvyra „stabdžiai ir atsvaros“, tarpusavio kontrolė, valdžių sąveika.
Valdžios atskyrimas ir savarankiškumas Lietuvoje reiškiasi tuo, kad yra suformuotos atskiros
institucijos: Seimas (įstatymų leidžiamoji valdžią), Vyriausybė ir Prezidentas (vykdomoji valdžia) ir
Teismai, kurių funkcija vykdyti teisingumą. Kiekviena valdžia vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir
negali vykdyti kitoms institucijoms priskirtų funkcijų. Įtvirtinant valdžių atskyrimo principą
valstybėje lemiama reikšmė suteikta Konstitucijai. Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti
tam tikrai valstybės valdžios institucijai, jokia kita valstybės valdžios institucija jų negali pasisavinti;
tokių įgaliojimų negalima perduoti ar atsisakyti. Tai garantuoja Konstitucijos viršenybės prieš kitus
įstatymus principas. Valdžios institucijos yra tarsi „supančiotos“ Konstitucijos ir gali veikti tik joms
Konstitucijos suteiktų įgaliojimų ribose. Suprantant valdžių padalijimo principo reikšmę, svarbu
palyginti 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose įtvirtintus pagrindinius valdžios institutus – Seimą,
Vyriausybę, Prezidento instituciją ir Teismus. Tolesnė šio darbo dalis skirta kaip tik tokiam tikslui.
Seimo institutas vienas seniausių Lietuvos teisės istorijoje, jo užuomazgas galime rasti jau
ankstyvojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisėkūroje. Seimo svarba ypač didelė esant trinarei
valdžių padalijimo sistemai, kur jis yra vienas iš valdžios narių, t. y. institutas, kuris vienintelis turi
įgaliojimus įstatymams kurti. Lietuvos Konstitucinis Teismas, tikslindamas Lietuvos valdymo
formą, 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Lietuva yra Parlamentinė Respublika: „Pagal
 37

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės

valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai“51
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra pagrindinis institutas Lietuvos valstybės valdyme ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl svarbu palyginti 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų
reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo
nariui keliamus reikalavimus.

5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Seimą sudaro tautos atstovai,
kurie turi atisitikti tam tikrus reikalavimus, t. y. būti Lietuvos piliečiai, ir nustatomas amžiaus cenzas
norint kandidatuoti į Seimą. Aktyvi rinkimų teisė suteikiama piliečiui, sulaukusiam 21 metų, o
pasyvi piliečiui, sulaukusiam 24 metų amžiaus. Seimo rinkti ir būti renkami negalėjo asmenys,
nuteisti už tėvynės išdavimą arba kitą ypač sunkų nusikaltimą, kuriems teismo yra atimtos arba
susiaurintos teisės. Taip pat į Seimą negalėjo būti renkami asmenys, tesimo nubausti už nusikaltimą,
kuris „žmogaus garbę plėšia“52. Tokiems nusikaltimams priskiriama vagystė, svetimo turto
pasisavinimas, vogtų daiktų pirkimas, kyšininkavimas, slaptas degtinės varymas. Asmenys, teisti už
išvardytus nusikaltimus, negalėjo naudotis rinkimų teise trejus metus po bausmės atlikimo. Trečia
grupė asmenų, kuriems buvo apribota rinkimų teisė, protiškai neįgalūs arba, kaip nurodoma
1922 metų Seimo rinkimų įstatyme, „globojami“.
Pagal 1992 metų Konstituciją pasyvi rinkimų teisė suteikiama Lietuvos Respublikos
piliečiui, sulaukusiam 25 metų amžiaus, taip pat piliečiui taikomas sėslumo cenzas, t. y. asmuo,
norintis tapti Seimo nariu, privalo nuolat gyventi Lietuvoje. Aktyvi rinkimų teisė suteikiama
piliečiams, kuriems rinkimų dieną sukako 18 metų. Konstitucijos 56 straipsnyje yra nurodyta, kad
Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės, taip pat asmenys, teismo
pripažinti neveiksniais. Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu
su kita užsienio valstybe. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1998 m. lapkričio 11 d.
dienos nutarime taip yra išaiškinęs šios normos prasmę ir tikslą: „Taigi Konstitucija iš Seimo nario
besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti

51
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm
52
Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 56.
 38

jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai
valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu
Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe,
kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija
taptų dviprasmiška”53. Be to, Konstitucinis teismas konstatavo, kad ši norma taip pat draudžia Seimo
nariui turėti dvigubą pilietybę: asmuo privalo atsisakyti kitos valstybės pilietybės, nes kitos valstybės
pilietybės turėjimas tai yra tas pats, kas ir susisaistymas priesaika su kita valstybe.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose iškeltus reikalavimus tautos atstovams,
galima išskirti šiuos cenzus. Pirma, amžiaus cenzas – 1922 metų konstitucijoje norint pasinaudoti
aktyvia rinkimų teise reikia būti sulaukusiam 21 metų amžiaus, o 1992 metų – 18 metų; pasyvi
rinkimų teisė 1922 metų Konstitucijoje suteikiama piliečiui, sulaukusiam 24 metų, o 1992 metų
Konstitucijoje – 25 metų. Antrasis reikalavimas taikomas asmenims, norintiems būti išrinktiems į
Seimą, – pilietybė. Šis cenzas taikomas abiejose nagrinėjamose konstitucijose. Trečias reikalavimas,
randamas abiejose konstitucijose, yra piliečio veiksnumas – kandidatas privalo būti veiksnus.
Ketvirtas apribojimas taikomas nuteistiems asmenims, kurių teistumas nepasibaigęs. 1992 metų
Konstitucija neatima teisės piliečiui, kuris buvo nuteistas, bet atliko bausmę, balotiruotis į Seimą,
tačiau pagal 1992 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą toks kandidatas
privalo savo anketoje pažymėti, kad buvo teistas. Jei dėl kažkokių priežasčių to nepadaroma, tai
„Vyriausioji rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu į Seimo narius, o jei buvo įregistravusi,
nedelsdama panaikina jo registravimą kandidatu į Seimo narius“54. Kiek kitokia situacija
1922 metais priimtoje Konstitucijoje, kurioje nėra normos, draudžiančios balotiruotis nuteistiems ar
teistiems asmenims, tačiau 1922 metų Seimo rinkimų įstatymas numato, kad į Seimą rinkti ir būti
renkami negalėjo asmenys, nuteisti už tėvynės išdavimą arba kitą ypač sunkų nusikaltimą, kuriems
teismo yra atimtos arba susiaurintos teisės. Taigi už tėvynės išdavimą ir už ypač sunkų nusikaltimą
teisti asmenys negalėjo naudotis nei pasyvia, nei aktyvia rinkimų teise. Panašios sankcijos,
neleidžiančios naudotis pasyvia rinkimų teise, randamos 1992 metų Seimo rinkimų įstatyme. „Seimo
nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų
ar panaikino jo Seimo nario mandatą“55. Penktas apribojimas, taikomas kandidatams į Seimo narius,
susijęs su priesaika svetimai valstybei. 1992 metų Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad kandidatas į
53
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l1111a.htm
54
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267672
55
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267672
 39

Seimo narius privalo nebūti susaistytas priesaika su kita valstybe. Susisiejimas priesaika, kaip
išaiškino Lietuvos Konstitucinis Teismas, yra ir dvigubos pilietybės turėjimas. Šeštas apribojimas,
randamas 1992 metų Konstitucijoje, yra sėslumo cenzas – kandidatas privalo nuolat gyventi
Lietuvoje.

Taigi išnagrinėjus reikalavimus, taikomus kandidatui į Seimą pagal 1922 ir 1992 metų
konstitucijas, galima teigti, kad jie panašūs. Abiejose konstitucijose kandidatams taikomas amžiaus,
pilietybės, veiksnumo, teistumo cenzas. 1992 metų Konstitucijoje atsiranda keli papildomi
reikalavimai – tai sėslumas ir nesusisaistymas priesaika su kita valstybe (dvigubos pilietybės
neturėjimas).

5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka

Apie Seimo narių skaičių 1922 metų Konstitucijoje tiesiogiai nekalbama. Konstitucijos 23
paragrafas nurodoma, kad rinkimų tvarką ir atstovų skaičių nustato įstatymas. Seimo rinkimų
įstatymas, priimtas 1922 metų spalio 12 dieną, teigia, kad narių skaičius nėra pastovus: „Renkamųjų
Seimo narių skaičius nustatomas skyrium kiekvienai rinkimų apygardai. Renkamųjų Seimo narių
skaičius nustatomas toks, kad 25 tūkstančiams gyventojų tektų vienas atstovas“56. Tokia tvarka
galiojo iki 1926 metų, kai buvo nutarta papildyti Seimo rinkimų įstatymą ir įtvirtinti pastovų 85
atstovų skaičių. Kitaip nei 1922 metų Konstitucijoje, 1992 metų Konstitucijoje nurodomas pastovus
ir nekintantis 141 atstovo skaičius. Remiantis 1922 metų Konstitucija, Seimas renkamas pagal
proporcinę rinkimų sistemą. Seimo kadencija yra treji metai. Kiekvienas Seimo narys Respublikos
Prezidentui atidarius Seimą prisiekia ir iškilmingai pasižada eiti Seimo nario pareigas. Atstovas,
kuris atsisako prisiekti ar pasižadėti arba kuris prisiekia ar pasižada lygtinai, nustoja atstovo
įgaliojimų“57. 1992 metų Konstitucija nustato ilgesnį – ketverių metų – Seimo kadencijos laikotarpį.
Tautos atstovai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą, t. y. 71 Seimo narys yra renkamas
vienmandatėse rinkimų apygardose pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, o 70 atstovų renkami
daugiamandatėje rinkimų apylinkėje pagal proporcinę rinkimų sistemą. Pasirinkta sistema užtikrina,
kad būtų kuo plačiau atstovaujama rinkėjų interesams. Pasirinkus arba mažoritarinę, arba proporcinę
rinkimų sistemas nukentėtų rinkėjai. Mažoritarinės sistemos neigiamas bruožas – tai, kad
neužtikrinama dalies rinkėjų atstovavimo, tačiau atveriama galimybė balsuoti už asmenybes, kurias

56
Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 56.
57
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai
 40

rinkėjai pažįsta ir pasitiki. Proporcinė rinkimų sistema pasižymi tuo, kad rinkėjai balsuoja už
pasirinktą partijos sąrašą, o ne už asmenį. Tokia sistema palankesnė mažoms partijoms, jos esmė
atstovauti visoms partijoms, tačiau nevienodai, o proporcingai gautų rinkėjų balsų skaičiui, t. y. nors
ir negavusioms absoliutaus palaikymo politinėms partijoms bus atstovaujama Seime. Tai leidžia
didesniam rinkėjų skaičiui turėti jų interesams atstovaujančius politikus. Pasirinkta mišri rinkimų
sistema leidžia pasinaudoti tiek mažoritarinės, tiek proporcinės rinkimų sistemos pliusais ir sumažina
abiejų sistemų trūkumus.

Nagrinėjamose konstitucijose skiriasi Seimo atstovų skaičius: 1992 metų Konstitucija

numato 141 nario Seimą, o 1922 metų Konstitucija – 85 narių. Kadencijos trukmė taip pat skirtinga:
dabar galiojančioje – ketveri metai, o 1922 metų Konstitucijoje – treji metai. Skiriasi ir rinkimų
sistemos, kurių pagrindu organizuojami Seimo rinkimai. Dabar galiojanti Konstitucija numato mišrią
rinkimų sistemą, o tarpukario Konstitucija (1922 metų) – proporcinę. Abiejose konstitucijose
svarbus priesaikos institutas. Tiek 1992 metų, tiek 1922 metų Konstitucijoje neprisiekęs Seimo narys
netenka įgaliojimų.

5.3 Seimo nario veiklos garantijos

Demokratinės valstybės vystymuisi labai svarbu, kad įstatymų leidžiamosios institucijos

atstovai turėtų tam tikras teises, užtikrinančias jiems laisvę laisvai reikšti mintis ir suvaržančias,
apsunkinančias baudžiamąjį persekiojimą. Tam 1922 metų Konstitucijoje numatytos Seimo nario
veiklos garantijos. Seimo narys naudojasi imuniteto teise, t. y. 1922 metų konstitucijos 38 paragrafe
nustatyta: „Atstovo asmuo neliečiamas. Atstovą suimti galima tik Seimui sutikus, išskyrus tuos
atsitikimus, kada atstovas yra užtiktas nusikaltimo vietoje“ 58. 1924 metų Seimo statute nustatyta, kad
suimti Seimo atstovą galima tik dviem trečdaliams Seimo narių nutarus. Be imuniteto teisės, Seimo
narys naudojasi ir indemniteto teise. Ji apsaugo Seimo narį nuo persekiojimo už jo balsavimą Seime
ar už kalbas jame. Ši Seimo nario teisė yra įtvirtinta 1922 metų konstitucijos 37 paragrafe: „Atstovas
dėl savo kalbų, pasakytų pareigas einant, negali būti teismo baudžiamas“59.

58
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai
59
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai
 41

Nemažiau svarbi yra finansinė nepriklausomybė, Seimo narys privalo būti finansiškai
nepriklausomas. 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 paragrafe numatyta, kad atstovai
už savo darbą gauna atlyginimą. Taip pat atstovas turi teisę nemokamai važinėti visais Lietuvos
geležinkeliais.
Seimo nario nepriklausomumą garantuoja imuniteto ir indemniteto teisės, taip pat
finansinės garantijos, t. y. alga ir nemokamas naudojimasis geležinkeliais. Be kita ko, Konstitucijoje
yra aiškiai nurodyta, kad atstovai vadovaujasi savo sąžine ir negali būti jokių mandatų varžomi.
Tokios garantijos užtikrina, kad Seimo nariai galėtų laisvai, nesibaimindami parsekiojimo, priimti
sprendimus.
1992 metų Konstitucijoje Seimo nario veiklos garantijos įtvirtintos 62 straipsnyje: „Seimo
nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė“60. Ši Konstitucijos 62 straipsnio
norma įtvirtina imuniteto, t. y. asmens neliečiamumo, teisę. Kaip ir 1922 metų Konstitucija, taip ir
1992 metų Konstitucija, garantuoja Seimo nariui indemniteto teisę: „Seimo narys už balsavimus ar
kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti
traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka“61. Detaliau Seimo nario veiklos garantijas reglamentuoja
1994 metų Seimo statutas. Jame numatyta, kad, be 1992 metų Konstitucijoje numatytų garantijų,
Seimo narys turi teisę nekliudomas lankytis visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, turi teisę
reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją, tai turi būti atlikta neatidėliojant. Seimo nariui
užtikrinama finansinė nepriklausomybė, jis už savo darbą gauna užmokestį, jam užtikrinamas
gyvenamasis plotas, skiriamos lėšos su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti: „Seimo
nariams kanceliarijos, pašto, telefono, transporto ir kitoms su parlamentine veikla susijusioms
išlaidoms kas mėnesį skiriama 3 VMDU dydžio suma“62.
Palyginus 1992 metų ir 1922 metų Lietuvos konstitucijose įtvirtintas Seimo nario veiklos
garantijas, galima teigti, kad jos didele dalimi sutampa. Abiejose konstitucijose Seimo nariui
užtikrinta indemniteto ir imuniteto teisės, taip pat finansinės nepriklausomybės garantija, kuri
pasireiškia algos mokėjimu, transporto nemokamumu, ar transporto išlaidų kompensavimu. Tačiau
1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės aktuose geriau išvystytas
Seimo nario veiklos garantijų užtikrinimo mechanizmas. Kalbant apie finansines garantijas Seimo

60
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
61
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
62
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324790
 42

nariui, 1922 metų Konstitucija ir ją detalizuojantys teisės aktai neužtikrino gyvenamojo ploto
suteikimo, o 1994 metų Seimo statutas tokią valstybės pareigą numato. Be to, 1994 metų Seimo
statute yra reglamentuota Seimo nario teisė nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose ir
organizacijose, teisė reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją, tokios veiklos garantijos 1922 metų
Konstitucija Seimo nariui nesuteikia. Taigi nepaisant labai panašių Seimo nario garantijų,
reglamentuotų nagrinėjamose konstitucijose, 1992 metų Konstitucija suteikia Seimo nariui platesnes
veiklos garantijas ir nustato efektyvesnį jų įgyvendinimo mechanizmą.

5.4 Seimo kompetencija

Nagrinėjant instituciją būtina apžvelgti ir jos kompetenciją, t. y. įgaliojimų visumą, per

kurią atsikleidžia pagrindinės institucijos funkcijos. Šioje darbo dalyje bus lyginama 1922 ir 1992
metų konstitucijose reglamentuota Seimo kompetencija. 1922 metų Konstitucijoje Seimo
kompetencija apibrėžiama III skyriuje. Seimo kompetencijai priskiriama: įstatymų leidyba,
vykdomosios valdžios kontrolė, valstybės biudžeto tvirtinimas, vyriausybės sutarčių tvirtinimas,
karo pradėjimas ir pabaigimas, Respublikos Prezidento rinkimas. 1992 metų Konstitucijoje Seimo
kompetenciją reglamentuoja 67 straipsnis. Dėl didelės medžiagos apimties šioje darbo dalyje bus
lyginamos keturios tiek 1922 metų Konstitucijos, tiek 1992 metų Konstitucijos Seimui suteiktos
funkcijos: įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios kontrolės, tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir
denonsavimo bei valstybės biudžeto tvirtinimo. Bus lyginamos nagrinėjamų funkcijų įgyvendinimo
priemonės, jų procedūriniai skirtumai ir panašumai, numatyti 1924 metų Seimo statute ir 1994 metų
Seimo statute bei 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose.
Pagrindinė Seimo instituto funkcija 1922 metų Konstitucijos rėmuose – leisti įstatymus,
kurių leidimo tvarka nustatyta įstatymo. Įstatymų iniciatyvos teisę turi Seimas, 25 tūkstančiai
rinkimų teisę turinčių piliečių, Vyriausybė. 1922 metų Konstitucija nedetalizuoja įstatymų leidimo,
rengimo tvarkos, šią funkciją atlieką vienas iš svarbiausių įstatymų – Seimo statutas. 1924 m.
birželio 18 d. priimtas Seimo statutas numato, kad įstatymų projektai įteikiami Seimo prezidiumui.
Norint pateikti įstatymo projektą tiesiogiai svarstyti Seimui, reikia, kad jis būtų pasirašytas bent
aštuonių Seimo narių; jei nesurenkamas toks skaičius įstatymo projektas teikiamas svarstyti
atitinkamai komisijai, kuri sprendžia, ar įstatymo projektą teikti svarstyti Seimui. Įstatymo projektas
svarstomas trimis skaitymais. Tarp skaitymų negali būti mažesnio tarpo nei vienas posėdis. Išimtis
 43

daroma tik tokiu atveju, jei komisija, svarsčiusi projektą, arba šešių Seimo narių grupė pasiūlo
svartyti įstatymo projektą skubia tvarka.
Pirmuoju skaitymu pradedant svartyti įstatymo projektą išklausoma komisijos pranešimo ir
paaiškinimų. Pradedama atvira diskusija dėl projekto esmės ar dėl jo skyrių ir dalių. Pirmuoju
skaitymu pataisos nepriimamos. Pasibaigus diskusijai žodį gauna pranešėjas, kuriam baigus kalbėti
Seimas nutaria, kad įstatymo projektas svarstytinas arba ne; jei tuo pačiu klausimu yra keli įstatymo
projektai, tai kuris iš jų yra svarstytinas.
Prieš prasidedant antrajam skaitymui, kiekvienam Seimo nariui turi būti pateiktas pataisų
sąrašas. Už kiekvieną projekto straipsnį Seimas balsuoja atskirai, tačiau, Seimui nutarus, galima
balsuoti ir už projekto straipsnių grupę. Vykstant antrajam skaitymui pataisos teikiamos Seimo
Pirmininkui ir tuoj pat skelbiamos. Įvykus antrajam skaitymui pateiktos pataisos susisteminamos ir
ta santrauka tampa pagrindas trečiajam skaitymui. Prieš prasidedant paskutiniam svarstymui,
įstatymo projektas perduodamas Teisių komisijai, kuri projektą grąžina su savo pataisomis Seimo
prezidiumui.
Trečiasis skaitymas pradedamas nuo bendros diskusijos dėl viso projekto esmės, po to
balsuojama už kiekvieną straipsnį ir už visą įstatymo turinį. Dėl redakcinių pataisų nebalsuojama,
tačiau po svarstymo projektas atiduodamas redakcinei komisijai. Komisijos suredaguotas įstatymas
Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos Prezidentui paskelbti.
1923 metų gruodžio mėnesio Įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įstatymas numato
tokią įstatymų skelbimo tvarką. Seimo priimtas įstatymas Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos
Prezidentui paskelbti. Respublikos Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui pasirašius, įstatymas
įsiteisėja ir yra skelbiamas. Įstatymas yra skelbiamas „Vyriausybės žiniose“, kurias redaguoja
Ministrų kabineto kanceliarija. „Valstybės žinios“ yra leidžiamos atskirais numeriais, „kurių
kiekvienas savo viršuje turi tos dienos pažymėjimą, kada yra išėjęs iš spaustuvės jo tekstas“63. Jeigu
pačiame įstatyme nenumatyta kitaip, jis įsigalioja po 14 dienų po įstatymo paskelbimo „Valstybės
žiniose“. Įstatymų originalai laikomi Respublikos Prezidento kanceliarijoje.
1992 metų Konstitucijoje pagrindinė, esminė Seimo funkcija išlieka ta pati – įstatymų
leidyba. Konstitucijoje nėra detalaus reglamentavimo, kaip turi būti priimami įstatymai.
Konstitucijos 69 straipsnyje nurodyta, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos
procedūros. Įstatymo priėmimo procedūra detaliai reglamentuota 1994 metų Seimo statute.

63
Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 151.
 44

1992 metų Konstitucijoje numatyta, kad įstatymas yra priimtas, kai už jį balsavo dauguma
dalyvaujančių posėdyje narių. Konstitucijos ar konstitucinių įstatymų priėmimui reikalavimai
griežtesni. „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau
kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma“64.
Konstitucijoje taip pat reglamentuota, kas turi įstatymų iniciatyvos teisę. Konstitucijos 68 straipsnis
ją suteikia Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, taip pat 50 tūkstančių rinkimų
teisę turinčių piliečių.
Jau minėta, kad detalią įstatymų leidybos tvarką reglamentuoja Seimo statutas. Tam skirta jo
penktoji dalis „Įstatymų leidybos procedūra“. Skiriami šie įstatymų leidybos procedūros
reikalavimai. Pirmasis etapas – įstatymų projektų registravimas, jo reikalavimai reglamentuoti Seimo
statuto 135 straipsnyje. Tik juos įgyvendinus, įstatymo projektas gali būti registruojamas Seimo
sekretoriate. „Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo
Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus
– ir atitinkamoms savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas65 Privaloma gauti Seimo
kanceliarijos Teisės departamento išvadą, kad siūlomas projektas neprieštarauja galiojantiems
įstatymams ir atitinka juridinės technikos taisykles. Privalu gauti Seimo Teisės ir teisėsaugos
komiteto išvadą, kad priimamas projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šis
reikalavimas reglamentuotas Seimo statuto 139 straipsnyje. Jeigu įstatymo projektas atitinka visus
jam keliamus reikalavimus, pradedamas kitas priėmimo etapas – įstatymo projekto pateikimas Seimo
posėdyje. Dėl pateikto projekto Seimas gali priimti kelis sprendimus: gali pradėti projekto svarstymo
procedūrą, atidėti svarstymo procedūrą ir nurodyti, kokius veiksmus privalo atlikti iniciatoriai, kad
įstatymo projektas būtų pakartotinai pateiktas Seimui, gali atmesti įstatymo projektą, tačiau privalo
nurodyti savo motyvus. Įstatymo svarstymas suskirstytas į tris etapus: svarstymas pagrindiniame
komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas Seime.
Seimas pateiktą įstatymo projektą perduoda svarstyti Seimo komitetui. Komitetas privalo
ne vėliau kaip per savaitę savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete.
Įstatymo projektas svarstomas pagrindinio komiteto posėdyje ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms
iki svarstymo Seimo posėdyje. Seimo komitetas gali priimti šiuos sprendimus dėl įstatymo projekto:
pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms;
daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų
64
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
65
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540
 45

rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus; grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;
projektą atmesti.
Seimo komisijai pritarus įstatymo projektui, jis svarstomas Seimo posėdyje. Nagrinėjimas
pradedamas nuo nagrinėjusio komiteto išvadų pristatymo. Išnagrinėjęs komiteto pristatytas išvadas
Seimas sprendžia: „pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu
priimtomis pataisomis ir paskirti įstatymo priėmimo datą ne anksčiau kaip po 2 darbo dienų;
paskelbti projektą visuomenei svarstyti. Tuomet procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame
komitete; grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės. Šiuo atveju įstatymo projekto svarstymo
procedūra kartojama nuo pateikimo Seimo posėdyje; grąžinti projektą pagrindiniam komitetui
patobulinti. Jeigu priimamas toks nutarimas, kartu turi būti priimtas Seimo protokolinis nutarimas,
kuriame turi būti suformuluotos pagrindinės nuostatos, ką pagrindinis komitetas turi projekte
pataisyti. Šio protokolinio nutarimo projektą turi pateikti Seimo narys, teikiantis siūlymą grąžinti
projektą pagrindiniam komitetui patobulinti. Šiuo atveju procedūra kartojama nuo svarstymo
pagrindiniame komitete. Toks sprendimas svarstant projektą gali būti priimtas tik vieną kartą;
atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują“66.
Seimo posėdyje priėmus įstatymo projektą, pradedamas balsavimas. Kaip jau buvo minėta,
Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija numato, kad įstatymai yra priimti, jei už juos balsavo
daugiau nei pusė Seimo posėdyje dalyvavusių atstovų. Balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto
dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės. Tuos straipsnius, dėl kurių nėra
jokių pasiūlymų, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprieštarauja nė vienas Seimo narys. Kitais
atvejais balsuojama dėl kiekvieno straipsnio. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius,
balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti
projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą. Be to, Seimo statuto 161
straipsnis numato, jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti
siūlomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos.
Kaip ir 1924 metų Seimo statutas, 1994 metų Statuto 24 skirsnis numato įstatymo
nagrinėjimą skubos tvarka. Jei taikoma skubos tvarka, trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo
stadijų: svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje, priėmimo; taip pat
trumpinami ir kiti šiame statute nustatyti terminai, susiję su įstatymų leidyba. Skirtingai nei
nagrinėjamame tarpukario Seimo statute, 1994 metų dokumente randame ypatingos skubos

66
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540
 46

nagrinėjimo institutą. Pradėti svarstyti įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka galima
Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Vyriausybės motyvuotu teikimu. „Pagal ypatingos
skubos tvarką po pateikimo, jeigu projektas išdalytas Seimo nariams ir įvykdyti šio statuto
devynioliktojo skirsnio reikalavimai, iš karto gali būti pradėta priėmimo procedūra, o 155 straipsnio
reikalavimai netaikomi, tačiau visos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų teikiamos
pataisos turi būti pateiktos raštu ne vėliau kaip likus 2 valandoms iki priėmimo procedūros
pradžios“67.
1992 metų Konstitucijoje įtvirtinta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos
pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidentas privalo ne
vėliau nei per 10 dienų pasirašyti Seimo priimtą įstatymą ir oficialiai jį paskelbti arba motyvuotai
gražinti įstatymą vėl svarstyti. Jei Konstitucijos 71 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu laiku Seimo
priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti ir nepasirašo, toks
įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Seimo Pirmininkas.
Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai
paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas
nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
Pirmininkas.
Palyginus įstatymų leidybos funkciją, jos įgyvendinimo procedūras, taip pat asmenų ir
institucijų, galinčių naudotis įstatymų iniciatyvos teise, ratą, galima teigti, kad tiek statutuose, tiek
pačiose konstitucijose reglamentuota tvarka daugelyje vietų sutampa. Iniciatyvos teise abiejų
Konstitucijų rėmuose gali naudotis Piliečių grupė, Seimo narių grupė, Vyriausybė. 1992 metų
Konstitucija numato, kad įstatymų iniciatyvos teise gali naudotis ir Respublikos Prezidentas, to 1922
metų Konstitucijoje nerandame, tačiau nereikia užmiršti, kad šios Konstitucijos 40 paragrafe
nurodyta, jog vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Tai reiškia, kad ir
Respublikos Prezidentas 1922 metų Konstitucijos rėmuose gali naudotis įstatymų iniciatyvos teise,
kaip tai numatyta 1992 metų Konstitucijoje. Egzistuoja ir skirtumų. Štai norint pasinaudoti įstatymų
iniciatyvos teise piliečių grupei 1922 metų Konstitucijoje numatytas 25 tūkstančių piliečių skaičius,
o 1992 metų Konstitucijoje – jau 50 tūkstančių. Išnagrinėjus Seimo statutuose reglamentuotą
įstatymų projektų svarstymo ir priėmimo tvarką randama daug panašumų. Abu Seimo statutai
numato įstatymo projekto registravimo stadiją: 1924 metų Statuto rėmuose registruojama Seimo

67
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221540
 47

Prezidiume, 1994 metų Statute numatytas registravimas Įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre. Taip
pat abiejose statutuose numatyta įstatymų projektų pateikimo Seimo posėdyje stadija. Seimas turi
nuspręsti, ar registruotas įstatymo projektas svarstytinas toliau. Pradedama įstatymo projekto
svarstymo stadija Seimo komitetuose (1924 metų Statute – komisijose). Šioje stadijoje atsiranda
skirtumų: nagrinėjant paprasta tvarka 1994 metų Seimo statute nagrinėjamos komisijose stadija yra
privaloma, o 1924 metų Seimo statuto rėmuose ji gali būti ir eliminuota, jei įstatymo projektas yra
pasirašytas aštuonių Seimo narių. Nors abu Seimo statutai numato svarstymo komisijose
(komitetuose) stadiją, tačiau viename ji privaloma, kitame ne. Svarstymo Seimo pasėdžio metu
stadijos sutampa. 1924 metų Seimo statute numatyti trys skaitymai, kurių reikšmė atitinka 1994
metų Statute 22 ir 23 skirsniuose reglamentuotą tvarką. Įstatymas yra priimamas tada, kai už jį
balsuoja daugiau kaip pusė Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Tokios daugumos būtinumas
reglamentuotas tiek 1922 metų Konstitucijoje, tiek 1992 metų Konstitucijoje. Abiejose
nagrinėjamose Konstitucijose įstatymas įgauna galią, kai jį pasirašo Respublikos Prezidentas ir
paskelbia „Valstybės žinios“. Tačiau 1923 m. gruodžio 5 d. įstatyme „Dėl įstatymų skelbimo tvarkos
ir jų įsiteisėjimo“ numatyta, kad norint, jog įstatymas įsiteisėtų, jis privalo būti kontrasignuotas
Ministro Pirmininko arba atitinkamos srities ministro. Toks kontrasignavimas 1992 metų
Konstitucijoje nenumatytas.
Taigi, palyginus abiejose konstitucijose Seimui priskirtą įstatymų leidybos funkciją, galima
teigti, kad sutampa įstatymų iniciatyvos teisę turinčių institucijų ir asmenų ratas, labai panaši
įstatymų projektų registravimo ir priėmimo tvarka, numatyta 1994 metų ir 1924 metų Seimo
statutuose. Nors panašumų daug, tačiau skiriasi įstatymų projektų priėmimo stadijų privalomumas –
1924 metų Seimo statute nagrinėjimas komisijose neprivalomas. Skiriasi įstatymų skelbimo tvarka ir
jų įsiteisėjimas, kai įstatymams įsigalioti nepakanka vien tik Respublikos Prezidento, kaip kad
reglamentuota 1992 metų Konstitucijoje, o reikia ir ministro parašo.
Kita svarbi funkcija, numatyta Seimui 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose, yra biudžeto
tvirtinimas ir tarptautinių sutarčių ratifikavimas bei denonsavimas.
1922 metų Konstitucijoje yra nustatyta, kad valstybės biudžeto tvirtinimas pradedamas nuo
finansų ministro pasisakymo. Finansų ministro biudžeto projektas pateikiamas svarstyti Seimo
Biudžeto komisijai, jai aprobavus projektą, šis pirmuoju skaitymu svarstomas Seime. Antrasis
skaitymas prasideda bendra diskusija dėl atskirų ministerijų, toliau Biudžeto įstatymas svarstomas
bendrąja tvarka, numatyta Seimo statute. Išimtis taikoma Krašto apsaugos ministerijos etatams karo
 48

metu; šios ministerijos biudžetas svarstomas tam tikros Seimo išrinktos komisijos, kurios nutarimai
priimami Seimo be smulkaus apsvarstymo. Tokia tvarka suprantama, nes, norint operatyviai reaguoti
į karinius priešo veiksmus ir skirti papildomų lėšų puolimui ar gynybai, būtina sprendimus priimti
greitai, o bendroji tvarka to neužtikrintų .
2007 metų Biudžeto sandaros įstatyme numatyta, kad biudžeto projektas yra rengiamas
Finansų ministerijos. Vyriausybė, parengusi Biudžeto įstatymo projektą, ne vėliau kaip likus 75
dienoms iki biudžetinių metų pabaigos, pateikia projektą Seimui. Projektas turi atitikti reikalavimus,
numatytus Biudžeto įstatymo 18 straipsnyje. Preliminariai valstybės biudžeto projektas svarstomas
komitetuose ir Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, gavęs kitų
komitetų išvadas, kartu su vyriausybe apsvarstęs projektą, pateikia savo išvadas
Valstybės Biudžeto įstatymas po Seimo Biudžeto ir finansų komiteto išvadų svarstomas
Seimo posėdyje, priimami projekto pasiūlymai ir papildymai. Valstybės biudžetas tvirtinamas Seimo
posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma.
Sutarčių, numatytų 1922 metų Konstitucijos 30 paragrafe, tvirtinimas detalizuojamas
Seimo statute: „Seimui tvirtinti pateiktos Vyriausybės padarytos valstybės sutartys duodamos pirma
apsvarstyti atitinkamoms Seimo komisijoms ir drauge Teisių komisijai ir pateikiamos visiems
atstovams. Toliau tarpvalstybinių sutarčių tvirtinimas svarstomas bendra tvarka, numatyta pirmajam
įstatymų projektų skaitymui“. 1992 metų Konstitucijos 138 straipsnyje numatyta, kad Seimas
ratifikuoja ar denonsuoja tarptautines sutartis, be to, numatytas nebaigtinis sutarčių sąrašas: „dėl
Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo; dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio
valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio
sutartys68. Sąrašas nėra išsamus jį papildo ir konkretizuoja įstatymas. Sutartys ratifikuojamos Seimo,
Respublikos Prezidento teikimu. Įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas 2/5 visų
Seimo narių balsų dauguma; jei sutartimi keičiamos sienos, sprendimas gali būti patvirtintas tik 4/5
visų Seimo narių balsų dauguma.
Kaip matyti, abi nagrinėjamos konstitucijos Seimo kompetencijai priskiria valstybės
biudžeto tvirtinimo funkciją ir tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo funkciją. Vis tik
skirtumų yra. Štai svarstant biudžetą 1924 metų Statute yra nuostata, kad išimtinis svarstymas yra
taikomas biudžeto daliai, kuri finansuoją Krašto apsaugą, 1992 metų Konstitucijoje ir ją
papildančiuose įstatymuose panašios išlygos nėra. Denonsuojant ir ratifikuojant tarptautines sutartis

68
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
 49

randama procedūrinių skirtumų: 1992 metų Konstitucijoje tarptautinė sutartis ratifikuoti ar

denonsuoti teikiama Respublikos Prezidento, o 1922 metų Konstitucija nenumato Respublikos
Prezidento teikimo.
Vienas pagrindinių demokratinės valstybės bruožų – valdžių atskyrimas. Įgyvendinant šią
nuostatą, svarbi kita – Seimo vykdomosios valdžios kontrolės funkcija. 1922 metų Konstitucijos 28
paragrafe numatyta, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus. Priežiūra atliekama duodant
paklausimus ir interpeliacijas, skiriant revizijas, pareiškiant nepasitikėjimą. Priimtina interpeliacija
teikiama Ministrui Pirmininkui ar atitinkamam ministrui. Apsvarstęs interpeliaciją Seimas priima
nutarimą, ar atsakymas patenkinamas, jei ne, Seimas turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar
atitinkamu ministru, arba Ministru Pirmininku. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru Primininku arba
Vyriausybe, privalo atsistatydinti visas Ministrų kabinetas. Balsuojant dėl nepasitikėjimo,
nepasitikėjimas yra pareikštas, kai už ji balsuoja daugiau kaip pusė Seimo narių.
Kita vykdomosios valdžios kontrolės priemonė – paklausimai. Kiekvienas Seimo atstovas
turi teisę Vyriausybei duoti paklausimus. Paklausimas duodamas raštu Seimo Pirmininkui, kuris
siunčia jį Ministrui Pirmininkui ar atitinkamam ministrui. Paklausimas privalo būti atsakytas
ministro ar jo pavaduotojo ne vėliau kaip po 7 dienų nuo paklausimo įteikimo dienos. Vyriausybės
atstovui atsakius, pareiškėjas gali reikalauti atstovo papildymo, atstovui atsakius, paklausimas
laikomas baigtu.
1992 metų Konstitucijoje 67 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Seimo kompetencijai
priskiriama teisė prižiūrėti Vyriausybės veiklą, reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar
ministru. Ši konstitucinė norma iš esmės įtvirtina vykdomosios vadžios kontrolės funkciją arba, kaip
teigia K. Jovaiša, Vyriausybės atsakingumo Seimui principą. Šios funkcijos įgyvendinimas
reglamentuotas 1994 metų Seimo statuto VII dalyje, kurioje numatyti septyni kontrolės būdai.
Vyriausybės narių ir valstybės institucijų vadovų ataskaitos. Seimo reikalavimu
Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą.
Vyriausybės metinė ataskaita ir diskusija. Kiekvienais metais (iki kovo 31 d.) Vyriausybė
privalo pateikti savo metinę veiklos ataskaitą, kurioje taip pat turi būti aptarti ir artimiausio
laikotarpio Vyriausybės veiklos prioritetai.
Vyriausybės narių atsakymai į klausimus Seimo posėdyje. Seimo sesijos metu
kiekvieno ketvirtadienio Seimo vakarinio plenarinio posėdžio pradžioje Vyriausybės valandos metu
Vyriausybės nariai 60 minučių atsakinėja į Seimo narių žodžiu užduodamus klausimus.
 50

Valstybės institucijų vadovų atsakymai į Seimo narių klausimus Seimo posėdyje.

Seimo sesijos metu kiekvieną antradienį Vyriausybės pusvalandžio metu į Seimo narių iš anksto
raštu pateiktus klausimus turi atsakyti atskiri Vyriausybės nariai, valstybės kontrolierius, kiti
valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo
pritarimas, taip pat kiti valstybės institucijų vadovai, išskyrus teisėjus.
Raštiniai klausimai ir paklausimai. Rašytiniu klausimu yra laikomas klausimas, kurį
raštu Seimo narys arba jų grupė pateikė Vyriausybės nariui arba valstybės institucijos vadovui ir į
kurį jie pageidauja gauti atsakymą raštu.
Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe. Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo
narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių
pareigūnų priimtus sprendimus. Jeigu Seimo nutarimas dėl interpeliacijos priimamas, Ministras
Pirmininkas ar ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti. Seimo sesijos
metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti motyvuoto nutarimo, kuriame reiškiamas
tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe, projektą. Nepasitikėjimo Vyriausybe klausimo nagrinėjimo
Seimo posėdyje metu Seimo nariai gali paklausti visus ministrus, suteikiant galimybę ministrams
atsakyti. Nutarimas dėl tiesioginio nepasitikėjimo Vyriausybe gali būti priimtas slaptu balsavimu
daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas,
privalo atsistatydinti.
Valstybės biudžeto vykdymo priežiūra. Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją nuolatinę
priežiūrą atlieka Biudžeto ir finansų komitetas. Vyriausybė parengia ir iki kovo 31 dienos pateikia
Seimo Pirmininkui praėjusių metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Valstybės kontrolierius
turi pateikti Seimo Pirmininkui išvadą apie valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Gavus valstybės
kontrolieriaus išvadas, artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas Vyriausybės pranešimas apie
valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą, taip pat valstybės kontrolieriaus papildomas pranešimas. Ne
vėliau kaip iki lapkričio 20 dienos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita ir valstybės kontrolieriaus
išvada dėl jos kartu su ateinančių metų valstybės biudžeto projektu turi būti apsvarstytos Seimo
posėdyje. Jei valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita nepatvirtinama, Seimas sprendžia klausimą dėl
pajamų ar išlaidų teisėtumo atkūrimo tvarkos.
Taigi tiek 1992 metų Konstitucija, tiek 1922 metų Konstitucija priskiria Seimui
vykdomosios valdžios kontroles funkciją. Skiriasi priemonės, kuriomis įgyvendinama vykdomosios
valdžios kontrolė. 1922 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose įstatymuose numatytos šios
 51

kontrolės priemonės – tai interpeliacijos, paklausimai, revizijos, nepasitikėjimo pareiškimai.

1994 metų Statute reglamentuotas platesnis priemonių spektras: tai valstybės institucijų vadovų
atsakymai į Seimo narių klausimus Seimo posėdyje, Vyriausybės metinė ataskaita ir diskusija,
valstybės biudžeto vykdymo priežiūra, Vyriausybės narių ir valstybės institucijų vadovų ataskaitos.
Tad galima daryti išvadą, kad 1992 metų Konstitucijoje Seimui užtikrintos platesnės skaičiumi, bet
ne galia, vykdomosios valdžios kontrolės priemonės. Kalbant apie galią daryti įtaką vykdomosios
valdžios veiksmams, labai svarbi funkcija, kuri tik 1922 metų Konstitucijoje priskiriama Seimui, yra
Respublikos Prezidento rinkimas: „Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine
atstovų balsų dauguma“69. Ši 1922 metų Konstitucijos Seimui priskirta funkcija labai sustiprina
Seimo galias daryti įtaką vykdomajai valdžiai. Taigi platesnius įgaliojimus Seimui suteikia
1922 metų Konstitucija.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo
sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo nariui keliamus reikalavimus, galima daryti
išvadą, kad šiais aspektais konstitucijos yra panašios. Konstitucijose kandidatams taikomas amžiaus,
pilietybės, veiksnumo, teistumo cenzas. Abiejose Konstitucijose svarbus priesaikos institutas. Tiek
pagal 1922 metų, tiek pagal 1992 metų Konstituciją neprisiekęs Seimo narys netenka įgaliojimų.
Palyginus 1922 metų ir 1992 metų Lietuvos konstitucijose įtvirtintas Seimo nario veiklos garantijas
pastebėtina, kad konstitucijos Seimo nariui užtikrinta indemniteto ir imuniteto teises, taip pat
finansinės nepriklausomybės garantiją, kuri pasireiškia algos mokėjimu, transporto paslaugų
nemokamumu ar transporto išlaidų kompensavimu. Palyginus įstatymų leidybos funkciją, jos
įgyvendinimo procedūras, taip pat asmenų ir institucijų, galinčių naudotis įstatymų iniciatyvos teise,
ratą, galima teigti, kad konstitucijose reglamentuota tvarka daugeliu aspektų sutampa. Be to, tiek
1992 metų Konstitucija, tiek 1922 metų Konstitucija priskiria Seimui vykdomosios valdžios
kontrolės funkciją, valstybės biudžeto tvirtinimo funkciją bei Tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir
denonsavimo funkciją. Be minėtų panašumų, konstitucijos toli gražu nėra identiškos. Analizės metu
aptikta ne tik panašumų, bet ir skirtumų. 1992 metų Konstitucijoje atsiranda keli papildomi
reikalavimai kandidatams į Seimą – tai sėslumas ir nesusisaistymas priesaika su kita valstybe
(dvigubos pilietybės neturėjimas). 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ją
papildančiuose teisės aktuose geriau išvystytas Seimo nario veiklos garantijų užtikrinimo
mechanizmas. 1994 metų Seimo statute yra reglamentuota Seimo nario teisė nekliudomai lankytis

69
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija
 52

visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, teisė reikalauti, kad jos suteiktų jam informaciją. Tokios
veiklos garantijų 1922 metų Konstitucija Seimo nariui nesuteikia. Taigi, nepaisant labai panašių
Seimo nario garantijų, reglamentuotų nagrinėjamose konstitucijose, 1992 metų Konstitucija suteikia
Seimo nariui platesnes veiklos garantijas ir nustato efektyvesnį jų įgyvendinimo mechanizmą.
Nagrinėjant valstybės biudžeto tvirtinimo funkciją, pastebėta, kad 1924 metų Statute yra nuostata,
kad išimtinis svarstymas yra taikomas biudžeto daliai, kuri finansuoja Krašto apsaugą, o 1992 metų
Konstitucijoje ir ją papildančiose įstatymuose panašios išlygos nerandame. Denonsuojant ir
ratifikuojant tarptautines sutartis randame ir procedūrinių skirtumų. 1992 metų Konstitucijoje
tarptautinė sutartis ratifikuoti ar denonsuoti teikiama Respublikos Prezidento, o 1922 metų
Konstitucija nenumato Respublikos Prezidento teikimo. Vykdomosios valdžios kontrolės funkcija
savo turiniu taip pat nėra identiška nagrinėjamose konstitucijose. 1992 metų Konstitucijoje Seimui
užtikrintos platesnės skaičiumi, tačiau ne galia, vykdomosios valdžios kontrolės priemonės. Kalbant
apie įtakos galią vykdomosios valdžios veiksmams, labai svarbi priemonė, kuri tik 1922 metų
Konstitucijoje priskiriama Seimui, tai Respublikos Prezidento rinkimas. Ši Seimui 1922 metų
Konstitucijos priskirta priemonė sustiprina Seimo galias daryti įtaką vykdomajai valdžiai. Taigi
platesnius įgaliojimus Seimui šiuo aspektu suteikia 1922 metų Konstitucija.

6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Bet kokiai struktūrai reikalingas vadovas, koordinuojantis organizacijos veiklą, atstovaujantis

jai oficialiuose renginiuose, garantuojantis organizacijos stabilumą. Valstybėje tokias funkcijas
atlieka valstybės vadovas, kuriam suteikta pakankamai įgaliojimų koordinuoti įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios veiksmus. Taigi jis turi svertus, darančius įtaką
visoms išvardytoms valdžioms. Nagrinėjamose 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose įtvirtinta, kad
valstybės vadovas yra Respublikos Prezidentas. Lietuvos valstybės vadovo institutas susiformavo
dar XIII amžiuje. Būdama monarchija Lietuva turėjo savo nuosavą Karalių, vėliau dėl tam tikrų
istorinių aplinkybių jo titulas buvo Lietuvos Didysis Kunigaikštis, dar vėliau, nuo Liublino Unijos
pasirašymo, Lietuvos vadovas iki pat 1795 metų buvo Lenkijos Karalius. Prezidento institucijos
ištakos siejamos su Lietuvos Tarybos 1919 metais balandžio 4 dieną priimtu nutarimu, kuriuo buvo
įsteigta Prezidento institucija ir pirmuoju Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Vėlesnėse 1920,
1922, 1928, 1938 ir 1992 metų konstitucijose Prezidento institucija taip ir neišnyko. Šios darbo
 53

dalies tikslas – palyginti Prezidento institucijos įgaliojimus, reikalavimus keliamus kandidatui į

Respublikos Prezidentus, taip pat Respublikos Prezidento rinkimų tvarką, reglamentuotą 1922 metų
ir 1992 metų konstitucijose ir jas papildančiuose teisės aktuose.

1922 metų Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas
asmuo, kuris gali būti renkamas Seimo nariu ir yra ne jaunesnis kaip 35 metų. Kitaip tariant, asmuo
privalėjo būti Lietuvos pilietis, būti veiksnus, nebūti nuteistas už valstybės išdavimą arba kitą ypač
sunkų nusikaltimą ir būti ne jaunesnis nei 35 metai. Prezidento kadencija treji metai. 1992 metų
Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme numatyta, kad Respublikos
Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus metus gyvenęs
Lietuvoje, jei jis yra ne jaunesnis kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.
Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario
mandatą. Prezidento kadencija penkeri metai.

Taigi abiejose Konstitucijose numatyta, kad kandidatas privalo būti sulaukęs tam tikro
amžiaus, taip pat jis privalo turėti Lietuvos pilietybę. Palyginus reikalavimus, keliamus kandidatui,
galima konstatuoti, kad šiuo aspektu griežtesni reikalavimai keliami 1992 metų Konstitucijoje; be
jau sutampančių reikalavimų, dabartinė galiojanti Konstitucija iškelia lietuviškos kilmės ir sėslumo
cenzą, taip pat reikalavimą, kad asmuo nebūtų prieš tai sulaužęs priesaikos.

Išnagrinėjus Prezidento rinkimą, reglamentuotą nagrinėjamose konstitucijose, galima teigti,

kad jos šiuo aspektu visiškai skirtingos. 1922 metų Konstitucija numato, kad Respublikos Prezidentą
renka Seimas: „Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų
dauguma“70. Tai yra pasirinktas netiesioginių rinkimų būdas, kurio metu rinkėjas pats tiesiogiai
atstovų nerenka, o renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą. Rinkikai šiuo atveju yra Seimo
nariai, kurie ir renka Respublikos Prezidentą. 1992 metų Konstitucija numato, kad Respublikos
Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir
tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas
numato, kad Prezidentas renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą tiesiogiai. Šis rinkimo būdų
skirtumas parodo Prezidento pareigybės reikšmingumą. Tiesiogiai renkamas Prezidentas, be
Konstitucijos jam suteiktų įgaliojimų, naudojasi dar ir politiniu autoritetu, kurį jis susikuria būdamas
70
K.L. Valančius. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius, 2001, p. 28.
 54

išrinktas visos tautos, o ne jos atstovų. Be to, kai Prezidentas renkamas Seimo, kaip tai nustatyta
1922 metų Konstitucijoje, neišvengimai išrenkamas asmuo, kuris yra remiamas Seime
dominuojančios politinės partijos ar partijų sąjungos, taip jis tampa priklausomas nuo Seimo ir
lengviau gali būti paveiktas įstatymų leidžiamosios valdžios. Kitaip yra, kai valstybės vadovas savo
mandatą gauna tiesiogiai iš tautos. Pirmiausia paliekama didesnė galimybė kandidatuoti
nepartiniams atstovams, kurie nebūtinai susiję su Seime dominuojančia partija, kita vertus, išlieka
galimybė, kad Prezidentu bus išrinktas asmuo, kuris yra partinis, tačiau nepriklauso tuo metu
valdančiai partijai. Tokia situacija sustiprina Prezidento pozicijas daro jį mažiau priklausomą nuo
įstatymų leidžiamosios valdžios ir kartu padidina valdžių padalijimo efektyvumą.

Kalbant apie Prezidento įgaliojimus 1922 metų Konstitucijoje reikia pažymėti, kad formaliai
jo teisės tikrai reikšmingos. Respublikos Prezidentas buvo pagrindinis reprezentacinis valstybės
asmuo tarptautiniuose santykiuose, be to, skyrė ir atleido svarbiausius valstybės valdininkus, tarp jų
ir valstybės kontrolierių. Respublikos Prezidentas galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose,
taip pat tvirtino Ministro Pirmininko jam teikiamas ministrų kandidatūras, turėjo bausmės
dovanojimo teisę, turėjo teisę paleisti Seimą, vetuoti įstatymus. Respublikos Prezidentas buvo
vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kuris, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems
pavojams, gali Ministrų kabineto siūlymu įvesti šalyje nepaprastąją ar karo padėtį ir laikinai apriboti
kai kurias konstitucines piliečių teisių garantijas. Nors formaliai 1922 metų Konstitucija Respublikos
Prezidentui numatė daug ir svarbių teisių, tačiau faktiškai jis nebuvo politiškai reikšminga figūra.
Prezidento padėtį silpnino Konstitucijos 44 straipsnis, kuriame teigiama, kad Respublikos
Prezidentas gali būti apstatydintas 2/3 visų atstovų balsų dauguma. Tokia paprasta atstatydinimo
tvarka dar labiau apribojo Prezidento instituto savarankiškumą, palyginimui galima paminėti, kad
1992 metų Konstitucijos 86 straipsnis numato, jog Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką
pašalintas iš pareigų tiktai šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat
paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, ir tik apkaltos proceso tvarka. 1922 metų Konstitucija
nereikalavo iš Seimo tam tikrų svarių priežasčių, norint atleisti valstybės vadovą užteko politinio
nepaklusnumo ar kitokio mažmožio ir Respublikos Prezidentas netekdavo savo posto.

Pats svariausias momentas, nulemiantis faktiškai nereikšmingą Prezidento padėtį, yra tiek
Seimo, tiek Prezidento kadencijų sutapimas. Tai lėmė didžiulį Prezidento priklausomumą nuo
Seimo, kurį dar labiau sustiprino tas faktas, kad jo mandatas gaunamas iš Seimo. Dar vienas
 55

Prezidento instituciją silpninantis faktorius – pernelyg paprasta jo atleidimo tvarka, nereikalaujanti

svarių priežasčių, o apsiribojanti tik paprastu reikalavimu, kad už jo atstatydinimą balsuotų 2/3 visų
Seimo narių. Taigi galima teigti, kad 1922 metų Konstitucijos rėmuose Prezidento institucija buvo
silpna ir pernelyg priklausoma nuo įstatymų leidžiamosios valdžios.

Kitokia situacija konstruojama 1992 metų Konstitucijoje. Čia Prezidentas reikšminga figūra,
kuriai ne tik formaliai, bet ir faktiškai suteikta daug svarbių įgaliojimų. Prezidento figūros svarbą
galima numatyti jau penktame Konstitucijos straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Valstybės valdžią
Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybe, Teismas. Remiantis šiuo straipsniu,
galima daryti išvadą, kad valstybinės valdžios hierarchijoje Konstitucija laiko Respublikos
Prezidento institutą tokiu pat reikšmingu, kad kaip Seimą, Vyriausybę ar Teismą. 1992 metų
Konstitucijos 84 straipsnis nurodo platų Prezidento įgaliojimų sąrašą. Jis atstovauja valstybei, taip
pat sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, pasirašo tarptautines sutartis, skiria ar
atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus, priima kitų šalių diplomatų įgaliojamuosius ir
atšaukiamuosius raštus. Santykiuose su Seimu jis turi teisę tam tikroms aplinkybėms susiklosčius
paleisti Seimą, taip pat turi teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, kurie gali būti vėliau priimti tik
1/2 Seimo narių balsų dauguma. Prezidentas naudojasi teise teikti valstybės kontrolieriaus, Lietuvos
banko valdybos pirmininko kandidatūras. Valstybės vadovas dalyvauja Vyriausybės sudaryme, t. y.
Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, taip pat tvirtina Vyriausybės sudėtį, tačiau
kandidatas į Ministrus Pirmininkus privalo būti remiamas Seimo daugumos: „...remiantis
parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos
Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais
minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“71. Taigi
Prezidentas yra svarbus formuojant Vyriausybę, bet savo įgaliojimais gali naudotis atsižvelgdamas į
Seimo nuomonę. Šiuo atveju aiškiai matomi valdžių padalijimo principo pliusai, kai nė vienai
valstybinės valdžios institucijai neleidžiama įgauti per daug galių.
Išimtis yra Lietuvos Respublikos Prezidento ir teisminės valdžios santykis. Teismai yra
vienintelė valdžios institucija, teisėtai Lietuvos teritorijoje vykdanti teisingumą. Vienintelis
valstybės pareigūnas, galintis skirti ir atleisti tesėjus, yra Respublikos Prezidentas. 1992 metų
Konstitucijos 84 straipsnis suteikia Prezidentui teisę teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų
kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikti Seimui skirti

71
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm
 56

Aukščiausiojo Teismo pirmininką, taip pat skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio
teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Respublikos Prezidentas skiria apygardų
ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas ir įstatymo numatytais atvejais
teikia Seimui atleisti teisėjus. Be to, Prezidentas teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų
kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio
Teismo pirmininko kandidatūrą. Iš šio Konstitucijos straipsnio matyti, kad Respublikos Prezidentui
priskirti labai platūs įgaliojimai formuojant teisminę valdžią, jis dalyvauja formuojant visą teisėjų
korpusą pradedant nuo apylinkių teisėjų ir baigiant Konstitucinio Teismo teisėjais. Tačiau, kaip ir
įprasta valstybėse, kuriose galioja valdžių padalijimo principas, teisėjų korpuso formavimo sferoje
Prezidentas nėra visiškai nepriklausomas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo
1999 metų gruodžio 21 dienos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25 (1), 26,
30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69 (1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai” konstatavo, kad Respublikos Prezidentas privalo tartis su teisėjų savivaldos institucija
– Teisėjų taryba, jeigu patarimas nėra gautas, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo,
susijusio su teisėjo paskyrimu, paaukštinimu ar atleidimu iš pareigų. „Taigi pagal Konstituciją
speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara
Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą. Kita
vertus, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip
svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“72.
Taigi išnagrinėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją ir susipažinus su Lietuvos
Konstitucinio Teismo nutarimu galima konstatuoti, kad pagrindinis institutas, lemiantis Teismų
sistemos formavimą, yra Respublikos Prezidentas.
Be plačių teisminės valdžios formavimo įgaliojimų, Respublikos Prezidentas naudojasi
įgaliojimais teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, valstybinius apdovanojimus, malonę
nuteistiesiems, skelbti nepaprastąją padėtį, suteikti aukščiausius karinius laipsnius, skirti ir atleisti
kariuomenės vadą bei saugumo tarnybos vadovą.
Respublikos Prezidentas 1992 metų Konstitucijos rėmuose yra viena iš keturių pagrindinių
valstybės valdžių, kurios įgaliojimai itin reikšmingi užsienio, vidaus saugumo ir teismų formavimo
srityse. Prezidento instituto tikrąją galią sustiprina tiesioginis jo rinkimas, taip pat kadencijos
trukmė, kuri nesutampa su Seimo kadencija, taip užkertant galimą Respublikos Prezidento

72
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1999/n9l1221a.htm
 57

priklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. 1922 metų Konstitucija Respublikos

Prezidento institutą realių įgaliojimų prasme sumenkina. Formaliai jis naudojasi reikšmingais
įgaliojimais, tačiau jo netiesioginis rinkimas, vykdomas įstatymų leidžiamosios valdžios, taip pat
visiškas jo kadencijos sutapimas su Seimo kadencija ir pernelyg supaprastinta Respublikos
Prezidento atleidimo procedūra suponuoja pernelyg didelį priklausomumą nuo parlamento taip
žlugdydama Prezidento instituto reikšmę ir pažeisdama valdžių padalijimo principą.

7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose

Vyriausybė tiek 1992 metų, tiek 1922 metų konstitucijos yra pripažįstama kaip viena
aukščiausiųjų valdžios institucijų. Tai valstybės vykdomoji valdžia, kurios paskirtis vykdyti Lietuvos
Respublikos Konstituciją, kitus įstatymus, kartu su Respublikos Prezidentu vykdyti užsienio politiką,
saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Kitaip tariant Vyriausybė yra
ta institucija, kuri daro daugiausiai įtakos einamiesiems valstybės reikalams, todėl turi didžiausią
reikšmę valstybingumo raidai. Juk, pasak S.E. Finerio, „valstybės gali egzistuoti be Prezidento, o
autoritarinės valstybės – net ir be parlamento. Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be teisminės
valdžios ir Vyriausybės“73.
Pirmosios Vyriausybės, kaip instituto, užuomazgos randamos jau XIV amžiuje –
Kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose minima Išmintingųjų taryba, patariamoji institucija prie
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio. Ši institucija vėliau peraugo į faktinę LDK vyriausybę-Ponų tarybą.
Jos įgaliojimai tiesiogiai ribojo LDK valdovo valdžią, o tokia padėtis juridiškai buvo įtvirtinta 1492
metų Aleksandro privilegijoje. Ponų tarybos kompetencijai priklausė karo tarnybos, teisės
kodifikavimo, krašto gynybos ir teismų partvarkymo reikalai. Ponų tarybą sudarė nuo 35 iki 50
nuolatinių narių, žymiausių bajorų didikų giminių atstovų, savo pareigas paprastai ėjusių iki mirties.
Vėliau 1795 metais Rusijai okupavus dabartinę Lietuvos teritoriją, jos valstybingumas nutrūko iki
pat 1918 metų, o kartu su juo ir vyriausybės instituto raida.
1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, atsinaujino ir vykdomosios valdžios raida.
1918 m. lapkričio 2 dienos Laikinoji Konstitucija nustatė, kad vykdomoji valdžia priklauso
Valstybės Tarybos prezidiumui, kuris ją įgyvendina Ministrų kabineto pagalba. Ministrų kabinetą
73
Lietuvos teisės istorija. Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Pečkaitis, Antanas
Šenavičius. Vilnius: Justitia, 2002, p. 752.
 58

formuoja Ministras Pirmininkas, o jo sudėtį tvirtina Valstybės Tarybos prezidiumas. Ministrų

kabinetas privalo turėti Valstybės Tarybos pasitikėjimą, o jį praradęs privalo atsistatydinti.
Naujas Vyriausybės instituto raidos etapas sutampa su 1922 metų Konstitucijos priėmimu.
Šios darbo dalies tikslas – palyginti 1922 metų ir 1992 metų Konstitucijose įtvirtintus Vyriausybės
įgaliojimus ir jos sudarymo tvarką.
1922 metų Konstitucijos 40 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro
Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Taigi Vyriausybė yra dualistinio pobūdžio ją sudaro
dvi institucijos. Respublikos Prezidento įgaliojimai jau buvo apžvelgti ankstesnėje darbo dalyje, o
šioje dalyje bus aptarti Ministrų kabineto įgaliojimai ir sudarymo tvarka. Konstitucijos 56 straipsnyje
nurodoma, kad Ministrų kabinetą sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministerijų skaičių ir jų
darbų pasiskirstymą nustato įstatymas. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu egzistavo aštuonios pastovios
ministerijos, kurios kuravo joms pavestos srities einamuosius reikalus, tai: Vidaus reikalų
ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Šveitimo reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija,
Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, Finansų ministerija.
Be šių pastovių ministerijų, tam tikru laikotarpiu egzistavo dar du ministrai be portfelio, – tai žydų
reikalų ministras ir gudų reikalų ministras. Pagrindinės Ministrų kabineto funkcijos: rengti bei
pristatyti Seimui įstatymų projektus, tarp jų valstybės biudžeto projektą, vykdyti Lietuvos
Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užsienio bei vidaus politiką, saugoti Respublikos teritorijos
neliečiamybę ir vidaus tvarką.

1992 metų Konstitucijos 91 straipsnyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę

sudaro Ministras pirmininkas ir ministrai. Taigi, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, dabar
galiojanti Konstitucija nenumato dualistinio Vyriausybės pobūdžio. Konstitucijoje nereglamentuota
tikslaus ministrų skaičiaus ir jų darbų pasiskirstymo, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, tai nustatoma
įstatymu. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme numatyta keturiolika
ministerijų „Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos: Aplinkos ministerija, Energetikos
ministerija, Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir
mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus
reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija“74. Konstitucijos 94 straipsnis numato pagrindines
Vyriausybės funkcijas: tvarkyti krašto reikalus, saugoti Lietuvos teritorijos neliečiamybę, vykdyti

74
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=349350&p_query=&p_tr2=
 59

įstatymus ir kitus teisės aktus, koordinuoti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengti
valstybės biudžeto projektą, rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus, užmegzti
diplomatinius santykius ir palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis.

Taigi išnagrinėjus Vyriausybės įgaliojimus 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose galima
daryti išvadą, kad jos iš esmės sutampa, jeigu lyginsime tuos įgaliojimus, kurie suteikti Ministrų
kabinetams. Esminis skirtumas yra tas, kad 1922 metų Konstitucija numato, jog Vyriausybė yra
dualistinis valdžios institutas, sudarytas iš Ministrų kabineto ir Respublikos Prezidento, o 1992 metų
Konstitucijos rėmuose Vyriausybė – tai Ministrų kabinetas.

Nagrinėjant Ministrų kabineto tvarką 1922 metų Konstitucijoje lemiamą vaidmenį turi
Respublikos Prezidentas ir Seimas. Respublikos Prezidentas kviečia Ministrą pirmininką ir paveda
jam sudaryti Ministrų kabinetą, taip pat tvirtina sudarytą Ministrų kabinetą. Ministrų kabineto
ministrų kandidatūras parenka Ministras Pirmininkas. Ministrų kabinetas už savo veiklą yra
solidariai atsakingas Seimui. Ministrai asmeniškai ir Ministrų kabinetas privalo turėti Seimo
pasitikėjimą: „Ministrų Kabinetas ir kiekvienas Ministeris turi atsistatydinti, jei Seimas stačiai
pareiškia jiems nepasitikėjimą“75. Taigi, norint suformuoti Ministrų kabinetą, būtinas dviejų
institucijų pasitikėjimas, t. y. kandidatūra privalo būti patvirtinta Respublikos Prezidento ir turėti
Seimo pasitikėjimą. Teoriškai tokia situacija turėtų garantuoti valdžių padalijimo principą, kai
formuojant vykdomąją valdžią negali dominuoti kuri nors valdžia, tačiau Respublikos Prezidentas iš
esmės buvo visiškai priklausomas nuo Seimo, todėl praktiškai Ministrų kabinetas buvo pavaldus
Seimui. Nagrinėjant Ministrų kabineto veiklą, svarbus priesaikos institutas. „Pradėdami eiti savo
pareigas, Ministeriai prisiekia arba iškilmingai pasižada bešališkai ir sąžiningai eiti savo pareigas ir
pildyti Konstituciją ir įstatymus“76. Taigi formuojant Ministrų kabinetą svarbiausi trys aspektai –
Prezidento ir Seimo pasitikėjimas bei priesaika.

1992 metų Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, numatyta, kad formuojant
Vyriausybę dalyvauja Respublikos Prezidentas ir Seimas. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu
skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako
Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Kiekvienas ministras, vadovaudamas jam priskirtai sričiai,

75
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
76
http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb
%C4%97s_Konstitucija#Lietuvos_Valstyb.C4.97s_Konstitucija
 60

atsakingi Seimui, Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui. Kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, įgaliojimus
ministrai gauna tik iškilmingai prisiekę būti ištikimiems Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos
ir įstatymų. Vyriausybė turi atsiskaityti Seimui už savo veiklą. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai
Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, kai Seimas visų Seimo
narių balsų dauguma pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybei arba Ministrui Pirmininkui, kai Ministras
Pirmininkas atsistatydina arba miršta, ir po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė programos“ atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra detaliai paaiškinęs, kokiu būdu formuojama Lietuvos
Respublikos Vyriausybė. Kadangi Lietuvos Respublika priskiriama parlamentinių respublikų grupei,
tai lemiamą vaidmenį formuojant Vyriausybę turi Seimas. Konstitucinio Teismo teigimu, Seimas,
pritardamas Vyriausybės programai, suteikia jai įgaliojimus veikti, taip įgyvendinamas
Konstitucijoje įtvirtintas Vyriausybės atskaitingumo Seimui principas. Vyriausybės programos
šaltinis yra rinkimus laimėjusių politinių partijų programos, kurios savo teisinį statusą įgyja per
Vyriausybės programą, taip teisiškai įpareigodamos Vyriausybę ir Seimą veikti pagal minėtas
programose įtvirtintas nuostatas. Kaip tik toks Vyriausybės programos reikšmės pripažinimas yra
būdingas parlamentinei demokratijai. „Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo
daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali
pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma“77.
Kalbant apie Seimo ir Prezidento įgaliojimų santykį formuojant Vyriausybę, Konstitucinis
Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti ministrų ar Ministro
Pirmininko kandidatūrų, nes jų paskyrimas visais atvejais priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar
nepasitikėjimo jais. Tačiau Konstitucinio Teismo teikimu Prezidento galia pasireiškia tuo, kad jis
gali lemti Vyriausybės personalinės sudėties formavimą. Taigi, išnagrinėjus Lietuvos Respublikos
Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, darytina išvada, kad esminė
institucija, formuojanti Vyriausybę ir ją kontroliuojanti, yra Seimas, iš jo Vyriausybė gauna
įgaliojimus veikti, taip pat laimėjusių politinių jėgų programų pagrindu yra kuriama Vyriausybės
veiklos programa.
Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose Ministrų kabinetams suteiktus įgaliojimus,
galima teigti, kad jie sutampa. Esminis 1922 metų Konstitucijos ir 1992 metų Konstitucijos

77
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1998/n8l0110a.htm
 61

skirtumas vyriausybinės valdžios požiūriu yra tas, kad tarpukario Konstitucija numato dualistinę
Vyriausybės sandarą, kai Vyriausybę sudaro ne tik Ministrų kabinetas, bet ir Prezidentas. Ministrų
kabineto formavimo tvarka nagrinėjamose Konstitucijose taip pat labai panaši: pagrindinė institucija,
lemianti Vyriausybės sudarymą, yra Seimas. Tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gauna
įgaliojimus veikti. Prezidento vaidmuo sudarant Ministrų kabinetą skiriasi. 1992 metų Konstitucijoje
Prezidentas yra reikšminga figūra, todėl jo galios pasireiškia parenkant personalinę Ministrų
kabinėto sudėtį. 1922 metų Konstitucijoje Prezidentas viso labo Seimo satelitas, tokioje situacijoje
Ministrų kabineto kontrolė ir sudarymas iš esmės yra tik Seimo prerogatyva.

8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

S. E. Finerio teigimu, valstybės egzistavimas neįsivaizduojamas be vykdomosios valdžios,

tačiau kita būtina valdžia – teisminė valdžia. Tačiau atskiras ir nepriklausomas šios valdžios
egzistavimas Lietuvos istorijoje sietinas tik su mūsų nagrinėjama 1922 metų Konstitucija, kurioje
pirmą kartą teismams suteiktas atskiros valdžios statusas. Lietuvos teisminės sistemos ištakos
fiksuojamos dar LDK laikais. Pirmasis teisės kodifikavimo bandymas – Kazimiero Teisynas,
kuriame buvo numatyti dviejų tipų teismai: tai bajorų teismai dėl neteisėto nuosavybės pasisavinimo
ir LDK Kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų bei kitų žemesnio luomo asmenų pažeidimų
ir savivalės. Kitą teismų raidos stadiją žymi Lietuvos statutų atsiradimas ir teismų pertvarka XVI a.
viduryje. 1565–1566 Vilniaus Seimas įgyvendino administracinę reformą, kurios metu buvo
suformuota 30 administracinių vienetų – pavietų. Kiekviename paviete įkurta teismo apygarda.
Pavietų teismai buvo sudaryti išimtinai tik kilmingųjų ginčams spręsti, valstiečių teisena priklausė
išimtinai ponų sudarytiems privatiems dvarų teismams. Pavietų teismai buvo suskirstyti į tris
porūšius – Žemės, Pakamario, Pilies teismus. Žemės teismas nagrinėjo civilines bylas, Pilies teismas
– baudžiamąsias, o Pakamario teismas buvo skirtas ginčams dėl žemės ribų nagrinėti. Buvo nustatyta
ir apeliacinė institucija visiems šiems teismams – Vyriausiasis Tribunolas. Tačiau teismai buvo
priklausomi nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, be to, teisingumas buvo daugiau
kilmingųjų privilegija. Tikroji teismo, kaip nepriklausomos valdžios institucijos, istorija prasideda
1922 metais kartu su Konstitucijos įsigaliojimu. Šios darbo dalies tikslas yra palyginti teismų
sistemą, numatytą 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose.

1922 metu Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad valstybinė valdžia priklauso Seimui,
Vyriausybei ir Teismams. „Nė viename Lietuvos ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų apie
 62

teismus ir jų vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje visai nebuvo užsimenama“78. Tokia
situacija, anot M. Romerio, susiklostė dėl pernelyg mažo lietuvių teisininkų kontingento, jų Lietuvos
teisingumo ministras P. Leonas turėjo viso labo dvidešimt ir dar tiek pat profesionalių teisininkų ne
lietuvių, kurie nemokėjo nei kalbėti, nei skaityti lietuviškai. Trūkstant profesionalių, patikimų
teisininkų Lietuvos valdžia buvo priversta skirti nevisiškai pasirengusius asmenis, todėl negalėjo
pasitikėti atitinkamos kvalifikacijos neturinčiais teisėjais ir teismu. Dėl tos pačios priežasties
konstituciškai nebuvo įtvirtintas teismo nepriklausomumas ketinant prireikus įsikišti į jo darbą ir
keisti asmeninę teismo sudėtį. Situaciją teoriškai pakeitė 1922 metų Konstitucija, kurios 64–69
straipsniai įtvirtino keletą esminių nuostatų, darančių teismų veiklą savarankišką. Teismas priima
sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, teismas priimdamas įstatymus vadovaujasi tik įstatymu ir,
trečia, teismo sprendimai gali būti panaikinti tiktai teismo. Tokia padėtis iš esmės atpalaidavo teismą
kaip instituciją nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios kišimosi, tačiau, kaip pastebėjo
M. Romeris, „Konstitucijoje realiai neužsimenama apie priemones ir būdus, padedančius realiai
užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, be kurio neįmanoma čia pat deklaruojamas taisykles
įgyvendinti“79 Taigi darytina išvada, kad nors teismams teoriškai ir buvo užtikrintas
nepriklausomumas, tačiau faktiškai nebuvo mechanizmo, kuris būtų užtikrinęs tą nepriklausomumą,
nes įstatymų bazė tuo aspektu buvo netobula ir nevisavertė. Nagrinėjamu laikotarpiu galiojo
1918 metais priimtas Laikinasis teismų santvarkos įstatymas, kurio laikinumas užsitęsė net iki 1933
metų. Taigi, nors Konstitucija įtvirtino daugelį svarbių nuostatų, būtinų teismų nepriklausomumui
garantuoti, tačiau detalizuotas mechanizmas tam įgyvendinti nebuvo sukurtas, tokiu būdu de facto
paliekant teismą pernelyg priklausomą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Panaši
situacija susiklostė su Konstitucijos 68 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismas sprendžia
administracijos įsakymų teisėtumą. Tai reiškia, kad Konstitucija iš esmės numato administracinių
teismų sukūrimą, tačiau ši Konstitucijos nuostata realiai taip pat nebuvo įgyvendinta. Konstitucijos
nepaisymas lengvai paaiškinamas, pačios valdančiosios partijos pripažindavo, kad tokia situacija yra
specialiai sudaryta. Lietuvos valstybė būdama jauna neturi pakankamai profesionalios valdininkijos,
savo veikloje ji remiasi vyresnybės, t. y. politinės vadovybės nurodymais. Jos veiksmai toli gražu
nėra teisiškai tobuli, tačiau „galų gale valstybės administracijos problemas išsprendžia ne
blogiausiai“80. Administracinio teismo sukūrimas į veikiančią sistemą įneštų chaoso ir taip pakenktų

78
. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 147.
79
Ten pat. p. 149.
80
Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 410.
 63

valstybės valdymui. „Vis dėl to darbas pamažu taisosi vyresnybei vadovaujant ir prityrimui augant,
pašalinis gi teisminis šio darbo teisėtumo tikrinimas galėtų tiktai supainioti darbą ir pakenkti
administracijai. Tad mūsų sąlygomis geriau su administraciniu teismu neskubėti“ 81. Administracinio
teismo nesukūrimas, nors toks sprendimas – antikonstitucinis, dar kartą įrodo, kad nors teisminei
valdžiai buvo suteikta autonomija ir tam tikros vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios
kontrolės funkcijos, tačiau dėl įstatymų nebuvimo ir dėl antikonstitucinių valdžios veiksmų realiai
teismas tokių įgaliojimų neturėjo.

1922 metų Konstitucijoje nustatyta, kad teismų struktūrą įtvirtina įstatymas. 1918 metų
Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas numatė trijų pakopų teismų sistemą. Ją
sudarė Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, apygardų teismai, taikos teisėjai. Vyriausiasis Lietuvos
Tribunolas buvo ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos
teismas jis sprendė aukštųjų valdininkų tarnybinių nusikaltimų bylas, taip pat jo kompetencijai
priklausė bylos dėl Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, ministrų tarnybinių nusikaltimų ar
dėl valstybės išdavimo. Kaip apeliacinė institucija jis nagrinėjo apygardos teismo apeliacine tvarka
apskųstas bylas. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas buvo aukščiausia Lietuvos teismų sistemos
grandis, jo sprendimai negalėjo būti skundžiami.

Apygardos teismas, kaip ir Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, buvo ir pirmosios instancijos

teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos teismas jis nagrinėjo visas civilines ir
baudžiamąsias bylas, pagal kompetenciją nepriskirtas taikos teisėjams. Kaip apeliacinė institucija jis
nagrinėjo apeliacine tvarka apskųstas taikos teisėjų bylas, tačiau tik tą bylos dalį, kuri buvo
skundžiama. Apygardos teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, nutarimai nebuvo galutiniai, jie
galėjo būti apskųsti Vyriausiajam Lietuvos Tribunolui.

Taikos teisėjai nagrinėjo civilines ir mažareikšmes baudžiamąsias bylas (kai taikoma laisvės
atėmimo bausmė ne ilgesnė nei vieneri metai). Taikos teisėjai – žemiausia Lietuvos teismų grandis.
Juos skyrė ir atleido teisingumo ministras. Taikos teisėjo kadencijos laikas neribojamas. Taikos
teisėjo jurisdikcija buvo griežtai ribojamas teritorijos, t. y. jo nuovados. Jis vykdė teisingumą tik dėl
nusikaltimų ar pažeidimų, įvykusių jo nuovados teritorijoje. Taikos teisėjų sprendimai galėjo būti
apskųsti Apygardos teismui.

81
Ten pat. p. 411.
 64

Taigi 1922 metų Konstitucija, nors teoriškai ir numatė teisminės valdžios savarankiškumą,
tačiau realiame valstybės gyvenime nebuvo įstatyminės bazės, kuri būtų galėjusi realiai užtikrinti
teismų autonomiškumą. Kitokia situacija 1992 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės
aktuose. Dabartinėje Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, įtvirtinta, kad valstybinę
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Taigi abi
nagrinėjamos Konstitucijos teismus traktuoja kaip atskirą autonomišką valdžios struktūrą. 1992 metų
Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,
kad jie yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, o teismas priima
sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Iš esmės 109 straipsnis pakartojo 1922 metų Konstitucijos
64 ir 65 straipsnius, tačiau 1992 metų Konstitucijoje tiesiogiai yra konstatuotas teismų
nepriklausomumas. Be to, šioje Konstitucijoje yra fiksuota ir teisėjo asmens apsauga: 113 straipsnyje
nustatyta, kad „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių
partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą
draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“82. Taip pat ši Konstitucija teisėjui suteikia
ir imunitetą baudžiamajam persekiojimui „Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be
Respublikos Prezidento sutikimo“83. Konstitucija numatė ir baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių
teisėjas gali būti atleistas iš savo pareigų. Tokia teisėjų padėtis dabartinėje Konstitucijoje skiriasi nuo
1922 metų Konstitucijos, kur nebuvo minimos jokios teisėjų veiklos garantijos. 1992 metų
Konstitucija tiesiogiai reglamentuoja teisėjų laisves ir apsaugo juos nuo politinio susidorojimo
numatydama baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjai gali būti atleisti iš pareigų. Kita vertus, ši
Konstitucija nustato ir apribojimus teisėjais dirbantiems asmenims: jiems neleidžiama eiti jokių kitų
renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse.
Tokia Konstitucijoje reglamentuota situacija suteikia teisėjo asmeniui reikiamą suvaržymų ir laisvių
mastą, būtiną jo pareigoms vykdyti, to nerandame 1922 metų Konstitucijoje.
Svarbi vieta siekiant įtvirtinti teismų nepriklausomumą tenka teismų savivaldai. Konstitucijos
112 straipsnis įtvirtina teismų savivaldos sukūrimą: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo
ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų
institucija“84. Ši Konstitucijos norma suponuoja imperatyvą įstatymo leidėjui suformuoti teismų

82
Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p. 198.
83
Ten pat.
84
Ten pat.
 65

savivaldos institucijas, nes be jų egzistavimo būtų pažeidžiama Konstitucija. Pagrindinis teismų

savivaldos susiformavimo postūmis buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimas, kuriame nustatyta, kad 1994 metais priimto Lietuvos Respublikos teismų
įstatymo normos „sudaro teisingumo ministrui galimybę įsiterpti į teisingumo vykdymą“85. Tokio
Konstitucinio Teismo nutarimo išdava buvo 2002 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos teismų
įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2002 metų gegužės 1 dieną. Šiame įstatyme
reglamentuota teismų savivaldos sistema, kurią sudaro Visuotinis teisėjų susirinkimas, Teisėjų
taryba ir Teisėjų garbės teismas. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos
institucija. Teisėjų taryba – vykdomoji teismų savivaldos institucija, o Teisėjų garbės teismas –
institucija, nagrinėjanti teisėjų drausmės bylas ir bylas dėl teisėjų garbės gynimo. Abi institucijos yra
atskaitingos Visuotiniam teisėjų susirinkimui.

„Teismų savivalda – tai teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai spręsti teismų veiklos klausimus“86. Šis
įstatymas sustiprino teismų nepriklausomumą, suformavo jų organizacinį savarankiškumą, kuris yra
įgyvendinamas per teismų savivaldą.

Kaip ir 1922 metų, taip ir 1992 metų Konstitucijoje, numatyta galimybė steigti specializuotus
teismus, tačiau, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, tokia specializuotų teismų sistema dabar yra
sukurta ir funkcionuoja. 1999 metų sausio 14 dieną Lietuvos Respublikos administracinių teismų
įsteigimo įstatymu buvo sukurta specializuotų teismų – administracinių teismų sistema. Ją sudaro 5
apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apygardos
administracinis teismas pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo
kompetencijai. Vyriausiasis administracinis teismas yra: pirmoji ir galutinė instancija
administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija byloms dėl
apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių; apeliacinė instancija
administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų. Jo reikšmė ypač didelė – tai
institucija, kuri užkerta kelią vykdomosios valdžios savivalei: „Administracinis teismas užtikrina tai,
ko jokia atskirų įstaigų rutina ir valdininkų prityrimas nepajėgs užtikrinti: teisinę harmoniją, teisinį

85
Nacionalinė teismų administracija . Lietuvos teismai: istorinė apžvalga.-Vilnius, 2008. p. 76.
86
Ten pat. p. 77.
 66

vieningumą“87. M. Remerio teigimu, Administracinis teismas eliminuoja riziką, kad valdžios

neteisėti veiksmai bus pateisinti ir palikti galioti.

Nagrinėjamos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija,

tačiau formali deklaracija Konstitucijoje nėra veiksminga be įgyvendinančio mechanizmo. Šis
mechanizmas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo instituto
reglamentavimas 1992 metų Konstitucijoje yra esminis teismų sistemos išskirtinumas palyginus su
1922 metų Konstitucijoje reglamentuota teismų sistema. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar
įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės
aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas yra ta
institucija, kuri kontroliuoja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą normą, konstitucinį principą, kad
valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, Konstitucinio Teismo institutas yra svarbus niveliuojant
skirtumus tarp formaliosios ir realiosios konstitucijų. Pasak M. Romerio, skirtumus tarp realiosios ir
formaliosios konstitucijos lengviausiai panaikina tokia situacija, kai „joks konstitucijos nuostatams
priešingas valdžios aktas, o ypatingai joks nekonstitucingas įstatymas negalėtų valstybėje veikti. Jei
tai bus pasiekta, tai geresniosios garantijos, didesnio konstitucijos „tobulumo“ reikalauti negalima.
Tada konstitucija taps lex perfecta. Vadinasi, geriausią ir tikriausią garantiją sudarys ta priemonė, ta
institucija, kuri padės pasiekti nekonstitucingo įstatymo negaliojimo“88. Visiškai eliminuoti
galimybės, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas bus priimtas, neįmanoma, todėl,
M. Romerio teigimu, „ypatingai reikia rasti priemonę nutraukti išleistojo nekonstitucingo įstatymo
veikimą (galią). O tai ir yra konstitucinio teismo institucija“89.

Taigi Konstitucinis Teismas yra ta institucija, kuri užtikrina formaliosios ir realiosios

konstitucijų sutaptį, taip pat institucija, kuri įgyvendina ir užtikriną konstitucijos viršenybės prieš
kitus įstatymus principą, be to, eliminuoja galimybę, kad Konstitucijai prieštaraujanti įstatymas bus
paliktas galiojantis.

Be nagrinėtų specializuotų teismų, Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ir bendrosios

kompetencijos teismus. Jų sistemą sudaro apylinkių teismai, apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis
teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apylinkės teismai yra pirmosios instancijos teismai

87
Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990. p. 411.
88
Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Kaunas, 1931. p. 133.
89
Ten pat.
 67

baudžiamosioms ir civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, nagrinėti. Apygardų

teismai yra pirmosios instancijos teismai ir kartu apeliacinė institucija nutartims, priimtoms
apylinkių teismuose, nagrinėti. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų
teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Aukščiausiasis Teismas yra
vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų
sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis
Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir
kitus teisės aktus. Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės
aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus. Taip pat Aukščiausiasis Teismas gali konsultuoti
teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos teismų sistemos, kurioje neegzistavo kasacinė institucija,
1992 metų Konstitucija ir ją papildantys teisės aktai numato tokią instituciją, dar daugiau Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui yra suteikta teise formuoti bendrąją teismų praktiką ir konsultuoti teisėjus
įstatymų aiškinimo ir taikymo klausymais. Nagrinėjant specializuotų teismų problemą, pastebėtina,
kad nors 1922 metų Konstitucija numatė tokių teismų kūrimą, tačiau realiai toks teismas nebuvo
sukurtas. 1992 metų Konstitucijoje ne tik numatyti, bet ir sukurti specializuoti administraciniai
teismai. Nagrinėjamos konstitucijos pripažįsta Konstitucijos viršenybės prieš kitus teisės aktus
principą, tačiau 1922 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės aktuose nenumatytas joks
kontrolės mechanizmas. 1992 metų Konstitucijoje situacija pasikeičia: sukuriamas institutas –
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris tampa garantas to, kad Konstitucija nebus
pažeidinėjama, o jeigu tokia situacija susiklostytų, tai toks antikonstitucinis teisės aktas bus
pripažintas negaliojančiu ir panaikintas. Kalbant apie teisminės valdžios autonomiją, galima būtų
teigti, kad 1922 metų Konstitucija nenumatė efektyvaus mechanizmo ir neužtikrino teisminės
valdžios nepriklausomumo, taip pažeisdama valdžių pusiausvyros principą. Teisminė valdžia buvo
pernelyg priklausoma nuo Seimo ir Vyriausybės, nebuvo sukurta teismų savivalda, kuri yra teismu
sistemos nepriklausomumo pagrindas. 1922 metų Konstitucija nenumatė jokių teisėjų veiklos
garantijų, o tai dar labiau sustiprino priklausomą teisminės valdžios padėtį. Kitokia situacija
1992 metų Konstitucijoje, kurioje numatytos teisėjų veiklos garantijos, jiems suteiktas baudžiamasis
imunitetas, taip pat numatyta, kad teisėjas gali būti suimtas tik tam tikromis aplinkybėmis ir tam
reikia arba Seimo, arba Respublikos Prezidento sutikimo. 1992 metų Konstitucija numato baigtinį
sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjas gali būti pašalintas iš pareigų; taip užkertama galimybė Seimui ar
 68

Vyriausybei susidoroti su teisėju dėl jo sprendimų bylose, kurie galėjo nepatikti tam tikros valdžios
atstovams. 1922 metų Konstitucijoje tokio baigtinio priežasčių sąrašo nėra, tai rodo teisėjų
neapsaugotumą nuo išorinio poveikio.

9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose

Valstybė, valdoma tik centrinės valdžios, negali tinkamai tarnauti žmonėms, todėl yra svarbu
sukurti smulkesnius junginius ir taip užtikrinti, kad būtų paisoma vietos bendruomenių interesų,
poreikių. Toks decentralizacijos procesas yra vykdomas centrinės valdžios įgaliojimus deleguojant
savivaldybėms. Savivaldybėms vadovauja vadovai, jos turi patvirtintus biudžetus ir savarankiškas
savivaldybės institucijas, kurios yra nepriklausomos nuo centrinės valdžios institucijų. Tokia sistema
yra būtina, nes „Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių
ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės“ 90. Šios
darbo dalies tikslas – palyginti savivaldos sistemą, reglamentuotą 1992 metų ir 1922 metų
Konstitucijose.

Savivaldos ištakas galima rasti jau viduramžiais. XIII amžiuje susiformavo dvipakopis vietos
administracinis suskirstymas. Pirmoji pakopa buvo valsčius, o keletas valsčių sudarydavo stambesnį
administracinį vienetą – žemę. Situacija pasikeitė 1413 metais, pradėjo formuotis sudėtingesnis
administracinis suskirstymas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kūrėsi vaivadijos, kurios buvo
suskirstytos į valsčius. Valsčiuose egzistavo ir smulkesnis administracinis vienetas – dvaras. Ši
sistema galutinai įdiegta 1569 metais, po Liublino unijos. Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo ir
Magdeburgo teisė, kuri suteikė didesniems miestams savivaldą. Pirmasis Magdeburgo teisę gavo
Vilnius – 1387 metais, vėliau ši teisė buvo suteikta ir kitiems miestams – Trakams, Kaunui,
Veliuonai. Dar viena savivaldos institucija – seimeliai, kurie egzistavo nuo 1566 metų iki 1863
metų. Jų sudarymo tvarką reglamentavo III Lietuvos Statutas. Seimelius rinkti galėjo tik vietos
bajorai. Seimeliai vykdė įvairias funkcijas: rinko kandidatus į apskrities pareigūnus, sprendė vietos
finansinius ir administracinius klausimus, tačiau po 1863 metų sukilimo Rusijos imperija panaikino
seimelius ir sugriovė vaivadijų administracinę sistemą. Rusijos imperijai okupavus Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę, pradėta diegti Rusijos administracinė sistema: vietoje vaivadijų buvo
sukurtos gubernijos, o jos suskirstytos į apskritis, vadinamas „ujezdais“. Po baudžiavos panaikinimo

90
Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001. p. 796.
 69

sukurti ir specialūs valstiečių savivaldos administraciniai vienetai – valsčiai. Gubernijų, apskričių ir

valčių sistema išliko iki pat 1914 metų.

1922 metų Konstitucijoje savivaldai reglamentuoti skirtas VI skyrius „Vietos savivaldybė“.

Konstitucijoje valsčiams ir miestams laiduojama savivaldos teisė. Savivaldybės valdžios institucijos
yra renkamos, o rinkimai vykdomi remiantis visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu.
Savivaldybėms užtikrinta teisė rinkti mokesčius tam tikriems savivaldybių reikalams. Savivaldybė
privalo laikytis valstybės įstatymų ir vykdyti joms įstatymo priskirtas funkcijas. Savivaldybių veiklą
prižiūri Vyriausybė. Vietos savivaldos mechanizmas buvo nustatytas įstatymu. Nagrinėjamu
laikotarpiu su pakeitimais galiojo 1919 metų „Savivaldybių įstatymas“. Šis įstatymas nustatė, kad
valstybėje yra šios vietos savivaldybės: valčių, apskričių, miestų, o visa Lietuva yra padalyta į
apskritis, valsčius ir į seniūnijas.

Valsčiaus plotas nustatomas to ploto gyventojų nutarimu. Valsčiaus gyventojų kiekis turėtų
būti apie 5000, o valsčiaus ploto spindulys būtų apie 16 kilometrų (15 varstų). Valsčiaus savivaldybę
sudaro Valsčiaus taryba ir valdyba, taip pat revizijos komisija. Valsčiaus savivaldybės įstaigoms
priklauso rūpintis valsčiaus pajamų ir išlaidų sudarymu, valstybinių mokesčių rinkimu, mokyklų ir
knygynų steigimu, ugniagesių draugijų steigimu ir palaikymu, kelių, gatvių ir tiltų statymu bei
remontu. Vyriausioji valsčiaus savivaldybės įstaiga yra Valsčiaus taryba. Valsčiaus tarybą sudaro
rinktieji valsčiaus atstovai. Vienas atstovas renkamas nuo 300 gyventojų. Valsčiaus tarybos narių
skaičius negali būti mažesnis nei 12 asmenų. Valsčiaus taryba renka Valsčiaus valdybą ir skiria jos
nariams algas, nustato valsčiaus institucijų veikimo tvarką ir duoda joms instrukcijas, prižiūri ir
tvirtina pajamų ir išlaidų sąmatą, įveda ir panaikina mokesčius vietos reikalams, sprendžia valsčiaus
nekilnojamo turto įgijimo ar pardavimo klausimus, gali imti paskolas valsčiaus reikalams, rūpinasi
kitais valsčiaus kompetencijai priskirtais reikalais.

Vykdomoji valsčiaus institucija yra Valsčiaus valdyba, kurią sudaro pirmininkas (viršaitis),
jo padėjėjas ir iždininkas. Viršaitis ir valdybos nariai yra renkami trejiems metams iš asmenų,
mokančių rašyti ir turinčių ne mažiau nei 24 metus. Valsčiaus valdybą renka Valsčiaus taryba.
Valsčiaus Valdyba pildo Tarybos priimtus sprendimus, prižiūri valsčiaus mokesčių rinkimą ir
valsčiaus išlaidas, skelbia vyriausybės nutarimus, prižiūri įsakymų vykdymą. Valsčiaus Viršaitis
samdo ir atleidžia valsčiaus tarnautojus.
 70

Valsčiaus valdybos darbams patikrinti ir jo metinio darbo apyskaitai peržiūrėti Valsčiaus

taryba renka revizijos komisiją iš trijų asmenų. Revizijos komisijos funkcija kontroliuoti Valsčiaus
valdybos darbą, valsčiaus biudžeto panaudojimą ir kitą valsčiaus turtą.

Stambesnis administracinis vienetas, susidedantis iš kelių valsčių, yra apskritis. Apskrities

savivaldybės įstaigos sprendžia ir vykdo tas pačias funkcijas kaip ir valsčius tik apskrities mastu.
Apskrities savivaldybės įstaigos tai Apskrities taryba ir Apskrities valdyba.

Vyriausioji Apskrities savivaldybės įstaiga (iki 1924 metų) yra Apskrities taryba. Apskrities
tarybą sudaro valsčių atstovai, išrinkti valsčių tarybų dvejiems metams. Vienas atstovas renkamas
nuo trijų tūkstančių asmenų. Jei išrinktasis nebuvo Valsčiaus tarybos narys, tai išrinktas į Apskrities
tarybą jis kartu tampa ir Valsčiaus tarybos nariu. Apskrities taryba pirmame posėdyje renka sau
pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Nutarimai taryboje priimami paprasta balsų dauguma.
Apeliacijos ir skundai dėl Apskrities tarybos darbo svarstomi Savivaldybių departamente.
Savivaldybių departamento nurodymai yra vykdomi, tačiau Apskrities taryba gali juos apskųsti
teismui.

Apskrities vykdomosios valdžios institutas yra Apskrities valdyba, kuri susideda iš

pirmininko ir dviejų narių. Apskrities valdyba yra renkama Apskrities tarybos dvejiems metams iš
asmenų, turinčių ne mažiau nei 24 metus. „Apskrities Valdybos kompetencija, jos veikimo vidujinė
tvarka, jos narių atlyginimo sąlygos, jos santykiai prie Ap. Tarybos žemesniųjų ir viršesniųjų
savivaldybės ir Vyriausybės organų nustatomi tais pačiais pamatais, kaip pasakyta šiame įstatyme
apie Valsčiaus Valdybą“91.

Kaip ir valsčiuje, taip ir apskrityje yra suformuota kontrolės institucija – Revizijos komisija,
kurios tikslas Apskrities valdybos darbų kontrolė. Apskrities taryba renka iš savo tarpo Revizijos
komisiją, kurią sudaro trys asmenys, renkami trejiems metams.

Miestai, kurie turi valsčių teisę, tvarkomi kaip valsčiai, o miestai, kurie turi apskričių teises,
tvarkomi pritaikant Savivaldybių įstatymą. Spendžiamasis miesto institutas – Miesto taryba,
vykdomasis institutas – Miesto valdyba. Valdybos pirmininkas vadinamas burmistru. Miesto
valdybos narių skaičius negali viršyti penkių. Apeliacijų ir skundų dėl Miesto tarybos sprendimų

91
Andriulis V, Mockevičius R, ir kt, Lietuvos valstybės teisės aktai. - Vilnius, 1996. p. 298.
 71

nagrinėjimas priklauso Savivaldybių departamentui, kurio sprendimai privalomi, tačiau gali būti
apskųsti teismui.

Smulkiausi administraciniai vienetai, numatyti Savivaldybės įstatyme, yra seniūnijos

(šaltyšystės). Seniūniją sudaro valsčiaus dalis, kurioje gyvena apie šimtas asmenų. Seniūnijos
reikalus sprendžia jos sueiga Krivulė. Krivulėje dalyvauja visi seniūnijos gyventojai, turintys
rinkimų teisę savivaldos institutų rinkimuose. Krivulėjė pirmininkauja seniūnas. Visi reikalai
Krivulėje sprendžiami paprasta visų dalyvaujančių balsų dauguma. Visus Krivulės nutarimus
seniūnas praneša Valsčiaus valdybai. Krivulės nutarimai gali būti panaikinti Valsčiaus tarybos.
Kiekvienoje seniūnijoje yra vienas seniūnas ir vienas jo pavaduotojas. Seniūnas yra vykdomoji
seniūnijos institucija. Seniūnu gali būti išrinktas asmuo, kuris gali būti Krivulės nariu ir ne mažiau
kaip 24 metų amžiaus.

Panaši sistema į tarpukario savivaldybių sistemą susiformavo ir 1990 metais Lietuvai atgavus
nepriklausomybę. 1994 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių
vienetų ir jų ribų įstatymas, kuriuo nustatyti teritorijos administraciniai vienetai apskritys ir
savivaldybės. Lietuvoje dabar funkcionuoja šešiasdešimt savivaldybių ir dešimt apskričių.
„Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė
turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio
vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją
ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo“92. Taigi
esminis savivaldos administracinis vienetas – Savivaldybė. Jos teises ir veikimo mechanizmą nustato
1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – Savivaldos įstatymas).
Savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba.
Savivaldybės taryba susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų –
savivaldybės tarybos narių. Tarybos kompetencijai priklauso reglamento tvirtinimas, mero rinkimai,
jo atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero darbo užmokesčio nustatymas, savivaldybės
administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, sprendimų dėl seniūnijų
steigimo ir jų skaičiaus nustatymo ir kt. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių
gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją. Kolegijos tikslas yra analizuoti savivaldybės teritorijoje
esančių valstybės institucijų padalinių veiklą, teikti siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių

92
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=
 72

veiklos gerinimo ir jų vadovų išklausymo. Kolegija svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės
teritorijos raidos analizės, dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių,
demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų
rengimo organizavimo. Kolegija svarsto klausimus dėl savivaldybės valstybės tarnautojų pareigybių
steigimo ir jų skaičiaus nustatymo. Kartu su savivaldybės taryba veikia meras, kuris yra
savivaldybės vadovas. Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.
Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Meras planuoja
savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes,
kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų
veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus; vadovauja
savivaldybės tarybos sekretoriato darbui ir kt. Savivaldybės tarybos kartu su meru iš esmės atitinka
1919 metų Savivaldos įstatyme įtvirtintą Valsčiaus tarybos institutą.

Valsčiaus Valdybos analogas – savivaldybės administracijos direktorius (vykdomoji

institucija), kuris pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui.
Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai. Jis yra įstaigos
vadovas. Administracijos direktorius tiesiogiai atsako už vyriausybės ir savivaldybės tarybos
sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės administracijos direktorius
„organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių
padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus
administravimą savivaldybės administracijoje“93. Kartu su savivaldybės administracijos direktoriumi
veikia savivaldybės administracija. „Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią
sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir
struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (savivaldybės administracijos filialai)“94.
Savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės
institucijų sprendimų įgyvendinimą, administruoja viešųjų paslaugų teikimą, rengia savivaldybės
institucijų sprendimų ir potvarkių projektus ir kt. Smulkiausias savivaldybės administracijos
struktūrinis vienetas – seniūnija, jos vadovas seniūnas. Jis yra karjeros valstybės tarnautojas,
skiriamas ir atleidžiamas savivaldybės administracijos direktoriaus. Seniūnija, neviršydama savo
įgaliojimų, seniūnijos teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų

93
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=
94
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=
 73

įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina, pagal kompetenciją organizuoja vaikų teisių apsaugos
prevenciją, dalyvauja organizuojant civilinę saugą ir kt. Seniūnas atlieka seniūnijos vidaus
administravimą, rengia seniūnijos veiklos programas, seniūnijoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje
nėra civilinės metrikacijos įstaigų, registruoja mirtis, Notariato įstatymo nustatyta tvarka
neatlygintinai atlieka seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams notarinius veiksmus, prižiūri
prekybą viešose vietose ir kt.

Savivaldybės darbui kontroliuoti yra numatyta savivaldybės kontrolieriaus institucija.

Savivaldybės kontrolierius „atlieka išorės finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje,
savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse; kiekvienais
metais rengia ir reglamente nustatytais terminais ir tvarka teikia savivaldybės tarybai išvadą dėl
savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto ir patikėjimo teise valdomo valstybės turto
ataskaitos ir išvadą dėl pateikto tvirtinti biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio; rengia ir savivaldybės
tarybai teikia sprendimus priimti reikalingas išvadas dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais,
paskolų ėmimo ir teikimo, garantijų suteikimo ir laidavimo kreditoriams už savivaldybės
kontroliuojamų įmonių imamas paskolas“95 ir kt. Be savivaldybės kontrolieriaus instituto, sukurta ir
savivaldybės centralizuota vidaus audito tarnyba, kurios tikslas atlikti vidaus auditus ir jų rezultatų
pagrindu formuluoti rekomendacijas. Auditoriai atlikto audito ataskaitas teikia savivaldybės
administracijos direktoriui. Vidaus audito ataskaitos gali būti teikiamos savivaldybės tarybai,
savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui, merui ir savivaldybės kontrolieriui, kai jie raštu to prašo,
taip pat savivaldybės administracijos direktoriui ir audituojamos institucijos vadovui privalomai.
Siekiant išvengti šališkumo auditoriai privalo nedalyvauti savivaldybės administravimo institucijų,
savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymo organuose. Be vidinės kontrolės, yra numatytas
išorinis kontroliavimo institutas – Vyriausybės atstovai, kurie prižiūri, kaip savivaldybės laikosi
įstatymų, kaip vykdo Vyriausybės sprendimus. Taigi numatyta gana sudėtinga kontrolės sistema,
kuri sujungia trijų pakopų kontroliuojantį mechanizmą.

Nors kontrolės mechanizmas gana griežtas, tačiau Savivaldos įstatymas aiškiai

reglamentuoja, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Šis aspektas yra esminis
skirtumas tarp 1919 metų Savivaldos įstatymo ir įstatymo, galiojančio dabartinėje Lietuvoje.
Esminis tikros savivaldos bruožas yra jos nepriklausomumas nuo centrinės valdžios, žinoma, tam
95
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=347533&p_query=&p_tr2=
 74

tikri kontrolės mechanizmai, siekiant kontroliuoti savivaldybes, būtini norint užkirsti kelią valstybei
subyrėti. Tarpukario 1919 metų Savivaldos įstatymas apskritį laikė savivaldos dalimi, tačiau realiai ji
atitiko tarpininko vaidmenį tarp centrinės ir valčių valdžios. Apskritis po 1924 metų negali būti
laikoma savivaldos atstovu. Tokiai situacijai klostytis reikšmingas apskrities viršininko postas. Jis
buvo skiriamas vidaus reikalų ministro, tačiau iki 1924 metų negalėjo tiesiogiai kištis į apskrities
savivaldybės reikalus. 1924 metais priėmus naują Savivaldos įstatymo redakciją apskrities
viršininkas tapo Apskrities valdybos pirmininku. Tokiu būdu centrinė valdžia galėjo daryti įtaką
savivaldybių reikalams. Dar daugiau, naujoji įstatymo redakcija numatė, kad Apskrities taryba gali
būti paleista Ministrų kabineto arba vidaus reikalų ministro. Apskrities viršininkas taip pat gavo teisę
kištis į valsčių savivaldybių veiklą. Jam buvo suteikta teisė skirti valsčiaus viršaitį. Tik pradėjus
kurtis, tikra laisva savivalda jau 1924 metais buvo apribota. Apskritys tapo centrinės valdžios
satelitais, o valsčių savivaldos teisės buvo gerokai suvaržytos. Tokioje situacijoje atsidūrusi
savivalda negali būti laikoma nepriklausoma. 1994 metais priimtame Lietuvos Respublikos
savivaldos įstatyme pakankamai įtvirtinti savivaldybių savarankiškumas ir nepriklausomumas.
Įstatymais nustatytos savivaldybių teisės negali būti varžomos niekaip kitaip tik įstatymų nustatytais
atvejais, t. y. įstatymas garantuoja savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal
Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principą. Ir nors savivaldos situacija
problematiška ir dabartiniu metu, tačiau, palyginus 1922 metų Konstitucijos ir ją papildančių teisės
aktų reglamentuotą savivaldą ir 1992 metų Konstitucijos savivaldą, galima teigti, kad esminis
skirtumas yra savivaldos nepriklausomumas, kuris tarpukario Lietuvoje buvo smarkiai apribotas.
 75

10. Išvados

Apibendrinant vidines ir išorines nuolatinės 1922 metų Lietuvos Konstitucijos istorines–

teisines prielaidas galima teigti, kad Konstitucijai ir valstybingumui atsirasti padėjo palankios
istorinės aplinkybės bei demokratiškos idėjos, klestėjusios tų laikų Vakarų pasaulyje, taip pat vidinė
tautos teisinė sąmonė, kurios formavimuisi didžiulę įtaką turėjo Užnemunėje galiojęs Napoleono
kodeksas. Ne mažiau svarbus buvo ir despotiškas Rusijos imperijos režimas, lietuvių sąmonėje
išugdęs prielankumą demokratijai ir savo valstybės laisvei. 1992 metų Konstitucijai susiformuoti
didelė įtaką turėjo 1985 metais SSRS prasidėjusi „Perestroika“ bei Vakarų Europos valstybių ir jų
mokslininkų patirtis, taip pat tarpukario Lietuvos konstitucinė tradicija.
Apžvelgus 1922 ir 1992 metų konstitucijų principus, galima daryti tokias išvadas, kad
1992 metų Konstitucija išnagrinėtų principų požiūriu yra labiau išplėtota, principai taikomi platesnei
sferai ir platesniam asmenų ratui, tačiau tiek artimas abiejų konstitucijų principų turinys, tiek pačių
principų pagrindimas panašiomis konstitucinėmis normomis rodo abiejų konstitucijų giminingumą.

Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų reglamentuotą Seimo kompetenciją, Seimo
sudarymo tvarką, Seimo narių veiklos garantijas, Seimo nariui keliamus reikalavimus, galima daryti
 76

išvadą, kad šiais aspektais konstitucijos yra panašios, tačiau randama ir tam tikrų skirtumų.
1992 metų Konstitucijoje reglamentuotas detalesnis Seimo funkcijų įgyvendinimo mechanizmas,
suteiktos didesnės Seimo nario veiklos garantijos, sukurti papildomi cenzai taikomi asmenims,
norintiems tapti Seimo nariais, tačiau vis dėlto konstitucijos nagrinėjamu aspektu yra giminingos ir
neabejotinai fiksuojama ta pati konstitucinė tradicija.

Prezidento instituto statusas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose skiriasi. 1992 metų
Konstitucijoje prezidento institucija reikšminga ir formaliai, ir realiai. 1922 metų Konstitucija
Respublikos Prezidento institutą realių įgaliojimų prasme sumenkina. Formaliai jis naudojasi
reikšmingais įgaliojimais, tačiau jo netiesioginis rinkimas, vykdomas įstatymų leidžiamosios
valdžios bei jo kadencijos sutapimas su Seimo kadencija ir pernelyg supaprastinta Respublikos
Prezidento atleidimo procedūra suponuoja didelį priklausomumą nuo parlamento taip žlugdydama
Prezidento instituto reikšmę ir pažeisdama valdžių padalijimo principą.
Palyginus 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose Ministrų kabinetams suteiktus įgaliojimus,
galima teigti, kad jie sutampa. Tačiau tarpukario Konstitucija numato dualistinę Vyriausybės
sandarą, kai Vyriausybę sudaro ne tik Ministrų kabinetas, bet ir Prezidentas. Ministrų kabineto
formavimo tvarka nagrinėjamose konstitucijose labai panaši; svarbiausia institucija formuojant
ministrų kabinetą – Seimas. Prezidento vaidmuo sudarant Ministrų kabinetą skiriasi. 1992 metų
Konstitucijoje Prezidentas yra reikšminga figūra, jo galios pasireiškia parenkant personalinę
Ministrų kabinėto sudėtį. 1922 metų Konstitucijoje Prezidentas tik marionetė Seimo rankose, todėl
1922 metų Konstitucijoje ministrų kabineto sudarymas išimtinai tik Seimo prerogatyva, o 1992 metų
konstitucijoje – Seimo ir prezidento.

Teismo institutas nagrinėjamose konstitucijose reglamentuotas (realia prasme) skirtingai.

Konstitucijos deklaruoja, kad valstybinę valdžią Lietuvoje vykdo ir Teismas, Lietuvos valstybėje
neturi galios joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, teismo sprendimas gali būti keičiamas tik
teismo, teismas visiems piliečiams yra lygus, tačiau 1922 metų Konstitucijoje šie postulatai išlieka
tik deklaratyvaus, formalaus pobūdžio. 1992 metų Konstitucija minėtais aspektais numato realų
mechanizmą, kaip visa tai įgyvendinti ir paversti Konstitucija ne tik formalia, bet ir realia.

Savivaldos institutas tiek forma tiek turiniu skiriasi. Visų pirma, 1922 metų Konstitucija
numato dvipakopę savivaldos sistemą, o 1992 metų vienpakopę Antras ir svariausias aspektas,
skiriantis nagrinėjamų konstitucijų savivaldos institutus, yra nepriklausomumas nuo centrinės
 77

valdžios – esminis savivaldos elementas. 1922 metų Konstitucijoje savivaldos savarankiškumas nuo
centinės valdžios smarkiai apribotas.

Taigi, išnagrinėjus temą „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m.

Lietuvos valstybės Konstitucija: lyginamoji analizė, galima daryti išvadą, kad
nors egzistuoja nemažai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijų turinio
nesutapimų – skiriasi Teismo, Prezidento institucijų įgaliojimai ir reali galia,
tačiau konstitucinių principų turinio ir pagrindimo panašumai tapati vyriausybės
įgaliojimų schema, Seimo kaip dominuojančios valstybės valdžios vaidmens
reikšmingumas leidžia teigti, kad 1922 metų Konstitucija yra 1992 metų
Konstitucijos prototipas. Šis ryšys yra esminis ir neturėtų būti užmirštas arba
ignoruojamas, nes tik konstitucingumo ir teisės tradicijos yra pagrindas naujajai
Lietuvos Respublikos Konstitucijai tapti Lietuvos valstybės, jos teisinės sistemos
pagrindu, kuriuo piliečiai galėtų didžiuotis ir Konstituciją suvokti ne tik kaip
neaiškios kilmės teisinį dokumentą, o kaip laisvės, teisingumo garantą, sukurtą
ne paskirų politinių jėgų, o išsikristalizavusį iš pačios tautos teisinės sąmonė ir
teisinės istorinės tradicijos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002.

2. Andriulis V, Mockevičius R, ir kt. Lietuvos valstybės teisės aktai. - Vilnius, 1996.
3. Barkauskas J, Biržiška V, ir kt. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918- 1928. –
Kaunas, Šviesa, 1990.
4. Birmontienė T, Jerašiūnas E, ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius , LTU , 2001
5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 1 dalis, - Vilnius: Jpį, teisės Institutas, 2000.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 2 dalis, - Vilnius: Jpį, teisės Institutas, 2002.
7. Merkys A. Lietuvos įstatymai.- Kaunas , 1922.
8. Merkys A. Lietuvos įstatymai.- Klaipėda , Rytas, 1925.
9. Bartusevičius A, Taljūnaitė M, ir kt. Lietuvos valstybingumo teisinės problemos.- Vilnius,
1993.
10. Vinkleris P. LR Prezidento statusas ir įgaliojimai.- Vilnius, TIC, 2002.
 78

11. Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose.- Vilnius, Pozicija, 1994.

12. Romeris M. Vastybė. Tomas I,- Vilnius, Pradai, 1995.
13. Romeris M. Vastybė. Tomas II,- Vilnius, Pradai, 1995.
14. Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990.
15. Žylys J. Konstitucinis teismas- teisinės ir istorinės prielaidos . - Vilnius, 2001.
16. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija. – Vilnius, Justitia, 2005.
17. Maksimaitis M, Miknys R, ir kt. Mykolo Romerio mokslas apie valstybę.- Vilnius, 1997.
18. Valančius K.L. Lietuvos Valstybės Konstitucijos.- Vilnius, EMC, 2001.
19. Vaitiekienė E, Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, Justitia, 2001.
20. Kiselienė B, Railienė B. Stasys Stačiokas bibliografinė rodyklė.- Vilnius, LMAB, 2008.
21. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: Konferencijų medžiaga.- Vilnius, Lietuvos žmogaus
teįsių centras, 1998.
22. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje.- Vilnius, Litimo, 2000.
23. Lietuvos teisininkų draugija. Lietuvos teisės kūrimo principai. – Vilnius, 1995.
24. Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. - Vilnius. 2003.
25. Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius, 2006.
26. Kūris P. Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė . Teisės
problemos. Vilnius, 1998 .
27. Nacionalinė teismų administracija . Lietuvos teismai: istorinė apžvalga.-Vilnius, 2008. p. 76.
28. Red. Kemežys V. Lietuva 1918- 1938. – Kaunas, Šviesa, 1990.
29. Red. Jarašiūnas E., Mesonis G. Užsienio šalių konstitucijos. Vilnius, LTU, 2004.
30. Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. Vilnius, 2005
31. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992 Nr. 331014.
32. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas // Valstybės žinios. 1993 Nr. 5-89.
33. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 43-772.
34. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 15-249.
35. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851.
36. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 55-1049.
37. http://www.lwl.org/westfaelischegeschichte/portal/Internet/finde/langDate
nsatz.php?urlID=843&url_tabelle=tab_quelle

38. http://www.lrs.lt
 79

39. http://www.lrkt.lt

40. http://www.teismai.lt

41. http://www.litlex.lt

42. http://www.infolex.lt
43. http://lt.wikisource.org

Santrauka

Lietuva yra ypač reikšminga konstitucinio reguliavimo atsiradimui pasaulyje. Lietuva

kartu su Lenkija – pirmosios Europoje ir antrosios pasaulyje – sukūrė savo rašytines konstitucijas,
taip padėdamos pagrindus visoms dabartinėms demokratiškai valdomoms valstybėms.
Tema „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m. Lietuvos valstybės Konstitucija:
lyginamoji analizė“ nėra sena, kaip ir apskritai dabartinės Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės
egzistavimas. Šiuo metu ji itin reikšminga ir aktuali. Kiekvienos valstybės teisė ir konstitucinis
reguliavimas pagrįstas savita logika, kurią lemia tam tikros istorinės aplinkybės. Dažniausiai
konstitucionalizmas ir teisė vystosi tolygiai perimdami bei papildydami konstitucijas ir teisės
tradicijas. Todėl ypač dabar, sustiprėjus Lietuvos valstybei, tobulėjant teisei, svarbu atsigręžti ir
suprasti, koks yra tas palikimas, kurio pagrindu, aišku, jį modifikuojant, reikėtų toliau formuoti ir
tobulinti mūsų teisės sistemą. Kaip tik palyginus nagrinėjamas konstitucijas galima nustatyti, ar toli
nukrypome nuo savo konstitucinių šaknų, t. y. 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
 80

Kita vertus, ši tema – sudėtinga, nes nors mokslinių straipsnių ir monografijų,

nagrinėjančių tiek 1922 metų Konstituciją, tiek 1992 metų Konstituciją, yra apstu, tačiau
visapusiško jų palyginimo nėra. Esama medžiaga nagrinėja konstitucijas ne kaip visumą, o kaip
atskirus nesusijusius teisės aktus, todėl jais, žinoma, remsiuosi, tačiau dėmesį koncentruosiu ne į
kiekvienos iš nagrinėjamų konstitucijų aptarimą, o į jų tarpusavio palyginimą.
Ši tema yra aktuali, nes visuomenė privalo suprasti ir vertinti savo teisės kilmę, ir būtent
1922 metų Konstitucija yra modernios šiuolaikinės Lietuvos teisės ištakos.
Darbą sudaro tokios pagrindinės dalys: konstitucijų teisinės ir istorinė prielaidos,
pagrindinių valdžios institucijų tarpusavio ryšiai bei jų vieta valdžių padalijimo sistemoje, taip pat
šių konstitucijų principai, jų panašumai ir skirtumai. Paskutinėje darbo dalis skirta savivaldos
institutui.
Trumpai apibendrinant galima daryti išvadą, kad nors egzistuoja nemažai 1922 metų ir
1992 metų konstitucijų turinio nesutapimų, tačiau konstitucinių principų turinio ir pagrindimo
panašumai tapati vyriausybės įgaliojimų schema, Seimo kaip dominuojančios valstybės valdžios
vaidmens reikšmingumas leidžia teigti, , kad 1922 metų Konstitucija yra 1992 metų Konstitucijos
prototipas.