ALBERTAS ALVARESAS

RO IR RIKARDAS
ROMANAS

VILNIUS, ROSMA 1994

UDK 860(72)-3
Al 197

Alvaresas Albertas
Ro ir Rikardas: Romanas / Vert R. Kiburyt, P. Kuprien -
V.: Rosma, 1994 - 480 psl.

ISBN 9986-00-036-X

Pagjo Rozos ir Rikardo talentingosios, graiosios, avio

sios dvynuks. Nelengvai klostsi j likimai. Lengvabdikos,
patiklios Lusos ir rimtos, mslios Dulss ateity - audringi roma
nai ir nusivylimai meile...
Jas persekioja visagalis mafijos vadas Samora. Tik per
stebukl, atsidavusi draug dka seserys isigelbsti...

UDK 860(72)-3

Vertimas, R. Kiburyt,
P. Kuprien, 1994
Rosma, 1994
 PIRMA DALIS

Akapulkas skendjo svilinanios sauls spinduliuose, bet

ia, alia baseino, buvo vsu. Orealio viebuio baro staliukai
buvo sustatyti po kiltine stogine, o silpnas vjelis primindavo,
jog visai netoli vandenynas. Popiets metas, gatvje beveik
nebuvo n vieno gyvo mogaus, o neusidar kambariuose
*
siestai poilsiautojai, slpsi nuo kaitros kuriame nors i dau
gybs bar su kondicionuotu oru arba ia, prie baseino. Beje,
eliai po truputl ilgjo, artinosi valanda, kai minios moni
prads plsti vsias vakarinio Akapulko gatves, nordami
pasimgauti garsiojo kurorto malonumais.
Dvi merginos prie stalelio kol kas neskubdamos siurbio
jo i stiklinaii ananas sultis su ledu.
- Kaip ia puiku, - pasak viena. -Nra to amino smogo,
kaip Meksike.
- inoma. Ne be reikalo kalbinjau tave, - atsiliep antroji.
Kiekvienas praalietis bt suprats, kad jos ne iaip sau
seserys, o dvyns. J veido bruoai i ties buvo vienodi, nors
j drabuiai ir ukuosenos buvo skirtingos.
Siesta (isp.) - popiets poilsis. (Vert past)

3
 - K gi, Dulse, - pasak pirmoji mergina, vilkinti plon
viesiai alyvin suknel be rankovi, - tuoj tursime ruotis
Tore del Kastiljo.
- inau, Lusa, - atsak jai sesuo, - negaliu patikti, kad mes
atsidrme ia, nepastamame mieste, vienos. Pai pirmj
dien pajutau, kad mums atsitiks kakas nepaprasta.
- Taip ir turi bti, - atsak Lusa. - Juk to ia ir atvaiavome.
Palauk kito vakaro, tada tu man dar ne tai pasakysi.
- Oi, tiesa, - Duls susijuok ir papurt seser. - Lusita, net
nesitiki, kad iandien ms gimimo diena ir mes vsime j ia,
Akapulke.
- Lusa, kokia vis dlto tu aunuol, kad kalbjai mam.
Man jau atrod, kad ji ms n u k neileis.
- Paprasiausiai tu neinai, kaip su ja elgtis, - atsiliep
Lusa, o jos balse buvo girdti jos jauiamas pranaumas.
Jos tamss garbanoti plaukai buvo madingai apkirpti,
rudos akys ybiojo nuo domjimosi viskuo, kas vyko ap
linkui.
Duls atsiduso. Nors jos su Lusa buvo dvyns, o nepas
tami mons nuolat jas painiodavo, j bdai tebebuvo skirtingi.
Lusa, kuri nuo pat vaikysts ruosi scenai, gyvenim irjo
kaip teatr: smalsiai domjosi monmis, noriai susipaindavo
ir tarsi nesmoningai vis laik atlikdavo pagrindinius vaidme
nis. Ji buvo viena geriausi mokini mokykloje ir mylima gar
siojo dono Ksayjero, dainavimo dstytojo konservatorijoje,
aukltin. Jai buvo pranaaujama nuostabi karjera, ji jau dabar
neretai koncertuodavo. Vaikinai nuolat skambindavo kviesda
mi Lusit pasimatym, Tomasa nusiplkdavo kvietindama j
prie telefono.

4
 Duls nuoirdiai avjosi seserimi, kartais net bandydavo
j mgdioti. Bet jai prastai seksi. Apsirengusi mading suk
nel ir apsiavusi auktakulniais bateliais Duls nesmagiai jaus
davosi. Jai atrodydavo, kad dinsai ir sportiniai bateliai tinka
visiems gyvenimo atvejams. kirpykl nemanoma jos nusi
tempti, jos purs tamss plaukai laisvai krisdavo ant pei, arba
ji suridavo juos kaspinu.
- Tu save per maai vertini ir nemoki savs parodyti, -
danai sakydavo jai Lusa. - Ar galsi sulaukti pasisekimo, vis
ami tnodama kamputyje ir raukydamasi?
- Visai nesiraukau, - teisinosi Duls. - A nekalta, kad
nemoku maiktauti bet kokia dingstimi, kaip tu.
- Tu tik sivaizduoji, - pradjo pykti Lusa. - Visai nesisten
giu bti maikti. Lieuvis pats plepa.
Nors buvo skirtingo bdo, Lusa ir Duls viena kit myljo.
Danai prisimindavo, kaip deimt met gyveno atskirai, nieko
neinodamos viena apie kit. Abi prisimindavo, kokios vienios
buvo vaikystje ir koks diaugsmas jas staiga apm, kai vl
netiktai atrado viena kit. Tada mergaits prisiek, kad nie
kada nesiskirs, net tada, kai bus suaugusios.
- ia labai puiku, - pasak Duls. - Tik kai pagalvoju, kaip
ten msikiai, ikart ird suspaudia.
- Kvailute, tu gi inai, kad mama ir ttis visada sako, jog
jiems gera tada, kai mums gera.
- inau, - atsak Duls. - Klausyk, ar prisimeni t gimimo
dien, kuri mums suruo, kai mus su mama surado? Tai buvo
puiku.
Ar atsimena Lusa? Kaip ji galjo pamirti t dien, kai j
eima pirmkart susirinko drauge po isiskyrimo. Beveik de

5
imt met mergaits gyveno skirtinguose miestuose, nieko
neinodamos viena apie kit. J motina Roza, suinojusi apie
vyro neitikimyb, nutar palikti j ir daugel met gyveno su
Lusa Gvadalacharoje, manydama, kad antroji jos dukt uvo
per ems drebjim. Tik kai Lusa atvaiavo Meksik daly
vauti televizijos konkurse, Duls paino j, ir seserys susitiko.
Kad sutaikyt tv su matina, mergaits nutar apsikeisti:
Duls nuvaiavo pas Roz Gvadalachar, o Lusa nukako pas
tv ir tet Kandid.
Keletas prabgusi savaii i esms pakeit j gyveni
m. Kaip tik tada Lusa rimtai pradjo mokytis dainavimo, o
Duls suprato, kad ji gali pasiaukoti, kai reikia ginti artimuo
sius. Bet svarbiausia buvo tai, kad Roza ir Rikardas vl
susitiko ir suprato, jog meil, kuri juos kadaise sujung, dar
gyva j irdyse. Nuo to laiko visa eima pradjo gyventi kartu,
Roza ir Rikardas mokjo sukurti savo dukterims ilt ir
kupin meils nam atmosfer. Kaip tik tais metais ir buvo
surengta didiul vent Lusos ir Dulss keturiolikos met
sukakiai. Buvo sukviesti gimins ir draugai i Meksikos ir
Gvadalacharos.
- Visk prisimenu, tarsi tai bt buv vakar, - pasak Lusa.
- Ar prisimeni, kaip Ernandas Tampa dainavo ir skambino
gitara. Teta Vanes tikriausiai tada ir simyljo j.
- inoma. O ar prisimeni, kaip tavo dirigentas donas An-
tonijas susipyko su donu Ksavjeru dl solfedio.
- Kaipgi neprisiminsiu. Juk tada a juos vargais negalais
sutaikiau.
Merginos, pertraukdamos vien kit, prisimin tos atmin
tinos dienos vykius.

6
 - Klausyk, juk iandien nepaskambinome tvams, - suuko
Duls. - Einam paskambinti.
- I tikrj. Paskui ieisim, o jie gali skambinti ir neras
ms.
Merginos atsikl ir nujo j viebut. Keturi vaigdui
viebutis Orealis buvo vienas geriausi pajrio viebui,
jame paprastai apsigyvendavo turtingi mons. Pastatytas ko
lonijini laik stiliumi, viduje turjo visus iuolaikinius patogu
mus, buvo prabangiai rengtas. Marmurins vestibiulio grindys,
pristatyta minkt sof ir foteli, lubos papuotos paauksuota
lipdyba, itapytos nimf ir kupidon atvaizdais, o prie sien
taisyti senoviniai viestuvai i kritolo ir bronzos. Suprantama,
toks viebutis ne pagal kien studentms, bet j tvai - Roza
ir Rikardas Linaresai - devynioliktojo gimtadienio proga apmo
kjo dukterims savaits kelion Akapulk ir viebut.
Rikardo Linareso reikalai pastaruoju metu smarkiai ger
jo. Draudimo agentra, kurioje jis jau kelet met dirbo gene
ralinio direktoriaus pavaduotoju, klestjo, prie to nemaa
prisidjo Rikardas, ne per seniausiai direktori taryba nutar
padidinti jam atlyginim. Bet ne dl pinig nerimavo Rikardas,
kai pirm kart jie kalbjosi apie t kelion.
- Nepatinka man tas sumanymas, - pasak jis monai. -
Kakodl man nesinori ileisti j vien. Kurortuose visoki
moni pasitaiko, juk tu inai, o jos dar tokios jaunos.
- Todl jos ir nori vaiuoti. Ar pamirai, kai pirmkart
nuveei mane prie jros? Tada vos neiprotjau i laims.
Rikardo veidas nuvito ypsena. Jis apkabino mon per
liemen ir prisitrauk. Mintimis gro tas tolimas dienas Man-
saniljyje, kai Roz isive i Meksiko t viebut ant jros

7
kranto, kad pasislpt nuo viso pasaulio. Jie stovjo ir abu
galvojo apie t pat, o Roza pajuto, kad dabar bus nesunku jj
kalbti.
- Vis dlto tu per daug jas lepini, - tar Rikardas, apsimes
damas bambekliu. - Visada joms nusileidi, kad ir k jos sugal
vot.
- Baik, Rikardai, tu itaip nemanai. Ms dukros nuosta
bios.
Rikardas palingavo galv:
- Argi kas su tavimi nori dl to ginytis? Tiesiog nerimauju
dl j, nes jos labai jau nerpestingos.
- Tu neteisus, Rikardai, - prietaravo Roza. - Jos visai
protingos ir rimtos mergaits. Duls net per daug rimta.
- Tu tai iki iol irdyje tokia pat idykl, koki tave pama
iau pirmkart. Ms Lusa kaip i akies traukta tu tokio am
iaus kaip ji. Todl tau ir atrodo, kad Duls per daug rimta.
Roza susimst. Kartais jai atrodydavo, kad dukterims
skiria nepakankamai dmesio. Ji vos nepasak jaunesniajai
dukteriai, nors keista bt taip sakyti apie dvynukes, kurios
gim tik su keli minui skirtumu. Vis dlto Duls i ties
atrod jaunesn alia savimi pasitikinios sesers.
Danai naktimis, kai negaldavo umigti, Roza galvodavo
apie dukteris ir bandydavo sivaizduoti j ateit. Atrodyt, jai
nra ko nerimauti. Abi mergaits talentingos ir, baigusios mo
kykl, stojo mokytis prestiines mokymo staigas: Lusa -
konservatorij, o Duls - Dails akademijos tapybos klas.
Roza jaut, kad abi jos nuoirdiai myli ir gerbia tvus. Vis tiek
tarpais jausdavo nerim, bding visoms motinoms. Supranta
ma, Lusos ir Dulss vaikyst buvo daug nerpestingesn negu

8
Rozos. Vis dlto Rozai atrod, kad Lusa ir Duls per daug
atviros, nesavarankikos, ji nerimavo, su kuojos dukterys susi
durs pradjusios savarankik gyvenim.
Pagaliau po savaits ruoimosi, ilgo drabui rinkimosi
kelionei buvo suruoti eimos atsisveikinimo piets, kuriuos,
be tv, Tomasos ir tetos Kandidos, buvo pakviestos Rikardo
brolis Rochelijas, jo mona Erlinda ir j snus.
Visi giminaiiai, pertraukdami vienas -kit, patarinjo
Lusai ir Dulsei.
- irkite, negulkite ilgai papldimyje, - kalbjo Erlin
da. - Nepajusite, kai persikaitinsite, ir visas poilsis bus sugadin
tas. Atneiau jums labai gero losjono deginimuisi saulje.
Skaiiau, kad jis padeda labai graiai degti.
- K js pasakysite, mano maosios dukterios vyksta
ukariauti Akapulko, - juokavo dd Rochelijas. - Bijau, kad
po savaits ten vis jaunesni kaip atuoniasdeimties met
vyr irdys bus sueistos.
- K tu kalbi, Rochelijau! - suuko jo vyresnioji sesuo
Kandida, priekaitaujamai velgdama brol. - Mergaits va
iuoja pailsti. Jos tiek daug moksi semestr. O tu joms
galv kali visokias kvailystes.
- Kodl gi kvailystes, Kandida, - palaik vyr Erlinda. -
ms mergaits jau uaugo, nenustebiau, jei netrukus tekt
okti vestuvse.
- Taip tai tap, - atsak Kandida, - bet ms laikais padorios
senjoritos rinkdavosi sau jaunikius i pastam vaikin, kurie
lankydavosi j tv namuose.
Rochelijas ir Rikardas susivalg. Jie abu prisimin t pat:
asmenin Kandidos dram, aptemdiusi jos jaunyst. Bet ji

9
pati, rods, savo praeit nustm labai toli, tarsi visa tai bt
atsitik ne jai. Dabar Kandida buvo pamaldumo ir dorybingu
mo siknijimas, smerk iuolaikinio jaunimo laisv elges, bai
mindavosi, kad jaunieji jos dukteri draugai nepadaryt joms
blogos takos.
inoma, Rikardas nenorjo priminti seseriai praeities.
- Nesijaudink, Kandida, - gerairdikai pasak jis. - Ms
Lusita ir Dulsit#turi galvas ant pei, tiesa, idykls?
- Na, inoma, teta, tu gali bti rami, - kuo skubiau atsiliep
Lusa, kuri mokjo kalbtis su vyresniaisiais.
Kadangi seserys savo gimimo dien ketino vsti toli nuo
nam, gimins dovanas joms teik i anksto. Dovan buvo
labai daug. Beveik pus vakaro metgaits jas vyniojo, apiri
njo, aptarinjo. Lusa tuoj pat nujo matuotis miegamj
graaus vasarinio kostiumlio, kur padovanojo Rochelijas ir
Erlinda, Duls negaljo atsitraukti nuo Luvro nuotrauk albu
mo, kur padovanojo tvas. Kaip ukerta ji irinjo garsij
drobi reprodukcijas, nors mokydamasi Dails akademijoje,
atrodyt, turjo jas inoti atmintinai.
- Ai, tveli, - atsiduso ji ir puol tvui ant kaklo. Jis
velniai apkabino dukter, grodamasis jos iraiking velni
bruo veidu, i on banguojaniais tankiais juodais plaukais.
Tuo metu kambar jo Lusa.
- Labai ai, dde Rochelijau, ddiene Erlinda, man labai
patinka, - pasak ji sukiodamasi, kad j galt pamatyti i vis
on. - Kaip tik tokio a norjau. Prie to kostiumlio labai tinka
mano naujieji bateliai ir auskarai, kuriuos padovanojo mama.
Visi aikiojo. Duls ne i karto atsitrauk nuo albumo, bet
pagaliau uvert ir pasisuko seser.

10
 - Pairk, k man ttis padovanojo. Tai Luvras! Ak, Lusa,
kodl mes vaiuojame Akapulk, o ne Paryi?
Visi pradjo juoktis.
- Tu nepataisoma romantik, Dulse, - pasak jai sesuo. -
Man atrodo, kad neakivaizdiniu bdu simyljai Paryi, kai
tau buvo penkiolika.
- Ne bda, Dulse, gali pradti nuo Akapulko, dar turi daug
laiko ateity, - gerairdikai paguod Rochelijas.
- inai, Dulse, kai baigsi mokslus, tapsi garsia dailininke,
vei savo paveikslus Paryi parodon, - pasak Tinas, Dulss
ir Lusos pusbrolis. Tinui jau buvo dvylika met, nuo pat vaikys
ts jis myljo Duls, avjosi jos talentu. Savo miegamajame jis
sukabino parodai jos akvareles ir pasteles, didiuodamasis ro
dydavo savo draugams.
- Taigi a pajuokavau, - nusijuok Duls. - I tikrj labai
laukiu kelions ir labai noriu Akapulk. Mamyte, semestr
mes kaip tik studijavome marinistus, svajote svajoju, kaip tapy
siu jr.
- Puiku, - pasak Erlinda, - vadinasi, i kelions parsivei
nauj krini.
- Jai tik leisk, ji apskritai nuo molberto nesitrauks, - pasak
Lusa. - O man atrodo, mes todl ir ivaiuojame, kad pamir
tume savo usimimus.
Besikalbant vakaras nepastebimai prabgo. Kit dien rei
kjo vaiuoti aerouost. tai jos pagaliau atkeliavo ten, kur
norjo.
Viebutis Orealis i karto suavjo merginas. Daugyb
svetaini, restoran, barai su kondicionieriais viliojo jaukumu
ir dailumu. Kambaryje, kur Rikardas usak dukterims, buvo

11
puiks baldai, taip pat televizorius ir baras, i balkono buvo
matyti nuostabus miesto vaizdas. Bet Lusa man, kad jos atva
iavo ne sdti kambaryje, kad ir labai prabangiame. Pai
pirmj dien ji nusitemp Duls okius viebutyje. Duls
sutiko, nors oki vakarais ne itin domjosi. Sesers patariama,
ji stropiai dasi, tvark plaukus fenu, matavosi mading juod
suknel, kuri Lusa kalbjo nusipirkti prie kelion.
Orealio viebuio oki sal pirmajame aukte buvo
dekoruota taip pat elegantikai, kaip ir kiti interjerai. velni
viesa sklido i matini viestuv. Ji krito ant pusiau apvali
minktasuoli su auktomis atkaltmis. Jie buvo sustatyti pa
sieniais, o viduryje liko daug vietos pasiokti.
Duls ir Lusa jo j sal ir eng prie stalo. Akies
krateliu jos mat, kad padar spd: jos ir pavieniui
patraukdavo dmes, o kai bdavo drauge, keldavo dar
didesn efekt.
Orkestras grie tango. Visus tuos valsus, tango, fokstro
tus Duls okdavo nenoriai. O Lusa dar mokykloje moksi
okti, sakydavo, kad tai jai pravers, kai reiks pasirodyti sceno
je.
Beje, kodl ir a negaljau mokytis oki? - pasak pati
sau Duls. - Mama juk mane kalbinjo, bet a grietai atsisa-
kaiu.
Tuo metu prie j stalo prijo padavjas. Duls grjosi, kai
sesuo laisvai itar praom du martinio.
- Klausau, senjorita, - pasak padavjas ir nujo.
I kur ji taip moka? - jau kelint kart savs klaus Duls.
Ji pati tokiais atvejais varydavosi, o Lusa be vargo bendrauda
vo su padavjais, kambarinmis, transporto firm darbuotojais

12
ir dar taip avingai ypsodavosi, kad jie noriai vykdydavo visus
jos pageidavimus.
Kad nuslpt, jog varosi, Duls panoro usirkyti. Prie to
ji dar nebuvo labai pratusi, bet mokslo met pradioje Dails
akademijoje bendrakursiai kalbjo j pabandyti cigaret. Pir
mas kartas nebuvo malonus, bet pamal blogumas prajo, ir
Duls dabar vylsi, jog i alies nebematyti, kad jos patirtis dar
nedidel.
- Lusita, tu nieko prie, jei rkysiu? - nedrsiai paklaus ji
sesers.
Lusa ipt akis, nuduodama labai nustebusi. Savaime
suprantama, kad Lusa n nepagalvodavo apie rkym; ji per
nelyg saugojo savo brangj bals. Be to, ji niekad nepraleisda
vo progos paauklti seser.
- Rkysi ia, sesele? Laikas mesti. Valstijose jau neberko
n vienas save gerbiantis vyras, ne tik moterys. Padoriose alyse
i kvailyst visai nebemadinga.
Duls sumiusi nutilo, bet Lusa suminktjo pamaiusi
lidnas sesers akis. Ji velniai paliet pirtais Dulss rank ir
pasak:
- Gerai, sesele, nelidk. Kadangi tai pirma bendra ms
kelion, leidiu tau rkyti. Bet irk man, po gimino dienos
pradsime nauj gyvenim, tada jau prigriebsiu tave.
Duls skubiai isim i rankinuko mtini cigarei ir
iebtuvl. Tuo momentu padavjas atne martin, Duls ap
simet, kad nori vyno.
Skambjo maloni muzika. Lusa laisvai atsilo kdje ir
irjo mones. Suprantama, prabangiame viebutyje buvo
daug solidi pagyvenusi moni, bet ia noriai apsistodavo

13
ir pasaulio maiusi jaunuoli i turting eim. Atrod, kad
Lusa dmiai kalbasi su seserimi, laisvai sau sdi ir nieko nepa
stebi, taiau i ties jos skvarbus vilgsnis mat visk aplink. Ji
pastebjo, kad jas i karto atkreip dmes, o daugelis vyr
vilgiojo j pusn.
Prieingoje pusje prie stalo sdjo du jaunuoliai. Jie,
matyt, buvo trejais ketveriais metais vyresni u Lus ir Duls.
Abu vilkjo elegantikais vakariniais kostiumais ir elgsi gana
drsiai.
Vl pradjo groti okiui, abu jaunuoliai atsikl. Jau ne
beirdama juos, Lusa inojo, kad jie eina prie j stalo.
- Atsipraom, puikiosios senjoritos, - tar vienas i j. -
Nortume turti garbs paokti su jumis. A vardu Raulis
Ramiresas, o mano draugas Lukas Tregua.
- Labai malonu, a Lusa Marija, - atsak Lusa, plaiai
ypsodamasi.
- Duls, - ne taip drsiai ir kur kas tyliau atsak jos sesuo.
- Nereikia n klausti, kas j s viena kitai, - ypsodamasis tar
Lukas, - aiku ir be odi.
- I tikrj mes dvyns, mus danai supainioja, - atsak
Lusa.
- Ar seniai Akapulke? - paklaus tas, kuris prisistat pir
mas.
- Dar pirmas vakaras ia, - atsak Lusa. - Mes su seserimi
k tik atskridome i Meksiko.
- Puiku, - nudiugo Raulis. - Mes su Luku ia jau antra
savait, su malonumu parodysime jums miest.
Grie lambad, jaunuoliai pakviet Lus ir Duls okti.
Duls okino Lukas - tamsiaplaukis, kiek emesnis u savo

14
draug vaikinas, kuris pasisak dirbs savo tvo firmoje Kuer-
navakoje. Su Lusa okantis Raulis taip pat buvo i Kuemava-
kos, kur staavosi juridinje firmoje.
Besikalbdamos merginos pasisak, kad j Akapulk atva
iavo vsti savo gimimo dienos.
- Tai nuostabu! - suuko Raulis. - Labai nortume abu su
draugu pakviesti jus j ikilming vakarien ta proga. ia neto
liese yra puikus restoranlis Tore del Kastiljo.
- O koks jis? - paklaus Lusa.
- sivaizduokite, vandenyno pakrantje, ant uolos, nuo
kurios atsiveria nuostabus lankos vaizdas. Ten yra orkestras ir
neblogas ou. Patiekalai daugiausia jros produkt: omarai,
krevets ir kita. Viskas gana domu.
- Skamba viliojamai, - patsdama pasak Lusa. - Kaip tau
atrodo, Dulse?
Duls linkteljo. Ties sakant, jai nelabai patiko, kad gi
mimo dien vs su maai pastamais vaikinais, bet jie lyg ir
nieko, o su ja viena Lusa jokiu bdu nesds.
- Tik inote, - gudriai ypsodamasi, toliau kalbjo Lusa, - mes
su seserimi jums atsakysime tik poryt. Mes adjome aplankyti
ms eimos draugus, taigi ms planai gali pasikeisti.
- Labai nusivilsime, jeigu atsisakysite ms pasilymo, -
pasak Raulis, bet i jo gana patenkinto savimi veido Duls
suprato, jog jis nelabai prats, kad bt atsisakinjama. - O gal
rytoj i ryto einame papldim?
Jie pradjo tartis, k darys rytoj. Ir vl daugiausia kalbjo
Lusa, o Duls klaussi. Tiesa, Lukas jai vis ypsodavosi ir
klausinjo, kokio grimo dar usakyti, bet Dulsei pradjo atro
dyti, kad su ja elgiamasi kaip su vaiku, kuriam leidiama sdti

15
prie stalo su suaugusiais, jeigu jis netrukdo, ir duoda led, kad
nenuobodiaut.
okiai tssi. Lusa turbt n neprisdo, o Duls po kiek
laiko pradjo atsisakinti sakydama, kad pavargo. Lukas pri
ssdavo prie jos stalo ir band nekinti. Bet tai, apie k jis
kalbjo, Dulsei nebuvo labai domu. Jis pasakojo, kokia muzika
patinka, kad mgsts greitai vainti sportiniu automobiliu ir
apie savo draug lenktyninink. Duls nelabai jo klaussi,
dairsi po pustams sal, nesmoningai akimis sustodama ties
kuriuo nors veidu. Galvojo, kad bt domu nupieti kai ku
riuos veidus.
Jai pradjo merktis akys, atrod, kad vakaras be galo ilgas,
bet nenuilstanti Lusa sutiko eiti gultis tik trei valand nak
ties. Kambaryje neleido Dulsei umigti, ilgai aptarinjo dienos
vykius, ypa vaikinus.
- Na, kaip tau Lukas, Dulsita?
- Niekaip, - niurndama atsak Duls. - Mes su juo dorai
ir nepasikalbjome.
- Kaipgi? Kodl tada taip maai okai? Maniau, kad tau jis
labai domus, kad klausaisi ausis pastaiusi.
Duls piktai dbteljo seser.
- Nekalbk, praom, nesmoni. Tiesiog man nepatinka
tie mantrs okiai. Bepigu tau, ms garsiajai artistei.
Lusa patenkinta nusijuok.
- Ko pasiptei, sesele? Be reikalo jaudiniesi: ms laikais
nesvarbu, kas kaip oka. Bet tas Lukas - nieko sau vaikinas.
Vis vakar nepaleido tavs.
- O man rodos, kad jam nesvarbu, su kuo plepti, - pasak
Duls. - Vis tiek jis tik savs klausosi.

16
 - Ak, Dulsita, - atsiduso Lusa. - Tu ms nepataisoma
romantik. Nori, kad tau dainuot serenadas po langais, kaip
prajusiame amiuje. O dabar toki vyr jau nebra.
- I kur tu inai, koki nebra? - kartai uprotestavo
Duls. - Galtum pamanyti, kad tu u mane vyresn ne pen
kiomis minutmis, o dvideimt penkeriais metais. Ar labai daug
vyr tu pasti?
- Patirtis, mano brangioji, nematuojama nei minutmis, nei
metais. Gyvenime a geriau susigaudau negu tu. Mes su Inese
prie kelias dienas apie tai kalbjome...
- Vl ta tavo ne, - irdo Duls. - Radai autoritet. Visos
jos teorijos - visika nesmon!
- Jau nesakyk, brangioji. Jos teorijos pagrstos didele pa
tirtimi.
- Vis tiek, mano nuomone, ji kvail, - ipokino Duls.
- ne - kvail? - dabar jau pasipiktino Lusa. - Kaip tu gali
taip sakyti? Juk inai, kad jos praneimas apie laiko koncepcij
senovs maj kultroje buvo apdovanotas paskatinamja
Moksl akademijos premija ir bus ispausdintas etnografijos
urnale. O profesorius, to urnalo redakcins kolegijos pirmi
ninkas, net pakviet j piet.
- Cha-cha! Tikriausiai po to ji aptarinjo jau ne maj civili
zacij, o tai, ar su tuo profesorium galima umegzti roman.
- Nereikia Inesei jokio profesoriaus. Paskui j inai kiek
vyr sekioja!
- O man rodos, jog visi tie vyrai jai reikalingi tik tam, kad
pasigirt tau ir kitoms draugms. Nesivaizduoju, ar gali bti
dar kas kvailesnio, negu susitikinti su vyrais, kurie tau nedo
ms.

17
 Lusa norjo jai kak atsakyti, bet nutar nebeprasidti.
Gal gale ji i tikrj man daugiau imananti apie moni
santykius negu Duls. K ia besiginysi su seserimi toki
dien, kai laukia tiek domi nuotyki.
- Gerai, pasiginysime kit kart, - pasak ji, versdamasi
ant ono. - O tai rytoj galime pramigti ir papldim nebenueiti.
- Gerai, Lusita. Labanakt, - atsiliep Duls.

ANTRA DALIS

Kit dien po pusryi Raulis ir Lukas susirado jas, kad

nusivest papldim. Vandenynas suavjo merginas. Vanduo
buvo iltas ir velnus, nors ir nemenkai bangavo. Abi merginos
nuplaukdavo gana toli, j draugai pradjo baimintis. Po to
Raulis ir Lukas nutar pamokyti seseris plaukioti burlente.
Merginos digavo, visi garsiai kvatojosi. Siaurut lenta nie
kaip nenorjo paklusti, merginos kaskart nusprsdavo ilt
vanden. Seserys pamau simiklino, ir tai vienai, tai kitai kelet
minui pavykdavo isilaikyti ant lentos su spalvinga bure. Ko
gero, Dulsei seksi iek tiek geriau. Ji visa vytjo, o Lukas
vilgiojo j neslpdamas pasigrjimo.
Bet Lusa staiga pasak, kad pirmai dienai pakaks, laikas grti
viebut. Buvo labai karta, valgyti nelabai norjosi. Duls ir Lusa
nujo viebuio restoran ir usisak salot bei vaisi.
- O man dar praom led, - pridjo Duls. Ji, kaip ir
vaikystje, vis dar mgo saldumynus.
Kai padavjas atne mantri vaz su keliomis rimis
led, papuot okoladu ir viei vaisi skiltelmis, Lusos
akyse mkteljo kakas panaaus lides.

18
 - Labai skanu, usisakyk ir sau, - pasak rpestingoji Duls.
Bet Lusa tik papurt galv. Eidama devynioliktuosius, ji tvirtai
sikal galv, kad busimosios artists pareiga - rpintis savo
figra, o dar prie trejus metus nutar nebevalgyti led ir
pyragaii. Tik jai buvo skaudu, kad Duls valgydavo visk, o
sverdavo tiek pat, kiek ir sesuo.
iek tiek pailsjusios po piet, seserys nutar susitvarkyti.
- A, ko gero, einu kirpykl, - pasak Lusa. - O tu nenori?
- Ne, noriu nueiti dails reikmen parduotuv. Nusipirk
siu nauj da. Be to, reikt popieriaus eskizams, nes maokai
turiu.
Lusa stebjosi, kam Duls tempia daus, molbert ir kitus
daiktus toki trump kelion. A gi nesiveu rojalio ir gaid,
- sak ji, bet pagaliau tai Dulss reikalas.
- Tai susitikime eiomis Ispanijos aiktje, - pasak Lusa.
- Gal kur nors nueisime su Rauliu ir Luku.
- Kaip nori, - sutiko Duls. - Bet ar tau neatrodo, kad jie
nuobodoki?
- Net neinau, - Lusa susimsiusi gteljo peiais. -
Apskritai jie nieko sau, bet kakokie per jauni. Visai bernik
iai.
- O tau senuko reikia? - erzino j Duls.
Lusos akys pasidar mslios ir svajingos.
- Tu nesupranti. A ne taip, kaip tu, a jauiuosi kur kas
vyresn. Todl man reikia visikai kitokio vyro.
- Kokio? - susidomjusi paklaus Duls.
- Na... - Lusa pagalvojo. - Tokio... rytingo... savarankiko,
kuris imanyt apie moteris ir imtsi atsakomybs... Ir, inoma,
vyrikas...

19
 - Apskritai kalbant, kaip Petas Batleris i Vjo nublok
ti? - paiep j Duls. Beje, is romanas buvo abiej seser
mylima knyga.
- Eik jau sau, - sumosikavo Lusa. - Tu dar per maa, kad
suprastum. Gerai, a einu. Dar esu paadjusi mamai susirasti
tet Laur. J ia urnalas Turizmas ir sportas pasiunt
komandiruot, - pasikalbjusios seserys atsisveikino ir nujo
skirtingas puses.
Laura buvo artimiausia Rozos draug, dirbo fotografe.
Dar Gvadalacharoje ji pasiek pripainimo tarp profesional.
Netrukus po to, kai Roza ir Rikardas susitiko, o Roza su Lusa
persikl Meksik, Laurai pasipiro turtingas verslininkas
Feliksas Navara. Roza buvo laiminga, kad jos draug taip pat
atvaiavo gyventi Meksik. Ji mielai sutiko bti Lauros may
lio krikto motina. Jam dabar jau treji metukai. Feliksas buvo
prisispyrs, kad Laura, sulaukusi kdikio, mest darb, bet ji
nesutiko. inoma, jau prajo tie laikai, kai ji imdavosi visokio
darbo, kad usidirbt pragyvenimui, bet vis dlto jai buvo
malonu matyti savo nuotraukas iliustruotuose urnaluose.
Paskutiniu metu Laurai pradjo atrodyti, kad jos gyveni
mas darosi monotonikas. Suprantama, Felikso dka ji gyveno
puikiame name. Jis nepamirdavo pasakyti jai kompliment,
|teikti daili dovanl vents proga. Jam patikdavo, kad Laura
graiai rengiasi, jis negaildavo pinig jos naujiems apdarams.
Feliksas beprotikai didiavosi savo snumi, mauoju Feliksu,
be saiko dovanodavo jam paius naujausius elektroninius ais
lus. Daugel j smalsus berniukas sugadindavo per por valan
d. Negana to, Felikas buvo patyrs ir temperamentingas
meilje, Laurai tai irgi buvo svarbu.

20
 Kai Laura, pasilikusi viena, imdavo skaiiuoti savo san
tuokos pranaumus, turdavo pripainti, jog rezultatai tokie
optimistiki, kad teorikai galjo laikyti save vos ne laimin
giausia moterimi Meksikoje. Vis Dlto ji kako nerimauda
ma sutrikusi jaut, kad jai ne visai gerai. Feliksui, kaip ir
daugumai jo eimos vyr, svarbiausia gyvenime buvo verslas
ir per j pasiekta padtis bei valdia. Jo kompanijos filial
alyje nuolat daugjo, jis danai ivaiuodavo dviem trims
savaitms. Pirmaisiais j santuokos metais daniausiai ve
davosi Laur, o gimus maajam Feliksitui, man, kad, savai
me suprantama, jog motina turi likti su kdikiu. Su tuo Laura
bt lengvai susitaikiusi, nors ji kaip jokia kita moteris labai
vertino profesin skm. Bet j skaudino kiti dalykai. Bda
ma pas Roz, ji danai matydavo, kokiomis akimis Rikardas
iri savo mon. Laura Rikard laik visikai padoriu,
gerairdiku, bet apskritai vidutiniku mogumi. Jai atrody
davo, kad jis ne taip originaliai msto kaip Roza ir ne tokio
domaus bdo. Bet ir dabar nebuvo abejoni, kad ir po
dvideimties vedybinio gyvenimo met Rikardas dar simyl
js savo mon. Kai jie bdavo viename kambaryje, Rikardas
nuolat vilgiodavo Roz, ssdavosi greta jos, danai net
sveiuose apkabindavo j per peius, paimdavo jos rank.
Kai Roza jo ko nors klausdavo arba ypsodavosi jam, jo akys
vytdavo. Tai matydama, Laura danai pagalvodavo, kad
likimas pagaliau atsilygino Rozai u ilgus kentjimo ir vie
natvs metus.
Btent toki santyki stigo Laurai ir jos vyriii. Feliksas vis
laik buvo mandagus ir atidus, bet jis tarsi gyveno savajame
vyrikame pasaulyje ir nebuvo prats pasakyti monai, k

21
jauia savo irdyje. Kartais Laurai atrodydavo, kad ji tik viena
i daugelio jo tarnautoj, atliekani jai skirtas pareigas ir
gaunani sutart atlyginim.
kart, kai urnalo Turizmas ir sportas redakcija pa
sil jai nufotografuoti vairius Akapulko viebuius, Laura
mielai sutiko. Dl maylio ji galjo nesijaudinti. Feliksitas die
vino savo jaunut aukl Konit, j be baims buvo galima
palikti jos prieiroje. Jai buvo malonu galvoti, kad keletui
dien gals pakeisti aplink, vl pasijus nepriklausoma, gals
rpintis tik savo darbu.
Feliksas reagavo tipikai.
- Ar tu tikra, kad tas pasilymas tau domus, brangioji?
Laura pasisteng neiduoti savo entuziazmo.
- Tu gi inai, uduotis labai prestiin. urnalas vienas
didiausi, be to, umegsiu ry su reklamos agentromis, susi
jusiomis su turizmu, taip pat ir tarptautinmis.
- K gi, linkiu tau skms ir neabejoju, kad puikiai susido
rosi su darbu, kaip visada. O kit savait kaip tik ruoiuosi
Monterj, taigi pasimatysime po deimties dien. Paskam
bink man, kai sikursi viebutyje, tai tau ekis nenumatytoms
ilaidoms.
Akimirk Laura panoro, kad Feliksas pasilyt nuveti j
aerouost, kaip bdavo pirmaisiais mnesiais po vestuvi. Bet
to tiktis buvo beprasmika: suprantama, Feliksas tuo metu bus
kompanijos direktori tarybos posdyje, o Laur, kaip visada
nuve vairuotojas.
Atvykusi Akapulk, Laura beveik ikart pasijuto geriau.
Oras kvepjo tropik augalais, tas kvapas buvo sumis su sriu
jros vju. Viebutyje ji persireng suknele su petnelmis,

22
 usidjo iaudin skryblait, papuot glmis, akinius nuo
sauls ir, pasimusi fotoaparat, ijo pasivaikioti po miest.
Eidama pagrindinmis gatvmis, Laura grojosi senovi
ns architektros pastatais, likusiais i kolonijini laik, ir
iuolaikiniais vasarnamiais, atspindiniais dabartins mados
paiekas. Vaiktinti buvo labai malonu, bet karta, Laurai jau
dingteljo mintis, ar nereikt ueiti koki kavin ar bar, kad
atsigert ko nors alto.
Tuo momentu ji igirdo kakieno nepastam bals:
- Atsipraau, puikioji senjorita, praom stabtelti valand
lei.
Laura nustebusi atsigr. Prieais j stovjo gana ivaiz-
dingas mogus. Tai buvo vyras per keturiasdeimt, papurusiais
plaukais ir su sais, apsirengs viesiomis kelnmis ir mlyn
dryiais markiniais. Per pet buvo persimets didiul krep su
ilgu diru, rankoje laik skrybl. Jis teatralikai nusilenk,
pasukdamas on rank su skryble, ir tar:
- Ponia, leiskite prisistatyti. Donas Serchijas Kastaneda de
Chironas, pasiruos jums patarnauti.
Laura pralinksmjo. Ji nusilenk panaiai reverans.
- Laura Kanales de Navara, malonu su jumis susipainti,
senjore.
- Puikioji donj Laura, bkite maloni, neatsisakykite iger
ti su manimi taur vyno kuklioje tavernoje, - jis mosteljo
teras su staliukais alia nedidelio restorano.
Laur taip sudomino tas tipas, kad ji paman turinti teis
patenkinti savo smalsum.
- Ai jums, senjore, js labai malonus, - atsak ji tuo paiu
juokaujamai ikilmingu tonu. Ji prijo prie staliuko, kur

23
mosteljo Serchijas, atsisdo ir ramiu balsu pasak: - Beje, gal
geriau alaus, o ne vyno?
Jos panekovas pakviet padavj:
- Bokal alaus puikiajai senjoritai, - po to jis pasisuko
Laur. avioji donj Laura... tikiuosi, kad leisite man jus taip
vadinti. Jei neklystu, js neiojats fotoaparat, kokiu fotogra
fuoja profesionalai.
Laura nusiypsojo.
- Js neapsirikote, donai Serchijau. I tikrj esu profesio
nali fotograf ir ia atvaiavau urnalo Turizmas ir sportas
usakymu.
- O, vadinasi, nesuklydau, - entuziastingai suuko vyras,
plaiai mosikuodamas. - Kai pamaiau jus, supratau, kad prie
ais mane - giminika siela. Dievikas derinys: js stulbinantis
siluetas, viess plaukai i po tokios dailios skryblaits, akys...
Donja Laura, ar negaltumte trumpam nusiimti akinius. Man
reikia matyti js akis.
Neprastas panekovas taip pralinksmino Laur, kad ji
visikai nesieid. Grakiu gestu ji nusim didiulius akinius
nuo sauls ir pasiirjo j elmikomis mlynomis akimis.
- O, kokios kerinios akys! - suuko donas Serchijas.
- Praom paaikinti, donai Serchijau, kodl js manote, kad
mes giminikos sielos.
- Reikalas tas, mano vaike, kad a dailininkas. Taip, daili
ninkas ir poetas irdyje, o groio garbinimas - mano paauki
mas.
- Man labai malonu su jumis susipainti, bet turiu pasakyti,
kad fotografija negali lenktyniauti su menu. Nors reikia pripa
inti, kad ms amate be krybinio poirio nieko nepadarysi.

24
 - irdamas jus, donj Laura, neabejoju, kad viskas, k
js darote gyvenime, persmelkta tikros poezijos ir taip pat
dvasinga kaip js bedugns mlynos akys.
Lauros nuotaika buvo kuo puikiausia. Jau seniai niekas
nra jai taip kalbjs. Ji priprato, kad pastamos ponios d
miai apirinja jos drabuius ir klausinja, kas jos kirpjas, o
Felikso bendradarbiai per primimus arsto tradicinius kom
plimentus, bet tokio neprasto pono ji, ko gero, n karto nra
sutikusi.
- Pas kykite, donai Serchijau, - pradjo Laura, - kokia
meno ris jums artimiausia?
- O, mielai atsakysiu js klausim, - pagyvjo donas
Serchijas. - Nuo pat vaikysts mgau tapyb. Mokiausi Meksi
ke pas garsj Fernand Almeid, taip pat lankiau pieimo
klas Bolons dails mokykloje, kai tvai ileido mane kelion
po Italij. O, toji stebuklinga meno alis, tos avingos ital
dain melodijos. Kaip tik ten susipainau su savo antrja
mona.
- Atsipraau, tai js veds?
- Deja, dabar - ne, bet prisiminimai apie laimingas santuo
kos dienas ir dabar diaugsmu ulieja ird. Kai iriu savo
berniukus, mane uplsta pasididiavimas.
- tai kaip, js turite vaik?
- O kaipgi, donj Laura. Tris nuostabius snus, kurie teikia
garbs ir man, ir savo motinoms. Kai praeit mnes sveiavausi
pas treij mon per mano jaunesniojo snaus Konstancijaus
gimimo dien, berniukas nustebino mane savo domjimusi
kosmine technika, taip pat aplo achmatais ne tik mane, bet
ir savo dd, labai gudus tame aidime mog.

25
 Laura iek tiek suglumo. Jai susisuko galva nuo gausios
informacijos apie monas ir vaikus, ji sunkiai gaudsi toje
maialynje. Dl visko ji nutar tsti pokalb nepavojinga link
me ir tar:
- Visikai suprantu, kad didiuojats savo vaikais. Mano
maajam sneliui tik treji metukai, o a einu i proto dl jo, jis
man atrodo nepaprasiausias kdikis pasaulyje.
- O, a tuo neabejoju, jeigu jis paveldjo bent dalel mamos
avumo. Kai tik pamaiau jus, i karto kilo noras prakalbinti jus
ir paprayti, kad leistumte nutapyti js portret.
- K gi, donai Serchijau. Tai man didel garb, bet a
atvaiavau dirbti ir vargu ar galsiu skirti tiek laiko, kiek reikia
portretui nutapyti.
- O, praom nesakyti ne. Js negalite sivaizduoti, k
reikia kurianiam mogui pamatyti geidiam paveiksl, apie
kur gal buvo svajota daugel met, ir staiga leisti jam pradingti.
- K js, donai Serchijau, prisipainkite, kad perdedate.
Tikram dailininkui aplink tiek domi veid, kad niekaip nega
liu pretenduoti iimt.
- Praau js tik vienos malons, - pasak donas Serchijas.
- ia netoliese nuomoju kukl bst, kuriame yra mano dirb
tuv. Kai mane nepakeliamai pradeda slgti didelis miestas, a
pabgu ia, kad bang pliukenimas nuramint mano siel.
Jeigu teiktumts skirti man nors truput laiko, noriau pa
kviesti jus savo dirbtuv ir parodyti kai kuriuos savo darbus.
Praom neatsisakyti!
Jis maldaujamai irjo Laur. Laura buvo sujaudinta.
Tas mogus jai atrod nepavojingas, nors truput keistokas.
Beje, malonu kartais pabendrauti su isilavinusiu mogumi,

26
kuris moka reikti savo mintis klasikine ispan kalba, - pagal
vojo Laura. - Tai ne tie iuolaikiniai verslininkai, kuri odyn
sudaro tik banko ir valiutini operacij terminai. Be to, jai
atjo j galv mintis, kad mediaga apie dono Serchijo studij
galt tikti ir urnalui. Dailininkas mgjas donas Serchijas
Kastaneda dirba savo studijoje. O k, gal ieit neblogas
siuetas? Gal gale ji profesionali fotograf ir turi painti visas
gyvenimo apraikas. Laura nesiteik pagalvoti apie tai, k
pasakyt jos vyras Feliksas, jei suinot, kad ji eina visai
nepastamo vyro dirbtuv.
- Dkoju u kvietim, donai Serchijau, - tar ji. - Mielai
apirsiu js krinius. - Ir nusiypsojo pamaiusi, kad jis
apsidiaug kaip vaikas, kai ji sutiko.

Duls lengvais ingsniais jo gatve, valgydamasi alis. Jos

skvarbus vilgsnis pastebdavo nam siluetus, medi alum,
moni veidus, kurie pldo miesto gatves po piet poilsio.
Duls prisimin savo tapybos mokytoj don Klement, kuris
per kiekvien paskait kal joms, jog btina lavinti pastabum,
kad paskui i atminties galtum atkurti tai, k matei. Prisimin
kite puik pratim - vakare, parj namo, bandykite nupieti i
atminties veid, kur pastebjote gatvje, arba koki nors sce
nel, perteikiani judjim. Prisiminkite kiekvien dien, jei
tikrai norite imokti pieti.
Nedidelje dails reikmen parduotuvje Duls buvo ne
ilgai. Dar vaikystje j traukdavo tokios vitrinos, ji ilgai iri
ndavo pietukus, daus, flomasterius, vairius rinkinius
raymui ir pieimui, tad tetai Kandidai reikdavo tempte tempti
j nuo prekystalio.

27
 Dabar Duls kur kas geriau iman apie teptukus ir daus
tapybai, bet vaikikas smalsumas nepranyko. Ji ilgai apirinjo
molbertus, bet pirkti nebuvo prasms, nes ji turjo kelionin
molbert. Pardavjas idliojo prieais Duls daugyb dui
su daais ir teptukais, ji dmiai apirinjo juos, pagaliau
nusipirko dut pastels, album eskizams ir akvarelini da
rinkin.
Susikrovusi pirkinius maiel, ijo i parduotuvs ir
susimst, kur dabar nujus. Lusa dar tikriausiai kirpykloje,
o gal taip pat vaiktinja po parduotuves. Duls nelabai
mgo vaikioti po parduotuves su seserimi, nes Lusa pa
prastai neprayta imdavo patarinti, aikinti dabartins
mados subtilybes ir tai, kaip mergina turi parodyti save,
kad padaryt ger spd.
Duls vertino savo sesers prot ir aves, kartais irdies
gilumoje nordavo bti panai Lus, bet, Dulss nuomone,
sesuo pastaruoju metu per daug grdo sau galv naujamades
teorijas, pasiskolintas i Iness Kinatanos, su kuria paskutiniu
laiku susidraugavo. ne buvo dvejais metais vyresn u dvy
nukes, ji moksi Meksiko universiteto istorijos fakultete ir
tyrinjo maj civilizacij. Bet tai dar ne viskas. ne domjosi
filosofija, sociologija, o paskutiniu metu nei i io, nei i to
pradjo domtis feminizmu. Duls man, kad tie fenimistiniai
potraukiai keistai nesiderino prie Iness, kuri neslp, kad
vyrai jos gyvenime labai svarbs. ne, nutaisiusi labai proting
veido iraik, dstydavo, kad tik nuodugniai ityrinjusi socio-
psichologines lyi ypatybes, taip pat nuolat vertindama pati
save feministini princip poiriu, ji gali susilaukti pasisekimo
prieingos lyties tarpe.

28
 Duls apimdavo nuobodulys nuo toki pernelyg proting
ivediojim, o Lusa, atvirkiai, kausydavo Iness sulaikiusi
kvpavim. Kad rodyt savo teorij skmingum, ne isi
traukdavo ura knygut odiniu aplanku ir rodydavo savo
gerbj sra, kuris vis ilgjo. I Lusos veido buvo matyti, kad
ji vis labiau avisi drauge. Duls, velgdama ne savo akimis,
galvojo, kad Iness pasisekimas susijs ne tik su puikiu teoriniu
pasirengimu. ne Kintana, dvideimt vieneri met mergina,
buvo liekna, grakti, juod msling, iek tiek kyp aki, jos
oda buvo nepriekaitingai lygi, tamsiai matin. Jos ilgi juodi
plaukai buvo mantriai suukuoti. ne daniausiai vilkdavo
kelnes, kurios, kaip ir priglud megztiniai, puikiai pabrdavo
figr. odiu, ji dar spd ir be feminizmo ar sociologijos
imanymo.
Taiau kai Duls nordavo tai paaikinti Lusai, toji visada
prietaraudavo:
- Tu nesupranti, Dulsita. ne visikai teisi. Kad ir kokia
patraukli bt moteris, ji i karto pasidaro priklausoma, jeigu
iduoda vyrui savo susidomjim. A sutinku su Inese, niekada
nereikia vyrams nuoirdiai reikti savo jausm. Tu tol ilaikai
valdi, kol jis nra tikras, kad jam reikia siekti tavo palankumo.
Duls pasipiktino:
- Tu tik pagalvok, k skelbi? Tavo nuomone, vyras ir
moteris negali nuoirdiai bendrauti?
- Kodl gi? A ito nesakiau. Tiesiog spju tave, kad per
didelis atvirumas gali pakenkti.
- Tai nesmon!! Nejaugi manai, kad mane gali dominti
toks mogus, kuriuo negaliu pasitikti, kur man reiks vilioti
arba stengtis laikyti bjauriomis gudrybmis?

29
 - Pagyvensim, pamatysim, kas tave sudomins, - reikmingai
pasak Lusa, linguodama galv tokiu veidu, tarsi pati bt
imintinga pagyvenusi moteris.
Dabar, atsiradusi viena nepastamame mieste, Duls ne
valingai prisimindavo tuos pokalbius. Paskutiniais metais dau
gelis jos bendraami mergin jau turjo jaunikius, tiksliau
pasakius, vaikinus, su kuriais susitikindavo. Net tos merginos,
kurios neturdavo nuolatini draug, lankydavo diskotekas,
eidavo pakviestos kavines arba vaiuodavo umiesio ivy
kas, po to gyvai aptardavo kavalieri teigiamybes ir trkumus.
Duls kartais pajusdavo, kad ikrinta i j bendro brio.
Nujusi diskotek, paprastai stovdavo prie sienos ir stebda
vo okaniuosius, tik kartais stodavo bendr rat, kai draugs
primygtinai praydavo. Kai Akademijos studentai surengdavo
pobv, ji stengdavosi dalyvauti, bet labai retai jausdavo tikr
malonum. Paprastai jai tekdavo pilstyti kav ar lakstyti virtu
vn plauti puodeli ir taureli. Ties sakant, niekas jai neliep
davo to daryti, bet kitos merginos paprastai bdavo
sitraukusios pokalb arba sddavo susiglaudusios su savo
drauguiais, taigi buvo aiku, kad joms labai nepatogu atsikelti,
jos nekaltai kteldavo: Dulse, mieloji, gal piltum dar kavos?
Duls nepatekdavo tokias kompanijas su Lusa. Su ja paprastai
dalyvaudavo tik eimyniniuose pasisdjimuose, bet instinkty
viai nujausdavo, kad Lusa tokiais atvejais vargu ar laksto i
kambario virtuv, kratydama pelenines. Mstydama apie tai,
Duls lidnai svarst, kad daro kak ne taip, o kaip pasikeisti,
neinojo. Slpdamasi nuo gimini, ji vis dar skaitydavo savo
kambaryje romantikus romanus, jai atrod, kad dabar, kai jai
tuoj sukaks devyniolika met, jos gyvenime atsiras koks nors

30
nepaprastas didvyris, jautrus ir kilnus, sugebantis vertinti jos
dvasios turtus.
Mosikuodama maieliu ir bandydama sivaizduoti, kokia
bus vakarien Tor del Kastiljo restorane, Duls eng jros
link. Jai patiko irti bangas, kurios niokdamos ritosi
krant. Kuo ilgiau Duls grjosi jra, tuo labiau jai patiko is
vaizdas. Ji nutar rytoj padaryti kic, po to eskiz autant arba
saulei leidiantis. Beje, galima pradti ir iandien, juk popie
riaus ir pastels ji turi.
sigilinusi savo mintis ir vaizd prieais save, Duls nebe
mat, kas po jos kojomis. Toje vietoje kelias gana staiai leidosi
emyn, todl buvo taisyti keli laipteliai su turklais. Duls jo
greitu ingsniu, deja, nepamat j i anksto, lkdama suklupo
ir nusirito laiptais, nespjusi nusitverti turkl. Kai nustojo
ritusis, pamat, kad ryulys su albumu ir daais nulks vienon
pusn, rankinukas - kiton, o dein koj baisiai skauda. Gerai
dar, kad su dinsais. Bent jau keli nenusibraiiau, - pasak
pati sau Duls, bandydama atsistoti. Kojos tarsi pakluso, bet
engiant labai skaudjo. Duls susirauk, mintyse ir garsiai
keikdamasi, kad buvo neatsargi. Jau griebsi turklo, kad u
lipt virun, kai igirdo jai sakomus odius:
- Praom palaukti, a jums tuoj padsiu.
Apsidairiusi Duls pamat, kad jos link lekia kelet met
vyresnis u j auktas, degs, viesiaplaukis vaikinas. Jis prib
go prie merginos ir, gaudydamas kvap, pradjo sakyti:
- Maiau, kaip js nugriuvote. Ar galite eiti? Leiskite man
apirti koj.
Duls pasiirjo j su tokia nuostaba, kad vaikinas i
pradi sutriko, o tada, matyt, susivok ir pradjo juoktis.

31
 - Praom atleisti, neprisistaiau jums ir pamirau, kad ne-
vilkiu balto chalato. Mano vardas Pablas Kastaneda, a Meksi
ko universiteto Medicinos fakulteto studentas.
Duls taip pat nusijuok:
- Labai malonu, a vardu Duls. O kuriame kurse js
mokots?
- Penktam e. Po pusantr m et gausiu chirurgo diplo
m.
Supratusi, kad pokalbis bus netrumpas, Duls prisdo ant
laiptelio. Skausmas i karto susilpnjo.
- Pasakykite, Pablai, kuriame kurse mokots li, iniri
m ir panai traum?
Patenkintas, kad ji ypsosi, jaunuolis m kalbti dar drau
gikiau:
- Nesirpinkite, Dulse, tai antrojo kurso programa, puikiai
j ilaikiau. Gaila, kad nepasimiau ventojo Marko ligonins
padkos rato. Ten atlikau praktik, galiu jus patikinti, kad
sumuim ir kitoki nemalonum per savo rankas perleidau
nemaa.
Dulsei palengvjo, kad ji tokioje padtyje ne viena. Vis
dlto jai buvo iek tiek nejauku, kad nepajstamas mogus
gaita dl jos.
- Labai ai, kad norite man padti, Pablai, bet man, rodos,
nieko baisaus. Eiti galiu. Tiesiog nugriuvau nuo laipt, tai kol
kas truput skauda.
- Galbt, - atsak Pablas, - bet a gydytojas, net busimasis
chirurgas, noriau apirti js koj ir sitikinti, kad kaulas
sveikas ir jums galima stotis. Kartais pasitaiko, kad mogus i
karto nejauia, puola vaikioti, o paskui bna nemaloni

32
padarini. Jeigu manimi nepasitikite, galiu nuveti jus pas
gydytoj. Laim, mano automobilis stovi u dviej imt
metr.
- K js, pasitikiu jumis, - skubiai atsak Duls ir uraitojo
dein klen. Ant kojos buvo didiul mlyn, vienoje vietoje
truput nudrksta oda, bet kit akiai matom sueidim nebu
vo.
Pablas labai atsargiai liet jos koj, atidiai maigydamas
vairiose vietose ir stengdamasis, kad jai neskaudt. Tada
patenkintas atsistojo.
- Sveikinu jus, Dulse. Lio nra. Dabar padsiu jums
ulipti laiptais ir nueiti prie mano automobilio.
Tai pasaks pakl nuo ems maiel ir rankinuk, padav
Dulsei rank, kad vest j auktyn.
Duls truput sumio.
- Atleiskite, Pablai, man nesmagu, kad dl mans turite
tiek rpesi...
Jis pam j u paranks ir nusiypsojo:
- O jeigu pereitume prie tu? Juk a dar negavau diplomo.
Nesirpink, Dulse, tau vis tiek reikt susirasti, kuo parvaiuo
ti, kadangi automobilis gretimais, man visai nesunku pavti
tave. Beje, dar nepaklausiau, kur esi apsistojusi.
- Orleano viebutyje.
Pablo antakiai reikmingai pakilo.
Ak taip? Keliaujate pirmja klase, ar ne? Tu ia su draugais
ar su tvais?
- Su seserimi. Beje, mes... a btinai turiu uvaiuoti
Ispanijos aikt. Ji lauks ten mans et. Taigi jei js... tu
nuvei mane iki tos aikts, toliau pati nukaksiu.

33
 Vis laik Pablas laik Duls u paranks taip, kad ji kuo
maiau remtsi sumuta koja. Nors einant skaudjo, jaunuolio
padedama Duls vargais negalais nukibilkiavo iki jo automo
bilio.
- Praom nesijaudinti, - pasak Pablas. - Nuvaiuosime
pasiimti tavo sesers, tada mielai nuveiu tave j viebut.
Dulsei palengvjo, kai sitais automobilio sdynje. Ji
prisipaino sau, kad psia ji niekaip nebt galjusi nueiti ten,
kur reikjo.
- Ar galiu suinoti, bsimasis daktare, - pradjo ji, kai
Pablas m vaiuoti, - kada nustosiu lubuoti. Baisu tokiai
pasirodyti, juk rytoj - mano gimimo diena.
Pablas dmiai pasiirjo j:
- K tu sakai? I anksto sveikinu tave. Ak, tie nuostabs
atuoniolika met, taip?
Duls nusijuok:
- Neatspjai. Nuostabs, bet jau devyniolika.
- Atsipraau, puikioji senjorita. K gi, tavo asmeninis
daktaras, taip pat Medicinos fakulteto chirurgijos sky
riaus studentas ymnas, garantuoju tau, kad ikilminga
me pokylyje tavo gimtadienio proga tu galsi okti... - jis
reikmingai patyljo, - ... ne daugiau kaip dvideimt lt
oki.
- Ai, daktare, paguodte mane. Dvideimt! Man ir puss
pakaks. Nesu didel oki specialist kaip mano sesuo.
- Tik pagalvok, maniau, kad visos merginos mgsta okti.
O a galiu suinoti, k mgsti?
Duls mosteljo maielio su pieimo reikmenimis link.
- Pieiu, tikriau, mokausi.

34
 - Oho! - Pablo balse buvo girdti susidomjimas. - Pats
maai apie tai nutuokiu, bet utai mano tvas tapybos ir pana
i dalykli mgjas. Jis net turi ia studij isinuomojs. Jis ir
pasikviet mane kelioms dienoms sveius.
- Tik sveius? - paklaus Duls. - O kur js gyvenate?
- Kaip tai kur? - trumpai tar Pablas. - Nuomoju kambar
netoli universiteto, mano motu gyvena Monterjuje su savo
antruoju vyru, o tvas... - jis patyljo. - Tvas mgsta keliauti.
Turi but Meksike, bet j galima sutikti ir ia, ir Valstijose, ir
Europoje, odiu, visur, kur j nuvilioja dailininko prigimtis.
Duls patyljo. Ji neinojo, k reikia sakyti tokiais atvejais.
Automobilis jau buvo netoli Ispanijos aikts.
- Na tai, Dulse, - pasak stabdydamas Pablas. - Reiks
statyti automobil ia. Pairk, ar nematyti i ia tavo sesels.
Palauk palauk, o kas gi tai?
Pablas nutilo pusiau odio ir sispoksojo. Ispanijos aik
ts, apstatytos kolonijinio tipo namais, centre buvo rengtas
fontanas su baroko stiliaus pagrainimais. Tai buvo viena mies
to ymybi, ia monetas mtydavo atvaiav turistai. Ant ak
menins fontano atbrailos laisva poza stovjo visikai tokia pat
mergina, koki Pablas atve automobiliu. Tiksliau - ne visai
tokia. Nepastamosios veido bruoai nesiskyr nuo Dulss,
bet ukuosena buvo visai kitokia. Ji buvo madingai apsirengusi,
plaukai papur, vilkjo trump balt sijonl ir smaragdo spal
vos palaidin su ikirpte pagal paskutin mados od. Ant tam
saus kaklo buvo pasikabinusi ali akmenli vrin, i toki
pai ir auskarai. Mergina atidi ir savimi pasitikiniu vilgs
niu stebjo praeivius, tarsi kako laukdama.
Pablas net vilpteljo i nuostabos.

35
 - Tai bent! Tu ito man nepasakei.
Duls i pradi nesuprato.
- Apie k tu? - nustebusi paklaus ji. Bet pavelgusi j t
pai pus, kur irjo jis, pamat seser ir su palengvjimu
nusijuok. - A, dabar supratau. Nepasakiau tau, kad mes dvy
ns.

TREIA DALIS

Duls atidar dureles ir band ilipti i automobilio. Bet

atsistojusi vl pajuto skausm.
- Sdk sdk, Dulse, - pasak Pablas. - Tuoj atvesiu tavo
seser.
Jis ilipo i automobilio ir nujo tiesiai prie fontano. Tuo
metu sdjusi mergina taip pat pamat j, po to savo seser
automobilyje ir eng prie j.
- Sveika, Dulse, kas tau? - paklaus ji.
Pablas ir Duls prakalbo abu drauge.
- sivaizduok, Lusita, isinarinau koj, nugriuvau, o Pablas
man pagelbjo, - sak Duls.
- Maiau, kaip tavo sesuo parpuol ir susimu, pasisiliau
parveti, - sak tuo metu Pablas.
Pagaliau jie nutilo, susivalg ir pradjo juoktis.
Duls tar:
- Lusa, susipaink, tai Pablas, bsimasis gydytojas, labai
man pagelbjs. Pablai, tai mano sesuo Lusa.
- Labai malonu, - pasak Lusa ir ities rank. Ranka buvo
maa ir ilta, Pablas bijojo per stipriai suspausti, greitai paleido.
Tada atsitokjo ir pasak:

36
 - Js seseriai nieko baisaus, tiesiog stipriai susitrenk, jai
reikia truput pagulti. Galiu automobiliu nuveti jus, kur tik
norite.
- Lusa, a, beje, norjau tave spti, - pasak Duls, - kad
Pablas nuve mane viebut, o tu pasilik, jei nori. Tu, rodos,
susitarei su Rauliu ir Luku.
- K tu, Dulse, btinai vaiuosiu su tavimi. Tvirtai su
vaikinais nesusitarme, jeigu nors, ras mus viebutyje.
Tai pasakiusi, Lusa sdo ant automobilio paskutins sdy
ns, o Pablas jung varikl.
Automobilis pamau pradjo vaiuoti.
- Pablai, pasakykite, - pradjo Lusa, - ar stipriai mano sesuo
susitrenk?
- Svarbiausia, kad kaulas nelo, - atsak Pablas. - Pakaks
alto kompreso viebutyje, ir tynimas atsileis. Jei norite, pakal
bsiu su js kambarine, pasakysiu, k reikia daryti.
- Labai jums dkinga, Pablai, - pasak Lusa, - kad pagel-
bjote mano seseriai. Ar js tikras, kad jai nereikia kreiptis
gydytoj?
ia siterp Duls:
- Gana, Lusita, pirmiausia mans pasiklaustum. Sakau
tau, kad dabar kur kas maiau skauda, vaikioti galiu. O
kam man kakokio gydytojo, jeigu Pablas t dalyk spe
cialistas.
Js mans per daug negirkite, - kiek sumis atsak Pablas.
Po to, kad pakeist pokalbio tem, pasak: Beje, aikiai matau,
kad js dvyns, vadinasi, gimimo dienos proga turiu pasveikinti
ir tave, Lusa.
Lusa i diaugsmo paraudo.

37
 - Ai jums...
- Ne jums, o tau, - pertrauk j Pablas.
- Ai tau. Tiesa, gimimo diena dar tik rytoj, bet vis tiek
dkoju.
- Pablai, - nedrsiai pasak Duls, - gal pavakarieniautum
kartu su mumis ms viebutyje? Ten labai neblogas restora
nas.
Jaunuolis nuoirdiai apgailestavo:
- Mielai, bet, deja, iandien vakare mans laukia tvas.
Snaus pareiga, ir taip toliau, paios suprantate.
- Gaila, - pasak Duls. Staiga jos veidas nuvito. - Klausyk,
Lusa, mes gi rytoj ketiname vsti Tor del Kastiljo. Pablas
galt ateiti.
Pablas klausiamai pasiirjo j kit seser. Lusa taip pat
pagyvjo.
- I tikrj, Pablai, vaikinai, su kuriais ia susipainome,
sak, kad vieta puiki, labai romantika. Susirinks nedidel
kompanij a, rytoj vakare ten vaiuosime. Bt puiku, jei vaiuo
tum su mumis.
Pablo akys nuvito.
- Labai ai, kad pakviette, bet tiesiog neinau, ar patogu.
Juk laukiate savo pastam.
- Niekai! - rytingai atsak Lusa. - Mes su jais tik vakar
susipainome viebutyje. Jie i Kuernavakos, labai malons
vaikinai. Gal dar kas nors prisids. Kuo daugiau, tuo linksmiau,
kada tokia vent.
Pablas avjosi Lusa, jos gracingais judesiais ir iraikinga
mimika. Joje nepaprastai derinosi nesmoningas protis saki
nti ir kakoks jaunatvikas patiklumas bei atvirumas. Sesuo

38
 buvo truput kitokia. Atsargesn, baiktesn. Tikriausiai jai
nelengva bti tokiai, kokia yra, alia Lusos.
Automobilis privaiavo prie viebuio. Pablas spyrsi pa
dti Dulsei ulipti savo numer. Ten pats ikviet kambarin
ir paaikino, kaip paruoti kompres. Jis kalbjo su ja taip
tvirtai ir tokiais profesionaliais odiais, kad Lusa ir Duls
irjo j nuoirdiai avdamosi.
Lusa nutar usakyti vakarien kambar ir vis vakar
linksminti Dulsit. Na, gal tik trumpam nulips apaion paokti,
jeigu ueis Lukas ir Raulis. Deja, Pablui jau buvo laikas eiti.
Merginos guodsi tik tuo, kad ateinani dien susitiks.
Taigi rytoj atuoniomis, - pasak jis atsisveikindamas.
Duls t nakt miegojo neramiai, j kankino kakokie
neaiks sapnai. Lauk, kad kuo greiiau iaut rytas, domu,
kuri anksiau pabus.
domu, - galvojo sau ji. - Lusita gim penkiomis minu
tmis anksiau, taip sak mama, vadinasi, ji vyresn. Bet
jeigu iandien pabusiu anksiau, tai iais metais, galima ma
nyti, pradsiu gyventi truputl anksiau, tada ieis, kad a
vyresn. imtj kart bandydama sivaizduoti, kas gali vyk
ti i dien, Duls umigo, o kai atsimerk, apsidiaug, kad
jau viesu.
- Rytas! Kaip puiku. O kaip Lusa?
Ji pavelg lov, kurioje miegojo sesuo. Tuo metu sauls
spindulys prasiskverb pro nesandariai utrauktas aliuzes
kambar ir nuviet pagalv, o ant jos Lusos veid. Lusa nesku
bdama atmerk dideles rudas akis. tarsi bandydama prisimin
ti,kur ji, ir staiga nusiypsojo.
- Labas rytas, Dulsita.

39
 Lusa paoko i patalo, pribgo prie sesers lovos ir puol
ant kaklo.
- Dulsita, brangioji, sveikinu tave gimimo dien.
- Ir a tave, - atsak Duls ir kuo stipriau prispaud
seser. Lusa aikteljo ir paband itrkti i jos glbio. Duls
jos nepaleido, jos galynjosi, kol nuvirto nuo lovos ant gau
ruoto kilimo.
- Kaip tavo koja? - susirpinusi paklaus Lusa.
- Ar nematai, kad jau geriau, - diugiai atsak Duls ir,
patvirtindama savo odius, pradjo strykioti po kambar.
inoma, mlyn neinyko, per nakt pasidar dar rykesn, bet
Duls ramino save, kad vakare apsimaus pdkelnes ir mlyns
nebus matyti. Duls labai norjo iandien atrodyti neprastai,
nes nuolat galvodavo, kad gal teks okti su Pablu. Pirmkart
gyvenime Duls taip nekantriai lauk oki.
- Klausyk, - vytdama diaugsmu, kalbjo Lusa, - mano
dabar tokia nepaprasta nuotaika, tiesiog apsakyti negaliu. Kaip
tu manai, gal usisakykime pusryius numer?
- A nieko prie, - pasak Duls. - domu, k usisakysi?
Juk laikaisi dietos.
- A? Na, sakykim, suli...
- O kokios ia skanios bandels, - vylingai pasak Duls.
- Taip, maiau. Tu iandien tiesiog gundai mane. Gerai,
sris, bandels, kava...
- Ne, turiu geresn idj! - staiga suuko Duls. - Lusita,
kaip tu manai, ar galima pusryiams valgyti brakes su plakta
grietinle? Staiga taip panorau, negaliu itverti.
Lusa ketino nuvelgti Duls grietu vilgsniu ir pasiimti
ma ura knygut, kurioje buvo lentels, kaip apskaiiuoti

40
braki, grietinls ir kit kenksming produkt kalorijas. Bet
staiga jos veido iraika pasikeit.
- Gerai, - rytingu balsu pasak ji seseriai. - Jei puotauti,
tai puotauti. Abi usisakom braki su plakta grietinle.
Kai padavjas stm stalel su usakytais pusryiais, Duls
ir Lusa patogiai sitais minktuose foteliuose ir pradjo valgy
ti.
- Na, k darysi iandien? Eisime papldim? - paklaus
Lusa.
- Einam. Ar pasakei vakar Rauliui ir Lukui apie Pabl?
- Aha, saldau. Luko fizionomija itso, bet apskritai jie
neprietaravo. Raulis pasak, kad jei norime, gali pasikviesti
koki nors pastam mergin.
- O k tu atsakei?
- Net neinau. O tu k manai?
- Man vis tiek, - atsak Duls, gteldama peiais. - Tegul
kvieiasi.
Lusa susimst ir rytingai pasak:
- Ne, geriau nereikia. Vis dlto tai ms vent, o paalin
mergina gali visk sugadinti. inai, kokios kartais jos bna
nuobodios!
Duls pagalvojo sau, kad, ko gero, vaikinai, jos nuomone,
bna dar nuobodesni, bet ginytis su seserimi nenorjo.
Merginos buvo baigusios pusryiauti, Lusa staipsi prie
veidrod, rinkdamasi apdar papldimiui, kai suskambjo tele
fonas.
Duls nukl ragel.
- Labas rytas, tai durininkas. Senjora Laura Navara klausia,
ar gali ateiti js numer.

41
 - Teta Laura! - suuko Duls, pasisukusi j seser, po to tar
ragel: - Taip, taip, praom, mes jos laukiame.
Po keli minui jos igirdo beldim duris, tarpdury
stovjo Laura.
- Sveikos gyvos, mano brangiosios! - suuko ji, bandydama
apglbti abi kartu. - Sveikinu jus gimimo dien.
- Teta Laura, kaip smagu jus matyti, - choru kteljo Lusa
ir Duls.
- Na, pasirodykite, kaip degte, - pasak Laura. - Bijojau,
kad nerasiu js viebutyje, maniau, kad js jau papldimyje.
- O mes jau tuoj btume ijusios, - atsak Lusa. - iai
dienai tiek visko planuojame, o taip ilgai kraptms.
- K gi, utai galsiu teikti jums dovanas. tai, pasiir
kite.
Laura padav merginoms graiais kaspinliais suritus ry
ullius: Lusai - su raudonu, o Dulsei - su mlynu.
Ivyniojusios ryullius, merginos pamat indn darbo
originalias palaidinukes, isiuvintas tradiciniu ornamentu, ir
plaius alikus su kutais, juos buvo galima dvti ir kaip alikus,
ir kaip juostas.
- Nuostabu! Labai ai! - suuko seserys.
- Va, norjau padovanoti jums k nors originalaus. Bsiu
patenkinta, jei kada nors apsirengsite. Na, pasakykite, kaip
jums patinka Akapulkas. Ar nenuobodu?
- Oi, ne, teta Laura, ia mums labai patinka, jau turime
pastam, - pasak Lusa. - O iandien ruoiams ispan
restoran Tor del Kastiljo.
- Tai domu. Pati ten nesu buvusi, bet mano bendradarbiai
i Meksiko j gyr. Manau, kad js tikrai gerai praleisite laik.

42
 - O kaip js, teta Laura? - paklaus Duls. - Ar buvote
kokiose nors domiose vietose?
- inoma, daug fotografavau, iandien vl dirbsiu. Todl ir
ujau pirmiausia pas jus, kad spiau pasveikinti. Nerimavau,
kad per savo vent bsite vienios.
- O ne, ai, viskas gerai, - atsak Lusa, o Duls
pridr:
- K js, teta Laura, su tokia seserimi, kaip Laura, nra ko
bijoti vienatvs.
Lusa pasiirjo j nuomiu vilgsniu ir pasak:
- Tu nors ir ms tylen, Dulse, bet itok vaikin prisivi
liojai. sivaizduokite, teta Lura, ji dabar turi asmenin gydytoj.
Suteikjai pagalb, kai ji usigavo koj.
Laura susijaudino tai igirdusi, m klausinti Dulss ir
nusiramino tik tada, kai toji prisiek, jog kojos nebeskauda, o
rodymui net paokinjo.
- Na jau na, - pasak Laura. - irkite man, jei tursite
koki problem, tuoj skambinkite man, - ir padav seserims
vizitin kortel su viebuio telefono numeriu. - inokite, kad
adjau tvams priirti jus.
- Ai, teta Laura, nesirpinkite. Viskas bus gerai, - pasak
Lusa,
- Gerai, daugiau netrukdysiu jums, - pasak Laura, - ka
dangi iandien jums vent, tai lauksiu js skambuio ryt. Jei
skambinsite namus, perduokite linkjim mamai.
Vis dien Lusa ir Duls buvo puikios nuotaikos. Jra
buvo tokia ilta ir maloni, kad jos visai nenorjo ilipti i
vandens. Net burlentmis plaukioti iandien seksi kur kas
geriau. Raulis ir Lukas vl palydjo jas papldim, kad sudo

43
mint merginas, vis gyr Tore del Kastiljo restoran. Kai
likdavo vienos, nirtingai svarst, kuo apsirengti vakare.
- O gal man apsivilkti t indnik palaidin, kuri pado
vanojo teta Laura?
- Ne, inai, Dulse, vakarui geriau tinka kas nors ikilmin
gesnio, - prietaravo Lusa. - A rengsiuosi savo alsvj sukne
l, o tu...
- Gal juodj? Ji grai.
- Taip, bet Raulis ir Lukas jau mat j. Geriau t balt,
kuri mama tau dovanojo prie kelion.
- Ar tu nemanai, kad ji per daug prigulusi? Ir ikirpt labai
didel.
- Atvirkiai, ji kaip tik tinka vakarui.
Taip besikalbant prajo diena. Po piet merginos nutar
paskambinti j namus tvams.
Ragel pakl teta Kandida. Galjai manyti, kad ji budjo
prie telefono.
- Lusita, mano saulute! Tavo senoji tetul linki tau laimin
gos gimimo dienos. O Dulsita greta?
- inoma, teta Kandida. Po minuts perduosiu jai ragel.
- Kaip js ten laikots, mano mergaits? Tikriausiai pasi
ilgote nam?
- Viskas gerai, teta Kandida. Mes nenuobodiaujame, jau
turime pastam.
Tetos Kandidos balse buvo girdti nerimo gaidels.
- Lusita, ar js sitikinote, kad jie padors mons? Kuror
tuose reikia bti apdairioms.
- inoma, teta Kandida. Prisimename tavo patarimus, -
pasak Lusa, suraukusi grimas Dulsei.

44
 Bet teta Kandida liep prie telefono pakviesti kit dukte
ri.
- Dulsita, mano mergyte, - i tetos balso galjai jausti, kad
ji aaroja. - Man irdis plyta, kai pagalvoju, kad toki dien js
toli nuo nam. - liurpiojimas ragelyje buvo jau garsesnis.
- K js, teta, - igstingai pasak Duls. - Viskas taip gerai.
Mes ia maudoms, deginams, a pieiu.
- Manau, kad neplaukiate per toli, Dulsita. Prisimink, kad
ten auktos bangos, pavojinga.
- Na, inoma, teta Kandida. Mes plaukiojame tik prie
kranto, - pasak Duls.
- Pasakyk apie dovanas, - pakudjo Lusa.
- Teta Kandida, pasakyk Erlindai, mamai ir visiems, kad
mes jau dvime dovanas. Sijonus, apyrankes, viskas labai tinka.
- inoma, mano mielosios, jus lepina. Na, buiuoju, nes
mama nekantrauja.
- Mamyte, - tar Duls, - ai tau ir tveliui, kad ileidote
mus ia. Jra nuostabi, tiesiog odi trksta. Taip grau!
Tokios spalvos!
Lusa atm i jos telefono ragel.
- Mamyte, mes tokios dkingos jums su tveliu. ia taip
puiku! Mama, ia tokie doms vaikinai! iandien eisime tok
stulbinant restoran!
- Bet irkite, mergaits, bkite protingos, - pasak Roza
iek tiek sutrikusi. Vidinis balsas pakudjo, kad telefonu duoti
tokius patarimus - ne pats efektyviausias aukljimo bdas.
Ragel vl pam Duls.
- Mamyte, mes gerai elgiams, mes labai atsargios. Viebu
tis puikus, labai ai ttei.

45
 - Pasakyk, kad skaniai valgydina, - sufleravo Lusa.
- O su Laura ar jau matts? - paklaus Roza.
- Taip, te ta L aura iandien buvo atjusi, atne
mums puiki dovan. Jums linkjim perdav, - pasa
k D uls.
Pokalbis tssi. Rikardas nebenorjo pertraukinti mote
r, imintingai nutars, kad jam viskas bus perpasakota iki
smulkmen. Roza, Kandida, po to Tomasa nenorjo baigti
pokalbio, klausindamos savo numyltini vis nauj kelions
smulkmen.
Pagaliau Roza pasak:
- Gerai, laukiame js skambuio ryt. Linkime gerai pasi
linksminti, prisiminkite, kad galvojame apie jus kiekvien mi
nut.
Pakabinusios ragel, Lusa ir Duls dar dalijosi pokalbio su
giminmis spdiais.
- Vis dlto ms tvai puiks, - atsiliep Lusa. - Prisimeni,
kaip mokykloje daugelis mums pavydjo.
- inoma, prisimenu. Mano draugs iki iol stebisi, kokia
ms mama, kaip ji visk supranta.
- Todl, kad mes pavyzdingos dukterys, - imintingu veidu
tar Lusa. - O tai kai atsiras problem, neinau, k tada visi
ugiedos.
- Tu kartais taip elgiesi, tarsi iekotum nuotyki, - pasak
Duls, kritikai nuvelgdama seser.
- Tu nesupranti, Dulsita, - pasak Lusa oriu balsu, - kad a
artistikos prigimties. Ms vaidybos dstytoja konservatorijo
je sak, kad didiausias kiekvieno aktoriaus poreikis - paiam
ibandyti vis mogaus jausm gam.

46
 - Na jau, - pasak Duls ir prunkteljo. - Kakodl donas
Klemente mums nieko panaaus nra saks. Jis sako, kad geras
menininkas - tas, kuris pirmiausia kasdien daug dirba.
- Tai todl, kad js donas Klemente senas, sausas pedan
tas, kuris jau nieko neprisimena apie savo jausmus, - pareik
Lusa. Bet pamaiusi, kad sesuo tuoj sieis ir puls ginti savo
dstytoj, tuoj pat pridr: - Gerai jau, Lusita, a pajuokavau.
Tu gi inai, kad mgstu plepti. Geriau pradkime rengtis.
Vaikinai Orealio viebutyje susirinko gerokai prie a
tuonias. Raulis ir Lukas atsisdo prie stalo bare ir ramiai
vilgiojo lifto pusn. Pablas Kastaneda atjo tuoj po j. Jis
vilkjo viesiai kreminius markinius, buvo pasiris dryuot
kaklaraitj. Atidiau pasiirjs, suprastum, kad jis jaudinasi.
Jis nesisdo, stovjo prie jimo ir irjo.
Pagaliau lifto durys vestibiulyje prasivr, ir dvi tam
siaplauks merginos ijo. Ilgai ruotasi buvo ne veltui: se
serys atrod stulbinaniai. Lusa buvo apsirengusi ydrai
alsva pervieiamo ifono suknele trumpu pstu sijonliu,
rankovs taip pat buvo pstos. Balta Dulss suknel buvo
pasita pagal paskutin mados od, puikiai pabr jos fig
r ir degusi od. Dulss kakl puo auksinis medalionas,
ant rankos buvo umauta brangakmeniais inkrustuota apy
rank. Lusa siseg malachito auskarus ir vrin, kurie derjo
prie jos suknels spalvos.
Lukas ir Raulis eng j pasitiki, o Pablas stovjo atokiau,
laukdamas, kol j pastebs. Duls jau buvo pajusi jo link, bet
Lusa ubgo jai u aki, ities jam rank ir pasak:
- Labas vakaras, Pablai. Leisk man tave supaindinti su
Rauliu ir Luku.

47
 Jaunuoliai prisistat vieni kitiems ir paspaud rankas.
Raulis, matyt, nutar, kad laikas imtis iniciatyvos.
- Taigi vaiuojam Tor del Kastiljo, - pasak jis. - inai,
kur jis? - kreipsi jis j Pabl.
- Taip, vaiavau pro ten.
- Na, tai puiku. Mano automobilis tai ten. Kas su manim?
Lusa? Duls?
Duls vilgteljo j jaunuolius ir eng prie Pablo automo
bilio.
- Manau, js nieko prie, kad vaiuoiau su savo asmeniniu
gydytoju?
Lukas su Lusa sdo j Raulio automobil ir nuvaiavo.
R estoranas Tor del Kastiljo i tikrj nenuvyl
mergin. Jis buvo pastatytas ant uolos vietoj buvusios
ispan tvirtovs, i kurios liko storos sienos ir boktai.
Tor del Kastiljo garsja ispanika virtuve ir puikiais
muzikantais, kurie griedavo populiarias ispan ir meksi
kiei dainas.
Kai jaunuoliai atvyko restoran, Lusa ir Duls panoro
apirti tvirtovs liekanas.
- inokite, ia gana stats laiptai, - spjo Lukas.
- Tada mus reiks prilaikyti, - linksmai pasak Lusa ir
sikibo ariausiai stovjusio jaunuolio parank. Duls nusimi
n, nes tai buvo Pablas.
Laikydamasi Pablo rankos, Lusa dingo emame skliautuo
tame prajime, kuris jung kiemel su laipteliais, vedaniais
baliustrad. Beveik tuoj pat Duls pajuto, kad j pam u
rankos Lukas, ir jie nujo paskui pirmj por. Rauliui teko
eiti paskutiniam.

48
 Nuo aukto bokto buvo matyti puikus reginys. Prieais
plytjo lanka. Jau buvo pritem, bet pakrantje buvo puikiai
matyti miesto centro iburiai. Bangos pliukeno kakur emai,
buvo girdti, kaip jos triukmingai atsimua uol.
- Puiki vieta. Gerai, kad ia mus atvete, - pasak Lusa.
Dulsei ugniau kvap nepaprastas grois, ji negaljo
itarti n odio.
- Tai gal einam sal? - pasak Raulis, kuriam atsibodo
stovti vienam.
Visi ltai pradjo lipti emyn.
Pablas, laikydamas Lus u paranks, jautsi nepaprastai.
Jam atrod, kad ji besvor, nors kartu jaut nuo jos sklindani
ilum ir spinduliuojani energij. Ji kakuo skyrsi nuo anks
iau sutikt mergin. Pablas nukreip akis Duls, kuri jo iek
tiek priekyje. Jos nuostabiai panaios, ios dvi seserys, - pagal
vojo Pablas, - drauge labai skirtingos. Jis prisimin, kaip vakar
padjo Dulsei lipti laiptais po to, kai ji nugriuvo. Dulsei jis jaut
velnum ir trokim apginti j, kaip jaunesnij sesut. Su
Lusa viskas buvo kitaip, to Pablas kol kas negaljo sau paai
kinti. Jis igirdo muzikos garsus, kai jie eng sal, ir pagalvojo,
kad po keli minui gals pakviesti Lus okti.
Kompanija susdo prie stalo ir pradjo tartis, k usakyti.
Lusa ir Duls diugiai apirinjo restorano sien mozaikas,
vaizduojanias Ispanijos istorijos scenas. Raulis stengsi atro
dyti toki staig inovas, pasil usakyti omar, firmin Tor
del Kastiljo patiekal.
Lukas pasak austri.
- Austri? - tariai pakartojo Lusa. - Tai tos, kurias pran
czai ryja alias?

49
 - Koks siaubas! Nesutinku, - uprotestavo Duls.
Visi bendrai sutar pasirinkti kalmar ir krevei salotas.
- Puiku, - padar ivad Raulis, - tikriausiai dar baltojo
vyno?
- Atsipraau, - siterp Pablas, - man rodos, tokiai progai
reikt ampano.
Lusa ir Duls pasiirjo j susiavjusios. ampano jos
ragavo tik tris kartus per eimos ikilmes, pavyzdiui, per tv
jubiliej. Per gimimo dienas tokiais grimais nebuvo lepina
mos. Merginos alpstania irdimi irjo, kaip padavjas, vil
kintis ispan tautiniais drabuiais, atne kibirlyje su ledu
ampan ir ikilmingai atkimo butel.
- U puikisias senjoritas, Lus Marij ir Duls Marij! -
garsiai paskelb Raulis.
- Linkime jums abiem laims! - nenusileido Lukas ir be
ceremonij pakteljo abiem seserims skruostus.
Pablas ikilmingai paliet savo taure i pradi Dulss, o
tada Lusos taur. Pasigirdo melodingas kritolo skambesys.
Pilkos Pablo akys buvo visai arti rud Lusos aki, jai pasirod,
kad jis nori jai kak pasakyti be odi. iek tiek sumiusi ji
skubiai nusuko vilgsn.
Vikrs padavjai greitai nukrov stal ukandiais. Kom
panija pradjo ragauti, visiems patiko. Raulis spjo juos, kad
tuoj prasids ispan liaudies okiai.
Suskambjo muzika, ir estrad ijo du okjai: vyras
juoda skryble ir plaia juosta per liemen, moteris su mantija
ir plaiu rausvu sijonu su raukiniais bei kastanjetmis rankoje.
Duls irjo scen neatitraukdama aki, gaildamasi, kad
paklaus Lusos ir nepasim nei bloknoto, nei flomasteri.

50
 Kad taip padarius judesi kicus. Po okj ijo dainininkas,
padainavo ispan romans, tada vl ijo okjai, bet jau kitaip
apsireng.
Lusa jautsi puikiai. Nuostabi vieta vandenyno pakrant
je, susiavj draug veidai, putojantis ampanas taurje - tokia
ir turi bti tikra vent. O vakaras dar tik prasideda.
Staiga akies krateliu ji sugavo Pablo vilgsn. Jis visai
nesidomjo nei estrada, nei dainininku, nei aunia okja. Jis
neatitraukdamas vilgsnio irjo Lus. Ties sakant, Lusa
priprato patraukti dmes, bet jos gerbjai bdavo bendraam
iai, kuriuos Lusa rimtai neirjo. Pablas buvo kitoks: rim
tesnis, savarankikesnis, bet drauge linksmas ir draugikas. Be
to, busimasis gydytojas. Nuo pat vaikysts Lusa man, kad
gydytojo profesija ypatinga. odiu, dmus pilk aki vilgsnis
glost jos savimeil.
Pagaliau koncertas baigsi. J sal atjo muzikantai su
dviem smuikais, fleita ir violonele ir pradjo grieti eidami
tarp stal. Jie sustodavo en bei ten, atlikdami usakyt
dain.
Lukas nujo prie smuikininko ir kak jam panibdjo
aus. Muzikantai eng prie stalo, prie kurio sdjo Lusa ir
Duls.
- O dabar mes grieime avingosioms senjoritoms, - pasak
smuikininkas ir parod enkl savo biiuliams. Jaudinanti ispa
n dainos Klavelitos melodija pripild sal. Lusa prisimin
j i vaikysts, kai Tomasa niniuodavo prie mayls lovels,
vliau ji imok t dain dainuoti Duls. Prie gretimo stalelio
kakas band pritarti, merginos su savo draugais taip pat prisi
jung prie j.

51
 Raulis atsistojo i savo vietos ir prijo prie Lusos.
- Noriu tavs paprayti, Lusa, - pasak jis. - Sakei, kad moki
okti flamenk. Papraykim, kad pagriet jo melodij.
- K tu. Neturiu kastanjei ir vduokls, - nusijuok Lusa.
- Gausim, - paadjo Raulis, kuris norjo parodyti, k
sugeba.
- Na, gerai, - pasak Lusa. - Bet tu oksi su manim.
Raulis nujo, dl kako pasitar su vyresniuoju muzikantu.
Grs prie stalo, rankose laik vduokl ir kastanjetes, kurias
turjo okja.
Smuikininkas atsigr Lus su Rauliu ir mosteljo stry
ku. Jis buvo prats grieti svei usakymus, dl Raulio pray
mo jis nesistebjo. Bet retai pasitaikydavo, kad poilsiautojai
imanyt apie ispan liaudies okius.
Lusa pam viena ranka kastanjetes, kita vduokl ir kan
din Raulio maais ingsneliais nutrepseno aiktels vidur. Jau
nuo pirmj takt susidar spdis, kad ji plaukia. inoma,
trumpas, nors ir rauktas, Lusos sijonlis negaljo prilygti sijo
nui su daugybe raukini, koks buvo okjos. Bet Lusa prisimin
oki klass pamokas, kai mokytojai kaldavo joms, kad artistas,
net be drabui ir grimo, vien savo vidine nuotaika gali teigti
irovams norim vaizd. Todl Tor del Kastiljo lankyto
jams, su susiavjimu velgiantiems juodaplauk mergin,
atrod, kad jie atsidr po vaigdtu Andalzijos dangumi.
Raulis, tankiai stuksendamas kulnimis ir neatitraukdamas
vilgsnio nuo Lusos, r ratus aiktels viduryje, o Lusa,
juddama taip laisvai, tarsi kakokia jga kelt j nuo ems,
vduokle tai pridengdavo veid, tai vl j atitraukdavo, jos akys
deginte degindavo tas akis, su kuri vilgsniu susitikdavo.

52
 Restorano sveiai pradjo ploti. Smarkiau u visus plojo
Duls, kuri su diaugsmu stebjo seser. Staiga ji atsitiktinai
pavelg Pabl ir sustingo. Pablas neplojo, jis negaljo atplti
aki nuo Lusos, jo veido iraika buvo tokia, tarsi jis bt
pamirs, kur dabar yra.
Lydimi plojim, Lusa ir Raulis gro prie stalo.
- Praom dar vyno, - kteljo padavjui Raulis ir vl
pripyl taures.
Aplink buvo girdti pagyrimai ir sveikinimai.
- aunu, Lusa. Tu tikra artist! - garsiai digavo Lukas.
Sdjs prieais Pablas, susitiks jos vilgsn, tyliai itar:
- Tu... tu tiesiog nuostabi.
Muzikantai vl pradjo grieti jau prie kito stalo.
Dabar vl bus okama. domu, ar pakvies mane Pablas,
- pagalvojo Duls. Bet kaip tik tuo metu greta sdjs Lukas
ities jai rank, kviesdamas paokti. Stengdamasi nuslpti
nusivylim, ji jo paskui j vidur sals.
Lusa truput krypteljo galv Pablo pus, ir j akys susi
tiko. Netar n odio, jie pakilo ir eng vienas prie kito. Lusa
padjo rankas jam ant pei, Pablas apkabino j per liemen.
alia jo Lusa atrod visai mayt ir glena. Skambanios melo
dijos ritmu jie judjo po oki aiktel neatpldami vienas
nuo kito aki, o Pablui atrod, kad jie susiliejo vien btyb.
Kai melodija pasibaig ir okantys gro prie stalo, Lusa
panibdjo Pablui:
- Man karta. Gal ieikime teras?
Jis linkteljo ir nujo paskui j.
Terasa buvo prie restorano pagrindinio pastato, aplink
apmryta akmenine sienele. ia taip pat stovjo stalai, kas

53
norjo, galjo usisakyti grim ir gardiuotis tyru oru. Naktis
buvo tokia ilta, kokia bna tik pajryje. Lusa nebuvo pratusi
prie toki nakt. Ji prijo prie akmenins sienels, atsirm j
j, irdama j tolimus kranto iburlius. Apaioje buvo girdti
negarsi bang ma.
- Kaip neprasta, - pasak Lusa. - Man atrodo, kad niekada
nepamiriu io vakaro.
- Tikrai inau, kad niekada jo nepamiriu, - pasak Pablas
pernelyg pabrtinai. Lusa atsigr j. - Lusa, - pradjo
Pablas, - a labai diaugiuosi, kad susipainau su Dulse ir su
tavim. Man tai labai svarbu.
Lusa prisdo prie stalo, stovjusio terasos pakraty.
- Na, inoma, Pablai, mums taip pat. Juk tu pagelbjai
Dulsei, kai ji usigavo koj.
Pablas kreteljo galv, tarsi gindamasis pagyrim.
- Niekai. Jai nieko baisaus neatsitiko, bt kiekvienas
pagelbjs. Kalbu ne apie tai.
- Apie k gi? - paklaus Lusa, vylingai ypsodamasi.
- Lusa, a... - Pablas vl nutilo. - A dar niekada nebuvau
sutiks tokios merginos kaip tu... Man darosi kakas nesupran
tama.
Lusai pagailo vaikino. Kad ji pakerjo j, jai atrod visai
natralu ir, inoma, malonu.
- A taip pat patenkinta, Pablai, kad susipainome. Tikiuo
si, kad paint tsime Meksike.
- Na inoma! - patvirtino Pablas taip entuziastingai, kad
V

Lusa vos susilaik neypteljusi. - Zinai, Lusa, jei tu nieko

prie, galtume susitikti rytoj. Noriau parodyti savo tvo
dirbtuv.

54
 - Dirbtuv? Ar tavo tvas dailininkas?
- Jis mgjas. Ir tapytojas, ir skulptorius. Jis apskritai do
mus tipas.
- Ai, tik inai, Pablai, nelabai nusimanau apie tapyb.
Tada reikt pasiimti Duls.
- Duls! Taip, inoma, - isiblaks tar Pablas.
Tuo momentu pasigirdo Raulio balsas:
- Ak, tai kur js, balandliai. Ger vietel susiradote, - ir
atsigrs Luk su Dulse, mosteljo jiems: - Ei, eikite ionai.
Visi prijo prie stalo, kur sdjo Lusa, ir pradjo garsiai
girti nakties regin. Raulis usak po kokteil. Prasidjo bend
ras pokalbis. Tik po keli minui Lusa suvok, kad sesers
balso visai negirdti. Ji band susitikti su jos vilgsniu, bet toji
vos ypteljo jai, girdi, viskas gerai, bet ypsnys kakodl buvo
lidnas.
Duls tuo momentu buvo visai greta Pablo. Gerai mat jo
profil ir deganias akis, kurios velg Lus. Kad Duls sdi
greta, jis, atrodo, n nejuto. Duls prisimin, kaip jai skaudjo
koj, kai nugriuvo, kaip Pablas atsargiai ir velniai liet j, kad
patikrint, ar nra lio. Ji irjo tolimus iburius, klaussi
bang pliukenimo, ir jai truput palengvjo.
Pastebjusi, kad ji stovi viena, Lusa atsitrauk nuo pokal
bio, pribgo prie sesers ir apkabino per peius.
- Kas tau, Dulsita? Tau ia nepatinka?
Duls paband nusipurtyti stingul.
- Ne, Lsa, viskas gerai.
- Tau nepatinka restoranas?
- Patinka, net labai. Vaizdas ia stulbinantis. Ir muzika
nuostabi.

55
 Nusiraminusi Lusa atsigr drauguius ir pamat, kad
Pablas neatitraukia nuo jos aki, stebi kiekvien jos judes.
- Kokia puiki gimimo diena! - suuko Lusa. - Man rodos,
i vent prisiminsiu vis gyvenim.
- A taip pat, - tyliai pasak Duls.

KETVIRTA DALIS

Duls atsibudo anksti, bet ilgai guljo prieaurio priete

moje, umerkusi akis. I alies pasiirjus, galjo atrodyti, kad
ji miega, bet Duls nemiegojo. Ji vl igyveno savo pralaimji
m. Ne todl, kad vaikinas bt jai labai patiks, ji buvo jam
abejinga, bet tai, kad visi j akiratyje pasirod jaunuoliai visada
pasirinkdavo seser, j labai skaudino. Juk jos tokios panaios,
nepastami mons sunkiai atskiria jas. K jie tokio mato
Lusoje, kuo ji geresn? Paiai Dulsei, atvirkiai, atrod, kad
sesuo elgiasi per daug lengvabdikai - kikena, varto akis,
klausosi, k sako vaikinai, pravrusi bum, nors tie ir nesmo
nes kalba... Kuo ji prisivilioja juos? Tikriausiai ukuosena, -
nutar Duls ir pasiadjo sau tuoj apsikirpti, kai gr Meksi
k. Tai nutarusi truput nusiramino. Bet miegas vis tiek nem.
U lango pradjo visti. Greitai iau, - pagalvojo Duls.
- Turbt dabar prie jros labai grau. Ji sivaizdavo rami
mlyn, kaln siluetus, u kuri pakyla raudonas sauls diskas.
Reikt pamatyti! - pasak ji sau ir rytingai nublok ant
klod.
Ant kitos lovos lygiai alsavo Lusa. Kai Duls prijo prie
sesers, toji sapne ypsojosi. Bet nuoskaudos nebebuvo, Duls
buvo apimta trokimo pamatyti aur. Ji greitai ir kiek galda
ma tyliau apsireng, pasim nedidel sulankstom molber-
56
t, su kuriuo beveik niekada nesiskirdavo, ir nuskubjo prie
jros.
Kai ji tekina ibgo i viebuio, gatv dar skendjo
prieaurio migloje, bet kas minut darsi viesiau. Vir jros
plaikstsi rkas. Kaip danai tyk giedr ryt, vjo nebuvo,
jra visai nebangavo, tik prie pat kranto vos vos tekeno
bangels. Jra buvo panai veidrod, tik retkariais prabg
davo reti ribuliai.
Gdamasi nuo ryto vsos, Duls pajjo toliau nuo pa
pldimio, kur prasidjo uolos. Ji greitai pasistat molbert ir
priseg var popieriaus lap. Norjo aminti kiekvien nuo
stab vaizd, kurie t puik ryt nuolat keitsi.
Rkas isisklaid, dabar jra drieksi prie Dulss koj tarsi
begalin mlyn, kuri staiga nusida violetine ir purpurine
spalva. Duls koki minut susiavjusi irjo jai atsivrusi
besikaitaliojani spalv gam, tada pam dut su spalvota
pastele ir pradjo daryti eskiz. Dabar svarbiausia buvo u
iuopti kaitos akimirk, kad paskui Meksike galt ulieti
akvarelin etiud, o gal nutapyti paveiksl Akapulkas. Anksti
ryt.
Staiga Duls igirdo kakok keist gars. Ankstaus ryto
tyloje jis buvo girdti gana aikiai. Tarsi kas engt per sml...
Vl ir vl. Abejoti nebuvo ko. Kakas jo pakrante. Duls
siklaus. ingsniai buvo sunks, plats. Paskui pasigirdo bal
sai. Jie buvo vyriki, o vyr, matyt, buvo du.
- Palauk, - tyliai pasak vienas. - Parkykime. - Jis kalbjo
dusdamas, tarsi bt nes kak sunkaus. - Daugiau nebega
liu.

57
 - Nra kada rkyti, idiote, - tyliai, bet labai susierzins
atsak antrasis. - Matai, kad jau auta. Jeigu efas suinos,
kad mes prasiterliojome iki paios auros, kail mums
nuners.
Antrasis tik krenkteljo, vl buvo girdti ingsniai.
Duls sustingo. mons tok ankst met jai buvo netiktas
dalykas. Jie ne tiek igsdino j, kiek sudrumst t nuostab
pasimatymo su aura jausm, kurio ji k tik buvo kupina.
Apmaudu, nors verk. Duls labai irdo ant t bjauri moni
(ji buvo tikra, kad jie bjaurs, nors dar nemat j) - taip gerai
sitais tame kampelyje, o jie be ceremonij sibrov jos
vienatv.
Dabar j balsai sklido i kitos tos paios uolos, u kurios
Duls buvo sitaisiusi su molbertu, puss. Kakas dunksteljo,
tarsi sunkus daiktas bt nukrits ant smlio.
- Fu! - buvo girdti, kaip atsipuia pirmasis balsas. - Ir
sunkus gi tas oys.
- Patylk, - pasigirdo antrojo balso nepatenkintas murme
sys. - Geriau padk tempti j valt.
K, t o? - dingeljo Dulsei galvon.
U uolos buvo girdti nioktavimas ir bruzdjimas. Matyt,
tiedu tikrai kak temp valt. ,Jeigu tai oys, tai vargu ar
gyvas, - pagalvojo Duls. - Jis juk bliaut. Tikriausiai oio
skerdiena.
Du vyrai u uolos pagaliau rito savo neul valt, ir dabar
Duls igirdo, kaip jie dsaudami ir keikdamiesi stumia sunki
valt vanden. Po to pasigirdo pliukenimas, o pirmasis balsas
pasak:
- Na, palauk gi, a dar nelipau!

58
 - Judinkis! - panibdomis paliep antrasis. Viskas per
tave, kad tu nusprogtum, nevkla! Matai, jau viesu kaip
dien. Tau tik po smukles valkiotis!
Buvo girdti, kaip irklai plakasi j vanden, o po minu
ts valtis iplauk veidrodin jros mlyn. Pirm aki
m irk D uls pamiro apie bjaurius nepastam uosius,
kurie k tik dusliai burnojo u uolos. Tamsus valties silu
etas organikai siliejo vaizd, papild j ir dar j baigt.
N ebegalvodam a apie valtyje sdinius vyrus, D uls
pam pastelinius daus ir pradjo dirbti. Kompozicija
buvo pu: a.
Per t laik valtis nuplauk dar toliau nuo kranto. Tekan
ios sauls spinduliai rykiai apviet j ir joje sdinius vyrus,
nudaydama raudonai. Kadangi pati Duls stovjo uolos e
lyje, vyrai merginos nepastebjo, bet Duls galjo puikiai i
rti juos.
Vienas j buvo gana jaunas - koki dvideimt penkeri
met, tvirtas ir plai pei, veidas ir juodi lygs plaukai rod,
kad jis aikiai turi indniko kraujo; antrasis - vyras per ketu
riasdeimt, nugeibs ir siauros krtins. Jis sunkiai alsavo, jo
veidas buvo parauds nuo tampos.
- Duoken ia, koks skirtumas, - suunkt jis, ir Dul
paino pirmj bals.
- Jeigu efas suinos, nusuks mums sprandus, - prako pro
dantis antrasis, sdjs prie irkl. - Reikia plaukti toliau nuo
kranto.
- Tas pats velnias, - zirz pirmasis. - Iversim u borto, ir
baigtas reikalas. - Jis patyljo, nuluost nuo kaktos prakait ir
pridr: - Baisiai alaus norisi.

59
 - Velnio girtuoklis, - atr antrasis, atkakliai irdamasis
tolyn nuo kranto. - Jei ne tu, seniai viskas bt padaryta.
Nors jie vis tolo, ryto tyloje Duls, kaip ir pirma, girdjo
kiekvien od, kiekvien plekteljim, kiekvien nares.
Pagaliau valtis sustojo. Petingasis padjo irklus ir kartu su
plonuoju atsistojo ir pradjo kelti nuo valties dugno kak
sunkaus. Jiems buvo sunku, ypa kankinosi liesasis. Jis vis
stengsi remtis valties krat, o ioji pradjo stipriai linguoti.
- Nesissk ant krato, debile! - kteljo ant jo drimba
metisas. - Valt apversi.
Pagaliau didelmis pastangomis jie pakl nuo dugno
kak ilg, suvyniot balt audin. Duls suakmenjo. Baisi
splion pervr smegenis. Tarsi patvirtindamas jos mintis,
audeklas dryksteljo, ir ant valties dugno ivirto lavonas. I
valties pasigirdo nevanks keiksmai.
Metisas imet vandenin nebereikaling audekl, kartu su
savo menku draugeliu pakl lavon u rank ir koj ir sibav
blok jr. Duls pastebjo, kad mestasis vanden buvo
vyras rausva barzdele. Akys taip pat umat juodus lakuotus
pusbaius, ant kuri sublizgjo spinduli atvaitai. Po to pasi
girdo tekteljimas, ir knas dingo vandenyje.
Liesasis atsiduso, neslpdamas palengvjimo. Jis atsis
do ant suolelio valties gale, isitrauk pakel cigarei ir
usirk.
- Ko isidrbei! - subliov ant jo metisas. - Irkluok krant!
- dabar, kai jie atsikrat savo baisiojo neulio, jis pradjo kalbti
kur kas garsiau.
- Tuoj, tuoj, ko bliauni, - atsak liesasis, taip pat padrsjs.
- Tik usitrauksiu. Gali ir pats truput pairkluoti.

60
 Drimba nusikeik ir sdo prie irkl. Jis pasuko valt kranto
link, tiesiai t viet, kur stovjo Duls. Valties gale rks
liesasis dabar buvo atsigrs krant. Kur laik jis ramiai rk,
patenkint vilgsn smeigs artjant krant, bet staiga jo akys
pastebjo kakok neprast daikt ant kojeli prie uolos.
- Kike! - veriamai cypteljo liesasis, rodydamas krant.
Duls instinktyviai eng atgal, kur krito uolos elis.
- Ko dar? - susirpins bambjo metisas, vardu Kik.
- irk, kas ten, prie uolos? Koks ten daiktas?
- Koks daiktas? - Kik paleido irklus ir atsigr. - Prisig
rei, matyt, tiek, kad baltoji kartlig itiko.
- tai ten, toks isikts, ant kurio dailininkai stato savo
tepliones!
- Taip, - sutiko Kik, primerks akis. - Man tai nepatin
ka.
Duls taip stipriai prisispaud prie akmens, kad per mar
kinlius mentimis juto kiekvien uolos nelygum. Kojos linko
per kelius, knas apsipyl lipniu altu prakaitu, nors rytas buvo
vsus. Niekada gyvenime ji nebuvo taip isigandusi.
Jei vliau Dulss bt paklaus, k ji t minut dar jaut,
be vali paralyiuojanios baims, ji negalt atsakyti. Joki
mini galvoje nebuvo. Ji mat, kad Kik kia rank kien,
isitraukia revolver, kurio vamzdis, tarsi skvarbi juoda akis,
naro krant. Sukaustyta baims Duls negaljo pajudti i
vietos.
Sako, susidr su mirtinu pavojumi, vieni mons pradeda
veikti - bga, oka emyn, kabinasi staias uolas, grumiasi su
prieu i paskutinij jg, daro tai, ko paprastai nesugeba
kasdieniniame gyvenime. Kiti, atvirkiai, sutrinka ir sustingsta

61
kaip triuis prie smaugl. Nelaim, Duls priklaus paskuti
niam tipui.
- Mergiot! tai ten, prie uolos! - spiegiamai rikteljo
liesasis. - Kike, neleisk jai pabgti!
Tuoj pat pykteljo vis. Kulka pralk visai alia ir atsi
trenk uol netoli tos vietos, kur stovjo Duls, o nuo uolos
atoks atrus akmenukas skaudiai trenksi jai rank.
Gal tas skausmas ir ijudino Duls i sustingimo. Tarsi
stebuklinga lazdel bt palietusi statul ir toji atgyt. Kiek
galdama greiiau, nesidairydama ji puol siauru takeliu, vin
guriuojaniu tarp uol. Supokjo antrasis vis, bet t akimir
k Duls okteljo kaip patrakusi ir atsidr u uolos. Ji
girdjo, kaip kulka pravilp kakur vir jos galvos.
Nesirinkdama kelio, Duls lk siauru akmenuotu takeliu,
kuris vedj auktyn. Netrukus ji atsidr paiame kalvagbrio
viruje, kur augo tanks krmai. Visai netoli, emiau takeliu
dunksjo sunks ingsniai - j vijosi. inoma, Duls bgo
vikriau negu persekiotojai, bet vienas i j, matyt, Kik, neat
siliko nuo jos. Duls pasibaisjo pamaiusi, kad takelis toliau
veda valstiei laukus - atviroje vietoje ji bus puikus taikinys.
Ji sustojo. ingsniai artjo. Dar viena sekund - ir Kik su
revolveriu rankose pasirod u takelio vingio.
Duls i nevilties puol tankius krmus, kurie augo prie
takelio ijros puss. Atrios akos brai veid ir rankas, tar
plaukus, bet ji, atrodo, to nepastebjo. Ji puol keturpsia ir
kiek paliau, o paskui tyliai prigludo prie iltos sausos ems.
Dabar dideli sunki koj trepsjimas buvo girdti jau visai
greta... tai Kik bga pro al... Dulss irdis pradjo palusiai
plakti. Nejaugi prajo? - dingteljo mintis. Bet ne. Staiga

62
trepsjimas liovsi. Matyt, Kik pribgo, kur takelis baigsi, ir
pamat tuius laukus, kur nieko nebuvo matyti, tik auktai
danguje suko rat vanagas.
Duls sustingo, sitvr idivusios ols tarsi paskutinio
isigelbjimo. ingsniai vl pasigirdo. Kik gro.
Kai vliau anas Pjeras klausinjo Dulss, kiek laiko
ji praguljo ant ems po dygiu krmu, ji negaljo atsaky
ti. Kartais jai atrodydavo, kad prajo keletas valand, o
kartais - keletas minui. I tikrj, kaip vliau nustat
tardytojai, sprsdami pagal tai, kelint valand ji gro
viebut, viskas truko ne ilgiau kaip dvideimt minui,
ilgiausiai - valand. Bet per tas dvideimt minui ji pasi
keit labiau negu kiti per itisus mnesius. Todl, kad
dabar prisiplojusi prie ems per tris keturis ingsnius
nuo mirtino prieo, Duls rimtai man atsisveikinanti su
gyvenimu.
mogus anksiau ar vliau pradeda galvoti apie mirt, bet
kiekvienas kitokiu metu. Daugelis rimtai apie j pradeda mas
tyti tik gyvenimo vidury arba senatvje. Duls aikiai suprato,
kad ji mirtinga, kai jai buvo sukak vos devyniolika.
Kai piktas persekiotoj burnojimas liovsi, kai j ingsniai
toldami nutilo, ji dar ilgai guljo sikabinusi em. Bet tai
netoli, matyt, nuo lauko puss, pasigirdo linksmas vaik juokas.
Jie nuvijo Dulss baim. Ji patyliukais iropojo ariau takelio
ir nedrsiai vilgteljo i savo dygios slptuvs. Ant takelio
nieko nebuvo. Lauko pakratyje sdjo du kaimiei vaikai ir
kak pasakojo kits kitam linksmai juokdamiesi. Kai Duls
prijo prie j, jie i pradi nusteb irjo j, o paskui pradjo
garsiai juoktis.

63
 - Tu nori pasisamdyti baidykle! - paklaus vyresnysis ber
niukas su plaiu sombreru.
Duls apsiirjo, kad dabar ji i ties panai j baidykl,
statom daruose. Kojos ir rankos buvo subraiytos, dinsai ir
markinliai suplyti, prie j buvo prilipusi daugyb spygli.
- O plaukai, kokie plaukai! - springo juokais jaunesnysis
berniukas.
Duls n trupuio nejsieid, prieingai, jai atrod, kad
niekada gyvenime nemat toki maloni vaik.
Kai Duls parbgo viebut, Lusa jau buvo atsibudusi ir
nejuokais susirpinusi, kur dingo sesuo.
- Na ir isidirbinji! Nors ratel btum palikusi! - norjo ji
apipilti Duls priekaitais, bet kai sesuo prijo vidur kambario
ir Lusa pamat j, usikirto pusiau odio ir tik irjo Duls
iplstomis i nuostabos akimis. - Kas tau? Kur tu buvai?
Pasiirk savo rankas! O drabuiai! - Lusa suprato, kad
Dulsei i ties kakas atsitiko, juk i judviej ji pati labiau buvo
linkusi leistis rizikingus dalykus negu jos apdairesn sesuo.
Uuot atsakiusi, Duls griuvo ant lovos ir siraudojo.
Dabar, kai jai niekas nebegrs, tutuojau prasidjo reakcija.
Lusa rimtai sunerimo.
- Dulsita, mieloji, kas atsitiko? - kelis kartus klaus ji,
palinkusi ties seserimi.
Pagaliau Duls pamal pradjo rimti. Lusa kalbjo j
nusiprausti due, o pati nubgo kavos. Kai Duls, susisupusi
didiul gauruot rankluost, sdjo prie stalo ir maais gurk
neliais siurbiojo kav, Lusa vl pradjo jos klausinti.
Duls papasakojo seseriai, kas atsitiko pakrantje. Lusai
sugniau kvap i siaubo, kai sesuo pasisak, kad j aud.

64
Kai Duls baig, Lusa, irdama j iplstomis akimis, tik
lingavo galv, negaldama itarti n odio.
- Kaip gerai, kad susiprotjai pasislpti, - pagaliau tar ji.
- Man tiesiog galva sukasi, kai pagalvoju, kas bt, jei btum
bgusi toliau ir jie tave bt pamat.
- Tikriausiai nesdiau ia ir nieko tau nepasakoiau, -
nelinksmai ypteljo Duls. - Lauke jie paprasiausiai bt
mane nuov, ir viskas.
- Na, garb Dievui, tu gyva! - suuko Lusa ir susijaudinusi
puol glbesiuoti ir buiuoti seser. Dulsita, sesele, k be tavs
daryiau! Juk myliu tave labiau u visus pasaulyje... iskyrus
mam...
- O kaip mama jaudinsis, kai suinos, - atsiduso Duls. - O
teta Kandida, o Tomasa...
- Argi mes joms pasakosime? - sutrauk antakius Lusa. -
Gal nereikia j jaudinti? Tomasai paskutiniu laiku lubuoja
irdis, o tetai Kandidai kraujospdis, pati inai. Man dabar vos
nepasidar bloga, kai tu pasakojai apie t siaub, o sivaizduok,
kas bt joms. Greitj pagalb reikt kviesti.
Lusa vl papurt galv.
- Bijau, kad tt lieps mums eiti policij. Reiks kelet
kart duoti parodymus, utampys tave. O tu juk dorai ir papa
sakoti negalsi.
- Galsiu, - tyliai prietaravo Duls, - a juos gerai simi
niau. J veidai taip sir mano atmint, kad prisiminsiu juos,
man rodos, kol gyva. Vienas, vardu Kik, toks stambiais veido
bruoais, tamsiais, tiesiais plaukais. Matyt, pusiau indnas,
apskritai panaus kaimiet. Kitas rud, ret plauk. Miesto
padaua. tai irk, - Duls pam plunksnakot ir greitai

65
apmet ant servetls du portretus. - Manau, kad galiau
padti policijai itirti t reikal.
- Oi, Dulsita, k tu! - sumosikavo rankomis Lusa. - Geriau
tylk ir niekam nesakyk, k prisimeni! Tarsi nieko nebt buv.
Apskritai, - ji atsiduso, - imkim ir pamirkim visk. Kam gadinti
sau atostogas, - tai pasakiusi Lusa pam nuo stalo servetles,
ant kuri Duls buvo nupieusi nusikaltlius, ir imet iukli
krep. - tai itaip. Sakykime, kad nieko nebuvo.
Bet seseriai po to, k ji patyr pakrantje, nebuvo lengva
visk imesti i galvos ir pereiti prie kit, malonesni dalyk.
- O jeigu jie mane taip pat simin? - paklaus ji. - Gali
pradti mans iekoti. Gal mums geriau grti Meksik kuo
greiiau? Tiesiog jau iandien.
Tokia vyki raida Lusai visai nepatiko. iandien ji
buvo paskyrusi pasimatym su Pablu, kai pagalvodavo
apie tai, net truput imdavo svaigti galva. Tas vaikinas jai
labai patiko. Ivaiuoti iandien, kai prasideda toks do
mus romanas... Tai visai nemanoma. Jai buvo apmaudu,
nors verk. Ji neman, kad sesuo visai be reikalo baiminasi,
irdies gilumoje ji jaut, kad kart band Duls nuudyti,
nusikaltliai gali jos iekoti, bet ji tuo labai nenorjo
tikti. N utraukti atostogas, grti Meksik jai dabar a t
rod nemanomas dalykas. Lusa stengsi tikinti seser ir
save, kad nra ko jaudintis.
- Kain, ar jie galjo tave siminti, - purt galv Lusa. -
Pagalvok pati: tu irjai juos kur kas ilgiau, o jie tave i tikrj
mat kelet sekundi, ne ilgiau. Be to, jie buvo saulje, o tu
uolos elyje. Pagaliau tu - dailinink, tavo profesija - siminti
veidus. O tie... tu pati sakei, kad vis nakt gr kakokioje

66
smuklje. Jie n gerai nesiirjo tave, o kur ten jiems
prisiminti.
- Tikriausiai, - sutiko Duls. - Vis dlto dabar negaliu
vaikioti po Akapulk nevirpdama i baims. Bent jau atos
togos man vis tiek sugadintos. Tu teisi, kad kvaila taip jaudintis,
a suprantu, bet nieko negaliu padaryti. Bet tikriausiai nerei
kt gadinti atostog ir tau. Ogi tau iandien pasimatymas.
Lusa atsiduso. Jai buvo gda pasisakyti, kad sesuo teisi:
prieastis - Pablas.
- inai, - staiga vylingai nusiypsojo Duls. - Gal a irgi
apsikirpsiu. Tada jie mans tikrai nepains. Juk geriausiai jie
galjo sidmti mano ilgus plaukus.
- Tai bent mintis! - suuko Lusa, patenkinta, kad sesuo
rado ieit i padties ir dabar nebereikalaus tutuojau grti
Meksik.
- Einu, tik apsirengsiu, - pasak Duls.
Ji taip pat buvo patenkinta, kad jai topteljo galv tokia
gera mintis. Apsikirpti ji tvirtai apsisprend dar anksti ryt, jai
atrod, kad madingai apsikirpusi turs tok pasisekim, kaip
Lusa. Bet geriau mirt, negu prisipaint seseriai, kodl suma
n apsikirpti. Ji ilgai svarst, kaip paaikinus seseriai, kodl nori
kirptis kaip ji. O dabar buvo viskas aiku kodl.
- Ar nepusryiausime? - paklaus Lusa.
- Eik viena, kakodl visikai nesinori valgyti, - atsak
Duls. I tikrj ji bijojo ieiti i kambario. Gal bus drsiau, kai
apsikirps.
Mergaits, svarstydamos, k galjo pastebti nusikaltliai
ir ko negaljo, pamiro vien labai svarb dalyk - Duls ant
kranto paliko savo molbert, daus ir popieriaus lap su pra

67
dtu eskizu. Tie daiktai galjo bti reikmingesni negu Dul
ss ukuosena. O nusikaltliai, pamet i aki Duls, nepa
miro pasiiupti jos palikt daikt. Laim, ant molberto
nebuvo parao, bet tas daiktas galjo padti iekoti savinin
ks.
Duls, iaip taip sidrsinusi ieiti i kambario, lipo plaiais
viebuio laiptais emyn kirpykl pirmajame aukte, o Aka-
pulko priemiestyje, varganoje vejo lnelje vyrai tyrinjo jos
molbert, daus ir teptukus.
- Idiotai! Bukagalviai! - pldosi auktas stambus vyras
plikteljusiais smilkiniais ir raudonu veidu. - Pasisti jus ten,
kur Pikaronas, - js labiausiai to usitarnavote! Kike, uai!
irkite mane! - sak jis ir mosteljo dviem kitiems ali
kams su odinmis striukmis. Vienas j stovjo prie dur, kitas
- prie lango.
Paliepti jie isitrauk ginklus ir atkreip juos nusiengu
sius.
Kik ir uas (toks buvo liesojo vardas) pakl akis ef.
Tas prijo visai arti j.
- A oviau, bet ji pabgo, bjauryb, - sumurmjo Kike. -
Tarsi skradiai ems prasmego.
- Pabgo, prasmego! - su grsminga ironija pasak raudon
veidis. - Mane domina visai kas kita. Kodl js pakrantje
atsidrte autant, ryt, o ne nakt? Kodl nenuplaukte toli
jr, o imette Pikaron netoli kranto? Dabar noriu, kad
pirmiausia atsakytumte tuos klausimus. Na, ko tylite? A,
Kike?
- Vakare laukme, kol isiskirstys publika. Ten pakrantje
pilna restoran, viebui, tie idiotai slampinja vos ne iki ryto.

68
Visokios porels... - nedrsiai murmjo Kik. - Mes, efe,
laukme...
- Laukte ir sulaukte! - sukriok efas. - Ko js taip ilgai
laukte, uai, a?
- Kakodl taip ijo, a neinau, - usikirsdamas pratar
uas.
- Neinai, - palingavo galv efas. - Utat a inau. inau
kiekvien js ingsn! Buvote stebimi, juk supratau, kad jumis
negalima pasikliauti, bet nepagalvojau, kad itaip apsidergsit!
Prisirijote kaip kiauls ir pradribsojote vis nakt El Kapita
no, ar ne taip, Kike? Nagi, berniukai!
Paskutiniais odiais jis kreipsi stambius alikus, sau
gojusius lang ir duris. Tie prijo ariau, atkio vamzdius
prasikaltusius.
- Teisingiausia bt dabar jus nupilti, - labai ramiai pasak
efas, todl jo odiai skambjo itin grsmingai. - Bet jus gali
igelbti vienas dalykas - tik js matte t mergiot. Js turite
j surasti. Tik tai gali igelbti js gyvyb. Ikaskite j nors i
po ems. Supratote?
Kik tyldamas linkteljo, o liesasis uas sumurmjo:
- Supratome, efe, kaip nesuprasime.
efas nusiluost prakaituot kakt languota nosine.
Jeigu it scen vej lnelje bt galjs matyti
Lusos ir Dulss tvas Rikardas Linaresas arba kuris nors
kitas draudimo agentros darbuotojas, jie bt gerokai
nustebinti. Juk iaurusis efas, nusikaltli grups vadas,
neseniai vars baim visiems Akapulke, buvo ne kas
kitas, o j buvs darbuotojas, skyriaus vedjas Federikas
Samora!

69
 Prie penket met jis buvo pakliuvs kaljim - buvo
rodyta, kad dalyvavo keliose iauriose mogudystse, apstul
binusiose Meksiko gyventojus. Taip pat paaikjo, kad jie i
Jungtini Amerikos Valstij Piet Amerik gabendavo nar
kotikus. Tada Samorai buvo paskirta tokia bausm, kad jam
nebebuvo vili kada nors gyvam itrkti i kaljimo. Bet tas
mogus buvo nusikaltli genijus, jam nebuvo sunku suruoti
pabgim.
Jam padjo kameros draugai - smulkus vagiius kienvagis
uas ir kaimietis Kik, nuteistas u petynes, kurias sivl
girtas ir per kurias buvo umutas mogus. Nors ir nebuvo
rodyta, kad nuudytasis - kaimo valkat vadas - uvo nuo jo
rankos, bet kaljim sdo Kik, kitiems pavyko isisukti nuo
bausms. Vieno dd tarnavo vietos policijoje, kito tvas mo
kjo didel ustat u savo snel, dl treiojo sesuo vaikiojo
pas komisar, kuris buvo neabejingas silpnajai lyiai. Taigi u
mogudyst reikjo atsakyti vienam Kikei. Nuo to laiko jis
pyko ant teissaugos darbuotoj, nustojo tikti jais ir mon
mis apskritai.
Federikui Samorai su kameros draugais pavyko pabgti. Jie
nuginklavo sargyb ir sueid vien kalin. Pasislp pas vien
likus laisvje parankin, kuris ir organizavo savo vado pabgim.
Kelet mnesi teko slptis, nes ant koj buvo sukelta visa
Meksikos policija, visoms policijos nuovadoms buvo isiuntinti
praneimai apie jo poymius, stotyse ir turg aiktse jo nuotrau
kos kabojo alia kit itin pavojing nusikaltli. Samora laikinai
usieldino sus, kad pakeist savo ivaizd.
inoma, jis n neman kaip anksiau gyventi klestinio
padoraus pilieio gyvenimo - jis buvo prarastas aminai. Dar

70
 kaljime Federikas Samora suinojo, kad mona su juo isisky
r. Tai nelabai j jaudino - t negrai vaiding moter jis
kadaise buvo veds dl pinig ir ryi, niekada jos nemyljo,
niekada jo negraudavo sin, kai linksmindavosi su dailiomis
sekretormis arba naktini kavini mergelmis. Vis dlto mo
nos idavyst ugavo jo savimeil - jis suprato, kad mona taip
pat niekada nemyljo jo, itekjo tik todl, kad neturjo jokio
kito tinkamo jaunikio.
Taigi ankstesnis gyvenimas baigsi. Samora puikiai supra
to, kad dabar eiti savo pramatn but Meksiko centre jis
negali - jo buvusi mona nedvejodama paskambins policij.
T pat padaryt tarnai, kaimynai ir kiekvienas giminaitis.
Todl Federikas Samora nutar visikai ubraukti praeit ir
visk pradti i naujo. Pradjo nuo naujo vardo. Dabar jis buvo
ne Federikas Samora, o Aivaras Mankonis. Dauguma jo paran
kini n supratimo neturjo, kad j efas Mankonis kadaise
turjo kit pavard. Jie dar labiau nustebt, jei suinot, kad
jis jo svarbias pareigas ir taiksi didels draudimo agentros
direktori taryb.
Federiko Samoros nebebuvo iame pasaulyje. Utai gyva
vo kitas mogus - Aivaras Mankonis, nusikaltli grups vadas,
savo rankose laiks centrin Akapulko dal. Jam ir jo berniu
kams mokdavo duokl smulks prekybininkai ir stambs
komersantai, ma ankt parduotuvli savininkai, prekiav
suvenyrais, ir brangi parduotuvi savininkai. Visi mieste vir
pdavo igird Aivaro Mankonio, arba efo, kaip buvo prat j
vadinti, vard.
Taiau tik nedaugelis j painojo. Kiekvienas turi bti
susijs tik su gretima grandins grandinle, - ito statymo

71
Mankonis laikydavosi ir savo buvusiame gyvenime, kai dar
buvo Federikas Samora. Dl to jis daug kart ibrido sausas, o
kas nors i jo moni sulugdavo ir paklidavo rankas policijai.
Nelaim, prie penket met policijai pavyko suiupti jj pai
nojusi samdom udik, pravarde Ninjas.
Aivarui Mankoniui labai greitai pavyko susiglemti j savo
rankas Akapulko centr, kur buvo didiausi viebuiai ir resto
ranai, i kuri reketininkai gaudavo itin riebius ksnius. Por
met jis buvo tiesiog nekarnuotas io garsaus kurorto kara
lius. Bet tai madaug prie metus Akapulk atsitrenk jaunas
ir pernelyg savimi pasitikintis Diegas Pikaronas, snarglius,
taip niekinamai j j paprastai vadindavo Samora.
Taiau snarglius buvo kietas rieutlis. I pradi ist
m Samoros mones i vakarins miesto dalies, po to skmingai
slinko toliau. Kai berniukai, dirb efo Mankonio vardu,
ateidavo reikalauti prastos duokls kavin ar parduotuv, ten
jiems mandagiai atsakydavo, kad dabar mok Pikaronui, kurio
berniukai skmingai saugodavo tuos naujus objektus. Samo
ra nebuvo prats nusileisti. Taiau Pikaronui sekdavosi - per
kelet susidrim ir susiaudym buvo nuauta keletas geriau
si efo Mankonio moni, o Pikarono mons pasitraukdavo
gyvi ir sveiki.
Samora lkuriavo. Jis buvo ne i t, kurie pasiduoda be
mio. Taiau skelbti karo jis nenorjo.
- Nieko gero i t grumtyni, - sakydavo jis, surinks
pasitarti tuos savo mones, kuriems buvo leidiama su juo
susitikti. - Negana to, kad prarasime geriausius mones, dar ir
atkreipsime save dmes. O mums populiarumo nereikia, mes
ne kino vaigds, - niriai pajuokaudavo jis.

72
 efas Mankonis pasirinko paprasiausi bd - nutar
panaikinti gaujos smegen centr, t. y. pat Pikaron. Buvo
sugalvota labai sudtinga operacija. Pikaron dien ir nakt
sek Mankonio mons, kad suinot iki menkiausi smulk
men apie jo proius, kur jis paprastai vaikto dien, juk turint
reikal su tokiu atsargiu ir gudriu mogumi, kaip Diegas Pika-
ronas, buvo galima iloti tik pasinaudojant kokia nors jo silp
nybe.
tai vakar ilgai lauktoji diena atjo. Pikaron nuud gra
uol kabareto okja, kuri jam pasiunt efas Mankonis.
Mergel sutiko nueiti su Pikaronu atskir kabinet. Pasinau
doti aunamuoju ar altuoju ginklu ji, inoma, negaljo. efas
Mankonis apie tai pagalvojo ir parpino merginai nedidel
paketl milteli, kuri ir deimtosios dalies pakakt pasisti
an pasaul ne vien Pikaron.
Reikalas buvo atliktas greitai ir tiksliai. Pikaron ved
per sal tarsi girt ir grdo main. Toliau darb atlikti turi
seni Samoros draugai - Kik ir uas. I ties j uduotis
buvo gana lengva - miestui nutilus, jie turjo nuvaiuoti
tuiausi uolot papldimio viet, ssti paruot jiems
valt, nuplaukti toliau nuo kranto ir imesti kn jr. Su
tokiu udaviniu susidorot ir kdikis. Taiau tie avigalviai
visk sugadino.
efui Mankoniui buvo praneama beveik apie kiekvien
j ingsn, jis nelabai pasitikjo savo senais kameros draugais,
tuo labiau, kad jie inojo apie j, ko gero, per daug. Jis net
pradjo galvoti, ar Pikarono laidotuvs nebus paskutinis j
darbas iame pasaulyje. Taiau dabar viskas pasisuko visai
kitaip. Deja, tie idiotai vieninteliai mat bjauri mergiot,

73
neinia i kur atsiradusi papldimyje labai netinkamu laiku, ir
sunaikinti j negalima, nors t ir reikt padaryti.
Dabar reikia j tbt rasti. Juk ji mat Kik ir u, kurie
paiekomi kaip pabg i kaljimo kartu su pavojingu nusikal
tliu Federiku Samora. Ji mat, kaip jie atsikrat Diego Pika-
rono kno. Virvel gali nuvesti prie efo Mankonio. O Kik ir
uas gerai pajsta j, ino tikr jo vard ir lengvai atpains tyl
vieni pensinink, kuris prie por met apsigyveno nebran
giame pensionate ant jros kranto, nutars pailsti.
- Ar galsite atpainti j? - paklaus efas Mankonis i
baims drebanio uo.
- Neinau, efe... Tikriausiai, efe... - murmjo uas. -
siminiau jos ilgus plaukus iki pei.
- Taip, - patvirtino Kik, - tamss katoniniai plaukai. O
kita... - jis beviltikai papurt galv. - Gal tas daiktelis pads j
surasti, - jis parod j molbert.

PENKTA DALIS

Molbertas!,, - nuo tos minties Duls vos neapalpo. Ji

sdjo fotelyje ir irjo savo atspindj dideliame veidrodyje.
Upakaly su filiravimo irklmis darbavosi kirpjas. Sruoga po
sruogos ilgi ilkiniai Dulss plaukai krito ant gimd. Bet jai n
kiek nebuvo gaila. Veidrodyje j irjo visikai kita mergina,
tikra Lusitos kopija. Duls buvo patenkinta. Pirma, ji kiek
galjo pakeit ivaizd, ir galbt banditai nepains jos, net jei
pradt iekoti. Antra (Duls vos galjo prisipainti pati sau),
galbt dabar ji taps tokia patraukli kaip sesuo ir kitas vaikinas
(kaip gaila, kad ji praiopsojo Pabl!) jau irs tik j.

74
 Molbertas! - vl vysteljo galvoje nerami mintis. - R ei
kt j pasiimti... Oi, ne! - Duls suprato, kad geriau numirti
negu eiti t pakrant. - Gal paprayti Lusos? Ne, gal banditas
sdi alia jo ir laukia, kol kas nors ateis molberto. Lusai jokiu
bdu negalima eiti.
Kirpjas jau baig j kirpti, dabar ukavo fenu.
- Na, senjorita, ar gerai? - paklaus jis ypsodamasis. -
Senjorita buvote grai ir ilgais plaukais, o dabar js tokia
stilinga panel!
- Ai, - nusiypsojo Duls, grodamasi savo atvaizdu
veidrodyje.
Ji sumokjo kirpjui ir nuskubjo numer, kur Lusa jau
lauk jos.
- Kaip aunu! - suuko pamaiusi seser. - Dabar laikykis.
Konspiracijos tikslu nuo ryto iki vakaro vaiktinsi tik su auk
takulniais bateliais, dvsi graias elegantikas sukneles. Tada
jokie banditai nebaiss. Dabar tavs niekas nebepains!
- Lusita, - Duls paniuro, - pakrantje palikau molbert ir
dut pastels.
- Meksikoje turi vis krv t da, ir molbert turi, rodos,
ne vien, - patrauk peiais Lusa. - Tu labai apgailestauji j
praradusi?
- Ne, - suuko Duls i apmaudo, kad sesuo nieko nesupra
to. - Jie pasiims molbert ir susiras mane. Gal vis dlto geriau
ivaiuokime, Lusita, a?
- Kokios nesmons! - kartai atsak Lusa. - Pagalvok pati,
kaip molbertas gali padti jiems susirasti tave? Ant jo juk nra
nei tavo vardo, nei pavards, juk taip? O kiek Akapulke mer
gin su molbertais?

75
 - Man rodos, nelabai daug, - msliai atsak Duls.
- Gerai, - Lusa rytingai pasikl nuo kds. - Dabar einu
apaion pas durinink ir papraysiu, kad niekam nesakyt
ms pavards, jeigu kas klaust. Tau bus ramiau? - ji rytingai
engteljo dur link.
- Lusita, palauk! - puol paskui j Duls. - Gal geriau
persikelkime kit viebut? Jei nenori ivaiuoti, tai nors
pakeiskime viebut.
Lusita susimst. Ko gero, su tuo ji sutiks. Tiktai ne ian
dien. iandien jai Pablas paskyr pasimatym, taigi persikelti
galima tik rytoj.
- Gerai, persikelkime El Kastiljo. Rytoj i ryto. Susitar
siu su Pablu, kad mums padt.
- Rytoj... - nusivylusi tsiamai tar Duls. - O a maniau...
- Nieko per t dien neatsitiks, - Lusa kalbjo tokiu tonu,
tarsi ramint besiaiktijant kdik. - O molbert tegu dievai.
- Gal tegul Pablas nueina pakrant ir pasiiri... - nedr
siai pasil Duls. - Jie nepasta jo...
- Tik nereikia painioti dar ir Pablo! - atkirto Lusa, o po to
jau tyliau pasak: - Juk mes susitarme niekam n odio
nesakyti.
Jeigu Lusa bt inojusi, kad t pai minut papldimio
gale, netoli nuo tos vietos, kur prasideda uolos, keturiasdeim
ties met liesas vyriokas klausinja loterijos biliet pardavjos,
ar toji nemat jaunos graios dailininks ilgais plaukais, pasi
kabinusios ant peties ds da.

- Manau, kad tai mafijoziai suved sskaitas, komisare, -

sak Akapulko policijos komisarui senjorui Garbansui jo pa

76
djjas. - Ms iniomis, Diegas Pikaronas seniai bando i
stumti ef Mankonj. To reikjo tiktis, dvi gyvats nesutilps
viename,urve. O su efu Mankoniu juokai menki, komisare, -
komisaro padjjas serantas Lukas, jaunas raudonskruostis
vaikinas, patenkintas nusiypsojo.
- Nesuprantu, ko js diaugiats, serante, - niriai tar
Garbansas. - Galima manyti, kad js hipodrome pastatte u
ger irg.
- O man atrodo, kad diaugtis yra ko, - vis dar ypsodamasis
prietaravo serantas. - efas Mankonis padirbjo u jus. Mes
gi ketinome mnes triukinti Pikarono grup. O u mus tai
padar kiti mons.
- Ne mons, o nusikaltliai, nepamirkite ito, serante, -
susirauks kalbjo komisaras. - Ms uduotis - susidoroti su
organizuotu nusikalstamumu mieste. O tik nutolome nuo tiks
lo. efas Mankonis dabar sustiprjo. - Komisaras kiek patyljo.
- Daug k atiduoiau u tai, kad suinoiau, kas slepiasi u to
vardo.
- Vadinasi, pradsime tirti Pikarono nuudym? - paklaus
serantas.
- Btinai. Reikia susekti Mankonio mones.
- Bet juk pasikartos sena istorija, komisare, - atsak ser
antas. - Igaudysime smulkias uveles, kurios ne geriau u mus
imano, kaip atrodo vadas. O silai, vedantys pas vad, vl
nutrks.
- Galbt, - palingavo galv Garbansas. - Vis dlto verta
pabandyti. Neinau, kodl Mankonio mons padar daug
klaid. Jis pats buvo visk tiksliai numats. Pikaronas dar ilgai
bt laikomas dingusiu be inios, jeigu jo knas nebt imes

77
 tas krant prajus keletui valand po mogudysts. Eksper
tiz nustat daugyb domi dalyk. Pirma, j nunuodijo. Antra,
jis avjo lakuotais pusbaiais, buvo apsirengs kostiumu....
- Vadinasi, nunuodijo restorane arba kavinje, - spliojo
serantas.
- Teisingai samprotauji, - linkteljo Garbansas. - Be to,
imestas visai netoli kranto - matyt, vykdytojai nelabai sinin
gi. Mano mons apirjo pakrant ir rado valt. Tikriausiai
t pai, kuria plauk nusikaltliai. Bent jau niekas i vietini
gyventoj neprisipaino, kad ji priklauso jam.
- Vadinasi, valtis buvo atplukdyta i anksto, kai buvo pla
nuojama nunuodyti, - pasak serantas.
- Tai dar ne viskas, - kalbjo toliau komisaras. - Ten aud.
Uoloje liko kulkos ym. Visai nauja, kratai atrs, nelygs.
- tai k a manau! - kartai griebsi serantas. - Gal nuo
kranto juos kas nors pamat. Jie pastebjo ir pradjo audyti.
O kn imet tiesiog visai prie kranto. O, kad rastume t, kuris
juos igsdino! Gal koks nors vejys, jie mgsta iplaukti dar
prie autant.
- Gal... - lingavo galva komisaras. - Maa kas galjo bti.
Prie jros iki ryto usisdjusi porel, koks nors poilsiautojas,
sumans pasitikti sauls tekjim, - jie turi toki keist proi.
Manau, reikia paskelbti vakariniame laikratyje.
- Na, urnalistai tuoj sugs!
Komisaras atsiduso. Jis, deja, inojo, kad paprasti pilieiai,
tap nusikaltimo liudytojais, paprastai neskuba praneti polici
jai. Vieni baiminasi, kad po to reiks vaikioti po teismus,
gaiti laik, kiti bijo nusikaltli kerto. O visi murma, kad
policija blogai atlieka savo pareigas ir neigaudo bandit. I

78
tikrj nebuvo ko tiktis, kad mogus ar mons, mat, kaip
buvo imestas Pikarono lavonas, patys ateis duoti parodym.
Reikia kreiptis urnalistus. Jau tie dykaduoniai tai bus pa
tenkinti, - suirzs pagalvojo Garbansas. Jis, kaip ir dauguma
policinink, negaljo paksti reporteri. Jie pasireng i kiek
vieno nereikmingo vykio ipsti sensacij. Bet juos domina
ne nusikaltlio paiekos, o suadintas smalsumas. Komisar
Garbans ypa erzino straipsniai apie policijos darbo trku
mus. Patys moka tik popieri gadinti, - galvojo jis. Bet kart
urnalistai galjo padti.
- Jie, inoma, aprays Pikarono nuudym su visomis
smulkmenomis, - pasak Garbansas. - Pirma, tai gali paskatinti
Mankon padaryti dar vien klaiding ingsn, antra, tas nei
nomas liudytojas vis dlto gali praneti policijai. Gal pabus jo
pilietin sin?
- Neinau, komisare, - palingavo galv serantas. - Pilieti
ns sins reikalai Meksikoje prasti.

Rengdamasi ieiti Lusa ilgai sukiojosi prie veidrod - ke

let kart dailino ukuosen, pasipa suknel, por kart
apvelgdama save, prajo pro veidrod, po to pasisuko veid
rod nugara ir band apirti save ir upakalio.
- Dulsita, praom pasiirti, ar gerai plaukai? - paklaus
ji sesers.
- Visai normaliai, - atsak Duls. Ji gerai paino Lus ir
buvo pratusi atsakinti tokius jos klausimus, bet niekaip
negaljo suprasti, kaip galima taip ilgai irti savo atspind.
Buvo kaltas j aukljimas vaikystje: Lusa vis laik augo tarp
elegantik moter - savo motinos aviosios Rozos Diurua

79
 draugi, kurios nuolat rpindavosi savo ivaizda, o Duls dau
giausia matydavo tet Kandid, kuri prie veidrodio prieidavo
ne daniau kaip kart per mnes, o ir tai tik kokiai minutlei.
Vaikysts spdiai siria visam gyvenimui. - Tu kaip visada
puikiausiai atrodai, - kiek ironikai tar Duls. - Visi ikris.
Ypa Pablas.
Lusa patenkinta numyk:
- Tai jau neabejoju.
f Per Dulss veid nuslinko elis.
- Linkiu maloniai praleisti laik, - pasak ji.
Lusa pajuto lides sesers balse ir atsigr j:
- Dulsita, mieloji, jei nori, einame drauge. Pablas adjo
aprodyti Akapulko senamiest - kolonijinio stiliaus namus, ia
dar liko keletas unikali statini. Manau, kad tau bt labai
domu.
Anksiau Duls bt mielai sutikusi. Ji avjosi senais
pastatais, griuvsiais, viskuo, kas alsavo istorija. Net Lusos ir
Pablo kudesiai negadint jai nuotaikos, i ties, ji nepavydjo
Pablo seseriai - jis visai nepatiko jai, ties sakant, ji Lusai
pavydjo vyr apskritai, o ne kurio nors vieno.
Bet iandien silymas pasivaikioti siauromis senamiesio
gatvelmis Dulsei kl siaub. Nors sesuo tikino, kad dabar, su
naujja ukuosena, kita suknele ir madingais bateliais, jos nie
kas negals painti, Duls vis dlto suprato, kad jokio diaugs
mo nejaus, kad u kiekvieno kolonijinio stiliaus mamo jai
vaidensis liesasis uas arba ilgais juodais plaukais Kik.
- Ne, Lusa, geriau ia pasdsiu, - atsiduso Duls. - Nulip
siu kavin, pasiirsiu televizori, papieiu. Geriau eikite
judu.

80
 - Nejaugi tu vis dar bijai? - gailiai ypteljo sesuo. - Nema
niau, kad tu tokia bailiuke! - nusijuok ji.
Pavadindama Duls bailiuke, Lusa, inoma, norjo j tik
padrsinti. Jei j pai kas apkaltint bailumu, ji tikriausiai
nertsi i kailio, kad rodyt, jog yra prieingai. Lusa visur
norjo bti geriausia. Bet Duls buvo visai kitokia, nesisteng
apsimetinti, nevaizdavo, kad yra tokia, kokia nort bti.
- Pati nemaniau, kad taip bus, - lidnokai ypteljo ji. - Bet
dabar vien pagalvojus, kad tie gali pamatyti mane gatvje, virpa
pakinkliai. Taigi geriau eik viena. Vargu ar lidsite be mans.
- A nerimauju dl tavs, - trukteljo peiais Lusa. - Gal
tau bus lidna.
- Nebijok, nebus, - atsak Duls ir pasim knyg.
Taiau ji tik apsimet, kad jai domu skaityti. I tikrj
Duls irjo, kaip Lusa rengiasi niniuodama Kaimano ope
rets arij ir paskutin kart apirindama save. Kai sesuo
udar duris, Duls nublok knyg ir susimst. Nieko neno
rjo daryti. inoma, gali pietuku pieti eskizus, nuo pat vai
kysts Duls visada gelbdavo pieimas. Pasimusi pietuk ar
flomaster, pamirdavo skriaudas ir apmaud.
Deja, didel pastels d, kuri neseniai nusipirko, liko
pakrantje, ten pat ir geras pieimo popierius. Nieko, bloknoto
lapas ir tuinukas taip pat neblogai. Donas Klemente, Dulss
dstytojas Akademijoje, visada mgdavo kartoti, kad autobuse
daro eskizus laikraio paratse, o kavinje - ant servetls.
Duls pasim lapel. Netrukus ant jo buvo matyti jra, o
pro j buvo ilinds tamsus valties priekis...
Tuo momentu pasibeld duris.
- Kas ten? - paklaus Duls.

81
 - Kambarin, senjorita, - atsak tvirtas moters balsas. - Gal
leisite sutvarkyti kambar?
Duls apirjo tvarking kambar.
- Gal nereikia? - netvirtai pasak ji.
Durys atsidar, ir ant slenksio Duls pamat truput u
save vyresn mergin su skuduru ir kibirliu rankoje. Ji jo
kambar ir rimtu veidu apsidair.
- Kiek dulki! - suuko ji. - Tiesiog siaubas!
- Man tai nesvarbu, - band prietarauti Duls, bet beveik
tuojau pat nusileido. Prietarauti veikliai kambarinei buvo tas
pats, kas stengtis tikinti tet Kandid nueiti moderniosios
tapybos parod.
- Tik pasiirkite, kaip nevaru! - kavo kambarin
tokiu veidu, tarsi vidury kambario, kuriame gyveno seserys,
bt ipiltas paplav kibiras. - Kiek nevari popieri. -
Kambarin iraikingu gestu parod k tik nupietus Dulss
eskizus. - Turiu ia visk sutvarkyti, ar ne, brangioji senjori
ta? Tai mano pareiga? Gal norite, kad mane atleist?
Duls visikai to nenorjo.
- Taip, taip, inoma, sutvarkykite, - atlaidiai sutiko ji,
nutarusi, kad tai geriau, negu tikinti kambarin ieiti i kam
bario. - O a, ko gero, eisiu kavin.
Su palengvjimu udariusi duris, Duls ltai jo minktu
storu koridoriaus kilimu.
Ji nulipo emyn ir ujo aptemdyt kavin. Garsiai grojo
muzika, o prie stal sdjo kelios poros - avingai besiypsan
ios moterys apnuogintais peiais, vyrai baltais kostiumais,
pabrianiais j bronzin degim. Kaip kine, - pagalvojo
Duls.

82
 O realis , kuriame gyveno seserys Linares, nebuvo
pramatniausias Akapulko viebutis, bet vis dlto praban
gus, keturi vaigdui. ia buvo beveik viskas, ko rei
kia: k e le tas b a r ir kavini a u k tu o se, p ram atnus
restoranas su kabaretu, vairi tarnyb, kuri galjo pri
reikti poilsiautojams - nuo kirpyklos ir atelj iki videote-
kos.
Duls viena oriai igr puodel kavos su migdoliniu pyra
gaiiu, po to pamaniusi, kad rytinis sukrtimas to reikalauja,
usisak penkiasdeimt gram konjako ir nutar gal pirm
kart usirkyti vieumoje.
- Neuimta? - igirdo ji malon vyro bals.
- Ne, - papurt galv Duls ir ugesino cigaret, pajutusi,
kad tuoj prads dusti nuo kosulio.
- Mes su jumis kakur matms, - ts tas balsas.
Duls pakl galv. Jai ypsojosi malonus vaikinas plonais
lino markiniais, labai paprastais, bet brangiais.
- Tiesa? - ypteljo Duls. - Kakaip neprisimenu. Bet vis
tiek galite sstis.
- Kaipgi? - kalbjo vaikinas. - Prie valand maiau jus
mieste netoli prieplaukos. Buvote ne viena, neinodamas, kaip
ukalbinti jus, paklausiau, ar neinote, kur plaukiojama bur
lentmis.
- O k a jums atsakiau? - niriai paklaus Duls.
Vaikinas linksmai nusijuok, lyg Duls bt pasakiusi k
nors labai juokinga.
- Js man aviai nusiypsojote, tiesiog sutirpo mano irdis,
ir atsakte, kad neturite supratimo, nors pati seniai svajojate
raita pajodinti ant bang.

83
 Na, Lusita! aunuol! - nusijuok Duls, o pasisukusi
vaikin, garsiai pasak:
- Bent jau nesuklaidinau js ir nepasiuniau ne t pus.
- O kur js palydovas? - pasidomjo vaikinas, valgyda
masis po kavin.
- ia jo nra, - atsak Duls, kuri pralinksmino i
situacija.
- Js susipykote?
- Nieko panaaus. Tiesiog... - Duls jau norjo prisipainti,
kad panekovas kalbino ne j, o seser, bet laiku susilaik.
Apsikirpusi ir apsirengusi kaip Lusa, o jeigu elgiausi kaip ji?
- pagalvojo Duls. - domu, kas i to ieit? - Tiesiog jis norjo
aprodyti man miest, a turjau dvi valandas, dabar jos prajo.
Kaip sako mano teta Kandida, gero po truput.
Jaunuolis linksmai kvatojosi. Matyt, buvo pasirengs visk
nuleisti juokais, kad ir kas Dulsei aut galvon. Mat kaip
viskas paprasta, - pagalvojo ji. - Svarbiausia - kalbti tvirtai ir
protingu veidu.
Jeigu Duls bt pati savimi, gal jai bt nejauku taip
banaliai kalbtis su vaikinu, bet dabar gi ji tarsi su Lusitos kauke
ir kalbjo jos vardu. Tai linksmas maskaradas, o maskarade
viskas leidiama.
- Kad jau mgstate laik skaiiuoti minutmis, gal ir man
skirtumte valand? - pasidomjo jaunuolis.
Duls pagalvojo.
- Na... - pasak ji, inoma, ketindama atsakyti neigia-
mai.Gal igertas konjakas, o gal slegianti perspektyva grti
kambar ir tnoti vienai, kol gr Lusa, padrsino Duls, bet ji
net pati nustebo, kad sako: - Ko gero, galiu.

84
 Buvo taip aiku, jog vaikinas labai apsidiaug, kad Duls
net nustebo. Nejaugi nieko nereikia, tik trupuio apsimeti
mo? Staiga ji pralinksmjo, baim inyko. Valandlei pamiro,
kaip gurgdjo takelio smlis po Kiks kojomis, kai jis eng
kelet ingsni nuo jos, tvirtai nutars j nuudyti.
- Susipainkime, - pasil jaunuolis ir prisistat: - Antoni-
jas Suaresas, studentas ekonomistas, mokausi Monterjaus
universitete.
- Lusa Marija Linares, - oriai pasak Duls ir padav
Antonijui rank. - Bkime pastami.
- Einame pasivaikioti, - pasil vaikinas. - Kaitra turbt
jau atlgo. Jei norite, galime pasivaiktinti pajriu. Ten papl
dimio gale yra vaizding viet. Uolos, akmens skardiai. Ar
jums niekada nesinori nueiti ten, kur nra tos isipuousios
minios, ir slampinti jros krantu vienai su gamta?
- ia, Akapulke, - atsak Duls. - Gali tik apgaudinti save.
Pasislepiate u uolos, sivaizduojate, kad atsidrte negyvena
moje saloje, bet staiga prieais...
- Linksma kompanija, o pus jos - js pastami! - pritar
Antonijas. - Js visikai teisi. aviuosi, kad taip originaliai
mstote.
- Ai, - nesutrikusi atsak Duls. - Jeigu taip, apirkime
viebut.
Antonijas nesuprasdamas irjo j.
- Kaip tai viebut?
- Paprasiausiai. Jums, ekonomistui, turt bti domu. Ar
buvote bilijardinje? O soliariume? Ne? A irgi. Eime pasii
rti.
Antonijas garsiai kvatojo.

85
 - Lusa Marija, tu tiesiog lobis!

Vis dien uas ir Kik slampinjo po miest, atsargiai

klausindami prekiautoj, poilsiautoj ir dykintoj, sdiniuo-
jani itisomis valandomis kavinse prie vienintels taurels
tekilos ar prie kavos puodelio, ar nemat dailininks ilgais
katoniniais plaukais. Paaikjo, kad Duls su molbertu daug
kas pastebjo. Akapulke visoki esama, bet sunkiau bt su
rasti senjorit su baline suknele ir auktakulniais bateliais negu
mergin su dinsais ir sportiniais bateliais, ir dar persimetusi
d per pet. Jos berniokika figra rykiai skyrsi i isipuo
usi poilsiautoj minios, slankiojanios krantinmis. Toki
kaip Duls ia buvo nedaug.
- Tokia su dute daams? - paklaus moteris, prekiaujanti
skrudintais katonais?
Kik patvirtino linkteldamas.
- O kam tau jos reikia? - tariamai vilgteljo j
prekeiv. - Nesakyk man, kad ji tavo dukteria, vis vien
nepatiksiu.
Kik blyksteljo akimis ir grsmingai engteljo katon
pintins link, bet j vikriai aplenk uas.
- O jis to ir nesako, mieloji senjora!
Kik tuo tarpu tarsi sukosjo, tarsi sukriok.
- Juk tu ito nesakei, tiesa, Kike? - atsisuko savo draug
uas. - Ji ne jo dukteria, o mano! - pareik jis, prekeivei
dar nespjus nieko atsakyti, pamj u rankos ir paslaptingai
pasak: - Man labai gaila, kad atitraukiame jus nuo darbo,
brangioji senjora, todl norime atsilyginti u sutrukdym. tai
jums tkstantis pes.

86
 Pamaiusi pinigus, prekeiv nustojo pykusi, raukls jos
veide isilygino, ji irjo u kur kas meiliau.
- Daug ia vaikto visoki mergin, - uuolankomis prad
jo ji. - I kur galiu inoti, kuri tavo dukteria. Tu sakai, su
del daams... Dailinink, vadinasi... Reikia pagalvoti.
uas isitrauk dar vien banknot:
- Pagalvokite, senjora. tai jums dar tkstantis pes, kad
esate tokia maloni, - jis plaiai nusiypsojo prekeivei, parody
damas nuo rkymo pageltusius dantis.
- Jeigu ji tavo dukteria, tai pats turtimt inoti, kad
mgsta vaiktinti arba ankstliau ryt, arba jau vakarop. ia
ji nestoviniuoja, krantine nevaiktinja, o nueina kakur tolyn,
- prekeiv mosteljo kakur kalvagbrio link.
- inoma, kad inau, - patvirtino uas. - Bet js dar man
nepasakte, i kur ji ateina.
- Nuostabu, kad ito neinai, - nusikvatojo katon prekei
v. - Aikus dalykas, kad i ten. - Ji mosteljo kit pus, kur
vir tropik augal alumos buvo ikil balti Orealio korpu
sai. - Bet tau paiam geriau inoti, ar ji gyvena tame viebutyje,
ar kokiame kitame, o gal tik eina pro j.
- Taip, taip, - greitai linkteljo uas ir puol paskui Kik,
kuris nelaukdamas pokalbio su prekeive pabaigos, jau skubiai
ingsniavo keturaukio Orealio viebuio link.
Taiau ia jiems nepasisek. Durininkas su livrja, nuvel
gs Kik ir u nuo galvos iki koj, pastojo jiems keli.Ind-
nik Kiks veid ikreip tis.
- Praleisk! - iko jis pro dantis.
Durininkas, nieko neatsaks, isitrauk i virutins kie
ns vilpuk ir suvilp. Tuoj atsidar kakokios durys, kuri

87
jie visai nepastebjo, ir u durininko nugaros idygo du aukti
plaiapeiai subjektai kvadratiniais andikauliais, tvirtais de
gusiais sprandais ir, nesakydami n odio, atsistojo greta,
nenuleisdami aki nuo Kiks. uas, pamats, kad reikalai
prasti, stvr draug u rankos ir timpteljo onan.
- Tu gal iprotjai? - kartai nipteljo uas. - policij
usimanei?
- Kuri velni jis mane stabdo, unsnukis! - juodos, kiek
kypos Kiks akys deg pykiu. - Kail nunersiu...
- Gerai, - kalbinjo draug uas. - Btinai nunersi, bet
ne iandien. Jeigu nerasime ia tos bjaurios mergikts, kail
nudirs mums. Tu juk pats inai, Kike, ar ne?
Kik nieko neatsak, bet leidosi nuvedamas. Draugai per
jo per gatv ir sitais kuplios magnolijos pavsyje. uas
usirk, Kik tyljo, kaip ir anksiau, kietai suiaups lpas,
papts nerves - j dusino tis.
- Kike, mayli, - globojamu tonu kalbjo jam uas, -
matau, kad neimokai sugyventi su monmis. Jeigu nesu
tarsi su mogum, nieko i jo neipei, patikk manimi, nes
ilgiau iame pasaulyje gyvenu. Pakalbk su mogumi man
dagiai, sugalvok, kaip p rijo prieiti, teik mayt dovan
l, duok tkstantl kit, ir jis ipasakos tau visk. O
spaudimu, gsdinimu daug nepasieksi. Taip ir liksi vargu,
kvailu Kike.
- Atsirado mat turtuolis! - subambjo Kike, taiau, matyt,
jau nustojs pykti.
- Pasdk ia, pavsyje, o a nueisiu prie viebuio ir
pabandysiu k nors suinoti, - pasak uas ir apjo viebut i
kitos puss, kur stovjo didiuliai iukli konteineriai.

88
 Ilgai laukti nereikjo. Po kokios minuts, pro upakalines
duris, vedanias virtuvn, ijo berniukas, stumdamas prieais
save veiml su atliekomis.
- Duok padsiu, - pasak uas ir, pastvrs veiml u
kito galo, padjo berniukui pakelti j ir ipilti konteiner, kas
veimlyje buvo. - Kaip susitvarkai su juo vienas? - apsimestinai
stebjosi uas.
- Kastuvu, - gteljo berniukas.
- Ta-aip, - atsiduso uas. - Vieni nuo vaikysts dirba
nesuddami rank, o kitiems nereikia n pirto pajudinti. Va,
ir tiems, kurie iame viebutyje gyvena.
- Tai jau tikrai, - atsiduso berniukas.
- Taigi, - toliau kalbjo uas. - Tikriausiai ia gyvena vien
dykaduoniai. Nuo vakaro iki ryto tik linksminasi ir oka.Nors...
- jis kiek patyljo, tarsi galv bt ovusi domi mintis, -
pasitaiko ir meninink, knygas rao, paveikslus pieia. Tokius
a gerbiu.
Berniukas, matyt, diaugsi gavs atsikvpti, tebestovjo
greta uo ir linkiojo galva.
- Maiau kart krantinje mergin, - kalbjo uas, - i
karto atkreipiau dmes. Dailinink. Ne tokia, kurios isipsto
ir slampinja, savo apdarus rodydamos. itoji paprastai apsi
rengusi - dinsai, markinliai, d su daais, permesta per
pet. ia tai suprantu, nors taip pat ne varg. Kiekvienas
savaip trisia, - baig uas pamokoma sentencija, neusimin
damas, k pats veikia.
- Taip pat maiau t mergin, - linkteljo berniukas. - Pas
mus, Orealyje, gyvena, pats maiau, kaip pieia. Sdi ant
palangs su albumu rankose ir pieia. Valand sdjo, gal

89
ilgiau. tai ten, etajame aukte, - berniukas parod ranka
vien korpus. - Su ja dar...
Berniukas nespjo pabaigti, nes pro pirmojo aukto gro
tuot virtuvs lang pavelg piktas moters veidas.
- Ppe, - suriko moteris. - Dykaduoni! Kas ine atliekas,
mar atgal!
Pp krpteljo, pasiiupo veiml ir dumte nudm
atgal virtuv, nespjs pasakyti uai, kas buvo su ja. Bet
uas jau pakankamai inojo.
- Ji gyvena ia, Orealyje, - trindamas amkas, pasakojo jis
Kikei po keli minui. - Supranti, radome jos pdsakus. Dabar
reikia patykot, o tada...
- ...nusuksime jai sprand, - niriai pritar Kik.
uas susirauk:
- Man rodos, efas liep tik pagsdinti, bet jeigu teks jau
nusukti sprand... noriau, kad tai padarytum tu, tau geriau
sekasi.
Kik patenkintas sumyk.

ETA DALIS

etojo aukto budinti kambarin Keta man esanti nepa

prastai grai ir labai valgi, o jau kambarin tokia, kad jos vieta
ne tokiame viebutyje, kaip Orealis, - gerame, bet nepakan
kamai prabangiame, o Pale Rojalyje, kur, sakoma, viejo
Ispanijos karalius Chuanas Karlas. Todl savo pareigas ji atlik
davo atidiai ir gerai, taiau taip, tarsi ji bt karalien tremty
je, kurios orumas paeistas.

90
 Beje, Keta ne tik j save irjo kaip j karalien, ji ir
aplinkin pasaul laik ne tokiu, koks jis buvo i tikrj.
- Senjorita visai neturi k veikti. Sdi ir tplioja popieri
kaip vaikas. Tie turtingi aminai su keistenybmis. Eit links
mintis kaip visi mons, tai ne.
Baigusi tvarkyti kambar, ji pam iukliad ir ijo
koridori, kad ipilt iukles konteiner sausoms iuklms,
kuris stovjo tame paiame aukte po laiptais.
ia prie jos jo kakoks nepastamas mogus. I karto jis
Ketai aikiai nepatiko - mao gio, menko sudjimo, nebenau-
ju kostiumu. Ko jau ko, netvarkingumo Keta negaljo paksti.
To tipo markiniai ne tik kad nuo vakardienos nekeisti, bet be
galo nevars. Todl kambarin ketino ididiai praeiti, nor
dama parodyti, kad n nenori pastebti toki moni. Taiau
vyras staiga sustojo ir kreipsi j.
- Gerbiamoji senjorita! - pasak jis labai mandagiai. -
Leiskite js paklausti!
Nepastamasis kiek pajgdamas rod toki pagarb, kad
keta sustojo. Matyt, vyras tik to ir lauk, nes labai pagarbiai dar
kart nusilenk ir tada pasak:
- Jau kelet kart maiau jus ir negaliu nepasakyti, kad js
geriausia kambarin i vis mano matyt. Tiesiog meistrikai
dirbate. Js, matyt, specialiai mokts sostinje?
- Ne, - sutriko Keta, kuri niekaip negaljo net mokyklos
baigti, o daugiau niekur nesimok, - ne visai sostinje...
- A, vadinasi, Monterjuje arba Gvadalacharoje, - linkte
ljo uas (tai, inoma, buvo jis).
- M-m-m, - neaikiai atsak Keta, o pskui dmiai pasii
rjo nepastamj. - O kodl js, ties sakant, tuo domits?

91
 - Tarnybos reikalai, brangioji senjorita, - atsak uas, o
pamats, kad kambarin nesupranta, paaikino: - Turiu parink
ti personal naujai vilai pensionatui, kuri statoma... - jis moste
ljo neaikiai ranka.
- Bolivaro gatvje? - paklaus ji.
- O taip, - patvirtino uas.
- Taigi ten bus kakas grandiozika. Ten nuostabus vaizdas
j jr.
- Js teisi, - patvirtino panekovas. - Labiausiai vertinu
moter prot. Rodos, js man tinkate. Suprantama, ito nie
kam nesakykite, - uas pradjo kalbti tyliau, - nes kai suinos
visos js merginos, tai nemanoma bus atsiginti, o man reikia...
- uas reikmingai patyljo, stebdamas, kaip reaguos kam
barin, - tik pirmos klass kadr.
Keta nevalingai itiesino peius, kad atrodyt graktesn,
pasitais balt prijuost, pasisteng dailiau laikyti krep su
popieriais. itas mogus turi pamatyti, kad geresns u Ket
neras, jei jam reikia pirmos klass darbuotoj, bent jau Ore-
alyje.
- O kokios slygos? - pasibrangindama paklaus ji.
Atsakydamas uas netingjo ivardyti smulkiai. Vila pen
sionatas su vaizdu jr. Suprantama, turtingiausiai ir pramat
niausiai publikai. Numeris - tai ne tik kambarys su vonia ir
balkonu. Tai dar ir atskiras sodas, individualus baseinas, solia
riumas. Pensionatas priims tik kelet moni, kad kiekvienas
galt jaustis puikios vilos eimininku. Suprantama, tokioje
vietoje aptarnavimas turi bti aukto lygio, kokio nesapnuoja
ne tik Orealis bet ir Pale Rojalis. Rasti toki moni - labai
nelengvas udavinys. Rekomendacijos nepakanka, kadangi jas

92
daniausiai rao nelabai kompetentingi mons. Reikia savo
akimis pamatyti, kas kaip dirba.
- tai kodl a ia, - baig uas, - tokiu nekrintaniu akis
kostiumu. Man reikia visk pamatyti paiam. Jeigu atvaiuo
iau savo Rols roisu prie paradinio jimo, mane i karto
paint, tikriausiai js administratorius rekomenduot man
mergin, kurios nort atsikratyti. e tau, Dieve, ko mums
nebereikia.
- Koki nors Chuanit ar Bert, - sukikeno Keta.
- Taigi, - patvirtino uas.
Ketos akys sublizgjo. Nepastamasis, kalbantis su ja, jau
nebeatrod nevarus neauga. Jai pradjo atrodyti, kad prie
j malonus, kukliai, bet gana gerai apsirengs senjoras malonia
ypsena.
- Tarp ms kalbant, - suokalbikai pasak suminktjusiai
kambarinei uas, - buvau Pale Rojalyje ir neradau ten n
vienos, kuri mane patenkint. Suprantate, n vie-nos!
Keta linkteljo tokia veido iraika, tarsi vis laik bt
inojusi, kad penki vaigdui Pale Rojalyje dirba labiau
siai netikusios jos profesijos atstovs.
- O tai js, senjorita, - rimtai ts uas, - man patikote,
maiau, kokia js vikri, sumani... Ivaizda, suprantama, taip pat
svarbu... Bet nemaiau vieno dalyko...
- Ko gi? - nekantriai paklaus Keta.
- Kaip js tvarkote kambarius, - prisipaino uas. - Su
prantate, mums reikia kambarini, kurios galt greitai kiek
vien kambar sutvarkyti idealiai variai, - jis msliai irjo
blizganias i susijaudinimo Ketos akis. - Kaip mes galtume t
padaryti?

93
 - Senjore... - pradjo Keta ir usikirto.
- Viljarealis, - uas nutar nesismulkinti ir pasim vien
skambiausi Meksikos pavardi, kuri reikia karaliaus tvo
nija.
- Senjore Viljareali, - drsinosi Keta, - k tik baigiau tvar
kyti savo aukto numerius ir galiu juos parodyti.
uas apsimet, kad abejoja:
- Neinau, ar patogu... Ms pensionate mes laikysims
taisykls jokiu bdu nesikiti j klient gyvenim.
- Bet tai tik Orealis! - Keta t od itar taip niekinamai,
tarsi seniai ia nedirbt.
uas vis dar abejojo.
- Eime! - kalbinjo j Keta. - Kadangi sutvarkiau, tai joki
asmenini daikt nepamatysite. tai k tik sutvarkiau kambar,
kuriame gyvena seserys. Viena j sivaizduoja, kad dailinink.
Kiek popieriaus kasdien ineu! Kol vien paveiksliuk nupai
o, baisu, kiek popieriaus prigadina!
- Na, pasiirkime, tikinote! - nusiypsojo uas. - Koks
numeris?
- ei imtai penkiasdeimt treias, - pasak Keta. - Palau
kite, kol ineiu krep. Kaip tik i to kambario.
uas godiu vilgsniu irjo krep su popieriaus lapais
ir stebjo, kur Keta j ivert. Po to nusek paskui kambarin
ei imtai penkiasdeimt treij numer.
Apvelgs kambar, uas pasak:
- Visikai patenkintas, brangioji senjorita. Artimiausiu
metu pakalbsiu apie jus su virininkais. Esu tikras, kad mums
tiksite.
Ketos skruostai plyksteljo i diaugsmo.

94
 - Bet, - gudriai mirkteljo jai uas, - kol kas niekam n
odelio. Jei pamatysite mane viebutyje, neisiduokite, kad
pastate, kas a. Konkurencija, pati suprantate.
Keta energingai linkteljo. Ji nujo savo viet koridoriaus
gale ir atsisdo taip oriai, kaip tikriausiai kadaise ssdavosi
sosit Ispanijos karalien Izabel.

Lusa nusileido vestibiul, kur buvo susitarusi susitikti su

Pablu. Ties sakant, ji buvo patenkinta, kad gals su juo bti
viena. Dar vakar ji pajuto, kad tas jaunuolis ja rimtai domisi.
Pati Lusa dar nesusigaud, kokie jos jausmai. Nebuvo ko abe
joti, kad Pablas Kastaneda kur kas labiau isilavins ir domes
nis mogus negu Raulis ar Lukas, negu daugelis jos mokslo
draug. Bet Lusa tvirtai sikal savo draugs Iness taisykl -
labai pavojinga strimgalviais pulti paskui kok nors pienburn
ir itekti u jo, nes po to gailsies vis gyvenim.
Pirm kart tai igirdusi, Lusa uginijo.
- Klausyk, Inese, - pasak ji, - itaip galima toli nueiti. Jei
neiteksi jauna, paskui gali apskritai neitekti. Pavyzdiui,
kaip ms teta Kandida.
- domu, kur moksi tavo teta Kandida? Ar ji turi koki
nors specialyb?
Lusa susimst. Sunku buvo atsakyti tok klausim.
- Kaip tai, kur moksi? Tada buvo kiti laikai. Jai buvo
samdomi nam mokytojai. Ji buvo ruoiama auktuomens
gyvenimui.
- Tai va! - triumfuodama tar ne. - I tikrj ji negijo
isilavinimo. Suptantama, kad ji negaljo bti domi vyrams, kai
buvo jauna.

95
 - Na ir k tu nori tuo pasakyti? - nesuprato Lusa.
- Noriu, kad moktum save vertinti. Ar nepamirai, kur
mokaisi?
- Na konservatorijoje, o kas i to?
- Be to, esi viena geriausi dainavimo skyriaus studeni,
juk taip?
Lusa nusijuok.
- Donas Ksaveras toki dalyk man nesako pedagoginiais
sumetimais.
- Vis tiek pati tai inai. Taigi, tu grai, jauna, talentinga
moteris. Ar daug aplink vyr, kurie prilygt tau protu, talentu
ir groiu?
Klausytis, k sako ne, Lusai buvo ir malonu, ir juokinga.
- Neinau, - pasak ji. - Ne taip jau daug pastu vyr.
- Tada patikk mano didesne patirtimi, - pasak oriai
ne, - vert tavs vyr labai maa.
- Maiau negu tinkam moter? - kandiai paklaus Lusa.
Bet ne t ironij nereagavo.
- Kur kas maiau, patikk. Duosiu tau paskaityti ta tema
straipsn i Valstij feminisi urnalo paskutinio numerio.
Ten rodyta pasitelkiant matematinius apskaiiavimus ir lente
les.
Lusa suprunkt i juoko.
- Tai dabar turiu prie kiekvieno naujo pastamo prieiti su
tais apskaiiavimais ir lentelmis?
ne dmiai pasiirjo j.
- Visikai nebtina. Tiesiog nereikia skubti. Bent neturi
manyti, kad koks nors Pep ar Panas - paskutinis tavo ansas.
- O k turiu galvoti? - smalsiai paklaus Lusa.

96
 - Nieko negalvok. Gyvenk kaip tinkama, kaip nori tu, o ne
mama ar teta Kandida...
- Mama kaip tik nori, kad neskubiau itekti, o moky
iausi.
- kart a pritariu senjorai Linares. Pavyzdiui, a nesi
ruoiu skubti. Sakyk, Lusa, ar ne geriau kol kas gyventi viskuo
domintis ir inoti, kad galima pasirinkti?
- Gal tu ir teisi, - msliai pasak Lusa. ie draugs odiai
strigo atmintyje. iais metais viena kita mokyklos draug pasi
sak susiiedavusi, supaindino su jaunikiu, bet Lusa dar nesu
tiko vaikino, su kuriuo bt norjusi gyventi vis gyvenim.
O tai dabar Pablas Kastaneda. Lusa negaljo neigti, kad
jis turi teigiam bruo. Bet prisiminusi t pokalb su Inese, vis
dlto nutar, kad skubti i tikrj neverta. Gal gale Pablas
mokosi Meksike, jie gals susitikinti.
kart Pablas buvo lengvais markiniais, be kaklaraiio,
su dinsais. Jis Lusai nebeatrod toks solidus kaip vakar, vos
ne berniktis. Kai jis pamat Lus, veidas nuvito.
- O tavo sesut neis su mumis? - dl visko paklaus jis.
- Ne, ji pavargusi, nutar pasilikti viebutyje.
- Tikiuosi, kojos jai nebeskauda? Galiu ueiti ir apir
ti.
Lusa susivok, kad iandien tai jos gydytojui rodyti nerei
kia, todl skubiai pareik:
- O ne, viskas gerai. Ji tiesiog blogai miegojo nakt, nori
pailsti.
- Na, kaip nori, - pasak Pablas. - Silau automobiliu
nuvaiuoti senamiest ir pasivaikioti psiomis.
- Gerai, - pasak Lusa.

97
 Pablas Akapulke buvo ne vien kart, todl gana gerai
paino senamiest. Jis ved Lus vingiuotomis gatvelmis, kur
greta prabangi kolonijini laik nam buvo rengtos antikva
rins parduotuvls, prekiaujanios keramika, stikliniais ir
porcelianiniais niekuiais, daugybe odini dir, rankini ir
kitais panaiais daiktais. Lus grau sin, kad sesuo viena
liko viebutyje, todl ji panoro nupirkti Dulsei kok nors suve
nyr prisiminimui i Akapulko. Prisiminusi, kad Duls renka
lli tautiniais drabuiais kolekcij, Lusa nupirko ll indn,
audiani kilim. O prajusio vakaro prisiminimui pasirinko
miniatirin uolos su restoranu Tor del Kastiljo vaizd,
sudliot i kakokio mineralo, kuris keisdavo spalv - nuo
ydros iki roins, nelygu koks oras. Tikriausiai Dulsitai bus
malonu gauti toki dovan, - pagalvojo Lusa.
Tuo metu ji pastebjo, kad Pablas dvejodamas iri j.
- Na, kur dabar? - paklaus ji linksmai, kad padrsint
ji-
- Zinai, Lusa, - pradjo Pablas nedrsiai, - ta gatve galima
nueiti mano tvo dirbtuv. Jo paties nra namie, bet jis dav
man rakt, galtume ueiti pasiirti jo darb.
Lusa galvojo. Pirmiausia ji tuoj prisimin dar vaikystje
girdtus Tomasos pamokymus, kad merginai nedera eiti sve
ius pas vieni vyr. Antra vertus, ji niekada nebuvo dailininko
dirbtuvje, todl j, inoma, viliojo proga paskui pasigirti, kur
ji buvo. Ji dar kart vilgteljo Pabl. Jis buvo toks rimtas, kad
Lusa pasiryo:
- Gerai, Pablai, su malonumu. O tavo tvas neprietaraus?
- Ne, k tu, juk jis pats dav man rakt ir leido atsivesti
pastamus, - kartai aikino Pablas.

98
 - Na, gerai, eime, - pasak Lusa. - Tik neilgam.
- Eime, - diugiai pakartojo Pablas. - ia arti, tik trys
kvartalai.
Jie jo nelabai greitai, nes Lusa vis stoviniuodavo prie
parduotuvi vitrin, j kai kurias ir ueidavo, Pablas vos neisi
dav nekantraujs. Pagaliau jie prijo prie gana modernaus
namo ir m lipti laiptais. Treiajame aukte Pablas sustojo.
- Tai mano tvo butas, ia pat ir dirbtuv.
- O jis daug laiko praleidia Akapulke?
- Ne taip jau daug, bet danai ia atvaiuoja. Mano tvas
toks mogus, negali nieko daryti ilgai.
Pablas kio rakt ir atrakino duris. I priekambario i
karto jo kambar dideliais langais. Tai, matyt, ir buvo dirb
tuv. Lusai ji buvo panai lyg muziej, lyg antikvarin par
duotuv. Aplink buvo sustatyti paveikslai, biustai, kakokios
statulls ir variniai katilai, ant sien kabojo indn kilimai ir
siuvinti rankdarbiai. Apskritai kambaryje buvo daug daikt,
viskas atrod gana domiai, bet Lusa nesuprato, kaip tokiame
chaose k nors galima rasti.
Pablas pradjo rodyti jai paveikslus. Jie buvo atlikti vairia
technika: aliejumi, akvarele, pastele, daug buvo nebaigt. Jie
dar nevienod spd, bet daugelis peiza ir natiurmort
Lusai patiko. tai dabar ji gailjosi, kad nekalbjo Dulss eiti
drauge: jai tikriausiai bt domu.
Pablas pasak, kad ivirs kavos, ir nujo virtuv. Lusa
prisdo ant sofos, kuri stovjo prie sienos ir buvo udengta
kilimu.
Atjo Pablas su kavinuku ir dviem garuojaniais puode
liais.

99
 - Paragauk kavos. Didiuojuosi, kad moku j virti. Mane
imok ms senoji aukl.
- O tavo mama nevirdavo?
Pablas ypteljo:
- Mama nevirdavo. T darydavo tarnaits. Mano mama
mano, kad senjorai ne vieta virtuvje.
- O tu vienintelis vaikas, ar dar turi broli ir seser? -
paklaus Lusa.
- Kaip ia pasakius, - ltai itar Pablas ir patyljo. Po to
vl prakalbo. - Supranti, mama turi tik mane vien. Bet mano
tvas ved dar du kartus, todl turiu dar du brolius - Antonij
ir Konstancij.
- Du brolius? - pakartojo Lusa. - O kiek jiems met?
- Antonijui penkiolika, o Konstancijui - devyneri. A su jais
susitinku daniausiai pas ms senel.
- domu, - pasak Lusa. - O dabar tavo tvas veds?
- Dabar ne, - atsak Pablas. - Dabar jis save vadina laisvu
dailininku. Sako, kad ieko groio ir moterikumo idealo, o kol
neras, nenori sipareigoti.
- Jis, atrodo, domus mogus. Noriau j pamatyti.
- Su malonumu t padarysiu. Dabar mes su juo draugai.
Buvo laikas, kai smerkiau j, bet dabar iriu j atlaidiau.
Lusa nustebusi pasiirjo j. Ji dar niekada nebuvo
pagalvojusi, kad kalbant apie tv galima vartoti od atlai
diai.
- K mes ia vis apie tvus! - staiga suuko Pablas. - Man
kur kas labiau norisi kalbti apie tave, Lusa.
- O k apie mane kalbti? - iek tiek koketikai paklaus
Lusa.

100
 Pablas patyljo, galvodamas, k sakyti.
- Lusa, noriu, kad tiktum manimi. Niekada nelaksiau
paskui merginas. Apskritai iuos dvejus metus per daug laiko
atimdavo medicina, bet dabar...
- Kas dabar? - tyliai paklaus Lusa.
- Supranti, jau treia diena galvoju apie tave. Vis laik
prie akis tavo paveikslas. Vis laik noriu bti su tavimi,
klausytis tavs. Kai mes vakar okome...
Jis vl nutilo.
- Kas vakar? - vl tyliai paklaus Lusa.
Bet Pablas pasiirjo j j maldaujamu vilgsniu.
- Lusa, praau... Ar galiu tave pabuiuoti?
Lusa taip sutriko, kad nieko neatsak. Ji sdjo sisprau
dusi sofos kampe, o kai Pablas prijo ir atsisdo greta, ji greitai
usimerk. Ji pajuto Pablo lpas savo lpomis, po to Pablas j
apkabino.
Jai buvo ir malonu, ir baisu. Protas jai kudjo, kad t scen
reikia nutraukti.
- Pablai, praom, - pasak ji neatsimerkdama.
- Lusita, mieloji, - sunibdjo Pablas, atsipls tik trum
pam, kad vl buiuot j. Jo glamons darsi kartesns. Lusa
band velniai isivaduoti i jo glbio, bet jis nepaleido jos.
- Lusa, negaliu be tavs, - toliau kalbjo Pablas. - Tu man
labai reikalinga...
Tuo momentu jie igirdo, kad atsidaro lauko durys. Kam
bary buvo tylu, todl tas garsas aidjo labai garsiai.
Po to malonus vyrikas balsas prakalbo priekambaryje:
- Kaip su jumis kalbjome, mano avioji senjora, itame
laikiname pasaulyje, kur matome mogaus netobulum ir silp

101
nyb, protingiausia kiekvien valand diaugtis ir mylti arti
m.
Po t odi ant slenksio pasirod donas Serchijas Kas-
taneda ir greta jo Laura.
- Teta Laura! - nustebusi suuko Lusa.
- Tti! - kiek sumis itar Pablas.
Ko gero, vienintelis nesutriko donas Serchijas. Nusims
skrybl, jis jprastai linkteljo merginai, sdjusiai ant sofos su
jo snumi.
- Puikioji senjorita, laimingas, matydamas jus mano kuk
liame mz prieglobstyje ir diaugiuosi, kad mano atala sutei
k prog jus regti, - po to jis pasisuko j Laur, kuri iki iol dar
nebuvo atgavusi ramios bsenos. - Mano jaunieji biiuliai!
Leiskite pristatyti jums didiai gerbiam donj Laur i Meksi
ko, labai menik natr, drsiau sakyti, giminik siel.
Laura pagaliau atsitokjo.
- Donai Serchijau, mes pastamos, - pasak ji. - Tai Lusa
Linares, mano labai senos draugs dukt, bsimoji daininink.
Donas Serchijas dar kart nusilenk.
- Mano pagarba, senjorita Linares. Vadinasi, js taip pat
nutarte pasiaukoti menui. O, ir mano sielai mielas dvasingas
gars pasaulis. Buvo metas, kai man pranaavo muziko karjer,
bet vliau kitos mzos nusiviliojo savo prieglobstin.
Lusa irjo j, iptusi akis.
- Donai Serchijau, man labai patiko js darbai, - itar ji.
Dono Serchijo veidas nuvito laiminga ypsena:
- Tu girdjai, Pablai, k pasak toji grauol. O, toji mer
giot turi puik skon. Vaike mano, btinai turiu nupieti js
portret.

102
 - K js, donai Serchijau, - sumiusi pasak Lusa.
- Donas Serchijas de Kastaneda i ties puikus dailinin
kas, - pasak Laura dalykiku balsu. - Jau fotografavau jo
dirbtuv, kad pasilyiau sostins urnalams. Mes kaip tik
dabar t darme. - Laura pagalvojo, kad, laim, fotokamera
kabo ant peties kaip visada. - O dabar man laikas vykti j kit
viet.
- Bet palaukite, puikioji donj Laura, - protestavo donas
Serchijas, - kur gi js? Juk mes dar nespjome padirbti prie
js portreto.
Tai pasaks jis nudeng molbert, o Lusa labai nustebo
pamaiusi portreto eskiz, kur aikiai buvo matyti Lauros bruo
ai.
Bet Laura n nesiklaus:
- Ne, ne, a jau vluoju. Labai ai, donai Serchijau, mes
susiskambinsime. Lusa, vaikeli, paskambinsiu jums j viebut, -
pasisukusi Pabl ir tarusi malonu buvo susipainti, ji skubiai
ijo i dirbtuvs.
- Deja, - pasak donas Serchijas, ssdamasis ant kds
prieais Pabl ir Lus. - Mano puikioji pakeleiv paliko mus,
pasirinkdama biznio grandines, o ne gaivinant gyvojo meno
gurkn. Toks ms gyvenimas. Bet diaugiuosi jus matydamas,
jaunieji biiuliai, su malonumu pavaiinsiu jus stikleliu tekilos
arba banan likerio, kad simbolikai paymtume ms pain
t-
- Mes skubame, tve... - pradjo Pablas, bet Lusa pertrau-
k j:
- Labai ai, donai Serchijau, mielai paragausiu banan
likerio, bet tik vien taurel, nes turiu grti viebut. Mans

103
ten laukia sesuo. Beje, ji studijuoja dail, man rodos, jai bt
domu susipainti su jumis.
- avingoji senjorita, man gaila prarasti js draugij, kai
taip neseniai susipainome, bet tvirtai tikiuosi, kad ms pa
intis tsis. O js ir js sesuo bsite laukiamos vienios ioje
ms ventovje visada, kai tik teiksits ia atvykti.
Tai pasaks, donas Serchijas nujo grim.

Antonijui skirta valanda seniai prajo, o Duls su juo vis

dar vaiktinjo ilgais Orealio viebuio koridoriais, lipo
vairius auktus, apsilank soliariume ir kavinje ant stogo,
nulipo skalbykl ir bat taisykl, po to ijo sod, kad patekt
kit korpus.
- Pasdkime, - i paveiksl nusiirtu gestu Duls paro
d suolel, pasislpus po ydiniu redodendru.
- Su malonumu, - atsak Antonijas.
Duls buvo apstulbinta. Sesers kauk, matyt, tiko jai. Kai
jie atsisdo, Duls apsimet, kad grisi romis, o pati akies
krateliu stebjo savo naujj pastam. Jis irjo taip atvirai
susiavjs, kad jai pasidar iek tiek nesmagu. Diaugsmas ir
pakili nuotaika prajo, dabar Duls apm jai bdingas lide
sys ir melancholija. Vadinasi, ir Antonijas taip pat pereis prie
Lusos, - lidnai svarst Duls. - Juk dabar patinku jam todl,
kad elgiuosi kaip sesuo. Kai vl tapsiu pati savimi, jis ikart
nusigr nuo mans. Nejaugi nordama patikti vyrui, turiu
vaidinti kak kit? Ieit, kad tokia, kokia esu i tikrj,
apskritai niekam nereikalinga.
Antonijas patebjo, kad Dulss nuotaika pasikeit.
- Kas jums? - su nerimu klausinjo jis. - Kakas atsitiko?

104
 - Ne, - ypteljo jam Duls. - Tiesiog... tiesiog jums skirta
valanda jau prajo. - Ji patyljo. - Mums laikas atsisveikinti.
- Bet... - Antonijas negaljo rasti odi.
Duls rytingai pakilo nuo suoliuko.
- Iki pasimatymo, - pasak ji rimtai, net iek tiek ikilmin
gai. - Ai u kompanij.
- Na k js... - sumurmjo pribloktas Antonijas. - Tai jums
ai... u domi ir nepaprast ekskursij.
- Ekskursija baigta, - atsak Duls. - Iki pasimatymo. Dar
kart ai.
- Bet leiskite nors palydti jus! - suuko Antonijas.
- Gerai, - sutiko Duls, kuri i ties visikai nenorjo skirtis
su iuo mielu jaunuoliu.
Kai jie pasikl etj aukt, Dulsei pasirod, kad
koridoriaus gale upakaliniuose laiptuose murkteljo ka
koks elis. Mergina krpteljo, umirta baim vl apm
j-
- tai mes ir atjome, - pasak Duls, prijusi prie dur. -
Iki pasimatymo, Antonijau.
- Mielai pabiau su jumis ilgiau, - maldavo jis. - Pasakyki
te, k darysite iandien vakare? - Jis usikirto. - Atleiskite, tai,
inoma, labai nekuklus klausimas. Praom neatsakyti, paklau
siau nepagalvojs.
- Ne, kodl gi, - nusiypsojo Duls. - Truput papieiu.
Tikru dailininku gali tapti tas, kas kasdien laiko rankoje pie
tuk, taip sako mano dstytojas donas Klemente.
- Tai js dailinink! - aikteljo Antonijas. - Kodl anksiau
nesakte?
- Bet js juk neklauste, - nusiypsojo Duls.

105
 - Praom parodyti k nors i savo darb, - papra Antoni-
jas. - Labai noriu pamatyti.
Dulss veidas apsiniauk.
- Deja, tai nemanoma. Beveik visi mano geriausi darbai
liko molberte, o a j... praradau.
- Praradote molbert? - nustebo Antonijas.
- Taip jau atsitiko... - miglotai atsak Duls.
Ji nusigr nuo Antonijo, kad paslpt, jog sutriko, - ji
nenorjo aikinti, kaip dingo molbertas. Jai vl pasirod, kad
koridoriaus gale mkteljo kakieno elis. Dulsei pasidar
nejauku.
- Jeigu taip labai norite, Antonijau, - greitai pradjo kalbti
ji, - tskime ms ekskursij. Dar kartel pasivaikiokime.
Nulipkime atsarginiais laiptais.
- Puiki mintis! - Antonijas apsidiaug, kad dar truput
gals pabti su Dulse. - it ymyb mes praleidome.
Vis labiau nerimaudama, nors ir stengsi tai nuslpti,
Duls jo koridoriumi t pus, kur buvo upakalinis jimas,
pro j vaikiodavo tik aptarnaujantis personalas. Po laiptais ji
su Antonij pamat didel iukli konteiner, bet daugiau ant
laipt nieko nebuvo. Taiau Dulsei atrod, kad kakur netoli,
apaioje, gal dviem auktais emiau, pasigirdo kakoks silpnas
garsas... ne, ne ingsniai, tikriau, kakas trakteljo pirt s
narius.
Duls pasisuko Antonij, tyldama dr auktyn pirtu,
ragindama patylti. Jie sustingo. Staiga garsas pasikartojo.
Duls suakmenjo i siaubo, po to pasileido emyn laiptais.
Tutuojau dviem auktais emiau taip pat kakas bildjo
emyn. Duls sustojo sunkiai alsuodama.

106
 - Lusa Marija, veikiau patikiau, kad js privatus seklys,
o ne dailinink, - pasak Antonijas, kuris taip pat sustojo ir
dabar nustebs irjo mergin.
- Ne, tiesiog man pasirod, kad apaioje kakas yra, -
atsak Duls.
- Man taip pat, bet kas i to? - gteljo peiai Antonijas.
- Tai galjo bti kambarin, koks nors meistras, padavjas,
maa kas.
- Js visikai teisus, - sausai atsak Duls - k gi, lipkite
emyn.

efas Mankonis tyldamas lygino pasidjs ant stalo

ipltus i bloknoto lapelius. uas padav jam sulamdyt
servetl.
- tai ia dar is tas, efe.
Mankonis vilgteljo j portretus, padarytus keliais trichais
tuinuku.
- O juk panau, tai velniktis! - subambjo jis.
- Mes radome j, efe, - pasak uas. - Viebutis Orea-
lis, ei imtai penkiasdeimt treiasis numeris. Beje, tai buvo
nelengva, jos ivaizda pasikeit. Apsikirpo. Gatvje a jos ne
painiau. K darysime su ja, efe? Jeigu reikalas bus susijs
su mogudyste, tegul to imasi Kik. A savo darbo dal pada
riau.
Mankonis galvojo. Jis buvo apdairus ir atidus mogus, jam
paiam mogudyst neteik jokio malonumo, bet kart,
matyt, kito kelio nebra. Mergiot puikiai simin abiej vei
dus, negana to, ji gali ne tik atpainti juos, bet ir nupieti.
Tiesiog lobis policijai. Bet galima pasirinkti ir kit keli - paa

107
linti u ir Kik, tada silai, vedantys prijo, efo Mankonio,
vis tiek nutrkt. Reikjo apsisprsti, ir greitai.
- Beje, efe, - igirdo jis vl pataikaujant uo bals, - jei
mums, turiu galvoje save ir Kik, kas nors atsitikt, mes m
ms kai kuri priemoni.
- Kas dar? - nepatenkintas paklaus Mankonis.
- Na, jeigu mes staiga dingstame, - tyliai ts uas, - taip
kartais atsitinka monms...
- Mes nenorime, kad mus sust uvys! - ipokino Kik.
- K tai reikia? - suriaumojo efas, trenkdamas kumiu
stal, ant kurio guljo Dulss eskizai. - Js grasinate man?
- K js, efe, - skubiai pasak uas, matydamas, kad Kik
isiiojo kak nordamas atsakyti, - Mes n nepagalvojome
apie tai. Tiesiog paraiau laik komisarui Garbansui, js tik
riausiai esate girdjs apie tok. Ties sakant, ir nemanau jo
sisti, k js! Brkteljau dl visko ir atidaviau vienam savo
drauguiui, nesakysiu, kuo jis vardu. Tai tai, jei kas nors man
arba, sakykim, Kikei atsitikt, jis mes t laik pato dut.
Tai sakau, jums, efe, kad inotumt.
efas Mankonis grikteljo dantimis, bet nieko nepasak.
Jis su neapykanta nuvelg uo figr. Kas galt pagalvoti,
kad tas girtuoklis, smulkus vagiius, toks sukius. Beje, Manko
nis negaljo nepripainti, kad dailinink jis surado, ir labai
virtuozikai. Ko gero, i tikrj gaila prarasti tok mog.
- Gerai, - taikiai pasak jis, - su tuo js susidorojote. Lieka
tik viena - nufotografuoti j. Maa kaip klostysis reikalai.
Manau, kad ji apskritai nebeieis lauk, kaip iandien. Pridjo
kelnes, aikus dalykas, - efas Mankonis vypteljo. - Tai geras
enklas. Vadinasi, pagsdinti j bus nesunku. Nors, - jis pabar

108
beno pirtais stal, - gal to ir neuteks. Geriau, kad ji nutilt
amiams. Jei nebt dailinink... O dabar... neinau...
- Ko ia neinoti! - subambjo Kik. - Ji gali kiti mus.
Reikia paalinti j, efe, tai mano nuomon.
Mankonis pakl akis ir pasiirjo Kik.
- Puiku, mayli, tu ito ir imsiesi, - jis pasisuko u: - Vis
dlto reikia j nufotografuoti. Pauktyt gali ir pasprukti nuo
ms, tada vilpk neprisivilpsi. Reikia numatyti visas galimy
bes. Beje, uai, ar tu kartais nesuinojai, i kur ji atvaiavo,
kiek jai met, kuo vardu.
- Ne, efe, - atsak uas. - Nors manau, kad ji i Meksikos
Atuoniolikos devyniolikos met. Jos vardas tarsi Lusija, bet
nesu tikras. Gana toli stovjau, aikiai neigirdau.
- Puiku, - efas Mankonis buvo patenkintas, nors stengsi
to neparodyti. I to uo gali ieiti mogus! - pagalvojo jis ir
pasak garsiai: - Vadinasi, tu supratai: nuotraukos, vardas,
adresas Meksike.

Duls, lydima Antonijo Suareso, nulipo emyn upakali

niais laiptais. Reikjo k nors sugalvoti - ekskursija po viebut
buvo baigta.
- Gal igerkime kavos, - pasil vaikinas, - ar js geriau
norite suli?
- Ko gero, suli, - linkteljo Duls. - Vis dlto geriau
ieikime laukan, nes man jau atrodo, kad niekada nebepama
tysiu sauls ir dangaus.
- Nemalonus jausmas, - sutiko Antonijas. - ia kaip tik
netoliese yra nedidel kavin, visai tyli, neymi. Norite, a jums
parodysiu.

109
 Duls nieko nepasak, tik pritariamai linkteljo.
Kavin i tikrj buvo tokia, kaip j nusak Antonijas - tik
keletas stal, dailios pintos kds; o ios kavins atmosfera kl
mintis apie praeit, apie grakias ponias ilgomis pirtinmis, su
skiais ir galantikus kavalierius.
Antonijas usak Vienos kavos su plakta grietinle.
Duls pagalvojo, kad elgtis taip kaip Lusa, ko gero, ne taip
jau nemalonu, net iek tiek domu. Ji vl pamiro apie savo
baiminimsi, o tamsus elis ant laipt atrod vaizduots
aismas.
- Lusa Marija, - pasak Antonijas, irdamas tiesiai akis,
- js tikriausiai nepatiksite manimi, bet per savo gyvenim
nesutikau n vienos merginos, kuri bt panai jus.
Duls neinojo, k atsakyti.
Antonijas norjo pasakyti dar kak, bet visai greta pasi
girdo garsus bernikio, laikraio pardavjo, ksmas:
- Nuudytas nusikaltli grups vadas! Akapulke pra
sidjo naujas karas dl takos sfer! Lavonas inetas
krant! Kas bus kita mafijos auka! Stingdanios krauj
smulkmenos!
Berniktis mosikavo laikraiu prie pat stalo, kur sdjo
Duls ir Antonijas.
- Pirkite laikrat, senjore, - nebe taip garsiai kreipsi
berniktis Antonij. - iandieninis Diario del Akapulko
numeris, vietinis vakarinis laikratis, - paaikino jis.
- Kam mums tie mafijos sskait suvedinjimai, - nusiyp
sojo Antonijas ir, atsisuks Duls, pasak: - Ms pilieiai
mgsta, kad jiems pakutent nervus. Kas jums? - suuko jis,
pamats, kad jo draugu baisiai ibalo.

110
 - Nieko, - stengdamasi susivaldyti, atsak Duls. - Nusipir
kime laikrat, - pasak ji, bandydama nusiypsoti. - Vargas
berniukas neusidirbs, jei niekas nepirks.
- Gerai, duok laikrat, mayli, - Antonijas papleknojo
maj laikrai pardavj per pet. - Imk, - jis padav jam
pinigus.
Po akimirkos berniktis jau mosikavo laikraiu kitame
kampe, garsiai rkaudamas imokt tekst:
- Nuudytas nusikaltli gaujos vadas! Akapulke prasidjo
naujas karas dl takos sfer!
- Na, tai jums laikratis, - Antonijas ypsodamasis
padav Dulsei D iario numer. - M atau, kad mgstate
labdar.
- Visai ne tai, - atsak Duls. - Tiesiog man domu inoti,
kas darosi mieste, kuriame dabar esu.
Drebaniomis rankomis Duls atskleid laikrat. Visas
pirmas puslapis buvo skirtas nusikaltli grupi karui. Daug
nuotrauk, gyvas Diegas Pikaronas ypsosi nuosavos jachtos
fone, jis negyvas ant jros kranto, inetas bang mos. Dulsei
pasirod, kad aptemo saul, kai pamat antrj nuotrauk - tai
buvo tas pats mogus, kuris jai matant buvo imestas i valties
jr. Apsirikti ji negaljo, nors kn mat ne ilgiau kaip
sekund - barzda, tamsus kostiumas, apsiavs blizganiais laki
niais pusbaiais.
Dulsei svaigo galva. Dabar jai norjosi likti vienai ir
visk gerai apgalvoti. Nuo to laiko, kai viskas atsitiko, ji dar
neband visko ianalizuoti, visk dar impulsyviai, neapgal
votai.
- Kas jums? - kaip sapne igirdo rpesting Antonijo bals.

111
 - Nieko, - papurt galv Duls. Jai prajo noras tsti it
maskarad. - Atleiskite man, Antonijau, a, ko gero, paliksiu
jus. Ai u kav.
Duls staigiai pakilo nuo pintos kds. Ji jau nevaidino
Lusos, jos judesiai pasidar kampuoti ir staigs. Tiesa, ji dabar
avjo auktakulniais bateliais, todl negaljo engti dideliais
ingsniais, kaip vaikiodavo sportiniais bateliais, bet vis dlto
joje prasiver kakas berniokika.
Antonijas nieko negaljo suprasti. Jis pamat, kad jo a
vioji draug staiga pasikeit, bet visikai nesuprato kodl. Jam
n nedingteljo galvon, kad kaltas laikratis. Juk paprasti mo
ns daniausiai nesusiduria su nusikaltli grupmis, o bandit
tarpusavio kova - jiems veikiau detektyvinio anro ris, o ne
realus gyvenimas. Antonijas buvo links manyti, kad merginai
staiga pasidar negera, gal suskaudo pilv, o prisipainti nepa
togu.
Kad ir kaip ten bt, Antonijas paoko ir nuskubjo paskui
Duls.
- Leiskite bent palydti jus iki kambario, - papra jis.
Duls tyldama linkteljo, nutarusi, kad palydovas jai ne
praai. Drauge jie jo viebut ir ulipo etj aukt. Prie
savo numerio dur Duls mandagiai, bet tvirtai atsisveikino su
vaikinu.
- Antonijau, - labai rimtai pasak ji, - labai ai jums, kad
padjote man iandien prasiblakyti. Bet dabar praom palikti
mane, man reikia pabti vienai.
- Bet mes dar pasimatysime? - su viltimi klaus Antoni
jas.
Duls ypteljo:

112
 - Galbt... kas ino?
- Bet js gal neketinate ivaiuoti? - suuko vaikinas, ku
riam neaikus Dulss atsakymas sukl nevilt.
- Kol kas ne, - skubjo nuraminti j Duls, supratusi, kad
kitaip jai reiks ilgai aikintis prie dur.
Ji beveik neveidmainiavo atsakydama Antonijui, kad kol
kas nesiruoia ivaiuoti. I tikrj jos su Lusa ketino pabti
Akapulke kokias tris dienas, taiau Duls jaut, jog stengsis
padaryti visk, kad ivaiuot greiiau. Pagalvojusi, kad pati to
nenordama, sipainiojo vietins mafijos reikalus, ji imdavo
siaubingai panikuoti.
Pagaliau ji iaip ne taip atsisveikino su Antonij. Ji turjo
duoti jam garbs od, kad rytoj eis pasivaikioti su juo po
aplinkines kalvas. Duls paadjo, nors buvo beveik tikra, kad
paado negals itesti.
Kai Antonijas nujo, ji urakino duris ir, nuspyrusi neken
iamus batelius, krito ant lovos. Tik dabar, tikrai inodama, kad
niekas jos nemato, Duls atskleid laikrat. Taip, abejoti ne
buvo ko, mogus, kurio lavon imet i valties jr, buvo
nusikaltli grups vadas Diegas Pikaronas.
Dar niekada Duls taip atidiai nebuvo skaiiusi laikraty
je policijos kronikos. Ji iki smulkmen perskait visk, kas ia
buvo parayta apie pat Pikaron ir jo prieinink - paslapting
ir nepagaunam ef Mankon, kurio mons, be abejons,
nuud konkurent.
Diario del Akapulko reporteris nuodugniai apra inter
viu su komisaru Garbansu. Komisaras trumpai apibdino situ
acij, susiklosiusi Akapulke, - is miestas buvo labai patogus
reketininkams, nes Meksikoje nebuvo kito miesto, kur vienam

113
gyventojui tekt tiek daug viebui, restoran, kavini, disko
tek ir panai staig, kuri kiekviena turjo mokti duokl
vienai arba kitai gaujai, daniausiai efo Mankonio grupei.
Toliau reporteris citavo komisar Garbans:
Bda ta, - sak komisaras, - kad visi paprasti Akapulko
gyventojai, tiesiogiai nesusidr su reketu, taip pat poilsiauto
jai, apsimeta, kad aplink nieko neatsitinka. Kartais net sakoma,
kad, girdi, reketininkai - tai taip pat apsauga, kad tai i principo
nesiskiria no tos situacijos, kai, sakykim, kavins eimininkas
samdo apsaug, kuri gina nuo kit reketinink. Toks poiris
visikai klaidingas. Reketininkai - pirmiausia nusikaltliai. I
kur gali inoti, kur jie deda pinigus, kuriuos gauna i restoran
ir viebui savinink? Tie pinigai patenka narkotik bizn,
jais papirkinjami politiniai veikjai. Kad ir kur jie patekt,
visuomenei jie darys al. Deja, ms pilieiai, net k nors
pamat ar suinoj, link nesikreipti policij, tylti.
Kai Duls perskait tuos odius, pajuto, kad rausta. Nors
kambaryje daugiau nieko nebuvo, ji nujo voni ir nusipraus
altu vandeniu. J kankino visikai absurdika mintis, kad ne
pastamas komisaras Garbansas per laikrat kreipiasi asme
nikai j, Duls Marij Linares, kuri visk mat savo akimis,
bet neina policij, linkusi tylti.
Toliau straipsnyje buvo pasakojama apie nesugaunamj
ef Mankon, kuris vadovauja didiulei nusikaltli organiza
cijai ir kur tik nedaugelis irinktj yra mat.
Man gda prisipainti, - pasak kalbdamas apie tai ko
misaras Garbansas, - bet apie j absoliuiai nieko neinoma.
Net nenustebiau, - lidnai pajuokavo jis, - jei paaikt, kad
tuo vardu pasivadinusi moteris, nors, inoma, tai maai tikti

114
 na. Kol kas mums taip ir nepavyko utikti jo pdsak. Tai,
matyt, labai patyrs ir pavojingas nusikeltlis.
Bet jo vardas turbt netikras? - paklaus reporteris.
Suprantama, - atsak klausim Garbansas. - Tai vienas
dalykas, kur mes inome. Jis gyvena kakur ia, Akapulke, kas
nors i ms kasdien j mato, bet n nedvejoja, kad jis paprastas
mogus. Kol kas tik galime tiktis, kad kada nors suseksime
mog, kuris pasta j.
Duls padjo laikrat, tai nepakeliama. Jai atrod,
kad kiekvienas odis beldiasi jos sin: Tu turi p ra
neti policijai, k m atei! Tik dabar Duls suprato, kad
galt padti policijai kovoje su mafija - ji ne tik mat,
kaip buvo imestas Pikarono lavonas, ji puikiai prisimena
nusikeltli veidus, net gali nupieti juos, policija turt
j portretus, pagal kuriuos surasti banditus bt visai
nesunku. O jie gal yra mat savo ef! Beje, a juk jau
nupieiau juos, - prisimin Duls. - Kur tie eskizai? Ji
apirjo stal, vilgteljo iukliad - pieini niekur
nebuvo. Kambarin! - topteljo Dulsei galvon. - Ji juos
isine su iuklmis. Bet jie galjo pakliti banditams,
jie galjo sekti m ane! Duls prisimin tams el upa
kaliniuose laiptuose, kaip tik ten, kur stovjo iukli
konteineris. Jai pasidar negera - kraujas tvinksjo smil
kiniuose, nuo panikos baims pradjo dauytis irdis.
Dieve mano, kada gi gr Lusa! - pagalvojo Duls. - Mes
tuoj pat, t pai minut ivaiuosim! Arba... - Dusl
rytingai kresteljo galv. - Arba a einu policij!
Pamau baim nugaljo rytas. Duls vl pasim laikrat
ir perskait interviu su komisaru Garbansu. Jai pasidar gda,

115
bet ne dl savo baims, o dl to, kad jai j galv neatjo mintis
praneti policijai apie tai, k ji mat.
Lusitai kad tik linksmintis, - su apmaudu pagalvojo Duls.
- Jai tai gera.
Nei jai paiai, nei Lusai n netopteljo, kad pavojus gresia
joms abiem.
- Tai k, vis nuobodiauji? - linksmai paklaus Lusa, vos
perengusi slenkst. - Reikjo tau eiti su mumis.
- Ne, man nenuobodu, - rimtai atsak Duls.
- Neapsimetink, sesele, matytum savo rgi fizionomi
j! - Lusa susijuok. - Tarsi citrin btum valgiusi. O mes su
Pablu...
- Lusita, - nutrauk seser Duls, - man reikia rimtai su
tavimi pasikalbti.
- Ar tu vis dar baiminiesi? - Lusa palingavo galv. - Niekada
nemaniau, kad tu tokia bailiuke.
- e, paskaityk, - Dusl padav seseriai laikrat.
Lusa perskait antrat ir norjo padti Diario del Aka-
pulko, bet Duls labai rimtai pasak:
- Labai praau, perskaityk visk... atidiai... Rytoj pirmuoju
reisu grtame Meksik. Arba a einu policij. Rinkis.
- Tu ne... - pradjo Lusa, bet Duls pakartojo:
- Pirmiausia perskaityk.
Tik dabar Lusa patikjo, kad tai, kas atsitiko seseriai, yra
rimta. Interviu su inspektoriumi Garbansu net truput baimino
j. Ji suprato, kodl Duls nutar eiti policij, matyt, taip bt
teisinga, kalbant pompastikai, pilieio poiriu. Taiau pilie
tinis gyvenimas Lusai kur kas maiau rpjo negu buitinis. O
paprasto gyventojo poiriu, kaip ir sak komisaras Garbansas,

116
geriau laikytis kuo toliau nuo vis t mafijozi sskait suvedi
njim. Lusa susimst. Rytoj skristi Meksik ji neplanavo,
juo labiau dabar, kai mezgasi toks domus ir daug adantis
romanas. Bet antraip Duls eis policij, o kuo tai baigsis,
neinia...
- Tai tu... - vis dar nenusprsdama, k daryti, msliai tar
Lusa.
- Taip, - tvirtai atsak Duls. - Jei nori inoti, tai itaip: arba
rytoj pirmuoju reisu iskrendam, arba einu policij. Beje, -
pridr ji pagalvojusi, - jei nori, gali likti, negaliu tau sakinti.
- Klausyk, Dulse, bet jie tavs dabar nebepains, - Lusa
stengsi paskutin kart tikinti seser. - Jie tave juk mat ilgais
plaukais, su dinsais, o dabar, kai tu apsikirpai...
- Ne, Lusa, - papurt galv Duls, - tai dar ne viskas. Man
pasirod...
Duls papasakojo seseriai apie savo tarimus, apie imes
tus su iuklmis eskizus, apie elius laiptuose. Tai nebuvo
labai tiktina, bet Lusa pamat, kad sesuo isigandusi ne
juokais.
- Gerai, - pasak Lusa, - a sutinku. Ivaiuokime. Tik
praom neiti policij. Dabar paskambinsiu Pablui, jis mus
palyds.
Taigi pasitvirtino pesimistikiausios komisaro Garbanso
prognozs.

SEPTINTA DALIS

Meksikas seseris pasitiko smarkia litimi, tarsi liddamas,

kad atostogos baigsi per anksti. Rikardas Linaresas, pasitiks
dukteris aerouoste, vesi namo savo automobiliu. Klausia-
117
mos, kodl grta trimis dienomis aksiau, jos atsakinjo neai
kiai, tarsi isisukindamos. Gerai nesuprats j nerili aikini
m, Rikardas labau susijaudino. Jam atrod, kad seserys kako
nepasako iki galo. Gal jos papasakos Rozai ar Tomasai, kas
joms atsitiko Akapulke?
Nors teta Kandida buvo pasiilgusi dukteri, bet pama
iusi jas tarpdury, suplojo rankomis:
*

- Lusita! Dulsita! Js dabar nemanoma atskirti! Kas gi

ia, mergaits? Kas atsitiko? Mes su mama ir Tomasa sdime
ir neinome, k ir galvoti! Dulsita! - staiga suuko ji. - O kur
tavo molbertas, nejaugi pametei?
Seserys tyljo.
- Kandida, leisk mergaitms atsitokti, tegul truput pailsi
po kelions, - pasigirdo laiptais i antro aukto lipanios Toma
sos balsas. - Matai, kokios pavargusios, o tu tuojau usipuolei
klausinti.
Tomasa gerai painojo mergaites, juk jos jai i tikrj buvo
anks. Ji mat, kad seserys gro ne iaip sau. Matyt, Akapulke
kakas atsitiko ir jos dar neino, k sakyti. Reikia duoti joms
laiko, kad atsipeikt. Tomasa buvo tikra, kad ji tai jau suinos
vliau teisyb.
- Taip, Kandida, - palaik Tomas Rikardas, - tegul jos
truput atsipuia, o tada ir pasikalbsime. Paprayk Selijos, kad
ivirt kavos.
Seserys ulipo virun, bet prie nueidama savo kambar,
Lusa valandlei ujo Dulss kambar.
- Na, k sakysime? - sunibdjo ji. - Manau, kad prisimeni
ms susitarim nesakyti n odio. Kitaip esu tikra, kad tt
nutemps tave policij, ir neinia, kuo visa tai baigsis.

118
 Duls atsiduso:
- Tt tikriausiai bt teisus.
- Vl tu savo giedi, - supyko Lusa. - Suprask, dabar mes
ivaiavome i to Akapulko, o visa ta mafija liko ten, jei net
nort mus susirasti, niekada gyvenime negals. Betrko, kad
ttis nutart isisti mus Valstijas ar dar kur toliau.
Duls nustebo. Dar prie mnes sesuo bt apsidiaugusi
galimybe ivaiuoti JAV, tuo labiau Europ. Matyt, jos
santykiai su Pablu kur kas rimtesni negu atrodo.
Lusa tuo metu vis kalbjo:
- Reikia sugalvoti, k sakysime. Svarbiausia abiem sakyti
t pat, kad nesugaut, jog isisukinjame. Taigi tu susirgai...
- Man depresij a, - patais j Duls. - Tuo bus lengva tikinti,
nes man i ties depresija.
- Na ir puiku! - pasak Lusa. - Bet kodl staiga tau ujo
tokia bsena? Gal nelaiminga meil?
Igirdusi toki uuomin, Duls niekinamasi purkteljo:
- Kokios nesmons!
- Visai ne nesmons, pati kada nors sitikinsi!
- O kaip nelaiming meil susiesime su dingusiu molbertu?
- su ironija paklaus Duls.
- Taip, - prisimin Lusa, - molbertas! - Ji susimst. - tai
k! Tave tikrai upuol - vakar vakare. Atm molbert.
- Pagalvok, kam jiems molbertas! - prietaravo Duls. -
Vagiui tai visai nenaudingas daiktas.
- Buvo vlu, jau temo, - tarsi pradjo kurti detektyvin
siuet Lusa. - Tu grai i miesto, kur darei senovini nam
eskizus. Svarbiausia, molbert tu neei ne ant peties, o rankoje.
Tamsoje jie paman, kad nei koki d ar lagamin. Jie buvo

119
dviese. Upuol tave, ipl molbert ir pabgo. Tu labai
isigandai ir kit ryt panorai grti Meksik.
- Viskas gerai, bet tu pasakoji apie mane taip, tarsi biau
visikai kvailut, - pastebjo Duls. - Tegul jie pagrasina man,
kad sualos mane, jei praneiu policij ai. Ir sakiau tau, kad neisiu
gatv, kol neivaiuosime, nes molberto vis tiek jau nebeturiu.
- O a, - pridr Lusa, - nutariau, kad geriau tada abiem
grti. Negalsiu vaiktinti sau po Akapulk, kai tu sdi usi
dariusi.
- Kaip visada, pasirodysi kilni, - pridr Duls.
- Taip, - prajuko Lusa. - Dabar einu savo kambar. Per
tavo malon turjau keltis ketvirt! Vargas Pablas! Jis i viso
nesigul, kad galt mus palydti! - atsisveikinimui nusiiova
vusi, Lusa ijo savo kambar.

Tos paios dienos vakare, kai pavargusios mergaits jau

miegojo patogiose plaiose lovose, suaugusieji Linaresai susi
rinko svetainje. Miego jiems nesinorjo. Tai, k seserys papa
sakojo per pusryius, o paskui pakartojo per pietus grusiai
namo Rozai, visiems atrod nelabai panau ties. Visi man,
kad mergaits kak slepia.
- Greiiausiai jos ne visk papasakojo, gal nenori, kad mes
jaudintumms, - palingavo galv Roza. - Puikiai pastu Lus
ir esu tikra, kad jai kakas negerai. Man rodos, ji kako pyksta
ant sesers, gal todl, kad turjo anksiau ivaiuoti.
- Taip, Lusita ten veltui laiko neleido, - pridr Tomasa. -
iandien jau skambino jai i Akapulko. Malonus vyro balsas.
- Greiiau grt Laura, - atsiduso Roza. - Ji man skambino,
sak, kad buvo susitikusi su mergaitmis. Gal ji k nors ino?

120
 - Ar matte, kaip dabar atrodo Dulsita su nauja ukuose
na? - siterp Kandida. - Jai dar reikt pakeisti savo elgsen,
rengimosi bd, kad bt tikra senjorita i padorios visuome
ns. Ji vis dlto Linares... Reikia prisiminti...
- Palauk, Kandida, - nekantriai pertrauk seser Rikardas.
- Dabar ne tai svarstome. Ms mergaitms Akapulke kakas
atsitiko, jos anksiau negu reikjo gro namo. Reikia suprasti,
kas vis dlto atsitiko.
- Manyiau, kad kakas atsitiko Dulsei, - tar Roza, - ir ji
nutar grti. O Lusa nenorjo ir negaljo ten likti viena.
- Ji pamet molbert, - msliai pasak Tomasa. - Matyt, j
tikrai upuol. Gal tai buvo ne tik apiplimas, o kas nors
rimtesnio.
Roza suuko. Baisi splion pervr jai galv. Iprievar
tavimas! Akimirk jos akys susitiko su Rikardo akimis - ji
pamat, kad vyras pagalvojo t pat.
Paprastai tokiais atvejais daugelis moter, ypa merginos,
nepranea policijai, kad jas iprievartavo, dl klaidingai supran
tamos gdos. Joms atrodo nepakeliama mintis, kad reiks pa
sakoti, kas atsitiko, o dar policininkams vyrams. Taigi tik apie
nedidel dal toki nusikaltim suino policija, o prievartauto
jai ramiai gyvena laisvje, iekodami nauj auk.
Nejaugi taip atsitiko ir Dulsei? Rozai atrod, kad tuojau
neteks smons. Ji negaljo itverti minties, kad gal jos mergai
t patyr tok paeminim.
- Reikia kak daryti, - rytingai pasak Rikardas. - Pasi
skambinsiu Akapulko policij. Galima iek tiek tiktis, kad
molbertas gali padti rasti nusikaltlius, bet jie tikriausiai ime
t j.

121
 - Tu manai, kad galima pagauti tuos vagis? - paklaus
Kandida, dar nesusiprotjusi, api k galvoja visi kiti.
- Taip, - atsak Rikardas, - rengiuosi pagauti nusikaltlius.
Bent jau visk padarysiu, kad jie bt pagauti.
- Gerai bt, kad Duls pasakyt, kur tai atsitiko, - pasak
Roza, - bet neinau, ar ji nors apie tai kalbti. Matyt, ji patyr
siaubing sukrtim.
- Gal su ja galt pasikalbti Kandidos kunigas donas
Ignasijas? - pasil Rikardas.
- Manau, kad nereikia mergaits kankinti, - pasak Toma-
sa. - Ji ir taip daug ikentjo. Pabandysiu su ja pasikalbti
atvirai, gal ji man k nors papasakos. O js, Rikardai, geriau
neklausinkite jos primygtinai, tik versite kankintis vargel.
- Nesuprantu, apie k js kalbate! - trukteljo peiais
Kandida. - Na, pavog molbert, juk pasitaiko. Man pavasar
taip pat turguje perpjov rankinuk, buvau sukrsta. Bet
nieko, kaip matote, esu gyva.
Visi susivalg, o Kandida pasim dar vien sviestin
bandel.
- Ar buvai ujs pas j? - paklaus Roza, kai jie ulipo
virun.
- Taip, - atsak Rikardas. - Ji miega. Manau, kad depresija
netrukus praeis.
- Reikt, kad kokia nors dingstimi j apirt gydytojas,
- susimsiusi pasak Roza. - K nors sugalvosiu.
- O a rytoj ryt pirmiausia paskambinsiu Akapulk.
Ms firma ten turi filial. Kaip mat sujungs mane su vietos
policija.
- Tu manai, kad tuos niekus gali pagauti? - paklaus Roza.

122
 - Jeigu yra bent truputlis vilties, turiu tuo pasinaudoti, -
tvirtai pasak Rikardas. - Pasipainiot man po ranka tas isigi
mlis, kuris idrso pakelti rank prie mano dukter... gyvas
nepasprukt! Bet dabar j surasti gali tik policija. Mes turime
u ko usikabinti - molbertas. Jis gali nuvesti nusikaltli pd
sakais.
Jei Rikardas bt inojs, kuo baigsis jo sumanymas, jis
bt tutuojau jo atsisaks, bet, deja, Duls ir Lusa tyljo.

Pamau viskas m riedti savo vaga. Duls pradjo lan

kyti Akademij, jos nuotaika pasitais. Roza, pasakiusi, kad
kiekvienai moteriai reikia nors kart per metus pasitikrinti
sveikat pas visus gydytojus, nusived Duls, drauge ir Lus,
pas ginekolog, kuris Roz nuramino: mergaits sveikos, gal
Duls ir buvo upuol, bet jos neiprievartavo.
Roza kelet kart uuolankomis band iklausti Dulss ir
Lusos, kas gi vis dlto atsitiko Akapulke, bet seserys tvirtai
laiksi savo nelabai panaaus ties varianto. Taiau Roza buvo
tikra, kad mergaits kako nepasako iki galo, per daug nena
traliai, tarsi atmintinai imokusios, kartoja t pat, vienodai,
nieko naujo nepridedamos. Roza net kalbjo Kandidos kunig
don Ignasij pakalbti su Dulse, bet ir ventasis tvas nieko
nepe.
- Ji usisklend su savo sielvartu, donj Roza, - lidnai
lingavo galv senas kunigas. - Palaukite, praeis kiek laiko,
Dulsita dar labai jauna, suinosite. Dabar svarbiausia nieko
primygtinai nereikalauti, neskubinti.
- Bet padre, - lau rankas Roza, - turiau inoti, kaip jai
padti!

123
 - Dabar jai padti gali tik ramyb, - atsak donas Ignasijas,
- mylimas darbas, eima. Rpinkits ja, bet, dl Dievo, nieko
neklausinkite, nieko nepriminkite - tai geriausias vaistas Dul-
sitai.
Roza paklaus senojo ventiko patarimo ir daugiau nebe-
klausinjo Dulss, kas atsitiko Akapulke. I tikrj mergait
pamau atitoko. Ji noriai moksi, pie, su draugais lankydavo
parodas. Jos elgsena pasikeit tik tiek, kad dabar niekada
nebeieidavo viena sutemus.

Rikardas, kaip ir buvo adjs, kit dien po dukter

sugrimo paskambino savo agentros filial Akapulke, ten
jam pasak vietos policijos komisaro Garbanso telefon.
Kai jis paskambino policijos valdyb, komisaro ten nebu
vo - ivyks kakokiu skubiu reikalu. Rikardas kalbjosi su
pavaduotoju, serantu Lopesu. is atidiai iklaus Rikardo
pasakojimo ir mandagiai paadjo, kad Akapulko policija pa
darys visk, k gals, kad iaikint visas jo dukters, devyniolik
mets Dulss Linares, upuolimo smulkmenas ir pagaut
kaltuosius.
Kai komisaras Garbansas gro, Lopesas, atsiskaityda
mas dl skambui, paminjo ir tlo Linareso i Meksiko
pavard.
- Visai beviltikas reikalas, efe, - rauksi Lopesas. - Jo
dukter, mergiot, matote, upuol ir atm molbert. Viepa
tie, kam i ms klient galjo prisireikti tokio daikto - molber
to! Vienas tik juokas.
- O be molberto, daugiau nieko? - subambjo Garbansas.
- Kodl skambino centrin valdyb, ar negaljo paprast

124
nuovad? Ak, tie sostins gyventojai! Mano, kad jie pasaulio
centras. Tegul visi, visa Akapulko policija palieka mogudys
tes, stambius apiplimus, mafij ir lekia iekoti molberto, kur
atm i kvailos mergikts. Jeigu j i tikrj atm... - ts
jis, ssdamas fotel ir usirkydamas. - O gal pati pamet, bijo
prisipainti. Pasitaiko ir taip.
Tuo momentu garsiai suirk vienas telefonas ant komi
saro stalo. Lopesas nutais rimt veid - tuo telefonu galjo
skambinti tik pats Akapulko miesto meras arba kuris nors jo
pavaduotojas.
Garbansa? nukl ragel. Kelet kart jis pakartojo od
taip, po to pasak na, inoma ir pagaliau ibeld: Pasi
stengsiu, galite neabejoti, viskas bus gerai, pone mere.
Kai komisaras padjo ragel, jo veidas buvo ts. Lopesas
inojo, kad tokiais atvejais geriau patylti, su viskuo sutikti ir
jokiu bdu neprietarauti virininkui.
- Niekai! - sunkus Garbanso kumtis pakilo or, paskui
griausmingai nusileido ant stalo. - Tie ponai temoka trukdyti
dirbti! Jie nori, kad daryiau tai, k jie sako. Geriau ne nusikal
tlius gaudyiau, o jiems prie stalo patarnauiau.
Lopesas ramiai palauk, kol virininkas baigs piktintis,
tada paklaus:
- Tai pats meras skambino?
- sivaizduok sau! O ko? Dl tos kvaios su molbertu! -
Garbansas vl pradjo irsti. - Ms meras vienos didels
draudimo agentros direktori tarybos narys, o tas kaip ten -
Linaresas - i tos paios kompanijos, tai jis rpinasi savo
draugo dukrele. Tarsi bijot, kad to Linareso pareikim u
kimime ir pamirime! tai kaip apie mus galvoja!

125
 Lopesas kukliai tyljo, nors jam paiam atrod, kad prie
minut iki mero skambuio Garbansas taip ir ketino pasielgti
su Linareso pareikimu. Bet geriau virininkui to nepriminti.
Tuo metu vl paskambino. Dabar komisaras kalbjo be
galo rimtai. Pasirodo, surado mergin, kuri nunuodijo Dieg
Pikaron. Ji dabar buvo tardymo izoliatoriuje. Garbansas atsi
kl.
- Ivaiuoju, o tu pagalvok apie t reikal su molbertu, gal
kas nors aus j galv.
Lopesas liko sukti galv ties uduotimi, kuri paskyr
efas.

Tuo metu kitas efas - Aivaras Mankonis dav garo

nelaimingam uui. Jis ir pats suprato, kad neteisingai elgia
si su buvusiu kameros darugu, bet viskas klostsi labai pras
tai, jis ant jo igie pykt. Negana to, kad ta dailinink,
svarbiausia Pikarono nuudymo liudinink, paspruko nei
noma kryptimi, dabar policija dar suiupo grauol Doli,
kabar okj, kuri seniai dirbo Mankoniui. Ji siviliojo Pi
karon atskir kambar ir pasil taur nuod. Laim, kad
paties efo Doli niekada nebuvo maiusi, buvo susijusi tik su
tarpininkais, kurie pas j ateidavo patys ir vis laik kiti. Vis
dlto neskm labai nervino ef. O dabar dar uas su Kike
praiopsojo mergikt!
- Paskutin kart sakau, - labai ramiai, todl itin grasinamai
kalbjo Mankonis, - js turite t mergin ikasti i emi.
Iukuokite vis Meksik, vis Amerik, jeigu reiks, bet ras
kite j. Tai mano paskutinis odis!
- Berods ji i Meksiko, efe! - pasak uas.

126
 - Vadinasi, uduotis lengvesn, i pradi iukuokite sos
tin, - su niria ironija pasak Mankonis, - bet raskite j, ar abu
supratote?
- Kodl turtume nesuprasti, - suniurzgjo Kik. - Jau
sakiau, kad i karto reikjo nudaigoti, kai radome. Nereikjo
laukti tos dienos. O dabar, matote, ir iskrido.
- Kad ir kur bt iskridusi, - pakartojo efas, - jeigu reiks
pinig ar moni, gausite.
Priminus pinigus, Mankonio buvusi kameros draug
nuotaika iek tiek pagerjo, ir jie islinko paadj per trump
laik surasti mergikt.
Kakiek laiko uas ir Kik slampinjo aplink spding
Orealio viebuio pastat, bet nieko domaus nepamat. Tik
Kik atkreip dmes, kad kelet kart jie susitiko su vaikinu,
kuris, kaip ir jie, vaiktinjo aplink, dairydamasis viebut.
Kik linkteljo uui, kad pasiirt j, tas abejingai
vilgteljo ir tuoj nusiuko. Akimirk senam kienvagiui pasiro
d, kad jis t vaikin kakur yra mats, bet neprisimin kur.
Beje, jis, kaip ir jie, iekojo tos paios merginos. Tas jau
nuolis buvo ne kas kitas, o Antonijas Suaresas, kuris, kaip ir
uas su Kike, buvo nemaloniai nustebintas, kai atjs ryt
viebut, suinojo, kad mergina, su kuria vakar vakare susipa
ino, skubiai ivaiavo.
N odeliu neusimin, kad ruoiasi ivaiuoti! - nusimi
ns ir drauge avdamasis galvojo Antonijas. - Kokia vis dlto
ji mslinga!

Serantui Lopesui galv ov tik viena mintis - reikia

paduoti skelbim Diaro del Akapulko, kad dingo molbertas.

127
Jis ilgai pkavo raydamas j ir iki ateinant virininkui tai k
sukr:
Prie por dien krantinje arba gatvje netoli krantins
pamestas molbertas... - Lopesas pamst ir skliaustuose prira
paaikinim: dailininko dut daams. Radusj praom kreip
tis j bet kuri Akapulko nuovad.
Lopesas dar kart perskait savo krin, liko juo patenkin
tas ir oriai parod komisarui Garbansui, kai tas, pavargs ir
piktas, gro i tardymo izoliatoriaus.
- Idiotas! - subliov komisaras, o tai jam nebuvo bdinga.
Prieingai, Garbansas buvo inomas kaip santrus, nesusivai
dydavo labai retai, tik ypatingose situacijose. Todl serantas
Lopesas ne tiek sieid, kiek nustebo.
- Kas nors atsitiko? - ujauiamai paklaus jis. - Kaip ten
ms nuodytoja?
- Gaila, kad nunuodijo Pikaron, o ne k nors kit, -
suniurzgjo Garbansas.
Lopesas nesuprato uuominos.
- Ar ji tyli? - paklaus jis.
- Kalba, - atsiduso komisaras, sunkiai ssdamasis kdn, -
bet kas i to... Ji neturi ko pasakyti. efo Mankonio akyse nra
maiusi, nesivaizduoja, ar jis senas, ar jaunas, nieko neino. Su
ja susitikdavo ryininkai, duodavo uduotis, atsiskaitydavo. Vi
slaik kiti. Be to, kalbdavosi arba tamsioje gatvje, arba neap
viestoje patalpoje. Apskritai visi silai nutrko. Mankonis,
sena lap, vl mus pergudravo!
- O dl skelbimo, - tyliai paklaus Lopesas, baimindamasis
naujo pykio protrkio, - tai papraysiu, kad nunet Dia
rio!

128
 - Jokiu bdu! - suriko Garbansas ir vikriai paoko nuo
kds. - Na, k tu ia paraei! N vienas mogus, kad ir nieko
nepadars, paprasiausiai rads t prakeikt molbert, niekada
kol gyvas neatsilieps tok skelbim.
- Kodl? - nustebs paklaus Lopesas.
- Todl, kad aikiai parayta: praom kreiptis bet kuri
policijos nuovad...
- Taigi viskas teisingai.
- Serante, nepamirkite, kad turime reikal su miesionimis.
Tai ypatingas mogaus tipas. K perskaitys miesionis js skel
bime? ,^.tnek molbert, u tai nebus atsilyginta, o tursi nema
lonum su policija. Tik kvailys gali atsiliepti tok skelbim.
Komisaras pam kotel ir plaiu mostu perbrauk seranto
Lopeso parayt skelbim, pamst, apaioje para i naujo:
Prie dvi dienas netoli krantins pamestas molbertas.
Labai praom grinti - jis reikalingas pradedaniai dailininkei.
Dosniai atsilyginsiu. Kreiptis: Avenida del Sol 57, 4 butas.
Pedras Lopesas.
Perskaits naujj skelbimo variant, serantas okteljo i
nuostabos:
- Bet, komisare, tai juk mano adresas!
- Tai puiku. Tau namus kur kas mieliau atne negu
policij, patikk man.
- Bet... - nedrsiai pradjo Lopesas, - kaip ia... dosniai
atsilyginsiu... Js taip parate... o mano atlyginimas, pats
inote...
- Nusiramink, - ypteljo komisaras, - tai tau atlyginimas.
- Jis isitrauk pinigin ir atskaiiavo Lopesui dvideimt tks
tani pes. - Ar pakaks?

>). - 3136
129
 - Dvideimt tkstani? - nustebo serantas. - Grinti
rast daikt - kiekvieno siningo mogaus garbs reikalas.
- U garb taip pat reikia atsilyginti, - atsak Garbansas. -
Kakodl mes, policininkai, manome, kad tik vagis turi gauti
tai, ko nusipeln, o garbingas mogus - ne. Taigi imk. Mes gi
parame dosniai atsilyginsiu.

Perskaits tuos odius, uas i diaugsmo patryn del

nais.
V

- irk, Kike, mes, rodos, galime ir t usidirb-

tilTaip pat suinosim, kur slepiasi ms avingoji jaunoji
dailinink.
- O ar tai ne spstai? - Kik tariamai perskait laikraio
skelbim. - O gal ten ms lauks policija?
- Tegu laukia, - nerpestingai atsak uas. - Mes niekuo
dti - jome gatve, radome t dut ir atneme nurodytu
adresu. O kokiomis aplinkybmis ji pamet j, neinome ir
inoti nenorime.
- Vis dlto kakas ne taip... - burbjo Kik.
- Na, ir bailys tu, broleli, - priekaitavo uas. - Gerai,
molberto imsiuos a pats. Bet atsimink ms susitarim: nuga
labyti - tavo reikalas.
Neprajo n valanda, kai prie viengungio seranto Pedro
Lopeso nedidelio buto dur pasigirdo skambutis. Lopesas, jau
spjs persirengti civiliais drabuiais, nujo prie dur.
- Ko jums reikia? - atsargiai paklaus jis.
- Pagal skelbim! - garsiai atsak uas. - Atneiau jums t
dut, apie kuri rate.
- Ueikite, - pasak Lopesas.

130
 Jis ilgai apirinjo besiypsant u, po to nukreip
vilgsn molbert.
- Ar tai tas pats? - abejodamas paklaus jis.
- inoma! - atsak uas. - Viskas taip, kaip rate: prie
dvi dienas, krantinje. Kaip tik anksti ryt vaiktinjau su
uneliu. Gatvje moni nebuvo, staiga matau- guli ita dut.
Pamaniau, pasiirsiu, kas viduje. Atidariau - matau: pietu
kai, kakokios kreidels, paveiksliukai, tikriau dar tik paveiks
liuk kicai. Na, manau, reikia paimti, kad nesusigundyt koks
nesiningas mogus ir nepasiimt. O pas mane kaip vaistinje
- niekas neprapuola. Tegul, sakau, paguli, kol eimininkas
atsiras.
Serantas Lopesas, menkai klausydamasis uo plepji
mo, atidar molbert. Taip, tas pats. Viskas, kaip buvo apray
me i Meksiko: beveik nauja pastels dut, keletas kic -
jra, Akapulko gatvs. Jis vl pavelg u - ne, itas liesas
vyriokas nebuvo panaus nei plik, nei prievartautoj. Jo
akys tokios viesios, doros. Greiiausiai sako ties. Turbt taip
ir buvo - mergiot isigando, imet molbert, o paskui bijojo
grti jo pasiimti. Arba plikai atm i jos t daikt, manyda
mi, kad jis vertingas, o vliau apsiirj numet.
- Tai tai... - uas kosteljo. - Ten laikratyje rate, kad...
dosniai atslyginsite...
- Taip, - atsitokjo Lopesas, - inoma.
Jis pasiraus po kienes ir isitrauk du banknotus po
penkis tkstanius pes. Uteks jam ir deimt, - pagalvojo jis.
- O kokie paveiksliukai geri, kad ir eskizai, - toliau kalbjo
uas. - Kas ta jaunoji dailinink? Pasakykite, kuo vardu, gal
kada garsi taps, vis gyvenim galsiu girtis. I sostins turbt?

131
 Lopesas linkteljo.
- O kuo vardu? Tikriausiai js giminait. Taip pat
Lops, kaip ir js? A, numanau, tai js suadtin! - tratjo
uas.
- Ne, - parauds papurt galv Lopesas, - nieko pana
aus.
- O a maniau - nuotaka, - atsiduso uas. - Ko js sumi
ote, tai jaun reikalas.
Tuo momentu pasigirdo dar vienas skambutis. Pedras Lo
pesas nustebo, kas galjo dar pas j j ateiti, tokiu metu svei jis
nelauk.
- Kas ten? - dl visko paklaus jis prie atidarydamas.
- A dl js skelbimo, - pasigirdo malonus vyro balsas.
Lopesas ir uas susivalg.
- Dar vienas molbertas? - nustebo Lopesas, diaugdamasis,
kad uui atidav tik pus pinig, kuriuos jam dav komisaras.
O jei reiks mokti ir tam?
Taiau tarpdury stovjo vaikinas tuiomis rankomis.
uas i karto patino jj - tas pats vaikinas, kuris vis dien
vaikiojo aplink Orealio viebut. uas truput panarino
galv. Jis buvo tikras, kad vaikinas vargu ar pains j, bet visko
gali pasitaikyti...
Pedras Lopesas klausiamai pasiirjo nepastamj:
- Ko jums reikia?
- Js djote skelbim, kad dingo molbertas? - pasiteiravo
nepastamasis.
- djau, - patvirtino serantas. - Net siliau atsilyginti u
j. Bet atleiskite, - jis reikmingai pasiirjo jaunuol, - js,
rodos, jokio molberto neatnete. Be to, mes j radome.

132
 - Radote! - suuko vaikinas. - Kaip gerai! Dabar js tikriau
siai nusiusite j Lusai Marijai? Noriu suinoti, kur ji, kaip man
j rasti!
- Atsipraau, - prieiau tar Lopesas, - su kuo turiu garbs
kalbtis?
- Antonijas Suaresas, studentas ekonimistas i Monter-
jaus, - prisistat jaunuolis. - Vakar susipainau su ta mergina.
Ji man sak, kad pamet molbert ar j pagrob, nesupratau.
Dabar ji staiga ivaiavo, o a... a... labai noriau j surasti.
- Kodl js toks tikras, kad tai ta pati mergina? - klausinjo
Lopesas.
- Kakodl esu tuo sitikins, - gteljo peiais Antonijas.
- Akapulke ne tiek jau daug mergin su molbertais, kad jos
galt pamesti t pai dien kelios. Ji vardu Lusa Marija, ar
ne?
- Sakykim, kad taip, - isisukindamas atsak serantas, o
uas dar labiau usismauk ant kaktos skrybl ir sukrutino
lpas, kartodamas vard.
- Tada perduokite jai... - pradjo Antonijas.
- Ji man nedav toki nurodym, - atsak Pedras Lopesas,
- o be jos leidimo a negaliu...
- Na praom! - meld Antonijas, bet matydamas, kad Lo
pesas nepermaldaujamas, pasak: - Gal galiu nors laik
molbert dti?
Antonijas Pedrui Lopesui pradjo rodytis vis labiau tarti
nas. Kakas ia nevaraus. Toks per didelis dmesys tam mol
bertui...
- Tikriausiai jau galiu eiti, - pasinaudojs pauze, paklaus
uas. - A jums nebereikalingas.

133
 - Taip, inoma, - linkteljo galv Lopesas, o kai uas
dingo u dur, parod apstulbusiam Antonijui policininko
enkl ir pasak: - Eikite kambar, turime jus suimti. Tuoj
ikviesiu transport. spju, kad bandymas bgti laikomas prie
inimusi policijai.
Taigi paleids pavojing nusikaltl, serantas Lopesas
sum niekuo nekalt mog.

- K tu pasakei, Linares? - efo Mankonio veidas iraudo.

Jis valandlei vl tapo Federiku Samora, draudimo agen
tros skyriaus virininku, Rikardo Linareso konkurentu ir am
inu prieu. Neapykanta Rikardui ne tik neiblso, o per
kaljime praleistus metus dar labiau siliepsnojo. Prietarauda
mas logikai ir sveiko proto balsui, Samora dl vis savo negan
d kaltino btent Rikard. Matyt, todl, kad jo lugimas
prasidjo tada, kai jis band paalinti i kelio Linares. O juk
pats Rikardas niekada ir nesuinojo, kok amin prie gijo
aretuoto agentros bendradarbio asmenyje.
tai, pasirodo, kaip tik ito mogaus dukt vl sipainiojo
jo reikalus! Samora, tiksliau - Aivaras Mankonis, jau neabe
jojo - joki gsdinim, joki pokalbi, tik mirtis!
- Paalinti mergiot kiek galima greiiau, - atkirto jis.
- Bet kaip mums j rasti, efe! - paklaus Kik. - Juk mes
inome tik vard.
- Jums reikia adreso? - isiiep Mankonis. - Praom,
adres inau atmintinai. - Jis isim i kiens parker su
auksine plunksna, ura adres ant lapelio ir padav Kikei. -
Vargu ar Linaresai per t laik persikl kit nam. Jaukus
lizdelis, patys pamatysite. Gerai, berniukai, laimingos kelions.

134
- Jis papleknojo Kikei per pet ir mirkteljo uui. - Tikiuosi,
naujien suinosiu i laikrai. Dar viena automobili katast
rofos auka ar k nors panaaus. - Jis pasiirjo uui akis:
- Padarysite - atsidkosiu, sulugdysite - kaltinkite save!

ATUNTA DALIS

Lusai vis atrod, kad po kelions Akapulk viskas klostosi

ne taip kaip anksiau. Duls pirmomis dienomis buvo nervinga,
Lusai niekaip nepavyko jos prablakyti. Ne kart kviet j
drauge vakarlius sveiuose, bet Duls paprastai atsisakyda
vo, kalbdavo, kad prasta nuotaika.
Kai jos gro, Lusa po poros dien paskambino Inesei
Kintanai, ir jos susitar susitikti. ne norjo suinoti, kaip
seksi seserims Akapulke, o Lusa nekantravo su kuo nors
pasikalbti. inoma, ji anaiptol neman pasakoti, kas atsitiko
Dulsei, bet Inesei bent jau galjo pasigirti apie naujus pasta
mus.
Merginos susitiko netoli konservatorijos ir nujo savo
pamgt kavin.
- Sveika, Lusita, puikiai atrodai, - pasak ne. - Na, tai
pasakok apie savo nuotykius.
- N neinau, nuo ko pradti. Viebutis buvo labai nuosta
bus, papldimys taip pat...
- Tu geriau prisipaink, su kuo leidai laik tame papldi
myje.
Lusa nusiypsojo.
- Kaip supranti, daniausiai bdavome ne vienos. Ten buvo
du neblogi vaikinai i Kuemavakos... - Lusa pradjo pasakoti,
kaip jos susipaino su Rauliu ir Luku.
135
 ne dmiai klaussi, kartais ko nors paklausdama. Kai
Lusa baig, ji tar:
- Na, viskas aiku. Su jais neblogai praleisti atostog laik,
bet toki ir ia kiek nori. Dar sakei, kad buvo kakoks gydyto
jas?
- Taip, Pablas. Ne gydytojas, o studentas medikas, nors ir
auktesniojo kurso. Ties sakant, pirmoji su juo susipaino
Duls. Ji nugriuvo ir usigavo koj, jis ikart pribgo suteikti
pagalb.
- A, suprantu. Gydytojo pareiga, ir taip toliau. Studentai
labai noriai to imasi, kai susiduria su jaunomis merginomis.
Lusa papurt galv:
- Ne, Pablas ne toks. Esu tikra, kad pult padti kiekvie
nam mogui.
- Aha, vadinasi, kilnusis riteris. Suprantama. Po to, kai
susipaino su tavimi, neatsispyr tavo kerams ir pamiro tavo
seser.
- Tai ne, ne visai taip.
- O kaipgi?
Lusa mst, kaip ia tiksliau ireikus savo mintis.
- inoma, a jam patikau. Tai tiesa. Dar kai buvome resto
rane, o a okau flamenk, jis irjo tokiomis akimis... Maiau
jo vilgsn, tiesiog nusvilino.
- Suprantama, tu sublizgjai okjos talentu. Labai imin
tingai padarei.
- Inese, tu visk ne taip suvoki, - piktai pasak Lusa. -
N kiek nesublizgjau. Tiesiog buvo tokia muzika, gimimo
diena, mano tokia puiki nuotaika, tarsi kojos paios bt
neusios.

136
 - A ir nesiginiju, - taikiai atsiliep ne. - Kai tokia
mergina, kaip tu, elgiasi natraliai, ji kaip tik ir kelia didiausi
susidomjim. Taigi visk suprantu teisingai. Na, pasakok to
liau. K dar tavo riteris?
- Jis oko su manimi ir apskritai vis vakar nepaliko
mans. Po to, kit dien, pakviet pasivaikioti po Akapulk...
- O kas toliau?
- Supranti, jo tvas Akapulke turi dirbtuv...
- tai kaip? Tai jo ttuis - tapytojas?
- Pati nesupratau. Ir tapytojas, ir skulptorius, ir poetas.
Pats apie save sako, kad jis menikos prigimties.
- Tai tas Pablas spjo tave ir su tvu supaindinti?
- Ne, viskas ne taip. Klausyk, Inese, - staiga irdo Lusa, -
nepertraukink mans, praau, nes apskritai negalsiu baigti
pasakoti.
- Gerai, praom atleisti, - pasak ne. - Man tiesiog viskas
labai domu.
- Na, tai mes vaiktinjome, o jis pasil apirti tvo
dirbtuv.
- Nuostabu, puiki dingstis nusitempti tave namus. Jie
visada nuo to pradeda.
- Ak, Inese, vl kalbi kvailystes. Jei nenustosi komentavus,
apskritai nieko nepasakosiu.
- Gerai, nepyk, - pasak ne raminamu tonu. - Nekomen
tuosiu, kol pati nepapraysi.
Lusa toliau pasakojo:
- Supranti, pamaniau, o kas ia blogo? Juk domu pamatyti
dailininko dirbtuv. Ir nujome.
- O paskui...

137
 - Po to, Inese, jis pradjo mane buiuoti.
- O tau patiko ar ne?
- Ir kur a inau? - piktai pasak Lusa. - Tu manai, kad
galjau k nors suvokti tokiu momentu?
- Na, neinau, kai kurios suvokia, - kukliai tar ne.
- Buvau taip sumiusi, tiesiog neinojau, k daryti. inoma,
jis protingas, graus ir apskritai man patinka, bet...
- Na, ir kas buvo vliau?
- Ogi nieko. Staiga atjo tvas, o su juo viena ms eimos
pajstama.
- Na ir susitikimas! O k ji ten veik?
- Tiksliai neinau, tikriausiai susipaino su tuo donu
Serchiju atvaiavusi darbo reikalais. Bent a tai jauiausi
siaubingai, o Pablas, man rodos, taip pat. Tiesa, jo tvas
toks galantikas, kalbjosi su mumis, pavaiino mane like
riu. Ir jo posakiai tokie doms, kaip Servanteso knyg
heroj.
- O, malonu ms laikais sutikti isilavinusj vyr, tai dabar
retenyb. O kiek jam met?
Lusa trukteljo peiais.
- Tai kad neinau. Per keturiasdeimt tikrai. inau, kad
Pablas ketveriais metais vyresnis u mane.
- Tai tinkamas skirtumas, - pasak ne, reikmingai link
iodama galv. - Nors a paskutiniu metu pajutau, kad i tikrj
man domiau su gerokai vyresniais u mane vyrais.
- Kaip tavo profesorius i etnografijos urnalo, ar k?
ne niekinamai nusivaip.
- Oi, k tu, Lusita. Daktaras Agvardient mans tokia
prasme visai nedomina. Nors jis garsus mokslininkas, i karto

138
 pasikalbjusi supratau, kad turi slapt kompleks, todl nuta
riau, kad tai ne mano variantas.
- Noriau suinoti, ar tau padeda tavo erudicija, ar trukdo,
- sumurmjo Lusa. - Pavyzdiui, nepastebjau, kad Pablas
turt koki nors kompleks, bet man dl to ne lengviau.
ne smalsiai pasiirjo draug.
- O po to js dar buvote susitik?
- Supranti, - pradjo aikinti Lusa, - mes gi grome kelet
dien anksiau, nes Duls taip panoro. Geriau apie tai vliau
papasakosiu, kad nenukrypiau. Taigi i tikrj mes ivaiavo
me jau ateinani dien, Pablas vos spjo palydti mus j aero
uost. inoma, pasikeitme adresais ir telefonais.
- Tai jis skambino? - susidomjusi klausinjo ne.
- Skambino, tas ir yra. Vakar ir uvakar.
- Ir k sak?
Lusa stengsi prisiminti.
- Pirm kart klausinjo, kaip parskridome, sak, kad pa
siilgo. Apskritai paprastas pokalbis. O tai vakar jau buvo
kitoks.
- Koks gi?
- Neinau. Nekantresnis, ar kaip. Toki odi prikalb
jo... Sak, kad vis laik apie mane galvoja ir kad skaiiuoja,
kiek dien liko iki susitikimo.
- O kada jis gr j Meksik?
- Jis ketina grti tik po savaits, nes norjo usukti pas
motin. Bet dabar susitar su ja, kad vaiuos tiesiai Meksi
k. Sak, kad jam reikia labai daug dirbti, ruotis egzami
nams.
-Tai jis dl tavs?

139
 - Beveik esu tikra, kad taip, - pasak Lusa.
- Na, inai, - itar ne, - apskritai nesuprantu, kokios ia
tau problemos. Tave simyljo protingas, domus vaikinas, kuris
tau patinka, tai ko gi tau dar reikia? Man reikia tik spti
nupirkti tau vestuvin dovan.
Bet Lusa nesureagavo juokaujam draugs ton. Jos
iraikingose rudose akyse staiga vysteljo abejon, o gal net
baim.
- Supranti, Inese, - pasak ji, - bijau, nes pati nesuprantu,
ko troktu. Jei btum maiusi, kaip jis tada velg mane, kaip
apkabino...
- Brangioji, - pasak oriai ne, kuri nemgo, kad kas nors
bt kuo nors pranaesnis u j, - turiu tau pasakyti, kad mane
gyvenime ne kart TAIP irjo ir TAIP apkabino.
- Na ir tegu, - nepasidav Lusa. - Tu, inoma, vyresn u
mane ir geriau visk imanai, bet man nuo to ne lengviau.
- Kvailute, bet ar tau bus blogai, jei susitikinsi su tuo
Pablu?
Lusa staiga rausteljo, prakalbo duslesniu balsu, beveik
panibdomis:
- Supranti, Inese, nesu tikra, kad noriu dabar itekti. Tu
pati sakydavai, kad tos, kurios skuba itekti, daug k gyvenime
praranda.
- Sakykim, kad taip, - dar nesuprasdama, kur toji suka
kalb, pasak ne.
- Inesita, - dar tyliau pasak Lusa, - inau, kad tu seniai
bendrauji su vyrais kaip suaugusi ir nieko nebijai. Bet a nieka
da n su vienu taip rimtai nedraugavau. Dabar bijau, kad Pablas
nors... kad reikalaus... Tu juk supranti, apie k kalbu?

140
 ne susimst. Nepaisant savo mokslini teorij, ji su
prato, kad Lusa - jos jaunesnioji draug, ji klauso jos, todl
duoti jai patarimus reikia labai atsargiai.
- Matai, mano mieloji, - i lto pradjo ne, - niekas
negali tavs versti k nors daryti prie tavo vali. Tavo Pablas
turs laukti tiek, kiek tu panorsi. Tiktai vis tiek kada nors
reiks pradti.
- Daug kart apie tai galvojau. Juk tiesa, kad artimiems
santykiams galima sutikti tik i didels meils?
- Tai dar klausimas, - numyk ne. - Kai kurios feminists
taip ir mano. Kitos laikosi nuomons, kad moteris tokia pat
laisva, kaip vyras, ji gali elgtis kaip tinkama, neatsivelgdama
prieastis.
- Taigi tas ir yra, kad dar nenutariau, ko a noriu.
- Tada neskubk, - pasak ne. - Daug savo gyvenime
maiau sueist irdi, nors viskas prasiddavo nuo didels
meils. Tu geriau palauk, tegul tavo Pablas vediojasi tave
pasiokti kavin, o tu tuo tarpu susigaudysi savo jausmuose.
Ko tau skubti, juk ne j traukin vluoji.
Lusos veidas nuvito.
- Inesita, kokia tu gudruol, - pasak ji ir susijaudinusi
apkabino draug. - Kaip tu visk moki paaikinti ir patarti.
inoma, tegul Pablas atvaiuoja, susitikinsime, bet pasisteng
siu, kad ms santykiai priklausyt nuo mans.
- Bravo, Lusita! - pasak ne. - Taip su jais ir reikia. O
dabar papasakok, kas atsitiko Dulsei.

Laura gro Meksik patenkinta kelione. Jos nuotraukas

prim urnalo redakcija, be to, kelios reklamos agentros

141
 usisak jas, kad panaudot savo darbe. Vyriausiasis urnalo
redaktorius ilgai spaud Lauros rank, sakydamas, kad jie daug
tikisi i jos, rengdamiesi pasaulinei fotografijos parodai, kuri
vyks Argentinoje iais metais.
Kai Laura, diaugdamasi skme, jo redakcijos korido
riais, igirdo dviej darbuotoj nabdes.
- irk man, Laura Navara nos uriet. Lengva jai gy
venti, kai turi turting vyr.
- Kur ten, - pasiiupo mint antroji. - Jai tos komandiruots
- tik malonumas. Pragyvenimui usidirbti nereikia.
- O ms vyriausiasis diaugiasi galdamas jai tikti. Tikisi
per j ir jos vyr brangi usakym gauti.
Lauros skruostai plyksteljo raudoniu, ji paspartino ings
n, bet neatsigr. Ji be galo pasipiktino. Netalentingos pa
vyduols! Mat k sau leidia! - pagalvojo ji. Laura n kiek
neabejojo, kad jos darbai ir iaip buvo doms. Jie turdavo
pasisekim parodose, apie juos gerai atsiliepdavo kritikai, be
to, nors ji buvo itekjusi ir turjo kdik, jos vardas neinyko,
ji gaudavo domi usakym, kaip ir kiti profesionals fotogra
fai.
Ji guod save tokiomis mintimis, bet irdyje vis tiek buvo
skaudu. Pasimusi taksi, Laura nuvaiavo namo. Kai vakar
gro i Akapulko, maasis Feliksitas netvr diaugsmu, ilgai
okinjo po kambar ir pra, kad mama prie mieg pasekt
ne vien, o tris pasakas. Mintys apie mayl iek tiek numald
po nugirsto pokalbio likus kartl.
Laura atskleid aplank ir im dono Serchijo nuotrau
kas. Ji kol kas nerod j redakcijoje, nes dar neapsisprend, k
su jomis daryti. Po to nelaimingo susitikimo dirbtuvje su Lusa

142
 ir jos gerbju, Laura veng susitikti su donu Serchiju ir tik
paskambino jam telefonu.
Ji negaljo net pati sau paaikinti, kodl tas susitikimas j
taip suerzino. I ties nieko baisaus neatsitiko. Ji iek tiek
apmaudiai prisimin, kad donas Serchijas n kiek nesutriko
pamats sn ir jo mergin, kurios nepainojo. Matyt, jis
apskritai niekada nesijaudina! - pagalvojo ji piktai, bet tuoj
pati nusiypsojo.
Kai paskutin kart jie kalbjosi, donas Serchijas dav savo
adres Meksike ir telefon, lakiais posakiais tikinjo, kad bus
nepaprastai patenkintas, vl j pamats. Laura pagalvojo, kad
i principo gali aplankyti j ir parodyti nuotraukas, o paskui
pasilyti padaryti reporta i j kokiam nors urnalui. Laura
neabejojo, kad tokia mediaga redakcij sudomint, gal net
panort paimti interviu: dono Serchijo darbai gana talentingi,
o jis pats - gana spalvinga figra. Tai bt domu, jei interviu
taip pat pasilyt man, - pagalvojo Laura. - O k? Galiau
debiutuoti urnalistikoje. Ir ji susijuok.
Laura inojo, kad iandien Feliksas turi grti i Monter-
jaus. Per isiskyrimo laik ji kelet kart apmst santuok ir
tai, kas j skaudino j santykiuose.
- Ne, reikia kak keisti! - pasak ji sau. - Kai pasimatysime,
pasakysiu, kad noriu kur nors ivaiuoti su juo dviese. - Ji
pradjo svajoti apie pramatnaus lainerio kajut, putotas ban
gas u borto, kaip jie su vyru grisi visu tuo groiu.
Taksi sustojo prie Lauros nam, jai reikjo nusileisti i
daus ant ems. Ji jo namus ir paklaus tarnaits:
- Ar donas Feliksas dar negro?
- Jau gro, donj Laura. Jis savo kabinete.

143
 Laura ulipo antr aukt ir vos bilsteljusi atidar kabi
neto duris.
- Feliksai, brangusis! - suuko ji ir puoljam ant kaklo.
- Labas, Laura, - pasak Feliksas buiuodamas mon, bet
beveik tuojau pat velniai atstm j. - Tikiuosi, kad tavo
kelion buvo skminga?
- Taip, padariau ger nuotrauk, visi patenkinti. Gal nori
pamatyti?
- Geriau vliau, dabar turiu nedaug laiko. Tu inai, kad
mgstu irti, kai jos ispausdintos urnale.
Laura nulido.
- Feliksai, kelion buvo puiki, bet man buvo lidna be
tavs. O tau?
Feliksas velniai papleknojo jai skruost.
- Na, inoma, mano saule, kaipgi kitaip. Bet tu nesivaiz
duoji, kaip mane nuvargino ta verslinink konferencija. Itisai
posdiai, derybos, kai kuriuos sandorius pasiraydavome jau
antr valand nakties.
- Tikiuosi, kad VIS nakt tau dirbti nereikdavo? - vylin
gai ypsodamasi, paklaus Laura.
- Apie k tu kalbi, mano diaugsme? Kai tik prieidavau prie
lovos, miegodavau kaip umutas.
- Vargas, pavargs mano Feliksas, - pasak Laura ir pa
glost j. - Bet dabar, kai tu namie, gali iek tiek atsipalaiduoti.
Einam iandien pavakarieniauti kok nors restoran.
- iandien nepavyks, Laura. Vos spjau atvaiuoti, kai
paskambino kompanionas ir pasak, kad iandien paskirta da
lykin vakarien su amerikieiu i Universal pertoleum. Jis
atskrido ia vienai dienai, taigi po valandos turiu vaiuoti.

144
 Lauros veidas apsiniauk.
- Na va, o a taip tikjausi, kad galsime pabti dviese.
Feliksas pam jos rank ir pakl prie lp.
- inoma, mano meile, a taip pat noriau pabti su
tavimi. Argi nesupranti, kad verslas turi savo nepermaldauja
mus statymus.
Laura lidnai nujo prie dur. Feliksas j sustabd:
- Brangioji, pamirau pasakyti, kad rytoj pas mus atvaiuoja
sveias. Pakvieiau Eduard kelet dien pagyventi pas mus.
Eduardas Navara buvo Felikso snnas, vienintelis vaikas
eimoje. Prie pus met jis gro namo su ikagos verslinink
mokyklos diplomu ir pradjo stauotis pas savo tv Monter-
jaus kompanijoje, kuri priklaus Navar eimai.
- Eduardas atvaiuoja pas mus? J sveius ar su reikalais?
- Ir dl vieno, ir dl kito. Po ikagos mokyklos baigimo ir
po stauots pas tv nori truput susipainti su verslinink
gyvenimu sostinje. Na, kas be ko, jam tai bus savitos atostogos.
Juk jis ilgai gyveno usienyje, suprantama, vaikinas nori papra
mogauti. Gal tu supaindinsi j su kokiomis nors ms pasta
m eimomis?
- Reikia pagalvoti. Gal nuvesti j pas Linaresus ir supain
dinti su Rozos mergaitmis?
- Gera mintis. Jis atskrenda rytoj antr valand.
Laura pasisuko ir ijo i kambario. Ji, kaip ir anksiau,
tebebuvo nusivylusi, bet tikjosi, kad snnas kiek pavairins
gyvenim j namuose.

Pablas stovjo prie telefono bdels ir band surikiuoti

savo mintis. Vos ne vos sulauk tos valandos, kai atsiras Mek

i. - 3136
145
sike ir gals paskambinti Lusai. Jam teko iklausyti telefonu
audringus motinos priekaitus. Ji lauk, kad Pablas atvaiuos
pas j keletui dien prie grdamas Meksik. Donja Katalina,
Pablo motina, negaljo susitaikyti su tuo, kad Pablas spjo
pasisveiuoti pas tv, bet ne pas j. Nuo pat vaikysts, kai tvai
isiskyr ir donj Katalina itekjo antr kart, maasis Pablas
tapo tv nesantaikos objektu. Donja Katalina buvo kilusi i
senovins gimins, kuri labai didiavosi savo aristokratika
praeitimi, ji norjo ir sn auklti remdamasi tomis tradicijo
mis. Ji nuolat kaldavo berniukui gero tono taisykles, o don
Serchij paprastai vadindavo dykaduoniu ir nevykliu.
Vis dlto Pablas prisimin apie tv ir daug gero i t laik,
kai jie gyveno drauge. Kai jis paaugo, mielai atsakydavo dono
Serchijo kvietimus. I manieringos ir monotonikos nam ap
linkos berniukas patekdavo dono Serchijo nuotyki, roman
tikos pasaul, kupin visoki netiktum. Kai Pablas buvo
paauglys, tvas atradjam kaip maitininkas prie slygotumus
ir labai stipri asmenyb. Tiesa, kai Pablas suaugo, atkreip
dmes tai, kad daugelis tvo paveiksl nebaigti, pradtos
poemos ir kiti literatriniai kriniai taip pat ilgai atidliojami,
o daug laiko jis sugaita mantriems pokalbiams.
Kai Pablas baig mokykl, nutar stoti medicinos fakul
tet ir buvo patenkintas, kad gals gyventi savarankikai. Busi
moji profesija jam patiko, jis tapo vienu i geriausi student.
Nors Pablui daug laiko atimdavo mokslas, jis nesialino linksmo
student gyvenimo. Draugai myljo j u biiulikum, atvir
bd, o tarp mergin visada turjo pasisekim. inoma, anksti
vesti Pablas neketino, kaip ir daugelis jo bendraami, i pra
di planavo baigti universitet ir pasirpinti karjera.

146
 Kai susitiko su Lusa, jo gyvenimas apsivert auktyn kojo
mis. Susipains su ja, taip stipriai susiavjo, kad daugel dien
negaljo apie niek kit galvoti.
Kai rinko telefono numer, jo irdis smarkiai dausi. Pa
sigirdo pypsjimai, ir Pablas sustings lauk, kas prieis. Skam
bino tokiu laiku, kai Lusa tu r t bti jau grusi i
konservatorijos, bet dar neturt bti niekur ijusi.
Ragelyje pasigirdo melodingas balsas:
- Alio, klausau.
Pablui ugniau kvap. Trkiojaniu balsu jis pasak:
- Lusa, tai a, Pablas.
- Sveikas, Pablai, ar tu jau Meksike? - linksmai atsiliep
Lusa.
- Taip, iandien atskridau. Kaip tavo ir Dulss reikalai?
- Ai, viskas puiku.
Pablas patyljo, tada pasak:
- Lusa, labai noriu susitikti su tavimi. Kada tu laisva?
- Palauk, leisk man pagalvoti. Galtume susitikti koki
atunt. Ar inai kavin prieais konservatorij?
- Taip inoma. Ar tu bsi ten?
- Taip, ateisiu ten anksiau, nes susitariau susitikti su savo
drauge Inese. Kartu jus supaindinsiu.
- Gerai, Lusa, iki susitikimo. Perduok linkjim Dulsei.
Kol kas.
Pablas ijo i telefono bdels, jausdamasis laimingiausiu
mogumi i vis mirtingj.

Laura paskambino Linaresams ir pakviet prie telefono

Roz.

147
 - Laba diena, Roza, ia a.
- Labas, Laura. Kaip gyvena mano avusis kriktasnis?
- Ai, sveikas ir judrus kaip niekad. Laksto kaip viesulas
po vis nam, nenori klausyti, k jam sakau? O kaip tavo
mergaits?
- Apskritai neblogai. Lusa suspja ir mokytis, ir pasilinks
minti, tai namuose beveik nematom. O tai Duls murkso ir
beveik niekur neieina.
- inai, Roza, noriu pasilyti vien dalyk, gal, duos Die
vas, ir Duls kiek prasijudins.
- Tiesa? O kas?
- Supranti, Roza, noriu sipirti pas jus sveius savaits
pabaigoje, ir ne viena, o su Felikso snnu. Jis vardu Eduardas,
jam dvideimt penkeri.
- Kaip domu. Vadinasi, pas jus dabar sveiuojasi Felikso
snnas?
- Taip, jis moksi Valstijose, po to dirbo eimos firmoje
Monterjuje. Dabar sveiuosis pas mus madaug mnes. i
noma, jis nori susipainti su kokiais nors jaunais monmis.
- K gi, ateikite, labai diaugsims. O tau paiai vaikinas
patinka?
- inai, jis domios ivaizdos. Truput panaus Feliks, bet,
aiku, kitoks. Matyt, protingas, isilavins jaunuolis. Tiesa,
mano nuomone, truput ilepintas. Mauml patenkintas sa
vimi. Ties sakant, Feliksas irgi kartais toks bna, pati inai.
Tai, matyt, eimos bruoas.
Roza nusijuok.
- Na, tai nebaisu, laikui bgant praeina. Vadinasi, laukiam
js penktadien vakare.

148
 DEVINTA DALIS

Pablas pradjo vaikioti aplink kavin prie pusantros

valandos iki susitikimo. Bijojo atrodyti per daug kyrus, todl
stengsi neprieiti arti jimo. Kas minut vilgiojo laikrod.
Laikas jo labai ltai. Pus septyni, septynios, pus atuoni...
Pagaliau be trij minui atuonios rytingai eng kavin.
Lus pamat tuojau. Ji sdjo prie stalo su simpatika
tamsiaplauke mergina, kiek vyresne u j.
Pablas prijo prie stalo.
- Labas vakaras, Pablai, - maloniai pasak Lusa. - Praom
susipainti su mano drauge.
- ne Kintana, - pasak mergina ir ities rank.
- Labai malonu, Pablas Kastaneda.
- Js pavard lyg girdta, - pasak ne. - Lusa truput
pasakojo apie js tv. Man rodos, jis ne tik dailininkas, bet
ir poetas.
- Taip, jis rao eilraius, keletas buvo ispausdinta vai
riuose urnaluose.
- Prisimenu jo poem apie konkistador yg urnale Ku-
adernos de America Latina, - pasak ne. - Man patiko. Js
tvui pasisek perteikti epochos dvasi.
- Ai jums apie ger atsiliepim, - pasak Pablas. - Per
duosiu tvui js odius, jam bus malonu.
- Beje, Pablai, - siterp Lusa. - Tu berods sakei, kad
netrukus tavo tvas atvaiuos Meksik. Ar jis ia taip pat turi
dirbtuv?
- Jis turi but Meksike, kur laiko kai kuriuos darbus.

149
 - Inesei bt domu juos pamatyti. Gal tu galtum j
supaindinti su savo tvu?
- Mielai. Manau, kad tvui bus malonu matyti jus abi. Kai
tik pasirodys mieste, tuoj praneiu jums per Lus.
- Ai, js labai malonus, - pasak ne. - Dabar, jums
leidus, atsisveikinsiu, turiu susitikim. Buvo malonu susipain
ti.
Kai Lusa ir Pablas liko vieni, jis vl pasijuto sutriks.
- inai, pasak jis, - noriau tave kur nors nusivesti pasi
klausyti muzikos arba paokti. Kur tu nortum?
- Biau nieko prie, jei poryt eitum su manimi smuiki
ninko koncert. Tai inomas Ispanijos smuikininkas, mano
konservatorijos dstytojas labai j gyr.
- Mielai! - entuziastingai suuko Pablas, t minut pasiren
gs lydti Lus kad ir pasaulio krat. - Rytoj pasirpinsiu
bilietais. O kur eisime dabar?
- Galime eiti pasiokti. ia u kampo yra diskoteka.
Pablas nuvito.
Vakaru Lusa buvo labai patenkinta. Pablas oko nuosta
biai, su tokiu partneriu ji galjo puikiai parodyti savo gimtus
gabumus. Jis stengsi atspti kiekvien jos nor, irjo j
tokiu susiavjusiu vilgsniu, kad Lusa jautsi kaip karalien,
dalijanti malones pavaldiniams. Pagaliau savo biiuliui ji pasa
k, kad laikas namo. Ieidamas i diskotekos, Pablas nupirko
jai puokt arbatini roi. Jis pam j u paranks, ir ji
girdjo, kaip stipriai plaka jo irdis.
Jie neskubdami jo ten, kur Pablas buvo pastats auto
mobil. Kai Lusa atsisdo alia jo, Pablas apkabino j per
peius. Lusa atsitrauk.

150
 - A toks patenkintas, kad vl susitikome, - pasak Pablas.
- Ar labai kyrjau skambindamas?
- K tu, man buvo malonu igirsti tavo bals, - atsak Lusa.
- Dabar, kai mes abu Meksike, man labai sunku, kai nema
tau tavs, - pasak Pablas.
- Pablai, - pradjo Lusa rimtu balsu, - noriu, kad nepamir
tum, jog turiu daug usimim ir visoki kitoki darb. Kon
servatorija, koncertai, namai ir daug kit darb. Nemanau, kad
galsime susitikinti labai danai.
- inoma, - skubiai atsak Pablas. - Susitikinsim, kai tu
norsi.
- Be to, i tikrj mes labai maai pastame vienas kit, -
pridr Lusa.
- Tai tiesa, - tyliai pasak Pablas. - Bet man atrodo, kad
pastu tave daug daug met.
Lusa patyljo. Automobilis jau buvo netoli Linares
nam. Sustabds prie dur, Pablas sunibdjo:
- Lusa, kokia tu grai! Ar galiu pabuiuoti tave?
Lusa linkteljo, Pablas paliet jos lpas ilgu buiniu. Bet
Lusa tuojau pat atsitrauk ir ilipo i automobilio.
- Labanakt, Pablai, - pasak ji ir padav rank. - Vakaras
buvo nuostabus. Labai ai.
- Tai tau ai, - pasak Pablas. - Rytoj paskambinsiu dl
koncerto. - Jis dar ilgai irjo nam, kai grakti figrl jau
buvo u dur.

Per pusryius Roza pasakojo namikiams apie bsimj

Lauros vizit. Lusa tuoj pradjo klausinti apie jaunj Navar,
bet Roza maai k galjo atsakyti.

151
 - Palauk iki penktadienio, Lusita, pati jo pasiklausi. Laura
tik sak, kad jis isilavins ir domus.
Duls siterp:
- Mamyte, argi to pakanka Lusitai? Jai reikia inoti jo g,
svor, aki spalv ir ar jis aidia tenis.
Lusa atsigr seser:
- O kas ia blogo? Mane apskritai domina mons.
Roza buvo tokia patenkinta, kad Duls pagaliau isivada
vo i savo kiauto ir sitrauk pokalb, todl band j tsti.
- Jis atvaiavo i kito miesto, tai suprantate, kodl Laura
nori jus supaindinti. Jei norite, galite pasikviesti dar savo
pastam, suruoime nedidel pobv.
Duls nerod entuziazmo:
- Ne, mamyte, neturiu ko pasikviesti.
Lusa pagalvojo:
- inai, mama, geriau bsime vienos. Juk jis mums nepa
stamas, kad jaustsi pirm kart jaukiau, geriau jau be varo-
v.
Roza nusiypsojo:
- Na, sprendiant i Lauros odi, jis gana pasitikintis
savimi, vargu ar isigst varov. Bet a nesispiriu, tebnie,
kaip js norite.
- Pagaliau jei jis toks domus, kaip sako teta Laura, dar
tursime laiko ruoti pobvius.
Kai seserys liko vienos, Duls paklaus Lusos:
- Tu mamos vis klausinjai apie tetos Lauros snn.
Maniau, kad tu su Pablu rimtai draugauji. Ar ne?
Lusa nutais msling iraik.
- Jis su manimi labai rimtai, o a tai ne. Ar jauti skirtum?

152
 Duls iplstomis akimis irjo seser.
- Tai jis tau nepatinka?
- Kodl gi, patinka. Bet nuo to, kad patinka, iki meils dar
labai toli.
- Lusa, o man atrodo, kad Pablas tave simyljo. Ar tu
nebijai, kad jis tai iri rimtai ir kents dl tavs?
Lusa gteljo peiais.
- Pati pagalvok, k a galiu padaryti? Negaliu jam nieko
adti, kol nebsiu sitikinusi, kad btent jis man reikalingas.
Tuo pokalbis pasibaig, nes seserims reikjo eiti paskai
tas. Kit dien Lusa su Pablu buvo smuikininko koncerte, gro
patenkinta, bet tai netrukd jai kartai svarstyti, kokia suknele
geriau apsirengti, kai ateis jaunasis Navara. Vizito dien Lusai
topteljo galv, kad reikia paiai pagaminti treij patiekal.
- Neseniai ibandiau nauj recept, - pasak ji Dulsei. -
Tortas bez su rieutais ir citrin kremu. iandien pradiugin
siu tet Laur.
- Tu tikra, kad viskas tik tetai Laurai? - elmikai paklaus
Duls.
Lusa nusijuok.
- Tegul ms sveias i ikagos ino, kad meksikiets
imano, kas skanu.
Duls pasiirjo seser pagarbiai. inoma, nuo to laiko,
kai visa eima pradjo gyventi drauge, Roza ir Tomasa mok
Duls virti valg, bet jos gabumai itiems darbams neirykjo.
tai todl ji stebdavosi, kad seseriai utekdavo energijos, be
vis kit pomgi, ir kulinarijos ygdarbiams.
Tortas pasisek, Lusa dar spjo keturiasdeimt minui
pasisukioti prie veidrod savo kambaryje, pasigrainti. Dulsei

153
taip pat buvo smalsu. Jaunojo Navaros ji niekada gyvenime
nebuvo maiusi, bet Feliksas danai mindavo talentingj s
nn.
Kad padaryt malonum Rozai, Duls apsireng juodj
suknel, kuri vilkjo pirmj dien Akapulke, ir auktakul
nius batelius. Beje, ji beveik nesitikjo, kad Eduardas atkreipt
j dmes, kai alia bus Lusa.
Pagaliau Tomasa ulipo virun praneti mergaitms, kad
sveiai jau atjo.
Lusa ujo pas Duls, kad abi kartu nulipt emyn. Kai
seserys jo svertain, visi buvo susirink, iskyrus Rikard,
kuris utruko darbe. alia Lauros sdjo Eduardas Navara. Kai
merginos jo, jis atsistojo.
- Labas vakaras, brangiosios, - pasak Laura. - tai susipa
inkite - ms snnas Eduardas, atvyks pasisveiuoti i Mon-
terjaus.
Lusa su Dulse nusiypsojo ir kiekviena prisistat. Eduar
das buvo apstulbintas.
- Tai bent! Laura sak, kad js dvyns, bet nemaniau, kad
tokios panaios.
Lusa su Dulse vl nusiypsojo, o Laura pasak:
- Jas sunku atskirti, bet j gabumai skirtingi. Lusa mo
kosi muzikos, ketina bti scenos dainininke, o Dulsa - daili
nink.
Eduardas apvelg jros peiza, kabant ant sienos sve
tainje.
- Tai js darbas? Nuostabus, - kreipsi jis Duls.
- Mes neseniai ilsjoms Akapulke, - pasak Lusa, - tai
Duls ten pripie eskiz, o po to nutap puiki peiza.

154
 - Manau, kad js taip pat suteiksite mums prog pasigrti
js talentu, - pasak Eduardas. - Padainuosite mums?
- Gal vliau. Dabar norime pakviesti jus prie stalo. Matau,
ms Tomasa rodo, kad viskas jau paruota.
Prie stalo prasidjo bendras pokalbis. Tuomet jau sugrs
Rikardas klausinjo jaunuol apie moksl ikagos verslo mo
kykloje. Eduardas guviai atsakinjo, noriai pasakojo apie stu
dentik gyvenim, o seserys Linares susidomjusios klaussi
jo.
Lusos tortu visi gardiavosi. Eduardas isak daugyb pa
gyrim ir papra dar dti. Po vakariens jis prijo prie Lusos
ir papra padainuoti.
Lusa atsisdo prie fortepijono ir susimst. Po to pradjo
dainuoti pati sau akompanuodama. Ji padainavo kelet arij,
imokt iais metais konservatorijoje, o paskui perjo prie
meksikietik dain.
- Ai jums, Lusa, js suteikte man didel malonum, -
tar Eduardas. - Dabar matau, kad mano ddien n kiek
neperdeda, js tikrai laukia dainininks karjera.
- Lusitai dar labai daug reiks padirbti, - pasak Roza. -
Be talento, dar reikia daug kantrybs.
- Neabejoju, senjora Linares, - atsak Eduardas, - kad
pasiklausyti js dukters ateis daugyb moni.
inoma, toki kompliment galjai tiktis i gerai iauk
lto jaunuolio, bet Lusa paraudo i diaugsmo.
Atsisveikindamas Eduardas dmiai pasiirjo Lusai
akis.
- Ar galsiu jums paskambinti? - paklaus jis dusliu
balsu.

155
 - inoma, man bus malonu, - atsak Lusa.
Vakare, ijus sveiams, Lusa atbgo Dulss kambar:
- Dulse, kaip tau tas Eduardas?
- Mano nuomone, nieko ypatingo. Per daug geros nuomo
ns apie save.
- O man rodos, kad kalbi nesmones. Jis tikras, savimi
pasitikintis vyras, tai ne tie ms pienburniai.
- Igirst Pablas, k dabar pasakei, - pasak ironikai
Duls.
Lusa irdo:
- O k Pablas? Jam a nieko neadjau. Kad jis mane
simyljo, tai dar nereikia, kad a n pasiirti niek negaliu.
- Nusiramink, Lusita, - taikiai pasak Duls. - irk t
Eduard kiek tinkama. Niekas tau netrukdo.
Jau lovoje Lusa su malonumu perkratinjo vakaro vykius.
Tegul Dulsia sako k tik nori. Ji tiesiog nemat, kaip jis
irjo mane, kai klaus, ar galima paskambinti, - mst ji
umigdama.

Gyvenimas Linares namuose tekjo prasta vaga. M er

gaits moksi. Lusa nuolat laikst pasimatymnus, susitikinjo
su draugmis, o Duls daugiau sddavo namie, piedavo,
kartais skaitydavo romantik romanus, slapta dsaudama dl
grauolio princo, kurio ji vis dar nesutiko, o kartais sddavo
sode ir mstydavo.
Rozas nerimavo, kad Duls auga tokia laukinuke, bet buvo
tikra, jog laikui bgant tai praeis. Taiau netrukus atsitiko toks
dalykas, kuris atitrauk visus nuo sav problem ir privert
susirpinti Dulse.

156
 Tai prasidjo t dien, kai Duls su keliomis draugmis,
kurios kartu su ja moksi dails, ruosi eiti Akademijos
absolvent parod. Tai buvo visiems malonu ir domu - daugelis
darb bdavo slepiami iki pat parodos atidarymo, beveik kas
met tokio parodoje laukdavo koks nors siurprizas.
Duls nekantraiai lauk tos dienos, nes dails parod jai
nereikjo vilktis t nekeniam sukneli n auktakulni ba
teli, ji galjo eiti su dinsais ir markinliais.
Ji n trupuio nesitikjo, kad paprastai tokia diaugsminga
diena bus visikai sugadinta.
Duls i nam ijo anksiau u Lus, ketino por kvartal
pajti psiomis, kad susitikt su bendrakurse Rita, gyvenusia
netoliese. Duls, kupina diaugsmo, linksmai eng sauls nu
viesta gatve. Staiga kakodl tarsi smukteljo irdis, nors pati
negaljo pasakyti, kas tai. Tarsi bt nusileidusi saul ir paps
t varbus vjas.
Duls pasisteng nuginti nirias mintis, bet jai nesisek.
Jos, kaip ir buvo susitarusios, susitiko su Rita ir autobusu
drauge nuvaiavo Akademij. Autobuse Duls tebejaut t
pat nesuprantam slegiant jausm, tarsi vir jos bt pakibs
tamsus debesis.
Tas jausmas j persekiojo vis laik einant nuo autobuso
Akademij. Parodoje jis inyko, Duls pralinksmjo ir nebepri
simin, kad visai neseniai neinia dl ko taip nesmagiai jautsi.
Duls apirjo paveikslus, maiktavo ir kvatojosi su
draugais - dailinink draugijoje ji jausdavosi daug geriau negu
kitur.
Bet vos Duls ijo i Dails Akademijos, kai nerimas vl
j apniko, kart net stipresnis negu anksiau. Ji nustebusi

157
galvojo, kad nerimas persekiojo j nuo pat nam. Dulsei atro
d, kad j SEKA.
Autobus stotelje ji slapiomis apsivalg. alia jos sto
vjo bendrakurss ir draugs, Duls stengsi bti nedidelio
brelio vidury. Ir tai, staigiai atsigrusi ir vilgteljusi Leon-
sijai pro pet, ji pamat J. Abejoti nebuvo ko. Tai buvo vienas
i t bandit, kurie jai matant imet jr vyro su juodais
lakuotais pusbaiais lavon. Duls puikiausiai atsimin t veid
- iurkts, tarsi ikirsti i akmens veido bruoai, juodi lygs
plaukai, aikiai matyti, kad indniko kraujo metisas.
Duls vos susilaik nesurikusi. Dabar ji neabejojo, kad
banditas sek j nuo pai nam - tai kodl ji jaut nerim.
Nejaugi jis vis dlto susek j? Dulsei i baims tiesiog linko
kojos. Taiau, laim, privaiavo j autobusas, ir Duls su Rita
lipo j.
Duls atidiai stebjo keleivius - baisingojo metiso tarp j
nebuvo. Akimirk ji ramiai atsiduso. galv topteljo mintis:
O jeigu jis liko? Gal suinos, kur gyvenu. Ji itaip svarst:
nusikaltliai i pat pradi inojo, kad ji dailinink, o dabar
nutar pastatyti sargyb prie Dails akademijos, teisingai ma
nydami, kad ji kada nors ia atsiras. Dar neinia, ar j paino
tas indnas, juk mat tada j labai trumpai, o ji nuo to laiko
pakeit ukuosen. K gi, reiks kiek laiko nebesirodyti Aka
demijoje, - atsidususi nutar Duls. Ji mgo mokytis, ne taip
kaip daugelis kit studeni.
Kol jos vaiavo autobusu, Duls iek tiek aprimo ir net
pagalvojo, kad gal apsiriko, gal tas mogus stotelje papras
iausiai panaus t bandit - maa kas Meksik atvaiuoja i
kaimo.

158
 Bet Dulss ramumo nebeliko n trupinlio, kai autobusas
sustojo jos stotelje ir ji pamat, kad prie ibinto stulpo stovi
kita, taip pat labai pastama figra - maas, liesas keturiasde
imties met mogelis sulamdytu kostiumu. Antrasis! Dabat
abejons igaravo. J susek.

- Ji usirakino ir nenori ieiti i kambario! - pirmiausia buvo

pasakyta Rikardui, kai jis gro namo.
Prieais j stovjo Kandida, tiesiogine odio prasme lau
ydama rankas.
- Kandi, - band nuraminti j Rikardas, - tu gi inai, kokia
ms Duls laukinuke. Jai taip bna.
- Visikai ne tas! - atsak Kandida. - Pastu mergait ne
blogiau u tave, o gal net ir daugiau. Dabar j itiko tikra liga.
Jai depresija!
- Prisigraibei proting odi, - sumurmjo Rikardas, bet
vis dlto ulipo virun pas dukter.
- Dulse, kas tau? - paklaus stovdamas prie urakint
dur. - Tai a, ar man neatidarysi dur?
U dur vos girdimai sulamjo, i vidaus pasisuko raktas,
ir durys i lto prasivr. Rikard nustebino dukters veido
iraika. Ji sublogo per dien - dar ryt jis mat jas drauge
iaukanias kaip pauktelius. Dabar Duls buvo panai
mkl - tamsios akys padidjo, aplink jas mlynavo ratilai.
- Taip, tveli? - neaikiai sumurmjo Duls.
- Kas tau, mano mergyt? Ar tu susirgai?
- Ne, tti, - papurt galv Duls. - A sveika. Bet vis dlto,
- ji kalbjo ltai ir vos girdimai, - tikriausiai kelet dien neisiu
i nam. Visikai.

159
 - Ir paskaitas neisi? - paklaus pribloktas Rikardas.
- Ir j paskaitas neisiu, - patvirtino Duls.
- Bet... - pradjo Rikardas.
- Patikk, negaliu, - pasak Duls, po to pridr: - Nepie
tausiu, o... kai ateis Lusita, tegul ueina pas mane, o daugiau...
nieko nesileisiu.
Durys ltai usivr tiesiai prieais Rikard, jis buvo taip
sukrstas po pokalbio su dukterimi, kad negaljo pasakyti n
odio.

T dien Duls daugiau su nieko nesikalbjo, tik su Lusa.

Net su Roza ir Tomasa ji tik tyliai persimet keliais odiais pro
duris.
Lusa ijo i sesers truput susijaudinusi, bet tv klausi
mus atsakinjo isisukindama.
- inote, - pasak ji per vakarien, kurios valgyti Duls,
inoma, nenulipo, - man rodos, kad Dulsei reikia pakeisti
aplink, kuriam laikui ivaiuoti i Meksikos, nes jai, dievai
ino, kas vaidenasi.
- G era mintis, - kartai palaik dukter Rikardas. -
Tegul vaiuoja Gvadalachar pas Vanes ir Ernand.
Mes su jais seniai nesimatme, o juk teta V anes tiek jai
yra padjusi.
- O man atrodo, kad jai reikia pabti gryname ore,
- palingavo galva Tom asa. - G eriau kur nors kaim, o
ne m iest. O toje G vadalacharoje tik suodi prisikv
puosi!
- Tada pas Gustav ir ne ran, - pasil Rikardas. -
Imoks jodinti, o kiek gals pieti!

160
 - O man rodos, - svajingai pasak Roza, - reikt Dulsit
nusisti Paryi. Ji ten suydt, mano mergyt. Dailininkui
Paryius - tarsi Meka. Tik ten i tikrj galima tapti dailininku.
- K js kalbate! - suplojo rankomis Kandida. - Kad leisiau
savo kdik u jr mari vien! Ji dar vaikelis! Mergait vien
ileisti neinia kur, reikia tik pagalvoti! O kas taip sako - taigi
tikroji motina!
- Paryius... - susimsts pasak Rikardas, nekreipdamas
jokio dmesio Kandidos aikiojimus. - Nebloga mintis.
- Ar ms eima gali sau tai leisti? - paklaus Tomasa. - Tai
nepigus malonumas.
- Manau, kad taip, - pagalvojs atsak Rikardas. - Ms
firmos reikalai klostosi gerai, mums adjo didelius pinigus. O
po Naujj met man turbt padidins atlyginim. Taigi finans
atvilgiu galima.
- Vadinasi, nutarta? - suuko Lusa ir paoko. - Bgu pasa
kyti Dulsitai! Tai apsidiaugs!
- Palauk! - band sustabdyti dukter Roza. - Mes dar nieko
dorai neaptarme!
- Paskui aptarsimi - kteljo nuo laipt Lusa, ir visi igir
do, kaip ji stuksena sesers duris: - Dulsita! Dulsita! Ar girdi?
Tave siunia Paryi!

DEIMTADALIS

Duls lydjo visi giminaiiai ir pastami. aerouost va

iavo ne tik Linaresai, bet ir teta Laura su Feliksu ir Eduardu
Navara. Atjo ir Pablas, kuris, rodos, buvo labai nepatenkintas,
kad vl mato Lussu tuo taukaliumi, kaip jis mintyse vadino
varov.
11.-3136 161
 inoma, visi diaugsi dl Dulss, bet su diaugsmu buvo
sumis nerimas - ar pritaps ji svetimoje, tokioje nepanaioje
Meksik alyje. O ir pati Duls buvo veikiau isigandusi negu
laiminga.
Teta Laura, lankiusis ne tik Pranczijoje, bet ir daugelyje
kit Europos ali, kalbjo Dulsei:
- I pat pirmos dienos stebk visk aplink, stenkis elgtis
taip, kaip visi mons, kad nebtum baltoji vama.
Tinas, mergin pusbrolis, vis laik pertraukinjo suaugu
sius, kurie sak Dulsei visokius pamokymus, ir kiojo:
- D ulsita, btinai pasikelk j Eifelio bo kt pai
pirm dien! N epam irk karali rm, btinai pasii
rk, kaip gyveno karaliai, ir parayk man! N ueik B as
tilijos aikt!
Tinas mgo istorij, todl labai pavydjo savo pusseserei,
kuri po keli valand gals savo akimis pamatyti garsisias
istorines vietas.
- Taigi yra albumai, kvailuti. Ten galima pamatyti visk
neivaiavus i Meksiko.
- Ne, - papurt galv Tinas, - albumai - visai ne tas. Kur kas
domiau paiam pamatyti, bent jau pasikalbti su tais, kurie
mat.
Duls negaljo su juo sutikti.
Po to prie jos prasigrdo Lusa ir panibdjo aus:
- Manau, kad ten patirsi roman! Kaip tau pavydiu, sese
le, - romanas su tikru pranczu!
- - Kokie romanai?! - pasibaisjo Duls. - N pagalvoti apie
tai nepagalvojau.
- O be reikalo, - pasak Lusa. - ne sako...

162
 - Tik nereikia vl apie ne, maldauju, - pasak Duls. -
sivaizduoju, kok furor ji sukelt Paryiuje! Tada prie Dulss
prijo Feliksas ir taip pat kak patar, apie prancz kavines
plepjo Eduardas Navara. Teta Kandida joki pamokym ne
sak, tik tyliai verkleno, luostydama akis mezginiuota nosi
naite. Ji iki iol negaljo susitaikyti su tuo, kad kdik
isiunia kakur u jr mari, kur jam neinia kas gali atsi
tikti.
Tomasa taip pat nervinosi, bet ji suprato, kad Dulsei reikia
visikai pakeisti aplink. Ji neinojo depresijos, kuri patyr
mergait, prieasties, bet spliojo, kad galjo bti nelaiminga
meil. Bet Duls buvo labai udara, Tomasai nieko nepavyko
suinoti. Tegul vaiuoja, - mst senoji Rozos indyv, - susi
tiks nauj moni, patirs nauj spdi, Paryiuje greitai pa
mir J ir pagys. Kad Tomasa inot, kokie tolimi tikrovei buvo
jos samprotavimai.
Roza ir Rikardas pagalvojo t pat - Paryius pads veikti
Dulsei prislgt bsen, bet Rozos motinika irdis jaut, kad
dukt keistai, nesuprantamai elgiasi visai ne dl nelaimingos
meils, o dl kako kito, bet dl ko - ji neinojo. Kelet kart
band atvirai pasikalbti su Dulse, bet kiekvien kart susidur
davo su vidiniu jos pasiprieinimu. Buvo kakokia paslaptis,
tamsi paslaptis, nesusijusi su nelaimingu romanu. Vakar vaka
re, kai visi daiktai jau buvo sukrauti, viskas suruota, o mergi
nos nujo miegoti, Roza kalbjo vyrui:
- inai, Rikardai, tu nepatiksi, bet apsidiaugiau, jei
Duls bt tokia todl, kad slepia ntum.
- O kur tavo tvirti moraliniai principai? - nusiypsojo R i
kardas. - Stebiuosi.

163
 - Taip, - atsak Roza. - Nereikia ironizuoti. Tomasa iauk
ljo mane dor, n karto gyvenime dl to nesigailjau. Bet
dabar ne apie tai noriu pakalbti. Noriu pasakyti, kad Duls
kankina kakokia paslaptis. Todl man neramu. Man rodos,
viskas baigsis kokia nors tragedija. Jei i ties ji tik bt nusi
vylusi kokiu nors mogumi, kuris apgavo j, jeigu ji lauktsi
kdikio - mes jai padtume, gal gale ji suaugusi.
- Tai tu manai, kad itaip rimta? - susijaudins paklaus
Rikardas. - Juk daktaras sak, kad tai dl pereinamojo amiaus,
nauji spdiai pads Dulsei veikti depresij.
- Ne, Rikardai, - papurt galv Roza. - Esu tikra, kad
pereinamasis amius ia niekuo dtas. Supranti, kaip ia ai
kiau pasakius, man atrodo, kad... Duls kako panikai bijo.
- Bet ko jai bijoti? - nustebo Rikardas.
- ito mes neinom, - atsiduso Roza. - Ak, jeigu ji isipasa
kot mums... Ji tokia laukinuke, kaip a jaunystje. Dar viena
laukin ro.
- Bet tai prasidjo tik prie kelet dien, - band susi
vokti Rikardas. - Prisimeni, ji gro i Akademijos, berods, i
parodos, usidar savo kambaryje ir nuo to laiko n karto
neijo.
- Taip, tada visi tai pastebjo, - sutiko Roza, - bet i tikrj
viskas prasidjo anksiau. Prisimeni, kaip skubiai jos sugro i
Akapulko?
- Tai tu manai...
- A esu tikra. Tai, koji bijo, atsitiko ten. Namie ji pamau
atsigavo, bet staiga vl viskas prasidjo i naujo. Gal ji pamat
tai, ko buvo isigandusi Akapulke?
- Bet kas tai galt bti?

164
 - Deja, to mes neinome, o ji kakodl mums nepasisako,
- lidnai tar Roza.
Ji buvo visai arti dukters paslapties, bet jai neatjo j galv,
kad dar vienas eimos narys puikiai ino baisij Dulss paslap
t, bet taip pat tyli, - tai jos sesuo Lusa Marija.

Lusa niekada neman, kad bus taip lidna be sesers. Gr

usi i aerouosto, ji nerado sau vietos. Kako trko.
Kit dien buvo tas pats. Lusa gro i konservatorijos, bet
negaljo nusdti namie, todl nutar pasivaikioti po nedi
del park netoli Linares nam.
O juk dar tik prie penket met, - galvojo Lusa, vaikti
ndama ksmingomis aljomis, - mes n neinojome viena apie
kit. Kaip gerai, kad Duls pamat mane televizoriuje ir mes
susitikome. Kitaip ms tvai greiiausiai iki iol bt gyven
atskirai. Bt sukr naujas eimas...
Vliau Lusa peroko mintyse prie tos siaubingos baims,
kuri persekiojo Duls nuo to ryto, kai ji buvo ijusi pieti ant
jros kranto.
Kokia ji vis dlto kvailut, - galvojo Lusa. - Jai pasivaideno
tie banditai i valties! Ir kur! Meksike, miesto centre, prie
Dails akademijos! Kakoks kliedesys!
Lusa gal kelet valand tikinjo seser, kad nusikaltliai
jai pasivaideno. Tikras kliedesys buvo mintis, kad tie mons
persekioja Duls, kad jie gali rasti j, o rad btinai nuudys.
Tai tetos Kandidos genai, - pagalvojo Lusa, - itoji jaunystje
taip pat, sako, buvo keista.
Lusa pasinr tuos apmstymus, ltai engdama parko
aljomis. Staiga pastebjo, kad t pai fraz mintyse kartoja

165
ketvirt ar penkt kart... Kakas i paalies siterp jos
smon ir neleidia susikaupti jau kelet minui... Ji atsipei
kjo, apsivalg ir i karto suprato: muzika. Bet vargu ar tai
galima pavadinti muzika! Neimoninga, kiek vulgari melodija
drauge buvo graudulinga ir kyriai saldi. Giedama buvo gana
garsiai, bet isiderinusio ir barkanio fortepijono garsai ugo
davo odius. Choras nutilo. Dabar giedojo vien stiprus sopra
nas, ir odiai rykiai smigo Lusos smon:

Kadaise gyvenau be Jzaus su nuodme kas ingsn,

Dabar Viepaties dorybs keli stojau.
Mano knas jgomis kas valandl pildos.
Diaugias danguje tasai, kuris u mus aukojas.
(vert R. Kiburys)

Viepatie! Kokia banalyb! Argi gali TOKS balsas nusi

leisti iki toki melodij ir odi? - pralk jos galvoje. Bet
juk tai apie Jz. Paprastai abejinga religijai, Lusa pati nustebo,
kad persiegnojo, o lpos sunibdjo: Viepatie Jzau Kris
tau, atleisk man u nuodmingas mintis. Kiekvienas lovina
tave kaip imano! Tuo tarpu choras toliau lidnai ts prita
riamas bjauri gars. Ne, tai ne karaliaus Dovydo psalms!
Dieve gailestingas, - mergaits galvoje krikionikos mintys
painiojosi su iuolaikinio mogaus mintimis: - Jeigu taip bt
garbinamas paprastas mogus, pasisamdius advokat gal
tum nuplti i krjo graius pinigus u orumo paeidim.
Didis tavo gailestingumas, Dieve, jei ikenti tokius dalykus.
Vl giedojo solo. Labai pastamas balsas! Oi, nejaugi ata!
Lusa buvo taip sukrsta minties, jog tai gali bti jos bendra-

166
 kur, viena geriausi studeni, kad sunkiai dribteljo ant
pirmo pasitaikiusio suolelio. Ji kartligikai stengsi k nors
suvokti.
Teresa Gutjeres, kuri visi - ir draugai, ir gimins vadino
ata, buvo linksma, drsi mergait. Grauole jos nepavadin
tum, bet savo lengvu bdu patraukdavo visus. Jos gyvenimas
nebuvo lengvas, Teresa uaugo Kuemavakoje, vidutinje ei
moje -jos tvas buvo garao mechanikas. Kadangi turjo retus
vokalinius duomenis ir absoliui klaus, Teresa stojo kon
servatorij, nors turjo nuolat udarbiauti - giedojo banyios
chore, katedroje per krikioniksias ventes, dainuodavo
koncertuose, kartais turtuoliai pasikviesdavo j padainuoti sve
iams. Tad kas ia nuostabaus, kad ji ia gieda?
Praeit savait Lusai paskambino... Vardas kakoks keis
tas... Pavard visai paprasta. Gomesas? Lopesas? Chimenesas?
Toresas?.. O gal Servantesas? Kokios ia nesmons lenda
galv! Taip, taip, taip... inoma, Gonsalesas. Daktaras Vilma-
ras Gonsalesas - taip prisistat. Kalbjo kakokiu neprastu
akcentu; ne tik akcentas buvo keistas, jo kalba kakokia dar
kyta. Meksikoje niekas taip nekalba. Kalbjosi jie trumpai, bet
ji kakodl paskui vis pusvaland nenurimo. Tikrai ne kubietis.
Ir ispan nepanaus. Ne Kosta Rika, ne Gvatemala. Argenti
niei kalb ji girdjo tik kine; ne, ne argentinietis. Maa kas.
Gal i Kiurasao? Jie taip juokingai kalba, visikai negalima
suprasti. Juk dar yra il, Paragvajus, Bolivija... Koks skirtu
mas...
Buvo dar nevlu, bet ji, guldama ant sofos su kakokia
knyga, neskmingai band nuvyti snaudul.
- Senjorita Linares?

167
 - Taip, a klausau.
- Jus trukdo daktaras Vilmaras Gonsalesas. Man js te
lefon dav konservatorijos administracijoje. Gaila, kad js
asmenikai neturiu garbs painti. Girdjau, kaip dainavote
per koncert kartu su konservatorijos studentmis. Meksike a
skaitau labdaros paskaitas apie krikionio pareigas. Tai drau
ge paskaitos, pamokslai ir maldos...
- Nelabai suprantu...
- Minutl, tuoj paaikinsiu. Mes paprastai turime nedidel
chor. I pradi iek tiek muzikos, kad bt sukurta atmosfe
ra, odis apie Jz, vl muzika, bendra malda, pokalbis apie
dorovs pareig. Dvi valandos vakare, darbo dienomis. Dvi
savaites. Jei sutiktumte dirbti su mumis, man bt labai ma
lonu.
Jis dar kak sak, bet Lusai sunku buvo sekti jo mintis; jo
monotonika, nesklandi kalba j migd, Lusa vos susilaik
nenusiiovavusi ragel.
- Bijau, kad negalsiu jums padti. mens beveik kiek
vien vakar esu uimta.
- O, mes juk umoksime.
- Ne, ne. Ne pinigai svarbu.
- Tada gal duotumte telefon kieno nors i js choro,
kas galt giedoti su manimi apie Krist.
- Tiesiog neinau. Gal jums padt Teresa Gutjeres. - Lusa
padiktavo draugs telefon, miegai galutinai isiblak. Koks
keistas akcentas!
Skambutis atmintyje rykiai skambjo. Koks siaubas! Va
dinasi, ji pati ia pasiunt at! Lusa paoko nuo suolelio. Ji
norjo kuo greiiau ieiti i to parko, bet smalsumas nugaljo

168
pasibjaurjim, ir ji pasuko nedidels estrados link, tolyn j
park. Tuo laiku suskambjo paskutinis akordas, ir nuo kup
laus tamarindo, pro kur ji jo, pasigirdo visai kitokie garsai.
Giedojo pauktis. Maytis gelsvas pauktelis, vos irimas tarp
lap, okinjo nuo akels ant akels ir kaskart paskleisdavo
garsi tsiam trel: liu-u-i, liu-u-i, liu-u-i!
Staiga viskas liovsi. Pauktis nutilo ir purpteljo kako
kiais jam vienam inomais reikalais.
Lusa nusiypsojo. Akimirk ji gailjosi, kad nieko neino
apie paukius. Lusa pakrat galv, tarsi nusipurtydama nusi
vylimo likuius. Oi, kaipgi ten Teresa? Na, ji tai jau niekada
nesutrinka. Mergina nuingsniavo prie estrados. Po tos trum
pos paukio giesms jai pasidar lengva, nerimas ir pasipikti
nimas drauge kakur dingo. N etrukus ji jau girdjo
pamokslininko odius:
- Js klausiate mans, kodl a ne-katalikas? O a noriau,
kad kiekvienas paklaust savs: I kur tu inai, kad esi kata
likas? Ne a praau to paklausti. ito prao apatalas Paulius.
Ir to beveik du tkstanius met prao. Argi jis nesiunt laiko
korintieiams? Argi jis nera: Broliai, Viepaties Jzaus Kris
taus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartume ir pas jus
nebt susiskaldym. Visi mes - Kristaus knas. Argi Kristus
padalytas? Mes turime trokti vieningo Kristaus kno, o ne
daugybs moni sukurt sekt. A - ne katalikas, o krikionis.
Js, sdintys prie mane, visi krikionys. Visi mes - Kristaus
banyia, visi mes Kristaus knas...
Lusa prijo prie estrados i kitos puss, ji kol kas nieko
nemat. Ji eng kelet ingsni kair ir sustojo apvelgdama
susirinkusius. Pus suol irovams buvo tuti. Tolimame

169
kampe snaud senas indnas; sombreras nuslinks ant ono,
matyt, ne visai blaivus. Prie jj sdjo moteris su vaiku ant
rank, alia jos buvo prisiglaudusi ketveri met mergyt, o
alia bruzdjo du vyrlesni bernikiai. Jaunuoli buvo maai;
i vis isisikyr du vaikinai dvasingais veidais, Lusos bendra
amiai. Kakodl jie atrod panas j jaunikius, gal todl, kad
buvo apsireng paprastais kostiumais, su kaklaraiiais ir bal
tais markiniais. Grupel lies senui juodais drabuiais. Au
ditorija labai nevienoda ir gana marga. Dulsei ita publika
tikriausiai bt patikusi. Ant pirmo suolelio sdjo Teresa
Gutjeres ir dar trys Lusos bendrakurss. Jos vilkjo baltomis
suknelmis, rykiai isiskyr i vis susirinkusij. Ties sakant,
dl Teresos Lusa ir nesiryo sstis ant suolelio. Ji kakodl
nenorjo, kad draug j pamatyt, nes ji dav pamokslininkui
jos telefon. Beje, draugs, kuri muzikavimo k tik klaussi
Lusa, matyt, visai ramiai reagavo tai, kas vyksta. Bet odis
ramiai jukiai Teresai apskritai netinka. tai ir dabar diaugs
minga ypsena tebebuvo jos veide, jos simpatikame apvaliame
veidelyje nosyt atrod dar labiau usirietusi. tai kodl nami
kiai pramin j ata - riestanose.
Pamokslininkas, kurio Lusa vis dar nemat, tuo metu te
bekalbjo:
- Kodl tapau krikioniu? Kaip ir visi, gimiau krikioniu.
Dar kdikis myljau Krist, nes taip mok tvai, bet neinojau,
KAS yra Kristus. Ir tai kart J susapnavau. Gelbtojas irjo
j mane i dangaus ir lidjo, nes mons buvo paskend nuo
dmse. Maiau, kad n vienas mogus nepakl galvos, kad
pamatyt Krist. Visi irjo emyn ir kapstsi savo reikaluose.
Didiuls Gelbtojo aaros lajo ant mans. Man pasidar

170
nepakeliamai gaila Jo. Mano aaros susiliejo su Kristaus aaro-
V

mis ir sruvo kaip upe. mones buvo uimti savo rpesiais ir

keik liet. Tik a vienas inojau, kad tai ventasis lietus, tai
Kristus verk dl j. A meldiau Krist, kad visada myliau
j, verkiau su juo ir niekada nenusigriau nuo jo.
Publika atidiai klaussi. dubusiais nuo met sudiuvusios
senuts askruostais pldo aaros. Ji sdjo u Lusos draugi.
Net Teresa jau nebesiypsojo, bet ijos veido buvo matyti, kad
ji turbt netiki kalbaniuoju.
domu, kaip atrodo tas daktaras Gonsalesas? - galvojo
Lusa, bet prieiti ir atsissti alia draugi vis dlto nesiryo. Ji
dar kart nuvelg mones, iekodama sau vietos, ir tik dabar
pastebjo dar vien suolel, stovjus kiek atokiau ir kakodl
onu kitus. Kaip lo teatre, - pagalvojo mergina ir eng
prie to suolo. Kukliai apsirengs pagyvens vyras, kuris ten
sdjo vienas, pavelg Lus didelmis lidnomis akimis.
Tetuls Kandidos kunigas, - i karto paino j mergina, nors
anksiau buvo maiusi tik banytiniais drabuiais. - Jo veidas
buvo toks kaip Dulss pieinyje. O juk anksiau stebdavosi,
kam tetul pasikabino tok nevykus portret.
- Labas vakaras, padre Ignasijau, - panibdjo Lusa, ss
damasi greta.
Dvasininkas pasisveikino vos linkteldamas.
- Mes turime mylti Gelbtoj, nes priklausome Jam. Jzus
atpirko mus savo kaniomis.
Lusa pirm kart pamat kalbantj. Ji nustebo. Ant auk
to, gana lieso kno buvo udta mayt galva, taip, btent
udta. Tarsi kakas bt udjs gyv vaiko galvut ant suau
gusio vyro manekeno. Panaus maneken pamokslininkas

171
 buvo ir dl ne visai prasto apdaro. Nepriekaitingai pasitas,
gerai ilygintas viesiai pilkas kostiumas jam gerai tiko. N
vienos rauklels. Bet dideli atvartai, apsiti raudonu galionu,
ir ryki citrinos spalvos ro kilpelje atrod beveik klounikai.
Kaip cirke, - dingteljo Lusai.
Daktaras Gonsalesas buvo trumpai apsikirps, labai tam
sios odos, beveik kaip kaln indnas, bet smulks veido bruo
ai, taip pat plaukai neturjo nieko indniko... Jie buvo trumpi
ir tamss, bet nuviesinti sauls. Indn tokie nebna. Labiau
siai Lusit stebino jo akcentas.
- Padre, ar inote, i kur jis atvyko?
- I Auktutins Kalifornijos.
Keista. Msikiai ir ia, ir Valstijose kalba vienodai. O
gring visai kitoks akcentas. O ir pavard... Kakodl keista
Gonsaleso kalba Lusai nedav ramybs ir trukd klausytis
odi.
- Pats didiausias gris, kur mes gavome, kai atjome
em, yra ms knas. Mums reikalingas fizinis knas, kad
taptume tokie, kaip ms Dangikasis Tvas. Prisiminkite,
pagal savo atvaizd Jis sukr ms protv Adom. Ms
knai tokie svarbs, kad Viepats vadina juos dievikais.
Apatalas Paulius yra pasaks: Js esate brangiai nupirkti,
js nebepriklausote patys sau. Tad lovinkite Diev savo
knu.
Kunigas Ignasijas ileido kakok neaik gars; jo veidu
tarsi perbgo elis, akys pasidar dar lidnesns, jis ujau
iamai irjo daktar Gosales.
- Apatalas Paulius sak kiek kitaip, - vos girdimai itar
jis.

172
 Pamokslininkas kalbjo toliau:
- Ar prismename it statym? Ar gali tikras krikionis,
tas, kuris ino, kad knas yra ne jo, o Kristaus, negalvodamas
niekinti kn ir rstinti Viepat? Ms Dangikasis Tvas
dav mums sveikatos statymus, kad imokyt mus rpintis savo
knu. Viepats imok mus, kas yra gera ir naudinga: vaisiai,
darovs, iganingos ols mums teikia naud. Reikia vartoti
jas protingai ir su dkingumu. Pauki ir gyvuli msa mums
taip pat naudinga, bet valgyti j reikia saikingai. uvys taip pat
teikia naudos. Grdai ir kruopos. Visa tai Krjas dav ms
diaugsmui.
Bet argi sukr Aukiausiasis vyn ir svaiginamuosius
grimus? Viepats sukr vynuoges ir vynuogi sultis; Viepats
sukr obuolius ir obuoli sultis. Bet argi Jis liep i vynuogi
suli daryti vyn, o i obuoli suli kalvados? Tai velnio,
mogaus prieo, abangos! Kai kurie klausia, ar galima gerti
kav, arbat. Pasakysiu: Viepats sukr tam tikrus lapus ir
vaisius, kuriais mist vrys ir paukiai. Bet Viepats neliep
virti i j kart grim. Tuose grimuose yra kenksming
narkotik, kurie blogai veikia mogaus fizin bkl. Gerkite
vanden i altinio ir mineralin vanden, gerkite sultis. Js
numalinsite trokul tuo, kas sukurta, kad bt geriama. Kiti
klausia, ar galima gerti koka kol, joje nra narkotik. Bet koka
koloje, pepsi koloje ir kituose grimuose yra chemini media
g. Chemins mediagos naudojamos pramonje, bet nereikia
jomis pripildyti Dievo ventovs, kuri yra ms fizinis apvalka
las. Prisiminkite, Kristus nupirko mus. Ar klauste Gelbtojo
leidimo, kad js kne telikuot visoks marmalas? Yra dar
toki, kurie leidia dmus Dievo ventov. Prisiminkite: ta

173
bakas - labai kenksmingas narkotikas, rkyti cigaretes ir cigarus
- tai rstinti ms Gelbtoj. Taip pat negalima kramtyti ir
uostyti tabako.
Prie dvideimt trisdeimt met, kai buvau jaunas, daugelis
mano bendraami gr alkoholj, rk. Kai kurie tapo rka
liais todl, kad klaus ne Viepaties, o televizoriaus. Reklama
auk: rkykite Malboro cigaretes, ir js virkinimas bus
puikus. Klausinjau vien savo draug: kam priklauso js
knai - Malboro kompanijai ar Jzui? Jzus rpinasi dangaus
pauki mityba, jis gali pasirpinti ir js virkinimu. Bet js
ne dangaus paukiai, js turite siel.
- Pagaliau prisimin, - pusbalsiu itar kunigas.
- Js sielos paskirtis padti Jzui isaugoti js kn.
- Kunigas Ignasijas sudejavo. - Visi mes Viepaties vergai,
o ms knai - jo nuosavyb. Tas, kuris rko ir girtauja,
net kuris geria arbat ir kav, gadina svetim turt. Kiek
vienas turi i vis jg stengtis, kad jo knas bt stiprus
ir sveikas.
Pamatytumte dabar js tuos mano draugus, kurie atitolo
nuo Viepaties! inoma, jie dar nenukar seniai, bet atrodo
pagyven: suvytusi oda, negrai veido spalva, rauklti. O a?
A buvau teisus. Tinkamai saugojau tai, kas ne mano. Ar dabar
kas pasakys, kad man penkiasdeimt? Raukli visai nra!
inau, kad ia tarp su mumis sdini kai kurie turi kenksmin
g proi - kartu juos taisysime. Yra toki ir tarp js draug.
Tegul rytoj jie ateina drauge su jumis. Tai a sakau Viepaties
Jzaus Kristaus vardu!
Kunigas ir Lusa susivalg. ventasis tvas net vilpteljo,
nors tai visai netiko jo luomui.

174
 Pasigirdo keli plojimai, po to staiga visi pradjo ploti. Lusa
nustebusi apvelg susirinkusius: ypa pasikeit liesosios senu
ts, j veidai buvo diaugsmingi, akys suapvaljo.
- Neraukyk kaktos, Lusa, o tai daktaras Gonsalesas
neinia k apie tave pagalvos, - kunigas mirkteljo savo
kaimynei, akys vylingai ybiojo, veidas ikart pajaunjo.
Patyljs pridr: - Nors tiems, kurie turi kenksming
prot mstyti, kartais bna baisiai sunku susilaikyti nuo
nuodmingos pagundos sugadinti savo mirting apvalkal
rauklmis!
Lusa nevalingai pasuko galv vytint pamokslininko
veid. Jis i ties atrod jaunas. Jo degusiame veide nebuvo n
rauklels. Pilna balt dant burna prasivrusi ypsojosi, iek
tiek isprogusios akys diaugsmingai ibjo. Lusa suko galv,
k jai primena jo maa galvut. Dinozauras! - vysteljo min
tis. - Tiesa, puikiai isilaiks!
Tuo metu scenoje toliau vyko pamaldos.
- Dabar, kad tinkamai baigtume ms susitikim, visi drau
ge sugiedokime himn, kuriuo rodysime Jzui, kad rpinsims
knu, kuris priklauso Jam. Nebijokite, tai labai nesunku: ne
prilygstamoji Teresa Gutjeres pagiedos dvi eilutes, po to mes
kartosime kartu su ja.
Lusa sdjo kaip ant adat. Klausyti eiliakalio odi,
padaugint i muzikins nesmons, buvo ne jos jgoms. Pa
stebjusi, kad kunigas Ignasijas stojasi, ji su palengvjimu pa
oko kartu su juo. Teresa jau buvo scenoje ir pasiruo
diriguoti publikai. Varg ata! O juk a ia j kiau! -
priekaitavo sau Lusa. Sugavusi Lusos vilgsn, Teresa mirkte
ljo jai.

175
 Kunigas ir Lusa jo parko vart link kur laik tyldami;
buvo girdti valus Teress kontraltas, o jai kyriai tsdamas
pritar klausytoj choras:

Viepat mes lovinsim stiprybe savo kno,

ventaipasiadsime saugotis pagund.
(vert R. Kiburys)

Pradjo greitai temti. Pagaliau Lusa paklaus:

- Padre, labai atidiai klausiausi, bet nelabai supratau, k
jis pasak apie apatal Pauli.
- Ne, dukra mano, man atrodo, kad tu visk teisingai
supratai: nepakanka aukti Kristau! Kristau!, kad Gelb
tojas prakalbt tavo lpomis. O dl apatalo Pauliaus... -
kunigas dels. - Jis nieko nesak apie arbatos ir kavos kenks
mingum, nereklamavo mineralinio vandens. Jis nekviet
imtis aerobikos ir kultrizmo, jis sak korintieiams: lovin
kite Diev ir savo knu, ir SAVO DVASIA, KURIE YRA
D IEVO . Jis taip pat sak: Viepats ino imini mintis,
kad jos niekingos. Kiekvienas lovina Viepat, kaip moka.
Nra nieko baisaus, jei kas nors eina prie Dievo per minera
lin vanden. Daugelis stulpinink ir atsiskyrli atsisakyda
vo emik grybi. Atsiskirdami, kad pasiekt dvasini
grybi, jie tapo venti. Bet atsisakyti kavos, kad oda bt
lygi ir lovinti obuoli sultis - didel nuodm. ventvagika
pamokslauti, kad itaip tarnaujama Dievui, - tai daugiau
negu ididumas. Apatalas Paulius taip pat pasak, kad K
rjas sugauna protinguosius j gudrybje. Beje, Viepats
gailestingas pasiklydusiems neinojime.

176
 Kelet minui ventikas su Lusa ltai jo tyldami. Tik
smlis iugdjo po j kojomis. Po to kunigas Ignasijas ts:
- Taip, visi mes ms Viepaties vergai ir atsidav Jam
knu ir dvasia. O itas nusidjlis ne tik pamokslauja, bet ir,
atrodo, galvoja daugiau apie pilv negu apie dvasi...
Prijusi prie ijimo, Lusa paklaus:
- Kur js dabar, padre?
- Melstis. Pasimelsk ir tu, Lusita, u paklydl daktar
Gonsales. Visi mes mirtingi, neinome, kiek mums skirta. O
juk tas dabita nori Viepaties akims rodyti savo jaunyv kn,
pamets pakely dvasi. Mano pareiga - melstis, kad Viepats
to neleist.
Kunigas kalbjo pusbalsiu, bet Lusai atrod, kad jo nesku
bs odiai randa atgars joje ir stringa jos prot. dmiai
pavelgs susimsiusi mergin, ventikas staiga nusiypsojo
ir visai kitokiu balsu pridr: - O po maldos taurel imesiu.
Gal Viepats turs kantrybs atleisti senam nusidjliui?
Prie vart jie atsisveikino, bet ia pat pasigirdo Teresos
balsas:
- Ei, Lusita!
Lusa atsigr. Prie jos jo brelis draugi.
ata kaip visada tarkjo:
- Tai k, juk sakiau mergiotms, kai tave pamaiau: gerai,
kad Lusa pabgt, kai utrauksime t nuobodyb. Kitaip, ko
gero, gali apalpti. Tiesa, mergaits? I kur tu apskritai atsira
dai? Maniau, kad anksiau ateisi Vilo pasiklausyti, juk js
draugai. Ak, tiesa, jis sak, kad tu kavalieri turi. Gal tas
pupuliukas, alia kurio atsisdai? Mano nuomone, seniokas
nebjaurus. O kaip tau Vilas? Simpatukas. Tiesa, kvaielis.

12. - 3136 177

 Ant atos buvo nemanoma pykti.
- Tpru! - emu krtininiu balsu sustabd Teres viena
draug.
Visos kvatojosi, o garsiausiai u visas pati Teresa.
- Na, Leonora, ir skeli! O a jaudinuosi, kad pas mus
nestatomos rus operos ir tu sti su savo balsu! Sugrusi
iap, bent jau galsi stabdyti mulus kitoje Siera Madrs pu
sje! Na, gerai, viskas i eils. - Teresa vl pasisuko Lus. -
Vilas adjo...
- Koks Vilas?
- e tau! Pakio savo draugel man...
- Oi, Viepatie, tai tu apie Gonsales? - tik dabar susipro
tjo Lusa. - Tai a j iandien pirm kart maiau.
- Tai taukalius. Man ausis i: Lusita t, Lusita an.
Lusita vakarais su kavalieriais, o tai pati... Tik atai, geriausiai
draugei, ji gali patikti parinkti ansambl...
- Jis buvo ms paskutiniame koncerte, po to rektorate
gavo mano telefon. Bet per tas penkias minutes, kurias jis
niaukrojo telefonu, a vos neumigau. Na, manau, tegul at
migdo, gal Gineso knyg paklius.
- niaukroja - tai be reikalo, jis vaikinas kaip rei
kiant.
- tai ir iriu: prajus treiadien daviau jam atos Gut-
jeres telefon, o iandien vietoj jos gieda neprilygstamoji
Teresa, - su ata sunku buvo nukrypti nuo jos aisming
manier. - O iandien vaiktau po park, kvpuoju oru, gli
aromatu, klausau pauki giesmi, o ia staiga tavo balso
oikos ruliados. Bgte atbgau, manau, varg ata iprotjo.
Apie niaukrojant dinozaur buvau ir pamirusi...

178
 - Oi, mamulyte! Dinozauras! - Teresa springo juokais,
kvatojo u jos einanios kitos draugs. - Dinozauras! O juk
tikrai panaus, tik be uodegos. O kas tas ddul, prie kurio
kaimynikai pritpei? aunus diedukas, tik kako lidnas. Su
sipaink, a j ijudinsiu.
- Tai... ms eimos senas draugas, senjoras Ignasijas, -
Lusa i karto surimtjo. Ji kakodl nenorjo minti seno
eimos draugo luomo.
- O tai ir ms blaivininkas, - Leonora atsigrusi pamat,
kad prie ijimo artja daktaras Gonsalesas ir akompanuotojas.
Buvo matyti, kad Lusos draugs nespjo gyti pagarbos nei
pamokslininkui, nei jo pamokslams.
- Klausyk, Lusa, - sutarkjo Teresa, - imsiu ir prista
tysiu a tave jam, gerai? - nepamaiusi draugs veide
didelio diaugsmo, Teresa ts: - Na, gerai, einam. Nori
likti telefonine svadautoja. G erai jau gerai, pagaliau
gavai ans susipainti su padoriu dentelmenu. Nebijok,
jis pirmas nepradeda kibti! Pasiklausysi lengvosios muzi
kos, atsigersi gaivinanij grim... Ak, tai kas! Leng
vosios muzikos tu tarytum soti, - kvatojosi ata. - Einam
igerti mineralinio!

Kartu su draugmis Lusa ujo nedidel kavin, kur buvo

galima igerti puodel kavos, butel silpno vyno arba koka kolos.
Visko, ko, daktaro Gonsaleso nuomone, negalima krikio
niui, - pagalvojo Lusa ir, tarytum prieginiaudama pamoksli
ninkui, pasim kavos ir stiklin koka kolos, kuri i ties labai
mgo.
Taiau jos draugs gr tik sultis ir mineralin vanden.

179
 - Tai js tikite viskuo, k jis plepa? - nustebo Lusa. - ata,
taigi tu uvakar pobvyje ramiausiai grei ir al, ir vyn!
- Eik jau, - mosteljo ranka ata, - dar Vilas pamatys,
prads bambti. Kaip sakoma, geriau netampyti lito u uode
gos.
Lusa gteljo peiais ir pradjo siurbioti kav. Tuo
momentu j kavin eng pats pamokslininkas. I ariau
Lusai jis pasirod dar labiau nevyks - tas kostiumas, ta ro
kilpoje! Daktaro Gonsaleso veide sustingo pasibjaurjimas,
toks bna tetos Kandidos veidas, kai ji kalba apie nemalonius
dalykus.
Jis prijo prie draugi ir atsistojo alia stalo.
Atjo patikrinti, - nesmoningai dingteljo Lusai.
- A patenkintas, - pasak Vilmaras Gonsalesas, - kad
mano pamokymai mano padjjoms naud, tikiuosi, kad js
avioji draug taip pat paseks js pdomis, - jis kalbjo atai,
bet irjo Lus.
- Ne, ne, - skubiai itar mergina, - a... a negaliu. Labai
usimusi... ir... - ji staiga suvok, kad pradeda teisintis veriama
ito grieto, mokytojiko vilgsnio. To dar betrko - supyko
Lusa pati ant savs ir tvirtai pasak: - Jau sakiau jums, daktare
Gonsalesai, kad negalsiu jums padti.
- Labai gaila! - pasak pamokslininkas ir atsisdo prie j. -
Praom apelsin suli, - pasak jis padavjui.
- Atsipraau, i kur js? - paklaus Lusa.
- Dabar atstovauju ms banyios Niujorko skyriui, - oriai
atsak Gonsalesas, - bet gimiau Brazilijoje.
Tai tai i kur tas akcentas, dabar viskas aiku, - pagal
vojo Lusa.

180
 - Esu laimingas, kad js, senjorita Lusa, atjote pasiklausyti
mano pamokslo, - pasak Gonsalesas, - ir tikiuosi...
- Taip, inoma, - pasak Lusa, rytingai atsistodama. Ji jau
nebegaljo likti viename kambaryje su tuo mogumi. Kaip jj
merginos pakenia, - stebjosi ji. - Atleiskite, labai skubu, iki
pasimatymo, - greitai pasak Lusa ne tiek pamokslininkui, kiek
draugms ir greitai ijo i kavins.
Gonsalesas nulydjo j vilgsniu.
- Js draug labai usimusi, - pasak jis atai ir Leono
rai, - bet tikiuosi, kad ras man laiko.

VIENUOLIKTA DALIS

Vis ilg skrydio i Meksiko Paryi laik Duls neatsa

kinjo bendrakeleivi klausimus, jsispaudusi kds kamputy
je snaud. Stiuardes nukeldavo jos padklus su nepaliestu
maistu.
Apsimetusi, kad miega, Duls igstingai mst, kad ban
ditai galjo suinoti, jog ji ivaiuoja. Mintyse band atgaminti
keleivi veidus - gal kuris nors bandit pasistas sekti j?
Kakoks meksikietikos ivaizdos vaikinas, sdjs greta
kitoje prajimo pusje, nuolat [dmiai vilgiojo.
Ko jam reikia? - iurpiodama galvojo Duls, vl paga
vusi juod, paslpt po tankiais antakiais aki vilgsn.
Vaikinas buvo labai tartinas. Dulsei sugniau ird sting
danti baim. Kol ji lktuve, jai niekas negresia. O paskui? Juk
ji bus viena visai nepastamame mieste, o dar tokiame didelia
me kaip Paryius. Ji neturs k auktis pagalbos. Nepulsi
tiesiai nuo trapo policininkui glb. Pirma, tai bt juokinga,
antra, kaip ji paaikins, kodl taip nerimauja?
181
 Per primerktas blakstienas Duls pastebjo, kad vaikinas
vl iri j, ji demonstratyviai nusigr lang. Staiga visos
nesmagios mintys igaravo, pro iliuminatoriaus stikl atsivr
toks puikus reginys, kad net kvap ugniau.
Apaioje po lktuvo sparnu slinko kamuoliniai debesys, i
viraus nuauksinti tekanios sauls spinduli. Ji regjo vis
gam spalv - nuo tamsiai pilkos iki perlamutrins roins, nuo
velniai alyvins iki akinaniai auksins. Visos tos spalvos lie
josi viena per kit, tarsi kakas teptuku maiyt jas milinikoje
paletje.
Duls gailjosi, kad etiudinink atidav su bagau. Dabar
galt apmesti, paiupti puiki akimirk, nes paskui bus sunku
i atminties atgaminti vis atspalvi gausyb ir vairov.
Duls pasiirjo laikrod. Dar visai anksti. Ten, apaioje,
tikriausiai vos vinta pilkas rytas, o ji, pakilusi vir debes,
pirmoji pasitinka saultek.
J apm diaugsmingas susijaudinimas. iandien ryt jau
bus Paryiuje, savo svajoni mieste. Vaikios ventu Mon
martro grindiniu, savo akimis pamatys Luvro brangenybes,
apirs kiekvien didij meistr paveiksl potp. Jai dova
noto albumo reprodukcijos, be abejo, labai geros, bet jos vis
dlto negali perteikti tikrj spalv avumo.
Pirmiausia ji bgs Luvro muziej, ne, ko gero, i pradi
apirs Dievo Motinos katedr... Oi, o Eliziejaus laukai?
Dienos neuteks, kad aplankytumei visk, k nori pasiirti,
sunku pasirinkti, nuo ko pradti. Duls nusiaip pati i savs:
kokia ji kvailut, juk ji turi ne vien dien, ji turs malonum
tsti paint su Paryiumi, pains kiekvien skersgatv, kad
jaustsi ne provinciale, o tikra paryiet.

182
 Pati nepajuto, kaip usndo, o atbudo, kai palydov vel
niai pajudino jos pet.
Laineris ratais paliet betonin aerodromo tak, o dabar
pamal ltino greit iek tiek kresteldamas.
- Sveiki atvyk Paryi, - pasak mikrofon stiuardes
ir plaiai nusiypsojo atsisveikindama.
A erouoste Duls nekantravo laukdama, kol sidabrin
gofruota juosta ine jos neulius. Jai labai norjosi grei
iau lkti miest ir giliai kvpti tikro Paryiaus oro. Ji
nekantriai pasiiupo nuo transporterio daiktus, persim e
t per pet etiudininko dir ir siek kelioninio krepio.
Bet staiga pajuto, kad jos ranka tik slysta rankena, o
krepys pats kyla auktyn.
Duls nustebusi pakl galv ir susitiko su skvarbiomis
akimis, velgianiomis i po tanki antaki. Tas pats tartinas
vaikinas i lktuvo dabar laik jos krep, pasilenks beveik prie
pat Dulss veido.
- Leiskite jums padti, - pasak jis, i jo tono buvo galima
suprasti, jog neprats, kad bt atsisakoma. - Kur jums? Galiu
paveti. Mane pasitiks su automobiliu.
Duls pajuto, kad jos kn imua bjaurus lipnus prakaitas,
o kojos idavikikai silpsta i baims.
- Ne... - sulemeno ji ir mlungikai sikabino krep. -
Ne... A pati...
Ji greitai apsivalg. Aplink buvo gana daug moni.
Vargu ar tokioje moningoje vietoje jis gali jai pakenkti. Ji
atgavo pasitikjim, smarkiai trkteljo krep save ir sunyp
t vaikinui tiesiai veid:
- Atiduokite krep, nes pradsiu aukti!

183
 Vaikinas truput sutriko dl tokio netikto usipuolimo.
- A tik norjau...
- Pasakiau, kad paleiskite! - jau visikai garsiai pareik
Duls.
Greta stovj mons pradjo vilgioti juos.
Tegul iri, taip net geriau, - nutar Duls. - Bent prisi
mins mane ir j.
Ji itrauk krep ir, sulinkusi nuo sunkenybs, nuskubjo
prie ijimo, stengdamasi simaiyti didel ekskursant mini,
laukiani prie dur savo gido.
- Atleiskite... atsipraau... praleiskite... - murmjo ji,
sprausdamasi kuo giliau mini.
Keletas moter nepatenkintos aikiojo - metalin etiudi
ninko kojel isprdo ir dabar skaudiai drksdavo praeiviams.
Bet Duls negaljo sustoti jos pataisyti, - baim ginj tolyn ir
tolyn.
Jos laim, kad taksi stotelje stovjo vienas laisvas
automobilis. Duls klesteljo ant sdyns, sunkiai alsuo
dama.
- Leiskite padti daiktus bagain, - pasak taksi vairuo
tojas. Bet ji prispaud prie savs krep ir papurt galv. - Kaip
norite. - Taksi vairuotojas gteljo peiais ir ivaiavo auto
strad.
Kelet minui Duls tyldama irjo pro al lekianius
reklamos skydus ir rodykles. Staiga baisi mintis msteljo jos
galvoje ir nutvilk panika baime: juk ji nepasak adreso! Tai
kurgi j vea?
- Sustokite! - suuko ji taksi vairuotojui nugar. - Tuojau
sustokite!

184
 - Madmuazel k nors pamirote? - ypsodamasis pasisuko
j taksi vairuotojas. - Mums reikia grti aerouost? - O pats
vaiavo ankstesniu greiiu.
- Kodl gi js neapsisukate? - Duls pajuto esanti spstuo
se, kartligikai galvojo, k daryti.
- Apvaiavimas toliau, - atsak taksi vairuotojas ir yptel
jo. - Madmuazel pirmkart Paryiuje?
- Taip... pirm, - burbteljo Duls, su apmaudu jausdama,
kad nepakankamai gerai moka pranczikai, kai reikia taip
skubiai atsakyti.
- Tada galiu jums rekomenduoti nebrang viebut, - pasa
k vairuotojas . - Tiesa, jis beveik pakraty, bet netoli metro
politeno stotis.
- Nemgstu viebui, - surauk nosyt Duls, - be to, taip
dumiate n nepasiklauss, kur man reikia.
- O ia vis vien vienas kelias, - prunkteljo vairuotojas. Jis
pristabd prie rodykls ir paklaus: - Ar sukti atgal?
-Kur?
- aerouost.
- Nereikia, - Dulsei pasidar nesmagu, kad taip kvailai
baiminasi. Vis dlto reikia bti akylai. Ji vogiomis dairsi
atgal,kad simint paskui lekiant automobil.
- Tai kur man jus pristatyti? - ypsojosi vairuotojas. J
linksmino maoji meksikiet, panai pasiiauus virblel.
- Noriau isinuomoti mansard. Centre, - oriai atsak
Duls, prisimindama, kad visi dailininkai gyvendavo tik man
sardose.
- Matau, js daug skaitte apie Paryi amiaus pradioje,
- su ironija pasak vairuotojas. - Dabar Paryiuje sunku rasti

185
gyvenamj mansard, kaip pas jus Meksikoje apsigyventi ac
tek bstuose.
- Tiesa?.. - sutrikusi nuts Duls.
Ji pyko ant savs. is Paryiaus taksi vairuotojas aiposi i
jos kaip i kvailuts provincials.
- Bet a noriu gyventi centre...
- Manau, kad centre but kainos pernelyg didels.
- Kaina mans nedomina, - su ikiu pasak Duls. - Pas
jus Paryiuje turbt yra but nuomos biurai ar kas nors pana
aus?
- inoma, - linksmai atsiliep vairuotojas. - Paryiuje yra
viskas, ko geidia js irdel.
Jis i ties ilaipino Duls prie nedidelio but biuro, kuris,
kaip jis sak, susilaukia geriausi atsiliepim.
Kur gyventi, Dulsei nebuvo labai svarbu. To betrko, kad
ji gait laik buiiai! Ar reikia jai virtuvs? Jai vis vien. Kokio
dydio? Nors ir mautlaits, nejaugi vargins save virimu?
Miegamasis? Su dideliu langu, kad saul viest rytais. Ir dide
lio viesaus kambario dirbtuvei. Taip, geriau bt aukiau. Ji
svajojo padaryti Paryiaus stog kic, be to, ji norjo pro lang
matyti or senovin miest po savo kojomis. Toks kuklus pa
geidavimas.
Tarnautoja kartotekoje greitai rado tinkam but, Duls
pasitikrino miesto plane ir sitikino, kad vieta labai patogi.
Viskas arti. Taigi visas ymybes ji gals apirti nevainda-
ma visuomeniniu transportu.
Duls upild nuomos sutart, gavo raktus ir lydima liesoko
bernikio, kuris turjo nuneti jos daiktus, nukeliavo savo
naujj but.

186
 Berniukas atidar duris, numet daiktus priekambaryje,
patikrino jungiklius, pasukinjo duj iaupus, nudeng lov,
parod vieniai vari patalyn ir tyldamas atkio deln. Gavs
arbatpinigi, taip pat tyldamas ijo paliks Duls vien.
Kaip keista... - galvojo Duls, apirindama but. - ia
a visikai viena. Galiu daryti visk, k panorsiu. Niekas ne
lieps man rytais nulipti pusryiauti su eima, niekas nestebs,
ar visk suvalgiau. Ir niekas nepasakys, kad nepadoru merginai
vis laik dvti dinsus...
Staiga jai pasidar labai lidna. Namie ji nuolat kovodavo
u savo nepriklausomyb, usisklsdavo, veng atsakyti klau
simus. O dabar staiga panoro, kad teta Kandida vl pakartot
savo smulkmenikus patarimus, kaip turi elgtis padori vienia
mergina, kad Tomasa paaimanuot, kad Lusa bgt kambar
ir pasakyt: Fui! koki skyl tu sikraustei! Nejaugi Paryiuje
nra ko nors pramatnesnio?
Lusa... Kaip ji ten? Per daug lengvabdikai ji visk iri,
labai nerpestinga, mgsta bti tarp moni, triukmingose
draugijose... Ji net nesusimsto, koks pavojus jai gresia.
Duls atsisdo ant lovos ir suspaud delnais galv.
Na tai, dar apsiliumbsiu kaip mayt, - pagalvojo ji. -
Viskas. Reikia susiimti. iandien dar tiek reikal. Uuot kuitu-
sis, brangioji, ingsniuok Dails mokykl. Tu vis gyvenim
svajojai joje mokytis. Ar jau persigalvojai?
Ji greitai paoko, pam rankinuk su dokumentais, pad
jo planet kelet labiausiai vykusi darb, atsivet i Mek
siko, kad parodyt pedagogams. Paskubomis nuvelg save
blankiame veidrodyje: i ten irjo liekna dinsuota mogysta
didiulmis akimis ir pritrenkiania ukuosena.

187
 Duls valikikai pamerk ak savo atvaizdui.
- Pirmyn, mayte, - pasak ji garsiai. - Tu Paryiuje. Jis tavs
laukia nesulaukia!

Viskas klostsi taip gerai, kad geriau ir negalt bti.

Duls jo per skverel prieais Dails mokykl, visa krtine
trauk Paryiaus or ir ypsojosi pati sau.
Jos darbai patiko, ji umokjo u pirmj semestr ir
dabar jautsi tikra student. Po keleto dien prasids paskai
tos. Kaip gerai, kad jos naujasis butas netoli mokyklos, ps
iomis dvideimt minui. Duls jau sivaizdavo, kaip skubs
rytais auditorij. Beje, reikia nepamirti nusipirkti adintu
vo.
Pilvas staiga idavikikai suurzg. Duls gailjosi, kad
lktuve nevalg pusryi. Ji apsidair ir netoliese pamat
nedidel atvir kavin. Jaunuoliai linksmai plepjosi prie
stal.
Duls sdo prie vieno stalo ir pasak prijusiam padavjui,
apgalvodama kiekvien pranczik od:
- Praom apelsin suli. Tik ispauskite i prinokusi,
nemgstu rgi.
- Ispausti ko? - nustebo padavjas.
- Suli...
- Ispausti i paketlio? - paklaus padavjas. - Gal
pilti?
Duls sutriko - tikriausiai ji netaisyklingai vartoja veiksma
od.
- Ispausti... i apelsino... Taip... - ji sugniau kumt, tarsi
spaust kak minkt.

188
 Prie gretimo stalo sdj vaikinai pradjo linksmai kvato
tis.
- Mergina mano, kad tu pats spausi jai sultis, - pasak
padavjui liesas, ilga nosimi vaikinukas. - Pas juos ten bananus
valgo tiesiog nuo akos.
Padavjas taip pat nusijuok, atne Dulsei paketl su
sultimis ir iaudel. Duls pasipt sieidusi ir nusisuko nuo
paaipios kompanijos.
Bet paaipnas staiga atsistojo ir persdo prie jos stalo,
linksmai velgdamas akis.
- Nesiiauk, mayte. Sunku bti natralistu mieste, suga
dintame civilizacijos. Beje, a vardu Anri. O tu?
- Duls.
- O! Dulsinjai - suuko Anri. - O kas tavo Don Kichotas?
Tu j atsiveei? Ar netrukus pasirodys pats, vangindamas
arvais, ir sugdins tavo skriaudj? - Anri apsidair su apsi
mestine baime.
Duls nusiypsojo.
- Deja, neturiu savo riterio.
- Tai nesusipratimas, - pasak Anri. - Reikia greitai j
itaisyti. Tiesa, a jau tarnauju vienai puikiajai damai, bet
manau, kad ir antroji mano jgoms. - Ir jis juokaudamas pamin
k savo menkus raumenis.
- Ak itaip, Anri? Tai tu mane palieki? - pasigirdo kompa
nijoje sdjusios baltaplauks balsas.
- Visikai ne, Simona. Jau sakiau, kad mans uteks dviem.
Eik ia, - pasisuko j Anri.
Simona prisdo prie j, su ypsena irdama Anri.
Matyt, ji jau priprato prie jo idaig ir laik jas tik linksmomis.

189
 - irk, Simona, ji turi planet. Lainams, kad ten
pieiniai. I jos patenkinto veido galima sprsti, kad j prim
Dails mokykl. Atspjau?
- Atspjai, - ypteljo Duls. - Bet tai nesunku. Mokykla
u kampo.
- eidinji! - kteljo Anri. - A turiu pranaavimo talen
t. Mano senel, - jis prakalbo emesniu balsu, - ne, proprose-
nel... br paiam imperatoriui Napoleonui.
- Tavo senel madam Lenorman? - pasiaip Duls.
- Vienas - nulis! - pakl j vir rankas Anri. - irk, kokia
iprususi. O pieinius ar galima pairti? - jis pasilenk prie
planets.
Duls atsiduso. Prietarauti buvo beprasmika, i Anri
kibirkiavo energija kaip i fejerverko.
- O nieko sau!.. - nuts jis girdamas ir apirindamas
akvareli ir pasteli etiudus. - Ger tak pasirenki. O jra pas
mus visai kitokia, pas mus nra toki spalv. Vainjau pakran
tn plener - vinas ir ultramarinas... O pas tave...
- Gerai jau, inove, - nutrauk jo tirad Simona. - Neklau
syk jo, mes irgi k tik stojome. Tu j koki grup patekai?
- treij.
- Mes taip pat, - apsidiaug Simona.
Ta proga usisak kelet buteli vyno, visa kompanija
draugikai susdo aplaistyti painties.
Nuo vyno Dulsei truput apsvaigo galva. Bet svaigo ne tiek
nuo vyno, kiek nuo daugybs nauj veid ir nauj spdi.
Stichikai kilo idja maajai meksikietei parodyti Elizie
jaus laukus, ir, pasim vyno ir sumutini, visi draugikai
nuvyko ten. Duls turjo paklusti bendrai valiai.

190
 Jie sitais tiesiog ant graios pievuts. Keista, kad n
vienas policininkas, eidamas pro al, nieko nesak, n nevilg
teljo j pusn.
- O ko tu stebiesi? - juoksi Anri. - Mes visi parizijai, kam
mums pyktis?
- Parijai? - perklaus Duls.
- Ne. Parijai - tai atstumtieji, o mes parizijai. Buvo tokia
kelt gentis. Nuo jos ir pavadinimas Paryius. Apskritai parizij
laikais jis vadinosi Liutecija.
- Grau... - tsiamai pasak Duls.
- Tu dabar taip pat pariziet, - pasak jai Anri.
- Paryiet?
Visi vl juoksi i to, kaip Dulsita kalba pranczikai.
- Negaliu taip greitai, - teisinosi ji. - Lieuvis kliva.
Jai buvo labai gera ir linksma nauj draug bry. Tarsi ji
bt painojusi juos vis gyvenim. Duls nustebo, prisiminusi,
kad ryt atskrido Paryi.
Kai pradjo temti, visa linksmoji utv pakilo lydti Duls,
tada paaikjo, kad ji pamiro tos gatvs, kuriame jos butas,
pavadinim. Reikjo grti prie Dails mokyklos ir kartu pa
bandyti prisiminti, kokiomis gatvmis Duls ia jo i nam.
Vargais negalais po geros valandos klydinjimo jie paga
liau atsidr prie jos dur.
- Ar telefon turi? - paklaus Anri.
- Turiu... bet... - Duls prisimin, kad net nepasiirjo,
koks jos telefono numeris. Ji n neman, kad svetimame mieste
jai kas nors galt skambinti.
- Gerai, ubgsiu, jeigu kur nors susiruoim, - paadjo
Anri.

191
 Visai nebejausdama koj, Duls nusigavo iki lovos, iaip
taip nusireng ir i karto nugrimzdo kiet mieg be sapn.

Ryt atmerkusi akis, ilgai negaljo suprasti, kur ji. Svetimas

kambarys, didiulis langas... Dar visai anksti, bet Duls jautsi
isimiegojusi. Ji buvo pratusi keltis prie autant, juk ankstus
rytas ir saullydis - pats geriausias laikas etiudams.
Ji prijo prie lango ir pasiirjo emyn. Keli nam stogai
glaudsi vienas prie kito po jos langu, ustodami skersgatv.
Toliau, kiek aprp akys, buvo matyti stogai ir langai. Deinje
- bulvaras, o jame lygios sen katon eils. Tik gaila, kad
dangus apsiniauks, sauls nematyti, vadinasi, diena bus ka
nota. Apmaudu.... Ji m sivaizduoti, kaip sauls zuikuiai
okinja ant skardos ir erpi, ir atsiduso.
Pieti iandien neteks. Bet ji turi nemaa kit reikal.
Atsigaivinusi altu duu, Duls ikraust daiktus ir stabteljo
galvodama, k apsirengti. Lusos kalbta, ji atsive kelet
ryki puoni sukneli, bet ia, Paryiuje, merginos toki
nedvi. Ji patyrusiu dailininks vilgsniu pastebjo bendr
mados tendencij. Vakar sutiktos merginos dvjo dinsais
arba trumpais sijonliais ir sportiniais markinliais. O gatvs
minioje daugiausia buvo blanki spalv - alyvin, viesiai vio
letin, viesiai smlin.
G erai, - nutar Duls, - iandien apsimausiu dinsus,
apsirengsiu palaidinuk, vliau paiekosiu ko nors par
duotuvse . Ji nenorjo atrodyti tarp student egzotika
paukt.
Tada ji prisimin, kad Anri adjo ueiti pas j ir vl vestis
su visa kompanija. Bet iandien ji visai nenorjo triukmo ir

192
urmulio. Reikia pirmiausia apsivalgyti, ramiai susipainti su
miestu, kad paskui neklaidiotum.
Vis dlto ji ne Lusa... itai niekas nesvarbu, kad tik subliz
gt vaikin bry. Ji, ko gero, per vien dien spt atvilioti
Anri nuo baltaplauks Simonos. Nors... Anri ne jos skonio.
Argi jam lygintis su grauoliu Pablu? O ir Dulsei jis nelabai
krito ak, linksmas, ir tiek...
Gal reikia ieiti anksiau, kol jis dar neatjo, - pagalvojo
Duls. - Kelet dien pavainsiu ekskursijas, negirdsiu t
visk inani paryiei paaip. Vis tiek pasimatysime per
paskaitas.
Ji greitosiomis ukando artimiausioje kavinje ir nujo
Luvr. Nors buvo anksti, ekskursij briavosi daugyb, minios
moni. Vienoje grupje gidas kalbjo anglikai, kitoje - itali
kai, treioje - graikikai... ispanikai... portugalikai... Baisiau
sia taut ir kalb maialyn.
Igirdusi gimtj kalb, Lusa prijo prie grups.
- Luvro muziejus buvo kurtas 1793 metais, - tankiai br
ekskursij vadov. - ia surinkti genij edevr originalai...
Spariu ingsniu jie jo i sals sal, trumpam stabtel
dami prie kiekvieno paveikslo. Po valandos Dulsei jau svaigo
galva, o juk ji pakankamai iman dails istorij. Apmaudu,
kad nra laiko siirti, kad dailininkai keiiasi kaip kalei
doskope.
Nieko, - nutar Duls, - iandien pakaks bendr sp
di, gerai siminsiu, kur kas yra, o vliau ltai apeisiu sal
po sals.
Labiausiai j apstulbino garsioji Dokonda. Duls net
sudejavo i apmaudo. Kokia mayt... ir kaip toli... Nemanoma

13. - 3136
193
{irti... Reprodukcija albume mielesn ir artimesn. inoma,
Leonardo edevr reikia tausoti ir saugoti, seniems daams
reikia ypatingo mikroklimato... Bet storas stiklas... Jai pasidar
skaudu iki aar, tarsi kas tyia bt paslps nuo jos Mon
Liz. Girdi, nra ko apirinti potpi, vis tiek itaip nenuta-
pysi.
- 1874 metais Kapucin bulvare Paryiuje vyko atstum
tj paroda. Dailinink, kurie neig salonin men. Salono
dailininkai tap biblinius siuetus ir istorinius portretus, o i
grup savo kriniuose vaizdavo akimirkos spdius. I ia ir j
vardas - impresionistai. Pasiirkite kair - ia Eduardo
Man paveikslai. Tai impresionizmo pradininkas... - pavargu
siu tonu tratjo imokt tekst gid.
Viskas! Daugiau nebegaliu... - pagalvojo Duls. - Tiesiog
pasityiojimas.
Akyse raibo, kojos nutirpo. Ji atsisdo ant suolo ir su
malonumu ities kojas, usimerk.
- Mergaite, mergaite, neatsilikite! - susirpino gid. Ji,
matyt, paman, kad Duls i jos grups, o dabar patyrusiu
vilgsniu stebjo, kad niekas neatsilikt ir nepasiklyst.
Duls atsidususi pakilo, nes jau neturjo jg ginytis ir
aikinti, kad ji tik prisiliejo.
Pakentsiu, kol ieis, - nutar ji. - Vis tiek diena sugadin
ta.
Bet prie ijimo gid stropiai stengsi matyti visus.
- Autobusas! Autobusas! Greitai autobus! - staiga k
teljo ji.
Ir Duls prie savo vali atsidr autobuse. O gid pasiiu
po mikrofon ir, vl pradjo energingai tratti:

194
 - Mes vaiuojame Sits sal, kur yra garsioji Dievo Moti
nos katedra, Notr Dam de Pari. Ji pastatyta dvyliktajame am
iuje...
Dieve, kaip jai lieuvis nepavargsta? - pegalvojo Duls. -
Nors valandl patylt. Ji jau keik t akimirk, kai prisijun
g prie tos grups. Norjo ramiai apirti... Apirti... Ra
miai... Vienas tik juokas.
Didingas katedros pastatas ov auktyn. Storos plyt
sienos. Vaizduot stulbino tikroji senov ir nuostabi harmo
nija.
Du's uvert galv. Net kvap ugniau. Masyvios
skulptros fasade jau atuonet imtmei plaunamos liet,
aiomos vjo gsi. J akmeniniai veidai buvo rsts, pay
mti aminos tylos yme. Kiek toki mogeliuk, kaip ji, kart
jos mat emai prie savo koj, kiek kart dar matys...
Duls staiga suprato, koks trumpas mogaus gyvenimas,
palyginti su nenumaldoma laiko tkme. Tos statulos buvo kru
vin inkvizicijos lau, ikilming karalik veni, Didiosios
Pranczijos revoliucijos gaisr, sidabrinio amiaus klestjimo
liudytojos, jos atlaik Antrojo pasaulinio karo bombardavimus
ir audymus, o dabar niriai velgia i auktybi, kur nevel
giamoje tolybje skraido erdvlaiviai. Prie j akmenines akis
prajo visa Europos civilizacijos istorija.
Ugniauusi kvap, ji tylomis kartu su visais ulipo nuzu
lintais laiptais ir atsidr po aidiais auktais katedros skliau
tais. Neryki viesa skverbsi pro senovinius spalvotus vitraus,
pripildydama katedros erdv raibuliuojanio mirgjimo. ia,
viduje, lengvai tilpt iuolaikinis deimties aukt pastatas,
suskirstytas tarsi avilys daugyb but.

195
 tai kur iuolaikins architektros bda, - pagalvojo
Duls. - Mes smulkiname, taupome erdv. O ia - didyb ir
paprastumas.
Penkios eils milinik kolon laik sklautus, sudaryda
mos ilgus plaius koridorius - navas. Duls paglost ranka
iurkt paviri. Kiek deln, praani Aukiausiojo malo
ns, liet tuos akmenis? Tkstaniai? Milijonai? Sunku net
sivaizduoti...
Ji nutaik akimirk ir pasuko u milinikos kolonos, kad
pasislpt nuo kyri gids aki. Pagaliau ji viena...
Keistas jausmas apm Duls. Ji staiga nustojo buvusi
iuolaikine mergina. Laikasd tarsi sultjo ir m tekti
atgal.
Duls tarsi girdjo varp dius ir angelikus giedotoj
balsus i balkono.
Visi atstumtieji ir persekiojamieji per amius skubjo ia
pasislpti, pasiduodami veniausiosios Mergels globai. N
vienas emikasis valdovas negaljo nubausti aukos, kol j
saugojo katedros sienos.
moni valdia pripaino savo niekingum prie Dievo
gali. Tai gal ir j, bgani nuo persekiotoj, veniausioji
Mergel paims savo globon?
Duls prisimerk. Jos knas pasidar nuostabiai lengvas,
skambjo kaip tempta styga. Atrodyt, dar akimirka, ir ji
atsipl nuo grind ir nuskris... ten... auktyn...
Bet neinia i kur atplds nerimas sutrikd stebukling
pojt. Kas yra? Kas atsitiko? Duls fizikai, oda tarp meni
pajuto, kad j kakas dmiai iri. Nuo to vilgsnio per nugar
nubgo iurpulys.

1%
 Ji atsimerk ir atsargiai apsivalg, bijodama staigiai susi
durti su tuo kiaurai verianiu vilgsniu. Nieko nra. Tada Duls
pradjo slinkti apie kolon, spausdamasi prie jos visu knu, ir
atsargiai pavelg i kitos puss.
Per penkis metrus nuo jos, beveik visai pasislps gilioje
nioje, stovjo meksikietis tankiais antakiais... tas pats, i lk
tuvo... Jis pamet j i aki, dabar neramiai jos valgsi.
Duls asteljo u kolonos. Dabar ji buvo tikra, kad vaikin
pasiunt banditai, neinia koki nieking uduot jam paskyr.
Ji nustojo kvpavusi, kartligikai galvodama, k daryti.
Staiga ji igirdo ingsnius. Jie skardiai aidjo tuioje
katedros erdvje, sustiprinti puikios akustikos. Vienas ingsnis,
kitas... tyla... Matyt, vaikinas svarsto, kur ji pasidjo. Dar ings
nis, jau gerokai ariau... Dabar jis engs onin nav ir
pamatys j.
Duls gailjosi, kad atsiliko nuo grups. Ekskursantai sto
vjo aplink gid katedros tolumoje, niekas i j nebt galjs
jai padti, jei ir nort.
O jeigu surikiau? - pagalvojo Duls. Bet buvo nepatogu
net pavojaus akivaizdoje drumsti ikilming katedros tyl. Be
to, burna idivo, Duls su siaubu pajuto, kad negali itarti n
odio.
Tada ji atlijo nuo kolonos ir i vis jg pradjo bgti prie
ijimo. irdis pasiutusiai dausi prie pat gerkls, jai vaidenosi
koj trepsjimas upakaly.
- Mamyte! - beviltikai suriko ji, ipuolusi i katedros prie
blandos akinani saul.
sibgjusi ant laipt susidr su kakuo didiuliu ir stan
di.

197
 - O-lia-lia, - linksmai suskambjo jai vir galvos vyro balsas.
- Jei puoli mano glb, tai nors auk Ddule!
Stiprios rankos suspaud jos peius, truput kilsteldamos
j nuo ems ir vl pastatydamos.
Duls i lto pakl akis, stengdamasi susilaikyti nevirpte
ljusi. Auktas mlynakis dvideimt penkeri met vyras tam
siai peleniniais plaukais ypsodamasis irjo j.
- Atsipraau, - ibeld Duls.
- Nieko, isitiestumte ant akmen - bt dar blogiau, - jis
eng ingsn pirmyn.
Duls instinktyviai sikabino j, nebegalvodama apie pa
dorum.
- Palaukite, - meld ji, baimingai valgydamasi duris. -
Nenueikite. Pasi... kalbkime.
Duls pati stebjosi savo neregtu akiplikumu. Negana
to, kad ji vos neparvert nepastamo vyro, dar ir kimba prijo
tarsi gatvs merg.

DVYLIKTA DALIS

Nepastamasis nusiypsojo.
- Prie tai turime susipainti. A anas Pjeras, o js?
- Duls. Tik nejuokaukime Dulsinjos ir Don Kichoto
tema, man atsibodo, - i anksto spjo j Duls.
- I js odi galiu padaryti ivad, kad labai daug toki,
kurie neskmingai band tapti js riteriais, - nusijuok anas
Pjeras.
Duls paraudo.
- Visai ne. Tiesiog... - ji apsivalg.

198
 Jos persekiotojas stovjo ant katedros laipt, Duls vl
juto jo iekant vilgsn.
Ji pagrieb an Pjer u rankos, apsikabino pripuo
lusi galva prie jo krtins. Pernelyg garsiai, kad vaikinas
igirst, apsimestinai diugiai ji pradjo greitai plepti
nesmones.
- Ak, anai Pjerai, nepatiksi, kad pajutau, jog tu greta, ir
puoliau bgti tekina. Kur eisime, mielasis? A laisva iki pat
vakaro. Po to tu palydsi mane namo, tiesa? Daugiau niekada
n akimirkai nesiskirsiu su tavimi.
Vaikinas susikio rankas kienes ir vilpaudamas prajo
pro juos, dmiai nuvelgdamas an Pjer. Matyt, auktagis
plaiapetis vyras jam padar spd, nes jis nujo taksi stotels
link, rodydamas enkl, kad privaiuot.
Duls, prisispaudusi prie ano Pjero, sek kiekvien jo
ingsn. sitikinusi, kad pavojus prajo, ji lengviau atsiduso ir
staigiai atlijo nuo naujo pastamo.
- Ak, atleiskite, - ji sumiusi eng atatupsta.
- U k? - vl nusiypsojo anas Pjeras. - Labai miela.
Vadinasi, js laisva iki vakaro?
Jis atvirai aipsi, velgdamas, kaip Duls liepsnoja i
gdos. Ji visikai nebeino, kaip dabar dera elgtis.
tai Lusa mano vietoje grakiai isisukt i kiekvienos
situacijos. Tas grauollis pranczas nedrst i jos aipytis.
Atvirkiai, jis bt laimingas, kad gali padti jai, globoti j. Bet
kodl man viskas taip nevykusiai, o jai sklandiai klostosi?
Kodl aplink j gerbjai ir garbintojai, o mane visi maloniai
vadina mayte? Juk mes panaios kaip du vandens laai, -
kariai mst Duls.

199
 - Js neatsakte, madmuazele, - pasilenk prie jos anas
Pjeras.
Geriau pasakyti atvirai ir neapsimetinti, - nutar Duls.
- Vis tiek nesugebsiu taip kaip Lusa.
Ji atsiduso ir atsak irdama anui Pjerui j akis:
- I tikrj, laisva, nes... nes tik antra diena Paryiuje.
- Ar nenorite, kad biau js gidas?
- Gidas? Ne, tik ne gidas, - su siaubu suuko Duls, prisi
minusi, kaip kankinosi ryt. Pamaiusi, kaip i nuostabos pakilo
ano Pjero antakiai, nusijuok: - Todl, kad viena gid gan
mane vis ryt kaip avel. Pasiirkite j dein, pasiirkite
kair... - smagiai mgdiojo ji. - Nuolankiai dkoju.
Kai pradjo elgtis natraliai, pajuto, kad jai lengva bend
rauti su tuo grauoliu. tai net privert j j sutrikti.
Tada Duls pastebjo, kad prie jimo katedr sienos
numargintos pakabintomis juostelmis ir laipteliais, tarsi skel
bim lenta.
- Kiekvienas ieko veniausiosios Mergels globos, - pa
aikino Pjeras, pastebjs, kur ji iri. - Tai civilizacijos rezul
tatai. mons taip skuba, kad net meldiasi skubdami.
Brkteli ant lapelio ai ir prilipdo prie jimo, kad Mergel
nepamirt j praymo.
- Kaip populiariems laid vedjams pateikia klausimus
studijos telefonu, - nusijuok Duls. - Pasakykite, ar tiesa, kad
js ioks ir anoks? Ai.
- Tikrai, - anas Pjeras gudriai pasiirjo j ir pridr: -
O kuo vardu js buvs mylimasis?
- Koks? - sutriko Duls.
- Kuriam demonstravote kartas glamones.

200
 Duls tuoj paniuro.
- O, tai visikai ne tai, k js galvojate... Jis... - Ji usikirto,
nes neinojo, ar galima nepastamajam patikti savo paslapt.
Gal ne. - Tiesiog jis mane igsdino, - isisukindama pasak ji.
Tai buvo beveik tiesa.
- Tada tuo labiau jums reikia palydovo. alia stovi mano
automobilis. sakykite, kur vaiuoti.
- Ne, nepatogu.
Bet anas Pjeras primygtinai pra, Duls gal gale
sutiko. I tikrj kas ia blogo, jei jis truput paveios j po
miest?
Senutlis sitroenas stovjo u kampo. anas Pjeras galan
tikai pasodino Duls ir udar dureles, apjo automobil ir
atsisdo greta.
- Silau marrut, - pasak jis, - i pradi apylinks -
naujasis Paryius, o paskui artyn centro. Taip geriau pa
matysime skirtum. Tik... pirmiausia ubgsime vien
viet.
- darb? - paklaus Duls. - Ir jus ileis?
anas Pjeras susijuok.
- iandien a visk pabaigiau.
Jie dm i centro priemiesius, anas Pjeras sustabd
prie nedidelio priemiesio baro dideliais langais, ant kuri buvo
reklama Grieia grup Langas.
- Palauk mans. A greitai.
anas Pjeras dingo u dur. Skimbteljo vir jimo paka
bintas varpelis.
Duls smalsiai apirinjo baro apipavidalinim. Grup
Langas ir reklama ant lango - domu. Tikriausiai kokie nors

201
priemiesio vaikinai, entuziastai melomanai. Meksikoje taip
pat baruose danai udarbiauja pradedantys muzikantai, tik jie
daniausiai grieia liaudies melodijas. Ji staiga panoro pair
ti, kaip ten viduje. Kol anas Pjeras sutvarkys savo reikalus, ji
sps vilgtelti akies krateliu. Bet kaip automobilis? Palikti
nerakint? Bet gatv gana tuia. Duls surizikavo.
Viduje dar nebuvo lankytoj, viesos prigesintos, tik vir
nedidels estrados ibjo vairiaspalvs lemputs, idliotos
kaip didelio lango kontras. Mayt sal buvo padalyta pertva
rlmis, kiekvienas stalas buvo atskirtas nuo kit, visi pasukti
estrad, ant kurios stovjo stiprintuvai, muzikos instrumentai,
muamieji. Trys vaikinai tyliai kako tarsi, palink prie sinte
zatoriaus.
Staiga tyl nutrauk garsus cypiantis balsas:
- Bet tu gi adjai! Tu sakei kad paraysi apie ms prem
jer! Gal nesupranti, kad man tai svarbu?
- Neauk, aneta, - pasigirdo ano Pjero balsas, - a tau
sakau, kad turiu neatidliotin reikal.
- N girdti apie tai nenoriu! Rytoj laikratyje turi bti
straipsnis ir nuotrauka. Be to, a tursiu bti viena pobvyje?
K pasakysiu sveiams? Negali bti svarbesnio reikalo u
it!
- Bet, aneta, - kalbinjo anas Pjeras, - suprask, mano
toks darbas. pobv pasistengsiu sugrti. Straipsn paraysiu,
kiek kart girdjau, o tu bsi avinga kaip visada...
- O nuotrauka? Juk specialiai sidinausi drabuius!
- Manau, kad geriau veidas su mikrofonu. Prisimeni t
kadr, kur nufotografavau per savaitgal Sent Deni? Jis pui
kus.

202
 - Taip... turbt.
V V

aneta akimirk susimst, anas Pjeras pasinaudojo

pauze:
- Na, gerai, bgu. Pasimatysime.
- Einam, palydsiu tave.
- Nereikia, - uprotestavo anas Pjeras. - Jums dar reikia
repetuoti.
Porel pakilo nuo kratinio stalo, atitverto pertvara, ir
eng dur link.
Dieve, kokia gda, - pagalvojo Duls. - Jis meluoja, kad turi
darbo savo monai ar draugei, kas ji jam bt! O pats nori praleisti
laik su manimi. Dabar jis mane pamatys... Ko a ia lindau? Nors
bt dar blogiau, jei biau pasilikusi automobilyje.
Duls paeng ingsn atgal ijimo link ir greitai pravr
duris. Suskambjo varpelis.
Tuo metu aneta ir anas Pjeras pasirod tarpdury. ano
Pjero akys suapvaljo, o aneta iurkiai pareik:
- Gal skaityti nemoki? Baras dar udarytas.
- Atleiskite... Nesuprantu pranczikai, - netiktai net
paiai sau ipokino Duls darkyta kalba.
- Udaryta. Klouz. Fertein? - kalb miiniu spygiai paai
kino aneta ir sunr ant krtins rankas.
Ji pam an Pjer u paranks ir pravytavo pro Duls,
reikmingai atlapodama jai duris.
Duls paklusniai ijo, staigiai pasisuko ir puol tolyn
gatvele toliau nuo prakeikto baro.
- Privaiavo ia t spalvotj! - niekinamai pasak aneta.
- Tokios bukos, net bjauru! Na, gerai, mielasis, - ji pakteljo
an Pjer. - Greiiau apsisuk, lauksiu.

203
 Duls girdjo, kaip jai u nugaros suburzg sitroeno varik
lis, automobilis tuoj pralk pro j ir dingo u poskio.
Na ir lov Viepaiui, - lengviau atsiduso ji. - Dar betrko
dalyvauti eimyniniuose barniuose.
Nors irdies gilumoje, taip giliai, kad Dulsei nesino
rjo kapstytis savo jausmuose, jai buvo apmaudu, kad
grauolis pranczas turi draugu, o dar toki atkakli ir
reikli.
Kaip jis pakenia j? Ji turbt jam gyventi neduoda. Todl
jis ir turi meluoti kiekviename ingsnyje. O pati! Kaip apipe
iota vita. Bet kodl man taip nesiseka? Vos simpatikas vyras
atkreipia mane dmes, tuoj paaikja, kad jis turi koki nors
sipareigojim arba i karto eina prie kitos. Tikriausiai meils
santykiai - ne mano likimas. Kaip gerai, kad turiu atgaiv, kuri
padeda pasislpti nuo t negand. Juk kai pieiu, visi tie ap
mauds igyvenimai nustumiami tolyn. Vadinasi, likimas dova
noja vien dalyk vietoj kito. Tikrasis menas nepakenia, kad
jam kliudyt ir konkuruot.
Pasinrusi nelinksmus apmstymus, Duls stebuklingai
atsidr prie metropoliteno stoties ir vargais negalais pagaliau
parsirado namo.
Nenusirengdama griuvo ant lovos ir sispoksojo lubas.
ano Pjero pokalbis su draugue paliko jai kartl. Bet dar
apmaudiau ir skaudiau buvo tai, kad jis nuvaiavo paliks j
gatvje ir nepabands nieko paaikinti. irdies gilumoje ji tik
josi, kad tuoj alia sustos sitroenas ir anas Pjeras su humoru
pakomentuos tai, k ji regjo.
Tikriausiai ta poniut smarkiai j valdo, kad jis taip isi
gando, - galvojo Duls.

204
 Ji atsikl, prijo prie veidrodio ir ilgai apirinjo save
i vis pusi. Juk i tikrj ji kur kas graesn u t aptriuusi
anet. Kuo ji sulaiko tok grauol?

Duls apsiriko manydama, kad anas Pjeras paliko j

nepastamame kvartale. Jis pasuko lygiagrei gatvel,
apsuko rat ir ltai vaiavo atstumu nuo jos iki m etropo
liteno stotels. Tada paliko automobil, sdo gretim
vagon ir palydjo Duls pagarbiu atstumu iki pat jos
nam. Jis suprato, kad ji labai priblokta ir susijaudinusi,
ir pajuto, kad nebegals kaip paprastai visk nuleisti ju o
kais. Jis jo paskui j kaip berniktis, pats nesuprato,
kodl taip daro. Matyt, todl, kad vliau, pasitaikius pa
togiai progai, atsiprayt. inoma, tik todl. Juk tos mek
sikiets akimis jis dabar melagis mergiius. I ties taip
nebuvo. Jo aneta elgsi kaip turgaus boba, dar Duls
apauk spalvotja. Tikriausiai mergait i apmaudo ver
kia - svetingai sutiko j Paryius! anas Pjeras pasiadjo
sau kasdien Dulsei skirti truput laiko, pavedioti po do
mias vietas. inoma, jei ji gals jam atleisti.
Po to jis gro prie automobilio ir be tikslo vainjo po
miest iki tamsos. irdyje buvo labai bjauru. Jis praleido ir
pirmj grups pasirodym, kur aneta dainavo solo, ir pobv
ta proga. Tegul pyksta priimindama sveius viena. Paskutiniu
metu ji tiesiog nepadoriai usipuldinja. Draugai nesikia j
santykius, bet anas Pjeras danai sugauna j nustebusius
vilgsnius. Ypa nekantri aneta pasidar persiklusi pas j. Ji
pasijuto eimininke, nors anas Pjeras isisukindavo, kai ji
usimindavo, jog j santykius reikia forminti oficialiai. aneta

205
tvirtai, rimtai ir ilgam sikr, reikdama vis didesnius reika
lavimus. anas Pjeras jaut, kad jam suritos rankos ir kojos
ir neinojo, kaip isivaduoti. Nejaugi kadaise jis jo i proto
dl anetos ir jos ekscentrik geidi? Nejaugi tiesa, kad
visos nuotakos - angelai, ir neaiku, i kur tos raganos mo
nos?
Ta vos neparvertusi jo mergina buvo visai kitokia negu
aneta - paprasta ir nuoirdi. Kaskart vis aikiau matyti, kad jo
draugu visk altai apskaiiuoja ir koketuoja. Ji vaidino bai
si grauol ir man, kad vyrai turi tenkinti kiekvien jos geid.
Kad ir tas garbs trokimas - ji nori, kad apie jos debiut
vakariniame laikratyje bt ispausdintas straipsnis, liaupsi
nanti recenzija Patekjo nauja vaigd. anas Pjeras turjo
nusileisti, jau i anksto tarsi su redaktoriumi, kad palikt
vietos rytojaus numeryje jo straipsniui. domu, kas bus, jei jis
neipildys jos noro?
Jis atsirakino duris ir pereng slenkst, kai Paryiuje visi,
kurie dirba, jau ramiausiai miegojo. aneta, pikta kaip furija,
stovjo be galo sujauktame kambaryje. Taurs, nevarios lk
ts, tuti buteliai buvo imtyti po vis svetain.
- Na, kaip tai vadinasi? - sirmusi onus, piktai
prim erk akis ji. - Kaip drsai neateiti? koki padt
mane stmei?
- O koki? - altai pasiteiravo anas Pjeras. - Argi a
privaljau dalyvauti tavo ventje?
- Privaljai! Jau vien todl, kad tai buvo butas!
- Turjau daug darbo. Skubi mediaga rytojaus numeriui,
- kandiai sumelavo anas Pjeras. - I pat ryto suksim galvas,
kur j kiti. Bijau, kad reiks k nors imesti.

206
 aneta tutuojau liovsi rkavusi ir kaip katyt prisiglaud
prie ano Pjero.
- K imesti, mielasis? Neleisi gi imesti inuts apie mane?
Juk inai, kad man tai labai svarbu.
- Neinau, pairsiu... - anas Pjeras atsitrauk nuo jos
ir nepatenkintas nuvelg kambar. - Nejaugi sunku buvo su
tvarkyti?
- Sutvarkyti? Man viskas i rank krinta! - pradjo verk
lenti aneta. - Kad matytum, koks siaubas buvo! Vidury dainos
mikrofonas pradjo vilpti ir gergdti. O tie priemiesio vai
kzai su savo mergpalaikmis springo juokais. Baigsi tuo, kad
vaikinai jiems grojo kakok viegiant rok, o tie isigimliai
okdami tryp kaip buivolai. Pakely namus turjau pati sau
nusipirkti kelet puoki.
Nieko, brangioji, tau naud gauti sprigt nos, -
pagalvojo anas Pjeras. - Bent jau atvirai pasakoji apie
neskm!
- Taip, mums iandien neskminga diena, - pasak jis
garsiai.
- A randu jg tik savo meilje, - prisiglaud prie jo
aneta. - Man taip reikia tavo paramos...

Vidurnakt Duls atsimerk. Jai atrod, kad tai, k sapna

vo, vyksta tikrovje. Ji papurt galv, kad atsitokt.
Ji sapnavo an Pjer. Jie buiavosi, ji buvo laiminga kaip
niekada. Paiu maloniausiu momentu i kakur atsirado ane
ta ir sikibo jai plaukus. Dulsei tebeskaudjo od.
Kaip keista... - pagalvojo ji. - Visai jo nepastu, o jau
itokius dalykus sapnuoju. Pablas man labai patiko, bet jo

207
niekada taip nesapnavau. Turbt pasmon mane sulaikydavo,
nes Lusa - mano sesuo... O su tuo anu Pjeru buvo taip malonu
buiuotis... Jis tikriausiai dabar miega savo pikiurnos glbyje...
Ko ia apie j galvoju? Vis tiek daugiau jo niekada nebepama
tysiu.
Ryt pas j sugriuvo Anri, Simona ir visa jaunuoli kom
panija.
- Mes vakar pas tave penkis kartus buvome uj, - pasak
Simona.
- Greitai puokis ir dumiam Versal, - skubino Anri. - Gali
pasiimti etiudinink, papieime.
- Tu piei, jei rankels nedrebs, - pasiaip i jo Simona.
- Vakar padauginai, iandien dar upilsi.
Kai jie triukmingai igarmjo kieman, Duls pastebjo
u kampo senutl sitroen. ird dilgteljo, bet ji tuoj pat
nusigr ir sugdino save. Ar maa Paryiuje panai auto
mobili.
Automobilyje sdjs anas Pjeras, pamats j su breliu
jaunuoli, nurijo visus susitikimui paruotus odius. Tik dvi
dienos Paryiuje? Mergiot turi netiktin pasisekim. Tai
sukljo pavyd ir aistr. Daugelis jaunuoli, taip pat ir Duls,
laik etiudininkus. Vadinasi, meksikiet pieia. Tada pamatyti
j bus lengviau. Galima daugiau nebudti prie namo, tai per
daug pastebima. Jis apvaiuos kelet dails mokykl ir akade
mij, jie vl susitiks tarsi atsitiktinai. Jis nusiypsojo ir linksmai
jung varikl. Tai nustebs ji...
Kelet iki mokslo pradios likusi dien Anri, Simona ir
j draugai neleisdavo Dulsei pasilikti vienai. Jie kartu vaiuo
davo pieti etiud, apirinjo apylinkes, ruodavo piknikus, o

208
vakarais rinkdavosi ankt Anri ir Simonos butel igerti po
taurel ir pasiklausyti muzikos.
Anri ir Simona nesislapstydami gyveno drauge, liko geri
draugai, nepavyduliaudavo ir nekeldavo vienas kitam scen.
Duls labai stebino tai, nes Meksikoje visuomen laiksi
grietos morals, tokie santykiai susilaukt grieto pasmerki
mo. Bet jaunuoliai paaikino jai, kad tai normalu, pas juos
prasta gyventi drauge, jei to norima, niekas tuo nesipiktina.
- Be to, jei mes norime miegoti vienoje lovoje, - juokdama
sis aikino Anri, - kur kas pigiau nuomoti vien but negu du.
Kam nereikalingos ilaidos?
- Argi Pranczijoje nesituokiama? - naiviai pasiteiravo
Duls.
- Tuokiamasi auktybse, brangioji, - rimtai atsak Anri. -
Mes su Simona kaip tik laukiam palaiminimo i auktybi.
- O ar ilgai lauksite?
- Kol neateis noras jos baltas rankeles atiduoti vis savo
stipendij.
- Bijau, kad negreitai, - nusijuok Simona.
O Duls staiga pagalvojo apie an Pjer. I kur ji sugal
vojo, kad ta vjavaik jo mona? Gal jie tik paprasiausia
porel, kaip Anri ir Simona. Ji negali jo smerkti, jeigu ia tokie
santykiai laikomi normaliais. Be to, aneta paprasiausiai gali
bti jo sesuo... Taip, inoma, sesuo... taip ramiau. Ji negaljo
suprasti, kodl negali imesti i galvos ano Pjero.
- Sesuo, - staiga pasak ji garsiai.
- ia dar kas! - pasipiktino Anri. - Pasiliau taip pat
persikelti pas mus, o tu! Tau jauiu visikai ne brolikus jaus
mus.

14. - 3136 209

 - Viepatie, Simona, kaip tu j pakenti! - suuko Duls.
- O kas dar, be mans, galt j paksti? - nusiypsojo
Simona.
Duls stebjosi pati savimi. Pirmkart gyvenime ji taip ilgai
bendravo su triukmingu briu ir najaut kompleks n vary
mosi. Prieingai, kiekvien dien jautsi laisvesn, juoksi ir
atsakydavo juokus. Taip natraliai ji galdavo elgtis tik su
Lusa. Matyt, jaunuoliai tikrai tampa jos draugais. Bendri inte
resai, bendros problemos... Be to, Duls gamtoje nuliejo kelet
neblog akvareli ir pajuto, kad j pradjo gerbti. Tai buvo
neprasta ir nemonikai malonu.
Per tas dienas, kai Duls diaugsi naujaisiais draugais,
anas Pjeras bergdiai vainjo i vienos dails mokyklos
kit, akademijas. Vaikinai ir merginos briavosi kiemuose,
sdjo gretimuose skveruose ir kavinse, bet jis niekur nemat
pastamo veidelio. Tai darsi panau mediokl. Kam jis
ieko jos? Ji tikriausiai jau pamiro j trumput susitikim, juk
j ugriuvo iteik spdi.
O aneta buvo paklusni ir meili. anas Pjeras atidjo
adtojo straipsnio spausdinim, nordamas j paerzinti. Sak
si, kad redakcijoje gausyb reikal. Ji mielai papsdavo lpytes
vakarais, murk daineles i savo repertuaro ir net gamindavo
vakarien - jo mgstam bifteks su paragais. Uuot priekai
tavusi, kad suadtuvs atidliojamos, ji graudiai atsidusdavo:
- Tau nra ko mans vesti, mielasis. Nevykls monos -
tik nata vyrams.
Bet ji puikiai inojo, kad ji ne tokia. Jos patirtis pakudjo
jai, kad moteris, daranti karjer, suteikia vyrui prog pasijusti
imintingu patarju, guodju, jos parama ir pagalbininku.

210
 anas Pjeras irgi suvelnjo girdomas tais meilikavimo
nuodais. Jam pagailo anetos. Ji taip svajojo apie pasisekim
- visai dovanotina svajon pradedaniai dainininkei. Kaip sa
koma, tas ne kareivis, kuris nesvajoja bti generolu. Dabar ji,
vargel, sdi namie, laukia, kol suderins aparatr, ir vis save
aukoja jam. Ko gero, iandien jis atiduos rinkti paadtj
straipsn. aneta atskleis vakarin laikrat ir... atsibus jau
garsenybe.
Jis ubgo redakcij, atidav reportaus ir straipsnel apie
anet su didele nuotrauka, kurioje ji atrod svajinga ir nuo
stabiai dvasinga. Niekas niekada n nepagalvot, kad fotogra
fuota ne koncerte, o motelyje po audringos nakties, kai ji i ryto
kvailiojo su jo skustuvo futliaru, dainavo serenadas ir gund ji
naujiems ygdarbiams.
anas Pjeras ijo i redakcijos ir nutar truput pasivaik
ioti, pakvpuoti grynu oru, pasistumdyti minioje - gerai, kad
Monmartras buvo visai greta. Jis sivaizdavo bsim vakar,
anet su laikraiu rankoje ir i anksto diaugsi, kaip ji
stengsis jam atsidkoti. Aiku, kad stengsis bti dar labiau
gundanti negu nuotraukoje...
Jis neskubdam as apirinjo pardavim ui m olber
tuose istatytus gatvs dailinink paveikslus. tai n u o
stabus peizaas, kaip tik Sent D eni, netoli m otelio, kur
jie su an eta praleido t aving savaitgal. anas P je
ras sustojo prie paveikslo, o dailininkas pradjo g re ita
kalbe sakyti:
- Pirkite, mesj, nesigailsite, labai nebrangu, puikiai tinka
prie kremini apmual...
- Ne, ai.

211
 anas Pjeras ingsnel atsitrauk ir stumteljo peiu i
ono stovjusi mergin.
- Atsipraau...
Jis pasisuko j ir apstulbo i netiktumo - prieais j
stovjo Duls.
Ji rausteljo, akyse ybteljo diaugsmas, bet tuoj pat
susivald. Vis dlto bendravimas su Anri j io bei to imok.
- Nieko, - ypteljo ji. - Nelikote skolingas. Ankart a jus
norjau parblokti, o dabar js mane. Lygiosios.
anas Pjeras pajuto, kad neino, k atsakyti, galvoje nesu
randa odi, puolsi be jokio sryio murmti atsipraymo
odius, teisintis, kodl tada dingo.
- Ak, apie k js? - pasak Duls. - A juk girdjau bare,
kad js kvieiamas skubiais reikalais.
anas Pjeras vl sutriko. To jam niekada nra buv.
- Ar inote, kokioje kavinje mgdavo pasdti Pikasas ir
Apolineras? - staiga nei tvor, nei miet paklaus jis, nei
nodamas, kaip pratsti pokalb.
- Kokioje?
- Toje u kampo. Man, rodos, mes tiesiog privalome ten
igerti kavos.
- Js mane kvieiate?
- Na inoma!
- Gerai, - pasak Duls. - Tik pirma baikime apirti
darbus. ia yra labai domi.
- Js domits kaip profesional?
- O i kur inote? - nustebo Duls.
- Tiesiog taip manau, - sutriko anas Pjeras. - Tokia mer
gina kaip js btinai turi mokti pieti ir groti.

212
 - Nebtinai. Man vaikystje dramblys ant ausies umyn, -
prunkteljo Duls.
Jie nujo iki Monmartro galo, gro prie kavins ir atsisdo
prie laisvo stalo. Pokalbis, kuris i pradi abiem sunkiai seksi,
dabar vyko sklandiau, netrukus abu gyvai plepjo, aptardami
vairias meno sroves, architektros stilius ir aipydamiesi i
pirmosios nevykusios Dulss painties su Luvru.
Jai dabar kakodl buvo gda aipytis i savo naivumo.
V

- Nueikime drauge, - pasil anas Pjeras. - A Luvre

puikiai orientuojuosi.
- Tik po paskait, keturiomis.
- A atvaiuosiu paskaitoms baigiantis, - paadjo anas
Pjeras.
Plepdami jie usuko kelet parduotuvli, kuriose buvo
prekiaujama daais ir teptukais. Duls nusipirko sau kakoki
ret tiondigo roin spalv ir diaugsi kaip vaikas nauju aislu.
anas Pjeras su malonumu stebjo j, ji buvo simpatika ir
domi.
Jie prijo prie aikts, kur dailininkai kreida ant asfalto
pripie glyi. Sustojo apirti pieini.
- Pasakykite, ar turite seser? - staiga paklaus Duls.
- Ne, o kas?
- Nieko...
Ji kakodl tuoj paniuro. Nuleido emyn galv, slpdama
veid, papra tupinio vaikino kreidos ir pradjo braiyti ant
asfalto.
- Kodl js klauste?
- Taip... Tiesiog a turiu seser. Mes dvyns. Jei bt alia,
neatskirtumte.

213
 - Tai domu... - sumurmjo anas Pjeras, nesuprats, kodl
Dulsei staiga sugedo nuotaika.
Tikriausiai lidi, - nutar jis.
Vadinasi, a apsirikau, - galvojo Duls, vos sulaikydama
aaras. - Ta vjavaik jo meilu. Kodl mes su juo vis laik
susiduriame, juk Paryius toks didelis, nejaugi jis toks maas
mums?
Ji prisimin savo nusivylim Akapulke, kai Lusa nuvilio
jo Pabl. Kaip ji jaudinosi tada! O dabar net neprisimena jo,
tas pranczas prie jos vali sukinjasi mintyse. Kodl? Juk
Pablas, ko gero, graesnis. Jo tokios rykios akys, taip graiai
ilenkti antakiai ir ididi nosis... Lusa labai didiuojasi, kai
eina greta jo... O ji, Duls, ties sakant, taip pat truput
V

didiavosi, kai jo su anu Pjeru Monmartru. Nors juos

niekas nesidair, o Pabl visada vilgiodavo sutiktos mer
gaits...
- Kas tai? - staiga paklaus anas Pjeras.
- Kas? - Duls atsipeikjo i savo mini ir pasiirjo
asfalt.
Pamat, kad gana tiksliai nupie Pablo portret, ranka
nesmoningai pakartojo mintis.
Gerai, kad ne anas Pjeras, - pagalvojo ji. Nustebino net
save jam ipokinusi:
- Tai mano jaunikis Pablas. Jis laukia mans M eksiko
je.

Duls sdjo prie molberto erdvioje klasje ir stropiai

pie akademin uduot - sot, gabal drapiruots ir kek
vynuogi.

214
 - Prisipainkite, kuris sudte kair natiurmorto pus! -
staiga grsmingai paklaus Anri. - Ten buvo trimis uogomis
daugiau. Prie pertrauk suskaiiavau.
Duls burbteljo pati sau - jis pats ir prarijo, vien dav
jai ir vien Simonai. Dar viena pertrauka, ir nebebus ko
pieti.
alia graudiai kankinosi Simona. Ji dievino grafik, dar
ofortus ir graviras, o tai pieimas jai sunkiai seksi.
Duls vilgteljo pro pet. Koks viesus, dulsvas fonas...
inoma, po elmik Anri imoni visk galima matyti tik
juod ir balt ton!
Jis vakar vlia vakare atkako pas Duls, vos laikydamasis
ant koj, ir pareik geris i sielvarto, primygtinai norjo
suinoti, kur ji dabar dings.
- Suprask, pavyduliauju, - kalbjo jis klivaniu lieuviu. -
Nevaryk mans. Atsigulsiu ant kilimo kaip unelis...
Duls turjo apsirengti, palydti iki nam, duoti Simonai
j rankas.
O iandien jis ramus ir paaipus, kaip paprastai, tarsi nieko
nebt buv. Tiesiog nepatenkintas jo smalsumas. Jam patinka
kaip gaidiui surinkti aplink savo viteles, o viena vitel atsili
ko nuo brio, ir jis suplasnojo sparnais ir suriko: Kur? Kud-
kuda?
Duls nusijuok. Nuotaika buvo puiki. Jau dvi savaits, kai
anas Pjeras po paskait atvaiuoja jos pasiimti, jie nuosekliai
ityrinjo Luvr, sal po sals, neskubdami, ilgai stoviniuoda
mi prie kiekvieno paveikslo ir dalydamiesi spdiais.
anas Pjeras daug ko neinojo i dails istorijos, Duls su
malonumu jam aikino. Jis kartais imdavo ginytis, rodinti

215
nesmones, sikariuodavo, mosikuodavo rankomis. juos
praddavo valgytis, o jie, kaip nusikalt mokinukai, nuslikin
davo kit sal pasislpti nuo grsming lankytoj vilgsni,
bet ten kartodavosi viskas i naujo.
U tat jis paskui praddavo aipytis i Dulss, sukda
mas ratus po Paryi ir klausindamas Pranczijos istori
jos dat, vard, pats berdavo juos, didiuodamasis kaip
povas.
Vakare jis atve j prie nam ir paklaus nukreips akis
al:
- Ar tu nenori pasikviesti mans kavos?
- Neturiu kavos, - sutriko Duls. - A neverdu namie.
Jis kakodl pasak hm, patar jos plaukus ir atsisvei
kindamas pakteljo andan.
Duls iki iol jauia ant skruost ugnin dm ten, kur
prisiliet jo lpos.
Gal anas Pjeras nieko neturi, kad vis laisv laik
leidia su ja. Argi ji pasta vyrus... Ak, kaip kvaila! i
tikrj ji visai nepasta ir nesupranta vyr... B et vis dlto
reikia isiaikinti, kas ta aneta, ir itraukti i irdies
rakt.

Duls jau lauk, kada baigsis usimimai. Greitai sumet

dut daus ir vilgteljo laikrod.
- Tavs laukia? - primerk akis Anri.
- Taip! - laiminga nusiypsojo Duls.
Ji klesteljo sitroen ir numet planet ant upakalins
sdyns.
- Tai k, Luvr? - paklaus anas Pjeras.

216
 - Bijau, kad daugiau ms ten nejsileis, - sukikeno Duls.
Ji pavairavo j an Pjer. Na! Nutarei - tai pirmyn! - O tu
nenori mans supaindinti su aneta?
anas Pjeras net krpteljo i netiktumo.
- O tu nori? - dusliai paklaus jis.
- Taip... - Duls sitemp.
- Kodl?
- Pati neinau, - atvirai atsak ji.
- Na k gi... - jis patyljo. - Jie pradeda po valandos. Tu nori
pasiklausyti?
- Sakiau, kad noriu, - burbteljo Lusa.
- Tau gi dramblys ant aus ulipo, - band pajuokauti
anas Pjeras.
- Mano sesuo daininink, - sieidusi pasipt Duls.
Jie tyldami jo pastam bar.
- Susipaink, anete, - per daug linksmai pasak anas
Pjeras. - Tai mano pastama i Meksikos, Duls. Tvai atsiunt
j mokytis pieimo.
Mikliai, - pastebjo Lusa. - Ieit, kad jis pasta mano
tvus.
Ji bijojo, kad anet pains j, bet toji arba blogai simin
davo veidus, arba tiesiog nekreipdavo dmesio sutiktus mo
nes, jei jie neverti dmesio. Ji padav Dulsei rank, o pati
prisiglaud prie ano pjero ir pabuiavo vytdama i diaugs
mo.
- A taip diaugiuosi, kad atjai! Klausyk, mums jau geriau
sekasi.
Ji pasodino juos prie stalo ir atsisdo anui Pjerui ant
kelio, apsikabindama j viena ranka.

217
 anas Pjeras sitemps sustingo, o Duls bed nos
valgiarat,.kad nematytj.
Pati sipraei, - su apmaudu galvojo ji, - dabar kentk.
- A padainuosiu tradicin dainel, - aikino aneta Dulsei
kiek i aukto, - js Meksikoje toki turbt nesate girdj.
- Ta-aip, mgstu egzotik, - nepakeldama aki atsikirto
Duls.
anas Pjeras vos pastebimai ypteljo.
aneta nustebusi pakl antakius, vl pakteljo j ir nu
bgo u scenos persirengti.
Sal pamau prisipild moni. Duls ir anas Pjeras
sdjo tyldami ir neirdami vienas kit.
- O jeigu a atvaiuosiu Meksik, ar tu supaindinsi mane
su Pablu? - staiga paklaus anas Pjeras.
- inoma, - isiblakiusi atsak Duls, irdama estra
d.
- Tai domu! - kakodl nusijuok jis.
aneta straksjo vidur estrados ir pasiunt anui Pjerui
oro buin. Ji buvo apsirengusi blizgania ilga prigludusia suk
nele, o ant pei buvo usimetusi didiul boa i dayt plunks-
n.
Pasigirdo reti plojimai. Utrenk muzika, ir aneta prad
jo dainuoti.
Dieve! Ji mgdiojo Edit Piaf, dirbtinai kimdydama savo
aukt cypiant bals. Jis skambjo labai dirbtinai, be to, frazs
pabaigoje ji vis tiek pereidavo veriant ton. Negana to,
palusiai kraip klubus ir stengsi ypsotis.
anas Pjeras nuolankiai klaussi su angelika kantrybe, o
Duls tiesiog duso i juoko. Ne, anas Pjeras turt tinkamai

218
vertinti t parodij. Jis negali k nors rimto jausti tai pamai
vai. Duls ir jis panaaus skonio ir pair. Tikriausiai ta
poniut beviltikai siekia jo, o jis negali atstumti jos i gailes
io.
anas Pjeras nustebo pamats, kad Dulss akyse okinja
pasiutiki iburliai.
- Usakyk man vyno, - pasak ji. - A supratau, kodl ji
dainuoja bare.
anas Pjeras taip pat pradjo virpti nuo sulaikomo juoko.
Kai koncertas buvo arti pabaigos, jie baig gerti antr
butel.
- pilk ir man, - pribgo prie j susijaudinusi aneta. - Na
kaip?
Ji vytjo i pasitenkinimo savimi. iandien ji buvo geros
formos. anas Pjeras ir meksikiet ypsodamiesi plojo jai, prie
gretim stal sdj mons taip pat.
Duls nepastebimai mirkteljo anui Pjerui ir su stipriu
akcentu, tarsi rinkdama odius, pasak:
- Toks dainavimas nra dainavimas. Galiu parodyti, kaip
tai daroma.
anet apglumo, tarsi j bt apipyl muiluotu vandeniu
i dubens.
- Na k gi, parodykite, - ji mosteljo ranka estrad.
- Ne dabar. A saugau gerkl. Galiu koncertuoti tik kart
per mnes. Parodysiu per videomagnetofon.
- Js berods mokots pieti? - nebesusigaudydama paklau
s aneta.
- O taip. Dabar - pieti, - pabr Duls. - Muzikos a jau
imokau. Viskas! Daugiau nebeliko ko mokytis.

219
 aneta sumirksjo akimis.
- O js mums parodysite savo kaset?
- Btinai, - utikrino Duls.
- Rytoj, - patikslino aneta. Ta mergait j sudomino. -
Mielasis, atsivek rytoj savo pastam pas mus, - pasisuko ji
an Pjer, - pavakarieniauti eimos bry. Galiu paruoti k
nors meksikietiko. Tai labai tiks prie meksikietik dain.
Pas mus? eimos bry? - Duls prikando lp. - Gana
save apgaudinti. Jis gyvena su ta aneta, kaip Anri su Simo
na.
Ji staigiai paoko ir usideng akis ranka.
- O! Js vynas stipresnis u tekil. Man reikia truput
prasivdinti. A tuoj...
- Tualetas dein, brangute, - garsiai pasak aneta.

Duls greitai eng prie metropoliteno stotels, palikusi

jos laukianius anet ir an Pjer. Ji nujo per toli, reikia
tuojau palikti j. Daugiau jie nebesusitiks. Kam? Tegul buiuo
jasi su ta, jeigu jam taip patinka. O su Dulse jis elgiasi draugikai
ir globjikai, kaip su mayte. Negalima rimtai irti t
pakteljim andan. Anri kiekvien ryt padovanoja jai buin
susitikdamas, jam tai tarsi rankos paspaudimas.
Ko a ia apie tuos buinius? - sutrikusi pagalvojo Duls.
- Gal noriu su juo buiuotis? Man su juo tik lengva ir domu.
Jis artimas man mogus... Artimas... Btent! Kakaip nepaste
bimai tapo artimas, o dabar noriu, kad bt dar artimesnis...
Viepatie! Tai a, rodos, simyljau! To dar betrko!
- Imti, kas svetima, negrau, - bambjo ji sau po nosimi
takt greitam kulneli kaukjimui. - Imti, kas svetima, negra

220
u. I svetimos nelaims laimingas nebsi. Passi vj, pjausi
audr.
Staiga atminty iplauk Lusos odiai:
Tau reikia bti drsesnei, sesele. Nereikia bijoti pakovoti
u savo meil. U meil reikia grumtis. O tu nuleidi rankas ir
nuolankiai pasitrauki alin. tai laim ir islysta tau i rank -
bijo, kad neilaikysi jos.
itaip Lusa band paaikinti, kodl Dulsei nepasisek
su Pablu, o ji skmingai nurung j. Gal Lusa teisi, jos
rankos tikrai negrabios, ji paleidia net tai, k savaime
gauna. Nejaugi ji prastesn u t tui koket? Nejaugi
ji labiau verta ano Pjero negu Duls? N velnio! Duls
suspaud kumtel. Ji vaikystje, bdavo, prikulia kok
bernikt, tvas lidnai linguoja galv, kad ji labai panai
motin, o teta Kandida pasakojo, kaip Roza jaunystje
sudorojo kakoki pamaiv, norjusi nuvilioti jos R ikar
d. Duls prunkteljo sivaizduodama isipusiusi var
ov vis i te p t padau ir su m iraine p lau k u o se.
aunuol mamyt! O kuo ji blogesn? Ne, ji dar pakovos
u an Pjer. Na, ruokis, aneta, negailestingam m
iui!

TRYLIKTA DALIS

Laura nervingai atrinkinjo paruotas nuotraukas. Po to

jau imtj kart perskait interviu, kur iandien ketino imti,
plan. Pastarj savait jos bsena buvo kakokia kartligika,
ji pati sau negaljo paasikinti, kodl taip yra.
Atrodyt, reikalai klostsi be joki pasikeitim. Kaip pa
prastai ji rpinosi namais, duodavo nurodymus gaminusiai
221
jiems valg tarnaitei ir Feliksito auklei, kartais ivedavo vaik
pasivaikioti park, ten diaugdavosi velgdama, kaip jis
bgioja takeliais vaikydamasis povus, kurie vaiktinjo parko
kampelyje, kaip nedideliame tvenkinyje plukdo aislin laivel
ir linksmai juokiasi. Vaiktindama su Feliksitu, Laura nusira
mindavo, bet likusi viena praddavo jausti neaik nerim,
kurio negaldavo suprasti.
Snnas jai neteik ypating rpesi. Eduardas isi
nuom ojo autom obil ir itisomis dienom is nebdavo
namie, paprastai grdavo vakarienei, po jos danai vl
ieidavo. D ien jis, pasims tvo ir dds rekom endaci
nius laikus, megzdavo paintis su tomis firmomis, kurios,
jo manymu, bus reikalingos jam ateityje. Feliksas buvo
patenkintas snnu, labai girdavo u atkaklum ir tvirt
tikslo siekim.
Po to, kai Laura supaindino Eduard su Linares eima,
grdamas namo, jis baisiausiai dkojo ir br komplimentus
seserims. Buvo matyti, kad itin didel spd jam padar Lusa.
Vliau Eduardas kelet kart pasisak Laurai skambins Lusai
ir susitiks su ja. velgdama j ir prisimindama vyro pagyrimus,
Laura pradjo galvoti, kad gal Eduardas bus tinkama partija jos
numyltinei Lusai.
Beje, ji jau sak mintyse, kad nra ko skrajoti debesyse, nes
dar nedaug laiko prajo, Eduardas nelinks per daug kalbti
apie savo asmeninius reikalus. O ir Lusa, kiek ji inojo, buvo
apsupta gerbj, prieiti prie jos ne taip paprasta.
Feliksas elgsi kaip visada. Itisomis dienomis sddavo
kontoroje, danai ir vakare ieidavo dalykines vakarienes.
Kartais oficialias vakarienes bdavo kvieiamos monos, tada

222
nepamirdavo priminti Laurai, kuri valand ji turi bti pasi
ruousi, atvaiuodavo su puokte gli, o per vakarien bdavo
dmesingas ir malonus. Bet kai jie grdavo namo, Feliksas
velniai buiuodavo jai rank ir nueidavo savo kabinet suda
rinti kontrakt.
- Feliksai, nejaugi vl paliksi mane vien? - sakydavo
Laura.
- Brangioji, tu iandien tiesiog avinga. Visi negaljo ati
traukti nuo tavs aki. Jei ne tas prakeiktas kontraktas, manai,
kad leisiau tave dabar miegamj vien? Eik savo kambar,
a ateisiu, kai tik baigsiu darb.
Po toki odi Laurai belikdavo eiti miegamj. Danai
ji umigdavo nesulaukusi vyro. Kai jis pagaliau ateidavo, viskas
bdavo taip prasta ir kasdienika, Laura jausdavo, kad kakas
ne taip.
Vien dien, kai maasis Feliksitas miegojo popieio, o
Laura, iskyrus tarnus, namie buvo viena, pam ura kny
gut ir surinko dono Serchijo Kastanedos numer. Kai igirdo
iraiking em bals, per nugar nuslinko altukas.
- Labas vakaras, senjore Kastaneda. Jus trukdo Laura
Navara.
- Dievikoji donj-Laura! - igirdo ji atsakym. - Koks
laimingas, kad paskambinote. iame megapolyje, prikimtame
automobili ir ms artim, man trksta kaip tik toki btybi,
kaip js, neani vies ir ilum.
- Ai, donai Serchijau, js malonus kaip visada, - nusijuo
k Laura. - Bet a jums skambinu ne be reikalo.
- Man malonu bus matyti jus ir su reikalais, ir be reikal, -
pasak donas Serchijas.

223
 - Ne, i pradi paklausykite. Kalbjau su urnalo Menas
iandien redakcija, rodiau js darb nuotraukas, nufotog
rafuotas Akapulke. Juos mediaga sudomino, nori, kad pada
ryiau fotoapybrai su js interviu. Neinau, ar suavs jus
ita idja, - nedrsiai pasak Laura.
- K gi, jeigu mano kukli asmenyb domi urnalo skaity
tojams, a neprietarauju.
- Ai, donai Serchijau. Dar vienas dalykas. urnale man
sil, kadangi mes pastami, man paimti js interviu.
- Puiki mintis! - suuko donas Serchijas. - Man bus labai
malonu pasidalyti savo mintimis su jautria panekove. Js ga
ltumte atvaiuoti tuoj pat. Ar keturiomis jums gerai?
- Taip, ai. Vadinasi, atvaiuosiu pas jus.
Skirtu laiku Laura buvo prie namo, kuriame donas Serchi
jas turjo but. Lipdama antr aukt, ji pajuto, kad prie jos
vali pradjo dauytis irdis. Duris atidar pats donas Serchijas.
kart jis vilkjo markinius atlapota apykakle ir viesias
kelnes, o jo vels ilgi plaukai nebuvo pridengti skryble. Jis
pabuiavo Laurai rank ir nusived svetain. is butas buvo
tvarkingesnis negu dirbtuv Akapulke. Matyt, kokia nors stro
pi tarnait ia patvarko, nors eimininko pomgi ymi buvo
visur.
Pasodins Laur fotel, donas Serchijas ijo, o po minu
ts stm stalel su ratukais, ant kurio buvo kavinukas ir
buteliai su grimais.
- Ar leisite man rkyti? - paklaus jis Lauros, o gavs
sutikim, usirk Havanos cigar. Laura pajuto keist susijau
dinim, kad paslpt j, prisipyl kavos ir pradjo gerti maais
gurkneliais.

224
 - Man labai malonu matyti jus ia, savo bute, - pasak donas
Serchijas. - Matau, kad js dar avingesn negu prisimenu. tai
pasiirkite.
Jis nujo tolyn ir pasim nedidelj paveiksl. Ant dar
nejrminto kartono lakto Laura nustebusi pamat savo atvaiz
d. Donui Serchijui pavyko perteikti jai bding humoro jaus
m ir laisvs siekim, nors portretas, Lauros nuomone, skyrsi
nuo to atvaizdo, kurj ji buvo pratusi matyti veidrodyje.
- A ir neinojau, kad baigte darb, - pasak Laura,
truput rausteljusi.
- Brangioji donj Laura, tapyti portret man buvo didiu
lis malonumas, tai padjo iek tiek suvelninti t iaur isisky
rim, kuriam js mane pasmerkte, - pasak donas Serchijas,
aikiai patenkintas, kad padar spd. - Gal vertt pridti io
darbo reprodukcij prie t menik nuotrauk, kurias js nu
fotografavote mano dirbtuvje.
- O, bijau, kad tai gali atrodyti nekuklu, - skubiai pasak
Laura, - nors portretas man labai patinka, n nesitikjau... - Ji
visai sumio, o kad paslpt sumiim, pradjo raustis rankinu
ke, iekodama paruot klausim srao.
Radusi j, jung portatyvin magnetofon ir pradjo inter
viu. Donas Serchijas atsakinjo patenkintu balsu, kaip mogus,
kuriam malonu girdti savo bals. Jis kalbjo sklandiai, varto
damas bdingus spalvingus posakius. Laura pamiro, kad ji
veda pokalb, klaus labai susidomjusi, tai nustebdama, tai
nusiypsodama. Pagaliau klausimus buvo atsakyta, ir Laura
ijung magnetofon.
- Ai, buvo labai domu, - pasak ji. - Js pairos
gyvenim ir men stebina originalumu.

15. - 3136
225
 - K gi, - pasak donas Serchijas, neslpdamas pasitenki
nimo, - js nuolankus tarnas priprato vadovautis ne prastu
minios poiriu, o ta dievika liepsna, kuri dar jaunystje siie
b krtinje.
Laura nesusilaikiusi nusijuok.
- Su jumis kalbtis - vienas malonumas, - pasak ji ir staiga
nutilo, nes pajuto dm dono Serchijo vilgsn. Kad atitrkt
nuo jo, pradjo krauti krep magnetofon ir priraytus popie
riaus lapus, bet jis tebeirjo j, tarsi nordamas vilgsniu
prirakinti prie vietos.
- Noriau dar padaryti kelet nuotrauk js bute, -
pasak Laura, imdama krep su fotoaparatra.
- Praom truput palaukti, - pasak donas Serchijas, ltai
atsistojo ir prijo prie Lauros fotelio. - Puikioji Laura, - tar
jis tarsi nesmoningai ir paglost jos peius, - tapybinio
portreto nepakanka. Tie bruoai, tas tobulas knas. Juos gali
perteikti tik skulptra.
Laura band nusijuokti.
- O, bijau, kad tobulumas santykinis.
Serchijas vis dar glost j, liesdamas pirtais kakl, skruos
t, tada plaukus.
- Ak, Laura, pati neinote, kokia js puiki.
Laura staigiai atsistojo ir pasim fotoaparat. Ji pasiirjo
Serchij ir pamat, kad jis iri j dmiai ir kartu ironikai.
- Ak, donj Laura, ko gi js bijote?
- A nebijau, - pasak Laura ne visai tvirtu balsu.
Serchijas prijo ariau ir pamjos rank.
- Ne, js bijote. Bijote savo irdies auksmo, bijote nusi
engti grietoms taisyklms, primestoms jums i alies. Js grai

226
ir turite jaustis savo likimo valdove. Man bt didel garb,
jeigu jaustumte tok pat susiavjim ir nuoirdi pagarb,
koki jauiu a.
- Labai malonu, senjore, - pasak Laura, itraukdama
rank, - bet js pamirote, kad a nelaisva.
- Prisimenu, puikioji Laura, - pasak Serchijas. - Pats ne
kart buvau susijs santuokos ryiais. Bet tai neturt trukdyti
dviej irdi, kurios plaka vienu taktu, sjungai.
Laura pagalvojo, kad dabar pats laikas patenkinti savo
smalsu ,i.
- Atleiskite, rodos, sakte, kad turite tris snus?
- O taip. Buvau tris kartus veds, kiekviena mona, tegul
Dievas jai duoda sveikatos, padovanojo man berniuk. Mano
vyresnj sn Pabl js matte Akapulke.
- Taip, prisimenu. O kiek met kitiems vaikams?
- Mano antrajam snui Antonijui trylika, o jaunesniajam
Konstancijui devyneri. Su visais trimis labai geri santykiai.
- O su buvusiomis monomis taip pat?
- Visokie. Su savo berniukais bendrauju savo motinos
namuose. Ji visus juos dievina, jie danai pas j sveiuo
jasi. Suprantama, Pablas dabar jau suaugs ir visai sava
rankikas.
- Kaip keista, - msliai tai Laura. - O ar galiu paklausti,
kodl js skyrts?
- Dl vairi prieasi, - n kiek nesutriks pasak donas
Serchijas. - inoma, pirmkart vediau jaunas, jaunesnis negu
dabar Pablas. Jaunystje taip lengva suklysti pasirenkant.
Mano pirmoji mona visikai aprpinta, itekjusi u mogaus,
kurio pairios sutampa su jos pairomis.

227
 - O antr kart? - paklaus Laura, jau nebeslpdama
smalsumo.
- Su savo antrja mona susipainau Italijoje. Stebuklingas
mz ir groio kratas. Mes labai susiavjome vienas kitu, be
to, ji beprotikai norjo pamatyti Meksik. Po to gim Antoni-
jas.
- Na, o treioji santuoka?
- O, tai paini ir netikta istorija, domus aplinkybi suta
pimas... Smulkiau papasakosiu kada nors kit kart. Bet
nesigailiu, maasis Konstancijas diugina ir mane, ir savo
motin.
- Tai k gi, donai Serchijau, - paklaus ji, - js dabar
galutinai nusivylte vedybomis?
Serchijas pasiirjo j liepsningu vilgsniu.
- O ne, puikioji Laura. Matyt, Dievas dovanojo man ami
nojo iekotojo prigimt, negaliu nusivilti moterimis. Jose su
kaupta visa pasaulio imintis ir spindesys. Kai velgiu jus,
Laura... - Jis eng prie jos, padjo rank ant peties ir staiga
pabuiavo. Jo pabuiavimas, velnus ir jausmingas, tarsi apgau
b Laur. Jai pasirod, kad dar akimirksnis, ir ji nebegals
pajudti i vietos.
- Ne, donai Serchijau, - pasak Laura, atsitraukdama nuo
jo ir rytingai pasiimdama krep su fotoaparatu. - Man reikia
tuojau padaryti nuotrauk, o tada tursiu ieiti. iandien vaka
re turiu paruoti mediag redakcijai.
Serchijas daugiau nebjo artyn, bet tebeirjo jai
akis.
- A ileisiu jus, Laura, tik tada, jeigu pasakysite, kada vl
ateisite pas mane.

228
 Laura nuleido akis.
- A paskambinsiu, - sunibdjo ji.

Kai Lusa band suprasti, nuo kurio laiko reikalai

pradjo klostytis nepageidaujama linkme, ji pagalvojo,
kad tai prasidjo dar gerokai iki Vilmaro Gonsaleso atsi
radimo jos gyvenime. Kad artinasi nemalonumai, ko gero,
ji pajuto dar tada, kai Duls, sivaizduodama neinia k,
sukl baisi isterij ir atsisak eiti i nam. inoma,
Lusai uteko savo rpesi, juk jos ne veltui buvo dvyns
kai vienai bdavo kas nors negerai, kita taip pat nejaukiai
jausdavosi. Lusa jau nebesidiaug, kad Pablas j stipriai
simyljo.
Kaip tyia, ne tomis dienomis susitikusi ar telefonu vis
klausinjo, ar atvaiavo Pablo Kastanedos tvas. Todl, kai
Pablas kart paskambino, Lusa nutar nuauti vienu viu
du zuikius ir paklaus, ar gali jis ipildyti savo paad ir supa
indinti jos draug su savo tvu.
- inoma, - mielai sutiko Pablas. - Jau kalbjausi su tvu,
jis lauks js rytoj eiomis.
Kai merginos ruosi susitikimui, ne deg i nekantru
mo, digaudama, kad susipains su krybika asmenybe, o
Lusa nejaut ypatingo entuziazmo. Taip, Pablo tvas - domus
tipas, bet i patirties inojo, kad kai kalba ne, niekas nebegali
siterpti, taigi vargu ar Serchijas gals skirti dmesio Lusai. Jos
splion pasitvirtino. ne nuo pat slenksio pradjo reikti
savo susiavjim garsiuoju dailininku ir berti jam mantriau
sius komplimentus. Don Serchijas i karto sutirpo ir vis savo
ikalbingum skyr naujai gerbjai. Po keli minui Lusai

229
pasidar nuobodu, jos nediugino n tai, kad Pablas jai
mirkteljo, duodamas suprasti, kad reikia islinkti palikus
meno mgjus vienus. Tiesa, po pusvalandio, pamaiusi,
kad ne itaip gali grabyliauti neinia kiek laiko, ji pasi
kl.
- Ai, donai Serchijau, - tar ji, - buvo labai malonu
pairti js darbus. Gaila, bet man reikia eiti. Turiu susitikti
su dstytoju.
Pablas vikriai paoko jos palydti. Lusa sieid, kad tiedu,
maloniai su jais atsisveikin, vl sigilino meno istorij, dar
jiems nepravrus dur. Tai, matyt, tsis be galo. Lusa irdo ir
savo nusivylim iliejo ant vargo Pablo, kuris kent jos kan
dias pastabas. Tiesa, atsisveikindama prie konservatorijos, ji
atlgo ir paadjo susitikti su juo kit savait, kai ilaikys
skait.
Deja, kaip tik tada Lusa nepagalvojusi isitar Pablui, kad
Duls vaiuoja Paryi. Reikjo kokios nors nepavojingos
temos pokalbiui. Pablas diaugdavosi kiekviena proga pamaty
ti Lus, todl pasiskubino pasisilyti palydti Duls. Ir atsitik
tu man taip, kad po keli dien Laura Linares namus atved
jaunj Navar.
Eduardas i pirmo karto padar Lusai ger spd. Nors
buvo tik pora met vyresnis u Pabl, jis atrod kur kas suau
gesnis, nes elgsi pasitikiniai, savo nuomon reik rytingai
ir kategorikai, blaiviau ir aliau irjo gyvenim. Lusa
instinktyviai pajuto, kad patraukti jo dmes bus sunku, vadi
nasi, bus domiau negu su kitais.
Jai atrod, kad skm netoli, nes per pirmj susitikim jis
ilgai ir reikmingai irjo jai akis, pokalbio metu nuolat ko

230
nors j klausinjo. Kaip tyia po to jis susidr su Pablu, kai jie
lydjo Duls aerouoste. Tiesa, pasinaudojusi urmuliu, Lusa
tik altai linkteljo Pablui ir nujo, o Eduardas beveik vis laik
stovjo apsuptas gimini. Vis dlto Eduardas, matyt, pastebjo,
kad Pablas i tolo jausmingai vilgioja Lus. Kai visa draugija,
palydjusi Duls, jo prie automobili, Eduardas atsirado greta
ir paklaus:
- O kas tas lidnas tipas, kuris taip susiavjs irjo
tave? Nepaguodiamas gerbjas?
- A, tu apie Pabl, - stengdamasi kalbti laisvai, atsak
Lusa. - Duls susipaino su juo Akapulke, kai atostogavome.
Jis studijuoja medicin, puol padti, kai ji pargriuvo. - Mintyse
Lusa dkojo likimui, kad aplinkybs tikrai buvo tokios.
- I tikrj? - paaipiai tar Eduardas. - O man pasirod,
kad jis tavimi labiau domisi.
Tuo tarpu jie prijo prie automobili stovjimo vietos, ir
Eduardas atsisveikindamas pam pabuiuoti jos rank.
- Lusa, galvojau apie ms susitikim, - pasak jis ir vl
(dmiai pasiirjo akis. - Kaip manai, mes turime pasima
tyti?
- inoma, Eduardai, - pasak Lusa, stengdamasi neisiduo
ti, kad jaudinasi.
- Tad iki pasimatymo, - tar Eduardas, ssdamasis prie
automobilio vairo.
Tuo momentu Lusai atrod, kad ji Eduardui padar spd,
ir jis netrukus paskambins jai. Todl, kai ateinani dien
Selija, pakvietusi j prie telefono, neikentusi panibdjo:
Malonus vyrikas balsas, senjorita, Lusa neabejojo, kad tai
jis.

231
 - Lusa klauso, - suskambjo jos balsas.
- Lusa, brangioji, kaip tu jautiesi? Gal susitiksi su manimi?,
- igirdo ji, bet kalbjo ne Eduardas, o kitas vyras. Ji taip
smarkiai nusivyl, kad ne i karto suprato, su kuo kalba, ir
neinojo, k atsakyti. - Lusa, brangioji, - jau susijaudins kal
bjo vyras, - kodl tu tyli? Ar nepainai mans. Tai Pablas.
- A, tai tu, Pablai, malonu girdti, - mainaliai pasak Lusa,
pamau atsitokdama.
Brangioji, juk adjome iandien kur nors nueiti. Jeigu
tu nieko prie, a dabar uvaiuosiu pas tave. Ar tu bsi
namie?
Lusa neprastai ltai galvojo.
- Taip, bsiu namie, - bejausmiu balsu pasak ji, padjo
ragel ir tuoj pat pajuto kartl. Jai buvo apmaudu dl visko:
kad tai ne Eduardas, kad jis neskuba paskambinti, o jei paskam
bins, neras jos namie, nes tas nepakeniamas Pablas isitemps
j kavin arba diskotek.
Tuo laiku Pablas, diaugdamasis, kad susitiks su Lusa, nors
ii buvo kakaip keistai sumiusi, privaiavo prie jos nam. Jis
dar nesusiprotjo, kad per kelias dienas Eduardas Navara, dar
neinodamas, kad yra toks Pablas ir nedjs joki pastang,
pavert j tuo nepakeniamu Pablu.
Lusa tuo metu nuo slapto susierzinimo perjo prie atviro
protesto: Kodl apskritai turiu su juo vaiuoti? Nejaugi jis
nesupranta, kad nra man brangus? Kur jo ididumas? - kurst
pati save. Ji galjo pati sau atsakyti, kad isisukindama nedav
Pablui vili greitai sulaukti skms, bet tai skatino j bti
mandagiai atkakl. Jis nuosekliai veik iki t rib, kurias jam
nubr Lusa. Jis tik uoliai iekodavo prog susitikti su ja, taip

232
pat bandydavo pabuiuoti automobilyje atsisveikindamas. Bet
dl t buini sunku bt jam priekaitauti - kiekvienas vyras
lengvai neatsisako diaugsm, kart juos gavs i irdies damos,
o nepakeniamas Pablas nebuvo iimtis.
Bet jei bt atsirads drsuolis, kuris visk paaikint
Lusai, vargu ar ji dabar jo paklausyt, o juo labiau ji
neketino ilgai klausytis k tik engusio Pablo. Susidrs
su jos stingdaniu vilgsniu, vaikinas irjo j nedrsiai
ir klausiamai, o jo judesiai buvo nerytingi. Jai atrod, kad
taip elgtis nedera tikram vyrui (dabar ji turjo etalon
palyginimui).
- Laba diena, Lusa. Kur pietausime? - Pablas pasisteng
apsimesti, tarsi nieko nebt atsitik.
- Laba diena. Kain ar apskritai kur nors vaiuosime.
- Lusa, kas atsitiko?
- O kodl turi kas nors atsitikti?
Tokie staigs pasikeitimai kelia nerim. Arba pasikeit
aplionkybs, arba jausmai, Lusa.
- Apie jausmus tiesiog juokinga kalbti. I pradi man
priskiriami kakokie jausmai, apie kuriuos nieko neinau, po
to t jausm pasikeitimai. Jeigu tu pats u mane visk sugalvoji,
vadinasi, a pati ia nereikalinga. Juk tavs nejaudina, k a i
tikrjjauiu.
- Neinau, k tau ir atsakyti. Tu tiesiog stulbini mane.
Praeit kart isiskyriau su viena mergina, o iandien kalbuosi
su kita, - jis sutriks perbrauk ranka per veid, bandydamas
susikaupti.
Nepatenkinta, neprieinama Lusa stovjo paklusi smakr,
kaprizinga, bet Pablo nelaimei, graut kaip niekada. T aki

233
 mirk ji triumfavo kaip moteris. Abu tai gerai suvok, bet nei
vienas, nei kitas nepastebjo lidno lio. Lusa eng mayt
ingsnel prie tos ribos, kuri gerairdik, jautri mergin skiria
nuo valdingos ir kaprizingos moters. Bet Pablas nepajg ana
lizuoti situacijos, juo labiau pasmerkti Lusos. Jis veikiau pajuto
negu suprato, kad Lusa elgiasi netinkamai, ir pasisteng, kad
greiiau tai baigtsi.
- Matyt, i tikrj buvau nepakankamai jautrus. Atleisk
man, kad buvau kyrus. Jei tau reiks pagalbos, visada gali
kreiptis mane. O dabar leisk man ieiti.
Dabar Lusa nebepaino jo. Ji nejuokais buvo sibgjusi,
toks netiktas ir orus prieininko atsitraukimas pastat j
kebli padt. Bet laim, kad Pablas n trupuio nedigavo,
jo veidas net pasikeit. Linkteljs eng prie dur ir neatsi
grs ijo.
Pamaiusi toki permain jo veide, ji pribgo prie lango ir
neatsipldama irjo, kaip jos ivarytas vyras ne pasipts,
bet ir nesumenkintas engia prie automobilio, sdasi j ir
dingsta jai i aki. Ir i jos gyvenimo.
Na ir gerai, - nelabai tvirtai pagalvojo ji. Akimirk ji
atsigavo prisiminusi Eduard ir pagalvojusi, kad jis niekada
jos namuose nesusitiks su Pablu. K bt pasaks Eduardas,
jei bt igirds it pokalb? Ar suprast, kad Pablas paau
kotas staiga ybteljusiai meilei jam?
Staiga ji suprato, jog labiausiai trokta, kad niekas, net Edu
ardas niekada nesuinot, kas ia vyko. Ji suvok, kad galjo
isiskirti kitaip, elgdamasi mandagiai ir kalbdama velniai.
Ji taip pat inojo, kad apie t pokalb niekas nesuinos, jei
ji pati neisipleps. Moteris gali tinkamai vertinti vyr tik tada,

234
kai su juo galutinai isiskiria. Lusa, stovdama prie lango ties
atitraukta uuolaida, suprato, kad i jos prie automobilio eina
tikrai kilnus vyras.

KETURIOLIKTA DALIS

Pamokslininkas Vilmaras Gonsalesas ltai vaiavo prastai

apviestomis Meksiko gatvmis savo tamsiai vyniniu automo
biliu - tvarkingu, gana prabangiu ir kartu kukliu, koks ir tinka
ventam mogui.
Jis buvo patenkintas pamokslu. Nors atjo nedaug moni,
bet ne tai svarbiausia. Vis tiek jo sunk misionierik siel
gaudymo darb tradicikai katalikikoje Meksikoje pakanka
mai dosniai apmoka jo banyia - viena geriausi protestant
sekt, besistengianti umesti tinklus visame pasaulyje. Sekta,
kuriai priklaus Gonsalesas, misionierik darb dirbo labai
plaiai - nuo Piet jros sal iki Rusi jos.
Todl Gonsalesas, kaip kuklus pamokslininkas, vainda
mas po jvairias alis, galdavo atlikti dar vienos organizacijos
pavedimus. ios organizacijos tikslai toli grau nebuvo venti.
Dabar jam reikjo bti ia, Meksike.
Protestant pamokslininkui Gonsalesui Meksika buvo
kietas rieutlis. Nuo pat vaikysts aukljamus katalikikai
meksikieius nebuvo lengva imuti i kelio ir nusivesti jiems
visai svetimos krikionybs ries prieglobst. Bet Vilmaras
Gonsalesas neprarado vili. Tegul i pradi suvilios kelet
deimi - tai jau rezultatas, jeigu jie pakeniamai lankys pa
maldas ir moks ioki toki dal savo pajam.
Gonsalesas tikjo skme - dabar pasaulyje visi mons i
proto kraustosi dl sveikatos, o rkymo ir girtavimo alos
235
propaganda pasieks pagyvenusi moter irdis. Jos paprastai
ir bna ta pirmoji deimtis paiapijiei. Su jomis ateis ir kiti.
tai, pavyzdiui, i mergina...
Prisimins Lus, Gonsalesas net pliaukteljo lieuviu,
gerai, kad dabar jo nemato parapijieiai. Grai, velnikai
grai, - vysteljo galvoje mintis, kuri kunigas Ignasijas laiky
t visikai netinkama jokiai banyiai.
Taiau, be Gonsaleso pamokslininko, dar buvo visikai
kitokios organizacijos narys Gonsalesas. Nors antrasis Gonsa
lesas taip pat nepiktnaudiavo tabaku ir alkoholiu, bet igerda
vo puodel kavos, buvo didelis moter inovas ir mgjas.
Jis pastebjo Lus dar tada, kai atjo konservatorijos
choro koncert. Puikus balsas, grai laikysena, taisyklingi veido
bruoai, svarbiausia - kakoks vidinis magnetizmas. Mergina
patraukdavo vis dmes. Kaip tik todl Gonsalesas paskambi
no jai pirmai, tikdamasis prisivilioti j savo pamokslus. Ji
galt ne tik dainuoti chore, bet ir, sakykim, suvaidinti angel.
Tai daro spd irovams - netiktai pasirodo mergina baltais
drabuiais, su nedideliais sparneliais ant nugaros. Senuts su
avtos. Gonsalesas atsiduso. Kakodl visada merginos, ku
rias irinkdavo angel vaidmenims, gal gale praddavo
lovint Viepat knu kartu su juo, kitaip sakant, tapdavo jo
meilumis. Antrasis, slaptasis Gonsalesas vis dlto turjo ta
kos Gonsalesui pamokslininkui. Tuos meils ryius reikdavo
labai slpti nuo t, kurie ateidavo klausyti jo pamoksl. Kadan
gi Gonsalesas, pliekdamas arbatos, kavos ir koka kolos mgjus
ir lovindamas tuos, kurie sportuoja ir rpinasi savo sveikata,
niekada nepasmerk paleistuvavimo, tai, galima sakyti, kad
nenusiengdavo savo pamokymams. Gal gale Viepats dav

236
mums kn, kaip inome, tars: Veiskits ir dauginkits.
Vadinasi, seksas - tam tikra prasme Viepaties lovinimas
knu.
Gonsalesas atsiduso. Deja, itos tiesos jis negali skelbti
vieai, net ir rodinti j kai kurioms puikioms mergelms,
pasidar ne taip paprasta, ypa dabar, kai jis jau vyresnis. O vis
dlto kodl gi nepasakius ito trumpuio pamoksllio tai Lusi-
tai Linares? Ji lyg ir nepanai dievobaiming ventj.
Daktaras Gonsalesas pastat savo automobil prie namo,
kur buvo muomojami prabangs butai, ir i lto, jausdamas
savo vert, lipo vir. Jis ia gyveno su senjora Renata Gon
sales, kuri pristatydavo visiems kaip savo mon. Vilmaras
Gonsalesas kadaise tikrai turjo mon, dabar ji gyvena viena
me nedideliame Brazilijos miestelyje, i to krato buvo kils ir
jis pats. Bet su mona jis jau nesimat gal trisdeimt met, nors
taip niekada ir neisiskyr oficialiai.
Po jos Gonsalesas turjo dar kelet mon, su kuriomis
kam nors matant buvo pabrtinai mandagus ir net pagarbus.
Ypa bdingas toks elgesys jam pasidar tada, kai jis tapo
profesionaliu pamokslininku. Jo gerbjoms n galv neatjo,
kad pervaiavs kit al, jis pasirodydavo vis su nauja mona,
visada apsimesdamas, kad tai pirmoji ir vienintel moteris jo
gyvenime.
Su Renata jis susipaino prie deimt met, kaip tik Mek
sike. Jis rengsi porai met vykti pamokslauti Peru, o jo
tuometin mona, kaprizinga, nors ir labai patraukli moteris,
nenorjo, kaip ji pati sak, laidoti savs tokioje skylje. Ir
tada Gonsalesas susipaino su Renata. Ji buvo gana nieko ir
tuo metu dirbo naktinje kavinje Tavasis revanas. Renata

237
su diaugsmu met t darb, kad balta suknele su sparneliais
pasirodyt susiavjusiems Peru indnams.
Gonsalesui ji buvo tikras lobis. Ji jo klaus, dar visk,
ko jis norjo, nesikio j jo reikalus ir nekreip dmesio j
jo naujus angellius. Savo vyr ji laik ventu mogu
mi, beveik pusdieviu, kur tarinti bt buv ema. Tai,
kad kadaise jis ja susidomjo ir padar savo meilue ir i
esms pasaulietika mona, n kiek jai netrukd tikti
ito mogaus didybe. Ir tai visai nenuostabu, mons da
nai bna stulbinamai akli, kai nenori matyti to, kas jiems
nemalonu.
O pats Gonsalesas j Renat irjo kiek i aukto. Jis
tvirtai, nors visikai ramiai siek jos visiko paklusnumo. Su
prantama, kalbdamas su ja jis nekl balso, o juo labiau
rankos, apie tai ir kalbos negaljo bti. Vilmaro Gonsaleso
metodai buvo kiti, kur kas veiksmingesni. Jis, pavyzdiui, gal
davo susikaupti ir kur laik su ja nesikalbti, elgtis taip, tarsi
Renatos apskritai nebt kambaryje, ir taip darydavo tol, kol
nevilties apimta moteris, visai negalinti to pakelti, ipildydavo
tai, ko vyras reikalavo.
Be to, ji buvo gera eiminink, pasirengusi dien nakt
pjaustyti salotas, kepti morkas, spausti sultis ir sugalvoti naujus
vegetarikus patiekalus.
Su angelo vaidmeniu jai, be abejo, teko atsisveikinti, pasi
rodymams Meksike ji netiko. ia j galjo painti, o ir amius
jos buvo jau ne angelikas. Bet mesti jos Vilmaras n negalvojo.
Jeigu kokia nors moteris pasaulyje j ir patenkino kaip mona,
tai tik nuolankiai j liaupsinanti Renata, skmingai atliekanti
meilus ir tarnaits funkcijas.

238
 tai ir dabar jinai jo lauk: stalas buvo graiai serviruotas,
ant jo stovjo jo mgstami patiekalai, butelis mineralinio van
dens ir sotis viei apelsin suli.
Rpestingai nusiplovs rankas, Vilmaras nusiluost jas
baltu kaip sniegas rankluosiu ir atsisdo u stalo. Neskub
damas usikio u apykals ikrakmolyt servetl ir sukalbjo
mald. Paskui neskubdamas pradjo pietauti.
- Kaip seksi pamokslas? - paklaus Renata.
- Nieko, - linkteljo galv Gonsalesas. - Beje, iandien
buvo atjusi ta mergina, kur gra bals turi, kur a i pat
pradi norjau prisivilioti. Ji labai talentinga giedotoja, Lusa
Marija Linares.
- Linares? - pasitikslino Renata. - Ji i Meksiko?
- Taip, - vl linkteljo Vilmaras. - O kas? tau ita pavard
girdta? - Jis dmiai pavelg sugyventin.
- Ne, - sumio Renata.
Prie deimt met, gal net daugiau, kai ji buvo Tavojo
revano mergina, turjo nuolatin klient. Jo vardas buvo
Rikardas Linaresas. Gal tai jo dukt? Bet ita pavard Meksike
labai dana, tad tikriausiai tik sutapimas. Renata nenorjo
Vilmarui dar kart priminti t laik, juo labiau kad jis pats ne
taip retai vis pakartodavo, i kur j itrauk.
Gonsalesas ikart susigaud, kad mona isisukinja,
kak nutyli. I moni jis reikalaudavo visiko atvirumo.
- Nutyljimas irgi yra melas arba melagingas liudijimas, -
ikilmingai pasak jis, liovsis valgyli. Vadinasi, nutyljimas yra
nusiengimas vienam i deimties Viepaties ms sakym.
Einant tiesos keliu jis myli, o tuos, kurie meluoja, mes
dangaus krosn: ten bus verksmai ir dant grieimas.

239
 Renata nusigando. Vilmaras griebsi savo metod. O
koks jo reikalas dl Rikardo Linareso? - galvojo ji, bet suvok
dama, kad vyru taip lengvai neatsikratys, nusprend pasakyti
visk, k inojo:
- Tavajame revane a painojau Rikard Linares. Tuo
met, jeigu neklystu, jis buvo nalys. Jo mona uvo per ems
drebjim. Buvo liks vaikas, atrodo, mergait. Dabar jai tur
t bti apie atuoniolika, gal dvideimt.
- O kokie buvo su tuo Linaresu tavo santykiai? - toliau
kamantinjo Vilmaras.
- Na... - suglumo Renata.
Vilmaras nusprend j padrsinti:
- Laike Romieiams pasakyta: Visi mons nusidjliai
ir visi neteko Dievo malons.
- Vienu metu jis buvo mano nuolatinis draugas, - prisipa
ino Renata.
- Kas jis buvo, kur dirbo itas nusidjlis? - paklaus Gon
salesas. - Gal tu atsimeni, kur jis tuomet gyveno?
- Ne, adreso a neinojau, - atsak Renata, - tai nebuvo
priimta. O dirbo jis, palauk... atrodo, draudimo agentroje.
Kartais kavinje dl to juokdavoms.
Gonsalesas ramiai valg toliau. Valg jis neskubdamas,
gerai sukramtydamas kiekvien ksnel. Dantis jis turjo visi
kai tvarkingus - kai buvo keturiasdeimties, u didelius pinigus
jam buvo persodintos dant aknys, tad dabar, bdamas pen
kiasdeimt trej, dantis jis turjo dvideimtmeio. Ar etika i
operacija, jis nesvarst - nors i kurgi galjo bti paimtos
sveikos jaunos dant aknys: tik i uvusi automobilio katast
rofoje vaik.

240
 Kai suskambo telefonas, Lusa buvo usigalvojusi, taiau
tik ne apie pamokslinink, su kuriuo pasirodo ata ir kuris taip
keistai per t j trumput susitikim vis laik j irjo. Lusa
kuo skubiausiai nukl ragel, man, kad skambina Eduardas.
Tad kai igirdo bding brazilik akcent, labai nusivyl.
- Senjorita Linares?
Viepatie, - pagalvojo Lusa, - ir ko jam i mans reikia.
A juk jam sakiau, kad nedirbsiu su juo net u milijon.
- Taip, klausau js, - altai atsak jinai.
- Nuolankiai praau atleisti, - vl niaukrojo daktaras Gon
salesas. Jis kalbjo nesklandiai ir kartu pompastikai, todl
visa tai alia to keisto akcento atrod gana komikai. - Ms
susitikimas buvo trumpas ir baigsi tuo, kad js ijote, taiau
a vis dlto noriu js paklausti vieno labai nereikmingo
dalyko.
- A klausau, - jau nekantraudama pakartojo Lusa.
- Js tvas - Rikardas Linaresas, jeigu a neklystu? -
paklaus pamokslininkas.
- Ne, js neklystate, - pamgdiojo jo nek Lusa. - Jo
vardas tikrai Rikardas Linaresas.
- O prie kok deimt met jis dirbo draudimo agentroje?
- vl klaus Vilmaras Gonsalesas.
- Jis ir dabar ten dirba, - atsak Lusa ir paklaus jau pati. -
O kodl jus, daktare Gonsalesai, tai domina? Mano tvas
niekada neparod noro stoti js sekt.
od sekta, o ne banyia Lusa pasak smoningai -
tvas Ignasijas jai aikino, kad itos naujosios banyios yra
ne kas kita, kaip gana kenksmingos sektos. Kai kurios i j nuo

16. - 3136
241
Kristaus mokymo yra labai nutolusios, nors ir dangstosi, kaip
jie girdjo, j vardu.
- Tarp mano sekj yra viena venta moteris, kuri js tv
kadaise painojo ir gal nort atnaujinti paint.
- A nesu tikra, kad to paties nori ir mano tvas! - atkep
Lusa.
Pokalbis j pradjo ne tik varginti, bet ir erzinti. Kas per
venta moteris, norinti su jos tvu atnaujinti paint. Kakoks
kliedesys!
- Tuomet padsite js, - staiga igirdo netiktinai keist
atsakym.
- A?! - klaus apstulbusi Lusa. - O kam?
- Mat ita moteris, - pasak Gonsalesas, apsimesda
mas, kad apgailestauja, - ita moteris kadaise buvo laisvo
elgesio. Bet ir Marija M agdaliet kadaise buvo tokia, o
tapo ventja. A sutikau j tada, kai ji jau buvo pasiren
gusi kreiptis Diev. Ir toki j padar motinyst. Naujos
sielos atsiradimas...
- A nesuprantu, kaip tai gali bti susij su mano tvu ir su
manimi! - grietai nutrauk pamokslinink Lusa. Jai jau darsi
negera nuo jo kalb, ji jau norjo mesti ragel.
- O kdik moteris pradeda tik vyro padedama, - pasak
pamokslininkas. Lusa jo odiuose igirdo paaip. - Ir vargu
ar tai buvo dar vienas nekaltas prasidjimas.
- K js tuo norite pasakyt? - Lusa, atrod, jau pradjo
susigaudyti, kur suka itas lyktus dinozauras.
- Neverta jaudintis, brangi Lusa, - atsak Gonsalesas. - Visi
mes itoje nuodmingoje emje esame broliai ir seserys, ir kas
ia tokio, kad atsirado js suvestinis brolis.

242
 - ito negali bti! - sukliko Lusa. - Js meluojate!
Pamokslininkas norjo dar kak sakyti, bet mergina nu
met ragel.
Tai melas, - pasak Lusa sau, kai klesteljusi fotel
mgino apmstyti tai, k igirdo. - itas mogus yra niekas ir
i ms kako nori. Todl ir kdik igalvojo. ito negali bti!
Bet juo daugiau Lusa galvojo, tuo viskas darsi sudtingiau.
jos smon kaip nuodinga gyvate liau abejon. Juk tai
buvo seniai, kai mes su mama gyvenome Gvadalacharoje, o a
net neinojau, kad ttis su sesute gyvi... Ar maa kas galjo tada
nutikti... Taiau Lusa kol kas nusprend nieko niekam nesa
kyti.
- Su kuo tu ia kalbjai - nustebusi klaus R enata
vyr, pamaiusi kaip jis spaudia ragel ir igirdusi danus
signalus.
- Su to nuodmingojo Rikardo Linareso dukterimi, - atsa
k pamokslininkas. - Ji su manimi kalbti nepanoro. K gi, iau
diena, kai pati pas mane ateis.
Lusa dl Vilmaro Gonsaleso odi kankinosi neilgai.
vykiai taip greitai sukosi, kad ji pamiro ir pamokslinink, ir jo
uuominas.
T vakar Eduardas Navara pakviet j pasivainti. Tai
buvo puiku kaip pasakoje.
Pro langus lk miestas - iburiai, ryks reklam blyksniai,
vytinios daugiaauki nam strls. Eduardas, nukls
rank nuo vairo, stipriai suspaud jai kel. Lusa inojo, kad
reikt padaryti jam pastab, liautis aidus it aidim, tik
kaip? Eduardo judesiai buvo tokie rytingi, sakytum, jis bt
elgsis pagal griet etiket, o ji tebt pamaivika proviogial,

243
 nesugebanti vertinti kilnaus vyro mandagaus dmesio. Nor
dama nuslpti sumiim, Lusa temptai irjo lang. Ji bijojo
jo bejausmio vilgsnio (jis glost jai kel ir buvo visikai ramus),
jo globjiko atlaidumo, savo nepatyrimo. Jos jaunatvikas
drovumas alia jo atrod senamadikas. Ne tokia turi bti
moteris, sdinti prabangiam galantiko Eduardo automobilyje,
ne drovi mergait, o ididi, savimi pasitikinti senjorita, kuriai
galima ir reikia meilintis, o ji turi bti patenkinta ir atlaidi.
- Lusa, igerti tu nenori? - ji buvo taip usisvajojusi, kad
Eduardo balsas j igsdino.
- Igerti? Na, inoma, iek tiek aperityvo... - ji negaljo rasti
odio. Jo ramyb ir pasitikjimas savimi kl jai nerim ir
nepasitikjim. Pripainta grauol, irdi dik virto bjauriu
aniuku. Viepatie, ir ia Lusa? Kas jai? Kodl virpa blakstie
nos? Ko la rankos. Lusa mgino susivaldyti.
- Labai nortsi ko nors alto, iandien taip karta, - pasak
jinai stengdamasi ypsotis.
- Taip, karta, labai karta. - Jo ranka, slydinjusi mergaits
keliais, padar ryting judes.
Lusa suvirpjo. Eduardas pasuko vair, ir automobilis i
lto sustojo.
Netrukus jie atsidr vsioj baro prietemoj. Baras nebuvo
pramatnus, bet apstatytas buvo prabangiai. U pertvarls
juos sutiko santriai besiypss barmenas. Barmenas tarsi i
rjo ir svarst, ar tas klientas ujo j staig.
- Lusa, brangioji, ko tu nortum igerti?
- Jeigu galima, kianio.
Eduardas mandagiai nusiypsojo ir nuved j prie staliuko
i juodmedio. Po minuts Lusa ltai, mgaudamasi i rasotos

244
taurs gurknojo alt vyn. Nuojauta jai sak, kad Eduardas
ia sutinkamas kaip savas, garbingas ir gerbiamas klientas. K
jis turi? Pinig? Ne, pinig jis nevaisto, jis juos vertina ir leidia
taip, kaip eikvojama tai, ko negalima kompensuoti sveikata
arba laime.
Lusa nepastebjo, kaip igertos taurs buvo pakeistos nau
jomis. Eduardas pakl savj ir priglaud prie lp.
- U tavo graum, miela Lusa.
Lusa irgi pakl taur. Skonis dievikas. Ji net neinojo,
kas tai. Ragavo pirm kart, bet utat koks sodrus, koks subtilus
ir stiprus aromatas. Mergina pagavo barmeno vilgsn, jis tarsi
atsitiktinai nuvelgj. Lusa suprato: ji ia laikoma sava, ir ne
iaip sava, ji didiai gerbiama senjorita. Turbt pirm kart
vyras vertino ne jos gro, o kak kito, kam sunku buvo rasti
vard. Sddama alia Eduardo, ji pirm kart pajuto savo
vert, anksiau niekada nebuvo ito jutusi.
Kit kart Eduardas sustabd savo automobil prie fonta
n. Kaip tik prie t, kurie Lusai labai patiko. Kaip jis ir spjo?
vairiaspalve viesa apviestos vandens srovs buvo panaios
stebuklingas gles. Jos vis laik keitsi, oko, iro tarsi karo
liukai ir or aplinkui dar labai gaiv. Lusa norjo prieiti ariau,
kad vss purslai atgaivint veid. Ji jaut, kaip liepsnojo
skruostai. Bet Eduardo ranka valdingai apglb jai peius, jis
priglaud j prie savs.
- Lusa, tau ia patinka?
- Labai! A mgstu ituos fontanus. Jie labai gras,
tiesa?
- Tu ia danai ateini?
- Kartais.

245
 - Viena?
- Ateinu ir viena. Fontanai tokie puiks, kad malonu juos
irti, galvoti kak savo, kad niekas netrukdyt...
Lusa sutriko, o Eduardas nusijuok.
- A tau trukdau?
Atrod, jo ji visai nemato. Lusa atgavo pasitikjim, o
kartu gro noras ir pakvailioti.
- Trukdai! Truputl.
Ji isilaisvino i jo rank ir pribgo prie pat vandens. Ir
t pai akimirk jos veidas, kaklas, rankos apkrito vsiais
laeliais. Kaip gera! Kokia palaima! Kaip gaila, kad negalima
palsti po fontanais. Reikia atvsinti j upldus palus
diaugsm. Kas jai pasidar? Ko jai taip lengva? Vos prie
dvideimt minui Lusa buvo nerami, prislgta, gdijosi
kiekvieno savo judesio. O dabar galjo striktelti vanden
ir girddama i gretimos kavins muzikos garsus galjo iki
keli vandeny okti.
Neinia i kur idygs degs berniktis nusiypsojo aki
nama ypsena, pasism riekuias vandens, kteljo: Svei
ka, senjorita!, likteljo jai ant suknels vandens ir tuoj pat
kakur dingo. Pirm akimirk drgm mergin atgaivino ir ji
net nesuprato, kas vyko. O paskui persigandusi pastebjo, kad
viesus jos mgstamiausios suknels ilkas pasunkjo ir apsivijo
aplink kojas. Kur Eduardas? Ji negirdjo jo balso, ji jo nejuto.
Baisi nuojauta vysteljo jai kaip rimbu. Ji suglumino Eduard!
Ji elgsi kaip mergikt i varg kvartalo, ir jis dabar nenori
prie jos net artintis.
Apsidairiusi Lusa pamat Eduard. Jis stovjo ten, kur
jinai j paliko. Jis nesiypsojo, bet ir nepyko. Ryki proektori

246
viesoj keistai blykiojo jo akys. Lusa neinojo, kaip atrod
prie vytini fontan jinai, koks puikus jos jaunas knas, kaip
graiai j apgula ilkas. Ji tik mat, kad jis neatitraukia nuo jos
aki. Jai pasidar vsu.
Kai Lusa prijo prie Eduardo, jis tarsi tik tada atsipeikjo.
- Atleisk, Eduardai, - tyliai pasak ji, - man reikia persi
rengti.
- Ne, - staiga paprietaravo Eduardas, - kokie ia persiren
gimai, - Jo balsas pasidar velnesnis. - Mergaite mano, a tavs
nepaleisiu n valandlei.
Lus nukrt iurpas. Jis su ja niekada nekalbjo taip
velniai, taip meiliai, su paslpta aistra. Ar jai tik pasirod?
Eduardas vl apkabino peius.
- Mergaite mano, tu gi virpi. Einam automobil.
- Ne, ne, a tik truputl isigandau. itas berniktis... I
kur jis atsirado?
Lusa tikrai isigando, bet ne bernikio. Jai kl nerim
ir pavoj Eduardo artumas. Lusa neinojo, kaip nuslopinti
savo jausmus. Jai vl buvo sunku, bet jau ne taip, kaip
kadaise.
Eduardas tarsi supra to jos nuotaik, jis pamjai u rankos
ir nusived prie staliuko gatvs kavinje.
- Igersim kavos, ir tu tuoj pat suilsi. Padavjau, du kavos.
- Ai, Eduardai, man visai nealta.
- Bet puodelis kavos nepakenks.
- Nepakenks, - ypsojosi Lusa.
Jos suknel idivo labai greitai, bet nebeatrod tokia
puoni. Lusa vakariens tikjosi ivengti, nes buvo tos nuomo
ns, kad ji turi atrodyti arba labai elegantikai, arba visai ten

247
neiti. Kol ji iekojo prieasties grti namo, Eduardas sustojo
prie kakokio restorano.
- Eduardai, a taip negaliu eiti.
- K tu ia kalbi, Lusa, - pertrauk jisai, - tu alia, ir tai
svarbiausia.
Jie jo restoran. Lus apstulbino velni jo prietema. Jos
suknels defekt visai nebuvo matyti. onuose rengti viestu
vai skleid blanki vies, viesa slydo sien paneliais, tamsiom
uuolaidom. Lusa su palengvjimu pagalvojo, kad ia ir apiply-
us galima atrodyti neblogai, bet juok sutramd.
I prietemos idygo padavjas, ir Lusa su Eduardu susikau
p m studijuoti valgiarat. Nuotaik jai pakl puikus pran
czikas ampanas.
- Koks puikus ampanas, Eduardai. Taip puikiai atgaivi
na.
- Atgaivina? Tau tai nebtina. Juk tu dar nesena. Bent jau
prie fontan atrodei panai mokinuk.
Lusa usipliesk, jai norjosi pasierzinti.
- O tu jau gana senas, kad mokinukes vediotum po resto
ranus?
- Koks a senas, mes pakalbsim kit syk, ypsojosi Edu
ardas. - O iandien, miela mokinuke, daugiau pamok nebus.
Pakartosime, k ijome anksiau.
Jis pam jai u rankos ir stipriai suspaud. Akys apsiblau
s. Lusa lauk, kada jis palies jai kelius, bet Eduardas puikiai
suprato, kur jie dabar. Ir dar Lusa pagalvojo, kad ji tikrai kaip
mokinuk. Tik naivi mergikt gali tiktis panaaus elgesio
tokioje rimtoje ueigoje. Ji panoro kalbti apie kitk.
- Eduardai, kaip tu radai it nuostab restoran?

248
 - A gi verslo mogus, Lusa.
Ach, taip, - pagalvojo Lusa ir tuoj pat paklaus:
- O kokiu verslu tu usims iuo momentu?
- Skaiiuoju, kiek pelno i painties su paia avingiausia
Meksikos mergina. Tu paklei mano presti vis padavj
akyse.
- Ir kok peln tu i j gausi?
- Tuoj pamatysi.
Eduardas i lto pasuko galv. Per sekund jiems pakeit
rankius, atsirado naujas patiekalas.
- Eduardai, tavo nuostabus skonis.
- Tavo dka, Lusa. Tas, kas alia tavs, negali bti antros
ries.
- Tu turi galvoje save?
- Savs vertinti a negaliu. A vertinu tavo pasirinkim. A
dkoju tau.
Lusa apdovanojo j dar viena ypsena. Eduardas usitar
navo paskatinim. Nuo ampano iek tiek sukosi galva. Lusa
buvo atsipalaidavusi. Ji n nepastebjo, kada m skambti
muzika, melodinga ir pratisa. Lusa nebegalvojo nieko, m
gavosi malonumu, sumiusiu su pavojumi. Eduardas buvo
santrus, paslaugus, bet jo vilgsnis vert tempti dmes. Tai
nebuvo atsidavs garbintojas Pablas. Eduardas irjo taip,
lyg ji priklausyt jam vienam ir niekam daugiau. Kai jis
usiman okti, paprasiausiai pam u alkns, ir ji atsid
r sals vidury.
- Tu puikiai oki, Lusa.
- Todl, kad tu geras partneris. O kas tai per muzika.
- Bliuzas. U bliuz nieko nesu girdjs geresnio.

249
 - Tu visikas amerikietis, Eduardai.
- Tai ne taip jau blogai, kaip tau atrodo. Amerikieiai yra
tikri vyrai, jie kontroliuoja save geriau negu dauguma ms
kart galv. Bet a visai ne amerikietis. A tik tavo gerbjas.
- Tu nori pasakyti, kad amerikietis negali bti mano ger
bjas?
- Gali, bet a jam nepatariau. Jis gali turti nemalonum.
- O tavo galva karta?
- Mano karta irdis, Lusa.
Eduardo ranka nuslydo Lusos nugara.
- Tavo kartas knas, Lusa.
- Bet alta galva, - Lusa truput atsitrauk.
- O irdis?
Lusa suglumo. Eduardas dmiai pasiirjo j, o paskui
ypteljo. Beje, ji tikrai neblogai save kontroliuoja, pagalvojo
Lusa. Jie oko, ir Eduardas nedav pamato jai nerimauti.
Vaiuojant namo, Eduardas n sykio neprisiliet prie
Lusos. Ji net m nerimauti ir vis vilgiojo j, mgindama
nuslpti smalsum. Bet mat tik jo profil, nos su kuprele,
plai kakt. Imintingo mogaus kakta, tyliai nusijuok sau
Lusa. Imintingas mogus viskam turi savo laik.
Automobilis pasibavs sustojo. Lusa lauk, kada Eduar
das ilips ir paduos jai rank. Ji buvo nusivylusi: is vakaras
neturi pasibaigti dalykikai. Ir tuo metu ji pajuto, kad jis valdin
gai ir tvirtai sum j u pei. Pabuiavimas buvo trumpas, bet
aistringas. Niekas niekada jos taip nebuiavo ir nekl panai
jutim. Kas tai?
- Tikiuosi, mokinuk nepamir pamok, - ypsojosi Edu
ardas. - Mums prie akis didel programa.

250
 Jis vl kontroliavo save kuo puikiausiai. Prived j prie
dur, pabuiavo j rank ir pasak: Tikiuosi greitai susitikti.
Lusa kaip kulka ov savo kambar. Tikrai, kaip mokinuk,
- pagalvojo ji. Namuose buvo tylu, tad jai atrod, irdis dauosi
kaip aliarmo varpas. Ji ypsojosi ir negaljo suprasti, laiminga
ji ar ne.

PENKIOLIKTA DALIS

anas Pjeras buvo nirus ir nusimins. Duls atvirai

trauk per dant anet, o paskui ir visai ijo, paliko juos
abu. Kiekvienas, matote, gauna tai, ko nusipelno. Be abejo,
sprendiant i paveikslo, tas jos meksikietis Pablas graus ir
inteligentikas. Vaikiodami po parodas ir koncertus,
matyt, jie irgi kreia poktus, o paskui, kai lieka vieni... O-o...
Ji labai saugo jam itikimyb, kaip pairjo, kai jis vos
pakteljo jai, pavelg taip, tarsi jis bt padars k nepa
doraus. Matyt, Pablas labai jau geras lovoje, jie labai karti,
tie meksikieiai.
Ir anas Pjeras vis nakt kankino anet, rodinjo, kad
jis irgi kartas, ir pyko ant Dulss.
Nurimusi aneta dabar lakst po but ir garsiai svarst
meniu.
- Kaip tu manai, mylimasis, jei pomidor sriub pridsiu
anktini pipir, bus panau j patiekal?
- K tu ia isigalvoji? - susinervins pasak anas Pjeras.
- Pasiimk Pasaulio taut valgius ir rasi recept.
- Oi, koks tu aunuolis! Kaip a pati nesusiprotjau! -
aneta atsisdo ant fotelio atramos ir jausmingai sunabdjo

251
jam prie ausies: Tu iandien buvai toks aistringas... A tave labai
myliu...
anas Pjeras atsistojo ir pasim striuk.
- Tik man atrodo, kad veltui tu stengiesi. Kain ar Duls
ateis.
- Kodl neateis?
-Ji labai usimusi.
- O tu atsivesk! - aiktingai pasak aneta. - Kodl tu man
nesakei, kad turi pastam Meksikoje? A taip svajoju nuva
iuoti Akapulk, pairti t j... kaln ir visokiausi senie-
n...
- Pasiimk kelialap ir skrisk, - atsak anas Pjeras.
- Kelialapis per brangu. Ten visi viebuiai penki
vaigdui. Mes gi ne milijonieriai, - prietaraudama svarst
aneta.
Dulss uvaiuoti anas Pjeras visai nenorjo. Jis vakare
sugr ir pasakys, kad Duls nuo vizito atsisak. Tad prast
valand prie Dails mokyklos jis nevaiavo, suko ratus po
miest. Ir kakaip netyia atsidr tiesiog prie jos namus.
Tiek to, pakilsiu, kad sin bt rami, - nusprend
jis.
Bet, jo nuostabai, Duls jau buvo pasiruousi. Ji buvo
apsirengusi rykia suknele ir rpestingai susiukavusi savo pa
prastai susitariusius plaukus. Ant kaklo ir rieo puikavosi
vienodos plokios auksins grandinls. Jos buvo pagraintos
kaip varvantys kraujo laai rubinais.
- Eik gi vid, a tuoj, - sutiko jinai j tarsi nieko ir nebt
buv. - Vakar js mans iekojote? Atleisk, a pasukau ka
koki ark ir netiktai pasiklydau. Buvo taip tamsu... - Ji nusi

252
ypsojo visk nugalinia ypsena ir i duts isitrauk kaset
su vaizdo raais. - ia mano sesers. Tikiuosi, tu neiplepjai,
kad a turiu seser?
- Kol kas ne.
- Gerutis. Tu ne prie, jei mes iek tiek paerzinsim
tavo draugu? Tikriausiai ji turi daugyb privalum, bet,
dievai, mano sesuo dainuoja geriau. - Ir Duls avingai
nusiypsojo.
anas Pjeras irjo j kupinas susiavjimo. Kokia per
maina. Petuk su dinsais virto koketika mergina. Duls buvo
panai ryki egzotik gl. orchidj... Tikrai! Laukin
orchidja... anas Pjeras kosteljo - kokios nesmons lenda
jam galv?
- Gerai, vaiuojam, - burbteljo jis.

aneta stal padeng pagal visas taisykles, prie kiekvieno

komplekto padjo ikrakmolytas servetls, po kelet akui
ir tauri.
anas Pjeras stal nuvelg nepatikliai. Paiame viduryje
puikavosi dubuo su kakokiais blyneliais.
- Tai tortiljasai! - ikilmingai paskelb aneta.
Duls videomagnetofon djo kaset ir atsisdo prie
stalo.
- O kur uvis? Juk ita akut uvims valgyti, - nustebusi
pasak jinai.
tai kada pravert tetuls Kandidos, kuri buvo visokiausi
valgymo ceremonij gerbja, pamokos.
- uv nra. O k, reikjo uv? - sutriko aneta.
- Ne. Tik tuomet nereikia itos akuts.

253
 aneta usikosjo.
- Mielasis, liuktelk man truputl tonikos.
- ita taur ampanui, - lediniu balsu, panaiu tetuls,
pasak Duls. - Tonik reikia pilti it. O ia, sakote, tortilja-
sai? - Kilsteljusi antakius, ji ts savo egzekucij.
- Viskas pagal recept, - greitosiomis pasak aneta, gai
liai irdama an Pjer.
I iors jis atrod ramus, bet po kiekvienos Dulss
replikos stebjosi ja vis labiau. Tai kipiuke! I kur toks
puikus isiaukljimas? Ne mergina, o bedugnis siurpriz u
linys.
- Apskritai iek tiek primena, - maloningai itar Duls,
sukramiusi vien ksnel.
Ji nusprend leisti anetai atsikvpti, juk pagrindinis sm
gis dar laukia.
- Tai k, irsim? - paklaus ji. - Tiesa, raas labai nevy
ks. Taip, pirmoji repeticija. Bet js, kaip profesional, supra
sit.
Igirdusi kelet Lusos dainuojam dain, aneta i nuo
stabos net isiiojo. K jau! Toks skambus balselis vienas visoj
Meksikoj tra.
kaset buvo rayta keletas liaudies dain, keletas
iuolaikini lageri, o pabaigoj - Lusos talento apvaini
kavimas - daina i Editos Piaf repertuaro. Tik nebuvo ia
garsij gomurini intonacij ir atodsi. ituos interva
lus Lusa dainavo paiom aukiausiom natom. O dainavo
ji pranczikai.
- Pari... Pari... Mon er Sen Deni... - virpjo sidabrinis
varpelis.

254
 Kai dainuodavo Edita Piaf, visi bdavo sukrsti meils
prisipainimo graudumo, o Lusos balsas skambjo kaip vytur
lio irenimas vir Paryiaus stog.
ita daina Dulsei ypa patiko.
O anas Pjeras niekaip negaljo atsikratyti haliucinacij,
jam atrod, kad dainuoja Duls, o ne kokia sesuo. Juk ekrane
tai jinai! Tokio panaumo tiesiog nebna. Koks avingas balsas,
kokia grakti laikysena! O koks msinantis vilgsnis! Kokia
gundanti ypsena! Ir kartu koks orumas, n kruopelyts lk
tumo... Jis tarsi pakvais irjo tai j Duls, tai ekran, tarsi
jam akyse bt dvejinsi.
- Deja, man laikas.
Vos tik nutilo paskutin gaida, Duls pasikl ir sidjo
kaset rankinuk.
- A palydsiu! A nuveiu! - oko anas Pjeras.
aneta pritariamai linkteljo, nors jos niekas neklaus.
Suglums anas Pjeras vis keli tyljo ir vis vilgiojo
Duls. Ji, urietusi savo tiesi nosyt, irgi tyljo.
- Dulse, a... a n nepagalvojau... - usikirsdamas pasak
jis prie pat jos nam. - A tavimi tiesiog suavtas. Nesuprantu,
kas man darosi...
- Tave suavjo mano sesuo, ne a, - lidnai pasak
Duls. - Taip visada bna. Matyt, tai buvo ne visai dora.
Sudie...
Ir ji ioko i automobilio.

Na tai, Lusa ir vl geriau pasirod. Net per tok nuotol,

i Meksikos, ji pakerjo grauol paryiet. Ir kam Duls parod
jam it kvail kaset? Beje, geriau i karto sudlioti ant i

255
takus. Jeigu jie rimtai susidraugaus, jis su Lusa anksiau ar
vliau vis vien susipains, o tada... Tad viskas gerai. Duls
nepakelt tokios idavysts.
Ir daug dien i eils su anu Pjeru ji smoningai veng
susitikti. Njo prie telefono, klaussi nesiliaujanio dur skam
buio ir nerakino dur, i Dails mokyklos jo tik bendrakursi
bry.
Anri buvo nepaprastai laimingas. Atrodo, Dulss santykiai
su ituo reporteriu palijo. Jis kasdien mat prie mokyklos jo
Citroen, bet Duls j t pus ir neirjo. Vadinasi, ne jis j
met, bet jinai. Tai teik vilt.
Anri visai laimingas buvo su Simona, taiau savo susiav
jimo Dulse nugalti negaljo. inodama nesutramdom Anri
prigimt, Simona tai irjo pro pirtus. Jam labai greitai viskas
nusibosdavo, jo hobi ir usimimai keitsi, kiekvien savait jis
pranedavo Simonai apie savo eilin simyljim, o tos paios
savaits pabaigoj t aistr objekt jis jau bdavo umirs. Jis
labai nustebdavo, kai Simona paklausdavo, kur djosi Mari
arba Babeta.
- Kokia Babeta? A myliu tik tave, viiuk, - ir buvo visikai
nuoirdus.
O dabar susidar tvirtas trejetas - Anri, Simona ir Duls.
Duls tikjosi, kad ita draugyst pads jai atsikratyti lidn
mini apie an Pjer.
Vaikinai juokavo:
- Js dabar ne pranczika eima, o vedika.
Bet ijusi su jais pasivaikioti Duls danai apgailestau
davo, kad jie ne keturiese. Jai trkdavo ano Pjero. alia
Simonos ir Anri ji jausdavosi treia nereikalinga.

256
 Duls svajingai irdavo kakur j vien tak, o paskui
staiga brkteldavo ali potp vietoj ems ant dangaus
ir nepataisomai sugadindavo visus etiudus.
Kol ji buvo pati savimi, anas Pjeras ne per daug ja dom
josi. Dievinamu vilgsniu jis m j irti, kai ji pamgino
suvaidinti Lus ir pakeit save ja, nors tik kasetje. Bet daugiau
ji niekada nevaidins. Ji nemoka koketuoti ir gundyti, ir nerei
kia. tai Anri ji patinka tokia, kokia yra.

O anas Pjeras, nordamas susitikti su Dulse, blaksi i

vieno galo kit. Kokia nesmon. Ji m pavyduliauti seseriai.
Kokie niekai. Jis tiesiog staiga suvok jos slaptj esm. Be to,
kai mergina koketuoja, vyrui lengviau prisipainti, kaip Duls
ito negali suprasti? Jis neinojo, kaip perengti biiulysts
rib. Jeigu remsiesi didiojo Leonardo subtilumu, tai nepradsi
taip i karto buiuotis. Susidariusioj situacijoj buvo tik vienas
teigiamas momentas. Jei Duls pavyduliauja, tai gal tas Pablas
ne toks jau ir brangus? O gal atstumas jausmus atald? Gal
gale anas Pjeras turi ans. Pablas toli, o jis alia.
aneta paskutiniu metu j nemonikai erzino. Jis stengsi
namo grti kaip galima vliau ir susinervins bumbdavo, kai
ji imdavo ko klausinti.
Kaip ia padarius, kad aneta ivaiuot atgal savo but.
Bet tai pasakyti jai tiesiai jam lieuvis nesivert.
O aneta, jausdama, kad jie darosi vis svetimesni, siuto,
jog anas Pjeras slysta i rank. Panau, kad jo vaizduot
uvald ita vienia i Meksikos. Prisiminusi patirt paemini
m, aneta i piktumo grie dantimis. ita mergikt visais
atvilgiais j pralenk. Ir i kur ji nukrito jai ant galvos?

17. - 3136
257
 aneta i sen ano Pjero draug delikaiai suinojo, kad
Meksikoje jis niekada neturjo pastam. Vadinasi, pamela
vo! O jeigu melavo, vadinasi, turi k slpti. Bet nieko, taip
lengvai ji savo neatiduos. Ji neparodys, kad jai tai skaudu, ir
nesudarys prieasties isiskirti. Laikykis, ukariautoja i Mek
sikos! Dovis prie dov! Ji irgi moka paeminti. Dabar jos eil
pasijuokti. Bet pirmiausia reikia sitikinti, kad jis susitikinja su
ta snargle, reikia suinoti, kur ji gyvena, o jau tada jai vietos ia
nebus.
Ji mokosi pieti? Puiku! anetos galvoje irgi smegenys, ne
pelai. Ji pasim taksi ir apvaiavo visas meno mokyklas. Ir
ugriuvo ant pastamo Citroeno. Puiku! Nuo dabar ia bus
jos stebjimo punktas.

T dien Anri neatjo paskaitas. Ivakarse jis norjo

pasipuikuoti prie merginas ir umiesio tvenkinyje pasimau
d.
Dabar jis guljo namie, ant kaklo buvo udtas kompresas.
Vaikinukas buvo lidnai nukabins savo ilg nos.
Po paskait Duls namo jo su Simona. anas Pjeras i
lto vaiavo paskui jas.
- Nuo peralimo labai gerai kaktus degtin su pipirais.
- Kurgi a gausiu kaktus? - ypsojosi Simona. - A geriau
nupirksiu pieno ir uvirinsiu. Tu ubgsi vakare?
Dulse linkteljo, o Simona atsisveikindama pamojavo
ranka ir dingo u supermarketo dur.
Pagaliau! anas Pjeras susilygino su Dulse ir atlapojo jai
duris.
- Gal paaikinsi, k a tokio padariau?

258
 Ji nusisuko ir ididi jo toliau.
- Paklausyk, argi dl avjimosi galima sieisti?
- Galima, - sekundei stabteljo Duls. - Kai avimasi ne
tavimi.
- Ne, ssk, pasikalbsim.
- Dabar tai beprasmika.
Duls pasisuko, nujo prie parduotuvs ir apirinjo
vitrin. anas Pjeras lauk prie aligatvio, durels vis tebebuvo
atdaros. Ji vitrinos stikle mat stovinio Citroeno atvaizd.
Nagi vaiuok, nekankink mans, - mintyse maldavo
Duls. Jai ir be to sunku susilaikyti nepuolus prijo.
irdama vitrinoje idliotas prekes, Duls mgino su
sikaupti. Buteliukai ir ilkiniai alikliai ant gelsv stela buvo
smoningai idlioti bet kaip - imitavo maloni buduaro netvar
k.
Kakoks vaikinas stabteljo ir taip pat niko apirinti
vitrin. Matyt, ieko dovanos savo merginai.
Duls pakl galv ir vos nesuklyk i siaubo. alia jos
stovjo tas pats meksikietis su veliais antakiais. Dieve, kaip
gerai, kad anas Pjeras nenuvaiavo! Ji strimgalviais puol prie
automobilio ir atsisdusi usitrenk dureles.
- Greiiau! Maldauju! - udususi paliep ji anui
Pjerui.
Jis dmiai nuvelg persigandus jos veiduk, paskui prie
vitrinos stovint vaikin ir paklaus:
- Palauk, ar ne jam mes turime bti dkingi, kad susipai
nome?
- Taip... - vos neverk Duls. - Vaiuojam, a bijau! Jis...
Jis mane umu!

259
 - Manau, kad a turiu su juo isiaikinti, - tvirtai pasak
anas Pjeras.
Duls nesuspjo daugiau nieko pasakyti, jis jau buvo ili
ps ir jo prie vaikino.
- Ko jums i mano merginos reikia? - rsiai paklaus
jis.
Kam js mus persekiojate? A jus prie katedros simi
niau.
Kad tik neprasidt mutyns, - persigando Duls. - Gal
tas banditas revolver turi?
- Js merginos? - vaikinas, atrodo, sutriko.
- A sugebsiu j apginti, turkite galvoje. Kitas js pasi
rodymas ms kelyje pasibaigs policijos nuovadoje.
- Man js mergina patinka, - pasak vaikinas. - U tai
neima policij.
- Kas js toks? Dokumentus turite?
- Pranczijoje a gyvenu teistai. A studentas. Sorbonoje
studijuoju teis. Mano tvas Meksikoje yra advokatas, - vaiki
nas atidar savo rankin ir isitrauk Romn teiss statym
svad.
Persigandusi Duls pro udar lang stebjo nebyl j
aikinimsi.
- K tu jam sakei? Kam tu j paleidai? - puol klausinti
an Pjer Duls, kai jis sugro ir atsisdo alia jos, o vaikinas
nuingsniavo aligatviu.
- inai, brangioji, - banditams romn teis nereikalinga.
- Ir liovsi ypsotis. - O kodl tu jo taip bijai? Kas ruoiasi tave
umuti?
- Niekas, - kuo skubiausiai atsak Duls.

260
 - Jei ir toliau slapukausi ir krpiosi prie kiekvieno kampo,
sidmk - syk mans gali ir nebti alia, - susirpins pasak
anas Pjeras.
Jis teisus, - pagalvojo Duls. - Negalima gyventi nuolati
nje baimje. A visikai susipainiojau. tai jau priversta slptis
net usienyje, o ir ia ramybs nr.
Bet juk ji i pat pradi norjo visk tvams papasakoti.
Jei Lusa nebt atkalbjusi... Bet jei Lusa nebt atkalbjusi,
Duls nebt atsidrusi Paryiuje ir nebt sutikusi ano
Pjero. Kaip jis bgo jos ginti! Kaip litas!
- A papasakosiu... - ji sumikiojo. - Paskui.
anas Pjeras dmiai pairjo jai akis.
- Ne, maule, - pasak jis. - iandien. Dabar.
Ir keista, odis maule visai neeid Dulss. Tiesa, ji
pasijuto esanti maa mergyt, u kuri kakas didelis ir stiprus
gali isprsti visas problemas. Ir tas jutimas buvo be galo malo
nus.
Jie sustojo prie artimiausio restoranlio. Dulss patirtas
nervinis sukrtimas nustm umart visas skriaudas ir abe
jones. Jai taip reikjo k nors atsiremti.
Paskubomis valgydama pietus, usikirsdama Duls papa
sakojo anui Pjerui apie savo nelemt nuotyk Akapulke. Ir
apie tai, kaip jos su Lusa persigando ir kaip i Meksikos teko
bgti Paryi.
- A bail, taip? - panibdom klaus ji an Pjer. -
Bet jei tu btum pasislps tame dygliuotame krme ir
alia girdtum j ingsnius, tu btum rizikavs eiti poli-
cij ?
anas Pjeras paglost jai rank.

261
 - Vargiuk. sivaizduoju, kiek tu prisikentjai.
- Oi, ne, nesivaizduoji, - atsiduso Duls ir papurt galv,
tarsi nordama atsikratyti haliucinacija. - Jie ir dabar stovi man
akyse.
Ji isitrauk i rankinuko bloknot ir greitai apmet nusi
kaltli portretus.
Vienas toks storas, profilis kaip indno, o kitas visai nupie
ps.
anas Pjeras pasim i jos bloknot ir atidiai irjo
piein.
- Taip, nemalons padarai. inai k, - jis staiga ipl i
bloknoto lapelius ir sidjo kien, - tegu jie pabus pas mane.
Dl visa ko.
- Tu manai... juos gali susitikti? - persigandusi klaus
Duls.
- Bet juk tu bijai persekiotoj?
Duls linkteljo.
- Tuomet geriau, jei ir a bsiu pasiruos. Man atrodo,
kad tu be reikalo bijai. Lengviau adat ieno veime rasti, negu
vieni mergin Paryiuje.
- O itas meksikietis? - paklaus Duls. - A gi su juo
neatsitikrinai susidriau.
- Tu jam patikai, ir jis ieko bd susitikti su tavim, -
ypsojosi anas Pjeras. - Juk a tave irgi radau, ar ne?
- tai matai, - atsiduso Duls. - Vadinasi, mano baiminima
sis ne toks ir tuias. Kas nori rasti, tas randa.
- Na, mes u juos esam pranaesni, - pasak anas Pjeras.
- Mes juos pastam ir bsim atsargs. Ir nedrsk daugiau niekur
vaikioti be mans, dabar a bsiu tavo paas.

262
 - Bijau, kad tai nepatiks anetai, - nesusilaik neglusi
Duls.
Bet anas Pjeras m juoktis.
- inai, ji nusprend pakeisti repertuar. Matai, kaip pa
veik tavo kaset.
- Vadinasi, pamoka neprajo tuiai, - nusiypsojo Duls.
Keista, iuo metu ji jo visai nepavydjo anetai.
Pamoka tuiai neprajo. aneta krv pinig ileido
taksi, sdo i vieno kit, nes nenorjo sukelti tarimo. Ir
savo ji pasiek. D abar ji tikrai inojo, kad anas Pjeras
susitikinja su m eksikiete. Jie susitinka po paskait,
vaikto, pietauja, o vlai vakare jis j vea namo. aneta
sek akylai, bet n karto nepastebjo, kad jis bt pakils
pas j. J santykiai tebebuvo nekalti, ir tai anet nura
mino. Ji, kaip prityrusi moteris, visada sugebs susigrin
ti savo mylimj velnumu. Juk pykstamasi virtuvje, o
susitaikoma lovoje.
B et anas Pjeras jau kuris laikas veng intymi
santyki. A rba skundsi, kad labai pavargs, arba d eja
vo, kad turi daug darbo, ir nakiai usidarydavo kabi
nete. a n e ta stengsi atrodyti dar labiau gundanti, n et
nauj peniuarl nusipirko, trum put ir persivieiant.
Juo apsivilkusi net pusryiauti atjo, b et anas Pjeras
suniekino.
- Na ir skonis tavo! - susirauks pasak jis. - Tok nepador
drabu tinka dvti tik vienamyje.
Anais laikais ji bt paklusi vaid, bet dabar n odio
neitar. Nujo ir tyldama apsivilko chalatliu. Ne laikas,
branguti, dar ne laikas.

263
 Dabar ji namo grdavo vliau u an Pjer danai. Ir
kaipgi ne! Juk kai jis nuvaiuodavo nuo Dulss namo, po to dar
reikdavo pagauti taksi.
- Oi, tu jau namie? - nustebusi ji vart akis, vos tik praver
davo duris. - Argi jau taip vlu? - markstsi nordama sukelti
pavyd. O paskui pridurdavo: - Tu kabinete gulsiesi, branguti?
A baisiausiai pavargusi...
O pati sau galvojo:
Neilgas sekso badas tau nepakenks. Gal gale tu pats
sugri mano miegamj, branguti. Tu gi sveikas vyras, ilgai
neikentsi.

Duls buvo laiminga. anas Pjeras vis dien buvo tik jos.
Paryi jis jai padjo geriau painti ir labiau pamilti. Su kiek
vienu muziejumi, su kiekviena gatve buvo susij prisiminimai.
Juk ia ji buvo su juo.
Su Anri ir Simona Duls dabar pasimatydavo tik paskaito
se.
- Tavo reporteris tau galv visai susuko, bumbjo Anri. -
Negrau atitolti nuo kolektyvo.
Ir visuose Dulss etiuduose buvo plaiapeio vyrikio tam
siai pilkais plaukais siluetas. anas Pjeras... anas Pjeras... Jei
bt jos valia, ji ir klasikiniuose natiurmortuose pripiet jo
portret.
Apie anet dabar jinai n negalvojo. Juk anas Pjeras
apdovanodavo j tokiais velniais buiniais... Kaip mokinukai
jie slpdavosi Bulons mike u medi kamien ir ji juokda
masi nusukdavo veid, prieindavosi su didiausiu nekantrumu
laukdama tos akimirkos, kai jo lpos palies josios lpas. Duls

264
n nepagalvojo, kad buiavimasis yra toks patrauklus usimi
mas.
Ji atsimin, kaip jis sidrsins j pabuiavo pirm kart.
Jie stovjo tada Senos pakrantje. Nuo ups pt altokas
vjas, tad anas Pjeras apsupo jos peius savo varku. O paskui
staiga atsuki save ir paklaus, nusvilins j savo dieviku
vilgsniu:
- Pasakyk atvirai, patinku a tau?
- Taip... - nenoromis sunabdjo Duls.
- Labiau u visus pasaulyje?
- Labiau u visus...
Tada jis pasilenk prie jos, o Duls apm nepatirtas iki
iol jutimas. Jai pasirod, kad ji atsispyr nuo ems ir nuskrido.
irdis i laims norjo iokti i krtins.
Bet vos tik jie privaiuodavo prie namo, Duls kaip ir
anksiau kaip kulka lkdavo i automobilio. Ji kakodl bijojo
su anu Pjeru likti dviese. Ji neinojo, kaip elgtis, nenorjo
pasirodyti nevykusi, negrabi. O jis ypsodamasis ir klausdavo,
ir konstatuodavo:
-Iki?
- Iki rytojaus, - paskubom lepteldavo Duls.
O rytojus bdavo toks pat puikus kaip ir iandiena.

I proio ir sekmadien Duls nubudo autant. Mieguista

pasiraiv ir vl m galvoti apie prajus vakar. Kaip gerai jie
praleido laik! anas Pjeras nusived j Olimpij koncer
t. Tiesa, Duls kaip paprastai nujo su dinsais ir iek tiek
varsi, kai pamat salje pramatniai apsirengusias moteris.
Bet anas Pjeras nuramino j, pasak, kad Paryiuje visi ren

265
giasi kaip kas nori. Mados es grietai laikytis reikia tik einant
ikilmingus primimus ir ypatingais atvejais.
Ji vilgteljo lang ir aikteljo i susiavjimo. Oras visi
kai atitinka jos nuotaik. Pirmieji sauls spinduliai auksu nu
da stogus ir po nakties lietaus jie visi vytjo.
Vis ryt Duls praleido prie lango su etiudininku. Apie
tok paveiksl ji ir svajojo. Duls taip buvo jsitraukusi j kryb,
kad vos nepraiopsojo pasimatymo su anu Pjeru. Ji beproti
kai daug vluoja, o juk jis laukia jos prie jr restorano,
mslingai paadjs jai kakok netiktum.
Bet su dinsais eiti, matyt, netinka. Vis dlto restotanas.
Duls ivert vis spint ir isirinko trump sijonl su palaidi
nuke. Tik visa bda, kad jie labai susiglam. Ji paskubom
lygino ir vis vilgiojo laikrod. Laikas lk nepermaldaujamai
greit.
anas Pjeras usak staliuk ir nekantraudamas valgsi
restorano duris, lauk, kada pasirodys Duls.
Bet staiga durys atsilapojo ir sal jo aneta. Prisimer
kusi ji apvelg staliukus ir pastebjo an Pjer.
- Koks malonus netiktumas! - ji velniai pakteljo jam
skruost ir atsisdo.
Bet tai nebuvo netiktumas. aneta jau galjo lygiuotis
pat komisar Megr, taip ji buvo istudijavusi ir suskaiiavusi
ano Pjero marrutus. Tiesa, ji tikjosi aptikti juos dviese, bet
itaip dar geriau. Tegu ta Duls ateina ir pamato juos. Kas
nesuspjo - tas pavlavo.
- Usakyk man austri, - ji velniai palet ano Pjero
rank. - sivaizduoji, pabudau ryt, tavs nr, ir staiga taip
usimaniau austri... Tu irgi? Kokie mudu panas!

266
 anas Pjeras buvo panaus pasiiauus katin.
- Taip-taip... - murmjo jis ir sutriks valgsi duris.
- Taip seniai mudu niekur nebuvome, - toliau iulbjo
aneta. - inai, Foli Berere rytoj nauj program rodys.
Vaikinai sako, kad btinai reikia pamatyti. Visikai naujas
muzikos stilius.
- Na ir eik, a labai usims, - mgino isisukti anas
Pjeras.
- Viena? Bet juk taip nedera, mielasis. tokias vietas vienai
eiti netinka. A labai praau... - Ir ji vl velniai paglost jam
rank.
Kaip tik tuo momentu restoran lk Duls ir ikart
pam at juos. Nieko sau! Bet grti atgal nebuvo kaip.
aneta j jau pam at ir draugikai mojo ranka, kviet
prieiti.
Na ir prieisiu! - tvirtai nusprend Duls. - Juk jis lauk
mans! O ita pliuk kaip ia atsirado?
- Sskis, Dulse, - aneta buvo be galo diaugsminga. - A
kalbinjau an Pjer nueiti Foli Berer. Js ten jau esate
buvusi? K js! Atsimenate, j dar Renuaras pie, nuostabiau
sias paveikslas!
- Eduardas Man, - n kiek negalvojusi patais j Duls ir
klausiamai irjo an Pjer.
Jis vos pastebimai gteljo peiais.
- K? - vl klaus aneta.
- A sakau, tas paveikslas yra Man.
- Taip taip! tai a ir pagalvojau, o k jeigu mes nueitume
visi kartu? anai Pjerai, kviesk Duls, juk ji tikriausiai niekur
neina. Na, kviesk, kviesk!

267
 Ir anui Pjerui neliko nieko kito - jis sutiko dalyvauti itoje
kultrinje priemonje. O aneta tarkjo be perstojo, vis
pasakojo Dulsei, koki nuostabi viet j kvieia.
anas Pjeras u anetos nugaros rod Dulsei kankinio
grimas, enklais dav suprasti, kad nieko negali padaryti, ir
pra j pakentti.
Kai jie gal gale ijo i restorano, aneta kategorikai
atsisak sstis automobil.
- Ne, ne, vaiuok, mielasis, vienas. Tu turi tiek reikal. O
mes su Dulse truput pajsim. A noriu pasitarti su ja dl naujo
repertuaro.
Dar man to trko, kad tokia draug usikart. Tai bent
diaugsmas, - lidnai mst Duls, ingsniuodama alia ane
tos ir neinodama, kaip ja atsikratyti.
- O kokios spalvos js vakarin suknel, Dulse? - staiga
paklaus aneta. - Nenoriau, kad mes rytoj btume vieno
domis. Mano tai juoda, iki pat grind ir su leifu. O nugara ir
peiai - nuogi.
Vakarin suknel! Tikriausiai tas baras kaip tik tokia
vieta, kur reikia grietai laikytis mados. Gerai, kad aneta
isiplepjo. Graiai atrodyt Duls su dinsais! Syk ji jau
sudeg.
Staiga Duls sustojo.
- Visai pamirau! Man rytoj reikia laikyti kompozicijos
skait! Iki pasimatymo, aneta.

Vis dien Duls lakst po krautuves iekadama tinkamo

apdaro. anui Pjerui paskambinti nebuvo kada. Jau visai pa
vakary Duls u pasakik sum nusipirko balt ilkin sukne

268
l. Nugara ir peiai buvo apnuoginti, sijonas tikrai buvo nemo
niko modelio - su daugybe klosi, kurios gul visas puses,
be to, prie suknels dar buvo be galo madinga pelerina. Tokia
suknel Paryiuje tikrai tik viena.
Pardavja Duls irjo su didele pagarba.
- Isirinkote puiki suknel, panele. Autorinis modelis.
Linkiu laims.
Kaip gerai, kad Lusa privert pasiimti mane brangenybes.
Mano nuostabusis iedas su briliantais ia labai tiks.
Duls kraipsi prie veidrod ir buvo patenkinta. Kaip
princes! Kaip gaila, kad ji pakeit ukuosen, ia labai tikt
ilgi plaukai. Na, bet nieko!
Dl it rpesi ji vl pavlavo, ir anui Pjerui prie dur
teko jos laukti.
Jis atidar taksi, kad umokt u Duls, ir apstulbo. Duls
ypsojosi, ji atrod kaip nuotaka.
- Na, kaip? Nieko? - vytdama klaus jinai. Dabar aneta
su savo juodu leifu sprogs i pavydo.
Ir anas Pjeras jai nieko negaljo pasakyti - ji buvo tokia
laiminga, kad yra grai ir pasipuousi!
- Einam, - pasak jis. - Tu avinga.
Bet jusi sal, Duls suglumusi sustojo. Dieve! Visi
kasdieniniais rbais. Ji viena isipuo kaip beprot, ir
dabar visi j iri. Duls mat, kaip nustebusios nibda
si moterys.
O j pasitikti jau skubjo aneta su odinmis kelnaitmis
ir plaiais markinliais.
- Js tiesiog nuo altoriaus, brangioji? - garsiai, tiesiog visai
salei suuko ji. - O kodl ms nespjote? Kurgi js jaunikis?

269
 Aplink pradjo kikenti.
Duls paraudo iki aus, staiga apsisuko ir strimgalviais
puol lauk. anas Pjeras - paskui j.
- Dulse! Palauk!
O paskui juos sutrikusi bgo aneta.
- anai Pjerai! Kur tu? Grk!
Jis pasivijo Duls ir suiupo u rankos. Jinai itrauk
j-
- Js i mans pasijuokti norjote? - auk ji pro aaras. -
Ji sak, kad kaip tik itaip apsirengiau! O tu... tu!
- ia tavo poktas? - usirstins anas Pjeras atsisuko
pribgusi anet.
- Bet jai labai tinka... - pralemeno ji.
aneta man, kad anas Pjeras irgi pasijuoks i provincia-
ls nepasisekimo, tokios reakcijos ji nesitikjo.
- Idiote! - piktai prako anas Pjeras.
Stipriai laikydamas u rankos mginani itrkti Duls,
jis sustabd taksi, kio j Duls, o pats atsisdo greta. aneta
lyg mus kandusi liko ant aligatvio.
sieidusi Duls kkiojo ir vis sukosi nuo ano Pjero, o
jis prived j prie dur ir rytingai jo vid kartu. Tai buvo
pirmas jo apsilankymas pas j.
- inai k, liaukis liumbti, - grietai pasak jis, -
geriau padaryk k nors pavalgyti. Juk mes likom be vaka
riens.
- O a nieko neturiu,- sumirksjo Duls. - A... a apskritai
nemoku valgyt gaminti...
Ji lyg prasikaltusi vilgteljo an Pjer. Jie kakaip isyk
pasikeit vaidmenimis.

270
 Jis nepatenkintas atidar aldytuv ir atidiai velg skais-
tuolik jo tutum.
- Mm... taip... reikmingai nuts jis. - Mums tikrai teks
mirti i bado.
- Palauk, a persirengsiu, ir mes kur nors nueisim, - Duls
metsi prie spintos.
- Nereikia, nenusivilk, - sulaik j anas Pjeras.
Jis Duls apkabins suspaud taip, kad ji net trakteljo,
ir pabuiavo j nuog kakl.
Jos knu perbgo maloni srov. Duls nusigandusi apmir
ir norjo j stumtelti.
- A myliu tave, - nabdjo jis jai. - Tu iandien tikra
nuotaka. Mano nuotaka...
Jis pajuto, kad Dulss knas sitemp, ir paleido j.
anas Pjeras perjo per kambar. ia tvyrojo aliejini
da ir acetono kvapas. Jis atidar miegamojo lang ir pasi
irjo, koks vaizdas matyti pro j. Prie lango ant etiudininko
divo vakar aliejiniais daais nupietas paveiksllis.
- Tau patinka? - paklaus Duls.
Ji baiminosi, kad anas Pjeras galjo sieisti dl jos atsi
sakymo.
- Man tavyje viskas patinka.
Jis pasiirjo j ir m juoktis. Duls su balta suknele
atrod tokia paeidiama ir tokia nekalta.
- Ko tu juokiesi?
- Kad tu man patinki.
- Argi tai juokinga?
- Visaip. Ir juokinga, ir lidna, ir diugu... - Jis atsirm
alkne palang ir irdamas j m deklamuoti:

271
 O ta meil -
Audringa,
Trapi,
Lidna
Ir tokia velni..
O ta meil -
Nuostabi
Ir beviltika,
Kaip skliautas ydras,
Ir tokia negera,
Kaip oras,
Kai ji bna bloga...
O ta meil -
Tikra,
Diaugsminga
Ir avi..
Tokia nelaiminga,
Tarsi vaikas, pasiklyds nakt tankmj,
Ir tokia rami,
Kaip vyras, kurio nebaugina naktis...

Kaip grau... - suavta itar Duls. - Ir kaip tikslu...

-

- Tai akas Preveras, - atsak anas Pjeras. - Bet man labai

nortsi, kad tu galvotum, jog tai mano eils.
Jis atsisdo greta Dulss ant lovos ir apkabino j per peius.
- O dabar apie tave. Nori paklausyti?

Mayt mergytpirmkart Paryiuj,

Ir triukmas kaip litys uklupo lyg tyia.

272
 - Tai Polis Eliuaras, - nusiypsojo Duls. - Mes j mokykloj
mokms.
Ji sdjo patikliai prisiglaudusi ir klaussi tylaus ramaus
balso. O anas Pjeras ubr j stebuklingomis Apolinero,
Poli Voleri, Lui Aragono eilmis. Kiekviename posmelyje
buvo vis kiti atspalviai ir vis kitos ribos to, kas vadinama
meile.
anas Pjeras dabar buvo toksai graus, toksai dvasingas,
kad Duls nemonikai panoro j pabuiuoti. Ir ji pakl veid
prie jo lp - umerk akis ir pravr burn.
Ir ugriuvo j tarsi lstanti vtra jo aistra. itai aistrai
atsakyta irgi buvo aistra. Tai, k jie abu taip ilgai tramd, staiga
isiver. Duls pati nustebo, kiek daug ji jam leidia. Svarbiau
sia, kodl leidia? Juk ji to nori pati.
Kaip keista, kad a su balta suknele, - pagalvojo ji jausda
ma, kad jis j nurengs. - Tarsi tai bt j vestuvin naktis.
Ir jos suknel nukrito ant grind. Sutemo naktis, jos pir
moji...
Kai anas Pjeras suprato, kad jis pirmasis jos vyras, jis buvo
nustebs ir sukrstas.
Koks a beprotis! - pldo jis save. - sivaizdavau velniai
ino k, o ji laik mane per atstum dl savo skaistumo.
Jis buvo velnus ir geras. Laikas sustojo. Argi galima justi,
kaip bga laikas, kai vir tavo guolio viepatauja meil? Duls
pavargusi atsirm pagalv, o anas Pjeras pasilenk prie jos
veido ir tyliai tyliai, vos girdimai, pasak:
- A nieko nemyljau taip, kaip tave.
- Ir a, - nabdjo Duls. - Vieninteli mano.
- Ir tu mano vienintel, - atsak jis. - Klausyk:

18. - 3136
273
 siieb vaigds viena po kitos:
Kad tavj vied nuviest -pirma,
Kad tavo akis pamatyiau - antra,
Ir lpas tavsias ivysiau - treia.
Ir vlei tamsos aklinos apsupta
Tu liksi vienintele mano vaigde.

itas jo nabdesys Duls uliliavo, laimingai ypsodama

si, apkabinusi mylimj ir umigo.

EIOLIKTA DALIS

O aneta aki nesumerk vis nakt. Laukdama ano

Pjero, ji iki pat auros rk. Jis nuvaiavo su Dulse. aneta
nusprend ikelti jam audring scen. Tegu tik jis sugrta.
V

Juk jis prie baro paliko j vien. Taiau anas Pjeras vis
negro.
Na palaukite! Js man palaukite... - blaksi aneta
po kambar sivaizduodama juos kartu. - Js man paoki-
nsit!
Ji buvo palyginti rami, kol tas romanas buvo visikai plato
nikas. Bet dabar jos santykiams su anu Pjeru ikilo reali
grsm. Jau du mnesiai aneta negali nusitempti jo lov,
nors ir gyvena po vienu stogu. Ir jeigu ita meksikiet an
Pjer suviliojo, tad kain ar paks alia savs anet. Juk ji jam
ne mona. Jis paprasiausiai pasakys, kad nebemato prasms
gyventi kartu.
Mes abu esame laisvi, brangioji... - toki fraz ne syk
aneta i vyr jau girdjo... O pradti visk i naujo kaskart vis
sunkiau. Gundyti ir sudominti, taikytis prie svetimo skonio ir
274
proi... Be to, aneta an Pjer savotikai myljo. Ji jaut
pat stipriausi jausm, kok galjo jausti jos merkantilika
siela.
Vos iauo, ji ilk i nam. jo ji pas Duls. Mat kaip
gerai, kad susiniuktinjo adres. Ji ras juos usimiegojusius
dar iltutlius ir bent jau sugadins svaigisias akimirkas. Triuk
mingas skandalas paliks j sieloje nemalonias nuosdas. Tai
bus bacila, kuri ims nuodyti j roman.
aneta atsimin, kuriame lange usidegdavo viesa, kai
Duls grdavo. Tad atrinkti but buvo visai nesunku. Ji atsi
stojo prieais to buto duris, atsikvp kaip prie uol vanden
ir...
Duls atsibudo tarsi nuo smgio. ird gniau neaikus
nerimas. Tok keist sapn sapnavo...
Ji pasuko galv ir pamat alia ramiai alsuojant an
Pjer. J uliejo karta diaugsmo banga. Ne, tai ne sap
nas! Visa tai buvo. Jis j myli, jie vienas kit myli. Tai
netiktina ir nuostabu, kaip pasakoje, kuri laimingai bai
giasi. Anksiau jai atrodydavo, kad jai panai dalyk
nenutiks.
Dabar a visai suaugusi moteris, - ididiai pagalvojo
Duls. - A jo nuotaka. Jis pats vakar taip sak.
Ji pasilenk ir velniai pabuiavo an Pjer. Jis ikart
pabudo ir prisiglaud j prie savs.
Nuo ilgo reiklaus skambuio duris jie krpteljo.
- Oi! ia turbt Anri su Simona, - persigando Duls. - A
neatidarysiu.
- Ms nra namie, - garsiai pasak anas Pjeras prie
kambario ous.

275
 - K tu! Tylk! - Duls delnuku udeng jam lpas. Jis
velniai krimsteljo jai pirt.
Atjusysis skambinti nesiliov, aidjo visas butas.
- Ne, tas Anri tikrai nepakeniamas - atsiduso Duls.
- Teks atidaryti.
V

Ji sutrikusi vilgteljo an Pjer ir visa nuraudo.

- K tu! Jie gi pamatys mus! Kokia gda!
- Kokia ia gda? - nusiypsojo anas Pjeras. - Mes simy
lj ir laimingi. Tavo draugai turi diaugtis dl ms. Atidaryk,
jeigu jie taip nori mus pasveikinti.
Jie greitosiomis apsireng, ir Duls nuskubjo prie dur.
- Js kiek nelaiku, - susigdusi pasak ji atverdama duris ir
tuoj pat persigandusi eng atgal. - Oi!
kambar kaip pamiusi siver aneta ir sisprendusi
onus akis smeig an Pjer.
- Taip! Vadinasi, tai kur tu leidi naktis! Su ita kek
yte!
- Kaip tu idrsai ia ateiti?! - pratrko anas Pjeras. - Ar
tu nesupranti, kad ms santykiai seniai nutrko? A esu
laisvas!
- Klysti, brangusis! - rk aneta. - Tau pamesti mans
nepavyks. Tu nedelsdamas su ita bjaurybe isiskirsi ir vesi
mane. A nia!
Jos pasakyta inia padar sprogusios bombos spd. Duls
tyliai aikteljusi taip ir sutp prie dur usidengusi rankomis
veid. O anas Pjeras, jau js link anetos istumti j pro
duris, pusiaukely sustojo.
- O kodl tu nusprendei, kad tai mano vaikas? - jau nebe
taip agresyviai klaus jis.

276
 aneta nusijuok.
- Nesitikk! Neisisuksi! Jau trys mnesiai, per vlu juo
atsikratyti. Manau, kad mes j pradjome, kai buvome Sen
Deni, brangusis.
Ir ji didingai pavelg Duls, o Duls tik dar labiau
prispaud prie veido delnus.
ito negali bti... - sukosi jos galvoje. - Tai kakoks ko
maras. A tuoj nubusiu...
Duls norjo sumati iki takelio ir inykti, geriausia bt
numirti, kad negirdt ir nematyt, kas ia darosi.
- Tu meluoji! - suriko anas Pjeras.
- Cha! Pats greitai sitikinsi, kad nemeluoju!
- A tavs niekada nevesiu! Niekada! Daryk, k nori!
- A noriu pagimdyti tau sn, mylimasis! - pareik
aneta. - Ir jis turs tv. Turs! - ji trepteljo ir atsisukusi
Duls iko: - Nepamirk ito, gyvate! - Ir ijo, kaip
nugaltoja i mio lauko. Atsisveikindama garsiai trenk
durimis.
Kambar utvind slogi tyla. Vis dar atsitpusi Duls be
garso verk. anas Pjeras tyldamas vaikiojo po kambar ir
susijaudins vis iau pilkus plaukus.
Jis prijo prie Dulss, taip pat atsitp ir nuo uverkto jos
veido mgino atitraukti delnus.
- Dulse, mylimoji... Visa tai niekai. Niekas nepasikeis.
Viskas bus kaip buv... A myliu tik tave...
- Ne, - kkiodama purt galv Duls. - Ne... - ji pakl
akis ir su didiausiu sielvartu pairjo an Pjer. - Eik... Tu
jos negali palikti... Jeigu tu taip pasielgei, a... a negalsiu bti
tavo.

277
 - Bet Dulse... Nereikia jos gailti. aneta ras ieit i kiek
vienos situacijos. Ji tyia visa tai padar, kad pasiglemt mane.
Duls vis purt galv.
- Eik... A taip negaliu.

aneta buvo be galo patenkinta savimi. Kokia puiki buvo

improvizacija! Kokie buvo j veidai! O t mergikt jos atne
ta inia tikrai sukrt. Ir anas Pjeras sutriko, nors vos nepuol
su kumiais. Tik dl laiko ji kiek nepataik. Bet k darysi, kad
jis su ja taip seniai nebemiega. Taiau po mnesio ntumas
turi pasimatyti... aneta vilgteljo j savo ploki traukt
pilv. Tiksims, kad jie isiskirs anksiau...
Ji inojo, kad santuoka ir vaikai anui Pjerui, nors jis
buvo didelis lengvabdis, yra ventas dalykas. Per t m
nes jis pripras prie minties, kad jie turs kdik, o paskui,
kai viskas paaiks, jam su ta svajone jau bus sunku skirtis.
Tada jis maldaus anet, kad ji jam i tikro padovanot
mayl.
Bet ano Pjero ji vis dlto lauk su neaikia baime. Ji
sivaizdavo, koks jis bus piktas ir susijaudins. Kur laik gyve
nimas jai bus tikras pragaras. Reikia kak daryti, kad jis nei
mest jos i savo nam. Ir ne tik. Reikia priversti j rpintis ja
ir pildyti jos kaprizus, juk tai ir dera elgtis su nia moterimi.
Dabar jis anetos nekenia. Kurgi ne!.. O reikia... reikia, kad
imt gailtis.
aneta nusireng, paskubom murkteljo po apklotu,
ant pilvo usidjo plastin ildykl, o ant kaktos - alt kompre
s. itaip jinai jo ir sulauk. Pamgink imesti i nam sergani
moter, mielasis!

278
 Po kurio laiko j but siver prarads pusiausvyr anas
Pjeras.
- Tu dar vis ia? - uriko jis jau ant slenksio. - Tau pakanka
ulumo ia vartytis po viso to, k tu ikrtei?! A n sekunds
nenoriu tavs matyti! Girdi? N sekunds!
aneta kankinamai sudejavo ir susirietusi prispaud prie
pilvo ildykl.
- Nerk.. - vos girdimai itar jinai. - A per daug susijau
dinusi... Och... Bijau, kad a galiu netekti ms maylio...
anas Pjeras vos nesprogo i pasiutimo ir bejgikumo.
Staiga apsisuks, jis usidar kabinete.
Pirmasis klinys baigsi anetos naudai.
Ji itaip prasivart vis dien, o protarpiais vis dejavo,
kad jis girdt, kaip jai bloga. Ir pasiek tai, kad vakare
jis idygo ant miegamojo slenksio ir paklaus irdamas
al:
- Gal ikviesti gydytoj?
- Neverta... mielasis. Dabar jau kiek geriau... Gal iki pary
i praeis... - Ir aneta didiausiomis pastangomis liovsi deja
vusi.
- Jei bus negera, - paskambink, - burbteljo anas Pjeras
ir vl usidar kabinete.

Duls niekaip negaljo po sukrtimo atsipeikti. anas

Pjeras ijo nesugebjs ipeti i jos daugiau n odio.
O kai jis ijo, Duls krito knibia ant lovos, kur dar,
atrod, tvyrojo jo kno kvapas, ir m raudoti. Na kodl, kodl
jai atsitinka tokie bjaurs dalykai? Net tuo momentu, kur
galjai pavadinti tikrja laime, ji jaut: taip gerai bti negali,

279
taip nebna. Ir kam ji an Pjer susitiko? Kam leido sau j
pamilti? Juk ji taip ilgai prieinosi itam jausmui...
Dievas mane nubaud, kam a j nuo anetos nuviliojau,
- galvojo Duls. - A gyvenau pasakikoj svajonj, o mane
sugrino tikrov. Kaip a dabar gyvensiu? Kam man toliau
gyventi?
Staiga jinai pamat prie lovos numest sniego baltumo
suknel, kuri jai virpdamas vakar nureng anas Pjeras ir
su kuria ji jautsi tarsi nuostabioji jo fja. Duls paoko,
pagrieb suknel, susuko j gnit ir ta gnite brkte
ljo per aliejini da palet. Ji nesuvok, kam itaip daro.
Tiesiog negaljo pakelti ito baltumo. Jos sieloje buvo taip
pribjaurota ir purvina, kad pamaiusi ant tos sniego baltumos
didjanias vairiausi spalv dmes, pajuto keist pasiten
kinim.
itaip barbarikai pasielgusi su savo apdarais, Duls stai
ga pajuto, kad visai neteko jg. Apm visika apatija.
Nesinorjo nei galvoti, nei jausti. Viskas krito i rank, net
pieti nesinorjo. Vis dien kurtindamas skambjo telefo
nas, bet prisiversti nukelti ragelio ji negaljo.
Paskui kakas, matyt, Anri, o gal anas Pjeras ilgai skam
bino duris. O kai j niekas neatidar, m belsti kojomis -
vadinasi, Anri.
Duls usikimo ausis, o galv pasikio po pagalve. Jai
nieko daugiau nereikia...
Tris dienas ji nuo vis slpsi. Iki isekimo kankino save
mintimis ir nereagavo nei beldim, nei skambuius. Namuose
nebuvo n trupinlio, bet valgyti ji nenorjo. Knas pasidar
keistai lengvas. Ir ji tarpais nemiegodama imdavo kliedti.

280
Dulsei atrodydavo, kad j aistringai buiuoja anas Pjeras ir ji
vl tiesia j rankas, bet staiga atrus skausmas nutvilkydavo
pilv, ir ji imdavo aukti ir apimta neapykantos stumdavo j nuo
savs. Paskui m persekioti kitas vaizdas: Duls i lto, tarsi
tyrindama, buiuoja jam akis, antakius, lpas, kiekvien blaks
tien, kiekvien apgam. Virpdama siekdavo j apkabinti ir...
rankomis pajusdavo tutum.
Ji umigo neramiu miegu ir mat aik, po prausio
lietaus vies dang ir spalving vaivorykt, kuri psteljus
vjui susisuko, spalvos susimai... Vaivorykt pasidar visi
kai juoda. Duls apm nemonikas siaubas, atrod, kad pra
sidjo pasaulio pabaiga.
Nubudo ji nuo garsi kavim u dur. Anri tikinjo
durinink, kad Dulsei atsitiko nelaim ir kad jiems btinai
reikia atidaryti duris.
Duls perbrauk ranka susivlusius plaukus ir svyruoda
ma nujo priekambar. Kaip tik tuo metu duryse spragte
ljo raktas ir jai prie akis atsirado susijaudin Anri ir
Simona.
- A juk sakiau, kad jinai serga! - suuko Anri.
- Mes taip jaudinoms! Ai Dievui, tu gyva, - pridr
Simona.
- Tavo reporteris taip nusikamavo! - prane Anri. - Stypso
itisas dienas po langais. Visikai nukankinai vyr.
Duls nusisuko, kai i aki prie jos vali papldo aaros.
- Kas tau? - puol prie jos Simona. - Tarp js kas nors
buvo?
Duls sukaup visas jgas, kad nesijaudint. Kam rodyti
visiems i eils savo skausm?

281
 - Nieko... - ilemeno ji. - Kaip ir visiems...
Nekreipdama dmesio Dulss prietaravimus, Simona
aptvark but ir nusiunt Anri j parduotuv produkt. Paskui
ivir ger sultin ir beveik prievarta pagird juo Duls. O Anri
atsitemp butel konjako ir savo ruotu reikalavo, kad Duls
igert nors taurel.
Dulss skruostai paraudo, susisuko galva.
- A noriu miego, - sunkiai versdama lieuv, pasak ji. - A
taip pavargau.

Paryiuje auo dar vienas rytas.

Duls jautsi pailsjusi, gro jgos, taip po sunkios krizs
vyksta lis ligoniui sveikstant. Jai teks pradti nauj gyveni
m, kuriame anui Pjerui vietos nebebus.
Duls susidjo daus ir pasim planet. Ji turi usimi
m, kur gali pasinerti visa galva. Reikia bti tvirtai. Ji nu
sprend teisingai. Ji negals mylti ir gerbti vyro, kuris atsisak
savo kdikio, nors t kdik po irdimi neioja ir visika idiote.
Jau kelinta diena anas Pjeras budjo prie jos namo. Vos
tik Duls ijo pro duris, susijaudins jis puol artyn.
- Pagaliau! Dulse, mylimoji, a taip jaudinausi!
Bet Duls buvo tarsi i akmens.
- Man viskas gerai, - altai pasak ji. - Nevaikiok paskui
mane, tavo vieta alia anetos.
- Dulse, tu neteisingai visk supranti!
anas Pjeras irjo kaip iri mirtantis vris, ir ird
Dulsei suspaud gailestis. Vargas... Jam taip sunku... O ar jai
lengva? Juk ji jau visk nusprend. O jis blakosi. Ji jam privalo
padti.

282
 - Nepervertink ms santyki, - iaip taip pasak Duls. -
Mes puikiai praleidome laik. Tik tiek...
Ir paklusi galv nukaukjo.

aneta vis garsiau dejavo ir prie ano Pjero stengsi

nesikelti i lovos. Ji demonstratyviai keit ant galvos kompresus
ir rijo kakokias tabletes. Jeigu anas Pjeras usirkydavo,
aneta ranka uspausdavo bum, svirduliuodama liaudavo
tualet ir ten usitrenkdavo. Po keleto toki vaidybini epizo
d ji patenkinta pastebjo, kad anas Pjeras rkyti ieina j
aiktel.
Jie nesikalbjo ir stengsi neirti vienas kit. anas
Pjeras sikr kabinete, o aneta okupavo miegamj.
namus jis grdavo tik nakvoti, o ji itisas dienas be tikslo
slankiodavo po but ir vos galjo susilaikyti neijusi pasi
vaikioti. Jai be galo nusibodo sdti usidarius. Be to, ji
beveik nevalgydavo, bijojo, kad anas Pjeras gali uuosti
maisto kvap. Pas j kartais, kai namie nebdavo ano
Pjero, ubgdavo sena draug Katrina ir atnedavo ko nors
truput uvalgyti - jautienos ar srio. Katrinai ir galv
neatjo, kad aneta it komedij vaidina. Ji kuo nuoir
diausiai ujaut draug ir kalbindavo suvalgyti nors ma
gaball. Ji sddavo ant lovos krato ir valand valandas
kalbdavosi apie tai, kokie niekai tie vyrai ir koks beirdis
anas Pjeras, jei negali suprasti, kaip sunkiai aneta perne
a ntum.
- Tik tu nesijaudink, brangioji, - btinai pasakydavo atsi
sveikindama Katrina. - Tai kenkia mayliui.

283
 Nieko, - galvojo aneta. - Mano kanios turi prasm. Dar
iek tiek kantrybs, ir anas Pjeras gal gale bus mano. Niekur
jis nedings.

O anui Pjerui sunki buvo kiekviena diena. Be Dulss

viskas neteko prasms. J ikamavo nuolatins anetos de
jons. Be to, jis niekaip negaljo suvokti, kodl j paliko
Duls. Jis neabejojo, kad Duls pamilo j nuoirdiai, tad
nejaugi jai lengviau pakelti isiskyrim negu jam? Beje, M ek
sikoje jos laukia grauolis jaunikis. O kaip paaikinti pasku
tiniuosius jos odius? Ji turjo galvoj, kad j santykius ji
rimtai neiri? Paryiaus romanas? Susiavjimas? Ir nieko
daugiau? Bet anas Pjeras prisimena, kiek kanios buvo jos
akyse, kai ji kalbinjo j grti pas anet. Ji buvo nuoirdi...
O jeigu Pablas jai bt u an Pjer brangesnis, argi nebt
ji isaugojusi savs iki vestuvi? K jam daryti? Stengtis
pasimatyti, isiaikinti ir susigrinti Duls? Ar daugiau ne-
sieminti, juk jam aikiai buvo pasakyta, kad su juo buvo tik
smaginamasi?
anas Pjeras stengsi nevainti tomis gatvmis, kur anks
iau susitkdavo Duls. Bet kartais usimirdavo ir pairdavo
laikrod baimindamasis, kad nepavluot sutikti jos po pa
skait. itas prietaringumas jo gyvenim pavert tikru praga
ru.

Duls irgi dienas stm. Kaip koks automatas jo

paskaitas, pie nejausdama jokio pasitenkinimo, prisi-
versdavo pavalgyti ir miegoti, o apie an Pjer stengsi
negalvoti.

284
 Ji vl usidar ir atsiskyr nuo bendrakursi. Vl virto
ankstesne, sunkiai bendraujania Dulse.
Simona su Anri niekaip negaljo jos ijudinti. Ji nedalyvau
davo vakarliuose, vengdavo kompanij, o jeigu ateidavo kas
pas j, bdavo mandagi, taiau klausimus atsakindavo vienu
odiu ir nenorom.
Vis daniau ir daniau dstytojai jai duodavo pastab, kad
isiblakiusi. O tapybos dstytojas, kuris anksiau jos pieinius
girdavo, dabar tik lp prikands grietai pairdavo ir nuei
davo. Dulsei jis nepasak n odio.
Paryi atjo pilkas lidnas ruduo. Prasidjo liets, mies
t ugul sunks vininiai debesys. Bulvar katonai numet
pageltusius lapus.
- Kepti katonai! Pirkite! - rkavo gatvse prekiautojai
negrai, aplink tvyrojo salsvokas dm kvapas.
Duls vis svajodavo paragauti tikr paryietik katon,
o dabar jo pro al ir nejaut n maiausio noro.
Miestas jai nebeatrod avingas. Bulvarai buvo lidni ir nirs,
namai - pilki ir neiraikingi. Rykus spalv pasaulis Dulsei aptemo,
ji vis daniau prisimindavo juod vaivorykt, kur sapnavo.
Paryiaus ji nebemyljo. Be ano Pjero jis tapo svetimas
ir tuias.
Jos bsena sukl didel draug susirpinim. Duls nepa
sakojo nieko, bet jie suprato, kur ia uo pakastas.
Anri stengsi nepastebimai j sekti, bijojo, kad ji ko nors
neikrst.
- inai, - dst jis Simonai, - visos saviudybs vyksta dl
nelaimingos meils. Kai tu prie mane iauiesi, a irgi pagal
voju, ar nenuokti man i Eifelio bokto.

285
 Nuo kyraus lietaus usimauklinusi gobtuv Duls klai
diojo gatvmis, kur taip mgdavo vaikioti su anu Pjeru. Ji
prijo prie Mirabo tilto ir pakrantje atsirmusi parapet
sustojo, irjo pilk vanden.

Po tiltu Mirabo Sena teka

Ms meilje kakodl
A j prisimenu vl
Po skausmo visada laim seka
Dar naktis praeis ir tegu
Dienos plaukia, o a lieku

it Apolinero eilrat jai deklamavo arnas Pjeras t

atmintin vienintel nakt.
Kaip gerai pasakyta, - pagalvojo jinai, klausydamasi
krapnojanio lietaus.

Ups bangos bga ir bga

Taip meil prabgs kaip matai
O gyvenimas juda ltai
O viltis turi milino jg
Dar naktis praeis ir tegu
Dienos plaukia o a lieku

Staiga j kakas iupo u pei. Krpteljusi Duls atsi

gr.

286
 - Kur tu? - Paklaus persigands Anri.
Ji per daug emai pasilenk per turkl irdama j up ir
jam pasirod, kad dar akimirka, ir Duls nusine drumzlina
srov.
Duls irjo j Anri tarsi neatpaindama jo ir pasak:

Mnuo mnes veja nelaukia

Nebegr vakarykt diena
Kaip negr ir meil mana
Po tiltu Mirabo Sena plaukia...

Anri stipriai supurt j, norjo sugrinti realyb.

- tai kas, - itar jis, - tu gali iki beprotybs kentti ir
deklamuoti klasikus, bet a noriu, kad tu nedelsdama paaikin
tum, kas nutiko tavo reporteriui. O gal a nesu tavo draugas ir
tu manimi nepasitiki?
- Draugas... - lidnai atsiduso Duls.
- Na! - toliau kamantinjo Anri.
- aneta laukia kdikio, - gal gale prisipaino ji.
- Kokia aneta - nesuprato Anri.
- Buvusi jo draugu.
- Na ir kas? Kuo ia dti js?
- Taigi nuo jo, supranti? - proverksmiais pasak Duls.
- Nesuprantu, - kiek iurkiai vyrikai svarst Anri. - ita
problema sprendiama elementariai. Juk ne viduramiai. Me
dicina dabar aukto lygio.
Duls papurt galv.
- Tai negalima kalbti, Anri. Tai nuodm. Argi galima
nuudyti jo kdik?

287
 Ji nusisuko ir vl tyldama irjo tekant vanden.
- Negalima du kartus bristi t pat vanden, - staiga pasak
ji. - A tik dabar supratau. Jis vis laik teka... Man reikia
ivaiuoti, Anri. Kas prajo nebegr.
- Kur ivaiuoti?
- Namo, - gteljo peiais Duls. - Meksik.
- O mokslas? - suuko jisai. - Tu gi buvai viena i geriausi!
Tu gi talentinga! Tu privalai mokytis!
- Bet man visai nra reikalo riogsoti Paryiuje. O gal be
js Paryiaus pasaulyje vietos nebr? Gyvenime nesu maiusi
bjauresnio miesto. Be to... man ia alta...
- Leisk, siildysiu,.. - Anri pam savo rankas jos delnukus
ir papt.
- Dabar pas mus sodai ydi, - ilgesingai pasak Duls.
Jie dar ilgai vaikiojo per liet, o Anri vis stengsi atkal
bti j, kad neivaiuot.
- Tau paprasiausiai pasidar nuobodu. Bet praeis.
O Duls atkakliai tvirtino:
- A jau nekeniu Paryiaus. ia man slogu. Supranti, jis
mane tiesiog istumia...
Ir abu inojo itos staigios neapykantos niekuo nekaltam
miestui tikrj prieast. Tai buvo anas Pjeras. Duls negaljo
vaikioti su juo tom paiom gatvm ir kvpuoti tuo paiu oru.
Ji mirtinai bijo atsitiktinai j susitikti ir vl pritrkti kvapo nuo
baisaus irdies skausmo. O dar labiau bijo susitkti anet,
ididi, suapvaljusiu pilvu ir rpestingai prilaikom ano
Pjero. Ne, itokio susitikimo ji neitvers.
Pavojus, kuris galjo laukti Dulss Meksikoje, atrod vi
sikas niekas, palyginti su ituo vaizdu.

288
 Ir kartu Duls jaut beprotik pagund nors viena akimi
dirstelti an Pjer. B tolo. Nepastebimai. Juk jis jai vaide
nosi visur. Kikevienas sutiktas vyras atrod panaus jj. Ir
supratusi, kad apsipaino, Duls kiekvien kart nusivildavo.
Meksikoje jis bent nesimaiys jai po akimis.
Anri iaip taip usived j pakelyje pasitaikius bar.
- Tau reikia igerti, kad nesualtum.
- O tau kad tik gerti, - ypteljo Duls.
- Savo sveikat a aukoju tau, puikioji Dulsinja, - ikilmin
gai pasak Anri ir patenkintas itutino viskio taur.
Krtinje Dulsei pasidar iliau jau nuo vieno gurknelio.
O Anri vis pyl ir pyl jai, kol abu igr vis butel.
- A gyvenime nesu itiek igrusi...
- A irgi... paprastai geriu daugiau, - visikai rimtai pasak
Anri. - Reikia usisakyti dar.
Duls iaip taip itemp j tamsi paliugusi gatv.
Jie buvo visai netoli nuo ano Pjero nam. Didelis
kiekis dino suteik Dulsei pasiutik drs. O kodl atsi
sveikindama ji negali vilgtelti an Pjer? Juk ji nuspren
d ivaiuoti. Pasiirs j paskutin kartel - ir viskas. Jis
dabar kaip tik gali grti namo. Utrenks automobilio dureles
ir eis laiptin.
Kiek tai truks? Penket minui? Visa aminyb!
Ir Duls rytingai timpteljo Anri tarpuvart.
Pastam Citroen prie namo merk lietus. Vadinasi,
anas Pjeras jau grs... Duls pakl akis lang.
inoti, kad jis ten su aneta, yra nepakeliama...
Ji pasisuko Anri ir valdingai paklaus:
- Sakyk, a tau patinku?

19. - 3136
289
 - Be abejo, - Anri pasilenk ir apkabino j. - Tu
klasikin mergaiiuk! Po velni t reporterj. Mums taip
gera abiems.
Jis pasilenk visai prie pat jos veido ir pabuiavo j
lpas.
Duls nesiprieino. Ji usimerk, norjo siklausyti savo
jutim. J vl buiuoja vyras. Bet tai jau visai kas kita... Ne taip,
kaip su anu Pjeru... Jo lpos degino, o dabar ji nejauia
nieko... Juk tai viso labo Anri...
Duls atoko ir nusival delnu lpas.
- Tau bjauru? - sieid Anri.
- Tu turi Simon, - grietai pasak Duls.
- Na jau, - nusijuok jisai, - a turiu Simon... - Jis vl
nutais padauik veid ir sumurmjo: - Norjau tapti riteriu,
o likau Sana Pana. Beje, ar tu atsimeni, Dulsinja Don
Kichot kaip reikiant udegdavo?
- Anri, tu juk pats sakei, kad esi mano draugas.
- Sakiau, - burbteljo Anri. - Ant savo galvos...

- Man tvanku... - pasak aneta. - Atidaryk virulang...

anas Pjeras sdjo fotelyje ir vaizdavo, kad negirdi.
D ejuodam a aneta nukitino prie lango, ities rank
virulangio rankenl ir vos nestrikteljo i diaugsmo.
Koks atsitiktinumas! Tiesiog po j langais meksikiet b u
iuojasi su kakokiu vaikinuku. Ji nori kak rodyti
anui Pjerui? Puiku! aneta jai su didiausiu diaugsmu
pads.
- Tavo liundra nauj meilu susirado, - tulingai pasak
ji. - Pasigrok. itas reginys tau.

290
 anas Pjeras oko kaip sudegintas ir metsi prie lango.
Duls buiavosi su Anri.
Jam akyse pasidar tamsu. Ji tyia ia atjo, kad jis pama
tyt. Bet kodl? Parodyti, kad jai nesunku buvo susirasti nauj
gerbj?
- Jaunimas toks nepastovus, - veidmainingai atsiduso a
neta.
- Usiiaupk! - piktai met anas Pjeras.
Jis iupo striuk ir puol pro duris.
Dabar itam pienburniui jis sukneins marmz! Kaip jis
drsta j liesti! Duls yra jo!
anas Pjeras ilk kiem. Bet toje vietoje, kur jis k tik
mat besibuiuojani porel, buvo tuia. Tik nykaus kiemo
grindin krito kyrs lietaus laai.

SEPTYNIOLIKTA DALIS

Lusa daktar Gonsales umiro, tik, deja, jis neumiro

jos. Kelet dien nesulauks jos skambuio, nusprend veikti
pats. Pirmiausia reikjo paruoti Renat, kad ji visikai nuoir
diai, be joki paalini mini, kalbt tai, kas reikia.
- Tu nepainojai tokios merginos, Sonijos? Sonijos Klavel?
- paklaus Gonsalesas savo sugyventin, kai pavakarieniavo ir
padkojs Viepaiui u tai, kad atsiunt jiems valgio, jis pato
giai sitais fotelyje su knyga Keturi sielos statymai ant keli.
Staiga jis liovsi skaits ir paklaus mon ito keisto dalyko. -
ita moteris gyveno Meksike, buvo itvirkl, - paaikino Vil
maras, - ir ji gerai painojo Rikard Linares.
Renata susimst. Kai buvo Tavajame revane padav
ja, ji painojo daug laisvo elgesio mergin - ir t, kurios itoje
291
kavinje dirbo, ir kurios iekodavo klient aplinkinse gatvse.
Bet jokios Sonijos Klavel lyg ir nebuvo.
- Ne, - papurt ji galv, - tokios lyg ir neatsimenu. Jis su ja
galjo susitikinti kitoje vietoje, ne pas mus. O kam tau reika
linga ta mergina?
Pamokslininkas patyljo nordamas savo odiams suteik
ti ypating svarb, o paskui pasak:
- Bus atleista tiems, kurie atgailauja u nuodmes, o tie,
kurie prieinasi, - tegu prasta.
- Tai tu ia apie j, Sonij? - paklaus Renata.
- Ne, Sonija daug ikentjo ir baig savo dienas. Dabar jos
siela ramiai skrajoja po roj. O jos nelaimi kaltininkai tebr
gyvi. A kalbu apie tuos vyrus, kurie j pastmjo it slid
keli, kurie naudojosi ja. Ir i vis pats kaliausias yra itas
nusidjli nusidjlis Rikardas Linaresas!
Renata prisimin t Rikard - paprastas malonus vyras,
kur kas malonesnis u kitus nuolatinius kavins lankytojus.
Simpatiko linksmo veido, inteligentik manier. Negi jis tik
rai buvo ne toks, koks atrod, negi jis buvo niekas? Kas bt
galjs pagalvoti! - stebjosi Renata, bet n vien akimirk
nesuabejojo Gonsaleso odiais.
- Taiau ms udavinys - gelbti beviltikuosius, - valgiai
ts pamokslininkas. - ms chor norjo pakliti Linareso
dukra, jauna graaus veido mergel, turinti malon bals. Bet
a jos negaljau priimti, ikart pamaiau, kad jos dar nesubren-
dusioje sieloje siaknijusi didyb. Pasiliau priimti j bando
majam laikotarpiui, bet ji buvo nekantri, pamiro, jog tikra
meil yra kantri ir paliko mus.
- Kokia nedorl! - sksteljo rankomis Renata.

292
 - A jai paskambinau, bet ji su manimi nenorjo kal
bto.
- Atsimenu! - kteljo mona. - Tu kaip nesavas buvai po
ito pokalbio.
- A niekada daug nesitikiu, - lingavo galva Vilmaras Gon-
saresas, - bet vis dlto nesu prats, kad mons su manimi
kalbdami mest ragel. Tu tiki, kad a jai nepasakiau nieko
tokio, dl ko...
- Akipla! - suuko Renata. - Dabar n u k jos nebepri
imk! Net jei ir atsiklaupus maldaut! inom tokias ir inom k
jos vaizduoja!
- Mergina nekalta, - velniai prietaravo pamokslininkas,
visa savo ivaizda stengdamasis priminti moteriai, kad Dievas
yra meil. - Atsimink, kad j uaugino nusidjli nusidjlis
Rikardas Linaresas! mogus, nuuds Sonij!
- Nuuds! - suklyk Renata, pirm akimirk pagalvojusi,
kad jai tik taip pasigirdo.
- Ne, jis nuud j ne savo rankomis, - vl lingavo galva
pamokslininkas. - Tai vienas i t nusikaltim, u kuriuos ne
sodinama kaljim.
Ir neskubdamas, sodriai papildydamas savo pasakojim
itraukomis i ventojo Rato Vilmaras Gonsalesas papasako
jo Renatai graudi istorij merginos, kurios vardas buvo So-
nija Klavel.
Gim ji lnyne. Jos tvas buvo visoj apylinkj inomas
girtuoklis. Motina dien nakt dirbo, laiko rpintis mergaite
neturjo. Mergait augo neinodama nei Deimt Dievo sa
kym, nei Tve ms. Alkoholis greitai tv pribaig, ir
tonas j pasim. Netrukus nuo sunkaus darbo ir neteisingo

293
maitinimosi paskui j nujo ir jos motina. Mergina liko viena.
alia nebuvo n vienos sielos, kuri bt parodiusi jai keli
Jz. Net atvirkiai. Vyrai m kalbinti j prarasti nekaltyb,
t didij brangenyb, kuri turi kiekviena mergina. Taip ji
puol, ir tapo paleistuve.
Pamokslininkas pastebjo, kad Renatai ant blakstien su
ibo aaros. Aaras spausti klausytojams i aki jis sugebjo.
- Sonija turjo daug vyr, ji jau seniai buvo pametusi j
skaii, bet vien dien jos gyvenime atsirado graus turtuolis,
auktuomens litas Rikardas Linaresas. Jis dalijo vargei So-
nijai brangias dovanas, kalbjo velnius odius, ir mergina j
pamilo. Ji juo tikjo. Ir kai suprato, kad laukia kdikio, apsi
diaug, nes ne kiekvienai moteriai motinyst yra diaugsmin
gas dalykas. Pakiliai nusiteikusi, ji skuba itaiking Linareso
nam... Ir k gi? Jis neleido jai n burnos praverti, aprk, kad
ji, puolusi, drso jo privaius namus ateiti.
- Tik pagalvok, koks niekas! - suuko Renata, nors j kiek
nustebino, jog Linaresas buvo apibdintas kaip auktuomens
litas. Linares namo ji nebuvo maiusi, bet abejojo, kad labai
jau jis itaigingas. Beje, Renata jau buvo pratusi, kad sitrauks
j savo pamokslus Gonsalesas visk iek tiek perdeda.
Jai ir galv neatjo, kad jokios Sonijos Klavel niekada
nra buv pasaulyje.
Taiau daktaras Gonsalesas sakosi ne tik gerai painojs
toki moter, bet ir sugebjs j atversti prie Dievo, ir atvers
ti taip, kad ji net u savo prajusio gyvenimo nuodmes
gailjosi, ir ne tik gailjosi u nuodmes - ji pasidar pati
dievobaimingiausia Vilmaro Gonsaleso atstovaujamos ba
nyios alinink.

294
 - Gaila, jai buvo skirtas ne toks jau ilgas gyvenimas, - baig
savo pasakojim Vilmaras. - Tai atsitiko tuo metu, kai a pa
mokslavau Peru, tavo padedamas, mano brangioji, - jis apdo
vanojo savo draug velniu vilgsniu. - Vargel Sonija mir ant
rank vienai senyvai moteriai. Ji buvo tikra ventoji, ir dabar
dar augina Sonijos vaikel. Tai berniukas, jam dabar apie de
imt... Berniukui nieko nereikia, bet a vis dlto nesuprantu,
kodl pasituriniai gyvenantis, net, pasakyiau, turtingas tvas
negalt parodyti savo dosnumo ir... - jis nebepasak iki galo,
tik plaiai sksteljo rankas. Tas mostas turjo reikti nusid
jlio Rikardo Linareso turtingum.
- Tad k gi tu nori daryti? - klaus Renata.
- A noriu priversti j pripainti kalt, padaryt moteriai ir
kdikiui.
-B et ji jau mirusi...
- A apie tai galvojau. - Vilmaras nutilo. Tai, kas svarbiau
sia, dar nebuvo pasakyta. - tu turi uimti nelaimingosios Sonijos
viet.
- A?! - nustebo Renata. - Bet kaip? Kaip tai suprasti?
- Tu turi itam nusidjliui paskambinti ir priminti apie
save, - tvirtai pasak Gonsalesas. - Jis, ko gero, jau pamiro savo
prasikaltimus. Jo manymu, tai, kas jau prajo, nebeegzistuoja.
Bet nuodms, dl kuri jis neatgailavo, niekur nepasidjo, jos
kaip ir pirma ant sins akmeniu guli. Bk tas praeities balsas,
kuris j sukrst.
- Bet... - netvirtai pradjo Renata.
- Joki bet. Prisimink, kaip jis tave emino, kaip naudo
josi tavo knu, tarsi jis bt priklauss ne tau, o jam, nes jis u
j umokjo pinigais!

295
 - Gerai, - vis dar iek tiek svyruodama sutiko moteris. - Bet
k a jam pasakysiu?
- Kad po to, kai js matts paskutin syk, tau gim snus,
berniukas, tiksli tvo, tai yra jo, Rikardo Linareso, - kopij a. Kad
tu viena vaik auginai, kol j pam globoti kitas mogus, labai
atsidavs banyiai.
- Bet juk tai... - Renata neinojo, kokiais odiais tai
apibdinti. - Bet tai apgaul, Vilmarai! Ar gali tikras krikionis
meluoti?
- Taip, a to neneigiu, - kartai p ritarjai Gonsalesas,
tarsi tik it odi ir bt lauks. - Bet tai melas isigel
bjimo vardan! ita nedidel nuodm mums bus atleista,
jeigu mes itokiu bdu susigrinsim tiesos keli nuod
ming pasiklydusi siel. Be to, jei sakysi kitaip, jis gali
netikti, kad tas vaikelis apskritai yra. O koks tai puikus
berniktis!
- Koks jo vardas? - paklaus Renata.
- Tu, brangioji, nepatiksi, - patetikai suuko Gonsalesas,
- bet nelaimingoji mergina dav jam Rikardo vard - tvo
garbei. Tik pavard liko jos, juk jie nebuvo suriti santuoka.
Berniuko pilna pavard Rikardas Klavelis.
- Kaip grau! - suuko Renata. Pati ji neturjo vaik, nors
ir labai troko turti. Tad mintis, kad kakur yra jos vaikelis,
staiga pasirod be galo patraukli. - Ir tai mano snelis - Rikar
das Klavelis.

efas Mankonis i tio buvo neteks pusiausvyros. Jis

idliojo ant stalo praneimus, kurie buvo gauti i vairiausi
Meksikos kampeli. Vieni buvo tiesiog baiss, kiti - ne tokie,

296
bet apskritai vaizdas nebuvo raminantis. Policijai pavyko nu
iupti kelet gana stambi narkotik partij, kurias Mankonio
mons gabeno j Jungtines Valstijas. Net paiame Akapulke
pasitaik precedento neturini atvej, buvo vengiama mokti
prastin duokl - kai kurie dideli viebuiai ir parduotuvs
susiorganizavo sau policijos apsaug ir reketininkams dav
atkirt. Dl viso ito Mankonio pinigins plaukos gerokai su
majo, taiau jo mons kaip ir anksiau norjo gyventi graiai
ir nejausti nepritekli.
Mankonis gergdaniu balsu keiksi. Ir dar itie isigi
mliai Meksile. Girti jie ten itisas dienas ar k? - niriai
mst efas. - inoma, bepigu girtuokliauti u svetimus pini
gus.
Reikalas tas, kad ataskaitos, kurias apie savo veikl siunt
Kik ir uas, buvo tiesiog fantastikos. Trumpai tariant, vy
kiai klostsi taip: jiems pasisek surasti nam, kur gyvena ita
Lusa Marija Linares, jie susek ir keli Dails akademij ir
atgal. Juk m organizuoti ir nelaiming atsitikim, bet bjau
ri mergiia niekaip nenorjo pasirodyti viena - vaikiojo tai
su vienu vaikinu, tai su kitu arba su draugmis. Paskui Manko
nis gavo praneim, kuris sukl jam tikrai didel nerim, -
mergina iskrido Paryi. J neva mat aerouoste su briu
giminaii ir draug. Mankonis jau norjo susisiekti su pas
tamais Paryiuje ir paprayti j, kad padaryt nedidel paslaug
- jis pats buvo ne kart pilds panaius koleg pavedimus.
Kolegos praydavo paalinti neparankius jiems mones, kurie
Meksik atvaiuodavo gulti dugn. Taiau kaip tik tuo
metu atjo naujas uo praneimas, kad vyko klaida ir kad
Lusa tebra Meksike. Taiau dabar jo didiai nuostabai, pasi

297
rod, kad ji mokosi visai ne Dails akademijoje, o Konservato
rijoje, kad jos skambus balsas ir kad nei uo, nei Kiks i veido
jinai neatsimena. Anksiau jie bijodavo prie jos ir prisiartinti.
Jiems atrod, kad mergiia paino juos. O dabar uas ir Kik
galjo kad ir valand stypsoti jai po nosimi, bet ji nerod n
maiausio nerimo.
Idiotai! - trenk M ankonis kumiu stal. Aiku
kaip dien - jie paleido j i aki, o dabar medioja visikai
kit. Jiems reikjo paalinti dailinink, o jie gaudo daini
nink. inoma, itiems mulkiams tas pats velnias, ar dai
nuoti, ar pieti! Kiekvienu atveju tai bus j paskutinis
darbas.
efas atsiduso. Teks susisiekti su slaptu agentu, kurio pa
slaugomis jis naudodavosi tik paiais sudtingiausiais, paiais
kebliausiais atvejais.
Taip, o k vis dlto daryti su ita dainininke? - prisimin
Mankonis ir ilgai nesvarsts prim sprendim: - Dl visa ko -
paalinti.

Kai Lusa ijo i Konservatorijos, jkakas paauk: Lusa

Marija. Mergina apsidair. Ne taip danai ji buvo vadinama
pilnu vardu. Ji tikjosi k nors pamatyti, bet tik ne j, tik ne it
mog su neproporcingai maa galva, pavandeniavusiomis aki
mis ir pataiknikai isiviepus. Jis stovjo isiieps ir buvo
labai panaus j smaugl, atsidrus prie triu, ir i anksto
besimgaujant soia vakariene.
Nors buvo labai karta, Vilmaras Gonsalesas kaip ir anks
iau vilkjo pilku kostiumu ir buvo pasiris kaklarait. Tik
riausiai dinozaurams nebna karta, - pagalvojo Lusa.

298
 Ji altai pasisveikino tikdamasi, kad pamokslininkas atjo
ia gaudyti nauj auk, kurios galt pasirodyti per jo pamoks
l, ir jai pavyks greitai juo atsikratyti.
- Man labai diugu jus matyti, senjora Lusa, - pamokslinin
kas ypsojosi vis plaiau ir darsi vis labiau panaesnis j smaugl.
- Ar nenortumte ueiti kur nors igerti su manimi suli?
Toks kartis.
- Ne, ai, - altai atsak Lusa. - Js turbt usims.
Nenoriu atitraukti nuo skubi reikal.
- Atvirkiai, a visikai laisvas, - ir toliau ypsojosi daktaras
Gonsalesas. - O ia atjau kaip tik dl to, kad susitikiau su
jumis. Matote, - jis plaiai iskt rankas, - laukiu js negai
lestingai kepinant saulei. Taiau didel kantryb bna atlyginta
- tai jus ir sutikau.
Jau pati pradia Lus sunervino. Pastaruoju metu ji turi
teik daug problem, o ia ... Ji neturjo nei laiko, nei noro
bendrauti su ituo nemaloniu subjektu, o dar telefono skam
butis...
- Mes praeit kart, atrodo, nebaigme pokalbio, -
meilikaudamas pasak Gonsalesas. - Atsim enate, telefo
nu kalbdamiesi mes palietm e vien gana op dalyk. Jis
dmiai irjo Lus, kaip keiiasi jos veido iraika. -
Js negalite neatsiminti. Js buvote taip sukrsta to, k
igirdote, kad telefono ragelis ikrito i js velni pir
teli.
Lusa atariai mosteljo ranka, norjo nutraukti it gra
byliavim:
- Ko jums i mans reikia?!
Pamokslininkas atsiduso:

299
 - Ko man reikia i kiekvieno mirtingojo? Atgailaukite ir
atsiverskite, kad ipirktumte nuodmes savo. A noriu, kad
tu mane iklausytum, brangioji Lusa Marija. Prisiminkite, k
reikia js vardas - viesa Marija, tai yra Marija viesiau
sioji. Bet ko gi mes stovime atokaitoje? Einam j kavin pasi
kalbsim.
Lusa prisimin nemalon pokalb, kur per pastarj
dien vykius buvo beveik pamirusi, ir tyldama nusek paskui
pamokslinink.
Daktaras Gonsalesas pam butel mineralinio, pripyl
sau stiklin ir Lusai stiklin ir ypsodamasis itin nemalonia
ypsena pasak:
- Telefonu mes su jumus, atrodo, kalbjoms apie brolius.
Bkime ir mes su jumis brolis ir sesuo.
Pasaks ituos odius, jis valdingai udjo savo deln ant
mauts Lusos rankuts. Nuo ito prisilietimo j nupurt -
pamokslininko delnas pasirod sausas ir iurktus, kaip gyvats
oda. Gonsalesas vl nusiypsojo. Lusa pamgino tyliai nukelti
rank nuo stalo, bet Vilmaro Gonsaleso delnas j laik jga.
- Kai mes susipainsime artimiau, brangioji Lusa Marija, -
vl prabilo pamokslininkas meiliu balsu, - js suprasite, kad a
jums bsiu tik vyresnysis brolis, mokytojas visuose reikaluose,
tiek dangikuose, tiek emikuose.
Jo balsas pasidar kakoks tsus, lipnus, ir Lusai pasidar
labai bjauru, lyg rankas bt pamusi nemalon glit gyvn.
Ji itrauk rank ir pasidjo sau ant keli. Paskui altai pasak:
- Daktare Gonsalesai, man atrodo, js norjote kak
pasakyti neva apie esant mano suvestin brol. Tikiuosi, js
nepradsite tvirtinti, kad js pats esate tas brolis.

300
 Pamokslininkas m juoktis:
- Danai yra manoma, kad mes, mons, pasiaukoj
tarnauti Viepaiui, esame humoro prieai. Bet taip nra.
A mgstu atr od. Dievai, Lusa Marija, js tiesiog
nuostabi.
Lusa dar nespjo atsikvoti, o jis jau kl jos pirtus sau
prie lp. Ji pajuto drgn pabuiavim. Daktaras Gonsalesas
neskubjo, tad Lusai vl teko savo rank i jo delno itraukti
beveik jga.
- Gerai, - nusiypsojo Gonsalesas, grkime prie js suves
tinio brolio. Tai avingas berniukas. Greitai jam bus vienuolika.
Sumanus, sveikas, gerai mokosi. Jo vardas, inoma, Rikardas.
Nelaiminga motina pavadino kdik vardu jo tvo, kurio jau ir
nebesitikjo pamatyti.
- Js nejuokaujate? - paklaus Lusa. - O kas ji? Ir i kur js
tai suinojote?
- Tai viena venta moteris, - atsak Vilmaras. - A susipa
inau su ja tuo sunkiu laiku, kai ji dirbo ind plovja kavinje.
Juk reikjo usidirbti pragyvenimui sau ir savo mayliui.
- Bet ko js norite i mans? - nustebusi paklaus Lusa.
- A noriau su jumis pasitarti, - susikaups kalbjo dak
taras Gonsalesas, bet Lusa jo balse pagavo paaip. - Gal
vertt apie tai praneti js tvui... ir motinai. Juk sn jie
neturi.
Vien akimirk Lusa sivaizdavo, kas prasids Linares
namuose, jeigu ten taps inoma, kad Rikardas turi pavainik
sn, kur sugyveno su mergina, dirbusia kavinje. Ir vis pirma
Lusa, inoma, pagalvojo apie motin. Juk ji su ja pragyveno vis
vaikyst ir net nenutuok, kad tvas gyvas. Ji neinojo, kaip

301
it naujien motina sureaguos, bet viena jai buvo aiku - jai tai
bus smgis. inoma, galima visaip pateisinti tv - tuomet jis
laik save naliu, laisvu mogumi, tad kas gi ia nepaprasto,
jeigu jam gim snus. Ir vis dlto motinai tai bus labai nemalo
nu. Lusa mgino sivaizduoti save jos vietoje. Jeigu ji pati staiga
suinot, kad Eduardas turi pavainik sn, kuris gim, kai jie
dar buvo nepastami? Kaip ji, Lusa, tai pairt? Abejoni
nebuvo - jai tai bt labai nemalonu ir greiiausiai labai pablo
gint santykius su Eduardu.
Ne, - tar sau Lusa, - jie nieko neturi inoti.
- Man atrodo, - pradjo ji, - kol kas jiems praneti apie tai
anksti.
- Jeigu js taip manote... - pamokslininkas vl ities
savo deln prie Lusos rankos, bet syk mergina suspjo
j atitraukti. - Jeigu js primygtinai reikalaujate, - ts
Gonsalesas, - mes neskubsime. Taiau viskas priklausys
nuo js.
- Kaip? - nesuprato Lusa.
- A tikiuosi pamatyti jus per savo pamoksl, o dar geriau,
- pamokslininko veid nuviet ypsena, - a pasirengs sakyti
pamoksl jums vienai. Js bsite mano mylimiausia mokine.
Viepat lovinsime savo knais.
- Na tai jau per daug, - pasak Lusa ir tik dabar suprato
Gonsaleso odi prasm: Viskas priklauso nuo js. ,3 e t
juk tai antaas! - msteljo jai mintis.
Lusa buvo taip sukrsta, kad neinojo, k atsakyti. Tok
niek ji mato pirm kart. Bet k daryti? Jeigu j eisi, iva
dinsi nieku, jis tikrai nueis tiesiai namus. Todl Lusa nutar
apsimesti, kad nieko nesupranta.

302
 - Man vienai tai per daug, - pridr ji, - a pasikviesiu
mergaii i grups, draugi. Labai dkoju u pasilym, o
dabar turiu skubti.
- Vis romanai neina i galvos, pasak pamokslininkas, o jo
ypsena pasidar kakokia grobuonika. - irkite, nesisma-
ginkite, tai gali atvesti nuopuol. irkite, nepraraskite pa
ties brangiausio, k turi merginos.
Tai buvo nepakeliama. Ji atsistojo ir trumpai atsisveikinusi
su pamokslininku, ibgo i kavins.

Lusos laim, kad ji taip ilgai buvo usimusi kitkuo ir t

bjaur dinozaur su galia ypsena greitai umiro.
Kit ryt ji tekina ibgo i nam ir savo grakia eisena
prijo prie vart. U margo elio, kur met kieme prie
takelio augantys keroti mediai, gatv jai pasirod akinamai
viesi, tik i kairs vysteljo ir dingo sodri rausvai ruda dm.
Matyt, pravilp koks nors automobilis. Gatvje ir toliau tyrojo
viesi ramyb.
Lusos kulniukai aidjo pagal jos irdies ir mini takt.
iandien kaip niekada ji jaut gyvenimo pilnatv. Ji diaugsi,
kad gyvena pasaulyje, kad jauna, talentinga, kad mylima, ir
kartu suprato, jog dl savo talento pripainimo ir dl Eduardo
meils galbt teks pakovoti. O kad ir u jaunyst kada nors
reiks kovoti, Lusa kol kas nepagalvojo.
Staiga visos jos mintys buvo nutrauktos labai iurkiai. J
kakas iupo, stipriai patrauk u rankos, patrauk taip, kad
jinai vos nepargriuvo, o tuo metu pro al blyksteljs vyniniu
onu pralk automobilis. Apdujusi Lusa parod vis savo
temperamento stipryb ir stengsi itrkti i upuoliko rank.

303
Svarbiausia nesileisti, kad traukt automobil, gatvje u
muti nesiry, - galvoje sukosi vienintel mintis. Ji net umiro,
kad reikia kelti triukm ir auktis pagalbos.
J laikiusios rankos atsigniau, bet piktadaris n negalvo
jo bgti. O bendrinink automobilis kakur dingo.
- Lusa! - staiga diaugsmingai suuko nepastamasis jau
nuolis, kur ji buvo palaikiusi banditu. - Juk tai Lusa! tai k a
igelbjau! Tai bent!
- Kaip igelbjote? Nuo ko?
- Lusa, a juk paprasiausiai itraukiau tave i po rat.
- Palaukite, - pradjo Lusa, mgindama susigaudyti, kas ia
darosi. - A nieko nesuprantu. I kur js inote mano vard?
Juk mes nepastami.
- e tau kad nori! A, tu tikriausiai labai susijaudinusi, kad
ir sen biiuli nebepasti. Argi tu neprisimeni ms eks
kursijos po Orealio viebut Akapulke? Geriau remkis
mane ir slenkam iki artimiausios kavins. Ten tu pailssi ir
nusiraminsi.
Lusa tikrai aprimo. itas nepastamasis jos daugiau negs
dino, o kai jis paminjo Orealio viebut, ji kak neaikiai
nujausdama m splioti.
- Palauk, tu sakai, kad mes buvome susitik A kapul
ke? O kada tu ten buvai? Ir jau inai mano vard, pasakyk
ir savo.
Nustebs jaunuolis pasak, kad jo vardas Antonijas Sua-
resas, ir paminjo tikrai t dat, kai Lusa su seserimi buvo
Akapulke.
Taip nekdamiesi jie prijo nedidel kavin, kur gatvje
po skiais stovjo staliukai. Lusa patenkinta atsisdo.

304
 - Klausyk, pone Antonijau Suaresai, - ypsodamasi pasak
ji, - dabar a inau, su kuo tu buvai prie viebuio. Tai buvo
mano sesuo dvyn.
Antonijus irjo j nepatikliai
- Tavo sesuo? O koks jos vardas?
- Duls Marija.
- O kodl ji pasivadino kitu vardu?
Lusa patrauk peiais:
- ito tai a neinau. Matyt, pajuokauti norjo.
Jaunuolis, atrod, dar vis netiki.
- Palauk, o argi tu ne dailinink?
Igaravo visos Lusos abejons.
- Ne, tai Duls dailinink, supranti, mano sesuo Duls, o
a Konservatorijoje mokausi.
- Aiku, - atsikvp Antonijas. - O a pamaniau, kad tu
paprasiausiai nenori mans pripainti. A tavs, tai yra jos,
iekojau ir net policij dl ito buvau pateks.
Igirdus od policija, Lusai pasidar alta.
- Kaip? - tik tiek ji ir galjo itarti.
Antonijas, nesuvoks, kad ji sumio, ramiai ir net su humo
ru papasakojo, kaip jis jo informacijos, kai laikratyje perskai
t skelbim apie molbert.
Lusa dar labiau pastat ausis.
- Na, va, o mogus, gyvenantis tuo adresu, pasirod
bess policininkas, sivaizduoji! Jis mane nutem p nuo
vad, o ten dvi valandas ilaik, gal net ir ilgiau. Ir deimt
kart klaus vis to paties, o paskui iaip laik, kaip jie sak
kol nustatys asmenyb. A taip ir nesupratau, ko jie i
mans norjo.

20. - 3136
305
 - O a, atrodo, supratau, - iek tiek nurimusi pasak Lusa.
- Mano sesuo tiktai pamet molbert. O skelbim laikrat
policija, matyt, padav tada, kai ms ttis nusiunt jiems
paklausim. Paskui mes gavom kakokio komisaro Garbanso
gana keist laik. Jis para, kad molbertas rastas, bet kaip
daiktinis rodymas dar bus jiems reikalingas iki baigsis tyrimai
ar kakas panaaus. Bet iki iol mums jo negrino. Mano ttis
labai pyko ant it, kaip kad jis sak, policijos biurokrat.
- Na, dabar aiku, - pasak Antonijas. - O a baisiausiai
buvau nulids, kad tu, tai yra tavo sesuo, ivaiavo ir nepaliko
nei telefono, nei adreso. Dabar pasakyk, kaip man j rasti?
Lusa mslingai nusiypsojo.
- Sdiesi Pranczijos lktuv ir skrendi iki Paryiaus, o
tada jau tiesiai Monmartr.
- Tu juokauji?
Lusa palingavo galva.
- Ne, Antonijau, nesieisk. Duls tikrai ivaiavo Paryi
studijuoti tapybos.
- O ilgam?
- Kol kas neaiku. Matyt, keletui mnesi.
- Na va! Ir vl nepasisek! - Antonijas irjo Lus ir
lidnai ypsojosi.
Lusa irgi nusiypsojo.
- Ir man! O a maniau, kad tu banditas. - Tai pasakiusi, ji
prisimin, kaip neprastai prasidjo j paintis. - Klausyk, An
tonijau, - pasak ji, tu sakei, kad itraukei mane i po automo
bilio. Tad kur tada pasidjo tas automobilis?
- Nurko, kurgi daugiau. itas isiiojlis, kur prie vairo,
kur tavs vos nepartrenk, matyt, ne toks jau ir isiiojs bna,

306
kai reikia sprukti nuo atsakomybs. Gaila, numerio nesimi
niau, tik atsimenu, kad buvo vienas nulis.
- O automobilis vyninis?
- Taip, dl ito prisiekti galiu. Tik pasukau it gatv, ir
ikart po nosim toks vaizdas - eina mergina, o i paskos nemo
niku greiiu automobilis lekia ir jau jau uvaiuos ant jos.
inai, kaip siaubo filmuose, ir dar stambiu planu.
- Kaip tu ir susiprotjai, kad mane reikia traukti al.
- O a, ties sakant, ir nesusiprotjau. Ranka pati isities
ir nutemp tave nuo kelio. Kaip sportuojant. Juk tada negal
voji: tai skrenda kamuolys, man reikia j pagauti. Ranka pati
tiesiasi priek ir lenkiasi jau su kamuoliu.
Lusa susig.
- Man pasisek, kad tuo metu tu pro al jai. K gi, man -
mokslas. Ateity atidiau onus dairysiuosi.
Antonijas droviai nusiypsojo ir paklaus:
- Klausyk, Lusa Marija, jeigu jau tavo poktininke sesuo
nuo mans pabgo, gal sutiksi tu su manimi papietauti ian
dien?
- Ai, Antonijau, bet, deja, negaliu, - atsak Lusa. - Jau
esu paskyrusi pasimatym, o ir dabar vluoju.
- Gaila, - pasak Antonijas, - nors mans tai nestebina. Na
k gi, perduok linkjim, jei skambinsi ar raysi sesutei. O tai
ia mano telefonas, gal kada tursi laiko ar bus lidna.
Jis ities jai lapel su telefono numeriu. Lusa sidjo j j
rankinuk ir ities jam rank.
- Ai tau, Antonijau, mes dar btinai pasimatysim.
- Einam, a palydsiu tave iki taksi ar autobuso, kad dau
giau kas neatsitikt, - pasak Antonijas. Jie atsistojo ir ijo.

307
 Kai po kiek laiko Lusa susitiko su Eduardu, susitikimo
diaugsmas nugin j al visus prisiminimus apie nemalon
vyk. Ir tik vlai nakt, kai ji jau buvo atsigulusi, galvoje m
suktis visos ito vykio smulkmenos.
Keista, - galvojo Lusa, - juk a i ono pastebjau t
vynin dm, kuri paskui dingo. Jeigu automobilis bt pa
prastai gatve vaiavs, taip nebt atsitik. O jai jis stovjo ir
lauk, tai kodl paskui ov tokiu greiiu? Ne, ia kakas yra.
Ir nors Lusa dar syk pripaino, kad jai be galo pasisek,
irdyje ji jaut didel nerim.

ATUONIOLIKTA DALIS

Dabar, kai Duls nusprend ivaiuoti, jai pasidar kur kas

lengviau. Greitai ji pamatys mam, tt ir Lus... Tik dabar
suvok, kaip ji j pasiilgusi. Iki iol visi jausmai buvo skirti
anui Pjerui.
Vos prie kelet mnesi baisios baims apimta ji bgo
i Meksikos Paryi, o dabar taip pat bga, tik i Paryiaus
atgal.
Ko man ten bijoti? - guod save Duls. - Prajo itiek
laiko. Banditai jau seniai ileido mane i aki. Nra prasms
toliau slapstytis.
Ji nujo Dails mokykl ir atsim dokumentus.
- Bet js umokta u vis semestr, - nusteb pasak jai
kanceliarijoje.
- Pasikeit eimynins aplinkybs, - pamelavo Duls. -
Reikia bti namie.
- Tada pasiimkit atostog. Gal iki egzamin spsite grti.
- Bijau, kad niekada nebegriu.
308
 Ir vis dlto lidna palikti itas sienas. Duls atsimin, su
kokia viltimi ia jo, kaip svajojo mokytis... K gi, pasaulyje
keiiasi viskas...
Biliet usisak rytojaus dienos reisui. Nra ko atidlioti,
jeigu jau nusprsta.
tai ir iauo paskutin jos diena Paryiuje. O kokio
nuostabaus laukimo pilnos buvo pirmosios. Kaip godiai ji
stengsi geriau painti it puik miest, kaip norjo jame
bti sava.
Atleisk man, tu niekuo nekaltas, - mintyse atsisveikino
jinai su miestu, paskutin kart eidama gatvmis, kurios buvo
tokios pastamos ir mielos. - A vis gyvenim nesiskiriau su
tavimi... jei alia bt anas Pjeras.
O Paryius atsisveikindamas guod j ir ild velnia ru
dens saule, jai po kojomis parko aljose lamindamas nukritu
sius lapus.
Prie laiptuk alia Paryiaus Dievo Motinos katedros kaip
ir t atmintin dien buvo minia ekskursant.
Ir taip pat greitai gid barkino imokt tekst:
- Prieais jus - ankstyvosios prancz gotikos edevras.
Pagrindin jo konstrukcija - penkianav bazilika su transeptu,
dviem boktais...
iltoje vietoje ji pirm kart pamat an Pjer, bgdama
atsimu jam tiesiai krtin, ir jis vos nepargriuvo.
veniausia Mergele, tavo prieglobstyje mes susipaino
me, - mintimis Duls kreipsi Katedros globj. - Kodl gi
likimas nusisuko nuo ms?
Ji prijo prie sienos, kuri buvo nuklijuota popierliais,
ipl i bloknoto lapel ir tylutliai m nibdti:

309
 - Padaryk k nors, ventoji Mergele. Na, praau... Tik a
neinau, k ia galima padaryti. A visai susipainiojau... Tu
geriau inai, kaip man padti. Padk! A u visk bsiu dkin
ga.
Ant lapelio ji para mersi ir t siaurut popieriaus
skiautel priklijavo prie kit.

Duls mt daiktus krep ir susijaudinusi dairsi, ar ko

neumiro. Lktuvas iskrenda anksti, rytoj tam nebebus laiko.
Daai ir teptukai jau sudti. O pieiniai netelpa planet. Kiek
ji per t laik nupie!
Duls idliojo juos ant grind ir pati atisdo alia, iri
njo eskizus ir jau baigtus pieinius. Versalio fontanai ir Senos
pakrants, Bulons mikas ir Eliziejaus laukai... itie jos nu
pieti vaizdai bus alia jos net Meksike, kitoje ems rutulio
pusje...
Staiga suskambjo skambutis, ir kambar siver
triukmingas brys bendrakursi. Anri su Simona buvo prie
aky.
- O tu tyliai norjai nusiplauti? - susijaudin nekjo jie. -
Neieis! Gerai, kad mokymo dalyje mums pasak, jog ms
meksikieiuk jau ir dokumentus pasim.
- Gerai, baigiam! - tramd kitus Anri. - Traukite butelius.
Puotausime. Ilgos ileistuvs - nereikalingos aaros.
Duls m rinkti nuo grind paveikslus, padar vietos
triukmingai kompanijai.
- Palauk, - sustabd j Anri. - O atminimo dovanos. Nebk
ykti. Kiekvienam po etiud. Laikyk, Simona. Tai man... Klo
dai, imk... ia, Mieli, tau...

310
 Ir jis greitosiomis idalijo kiekvienam po Dulss paveiksl.
Be to, gudruolis irinko tik tuos, kur peizao fone buvo nupie
tas pastamas vyro siluetas. Duls tai suprato tik Meksike, kai
norjo Lusai parodyti savo darbus.
Duls paskubom susimet dar likusius daiktus, ir jie susdo
tiesiog ant gind, nes daugiau nebuvo kur pasidti itame
maame butuke tokiai utvei. Susd pakl plastmasines stik
lines vyno.
- Na, u tave, Dulsinjai - paskelb tost Anri.
Sapne girdjau a balsus diaugsmingus:

Prie aukto meils medio -

mes,
aplink
Visi glosto maas katytes.
Brunets merginos
Ten obuolius rako
Ir eria jais tsias kates.

- Taip visus ir sur, - m juoktis vaikinai. - N vieno

nepaliko paragauti...
Kaip puiku, kad jie atjo, - galvojo Duls. - aunuolis
Anri. A biau buvusi tokia vienia. Ir vakaras bt prailgs.
Juk prie akis visa naktis. O dabar taip greitai laikas bga.
- Man js labai stigs, - pasak biiuliams Duls. - inote,
Meksikoje a toki draug neturjau.
- O mes turime tau dar siurpriz, - pareik Anri. - Mes su
Simona iandien susituokme. Ikilms bus per Kaldas.
ms vestuves tu atskrisi, Dulse?

311
 - Oi, kokie js auns! - nuoirdiai susijaudinusi plojo
delnais Duls. - Kaip a diaugiuosi. Sveikinu, Simona! - Ji
pabuiavo draug j skruost.
- O mane? - pasilenk prie jos Anri.
- O tu apsieisi!
Jie prasdjo vis nakt, iki pat ryto, vieningai nusprend,
kad Duls gals isimiegoti ir lktuve.
Duls ir nesijaut pavargusi. Anri be perstojo krt idai
gas, visi griuvo i juoko ir neleido Dulsei nugrimsti savo
lidnas mintis.
Netiktai suskambo telefonas.
anas Pjeras.
Duls puol prie telefono ir nukl ragel.
- Taksi usakte? - gergdianiu balsu domjosi dispee
ris. - Prie dur.
- Dieve, a gi umirau usakyti taksi! Tai grau bt
buv, nuvaiuoiau, o lktuvo ir pdos atalusios! - suu
ko Duls.
- M es ir pagalvojom e, kad tau grau bus, - m
juoktis Simona. - T odl ir usakm e, dl ventos ram y
bs.
Jie greitosiomis iupo daiktus ir triukmingai nulipo
emyn.
Duls durininkui atidav raktus, atsisveikino i eils su
visais draugais ir lipo taksi. Kartu su ja atsisdo ir Anri su
Simona.
- Nesiginyk! - nutild j Anri, kai Duls mgino rodinti,
jog ji ir viena nusigaus. - A pats noriu sitikinti, kad tu laimingai
palikai svetingj Pranczij.

312
 - Klausyk, Anri, - staiga pasak Duls, kai jie prijo prie
jlaipinimo lktuv aiktels. - Tu galsi ipildyti vien mano
praym?
- Svarbu, kok...
- Pasakyk anui Pjerui, kad a iskridau, - papra mergi
na.
- N nemanau, - suurzg Anri. - A neturiu n maiausio
noro su juo susitikti.
- Tuomet... - Duls ipl i bloknoto lapel ir paskubom
ura: Lik sveikas, mylimasis. A sugrau Meksik. Aminai
tave atsiminsiu. Tavo Duls. - tai. Paduok it skelbim
vakarin laikrat.
- Anri, - priekaitingai irjo Simona, - negi tau sunku tai
padaryti.
- Na gerai, - padvejojs Anri pam lapel.
- Paadi? - dmiai jam akis pairjo Duls.
- Paadu.
- Tikrai?
- Taigi jau sakiau!
- Nesijaudink, a kontroliuosiu, - pasak Simona. Iki pasi
matymo, Dulse. Gal dar pasimatysim...
- Jeigu nepasirodysi p er vestuves, - pasak A nri, -
lauk ms M eksike. Pasiildysim prie saulu t m edaus
m nes.
- Man bus malonu, - atsak Duls. - Supaindinsiu su Lusa
ir mama... Tik tu nepamirk paduoti skelbimo, Anri.
Milinikas laineris prie praddamas judti suvirpjo ir su
didiausia jga atsip nuo ems. O atsipls kilo vis auktyn
ir auktyn...

313
 Toli apaioje liko mautlaiiai nameliai, lygs, tarsi ibrai
yti, gatvi silai...
Duls priglaud kakt prie iliuminatoriaus stiklo.
Koks maas jis i viraus, - galvojo ji. - Galima delnu
udengti... Net nesitiki, kad ten, apaioje, gyvena mons. Juk
jie dar maesni, kaip aguonos grdeliai... Ir vienas i t grdeli
- anas Pjeras... Viepatie, k gi a darau? Kodl a ia, itame
lktuve? Tarp ms bus tkstaniai myli. Ne, ito negali bti!
Bet laineris gaud, pamau kilo auktyn ir kiekvien aki
mirk ne Duls vis tolyn ir tolyn nuo jo ydr aki ir velni
rank, nuo kart lp ir meils odi svaigumo. Vis tolyn ir
tolyn, kit pasaulio krat.
Kai pas Duls prasids naktis, anas Pjeras sutiks nauj
dien. Kai Duls markstysis nuo rykios sauls, anas Pjeras
miegos, ir u jo lang nars rudens lietus...
Kiekvienam savo... - stukseno Dulss galvoje. - Nuo dabar
kiekvienam - savo...

Anri ipild praym. T pat ryt akylai stebimas Simonos

jis nujo vakarinio laikraio redakcij.
- Skubus ar paprastas: - paklaus mergina skelbim skyriu
je.
- Skubus skubus, - neleido jam n lp praverti Simona.
Mergina permet akimis skelbim ir nusiypsojo.
- Taip, tai tikrai skubu.
- Ko tu ia kiiesi? - usipuol j Anri, kai jie ijo i
redakcijos. - Ir apskritai, jeigu ne tu, a it meils laik biau
itaiss. A biau paras: Eik tu po velni, anai Pjerai. Tu
ne vyras. Duls.

314
 - Koks tu kvailelis, - lidnai nusiypsojo Simona ir velniai
suiau jam plaukus.

aneta kiurksojo lovoje ir aptingusi vart vakarin laikra

t. Ji visada skaitydavo asmenini skelbim skilt, smaginosi
siel auksmais, kad ir tokiais: Mergina su baltu sijonu. A
paklausiau, kiek valand. Buvo dvideimt dvi penkiolika. Pa
skambinkite man.
O apie k gi tu tuomet svaiiojai, idiote, kai ji alia stov
jo?, - tulingai galvojo aneta.
iandien laikratyje buvo ispausdinti daugiausia skelbi
mai apie dalykinius susitikimus ir oficialius primimus. Nieko
domaus.
Pervelgsiu ano Pjero straipsnius vyki kronikoje, -
nusprend aneta ir jau norjo versti puslap, bet staiga tekste
pastebjo vard: Duls.
K k? Ji gro Meksik?
a n e ta i diaugsmo vos nestrik teljo . Visika p e r
gal! ita prakeikta m ergikt gal gale pasitrau k jai
i kelio. Viskas! K oncertas baigtas. D augiau n ra p ra s
ms apsim etinti ir sdti usidarius kaip kokiai n e la i
m ingai a tsisk y r le i. Irg i m an! Jai pavyko v aro v
igrsti i Paryiaus. O kitam e pasaulio k rate ji jai
nebepavojinga!
Reikia, kad anas Pjeras btinai perskaityt. O jis t
skilt n neiri. Tegu ino, kad viskas baigta, ir daugiau nededa
vili. Pabgo tavo grauoll, mielasis. Pabgo...
aneta pasim raudon flomaster ir storai apibr skel
bim. Paskui laikrat perlenk taip, kad itas skelbimas krist

315
 akis, ir padjo ant raomojo stalo darbo kambary. Kai tik
anas Pjeras atsiss dirbti, ikart pamatys.
Lakstydama po kambar, ji persirenginjo, ruosi ieiti.
iandien ji atvs tikr vent, nusibodo iki gyvo kaulo itas
vaidmuo. Negi i tikrj atsiranda beproi, kurios tokias kan
ias kenia, kad gimin pratst? Ji tik vaidino ir tai beprotikai
pavargo.
Vis pirma aneta nusprend nueiti pador restoran ir
i irdies pasivaiinti, apdovanoti save u tok ilg susilaikym.
Paskui - kirpykl. Plaukai visai susivl, juk jai tiek daug teko
gulti. Pai madingiausi ukuosen! Ji turi nuluostyti nos
tai meksikietei!
aneta patenkinta apirinjo save veidrodyje. Juk ji n
kiek neprastesn u t Duls. Suliesjs veidas, pagal paskuti
n mad susuktos sruogos. Net kirpjas usiirjo... aneta
linksmai mirkteljo jam ir nepagailjo arbatpinigi.
Dabar - parduotuves. Reikia suspti nusipirkti k nors
naujo pasipuoti ir pasirpinti produktais vakarui. Jie su
anu Pjeru sds vienu du, kaip anksiau, jis girs jos valgius
ir i lto gurknos ampan... Ne, ampan jie gers miegama
jame. Juk ne uola jisai, kad nesusigundyt tokia kerinia
moterimi!
aneta ilgai rinkosi suknel. Ir vis ne tai... O jeigu... Tai
bent idja! ita Duls vis su dinsais slankiodavo. Matyt, anui
Pjerui patinka berniokikas stilius. aneta tuoj pat isirinko
graius dinsiukus ir minkt stor rami spalv megztin.
Dabar ji buvo panai be laiko susenusi paaugl, pamaivikai
primerkusi akis.
Na, brangusis laikykis! Tu iandien neteksi proto!

316
 O anas Pjeras tuo laiku automobilyje budjo prie
Dails mokyklos, lauk to nedorlio Anri. Tegu tik prisi
artina prie Dulss dar syk! Ko jis vis laik sukasi aplink
j ? v
anas Pjeras elgsi kaip uo ant ieno. Jeigu Duls prie
savs neprisileidia jo, tegu ir kiti nelenda! Gal ji neitvers ir
V

pakeis savo sprendim. Viepatie, greiiau baigtsi Zanetos

toksikoz.
tai student minioje msteljo Anri su savo baltapluke
drauge. Dulss nesimat, bet taip dar geriau, nes ji neleist
anui Pjerui isiaikinti su Anri.
Jis ilipo i automobilio ir rytingai utvr Anri keli.
- Klausyk, vaikine, a neleisiu, kad tu jai suktum galv, -
rsiai pasak jis.
- Sprskite geriau savo problemas, - paniekinamai iko
Anri.
- A tave spju, jei dar kart prieisi prie Dulss...
- O ar js neinote? - nustebusi paklaus Simona. - Duls
Meksik gro.
- Laikrai neskaitote, - atsisuks burbteljo Anri.
- Meksik? - apstulbo anas Pjeras. - O kodl?
- Kad netemdyt js laims, - piktai vilgteljo j Anri.
- Mes gi skelbim nuneme... vakarin laikrat... -
Simona apiekojo kienes, isitrauk i ten trintuk, popie
rli nuo kramtomos gumos ir popieriaus skiaui. - tai...
A gi atsimenu, a neimeiau... - anui Pjerui ji ities
sulamdyt lapel i bloknoto, kur Dulss ranka skubotai buvo
paraytos kelios eiluts. - Ji pra paduoti skelbim... Mes ir
padavm...

317
 - Geriau tegu bna Meksikoje negu Senos dugne, - rimtai
pasak Anri. - Syk a j u apykakls sulaikiau. - Ir piktai
pridr: - Po tiltu Mirabo Sena teka... Taip meil prabgs...
anas Pjeras suglums irjo nelygias, nervingai para
ytas raides.
- Nieko tu nesupranti! - suklyk jisai. - Jai Meksike bti
negalima!
Duls ivaiavo. Pasirinko mirtin pavoj, o ne abejotin
laim gyventi viename mieste su juo. K jis padar? Kas dabar
jai bus? Reporteris anas Pjeras, kasdien ruoiantis Paryiaus
kriminalin kronik, puikiai suprato, kad Dulss baiminimasis
nra tuias. Banditai visk padarys, kad atsikratyt nereikalin
gu liudytoju. Prieingu atveju jie patys bus sunaikinti. Mafijos
statymai iaurs. Jis gali jos netekti. Visiems laikams. Net pati
kariausia meil nesugrins jai gyvenimo. Mirtis neklauso
simyljusiojo mald.
Staiga anas Pjeras apsisuko ir netars n odio nulk
prie automobilio.
Simona lydjo j vilgsniu.
...Matai, Anri. Jis j vis dlto myli. Ji pam Anri u rankos
ir sunerimusi pridr: - Bet kodl jis pasak, kad Dulsei nega
lima grti Meksik?

Mintys keitsi aibo greitumu... Dulse, maule... anas

Pjeras adjo bti tavo gynjas ir ididiai pakeldavo peius...
Geras gynjas... Jis aikiai mat persigandus Dulss veid, kai
ji klykdama puol prijo Katedros laipteliais. Jis paprasiausiai
privalo bti alia jos. Duls su Lusa teisiog nesuvokia, kokia
ikilo joms grsm.

318
 Tik va aneta... Ji kasdien darosi silpnesn. Toki j palikti
negalima.
Bet Dulsei pagelbti btina. Kuo skubiausiai reikia skristi
j Meksik, kol dar nieko nepataisomo neatsitiko...
O k daryti su aneta?.. anas Pjeras dabar jau prakeik
t minut, kai buvo toks neatsargus ir atkreip anet dmes.
Ji apsivyniojo aplink j kaip geben aplink med ir dabar i lto,
bet planingai, porcijomis siurbia jam krauj. Jis visai sutriks.
Kodl likimas jam toks negailestingas? Tereikjo pirm kart
gyvenime jam nuoirdiai pamilti velni tyr mergin, ikart
kliuvo spstus.
Iki to momento, kol suprato, kad jam svarbi tik Duls,
moteris jis niekada neirjo rimtai. Keit drauges ir mitriai
ivengdavo atsakomybs. Grai vyrika ior, humoro jausmas
paddavo jam garbingai isisukti i kiekvienos sudtingos situ
acijos. kiekvien i eils draug jis irjo kaip potenciali
jo brangiosios laisvs mediotoj. inoma, jis painojo moter,
su kuriomis galima buvo draugauti ir nesibaiminti. Jos buvo
imintingos, domios. Bet jam visada egzistavo dvi skirtingos
moterys. Atskirai buvo tos, kurioms buvo galima atverti ird,
kalbantis.apie abiems domius dalykus, ir atskirai tos, su kurio
mis malonu praleisti nakt. Ir tik Duls buvo domus mogus ir
kartu geidiama moteris. Tik Duls... Ji buvo kakaip nebdin
gai nuoirdi ir rimta ir kartu kaip vaikas naivi ir aisminga.
anas Pjeras kiekvien kart pastebjo vis kok nors nauj jos
bruo. Ji kartais iurkti, kartais subtili, tikra ledi, kartais
suglumdavo dl paprasiausi gyvenimik situacij, o kartais
apstulbindavo j nepaprastu Glosofiniu mstymu arba kartais
bdavo visikai bejg, kartais nepaprastai tvirta.

319
 Koks jis buvo asilas, kad leido anetai persikraustyti pas
j. Tiesiog nusibodo vogiomis bgioti i darbo j pasimatymus.
Jeigu jis tada bt inojs, kad susitiks Duls... Bet i anksto
nenumatysi nieko... Ko gero, anet reikia paguldyti j ligonin,
kad priirt gydytojai, o paiam skubti paskui Duls. anas
Pjeras neabejojo, kad aneta niekada nebt gimdiusi, jei
nebt tarusi apie jo meils roman. Dabar tai buvo jos koziris.
Jei aneta tai bt pasakiusi ne prie Dulss, jis pastatyt j
viet. Supratusi, kad jis su ja negyvens, ji be abejo, bt atsi
kraiusi nereikalinga jai nata. Jos egoistik prigimt jis jau
seniai perprato.
Bet Duls visk matavo kitais moraliniais principais. Ji
sak ties. Ji nebt galjusi gyventi su juo, irdies gilumoje
laikydama j nieku. Juk tik dl Dulss jis liko su aneta, dl
to, kad jinai nenusigrt nuo to, nelaikyt nevertu jos irdies.

Po susitikimo su anu Pjeru Anri ir Simona ilgai svarst jo

keistus odius.
- Gal ji paprasiausiai susipyko su tvais? Ar kaip nors
sugadino savo reputacij ir pasislp, kad nekilt triukmas? -
spliojo Simona.
Anri pairjo j, tarsi ne visi namie jai bt.
- Ar tu gali Duls sivaizduoti tokioje situacijoje?
Simona papurt galv.
- Tas ir yra... - Anri atsiduso. - ia kakas kita. Ir tai ino
tik anas Pjeras. Duls turi kakoki paslapt... Kodl jinai j
patikjo ne mums, o itam unkarai?
- Kodl tu jo taip nekenti? - paklaus Simona. - Net pati
Duls nejauia jam tokio pykio.

320
 - Duls! Jinai j dievina. O itas reporteriukas, vaidindamas
jai romantik aistr, skmingai gyveno su savo draugue. O
toji teiksi padovanoti jam beib. Aiku?
Atrod, Simonai ioks i kaktos akys.
- O u k j smerkti? Juk... jeigu... tu staiga simylsi kit, o
a... Negi tu mane pamesi? - Jai m virpti lpos.
- Kvailute, - apkabino j Anri. - Tu juk visai kitas reika
las.
- Oi, Anri, - atsiduso Simona, - i alies sprsti lengviausia.
A manau, kad mums reikia susitikti su anu Pjeru ir ramiai
visk isiaikinti.
- Nepasakyiau, kad troktu j vl matyti.
- Tuomet tai padarysiu a viena, - tvirtai pasak Simona.
- Tik pamgink!
- Pagalvok apie Duls. Atsimeni, kaip isigando anas
Pjeras? Gal jai pagalbos reikia.
- Na gerai... - sutiko su ivadomis Anri. - Tik jau tu ia
nesikik. Tai vyr reikalas.

aneta skrajojo po kambarius ruodamasi sutikri an

Pjer ir garsiai dainavo. Kas minut ji vilgiojo veidrod,
pakabint ant pertvaros tarp virtuvs ir valgomojo. Kaip ji
pasikeit! Gal verta bt ir scen ieiti itokiai? itame pa
kraio bare jos dabartin ivaizda labiau ir tiks, juk ten renkasi
daugiausia jaunimas. Keletas nauj gyvesni daineli publikai
udegti - ir jai garantuota milinika skm! Tuomet negda
bus savo pasirodym ir pastam pasikviesti. O juk kai pasi
rod ano Pjero straipsniai, biiuliai vienas per kit puol jos
sveikinti ir visi troko ateiti koncert, tik jai teko isisukinti

21. - 3136
321
ir meluoti, kad ieko nauj patalp. Paskui - sivaizduojama
liga. O k ji jiems pasakys rytoj?
Paryiaus dangaus skliauto pakraty suvito nauja vaig
d, - para jos reikalaujamas anas Pjeras.
O anetai tik labai retai irovai plodavo. Ji svajojo apie
triukmingas ovacijas, apie kalnus puoki po kojomis, apie
mini gerbj prie dur. Be to, jeigu pakeist program, ji visai
gali tiktis, jog jai bus pasilyta filmuotis muzikinje televizijos
programoje jaunimui. Juk kaip tik it laid redakcijoje anas
Pjeras turi draug. Kaip ji anksiau nesusiprotjo!
Nupirkt ampan ji kio aldikl, duben graiai sudjo
salot lapus, vaisius sr. Graiai apskrudino orkaitje ms su
darovmis. iandien jai rankose darbas tirpte tirpo. O juk
paprastai virtuv ji slimpindavo su didiausiu vargu ir pavyz
ding eiminink tik vaizduodavo.
Stal ji padeng svetinje, sijung svajing muzik ir pa
simgaudama usirk.
Pasigirdo rakinam dur garsas.
Pagaliau! aneta atsisdo elegantikiau, nerpestingai
permet koj per fotelio atram ir ypsodamasi ilgesinga yp
sena smeig akis duris.
- Ruokis! - rsiai pasak anas Pjeras dar priekamba
ryje. - Nuveiu tave ligonin. Man reikia skubiai ivaiuoti
komandiruot.
Jis jo svetain ir nustebs pamat itaigingai padengt
stal. Jo prityrusios reporterikos akys pamat kiekvien
smulkmen. Ikart pastebjo peleninje rkstani cigaret,
nebaigt gerti taur vyno ant kds atkalts, pasikeitusi a-
netos ivaizd. Pai pirm akimirk pajuto nepaprast paleng

322
vjim ir net diaugsm, kad daugiau ja nebereiks rpintis.
Nors viena problema maiau.
anas Pjeras prastai iman moter organizmo subtilu
mus. Toksikoz anetai kaip staiga prasidjo, taip staiga ir
baigsi. Nieko keisto, i diaugsmo ji nusprend ikelti puot.
- Tau geriau? - jis pagrieb i dubens gaballj srio ir
pasuko kabinet.
- Man tiesiog puiku! - aneta ypsojosi ir irjo jj.
- Gal tau vis dlto nereikt rkyti?
- O kodl gi?
- Tai turbt kenkia kdikiui, - atsiliep jis i kabineto
rausdamasis tarp popieri.
aneta tyliai nusijuok. Kaip ji nesuklydo! Jis priprato prie
minties apie palikuon ir jau rpinasi jos sveikata. Dabar reik
t kakaip velniai paaikinti jam, kad daugiau neturt vilties.
- inai, mielasis... - prabilo ji svajingu tsiamu balsu. - A,
atrodo, bsiu apsirikusi. Tai buvo prastinis nervinis protrkis.
Bet tu nesisielok, - paskubom pridr. - Mes btinai sitaisysi
me sau mayl. Kaip nors kit kart...
anui Pjerui tarsi basliu bt kas galv trenks. Apsiriko!
Jam visas gyvenimas auktyn kojom apsivert, o ji sdi ir ra
miausiai ypsosi.
Ir staiga ant stalo jis pamat laikrat, kur stora linija
flomasteriu buvo apvestas Dulss skelbimas.
tai kur uo pakastas! ita puota - gedulingos mano meils
atventimas! Varovs nebr, nebr prasms daugiau apsime
tinti? aneta apmov j kaip bernikt!
anui Pjerui netilpo galvoje, kaip galima buvo itaip nie
kingai pasielgti. O pagaliau ko kito jis ijos galjo ir tiktis!

323
 Jis suspaud saujoj laikrat ir kaip paklaiks ipuol
svetain.
- Nenaudl! - mojuodamas laikraiu ustaug jis. - lyk
tyn!
ts jis trenksi stal, kuris stovjo tarp jo ir Zanetos,
ir apvert j. Ant kilimo nuriedjo persikai ir apelsinai, su
trenksmu duo nukritusios lkts.
aneta persigandusi paoko ir atsistojo kampe. Tokios
reakcijos ji nesitikjo.
- Tu tyia it spektakl surengei? Atsakyk! - Nesuvokda
mas, k daro, jis puol anet, ir jai pasirod, kad jis j tuoj
tuoj umu - jo akyse aiaravo baisus pyktis.
- A... - i igsio vos lemeno jinai, - a gi myliu tave... Tai...
galjo bti tiesa...
anas Pjeras iurkiai iupo j u pei ir stipriai su
purt.
- Ar tu sivaizduoji, k tu padarei?!
- O k jau?.. - vis dar tebebuvo persigandusi aneta ir nuo
jo vilgsnio net gsi. - Tiesiog mes vl kartu...
anas Pjeras sugrie dantimis, jis vos galjo susilaikyti
nesudavs.
- Kartu! A n vienos dienos su tavimi kartu nebsiu! - Jis
vysteljo j ant sofos. Nervingai pasiraus po kienes, iekojo
cigarei.
- A gi myliu tave, - sukkiojo aneta. - K gi man daryti?..
Ji maldaujamai pairjo j.
- anai Pjerai...
Nepasaks n odio, jis prijo prie telefono ir surinko
numer.

324
 - Taksi? Priimkite usakym. I Kliziejaus gatvs asme-
no. Taip. Skubiai.
Viduje anetai tarsi kakas nutrko. Taksi anas Pjeras
usak i savo nam iki jos buto.
Jis atidar priekambario spintos duris, itrauk i ten du
didelius lagaminus, n nevilgteljs j j nujo j kabinet ir
usitrenk duris.
Jis iveiia j i savo gyvenimo... Springdama aaromis,
aneta greitai susirinko savo skudurus. Kur ji praov pro al?
Juk viskas taip gerai susiklost. Ir meksikiet namolei isikraus
t, ir anas Pjeras neikl jai skandalo po vykio su Dulse.
Prieingai negu jinai tikjosi, jis tyliai kentjo jos buvim ir dar
nuolaidas.
aneta man taip: jeigu jau jis nutrauk santykius su Dulse
ir gyvena toliau su ja, vadinasi, jis vis dlto apsisprend, kuri i
j jam brangesn. Juk jokiais grasinimais nepriversi jo padaryti
to, ko jis nenori. Ji jau ne syk tuo sitikino. Todl ir veik
tylomis, nes laas po lao ir akmen pratao. Ir kaip ia staiga
tokia permaina?
Dispeeris prane, kad taksi jau atvaiavo.
aneta nusiiupo lagaminus. Negi jis neils net padti jai?
Ji prijo prie kabineto dur ir tyliai stumteljo jas. Urakinta.
- anai Pjerai, - gailiai paauk jinai, - a ieinu.
Atsakymo nebuvo.
- Na, nieko, - galvojo aneta, laiptais tempdama lagami
nus, - tu dar pasikviesi mane. Pats pasikviesi... A duosiu tau
laiko isidkti, o tada...
Bet sielos gilumoj jai kakas kudjo, kad ji an Pjer
prarado visiems laikams...

325
 anas Pjeras negaljo atsigauti vis dien. Vis nakt jis
buvo usirakins kabinete ir nesudjo n bluosto. Jis irjo
skelbim laikratyje ir neinodamas, ko griebtis, rk vien
cigaret po kitos.
Kaipgi jis nesusiprotjo, jog aneta j mulkina? Juk jis
puikiai inojo, kad ji gali griebtis ko tik nori, kad pasiekt savo.
I pradi jis ja ir nepatikjo. Tai Duls j privert tikti. Jos
tyra siela negaljo n sivaizduoti, kad tokiais dalykais galima
aisti. O jos sitikinimas persidav ir jam.
anas Pjeras jau buvo nusprends piktdiugikai atsimo
kti anetai, parayti vakarin laikrat dar vien recenzij
apie jos kryb, bet pasvarsts nusprend nenusileisti iki
kerto. Dievai nemat, tegu gyvena, kaip nori. Kada nors jai
atsilygins gyvenimas u jos niekyb ir klast, ji gaus tai, ko
nusipeln.
Jis pasiraus tarp popieri ant stalo ir susirado Dulss
nupietus nusikaltli portretus.
tai kas dabar svarbiausia. Kaip jam surasti ituos tipus ir
kaip ivengti j keliamos grsms? Staiga jis perpyks sudav
sau per kakt. Stuobry! Pirmiausia susirask pai Duls. Bet jis
net adreso jos neino! Jam ir mintis nebuvo atjusi paklausti,
kur ji Meksike gyvena, juk ji vis laik buvo ia, alia. Taiau
nieko, ryiai plats, informacij jis renka profesionaliai. Gra
ios dvynuks, kuri viena daininink, o kita dailinink turi bti
inomos visuomenei. O tuo, kad Duls priklauso vietinei auk
tuomenei, jis neabejojo. Ji turjo brangi papuoal, bet net ir
ne tai rodo, kad ji i auktuomens. Aikiai matyti, kad nuo
vaikysts ji buvo mokoma etiketo subtilum, kuriuos su di
diausiu malonumu atmet, kai itrko i po tv sparn.

326
 Jis sivaizdavo, kaip susitiks su Dulse, ir nusiypsojo. Kaip
malonu bus jai pasakyti, kad yra visikai laisvas ir visas priklauso
tik jai vienai ir jos bus visada. O kai Duls suinos apie nieking
Zanetos poelg, igaruos visas gailestis jai.
Jie vl bus kartu, ji rodys jam Meksik, kaip jis rod jai
Paryi. Jie eis irti Riveros ir Sikeiro fresk, senovs pira
midi, actek ir maj brangenybi. O paskui ivaiuos kur
nors pajr ir vaikios nakt po drgn papldimi sml,
klausysis, kaip tyliai oianiomis bangomis j kojas palieia
Didysis vandenynas. anas Pjeras niekada nemat vandenyno.
Jis turbt toks pat gilus, bekratis ir permainingas, kaip ir j
meil.
Jo irdis arba stingo apimta pavojaus nuojautos, arba vir
pjo nuo saldios susitikimo vilties...
Beprotikai skubdamas, jis puol prie ivaiuodamas
tvarkyti vis redakcijos reikal. Vienas susitikimas, antras, tre
ias. Dar tebekabo redaktoriaus sumanyta nauja straipsni
serija. Visk reikia padaryti, visur suspti, o jo galvoje tik viena
mintis - apie Duls.
anas namus sugro vlai vakare ir labai nustebo prie
laiptins pamats lidnus ir sualusius Anri su Simona.
- Mums pasikalbti reikia, - nusuks akis burbteljo Anri.
O anas Pjeras toliau aikintis santykisu juo nebenorjo.
Kam? Juk jis greitai bus alia Dulss.
- Ueikim, - pasil anas Pjeras.
- Geriau ia, - atsisak Simona, nors buvo net pamlusi nuo
alio. Jai labai nesinorjo susitikti su Dulsitos varove.
anas Pjeras staiga suprato, dl koji atsisako ueiti, ir net
usikvatojo.

327
 - Nebijokite, a vienas, - pasak linksmai. - Patys sitikinsi
te.

Svetain tebebuvo tokia pat sujaukta, koki j paliko a

neta. Visur primtyta daikt, kuriuos ji skubdama buvo itrau
kusi i spintos. Kambario vidury tebebuvo parvirts stalas,
riogsojo krva suduusi ind ir perskil persikai.
- Austerlico mis, - skeptikai sumurmjo Anri. - Panau,
kad prieas pasitrauk patyrs milinikus nuostolius.
- A sutvarkysiu, - ujauiamai pasak Simona. - Kur lai
kote epet?
Ir kol anas Pjeras virtuvje vir kav, ji su Anri greitai
visk aptvark.
Tuo tarpu anas Pjeras dar spjo jiems trumpai papasa
koti apie vakarykt incident su aneta. Ir pastebjo, kaip
pragiedrjo Anri ir Simonas veidai, kaip inyko vidin tampa.
anas Pjeras aldytuve atrado anetos atnet ampan ir
ikept ms.
- tai kas, mielieji, - pasak jis, ddamas visa tai ant stalo,
- a manau, mums daugiau nra prieasi nesutarti.
- Nebus, - patikslino Anri, - jeigu papasakosite mums,
kodl js nerimaujate dl Dulss. Kas jai gresia?
anas Pjeras paniuro. Anri klausimas vl sukl aprimu
sias mintis apie pavoj.
- Gal net mirtis, - dusliai pasak jis ir isitrauk i kiens
Dulsitos pieinlius.
- Ar jums neteko matyti it tip?
- Ne... - Anri dmiai irjo piein. - Veidus a simenu
gerai.

328
 - Ir a. Paryiuje jie jos neberanda. Bet Maksike... - Ir jis
papasakojo jiems, k pats buvo girdj i Dulss.
Simon apm siaubas.
- Ir tai inote tik js?- paklaus jinai.
- A ir Lusa, - patikslino anas Pjeras.
- Ir mes, - pridr Anri. - Rytoj pat skrendu Meksik.
Reikia tik pinig pasiskolinti bilietui.
- Jau ne, brangusis, - grietai pasak anas Pjeras. - J
Meksik skrisiu a. Atleisk, bet tai tik mano reikalas.
Simona timpteljo Anri u rankovs ir linkteljo:
- Jis teisus... Jis geriau sugebs padti Dulsei su Lusa. Be
to, tu nemoki ispanikai.
V

anas Pjeras vos neuspringo ampanu. Kaip jis apie tai

nepagalvojo? Juk ir jis nemoka ispanikai. Su Dulse jis kalb
davo pranczikai, kalbos baijero nebuvo. Bet Anri tegu geriau
neino ito. Nesvarbu, kad jis kalbos nemoka, tai kompensuos
jo budri akis ir mylinti irdis.
Jis pakl taur ir pasak:
- U tai, kad viskas bt gerai.
- Kad viskas bt gerai, - tarsi aidas atsiliep Anri su
Simona.

aneta nerado sau vietos. Ji trainiojosi po but, numesti

lagaminai tebebuvo neipakuoti. Kaip negera bti vienai. Kaip
tai, pasirodo, negera...
Ji pasim rankinuk ir, nors buvo vlus metas, ijo
i nam. Reikia eiti ten, kur yra moni, kur skamba
muzika ir juokas, kur galima usimirti ir negalvoti, negal
voti visai.

329
 Artimiausias naktinis baras buvo ne taip ir toli. Ji usisak
didel taur brendio - net barmenas nustebo - ir atsisdo prie
laisvo staliuko.
moni bare buvo daug, daugiausia jaunimo, po du ir
kompanijomis. Griaudjo muzika, mirgjo vairiaspalvs lem
pos. Sals viduryje mons oko.
Vienu mauku nugrusi pus taurs, aneta isiblakiusi
valgsi po sal. Staiga pajuto kakieno vilgsn.
Prie gretimo staliuko sdintis vaikinas j tiesiog ryte rijo
akimis. Paskui staiga atsistojo ir pasims savo taur atsisdo
prie jos.
- Nuobodiaujate? - banaliai pradjo jis.
aneta tyljo.
- Man irgi lidna, - pasak vaikinas. - Didelis sielvartas
mane slegia, suadtin pamet. Gal paoksim?
aneta nairomis, bet priekabiai permet j akimis. Jis buvo
daug u j jaunesnis, bet graus ir stotingas. Kvailos panos, jei
pameta tokius, kaip jis. Beje, ji irgi nieko, o va anas Pjeras...
- Mano vardas Polis, - vaikinas keriniai nusiypsojo. - O
js?
V

- aneta, - nenoromis burbteljo jinai.

- O kodl js viena? Oi, atleiskite... - jis sutriko.
- Gerai, geriau paokim.
aneta atsistojo. Jinai gal gale atjo iekoti kompanijos,
tad ko ia dabar murksos?
Polis tvirtai priglaud j prie savs, ir aneta maloniai
pajuto, kaip diugiai j nuteik stiprus vyrikas prisilietimas. O
kai okis baigsi ir jie sugro prie staliuko, pasijuto net nusivy
lusi.

330
 Polis dar usak igerti ir vl pakviet j paokti.
Vakaras pralk kaip akimirka. aneta gerokai apgirto,
svaigo galva. Polis arba skundsi savo nelaiminga dalia, arba
susiavjs nabdjo komplimentus... Jis pirm kart savo
glbyje turi toki grai moter... Tik ji, tik aneta gali j
igelbti... Kol nepaino jos, man, kad jo gyvenimas baigtas...
Jo odiai maloniai glost anetai savimeil. Atrodo, itas
berniktis kraustosi i proto... Kaip puiku vl jausti, kad esi
geidiama ir kad gali ivesti i proto. O jis irgi nieko... Kokios
velnios lpos paliet jai plaukus... Koks nuoirdus susiavji
mas spinduliuoja i jo rud aki...
- Einam, - netiktai sunabdjo jisai.
Ir aneta ikart sutiko.
- Einam.

Kokia audringa tai buvo naktis... anetai atrod, kad Polis

moter turi pirm kart, taip virpdamas jis j buiavo, taip
nedrsiai liet. Ir tuo j udeg dar labiau. O paskui visikai
paverg savo jaunatvika galia ir netiktai prasiverusia aistra...
Ir nesiliov nabdjs meils ir dkingumo odi... Niekada
dar ji neturjo tokio puikaus meiluio...
aneta prasimerk ir tingiai pasiraiv. Pro neudengtus
langus pliesk saul.
- Poli... - paauk ji.
alia jo nebuvo.
Tikriausiai vonioj, - nusprend aneta ir rengdamasi jo
per kambar, ji turjo vilt pakartoti nakties stebukl. Paskui
kio nos voni, vilgteljo virtuv, svetain... Jo nebuvo
niekur. Staiga jinai pajuto keist tutum. Nebebuvo lagamin.

331
 Baisios nuojautos persmelkta, aneta puol iekoti ranki
nuko, atidar triumo dutes...
Tikrai taip, su Poliu igaravo ir pinigin su visais pinigais,
ir papuoalai.
Netekusi jg, ji susmuko ant grind ir sudejavo.
- Poli... Kaipgi taip... Poli...
O gal jis visai ir ne Polis? Kodl jis savo potencialioms
aukoms turt pasisakyti tikrj vard.
Kokia ji kvail! Patikjo, itirpo... O jis viso labo profesio
nalus gundytojas ir vagis...
aneta apsikabino savo nuogus kelius ir isterikai, tarsi
beprot, m kvatotis.

Ileids Anri su Simona, anas Pjeras prijo prie lango ir

siirjo mirgani iburiais tams. Jis galvojo apie Duls ir
apie artjant susitikim su ja.
O mintyse skambjo lidni Polio Eliuaro odiai, kurie
labai tiksliai nusak jo bsen:

Tavo blizgantys plaukai pasaulio tutumoje

Lang tutumoje sunks nuo tylos
Ir nuo elio kur mano nuogos rankos
Ieko tavo atspindi.

Tavo irdies forma yra chimerika

Ir tavo meil panai mano prarast nor.
O gintariniai atodsiai, sapnai, vilgsniai

332
 Bet tu visada buvai su manim. Manoji atmintis
Tebra tamsi regjusi tavo atjim
Ir ijim. Laikas, kaip ir meil, naudojasi odiais.

DEVYNIOLIKTA DALIS

Kur jie dabar vaiuoja? Eduardas pasak, kad umiest,

toki viet, kuri panai roj. O jeigu tikrai roj? Lusa
nuvelg savo ydr suknel. Ar tinka su ja engti roj? K
ia slpti, Lusa vis laik galvojo apie Eduard, lauk susitiki
m su juo ir bijojo.
Automobil Eduardas vairavo labai profesionaliai, retkar
iais atsisukdavo j ir ypsodavosi. ypsena buvo velni, bet
kakokia keista. Tarsi velgt savo siel. Lusa pastebjo, kaip
rpestingai ilyginti jo markiniai, kokie elegantiki jo stiprs
peiai.
- Nori muzikos, Lusa?
- Bliuzo?
- O kam! Galima ir kitko, kas mielesnis tavo irdiai.
Jis jung magnetofon. Lusa ikart paino - dainavo A r
gentinos daininink Mersedesa Sosa, kuri buvo ukariavusi
irov simpatijas dar prajusiais metais. Balsas buvo neauk
tas, ji dainavo kiek graudiai, tarsi paukt, kuri nori udaryti
narv. Kaip Eduardas visk jauia! Dabar, vidurdienio kar
tyje, kai vir j toks nepaprastai ydras Meksikos dangus, bliu
zas tikrai netikt. Utat klausantis vingri Mersedesos Sosa
melodij, nieko nereikjo kalbtis, galima buvo tiesiog klausy
tis. Lusa vilgteljo Eduard ir j nukrt drebulys. K jis jai

333
daro, itas paslaptingas verslininkas! Jis beveik nekreipia j j
dmesio, o ji jauia j visu knu.
Automobilis sustojo netiktai. Jie privaiavo prie didelio
parko. O kodl netiktai. Argi ji galvojo, kad kelias roj
nesibaigs niekada? Jie ilipo ir nujo ir tarsi pateko juost,
kuri nepakeliam kart skyr nuo kvapnios vsos. ia tikrai
buvo rojus.
- Ar tu, mergyte, nealkana?
- inoma, kad ne. - Ach tie vyrai, pagalvojo Lusa, jie
niekada neumirta valgio.
- O a uksiau. Tikiuosi, kad ir tu palaikysi kompanij.
Galtum kavos igerti arba kokakolos.
Per park Eduardas nusived j nedidel atvir kavin.
Lankytoj buvo nedaug ir jie nesidrovdami apirinjo juos.
Prie kratinio staliuko sdintis grauolis blizganiomis akimis
irjo Lusos kojas. Koks graus vaikinas, bet kaip nesivaro.
Lusa inojo savo privalumus ir jai nereikjo, kad kas nors tai
patvirtint. Be to, jo markiniai atrod ne visai vars, jai visai
nesvarbu, k apie j mano akipla, kuris nemoka susitvarkyti.
Bet tuoj pat Lusa pastebjo ir atkakl rausvaplauks panels
vilgsn. Jis buvo smeigtas Eduard. Panel atsisdo kitaip,
m demonstruoti degusias kojas. Savo susidomjimo slpti ji
n negalvojo, vis viliojamai ypsojosi. Lusa kiek susijaudinusi
turjo pripainti, kad rausvaplauk visai nieko. Ir suknel jos
balta, figros graktumo neslepia, ir kaklas tarsi itekintas,
koral vriniu apjuostas. Grauol blizganiomis akimis Lusa
net umiro, ji pastebjo, kad ir Eduardas vilgiojo rausvap-
lauk. Kodl jis nekreipia dmesio t l tip, kuris aki nuo
Lusos laun ir krtins neatitraukia?

334
 Lusa atsisdo prie staliuko, net laikysena mgindama i
reikti savo verts pajautim. Tegu dabar senjoras Eduardas
pamgina j sudominti, jei kiekviena graaus veido mergina j
taip traukia?
- Lusa, kas nors negerai?
- Man nemalonu, kad mane apirinja kaip paveiksl.
- Tave tai stebina? Tau niekas negali bti abejingas. Pasi
gailk varg vyr, ne kasdien jie mato toki grauol.
- Kodl? Man atrodo, mergina, kur prie gretimo staliuko,
irgi gana miela.
- Ji per daug stengiasi tai parodyti, ir tai yra jos nelai
m.
- Atrodo, tave ji vertino.
- Tu nori, kad a jai atsilyginiau? Be to, tu perdedi.
- Ujausk tu it mergin, Eduardai. Ji ne kasdien mato
tokius elegantikus vyrus kaip tu.
- O! Tu gabi mokin. Tai teikia vilties.
Eduardas pradjo valgyti atnetas salotas. Lusa gurknojo
sultis ir pati nenordama gaud ano vaikino vilgsnius, o jis
savo juodom akim tiesiog prilipo prie jos.
- Eduardai, einam i ia.
- Jis tave nuvargino?
-Kas?
- Tas grauolis. - Vadinasi, jis vis dlto pastebjo.
- A noriu pabti su tavim be paalini.
- Mane tai tenkina. Leisi man igerti kokakol? A netruk
siu. O jei btinai reiks, imalsiu itam tipui marmz.
- Tuomet nepaklisi roj.
Eduardas nusiypsojo.

335
 Jie vl jo per park. Eduardas apkabino Lus per peius.
Lusa pajuto, kad kitaip bti ir neturjo, ir negaljo. Jis nuved
j prie nedidelio tvenkinio. Lusa panardino rankas vanden.
Staiga Eduardas pasism riekutes vandens ir likteljo jai
ant suknels. Lusa sustingo i netiktumo.
- Lusa, tau reikia persirengti.
- ???
- ia netoliese yra nedidelis pensionas. Einam ten, itaip
vaikioti nepadoru.
- Kodl tu taip padarei?
- Atleisk, nepagalvojau, - jo akyse viet elmikos ug
nels.
- Suknel greit idius.
- A noriu pabti su tavimi be paalini. Negaliu paksti,
kai kiekvienas tave iri.
- Tu juk sakei, kad juos reikia ujausti.
- A ujauiu, bet dabar noriu matyti tik tave.
Eduardo akys padmavo. Jis pam mergin u rankos ir
rytingai nusived. tai itaip einama roj, pagalvojo Lusa. Ji
nesiprieino. Ji jaut, kad dabar turi paklusti. Jis geriau visk
ino, jis neklysta, jis vyras. Svaiginamai kvepjo gls, o auktai
vir j galv viet akinamai ydras dangus.
Pensione buvo vsu. Durininkas permet juos supratin
gu vilgsniu, bet nekteljs su Eduardu tapo abejingas ir
rimtas. Eduardas nusived j numer. Lus suglumino lova
su rykiai roiniu utiesalu. J pasodins, sau kd Eduardas
pastm taip, kad Lusa matyt tiktai j. Bet jo vilgsnis
glumino j dar labiau. Veidas buvo ramus, o akyse liepsnojo
pragarika ugnis.

336
 - Dabar atne ampano, - pasak jis perdtai ramiai.
- Kam? Nerekt ia utrukti, - netvirtai sumurmjo Lusa.
- Parke taip gera.
- Su manimi tau bus dar geriau, mano mergaite, - m
nabdti Eduardas.
numer jo padklu neinas berniukas. Sidabru ybiojo
rasoto butelio kaklelis.
Lusa gurknojo i lto, jos lpos virpjo, ji niekaip negaljo
igerti savo taurs. Eduardas kantriai lauk ir vis neatitrauk
nuo jos aki. Kai tik ji taur pastat ant stalo, jis tvirtai ir drsiai
prisitrauk j prie savs. Pabuiavimas buvo ilgas ir deginantis.
Tau reikia pasikeisti suknel, - sunabdjo Eduardas...

Kiek prajo laiko? Kai jie jo atgal, saul jau linko

vakarop. Lusa stengsi bti tvirta, bet linko kojos. Tad pri
jusi prie automobilio, su palengvjimu susmuko kd. Va
iuojant Eduardas vl jung muzik, vl dainavo Mersedesa
Sosa, dainavo tarsi paukt, kuri nori udaryti narv.
domu, udar j ar ji itrko laisv? Lusa neinojo, ar iri
j Eduardas, ji buvo pasinrusi savo mintis. Isiskyr jie
prie Lusos nam. Eduardas pabuiavo jai rank ir ypsoda
masis sunibdjo:
- A greitai tave pamatysiu. A negalsiu ilgai laukti.
Nujusi savo kambar, Lusa i nuovargio susmuko fotel
ir stengsi visk prisiminti, suvokti, vertinti. Jis jos neeid,
ne. Tad kas gi vyko? Ji tai ypsojosi, tai netoli aar buvo.
Geriausia, matyt, atsigulti, - pagalvojo ji ir palindo po antklo
de. Jos nuosavas knas atrod jai tarsi svetimas. Dabar jau jis
priklaus ne jai arba bent ne tik jai.

22. - 3136
337
 Umigdavo ir pabusdavo Lusa galvodama apie Eduard.
Ji ukavosi plaukus ir sivaizdavo, kaip jie slys Eduardo pe
iais. Paskui vilkosi palaidinuk ir nukaitusi galvojo, kad
tokia ikirpt neturt trukdyti Eduardui buiuoti jai kakl.
Bet atsirado nauji bauginantys pojiai - pastebjusi, kad
Eduardas iri kit moter (o taip bdavo neretai), ji nie
kaip negaldavo susilaikyti ir pati pairdavo ten ir kiekvie
n kart pajusdavo didel skausm, nes t pai akimirk
suvokdavo, kas btent patraukdavo jo dmes. Viena i t
moter turdavo ilgus kaip ilkas vilganius plaukus, kita
paaip akiplik veid, kita trap veln kaklel. it
moter ji bijojo ir kartu didiavosi irdama jas - Eduardas
juk jo su ja.
Atrodyt, itie diaugsmai ir nerimas, svaigulys ir tutuma
turjo upildyti vis jos ird, vietos kitiems jutimams nebetu
rjo likti, taiau pasidar taip, kaip ji neman, kad pasidarys. Ji
vis daniau prisimindavo t bjaurj Pabl. O prieastis buvo
ne jos sieloje, bet visai kitur.
ne, patenkinta, kad draug smulkiai pasakojo jai apie
beprotikai aistring savo roman, visas Lusos ir Eduardo mei
ls smulkmenas, itraukdavo kaip sugeria smlis drgm. Bet
kadangi tas romanas priek eng gana audringai, Lusa pasa
kodama jau m praleidinti daug domi detali, utat labai
ilgai ir po daug kart pasakodavo, k jauia pati.
Toks j bendravino poskis Inesei greitai nusibodo, tad ji
nusprend j padaryti domesn - terpdavo naujien i savo
gyvenimo arba i j bendr pastam gyvenimo. Lusa klausy
davosi labai isiblakiusi ir vis laukdavo pauzs, kad galt
pasakyti odel apie savo brangiausij Eduard. Bet syk, kai

338
ne isiplepjo, kad universitete mat Pabl, o jis buvo su
kakokia baltaplauke, ir jie taip susidomj vienas su kitu
kalbjosi, kad nemat nieko aplinkui, Lusa sunerimo kaip
reikiant. Ji kuo greiiausiai pavelg emyn, bet it nerimo
iburl draugs akyse pamatyti ne suspjo.
Kitas praneimas buvo tikslesnis. Pasirod, kad mergina
yra angl, nepatingjusi mokytis atvaiuoti kit pasaulio kra
t. Jos vardas Patricija. K gi, pagalvojo Lusa, Pablas turi teis
turti mergin, be to, kas gali garantuoti, kad Pata yra jo
mergina. itos mintys jai tik msteljo. Garsiai ji nepasak
nieko.
O dar kit kart ne papasakojo dar daugiau ir buvo labai
patenkinta.
- Na tai, viskas taip ir yra, kaip a galvojau. Tikriausiai tarp
Pablo ir itos angls - romanas.
- O kaip tu suinojai? - paklaus Lusa, stengdamasi nuslp
ti savo smalsum.
- A ikart supratau, kad itie plepalai apie kalbos moky
msi yra tik priedanga. Jis jai, matote, padeda mokytis ispan
kalbos! O iandien a savo akim maiau.
- Ir k tu matei?
- A kyteljau galv didij auditorij prie bibliotekos,
Irenes i medicinos fakulteto iekojau. Ir k a regiu? Sdi ita
porel - Pablas su angle - ir glosto vienas kitam rankeles. Jie
net mans nepastebjo. I pradi jis apirinjo jos pirtelius,
spaud rie ir kak velniausiai murmjo. Paskui ji atsakyda
ma kak burbteljo ir pradjo aismingai vedioti pirtu jam
po deln. Paskui jis pam jos rankas ir m sugniauinti ir
atgniauinti delnus.

339
 - Jis juoksi? - neilaik Lusa.
- Kur tau! Veidai buvo rams ir mslingi, lingavo galvom ir
aki vienas nuo kito neatitrauk.
- K gi, sako, angls vengia dideli aistr ir kiekvienu
atveju stengiasi elgtis santriai. Bet Pablas? Dar visai neseniai
jis nesitenkijo rankos paspaudimais.
- Kai toks reikalas, ton duoda dama. Bet kas ir kaip ten
bt, tai ne vien kalbos praktika.
Keista, bet ne savo galva nelabai rizikavo, nors
Pablas su Pata intymiai dar nebuvo kalbj niekada. Jie
kalbjo apie mogaus platakos snarius - j buvo tiek
daug, o Pata tai turjo aprayti seminariniame darbe.
Gerai, kad dstytojas vargei Patai nepakio temos apie
kelio ar klubo snarius. Juk tada angls reputacija bt
sugadinta nesugrinamai.
Bet kadangi Lusai apie tai nebuvo inoma, jos savimeil
buvo ugauta tik iek tiek, o tai prived prie to, kad apie Pabl
ji m galvoti daniau negu iki iol.

Kur laik ir pamokslininkas paliko Lus ramybje. Ne, jis

nebuvo links j umirti visai, bet iuo metu jo dmes buvo
patraukusi graut parapijiet, kuri vis laik ssdavosi pai
pirm eil ir kuo dmiausiai klaussi stengdamasi nepraleisti
n vieno daktaro Gonsaleso pamokslo odio.
Vilmaras net perjo prie savojo garsiojo pamokslo apie
dievikj meil, kuri traktavo gana laisvai. Remdamasis gerai
inoma teze, kad Dievas yra meil, jis it tem ipltojo ir
padar apstulbinusi krikionis ivad: atsiduodami emika
jai, knikajai meilei mons irgi lovina j knus sukrus

340
 Viepat, lygiai taip pat, kaip kad lovina j teisingai maitinda
miesi ar maktindami kn.
Jis pakviet mergin kavin. Bet jos bta tokios kvailos,
tokios provincials, kad daktarui Gonsalesui igaravo visas
entuziazmas. Pravrusi burn ji kalussi, k jai kalba pa
mokslininkas ir nesuprato net pai aikiausi uuomin. O
kai Vilmaras pam j u rankos, jo rank ji staiga pakl
prie savo lp ir m kartai buiuoti, bet tuose pabuiavi
muose nebuvo n laelio seksualumo - vien pakilus dievini
mas.
Trumpai tariant, ita istorija j tik sunervino. Ir tai syk jis
vl pamat Lus.
Automobili kamiai Meksiko gatvse paskutiniu metu
tapo norma. Gonsalesas, vis laik naudodavsis tik nuosavu
automobiliu, mat laik, kad pamokslininkui nepritinka vainti
metro, buvo priverstas danai stoviniuoti ir laukti, kada gi
pavyks pajudti.
T dien jis jau buvo bepradeds minti Dievo vard be
reikalo - jau antra valanda jis vaiuoja tais paiais kvartalais.
Atrodo, visa centrin Meksiko dalis virto miliniku automo
bili kamiu. Gerai dar, kad diena nelabai karta.
Neturdamas k vaikti, Gonsalesas apirinjo pro al
einanius praeivius. Pstieji judjo greiiau negu vaiuotieji,
automobiliai retkariais iek tiek pasistumdavo priek. Pa
mokslininkas buvo privaiavs prie nedidelio viebuio, kurio
fasadas buvo gatvs pus. Jo durys vis laik tiesiog neusida
r: eidavo arba ieidavo mons. Eina daryti nuodmi, -
niriai pagalvojo Gonsalesas, pamats vid smunkani
jaun porel. Jo pasipiktinim galima buvo paaikinti paprastai

341
- jis ir pats bt ne prie, valandl kit ia pabti su kokiu nors
angelliu, o dabar prakaituoja tvankiame automobilyje.
Viebuio durys atsidar vl, ir gatv ijo dar viena pora.
Daktarui Gonsalesui vos bloga nepasidar, nes prie graaus ir,
matyt, turtingo jaunuolio pamat velniai prisiglaudusi Lus
Marij Linares! Vadinasi, ji tik vaizduoja nelieiamj, o i
tikrj jau praradusi t didiausi brangenyb! Pamokslinin
kas to. Jis buvo nusiteiks palikti ramybje Lus - nekalt
mergait, bet Lusa - itvirkusi moteris nuo jo nepaspruks. Jis
tai nusprend tvirtai.
Ir jau t pat vakar daktaras Gonsalesas paskambino
Lusai ir rytingai pareikalavo, kad artimiausiu metu ji su juo
susitikt. Lusa norjo atsisakyti, bet pamokslininkas atvirai
pasak, kad tuo atveju apie nusidjli darbus ims kalbti
visi, ne tik Linares eimoa nariai, apie juos suinos ir tarnybo
je.
Pasirinkimo Lusa neturjo - pas pamokslinink teko nuei
ti. Mergina daugma sivaizdavo, kas gali ten jos laukti, bet ir
toliau vylsi, kad dinozaur kaip nors geruoju kalbs.
Daktaras Gonsalesas primj namuose, tiksliau, itaigin
game bute, kur atvaiavs Meksik isinuomojo. Renat jis
prie tai isiunt varg ligonin, kur, jo manymu, ji turjo bti
tris keturias valandas.
- Ko js i mans norite? - prie slenksio piktai klaus Lusa.
- O ko js taip kariuojats, vaikuti? - ypsojosi Gonsale
sas. - Biblijoje parayta: Meil kantri, meil maloninga, ji
nepavydi; meil nesididiuoja ir neipuiksta.
- Ko js i mans norite? - tyliai pakartojo savo klausim
Lusa.

342
 - Pirmiausia noriu, kad liautumts mans bijojusi, - pa
mokslininkas prijo prie virpanios Lusos ir tvikai padjo jai
ant peties rank.
- Kur js mona? - apsidairiusi paklaus Lusa.
- Ji greitai ateis, nesijaudink.
Pamokslininko ranka Lusos pet m slgti smarkiau,
paskui slysteljo emyn ir atsidr ant liemens. Tuo paiu
metu jis taip pasilenk prie mergaits, kad jinai pajuto jo
kvpavim. Lusa isilaisvino i jo rank ir prigludo prie
sienos.
- Kokia tu laukin.
- Taip, - atsak Lusa. - a visai kaip mama. J jaunystje
irgi taip vadino, Laukinuke Roza.
- K gi, - ypsojosi pamokslininkas, - einam svetain ir
pagalvosim, kaip galima tavo tvams padti. Ir ar verta jiems
inoti apie berniuk, kurio vardas Rikis.
Lusa jo svetain. Pamokslininkas mosteldamas ranka
pasil sstis jai ant plaios indiku vilnoniu kilimu udengtos
sofos. Prieais buvo pastatytas stiklinis staliukas. Gonsalesas
atne taures ir ataldyt suli.
- A, kaip tu inai, negeriu joki svaigij ir stimuliuojan
i grim, - nusiypsojs pasak jis ir pyl taures suli, - bet
tai nereikia, kad a esu visikai altas vyras. Mane udega
nuostabiausios Viepaties dovanos, puikaus moters kno vaiz
das.
Pasaks ituos odius, jis atsisdo alia Lusos ir pakls
taur ts:
- A keliu ito dieviko nektaro taur u tave, Lusa, ir u
ms draugyst.

343
 Jis gurkteljo suli ir pasislinko prie Lusos taip, kad
beveik spaud j. Jai pasidar tvanku. Lusa nusisuko.
- Daktare Gonsalesai, - pasak ji, - a ia atjau su reikalu.
- tai dabar mes juo ir usiimsim, - kimiu i susijaudinimo
balsu suniurnjo Gosalesas ir Lusai visai netiktai puol ant jos
ir parvert ant nugaros. Jis buvo sunkus ir didelis, ir Lusa
niekaip negaljo nusimesti jo. Ji mgino spirti jam, mosikavo
rankomis, taiau jis viena ranka uspaud jai burn, o kita
greitai pakl sijon. Dar akimirka, ir ji pajuto jos knu slys
tanius jo pirtus. Tai buvo tiesiog nepakeliama. Sakytum,
gyvats bt liauusios per j. Lusai pasidar sunku kvpuoti.
Jai pasirod, kad ji tuoj neteks smons, o jau tada... Ne, taip
neturi atsitikti! Lusa i vis jg pasimuist ir bjauri plau
kuot rank, kuri laik uspaudusi jai bum, suleido dantis. T
akimirk Vilmaras nebebuvo toks stiprus kaip anksiau, tad
Lusa, sukaupusi visas jgas, ilindo i po jo ir metsi prie dur.
- Neileisiu, liundra! - suriko Gonsalesas ir puol i pas
kos.
Lusa jau buvo priekambary. ia jos lauk nauja klitis -
durys buvo urakintos, o svetimu uraktu pasinaudoti nesusp
jo. Gonsalesas vl j nuiupo ir vl uspauds bum tempsi
atgal svetain.
Lusa iaip taip atpl nuo savo lp jo rank ir i visos
gerkls suriko:
- Gelbkite!
ito Vilmaras Gonsalesas nesitikjo. Ne veltui Lusa buvo
geriausia vokalo klass mokin. Jos balsas buvo ne tik graus,
bet ir stiprus. Namie ji paprastai niekada nedainuodavo visu
balsu, nes teta Kandida sksdavosi, kad stiklai virpa.

344
 kart Lusa suuko i vis plaui. Gonsalesui, stovju
siam prie pat merginos, ugul ausis. Kad Lusos auksm igir
do namo gyventojai, abejoti nereikjo. Sumanymas darsi
pavojingas, nes Gonsalesui prarasti reputacij buvo tas pat, kas
prarasti gyvyb. Merginas prievartaujantis pamokslininkas -
u tokius darbus j nedelsiant atskirt nuo banyios, o pamoks
lininko kauk jam buvo btina kitiems, kur kas svarbesniems
dalykams atlikti.
- Tyliau, Lusa, maldauju tavs, tyliau, - Vilmaras eng
ingsn atgal. - Tu rki, tarsi tave ia kas puola.
- O argi ne? - paklaus Lusa jau prastu balsu.
- A pajuokavau, - pasak Gonsalesas. - O tu kaip beprot
neinia k sivaizduoji.
- Gal ir taip, - rytingai pradjo Lusa. - O js - niekas ir
veidmainis. Jums reikia atimti teis sukti monms galvas. Toks
mano paskutinis odis. Ir nemginkite daugiau skambinti! A
visiems pasakysiu, kas js i tikrj.
Lusa ididiai pakl galv ir trinkteljusi durimis ijo.
Geriau bt patyljusi, nes dl paskutinij neapgalvot o
di ji sigijo mirtin prie.

DVIDEIMTA DALIS

- Senjore, jus kvieia prie telefono, - pasak Selija ir pri

dr: - Kakokia moteris, senjore.
Rikardas sukluso. Moteris? O ar maa kas gali skambinti -
Rochelijo mona Erlinda arba gal Vanes atvaiavo i Gvada-
lacharos. Nors ituos balsus Selija puikiai pasta. Kas gi tai gali
bti?! - galvojo Rikardas, eidamas prie telefono. Jam buvo
smalsu.
345
 - Alio! Klausau js! - praneko nukls ragel.
- Sveikas, Rikardai, - igirdo jis nepastam bals, nors...
Vis dlto kak pastamo jis igirdo, kak pastamo, tik visai
umirto. Jis tikrai it bals yra girdjs.
- Sveiki, - mandagiai atsak jis. - Su kuo turiu garbs
kalbtis?
- Rikardai, tu nepasti mans? - klaus ragelyje. - O juk
mudu kadaise buvome pastami, tik gana neilgai.
Staiga Rikardui pasirod, kad kambary darosi be galo
tvanku. Jis atpalaidavo kaklarait ir atsiseg Virutinij mar
kini sag.
- Atleiskite, a... js nepastu, - kimiu balsu pasak jis,
atrod, kad jam perdivo gerkl.
- K tu, aname laido gale atsiduso. - Kokia trum pa
vyr atmintis. Mes su tavimi susitikdavome, ir gana da
nai. Prie deimt met. Atsimink Tavojo revano kavi
n. Pameni?
Visa virtin veid mintyse pralk pro Rikardo akis. Na,
turjo jis ten pastam, ir ne vien. Tik vienas veidas iliko
atminty labai rykiai - Izabels Tores. Bet ia tikrai ne ji. Izabel
skmingai itekjo u Erlindos brolio Gustavo, dabar gyvena
ydinioje ranoje, turi vaik. Be to, Izabel su Gustavu ir
Meksik kai kada atvaiuoja, tik apsistoja visada pas Erlind su
Rochelijum. Roza, pamaiusi savo buvusi varov, labai susi
nervina. Ne, tik ne Izabel ia! Bet kas? Rikardas mgino
geriau sivaizduoti j veidus, juos jis dar kiek prisimin, o jau
vard atsiminti net nesisteng.
- Ties sakant, ne, neatsimenu, - turjo prisipainti Rikar
das.

346
 - A - Renata Klavel, - pasak moteris.
- Renata, Renata... - kankinosi Rikardas. - Lyg ir tikrai
buvo kakokia Renata, bet kuri...
- Taip atsimenu kuo puikiausiai, - jis nenorjo prisipainti
savo buvusiai meiluei, kad jos vardas jam nieko nesako.
- Noriau su tavimi susitikti, - pasak Renata. - Mums
reikia pasikalbti. Bet labai slapta. Tu sutinki?
- A?.. - Rikardas dvejojo. Mintys jo galvoje keitsi
aibo greitumu. Bet ir telefonu galtume, - pasil paty
ljs.
- Ne, - nesutiko Renata, - mums btinai reikia susitikti.
Labai svarbus tas reikalas. Na, rytoj tau bus gerai? Pasakyk,
kur?
Rikardas sunkiai atsiduso. Jis n maiausio noro neturjo
susitikti su ita moterimi - dar neinia, ko ji i jo nori. Be viso
kito, jam nepatiko ir tas akiplikas kreipimasis j tu. Ir
kalbjo ji tokiu tonu, lyg jis bt jai skolingas. Rikardui tikrai
nesinorjo su ja susitikti, bet atsisakyti ir iurkiai atstumti
moter jis negaljo.
- Gerai, - altai pasak jis, - galiu susitikti. Darb a baigiu
penkt. Prie ms agentros yra nedidel Palomos kavin.
Penkios penkiolika - kavinje. Jums gerai?
- Be abejo! - ji tarsi nepastebjo pabrtinai altojo tono.
- A lauksiu.
Rikardas pakabino ragel. Visa ita istorija jam labai nepa
tiko. Ko tai moteriai i jo reikia? Gal ji sivaizduoja, kad jis vl
su ja prads? Jam ramybs nedav tas tu. Ne, - nusprend
Rikardas, - tegu galvoja k nori, bet praeit kelio nr ir negali
bti. Kai jis vl atgavo Roz, jis dav sau od - daugiau ji

347
niekada neturs pamato pavyduliauti. Dabar pasaulyje jam
egzistavo tik viena moteris - jo mylima vienintel mona.

Per vakarien Rikardas buvo susimsts kaip niekada,

valg maai ir visikai nenorom, nors Selija paruo mgsta
miausi jo patiekal - pup su pomidor padau. Jo nuotaik
pastebjo ir valgioji Roza. Ji kelis kartus jo kako paklaus,
kalbjo apie Duls, taiau jis atsakinjo kakaip isiblaks,
kartais net ne t, kas reikia.
- Kas tau, Rikardai? - gal gale neilaik Roza. - Tu kako
susirpins?
- Ne, ne, - greitosiomis atov jis.
Toks atsakymas Rozai sukl dar didesn nerim. Dabar ji
neabejojo - jam kakas negerai.
- Gal tu sergi? - susirpinusi klaus ji.
- Ne, a nesergu, - Rikardas stengsi dtis abejingas.
Vis vakar Roza valgsi vyr. Jis stengsi bti
linksmas ir daug kalbjo, bet ji jaut, jog jis vaidina. Tai
buvo blogas enklas. Roza neabejojo, kad vyras nuo jos
kak slepia, ir ne bet k, o kakok svarb dalyk, kas
jam paiam neduoda ramybs. Roza spliojo visaip. Gal
turi nemalonum darbe? O gal sveikata sulubavo, tik
nenori sakyti?
Mintis, kad Rikardas susirado kit moter, irgi buvo atjusi,
juk jaunystje ji ne be reikalo pavydjo. Bet dabar Roza buvo
ne tik vyresn, dabar ji ir patirties daugiau turjo negu kad
laukin mergikt prie dvideimt met. Ji jaut, jog paslaptis,
kuri Rikardas mgina nuo jos nuslpti, slegia ir j pat. Ne, jis
nepanaus laiming meilu. Greiiausiai agentroje kas nu

348
tiko. Tarnybinio gyvenimo smulkmen Rikardas nepasakoda
vo, o jai tai ir domu labai nebuvo. Juk ji irgi nekvarino jam
galvos su lotynikais dekoratyvini augal pavadinimais. Bet
kart reikalas gana rimtas.
- Tu turi nemalonum darbe? - paklaus Roza vyr, kai jie
liko vieni.
Rikardas vilgteljo mon ir suprato: ji mato j kiaurai.
Ji jauia, kad jam neramu. Ir neigti ito negalima, ji vis tiek
nepatiks, jog viskas gerai. Todl Rikardas atsiduso ir pasak:
- Taip, pas mus prasidjo kakokia makalyn. A ir pats dar
nesusigaudau, kas ten dedasi.
- Gal a kuo galiu padti? - paklaus Roza.
- Ai, - nusiypsojo Rikardas, - k tu ten padsi. A pats
privalau susitvarkyti.
- Tai kas yra? - nenurimo Roza.
- Yra labai nemaloni ir svarbiausia labai nelaukt ini,
- atsak Rikardas. - A ir pats neinau, k tai galt reikti.
Ir dar tokiam padaliny, kur viskas, atrodyt, seniai eina kuo
puikiausiai. Rytoj popiet bus susirinkimas, gal tada kas pa
aiks.
Roza nusprend, kad Rikardas sako daugma ties ir nu
rimo.
- Brangusis, - pasak ji, velniai buiuodama j, - a tikiuosi,
ryt viskas bus gerai ir baigsis visi nemalonumai.
- Gerai bt, - atsiduso Rikardas.

Laura pastarosiomis dienomis nerado sau vietos. Jai atro

d, kad jos siela pasidar kakokia dvilyp. Viena Laura vaik
tinjo su mau uneliu, ruo mediag tarptautinei parodai ir

349
 dirbo kitus naudingus darbus. O kita, lengvabd ir nepa
kanti, sivaizdavo sau, kaip bt domu pradti roman su
tokiu nepaprastu vyru kaip donas Serchijas K astaneda.
Laura pajuto, kad toliau it prietaring emocij savyje
laikyti nebegali ir griebsi prastinio dalyko: aplank
Roz Linares.
Tik Rozai Laura galjo atverti savo siel nebijodama, kad
draug apipils j priekaitais ir paniekins. Laura Rozai paskam
bino gli salon, ir draug pakviet j atvaiuoti.
- Gali vaiuoti tiesiog ia, jeigu patogu, - kalbjo Roza, -
arba vakare namo.
- Geriau a salon uvaiuosiu, - pasak Laura. - Paple
psim abi, niekas netrukdys.
jusi salon, Laura atsidr stebuklingame gli ir egzo
tik augal pasaulyje. Ji prismin Rozos salon Gvadalacha-
roje, kur ji buvo atidariusi pati, niekieno nepadedama, kai
pabgo nuo Rikardo. Laura ten lanksi danai ir visada av
josi nepriekaitingu draugs skoniu.
Laur pasitikusi ir pasodinusi patogiausi fotel, Roza
prie j padjo puodel kavos.
- Na, pasakok, - pasak ji.
- Pirmiausia pasakyk, kaip mergaits? Kas i Dulss gird
ti?
Roza kiek paniuro.
- inai, man dl jos neramu. Skambina retai, rao dar
reiau ir gana nedaug. I pardi apie Paryi nekjo su
didiausiu pakilimu, o dabar kakaip apatikai ir tik trumpai
pranea, kad viskas gerai. Ji tokia usidariusi. Tikra laukin,
kaip a jaunystje.

350
 Laura nusiypsojo:
- inoma, dar viena Laukin Ro. Gyvenime viskas kar
tojasi. O Lusa kaip?
-Ji dabar su js Eduardu daugiausia laiko praleidia. Man
atrodo, jie ne iaip.
- domu. Jis man apie tai nieko nepasakoja. Roza, o tu
nortum, kad jie su Lusita neisiskirt?
- Dar neinau. Jis, inoma, jaunikis neprastas, bet mes abi
gerai inom, kad pinigai ir padtis ne svarbiausias dalykas
moteriai. A sutiksiu jam savo Lus atiduoti, tik jei pamatysiu,
kad jis j myli. Bet apie mane gana. Sakyk, kas tau nutiko?
Laura atsiduso. Ji jau suspjo papasakoti Rozai apie don
Serchij ir kok jis jai padar spd.
- Oi, Rozita, a tiesiog nebeinau, - pradjo ji. - A kasdien
su juo kalbuosi, mes matms tik por kart, bet ne tai bda -
a apie j nuolat galvoju. Tarsi matau prieais save vis laik.
- Gal tu simyljai? - dvejodama klaus Roza.
- Pati neinau. Jis kakuo traukia mane. Supranti, jis ka
koks kitoks negu visi, na, kakoks nepaprastas.
- Dailininkai danai tokie bna, - susimsiusi atsiliep
Roza.
- Na, bet jis necharakteringas ir kaip dailininkas profesio
nalas, a gi daug j pastu. Jis labai nepriklausomas, matosi,
kad pats sau kuria statymus. Atrodo toks galingas... Na, man
sunku paaikinti.
- Tikriausiai a suprantu, - pasak Roza. - Bet juk tu
nelaisva, turi vyr ir vaik.
- Nemanyk, kad a tai nors akimirk umiriu. A nuolat
sau tai kartoju. Oi, Roza, kad tu matytum, kaip Feliksas dabar

351
elgiasi. Manieros kaip ir anksiau, be priekait, kabintis prie
jo negaliu, bet toks spdis, jog to, kad esu a, kartais jis n
neprisimena.
- Laura, bet juk tu inai, kad jis usims, kad jo galva pilna
rpesi.
- Tavo Rikardas irgi usims! - suuko Laura, jau nebesu-
silaikydama. - Bet kiekvien kart irdama jus, a matau,
kad tu jam esi centras, kad visos jo mintys yra susietos su tavimi.
Tarsi vis laik bt nustatytas tavo bangoms. O su Feliksu
bdama a to nejauiu.
Roza prijo prie Lauros ir apkabino j per peius.
- Varg Laura. Va, lyg viskas ir grau, o pasirodo, jei
moteris nesijauia mylima, jai ir visa kita neteikia diaugsmo.
O su tuo donu Serchiju tu dabar susitikinji?
- Vakar pietavau restorane, kalbjo. Kaip nuostabu buvo.
Jis surado toki romantik viet, tiesiog prieais pat staliukus
rengta uola, na, kakas panaaus kriokl, aplink - aluma, o
kakur toli skamba negirdta muzika. Roza, koks domus jis
panekovas! Itisai cituoja didiuosius poetus, kelia paradok
saliausias, bet baisiai domias mintis apie men ir moral. i
noma, jis ne toks tradicikai taisyklingas kaip Feliksas arba
Rikardas...
- Rikardas jaunystje irgi nebuvo taisyklingas.
- Oi, atleisk, Roza, a umirau. Bet a ne tai norjau
pasakyti. Ms vyrai nra tokio plataus ir verlaus mstymo,
gal jie tradicikesni ar kaip ia reikt pasakyti.
- Tradiciki vyrai jauia didesn atsakomyb savo eimai, -
burbteljo Roza beveik tylomis, - o tavasis donas Serchijas jau
paliko tris monas ir tris vaikus.

352
 - Taip, - atsak Laura, kuri vis dlto igirdo draugs o
dius. - A irgi vis laik apie tai galvoju. Bet mano siela vis vien
linkusi j tokius spdius, a negaliu bti abejinga.
- Gal tau reikt kur ivaiuoti su Feliksu?
- A galvojau. Bet kai jam pasakiau, jis vis skundiasi, kad
labai usims. O iuo metu ir pati nuotaikos neturiu.
Roza susimsiusi irjo draug. Jai vysteljo mintis,
kad reikt pasikalbti su Feliksu ir duoti suprasti jam, jog savo
monai skirt daugiau dmesio.
- inai, Laura, - pagalvojusi itar ji, - a esu daug galvojusi
apie eim ir apie tai, k ji reikia moteriai. A juk tau pasako
jau, kaip prie daugel met dl vyro neitikimybs i pamat
pakeiiau ms gyvenim, neturj au jg su tuo taikstytis. Man
atrodo, dabar taip nepasielgiau. A imokau branginti eimos
idin, t atram, t saugum, kur eima suteikia man ir vai
kams.
- Visa tai taip, taiau kai eimos idiny gsta aistros ugne
ls, jau blogai, - lidnai atsak Laura.
Pokalbis su drauge Laur atgaivino ir jos gal gale
m linksmai juoktis, prisiminusios vairiausius dviej i
gyventus vykius. Bet grusi namo Laura vl paniuro.
Feliksas buvo pasaks, kad pareis vlai, tad ji vis vakar
slankiojo po namus be tikslo, negaljo nei skaityti, nei
irti televizoriaus. Ir net kaip prie Feliksitui umie
gant skait jam pasak, jos mintys taip ir skrido toli u
snaus miegamojo sien.
Kit ryt po pusryi Laur pakviet prie telefono. Ji
igirdo em duslok dono Serchijo bais. Jos irdis m plakti
smarkiau.

23. - 3136
353
 - Laura, - praneko donas Serchijas, - ms vakaras
restorane padar man neidildom spd. Iki iol a tebesi-
mgauju ms panekesiu. Man labai nortsi, kad js pa
darytum te man garb ir aplankytum te m ane m ano
kukliame bste.
- Bet donai Serchijau, a neinau... - nedrsiai pradjo
Laura.
-Joki bet, brangioji mano. ryt a gavau kelet urnal
su js nuostabiu straipsniu, o js adjote man j papuoti savo
autografu.
- Js jau urnal matte? A kaip tik laukiu, kada atne i
redakcijos, a esu usisakiusi kelet egzempliori.
- Taip, a jau juos turiu ir diaugiuosi, kad mano asmuo
atkreip tokio aukto lygio fotografs dmes. Manau, tok
vyk reikia atvsti. A laukiu js penkt valand.
- Gerai, - tyliai sutiko Laura.
Ji padjo ragel ir pajuto, kaip jai linksta kojos. Ji jaut, jog
iandieninis pasimatymas nebus toks, kaip anas. Laura ilgai
svarst, k apsirengs, rinkosi batelius, auskarus, papuoalus,
matavosi. Galutinis rezultatas buvo gana nieko. Ji atrod kur
kas jaunesn negu yra, aplink miel veiduk graiai gul purs
viess plaukai, i susijaudinimo skruostai paraudo. Laura grei
tosiomis susak nurodymus tarnaitei ir Feliksito auklei ir ijo
i nam.
Ir netrukus jau spaud dono Serchijo buto skambut. Kai
jis atidar duris, jai ugniau kvap. Palyginti su ja jis buvo
toks auktas, tokia grai buvojo plauk kupeta vir kaktos, taip
tiko jam ieiginis viesiai pilkas kostiumas! O jo tamsios akys
trauk Laur kaip magnetas.

354
 Jis apkabino Laur ir pabuiavo. Ji greitai atoko, kad
neprarast savitvardos, ir prijo prie urnalinio staliuko, kur
buvo idlioti nauji urnalo su dono Serchijaus nuotrauka
egzemplioriai.
- K gi, jeigu pagrindinis herojus patenkintas, vadinasi,
fotografas padar neblogai, - pasak Laura.
- Daugiau negu patenkintas, - itar Serchijas, dmiau
irdamas jai akis. - Man atrodo, js nuotraukose matyti
js slaptas poiris tai, ko js neturite drsos pasakyti.
- Na, js mane laikote tokia subtilia, - pasak Laura,
stengdamasi isaugoti savo laisv, - i tikrj a esu kur kas
prozikesn.
Serchijas tik norjo kak sakyti, bet tuo tarpu suskambo
telefonas. I trump jo replik Laura suprato, kad kalbama
apie eimyninius reikalus.
Po pokalbio jis buvo kiek sutriks.
- Miela Laura, - pasak jis, - a praau js malons, ar
neileistumte mans pusvalandiui. Mano buvusi mona
skambino, mano jauniausiojo snaus Konstancijaus motina.
Apskritai ji yra ugaidi moteris, j vis kokie nors nesusipra
timai itinka. Dabar ji turjo berniuk nuveti pas senel, tai
yra pas mano didiai gerbiam motin. O kadangi pas j tuoj
pat turi atvaiuoti kakokie giminaiiai i provincijos, ji ne
gali ivaiuoti ir prao, kad Konstancij nuveiau a. A
ivaiuosiu ne daugiau kaip trisdeimt penkioms minutms.
Prayiau jus vaiuoti kartu, jeigu jums patogu, arba kad
palauktumte ia.
- A geriau palauksiu, - pasak Laura, kurios visai nediu
gino mintis pasirodyti dono Serchijos giminms.

355
 Serchijas subruzdo dengti urnalin staliuk. Pridjo dar
ovi ir grim ir net led atne. Buvo matyti, kad vieni
priimti jis pasiruos.
- Js gerumas ir maloningumas ne maesnis u js gra
um, donj Laura, - kalbjo jisai rengdamasis ieiti. - Man
nesmagu palikti jus vien. Bet js suprantate, tvo pareiga -
reikalas ventas. Mintimis a bsiu su jumis, o netrukus ir mano
knas bus alia js.
Paadas gana daugiareikmis, - pagalvojo Laura, gurk
teljusi i taurs martinio, kur jai pyl donas Serchijas. Beje,
nerytingumo ir dvejoni laikas jau buvo prajs. Jai buvo
jauku, sdjo minktame fotelyje ir jau buvo atsipalaidavusi.
Nieko nebebijojo, nebegalvojo apie namus, tik klaussi vel
nios muzikos, kuri donas Serchijas parinko, ir sivaizdavo, kad
supasi ant bang.
Jos svajones nutrauk dur skambutis. Keista, a maniau,
kad donas Serchijas atsirakins pats, - pagalvojo Laura, eidama
prie dur.
Ji atidar duris ir neteko ado. Ant slenksio stovjo jau
nut mergait, gal dvideimtmet, tamsiaplauk, laiba, apsi
rengusi prigludusia palaidinuke ir apsimovusi kelnmis.
Mergina, atrod, sutriko kur kas maiau negu Laura. Ji
ramiai jo ir apsidair.
- Atleiskite, jeigu a nelaiku, - pasak ji. - O kur Serchijas?
- Donas Serchijas greit gr, - pasak Laura. Kalbti jai
buvo labai sunku.
- tai kaip. Atrodo, a jums sutrukdiau. Atleiskite, bet a
neprisistaiau. A ne Kintanai universitete studijuoju isto
rij ir geografij.

356
 Laura m abejoti. Jai norjosi pasakyti savo vard, bet ant
stalo guljo urnalai, kurie visk puikiai galjo paaikinti.
- A - Laura Kanales. - Ji smoningai pasak tok vard,
kur buvo paraiusi po savo publikacija. - Neseniai parengiau
foto apybrai ir interviu su donu Serchijum. Dabar juos i
spausdino, -ji ranka mosteljo urnal pus.
- Kaip juokingai js j vadinate donas Serchijas, - juoksi
mergina. Ji jautsi visikai laisvai, nesivarydama atsisdo ant
sofos ir lkt i kritolins vazos prisidjo vaisi.
- Sakykite, - nerytingai pasak Laura, - donas Serchijas
jus konsultuoja kaip istorij ir men studijuojani student?
Mergina pairjo j ir staiga m kvatotis. Laurai pasi
dar nesmagu. Neturdama k daugiau daryti, ji iupo taur
martinio.
- Sakykim, kad Serchijas mane konsultuoja, - pasak
ne ir stengsi nugalti juoko priepuolj. Paskui ts toliau:
- Js teisi, jis tikrai didelis eruditas, ir man be galo malonu
kalbtis su juo apie sensias civilizacijas, apie istorij, poezi
j... Turiu jums pasakyti, kad neintelektuals vyrai mans
visai nedomina.
- Atleiskite, - pertrauk j Laura, - o donas Serchijas,
norjau pasakyti, senjoras Kastaneda paskyr jums iandien
pasimatym?
- Kur jau ten, mes vakar su juo matms, - atsak ne. -
Tiesiog mano tvarkaratyje iandien atsirado langelis - a esu
labai usimusi ir savo laik planingai skirstau. Tiesiog a atsi
radau netoli jo nam ir nutariau Serchijui padaryti siurpriz.
Beje, turjau nepamirti, kad jis irgi turi tvarkarat ir laiko
veltui taip pat negaita.

357
 ita jaunosios kartos atstov sudomino Laur.
- Inese, o ar js tikrai manote, kad yra teisinga, jog mons
(Laura norjo pasakyti - vyrai ir moterys) susitinka vieni su
kitais pagal tvarkarat?
- O kaip kitaip? - Iness akys buvo pilnos nuostabos. - Juk
kitaip nieko nesptum.
- Ir jums natralu, kad kitu laiku js draugas susitinka su
kuo nors dar?
- O kodl ne? Serchijas toks mogus, vairovs jam reikia.
Jis visada man, kad krybikai prigimiai btina emocin
vairov. Ir, mano manymu, jis teisus.
- O jis jums pasakojo apie savo eimynin gyvenim, savo
vaikus?
- Apie tai, kad tris kartus veds ir turi tris snus?
Aiku, pasakojo. O kas ia tokio? O juk jo snus Pablas
mus ir supaindino. Tai skonio reikalas. Gal Serchijui
patinka tuoktis. A pati gerai pagalvosiu prie darydama
tok ingsn.
Laura jau nebeinojo, juoktis ar pykti, tad sipyl martinio
dar.
- Js nenorite prisidti? - paklaus ji mergin ir, kai ji
linkteljo, pripyl ir jai. - Tikiuosi, nepalaikysite mans nerim
ta, kad a js klausinju, - pasak Laura. - O a klausinju
todl, kad turiu dar visai ma sn ir retai susiduriu su js
amiaus monmis.
- Oi, Laura, mans tai n kiek netrikdo, - pasak ne,
gurkteldama martinio. - Be savo tikrosios specialybs a dar
domiuosi sociologija ir mielai dalyvauju visokiuose testuose ir
apklausose, atsakinju klausimus.

358
 - Js turbt labai savimi pasitikinti senjorita, - pasak
Laura, - tad sakykite, Inese, jeigu js turite i ko rinktis ir js
nekankina vienatv, kam jums reikalingas mogus, kuris u jus
daug vyresnis ir kuriam js, kaip kad pasakte, tik epizodas.
- Kaip tik todl, - kartai suuko ne. - Mes vienas kitam
nieko nesipareigojome, nei a, nei jis, neturim vienas kitam
joki pretenzij. Mes kupini pasitenkinimo vienas kitu ir ma
lonumo. Toki akimirk buvo. Argi js kitokios nuomons?
- A negalia tvirtinti, kad man lygiai taip, bet kad js
galite bti tokios nuomons, a sutinku. Taiau pasakykite man
tok dalyk, Inese, ar tai, kad js ateidama pas don Serchij
nei paskambinote, nei i anksto susitarte, ar tai nereikia, kad
js jo asmenin gyvenim siverto? Gal js, pavyzdiui,
sutrukdte mums? Kaip tai paaikinti remiantis js teorija?
Merginos veidas pirm syk suglumo.
- Js, ko gero, teisi. A pasielgiau neapgalvotai ir impulsy
viai. Mat kaip pavojinga pasiduoti netiktai kilusiems norams.
Tikrai Serchijui tai gali nepatikti. Atleiskite man, Laura, a tuoj
pat ieisiu.
Bet Laura jau buvo atsistojusi ir siek savo rankinuko.
- Ne, vaikuti, bkite. A manau, kad geriau bus, jei ieisiu
a. Matote, kain ar mano toks platus akiratis, kokio reikia
tokiai turtingai prigimiai kaip dono Serchijo. Be to, a turiu
toki pareig, koki neturite js. Tas pareigas a esu prisimusi
savanorikai. Tad perduokite donui Serchijui linkjim, a
neabejoju, jis bus laimingas, kai pamatys, kas j aplank.
Ir nekreipdama dmesio Iness prietaravimus, Laura
ijo, bet prie dur pasak:
- Linkiu malonios konsultacijos.

359
 DVIDEIMT PIRMA DALIS

Darbo diena Rikardui buvo ilga kaip aminyb. Jis blaksi

po savo kabinet ir buvo nervingas kaip tigras narve.
Gal gale ita ilga diena baigsi. Pasipudravusi nosyt ir
pasidaiusi lputes, ijo sekretor, kiek vliau namo ijo ir
kiti skyriaus darbuotojai, o Rikardas tebesdjo prie raomojo
stalo.
Jis pasiirjo laikrod: jau dvylika minui etos. ita
moteris ateis po trij minui, jeigu ateis, inoma. Kaip bt
gerai, jei vykt stebuklas ir ita vienia i praeities igaruot.
Bet Rikardas kakodl nebuvo tikras, kad ji pasirodys.
Jis atsiduso. Reikia eiti. Darbas solidioje staigoje
R ikard buvo imoks punktualumo. Jis visada ateidavo
laiku, minut minut. tai ir dabar i proio jis negaljo
pasdti n penki minui. Ta moteris miekur nedings,
ji lauks jo tiek, kiek jis vluos. Tuo jis neabejojo, ir tai jo
nediugino.
Rikardas nulipo emyn ir nujo nedidel kavin po atviru
dangumi. ia paprastai pietaudavo dauguma agentros tar
nautoj. Ir dabar ten sdjo .keletas, po temptos darbo dienos
gr kav.
O tai ir ji.
Rikardas krpteljo. Jis j paino ikart. Vos prie penket
minui jis neprisimin konkreiai n vieno veido, tik Izabel,
- vis kit jo draugui veidai susiliejo kakok bendr pa
veiksl. Bet kai pamat Renat prie staliuko, prisimin ikart.
Ji! - tokia buvo pirma mintis, ir ikart smilkteljo kita: Dieve,
kokia ji pasenusi!

360
 Taip, jis prisimena j - miel linksm apvalaus veido mer
gikt, tarsi itekint jos figr. Dar ji turjo puikius viesius
ilgus plaukus, kurie graiai bangavo ant pei (neveltui Vilma-
ras Gonsalesas j pasim angelaiio vaidmeniui).
Taiau dabar prieais jj sdjo pavargusi pilka moteris.
Pilki plaukai buvo glotniai suukuoti auktyn, figra tebebuvo
grakti, bet pasidariusi kaulta, padiuvusi. Geriau bt pa
pilnjusi, - pagalvojo Rikardas.
- Sveikas, Rikardai, - pasak Renata, kai jis prijo. - O tu
beveik nepasikeitei. Tiesa, pasidarei toks solidus senjoras, i
kart matyti, kokia padt uimi.
- Tu irgi beveik nepasikeitei, - pamelavo Rikardas. - A
tave ikart painau.
- Neapgaudink, - netiktai paiai sau Renata koketikai
pagrasino jam pirteliu. - A kai kada dar velgiu veidrod.
irdama buvus meilu, ji akimirk vl virto tja
Nata, arba Natela, kaip kad j kartais vadindavo, linksma
pramutgalve mergina, kuri niekada nebdavo nusiminusi,
net kai neturdavo ko valgyti. Bet tai truko tik akimirk. Ir
vl Rikardas prieai save mat griet, padori pamokslinin
ko draug.
- Tu su manimi norjai apie kak pasikalbti... - pradjo
Rikardas. - Prisipastu, tavo skambutis man buvo labai nelauk
tas.
- Tikiuosi, malonus? - paaipiai paklaus Renata.
Rikardas mandagiai nutyljo.
- Tu veds? - pauz nutrauk moteris.
- Taip, - atsak Rikardas, - vyko stebuklas: moter, kuri
laikiau uvusi, ir antrj dukr a suradau.

361
 - Tu nori pasakyti, kad gal gale suradai moter, kuri
sugebjo pakeisti tau tavo velion mon? - pasitikslino Rena
ta. - Atsimenu, tu vis dl jos kankinaisi. Jos vardas buvo graus,
atrodo, Roza...
- Ne, a norjau pasakyti tai, k pasakiau, - altai atsak
Rikardas. - Pasirodo, kad Roza ir maoji Lusa neuvo. Roza
paliko mane, ji buvo per daug ididi, kad atleist neitikimyb.
- Meksikoje nedaug bt vedusi, jeigu visos taip galvot,
- jgl Renata. - Kas jau kas, o Tavojo revano merginos ino,
ko verti visi tie padori eim tvai, itikimi jaunikiai ir visi kiti
apsimetliai.
- Roza ne tokia, kaip, visos, utat a j ir myliu, - atsak
Rikardas. - Paliko mane ir gerai padar. Tai purvina istorija...
beje, kodl a turiu tau tai pasakoti.
- Vadinasi, tu turi dvi dukras, - i lto pratar Renata. - O
daugiau vaik neturjai?
- Ne, atsak Rikardas. Klausimas jam pasirod keistas.
- O a turiu sn, - itar Renata ir ypsojosi, kad jis nustebo.
- Labai geras berniukas. Tik va... pavard jam teko duoti savo.
- Tu... - Rikardas neinojo, k pasakyti. - Tu nori pasakyti,
kad neinai, kas jo tvas.
- A turjau daug pasimatym. - Jos odiai nuskambjo
su kartliu. - Be galo daug.
- Bet dabar tavo gyvenimas pasikeit? - paklaus Rikardas.
Jo akys tapo iltesns. Jam savo senos draugs buvo nuoirdiai
gaila.
- Taip, - linkteljo Renata, - ir man nusiypsojo laim. A
sutikau labai ger, ito odio nebijau, tikrai vent mog. Jis
dl mans rpinasi ir mano sneliu.

362
 - Bet kas jis?
- Tai inomas pamokslininkas Vilmaras Gonsalesas. Jis
dabar sako pamokslus ia, Meksike. A j visur lydiu.
- O kaip vaikas? - paklaus Rikardas.
- Jis mokosi geroje privaioje mokykloje.
- A labai diaugiuosi dl tavs! - nuoirdiai pasak Ri
kardas. - aunuol, kad paskambinai.
- O kaip tavo mergaits? - klaus Renata. - Jaunesnioji
tikriausiai dar visai maa?
- Ne, - Rikardas nusiypsojo, - tu nesupratai. Mums su
Roza gim dvynuks, tai jau buvo, kad ilg laik jos gyveno
atskirai viena nuo kitos: viena mergait liko su manimi, o kit
pasim Roza. Bet dabar gyvename kartu ir esame labai lai
mingi. Mano dukros didels aunuols, abi labai talentingos,
viena mokosi konservatorijoje, ji turi nuostab bals, o kita -
dailinink, dabar ji Paryiuje. A jas labai myliu ir didiuojuosi
jom.
Rikardas nustebo: Renata nulido. Tarsi koks elis per
bgo jos veidu. Rytingumas, kuris spinduliavo susitikimo pra
dioje, staiga iblso.
- Gal a jau eisiu, Rikardai, - pasak ji. - Jau labai vlu. Man
laikas.
- Bet tu norjai pasakyti man kak labai svarbaus, - nuste
bo Rikardas.
- Ne, paskubom burbteljo Renata vos sulaikydama aaras.
- Tiesiog, vl atsiradusi Meksike, norjau k nors i sen
draug susitikti, pasikalbti. Ir viskas.
- Man malonu buvo su tavimi susitikti, - pasak atsisveikin
damas Rikardas, kai Renata sdosi taksi.

363
 Ne tokia jau ji laiminga su tuo ventu mogum, pavard
umirau, - pagalvojo Rikardas, vilgsniu palyddamas taksi.
Renata vis keli verk. Jai buvo gda, kad ji norjo ap
gauti mog, kuris pasirod jai toks draugikas. Ji jaut, jeigu
bt turjusi jg pasakyti Rikardui, kad augina jo sn, jis
nebt pradjs reikalauti rodym, jog tai tikrai jo vaikas,
nebt pradjs koneveikti jos. Greiiausia jis bt i karto
atvirai visk pasisaks monai ir jie padt berniukui. I tokio
nusidjli nusidjlio, kokiu Rikard laik Vilmaras, ji ne
sitikjo tokios ilumos. Ji net m grautis, kad paklaus Gon-
saleso ir sutiko imtis ito vaidmens.
Namuose apie pokalb su Linaresu papasakojo vyrui.
- Vilmarai, a niekaip negaljau pameluoti, kai irjau
jam akis, suprask mane.
- Gerai gerai, brangioji, - nuramino j Gonsalesas. - Man
visada diugu, kai mons pateisina didiausius ms lkesius.
Tai sakai, jis turi dvi dukteris?
- Taip, bet sivaizduoji, dvynuks. Sako, labai panaios
viena kit. Viena Paryiuj.
- Vadinasi, Lusa turi seser, kuri yra dvyn. domu, -
pagalvojo Vilmaras Gonsalesas.

Jau keletas dien kaip uas ir Kik nuo ryto iki vakaro
budi prie Linares nam. Jie ir patys nebeinojo tiesos - ita
bjauri mergikt iskrenda Paryi, paskui staiga paaikja,
kad ji ramutl liko Meksike. Anksiau lyg ir moksi pieti, o
dabar udainavo. Turtuoliai turi savo keistumus, - galvojo
uas, - nori - pieia, nori - dainuoja, o ms vargai mons
tik darb ino. uas kiek perdjo - pats jis niekada niekur

364
nedirbo, jeigu, inoma, svetim kieni kraustymo nelaikysi
darbu.
T dien mergiia i nam ijo gana anksti ir atsisdusi j
autobus kakur nuvaiavo. Kik nusek paskui j, o ua liko
prie Linares namo. efas Mankonis pareikalavo, kad ita
grauol bt paalinta, syk jiems tai nepasisek, sumai tas
idiotas i Akapulko, kur pagal skelbim buvo atjs molberto
ir labai pagelbjo uui.
Dabar reikjo sugalvoti k nors kita, originalaus, k galima
padaryti neabejotinai skmingai. Visa nelaim, kad Mankonis
links imituoti nelaimingus atsitikimus - inoma, jeigu yra
proga. Paprastai pasiseka suregzti kokias pinkles sode arba
paiame name, bet paaliniam prasmukti pro aukt Linares
tvor sunku labai. tai jeigu uas ten paklit, tada turt
daug vairiausi variant - pradedant atsitiktiniu nunuodijimu
ir baigiant mirtinu kritimu nuo laipt.
uas apjo aplink nam ir pamgino perlipti per tvor -
kaip tik i tos puss, kur kadaise lindo Laukinuke Roza. Jis jau
buvo beveik ulips, bet staiga igirdo griet bals:
- K js darote, meldiamasis?
I netiktumo uas vos nenuslydo, bet susilaik. Atsisu
ks jis pamat aukt pusam mog, apsirengusi juodu kos
tiumu. Jo veidas buvo grietas, tai dar j pana mokytoj ir
kartu pastori.
- O tau kas? - liai atsak uas, inojs, kad geriausia
gynyba yra puolimas. - Gal tu itame name gyveni?
- Ne, ramiai atsak mogus. Ispanikai jis kalbjo gerai, bet
ir akcentas buvo aikiai girdtas. - A esu t moni, kurie ia
gyvena, draugas. Todl man ir domu, ko js ia usikabarojot.

365
 - Griuosi, - atsak uas, nuokdamas emn. - Koks tau
skirtumas? O gal a simyljs koki nors dam, kuri ia gyvena.
- Jaunj daininink? - pasidomjo mandagus nepasta
masis.
- Ne, - atsak nusipurtydamas uas, - jaunj dailinink.
Tik dabar ji lyg ir persikvalifikavo.
- Man atrodo, js, mano drauge, kak painiojate, - nusi
ypsojo nepastamasis.
Tai, kad itas rimtas senjoras taip ilgai ir taip susidomjs
kalbasi su juo, jam buvo keista.
- Nieko a nepainioju, - jau draugikiau atsiliep uas. -
A simyljau j, pamaiau parke. Ji stovjo prieais toki
dut su kojom ir pie.
Nepastamasis m juoktis.
- Js irdies dama seniai Paryiuje, meldiamasis.
- K?! - suuko uas, pamirs, kad reikia bti atsargiam:
- Tai toniuk! Vadinasi, vis dlto iskrido... Palauk, a gi j
vakar maiau. Kaip ia dabar yra?
- A jums visk paaikinsiu, - pasak nepastamasis, - tik
einam i ia, juk js i tikrj nelabai norite, kad jus pamatyt
kiti ito namo gyventojai, ar ne?
- Gal ir taip... - sutiko uas. - O kur mes eisim?
- Ne eisim, o vaiuosim, - pasak nepastamasis tokiu
tonu, kad uas daugiau nebeprietaravo. - ia netoli. Mano
automobilis prie kampo. - O dabar, meldiamasis, - pasak
daktaras Gonsalesas, urakins duris ir rakt kidamas kien,
- nuoirdiai atsakykite man, k js veikte prie Linares
namo?
- A? - dar syk paklaus uas. - Prie Linares namo?

366
 - Neapsimesk kvaileliu, - nedraugikai pertrauk j Gonsa
lesas, staiga nustojs ypsotis. - A gerai inau, kad it nam
js sekate, tiksliau, sekate mergin, kuri ia gyvena.
uas tyljo.
- K gi, - pasak Gonsalesas, - prietaraujantieji negauna
nuodmi atleidimo.
- Gal tu kunigas, ar k? - paklaus uas.
- Jeigu tu klausi mans, ar a nesu katalik dvasininkas, a
atsakau - ne, - pareik Gonsalesas, - bet ne maesn, o didesn
u tuos ventus tvus turiu teis kalbti ms Viepaties vardu.
- Aa, - nuts uas, - tai tu vienas i t pamokslinink,
kuri dabar gyvas galas. Tuomet aiku. K gi, bkime pastami,
jei tu reikalauji. - uas ities rank ir prisistat: - Chesus, arba
paprasiau - uas, taip mane draugai vadina.
- Koks tavo didingas vardas, - vl nusiypsojo Gonsalesas.
- O mano - Vilmaras.
- Keista kakaip, - pasikrapt aus uas. - Na, vadinasi,
taip, Vilmarai, pasakysiu tau atvirai ir siningai: jeigu a pra
sitarsiu tau nors puse odio k, laikyk, kad a jau lavonas.
Ms efas ceremonij nedarys.
- O jeigu mes apsikeistume informacija mums abiems nau
dingai, - pasil Gonsalesas, - nes kiekvieno pareiga padti
savo artimui. Taip ir a su tavo efu. O ir kaip tu kitaip ieisi i
ia?
uas vl pasikrapt aus, tai jam, matyt, padjo susikaup
ti, ir pasak:
- Tegu bus, kaip tu, pamokslininke, sakai. Tau pasakysiu
keliais odiais: man ir dar mano vienam biiuliui reikia pagau
ti, o dar geriau bt tiesiog... - jis usikirto, - na, sakykim,

367
paalinti mergii. Ji yra dailinink ir gyvena itame name.
Lusa Marija Linares.
- Brangus drauge, - ikilmingai kreipsi u pamoksli
ninkas, - turiu jus nulidinti: js iekote ne tos merginos.
Jsik seniausiai po Eliziejaus laukus vaikto.
- Kaipgi? - nesuprato uas.
- Eliziejaus laukai - centrin Paryiaus gatv, - paaikino
Gonsalesas.
- Aaa. Bet kaipgi ia dabar! - uas vos nepaoko. - A dar
vakar...
- Tai jos sesuo. Jos dvyns.
Gonsalesas it domi ini tik vakar suinojo i Renatos.
Bet dl to jis ir buvo profesionalus pamokslininkas, kad visas
tiesas skelb kaip jam inomas vis gyvenim.
- Dvyns... - pakartojo uas, galjai pagalvoti, jog jam ne
visai aiki pasirod ito odio prasm. - Tu nori pasakyti, kad
vis laik mes dvi mergaites laikme viena?
- Matyt, taip, jeigu js mante, kad tai ta pati.
- Asilai! - pasak uas neinia apie k.
- Tad kurios jums reikia, tiksliau, kuri nereikalinga? -
paklaus daktaras Gonsalesas.
- Dailinink! - atsak uas. - Ji mus mat, simin, pie
ms veidus. Supranti? Jeigu ji praneks, mums visiems galas,
efui irgi. O mes juk stengiams, galv lauom, kaip j greiiau
paalinus. Grau bt buv, jei btume kauktelj tai antrajai,
o paskui staiga ji vl pasirodo sveika ir nesualota. A i proto
biau ijs, kaip diev myliu.
- Nereikia minti Dievo vardo be reikalo, - pamokomai
pasak pamokslininkas. uas mosteljo, o Gonsalesas ts: -

368
A js problemas suprantu. Man irgi kai kas panaaus atsitiko,
bet tai susij su kita seserimi, su ta, kuri dainuoja. Man kur kas
patogiau bt, jeigu ji staiga inykt. Tad a silau - gal savo
pastangas sudkim j daikt?
- Tu nori, kad mes vietoj vienos, savo mergiios paalin
tume dvi? - paklaus uas. - Ir tai darytume vieni, o tu
stovtum nuoaly? Ir melstumei u mus Diev? O ar tai ne
maoka?
- Jau tikrai nemaai. Tai viena, - toliau mok pamokslinin
kas, - o antra, a galsiu padti.
- Padti? - kandiai paklaus j uas. - Peil galsi ar
autuv tepsi?
- N ieko panaaus, - rim tai atsak G onsalesas. -
D abar js pad ed ate man atsikratyti viena, o kai atsiras
kita, a padsiu jums sivilioti j spstus. A jau pasi
ruoiau tam.
- Hm, - kraip galv uas. - Tu vaikinas su galva, tik, gaila,
kad pamokslininkas. K gi, duok rank!

Lusa su savo drauge ata po piet pertraukos gro

Konservatorij. Uvalg netoliese esaniame bare ir vl jo
paskaitas.
- Dieve, kada gi pasibaigs tie begaliniai remontai, - niurz
gjo ata, lipdama per krv skaldos.
Visa konservatorijos iorin pus ir vestibiulis buvo apsta
tyta pastoliais. Masyvus, kolonomis papuotas devynioliktojo
amiaus pradios pastatas buvo administracijos ir pasididiavi
mas, ir rpestis. Pastatui reikjo kapitalinio remonto, o pinig
vos galjo sukraptyti tik skylms aplopyti. Maa to, kai jau

24. - 3136 369

buvo sukalti pastoliai, paaikjo, kad pinig nebr ir teko vl
ilgai ir nuobodiai prainti, kad j paaukot ne itin dosns
sponsoriai. Ne per seniausiai rektoriui pasisek dar syk, ir
niekada neskubantys statybininkai prisijungdami prie arf ir
smuik choro, kurie kurtindavo itas sienas, m dauyti jas
plaktukais, paleido zirzianius variklius, ir pradjo garsiai ir
negraiai plstis.
iuo momentu darbininkai irgi pietavo, tad vestibiulyje
buvo palyginti tylu. Lusa su ata stovjo po pusapvalia arka,
kuri pirmojo aukto vestibiul skyr nuo erdvaus koridoriaus.
Vir arkos buvo balkonas. I ito balkono rektorius paprastai
sakydavo sveikinimo kalb naujiems stojusiems studentams
arba diplomantams per ileistuves. Arkoje stovjo gipsins
mz statulos. Dabar balkonas buvo apstatytas pastoliais,
kaip ir vestibiulis, o mzos buvo nukeltos ir suguldytos prie
sien.
- Na kaip, Lusa, ms garbusis tau daugiau nebeskambino?
- linksmai paklaus ata.
Lusa krpteljo. Jeigu draug inot! Bet to neturjo
inoti niekas ir ji pasisteng nusiraminti.
- Man jis bjaurus. A nesuprantu, kaip tu gali su juo kasdien
bendrauti.
- Taip, ms Vilis kai prisikabina, tai neatsikratysi. Beje,
a pastebjau, kad j traukia jaunuts grauols. Matyt, tu jam
giliai ird smigai.
- Ai, ata, tu visada kvailystes kalbi, - piktai pasak Lusa.
Jai itas pokalbis darsi nemalonus. Laim, kad Teresa, kuriai
po deimties minui turjo prasidti pamoka, pasak: Na, a
einu. Po balkonu Lusa liko viena. Ji dabar buvo atsidrusi be

370
galo sunkioj situacijoj, tad mst kaip tik apie tai ir buvo tokia
susikaupusi, jog negaljo pajudti n i vietos, nors jai irgi
reikjo eiti dono Ksavjero klas.
Staiga vestibiulio tyl perskrod klaikus klyksmas -
Saugokis, Lusa!! Lusa asteljo al ir t pat akimirk visai
prie pat jos i balkono nukrito gipsin poezijos mza Kalio
p. Skulptra skilo dalis ir kiekviena ta dalis galjo bti
pavojinga. Lusa atsidr gipso ir cemento dulki debesy ir
po keli sekundi suprato, kad smulkios nuolauos, kurios
vis dlto sudav jai per kojas, atoko nuo grind. Ir dar Lusa
suprato, kad tas veriantis klyksmas, priverts j atokti al,
buvo Pablo.
Ji prisiglaud prie sienos po arka ir ipltusi akis irjo,
kaip per vestibiul prie jos bga Pablas ir kaip staiga aplink
pradjo rinktis mons. Atbgo ir ata, kuri dar nebuvo toli
nujusi. ata stengsi ijudinti Lus, bet i nereagavo, buvo
kaip stabo itikta.
Ji usimerk ir staiga prisimin, kaip jautsi, kai Antonijas
Suaresas iupo j pro al vaiuojant automobiliui. Tada ji
atsipeikjo gana greitai: ar maa dideliame mieste automobili
ir ar maa neproting vairuotoj. Bet tai, kad panai situacija
pasikartojo vl, ir dar taip greitai, be to, Konservatorijoje, kur
ji jautsi kaip namie, kl Lusai siaub. Ji abejinga irjo
skulptros gabalus, mones, kurie garsiai aikiojo ir stebjosi,
kad tokie neatsargs darbininkai. Kakas nubgo praneti
rektorat, kakas iekojo brigadininko, kakas sil ikviesti
gydytoj. O Lusa tik purt galv.
Gal gale mons kiek ikriko, ir Pablas galjo prieiti prie
Lusos ariau. Ji pairjo jam akis ir mgino nusiypsoti.

371
 - Sveikas, Pablai, - pasak ji. - A tau turiu padkoti. Tu...
tu man gyvyb igelbjai... - Jos balsas nutrko, i aki m
riedti aaros.
- Lusita, neverk, pavojus jau prajo, *prabilo Pablas, glos
tydamas jai peius. Sukrsti to, kas vyko, jie abu umiro
paskutinio pasimatymo smulkmenas.
- Pablai; man baisu, - praneko Lusa, o mintys jos vis dar
sukosi apie tai, kas vyko. - Kodl ita mza nukrito? J kas nors
numet?
- Tikriausiai darbininkai padjo k nors neatsargiai ir nu
stm, - nerytingai nekjo Pablas. Abu jie ijo i po arkos ir
pairjo balkon. Ten stovjo keletas Konservatorijos dar
buotoj, o Lusa su Pablu laiptais pakilo antr aukt.
Jie pamat suot nedidelio gio statybinink brigadinin
k, kuris aikinosi rektorato atstovei.
- Tai ne ms kalt, senjora. Visi ms darbuotojai buvo
ij pietauti, js ko norite klauskite. Dirbti pradti jie turi tik
po penki minui.
Kalbjo jis gana tikinamai. Lusa nesigilino, kaip administ
rator bar brigadinink, kad be prieiros paliktos sunkios
skulptros.
- Bet, senjora, paklausykite, - suglums siterp brigadinin
kas. - Taisykli mes laikoms. tai, pairkite, visos mzos
tvarkingai guli prie sienos. Kas galt pagalvoti, kad ia slan
kioja mons, kurie kitiems ant galv skulptras mto. Jums
reikia policij ikviesti ir prie kiekvienos plytos po sarg pasta
tyti.
I administrators veido buvo matyti, kad ji nepatenkinta
ir kad jai bjauru. Ji inojo, jog policijos simaiymas nepatiks

372
nei rektoriui, nei Konservatorijos sponsoriams. O ir kas
jau ia atsitiko? Ai Aukiausiajam, niekas nenukent
jo. Ji pamaldiai persiegnojo. Apiuopiami nuostoliai -
Kaliops skulptra, kuriai sigyti reiks iekoti l. O
gal b ejo s apsijus? - paman adm inistrator. - Juk Kalio
p yra epo mza ir labiau tikt filologijos fakultetui. Jos
niekas net ir neino. O ms - M elpomen, Terpsichor,
Polihimnija - sveikos. Ir ramindama save tokiais sam pro
tavimais, adm inistrator nujo toliau vykdyti savo labai
sunki pareig.
- Tu matai, darbinink ia nebuvo, - panibdom pasak
Lusa. - Pablai, o tu ar nepastebjai, kas buvo viruje, kai
skulptra m kristi?
- Nieko a nemaiau. Juk balkono turklai ir pastoliai
ustoja, o nustm skulptr va pro ia.
Lusa prie balkono prijo ariau. Ant marmurini grind
dabar buvo sluoksnis dulki. Pd likti negaljo. Iki laipt nuo
ia vos penki ingsniai. Tad lsti ia galjo bet kas. O jeigu tikrai
taip? Jeigu j, Lus, tikrai norjo umuti. Ji i lto nusileido
laiptais emyn ir tik tada vl prisimin, kad alia Pablas. Lusa
vilgteljo j.
- A net nepaklausiau, kaip tu ia apskritai atsiradai.
Pablas droviai nusiypsojo.
- Na, tave pamatyti norjau, maniau, gal susitiksiu.
- Tikrai? O a sivaizdavau, kad tu vien su savo angle
usims.
- Vadinasi, apie Pat tu inai? Ji labai miela, a padedu jai
mokytis, ji dar nelabai moka ispanikai. Taiau ji turi suadti
n.

373
 Lusa paraudo. Ji suprato, kad paklausdama ito dav Pab-
lui suvokti, jog nra abejinga jo reikalams. Staiga ji nusisuko.
- Atleisk man, a turiu eiti. Mans laukia dstytojas. Net
jei jis ir ino, kas buvo, vis tiek a turiu nueiti pas j.
Pablas nulido.
- Suprantu. K gi, netrukdysiu tau. Malonu buvo pamatyti.
Lusa staiga prijo prie pat jo ir pabuiavo skruost. Ir pati
nustebo dl tokio savo poelgio.
- Pablai, a nenoriau, kad mes taip ir isiskirtume. Juk tu
man gyvyb igelbjai, argi a galiu tai umirti. Pablai, tikrai
turiu eiti, bet a tau paadu - mes btinai pasimatysim. Mano
dabar toks supainiotas ir sudtingas gyvenimas, a pati nieko
nesuvokiu. Bet a noriau, kad mes liktume draugai. Jeigu tai,
inoma, manoma, - pridr ji nedrsiai. Bet i jo vilgsnio
suprato, kad jos entuziazmui pritarta su diaugsmu. - A tau
paskambinsiu, - greitosiomis sumurmjo Lusa, ities jam
rank ir koridoriumi nubgo vokalo klas.
Parjusi vakare namus, Lusa su niekuo nenorjo kalbtis.
Eduardui ji pasak, kad niekur nevaiuos ir kad paskambint
jai kit dien. Ji sdjo kambaryje ir niekaip negaljo suprasti,
kodl likimas paskutiniu metu jai toks neteisingas. Pirmiausia
keistas atsitikimas su automobiliu, paskui baisus pamokslinin
ko puolimas, o dabar tai skulptra, kuri jos vos neumu.
Lusa labai aikiai pajuto, kad j kakas persekioja. Kaip jai
dabar trko sesers! Tik Dulsei ji galt patikti tai, kas jai
pastarosiomis dienomis nutiko. Duls laiminga! Sdi sau po
Eifelio boktu ir n nejauia, kaip keniu a, - pagalvojo Lusa.
Jai staiga pasidar be galo gaila savs, ir ji pradjo verkti. Tuo
momentu u dur pasigirdo motinos balsas:

374
 - Lusita, kur tu pasislpei? Atidaryk! Tik k Duls skam
bino. Sak, poryt grta namo.

DVIDEIMT ANTRA DALIS

Kiek buvo diaugsmo, kai Dulsita vl pereng savo nam

slenkst. Nebuvo dienos, kad Linares neaplankyt kas nors i
gimini ar pastam. Net teta Vanes su Emandu Tampa
atvaiavo i Gvadalacharos, norjo pasiklausyti Dulss pasako
jim apie Paryi. Duls, ko gero, pirm kart buvo populia
resn u seser.
Ir ji be perstojo pasakojo apie Pranczij, apie muziejus ir
istorijos paminklus, apie Dails mokykl, apie gausij pranc
z virtuv, apie Monmartro dailininkus ir apie Paryiaus metro.
Ir tik Roza su senja Tomasa mat, kad j mergaitei nra
taip gera, kaip i pirmo vilgsnio atrodo. Ji pasidar kakokia
lidna, tarsi ten, toli u vandenyno, bt patyrusi didel nusivy
lim.

Vien dien Lusa atskleid seseriai savo baisi paslapt:

pasirodo, j tvas turi dar vien vaik, deimties met berniuk,
kur augina, deja, vienas labai nemalonus tipas - pamokslinin
kas Vilmaras Gonsalesas.
- Tu turbt matei jo portret plakatuose. Jie ikabinti po
vis miest. Jis pamokslus sako apultepeko parke.
- Gal tvams ir vertt apie tai inoti? - pagalvojusi pasak
Duls. - Vaikas nekaltas, kad jis atsiranda pasaulyje. O mes juo
rpintums geriau negu koks perjnas. Juk sprendiant i to
pasakojimo, jis tikras niekas. O tau paiai ar nesinori susitikti
su broliu?
375
 - Norisi, - atsiduso Lusa, - bet tada teks pasimatyti ir su
Gonsalesu, o jo a negaliu paksti. Nebent eiiau su tavimi ir
Eduardu... Bet pati jam n u k neskambinsiu!

Taiau neprajo n kelios dienos, ir pamokslininkas pasi

rod pats. Jis ilgai ir pompastikai atsiprainjo Lasos, po
kiekvieno odio cituodamas ventj Rat. I jo kalbos tur
jai suprasti, kad jis Lus norjs tik imginti, o ji jo nesupra
tusi. Lusa atsakinjo jam altai ir trumpai, norjo pokalb baigti
kuo greiiau.
- Beje, a atsiveiau ia berniuk, - staiga pasak Gonsale
sas. - Js suprantate, apie k a kalbu? Apie Rik. A jam
pasakiau, kad jis turi dvi sesutes, ir jis tiesiog svajoja jus pama
tyti. Dabar gyvena prie Meksiko, netoli. A labai prayiau
sutikti pasimatyti su berniuku. Ne dl mans, dl jo.
- Gerai, mes nieko prie, - pasak Lusa.
- Tai susitikime rytoj miesto centre, prie Kuautemobo
paminklo. Kada jums patogu?
- Susitikime anksiau, koki deimt, kol dar ne taip karta,
- atsak Lusa.
Pakabinusi ragel, ji pliaukteljo delnais ir m suktis po
kambar.
- Dulsita, viskas bus taip, kaip tu norjai!

Iki sutarto pasimatymo dar buvo daug laiko.

- Kaip gerai! - digavo Lusa. - A dar suspsiu nubgti pas
kirpj ir susiukuoti. O manikiras! A pamirau manikir!
Rankos visai apleistos! - mergina nuvelg savo siauras plata
kas su idealios formos nagais ir nepriekaitingu manikiru.

376
 Duls tyliai sdjo kamputyje ir stebjo, kokia pagyvjusi
sesuo.
Gal gale Lusa atkreip dmesj j j.
- Dulsita, - suuko jinai.
i tyldama pakl akis.
- O ko tu nesiruoi?
- A jau seniai pasiruousi.
- Kaip! Su ita sportika palaidinuke eisi? O makijaas? A
maniau, kad gal Paryius tave ko nors imokys?
Duls sukando lpas, ji prisimin savo isiskyrim su anu
Pjeru. Kam ia stengtis graiai atrodyti, jeigu vis tiek kiekvien
kart viskas sulunga. Nelemta jai bt mylimai. Nelemta jai bti
laimingai.
Lusa jos nirios bsenos nepastebjo, ir i spintos itrauk
vis krv vairiausi palaidinuki. Vien po kitos djo ji prie
sesers krtins spalvingus drabuius, rinko, kuris labiausiai
tikt.
- Ne, itos labai didel ikirpt. Tu varysiesi, a tave inau.
Ir be reikalo. O i per tamsi. Netinka. Tu ir taip vienuol
panai. Gal ita? irk. Su alyv spalvos glmis.
Duls velniai atstm Lusos rank.
- Lusa, nereikia. Kam? Dl ko? Kokia i to prasm?
Lusa sksteljo rankomis:
- Kaip tai - dl ko? Kaip tai - kokia prasm? Tu, Dulsita,
tik pagalvok! Su kuo mes iandien susitinkame! Su tikru savo
broliu! Tu sivaizduoji, kaip bus baisu: jis laukia susitikimo su
savo seserimis ir staiga pamato dvi pelenes.
Duls panarino galv:
- Vien.

377
 - Kodl vien?
- Todl kad tu - ne pelen.
Ir tik dabar Lusa pamat, kad seseriai virpa lpos, o akys
pilnos aar.
Lusa Marija nuveit al drabuius ir apkabinusi seser
m guosti, stengsi j kiek pralinksminti, nuraminti:
- Sesute! Mieloji! Mat j galai tuos visus skudurus! Kada tu
liausiesi visk taip jautriai ird imti!? Tu ne pelen, tu gra
uol! tu pati graiausia mergina pasaulyje! Iskyrus, inoma,
mane. Na, nusiypsok! Nusiypsok nors truputl!
Bet Dulss veidas tebebuvo lidnas kaip ir anksiau.
O Lusa nesiliov plepjusi:
- Na, nori! A neisiu nei pas siuvj, nei pas kirpj? Einam
teniso paaisti. Nenori?
Duls papurt galv.
- O ko tu nori? Gal park. Ten galima pasiirstyti valtimi,
arba vandens dviraiais pasivainti. Yra karusels. O visai
neseniai dar reng vien dalykl - lipi ten, prisirii dirais, ir
kaip jis ima suktis, o paskui - emyn galva skrendi.
Pagaliau Duls nusiypsojo. Koks dar vaikas yra Lusa!
Kartais ji atrodo prityrusi, pilna gyvenimikos iminties - pavyz
diui, santykiuose su vyrais. O kartais - tikras kdikis. Tik
pagalvok - jai patinka tabaluoti emyn galva kakokiose s
puoklse.
- inai, Lusita, - pasak ji, - paskutiniu metu man per daug
danai taip atsitinka: viens - ir a emyn galva. A pavargau nuo
toki nuotyki. Jeigu tau nieko, geriau pasivaikiokime po
Meksik. Be jokio tikslo, kur akys ves.
- Fu, kaip nuobodu! - purkteljo Lusa.

378
 Bk gera, padaryk tai dl mans. Juk taip puiku apie
niek negalvoti, nuo nieko nesislpti, nieko nebijoti. Tiesiog
eini ir dairaisi j alis.
- Nebent su vaikinu! Su vaikinu tai galima, - nuts Lusa,
- o iaip, dviese...
- Pasikviesk, jeigu nori, t savo Eduard. O a, tu gi inai,
ir pasikviesti neturiu k.
- Mintis nebloga, - pagyvjo Lusa. - Su Eduardu bus kur
kas domiau. Kol tu apirinsi visus tuos keistus baroko ir
rokoko stiliaus frontonus ir antifrizus, mes buiuosims.
Duls nutyljo. Ji nepritar tam, kad bt buiuojamasi
prie moni. Net Paryiuje, kur jau pats oras atrod pilnas
meils, atviras jausm demonstravimas j visada okiruodavo.
Ji negaljo suprasti, kaip mons gali vieai rodyti tai, kas
priklauso tik dviem.
Ties sakant, ir Lusa kalb apie pasibuiavim pradjo
daugiau dl to, kad udegt Duls, o ne rimtai. alia viso savo
koketikumo ir lengvabdikumo, bdama tarp moni ji
niekada sau neleido per daug. Gal gale jos gyslomis tekjo
Rozos Garsijos kraujas ir augino motina j, o ne Duls. O ir
Eduardas Navara knytas orumas, ne toks kaip padaua
Pablas. Jeigu jie usinordavo pavalgyti, Eduardas visada
rinkdavosi paius geriausius restoranus, o Pablas tokiais at
vejais pirmenyb atiduodavo atviroms bistro verandoms. Ne,
Eduardas n u k nesibuiuot vidury aikts. Merginai
kaip tik dl to jis ir patiko. Vyras, kur gali atsiremti, rimtas,
patikimas.
- Nepyk, a juokauju, - Lusa pakteljo Dulsei skruost
ir nujusi surinko telefono numer. - Alio! Eduardai! Tuoj pat

379
atvaiuok... inoma, labai labai skubu. Tu susigaudai klasiciz
mo epochos architektroje? Puiku. Laukiam.
Lusa numet ragel.
- Na kaip, Dulsita, tu gal gale patenkinta?
Taip, Duls gal gale buvo patenkinta.
Neskubdami jie trise ingsniavo Meksiko gatvmis ir Dul
sei malonu buvo kvpuoti gimtojo miesto oru.
Suinojs, kad teks keliauti psiomis, Eduardas pasirau
k, taiau neprietaravo. Jis apskritai beveik niekada neprie
gyniaudavo Lusai, stengdavosi ne tik ipildyti, bet ir atspti
visus jos norus. K gi, psti tai psti, nors ir kvaila, jei gali
patogiai vaiuoti minktai atsisds automobilyje. Bet moters
noras yra statymas, ypa tokios moters, dl kurios tu brandini
rimtus ketinimus.
Lusa valgsi praeivius ir spalvingas vitrinas. Jai buvo
malonu ypsotis pro al pralenkiantiems berniukams su futbo
lo kamuoliais po paastimi, paglostyti rud trumpakoj taks,
kur vedsi senyva dama ir kuris nuo aligatvio nubaid vis br
balandi.
O Duls atvirkiai, buvo nugrimzdusi savo mintis.
Meksik ji juto kaip visum, ji pati buvo susiliejusi su
miesto dvasia. Turbt n viena pasaulio alis neturi tokios
keistos, tokios vairiaspalvs sostins, kur taip nuostabiai de
rintsi i diena su tolima senove.
Kad ir Trij kultr aikt, kur vien harmoning ansambl
sudaro senovs actek statiniai, kolonijinio laikotarpio bany
ia ir aukti dabar pastatyti pastatai. Dulsei atrod, kad aikt
kakuo panai j pai. Savo sielos gilumoj ji irgi jaut esant
kak archaik, magik, paslapting, pana nirius senovs

380
indn ventykl akmenis. Tie luitai liudijo pakilim, kovas,
nuopol ir nauj atgimim.
Dramatik Meksiko istorij Duls suprato.
Kadaise ia klestjo didinga toltek kultra, tamsi, misti
ka, pilna ker. Padavimuose pasakojama, kad toltekai artimai
bendraudavo su mirusi protvi sielomis ir patys sugebdavo
apsilankyti kitame pomirtiniame pasaulyje. Jie paliko diding
monumentali pastat, pavyzdiui, senj Kuikuiliko pirami
d, kuri dabar supa Tlalpano gyvenamsis rajonas. Bet toltekai
es taip susiavj savo neemikais paproiais ir ritualais, kad
realusis, mogikasis gyvenimas jiems atrods nereikalingas,
nedomus, beprasmis. Ir kai juos upuol karingos, gerai gink
luotos nahuj indn gentys, toltekai negaljo deramai pasi
prieinti, tad j civilizacija buvo visikai sunaikinta.
Ar negresia man toks pavojus? - lidnai mst Duls. -
Gal Lusa teisi, gal tikrai gyventi reikia lengvai, savo malonu
mui? Bet k daryti, jei pats didausias malonumas man yra
mstyti ir svajoti? A visada iek tiek pavyddavau atsiskyr
liams, kurie pasialina toliau nuo moni ir ten pasninkauja bei
meldiasi. Bet vis laik itaip gyventi ir a negaliau. Kaip
noris kartais bti dmesio centre, avti, patirti skm! Kartais
atrodo, jau pasiekiau tai, o paskui - deja! - vl prasideda vienat
v. Ne, matyt, reikia kakaip kitaip susitvarkyti gyvenim. Bet
kaip? Sudlioti j laiptelis po laiptelio, kaip itie actek stati
niai!
Vietoj toltek ventykl actekai pastat savo miest ir
pavadino j Tenotitlanu. kurtas jis buvo jau iame tkstant
metyje - 1325 metais po Kristaus gimimo. Bet po dviej imt
met buvo sugriautas ir jis - kart ukariautoj ispan. Taiau

381
ir vl pakilo i pelen, kaip mit paukt Feniksas. syk tai
buvo jau Meksikas, kolonijos, kuri vadinosi Naujja Ispanija,
sostin, o paskui, kai lugo kolonijin sistema - nepriklausomos
Meksikos sostin.
Nereikia inkti, viskas susitvarkys, - ramino pati save
Duls. - Gal dar ir mane aplankys skm, gal ir a surasiu savo
meil. Gal tamsij savo gyvenimo dal a jau nugyvenau ir
dabar viskas bus kitaip? Viepatie, kad i tikrj taip bt!
Ir tarsi patvirtindama jos mintis, Dulss ausis pasiek mu
zika. Pro Sargarijo Metropolito banyios duris jie jo kaip tik
pro al - sklido ikilminga giesm.
Eduardo apmaudui, dabar Lusa sustojo, ir ta pasinr
apmstymus. Muzika buvo vienintelis dalykas, kuris galjo u
valdyti it pramutgalvik prigimt.
Giedojo kakokia gastroliuojanti kapela - inoma Lusai
Hendelio partitra buvo atliekama naujovikai, negirdtai.
Turbt didel laim vis gyvenim groti toki muzik! - mst
jaunoji daininink. - Tada, matyt, visi rpestliai nutolsta nuo
tavs ir pakyli tu savo dvasia auktai prie debes. Tokiomis
akimirkomis man atrodo, kad a net pradedu suprasti tas mo
teris, kurios ieina vienuolyn ir isiada ems diaugsm.
Bet tik keletui akimirk a galiu suvokti it bsen. Ne, mano
lemtis, inoma, ne banyia, o scena. Ir tegu ramp viesa bna
siena, skirianti mane nuo t, kurie sdi salje. A juk inau, j
ten imtai, tkstaniai. Sulaik kvpavim jie gaudo kiekvien
tavo balso virpteljim. O! Kokia laim! O paskui - kod,
paskutinieji akordai. Ir - audringi plojimai. Jie visi ploja man,
man, Lusai Linares! Bravo, Lusa Linares! Bravissimo! Talen-
tingiausia daininink pasaulyje - Lusa Linares! Bis! Kartokite,

382
 Lusa Linares, mes troktame klausytis js balso, klausytis ir
klausytis! Gls, gls, puokts, pilni krepeliai! A lenkiuosi
ir siuniu irovams oro buinius. tai dl ko verta gyventi, tai
kokia bus mano lemties kulminacija!
Muzika kilo auktyn kaip didinga paukt, kad paskui
galt pereiti j emas gaidas, kaip paprastas miko upelis,
isirangs tarp akmen.
Dvi merginos apmirusios stovjo prieais metalin Sarga-
rijo banyios tvor.
T akimirk jos buvo tokios panaios, kad atrod kaip
vieno meistro iskobtos statulos - tokios pat kaip statulos prie
ventyklos fasado. Jos buvo apimtos to paties jausmo, to paties
polkio, apimtos tokio paties, nors buvo visikai skirtingo
bdo, tikjimo, tikjimo bsima laime, kuri btinai, neabejoti
nai ateis, nepaisydama joki sunkum ir klii.
Eduardas Navara, kukliai stovintis nuoaly, atrod ia sve
timas. Jis puikiai tai suprato, todl nervinosi ir nekantraudamas
sukinjo stor ied su antspaudliu ant rodomojo pirto.
Duls su pasimgavimu apirinjo mantri baroko sti
liaus raiyb. Kaip talentingai ir su kokia meile tai padaryta.
tai vir arkinio jimo Kristaus figra, o ten apatalai, o vir j
- angelai. Aplink - gls, kryeliai, monogramos, vinjets.
Grau be galo! Gal net per daug grau.
Taiau nors atuonioliktojo amiaus kriniai labai meist
riki, labai puiks, itas amius buvo pramatnumo amius, o
jai labiau prie irdies buvo grietas, rstus, santrus ankstes
nij epoch stilius.
Duls visada labiau trauk tragikieji tautos istorijos asme
nybi likimai, o ne pergalingieji. Palyginti galima Meksikos

383
 ukariautoj didj Ispanijos konkistodor Hernan Kortes
ir jo nugaltj actek vyriausij vad Kuautemamok. In
dnas buvo visai dar berniukas: kai siver ispanai, vyriau
siajam vadui nebuvo n dvideimties, jis turjo tiek met,
kiek dabar jai su Lusa. Bet kiek vyrikumo, drsos, kario
sumanumo jis parod, kai reikjo ginti gimtj Tenotitlan!
Jis aplink miest reng gynybinius tvirtinimus - ikas grio
vius, pristat barikad, speciali rengini irgams sulaikyti.
i viet indnai iki europiei pasirodymo irg nebuvo
mat, tad jie tikriausiai atrod jiems labiausiai stebuklingi
padarai.
Bet Kuautemokas nebijojo nieko - juk jis gyn savo tv
em, savo dievus, savo protvi paproius. Jo kariai upulda
vo europieius i unugario maomis grupmis. Jie prieinosi
dvejus metus, bet gal gale buvo nugalti. O pat Kuautemok
lugus Tenovtutlamui ispanai pam nelaisv, iauriai kanki
no ir nuud.
Ir nors neliko joki rodym apie paskutinisias indn
vado dienas, Duls buvo tvirtai sitikinusi, kad jis elgsi didvy
rikai.
Abu - ir Nortesas, atnes Meksik europietik kultr,
ir bebaimis Kuautemokas - buvo laikomi tautos didvyriais. Bet
Duls visada labiau simpatizavo jaunajam actekui. Jo paveiks
las adino jos vaizduot.
tai kok gyvenimo draug noriau sutikti, - tokios buvo
jos slaptos slpiningos mintys. - Drs, ryting ir iek tiek
paslapting. Ant veido lai bna net bauginanti tatuiruot. Ne
tai svarbiausia. Svarbiausia - siela. O j a sugebiau atpainti
po bet kokia kauke, po bet kokia udanga!

384
 Duls buvo taip pasinrusi savo vizijas, kad net nepajuto,
kaip jie pajudjo nuo Sargarijo Metropolitano banyios.
Artjo susitikimo su pamokslininku Gonsalesu laikas.
Lusa jau buvo umirusi trump romantikos prasiverim
ir vl apie kak plepjo su Eduardu.
- Ji turi bti tamsiai raudona, kaip raudonas vynas, kai iri
pro taur j liustr. Ir btinai iki pat grind, kad emyn krist
didelmis klostmis. Tegu bus ji aksomin...
Eduardas ginijosi - tiesa, ne itin kategorikai:
- Bet, brangioji...
- Joki bet! - piktai auk Lusa. - Tiek to, a sutinku
igirsti tavo bet. Sakyk!
- Lusa, - kantriai m aikinti Eduardas, - juk mes kal
bame ne apie suknel dainuoti operoje, o apie vestuvin
suknel.
Lusa linkteljo.
- Mano vestuvinis rbas turi atrodyti kaip operos. A taip
noriu!
Viena ausimi Duls nusiklaus pokalbio nuotrup.
Oho, - pagalvojo ji, - jie kalba ne apie k kita, o apie
vestuvi ceremonij. Greitai tas Navara susuko mano seseriai
galv. Paprastai ji vyrus vedioja u nosies, erzina ir juokiasi,
kai prasideda kalbos apie santuok. O su Eduardu viskas at
virkiai. K gi, duok Dieve tau laims, Lusa. Ir vis dlto... Vis
dlto man nesinort, kad tavo laim bt itokia. Man atrodo,
tu verta didesns. Eduardas Navara turi kak... kak... Pati
neinau k. Bet jis turi kak tokio, kas veria mog bti
budr...
O Lusa tuo tarpu pradjo kariuotis.

25. - 3136 385

 - A nenoriu baltos! Per vestuves visos nuotakos su baltom
bna. Supranti, Eduardai, visos! O a nenoriu bti kaip visos.
Lusa Marija Linares niekada nebuvo kaip visos. Ir kai a bsiu
Lusa Marija Navara - a vis tiek nebsiu kaip visos. Ne, jau
nusprsta: tik tamsiai raudona. Su didele ikirpte ir tokiu pat
tamsiai raudonu kailiu per peius. Be to, kailis turi bti pasip
ts ir dirbtinis. Girdi? A esu prie gyvn naikinim ir natra
li kaili neneiosiu niekada.
Eduardas pradjo juoktis.
- O a ir neinojau, kad tu priklausai alij judjimui.
Tada tau reikia usakyti alios spalvos suknel, o ne bordo. O
dar geriau - slepiamos, chaki. Cha cha cha! Nuotaka - slepiamos
spalvos suknele! Nuotaka - kareivis!
Lusa neilaik ir taip pat m juoktis.
- O k? Mintis visai nebloga! Tada tu apsivilksi maskuoja
mos spalvos kostiumu, tokiu dmtu. Tu bsi mano jaguaras,
mano prijaukintas jaguaras.
Eduardas aid toliau:
- Kokia laim, kad tu prie laukini vreli udym!
Jie abu m kvatotis, o Dulsei atjo mintis:
tai dabar a pagaliau supratau, ko trks'ta Eduardui
Navarai. Kaip tik jis nieko neturi laukinio vries. Nesvar
bu, koks tai vris, tigras, jaguaras ar net triuis. Jame
viskas labai padoru, per daug atsargu, per daug pam atuo
ta. Jis per daug protingas, tai kas. Jo ir galvoje smegenys,
ir irdyje.
Patvirtindamas Dulss mintis, Eduardas Navara staiga nu
stojo juoktis ir vl m {rodinti Lusai - kantriai, rimtai, pamo
komai:

386
 - Suprask, brangioji, balta spalva yra tyrumo ir nekaltybs
spalva, todl nuotakos ir rengiasi itaip. Toks yra paprotys ir
man nesinort jam nusiengti. Bet a tau paadu - suknel
usakysiu paiuose geriausiuose modeli namuose. Kuriuose
tu nortum? Pjero Kardeno? Ivo Sen Lorano?
Lusa prunkteljo:
- Tyrumas ir nekaltyb! Kas gi apie tai kalba! Jau geriau a
pati sau suknel pasisiusiu su sena mamos siuvimo maina!
Utat ji bus tokia, kokios a noriu. O jei tave tai okiruoja - k
gi, vadinasi, tuoktis a eisiu ne su tavim, o su kuo nors kitu.
Duls beveik piktdiugavo:
Pagaliau tave, sesute, atpastu, - galvojo ji. - Teisingai.
Visada apgink savo nepriklausomyb. Tau netinka bti nuo
lankiai. Kaip, beje, ir man. Tiesa, tavo vietoje a apskritai
nebiau prasidjusi su ituo gudragalviu. Pablas buvo kur kas
aunesnis.
Duls prikando lpas, prisimin, kaip graiai jai vis
kas su Pablu prasidjo ir kaip Lusa, teisyb sakant, nuvi
liojo nuo jos vaikin. Ir kam? Viso labo tam, kad paskui
ikeist j tai it vaikiojani didaktin priem on.
Beje, tai jau praeitis. Pablas... anas Pjeras... Nereikia
apie juos galvoti. Viskas baigsi, umirta visiems laikams.
O kas laukia ateity? Kok vyr nortsi susitikti? O! Jeigu
pasitaikyt panaus legendin Kuautemok! Deja, itaip
bti negali. Dabar toki nra.
O Eduardas ramino Lus, j ne juokais jos usidegimas
sujaudino.
- Brangioji! Ko gi tu taip nerviniesi! Dl kakokio menk
niekio, dl suknels spalvos!

387
 - Menkniekis! Jau ne! Kaipgi tu nesupranti, kad eimyni
niame gyvenime viena smulkmena pridaro daugyb kit. Pir
miausia a norsiu nuvaiuoti negyvenamas savanas, o tu -
prestiinj kurort, kur nors j Nic. O paskui... tu pareikalausi,
kad a mesiau aktors karjer ir tapiau tik tavo eliu...
Eduardas apsidair. Lusa j tarytum kiaurai permat. Tai
i ties buvo svarbiausias jo noras. Jis nenorjo, kad jo busimoji
mona rodytsi tkstaniams irov. Jis bijojo tos lovs,
kuri Lusa, turdama tokj talent, btinai pasieks. Ir tuomet
niekas daugiau su pagarba nebetars jo vardo. mons kalbs:
irkite, eina garsiosios dainininks Lusos Navaros vyras.
Jam beprotikai patinka skambus jos balsas, bet tegul ji dainuo
ja jaukioje svetainje ir malonum suteikia jam ir nedideliam
draug breliui.
- Tyli? - paklaus Lusa. - Neturi ko pridurti?
Jai ir paiai buvo nesmagu, kad pradjo it pokalb. ian
dien pyktis su Eduardu ji tikrai neplanavo. Bet jeigu jau taip
atsitiko, nusileisti ji nebuvo linkusi: ne toks buvo jos bdas.
- Na ir tylk, o a iteku.
- U ko? - pralemeno Eduardas.
- U pirmo sutikto, - kartai atsak Lusa. - Kad ir u to
bernikio.
Duls vilgteljo j t pus, kur mosteljo Lusa, ir apstulbo.
Chuareso prospektu prie kampo, kaip tik toje vietoje, kur
pamokslininkas Gonsalesas buvo paskyrs joms pasimatym,
stovjo pats... Kuautemokas!

Jam, kaip ir vyriausiajam indn vadui, buvo apie dvide

imt. Bet i sudjimo atrod subrends vyras: platoki peiai,

388
raumeningas torsas, galingas kaklas. Nuostab kl rankos.
Nors plataka atrod labai didel, pirtai buvo ploni, ilgi ir
jautrs, kaip pianisto arba gitaristo.
Keista, kad Meksikoje, kur taip sumiusios tautybs, jo
ivaizda grynai kaip indno: plats skruostai, priplota nosis,
iek tiek palenkta priek galva, visai kaip bizono. Vaikinas
buvo tarsi nuengs i senovs indn archaikj religini
paveiksl, kur jis, be abejo, vaizduot vien i actek panteono
diev.
Mvjo jis paius paprasiausius apsitrynus'us dinsus,
utat visa krtin buvo apraizgyta ir apraiiota odiniais dirais,
o dirai papuoti kriauklmis, koralais ir karoliukais bei kako
kio gyvno dantimis. Visai kaip tikras senovikas vampumas -
papuoalas simbolis, kur slypjo slaptingoji protvi imintis.
Viskas, k iuolaikinis mogus suino i knyg, senovs kariai
ir mediotojai sugebdavo vienas kitam perduoti itais simbo
likais kriniais odos gabaliukuose, kur nedideliame lopinlyje
pavaizduotose viso labo keliose figrose buvo idstyta visa
pasaulio tvarka.
Duls taip ir sistebeilijo nepastamojo aprang. J visa
da domino keisti liaudies ornamentai, bet nevienas vaizduoja
mojo meno dstytojas, net patys geriausi ir tituluotieji, negaljo
jai suprantamai paaikinti j prasms. Visada kalbdavo lajai
abstrakiai, vien apie magik j paskirt, ir nieko daugiau.
Pagaliau mergina iaip taip atitrauk akis nuo isiuvint
apskritim, trikampi ir strli ir pavelg vaikinui veid.
Ir krpteljo, nes tarsi fizikai susidr su jo tiesiu kaip
kardo gelet vilgsniu. Keista! Indno akys buvo rykiai m
lynos, kaip pavasario dangus giedr vidurdien.

389
 Duls prisimena legend apie Kuautemok. Jo akys es
buvusios irgi bedugns ir mlynos. Legenda sako, kad dievai
dav tokiam mogui lopinl dangaus vietoj aki - tai jam
pranaauja nepaprast dali (juk mlynakiai indnai - didel
retenyb), taiau gyventi jiems lemta neilgai ir lemta mirti
kaniose: juk naktis visada praryja dien su jos ydrais debes
liais.
Nuo netikto nelaims nujautimo Dulsei skausmingai su
spaud ird.
Bet neramios mintys ikart inyko, nes nordama paerzinti
Eduard Navar Lusa aismingai itar:
- Sveiki. Susipainkime.
Ir ji ities jaunajam indnui rank, i proio - pabuiuoti.
Jis tuoj pat ities savo deln ir Lusai rank paspaud
taip kartai, taip vyrikai ir taip stipriai, kad ji net susirauk.
Bet neparodydama, kad jai skaudjo, tarsi niekur nieko ts
toliau:
- Mano vardas Lusa Marija Linares.
Indno atsakymas buvo labai netiktas.
- A inau, a js laukiau.
Eduard itie odiai papiktino:
- Kaip tai suprasti - laukiau? Lusa, tu jam paskyrei pasima
tym ir tyia pakvietei mane, kad pamatyiau it spektakl?
- Garbs odis, ne, - tarsteljo Lusa. - Tai turbt likimas.
Tu tiki likimu, Eduardai?
Bet u jos suadtin atsak nepastamasis.
- A tikiu likimu. Likimas - tai didel paukt. Vienas jos
sparnas baltas, kitas juodas. Ant baltojo sparno ji nea laim, o
ant juodojo - negand.

390
 Tai pasaks, jis vl irjo j Duls.
- O! - m juoktis Lusa. - Mano sesuo, matau, pakerjo jus.
O juk, ties sakant, a norjau itekti u js.
Indnas atsak netiktai rimtai.
- ito negali bti, senjorita. Js - nesate mano likimas.
Mano likimas - jinai.
Jis eng ingsn prie Dulss.
Ji pagaliau atsikvojo. Reikjo k nors pasakyti, tad jinai
prisistat.
- Duls Marija Linares.
- Migelis Santasilja, - pasak vaikinas.
Duls buvo susijaudinusi. Tai, kas vyko, buvo taip nerealu,
taip magika, kad ji tikjosi igirsti tradicin indnik vard, o
ne ispanik.
Ji tik nusijuok, garsiai nepasak nieko, taiau Migelis
Santasilja, atrodo, igirdo jos mintis:
- O gimins ir artimi draugai vadina mane Jaguaru Giesmi
ninku, nors tai ir keistai skamba.
- Jaguaru? - perpyko Navara. - Dabar jau man visikai
aiku, kad tai sugalvota i anksto. K gi, Lusa, jeigu tau patinka,
gali tekti u ito persirengusio raudonodio ir sitis slepiamos
spalvos suknel. O a einu namo. Man utenka iandien kar
navalo.
Lusa sutriko.
Seser msi gelbti Duls:
- Eduardai, nepykite. Mums abiems tai didelis netiktu
mas. Lusa ia niekuo dta. Ji rengsi eiti pas siuvj, tai a j
kalbjau pasivaikioti. Ir ia mes turjom susitikti su Vilmaru
Gonsalesu, jis mus adjo supaindinti su ms suvestiniu

391
broliu. Nei Lusa. nei a ir girdjusios nebuvom apie Jaguar
Giesminink.
- Tai netiesa, - burbjo Eduardas. - Juk jis tvirtina, kad
pasta jus.
Abi merginos klausiamai irjo Migel Santasilj; k visa
tai reikia i ties7
O jis ir paaikino. Ir tas paaikinimas pasirod ness labai
paprastas.
- Viskas tikrai taip, - patvirtino jis. - ia turjo ateiti ponas
Vilmaras Gonsalesas, bet jis negaljo. Tad vietoj savs atsiunt
mane, kad jus sutikiau ir nuvesiau. Man pasakojo, kaip js
atrodote. A js laukiau.
- Matai, Eduardai, kaip viskas paprasta! - su palengvjimu
kteljo Lusa. - Tikiuosi, tu persigalvojai, namo nebegri,
lydsi mus toliau. Tu gi nepaliksi ms jaguarui sudraskyti?
- Gerai, sumurmjo Eduardas jau atvss.
Utat dabar sieid indnas.
- Kodl sudraskyti? Jaguaras Giesmininkas dar nieko nra
nuskriauds. Juo labiau moters!
- Nepyk, Migeli, a tik nevykusiai pajuokavau, - Lusa jam
graiai nusiypsojo.
O Duls tyljo ir kaltai irjo j naujj pastam, tarsi
atsipraindama dl sesers. Ji visada pasijusdavo nesmagiai,
jeigu jos akyse kas nors bdavo skaudinamas.
Bet Migelis Santasilja jau ypsojosi jai vaikikai ir atvirai:
- Tegu senjorita nesijaudina. Juk js sesuo nenorjo
mans skaudinti, tiesa?
- inoma, - pasak Duls. - Lusa labai gera. Tai ji netyia
pasak.

392
 - Be abejo, visai visai netyia, - patvirtino Lusa. - O saky
kite, Migeli, kaip atsirado toks keistas derinys? Kodl Jaguaras
ir dar Giesmininkas?
Migelis tuoj pat paaikino:
- Jaguaras todl, kad turiu apgam. - Jis praskyr savo
imargint vampum ir parod didelj apgam ant krtins, iek
tiek kairiau, tiesiog kur irdis.
- A dmtas kaip jaguaras. O Giesmininkas todl, kad
turiu ger bals ir moku dainuoti. Galiu suokti kaip laktingala,
giedoti kaip volung, kaln up galiu pamgdioti ir net jagu
ar. A moku daug keist dain.
- Kaip domu! - diaugsi Lusa. - A irgi truputl moku
dainuoti. Labai nedaug. Iki kaln ups ir jaguaro man labai toli.
O gal js ir esate ms brolis, jeigu jau tarp ms tiek bendro?
Migelis rytingai paprietaravo:
- K js, senjorita Lusa. A niekaip negaliu bti js brolis,
juk a jau simyljau js seser, senjorit Duls!
Lusa pradjo kvatotis.
- Sveikinu, Dulse. Kokia lengva ir greita pergal! O apsi
meta kukluole. Kaip lai pavyko, pasidalink paslaptimi.
Duls sutrikusi nuleido akis.
- Nieko ia nra juokingo. A tikiu meile i pirmo vilgsnio.
A tikiu siel giminyste.
- tai matote! - kaip vaikas diaugsi Migelis. - Ms su
senjorita Dulse giminingos sielos. O mano su jumis - ne, senjo
rita Lusa, tik js nesieiskite.
Eduardas nusprend siterpti. Jam visi itie plepalai atrod
tokie beprasmiki, tuti ir net eminantys. juos net praeiviai
m irti, Eduard tai labai nervino.

393
 - Greitai mus ims rodyti pirtais, - piktai pasak jis. -
Padar cirk vidury kelio. Mes gaitame brang laik. Vaikine,
tu mus adjai nuvesti sutart viet - tai vykdyk savo pareigas.
- A - js paslaugoms, - atsiliep Migelis, - mums reikia
t pus, autobus stotel.
- O Viepatie! - Eduardas pakl akis dang. - K pradi
pus dienos ingsniavome psti, dabar kratysims visuomeni
niu transportu. Kokia neskminga dien!
- O a manau, - nusiypsojo Duls, - kad iandien ypa
skminga diena. Skminga ir nepaprasta, pilna stebukl. Ir a
esu tikra, i diena atne mums dar nemaai siurpriz.
O, jei ji bt inojusi, kokie tikri buvo jos spliojimai ir
kokie bus tie siurprizai! Gal tada ji nebt digavusi.

DVIDEIMT TREIA DALIS

O tuo paiu metu u daugybs kilometr nuo Meksiko,

pramatniajame Paryiuje, gyvenimas virte vir.
mons skubjo, mons urmuliavo, mons sprend
savo problemas, mons pagaliau ilsjosi. Dauguma - su
laikraiais rankose. Laikratis - neatskiriama kiekvieno pa
ryieio gyvenimo dalis. Visi nori inoti paskutines naujie
nas. O kas nors privalo itas naujienas surinkti ir paskelbti.
Tie kas nors yra urnalistai. Reporteris negali pavargti. Jis
vis laik kur nors bga, niuktinja, usirao j bloknot,
diktuoja telefonu, perdavinja faksu. Pageidautina, kad jis
sugebt net naktimis nemiegoti, nes gali nutrkti informa-
cinios srautas, gali nustoti j laikraiai - kaipgi tada gyvens
paryietis?

394
 anas Pjeras sdjo vyriausiojo redaktoriaus kabinete ir i
auktos stiklins godiai gr ledinj vanden.
- Tu kaip begemotas prie krioklio, - sudraud redaktorius.
- Ir kvailas kaip jis. Tik nepyk, draugui. Kaip tu nesupranti,
kad praai nemanomo?
- Netiesa. A esu realistas, - atsak anas Pjeras, sipilda
mas putojanio skysio dar. - A visada inau, kas manoma, o
kas ne. Ir noriu atostog - kas gi ia baisaus?
- Baisu yra tai, kad nra kuo tave pakeisti. Visi ivainjo
- kas atostog, kas gav uduotis. Kuo a upildysiu skilt rytoj?
O po savaits? O Tai domu rubrika? O politikos puslapis?
O mad naujienos? Tu juk toks vienas ia - vis gal meistras.
Ne, neileisiu.
- Bkite geras! A labai praau! Kur ten praau - a reika
lauju! Negausiu atostog - ieisiu i darbo.
- Nesmon, neieisi. A nemoksiu tau ieitins paal
pos.
- Nemokkite, a sutinku, nors ir nusiengsite statymui.
Bet a nepradsiu rodinti savo teisi ir teism neisiu. A
tiesiog apsisuksiu ir trinktelsiu durimis. Taip mane ir matysite.
Na k, padaryti tai dabar pat?
anas Pjeras atsistojo.
- Hm... taip... - lemeno redaktorius. - Matau, tu nusiteiks
rytingai.
- Leisk vis dlto pasidomti: o kas atsitiko? Gaisras?
ems drebjimas?
anas Pjeras atrod tragikai. Jis sudejavo:
- Blogiau.
- Reumatas? Gelta? Lo onkaulis?

395
 - Dar blogiau.
- Jeigu jau pradjom, tai pasisakyk.
anas Pjeras atsiduso pilna krtine ir idro:
- Meil!
- A! - tik tiek pasak redaktorius ir nutilo, o patyljs m
belsti pirtais stal.
anas Pjeras kantriai lauk. urnalisto nuojauta jam ku
djo, kad virininkas tuoj tuoj pasiduos.
Bet jis vis dar mgino prietarauti.
- O suderinti... hm... m... itos stichins nelaims su tarny
binm pareigom kaip nors nebt galima?
- Nebt.
- O kodl gi? Juk tavo draug, kiek inau, gyvena Paryiu
je?
- Deja, Meksike.
Redaktorius net suvilp.
- Na, mano drauge, tai jau nerimta.
- Atvirkiai! - kartai suuko anas Pjeras. - Labai rimta!
Daugiau negu rimta!
Redaktorius irjo j nepatikliai.
- Ar tik ne vesti tu susiruoei?
- Galbt, - pasak anas Pjeras. - Jeigu suspsiu igelbti
savo suadtin. J persekioja mogudiai.
- K? - itso redaktoriaus veidas. - Fantazija, mano mielas,
fantazijos pilna tavo galva.
- Netikite? A taip ir maniau. Profesionalus redaktoriaus
tarinjimas, kad nepakit anties. Bet syk tai tikra tiesa.
anas Pjeras idliojo ant stalo prieais redaktori Dulss
nupietus nusikaltli portretus.

396
 - tai, pasigrkite.
- Kas jie? Kokie nors girtuokliai? Bet nupieti gerai. Kieno
darbas? Martj? Furmijono?
- Ne, Dulss, mano merginos.
- Tai ji dailinink! Atrodo, pradedu suprasti, ko tu taip
skubi atostog.
- Ne, ne dl to. Duls mat, kaip itas dvejetas imet j jr
lavon. Ji vienintel ino apie nusikaltim. Todl jos ieko.
Jai gresia pavojus.
anui Pjerui kalbant, redaktoriaus veidas keitsi, pagaliau
jis paplojo reporteriui per pet:
- Ileidiu.
- Ai.
- Bet ne atostog.
anas Pjeras paniuro:
- Nesupratau...
- Tai bus tavo uduotis. Atvei didel straipsn apie tai, kaip
buvo iekoma nusikaltli. Neumirk terpti ir lyrin linij,
meils nuotykius skaitytojas dievina. A jau sugalvojau pavadi
nim: Paryius - Meksikas, meil ir mirtis. Tai bus sensacija!
- Och! Gerai, padarysiu.
- Nepamirk pasiimti pinig kelions ilaidoms. Juk bilie
tas iki Meksikos kainuos daug, tiesa?
Dkoju jums, efe, i visos irdies dkoju, * nusiypsojo -
anas Pjeras ir kiek kojos nea pasileido i kabineto - kol
redaktorius nepersigalvojo.

Duls, Lusa ir j bendrakeleiviai vaiavo dviaukio auto

buso virutinje aiktelje. it viet jie pasirinko vieningai: i

397
ia ir vaizdas graesnis, ia ir vsiau, ir moni maiau, nes
keleiviai, kurie vaiavo por trejet stoteli, nebuvo link
keltis vir.
Gal gale autobusas i miesto ivaiavo, ir jie salone liko
visikai vieni.
Eduardas Navara m snduriuoti. Klausytis it, kaip jam
atrod, tui plepal jis neturjo sveikatos. Be to, jam buvo
pikta, kad dmesio centre buvo ne jis, o itas tapybikas, tikru
teatriniu kostiumu apsirengs raudonodis berniktis.
Bet nei mergin, nei Migelio Santasiljos plepjimas i ties
nebuvo tuias.
Dulsei kiekvienas odis atrod labai prasmingas. Ji m
tikti, kad ita diena yra jos likimo lis.
Gal tikrai paveik senosios magijos dsniai? Tereikjo jai
pagalvoti apie Kuautemok ir apie tai, kaip jai nortsi sutikti
pana jj vyr, tai praom - Migelis Santasilja, pravarde
Jaguaras Giesmininkas, jai prie akis.
Ir jis ne tik prie akis idygo, bet ir tuoj pat, tiesiog t pai
minut, prisipaino meil.
Ar nemiega ji? Ar ji viso to nesapnuoja? Juk taip neb
na.
..Bna! - nenusileido jos vidinis balsas. - Kaip tik taip ir
bna, nes i tikrj taip ir turi bti. Visos pasakos, visos graios
legendos, visi ms patys slapiausi sapnai - gryna tiesa. Reikia
tik gerai susikaupti ir viskas isipildo.
Ir vis dlto Duls nutaik moment ir dl visa ko tarsi
netyia prisiliet prie Migelio rankos: ar tikrai jis ne vizija, ne
miraas, ne svajon? Ranka buvo tvirta, raumeninga, liauna.
Migelis Santasilja buvo visikai realus mogus.

398
 Kad ir kaip Duls stengsi tai padaryti atsargiai, indnas
prisilietim pajuto.
Atrod, jam nieko aikinti nereikia: jis visk suprato ikart.
- Senjorita Dulse, - pasak jis. - A irgi norjau patikrinti,
ar nemeluoja man mano akys. Bet a neturjau drsos prisiliesti
prie js: tai bt buv nemandagu.
Duls nuraudo kaip vys. Ji neabejojo, kad Lusa dabar
prads i jos aipytis.
Bet, matyt, ir paiai Lusai tai, kas vyksta, atrod nepapras
ta.
- Nesigdink, Dulse, - nuramino jinai. iandien tikrai tau
stebuklinga diena. Tai tavo diena! Tu gali norti nemanomo -
ir viskas isipildys. Nepraleisk savo anso, taip bna tik kart
gyvenime.
- Tikra tiesa, - pritar Jaguaras Giesmininkas. - iandien
vir ms praskrido likimo paukt ir numet mums plunksn.
Mes j pagavome. Dabar ji ms.
- Tikuosi, ji balta? - visikai rimtai klaus Duls.
Indnas nusimin. Atrod, tiria jis save ir mgina nustatyti,
kas gi slypi ten, paioj jo sielos gelmj.
- Neinau, - atsak patyljs. - Atitekusi monms,
paukts plunksna praranda spalv. Niekas neino, kuo
baigsis nuotykis. gera ieis ar bloga? mogus pats apsi
sprendia, eiti jam ten, kur rodo plunksna, ar ne. O kelio
pabaigos nematyti. Ji toli, u horizonto. Kas u jo, tik i
debes galima pamatyti, i ten, i kur paukt atskrido. Tik
ji viena gali apsakyti, kurlink eina mogus. Bet ji visada tyli.
Ji nebyl, tuo ir skiriasi nuo vis kit pauki. Ji u kitas
imintingesn.

399
 Duls apsisprend. Jeigu iandien ji gali sau visk leisti, tai
ji tiesiog privalo tai pasakyti.
Pairjusi j ydras Migelio Santasiljos akis, negarsiai,
taiau nepaprastai tvirtai pasak:
- A pasiruousi. A einu paskui likimo paukts plunksn,
nesvarbu, kuo viskas baigsis.
Migelis velniai pam j u rankos ir pasak - irgi negar
siai, taiau rytingai, lyg priesaik:
- A taip pat.
Lusa buvo susiavjusi. Ji visai pamiro, kad pasaulyje yra
toks Eduardas Navara. Tai, kas dabar vyko, buvo tarsi {domus
spektaklis. Ir ji susidomjusi stebjo jo eiga. Tiesa, iame
spektaklyje jai teko tik irovs vaidmuo. Dl to jai buvo iek
tiek skaudu. Jos artistika prigimtis pra, maldavo: leiskite
man nors trumpai, nors minutei pabti js nuostabios pjess
veikja. A nepretenduoju pagrindin vaidmen, tegu tai bus
kad ir epizodinis personaas.
Ir Migelis Santasilja atsisuko j. Tai buvo tikrai telepatija. Jis
atspdavo moni norus ir stengsi juos ipildyti Visai ne taip, kaip
Eduardas Navara. Navara apgalvodavo: kas gali patikti damai arba
nepatikti A nupirksiu jai tai, k ji svajoja turti Eduardo splioji
mai buvo susij tik su nupirksiu. Briliantinius auskarus? Praau!
Ach, ne auskarus, o viso labo brakint led? Joki problem,
perkame led, nors kvaila atsisakyti brangenybi.
Migelis jaut giliausius, tikruosius, nesusijusius su daiktais
norus.
- Senjorita Lusa, pasak jis, - js sakte, kad mokate
dainuoti. Ar nepadainuotumte mums, kad kelias bt graes
nis?

400
 - Su malonumu, - atsak Lusa.
Ir i ties labiau u visk pasaulyje jai dabar norjosi
dainuoti. Muzika tiesiog versi i jos.
Eduardas, inoma, niekada nepritart, kad ji dainuo
t vaiuodama. Tai baisus isiokimas! O Migelis - kitas
dalykas. Migeliui nusispjaut iorin poir, jis jauia
daikt esm. Kaip paprastai indnas gali itaip jausti?
Lusai jau buvo gaila, kad jis nra jos brolis. Ji labai nort
turti tok brol.
- Dulse, - pasak ji, - iandien viskas daroma tau. Kadangi
iandien tavo diena, tavo vent, savo dain a irgi noriu paskir
ti tau. Koki tu nortum igirsti?
Duls atsak ikart, n nepagalvojusi:
- Apie meil, koki gi daugiau.
Lusa linkteljo.
Ji prisimin inomas dainas ir arijas ir vien isirinko, kuri
labiau tiko. Jai norjosi ir Dulsei malonum padaryti, ir paro
dyti Migeliui, k sugeba. Nors ir keista, bet Lusa, pratusi prie
pai reikliausi klausytoj, prie muzikos elito, it vaikin
paprastais dinsais laik dideliu muzikos meno inovu ir subti
liu jos vertintoju.
- Dabar, mieloji Dulse, a skiriu tau tai it romans. O
kodl kaip tik it - paaikinsiu paskui.
Ir Lusa udainavo:

A, meils jreivis, klajoju

Po meils audringj jr,
Blakausi a, valt prarads
uost nukreipt savo bur.

26. - 3136 401

 Skaisioji vaigd mane veda
Ir spindi i tolo pro k...
Bet kurgi mane ji vilioja ?
Kur vienasplaukiu apaniurs?

Ir veltui regtij troktu,

Nes dar nematytas drovumas,
Kuklumo danga stebuklinga
Jos veid lyg debesys supa.

ibk, spindulingoji vaigde,

Liepsnoki, ibinte viesusis!
Nes jei tu ugesipadangj,
A, vienas paliks, prasiu.

Visi nutilo.
Net nubuds Eduardas nedrso terpti odio.
Klausytojai buvo suavti nepaprasto Lusos balso ir dai
navimo meistrikumo. Visiems buvo aiku, kad ji, nors dar
student, yra pralenkusi daug garsenybi.
Pirmoji prabilo pati daininink:
- Na, ir kaip tu, Dulse, manai, kodl a isirinkau kaip tik
it romans?
- Neinau, - prisipaino sesuo. - Tikriausia, kad jis graus.
- O kas, tavo manymu, para jo odius?
- Koks nors labai geras poetas. Gal romantizmo epochos.
A poezij nelabai inau.
- Eik tu! Juk tai Servantesas! Taip taip, Migelis Servante
sas se Saavedra, nuostabaus romano Don Kichotas autorius.

402
Ir pati daina yra romane. Tik kai kuriuose leidimuose ji kako
dl imesta.
Indnas naiviai paklaus:
- Senjorita Lusa, js it romans irinkote todl, kad
poeto vardas buvo Migelis, kaip mano?
Lusa papurt galv.
- Ne, apie tai a negalvojau. Bet ia tikrai reikmingas
sutapimas. iandien jau, matyt, tokia diena, vien sutapimai ir
enklai. Na, Dulse, gerai pagalvok. Duodu tris minutes.
Duls susimst. Servantesas... Ji staiga prisimin Paryi,
an Pjer, pasivaikiojimus su Anri ir Simona... Kaip tai buvo
puiku ir kaip visa tai toli! Draugai juokaudavo ir nekdavo
apie Don Kichot ir Dulsinj i Toboso, Duls... Dulsinj!
Jos veidas nuvito:
- Dl to, kad Dulsinj, Lusa?
- inoma. A tikiuosi, kad Dulsinj savo itikimj riter
pagaliau surado be baims ir priekait!
Eduardas Navara skeptikai prunkteljo:
- Tereikia jam, kaip Don Kichotui, udti ant galvos varin
duben vietoj almo.
- Usiiaupk, Eduardai, - sutramd j Lusa, - geriau ir toliau
miegok.
Tas vl usimerk ir sieids uknark.

Roza ir Rikardas Linaresai, Dulss ir Lusos tvai, sdjo

savo svetainje.
Roza skait i Olandijos gaut nauj knyg apie gli
auginim. Joje buvo raoma apie neseniai ivest nauj tulpi
veisl - iedai stambs, beveik apvals, su melsvais dryeliais.

403
Net laisvalaikiu Roza Linares nepamirdavo savo verslo, gli
ninkysts. Ir nors i savo populiaraus gli salono ji turjo
nemaai pelno, ji j tai irjo ne kaip j paprasiausi pajam
altin, o kaip paaukim. Ji gles irjo kaip gyvas ir geras
btybes, kurios jas nusipirkusiems atnea diaugsm.
O Rikardas atvirkiai, grs i darbo, stengdavosi kaip
galima greiiau atitrkti nuo t reikal. Jis savo draudimo
agentroje labai pavargdavo. Tekdavo sprsti daugyb proble
m, kurias stengdavosi imesti i galvos vos ijs pro staigos
duris.
Dabar jis kaip maas vaikas su didiausiu malonumu aid
vaikik elektronin aidim. Nedideli vairiaspalviai padarai
ekrane judjo vis greiiau ir greiiau, aisliukas cypiojo ir
kartais ugrodavo primityvi melodij. Trys pariukai - Nif
Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas - mgino statyti nam, o klastin
gas vilkas tik ir slino i paios netikiausios puss ir griov
netvirt statin. Uduotis buvo tokia: reikjo sigudrinti ir pa
statyti pirmiausia iaudin, paskui medin ir pagaliau - plyta prie
plytos - sandar mrin nam ir ukurti jame idin. O kai pro
kamin ims rkti dmai, reikjo padaryti pat sudtingiausi
dalyk: reikjo laiku pakiti katil, kad pro kamin ilinds
vilkas dribt tiesiai verdant vanden.
Rikardas Linaresas n sykio nesuaid iki pergalingos
pabaigos. Ir ne todl, kad bt buvs nepakankamai mitrus, bet
todl, kad nemgo iauri final. Jam kiekvien kart pasida
rydavo gaila vargo pasiiauusio vilko, ir Rikardo rankos ne
smoningai sultindavo judesius, o pirtai tarsi patys spaud ne
t mygtuk. Nepagautas vilkas sukeldavo bais sprogim par
iuk name ir visk tekdavo pradti i naujo.

404
 Bet iandien Rikardas niekaip negaljo net pamat padti
mriniam namui. aisti kakodl nesisek, kakas buvo nege
rai.
- Roza! - paauk jis.
mona knyg apie tulpes padjo al.
- Klausau, mielasis!
- Gal padarykime eimynin vakarien? Jau senokai prie
stalo sdjome su savo mergaitmis - aminai kiekvienas su
savo reikalais.
- Ir a kaip tik apie tai galvojau, mielasis. Dabar, tiesa, nei
Lusos, nei Dulss nr, bet kol jos ateis, mes galime visk
paruoti. Imkim, graiai papuokim stal, su vakmis. Pasaky
siu, kad i salono atnet paias graiausias puoktes. Tu ne
prie, jei pastatysim violetini ir balt jurgin?
Rikardas nusiypsojo:
- Tu gi inai, a visada ir visur pirmenyb teikiu roms.
Beje, n joks pasaulio glininkas dar neuaugino tokios gls,
kuri utemdyt vien vienintel Ro, koki a turiu laim
matyti kasdien.
- Kas tau iandien, Rikardai, pasidar! Tu pradjai kaip
poetas kalbti.
- Ties sakant, irdyje jauiu nerim. Neramu dl dukreli
- pats neinau kodl.
Roza iblyko:
- inai, a irgi kako bijau, i pat ryto...

- O dabar tu padainuok, Jaguarai Giesmininke, - papra

Lusa. - Man labai maga igirsti kaln ups ar, sakysim, ventojo
vlio dain.

405
 Migelis Santasilj atsak:
- Truput vliau, senjorita. Indnai savo dainas dainuoja
tik po atviru dangumi.
Eduardas Navara, spjs per t laik ir isimiegoti, pakl
bals:
- O greitai t atvir dang mes pamatysim? itas idiotikas
autobusas nuve mus jau pasaulio krat.
- Jau greitai, senjore Navara, - pagarbiai paaikino Migelis.
Atrod, kad Eduardo ipuoliai jo visai neerzina. - Paskutin
stotel jau visai netoli.
Autobusas seniai perkirto miesto rib. Jie jau pravaiavo
ir Olimpin mestel, ir Acteko stadion, ir Tlalpano priemest
su jo senovika niria piramide, pastatyta madaug prie ketu
ris imtus penkiasdeimt met iki ms eros.
Lygs miesto keliai liko toli u nugaros, dabar jie kratsi
dulktu unkeliu, vaiavo kakur San Pedro Martiro, o gal ir
San Andreaso Totoltepeko pus.
tai pagaliau stotel.
Keleiviai ilipo suplktos ems aiktel, kuri atstojo
autobus ied.
Arti nesimat jokio bsto.
Brys jaunimo su nedideliais sportiniais dviraiais lauk
autobuso, norjo pasiekti su juo Meksiko centr. Vairuotojas
palauk, kol dviratinimnkai sulips, suss, paskui apsisuko ir
nuvaiavo.
Atvykliai liko visikai vieni.
Aplink - tik raudona sauls idiovinta molta em. Visa
tai buvo be galo panau epizod i fantastinio filmo, kur ems
kosminio laivo gula netiktai isilaipina neinomoje negyve-

406
narnoje planetoje. Ir garsai girdjosi kakokie kosminiai: vir
galv gaud auktos tampos linijos laidai.
- Kuo toliau, tuo blogiau, - atsiduso Eduardas, bet buvo
kur kas ramesnis negu anksiau. Dabar prieintis jau nebebuvo
prasms. Atgal nebegri. Neis gi jis psias iki pat Meksiko! O
gal pasilikti ia ir laukti marrutinio autobuso? Neaiku, kaip
danai jie ia vainja. Gal atvyks ia rytoj ir nakvoti teks tiesiog
lauke, ant plikos ems. Stotelje nebuvo net paties papras
iausio suoliuko. Sakytum, jie bt pakliuv laukin krat,
kur apie civilizacijos patogumus net neinoma.
- O kas gi toliau, Jaguare? - panibdom paklaus Duls. -
Kur tu mus vesi?
- Ne vesiu, o veiu, senjorita Dulse, - nusilenkdamas tarsi
bt buvs kilmingas prajusi ami idalgas, atsak Migelis
Santasilja. - itie keliai - ne velnioms moter kojoms!
Eduardas subambjo sau po nosim:
- Ir ne vyr taip pat.
Lusa nustebo:
- Kuo ia galima vaiuoti? Man atrodo, ia jau imtas met
nevaiavo joks automobilis.
Migelis nusijuok.
- Automobilis nevaiavo. Automobilis ia nepravaiuot.
Apskritai ia bus vien grioviai ir daubos. Tai uleisti sidabro ir
vario telkiniai. Bet nesibaiminkite, automobilio mums ir nepri
reiks.
Migelis tylutliai vilpteljo pamgdiodamas kakoki
paukt.
Ir - o stebukle! Tarsi i ems prie juos idygo ugninis
irgas.

407
 Is i tikrj ijo i ems, iki iol ramiai savo eimininko
lauk gilioj dauboj.
Duls susiavjusi sunabdjo:
- Jo vardas Rosinantas?
Migelis meiliai patapnojo irgui per gog.
- Ne senjorita, jo vardas irinas. Jis geras draugas. Jis
geresnis u automobil.
Eduardui net pasmakr m virpti.
- Ar tik nenori tu pasakyti, mielasis, kad mes ant tavo
irino josim?
Migelis nesutriko n kiek:
- irinas greitas irgas, stiprus irgas, bet keturi raiteli
jis nenune.
Jis nusileido kelet metr atlaite emyn ir kaip senovs
padavim herojus viena ranka i griovio u ien itrauk nedi
del veimait. Gana keist veimait: i plonyi lenteli, ku
rios viena su kita buvo sutvirtintos odos juostelmis.
- Nebijokite, jisai patvarus, - patikino kinkydamas savj
irin. - Bus kur kas saugiau, negu keturiese joti ant vieno
arklio. Ir net smagiau negu paiu brangiausiu ir itaigingiausiu
automobiliu.
- Ir daug kart maloniau! - suuko Lusa. - Jai beprotikai
patiko itas keistas nuotykis. - Gaila, kad apultepeko parke
tokio atrakciono nr.
Egzotikojo ekipao dugnas buvo iklotas minktu velti
niu, ant jo visi kuo patogiausiai ir susdo, nors i ono veimaitis
atrod nedidukas.
Migelis dav komand:
- Vaiuok, irinai!

408
 Ir irgas m lygiai risnoti. Mitriai, tarsi akrobatas balan
savo tarp iojjani apleist daub.
Vir j buvo ydras dangus ir plauk mai, purs, linksmi
tarsi aisliukai debesliai.
- Dabar a galiu dainuoti, - pasak Migelis.
Net ir Eduardas Navara pritardamas linkteljo.
- A padainuosiu Perkno dain, - pasak Migelis. - Susi
tikimas su jumis, senjorita Dulse, supurt mane kaip perknas
i giedro dangaus.
Ir jis utrauk sen ikilming iaurs Amerikos indn
himn.
Giesm skambjo tarsi auksmas, tarsi maitas - ir kartu
didingas dkojimas Krjui. Klausytojai buvo ne iaip suavti
- j bsen galjai pavadinti transu.
Keista: visi jie iaugo vienoje alyje, po tuo paiu dangum.
Bet tik vienam Migeliui lemta taip giliai pajusti ir, garsais
ireikti t didyb ir maitingum, audringum ir visagalyb, kas
ir sudar, atrodo, Meksikos dvasios esm, pai erd.
Atitokusi Lusa su mokiniku smalsumu paklaus:
- Kur tu visa tai imokai, Jaguare Giesmininke?
- Niekur, - atsak Migelis Santasilja. - A net mokyklos
nebaigiau - mes buvom labai neturtingi, tad anksti pradjau
dirbti.
- Tai i kur visa tai?
- A klausiausi, - trumpai atsak Migelis. - A tiesiog
klausiausi visko, kas skamba.
Paskui jis nedrsiai vilgteljo Duls:
- Na ir kaip? Nelabai blogai?
- O! - tik tiek pasak Duls.

409
 Giesm paveik net Eduard Navar. Kad ir kaip ten yra,
bet jis irgi meksikietis. Jo gyslomis tekjo laelis actek kraujo.
- Dar, Migeli, padainuokite dar! - azartikai auk jis plo
damas.
Indnas nesispyriojo, nesibrangino, nevertj prainti j.
Tik pakl akis ydr dang ir pradjo:

Namas, nupintas aur,

Namas, debes nupintas,
Namas, vakarm arom apjuostas,
Namas, lii skalautas,
Namas, miglom uklotas,
Namas, nupiltas iedadulkm.
viesus debesis jim pridengia,
Juodas debesis jim paslepia.
Tai aib kiriais karnuotas
Mano Groio Kelias.

Jiems dabar buvo be galo gera, visiems keturiems gera.

Veimaitis suposi kaip lopys: irinas ve juos rpestingai ir
atsargiai. Jeigu btum irjs auktyn dang, btum galjs
pagalvoti, kad jie stovi vietoje ir tik debesys dvigubai greiiau
negu paprastai skrieja vir j.
Acteko stadione djosi kakas nenupasakojamo. Vyko
futbolo empionatas, Meksikos ir Peru komand susitiki
mas, ir nuo rungtyni rezultato priklaus, kas pateks ket
virtfinal.
Pablas sdjo iaurinje tribnoje. Beje, sdjo ne tas
odis. Kaip ir visi aplinkiniai, jis okinjo, vilp ir mosikavo

410
rankomis. Apimtas azarto jo kaimynas numet jam nuo galvos
panam, bet Pablas net nepastebjo ito.
- Varyk! Varyk! Apeik! - auk jisai, tarsi jo bals bt
galjs igirsti puolantysis ir tai bt jam padj. - Ach, atida
v...
Kamuolys dabar buvo Peru sportinink. J sumanyta kom
binacija buvo gudri. Greitai perdavindami kamuol, jie prisi
artino prie Meksikos rinktins vart... Puoljas jau usimojo ir
norjo spirti galing smg... Bet paskutin akimirk persigal
vojo ir lengvai stumteljo kamuol pirt galais. Tai buvo visi
kai netikta. Sekund kita maiaties - ir kamuolys i lto lk
vartus.
Per stadion nuvilnijo visuotinis nepasitenkinimo staugi
mas:
- Gda! Praleido! Savo stadione! Tai gali nulemti empio
nat.
Pablas susmuko ant suoliuko ir rankomis suspaud
galv.
Staiga jisai suprato, kad susijaudino visai ne dl varyb
rezultato.
Tuo momentu, kai kamuolys i lto praskriejo pro vart
linij, kakas smilkteljo jam irdyje. Tas kakas buvo nera
mus ir trumpas. Jo vardas buvo Lusa.
irdis jaut, kad Lusai kakas negerai.
Na ir kas, kad ji imain j t pasiptus Eduard Nava-
r, vis tiek Pablui bus labai sunku, jeigu jai kas nors blogo
nutiks.
Jis atsistojo ir pro lstani sirgali mini m brautis prie
ijimo.

411
 DVIDEIMT KETVIRTA DALIS

- Atvaiavom! - pasak Migelis Santasilja.

irinas sustojo.
Merginos pamat i rst surst statin - vasarnam ne
vasarnam, sandl ne sandl: aklinos sienos su nedideliais
beveik po pat stogu ikirstais langeliais. Svetingai atsivr di
diuls durys.
- Kaip romantika! - suuko Duls.
Eduardas Navara nesusilaik ir lepteljo:
- Tiesiog penki vaigdui viebutis.
Lusa paklaus Migel:
- Tai ia ms laukia Vilmaras Gonsalesas su ms suves
tiniu broliu?
- Supratimo neturiu, - sksteljo rankomis indnas. - Ponas
Gonsalesas papra mane, kad atveiau ia jus abi, o kam - nesak.
A, tiessakant, n naklausiau. A nemgstu klausinti ko nereikia.
- K gi, - pasak Eduardas Navara, - pairsim, kokius
liukso numerius mums paruo.
Visi pasuko prie keistojo pastato dur.
Slenkst pereng apimti didiausio smalsumo.
Palubj deg kabanti ant laido lemput. Langeliai i vidaus
atrod paioj pastogj ir buvo tokie mai, kad patalpos apvies
ti negaljo.
Plonos fanerins patamsjusios nuo laiko pertvaros dalijo
vidin pastato ardv narvelius - buvo kakas panaaus kam
barius. Pertvaros lub nesiek, tad vienintel lemput turjo
apviesti visas sekcijas. Kai kuriose i j, ypa oninse, buvo
beveik visai tamsu.

412
 Centrinio kambario vidury stovjo stalas. Udengtas jis
buvo popierine staltiese. Aplink stal riogsojo keletas iklibu
si kdi, o alia - nedidelis senas aldytuvas.
Lusa, inoma, tuoj pat kio j savo nos. aldytuve stovjo
plastikiniai buteliai pepsio, suli, gatavi pramoninio pakavi
mo maisto produktai. Apaioj - prastas stiklinis grafinas su
tradiciniu meksikiei kalendros antpilu.
Viskas atrod taip, lyg ia visai neseniai buvo eimininkai,
o dabar valandlei ijo.
- Matyt, jie tuoj gr, - spliojo Duls.
- O gal jie ijo ms pasitikti, - garsiai galvojo Lusa. -
Matyt, ms brolis irgi deg i smalsumo nordamas mus pa
matyti, kaip ir mes. Tad ponas Gonsalesas nutar pasimatym
pagreitinti. O mes prasilenkme.
Eduardas nusiaip:
- Kakaip nepastebjau, kad pakeliui js btumte degu
sios i nekantrumo. Man atrod, js labai patenkintos buvot ir
kelione, ir savimi, ir Migeliu.
- Taip, patenkintos, tik ne tavimi, Eduardai! - nenusileido
Lusa.
Migelis Santasilja stovjo nuoaly ir tyljo. Jo veidas buvo
nirus ir atrod susirpins.
- Prasilenkti mes negaljome, - pagaliau itar jis. irinas
ve mus vieninteliu saugiu keliu. Kitose vietose karjer pa
kraiai nesutvirtinti ir gruntas liauia. Jeigu paklisi j toki
grit, tavo pagalbos auksmo jau niekas nebeigirs. mogus
bus gyvas palaidotas.
- O jeigu... - igstingai buvo bepradedanti Duls ir usi
kirto.

413
 - A irgi apie tai pagalvojau, senjorita Dulse, - sunerims
pasak Migelis. - Be mans ir irino daugiau niekas neino i
viet taip gerai, kad galt saugiai vaiktinti. Na, gal dar mano
vyresnysis brolis... Bet jis Meksike.
Visi prislgti tyljo.
- Mes privalome eiti j iekoti! - pareikalavo Duls.
Eduardas m prietarauti:
- Ar ne geriau bt pirmiausia pasistiprinti. Kelias
buvo labai ilgas ir varginantis. Jeigu jiems kas ir atsitiko -
tuo a netikiu - pusvalandis nieko nepakeis. O per t laik
jie gali sugrti ir tada vyks jaudinantis eimyninis susiti
kimas.
Lusa neikent:
- Pasistiprinsi, suspsi, Eduardai. Einam lauk. Ten ir
nusprsim. itam klojime mano smegenys kakodl nedirba.
ia - brr! - kakaip alta. Ir ita plika lempa...
- Gerai js sakote, senjorita Lusa, - sutiko Migelis. - Ap
skritai ita vieta negera. ia kadaise buvo sidabro kasykl
kontora, kur dalindavo pelno dal ir pinigus. Tos dalybos ne
visada bdavo taikios. Po ituo stogu vyko ir kelios mogu
dysts. A labai nustebau suinojs, kad ponas Gonsalesas js
susitikimui su broliu parinko kaip tik i viet.
- Tikrai, - susimsiusi pasak Duls, - kodl jis su broliu
mus supaindinti nusprend kaip tik ia?
- Ko gi ia nesuprasti? - ustojo pamokslinink Lusa. - Mes
gi pon Dinozaur... tai yra Gonsales prame, kad apie it
susitikim ms tvams nesakyt, nes jie nervinsis. Gal ms
broliukas irgi nori tai laikyti paslapty. O ia slaptiems pasima
tymams kaip tik tinkama vieta.

414
 - Slaptiems pasimatymams... - dusliai itar Migelis, kak
temptai galvodamas.
U j nugar, prie dur kakas garsiai sutrinksjo.
Visi staiga atsisuko.
- Paskui mane! - netiktai sukomandavo Migelis Santasilja
ir metsi prie ijimo.
Paaikjo, kad durys urakintos.
Jis sismagins stukteljo peiu tvirt svar, taiau durys
net nepajudjo. Kakas urakino jas i lauko.
- Pavlavome, - tyliai ir, atrod, visikai ramiai pasak
Migelis. - Mes esame spstuose.
Eduardas Navara puol j su kumiais:
- Tai tu, tu mus ia atviliojai, niekingas indne!
Migelis savo galinga raumeninga ranka stumteljo j al:
- Riksmas ia neigelbs, senjore Navara. Taip, a kaltas.
A nepajutau pavojaus. ito atleisti negalima. Taiau senjoritos
Dulss grois taip mane paveik, kad a praradau jutim.
- Tu nekaltas, Jaguare, - pasak Duls. - Tave, kaip ir mus,
apgavo.
- Bet kodl? - negaljo susigaudyti Lusa. - A nesuprantu,
kokia Gonsalesui i to nauda.
Eduardas pradjo splioti:
- Matyt, jie nori u jus gauti ipirk.
Duls papurt galv.
- A jauiu, kad tai dl kitko. Tai gali bti kaip nors susij
su vykiais Akapulke. Valtis, lavonas, mano molbertas... Be
reikalo mes tada policij nesikreipme.
- Senjorita Dulse, - papra Migelis, - pasakykite visk, k
inote. Tada nusprsime, k daryti...

415
 Franczijos keleivinis lktuvas, skrids reisu Paryius-
Meksikas, nusileido j tarptautin aerodrom.
Trapu leidosi turistai europieiai, atvyk it egzotik
krat pasigrti senovs indn relikvijomis arba pasirgti
paskutinse, lemtingose futbolo empionato rungtynse.
Kita atvykusij grup buvo Europoje atostogav meksi
kieiai. Jie gyvai nekuiavosi, buvo dar pilni spdi i pasi
vaikiojimo Eliziejaus laukais, po apsilankymo Luvre ar
Paryiaus Dievo Motinos katedroje.
Dauguma j buvo ivyk su savo eimomis, tad dabar jo
apsikabinj spalvingais krepiais, kuprinmis ir paketais.
Tik vienas keleivis buvo atskrids tuiomis rankomis. Ne
didelje rankinje turjo bloknot ir plonyt flomaster, kredito
kortel ir du graiai sulenktus popieriaus lapelius, kus buvo
nupietos dvi ne itin malonios fizionomijos. Ir dar dl visa ko
pasiimt Paryiaus vakarinio laikraio korespondento pay
mjim. Mat spaudos atstovams kartais atveriamos tos durys,
kurios bna aklinai udarytos paprastiems mirtingiesiems. Be
abejo, tai buvo ne kas kitas, o anas Pjeras.
Jis greitai nubgo trapu, mikliai aplenk neskubanius
turistus ir prasmuko pro stiklines aerouosto duris. Kadangi
neturjo bagao, muitinje jis utruko vos kelet minui.

pirm pasitaikiusi kavin Pablas tiesiog bgo.

Ir eimininkas, ir lankytojai buvo susigrd prie televizo
riaus. Nuovokus eimininkas j buvo pastats paiame sals
vidury ir u leidim irti rungtynes imdavo papildom umo
kest. Dl ito ant jo niekas nepyko: iandien kiekvienasMek-

416
sikos vyras bt atidavs vis savo turt, kad galt pamatyti,
kaip aidia jo alies rinktin.
- Ir tai ms vaikinai atakuoja! - usikirsdamas tarkjo
sporto komentatorius. - J puolimas primena viesul! Jie nesi
leidia persekiojami. Js tik pairkite! Kokia puiki kombi
nacija! Mes privalome atsigriebti! Kol kas vienas-nulis varov
naudai, bet a neabejoju, kad toks rezultatas neilgam! Pirmyn,
vaikinai! Tegyvuoja Meksika! Smgis! vartis!!!
Apimti ekstazs kavins lankytojai glbesiavosi, nuo stal
krito stiklins ir duo ukes, bet niekas, net kavins savininkas,
tai nekreip dmesio.
Kuri nors kit dien Pablas btinai bt prie j prisijun
gs, bet iandien jam galvoje kyriai stukseno: Lusa! Lusa! Kas
Lusai?
Pablas paplojo per pet eiminkui, norjo atkreipti jo d
mes save:
- Kur ia pas jus telefonas?
- Perdavimas! - linksmai auk is atsigrdamas. - Jie
neprieis! - Ir puol Pablui ant kaklo: - vartis, draugui, vartis!
Mes ilyginom rezultat!
Pablas kvp plauius oro ir i vis jg rikteljo, nor
damas perrkti susiavjimo ksnius:
- Te-le-fo-nas!
eimininkas mosteljo tolimesn sals kamp ir ikart
nustojo Pablu domtis.
Pablas surinko Lusos nam numer.

Rikardo Linareso namuose televizorius irgi buvo jung

tas.

27. - 3136
417
 Rikardas buvo nepataisomas sirgalius, bet iandien, labai
keista, jis negaljo nusdti, krpiojo nuo kiekvieno telefono
skambuio, vis okinjo ir nervingai klausinjo mon:
- Kas skambino? Ne Lusa? Ne Duls?
- Nesijaudink, brangusis, - kaip mokdama ramino Roza.
- Juk dar nevlu. Mergaits danai grta kur kas vliau.
Televizori atidiai irjo tik Kandida geraird ir naivi
Rikardo suvestin sesuo. Ji azartikai ingsniavo po kambar,
o pavojingais momentais tragikai griebdavosi u plauk.
- Smgis! -vart-i-i-i-s! - klyk komentatorius, o ekspansy
vioji Kandida paokusi i fotelio pabuiavo televizoriaus ekra
n.
- tai, matai, - tar Roza vyrui. - Msikiai vart mu, o
tu praiopsojai.
- vartis, baisus daiktas! - prako pro dantis Rikardas,
kuris dar vakar bsimas rungtynes laik kosmins reikms
vykiu. Jis net nemiegojo inakt, i anksto mgavosi sportine
kova.
Telefonas suskambo vl.
kart Rikardas pats pripuol:
-Alio!
Jo viltys, kad skambina kuri nors dukra, nepasiteisino.
Vyrikas balsas pra Lusos.
- Jos nra namie, - atsak nusimins Rikardas. - Ne. Nra
i pat ryto. O kas ia kalba, k pasakyti, kai sugr?.. Pablas?
Gerai, Pablai, a btinai, kai sugr, perduosiu, kad paskambin
t.
Kandida sukluso. Iki ito momento atrod, kad iskyrus
futbol, jai nesvarbu niekas. Taiau kai kas nors pranekdavo

418
apie svetimas meils paslaptis, ji tiesiog nesitverdavo i smalsu
mo.
- Pablas? - pasitikslino jinai. - Koks dar ia Pablas? Ar ne
tas ms Lusitos kavalierius, kuriam ji galv susuko prie pasi
rodant Eduardui?
- Koks skirtumas, Kandida? - susijaudins atsak Rikardas.
- tai, irkite, Peru rinktin veriasi pirmyn.
Panikai kteljusi, Kandida vl sistebeilijo televizo
riaus ekran.
- Be reikalo tu pyksti, brangusis, - priekaitingai pasak
Roza. - Kandida gerai sako. Gal Lusa pas Eduard? Paskam-
binkim jam.
Kandida neatitraukdama aki nuo judani po ekran
ma figrli inovs tonu sumurmjo:
- Jeigu ji su Eduardu Navara, nieko blogo jai atsitikti
negali. A jau inau, ia mans neapgausi.
Rikardas virpaniais pirtais rinko Eduardo Navaros nam
telefon. Ragelyje buvo girdti tik gds ilgi signalai.
- Gal jis pas dd? - nusprend Roza. - Paskambinkim
Feliksui. Galim juos ms vakarien pasikviesti. Man bus
daug ramiau, kai Laura bus alia. O jeigu kas, ir Feliksas pads.
Jie paskambino. Atsiliep Laura.
- Ne, Eduardas tik vakar buvo. Ir neskambino, - pasak ji.
- Taip, keista. Jis visada skambina, paklausia apie sveikat. Jis
labai geras, iaukltas berniukas... Vakarien? Roza, mums
labai malonu. Vaiuoti dabar pat? inoma, brangioji, man
visada diugu tave matyti, tu gi inai.
- Na tai, - pasak Roza, ddama ragel. - Eduardas irgi
dingo.

419
 Nors Meksikiei vartams grs realus pavojus, Kandida
vl atsisuko juos:
- Tokiems reikalams yra policija.
- Nustok tu, Kandida! - vl pertrauk j Rikardas. - Jie
pasijuoks i ms. Dvi visikai suaugusios merginos ir vienas
visikai suaugs vyras neatsirado iki vakariens, apie kuri
nieko neinojo!
- Apskritai a galiu tylti, - sieidusi prikando lp Kandi
da. - Juk ne a, js jaudinats neinia ko. A esu visikai rami.
Ir tuoj pat ji nesavo balsu sustaug:
- A-a-a! Siaubas! O-o! Mums baudinys!
Roza pam save rankas.
- Tikrai, Rikardai, kas ia mums darosi? Einam geriau
vakariens ruoti. A senj Tomas papraysiu, kad kukur
zin tort, kur man vaikystje kepdavo, padaryt. Bejos dabar
turbt n vienas mogus pasaulyje nebeatsimena ito recepto.
O Selija tegu dengia stal. Gles pamerksim didij kritolin
vaz.
- t, kur tau kadaise Ernandas Tampa padovanojo? Tavo
buvs garbintojas? I Gvadalacharos?
Roza pradjo juoktis:
- Na tai, pagaliau a tave atpastu. Tu pavyduliauji dl
praeities, ia jau tikrai tu.
Pakteljusi vyrui skruost, ji nuskubjo virtuv duoti
btiniausi nurodym.
O Rikardas prijo prie telefono, norjo pakviesti j
eimos ikilmes savo brol Rochelij ir jo mon Erlind. Bet
kvietimas buvo tik prieastis. I ties jis norjo pasiteirauti, ar
nepasimai j kelyje iandien mergaits, Duls ir Lusa.

420
 O Duls su Lusa tuo laiku sdjo ant iklibusi kdi
apleistame pastate, kur jas udar neinomi piktos valios mo
ns. Sdjo jos apsikabinusios ir tyljo, lauk, kad Migelis k
nors sugalvot.
Eduardas Navara isitrauk i aldytuvo kalendros antpil
ir gr tiesiai i grafino, tuokart buvo umirs gero tono
taisykles, kurios iki ios dienos jam atrod nebe svarbiausias
dalykas gyvenime.
U maulyi lang jau temo. Artjo naktis. K ji jiems
atne?
Migelis Santasilja stovjo susimsts. Jis truputl sibavo,
tarsi bt pasidavs kakokiems harmoningiems kosminiams
ritmams. Ir irjo kakur erdv, pro sienas, atrod kakoks
atitols nuo j.
O paskui i lto m kak niniuoti. I pradi tai buvo
tik vos girdimas baubojimas, paskui pasigirdo keista melodija,
ir gal gale merginos m suprasti odius. Ne visai aiki joms
buvo j prasm ir jie buvo labai lidni:

Vos ijs -
Ant ems atsiguliau:
Templs virpesys jgas man pakirto.

Vos ijs -
Ant kalvels paslydau:
Strls vilpesys jgas man pakirto<

- Pasirodo, indnai gali dainuoti ne tik po atviru dangumi?

- gl Eduardas.

421
 Migelis krpteljo, tarsi bt atsipeikjs. Eduardo balsas
sugrino j i paslapting platybi.
- Tai Elnio Giesm, - pasak jis. - Nepaprasta giesm. Ji
padeda nebijoti mirties. Juk tai gieda elnias, jau paautas me
diotojo. Jeigu gieda - vadinasi, nemir. Vadinasi, mirties nr.
Jis po vis patalp m rankioti kdes ir prie ariausiai
esanio lango pradjo statyti i j piramid. Duls su Lusa
atsisdo ant grind. Eduardas i vietos nepajudjo.
Kai statinys buvo baigtas, merginos prijo atsistojo i on
ir prilaik netvirt konstrukcij.
Migelis atsargiai, mikliai kaip ekvilibristas m kabarotis
auktyn.
Deja, jis buvo sunkus, o prietvanins kds suklypusios.
J kojos krypo, sdyns sukosi onus, ir mogaus kno nei
laikiusi piramid sugriuvo tarsi kort namelis.
Laim, Migelis atsipirko nesunkiai, usigavo tik iek tiek.
Mat mokjo nuokti kaip kat, minktai.
Po to pamgino prie langelio pritem pti aldytuv.
itam darbui prireik ir Eduardo pagalbos. Bet aldytuvas
buvo per emas: kad ir kaip Migelis stengsi, langelio
rmo nepasiek.
- K gi, - pasak jis, - mginsim dar kitaip. Sako, senovs
indnai mokdavo nugalti traukos jg. Kodl gi mums to
nepadarius?
- Hm, - skeptikai numyk Eduardas.
Seserys tyldamos padjo indnui nukraustyti viet prie
ais lang. Joms atrod, kad jos ruoia pakilimo prie skryd
lauk. Tai, kas vyko, buvo fantastika.
Ir tai viskas paruota.

422
 Migelis Santasilja prijo prie galins sienos, ikvp or,
kaip sportininkas prie start, ir... kelet ingsni sibgjo
siena vertikaliai.
I pirmo karto vos kelet ingsni...
Bet tik i pirmo karto. Tai pakartojo dar syk, paskui kit...
Metr vir grind... Pusantro... Du...
Per kakt liaug prakaitas.
Duls ities megzt juostel, kuri buvo perriusi plau
kus.
it dovan jis pam kaip brangenyb, priglaud prie
lp, paskui usitrauk emai prie antaki, kaip nuo sen laik
neiojo indnai.
- Dabar ieis! - nusiypsojo jis.
Dar vienas startas, sibgjimas ir...
Viena ranka jam pavyko sikabinti laid, ant kurio taba
lavo lemput.
Laidas nutrko, viesa patalpoje ugeso.
Bet kita ranka Migelis suspjo sikibti lango rm.
Jis kilsteljo ir staigiu judesiu pakauiu stukteljo langelio
rm. Susieisti jis nebijojo. Nieko jis nebijojo.
Su didiausiu triukmu emyn pabiro uks.
Belaisviai igirdo vyr balsus:
- Ei, kas ten?
- Ogi niekas! itos kvaios ten, viduje, prisilaik ir indus
dauo.
- Tai unsnukis Gonsalesas! Joms igerti paliko, o mums
ne.
Migelis vos girdimai sunabdjo:
- Gonsalesas!

423
 Paskui jis atsisuko patalpos vid, j tams:
- Senjorita Dulse, a sugriu. Laukite mans.
Ar mat jis kap tamsoj mergait. Turbt mat. irdis
danai buna akylcsn negu akys.
Po to jis pralindo pro siaur angir be garso nuoko emyn.
Belaisviai negirdjo ito garso, gal jis tikrai nugaljo ems
trauk.

Buvo ventj apatal Petro ir Povilo paminjimo diena.

Nedidel Gvatemalos bazilika Gustavo Madero rajone
buvo pilnutl moni. Tikintieji ia eidavo su didiausiu noru,
nei netoliese esani puoni Posito koplytl. O ito prieas
tis buvo bazilikos kiur, senukas tvas Ignasijas. mons j
myljo. Tvo Ignasijo akys, i senumo visai iblukusios, spindu
liavo ypatinga viesa - gailestingumo ir gerumo viesa. Daugelis
norjo, kad jis btj nuodmklausys.
Senutlis tvas Ignasijas laikydamas miias pasikeisdavo.
Jo virpantis balsas tapdavo stiprus, o judesiai bdavo plats ir
impozantiki, kaip kad jaunystje. Tuo metu jam ateidavo
kvpimas.
Taiau iandien tvui Ignasijui nesisek. Nors jis i visos
irdies gerb du ventuosius apatalus, taiau vis niekaip nepa
vyko susikaupti ir pajausti subtiliausi pamald moment. Vis
laik atitraukdavo dmes ir nedav ramybs paalin mintis:
Ipainties paslaptis. Negalima iduoti ipainties paslapi.
Bet jeigu nuo to priklauso mogaus gyvyb?
Jis niekaip negaljo imesti i galvos Lusos ipainties, per
kuri jis suinojo, kas nutiko jos dvynei seseriai Akapulke, koks
pavojus grsia Dulsei ir kaip ji, Lusa Linares, tikinjo j, jog

424
neverta kreiptis policij, jog it baisi ties reikia slpti. Slpti
nuo vis, bet ne nuo dvasininko, kuris niekam paslapties nepa
sakys.
Gal pirm kart per savo gyvenim ventus pamald o
dius tvas Ignasijus kalbjo automatikai, negalvodamas, ne-
pajausdamas j irdimi.
- ventieji Didieji apatalai Petrai ir Povilai, monijos
mokytojai, melskite Aukiausij Valdov taikos geros valios
monms ir Dievo palaimos sieloms ms...
Dl paios ventosios - lotyn kalbos skambjimo dvasi
ninko padaryti nesklandumai aplinkini liko nepastebti. Vi
siems, kurie meldsi, atrod, kad mii laikoma sklandiai kaip
ir visada.
Tvas irjo savo parapijieius ir mat beveik vien
moter veidus. Deja, iandien daugeliui vyr futbolo maas
buvo svarbesnis u pareig banyiai. O moter buvo daug ir
skirting - jaun ir sen, turting ir vargi. Bet tvas Ignasijas
kiekvienoje i j mat tik du veidus, ne, gal net vien: Lusos-
Dulss, Dulss-Lusos...
Prie bazilikos dur, paiame kampe, jis pastebjo vyr ir i
visos irdies pasidiaug, juo labiau kad tai buvo jaunas vaiki
nas.
Matyti, kad ne visi Adomo sns jau tokie paklydliai, -
pagalvojo dvasininkas, - ne visi lioja dabar prieais televizo
riaus ekranus, yra toki, kas geriau links nusilenkti Viepa
iui!
Vyras, atsitiktinai uklyds banyi, buvo Pablas. Namie
bti jam nesinorjo, o ko griebtis - neinojo.
Staiga jam vysteljo:

425
 Reikia Viepaiui pasimelsti ir gal igirsiu kok patarim.
Tuo labiau kad a iandien varduvininkas, juk Pablas ir Povilas
yra tas pats vardas.
Ir jis atjo j t bazilik, kuri danai eidavo Lusa.
anas Pjeras iandien irgi buvo varduvininkas: Pjeras -
pranczikasis Petro variantas.
Kai jis buvo maas, mama jam pervardines visada kepdavo
pyrag su grietinle. J eimoje Petro ir Povilo diena buvo
laikoma ypatinga, buvo vent.
iandien, pyrago, inoma, neikep niekas, utat galima buvo
ueiti banyi. Kaip gerai, kad Meksika tokia pat katalikika
alis kaip ir Pranczija! Nors anas Pjeras buvo urnalistas ir
visada visur bgdavo, aminai jam neutekdavo laiko, bet svar
biausi religini veni jis nepraleisdavo, rasdavo nors valand
l, nors pusvaland ir ubgdavo pasiklausyti mii.
O syk gal j ved neklystanti urnalisto profesionalo
intuicija, o gal patys ventieji Petras su Povilu slapta nukreip
savo pirt, bet faktas yra faktas. anas Pjeras slinko nepas
tamomis jam Meksiko gatvmis ir kojos paios atne j
Gustavo Madero rajon, tiesiog prie pat itos bazilikos dur.
Persiegnojs jis jo vid.
Koks senas ir koks simpatikas kiur - tai k meksikie
i pamaldose anas Pjeras pirmiausia atkreip dmes.
O tvas Ignasijas met vilgsn jusj ir vos pastebimai
nusiypsojo:
tai dar vienas, ai Viepaiui!
Nors anas Pjeras buvo religingas, bet jis vis dlto buvo
paryietis. Jam i karto krito akis, kad ant suoliuk sdi vien
moterys.

426
 Meksikiets visos labai puikios, - pagalvojo jis. - Bet kaip
joms visoms toli iki Dulss!
Jis apsidair, norjo pamatyti nors vien vyr. Ir pamat.
Bet kas tai? Veidas jam pasirod pastamas. I kur?
Gera urnalisto atmintis veidams kudjo jam: Ne, ne, tu
jo nebuvai sutiks. Ir vis dlto...
Ir staiga anas Pjeras prisimin: Paryiaus gatvs, asfal
tas, sutp dailininkai, pieiantys spalvota kreida... Duls,
ant grindinio nupieusi nepastamo grauolio portret...
irdies gilumoj jisai tikjosi, kad ji tik paerzinti j nori, sukelti
pavyd.
Pasirodo, apsiriko. ia tas pats vaikinas. Tip top. Portretus
Duls pieia puikiai.
Pablas pajuto, kad j kakas iri. Jis atsisuko.
Kakoks dabiius - i visko matyti, kad usienietis, - siste
beilijs tiesiog j. Tai buvo ne itin malonu.
Kokio velnio jam i mans reikia? - susijaudins pagalvojo
Pablo ir tuoj pat persiegnojo. - Na va, keikiasi banyioje.
Viepatie, atleisk ir bk maloningas!
Pablas stengsi susikaupti ir melstis, bet kyrus tiriantis
usienieio vilgsnis jam trukd. Pasijuts kaip ne savo kailyje,
vaikinas atsistojo ir pasuko prie dur.
Usienietis nusek i paskos.
Pajs kelis metrus nuo bazilikos, Pablas staiga atsisuko.
Usienietis nesuspjo sustoti ir vos neulk ant jo.
Pablas suspaud kumius ir jau rengsi mutynms.
anas Pjeras suvok tai t pai akimirk. Ispanikai jis
nemokjo, bet dirbdamas laikratyje jis gerai imoko kalbti
gestais ir mimika.

427
 Jis ities vaikinui rank pasisveikinti, rod savo draugi
kum.
Tai nepadjo. Pablas kumi neatgniau, irjo priei
kai, padilbom.
Bet an Pjer igsdinti buvo ne taip paprasta. Jam
reikjo su ituo mogumi umegzti kontakt, is mogus jam
galjo suteikti btin informacij. O jau k k, bet informacij
ipeti i moni Paryiaus vakarinio laikraio urnalistas mo
kjo!
Jis nusprend mesti paskutin kozir: kaip slaptaod pasa
kyti mylimos merginos vard. Jie buvo, taip jis galvojo, varovai
- o kas ia baisaus! Pairsim dar kas - k!
anas Pjeras pabaksnojo sau pirtu ird, sunkiai atsiduso
rodydamas, kaip labai jis simyljs, ir pasak:
- Duls!
I nuostabos igaravo visas Pablo prieikumas.
- Duls? - pasitikslino Pablas.
- Duls! Duls! Meil!
Pablas papurt galv.
- Ne Duls. Lusa - meil! Lusa!
anas Pjeras nuvito. Lusa - jo mylimosios sesuo! Vadina
si, itas vaikinas sesers, o ne Dulss!
Bet tuoj pat vl apsiniauk:
- Duls - pavojus!
Pablas pastat ausis:
- Duls? Ne. Lusa - pavojus.
Ir tik dabar anas Pjeras suvok: juk Lusa ir Duls - ne
iaip seserys, jos dvynuks. Jos kaip du vandens laai panaios.
- Lusa ir Duls - pavojus! Abi! Dvi! Supranti, draugas?

428
 - Suprantu, - pasak Pablas ir iupo anui Pjerui u ran
kos. - Eime!

... Migelis Santasilja tyliai strikteljo nuo langelio ant

ems ir kaip tikras jaguaras, tyliai prislino prie pastat sau
gani moni.
J buvo daug, apie dvi deimtis. Vienas jis su jais nesusi
doros.
Jau buvo visikai sutem, irti jis tegaljo vien siluetus.
Tamsa baugino ir paius sargybinius.
- Duokite ibintuvl! - piktai pareikalavo vienas i j.
tai j veidais nuslinko ibintuvlio viesos pluotas.
Fizionomijos buvo ne itin malonios. Piktos akys, surauktos
kaktos, prie keiksm pratusios perkreiptos lpos.
Tai, matyt, buvo visa gauja, gal dalis gaujos, padugns.
Nebuvo ia n vieno mogaus, kuris galt duoti sakymus,
kuris galt protingai vadovauti. Prie pastato sien ramstsi tik
vykdytojai, paklusns kakieno piktai valiai - paklusns tol, kol
jiems tai naudinga.
Staiga Migelis suuko...
Jeigu ia bt buvusi Duls, ji bt irgi suukusi, nes tarp
niek bt pamaiusi du savo senus pastamus - Kik ir u,
kurie kadaise jai matant i valties imet mogaus lavon.
ibintuvl rankose laik kaip tik pusmogis Kik.
Riksmas Migel Santasilj idav. ibintuvlio vies Kik
nukreip j.
Bet Migelis nebgo.
- Ir tu ia, mano broli Kike? - ramiai pasak jis. - A
neinau, kad tu painiotas it em reikal.

429
 Kik nusiviep:
- A, broliukas - dainuojantis balselis! I viso irdies diau
giuosi, kad tu isipainiojai i abang. Kitaip ir tave bt tek
su itom mulkm likviduoti.
Migelis krpteljo:
- Likviduoti? Tujas nuudyti rengiesi? Kike, k tu apie tai
inai?
- sakymo dar nebuvo. Bet bus, gali neabejoti. efas juok
nemgsta. Jis nesitso su tais, kurie suuodia k nors apie jo
reikaliukus.
- efas? - nustebo Migelis. - O kas tavo efas?
Kik usikvatojo taip, tarsi bt igirds pat juokingiausi
pasaulyje anekdot:
- Kas mano efas?! A-cha-cha-cha! O-cho-cho-cho! Mano
efas tas pats, kur ir tavo.
- A jokio efo neturiu, - pasak Migelis Santasiljas. - A
nepriklausau js gaujai.
- domu, - m tyiotis jo vyresnysis brolis. - O kas, jei ne
tu, taip mitriai viliojo ia mergeles?
Migelis Santasilja jau suprato, kad jis neinodamas padjo
piktiems ir klastingiems nusikaltliams. Jis tapo gerai supla
nuotos apgavysts auka. Ir taip pat kaip tik jis, jis pats, utrauk
nelaim, o gal net praud pai graiausi pasaulyje mergin
ir niekuo nekalt jos seser.
Priesiekiu, joms nieko neatsitiks. A apsaugosiu! - pa
galvojo jisai.
I iors jis kaip ir pirma atrod ramus.
- A mergin ia neviliojau. A tik padariau malon pa
mokslininkui Vimarui Gonsalesui ir...

430
 Jo odius nustelb naujas nesulaikomo juoko priepuolis.
- Gonsalesas - pamokslininkas! - Kik i juoko griebsi u
pilvo. - Gonsalesas - nekalta siela! Tiesiog angelas su sparne
liais, cha- cha-cha! Vyrukai, js girdjote? Oi, nebegaliu! Na,
broleli, palinksminai!
Kiti gaujos nariai irgi raitsi i juoko ant ems.
- Pamokslininkas Gonsalesas! - netek jg stenjo jie. -
Tvas Gonsalesas!
Migelis palauk, kol jo vyresnysis brolis nusiramino.
Kokie jie buvo nepanas itie tikri broliai! Sunku buvo
patikti, kad juos augino ta pati matina. Migeliui indn nacio
naliniai bruoai suteik graum, gerum ir vyrikum, o Kik
buvo niekam nereikalaingas ir niekam tiks, tiesiog kliuvinys.
Vyresnis u brol Kik buvo viso labo penkeriais metais,
bet atrod tarsi senukas, nes jo veid vis laik buvo ikreipusi
nemaloni grimasa.
O jeigu kas bt galjs pavelgti broliams akis, tai
bt galjs pasakyti: Migelis yra vyresnis, protingesnis,
imintingesnis. Tiesa, Kiks akys vis laik bgiojo, jis
slp jas nuo moni, tad pavelgti jas bt buv ne taip
paprasta.
Matyt, Gonsalesas ir yra nusikalstamos grups efas, -
pagalvojo Migelis.
- Uch! - itar gal gale Kik. - Senokai a jau taip nesi-
linksminau.
Migelis iupo jam u seniai beskalbt markini apykakls:
- Kur jis?
- Kas? - nesuprato Kik.
- efas!

431
 Kiks akuts m lakstyti tarsi vagiiaus, jis bauksiai ap
sidair aplink:
- I kur a inau.
Kik inojo, tereikia jam nors od tarti apie Aivar Man-
kon jo bendrai tuoj pat apie tai prane efui. O tada laikyk,
kad gyventi neliko n vienos dienos.
Migelis i vis jg supurt j:
- Meluoji! Sakyk, kur Gonsalesas!
Kik atsikvp lengviau: itas snarglius Gonsales efu
laiko. Ir gerai.
- Jis gi pamokslininkas! Kurgi jis bus? Pamokslus sako!
Argi tu nematei? Plakatai su jo marmze visame mieste
kabo.
I tamsos kakur netoliese pasigirdo balsas:
- Ar ne per daug usiplepjai, draugui Kike?
Tai buvo lyktusis nusmurglis uas. Pasinaudojs
tamsa, jis slapta klaussi broli pokalbio.
- Usiiaupk, debile! - kteljo Kik.
- A tai usiiaupsiu, - suvokt uas. - O tai tu it ma,
atrodo, nusiteiks paleisti? Kad policij atitempt?
Atsakymo uas nelauk, o plonai, bjauriai suklyk:
- Vyrukai! iupk! Laikyk! Mes iduoti!
Nesusigaudydami, kas atsitiko, banditai metsi garso
pus. Patamsy jie grieb, kas pakliuvo, ir m vienas kit
dauyti.
Migelis Santasilja eng atgal.
Kakas velniai paliet pet.
Jis jau usimojo nordamas prieintis, bet igirdo pasta
m ram nopavim.

432
 Tai itikimasis irinas surado savo eiminink, kad igel
bt nuo nelaims.
Migelis strikteljo ant irgo, ir tas pasileido pastamais
jam keliais sostins pus. Pasileido vieninteliu saugiu u
apleistj karjer takeliu.

DVIDEIMT PENKTA DALIS

Stalas Linares svetainje atrod ventikai, bet vis nuo

taika buvo toli grau ne diaugsminga.
eimynin vakarien momentais buvo panai karo tary
bos posd, o momentais, kai stodavo slegianti tyla, vos ne
laidotuves.
Laura draugikai mgino nuraminti Roz:
- Tavo mergaites a pastu gerai, Roza. Jos negali bti kur
nors simaiiusios.
Roza susikrimtusi lingavo galva:
- Taip, inoma. Bet nelaimingas atsitikimas gali pasitaikyti.
O gal jie pakliuvo automobilio katastrof? Judjimas Meksike
pastaraisiais metais pasidar labai intensyvus.
Laura nesutiko:
- Jie tikriausiai su Eduardu. O jis vainja tiesiog nuosta
biai. Be to, labai atsargus ir niekada nepaeidia taisykli.
Labai puikus jaunuolis.
pokalb siterp Feliksas Navara:
- Tu nepamirk, Laura, kad Eduardo rankose dideli pini
gai. Labai dideli. O dideli pinigai visada pritraukia pavoj. J
gali antauoti arba prievartauti.
- Oi, - aikteljo Laura, - apie tai a nepagalvojau.

28. - 3136 433

 Rikardas Linaresas kilsteljo galv:
- Bet jeigu antauoja js snn, tai kuo ia dtos mer
gaits? Be to, Eduardas Lusitai asistuoja. Tai kodl Duls turi
bti su jais? Visi mes inom patarl - treias nepageidaujamas.
Vl visi nutilo.
Pro pravertas duris buvo girdti, kaip virtuvje rypuoja
senoji geroji Tomasa:
Mergyts js mano, mergyts! vaigduts js mano vie
siosios! Kurgi js pasidjote? Kas gi jums atsitiko, maulls
js mano, kdikliai mano!
- Tomasa, bk gera, liaukis! Nieko dar neinom. Gal be
reikalo nerimaujam.
- inoma, be reikalo, - garsiai pasak Kandida. I vis ia
esani tik ji viena buvo rami ir nesutrikdoma.
iandien Kandidai buvo laiminga diena: Meksikos ir Peru
komand futbolo rungtyns baigsi rezultatau 3:1. Laimjo
meksikieiai. Tad sirgal, vsdama it vyk, su apetitu kirto
kukurzin tort, kur buvo ikepusi indyv Tomasa pagal savo
sukurt recept. Su diaugsmu pastebjusi, kad daugiau niekas
torto neima, Kandida nesivarydama prisitrauk prie savs vis
padkl ir djosi savo lkt vien gabal po kito.
Gal gale sunaikinusi beveik vis it kulinarinio meno
krin, Kandida pasak:
- Truput reikia Dulsei su Lusa palikti. Jos tikriausiai dabar
oka kur nors. inau a iuolaikinius okius - tik purtosi ir
okinja. Mergaits alkanos pareis.
Rochclijas, Rikardo brolis, nusijuok:
- Valgyk, Kandida, valgyk. Kai mergaits gr, Tomasa i
diaugsmo j vis tuzin ikeps.

434
 - inoma, - apsidiaug Kandida ir sivert lkt dar
vien gana nema gabal.

O mergaitms tuo metu ne okiai rpjo. Laikas joms,

sakytum, sustojo, minuts buvo kaip valandos.
Eduardas i aldytuvo isitrauk ir ant stalo pasidjo sr ir
rkyt ms:
- Pasistiprinsim?
Nei Lusa, nei Duls neatsak. Joms ne valgis buvo svarbu:
jos lauk sugrtant Migelio.
- Nenorite - nereikia, pasak Eduardas. - O a manau, kad
pasistiprinti tikslinga. Jeigu mums teks mirti, geriau mirkime
sots, nei alkani.
- Kodl tu nusprendei, kad mums teks mirti? - paklaus
Lusa. - Sugr Migelis ir mus ivaduos.
- sisvajojo! - nusiaip Eduardas sr laudamas rankomis,
nes peilio nebuvo. - Js puikusis princas seniausiai pabgo,
savo kail igelbjo. Tai geriausiu atveju.
- O blogiausiu? - igstingai paklaus Duls.
- O blogiausiu - jis eina ivien su tom padugnm, kur po
langu triukm kelia.
- ito bti negali! - kartai suuko Duls.
- Idealists! - vl nusiviep Eduardas, atsiksdamas msos
gausiai apibarstytos pipirais.
Padugns po langais tikrai kl triukm. Mutyns ir
petyns, prasidjusios po uo odi, nenurimo ilgai. Kiek
vienas, kuris buvo gavs smg, laik savo pareiga duoti atgal,
ir nesvarbu kam, kad ir pirmam pasitaikiusiam. Viskas baigsi
tuo, kad visi buvo primuti, o du net suriti teko.

435
 Paskui mueikos ilgai iekojo pamesto ibintuvlio. Kai
gal gale j j ant ems pavyko uiuopti ir vliau udegti, paai
kjo, jog suriti yra Kik ir uas.
Dabar jie abu vienas kit j uns dienas djo.
- Idiote tu plikas! - rk Kik ant savo nelaims draugo. -
Viskas tik per tave! Kas pra tave kitis mano eimyninius
reikalus.
uas piktai atsiliep:
- O tavo broliukas juk pabgo!
- Ir teisingai padar, - atkep Kik. - A jo vietoje irgi taip
biau padars. Jeigu ne efo sakymas... Tpfu, kaip bjauru ia
alia tavs bti, oy smirdantis. Nuo tavs gi dvokia, kaip nuo
pavinkusios uvies!
- save pairk, kaliause! - neliko skolingas uas.
Paskui ustaug abu:
- Ei js, kretinai besmegeniai! Nedelsiant atrikite mus. Gal
js visai kuokteljote - riti savus? Pasakysim efui, nepaglostys.
Po odio efas banditai ikart pritilo ir pradjo pjaustyti
virves.
Vienam mlyn puikavosi po akim, kitam kraujas i nosies
lajo. Tik dabar kiekvienas i j susimst: o k gi puolme?
Su kuo mums! Paalini juk ia nra.
- Patylk, uai, apie mano brol, - nipteljo Kik, - nes
tau gerai nesibaigs.
- Pamanykit, pagsdino, - irgi panibdom atsak uas. -
K tu man gali padaryti!
Kik atsak beveik velniai:
- A nieko nedarysiu, lepiuk. Tik, va, vaikinukams pasa
kysiu: tai, draugai, tai jis suriko iupk! Tai per j js

436
marmzs igraintos. Paskui a pajsiu al, o jie su tavimi
isiaikins. Supratai, musmire?
- Supratau, - suvelnjo uas.
- aunuolis, supratingas esi! - ir Kik taip stukteljo jam
per pet, kad uas pargriuvo.
Po petyni visi itie ukietj niek niekai usiman
vieno - igerti. Bet keletas kilometr aplink nebuvo nei krau
tuvls, nei kavins, nei gyvenamojo namo, kur btum galjs
pasibelsti ir pareikalauti ko nors stipresnio. Banditai vaikiojo
pikti ir paniur.
- tonas mus ne it nykum, - niurzgjo jie.
Kik atsimin:
- O itos dvi kvaios, kur mes saugom, aldytuve turi gri
mo!
uas pritar jam:
- Bet jos visikos kvaios, jei per vis vakar neilak visko
iki paskutinio laelio. Reikia nusigauti ten ir patikrinti.
- efas neliep iki ypatingo sakymo eiti vid.
- efas, efas! Pastypsot jis pats ia nakt.
- Tikrai. Jis miega dabar ant ilkini paklodi.
- Atsigrs prie nakt gero konjako...

Rozos ir Rikardo Linares sveiai atsistojo ir jau rengsi

atsisveikinti.
Tarnait Selija tvark indus. Beveik visi patiekalai liko
nepaliesti, iskyrus kukurzin tort, kur vis suvalg Kandida.
Dabar ji, soti ir patenkinta, knarkiojo tiesiog ant kds.
Sudeg ventins vaks, gls kritolo vazoje nulinko,
tarsi ir jos pajuto negand.

437
 Laura pakteljo Rozai skruost:
- Patariu tau, brangioji, iek tiek numigti. Igerk migdom
j
Feliksas Navara ir Rochelijas paspaud Rikardui rank:
- Nenusiminkit! Jeigu bus naujien - tuoj pat skambinkit!
Rochelijo mona Erlinda pasisil:
- Roza, nori, a pasiliksiu nakvoti?
- Ai, Erlinda, nereikia, - mosteljo ranka Roza. - Nesi
jaudink, a laikausi.
Imu pusiaunaktj, atjo laikas skirtis.
Ir tuo momentu suskambjo dur skambutis.
Visi apmir, savo ausim netikjo. O paskui choru itar:
- Ai Dievui!
Roza su Rikardu abu puol atidaryti, griuvo vienas ant kito
ir trukd vienas kitam. Jie ilgai vargo su uraktu - virpjo
rankos.
- Gr jo, gro, - kartojo Roza.
Pagaliau durys buvo atidarytos.
Rikardas jau ities rankas, bet...
Ant slenksio stovjo ne dvi merginos, o du vyrai: meksi
kietis Pablas ir elegantikas pranczas anas Pjeras pelen
spalvos plaukais.
Abu buvo iblyk ir sunkiai kvpavo.
Pablas pasak:
- Lusa!
Netyljo ir anas Pjeras:
- Duls!
Ir abu nesusitar ipykino t pat od:
- Pavojus!

438
 Roza netekusi jg susmuko ant kilimo. Laura su Erlinda
puol j slaugyti.
O vyrai nusived sveius j kambar, norjo visk i j
suinoti.
Nuo ito klegesio nubudo Kandida. Ji neramiai nuvelg
stal, nuo kurio jau buvo kraustomi puotos likuiai.
- O k, torto daugiau nebr? - nusivylusi paklaus ji.
Nesulaukusi atsakymo, sieidusi ispdino virtuv: tik
riausiai ten ko nors valgomo bus.
Iraikingai mojuodamas rankomis, anas Pjeras mgino
kak aikinti pranczikai: ispanik odi jis inojo labai
nedaug.
Niekas nieko nesuprato. Tada jis isitrauk savo tarnybin
paymjim ir ities j Rikardui.
- Js Paryiaus vakarinio laikraio korespondentas? -
paklaus nam eimininkas. - Mano dukra Duls neseniai buvo
Paryiuje.
- Duls, Duls! - m linkioti anas Pjeras.
I kiens jis isitrauk merginos nupietus nusikaltli
portretus ir padjo ant stalo.
Rikardas vilgteljo pieinius:
- Taip, tai mano dukros darbas. Pastu jos rank, - ir
kreipsi Pabl: - Kas ia yra? itas urnalistas nori savo
laikratyje apie Duls parayti?
Pablas suglums atsak:
- A ir pats nieko nesuprantu. Aiku viena: ir Lusai, ir
Dulsei gresia pavojus.
- K gi daryti? K daryti? - nervinosi Rikardas. - Kur mums
dabar nakt rasti vertj?

439
 Moterys atgaivino Roz ir dabar buvo kartu su vyrais.
- Kas nors paaikjo? - paklaus Laura.
Feliksas sksteljo rankomis:
- itas mogus kak ino, bet jis nemoka ispanikai, o i
ms niekas nemoka pranczikai.
tai priek ijo Erlinda:
- Atrodo, a galsiu padti.
Rochelijas nustebo:
-Tu?!
Erlinda nuraudo kaip vys.
- Labai seniai, kai dar Tavajame revane dirbau, turjau
gerbj prancz. Jis mok mane savo kalbos. Kai k atsimenu.
Rochelijas paniuro:
- Kodl tu man apie tai niekada nepasakojai?
Roza j pertrauk:
- Rochelijau, brangusis, js su Rikardu baisiausiai pavyds,
js net visko, kas prajo, pavydite, bet eimynines scenas kelti
dabar ne laikas. Gal i akimirk ms mergaits... Spazmai
gniau jai gerkl, kalbti ji nebegaljo.
- Atleisk man, Roza, - pasak Rochelijas. - Erlinda, imkis
vertjos pareig!
- e vuz ekut, mesj, - pasak Erlinda. - A klausau
js!
Ir anas Pjeras papasakojo visk, k kadaise buvo girdjs
i Dulss.

Noras igerti banditus kamavo vis labiau ir labiau.

Galgale jie vieningai nusprend nepaisyti efo nurodymo
ir nueiti pas mergaites apiekoti aldytuvo.

440
 Kaip kad buvo nurodyta, gauja atsirado ia, kai Migelis jau
buvo atvaiavs: Aivaras Mankonis inojo, kad jaunasis ind
nas turi labai ger intuicij, ir bijojo, jog nenuovoks keverzos
parankiniai gali kaip nors isiduoti ir aukas ibaidyti.
Todl n vienas banditas n netar, kad pastate ne du, o
trys belaisviai. Juk Eduardas Navara prie mergin prisidjo
atsitiktinai praomas Lusos. Pagal operacijos plan tai nebuvo
numatyta.
Beveik vieningai buvo nutarta pas merginas komandiruoti
Kik ir u: tai buvo patys geriausi tapentai, kai reikdavo
sigyti grim. Be to, visi juos laik efo numyltiniais: kai kas
buvo ma.s, kaip efas su jais kalbjosi asmenikai. O tuo
atveju, jei apie neklusnum efas suinos, ant j, numyltini,
bus galima suversti vis kalt. O ar efas jiems atleis ar nubaus
juos - j pai problema.
uas su Kike i principo sutiko tai padaryti. Jie vylsi, kad
konfiskav i mergin svaigalus, tik dal j atiduos visiems, o
kit dal pasilaikys sau.

Duls su Lusa po savo kaljim m vaikioti, stengsi

neumigti.
aldytuvo durys buvo atlapotos iki galo: jis dabar atstojo
viestuv, nes laid, ant kurio kabojo vienintel lempel, buvo
nutrauks Migelis.
viet jis blausiai: ten tebestovjo buteliai pepsio, buvo
iek tiek maisto. Kalendr antpil - i stiprij grim tik jo ir
buvo palikta belaisviams - Eduardas igr iki dugno.
Dabar jis ulinds u aldytuvo dureli, kad akis nelst
viesa, snaud.

441
 Prie dur kilo bruzdesys - kakas mgino jas atidaryti i
lauko.
Merginos sukluso ir instinktyviai iupo viena kitai u rank
- dabar jos tarsi susiliejo j vien esyb.
- Migelis?..
Tamsoje prie j artjo du nemalons siluetai.
Lusa pajuto, kaip jos delne suvirpjo Dulss ranka.
- Jie. Tie patys, - beveik be garso pasak Duls, bet Lusa
suprato j ir be odi. Ji i vis jg suspaud sesers rank,
tarsi bt norjusi pasakyti: Laikykis, Dulse. Tu ne viena. Ir
a su tavimi.
Dulss spliojimai buvo teisingi: j nuotykis susijs su
Akapulko vykiais. Ji neapsiriko. it moni portretus ji pie
du kartus, pirm kart bdama kurorte Lusai, antr - Paryiuje
anui Pjerui.
Merginos lauk paties baisiausio.
Bet piktadarius, kad ir keista, domino ne jos, o tai, kas
aldytuve. Apviestos lentynls juos trauk kaip m agne
tas.

Kad rakinamos durys, Eduardas Navara pajuto kartu su

merginomis. Vidinis balsas jam kudjo: Eduardai, bus pro
tingiau, jei tu neilsi i slptuvs. ia, u aldytuvo dureli, tu
pasislps saugiai. Kas tik ia prieis, t aldytuve deganti lem
put apakins, tad viskas aplinkui atrodys dvigubai tamsiau.
Sulauk patogaus momento, o tada gal...
Kas tas gal, Eduardas nesiryo pasakyti net sau paiam.
Jis sulaik kvap ir lauk.
tai Kik su uu jau visai netoli apviestos lentynos.

442
 tai jie su didiausiu nuomumu mto ant stalo j nedomi
nanius produktus.
tai jie atsuka kiekvien pepsikolos butel ir ragauja apimti
beprotikos vilties, kad kuriame nors i j bus ne saldus vande
nlis, o stipresnis grimas.
- Velniai griebt! Nejaugi nieko nr?
- e tau kad nori! Prakeikimas!
Banditai uosto grafinuk, kur buvo kalendr antpilas.
- Taip ir yra. itos prakeiktos alkoholiks igr visk, iki
laelio.
- Negali bti. Matyt, dar kur nors paslpta!
Pasislps prie sienos, Eduardas Navara staiga pajuto ne
didel skersvj. Nuo dur tikrai padvelk vieias oras. Eduar
das iplt nerves ir pauost. Jeigu Duls dabar bt galjusi
matyti jo veid, ji bt prisipainusi, kad buvo neteisi: jame
tikrai slypjo laukinis vris. vris, udarytas narv ir pajuts,
kad gali itrkti laisv.
Viepatie! - Eduardo irdis plak taip greitai, kad, atrod,
j tuoj igirs banditai. - Atrodo, jie umiro urakinti duris!
Nusivyl Kik su uu nusisuko nuo nepateisinusio vili
aldytuvo.
uas piktai sunypt:
- Mandagiai paklauskim mergin, kur jos slepia svaigalus.
- Labai, labai mandagiai! - pritar Kik. Jo balse aikiai
nuskambjo grsm.
Eduardas prigludo prie ems ir m liauti. Paiuose
pramatniausiuose modeli namuose sitas itaigingas jo kos
tiumas nubrauk vis aslos purv. Eduardas apie tai negalvojo,
jis liau pirmyn. Dabar jis galjo pasinaudoti patirtimi, kuri

443
buvo gijs dar vaikystje, kai moksi prestiinje skaut mo
kykloje. Jis stengsi bti ariau sien: ten nesiek blausi viesa.
Tuo momentu Kik ir uas prijo visai arti prie dvynuki.
- domu, kuri i j mus mat? - Kik pakl abiej seser
veidus u smakr ir pradjo apirinti.
- irk, - nustebo uas. - Jos visai vienodos. Neatskirsi.
Kik isiviep:
- Ar neatsirast pas jus, panels igerti? Pavaiintumte
kavalierius!
uas prabilo filosofikai:
- domu, kuri i j daugiau geria? O gal jos pila lygiom?
Tai buvo paskutinieji odiai, kuriuos igirdo Eduardas
Navara. Mergin likimas jo daugiau nebedomino. Net Lusos,
jo suadtins, likimas. Jis buvo jau prie slenksio.
Raiiodamasis kaip sliekas, Eduardas priliau prie pra
vir dur.
Lauke buvo tamsu. Aplink msiojo sargybini siluetai.
N vienam i j neatjo galv vilgtelti sau po kojomis, kur
prie ems prisispauds buvo lyg ir mogus, lyg ir miliniko
roplio knas.
Sulaiks kvpavim, Eduardas praliau visai pro pat
banditus, kurie briavosi prie dur tikdamiesi igerti.
Eduardo siela triumfavo ir diaugsi:
Igelbtas! Igelbtas!
Tik vien akimirk topteljo nemaloni mintis: O kaip
merginos?
Bet savo sins bals bglys greitai nutild: Tegu jas
bala! Svarbiausia - a igelbtas! A laisvas! A! Eduardas
Navara!

444
 I pat pradi jis dar liau, paskui bgo pasilenks, o jau
atsidrs kiek tolliau staias m skuosti j t pus, i kur juos
atve su savo irinu Migelis Santasilja.
Ir kakaip savaime atjo mintis, kaip gera jiems buvo
keturiese vaiuoti mauiu veimaiiu sdint ant minkto vel
tinio patiesalo. Migelis dainavo dain apie nam, o tas namas
buvo visas pasaulis. Tuo momentu jie visi pasijuto tarsi viena
esyb, tarsi dalel Visatos. Atrod, jiems ypsosi laim, o ateity
laukia tik skm.
Visas itas mintis reikia vyti al. Kitaip jis neigyvens.
Dabar galima ir reikia galvoti vien apie save. Skm nusi
ypsojo asmenikai jam, Eduardui Navarai. Ja reikia pasinau
doti. O kas ia blogo? Kiekvienas griebia savo ans. Praleisi
prog - kaltink save. Pasinaudojo savo ansu Migelis Santasilja
- ibgo ir juos visus tris paliko itiems plikams sunaikinti.
Dabar atjo jo, Eduardo, eil. Jeigu merginoms pasiseks - ir jos
abi isikapstys kaip nors. Arba nors viena i j. Bet ne, nei Lusa,
nei Duls savo ansu nesinaudos atskirai. Seserys viena kitos
nelaimje niekada nepaliks. Bet tai kvaila.
Jis, Eduardas, ne toks. Jis nori gyventi - gyventi, kad ir kas
bt. Gyventi, bet kokia kaina.
Apimtas toki mini, Eduardas nakties tamsoj sku
bjo slystanio smlio takeliu, vingiuojaniu tarp apleist
karjer.
Nujs gerok kelio gabal nuo namo, kur jie buvo
udaryti j nelaisv, jis pasijuto visikai saugiai ir net m
dainuoti.
Iki iol jis visada iame gyvenime buvo nugaltojas, nugals
jis ir ateityje.

445
 Nakt priemiestiniai autobusai nevaikto, tad Migeliui iki
pat Meksiko teko uoliuoti ant savo irino. Kai jie pasiek
Tlalpano pakrat, irgas buvo jau visas putotas.
Skubdamas Migelis velniai papleknojo savo rausvajam
draugui per gug.
- Ai, drauge, igelbjai.
Pams u kaman, jis nusived irg prie senovins tol-
tek palapins.
Apie it viet sklido negeros kalbos. Buvo nekama, kad
naktimis ia vaidenasi. Vaiduokliai mediodavo moni gyvy
bes. Jie ipldavo i mogaus siel, o ant ems palikdavo
bedvas kn.
Ir ia tikrai buvo rasti keli lavonai. Kieno tai darbas,
vaiduokli ar neger moni, Migeliui dabar nerpjo.
Svarbiausia, kad ia nakt neuklys atsitiktiniai praeiviai.
Vadinasi, ia kuriam laikui galima palikti itikimj iri-
n.
Toliau keliauti Migelis buvo numats miesto transportu ar
pakeleivingu automobiliu.
- Keliauti - bet kur? Kur iekoti to prakeikto Vilmaro
Gonsaleso?
Gal ikart eiti pirmj kelyje pasitaikiusi policijos nuo
vad?
Ne, tai labai ilgai utruks. Policininkai ten lti! Apklausa,
protokolas, blank pildymas, paraai, instancijos, kabinetai...
Ne to, Migelis neturi pasims dokument, jie ims aikintis ir
tikrinti, kas jis ir i kur...
Sakykim, it trukdym nebus, bet kur garantija, kad poli
cija ikart puls aretuoti Gonsales? Tikriausiai nepuls. Ge-

446
 liausiu atveju jie prads baudiamj byl ir ilgiausi tyrim, ir
taip toliau ir panaiai.
O niekas Vilmaras Gonsalesas tuo laiku sps duoti saky
m Dulss ir Lusos udikams. O jeigu ta apgriuvusi kontora,
kur merginos laikomos, uminuota? Tereikia sujungti du laide
lius ir... Ne! Ne!
Kik sak, kad mieste ikabinti Gonsaleso portretai. Ir
tikrai, Migelis juos buvo mats. Bet kur? Jeigu galima bt
tempti atmint taip, kaip tempiami raumenys...
Iekoti po vis Meksik? Klausinti praeivi? Tai bepras
mika. Juo labiau taip vlai, juk net moni gatvse nra.
Pamokslininko... Pamokslininko...
Banyioje?
Ne, negali bti. Katalik kunigas niekada nesutiks, kad jo
portretas bt klijuojamas ant sien ir tvor.
Pamokslininkas - bet ne katalik?
Protestant?
Gal. ia jau artimiau.
Protestantai tikrai mgsta vieus pasirodymus - aiktse,
stadionuose. Kuo daugiau moni, tuo geriau. Ir reklamos,
spalving akis krintani plakat jie nevengia. Akinanios
aktori ypsenos, nusilenkimai, plojimai - tai kas jiems bdin
ga. Jie artistai, o ne siel ganytojai.
Kokia kvailyst: tik iandien ryt Migelis ramiai nekjosi
su Vilmaru Gonsalesu, tokiu meiliu, tokiu lipniu, tokiu man
dagiu. O dabar net neino, kur jo iekoti, bet iekojo ne dl to,
kad jaust jam simpatijas.
Vadinasi, protestant kunigas atvyko katalikik al. K
jis gali patraukti savo pamokslais? Tik tuos, kurie visai neturi

447
k veikti, kas i smalsumo eina - o gal jam ir patiks tas ameri
kietikas stilius.
Vadinasi, Gonsaleso kalbos skirtos tiems, kurie ilsisi.
Stadionas atkrenta: ten dabar verda futbolo aistros.
Parkas?
Ten slankioja minios dykinjani moni, ten daug ne
ma aikteli, kur koncertuoja liaudies ansambliai ir vyksta
karnavalins eityns!
Migelis Santasilja prisimin! Kaip tik apultepeko parke,
prie tvekinio, jis ir mat plakat su besiypsaniu Gonsalesu.
Jis tada net pagalvojo: Kokia nenatrali ypsena, kaip prikli
juota. Matyt, nelabai geras buvo fotografas. Fotografas nekal
tas. Pasirodo, kad i tikrj Gonsalesas neturi nieko natralaus
ir nuoirdaus.
apultepeko parko tvenkinio vidury buvo dvi salels. Prie
didiosios plaukdavo keltas. Ten danai vykdavo kokie nors
renginiai, o tai dabar evangelikas Gonsalesas sak pamokslus.
I vieno autobuso perssdamas kit, Migelis pasiek
park, paskui nusigavo prie tvenkinio ir m belstis j keltininko
bdels lang.
Jo laim, keltininkas nakvojo ia.
Palaiks Migel beproiu ir pabijojs j urstinti, senukas
pasak, kad jis, be abejo, neins, kur Gonsalesas gyvena, bet
pasts moter, kuri dl pamokslininko i proto einanti ir visur
sekanti paskui j...

Po pusvalandio Migelis jau buvo Insurcheuteso pros

pekte, kur itaiging but nuomojo Vilmaras Gonsalesas.
Jis nuspaud dur mygtuk.

448
 - Koki velni skambinja vidury nakties? - pasigirdo bal
sas i garsiakalbio.
Hm... taip, tikras pamokslininkas, nieko nepridsi, - pa
galvojo Migelis. - Kik ne be reikalo taip garsiai juoksi i
mans.
O garsiai pasak:
- Pone Gonsalesai, tai a, Migelis Santasilja. Praau man
atleisti dl tokio vlyvo vizito, bet turiu jums skubi ini.
Durys atsidar ikart.
Vilmaras Gonsalesas elgsi maloniai, bet atsargiai.
Jis leido Migel, udar duris ir tik tada tyliai paklaus:
- Turite efo nurodym:
Migel tarsi perknas trenk.
efo nurodym? Vadinasi, Gonsalesas - ne efas? Vadina
si, jis jo iekojo veltui? Ir gal iuo momentu neinomas ir
nepasiekiamas efas duoda lemting sakym...
Indnas iupo Vilmar Gonsales u atlap:
- Kur efas? Kur man j rasti? Jei ji>ms brangi gyvyb,
kalbkite!
Gonsalesas maskatavo stipriose Migelio rankose kaip sku
duras ir sutriks tik mirkiojo. Kur pasidjo jo akinama ypse
na!
- Tyliau, tyliau, jaunuoli. Nesikariuokite. mon paa
dinsite. Ji nieko neino. A su malonumu jums padiau, bet
a... neinau. A j maiau vien syk ir tikrai neinau nei vardo,
nei kur jis gyvena.
- Tai netiesa!
- Deja, tikra tiesa. Jis nurodymus man perdavindavo per
ryininkus. A maniau, kad js - vienas i j.

29. - 3136
449
 Buvo matyti, kad pamokslininkas nemeluoja. Jis buvo per
daug isigands, kad meluot.
- Gerai, - pasak Migelis Santasilja. - A j vis tiek rasiu. Js
eisite kartu.
- Kur? - suvapjo pamokslininkas. - Jeigu efas mane
pamatys su jumis, jis umu mane!
- Nesijaudinkite, pone Gonsalesai. Js neumu. Jus
saugo policija. Mes einame artimiausi policijos nuovad.

Roza ir Rikardas Linaresai su savo sveiais sustojo aplink

policijos budtojo stal ir mgino paaikinti jam, koks reikalas.
Budjo iandien stambus ir nelabai nuovokus inspekto
rius, kuris ia i saugaus eismo tarnybos perjo visai neseniai.
- Bkite geri, neskubkite, - pra jis. - Ir jeigu galite, po
vien, nes a nieko nesuprantu. Taip, nukentjusij pavar
ds?
Rikardas msi skiemenuoti:
- Lusa Marija Li-na-res, Duls Marija Li-na-res.
galiotinis stambiom vaikikom raidm protokolo blanko
pavardi graf ra pavardes.
- Pareikj pavards?
- Roza Linares, Rikardas Linares. Mes - pagrobtj mer
gin tvai.
Policininkas linkteljo gulinius ant stalo Dulss piein
lius:
- Nusikaltli pavards?
Rikardas m kariuotis:
- Tai nustatyti js pareiga! Dl ko gi mes kreipiams
policij?

450
 - Reiks - nustatysim, - flegmatikai patikino policininkas.
- Nesijaudinkite, senjore... Linaresai.
- O Viepatie! - pakl rankas j dang Rikardas. - Dabar
svarbiausia ne pavardes nustatyti, o surasti juos ir igelbti
merginas, argi net tai neaiku!
Policininkas linkteljo:
- Surasim. Igelbsim. Nustatyta tvarka.
Prie stalo prioko Feliksas?
- O jeigu ne nustatyta tvarka, o greiiau? Mes umok
sime. Js bsite patenkintas, pone budtojau. Mes galime
umokti.
Policininkas pakl j neperprantamas akis:
- Atrodo, js man silote ky? Js vardas, pavard?
- Mano vardas Feliksas Navara! - pratrko verslininkas. -
Ir a savo vardu praau, Felikso Navaros vardu, ikviesti ia
komisar. Mano snnas irgi dingo kartu su mergaitmis! Js
suprantate?
- Duomenys nepatikrinti, - kuo ramiausiai atsak polici
ninkas.
Rozai, atrod, tuoj prasids isterijos priepuolis. Gerai, kad
Laura su Erlinda susiprotjo pasiimti raminamj ir net amo
niako, jei kas apalpt.
anas Pjeras pavadino al Pabl ir Erlind.
- Mes gaitame brang laik, - pasak jis. - Kol jie ia
aikinasi, a pats pradsiu iekoti.
- Ir a su tavimi! - tuoj pat atsak Pablas. - A lankiau karat
treniruotes.
- Labai gerai, - linkteljo anas Pjeras. - O a turiu ioki
toki patirt, kaip rinkti informacij. A manau, kad policijai

451
apie ms veiksmus inoti nereikia. Gal gale a esu spaudos
darbuotojas ir vykdau savo redakcijos uduot.
Tuo momentu prie dur skyriuje kilo kakoks triukmas ir
vid griuvo Migelis Santasilja, u apykakls tempdamas Gon-
sales. Gonsalesas spyriojosi.
- Aretuokite it apsiaukl pamokslinink! - reikalavo
Migelis. - I ties tai pavojingas nusikaltlis. Jis padjo orga
nizuoti Dulss ir Lusos Linares ir Eduardo Navaros pagro
bim!
Visi apstulb atsisuko j. Kaip viskas sutapo!
anas Pjeras ir Pablas ikart suvok, kad itas graus
jaunas indnas - j bendramintis.
- Minutl, jaunuoli, - kreipsi Migel policininkas. - Js
irgi dl to paties?
- K reikia irgi? - nesuprato Migelis. - A reikalauju
sulaikyti it pamokslinink!
Policininkas pasiirjo j taip, kaip iri prie iemos
miegu umigdamas vlys:
- Pamokslinink mes sulaikysime... Kol paaiks aplinky
bs.
- Tai neteista! - prieinosi Gonsalesas. - A reikalauju
ikviesti mano advokat!
syk policininko ltumas buvo kaip tik tai, ko reikjo.
- Advokat mes ikviesime. Nesijaudinkite. O sulaikysime
visai teistai. Dvideimt keturioms valandoms. A juk sakiau:
kol paaiks aplinkybs.
Ir nors Gonsalesas protestuodamas auk, vis vien buvo
ivestas grotomis atitvert gardel: kuris ia atstojo kardomojo
kalinimo kamer.

452
 - O js, jaunuoli, - policininkas vl kreipsi j Migel, -
palaukite. Js, kai ateis eil, duosite parodymus. Nustatyta
tvarka.
Migelis jau norjo trenkti kumiu stal, bet prijs Pab
las timpteljo j u rankos ir pasivadino al.
Trejetas jaunuoli pasinibdjo kamputyje apie kak, o
paskui i policijos pastato nepastebimai inyko.
galiotinis sigilins toliau pild protokol.
- Kokie nesmoningi pilieiai, - piktinosi jisai, neabejoda
mas savo tiesa. - Kovojant su nusikalstamumu, svarbiausia kas?
Tvarka?

Senutlis tvas Ignasijas apsisprend.

iandien pirm kart gyvenime jis sulauys priesaik.
Jis iduos ipainties paslapt, idant igelbt savo parapi
jiei, jaun dvynuki gyvybes.
Apsivilks savo juoda sutana turseno jis maais greitais
ingsniukais policijos nuovad.
js pamat kelet moni. mons susijaudin kak
mgino rodyti budiniam inspektoriui.
Tvas atsisdo ant kds prie sienos ir ramiai laukdamas
eils kalbjo poterius.

Kik su uu tikrai jokios degtins nerado - jos tiesiog

nebuvo. Bet banditai dl visko kaltino Duls su Lusa, nes jiems
reikjo ant ko nors ilieti savo neapykant.
Kik nervino, kam merginos laikosi u rank, tarsi bt
sulipusios. Jis iupo savo milinik kumt du liaunus mergin
rieus ir taip juos suspaud, kad net trekteljo.

453
 Lusa rikteljo, auksi pagalbos:
- Eduardai!
Atsakymo, inoma, nebuvo. Merginos bejgikai apsidai
r.
- K ji ia aukia, Kike? - pasikas siaur kritusi krtin
uas. - Ar tik ne tavo broliuk?
Kik nusijuok:
- Tikriausiai. Jis visada gina moteris. Toks jau jo hobis. Tik,
panele, nepamirkite, jo vardas Migelis, ne Eduardas. Galjai
ir siminti savo gynjo vard.'
uas sukikeno:
- Mokysi ar nemokysi, vienas ir tas pats. Jis jau toli - ti-ti!
Js, vargels, ia visai vienos.
O merginos jau ir paios suprato, kad jos vienos vienin
tels liko pavojaus valand. Eduardas dingo, paspruko. Jis
jas idav.
- K mes su jomis veiksime, Kike? - domjosi uas.
Bet Kik gerai inojo: iki Aivaro Mankonio sakymo be
laisvs nelieiamos. Greiiau jie gaut it sakym. Jam nie
tjo rankos, j kankino kraugerikas trokimas pasityioti i
auk.
Bet tyiotis galima labai vairiai. Pavyzdiui, gsdinant.
Kaip malonu matyti, kad mogus prie tave bla ir dreba i
baims!
Jis isitrauk i kiens naujausios konstrukcijos radijo
telefon:
- Pasiirkite, panels, tai it daiktel. Graus, ar ne?
Radijo telefoniukas. Vienas mogus - pavadinsime j efu - irgi
turi tok. Kiekvien akimirk itas mogus gali j priglausti prie

454
lp ir sakyti: Kike, laikas! Mergiktes - nuimti. Ir tuomet js
igirsite velnutl, malonut pykt-pokt! Tai bus paskutinis
dalykas, kur js igirsite.

Migelis suvilp. irinas i u masyvios kolonados, juosu-

sios senovs piramid, ilindo tarsi vaiduoklis.
anas Pjeras jau kl rank stovdamas prie plento, stab
d nediduk sunkveim.
Pablas vysteljo kbul didel mai pjuven. Po to ten
oko irgas ir visi vyrai.
Sunkveimis prive juos prie autobus iedo ir nuriedjo
savais keliais. anas Pjeras, Pablas ir Migelis Santasilja stovjo
prie tako, kuris ved dvynuki nelaisvs viet.
Indnas aperg savj irin, o vietoj balno udjo mai
su pjuvenomis.
Pablas maie pradr skylut, ir pjuvenos m kristi ant
ems.
- Eikite tiksliai mano pdomis, - pasak Migelis, - Nei
dein, nei kair. Tai vienintelis saugus kelias.
I po debes ilindo mnulio pilnatis, tarsi vien tam, kad
nuviest jiems keli. Baltos pjuvenos rykiai viet ant raudo
nos molingos ems.
- arlis Pero! - nusiypsojo anas Pjeras. Jis prisimin
prancz pasak apie Nyktuk, kuris ieidamas mik paskui
save mt baltus akmenlius, kad rast keli atgal.
- Pirmyn, irinai! - trukteljo irg Migelis, ir ugninis
draugas nune j priek, m su prieais.
anas Pjeras su Pablu nuingsniavo j pdomis, stengda
miesi eiti tiesiai plona juostele, kuri ymjo j keli.

455
 Migelis Santasilja skubjo j pagalb merginoms. Eduardas
Navara dar atvirkiai, paliks nelaimje, tolo nuo jvis labiau
ir labiau.
Jie bt galj susitikti, bet...
Bet savo Nyktuko Eduardas neturjo, o pats kelio nei
nojo.
Dabar jis jo plaiu ingsniu, guvus ir linksmas ir visu balsu
dainavo. Jis galvojo apie tai, kaip mitriai ir skmingai jis iveng
bandit pavojaus ir visai umiro kit pavoj, apie kurj buvo
spjs Migelis: uleistj karjer pakraiai labai netvirti, pa
sitaiko grii ir nuoliau.
Pirmj kelio atkarp jis nujo tamsoj, o dabar viet pilnatis,
tad Eduardas taip silo, jog m bgti pasiokindamas.
Vienas neatsargus ingsnis ir...
Storas molingas gabalas m liauti emyn, kartu liau
ir bglys. Jis sukosi, j dau ems luitai, o paskui udeng ir
prislg.
Idavyst nelieka nenubausta.
Kai po kiek laiko pro t viet jojo Migelis Santasilja,
kakur apaioje igirdo dusl lidn staugim.
Jam msteljo mintis: Kojotas? Bet kaipgi ia atsiras
kojotas?
Taiau ilgai apie tai galvoti nebuvo kada. Reikjo skubti
pas Duls su Lusa.

DVIDEIMT ETA DALIS

Ltasis policijos budtojas pagaliau apklaus visus: Roz

Linares, Rikard Linares: Rochelij Linares, Erlind Lina-
456
res, Feliks Navar, Laur Navaro. Klaus, kokiais metais jie
gim, kur gyvena. Savimi jis buvo patenkintas: visuose doku
mentuose buvo ideali tvarka. Viskas buvo susegta aplankus,
kiekvienas aplankas turjo numer ir gra pavadinim.
Itss nervus iki paskutinio silelio, visus paleido namo ir
paadjo, kai tik bus kas naujo, praneti.
- Gera-a-ai! - patenkintas nuts jis ir tuoj pat prisimin,
kad buvo adjs sutvarkyti kakokio pamokslininko reikal. -
Kuris ia pamokslininkas? - subliuvo jis.
U grot sdintis Gonsalesas krpteljo ir trauk galv.
Netiktai nuo kds pakilo senutlis katalik dvasininkas
su juoda sutana, iki iol kantriai lauks savo eils.
- A pamokslininkas.
Inspektorius isitrauk dar vien pluotel tui blank.
- Vardas, pavard, gimimo metai...
- Snau mano, - velniai tar Ignasijas, - jei tu neiklau
sysi mans tuoj pat, nedelsdamas, be it formalum, u
trauksi savo sielai didel nuodm. Ir aminai degsi pragaro
liepsnose.
Tarsi uhipnotizuotas inspektorius staiga atsistojo ir pasi
temp:
A klausau js, ventasis tve!

Federikas Samora - jis juk Aivaras Mankonis - sostins

policijoje turjo sav moni.
Samorai jau buvo praneta, jog skyriuje lanksi mergin
tvai. Jis inojo ir tai, kad kvailokas inspektorius ilaik juos
visus pus nakties, nesim joki ryting priemoni, tik for
mino dokumentus. Tyrimai greiiausiai bus atidti ilgam.

457
 Vadinasi, ant kartj gaujos niekas neseka. Galima duoti
paskutin sakym - sunaikinti belaisves, o knus mesti vien
uleist karjer. Gauja pasislpti susps.
N einojo jis tik vieno: kad atsisveikins su L inare-
sais tingusis inspektorius susidr su D ievo tarn u . Ir
to, kas kai kada silpnas senukas gali bti stipresnis u
p at raum eningiausi plik. Juk jga ne raum enyse,
o irdyje.
Po trumpo tvo Ignasijo pokalbio su inspektorium i
buvo pakelti visi operatyviniai briai visame Meksike ir jo
priemiesiuose. or pakilo net policijos malnsparnis.
Bet Samoros ranka jau siek radijo telefono.

Pradjo visti.
Ant rausvos ems krvoj spietsi gauja. Paniur niekai
per rankas siunt butel pepsikolos. Atsigerdavo po gurkn ir
toliau pldosi.
Staiga Kiks virutinje kienje kakas m nypti.
nypt radijo telefonas.
- Kik klauso, efe!
- Laikas! - trumpai suspigo telefonas ir nutilo.
uas jau tryn sudrkusius delnus.
- Cha! Dabar pasilinksminsimi
Visi kilo nuo ems ir manktino nutirpusias kojas. Padug
ns mgavosi bsimu malonumu.
Pistolet jiems visiems dav vien. Padaryti it kruvin
darb buvo patikta Kikei, bendrai jam tik pavydjo. Niekas,
net ii pats Kik, neinojo, kad tai turi bti paskutinis jo darbas
ioje emje. Federikas Samora planavo savo pakalik ikart,

458
kai tik jis gr j Meksik, likviduoti. O su juo likviduoti ir atlikus
savo darb u.
Ididus dl jam patiktos misijos, Kik atsikrenkt ir ge
nerolo tonu sak:
- Ivesti suimtsias!
Du girtuokliai i pastato lauk iurkiai itemp seseris.
Kik nesiskubino. Jis ir toliau mgavosi savo vaidmeniu
iame spektaklyje. Jam norjosi pasigrti virpaniomis auko
mis.
Duls su Lusa tyldamos stovjo prieais savo bsimus
udikus ir tebesilaik u rank.
Kik aid pistoletu.
- Na kaip, baisu? - sukikeno jis.
Merginos tyljo.
- Nusiypsokite, panels! Js laukia malonus pasivaik
iojimas. Dabar js vyksite tiesiai dang.
- Ir skraidysite ten su angelliais, chi-chi! - prats uas.
Banditai usikvatojo.
Kik pakl pistolet ir taiksi belaisves:
- dmiai irkite, panels. Va ia yra maa skylut. I jos
ilks tokia maulyt kulkel. Pykt - krenta viena i js. Pokt
- krenta antra. Tik neinau, nuo kurios pradt.
uas pasak:
- Tegu jos paios tai nusprendia.
- Puiki mintis. Pasitarkite, panels.
Merginos susivalg. vilgsniu jos atsisveikino viena su
kita. Paskui pasiirjo savo kankintoj.
- Greiiau aukite, kam dar delsiate! - pasak Lusa.
- Gal jums baisu? - paklaus Duls.

459
 Kik nukrt iurpas. Tuo momentu jam tikrai pasidar
nesmagu. Kodl jos nepuola ant keli, nemaldauja pasigailti?
uas net kriuksti m i juoko:
- Kikei baisu!
I nirio Kiks akys pasruvo krauju:
- Baisu?!! Kam - man?!
Jo pirtas paliet nuleistuk ir...
T akimirk tarp jo ir mergin pralk ugninis viesulas. Tai
irinas atuoliavo i Meksiko. Migelis nuoko nuo irgo ir
eng prie brolio...
Viskas vyko taip greitai, kad Kik nesuspjo susivokti ir
iov
Dar koki sekund jie stovjo visai vienas prie kit - du
broliai, vienos motinos vaikai.
Paskui Migelis pradjo i lto linkti prie ems, moltos,
raudonos, kraujo spalvos ems.
Kikei i rank ikrito pistoletas. Broludys stovjo lyg
stabo itiktas, su itiesta priek ranka, ipts pamiusias akis.
Prieais j guljo jo Migelis, jo brolulis, kur ma jis
mok plaukti ir jodinti ant irgo. Tai jis, Kik, kadaise seniai
pramin j Jaguaru Giesmininku...
Kulka pataik tiesiai apgam prie irdies.
Duls su Lusa usideng akis: jos iandien pirm kart
paleido viena kitos rank.
Net kietairdiai banditai buvo sukrsti to, kas vyko.
Visi, iskyrus u. Jis pasilenk pistoleto. Jam be galo
magjo paimti rankas blizgant juod aisliuk ir iauti.
Niekas j neatkreip dmesio. uas lyg vagis nugrieb
ginkl ir meiliai j paglosts, jis nusitaik vien seser. Tai bent

460
pagirs j efas, kai suinos, kad tokioj sudtingoj situacijoj
uas vienintelis iliko altakraujikas ir ramus.
Bet tuo momentu jiems u nugar kairje pusje pasigirdo
balsas:
- Meskite ginklus! Js apsupti!
Ir tuoj pat i deins:
- Policija!
Gauja isklido.
Kik pasileido taku.
- Kur js, beproiai! Ten pavojinga! Paskui mane!
Jis, kaip ir Migelis, inojo t vienintel i ia vedant keli.
Tuo metu i daubos staiu laitu i prieing pusi pasirod
anas Pjeras ir Pablas. Tai jie savo riksmu igsdino gauj.
Policijos dar nebuvo n paduj.
Jie iupo persigandusias seseris glb ir nutemp saugi
viet, paslp.
Banditai, vienas kit stumdydami, takeliu bgo tolyn.

Federikas Samora i nam ijo pro atsargines duris. Dl

visa ko jis nusprend persikelti kit, slapt but.
Jo sistemos vienas sraigtelis nepasisuko.
Kik vis neprane apie vykdyt sakym. Radijo telefo
nas neatsak.
Samora, inoma, negaljo inoti, kad skubdamas pergs
dintas Kik bgdamas j imet, ir telefonas dabar guljo gilia
me griovyje. Bet kad kakas negerai, efas jaut.
Ir tai buvo dar ne viskas. Be pdsak dingo Gonsalesas,
kuriam Samora-Mankonis pavesdavo paius sudtingiausius
darbus. Ryininkai, nuj pamokslininko but, rado j visai

461
tui. Klausytojai, susirink pamoksl apultepeko parke,
buvo apvilti: oratorius nepasirod.
Samoros mons, kurie dirbo policijoje, irgi nieko negaljo
praneti. Nors Vilmaras Gonsalesas ir sdjo kardomojo kali
nimo kameroje policijos nuovade, bet jo anketini duomen
nebuvo rayta kartotek. Budintis inspektorius, tvo Ignasjo
paveiktas, iandien atidjo on visus dokumentus ir dirbo tik
operatyvin darb.
Samora jo labai judria gatve ir apsimet, kad apirinja
parduotuvi vitrinas. O i ties jis dairsi, ar jo kas neseka.
Roza Linares nemiegojo vis nakt ir tik dabar, kai langus
jau viet saul, iaip taip usndo. ia pat, ant sof, buvo
sitaisiusios Laura ir Erlinda.
Feliksas su Rocheliju ivaiavo su reikalais.
Rikardas paskambino draudimo agentr ir prane, kad
darb iandien neateis. Jis bijojo palikti Roz vien, bijojo
nueiti nuo telefono, bet bijojo ir prieiti prie jo: o jeigu staiga
negera inia?
Gal gale nuo nuolatinio bgtavimo jam m plyti galva.
Tablets negelbjo.
Gana baimintis! - pasak jis sau. - Nuo to ne geriau.
Btinai reikia prasiblakyti.
Jis ijo i nam ir leidosi kur akys veda.
Visur zujo mons. Buvo prasidjusi darbo diena, tad visi
kur nors skubjo. O j, einant ltai, taip ir stumd.
Kiek daug moni aplinkui, - pagalvojo Rikardas. - im
tai, tkstaniai, minios! Ir kaip tarp j vis dlto jautiesi vienias,
kaip lidna. Kad nors vienas pastamas veidas mstelt!
Ir msteljo.

462
 Prie vienos vitrinos Rikardas pamat savo buvus bendra
darb, kadaise dirbus draudimo agentroje skyriaus virininku.
Rikardas apsidiaug.
- Federikai! - kteljo jis.
Senasis pastamas krpteljo, bet neatsisuko.
Tada Rikardas nusprend paaukti pavarde:
- Samora!
Tas jau daug met nebuvo girdjs savo tikrojo vardo.
Matyt, koks nors labai senas pastamas. Dar iki kaljimo. O
jei taip - nra ko bijoti. Juk i tikrj neims dabar bgti kaip
kikis gatve. Tai pasirodyt tartina.
Ir Samora apsidair.
O kaip jis pamats Rikard Linares isigando - juk k tik
dav sakym nuudyti jo dukteris!
Bet jau po sekunds nusikaltlis buvo ramus. Rikardas
Linaresas tikrai nieko nenujaut. Jis tik norjo pasisveikinti su
senu pastamu ir draugikai ties jam savo rank.
Samora nusiypsojo jam taip draugikai, kaip tik galjo:
- Linaresai! Ar tai tu? Kaip sekasi?
Rikardas apsiniauk:
- Nesiseka, Federikai. Labai nesiseka. Pagrob abi mano
mergaites.
- K tu sakai? Negali bti! Tu, atrodo, turjai dvynukes?
- Taip. Tu sivaizduoji, vakar jos dingo. O paskui atvaiavo
tas pranczas ir sako...
Koks ia dabar pranczas? - pagalvojo Samora. - ia jau
is tas naujo. Gal Interpolas simai? Reikia isiaikinti.
- Einam kavin, - pasil jis. - Igersim ko nors, o tu
papasakosi.

463
 Rikardas buvo patenkintas, kad kam nors gali ilieti ird.
Ir jis sutiko.

Js kurorto Akapulko policijos komisaras senjoras

Garbansas pats lydjo Meksik samdom udik, pravar
de Ninjas. itas mogudys, kuris sudtingam e nusikalt
li pasaulio gyvenime buvo tik m arionet, policijai buvo
svarbus. Jis vienintelis i aretuotj inojo, kaip atrodo
didels ir plaiai pasklidusios grupuots vadeiva Aivaras
M ankonis. Garbansas tikjosi M eksike Niujui surengti
kelet akistat su dl vairi prieasi aretuotais mo
nmis, tariamais bendradarbiavus su M ankoniu. Gal ito
kiu b du pavyks k nors su in o ti apie p a sla p tin g
nesugaunamj ef.
Ninjas suprato, kad jam gresia labai didel bausm, o gal
net ir gimtin. Kelion Meksik jam buvo paskutinis pasima
tymas ir laisvu gyvenimu. Antrankiais jis buvo pritvirtintas prie
Garbanso rankos ir dabar godiai irjo pro policijos automo
bilio lang: gal daugiau niekada nebepamatys sault gatvi,
skver, parduotuvi!
Suprasdamas, kad policij kol kas jis domina, leido sau
parodyti oius.
- Karta, gerti noriu, - zirz jis. - Gerkl perdivo.
- Gerai jau! - mosteljo ranka Garbansas ir sak vairuo
tojui sustoti. - Tik be idaig, supratai?
Jie sustojo Paseo de la Reforma gatvje ir eng pirm
pasitaikiusi kavin.
Staiga Ninjas ipt akis ir i vis jg trukteljo komisar
atgal.

464
 Nori pabgti? - pagalvojo Garbansas. - Beprotis! Mes gi
suriti antrankiais.
Ninjas visas virpjo ir negaljo itarti n odio.
- Te-e-en... - mikiojo jis.
- Kas atsitiko? Na?
- Jis, - Ninjas nugaljo nervin priepuol. - Mankonis.
- Tikrai?
- inoma. A jo per amius neumiriu. Tik tada jis buvo
be s.
- Kuris? - paklaus komisaras Garbansas, dar ne visai
tikdamas tokia fantastika skme.
- Mlynais markiniais. Prie kampinio staliuko.
Per kelet minui policija kavin apsupo, ublokavo visas
duris.
Prie Samoros-Mankonio maloniai ypsodamasis prijo ci
viliais drabuiais apsirengs mogus.
- Atleiskite, senjore. Galima jus minutl?
mons kavinje gr sultis, valg pyragaiius, ir niekas
neatkreip dmesio du i kavins Ieinanius vyrus.
Tik Rikardas Linaresas supyko: Na tai. Vos susitikau
ger mog, pasiruous iklausyti ir ujausti, ikart sutrukd.
Jis dar pasdojo, tikjosi, kad Samora gr.
Bet Samora negro.

Banditai bgo paskui Kik takeliu. J buvo ilga virtin:

bgti jie galjo tik sele, kelias buvo per daug siauras.
Patys stipriausi ir patys nekantriausi stm bganius
pirma j. Prasidjo petyns. Kas buvo silpnesnis, klvirsia
skrido praraj. uas bgo kolonos gale. Jis nebuvo toks

30. - 3136 465

kvailas, kad vertsi priek! Geriau jau jis nubgs minute
vliau, bet liks gyvas.
O Kik bgo nesmoningai, net negalvodamas apie savo
gyvybs gelbjim. Jis jau ir nebegyveno. Tiesiog bgo.
Man atleisti negalima! - apimtas nevilties, mst jisai. A
nuoviau savo tikr brol. Migel! Migel! Jaguar Giesminin
k! Lai prakeiksmas mane lydi. Ami amius. Tegu Viepats
nubaudia mane.
Tarsi atsakas jo mintis i dangaus pasigirdo balsas:
- Stok! Prieintis beprasmika!
tai jis! Dievo balsas! - pagalvojo Kik ir tarsi kastas
sustojo.
Bgantieji i paskos atsimu j, ir dar pora bandit nu
garmjo karjer.
Tiesiai vir j galv danguje gaud policijos malnspar
nis.
Ant takelio buvo nuleistas trapas, tarsi kviest nusikalt
lius pakilti. Bgti nebuvo kur.
Banditai griuvo ant ems, sakytum, ji galjo juos paslpti
ir igelbti.
Ramus buvo tik Kik. Tvirtais ingsniais jis prijo prie
virvini kopi, sikabino u lyno ir m roptis auktyn, kad
pasiduot statym saugotojams.
Autobus iede jau lauk policijos furgonas su grotuotais
langais. Visus, kurie bgo takeliu, sulaipino j.
alia stovjo irgi toks pat didelis furgonas, tik itas buvo
paymtas Raudonojo kryiaus enklu. ia buvo talpinami
malnsparnio atskraidinti banditai, kurie buvo nuriedj kar
jero dugn.

466
 Kai visi buvo i malnsparnio perkelti, operatyvinio brio
vadas, suprats, kad gaujai vadovauja Kik, pasak jam:
- Ar visi? Suskaiiuok.
- Vienu daugiau. tai itas svetimas.
Po to jis nieko neregint vilgsn smeig | furgono sien ir
daugiau i jo niekas neigirdo n odio.
Svetimas tikrai skyrsi nuo vis it girtuokli. Jis
buvo graiai apsikirps. Kostiumas, nors ir skutus su
draskytas krentant nuo skardio, tikrai buvo sitas gero
siuvjo.
J apirj gydytojai padar ivad, kad jis atsipirko leng
vai: kaulai visi sveiki, li nr, rado tik inirim, be to, jis buvo
gerokai apsitranks.
- Galimas daiktas, jam reikia ne chirurgo, o psichiatro, -
nusprend medikai.
Svetimasis tikrai buvo ne savam kaily. Jis be perstojo dau
si krtin ir vis kartojo kaip usuktas:
- Narsusis Eduardas! Drsusis Eduardas! Kilnusis Eduar
das!

Pavojus prajo pro al.

Seserys, anas Pjeras ir Pablas ilindo i savo slptuvs.
Visi keturi irjo t pus, kur iskts stiprias rankas su
nepaprastai plonais, tarsi muzikanto, pirtais guljo Migelis
Santasilja.
Puikusis ugniaspalvis irgas, saulje ibantis kaip auksas,
prijo prie jo ir nulenk savo galv prie eimininko veido.
Atrod, kad jis atsisveikina su savo eimininku ir apverkia j.
Viskas klostsi kaip senoj heroikoj legendoj. Keturi mons

467
stebjo it tragik ir diding scen, j vis irdys piak vienu
ritmu.
Staiga nuo j atsiskyr Duls ir i lto prijo prie Migelio
kno.
Visi kiti pasiliko stovti. Jie suprato, kad Dulsei ir Jaguarui
Giesmininkui reikia pabti vieniems. Net irinas pajo al,
uleido viet jai.
Mergina atsiklaup prieais umutj.
Jo akys buvo umerktos aminai, rykiai mlynos akys,
lemianios itokias akis turiniam mogui nepaprast likim,
neilg gyvenim ir baisi mirt.
Ar gali kas bti baisesnio, kaip mirtis nuo brolio rankos!
Ar gali bti kas didingesnio, kaip mirtis ginant mylimj!
Magikais ratais isiuvinti odos vampumai ant jo krtins
buvo prisigr kraujo. Apgamas prie irdies buvo taikinys
Jaguar.
- Sudie, Jaguare Giesmininkai, - sunibdjo Duls. -
Sudie, Migeli Santasilja.
Ji pagalvojo ir pridr dar:
- Sudie, Kuautemokai!
Lusa it scenstebjo pakraupusi, paskui atsisuko Pabl,
sikniaub jam krtin ir pravirko.
Pablas, glostydamas jai kaip maytei galv, sutriks karto
jo:
- Viskas praeis, viskas praeis.
O k jis galjo pasakyti daugiau?
Duls neverk. Ji tarsi suakmenjo.
Ji udjo rank Migeliui ant irdies - ten, kur j pervr
kulka. Jai pasirod, kad ji igirdo plakim.

468
 Duls ugriuvo keisti reginiai. Sakytum, ji bt girdjusi
paios istorijos puls.
Kuautemok kankina Ispanijos konkistadorai. Ispanai
moka kankinti - viename j laive yra didiul tam skirta patalpa.
Korteso mons reikalauja iduoti, kur slepiasi likusieji
nugalt indn kariai, kur pasidjo moterys ir vaikai.
Kankinimas ant suolo, kankinimas ugnimi, kankinimas is
paniku batu.
Bet actek vadas tyli. Jo dangaus viesumo akys ramios. Jis
galvoja kak sava, nesuvokiama jo kankintojams. Ir budeliams
darosi baisu.
Duls jdmiai siirjo sudting piein ant vampumo
ir staiga suvok jo esm.
Skritulys, juosiantis piein, yra apsauginis sluoksnis, ug
nies barjeras, sielos buvein, kuri negali patekti paalinis,
jeigu eimininkas pats ten jo nesileidia. Kuautemokas ispan
ten nesileido, Migelis Santasilja sileido ten Duls. Jis sileido
ten meil.
Skritulys yra atviras ryt pusje, o saugo j Nakties Sargas
- iknosparnis.
Centre - ventasis Karys, nesuvokiamas iminties Didysis
Valdovas, demonik jg valdovas.
ventj Kar apsup keturi ereliai. Ereliai - ir pavojus, ir
apsigynimas, didioji pagalba ir palaikymas. Nenugaljs pavo
jaus ir siaubo, nepainsi savs ir netapsi savo likimo eimininku.
Ereliai ant savo sparn laiko ventj Vaivoryk, tyrumo,
gausos ir nesibaigianios laims simbol.
Tai tai k tu mums, Migeli, norjai pasakyti savo trumpu
gyvenimu ir netikta mirtimi, - be odi kalbjo Duls. - Ne,

469
ne mirtimi - paprasiausiai ieidamas. Juk mirties nra, o laim
amina. Kiek daug svarbaus tu mums pasakei. O juk mes
pastami buvome viso labo vien dien. Netiesa! Mes paino
jome vienas kit vis laik. Ir dabar mes nesiskirsim. Man tu
aminai liksi gyvas, Migeli Santasilja, Jaguare Giesmininke,
vyriausiasis actek vade Kuautemokai!
anas Pjeras nenuleido nuo Dulss aki.
Tai tai kokia jinai!
Atgijusi Antikos deiv, prie kritusio didvyrio kno atlie
kanti geduling ritual.
Senovs Egipto karalien, atliekanti magikas laidojimo
apeigas.
Krikion kankin, apraudanti nukryiuot Krist.
Aminasis moterikumo siknijimas, bdingo kiekvienai
epochai visuose kontinentuose.
Duls!
ano Pjero irdis plyo i meils ir nepakeliamo sielvarto.
velni, silpna Duls, kuri taip nesunku nuskriausti ir
paeisti.
Stipri, nenugalima Duls, kurios niekas niekaip negali
palauti.
A niekada neleisiu jos skriausti, - prisiek pats sau anas
Pjeras. - A jos niekam neatiduosiu!
Mergina pajuto jo vilgsn ir suiro j sausom riniom
akim.
Ir staiga nusiypsojo!
Tai buvo taip keista, taip nepaprastai nuostabu, buvo toks
kontrastas palyginti su tuo, kas ia vyksta, kad atrod tarsi
stebuklas.

470
 Pasaulis suspindo visom spektro spalvom, tarsi vir jo tikrai
bt suvitusi ventoji Vaivorykt. Gyvenimas prisipild di
diosios, bet iki galo nesuvokiamos prasms.
Duls prijo prie ano Pjero ir ities jam abi rankas.
- Tu atvaiavai, - paprastai pasak ji.
- A atvaiavau, - atsak jis.
Seserys prancz kalb mokjo gerai. Bet jeigu jos pran
czikai bt ir n odio nemokjusios, Duls su anu Pjeru
vis vien bt vienas kit suprat be jokio vertjo. Ir net apskri
tai be odi.
Migelis Santasilja buvo paprastas kaimo vaikinas. Bet
Duls jis aplank kaip mokytojas. Jis padjo jai suprasti gyve
nimo esm ir daugiareikmikum. Jis davjai pamok - ir ijo.
O anas Pjeras buvo jos emikasis likimas, jos prieglobs
tis, jos meil. Dabar ji tai pajuto labai aikiai.
- Visam laikui? - paklaus ji.
- Iki mirties! - atsak anas Pjeras.
- Mirties nra, - pasak Duls.
anas Pjeras visai rimtai pritar:
- Vadinasi, visai likusiai aminybei.
Jo veid nutviesk sauls spindulys. ano Pjero akys buvo
rykiai mlynos, visai kaip Migelio.
Migelio Santasiljos knas pagarbiai buvo paguldytas jo
mayt veimait i lenteli, perrit odiniais dirais.
Patys jie atsisdo kratuose. Vietos uteko visiems.
Atsargiai engs, irinas trukteljo veimait ir temp
tolyn nuo itos nelaimingos vietos.
Niekas nesigriojo atgal. Juk yra paprotys: kalinys, ijs
i kaljimo, neturi j atsigrti, nes gr atgal.

471
 Jie visiems laikams paliko vis patirt negerum, tams,
baim.
Nuo dabar priekyje - tik viesa, tik diaugsmas.
inoma, bus ir sunkum. Bet nugaldamas sunkumus, gyji
jg. Igyvendamas sielvart, gyji iminties.
irinas kanopomis bilsnojo suplkt takel, j bildesy buvo
girdti lidna ir ikilminga giesm:

Vos ijs-

Ant ems atsiguliau:

Templs virpesys jgas man pabirto.

Vos ijs -
Ant kalvels paslydau:
Strls vilpesys jgas man pakirto.

Elnio Giesm. Umutas elnias gieda - vadinasi, jis nemir.

Mirties nra! Nra ir bti negali niekada, niekada!
Keista: sieloje buvo viesu visiems. Per paskutin dien jie
visi labai pasikeit.
Lusa sdjo alia Pablo, ir dl to jai buvo labai gera. Ji
jaut, kad kak turi pasakyti, bet niekaip nerado odi.
Ir vis dlto pasiryo:
- Atleisk man, Pablai.
Jis nusiypsojo ir pasak su paaipa:
- U k atleisti?
- Na... - Lusa suglumo.
- Ai, aiku, - nuts Pablas. - Per tave a nepamaiau
pasaulio futbolo empionato rungtyni. Ne, neatleisiu.

472
 Visi sujuko.
Jie buvo tikri: Migelis nepyks ant j dl ito juoko. Juk jis
vis laik svajojo, kad mons gyvent laimingai.
Eduardo neprisimin n vienas.
V ir veimaiio, beveik liesdam a j sparnais, p ra
skrido kakokia didel paukt ir kakur tolum oj p ra
nyko. P aukt buvo panai ark. G erai siirti jie
nespjo.
Praskrisdama jinai numet plunksn. Plunksna ltai, leng
vai nukrito Migeliui ant krtins - ten, kur iojjo kulkos
aizda.
Duls pam plunksn rankas ir vos nesuriko: viena jos
dalis buvo balta, o kita juoda. O kai pasuko j prieais saul, ji
suspindo visom vaivorykts spalvom. Ir buvo neaiku, kokia ji
i tikrj.
- Likimo paukt? - paklaus Lusa.
- Ms bendro likimo, - atsak Duls.
Matyt, vis ger moni likimas yra bendras. Todl, kad
jie visada pasiry palaikyti vienas kit.
Net jeigu jie gyvena kitose alyse ir nieko vienas apie kit
neino.
Ir net jei jie gyvena skirtingose epochose ir juos skiria
imtai ar tkstaniai met.
Senovs pranaai ir didvyriai palaiko gyvenanius
dabar.
iuolaikiniai vaikinai ir merginos tsia tai, kas buvo suma
nyta protvi. Tuo jie siunia jiems sveikinimus.
Bkite sveiki, Sharai, Spartakai, Kuautemokai! Ms su
jumis bendras gyvenimas, bendri namai.

473
 Namas, nupintas aur,
Namas, debes nupintas,
Namas, vakarm arom apjuostas,
Namas, lii skalautas,
Namas, miglom uklotas,
Namas, nupiltas iedadulkm.
viesus debesis jim pridengia,
Juodas debesis jim paslepia.
Tai aib kiriais karnuotas
Mano Groio Kelias.

- Lusa! Dulse! - auk Roza Linares.

- Dulse! Lusa! - rk Rikardas.
Tvai, nepajg ibti namie, sutiko dukras lauke prie
vart.
Buiniams ir glamonms nebuvo galo. Juokas, aaros,
ksmai, atodsiai.
Tvai i vis on apirinjo abi dukras, tarsi bt norj
sitikinti, kad tai tikrai j vaikai, kad j neapkeit ir kad jie su
rankom ir su kojom. O svarbiausia, su galvom. Su nekvailom,
bet beprotikom galvom.
Visi kak susijaudin sak, ir niekas nieko neklaus. Pa
galiau visi keturi apsikabino ir apmir.
- Kiek galima laukti? - u nugar pasigirdo nepatenkintas
balsas. - Ar negaltumte kiek pasiskubinti?
Ant laipt stovjo Kandida ir atrod ji kaip reikiant supy
kusi.
- Teta Kandida! Kas atsitiko? - paklaus seserys.
- Komymu, - sumurmjo jinai. - Nei gdos, nei sins.

474
 Ir ididiai paklusi galv jo vid.
Merginos jo paskui j. Vos jusios svetain, jos suprato
visk.
Kandidos nekantravimas buvo visikai pamatuotas.
Juk senoji geroji Tomasa, suinojusi apie skming mer
gaii sugrim, ikep ne vien, o vis deimt kukurzini
tort.

EPILOGAS

Laura sdjo prie raomojo stalo ir tvark fotografi

jas. it darb ji dirbo ne tik todl, kad ruosi pasaulinei
fotografijos parodai, bet ir dl to, kad norjo k nors rasti
artjaniom s R ozos d u k ter vestuvm s. L aura labai
diaugsi dl draugs. Pagaliau visi imginimai praeity,
Rikardas su Roza ne tik atgavo savo abi dukras vl, bet
greit ir ent turs. Linares namai ruosi dvejoms ves
tuvms.
O Lauros namuose nuotaika nebuvo tokia gera. Visus
sukrt inia apie Eduardo idavyst ir jo bail pabgim. Kai
Eduard igelbjo, jis atsidr psichini lig ligoninje, paskui
i Meksikos ivaiavo Amerik.
Donas Serchijas Laurai skambino kelet syki ir mgino
susigrinti jos palankum. Bet Laura neturjo daugiau jokio
noro tsti su juo paint, nors nuoskaudos dl jo elgesio nejau
t. Nerim jai kl kas kita: vis labiau tolo nuo Felikso. Su vyru
Laura susitikdavo kasdien rytais ir vakarais, ir jai atrod, kad
vyras nori kak pasakyti, bet nesiryta.

475
 O jeigu jis ino apie mano paint su donu Serchiju? -
pagalvojo Laura. - Juk mus galjo pamatyti restorane arba
mieste. Gal kas pasak Feliksui?
Tarp sen fotografij, kurias ji buvo padariusi Gvadala-
charoje tais metais, kai prasidjo j romanas, Laura pamat
vien nuotrauk, kuri buvo nufotografuota ikart po to, kai
paaikjo, jog Rozos antroji dukra ir vyras gyvi, ir jie visi buvo
pas Roz. vytinios Rozos su dukromis nuotrauka irgi buvo.
Laura atidjo j al. Ji j padidins ir padovanos mergaitms
vestuvi dien. Bet dabar ji irjo kit fotografij. Prie Rozos
nam buvo nusifotografavusi ji su Feliksu kaip tik j pirmo
rimto pokalbio dien.Atrodo, fotografavo Rikardas, - atsi
min Laura. Ji irjo save nuotraukoje. Ji jauna, patraukli ir
pilna vili. ird Lauros persmelk skausmas. Negi viskas
prajo, - pagalvojo jinai.
Staiga u nugaros igirdo vyro ingsnius. Feliksas prijo
artyn, udjo rank jai ant peties ir m taip pat irti
nuotrauk. Jo veidas buvo kaip niekada velnus.
- Tu atsimeni t dien? - tyliai paklaus Laura.
- inoma, atsimenu, - irgi tyliai atsak Feliksas. - Juk kaip
tik tada a supratau, kad tu esi nepaprasta moteris.
- Tikrai? - Laura jau seniai negirdjo is vyro panai odi.
- inoma, tikrai, - Feliksas nutilo ir susikaup, tarsi mgin
t kak prisiminti. - Laura, a noriu tavs paklausti vieno
dalyko.
- Klausk, - pasak ji, o irdis m smarkiai plakti.
- A jau visa savait ruoiuosi tavs paklausti ir nedrstu...
Laura... Kartais man atrodo, kad tu nebemyli mans. Ar tiesa,
kad a tau nata?

476
 Laura taip nustebo, kad ilgai negaljo atitokti. Ji dmiai
irjo vyrui veid, norjo perprasti, k jis jauia.
- Ir tau tai kl didel nerim? - dar vis netikdama klaus ji.
- inoma, Laura. A bijojau, kad esu per nuobodus tau.
Juk tu nepaprasta moteris, pratusi bendrauti su ymiais mo
nmis. A net baimindavausi vakarais eiti namo, neinojau,
kaip tu mane sutiksi.
- Bet Feliksai, - suuko apstulbusi Laura, - juk a tave
myliu! Mane nuvyl nebent tai, kad a supratau... juk mes
tolstame vienas nuo kito. Man svarbiausia - tu ir Feliksitas. A
noriu, bti tau nepakeiiama.
- O Laura, - itar Feliksas buiuodamas mon, - man
reikia tavs. Ir a niekad neleisiu mums tolti.
Vliau, kai jie kartu atsigul apsikabino, ko jau seniai buvo
nedar, Feliksas staiga m juoktis.
- Tu sivaizduoji, a buvau taip sitikins, kad tu mans
negali paksti, jog usakiau tau vienviet kajut garlaivy
je. Jis vyks kruiz po Karib jr. Nors taip norjau
siteikti.
- Na jau ne, senjore Navara, - pasak Laura, buiuodama
j, - a vaiuosiu kruiz tik dvivietje kajutje ir pakeleivis
mano bsi tu.
- A sutinku, - apsidiaug Feliksas.

Prajo keletas mnesi. Vs sausio ryt, kai net Meksike

reikia apsirengti bent plonu apsiaustu, prie miesto centre sto
vinio bronzinio paminklo liaudies didvyriui Kuautemokui pri
jo trys jaunos poros. Viena jaunoji moteris rankose laik
puokt gli.

477
 - Kaip jis vis dlto panaus j j - pasak moteris. - Atsimeni,
kaip jis ia stovjo?
- Vargas Migelis, - atsiduso antroji, kurios beveik btum
negaljs atskirti nuo pirmosios, jei ne pilvas, i kurio galjai
sprsti, kad ji nia. - Jeigu ne jis, kur mes visi dabar btu-
inc>>
- Jeigu ne ms vyrai, - pro aaras ypsojosi pirmoji, ir
atsisukusi savo palydov pridr: - anai Pjerai, tu paraysi
apie tai? Juk dabar tu specialusis korespondentas Meksikoje ir
privalai apie it alj taip pasakoti, kad mons u vandenyno
pamilt j kaip mylime mes.
- inoma, paraysiu, brangioji, - anas Pjeras kalbjo
ispanikai. Nors akcentas dar buvo gana rykus, bet vertjo
paslaug nebereikjo. - Man norisi ne straipsni serij, o vis
knyg parayti apie js nuostabi taut.
- Ir apie mane neumirk! - m juoktis treioji drau
g. J buvo nesunku painti. Tai buvo niekada nelidinti
ata.
- inoma, ata, anas Pjeras kuo smulkiausiai aprays
js vestuves. Juk jis tikrose meksikietikose vestuvse dar
nebuvo. Kur js jas vsite?
- Pirmiausia pas mane namuose, o paskui Kuemavake pas
Teresos tvus, - atsak Antonijas Suaresas. - Ten ir bus do
miausia - tradiciniai okiai, dainos.
- O vais! Mano mama taip gamina, kad pirtus galima
laiyti, net paprasiausius kukurzinius pyraglius ji tokiu pa
dau apipila, kad vis duben gali ivalgyti!
- O mus su Lusa kviesite? - juokdamasis paklaus Pablas.
- Jeigu inoma, ji gerai jausis.

478
 - Dar jis klausia! - suuko ata. - Juk ji mus ir supaindino,
kaipgi mes be jos apsieisim.
Ieidami jie dar kart pairjo idid indno Kuautemo-
ko veid.
- Vieni mirta, kiti gimsta, - lidnai pasak Duls. - Bet
geriau, kad jis gyvas bt.
- O kok vard js kdikiui irinksite, ar dar neinote? -
paklaus ata Lusos.
- A buvau nujusi ultragarso kabinet, - atsak
Lusa. - Man sak, kad mergait tursiu. A noriu, kad ji
bt Roza.
- Dar viena Laukin Ro? - nusiypsojo anas Pjeras.
- inoma! - atsak Lusa. - Juk ji - Meksikos siela.
 Redaktors
R. Kiburyt ir Pr. Kuprien
Tech. redaktor N. Mazurkeviien
Korektor N. adaviit

... _SL 1329- 1994.11.20.15 sp. 1. Us. Nr. 3136.

ileido P Rosma, Strazdelio 1,2600 Vilnius,
pateikt usakovo pozityv spausdino Vilties spaustuv
VirSuliSki skg. 80,2055 Vilnius.
Kaina sutartin
 tsinys.
Pagjo R ozos ir R ikardo talentingosios,
graiosios, aviosios dvynuks.
N elengvai klostsi j likimai.
Lengvabdikos, patiklios Lusos ir rim tos,
mslios D ulss a te ity audringi rom anai
ir nusivylimai meile...
Jas persekioja visagalis
mafijos vadas Sam ora.
Tik per stebukl,
atsid a v u si d ra u g dka
seserys isigelbsti...