1

TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS TAIKYMO SPRENDŽIANT

JURISDIKCIJOS NUSTATYMO KLAUSIMĄ ŠEIMOS BYLOSE APŽVALGA

Turinys
1. Tarptautinio (užsienio) elemento sąvoka ir bendrosios jurisdikcijos nustatymo taisyklės ............. 8
2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas................................... 11
2.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal reglamentą
„Briuselis II bis“ ................................................................................................................................ 12
2.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal tarptautines
teisinės pagalbos sutartis ................................................................................................................... 22
2.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal nacionalinę
teisę .................................................................................................................................................... 23
3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas .................................................. 24
3.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal reglamentą „Briuselis II
bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją ..................................................................................................... 25
3.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal 1996 m. Hagos
konvenciją.......................................................................................................................................... 38
3.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal tarptautines teisinės
pagalbos sutartis ................................................................................................................................ 39
4. Kelių susijusių reikalavimų jurisdikcija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos
konvenciją (jurisdikcijos prorogacija) ............................................................................................... 39
5. Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996
m. Hagos konvenciją ......................................................................................................................... 49
6. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas ...................................................... 55
6.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal Išlaikymo reglamentą ...... 56
6.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal tarptautines konvencijas .. 65
6.3. Jurisdikcijos nustatymas reikalavimui dėl išlaikymo pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis
........................................................................................................................................................... 67
7. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo nustatymas ............. 67
8. Lis pendens taisyklė ....................................................................................................................... 70
9. Laikinosios apsaugos priemonės ................................................................................................... 75
10. Jurisdikcijos tikrinimas ................................................................................................................ 82
11. Teismo atliekami procesiniai veiksmai ....................................................................................... 85
11.1. Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas .................................... 86
11.2. Įrodymų rinkimas ..................................................................................................................... 91
 2

ĮVADAS

Laisvo asmenų judėjimo suteikiamos galimybės turi įtakos tam, kad Lietuvos Respublikos
piliečiai dažniau keičia gyvenamąją vietą ir kuria šeimos santykius su kitų valstybių piliečiais.
Tokių asmenų tarpusavio ginčai jau nebėra priskirtini tik vienos valstybės teismų kompetencijai,
taikant nacionalinę teisę. Kadangi tokio pobūdžio bylos susijusios ne su viena, bet su dviem ar
daugiau valstybių, susidaro sąlygos kelių teisinių sistemų konkurencijai – ginčo nagrinėjimo
jurisdikcija gali priklausyti kelių valstybių teismams, konkuruoja ir bylos išnagrinėjimui taikytina
materialioji teisė ar konkretiems procesiniams veiksmams taikytini proceso teisės aktai.
Dėl Lietuvos Respublikos narystės tarptautinėse ir regioninėse organizacijose Lietuvos
teismuose nuosekliai daugėja bylų dėl šeimos teisinių santykių su tarptautiniu (užsienio) elementu:
Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos 2015 metais pateiktais duomenimis,
tokių ginčų skaičius nuo 2004 iki 2014 metų išaugo 15,64 proc.1 Didžiąją dalį tokio pobūdžio bylų
sudaro Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, porų bei
porų, kurias sudaro Lietuvos Respublikos ir kitos šalies piliečiai, ginčai dėl santuokos nutraukimo,
nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo,
sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir (ar) vaiko išlaikymo, bendro sutuoktinių turto padalijimo.
Lietuvoje jurisdikcijos nustatymo klausimai šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)
elementu reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)
VII dalyje, nustatančioje tarptautinio civilinio proceso taisykles (pavyzdžiui, CPK 784 straipsnis
reglamentuoja šeimos teisinių santykių bylų teismingumą, o CPK 785 straipsnis – tėvų ir vaikų
teisinių santykių bylų teismingumą). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso
taisyklės taikomos tik tais atvejais, kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar
kitas tarptautinis teisės aktas.
Pažymėtina, kad atskiriems šeimos bylose kylantiems reikalavimams, pavyzdžiui, dėl
santuokos nutraukimo, tėvų pareigų, išlaikymo ar bendro turto padalijimo, dažnai taikomas
skirtingas teisinis reglamentavimas. Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje
nustatant jurisdikciją šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu ypač aktualus ES teisinis
reglamentavimas. Europos Sąjungos viduje šeimos teisiniai santykiai ilgą laiką nepateko į teisinio
reguliavimo sritį, tačiau išaugus poreikiui buvo nustatytos bendros kolizinės normos ir šioje srityje.

1
Statistinę informaciją apie Lietuvos Respublikos teismų veiklą galima rasti internete adresu
http://www.teismai.lt/lt/visuomenei-ir-ziniasklaidai/statistika/106 (prisijungta 2015 m. rugpjūčio 1 d.).
 3

1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
vykdymo ilgą laiką buvo pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis Europos
Sąjungos teismų jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose bei Europos Sąjungos valstybių narių
teismų procesinių sprendimų vykdymo srityje klausimus2. Tačiau šis teisės aktas nereguliavo
jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo klausimų šeimos bylose. Ją pakeitęs 2000 m. gruodžio
22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taip pat šių klausimų nesprendė3. Šeimos santykiams
reguliuoti buvo patvirtintas atskiras 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB)
Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų
sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo, kuris reglamentavo aktualius klausimus tik
santuokoje gimusiems vaikams su santuoka susijusiose bylose4, todėl vėliau priimto jį
panaikinančio 2003 m. lapkričio mėn. 27 d. Tarybos Reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir
teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau –
reglamentas „Briuselis II bis“) taikymo sritis buvo išplėsta priimant sprendimus dėl tėvų pareigų,
įskaitant vaiko apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos byla5. Jurisdikcijos
nustatymo šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu klausimus taip pat reglamentuoja
2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo
sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau –
Išlaikymo reglamentas)6. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos reglamentuose, reguliuojančiuose
jurisdikcijos klausimus šeimos bylose – reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente, –
įtvirtintos specifinės taikymo srities apibrėžimo bei jurisdikcijos taisyklės: pirma, šie reglamentai,
skirtingai, nei, pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo,
nenustato jų taikymo asmenims, t. y. nediferencijuoja reglamentų taikymo galimybės priklausomai
nuo to, ar atsakovas gyvena Europos Sąjungoje ar už jos ribų, antra, šie instrumentai tam tikrais
atvejais leidžia Europos Sąjungos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais
atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje. Todėl pagal šiuos
reglamentus jurisdikcijos patikrinimas visuomet pradedamas nuo ES teisės aktų nuostatų,

2
http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=CELEX:41998A0126
3
http://ec.europa.eu/civiljustice/jurisdiction_courts/jurisdiction_courts_ec_lt.htm
4
http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/rc_jmm_documents_lt.htm
5
http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=44241
6
http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/mo_documents_lt.htm
 4

nepriklausomai nuo to, jog bylos tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ne Europos
Sąjungos valstybe nare.
Sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą teisme yra aktualūs ir žmogaus teises
reglamentuojantys Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai. Europos Sąjungos sutartys yra
teisiškai privalomos ES valstybių narių tarpusavyje sudarytos tarptautinės sutartys, formuojančios
Europos Sąjungos konstitucinius pagrindus. Svarbiausios jų yra Europos Sąjungos sutartis ir
Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.7 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje
konsoliduoti žmogaus teisių apsaugos standartai, įtvirtinti daugelyje iki chartijos egzistavusių teisės
šaltinių, apibendrinant juos atskirame dokumente. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos
sutarčiai, Chartija tapo teisiškai privaloma ir lygi Sutartims. Chartija yra pirmasis Europos Sąjungos
dokumentas, kuriame deklaruojamos pagrindinės teisės, sustiprinama jų apsauga. Be kita ko,
Chartijoje nustatoma Europos Sąjungos pilietybė, pirmą kartą pripažįstamas specialus vaikų
statusas, siekiama pripažinti atskiras vaikų teises. Pavyzdžiui, Chartijos 24 straipsnis, parengtas
remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, garantuoja teisę į vaiko gerovei užtikrinti būtiną
apsaugą ir globą, teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem
savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, teisę laisvai reikšti savo nuomonę, teisę būti
išklausytam pagal jo amžių, brandą. Šiame Chartijos straipsnyje kodifikuotas geriausių vaiko
interesų apsaugos principas. Chartijos 47 straipsnis garantuoja teisę į teisingą ir viešą bylos
nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką, teisę į galimybę būti ginamam ir atstovaujamam8.
Atskirų klausimų šeimos teisiniuose santykiuose reglamentavimo unifikavimas vykdomas
ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Siekiant užtikrinti šeimos narių lygiateisiškumą ir
apsaugoti šeimoje esančių nepilnamečių vaikų interesus, tarptautinėse konvencijose įtvirtinamos
taisyklės, pagal kurias nustatomos kompetentinga nagrinėti ginčą valstybė ir šiam ginčui taikytina
teisė. Šiuo požiūriu yra aktualūs tokie jurisdikcijos nustatymo klausimus šeimos bylose
reglamentuojantys teisės aktai kaip 1996 m. spalio 19 d. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos
teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
(toliau – 1996 m. Hagos konvencija)9, ir 1973 m. spalio 2 d. Konvencija dėl sprendimų, susijusių su
išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (toliau – 1973 m. Hagos konvencija)10. Šeimos
bylose itin aktuali yra ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurioje išdėstytos vaikų civilinės,

7
http://europa.eu/eu-law/decision-making/treaties/index_lt.htm
8
http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=uriserv:l33501
9
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=218321&p_query=&p_tr2=
10
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=166683
 5

politinės, ekonominės, socialinės, sveikatos bei kultūrinės teisės11. Šį dokumentą yra ratifikavusios
visos ES valstybės narės.
Taip pat šeimos teisinis ginčas gali būti susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika yra
sudariusi dvišalę (ar trišalę) tarptautinę sutartį dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse
(komercinėse, šeimos, ūkio ir kt.) bylose (toliau – tarptautinė teisinės pagalbos sutartis)12. Šių
sutarčių taikymo sritis yra gerokai platesnė, nei ES reglamentų ar minėtų tarptautinių daugiašalių
sutarčių. Teisinės pagalbos sutartyse išdėstytos nuostatos ne tik dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės
ar teismo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti, bet ir dėl teikiamiems teisinės pagalbos
prašymams keliamų turinio ir formos reikalavimų, dokumentų įteikimo kitoje Susitariančiojoje
Valstybėje būdų, pavedimų dėl teisinės pagalbos teikimo tvarkos, atleidimo nuo proceso išlaidų ir
kt. Lietuva yra sudariusi teisinės pagalbos sutartis su Rusijos Federacija,13 Baltarusijos

11
Konvencija apsaugo vaiką nuo visų rūšių diskriminacijos (2 straipsnis). Pagal šiame teisės akte įtvirtintą geriausių
vaiko interesų apsaugos principą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnio
1 dalis). Vadovaujantis konvencijos standartais, valstybės dalyvės ir tėvai ar giminaičiai yra atsakingi už vaiko gerovę
(3 straipsnio 2 dalis). Valstybės dalyvės turi gerbti tėvų atsakomybę, o vaikas turi teisę būti globojamas savo tėvų (5
straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis). Vaikas pagal šį dokumentą taip pat turi teisę į šeimos ryšius (8 straipsnio 1 dalis) ir
neturėtų būti išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai toks atskyrimas yra būtinas vaiko
interesams (9 straipsnio 1 dalis). Vaikas, kuris gyvena atskirai nuo tėvų, turi teisę palaikyti su jais asmeninius ryšius ir
tiesiogiai su jais bendrauti (9 straipsnio 3 dalis), net ir tais atvejais, jeigu tėvai gyvena skirtingose valstybėse (10
straipsnio 2 dalis). Konvencija garantuoja vaikui teisę reikšti savo pažiūras (12 straipsnio 1 dalis), įskaitant galimybę
būti išklausytam (12 straipsnio 2 dalis).
12
Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, jos iki tol sudarytos tarptautinės sutartys dėl teisinių santykių ir
teisinės pagalbos civilinėse bylose su kitomis valstybėmis narėmis nenustojo teisinės galios, taigi, yra galiojančios ir
taikytinos ir po Lietuvos Respublikos prisijungimo. Kaip visiems žinoma, Europos Sąjungos teisės aktai hierarchiškai
yra aukščiau už minėtas tarptautines sutartis, todėl kilus jų kolizijai, taikoma Europos Sąjungos teisė. Tais atvejais, kai
Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja tam tikro klausimo, tačiau dėl jo tarp Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
narės anksčiau buvo sudaryta tarptautinė sutartis, ji gali būti taikoma tais klausimais, kurių neapima Europos Sąjungos
teisė.
13
1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 13-296). Ratifikuota 1992 m. liepos 30 d., įsigaliojo
1995 m. sausio 21 d.
 6

Respublika,14 Latvijos ir Estijos Respublika15 (trišalė sutartis), Lenkijos Respublika,16 Moldova,17

Ukraina,18 Kazachstanu,19 Turkija,20 Uzbekistanu,21 Kinija,22 Azerbaidžanu,23 Armėnija.24
Ši apžvalga parengta remiantis reglamento „Briuselis II bis“ komentaru25, jo praktinio
taikymo vadovu26, taip pat 1996 m. Hagos konvencijos praktinio taikymo vadovu27, kita mokymų
medžiaga, Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais28, nacionalinių teismų praktika. Europos
Sąjungos reglamento nuostatų turiniui atskleisti ir aiškinti naudojamasi Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo praktika.
Dėl šeimos teisinių santykių kompleksiškumo, besikeičiančio nacionalinio, regioninio ir
tarptautinio teisinio reglamentavimo bei didėjančio globalizacijos masto kai kurių jurisdikcijos
nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu reglamentuojančių teisės normų

14
1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 43-779). Ratifikuota 1992 m. spalio 29 d.,
įsigaliojo 1993 m. liepos 11 d.
15
1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių (Žin., 1994, Nr. 28-492). Ratifikuota 1992 m. lapkričio 19 d. įsigaliojo 1994 m. balandžio
3 d.
16
1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 14-234). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo
1993 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. I-97, įsigaliojo 1993 m. spalio 18 d.
17
1993 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 19-440). Ratifikuota 1993 m. kovo 16 d., įsigaliojo 1995 m.
vasario 18 d.
18
1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse,
šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 91-1767). Ratifikuota 1994 m. liepos 21 d., įsigaliojo 1994 m.
lapkričio 20 d.
19
1994 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1998, Nr. 51-1399). Ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.,
įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d. Taip pat žr. 1997 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos
sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose protokolą (Žin., 1998,
Nr. 51-1400). Protokolas ratifikuotas 1998 m. balandžio 16 d. ir įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d.
20
1995 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisinio ir teisminio bendradarbiavimo
komercinėse ir civilinėse bylose sutartis (Žin., 1996, Nr. 18-464). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seime 1996 m.
vasario 6 d., įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 15 d.
21
1997 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1997, Nr. 101-2552). Ratifikuota 1997 m. spalio 16 d.,
įsigaliojo 1998 m. liepos 10 d.
22
2000 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir
baudžiamosiose bylose (Žin., 2001, Nr. 75-2642). Ratifikuota 2001 m. rugpjūčio 2 d., įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 31 d.
23
2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2002, Nr. 75-3217). Ratifikuota 2002 m. gegužės 28 d.,
įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d.
24
2003 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2005, Nr. 7-189). Ratifikuota 2004 m. gruodžio 22 d.,
įsigaliojo 2005 m. liepos 8 d.
25
Magnus U., Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012.
26
http://ec.europa.eu/civiljustice/publications/docs/guide_new_brussels_ii_lt.pdf
27
http://www.hcch.net/index_en.php?act=publications.details&pid=6096&dtid=3
28
Pavyzdžiui, Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal
Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014.
 7

taikymas Lietuvos teismų praktikoje kelia tokio pobūdžio teisės taikymo problemas: dėl tarptautinio
(užsienio) elemento sąvokos turinio, reikalavimų dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo, išlaikymo ir bendro sutuoktinių turto padalijimo priskyrimo Lietuvos teismų
kompetencijai, taip pat dėl procesinių teismo atliekamų veiksmų ir kt. Pažymėtina, kad šioje
apžvalgos dalyje nagrinėjamas jurisdikcijos nustatymo šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)
elementu klausimas, taikytinos teisės klausimams šio pobūdžio bylose bus skirta kita rengiamos
apžvalgos dalis.
Apžvalgos tikslas – apžvelgti Europos Sąjungos, tarptautinės bei nacionalinės teisės aktų,
reglamentuojančių jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu,
esminius veikimo principus, atskleisti vyraujančias Lietuvos Respublikos teismų praktikos
tendencijas, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias jurisdikcijos nustatymo klausimus, aptarti
jurisprudencijos pavyzdžius, kurie formuojant tolesnę teismų praktiką padėtų pašalinti jurisdikcijos
nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu reglamentuojančių teisės normų
taikymo skirtumus.
Rengiant apžvalgą buvo atlikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apylinkių ir apygardų
teismų jurisprudencijos, kurioje taikytos jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu
(užsienio) elementu reglamentuojančios regioninės ir tarptautinės teisės normos, analizė.
Apžvalgoje aptariama naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika, suformuota
nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat analizuojamos ankstesnės
reikšmingiausios šių teismų nutartys. Šioje apžvalgoje tiriama tik ta Lietuvos teismų praktika, kuri
yra susijusi su jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu
reguliuojančių regioninių ir tarptautinių teisės normų taikymu, o taikytinos teisės nustatymo
klausimai aptariami tik tiek, kiek tai būtina apsibrėžtai apžvalgos temai atskleisti. Atlikta analizė
apima jurisdikcijos nustatymą šiose šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu:
1) reikalavimams dėl santuokos nutraukimo; 2) reikalavimams dėl tėvų pareigų; 3) reikalavimams
dėl išlaikymo ir 4) reikalavimams dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo.
Šioje apžvalgoje aptariami ir kiti procesiniai klausimai, susiję su jurisdikcijos nustatymu
šeimos bylose, turinčiose tarptautinį (užsienio) elementą: vadinamoji lis pendens taisyklė, pagal
kurią pirmenybė nagrinėti ginčą atiduodama pirmiau bylą iškėlusios valstybės teismui, laikinųjų
apsaugos priemonių taikymas tokios pobūdžio bylose, reikalingų duomenų rinkimas ir tinkamas
atsakovo informavimas, kt.
Pažymėtina, kad šioje apžvalgoje pateikiami išaiškinimai vertintini kaip metodinio pobūdžio
medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės, padėsianti teismams spręsti
 8

jurisdikcijos nustatymo ir su tuo susijusius klausimus šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)

elementu.

1. Tarptautinio (užsienio) elemento sąvoka ir bendrosios jurisdikcijos nustatymo

taisyklės

Tarptautinis (užsienio) elementas byloje gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui, sutuoktiniai

gyvena skirtingose valstybėse, yra skirtingų valstybių piliečiai, keliose skirtingose valstybėse turi
bendro turto ir pan. Todėl šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu teismas turi įvertinti
šias aplinkybes:
1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas;
2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis;
3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos teismų
praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje yra nurodęs, kad
ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai yra bent
viena iš šių aplinkybių: 1) viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar
asmuo be pilietybės arba užsienio juridinis asmuo); 2) ginčo objektas yra užsienyje (užsienio
valstybėje yra nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu; užsienio valstybėje buvo
atliekami ginčo objektu esantys darbai ar teikiamos paslaugos ir t. t.); 3) juridinis faktas, kurio
pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, įvyko ar buvo atliktas užsienio
valstybėje (užsienio valstybėje buvo sudaryta sutartis, išduotas čekis, sudaryta ar nutraukta
santuoka, surašytas testamentas, žalos padarymo vieta yra užsienio valstybėje ir t. t.); 4) teismo ar
arbitražo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti Lietuvoje, priimtas užsienio valstybėje; 5) įrodymai,
reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje; 6) teismo pranešimus ar šaukimus reikia siųsti
asmeniui, esančiam užsienio valstybėje, arba užsienio valstybėje reikia atlikti kitus procesinius
veiksmus29.
Pažymėtina, kad pirmiau išvardytas aplinkybių, kai ginčo santykis (civilinė byla)
pripažįstamas turintis tarptautinį (užsienio) elementą, sąrašas yra pavyzdinis, todėl kiekvienu atveju
individualiai turi būti vertinamos bylos aplinkybės, atsižvelgiama į konkretų ginčą
reglamentuojančio teisės akto taikymo objektinę ir subjektinę sritį. Pavyzdžiui, santuokos

29
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės
privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-14.
 9

nutraukimo bylose tarptautinis (užsienio) elementas gali pasireikšti skirtinga sutuoktinių, tėvų ir
vaikų gyvenamąja vieta, pilietybe ir pan.
Vienose bylose tarptautinis (užsienio) elementas bus aktualus sprendžiant jurisdikcijos
nustatymo klausimą, o nustačius jurisdikciją ir priėmus ginčą nagrinėti Lietuvos teisme, –
sprendžiant taikytinos teisės nustatymo klausimą. Kitose bylose tarptautinis (užsienio) elementas
apsiribos tik tuo, jog teismui kils poreikis įteikti procesinius dokumentus užsienyje, gauti įrodymų
ar atlikti kitus procesinius veiksmus kitoje valstybėje. Būtent todėl teismas turi įvertinti konkretų
tarptautinio (užsienio) elemento nagrinėjamoje byloje pobūdį ir intensyvumą. Priklausomai nuo to,
su kokia valstybe yra susijęs nagrinėjamas ginčas (pavyzdžiui, ar tai yra ES valstybė narė, ar
valstybė, esanti kurios nors iš aktualių Hagos konvencijų dalyvė, ar valstybė, su kuria Lietuvos
Respublika yra pasirašiusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį), teismas turės pasirinkti ir
atitinkamus jurisdikcijos nustatymui ar procesinių veiksmų atlikimui aktualius taikytinus teisės
aktus. Tik nustatęs šias aplinkybes, teismas gali teisingai identifikuoti teisės aktą, kurį reikia taikyti
nagrinėjant tam tikrus konkrečioje byloje kylančius klausimus.
Šeimos teisinių santykių srityje taikomus teisės aktus galima sąlyginai suskirstyti į keturias
grupes: 1) ES reglamentai; 2) tarptautinės daugiašalės sutartys; 2) tarptautinės teisinės pagalbos
sutartys; 4) nacionalinės teisės aktai. Kaip pažymėta pirmiau, taikytina teisės aktų grupė šeimos
teisės srityje paprastai bus nustatoma atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs ginčo tarptautinis
(užsienio) elementas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju turi būti patikrinama:
● konkretaus teisės akto reguliuojamų teisės santykių sritis. Pavyzdžiui, ES reglamentai
neapima tokių klausimų kaip tėvystės nustatymas, todėl net ir esant ginčui, kurio tarptautinis
(užsienio) elementas susijęs su ES valstybe nare, tėvystės nustatymo klausimas bus sprendžiamas
vadovaujantis kita taikytina teisės aktų grupe. Šiuo atveju pažymėtina, kad 1996 m. Hagos
konvencija taip pat neapima tėvystės nustatymo klausimų. Tokiu atveju turi būti patikrinamos ir
galiojančios tarptautinės daugiašalės sutartys, ir jų reguliuojamų santykių sritis, todėl jei su susijusia
valstybe Lietuva turi sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, pavyzdžiui, Latvija, Estija,
Lenkija, šis klausimas bus sprendžiamas vadovaujantis teisinės pagalbos sutarties nuostatomis, o jei
ne, pavyzdžiui, Vokietija, Didžioji Britanija, tada bus taikomos nacionalinės teisės taisyklės;
● konkretaus teisės akto galiojimas teritorijoje. Pavyzdžiui, reglamentas „Briuselis II bis“ nėra
taikomas Danijoje, todėl esant ginčui, kurio tarptautinis (užsienio) elementas susijęs su šia
valstybe, turi būti taikomos arba tarptautinės daugiašalės sutartys (klausimams dėl vaiko teisių
taikytina 1996 m. Hagos konvencija), arba nacionalinės teisės taisyklės. Patikrinti taikymo
teritoriją ypač svarbu ir tais atvejais, kai ginčas susijęs ne su ES valstybe nare, o su trečiąja
 10

valstybe, nes tokiu atveju būtina patikrinti atitinkamus šeimos santykius reguliuojančias
tarptautines daugiašales sutartis ir jų galiojimą konkrečioje valstybėje;
● konkretaus teisės akto galiojimas laiko atžvilgiu. Taikant konkretų teisės aktą, reikėtų visada
įvertinti jo įsigaliojimo ir taikymo laiko atžvilgiu nuostatas. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Hagos
konvencijos dėl išlaikymo, yra atnaujinti po kelis kartus, kai kurie jų, įsigalioję ne taip ir seniai,
kaip, pavyzdžiui, Išlaikymo reglamentas, įtvirtina specialias pereinamojo laikotarpio nuostatas;
● konkretaus teisės akto santykis su kitais teisės aktais, patikrinant, kokiam teisės aktui teikiamas
prioritetas. Kiekviename teisės akte yra nustatytas jo santykis su kitais teisės aktais, pavyzdžiui,
reglamento „Briuselis II bis“ 60 straipsnyje nurodyta, kad reglamentas pakeičia 1980 m. Hagos
konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, o 61 straipsnyje nustatyta
reglamento sąsaja su 1996 m. Hagos konvencija, nurodant, kad reglamentas turi prioritetą tais
atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta yra vienoje iš ES valstybių narių. 1996 m. Hagos
konvencijos 52 straipsnis nustato konvencijos santykį su dvišalėmis sutartimis, suteikdamas
joms prioritetą. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai su ginču susijusi valstybė, pavyzdžiui, Rusija,
yra 1996 m. Hagos konvencijos narė, tačiau su ja Lietuva turi sudariusi ir tarptautinę teisinės
pagalbos sutartį, todėl tokiu atveju bus taikomos teisinės pagalbos sutarties, o ne 1996 m. Hagos
konvencijos taisyklės.
Atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimo byloje paprastai yra pareiškiami keli susiję
reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, priteisti išlaikymą ir
padalyti bendrą turtą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi atskirti šiuos reikalavimus ir
kiekvienam jų atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir taikytiną teisės
aktų grupę.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai taikytina teisės aktų grupė bus tarptautinės teisinės
pagalbos sutartys, teismas turėtų patikrinti konkrečios sutarties nuostatas dėl jurisdikcijos
nustatymo kiekvienam reikalavimui atskirai, ar šie reikalavimai gali būti sujungti ir nagrinėjami
kartu, ar gali šalys susitarti dėl jurisdikcijos, ar yra galimybė teismui perduoti jurisdikciją kitos
susitariančiosios valstybės teismui ir pan. Kiekvienu atveju teismas individualiai turėtų patikrinti
konkrečią tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, nes šioje apžvalgoje bus aptartos tik bendros
sutartyse nustatytos taisyklės, kurios, priklausomai nuo susitariančiosios valstybės, gali šiek tiek
skirtis.
Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą (tiksliau, dėl konkretaus byloje pareikšto
reikalavimo) patikrinimą sudaro du elementai:
1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas;
2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės.
 11

Patikrinimas atliekamas tokia eilės tvarka:

1. Nustatomas ieškinio dalykas ir išskiriami atskiri bylos dalyką sudarantys reikalavimai, jei
byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas.
2. Pagal šalių pateiktus dokumentus patikrinama bylos šalių gyvenamoji vieta ir (ar) pilietybė.
Skirtingi teisės aktai nustato skirtingus jurisdikcijos kriterijus, tai gali būti pilietybė ar nuolatinė
gyvenamoji vieta. Tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su nepilnamečiais vaikais, turi būti
nagrinėjami ir vaikų duomenys.
3. Pagal aktualius bylos šalių duomenis, parodančius bylos tarptautinį (užsienio) elementą,
nustatoma, su kokia valstybe yra susijęs pareikštas reikalavimas.
4. Atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs reikalavimas (-ai), ir Lietuvos Respubliką siejantį
teisinį reglamentavimą, nustatoma teisės aktų grupė, prima facie taikytina bylai (ES
reglamentai, konvencijos, tarptautinė teisinės pagalbos sutartis ar, nesant tokio teisinio
reglamentavimo, nacionalinė teisė). Pagal šalių duomenis ir ieškinio dalyką nustatomas prima
facie taikytinas konkretus teisės aktas.
5. Prima facie nustačius taikytiną konkretų teisės aktą, išsamiai patikrinama šio teisės akto
taikymo sritis – materialioji taikymo sritis, teritorinė taikymo sritis, taikymo sritis asmenims ir
taikymo laiko atžvilgiu sritis.
6. Jeigu reikalavimas patenka į teisės akto taikymo sritį, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas
pagal šį teisės aktą.
Taigi pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią
valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos
pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl
jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems
reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir
jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo
institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms
pašalinti.

2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas

Tais atvejais, kai šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ir (ar) gyvena skirtingose ES
valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas, t. y. reglamentas „Briuselis II bis“. Kitais
atvejais taikomos arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, kurių šalys yra Lietuvos Respublika ir
 12

kita su ginču susijusi valstybė (dvišalės ir trišalės teisinės pagalbos sutartys), arba nacionalinė teisė
(CPK LIX skyriaus nuostatos).

2.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal

reglamentą „Briuselis II bis“

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas civilinėms byloms, susijusioms su santuoka ir tėvų

pareigomis, todėl vienas iš šio reglamento tikslų – sukurti buvusioms poroms realią galimybę
kreiptis į teismą, ypač atsižvelgiant į objektyvios realybės diktuojamas situacijas, kai poros,
nesusiklosčius santykiams, pradeda gyventi skyrium skirtingose valstybėse ar kreipiasi į teismą
kitoje nei šalių gyvenamoji vieta valstybėje.
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visiems klausimams, patenkantiems į šio teisės akto
materialiąją taikymo sritį, nepriklausomai nuo teismo pobūdžio, t. y., be teisminių civilinių
procesų, į reglamento taikymo sritį taip pat patenka ir neteisminės procedūros, pavyzdžiui,
administracinės procedūros. Taip yra todėl, kad šio ES reglamento taikymo sritis nustatoma pagal
reglamentuojamų klausimų esmę (turinį), bet ne proceso (t. y. nepriklausomai, ar pagal atitinkamos
valstybės narės nacionalinę teisę jis priskiriamas civiliniam ar administraciniam procesui) pobūdį.
Bylos, susijusios su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos
pripažinimu negaliojančia, yra vienos iš civilinių bylų, kurioms taikomas reglamentas
„Briuselis II bis“. Pažymėtina, jog reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas tik santuokiniams
ryšiams nutraukti ir nėra taikomas santuokos nutraukimo turtinėms pasekmėms (reglamento
„Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 8 punktas). Reglamente išdėstytos tarptautinės privatinės
teisės kolizinės normos, bet ne materialiosios teisės normos, taigi jis nereglametuoja santuokos
nutraukimo pagrindų, tvarkos, su sutuoktinių kalte susijusių klausimų ir pan. Pagal reglamento
„Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 10 punktą reglamentas „Briuselis II bis“ netaikomas:
1) su socialiniu draudimu susijusiems reikalams; 2) bendro pobūdžio viešosioms priemonėms
švietimo ar sveikatos srityje; 3) sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir imigracijos; 4) klausimams,
susijusiems su asmenų statusu.
Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas bendra taisykle – nuo
2005 m. kovo 1 d., įtvirtinant tam tikras pereinamojo laikotarpio nuostatas, iki Reglamento
įsigaliojimo priimtiems sprendimams ir (ar) iškeltoms byloms (reglamento „Briuselis II bis“ 64
straipsnis).
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, išskyrus
Daniją. Tais atvejais, kai valstybė, su kuria yra susijęs reikalavimas dėl santuokos nutraukimo, yra
 13

Danija, jurisdikcija nustatoma pagal nacionalinės teisės įtvirtintas tarptautinio civilinio proceso
taisykles.
Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas išsamus ir tam tikra prasme baigtinis jurisdikcijos
pagrindų sąrašas. Nors reglamentas leidžia valstybėms narėms remtis vidaus teisėje įtvirtintais
jurisdikcijos pagrindais, kai jos negalima nustatyti pagal pačiame reglamento tekste išdėstytas
taisykles,30 Europos Sąjungos valstybių narių vidaus teisėje įtvirtintais jurisdikcijos pagrindais
galima remtis tik tiek, kiek tai leidžia pats reglamentas. Kuriant jurisdikcijos taisykles santuokos
bylose, buvo pabrėžiami keturi esminiai elementai: 1) šalių interesai; 2) mobilumas; 3) individualūs
poreikiai; 4) teisinis apibrėžtumas.31 Reglamentas „Briuselis II bis“ sureguliuoja tik tarptautinę
jurisdikciją, t. y. kurios valstybės narės teismas turi kompetenciją nagrinėti bylą, tačiau
nereguliuoja nacionalinių valstybių narių teismingumo taisyklių (reglamentas nenustato, kuris
atitinkamos valstybės narės teismas nagrinės bylą).
Reglamente „Briuselis II bis“ jurisdikcijos pagrindai santuokos bylose yra lygiaverčiai ir
neturi jokio taikymo prioriteto, yra griežti ir privalomi.32 Reglamentui „Briuselis II bis“ taikyti
pakanka nustatyti vieną iš šio reglamento 3 straipsnyje įtvirtintų jungiamųjų faktorių33. Reglamento
„Briuselis II bis“ kūrėjai, konstruodami šį instrumentą, siekė sukurti keletą alternatyvių jurisdikcijos
pagrindų, kurie būtų objektyvūs, alternatyvūs, išimtiniai34 ir, kaip minėta, nebūtų hierarchiški
vienas kito atžvilgiu.35
Jurisdikcijai reikšmingas prašymo padavimo momentas, todėl jurisdikcijos pagrindai
(pavyzdžiui, nuolatinė gyvenamoji vieta) nustatomi pagal prašymo padavimo momentą. Tai, jog
faktinė situacija, sudaranti jurisdikcijos pagrindą, pasikeičia po to, kai valstybės narės teismui
paduodamas prašymas, nereiškia, jog teismas netenka jurisdikcijos nagrinėti bylą – teismo

30
Žr. reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsnius.
31
Tarybos 1998m. gegužės 28 d. patvirtinto profesoriaus Alegrios Borraso aiškinamojo pranešimo (OL C 221, 1998 7
16, p. 27–64) 27 punktas. Aiškinamasis pranešimas pasiekiamas internete adresu:
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:1998:221:0027:0064:EN:PDF).
32
Reglamento pagrindu nustatytos jurisdikcijos negalima atsisakyti kitaip, nei pagal pačiame reglamente išdėstytas
taisykles, pavyzdžiui, teismas negali remtis vidaus teisėje įtvirtintais forum non conveniens pagrindais, kai jis turi
jurisdikciją pagal reglamentą.
33
Teismo jurisdikcija nagrinėti konkrečią bylą grindžiama tam tikrais jurisdikcijos pagrindais – jungiamaisiais
faktoriais. Tokia jurisdikcija gali būti grindžiama trimis esminiais pagrindais. Pirmasis principas – bendroji jurisdikcija
(angl. general jurisdiction), pagrįsta ryšiu tarp bylos šalies ir teismo. Antrasis principas – specialioji jurisdikcija,
grindžiama teismo ir bylos faktinių aplinkybių ryšiu (žr. Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact
on Third States. Oxford University Press, 2008, p. 60). Trečiasis principas suteikia kompetenciją nagrinėti bylą tam
teismui, kurio jurisdikciją pripažįsta atsakovas.
34
T. y. paremti objektyviais jungiamaisiais faktoriais.
35
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Laszlo Hadadi (Hadady) v. Csilla
Marta Mesko, épouse Hadadi (Hadady), C-168/08, ECLI:EU:C:2009:47, 48 para; Tarybos 1998m. gegužės 28 d.
patvirtinto profesoriaus Alegrios Borraso aiškinamojo pranešimo (OL C 221, 1998 7 16, p. 27-64) 28 punktas.
 14

jurisdikcija išlieka (perpetuatio fori principas). Tokio teisinio reglamentavimo logika yra ta, kad
atsakovas negalėtų išvengti bylos nagrinėjimo atitinkamame teisme vien pakeisdamas kriterijų,
kurio pagrindu teismas prisiėmė jurisdikciją. Tokių galimybių egzistavimas neabejotinai pažeistų
ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes galėtų būti ribojama tokio asmens galimybė kreiptis į teismą.
Jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo patikrinama vadovaujantis
keturių žingsnių metodu:
1) Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal
reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį. Tuo atveju, jei sprendžiamas priešieškinio priėmimo
ar reikalavimo separaciją pakeisti santuokos nutraukimu priėmimo klausimas, jurisdikcija
patikrinama vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 4, 5 straipsniais.
2) Jei reikalavimą dėl santuokos nutraukimo gavęs teismas neturi jurisdikcijos pagal reglamento
„Briuselis II bis“ 3 (ar atitinkamai 4, 5) straipsnį, jis turi įvertinti, ar taikytinas reglamento
„Briuselis II bis“ 6 straipsnis, t. y. ar atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą kurioje nors ES
valstybėje narėje, ar yra kurios nors ES valstybės narės pilietis.
3) Jei taikytinas reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnis, tada teismas turi patikrinti jurisdikciją
pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas nustatyti, kurios kitos ES
valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl santuokos
nutraukimo pagal bendruosius jurisdikcijos pagrindus (reglamento „Briuselis II bis“ 3 (ar
atitinkamai 4, 5) straipsnis).
4) Jei atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos jokioje ES valstybėje narėje ar nėra ES
valstybės narės pilietis, t. y. netaikytinas reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnis, tada teismas
jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustato taikydamas nacionalinę
teisę pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalį.
Tais atvejais, kai nėra nė vieno iš šiuose keturiuose žingsniuose išvardytų jurisdikcijos
pagrindų, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį.
Taigi teismas, gavęs ieškinį, pirmiausia patikrina, ar konkrečioje byloje gali būti taikomas
kuris nors iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytų jurisdikcijos pagrindų. Kaip jau
minėta, šie jurisdikcijos pagrindai nėra hierarchiški ir neturi tarpusavio prioriteto, taigi teismui
pakanka nustatyti bet kurį iš šių pagrindų. Jeigu teismas nustato bent vieną jurisdikcijos pagrindą,
to pakanka jam prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai santuokos bylose
sąlyginai gali būti suskirstyti į keletą rūšių:
I. Jurisdikcijos taisyklės, pagrįstos abiejų šalių ar vienos iš šalių nuolatine gyvenamąja
vieta. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios
 15

vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Išskirtini šie
principai dėl nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimo, įtvirtinti Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo praktikoje: 36
1. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negali būti
siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje,37 todėl taikant
reglamentą „Briuselis II bis“ CK 2.12 straipsnis neturėtų būti taikomas.
2. Nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus, naudojamas reglamentuose „Briuselis I“ ir „Briuselis
I bis“, negali būti tapatinamas su atitinkama sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ kontekste –
šiuose reglamentuose aptariamos sąvokos prasmė skiriasi. Šio termino reikšmė, ribos ir
konkretus turinys turi būti nustatomi atsižvelgiant į reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas ir
tikslą.38
3. Taip pat būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines
konkrečios bylos aplinkybes39 – vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems
savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje
stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė. Sprendžiant dėl nuolatinės
gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje
trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros
valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5)
pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos
susijusios aplinkybės.
4. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimas ar nekilnojamojo turto turėjimas nenulemia
nuolatinės gyvenamosios vietos.
5. Kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl
objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs.40

36
Dėl nuolatinės gyvenamosios vietos žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą
byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225; 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Kerstin Sundelind Lopez v.Miguel
Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, ECLI:EU:C:2007:740 ir 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą byloje Barbara Mercredi
v.Richard Chaffe, C-497/10, ECLI:EU:C:2010:829.
37
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225,
34–35 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10,
ECLI:EU:C:2010:829, 45–46 punktai.
38
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225,
36 punktas.
39
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225,
37 punktas.
40
2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10, ECLI:EU:C:2010:829, 41–
57 punktai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07,
ECLI:EU:C:2009:225, 37–42 punktai.
 16

Nuolatinės gyvenamosios vietos faktoriumi pagrįstos jurisdikcijos taisyklės išdėstytos

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y. jurisdikciją turi teismai, esantys toje
valstybėje narėje, kurios teritorijoje:
1) yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba
2) buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje
tebegyvena, arba
3) yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba
4) yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas,
arba
5) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus
iki pareiškimo padavimo, arba
6) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis
mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba, kalbant apie
Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu ten yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1–2 papunkčiuose išdėstytos
jurisdikcijos taisyklės iš esmės yra nesudėtingos ir visuotinai įprastos: pirmieji du papunkčiai ir
juose nustatytos jurisdikcijos taisyklės yra pagrįstos teismo ir santuokos ryšio jungiamuoju
kriterijumi. Pagal šias nuostatas jurisdikciją turi tas teismas, kuris yra susijęs teritoriniu ryšiu su
santuoka.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3 papunktyje įtvirtinta
jurisdikcijos taisyklė yra pagrįsta bendruoju tarptautinės privatinės teisės jurisdikcijos principu
actor sequitur forum rei, taip pat yra nesudėtinga ir nereikalauja papildomo aiškinimo.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 4 papunktyje nustatyta
jurisdikcijos taisyklė veikia tik tais atvejais, kai pateikiamas bendras kreipimasis teismui, kurio
teritorijoje yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 5 ir 6 papunkčiuose įtvirtintos
skirtingos jurisdikcijos taisyklės, nes jurisdikcija nustatoma ne, kaip yra įprasta, pagal atsakovo ar
abiejų šalių nuolatinę gyvenamąją vietą, bet pagal atitinkamą su ieškovu susijusį kriterijų. Taigi šios
taisyklės pagrįstos forum actoris principu su tam tikromis modifikacijomis. Atitinkamai 5
papunktyje įtvirtinti vienas jungiamasis faktorius – pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, ir viena
teisės įgyvendinimo sąlyga – nustatytas vienerių metų gyvenimo atitinkamoje vietoje terminas, o 6
papunktyje nustatyti du jungiamieji kriterijai – pilietybė ir nuolatinė gyvenamoji vieta – bei pusės
metų sėslumo terminas.
 17

II. Jurisdikcijos taisyklės, pagrįstos abiejų sutuoktinių pilietybe arba „nuolatine

gyvenamąja vieta“, kai kalbama apie Jungtinę Karalystę ir Airiją 41, išdėstytos reglamento „Briuselis
II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punkte.
Aiškinantis šios teisės normos turinį, atkreiptinas dėmesys į keletą reikšmingų aplinkybių:
Europos Sąjungos teisėje atsisakoma42 vienos iš šalių pilietybės kaip jurisdikcijos kriterijaus. 43 Ta
pati bendra tendencija pastebima ir tarptautinėje privatinėje teisėje. Taip yra todėl, kad laikoma, jog
vien tik vienos iš šalių pilietybės kriterijus negarantuoja pakankamo bylos šalių ryšio su teismu, o
tokiu principu sukurtos jurisdikcijos taisyklės vadinamos grobikiškomis (angl. exorbitant), 44
nes
nors jos yra teisėtos pagal teisinės sistemos, kurioje jos veikia, taisykles, tačiau yra nepagrįstos dėl
jurisdikciją sukuriančio pagrindo, stokojančio valstybės ir ginčo šalių pakankamo ryšio. Aptariamos
reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos nėra „grobikiškos“ jurisdikcijos pavyzdys, nes yra paremtos
ne vienos, bet abiejų šalių pilietybe, taigi tarp teismo ir šalių turintys egzistuoti saitai yra gerokai
glaudesni.
Tais atvejais, kai abu sutuoktiniai turi dvigubą tų pačių valstybių narių pilietybę, pagal
reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktą neleidžiama atmesti vienos iš šių
valstybių narių teismų jurisdikcijos remiantis tuo, kad ieškovas neturi kitų sąsajų su šia valstybe.
Atvirkščiai, valstybių narių, kurių pilietybę turi sutuoktiniai, teismai turi jurisdikciją pagal šią
nuostatą, ir sutuoktiniai gali pasirinkti, kurios valstybės narės teisme iškelti bylą. Šiuo atveju dviejų
valstybių narių teismų jurisdikcijų kolizija sprendžiama pagal reglamento „Briuselis II bis“ 19
straipsnį.45 Tokiose situacijose negalima įtraukti papildomų jurisdikcijos vertinimo kriterijų,
pavyzdžiui, pilietybės veiksmingumo ar sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, –
minėtos jurisdikcijos taisyklės skirtos aiškiam ir nuspėjamam jurisdikcijos pagrindui sukurti.

41
Anglijos ir Airijos teisėje terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turi kitokią nei kontinentinės teisės tradicijos
valstybėse reikšmę – jį sudaro du elementai: fizinis ir psichologinis. Tam, kad atitinkama vieta būtų laikoma asmens
nuolatine gyvenamąja vieta, jam nepakanka vien tik fiziškai ten gyventi, jis turi ketinti ten gyventi neapibrėžtą laiko
tarpą, ir šis ketinimas sudaro psichologinį nurodyto termino elementą. Kaip visiems žinoma, ES reglamentuose
vartojamo termino „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmė yra perimta iš kontinentinės teisės tradicijos valstybių. Į šias
aplinkybes būtina atsižvelgti vertinant atitinkamo subjekto (ypač – asmenų iš trečiųjų šalių) nuolatinę gyvenamąją vietą,
nes asmuo Europos Sąjungoje pagal kontinentinės teisės tradicijos kriterijus gali turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, bet
pagal Anglijoje ir Airijoje įprastą atitinkamą sąvoką – jos neturėti.
42
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnis.
43
Tokie kriterijai išdėstyti, pavyzdžiui, Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso 14 ir 15 straipsniuose.
44
Šiais klausimais žr. Russell, A. K. Exorbitant Jurisdiction and Enforcement of Judgments: The Brussels System as an
Impetus for United States Action, 19 SYRACUSE J. INT'LL. & COM. 57, 59 (1993); Kessedjian, C. International
Jurisdiction and Foreign Judgements in Civil and Commercial Matters. Hague Conference on Private International Law,
Preliminary Document No. 7 of April 1997 for the attention of the Special Commission of June 1997 on the question of
jurisdiction, recognition and enforcement of foreign judgements in civil and commercial matters, No. 138.; Clermont,
K. M. and Palmer, J. R. B. Exorbitant Jurisdiction. 58 Me. L. Rev. 474 2006.
45
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Laszlo Hadadi (Hadady) v. Csilla
Marta Mesko, épouse Hadadi (Hadady), C-168/08, ECLI:EU:C:2009:474.
 18

1 pavyzdys:
Abu sutuoktiniai yra LR piliečiai, nuolat gyvenantys Jungtinėje Karalystėje. Vienas iš
sutuoktinių kreipiasi į teismą Lietuvoje dėl santuokos nutraukimo.
Jurisdikcijos patikrinimo eiga:
1. Ieškinio dalykas – santuokos nutraukimas.
2. Bylos šalys – LR piliečiai, nuolat gyvenantys kitoje ES valstybėje narėje JK. Šiuo atveju nėra
ginčo dėl to, kad šalys gyvena ne Lietuvoje. Tuo atveju, jei kiltų abejonių dėl šalių ar vienos iš jų
gyvenamosios vietos, teismas turėtų tikslinti šiuos duomenis, prašydamas pateikti informaciją apie
gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan. Kadangi su ginču susijusi valstybė yra JK, tai
jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, šiuo atveju šalys bendru pareiškimu arba
ieškovas, reikšdamas ieškinį, turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų: arba
kreiptis pagal jų bendrą gyvenamąją vietą į JK kompetentingą teismą (reglamento
„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į
Lietuvos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).
Kadangi ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad esant tarptautiniam procesui teismas turi įsitikinti, jog atsakovas bus
įtrauktas į procesą, tinkamai informuotas ir išklausytas (žr. apžvalgos 2.11 dalį).
Tais atvejais, kai sprendžiamas priešieškinio priėmimo ar reikalavimo dėl separacijos
pakeitimo santuokos nutraukimu priėmimo klausimas, teismas jurisdikciją turi pasitikrinti pagal
atitinkamus reglamento „Briuselis II bis“ 4 ir 5 straipsnius.
Vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 4 straipsniu, reglamentuojančiu jurisdikciją
nagrinėti priešpriešinius reikalavimus, teismas, kuriame pagal reglamento 3 straipsnį byla
nagrinėjama, taip pat turi jurisdikciją tikrinti46 priešpriešinį reikalavimą, jeigu pastarasis patenka į
šio reglamento taikymo sritį. Reglamento „Briuselis II bis“ 4 straipsnis iš esmės įtvirtina dvi
taisykles: 1) teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti bylą, kompetentingas nagrinėti ir priešpriešinį
reikalavimą; ši reglamento „Briuselis II bis“ nuostata iš esmės išplečia šio teisės akto 3 straipsnyje
išdėstytų jurisdikcijos taisyklių taikymą priešpriešiniams reikalavimams; 2) apibrėžtos aiškios
aptariamos procesinės galimybės ribos – priešpriešinio reikalavimo dalykas turi patekti į reglamento
„Briuselis II bis“ taikymo sritį, o teismo, nagrinėjančio bylą, jurisdikcija turi būti pagrįsta aptariamo
teisės akto 3 straipsniu. Ši taisyklė neapima situacijų, kai jurisdikcija nustatoma valstybės narės

46
Angliškajame reglamento „Briuselis II bis“ tekste vartojamas terminas examine (liet. „nagrinėti“).
 19

teismui reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio pagrindu pritaikant vidaus teisėje įtvirtintą
jurisdikcijos pagrindą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytos jurisdikcijos taisyklės, kaip jau
minėta, sukurtos taip, kad būtų objektyvios – užtikrintų realų bylos ir teismo ryšį, pasireiškiantį
vienu iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytų jungiamųjų faktorių. Kadangi
priešpriešinis reikalavimas, pagrįsta manyti, susijęs su ta pačia faktine situacija, su kuria yra susijęs
pagrindinis reikalavimas, teisės aktų leidėjas nustatė galimybę šaliai, manančiai, jog tai yra
reikalinga, pareikšti reikalavimą tame pačiame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla pagal
priešingos šalies reikalavimą. Kartu aptariamoje teisės normoje įtvirtinti saugikliai: pirma,
neleidžiama priešpriešiniu reikalavimu dirbtinai išplėsti reglamento taikymo srities; antra,
neleidžiama pagal reglamente nustatytas taisykles reikšti priešpriešinio reikalavimo, kai teismo
jurisdikcija pagrįsta ne reglamento, o valstybės narės vidaus teisėje įtvirtinta nuostata47. Tokio
pobūdžio situacijoje byla labiau susijusi ne su reglamentu „Briuselis II bis“, bet su atitinkamos
valstybės narės vidaus teisėje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis. Šiuo atveju, jeigu pagrindinio
reikalavimo jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės vidaus teisę, priešpriešinio reikalavimo
galimybė turi būti nustatoma taip pat pagal atitinkamos valstybės narės vidaus teisės nuostatas. O
tais atvejais, kai šalys prašo taikyti nacionalinės teisės nustatytas jurisdikcijos taisykles, tačiau
teismas sprendžia, kad šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu turi būti taikomas ES
teisinis reglamentavimas, tokio taikytino teisės akto pasirinkimo motyvai turi būti išdėstyti
atitinkamame teismo procesiniame dokumente.
Vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 5 straipsniu, reglamentuojančiu jurisdikciją
gyvenimą skyrium (separaciją) pakeisti santuokos nutraukimu, nepažeisdamas 3 straipsnio,
valstybės narės teismas, kuris priėmė sprendimą dėl gyvenimo skyrium, taip pat turi jurisdikciją
tokį sprendimą pakeisti santuokos nutraukimu, jeigu tai nustato tos valstybės narės teisė. Taigi
reglamento „Briuselis II bis“ 5 straipsnyje įtvirtintas alternatyvus jurisdikcijos pagrindas bylose dėl
gyvenimo skyrium (separacijos) pakeitimo santuokos nutraukimu: šiuo atveju egzistuoja galimybė
pasirinkti, ar reikšti atitinkamą reikalavimą pagal bendrąsias reglamento „Briuselis II“ bis
jurisdikcijos taisykles, išdėstytas 3 straipsnyje, ar kreiptis į tą teismą, kuriame spręstas separacijos
klausimas.

47
Žr. Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 95.
 20

Tais atvejais, kai teismas negali pagrįsti savo jurisdikcijos nagrinėti santuokos nutraukimo
bylą nė vienu iš pirmiau išvardytų pagrindų, jis turi vertinti reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7
straipsnių taikymo galimybes.
Reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnyje yra įtvirtinta Europos Sąjungos valstybės narės
piliečius („nuolatinius gyventojus“, jei kalbama apie Jungtinę Karalystę ir Airiją) apsauganti teisės
norma, pagal kurią tokie asmenys kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje klausimais, kurie
patenka į reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį, gali būti paduoti į teismą tik pagal šio teisės
akto 3, 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintas jurisdikcijos taisykles48.
Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį išplėsti jurisdikciją Europos Sąjungos valstybių
narių teismuose atspindi ir reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalis, leidžianti tais atvejais,
kai negalima nustatyti jurisdikcijos reglamento „Briuselis II bis“ 3–5 straipsnių pagrindu, Europos
Sąjungos valstybės narės teismui turėti teisę nagrinėti bylą jos vidaus teisėje jurisdikciją nustatančių
teisės normų pagrindu.
Taigi jeigu teismas nenustato nė vieno iš reglamento „Briuselis II bis“ 3, 4 ir 5 straipsniuose
įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, kurie leistų jam nagrinėti bylą, tuomet teismas, jei vienos iš bylos
šalių (atsakovo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje ar jis
yra vienos iš valstybių narių pilietis (reglamento 6 straipsnis), turi atlikti netiesioginę kitų Europos
Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijos patikrą, t. y., vadovaudamasis reglamento
„Briuselis II bis“ 3–5 straipsnių kriterijais, turi nustatyti, ar kuris nors kitas Europos Sąjungos
valstybės narės teismas reglamento pagrindu turi jurisdikciją. Tuo atveju, jeigu teismas, į kurį
kreiptasi, nustato, kad jurisdikciją turi kitas Europos Sąjungos valstybės narės teismas, jis privalo ex
officio nurodyti, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą.
Jeigu atsakovas nėra nei Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nei nuolatinis
gyventojas, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai į Europos
Sąjungos valstybės narės, kurioje gyvena, teismą kreipiasi kitos valstybės narės pilietis, teismas,
negalintis nustatyti savo jurisdikcijos nagrinėti bylą pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3–5
straipsnių nuostatas ir taip pat negalintis nustatyti jokios kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos
(reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalis), gali taikyti tos šalies, kurioje jis yra, piliečiams
(piliečių naudai) taikomus jurisdikcijos pagrindus.

48
Ši teisės norma iš esmės sukuria teisinio statuso dichotomiją tarp ES valstybės narės piliečių („nuolatinių gyventojų“)
ir trečiųjų šalių piliečių – pastarųjų atžvilgiu gali būti naudojami valstybių narių vidaus teisėje įtvirtinti jurisdikcijos
pagrindai, įskaitant ir „grobikiškus“.
 21

ESTT, aiškindamas reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsnius, pažymėjo, kad šie

straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas
valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis,
valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo
nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3
straipsnį.49 Vadinasi, visų pirma teismas, nustatęs, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo
dėl santuokos nutraukimo pagal bendrąją taisyklę (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį), prieš
taikydamas lex fori jurisdikcijai nustatyti, turi įsitikinti, kad ir jokios kitos ES valstybės narės
teismas neturėtų jurisdikcijos nagrinėti šį reikalavimą pagal bendrąją reglamento „Briuselis II bis“
taisyklę. Taigi prioritetas prieš nacionaline teise pagrįstą jurisdikciją suteikiamas jurisdikcijai,
pagrįstai reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintomis teisės normomis.
2 pavyzdys:
Žmona yra LR pilietė, vyras – Rusijos Federacijos pilietis. Žmona kreipiasi į Lietuvos teismą
dėl santuokos nutraukimo.
a) Sutuoktiniai gyvena Rygoje, Latvijoje.
b) Žmona jau metai gyvena skyrium Lietuvoje, o vyras liko Latvijoje.
c) Sutuoktiniai gyvena Rusijoje.
Jurisdikcijos patikrinimo eiga:
1. Ieškinio dalykas – santuokos nutraukimas.
2. Bylos šalys – skirtingų pilietybių, LR pilietis ir Rusijos Federacijos pilietis, todėl esminę reikšmę
turi šalių nuolatinė gyvenamoji vieta.
3. Jurisdikcijos nustatymas:
a) sutuoktiniai turi bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą ES valstybėje narėje Latvijoje. Šiuo atveju
nėra ginčo dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos. Tuo atveju, jei kiltų abejonių dėl šalių ar
vienos iš jų gyvenamosios vietos, teismas turėtų tikslinti šiuos duomenis, prašydamas pateikti
informaciją apie gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan. Kadangi su ginču susijusi valstybė
yra Latvijos Respublika, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.
4. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, ieškovė pagal abiejų šalių bendrą gyvenamąją
vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktis) ar atsakovo
įprastinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3
papunktis) turi teisę kreiptis į Latvijos kompetentingą teismą, todėl Lietuvos teismas,

49
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kerstin Sundelind Lopez v. Miguel
Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, ECLI:EU:C:2007:740.
 22

vadovaudamasis reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsniu, turėtų atsisakyti jurisdikcijos ir

atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
b) Šiuo atveju sutuoktinių gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, tačiau abi valstybės –
Lietuva ir Latvija – yra ES valstybės narės, todėl jurisdikcijai nustatyti taikomas reglamentas
„Briuselis II bis“.
4. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį ieškovė turi teisę pasirinkti arba Latvijos
kompetentingą teismą, kaip buvusią sutuoktinių bendrą gyvenamąją vietą, kurioje vienas iš
sutuoktinių toliau gyvena (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktis),
arba kaip atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies
a punkto 3 papunktis), arba Lietuvos kompetentingą teismą, nes ji yra LR pilietė ir Lietuvoje gyvena
ilgiau nei 6 mėnesius (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 6 papunktis).
c) Šiuo atveju sutuoktiniai gyvena vienoje valstybėje – Rusijoje, kuri nėra ES valstybė narė, be to,
sutuoktiniai turi skirtingas pilietybes, todėl jurisdikcijai nustatyti negali būti taikomas nė vienas iš
reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytų pagrindų. Kadangi atsakovas yra ne ES
valstybės narės pilietis, tai nebus taikoma ir reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnyje nustatyta
apsauga. Tokiu atveju turi būti taikoma reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalis,
nukreipianti į lex fori, išskyrus atvejus, jei nėra tarptautinės teisinės pagalbos sutarties. Šiuo atveju
kadangi Lietuva yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį su Rusijos Federacija, bus
taikomos šios sutarties nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Šiuo atveju šalių bendros gyvenamosios
vietos valstybės, t. y. Rusijos Federacijos, kompetentingas teismas turėtų jurisdikciją spręsti
santuokos nutraukimo klausimą.

2.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal

tarptautines teisinės pagalbos sutartis

Lietuvos Respublikos tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse išdėstytos bendrosios ir

specialiosios jurisdikcijos civilinėse bylose taisyklės. Bendroji jurisdikcijos taisyklė teisinės
pagalbos sutartyse pagrįsta bendruoju jurisdikcijos principu actio sequitur forum rei, t. y. byla turi
būti keliama atsakovui jo gyvenamosios vietos teisme, jei atsakovas yra fizinis asmuo. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad šioje apžvalgoje yra pateikiama tik bendra šių tarptautinių teisinės pagalbos
sutarčių apžvalga, tačiau kiekvienu atveju teismas turėtų patikrinti konkrečios sutarties nustatytas
taisykles, nes jos priklausomai nuo susitariančiosios valstybės gali šiek tiek skirtis.
Specialiosios jurisdikcijos taisyklės santuokos nutraukimo bylose yra susijusios sisteminiais
ryšiais su taisyklėmis dėl taikytinos teisės. Nors jurisdikcija ir taikytina teisė yra skirtingi dalykai,
 23

kurių nereikėtų painioti tarpusavyje, tikslinga šias dvi kategorijas tiek, kiek tai susiję su teisinės
pagalbos sutarčių taikymu, analizuoti kartu. Tokiu būdu supaprastinamas aptariamų teisės normų
suvokimas bei matomas ryšys tarp bylą nagrinėjančio teismo ir jo taikomos teisės. Apibendrinant
specialiąsias tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse nustatytas jurisdikcijos taisykles, taikytinas
santuokos nutraukimo byloms, būtų galima skirstyti taip, kad jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl
santuokos nutraukimo turi arba abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės teismai, arba jų bendros
gyvenamosios vietos valstybės teismai, o tais atvejais, kai skiriasi sutuoktinių pilietybė ir
gyvenamoji vieta, nustatoma vienos iš susitariančiųjų valstybių jurisdikcija. Priklausomai nuo
susijusios valstybės, specialiosios jurisdikcijos taisyklės reikalavimui dėl santuokos nutraukimo
pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis gali šiek tiek skirtis, todėl kiekvienu atveju jas būtina
pasitikrinti pagal atitinkamą tarptautinę teisinės pagalbos sutartį.50

2.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal

nacionalinę teisę

Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normos tarptautinio civilinio proceso srityje, kiek
tai yra susiję su šeimos bylomis, yra išdėstytos CPK 784 straipsnyje. Ši teisės norma reglamentuoja
tarptautinę, bet ne nacionalinę (vidaus) jurisdikciją, t. y. išvardija kriterijus, kuriems egzistuojant
Lietuvos Respublikos teismai turi kompetenciją nagrinėti bylą, tačiau nenustato, kuris Lietuvos
Respublikos teismas teismingas nagrinėti bylą. Konkretus teismas, kompetentingas nagrinėti bylą,
nustatomas pagal bendrąsias proceso įstatymo taisykles.
CPK 784 straipsnis, reglamentuojantis tarptautinį šeimos teisinių santykių bylų
teismingumą, nustato, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors
vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be
pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį,
jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas
nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai. CPK 187 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos
Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra
užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

50
Informacija apie Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: http://www.urm.lt/default/lt/uzsienio-
politika/tarptautines-sutartys/
 24

Konkretus Lietuvos Respublikos teismas, kompetentingas nagrinėti bylą, nustatomas pagal

bendrąsias nacionalines proceso įstatymo taisykles. Ieškinių dėl santuokos nutraukimo arba
pripažinimo negaliojančia nacionalinį teismingumą reglamentuoja CPK 381 straipsnis, nustatantis,
kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją
vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos
nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. To
paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia
pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno iš jų gyvenamąją vietą.
Teismas, gavęs reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, turintį tarptautinį (užsienio)
elementą, susijusį su valstybe, su kuria Lietuvos Respublikos nesieja Europos Sąjungos teisinis
reglamentavimas bei tarptautinis teisinis reguliavimas (nėra sudaryta daugiašalių ir dvišalių
sutarčių), pirmiausia pagal CPK 784 straipsnyje įtvirtintus kriterijus patikrina, ar byla apskritai
teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tais atvejais, kai atsakymas į šį klausimą teigiamas,
teismas patikrina, ar ieškinys paduotas tam teismui, kuris turi kompetenciją jį nagrinėti pagal
nacionalinę teisę.

3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas

Kaip minėta, teismas, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją
kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai.
Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos
nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis automatiškai turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją
spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė
vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto,
reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai,
pasirinkimą.
Tais atvejais, kai teismas, gavęs sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo ar vieno iš
sutuoktinių ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad byla galimai turi tarptautinį (užsienio)
elementą (pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje,
vienas iš sutuoktinių yra užsienio valstybės pilietis ir pan.) ir šeimoje yra nepilnamečių vaikų, turi
patikrinti, ar iš šalių ar vienos iš jų pateiktų duomenų galima nustatyti, kur yra nepilnamečių vaikų
gyvenamoji vieta, kokia jų pilietybė.
 25

Pažymėtina, kad jurisdikcijos nustatymo taisyklės reikalavimui dėl tėvų pareigų skiriasi nuo
taikomų reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, nepaisant to, kad buvo pateiktas vienas prašymas
ar ieškinys išspręsti visus šiuos klausimus kartu, todėl teismas, pritrūkęs įrodymų savo jurisdikcijai
pagrįsti kiekvienam reikalavimui atskirai, gali priimti nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115
straipsnio 2 dalis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar
viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti atitinkamą byloje keliamą klausimą.
Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose
ES valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas, t. y. reglamentas „Briuselis II bis“. Jei
sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo jurisdikciją, tada teismas turi aiškintis, ar
susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis
yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos narė;51 jei ne, ar ta valstybė yra sudariusi su
Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos
bylose. Jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei
1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su LR sudariusi tarptautinės teisinės
pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti52, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės
teismingumo taisyklės.

3.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal reglamentą
„Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją

Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pastebėta, kad tarptautinės situacijos dažniau

pasitaiko tarp LR piliečių, gyvenančių ne Lietuvoje, o ne skirtingų valstybių pilietybę turinčių
asmenų, gyvenančių skirtingose valstybėse. Teismai, spręsdami bylos (reikalavimo) dėl tėvų
pareigų priėmimo klausimą, vis dar dažnai remiasi CPK 785 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų
išimtinio teismingumo taisykle tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, nors lex fori gali būti taikoma

51
Skirtingai nei sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniams santykiams reguliuoti
taikoma dar ir 1996 m. Hagos konvencija tais atvejais, kai susijusi valstybė pagal vaiko ar jo tėvų gyvenamąją vietą yra
ne ES valstybė narė, bet viena iš 1996 m. Hagos konvencijos valstybių narių. Ši konvencija tampa vis aktualesnė, nes
pastaruoju metu ją ratifikuoja vis daugiau valstybių. Šiuo metu 1996 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusios ar prie jos
prisijungusios 39 valstybės. Pažymėtina, kad dauguma jų yra ES valstybės narės (vienintelėje Italijoje ši konvencija
nėra taikoma), tačiau 1996 m. Hagos konvencija šioms valstybėms nėra tiek aktuali, nes bus taikomas ES teisinis
reguliavimas. Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija bus taikoma santykiuose su Danijos Karalyste, kuri nėra
reglamento „Briuselis II bis“ šalis, o santykiuose su Rusijos Federacija, Ukraina ir Armėnija pirmenybė bus teikiama
LR ir šių valstybių sudarytoms teisinės pagalbos sutartims, o ne 1996 m. Hagos konvencijai (Konvencijos 52
straipsnis), kuriose nustatytos kitokios jurisdikcijos ir taikytinos teisės taisyklės tėvų ir vaikų santykių bylose.
52
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika yra sudariusi 12 tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių dėl bendradarbiavimo
civilinėse ir šeimos bylose.
 26

tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės
aktą. Reglamentas „Briuselis II bis“ yra paremtas 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis ir
pakeičia šią konvenciją ES viduje sprendžiant jurisdikcijos klausimus reikalavimui dėl tėvų pareigų,
todėl toliau tekste bus analizuojami šie du teisės aktai kartu, pirmiausiai aptariant kiekvieno iš jų
taikymo sritį.
Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas pradedamas nuo patikrinimo, ar procesinio
dokumento, dėl kurio sprendžiama, dalykas patenka į reglamento taikymo sritį. Reglamentas
„Briuselis II bis“ taikomas civilinėms byloms, susijusioms su santuoka ir tėvų pareigomis.
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visiems klausimams, patenkantiems į šio teisės akto
materialiąją taikymo sritį, nepriklausomai nuo teismo53 pobūdžio. Byla (reikalavimas) dėl tėvų
pareigų turi būti susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar
atėmimu (reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 1 dalies b punktas). Pagal reglamento „Briuselis
II bis“ 2 straipsnio 7 punktą tėvų pareigos apibrėžiamos kaip „visos teisės ir pareigos, susijusios su
vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų
nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu“. Ši sąvoka, kuri turi būti aiškinama plačiai 54,
be kita ko, apima „globos ir bendravimo teises“, o remiantis reglamento 2 straipsnio 9 punktu,
globos teisė reiškia teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko
gyvenamąją vietą. Pagal reglamento 2 straipsnio 8 dalį tėvų pareigų turėtojas yra „kiekvienas
asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui“, įskaitant viešąsias organizacijas55. Reglamento „Briuselis II
bis“ 1 straipsnio 2 dalyje pateikiamas pavyzdinis bylų dėl tėvų pareigų sąrašas.56
Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos šio reglamento taikymo išimtys.
Taip pat pažymėtina, kad, be reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį apibrėžiančiame 1

53
Be teisminių civilinių procesų, į reglamento taikymo sritį patenka ir neteisminės procedūros, pavyzdžiui,
administracinės procedūros. Taip yra todėl, kad šio ES reglamento taikymo sritis nustatoma pagal reglamentuojamų
klausimų esmę (turinį), bet ne proceso (t. y. nepriklausomai nuo to, ar pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę
teisę jis priskiriamas civiliniam ar administraciniam procesui) pobūdį.
54
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo byloje C, C‑435/06, ECLI:EU:C:2007:714,
49 punktas.
55
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Health Service Executive v. S.C. ir
A.C., C-92/12 PPU, ECLI:EU:C:2012:255, 59 punktas.
56
Bylos, susijusios su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 straipsnio 1
dalies b punktas). Tokio pobūdžio bylos konkrečiai gali būti susijusios su: a) globos teisėmis ir bendravimo teisėmis;
b) globos, rūpybos ir panašiomis institucijomis; c) asmens ar institucijos, atsakingos už vaiko asmenį ar turtą, skyrimu ir
funkcijomis, atstovavimu vaikui; d) vaiko paskyrimu į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją; e) vaiko apsaugos
priemonėmis, susijusiomis su vaiko turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu.
Šis sąrašas yra pavyzdinis ir nėra baigtinis. Termino „civilinės bylos“ aspektu svarbu tai, kad tais atvejais, kai tam tikras
reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas klausimas pagal valstybės narės teisę priskiriamas
viešosios teisės sričiai, jis šio reglamento prasme vis tiek yra laikomas civiline byla ir patenka į aptariamo reglamento
taikymo sritį (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo byloje C, C‑435/06,
ECLI:EU:C:2007:714, 51 punktą).
 27

straipsnyje expressis verbis nustatytų atvejų, kai šis teisės aktas netaikomas, būtina atsižvelgti ir į
šio teisės akto konstatuojamojoje dalyje (preambulėje) išdėstytas nuostatas dėl jo materialiosios
taikymo srities. Šias išimtis pagal jų nustatymo reglamente priežastis sąlyginai galima skirstyti į
keletą dalių:
1. a) tėvystės (motinystės) nustatymas ar nuginčijimas; b) sprendimai dėl įvaikinimo, pasirengimo
įvaikinti priemonės arba įvaikinimo panaikinimas ar atšaukimas; c) vardo ir pavardės vaikui
suteikimas; d) nepilnamečio emancipavimas. Šias reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 3
dalies a, b, c ir d punktuose įtvirtintas išimtis vienija tai, kad jos yra susijusios su fizinio
asmens teisinio statuso klausimais57, kurių Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja, taigi
jurisdikcija šiais klausimais nustatoma pagal nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad, Lietuvos
Respublikai tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos tarptautinės dvišalės
ir trišalė sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir komercinėse bylose,
sudarytos su kitoms ES valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, trišalė sutartis su Latvijos Respublika
ir Estijos Respublika58, nenustojo teisinės galios. Kadangi tarptautinių teisinės pagalbos
sutarčių taikymo sritis labai plati, daugelį klausimų, kol kas nesureguliuotų ES lygmeniu, jos
reglamentuoja, todėl, atsižvelgiant į konkretaus nagrinėjamo klausimo pobūdį, gali reikėti
atsižvelgti ir į šiuose teisės aktuose nustatytas jurisdikcijos taisykles.
2. e) išlaikymo pareigos; f) turto patikėjimo sutartys ar paveldėjimas; g) priemonės, kurių imamasi
dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų. Antrosios išimčių grupės nustatymo
priežastis yra ta, kad atitinkami klausimai arba yra reglamentuojami specialiais reglamentais,
pavyzdžiui, išlaikymo pareigoms taikomas Išlaikymo reglamentas, paveldėjimo klausimams
taikomos Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos59, arba apskritai nėra priskiriami civilinių bylų
kategorijai (pvz., priemonės, kurių imamasi dėl vaikų padarytų nusikalstamų veikų).
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 10 punktą reglamentas „Briuselis
II bis“ netaikomas: 1) su socialiniu draudimu susijusiems reikalams; 2) bendro pobūdžio

57
Šis terminas yra Europos Sąjungos teisės dalykas ir aiškinamas autonomiškai. (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
1984 m. sausio 18 d. sprendimas Ekro, C-327/82, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Komisija prie v. Ispaniją, C‑323/03).
Autonominis Europos Sąjungos teisės aiškinimas reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei juose vartojami
terminai ir teisinės kategorijos negali būti aiškinami vadovaujantis atitinkamomis valstybės narės teisės aktuose
įtvirtintomis sąvokomis ir teisinėmis kategorijomis – tam tikros sąvokos reikšmė nustatytina pagal jos prasmių visų
Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose „vidurkį“.
58
1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių.
59
Reglamento „Briuselis II bis“ kūrimo metu ši sritis ES lygmeniu buvo nereglamentuota. Kuriant 1968 m. Briuselio
konvenciją, testamentai ir paveldėjimas neįtraukti į šio teisės akto taikymo sritį, nes ketinta juos sureguliuoti
savarankišku teisės aktu, unifikuoti jurisdikcijos tokio pobūdžio bylose klausimus (P. Jenardo ataskaita dėl Konvencijos
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1), p. 11).
 28

viešosioms priemonėms švietimo ar sveikatos srityje; 3) sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir

imigracijos; 4) klausimams, susijusiems su asmenų statusu.
Pažymėtina, kad reikšmingų išaiškinimų dėl reglamento „Briuselis II bis“ taikymo srities
tėvų pareigų bylose esama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje:
1) Į reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį patenka vienos valstybės narės teismo sprendimai,
kuriais numatytas vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje narėje esančioje uždaroje terapinės ir
ugdymo priežiūros institucijoje, apimantis laisvės atėmimą apibrėžtam laikotarpiui apsaugos
tikslais.60
2) Sprendimas, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti priežiūrai ir apgyvendinti vaiką ne jo paties
šeimoje, kurios gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, patenka į civilinių bylų sąvoką,
jei šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias tam tikros valstybės
narės viešosios teisės normas. 61
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas reikalavimams, susijusiems su vaikais, kurių
atžvilgiu tėvai ar kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę. Reglamentas „Briuselis II bis“ nenurodo
vaiko amžiaus ribos, todėl taikant reglamentą „Briuselis II bis“ vaiko amžiaus riba turėtų būti
nustatoma pagal nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad visose ES valstybėse narėse, taip pat ir
Lietuvoje, vaiko pilnametystės, taigi ir tėvų pareigų vykdymo pabaigos momentas yra 18 metų,
tačiau atskirose šalyse galimos tam tikros išimtys: pavyzdžiui, Škotijoje jaunuoliai nuo 16 metų turi
pakankamai didelę sprendimų priėmimo laisvę dėl tikėjimo išpažinimo, gydymo ir įvaikinimo, taigi
šiais atvejais tėvų pareigos neegzistuoja, todėl šie klausimai nepateks į reglamento „Briuselis II bis“
reguliavimo sritį, o štai Belgijoje galima pratęsti apsaugą ir tėvų pareigų vykdymą net ir
sulaukusiems pilnametystės asmenims, turintiems, pavyzdžiui, psichinės sveikatos sutrikimų62. Taip
pat atkreiptinas dėmesys į vaiko grobimo atvejus, nes reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnyje
įtvirtintos vaiko grąžinimo procedūros taikomos byloms, pradėtoms pagal 1980 m. Hagos
konvenciją dėl tarptautinių vaikų grobimo civilinių aspektų, kurios 4 straipsnyje nurodyta, kad ji
nebetaikoma, kai vaikui sukanka 16 metų.
Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas bendra taisykle: nuo
2005 m. kovo 1 d., įtvirtinant tam tikras pereinamojo laikotarpio nuostatas, iki Reglamento

60
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Health Service Executive v. S. C.
ir A. C., C-92/12 PPU, ECLI:EU:C:2012:255.
61
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225,
29 punktas.
62
Magnus, Ulrich, Mankowski, Peter, et al. Brusells II bis Regulation . Selier European Law Publishers. Munich, 2012,
p. 75–76.
 29

įsigaliojimo priimtiems sprendimams ir (ar) iškeltoms byloms (reglamento „Briuselis II bis“ 64

straipsnis).
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, išskyrus
Daniją. Tais atvejais, kai valstybė, su kuria yra susijęs reikalavimas dėl tėvų pareigų, yra Danija,
jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvenciją.
1996 m. Hagos konvencija taikoma civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų
skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. 1996 m. Hagos konvencija nėra
taikoma: • tėvystės nustatymui, kuris taip pat apima ir tėvystės pripažinimą; • įvaikinimui, kuris
apima visas pasirengimo įvaikinti ir vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo procedūras; • vaiko
vardo ir pavardės suteikimui, nes tai nėra laikoma viena iš vaiko apsaugos priemonių; •
nepilnamečio emancipacijai; • išlaikymo prievolėms, kurios yra daugelio kitų tarptautinių teisės
dokumentų reguliavimo sritis; • turto patikėjimo sutartims ir paveldėjimui; • priemonėms, kurios
taikomos baudžiamosios teisės pažeidimus padariusiems vaikams; • socialinės apsaugos
priemonėms; • viešosioms bendro pobūdžio priemonėms švietimo ir sveikatos apsaugos srityje,
tokioms, kaip, pavyzdžiui, mokyklos lankymas ir skiepijimas, tačiau sprendimas užrašyti vaiką į
tam tikrą mokyklą ar vaiko gydymas, operavimas patenka į 1996 m. Hagos konvencijos
reguliavimo sritį; • sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir dėl imigracijos.
1996 m. Hagos konvencija taikoma reikalavimams, susijusiems su vaikais, kuriems tėvai ar
kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę. 1996 m. Hagos konvencijoje, skirtingai nei reglamente
„Briuselis II bis“, pateikiamas amžiaus limitas, nurodant, kad konvencija taikoma vaikams nuo jų
gimimo momento iki jiems sukanka 18 metų (žr. 1996 m. Hagos konvencijos 2 straipsnį).
1996 m. Hagos konvencija taikoma tik toms apsaugos priemonėms, kurių buvo imtasi
valstybėje po šios konvencijos įsigaliojimo joje (1996 m. Hagos konvencijos 53 straipsnio 1 dalis).
1996 m. Hagos konvencija valstybėje narėje įsigalioja tada, kai ši ją ratifikuoja ar prisijungia prie
jos. Šiuo metu 1996 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusios ar prie jos prisijungusios 39 valstybės.63
Kaip pažymėta pirmiau, santykiuose su ES valstybėmis narėmis 1996 m. Hagos konvenciją pakeičia
reglamentas „Briuselis II bis“. 1996 m. Hagos konvencija bus taikoma tik santykiams su Danija,
kuri nėra reglamento „Briuselis II bis“ narė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad santykiuose su
valstybėmis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines teisinės pagalbos sutartis,
pavyzdžiui, Rusijos Federacija, bus taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, o ne 1996 m.
Hagos konvencija (1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnis).

63
Duomenis apie tai, ar konkrečioje valstybėje galioja ir nuo kada galioja 1996 m. Hagos konvencija, galima rasti
http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=70
 30

Tiek reglamentas „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencija taikomi nagrinėjant
bylas (reikalavimus) dėl tėvų pareigų. Tėvų pareigų, tėvų atsakomybės (angl. parental
responsibility) sąvoka dažniausiai vartojama tarptautinės teisės dokumentuose kaip gerokai platesnė
ir apimanti daugiau nei, pavyzdžiui, globa. Pirmą kartą ji pavartota 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko
teisių konvencijoje, šios 18 straipsnyje nustatyta, kad tėvams arba, atitinkamais atvejais, teisėtiems
globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Tėvų pareigas paprastai
apima globa, rūpinimasis, apsauga, asmeninių tarpusavio santykių palaikymas, rūpinimasis
auklėjimu, ugdymu ir lavinimu, teisinis atstovavimas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir
vaiko turto administravimas.
Pagal 1996 m. Hagos konvenciją ir reglamentą „Briuselis II bis“ tėvų pareigų turėtojai gali
būti ne tik tėvai, bet ir kiti asmenys, pavyzdžiui, globėjas ar vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis,
partneris, įgyvendinantis tėvų valdžią vaikui. Pažymėtina, kad tėvų pareigų suteikimas vienam ar
kitam asmeniui ar jų apribojimas yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas64.
Lietuvos teisėje vartojama tėvų valdžios sąvoka (žr. CK 3.155 straipsnio 2 dalį) iš esmės
atitinka tėvų pareigų sąvoką pagal 1996 m. Hagos konvenciją ir reglamentą „Briuselis II bis“, tačiau
pagal LR CK tėvų valdžią, t. y. teises ir pareigas vaikui, gali turėti tik vaiko tėvai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014 aiškindamas tėvų
pareigų turinį, nurodė, kad vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti
vaiko gyvenamąją vietą. Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų
užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.
Pažymėtina, kad tiek 1996 m. Hagos konvencija, tiek reglamentas „Briuselis II bis“ remiasi
fundamentaliu geriausių vaiko interesų apsaugos principu65. Žodis „interesas“ bendrine prasme
reiškia „svarbus, rūpimas dalykas, reikalas, nauda“66.
JT vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų apsaugos principą
(Konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo
tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo
tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus
(Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo
buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis).

64
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo McB v. L. E., C‑400/10 PPU,
ECLI:EU:C:2010:582, 43 punktas.
65
Žr. 1996 m. Hagos konvencijos preambulę ir reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 12–13 punktus.
66
Žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.
 31

Kaip vaiko interesų garantas JT vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų
tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį
valstybė turi ginti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus nulemia vaiko, kaip
sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė
turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti savo
vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti
įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius
kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius67.
Reikalavimams dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos atsižvelgiant į
vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Vaiko interesai tam tikrais išimtiniais atvejais gali turėti
viršenybę net pakeičiant bylos jurisdikciją pirmiau iškeltos bylos atžvilgiu (pavyzdžiui, 1996 m.
Hagos konvencijos 8–9 straipsniai ir reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis, reglamentuojantys
jurisdikcijos perdavimą). Tai įtvirtinta siekiant užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą tarptautinėse
situacijose ir išvengti skirtingų teisinių sistemų konfliktų, taikant vaiko teisių apsaugos priemones.
1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnis ir reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis įtvirtina
bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.
Šiuolaikinėje šeimos teisėje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos (angl. habitual
residence) kriterijus tampa vis populiaresnis lyginant su šalių ar vaiko pilietybe dėl lankstumo, kurį
šis kriterijus leidžia taikyti. Šiandieninėmis laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių sąlygomis svarbu
užtikrinti bent jau vaiko, kaip socialiai pažeidžiamesnio ir didesnės apsaugos reikalaujančio asmens,
gyvenimo stabilumą ir jo įprasto gyvenimo būdo tęstinumą. Taip pat jurisdikcijos nustatymas pagal
vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko
teisių būti išklausytam.
Pažymėtina, kad nei 1996 m. Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“
nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau juos taikant vaiko nuolatinės
(įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai68, atsižvelgiant į taikomo
teisės akto tikslus ir keliamus uždavinius, o nacionalinėje teisėje įtvirtintais požymiais apibrėžiant

67
Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje W. M. M. v. I. R., bylos
Nr. 3K-3-444/2014.
68
Autonominis Europos Sąjungos teisės aiškinimas reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei juose vartojami
terminai ir teisinės kategorijos negali būti aiškinami vadovaujantis atitinkamomis valstybės narės teisės aktuose
įtvirtintomis sąvokomis ir teisinėmis kategorijomis – tam tikros sąvokos reikšmė nustatytina pagal jos prasmių visų
Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose „vidurkį“.
 32

asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnis) neturėtų būti remiamasi. Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, šiuo atveju vaiko, nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios
vietos nustatymas yra susijęs su individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių tyrimu, todėl net
ir teismų praktikoje suformuoti tam tikri kriterijai turi būti suprantami kaip pavyzdiniai,
orientaciniai, leidžiantys geriau pajusti tikrąją taikomų tarptautinės teisės aktų dvasią, o ne kaip tam
tikros nepajudinamos dogmos.
Vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos samprata, jos nustatymui būdingi
kriterijai ir suaugusių asmenų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka bei šios
kategorijos nustatymui reikšmingi aspektai yra skirtingi, todėl neturi būti sutapatinami. Taip pat
ESTT praktika, susijusi su gyvenamosios vietos sąvoka, vartojama kituose Europos Sąjungos
reglamentuose (žr., be kita ko, 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Magdalena Fernández v. Komisiją,
C‑452/93 P, Rink. p. I‑4295, 22 para.; 2004 m. lapkričio 11 d. sprendimo Adanez-Vega, C‑372/02,
Rink. p. I‑10761, 37 para. ir 2008 m. liepos 17 d. sprendimą Kozłowski, C‑66/08, Rink. p. I‑0000),
negali būti tiesiogiai pritaikyta vertinant vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą reglamento „Briuselis II
bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka apima
buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, todėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo
tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Taip pat
vien fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje irgi nepakanka vaiko nuolatinei (įprastinei)
gyvenamajai vietai nustatyti. Labai svarbus yra subjektyvus veiksnys – ketinimas įsikurti. Teisės
doktrinoje yra išskiriamos dvi skirtingos koncepcijos69. „Į tėvų ketinimus orientuota“ koncepcija
remiasi tėvų bendru ketinimu įsikurti tam tikroje valstybėje. Ketinimas turi būti besitęsiantis,
nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Tokiu atveju vaiko, ypač mažo, kuris
yra besąlygiškai priklausomas nuo juo besirūpinančių suaugusiųjų, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji
vieta bus nustatoma pagal tėvų pareigų turėtojų gyvenamąją vietą. Antra, „į vaiką orientuota“
koncepcija remiasi realiu vaiko gyvenimu ir kasdienybės tyrimu, vertinant, kur yra vaiko interesų
centras, pavyzdžiui, sąlygų pastoviam gyvenimui atsiradimas, mokykla, kalbos žinios, šeimos ir
socialiniai ryšiai. Vaiko minimali buvimo tam tikroje valstybėje trukmė tam, kad būtų galima tą
valstybę laikyti vaiko nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta, nėra apibrėžta. Tam tikrais atvejais
vaikas naują nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą gali įgyti labai greitai, jei, pavyzdžiui, iš bylos

69
Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on
Private International Law Permanent Bureau, 2014, p. 174.
 33

aplinkybių bus matyti šeimos ketinimai įsikurti kitoje šalyje ilgam laikui, susirandant namus, darbą,
vaikui ugdymo įstaigą ir pan. O tam tikrais atvejais net ir ilgesnis, bet laikinas šeimos gyvenimas
kitoje šalyje nesukurs joje vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, jei iš bylos aplinkybių
bus matyti, kad toks persikėlimas buvo iš anksto suplanuotas kaip laikinas, vaikas visąlaik išlaikė
tam tikrus ryšius su savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybe ir pan. Pažymėtina, kad vaiko
laikinas išvykimas atostogoms, pagal mokyklos mainų programą ir pan. negali būti prilyginamas
nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos išsaugojimui ar pasikeitimui.
ESTT yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento
„Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta
atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT
sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio
jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius
atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų
pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis
konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba
išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus,
padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą
valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir
aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7)
kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis
teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas
vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą, ESTT nurodė, kad norint
atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti
tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant
gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo
aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p.
51). Vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri yra esminė nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą,
sudaryta iš įvairių veiksnių, kurie skirtingi, nelygu vaiko amžius. Taigi veiksniai, į kuriuos reikia
atsižvelgti mokyklinio amžiaus vaiko atveju, yra kitokie nei tie, į kuriuos reikia atsižvelgti, kalbant
apie studijas baigusį nepilnametį, arba tie, kurie yra svarbūs kūdikio atveju (ESTT sprendimas
byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 53). ESTT nurodė, kad
mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys,
 34

su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi (ESTT sprendimas byloje Nr. C-
497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 54).
Lietuvos teisės doktrinoje nurodoma, kad kiekvieno vaiko įprastinė gyvenamoji vieta
nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į jo tėvų įprastinę gyvenamąją vietą, ir turėtų būti
suprantama kaip ta vieta, kur yra vaiko pagrindinių (centrinių) interesų (egzistencijos) vieta
(paprastai tai bus ta vieta, kur vaikas būna tėvų pareigas turinčių asmenų valia) 70. Analizuojant
Lietuvos teismų praktiką dažnai pastebima tokia tendencija, kad tais atvejais, kai šeima, jau kelerius
metus įsikūrusi užsienio valstybėje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur vaikas lanko ugdymo
įstaigą, tėvai dirba, šeima turi namus, tačiau, jų teigimu, jie ten yra išvykę tik laikinai, kol užsidirbs
pakankamai pinigų (dažnai laikinumas tęsiasi 5 ir daugiau metų neturint konkrečių planų ir
sugrįžimo į Lietuvą datos), kreipiasi į teismą Lietuvoje, teismai sprendžia, kad vaiko nuolatinė
(įprastinė) gyvenamoji vieta išliko Lietuvoje, nes čia šeima turi nekilnojamojo turto, grįžta atostogų,
vaikas kalba lietuviškai ir yra auklėjamas pagal lietuviškas tradicijas, nors tokios teismo išvados ir
gali kelti abejonių dėl atitikties tarptautinės privatinės teisės šeimos santykių srityje tikslams ir
pobūdžiui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nustatoma
kreipimosi į teismą momentu (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį). Ši
nuostata yra itin svarbi ir ja turėtų būti vadovaujamasi taikant ne tik reglamento „Briuselis II bis“
nustatytas jurisdikcijos taisykles, bet ir kitus tarptautinės privatinės teisės aktus šeimos teisės
srityje. Pažymėtina, kad aiškaus atskaitos taško buvimas yra būtinas, siekiant tinkamai įvertinti
faktinę situaciją ir bylos aplinkybes, nes dažnai krizę išgyvenantys sutuoktiniai linkę keisti
gyvenamąją vietą, ypač į tą, kurioje jiems gali būti suteikiama palankesnė apsauga, nei būtų
suteikiama pagal valstybės, kurioje šeima turėjo nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, teisę.
3 pavyzdys:
Sutuoktiniai ir jų vaikas yra LR piliečiai, daugiau nei trejus metus gyvenantys Airijoje.
Šioje šalyje sutuoktiniai dirba, nuomoja būstą, vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Pažymėtina, kad
Lietuvoje sutuoktiniai turi nekilnojamojo turto, yra čia deklaravę gyvenamąją vietą, per metus bent
du kartus grįžta atostogų. Sutuoktinis kreipėsi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo ir vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo.
Jurisdikcijos patikrinimo eiga:
1. Ieškinio dalykas – a) santuokos nutraukimas;

70
Nekrošius, Vytautas. Europos Sąjungos civilinio proceso teisė. I dalis. Justitia, Vilnius, 2009, p. 92–93.
 35

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas.

Kiekvienam iš reikalavimų jurisdikcija nustatoma atskirai.
2. Bylos šalys – LR piliečiai, gyvenantys kitoje ES valstybėje narėje Airijoje. Šiuo atveju gali kilti
abejonių dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl teismas turėtų tikslinti objektyvius
duomenis, prašydamas pateikti informaciją apie gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan., ir
subjektyvius duomenis, t. y. kurią valstybę šalys laiko savo socialinių, ekonominių interesų centru.
Kadangi su ginču susijusi valstybė yra Airija, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas
„Briuselis II bis“.
a) santuokos nutraukimas
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, šiuo atveju šalys bendru pareiškimu arba
ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų, t. y. arba kreiptis pagal jų
bendrą gyvenamąją vietą į Airijos kompetentingą teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio
1 dalies a punkto 1 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į Lietuvos teismą (reglamento
„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).
4. Kadangi ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, tačiau
turi būti įsitikinta, kad atsakovas bus įtrauktas į procesą, tinkamai informuotas ir išklausytas (žr.
apžvalgos 2.11 dalį).
b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko
įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Šiuo atveju teismas ieškinio priėmimo stadijoje turi
išsiaiškinti, kur yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta ir kurios valstybės teismas yra artimesnis
vaikui. Iš turimų duomenų labiau tikėtina, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje.
4. Taigi šiuo atveju teismas gali arba atsisakyti priimti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo, arba siūlyti šalims susitarti dėl jurisdikcijos prorogacijos (žr. Jurisdikcijos prorogacija,
4 apžvalgos dalį).
Pagal bendrą taisyklę (žr. globos teisių sąvoką), vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios
vietos valstybė gali būti keičiama tik esant abiejų tėvų pareigų turėtojų (dažniausiai tėvo ir motinos,
jei nenustatyta kitaip) sutikimui. Deja, praktikoje dažnai vienas iš tėvų, nusprendęs skirtis ir
persikelti į kitą valstybę, kartu pasiima ir vaiką, taip pažeisdamas likusio tėvo (motinos) globos
teises. Siekdama užkirsti kelią tokiam vaiko grobimui, tarptautinė bendruomenė tiek 1996 m. Hagos
konvencijoje (7 straipsnis), tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis), tiek reglamente
„Briuselis II bis“ (10 straipsnis) įtvirtino, kad esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui
jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko
 36

neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės
(įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas,
nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko
grąžinimo. O sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas.
Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pastebėta tendencija, kad į Lietuvą be kito tėvo
(motinos) sutikimo su vaiku grįžęs vienas iš tėvų (dažniausiai motina) kreipiasi į teismą Lietuvoje
dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas, gavęs tokį tėvo (motinos) prašymą, visų pirma
turi nustatyti, ar jis turi jurisdikciją tokį prašymą nagrinėti, t. y. ar vaikas buvo išvežtas su kito tėvų
pareigų turėtojo sutikimu. Sutikimo davimo procedūra ir forma nėra reglamentuota, tačiau,
atsižvelgiant į vaiko apsaugos nuo neteisėto išvežimo tikslą, svarbiausia yra nustatyti išvežimo
priežastis (pavyzdžiui, vienaip bus sprendžiama, kai vaikas išvežtas esant konfliktui tarp tėvų, ir
kitaip, kai vaikas buvo išvežtas iš jam nesaugios smurtinės aplinkos) ir tai, ar likęs tėvas (motina)
suprato ar galėjo suprasti išvykstančiojo ketinimus keisti vaiko nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos valstybę. Kaip minėta pirmiau, pagal bendrą taisyklę, esant neteisėtam vaiko
išvežimui, teismas Lietuvoje negali spręsti tėvų pareigų klausimo. Vaiko buvimo vietos valstybės,
šiuo atveju Lietuvos, teismas gali taikyti tik laikinąsias apsaugos priemones, kurios reikalingos
vaikui skubiai apsaugoti (1996 m. Hagos konvencijos 11 straipsnis, reglamento „Briuselis II bis“ 20
straipsnis).
Kitokia situacija susiklosto tais atvejais, kai vaikas išvežamas teisėtai. Pagal bendrą taisyklę
spręsti dėl tėvų pareigų jurisdikciją turi vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas.
Vaikas naują nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą gali įgyti ir labai greitai (žr. plačiau dalį Vaiko
nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, p. 32). Vis dėlto ES viduje nustatyta papildoma taisyklė,
kada vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas išlaiko
jurisdikciją (reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnis). Tam yra būtinos šios sąlygos: 1) vaiko
išvežimas turi būti teisėtas; 2) vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės
teismas išlaiko jurisdikciją tik spręsdamas bendravimo teisių klausimą, o visus kitus klausimus dėl
tėvų pareigų turi teisę spręsti naujos vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės
teismas; 3) vaiko buvusioje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybėje buvo priimtas
sprendimas dėl bendravimo teisių iki vaiko išvežimo; 4) vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos valstybės teismas jurisdikciją byloje dėl bendravimo teisių išlaiko 3 mėnesius
nuo vaiko išvežimo momento; 5) bendravimo teisių turėtojas privalo vis dar turėti nuolatinę
(įprastinę) gyvenamąją vietą vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybėje.
 37

Jurisdikcijos išlaikymo taisyklė nustatyta siekiant palengvinti likusio tėvo (motinos) galimybes
nusistatyti naują bendravimo su vaiku, kuris teisėtai išvyko į kitą valstybę, tvarką savo
gyvenamosios vietos valstybės teisme. Vis dėlto įtvirtinta ir šios taisyklės taikymo išimtis tais
atvejais, kai bendravimo teisių turėtojas pripažįsta vaiko naujos nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikciją dalyvaudamas teismų procesuose
neginčijant jų jurisdikcijos (reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnio 2 dalis).
Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos,
1996 m. Hagos konvencijos 6 straipsnyje ir reglamento „Briuselis II bis“ 13 straipsnyje įtvirtinta
jurisdikcijos nustatymo taisyklė pagal vaiko buvimo vietą („būtinoji jurisdikcija“). „Būtinosios
jurisdikcijos“ tikslas yra apsaugoti vaiką tais atvejais, kai joks teismas neturi jurisdikcijos spręsti
dėl jo statuso ir globos teisių, pavyzdžiui, kai reikia priimti sprendimą dėl vaikų pabėgėlių,
pamestinukų, be tėvų globos likusių vaikų ir pan. Vaikas taip pat gali neturėti nuolatinės (įprastinės)
gyvenamosios vietos kurioje nors šalyje dėl to, kad dažnai juda tarp kelių valstybių arba prarado
ryšį su prieš tai jo buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybe, bet dar nėra
pakankamai įrodymų naujai vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai pagrįsti. Šis
jurisdikcijos pagrindas išnyksta, kai tik nustatoma vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta,
nepriklausomai nuo, ar tai ES valstybė narė, ar 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė, ar trečioji šalis.
Taigi jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą gali būti nustatoma tik tais atvejais, kai vaikas neturi
nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės, o tais atvejais, kai vaiko nuolatinė (įprastinė)
gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, jurisdikcija negali būti nustatoma šiuo pagrindu. Tuomet
jurisdikcijai nustatyti turėtų būti taikomos nacionalinės teisės kolizinės normos. Pažymėtina, kad šis
jurisdikcijos pagrindas neapima skubos atvejų, kai vaikui reikalinga neatidėliotina apsauga, kurios
gali imtis ir jurisdikcijos neturintis teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnis).
Pažymėtina, kad pagal 1996 m. Hagos konvenciją galimybė nusistatyti jurisdikciją pagal
nacionalinę teisę nėra įtvirtinta, todėl visais atvejais turi būti taikomas kuris nors iš pirmiau aptartų
jurisdikcijos nustatymo pagrindų arba ieškoma jurisdikcijos perdavimo ar kelių bylų sujungimo
galimybių. Reglamentas „Briuselis II bis“ (žr. 14 straipsnį) nustato vienintelę išimtį taikyti
nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles tais atvejais, kai nė viena ES valstybė narė neturi
jurisdikcijos pagal reglamento 8–13 straipsnius. Pažymėtina, kad šiuo metu, kai beveik visose ES
valstybėse narėse, išskyrus Italiją, yra taikoma ir 1996 m. Hagos konvencija, galimybė taikyti lex
fori yra dar labiau apribota, nes tuo atveju, jei nė viena ES valstybė narė neturi jurisdikcijos pagal
reglamentą „Briuselis II bis“, turi būti peržiūrima, ar kita susijusi trečioji šalis, kuri yra 1996 m.
Hagos konvencijos dalyvė, neturi jurisdikcijos spręsti atitinkamą tėvų ir vaikų teisinių santykių
klausimą. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnis turi būti aiškinamas
 38

sistemiškai su reglamento 17 straipsniu (lis pendens taisyklė), nes jei jau yra kreiptasi į kitos
valstybės teismą ir jis turi jurisdikciją, remiantis vienu iš reglamento „Briuselis II bis“ 8–13
straipsnių, tai bylą gavęs kitas teismas turėtų atsisakyti savo jurisdikcijos 17 straipsnio pagrindu.
CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso tarptautinį civilinį procesą
reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra
Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 785 straipsnis nustato
išimtinės LR teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš
bylos šalių yra LR pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje (1 dalis) arba 2) abiejų
šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (2 dalis). Taigi Lietuvos teismai tais atvejais, kai yra
skirtinga vaiko tėvų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybė, turės jurisdikciją bylose
dėl tėvų pareigų ne pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą (kaip nustatyta 1996 m.
Hagos konvencijoje ir reglamente „Briuselis II bis“) ar vaiko pilietybę (kaip nustatyta tarptautinėse
teisinės pagalbos sutartyse), o pagal vienos iš bylos šalių, vieno iš tėvų pareigų turėtojo LR
pilietybę ir nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pažymėtina, kad, nepaisant kitokio lex
fori įtvirtinto jurisdikcijos nustatymo pagrindo, remiantis vienos iš bylos šalių LR pilietybe ir
gyvenamąja vieta Lietuvoje, CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtine LR teismų jurisdikcija,
taip pat kaip ir pirmiau aptartuose ES ir tarptautinės teisės aktuose nustatytomis jurisdikcijos
taisyklėmis, siekiama apginti vaiko, kaip vienos iš bylos šalių tėvų ir vaikų santykių bylose,
interesus ar vieno iš tėvų, kaip galimai silpnesnės bylos šalies, interesus71.

3.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal 1996 m. Hagos
konvenciją

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai ginčo dėl tėvų pareigų tarptautinis (užsienio) elementas
bus susijęs su valstybe, kuri nėra ES valstybė narė, teismas turi pasitikrinti, ar su reikalavimu dėl
tėvų pareigų susijusi valstybė yra 1996 m. Hagos konvencijos narė. Tokiu atveju, jei susijusi
valstybė yra šios konvencijos dalyvė, tada jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvencijos
taisykles, kurios yra išsamiai aptartos 3.1. apžvalgos dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais
atvejais, kai susijusi valstybė yra ne tik 1996 m. Hagos konvencijos narė, bet ji su Lietuva yra
sudariusi ir tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, bus taikomos tarptautinės teisinės pagalbos
sutarties nuostatos.

71
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015.
 39

3.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal tarptautines
teisinės pagalbos sutartis

Kaip minėta pirmiau, tais atvejais, kai byloje dėl tėvų pareigų susijusi valstybė nėra ES narė,
teismas turi patikrinti, ar nėra kito dvišalio ar daugiašalio Lietuvos Respublikos ir tos valstybės
susitarimo dėl bendradarbiavimo civilinėse ir šeimos bylose. Šiuo metu LR yra sudariusi 12 tokių
susitarimų72, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad santykiuose su Lenkija, Latvija ir Estija
tarptautinės teisinės pagalbos sutartys bus taikomos tik tais klausimais, kurie nepatenka į ES
reguliavimo sritį (pavyzdžiui, tėvystės nustatymas), o santykiuose su Armėnija, Ukraina ir Rusija
tarptautinės teisinės pagalbos sutartys bus taikomos tik tuo atveju, kai sprendžiamo klausimo
nereglamentuoja 1996 m. Hagos konvencija. Atsižvelgiant į tai, tarptautinių teisinės pagalbos
sutarčių nustatytos jurisdikcijos taisyklės toliau yra aptariamos remiantis sutartimi su Moldova ir
Baltarusija.
Pažymėtina, kad pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis kompetentingi nagrinėti tėvų ir
vaikų teisinių santykių bylas yra tos valstybės teismai, kurios teisė yra taikytina konkrečiu atveju.
Skirtingai nei 1996 m. Hagos konvencijoje ir reglamente „Briuselis II bis“ nustatyta bendra
jurisdikcijos taisyklė pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, tarptautinėse teisinės
pagalbos sutartyse tais atvejais, kai nors vieno iš tėvų ir vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose
susitariančiosiose valstybėse, prioritetas teikiamas vaiko pilietybės valstybei. Taip pat vaiko
pilietybės teismai yra kompetentingi tėvystės nustatymo bylose ir bylose tarp vaiko ir jo motinos
bei tėvo, kurių nesaisto santuokos ryšiai.

4. Kelių susijusių reikalavimų jurisdikcija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m.

Hagos konvenciją (jurisdikcijos prorogacija)

Šeimos teisinių santykių byloms būdinga tai, kad vienoje byloje pareiškiama keletas
sąlyginai savarankiškų reikalavimų, pavyzdžiui, reikalaujama nutraukti santuoką, nustatyti
nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su jais tvarką,
padalyti bendrą sutuoktinių turtą ir išspręsti išlaikymo klausimus. Kaip minėta pirmiau, skirtingiems
reikalavimams gali būti taikomi skirtingi jurisdikcijos nustatymo kriterijai, nepaisant to, kad bylos

72
Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys su Armėnija, Azerbaidžanu, Uzbekistanu, Kazachstanu, Ukraina, Moldova,
Lenkija, Baltarusija, Kinija, Rusija ir Turkija, tačiau sutartis su Turkija šiuo atveju nėra aktuali, nes ji apima tik teisinę
pagalbą komercinėse bylose, o sutartis su Kinija nors ir apima šeimos bylas, tačiau jurisdikcijos taisyklių
nereglamentuoja, ir trišalė sutartis su Estija ir Latvija.
 40

šalys yra tos pačios, pavyzdžiui, jei santuokos nutraukimo byloje jurisdikciją gali turėti abiejų
sutuoktinių bendros pilietybės valstybės, nepaisant sutuoktinių gyvenamosios vietos, teismas
(reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio b punktas), tai nereiškia, kad šis teismas automatiškai
turėtų jurisdikciją nagrinėti ir tėvų pareigų bylą, jei vaiko gyvenamoji vieta būtų ne tėvų
(sutuoktinių) bendros pilietybės valstybėje (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Nors pagal
CK 3.59 straipsnį teismas, nutraukdamas santuoką, inter alia, turi išspręsti ir sutuoktinių
nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei išlaikymo klausimus, tais atvejais, kai pagal
reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, pavyzdžiui, esant atsakovo nuolatinei gyvenamajai vietai
Lietuvoje, Lietuvos teismas bus kompetentingas spręsti dėl santuokos nutraukimo, klausimą dėl
vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jei vaikas gyvena kitoje ES valstybėje narėje, teismas gali
palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ar atsisakyti kelti bylą dėl šios dalies
(CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jei nėra galimybių taikyti jurisdikcijos prorogacijos ar
jurisdikcijos perdavimo taisyklių.
Atsižvelgiant į šį šeimos bylų specifiškumą ir siekiant užtikrinti efektyvų teisminį procesą, o
ne išskirti vieną bylą į kelias skirtingas, priklausomai nuo pareikšto reikalavimo, nagrinėtinas
skirtingose valstybėse, tiek reglamentas „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencija nustato
kelių susijusių reikalavimų jurisdikciją, tiksliau, atvejus, kada reikalavimas dėl tėvų pareigų gali
būti nagrinėjamas santuokos nutraukimo teisme (jurisdikcijos prorogacija).
Pažymėtina, kad į Lietuvos Respublikos teismus dažnai kreipiamasi dėl santuokos
nutraukimo ir tėvų pareigų, kai vaikas nuolat gyvena kitoje valstybėje. Tokiais atvejais teismai
atsisako jurisdikcijos spręsti tiek santuokos nutraukimo, tiek tėvų pareigų klausimus tuo pagrindu,
kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje73, o teismas neturi jurisdikcijos
spręsti dėl tėvų pareigų. Pažymėtina, kad teismai nevertina jurisdikcijos prorogacijos taikymo
galimybės ir ja nepasinaudoja.
Kaip jau minėta ankstesniuose skyriuose, jurisdikciją santuokos nutraukimo klausimais
reglamentuoja reglamento „Briuselis II bis“ 3–5 straipsniai, neturintys hierarchijos ir taikymo
prioriteto, bei reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsniai, o tėvų pareigų bylose centrinė
nuostata, aplink kurią sukoncentruotas teisinis reglamentavimas, yra reglamento „Briuselis II bis“ 8

73
Pavyzdžiui, vienoje byloje spręsta, kad „byloje esantys duomenys rodo, jog tiek ieškovo M., tiek atsakovės Z., tiek
šalių nepilnamečių vaikų C. ir D. gyvenamoji vieta yra [kitoje ES valstybėje narėje], ten jie gyvena ir mokosi, taigi ten
yra jų interesų centras. Todėl teismas sprendžia, jog ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikоs teismui, o yra
teisminga [kitos ES valstybės] teismams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo M. ieškinys atsakovei Z. ir
atsakovės priešieškinis ieškovui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir
išlaikymo jiems priteisimo paliktini nenagrinėti.“
 41

straipsnis, nustatantis vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti
reikalavimą dėl tėvų pareigų. Skirtingų jurisdikcijos taisyklių santuokos nutraukimo bylose bei tėvų
pareigų bylose nustatymo teisinė logika ir priežastys yra paprastos: tol, kol šeimoje nėra
nepilnamečių vaikų, prioritetas suteikiamas sutuoktinių interesams, nurodant jiems daug
jurisdikcijos alternatyvų. O tais atvejais, kai byla susijusi su tėvų pareigomis vaikams, jurisdikcija,
suteikiant deramą apsaugą vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, suteikiama tos valstybės, kurioje
yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams, siekiant užtikrinti teisminės gynybos
prieinamumą.74 Taigi santuokos nutraukimo byloje, kai šeimoj e yra nepilnamečių vaikų, gali būti
susiduriama su keliomis skirtingomis jurisdikcijos taisyklėmis, reglamentuojančiomis santuokos
nutraukimo ir tėvų pareigų vaikui klausimus. Tokiems atvejams spręsti tiek reglamente
„Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencijoje yra nustatyta jurisdikcijos prorogacijos taisyklė.
Reglamento „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencijos nustatytų jurisdikcijos prorogacijos
taisyklių tarpusavio santykis yra toks:
1. Tais atvejais, kai vaikas nuolat gyvena kitoje ES valstybėje narėje, taikomos reglamento
„Briuselis II bis“ taisyklės (reglamento 12 straipsnis).
2. Tais atvejais, kai vaikas gyvena prie 1996 m. Hagos konvencijos prisijungusioje valstybėje, kuri
nėra Europos Sąjungos valstybė narė, taikoma 1996 m. Hagos konvencija (Konvencijos 10
straipsnis).
3. Tais atvejais, kai vaikas nuolat gyvena trečiojoje valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos
valstybė narė ir nėra prisijungusi prie 1996 m. Hagos konvencijos, reglamento „Briuselis II bis“
taisyklės gali būti taikomos, jei bylos dėl tėvų pareigų neįmanoma nagrinėti toje trečiojoje
šalyje (pavyzdžiui, dėl karo veiksmų) (reglamento 12 straipsnio 4 dalis).
Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija nereglamentuoja jurisdikcijos taisyklių
santuokos nutraukimo bylose, o pagrindinė nuostata, reglamentuojanti kompetencijos tarp
valstybių, prisijungusių prie šios tarptautinės sutarties, teismų paskirstymą, yra įtvirtinta
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad Susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas
nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko
asmeniui ar turtui apsaugoti. Nepaisant to, kad 1996 m. Hagos konvencijos materialioji taikymo
sritis apima tik tėvų pareigų bylas, bet ne santuokos nutraukimo bylas, šiame teisės akte taip pat yra
įtvirtinta jurisdikcijos prorogaciją reglamentuojančių teisės normų, nustatančių minėtos
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

74
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B, C-184/14,
ECLI:EU:C:2015:479, 37, 45 paragrafai.
 42

reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis buvo kuriamas 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnio
pagrindu, todėl šios dvi teisės normos bus apžvelgiamos kartu.
Jurisdikcijos prorogacija – instrumentas, leidžiantis teismui, pagal įprastines jurisdikcijos
taisykles turinčiam jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, tačiau neturinčiam
kompetencijos spręsti dėl tėvų pareigų, spręsti abu klausimus kartu. Jurisdikcijos prorogacija yra
bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis įtvirtina šio
teisės akto 8 straipsnio, kaip jau minėta, nustatančio bendrąją vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos
valstybės teismų jurisdikcijos spręsti dėl tėvų pareigų taisyklę, išimtį. Pažymėtina, kad jurisdikcijos
prorogacija nėra tik santuokos nutraukimą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos praplėtimas nagrinėti
reikalavimus dėl tėvų pareigų, tai yra bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtis, kuri gali būti
taikoma ir kitais atvejais, jei tai atitinka teisės akto įtvirtintus kriterijus (pavyzdžiui, su vaiku
susijusi valstybė, atitiktis geriausiems vaiko interesams). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
jurisdikcijos prorogacijos sąlygų egzistavimas neapriboja bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymo
apskritai, t. y. galimybės remtis jurisdikcija, pagrįsta įprastinėmis taisyklėmis, ir proroguota
jurisdikcija egzistuoja paraleliai.75
Jurisdikcijos prorogacija galima ne visais atvejais, o tik tuomet, kai egzistuoja jurisdikcijos
prorogacijos sąlygos. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose bei
1996 m. Hagos konvencijoje nustatyti pagrindai, kuriems egzistuojant jurisdikcija spręsti tėvų
pareigų klausimą suteikiama teismui, turinčiam jurisdikciją spręsti santuokos nutraukimo bylą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis, kaip jau minėta, yra pagrįstas 1996 m. Hagos
konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, taigi yra giminingas, tačiau visgi ne
identiškas: reglamentas „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija nustato skirtingus
jungiamuosius faktorius – pagal reglamentą „Briuselis II bis“ reikia, jog teismo, nagrinėjančio
reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, kompetencija būtų pagrįsta vienu iš šio reglamento 3
straipsnyje įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (t. y. prorogacija pagal reglamentą negalima, kai taikomi
ne pačiame reglamente nustatyti jurisdikcijos pagrindai nagrinėti santuokos nutraukimo bylą). Šiuo
atveju teismo ir reikalavimo ryšį leidžia užtikrinti vieno iš šiame teisės akte įtvirtintų jurisdikcijos
pagrindų taikymas. Taigi jurisdikcijos prorogacija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ galima tik
tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismų, kurių vienas turi jurisdikciją pagal bendrą
taisyklę nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, o kitas – dėl tėvų pareigų.76 Pažymėtina,

75
Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 148
76
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. v. M., C-656/13,
ECLI:EU:C:2014:2364, 42 punkas.
 43

kad jurisdikcijos prorogacija neturėtų būti suprantama kaip dviejuose skirtinguose teismuose
nagrinėjamų bylų sujungimas, nes jurisdikcijos prorogacijos taikymo klausimas sprendžiamas
jurisdikcijos nustatymo metu, t. y. dar nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad ES viduje taikant reglamentą „Briuselis II bis“ jurisdikcijos prorogacija galima
pagrįsti teismo kompetenciją nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų tos
valstybės, kurioje nė viena iš bylos šalių, taip pat ir vaikas, neturi įprastinės gyvenamosios vietos,
remiantis tik šalių bendra pilietybe.77 Santuokos nutraukimo klausimų, kaip minėta,
nereglamentuojanti 1996 m. Hagos konvencija nustato kitokį jungiamąjį faktorių – bendrosios
jurisdikcijos taisyklės išimtis reikalavimui dėl tėvų pareigų pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą
gali būti taikoma tik tos valstybės, kurioje kreipiamasi dėl santuokos nutraukimo ir kurioje vienas iš
vaiko tėvų nuolat gyvena, naudai.
Pagal abu teisės aktus jurisdikcijos prorogacijai būtinos visos šios sąlygos:
1. Byla dėl tėvų pareigų privalo būti susijusi su pareiškimu dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo
skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia.78 Šios nuostatos teisinė
logika yra ta, jog vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismo jurisdikcijos taisyklės
išimtis skirta tam, kad teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo bylą, kartu galėtų išnagrinėti
ir tėvų pareigų klausimus, tokiu būdu sukuriant teismui galimybę įvertinti atitinkamos šeimos
gyvenimo visumą, o ne tik aspektus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio santykiais. Tokia
galimybė geriausiai atitinka tiek sutuoktinių, tiek vaiko interesus, todėl pateisina nukrypimą
nuo jau minėtos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, be to, geriau atitinka proceso koncentracijos
ir ekonomiškumo kriterijus. Dėl šios priežasties reikalingos sąsajos tarp santuokos nutraukimo
bylos ir klausimų, dėl kurių taikoma jurisdikcijos prorogacija, dėl šios priežasties jurisdikcijos
prorogacija yra ribota ir laiko atžvilgiu (žr. infra).
2. Bent vienas iš tėvų turi turėti tėvų pareigas79 vaikui. Nepaisant tėvų šeiminės padėties, tėvų ir
vaikų teisiniai santykiai išlieka nepakitę – jie ir toliau yra saistomi tokių pačių teisių ir pareigų
vaikams.80 Kaip pažymėta pirmiau, reglamentas „Briuselis II bis“ pateikia gana abstraktų tėvų
pareigų apibrėžimą, tačiau šių pareigų apimtis ir turinys turi būti aiškinamas autonomiškai,

77
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas nustato jurisdikciją reikalavimui dėl santuokos
nutraukimo pagal bendrą abiejų šalių pilietybę, todėl, pavyzdžiui, tais atvejais, kai sutuoktiniai, LR piliečiai, gyvenantys
ne Lietuvoje, o kitoje ES valstybėje narėje, kreipiasi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo, teismas turi patikrinti
ir jurisdikcijos prorogacijos taikymo galimybę nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų.
78
Išskyrus atvejus, patenkančius į reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.
79
Šiuo klausimu žr. p. 30.
80
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 straipsnis.
 44

atsižvelgiant į reglamento reguliavimo tikslus81. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamentas

nenustato tėvų pareigų suteikimo ir apribojimo klausimų, jie palikti nacionalinės teisės
reguliavimo sričiai, todėl spręsti, ar konkretus asmuo turi tėvų pareigas vaikui, reikia
vadovaujantis vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nacionaline teise, tėvų pareigų turinį
vertinant pagal reglamento dvasią82. Pažymėtina, kad vaikas, atsižvelgiant į jo būseną, t. y. kad
iki tam tikro amžiaus jis negali augti savarankiškai, visada turėtų turėti tam tikrą su juo susijusį
tėvų pareigų turėtoją. Kaip pažymėta pirmiau, tiek pagal reglamentą „Briuselis II bis“, tiek
pagal 1996 m. Hagos konvenciją tėvų pareigų turėtojas gali būti ne tik tėvas, motina, bet ir kiti
asmenys, įgyvendinantys tėvų pareigas vaikui, todėl šiuo atveju svarbu nustatyti, ar bent vienas
iš asmenų, tarp kurių sprendžiamas santuokinis ginčas, turi ir tėvų pareigas vaikui.
3. Jurisdikcijos pripažinimas.
3.1. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad abu tėvai
arba tėvų pareigų turėtojai kreipimosi į teismą metu83 turi aiškiai išreikštu ar kitokiu
nedviprasmišku būdu pritarti jurisdikcijai. Ši nuostata įtvirtina keletą būdų, kuriais
galima pritarti santuoką nagrinėjančio teismo jurisdikcijai. Pirmasis būdas – pritarti
„aiškiai išreikštu būdu“, antrasis – „kitoks nedviprasmiškas būdas“. Pritarimas aiškiai
išreikštu būdu gali būti konstatuojamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pateikiamas
rašytinis pritarimas, aiškus pritarimas užfiksuojamas teismo proceso metu ir kitais
panašiais atvejais. Pritarimas „kitokiu nedviprasmišku būdu“ apima tuos pritarimo
būdus, kurie nepatenka į pirmąją teisinę sąvoką. Pastaroji teisinė kategorija yra itin plati,
vertinamojo pobūdžio. Šiuo atveju diskrecija spręsti paliekama teismui. Tarptautinėje
privatinėje teisėje įprasta, kad jurisdikcijai galima pritarti ir konkliudentiniais veiksmais
– subjektas laikomas pritarusiu teismo kompetencijai, kai nepareiškia jurisdikcinio
prieštaravimo pateikdamas pirmąjį procesinį dokumentą, kuriame suformuluoti

81
Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 dalis.
82
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo McB v. L. E., C‑400/10 PPU,
ECLI:EU:C:2010:582, 43 punktas.
83
Lietuviškajame reglamento tekste klaidingai apibrėžtas pritarimo teismo jurisdikcijai nustatymo momentas („teismui
priėmus bylą savo žinion“). Angliškame, prancūziškame ir lenkiškame instrumento tekstuose nurodoma, kad turi būti
vertinamas kreipimosi į teismą momentas (angl. at the time the court is seised, pranc. à la date à laquelle la juridiction
est saisie, lenk. w chwili wniesienia powództwa).
Kreipimosi į teismą momentas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ yra autonomiška sąvoka, vertinama pagal šiame
teisės akte išdėstytas taisykles. Kreipimosi į teismą nustatymo momentą reglamentuoja reglamento „Briuselis II bis“ 16
straipsnis, nustatantis, kad [laikoma, jog į teismą kreiptasi] tada, kai a) teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo
ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas
būtų įteiktas atsakovui; arba b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už
įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas
dokumentas būtų pateiktas teismui.
 45

argumentai dėl bylos esmės. Vis dėlto, atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių pobūdį,
tylėjimas ir jurisdikcijos neginčijimas, bet ne aiškus ir nedviprasmiškas pritarimas jos
pakeitimui, neturėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas jurisdikcijos
prorogacijos sąlygai atsirasti. Kadangi jurisdikcijos prorogacija suteikia šalims galimybę
įgyvendinti autonomiškumo, teisės pasirinkti, principą, teismui kiekvienu atveju,
atsižvelgiant į bylos aplinkybes, siunčiant kitai šaliai procesinius dokumentus, būtų
naudinga paklausti kitos šalies, ar ši pritaria jurisdikcijos prorogacijai.
3.2. 1996 m. Hagos konvencija nustato tik pritarimo jurisdikcijai reikalavimą, tačiau
nenustato reikalavimų jo išraiškos būdams ir pareiškimo laikui.
4. Bylos nagrinėjimas teisme, kuriame nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, turi labiausiai
atitikti vaiko interesus. Geriausi vaiko interesai yra vertinamasis kriterijus, kuris turi būti
įvertinamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Teismas turi įvertinti su konkrečios šeimos
situacija susijusių aplinkybių visumą geriausių vaiko interesų apsaugos principo kontekste.
Vaikas, gyvenantis tėvų tarpusavio konflikto, nuvedusio iki santuokos nutraukimo, sąlygomis,
neabejotinai patiria stresą, neapibrėžtumą dėl ateities ir kt. Šiuo atveju situacija, kai tėvai ne
„kariauja“ tarpusavyje, o sutaria, pirma, sumažina vaiko patiriamus nemalonius išgyvenimus,
antra, palengvina tėvų tarpusavio bendravimą ateityje, kas savo ruožtu teigiamai veikia abiejų
tėvų galimybes be įtampos ir streso bendrauti su vaikais ir po santuokos nutraukimo. Nors tiek
reglamente „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencijoje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės
tėvų pareigų bylose orientuotos į artumo vaikui kriterijų, kad vaikui būtų sudaryta galimybė
būti išklausytam, pats tėvų sutarimo dėl teismo, kuriame turėtų būti nagrinėjama byla, faktas
dažniausiai turėtų atitikti vaiko interesus, nes skatina taikų teismo procesą, mažina jurisdikcijų
prieštaravimų riziką, užtikrina ryšį tarp teismo ir bylos šalių.
Taigi pabrėžtina, kad tais atvejais, kai teismas, kuriam paduodamas ieškinys, turi jurisdikciją
nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, tačiau neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo dėl
tėvų pareigų, nes vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, turėtų išaiškinti šalims
jurisdikcijos prorogacijos teisinio reglamentavimo esmę ir spręsti klausimą dėl pasiūlymo šalims
sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos, kuriuo teismui, į kurį kreiptasi dėl santuokos nutraukimo,
suteikiama jurisdikcija spręsti ir dėl tėvų pareigų.
Atskiros analizės reikalauja jurisdikcijos prorogacijos taikymas laiko atžvilgiu. Proroguota
jurisdikcija yra laikina. Jurisdikcijos prorogacija pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3
 46

dalį galioja tik konkrečioje byloje, iškeltoje teisme, dėl kurios jurisdikcijos taikyta prorogacija.84
Proroguotos jurisdikcijos negalima išplėsti ir pritaikyti kitoms byloms. Reglamentas „Briuselis II
bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija iš dalies skirtingai apibrėžia jurisdikcijos pagal šių instrumentų
atitinkamai 12 ir 10 straipsnį pasibaigimo momentą: 1996 m. Hagos konvencija nustato, kad tokia
jurisdikcija pasibaigia, „kai tik sprendimas patenkinti ar atmesti prašymus nutraukti santuoką,
teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separaciją) ar pripažinti santuoką negaliojančia tapo
galutinis arba bylos nagrinėjimas baigiamas dėl kurios nors kitos priežasties“. Reglamentas
„Briuselis II bis“ nustato analogiškas taisykles, tačiau papildomai nurodo šio teisės akto 12
straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos taisyklės išimtį, įtvirtintą 12 straipsnio 2 dalies b punkte85, –
tais atvejais, kai teismas santuokos nutraukimo klausimą bei tėvų pareigų klausimą išsprendžia
atskirais procesiniais sprendimais, šio teismo jurisdikcija spręsti dėl tėvų pareigų baigiasi ne tuomet,
kai galutinis tampa sprendimas dėl santuokos nutraukimo, o tuomet, kai galutinis tampa procesinis
sprendimas dėl tėvų pareigų.86Abu teisės aktai nurodo, kad jurisdikcija baigiasi tais atvejais, kai
bylos nagrinėjimas baigiasi, ir tais atvejais, kai nurodytų bylų nagrinėjimas baigiamas dėl kitų
priežasčių. Kai teismas baigia nagrinėti bylą dėl reikalavimo nutraukti santuoką, jam nebelieka
teisinio pagrindo spręsti ir tėvų pareigų klausimą, nes teismo jurisdikcija vienu procesiniu
sprendimu išspręsti visas su šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes būna pasibaigusi. Taigi
galimybė taikyti jurisdikcijos prorogaciją egzistuoja tol, kol nagrinėjama santuokos nutraukimo

84
Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo byloje E, C-436/13, EU:C:2014:2246, 47 ir
49 punktus.
85
Lietuviška reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos teisės normos formuluotė „tais
atvejais, kai byla dėl tėvų pareigų nagrinėjama dieną, nurodytą a punkte, teismo sprendimas šiose bylose tapo galutinis“
yra netiksli ir reikalauja papildomo paaiškinimo. Aptariamos teisės normos tikslas yra nustatyti 12 straipsnio 2 dalies a
punkte įtvirtintos taisyklės išimtį. Ši išimtis sureguliuoja situacijas, kai teismas, prieš spręsdamas tėvų pareigų klausimą,
pagal savo šalies proceso teisę turi priimti atskirą procesinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Tokiu atveju
formalioji 12 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės normos taikymo logika diktuotų tai, kad, teismo procesiniam
sprendimui dėl santuokos nutraukimo tapus galutiniam, pasibaigtų ir teismo jurisdikcija byloje (bylos dalyje) dėl tėvų
pareigų. Akivaizdu, kad tokia situacija sukurtų dichotomiją tarp valstybių, kuriose santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų
klausimai išsprendžiami vienu procesiniu sprendimu, bei tų šalių, kur dėl kiekvienos iš šių dalių priimama keletas
atskirų procesinių sprendimų. Todėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalies b punktas turėtų būti
suvokiamas kaip nurodantis, jog tokiose situacijose teismo, išsprendusio santuokos nutraukimo klausimą, jurisdikcija
baigiasi ne tuomet, kai šio teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, jeigu jis priimtas kaip atskiras procesinis
sprendimas, tampa galutinis, bet kai teismo sprendimas dėl tėvų pareigų, priimtas kaip atskiras procesinis sprendimas,
tampa galutinis. ESTT, aiškindamas jurisdikcijos prorogacijos taikymo laiko atžvilgiu taisykles, pažymėjo, kad
reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kuriuo momentu baigiasi pagal šio straipsnio 1 dalį
suteikta jurisdikcija, t. y. kai teismo sprendimas patenkinti arba atmesti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo
skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia įsiteisėjo arba kai teismo sprendimas byloje dėl tėvų
pareigų įsiteisėjo, jei byla dėl tėvų pareigų dar buvo nagrinėjama prieš tai nurodytą dieną, arba abiem pirmiau
nurodytais atvejais, kai šios bylos užbaigiamos dėl kitos priežasties.
86
Teismo procesinis sprendimas tampa galutinis tuomet, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus jis nebegali
būti skundžiamas instancine teismo procesinių sprendimų kontrolės tvarka. Konkretus momentas nustatomas pagal
atitinkamos valstybės narės nacionalinę proceso teisę.
 47

byla. Teismo procesiniam sprendimui tapus galutiniam, tampa nebegalima ir prorogacija – šalys
netenka galimybės kreiptis į teismą ir prašyti jo spręsti su tėvų pareigomis susijusius klausimus.
Pasibaigus santuokos nutraukimo bylai, kompetenciją spręsti dėl tėvų pareigų turi vienintelis
teismas – tas, kuriam priklauso jurisdikcija pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma jurisdikcijos
prorogacijos galimybė (analogiškų nuostatų nenustatyta 1996 m. Hagos konvencijoje) – valstybės
narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius klausimus kitoje byloje, nei
nurodyta reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalyje, jeigu vaikas turi glaudų ryšį su ta
valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi
nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, arba kreipimosi į teismą
metu teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys,
ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Ši jurisdikcijos prorogacijos taisyklė yra nauja ir dar nėra
suformuotos ESTT praktikos, leidžiančios detaliau paaiškinti šios teisės normos taikymą, tačiau
teisės doktrinoje nurodoma, kad ši nuostata yra šalių autonomijos principo įtvirtinimas šeimos
teisėje, nes leidžia šalims reikalavimui dėl tėvų pareigų nagrinėti pasirinkti bet kurį kitą ES
valstybės narės teismą, kuris nėra vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas ir
kuriame nevyksta šalių santuokos nutraukimo procesas87.
Šioje teisės normoje jungiamasis faktorius, susiejantis teismą ir reikalavimą, yra ne
reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsniu pagrįsta santuokos nutraukimo bylos jurisdikcija, bet
glaudus vaiko ryšys su atitinkama valstybe nare. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai vaiko
nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, kuri nėra nei Europos Sąjungos valstybė narė,
nei 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė. Aptariama teisės norma apima itin platų spektrą įvairių
teisinių ir faktinių situacijų: pirma, šiuo atveju prorogacija gali būti taikoma ir tuo atveju, kai
valstybės narės teismas jurisdikciją santuokos nutraukimo byloje grindė reglamento
„Briuselis II bis“ 7 straipsniu ir vidaus teisės normomis. Antra, aptariama teisės norma kitaip
sureguliuoja pritarimo jurisdikcijai klausimus nei reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1
dalies b punktas – prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalingas
ne abiejų sutuoktinių ir tėvų pareigų turėtojų, bet visų bylos šalių, net jeigu jos ir nėra tėvai,
sutikimas. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis leidžia, kiek tai susiję

87
Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 154–157.
 48

su byla dėl tėvų pareigų, pagrįsti valstybės narės, kurioje vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios
vietos, teismo jurisdikciją, net jei pasirinktame teisme nenagrinėjama jokia kita byla.88
Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 4 dalis nustato tuos jurisdikcijos prorogacijos
atvejus, kurie leidžia užtikrinti reikalavimo dėl tėvų pareigų nagrinėjimą atsižvelgiant į tai, kad
trečiojoje valstybėje, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir kuri nėra 1996 m. Hagos
konvencijos narė, nagrinėti bylą pasirodo neįmanoma, pavyzdžiui, dėl karo veiksmų, ir jurisdikcija
pagal šį straipsnį labiausiai atitiks vaiko interesus. Šios reglamento nuostatos skirtumas nuo
„būtinosios“, vaiko buvimo vieta grindžiamos jurisdikcijos (reglamento „Briuselis II bis“ 13
straipsnis) tas, kad „būtinosios“ jurisdikcijos atveju vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos
jokioje valstybėje, o jurisdikcijos prorogacija paneigia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos
valstybės teismo jurisdikciją.
4 pavyzdys:
Trečiame pavyzdyje buvo nurodyta, kad tiek abu sutuoktiniai, LR piliečiai, tiek jų
nepilnametis vaikas gyvena Airijoje, tačiau dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo jie kreipėsi į teismą Lietuvoje, ir buvo išaiškinta tai, kad Lietuvos teismas turėtų
jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo pagal abiejų šalių pilietybę
(reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas), tačiau reikalavimas dėl tėvų pareigų
(vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) nepatenka į bendrąją jurisdikcijos taisyklę pagal vaiko
įprastinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis), todėl šiuo atveju teismas
turėtų arba šį reikalavimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas),
atsisakydamas jurisdikcijos, arba spręsti dėl jurisdikcijos prorogacijos galimybės, įvertindamas tai,
kad Lietuvos teismas yra kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, abu sutuoktiniai yra
tėvų pareigų turėtojai, vienas iš sutuoktinių aiškiai išreiškė savo norą nagrinėti bylą Lietuvos
teisme, paduodamas čia ieškinį. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su
Lietuvos teismo jurisdikcija ir dalyvaus procese. Pažymėtina, kad Lietuvos teismas gali geriau
atitikti ir vaiko interesus, nes čia teismo procesas vyktų vaikui gerai suprantama kalba, tačiau,
nepaisant to, teismas turi įvertinti, kaip bus išklausyta vaiko nuomonė ir surinkti objektyvūs
duomenys apie vaiko gyvenimo sąlygas, būdą ir abiejų tėvų dalyvavimą auklėjant vaiką.
Pažymėtina, kad šiuos duomenis kompetentingos bus pateikti ne Lietuvos, o vaiko gyvenamosios
vietos institucijos, todėl teismas turi išsiaiškinti, ar šiuos duomenis galės pateikti pačios šalys, ar

88
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. v. M., C-656/13,
ECLI:EU:C:2014:2364, 52 punktas.
 49

centrinė institucija, ar teismas susirinks šiuos duomenis savo iniciatyva ir kokios bus šių duomenų
gavimo išlaidos.
Taigi šiuo atveju teismas gali nagrinėti bylą iš esmės, spręsdamas ne tik dėl reikalavimo
nutraukti santuoką, bet ir tėvų pareigų, jei yra įvykdytos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos
(reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenustato kelių susijusių
reikalavimų sujungimo, todėl šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu, kuriose su susijusia
valstybe yra sudaryta tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, taikytini bendri jurisdikcijos nustatymo
pagrindai, santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų bylose įtvirtinti taip, kad atitiktų vieni kitus. Taigi
tais atvejais, kai sutampa abiejų šalių ir vaiko pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta,
kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų klausimą bus bendros pilietybės ar
bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismas.89 O tais atvejais, kai yra skirtinga šalių
ir vaiko pilietybė ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė ir jurisdikcijos nustatymo pagrindai
pagal teisinės pagalbos sutartis nesutampa, pagal bendrąją taisyklę šalys turi galimybę sudaryti
rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos.90

5. Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui pagal reglamentą „Briuselis II bis“

ir 1996 m. Hagos konvenciją

Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui yra gana naujas ir vis dar prieštaringai
vertinamas institutas tarptautinėje privatinėje teisėje, nes jis suteikia bylą nagrinėjančiam ir
jurisdikciją turinčiam teismui diskreciją spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, taip
nukrypstant nuo vieno esminių teisinio tikrumo principų. Tačiau svarbu tai, kad jurisdikcijos
perdavimas labiausiai susijusiam teismui galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tam tikrų kategorijų
bylose, siekiant apsaugoti svarbesnius, pavyzdžiui, vaiko, interesus.
Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui savo esme yra panašus į jurisdikcijos
prorogaciją, kai sujungiami keli susiję reikalavimai ir jie nagrinėjami viename teisme, kuris
paprastai neturėtų jurisdikcijos spręsti visų reikalavimų91. Skirtumas yra tas, kad, sujungiant

89
Žr., pvz., tarptautinės teisinės pagalbos sutarties su Rusijos Federacija 28 straipsnio 1 dalį, 30, 32 straipsnius.
90
Žr., pvz., tarptautinės teisinės pagalbos sutarties su Rusijos Federacija 21 straipsnio 2 dalį.
91
Pavyzdžiui, reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis ir 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnis nustato galimybę
tėvų pareigų klausimą spręsti santuokos nutraukimo teisme ne pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, Išlaikymo
reglamento 3 straipsnio c ir d punktai taip pat nustato šalutinės jurisdikcijos taisyklę, leisdamas teismui, nagrinėjančiam
santuokos nutraukimo ar tėvų pareigų bylą, spręsti ir išlaikymo klausimus, net jei tai ir nėra kreditoriaus ar skolininko
gyvenamosios vietos teismas.
 50

reikalavimus prorogacijos būdu, būtina šalių valia. Kaip minėta pagal reglamento „Briuselis II bis“
12 straipsnį ir 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnį, tėvų pareigų klausimą galima perduoti
santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui tik esant abiejų šalių sutikimui. Taigi
jurisdikcijos prorogacija yra viena iš šalių autonomijos principo įgyvendinimo galimybių, o
jurisdikcijos perdavimas, net ir tuo atveju, jei atliekamas šalies prašymu, yra teismo apsisprendimo
teisė.
Be to, perduoti jurisdikciją galima tik glaudžiai bendradarbiaujant skirtingų valstybių
teismams, nes jurisdikciją turintis teismas gali ją perduoti kitam, jurisdikcijos neturinčiam, bet su
byla susijusiam teismui tik tuo atveju, jei pastarasis sutiks ją priimti.
Pažymėtina, kad jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui neturi būti
painiojamas su forum necessitatis principu, suteikiančiu teismui teisę nagrinėti bylą net ir neturint
jurisdikcijos, jei jis yra pakankamai susijęs su byla, nes šiuo atveju jurisdikcijos neturi joks teismas.
Jurisdikcijos perdavimas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnį ar 1996 m. Hagos
konvencijos 8, 9 straipsnius galimas tik esant šioms sąlygoms:
1) perdavimas galimas tik tarp ES valstybių narių pagal reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnį
ar valstybių, prisijungusių prie 1996 m. Hagos konvencijos, pagal šios konvencijos 8–9
straipsnius. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu
susijusi valstybė nėra nei ES valstybės narė, nei 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė, taikytinos
arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, kurios jurisdikcijos perdavimo galimybės
nenustato, arba nacionalinė teisė, kurios CPK 783 straipsnis nurodo, kad jurisdikciją perduoti
galima tik tarptautinės sutarties pagrindu ir tvarka;
2) perdavimas galimas tik byloje dėl tėvų pareigų;
3) perduodantis teismas turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8–13 straipsnius ar
1996 m. Hagos konvencijos 5–6 straipsnius;
4) su kita valstybe, kurios prašoma prisiimti jurisdikciją, vaiką sieja konkretus ryšys;
5) toks perdavimas atitiktų geriausius vaiko interesus;
6) kitos valstybės narės teismas sutinka perimti bylą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iniciatyvą perduoti jurisdikciją gali reikšti ne tik teismas,
nagrinėjantis bylą, bet ir teismas tos valstybės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys. Tokiu atveju
teismas, manydamas, kad jis geriau užtikrintų vaiko interesus (pavyzdžiui, byloje dėl vaiko LR
piliečio, gyvenančio JK, globos Lietuvos teismas, manydamas geriau atitiksiąs vaiko interesus), gali
kreiptis į jurisdikciją turintį ir bylą nagrinėjantį teismą (pavyzdžiui, JK teismas turės jurisdikciją
kaip vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas) su prašymu perduoti jam jurisdikciją.
Galutinį sprendimą dėl jurisdikcijos perdavimo priims bylą nagrinėjantis teismas (JK teismas).
 51

Taigi perduodančiame teisme byla turi būti pradėta nagrinėti, kad pagal byloje paaiškėjusias
aplinkybes būtų interesas perduoti jurisdikciją kitam su vaiku labiau susijusios valstybės teismui.
Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 122
straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teisme iškelta byla perduodama
kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis
mutandis taikomos CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame
Lietuvos Respublikos teisme. Kompetentingas Lietuvos Respublikos teismas prireikus nustato
dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams
pašalinti. Pažymėtina, kad teismas gali perduoti ne visą bylą, o tik tam tikrą jos dalį, pavyzdžiui,
teismas, nagrinėjantis tėvų pareigų bylą, jos dalį dėl vaiko turto administravimo gali perduoti tos
valstybės, kurioje yra turtas, teismui. Kita vertus, naudodamasis šia kompetencija teismas turėtų
būti itin dėmesingas ir atsargus, nes bylos išskaidymas dalimis gali lemti prieštaraujančių skirtingų
teismų sprendimų priėmimą, o tai būtų nesuderinama su geriausiais vaiko interesais92.
Pats bylos perdavimas gali būti vykdomas dviem alternatyviais būdais. Teismas, į kurį buvo
kreiptasi, turi diskreciją nuspręsti, kuriuo iš būdų bus naudojamasi:
1) jurisdikciją turintis teismas turi teisę sustabdyti bylą ar jos dalį ir paraginti šalis
pateikti pareiškimą kitos valstybės teismui.
Šiuo atveju teismas turi nustatyti terminą, per kurį šalys turi kreiptis į kitos valstybės teismą,
o šioms nesikreipus, atnaujinti bylos nagrinėjimą. Net ir tuo atveju, jei šalys per nurodytą terminą
kreipėsi į kitos, su vaiku konkrečiu ryšiu susijusios valstybės teismą, tačiau šis nesutiko prisiimti
jurisdikcijos, pirmasis teismas toliau nagrinės bylą bendra tvarka.
2) teismas savo iniciatyva gali sustabdyti bylą ir prašyti kitos valstybės teismą prisiimti
jurisdikciją. Pažymėtina, kad reglamentas „Briuselis II bis“, priešingai nei 1996 m.
Hagos konvencija, labiau apriboja tokią teismo iniciatyvą, nurodydamas, kad jai turi
pritarti bent viena iš šalių.
Kaip minėta pirmiau, jurisdikciją gali prašyti perduoti ir jos neturintis, bet manantis, kad su
vaiku turi glaudesnį ryšį, valstybės teismas. Tokiu atveju jurisdikciją turintis teismas taip pat turi
sustabdyti bylą iki įvyks perdavimo procedūra. Tik perdavus jurisdikciją, byla gali būti
nutraukiama.

92
Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos
reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 164.
 52

Pagal Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo

įstatymo 122 straipsnį toks teismo prašymas gali būti pateiktas per Lietuvos apeliacinį teismą (žr.
toliau).
Kaip pažymėta pirmiau, viena iš būtinųjų jurisdikcijos perdavimo sąlygų yra vaiko ryšys su
konkrečia valstybe. Reglamente „Briuselis II bis“ nustatytas baigtinis tokių jungiamųjų faktorių
sąrašas, o 1996 m. Hagos konvencijoje glaudus ryšys su valstybe yra neapibrėžtas, paliekant teismui
gana plačią diskrecijos teisę. Taigi vaikas turės konkretų ryšį su valstybe, jei ta valstybė:
▪ po kreipimosi į teismą tapo vaiko nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta. Šis kriterijus gali būti
itin svarbus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai, nepaisant jurisdikcijos išlaikymo taisyklės
(reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnis), geriau bylą išnagrinėti galėtų ne buvusios, o naujos
vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas.
▪ yra buvusi vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui,
vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje liko gyventi vienas iš tėvų pareigų
turėtojų, broliai, seserys, kiti giminaičiai, būsimi globėjai ir pan., bylą geriau išnagrinėti galėtų
vaiko buvusios gyvenamosios vietos valstybės teismas.
▪ yra vieno iš tėvų pareigų turėtojo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Šis kriterijus svarbus
siekiant užtikrinti tėvų pareigų turėtojo dalyvavimą procese, kai, pavyzdžiui, jis siekia, kad
teismas nustatytų vaiko gyvenamąją vietą kartu su juo.93 Pažymėtina, kad šie trys vaiko ryšio su
valstybe kriterijai pagal nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą nėra išskirti 1996 m. Hagos
konvencijoje, tačiau juos taip pat galima taikyti kaip sudarančius sąvokos „glaudžiai su vaiku
susijusi valstybė“ turinį.
▪ yra vaiko pilietybės valstybė. Pilietybės veiksnys, kaip vienas iš konkretų ryšį su valstybe
rodančių veiksnių, yra nustatytas tiek reglamente „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos
konvencijoje. Tačiau pabrėžtina, kad pilietybė nėra jurisdikcijos nustatymo pagrindas, ji tik tam
tikrais išimtiniais atvejais leidžia nustatyti esminį vaiko ryšį su valstybe.
▪ yra vaiko turto vieta. Pažymėtina, kad siekiant perduoti jurisdikciją pagal šį kriterijų byla turi
būti susijusi su turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu, nes šios nuostatos tikslas yra
užtikrinti proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą tais atvejais, kai bus siekiama teismo
sprendimą vykdyti toje valstybėje, kur yra vaikui priklausantis turtas.

93
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamento „Briuselis II bis“ tekste lietuvių kalba pabrėžiama abiejų tėvų pareigų
turėtojų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, tačiau šis vertimas nėra tikslus, nes vaiko ryšiui su valstybe nustatyti
pakanka tik vieno iš tėvų pareigų turėtojo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Pranevičienė K. Jurisdikcijos
nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003
(Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 175.
 53

1996 m. Hagos konvencija nurodo dar kelis kriterijus, kuriais remdamasis teismas gali siekti
perduoti jurisdikciją kitos valstybės teismui, tai yra:
□ tos valstybės teismas turi vaiko tėvų prašymą nutraukti jų santuoką, taikyti separaciją ar
pripažinti santuoką negaliojančia. Pažymėtina, kad šis kriterijus reglamente „Briuselis II bis“
taikomas kaip jurisdikcijos prorogacija, siekiant sujungti kelis susijusius reikalavimus, ir tam
yra būtinas abiejų šalių sutikimas. Tačiau nesant abiejų šalių sutikimo, šis kriterijus negali būti
naudojamas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ jurisdikcijai perduoti;
□ vaiko glaudus ryšys su kita valstybe. Šis kriterijus yra neapibrėžtas ir gali būti taikomas
pakankamai plačiai. Kaip pažymėta pirmiau, šį kriterijų gali sudaryti reglamento „Briuselis II
bis“ įvardyti su nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta susiję kriterijai, taip pat ir kiti veiksniai,
galintys turėti įtakos užtikrinant geriausius vaiko interesus ir priimant sprendimą per įmanomai
trumpiausią laiką.
Taigi, be jau išnagrinėto vaiko konkretaus ryšio su valstybe, kuriai siekiama perduoti
jurisdikciją, perdavimas turi atitikti ir geriausius vaiko interesus.94 Vaiko interesų sąvoka
išanalizuota pirmiau, tačiau papildomai dar būtina pažymėti tai, kad atitiktis geriausiems vaiko
interesams turi būti vertinama kiekvienoje byloje individualiai tuo momentu, kai vaikui reikia taikyti
tam tikrą apsaugos priemonę.
Kaip nurodyta pirmiau, jurisdikcijos perdavimas yra teismų bendradarbiavimo išraiška, todėl
tam, kad jis įvyktų, būtinas ne tik motyvuotas teismo prašymas, bet ir kito teismo pagrįstas
sutikimas ar atsisakymas prisiimti jurisdikciją. Teismas, kurio prašoma prisiimti jurisdikciją ar ją
atiduoti, turi įvertinti, ar ši procedūra atitiks visas pirmiau išvardytas sąlygas. Reglamento
„Briuselis II bis“ 15 straipsnio 5 dalis nustato dar ir papildomą laiko reikalavimą, t. y. 6 savaites,
per kurias teismas, kurio prašoma, turi priimti sprendimą, ar prisiimti jurisdikciją. Tačiau
pabrėžtina, kad prašymas prisiimti jurisdikciją ar ją perduoti nėra privalomas, ir teismas, kurio
prašoma, turi teisę atsisakyti ją prisiimti, nurodydamas tokio nesutikimo priežastis. Šios priežastys
bylą nagrinėjančiam teismui suteiks papildomos informacijos ir, tikėtina, prisidės prie spartesnio
bylos išnagrinėjimo.
2014 m. gruodžio 11 d. buvo papildytas Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir
tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas, kuriuo detalizuota jurisdikcijos perdavimo
procedūra. Visų pirma įtvirtinta, kad prašymus dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio valstybės

94
Yra išskiriami objektyvūs kriterijai, leidžiantys nustatyti artimesnį ir patogesnį vaikui teismą, ir subjektyvūs kriterijai,
nulemiantys vaiko asmenines galimybes dalyvauti procese, pavyzdžiui, kalbos mokėjimas, branda, prisirišimas prie
konkrečios aplinkos, bendravimo įgūdžiai.
 54

teismo ir dėl jurisdikcijos perdavimo užsienio valstybės teismui nagrinėja Lietuvos apeliacinis
teismas. Prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje
nustatyta tvarka tiek, kiek reglamentas „Briuselis II bis“ ar 1996 m. Hagos konvencija ir šis
įstatymas nenustato kitaip. Šie prašymai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Jie turi atitikti
bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 straipsnis). Pažymėtina,
kad įstatymas nurodo, jog prašymo formos ir turinio reikalavimai nėra taikomi prašymams, kuriuos
pateikia užsienio valstybės teismas, tačiau nedetalizuojama, kokie reikalavimai keliami prašymui,
kurį paduoda Lietuvos teismas. Įstatyme labiau akcentuojamas yra pareiškėjo, vienos iš bylos šalių,
vaidmuo, nors pagal 1996 m. Hagos konvenciją jurisdikcija gali būti perduota tik teismo iniciatyva.
Pabrėžtina, kad teikiant prašymą dėl jurisdikcijos perdavimo yra būtina nurodyti aplinkybes, dėl
kurių šalis ar bylą nagrinėjantis ar norintis nagrinėti teismas mano, jog būtų tikslinga perduoti
jurisdikciją.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio
valstybės teismo ir priėmęs sprendimą šį prašymą patenkinti, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes,
nustato kompetentingą Lietuvos teismą, kuris nagrinės bylą Lietuvoje. Užsienio valstybės teisme
iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis
mutandis taikomos CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame
Lietuvos teisme. Kompetentingas Lietuvos teismas prireikus nustato dalyvaujančių byloje asmenų
procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti.
Pažymėtina, kad CPK 783 straipsnio 4 dalis taip pat įtvirtina galimybę perduoti civilinę bylą
nagrinėti užsienio valstybės teismui tarptautinės sutarties pagrindu ir nustatyta tvarka. Teismo
nutartis dėl jurisdikcijos perdavimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 783 straipsnio 5
dalis). Tačiau pažymėtina, kad Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų
įgyvendinimo įstatymo 122 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartys,
priimtos dėl prašymų priimti ar perduoti jurisdikciją, yra neskundžiamos. Todėl teismo nutartis
perduoti ar prisiimti jurisdikciją reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnio ar 1996 m. Hagos
konvencijos 8, 9 straipsnių pagrindu bus neskundžiama.
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas prašymus dėl jurisdikcijos perėmimo
(perdavimo), iš esmės vadovaujasi vaiko interesais ir kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis,
pavyzdžiui, svarbi yra vaiko, LR piliečio, gyvenančio užsienyje, potencialaus globėjo gyvenamoji
vieta Lietuvoje95. Pažymėtina, kad jurisdikciją perėmusi valstybė įpareigojama spręsti su vaiku

95
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, bylos Nr. 2T-62-370/2015.
 55

susijusį klausimą, dėl kurio buvo perimta jurisdikcija, iš esmės, t. y. atlikti ne tik teisinį, bet ir
faktinį jurisdikcijos perėmimą, pavyzdžiui, inicijuoti bylos dėl vaiko globos iškėlimą96. Užsienio
valstybės teisme iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti
iš esmės. Šiuo atveju mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 35
straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme.
Kompetentingas Lietuvos Respublikos teismas prireikus nustato dalyvaujančių byloje asmenų
procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti.

6. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas

Reikalavimas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir nepilnamečių vaikų, jei jų yra šeimoje,
išlaikymo gali būti pareiškiamas kaip vienas iš teisme spręstinų reikalavimų santuokos nutraukimo
byloje. Taip pat reikalavimas dėl išlaikymo gali būti keliamas kaip atskiras reikalavimas,
pavyzdžiui, dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, arba gali būti susijęs tik su vaiko gyvenamosios vietos
ir išlaikymo dydžio pakeitimu, bendravimo tvarkos nustatymu ir išlaikymo priteisimu ir pan.
Priklausomai nuo to, kurios valstybės yra susijusios su byla dėl išlaikymo, jurisdikcija bus
nustatoma pagal Išlaikymo reglamentą, 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių
išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija)97, naująją Lugano konvenciją98,
tarptautines teisinės pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę.
Išlaikymo sąvoka nėra pateikta nė viename minėtų dokumentų, tačiau išlaikymo funkcija yra
suteikti jo prašančiam tokią paramą, kuri reikalinga jam normaliai gyventi. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad, priklausomai nuo valstybės, kurioje yra sprendžiamas išlaikymo klausimas, paramos dydis
gali skirtis, nes skiriasi „normalaus“ gyvenimo supratimas. Gana aukšti šiandienos gyvenimo

96
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, bylos Nr. 2T-68-370/2015.
97
Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusi visa ES, tačiau Išlaikymo reglamentas pakeičia šią
konvenciją, kai ją taiko ES valstybės narės, išskyrus Daniją (2007 m. Hagos konvencijos 51 straipsnio 4 dalis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, skirtingai nei šios konvencijos pirmtakės (1956 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo
pareigų vaikams taikytinos teisės, 1958 m. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis
vaikams, pripažinimo ir vykdymo, 1973 m. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo prievolėmis,
pripažinimo ir vykdymo, 1973 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės), 2007 m. Hagos
konvenciją yra ratifikavusios kur kas daugiau valstybių. Be 27 ES valstybių narių (išskyrus Daniją), prie šios
konvencijos yra prisijungusios Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Norvegija, Ukraina.
98
2007 m. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo taikoma tik tais atvejais, jei susijusi valstybė yra ne ES valstybė narė, priešingu atveju bus taikomas Išlaikymo
reglamentas.
 56

standartai neapsiriboja vien tuo, kad būtinai reikia maisto, būsto ir drabužių, dažniausiai kalbama ir
apie asmens galimybes ugdytis, sveikai gyventi ir pan.
Pažymėtina, kad tarptautinės privatinės teisės dokumentai paprastai yra taikomi vaiko
išlaikymui, sutuoktinių tarpusavio išlaikymui ir kitoms išlaikymo prievolėms, kylančioms iš šeimos
santykių, tėvystės (motinystės), santuokos ir giminystės (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 1
straipsnį). Kitos išlaikymo prievolės, kurios nepatenka į tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus ir
sutuoktinių tarpusavio išlaikymo pareigas, yra suprantamos kaip vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus,
brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo pareiga ar vis labiau pripažįstama vaiko tėvo (motinos)
sutuoktinio pareiga išlaikyti vaiką, augantį jų šeimoje99.
Išlaikymą moka skolininkas kreditoriui. Kreditorius paprastai suprantamas kaip tas asmuo,
kuris turi teisę į išlaikymą, tai gali būti tėvas (motina), sutuoktinis, vaikas, globėjas ar kiti giminės.
Tam tikrais atvejais kreditorius gali būti ir valstybinės institucijos. Skolininkas yra tas asmuo, kuris
turi pareigą mokėti išlaikymą. Išlaikymas gali būti mokamas periodinėmis išmokomis, vienkartine
pinigine išmoka arba perleidžiant nuosavybę, priklausomai nuo taikytos teisės reikalavimų100.

6.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal Išlaikymo

reglamentą

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos
teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje,
skirtas daliai101 šeimos turtinių santykių, t. y. išlaikymo klausimams, spręsti. Šio teisės akto tikslas –
užtikrinti, kad išlaikymo kreditorius vienoje valstybėje narėje lengvai gautų sprendimą, kuris
automatiškai būtų vykdytinas kitose valstybėse narėse netaikant papildomų formalumų.102 Šiuo
tikslu reglamente įtvirtinta nuostatų dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos, pripažinimo ir
vykdytinumo, vykdymo, teisinės pagalbos ir centrinių institucijų bendradarbiavimo (10
konstatuojamoji dalis).
Išlaikymo reglamento materialioji taikymo sritis apima visas išlaikymo prievoles, kylančias
iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, siekiant, kad visiems išlaikymo

99
Martiny Dieter, Maintenance obligations in the conflict of laws, The Hague academy of international law, 1994, p.
150.
100
Practical Handbook for Caseworkers under the 2007 Child Support Convention, The Hague Conference on Private
International Law Permanent Bureau, 2013, p. 34–38.
101
Sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimai šios apžvalgos rengimo metu nėra reglamentuojami Europos Sąjungos
lygmeniu.
102
Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 9 punktas.
 57

kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos (11 konstatuojamoji dalis). Šis teisės aktas apima
itin platų išlaikymo prievolių spektrą ir yra taikomas ne tik nepilnamečių vaikų, bet ir kitų rūšių
išlaikymui, pavyzdžiui, brolių ir seserų arba partnerių. Pagal Išlaikymo reglamento 2 straipsnio 1
dalies 10 punktą kreditorius – fizinis asmuo, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas arba kuris
reikalauja, kad jos būtų jam mokamos. Tačiau kreipimosi dėl sprendimo dėl išlaikymo prievolių
pripažinimo ir vykdymo tikslais terminas „kreditorius“ apima viešuosius subjektus, turinčius teisę
veikti vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba reikalauti grąžinti vietoj
išlaikymo kreditoriui sumokėtas išmokas. Jei viešasis subjektas veikia turėdamas tokius įgaliojimus,
jis turėtų turėti teisę gauti tokias pat paslaugas ir tokią pat teisinę pagalbą kaip ir kreditorius (14
konstatuojamoji dalis). Reglamentas neįtvirtina fizinių asmenų teisinio statuso nustatymo.103
Išlaikymo reglamentas pakeitė iki tol atitinkamoje srityje besiklostančius teisinius santykius
reglamentavusias 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir
teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.104 Todėl
Teisingumo Teismo praktika, susijusi su nuostatomis dėl jurisdikcijos išlaikymo prievolių srityje,
įtvirtintomis 1968 m. Briuselio konvencijoje ir Reglamente Nr. 44/2001, kuris yra Briuselio
konvencijos tęsinys, tebėra reikšminga analizuojant atitinkamas Reglamento Nr. 4/2009
nuostatas.105
Išlaikymo reglamentas taikomas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse su tam tikromis
išlygomis: Danija ir Jungtinė Karalystė nėra prisijungusios prie 2007 m. Hagos protokolo, todėl
Išlaikymo reglamento III skyrius (taikytina teisė) šioms šalims netaikomas. Be to, Danijai
aptariamas reglamentas taikomas tik tiek, kiek jis išlaikymo teisinių santykių srityje keičia
Reglamentą Nr. 44/2001. Tai reiškia, kad, be taikytinos teisės klausimų, Danijai taip pat netaikomos
Išlaikymo reglamente įtvirtintos nuostatos dėl Centrinių institucijų teisinio bendradarbiavimo (VII
skyrius).106
Išlaikymo reglamento jurisdikcijos taisyklės taikomos universaliai – net ir tais atvejais, kai
atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje (Išlaikymo
reglamento 15 konstatuojamoji dalis).

103
Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 21 ir 25 punktai, 22 straipsnis.
104
Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 44 punktas, 68 straipsnio 1 dalis.
105
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Sophia Marie Nicole Sanders v.
David Verhaegen,C-400/13, ECLI:EU:C:2014:2461.
106
Žr. Europos Bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo( OL 12.6.2009 L 149/80).
 58

Išlaikymo reglamento taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas 75–76 straipsniuose. Išlaikymo

reglamento 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas, 1 dalyje nustatyta bendra
taisyklė, pagal kurią šis reglamentas, laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių, taikomas tik po jo taikymo
pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir
parengtiems autentiškiems dokumentams. Šio reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas
reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą
dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d.
Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl
išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB), 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m.
Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant šio sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m.
birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m. Hagos protokolas
neįsigalios iki to laiko. Taigi nepaisant to, kad 2007 m. Hagos protokolas ES viduje įsigaliojo
2013 m. rugpjūčio 1 d., jo taisyklės, kartu ir Išlaikymo reglamentas, taikomi nuo 2011 m. birželio
18 d.
Išlaikymo reglamentu siekiama, kad kreditorius galėtų vienoje valstybėje narėje lengvai
gauti sprendimą, kuris būtų automatiškai vykdytinas kitoje valstybėje narėje, netaikant jokių
papildomų nuostatų (9 konstatuojamoji dalis). Šis reglamentas pakeitė reglamento „Briuselis I“
nuostatas, kurios buvo taikomos išlaikymo prievolių klausimams. Išlaikymo reglamentas nustato
kelias jurisdikcijos taisykles:
▪ Bendroji jurisdikcija (3 straipsnio a, b punktai);
▪ Pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija (3 straipsnio c, d punktai);
▪ Teismo pasirinkimas (pasirinkta jurisdikcija) (4, 5 straipsniai);
▪ Specialioji jurisdikcija (6, 7 straipsnis).
Bendroji jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę
gyvenamąją vietą. Tarp šių dviejų jurisdikcijos pagrindų nėra jokios hierarchijos, todėl jie
konkuruoja tarpusavyje. Pažymėtina, kad Išlaikymo reglamentas, kaip ir reglamentas „Briuselis II
bis“, nepateikia įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau ji turi būti aiškinama autonomiškai,
atsižvelgiant į Išlaikymo reglamento tikslus ir keliamus uždavinius. Nors reglamento „Briuselis II
bis“ ir Išlaikymo reglamento tikslai yra skirtingi, tačiau principai tie patys, t. y. visų pirma siekiama
užtikrinti silpnesniosios šalies interesus, garantuojant jai teisę į tinkamą procesą ir teisę būti
 59

išklausytai107. Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus įprastinės

gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas
išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.
Tačiau reikalavimas dėl išlaikymo gali būti keliamas ir skolininko gyvenamosios vietos valstybėje,
jei taip pasirenka kreditorius, taip pat ir skolininkas gali kreiptis dėl sprendimo, kuriuo priteistas
išlaikymas, modifikavimo jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje, išskyrus tam tikrus
apribojimus, t. y. jei teismo sprendimas buvo priimtas ES valstybėje narėje arba 2007 m. Hagos
konvencijos susitariančiojoje valstybėje, kurioje kreditorius vis dar turi įprastinę gyvenamąją vietą,
tai skolininkas negali pradėti proceso dėl teismo sprendimo keitimo ar naujo priėmimo kitoje
valstybėje (Išlaikymo reglamento 8 straipsnio 1 dalis). Šio apribojimo išimtys nustatytos Išlaikymo
reglamento 8 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad Išlaikymo reglamentas neapsiriboja taikymu teritorijoje, t. y. Išlaikymo
reglamento jurisdikcijos taisyklės bus visuomet taikomos valstybėje narėje, nepaliekant galimybės
taikyti nacionalinę teisę (Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktas). Ši
universalaus taikymo (erga omnes) taisyklė leidžia išvengti dviejų skirtingų kolizinių normų
susidūrimo ne tik ES viduje, bet ir santykiuose su trečiosiomis šalimis. Kadangi bendrų tarptautinės
privatinės teisės normų tikslas yra užkirsti kelią galimam teismo proceso perkėlimui iš vienos
valstybės narės į kitą, ieškant palankesnės teisinės padėties (forum shopping‘ui) ir palengvinti
procesą, tais atvejais, kai nėra bendrų jurisdikcijos taisyklių (pavyzdžiui, santykiuose su
trečiosiomis šalimis), tik taikant erga omnes principą galima pasiekti šių užsibrėžtų tikslų.
Nors Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra lygūs,
nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, kai kurių mokslininkų108 nuomone, Išlaikymo reglamento 3
straipsnio c ir d punktuose nustatyti jurisdikcijos pagrindai įvardijami kaip pagalbinė (šalutinė)
jurisdikcija, nes tam, kad teismas turėtų jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo 109, yra būtina kita susijusi
byla, t. y.:

107
ESTT, taikydamas reglamentą „Briuselis II bis“, yra nustatęs pagrindinius kriterijus, į ką turėtų būti atsižvelgiama
sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės (žr., pvz., ESTT sprendimus C-523/07 ir C-497/10). Paprastai
atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įprastinė gyvenamoji vieta suprantama kaip asmens vieta, kurioje asmuo turi
nuolatinį ar įprastinį savo interesų centrą. Sunkumų kyla tais atvejais, kai asmuo pakeičia savo gyvenamąją vietą ar jas
turi kelias. Tokiu atveju teismas turi tirti objektyvius (buvimo vienoje valstybėje trukmė, reguliarumas, profesiniai,
šeiminiai ir kiti socialiniai ryšiai, būstas ir pan.) ir subjektyvius (ketinimas įsikurti, laikymas kurios nors vietos savo
interesų centru ir pan.) veiksnius.
108
Pavyzdžiui, prof. (em.) dr. Dieteris Martiny 2013 m. gruodžio 5–6 d. Sofijoje, Bulgarijoje, vykusiame seminare dėl
išlaikymo prievolių Europoje pateikė būtent tokį jurisdikcijos pagrindų skirstymą.
109
Pažymėtina, kad lietuviškasis ir angliškasis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktų tekstai skiriasi:
lietuviškame reglamento tekste nurodoma, jog kartu turi būti keliamas „reikalavimas dėl išlaikymo“, o angliškame –
„reikalavimas, susijęs su išlaikymu“. Lenkiškas ir prancūziškas dokumento tekstai taip pat orientuoja į platesnę sąvoką
 60

1) kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu
susijusias bylas, pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo, separacijos, santuokos negaliojimo,
tėvystės nustatymo (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktas). Ši taisyklė negali būti
taikoma tik tokiu atveju, jei jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių pilietybe;
2) kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis
susijusias bylas, išskyrus tuos atvejus, kai jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių
pilietybe (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas).
Pažymėtina, kad šios jurisdikcijos taisyklės yra glaudžiai susijusios su reglamentu „Briuselis
II bis“, nes būtent šis reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles su santuokos nutraukimu ir tėvų
pareigomis susijusioms byloms, pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo ar vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo. Santuokos nutraukimo bylose pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį šalys
turi galimybę pasirinkti ne tik įprastos gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris sutaptų ir su
išlaikymo santykio šalių – kreditoriaus ar skolininko – įprastinės gyvenamosios vietos teismu, todėl
Išlaikymo reglamentas nustato vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų, susietų ne su
kreditoriaus ar skolininko įprastine gyvenamąja vieta, o su valstybe, kurioje nagrinėjama su asmens
statusu susijusi byla. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina bendrą taisyklę ir jurisdikcijai dėl tėvų
pareigų pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, todėl dažniausiai jurisdikcijos pagrindas pagal
reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą – pagal kreditoriaus, kuris yra vaikas,
įprastinę gyvenamąją vietą – sutaps, tačiau, kaip minėta pirmiau, reglamentas „Briuselis II bis“
nustato ir kitus jurisdikcijos pagrindus bylai dėl tėvų pareigų (pavyzdžiui, jurisdikcijos išlaikymas,
perdavimas ar jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą ar lex fori), kurie nebus vaiko, kreditoriaus,
įprastinė gyvenamoji vieta. Būtent dėl šios priežasties ir siekiant užtikrinti proceso paprastumą ir
geresnę kreditoriaus apsaugą Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d dalyse buvo nustatyti
pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindai, kad išlaikymo klausimas būtų sprendžiamas toje
valstybėje ir tame teisme, kuriame nagrinėjama su asmens statusu ar tėvų pareigomis susijusi byla,
kurios išlaikymo santykio šalys yra kreditorius ir skolininkas.
Atsižvelgiant į tai, kad visi Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos
pagrindai yra lygūs, ESTT, aiškindamas pagalbinę (šalutinę) jurisdikciją ir Išlaikymo reglamento 3
straipsnio c ir d punktuose įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų santykį, nurodė, kad jurisdikcijos
pagrindai tiek reglamente „Briuselis II bis“, tiek Išlaikymo reglamente yra suformuoti labiausiai
atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo su bylos nagrinėjimo vieta kriterijų, todėl tais atvejais,

bei leidžia aptariamą straipsnį taikyti ne tik išlaikymo, bet ir susijusiems klausimams. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas
dėl išlaikymo šio reglamento kontekste apima visus su išlaikymo prievole susijusius reikalavimus.
 61

kai skirtingi teismai nagrinėja santuokos nutraukimo bylą ir bylą dėl tėvų pareigų, reikalavimas dėl
išlaikymo vaikui turi būti keliamas ne santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiame teisme, o tėvų
pareigų klausimą sprendžiančiame teisme, nes šis teismas gali geriausiai įvertinti reikalavimus dėl
nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nustatyti mokėtiną sumą, kuria būtų prisidedama prie vaiko
priežiūros ir ugdymo; ši suma nustatoma, atsižvelgiant į pasirinktą globos būdą – globoja abu arba
tik vienas iš tėvų, bendravimo su vaiku teisę, šios teisės trukmę ir kitas teismui žinomas su tėvų
pareigomis susijusias faktinio pobūdžio aplinkybes110.
Svarbu paminėti tai, kad Išlaikymo reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles tik išlaikymo
prievolėms, nesiejant jų su asmens statusu, todėl keblumų kyla tais atvejais, kai vaiko tėvystė nėra
nustatyta ir kartu su išlaikymo reikalavimu turi būti nustatyta ir tėvystė. Nei Išlaikymo reglamentas,
nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei pirmiau aptartos 1996 m. ir 2007 m. Hagos konvencijos tokių
atvejų neįtvirtina. Tokiu atveju jurisdikcija nagrinėti su asmens statusu susijusias bylas turi būti
nustatoma arba pagal kitas tarptautines sutartis, arba pagal nacionalinę teisę, o nustačius šį
reikalavimą spręsti kompetentingą teismą, jam gali būti suteikta jurisdikcija nagrinėti ir kartu
keliamą reikalavimą111 dėl išlaikymo112. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-
3-360-378/2015 sprendė užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo
vaikui, LR piliečiui, nuolat gyvenančiam Vokietijoje, priteisimo iš LR piliečio, nuolat gyvenančio
Lietuvoje, pripažinimo klausimą. Problema buvo ta, kad pagal Vokietijos civilinį procesą
reglamentuojančius teisės aktus Vokietija turi jurisdikciją spręsti nuolat šioje šalyje gyvenančių
vaikų tėvystės nustatymo klausimą, nepriklausomai nuo to, kur yra tariamo tėvo gyvenamoji vieta,
o pagal CPK 785 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių
santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos
pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

110
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B., C-184/14,
ECLI:EU:C:2015:479, 43 punktas.
111
Terminas „kartu keliamas reikalavimas“ yra autonomiškai, ne pagal valstybių narių vidaus teisėje įprastus kriterijus
vertinama sąvoka.
112
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai tarp Lietuvos ir kitos susijusios valstybės yra sudaryta tarptautinės teisinės
pagalbos sutartis, tėvystės klausimas turi būti sprendžiamas pagal joje nustatytas taisykles, t. y. pagal vaiko pilietybės
valstybės teisę vaiko pilietybės valstybėje (žr. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 32 straipsnį, Lietuvos Respublikos ir
Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28
straipsnį). Kitais atvejais turėtų būti taikomos nacionalinės teisės taisyklės.
Kaip aptarta pirmiau, CPK 785 straipsnis nustato išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją tėvų ir vaikų teisinių
santykių bylose, jei viena iš bylos šalių yra LR pilietis ir gyvena Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad būtent Lietuva bus
ir vaiko pilietybės, ir įprastinės gyvenamosios vietos valstybė, todėl gali susidurti skirtingos kolizinės normos, jei,
pavyzdžiui, pagal vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę šios valstybės teismai taip pat turės jurisdikciją
spręsti tėvystės nustatymo klausimą.
 62

Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 785 straipsnyje įtvirtinta išimtinio teismingumo taisyklė nėra
savitikslė, formali norma, ja visų pirma siekiama apsaugoti vaiko interesus. Teismas atsižvelgė į
tokias byloje svarbias aplinkybes: kad LR pilietis, kurio tėvystė buvo nustatyta, buvo informuotas
apie Vokietijoje vykstantį procesą, bet atsisakė bendradarbiauti su tos šalies teismu, tėvystės fakto
jis iš esmės neginčijo, joks kitas alternatyvus procesas Lietuvoje nebuvo pradėtas, atsakovas
neįrodinėjo savo, kaip vienos iš bylos šalių, didesnio pažeidžiamumo kitos šalies atžvilgiu, dėl ko
buvo galimai pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir dėl ko būtų galima pateisinti išimtinį
LR teismų jurisdikcijos pobūdį remiantis vien tik ta nuostata, kad atsakovas yra LR pilietis, nuolat
gyvenantis Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į vaiko teisę žinoti savo
kilmę, kuri yra viena pamatinių teisių, užtikrinamų visose šalyse vienodai, nepriklausomai nuo kitų
teisinių taisyklių, sprendė, kad nėra pagrindo nepripažinti Vokietijos teismo sprendimo dalies dėl
tėvystės nustatymo.
Pažymėtina, kad visi aptariami tarptautinės privatinės teisės aktai pabrėžia vaiko interesų
svarbą ir būtinybę užtikrinti arčiausiai vaiko esantį teismą, kad būtų tinkamai įvertinti vaiko
poreikiai ir išklausytas pats vaikas.
Teismo pasirinkimas (pasirinkta jurisdikcija) įtvirtintas Išlaikymo reglamento 4
straipsnyje, nurodant, kad šalys gali susitarti, kurios valstybės narės teismas turės jurisdikciją spręsti
dėl išlaikymo prievolių. Pasirinkimas galimas iš dviejų, t. y. reikalavimą dėl išlaikymo gali nagrinėti
arba vienos iš šalių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, arba vienos iš šalių pilietybės
valstybės teismas.
Sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių ginčuose dėl tarpusavio išlaikymo nustatytos dar dvi
papildomos sąlygos pasirinkti teismą, t. y. galima rinktis teismą, kuris nagrinėja su šalių santuoka
susijusius ginčus, arba teismą valstybės narės, kurioje ne trumpiau nei vienerius metus buvo
įprastinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta.
Šalys susitarti dėl jurisdikcijos turi raštu arba sudarydamos susitarimą, arba kreipdamosi į
teismą. Jei šalys nesusitarė kitaip, tai jų susitarimu suteikta jurisdikcija yra išimtinė. Susitarimas
galimas ir dėl kitos nei ES valstybė narė jurisdikcijos, jei ši valstybė yra 2007 m. naujosios Lugano
konvencijos valstybė narė, pavyzdžiui, Norvegija.
Pabrėžtina, kad kaip bylose dėl tėvų pareigų (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis), taip
ir bylose dėl vaikų iki 18 metų išlaikymo pasirinkti jurisdikciją yra griežtai draudžiama (Išlaikymo
reglamento 4 straipsnio 3 dalis).
Jurisdikcijos pasirinkimą gali nulemti ir atsakovo dalyvavimas teismo procese, neginčijant
jurisdikcijos (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovas, kuris pradėjo dalyvauti
procese, teikdamas reikalingus dokumentus, pavyzdžiui, atsiliepimą į ieškinį, neginčija jurisdikcijos
 63

teismo, kuris pagal pirmiau išvardytus kriterijus jos neturėtų išlaikymo klausimams spręsti.
Pavyzdžiui, ieškovas, kreditorius, kreipiasi į savo pilietybės valstybės teismą, atsakovas sutinka su
ieškovo pasirinkta jurisdikcija ir vėliau negali jos ginčyti remdamasis Išlaikymo reglamente
nustatytais jurisdikcijos pagrindais.
Papildoma jurisdikcija įtvirtina kelias papildomas taisykles tais atvejais, jei teismas neturi
jurisdikcijos nei pagal Išlaikymo reglamento pirmiau išvardytus jurisdikcijos nustatymo pagrindus,
nei pagal Lugano konvencijoje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles. Visų pirma įtvirtinta abiejų šalių
(kreditoriaus ir skolininko) pilietybės valstybės jurisdikcija (Išlaikymo reglamento 6 straipsnis), o
jei ir ši negali būti taikoma, tuomet išimtinėmis aplinkybėmis bylą gali nagrinėti tos valstybės narės,
kuri yra pakankamai susijusi, teismas, jei nė vienoje trečiojoje šalyje išlaikymo klausimas dėl
objektyvių kritinių situacijų, pavyzdžiui, karo, negali būti sprendžiamas (forum necessitatis,
Išlaikymo reglamento 7 straipsnis).
5 pavyzdys:
Sutuoktiniai LR piliečiai turi du nepilnamečius vaikus. Šeima gyvena Vokietijoje.
Santykiams pašlijus, vyras grįžta į Lietuvą. Žmona su vaikais lieka gyventi Vokietijoje. Žmona
kreipiasi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir
išlaikymo vaikams priteisimo.
Jurisdikcijos patikrinimo eiga:
1. Ieškinio dalykas – a) santuokos nutraukimas;
b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas;
c) išlaikymo priteisimas.
Kiekvienam iš šių reikalavimų jurisdikcija nustatoma atskirai.
2. Bylos šalys – LR piliečiai, gyvenantys skirtingose ES valstybėse narėse – Vokietijoje ir Lietuvoje.
Bendra buvusi sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Vaikų gyvenamoji vieta liko
Vokietijoje. Kadangi su ginču susijusi valstybė yra Vokietija, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomi
reglamentas „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentas.
a) santuokos nutraukimas
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį ieškovė turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių
jurisdikcijos pagrindų, t. y. arba kreiptis pagal buvusią bendrą sutuoktinių gyvenamąją vietą į
kompetentingą Vokietijos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 2
papunktis), arba pagal atsakovo gyvenamąją vietą – į Lietuvos teismą (reglamento
„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į
Lietuvos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).
 64

4. Kadangi ieškovė kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos
nutraukimo iš esmės.
b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko
įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad vaikų gyvenamoji vieta
yra Vokietijoje, todėl pagal bendrąją taisyklę būtent šios valstybės teismas būtų kompetentingas
nagrinėti vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Lietuvos teismas gali turėti jurisdikciją
spręsti ir dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tuo atveju, jei yra įvykdomos visos jurisdikcijos
prorogacijos sąlygos. Būtinos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos: Lietuvos teismas yra
kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo bylą pagal „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, abu
sutuoktiniai yra tėvų pareigų turėtojai, vienas iš sutuoktinių aiškiai išreiškė savo norą nagrinėti
bylą Lietuvos teisme, paduodamas čia ieškinį, tad svarbu išsiaiškinti, ar kitas sutuoktinis sutinka ir
įsitraukia į procesą. Vis dėlto abejonių kyla dėl to, ar bylos nagrinėjimas Lietuvos teisme geriau
atitiktų vaikų interesus, užtikrintų jų teisę būti išklausytiems ir leistų surinkti duomenis apie jų
gyvenimo sąlygas ir būdą bei tėvų dalyvavimą auklėjant vaikus.
4. Taigi šiuo atveju teismas gali arba atsisakyti priimti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo, arba esant įvykdytoms visoms jurisdikcijos prorogacijos sąlygoms nagrinėti ir šią bylos
dalį iš esmės.
c) dėl išlaikymo priteisimo
3. Pagal Išlaikymo reglamento bendrą taisyklę ieškovė turi teisę pasirinkti arba Vokietijos teismą
(kreditoriaus gyvenamosios vietos teismas; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas), arba
Lietuvos teismą (atsakovo gyvenamosios vietos teismas; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a
punktas). Be to, ieškovė turi teisę pasirinkti ir vieną iš pagalbinės jurisdikcijos pagrindų, įvardytų
Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktuose, t. y. pagal santuokos nutraukimo ar tėvų
pareigų bylą. Šiuo atveju, jei nebūtų taikoma jurisdikcijos prorogacija ir byla dėl tėvų pareigų būtų
nagrinėjama Vokietijos teisme, spręsti dėl išlaikymo prioritetą turėtų Vokietijos teismas113.
Pažymėtina, kad jurisdikcijos vertinimas nelabai keistųsi net ir tuo atveju, jei ir atsakovas
gyventų Vokietijoje, nes Lietuvos teismas vis tiek galėtų nagrinėti santuokos nutraukimo bylą kaip
abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės teismas ir spręsti dėl jurisdikcijos prorogacijos vaikų
gyvenamosios vietos nustatymo byloje. Tuo atveju, jei būtų pritaikyta jurisdikcijos prorogacija ir
vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimas būtų nagrinėjamas Lietuvos teisme, pastarasis

113
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B., C-184/14,
ECLI:EU:C:2015:479, 43 punktas.
 65

turėtų spręsti ir išlaikymo klausimą, nepaisant to, kad ir kreditorius, ir skolininkas gyvena ne
Lietuvoje (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas). Jei jurisdikcijos prorogacija nebūtų
taikoma, tuomet, kaip nurodyta pirmiau, reikalavimą dėl išlaikymo vaikui nagrinėti prioritetą turėtų
Vokietijos teismas, sprendžiantis tėvų pareigų bylą iš esmės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei su ginču susijusi valstybė būtų ne ES valstybė narė ir
Lietuva nebūtų su šia valstybe sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, pavyzdžiui,
Norvegijos Karalystė, kai ieškovė kreiptųsi į Lietuvos teismą, šis vis tiek turėtų taikyti Išlaikymo
reglamento nuostatas, nes, kaip pažymėta pirmiau, ta aplinkybė, kad atsakovo įprastinė gyvenamoji
vieta yra trečiojoje valstybėje, nebeturėtų būti priežastis netaikyti Bendrijos normų dėl jurisdikcijos
ir nebeturėtų būti nuostatų, nukreipiančių į nacionalinę teisę, jei valstybės narės teismas gali
pasinaudoti papildoma jurisdikcija (žr. Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktą).
Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius ir skolininkas yra LR piliečiai, nepaisant jų
gyvenamosios vietos, gali būti taikoma papildoma jurisdikcija (Išlaikymo reglamento 56 straipsnis)
ir reikalavimas dėl išlaikymo nagrinėjamas Lietuvos teisme.

6.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal tarptautines

konvencijas

Išlaikymo reglamentas tarp ES valstybių narių turi pirmenybę tiek 2007 m. Hagos
konvencijos, tiek naujosios Lugano konvencijos atžvilgiu (Išlaikymo reglamento 69 straipsnio 2
dalis, 2007 m. Hagos konvencijos 51 straipsnio 4 dalis ir Lugano konvencijos 64 straipsnio 1 dalis),
tačiau santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra 2007 m. Hagos
konvencijos ir naujosios Lugano konvencijos šalys, bus taikomos būtent šiuose tarptautinės
privatinės teisės instrumentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės.
Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos konvencija114 tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos
taisyklių išlaikymo bylose, tačiau kalbėdama apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą
įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (Konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma
atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo
pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš
2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės
yra iš esmės analogiškos nustatytosioms Išlaikymo reglamente, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją

Prie 2007 m. Hagos konvencijos, be 27 ES valstybių narių (išskyrus Daniją), yra prisijungusios Albanija, Bosnija ir
114

Hercegovina, Norvegija, Ukraina.

 66

pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant

procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas
taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl
vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų
pareigų, teismas. Taip pat 2007 m. Hagos konvencijoje (Konvencijos 18 straipsnis), kaip ir
Išlaikymo reglamente (8 straipsnis), nustatyti apribojimai skolininkui pradėti procesą dėl sprendimo
modifikavimo kitoje nei kilmės valstybėje.
2007 m. naujoji Lugano konvencija taip pat įtvirtina tam tikras jurisdikcijos taisykles ir
išlaikymo bylose, kurios aktualios sprendžiant ginčus, susijusius su šiai konvencijai pritarusiomis
valstybėmis. Šia konvencija iš esmės išplečiamas Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo
(„Briuselis I“) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos susitariančiųjų šalių – Europos
Bendrijos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos Konvencijos
privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos
Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės.
Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje iš esmės pakartojama
daugelis reglamento nuostatų, tačiau tai yra atskiri dokumentai. Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė,
remiantis naująja Lugano konvencija, yra atsakovo gyvenamoji vieta (2 straipsnis). Bylose dėl
išlaikymo nustatytos ir specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kada byla gali būti iškelta kitoje nei
atsakovo gyvenamosios vietos valstybėje, t. y. pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą ir teismuose,
turinčiuose jurisdikciją nagrinėti bylas dėl asmens statuso ar tėvų pareigų (atitinkanti Išlaikymo
reglamente įtvirtintą pagalbinę (šalutinę) jurisdikciją)115.

115
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos ir kitų ES valstybių narių santykiuose su Danija toliau taikomas
reglamentas „Briuselis I“ (Europos Bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašyto 2005 m. spalio 19 d. Briuselyje, pagrindu), tačiau
Danijos ir kitų trečiųjų šalių (Norvegijos, Islandijos ir Šveicarijos) atžvilgiu taikoma naujoji Lugano konvencija. Vis
dėlto Lugano konvencijos 65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ši konvencija bus taikoma visais atvejais bylose, kuriose
atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje, kurioje taikoma ši konvencija, o ne šio straipsnio 1 dalyje
nurodyti dokumentai, pavyzdžiui, reglamentas „Briuselis I“, todėl tais atvejais, kai byloje dėl išlaikymo, susijusioje su
Danijos Karalyste, atsakovo gyvenamoji vieta bus Lietuvoje ar Danijoje, bus taikoma Lugano konvencija, o ne
reglamentas „Briuselis I“.
Bylose dėl išlaikymo, susijusiose su Norvegijos Karalyste, kuri yra ir 2007 m. Hagos konvencijos, ir Lugano
konvencijos narė, sprendžiant jurisdikcijos klausimą, turėtų būti taikoma Lugano konvencija, kurios 65 straipsnyje
nurodyta, kad ši konvencija pakeičia valstybių sudarytas konvencijas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lugano
konvencija tiesiogiai nustato pozityvius jurisdikcijos pagrindus, o 2007 m. Hagos konvencija, kaip pažymėta pirmiau,
įtvirtina tik netiesioginės ir neigiamos jurisdikcijos taisykles per sprendimų pripažinimo institutą. 2007 m. Hagos
konvencijoje nustatyti tik keli papildomi jurisdikcijos pagrindai, kurių nėra Lugano konvencijoje, t. y. pagal atsakovo
pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese ir pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl išlaikymo. Kiti jurisdikcijos
 67

6.3. Jurisdikcijos nustatymas reikalavimui dėl išlaikymo pagal tarptautines teisinės pagalbos
sutartis

Sprendžiant ginčus, susijusius su šalimis, kurios nėra nei ES valstybės narės, nei 2007 m.
Hagos konvencijos ar Lugano konvencijos dalyvės, bet su kuriomis Lietuva yra sudariusi
tarptautines teisinės pagalbos sutartis, turėtų būti taikomos šiose sutartyse nustatytos jurisdikcijos
taisyklės (Išlaikymo reglamento 69 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, sprendžiant sutuoktinių
tarpusavio turtinius klausimus, jurisdikcija pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis atitinka ir
Išlaikymo reglamento dvasią, nes nustatoma arba pagal bendrą šalių gyvenamąją vietą, arba pagal
jų bendrą pilietybę, arba pagal jų buvusią bendrą gyvenamąją vietą116. Tais atvejais, kai
sprendžiamas vaiko išlaikymo klausimas, o nors vieno iš tėvų ir vaiko gyvenamosios vietos
valstybės skiriasi, jurisdikciją pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis turėtų turėti vaiko
pilietybės valstybės teismas, tačiau Išlaikymo reglamentas, kurio valstybė narė yra Lietuva, taip pat
ir viena iš tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių dalyvė, draudžia jurisdikcijos pasirinkimą, pagrįstą
tik vienos iš šalių, šiuo atveju vaiko, pilietybe (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d dalį).
Atsižvelgiant į tai, kad visi su vaiku susiję klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius
vaiko interesus, sprendžiant dėl valstybės, turinčios jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo,
taip pat turėtų būti vadovaujamasi visų pirma geriausiais vaiko interesais.117

7. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo nustatymas

Pažymėtina, kad nė vienas iš pirmiau paminėtų ir aptartų teisės aktų nereglamentuoja

sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. ES lygmeniu yra parengtas Tarybos reglamento dėl
jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais
pripažinimo ir vykdymo projektas (COM(2011)0126–C7-0093/2011–2011/0059(CNS)), tačiau jis
vis dar nėra galutinai patvirtintas ir įsigaliojęs. Todėl sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos
nustatymo reikalavimui dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo turi būti taikomos tarptautinių

pagrindai pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, ar susijusią tėvų pareigų bylą yra tokie pat kaip naujojoje
Lugano konvencijoje.
116
Žr. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse,
šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnį, Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 26 straipsnį.
117
Pavyzdžiui, tais atvejais, kai LR pilietės ir Baltarusijos piliečio šeimoje gimė kūdikis, Baltarusijos pilietis, kuris su
motina gyvena Lietuvoje, nepaisant tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos tėvų ir vaikų teisinių santykių
klausimą spręsti vaiko pilietybės teisme, turėtų būti vadovaujamasi Išlaikymo reglamento nuostatomis, nes būtent
Lietuvos teismas atitiks artumo kriterijų ir būtent Lietuvoje, kurioje vaikas, Baltarusijos pilietis, turi įprastinę
gyvenamąją vietą, teismas galės realiai įvertinti vaiko poreikius ir jam reikalingą išlaikymą.
 68

teisinės pagalbos sutarčių nuostatos tuo atveju, kai ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos
Respublika pasirašius tokią sutartį, arba nacionalinės tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos
CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai
susitarimai.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai su susijusia valstybe Lietuva turi sudariusi tarptautinę
teisinės pagalbos sutartį, sutuoktinių turtiniams klausimams spręsti bus taikomos šioje sutartyje
įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Kaip ir pirmiau aptartos taisyklės dėl santuokos nutraukimo ir tėvų
pareigų, taip ir sutuoktinių turtiniams santykiams spręsti kompetentingos valstybės teismas
nustatomas pagal taikytiną teisę. Bendra taisyklė yra ta, kad sutuoktinių asmeninius ir turtinius
teisinius santykius reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją
vietą, įstatymai. Jei vienas iš sutuoktinių gyvena vienos susitariančiosios šalies, o antrasis – kitos
teritorijoje, ir jeigu abu sutuoktiniai turi tą pačią pilietybę, jų asmeninius ir turtinius teisinius
santykius reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios piliečiai jie yra, įstatymai. Jei vienas iš
sutuoktinių yra vienos, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies pilietis, jų asmeninius ir turtinius
teisinius santykius reguliuoja įstatymai tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra ar buvo jų
bendra gyvenamoji vieta, arba pagal turto, dėl kurio kilo ginčas, buvimo vietą, išskyrus
nekilnojamąjį turtą, dėl kurio ginčai nagrinėjami pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra
turtas, įstatymus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015 sprendė, kad
atsižvelgiant į tai, jog abi bylos šalys yra LR piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, nepaisant to,
kad sutuoktinių dalytinas turtas yra Rusijoje, nagrinėjamoje byloje nėra tarptautinės teisinės
pagalbos sutarties nuostatų, reglamentuojančių jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose
pasiskirstymą, taikymui reikalingos subjektinės sudėties. CPK 786 straipsnyje nustatyta išimtinė
Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su
Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu, eliminuoja kitoms nei Lietuvos Respublikos teisingumo
įstaigoms galimybę spręsti ginčus dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį
turtą. Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši
taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių
(santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl
daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą.
Kadangi tarptautinėje privatinėje teisėje įprastas autonomiškas jurisdikcijos nagrinėti
vienoje byloje reiškiamus skirtingus reikalavimus vertinimas (t. y. jurisdikcija dėl kiekvieno
reikalavimo vertinama atskirai), teismas dėl savo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą ar tam
tikrą joje kylantį klausimą visais atvejais sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis). Tai, inter alia,
 69

reiškia, kad teismas gali imtis iš esmės nagrinėti tik tą bylos, turinčios tarptautinį (užsienio)
elementą, reikalavimų dalį, kurią nagrinėti jis yra kompetentingas. Dėl šių priežasčių reikalavimo
dėl užsienio valstybėje esančio turto teisinio statuso ir jo padalijimo tarptautinio teismingumo
klausimas turi būti vertinamas atskirai ir nepriklausomai nuo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo
nacionalinio teismingumo klausimo.
Pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį Lietuvos teismui yra teismingos šeimos bylos, jei nors viena
šalių yra LR pilietis ir nuolat gyvena Lietuvoje. Taigi tuo atveju, kai nors vienas iš sutuoktinių yra
LR pilietis ir gyvena Lietuvoje, Lietuvos teismai turės jurisdikciją padalyti sutuoktinių turtą.
Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jų šeimos bylas nagrinėja
išimtinai Lietuvos teismai (CPK 784 straipsnio 2 dalis). Lietuvos teismai taip pat yra kompetentingi
nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra
Lietuvoje (CPK 784 straipsnio 3 dalis). Pabrėžtina, kad išimtinai tik Lietuvos teismai nagrinėja
bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju
turtu (CPK 786 straipsnis). Vis dėlto kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes,
šalių valią ir interesus, taip pat į susijusios valstybės teisinį reguliavimą (pavyzdžiui, Vokietijos
teismas turės jurisdikciją spręsti šį klausimą, jei jis turi jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo
bylą pagal reglamentą „Briuselis II bis“118), turėtų spręsti, ar Lietuvos teismas turėtų spręsti
reikalavimą tik dėl bendro nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, padalijimo, jei jis neturi
jurisdikcijos nagrinėti nei santuokos nutraukimo, nei tėvų pareigų, nei išlaikymo priteisimo
klausimų. Pažymėtina, kad visi šie klausimai sprendžiant šeimos bylas yra glaudžiai susiję ir
sprendimas dėl vieno reikalavimo, pavyzdžiui, vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo,
gali nulemti kito reikalavimo apimtį, pavyzdžiui, iš bendro sutuoktinių turto atidalijamos dalies
apskaičiavimą. Pagal CPK 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva
patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tačiau tam tikrais atvejais, kelios
valstybės gali turėti jurisdikciją spręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, todėl
prisiimant jurisdikciją tikslinga įvertinti ir šios valstybės teisinį reguliavimą, kad nebūtų absoliučių
pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto sprendimo dėl, pavyzdžiui, tos valstybės išimtinės
jurisdikcijos taisyklių pažeidimo.
Trumpai turėtų būti pristatyta ir bendra Tarybos siūlomo reglamento dėl sutuoktinių turto
teisinio režimo taisyklė, kuri įsigaliojus reglamentui iš esmės keis dabar nusistovėjusią šių klausimų
sprendimo tvarką. Bendra taisyklė santuokos nutraukimo byloje yra ta, kad teismas, kuris turi

118
Informaciją apie atskirose ES valstybėse narėse reguliuojamus sutuoktinių turto režimo klausimus galima rasti
internete adresu: www.coupleseurope.eu
 70

jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis II bis“ spręsti santuokos nutraukimo klausimą, turi
jurisdikciją ir sutuoktinių turto teisinio režimo byloje. Tačiau tam būtinas abiejų šalių pritarimas. Jei
kompetentingo teismo pagal šią bendrąją taisyklę nustatyti nepavyksta, tada spręsti dėl sutuoktinių
turto teisinio režimo turi sutuoktinių bendros įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, jei
ši sąlyga netenkinama – paskutinės bendros gyvenamosios vietos valstybės teismas, jei ne –
atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, o jei ir pagal šią taisyklę negali būti
nustatytas kompetentingas teismas, tada bylą dėl sutuoktinių teisinio režimo nagrinėja abiejų
sutuoktinių pilietybės valstybės teismas. Pagal turto buvimo vietą galima bus spręsti tik tuo atveju,
jei jurisdikcija negalės būti nustatyta pagal pirmiau minėtas taisykles. Tokiu atveju išimtinis
Lietuvos teismų teismingumas bylose dėl nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, praras prasmę,
tačiau jurisdikcijos taisyklių suvienodinimas bent jau ES erdvėje, jų derėjimas su jau galiojančiomis
nustatytomis normomis supaprastins teismo procesus, nes tas pats teismas galės nagrinėti visus su
asmens situacija susijusius aspektus119.

8. Lis pendens taisyklė

Teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikciją, dažnai nustato keletą jurisdikcijos pagrindų,

kuriais remiantis tam tikros valstybės teismui suteikiamas teisinis pagrindas prisiimti kompetenciją
nagrinėti atitinkamą bylą. Pavyzdžiui, reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje įtvirtinti net
septyni alternatyvūs jurisdikcijos pagrindai santuokos nutraukimo bylose. Nors dauguma atvejų
teisės aktai ir faktinės aplinkybės nukreipia jurisdikciją tik vienos valstybės teismui, dėl vienokių ar
kitokių priežasčių gali susiklostyti tokia situacija, kai tuo pačiu metu bylą pretenduos nagrinėti kelių
valstybių teismai. Tai dažniausiai lemia aplinkybė, kai bylos šalys iš skirtingų valstybių pradeda
tapačias bylas savo valstybių teismuose. Tokie atvejai yra pavojingi tuo, kad, bylą nagrinėjant
dviejų valstybių teismuose, kiltų nesuderinamų teismo sprendimų rizika, didėtų šalių patiriamos
bylinėjimosi išlaidos, būtų mažinamas teismų autoritetas, nesąžiningoms šalims atsirastų daugiau
galimybių piktnaudžiauti. Tam, kad būtų išvengta tokio pobūdžio situacijų, teisės aktuose
nustatomos jurisdikcijos kolizijų sprendimo taisyklės, kurių konkretūs būdai priklauso nuo
atitinkamoje valstybėje susiformavusios teisės tradicijos.

119
Žr. plačiau:
http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2009_2014/documents/com/com_com(2011)0126_/com_com(2011)0126_lt.p
df
 71

Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse kelių teismų konkurencijos nagrinėti bylą padeda
išvengti forum non conveniens doktrina – kolizija sprendžiama to teismo, kuriame patogiau
nagrinėti bylą, naudai. Kontinentinėje teisėje jurisdikcijos kolizijos sprendžiamos pagal kitą
principą – lis (alibi) pendens. Šio principo esmę atskleidžia prior tempore, potior iure (pirmajam –
geresnė teisė) maksima. Lis pendens doktrina yra įtvirtinta reglamento „Briuselis II bis“ 19
straipsnyje, Išlaikymo reglamento 12 straipsnyje, ir, žinoma, reglamente „Briuselis I“120,
tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse. Šiuose teisės aktuose įtvirtintų lis pendens taisyklių
veikimo mechanizmai sutampa, taigi tikslingiausia juos analizuoti kartu.
Kaip minėta, Europos Sąjungos reglamentai siekia akumuliuoti jurisdikciją ES viduje, todėl
reglamentuose įtvirtintomis lis pendens taisyklėmis galima remtis tik kitos Europos Sąjungos
valstybės teismo naudai, bet ne trečiosios valstybės teismo naudai. ESTT, nagrinėdamas klausimą,
ar lis pendens taisyklės gali būti taikomos bylose, kuriose atsakovas yra įsisteigęs (gyvena)
trečiojoje valstybėje, išaiškino, jog šios taisyklės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai šalių
gyvenamoji vieta (domicile) yra ne Europos Sąjungoje.121 Taikant lis pendens taisykles nėra
reikšminga atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, svarbu tai, jog susiklosčiusi jurisdikcijų kolizijos
situacija būtų susijusi su dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismais. 122 Antra, taikant lis
pendens taisykles nėra svarbus kitos Europos Sąjungos valstybės teismo taikytas jurisdikcijos
pagrindas – šios taisyklės turi būti taikomos ir tais atvejais, kai kitos valstybės narės teismas
jurisdikciją grindžia nacionaline teisės norma.123 Trečia, kadangi lis pendens taisyklių įtvirtinimo
ES teisės aktuose tikslas – išvengti dviejų nesuderinamų teismo sprendimų egzistavimo Europos
Sąjungoje, todėl teisės normos, nustatančios tokio pobūdžio taisykles, turi būti aiškinamos plačiai.
Ketvirta, lis pendens taisyklės yra imperatyvios ir nenumato jokių išimčių bei taikymo sąlygų,
pavyzdžiui, teismo artumas, didesnis patogumas ir kt.

120
Reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente įtvirtintų lis pendens taisyklių veikimo mechanizmas yra
identiškas reglamento „Briuselis I“ bei 1968 m. Briuselio konvencijoje įtvirtintų atitinkamų teisės normų veikimo
mechanizmui, aiškinant aptariamą teisės normą, galima remtis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aiškinant
reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnį ir 1968 m. Briuselio konvencijos 21 straipsnį.
Naujasis reglamentas „Briuselis I bis“ itin smulkiai sureguliuoja lis pendens taisykles – teisės normos šiais klausimais
išdėstytos aptariamo teisės akto 29–34 straipsniuose. Kadangi reglamento „Briuselis I bis“ taikymas šeimos bylose yra
itin ribotas, kasacinis teismas neanalizuoja šio teisės akto nuostatų.
121
Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Gubisch Maschinenfabrik KG v.
Giulio Palumbo, C-144/86, ECLI:EU:C:1987:528.
122
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Overseas Union Insurance Ltd ir
Deutsche Ruck Uk Reinsurance Ltd bei Pine Top Insurance Company Ltd v New Hampshire Insurance Company,C-
351/89, ECLI:EU:C:1991:279.
123
Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact on Third States. Oxford University Press, 2008, p.
263.
 72

Šios taisyklės sukurtos siekiant maksimalaus aiškumo, todėl galioja vienintelis principas –
pirmumas laiko atžvilgiu. Vienas iš šio principo pagrindų – Europos Sąjungos valstybių narių
teismų pasitikėjimas vienų kitais, pasitikėjimas kitos valstybės narės teismo vykdomu teisingumu.
Europos Sąjungos reglamentai, reguliuojantys jurisdikcijos, teismų sprendimų pripažinimo ir
leidimo vykdyti klausimus, grindžiami prezumpcija, kad visi be išimties Europos Sąjungos
valstybių narių teismai žino Europos Sąjungos teisę bei ją taiko tinkamai, taigi Europos Sąjungos
teisės aspektu nėra svarbu, kurios valstybės teismas nagrinės tam tikrą bylą.
Tam, kad būtų galima taikyti lis pendens taisykles, turi būti tenkinamos šios sąlygos:
▪ Tos pačios šalys. Santuokos nutraukimo bylose lis pendens taisyklės gali būti taikomos tik tais
atvejais, kai bylos yra iškeltos tarp tų pačių šalių. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylų specifiką,
šis kriterijus nėra sudėtingas ir nereikalauja išsamios teisinės analizės: byloje turi dalyvauti tie
patys fiziniai asmenys. Kad aptariamos taisyklės būtų taikomos, šių asmenų procesinė padėtis
nėra svarbi – atitinkamas subjektas vienoje byloje gali būti ieškovas, kitoje – atsakovas, ir tai
neužkerta kelio taikyti lis pendens normas. Tėvų pareigų bylose šis kriterijus reiškia, kad bylos
turi būti iškeltos dėl pareigų tarp tų pačių tėvų pareigų turėtojų tam pačiam vaikui (tiems
patiems vaikams). Tais atvejais, kai vienoje valstybėje narėje iškeliama byla dėl vieno tėvų
pareigų turėtojo pareigų vienam vaikui, o kitoje šalyje – dėl to paties tėvų pareigų turėtojo
pareigų kitam vaikui, lis pendens taisyklės nėra taikomos. Antra, lis pendens nėra taikomos
tretiesiems asmenims. Todėl kiekvienas daugiašalis teisinis santykis, susijęs su trečiaisiais
asmenimis, turi būti suskaidomas į atskirus elementus, o lis pendens taisyklės gali būti
taikomos tik tiems epizodams, kuriuose dalyvauja tos pačios šalys.124
▪ Tas pats ieškinio pagrindas. Terminas „ieškinio pagrindas“ yra autonomiškai aiškinama sąvoka,
nepriklausanti nuo valstybių narių teisėje įprastos atitinkamos sąvokos. Santuokos nutraukimo
bylose lis pendens taisyklės taikomos tuomet, kai dviejų valstybių narių teismuose pradėtos
bylos yra dėl to paties aiškiai nurodyto ieškinio pagrindo – santuokos nutraukimo, gyvenimo
skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia. Tėvų pareigų bylose taikytina
reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 2 dalis, kurioje išdėstytas pavyzdinis tėvų pareigų
sąrašas. Bylose dėl išlaikymo taikytina Išlaikymo reglamento 1 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti
materialiąją taikymo sritį.
Ieškinio pagrindui įvertinti taikytinos šios taisyklės:

124
Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 226–227.
 73

1. Vertinami tik tie reikalavimai, kurie patenka į atitinkamo reglamento taikymo sritį. Tais
atvejais, kai tam tikri pareikšti reikalavimai nepatenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, jie
lis pendens tikslais nėra vertinami.
2. Lis pendens taisyklių tikslais vertinamas pagrindinis byloje nagrinėtinas klausimas, bet ne
atsitiktiniai byloje kylantys klausimai. Atsitiktiniais klausimais pareikšti reikalavimai neužkerta
kelio taikyti lis pendens, jeigu bylos skirtingų valstybių teismuose iškeltos dėl tapačių
pagrindinių klausimų.
3. Taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, akcentuojama pareikšto reikalavimo esmė.
Pavyzdžiui, ieškiniai dėl santuokos nutraukimo bei santuokos pripažinimo negaliojančia turi
tapatų ieškinio pagrindą, nes abiejų reikalavimų tikslas – nutraukti santuokinius ryšius.125
Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnis ir Išlaikymo reglamento 12 straipsnis detalizuoja
teismo veiksmus, būtinus atlikti tais atvejais, kai bylos yra iškeltos skirtinguose teismuose. Šios
procedūros atliekamos dviem etapais. Visų pirma, jei tenkinamos lis pendens taisyklės taikymo
sąlygos, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis
teismas nustatys jurisdikciją.126 Antrasis teismas šį veiksmą privalo atlikti ex officio.127 Ši pareiga
yra imperatyvi ir neturi išimčių, jos įgyvendinimui neturi įtakos nei teismo, nei šalių pozicija, nei
kitos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame etape turi būti atliekamas tik bylos
sustabdymas, bet ne jurisdikcijos atsisakymas.128 Šios nuostatos esmė yra ta, kad tuo atveju, jeigu
antrasis teismas atsisakytų jurisdikcijos vien tuo pagrindu, kad analogiška byla yra anksčiau pradėta
kitoje valstybėje narėje, o pirmasis teismas vėliau nustatytų, kad neturi jurisdikcijos, galėtų būti
paneigta teisė kreiptis į teismą, o tai iškreiptų reglamento veikimo principus.
Antrajam teismui sustabdžius bylos nagrinėjimą, tolesnis bylos likimas šiame teisme
priklauso nuo to, ar pirmasis teismas nusistatys jurisdikciją nagrinėti bylą:

125
Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 228.
126
Jurisdikcijos nusistatymo būdas priklauso nuo atitinkamos valstybės nacionalinės proceso teisės. Pavyzdžiui, teismo
jurisdikcijos klausimas gali būti išnagrinėjamas tame pačiame teismo procesiniame sprendime, kuriuo ginčas
išnagrinėjamas iš esmės, taip pat jurisdikcijos klausimas gali būti išsprendžiamas atskiru procesiniu sprendimu ir kt.
127
Europos Sąjungoje nėra bendros teismų informacinės sistemos, kurioje būtų fiksuojami duomenys apie tam tikros
valstybės teismuose pradėtas bylas, taigi iš esmės vienintelis būdas teismui sužinoti apie užsienio valstybėje inicijuotą
teismo procesą – gauti tokio pobūdžio informaciją iš bylos šalių. Pažymėtina, kad teismai turėtų komunikuoti tiesiogiai.
Šiuo atveju naudingos informacijos galima rasti Europos e.teisingumo portale (adresas: https://e-justice.europa.eu/),
Europos teisminiame atlase civilinėse bylose (adresas:
http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/index_lt.htm) ir Europos teisminio tinklo interneto svetainėje
(adresas internete: http://ec.europa.eu/civiljustice/index_lt.htm).
128
Terminas „jurisdikcijos atsisakymas“ yra autonomiškai aiškinama sąvoka. Reglamentas „Briuselis II bis“ nenustato
konkretaus jurisdikcijos atsisakymo procesinio būdo (t. y. nenurodo, kaip turi būti atsisakoma jurisdikcijos, pavyzdžiui,
nenustato, kad ieškinys paliekamas nenagrinėtas, byla nutraukiama ir kt.), todėl šiais klausimais galioja nacionalinės
proceso teisės normos – konkretūs jurisdikcijos atsisakymo būdai priklauso nuo nacionalinės teisės.
 74

▪ Tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija129 nagrinėti bylą, antrasis
teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos. Kaip ir pirmajame procedūros etape pareiga dėl bylos
sustabdymo, taip antrajame etape galiojanti pareiga atsisakyti jurisdikcijos yra imperatyvi ir
nepaliekanti erdvės teismo diskrecijai.130
▪ Tais atvejais, kai pirmasis teismas konstatuoja, kad neturi jurisdikcijos, arba, pavyzdžiui, tais
atvejais, kai pirmojo teismo procesinis sprendimas, kuriuo prisiimta jurisdikcija, panaikinamas
galutiniu aukštesnio teismo procesiniu sprendimu, susiklosto kitokia teisinė situacija. Šiuo
atveju antrajam teismui nebelieka teisinių kliūčių nagrinėti bylą, nes nėra pagrindo taikyti lis
pendens taisyklių.
Plačiau turėtų būti aptarta reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalies 2 pastraipa,
kurioje nustatyta, kad „šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį
pateikti pirmajam teismui“. Ji taikoma tik tais atvejais, kai egzistuoja reglamento 19 straipsnio 3
dalies 1 pastraipoje nustatyta sąlyga, t. y. antrajam teismui atsisakius jurisdikcijos. „Gali tą ieškinį
pateikti pirmajam teismui“ yra materialiojo pobūdžio teisės norma, nustatanti subjektams
autonomišką ir nuo nacionalinėje teisėje įtvirtintų taisyklių nepriklausančią teisę pareikšti ieškinį.
Šiai reglamento „Briuselis II bis“ suteikiamai galimybei negali būti taikomi jokie nacionalinėje
valstybių narių teisėje nustatyti ribojimai, pavyzdžiui, senaties terminai.
Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija lis pendens taisyklių nenustato.
Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys kiek kitaip reglamentuoja lis
pendens klausimus. Pagal Lietuvos tarptautinių sutarčių su Baltarusija, Moldova, Azerbaidžanu 20
straipsnį, tarptautinių sutarčių su Rusija, Armėnija ir Ukraina 21 straipsnį, tais atvejais, jeigu abiejų
Susitariančiųjų Šalių teismuose, kompetentinguose pagal atitinkamą Sutartį, iškelta byla tarp tų
pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia. Iš
šios teisės normos matyti, jog, skirtingai nei pagal Europos Sąjungos reglamentus, tarptautinės
sutartys lis pendens taikymo galimybę sieja su atitinkamoje tarptautinėje sutartyje įtvirtintų
jurisdikcijos pagrindų taikymu nustatant jurisdikciją. Taigi tais atvejais, kai analogiškoje byloje
Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija pagrįsta nacionaline teise, o Baltarusijos Respublikos
teismo – tarptautine sutartimi, pagal Sutartį nebebus galimybės taikyti lis pendens taisyklių. Tai yra

129
Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga atsiranda tais atvejais, kai pirmojo teismo
jurisdikcijos klausimas teigiamai arba neigiamai išsprendžiamas galutinai. Tol, kol atitinkamos valstybės narės teisinėje
sistemoje įprasta teismo procesinių sprendimų kontrolės tvarka atliekama teismo procesinio sprendimo dėl jurisdikcijos
patikra, antrajam teismui aptariama pareiga nekyla.
130
Nepaisant to, reglamentas „Briuselis II bis“ nedraudžia pirmajam teismui, jei nustatomos šio reglamento 15
straipsnyje įtvirtintos sąlygos, perduoti bylą nagrinėti antrajam teismui.
 75

pirmasis teisinio reglamentavimo skirtumas. Antrasis teisinio reglamentavimo skirtumas yra tas,
kad sutartyse nėra nustatyta dvipakopių lis pendens taisyklių – šiuo atveju patikrinimas apsiriboja
vieninteliu klausimu, kuriame teisme byla iškelta anksčiau, neanalizuojant, ar teismas, kuriame byla
iškelta pirmiau, prisiima jurisdikciją. Trečiasis skirtumas yra susijęs su bylų tapatumo kriterijais –
reglamentai reikalauja šalių ir ieškinio pagrindo tapatumo, o Sutartys papildomai nustato ir ieškinio
dalyko tapatumo reikalavimą.

9. Laikinosios apsaugos priemonės

Laikinosioms apsaugos priemonėms (toliau – ir LAP) tarptautinėse situacijose skiriamas

ypatingas dėmesys, nes jos dažnai gali apsaugoti asmenį, jo turtą neatidėliotinais atvejais toje
valstybėje, kur tas priemones taikyti yra reikalinga ir aktualu, net jei tos valstybės teismas ir neturi
jurisdikcijos spręsti klausimo iš esmės.
1996 m. Hagos konvencija laikinosioms apsaugos priemonėms skiria 2 straipsnius, vienas jų
apima skubius atvejus (11 straipsnis), o kitas taikomas vaiko grobimo bylose (12 straipsnis).
Reglamentas „Briuselis II bis“, kuris iš esmės perėmė daugelį 1996 m. Hagos konvencijos nuostatų,
laikinąsias apsaugos priemones apibrėžė lakoniškiau, nustatydamas jų taikymo galimybę tik esant
tam tikroms išimtinėms sąlygoms (20 straipsnis). Be to, pažymėtini ir kiti esminiai 1996 m. Hagos
konvencijos 11–12 straipsnių ir reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio skirtumai: konvencija
nustato jurisdikcijos taisyklę, o reglamentas – greičiau sui generis nuostatą, turinčią specifinį ryšį su
reglamente įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis; konvencija nustato galimybę peržiūrėti teismo,
kuris pritaikė LAP, jurisdikciją, o reglamentas tą griežtai draudžia (24 straipsnis). Išlaikymo
reglamentas (14 straipsnis) ir 2007 m. Hagos konvencija (6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnis)
laikinąsias priemones apibrėžia plačiau nei reglamentas „Briuselis II bis“, neapsiribodami vien
reikalingomis apsaugos priemonėmis, tačiau taikymo ribos iš esmės yra tokios pat.
LAP taikymo ribos:
▪ laiko atžvilgiu – LAP paprastai bus taikomos tada, kai klausimas iš esmės dar nėra pradėtas
spręsti jurisdikciją turinčiame teisme, tačiau asmeniui ar turtui reikalinga skubi apsauga, arba
tais atvejais, kai jurisdikciją turinčio teismo pritaikytos priemonės dėl pasikeitusių aplinkybių ir
skubos turi būti pakeistos. LAP galioja tol, kol atitinkamų priemonių nesiima jurisdikciją
turintis teismas.
▪ pagal teritoriją – pagal bendrą taisyklę, LAP yra taikytinos toje teritorijoje, kur galioja
atitinkamas tarptautinis dokumentas, t. y. 1996 m. Hagos konvencija, reglamentas „Briuselis II
bis“ ar Išlaikymo reglamentas, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos teismas, vadovaujantis reglamento
 76

„Briuselis II bis“ 20 straipsniu, negali taikyti LAP ginče, kurį jurisdikciją spręsti turi Danijos
teismas, nes Danijai netaikomas šis reglamentas, tačiau šiuo atveju LAP gali būti taikomos
vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencija, nes Danija yra šios konvencijos dalyvė;
▪ dėl dalyko – LAP gali būti taikomos tik dėl tų klausimų, kurie patenka į 1996 m. Hagos
konvencijos, reglamento „Briuselis II bis“ ar Išlaikymo reglamento materialiąją taikymo sritį
(žr. 1996 m. Hagos konvencijos 3–4 straipsnius, reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnį,
Išlaikymo reglamento 1 straipsnį).
Pažymėtina, kad nei 1996 m. Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei
Išlaikymo reglamentas nedetalizuoja, kokios LAP gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji
apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės lex fori. 2007 m. Hagos konvencija
nurodo tam tikras specialias priemones, kurių gali imtis centrinė institucija (6 straipsnio 2 dalis),
siekdama užtikrinti tinkamą išlaikymo prašymo nagrinėjimą.
Vis dėlto plačiau LAP turėtų būti aptartos reglamento „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos
konvencijos taikymo kontekste, nes tam, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė būtų laikoma
atitinkančia 1996 m. Hagos konvenciją ar reglamentą „Briuselis II bis“, ji turi tenkinti šias sąlygas:
1) ji turi būti skubiai reikalinga ir neatidėliotina;
2) ji turi būti būtina asmeniui ar turtui, esančiam toje valstybėje, apsaugoti;
3) jos galiojimas turi būti apibrėžtas laiko atžvilgiu.
Kokia laikinoji apsaugos priemonė yra „skubiai“, „neatidėliotinai“ reikalinga, nei 1996 m.
Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“ neapibrėžia. Ši sąvoka turi būti aiškinama
autonomiškai, atsižvelgiant į konkretaus teisės akto tikslą ir keliamus uždavinius. Bendrai priimta,
kad skubus atvejis bus toks, kad jei tų priemonių nebūtų imtasi, laukiant, kol jas pritaikys
jurisdikciją turintis teismas, tai asmeniui ar turtui gali būti padaryta didelė, nepataisoma žala.
Kiekvieną kartą teismas turi aiškintis situaciją individualiai. O atsižvelgiant į tai, kad tokia situacija,
reikalaujanti imtis skubos priemonių, yra neeilinė ir apskritai pateisina nukrypimą nuo bendrųjų
jurisdikcijos taisyklių, tai LAP sąlygos turi būti aiškinamos ypač griežtai. Skubos atvejais gali būti
laikoma, kai, pavyzdžiui, vaikui, kuris yra kitoje nei jo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta
valstybėje, yra būtina atlikti operaciją be tėvų sutikimo ar tėvas (motina), su kuriuo (-ia) vaikas yra
išvykęs, smurtauja prieš vaiką, todėl būtina jį atskirti.
„Būtinų“ apsaugos priemonių sąrašas taip pat nėra pateikiamas, sprendžiant, kad būtent
klausimo skuba ir neatidėliotinumas padiktuos reikalingą taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Be
to, būtina taikyti laikinoji apsaugos priemonė reikalinga asmeniui ar turtui, esančiam toje
valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo ar jo turtas, kuriam reikalinga apsauga, turi būti
 77

toje valstybėje kreipimosi taikyti LAP momentu, nepaisant to, kad vėliau tas asmuo gali persikelti
ar turtas gali būti perkeltas į kitą šalį.
Pagal Lietuvos teismų praktiką, bylose dėl tėvų pareigų LAP apima laikinosios vaiko
gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų, globos teisių suteikimą, bendravimo tvarkos
nustatymą ir pan. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos
aplinkybėmis kaip būtinas neatidėliotinai apsaugoti vaiką. Lietuvos teismų praktikoje LAP dažnai
taikomos vaiko grobimo bylose, kai vaiką be kito tėvo (motinos) sutikimo į Lietuvą parsivežęs
asmuo kreipiasi į teismą dėl LAP taikymo. Paprastai yra nustatoma vaiko gyvenamoji vieta su jį
išsivežusiu tėvu (motina), draudimas vaiką išvežti iš jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos
be teismo leidimo ir vaiko bendravimo su likusiu tėvu (motina) tvarka. Kaip pažymėta pirmiau,
esant neteisėtam vaiko išvežimui, vaiko buvimo valstybės teismas neturi teisės spręsti dėl globos
teisių iš esmės, todėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų turi būti
pagrįstas kaip reikalingas vaikui apsaugoti, pavyzdžiui, nuo likusio tėvo (motinos) smurto,
nepriežiūros ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LAP, pritaikytos pagal reglamento „Briuselis II
bis“ 20 straipsnį, galioja ir kitose ES valstybėse narėse iki jurisdikciją turintis teismas nenusprendė
kitaip, todėl jų taikymas turi būti pagrįstas, o jų taikymo sąlygų vertinimas – itin griežtas.
Draudimas išvežti vaiką iš jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės be teismo
leidimo (CPK 145 straipsnio 8 dalis) iš esmės negali būti taikomas vaiko grobimo atvejais, nes
vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje. Teismas, norėdamas taikyti tokią
laikinąją apsaugos priemonę, visų pirma turėtų išsiaiškinti, kur yra vaiko nuolatinė (įprastinė)
gyvenamoji vieta. Toks draudimas yra įtvirtintas siekiant išvengti grobimo ateityje, bet ne užkirsti
kelią grąžinti vaiką į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę. Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad draudimas išvežti vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pagal CPK 145
straipsnio 8 dalį neturėtų būti painiojamas su kita laikinąja apsaugos priemone, nustatyta Civilinį
procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje.
Šiame įstatyme įtvirtinta galimybė teismui, priėmusiam prašymą dėl vaiko grąžinimo, ieškovo ar
antstolio prašymu ar savo iniciatyva taikyti draudimą atsakovui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir
(ar) draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Pažymėtina, kad prašymus
dėl vaiko grąžinimo yra kompetentingas nagrinėti tik Vilniaus apygardos teismas (Įstatymo 7
straipsnio 2 dalis) ir ši priemonė skirta apsaugoti vaiką ir likusį tėvą (motiną), be kurio sutikimo
vaikas buvo atvežtas į Lietuvos Respubliką (pagrobtas), nuo pakartotinio vaiko išvežimo,
pervežimo, slėpimo trečiojoje valstybėje ir pan.
Trečioji būtinoji LAP taikymo sąlyga yra jų galiojimas laiko atžvilgiu. Pabrėžtina tai, kad
nors viena iš laikinosios apsaugos priemonės taikymo sąlygų yra jos terminuotumas, tačiau tai
 78

nereiškia, kad ją taikydamas teismas turi nustatyti konkretų jos galiojimo terminą. Šį klausimą
paprastai sprendžia jurisdikciją turintis teismas, kuris nagrinėdamas bylą iš esmės sprendžia dėl
būtinų taikyti apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai jurisdikciją spręsti klausimą iš
esmės turi 1996 m. Hagos konvencijos valstybės narės teismas ar ES valstybės narės, išskyrus
Daniją, teismas, laikinoji apsaugos priemonė, pritaikyta asmens ar turto buvimo vietos valstybėje,
kuri taip pat yra susitariančioji šalis, galios iki šis teismas imsis atitinkamų priemonių. Jei
jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės turi trečiosios valstybės, kuri nėra 1996 m. Hagos konvencijos
narė, teismas, tai laikinoji apsaugos priemonė galios iki šios valstybės teismo pritaikytos priemonės
bus pripažintos asmens ar turto buvimo vietos valstybėje, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos
susitariančioji šalis (11 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tai, jog asmens ar turto buvimo vietos
valstybės teismas pritaikė LAP, nereiškia, kad jurisdikciją turinčios valstybės teismas turi stabdyti
bylos nagrinėjimą ir nesiimti spręsti klausimo iš esmės. LAP galioja tik tol, kol atitinkamai
nenuspręs jurisdikciją turintis teismas, todėl šis turi nedelsdamas nagrinėti bylą ir imtis kitų
reikalingų veiksmų.
Kaip pažymėta pirmiau, kai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnį yra pritaikomos
LAP, jos automatiškai įsigalioja ir yra vykdytinos ne tik jas pritaikiusioje valstybėje, bet ir visų ES
valstybių narių, išskyrus Daniją, teritorijoje. LAP, pritaikytos vadovaujantis 1996 m. Hagos
konvencija, turi būti pripažintos kitoje valstybėje tam, kad būtų ir joje vykdytinos. Pripažinimo ir
vykdymo procedūra yra nustatyta 1996 m. Hagos konvencijos IV skyriuje. Šios konvencijos 23
straipsnio 2 dalies b ir c punktai nustato atitinkamus suvaržymus nepripažinti tų sprendimų, kurie
buvo priimti skubos atveju.
Aptariant ESTT praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, paminėtinos kelios
bylos. Visų pirma tai Detiček v. Sgueglia, C-403/09 PPU, kur klausimas buvo kilęs dėl to, ar
reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo leidžiama vienos valstybės
narės teismui priimti laikinąją priemonę su tėvų pareigomis susijusioje byloje, siekiant paskirti
vaiko, kuris yra šios valstybės narės teritorijoje, globą vienam iš jo tėvų, kai kitos valstybės narės
teismas, pagal šį reglamentą turintis jurisdikciją nagrinėti bylą dėl vaiko globos iš esmės, jau yra
priėmęs sprendimą šio vaiko globą laikinai suteikti kitam iš tėvų, ir šis sprendimas paskelbtas
vykdytinu pirmosios valstybės narės teritorijoje. ESTT pažymėjo, kad teismai gali taikyti
laikinąsias ar apsaugos priemones tik esant trims kumuliacinėms sąlygoms, būtent nagrinėjamos
priemonės turi būti neatidėliojamos, jos turi būti taikomos teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos
valstybėje narėje esantiems asmenims ar turtui ir jos turi būti laikinojo pobūdžio (39 para.).
Neatidėliotino atvejo sąvoka susijusi tiek su situacija, kurioje yra vaikas, tiek su negalėjimu
praktikoje pateikti prašymą dėl tėvų pareigų teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės
 79

(42 para.). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 28 straipsnio 1 dalį kilmės valstybėje narėje priimtas
ir joje vykdytinas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų yra vykdomas kitoje valstybėje narėje, kurioje
prašoma tokio vykdymo, o pagal šio reglamento 31 straipsnio 3 dalį jokiomis aplinkybėmis
negalima prašyti peržiūrėti iš esmės priimto teismo sprendimo, kurį prašoma vykdyti (46 para.).
ESTT šioje byloje nurodė, kad laikinoji priemonė su tėvų pareigomis susijusioje byloje, kuria
siekiama pakeisti vaiko globėją, yra priimta ne tik dėl paties vaiko, bet taip pat dėl vieno iš tėvų,
kuriam vaiko globa naujai paskirta, bei dėl kito iš tėvų, kuris, priėmus tokią priemonę, šios globos
neteko. Vienam iš vaiko tėvų vienašališkai priėmus sprendimą neteisėtai išvežti vaiką, šis netenka
galimybės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų. Todėl
reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad vienas iš tėvų, kuris
neteisėtai išvežė vaiką, juo pasinaudotų faktinei situacijai, susidariusiai dėl neteisėto jo elgesio,
pratęsti ar įteisinti tokį savo elgesį (57 para.). Priemonė, kuri trukdo vaikui reguliariai palaikyti
asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, gali būti pateisinta tik kitu vaiko
interesu, kuris būtų toks reikšmingas, kad įgytų viršenybę minėtos pagrindinės teisės atžvilgiu
(59 para.).
Kitoje ESTT byloje Purrucker v. Perez, C-296/10, buvo pateikti dar keli reikšmingi
reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio išaiškinimai. Visų pirma kad tarp prašymo dėl laikinųjų
priemonių, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 20 straipsnį, ir ieškinio dėl bylos nagrinėjimo
iš esmės nėra lis pendens situacijos (69 para.). Vis dėlto teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi
pats patikrinti, ar jam priimant sprendimą taikyti laikinąsias priemones teismo, į kurį kreiptasi
pirmiau, sprendimas buvo tik išankstinė sąlyga vėlesnio sprendimo, priimamo geriau susipažinus su
byla ir esant sąlygoms, kurios nebereikalauja skubiai priimti sprendimo. Be to, teismas, kuriame
byla iškelta vėliau, turi patikrinti, ar reikalavimai prašant taikyti laikinąsias priemones ir vėliau
pateikti reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro procesinį vienetą (80 para.).
Kaip pažymėta pirmiau, 1996 m. Hagos konvencija nustato dar vieną LAP taikymo
galimybę valstybėje, kurioje yra vaikas ar jo turtas, vaiko grobimo bylose (12 straipsnis), tačiau tam
yra būtinos šios sąlygos:
1. LAP galioja tik tos valstybės, kurios institucijos jas pritaikė, teritorijoje;
2. Taikomos LAP turi neprieštarauti toms, kurias pritaikė jurisdikciją turinčios valstybės
teismas;
3. Vaiko grobimo atveju vaiko buvimo vietos valstybės (valstybės, į kurią jis buvo neteisėtai
išvežtas ar kurioje yra laikomas) institucijos gali taikyti LAP tik skubos atveju pagal 11,
bet ne 12 konvencijos straipsnį (7 straipsnio 3 dalis).
 80

1996 m. Hagos konvencija nepateikia laikino pobūdžio priemonių sąvokos. Vertinant šio
straipsnio atsiradimo aplinkybes, darytina išvada, kad kai kurios valstybės kėlė susirūpinimą dėl
galimybės taikyti laikino pobūdžio apsaugos priemones net ir tais atvejais, kai nėra skubos (11
straipsnis), jei vaikas, kuris laikinai yra toje valstybėje, patiria kokių nors sunkumų131. Tokio
pobūdžio apsaugos priemonės galioja iki tol, kol jurisdikciją turinčios valstybės teismas imsis
atitinkamų priemonių arba, jei jurisdikciją turi trečiosios, ne 1996 m. Hagos konvencijos valstybės
narės teismas, tol, kol jo pritaikytos priemonės bus pripažintos vaiko buvimo vietos valstybėje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo apžvalgoje132 taip pat yra suformuluotos kelios svarbios taisyklės, taikytinos ir nagrinėjant
šeimos bylas su tarptautiniu (užsienio) elementu:
▪ LAP poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl
objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas.
▪ LAP pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Procesinis teisinis LAP
pobūdis lemia, kad:
1) LAP visada yra laikino pobūdžio suvaržymai;
2) LAP taikomos prevenciniu tikslu;
3) LAP neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.
▪ Taikydamas specialias šeimos teisinių santykių byloms CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nustatytas
LAP teismas gali:
1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;
4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam
sutuoktiniui;
5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui
klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą;
6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą
kitam sutuoktiniui;

131
Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on
Private International Law Permanent Bureau, 2014, p.80.
132
Teismų praktika Nr. 34, 2010 m.
 81

7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose

vietose.
▪ Paprastai LAP taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik
galutiniu teismo sprendimu.
Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šeimos bylose
su tarptautiniu (užsienio) elementu viena iš bylos šalių, dažniausiai atsakovas, gyvens užsienio
valstybėje, todėl jį skubiai informuoti apie prašymo dėl LAP taikymo nagrinėjimą bus sunkiai
įmanoma. Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta LAP
taikymo išlyga, kai teismui nėra būtina įsitikinti, kad atsakovas buvo informuotas apie tokio
pobūdžio prašymo nagrinėjimą ir gavo su tuo susijusius dokumentus133. Tokiu atveju teismas,
tenkinęs prašymą dėl LAP taikymo, turi užtikrinti, kad apie teismo priimtą procesinį sprendimą
atsakovas būtų informuotas laiku134, jog jis galėtų spręsti dėl priimto sprendimo apskundimo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šeimos bylose sprendžiami įvairūs, dažnai itin jautrūs su
nepilnamečiais vaikais susiję klausimai, kai vieno iš tėvų skubotas, kad ir laikinas, atribojimas nuo
vaiko (pavyzdžiui, nustatant minimalią bendravimo tvarką ir pan.) gali sukelti atitinkamus
padarinius ne tik bylos baigčiai (pavyzdžiui, dėl apribotos bendravimo teisės vaiko ryšys su vienu iš
tėvų silpnėja, kas gali būti pagrindas vėliau spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su kitu
tėvu (motina)), bet ir daryti įtaką vaiko vystymuisi.
Itin svarbus klausimas, taikant LAP, yra teismų tarpusavio susižinojimas. 1996 m. Hagos
konvencija nustato galimybę teismams perduoti informaciją apie pritaikytas LAP jurisdikciją
turinčiam teismui, dažniausiai tai bus atliekama per centrines institucijas, paskirtas 1996 m. Hagos
konvencijoje nurodytoms funkcijoms vykdyti (Lietuvoje centrinės institucijos funkcijas pagal
konvencijos 29 straipsnį vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o bendradarbiavimas
perduodant jurisdikciją kitos valstybės teismui, rengiant ataskaitas apie vaiką ir pan., vyksta per
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie SADM (www.vaikoteises.lt), kitose
valstybėse paskirtas centrines ir kompetentingas institucijas galima rasti Hagos tarptautinės
privatinės teisės konferencijos interneto svetainėje www.hcch.net). Reglamente „Briuselis II bis“
nustatyta ne galimybė, o pareiga perduoti informaciją apie pritaikytas LAP jurisdikciją turinčiam
teismui arba tiesiogiai, arba per centrinę instituciją (Lietuvoje pagal Civilinį procesą

133
2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių
dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis
Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000. OL L 324, 2007 12 10, p. 79–120.
134
Žr. dalyje „Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas“.
 82

reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį yra paskirtos

dvi centrinės institucijos: Teisingumo ministerija, atsakinga už teismų susižinojimo funkcijų
atlikimą, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakinga už kitų funkcijų vykdymą.
Pažymėtina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija centrinės institucijos funkcijas yra
paskyrusi vykdyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie SADM
(www.vaikoteises.lt), kitose ES valstybėse narėse paskirtas centrines ir kompetentingas institucijas
galima rasti civilinių bylų teisiniame atlase.135 Išlaikymo reglamente apie laikinąsias priemones ir
informacijos apie jų taikymą perdavimą nekalbama, tačiau, siekiant užtikrinti sėkmingą prašymo
nagrinėjimo eigą ir prašančiojo interesus, teismas, neturintis jurisdikcijos spręsti dėl išlaikymo, bet
pritaikęs laikinąsias priemones (pavyzdžiui, areštavęs skolininko turtą), apie tai turėtų informuoti
jurisdikciją turinčios valstybės teismą per paskirtąją centrinę instituciją (Lietuvoje pagal Civilinį
procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 315 straipsnį
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (vilnius.teisinepagalba.lt) buvo paskirta
centrine institucija Išlaikymo reglamente numatytoms funkcijoms vykdyti. Pažymėtina, kad Vaikų
išlaikymo fondas (www.vif.lt) centrinės institucijos funkcijas pagal reglamentą atlieka tuo atveju,
kai pareiškėjų prašymai yra susiję su jaunesnių kaip 21 metų asmenų išlaikymo prievolėmis,
atsirandančiomis dėl tėvų ir vaikų santykių. O Teisinės pagalbos tarnyba rūpinasi visomis kitomis
išlaikymo prievolėmis, kylančiomis iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar
giminystės.).

10. Jurisdikcijos tikrinimas

Jurisdikcijos tikrinimas yra svarbus procesinis klausimas, kurį turi aiškintis teismas, į kurį
buvo kreiptasi dėl bylos. Teismas turi žinoti kiekvienam keliamam reikalavimui taikytinas
jurisdikcijos nustatymo taisykles ir kokie šalių duomenys gali pagrįsti vieno ar kito jurisdikcijos
pagrindo taikymą.
Taigi teismas jurisdikcijos klausimus privalo vertinti ex officio, tačiau tam, kad jis galėtų
imtis spręsti šį klausimą, reikalingi duomenys, kurie galėtų rodyti atitinkamame teisės akte įtvirtintų
jurisdikcijos pagrindų egzistavimą ar neegzistavimą. Atsižvelgiant į tai, yra būtina, kad
dalyvaujantys byloje asmenys laikytųsi CPK 110–115 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų
procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų bei CPK 135 straipsnyje išdėstytų nuostatų dėl

135
http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/rc_jmm_information_en.htm?countrySession=1&
 83

ieškinio turinio reikalavimų. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti
aktyviam. Pagal šio straipsnio 1–4 dalis aktyvus teismo vaidmuo reiškia teismo teisę savo iniciatyva
rinkti įrodymus, taip pat ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis
priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų
reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CK
3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio
2 dalyje. Šios įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir
aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CPK 376 straipsnio
nuostatas,136 pažymėjo, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo
pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši
teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir
dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę
įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši
išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai
ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.
Šeimos bylose, pasižyminčiose tarptautiniu (užsienio) elementu, reikšmingi šie duomenys:
▪ Informacija, kurios pagrindu galima nustatyti asmens nuolatinę gyvenamąją vietą arba
gyvenamąją vietą. Asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (gyvenamoji vieta) yra fakto klausimas,
taigi ją reikia nustatyti kiekvienu atveju.137 Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje
gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono
išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas,
asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto
priemonės ir kt. Tais atvejais, kai šeima turi nepilnamečių vaikų, reikia surinkti duomenis ir
apie juos. Kaip minėta anksčiau, vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos
Respublikoje, nesant kitų asmenį su Lietuva siejančių saitų, nėra pakankamas gyvenamosios
vietos konstatavimui138, tačiau teismui taip pat galėtų būti naudingi duomenys apie asmens

136
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-
186/2010. Teismų praktika. 2010, 33.
137
Pažymėtina, kad deklaruota asmens gyvenamoji ir reali gyvenamoji vieta nebūtinai sutampa, taigi, kilus pagrįstų
abejonių dėl realios asmens gyvenamosios vietos, teismas turėtų pasinaudoti proceso įstatymo jam suteiktais
įgaliojimais ir įpareigoti šalis pateikti teismui atitinkamus įrodymus arba rinkti juos pats.
138
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje P. R. ir kt. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-218/2013.
 84

deklaravimo pasibaigimą LR. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija
apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.
▪ Gyvenamosios vietos istorija. Šeimos bylose, turinčiose tarptautinį (užsienio) elementą,
jurisdikcija gali priklausyti tam teismui, kuris yra valstybėje, kurioje buvo asmens (asmenų)
paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį), taigi
teismui gali kilti poreikis gauti tokio pobūdžio duomenis.
▪ Pilietybė. Informaciją apie asmens pilietybę, be paties asmens pateikiamų duomenų (pavyzdžiui,
dokumentų kopijų), galima gauti pasinaudojant Lietuvos teismų informacinėje sistemoje
LITEKO esančia nuoroda į Gyventojų registrą. Nustatęs, kad duomenų per minėtą nuorodą
gauti neįmanoma arba jei atsiranda poreikis gauti registro išrašą su istorija, teismas gali kreiptis
į minėtą registrą tiesiogiai.
Pažymėtina, kad teismas turi, pirma, skatinti pačias šalis jam teikti trūkstamus duomenis ir
su juo kooperuotis, siekiant operatyviai išnagrinėti bylą ar tam tikrą byloje kylantį klausimą. Antra,
teismas turi aktyviai naudotis CPK įtvirtintais instrumentais, pavyzdžiui, priimti nutartį dėl trūkumų
šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi
pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti atitinkamą byloje
keliamą klausimą. Trečia, esant būtinumui, teismas gali pats rinkti įrodymus.
Paaiškėjus, kad ieškinyje nurodyti atsakovo gyvenamosios vietos duomenys yra netikslūs,
teismas turėtų pirmiausia pasiūlyti ieškovui surinkti ir pateikti teismui tikslią informaciją. Pagrįsta
manyti, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog šalis siejo šeimos teisiniai santykiai, ieškovui gali būti
įmanoma gauti duomenis apie dabartinę atsakovo gyvenamąją vietą iš atsakovo giminių ar draugų.
Tais atvejais, kai ieškovui nepavyksta gauti ir teismui pateikti duomenų apie atsakovo gyvenamąją
vietą, teismas turi galimybę pasinaudoti CPK 132 straipsniu, nustatančiu, kad išimtiniais atvejais,
atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta, teismas gali paskelbti
atsakovo paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovo
gyvenamajai vietai nustatyti.
Tais atvejais, kai teismas negali pagrįsti savo kompetencijos kuriam nors iš pareikštų
reikalavimų spręsti pagal atitinkamuose reglamentuose nustatytus kriterijus, tiek reglamento
„Briuselis II bis“ 17 straipsnis, tiek Išlaikymo reglamento 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą ne
tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir konstatuoti, kad
jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas. Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi užduotį
įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet ir tai, ar kurios nors kitos valstybės narės teismas turi
jurisdikciją tą bylą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nėra įsitikinęs, kad kurios nors kitos ES
valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis turi ieškoti
 85

pagrindo savo jurisdikcijai pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį
taikydamas lex fori arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis
taisyklę.
Jurisdikcijos vertinimas turi būti atliekamas, nepaisant to, ar nacionalinės teisės taisyklės
nurodo tokį tikrinimą. Pabrėžtina, kad teismas negali atsisakyti savo jurisdikcijos vien dėl to, kad
mano, jog kitos ES valstybės narės teismas yra tinkamesnis ar patogesnis bylai nagrinėti139.
Lietuvoje teismas matydamas, kad neturi jurisdikcijos, gali imtis šių veiksmų:
▪ nutartimi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas);
▪ jei pareiškimas jau buvo priimtas, tai ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas (CPK 782
straipsnis);
▪ jei teismas turi duomenų, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turintis kitos valstybės narės
teismas jau yra priėmęs sprendimą ir šis yra įsiteisėjęs, tai byla gali būti nutraukiama teismo
nutartimi (CPK 293 straipsnio 3 punktas).
Visos minėtos nutartys gali būti skundžiamas atskiruoju skundu (CPK 137 straipsnio 5 dalis,
295 straipsnis, 298 straipsnis) ir jurisdikcijos kontrolė gali būti vykdoma bet kurioje proceso
stadijoje.
Tais atvejais, kai teismas atsisako jurisdikcijos, t. y. pažymi, kad jos neturi atitinkamam
reikalavimui spręsti, paprastai byla nėra perduodama kitos ES valstybės narės teismui, o tiesiog
užbaigiama, nes jurisdikciją perduoti galima tik tuo atveju, jei perduodantis teismas turi jurisdikciją
(reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis). Vis dėlto, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti
vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris ex officio pareiškė neturįs jurisdikcijos, privalo apie tai
tiesiogiai ar per centrinę instituciją pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.140
Nepaisant to, joks kitas teismas nėra saistomas pirmojo teismo vertinimo. Kiekvienas teismas turi
nustatyti savo jurisdikciją de novo ir ab initio, neatsižvelgdamas į tai, kokią išvadą padarė teismas, į
kurį prieš tai buvo kreiptasi141.

11. Teismo atliekami procesiniai veiksmai

139
Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos
reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 223.
140
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07,
ECLI:EU:C:2009:225, 71 punktas.
141
Magnus, Ulrich, Mankowski, Peter, et al. Brusells II bis Regulation. Selier European Law Publishers. Munich, 2012,
p. 205.
 86

Teismas, patvirtinęs turįs jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus šeimos byloje su

tarptautiniu (užsienio) elementu, turi atlikti kitus ne mažiau svarbius pasirengimo nagrinėti bylą iš
esmės stadijoje veiksmus, leidžiančius užtikrinti sklandžią proceso eigą. Tinkamas atsakovo
informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas, taip pat įrodymų rinkimas yra teismo veiksmai,
kuriuos reglamentuoja skirtingi ES teisės aktai, tarptautinės konvencijos ir tarptautinės teisinės
pagalbos sutartys, taip pat nacionalinė proceso teisė, apžvelgiami toliau.

11.1. Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas

Asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą, kurio šalis jis yra, teisė gauti
procesinius dokumentus ir tokiu būdu tinkamai pasiruošti teismo procesui yra neatsiejama teisės į
teisminę gynybą dalis, todėl teismui kyla pareiga užtikrinti kiekvienam asmeniui šias teises.
Procesinių dokumentų įteikimo užsienio valstybėse klausimus reglamentuoja: 1) Procesinių
dokumentų įteikimo reglamentas; 2) 1965 m. Hagos konvencija; 3) Hagos konvencija dėl civilinio
proceso; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys; 5) nacionalinė proceso
teisė.
Šie teisės aktai atskiriami tokiu būdu:
1. Santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių taikomas Procesinių dokumentų įteikimo
reglamentas.
2. Teisiniuose santykiuose tarp valstybių, prisijungusių prie 1965 m. Hagos konvencijos, taikomas
šis teisės aktas.
3. Tais atvejais, kai dvi valstybės yra ir Europos Sąjungos valstybės narės, ir yra prisijungusios
prie 1965 m. Hagos konvencijos, šių šalių santykiuose Procesinių dokumentų įteikimo
reglamentas turi prioritetą prieš 1965 m. Hagos konvenciją.
4. Jeigu dvi valstybės yra ir 1965 m. Hagos konvencijos, ir Hagos konvencijos dėl civilinio
proceso šalys, 1965 m. Hagos konvencija turi prioritetą procesinių dokumentų įteikimo
klausimais.
5. Teisiniuose santykiuose su šalimis, su kuriomis sudarytos tarptautinės teisinės pagalbos
sutartys, taikomos minėtos sutartys, jeigu jose yra procesinių nuostatų klausimų.
6. Tais atvejais, kai abi valstybės yra prisijungusios prie 1965 m. Hagos konvencijos ir sudariusios
tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, procesiniai dokumentai įteikiami pagal tarptautinės teisinės
pagalbos sutarties nuostatas (1965 m. Hagos konvencijos 20 straipsnis).
7. Tais atvejais, kai abi valstybės yra Europos Sąjungos valstybės narės arba yra prisijungusios
prie 1965 m. Hagos konvencijos ir tuo pat metu yra sudariusios tarptautinę teisinės pagalbos
 87

sutartį, tačiau nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti procesinius dokumentus, adresas,
taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis.
8. Tais atvejais, kai nėra tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių procesinių dokumentų
įteikimo klausimus, taikoma nacionalinė proceso teisė.
Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas142 taikomas nagrinėjant civilines ir
komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos
Europos Sąjungos valstybės narės į kitą, kad būtų šioje įteiktas. Reglamentas taikomas visose
Europos Sąjungos valstybėse narėse, įskaitant Daniją, kuri lygiagrečiuoju susitarimu su Europos
Bendrija pagrįstoje deklaracijoje143 patvirtino ketinanti įgyvendinti šio reglamento nuostatas. Jis
netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams arba valstybės atsakomybei už
veiksmus ir neveikimą įgyvendinant valstybės valdžią (acta iure imperii). Dokumentas taip pat
netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteikta procesinių dokumentų siunta, adresas
arba įteikiant procesinius dokumentus šalies atstovui, esančiam toje pačioje valstybėje narėje,
nepriklausomai nuo tos šalies gyvenamosios vietos.
Aptariamas instrumentas skirtas procesinių dokumentų perdavimui paspartinti, todėl
reglamente nustatyti įvairūs jų perdavimo ir įteikimo būdai: perdavimas per perduodančiąsias ir
gaunančiąsias agentūras, perdavimas konsuliniais arba diplomatiniais kanalais, įteikimas paštu ir
tiesioginis įteikimas. Vienodam reglamento taikymui užtikrinti nustatytos 7 standartinės formos,
pildomos tais atvejais, kai šio teisės akto pagrindu kyla poreikis perduoti procesinius dokumentus į
kitą valstybę narę. Reglamente, be kita ko, nustatyta pareiga įteikti dokumentus kuo greičiau ir bet
kuriuo atveju per vieną mėnesį po to, kai jį gauna gaunančioji agentūra (9 konstatuojamoji dalis).
Pagal reglamentą, kiekviena valstybė narė kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims
dokumentus gali įteikti tiesiogiai paštu: registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu
būdu (17 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvos Respublika
kompetentingomis perduodančiosiomis agentūromis paskyrė visus Lietuvos Respublikos bendrosios
kompetencijos teismus, kurie nagrinėja civilines ir komercines bylas, teismai turi teisę teikti
procesinius dokumentus tiesiogiai pašto siunta su įteikimo patvirtinimu ar kitu lygiaverčiu būdu
(pvz., per kurjerius) užsienyje gyvenantiems subjektams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal
reglamentą greitam dokumentų perdavimui užtikrinti gali būti taikomos visos atitinkamos
priemonės, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, reikalaujančių, kad gautas dokumentas būtų įskaitomas

142
2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių
dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis
Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000. OL L 324, 2007 12 10, p. 79–120.
143
OL L 331, 2008 12 10, p. 2.
 88

ir patikimas, taigi reglamente nėra paneigiamas ir procesinių dokumentų įteikimas elektroninių

ryšių priemonėmis. Aptariamas teisės aktas reikalauja, kad įteiktini dokumentai būtų perduodami
kartu su tipine forma, užpildyta vietos, kurioje jis turi būti įteiktas, oficialia kalba arba viena iš
oficialių kalbų, ar kita atitinkamai valstybei narei priimtina kalba (7 konstatuojamoji dalis).
Reglamentu nustatoma sistema iš esmės atitinka Hagos konvencijos dėl dokumentų įteikimo
sistemą. Tačiau kadangi Hagos konvencijos dėl dokumentų įteikimo dalykas patenka į ES vidaus
teisės aktų taikymo sritį,144 santykiuose tarp ES valstybių narių taikomas reglamentas.
1965 m. Hagos konvencija dėl procesinių dokumentų įteikimo145 taikoma teisiniuose
santykiuose su šalimis, prisijungusiomis prie šio dokumento, išskyrus atvejus, kai jos yra Europos
Sąjungos valstybės narės. Dokumentas taikomas tais atvejais, kai vienos Susitariančiosios
Valstybės teismui reikia įteikti procesinius dokumentus civilinėse ar komercinėse bylose kitoje
valstybėje esančiam adresatui. Dokumentas netaikomas tais atvejais, kai nežinomas asmens, kuriam
reikia įteikti procesinius dokumentus, adresas.
Šio teisės akto kūrimo tikslas yra paspartinti procesinių dokumentų įteikimą užsienyje bei
sukurti modernesnių, nei konsulinis ar diplomatinis procesinių dokumentų įteikimas, būdų146.
Pažymėtina, kad valstybės, prisijungdamos prie šio instrumento, turėjo teisę daryti pareiškimus bei
išlygas, pavyzdžiui, prieštarauti procesinių dokumentų įteikimui paštu jų teritorijoje, todėl
kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar valstybė, į kurią reikia perduoti procesinius dokumentus,
neriboja pasirinkto procesinių dokumentų įteikimo būdo naudojimo. 1965 m. Hagos konvencija dėl
dokumentų įteikimo taikytina tarpvalstybinėse bylose, susijusiose su ne Europos Sąjungos
valstybėmis narėmis, prisijungusiomis prie šios Konvencijos. Santykiuose tarp Europos Sąjungos
valstybių narių taikytinas Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas.
Pažymėtina, kad Procesinių dokumentų įteikimo reglamente bei 1965 m. Hagos
konvencijoje nustatyta itin svarbių taisyklių, susijusių su atsakovo teisių apsauga, pvz.,
reglamentuota bendroji taisyklė, kad teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą, privalo įsitikinti, kad
atsakovas tinkamai ir laiku informuotas apie procesą bei jam tinkamai įteikti procesiniai

144
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnio 2 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo poziciją
(žr. 2006 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/03 dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti naują Lugano
konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 2006 m.
Europos teismų praktikos rinkinys, p. I01145), teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo klausimai priklauso
išimtinei Europos Sąjungos išorės kompetencijai, nes yra priimtas atitinkamas Sąjungos vidaus teisės aktas – Procesinių
dokumentų įteikimo reglamentas.
145
1965 m. lapkričio 15 d. Konvencija „Dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose
įteikimo užsienyje“ (Žin., 2000-05-31, Nr. 44-1252).
146
Šiuo tikslu konvencijoje nustatyta spartesnių procesinių dokumentų įteikimo būdų (įteikimas per centrines
institucijas, kurios įteikia dokumentus pačios arba suorganizuoja jų įteikimą, įteikimas per kompetentingus pareigūnus,
įteikimas paštu ir kt.), įtvirtintos standartinės dokumentų formos.
 89

dokumentai, nurodytos šios taisyklės išimtys – išvardyti kriterijai, kuriems egzistuojant teismas gali
nuo minėtos taisyklės nukrypti:
Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 1 dalyje ir 1965 m. Hagos
konvencijos 15 straipsnio 1 pastraipoje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas negali nagrinėti
bylos iš esmės tol, kol neįsitikina, kad atsakovas buvo informuotas tinkamu būdu (valstybės, kurioje
teikiami procesiniai dokumentai, teisėje nustatyta tvarka arba faktiškai įteikti kitu reglamente
(konvencijoje) numatytu būdu) bei tinkamu laiku (procesiniai dokumentai įteikiami pakankamai iš
anksto, kad atsakovas turėtų galimybę tinkamai pasiruošti gynybai). Pažymėtina, kad Procesinių
dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės išlyga taikant
LAP.
Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 2 dalyje bei 1965 m. Hagos
konvencijos straipsnio 15 straipsnio 1 pastraipa įtvirtina fakultatyvią ir nuo valstybių narių valios
priklausančią Procesinių dokumentų įteikimo reglamento bei 1965 m. Hagos konvencijos
atitinkamai 19 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtintos taisyklės išimtį,
leidžiančią nagrinėti bylą net ir tais atvejais, kai nėra tenkinami minėtos bendrosios taisyklės
taikymo kriterijai, su sąlyga, jog tenkinamos atitinkamai Procesinių dokumentų įteikimo
reglamento 19 straipsnio 2 dalyje ir 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 2 pastraipoje
įtvirtintos sąlygos: 1) procesiniai dokumentai buvo siunčiami vienu iš būdų, nustatytų atitinkamai
Procesinių dokumentų įteikimo reglamente arba 1965 m. Hagos konvencijoje; 2) nuo dokumento
perdavimo dienos praėjo ne trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis, kuris, teismo nuomone, yra
pakankamas; 3) nebuvo gautas procesinių dokumentų įteikimo patvirtinimas, nors buvo dedamos
pastangos jį gauti.
Valstybių narių poziciją dėl Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio (ir kitų
straipsnių) taikymo sąlygų galima rasti Europos teisminio atlaso civilinėse ir komercinėse bylose
interneto svetainėje.147
Pagal mūsų šalies pateiktą informaciją, Lietuvos Respublikos teismai gali priimti sprendimą
net ir tuo atveju, kai nebuvo gautas įteikimo ar pristatymo pažymėjimas, jeigu įvykdomos visos
Reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.148

147
Žr. http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/ds_otherinfostate_lt.jsp
148
Lietuvos Respublikos Konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo
užsienyje ratifikavimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 44-1244).
 90

Duomenis apie prie 1965 m. Hagos konvencijos prisijungusių valstybių pateiktas pozicijas,
praktinę informaciją apie šio teisės akto taikymą, valstybių užpildytus klausimynus galima rasti
Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos interneto svetainėje.149
Tiek Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas, tiek 1965 m. Hagos konvencija neriboja
teismo teisės taikyti ex parte laikinąsias apsaugos priemones (Reglamento 19 straipsnio 3 dalis,
Konvencijos 15 straipsnio 3 pastraipa).
Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis ir 1965 m. Hagos
konvencijos 16 straipsnis nustato materialiojo teisinio pobūdžio taisyklę, leidžiančią asmeniui, ne
dėl savo kaltės negavusiam procesinių dokumentų, kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo
apskundimo termino pasibaigimo pasekmių netaikymo. Šios teisės normos įgyvendinimo Lietuvos
Respublikoje tvarka detalizuojama Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir
tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje, įtvirtinančiame, kad Procesinių
dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalyje ir 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos
16 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais atsakovas turi teisę paduoti prašymą atnaujinti praleistą
apeliacinio skundo padavimo terminą. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo
terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip vieni metai nuo teismo sprendimo priėmimo
dienos.
Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenustato reikalavimų dėl
poreikio prieš nagrinėjant bylą sulaukti patvirtinimo apie procesinių dokumentų įteikimą, tačiau
pažymėtina, kad procesinių dokumentų neįteikimas arba netinkamas įteikimas pagal tarptautines
teisinės pagalbos sutartis yra pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti kitos susitariančiosios
valstybės teismo sprendimą.
Pažymėtina, kad tiek Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas, tiek 1965 m. Hagos
konvencija gali būti taikomi tik tais atvejais, kai žinomas adresato adresas. Lietuvos Respublikos
tarptautinės teisinės pagalbos sutartys tokio imperatyvaus reikalavimo nenustato. Nors sutartys
reikalauja nurodyti asmens, kuriam reikia įteikti dokumentus, adresą, tais atvejais, kai teisinės
pagalbos prašyme nurodytas adresas yra netikslus, valstybės, kurios prašomas suteikti teisinę
pagalbą, institucijos, vadovaudamosi savo įstatymais, imasi priemonių tiksliam gavėjo adresui
nustatyti150.

149
Adresas internete: http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=17
150
Žr. pvz., Lietuvos Respublikos su Rusijos Federacija, Ukraina ir Moldovos Respublika sudarytų tarptautinių teisinės
pagalbos sutarčių 9 straipsnio 2 dalį.
 91

Procesinių dokumentų įteikimą užsienio subjektams reglamentuoja CPK 801–807

straipsniai. Šis teisinis reglamentavimas, kaip minėta, gali būti taikomas tik tais atvejais, kai tokio
pobūdžio veiksmų nereglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai arba tarptautinės dvišalės ir
daugiašalės sutartys. CPK nustato skirtingą procesinių dokumentų įteikimo mechanizmą skirtingų
kategorijų adresatams:
1. Tais atvejais, kai adresatas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis užsienyje arba
dirbantis Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate, teismas dėl procesinių
dokumentų įteikimo kreipiasi į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulatus,
esančius atitinkamoje valstybėje (CPK 803 straipsnio 2 dalis).
2. Jeigu asmuo, kuriam turi būti įteiktas procesinis dokumentas, nėra Lietuvos Respublikos
pilietis, teismas per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreipiasi į užsienio valstybės
teismą ar kitą valstybės instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo. Šios nuostatos taikomos ir
tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos piliečiui, dirbančiam Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulate arba gyvenančiam užsienyje, procesinių dokumentų
įteikti neįmanoma, pasitelkiant į pagalbą Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą (CPK
803 straipsnio 4 dalis).
3. Jeigu procesinius dokumentus reikia įteikti asmeniui, kuris fiziškai yra Lietuvoje, tačiau
nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, dokumentai įteikiami per Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministeriją.
Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į CPK 113 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad tais atvejais,
kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka
valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu
pateikiami dokumentai šio Kodekso numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą,
dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų
vertimus.

11.2. Įrodymų rinkimas

Teismui, nagrinėjančiam bylą, turinčią tarptautinį (užsienio) elementą, gali tekti gauti
įrodymus, esančius kitos valstybės teritorijoje. Šiuos klausimus reglamentuoja:
 92

▪ Įrodymų rinkimo reglamentas.151 Reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos

valstybių narių152 tarpusavio santykiams, kai vienos valstybės narės teismui reikia gauti įrodymus,
esančius kitoje valstybėje narėje. Reglamente nustatyti du įrodymų rinkimo tarp valstybių narių
būdai: tiesioginis ir netiesioginis, išdėstytos taisyklės dėl prašymų perdavimo, gavimo ir vykdymo,
vaizdo konferencijų bei telekonferencijų.
▪ Hagos konvencija dėl civilinio proceso.153 Ši konvencija taikoma tais atvejais, kai reikia
atlikti tam tikrus procesinius veiksmus užsienio valstybėje: perduoti teisminius ar neteisminius
dokumentus, pareikšti prašymą atlikti užsienio valstybėje procesinius veiksmus ar paimti įrodymus.
Konvencija taip pat sureguliuoja civilinės būklės aktų įrašų išdavimo, asmens fizinio sulaikymo
taikymo galimybę ir kt. Šiame teisės akte procesinių dokumentų įteikimo klausimai sureguliuoti 1 –
7 straipsniuose. Pažymėtina, kad šis instrumentas yra gana nepatogus ir archajiškas, nes nustato
konsulinį procesinių dokumentų įteikimą. Santykiuose tarp 1965 m. Hagos konvenciją ir
nagrinėjamą konvenciją pasirašiusių valstybių prioritetas teikiamas 1965 m. Hagos konvencijai.
▪ 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo
užsienyje.154 Pagal šią konvenciją vienos valstybės teisminė institucija gali teisinės pagalbos
prašymu prašyti kompetentingos kitos susitariančiosios valstybės įstaigos paimti įrodymus arba
atlikti kokį nors kitą teisinį veiksmą civilinėse arba komercinėse bylose. Negali būti prašoma
įrodymų, kurių neketinama panaudoti jau pradėtame ar numatytame pradėti teismo procese.
Terminas „kitas procesinis veiksmas“ neapima teismo dokumentų įteikimo ar proceso dėl teismo
sprendimų ar nutarčių vykdymo pradėjimo, arba sprendimų dėl laikinųjų arba apsaugos priemonių.
Konvencija nustato taip pat ir diplomatų, konsulinių pareigūnų ir įgaliotinių atliekamo įrodymų
paėmimo kitoje šalyje galimybę.

151
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio
bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. OL L 174, 2001 6 27, p. 1–24.
152
Dokumentas taikomas visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę. Danijos Karalystės ir kitų valstybių
narių tarpusavio santykiams taikoma 1970 m. Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose rinkimo
užsienyje.
153
1954 m. kovo 1 d. Konvencija dėl civilinio proceso (Žin., 2002-10-09, Nr. 97-4255).
154
1970 m. kovo 18 d. Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje (Žin., 2000-05-
31, Nr. 44-1250). Ratifikuota 2000 m. balandžio 13 d. Konvencija Lietuvai įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d. Pažymėtina,
kad šis dokumentas galioja tik šalims, pritarusioms LR prisijungimui. Konvencija galioja Lietuvos Respublikai su
šiomis valstybėmis nuo: 2001 m. balandžio 21 d. su Liuksemburgu; 2001 m. gegužės 8 d. su Slovakija; 2001m. liepos
21 d. su Danija; 2001 m. rugsėjo 11 d. su Australija; 2001 m. rugsėjo 11 d. su Vokietija; 2001 m. rugsėjo 21 d. su
Argentina; 2001 m. lapkričio 3 d. su Bulgarija; 2001 m. gruodžio 11 d. su Portugalija; 2001 m. gruodžio 14 d. su
Suomija; 2002 m. vasario12 d. su Estija; 2002 m. kovo 12 d. su Šveicarija; 2002 m. balandžio 26 d. su JAV; 2002 m.
gegužės 25 d. su Ispanija; 2002 m. liepos 15 d. su Švedija; 2002 m. liepos 28 d. su Izraeliu; 2002 m. liepos 29 d. su
Norvegija 2003 m. vasario 18 d. su Lenkija 2003 m. rugpjūčio 25 d. su Kinijos Makau ir Honkongo spec. regionu;
2004 m. rugsėjo 26 d. su Latvija; 2005 m. vasario 14 d. su Prancūzija; 2005 m. lapkričio 28 d. su Graikija; 2006 m.
liepos 30 d. su Kipru; 2007 m. spalio 28 d. su Nyderlandais; 2009 m. kovo 6 d. su Monaku; 2010 m. kovo 16 d. su
Turkija; 2014 m. rugsėjo 6 d. su Serbija.
 93

▪ Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys. Kaip minėta, šių sutarčių, išskyrus dvišales
sutartis su Turkija ir Kinija, taikymo sritis yra labai plati: dvišalių sutarčių su Rusija ir Ukraina 3
straipsnyje įtvirtintas pavyzdinis procesinių veiksmų, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies
teismai gali prašyti atlikti kitos Susitariančiosios Šalies kompetentingų įstaigų, sąrašas. Teisinė
pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose nurodytų
procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės
apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą.
▪ Nacionalinė proceso teisė. Teisės normų, sureguliuojančių Lietuvos Respublikos teismų
galimybę prašyti užsienio valstybių kompetentingų įstaigų atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio
procesinius veiksmus ir tokio pobūdžio prašymų teikimo tvarką, esama ir Lietuvos Respublikos
tarptautinės privatinės teisės normose, išdėstytose mūsų šalies civilinio proceso kodekse. CPK 803
straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos teismų kreipimąsi dėl teisinės pagalbos, 1 dalyje nustatyta
bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos teismai su prašymu suteikti teisinę pagalbą užsienyje
gali kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, konsulatus, užsienio teismus ar kitas
valstybės institucijas. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis režimas skiriasi
priklausomai nuo subjekto, dėl kurio turi būti atliekami procesiniai veiksmai (apklausa, procesinių
dokumentų įteikimas, įrodymų paėmimas), pilietybės ir pačių reikiamų atlikti procesinių veiksmų
pobūdžio. Pagal CPK 803 straipsnio 3 dalį, į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar
konsulatus teismai teisinės pagalbos kreipiasi, jeigu asmuo, kuris turi būti apklaustas arba kuriam
turi būti įteiktas procesinis dokumentas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis užsienyje
arba dirbantis Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate. CPK 803 straipsnyje
nustatyta, kad į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulatus galima kreiptis tik dėl
procesinių dokumentų įteikimo arba apklausos. Tais atvejais, kai reikia taikyti prievartos priemones,
atsižvelgiant, kad diplomatinės ir konsulinės atstovybės įgaliojimų atitinkamai veikti užsienio
valstybėje neturi, taikoma CPK 803 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė – prašoma atlikti „kitokį
procesinį veiksmą“.
CPK 803 straipsnio 3 dalis įtvirtina teisės normas dėl „tikrosios“ teisinės pagalbos užsienyje,
kai Lietuvos Respublikos teismas, veikiantis šios šalies vardu, kreipiasi į kitą suvereną, prašydamas
atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio teisinius veiksmus. Ši teisės norma nustato, kad Lietuvos
teismas į užsienio valstybės teismą ar kitą valstybės instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo
kreipiasi, jeigu asmuo, kuris turi būti apklaustas arba kuriam turi būti įteiktas procesinis
dokumentas, nėra Lietuvos Respublikos pilietis arba jeigu reikia atlikti kitokį procesinį veiksmą.
Lietuvos Respublikos teismai turi teisę prašyti užsienio valstybės teismo leisti naudoti ryšių
technologijas (vaizdo konferenciją, telekonferenciją ir kitas) renkant įrodymus.
 94

IŠVADOS

1. Teismas, nustatęs šeimos byloje egzistuojantį tarptautinį (užsienio) elementą, ex officio turi
spręsti dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikštus reikalavimus. Tam teismas turi
nustatyti byloje egzistuojančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdį ir valstybę, su kuria šis
yra susijęs; pagal tai parinkti nustatant jurisdikciją ar atliekant kitą procesinį veiksmą aktualius
taikytinus teisės aktus – ES reglamentus, tarptautines daugiašales sutartis, tarptautines teisinės
pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę. Siekiant nustatyti taikytiną teisės aktą svarbu patikrinti jo
reguliuojamų teisinių santykių sritį, nustatyti teisės akto galiojimą teritorijoje, laiko atžvilgiu;
įvertinti jo santykį su kitais teisės aktais (detaliau žr. apžvalgos 1 dalį, p. 8).
2. Tais atvejais, kai nustatoma, kad ginčo tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ES
valstybe nare, teismas turi pareigą kiekvienam tokioje byloje pareikštam reikalavimui (dėl
santuokos nutraukimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo) nagrinėti
jurisdikciją nustatyti atskirai, nepriklausomai nuo to, ar tie reikalavimai pareikšti kartu vienu
ieškiniu, ar atskirai, nes kiekvieno iš šių reikalavimų jurisdikciją nustato skirtingi teisės aktai.
Bylose, kuriose ginčas susijęs su kitomis nei ES valstybėmis, teismas reikalavimus dėl
jurisdikcijos nustatymo turėtų nustatyti pagal šią sritį reglamentuojančius teisės aktus (dvišalius
ar daugiašalius tarptautinius susitarimus, nacionalinę teisę). Tam, kad teismas galėtų spręsti dėl
jurisdikcijos pagrindo nagrinėti pareikštą reikalavimą, jis turi reikalauti iš bylos šalių pateikti
visus jų turimus įrodymus, leidžiančius nustatyti jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimą. Tais
atvejais, kai teismui nepakanka duomenų jurisdikcijai nusistatyti, jis turi taikyti procesinių
dokumentų trūkumų šalinimo institutą ir šalims nurodyti patikslinti atitinkamus duomenis
(detaliau žr. apžvalgos 10 dalį, p. 82). Pažymėtina, kad teismas gali neturėti jurisdikcijos
nagrinėti visus pareikštus byloje reikalavimus, todėl tokiais atvejais, priklausomai nuo to, su
kuria valstybe susijęs ginčas ir koks taikytinas teisinis reglamentavimas, teismas turėtų spręsti
dėl galimybės sujungti pareikštus reikalavimus (detaliau žr. apžvalgos 4 dalį, p. 39) ar
jurisdikcijos perdavimo (detaliau žr. apžvalgos 5 dalį, p. 49). Nesant tokių galimybių, teismas
reikalavimus, kurių nagrinėti jis neturi jurisdikcijos, turi palikti nenagrinėtus.
3. Tais atvejais, kai nustatoma, jog ginčo tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ES
valstybe nare, reikalavimo dėl santuokos nutraukimo jurisdikcijos klausimas turėtų būti
sprendžiamas pagal reglamentą „Briuselis II bis“, kuriuo remiantis jurisdikcija paprastai
nustatoma arba pagal sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos, arba abiejų šalių pilietybės
kriterijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutuoktinis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra
 95

vienoje iš ES valstybių narių ar kuris yra šios valstybės pilietis, į teismą gali būti paduotas tik
vadovaujantis bendromis reglamento nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis (detaliau žr.
apžvalgos 2.1 dalį, p. 12). Tais atvejais, kai susijusi valstybė yra ne ES valstybė narė, teismas
jurisdikciją nagrinėti reikalavimą nutraukti santuoką turi nusistatyti arba pagal nacionalinę teisę
(detaliau žr. 2.3 dalį, p. 23), arba pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei ginčas susijęs
su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį (detaliau žr. apžvalgos 2.2
dalį, p. 22).
4. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį nustatoma jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų
ES viduje ir 1996 m. Hagos konvencijos valstybėse narėse, yra vaiko nuolatinė gyvenamoji
vieta, todėl teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo bylą, gali nesutapti (detaliau žr. apžvalgos 3 dalį, p. 24). Tokiu atveju, esant
šalių sutikimui ir kitoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms bei vadovaujantis geriausiais
vaiko interesais, galimas kelių susijusių reikalavimų sujungimas (jurisdikcijos prorogacija),
suteikiantis teisę santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui spręsti ir su vaiku
susijusius klausimus (detaliau žiūrėti apžvalgos 4 dalį, p. 39). Tais atvejais, kai su susijusia
valstybe, kuri nėra ES valstybė narė, Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę teisinės
pagalbos sutartį, taikomos šioje sutartyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, kurios paprastai
remiasi vaiko pilietybės kriterijumi (detaliau žr. apžvalgos 3.3 dalį, p. 39).
5. Tam tikrais atvejais reikalavimas dėl tėvų pareigų gali būti geriau išspręstas kitoje valstybėje,
todėl reglamentas „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija nustato jurisdikcijos
perdavimo galimybę. Atitinkamas teisės aktas taikomas atsižvelgiant į tai, ar susijusi valstybė
yra ES valstybė narė ar 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė. Pabrėžtina, kad jurisdikciją
perduoti kitos valstybės teismui galima tik tais atvejais, kai tai atitinka geriausius vaiko
interesus ir vaiką su kita valstybe sieja konkretus ryšys. Pažymėtina, kad jurisdikciją perduoti
gali tik ją turintis teismas, kuris pradėjęs nagrinėti bylą pagal joje paaiškėjusias aplinkybes šalių
prašymu ar savo iniciatyva sprendžia klausimą dėl jurisdikcijos perdavimo kitos valstybės
teismui, o jurisdikciją priimantis teismas turi būti tikras, kad perėmęs jurisdikciją galės imtis
konkrečių veiksmų vaiko klausimui operatyviai išspręsti, t. y. jurisdikcijos perdavimas nėra tik
formalus veiksmas, juo siekiama efektyviau išspręsti su vaiku susijusius klausimus (detaliau žr.
apžvalgos 5 dalį, p. 49).
6. Priklausomai nuo to, kuri valstybė yra susijusi su byla (reikalavimu) dėl išlaikymo, jurisdikcija
bus nustatoma pagal Išlaikymo reglamentą, 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir
kitokių išlaikymo išmokų išieškojimo, naująją Lugano konvenciją, tarptautines teisinės
pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę. Reikalavimo dėl išlaikymo jurisdikcija paprastai
 96

nustatoma pagal skolininko arba kreditoriaus gyvenamąją vietą. Taip pat šis reikalavimas gali
būti nagrinėjamas ir teisme, kuriame sprendžiamas santuokos nutraukimo ar tėvų pareigų
klausimas, nepriklausomai nuo šalių gyvenamosios vietos (detaliau žr. apžvalgos 6 dalį, p. 55).
7. Reikalavimo dėl bendro turto padalijimo jurisdikcija paprastai nustatoma pagal nacionalinės
teisės tarptautinio civilinio proceso taisykles arba tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei su
susijusia valstybe Lietuvos Respublika turi pasirašiusi tokią sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad
reikalavimas padalyti bendrą sutuoktinių turtą dažniausiai yra pateikiamas kartu su reikalavimu
nutraukti santuoką, nesant bendrų tarptautinės privatinės teisės normų spręsti jurisdikcijos
klausimus dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, vadovaujantis civilinio proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimas
galėtų būti sprendžiamas tame pačiame teisme, kuriame nagrinėjama ir santuokos nutraukimo
byla, jei su tuo sutinka ginčo šalys ir to nedraudžia imperatyviosios nacionalinės teisės normos
ar tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos (detaliau žr. apžvalgos 7 dalį, p. 67).
8. Tais atvejais, kai su ginčo tarptautiniu (užsienio) elementu susijusi valstybė yra sudariusi su
Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, sprendžiant jurisdikcijos nustatymo
klausimą šeimos byloje paprastai bus taikytina būtent ši sutartis. Daugumoje tokių tarptautinių
teisinės pagalbos sutarčių pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus yra šalių ir vaiko
pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismas kiekvienu atveju turėtų pasitikrinti taikytinos
tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nustatytas jurisdikcijos taisykles, galimybę nagrinėti
susijusius reikalavimus kartu, perduoti jurisdikciją kitos susitariančiosios valstybės teismui ir
pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai ginčo šalys, kurios yra susitariančiųjų
šalių piliečiai, gyvena ES valstybėse narėse, bus taikomas ES teisinis reguliavimas (detaliau žr.
apžvalgos 2.2, 3.3, 6.3, 7 dalis).
9. Nors dauguma atvejų teisės aktai ir faktinės aplinkybės nukreipia jurisdikciją tik vienos
valstybės teismui, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali susiklostyti tokia situacija, kai tuo
pačiu metu byla pradėta kelių valstybių teismuose. Tam, kad būtų išvengta tokio pobūdžio
situacijų, teisės aktuose numatomos jurisdikcijos kolizijų sprendimo taisyklės. ES viduje
taikoma lis pendens – pirmajam – geresnė teisė – taisyklė suteikia pirmumo teisę ES viduje tos
valstybės teismui, kuriame buvo pirmiau iškelta byla dėl to paties reikalavimo tarp tų pačių
šalių. Ši taisyklė gali būti taikoma ir santykiuose su valstybėmis, su kuriomis Lietuvos
Respublika yra sudariusi tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei tai nustato konkreti sutartis.
Tarptautinio civilinio proceso normos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje, pirmumo laike taisyklės
nenustato (detaliau žr. apžvalgos 8 dalį, p. 70).
 97

10. Laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš
esmės, tačiau tam tikrais atvejais (kai tai skubu, būtina ir apibrėžta laike) laikinąsias apsaugos
priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo
klausimas. Pabrėžtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik prevenciniu tikslu ir
neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (detaliau žr. apžvalgos 9 dalį, p. 75).
11. ES teisės aktuose įtvirtinto jurisdikcijos tikrinimo tikslas yra užtikrinti asmens teisę į tinkamą
teisminę gynybą, todėl teismas turi įsitikinti ne tik savo, bet ir galimai kitos valstybės
jurisdikcijos nagrinėti ginčą buvimu. Svarbiausia, kad ginčas neliktų neteismingas nė vienam
teismui, todėl tais atvejais, kai pagal bendrąsias taisykles teismas neturi jurisdikcijos spręsti
vieno ar kito klausimo, tačiau pagal taikytinus teisės aktus, teismo nuomone, jokios kitos
valstybės teismas taip pat neturėtų pagrindo nagrinėti ginčą, teismas turėtų prisiimti jurisdikciją
ir spręsti klausimą iš esmės (detaliau žr. apžvalgos 10 dalį, p. 82).
12. Teismas, atlikdamas procesinius veiksmus šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu,
visų pirma turi raginti šalis būti aktyvias ir pateikti visus reikalingus duomenis, leidžiančius
jam nustatyti jurisdikciją ir priimti bylą nagrinėti, tačiau teismas taip pat turi būti aktyvus ir
bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių teisminėmis ir neteisminėmis
institucijomis, kad būtų surinkti bylai reikalingi įrodymai ir šalys būtų tinkamai informuotos
apie procesą (detaliau žr. apžvalgos 11 dalį, p. 85).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2015 m. gruodžio 2 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime