Psichikos Sveikatos Sutrikimai

VILNIAUS KOLEGIJA
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

SLAUGOS KATEDRA
NIJOLĖ LAPKAUSKIENĖ
PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR

SLAUGOS PAGRINDAI
Mokomoji knyga
VILNIUS, 2004
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
UDK 616.89(075.8)
La313
Spausdinti rekomendavo Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Slaugos

katedra
Recenzentai: – Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos

Vytautas asistentas.
Raškauskas
– Panevėžio kolegijos Sveikatos, socialinės
Ramunė priežiūros ir edukologijos fakulteto Sveikatos priežiūros
Palinauskienė katedros vedėja.
Redagavo Vida Adomonienė
Lapkauskienė N. PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS

PAGRINDAI.
Mokomoji knyga. – Vilnius: VILNIAUS KOLEGIJA, 2003 – 196 p.
Ši knyga skiriama slaugos specialybės studentams, slaugytojams-praktikams ir

visiems, slaugantiems žmones, turinčius psichikos negalią, sergančius įvairiais
psichikos sutrikimais.
© Nijolė Lapkauskienė, 2004
ISBN 9955-519-23-1
4
TURINYS
PRATARMĖ ................................................................................................................ 4
ĮVADINĖ DALIS ........................................................................................................ 7
Psichikos sveikata. Psichikos sutrikimai ................................................................. 7
Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas ......................................................... 9
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas .................................................................. 10
Slaugos praktikos įstatymas ...................................................................................... 11
Slaugos procesas ....................................................................................................... 12
BENDROJI PSICHOPATOLOGIJA ........................................................................... 20
Suvokimo sutrikimai ................................................................................................. 21
Dėmesio sutrikimai ................................................................................................... 26
Atminties sutrikimai ................................................................................................. 27
Mąstymo sutrikimai .................................................................................................. 29
Emocijų sutrikimai .................................................................................................... 37
Valios ir judesių sutrikimai ....................................................................................... 40
Savimonės sutrikimai ................................................................................................ 43
Sąmonės sutrikimai ................................................................................................... 43
Intelekto sutrikimai ................................................................................................... 48
PSICHIKOS SUTRIKIMAI ......................................................................................... 52
Asmenybės ir elgesio sutrikimai ............................................................................... 52
Neuroziniai sutrikimai .............................................................................................. 63
Valgymo sutrikimai .................................................................................................. 71
Neorganiniai miego sutrikimai ................................................................................. 74
Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai .................................................... 79
Ūminė psichiatrija ..................................................................................................... 84
Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ...................................................... 91
Nuotaikos sutrikimai ............................................................................................... 105
Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai .................................................... 118
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas .................. 128
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ GYDYMAS ................................................................... 160
Psichofarmakoterapija ............................................................................................ 162
Elektroimpulsų terapija ........................................................................................... 168
Transkraninė magnetinė stimuliacija ...................................................................... 169
Šviesos terapija ....................................................................................................... 169
Psichoterapija .......................................................................................................... 169
Psichosocialinė reabilitacija .................................................................................... 170
TRUMPAS PSICHIATRIJOS TERMINŲ ŽODYNĖLIS ......................................... 172
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................... 177
PRIEDAI...................................................................................................................... 179
1 priedas. Psichinės būsenos įvertinimas
2 priedas. Sąmonės sutrikimo sunkumo nustatymas
3 priedas. Protinės veiklos mažasis tyrimas
4 priedas. HAD depresijos ir nerimo sutrikimų tyrimo skalė
5 priedas. Hamiltono depresijos vertinimo skalė
6 priedas. Beko depresijos klausimynas
7 priedas. Zungo depresijos skalė
8 priedas. Hašinskio išemijos skalė
9 priedas. Laikrodžio testas
10 priedas. Informacija apie psichologinę pagalbą Vilniuje
5
PRATARMĖ
Ši mokomoji knyga parengta pagal aukštųjų neuniversitetinių studijų

programą „Psichikos sveikatos slaugos pagrindai”, vadovaujantis Tarptautine
ligų klasifikacija (TLK-10).
Kai kurios temos išdėstytos kiek plačiau negu reikalauja programa, tačiau
skirsniuose „Žinioms įtvirtinti” nurodomi esminiai dalykai, kuriuos privalu
mokėti studijuojantiems.
Psichikos sveikatos slaugos pagrindų dalyko tikslai yra šie:
Analizuoti psichikos ligų atsiradimo priežastis.
Nustatyti ryšį tarp psichikos sutrikimų kilmės ir išsivystymo
mechanizmų.
Išmanyti profesinės etikos principus ir planuoti psichikos sutrikimais
sergančių pacientų slaugą.
Numatyti veiksmingiausias pacientų slaugos priemones.
Analizuoti individualius slaugos būdus įvairiomis sąlygomis.
Suplanuoti slaugos veiksmus ir rašyti slaugos planą.
Nagrinėti paciento gyvybinius poreikius.
Įvertinti paciento gyvybinių poreikių pokyčius.
Analizuoti rizikos veiksnius, įtakojančius psichikos sutrikimų
išsivystymą.
Nagrinėti paveldėjimo įtaką sveikatai.
Analizuoti patologinius pažinimo, elgesio ir valios procesus.
Palyginti sveiko ir sergančio žmogaus suvokimą, mąstymą, atmintį,
elgesį, valią.
Analizuoti psichikos sutrikimais sergančių pacientų bendravimo
gebėjimus.
Numatyti bendravimo ypatumus ir bendradarbiauti su pacientais,
sergančiais psichikos sutrikimais.
Nagrinėti psichiatrijos medicininės reabilitacijos metodus.
Integruoti pagrindinius sveikatos grąžinimo ir stiprinimo principus
bei metodus į psichikos sutrikimais sergančių pacientų slaugą.
Atpažinti pacientų psichikos sutrikimus.
Palyginti psichikos sutrikimus.
Įvertinti pacientų psichikos sutrikimus.
Deja, lietuvių kalba beveik nėra specialiosios psichiatrijos literatūros apie
sergančiųjų psichikos sutrikimais slaugą. Knygos užduotis yra palengvinti
slaugytojų mokymo ir mokymosi procesą, pateikiant esmines žinias.
6
Ši knyga skiriama Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto slaugos

specialybės studentams, slaugytojams-praktikams ir visiems, slaugantiems
žmones, turinčius psichikos negalią, sergančius įvairiais psichikos sutrikimais.
Knygoje supažindinama su bendrąja psichopatologija, su psichikos
sveikatos sutrikimų požymiais, pagrindiniais psichosocialinės reabilitacijos
principais, sergančiųjų psichikos sutrikimais slaugos ypatumais. Joje nesiekiama
išnagrinėti visų slaugos metodų, nes tai dėstoma slaugos pagrindų bei medicinos
psichologijos studijose. Bendrojoje psichopatologijoje trumpai supažindinama
su slaugos ypatumais atskirų psichikos procesų sutrikimų atvejais, o plačiau
slauga aptariama prie konkrečių psichikos sveikatos sutrikimų.
Nagrinėjant slaugos procesą atskirų psichikos sveikatos sutrikimų atvejais,
nurodomos tik pagrindinės slaugos gairės. Tokiu būdu paliekama galimybė
individualiam, kūrybingam slaugytojos darbui bendraujant su pacientais,
savarankiškai renkant anamnezės duomenis, planuojant, įgyvendinant ir
vertinant atliktus darbus. Tai turėtų skatinti slaugytojas tobulėti, savarankiškai
mokytis.
Mūsų visuomenėje vis dar paplitęs neigiamas požiūris į sergančiuosius
psichikos sveikatos sutrikimais. Net tarp medikų pasitaiko neigiamo požiūrio į
sutrikusios psichikos pacientus. Studentės, išeidamos į ilgalaikę psichiatrijos
praktiką, jaučia ne tik nerimą, bet kartais ir baimę. Grįžusios iš psichiatrijos
įstaigų, esančių Vilniuje, slaugytojos dalinasi patirtais įspūdžiais. Iš pateiktų
slaugos istorijų, kurių pabaigoje yra skiltis studento nuomonei ir pastaboms
pareikšti, įsitikinau, kad jų nuomonė radikaliai keičiasi. Baimę keičia suvokimas,
kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos,
dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos ir t. t. Ko gero mums visiems to kaip
tik dažnai ir pritrūksta. Įrodyta, kad stresinės situacijos sukelia daugybę
problemų, įvairių ligų, taip pat ir psichikos. Taigi, nuo to nesame apsaugotas nei
vienas.
Psichikos ir elgesio sutrikimai yra viena didžiausių visuomenės sveikatos
problemų. Pastaruoju metu, formuojant Lietuvos nacionalinės sveikatos politiką,
vis didesnis dėmesys skiriamas psichinės sveikatos priežiūrai, psichikos
sveikatos sutrikimų bei savižudybių prevencijai.
Visuomenėje susidomėjimas psichiatrijos problemomis kyla dažnai tik tada,
kai psichiatrijos paslaugų vartotojai įvykdo kokį nusikaltimą. Tai, aišku, sukelia
pasipiktinimą, baimę, nors statistika rodo, kad sunkių nusikaltimų jie padaro
daug mažiau nei sveiki žmonės. Psichikos ligos etiketė (stigma, žymė) vis dar
skaudžiai žeidžia šiuos žmones, trukdo jiems gyventi visavertį gyvenimą.
Pradėjus vykdyti Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete
psichikos sveikatos slaugos specializacijos programą, ateityje ši pateikta
psichikos sveikatos slaugos medžiaga bus papildyta.
Tekste tik dėl paprastumo vartojama sąvoka „slaugytoja”. Tai jokiu būdu
nereiškia, kad slaugytojos būna tik moterys.
Tikiuosi, kad ši mokymo priemonė suteiks galimybę studijuojantiems
Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultete geriau suprasti ir įsisavinti
7
šiuolaikinės psichiatrijos žinias, laiku pastebėti žmonių psichikos bei elgesio

sutrikimus ir suteikti jiems profesionalią pagalbą.
Jau parengus šią knygą spaudai, išleistas ilgai lauktas vadovėlis
aukštosioms universitetinėms studijoms „Psichiatrija”, parengtas daugumos
Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos darbuotojų. Todėl visi, norintys
įsigilinti į psichiatrijos mokslą, dabar turės puikias galimybes.
Nuoširdžiai dėkoju artimiesiems – už kantrybę, kolegoms – už patarimus,
recenzentams ir redaktorei – už vertingas pastabas rengiant šią knygą.
Būsiu dėkinga visiems už pastabas bei pasiūlymus (laural@techas.lt).
Autorė
8
ĮVADINĖ DALIS
Psichikos sveikata. Psichikos sutrikimai
Sveikata, pagal normatyvinį Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO)

apibrėžimą, yra daugiau negu laisvė nesirgti, laisvė nekentėti skausmų, laisvė
per anksti nemirti. Tai yra natūrali žmogaus būsena, išreiškianti optimalias
fizines, psichines ir socialines galimybes bei gerą savijautą, leidžianti patirti
džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Ši būsena turi būti saugoma
arba grąžinama ligų ar sveikatos sutrikimų atvejais. Ji reiškia būti visiškai
sveikam, o tai yra viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių.
PSO duomenimis, visame pasaulyje 1500 milijonų žmonių turi psichikos
sveikatos sutrikimų. Deja, jų skaičius vis didėja, niekas nėra nuo jų apsaugotas.
Vis daugėja rizikos veiksnių, sukeliančių šias ligas – skurdas, nedarbas, vienatvė,
migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Tai veikia ir Lietuvos
gyventojus.
Visoje Europoje šiuo metu vyksta sveikatos priežiūros reformos.
Lietuvoje taip pat aktyviai įgyvendinama Sveikatos programa. Joje numatyti
Lietuvos žmonių sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, pirminės sveikatos
priežiūros plėtros, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal
Europos standartus, brangios specializuotos medicininės pagalbos
koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukia į
pažangiai plėtojančių sveikatos priežiūrą Europos šalių gretas.
Psichikos sveikatos priežiūros programose numatytos prioritetinės veiklos
sritys – ilgalaikių psichikos ir narkologinių ligų, pagalbos sergantiems
silpnaprotyste, pacientams, turintiems psichikos negalią, reabilitacijos ir
reintegracijos, savižudybių prevencijos, krizių įveikimo pagalbos sistemos
sukūrimo ir kt. programos. Savivaldybėse įsteigti psichikos sveikatos centrai,
kuriuose glaudžiai bendradarbiauja psichiatrai, psichologai, socialiniai
darbuotojai, slaugytojai. Psichiatrijos reformos pagrindinė kryptis yra
stacionaraus gydymo mažinimas, o ambulatorinio – didinimas, prevencijos
priemonių, psichoterapinės ir socialinės pagalbos plėtra, visų institucijų
koordinuota veikla, siekiant iki 2005 metų stabilizuoti sergamumą psichikos
sveikatos sutrikimais.
Gera psichinė sveikata – tai puiki galimybė siekti ir įgyvendinti
užsibrėžtus tikslus, būti naudingam visuomenei.
9
Psichiškai sveikas žmogus – tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai

procesai suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie
pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus
mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas,
atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas,
savarankiškas. Taip pat jis turi empatijos jausmą, yra atidus, pasitikintis,
gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis.
Gyvename sudėtingu laikmečiu, todėl kiekvienam žmogui tenka patirti
stresą, baimę, nerimą, nusivylimų. Tai kenkia žmogaus sveikatai, jis gali susirgti,
gali išsivystyti įvairių psichikos sveikatos sutrikimų. Tokiu būdu pažeidžiama
psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys
pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė
ryškiai skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia
grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams.
Psichiatrija (gr. psyche – siela, iatreia – gydymas) yra mokslas apie

psichinės sveikatos sutrikimus, asmenybės ir elgesio pakitimus. Psichiatrija tiria
šių sutrikimų kilmę (etiologiją), jų vystymąsi (patogenezę), paplitimą
(epidemiologiją), aprašo ir aiškina simptomus ir klinikinę eigą, diagnostiką,
nurodo reabilitacijos metodus.
Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi

sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių,
cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai
simptomai, sindromai, sutrinka elgesys.
Psichikos sutrikimus galima suskirstyti į:
psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos,
kliedesiai (šizofrenija);
neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo.
Tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos,
kompulsijos, fobijos);
organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų
pažeidimo (delyras, demencija);
funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta.
Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius.
Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl
įvairių vidinių priežasčių.
Normalios psichinės veiklos procesai plačiai nagrinėjami psichologijos
kurse. Šioje knygoje bus nagrinėjami sutrikusios psichinės veiklos procesai.
Psichikos sutrikimai užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Žmonės, nesusiję su
psichinės sveikatos sutrikimais, dažnai juos priskiria nervų ligoms ar
psichologinėms problemoms. Riba tarp sveikos ir sutrikusios psichikos nėra
labai aiški, todėl, kad laiku galėtume tai pastebėti ir žmogui padėti, reikia žinoti
ligų požymius, juos suprasti, įvertinti ir jį nusiųsti pas specialistus.
10
Konsultuotis su specialistais tikslinga, kai atsiranda:

stiprus, ilgai trunkantis nerimas;
neatitinkantys realybės pojūčiai, mąstymas (iliuzijos, haliucinacijos,
kliedesiai ir kt.);
užsitęsęs liūdesys;
nepagrįsta baimė;
priklausomybės psichotropinėms medžiagoms pavojus;
miego sutrikimų;
seksualinių funkcijų sutrikimų;
sumišimas;
beviltiškumas, mintys apie savižudybę;
impulsyvus, neatitinkantis konkrečių aplinkybių elgesys.
Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas
Psichikos sveikatos priežiūra yra specializuota sveikatos priežiūra, todėl

ją reglamentuoja ne tik bendrieji, slaugos praktiką reguliuojantys, bet ir
specialieji teisės aktai:
Lietuvos Respublikos (LR) psichikos sveikatos priežiūros įstatymas;
LR slaugos praktikos įstatymas;
LR narkologinės priežiūros įstatymas;
LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl slaugos praktikos
licencijavimo taisyklių patvirtinimo ir kiti teisės aktai.
Psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos šiais lygiais:
savivaldybių – pirminis, apskričių – antrinis, valstybės – tretinis.
Savivaldybių lygiu teikiama pirminė psichikos sveikatos priežiūra, kuri
organizuojama psichikos sveikatos centruose. Juose dirba psichiatrai,
psichologai, socialiniai darbuotojai ir psichikos sveikatos slaugytojai. Jie vykdo
psichikos sveikatos priežiūrą ir teikia socialinę pagalbą.
Antrinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos organizuojamos
apskričių psichiatrijos ligoninėse, jų konsultacinėse poliklinikose bei dieniniuose
psichiatrijos stacionaruose.
Tretinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos Vilniaus
universiteto Psichiatrijos klinikoje, Vilniaus universiteto Vaiko raidos centre,
Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikoje.
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas
Pacientai hospitalizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje (LR)

galiojančiu psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Jo tikslas yra nustatyti
asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos
sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Viena iš pagrindinių teisių – „Pacientų
11
teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. Psichikos sveikatos
priežiūros įstatyme ši teisė detalizuojama – „Psichikos ligoniai turi visas
socialines, politines, ekonomines, kultūrines teises”. Psichikos ligoniai negali
būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimo. Tačiau jei teismo
tvarka psichikos ligonis pripažintas neveiksniu (dėl psichikos ligos ar
silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti), jo teisės
gali būti apribojamos ir jam nustatoma globa.
Turintieji psichikos negalią globojami valstybės, jiems teikiama parama –
pensijos, pašalpos, socialinės paslaugos.
Pacientas turi teisę:

pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą, sveikatos priežiūros rūšį,
apimtį arba viso to atsisakyti;
į informacijos apie jo sveikatą konfidencialumą. Konfidenciali
informacija gali būti teikiama tik esant raštiškam jo sutikimui arba jei
tai nustato LR įstatymai;
gauti psichiatro informaciją jam suprantama forma apie jo sveikatos
būklę, apie pasekmes, jei atsisakytų gydymo;
atsisakyti gydymo, išskyrus priverstinės hospitalizacijos atvejį, arba
būtiną atvejį, gelbstint jo gyvybę;
bendrauti su kitais asmenimis;
reguliariai susitikti su lankytojais be pašalinių asmenų;
siųsti ir gauti laiškus, prašymus, kurie neturi būti cenzūruojami;
atlikti religines apeigas;
skaityti, sportuoti, mokytis.
Darbinė veikla turi būti savanoriška.

Versti dirbti – draudžiama
Pacientai, kurie buvo hospitalizuoti savo noru, gali bet kada palikti
psichiatrijos kliniką, jei nereikia taikyti prievartinio gydymo.
Prievartinė hospitalizacija taikoma, jei yra reali grėsmė, kad pacientas
savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:
savo sveikatai, gyvybei;
aplinkinių sveikatai ir gyvybei.
Šiais atvejais jis gali būti priverstinai gydomas ne ilgiau kaip dvi paras be
teismo leidimo. Jį pristato policija dalyvaujant gydytojui. Teismas gali priimti
sprendimą pratęsti gydymą ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Dėl tolimesnių veiksmų
teismas turi priimti naują sprendimą – gydymą nutraukti arba jį tęsti ne ilgiau
kaip šešis mėnesius. Tokia sudėtinga priverstinio hospitalizavimo tvarka yra
nustatyta tam, kad būtų apsaugotos žmogaus teisės. Tai sąlygota netolimos
tarybinės praeities, kai psichiatrija buvo naudojama susidoroti su tuometinei
santvarkai neparankiais asmenimis.
12
Pažeidžiantiems pacientų teises numatyta atsakomybė panaikinant

licencijos galiojimą, pritaikant LR Administracinių teisių pažeidimų ar net
atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Slaugos praktikos įstatymas
Lietuvoje slaugos praktika nebuvo apibrėžta. Teisė ja verstis nebuvo

reglamentuota, todėl pasitaikė atvejų, kad slaugytojais dirbo asmenys, neturintys
slaugytojo profesinės kompetencijos.
Šiuo metu Lietuvoje galioja Slaugos praktikos įstatymas. Jis įteisina
nuostatą, kad slauga yra savarankiška specialybė. Siekiama, kad visuomenė tai
įvertintų, o gydytojai suprastų, kad greta jų dirba lygiavertis komandos narys.
Šis įstatymas apsaugo slaugytojo profesiją, nes draudžia dirbti šį darbą
neturintiems slaugytojo išsilavinimo.
Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą bei
bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo
profesinę kvalifikaciją. Slaugytojai kaip ir gydytojai yra licencijuojami.
Įstatymas apibrėžia, kad verstis slaugos praktika turi teisę tik turintys bendrosios
ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojo licenciją ar sertifikatą (kai jis
privalomas). Slaugos praktikos įstatymas ne tik apsaugo slaugytojo profesiją, bet
ir reikalauja jo atsakomybės už teikiamas paslaugas. Taigi įstatymas apibrėžia
slaugytojų teises ir pareigas.
Slaugytojų teisės
Slaugytojai turi teisę:
verstis slaugos praktika teisės aktų nustatyta tvarka;
atsisakyti taikyti slaugymo metodus, gydymo procedūras, jeigu jos
prieštarauja medicinos etikai, sukelia pavojų paciento gyvybei ar
sveikatai ir kitiems teisės aktais nustatytoms teisėms.
13
Slaugytojų pareigos
Slaugytojai privalo:
pagal savo kompetenciją teikti būtinąją medicinos pagalbą: laiku ir
tinkamai atlikti gydymo, slaugos procedūras, kvalifikuotai įvertinti
paciento psichikos būklės ir elgesio pakitimus, gyvybines veiklas,
planuoti ir pildyti slaugos proceso dokumentus, gebėti vertinti
somatinės būklės sutrikimus, informuoti pacientus apie paskirtų vaistų
poveikį, jų komplikacijas ir mokėti jas pašalinti, teikti neatidėliotiną
medicinos pagalbą, iškilus tiesioginei gyvybės grėsmei;
tobulinti savo profesines žinias;
laikytis profesinės etikos reikalavimų teisės aktų nustatyta tvarka;
rūpintis pacientų saugumu, užtikrinti ir gerbti įstatymuose numatytas
pacientų teises;
tinkamai tvarkyti slaugos dokumentaciją;
teikiant pacientams slaugos paslaugas, bendradarbiauti su kitais
sveikatos priežiūros bei socialinį darbą atliekančiais specialistais;
vykdyti kitas teisės aktų nustatytas pareigas.
Lietuvoje aktyviai veikia Slaugos specialistų organizacija (LSSO), kuri

padeda keisti visuomenėje nusistovėjusį požiūrį į slaugytoją kaip kitų sveikatos
apsaugos darbuotojų padėjėją, rūpinasi slaugytojų profesinių žinių plėtra,
aktyviai dalyvauja sudarant slaugytojų mokymo ir tobulinimosi programas.
Slaugos procesas
Psichiatrinės slaugos apžvalga
Slaugos procesas – tai logiška, kryptinga, sisteminga, nuosekli,

individualizuota paciento priežiūra. Į žmogų žvelgiama kaip į visumą (holistinis
požiūris), vertinami ne tik fiziniai ir dvasiniai jo poreikiai, bet ir socialinė bei
ekologinė aplinka.
Visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad sirgti psichikos ligomis yra gėdinga.
Todėl daugeliui pacientų jos taip ir lieka nenustatytos. Neretai jie pirmiausia
skundžiasi įvairiais organizmo negalavimais ir ilgą laiką gali būti gydomi nuo
kokių nors somatinių ligų.
Sveikas žmogus pats pajėgia patenkinti šiuos 12 poreikių: palaikyti saugią
aplinką (vengti aplinkos pavojų, vengti daryti žalą sau bei kitiems), bendrauti,
kvėpuoti, valgyti ir gerti, tuštintis ir šlapintis, palaikyti švarią odą, tinkamai
rengtis, palaikyti normalią kūno temperatūrą, judėti, dirbti ir žaisti, suvokti savo
lytiškumą (lyties raiška), miegoti, oriai numirti. Liga – ne tik mirties grėsmė, bet
būklė, kai žmogus nebepajėgia patenkinti šių pagrindinių poreikių.
14
Slaugytojos tikslas – padėti pacientui pasveikti,

tapti nepriklausomu ar susigyventi su liga
Pacientas turi aktyviai dalyvauti slaugos procese, tačiau slaugyti pacientą,

kuris kritiškai nesuvokia savo būklės, nesugeba logiškai mąstyti, nenori medikų
pagalbos, yra gana sudėtinga. Psichikos sveikatos slaugytoja privalo turėti šių
asmeninių savybių: būti jautri, nuoširdi, kantri, pagarbi, atidi ir pareiginga.
Darbe ji privalo vadovautis profesinės etikos taisyklėmis. Ji turi įgyti tinkamą
profesinę kompetenciją, pakankamai psichologinių žinių, jas gebėti taikyti
dirbdama su kiekvienu konkrečiu pacientu, jo šeima ir bendruomene, kad
pacientui būtų teikiama reikalinga pagalba bei užkertamas kelias ligai
progresuoti.
Psichikos sveikatos slaugos procesui įgyvendinti galima naudoti ne tik
N. Roper slaugos modelį, bet ir vienos pirmųjų Amerikos slaugos teoretikių
H. E. Peplau slaugymo vystymosi modelį. Ji akcentuoja slaugytojos
atsakomybės už savo darbą prievolę, pastangas būti sąžininga, galimybę
parodyti savo darbo rezultatus. Todėl jai keliamas reikalavimas nuolat mokytis,
plėsti profesines žinias bei naudotis naujausia informacija. Slaugytoja turi būti
tvirto charakterio, kad gebėtų valdyti savo reakciją, elgesį, būti pacientams
pavyzdžiu, kuriuo jie galėtų sekti. H. E. Peplau teigia, kad pacientui teikiama
būtina pagalba skiriasi nuo tos, kurios jis norėtų. Tokiu atveju slaugytoja taptų
tik globotoja, virstų kitų sveikatos apsaugos darbuotojų padėjėja. Todėl ypač
svarbu, kad slaugymo veiksmai būtų aiškiai apibrėžti, o žinios nuolat gausėtų.
Kalbėdama apie bendravimą, H. E. Peplau akcentuoja paciento ir
slaugytojo tobulėjimą. Visi žmonės patiria stresų, o jų metu atsiranda įtampa,
kuri sukuria energiją. Ji gali virsti naudinga, skatinančia progresą arba
nenaudinga, negatyvia, keliančia regresą. Žmogui svarbu patenkinti visus savo
poreikius. Jei to nėra, slopinamas jo tobulėjimas, gali atsirasti įvairių sutrikimų.
Todėl iškilusias problemas reikia spręsti, kaupti patyrimą ir taip tobulėti.
H. E. Peplau slaugymą suvokia kaip gydomąjį procesą, kuris pagrįstas abipusiu
slaugytojos ir paciento ryšiu, skatina sugebėjimą tobulėti, keistis. Tikslas –
išlaikyti organizmo gyvybingumą, padėti žmonėms suvokti jų sveikatos
problemas, o ne tik fiksuoti dėmesį į patį save. Naudojantis praeities patyrimu,
kaupiant stresinę patirtį, siekti įveikti stresą bei išvengti ligų ateityje. Slaugymo
esmę sudaro slaugytojo ir paciento savitarpio ryšys. Tačiau šis ryšys negali tapti
tik paciento poreikių tenkinimu. Reikia suvokti ir savo asmeninius poreikius,
tobulinti profesinį artumą. Jis skiriasi nuo fizinio (motiniško), tarpusavio (tarp
bendraamžių) bei tariamo (paviršutiniško) artumo ir išmokstamas per patyrimą.
Profesinis artumas turi fizinių ir tarpusavio ryšių detalių, tačiau ypatingas
dėmesys skiriamas pacientui, jo poreikių tenkinimui bei savo reakcijų valdymui.
To nepaisant, ryšys gali tapti perdėtai suasmenintas, arba, atvirkščiai,
15
nepakankamas kontaktas, kai gali būti akcentuojamos tik klinikinės ar techninės

darbo pusės, vengiama sunkių pacientų.
Slaugytojos praturtina savo patirtį, stebėdamos pacientų reakciją į
kiekvieną naują situaciją. Tačiau labai svarbi ir techninė pusė – slaugytojos
privalo turėti slaugymo procedūrų atlikimo įgūdžių. Lietuvos psichiatrinėse
klinikose slaugytojos dirba kaip lygiaverčiai komandos nariai kartu su gydytoju
psichiatru, psichologu ir socialiniu darbuotoju.
Slaugytojos skatinamos aiškinti slaugymo reikšmę, radikaliai keisti
visuomenės ir medikų nusistovėjusį požiūrį į slaugytojos–padėjėjos vaidmenį,
dalyvauti slaugytojų mokymo programų kūrimo darbe.
Šiuo metu diegiamas slaugos diagnozių nustatymas pagal Šiaurės
Amerikos medicinos seserų diagnostikos asociacijos (NANDA) parengtą seserų
slaugos diagnozių standartą – PES-formatą:
P – iškilusios esamos bei potencialios sveikatos problemos,
E – etiologija (priežastys, sukėlusios problemą),
S – simptomų visuma.
Diagnozė formuluojama tokiu būdu: paciento problema siejama su
priežastimi, sukėlusia problemą, ir patvirtinama tam tikrais simptomais. Visa tai
įvertinus, slaugytoja nustato slaugos diagnozes pagal jų svarbą. Pavyzdžiui:
apetito pokyčiai, miego sutrikimai, sutrikęs bendravimas su personalu ar su
artimaisiais, baimė, nerimas, beviltiškumas, liūdesys, apatija, kaltės jausmas,
sutrikusi adaptacija, autoagresija, agresijos rizika, aktyvumo stoka, nuovargis,
bejėgiškumas, sutrikęs apsitarnavimas, psichomotorinis sulėtėjimas, sutrikęs
savęs suvokimas, mąstymo sutrikimai, suvokimo sutrikimai, skausmas, elgesio
sutrikimas, libido praradimas, potencijos sumažėjimas ir pan. Po to įvardijama
priežastis, dėl ko tai galėjo nutikti, ir pagrindžiama klinikiniais požymiais.
Slaugos proceso tikslas – įvertinti paciento sveikatos būklę, aktualias
(esamas) ir potencialias problemas, sudaryti slaugos planą, atsižvelgiant į
paciento poreikius (fizinius, psichologinius ir socialinius), bei atlikti specifines
slaugos paslaugas ir procedūras. Slaugos procesas yra cikliškas, jo sudėtinės
dalys keičia viena kitą logine seka. Kiekvieno ciklo gale būtinas vertinimas.
Slaugos proceso etapai

Slaugos procesą sudaro keturi etapai:
1. Sveikatos poreikių bei problemų (užduočių) nustatymas ir
įvertinimas.
2. Planavimas.
3. Įgyvendinimas (atlikimas).
4. Vertinimas.
1. Sveikatos problemų bei poreikių nustatymas ir įvertinimas
16
Surenkami duomenys (interviu) iš paciento ir apie jį, įvertinama sveikatos

būklė, analizuojami jo poreikiai (fiziniai, psichologiniai ir socialiniai).
Psichiatrinis įvertinimas
Pagrindiniai tyrimo metodai sergančiųjų psichikos sveikatos sutrikimais
yra pokalbis (diagnostinis interviu) ir stebėjimas.
Taikomi ir visi kiti šiuolaikiniai papildomi tyrimo metodai – psichologinis
ištyrimas, elektroencefalografija, kompiuterinė tomografija ir kt.
Psichosomatinis įvertinimas – tai anamnezės, paciento somatinės
sveikatos bei psichinės būklės duomenų nustatymas.
Pirmą kartą susitikusi su pacientu, slaugytoja turi pasakyti savo vardą ir
paaiškinti, kodėl renka apie jį duomenis. Naudinga supažindinti su skyriaus
vidaus tvarkos taisyklėmis, su pacientais, esančiais palatoje. Geriau su pacientu
kalbėtis dviese, nedalyvaujant artimiesiems ar kitiems asmenims, nes tai trukdo
žmogui būti atviram.
Žmogaus patekimas į bet kokio profilio ligoninę, pasikeitusi gyvenimo
situacija kelia nerimą, įtampą. Tai yra nemažas psichologinis stresas kiekvienam
žmogui, tuo labiau sergančiam psichikos sveikatos sutrikimais. Neretai jis
patenka į ligoninę nelauktai, netgi dramatiškomis aplinkybėmis, ūmiai
išsivysčius psichozei, įvykus distresui, paūmėjus lėtinei ligai ir pan.
Pirmas pokalbis dažniausiai suteikia daug informacijos apie pacientą,
tačiau susikurtas įvaizdis gali būti klaidingas, nulemtas emocijų, todėl galutinis
apibendrinimas daromas slaugos proceso pabaigoje, ketvirtoje – vertinimo
pakopoje.
Reikia suvokti, kad pacientas toks pat žmogus, kaip mes, medikai, su savo
jausmais, gyvenimo patirtimi, mintimis. Paciento dvasinis pasaulis skiriasi nuo
daugumos žmonių, tačiau kitoks pasaulio suvokimas, nuoširdus stengimasis
suprasti aplinką, gali būti mums įdomus ir savaip vertingas.
Per pirmą pokalbį išaiškėja paciento nusiteikimas bendrauti. Geras
kontaktas, kai pats pacientas aktyviai, noriai viską papasakoja, formalus – kai
atsakoma tik į pateikiamus klausimus, blogas – kai nenorima nieko pasakoti.
Gali būti disimuliacija, kai pacientas stengiasi nuslėpti savo ligos simptomus.
Savo nuomonę apie slaugytoją susidaro ir pacientas, todėl svarbūs yra ne
tik jos elgesys, sugebėjimas dėmesingai ir mandagiai bendrauti, bet ir
slaugytojos išvaizda, veido išraiška, balso intonacija.
Pradžioje susiklostę paciento santykiai su medicinos personalu gali
nemaža dalimi lemti tolesnio gydymo sėkmę.
Bendraudami žmonės dažniausiai instinktyviai jaučia, kaip jį suvokia ir
vertina pašnekovas. Kalbantis su sergančiaisiais psichikos sveikatos sutrikimais
reikia atminti, kad neatsargus žodis ar veido išraiška (pvz., šypsena), net balso
intonacija gali sukelti neadekvačią reakciją, padidinti paciento nerimą, įtampą,
nepasitikėjimą, paskatinti jį impulsyviems, agresyviems veiksmams.
Slaugytoja privalo būti rami, kantri, pagarbi, vengti familiaraus elgesio,
perdėto emocingo reagavimo, stengtis nei žodžiais, nei savo laikysena neišduoti
kilusio nerimo ar baimės.
17
Pokalbio metu visas dėmesys turi būti skiriamas pacientui. Pokalbį geriau
pradėti nuo paprastų klausimų apie jo savijautą, apetitą, miegą ir pan.
Klausimai neturi skatinti įtaigos, diktuoti patogesnių, laukiamų atsakymų,
bet taip pat negalima leisti, kad pacientas ilgam nukryptų į smulkmenas,
antraeilius dalykus. Tokiais atvejais taktiškai, atsargiai jo mintis reikia nukreipti
reikiama linkme.
Negalima apgaudinėti, žadant neįgyvendinamų dalykų, nes tai neigiamai
paveiks jo pasitikėjimą slaugytoja ir pakenks tinkamam viso slaugos proceso
įgyvendinimui. Pokalbio metu slaugytoja stebi paciento elgesį, laikyseną,
išvaizdą, įvertina emocijas, mąstymą ir kitus psichinės veiklos požymius.
Baigiant pokalbį, reikia paaiškinti situaciją, tyrimo bei slaugos planą.
Daug išsamios ir vertingos informacijos slaugytoja gali gauti iš paciento
artimųjų, todėl svarbu anksti užmegzti su jais glaudų ir atvirą kontaktą.
Slaugytojos reikšmė psichikos pacientų priežiūroje labai svari. Dažnai
pacientai su gydytoju elgiasi vienaip, o likę vakare tik slaugytojų priežiūroje –
visai kitaip. Buvę nedrąsūs, mandagūs, gali tapti įkyriais ar agresyviais. Be to,
būdami visą parą arčiau slaugytojų, jie jomis labiau pasitiki, patiki savo
kliedesių turinį, slapčiausias mintis ir išgyvenimus, pasipasakoja tai, ko nedrįsta
sakyti gydytojui.
Visus paciento būklės, jo elgesio pakitimus, pastabas apie vaistų
vartojimą ar nevartojimą, jų šalutinį poveikį, slaugytoja privalo surašyti slaugos
proceso dokumentuose, laiku ir tiksliai žinias perduoti medicinos personalui,
visada tiksliai pažymėjusi datą.
Visa informacija apie pacientą yra konfidenciali.
Hospitalizacijos priežastys.
Nurodomi hospitalizacijos motyvai, aplinkybės, dėl kurių pacientas buvo
paguldytas – savo noru, priverstinai, siųstas iš psichikos sveikatos centro ir pan.
Renkamos žinios iš paciento (subjektyvi anamnezė) apie jo
nusiskundimus – kokie jie, kada atsirado, jų pobūdis, trukmė ir pan.
Šeimos anamnezė.
Tėvų amžius, esminiai būdo bruožai, išsilavinimas, profesija, paveldimos
ligos, psichikos sveikatos sutrikimai, suicidai.
Taip pat pateikiamos senelių, brolių, seserų asmeninės charakteristikos.
Aprašomas socialinis mikroklimatas vaikystėje ir paauglystėje.
18
Paciento gyvenimo anamnezė.

Gimimo vieta, gimdymo ypatumai, įvairūs sutrikimai vaikystėje (tamsos
baimė, lunatizmas, naktinis šlapinimasis, pykčio, histrioniniai priepuoliai, nagų
kramtymas, plaukų pešiojimas, dantų griežimas, mikčiojimas ir pan.).
Ikimokyklinis ir mokyklinis periodai (mokymasis, bendravimas), lytinis ir
vedybinis gyvenimas, karinė tarnyba, teistumas, žalingi įpročiai. Svarbu
išsiaiškinti, koks paciento išsilavinimas, profesija, darbiniai santykiai (jei tokie
buvo). Dera sužinoti apie persirgtas ligas, ypač psichikos sveikatos sutrikimus,
dabartinę negalią.
Asmenybė iki susergant (premorbidas, priešligė).
Aprašomi santykiai ir elgesys su artimaisiais, pažįstamais, paciento
požiūris į darbą, intelektas, interesai, nuotaika, charakteris, įsitikinimai, požiūris
į save, į savo sveikatą ir pan.
Psichikos sveikatos sutrikimo anamnezė. Aprašoma ligos pradžia, ją
sukėlusios priežastys, simptomai, apetitas, miegas, požiūris į hospitalizavimą ir
gydymą.
Tokia pat eilės tvarka renkami duomenys iš artimųjų (objektyvi
anamnezė), bendradarbių ir kt. Nurodoma, iš ko duomenys surinkti.
Galima nurodyti slaugytojos nuomonę apie informuojančio žmogaus ar
visuomeninės institucijos požiūrį į pacientą.
Psichinės būsenos įvertinimas.
Įvertinama sąmonės būsena.
Aprašoma paciento išvaizda (ar tvarkinga, ar atitinka paciento amžių,
socialinę padėtį), mimika, laikysena, judesiai (sulėtėję, sukaustyti, pagreitėję,
tremoras, hiperkinezės, traukuliai, stereotipijos, manieringumas ir kt.), eisena,
elgesys, kalba ir bendravimas su medicinos personalu bei su artimaisiais. Toliau
vertinami suvokimo, mąstymo, atminties, dėmesio, emocijų bei valios sutrikimai
ir smulkiai aprašomi.
Jei pokalbio metu nebuvo išsakyti nusiskundimai, tai reikia rašyti, kad jų
nepavyko išaiškinti.
Nustatoma, ar pacientas kritiškai vertina savo ligą ir save, kokie jo norai ir
ateities planai. Išsiaiškinama, ar kyla minčių apie pabėgimą iš stacionaro, apie
savižudybę, ar jos dažnos, ar buvę mėginimų žudytis. Verta pasidomėti apie
paciento laisvalaikio pomėgius, tikėjimą (žr. 1 priedą). Tai padėtų visapusiškiau
jį pažinti bei skatintų geresnį bendravimą ir bendradarbiavimą.
Išryškinama esama (reali) problema, kelianti grėsmę paciento sveikatai,
bei potenciali problema, kuri gali atsirasti ateityje, jei nebus taikomos
prevencinės priemonės. Nustatoma slaugos diagnozė.
19
2. Planavimas
Slaugos proceso aprašymas vadinamas slaugos planu. Jame turi

atsispindėti visi slaugos proceso etapai. Gerai, kai pacientas pats gali aktyviai
dalyvauti slaugos procese. Jam ir jo artimiesiems turėtų būti išaiškinami slaugos
tikslai, siektini rezultatai, numatomas laikas juos pasiekti.
Planas aptariamas su komandos nariais – psichiatru, psichoterapeutu,
psichologu, užimtumo terapeutu (ergoterapeutu), socialiniu darbuotoju,
slaugytoja, pagalbiniais darbuotojais ir kt.
Planuojant slaugą, slaugytojos ir paciento norai bei poreikiai gali
nesutapti. Slaugytojos profesionalumas gali padėti šiuos skirtumus išlyginti.
Tuomet atsiras abipusis pasitikėjimas, sustiprės ryšys su pacientu.
Slaugos plano pagal gyvybines veiklas sudarymo pavyzdys pateiktas
skyriuje „Nuotaikos sutrikimai” (žr. 112-116 psl.). Sudarius veiksmų planą, jis
yra surašomas į slaugos istoriją. Įrašai turi būti trumpi ir aiškiai suformuluoti.
Pažymima patologija ir atsiradę nauji pakitimai. Jei jų nėra, rašoma, kad šiuo
metu jų nenustatyta. Būtina užrašyti datą ir pasirašyti.
Slaugos planas yra reikšminga slaugytojos darbo dalis. Jis parodo jos
intelektą, sumanumą, sąžiningumą, pareigingumą, įgytų kompetencijų lygį,
atsakomybę užtikrinant pacientų saugumą ir ginant pacientų teises.
3. Įgyvendinimas (atlikimas)
Šioje fazėje slaugytoja stengiasi įgyvendinti numatytus tikslus. Tai
pareikalaus iš slaugytojos daug žinių, pastabumo, išradingumo. Pasikeitus
paciento būklei, situacijai, slaugos veiksmus galima keisti. Slaugos planas gali
būti pakoreguotas, aptariamas kartu su komandos nariais.
4. Vertinimas
Vertinami pasiekti slaugos proceso eigoje numatyti tikslai. Jie gali būti
teigiami, bet gali baigtis ir nesėkme. Išsiaiškinama, kokius užsibrėžtus artimus
(trumpalaikius) ir tolimus (ilgalaikius) rezultatus pavyko arba nepavyko pasiekti.
Kartu su komandos nariais išnagrinėjamos priežastys, dėl kurių nepavyko
pasiekti numatytų tikslų.
Analizuojami tolimesnės slaugos poreikiai, siekiant užtikrinti slaugos
tęstinumą, bendravimą ir bendradarbiavimą su šeima, su apylinkės
psichoterapeutu ar psichosocialinio centro darbuotojais. Svarstomas kitų įvairių
psichosocialinių priemonių taikymas (žr. skyrių „Psichikos sutrikimų gydymas”,
170, 171 psl.).
Pasveikus ar pagerėjus būsenai, išvykstančiam į namus pacientui ir jo
artimiesiems slaugytoja išaiškina, kaip pastebėti ligos atkryčius ir kaip jų
išvengti. Pastebėta, kad tuomet visi būna labiau patenkinti gydymu ir slauga,
sumažėja susirūpinimas liga, ateities perspektyvomis.
20
Dera nurodyti, į ką kreiptis pablogėjus būklei, savitarpio pagalbos grupių

telefonus ir kitą informaciją, kuri padėtų žmogui adaptuotis visuomenėje, jaustis
visaverčiu jos nariu (žr. 10 priedą).
Logiško slaugos proceso privalumų yra daug:
įsitikinama, kad slauga visiškai patenkins paciento poreikius;
drąsina pacientus dalyvauti savo priežiūroje;
informacija pasiekiama visiems komandos nariams;
padeda slaugytojoms suvokti slaugos veiksmų priežastis;
skatina savarankiškumą;
padeda taupyti laiką;
padeda kontroliuoti slaugos procesą ir gerinti priežiūros kokybę;
suteikia galimybę tęsti mokymąsi, nuolat tobulėti;
užtikrinamas slaugos tęstinumas išvykus iš gydymo įstaigos;
suteikiama prasmė ir pasitenkinimas slaugytojos darbu.
**********
Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete sudaryta ir naudojama

slaugos istorijos forma, pritaikyta mokymui bei žinių įtvirtinimui. Ji skiriasi nuo
naudojamų įvairiuose psichiatriniuose stacionaruose formų. Joje pateikiama ir
išsami stebėjimo ir apklausos metu surinkta medžiaga, įvertinama paciento
psichinė būsena, analizuojami paciento gyvybinių veiklų poreikiai. Ypatingai
akcentuojamas saugios aplinkos palaikymas ir bendravimas su pacientais bei jų
šeimos nariais. Nustatomos esamos ir potencialios problemos, aprašomas
veiksmų atlikimas pagal sudarytą planą, apibendrinami pasiekti teigiami
rezultatai ir nesėkmės. Pateikiamas šio paciento psichikos sveikatos sutrikimo
aprašymas.
Toliau rašomas dėstytojo įvertinimas bei apibendrinimas, studento
nuomonė ir pastabos apie darbą šioje psichiatrijos įstaigoje.
**********
Psichikos sveikatos slaugytoja turi:

1. Išmanyti psichiatrijos pagalbos organizavimą ir perspektyvas
Lietuvos Respublikoje.
2. Žinoti psichikos sveikatos slaugytojos pareigas.
3. Žinoti pacientų teises ir prievartinės hospitalizacijos taikymo
principus.
4. Mokėti įvertinti paciento psichinę būseną;
5. Gebėti analizuoti psichikos sutrikimais sergančių pacientų
bendravimo ypatumus.
6. Mokėti organizuoti ir įgyvendinti slaugos procesą.
21
BENDROJI PSICHOPATOLOGIJA
Visą psichinę žmogaus veiklą aiškumo dėlei galima suskirstyti į tris

pagrindines dalis:
intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas.
Nuo jų priklauso žmogaus pažintinė (kognityvinė) veikla;
emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį
veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka;
valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant
įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.
Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma –

sindromai (gr. syndrome – sankaupa). Tai nagrinėja psichiatrijos dalis –
bendroji psichopatologija. Svarbu įsidėmėti tai, kad pagal vieną simptomą
negalima diagnozuoti psichikos sutrikimo. Net ir keli požymiai dažnai dar
neįrodo ligos. Ją galima įtarti, kai susidaro simptomų kompleksas (sindromas),
ryškus bei ilgai trunkantis.
22
Suvokimo sutrikimai
Suvokimo sutrikimų požymiai
Pojūtis - elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir

reiškinių konkrečių savybių atspindys sąmonėje (pvz., atpažįstama tik spalva,
forma, garsas ir pan.). Tai sudėtinė suvokimo dalis.
Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiamas ir tiesiogiai pažįstamas
aplinkinis pasaulis (išorinis ir vidinis). Tai yra tiesioginis jutimo organus
veikiančių daiktų ir reiškinių visumos atspindys (iš atskirų pojūčių suvokiama,
koks yra objektas).
Suvokimo tikslumas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos faktorių
(triukšmo, blogo apšvietimo) ir vidinės individo būsenos (nuotaikos, intelekto,
išsilavinimo).
Kiekybiniai suvokimo sutrikimai

Hiperestezija (lot. aesthesia – jutimas) – sustiprėjęs įprastinių aplinkos
dirgiklių suvokimas. Jie suvokiami kaip labai stiprūs – tyli kalba girdima kaip
labai garsi, ramus prisilietimas nutvilko lyg elektra.
Tokie reiškiniai gali pasitaikyti ne tik išsivysčius psichozėms, bet ir
sveikiesiems, kai jie pavargę, įsitempę ar apimti baimės.
Hipestezija – susilpnėjęs įprastinių aplinkos dirgiklių suvokimas. Jie
suvokiami kaip silpni, neryškūs. Pavyzdžiui, garsi kalba girdima kaip labai tyli,
ryškūs vaizdai atrodo blankiai. Ji būdinga išsekusiems, apimtiems depresijos
žmonėms.
Hiperpatija (gr. pathos – kentėjimas, aistra, liga) – ypatingai sustiprėjęs
emocinis aplinkos suvokimas. Gali išsivystyti esant maniakiniam sindromui, kai
viskas atrodo itin gražiai, džiugiai.
Hipopatija – susilpnėjęs emocinis aplinkos suvokimas, kai, esant
prislėgtai nuotaikai, depresiniam sindromui, viskas aplinkui atrodo niūru ir pilka.
Analgezija (lot. algesia – skausmas) – skausmo jutimo išnykimas. Jis
kartais būna sergant šizofrenija, demencija, disociaciniais-konversiniais ir kitais
sutrikimais. Pacientai gali sunkiai sužaloti save visai nejausdami skausmo.
Agnosia (gr. gnosis – žinojimas) – sutrikęs daiktų, reiškinių, kūno dalių
pažinimas, esant nesutrikusiai sąmonei. Žmonės nemato, negirdi, nejaučia
skonio, neužuodžia, nejaučia lietimo, nors nepažeisti receptoriai bei regos,
klausos, skonio, uoslės ir lietimo (lytos, taktiliniai) laidai.
Senestopatija – sunkiai apibūdinami žodžiais, labai nemalonūs, net

skausmingi, neturintys tikslios lokalizacijos bei somatinio pagrindo, pojūčiai.
23
Pavyzdžiui, pacientui atrodo, kad „kažkur galvoje ar jo kūno viduje”, „kažkas

kažkaip veržia, kunkuliuoja, gręžia, plėšia, verčiasi” ir pan.
Senestopatijos atsiranda sergant šizofrenija, dvipoliu afektiniu ir kitais
psichikos sutrikimais.
Kokybiniai suvokimo sutrikimai

Iliuzijos (lot. illusio – apgaulė) – klaidingas realios tikrovės suvokimas.
Pagal jutimo organus iliuzijos skirstomos į regos, klausos, skonio, uoslės,
lietimo (lytos, taktilines). Dažniausiai pasitaiko klausos ir regos iliuzijų.
Iliuzijos gali pasitaikyti sveikiesiems, esant silpnam apšvietimui,
nuovargiui, įtampai, baimei – tai afektogeninės iliuzijos.
Sudėtingos, vaizdingos, kintančios iliuzijos – pareidolijos (gr. para –
šalia, eidolos – vaizdas). Tikrovėje esančiuose objektuose matomi nuostabūs
vaizdai (pvz. debesyse, ant sienų apmušalų matomi fantastiniai gyvūnai, pilys,
kalnai ir pan.). Jos gali kilti tarp miego ir budrumo fazių.
Sergant psichikos sutrikimais, iliuzijos būna ryškios, gausios, varginamos.
Pacientas tiki jų realumu.
Verbalinių iliuzijų metu asmuo kitų žmonių kalboje gali girdėti apkalbas.
Iliuzijos gali kilti išsivysčius ūmiems psichikos sutrikimams, sergant
infekcinėmis ligomis, pakilus temperatūrai ar sutrikus sąmonei.
Haliucinacijos (lot. hallutinatio – klaida, kliedesys) – realioje tikrovėje

nesančių objektų bei reiškinių nevalingas suvokimas.
Tai ryškesnis, sunkesnis negu iliuzijos, labai sukrečiantis žmogų
suvokimo sutrikimas, kuris nulemia paciento elgesį. Haliucinacijos gali būti
baisios, gąsdinamos, grasinamos. Apimti siaubo, gelbėdamiesi nuo jų, pacientai
gali gintis, bėgti, šokti nuo bet kur, susižeisti ir net žūti. Jie visiškai įsitikinę
haliucinacijų tikroviškumu ir mano, kad jos yra daug svarbesnės už realius
įvykius.
Gali būti afektogeninės (psichogeninės) haliucinacijos, kurios atsiranda
po stresų, stiprių išgyvenimų ir atspindi buvusį įvykį.
Haliucinacijos skirstomos į tikrąsias ir pseudohaliucinacijas pagal tris
požymius:
kilimo vietą (viduje ar išorėje);
tikroviškumo ar dirbtinumo pojūtį;
emocinį reagavimą.
24
Tikrosios – ryškios, labai įtikimos, visiškai realiai suvokiamos išorinėje

aplinkoje. Pacientai nurodo, kad mato, užuodžia, girdi kažką už lango,
kambaryje ar kitur. Kadangi šios haliucinacijos labai tikroviškos, tai pacientai
emociškai į jas reaguoja. Tai galima suprasti iš jų elgesio – jie kalbasi su savimi,
bėga, slepiasi, ginasi, o kartais ir patys užpuola menamus priešus.
Pseudohaliucinacijos neryškios, pasitaiko vėliau, po tikrųjų haliucinacijų.
Jos sudėtingesnės, nerealios, dažniausiai kyla žmogaus viduje – galvoje, rečiau
pilve arba kitose kūno dalyse. Pseudohaliucinacijų metu pacientai elgiasi ramiai.
Pagal jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, skonio,
uoslės, lytos (taktilines), vidurių (visceralines-somatines, hipochondrines).
Pagal sudėtingumą haliucinacijos būna paprastos (elementarios) ir
sudėtingos (kompleksinės). Pavyzdžiui, paprastų (kylančių iš vieno jutimo
organo) haliucinacijų metu pacientas mato blyksnius, spalvas, girdi garsus –
ūžesį, traškėjimą, vidaus organuose jaučia svetimkūnius. Sudėtingų (kylančių
vienu metu iš kelių jutimo organų) haliucinacijų metu regimi vaizdai, žmonės,
girdima muzika, pokalbiai, jaučiami ropojantys kūnu gyviai ir t.t.
Regos haliucinacijos būna paprastos ir sudėtingos.
Regimi objektai gali būti įvairaus dydžio: normalūs, mažesni arba didesni.
Haliucinacijos gali būti spalvotos ir bespalvės, pastovios ir kintamos,
bauginamos ir negrėsmingos. Žmogus gali matyti pažįstamus veidus ir vaizdus
ar niekada nematytus fantastinius reginius.
Haliucinacijų ryškumas gali kisti. Susirgimo pradžioje buvusios blankios,
vėliau išryškėja, o sveikstant po truputį silpsta. Regos haliucinacijos būdingos
sergant organiniais psichikos sutrikimais, sutrikus sąmonei ir kt.
Klausos haliucinacijos pasitaiko dažniausiai. Jos taip pat būna paprastos
ir sudėtingos.
Pagal turinį jos skirstomos į įsakomąsias (imperatyvines),
pranašaujamąsias, komentuojamąsias, konstatuojamąsias, antagonistines.
Įsakomųjų haliucinacijų metu balsai įsako žmogui ką nors daryti. Neretai
jie verčia atlikti blogus darbus: sumušti, nužudyti ar nusižudyti. Žmonės tiki
balsais, negali jiems prieštarauti, turi besąlygiškai paklusti. Todėl gali įvykdyti
įvairius nusikaltimus. Šios haliucinacijos yra pačios pavojingiausios.
Pranašaujamųjų klausos haliucinacijų metu balsai spėja pacientų ateitį,
komentuojamųjų – aptarinėja jų elgesį, konstatuojamųjų – kalba apie tai, ką
šiuo metu žmogus veikia, o atsiradus antagonistinėms haliucinacijoms, balsai
tarp savęs ginčijasi. Vieni jų pacientą kaltina, bara, o kiti – teisina, giria. Tokia
būsena labai išvargina žmones, nes neretai haliucinacijos trunka ilgą laiką, ilgiau
nei regos. Jos dažniausiai atsiranda žmogui esant sąmoningos būsenos, todėl jis
gali blaškytis, ieškodamas, iš kur sklinda balsai.
Klausos haliucinacijos būna sergant šizofrenija, kliedesiniais, afektiniais,
organiniais psichikos sutrikimais ir kt.
Taktilinių haliucinacijų atvejais pacientas tiksliai žino, kurioje kūno

vietoje – ant odos ar po ja – jaučia elektros srovę, kutenimą, draskymą, lietimą,
ropojimą.
25
Šios haliucinacijos pasitaiko sergant kokaininėmis psichozėmis,

alkoholinės kilmės delyru, šizofrenija.
Uoslės haliucinacijų metu užuodžiami įvairūs, dažniausiai bjaurūs, kvapai
– lavono, degėsių, puvėsių, nuodų.
Skonio haliucinacijų atvejais jaučiamas nemalonus skonis burnoje.
Pacientai atsisako maisto, kartu gali kilti nuodijimo kliedesiai.
Uoslės ir skonio haliucinacijos pasitaiko rečiau nei regos ar klausos. Jos
dažniausiai kyla kartu, sergant šizofrenija, organiniais psichikos sutrikimais ir kt.
Vidurių (visceralinių) haliucinacijų metu pacientas kūno viduje jaučia
svetimkūnius, šliužus, gyvius, kurie ten juda, graužia jo vidurius.
Esant kūno (proprioceptinėms) haliucinacijoms, pacientas jaučia, kad su

juo lytiškai santykiaujama, kad jo kūnas pjaustomas į dalis ir pan.
Kiti suvokimo sutrikimai pasitaiko rečiau.
Suvokimo sutrikimo sindromas
Haliucinozės sindromas pasireiškia gausiomis haliucinacijomis (klausos,

regos, taktilinėmis, verbalinėmis). Dažniausiai pasitaiko klausos haliucinacijų.
Kartu gali būti mąstymo, afektinių, elgesio sutrikimų. Sąmonė nesutrinka.
Ūmios haliucinozės užtrunka 1-2 savaites, lėtinės – tęsiasi keletą metų ir
jų metu gali atsirasti kliedesių. Haliucinozės simptomai ypač išryškėja vakare
arba nakties metu.
Haliucinozės būdingos sergant šizofrenija, epilepsija, organinėmis galvos
smegenų ligomis ir kt.
Psichosensorinių sutrikimų sindromai

Jiems būdingas pakitęs aplinkos daiktų dydžių bei formų suvokimas.
Metamorfopsijos (gr. meta – už, po, per, morphe – forma, opsis – rega)
metu aplinkos daiktai atrodo pasikeitę – padidėję, sumažėję, sustingę, judantys ir
pan.
Kūno schemos sutrikimams (autometamorfopsijoms) būdingas sutrikęs
kūno proporcijų pojūtis. Kūnas ar jo dalys atrodo padidėjusios, pailgėjusios,
pasunkėjusios ar kitaip pasikeitusios.
Tai dažniau pasitaiko sergant organiniais psichikos sutrikimais.
Čia dar gali būti priskiriami depersonalizacijos ir derealizacijos
sindromai (žr. skyrių „Savimonės sutrikimai”).
Sutrikusio suvokimo pacientų slauga

Patekę į stacionarą, pacientai jaučiasi nesaugūs, būna sutrikę, bijo likti
nesuprasti ar net pajuokti. Jie linkę slėptis nuo aplinkinių. Gali nemokėti arba
26
nenorėti pasipasakoti, gali viską neigti ar kalbėti tik jiems vieniems

suprantamomis sąvokomis – simboliais.
Slaugytojos turi akylai juos stebėti ir pamatyti jų mimikos, elgesio
pasikeitimus.
Jie gali be jokios priežasties staiga prapliupti juoku ar pradėti kalbėtis su
savimi. Eidami gali staiga stabtelėti, palenkti galvą, suklusti, užsikimšti ausis ar
nosį, užsidengti akis, gali spjaudytis, vaipytis. Gali nuo patalynės ar nuo savęs
lyg kažką rankioti ir mėtyti. Nuolat klausinėti slaugytojos, ar ji nieko jam nesako,
dairytis, lyg ko nors ieškodami. Baiminga, džiugi ar sustingusi veido išraiška
rodo, kad pacientas stengiasi į kažką įsižiūrėti, užuosti ar įsiklausyti, kažko bijo
ar džiaugiasi.
Sudėtingiau išsiaiškinti pseudohaliucinacijų buvimą.
Žmogus su jomis susigyvena ir taip audringai nereaguoja nei į tikrąsias
haliucinacijas. Pacientui atrodo, kad niekas nuo jo nepriklauso, kad jo mintis,
kalbą, judesius veikia pašalinės jėgos, todėl jam reikia saugotis aplinkinių.
Slaugytoja turi stebėti, kantriai aiškintis tokio elgesio priežastis, jas
suprasti ir įvertinti. Žinant, kad pacientai nekritiški ir nepasiduoda korekcijai,
nedera su jais ginčytis ar neigti haliucinacijas, įrodinėti jų klaidingumą, nes tai
tik pablogins būklę. Tačiau negalima joms pritarti. Galima paaiškinti, kad jį
suprantate, tačiau pati to nematote ar negirdite, stengtis orientuoti pacientą į
tikrovę.
Atsiradus regos, klausos, imperatyvinėms haliucinacijoms ar
pseudohaliucinacijoms, pacientai yra pavojingi, gali užpulti aplinkinius ar
susižaloti patys.
Privalu skubiai informuoti visą medicinos personalą, kruopščiai vykdyti
gydytojo paskyrimus (gydyti medikamentais, izoliuoti į stebėjimo palatą,
fiksuoti ir pan.), pildyti slaugos istoriją, pažymėti datą ir pasirašyti (žr. skyrius
„Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.; „Šizofrenija”, 123-125 psl.).
Slaugytojos pagrindinė pareiga iškilus pavojingoms situacijoms –
susivokti, būti atsargiai, elgtis kompetentingai, kad galėtų apsaugoti pacientą,
save bei aplinkinius.
27
Dėmesio sutrikimai
Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena

reikšminga žmogui kryptimi į tam tikrą daiktą, objektą, reiškinį ar temą.
Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, susikaupimas (koncentracija),
apimtis, perkėlimas ir paskirstymas.
Nusilpus koncentracijai, žmogus nors sugeba sutelkti dėmesį, tačiau
negali jo išlaikyti tam tikrą laiką ties kokiu nors objektu. Atsiranda
išsiblaškymas.
Dėmesys greitai išsenka organinio, asteninio sindromų metu. Maniakinio
sindromo metu jis nuolat nukrypsta į įvairius pašalinius dirgiklius.
Sutrikus dėmesio apimčiai, pacientas sukaupia dėmesį tik į vieną objektą.
Sveikas žmogus vienu metu gali sutelkti dėmesį į kelis (4-7) objektus. Šie
pakitimai būdingi sergant organiniais centrinės nervų sistemos bei psichikos
sutrikimais.
Sutrikus perkėlimui, žmogus negali greitai perkelti dėmesio nuo vieno
objekto į kitą. Dėmesys tampa klampus. Pavyzdžiui, po traumos žmogus
nesugeba galvoti, kalbėti apie nieką kitą, tik apie ją. Kalbant įstringama į
nereikšmingas detales. Tai būdinga sergant organiniais centrinės nervų sistemos
bei psichikos sutrikimais (epilepsija, paranojiniu sindromu).
Esant paskirstymo sutrikimui, nesugebama dėmesio normaliai paskirstyti
didžiausią jo dalį skiriant svarbiausiam objektui, o likusias dalis – antraeiliams
dalykams. Pacientas visą dėmesį nukreipia tik į vieną dalyką (depresinio,
paranoidinio sindromų atvejais).
Dėmesio sutrikimus tiria psichologai įvairiais psichologinių tyrimų
metodais.
Sutrikusio dėmesio pacientų slauga

Slaugytojai dera žinoti dėmesio sutrikimų požymius, nes tai palengvins
bendravimą su pacientais. Svarbu atminti, kad sutelkęs dėmesį į vieną klausimą
ar objektą, visus kitus pacientas tuoj pat pamiršta. Todėl klausimai turi būti
trumpi, konkretūs. Dėmesio išsekimą galima patikrinti, paprašius pacientą iš 100
atimti 7, toliau iš 93 atimti 7 ir t. t. Slaugytoja pastebės, kad iš pradžių jis
veiksmus atliks tiksliai, bet labai greitai ims klysti.
Reikėtų būti kantrioms, nuoširdžiai ir dėmesingai pacientus išklausyti, nes
sutrikus perkėlimo, paskirstymo procesams, nelengva surinkti anamnezės
duomenis. Nuo to gali priklausyti tinkamas esamų ir potencialių slaugos
problemų nustatymas, slaugos planavimas, jos atlikimas bei įvertinimas.
28
Atminties sutrikimai
Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atsispindėjimo procesas

mūsų sąmonėje. Jis susideda iš atskirų etapų. Tai psichinės veiklos gebėjimas
įsiminti (fiksacija), išsaugoti (retencija) ir atsiminti (reprodukcija) gautą
informaciją. Šis procesas yra sudėtingas ir labai reikalingas mąstymo procesui.
Atmintis priklauso nuo daugelio faktorių – žmogaus amžiaus, išsilavinimo,
emocinės būsenos, suinteresuotumo, savijautos.
Atminties sutrikimų požymiai

Išsivysčius psichikos sveikatos sutrikimams, ypač dėl organinės kilmės
priežasčių, dažnai nukenčia atmintis. Atminties sutrikimai būna kiekybiniai ir
kokybiniai.
Kiekybiniai atminties sutrikimai

Hipermnezija (gr. mnesis – atmintis) – atminties pagerėjimas, kurio metu
ji sustiprėja ne visa, bet tik pavienės jos formos. Dažniausiai pagerėja
mechaninė atmintis, o loginė – nesustiprėja. Tai būna maniakinio sindromo metu,
tačiau tai nėra teigiamas simptomas, nes kartu yra ir kitų psichinės veiklos
sutrikimo simptomų. Gali sustiprėti atminties proceso kai kurios grandys.
Pavyzdžiui, sirgdamas depresija, pacientas detaliai prisimena tik savo klaidas,
visus praeityje padarytus nusižengimus, tai, ką seniai buvo užmiršęs, o tai, kas
buvo gyvenime gero, neprisimena. Tai jam labai trukdo gyventi, apsunkina
bendravimą su šeimos nariais ir aplinkiniais.
Hipomnezija – atminties susilpnėjimas. Tai gali būti pervargus, senstant,
asteninio ar depresinio sindromų atvejais.
Amnezija – atminties išnykimas, kai pamirštami kai kurie įvykiai ar net
ilgiausi gyvenimo tarpsniai. Amnezija gali būti retrogradinė, kai
neprisimenami įvykiai prieš sąmonės praradimą, prieš ligą ar traumą.
Anterogradinės amnezijos atveju neprisimenami įvykiai, kurie buvo po
sąmonės praradimo, po susirgimo ar po traumos. Atminties praradimas prieš
sunkią ligą ir po jos vadinasi retroantergradinė amnezija. Fiksacinės
(amnestinės) amnezijos atvejais neprisimenami prieš kelias minutes buvę įvykiai,
neužfiksuojamos jokios naujovės, viskas tuoj pat pamirštama. Tai būna
Korsakovo sindromo metu, pradiniais demencijos etapais.
Dalinės amnezijos metu, prisimenami tik kai kurie ligos epizodai. Pvz.,
pasveikus po delyrinio sindromo, prisimenami tik kai kurie jo momentai.
Atminties sutrikimai gali būti ne tik organinių psichikos sveikatos
sutrikimų metu. Jie pasitaiko histrioninio (isterinio) tipo asmenybėms –
disociacinė amnezija.
29
Po stiprių išgyvenimų gali atsirasti afektogeninė amnezija, kai

neprisimenami afekto metu buvę įvykiai.
Žmogui senstant ar vystantis demencijai, atmintis silpsta palaipsniui. Tai
progresuojanti amnezija. Pirmiausia atsiranda fiksacinė amnezija -
neįsimenama kas vyksta esamu momentu, o prisimenami tik vaikystėje buvę
įvykiai. Vėliau po truputį išnyksta iš atminties ir seniau buvę įvykiai, kol viskas
galutinai užmirštama. Tai totalinė amnezija.
Kokybiniai atminties sutrikimai

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami atminties apgaulėmis,
klaidingais prisiminimais – paramnezijomis.
Paramnezijos yra kelių rūšių – pseudoreminescencijos, konfabuliacijos,
ekmnezijos, kriptomnezijos.
Pseudoreminescencijos – klaidingai prisimenamas įvykių laikas.
Pacientas pasakoja apie iš tikrųjų buvusius įvykius, tik jie perkeliami dažniausiai
į dabartį ir gali būti papildomi nebūtais dalykais.
Konfabuliacijos – atminties praradimai užpildomi nebūtais, išsigalvotais
įvykiais. Tai sunkesnis atminties sutrikimas, kuriam išsivysčius pacientai
nemeluoja, o nuoširdžiai tiki savo pasakojimais. Labai greit jie juos pamiršta, o
vėliau jau pasakoja visiškai kitaip.
Pseudoreminescencijos ir konfabuliacijos būdingos išsivysčius
intoksikaciniams (pvz., alkoholiniams), organiniams galvos smegenų (pvz.,
kraujagyslių, uždegiminiams) pažeidimams.
Ekmnezijų metu pacientas praeitį perkelia į dabartį ir jaučiasi taip, lyg
gyventų praeityje. Pavyzdžiui, sergantys demencija pacientai gali jaustis ir elgtis
taip, lyg gyventų jaunystėje.
Kriptomnezijos atvejais pacientas negali suvokti, ar mintys, įvykiai jo
paties išgyventi, ar kitų žmonių papasakoti, perskaityti, susapnuoti, matyti kino
ar televizoriaus ekrane.
Atminties sutrikimo sindromas
Amnezinis (Korsakovo) sindromas

Jo metu sutrinka atmintis, vystosi fiksacinė, retrogradinė bei
anterogradinė amnezijos. Dėl ryškių įsiminimo sutrikimų, kai čia pat
pamirštama viskas, kas naujai išmokta, atsiranda amnezinė dezorientacija laiko
ir vietos atžvilgiu.
Sąmonė, dėmesys, kalba, sugebėjimas pakartoti yra išlikęs. Atminties
spragos užpildomos paramnezijomis – pseudoreminescencijomis ir
konfabuliacijomis. Pavyzdžiui, gulintis skyriuje pacientas nežino, kur jis yra ir
klausiamas atsako, kad namuose. Spaudžiant už lango šalčiui, sako, kad dabar
pavasaris ir jis tuoj pat eis rinkti žibučių ir pan.
30
Organinis amnezinis (Korsakovo) sindromas atsiranda dėl organinių

galvos smegenų (kraujagyslinių, uždegiminių, intoksikacinių, trauminių ir kt.)
pažeidimų.
Jam pasibaigus, galimas pasveikimas, bet gali likti organinio asmenybės
sutrikimo požymių (žr. skyrių „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”,
103, 104 psl.), o sunkiais atvejais gali išsivystyti demencija.
Sutrikusios atminties pacientų slauga

Dėmesio, atminties, mąstymo sutrikimai nustatomi ne tik atliekant
specialius psichologinius testus, bet ir iš pokalbių su pacientais, stebint jų elgesį,
todėl slaugytojos vaidmuo itin svarbus.
Slaugytoja, norėdama patikrinti paciento atmintį, turi elgtis pagarbiai,
skatindama jį bendradarbiauti, nesukeldama nepasitikėjimo, pavyzdžiui, nuolat
klausdama to paties.
Tirdama fiksacinę atmintį, gali užduoti klausimus, susijusius su pastarųjų
minučių, valandų įspūdžiais. Jei reikia patikrinti kitokio pobūdžio atminties
sutrikimus, užduodami situaciją atitinkantys klausimai.
Žinodama paramnezijų požymius, slaugytoja suvoks, kad pacientai tai
pasakoja nesąmoningai, nenorėdami nieko apgauti ar įžeisti.
Bendraujant privalu dėmesingai ir kantriai pacientus išklausyti. Jie turi
pajusti nuoširdų ir pagarbų pašnekovo dėmesį, tada lengviau atsiskleis ir
daugiau pasipasakos.
Slaugytoja turi pastebėti ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma, kas
nutylima. Po to atsargiai viską įvertinti, aprašyti, nustačius problemas,
suplanuoti slaugą ir savarankiškai, kūrybiškai atlikti savo pareigas. Tai suteiks
pasitenkinimą jos globojamiems pacientams ir jai pačiai.
Mąstymo sutrikimai
Mąstymas – sudėtingiausias psichinės veiklos procesas. Jo metu

nustatomi daiktų, reiškinių, vaizdinių ryšiai, priežastys, apibendrintai ir
netiesiogiai suvokiama tikrovė. Mąstymas susijęs su kalba, nes per ją pasireiškia.
Mąstymo procesui labai svarbu emocinis žmogaus nusiteikimas.
Mąstymo sutrikimų požymiai
Sergant psichikos sutrikimais, mąstymo sutrikimų pasitaiko gana dažnai.

Jie skirstomi į mąstymo formos ir turinio sutrikimus.
31
Mąstymo formos sutrikimai

Jie atsiranda sutrikus minčių (asociacinių procesų) tekėjimo greičiui,
kiekiui, nuoseklumui, vientisumui, kryptingumui. Todėl išsivysto įvairūs
mąstymo sutrikimai.
Esant pagreitėjusiam mąstymui, padidėja minčių tekėjimo greitis, jų

labai padaugėja, jos kyla viena po kitos, jų nespėjama išreikšti žodžiais.
Sakiniai būna nenuoseklūs, nesuprantami.
Bendrauti su tokiu pacientu labai sunku, nes jis kalba greitai, garsiai,
nesustodamas, nebaigęs vienos minties, peršoka prie kitos. Tai minčių
antplūdis (fuga idearum). Neįmanoma įsiterpti į pokalbį, ko nors paklausti ar
išsiaiškinti.
Nesulaikomas kalbėjimas vadinamas logorėja. Toks mąstymo sutrikimas,
atrodo, turėtų būti naudingas žmogui – kyla daug minčių, kurias belieka
įgyvendinti, bet tai neproduktyvus procesas. Dėl tokios greitos asociacijų tėkmės
išvados būna nepagrįstos, nelogiškos, paviršutiniškos (pavyzdžiui, manijos
sindromo metu).
Išsivysčius sulėtėjusiam mąstymui, sulėtėja minčių tekėjimo greitis, jų
lieka nedaug. Tokie pacientai skundžiasi, kad jiems labai sunku galvoti,
nes nėra minčių.
Jie kalba tyliai, dūsaudami, monotonišku balsu, atsako ne iš karto,
trumpais sakiniais ar vienskiemeniais žodžiais. Tai kalbos skurdumas –
oligofazija.
Minčių sulėtėjimas būdingas organiniams galvos smegenų pažeidimams
bei depresijos sindromui.
Kartais mintys gali visai išnykti ir kalbantysis visai nutyla, po to sako, kad
jo galva buvo visai tuščia, dingo visos mintys. Toks minčių trūkis, šperungas
(vok. sperrung – užtvara) būna sergant šizofrenija.
Smulkmeniškumas pasireiškia tuo, kad mąstymas tampa lėtas, labai
detalus. Pacientas nesugeba atskirti esmės nuo nereikšmingų dalykų,
negali atsakyti trumpai.
Klampumas, kai įstringama smulkmenose. Kiekviena nereikšminga
detalė tampa itin svarbia, todėl nesugebama pereiti nuo vienos minties
prie kitos. Tai būdinga paranojiniam sindromui, kai detaliems
prisiminimams suteikiama ypatinga reikšmė.
32
Tokie mąstymo sutrikimai kaip smulkmeniškumas, klampumas atsiranda

esant organiniams galvos smegenų pažeidimams, sergant epilepsija.
Perseveracija, panaši į smulkmenišką mąstymą, bet tai jau visiškas
minčių sustingimas, kai nuolat grįžtama prie tos pačios beprasmiškos
minties. Į klausimą pacientas atsako teisingai, bet į užduodamus vis
naujus klausimus kartoja ankstesnį atsakymą, jį paįvairindamas kitais
žodžiais.
Tai būna sergant organinėmis centrinės nervų sistemos ligomis.
Stereotipija – mechaniškas žodžių kartojimas, kai pacientas, nieko
neklausiamas, vis kartoja tą patį žodį. Panašiai atsitinka esant
verbigeracijai, kai kartojami panašūs pagal skambesį skiemenys,
žodžiai (pvz., varlė, žolė, gėlė, pelė, lėlė ir t.t.).
Šie mąstymo formos sutrikimai būna sergant šizofrenija, organinėmis
centrinės nervų sistemos ligomis.
Prievartinio mąstymo metu žmogui atrodo, kad jo mintys išimamos ar
įdedamos; staiga užplūsta daugybė atsitiktinių, svetimų minčių
(mentizmas).
Rezonieriškas mąstymas tai beprasmiški samprotavimai, kai neturint
pakankamai žinių įrodinėjami sudėtingiausi politiniai, ekonominiai,
gyvybės kilmės ir pan. klausimai. Tai neproduktyvus mąstymas, nes jo
metu neatsakoma į užduotus klausimus, nedaroma jokių išvadų,
apibendrinimų. Į paprastą klausimą atsakoma klausimais. Pacientai
patys juos užduoda, patys toliau ilgiausiai rutulioja sudėtingiausias
problemas.
Simboliško mąstymo metu pacientas susikuria tik jam vienam
suprantamus simbolius. Gali vartoti naujai sukurtus žodžius
(neologizmus). Jo kalba, piešiniai ar rašiniai tampa aplinkiniams
nesuprantami, kol jis pats jų neišaiškina.
Padrikas mąstymas išsivysto, kai nusilpsta asociacijų ryšys, nebėra
minčių nuoseklumo. Sakiniai suskilę; nors gramatiškai sudaryti
taisyklingai, tačiau juose jungiamos visai skirtingos mintys. Jie kalba
lėtai, ramiai ir taisyklingai, bet neįmanoma suprasti ką nori pasakyti,
nors į pavienius klausimus gali atsakyti teisingai.
Paralogiškas mąstymas vyksta ne pagal logikos dėsnius, išvados
neatitinka realios tikrovės.
Nerišlus mąstymas toks, kurio metu nelieka jokio ryšio tarp sakinių.
Pacientas kalba atsitiktiniais, be jokio sąryšio žodžiais, neturinčiais
gramatinės sakinio struktūros. Kalbėjimas tokiais tarpusavyje
nesusijusiais žodžiais vadinamas šizofazija. Jis pasitaiko sutrikus
sąmonei, pavyzdžiui, išsivysčius amencijos sindromui.
Autistiško (gr. autos – pats) mąstymo atveju pacientas susikuria savo
pasaulį ir visiškai į jį pasineria, atitrūkęs nuo realios aplinkos.
Tai labai vienpusiškas mąstymas, suvokiamas tik paties paciento. Jo
pasaulis tampa daug realesnis nei tikrovė. Praradęs ryšį su žmonėmis, gali visai
nesiskaityti su etikos normomis ir netinkamai elgtis visuomenėje.
33
Prievartinis, rezonieriškas, simbolinis, padrikas, paralogiškas, autistiškas

mąstymas būdingi sergant šizofrenija.
Mąstymo turinio sutrikimai

Mąstymo turinio sutrikimams priskiriamos įkyrios ir pervertinimo idėjos,
kliedesiai ir patologinis fantazavimas.
Įkyrios idėjos, įkyrybės (obsesijos). Sutrikus psichinei veiklai, gali
atsirasti įkyrių minčių, kurios kyla nevalingai, prieš žmogaus norą.
Žmogus supranta, kad tai liguistos mintys, kad tai patologija. Jis stengiasi
apie jas negalvoti, bet jos nuolat kyla, ir niekaip negalima jų atsikratyti ar joms
pasipriešinti. Tokios beprasmiškos mintys, kartais nepadoraus turinio, labai
išvargina žmogų, jis niekaip negali susikaupti ir dirbti.
Dažnai jas lydi įkyrios fobijos (gr. phobos – baimė). Jų yra keli šimtai.
Dažniausiai pasitaiko agorafobija (atviros erdvės baimė), klaustrofobija (uždaros
patalpos baimė), ereutofobija (baimė parausti), hemofobija (patologinė kraujo
baimė), kancerofobija (baimė susirgti vėžiu), mizofobija (nešvarumų baimė),
niktofobija (tamsos baimė), panfobija (visko baimė) ir t.t.
Baimę lydi pastangos vengti atitinkamų situacijų. Pavyzdžiui, dėl
agorafobijos pacientai bijo eiti į gatvę ir gali visai nebeišeiti iš namų.
Kartu juos dažnai kankina įkyrūs veiksmai, ritualai (kompulsijos), kuriuos
pacientai taip pat suvokia kaip beprasmiškus. Atlikdami juos, lyg stengiasi
išvengti fobijų sukeltos nemalonios būsenos. Pavyzdžiui, dėl mizofobijos daug
kartų per dieną plauna rankas ar visą kūną, net iki žaizdų, nuolat dezinfekuoja
drabužius ir pan.
Fobijos atsiranda išsivysčius obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, esant
anankastinio tipo asmenybės sutrikimų.
Kliedesiai (kliedėjimo idėjos). Tai liguistos, klaidingos, neatitinkančios

tikrovės mintys, užvaldančios žmogaus psichiką, lemiančios jo elgesį. Pacientų
požiūris į šiuos kliedesius nėra kritiškas ir nepasiduoda jokiems įrodymams ar
įtikinėjimams, kad jis yra neteisus.
To paties žmogaus kliedesių turinys gali keistis, vienu metu jų gali būti
keli. Kliedesių turinys priklauso nuo amžiaus, išsilavinimo.
Kliedesius lydi kiti psichinės veiklos funkcijų sutrikimai. Daromos
klaidingos išvados, sprendimai, sutrinka emocijos, žmogaus elgesys bei
prisitaikymas prie šeimos ar visuomenės.
Kliedesiai klasifikuojami įvairiai. Jie būna sisteminiai (rišlūs) ir padriki,
mažos ir didelės apimties, buitinio ar fantastinio pobūdžio ir t. t.
Mažos apimties kliedesiai būda buitinio turinio. Tai dažniausiai nuodijimo,
apvogimo, pavydo kliedesiai. Jie susiję su bendradarbiais, šeimos nariais,
kaimynais.
Didelės apimties kliedesiai susiję su pasaulinės reikšmės įvykiais ir dažnai
būna fantastinio pobūdžio.
34
Pervertinimo idėjos. Jos panašios į kliedesius, bet atsiranda dėl realios

situacijos, jas lydi afektiniai (nuotaikos) pakitimai. Apklausiant pacientą
išaiškėja, kad praeityje buvo realus įvykis, kuris sukėlė tokias idėjas. Pacientai
būna pakilios nuotaikos, linkę save pervertinti, išaukštinti, paprasčiausiuose
faktuose įžvelgti ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, pagyrus piešinį, pasijunta didžiu
dailininku, pradeda atitinkamai elgtis, įkyriai reikalauti dėmesio, įrodinėti savo
genialumą. Tačiau skirtingai nei kliedesių atveju, kitose srityse nei asmenybė,
nei veikla nėra sutrikusi. Būna iš dalies kritiški, todėl trumpam juos galima
įtikinti jų idėjų klaidingumu. Pervertinimo idėjos gali atsirasti paranoidinio tipo
asmenybių sutrikimų atvejais, paaugliams brendimo periodu.
Pervertinimo kliedesių atvejais, pacientą užvaldo vienintelė idėja, kuriai
jis skiria visą savo laiką, paaukoja darbą, šeimą ir pan. Taip atsitinka, kai
išsivysto pavydo, išradingumo ar hipochondriniai kliedesiai.
Kliedesiai dažniausiai skirstomi į interpretacinius, vaizdinius, afektinius ir
psichogeninius.
Interpretaciniai kliedesiai turi realų pagrindą, susiformuoja lėtai ir yra
sisteminio pobūdžio. Pamažu vienas kliedesys jungiasi prie kito ir sudaro visą
sistemą, kurios ilgai gali nesuprasti aplinkiniai, nes ji paremta realiais faktais.
Interpretaciniai kliedesiai susidaro palaipsniui: iš pradžių kyla
pervertinimo idėjos, jos pereina į pervertinimo kliedesius, o po to formuojasi
paranojinis sindromas.
Vaizdiniai kliedesiai kyla staiga. Jie labai ryškūs, aiškūs ir konkretūs,
dažnai kinta, būna nenuoseklūs, absurdiški. Tuo pat metu jų gali būti net keli ir
skirtingo turinio. Juos lydi įvairūs afektai – nerimas, baimė, depresinė ar pakili
nuotaika, haliucinacijos, psichomotorinis sujaudinimas.
Afektiniai kliedesiai siejasi su nuotaikos pakitimais. Savikaltos kliedesiai
atsiranda esant depresijai. Nihilistinių kliedesių atvejais pacientai aiškina, kad
išnyko jų vidaus organai ar net viskas aplinkui. Kaltinimo kliedesių metu juos
kaltina kiti. Gali atsirasti ir nuotaikos neatitinkančių kliedesių.
Psichogeniniai kliedesiai atsiranda po sunkių psichinių traumų, ir juose
atsispindi traumos įvykis. Nekaltumo kliedesiai, kai nuteistiesiems atsiranda
kliedesių, kad jie nekalti. Blogai girdintieji kliedi, kad aplinkiniai juos
apkalbinėja. Indukuotų kliedesių metu sergantysis psichikos sutrikimais tarsi
užkrečia kliedesiais šalia esantį sveiką žmogų, ir tai trunka tol, kol žmogus
gyvena kartu su ligoniu.
35
Interpretavimo ir vaizdiniai kliedesiai pagal tematiką būna labai įvairūs:

Persekiojimo kliedesiai, kai pacientai įsitikinę, kad juos persekioja ir
nori pakenkti žmonės ar organizacijos.
Esant santykio kliedesiams, manoma, kad žmonės ir visa aplinka
susijusi su pacientu. Gali sietis su persekiojimo, didybės kliedesiais.
Ypatingos reikšmės kliedesys artimas santykio kliedesiui, kai
pacientui viskas atrodo ne tik su juo susiję, bet ir turi tik jam vienam
suvokiamą, dažniausiai pavojingą gyvybei prasmę.
Nuodijimo kliedesių metu teigiama, kad į maistą dedami nuodai, per
vamzdžius į butą leidžiamos dujos ir t.t.
Poveikio (automatizmo) kliedesių metu tikima, kad juos valdo
išorinės jėgos - elektromagnetiniai spinduliai, telepatija, kosminės
srovės ir pan.
Poveikio kliedesiams dar priklauso minčių įterpimas – į paciento galvą
įspraudžiamos pašalinės mintys, atėmimas – svetimos jėgos išsiurbia jo mintis
(pvz., šperungo atvejis), skambėjimas – jo galvoje skambančias mintis girdi
aplinkiniai, perdavimas - manoma, kad jo mintis aplinkiniai sužino per radiją ar
televiziją.
Šie simptomai būdingi sergant šizofrenija:
Pavydo kliedesiai dažniau būdingi vyrams. Žmona nuolat absurdiškai
kaltinama neištikimybe, ji sekiojama, kontroliuojama jos rankinė,
užrašai, drabužiai, pokalbiai. Liepiama prisipažinti nusikaltus.
Neprisipažinus – vyras tampa disforiškas, o prisipažinus – gali būti dar
blogiau.
Nusižeminimo, menkavertiškumo kliedesiai. Pacientui atrodo, kad
jis niekam tikęs, nusikaltėlis, visiems tik trukdąs, todėl nevertas
gyventi ir valgyti. Labai panašūs yra nuodėmės, savęs kaltinimo
kliedesiai, kaltinimo kliedesys (kiti kaltina, todėl jį reikia kankinti).
Žmogus gali kreiptis į policiją, prisipažindamas nebūtais nusikaltimais
ir prašydamas jį suimti.
Nuostolio kliedesio metu pacientas teigia viską praradęs, kad jį apvogę.
Metamorfozės kliedesio metu pacientas tariasi pavirtęs kitu žmogumi.
Dvynio kliedesiai yra dvejopi – teigiamo ir neigiamo dvynio kliedesiai.
Teigiamo dvynio kliedesio metu nepažįstamus žmones pacientas
suvokia kaip gimines, o neigiamo dvynio atveju – atvirkščiai.
Fizinio menkavertiškumo (dismorfomanijos) kliedesio metu žmogui
atrodo, kad jis turi fizinių trūkumų ar kad nuo jo sklinda nemalonus
kvapas.
Hipochondrinio kliedesio metu žmogus įsitikinęs, kad serga sunkia
liga, nepasiduoda jokiems įtikinėjimams, kad jis neserga, netiki, kad jo
tyrimai yra normalūs.
Nihilistinių kliedesių atvejais pacientai teigia, kad viskas žlugo,
nebėra nei žemės, nei žmonių, jų organai supuvę, jie patys pražuvę.
Ekspansyvaus kliedesio atveju pacientas žino, kad pasaulyje vyksta
didingi įvykiai, kuriuose jis yra svarbus dalyvis.
36
Esant didybės, turtingumo kliedesiams, pacientai tvirtina, kad jie

ypatingos kilmės ar labai turtingi, genialūs. Gali būti religinio turinio
kliedesių.
Išradingumo, reformų pobūdžio kliedesiai užvaldo žmones taip, kad
siekdami sukurti ar reformuoti ką nors, apleidžia šeimą, darbą, aukoja
savo turtą ir gyvenimą, nes daugiau jų niekas nebedomina.
Meilės (erotiniai) kliedesiai dažniau būdingi moterims, kurios būna
klaidingai įsitikinusios, kad jas myli koks nors žmogus, kurio dažnai
jos net nepažįsta. Gilėjant šiam kliedesiui, moterys gali tapti
agresyvios.
Bylinėjimosi (kverulentinio) kliedesio metu nuolat skundžiamasi
įvairioms instancijoms, bylinėjamasi dėl tariamų paciento teisių
pažeidimo.
Patologiškas fantazavimas. Visiškai atitrūkstama nuo realybės,

nugrimstama į autizmą. Dažniau pasireiškia vaikams ir paaugliams, bet būna ir
suaugusiems, sergantiems šizofrenija.
Sveikus vaikus iš fantazijų pasaulio galima greitai sugrąžinti į realų
gyvenimą, o sergančiųjų – neįmanoma. Jų fantazijos keistos, absurdiško turinio,
stereotipiškos. Vėliau iš jų gali išsivystyti kliedesiai.
Pagrindiniai kliedesių sindromai
Paranojiniam sindromui būdingas sisteminis interpretacinis kliedesys. Jis

vystosi lėtai ir susijęs su žmogaus gyvenimo realiais faktais. Todėl atrodo labai
tikroviškai ir jį sunku diagnozuoti. Šį sindromą lydi emocijų sutrikimai, pakitęs
elgesys, bet nebūna suvokimų sutrikimų, asmenybės bei intelekto pokyčių.
Pagal turinį dažniausiai būna hipochondrinis, pavydo, didybės, nuostolio,
išradingumo, meilės, kverulentinis, reformatorystės, dismorfomanijos kliedesiai.
Dabar paranojinis sindromas vadinamas nuolatiniu kliedesiniu sutrikimu.
Paranoidinis sindromas gali vystytis po paranojinio sindromo. Jis

pasireiškia dažniausiai. Kartu su kliedesiais atsiranda suvokimo (pradžioje regos
bei klausos haliucinacijų, vėliau pseudohaliucinacijų ir kt.), mąstymo formos ir
turinio sutrikimų, emocijų, valios sutrikimų.
Mąstymo turinio sutrikimų dažniausiai būna poveikio, didybės, santykio,
persekiojimo ir kt. kliedesiai.
Išsivysčius gausioms klausos haliucinacijoms, paranoidinis sindromas
vadinamas haliucinaciniu-paranoidiniu sindromu.
Psichinio automatizmo (Kandinskio-Clerambaut) sindromui būdingos
pseudohaliucinacijos, poveikio, persekiojimo kliedesiai. Jį sudaro trijų rūšių
automatizmai – asociacinis (psichinis), senestopatinis (jutiminis), kinezinis
(judesių, motorinis).
Asociacinis automatizmas pasireiškia tuo, kad mąstymas nepriklauso
nuo žmogaus valios, svetimos mintys įterpiamos į jo galvą.
37
Senestopatiniam automatizmui būdinga, kad pacientas jaučia pašalinius

labai nemalonius, skausmingus pojūčius, dažnai seksualinio pobūdžio.
Kinezinio automatizmo metu paciento kūnas tampa lyg svetimas,
valdomas išorinių jėgų.
Sutrikusio mąstymo pacientų slauga
Kai pacientas turi įvairių mąstymo sutrikimų, slaugytojai sunku

savarankiškai surinkti anamnezės duomenis.
Žinodama pagrindinius bendravimo principus, ji turi išsiaiškinti, kokie
paciento mąstymo procesai yra sutrikę, suprasti, į ką reikia kreipti didžiausią
dėmesį (žr. skyrių „Šizofrenija”, 123-125 psl.).
Klausinėti reikia lėtai, kalbėti trumpais, paprastais ir suprantamais
sakiniais. Personalui nedera puikuotis savo pranašumu, vartoti medicininius
terminus. Jokiu būdu pacientas neturi pajusti nepasitikėjimo ar ironijos balse.
Dažniau žeidžia ne pasakyti žodžiai, o tai, kaip jie pasakomi, kokia intonacija
ištariami.
Slaugytojai teks būti itin kantriai, jei paciento kalba – oligofazijos tipo,
mąstymas – sulėtėjęs, smulkmeniškas ar klampus. Sudėtinga įvertinti paciento
mąstymo sutrikimą, kai kyla įvairių kliedesių. Kadangi pacientai nekritiški,
nepasiduoda įtikinėjami, todėl jų įtikinėti neverta. Dažnai pacientai pateikia
tikrų faktų, bet juos aiškina tik jiems vieniems suprantama prasme. Reikia
išsiaiškinti ar tie faktai, kuriuos pasakoja pacientas, yra realūs, ar išgalvoti,
suvokti vartojamų simbolių reikšmę.
Pacientai gali būti pavojingi, jei yra persekiojimo, nuodijimo, fizinio
poveikio kliedesių. Išsivysčius persekiojimo ar poveikio kliedesiams, pacientai
jaučia baimę, siaubą, todėl gali netinkamai elgtis – užkamšyti visas angas
namuose, rašinėti įvairioms instancijoms, prašydami juos apsaugoti, vengti
žmonių arba pasidaryti agresyvūs.
Kai pacientams pasireiškia depresinio turinio kliedesiai, jie gali nusižudyti.
Slaugytoja turi prisiminti, kad būna simuliacijos reiškinių. Tačiau reikia
žinoti, kad gali pasitaikyti disimuliacija, kai norima nuslėpti savo kliedesius. To
siekiama dėl skirtingų priežasčių - galbūt norint greičiau išeiti iš ligoninės,
baiminantis vartoti vaistus ir pan. Todėl pacientai turi būti stebimi visą parą,
ypač vakarais, kai lieka mažiau personalo. Kruopščiai pildomos slaugos istorijos,
informuojamas personalas, sąžiningai vykdomi gydytojo paskyrimai, pažymima
data.
Emocijų sutrikimai
Žmogaus gyvenimą lydi įvairiausios emocijos.
38
Emocijos (lot. emotio – jausmas) – subjektyvi žmogaus reakcija,

išgyvenimas, susijęs su objektyvia tikrove, su pačiu savimi.
Sveiko žmogaus emocijos atitinka jo mintis į pasikeitusias gyvenimo
aplinkybes. Teigiami jausmai atsiranda, kai šie santykiai vystosi sėkmingai,
tenkina žmogaus poreikius, o neigiami jausmai kyla tada, kai tikrovė žmogaus
netenkina. Į gerą žinią reaguojama džiugiai, į blogą – liūdnai. Jausmai būdingi
tik žmogui.
Nuotaika – tai ilgai trunkanti emocinė būsena. Normalu, kad ji gali būti ir
gera, ir bloga. Tačiau sveiką žmogų galima išblaškyti, o liguistos nuotaikos
pakeisti neįmanoma.
Emocijų sutrikimų požymiai

Afektai (lot. affectus – jausmas, sujaudinimas) – stipri, trumpa emocinė
reakcija.
Fiziologinio afekto metu žmogaus emocinė reakcija į dirgiklius yra

adekvati. Reaguodamas į neigiamą dirgiklį būna labai susijaudinęs, garsiai
verkia, rėkia, grasina, bet suvokia, kad elgiasi netinkamai ir gali save suvaldyti.
Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė. Žmogaus reakcija į dirgiklį

tampa neadekvati. Jis nesugeba teisingai įvertinti savo elgesio, gali elgtis
agresyviai, įvykdyti nusikaltimų. Pasibaigus šiai būklei, išsivysto fizinis ir
psichinis išsekimas. Žmogus užmiega ir nieko nebeprisimena.
Emocijos labai priklauso nuo žmogaus būsenos, savijautos, asmenybės
tipo ir dažnai yra lydimos vegetacinių reakcijų.
Sergančiuosius psichikos sutrikimais dažnai lydi šie liguisti nuotaikos

pakitimai:
ekstazė – ypatinga stipraus džiaugsmo, laimės, susižavėjimo būsena;

aistra – labai stipri emocinė reakcija, nukreipta viena kryptimi;
euforija (hipertimija) – nepagrįstai pakili nuotaika;
manija – liguistai pakili nuotaika;
morija – nepagrįstai džiaugsminga nuotaika, kvailiojamas elgesys;
disforija – nepagrįstai bloga nuotaika, nepasitenkinimas aplinkiniais,
dirglumas, pyktis;
depresija – liūdna, liguistai prislėgta nuotaika;
nerimas – vidinė įtampa, artėjančios nelaimės nuojauta;
baimė – tai būsena, kurios metu pacientas jaučia baimę to, kas vyksta
dabar;
emocijų labilumas – labai greita nuotaikų kaita dėl menkiausių
priežasčių arba be priežasties;
emocijų silpnadvasiškumas – labai greita emocijų kaita dėl menkų
priežasčių, atsirandanti sergant organinėmis centrinės nervų sistemos
39
ligomis. Kalbėdami liūdna tema, pacientai labai greitai susijaudina, verkia,

kalbėdami apie linksmesnius dalykus, ima juoktis;
apatija – visiškas emocijų išblėsimas, nesugebėjimas jausti, liguistas
abejingumas viskam. Kartu būna visiškas pasyvumas. Jie abejingai guli
lovoje, su niekuo nebendrauja. Tai būdinga šizofrenijai;
emocijų skurdumas – tai emocijų svyravimų sumažėjimas. Joms tapus
neišraiškingoms, blyškioms, tai vadinama emocijų monotoniškumu.
Esant emocijų šaltumui, pacientai tampa abejingi aplinkiniams, o
išsivysčius emocijų bukumui, jie tampa abejingi ne tik aplinkiniams, juos
supančiai aplinkai, bet ir sau;
emocijų neadekvatumas – kai reaguojama priešingai. Į blogas naujienas
atsako džiūgaudami, linksmai juokdamiesi, o į gerą žinią – ašarodami.
Veido išraiška neatitinka žodžių. Būdinga sergantiems šizofrenija;
emocijų dvilypumas (ambivalentiškumas) – kai tuo pačiu metu kyla dvi
priešingos emocijos. Pavyzdžiui, žmogus be jokios priežasties tuo pačiu
metu jaučia meilę ir neapykantą artimiesiems.
Emocijų sutrikimų sindromai
Maniakinis sindromas pasireiškia:

1. Liguistai pakilia ar dirglia nuotaika.
2. Pagreitėjusiu mąstymu (asociacijomis).
3. Suaktyvėjusiais judesiais (motorika).
Pacientų nuotaika džiugi, jie patenkinti, nerūpestingi.

Mąstymas pagreitėjęs, mintis veja mintį, gali būti minčių šuoliavimas.
Kalba labai garsiai, greitai (logorėja), vartoja vulgarią terminiją, gali keiktis.
Atsiradus savęs pervertinimo idėjoms, darosi nesavikritiški. Elgiasi taip, lyg
būtų garsūs dainininkai, šokėjai, poetai ir kt.
Suaktyvėjus judesiams, pacientai tampa labai judrūs, veiklūs, kuria
įvairiausius planus. Lengvesniais atvejais juos gali įgyvendinti. Jų veikla išlieka
kryptinga, skirtingai nuo katatoninio sujaudinimo būsenos. Pastaruoju atveju
veikla tampa neprognozuojama, chaotiška.
Sustiprėja suvokimas, aplinka labai ryški, spalvinga. Atmintis pagerėjusi
praeities įvykiams, tačiau nesugebama įsiminti nieko nauja. Nusilpus dėmesio
koncentracijai, imama blaškytis, nuolat kreipiamas dėmesys į įvairias šalutines
smulkmenas, sunku susikaupti. Sustiprėja potraukiai, ypač lytinis, padidėja
apetitas. Sutrinka miegas, nelieka miego potraukio, pakinta išvaizda. Pakinta
elgesys – pacientai elgiasi netinkamai, vulgariai, familiariai, aplinkiniams įkyriai
nurodinėja, kaip reikia elgtis. Jie lengvai užmezga pažintis su nepažįstamaisiais,
pasidaro išlaidūs, puošeivos, gali girtauti, išprievartauti. Bandant koreguoti jų
elgesį, tampa pikti, net agresyvūs.Jų išvaizda, elgesys priklauso nuo sindromo
40
stiprumo. Lengvesniais atvejais būna hipomanija. (žr. skyrių „Nuotaikos

sutrikimai”, 105-111 psl.).
Šis sindromas būna sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, šizoafektiniais
sutrikimais, organiniais galvos smegenų pažeidimais.
Depresinis sindromas pasireiškia:

1. Liguistai liūdna, prislėgta nuotaika (hipotimija).
2. Sulėtėjusiu mąstymu (asociacijomis).
3. Sulėtėjusiais judesiais (motorika).
Jei ši triada nestipriai išreikšta, tai sindromas vadinamas subdepresine

būsena.
Nuotaikos sutrikimai būna nuo lengvo prislėgtumo iki nemotyvuoto,
gilaus liūdesio, sielvarto. Dvasinį skausmą pacientai apibūdina kaip ypatingai
sunkų, niekad anksčiau nepatirtą, sunkesnį už bet kokį fizinį skausmą, lyg
„akmuo užgulęs širdį”. Lengvesniais atvejais savijauta pagerėja į vakarą, o
sunkesniais – liūdna nuotaika išlieka visą dieną. Gali apimti mintys apie
savižudybę ir netgi gali nusižudyti.
Paciento mąstymas sulėtėjęs, mintys gali visai išnykti. Jis kalba lėtai,
tyliai, pavieniais žodžiais, gali visai nutilti, nes, pasak jo, „galva visai tuščia”.
Mintys liūdnos, depresinės – apie savo menkavertiškumą, atsiranda kaltės idėjos.
Kaltina save, kad nebegali dirbti, išlaikyti šeimos, tapo visiems našta, todėl
paliksiąs šį pasaulį. Pervertinimo idėjos gali peraugti į savikaltos kliedesį,
tvirtina esąs nusikaltėlis, jį reikia bausti. Kartais pacientas pats kreipiasi į
policiją, kad jį suimtų. Kliedesių, haliucinacijų atsiradimas yra depresijos su
psichoze požymis. Pavyzdžiui, atsiradus šiems kliedesiams, įtiki, kad bausmė
gresia ne tik jam, bet ir šeimos nariams, tad gali išžudyti visą šeimą ir nusižudyti
pats.
Esant motorikos slopinimui, paciento judesiai gali sulėtėti iki visiško
nejudrumo – stuporo. Tai galima pastebėti iš išvaizdos – sustingusi, kenčiančio
žmogaus mimika, lėtai vaikšto ar sėdi nejudėdamas, nuleidęs galvą. Sunkiais
atvejais ištisas dienas guli lovoje nusisukęs, užsidengęs galvą, nesišukuoja,
nesitvarko, nevalgo, nekalba.
Kartais gali staiga pašokti, pradėti rėkti, daužyti galvą į sieną ar kitaip
žaloti save. Tai depresinis protrūkis – raptus melancholicus. Reikia žinoti, jog
pavojus suicidui išlieka ne tik protrūkio metu, bet ir praėjus stuporo būsenai,
gerėjant būklei.
Depresinio sindromo metu gali būti dėmesio, atminties, miego sutrikimų.
Pakinta potraukiai – sumažėja ar dingsta apetitas, nusilpsta lytinis potraukis.
Atsiranda ir kitų įvairių somatovegetacinių sutrikimų – galvos ar kitų kūno dalių
skausmai, tachikardija, padidėjęs kraujospūdis, midriazė, burnos sausumas,
sumažėjęs apetitas, obstipacijos, libido sumažėjimas, mėnesinių sutrikimai.
Depresinis sindromas pasitaiko dažniau negu maniakinis sindromas. Būna
sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, šizofrenija, šizoafektiniais, organinės
kilmės psichikos sutrikimais ir kt.
41
Plačiau apie šiuos sindromus ir slaugos ypatumus jų metu skaityti skyriuje

„Nuotaikos sutrikimai”.
Valios ir judesių sutrikimai
Valia – tai žmogaus gebėjimas sąmoningai, tikslingai siekti užsibrėžto

tikslo ir jį įgyvendinti.
Valia pasireiškia judesiais, veiksmais, elgesiu, taigi glaudžiai siejasi su
motorika, judesiais. Išsivysto įvairūs psichomotoriniai sutrikimai, kurie gali
pasireikšti judesių sulėtėjimu (hipokinezija), judesių pagreitėjimu (hiperkinezija),
išnykimu (akinezija).
Sutrikus psichikai, išryškėja įvairūs valios procesų pasikeitimai,
iškrypimai, potraukių patologija (mitybos, savisaugos), lytinio potraukio
sutrikimai. Pastarųjų šiame kurse nenagrinėsime.
Sutrikimų požymiai
Hipobulija (gr. boule – valia) – valiai susilpnėjus, pacientai tampa
pasyvesni, negalintys apsispręsti, neturintys jokių siekių, arba jų
neįgyvendinantys. Pacientai neaktyvūs, jų judesiai sulėtėję, jie mažiau bendrauja.
Abulija – valios išnykimas. Pacientas niekuo nesidomi, nieko neveikia,
nebendrauja, net nustoja rūpintis savo išore, visą laiką gali praleisti lovoje.
Hiperbulija – valios sustiprėjimas. Jo metu pacientas labai veiklus,
aktyvus, tačiau nesugeba sukoncentruoti dėmesio, jo veikla dažniausiai
nepasiekia tikslo, o pradėti įvairūs darbai lieka nebaigti.
Ambitendentiškumas – kai vienu metu kyla du norai, siekiai, ir
nesugebama pasiryžti kokiai nors vienai veiklai.
Parabulija – valios iškrypimas, motorinis sujaudinimas ar užslopinimas,
neįprasta, įmantri valinga veikla, manieringi kūno judesiai.
Katatonija
Katatonija – tai psichomotorinis sutrikimas, kuriam būdingas arba
visiškas judesių nuslopinimas, arba ryškus jų sujaudinimas. Šie požymiai vystosi
blogėjant psichinei paciento būsenai.
Stuporas (lot. stupor – sustingimas) – kai visai išnyksta judesiai ir visai

nustojama reaguoti į aplinkinius. Stuporo metu pacientas ilgam sustingsta tam
tikra poza, net ir labai jam nepatogia. Tai katalepsija arba vaškinis lankstumas.
Pavyzdžiui, pakėlęs ranką gali išbūti tol, kol kas nors nepakeičia jos padėties.
Gali ilgai stovėti ant vienos kojos, gali sėdėti susirietęs lovoje – embriono poza,
gali gulėti pakėlęs galvą virš pagalvės – oro pagalvė.
42
Negatyvizmas – kai pacientas nevykdo jokių nurodymų arba net

priešinasi jiems. Tai pasyvus negatyvizmas. Jei pacientas ne tik priešinasi, bet ir
elgiasi priešingai – tai aktyvus negatyvizmas (pavyzdžiui, paprašytas atsistoti,
jis gulasi ir pan.).
Išsivysčius echolalijai, pacientai lyg praranda valią ir automatiškai nuolat
kartoja (net su tokia pačia intonacija) aplinkinių ištartus žodžius, sakinius.
Echopraksija – automatiškai kartojami judesiai, o vėliau vykdomi net
nemalonūs reikalavimai. Tai vadinama automatiniu paklusnumu.
Katatonijos metu, ištikus mutizmui, gali neatsakinėti į klausimus, visiškai
nustoti kalbėti.
Psichomotorinis sujaudinimas, impulsyvumas pasireiškia staigiais,

betiksliais, chaotiškais, nevaldomais judesiais. Pavyzdžiui, būdamas katatoninio
stuporo būsenos, išsivysčius sujaudinimui, pacientas staiga pašoka, trenkia per
galvą šalia esančiam žmogui ir vėl sustingsta.
Gali pasireikšti stereotipijos – vienodi, daug sykių kartojami judesiai.
Verbigeracijos metu – nuolat kartojami panašiai skambantys žodžiai, sakiniai.
Kartu su motorikos sutrikimais pasireiškia paramimijos – įvairūs veido
mimikos sutrikimai (nesuderinti veido raumenų judesiai). Tai neatitinkanti
nuotaikos veido išraiška – grimasa. Tuo pačiu metu veide atsispindi ir džiugi, ir
liūdna nuotaika arba atsiranda neatitinkanti emocijų keista veido išraiška.
Valios ir judesių sutrikimų sindromai
Tai yra katatoninio stuporo, katatoninio sujaudinimo ir priepuolių

sindromai. Pastarieji aptariami neurologijos kurse.
43
Katatoninio stuporo sindromas.

Tai bendras paciento psichomotorinis užslopinimas – visiškas raumenų
sustingimas, mutizmas. Pacientas nustoja valgyti, vystosi negatyvizmas.
Raumenų tonuso padidėjimas prasideda nuo kūno viršutinės dalies: veidas
tampa amimiškas, įsitempia kramtomieji raumenys, pacientas negali išsižioti,
kalbėti, palaipsniui sustingsta jo viso kūno raumenys.
Katatoninis stuporas gali pasireikšti embriono poza, oro pagalve, vaškiniu
lankstumu, gobtuvo simptomu (stovi apsigobęs galvą ir susisupęs į paklodę),
straublio požymiu (atkištos į priekį lūpos). Gali būti be kliedesių ir su jais.
Dabar tokių sunkių formų pasitaiko retai.
Substuporo metu būsena lengvesnė, pasireiškia ne visi stuporo požymiai.
Pacientai gali tylėdami lėtai vaikščioti, gali kartais tarstelėti kokį žodį. Juos gali
pavykti pamaitinti.
Šis sindromas būdingas šizofrenijai.
Gali būti ir kitokios kilmės stuporų – depresinis, psichogeninis (ūmi
reakcija po streso), apãtinis, epilepsinis.
Katatoninio sujaudinimo sindromas

Pacientas iš stuporo būsenos gali staiga pereiti į sujaudinimą.
Atsiranda paramimijų, echopraksijų, manieringi, įmantrūs, impulsyvūs
judesiai. Jie gali būti stereotipiški arba chaotiški.
Kartu gali sutrikti suvokimas (klausos ir regos haliucinacijos), mąstymas
(nerišlus, pagreitėjęs, simbolinis, metaforiška, padrika kalba, echolalijos,
kliedesiai), emocijos (nerimas, baimė, euforija, ekstazė), sąmonė (oneiroidas).
Šis sindromas būdingas šizofrenijai.
Gali būti įvairių sujaudinimo sindromo rūšių – depresinis (raptus
melancholicus), psichogeninis (vaikiškas kvailiojimas), maniakinis, hebefreninis,
epilepsinis.
**********
Slaugytojai reikia suprasti paciento valios sutrikimus ir kruopščiai

aprašyti juos slaugos plane. Dera įvertinti išvaizdą, laikyseną, motoriką, mimiką
ir kt.
Slaugytojos elgesys su stuporo būsenos pacientais toks pat kaip ir
slaugant sergančiuosius šizofrenija (žr. skyrių „Šizofrenija”, 123-125 psl.), o
slauga katatoninio sujaudinimo metu kaip ir sergančiųjų afektiniais sutrikimais,
manijos epizodo metu (žr. skyrių „Nuotaikos sutrikimai”, 116, 117 psl.).
44
Savimonės sutrikimai
Savimonė – tai savo esmės, savybių ir vaidmens suvokimas. Atsiradus

psichikos sveikatos sutrikimams, žmogus nesugeba suprasti savęs, savojo „aš”.
Jam atrodo, kad pasikeitė jo mintys, suvokimas, jausmai, kad jo kūnas tapo
svetimas, viskas aplinkui pasikeitė.
Savimonės sutrikimams priklauso:
depersonalizacija (lot. persona – asmenybė) – tai individo asmenybės
netekimas. Žmogus jaučia tartum pakito jo jausmai bei mąstymas,
kūnas tapo svetimas, balsas, poelgiai – viskas ne jo. Jis gali nesuvokti,
ar yra sotus, ar alkanas, ar nori tuštintis, šlapintis, ar ne. Sunkiais
atvejais ligonis gali jaustis lyg sudarytas iš dviejų žmonių, – tai
asmenybės skilimas. Tos dvi asmenybės gali tarp savęs ginčytis, pyktis,
ir tai baugina žmogų;
derealizacija – nerealus aplinkos suvokimas. Visa tikrovė pakitusi,
negyva, dirbtina, laikas lyg sustojęs. Gali būti „jau matyto” simptomas,
kai nauja, nematyta aplinka atrodo jau matyta, o „niekada nematyto”
simptomas, kai pažįstama aplinka atrodo nepažįstama.
Depersonalizacija ir derealizacija kartais pasitaiko ir sveikiesiems, kai jie
pervargsta, neišsimiega, bet tai trunka trumpai:
suglumimas, atsiranda prasidedant psichozei. Žmogus nustebęs,
nesupranta kas vyksta aplinkui, kas darosi su juo pačiu. Jo kalba
padrika, dėmesys sutrikęs.
Savimonės sutrikimai būna sergant nerimu, depresija, šizofrenija,
šizoafektiniais sutrikimais.
Sąmonės sutrikimai
Sąmonė yra aplinkinio pasaulio aukščiausia atspindėjimo forma,

tobuliausias tikrovės suvokimas, būdingas tik žmogui. Sergant psichikos
sveikatos sutrikimais sąmonė gali pasikeisti.
Sąmonės sutrikimams būdinga:
atotrūkis nuo aplinkos – pacientas nesuvokia kas vyksta aplinkoje,
nedalyvauja joje;
sutrikęs laiko, vietos, savęs suvokimas (orientacijos sutrikimai) –
pacientas nežino kokia diena, mėnuo, metai, kur jis yra šiuo metu,
nežino savo pavardės, vardo, kur dirba ir t. t.
mąstymo sutrikimai – sulėtėjęs, padrikas, nerišlus, verbigeracija;
45
suvokimų sutrikimai – jie blankūs, netikslūs, gali būti iliuzijų,

haliucinacijų ir kt.;
atminties sutrikimai – praėjus sąmonės sutrikimams, išryškėja
hipomnezija, amnezija.
Sąmonės sutrikimų sindromai
Sąmonės sutrikimai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai. Kiekybiniai

sąmonės sutrikimai, budrumo praradimai yra šie:
obnubiliacija;
somnolencija;
soporas;
koma.
Obnubiliacija – lengviausia sąmonės netekimo būsena, kai paciento
psichinė veikla ir judesiai nežymiai sulėtėję, jis atrodo lyg būtų išsiblaškęs.
Somnolencija – sunkesnė forma, kai pacientas liguistai mieguistas, visi
veiklos procesai labiau sulėtėję, jis nesuvokia laiko ir vietos, bet dar reaguoja į
žodinius dirgiklius.
Soporas – sunki sąmonės netekimo būklė. Pacientas atrodo lyg giliai
miegantis, nereaguoja į žodžius, o tik į skausminius dirgiklius.
Koma – labai gilus sąmonės praradimas. Pacientas nejudrus, išnyksta bet
kokia reakcija į išorės dirgiklius, išnyksta refleksai, raumenų tonusas, vyzdžiai
nereaguoja į šviesą, nevalingai šlapinasi, išlieka tik širdies ir plaučių veikla.
Šie sąmonės sutrikimai pasireiškia sergant įvairiomis organinėmis CNS
sistemos ligomis, intoksikacijomis, somatinėmis ligomis.
Kokybiniai sąmonės sutrikimai (pakitimai) yra šie:
delyras;
oneiroidas;
amencija;
prieblandinė sąmonės būsena.
Delyro metu ryškiai sutrinka orientacija laiko ir vietos atžvilgiu, tačiau
išlieka savęs suvokimas. Atsiranda iliuzijų, haliucinacijų (ypač regos, lytos).
Mąstymas tampa padrikas, pasireiškia persekiojimo, fizinio poveikio kliedesiai,
atsiranda ryškūs emocijų sutrikimai (nerimas, baimė) bei motorinis sujaudinimas.
Būna somatinių ir vegetacinių simptomų. Ši būklė gali keistis – tai pagerėti, tai
pablogėti. Ji trunka nuo keliasdešimt minučių iki kelių parų, baigiasi giliu miegu
ir lieka dalinė arba visiška amnezija (žr. skyriuose „Psichikos ir elgesio
sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”, 101-103 psl.; „Organiniai ir
simptominiai psichikos sutrikimai”, 155-158 psl.).
Dažniausiai pasitaiko alkoholinės kilmės delyrai esant abstinencijos
būklei, bet būna ir sergant įvairiomis organinėmis centrinės nervų sistemos
ligomis.
Oneiroido metu iš pradžių atsiranda somatinių reiškinių (miego,
kvėpavimo sutrikimų, galvos, viso kūno skausmų). Būdingi įvairūs nuotaikos
sutrikimai – pakilumas, dirglumas, manija, nuovargis, depresija, nerimas, įtampa,
46
baimė. Nuotaikos sutrikimai nenuolatiniai, priklauso nuo haliucinacijų ir

kliedesių turinio. Kartu su kitais sąmonės sutrikimo požymiais atsiranda ryškių,
panašių į sapnus, didingų, dažnai fantastinio pobūdžio regos ir klausos
haliucinacijų, įkyrių minčių bei santykio, poveikio, menkavertiškumo ar didybės
kliedesių.
Šios būklės pradžioje pacientų sąmonė dar nebūna visai sutrikusi, juos
galima prakalbinti ir įsitikinti, kad jie dar kai ką suvokia, tačiau jau neskiria
tikrovės nuo savo vaizdinių. Pakinta savęs suvokimas. Juos kankina suglumimas,
prislėgta būsena, nes jaučia, kad jiems kažkas atsitiko, tačiau nesuvokia, kas yra.
Skirtingai nuo delyro, pacientai patys dalyvauja susikurtose scenose, tačiau
motoriškai nesujaudinti, guli ramiai, arba laimingi lėtai vaikštinėja.
Vėliau visiškai sutrinka laiko ir vietos orientacija, gali išsivystyti
katatonijos reiškiniai.
Būklė gali trukti net keletą savaičių. Lieka dalinė amnezija.
Ši būklė būna sergant šizofrenija, gali pasitaikyti sergant organinėmis
CNS ligomis (intoksikacijos, traumos, infekcinės ligos, sergant galvos smegenų
kraujotakos sutrikimais, epilepsija).
Amencija – itin sunkus sąmonės sutrikimas, kurio metu sutrinka laiko,
vietos ir savęs suvokimas (orientacija). Mąstymas tampa nerišlus, kalba padrika,
bet kliedesių gali nebūti arba jie nenuolatiniai. Sutrikus savimonei, pacientas
suglumsta. Pablogėja jo dėmesio koncentracija, kinta nuotaika nuo liūdnos iki
pakilios. Pacientų būklė būna stabiliai sunki, trunka kelias savaites, gali pereiti į
soporą ar komą.
Ši būklė būna sergant sunkiomis somatinėmis ir organinėmis CNS ligomis
(infekcinės ligos, intoksikacijos, traumos, sutrikus galvos smegenų kraujotakai,
išsivysčius sepsiui).
Prieblandinė sąmonės būsena. Jos metu, nepaisant labai pakitusios
sąmonės, išlieka sugebėjimas atlikti veiksmus. Labai sutrinka paciento kontaktas
su aplinka, bendrauti tampa neįmanoma, nors kartais jis gali atsakyti pavieniais
žodžiais, pasitaiko echolalijos momentų. Jo elgesį veikia afektai (disforija,
įtampa, baimė), haliucinacijos (regos, klausos), kliedesiai (persekiojimo). Jų
turinys gąsdinantis, sukeliantis siaubą, todėl pacientas gali tapti agresyvus,
pavojingas aplinkiniams, įvykdyti nusikaltimų.
Tokia būklė atsiranda staiga, trunka trumpai (nuo keliolikos ar
keliasdešimt minučių iki kelių valandų, retai – vieną, dvi paras). Po to žmogus
užmiega ir pabudęs nieko nebeprisimena, išsivysto amnezija.
Ši būklė gali pasitaikyti sergant organinėmis CNS ligomis (epilepsija,
intoksikacijos, traumos), dėl ūmios reakcijos į fizinį ar psichinį stresą.
Esant prieblandinei sąmonės būsenai gali atsirasti ambulatorinis
automatizmas (lot. ambulare – vaikščioti). Jo metu nebūna haliucinacijų,
kliedesių, įtampos ar pykčio afektų. Staiga sutrikus sąmonei, žmogus kelias
minutes ar valandas nesąmoningai, bet tikslingai atlieka automatinius veiksmus
– vaikšto, keliauja. Jo išvaizda ir elgesys aplinkiniams gali nesukelti jokio
įtarimo. Praėjus šiai būsenai, žmogus nieko neprisimena.
47
Kelias minutes trunkanti ambulatorinio automatizmo būsena vadinama

transu, o kai jo metu bėga – fuga. Ambulatorinis automatizmas, pasireiškiantis
nakties metu, vadinamas somnambulizmu (lot. somnus – miegas) arba
lunatizmu (lot. luna – mėnulis). Jo metu žmogus nesąmoningai keliasi iš patalo,
vaikšto ar ką nors veikia. Jo prakalbinti ar pažadinti neįmanoma ir nereikia. Po
kiek laiko jis pats grįžta į lovą ir miega, o pabudęs nieko neprisimena.
Prieblandinė sąmonės būsena įvairiomis formomis dažnai pasireiškia
sergant epilepsija.
Sutrikusios sąmonės pacientų slauga
Su sąmonės sutrikimais slaugytojai teks susidurti ne tik slaugant psichikos

sveikatos sutrikimų turinčius pacientus, bet ir sergančius neurologinėmis,
chirurginėmis, vidaus, infekcinėmis ir kt. ligomis. Ji turi gebėti suprasti sąmonės
sutrikimus, juos vertinti ir tinkamai planuoti slaugos veiksmus.
Sergant įvairiomis ligomis sąmonės lygis kartais kinta labai greitai. Todėl
slaugytojai reikia nuolat ir labai atidžiai stebėti pacientą. Vyzdžių pakitimai –
miozės (vyzdžių susiaurėjimas), midriazės (vyzdžių išsiplėtimas), anizokorijos
(vyzdžių asimetrija) išsivystymas ar vangi reakcija į šviesą yra labai svarbūs
simptomai, kuriuos privalu slaugytojai pastebėti ir nedelsiant pranešti gydytojui.
Kiekybinį sąmonės sutrikimo lygį galima vertinti įvairiais būdais. Galima
vertinti pagal Glasgow Coma skalę (žr. 2 priedą), bet tai labai sudėtinga.
Pateiktas skirstymas į obnubiliaciją, somnolenciją, soporą ir komą nėra labai
tikslus. Paprasčiau kiekybinį sąmonės sutrikimą slaugytoja gali vertinti šešiais
lygiais pagal schemą, pateiktą H. Almas sudarytoje knygoje „Klinikinė slauga”
ir slaugos plane pažymėti sąmonės lygį atitinkančius skaičius nuo pirmo iki
šešto punkto (1-6). Punktai 2, 3, 4 atitiktų obnubiliacijos ir somnolencijos
sąvokas, 5 punktas – soporą, o 6 punktas – komą.
Sąmonės netekimo lygiai:

1. Pacientas visiškai budrus.
2. Pacientas vangus, tačiau kalbinamas atsako.
3. Kalbinamas pacientas atsako lėtai.
4. Pacientas reaguoja į kalbą, tačiau neatsako.
5. Pacientas reaguoja į skausmą, tačiau nereaguoja į kalbą.
6. Pacientas nereaguoja į skausmą.
48
Įvertinti kokybiškai pakitusią sąmonę daug sudėtingiau. Tam reikia turėti

žinių apie žmogaus asmenybę iš anksčiau – apie priešligę (premorbidą), kad
lengviau galima būtų lyginti. Be to reikia įvertinti baimės faktorių, kalbos bei
kultūrinį barjerą.
Slaugytoja stebi, įvertina ir registruoja slaugos istorijoje paciento
psichopatologinę būseną, pažymėdama jo sąmoningumo laipsnį (žr. 2 priedą).
Klausinėti reikia pagarbiai, lėtai užduodant nesudėtingus, svarbiausius
klausimus. Jie turi būti trumpi ir aiškūs. Jie neturi būti nuolatos kartojami, kad
pacientas neįsižeistų. Kitu atveju gali sustiprėti nepasitikėjimo personalu,
nesaugumo, baimės jausmai, kurie dažnai lydi žmones, patekusius į stacionarą, į
nepažįstamą jiems aplinką. Todėl labai svarbu suteikti ramią ir saugią aplinką,
pašalinti visus pavojingus daiktus iš aplinkos, kad pacientas nesusižeistų pats ar
nesužalotų aplinkinių. Geriau slaugyti atskiroje stebėjimo palatoje.
Žinodami, kad paciento sąmonė yra sutrikusi, galime kartais tik pasėdėti
šalia jo, mažai ar nieko nekalbėdami. Gerai yra liesti ligonį, nes tai suteikia
kartais daugiau paramos, supratimo nei žodinis bendravimas.
Tikrinant dėmesį bei orientaciją, pacientui užduodami klausimai apie jį
patį, apie tai, kur jis guli, kodėl čia pateko, kokia dabar diena, metų laikas ir
panašiai. Tikrinant atmintį, mąstymą išsiaiškinami kiekybiniai bei kokybiniai jų
sutrikimai.
Labai svarbu laiku įvertinti staiga pakitusią nuotaiką, elgesį, miego
sutrikimus.
Reikia nuolat ir atidžiai stebėti paciento akis, vyzdžių dydį, reakciją į
šviesą, veido išraišką. Atsiradę pakitimai gali rodyti būklės blogėjimą, psichozės
išsivystymo pradžią. Slaugytoja pirmoji turi pastebėti jo būklės pasikeitimus,
perspėti dėl to personalą. Ji privalo mokėti elgtis pasireiškus disforijos ar
agresijos požymiams ir stengtis išvengti pavojaus.
Nepavykus tai padaryti kitomis gydymo bei atsargumo priemonėms,
gydytojui paskyrus, gali būti taikomas fizinis suvaržymas.
Įvertinami visi kiti psichinės veiklos sutrikimo požymiai – suvokimo,
valios, savimonės pakitimai.
Galutinis gydymo rezultatas labai priklauso nuo slaugytojos
sąmoningumo, patirties bei profesionalaus darbo.
Papildomai skaityti apie slaugą skyriuose „Psichikos ir elgesio sutrikimai
vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”, (155-158 psl.); „Organiniai ir
simptominiai psichikos sutrikimai”, (102, 103 psl.).
49
Intelekto sutrikimai
Intelektas (lot. intellectus – prasmė) – tai pažintiniai žmogaus

sugebėjimai, kritiškas jų vertinimas, protas, sugebėjimas pritaikyti turimas žinias
sprendžiant kilusias užduotis, prisitaikyti naujoje situacijoje ir tinkamai elgtis.
Intelektas susideda iš dviejų dalių: erudicijos – turimo žinių

kiekio ir sugebėjimo jomis naudotis
Intelektas labai priklauso nuo visos žmogaus psichinės veiklos – sąmonės,

mąstymo, suvokimo, atminties, dėmesio, valios, emocijų.
Protinis atsilikimas
Intelekto sutrikimas vadinamas intelekto nepakankamumu,
silpnaprotyste, psichikos defektu. Tai reiškia, kad sutriko mąstymo procesas,
pažinimas, kritiškas savęs bei kitų vertinimas ir kita psichinė veikla.
Įgimta silpnaprotystė vadinama protiniu atsilikimu (anksčiau –
oligofrenija). Įgimta, kai kūdikis gimsta su silpnaprotystės požymiais ir įgyta,
kai per pirmus trejus gyvenimo metus dėl gimdymo traumos ar persirgus
kokiomis nors sunkiomis somatinėmis ligomis išsivysto protinio atsilikimo
požymiai.
Tai nesubrendusi, įtaigi, nesugebanti planuoti bei kurti ateitį asmenybė.
Jos žodynas skurdus, mąstymas konkretus, dėmesys išsiblaškęs, atmintis
mechaninė, emocijos monotoniškos. Būdingas impulsyvumas, potraukių
sustiprėjimas ar net iškrypimas. Veidas neišraiškingas, judesiai nekoordinuoti,
nevikrūs.
Tokia asmenybė išlieka stabili visą gyvenimą,

ji neprogresuoja ir neregresuoja
Protinio atsilikimo kiekybinis įvertinimas atliekamas įvairiais

psichologiniais testais.
50
Dažniausiai taikomas D. Wechsler intelekto tyrimo testas.

Juo nustatomas intelekto koeficientas IQ (angl. inteligency quotient). Jis
turėtų būti ne mažesnis kaip 70, o vidutiniu laikomas IQ = 100. Tačiau vertinant
reikia atsižvelgti į visus žmogaus sugebėjimus, į aplinkos, kurioje jis formavosi,
poveikį, į asmenybės charakterį, kultūrinės ir socialinės aplinkos poveikį.
Įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas skirstomas į:
lengvą, seniau vadintą IQ 50-69 atitinkantį 12 metų vaiko

debilumu išsivystymo laipsnį
vidutinį, seniau vadintą IQ 35-49 atitinkantį 6-9 metų vaiko
imbecilumu išsivystymo laipsnį
sunkų protinį atsilikimą IQ 20-34 atitinkantį 3-6 metų vaiko
išsivystymo laipsnį;
labai sunkų – idiotija IQ < 20 atitinkantį 3 metų vaiko
išsivystymo laipsnį.
Įgyta silpnaprotystė arba įgytas intelekto nepakankamumas vadinamas

demencija. Tai psichikos sutrikimai, sukelti lėtinės progresuojančios smegenų
ligos. Jai būdingas intelektualinių funkcijų smukimas (atminties, mąstymo,
kalbos, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, įgytų žinių ir įgūdžių
praradimas). Dėl to sutrinka kasdieninė darbinė ir socialinė žmogaus veikla.
Intelekto nepakankamumo (silpnaprotystės) sindromai

Įgimta silpnaprotystė (protinis atsilikimas) gali būti lengva, vidutinė,
sunki ir labai sunki.
Lengvo protinio atsilikimo atveju asmenys sunkiai, bet gali išmokti
skaityti, rašyti, skaičiuoti. Jų gali būti nebloga mechaninė atmintis, tačiau
mąstymas ribotas, stokoja savikritikos. Moka pakankamai žodžių, gali juos
vartoti kasdieninėje kalboje, nors ne visada supranta jų prasmę.
Emocijos, valia išsivysčiusios palyginti neblogai, todėl jie sugeba įgyti
nesudėtingas profesijas, savarankiškai gyventi ir dirbti, nors dažnai jiems reikia
nuolatinių patarimų ir paramos. Didžiausi sunkumai jiems kyla mokantis. Dėl
įtaigumo, iniciatyvos stokos, jie lengvai patenka nusikaltėlių įtakon.
Vieni būna geraširdiški, darbštūs, pareigingi, kiti – verksniai, tinginiai,
egoistai, treti – pikti, kerštingi, užsispyrę, agresyvūs.
Esant vidutiniam protiniam atsilikimui, asmuo sunkiai ir daug vėliau
išmoksta kalbėti. Kalba neaiški, daug tarimo defektų, žodynas skurdus. Gali
išmokti skaityti ir rašyti, tačiau tai atlieka lėtai, su klaidomis. Nesugeba
papasakoti perskaityto teksto, suvokti pagrindinės minties. Skaičiuoti gali
išmokti dešimties ribose, bet veiksmus atlieka tik pirštais, nes mintinai nesugeba.
51
Mokymasis beveik neįmanomas. Kai kurie gali išmokti mechaniškai atlikti

nesudėtingą darbą, stengiasi jį dirbti tik jei kas nors juos prižiūri.
Vieni jų būna judrūs, geranoriški, mėgstantys bendrauti, kiti – paniurę,
kerštingi, pikti, gali skriausti silpnesnius, treti – nevikrūs, neryžtingi, baimingi,
prisirišę prie globėjų. Potraukiai (valgymo, lytinis) dažnai sustiprėję.
Šie asmenys negali savarankiškai nei dirbti, nei gyventi, todėl jiems
reikalinga priežiūra ir pagalba.
Esant sunkiam ir labai sunkiam protiniam atsilikimui, pacientai
nereaguoja į aplinkos dirgiklius, arba atsiliepia riksmu. Jie nesuvokia kalbos,
nevykdo jokių prašymų. Veido mimika beprasmiška, jie nepažįsta net artimųjų.
Nesugeba nei verkti, nei juoktis, o prasiveržus pykčio afektui, gali šaukti,
daužyti galvą į sieną, kandžiotis, rauti plaukus. Maistą ryja nekramtydami,
nevalyvi, nesilaiko asmens higienos, šlapinasi ir tuštinasi po savimi. Vieni
nejudrūs, kiti nuolat juda, šliaužioja, tačiau judesiai netikslūs, dažnai
stereotipiškai linguoja visu kūnu ar galva.
Lengvesniais atvejais jie gali šiek tiek suvokti, bet reaguoja ne į žodžių
prasmę, bet į intonaciją. Gali išmokti keletą žodžių, vykdyti tik paprasčiausius
paliepimus, gali išmokti vaikščioti.
Sunkaus ir labai sunkaus protinio atsilikimo atveju pacientai negali
pasirūpinti net pagrindinių poreikių tenkinimu, todėl jiems reikalinga nuolatinė
priežiūra ir globa.
Esant daugumai iš išvardintų protinio atsilikimo atvejų, nustatoma įvairi
organinė patologija – epilepsija, vaikų autizmas, regos ar klausos pažeidimai,
paralyžiai ir kiti fizinės negalios reiškiniai.
Esant lengvam ir vidutiniam protiniam atsilikimui, reikia sudaryti ugdymo
programas ribotoms jų galimybėms vystyti.
Įgyta silpnaprotystė arba demencijos sindromas

Jam būdingas intelekto smukimas, regresas. Pasikeičia asmenybė ir jos
elgesys, sumažėja iniciatyva, domėjimasis tuo, kas anksčiau domino. Sutrinka
atmintis, mąstymas, emocijos, pakinta valia. Demencijos sindromas išsivysto
žuvus smegenų žievės ląstelėms.
Priežastys įvairios: toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimas,
Alzheimerio liga, galvos smegenų traumos, galvos smegenų kraujotakos
sutrikimai, infekcinės ligos ir kt.
Įgyta silpnaprotystė būna trijų tipų.
Pirmasis – dalinė (parcialinė) demencija, kuri išsivysto sergant galvos
smegenų kraujagyslių ligomis (arterine hipertenzija, ateroskleroze ir kt.).
Antrasis tipas – visiška (totalinė) demencija, atsirandanti sergant
degeneracinėmis ligomis – Alzheimerio, Picko, Creutzfeldto-Jacobo, antrinėmis
degeneracinėmis ligomis – AIDS, išsėtine skleroze, Parkinsono liga, neurosifiliu
ir kitomis ligomis.
52
Trečiasis tipas – pseudodemencija yra grįžtamojo pobūdžio demencija

dėl toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų traumų,
neuroinfekcijų, depresijos ir kt.
Sergant epilepsine demencija, pakinta mąstymas, jo tempas sulėtėja, jis
klampus. Emocijų sferoje vyrauja disforija, pykčio proveržiai. Pakinta
charakteris, atsiranda įtarumas, šykštumas. Pacientams būdingas dvilypumas. Iš
vienos pusės jie labai mėgsta meilikaujantį toną, mažybinius žodelius, o neįtikus
tampa priekabūs, žiaurūs, kerštingi. Jie negali dirbti darbo, kuriam reikalingas
greitas dėmesio perkėlimas, o kitus darbus gali atlikti labai kruopščiai, tiksliai.
Sergant šizofrenine demencija, gali visai sutrikti mąstymas, emocijos,
valia, elgesys (žr. skyrių „Šizofrenija”). Taikant šiuolaikinius gydymo metodus
ir aktyvią psichosocialinę reabilitaciją, ši demencija pasitaiko vis rečiau.
Smulkiau apie demencijas ir jų slaugą žr. skyriuje „Organiniai ir
simptominiai psichikos sutrikimai”.
**********
Slaugytoja turi gebėti slaugyti pacientus, sergančius įvairiais

psichopatologiniais sindromais.
Susipažinusi su bendrosios psichopatologijos kursu, slaugytoja turi:
1. Paaiškinti kiekybinius suvokimo sutrikimų požymius.

2. Mokėti apibūdinti kokybinius suvokimo sutrikimų simptomus.
3. Papasakoti dėmesio sutrikimų požymius.
4. Išvardinti kiekybinius atminties sutrikimų simptomus.
5. Paaiškinti kokybinius atminties sutrikimų požymius.
6. Išmanyti apie amnezinį Korsakovo sindromą.
7. Papasakoti apie mąstymo formos sutrikimus.
8. Apibūdinti mąstymo turinio sutrikimus.
9. Žinoti pagrindinius kliedesių sindromus.
10. Charakterizuoti emocijų sutrikimų požymius.
11. Paaiškinti maniakinį sindromą.
12. Papasakoti depresinio sindromo požymius.
13. Išmanyti apie valios ir judesių sutrikimo simptomus.
14. Nagrinėti valios ir judesių sutrikimo sindromus.
15. Žinoti savimonės sutrikimo sindromus.
16. Papasakoti apie kiekybinius sąmonės sutrikimo sindromus.
17. Paaiškinti kokybinius sąmonės sutrikimo sindromus.
53
PSICHIKOS SUTRIKIMAI
Asmenybės ir elgesio sutrikimai
Kiekvienas žmogus savitai reaguoja į savo asmenį, į jį supančią aplinką.

Žmogaus asmenybės vystymosi kelias ilgas, vingiuotas ir labai sudėtingas.
Asmenybės sąvoka apima mūsų jausmų pasaulį, mąstymą, valią, visus kitus
psichinės veiklos procesus bei elgesį. Asmenybės struktūroje svarbūs veiksniai
yra temperamentas, charakteris, gabumai, intelektas – viskas, kas padeda
prisitaikyti prie nuolat kintančio, tobulėjančio, tampančio vis sudėtingesniu
aplinkinio pasaulio.
Medicinos personalui savo darbe tenka susidurti su daugybe žmonių. Jie
gali turėti įvairių charakterio patologijų. Tai gali būti žmonės, turintys
akcentuotą charakterį (akcentuaciją).
Akcentuota asmenybė –
kurios tam tikri charakterio bruožai išreikšti stipriau arba per silpnai
Tai dar yra norma, tačiau jau labai priartėjusi prie patologinio charakterio,
prie asmenybės sutrikimo.
54
Akcentuacijų tipų yra įvairių:

užstringantis (šizoidinis) – įtarus, nekalbus, santūrus, įžeidus,
nesugebantis bendrauti;
demonstratyvus (histrioninis) – trokštąs būti dėmesio centre,
prisitaikantis, meluojantis;
eksplozyvus (epileptoidinis) – impulsyvus, dirglus, stropus, itin
tvarkingas, pernelyg seksualus, nelankstus;
hipertiminis – nuolat pakilios nuotaikos, pernelyg aktyvus, geros
savijautos, plačių ryšių;
cikloidinis – pasižymintis ilgai trunkančių distiminių ir hipertiminių
nuotaikų kaita;
sensityvus (nerimastingas) – nedrąsus, baimingas, nepasitikintis savimi;
psichasteninis (pedantiškas) – neryžtingas, uždaras, abejojantis savo
sprendimais;
egzaltuotas – žavus, veržlus, kalbus, dėl menkniekių puolantis tai į
ekstazę, tai į neviltį;
konformistinis – linkęs gyventi, mąstyti ir elgtis “kaip visi”. Gali
patekti į blogą įtaką.
Šie tipai pasitaiko dažniau, bet yra ir daugiau akcentuacijų. Jos neretai būna
mišraus pobūdžio. Akcentuotas charakteris netrukdo asmenybei prisitaikyti prie
kintančių gyvenimo sąlygų, priešingai nei esant asmenybės sutrikimui.
Asmenybės sutrikimai yra gilūs, nelankstūs, nekintantys asmenybės

bruožai, sutrikdantys žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, dėl to kenčia jie
patys ir aplinkiniai
Paprastai žmonės įvairiais atvejais stengiasi prisitaikyti prie esamų

aplinkybių ir elgtis tinkamai. Jei ankstesnis elgesys pasirodo neefektyvus, tai
stengiasi jį keisti. Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, nesugeba prisitaikyti
prie pakitusios realybės, elgiasi jiems įprastu stereotipišku būdu, nors dėl to
kankinami ne tik aplinkiniai, bet nukenčia ir jie patys. Šie asmenys stokoja
savikritikos, nesuvokia, kad elgiasi netinkamai, priešingai, įsitikinę kad elgiasi
teisingai. Juos valdo emocijos, jie nesugeba kitų suprasti, nesugeba gyventi be
konfliktų. Kartais tam tikromis aplinkybėmis, sugeba susivaldyti, bet šeimoje
gali būti visai nevaldomi. Šie žmonės yra nesubrendę, nejautrūs, nekantrūs,
aikštingi, nuolat besipriešinantys kitų reikalavimams. Patys nesugeba atlikti
vadovaujamo vaidmens, o tik kritikuoja aplinkinių veiklą. Jie dažnai lieka
nesuprasti, nelaimingi, vieniši, nes visi jų vengia.
Šie asmenybės sutrikimai nereiškia, kad tie žmonės yra blogi. Jų tarpe
pasitaiko ir gabių, protingų, išsilavinusių, puikiai atliekančių savo pareigas
piliečių.
55
Dėl savotiško požiūrio, nepagrįstų reikalavimų jiems sunku bendrauti su

aplinkiniais, todėl jie nuolat susiduria su daugybe socialinių ir psichologinių
sunkumų.
Epidemiologija. Manoma, kad šių asmenybės sutrikimų pasitaiko 5-9 %.
Etiologija – daugialypė. Įtakos turi genetiniai faktoriai (paveldimumas,
perinataliniu periodu persirgtos ligos ar traumos), nepalankūs socialiniai bei
aplinkos veiksniai. Šie veiksniai (problemos šeimoje, netinkamas tėvų
auklėjimas ir pan.), patirti vaikystėje, sukelia visą gyvenimą trunkančius
socialinio bendravimo bei elgesio sutrikimus.
Asmenybės sutrikimai tiesiogiai nesukelia psichikos ligų, tačiau sudaro
palankias sąlygas išsivystyti depresijai, nerimui, hipochondrijai, psichozėms.
Sutrikimų turintys asmenys lengviau pažeidžiami streso, greičiau tampa
priklausomi nuo narkotinių medžiagų, užmezga įtartinus seksualinius santykius.
Šiuos specifinius asmenybės sutrikimus reikia skirti nuo organinių
asmenybės pakitimų, kurie pasireiškia suaugusiems po įvairių galvos smegenų
ligų ar pažeidimų.
Specifiniams asmenybės sutrikimams būdingi šie bruožai.
Prasideda gana anksti – vėlyvoje vaikystėje ar paauglystėje, tęsiasi
brandžiame amžiuje.
Jie pastovūs, linkę paryškėti, nors kartais, senstant, šie požymiai darosi
ne tokie pastebimi.
Sutrikusios emocijų, valios, mąstymo, suvokimų, dėmesio sferos, o
intelektas išlieka.
Ryškiai sutrikęs elgesys. Jis yra stabilus, sukelia problemų darbe.
Nenormalus elgesys pasireiškia visur, stipriai apsunkindamas paties
žmogaus ir aplinkinių gyvenimą, sutrikdantis jo socialinius ryšius.
Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, nemato savo problemų, todėl
nesikreipia pagalbos į psichiatrus. To prašo dažniausiai jų artimieji.
Paranoidinė asmenybė
Šiems žmonėms jau paauglystėje išsivysto įtarumas ir nepasitikėjimas
aplinkiniais.
Jie nesugeba atleisti už įžeidimus, skriaudas. Jie kritiškai, net priešiškai
nusiteikę prieš savo artimuosius, bendradarbius, visur įžvelgia bloga, slaptus
kėslus, - net draugiškuose santykiuose. Tačiau sau yra nekritiški ir egoistiški.
Žmones vertina pagal tai, kaip šie į juos reaguoja. Šie asmenys dėl savo
nesėkmių kaltina aplinkinius, todėl sukelia jų nepasitenkinimą ir nenorą
bendrauti. Jie nuolat jaučiasi itin svarbūs, nepakenčia prieštaravimų, todėl turi
daug priešų.
Tai labai atkaklūs, riboto proto, nejautrūs, neturintys humoro jausmo,
netolerantiški, kerštingi, nesugyvenami, net agresyvūs žmonės. Jų niekas
nedomina, tik savos problemos. Šie asmenys niekada neatleidžia padarytų
skriaudų, labai išradingai kovoja už „teisybę”, pralaimėjimai jiems tik suteikia
56
naujų jėgų. Jiems gali kilti pavydo, ypatingos savo reikšmės pervertinimo idėjų,
kurios gali virsti kliedėjimo idėjomis.
Susiklosčius palankioms gyvenimo aplinkybėms, šie simptomai gali
stabilizuotis, kitais atvejais gali išsivystyti šizofrenija, depresija, kliedesiniai ir
kiti psichikos sutrikimai.
Šizoidinė asmenybė
Tai vieniši, liguistai uždari žmonės. Jų nejaudina kitų ir net šeimos narių
rūpesčiai, nelaimės ar džiaugsmai. Jie atsiriboja nuo visų, vengia kitų žmonių
artumo. Emocijų sferoje ryškūs pakitimai – anhedonija, šaltumas. Jie paskendę
savo mintyse ir jausmuose, abejingi pagyrimui ar kritikai. Su jais sunku ir
nemalonu bendrauti, nes dažnai jaučiama ironija, pašaipa, nepasitikėjimas bei
nejautrumas kitų problemoms. Jie nesugeba išreikšti kitiems švelnių, šiltų
jausmų, nesidomi lytiniu gyvenimu. Šie asmenys artimų draugų neturi, bet ir
nenori jų turėti ar ilgai išlaikyti su jais ryšių. Jie kalba mažai, apie viską turi
savo nuomonę, labiau pasitiki savo mintimis, jausmais, daugiau mėgsta teoriškai
svarstyti, samprotauti, fantazuoti, o ne konkrečiai veikti, nes jokia veiklos rūšis
jiems neteikia pasitenkinimo. Dažnai turi mėgstamą užsiėmimą, kuriam skiria
visą savo laisvą laiką. Stengiasi dirbti tokioje srityje, kurioje veiktų individualiai,
nuo nieko nepriklausytų. Tai labai savotiški, vienpusiški, atitrūkę nuo realios
tikrovės, žmonės.
Prognozė įvairi, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Gali išsivystyti
komplikacijos – šizofrenija, psichozės.
Asociali asmenybė
Šis sutrikimas anksčiau buvo vadinamas psichopatija ar sociopatija.
Pagrindinis bruožas yra emocinis abejingumas, neatsakingumas, nejautrumas
vyraujančioms socialinėms normoms. Tai amorali asmenybė, todėl dažnai dėl
prievartos kitiems žmonėms patenka į įkalinimo įstaigas.
Tai dažniausia vyrai. Jie būna disforiški, suirzę, kerštingi, egoistiški,
nejautrūs, nepareigingi. Jie sugeba išnaudoti aplinkinius, meluoti, apgaudinėti,
tikėdamiesi naudos. Šie asmenys linkę rizikuoti nepaisydami nieko. Išryškėja
silpnas frustracijos toleravimas – į mažiausias iškilusias kliūtis reaguoja visišku
nusivylimu, dideliu pykčiu, agresija aplinkiniams ar net sau.
Taip elgdamiesi, jie nejaučia jokios savo kaltės. Priešingai, dėl visko
sugeba kaltinti aplinkinius. Jie nepaprastai reiklūs kitiems, nuolat konfliktuoja ir
šeimoje, ir darbe. Nesugeba palaikyti ilgalaikių santykių, todėl praranda šeimą,
darbą, draugus. Jau vaikystėje išryškėja sociopatinio elgesio užuomazgos –
nesimokoma, meluojama, vagiama, bėgama iš namų, nuolat įsiveliama į
muštynes, kankinami gyvuliukai. Ypatingai nusikalstamumas išryškėja
paauglystės ar jaunystės laikotarpiais.
57
Šie asmenys linkę į alkoholizmą, narkomaniją, seksualines perversijas.

Neretai patenka į kalėjimus, tačiau bausmės paprastai nepadeda pakeisti jų
elgesio.
Vidutiniame amžiuje jų nusikalstamumas kiek sumažėja. Jie gyvena
trumpiau nei kiti, bet jei išgyvena, tai vyresniame amžiuje jų būklė stabilizuojasi.
Emociškai nestabili asmenybė

Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas ypatingas afektų
nestabilumas, nuolat besikeičianti nuotaika, savikontrolės stoka ir labai
impulsyvus elgesys. Skiriami du šio sutrikimo tipai: impulsyvusis (eksplozyvus)
ir ribinis.
Impulsyvusis tipas. Jam būdingas didelis, neprognozuojamas emocijų

sferos sutrikimas, elgesio kontrolės stoka.
Šiems žmonėms pykčio afektai atsiranda staiga, ypač kritikuojant ar
prieštaraujant jų nuomonei. Jiems dėl menkniekių sukyla audringos emocinės
reakcijos: staigiai supyksta, rėkia, barasi, įžeidinėja, veikia impulsyviai, daužo
viską aplinkui, susižaloja patys ar sužaloja kitus. Pykčio afektai jiems gali
pasireikšti impulsyviu pinigų iššvaistymu, bulimija, atsitiktiniais lytiniais
santykiais. Jie neturi jokio saiko, labai kerštingi.
Požiūris į pasaulį nutapytas dviem spalvom – juoda ir balta. Aplinkiniai
skirstomi į tuos, kurie juos myli ir į tuos, kurie jų nekenčia, o jie patys būna
nepakenčiamai dirglūs, arba neapsakomai švelnūs. Nuolatiniai nuotaikų
svyravimai, net per vieną dieną, nuo liūdesio iki įtūžio, daro juos ypatingai
priekabius, agresyvius, nesugyvenamus ir šeimoje, ir darbe.
Mąstymas klampus, būna pervertinimo idėjų.
Jie paprastai jaučiasi vieniši, todėl dažnai įsitraukia į alkoholio, narkotikų
vartojimą, į azartinius lošimus. Jiems būdinga dromomanija, dipsomanija.
Nesant konfliktų, sugeba juos sukurti, kad galėtų išreikšti intensyvų susikaupusį
pyktį, todėl dažnai susiduria su teisėtvarka.
Ribinis tipas. Šio tipo asmenys yra nestabilios, nenuspėjamos nuotaikos,

todėl neįmanoma žinoti, kaip jie bus nusiteikę, kaip jie elgsis. Jų savimonė
sutrikusi, todėl jie nesugeba suvokti savęs, juos kankina nuolatinis tuštumos,
vienišumo jausmas. Tačiau jie negali būti vieniši, jiems būtina, kad jais rūpintųsi.
Jie gali turėti įvairių fobijų, seksualinių perversijų, depersonalizacijos
apraiškų. Jų santykiai su aplinkiniais dažnai būna įtempti, labai audringi,
nestabilūs, neretos emocinės krizės. Jie jaučia poreikį būti mylimi, todėl, pajutę,
kad santykiai pradeda keistis, kad mylintis žmogus gali palikti, stengiasi bet
kokia kaina to išvengti.
Tokia situacija paprastai baigiasi liūdnai – agresija prieš save
(autoagresija, suicidu) ar prieš kitą asmenį.
Šie žmonės dažniausiai gydosi pas psichiatrus, nes labai nori, kad kas nors
jais rūpintųsi.
58
Histrioninė asmenybė
Histrioniniam (isteriniam) asmenybės sutrikimui būdingas dėmesio
siekimas. To gali siekti net skųsdamasis įvairiausiais objektyviai neįrodomais
negalavimais, imituodamas somatines ligas. Jo emocijos labai ryškios, labilios,
naivios, paviršutiniškos, būdinga žaibiška jų kaita nuo pakilumo iki depresijos.
Šio tipo asmenų išvaizda ir apranga neįprasta, ekstravagantiška. Jie labai
susirūpinę savo fiziniu patrauklumu, jų kalba išraiškinga, įmantri. Šiai
asmenybei būdinga savo išgyvenimų dramatizavimas, egoizmas,
nuolaidžiavimas savo norams ir silpnybėms. Jie greitai įsižeidžia dėl dėmesio
stokos ir abejingi kitų žmonių poreikiams. Elgesys – nenatūralus, su daugybe
vaidybos elementų, impulsyvus, staigiai reaguojantis į susidariusias aplinkybes,
neretai įžūlus ar seksualiai provokuojamas. Dažniausiai jie visai nenori užmegzti
naujų pažinčių ir netgi jų bijo. Atrodo labai mieli, draugiški, nuoširdūs, linkę
pasiduoti kitų asmenų įtakai. Jie trokšta draugiškumo, įvertinimo, tačiau
nesugeba stipriau mylėti bei palaikyti glaudesnius ryšius.
Nepasisekus įgyvendinti savo norų, šiuos asmenis ištinka įvairūs afektai,
histrioniniai (isteriniai, pseudoepileptiniai) priepuoliai, pseudodemencija ir kt.
Labiausiai jiems patinka veikla, kurioje gali patenkinti savo išskirtinius siekius.
Anankastinė asmenybė
Šis tipas anksčiau buvo vadinamas psichastenine, įkyriųjų būsenų
(obsesine-kompulsine) psichopatija. Šio tipo žmonės sąžiningi, pernelyg
atsargūs, viskuo abejojantys, kruopštūs, linkę į perfekcionizmą – tobulumo
siekį. Tai patikimi, tvirti, punktualūs, paklūstantys socialinėms normoms,
mąstantys žmonės. Jiems labai sunku ką nors galutinai nuspręsti, užbaigti
pradėtą darbą, nes nuolat nepatenkinti tuo, kas atlikta, sunkiai prisitaiko prie
gyvenimo pasikeitimų. Pasitaiko, kad pradėję darbą, net pamiršta, ką norėjo
nuveikti. Dėl tokio smulkmeniško rūpinimosi detalėmis, taisyklėmis, pedantiško
tvarkingumo ir užsispyrimo, kompromisų vengimo dažnai patiria konfliktų. Jie
neryžtingi, nelankstūs, užsidarę ir nemėgstantys žmonių.
Kaip darbuotojai jie yra vertinami, nes pasišventę darbui, dėl kurio atsisako
asmeninių malonumų, pramogų, poilsio, draugų. Dažnai paaukštinami
pareigomis, tačiau tai jiems tik sukelia nerimą, neteikia jokio pasitenkinimo.
Nuolat kontroliuodami save, jie nepasitiki ne tik savimi, bet ir kitais: nepagrįstai
reikalauja pavaldinių laikytis tik jiems vieniems priimtinų taisyklių, niekam
neleidžia tvarkyti reikalų, viską turi kontroliuoti patys.
Gali atsirasti įkyrių minčių (obsesijų), veiksmų (kompulsijų), baimių
(fobijų), potraukių. Jie linkę kaupti nereikalingus daiktus, šykštūs, godūs
pinigams.
Šie žmonės dažniausiai būna aukšto intelekto, dažnai sugeba prisitaikyti ir
gali daug pasiekti gyvenime. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms (po
persirgtų ligų, traumų), gali atsirasti įvairių nerimo sutrikimų, vystytis depresijos,
somatoforminiai sutrikimai.
59
Nerimastinga asmenybė
Dar šis sutrikimas vadinamas vengiančio tipo, nepasitikinčiu savimi
(sensityviu) asmenybės sutrikimu. Emocijų sferoje – nuolatinis nerimas, baimė,
jautrumas, įtampa. Šios asmenybės kuklios, nedrąsios, nepasitikinčios savimi.
Joms būdingas nenoras užmegzti naujų santykių, intymių ryšių su kitais
asmenimis. Jų šalinamasi, vengiama bendrauti, todėl jie atrodo uždari. Jie labai
jautrūs, priešingai nei kitų tipų žmonės. Sutrikęs mąstymas jiems nuolat kelia
minčių apie savo menkavertiškumą, nepatrauklumą.
Šie asmenys nuolat būgštauja, kad bus kritikuojami, atstumti. Į visuomenės
atmetimą reaguoja ne pykčiu, o tik jaučia didelę gėdą. Dėl baimės būti
atstumtiems ar kritikuojamiems, jie stengiasi vengti darbo, susijusio su
nuolatiniu bendravimu, todėl niekada nesiryžta vadovaujančiam darbui.
Jų draugų ratas mažas, bet su jais bendrauja noriai, atvirai ir draugiškai.
Priklausoma asmenybė
Tai silpnavaliai, labai prieraišūs, priklausomi nuo aplinkinių, žmonės. Juos
kankina nepilnavertiškumo jausmas, nesavarankiškumas, polinkis pasiduoti
kitų įtakai.
Šiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, todėl jie nesugeba
savarankiškai spręsti be kitų patarimų, pritarimų, padrąsinimų. Nepareiškia savo
nuomonės net kritiniais gyvenimo momentais, jiems patiems svarbiausiais
gyvenimo klausimais.
Jie nuolaidžiauja visiems, dažnai atsisako savo poreikių, nors ir pagrįstų,
nes kitų reikalai jiems atrodo svarbesni.
Bet kokia įtampa, ypač protinė, jiems sukelia nuovargį. Jie jaučiasi puikiai,
kai perleidžia kitiems atsakomybę ir veiklą.
Šie žmonės nemėgsta būti vieni, nes tada jaučiasi bejėgiai ir silpni. Juos
vargina nuolatinė baimė, kad paliks artimiausi žmonės, ir jie nesugebės
pasirūpinti savimi. Šio tipo žmonėms dažnai gali išsivystyti nerimas,
neurastenija ar kiti neuroziniai bei stresiniai sutrikimai.
Kitokie asmenybės sutrikimai

Tai narcisistinio, ekscentriško, pasyviai agresyvaus tipo ir kt. asmenybės
sutrikimai. Dažnai vienoje asmenybėje galima sutikti keletui tipų būdingų
bruožų. Tokiais atvejais diagnozuojami mišrūs asmenybės sutrikimai.
Gydymas
Asmenybės sutrikimas nėra liga. Tačiau sutrikimų turinčius asmenis

gydyti galima, nors tai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Lengviau gydyti
jauname amžiuje.
60
Taikomi ilgalaikės psichoterapijos metodai, galintys šiek tiek padėti

pacientui išspręsti kai kurias problemas. Taikomi individualūs, grupiniai, šeimos,
savitarpio pagalbos ir kiti psichoterapijos metodai. Kai kuriais atvejais gydoma
medikamentais.
Paranoidinio, asocialaus asmenybės sutrikimo atvejais gydymas
nepaprastai sunkus. Būdinga tai, kad šie pacientai patys neieško pagalbos, nes
nemato savyje jokių problemų. Jais dažniausiai rūpinasi artimieji, norėdami
išvengti konfliktų šeimoje ir visuomenėje.
Slaugos ypatumai
Slaugytojai gyvenime ir darbe – bet kokio profilio ligoninėje, ne tik

psichiatrijos, – dažnai teks susidurti su pacientais, turinčiais įvairių charakterio
akcentuacijų ar asmenybės sutrikimų. Svarbu įžvelgti šių žmonių problemas,
suprasti jų asmenybės sutrikimo tipą, o tada gebėti tinkamai bendrauti. Rašant
slaugos istoriją, šie pastebėjimai padės išsiaiškinti asmenybės bruožus prieš jai
susergant (priešligė, premorbidas), leis lengviau susipažinti su pacientu, sudaryti
slaugos planą ir jį įvykdyti.
Dera išmokti pacientus išklausyti, bendrauti su jais, laikantis profesinės
etikos reikalavimų, gerbiant jų teisę į privatumą. Medicinos personalas turi
stengtis parodyti pacientams, kad jie tokie pat žmonės, su tokiais pat jausmais,
išgyvenimais, problemomis, kaip ir kiti, kad supranta ir vertina juos. Tai padės
užmegzti glaudesnį ryšį bendraujant, o gal ir bendradarbiaujant su jais.
Slaugytojai teks išdrįsti primygtinai kalbinti pacientus, juos mokyti
išsakyti savo jausmus ir mintis. Būtina skatinti juos išsikalbėti, išsiaiškinti, kokie
įvykiai ar žmonės išprovokuoja netinkamą elgesį, kad lengviau būtų galima jo
išvengti. Neretai, ypač darbo pradžioje, tai gali tapti nemenka kliūtimi gerai
atlikti savo svarbiausią pareigą – užtikrinti paciento bei aplinkinių saugumą.
Bendraujant visada reikia stengtis elgtis ramiai, vengti konfliktinių
situacijų, nepykti, neprieštarauti, tačiau ir nesiteisinti, nepritarti pacientams.
Dažnai tai sunkiai įgyvendinamos užduotys, tačiau psichoterapinės žinios ir
įgūdžiai, slaugytojos geranoriškumas, patirtis palengvins šių užduočių vykdymą.
Sunkiau seksis šias užduotis įveikti, jei pacientas yra asocialaus ar
emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipas. Teks prisiminti elgesio
principus su priešiškai nusiteikusiais, agresyviais pacientais – bendrauti
trumpiau, kalbėti tyliai ir ramiai, nepykti, bet ir nesiginti, nepasilikti palatoje
vienai arba sėdėti arčiau atvirų durų (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.).
Bendrauti su pacientais, turinčiais paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą,
yra sudėtinga. Nedera ginčytis ar teisintis. Verčiau įtikinti, kad jį suprantate,
tačiau nepritariate jo nuomonei ar kliedesinėms idėjoms. Reikia atminti, kad
tokie žmonės labai nori bendrauti, tačiau tai jiems pavyksta sunkiai dėl aukščiau
išvardintų būdo bruožų.
Kitos taktikos reikės laikytis bendraujant su šizoidinio, liguistai uždaraus
tipo asmenimis.
61
Pamažu, iš lėto įgaunant jų pasitikėjimą, daugiau iniciatyvos teks imtis

pačioms, būti aktyvesnėms, lankstesnėms. Čia svarbūs neverbaliniai bendravimo
metodai, kūno kalba. Aptariant rūpimus klausimus ir jų sprendimo būdus,
pasitelkiami komandos nariai, artimieji. Išsiaiškinus, kas iš šeimos narių
atsakingas už pacientą, su juo užmezgamas ir palaikomas reguliarus ryšys.
Tačiau nereikėtų smulkiai patarinėti, o stengtis paaiškinti padėtį, kad savo
problemas žmonės išspręstų patys. Jei situacija šeimoje sudėtinga, patarti
kreiptis į psichoterapeutą.
Pacientams, išgyvenantiems baimę, nerimą, turintiems anankastinį,
priklausomą ar vengiančio tipo asmenybės sutrikimų, reikalingas ilgalaikis
bendravimas, skatinant jų pasitikėjimą savimi. Tik matydami nuoširdų personalo
supratimą ir palaikymą, pacientai galės jaustis pakankamai saugūs.
Histrioninio tipo asmenys, trokšdami dėmesio, rengiasi ryškiai, elgiasi
įžūliai, kalba garsiai, mėgsta vartoti tarptautinius žodžius, įmantriai gestikuliuoja
rankomis. Pastebėję menkiausią abejingumą, nesižavėjimą jais, greitai įsižeidžia.
Gali išsivystyti įvairaus pobūdžio afektinės reakcijos, dejonės, kvatojimas,
raudojimas, įmantrios kūno ar galūnių padėtys („akušerės rankos”, „isterinis
lankas”, „isteriniai, pseudoepilepsiniai priepuoliai”).
Priepuolių metu nugriūna dažniausiai atsargiai, sunkiai nesusižeisdami.
Tikrinant sąmonę priepuolių metu, vyzdžių reakciją į šviesą, jie priešinasi.
Veidas paraudęs, gali tekėti seilės, gali pasišlapinti, gali būti įvairaus pobūdžio
raumenų trūkčiojimų. Priepuolio metu dera mėginti pakalbinti žmogų ir, jei
pavyks, išsiaiškinti, kokios aplinkybės sukėlė priepuolį. Tokia situacija sukelia
aplinkinių susirūpinimą, gailestį ar net įtampą tarp pacientų.
Slaugytojos elgesys šių reakcijų metu privalo išlikti ramus, griežtas ir
ryžtingas, nerodantis išskirtinio susirūpinimo, tačiau ir nemenkinantis situacijos.
Palatoje reikia pacientą palikti vieną, nes kuo daugiau bus užjaučiančiųjų,
tuo priepuolis truks ilgiau, net kelias valandas, ir tuo jis bus sunkesnis. Šiuos
priepuolius kartais nelengva atskirti nuo epilepsinių ar panikos priepuolių (žr.
skyrių „Neuroziniai sutrikimai”, 65 psl.).
Panikos priepuolių metu kyla didžiulė mirties baimė, daug įvairių sunkių
somatovegetacinių simptomų. Nors tie priepuoliai nėra pavojingi gyvybei, tačiau
labai išvargina pacientą ir išgąsdina aplinkinius. Jų metu slaugytoja privalo būti
jautri, dėmesinga, nuraminti pacientą, paaiškinti, kad dėl to jis nenumirs, kad
tokių priepuolių jau buvę ne vieną kartą. Jei priepuolis sunkus, ar įvyko pirmą
kartą, privalu kviesti gydytoją ir vykdyti jo nurodymus.
Epilepsinis priepuolis prasideda be jokios priežasties, jo metu žmogus
staiga praranda sąmonę (koma) ir krenta bet kur. Gali pasišlapinti. Veidas
pamėlęs, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, gali eiti putos iš burnos, būti traukulių,
gali susikandžioti liežuvį, sužeisti galvą, galūnes ir kt.
Priepuolis trunka 2-4 minutes ir baigiasi giliu miegu. Jei neužmiegama,
tai sąmonė grįžta lėtai ir kurį laiką (15-20 minučių) žmogus nesiorientuoja
aplinkoje, nesuvokia nei vietos, nei savęs.
Po priepuolio būna amnezija.
Šie priepuoliai gali stipriai sujaudinti ir išgąsdinti aplinkinius žmones.
62
Reikia suprasti, kad priepuolio ištiktas žmogus yra be sąmonės, todėl jis
nieko nejaučia, jam nieko neskauda. Kadangi priepuolis trunka trumpai, tai
žmogui dažniausiai nereikia jokios pagalbos.
Jei žmogui negresia pavojus, jo nereikia perkelti į kitą vietą. Dera atsegti
apykaklę, diržą ar veržiančius drabužius, paversti ant šono, kad nepaspringtų, po
galva pakišti ką nors minkšto, patraukti į šalį aštrius, kietus daiktus. Nereikia
gaivinti amoniaku ar kuo nors kitu, leisti priepuoliui baigtis savaime.
Reikia elgtis ramiai, negalima nieko kišti į burną
Slaugytojos turi gebėti išsiaiškinti priepuolių pobūdį, mokėti stebėti,

registruoti priepuolius ir suteikti tinkamą pagalbą.
Slaugytojai dera išsiaiškinti:
ar prieš priepuolį buvo aura ir kaip pacientas elgėsi jos metu?
ar visiškai prarado sąmonę ir kiek laiko buvo be sąmonės?
kokia vyzdžių reakcija į šviesą ir koks vyzdžių dydis?
kokia buvo veido odos spalva, ar susikandžiojo liežuvį, skruostus,
ar tekėjo putos?
ar buvo toninių, kloninių traukulių ar kitokių raumenų nevalingų
trūkčiojimų?
koks kvėpavimas ir pulsas, ar pasišlapino (pasituštino) priepuolio
metu?
kiek laiko truko priepuolis?
ar užmigo po priepuolio, ar sutriko kalba, ar prarado orientaciją?
kuo skundėsi po priepuolio?
Slaugant pacientus, turinčius asmenybės sutrikimų, dera atminti, kad

visoms gyvenimo situacijoms gatavų receptų nėra. Kiekvienas atvejis yra
išskirtinis.
Dirbdamos mėgstamą darbą ir nuolat tobulindamos savo žinias,
slaugytojos įgaus įgūdžių, kurie pagelbėti žmonėms, turintiems asmenybės
sutrikimų. Pacientai tai labai jaučia. Jie gerbs ir mylės slaugytojas už supratimą
bei nuoširdų rūpinimąsi.
Ž i n i o m s į t v i r t i n t i
1. Kokiame amžiaus tarpsnyje atsiranda asmenybės sutrikimo požymių?

2. Įvardinti rizikos veiksnius, lemiančius asmenybės sutrikimų išsivystymą.
3. Pagrindiniai kriterijai, apibūdinantys asmenybės sutrikimus.
4. Kokios psichinės veiklos sferos sutrinka labiausiai?
5. Asmenybės sutrikimų prognozė.
6. Paaiškinti aukščiau išvardintus asmenybės sutrikimo tipus.
63
7. Žinoti pagrindinius slaugos metodus ir bendravimo su šiais pacientais

ypatumus.
8. Mokėti išsiaiškinti priepuolių pobūdį.
9. Slaugytojos elgesys epilepsinio priepuolio metu.
10. Slaugos ypatumai histrioninio priepuolio metu.
64
Neuroziniai sutrikimai
Tai vienos labiausiai paplitusių šio amžiaus ligų. PSO duomenimis net iki
50 % visų besikreipiančių į poliklinikas pacientų serga šiais sutrikimais, kurie
kyla dėl vidinės graužaties arba dėl konfliktų su aplinka. Neuroziniai sutrikimai
kelia distresą, yra žmogui svetimi, nepriimtini, nors jo ryšis su tikrove nepakitęs
ir neserga jokiomis organinėmis ligomis. Šie sutrikimai paveikia įvairias
psichinės veiklos sferas – emocijų, valios, atminties, dėmesio, mąstymo, taip pat
ir somatinę-vegetacinę bei lytinę funkcijas.
Besivystant medicininei psichologijai, imta giliau tirti asmenybę ir
nustatyta, jog šiems sutrikimams atsirasti ir vystytis įtakos turi daug veiksnių –
paveldimumas, vaikystėje susiklostę asmenybės pagrindai, gyvenimo aplinkybės
ir kt.
Fobiniai nerimo sutrikimai

Šių sutrikimų svarbiausias simptomas yra nerimas ir baimė.
Nerimas yra normali žmogaus, atsidūrusio sudėtingose stresinėse
situacijose, būsena. Tačiau nerimas virsta patologiniu, kai kankinantį nerimą
reguliariai sukelia nepavojingos gyvenimiškos aplinkybės arba jis tampa per
stiprus. Nerimas atsiranda ir vystosi palaipsniui. Nuolat jaučiamas
nekontroliuojamas susirūpinimas be jokios aiškios priežasties dėl kasdieninių
gyvenimo smulkmenų. Kankina stipri pavojaus nuojauta, nesugebama
atsipalaiduoti. Tai išvargina ne tik kenčiantį nerimą žmogų, bet ir aplinkinius.
Tai kenkia jų sveikatai. Nerimą lydi daug somatinių negalavimų – širdies-
kraujagyslių, virškinimo, kvėpavimo, neurologinės, urologinės, ginekologinės ir
kt. ligos.
Nerimas skiriasi nuo baimės. Sveiko žmogaus baimė kyla dėl konkretaus
pavojaus ir padeda jo išvengti. Tačiau jeigu nerimas ar baimė ypatingai
sustiprėja, nors tam nėra realaus pagrindo, tai tampa liga, kuri gali pasireikšti
lengvesnėmis arba sunkiomis formomis.
Baimė (fobija) – tai liguista baimė konkrečių dalykų, kurie nėra pavojingi.
Išsiaiškinus nerimo priežastį, atsiranda baimė dėl šios konkrečios
priežasties. Nuo fobijos kenčiantiems žmonėms vien tik mintis apie tai, jog
pateks į nerimą keliančią situaciją, sukelia nuolatinį „lūkesčio nerimą”. Todėl jie
stengiasi išvengti tokių situacijų, tampa perdėtai atsargūs, ir tai jiems kartais
pavyksta. Tačiau jei to padaryti neįstengia, suintensyvėjus baimei, gali
išsivystyti labai stiprūs nerimo paroksizmai – panikos priepuoliai. Jie gali
išsivystyti visų fobinių sutrikimų klinikoje.
Fobijos dažniausiai prasideda vaikystėje, bet ilgainiui gali praeiti.
Tačiau atsiranda kitos. Negydant trunka dešimtmečiais.
65
Fobiniai nerimo sutrikimai pasireiškia psichologiniais ir vegetaciniais

simptomais.
Psichologiniai simptomai: nuolatinė vidinė įtampa, pavojaus nuojauta,
prislėgta nuotaika, dėmesio koncentracijos sumažėjimas, „kamuolys gerklėje”,
libido susilpnėjimas, nemiga.
Vegetaciniai (somatiniai) simptomai: veido pabalimas ar paraudimas,
tachikardija, prakaitavimas, kūno tremoras, pilvo skausmai, diarėja, šlapinimosi
padažnėjimas, dusulys, parestezijos, rijimo sutrikimai.
Labiausiai paplitusios fobijų rūšys yra agorafobija, socialinės ir specifinės
fobijos. Dauguma fobinių sutrikimų, išskyrus socialinę fobiją, būdingi moterims.
Agorafobija
Nuo agorafobijų kenčia iki 6,5 % žmonių.
Agorafobija – tai nepagrįsta atvirų vietovių stipri, nenugalima baimė.
Žmogus bijo, kad, kilus nerimui, negalės pabėgti iš pavojingos vietos, kad
numirs, nesulaukęs pagalbos. Pacientui baisu būti minioje, išeiti iš namų,
keliauti vienam lėktuvu ar traukiniu. Tai jam sukelia stiprų nerimą, įvairius labai
nemalonius pojūčius, net panikos priepuolius. Todėl jis pradeda vengti minėtų
situacijų, užsidaro namuose, nes tik juose jaučiasi saugiai. Tai sukelia
nevisavertiškumo jausmą, agorafobiją su panikos priepuoliais, depresinius
sutrikimus. Negydant ligos, ji tampa lėtine.
Socialinės fobijos
Socialinė fobija – tai baimė atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio
centre. Šių sutrikimų dažnis siekia net 13 %. Išsivysčius tokios rūšies fobijoms,
bijoma bendrauti su draugais, bendradarbiais ar nepažįstamais žmonėmis.
Nepasitikima savo išvaizda, kalba ar kt. Todėl vengiama bendravimo, jis atrodo
nepakeliamai sunkus. Palaipsniui žmonės visiškai atsiriboja nuo aplinkinio
pasaulio.
Socialinės fobijos gali būti apribotos, pvz., baimė kalbėti prieš auditoriją,
valgyti viešose vietose, bendrauti su priešingos lyties asmeniu arba difuzinės –
kai nerimaujama dėl įvairių socialinių aplinkybių, esančių už šeimos ribų, ir kai
nuolat jaučiama baimė padaryti ką nors netinkamai.
Socialinės fobijos gali sukelti kitus psichikos sutrikimus: agorafobiją,
depresiją. Negydomos jos gali sukelti alkoholizmą, potraukį narkotikams, net
savižudybę.
Specifinės (izoliuotos) fobijos

Šios fobijos atsiranda tik tam tikromis aplinkybėmis. Jos vargina net 11 %
gyventojų.
Fobijų yra apie 400 – uždarų erdvių, patalpų, aukščio, tamsos, gyvūnų,
aštrių daiktų, skridimo, kraujo, žaizdų, infekcijų, infarkto ir kt.
66
Specifinės fobijos kyla tik tam tikromis sąlygomis. Visais kitais atvejais
baimės nejuntama. Šių situacijų stengiamasi vengti, nes jos taip pat gali sukelti
nerimą, net panikos priepuolį su įvairiais psichologiniais bei vegetaciniais
(autonominiais) nervų sistemos pažeidimo simptomais. Pacientas supranta, kad
jo baimė nepagrįsta, tačiau pats kovoti nepajėgia. Tai apsunkina jo gyvenimą.
Šios fobijos gali lydėti depresiją ir kitus psichikos sutrikimus. Gali
išsivystyti priklausomybė psichoaktyviosioms medžiagoms, pavyzdžiui,
alkoholiui, nes jį vartodamas žmogus tikisi sušvelninti kilusį stiprų baimės
jausmą.
Kiti nerimo sutrikimai

Šių sutrikimų pagrindinis simptomas yra nerimas, kurio nesukelia jokia
konkreti išorinė situacija. Nerimas atsiranda netikėtai, yra stiprus, ilgai
trunkantis ir trukdo normaliai žmogaus veiklai.
Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas)

Panikos sutrikimai – tai pasikartojantys stipraus nerimo, siaubo
priepuoliai, ištinkantys be jokios aiškios priežasties. Jie kyla bet kuriuo paros
metu, todėl jų neįmanoma nuspėti ir išvengti. Dažniau serga žmonės, patyrę
stiprų stresą, ypač moterys. Panikos priepuoliai pasireiškia įvairiais nemaloniais
psichologiniais ir vegetaciniais simptomais. Trunka ne trumpiau nei 10 minučių.
Panikos sutrikimai vargina iki 10 % žmonių.
Psichologiniai simptomai: mirties baimė, baimė išprotėti ar prarasti
savitvardą, derealizacijos ar depersonalizacijos pojūčiai.
Vegetaciniai simptomai: tachikardija, skausmas krūtinėje, dusulys,
prakaitavimas ar šaltkrėtis, tremoras, alpimas, svaigimas, pykinimas, springimas.
Priepuolio metu patiriama stipri baimė ir vegetaciniai simptomai. Žmogus
stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Pacientas ima vengti
aplinkybių, kuriomis buvo ištikęs priepuolis (važiavimo autobusu, traukiniu,
skrydžio lėktuvu, buvimo minioje ir kt.). Pasikartojantys priepuoliai sukelia
nuolatinę kito priepuolio baimę.
Šie priepuoliai nėra pavojingi žmogaus gyvybei, tačiau labai gąsdina jį
patį bei aplinkinius. Kadangi nerandama jokios organinės priežasties, tai
dažniausiai žmonės galvoja, kad serga nepagydoma liga, tik jiems apie tai
nepasakoma.
Šie priepuoliai gali sukelti kitus psichikos sutrikimus – agorafobiją,
depresiją.
Generalizuotas nerimo sutrikimas

Jam būdingas nuolatinis nerimas, blogos lemties nuojauta, perdėtas
susirūpinimas dėl įvairiausių dalykų – dėl šeimos, dėl darbo, dėl mokslo ir pan.
Sutrikimo dažnis siekia iki 8 %.
67
Nuolatinis nerimas trunka ilgai (ne trumpiau nei 6 mėnesius), kartojasi

dažnai ir yra labai stiprus. Žmogus nesugeba jo valdyti, negali pailsėti,
atsipalaiduoti. Nuolat įtempti jo raumenys, padidėjęs prakaitavimas. Jį vargina
galvos svaigimas, sustiprėjęs širdies plakimas, greitas nuovargis, dirglumas,
dėmesio sutrikimas, tremoras, miego sutrikimai (sunku užmigti, dažnai
nubundama ir kt.). Negydant gali kilti panikos priepuoliai, depresija, specifinės
fobijos, įvairios priklausomybės.
Šie fobiniai sutrikimai pažeidžia žmogaus pasitikėjimą savimi, sukelia
kitus psichikos sutrikimus, labai pablogina gyvenimo kokybę.
Todėl svarbu žinoti, kad šiems žmonėms galima ir reikia padėti.
Dažniausiai jie nesikreipia į specialistus, nes įsitikinę, kad jų liga nepagydoma.
Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Obsesijos – nuolat varginančios, nevalingai kylančios, pasikartojančios
mintys, norai, potraukiai, kurie įkyriai skverbiasi į žmogaus sąmonę.
Kompulsija – tai nenumaldomai kylantys, pasikartojantys, beprasmiški
veiksmai, kurie atliekami siekiant sumažinti nerimą, atsiradusį dėl obsesijų.
Obsesinio-kompulsinio sutrikimo dažnis apie 3 %. Šis sutrikimas
pasireiškia tuo, kad kartojasi nemalonaus turinio nepadorios mintys, idėjos,
vaizdiniai, potraukiai, prisiminimai, abejonės. Jos atsiranda be jokios priežasties
ir sukelia žmogui nerimą. Pacientas suvokia jų beprasmiškumą, bando su jomis
kovoti, tačiau tai jam nepavyksta, todėl jaučia bejėgiškumą, nerimą. Tai sukelia
stresą, sutrikdo gyvenimo ritmą. Kompulsiniais veiksmais, ritualais, kurie yra
keisti, valingi, stereotipiškai kartojasi, siekiama apsiginti nuo obsesijų, sumažinti
vidinę įtampą, nerimą.
Šie sutrikimai gali reikštis įvairiai. Vieni žmonės nuolat plaunasi rankas,
tikrina ką nors padarę, tvarkydamiesi ilgai dėlioja daiktus iš vienos vietos į kitą,
kiti niekaip negalėdami užbaigti pradėtų darbų, po keletą valandų šukuojasi
plaukus. Baimindamiesi nelaimingų atsitikimų, keičia kelionių maršrutus.
Namuose jie gali kaupti šlamštą. Kartais tie ritualiniai veiksmai gali būti
atliekami mintyse. Tik atlikęs šiuos veiksmus, žmogus pasijunta pakankamai
gerai. Dažniausios obsesijos yra agresyvaus pobūdžio: baiminamasi nelaimių,
suteikti skausmą sau ar kitiems, išsitepti kūną ar rankas. Kartais sutrikimai
reiškiasi seksualinėmis fantazijomis ir pan.
Sutrikimui progresuojant, pacientas kankinasi pats ir kankina artimuosius.
Šis sutrikimas glaudžiai siejasi su depresija, tiek pat dažnai pasitaiko ir
vyrams, ir moterims, turintiems anankastinių bruožų, siekiantiems viską tobulai
atlikti.
Sutrikimas diagnozuojamas, kai obsesiniai simptomai ir kompulsiniai
veiksmai trunka ne trumpiau nei dvi savaites, trukdo žmogaus veiklai ir yra
nenugalimi.
68
Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai

Šie sutrikimai anksčiau buvo vadinami isterija, isterine neuroze.
Disociacija – tai nesąmoningas psichinis procesas, kurio metu suyra
mąstymas, asmenybė lyg suskyla į atskiras dalis.
Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai vystosi dėl daugelio priežasčių:
genetinių veiksnių, liguisto artimų žmonių elgesio, dėl kilusių psichogeninių
priežasčių – neišsprendžiamų problemų, traumuojamų įvykių (tėvų išsiskyrimas,
vienišumas ir kt.).
Dažniau serga histrioninio tipo asmenybės sutrikimą turinčios moterys,
bet gali sirgti ir kitokio tipo asmenybės (asocialaus, vengiančio, priklausomo,
anankastinio, ribinio ir kt.).
Konversijos terminas vartojamas todėl, kad kilę nemalonūs jausmai,
psichiniai išgyvenimai virsta (konvertuojami) įvairiais ligų simptomais, fizine
negalia. Atsiranda labai intensyvi klinika, imituojanti bet kokią ligą.
Simptomai pasireiškia staiga ir greit išnyksta, kartais net priklauso nuo
žmonių, su kuriais tuo momentu pacientas bendrauja. Sutrinka asmenybės
tapatumas, judesių bei jutimų sfera darosi nekontroliuojama.
Nerandama jokio somatinio, organinio ligos pagrindo. Pacientai siekia
būti dėmesio centre, jie nori sirgti ir dėl ištikusios ligos visai nesijaudina.
Disociacinė amnezija – atminties praradimas dėl kokių nors nemalonių
įvykių.
Disociacinės fugos kartu su amnezija išraiška – tikslingas keliavimas iš
namų.
Disociacinis stuporas – dėl aiškios psichogeninės priežasties atsiradę
stuporo reiškiniai.
Disociaciniams judesių sutrikimams būdingas judesių praradimas.
Vystosi parezės, paralyžiai, ataksija, astazija-abazija (negali stovėti ir vaikščioti
be kitų pagalbos), tremoras, mutizmas, afonija, „isterinis kamuolys”, vokų
paralyžius.
Disociacinių traukulių, dar vadinamų pseudoepilepsiniais, metu
neprarandama sąmonė, nebūna susižalojimų, jie trunka ilgai.
Disociaciniai jutimo sutrikimai – tai jutimų sutrikimai, neatitinkantys
inervacijos. Gali išsivystyti anestezija, analgezija, aklumas, kurtumas.
Psichiniai-somatiniai simptomai – žagsėjimas, pykinimas, oro trūkumas,
riaugėjimas, kosulys, isterinis nėštumas.
Somatoforminiai sutrikimai
Pavadinimas rodo, kad žmogui dėl psichikos pokyčių atsiranda įvairių
somatinių negalavimų. Dažniau serga moterys.
Pacientai dėl šių sutrikimų nuolat kreipiasi į gydytojus, skųsdamiesi
somatiniais negalavimais, reikalauja medicininio ištyrimo. Nors rezultatai būna
geri ir gydytojai įtikinėja, jog ligos neranda, tačiau pacientų tai neįtikina.
Psichogeninių traumų jie dažniausiai tvirtina neturėję.
69
Somatizacinis sutrikimas
Jam būdinga daugybė eigų, kurios apima kelių organų sistemas ir trunka
kelerius metus.
Simptomai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai –
virškinamajame trakte, odoje, taip pat dažni yra menstruacijų bei seksualiniai
sutrikimai. Pacientai, turintys somatizacinių sutrikimų nuolat skaito medicininę
literatūrą, nagrinėja ligų simptomus, reikalauja gydymo (net operacijų),
piktnaudžiauja vaistais.
Hipochondrinis sutrikimas
Jam būdinga baimė, kad sergama viena ar daugiau sunkių ir
progresuojančių somatinių ligų. Šie žmonės perdėtai nerimauja dėl menkiausių
sveikatos sutrikimų. Dažnai kartu būna depresija, nerimas, baimė. Pacientai
reikalauja ištyrimo, kad būtų rasta liga, tačiau bijo vartoti vaistus, todėl nuolat
lankosi pas gydytojus, norėdami sumažinti nerimą.
Somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija

Pacientams būdinga aiški, ilgai trunkanti ir varginanti vegetacinės nervų
sistemos pažeidimo simptomatika.
Jie skundžiasi tam tikro organo, kurį daugiausiai kontroliuoja autonominė
(vegetacinė) nervų sistema (širdies-kraujagyslių sistemos, viršutinio arba
apatinio virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos, genitourinarinės sistemos),
negalavimais. Jie nuolat susirūpinę, nors gydytojai ir įtikinėja, kad nėra jokių šio
organo funkcijos pažeidimo požymių.
Neurastenija
Tai lėtinio nuovargio sindromas. Jam būdingas padidėjęs sunkumas po
protinio darbo, varginantis silpnumas net po nedidelio fizinio krūvio.
Jo metu išsivysto bent du iš šių požymių: miego sutrikimas, raumenų
skausmai, galvos svaigimas, įtampos tipo galvos skausmai, dirglumas,
nesugebėjimas atsipalaiduoti, dispepsija, karščiavimas, sąnarių skausmai,
faringitas, gerklės peršėjimas.
Etiologija neaiški (virusinė, imuninės sistemos disfunkcija, poinfekcinis
sindromas). Neurastenijos vystymąsi skatina stresai. Pacientas skundžiasi ne
somatiniais negalavimais, bet fizinio ir protinio darbingumo sumažėjimu.
Šį sutrikimą sunku diagnozuoti, nes reikia atmesti generalizuotą nerimą,
depresiją, panikos sutrikimus.
Gydymas
Dažniausiai taikoma kartu psichoterapija ir farmakoterapija (trankviliantai,
antidepresantai). Efektyviai taikoma pažinimo (kognityvinė) ir elgesio terapija
70
(ekspozicinė terapija, desensitizacija), kurios metu mažinamas jautrumas panikai,

baimei. Pacientas palaipsniui pratinamas prie jam grėsmingų situacijų, kol
nerimas ims nykti.
Taikoma relaksacija, kvėpavimo, fiziniai pratimai. Be abejo, tai reikalauja
gana didelio paciento ir jo artimųjų ryžto ir ištvermės.
Negydant gali išsivystyti sunkių komplikacijų (panikos priepuoliai,
depresija, įvairios priklausomybės), todėl gali labai nukentėti žmogaus
gyvenimo kokybė.
Slaugos pagrindai
Slaugant pacientus, turinčius įvairių nerimo sutrikimų, slaugytoja privalo

būti itin dėmesinga, rami ir kantri. Jie dažnai yra išsigandę, netekę vilties ką nors
pakeisti savo gyvenime. Todėl šie žmonės nelinkę atskleisti juos kankinančių
problemų.
Šių pacientų priežiūrai tinka bendri slaugos principai. Slaugos planas
sudaromas atsižvelgiant į gyvybines veiklas, stengiantis patenkinti paciento
reikmes (žr. skyrių „Nuotaikos sutrikimai”, 112-116 psl.).
Pagrindinė slaugytojos užduotis – sudaryti saugią, ramią aplinką. Tai
padės pacientams prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Juos reikia nuolat stebėti,
elgesį aptarti su komandos nariais. Nepalikti vienų, kai vargina baimė ar nerimas,
kontroliuoti turinčiųjų įkyrumų elgesį.
Slaugytoja privalo turėti daug psichoterapinių žinių bei įgūdžių, kad
galėtų sėkmingai bendrauti su šiais pacientais ir jų artimaisiais. Bendravimas yra
viena iš svarbiausių psichikos sutrikimais sergančių pacientų slaugos sudėtinių
dalių, nors šiais atvejais jis yra gana sunkus. Šie pacientai dažnai yra įkyrūs,
dejuojantys, greitai supykstantys, nuolat reikalaujantys dėmesio,
besiskundžiantys dėl įvairiausių smulkmenų. Svarbu mokėti įdėmiai ir kantriai
išklausyti, įsijausti, stengtis juos suprasti, nuraminti, rodyti nuoširdų bei pagarbų
požiūrį. Įsitikinę, kad slaugytoja dėmesinga, pasirengusi pasirūpinti ir padėti,
pacientai atsiskleis ir išsipasakos savo pojūčius. Tik tuomet bus užmegztas
glaudus ryšis ir bus įmanoma su jais ilgiau kalbėtis, išsiaiškinant juos
kankinančias problemas, nerimą, baimes ir kt.
Slauga turi būti individuali, lanksti. Kadangi pacientai jautrūs savo
sutrikimams, tai, pajutę nuoširdų susidomėjimą jų problemomis, gali atvirai
sakyti savo nuogąstavimus. Klausytis pacientų reikia aktyviai, nereikia drovėtis
jų tiesiai klausti, paprašyti paaiškinti, pvz., kaip atsirado šie požymiai, kaip
pasireiškia baimės, įkyrumai, ar dažnai kartojasi, kiek laiko trunka, kokias
pasekmes jos gali turėti ir pan.
Slaugytoja turi paaiškinti, kad fobijos yra išgydomos, padėti suvokti
potencialias problemas, jas sumažinti, prisitaikyti prie jų ar net įveikti, kad jos
netaptų akivaizdžiomis. Kuo anksčiau pacientai supras sutrikimų simptomus, tuo
lengviau susidoros su savo problemomis. Reikia paaiškinti nerimo prigimtį, o
kadangi jie labai bijo išprotėti, nuraminti ir juos, ir jų artimuosius, kad to
neatsitiks.
71
Susirgus dažniausiai padidėja žmonių artumo poreikis. Todėl svarbus

neverbalinis bendravimo būdas – šypsena, draugiškas balso tonas, neįkyrus akių
kontaktas, prisilietimas. Jie išreiškia susirūpinimą, norą padėti žmogui, paramą.
Neretai pacientams sutrinka miegas, jie gali netekti apetito. Į visa tai
reikia atsižvelgti. Galima pasiūlyti įvairius atsipalaidavimo metodus. Reikėtų
žinoti paciento charakterio tipą, nes vieniems tinkamesni aktyvūs metodai,
kitiems – pasyvūs (fiziniai, protiniai, dvasiniai).
Visada rodyti pacientui, kad netinkamas jo elgesys,

bet ne jis pats
Nuo pat slaugymo pradžios stengtis įtraukti artimuosius į glaudų

bendradarbiavimą, juos informuoti apie esančią situaciją, ją įvertinti ir padėti
užsibrėžti bei įgyvendinti realius tikslus. Pacientui pagijus, neužmiršti patarti jo
šeimos nariams, kaip toliau padėti žmogui išsaugoti sveikatą ir darbingumą.
Dera vengti konfliktinių situacijų, tačiau per daug jam nepataikauti. Reikia
paaiškinti, kad liga gali atsinaujinti, todėl reikia būti budriems, laiku kreiptis į
specialistus.
Naudinga patarti, kokius maisto produktus vartoti, o kokių verčiau
atsisakyti. Žmogaus organizmas turi gauti optimalų kiekį vitaminų, mineralų,
vengti stimuliuojamųjų ir slopinamųjų medžiagų, valgyti maistą, turintį natūralių
raminamųjų savybių (obuoliai, bananai, kriaušės, bulvės, cukinijos, moliūgai,
riešutai ir kt.).
Valgymo sutrikimai
Jiems priklauso nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Šiomis ligomis

serga 1-3 % jaunų merginų, o kartais ir vyrai.
Šie sutrikimai pasireiškia patologiška baime pastorėti, nepasitenkinimu
savo kūno išvaizda ir siekimu ją pagerinti badaujant, piktnaudžiaujant šlapimą
varančiais, vidurius laisvinamaisiais vaistais ar mankštinantis iki išsekimo.
Sutrikimų eiga būna lėtinė arba cikliška. Dažnai to paties asmens vienas
simptomų ciklas keičia kitą.
Etiologija. Šias ligas lemia daug faktorių. Biologiniai faktoriai: manoma,
kad šiems sutrikimams išsivystyti didelę reikšmę turi noradrenalino ir serotonino,
kurie perduoda nervinius impulsus smegenyse ir turi įtakos nuotaikai, apykaitos
sutrikimas.
Socialiniai faktoriai: pasikeitęs požiūris į grožį, lieknų figūrų, suliesėjimo
dietų mada.
72
Psichologiniai faktoriai: paauglystės periodo ypatumai, nesutarimai

šeimoje, mokymosi, seksualinės problemos.
Labai svarbu premorbidiniai asmenybės ypatumai, žemas savęs
vertinimas ar net asmenybės sutrikimai (histrioninis, anankastinis, nerimastingas
tipas).
Nervinė anoreksija
Šia liga sergančiųjų apie 90 % pacientų – moterys. Dažniau pasireiškia
jaunoms, norinčioms sulieknėti 13–14 metų mergaitėms, 17–20 metų
merginoms.
Jas nuolat kankina baimė priaugti svorio. Griežtai ribojamas maisto kiekis
bei jo kaloringumas, nuolat atliekami sekinantys fiziniai pratimai, vartojami
vėmimą ar viduriavimą sukeliantys bei apetitą slopinantys vaistai. Sutrikimo
pradžioje apetito stoka nesiskundžiama, ji pasireiškia vėliau.
Jokie artimųjų įrodinėjimai apie badavimo žalą negelbsti. Pacientės
vengia valgyti kitiems matant. Maistą ruošia pagal įvairiausias keistas taisykles,
valgo pagal savo susikurtą grafiką, griežtai laikosi įvairių ritualų, be saiko geria
vandenį ar vartoja daug prieskonių. Nors pačios badauja, bet linkusios pirkti bei
ruošti maistą ir permaitinti kitus šeimos narius, ypač jaunesnius brolius ir seseris.
Mąstymas tampa vangus, nepaslankus, visos mintys sukasi tik apie maistą
ir lieknėjimą. Pernelyg domisi ką valgo kiti, apie tai nuolat kalba. Išnyksta
kritikos jausmas, gali vystytis depresija, įkyrios pervertinimo idėjos, kūno svorio
ir formos suvokimo sutrikimas.
Sutrinka hormonų pusiausvyra: vystosi amenorėja. Vyrams sumažėja
seksualinis potraukis ir potencija. Jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo
pradžią, tai šis gali sulėtėti ar iš viso sustoti. Žmogus neauga, nesivysto antriniai
lytiniai požymiai.
⎛ svoris(kg ) ⎞
Kūno masės indeksas ⎜⎜ KMI = ⎟ yra 17,5 arba mažesnis.
⎝ (ūgis(m)) 2 ⎟⎠
Sveikų suaugusiųjų KMI – 20-25, paauglių – 18,5-24. Susirgus
netenkama net 25-50 % pradinio svorio. Išnyksta kritikos jausmas, gali iškilti
suicido pavojus. Vystosi somatiniai ir endokrininiai sutrikimai (galvos skausmai,
svaigimai, hipotermija, hipotenzija, bradikardija, sulėtėjusi skrandžio motorika,
obstipacijos, dantų ėduonis, kaulų lūžiai ir kt.), sutrikusi kraujo biochemija,
fizinis organizmo išsekimas, kuris yra pavojingas gyvybei. Įvairiais duomenimis,
mirtingumas siekia 5–18 %.
Nervinė bulimija
Sergančiuosius vargina prieštaringi poreikiai – noras valgyti ir būti

lieknam.
Šie sutrikimai pasireiškia pasikartojančiais, nekontroliuojamais
persivalgymo priepuoliais. Per trumpą laiką suvalgoma labai daug, net 30 kartų
daugiau nei įprastai įmanoma suvalgyti. Po to seka kompensacinės priemonės -
73
vėmimas, badavimas, vartojami šlapimą varantys ar viduriavimą sukeliantys

medikamentai, atliekami sekinantys fiziniai pratimai.
Pacientai nebegali normaliai dirbti, nes juos vargina nuolatinės mintys
apie valgymą. Jie negali ilsėtis, nes kamuoja nerimas dėl išvaizdos ir svorio,
nepilnavertiškumo jausmas, intymumo baimė, savęs kaltinimo idėjos, depresija.
Tokie žmonės neturi ramybės nei dieną, nei naktį, nes juos kankina nuolatinė
baimė. Tačiau jų išvaizda neatspindi blogos savijautos. Atrodo tvirti,
visuomeniški.
Asmenis, sergančius nervine bulimija, nuolat vargina baimė, kad pradėję
valgyti nesugebės sustoti. Sustiprėjus nerimui, gali kilti panikos priepuolis, todėl
jie dažniausiai valgo vieni.
Sergantieji nervine bulimija kreipiasi į gydytojus, nors ir gėdijasi savo
ligos. Šio sutrikimo gydymas gana palankus pasveikti, tačiau suicido grėsmė
išlieka.
Gydymas
Sergantieji nervine anoreksija į gydytojus nesikreipia, nes neigia

problemos egzistavimą. Pagrindinė problema ta, jog liga uždelsiama ir į medikus
kreipiamasi tik po kelerių kančios metų.
Negydant vystosi sunkios komplikacijos – širdies nepakankamumas,
virškinamojo trakto sutrikimai, kraujo pakitimai (sumažėjęs ENG), inkstų
pakitimai, amenorėja, kaulų retėjimas, elektrolitų balanso sutrikimai, tetanija,
epilepsijos priepuoliai. Pradėjus gydyti apie 70 % atgauna svorį per 6 mėn.,
tačiau net 25 % pacientų liga pasikartoja. Blogesnė prognozė kai liga prasideda
vyresniame amžiuje.
Ligos pradžioje taikoma elgesio terapija, šeimos terapija, o sergant
nervine bulimija – individualios ir grupinės psichoterapijos metodai. Taikomas
kompleksinis gydymas, kuris priklauso nuo ligonio būklės (psichoterapinis,
medikamentinis, ambulatoriškas arba stacionaro). Svarbiausias yra stacionarinis
gydymas, nes pacientas nuolat stebimas, kontroliuojama jo mityba, svorio
prieaugis, gydomos šių sutrikimų metu išsivysčiusios komplikacijos.
Slaugos ypatumai
Slaugytojos vaidmuo yra labai reikšmingas ir sudėtingas. Ji turi atsakingai

bendrauti dažnai su jaunomis, gal net vienmetėmis merginomis, sergančiomis
šiais sunkiais sutrikimais. Nustatyti ilgalaikį tikslą – išmokyti ir įtvirtinti naujus
mitybos įgūdžius.
Planuojant slaugą, tinka visi bendri principai, kurie yra taikomi
gyvybinėms veikloms, bet pagrindiniai, trumpalaikiai tikslai yra valgymo,
bendravimo ir saugios aplinkos palaikymas.
Sudaromas maitinimo režimas, kuris vykdomas palaipsniui, griežtai
prižiūrint slaugytojai. Kadangi šios pacientės visokiais būdais stengiasi
atsikratyti maisto, jas po valgymo reikia stebėti ne mažiau nei dvi valandas, o
74
kartais ir ilgiau, kad neitų vemti. Maistą jos gali išmesti po stalu, padėti į
svetimą lėkštę, į kišenę, laikyti burnoje, sušerti šuniui. Maitinti reikia dažnai,
nedidelėmis porcijomis. Jei sunku pamaitinti, po trijų parų skiriamas maitinimas
per zondą (per nosį ar burną). Esant grėsmingai būklei, maitinama parenteraliai.
Per savaitę siekiama svorį padidinti nuo 0,5 iki 2 kg.
Sergančioms nervine bulimija, reikia riboti maisto kiekį.
Bendraujant stengtis jų mintis nukreipti teigiama linkme, keičiant požiūrį
į save, savo išvaizdą, į maitinimąsi. Jos sugeba bendrauti, šypsotis, tačiau neigia
turinčios problemų. Kadangi pacientės linkusios slėpti savo ligą, jos nuolat
apgaudinėja, meluoja. Viską įvertinus, reikia stengtis vengti stresinių,
nepalankių situacijų, tačiau išlikti reiklioms ir nenuolaidžiauti jų
manipuliacijoms, gudravimams.
Svarbu palaikyti gerą kontaktą su artimaisiais: išsiaiškinti situaciją
šeimoje, siekti ją panaudoti pacientui greičiau išgyti. Šeimos nariams išaiškinti,
kaip elgtis pacientei sugrįžus į namus. Smerkimas, kaltinimas nepadės, bet gali
netgi sustiprinti netinkamą elgesį. Reikėtų stengtis palaikyti geranorišką požiūrį
į pacientę, kad blogi įpročiai neužgožtų įdėtų pastangų, nenugalėtų atsiradusios
vilties pasveikti. Tai reikalauja laiko, kantrybės, pastangų.
Mediko pareiga padėti žmogui atgauti sveikatą, grįžti į visavertį gyvenimą.
Neorganiniai miego sutrikimai
Miegas būtinas ir labai svarbus žmogui. Jo metu vyksta sudėtingi

biocheminiai, bioelektriniai procesai. Miegodamas žmogus auga, stiprėja
atmintis, formuojasi asmenybė, atgaunamos fizinės ir protinės jėgos, organizmas
paruošiamas dienos darbui. Deja, kasdieninio gyvenimo stresai dažnai sutrikdo
šį normalų procesą.
Miego sutrikimai ar patologinis mieguistumas dažnai vargina įvairaus
amžiaus žmones. Miego poreikis kinta bėgant metams, senstant vis mažėja. Tai
priklauso ir nuo genetinių veiksnių.
Normali miego trukmė labai įvairi. Vieniems žmonėms pakanka miegoti
tik 5 val., o kitiems neužtenka ir 10 valandų.
Miego sutrikimai dažnai būna sergant somatinėmis ir psichinėmis ligomis.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad apie 50 % žmonių kenčia dėl įvairių miego
sutrikimų, ir ši tendencija mūsų visuomenėje nemažėja.
Miego sutrikimams priklauso disomnijos ir parasomnijos.
Disomnijos
Disomnijų metu dėl emocinių priežasčių sutrinka miego trukmė, kokybė

ar laikas.
Joms priskiriami:
nemiga (insomnija);
mieguistumas (hipersomnija);
75
miego-budrumo sutrikimai.
Nemiga vargina apie 30-40 % gyventojų. Vieniems žmonėms sunku
vakare užmigti, kiti dažnai pabunda naktį ar labai anksti ryte. Visa tai juos
išvargina, žmonės nepailsi, neatgauna jėgų, todėl dienos metu būna nedarbingi.
Nemiga būna trumpalaikė (trunka keletą naktų) ir ilgalaikė.
Ilgalaikė nemiga būna pirminė ir antrinė.
Pirminė ilgalaikė nemiga nesusijusi su somatinėmis ar psichinėmis
ligomis. Ja sergant sunkiai užmiegama, dažnai pabundama. Tai funkcinė (dėl
streso) ir idiopatinė (nuo vaikystės) nemiga.
Antrinė ilgalaikė nemiga išsivysto dėl psichikos ligų, būna organinės bei
medikamentinės kilmės. Net 52% jos priežasčių sudaro psichikos sutrikimai.
Organinės kilmės nemiga gali būti dėl somatinių ligų, degeneracinių
centrinės nervų sistemos ligų, galvos smegenų traumų ir kt.
Nemiga gali būti medikamentinė, kuri išsivysto vartojant įvairius
medikamentus (benzodiazepino dariniai, barbitūratai, psichostimuliatoriai,
antiparkinsoniniai, kardiogeniniai ir kt.).
Šiame skirsnyje bus kalbama tik apie neorganinės kilmės miego

sutrikimus.
Neorganinė nemiga
Sergantiems psichikos sveikatos sutrikimais labai dažnai sutrinka miegas,
pablogėja jo kokybė ir/arba jo trukmė.
Pacientai dažniau skundžiasi sunkumu užmigti (negali užmigti ilgiau nei
30 min.), rečiau skundžiasi neramiu, nesuteikiančiu poilsio miegu ar ankstyvu
pabudimu. Miegas trunka trumpiau nei 6 valandas.
Tokio pobūdžio sutrikimai atsiranda sudėtingais, stresiniais gyvenimo
tarpsniais, dažniau moterims ar vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems
socialinių-ekonominių ar psichologinių problemų. Kartojantis nemigai, kyla
nemigos baimė, ir tai ją dar labiau sustiprina.
Šie sutrikimai pasireiškia tris kartus per savaitę ne trumpiau kaip vieną
mėnesį. Apie tai nuolat galvojama, todėl labai sutrikdoma socialinė bei darbinė
žmogaus veikla.
Nemiga būna sergant įvairiais psichikos sutrikimais – psichozėmis
(šizofrenija, nuolatiniais kliedesiniais sutrikimais), afektiniais, neuroziniais
(nerimo, panikos, valgymo sutrikimais), išsivysčius alkoholizmui,
toksikomanijoms, vartojant psichiką stimuliuojančius vaistus.
Nemiga gali būti ir ryškus ankstyvas depresijos bei manijos požymis.
Sveikstant nemiga mažėja.
Sergantys anoreksija dažniau skundžiasi ankstyvu nubudimu, nes svoriui
mažėjant, trumpėja miego laikas.
Asmenis, sergančius bulimija, nakties metu ištinka panikos priepuoliai,
nes labai norisi valgyti. Naktį jie prabunda, bet po to vėl užmiega.
76
Sergant nerimo sutrikimais, kartais nemiga ryškesnė nei nerimas.

Skundžiamasi įtampa prieš miegą, mentizmais, dažnais prabudimais, nuolatiniu
nerimu, kad negalės užmigti. Todėl dienos metu pacientai atrodo išvargę,
nesugeba tinkamai dirbti.
Panikos priepuoliai dažniau ištinka ryte ar naktį. Po to neužmiegama, ir
tai atsiliepia paciento savijautai, jo sveikatos būklei, – gali vystytis depresija.
Priklausomybių atvejais, miegas tampa neramus. Net ir nustojus vartoti
narkotines medžiagas, miego sutrikimai gali išlikti.
Sergantieji šizofrenija dažnai skundžiasi blogu miegu, juos kankina
nemiga, naktiniai košmarai.
Neorganinis mieguistumas
Neorganinis mieguistumas gali būti pirminis ir antrinis.
Pirminis – narkolepsija, idiopatinė hipersomnija.
Antrinis mieguistumas išsivysto dėl psichikos sutrikimų, kvėpavimo,
infekcinių, neurologinių (galvos smegenų traumos, augliai, galvos smegenų
uždegimai ir pan.) ar kitų somatinių ligų.
Neorganinis mieguistumas pasireiškia dideliu mieguistumu dieną ar
miego priepuoliais dienos metu, nors naktimis miegama pakankamai. Be to,
pabudus ilgai trunka perėjimas iš miego į budrumo būseną, po miego ilgai negali
„atsigauti”.
Sutrikimas diagnozuojamas, kai jis reiškiasi kasdien ilgiau nei vieną
mėnesį ir trukdo normaliai socialinei bei darbinei veiklai. Neorganinis
mieguistumas gali atsirasti sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, išsivysčius
depresijai, ciklotimijai. Būklei pagerėjus, mieguistumas praeina.
Neorganinis miego-budrumo ritmo sutrikimas
Miegas ir budrumas kaip ir visos žmogaus fiziologinės funkcijos vyksta

ritmiškai. Žmonėms, dirbantiems pamainomis, nereguliariu darbo grafiku,
keliaujantiems iš vienos laiko juostos į kitą, miego-budrumo ciklas nesutampa
su aplinkos sąlygomis, ir jie suserga.
Nemiga skundžiamasi nakties metu, kai laikas skirtas poilsiui, o
mieguistumu – dieną, kai reikia būti darbingam. Dažniausiai žmogus apsipranta
per kelias dienas, tačiau jei laikas keičiasi kas 1–2 dienas, tai priprasti
neįmanoma. Kitais atvejais tai atsitinka pacientams, pasižymintiems ryškiais
asmenybės ar afektiniais sutrikimais.
Miego ir budrumo sutrikimo priežastys gali būti psichogeninės ar
organinės kilmės.
Diagnozuojama, kai šis sutrikimas trunka mažiausiai mėnesį kiekvieną
dieną ir trukdo žmogui gyventi ir dirbti.
77
Parasomnijos
Jos būna, kai miegant vargina nenormalūs epizodiniai įvykiai.
Parasomnijoms priklauso somnambulizmas, naktinis siaubas ir košmariški
sapnai.
Somnambulizmas
Dar vadinamas lunatizmu (nakvišumu). Tai pakitusi sąmonės būsena, kai

naktį atsikeliama iš lovos ir vaikštoma per miegus. Dėl to kyla didelis pavojus
susižeisti. Tai atsitinka dažniausiai pirmoje nakties pusėje. Epizodo metu
žmogaus veido išraiška nustebusi, sustingusi, bereikšmė, akys pramerktos.
Vaikščiodamas jis gali kalbėti, valgyti. Po priepuolio – pilna amnezija.
Somnambulizmas gali išsivystyti esant aukštai temperatūrai.
Dažniausiai pasitaiko vaikams, užaugus gali praeiti.
Naktinis siaubas
Tai baimės ir panikos epizodai nakties metu. Žmogus, paniškai rėkdamas,
staigiai pabunda iš miego, atsisėda ar atsistoja, motoriškai sujaudintas. Jam
išsivysto ryškios vegetacinės reakcijos – tachikardija, padažnėja kvėpavimas,
vyzdžiai išsiplėtę, gausiai prakaituojama. Tai atsitinka pirmoje nakties pusėje,
trunka iki 10 min. Dažnai pasitaiko vaikams. Žmogų sunku prižadinti. Pabudęs
dažniausiai nieko neprisimena.
Šie miego sutrikimai stipriai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę.
Košmariški sapnai
Košmarai – tai baisūs, slogūs sapnai, kurių temos kartojasi. Sapnuojama
antroje nakties pusėje. Jų metu nebūna riksmo, motorinio sujaudinimo.
Vegetaciniai sutrikimai ne tokie ryškūs kaip išsivysčius naktiniam siaubui.
Žmogų iš košmariško sapno lengva pažadinti. Pabudęs jis yra žvalus,
orientuojasi, gali smulkiai papasakoti apie sapną. Suaugusiems košmariški
sapnai gali atsirasti po sunkių išgyvenimų, stresų.
Gydymas
Nemigos gydymas pradedamas nuo kokybiškos anamnezės surinkimo,

nuo palankių miegui sąlygų sukūrimo, o ne nuo medikamentų. Gydymui gali
būti taikomi psichoterapiniai metodai bei įvairūs psichotropiniai vaistai, kuriuos
skiria gydytojas.
78
Slauga
Kiekvienam žmogui, pakeitus aplinką, gali sutrikti miegas. Juo labiau –
patekus į ligoninę. Slaugytoja gali daug padėti tokiems pacientams, sudarydama
sąlygas, artimas jo įpročiams.
Sergantiems psichikos sveikatos sutrikimais, kamuojamiems nerimo,
baimės, liūdesio, haliucinacijų ar kliedesių, miego sutrikimai dažni.
Slaugytojai teks išsiaiškinti miego sutrikimų priežastis, paciento įpročius.
Galima klausti jo paties arba artimųjų ir, jei įmanoma, bandyti spręsti iškilusias
problemas. Ji turi atidžiai išklausyti nusiskundimus, paaiškinti negalavimų
priežastis, mokyti pacientus teisingai vertinti įvairius simptomus, netikėti
prietarais.
Reikia stebėti pacientų elgesį, nes jie gali tvirtinti neturintys emocinių
problemų, nepasakoti ir apie miego sutrikimus. Todėl pastabumas padės
pamatyti įsitempusius, nerimastingus, vaikštančius po koridorių iš vieno galo į
kitą, o gal liūdnus, susirūpinusius pacientus, kuriems labai reikia slaugytojos
patarimų, supratimo ir pagalbos. Kartais rytais rasta sujaukta lova ar patalynė
gali pasakyti daugiau, nei pats žmogus norės papasakoti.
Slaugytoja gali patarti keisti įpročius – stengtis visada tuo pačiu metu
gulti ir keltis, net ir savaitgaliais, nemiegoti dienos metu. Prieš miegą reikėtų
atsipalaiduoti, nereikia žiūrėti televizoriaus, nespręsti rimtų ar jaudinančių
problemų, vengti ginčų, nesiimti jokių sudėtingų darbų. Kartais padeda
pasivaikščiojimas prieš miegą, šilto pieno su medumi stiklinė, įvairios
raminamosios arbatos (melisos, apynių ir kt.). Prieš miegą nerekomenduojama
prisivalgyti, negalima gerti kavos, rūkyti ar vartoti kitų narkotinių medžiagų.
Fizinis krūvis dienos metu nuvargina žmogų ir padeda geriau užmigti naktį, bet
jei fiziškai dirbama vakare, tai gali sustiprinti nemigą.
Palata turi būti išvėdinta, nei per šilta, nei per šalta, lova – patogi,
patalynė – švari. Lovoje nepatartina įprasti valgyti, žiūrėti televizorių, ji turėtų
būti skirta tik miegui. Jei žmogus negali užmigti, nereikėtų jaudintis, o ramiai
pagulėti lovoje mąstant apie malonius dalykus. Jei nepavyksta užmigti per 20
minučių, galima patarti atsikelti, pavaikščioti ir vėl atsigulti. Nakties metu
skyriuje stengtis palaikyti ramybę. Visus įmanomus darbus slaugytoja turi
pasistengti atlikti kuo anksčiau, o neatidėliotinus – daryti kuo tyliau. Tiems
pacientams, kuriuos vargina triukšmas, galima pasiūlyti naudoti ausų kamštukus.
Galima pacientus pamokyti atsipalaidavimo metodų, rekomenduoti
paskaityti prieš naktį tik lengvo turinio knygas, ar paklausyti tylios muzikos.
Pacientai, vartojantys migdomuosius vaistus, privalo būti supažindinti su
jų veikimu, trukme bei šalutiniu poveikiu, kad dar labiau nepakenktų miegui ar
neišsivystytų priklausomybė medikamentams. Tai pacientui tinkamai paaiškins
gydytojas.
1. Rizikos veiksniai, lemiantys nerimo sutrikimų išsivystymą.

79
2. Nerimo sutrikimų klasifikacija.

3. Paaiškinti fobinių nerimo sutrikimų simptomatiką.
4. Sergančiųjų fobiniais nerimo sutrikimais slaugymo ypatumai.
5. Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?
6. Slaugos ypatumai panikos priepuolio metu.
7. Papasakoti apie obsesinio-kompulsinio sutrikimo kliniką.
8. Slauga esant obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui.
9. Valgymo sutrikimų etiologija.
10. Nervinės anoreksijos klinika.
11. Kaip pasireiškia nervinė bulimija?
12. Valgymo sutrikimų prognozė.
13. Priežastys, sukeliančios miego sutrikimus.
14. Kokius žinote neorganinius miego sutrikimus?
15. Pacientų, sergančių valgymo sutrikimais, slauga.
16. Slauga esant miego sutrikimams.
Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai
Mes gyvename sudėtingame pasaulyje, su įvairiapusiais žmonių

tarpusavio santykiais. Nuo mūsų elgesio, kalbos, požiūrio į kitus žmones
priklauso mūsų pačių ir aplinkinių nuotaika, mūsų santykiai su aplinkiniais.
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sveikatą, yra vidinės,
psichologinės žmogaus savybės, kurios padeda prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
Žmonės, turintys stiprų darnos jausmą, įsitikinę, kad daugelis vykstančių
pokyčių yra prasmingi, suprantami, kontroliuojami, nuo jų pačių priklausomi.
Psichiškai sveiko žmogaus visi psichiniai procesai tarpusavyje susiję,
harmoningi, jis adekvačiai reaguoja į pokyčius. Jie žmogų subrandina, jis
permąsto savo gyvenimą, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes. Jis keičiasi,
darosi jautresnis, geresnis, pareigingesnis, stengiasi susidoroti su jį
užgriuvusiomis problemomis. Jis sugeba valdyti savo emocijas, nugali kilusią
frustraciją (nusivylimą, slegiančią įtampą, susidūrus su kliūtimis). Psichiškai
sveikas žmogus jaučiasi sugebantis įveikti susiklosčiusias naujas aplinkybes,
siekia prisitaikyti prie gyvenimo permainų ir būti naudingu visuomenei.
Nuo gyvenimo sunkumų nesame apsaugoti nė vienas. Mus nuolat tyko
stresas, jo išvengti neįmanoma. Tą žodį kasdieniniame gyvenime girdime
nuolatos. Jam žmonės suteikia įvairiausias reikšmes, jį naudoja nerimui,
nuovargiui, sielvartui, įvairiausiems nemalonumams apibūdinti.
Stresas – fizinės, psichinės, emocinės reakcijos į aplinkos poveikius ir

pasikeitimus
80
Streso teorijos pradininko Hanso Selje (H. Selye, Kanada) žodžiais,

stresas – tai gyvenimo kvapas ir skonis. Pagal jį, eustresas – tai normalus,
pozityvus, būdingas kiekvienam žmogui stresas. Jam būdingos trys stadijos –
aliarmo, rezistencijos ir išsekimo.
Streso išsivystymo mechanizmas yra sudėtingas. Stresorius (kenksmingas
veiksnys) veikia endokrinines liaukas. Jos į kraują išskiria hormonus (adrenaliną,
noradrenaliną, kortizolį), daugiau kraujo priplūsta į raumenis (jie įsitempia),
dažnėja širdies ritmas, didėja kraujospūdis, daugiau kraujo priplūsta į plaučius,
išsiplečia alveolės (greitėja kvėpavimas), daugėja cukraus kraujyje (papildoma
energija). Sulėtėja virškinimas, sumažėja seilių išsiskyrimas (džiūsta burna), oda
mažiau aprūpinama krauju (išbąlama, prakaituojama), išsiplečia vyzdžiai,
pasišiaušia plaukai, spazmuoja analiniai ir šlapimo pūslės raumenys
(viduriavimas, suintensyvėjęs šlapinimasis), sutrinka seksualinės funkcijos,
blokuojamas mąstymas, silpsta atmintis. Tokiu būdu organizmas aktyviai
reaguoja į stresą ir aktyvina reikalingas funkcijas, o ne tokias svarbias – slopina.
Atsiranda dvi galimybės – trauktis arba pulti, kovoti. Praėjus pavojui, aliarmo
reakcija susilpnėja, adrenalinas pasišalina, ir organizmo funkcijos atsigauna. Jei
žmogus stresinę situaciją sugeba kontroliuoti, ją sėkmingai išsprendžia kitokiu
būdu, tai jam sukelia teigiamų emocijų, pasitenkinimo jausmą. Stiprus dvasinis
sukrėtimas gali paveikti žmogų teigiamai, tapti varomąja jėga, skatinti
kūrybingumą, darbingumą. Tai pareikalauja iš žmogaus daug pastangų viską
suvokti, įvertinti ir gebėti prisitaikyti. Tokie momentai žmogų subrandina, jis
permąsto savo gyvenimą, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes. Jis keičiasi,
darosi jautresnis, geresnis, pareigingesnis, stengiasi susidoroti su jį
užgriuvusiomis problemomis. Sakoma, kad žmogus visą gyvenimą juda – arba
gerovės link, arba link ligos. Tai priklauso nuo sugebėjimo arba nesugebėjimo
valdyti įvairias stresogenines situacijas.
Tačiau kiekvienas didesnis susijaudinimas sukelia žalingus pokyčius. Vis
sunkiau paprasčiausiai reaguoti į stresą taip, kaip to reikalauja kūnas – pulti ar
gintis. Šiame civilizuotame amžiuje organizmui tenka gintis savo sveikatos
sąskaita. Dėl įvykusio streso ilgam išlieka aliarmo reakcijos, organizmas
nesugeba atsipalaiduoti. Vystosi fiziniai, emociniai ir intelektualiniai streso
simptomai. Nuolat trikdomas proporcingas kraujo pasiskirstymas, sukeldamas
įvairias ligas – aterosklerozę, cukrinį diabetą, kolitą, obstipacijas, galvos
skausmus, opaligę, reumatoidinį artritą, odos ligas, sutrikdo imuninę organizmo
sistemą ir t. t. Stresas ypač žaloja psichiką, nes veikia tas smegenų pogumburio
sritis, kurios kontroliuoja emocijas, mitybą, miegą ir sutrikdo neuromediatorių
apykaitą. Tai jau distresas – negatyvusis stresas.
Distresas ištinka, kai situacija įvertinama kaip galingesnė už žmogaus
adaptacinius išteklius, nes mes visi skirtingai reaguojame į tą pačią situaciją.
Visi žinome jau aksioma tapusį teiginį, kad sveikata 50 % priklauso nuo
gyvensenos, 20 % – nuo aplinkos, 20 % – nuo paveldimumo ir tik 10 % – nuo
medicinos pagalbos. Kiekvienas didesnis susijaudinimas neigiamai veikia
žmogaus organizmą, ypač psichiką.
81
Riziką patirti stresą didina įvairūs stresogeniniai įvykiai – mylimo

žmogaus mirtis, kivirčai tarp artimųjų, šeimos ryšių nutrūkimas, vienišumas,
nereikalingumas, ko nors vertingo praradimas, darbo pakeitimas, apkaltinimo
grėsmė, greiti ir ryškūs pokyčiai visuomeniniame gyvenime, pinigų problemos,
nedarbas, išėjimas į pensiją, seksualiniai nusikaltimai, nuolatiniai konfliktai
darbe ar namuose, nėštumas, gimdymas, kūdikio priežiūra, nuolatinis nuovargis
dėl nepakankamo poilsio ar miego trūkumo, migracija, įvairūs pavojai, karai,
stichinės nelaimės ir daugybė kitų priežasčių.
O jei sudėtingos situacijos nuolat kartojasi, ar sunkūs likimo smūgiai
nuolat krinta ant vieno žmogaus – artimųjų mirtys ar išdavystės, ligos, darbo ar
būsto netekimas, tada žmogus praranda dvasinę pusiausvyrą, palūžta, suserga.
Tai gali pasireikšti staiga ir smarkiai, arba lėtai, nepastebimai, po keleto metų ar
mėnesių.
Lietuvoje dažnai įvyksta įvairių nelaimių – autoįvykių, kriminalinių
nusikaltimų, išžaginimų, savižudybių ir pan. Stiprų stresą patiria ne tik nelaimės
ištikti žmonės, bet ir jų artimieji.
Po psichosocialinių traumų išsivysto įvairūs psichikos sutrikimai – ūmi
stresinė reakcija, potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimas, įvairūs
disociaciniai, depresiniai sutrikimai, asmenybės pakitimai. Pagal Tarptautinę
statistinės ligų ir problemų klasifikacijos dešimtą redakciją (TLK-10), šie
sutrikimai išskirti į skirsnį „Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai”.
Šių sutrikimų atsiradimui būtina priežastis – patirtas stresogeninis įvykis ar
ilgalaikiai nemalonūs gyvenimo įvykiai, kurie sukelia neigiamas pasekmes bei
adaptacijos sutrikimus.
Ūminė reakcija į stresą (psichogeninis šokas, reaktyvinė psichozė)

Tai sunkus psichikos sutrikimas, atsiradęs kaip reakcija į stiprų fizinį ar
psichinį stresą. Jis ištinka žmogų, anksčiau niekada neturėjusį jokių psichikos
sveikatos sutrikimų ir praeina po kelių valandų ar dienų.
Stresas – tai somatinės, vegetacinės ir emocinės reakcijos į aplinkos
poveikius ar staigų socialinių ryšių pasikeitimą (gresiantis pavojus gyvybei,
mirtys, išsiskyrimai, nedarbas ir t. t.).
Kiekvienas savaip reaguojame į gyvenimo pasikeitimus, daug kas
priklauso nuo asmenybės, amžiaus, intelekto, todėl kiekvieno simptomai gali
būti skirtingi ir jie gali keistis.
Tipiškais atvejais, ištikus stresui, kai situacija galingesnė negu žmogaus
adaptaciniai (prisitaikymo) mechanizmai, po kelių minučių sutrinka sąmonė, ji
pritemsta, atsiranda dezorientacija, susilpnėja dėmesys. Po to gali išsivystyti
arba psichogeninio stuporo reiškiniai, arba sujaudinimo būsenos (fuga) bei
įvairios emocinės (ažitacija, pyktis, neviltis, depresija) ir vegetacinės reakcijos
(midriazė, tachikardija, prakaitavimas ir t. t.), panikos priepuoliai. Tai gali trukti
nuo kelių valandų iki kelių dienų ir baigtis amnezija.
82
Potrauminio streso sutrikimas (PSS)

Tai vienas iš labiausiai paplitusių nerimo sutrikimų, – nuolatinę įtampą
keliančios mintys apie patirtą ypatingai stiprią, katastrofišką psichologinę
traumą. Toks įvykis stipriai pažeistų kiekvieną tai patyrusį žmogų.
Nustatyta, kad maždaug du trečdaliai žmonių, patyrusių traumas, į stresą
reaguoja normaliai. Likusiam trečdaliui, praėjus trims mėnesiams, išsivysto PSS.
Jis gali pasireikšti kartu su depresija, arba gali išsivystyti didžioji depresija ir kiti
nerimo sutrikimai. Tikimybė susirgti siekia 5-10 %.
PSS – pavėluota reakcija į labai pavojingą, užsitęsusią situaciją (karas,
avarija, gamtinės katastrofos, kriminaliniai nusikaltimai, terorizmas). Žmogus
pats patyrė šiuos įvykius ar buvo jų liudininku. Jie turėjo didelę įtaką jo ar kitų
žmonių sveikatai ar gyvybei. Tuo metu jautė didžiulę baimę, siaubą, neviltį.
PSS pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar net keliems mėnesiams
(maždaug 6 mėnesiams) po traumos padidėjusiu dirglumu, kurio iki traumos
nebuvo. Sutrinka miegas, dėmesio koncentracija, vystosi nerimas, baimė,
pykčio protrūkiai, vėliau emocijų šaltumas, anhedonija, susvetimėjimas,
nepasitikėjimas ateitimi, gali vystytis antrinė depresija. Atsiranda minčių apie
savižudybę. Bando nusižudyti apie 19 %.
Diagnozuojama, kai sutrikimas trunka ne ilgiau kaip mėnesį ir, praėjus
pusei metų, stresogeninis įvykis vis dar įkyriai kartojasi prisiminimuose,
košmariškuose sapnuose.
Gali atsirasti įvairių pojūčių: tarsi viskas vėl iš naujo kartotųsi – iliuzijos,
haliucinacijos, disociaciniai simptomai. Susidūrus su tą įvykį primenančiais
faktais, kyla įvairių emocinių reakcijų – ažitacija, pyktis, neviltis, agresijos
protrūkiai bei vegetacinės reakcijos – midriazė, tachikardija, prakaitavimas ir t. t.
bei panikos priepuoliai.
Daugelis žmonių nesikreipia į specialistus, nes vengia galvoti ir kalbėti
apie įvykusią traumą. Toks prisiminimų vengimas gali sukelti psichogeninius
atminties sutrikimus. Emocijos nublanksta, išryškėja jų monotoniškumas,
šaltumas.
Vėliau gali atsirasti priklausomybė alkoholiui, narkotikams. PSS dažniau
pasireiškia moterims, nei vyrams.
Kai kuriems pacientams šis sutrikimas gali trukti daug metų, tapti lėtiniu
ir sukelti ilgalaikius asmenybės sutrikimus bei visišką atsiribojimą nuo išorinio
pasaulio.
Lietuva yra gera vieta gyventi, bet ir čia susidurta su šiuo sutrikimu. Tai
patyrė žmonės, dirbusieji likviduojant Černobylio avarijos pasekmes,
nukentėjusieji, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę Sausio 13-ąją.
Gydymas
83
Esant lengvoms PSS formoms, taikoma ekspozicinė terapija. Ekspozicinę

terapiją reikia tęsti 6 mėnesius. Esant sunkesnėms būsenoms, derinami įvairūs
gydymo metodai – individuali psichoterapija kartu su medikamentiniu gydymu.
84
Adaptacijos sutrikimai
Šiuos sutrikimus sukelia šie stresogeniniai įvykiai: gedėjimas, liga,

išsiskyrimas, migracija.
Pakitusi emocinė būsena sukelia socialinės veiklos ir įgūdžių sutrikimą.
Sumažėja darbingumas, atsiranda vidinės tuštumos jausmas, depresija, nerimas,
nesugebėjimas planuoti ir kurti ateitį. Paaugliams gali būti elgesio sutrikimų
(agresyvus, asocialus), vaikams – šlapinimasis į lovą, pirštų čiulpimas.
Visi susiduriame su artimo mirtimi. Pradžioje gali pasireikšti netikėjimas
tuo faktu, net jo neigimas, po to beribis skausmas, o gal net pyktis ant mirusiojo,
vėliau – pyktis ant visų aplinkinių, kaltinimai gydytojų, savęs.
Dar vėliau, pradėjus blaiviau mąstyti, stengiamasi susitaikyti su šiuo faktu
ir adaptuotis pasikeitusiame pasaulyje.
Šie simptomai retai trunka ilgiau kaip 6 mėnesius. Jiems užtrukus ilgiau
būtina kreiptis į gydytoją, kuris skirs tinkamą gydymą (psichoterapinį,
medikamentinį).
**********
Slaugytojos savo darbe dažnai susiduria su stresinėmis situacijomis, ypač

dirbančios reanimaciniuose, toksikologiniuose, psichiatriniuose skyriuose.
Tam, kad gebėtume apsisaugoti nuo stresų, svarbu pozityviai žvelgti į
gyvenimą, stengtis keisti tuos gyvenimo reiškinius, kurie priklauso nuo mūsų.
Kadangi tai padaryti ne visada pavyksta, reikia mokytis įvairių būdų, kaip su juo
susigyventi. Tam skirta daug įvairios medicininės literatūros, kalbama
psichologijos kurse, todėl plačiau neaptarinėsime.
85
Ūminė psichiatrija
Neatidėliotinos būklės, kurių metu ryškiai sutrinka žmogaus mąstymas,

suvokimas, elgesys ir tenka suteikti skubią psichiatrinę pagalbą, pasitaiko dažnai.
Tai psichomotorinis sujaudinimas, smurtinis, prievartinis elgesys, suicidai,
parasuicidai ir kt. Psichomotorinis sujaudinimas dažnai lydi daugelį psichikos
sutrikimų (neurozinius, afektinius sutrikimus, reakciją į sunkų stresinį įvykį,
šizofreniją, organinius psichikos bei kai kuriuos asmenybės sutrikimus,
priklausomybės ligas ir kt.) ir gali pratrūkti įvairiomis agresijos formomis.
Smurtinis, prievartinis elgesys gali įvykti bet kada, bet kur – namuose, darbe,
gatvėje, ligoninėje.
Prievartinis (smurtinis) elgesys
Prievartos paplitimas mūsų visuomenėje verčia nerimauti. Šiais laikais

niekas negali jaustis saugus. Kol kas pastangos pažaboti smurtą nesėkmingos,
nors tam tikslui sukurtos įvairios institucijos. Kovojama prieš jį tik viešose
vietose, tačiau pasirodo, kad šeimos yra didžiausio smurto rezervuaras.
Vaikystėje patirta prievarta, atstūmimas, smurtinė aplinka palieka pėdsaką visam
gyvenimui. Šie vaikai užaugę ateityje patys elgsis agresyviai ir toleruos
aplinkinių smurtą, todėl prevenciją reikėtų pradėti nuo šeimos. Psichikos
sutrikimais sergantys žmonės rečiau padaro nusikaltimų, negu sveiki. Apie
buitinį smurtą plačiau nekalbėsime.
Medikai dažnai patiria smurtą poliklinikose, priimamuosiuose, įvairiuose
ligoninės skyriuose, ne tik psichiatriniuose. Slaugytojas turi mokėti apsaugoti
pacientą, save ir aplinkinius šiose kritinėse situacijose.
Agresija – tai priešiškas elgesys, kurio tikslas fiziškai sužaloti ar
psichiškai traumuoti kitą žmogų arba save. Jis gali pasireikšti tiesioginiu (fiziniu)
ar netiesioginiu (psichologiniu) smurtu – šmeižtu, žeminimu, apkalbomis,
išjuokimu, irzlumu, negatyvizmu, pavydu, neapykanta, įtarumu. Verbalinė
agresija – riksmas, pakeltas balsas, nepagrįsti reikalavimai, grasinimai,
ginčijimasis, plūdimasis necenzūriniais žodžiais. Atsisakoma bet kokios
personalo pagalbos – atlikti medicinines procedūras, bendrauti, valgyti.
Pacientas gali visiškai prarasti savikontrolę, pradėti mėtyti daiktus, stumdytis,
muštis. Agresijos veiksmais dažniausiai stengiamasi išsivaduoti iš įtemptos
emocinės būsenos, nerimo, baimės, konfliktinės situacijos ar klaidingo aplinkos
vertinimo. Tai atsispindi paciento išvaizdoje – paraudęs veidas, išsiplėtę
vyzdžiai, sugniaužti kumščiai, sukąsti dantys, pakeltos rankos, palinkęs į priekį
kūnas. Atsiranda vegetaciniai simptomai – tachikardija, padidėjęs kraujospūdis,
prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas. Jis būna įtarus, piktas, nuolat pasiruošęs
gintis ar pulti.
Agresija yra sudėtinga problema. Priežasčių jai kilti yra daug. Agresyvų
elgesį dabar jau galima paaiškinti biologiniais ir psichosocialiniais faktoriais.
86
Biologiniai faktoriai – CNS mediatorių apykaitos, metabolizmo,

hormoniniai bei tam tikri lytinių chromosomų XY sutrikimai.
Agresyvus elgesys gali atsirasti išsivysčius kliedesiams, haliucinacijoms,
katatoniniam sujaudinimui, afektiniams sutrikimams, sergant šizofrenija,
turintiems obsesinių-kompulsinių sutrikimų, asmenybės sutrikimų (asocialaus
tipo, emociškai nestabilaus tipo). Daug problemų sudaro priklausomi nuo
alkoholio, narkotikų pacientai, išsivysčius delyriniam, amenciniam,
oneiroidiniam ar kitiems sąmonės sutrikimo sindromams. Tai gali įvykti ir dėl
intoksikacijų (uremija), įvairių medikamentų šalutinio poveikio (cimetidinas, L
– dopa, raminamieji, steroidai, digoksinas, anticholinerginiai ir kt.). Agresyvus
elgesys gali pasireikšti esant organinės kilmės galvos smegenų ligoms.
Psichosocialiniai faktoriai. Dažniausias žiaurumų šaltinis – santykiai
šeimoje. Polinkis nusikalsti, vagiliavimai, bėgimai iš namų, reketavimas,
narkotikų platinimas, prostitucija gali prasidėti vaikystėje ir tęstis visą gyvenimą.
Tai skatina augantis visuomenės pakantumas agresijai, televizijos, žiniasklaidos,
loterijų, kompiuterinių žaidimų poveikis, individualios ir kolektyvinės krizės.
Kiekvienas žmogus nuolat patiria daugybę išgyvenimų, tačiau ne kiekvienas
sugeba tinkamai susitvarkyti. Asmenį paskatinti agresijai gali daug veiksnių. Tai
skyrybos, fizinė ar seksualinė prievarta, nedarbas, finansinės problemos,
išėjimas į pensiją, gyvenamosios vietos praradimas, mirtis, emigracija,
katastrofos, karai, nelaisvė, socialinė izoliacija ir t.t. Tai priklauso nuo rasės,
amžiaus, lyties, asmenybės raidos sutrikimų, šeimyninės padėties ir kt.
Psichologinės traumos labiausiai pažeidžia vaikus, paauglius, senyvo amžiaus,
vyriškos lyties žmones.
Slauga
Slaugytoja dažnai susiduria su pavojingomis situacijomis, todėl turi

išmokti atpažinti įspėjamuosius smurto ženklus, gebėti apsisaugoti pati ir
apsaugoti aplinkinius.
Į s p ė j a m i e j i smurto ženklai:
nesusivaldymas paprastomis aplinkybėmis, nekontroliuojamas pyktis;

anksčiau buvę žiauraus elgesio protrūkiai, nepasimokymas iš patirties;
chuliganiškas elgesys, aplinkinių gąsdinimas, svetimo turto naikinimas;
piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais;
polinkis į kraštutinę riziką;
smurto veiksmų planų kūrimas;
pasakojimai apie žiaurumus;
gyvulių kankinimas;
žavėjimasis ginklais;
nuolatinis kitų kaltinimas, ko nors reikalavimas, konfliktavimas su
aplinkiniais;
nuolatinis pojūtis, jog yra nepakankamai gerbiamas;
87
socialinių pareigų nepaisymas, nesuvokimas, kad ir kiti žmonės turi

tam tikras teises.
Šie ženklai nereiškia, kad būtinai jie išsilies į agresyvius veiksmus, bet
visada išlieka pavojus. Agresija gali būti suplanuota iš anksto arba pasireikšti
impulsyviai, netikėtai. Ūmaus smurtinio elgesio atveju reikia veikti tuoj pat,
nors kartais baimė gali paralyžiuoti. Aiškintis smurto atsiradimo priežasčių nėra
laiko. Taikoma paciento fiksacija, medikamentinė terapija, prievartinė
hospitalizacija. Pacientams reikia paaiškinti, jog jų smurtinis elgesys nebus
toleruojamas ir jam pasikartojus, bus taikomas atitinkamas medikamentinis
gydymas arba priverstinis fiksavimas.
Slaugytoja turi stengtis išvengti pavojingų situacijų, nors tai padaryti gali
būti sudėtinga. Prieš susitinkant su pacientais tikslinga išsiaiškinti, ar jie
agresyvūs, ar yra buvę anksčiau tokių protrūkių. Jei į šiuos klausimus atsakymai
teigiami, reikia būti atsargioms – neiti į palatą vienai, visada pranešti personalui,
kur einate, pašalinti iš aplinkos pavojingus daiktus, su kuriais gali jus sužeisti.
Palatoje reikia stovėti netoli durų, palikti jas atviras. Jei įmanoma, tai, pastebėjus
nuotaikos pablogėjimą, pacientą geriau trumpam palikti vieną. Svarbu valdytis,
išlikti ramiai, neparodyti baimės, naudinga mokėti savigynos elementų.
Visada reikia būti geranoriškoms pacientų atžvilgiu, elgtis korektiškai,
mandagiai, nes pyktis dažniausiai nukreiptas ne prieš jus, o yra sudėtingų,
liguistų žmogaus išgyvenimų išraiška. Kad dingtų baimė, reikėtų daugiau su jais
bendrauti, kartais pasitelkiant humoro jausmą. Reikėtų nesiginčyti, vengti
įsakmaus, valdingo tono. Iš pradžių pageidautina išsiaiškinti, kas sukelia pykčio
protrūkius, tada bus aiškiau, ko iš jų galima laukti ir tokių situacijų vengti.
Galima leisti jiems žodžiais išlieti susikaupusias nuoskaudas, fiziškai
išlieti pyktį, nukreipus jį į negyvus daiktus (pvz. trankyti patalynę, daužyti
kumščiu į sieną). Negalima su jais konfliktuoti, jų barti ar jiems grasinti. Kalbėti
reikia aiškiai, klausimus pakartoti po keletą kartų, ir tai turėtų pacientą kiek
nuraminti. Tačiau nereikia gintis ar teisintis, nes tai padidina sujaudinimą,
skatina impulsyvų elgesį. Nereikia vartoti tokių žodžių, kaip „nusiramink”,
„nerėk”, rodyti į jį pirštu. Stabdyti galima kūno kalba: ištiesta delnu į viršų ranka
arba abiem rankom, kurių padėtis truputį primena pasidavimą. Tai taip pat gali
kiek nuraminti įsiaudrinusį žmogų. Vėliau pamėginti taikyti medikamentinį
gydymą. Tačiau, esant ypatingai situacijai, pacientą reikia izoliuoti į atskirą
palatą, kurioje turi būti kuo mažiau dirgiklių – neryški šviesa, pritildytas garsas.
Jam priskiriamas prižiūrėtojas. Jei situacija nesikeičia, išlieka agresijos ar
autoagresijos grėsmė, gali tekti pacientui taikyti fizines suvaržymo priemones.
Fiksavimas
Jis atliekamas nusprendus gydytojams ir tik esant būtinam reikalui. Tai

nemaloni procedūra visiems. Jei įmanoma, reikėtų apie tai pranešti artimiesiems.
Jiems paaiškinti, kad tai kraštutinė priemonė, taikoma ypatingais atvejais, nes,
88
atėję aplankyti ir pamatę suvaržytą jų ligonį, gali išsigąsti, imti kaltinti personalą,
ypač jei būklė negerėja ar net blogėja. Reikėtų apie tai pranešti pačiam pacientui,
jei tai įmanoma padaryti. Jis turėtų suvokti, kad tai nėra bausmė, o daroma jo
labui. Fiksavimą atlieka 3 – 5 žmonės, kuriems vadovauja patyręs darbuotojas.
Svarbu, kad pacientas būtų suvaržytas ryžtingai, iš karto, stengiantis panaudoti
kuo mažiau prievartos. Fiksavimui naudojami specialūs odiniai diržai arba
kitokios priemonės (rankšluosčiai, paklodės, diržai ir kt.). Vienas diržas
perjuosiamas per krūtinę, kojos sutvirtinamos kartu, o rankos – atskirai. Kad
nebūtų traumuojamos suvaržytos vietos, kas 0,5 – 1 val. reikia pamasažuoti,
pamankštinti ar net atpalaiduoti po vieną galūnę, dažnai keisti paciento padėtį.
Jei suvaržymas trunka ilgiau nei 12 val., atlikti visas asmens higienos ir kitas
būtinas sunkaus ligonio slaugai taikomas priežiūros priemones. Pacientas turi
būti stebimas nuolat, įvertinama bendra būklė ir užvestame stebėjimo lape
registruojamos visos gyvybinės funkcijos. Pažymimas laikas, kada pradėta ši
procedūra, kas joje dalyvavo, kokios slaugos priežiūros priemonės buvo
taikomos.
Suicidas
Lietuva pagal savižudybių rodiklį pirmauja Europoje, t.y. 44 - 46/100 000
gyventojų (pvz., Latvijoje – 41, Vengrijoje – 38, Suomijoje – 28 ir t. t.). Tai yra
tikrai didelė ir rimta visuomenės problema. Lietuvoje kasdien nusižudo maždaug
penki žmonės, per metus – daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių.
Suicido (autoagresijos) prevencija ir kontrolė pakankamai sudėtingas
uždavinys, reikalaujantis įvairių vyriausybinių institucijų ypatingų pastangų. Šį
darbą kryptingai atlieka sveikatos priežiūros profesionalai, socialinių tarnybų
darbuotojai, įstatymų leidėjai, teisėtvarkos institucijos, švietimo sistemos
darbuotojai, žiniasklaida, šeima, visa bendruomenė. Svarbu sudaryti kuo
palankesnes sąlygas jaunimo auklėjimui, psichikos sutrikimų efektyviam
gydymui, visuomenės švietimui. Tai yra viena iš svarbiausių pasaulio
visuomenės sveikatos problemų.
1999 m. PSO paskelbė tarptautinę programą SUPRE (SUicide
PREvention), kuri ypatingą dėmesį skiria informacijai platinti.
PSO duomenimis, pasaulyje kasdien nusižudo per 1000 žmonių, o tai
padaryti mėgina keliasdešimt kartų daugiau. Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1
žmogus, kas 3 sek. kas nors tai bando padaryti. Dažniau nusižudo vyrai, o
moterys – bando žudytis. Tai dažniau būdinga jaunimui (15-30 metų) ir
vyresniems kaip 75 metų žmonėms. Žmogui atrodo, kad nebeliko jokios kitos
išeities palengvinti ar išsivaduoti nuo jį užgriuvusių problemų, nuo emocinio ar
fizinio skausmo. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 –
35 metų amžiaus žmonių grupėje, kuri skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems
kitiems žmonėms. Žudosi net vaikai, taip keršydami tėvams už patirtas skriaudas.
Didžiausia rizika 14 gyvenimo metais, kai kartais net vienas neatsargus žodis
gali išmušti paauglį iš pusiausvyros.
Savižudybės priežasčių yra daug.
89
Svarbūs yra genetiniai, psichologiniai, kultūriniai, aplinkos veiksniai.

Įtakos turi stresai, kivirčai tarp artimųjų, šeimos ryšių nutrūkimas, netektys,
vienišumas, nereikalingumas, apkaltinimo grėsmė, ryškūs pokyčiai
visuomeniniame gyvenime, pinigų problemos, nedarbas, išėjimas į pensiją,
migracija ir įvairios kitos psichosocialinės priežastys. Nusižudymo galimybę
didina buvęs savižudis giminėje, aplinkinių savižudybės, jatrogenijos,
žiniasklaida.
Dauguma savižudžių turi įvairių psichikos sutrikimų. Svarbūs
savižudybės rizikos faktoriai yra depresija, šizofrenija, asmenybės sutrikimai.
Rizikos grupei priklauso ir sergantieji somatinėmis ligomis bei organiniais
centrinės nervų sistemos pažeidimais.
Depresijos metu atsiradę kaltumo, beviltiškumo, prislėgtumo jausmai bei
nerimas, panikos priepuoliai, ilgalaikė nemiga užvaldo, sutrikdo gyvenimą. Deja,
depresiją sunku diagnozuoti, kai ji užmaskuota dar kokia nors somatine (kūno)
liga, kai ją lydi įvairūs neaiškūs ir nemalonūs pojūčiai ar skausmai. Reikia žinoti,
kad ją galima ir reikia pagydyti.
Dažniausiai linkę į savižudybę emociškai nestabilaus tipo asmenybės
sutrikimų turintys žmonės – impulsyvūs, agresyvūs, ribinio tipo asmenys.
Apie 10 % sergančiųjų šizofrenija nusižudo, ypač ligos pradžioje,
prasidėjus pagerėjimui. Tai taip pat gali įvykti netrukus po išsirašymo iš
ligoninės arba esant dažniems ligos paūmėjimams. Žmogus galvoja, kad
pasveiko, o liga staiga ir vėl atsinaujina.
Savižudybę dažniau pasirenka jauni, vieniši, neturintys darbo, įtarūs,
labiau išsilavinę asmenys.
Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio,
daugelis jų nusižudo būdami neblaivūs. Didelės įtakos turi piktnaudžiavimas
narkotikais ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis.
Sergant kai kuriomis somatinėmis ligomis pastebėtas suicidų
padažnėjimas. Tai ištikusi negalia dėl neurologinių ligų (epilepsija, galvos ir
nugaros smegenų traumos, insultai, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga),
onkologinės ligos, ŽIV/AIDS, cukrinis diabetas, kaulų – sąnarių ligos,
kardiovaskulinės, regos ar klausos organų ligos, lytinės funkcijos sutrikimai.
Savižudybės rizika didėja, kai šios ligos yra užsitęsusios ar nepagydomos, jas
lydi stiprūs skausmai. Ypač grėsminga situacija, kai sutampa keli rizikos
veiksniai.
90
Savižudžiams ypatingai būdingi šie bruožai:

ambivalentiškumas, kai vyrauja prieštaringi jausmai – noras gyventi
ir noras mirti;
impulsyvumas – noras žudytis yra trumpalaikis, todėl jį reikia
greičiau nuslopinti;
rigidiškumas – visi psichiniai procesai yra sulėtėję, nukreipti tik į
vieną tikslą.
Dažniausiai nusižudoma paryčiais, kartais po pietų miego. Būdingas metų

laikas – pavasaris. Paprastai suicidas – ilgalaikis procesas, per kurį net iki 95%
apie tai praneša. Šis procesas vadinamas savižudiška (suicidine) komunikacija.
Dauguma savižudžių išduoda savo ketinimus nusižudyti įvairiais
tiesioginiais ir netiesioginiais veiksmais: užsimena apie tai. Jie vengia žmonių,
nuolat kalba apie savo bevertiškumą, gyvenimo beprasmiškumą ar net mirtį.
Keičiasi asmenybė – tampa irzlūs, liūdni, nerimastingi ar apatiški. O jei dar
kamuoja prasta sveikata, priklausomybės ligos ar neseniai patirtos netektys! Gali
pradėti kaupti vaistus suicido įgyvendinimui, įsigyti ginklą, baigti darbus,
grąžinti skolas, dovanoti asmeninius daiktus, paskirstyti palikimą. Kartais
pastebima, kad po ilgo depresijos epizodo staiga atrodo labai laimingas, daugiau
laiko praleidžia su artimaisiais.
Labai dažnai, kai žmogus skundžiasi nematąs prasmės gyventi, esąs
niekam nereikalingas arba net praneša norįs įvykdyti suicidą, į tai nekreipiamas
tinkamas dėmesys, nes paplitusi nuomonė, kad jei apie savižudybę kalbama, ji
nebus vykdoma. Be to manoma, kad savižudis vis tiek kada nors įgyvendins
savo ketinimą. Tai klaidinga nuomonė.
Pasitaiko, kad nusižudyti nepavyksta, ir žmonės visam gyvenimui lieka
suluošinti. Tačiau dauguma jų po suicidinio bandymo apsidžiaugia išlikę gyvi ir
daugiau niekada to nebando daryti, nes dažniausiai jie tik norėjo atkreipti dėmesį
į save, į užgriuvusias problemas, laukė paguodos ir supratimo.
Slaugos ypatumai
Įtarus ketinimus nusižudyti, rekomenduotinas stacionarinis gydymas.
Ligoninėje sudaromas smulkus gydymo ir stebėjimo planas. Atitrūkus nuo
įprastos aplinkos, žmogui sumažėja kaltės, bevertiškumo ir beviltiškumo
jausmai. Slaugytoja, dirbanti su šiais pacientais, turi turėti empatijos jausmą,
būti labai atidi, rami, kantri, nuoširdi.
Stacionare privalu užtikrinti saugią aplinką, jei reikia – nuolatinį
stebėjimo postą. Svarbu bendraujant be žodžių rodyti supratimą, gerbti
kiekvieno žmogaus nuomonę ir vertybes. Reikia mokėti ne tik išklausyti, bet ir
prakalbinti krizės ištiktus asmenis. Jiems patiems sunku apie tai kalbėti, nes bijo
būti apkaltinti, išjuokti, nesuprasti. Įprasta liūdesį bei neviltį laikyti ne liga, o
silpnumo požymiais, todėl žmonės varžosi prisipažinti esą prislėgti.
Reikia sugebėti pačiai imtis iniciatyvos. Patartina pacientus nuolat
korektiškai kalbinti, prašyti paaiškinti, net tada, kai jie to nenori, ar nepajėgia
91
kalbėti. Neturėtų likti neaptartų problemų. Žodžiais išsakius savo jausmus,

pasidaro lengviau. Pajutę nuolatinį slaugytojos dėmesį, rūpestį, jie nesijaučia
tokie vieniši, atstumti ir nelaimingi. Radus tinkamą vietą pokalbiui, paskyrus
pakankamai laiko šiai problemai, reikia pacientus ramiai, atsargiai, įdėmiai
išklausyti, įsijausti, rodant neapsimestinį dėmesį, supratimą, pagarbą jų
jausmams.
Geriausias būdas sužinoti apie ketinimus nusižudyti, tai atvirai paklausti
patį žmogų, kas atsitiko jo gyvenime, ar tikrai taip jau viskas yra blogai, kas
pasikeis, jei jis taip pasielgs, kaip anksčiau sekėsi tvarkytis šiais klausimais, kas
galėtų padėti, nuo ko reikėtų pradėti keisti susidariusią situaciją ir t. t. Klausti
nelengva, tam reikia pasiruošimo. Negalima karščiuotis, stengtis nepertraukti,
nesmerkti, nesumenkinti jo problemų, pokalbį užbaigti su viltimi, kad bus geriau.
Bendraujant niekada negalima duoti melagingų, nerealių pažadų, kad viskas bus
gerai, kad jo problemos per menkos, o kitiems jos yra dar sudėtingesnės.
Negalima parodyti išgąsčio, pasibaisėjimo ar sutrikimo.
Svarbu išsiaiškinti, ar žmogus turi paruošęs savižudybės planą, ar tam turi
priemonių, ar numatė laiką, ar buvę anksčiau bandymų žudytis. Jei atsakymai
teigiami – tai rizika didelė.
Nepalikite jo vieno!
Stenkitės laimėti laiko, išgaukite iš jo pažadą nesižudyti prieš tai
nepasikalbėjus su psichikos sveikatos priežiūros specialistais. Praneškite
artimiesiems ir kartu aptarkite gelbėjimo planą.
Tik nuoširdus visų aplinkinių rūpinimasis, sumanumas, jautrumas gali
išgelbėti krizės ištiktą žmogų nuo savižudybės.
Reikia visiems sutelktai stengtis šviesti visuomenę. Mokymo įstaigos turi
būti supažindintos su suicido prevencija; tokiu būdu siekti sudaryti sąlygas
išvengti savižudybės.
1. Apibrėžti rizikos veiksnius, įtakojančius smurtinio elgesio atsiradimą;

2. Slaugos ypatumai esant psichomotoriniam sujaudinimui;
3. Slaugytojos elgesys su agresyviais pacientais;
4. Slaugos ypatumai fizinio suvaržymo atvejais;
5. Paaiškinti rizikos veiksnius, įtakojančius savižudybę;
6. Papasakoti suicidinės komunikacijos simptomus;
7. Bendravimo ypatumai su mėginusiais nusižudyti;
8. Bendradarbiavimo ypatumai su mėginusių žudytis artimaisiais.
Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai
92
Organiniai psichikos sutrikimai yra tokie, kurie išsivysto pažeidus galvos

smegenis. Jie būna pirminiai (ūmūs), kai smegenys dėl įvairių priežasčių
veikiamos tiesiogiai arba antriniai (lėtiniai), kai smegenys pažeidžiamos dėl
sisteminės ekstracerebrinės ligos.
Lėtiniams organiniams psichikos sutrikimams (pvz. demencijai) būdingi
negatyvūs simptomai – apatija, anhedonija, socialinė izoliacija ir kiti, o
pozityvūs – haliucinacijos, kliedesiai, ažitacija ir kiti dažniau pasireiškia
išsivysčius ūmioms egzogeninėms psichozėms (dėl traumų, kraujotakos
sutrikimų, navikų, infekcinių ar intoksikacinių ligų, pvz. – delyras). Tačiau gali
būti, kad infekcinė liga, prasidėjusi ūmiu delyru, gali baigtis demencijos
sindromu.
Demencija (įgyta silpnaprotystė) – tai psichikos sutrikimas, sukeltas
lėtinės progresuojančios smegenų ligos, kuriai būdingas intelektualinių funkcijų
smukimas (atminties, mąstymo, kalbos, orientacijos, supratimo, skaičiavimo,
mokymosi, įgytų žinių ir įgūdžių praradimas). Dėl to sutrinka kasdieninė,
darbinė ir socialinė žmogaus veikla.
Demencijos sindromui būdingas intelekto smukimas, regresas. Pasikeičia
asmenybė ir jos elgesys, sumažėja iniciatyva, domėjimasis tuo, kas anksčiau
domino. Sutrinka atmintis, mąstymas, emocijos, pakinta valia. Demencijos
sindromas išsivysto žuvus smegenų žievės ląstelėms.
Priežastys įvairios: toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimas,
Alzheimerio liga, galvos smegenų traumos, kraujotakos sutrikimai galvos
smegenyse, infekcinės ligos ir kt.
Įgyta silpnaprotystė būna trijų tipų.
Pirmasis tipas – dalinė (parcialinė, lakūninė) demencija, kai nukenčia tam
tikros funkcijos (pvz., sergant galvos smegenų kraujagyslių ligomis – atmintis).
Antrasis tipas – visiška (totalinė, globalinė) demencija, kuriai būdinga,
kad nukenčia visos psichinės veiklos funkcijos. Ji atsiranda sergant pirminėmis
(Alzheimerio, Creutzfeldto-Jacobo), bei antrinėmis degeneracinėmis ligomis
(AIDS, išsėtine skleroze, Parkinsono liga, neurosifiliu).
Trečiasis tipas – pseudodemencija yra grįžtamojo pobūdžio demencija dėl
toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų traumų,
neuroinfekcijų, depresijų ir kt.
Vystosi šie sutrikimai:
atminties;
kognityviniai;
asmenybės ir elgesio.
Jauniems žmonėms šis sutrikimas gali atsirasti staiga, persirgus encefalitu,
po epilepsinio priepuolio, ištikus galvos smegenų traumai ar dėl toksinių
medžiagų poveikio.
Tačiau dažniausiai demencija vystosi lėtai, vyresniems nei 60 metų
žmonėms. Ja serga apie 10 % pasaulio gyventojų. Kas dešimtas serga lengva, o
kas dvidešimtas vyresnis nei 65 metų serga sunkia forma, kuri trukdo pasirūpinti
savimi. Senstant šis sutrikimas dažnėja. Dažniausia (apie 70 %) šios ligos
priežastimi yra smegenų pilkosios medžiagos nykimas. Tai nėra normalus
93
senėjimo procesas, kurio metu protinė veikla sulėtėja, tačiau taip ryškiai
nesutrinka darbingumas ir visas žmogaus socialinis gyvenimas. Senstant
būdinga užmiršti įvykių detales, o sergantieji demencija užmiršta neseniai
nutikusius įvykius.
Demencija diagnozuojama, kai ji trunka šešis mėnesius.
Nusilpsta atmintis. Iš pradžių pacientai neprisimena neseniai nutikusių
įvykių, bet prisimena, kas buvo praeityje, ypač sutrinka naujos informacijos
įsiminimas, taip pat išsaugojimas ir atgaminimas. Vėlesnėse demencijos
stadijose užmirštama viskas, ir jau niekuomet nebeprisimenama net gimimo
vieta, laikas, pavardė, šeimos sudėtis, anksčiau įgytos žinios, profesija ir t. t.
Vystosi įvairūs mąstymo proceso pakitimai. Sunku nustatyti skirtumus ir
panašumus tarp žodžių ir reiškinių, nesuprantama perkeltinės prasmės, nyksta
loginis mąstymas. Keičiasi kalba, ji nuskursta, būna stereotipijų. Sutrinka
dėmesio apimtis, koncentracija, jis nuolat blaškomas nereikšmingų smulkmenų.
Silpnėja emocijos. Išryškėja jų monotoniškumas, silpnadvasiškumas,
vėliau – apatija. Gali išsivystyti ir kiti neuropsichiniai simptomai – sujaudinimas,
kliedesiai ir kt.
Nusilpsta valia, sunku atlikti kasdieninius darbus. Pacientai apsileidžia,
nesugeba pasirūpinti savimi, asmenine higiena.
Keičiasi asmenybė, dingsta buvę charakterio bruožai. Žmonės darosi
įtarūs, egoistiški, pavydūs, nejautrūs, ciniški, grubūs, dingsta kritiškumas.
Siaurėja interesai, mažėja bendravimo poreikiai, nutrūksta ryšiai su žmonėmis,
net su artimais ir juos mylinčiais. Nuolat mažėja savarankiškumas, keičiasi
asmenybė ir elgesys.
Vėliau nebeatpažįsta artimųjų bei supančios aplinkos, nesiorientuoja joje,
todėl gali pasiklysti. Tampa visiškai bejėgiai, priklausomi nuo aplinkinių
priežiūros.
Sunkiais atvejais vystosi ir kiti įvairūs psichiniai simptomai ir net
psichozės reiškiniai. Gali pasireikšti dirglumas, sujaudinimas, nerimas,
pereinantis į paniką, ažitacija, atipinis delyras, haliucinacijos ir kliedesiai.
Sąmonė išlieka nesutrikusi.
Gali išsivystyti epileptiforminiai priepuoliai.
Demencija sergant Alzheimerio liga
Epidemiologija
Alzheimerio liga – viena labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų – iki
60 % visų demencijų. Ja serga 5 % vyresnių nei 65 metai ir iki 25 % vyresnių
nei 85 metai žmonių. Žmonės serga nepriklausomai nuo rasės, socialinės ar
ekonominės padėties, profesijos, lyties, nors moterys serga kiek dažniau, galbūt
todėl, kad ilgiau gyvena.
Etiopatogenezė.
Tai pirminė, nežinomos etiologijos, degeneracinė galvos smegenų liga. Ji
dažnėja, nes daugėja vyresnių žmonių. Rizikos faktoriai nurodomi šie: vyresnis
amžius, moteriška lytis, galvos smegenų traumos, neuroinfekcijos,
94
intoksikacijos aliuminio junginiais, alkoholiu, Dauno liga ir kt. Ankstyvos

Alzheimerio ligos formos yra paveldimos, siejamos su 1, 14, 19, 21
chromosomų mutacijomis.
Degeneraciniai, atrofiniai procesai vyksta galvos smegenyse (žievėje,
amonio rage). Ten vietoje sunykusių neuronų atsiranda amiloidinės (senilinės)
plokštelės, neurofibriliniai tinkleliai, kurie sutrikdo neuromediatorių veiklą,
sumažina acetilcholino kiekį, pažeidžia nervinių impulsų perdavimą.
Alzheimerio liga dažnai apibūdinama amnezija ir klasikine triada (AAA)
– afazija (kalbos sutrikimas), apraksija (judesių sutrikimas), agnozija (pažinimo
sutrikimas). Tačiau ji tuo neapsiriboja, nes sutrinka beveik visos psichinės
veiklos sferos. Visa tai ir ryškiai sutrikęs elgesys pribloškia artimuosius.
Pradžia nepastebima, eiga lėta, nuosekliai progresuojanti, negrįžtamo
pobūdžio. Ligos vidutinė trukmė 7-10 metų, bet gali gyventi nuo 3 iki 20 metų.
Prasidėti gali vidutiniame (40-65 metų) ar vyresniame (65-70 metų) amžiuje.
Anksti prasidėjusios Alzheimerio ligos atveju pastebėta, kad apie 15 %
paciento giminaičių serga demencija. Liga progresuoja greitai, atsiranda
amnezija, afazija, apraksija, aleksija, agrafija. Vėlai prasidėjusios Alzheimerio
ligos eiga lėtesnė, vyrauja atminties pablogėjimas.
Ligos pradžioje sutrinka trumpalaikė atmintis, o vėliau ir ilgalaikė.
Neprisimenama neseniai nutikusių įvykių, pokalbių, bet prisimenama, kas buvo
seniau. Iš pradžių pacientai dar kritiškai vertina save, suvokia savo
nesugebėjimą dirbti, supranta, kad daug ką užmiršta. Visaip išsisukinėdami,
stengiasi tai užmaskuoti. Daiktus gali padėti į netinkamiausias vietas, po to ne
tik užmiršta, kur padėję, bet iš viso, kad tokie daiktai egzistuoja. Bandant
išsiaiškinti šiuos faktus, pyksta, ašaroja, kaltina kitus, nes nesuvokia realybės.
Toliau progresuojant ligai, neprisimena žmonių vardų, net artimųjų vardų, juos
painioja vienus su kitais, nesugeba įsisavinti naujų žinių, įgūdžių. Sunkiais
atvejais žaibiškai užmiršta čia pat sužinotus faktus. Gali būti konfabuliacijos,
ekmnezijos reiškinių.
Ligos pradžioje jie jaučia, kad su jais kažkas darosi: atsiranda baimė,
nerimas, neretai vystosi depresija, kuri gali baigtis savižudybe. Ligoniai nevaldo
emocijų, be jokios priežasties gali tapti pikti, impulsyvūs, susijaudinę, dirglūs.
Išryškėja emocijų labilumas, kai ašarojama dėl visai neliūdnų dalykų, o
juokiamasi dėl visai nejuokingų. Jie gali tapti verksmingi arba gali staiga imti
klykti, garsiai dejuoti. Atsiranda nerimas, panika, ažitacija, įtarumas, kyla
konfliktai su šeimos nariais, su palatos kaimynais.
Sutrikus mąstymui, pacientai sunkiai reiškia mintis, nesuvokia, kas jiems
sakoma. Greit nuvargsta, sunkiau atlikti protines užduotis ar greitai
persiorientuoti nuo vienų užduočių sprendimo prie kitų. Kalba lėta, neaiški,
skurdi, smulkmeniška, stereotipiška. Užmiršę kai kuriuos žodžius, vietoj jų
vartoja netikslius, netinkamus pagal prasmę. Būdingos perseveracijos, gali
nuolat kartoti tas pačias frazes, vis pasakoti tuos pačius dalykus tiems patiems
žmonėms. Tampa sunku bendrauti, nutrūksta profesinė veikla, asmeniniai bei
visuomeniniai ryšiai.
95
Prasidėjus kognityviniams sutrikimams, išsivysčius agnozijai (sutrikus

pažinimui), jie nebeatpažįsta veidų, net savojo veidrodyje; tai kelia nerimą,
baimę, skatina juos keistai elgtis.
Kuo toliau, tuo sunkiau darosi atlikti paprasčiausias užduotis - užrakinti
butą, naudotis įvairiais buitiniais prietaisais, suskaičiuoti mokesčius, grąžą.
Pagaliau tampa sunku pasirūpinti net savimi. Nustoja gebėjimo spręsti bet
kokias problemas, net kurios siejasi su jo paties poreikiais – ką valgyti, kaip
apsirengti ir t. t. Nuolat mažėja savarankiškumas, domėjimasis įprastine veikla –
nesirūpina asmens higiena, nustoja domėtis savimi, kitais, aplinka. Tampa
visiškai pasyvūs.
Dėl apraksijos nesugeba atlikti jokių darbų. Būklei sunkėjant, sutrinka
kasdienės funkcijos – prausimasis, rengimasis. Pasidaro nevalyvi ir dėl to visai
nesijaudina. Savarankiškumo mažėjimas nuolat progresuoja. Nesugeba ne tik
pasigaminti valgį, bet ir pavalgyti. Kartais iš viso atsisako valgyti, nes praranda
sugebėjimą jausti alkį, o kartais, dingus sotumo jausmui, persivalgo. Pastebėta,
kad labai padidėja saldumynų, cukraus vartojimas.
Esant aleksijai, nesugeba skaityti. Išsivysčius akalkulijai, jie ne tik
nesugeba su skaičiais atlikti jokių operacijų, bet iš viso užmiršta, kas tai yra ir ką
su jais reikia daryti. Nesugeba mokytis.
Dažnai būna miego sutrikimų, ypač padidėjęs mieguistumas dienos metu,
o nakties metu jie tampa aktyvūs, nuolat bruzda, vaikštinėja iš kampo į kampą,
trukdo aplinkiniams ilsėtis.
Sergantieji Alzheimerio liga būna liūdno, neišraiškingo veido, sustingę,
pasyvūs, viskam abejingi. Ryškiai susiaurėjus interesams, jiems neberūpi niekas,
nei ankstesni pomėgiai, darbai, nei esamos problemos, jie vengia bet kokių
gyvenimo pokyčių. Pakinta asmenybė – tampa egoistiška, šykšti, nejautri, grubi,
vengianti bendrauti. Vystosi apatija.
Nors sąmonė nesutrinka, jie nesiorientuoja laiko ir aplinkos atžvilgiu,
nežino, kur yra, paklysta net puikiai jiems pažįstamoje aplinkoje, neberanda
kelio į namus.
Vėliau tampa nesavikritiški, praranda savisaugos instinktą. Sutrinka
elgesys. Gali nusirenginėti viešoje vietoje, išeiti į gatvę su naktiniais, gali
netinkamai seksualiai elgtis ir pan.
Žmogus tampa nedarbingas, nesugeba kritiškai vertinti savęs, savo elgesio,
praranda visus buvusius įgūdžius bei žinias. Patekus į stresines situacijas, į naują
aplinką ar susirgus somatinėmis ligomis, jiems gali kilti suglumimas,
susijaudinimas, priešiškumas, agresija. Pastebėta, kad būklė pablogėja po pietų.
Gali komplikuotis psichozės reiškiniais, atsirasti haliucinacijų, delyras, įvairaus
pobūdžio pervertinimo, netikrų kliedėjimo idėjų dėl atminties ir mąstymo
sutrikimo. Tai nuskurdinimo, apvogimo, pavydo, savęs apkaltinimo idėjos.
Pamažu prarandamas mąstymas, suvokimas, kalba. Jie negali valgyti,
judėti, nekontroliuoja dubens organų funkcijų vystosi mutizmas, stuporas,
„embriono poza”. Netenka galimybės judėti, nors nėra paralyžiaus reiškinių.
Išryškėja primityvūs refleksai – griebimo, rijimo, čiulpimo (burnos raumenys
nuolat juda, čiulpia nevalgomus daiktus).
96
Mirštama dėl fizinio ar protinio išsekimo arba dėl kitų šalutinių ligų.
Demencija, sergant Alzheimerio liga, yra negrįžtama. Jos eiga ir trukmė
individuali.
Kraujagyslinė demencija
Kraujagyslinė (vaskulinė, daugiažidininė, multiinfarktinė) demencija
užima antrą vietą tarp kitų (apie 20 %). Anksčiau ji buvo vadinama
aterosklerozine. Ši demencija vystosi dėl įvairaus pobūdžio galvos smegenų
kraujotakos ligų sukelto smegenų pažeidimo. Tai įvyksta dėl hemoragijų,
trombozių, embolijų, po vienintelio insulto ar dėl kelių praeinančių smegenų
išemijos priepuolių. Dažniausiai demenciją sukelia daugybiniai smulkūs
smegenų infarktai dėl aterosklerotinio proceso galvos smegenų kraujagyslėse,
kurie sukelia nervinių ląstelių nekrozę.
Sergantiems kraujagysline demencija pacientams būna daug rizikos
faktorių, susijusių su kraujagyslių ligomis – arterinė hipertenzija,
hipercholesterolemija, diabetas, rūkymas, širdies ligos, antsvoris, nejudrus
gyvenimo būdas ir kt.
Demencija po insulto gali prasidėti staigiai ar vystytis pakopomis,
laiptiškai. Būklės blogėjimas siejasi su trinkančia kraujotaka. Žmogui svaigsta
galva, vargina įvairių kūno vietų, dažniau veido tirpimai, ūžia galvoje, ausyse.
Išsiaiškinus, kad žmogus persirgo ūmiu galvos smegenų kraujotakos
sutrikimu, nustatomi židininiai neurologiniai simptomai, padidėjęs kraujospūdis,
hipercholesterolemija ir kiti būdingi galvos smegenų kraujotakos sutrikimams
simptomai (motorikos, jutimo, kalbos, pusiausvyros ir kt.).
Iš pradžių pacientus daugiau vargina somatiniai ir neurasteniniai
negalavimai – galvos svaigimai, galvos skausmai, nemiga, pusiausvyros
sutrikimai, alpimai, ūžimai, tirpimai, mirgėjimai akyse ir kt.
Atmintis trinka pagal Ribo dėsnį (atgaline tvarka), ypač pablogėja
įsiminimas. Atmintis sutrinka vėlyvesniais ligos etapais, ne taip ryškiai ir ne taip
greitai, kaip sergant Alzheimerio liga. Ankstyvesni požymiai yra nevalingas
šlapinimasis į lovą ir eisenos sutrikimai. Atsiranda emocinis labilumas,
nesusivaldymas, irzlumas, disforija, priverstinis juokas ar verksmas, mąstymo,
orientacijos, dėmesio sutrikimų. Ilgiau išlieka kritiškumas, jie supranta ir
išgyvena dėl savo ligos. Atsiranda kognityvinių sutrikimų, afazijos, apraksijos,
agnozijos reiškinių.
Gali vystytis depresija, apatija, atsirasti baimė, kliedesių, delyro epizodai,
tačiau asmenybė nukenčia mažiau nei sergant Alzheimerio liga.
Demencijos sergant kitomis ligomis
Demencija sergant Parkinsono liga
Tai atrofinė degeneracinė galvos smegenų liga, kuri neretai išsivysto

vyresniame amžiuje, sumažėjus neuromediatorio dopamino sintezei smegenyse.
97
Parkinsono liga prasideda iš lėto ir lėtai progresuoja, pasireiškia

ekstrapiramidinės nervų sistemos sutrikimu, o kartais psichikos bei elgesio
sutrikimais. Jai būdinga – sulėtėję kūno judesiai (bradikinezija), raumenų
rigidiškumas, tremoras atsipalaidavus, eisenos sutrikimas, amimija. Dėl veido
raumenų sustyrimo pacientų veidas atrodo neišraiškingas, lyg kaukė.
Aplinkiniams gali atrodyti, kad pacientas yra visiems abejingas ar net turintis
proto negalę.
Demencija vystosi maždaug 40% žmonių, sergančių sunkia ligos forma,
akineziniu-rigidiniu sindromu. Pradžioje atsiranda įvairių charakterio pakitimų –
irzlumas, dirglumas, nerimas, padidėjęs sujaudinimas. Vėliau gali pasireikšti
įvairūs kiti psichikos ir elgesio sutrikimai – distimija, depresija, rečiau euforija,
hipochondrija, sulėtėja mąstymas, nusilpsta atmintis. Pacientai pradeda vengti
bendravimo su aplinkiniais. Vystosi demencija. Jie tampa apatiški, pasyvūs,
nesidomi aplinka, nesirūpina savimi, gali išsivystyti amnezinė dezorientacija.
Judėjimo sutrikimai yra ryškesni negu demencijos reiškiniai.
Creutzfeldto-Jacobo liga
Apie poūmę spongiforminę (kempininę) encefalopatiją vis dažniau
kalbama spaudoje. Vis dažnesni susirgimai šia liga pasaulyje, ypač Europoje, ir
jie, deja, baigiasi mirtimi. Ligą sukelia virusai (prionai). Šiuo metu liga siejama
su galvijų kempinlige. Manoma, kad žmonės užsikrečia vartodami baltyminius
preparatus, naudojamus maisto pramonėje, galvijų, į kurių pašarą buvo dedami
baltyminiai priedai, pagaminti iš infekuotų galvijų, mėsą. Ši liga gali būti
perduodama transplantuojant organus, vartojant somatotropinį hormoną,
atliekant juosmeninę punkciją infekuotam žmogui. Kiti užsikrėtimo būdai kol
kas neaiškūs.
Epidemiologija
Susergama gana retai – 1 atvejis 1 mln. gyventojų. Vyrai ir moterys serga
vienodai dažnai. Apie 15 % atvejų šeimyniniai, kiti sporadiniai. Dažniausiai
susergama 40-60 metų amžiaus. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių mėnesių
iki kelių dešimtmečių, o po to labai greitai progresuoja.
Prasideda nepastebimai. Žmonės skundžiasi nerimu, padidėjusiu
nuovargiu, galvos skausmais bei svaigimais, atminties pablogėjimu.
Creutzfeldto-Jacobo ligą galima įtarti, kai labai greitai išsivysto silpnaprotystė –
per kelis mėnesius ar 1-2 metus. Kartu būna daug neurologinių židininių
simptomų. Vystosi judėjimo sutrikimai piramidinio ir ekstrapiramidinio tipo –
paralyžiai, tremoras, rigidiškumas, choreoatetoziniai judesiai, klonusai,
traukuliai, apakimas, afazija, akinezija, mutizmas, ir ligonis miršta.
Demencija sergant Picko liga
Tai demencija, kuri prasideda žmonėms tarp 50-60 metų. Ji lėtai

progresuoja, sukelia visišką silpnaprotystę, ryškius asmenybės ir socialinės
adaptacijos pakitimus.
98
Dėl atrofinio proceso kaktinėse galvos smegenų srityse anksti išryškėja

elgesio pakitimai, nerimas, apatija ar euforija, emocinis bukumas. Kalba tampa
skurdi, reiškiasi stereotipijos, smunka intelektas. Būdinga, kad atmintis
pablogėja vėliau, o iš pradžių sutrinka elgesys.
Gydymas
Demencija būdinga keletui ligų, todėl turi būti atidžiai diferencijuojama

kruopščiai surenkant anamnezės duomenis, įvertinant specialiais psichologiniais
testais, konsultuojantis su įvairių sričių specialistais (neurologu, psichiatru,
endokrinologu, geriatru), atliekant elektroencefalografiją, galvos kompiuterinę
tomografiją, branduolinį magnetinį rezonansą.
Demencijai diagnozuoti ir pažinimo funkcijų sutrikimams nustatyti
naudojami įvairūs psichologiniai testai – protinės būklės mažasis tyrimas
(MMSE, ), laikrodžio piešimo užduotis bei skalės – Hachinskio išemijos skalė,
Blessedo demencijos, Geriatrinė depresijos, Kasdieninio gyvenimo veiklos skalė,
Alzheimerio ligos įvertinimo – ADAS (žr. priedus).
Kadangi demencijos priežasčių yra daug, jos kol kas tiksliai nežinomos,
todėl išgydyti demencijos negalima. Dar nesukurti vaistai atgaivinantys žuvusius
neuronus. Tačiau priklausomai nuo ligą sukėlusių priežasčių, laiku pradėjus
gydyti, apie 10-15 % sergančiųjų gali pasveikti.
Gydymas yra medikamentinis ir nemedikamentinis (koreguojantis elgesio
ir psichikos sutrikimus). Yra daug vaistų, slopinančių įvairius šių ligų sukeltus
simptomus, gerinančių pažinimo funkcijas, miegą, slopinančių sujaudinimą,
agresiją, nerimą, depresiją. Taikomas prevencinis gydymas, gerinant smegenų
kraujotaką bei metabolizmą, vartojant antioksidantus, nehormoninius
priešuždegiminius vaistus, vitaminus ir kitas priemones. Svarbu vengti kitų ligų
paūmėjimo, infekcinių ligų, nevartoti benzodiazepinų. Hospitalizacija taikoma
tik išsivysčius ryškiems psichoziniams ar elgesio sutrikimams.
Nors liga kol kas nepagydoma, tačiau galima palengvinti žmogaus ir jo
šeimos gyvenimą, pagerinti šių ligonių gyvenimo kokybę.
Slauga
Visa dementiškų pacientų slauga vis dar gula ant artimųjų ir
bendruomenės slaugytojų pečių. Nustatyta, kad su vieno sergančio žmogaus
globa susiję vidutiniškai trys jo šeimos nariai. Stokodami žinių apie demenciją,
neretai jie išgyvena stresą, patys suserga depresija. Dėl progresuojančių
atminties, mąstymo, orientacijos, savarankiškumo, elgesio sutrikimų žmogus
tampa nedarbingas, nesavarankiškas, o jo slauga sunki, varginanti, išsekina
personalą ir paciento artimuosius.
Šiuo metu formuojasi naujas požiūris į dementiškų pacientų gydymą ir
slaugą. Tai traktuojama kaip lėtinė individuali būklė, o ne kaip liga, kurią būtina
gydyti. Pagalba turi būti teikiama ne stacionaro sąlygomis, o namuose.
Ypatingai ši koncepcija bus aktuali ateityje, kai vis mažės žmonių, galinčių
99
slaugyti tokį žmogų namuose. Moterys vis daugiau užimtos darbe, vyrai miršta
anksčiau už moteris, mažėja gimstamumas, taigi mažėja vaikų bei vaikaičių
skaičius.
Kiekvienas atvejis yra savitas. Ne kiekvienam liga pasireiškia visais
išvardintais simptomais, ir būklė blogėja nevienodai greitai, todėl slauga bei
elgesys su pacientais reikalauja nemažai žinių ir gebėjimų iš artimųjų ir
medicinos personalo. Tai kiek palengvins jų slaugymą, padarys pacientų
gyvenimą nors kiek patogesnį. Tačiau visi turi stengtis, kad žmogus kuo ilgiau
išlaikytų aktyvumą bei savarankiškumą.
Slaugytoja – tik p a l y d o v a s, kuris stengiasi kuo ilgiau nedaryti to, ką

gali atlikti pats žmogus
Kadangi ligos pradžioje žmonės suvokia, kad su jais kažkas atsitiko, būna
sutrikę, nerimastingi, išsivysčius depresijai, gali nusižudyti. Slaugytoja turi gerai
žinoti suicidinės komunikacijos požymius, mokėti juos pastebėti ir užbėgti už
akių savižudiškiems bandymams. Turi mokėti bendrauti ir bendradarbiauti su
pacientų artimaisiais (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 87-90 psl.).
Dėl paciento asmenybės bei elgesio ryškių pokyčių, artimieji tampa labai
pažeidžiami. Juos reikia supažindinti su šia liga. Įtarus, kad jų artimam žmogui
trinka atmintis, patarti užduoti paprasčiausius klausimus (kiek jam metų, koks
adresas, pavardė ir t. t.). Būtina kuo anksčiau kreiptis į specialistus. Yra įsteigti
specialūs Alzheimerio ligos diagnozavimo centrai (žr. 10 priedą).
Artimiesiems būtina paaiškinti, kad situacija nuolat blogės, kad jų šeimos
narys visiškai praras atmintį ir bet kokį sugebėjimą savarankiškai gyventi, bei
rūpintis savimi.
Slaugant svarbu griežtas, nekintantis dienos režimas. Žmogus turi tiksliai
žinoti, kada praustis, valgyti, pasivaikščioti, mankštintis, miegoti.
Visada verta prisiminti, kad įvairūs ekscesai su šiais pacientais nutinka dėl
jų ligos, nors dažnai atrodo, kad jie daug ką daro tyčia. Reikia stengtis išlikti
ramiems, nes jie vis vien nesuvokia, kas vyksta aplinkui. Jiems labai reikia
artimųjų meilės, globos ir palaikymo.
Pacientai ne tik užmiršta, kur padėjo daiktus, bet gali juos sukaišioti į
visiškai netinkamas vietas, palikti uždegtą šviesą, neišjungtą dujinę viryklę,
vandens čiaupą ir t. t. Gali iškeliauti į miestą ir pasiklysti. Nuolatos tenka viską
patikrinti, slėpti degtukus, žiebtuvėlius, mašinos ir buto raktus. Reikia patarti
artimiesiems, kad jie užmautų apyrankę ar įdėtų į kišenę kortelę su asmens
duomenimis. Galima papasakoti apie šią problemą kaimynams, kad jie tai žinotų,
nesistebėtų dėl netinkamo žmogaus elgesio, o, reikalui esant, galėtų jam
pagelbėti.
Artimiesiems reikia patarti nekeisti aplinkos, nes sergantieji geriausiai
jaučiasi namie. Stengtis sudaryti tokią aplinką, kad jie nepasiklystų ar
nesusižeistų – nuimti nuo grindų kilimėlius, žemesnius baldus su aštriais
kampais, šildymo prietaisus, paslėpti vaistus, įvairias chemines medžiagas.
100
Rekomenduojama neperdažyti kambarių, nekeisti užuolaidų, neperstumdyti

baldų. Aplinkoje orientuotis padeda laikrodžiai su dideliais skaičiais, dideli
kalendoriai, palikta nakčiai deganti lemputė.
Rūbai turi būti lengvai apsivelkami, batai lengvai apaunami, susegami
lipnia juostele, o ne sagomis ar užtrauktukais. Rūbus eilės tvarka sudėti ant
kėdės ar sukabinti tokia tvarka, kad kiek galima ilgiau galėtų apsirengti patys.
Dažniausiai jie valgo mažai, todėl rekomenduojama suderinti mitybą,
maitinti reguliariai, dietiniu maistu. Geriau, kad maistas būtų susmulkintas,
mėgiamas. Jį patiekti nedidelėmis porcijomis, po vieną patiekalą ir tik su tais
įrankiais, kurie tuo momentu reikalingi. Atsižvelgus į situaciją, galima padėti tik
šaukštą, ar duoti maistą, kuris valgomas rankomis.
Skatinti juos rūpintis asmens higiena, nuolat vesti į vonios kambarį, kad
prisimintų, kur jis yra.
Siekiant pagerinti miegą, kuris dažnai sutrinka, stengtis neleisti dieną
gulėti, prieš miegą neduoti gerti ir valgyti.
Stengtis palaikyti tinkamą tuštinimosi ir šlapinimosi organų funkciją,
apsaugoti nuo obstipacijų. Dažnai jie nespėja laiku nueiti į tualetą, pamiršta, kur
jis yra, nesumoja kaip nusirengti, ypač jei rūbai jiems nepritaikyti. Todėl ant
tualeto durų galima pakabinti specialų ženklą, kartkartėmis priminti, kad laikas
ten nueiti. Nakčiai tualete palikti šviesą ir atidarytas duris. Galima prie lovos
laikyti naktipuodį. Jei tai kontroliuoti darosi per sudėtinga, reikia naudoti įklotus.
Vengiant infekcijų, stengtis nenaudoti intraveninių ar šlapimo takų kateterių.
Pablogėjus būklei ar išsivysčius somatinėms komplikacijoms, pacientai
gydomi ligoninėje. Stacionare jiems teikiamos visos reikalingos paslaugos, nes
nebesugeba nusiprausti, apsirengti, pasirūpinti asmenine higiena, mityba. Reikia
užtikrinti ramią ir saugią aplinką, nekintamą personalą. Jiems būtina nuolatinė
priežiūra. Jie gali pasiklysti ligoninėje, ypač nakties metu. Nepaisant to,
negalima su jais elgtis kaip su mažais vaikais. Barimas, gėdinimas, raminimas
bei kitoks auklėjimas ar bausmės nepadės, o tik dar labiau suerzins. Pasijutę
nesaugiai, gali tapti agresyvūs.
Nereikia mokyti to, ką jie pamiršę, kad nekiltų pyktis. Reikia leisti jiems
išreikšti savo neigiamus jausmus. Dėl atminties sutrikimų jie greit pamiršta savo
pyktį, o aplinkiniams teks išmokti neprisiimti to asmeniškai. Reikia stengtis
susigyventi su šiais pakitusiais žmogaus jausmais, nes kantrybė ir ramus elgesys
daug vertingesnis už ginčus bei įsižeidimus.
Emocijų labilumas, nuolatinis ašarojimas ar be priežasties kylantis
klyksmas, dejavimai labai vargina aplinkinius, todėl slaugytoja turi pasistengti
nukreipti sergančiojo dėmesį. Elgesio sutrikimai labiau nei pažintinių funkcijų
sutrikimai kankina artimuosius, apsunkina slaugytojos darbą.
Atsiradusių haliucinacijų, kliedesių nereikia neigti, nes tai tik sustiprins
pacientų klaidingus įsitikinimus. Bandydama pašalinti dėl to kilusią baimę,
slaugytoja gali sakyti, kad ji to nemato, bet supranta jį, supranta jo baimę. Tokiu
atveju, prisilietimas, paėmimas už rankos jį gali nuraminti, padėti grįžti į realybę.
Reikšmingas komandinio darbo principas, nes pagalbos prireiks visai
šeimai. Tokiai šeimai gresia socialinė izoliacija, todėl svarbus psichologinis
101
palaikymas. Artimieji, dalyvaudami savitarpio pagalbos grupėse, nesijaus vieniši,

galės mokytis, dalintis patirtimi bei išgyvenimais slaugant šiuos pacientus. Ligos
pradžioje gali būti aktualūs dienos centrai, kur nuvežami šie pacientai. Jų
artimieji tuo metu gali pasirūpinti savimi, pailsėti.
Sergančiųjų Parkinsono liga slauga priklauso nuo funkcijų sutrikimo
laipsnio ir išsamiai nagrinėjama neurologinės slaugos kurse. Kartu su
artimaisiais reikia stengtis padėti sergantiesiems kuo ilgiau išlaikyti geresnes
organizmo funkcijas, susitaikyti ir prisitaikyti prie sulėtėjusių judesių, tremoro,
pakitusios eisenos, elgesio, nuotaikos ir kitų psichikos sutrikimų. Pacientus ir jų
artimuosius skatinti bendrauti ir bendradarbiauti, nuolat informuojant apie ligos
eigą, gydymą, medikamentų, kurie patys gali sukelti psichikos sutrikimus,
šalutinį poveikį.
Sergantys demencija žmonės tampa milžiniška ekonomine našta ne tik
šeimai, bet ir visuomenei. Tačiau jiems galima padėti ir reikia stengtis pasiekti
kuo geresnės paciento, jo šeimos, slaugytojų gyvenimo kokybės.
Organinis amnezinis sindromas

Šis sindromas, dar vadinamas Korsakovo sindromu, būna daugelio
organinių centrinės nervų sistemos pažeidimų metu – insulto, sunkių galvos
smegenų traumų, infekcinių ligų, intoksikacijų.
Pirmiausia sutrinka įsiminimas, t. y. trumpalaikė (fiksacinė) atmintis.
Sunku įsiminti bet kokią naują informaciją. Nesugeba įsiminti įvykių, kurie
vyksta šiuo metu, užmiršta, ką valgė, ką veikė, su kuo kalbėjo. Nuolat sveikinasi
su tais pačiais žmonėmis, daug kartų pasakoja tuos pačius įvykius, užduoda vis
tuos pačius klausimus. Atsiranda anterogradinė ir retrogradinė amnezija.
Atminties spragas užpildo paramnezijos (konfabuliacijos ar
pseudoreminescencijos). Išsivysčius fiksacinei amnezijai, atsiranda laiko ir
vietos dezorientacija. Pacientai nežino, kiek laiko jau guli ligoninėje, neranda
palatos, lovos, kurioje gulėjo.
Dėmesys, suvokimas, sąmonė ir intelektas išlieka nepažeisti, todėl
atminties sutrikimai atrodo labai ryškūs. Jam pasibaigus, gali likti organinių
asmenybės sutrikimų, gali išsivystyti demencija.
Delyras
Delyras (lot. delirus – pamišęs) – ūmi, dažna, praeinanti sąmonės
sutrikimo būsena.
Delyras išsivysto 10 % stacionarinių ligonių, apie 20 % nudegimų atvejais,
30 % sergantiems AIDS.
Delyras gali išryškėti bet kokio amžiaus žmonėms. Dažniau būna
jauniems, bet gali būti ir vyresnio amžiaus žmonėms arba sergantiems
demencija.
Delyras gali išsivystyti staiga dėl sunkių somatinių, neurologinių,
infekcinių ligų, kepenų ir inkstų ligų, endokrininių disfunkcijų, arterinės
102
hipertenzijos, insulto atvejais, dėl intoksikacijos psichoaktyviosiomis

medžiagomis (ypač alkoholiu), po operacijų, esant kraujavimams, aritmijoms,
širdies veiklos nepakankamumui ir t. t. Jį gali sukelti net nesunkios traumos ar
apsinuodijus kai kuriais medikamentais.
Delyro būsena gali pasireikšti žmonėms, kurių psichika anksčiau buvo
normali. Persirgus juo, išlieka polinkis kartotis.
Delyras – ūmi praeinanti psichozė. Jos metu ligonis nesiorientuoja laiko ir
vietos atžvilgiu, bet suvokia save. Išryškėja daugybė įvairių simptomų –
suvokimo, mąstymo, emocijų, miego, dėmesio, kalbos, atminties sutrikimai bei
psichomotorinis sujaudinimas. Dažniausiai būna gausios regos iliuzijos ir
haliucinacijos, bet gali pasitaikyti ir kitokio pobūdžio haliucinacijų – taktilinės,
uoslės, skonio ir kt.
Delyras formuojasi laipsniškai.
Skiriamos keturios delyro stadijos.
Pirmojoje stadijoje atsiranda plepumas, sustiprėja atmintis, užplūsta
daugybė minčių, sutrinka miegas, vargina košmariški sapnai. Pasakojant
praeityje buvusius įvykius, kalba pamažu praranda nuoseklumą, tampa padrika.
Nuotaika iš pradžių būna euforiška, vėliau atsiranda nerimas, baimė, įtampa.
Antrojoje stadijoje vystosi gausūs suvokimų sutrikimai – regos iliuzijos ir
pareidolijos, kuriose atsispindi tai, ką pacientas matė realybėje. Jos pirmiausia
atsiranda tamsoje, naktį o vėliau ir dienos metu. Jis susidomėjęs į jas žiūri, o
paklaustas ką mato, gali apie tai papasakoti. Šiuo periodu būna sąmonės
prašviesėjimų. Vėliau nuotaika darosi vis nepastovesnė, kalba vis
nesuprantamesnė.
Trečiojoje stadijoje vietoje iliuzijų išryškėja regos haliucinacijos.
Pacientai darosi psichomotoriškai sujaudinti, puola, ginasi nuo
haliucinacinių vaizdų. Gali tapti agresyvūs, pavojingi sau ir aplinkiniams.
Haliucinacijos sustiprėja nakties metu, o dieną būna sąmonės pašviesėjimų,
kurių metu dar galima su jais susikalbėti. Blogėjant somatinei būklei, tampa
mieguisti, nesuvokia laiko ir vietos, atsiranda tremoras.
Ketvirtojoje stadijoje būklė vis blogėja. Ši stadija būna tik labai sunkių
ligų metu. Sumažėja psichomotorinis sujaudinimas. Jie nebesiveržia bėgti, guli
lovoje, kažką nesuprantamai šnabžda, rankioja ir mėto nuo savęs ar patalynės
savo haliucinacijų objektus – vabalus, tarakonus, gyvates ir t. t. Atsiranda
vegetacinių sutrikimų – prakaitavimas, tachikardija. Pakyla kūno temperatūra.
Sunkių intoksikacijų ar infekcijų atvejais gali išsivystyti hiperkinezės, koma.
Gydymas
Taikomas priežastinis gydymas. Gydymas sudėtingas, nes reikia atgauti
sutrikusius metabolinius procesus, vandens, elektrolitų balansą, ir kitas
gyvybines funkcijas. Jei priežastis pašalinta, tai būklė praeina gana greitai – per
kelias dienas.
103
Išeitis priklauso nuo bendros organizmo būsenos, ligonio amžiaus, ligos

sunkumo, laiku pradėto tinkamo gydymo. Negydant baigiasi letaliai arba
išsivysto demencija.
Po delyro lieka totalinė ar dalinė amnezija bei astenija.
Slaugos pagrindai
Labai svarbu pamatyti staigius paciento būklės pasikeitimus.

Iš pradžių kyla nerimas, baimė, vystosi nemiga. Nakties metu gali
blaškytis po skyrių ar kažko ieškoti palatoje, po lovomis. Jei guli lovoje, tai taip
pat darosi neramus, kažką kalba su savimi, kažką ima nuo savęs ir meta po lova.
Elgesys pakinta dėl įvairių regos ar taktilinių haliucinacijų. Išryškėja nuotaikos
pablogėjimas, nerimas, ažitacija, ir pacientas gali būti pavojingas sau ir
aplinkiniams.
Reikia užtikrinti saugią aplinką, todėl patogiau slaugyti atskiroje
stebėjimo palatoje. Aplinka turi būti rami, šviesa neryški, kiek pritemdyta.
Stebimos ir registruojamos visos gyvybinės funkcijos. Atsakingai, tiksliai
vykdomi gydytojo paskyrimai.
Esant ryškiam psichomotoriniam sujaudinimui, agresyviam elgesiui, tik
leidus gydytojams, kai nepadeda kitos gydymo ir atsargumo priemonės, gali būti
taikomos fizinio suvaržymo priemonės. Plačiau aprašoma skyriuose „Sutrikusios
sąmonės pacientų slauga”, 46, 47 psl.; „Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant
psichoaktyviąsias medžiagas”, 155-158 psl.; „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.
Kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo,

disfunkcijos ir smegenų ligos
Jiems priskiriamos šios būklės – organinė haliucinozė, organinis
katatoninis sutrikimas (sumažėjęs ar padidėjęs psichomotorinis aktyvumas),
organinis kliedesinis sutrikimas (nebūna sąmonės pritemimo, intelekto
smukimo), organiniai afektiniai sutrikimai (poinfekcinė depresija ar euforija),
organinis nerimo sutrikimas, organinis disociacinis sutrikimas, organinis
asteninis sutrikimas (nuolatinis emocinis labilumas, nesusivaldymas), lengvas
kognityvinis sutrikimas (atminties, išmokimo).
Visi šie sutrikimai yra dėl organinių ligų ir praeina pašalinus juos
sukėlusias priežastis.
Organinis asmenybės sutrikimas

Organinis asmenybės sutrikimas (psichoorganinis arba encefalopatinis
sindromas) būna egzogeninės kilmės. Išsivysto po galvos smegenų traumos,
neuroinfekcijų, toksinių medžiagų poveikio, somatinių ligų ir kt.
Būdinga simptomų triada: afektų, atminties ir mąstymo sutrikimai. Gali
išsivystyti staiga ir iš lėto. Eiga priklauso nuo ligos, jos sunkumo laipsnio, nuo
žmogaus imuniteto. Psichopatologija labai įvairi.
104
Iš pradžių vystosi asteniniai ir lengvi afektiniai sutrikimai. Atsiranda

nuovargis, dėmesio koncentracijos susilpnėjimas, emocinis labilumas, lėkštumas,
euforija ir greitas perėjimas į dirglumą. Iš pradžių pykčio ar agresijos protrūkiai
trumpalaikiai, o kuo toliau, tuo jie vis ilgėja. Palaipsniui nyksta taktas, sąžinės,
pareigos jausmai. Atsiranda abejingumas. Vėliau sutrinka atmintis ir intelektas.
Iš pradžių silpsta įsiminimo procesas, vėliau išsaugojimas, atgaminimas. Gali
būti paramnezijų.
Intelektualiniai sugebėjimai pranyksta vėliausiai. Pablogėja orientacija
aplinkoje, išnyksta savikritika savo būsenos atžvilgiu, nesugebama kryptingai
siekti tikslo. Ryškiai sutrinka elgesys, poreikiai. Galimi antisocialūs veiksmai,
neatsižvelgiant į pasekmes bei elgesio normas – vagystės, seksualinės
perversijos, apsirijimai, asmens higienos nesilaikymas. Mąstymas patologiškai
smulkmeniškas, sulėtėjęs, kalba skurdi, klampi. Išryškėja perseveracijos,
įtarumas, paranoidinis mąstymas. Keičiasi asmenybė, mažėja socialinė
adaptacija. Sunkiais atvejais vystosi demencija.
Skiriami keturi variantai: asteninis, eksplozinis, euforinis ir apãtinis.
Asteninė forma. Vyrauja šie nusiskundimai: fizinis ir psichinis išsekimas,
nuovargis antroje dienos pusėje, dirglumas, dėmesio koncentracijos
susilpnėjimas, išsiblaškymas, emocinis labilumas, nekantrumas. Atsiranda
miego sutrikimų, įvairių vegetacinių reakcijų (kraujospūdžio svyravimai,
prakaitavimas, tachikardija, rankų tremoras). Dirbant mėgiamą darbą,
darbingumas gali išlikti ilgam.
Eksplozinė forma. Išryškėja afektų jaudrumas, keičiasi charakteris.
Žmonės tampa ypatingai dirglūs, nesugeba susivaldyti, net agresyvūs. Jie
jaudinasi dėl kiekvieno menkniekio, tampa paranojiški „teisybės ieškotojai”.
Kartu prasideda ir atminties susilpnėjimas, mąstymo sulėtėjimas, valios ir
savikontrolės nykimas. Ligonio darbingumas labai sumažėja. Būklė ypač
blogėja susiklosčius nepalankioms sąlygoms (vartojant alkoholį ir kt.).
Euforinė forma. Atsiranda po sunkių galvos smegenų pažeidimų.
Ligoniai euforiški, geraširdiški, paviršutiniški, nesavikritiški. Jie nesugeba
abstrakčiai mąstyti, labai susilpnėja atmintis. Kartais atrodo, kad jų kalba ir
mąstymas normalūs, kai kalbama apie jų profesiją, bet tai yra tik užsilikę
profesiniai įgūdžiai. Būna pykčio, agresijos protrūkių. Suintensyvėja maisto,
lytiniai potraukiai. Vis labiau ryškėja demencija.
Apãtinė forma. Tai pati sunkiausia forma. Žmonės pasyvūs, niekuo
nesidomi, abejingi artimiesiems ir net savo likimui. Būdinga ryški demencija,
visiškas intelekto smukimas, asmenybės nuskurdimas.
1. Kokias žinote demencijų rūšis;
2. Papasakoti apie demencijos sindromą;
3. Išvardinti priežastis, sukeliančias Alzheimerio ligą;
4. Papasakoti apie Alzheimerio ligą, jos simptomus ir baigtį;
5. Paaiškinti rizikos veiksnius, sukeliančius vaskulinę demenciją;
105
6. Slauga išsivysčius demencijai;

7. Žinoti demencijų prevenciją;
8. Paaiškinti delyrinės būsenos atsiradimo priežastis;
9. Išnagrinėti delyro simptomus;
10. Slauga delyrinės būklės metu;
11. Išvardinti psichoorganinio sindromo išsivystymo priežastis;
12. Paaiškinti organinio asmenybės sutrikimo kliniką.
Nuotaikos sutrikimai
Nuotaika – tai ilgesnį laiką trunkanti emocinė būsena. Ji kinta nuolat.

Liūdna, kai atsitinka nelaimė, linksma, kai gyvenimą lydi džiaugsmingi įvykiai.
Sveiko žmogaus blogą nuotaiką galima išblaškyti, o išsivysčius nuotaikos
sutrikimams – neįmanoma. Kai liūdesys ar pakili nuotaika atsiranda be jokios
priežasties, užtrunka per ilgai, tai gali būti afektinio sutrikimo požymis.
Nuotaikos (afektiniams) sutrikimams priklauso depresija, manija, dvipolis
afektinis sutrikimas, nuolatiniai afektiniai sutrikimai (ciklotimija, distimija) ir kt.
Nuotaikos sutrikimai dažnai lydi somatines, neurologines, endokrinines,
onkologines ligas, psichogenines traumas, įvairius psichikos sutrikimus:
asmenybės sutrikimus, priklausomybės ligas, neurozes, šizofreniją,
šizoafektinius sutrikimus, organines galvos smegenų ligas.
Pastaruoju metu ypatingai padaugėjo sergančiųjų depresija, ir jų amžius
vis jaunėja. Depresija labai kenkia žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai, nes
sutrinka darbingumas, atsiranda nusivylimas. Ši būsena tampa tokia
nepakeliama žmogui, kad jis gali bandyti nusižudyti. Manoma, kad iki 70 %
suicidų siejasi su depresija. Todėl itin svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir ją
gydyti.
Epidemiologija
Depresija gali susirgti kiekvienas. Moterims susirgti tikimybė – 20 %,
vyrams – 10 %. Dvipoliu afektiniu sutrikimu tikimybė susirgti siekia 2 %.
Monopoline depresija sergama bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai apie 20-
50-sius metus. Dvipoliai afektiniai sutrikimai prasideda anksčiau. Dažniausiai
sergama apie 30-sius metus. Tiek pat dažnai serga miesto ir kaimo gyventojai.
Dažniau serga vieniši, išsiskyrę žmonės.
Etiopatogenezė
Depresijų išsivystymo priežastys galutinai nenustatytos. Jos gali būti
biologinės ir psichosocialinės.
Biologiniai faktoriai – neuromediatorių (biogeninių aminų – serotonino,
noradrenalino ir kt.) aktyvumo sumažėjimas ir dėl to sutrikęs nervinių impulsų
perdavimas įvairiose centrinės nervų sistemos srityse – hipotalaminėje,
106
bazaliniuose ganglijuose, limbinėje sistemoje. Depresijos gali išsivystyti dėl

endogeninių priežasčių – genetinių veiksnių, asmenybės psichikos ypatumų ir
dėl egzogeninių faktorių – somatinių ligų, streso, alkoholio, nikotino bei
narkotikų vartojimo.
Psichosocialiniai faktoriai. Nelaimės, stresai, ligos gali sukelti egzogeninę
depresiją, o endogeninių depresijų atsiradimui jos daro tik provokuojamą
poveikį.
Depresijos epizodas
Depresija (lot. depressio – prislėgtumas, slopinimas) – tai liguistai liūdna,
prislėgta nuotaika. Depresija gali būti kitų ligų simptomas, sindromas ar
pagrindinis ligos požymis (kaip atskiras nozologinis vienetas). Kai kuriems
asmenims rizika susirgti depresija yra didesnė – neseniai gimdžiusioms
moterims, persirgusiems insultu, nuolat veikiamiems stresų, sergantiems išsėtine
skleroze, Parkinsono liga, priklausomybės, endokrininėmis, onkologinėmis ir kt.
ligomis.
Klasikiniam depresiniam sindromui būdinga triada – bloga nuotaika,
sulėtėjęs mąstymas ir sulėtėję judesiai.
Depresijos diagnozės kriterijai yra šie:
1. liguistai prislėgta nuotaika kamuoja kasdien, liūdesys nepraeina
didesnę dienos dalį;
2. išnykę interesai, dingęs malonumo pojūtis įprastinei veiklai,
nebedomina bendravimas;
3. mažėja kūno svoris, nors nesilaikoma dietos arba, atvirkščiai, jis
didėja;
4. miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
5. irzlumas, nerimastingumas, ažitacija ar judesių bei kalbos
užslopinimas;
6. nuolat jaučiamas nuovargis, silpnumas, libido sumažėjimas;
7. išnykęs pasitikėjimas savimi, menkavertiškumo, kaltės arba
beviltiškumo jausmas;
8. dėmesio sutrikimai: sunku susikaupti, įsiminti bei ką nors nuspręsti;
9. kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.
Jei iš šių simptomų yra ne mažiau kaip penki, jie trunka dvi savaites ir
nėra kitų priežasčių (artimo mirtis, prichotropinių preparatų vartojimas,
somatinės ligos), diagnozuojama depresija.
Sergantis depresija žmogus nustoja domėtis viskuo, kas jam teikė
malonumą (anhedonija). Atsiranda prislėgta nuotaika, verksmingumas, tuštumo
jausmas, liūdesys. Pacientai tiksliai nurodo savitą liūdesio lokalizaciją – širdies
plote. Jo neįmanoma išreikšti žodžiais, nes jis ypatingai sunkus, slogus, jo
neišblaško jokie džiugūs įvykiai. Jeigu vyrauja nerimas, tai jį parodo už
krūtinkaulio. Pamažu žmonės tolsta nuo artimųjų, nustoja bendrauti su draugais,
jaučiasi niekam nereikalingi. Kartu atsiranda kaltės jausmas, neigiamas savęs
vertinimas. Jie skundžiasi, kad nebejaudina artimųjų problemos, tapo viskam
107
abejingi. Šie simptomai kartais primena šizofreniją, tačiau šios ligos atveju,
pacientai dėl to nesijaudina. Sulėtėjus mąstymui, sergantys depresija
nebesugeba dirbti protinio darbo.
Pacientams kyla minčių apie mirtį ar savižudybę. Jie nuolat jaučia
nuovargį, energijos trūkumą, neryžtingumą.
Nusilpsta pacientų dėmesys, vis sunkiau darosi susikaupti; pablogėja
atmintis, jie nebesugeba nieko dirbti. Kartais atmintis sustiprėja, tačiau
prisimenamos tik nesėkmės, nelaimės, o kas buvo gera – užmirštama. Sutrinka
apetitas, krinta svoris, vystosi anoreksija. Blogėja miegas, jam būdingas
ankstyvas rytinis prabudimas, vargina dažni miego nutrūkimai. Depresiją lydi ir
kiti somatiniai simptomai – tachikardija, galvos skausmai, burnos sausumas,
vidurių užkietėjimai. Dažnai kartu pasireiškia nerimas.
Sergančius sunkia depresijos forma galima atpažinti iš išvaizdos: jie
atrodo pasenę, plaukai nuplikę, veidas liūdnas, mimika sustingusi, kakta ir
antakiai suraukti. Sulėtėjus judesiams, vieni jų lėtai vaikšto po skyrių į nieką
nereaguodami, kiti sėdi nejudrūs, susikūprinę, nuleidę galvas. Išsivysčius
stuporui, ištisas dienas guli lovoje, nustoja rūpintis savo išvaizda, nesišukuoja,
darosi nevalyvi. Reikia žinoti, kad pavojus išlieka net gerėjant būklei. Silpstant
stuporui, bet išliekant suicidiniams ketinimams, gali įvykdyti savižudybę, nes
palengvėjus judesiams, atsiranda daugiau jėgų tai įvykdyti.
Kalba tyliai, lėtai, nežiūri į pašnekovo akis. Į paprastus klausimus atsako
pavieniais žodžiais, į sudėtingesnius gali visai neatsakyti. Jiems sunku bendrauti
viso pokalbio metu. Tuo tarpu sergantiems neurastenija, vis sunkiau darosi
kalbėti ne pokalbio pradžioje, o tik jam ilgiau užtrukus.
Gali atsirasti daug kitų, panašių į somatines ligas simptomų. Dėl to tokia
depresija dar vadinama „maskuota, slapta”, be liūdesio. Išsiplečia vyzdžiai,
džiūsta burna ir kitos gleivinės, išsivysto virškinimo, seksualiniai sutrikimai,
obstipacija. Padidėja kraujospūdis, būna tachikardija. Vystosi skausmai širdies
plote, pilve, galvoje, gerklėje ir kituose organuose. Tirpsta, šąla galūnės.
Išryškėja dirglumas, nerimas, baimė.
Gali būti atipinės depresijos, kurių metu padidėja mieguistumas
(hipersomnija), apetitas (hiperfagija). Nerimastingai depresijai būdingas nerimas,
nuolatinė įtampa be jokios priežasties. Kartu vargina dusulys, spaudimas už
krūtinkaulio, tachikardija, pakilęs kraujospūdis. Ažituotos depresijos atveju
kartu su nerimu atsiranda susijaudinimas, kurio metu nenustygstama vietoje,
dejuojama, lakstoma po skyrių, verkiama, plėšiami rūbai nuo savęs, daužoma
galva į sieną – „raptus melancholicus”. Tokie pacientai dažnai nusižudo, jie
pavojingi ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
Endogeninė depresija (anksčiau vadinama melancholija) kyla dėl

žmogaus organizme vykstančių biologinių pokyčių, genetinių veiksnių,
asmenybės psichikos ypatumų. Ji prasideda be išorinių priežasčių.
Būdingas depresinis sindromas: pastoviai liūdna nuotaika, sulėtėjęs
mąstymas (asociacijos), užslopinti judesiai. Būdingi nuotaikos svyravimai per
parą (pablogėjimai ryškesni rytais) bei sezoniškumas (pavasario ir rudens
108
laikotarpiais). Žiemos depresija prasideda spalio – lapkričio mėnesiais, o

baigiasi balandžio – gegužės mėnesiais. Tačiau dirbantys tamsiose, uždarose
patalpose gali susirgti bet kuriuo metų laiku. Šis sutrikimas diagnozuojamas 10-
20 % sergančių depresijomis asmenų.
Pacientai būna vangūs, užslopinti, nusižeminę, linkę kaltinti save.
Susilpnėja aplinkos dirgiklių suvokimas – hipestezija, vystosi skausmo pojūčio
sumažėjimas – hipalgezija. Atsiranda depersonalizacijos ir derealizacijos
elementų – atrodo, kad pasikeitusi jo paties asmenybė, jo kūnas, maistas, visa
aplinka kitokia – blanki ir nespalvinga, bauginanti žmogų.
Be to, depresijos metu atsiranda įvairių somatovegetacinių sutrikimų,
varginančių pacientą – galvos ar kitų kūno dalių skausmai, tachikardija,
padidėjęs kraujospūdis, išsiplėtę vyzdžiai, burnos sausumas, sumažėjęs apetitas,
obstipacijos, libido sumažėjimas, mėnesinių sutrikimai.
Egzogeninė depresija vystosi veikiant išoriniams dirgikliams. Ji būna

somatinė (organinė) ir psichogeninė (reaktyvioji).
Somatinė depresija atsiranda dėl įvairios kilmės vidaus organų bei
centrinės nervų sistemos ligų (infekcijų, intoksikacijų, traumų ir kt.). Būdinga tai,
kad ji gali praeiti ir negydoma, nes gerėjant somatinei būklei, gerėja ir psichinė
paciento būklė.
Psichogeninė depresija atsiranda po stiprių išgyvenimų, psichinių traumų,
kurios sutrikdo žmogaus centrinės nervų sistemos veiklą, pertempia jo
adaptacinius mechanizmus. Pacientai apie tai papasakoja, ir tie įvykiai nuolat
dominuoja jų nusiskundimuose. Dažnai, pagerėjus situacijai, depresija išnyksta.
Psichogeninės depresijos atvejais pacientai linkę kaltinti kitus, o ne save. Be to
jie judrūs, nerimastingi, o ne užslopinti, blogiau jaučiasi vakarais, skirtingai nei
sergant endogenine depresija.
Skiriami trys depresijos sunkumo laipsniai: lengva, vidutinio sunkumo ir
sunki depresija be psichozės ir su psichozės simptomais.
Lengva depresija diagnozuojama, kai minėti simptomai nesutrikdo
žmogaus darbingumo. Žmogus jaudinasi dėl to ir stengiasi įveikti ligą.
Vidutinio sunkumo depresijos atvejais žmogus jau turi didelių trikdžių
socialinėje, darbinėje ir buitinėje veikloje.
Sunkios depresijos epizodo be psichozės metu vystosi didžiulis sielvartas,
ažitacija, savęs nuvertinimo idėjos, gilus kaltės jausmas ir įvairūs somatiniai
simptomai, kurie išlieka ilgam ir sutrikdo įprastą gyvenimą.
Sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais pasireiškia
anksčiau aprašytais simptomais ir haliucinacijomis, kliedesiais, ar depresiniu
slopinimu iki stuporo. Haliucinacijos dažniausiai būna klausos ar uoslės – balsai
įžeidinėja, smerkia, kaltina, užuodžiami nemalonūs kvapai (pūvančios mėsos,
išmatų). Kliedima apie neišvengiamą nelaimę, nuskurdimą. Pacientams kyla
savęs kaltinimo idėjų, atsiranda minčių apie savižudybę, nes gyventi su “tokiu
liūdesiu” jiems per sunku.
Amžius taip pat turi įtakos depresijos klinikai.
109
Vaikystėje nepastebima ryškios psichopatologijos, nes vaikų psichiniai

procesai dar nesusiformavę. Jie šalinasi nuo aplinkinių, retai džiaugiasi,
nežaidžia su žaislais, blogai valgo ir miega, visko bijo. Paauglystėje išryškėja
visi simptomai, tik jie silpnesni. Vyresniame amžiuje depresija būna dažnai, jos
prognozė geresnė. Vyrams prasideda apie 55-65 metus, o moterims tarp 50-60
metų. Išsivysčius fiziologiniams, endokrininiams pakitimams, išryškėja
somatinės ligos požymiai, nuolat persekioja mintys, kad susirgs nepagydoma
liga, vystosi hipochondrija. Depresijos pradžią sukelia išorinės traumuojamos
aplinkybės – artimo žmogaus liga ar mirtis, išsiskyrimas su vaikais, darbo ar
gyvenimo ritmo pasikeitimas. Būdingas nerimas dėl ateities, disforija, dažniau
pastebima ažitacija. Kliedesiams būdinga maža apimtis, buitinė tematika,
nuostolio idėjos.
Neretos savižudybės.
Nėštumo metu net keturis kartus padidėja rizika susirgti psichikos
sutrikimais. Dažniau serga paauglės. Dauguma simptomų atsiranda per pirmas
šešias savaites po gimdymo. Sutrikimai trijų rūšių:
Pogimdyminis liūdesys (50-80 %), kai verkiama be jokios priežasties,
tampama nekantriomis, sudirgusiomis, nerimastingomis.
Pogimdyminė depresija (suserga 1 iš 10), kai atsiranda liūdesys ir
neviltis, nuovargis, apetito ir miego sutrikimų, nusilpęs dėmesys, atmintis, kyla
sumišimas. Vystosi kaltės ir nepilnavertiškumo jausmai, padidėja ar sumažėja
rūpinimasis kūdikiu, labai sumažėja domėjimasis lytiniu gyvenimu.
Pogimdyminė psichozė yra reta, bet labai grėsminga būklė, kuri
pasireiškia per tris savaites po gimdymo vienai iš 1000 moterų haliucinacijomis,
kliedesiais, ažitacija bei sutrikusiu elgesiu.
Manijos epizodas
Manija (gr. mania – potraukis, beprotybė) – tai liguistai pakili nuotaika.
Maniakiniam sindromui būdinga triada – pakili nuotaika ar dirglumas,
pagreitėjusios asociacijos (mąstymas), suaktyvėję judesiai.
Manijos epizodas pasitaiko rečiau nei depresija. Jam būdinga:
1. sureikšmintas savęs vertinimas, polinkis didybės idėjoms;
2. sumažėjęs miego poreikis (iki 3 valandų per parą);
3. pagreitėjusi kalba, nuolatinis poreikis kalbėti (logorėja);
4. pagreitėjęs mąstymas, minčių antplūdis;
5. dėmesio koncentracijos sumažėjimas, išsiblaškymas;
6. padidėjusi energija, aktyvumas ar psichomotorinis sujaudinimas;
7. stiprus siekis kokios nors veiklos, sukeliančios malonumą, tačiau
galinčios sukelti nenumatytas, pavojingas pasekmes (seksualinis
palaidumas, išlaidumas ir kt.).
110
Simptomai atsiranda staiga. Pacientai spinduliuoja džiaugsmu, viskuo

patenkinti. Atrodo jaunesni, energingesni, gražesni. Iš pradžių jie jaučiasi geriau,
negu bet kada anksčiau. Įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai, nors
galima pastebėti nekantrumą, dirglumą, priešiškumą.
Jie nesugeba realiai vertinti situacijos, jaučiasi galingi, išmintingi.
Mąstymas pagreitėjęs. Jiems kyla daugybė minčių, kurios greitai keičiasi, jų
nespėja išsakyti (fuga idearum). Kalba daug, labai greitai, garsiai iki užkimimo,
vartoja necenzūrinius žodžius, neologizmus. Būdingi staigūs nuotaikų
svyravimai, – ypač kai kas nors nori įsiterpti į jų kalbą, – tuojau pat atsiranda
pyktis, net agresija.
Atmintis sąlygiškai pagerėjusi, tačiau negali užfiksuoti naujovių.
Atsiranda konfabuliacijų. Nors veikla palyginti tikslinga, tačiau dėl išblaškyto
dėmesio ji būna neproduktyvi. Rašo daug, labai greitai, didelėmis raidėmis,
tačiau mintys dėstomos padrikai. Negali sukoncentruoti dėmesio, jis nuolat
nukrypsta į nereikšmingas smulkmenas.
Didėja aktyvumas, judrumas, – nebaigę vieno darbo, pradeda kitą. Be
galo judrūs, įkyrūs, be perstojo vaikštinėja po skyrių, bėgte bėga, šoka, dainuoja.
Skyriuje kišasi į personalo darbą, stengiasi visiems viską nurodinėti, vadovauti.
Norėdami baigti pradėtus darbus, trumpiau miega naktimis (po 2-3 valandas),
bet nesijaučia pavargę. Gali nemiegoti po keletą dienų.
Pacientų išvaizda, kalba ir elgesys atspindi manijos sunkumo laipsnį. Jie
pasitempę, spindinčiomis akimis, džiugia veido išraiška. Rengiasi tvarkingai,
tačiau keistai. Moterys per ryškiai pasidažiusios, pernelyg išsipusčiusios.
Apranga itin spalvinga, neatitinkanti amžiaus.
Būna trys manijos sunkumo laipsniai.
Hipomanija – tai lengvo laipsnio manija, kuriai būdingi manijos
simptomai, bet nėra haliucinacijų, kliedesių. Šie žmonės familiarūs, seksualūs,
pakilios nuotaikos, energingi, išlaidūs. Kartais hipomanija pasireiškia piktos
manijos simptomais – irzlumu, priekabumu, grubiu elgesiu, nuolatiniu kišimusi
ne į savo reikalus. Hipomanija ryškiau nesutrikdo darbinės ir socialinės veiklos.
Manija be psichozės simptomų. Turinčių šį sutrikimą pacientų nuotaika
ypatingai pakili. Padidėjęs judrumas, gyvybingumas. Vystoma intensyvi, įvairi
veikla, bet pradėti darbai nebaigiami. Išryškėja išsiblaškymas, kalbos skubumas,
sumažėjęs miego poreikis. Kartu yra labai sureikšmintas savęs vertinimas,
atsiranda didybės idėjų. Sustiprėja suvokimas – viskas aplinkui itin gražu ir
spalvinga. Kartais nuotaika gali būti pikta, įtari. Prarandamas socialinių normų
suvokimas.
Manija su psichozės simptomais. Būdingi visi manijos simptomai, bet
savęs vertinimas ir didybės idėjos tampa kliedesiais, o įtarumas – persekiojimo
kliedesiais. Gali išsivystyti ypatingos reikšmės kliedesiai, kai viskas, kas vyksta
aplinkui, turi ypatingą, tik jam vienam suprantamą, grėsmingą reikšmę.
Kliedesiams būdinga tai, kad jie būna konkretūs. Dėl daugybės idėjų jie tampa
nesuprantami aplinkiniams. Gali atsirasti regos iliuzijų. Rečiau pasitaiko klausos
ar skonio malonaus pobūdžio haliucinacijų. Stiprus ir ilgalaikis susijaudinimas
gali tapti agresijos priežastimi. Pacientai gali ne tik kurti, bet ir įgyvendinti
111
pavojingus planus. Jie iššvaisto pinigus, užmezga pavojingas pažintis,

girtuokliauja, net įvykdo nusikaltimų, išžaginimų. Jie tampa pavojingi
aplinkiniams. Vėliau nustoja rūpintis savo išvaizda, nesiskuta, nesišukuoja,
nesirūpina maistu, gėrimu, todėl tai tampa pavojinga jų sveikatai.
Manijos atveju įvairios idėjos ir haliucinacijos būna realesnės, logiškesnės,
nei sergant šizofrenija.
Dvipolis afektinis sutrikimas

Tai ilgalaikis priepuolinis lėtinis sutrikimas, kuris pasireiškia
pasikartojančiomis afektinėmis (manijos ir depresijos) fazėmis. Serga įvairių
socialinių sluoksnių ir abiejų lyčių žmonės. Manoma, kad šį sutrikimą daugiau
lemia genetinės priežastys.
Dvipoliam afektiniam sutrikimui būdinga tai, kad tarp epizodų jie būna
visiškai sveiki. Manijos epizodai pasitaiko rečiau nei depresiniai. Manija
prasideda staiga ir trunka nuo dviejų savaičių iki keturių mėnesių. Depresija
trunka ilgiau, - apie šešis mėnesius, nors vyresniems gali tęstis metais. Ji gali
prasidėti po įvairių stresinių įvykių bet kokio amžiaus žmonėms – nuo vaikystės
iki senatvės. Per žmogaus gyvenimą epizodų dažnumas, remisijos ir recidyvai
pasireiškia labai įvairiai. Dažniausiai tokių epizodų būna apie devynis, bet
pasitaiko ir iki 30.
Nuolatiniai nuotaikos (afektiniai) sutrikimai

Distimija. Tai nuolatinė depresinė nuotaika. Prasideda nepastebimai ir
nesiekia depresijos lygio. Anksčiau šis sutrikimas buvo vadinamas depresine
neuroze. Dažniau pasireiškia 20-40 metų moterims. Žmonės nepatenkinti savimi,
niekas nedžiugina, jie nemėgsta bendrauti ir nuolat jaučiasi prislėgti.
Ciklotimija – palengva prasidedantys, nuolat pasikartojantys, lėtiniai
lengvos depresijos ir hipomanijos periodai. Serga tiek vyrai, tiek moterys,
prasideda dažniausiai paauglystėje. Diagnozuojama, kai simptomai trunka
dvejus metus.
Gydymas
Afektiniai sutrikimai diagnozuojami iš kvalifikuotos paciento apklausos ir
psichologinio ištyrimo įvairiais testais. Juos pildo specialistai (Hamiltono,
Montgomerry-Asberg, HAD ir kt.), o kai kuriuos – patys pacientai (Becko,
Zungo ir kt. testai, žr. priedus).
Žmonės ne visada patys kreipiasi į psichiatrus, nes gali nesuvokti ligos
sunkumo ir įsitikinę, kad niekas jiems negalės padėti. Kartais gydytis juos
paskatina artimieji.
Taikomas kompleksinis gydymas – ilgalaikis medikamentinis ir
psichoterapinis. Parenkamas pats tinkamiausias metodas, pagal ligos formą bei
sunkumo laipsnį. Per depresijos epizodus gydoma antidepresantais,
112
raminamaisiais preparatais. Lengvesniais atvejais labai padeda psichoterapiniai

metodai, šviesos terapija. Sunkiais atvejais taikoma elektrotraukulinė terapija.
Depresija linkusi kartotis, todėl net lengvos formos turi būti gydomos.
Ligai užsitęsus, gydymui reikės daugiau pastangų, lėšų. Gali baigtis savižudybe.
Jei depresijos epizodų buvo ne vienas arba pacientas serga dvipoliu sutrikimu,
tai reikia ilgalaikio palaikomojo gydymo. Gydymas padeda 80 % pacientų.
Manijai gydyti skiriami nuotaikos stabilizatoriai, o sunkesniais atvejais –
neuroleptikai. Praėjus ūmiems reiškiniams, rekomenduojama reguliariai ir ilgą
laiką tęsti gydymą nuotaikos stabilizatoriais, kad būtų išvengta epizodų
kartojimosi.
Tinkamai, reguliariai besigydantis žmogus greičiau pasveiksta. Liga
neprogresuoja, nepereina į lėtinę, išvengiama jos pasikartojimų, sunkių
komplikacijų. Žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą.
Slauga
Slaugytojos darbas su afektiniais sutrikimais sergančiais pacientais yra
atsakingas, reikalaujantis daug kantrybės ir pastangų. Slaugos proceso pradžioje,
norint geriau pažinti pacientus, svarbu stebėti jų elgesį. Jie stebimi įvairiose
situacijose – bendraujant su palatos kaimynais, artimaisiais, personalu. Ypač
daug informacijos suteikia stebėjimas vakare, kai sumažėja skyriuje darbuotojų
ir pacientai elgiasi kiek laisviau. Reikia nuolat stebėti nuotaikų kaitą – įtarumo,
baimės, nerimo atsiradimą, ligos požymių išryškėjimą ar susilpnėjimą gydymo ir
slaugos proceso eigoje.
Būklei pablogėjus, pacientai gali kliedėti. Jie patys apie tai gali
nepapasakoti, tai dera laiku pastebėti (žr. skyrių „Mąstymo sutrikimai”, 36 psl.).
Savo pastebėjimais patartina nuolat dalintis ir tartis su kitais komandos
nariais, viską surašyti, pažymėti datas. Taip bus išvengta įvairių netikėtumų,
klaidų, užtikrintas slaugos tęstinumas.
Slauga depresijos epizodo metu
Sudaromas išsamus slaugos planas, stengiantis patenkinti paciento

poreikius, atsižvelgiant į 12 gyvybinių veiklų. Surenkami anamnezės duomenys
(interviu), išsiaiškinama psichikos sveikatos būsena, išnagrinėjami paciento
fiziologiniai, psichologiniai, socialiniai-kultūriniai, politiniai-ekonominiai
poreikiai. Vėliau šios žinios padės slaugytojai įtraukti pacientą į aktyvų
gyvenimą.
Saugi aplinka
Pacientams stacionare turi būti sudaryta ir palaikoma rami, saugi aplinka.
Šios gyvybinės veiklos laidavimas yra vienas svarbiausių uždavinių slaugant
pacientus, turinčius įvairių psichikos sutrikimų. Patekę į naują, svetimą, dažnai
triukšmingą ar net gąsdinančią aplinką, pacientai jaučiasi nesaugūs, sutrikę.
Sergantys depresija pacientai jaučia nuolatinį nerimą, baimę, todėl vengia
bendrauti su aplinkiniais.
113
Pacientui svarbūs pirmieji įspūdžiai skyriuje. Slaugytoja turi prisistatyti

pacientui, supažindinti su aplinka, su skyriaus vidaus tvarka (gali įteikti
atmintinę). Jei pacientas vaikšto, parodoma, kur yra valgykla, tualetas, dušas,
paaiškinama, kuriuo metu juo galima naudotis. Jei pacientas nevaikšto, jam
parodomas pagalbos iškvietimo mygtukas, kad, esant reikalui, galėtų juo
pasinaudoti. Dera pasiteirauti paties paciento, gal jis turi kokių norų ar
pageidavimų, padrąsinti jį, paaiškinti, kad bet kada gali kreiptis į slaugytoją
pagalbos ar patarimo. Pacientas pasijus savarankiškesnis, labiau vertinamas. Tai
sustiprins jo pasitikėjimą personalu.
Dažnai pacientai labai bijo medikamentinio gydymo, nes įsitikinę, kad
prie jo pripras. Slaugytoja turėtų paaiškinti, kad antidepresantai nesukelia
pripratimo.
Žinodama, kad sergantieji depresija gali sau pakenkti, slaugytoja juos turi
nuolat stebėti. Negalima skyriuje laikyti virvių, diržų, aštrių, smailių, dūžtančių
daiktų, kuriais jie galėtų susižaloti. Grįžusius iš pasivaikščiojimo reikia
patikrinti, ar neturi draudžiamų daiktų. Svarbu kontroliuoti, ar vaistai nuryjami,
ar jie nekaupiami.
Slaugytoja turi būti ne tik pastabi, bet ir atsargi, kad pacientai nepajustų
nuolatinės priežiūros ir neįsižeistų. Labai svarbu neprarasti jų pasitikėjimo.
Esant savižudybės grėsmei, ypač jei yra buvę ankstesnių mėginimų, reikia
nebijoti paklausti tiesiai, ar galvoja apie tai, ar turi konkretų planą bei priemones
jam įgyvendinti, ar tikrai taip jau viskas yra bloga. Reikia perspėti apie tai visą
medicinos personalą ir sustiprinti priežiūrą (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 89,
90 psl.).
Bendravimas
Slaugytojos gebėjimas užmegzti kontaktą su šiais pacientais yra labai
svarbus, nes tai yra sėkmingo slaugos proceso pagrindas. Sutrikus savimonei,
pacientai linkę užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo aplinkinių, nenori ar nepajėgia
bendrauti su medicinos personalu. Slaugytojos tikslas – suvokti, kokio jiems
reikia bendravimo, pačiai drąsiai ir aktyviai imtis iniciatyvos. Reikia skirti
dėmesį net tada, kai jie to visiškai nenori. Dera sugebėti sudaryti tinkamą
atmosferą, padedančią pacientui atsiskleisti. Vieniems pacientams reikia tik
patarimo, kitiems – nuraminimo, paguodos, dar kitiems – išklausymo,
nuoširdaus pokalbio. Pacientai jaučia, ar slaugytoja su jais bendrauja tik iš
pareigos, ar supratingai, nuoširdžiai, skirdama pakankamai laiko pokalbiui.
Pajutę empatiją, susidomėjimą, norą padėti, jie lengviau bendraus.
Reikia neužmiršti juos pagirti net už menkiausias pastangas.
Bendraujant geriau užduoti mažiau klausimų, tik pačius esminius.
Klausimai turi būti trumpi, aiškūs, konkretūs. Pacientų negalima raginti kalbėti
greičiau, nes tai pablogins jų savijautą. Kartais pakanka tik tyliai pasėdėti šalia
paciento.
Galima naudoti lietimą, nes kai kuriais atvejais jis reikšmingesnis nei
kalbėjimas. Tai nežodinis (neverbalinis) bendravimas, kuris pacientams suteikia
paramos, šilumos bei supratimo jausmą. Neretai glaudesnio kontakto
114
užmezgimui padeda meno ar muzikos terapija, biblioterapija, išvykos į gamtą ir

pan.
Bendraujant reikia stengtis priešintis paciento neigiamoms mintims,
neįkyriai skatinti teigiamas, aktyvinti pasitikėjimą savimi.. Pokalbį visada
užbaigti su viltimi. Galima patarti šiuo laikotarpiu vengti didelių pokyčių
gyvenime, kad stresogeniniai įvykiai nepablogintų būklės.
Kvėpavimas
Šioje gyvybinėje veikloje neretai vargina dusulio, spaudimo jausmai. Jei
kvėpavimo sutrikimai nedideli, reikia patarti ir padėti pacientui pasirinkti
patogią kūno padėtį.
Rūkantiesiems rekomenduotina aiškinti rūkymo žalą.
Dažnai vargina skausmai krūtinėje, širdies srityje. Pacientai tiksliai
parodo vietą, kur jiems skauda, paaiškina, kad „užgulė akmuo” ant širdies, kad
tai daug baisiau už bet kokį anksčiau patirtą fizinį skausmą.
Slaugytojos taktiška ir nuoširdi paguoda, supratimas gali labai padėti.
Valgymo ir gėrimo gyvybinėje veikloje esti rimtų problemų.
Visiems žinoma, kad negėręs ir nevalgęs žmogus negali egzistuoti.
Dažniausiai pacientams pablogėja apetitas. Gali visai nustoti valgyti, per savaitę
netekti iki penkių kilogramų kūno masės. Juos reikia kasdien pasverti. Svorio
padidėjimas ar sumažėjimas yra svarbus paciento būklės rodiklis.
Rekomenduojama maitinti dažniau, mažomis porcijomis. Tinkamesnis laikas yra
po pietų ar vakare, kai jų nuotaika šiek tiek pagerėja.
Maistas turėtų būti paciento mėgstamas, teikiantis energijos, skaidulinis.
Svarbu aiškinti mitybos reikšmę. Kiek pagerėjus būklei, galima juos paskatinti
įsitraukti į maisto ruošimą. Tai būtų aktyvuojanti veikla, skatinanti bendravimą,
malonesnį ir įdomesnį laiko praleidimą.
Tuštinimasis ir šlapinimasis
Tai būtina kasdieninio gyvenimo dalis. Ši gyvybinė veikla yra individuali,
gana intymi. Todėl slaugytojai, laikantis privatumo, teks išsiaiškinti galimas šios
srities problemas.
Dėl sulėtėjusių visų funkcijų, dažniausiai juos vargina obstipacijos. Reikia
išsiaiškinti, kokios priežastys jas sukelia – antidepresantų vartojimas, netinkama
mityba, judėjimo stoka – ir patarti, kaip to išvengti. Esant vidurių užkietėjimui,
patariama valgyti vaisių, daržovių, gerti skysčių. Naudinga ryte išgerti vandens,
valgyti skaidulinių medžiagų turintį maistą, gerti vidurius laisvinamąsias arbatas.
Jei šie patarimai nepadeda, pranešti gydytojui, kuris numatys tolimesnę
taktiką – gal teks skirti laisvinamųjų medikamentų, gal pakeisti vaistus ar
sumažinti jų dozę.
Asmens higienos gyvybinėje veikloje iškyla daug problemų.
Ši gyvybinė veikla prasideda kiekvieną rytą prausimusi ir savarankišku
maudymusi po dušu. Rūpinimasis asmens higiena priklauso nuo paciento
bendros būklės.
Sergantys depresija pacientai dažnai būna abejingi savo išvaizdai, kūno ir
rūbų švarai. Reikia mandagiai, neįžeidžiant paaiškinti pacientui asmeninės
higienos svarbą ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Dėl nuolatinio vaistų
115
vartojimo, sutrikus virškinimui, dažnai iš burnos sklinda nemalonus kvapas.

Skatinama prisiminti ankstesnius įgūdžius, palaipsniui iškeliant nedideles
užduotis, – kaip prižiūrėti burnos ertmę, plaukus, tarpvietę ir stengtis jas
įvykdyti. Iš pradžių teks padėti susidoroti su šiomis užduotimis ir skatinti
paciento savarankiškumą. Būklei gerėjant, pacientas vis lengviau susidoros su
šiomis problemomis, ypač jei bus nuolat pagiriamas už pasiektą kad ir nedidelę
pažangą.
Judėjimas
Labai ryškių motorikos sutrikimų, sergant depresija, dažniausiai nebūna.
Dėl sulėtėjusių judesių gali iškilti potencialių judėjimo problemų.
Pacientai dažnai vaikšto lėtai, kartais visą dieną gali sėdėti nuleidę galvą.
Sunkiais atvejais, ištikti stuporo būsenos, ištisomis valandomis gali gulėti lovoje,
užsikloję galvą antklode.
Reikia žinoti, kad kartais savo nejudrumą jie aiškina įvairiomis
priežastimis – sąnarių, kojų skausmais ir kt. Slaugytoja turėtų jiems paaiškinti
judėjimo svarbą kaulams, raumenims, bendrai žmogaus savijautai. Reikia
aktyvinti pacientą, skatinti jį po truputį pradėti mankštintis, parodyti keletą
paprastų pratimų, o vėliau pereiti prie sudėtingesnių. Naudinga kartu su pacientu
eiti pasivaikščioti. Tai padės užsimegzti glaudesniam kontaktui, skatins
malonesnį, artimesnį, nuoširdesnį bendravimą.
Darbas ir žaidimai
Išsivysčius depresiniam sindromui, sutrikus mąstymui, motorikai, kilus
liūdesiui, baimei, nerimui, pacientai nebegali dirbti, nesugeba ir nenori planuoti
laisvalaikio. Niekas jų nedomina ir nedžiugina.
Slaugytoja turėtų padėti jiems greičiau atgauti domėjimąsi gyvenimu,
pasitikėjimą savimi, nuolat žadinti savigarbą. Dera skatinti juos dalyvauti
užimtumo grupėse – meno, muzikos ar kitose, dalyvauti išvykose, ekskursijose.
Naudinga į šią veiklą įtraukti artimuosius. Jie geriausiai žino paciento
pomėgius, todėl gali padėti atskleisti jo sugebėjimus, atgauti prarastą
domėjimąsi ankstyvesne veikla. Visa tai padės jį vėl įtraukti į aktyvų gyvenimą.
116
Kūno temperatūros reguliavimas

Šioje gyvybinėje veikloje dažniausiai pokyčių nebūna. Sergantys
depresija pacientai dažniausiai visai nekreipia į save dėmesio. Jie abejingi savo
išvaizdai, todėl nesirūpina savo apranga, gali peršalti ar perkaisti. Slaugytoja
gali patarti, kaip tinkamai rengtis.
Miegojimas
Sergantiems depresija išsivysto įvairūs miego sutrikimai.
Dažniausiai kankina nemiga, kuri dar labiau pablogina būklę. Vakare
sunkiai užmiegama, vargina dažni prabudimai nuo menkiausio triukšmo,
ankstyvas nubudimas. Toks miegas nesuteikia poilsio, jaučiamas nuovargis,
atsiranda dirglumas. Slaugytoja turi patarti ir šioje situacijoje (žr. skyrių
„Neorganiniai miego sutrikimai”, 77, 78 psl.). Reikia žinoti, kad kai kurie
antidepresantai sukelia nemigą.
Lyties raiška
Tai opi, intymi, tačiau labai reikšminga žmogui problema. Sergant
depresija libido susilpnėja. Be to, tai gali atsitikti dėl kai kurių vaistų vartojimo
(antidepresantų, trankviliantų).
Ypatingai jautriai į tai reaguoja vyrai. Jie drovisi išsipasakoti, aptarti su
personalu šias problemas. Reikėtų juos paskatinti apie tai pakalbėti,
pasikonsultuoti su šios srities gydytoju.
Mirimas
Sergančius depresija mintys apie suicidą ir mirtį aplanko labai dažnai. Gal
yra buvę net mėginimų nusižudyti.
Pacientus neretai slegia kaltės jausmas, kad jie esą niekam nereikalingi,
našta artimiesiems. Slaugytoja turi būti gerai psichologiškai pasirengusi dirbti su
šiais pacientais. Svarbu laiku pastebėti nuotaikų svyravimus, emocijų kaitą.
Supratinga, nuoširdi, rūpestinga, pagarbi, skirianti pakankamai laiko ir
dėmesio slaugytoja padės įveikti šį sunkų psichikos sutrikimą ir paskatins
tolimesniam gydymuisi, suteiks vilties pasveikti.
Slauga manijos epizodo metu

Šiuos pacientus reikėtų laikyti kuo ramesniame skyriuje, pašalinti visus
įmanomus dirgiklius, apriboti su jais bendraujančių žmonių skaičių. Iš aplinkos
reikia pašalinti pavojingus daiktus. Gerai būtų, jei juos slaugytų ta pati
slaugytoja dieną, o kita – naktį.
Slaugant šiuos pacientus, slaugytojai teks pasitelkti kantrybę, suvokti, kad
toks elgesys yra sukeltas ligos. Sergantys manija pacientai itin aktyvūs,
familiarūs, įkyrūs, nerealiai vertinantys savo gebėjimus. Jie nuolat kišasi ne į
savo reikalus, stengiasi visur įvesti savo tvarką, visiems nurodinėti. Nebaigę
vieno darbo, griebiasi kito. Jų dėmesys greitai nukrypsta į kokią nereikšmingą
detalę, ir jie nebesidomi ankstesniais ketinimais.
Slaugytoja turėtų pamėginti jų veiklą nukreipti kokia nors naudinga
kryptimi. Pavyzdžiui, paskatinti pasirūpinti skyriaus gėlėmis, knygomis ar kita
aktyvia veikla. Galbūt jie galėtų bendradarbiauti ligoninėje leidžiamuose
117
žurnaluose, dalyvauti įvairiose užimtumo grupėse, piešti, rašyti ar kurti

eilėraščius. Tai gali atskleisti jų užslėptus meninius gebėjimus.
Tačiau neįdomių, ypač nešvarių darbų šie pacientai nedirbs. Jie gali atlikti
tik trumpalaikius, nereikalaujančius susikaupimo ir kruopštumo darbus. Pradėtų
darbų iki galo nebaigs dėl užvaldžiusių pervertinimo idėjų, dėmesio sutrikimų.
Stengiantis pakoreguoti jų veiklą, pervertinimo idėjas, reikia atminti, kad į
menkiausią dirgiklį jie gali sureaguoti nelauktai – gali kilti staigus nuotaikos
pasikeitimas iš euforijos į disforiją, nekantrumą, priešiškumą ar net agresiją.
Labai naudingi įvairūs fiziniai pratimai, kurie dažnai sumažina įtampą.
Psichiatriniuose stacionaruose įrengiami kabinetai, kuriuose jie gali mankštintis.
Slaugytoja turėtų patarti artimiesiems, kad dėl padidėjusio seksualumo,
destruktyvaus elgesio švaistant pinigus, girtuokliaujant, užmezgant neaiškias
pažintis, gali kilti įvairių nemalonių netikėtumų aplinkiniams.
Slaugytojai reikėtų išlikti ramiai, nepasiduoti jų nuotaikų kaitai, elgtis
taktiškai, pagarbiai, bet numatyti visas tokio protrūkio pasekmes.
Svarbu supažindinti artimuosius su afektinių sutrikimų simptomais,
komplikacijomis, kad būtų išvengta autoagresijos ar agresijos kitų atžvilgiu.
Reikėtų stengtis neakcentuoti nesėkmių, neužmiršti pagirti už teigiamus
poslinkius. Artimiesiems teks apsišarvoti kantrybe ir žinoti, kad šie sutrikimai
pagydomi. Reikėtų švelniai, netaikant prievartos paskatinti žmogų kreiptis į
specialistus ir tinkamai vartoti paskirtus vaistus.
Artimieji turi žinoti, kuo gali baigtis depresijos epizodas ar impulsyvus,
pavojingas elgesys manijos epizodo metu. Taip jie ne tik apsisaugos patys, bet ir
suskubs laiku hospitalizuoti žmogų ir išvengti nepageidaujamų komplikacijų.
1. Kas yra afektiniai sutrikimai?

2. Kas būdinga depresiniam sindromui?
3. Kas būdinga maniakiniam sindromui?
4. Apibūdinti depresijos epizodo klinikinius simptomus;
5. Charakterizuoti manijos epizodo klinikinius simptomus;
6. Nurodyti depresijos komplikacijas;
7. Nurodyti manijos epizodo galimas komplikacijas;
8. Paaiškinti dvipolio afektinio sutrikimo kliniką;
9. Sergančiųjų depresija slaugos ypatumai;
10. Sergančiųjų manijos epizodu slaugos ypatumai;
11. Bendravimo su šiais pacientais ypatumai;
12. Bendradarbiavimas su šių pacientų artimaisiais.
118
Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai
Šizofrenija
Šizofrenija (gr. schizo – skaldau, phren – protas) – tai sunkus lėtinis
psichozinis sutrikimas, pažeidžiantis psichikos vientisumą, pasireiškiantis
realybės suvokimo ir santykio su aplinkiniu pasauliu netekimu. Būdingi ryškūs
mąstymo, emocijų ir valios sutrikimai, pakitęs suvokimas bei elgesys.
Epidemiologija. Šizofrenija serga apie 1 % pasaulio gyventojų.
Tai jaunų žmonių liga, kuria susergama 20-40 metų. Tačiau ji gali
prasidėti bet kuriuo gyvenimo periodu, progresuoti staigiai arba lėtai. Šizofrenija
išplitusi visame pasaulyje – ir turtingose, ir neturtingose šalyse, pasireiškia tiek
vyrams, tiek moterims. Vyrams ji dažniausiai prasideda anksčiau – 15-25 metų,
o moterims kiek vėliau – 25-35 metų amžiuje. Dažniau serga miesto gyventojai.
Etiopatogenezė. Tiksliai nežinoma, manoma, kad daugialypė. Svarbus
paveldėjimo faktorius. Jau identifikuoti genai, kurie nulemia ligos atsiradimą.
Nustatyti biocheminiai pakitimai, padidėjęs dopamino, noradrenalino
kiekis, pakitęs serotonino aktyvumas. Tačiau veikia ir kiti veiksniai – stresinės
situacijos, nėštumo ar gimdymo komplikacijos, virusinės smegenų infekcijos,
psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.
Eiga. Šizofrenija dažniau suserga žmonės, turintys šizoidinio tipo
asmenybės bruožų.
Šizofrenijos pradžia gali būti ūmi arba lėtinė.
Jos eiga būna įvairi – epizodinė, priepuolinė ar nuolatinė. Baigtis – visiška
remisija, epizodiniai paūmėjimai, stabilūs ar progresuojantys liekamieji
reiškiniai, sukeliantys sunkius psichinės negalios reiškinius.
Pastebėta, kad ilgą laiką sergant, psichoziniai reiškiniai silpnėja, o elgesio
ir valios sutrikimai – intensyvėja.
Prognozė. Geresnės prognozės galima tikėtis, jeigu liga prasideda staiga,
vyrauja pozityvūs simptomai, priepuolis trumpas, sergama vyresniame amžiuje.
Eiga lengvesnė, jei pacientas prieš susirgdamas pasižymėjo gerais bendravimo
įgūdžiais, buvo baigęs mokslus, turėjo darbą, šeimą, laiku pradėjo gydytis.
Pasveikimo tikimybė priklauso nuo to, ar pirmojo epizodo metu pacientas
vartojo paskirtus vaistus. Nevartojant jų, priepuoliai kartojasi.
Prognozė bloga, kai ligos pradžia ir eiga lėta, ji pasireiškia negatyviais
simptomais, būna dažnų recidyvų ir agresijos priepuolių. Taip pat blogai, kai
šeimoje yra sirgusių šizofrenija, kai suserga jaunas, turintis asmenybės sutrikimą,
vienišas, be profesijos žmogus. Suicidų pasitaiko apie 10 % , parasuicidų – apie
50 %.
Klinikiniai simptomai. Šizofrenijai būdinga triada – mąstymo, emocijų ir
valios sutrikimai. Dažnai kartu būna suvokimo sutrikimų, išliekant aiškiai
119
sąmonei. Atmintis nesutrinka, bet pablogėja dėl dėmesio koncentracijos

nusilpimo.
Mąstymo (asociacijų) sutrikimų daug ir jie labai įvairūs. Mąstymas gali
sutrikti įvairiai – tiek forma, tiek turiniu. Vystosi rezonuojantis, padrikas,
nerišlus, paralogiškas, simbolinis mąstymas, atsiranda mąstymo perseveracija,
„šperungai”, neologizmai.
Būna įvairaus pobūdžio kliedesių – persekiojimo, poveikio, santykio,
religinių, nežemiškų sugebėjimų ir kitokių visiškai neįmanomo turinio.
Pacientas gali kliedėti, jog kažkas valdo jo kūną, kad žmonės skaito jo mintis,
arba, kad jos ištraukiamos kažkokios pašalinės jėgos.
Gali išsivystyti autizmo bei socialinio atsiribojimo reiškiniai.
Emocijų (afektiniai) sutrikimai gali pasireikšti įvairiai. Pamažu nuskursta
arba iškrypsta emocijos. Žmogus darosi abejingas aplinkiniams, artimiesiems, o
vėliau net ir sau. Vystosi emocijų neadekvatiškumas, anhedonija, net jų
bukumas, apatija.
Valia nusilpsta palaipsniui. Pacientai nesugeba tinkamai apsirengti,
nesiprausia, nesišukuoja, užmiršta atlikti paprasčiausius reikalus. Gali atsirasti
ažitacija, vaikiškas kvailiojimas, psichinio ir fizinio automatizmo reiškinių,
stereotipiniai judesiai. Vystosi ambivalencija, abulija. Sunkiais atvejais išsivysto
katatoninis stuporas arba katatoninis sujaudinimas, negatyvizmas.
Negatyvizmas gali būti aktyvus ir pasyvus. Turintys aktyvaus
negatyvizmo bruožų ne tik neatlieka to, kas prašoma daryti, bet daro visai
priešingus veiksmus, o pasyvaus negatyvizmo atveju – tik nevykdo prašymų.
Sutrikus suvokimams, spalvos ir garsai atrodo pakitę, intensyvesni negu
yra iš tikrųjų. Neesminiai daiktų požymiai gali gąsdinti, nes atrodo pasikeitę ir
svarbesni už visą objektą. Anksti pasireiškia sumišimas, todėl kasdieninės
situacijos žmogui atrodo kaip ypatingai blogos.
Dažniausios būna klausos haliucinacijos, kai girdimi balsai, įsakantys ar
komentuojantys, aptariantys paciento elgesį. Gali būti skonio, uoslės, taktilinių
ir kt. haliucinacijų.
Simptomai gali būti skirstomi į negatyvius, pozityvius ir dezorganizuotus.

Pozityvūs simptomai – kliedesiai, haliucinacijos, ažitacija, katatoninis
stuporas, emocijų neadekvatumas. Tai nereiškia, kad šie simptomai geri, o tik tai,
kad psichinėje veikloje atsiranda kažkas nauja, nebūdinga sveiko žmogaus
psichikai.
Negatyvūs simptomai – kai prarandama tai, kas buvo būdinga paciento
psichikai iki ligos. Kalba tampa skurdi, išsivysto apatija, anhedonija, nerišlus
mąstymas, abulija, socialinių ryšių nutrūkimas.
120
Dezo rganizuoti simptomai – tai sutrikęs mąstymas, kalba bei

elgesys, kurie neturi prasmės. Dezorganizuoto elgesio žmogus tampa neaktyvus,
lėčiau juda, vystosi stereotipijos ar keistas elgesys, kvailiojimai.
Mąstymas tampa miglotas, padrikas, rezonieriškas, simbolinis. Atsiranda
perseveracijų, minties nutrūkimų. Sutrinka kalba, išryškėja neologizmai, ji
tampa skurdi, padrika, nesuprantama. Minčių daug, jos painiojasi,
nebesugebama sklandžiai kalbėti, šokinėjama nuo vienos temos prie kitos. Kitu
atveju – žmogus gali visai nustoti kalbėjęs, nes jam atrodo, kad išnyko visos
mintys ir galva tampa „tuščia”.
Silpsta emocijos, niekas žmogaus nejaudina – nei džiugūs, nei liūdni
įvykiai. Veidas neišraiškingas, sunku bendrauti, vengia pašnekovo žvilgsnio.
Žmogus palaipsniui tampa asocialiu, nustoja bendrauti ir domėtis kitais
žmonėmis, visuomeniniu gyvenimu.
Klasifikacija. Klinikinėje praktikoje žinomos šios pagrindinės
šizofrenijos formos: paranoidinė, hebefreninė, katatoninė ir paprastoji.
Prieš psichozinių simptomų atsiradimą, kelias savaites ar mėnesius gali
būti įvairūs pranašaujantys simptomai, pasireiškiantys nesunkia depresija,
generalizuotu nerimu, baime, sumišimu.
Paranoidine forma dažniausiai sergama daugelyje pasaulio šalių.
Vyrauja paranoidinis sindromas. Ši forma ilgai nenustatoma, prasideda vėliau
nei kitos – apie 30-sius gyvenimo metus.
Pacientai gali būti įtarūs, nepasitikintys, autistiški. Vėliau atsiranda
pavydo, persekiojimo, nuodijimo, poveikio, didybės, ypatingos reikšmės bei
kitokių kliedesių apie minčių išėmimą iš galvos, asmenybės užvaldymą ar
sunaikinimą, apie viso pasaulio pražūtį.
Vėliau gali išsivystyti psichinio automatizmo reiškinių (Kandinskio-
Clerambault sindromas).
Būdingi įvairūs suvokimo sutrikimai – klausos haliucinacijos
(grasinamosios, imperatyvinės), senestopatijos, uoslės, skonio haliucinacijos.
Gali būti depersonalizacijos, derealizacijos reiškinių.
Mąstymo formos, emocijų sferos sutrikimai, dezorganizuotas elgesys,
katatoniniai simptomai šiai formai nebūdingi.
Hebefreninė (dezorganizuota) forma palyginti reta, prasideda paauglytėje
ir jauname amžiuje (15-20 metų). Premorbidiniams asmenybės bruožams
būdingas drovumas, uždarumas.
Išryškėja afektiniai sutrikimai. Nuotaika neadekvati. Elgesys
neprognozuojamas, manieringas, kvailiojantis – gali šlapintis į lovą, muštis,
draskytis, šliaužioti, apsinuoginti. Mąstymas nenuoseklus, kalba padrika.
Kliedesiai ir haliucinacijos pavienės, neryškios.
Prognozė bloga, nes greitai atsiranda „negatyvių” simptomų, ypač afektų
bei valios srityse. Greitai suyra asmenybė.
121
Katatoninė forma išsivysto vyresniems nei 20 metų žmonėms ir

pasireiškia ryškiais psichomotorikos sutrikimais, katatoniniu sindromu.
Iš pradžių gali išryškėti bloga nuotaika, pavieniai kliedesiai, vėliau vystosi
katatoninis sujaudinimas ar katatoninis stuporas, arba jų kaita. Sujaudinimo
metu pacientas rodo grimasas, nuolat be tikslo juda. Sukilus impulsyvumui,
staigiai pašoka, gali imti muštis.
Kalba abstrakčiomis sąvokomis, simboliais, lėkštai ir beprasmiškai
juokauja. Gali atsirasti perseveracija, echolalijos, echopraksijos reiškinių,
automatinis paklusnumas, negatyvizmas.
Išryškėjus stuporui, pasidaro nejudrūs, įgauna įmantrias pozas
(„embriono”, „oro pagalvės”, „gobtuvo”), vystosi mutizmas, katalepsija
(vaškinis lankstumas). Tokiomis pozomis išbūna ilgą laiką.
Tai sunkūs pacientai. Jie guli išsekę, atsisako valgyti. Pakitusi išvaizda –
veido oda prakaituota, blizganti, veidas amimiškas. Būnant viena poza,
sustingus, sutrinka periferinė kraujotaka, atsiranda patinimų, pragulų, sutrinka
širdies darbas ir kvėpavimas. Negydant liga gali trukti mėnesius ir net metus.
Katatoninius simptomus gali sukelti ir organinės galvos smegenų ligos
(navikai, intoksikacijos alkoholiu ar narkotikais), nuotaikos sutrikimai
(depresija).
Paprastoji forma pasitaiko retai ir yra sunkiai diagnozuojama. Prasideda
gana ankstyvame amžiuje – maždaug 16 metų. Būdingi pamažu besivystantys
negatyvūs simptomai. Lėtai progresuoja keistas elgesys be kliedesių (arba jie
trumpalaikiai ir neryškūs). Haliucinacijos dažniau elementaraus pobūdžio.
Buvę pavyzdingi mokiniai, – pradeda atsilikti moksle. Skundžiasi, kad
negali nieko galvoti, nes nėra minčių. Domisi „filosofinėmis” problemomis. Gali
teigti, kad minčių labai daug, jos atsitiktinės ir labai varginančios.
Pacientai darosi grubūs, priešiški ar net agresyvūs artimiesiems. Vėliau
apsileidžia, pasidaro tingūs. Ne tik nieko nedirba, bet ir nesirūpina savimi –
nesiprausia, nesišukuoja, gali pradėti valkatauti.
Pamažu nutolsta nuo draugų, pradeda jų vengti, pasineria į save. Ištisomis
dienomis gali gulėti ar sėdėti namuose apsileidę, viskam abejingi, buka ar
grimasuojančia veido išraiška.
Prognozė bloga, nes palaipsniui nuskursta asmenybė.
Rezidualinė (liekamoji) šizofrenija. Tai yra tokia stadija, kai ūmus
epizodas pereina į lėtinę fazę. Jai būdingi negatyvūs simptomai, o haliucinacijų
ir kliedesių nebūna.
122
Gydymas
Gydymas yra kompleksinis, ilgalaikis. Jo komponentai yra šie:
antipsichoziniai vaistai (neuroleptikai), psichoterapija ir psichosocialinė
reabilitacija. Gydant sunkias, ypač katatonines, formas, galima taikyti
elektroimpulsinę terapiją.
Specifinių tyrimų, patvirtinančių šizofrenijos diagnozę, nėra.
Diagnozuojama pagal psichiatrijoje naudojamus kriterijus visiems kitiems
psichikos sutrikimams nustatyti.
Papildomai atliekama elektroencefalografija, kompiuterinė tomografija,
magnetinis branduolinis rezonansas. Jie padeda aptikti įvairius nespecifinius
pakitimus galvos smegenyse.
Poūmiu periodu taikomas ambulatorinis gydymas psichikos sveikatos
centruose arba psichiatrinėse ligoninėse esančiuose dienos stacionaruose.
Paprastai ligonis negali paaiškinti, kas vyksta jo sieloje. Todėl
artimiesiems darosi baisu, kai jie mato, kad žmogus, kurį jie gerai pažinojo,
neatpažįstamai keičiasi. Jie mano, kad kaltas pats žmogus, o ne liga. Vyrauja
nuomonė, kad šios ligos neįmanoma išgydyti ir kad ji visuomet veda prie visiško
dvasios nuosmukio. Tačiau tai ne visai teisinga nuomonė.
Gydant skiriami trys etapai.
Trumpalaikio gydymo tikslas yra pašalinti psichozės ūmius (pozityvius)
simptomus.
Antrame gydymo etape taikomas prevencinis gydymas (tęstinis,
palaikomasis). Jis trunka ilgą laiką, nes siekiama apsaugoti žmogų nuo
simptomų pasikartojimo, užtikrinti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą. Dera
informuoti šeimą apie gydymo vaistais būtinumą, patarti vengti stresų.
Psichoedukacijos tikslas – suteikti pacientams ir jų šeimos nariams žinių
apie ligą. Individualios, grupinės, šeimos konsultacijos padeda pacientui
formuoti naujus įgūdžius, kurti draugišką atmosferą namuose bei sugrįžti prie
įprastinės veiklos.
Trečiame etape taikomos psichosocialinės reabilitacijos programos,
kuriomis siekiama, kad pacientai išvengtų galimų sunkių šios ligos padarinių.
Tikslinga bendrauti su šeimomis, turinčiomis tokių pačių problemų.
Reikia paaiškinti, kad išrašyti po gydymo į namus pacientai nebūna
visiškai pasveikę. Tolimesnis laikotarpis gali būti sunkus ir apgaulingas.
Pastebėta, kad per pirmuosius šešis mėnesius yra didesnė savižudybės rizika.
Todėl svarbu, kad pacientai nebūtų palikti likimo valiai, o nuolat prižiūrimi
specialistų komandos.
Slauga
Sergantiems šizofrenija žmonėms reikia supratimo, paramos, užuojautos

ir pagarbos, kaip ir visiems pacientams, sergantiems įvairiausiomis kitomis
ligomis.
123
Sudaromas slaugos planas, užtikrinantis visas gyvybines veiklas, kaip ir

kitų psichikos sutrikimų atvejais.
Svarbiausia slaugytojos pareiga – sudaryti saugią aplinką pacientui bei
aplinkiniams, sumažinti baimę ir nerimą patekus į naują aplinką.
Slaugytoja turi stengtis išlikti rami, nes nerimas gali persiduoti
pacientams. Aplinka turi būti tyli, rami, joje kuo mažiau įvairių dirgiklių –
neryški šviesa, mažiau žmonių. Negali būti pavojingų daiktų, kad nesusižeistų
patys ar nesužalotų aplinkinių.
Reikia atminti, kad sergantiems katatonine šizofrenijos forma katatoninis
stuporas gali staiga pereiti į katatoninį sujaudinimą.
Tokios būsenos pacientai pavojingi aplinkiniams. Stovėti reikia šalia,
neišleisti jų iš regėjimo lauko, lydint – eiti šalia arba paskui. Sujaudinimo
protrūkis gali kilti staiga, todėl jį sunku numatyti ir apsisaugoti.
Reikia būti atsargioms – vienoms neiti į palatą, apie tai kam nors pranešti,
palikti duris atviras, stovėti arčiau durų (smulkiau agresyvaus paciento slaugą,
fizinio suvaržymo priemonių taikymą skaityti skyriuje „Ūminė psichiatrija”, 85-
87 psl.).
Bendravimas su šiais pacientais sudėtingas. Jų emocijose vyrauja
abejingumas aplinkiniams, neadekvatiškumas, apatija. Pacientus dažnai valdo
ambivalentiškumas. Jie norėtų išsakyti savo pojūčius, tačiau varžosi.
Šiai ligai būdingas įtarumas, bendravimo metu pacientai nesugeba
atsiverti dėl kilusių kliedesinių idėjų apie minčių išėmimą iš galvos bei tokiu
būdu sunaikinamą asmenybę. Kartais net menkiausias žodis gali sukelti jų
negatyvias reakcijas.
Svarbu išklausyti, užjausti, nesukeliant priešiškumo, įkyriai neperšant
savo nuomonės. Kalbant galima kelis kartus perklausti, stengtis kuo smulkiau
išsiaiškinti paciento norus. Ši taktika gali trumpam nuraminti žmogų, be to
leidžia jam palaipsniui suvokti, kad jo mintys aplinkiniams nėra pakankamai
aiškios. Tokiu būdu stengiamasi jį sugrąžinti atgal į realų gyvenimą.
Būtina pamažu pratinti pacientus išsakyti savo mintis, jausmus,
nuogąstavimus, kylantį nerimą, kad laiku būtų galima numatyti būklės
pablogėjimą. Tai įmanoma tik tada, kai bus pasiektas abipusis pasitikėjimas.
Slaugytojai pravartu prisiminti, kaip elgtis, kai pacientą vargina kliedesiai.
Su pacientais nedera ginčytis, arba stengtis įrodinėti, kad jų mintys nerealios,
kad iš tikrųjų to gyvenime nėra. Tai gali tik sustiprinti jų kliedesius.
Reikia stengtis taktiškai, diplomatiškai bendrauti, neneigiant jų kliedesių,
tačiau ir nepritariant jiems.
Negalima meluoti, tačiau reikia pripažinti, kad kliedesiai yra realūs tik
pacientui, bet ne aplinkiniams, nes slaugytoja turi formuoti tikrovišką paciento
požiūrį į save, bei į jį supantį pasaulį. Nedera šnibždėtis, juoktis, piktintis ar
stebėtis. Elgtis reikia santūriai, pagarbiai, bet ne familiariai. Kiekviena
neapgalvota, ūmi emocinė reakcija gali būti suprasta kaip įžeidimas. Tai gali
sukelti agresijos protrūkį.
Bendraujant geriau nenaudoti lietimo, nes įtarūs pacientai tai gali suprasti
kaip pasikėsinimą į jų asmenybę.
124
Sergantiems katatonine šizofrenijos forma, išsivysčius katatoniniam

stuporui, reikia panaudoti visas žinomas sunkių ligonių slaugai taikomas
priemones.
Laikytis visų asmens higienos reikalavimų – veido, kūno, tarpvietės
priežiūros, taikyti pragulų profilaktikos priemones, reguliuoti miegą, įvairiais
būdais užtikrinti maitinimą, dubens organų funkcijas.
Reguliariai stebėti širdies darbą, kraujospūdį, pulsą, kvėpavimą. Apie
atsiradusius pakitimus skubiai informuoti medicinos personalą, pažymėti
slaugos plane, užrašyti tikslią datą ir pasirašyti.
Bendraujant su ištiktais stuporo pacientais iškyla įvairių keblumų, nes,
išsivysčius mutizmui, jie nustoja kalbėti. Reikėtų, kad juos slaugytų pastovios
viena ar dvi slaugytojos. Tai padėtų pacientus stebėti bei skatintų jų pasitikėjimą.
Kartais pacientai nereaguoja į įprastinę personalo kalbą, o klauso ir vykdo
nurodymus tik tyliai kalbančios slaugytojos.
Išsivysčius aktyviam negatyvizmui, kartais pacientai pradeda kalbėti, kai
slaugytojos nueina kiek toliau nuo jų. Dar galima pamėginti prakalbinti ėmus
kalbėtis tarpusavyje, tarsi nekreipiant į juos dėmesio.
Dažnai su pacientais sunkiau bendrauti ryte, o lengviau – po pietų.
Valgymo ir gėrimo gyvybinė veikla taip pat sudėtinga. Esant nuodijimo
kliedesiams, reikia mažinti paciento įtarumą. Tokiu atveju galima pamėginti
vartoti konservuotą maistą, sudarant jam galimybę pačiam atsidaryti indelį.
Galima, jam matant, imti maistą iš bendro indo. Tuomet jis pastebi, kad visi
valgo iš tų pačių indų ir nenusinuodija.
Jei nesugeba pats valgyti, kantriai aiškinant ir rodant, mokyti savirūpos.
Neužmiršti stebėti bei tikrinti burną, ar pacientas praryja vaistus.
Kitos gyvybinės veiklos nuodugniai nagrinėjamos slaugos pagrindų kurse
bei smulkiau aptariamos skyriuje „Nuotaikos sutrikimai”, 112-116 psl.
Svarbus slaugytojos darbo baras yra bendradarbiavimas su paciento
artimaisiais. Jį reikia pradėti kuo anksčiau. Dažnai artimuosius ištinka įvairiausi
jausmai – nerimas, pyktis, kaltės jausmas, sielvartas ir t. t., sužinojus apie tokią
sunkią jiems artimo žmogaus ligą. Jie nesuvokia, kodėl atšalo jo jausmai, jaučia,
kad yra nemylimi. Ligonis nenori ne tik kalbėtis, bet, kartais, net ir susitikti
artimųjų.
125
Artimuosius užgriūva begalės rūpesčių, kyla daugybė įvairių klausimų,

kuriuos jie norėtų išsiaiškinti su slaugytoja. Po pokalbio su gydančiu gydytoju
dažnai artimieji dar teiraujasi slaugytojos, norėdami galutinai pasitikrinti žinias.
Jiems rūpi, dėl ko susergama, ar pasveikstama, jie nežino, ko tikėtis išrašius
pacientą iš ligoninės.
Artimiesiems teks paaiškinti apie ligos simptomatiką, eigą, juos padrąsinti
ir gebėti atsakyti į dominančius klausimus kuo paprasčiau ir suprantamiau.
Labai svarbu išaiškinti, kokios gali būti komplikacijos negydant ar
nepakankamai pasigydžius, kokie būna šalutiniai reiškiniai vartojant netinkamus
vaistus.
Pasveikus pacientui, reikia patarti artimiesiems, kad stengtųsi pamažu
ugdyti jo savarankiškumą. Šeimos nariai neturėtų pulti viską už jį daryti.
Reikėtų saugoti susidariusį pasitikėjimo savimi jausmą, kartu atlikti
nesudėtingus darbus, nesitikint iš jų per daug.
Naudinga bendrauti su šeimomis, turinčiomis analogiškų problemų.
Šeimos nariams reikia paaiškinti, kaip atpažinti ligos pasikartojimo bei
įspėjamuosius savižudybės požymius (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”,
87-90 psl.).
Sergančiuosius reikia nuolat skatinti gydytis, dalyvauti dienos stacionarų
darbe ar kitų įvairių psichosocialinių klubų veikloje. Tačiau reikia perspėti
artimuosius, kad tiek nepakankama, tiek ir per didelė visuomeninė veikla gali
būti žalinga. Nepalankiai juos veikia konfliktinės, stresinės situacijos šeimoje ar
už jos ribų.
Be abejo, kiekvienas atvejis yra individualus. Toli pažengusios ligos
atveju bus sunku pasiekti teigiamų rezultatų, tačiau reikia stengtis skatinti
žmogaus augimą. Naudingas dalyvavimas įvairiose veiklose padės jiems
nesijausti atstumtiems, vienišiems, nesuprastiems, stiprins įgūdžius
integruojantis į visuomeninį gyvenimą.
**********
Šiam skyriui (pagal TLK-10) dar priklauso šizotipinis, nuolatiniai

kliedesiniai sutrikimai, ūmūs ir praeinantys psichoziniai sutrikimai, indukuotas
kliedesinis sutrikimas, šizoafektiniai sutrikimai. Kai kuriuos iš jų trumpai
apžvelgsime.
Šizotipinis sutrikimas
Tai sutrikimas, kuriam būdingas savotiškas, keistas, ekscentriškas elgesys

ir išvaizda, emocijų neadekvatumas ar šaltumas, vienišumas, socialinis
atsiribojimas. Gali būti įvairių neįprastų suvokimų – iliuzijų, klausos
haliucinacijų, depersonalizacijos bei derealizacijos reiškinių. Šie požymiai
panašūs į šizofrenijos simptomus, tačiau jie ne tokie ryškūs.
126
Išryškėja mąstymo sutrikimai – stereotipiškas mąstymas, keisti

įsitikinimai, įtarumas, net paranoidinės idėjos, keista kalba. Įkyrumai gali būti
įvairaus pobūdžio – seksualiniai, agresyvūs, dismorfofobiniai.
Eiga lėtinė, banguojanti, gali būti labai panaši į šizoidinio tipo asmenybės
sutrikimą.
Nuolatiniai kliedesiniai sutrikimai

Šių sutrikimų svarbiausias arba vienintelis klinikinis požymis yra
ilgalaikiai kliedesiai.
Kliedesinis sutrikimas. Jam būdinga tai, kad prasidėjęs vienas kliedesys
ar keli giminingi gali trukti visą gyvenimą. Kitų būdingų šizofrenijai požymių
nėra.
Kliedesiai būna įvairūs, dažniausi persekiojimo, hipochondriniai, didybės,
dismorfofobijos (fizinio nepilnavertiškumo). Gali būti neryškių depresijos
simptomų, atsirasti uoslės ar taktilinių haliucinacijų. Emocijos, kalba, elgesys
išlieka nesutrikę, o pasikeičia tik tie veiksmai ir elgesys, kurie siejasi su
kliedesiais. Šie sutrikimai turi trukti ne trumpiau kaip tris mėnesius.
Ūmūs ir praeinantys psichoziniai sutrikimai

Šie sutrikimai yra susiję su ūmiu stresu (artimųjų netekimas, darbo,
partnerio praradimas, santuokos iširimas, kankinimas).
Prasideda staiga, išsivysto ryški psichopatologija – haliucinacijos,
kliedesiai, kurie praeina per 2-3 mėnesius, o dažnai ir per keletą dienų ar
savaičių.
Šizoafektiniai sutrikimai
Tai epizodiniai sutrikimai, kai tuo pačiu metu būna ryškūs šizofrenijos ir
afektinių sutrikimų simptomai, arba jie pasireiškia vienas po kito per kelias
dienas.
Šizoafektinis sutrikimas – manijos tipas
Būdinga euforija, savęs pervertinimo, didybės idėjos, persekiojimo idėjos.
Padidėja aktyvumas, seksualumas, išryškėja susijaudinimas, dirglumas,
agresyvus elgesys, mažėja savikritika.
Kartais būna klausos haliucinacijų.
Pacientai gali išsakyti absurdiškas idėjas apie savo minčių išėmimą ir
perdavimą, pašalinių jėgų poveikį toms mintims. Šie sutrikimai prasideda
staigiai, ryškiai, ir pasveikstama per kelias savaites.
Šizoafektinis sutrikimas – depresijos tipas

Jo metu prislėgtą nuotaiką lydi įvairūs elgesio pakitimai – judesių
sulėtėjimas, apetito ir svorio sumažėjimas, nemiga. Kyla savęs apkaltinimo,
nuodijimo, nusižeminimo kliedesiai. Atsiranda kitų būdingų depresijai
127
simptomų – beviltiškumo jausmas, nenoras bendrauti, suicidinės mintys. Vystosi

būdingi šizofrenijai simptomai – apie savo minčių išėmimą, pašalinių jėgų
kontroliavimą, trukdymą jas perduodant. Pacientai gali būti įsitikinę, kad yra
sekami.
Depresiniai epizodai būna ne tokie ryškūs, kaip manijos tipo epizodai, bet
jie trunka ilgiau ir jų prognozė blogesnė.
Mišrus tipas
Šizofrenijos simptomai būna kartu su dvipolio afektinio sutrikimo
simptomais.
1. Koks šizofrenijos paplitimas pasaulyje?
2. Kokiame amžiuje dažniausiai susergama šia liga?
3. Šiuolaikinis požiūris į ligos etiopatogenezę;
4. Išvardinti pagrindines klinikines šizofrenijos formas;
5. Kokios psichinės veiklos sferos sutrinka labiausiai?
6. Mąstymo sutrikimai sergant šizofrenija;
7. Emocijų sutrikimai sergant šizofrenija;
8. Valios, psichomotorikos pakitimai sergant šia liga;
9. Suvokimų sutrikimai, būdingi šizofrenijai;
10. Papasakoti paranoidinės formos kliniką;
11. Paaiškinti katatoninės formos simptomatiką;
12. Paprastosios šizofrenijos formos klinikiniai bruožai;
13. Kas būdinga hebefreninės formos klinikai?
14. Šizofrenijos eiga ir prognozė;
15. Pagrindiniai šios ligos gydymo principai;
16. Bendravimas slaugant sergančiuosius šizofrenija;
17. Sergančiųjų katatoniniu stuporu slaugos ypatumai;
18. Slaugytojos elgesys katatoninio sujaudinimo metu;
19. Pagrindiniai bendradarbiavimo su pacientų artimaisiais principai;
20. Sergančiųjų šizofrenija psichosocialinė reabilitacija.
128
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant

psichoaktyviąsias medžiagas
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas paplitęs visame pasaulyje.

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat intensyviai plinta įvairių psichoaktyviųjų
medžiagų vartojimas ir smarkiai jaunėja jas vartojančiųjų amžius. Tai kelia
didelę grėsmę sveikatai ir gyvybei. Vienos medžiagos vartojamos legaliai
(alkoholis, nikotinas), kitos – nelegaliai.
Per paskutinius dešimt metų vartojančiųjų narkotikus padaugėjo šešis
kartus. Kasmet dešimtys tūkstančių žmonių miršta nuo jų perdozavimo, tampa
nusikaltėliais ar jų aukomis.
Narkotikai – medžiagos, kurios turi atitikti tris kriterijus:
1. medicininį, nes raminamai, stimuliuojamai veikia psichinius
procesus, sukelia haliucinacijas ir kt.;
2. socialinį, kai labai išplinta jų vartojimas nemedicininiams tikslams,
ir tai sukelia neigiamas socialines pasekmes;
3. teisinį, nes šios medžiagos įstatymu pripažintos narkotikais ir
įtrauktos į narkotikų sąrašus.
Narkotikų sukeliamos problemos:

1. Politinės – tiesiogiai ir netiesiogiai (narkomanija, prekyba
narkotikais, infekuoti ŽIV, sergantieji AIDS) veikia demokratijos
vystymąsi, stabdo užsienio valstybių paramą.
2. Ekonominės – prarandami darbingi žmonės, blogėja finansinė
padėtis.
3. Socialinės – blogėja santykiai su šeima, draugais, daugėja valstybės
išlaikomų asmenų.
4. Demografinės – didėja jaunų žmonių mirtingumas, plinta ligos,
daugėja nelaimingų atsitikimų.
5. Teisinės – nuolat atnaujinami įvairūs įstatymai. Už smulkius
nusikaltimus baudžiama laisvės atėmimu iki šešių mėn., už
sunkesnius – iki trejų metų, už sunkius – iki 15 metų.
6. Kriminalinės – daugėja nusikaltimų, smurto prieš save ar kitus.
7. Medicinos – auga ne tik sergančiųjų narkomanija skaičius, jiems
teikiamų paslaugų apimtis, bet plinta ir kitos infekcijos, didėja su
tuo susijusios išlaidos.
8. Psichologinės – visuomenė nepasirengusi spręsti šių problemų.
9. Religinės, moralinės – dorovės normų nesilaikymas skatina
narkomanijos plitimą.
129
Bendrosios žinios apie priklausomybę sukeliančias medžiagas

Narkotinės medžiagos – tai natūralios ar sintetinės medžiagos, kurios
veikia žmogaus psichiką, pakeičia jo nuotaiką, aplinkos suvokimą. Jos sukelia
psichinę ir fizinę arba tik psichinę priklausomybę, sutrikdo sveikatą ir kelia
pavojų žmogaus gyvybei.
Žodis „narkotikas” (gr. narke – sapnas) buvo taikomas apibūdinti
medžiagas, vartojamas narkozei.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK–10) pateikiamas psichoaktyviųjų
medžiagų sąrašas:
1. Alkoholis.
2. Opioidai.
3. Kanabinoidai.
4. Raminamosios ir migdomosios medžiagos.
5. Kokainas ir preparatai iš kokos augalo.
6. Stimuliatoriai ir kofeinas.
7. Haliucinogenai.
8. Tabakas.
9. Lakios medžiagos.
10. Psichoaktyviosios medžiagos ir keli drauge sumaišyti narkotikai.
Šios medžiagos įvairiai veikia organizmą. Vienos jų sukelia narkozę, ir
žmogus nejaučia skausmo, kitos veikia atpalaiduojamai, dar kitos – jaudinamai
arba slopinamai. Jos gali sukelti haliucinacijas arba paveikti neprognozuojamai.
Jų poveikis priklauso nuo medžiagos rūšies, jos kiekio, nuo kiekvieno
organizmo individualių savybių.
Sergantys priklausomybės sutrikimais paprastai apie save suburia vis
naujų asmenų, kurių skaičius svyruoja nuo 20 iki 50 žmonių. Jie gyvena trumpai,
miršta jauni (retai kuris iš jų sulaukia 40 metų). Gyvenimą dažnai baigia
savižudybe.
Yra duomenų, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie
300 žmonių.
Etiopatogenezė
Priežastys, sukeliančios priklausomybės ligas, yra daugialypės (genetinės,
fiziologinės, psichologinės, socialinės).
Genetinės (biologinės) – įgimta nevisavertė neuromediatorių veikla.
Dažniau tampa priklausomi alkoholikų ar narkomanų vaikai. Svarbios yra
nėštumo, gimdymo traumos, galvos smegenų traumos, persirgtos įvairios
infekcinės ar psichinės ligos. Dėl šių priežasčių žmonės, norėdami lengviau
pakelti iškilusias problemas, gali pavartoti narkotikus, ir net vienintelis
atsitiktinis atvejis gali tapti lemtingu visam gyvenimui.
130
Fiziologinės. Tarp smegenų kamieno ir smegenų žievės yra limbinė

sistema, lemianti emocijas, mitybą, miegą, savisaugą, lytinį potraukį, malonumo
pojūčius. Kadangi šioje sistemoje impulsai sklinda žiedinėmis grandinėmis, tai
emocijos tęsiasi daug ilgiau, net nustojus veikti jas sukėlusioms priežastims.
Priklausomybę sukelia tai, kad narkotinės medžiagos veikia kamieną ir
limbinę sistemą, aplenkdamos smegenų žievę, todėl vartojančių narkotikus
asmenų elgesį nulemia instinktai.
Narkotikai tiesiogiai veikia neuromediatorius (biologiškai aktyvias
medžiagas), kurie išsiskiria sinapsėje, ir sutrikdo jų apykaitą. Pagrindiniai
neuromediatoriai aminai, katecholaminai – adrenalinas (antistresinis,
suteikiantis energijos), acetilcholinas (gerinantis atmintį, veikiantis raumenų
darbą), endorfinai, enkefalinai (opiatiniai mediatoriai, išsiskiriantys patyrus
malonumą), serotoninas (lemiantis skausmo, apetito pojūčius, emocijas,
agresyvumą, baimę, kūno temperatūrą, lytinį potraukį), noradrenalinas.
Smegenyse yra opiatų receptoriai, kurie, paveikus teigiamoms emocijoms,
išskiria endorfinus. Tai lyg natūralūs organizmo narkotikai. Su krauju į smegenis
patekę narkotikai veikia panašiai, bet stipriau nei minėti neuromediatoriai ir
sutrikdo noradrenalino bei serotonino apykaitą. Atsiranda tarpinis produktas
dopaminas, kuris lemia abstinencijos sunkumą, sukelia traukulius, kūno
sustingimą.
Narkotikai suardo natūralų energijos reguliavimą, todėl, negavus jų,
atsiranda bloga nuotaika, nuovargis, baimė ir kiti negatyvūs simptomai.
Psichologinės. Kai kurie žmogaus charakterio bruožai gali tapti
etiologiniu faktoriumi. Priklausomais nuo narkotikų dažnai tampa silpnavaliai,
irzlūs, turintys psichologinių problemų, išgyvenantys nesėkmes, ribotų interesų,
neturintys gyvenime jokio tikslo, asmenys. Dažnai tai būna akcentuoto
charakterio asmenybės ar turintys asmenybės sutrikimų žmonės (asocialūs,
emociškai nestabilūs, nerimastingi ir kt.). Jiems būdingas egoizmas, pesimizmas,
vienišumas, baimės jausmas, neryžtingumas, užsispyrimas, nekritiškas savęs
vertinimas. Jie būna konfliktiški, puola į kraštutinumus. Daug ką vertina arba
labai gerai, arba labai blogai, dažnai kaltina tėvus, draugus.
Nesugebanti prisitaikyti visuomenėje asmenybė ieško problemų
sprendimo narkotikuose. Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų dažnai
žlunga, susidūrus su realia tikrove.
Atsiranda priešiškumas, nusivylimas aplinkiniais. Artimieji kenčia,
maldauja liautis vartoti narkotikus. Dėl to žmogų nuolat persekioja sąžinės
priekaištai, jis jaučia savo kaltę. Manydamas apsiginsiąs nuo kitų ir nuo savęs,
grimzta į narkomaniją.
Socialinės – draugų ar šeimos įtaka.
Narkotikai dažnai pradedami vartoti norint būti pripažintiems
bendraamžių, nes jaunystėje labai stiprus bendrumo poreikis. Nors jaunuoliai
žino apie narkotikų pavojų, tačiau mada, smalsumas, noras patirti malonumų,
šokiruoti tėvus ir visuomenę yra stipresnis.
Neteisingai ir nekritiškai manoma, kad kenkia tik stiprūs, intraveniniai
narkotikai. Pamatę, kad pavartojus narkotikų, neatsitiko nieko baisaus,
131
jaunuoliai mano, kad ir kitą kartą nieko neatsitiks. Tai sukuria iliuziją, kad
narkotikų vartojimą galima kontroliuoti. Tačiau vis giliau grimztama į
priklausomybės nuo jų liūną.
Svarbi šeimos įtaka. Čia išryškėja daug problemų. Nepilna,
piktnaudžiaujanti alkoholiu ar narkotikais šeima, netinkamas auklėjimas – per
didelė laisvė ar per griežta kontrolė, tėvų šaltumas, tolerancijos stoka, vienintelis,
lepinamas vaikas ar patyręs dvasines ir fizines traumas paauglys – prielaidos
įklimpti į narkotikus.
Kitos priežastys: valstybės politika alkoholio atžvilgiu, visuomenės
požiūris, tradicijos, lengvas narkotikų, alkoholio, rūkalų įsigijimas, ankstyvas jų
išmėginimas, bendruomenės ryšių sumažėjimas (dažnai keičiama gyvenamoji
vieta), nepakankamas prevencinis darbas.
Klinikinių būklių klasifikacija

Sutrikimai išsivysto ilgiau ar trumpiau pavartojus narkotinių medžiagų.
Tik pradėjus vartoti šias medžiagas vystosi euforija. Tai apgaulinga būsena, kai
atsiranda puiki nuotaika, malonus apsvaigimas, dingsta visi rūpesčiai. Žmogus
jaučiasi laimingas, o abstinencijos dar nebūna. Kyla nekontroliuojamas
troškimas vartoti narkotikus. Palaipsniui didėja tolerancija, o euforija mažėja.
Taip vystosi psichinė priklausomybė (noras patirti malonumą), kuri vėliau
pereina į fizinę priklausomybę, pasireiškiančią abstinencijos sindromu, įvairaus
pobūdžio psichikos sutrikimais. Žmogus tampa priklausomas nuo šių medžiagų.
Nustatytos šios klinikinės būklės:

1. Ūminė intoksikacija.
2. Žalingas vartojimas.
3. Priklausomybės sindromas.
4. Abstinencijos būklė.
5. Psichozinis sutrikimas.
6. Atminties sutrikimas.
Ūminė intoksikacija – praeinanti būklė. Intoksikacija sukeliama, kai į

organizmą patenka narkotinės medžiagos tam tikras kiekis. Sutrinka sąmonė,
suvokimas, nuotaika, elgesys.
Žalingas vartojimas – kai kenkiama somatinei ir psichinei sveikatai,

nukenčia socialinė veikla.
132
Priklausomybės sindromas diagnozuojamas, kai dėl narkotinių

medžiagų vartojimo pasireiškia daugiau nei trys iš šių požymių per metus:
kyla nekontroliuojamas troškimas juos vartoti;
nesugebėjimas nutraukti ar sumažinti narkotikų vartojimo;
ryškiai susiaurėję interesai, nes šis noras svarbesnis nei kas kita;
didėjanti tolerancija narkotikui;
abstinencijos būsena;
narkotikų vartojimas nenutraukiamas, nors žinomos kenksmingos
pasekmės.
Psichinė priklausomybė – tai kompulsinis noras vartoti narkotines

medžiagas, užvaldantis visą žmogaus psichiką, todėl tampa neįmanoma jokia
kita veikla, o tik rūpinimasis narkotikų įsigijimu.
Tolerancijos išsivystymas – tai organizmo reakcijos į tą patį narkotinės
medžiagos kiekį silpnėjimas. Todėl, norint patirti ankstesnį malonumą, reikia vis
didinti dozę.
Fizinė priklausomybė – kai narkotinės medžiagos tampa būtinos, kitaip
sutrinka visos organizmo funkcijos. Žmogus tampa vergu. Negavus šių
medžiagų, kurios turi nuolat cirkuliuoti žmogaus kraujyje, vystosi abstinencija,
kuri išnyksta tik vėl gavus narkotikų.
Abstinencijos būklė – tai stipri organizmo somatovegetacinė,
neuropsichinė reakcija į narkotinės medžiagos trūkumą, jei ji buvo vartojama
ilgą laiką.
Šią būklę dažnai komplikuoja traukuliai, ji gali būti pavojinga gyvybei.
Simptomai išnyksta tik gavus tos pačios arba artimos medžiagos dozę.
Psichozinis sutrikimas. Vartojant psichoaktyviąsias medžiagas atsiranda
haliucinacijų, kliedesių, psichomotorinis sujaudinimas, afektinių sutrikimų.
Atminties sutrikimas pasireiškia amneziniu sindromu.
Narkotikų pavojus labai padidėja, kai vienu metu sumaišomos kelios
medžiagos. Kyla perdozavimo ir staigios mirties pavojus.
Narkotinės medžiagos klasifikuojamos įvairiai. Aiškumo dėlei, siekiant
palengvinti mokymąsi, medžiaga pateikiama pagal toksinį psichoaktyviųjų
medžiagų poveikį.
Psichoaktyviąsias medžiagas, kad būtų paprasčiau, galima suskirstyti į tris

grupes:
1. slopinamosios – alkoholis, opijus, morfinas, metadonas,
barbitūratai, raminamieji vaistai;
2. stimuliuojamosios medžiagos – kokainas, amfetaminai, ekstazi;
3. haliucinogeninės – kanapės, marihuana, hašišas, LSD, PCP,
ketaminas, lakiosios medžiagos.
133
Psichiką slopinančios medžiagos

Šioms medžiagoms priklauso alkoholis, opijus, heroinas, morfinas,
metadonas, barbitūratai bei raminamieji vaistai.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį

Lietuvoje mirtingumas nuo alkoholio yra didžiausias tarp ES valstybių
(10,1 – 100.000 gyv.).
Alkoholis – tai cheminė medžiaga, nuodas, greitai prasiskverbiantis į
visus vidaus organus, į nervų sistemą, sutrikdantis jų funkcionavimą. Tai
psichiką slopinanti medžiaga.
Apie 10 % žmonių, vartojančių alkoholį, per 4 metus tampa nuo jo
priklausomi. Manoma, kad įtakos turi du paveldimi genai, kurie veikia alkoholį
skaldantį fermentą alkoholdehidrogenazę. Jo kiekis kiekviename organizme yra
skirtingas. Alkoholikų vaikų tolerancija ir rizika susirgti alkoholizmu yra
didesnė.
Priklausomybė nuo alkoholio – lėtinė liga, turinti sunkias pasekmes,
vedanti į asmenybės degradavimą. Vyrai serga keturis kartus dažniau. Susirgus
jauniems žmonėms, pasekmės labai liūdnos – tai ištuokos, nelaimingi vaikai,
nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, savižudybės. Nėštumo metu daug alkoholio
gerianti moteris gimdo negyvus, fizinių trūkumų turinčius vaikus (mažo svorio
ir ūgio, turinčius širdies ydų, protiškai atsilikusius ir kt.).
Alkoholio poveikis priklauso nuo suvartoto jo kiekio. Pavojingas
alkoholio kiekis vartoti vyrams yra 350 g, moterims – 210 g (35 SAV).
Vienas SAV (sąlyginis alkoholio vienetas) = 10 ml gryno alkoholio =

330 ml alaus, ar 150 ml vyno, ar 40 ml stipraus gėrimo
Rizikingas alkoholio vartojimas yra tada, kai vyras per savaitę išgeria
daugiau kaip 21 vienetą , o moteris – daugiau kaip 14 vienetų. Suaugusiųjų
vidutinio girtumo laipsnis būna išgėrus 300 ml degtinės, 5-8 metų vaikų –
50-100 ml, 12-15 metų vaikams 250-500 ml gali būti jau mirtina dozė.
134
Ūminė intoksikacija
Tai praeinanti būklė. Mažos alkoholio dozės stimuliuoja, sukelia euforiją.
Atsiranda plepumas, savikritikos stoka, motorinis aktyvumas. Tačiau pablogėja
judesių koordinacija, susilpnėja suvokimai (rega, klausa ir kt.), dėmesys,
darbingumas. Didesnės dozės sukelia ažitaciją, agresiją, ryškiau sutrikdo
pusiausvyrą, gali pasireikšti įvairūs vegetaciniai simptomai – veido hiperemija,
prakaitavimas, tachikardija, midriazė. Labai didelės dozės alkoholio sukelia visų
psichinių funkcijų slopinimą, vystosi koma ir, įvykus kvėpavimo centro
paralyžiui, ištinka mirtis.
Apsinuodijimas nustatomas, kai kraujyje yra 1‰ alkoholio.
Patologinis girtumas
Tai retai pasitaikanti būsena, kuri ištinka asmenis, turėjusius galvos
smegenų traumą, persirgusius neuroinfekcijomis, sergančius epilepsija, turinčius
asmenybės sutrikimų ir kai kurių kitų būsenų. Jį sukelia nedidelės alkoholio
dozės. Staiga sutrinka sąmonė (prieblandinė būsena), suvokimas, atsiranda
haliucinacijų, kliedesių. Šios būsenos asmenys gali tapti agresyvūs, smurtauti,
įvykdyti nusikaltimų.
Ši būklė trunka trumpai, baigiasi giliu miegu, po to – amnezija.
Žalingas vartojimas
Jis išsivysto, kai geriama labai daug alkoholio, kuris kenkia somatinei
(sutrinka medžiagų apykaita, atsiranda kraujavimų iš virškinamojo trakto, širdies
ligų, kepenų pažeidimų, neurologinių ligų ir kt.) ir psichinei (nerimas, depresija)
sveikatai.
Kyla konfliktų šeimoje, darbe, su aplinkiniais. Jie dažnai gali baigtis
nepalankiomis socialinėmis pasekmėmis (skyrybomis, darbo, būsto praradimu).
Priklausomybės sindromas
Jis išsivysto, kai noras vartoti alkoholį tampa nenugalimas, užvaldantis
visas mintis, jausmus ir veiklą, daug svarbesnis, nei bet kas kita.
Pradėjus vartoti alkoholį paauglystėje, greit priprantama, o vyresniame
amžiuje pripratimas vystosi lėčiau. Pradėjus vartoti alkoholį 13-15 metų,
potraukis išsivysto trumpiau nei per metus, 15-17 metų – per 2-3 metus, o 22
metų – per 5-7 metus. Iš pradžių vystosi psichinė, o vėliau ir fizinė
priklausomybė.
Gali pasireikšti periodinis alkoholio vartojimas – dipsomanija. Tai ūmai
kylantis, nevaldomas noras gerti. Tuo metu geriama periodais, draugija
nereikalinga. Taip pat staiga ir nustojama gerti. Tarp šių periodų nejaučiama
jokio potraukio gerti. Tokia priklausomybė nuo alkoholio formuojasi lėtai.
Abstinencijos būklė
135
Nustojus gerti, po 12-48 valandų prasideda abstinencijos (nutraukimo)

būklė. Atsiranda įvairių simptomų – stiprus prakaitavimas, tachikardija, rankų
bei liežuvio tremoras, silpnumas, pykinimas, nerimas, nemiga, depresija.
Pacientai teigia, kad būklė palengvėja išgėrus alkoholio.
Negydant abstinencijos būklė gali komplikuotis traukuliais ar toksine
dezorientacijos būsena - baltąja karštlige „delirium tremens”. Tai trumpalaikė,
bet pavojinga gyvybei būklė. Ji išsivysto 2-7 parą turintiems stiprią, ilgalaikę
priklausomybę alkoholiui ir staiga nutraukus jo vartojimą, po ilgesnių
abstinencijos periodų. Prodrominiu periodu atsiranda nemiga, naktinė baimė,
suglumimas, tremoras, prakaitavimas, traukuliai (ypač mimikos raumenų).
Nesiorientuojama laiko ir vietos atžvilgiu, sutrinka suvokimas (regos iliuzijos,
pareidolijos), prasideda haliucinacijos (dažniau mikropsijos, įvairių judančių
daiktų, gyvūnų, taktilinės). Gali kilti persekiojimo, fizinio poveikio kliedesių,
ažitacija, gali įvykdyti autoagresiją arba agresyvius veiksmus prieš kitus. Būna
somatinių ir vegetacinių simptomų: pakyla temperatūra iki 39° C, stiprus
tremoras, prakaitavimas, tachikardija, kraujospūdžio svyravimai, net traukuliai.
Ši būklė trunka 3-7 dienas, baigiasi giliu miegu. Po to lieka dalinė amnezija.
Sunkūs atvejai gali baigtis mirtimi (2-15 %).
Nuolat vartojant alkoholį, ryškiai pakinta asmenybė, – ji palaipsniui
degraduoja.
Nyksta jausmai, vystosi abejingumas artimiesiems, nepaisoma bendrojo
elgesio taisyklių, pablogėja atmintis, sutrinka dėmesys, gali ištikti traukulių
priepuoliai, vystosi dalinė demencija.
Psichoziniai sutrikimai
Šie sutrikimai vystosi pamažu labai stipriai geriantiems. Sąmonė
nesutrinka. Jiems priskiriama:
alkoholinė haliucinozė;
alkoholinis pavydo kliedesys;
alkoholinė paranoja;
alkoholinė depresija.
Šiems sutrikimams būdingos ryškios klausos haliucinacijos. Iš pradžių jos
elementarios, vėliau sudėtingos – konstatuojamosios, komentuojamosios,
antagonistinės, o turinys dažniausiai susijęs su girtuoklyste. Gali atsirasti
persekiojimo, poveikio, santykio, pavydo, apkaltinimo kliedesių. Gali išsivystyti
psichomotoriniai sutrikimai, afektiniai (depresija, manija, ažitacija) protrūkiai.
Asmenys gali tapti agresyvūs, pavojingi aplinkiniams. Psichoziniai sutrikimai
išnyksta per mėnesį, bet gali užtrukti iki pusės metų.
136
Atminties sutrikimai
Vartojant alkoholį, gali išsivystyti trumpalaikiai ir ilgalaikiai atminties
sutrikimai.
Amnezinis (Korsakovo) sindromas

Jis išsivysto daug ir ilgą laiką geriantiems, blogai besimaitinantiems
asmenims, neretai po baltosios karštligės ar haliucinozės. Sutrinka trumpalaikė
atmintis, vystosi paramnezijos, dezorientacija, polineuritas, kepenų pažeidimas.
Sąmonė nesutrikusi.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus

Opijus – seniausias (apie 7000 metų) ir labiausiai paplitęs visame
pasaulyje augalinis narkotikas. Jis priklauso psichiką slopinančioms
medžiagoms.
Natūralūs (gamtiniai) opiatai (opijus, morfinas, kodeinas, papaverinas ir
kt.) išskiriami iš sulčių, kurios gaunamos iš įpjautų nesunokusių aguonų
galvučių. Gamtiniai opiatai kartu su sintetiniais (heroinas, metadonas,
promedolis, fentanylis, tramadolis, omnoponas ir kt.) vadinami opioidai.
Dažniau yra vartojamas opijaus ekstraktas iš tuščiavidurių aguonų
galvučių ir stiebelių („kaifas”, „širkė”, „kompotas”). Opijus (tamsiai rudi
gabalėliai) paprastai rūkomas pypkėmis – kaljanais, bet gali būti geriamas
tabletėmis ar tinktūra bei švirkščiamas nuoviras į veną.
Opijuje yra keli alkaloidai, kurių pagrindinė veiklioji medžiaga –
morfinas. Jis gaminamas iš opijaus ekstrakto ir dažniau yra švirkščiamas.
Specialiai apdorojant opijaus ekstraktą, gaunamas heroinas (balti ar rudi
milteliai). Tai stipriausias, pavojingiausias ir greičiausiai plintantis narkotikas
Lietuvoje. Įvairiose šalyse į jį pridedama priedų, todėl būna įvairių spalvų bei
stiprumo. Jis leidžiamas į veną, nors galima ir rūkyti. Didžiausią euforiją ir
priklausomybę sukelia opiatai, sušvirkšti į veną. Šios medžiagos sukelia
atsipalaidavimo ir mieguistumo poveikį, niekas nejaudina, nerūpi, išnyksta
baimė ir skausmas.
Vartojant heroiną, psichikos pakitimai ryškesni – išnyksta pareigos
jausmas, išryškėja grubumas, melagiškumas, depresija, savižudybės.
Metadono poveikis lėtesnis. Jis vartojamas abstinencijai palengvinti ir
žmonėms, mėginantiems atprasti nuo opioidų, gydyti. Jis mažina heroino
troškimą. Jo pavartojus nejaučiamas malonumas, taigi atsiranda galimybė nuo jo
atprasti.
137
Intoksikacija
Opioidai, veikdami opioidinius receptorius, slopina skausmą, todėl
medicinoje vartojami kaip analgetikai. Tinkamas jų dozavimas nesukelia
priklausomybės. Deja, vartojami ir nelegaliai, apsvaigimo tikslais. Dažnai ūmiai
apsinuodijama juos vartojant kartu su alkoholiu. Opioidų poveikis, euforija,
trunka nuo kelių iki keliolikos valandų, priklausomai nuo suvartotos dozės ir
tolerancijos (heroinas veikia 4-6, morfinas – 4-6, kodeinas 4-6 val.). Vėliau
vystosi apatija.
Intoksikacijos požymiai
Poveikis Pasekmės
Fiziniai Psichiniai
šilumos miozė, stiklinės akys, disforija; labai greita

bangos; ptozė; apatija; psichinė ir fizinė
euforija, sulinkusi stovėsena; stuporas; priklausomybė;
palaima; nugaros skausmai; nuovargis; asmenybės
analgezija; pykinimas, burnos nejaučiama sutrikimas;
jausmas, džiūvimas; alkio, šalčio, depresija,
kad esi prakaitavimas; skausmo; suicidas;
nematomas; tremoras; mieguistumas; protinis
pakitęs laiko hipotenzija, nerišli kalba; atsilikimas;
ir atstumo bradikardija; analgezija; stiprūs sąnarių
suvokimas. hipotermija; depresija. skausmai;
kvėpavimo smegenų,
slopinimas; kepenų ligos;
plaučių edema, sepsis,virusiniai
cianozė; hepatitai.
koma, greita mirtis.
Opioidų sukeliami pakitimai kenkia sveikatai. Atliekant injekcijas
nesteriliai, išsivysto komplikacijos – abscesai, tromboflebitai, septicemija,
trofinės opos. Dalinantis švirkštais, perduodami hepatito B, ŽI virusai.
Dėl blogos mitybos fiziškai išsenkama, nusilpsta imunitetas, vystosi
įvairios infekcijos, dantų ėduonis, numalšintas skausmas užtušuoja atsiradusias
ligas. Be to vystosi obstipacijos, impotencija, išnyksta lytinis potraukis.
Vartojančiųjų heroiną mirtingumas apie 15 kartų didesnis. Jo vartojimas susijęs
su dideliu nusikalstamumu.
138
Priklausomybė
Vartojant morfiną, psichinė ir fizinė priklausomybė susidaro po 10-15
injekcijų, o heroiną – net po vienos ar dviejų intraveninių injekcijų gali atsirasti
visą gyvenimą trunkantis stiprus, nevaldomas noras jį vėl vartoti.
Vystosi priklausomybė. Norėdamas patirti ankstesnį malonumą, žmogus
turi dozę didinti net dešimt kartų.
Abstinencija
Abstinencija išsivysto anksčiau nei vartojant alkoholį ir būna itin sunki. Ji
gali atsirasti net po vienos intensyvaus vartojimo savaitės.
Žmonės, vartojantys opioidus, tampa irzlūs, pikti, nesirūpina savo
išvaizda. Jiems pradeda labai skaudėti visus raumenis, sukti sąnarius, laužyti
kūną. Išryškėja lyg gripo simptomai: čiaudo, sloguoja, žiovauja, ašaroja, tai
prakaituoja, tai krečia šaltis. Kalba nerišliai, sutrinka uoslė, skonis. Kūnas
karštas, sunkios galūnės. Ryški midriazė, mieguistumas, išdžiuvusi burna,
„žąsies oda”, viduriavimas, vėmimas, širdies bei pilvo skausmai. Jie blaškosi,
būna neramūs, prasideda nemiga, šalčio krėtimas bei karščio bangos, nevalingi
raumenų trūkčiojimai.
Šios būklės jie labai bijo, todėl ryžtasi bet kam, kad tik įsigytų narkotikų.
Abstinencijos simptomai pasireiškia po 6-10 valandų negavus kitos
opioidų dozės ir nuslūgsta tik po savaitės. Kai kurios organizmo funkcijos vėl
atsigauna tik po šešių mėnesių. Kartais net po metų dar būna sutrikusių
vegetacinės nervų sistemos reakcijų.
Opioidai dažniausiai vartojami ir toliau, nepaisant aiškių žalingų
vartojimo pasekmių.
Jie sukelia ypatingai stiprią fizinę priklausomybę, todėl gydymas yra ilgas
ir sudėtingas.
Nuolat vartojantys opioidus žmonės atrodo daug vyresni, išsekę, jų veidas
pilkšvai gelsvos spalvos, sugedę dantys. Jiems būdinga – slenkantys bei
neblizgantys plaukai, sulūžinėję nagai, paryškėjusi pigmentacija ir randai išilgai
venų, pūliniai odoje, siauri akių vyzdžiai, patinę limfmazgiai, padidėję kepenys.
139
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminamąsias ir

migdomąsias medžiagas
Tai psichiką slopinančios medžiagos – barbitūratai, benzodiazepinai,

dimedrolis, meprobamatas, natrio oksibutiratas ir kt. Juos dažniau vartoja
moterys. Paplitimas ir priklausomybė siekia apie 1,1 %. Iš pradžių vaistai
vartojami gydytojo paskirti. Vėliau, geriant vis didesnes dozes, patiriama
euforija. Imama vartoti vis dažniau ir didesnėmis dozėmis, kol atsiranda
priklausomybė.
Kartais raminamaisiais vaistais piktnaudžiaujama, kai jais norima pakeisti
nelegalius narkotikus ar sustiprinti jų poveikį.
Komplikacijos būna daug sudėtingesnės ir pavojingesnės, nei vartojant
opijaus preparatus. Tai perdozavimo ir mirties grėsmė. Išsivysčius komai nuo
barbitūratų, greitai atsiranda pragulų.
Būdingi suicidai, gali išsivystyti epilepsija, psichozės, psichoorganinis
sindromas.
Trankviliantai
Tai benzodiazepino dariniai – chlordiazepoksidas, diazepamas,
lorazepamas (lorafenas), alprazolamas (ksanaksas), oksazepamas ir kt. Jie
vartojami dažniau nei barbitūratai, nes saugesni ir veiksmingesni. Mažiausiai
toksiški yra chlordiazepoksidas ir oksazepamas.
Gydomosios dozės, vartojamos iki dviejų savaičių, priklausomybės
nesukelia. Veikia slopinamai, raminamai, sumažina įtampą, susijaudinimą,
nerimą, baimę, pagerina nuotaiką, net sukelia euforiją. Pavojinga vartoti kartu su
alkoholiu, nuo jų labai greitai vystosi priklausomybė.
Didelės trankviliantų dozės gali sukelti vangumą, mieguistumą, galvos
skausmus, svaigimą, susilpnina dėmesį. Vystosi pripratimas, psichinė
priklausomybė. Gali sutrikti judesių koordinacija, kalba tapti neaiški, džiūti
burna, prasidėti traukuliai, sulėtėti pulsas, sumažėti kraujospūdis, lytinis
potraukis ir pajėgumas. Nuo jų sutrinka valia, žmogus praranda pasitikėjimą
savimi, nepajėgia dirbti.
Negavus vaistų, ištinka panašūs į epilepsiją priepuoliai, delyrinė būklė.
Barbitūratai
Jiems priklauso barbitalis, fenobarbitalis, etaminal natris ir kt.
Vartojamos tabletės ar kapsulės nuo nemigos ir nerimo. Skausmui
numalšinti skiriamos injekcijos. Mažomis dozėmis veikia panašiai kaip
trankviliantai – slopina skausmą, ramina. Jie vartojami sudėtiniuose vaistuose
kaip analgetikai, migdomieji, mažinantys nerimą bei gydant epilepsiją.
Intoksikacija
140
Ji primena alkoholinę intoksikaciją, nes slopina centrinės nervų sistemos

veiklą. Darosi neaiški kalba, išsivysto ataksija (nestabilūs judesiai), nistagmas,
tik nėra atitinkamo kvapo ir agresijos reiškinių.
Poveikis Fiziniai Psichiniai Pasekmės
pakili nuotaika; miozė; mieguistumas; haliucinacijos;

abejingumas; bradikardija; nerimas; traukuliai;
nerišli kalba; raumenų agresyvumas; psichozė;
ataksija; atonija; emocijų suicidas;
haliucinacijos; nekoordinuoti labilumas; kvėpavimo
dirglumas. judesiai; neaiški kalba; sutrikimai;
hipotenzija; hipomnezija. sąmonės
žvairumas, netekimas.
nistagmas.
Piktnaudžiaujant migdomaisiais, greitai pradeda silpti dėmesys, nuotaika
tampa nepastovi, mažėja intelektas, silpsta imunitetas, vystosi disforija bei
demencija.
Priklausomybė
Barbitūratus vartodami ilgesnį laiką, žmonės tampa priklausomi. Greitai
(po kelių savaičių ar mėnesių) vystosi tolerancija, tenka vis didinti dozes, todėl
kyla mirtino apsinuodijimo pavojus.
Vystosi fizinė ir psichinė priklausomybė. Nustojus vartoti, po 12-16 val.
prasideda abstinencija.
Abstinencija
Tai pavojinga sąmonės sutrikimo būklė, kuri panaši į alkoholinį delyrą.
Vystosi lėtai. Padažnėja pulsas, kvėpavimas, atsiranda ortostatinė hipotonija,
prakaitavimas, vėmimas, nerimas, nemiga, fobijos, galvos, sąnarių skausmai,
pirštų tremoras, traukuliai, psichomotorinis sujaudinimas.
Vystosi psichozė, kurios metu sutrinka sąmonė, atsiranda klausos
haliucinacijų, ažitacija. Žmogus gali tapti agresyvus, pavojingas aplinkiniams.
Reikalinga skubi hospitalizacija.
Gali išsivystyti amnezinis sutrikimas.
Žmogus, ilgai vartojantis barbitūratus, tampa egoistu, melagiu, išnyksta jo
pareigos jausmas, krinta intelektas. Jo veidas paburkęs, pilkšvas, sulėtėjusi kalba
bei motorika, nekoordinuoti judesiai.
141
Psichiką stimuliuojančios medžiagos

Šioms medžiagoms priklauso kokainas, krekas, amfetaminai, fenaminas,
ekstazi, anaboliniai steroidai, nikotinas, efedronas, kofeinas.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kokainą ir kitus

stimuliatorius
Visos šios medžiagos stimuliuoja nervų sistemą ir sukelia jėgų bei
energijos antplūdį, susijaudinimą, suteikia žvalumą, euforiją, pasitikėjimą
savimi, todėl juos vartoja sergantys depresija asmenys. Dažnai jie vartojami
periodais: pavartojus keletą dienų ir visai išsekus, daroma pertrauka, po to
vartojama vėl.
Psichostimuliatoriai sutrikdo adrenalino, serotonino ir dopamino apykaitą,
užblokuodami jų grąžinimą atgal į nervines ląsteles. Todėl jų kiekis didėja, ir
žmogus tampa energingas, gali nemiegoti, nevalgyti, padidėja lytinis potraukis.
Stimuliatorius nuolat vartojant greitai vystosi asmenybės degradacija,
somatinės komplikacijos.
Kokainas
Tai augalinis narkotikas, gaminamas iš kokos krūmo lapų. Medicinoje
vartojamas narkozei sukelti. Jo kristalai balti, todėl jis vadinamas „sniegu”.
Kokainas labai brangus narkotikas, bet šiuo metu labiausiai paplitęs pasaulyje.
Dažniausiai vartojamas įkvepiant arba uostant, nors galima kramtyti, leisti
po oda, į veną, lipdyti ant gleivinės burnoje, tiesiojoje žarnoje, makštyje.
Krekas
Krekas yra ypatinga kokaino forma. Jis rūkomas pypkėmis, ar nuo folijos,
sumaišytas su tabaku ar marihuana. Poveikis greitesnis, intensyvesnis nei
kokaino, atsiranda po 10 minučių, trunka apie 30 minučių, sukeldamas labai
stiprią euforiją. Psichinė priklausomybė gali išsivystyti net nuo vienos dozės.
Kokainas ir krekas dažnai vartojami kartu su alkoholiu, opioidais, su metadonu.
Intoksikacija
Vartojant šiuos narkotikus smarkiai stimuliuojamos įvairios organizmo
funkcijos. Žmogus tampa labai aktyvus, energingas, nejaučia nei nuovargio, nei
alkio, nei troškulio, atsiranda nemiga, padidėja lytinis potraukis.
142
sumažėjęs midriazė; euforija; psichinė

nuovargis; tachikardija; nerimas; priklausomybė;
padidėjęs hipertenzija; fobijos; svorio kritimas;
energingumas; traukuliai; mentizmas; išsekimas;
pagerėjusi iškalba; padažnėjęs haliucinacijos; širdies ritmo
perdėtas kvėpavimas; sumišimas; sutrikimas;
pasitikėjimas anoreksija; kaltės jausmas; trombozės;
savimi; sloga ar ažitacija; panika,
sutrikęs užgulta nosis; kliedesiai; depresija;
mąstymas; odos agresija; kokaininės
pagreitėjęs niežėjimas; nenuilstamumas. psichozės;
mąstymas; prakaitavimas; demencija;
susilpnėjęs alkio koordinacijos hipertermija;
pojūtis; sutrikimas. mirtis (exitus
sumažėjęs miego letalis).
poreikis;
hiperseksualumas.
Ilgai vartojant stimuliatorius trinka mąstymas, dėmesys, koordinacija,
pusiausvyra. Vystosi nosies gleivinės atrofija, nosies pertvaros prakiurimas,
geriant – žarnyno komplikacijos, rūkant – sunkios plaučių ligos. Būdinga tai,
kad atsiranda traukulių, įvairūs netikslingi, stereotipiški judesiai. Dideli
stimuliatorių kiekiai sukelia baimę, keistą, agresyvų elgesį, polinkį į lytinius
iškrypimus.
Priklausomybė
Kokaino injekcijos ar uostymo efektas yra trumpalaikis, todėl dozės vis
didinamos ir vartojama vis dažniau. Atsiranda stipri psichinė priklausomybė ir
tolerancija. Būna ryškūs afektiniai svyravimai nuo euforijos iki depresijos, kuri
gali tapti suicido priežastimi. Palaipsniui senka jėgos, greitai senstama. Dėl
išsekimo, nemigos išsivysto psichozės.
Abstinencija
Jai charakteringa intensyvi narkotiko paieška. Atsiranda susierzinimas,
nepasitikėjimas, sustiprėjęs apetitas, nemiga, disforija.
Gali išsivystyti delyro klinika. Sutrikus sąmonei, išryškėja derealizacija,
įvairios haliucinacijos, dažniausiai taktilinės, kai jaučiama šliaužiojant po odą
įvairius gyvius, kirmėles, vabalus.
143
Psichozių paveikti, žmonės gali susižaloti, nes siaubingas niežulys

skatina kasytis. Gali net lupti ar pjaustyti sau odą. Reguliariai leidžiantis
narkotikus į veną, kyla perdozavimo grėsmė, infekcijų pavojai.
Mirtis gali ištikti dėl šiluminio smūgio, nes narkotikai pakelia kūno
temperatūrą (kokaino karštligė), stipriai prakaituojama. Gali suirti kepenys,
išsivystyti insultai, venų trombozės, impotencija, plaučių embolija, miokardo
infarktas, traukuliai, galvos smegenų edema, mirtis.
Amfetaminas
Tai geriausiai žinomas ir plačiausiai vartojamas sintetinis stimuliatorius.
Jo poveikis panašus, bet kiek lengvesnis nei kokaino. Vartojamas įvairiai – į
vidų (tabletės), uostant (milteliai), leidžiant į veną. Vartojamas ne tik puikiai
savijautai, pasitikėjimo savimi jausmui išgauti, bet ir svoriui mažinti, nes
prarandamas apetitas. Veikimas trunka 3-4 valandas.
Intoksikacija
Apsvaigus pagerėja nuotaika, atsiranda didybės idėjų, pranyksta
nuovargis, paaštrėja pojūčiai, išryškėja psichomotorinis sujaudinimas.
sumažėjęs midriazė; dirglumas; krinta svoris;

nuovargis; tachikardija, įtarumas; nusilpsta
linksmumas; aritmija; nerimas; imunitetas;
padidėjęs hipertenzija; panika; insultas;
budrumas; pagreitėjęs agresija; infarktas;
pagerėjusi kvėpavimas; sumišimas; depresija;
iškalba; pakilusi T°; pasikeitęs suicidas;
sustiprėjęs džiūsta burna, elgesys; demencija;
pasitikėjimas čepsi; haliucinacijos. psichozės;
savimi; prakaitavimas; staigi mirtis.
pagreitėjęs traukuliai,
mąstymas; tremoras;
susilpnėjęs stereotipinis
apetitas; elgesys.
nemiga.
144
Atsiranda nerimas, klausos haliucinacijų. Bloga savijauta, sumažėjęs
apetitas, nemiga labai išsekina žmogaus imuninę sistemą.
Priklausomybė
Reguliariai vartojant amfetaminą, vystosi tolerancija. Greitai įprantama, ir
jo reikia vis daugiau. Fiziniai atpratimo simptomai neryškūs.
Abstinencija
Abstinencijos metu vargina nemiga, alkis, nuovargis, irzlumas. Pasikeičia
elgesys, sutrinka dienos ritmas. Žmogus gali kelias paras nemiegoti, nuolat
judėti, po to kelias paras miegoti. Gali išsivystyti depresija ir net tapti suicido
priežastimi. Pasirodo psichozės reiškiniai. Ištinka delyras, išsivysto regos,
klausos, taktilinės (panašios į kokainines), uoslės haliucinacijos (pūvančios
mėsos kvapas), dismorfofobijos, derealizacija, disforija, agresija.
Gali atsirasti nemotyvuotas nerimas, įtarumas, persekiojimo, pavydo,
santykio, fizinio poveikio kliedesių. Amfetamino psichozė labai primena
šizofrenijos kliniką.
Gali būti kartu vartojamos ir kitos medžiagos – alkoholis, opiatai,
barbitūratai, todėl galimas greitas ir mirtinas perdozavimas. Moterys gimdo
neišnešiotus ar negyvus vaikus.
Efedronas (džefas)
Tai efedrinas su priemaišomis, gaminamas nelegaliai iš medikamentų,
skirtų bronchinei astmai gydyti. Jo poveikis panašus į amfetamino.
Ekstazi (MDMA)
Tai metilendioksimetamfetaminas, balti milteliai, iš kurių gaminamos
įvairiaspalvės tabletės arba kapsulės („disko burgeriai”, „meilės balandžiai”),
veikiančios panašiai kaip amfetaminas.
Dažnai vartojamos su alkoholiu, maišomos su kitais narkotikais, todėl
poveikis gali būti neprognozuojamas.
Intoksikacija
Poveikis atsiranda po 20-30 minučių ir gali tęstis keletą valandų.
Vartojusieji ekstazi, tampa labai draugiški, euforiški, meilūs, aktyvūs, seksualūs.
Ši medžiaga labai sumažina seksualinį barjerą, todėl ją vartojantys asmenys gali
tapti prievartos aukomis, skleisti lytiniu keliu plintančias pavojingas ligas.
Šis narkotikas pakelia kūno temperatūrą, todėl pavartojus jo tvankiose
patalpose, diskotekose, kur šokama ir gausiai prakaituojama, organizmas
dehidratuojamas, gali ištikti šiluminis smūgis ir mirtis.
145
empatija; midriazė; emocinis infarktai,

padidėjęs tachikardija; atvirumas; insultai;
energingumas; pakilusi T°; nerimas, panika; nenuspėjamas
paryškėję vėmimas. sumišimas; elgesys;
pojūčiai, ypač taktilinės depresija,
seksualiniai. haliucinacijos. suicidas;
psichozė.
Nuolat vartojantys ekstazi, tampa labai neramūs, išsiblaškę, juos kankina
nuolatinis nuovargis, troškulys, miego sutrikimai, keliančios siaubą
haliucinacijos.
Priklausomybė
Ji išsivysto net narkotiką vartojant tik retkarčiais. Greitai didėja
tolerancija, tenka didinti dozę.
Abstinencija
Abstinencijos simptomai neryškūs. Atsiranda nuovargis, nemiga, nerimas,
baimė, apatija.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kofeiną, arbatą

Kofeinas yra arbatos lapuose, kavos pupelėse ir kolos riešutuose
randamas alkaloidas. Jį vartoja žmonės, kuriuos vargina nepraeinantis nuovargis,
mieguistumas, mažas kraujospūdis. Išgėrus kavos ar arbatos pagerėja nuotaika,
mąstymas, suvokimas, atsiranda energijos antplūdis. Ilgai vartojant kofeino
turinčius gėrimus išsivysto potraukis.
Kavos puodelyje yra apie 100-150 mg kofeino. Fizinė priklausomybė
išsivysto per dieną išgėrus 10-15 puodelių kavos. Dozė vis didinama, tenka
vartoti net kofeino tabletes ar injekcijas. Ilgiau vartojant dideliais kiekiais,
atsiranda neurotoksinis poveikis – kofeinizmas.
Jam būdingas nemotyvuotas dirglumas, net agresyvumas, nemiga,
susilpnėjęs dėmesys, atmintis, sumažėjęs protinis darbingumas, sutrikusi
skrandžio veikla, virškinimas, galvos smegenų kraujotaka.
Čifirizmas, tai toks reiškinys, kai geriama labai koncentruota arbata,
kurioje kofeino yra tiek, kiek 65 stiklinėse vidutiniško stiprumo arbatos. Vystosi
apsvaigimas, euforija, trunkanti apie dvi valandas.
Labai greitai atsiranda psichinė priklausomybė.
146
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką
Tai labiausiai paplitusi buitinė narkomanija.

Cigaretės dūmuose yra apie 40 nuodingų medžiagų. Tabake esanti
veiklioji medžiaga nikotinas sukelia lengvumo jausmą, euforiją, suaktyvina
protinę veiklą. Vartojamas uostant, kramtant, čiulpiant, rūkant.
Cigaretėje yra 10-30 mg nikotino. Mirtina dozė yra 40-100 mg. Surūkius
iš karto 15-20 cigarečių, gaunama mirtina nikotino dozė.
Priklausomybė nikotinui labai greitai formuojasi iki 25 metų amžiaus. Iš
pradžių būna grupinė psichinė priklausomybė, bet greitai atsiranda labai stipri
fizinė priklausomybė. Nepaisant žalos, rūkoma ir toliau.
Praėjus poveikiui, dingsta aktyvumas, atsiranda abstinencinis sindromas.
Vargina galvos skausmai, nemiga, irzlumas, pyktis, nerimas, aritmija, dusulys,
kosulys, bulimija, nenugalimas noras rūkyti.
Rūkantieji serga ateroskleroze, todėl juos ištinka infarktai, insultai,
plaučių ligos, galūnių gangrenos.
Rūkantieji kenkia aplinkinių sveikatai, ypatingai blogai veikia vaikus.
Haliucinogenai
Haliucinogenams priklauso kanabinoidai, LSD, PCP, ketaminas, lakiosios
medžiagos. Jie dalijami į dvi grupes: natūralūs (grybai, augalai) ir sintetiniai,
pagaminti laboratorijose.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kanabinoidus

Iš kanapių gaminama marihuana, hašišas, kanapių ekstraktas. Tai
labiausiai paplitę narkotikai. Juose yra daug svaiginamųjų cheminių medžiagų
(apie 400), bet svarbiausias – kanabinoidas (tetrahidrokanabinolis – THK).
Juos pradėjus vartoti, vėliau pereinama prie stipresnių narkotikų.
147
Marihuana („žolė”, „ šienas”) gaminama iš sudžiovintų kanapių lapų ir

stiebų.
THK yra 1-6 %. Labai populiari tarp paauglių. Ji maždaug 10 kartų
silpnesnė už hašišą.
Hašišas („kanapių derva”, „plastilinas”) – tai augalo sakai.
Jis parduodamas mažais gabaliukais, jų spalva būna nuo rudos iki juodos.
THK – 5-25 %.
Kanapių ekstraktas (aliejus) yra tirštas, nemalonaus kvapo, rudos, žalios
ar juodos spalvos skystis. THK – 30-40 %.
Šie preparatai yra rūkomi specialiomis pypkėmis (kaljanais) arba
rankomis susuktomis cigaretėmis, kramtomi, geriami. Vartojant marihuaną per
burną, galima lengvai perdozuoti, nes poveikis pajuntamas vėlai.
Šios medžiagos yra netirpios, todėl neleidžiamos injekcijomis.
Intoksikacija
Poveikis prasideda po kelių minučių ir trunka kelias valandas. Pirmąkart
pavartojus įspūdis dažniausiai būna stipriausias. Atsiranda euforija, juoko
priepuoliai, nepagrįstas linksmumas.
Paveikus net mažai haliucinogenų dozei, visai kitaip suvokiama aplinka,
suintensyvėja pojūčiai (hiperestezija), pakinta laiko, erdvės ir nuotolio
suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas.
Rūkant hašišą, malonus poveikis pasiekiamas negreitai. Iš pradžių
savijauta būna bloga, džiūsta burna, svaigsta galva, pykina, juntama baimė, kyla
įtarumas. Tik surūkius daugiau atsiranda euforija, malonus palengvėjimo
jausmas, kūną užlieja šiluma, girdimi ir matomi neegzistuojantys garsai bei
daiktai, aplinka neįprastai pasikeičia.
Prie hašišo priprantama negreit, būdinga silpna tolerancija, tačiau jos
gali ir nebūti.
Kartais net viena surūkyta cigaretė gali sukelti psichozę, ryškius
asmenybės pasikeitimus, kurie sutrikdo paauglių brendimą.
148
euforija, paraudusi oda, atitrūkimas nuo psichinė ir fizinė
neįprastas akys, maišeliai realybės; priklausomybė;
juokas; po akimis; hiperestezijos; sulėtėjęs emocinis
plepumas, midriazė; laiko suvokimo vystymasis;
atsipalaidavimas; primerkti akių sutrikimai; apatija;
ryškus suvokimo vokai; minčių mieguistumas,
sutrikimas; tachikardija; antplūdis; nuovargis;
savikritikos stoka; arterinė atminties susilpnėjusi
sutrikusi atmintis, hipertenzija; sutrikimai; atmintis,
dėmesys, hipertermija; disforija; gabumai;
mąstymas, burnos baimė; iškreipta logika;
mokymasis; džiūvimas; irzlumas; bloga higiena;
sutrikęs miegas; alkio jausmas; nerimas; gilūs asmenybės
sutrikusi potraukis agresyvumas; pokyčiai;
koordinacija; saldumynams; haliucinacijos. hormonų gamybos
visų pojūčių pykinimas ir sulėtėjimas;
sustiprėjimas, vėmimas; silpsta seksualinis
lydimas muzikos; dervos kvapas. pajėgumas;
neracionalus imuniteto
elgesys; nusilpimas;
haliucinacijos. psichozės.
Išryškėja pasikartojantys neprognozuojami apsvaigimo pojūčiai, kurie
nelauktai pasikartoja praėjus net keletui dienų po kanapių rūkymo. Tai sukelia
panikos, siaubo būseną.
Sutrinka lytinis brendimas, sumažėja lytinių hormonų, vyrams išsivysto
mastopatija, moterims sutrinka menstruacijų ciklas, vystosi nevaisingumas.
Sutrikus imunitetui, gali išsivystyti plaučių vėžys, lėtinis bronchitas.
Priklausomybė
Vartojant kanapes reguliariai, greitai išsivysto tolerancija (ypač LSD),
todėl reikia vis didinti dozes. Fizinė priklausomybė nelabai ryški.
Psichinė priklausomybė labai ryški. Sutrinka mąstymas, pakinta
aplinkinio pasaulio bei savo kūno suvokimas.
Kyla psichozės, pritemus sąmonei, vystosi delyras, sutrinka laiko ir vietos
orientacija. Gali atrodyti, kad dvasia palieka kūną, atsiranda sujaudinimas,
baimė, nerimas, regos haliucinacijų, depersonalizacija. Pasikeitus tikrovei,
išsivysčius metamorfopsijoms, ištinka persekiojimo kliedesiai, kyla kaltės
jausmas. Agresyvumas nebūdingas, bet indukcijos būdu perduodamos vienų
kitiems įvairios emocinės reakcijos.
149
Abstinencija
Fiziniai abstinencijos požymiai neryškūs. Būdinga nemiga, apetito stoka,
dirglumas. Trunka iki penkių dienų.
Greitai išsenkama fiziškai, anksti pasenstama, nuslenka plaukai, iškrenta
dantys. Silpnėja valia, siaurėja interesai, smunka asmenybė, vystosi depresija,
suicidai, psichozės, net silpnaprotystė.
LSD (lizergino rūgšties dietilamidas)

Tai sintetinė, baltų kristalų pavidalo medžiaga. Beveik plika akimi
nematoma, dviejų druskos kruopelių dydžio dozė yra labai aktyvi. Parduodama
mažais sugeriamojo popieriaus gabaliukais su ryškiais piešinukais („pašto
ženklai”). Vartojama dedant ant liežuvio tabletes, gali būti uostoma.
Tai pats stipriausias iš visų haliucinogenų, nepatikimas narkotikas. Jo
poveikis labai nevienodas, pasireiškia po 30 min. ir veikia ilgai (iki 12 val.).
LSD veikimas panašus į hašišo, bet ryškesni apsinuodijimo reiškiniai.
Fizinės priklausomybės neišsivysto. Būna regos ir klausos suvokimų
sustiprėjimo iki haliucinacijų. Jų metu taip pakinta sąmonės būsena, jog žmogui
atrodo, kad jis gali skraidyti, ir tai dažnai baigiasi mirtimi.
Asmenys, vartoję LSD, labai pavojingi, nes šių medžiagų poveikis
neprognozuojamas, jis gali išsivystyti net ir praėjus kelioms savaitėms po
narkotiko vartojimo. Toks užtrukęs ir „pavėluotas” poveikis („kelionė”)
vadinamas prisiminimu (reminiscencija). Kartais jis sukelia itin malonius
pojūčius. Tačiau kartais apima depresija, atrodo, kad žmogus kraustosi iš proto.
Kyla panika kartu su regos haliucinacijomis, kliedėjimo idėjomis. Atsiranda
polinkis žudyti. Tai sukelia realų pavojų aplinkiniams.
PCP ir ketaminas
PCP (fenciklidinas – „angelo dulkės”) vartojamas rūkant su tabaku,

marihuana, įkvepiant, ryjant, švirkščiantis. Net ir mažos dozės gali sukelti
ryškius psichikos sutrikimus. Vystosi analgezija. Apsvaigusieji darosi agresyvūs,
impulsyvūs, neprognozuojami, pavojingi sau bei aplinkiniams.
Ketaminas yra vartojamas medicinoje kaip anestetikas. Jo poveikis
panašus, bet silpnesnis nei PCP.
Nuolatos vartojant haliucinogenus greitai vystosi psichinė priklausomybė,
o fizinė būna rečiau. Dėl savo recidyvuojamo, nenuspėjamo poveikio jie nėra
labai populiarūs.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakiąsias medžiagas

Tai dujos: butanas, propanas, klijai, lakai ir tirpikliai: acetonas,
terpentinas, eteris, benzinas.
150
Šios medžiagos naudojamos buityje, o jomis piktnaudžiaujama įkvepiant

jas per burną ar per nosį.
Lakiosios medžiagos labai populiarios tarp paauglių, tačiau tai vienos iš
pavojingiausių medžiagų. Jos mažina raumenų tonusą, sukelia regos ir klausos
haliucinacijų („kaleidoskopas”, „multikai”).
Patekusios į kraujotaką, užblokuoja deguonies perdavimą ir sukelia
apsvaigimą.
Dujos, patekusios į kvėpavimo takus, sukelia plaučių edemą ir mirtį. Ypač
pavojingos žiebtuvėlių dujos, nes stipriai ir staigiai atšaldo kvėpavimo takus.
Palaipsniui išstumiamas oras iš plaučių, ir į juos jis nebepatenka. Sutrinka
širdies darbas, todėl ji gali sustoti.
Šių medžiagų garai tirpina kepenų, smegenų ir kitų organų ląstelių
sienelių riebalinį sluoksnį, ir jos žūva.
Vystosi apatija, abulija, bei organinis asmenybės sutrikimas
(psichoorganinis arba encefalopatinis sindromas).
Toksikomanija – tai nuolatinis cheminių medžiagų ar medikamentų, kurie
neįtraukti į narkotikų sąrašą, vartojimas, siekiant apsvaigti.
Noras svaigintis toksinėmis medžiagomis veda į narkomaniją.
Intoksikacija
Būklė panaši į alkoholinę intoksikaciją.
Apsvaigimas, euforija jaučiami jau po kelių minučių.
Tai labai pavojinga, nes uostant kvėpavimo takai uždengiami audiniu ar
celofaniniu maišeliu, ir žmogus, staigiai praradęs sąmonę, nesuspėja jo
nusitraukti. Kyla bauginamos regos haliucinacijos.
151
nerišli kalba; sausos gleivinės; nerimas; psichinė ir fizinė

euforija; raumenų atonija; baimė; priklausomybė;
morija; arefleksija; disforija; lėtinė sloga;
pykinimas; galvos greita nuotaikų imuniteto nusilpimas,
tuščias skausmai; kaita; anemija;
žvilgsnis; akių regos ir kepenų cirozė,
midriazė; paraudimas; klausos pneumonija;
paraudusi nistagmas; haliucinacijos; sulėtėjęs emocinis
viršutinė kūno koordinacijos iliuzijos; vystymasis;
dalis; sutrikimai; sumišimas; hipomnezija,
sąmonės specifinis psichinis psichoorganinis
pritemimai. kvapas; bukumas. sindromas, depresija,
sąmonės suicidai;
pritemimas. simptominė
epilepsija;
psichozė,
silpnaprotystė.
Nors lakiosios medžiagos sukelia daugybę ligų, svaiginamasi ir toliau.
Gali nušalti nosiaryklė ir kvėpavimo takai, sustoti širdis, staiga nustoti kvėpuoti,
nes sunkesnės už orą dujos jį išstumia iš plaučių.
Priklausomybė
Psichinė priklausomybė uostomosioms medžiagoms išsivysto po kelių
savaičių ar po mėnesio. Didėja tolerancija. Paaugliai pradeda uostyti vieni.
Sunku valdyti nesulaikomą norą vartoti, nustojama domėtis mokslu ar kita
veikla. Paaugliai gali elgtis agresyviai, jei kas nors trukdys jiems svaigintis.
Fizinę priklausomybę rodo atsiradę organizmo reaktyvumo pakitimai, kai be
nuolatinių kraujyje cirkuliuojančių toksinių medžiagų dozių pasidaro
nebeįmanoma gyventi.
Abstinencija
Staigiai nutraukęs minėtų medžiagų vartojimą, žmogus tampa dirglus,
prasideda tachikardija, skausmai. Vėliau atsiranda galvos skausmas, svaigimas,
vėmimas, prakaitavimas, seilėtekis. Apima nerimas, kamuoja košmariški sapnai,
mirties baimė, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius.
Nuolat vartojantys nebeįstengia ir nenori to slėpti nuo artimųjų. Vaikšto
apsiblausę, apsvaigę, purvini, dvokiantys, nešvariais rūbais ir netgi pradeda
svaigintis namuose.
152
Požymiai, padedantys atpažinti narkotikus vartojantį

asmenį
Atpažinti žmogų, vartojantį narkotikus, labai sunku. Reikia būti labai

atidiems. Būtina atkreipti dėmesį į dažnai besilankančius gydymo įstaigose,
nuolat besiskundžiančius įvairiais negalavimais, prašančiais vaistų nuo skausmų.
Nustatyti vartojimą galima remiantis anamneze, atliekant specialius
objektyvius testus ir naudojantis kitais įrodymais (klinikiniais požymiais,
artimųjų liudijimais, iš specifinio kvapo, surandamų įvairių daiktų ar medžiagų,
ištikusių ligų ar kitų ženklų).
Emociniai Fiziologiniai
Elgesio pokyčiai Kiti požymiai
pokyčiai pokyčiai
staigi nuotaikų dėmesio, apetito neįprasti

kaita: euforija – atminties praradimas; kvapai;
disforija, sutrikimai; nemiga naktį, dėmėti rūbai;
depresija – plepumas, nerišli mieguistumas įvairūs
susijaudinimas; kalba; dieną; milteliai,
neįprastas nesirūpinimas paraudę akys; tabletės,
irzlumas; savo išvaizda; varvanti nosis; folijos, kartono
agresyvi reakcija įtartini draugai, nenatūralaus gabaliukai;
į rūpinimąsi. žargonas; dydžio dūrių žymės
abejingumas vyzdžiai. įvairiose kūno
viskam; vietose.
melas, vagystės.
153
Apsvaigimo nuo įvairių narkotikų simptomai
Migdo- Stimulia-
Kanapės Kiti Lakiosios
mieji, toriai
Opiatai (hašišas, haliuci- medžia-
ramina- (ko-
marihuana) nogenai gos
mieji kainas)
Vyzdžio miozė normalus midriazė normalus ar midriazė normalus
dydis išsiplėtęs
Vyzdžio nerea- sulėtėjusi sulėtėjusi plečiasi nerea- sulėtėjusi
reakcija guoja guoja
Nistagmas nėra yra nėra nėra nėra yra
Konver- sutrikusi yra sutrikusi yra; akys yra yra
gencija paraudusios
Laiko sulėtėjęs sulėtėjęs pagreitėjęs pagreitėjęs pagrei- normalus
suvokimas tėjęs
Pulso sulėtėjęs bradikar- tachikar- tachikardija tachi- tachikar-
dažnis dija dija kardija dija
Dūrių gali būti nėra gali būti nėra nėra nėra
žymės
Gydymo principai ir psichosocialinė reabilitacija

Artimieji, medicinos personalas ir visi supantys priklausomus nuo
psichotropinių medžiagų asmenis dažnai atsiduria padidėjusios rizikos ar net
stresinėse situacijose. Jie nuolat patiria psichinį ar fizinį smurtą. Tačiau jie yra
vienintelis paramos šaltinis žmogui, norinčiam išsivaduoti iš šio liūno. Artimieji,
žinodami apie susidariusią padėtį, gali padėti susidoroti su iškilusiomis
problemomis, todėl jų parama yra neįkainojama.
Šiuolaikinės laboratorinės diagnostikos metodais psichoaktyviosios
medžiagos aptinkamos kraujyje, šlapime, seilėse, ašarose, plaukuose.
Išsiaiškinus, kad asmuo vartoja narkotines medžiagas, reikia:
stengtis suvienyti visas galimas pajėgas – artimuosius, slaugytojus,
gydytojus;
skatinti norą gydytis;
siekti, kad vartojantysis narkotikus pats įvardintų priežastis, dėl ko jis
ryžtasi tokiam žingsniui;
skatinti išsikalbėti;
bendraujant – nemoralizuoti;
patarimus teikti tinkamiausiu laiku (geriausia, kai pats išreiškia
susirūpinimą);
suteikti artimiesiems tikslią informaciją, kur kreiptis pagalbos.
Nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų priklausomų
asmenų gydymo ir reabilitacijos principai yra panašūs, reikalaujantys labai daug
pastangų, laiko, tačiau ne visada sėkmingi.
154
Svarbiausia sėkmingo gydymo sąlyga – paciento noras pasveikti. Iš

pradžių jis tai norės padaryti pats. Nepavykus greičiausiai kreipsis į medikus dėl
detoksikacijos. Tai, deja, padeda tik laikinai. O jei tai kartojasi keletą kartų ir
baigiasi nesėkme, žmogus gali prarasti viltį pasveikti. Reikia kuo ilgiau išbūti
nevartojus toksinių medžiagų. Deja, atkryčiai pasitaiko dažnai.
Gydymo metodai yra šie: detoksikacija, ambulatorinė reabilitacija,
trumpalaikis gydymas stacionare ir reabilitacija, ilgalaikė reabilitacija ir
pakaitinė (metadono) programa.
Detoksikacija – tai saugi, būtina, bet nepakankama priemonė išvalyti
organizmą nuo narkotikų. Siekiama nutraukti jų vartojimą ir palengvinti
abstinenciją. Detoksikacijos metu vartojami raminamieji medikamentai,
simptominis gydymas, į veną lašinama daug tirpalų (pagal poreikį). Smulkiau
apie ūmią pagalbą apsinuodijus nagrinėjama intensyvios slaugos kurse.
Reikia kuo ilgiau išbūti nevartojant toksinių medžiagų. Deja, atkryčiai
pasitaiko dažnai. Taikoma individuali ir grupinė psichoterapija.
Ambulatorinis gydymas ir reabilitacija – taikoma trumpalaikio stažo
narkomanams, nevartojantiems intraveninių narkotikų, turintiems darbą, šeimą.
Taikomos įvairios programos, trunkančios nuo vienos konsultacijos iki gydymo
keletą mėnesių dieniniuose stacionaruose. Vienos jų – nemedikamentinės, kitos
– medikamentinės (pvz., metadonas, REVIA).
Priklausomų nuo narkotinių medžiagų asmenų gydymas metadonu yra
diskutuotinas. Teigiama yra tai, kad taip vykdoma pacientų kontrolė. Jie turi
atvykti į medicinos įstaigą, ten atliekami testai dėl narkotikų vartojimo, ir tada
jie gauna nemokamą dozę. Taip vykdoma ŽIV/AIDS prevencija, sumažėja
komplikacijų dėl intraveninių narkotikų vartojimo, gerėja kriminogeninė
situacija.
Trumpalaikis gydymas stacionare ir reabilitacija – trunka nuo vieno
iki 3 mėnesių. Taikoma esant sunkiai abstinencijos būklei, išsivysčius
somatinėms komplikacijoms. Po to skiriamas ambulatorinis gydymas, kurio
tikslas sustabdyti narkotikų vartojimą. Programos gali vadovautis įvairiais
modeliais – Minesotos modeliu, individualia ir grupine terapija, šeimos terapija.
Veikia savitarpio pagalbos grupės (Anoniminiai alkoholikai – AA; Anoniminiai
narkomanai – AN) ir kt. Šios programos dažniau taikomos vidutinio amžiaus
žmonėms.
Ilgalaikis gydymas ir reabilitacija – tai intensyvi 24 valandų per parą
priežiūra dažniausiai terapinėse bendruomenėse, trunkanti nuo šešių mėnesių iki
dvejų metų. Jos tikslas yra sustabdyti narkotikų vartojimą ir atkurti žmogaus
socialinį gyvenimą. Ji taikoma narkomanams, turintiems daug sunkių problemų,
– nesveikstantiems gydant kitais metodais, praradusiems socialinius ryšius,
įsitraukusiems į nusikalstamą veiklą, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų.
Slauga
Visuomenė taip pat ir medicinos personalas į šiuos pacientus žiūri

nepalankiai. Tai suprantama, nes jie sugriauna ne tik savo, bet ir aplinkinių
155
gyvenimą. Todėl žmonės, vartojantys narkotines medžiagas, linkę slėpti savo

ligą.
Jie dažnai nesuvokia, kad serga, dėl visko linkę kaltinti aplinkinius, tik ne
save. Darbas su šiais pacientais itin sudėtingas dar ir todėl, kad dažnai šią ligą
lydi kitos psichinės ir somatinės ligos – depresija, nerimas, širdies, kepenų
susirgimai, somatoforminiai sutrikimai ir kt.
Nustatomi ir įvertinami paciento fiziniai, psichologiniai bei socialiniai
poreikiai (žr. skyrių „Slaugos procesas”).
Sudaromas slaugos planas, atsižvelgiant į 12 gyvybinių veiklų, ir siekiama
jį įgyvendinti. Skiriamas paciento stebėjimas visą parą, nuolat registruojami
duomenys, užrašomos stebėjimo datos. Šių pacientų slauga ūmiu abstinenciniu
periodu labai sudėtinga, nes dažniausiai šią būklę lydi daug kitų somatinių ligų
ir su jomis susijusių įvairių problemų. Slaugytoja turi gebėti nustatyti realias ir
potencialias paciento problemas, suformuluoti slaugos tikslus, teisingai atlikti
slaugos veiksmus.
Slaugos istorijoje įrašoma paciento psichinė būsena atvykus – išvaizda,
sąmonės būsena, laikysena, elgesys. Jis dažniausiai grubus, priešiškas ar
manipuliuojantis. Kalba dažnai lydima necenzūrinių, žargoninių žodžių. Būna
sutrikęs suvokimas, mąstymas, emocijos, valia, atmintis, dėmesys, miegas,
lytinės funkcijos ir kiti psichinės veiklos rodikliai.
Slaugytoja atlieka sunkų, tačiau reikšmingą darbą, rūpindamasi bei
slaugydama šiuos pacientus. Slaugytojai svarbu sudaryti palankią, saugią
aplinką. Tai rami patalpa, patogi lova, neryškus reguliuojamas apšvietimas,
tinkama temperatūra. Triukšmingoje aplinkoje labai pablogėja paciento savijauta,
kyla nerimas, paūmėja ligos simptomai.
Pacientų, priklausančių nuo narkotinių medžiagų, slauga susijusi su
padidėjusia rizika. Ypač pirmosiomis minutėmis, atvykę į stacionarą, pacientai
būna sutrikę, pikti, agresyvūs. Slaugytojos elgesys privalo būti pagarbus ir
geranoriškas, kad sukeltų pasitikėjimą personalu. Patariama nenaudoti prievartos,
bet ir neužmiršti visų atsargumo priemonių, siekiant išsaugoti savo ir aplinkinių
saugumą. Kartais tenka taikyti paciento izoliavimą, fizines suvaržymo
priemones.
Labai svarbu laiku pastebėti ir įvertinti staiga pakitusią nuotaiką, kilusį
nerimą, nemigą, pastebėti baimingas akis, klaidžiojantį žvilgsnį, kažko
ieškančias ar besikasančias rankas, užkimštas ausis. Toks elgesys atsiranda dėl
įvairių klausos ar taktilinių haliucinacijų. Tai gali būti psichozės pradžia (žr.
skyrius „Sąmonės sutrikimai”, 46, 47 psl.; „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.;
„Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”, 102, 103 psl.).
Slaugytoja pirmoji pastebi paciento būklės pasikeitimus, perspėja apie tai
personalą. Ji turi mokėti elgtis vystantis disforijai, ažitacijai ar iškilus agresijos
grėsmei.
Bendraujant su pacientais, svarbu atsižvelgti į jų amžių, išsilavinimą,
ligos ir gyvenimo anamnezę. Svarbiausia yra sugebėti įgyti jų pasitikėjimą, nes
tai užtikrins tolimesnio gydymo bei slaugos sėkmę.
156
Reikia turėti drąsos tiesiai užduoti būtiniausius klausimus, susijusius su

narkotinės medžiagos vartojimu. Pokalbis padeda geriau suvokti situaciją,
išsiaiškinti problemas, poreikius, tolimesnius ketinimus siekiant atprasti nuo
narkotinių medžiagų. Jei pacientai nelinkę atsakinėti, reikia siūlyti tai aptarti
vėliau, kai jų savijauta pagerės.
Reikia skatinti pačių pacientų atsakomybę. Būtina aiškinti, kokios gali
išsivystyti komplikacijos – įvairūs nemalonūs vegetacinės nervų sistemos
pažeidimai, gastritas, arterinė hipertenzija ir kt., kad jų visiškai negalima
pašalinti, tačiau pažadėti, kad bus stengiamasi juos sumažinti. Taip pat reikia
paaiškinti, kad atkryčiai pasitaiko neretai, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma
susidoroti su šia problema.
Dera įsidėmėti, kad vartojantiems haliucinogenus, haliucinacijos
sustiprėja užsimerkus, todėl reikia stengtis su jais ilgiau bendrauti, skatinant
neužsimerkti.
Neretai jie linkę meluoti, jų elgesys gali būti manipuliuojamas. Klausantis
jų daugkartinių pažadų nebevartoti narkotikų, reikia nepykti, nerodyti
nepasitikėjimo, o stengtis suteikti viltį, pagirti už pastangas, skatinti jų
pasitikėjimą ir savigarbą. Kartais griežtesnis ar neatsargus žodis juos gali
išgąsdinti, supykdyti. Nuraminti bus daug sunkiau, negu tokių situacijų išvengti.
Tačiau reikia gebėti atsiriboti nuo žmonių, kurie skleidžia neigiamą įtaką, siekia
išnaudojimo.
Kadangi pacientų dėmesys ir atmintis dažnai būna sutrikę, reikėtų vartoti
paprastesnius žodžius, trumpus sakinius, pateikti lengvai įsimenamą informaciją,
ją dažnai pakartoti.
Pacientai daug atviriau išsipasakoja slaugytojai, kuri, būdama arčiausiai
paciento, gali suteikti psichoterapinę paramą. Stengtis nemoralizuojant
paaiškinti, kaip priklausomybė kenkia visam žmogaus organizmui, psichikai,
artimųjų sveikatai, kad tai yra ne tik jo asmeninis reikalas.
Reikia nuolat skatinti paties paciento atsakomybę, negalima jam meluoti,
žadant greitą pasveikimą ar kitus nerealius dalykus.
Kiekvienas pacientas turi būti gerbiamas, vertinamas kaip visavertis, tačiau

sergantis asmuo
Nuolat stebimas ir registruojamas širdies darbas, kraujospūdis, pulsas,

kvėpavimas.
Slaugant labai svarbu tinkama mityba, nes pacientai dažnai būna išsekę.
Iš pradžių duodama valgyti nedaug, vėliau maisto kiekis padidinamas.
Reguliariai patiekiamas įprastas, šiltas, subalansuotas, vitaminingas, lengvai
virškinamas maistas. Pacientus kankina troškulys, todėl reikia nuolat siūlyti
atsigerti.
Kontroliuojant šlapinimosi ir tuštinimosi gyvybinę veiklą, reikia
pasirūpinti, kad prie lovos būtų antelė (ar basonas). Be sąmonės esančių
157
pacientų šlapimas surenkamas kateterizuojant šlapimo pūslę ar naudojant

sauskelnes.
Reguliuojama kūno temperatūra. Esant šaltam orui, pacientas
apklojamas, pagirdomas šilta arbata, kai karšta – atveriami langai, jie
uždangstomi užuolaidomis. Žinotina, kad kokaininių psichozių metu pacientai,
negalėdami iškęsti kankinamų taktilinių haliucinacijų, nuplėšia nuo savęs rūbus.
Todėl reikia pasirūpinti, kad pacientai nesušaltų.
Ryškiai sutrinka miegas. Tai priklauso nuo vartotų psichotropinių
medžiagų. Apie tai rašyta aukščiau (žr. skyrių „Neorganiniai miego sutrikimai”,
77, 78 psl.).
Šie pacientai neskiria pakankamai dėmesio savo asmens higienai, todėl
reikia jiems padėti, o kartais ir pamokyti atlikti rytinį ir vakarinį tualetą. Jie
stipriai prakaituoja, todėl reikia dažnai keisti jų rūbus bei patalynę. Be to juos
vargina seilėtekis, todėl reikia parūpinti vienkartinių servetėlių. Apsinuodijus
barbitūratais, gali labai greitai išsivystyti pragulos, todėl slaugytoja į tai turi
atkreipti ypatingą dėmesį.
Iškyla lyties raiškos problemų, nes anksčiau ar vėliau vyrams vystosi
impotencija, moterims – frigidiškumas, nevaisingumas, daugėja apsigimimų.
Vyrai drovisi kalbėtis šiais klausimais, todėl reikėtų juos paskatinti apie tai
pasikalbėti, nes tai pagerintų jų savijautą.
Judėjimo veiklos sutrikimai priklauso nuo vartojamos medžiagos, jos
kiekio. Slaugytoja turi atsižvelgti į tai, kad dažnai kyla įvairių traumų,
nelaimingų atsitikimų pavojus. Esant skausmams, stengtis nukreipti dėmesį,
aptariant malonesnius prisiminimus, pasiūlyti paklausyti muzikos, palaikyti už
rankos, pamasažuoti kojas, padėti surasti patogią kūno padėtį. Jei būklė negerėja,
pranešti gydytojui.
Sveikstant darbo ir žaidimų veikloje stengtis padėti jiems greičiau
atgauti susidomėjimą gyvenimu, skatinti dalyvauti užimtumo grupėse, įtraukiant
artimuosius, kurie geriau žino paciento pomėgius ir gali daug pagelbėti šioje
veikloje.
Mintys apie suicidą ir mirtį aplanko labai dažnai, gal net buvo mėginimų
žudytis. Slaugytoja turi būti gerai psichologiškai pasirengusi dirbti su šiais
pacientais. Supratinga, rūpestinga, pagarbi slaugytoja padės įveikti šią sudėtingą
problemą, suteiks vilties pasveikti. Jei mirtis neišvengiama, tai reikia stengtis
suteikti žmogui jėgų pasiruošti mirčiai ir ramiai numirti.
Čia aprašyti pagrindiniai slaugos ypatumai. Nors žmonių poreikiai yra
tokie patys, kiekvienas atvejis yra savitas, reikalaujantis kūrybingo, kruopštaus
bei kompetentingo slaugytojos darbo.
Slaugytoja turi palaikyti glaudžius ryšius su paciento artimaisiais. Norint
sėkmingai bendrauti, patartina kuo anksčiau užmegzti su jais ryšius ir išsiaiškinti
situaciją, esančią šeimoje.
Reikia paaiškinti šeimos nariams apie iškilsiančias žalingas svaiginimosi
psichoaktyviosiomis medžiagomis pasekmes. Negydant galimas greitas ir
negrįžtamas ligos progresavimas. Išsivystys įvairios vidaus organų ligos,
158
psichikos, asmenybės sutrikimai bei asmenybės degradacija, ankstyva mirtis

(retai kuris sulaukia 40 metų).
Iškyla įvairių socialinių problemų – prarandamos šeimos, darbas,
padaroma įvairių nusikaltimų. Manoma, kad priklausomi nuo narkotikų asmenys
apie save suburia iki 50 juos vartojančių žmonių.
Reikia skatinti artimuosius aktyviai įsijungti į pagalbą, neatstumti,
nesmerkti, nepalikti žmogaus likimo valiai, o juo rūpintis ir skatinti gydytis.
Žinotina, kad sveikimas yra ilgas procesas su dažnais recidyvais, todėl būtina
ilgalaikė artimųjų parama. Tik išlikus geriems santykiams šeimoje, galima
spręsti iškilusias problemas.
Pagerėjus būsenai, išvykstančiam į namus pacientui ir jo artimiesiems
slaugytoja nurodo, į ką kreiptis pablogėjus būklei, savitarpio pagalbos grupių
telefonus ir kitą reikalingą informaciją, (žr. 10 priedą). Išgijusiems reikėtų
patarti vengti rizikingų situacijų, aplinkos, kurioje kas nors geria ar vartoja
narkotikus. Pobūvyje, vaišėse gerti po truputį, mažais gurkšneliais, nemaišyti
kelių rūšių gėrimų, stipresnius skiesti, daugiau valgyti. Reikia išmokti atsisakyti
išgėrimų, stengtis gerti nealkoholinius gėrimus.
Patarti sportuoti, lankyti kokius nors kursus, išsivaduoti nuo vienatvės,
vengti neigiamų emocijų. Naudinga skaityti įdomią literatūrą, ypač apie
alkoholio bei narkotikų žalą.
Psichikos sveikatos slaugytoja gali padėti pacientams keisti požiūrį į save,
į narkotikus, patikėti pasveikimo galimybe. Ji turi nuolat mokytis, tobulinti savo
žinias, kad galėtų profesionaliai atlikti slaugytojos darbą.
Priklausomybių prevencija
Priklausomybė yra liga, kurią nepaprastai sunku išgydyti, todėl labai
svarbu ja nesusirgti.
Prevencija – tai ilgas ir sistemingas darbas, kurio tikslas – apsaugoti
visuomenę, ypač jaunimą, nuo narkotinių medžiagų vartojimo, padėti
vartojantiesiems jų atsisakyti.
159
Todėl reikia:
Vaikus mylėti, skiepyti jiems pasitikėjimą savimi, savo vertės
suvokimą.
Kalbėtis nepamokslaujant, ne tik klausinėti, bet ir klausytis. Suteikti
vaikams galimybę išreikšti savo mintis, mėginti į juos slegiančias
problemas pažvelgti jų akimis.
Būti tolerantiškiems jų pažiūroms, pakantiems jų klaidoms,
neprarandant budrumo.
Įvesti tinkamą, griežtą drausmę, tačiau tai nereiškia būti piktiems ar net
agresyviems.
Sukurti saugią, geranorišką atmosferą šeimoje, būti pavyzdžiu ne
žodžiais, o darbais.
Formuoti priešišką požiūrį į alkoholį, nikotiną ir kitus narkotikus.
Viena iš efektyvių prevencinių priemonių – visuomenės švietimas, tačiau
teikiant informaciją būtina atsižvelgti į amžiaus ypatumus. Vien šviesti
nepakanka, reikia nuolat formuoti gyvenimo ir socialinius įgūdžius. Jaunimas
turi išmokti bendrauti, linksmintis, patirti laimę ne paveikti narkotinių medžiagų,
o natūraliai.
Spręsti problemas reikia ugdant sąmoningą, valingą, laisvą, kūrybingą,
atsakingą už savo elgesio pasekmes, gyvenančią sveiką gyvenimo būdą
asmenybę.
Ž i n i o m s į t v i r t i n t i :
1. Priežastys, sukeliančios priklausomybės sutrikimus;
2. Papasakoti, kas sudaro priklausomybės sindromą;
3. Paaiškinti apie ūminę intoksikaciją bei žalingą psichoaktyviųjų
medžiagų vartojimą;
4. Ką reiškia sąvoka „psichinė (psichologinė) priklausomybė”?
5. Apibrėžti sąvoką „abstinencija”;
6. Ką reiškia sąvoka „tolerancija”?
7. Ką reiškia sąvoka „fizinė (cheminė) priklausomybė”?
8. Kokios yra psichiką slopinančios medžiagos, jų poveikis
organizmui?
9. Kokios yra psichiką stimuliuojančios medžiagos, jų veikimas,
komplikacijos?
10. Apibūdinti haliucinogenų poveikį, komplikacijas;
11. Slauga išsivysčius psichozėms dėl alkoholio bei kitų narkotikų
vartojimo;
12. Papasakoti asmenų, vartojančių narkotines medžiagas, atpažinimo
simptomus;
13. Pagrindiniai gydymo ir reabilitacijos principai;
14. Narkotikų prevencijos ypatumai.
160
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ GYDYMAS
Pastaruoju metu požiūris į psichikos sutrikimų gydymą gerokai pasikeitė.

Ankstesniais dešimtmečiais buvo ignoruojama psichikos pacientų reabilitacija
(lot. rehabilitatio – atgavimas), ir pernelyg daug dėmesio skiriama
medikamentiniam gydymui.
Reabilitacija – tai visos priemonės, skirtos sumažinti negalią,

atgauti fizines bei psichines funkcijas ir prisitaikyti bendruomenėje
Reabilitacija būna medicininė, darbinė ir socialinė.

Medicininė reabilitacija – priemonės, padedančios atgauti fizinę sveikatą
(specifinis gydymas vaistais, psichoterapinis gydymas, slauga ir kt.).
Darbinė (profesinė) reabilitacija – priemonės, sugrąžinančios darbingumą,
padedančios persikvalifikuoti – darbo terapija klinikoje (užimtumo, meno,
muzikos ir kt.), mokyklinis ir profesinis apmokymas, pasivaikščiojimai, kelionės
ir kt.
Socialinė reabilitacija – santykių sureguliavimas šeimoje ir visuomenėje,
įvairių gyvenimo, laisvalaikio priemonių organizavimas, asmens
savarankiškumo ir socialinių ryšių ugdymas.
Dabartiniais laikais, vykdant psichikos sveikatos paslaugų reformą, daug
kas pasikeitė, tačiau uždėta psichikos ligos etiketė (stigma) vis dar skaudžiai
161
slegia sergančius psichikos sveikatos sutrikimais žmones, trukdo jiems tapti

visaverčiais visuomenės nariais.
Visi reabilitaciniai metodai turėtų būti taikomi tuo pačiu metu.
Psichikos sutrikimų gydymo metodai skirstomi į dvi grupes:
biologinę terapiją;
psichoterapinį gydymą.
Biologinė terapija:
psichofarmakoterapija;
elektroimpulsinė terapija (EIT);
šviesos terapija (fototerapija);
transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS).
Psichoterapinis gydymas:
tai psichodinaminė terapija;
pažintinė (kognityvinė);
elgesio terapija (ekspozicinė, relaksacinė ir kt.);
individuali terapija;
grupinė terapija;
šeimos terapija;
įtaigos terapija (hipnoterapija, autotreningas ir kt.).
Gydant daugelį psichikos sutrikimų, reikalingas kombinuotas gydymas.
Dauguma šiuolaikinių medikamentų yra saugūs ir efektyvūs. Jie beveik
neturi neigiamo poveikio organizmui net ir vartojami ilgą laiką. Laiku pradėjus
gydyti, galima nutraukti ligos progresavimą pradinėje stadijoje. Praėjus ūmiam
periodui, medikamentų dozės gali būti mažinamos.
Išrašant pacientą į namus, dažniausiai paskiriama palaikomoji terapija,
kurios trukmė įvairi. Taip sumažinami ligos atkryčiai.
Slaugytoja turi paaiškinti pacientui ir jo šeimos nariams, kad visais
gydymo klausimais būtina pasitarti su gydytoju. Kilus šalutiniam poveikiui,
esant reikalui, netinkami vaistai bus pakeisti.
Pacientai savarankiškai, nepasitarę su gydytoju, neturi nutraukti ar
sumažinti vaistų vartojimo, nes gali kilti komplikacijų ar net prireikti dar
intensyvesnio gydymo. Slaugytoja apie tai privalo informuoti pacientą bei jo
šeimos narius.
162
Psichofarmakoterapija
Psichofarmakoterapija – tai psichikos sutrikimų gydymas psichotropiniais

vaistais. Šie medikamentai skirstomi mažiausiai į tokias pagrindines grupes:
antipsichozinius vaistus, antidepresantus, trankviliantus, normotimikus,
nootropus.
Antipsichoziniai vaistai
Antipsichoziniams vaistams (neuroleptikams, didiesiems trankviliantams)
būdingas psichomotorinį sujaudinimą slopinantis ir antipsichozinis poveikis.
Jie šalina haliucinacijas, kliedesius, agresiją.
Dažniausiai yra vartojami:
chlorpromazinas (aminazinas);
flupentiksolis;
haloperidolis (haldol);
melperonas (buronilis);
tiapridas;
trifluoperazinas (triftazinas, stelazinas);
zuklopentiksolis.
Naujo tipo vaistai, beveik nesukeliantys šalutinių reiškinių:
amisulpridas (solianas);
klozapinas (leponeksas);
kvetiapinas (serokvelis);
olanzapinas (zypreka);
risperidonas (rispoleptas, risperdalis).
Vieni jų yra daugiau slopinamojo pobūdžio (pvz., chlorpromazinas,
levomepromazinas), kiti – antipsichozinio (klozapinas, trifluoperazinas,
haloperidolis).
Mažieji neuroleptikai taikomi gydant lengvesnius sutrikimus –
sujaudinimą, hipochondriją, nerimą, esant charakterio ir elgesio sutrikimams. Jie
nuramina, slopina iniciatyvumą, sukelia abejingumą.
Silpniausiai veikia chlorpromazinas, tačiau sukelia ortostatinę hipotenziją.
Šalutinis antipsichozinių vaistų poveikis gali pasireikšti nuo kelių
valandų iki kelių savaičių.
163
Jis priklauso nuo šių vaistų antidopaminerginių, antiadrenerginių ir

anticholinerginių savybių:
antidopaminerginis – distonija (kreivakaklystė, grimasos), akatizija,
parkinsonizmas;
antiadrenerginis – ortostatinė hipotenzija, nosies užgulimas ir kt.;
anticholinerginis – sumažėjęs prakaitavimas, obstipacijos, gleivinių
sausumas ir kt.;
alerginės reakcijos;
kitoks poveikis.
Ankstyvi šalutiniai reiškiniai vystosi po kelių dienų arba per 2-6 savaites:
distoniniai (diskineziniai) reiškiniai (pseudoparkinsoniniai reiškiniai): nevalingi
liežuvio, veido raumenų trūkčiojimai, akių užvertimas į viršų; ekstrapiramidinės
reakcijos: atetozė (lėti kojų ir rankų pirštų traukuliai), balizmas (staigūs, platūs
rankų judesiai), tortikolis (kreivakaklystė), ryklės mėšlungiai.
Gali atsirasti ortostatinė hipotenzija, galvos svaigimas, burnos džiūvimas,
prakaitavimas, nosies užgulimas, regėjimo sutrikimai, lytinio potraukio
nebuvimas, nereguliarios menstruacijos, pieno tekėjimas iš spenelių, nevalingas
sėklos išsiveržimas, svorio padidėjimas, nuovargis, įkyrumas.
Vėliau išsivysto akatizija (nemalonus poreikis nuolat judėti), vėlyvos
diskinezijos – nuolat judantys burnos, liežuvio, veido raumenys, kankinantys
raumenų traukuliai galvos, kaklo, kartais liemens srityse, seilių tekėjimas, rijimo
sutrikimas (disfagija), pseudoparkinsoniniai reiškiniai – amimija, raumenų
sustyrimas, akinezija, seilėtekis, tremoras, ėjimas mažais žingsneliais.
Gali pasireikšti alerginės reakcijos: dilgėliniai bėrimai, veido, sąnarių
patinimai, fotodermatitas (odos hiperpigmentacija – rožinė ar melsva). Reikia
patarti jautriems šviesai žmonėms nesideginti saulėje.
Kitoks poveikis: širdies ritmo sutrikimas, hipotermija ar hipertermija,
šlapinimosi sutrikimai, obstipacijos, hiperglikemija, svorio padidėjimas.
Pseudoparkinsoniniams reiškiniams šalinti, siekiant susilpninti tremorą,
sumažinti sustingimą ir kitus reiškinius, vartojami šie vaistai: ciklodolis
(trifenas), artanas, parkopanas, midokalmas.
Piktybinis neurolepsinis sindromas pasitaiko retai. Jis dažniausiai
prasideda per pirmas 10 dienų ir ūmiai, kartais per 24 val., išsivysto viso kūno
raumenų hipertonusas, vegetacinės nervų sistemos reguliacijos sutrikimai –
prakaitavimas, išblyškimas, hipertermija. Sutrinka sąmonė, išsivysto plaučių
uždegimas, ūmus inkstų nepakankamumas, širdies ir kraujagyslių sistemos
pažeidimai, trombembolijos.
Jei raumenų hipertonusas apima kvėpavimo ir ryklės raumenis, sutrinka
kvėpavimas ir rijimas. Žmogų gali ištikti mirtis (mirtingumas siekia 10-20 %).
164
Antidepresantai
Antidepresantai – psichotropiniai vaistai, vartojami depresijai gydyti,
sumažėjus žmogaus aktyvumui, išsivysčius dirglumui, nerimui, fobijoms, miego
sutrikimams, kilus mintims apie savižudybę. Tai nenarkotiniai vaistai ir prie jų
nepriprantama.
Antidepresantai atkuria smegenyse neuromediatorių (serotonino,
noradrenalino, dopamino) pusiausvyrą. Juos būtina vartoti kursais (6-12
mėnesių), nors būklė būna pagerėjusi. Anksti nutraukus gydymą, liga atsinaujina,
tenka didinti dozes. Slaugytoja paaiškins pacientui bei jo artimiesiems apie
antidepresinių vaistų poveikį ir komplikacijas ir paskatins jį kruopščiai vykdyti
visus gydytojo nurodymus.
Pastaruoju metu dažniausiai vartojamos šios antidepresantų grupės: TCA,
SSRI, NaSSA (remeronas), SNRI, NARI ir kt.
Tricikliai antidepresantai (TCA):
amitriptilinas (tryptizolis);
doksepinas (sinekvanas);
imipraminas (imizinas, melipraminas, tofranilis);
klomipraminas;
nortriptilinas (noritrenas).
Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI):
citalopramas (seropramas);
fevarinas (fluvoksaminas);
fluoksetinas (prozakas, fliuktinas);
paroksetinas (seroksatas);
sertralinas (zoloftas).
Šalutiniai antidepresantų reiškiniai:
burnos džiūvimas;
hipotonija, ortostatinis kolapsas;
galvos svaigimas, galvos skausmai;
pykinimas;
odos išbėrimai;
prakaitavimas;
svorio kritimas arba padidėjimas;
miego sutrikimai;
obstipacijos;
šlapinimosi sutrikimas;
tachikardija;
pirštų tremoras.
Pirmieji apsinuodijimo požymiai atsiranda per pirmąsias 4 val. – burnos
džiūvimas, midriazė, diplopija, sutrikęs regėjimas, traukuliai, mieguistumas ar
sujaudinimas.
165
Sunkiais atvejais išsivysto laidumo sutrikimai, aritmija, hipotenzija,

šlapimo susilaikymas, žarnyno parezė. Vėliau prasideda intoksikacinės
psichozės reiškiniai, delyras, traukuliai, kvėpavimo ir širdies funkcijos
sutrikimai, koma, retais atvejais – mirtis.
Trankviliantai
Trankviliantai (anksiolitikai, raminamieji). Jie mažina nerimą, baimę,
įtampą ir kitas neigiamas emocijas, atpalaiduoja skeleto raumenis, gerina miegą,
slopina traukulius.
Jiems priklauso benzodiazepinai:
alprazolamas (ksanaksas);
bromazepamas (leksotanilis);
chlordiazepoksidas;
diazepamas (relaniumas, seduksenas, sibazonas);
fenazepamas;
flunitrazepamas (rohypnolis);
klonazepamas (antilepsinas);
lorazepamas (lorafenas, temesta);
medazepamas (rudotelis, mezapamas);
nitrazepamas (eunoktinas, radedormas);
oksazepamas (tazepamas, nozepamas);
tofizopamas (grandaksinas).
Tai greitai veikiantys ir nesukeliantys ryškaus šalutinio poveikio, mažiau

toksiški nei barbitūratai medikamentai. Trankviliantų aktyvumas nevienodas.
Tofizopamas aktyvuoja labai stipriai, gali sujaudinti, sukelti nemigą.
Medazepamas neturi miorelaksacinio poveikio, todėl skiriamas dienos metu.
Nitrazepamas, flunitrazepamas – migdo. Juos vartojant gali sutrikti atmintis.
Bromazepamas nemigdo. Klonazepamas tinka traukuliams gydyti.
Trankviliantai skiriami vartoti trumpai, nes vystosi psichinė ir fizinė
priklausomybė.
Jie sustiprina kitų medikamentų poveikį (neuroleptikų, migdomųjų,
narkotikų). Kadangi jie slopina neigiamas emocijas, gali kilti euforija. Prie jų
galima priprasti. Trankviliantų negalima nutraukti staiga, būtina pasitarti su
gydytoju. Kitu atveju pasireiškia nutraukimo sindromas (abstinencija), kai ne tik
atsinaujina buvę simptomai, bet ir atsiranda nauji – traukuliai, delyras ir kt. (žr.
skyrių „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”).
Paprastai jie geriami, bet galima vartoti ir injekcijomis.
Į veną leidžiami l ė t a i, stebint kvėpavimą!
166
Šalutinis trankviliantų poveikis:

raumenų suglebimas;
nuovargis;
snaudulys;
apetito stoka;
dvejinimasis akyse;
neaiški kalba;
galvos svaigimas;
galvos skausmai;
ataksija (judesių koordinacijos sutrikimas);
susierzinimas;
užmaršumas;
sumišimas ar net delyras.
Šalutiniai medikamentų poveikio reiškiniai yra panašūs į sukeliamus
barbitūratų, tačiau jie silpnesni, todėl mažiau rizikuojama juos perdozuoti ir
sumažėja pavojus jais piktnaudžiauti.
Normotimikai
Nuotaiką stabilizuojantiems medikamentams priklauso:

ličio druskos (ličio karbonatas, ličio oksibutiratas);
antikonvulsantai (karbamazepinas), valprojinės rūgšties preparatai
(depakinas, konvuleksas), gabapentinas.
Normotimikai vartojami afektinių psichozių prevencijai, dvipoliams
afektiniams sutrikimams bei šizoafektiniams sutrikimams gydyti.
Šalutinis poveikis. Gali išryškėti:

diarėja;
dispepsiniai reiškiniai;
troškulys;
astenija;
tremoras;
tachikardija;
odos alerginės reakcijos;
svorio padidėjimas;
ataksija.
Litis vartojamas apie metus, gydymas nutraukiamas iš lėto.
Perdozavus išsivysto širdies-kraujagyslių sistemos, metaboliniai
sutrikimai, hipotenzija, nuovargis, sedacija, koma, mirtis.
Nootropai
Šie preparatai skatina smegenų metabolinius procesus. Tiesiogiai

veikdami galvos smegenų ląsteles, jie aktyvina psichinę veiklą, mažina hipoksiją,
167
gerina atmintį, dėmesį, nuotaiką. Vartojami demencijai, psichoorganiniam

sindromui gydyti.
Tai:
cerebrolizinas;
donezepilis;
galantaminas;
ginko biloba preparatai;
memantinas;
piracetamas.
Šalutinis poveikis pastebimas retai. Tai:

dirglumas;
nerimas;
nemiga;
ažitacija;
traukuliai.
Slaugos ypatumai
Slaugytoja nedelsdama praneša gydytojui, komandos nariams apie
atsiradusius šalutinius reiškinius. Tiksliai ir skubiai taikomas paskirtas gydymas,
medikamentai pakeičiami ar skiriamas tinkamas simptominis gydymas.
Slaugytojams dera žinoti, kad chlorpromaziną dažnai leidžiant į raumenis,
gali susidaryti abscesai.
Išsivysčius hipotermijai, kuri dažniausiai yra nežymi, slaugytoja gali
šilčiau apklojusi sušildyti pacientą. Esant hipertermijai, dažniausiai antipiretikai
neveikia, todėl reikia taikyti išorinį šaldymą. Hipotenzijai pakoreguoti
dažniausiai pakanka suteikti Trendelenburgo padėtį.
Apsinuodijus TCA, plaunamas skrandis (iki 12 val. po apsinuodijimo),
taikomos valomosios klizmos, nes perdozavus (antidepresantų dozė didesnė nei
10 mg/kg) labai sulėtėja peristaltika ir rezorbcija. Skiriama aktyvinta anglis (nuo
1g/kg svorio). Vėmimo skatinti negalima, nes gali išsivystyti traukuliai, sutrikti
sąmonė. Jau rezorbuotiems nuodams pašalinti naudingas kartotinis anglies
vartojimas (po 20-25 g kas 2-4 val.).
Elektroimpulsų terapija (EIT)
Elektroimpulsų (elektrotraukulinė, elektrokonvulsinė, elektros šokas)

terapija taikoma gydyti ūmiai šizofrenijai su ryškiais afektais taip pat išsivysčius
jos katatoninei formai, sergant lėtine šizofrenija, neveikiant antipsichoziniams
vaistams. Ši terapija dar taikoma sunkiai depresijai su psichozės elementais
gydyti, iškilus suicido grėsmei, jei nepadėjo antidepresantai, taip pat ūmios
manijos atveju.
Prieš procedūras pacientas turi būti kruopščiai ištirtas terapeuto,
anesteziologo.
168
Būtina n u o l a t i n ė a t i d i slaugytojos priežiūra !
EIT atlikti reikalingas raštiškas paciento sutikimas.

Slaugytoja turi pasirūpinti, kad pacientas būtų nevalgęs apie aštuonias
valandas, nevartojęs psichotropinių preparatų. Prieš procedūrą reikia pasišlapinti.
Negalima turėti juvelyrinių dirbinių, papuošalų ant galvos ir kaklo, dantų
protezų, akinių.
Rekomenduojama nelakuoti nagų, kad galima būtų pastebėti spalvos
pakitimą sutrikus širdies-kraujagyslių sistemai. Šios procedūros metu
naudojamas protektorius paciento dantims, liežuviui apsaugoti nuo susižeidimų
ištikus traukuliams.
Po trumpalaikės narkozės ir raumenis atpalaiduojamų medikamentų dozės
sukeliami traukuliai. Prie galvos pridedami elektrodai, ir per smegenis
perleidžiami elektros impulsai. Priepuolis trunka apie 60 sek. Gydymo kursas 6-
10 seansai, nuo 1-3 iki 12-15 traukulių priepuolių. Tačiau gydant manijos ar
šizofreninius sutrikimus, seansų skaičius gali siekti net iki 25.
Nors ilgai trunkančių pažeidimų nebūna, tačiau gali sukilti pykinimas,
vėmimas, galvos bei raumenų skausmai. Gali išsivystyti atminties sutrikimų.
Dažniau atsiranda amnezija tos dienos įvykiams, būna dėmesio sutrikimų,
negalėjimo susikaupti.
EIT metodo negalima taikyti esant likvoro apytakos sutrikimams, jei yra
padidėjęs galvos smegenų skysčio spaudimas (intrakranijinė hipertenzija),
nerekomenduojama sergant arterine hipertenzija ir kitomis širdies-kraujagyslių
ligomis.
Pastaraisiais dešimtmečiais vartojami skausmą malšinamieji (anestetikai)
ir raumenų relaksantai labai sumažino šio metodo riziką.
Transkraninė magnetinė stimuliacija
Tai palyginti naujas, dar eksperimentinis, greitas ir saugus metodas. Jis

kiek primena elektrotraukulinę terapiją, bet skiriasi tuo, kad pacientas nejaučia
jokio skausmo, jam nereikia taikyti narkozės.
Procedūra trunka iki pusės valandos, jos metu pacientas gali net kalbėti. Ją
galima atlikti ambulatorinėmis sąlygomis. Gydymo kursas yra iki 10 procedūrų.
Pridedama magnetinė ritė ir leidžiama nestipri elektros srovė. Galvos
smegenyse normalizuojama biocheminė pusiausvyra ir pašalinami
neuromediatorių disfunkcijos sukelti psichikos sutrikimai.
169
Stimuliacijos negalima taikyti, jei galvoje po operacijų yra implantuotų

metalinių daiktų.
Šis metodas taikomas gydant medikamentams atsparias depresijas, ypač
staiga iškilus suicido grėsmei. Jis tinka gydant šizofreniją bei kai kurias kitas
ligas.
Šviesos terapija
Šis metodas taikomas žiemos depresijoms gydyti. Tinka nerimo, bulimijų,

kai kurių kitų sezoniškų sutrikimų atvejais.
Gydoma intensyviu šviesos srautu. Seansas trunka nuo pusės valandos iki
2-3 valandų. Gydymo kursas – 10-15 dienų. Tam tikslui gali būti įrengtas
šviesos terapijos kambarys, naudojamos šviesos terapijos dėžės, lempos ir kt.
Poveikis greitas, pacientai jaučia malonumą.
Šalutinių poveikių nesukelia, nors pasitaiko lengvo akių dirginimo
simptomų, pykinimo, galvos skausmų.
Psichoterapija
Psichoterapija – labai sudėtingas gydymas. Šiuo laikmečiu jos vaidmuo

labai išsiplėtė. Taikomi psichologiniai gydymo metodai, paciento bei
psichoterapeuto bendravimas. Šie metodai gali būti taikomi tik tais atvejais, kai
pats žmogus sutinka ir nori gydytis. Šis gydymas geriausiai tinka pacientams,
sergantiems neuroziniais bei asmenybės sutrikimais.
Psichoterapijos metodų yra labai daug.
Psichoanalitinė-psichodinaminė psichoterapija. Ja vadovaudamasis
psichoterapeutas stengiasi suvokti ir padėti pakeisti paciento pasąmonėje
vykstančias konfliktines situacijas. Ji taikoma asmenims, turintiems didelių
gyvenimo nesėkmių, įsisenėjusių asmenybės sutrikimų.
Įtaigos metodai – taikomi hipnozės seanso metu arba budraujant.
Neretai kaip papildoma priemonė, suteikianti galimybę atsipalaiduoti, gali
būti pasiūlyta autogeninė treniruotė (savitaiga). Ji labai pagerina žmogaus
savijautą ir leidžia lengviau įveikti įvairius psichinius ir fizinius negalavimus.
Elgesio terapija (ekspozicinė terapija, elgesio modifikacija,
desensitizacija).
Naudojami įvairūs metodai, kuriais siekiama senus elgesio įpročius,
keliančius pacientui problemų, pakeisti naujais. Pacientas mokomas būdų, kaip
elgtis įvairiomis sudėtingomis situacijomis.
170
Relaksacijos metodais išmokstama specialių atsipalaidavimo technikų,

kurios padeda reguliuoti organizme vykstančius procesus, susilpnina įvairius
nemalonius simptomus (nerimą, baimę, įtampos galvos skausmus, sumažina
arterinį kraujospūdį ir t .t.).
Pagal tai, su kuo dirbama, skiriamos individuali, grupinė, šeimos
psichoterapijos rūšys.
Individualios psichoterapijos metu psichoterapeutas dirba su vienu
pacientu, todėl galimi artimesni santykiai tarp jų, skiriama daugiau
dėmesio ir laiko pokalbiams apie problemas, emocijas, rūpesčius ir kovos
su gyvenimo sunkumais būdus.
Grupinės psichoterapijos metu psichoterapeutas dirba su grupe žmonių
(6-12). Tokie pokalbiai labiau primena realų gyvenimą. Žmonės,
padedami psichoterapeuto, dalijasi patirtimi, paskatinimais, parama.
Bendraudami su kitais nariais, žmonės gali geriau pažinti save, išmokti
prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Šeimos psichoterapijos metu psichoterapeutas konsultuoja šeimos narius,
moko bendrauti.
Psichosocialinė reabilitacija
Psichosocialinė reabilitacija rūpinasi psichiškai neįgaliais žmonėmis,

kurių socialiniai santykiai (prisitaikymas visuomenėje) ryškiai sutrikę.
Praeityje psichosocialinė reabilitacija arba būdavo visai užmiršta, arba
prisimenama tik baigus gydyti, arba siūloma tik kaip alternatyvi gydymo
priemonė.
171
Tokiam tikslui įsteigti:

dienos stacionarai;
bendruomeniniai psichosocialinės reabilitacijos centrai ar globos
namai;
šeimos rūpybos įstaigos;
buvusių ir esamų pacientų klubai;
vasaros stovyklos;
darbo (užimtumo) terapijos įstaigos.
Juose psichiatrijos paslaugų vartotojai (pacientai) mokomi pradėti gyventi
iš naujo. Ten dirbantys specialistai (psichiatrai, psichologai, psichikos sveikatos
slaugytojai, socialiniai darbuotojai, meno terapeutai) dirba su ilgą laiką
psichiatrijos ligoninėse gydytais ir todėl praradusiais savo buvusią padėtį
visuomenėje žmonėmis. Jie mokomi paprasčiausių buities įgūdžių,
sudėtingesnių socialinių, bendravimo įgūdžių, skatinami atgauti pasitikėjimą
savimi. Jie ten turiningai praleidžia laisvalaikį, bendrauja su panašaus likimo
žmonėmis.
**********
Psichikos sveikatos slaugytoja privalo:

1. žinoti, kokie neuroleptikų, trankviliantų, antidepresantų veikimo
bendrieji principai;
2. išmanyti šių medikamentų šalutinį poveikį;
3. žinoti elektroimpulsinės terapijos taikymo indikacijas ir
kontraindikacijas;
4. išmanyti slaugos ypatumus taikant EIT;
5. pažinti šalutinį poveikį bei komplikacijas taikant EIT;
6. laiku pastebėti gydymo metu atsiradusias komplikacijas ir apie jas
skubiai pranešti gydytojams;
7. mokėti taikyti psichosocialinės reabilitacijos metodus;
8. žinoti psichoterapijos metodų rūšis;
9. suprasti psichoterapijos metodų taikymo indikacijas.
172
TRUMPAS PSICHIATRIJOS TERMINŲ ŽODYNĖLIS
1. Absansas –– trumpalaikis sąmonės netekimas sergant epilepsija

2. Abstinencija –– sąmoningas psichoaktyviųjų medžiagų nevartojimas
3. Abstinencijos sindromas – neuropsichiniai ir somatiniai sutrikimai, atsirandantys
nutraukus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą
4. Abulija –– patologinis valios išnykimas, neveiklumas
5. Adaptacija – prisitaikymas
6. Adekvatus –– atitinkantis dirgiklį
7. Afazija –– kalbos sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo
8. Afektas –– staigi, stipri, trumpalaikė emocinė reakcija
9. Agnozija –– sutrikęs pažinimas to, kas matoma, girdima, jaučiama
10. Agorafobija –– įkyri įvairių vietų, iš kurių gali būti sunku išeiti, baimė
11. Agrafija –– sutrikęs sugebėjimas rašyti dėl galvos smegenų pažeidimo
12. Agresija –– priešiškas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti fiziškai ar
psichiškai
13. Akalkulija –– nesugebėjimas skaičiuoti
14. Akatizija –– nemalonus poreikis nuolat judėti
15. Akoazma –– paprasta klausos haliucinacija
16. Aleksija –– nesugebėjimas skaityti
17. Akcentuota asmenybė –– asmenybė, kurios kai kurie charakterio bruožai
išreikšti intensyviau, negu įprasta
18. Ambivalentiškumas –– dvilypumas, vienu metu kylančios dvi priešingos
emocijos, mintys, norai
19. Ambulatorinis –– nevalingas vaikščiojimas, esant pakitusiai sąmonei (žr. fuga,
automatizmas lunatizmas, transas)
20. Amencija –– gilus sąmonės sutrikimas, pasireiškiantis visiška
dezorientacija (laiko, vietos ir savęs)
21. Amimija –– neišraiškingas veidas
22. Amnezija –– atminties išnykimas
23. Analgezija –– skausmo jutimo išnykimas
24. Anankazmas –– žr. obsesija
25. Anestezija –– išnykęs aplinkos dirgiklių suvokimas
26. Anizokorija –– nevienodo dydžio akių vyzdžiai
27. Anhedonija –– nebesidžiaugia tuo, kas anksčiau teikė džiaugsmą
28. Anoreksija –– patologinis apetito praradimas
29. Apatija –– visiškas abejingumas sau ir aplinkiniams
30. Apraksija –– nesugebėjimas atlikti tikslingų veiksmų
31. Asociacijos –– ryšiai tarp psichikos reiškinių, mąstymo procesų
32. Astazija-abazija –– negalėjimas stovėti ir vaikščioti, nesant organinio nervų
sistemos pažeidimo
33. Astenija –– padidėjęs nuovargis, išsekimas
34. Ataksija –– koordinacijos sutrikimas
35. Autizmas –– patologinis uždarumas, atsiribojimas nuo išorinio
pasaulio, nugrimzdimas į savo vidinius išgyvenimus
36. Autogeninis –– savarankiškas, pagrįstas savitaiga
37. Automatizmas –– būklė, kai žmogus savaime atlieka judesius, veiksmus,
173
kurių pats nesuvokia

38. Ažitacija –– nerimas, pasireiškiantis stipriu kalbiniu ir motoriniu
sujaudinimu
39. Bradilalija –– sulėtėjusi kalba
40. Bulimija –– liguistas persivalgymas
41. Ciklotimija –– depresinės ir pakilios nuotaikų periodiška kaita
42. Degradacija –– laipsniškas asmenybės smukimas
43. Delyras –– sąmonės sutrikimas, kai prarandama laiko ir vietos
orientacija, vystosi mąstymo, motorikos, suvokimo bei
vegetaciniai sutrikimai
44. Demencija –– įgyta silpnaprotystė
45. Depersonalizacija –– savimonės sutrikimas, savo asmenybės nesuvokimas
46. Depresija –– liguistai liūdna nuotaika
47. Depresinis sindromas – būdinga triada: prislėgta nuotaika, sulėtėję mąstymas ir
motorika
48. Derealizacija –– pakitęs, nerealus aplinkos suvokimas
49. Disimuliacija –– pastangos nuslėpti ar sumažinti savo ligos požymius
50. Diskomfortas –– nepasitenkinimo būsena dėl įvairių priežasčių
51. Dismorfofobija –– liguistas įsitikinimas tariamais fiziniais kūno trūkumais
52. Disociacija – atskyrimas, visumos suirimas, suskilimas, susiskaidymas
53. Dispareunija – skausmingas moteriai lytinis aktas
54. Diplopija – dvejinimasis akyse
55. Dipsomanija –– periodinis girtavimas
56. Disforija –– niūri, pikta, dirgli nuotaika, su polinkiu į agresiją
57. Diskinezija –– motorikos (judesių) sutrikimas
58. Disociacija –– visumos suirimas, suskaldymas
59. Distresas –– stresas, galingesnis už asmens adaptacines galimybes
60. Dizartrija –– dėl kalbos aparato pažeidimo sunkiai tariami garsai
61. Dromomanija –– nenugalimas noras nuolat keisti gyvenamąją vietą
62. Ebrietas –– girtumas
63. Ekscesas –– nustatytų elgesio ribų peržengimas
64. Ekmnezija –– gyvenimas lyg praeityje
65. Eksplozyvus –– dirglus, nesusivaldantis
66. Empatija –– įsijautimas į kito asmens emocinę būseną
67. Euforija –– liguistai pakili nuotaika
68. Echolalija –– nevalingas aplinkinių žmonių kalbos kartojimas
69. Echopraksija –– automatiškas kitų žmonių veiksmų kartojimas
70. Familiarus –– nesivaržantis
71. Fobija –– įkyri baimė
72. Fonema – paprasta klausos haliucinacija
73. Fotopsija –– elementari regos haliucinacija
74. Frigidiškumas –– moterų lytinio potraukio susilpnėjimas, šaltumas
75. Frustracija –– neviltis, slegianti įtampa, nemalonūs išgyvenimai
susidūrus su sunkiomis kliūtimis
76. Fuga –– ambulatorinio automatizmo forma,
pasireiškianti bėgimu, nusirenginėjimu
77. Haliucinacija –– nesančio dirgiklio ar objekto suvokimas
78. Haliucinozė –– gausios klausos haliucinacijos su išreikštomis
174
emocinėmis reakcijomis, kartais su kliedesiais

79. Hebefrenija –– šizofrenijos forma
80. Hipalgezija –– susilpnėjęs skausmo jutimas
81. Hiperbulija –– valingos veiklos sustiprėjimas
82. Hiperestezija –– sustiprėjęs aplinkos dirgiklių suvokimas
83. Hiperkinezija –– nevalingų judesių padažnėjimas ir sustiprėjimas
84. Hipersomnija –– padidėjęs mieguistumas
85. Hipnozė –– psichoterapijos metodu sukeltas dalinis miegas
86. Hipochondrija –– nerimavimas dėl simptomų ar ligų, kuriomis nesergama
87. Homoseksualizmas – lytinis potraukis savo lyties atstovui
88. Iliuzija –– realaus objekto klaidingas suvokimas
89. Imperatyvus –– įsakantis
90. Impotencija –– vyrų lytinis nepajėgumas
91. Impulsyvus –– staigus, nemotyvuotas
92. Incestas –– lytiniai santykiai tarp labai artimų giminių, kraujomaiša
93. Insomnija –– nemiga
94. Jatrogenija –– būklės pablogėjimas dėl neapgalvotų medikų žodžių ar
netinkamo jų elgesio
95. Jausmų labilumas –– greita jausmų kaita
96. Juvenilinis –– jaunatviškas
97. Kacheksija –– fizinis ir psichinis išsekimas
98. Katalepsija –– kūno ar jo dalių sustingimas įvairiomis pozomis
99. Katatoninis stuporas –– sustingimas, visiškas nejudrumas
100. Katatoninis sujaudinimas– staigus, impulsyvus, agresyvus, nenuspėjamas elgesys
101. Klaustrofobija – uždaros erdvės baimė
102. Kliedesys –– liguistos, tikrovės neatitinkančios mintys, lemiančios
elgesį, nepasiduodančios korekcijai
103. Kleptomanija –– liguistas potraukis vogti
104. Kognityvus – pažintinis
105. Kompulsija –– priverstinis, įkyrus potraukis atlikti pasikartojančius
veiksmus
106. Komunikacija – bendravimas, keitimasis mintimis, patyrimu,
išgyvenimais
107. Konfabuliacija –– atminties sutrikimas, kai atminties spragos
užpildomos išgalvotais įvykiais
108. Konversija –– pakeitimas, virtimas į kitą būseną
109. Koprolalija –– keiksmažodžių vartojimas
110. Kriptomnezija –– klaidinga atmintis, kai neskiriami tikrovėje vykstantys
įvykiai nuo skaitytų ar išgirstų
111. Labilus –– nepastovus
112. Letalinis –– mirtinas
113. Letargija –– liguista būsena, panaši į miegą
114. Libido –– lytinis potraukis, geidimas, aistra
115. Logorėja –– nesulaikomas šnekumas
116. Maniakinis sindromas – būdinga triada: liguistai pakili nuotaika,
pagreitėjęs mąstymas, suintensyvėjusi motorika
117. Marazmas –– fizinis bejėgiškumas ir silpnaprotystė
118. Meditacija –– gilaus apmąstymo, susikaupimo būsena
175
119. Mentizmas –– nevalingas minčių antplūdis

120. Metamorfopsija –– tikrovėje esančių daiktų formos, dydžio iškreiptas suvokima
121. Midriazė – platūs vyzdžiai
122. Miozė – siauri vyzdžiai
123. Morija –– nemotyvuotas linksmumas ir kvailiojimas
124. Mutizmas –– nebylumas, nesant organinių kalbos centrų pakitimų
125. Narkolepsija –– staigūs ir trumpi miego priepuoliai
126. Negatyvizmas –– priešinimasis visiems paliepimams
127. Neologizmas –– pacientų susidaryti neturintys prasmės žodžiai
128. Nimfomanija –– liguistas moterų lytinio potraukio sustiprėjimas
129. Nistagmas – nevalingas, ritmiškas akių obuolių trūkčiojimas
130. Nostalgija –– tėvynės ilgesys
131. Obnubiliacija –– lengviausias sąmonės netekimo laipsnis
132. Obsesija, anankazmas –– nevalingi, įkyrūs norai, mintys, potraukiai, vaizdiniai
133. Oligofazija –– žodžių sumažėjimas kalboje
134. Oligofrenija –– įgimta silpnaprotystė
135. Oneiroidas –– panaši į sapnus sąmonės sutrikimo būsena
136. Panika –– stipri baimė, siaubas
137. Paramimijos –– grimasos
138. Paramnezija –– klaidinga atmintis
139. Paranoidas –– kliedėjimo idėjos, lydimos haliucinacijų
140. Paranoja –– nuolatiniai realybe pagrįsti kliedesiai be haliucinacijų
141. Pareidolija –– fantastiškos iliuzijos
142. Pedofilija –– patologinis lytinis potraukis prie vaikų
143. Perseveracija –– nevalingi žodžių ar veiksmų pakartojimai
144. Perversija –– lytinis iškrypimas
145. Piromanija –– potraukis padeginėti
146. Polidipsija –– patologinis noras gerti
147. Poropsija –– sutrikus suvokimui daiktai atrodo nutolę
148. Pseudoreminiscencija –– atminties sutrikimo forma, kai įvykiai prisimenami teisingai,
bet ne tuo laiku, kada jie vyko
149. Psichogeninis –– atsiradęs dėl psichinės traumos
150. Psichinio automatizmo
sindromas – nevalingai kylą psichiniai procesai (jaučiami kaip
veikiami svetimų jėgų)
151. Psichomotorinis
sujaudinimas –– kalbinis ir motorinis ryškus sujaudinimas
152. Puerelizmas –– isterinė reakcija mėgdžiojant vaiko elgesį
153. Reaktyvinė depresija –– dėl psichinės traumos ryškiai pablogėjusi nuotaika
154. Rezonieriškumas –– betiksliai, nepagrįsti išprotavimai
155. Ritualas –– įkyrūs veiksmai, turintys apsigynimo reikšmę
156. Sadizmas –– lytinis pasitenkinimas, patiriamas suteikiant partneriui
skausmą
157. Satyriazė –– liguistas vyrų lytinio potraukio sustiprėjimas
158. Senilinis –– senatvinis
159. Senestopatija –– keisti, nemalonūs, sunkiai nusakomi pojūčiai
160. Sindromas –– simptomų kompleksas
161. Sinestezija –– sutrikus suvokimams vienas analizatoriaus
176
sujaudinimas plinta į kito analizatoriaus zoną

162. Simbolinis mąstymas –– sąvokos, keičiamos tik ligoniui suprantamais simboliais
163. Somnabulizmas –– vaikščiojimas miegant
164. Somnolencija –– lengvas sąmonės netekimas (mieguistumas)
165. Soporas –– gilus sąmonės netekimas, reaguojant tik į skausmą
166. Stereotipija –– vienodų beprasmių žodžių arba veiksmų kartojimas
167. Stuporas –– visiškas nejudrumas neprarandant sąmonės
168. Sugestija –– įtaiga
169. Suicidas –– savižudybė
170. Šperungas –– mąstymo nutrūkimas
171. Tikas –– nevalingas, pasikartojantis raumenų trūkčiojimas
172. Transas –– ambulatorinio automatizmo forma,
pasireiškianti keliavimu
173. Transseksualumas – noras pakeisti savo lytį
174. Transvestitizmas –– liguistas potraukis dėvėti priešingos lyties rūbus
175. Tremoras –– drebulys
176. Verbigeracija –– to paties žodžio ar sakinio nuolatinis kartojimas
177
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ANTHONY, William; COHEN, Mikal; FARKAS, Marianne. Psichiatrinė

reabilitacija. Šiauliai, 1998. 244 p. ISBN-9212-2-8.
2. FLEMING, Michaelis; MURRAY, Peggy; SUBATA, Emilis; VALIUS,
Leonas. Alkoholio vartojimo problemos ir jų sprendimo būdai bendrojoje
praktikoje. Kaunas, 2000. 140 p. ISBN 9986-9304-2-1.
3. HENDERSON, Virginija. Pagrindiniai slaugymo principai. Vilnius, 1993. 55
p. ISBN 9986-07-001-5.
4. Pasaulinė sveikatos organizacija (1992). Lietuvos TLK-10 psichikos ir
elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas, 1997. 289 p. ISBN 9986-
631-01-7.
5. Pasaulinė sveikatos organizacija (1999). Psichikos sutrikimų diagnostika ir
gydymas bendrojoje praktikoje: TLK-10 V skyriaus versija pirminei
sveikatos priežiūrai. Kaunas: Vitae Litera. 73 p. ISBN-9986-9304-0-5.
6. Psichiatrija ir psichoterapija: vadovėlis. DILINGAS, Horstas; REIMERIS,
Christianas. Vilnius, 2000. 271 p. ISBN 9986-437-68-7.
7. Psichiatrija: vadovėlis. Algirdas DEMBINSKAS ir kt. Vilnius, 2003. 736 p.
ISBN 9955-511-21-4.
8. Psichologijos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų redakcinė kolegija. Vilnius:
1993. 368 p. ISBN 5-89950-016-6.
9. ROPER, Nancy; LOGAN, Winifred W.; TIERNEY, Alison J. Slaugos
pagrindai. Vilnius, 1999. 456 p. ISBN 9986-522-15-13.
10. Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos AIDS centro, Policijos
departamento leidinys (2001). Narkomanija ir jos prevencija. Vilnius: Trys
žvaigždutės. 136 p. ISBN 9955-454-08-3.
11. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. LAPYTĖ, Aldona; ŠURKUS, Jonas.
Vilnius, 1996. 86 p. ISBN 9986-03-202-4.
12. ВАН БЕММЕЛ, Марлис; КЕКЕН, Роб; ПЕН, Андре. Руководство по
сестринской помощи в сфере психического здоровья. Киев, 2002. 154 с.
ISBN 966-7841-31-6.
13. КАПЛАН, Гарольд И.; СЭДОК, Бенджамин ДЖ. Клиническая
психиатрия. Москва, 1999. 602 с. ISBN 5-88816-010-5.
14. Справочник по психологии и психиатрии детского и подросткового
возраста. Санкт-Петерсбург, 1999. 752 с. ISBN-5-314-00108-X.
15. ТАУНСЕНД, Мери С. Сестринские диагнозы в психиатрической
практике. Киев, 1998. 425 с. ISBN 966-7267-51-2.
178
ĮDOMIŲ KNYGŲ PSICHIATRIJOS TEMOMIS SĄRAŠAS
Per pastaruosius dešimt metų išleistos įdomios, vertos dėmesio, šios knygos:
1. ALLPORT G. W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

2. BELIN S. Psichozės gydymas. Kaunas, 2000.
3. FALLADA H. Girtuoklis. Vilnius, 1993.
4. HARDIMAN M. Žalingi įpročiai. Vilnius, 1999.
5. MUNTE A. Knyga apie San Mikelę. Vilnius, 2000.
6. O’HANLON B. Stresas. Vilnius, 1999.
7. PEČIULIS S. 10 sėkmingo gyvenimo paslapčių. Vilnius, 2002.
8. SHEIDEMAN E. S. Savižudžio sąmonė. Vilnius, 1998.
9. SKARDERUD F. Nerimas. Klajonės po modernųjį aš. Vilnius, 2001.
10. SPARKS N. Užrašai. Vilnius, 1999.
11. SUTER M. Mažas pasaulis. Vilnius, 2001.
12. TRENCKMAN U., HEINZ T. W. Alkoholis ir depresija. Vilnius, 1999.
Ankstesniais metais išleista daug kitų įdomių knygų psichiatrijos temomis,

parašytų garsių autorių. Vertėtų susipažinti su daugelio autorių prisiminimais
apie M.K.Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, A. Dantės „Dieviškąja komedija”
(„Pragaras”), J.V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančiomis”, DŽ. Londono „Martinu
Idenu”, I. Stoun „Gyvenimo geismu” bei H. Hesės, Makso Frišo, Fr. Kafkos, A.
Kamiu ir kt. kūriniais.
179
PRIEDAI
180
1 priedas
Psichinės būsenos įvertinimas

(slaugos istorijos dalis)
1. Sąmonė: nesutrikusi □, somnolencija □, soporas □, koma □, sutrikusi laiko

orientacija □, sutrikusi vietos orientacija □, sutrikęs savęs supratimas □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
2. Išvaizda: tvarkinga □, netvarkinga □, neįprasta □, atitinkanti amžių □,
neatitinkanti amžiaus □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
3. Judesiai: nesutrikę □, manieringi □, pagreitėję □, sulėtėję □, nejudrumas □,
tremoras □, hiperkinezės □, traukuliai □, stereotipijos □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
4. Eisena: normali □, svyruojanti □, netvirta □, manieringa □, energinga □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
5. Bendravimas: geras kontaktas □, formalus kontaktas □, blogas kontaktas □,
akių kontaktas geras □, akių kontakto nėra □, vyzdžiai lygūs □, nelygūs □ ,
platūs □, siauri □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
6. Elgesys: taktiškas □, netaktiškas □, priešiškas □, manipuliuojamas □,
pasitikintis personalu □, įtarus □, bailus □, agresyvus □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
7. Suvokimas: hipestezija □, hiperestezija □, hipalgezija □, iliuzijos □,
haliucinacijos □, pseudohaliucinacijos □, depersonalizacija □, derealizacija □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
8. Mąstymas: pagreitėjęs □, sulėtėjęs □, nuoseklus □, logiškas □, paralogiškas
□, konkretus □, klampus □, simbolinis □, nerišlus □, rezonieriškas □,
smulkmeniškas □, įkyrios mintys □, fobijos □, kliedėjimo idėjos □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
181
9. Kalba: aiški □, tyli □, garsi □, greita □, lėta □, išraiškinga □,

monotoniška □, skurdi □, necenzūriniai žodžiai □, nekalba □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
10. Atmintis: gera □, hipomnezija □, hipermnezija □, amnezija □.
pseudoreminescencijos □, konfabuliacijos □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
11. Dėmesys: koncentruotas □, išblaškytas □, susilpnėjęs □, sustiprėjęs □,
greitai išsenkantis □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
12. Nuotaika: gera □, liūdna □, disforija □, pakili □, euforija □, morija □,
nerimastinga □, labili □, ambivalentiška □, emocijos šaltos □, bukos □,
abejingos □, neadekvačios □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
13. Valia: hipobulija □, hiperbulija □, abulija □, stuporas □, sujaudinimas □,
echolalijos □, echopraksijos □, negatyvizmas □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
14. Mintys apie pabėgimą: yra □, nėra □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
15. Mintys apie suicidą: yra □, nėra □, buvo □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
16. Suicidiniai mėginimai: nebuvo □, buvo □, kelis kartus buvo □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
17. Laisvalaikio pomėgiai: yra □, nėra □
............................................................................................................................
............................................................................................................................
182
2 priedas
Sąmonės sutrikimo sunkumo nustatymas

G l a z g o komos skalė
Klinikiniai Įvertinimas
Reakcijos pobūdis
požymiai balais
1. Savaime 4
Akys 2. Paprašius 3
atsimerkia 3. Reaguojant į skausminį dirgiklį 2
4. Neatsimerkia 1
1. Visiškas 5
2. Atsako sutrikusia kalba, bet su sąmonės 4
Žodinis elementais 3
atsakas 3. Taria nesuprantamus žodžius 2
4. Taria atskirus garsus, dejuoja 1
5. Nėra jokio atsako
1. Tikslingai vykdo paliepimus 6
2. Į dirginimą reaguoja tikslingai galūnių atitraukimu 5
3. Į dirginimą reaguoja netikslingai atitraukdamas bei
Motorinis
lenkdamas galūnes 4
atsakas
4. Į dirginimą atsako toniniais lenkiamaisiais 3
judesiais 2
5. Į dirginimą atsako toniniais tiesiamaisiais judesiais 1
6. Nėra motorinio atsako į dirginimą
Iš viso 3 - 15
Gautų balų suma, atitinkanti įprastus kriterijus:
Balų suma Tradicinis kriterijus

Aiški sąmonė
15
Apkvaitimas (obnubilatio, somnolentia, semicoma,
13 – 14
precoma)
9 – 12
Soporas
4–8
Koma
3
Smegenų mirtis (mors cerebri)
183
3 priedas
Protinės veiklos mažasis tyrimas
(MMSE – Mini Mental State Examination)
Įvertinimas
Protinės veiklos (po 1 balą už Didžiausia
Užduotis
funkcija teisingą balų suma
atsakymą)
Orientacija Kurie dabar metai? 5
laiko atžvilgiu Kuris mėnuo?
Kuri mėnesio diena?
Kuri savaitės diena?
Kuris metų laikas?
vietos atžvilgiu Kokioje šalyje gyvena? 5
Kokiame mieste gyvena?
Kokioje gatvėje (rajone) gyvena?
Kokioje įstaigoje dabar jis yra?
Kuriame aukšte?
Prašoma pakartoti 3 daiktavardžius
Įsiminimas 3
(pvz., miškas, kelias, lietus)
Iš 100 atimti 7, iš liekanos vėl
Dėmesys ir
atimti 7 (paeiliui iki penkių 5
skaičiavimas
atsakymų)
Trumpalaikė Prašoma pakartoti 3 išmoktus
3
atmintis daiktavardžius
Pavadinti rodomą pieštuką
Kalba 2
Pavadinti rodomą laikrodį
Pakartoti trumpą prasmingą sakinį 1
Prašoma įvykdyti 3 užduotis:
Supratimas paimti popieriaus lapą, jį perlenkti 3
pusiau ir padėti ant stalo
Perskaityti ir atlikti parašytą
Skaitymas 1
užduotį
Rašymas Parašyti trumpą prasmingą sakinį 1
Nukopijuoti 2 susikertančius
Piešimas penkiakampius (turi būti 10 kampų, 1
du iš jų – susikertantys)
Balų suma (norma) 30
Įvertinimas: 0–10 balų – sunkus kognityvinis pažeidimas;
11–20 balų – vidutinis kognityvinis pažeidimas (mažiau nei 20 būdinga
sergantiems demencija);
21–24 balų – lengvas kognityvinis pažeidimas;
24–30 balų – riba tarp normos ir patologijos (būdinga
sergantiems depresija).
184
4 priedas
HAD depresijos ir nerimo sutrikimų tyrimo skalė

(HAD – Hospital Anxiety and Depression)
N Jaučiu įtampą ir nerimą D Jaučiuosi užslopintas, lėčiau

3 Beveik visą laiką, nuolat mąstau ir judu
2 Didžiąją laiko dalį, dažnai 3 Beveik visą laiką
1 Retkarčiais 2 Labai dažnai
0 Niekada nejaučiu 1 Kartais, nestipriai
0 Visiškai nesijaučiu
D Tebedžiugina viskas, kaip ir N Apima baimė, drebulys, spaudžia
anksčiau po krūtine
0 Visiškai tiek pat 0 Visiškai ne
1 Mažiau nei anksčiau 1 Kartais
2 Daug mažiau 2 Gana dažnai
3 Beveik visai nedžiugina 3 Labai dažnai, nuolat
N Jaučiu baimę, kad įvyks kažkas D Nustojau rūpintis savo išvaizda
siaubingo 3 Visiškai nesirūpinu
3 Labai stipriai 2 Nesirūpinu tiek, kiek reikėtų
2 Taip, bet nestipriai 1 Rūpinuosi, bet mažiau nei anksčiau
1 Nestipriai, bet tai manęs netrikdo 0 Rūpinuosi tiek pat kiek visuomet
0 Visiškai ne
D Galiu juoktis, suprasti humorą N Jaučiu, kad nenurimstu vietoje
0 Taip pat kaip anksčiau 3 Labai stipriai
1 Mažiau ir sunkiau 2 Gana stipriai
2 Daug mažiau ir sunkiau 1 Truputį
3 Visiškai negaliu 0 Visiškai ne
N Vargina neramios mintys ir D Iš gyvenimo tikiuosi kažko
rūpesčiai malonaus
3 Didelę laiko dalį, nuolat 0 Tiek pat, kiek visada
2 Daug laiko, dažnai 1 Mažiau nei anksčiau
1 Retkarčiais, bet ne dažnai 2 Daug mažiau nei anksčiau
0 Tik retkarčiais 3 Visiškai nesitikiu
D Man linksma N Staiga apima didelė baimė ar
3 Niekada nerimas
2 Labai retai 3 Tikrai labai dažnai
1 Kartais 2 Pakankamai dažnai
0 Didelę laiko dalį 1 Retai
0 Niekada
185
N Galiu ramiai sėdėti ir D Mane džiugina gera knyga,

atsipalaiduoti televizijos laida
0 Visada 0 Dažnai
1 Dažnai 1 Kartais
2 Retai 2 Retai
3 Niekada neatsipalaiduoju 3 Labai retai
D – depresija, N – nerimas Iš viso:
Įvertinimas
186
5 priedas
Hamiltono (Hamilton) depresijos vertinimo skalė

Eil.
Požymiai Įvertinimas
Nr.
0 – nėra
1. Depresiška nuotaika 1 – išryškėjo tik klausinėjant
(liūdna, prislėgta, 2 – emocijas išsakė spontaniškai
beviltiška, bejėgiška) 3 – aišku be žodžių (poza, mimika,
dūsavimas)
4 – spontaniškai reiškiamos depresinės
emocijos
0 – jokių sutrikimų
2. Darbas ir kita veikla 1 – nuovargis, silpnumas
2 – jokio domėjimosi darbu, veikla ar
pomėgiais
3 – mažiau laiko skiria veiklai, darbui, jis
neproduktyvus
4 – nustoja dirbti
0 – nėra (libido netekimo ar mėnesinių
3. Genitaliniai simptomai sutrikimo)
1 – nestiprūs
2 – stiprūs
0 – nėra
4. Virškinimo trakto 1 – apetito susilpnėjimas, sunkumo jausmas
simptomai pilve
2 – nevalgo, obstipacijos
5. Svorio kritimas 0 – nėra
1 – galimas
2 – aiškus
0 – lengvai užmiega
6. Ankstyvoji nemiga 1 – kartais neužmiega per pusvalandį
2 – niekada neužmiega per pusvalandį
0 – nėra
7. Vidurnakčio nemiga 1 – dažnai prabunda naktį
2 –naktį prabudęs vaikšto
0 – nėra
8. Vėlyvoji nemiga 1 – prabunda anksti, bet vėl užmiega
2 – pabunda anksti ir neužmiega
187
9. Somatiniai simptomai 0 – nėra

1 – galvos, nugaros skausmai, nuovargis
2 – ryškūs simptomai
0 – nėra
10. Kaltės jausmas 1 – priekaištauja sau, jaučiasi esąs
smerkiamas
2 – nuolatinės mintys, idėjos apie padarytas
klaidas
3 – kaltės kliedesiai, liga – bausmė
4 – kaltinamojo turinio haliucinacijos
0 – nėra
11. Savižudybė 1 – jaučia, kad nėra prasmės gyventi
2 – mintys apie mirtį
3 – suicidinės idėjos arba ketinimai
4 – bandymai nusižudyti
0 – nėra
12. Psichinis nerimas 1 – subjektyvi įtampa, dirglumas
2 – susirūpinimas dėl menkniekių
3 – veidas ir balsas išreiškia nerimą
4 – spontaniškai išsakomi būgštavimai
0 – nėra (burnos džiūvimo, tachikardijos,
13. Somatinis nerimas dažno
šlapinimosi, prakaitavimo, dusulio,
virškinimo
sutrikimų)
1 – lengvas
2 – vidutinis
3 – sunkus
4 – labai sunkus
0 – nėra
14. Hipochondrija 1 – mintys sutelktos į kūno pojūčius
2 – pernelyg susirūpinęs sveikata
3 – įsitikinęs, kad serga somatine liga
4 – hipochondriniai kliedesiai
0 – pripažįsta, kad serga depresija
15. Kritikos jausmas 1 – pripažįsta, kad serga depresija, bet jos
priežastimi
laiko pervargimą, infekcines ligas ir kt.
priežastis
2 – nepripažįsta, kad serga depresija
188
0 – normali kalba, nesutrikęs mąstymas

16. Minčių, kalbos 1 – nežymus sulėtėjimas
sulėtėjimas 2 – ryškus sulėtėjimas
3 – sunku susikalbėti
4 – stuporas
0 – nėra
17. Sujaudinimas 1 – kantrybės stoka
2 – neramios rankos, žaidimas su plaukais
3 – nenustygsta vietoje, vaikštinėja
4 – grąžo rankas, kramto nagus, rauna
plaukus
17 punktų įvertinimas
Hamiltono depresijos vertinimo skalės tęsinys
Paros svyravimai 0 – nėra 0–

nėra
1 – blogiau iki pietų 1–
18.
nežymūs
2 – blogiau po pietų 2–
žymūs
Depersonalizacija, derealizacija 0 – nėra
1 – lengva
19. 2 – vidutinė
3 – sunki
4 – kraštutinė
Paranoidiniai simptomai 0 – nėra
1 – įtarumas
20
2 – santykio kliedesiai
3 – persekiojimo kliedesiai
Obsesiniai-kompulsiniai 0 – nėra
21 simptomai 1 – lengvi
2 – sunkūs
Bendras įvertinimas
189
6 priedas
Beko (Becko) depresijos klausimynas
Vertini
Eil.
Teiginiai mas
Nr.
balais
1. Aš nesu liūdnas. 0
Aš esu liūdnas. 1
Aš esu liūdnas visą laiką ir negaliu nuo to išsivaduoti. 2
Aš esu toks liūdnas (nelaimingas), kad negaliu to ištverti. 3
2. Aš nelabai bijau ateities. 0
Aš bijau ateities. 1
Aš jaučiu, kad neturiu ko laukti iš ateities. 2
Aš jaučiu, kad ateitis yra beviltiška ir kad niekas nepagerės. 3
3. Aš nesijaučiu nevykėlis. 0
Aš jaučiu, kad man nesisekė labiau, nei vidutiniškai žmonėms. 1
Apžvelgęs savo gyvenimą, matau vien tik nesėkmes. 2
Aš jaučiuosi visiškas nevykėlis. 3
4. Mane viskas džiugina, kaip ir visuomet. 0
Aš nesidžiaugiu viskuo taip, kaip anksčiau. 1
Niekas man nebeteikia pasitenkinimo. 2
Aš esu viskuo nusivylęs. 3
5. Aš nesijaučiu ypatingai kaltas. 0
Aš dažnai jaučiuosi kaltas. 1
Aš jaučiuosi kaltas beveik visada. 2
Aš jaučiuosi kaltas nuolatos. 3
6. Aš nesijaučiu, kad esu baudžiamas. 0
Aš jaučiu, kad galiu būti nubaustas. 1
Aš jaučiu, kad būsiu nubaustas. 2
Aš jaučiu, kad esu baudžiamas. 3
7. Aš nesijaučiu nusivylęs savimi. 0
Aš esu nusivylęs savimi. 1
Aš bjauriuosi savimi. 2
Aš nekenčiu savęs. 3
8. Aš nesijaučiu blogesnis už kitus. 0
Aš esu savikritiškas savo silpnybėms ir klaidoms. 1
Aš visą laiką kaltinu save dėl savo klaidų. 2
Aš kaltinu save už visą blogį, kuris mane ištinka. 3
190
9. Aš neturiu jokių minčių apie savižudybę. 0

Aš mąstau apie savižudybę, bet neįvykdysiu jos. 1
Aš norėčiau nusižudyti. 2
Aš nusižudyčiau, jei pasitaikytų galimybė. 3
10. Aš neverkiu daugiau nei paprastai. 0
Aš dabar verkiu daugiau nei paprastai. 1
Aš dabar verkiu nuolatos. 2
Aš galėdavau verkti, o dabar nebegaliu, nors ir norėčiau. 3
11. Aš nesu labiau susierzinęs negu paprastai. 0
Aš lengviau susinervinu negu paprastai. 1
Aš visą laiką jaučiuosi suirzęs. 2
Manęs nebenervina tie dalykai, kurie erzindavo anksčiau. 3
12. Aš nenustojau domėtis kitais žmonėmis. 0
Aš mažiau negu anksčiau domiuosi kitais žmonėmis. 1
Aš daug mažiau domiuosi kitais žmonėmis. 2
Aš nustojau domėtis kitais žmonėmis. 3
13. Aš apsisprendžiu taip pat lengvai, kaip ir paprastai. 0
Aš dažniau nei anksčiau atidėlioju sprendimus. 1
Man sunkiau apsispręsti negu anksčiau. 2
Aš visai nebegaliu apsispręsti. 3
14. Aš jaučiu, kad atrodau ne blogiau, negu anksčiau. 0
Aš susirūpinęs, kad atrodau senas ir nepatrauklus. 1
Aš jaučiu, kad mano išvaizda pasikeitusi, todėl esu 2
nepatrauklus. 3
Aš įsitikinęs, kad esu negražus.
15. Aš galiu dirbti taip pat gerai, kaip ir anksčiau. 0
Reikia daug pastangų, kad pradėčiau ką nors veikti. 1
Aš turiu labai prisiversti ką nors padaryti. 2
Aš negaliu atlikti jokio darbo. 3
16. Aš miegu taip pat gerai, kaip ir visada. 0
Aš nemiegu taip pat gerai, kaip anksčiau. 1
Aš pabundu 1-2 val. anksčiau nei paprastai ir man sunku vėl 2
užmigti. 3
Aš pabundu keliom valandom anksčiau nei įpratęs ir nebegeliu
užmigti.
17. Aš nepavargstu labiau negu paprastai. 0
Aš pavargstu greičiau nei anksčiau. 1
Aš pavargstu bet ką darydamas. 2
Aš esu perdaug pavargęs ką nors daryti. 3
191
18. Mano apetitas blogesnis negu visada. 0

Mano apetitas ne toks geras, kaip anksčiau. 1
Mano apetitas dabar yra daug blogesnis. 2
Aš visai nebeturiu apetito. 3
19. Pastaruoju metu aš neprarandu svorio. 0
Aš netekau daugiau kaip 3 kg. 1
Aš specialiai stengiuosi numesti svorio mažiau valgydamas Taip
Ne
20. Aš nesu susirūpinęs sveikata labiau negu paprastai. 0
Aš susirūpinęs dėl įvairių vidaus organų skausmų. 1
Aš labai susirūpinęs dėl to ir man sunku galvoti apie ką nors 2
kitą. 3
Aš taip susirūpinęs savo sveikata, kad negaliu apie kita galvoti.
21. Pastaruoju metu mano domėjimasis seksu nepakito. 0
Aš mažiau domiuosi seksu nei anksčiau. 1
Aš dabar daug mažiau domiuosi seksu. 2
Aš visai nustojau domėtis seksu. 3
Įvertinimas
192
8 priedas
Zungo depresijos skalė
Pažymėkite tinkantį Jums atsakymą Labai

Kartais Dažnai Nuolat
(atsižvelgiant į pastarąsias 2 savaites) retai
1. Aš jaučiuosi nusiminęs (-usi) ir blogai
nusiteikęs (-usi)
2. Rytais aš jaučiuosi gerai
3. Aš galiu apsiverkti be priežasties
4. Aš blogai miegu naktį
5. Mano valgymo įpročiai nepakitę
6. Aš mėgaujuosi lytiniu gyvenimu
7. Aš pastebėjau, kad mano svoris krenta
8. Man užkietėja viduriai
9. Mano širdies ritmas dažnesnis negu paprastai
10. Aš jaučiuosi pavargęs (-usi) be priežasties
11. Aš mąstau aiškiai, kaip ir anksčiau
12. Aš lengvai darau įprastus dalykus
13. Aš esu sunerimęs ir negaliu nusiraminti
14. Aš optimistiškai žiūriu į savo ateitį
15. Aš esu labiau irzlus nei paprastai
16. Man nesunku priimti sprendimus
17. Aš jaučiuosi naudingas (-a) ir reikalingas (-a)
18. Man malonu gyventi

19. Aš jaučiu, kad kitiems būtų geriau, jei aš
būčiau miręs (-usi)
20. Aš mielai atlieku įprastus darbus
193
8 priedas
Hašinskio (Hachinski) išemijos skalė
Eil. Vertinimas
Požymiai
Nr. balais
1. Staigi pradžia 2
2. Laiptinis būklės blogėjimas 1
3. Svyruojanti eiga 2
4. Naktinė dezorientacija 1
5. Santykinis asmenybės išlikimas 1
6. Depresija 1
7. Somatiniai nusiskundimai 1
8. Emocinis nestabilumas 1
9. Hipertenzija anamnezėje 1
10. Insultas anamnezėje 2
11. Aterosklerozės požymiai 1
12. Židininiai neurologiniai simptomai (subjektyvūs) 2
13. Židininiai neurologiniai simptomai (objektyvūs) 2
Viso 18
Įvertinimas:
0-4 balai – pirminė degeneracinė liga (Alzheimerio liga);
5-6 balai – mišrios etiologijos demencija;
7-18 balų – kraujagyslinė (vaskulinė) demencija.
194
9 priedas
Laikrodžio testas
(CDT - Clock Drawing Test)
Paciento prašoma nupiešti laikrodį su rodyklėmis ir jame nurodyti laiką 8

val. 20 min. Pagal laikrodžio piešimo pavyzdžius galima orientuotis apie
demencijos išsivystymo laipsnį.
A B C D
CDT- 4 CDT-2 CDT-2 CDT-1
MMSE-30 MMSE-20 MMSE-19 MMSE-14
Laikrodžio piešimo testo pavyzdžiai, naudojant sveiko (A) ir demencija

sergančių pacientų (B-D) piešinius. Palyginimui nurodomi laikrodžio piešimo
užduoties CDT ir protinės veiklos mažojo tyrimo MMSE įvertinimo balai.
195
10 priedas
Informacija apie psichologinę pagalbą Vilniuje
Eil.
Organizacijos Telefonai
Nr.
1. Agentūra – „VISOS LIETUVOS VAIKAI” 2 77 91 64
2. AIDS konsultavimo tarnyba 2 30 01 25
3. Jaunimo psichologinės paramos centras 2 31 34 37
4. Klubas – „13 ir KO“ 2 67 06 13
5. Labdaros ir paramos fondas „ATJAUTA“ 2 67 03 19
6. Lietuvos AIDS centro narkomanų socialinė reabilitacija 2 76 35 81
7. Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija 2 16 00 17
8. Lietuvos psichikos negalės žmonių bendrija „GIEDRA“ 2 33 74 96
9. Moterų namų krizių centras 2 61 63 80
10. Narkologijos centras 2 26 00 14
11. Paramos vaikams centras 2 79 06 24
12. Priklausomybės ligų centras 2 13 72 74
13. Psichikos sveikatos centras 2 62 55 69
14. Psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyrius 2 75 22 60
15. Psichosocialinės reabilitacijos centras 2 71 57 64
16. Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė 2 67 14 51
17. RUL Vaiko raidos centras 2 73 14 22
18. Sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija „PRIEŠ 2 49 79 86
VĖJĄ“
19. Šeimų, turinčių psichikos ligonių, bendrija „BŪKIME 2 33 74 96
KARTU“
20. Universitetinė greitosios pagalbos ligoninė, toksikologijos 2 36 20 94
skyrius
21. Vaikų teisių apsaugos tarnyba 2 76 41 49
22. Nemokama AIDS konsultavimo tarnyba 8 800 01111
23. Nemokama konsultacija telefonu apie Alzheimerio ligą 8 800 22000
24. Nemokama mokyklų linija (budi profesionalai) 8 800 28080
25. Nemokama psichologų konsultacija telefonu (budi 8 800 20002
profesionalai)
26. Nemokama vaikų telefono linija (budi savanoriai 8 800 28800
konsultantai)
27. Nemokama jaunimo linija (budi savanoriai konsultantai) 8 800 28888
196
VILNIAUS KOLEGIJA
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

SLAUGOS KATEDRA
NIJOLĖ LAPKAUSKIENĖ
PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI

Mokomoji knyga
Maketavo Nijolė Plerpienė
Leido VILNIAUS KOLEGIJA, J. Jasinskio g. 15, LT-2600 Vilnius

Spausdino UAB CIKLONAS, J. Jasinskio g. 15, LT-2600 Vilnius
Internete http://www.skaityk.lt
El. paštas info@skaityk.lt
197

Psichikos Sveikatos Sutrikimai

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Psichikos Sveikatos Sutrikimai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VILNIAUS KOLEGIJA

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR

Spausdinti rekomendavo Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Slaugos

Recenzentai: – Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos

Redagavo Vida Adomonienė

Lapkauskienė N. PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS

Ši knyga skiriama slaugos specialybės studentams, slaugytojams-praktikams ir

© Nijolė Lapkauskienė, 2004

Ši mokomoji knyga parengta pagal aukštųjų neuniversitetinių studijų

Ši knyga skiriama Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto slaugos

šiuolaikinės psichiatrijos žinias, laiku pastebėti žmonių psichikos bei elgesio

Psichikos sveikata. Psichikos sutrikimai

Sveikata, pagal normatyvinį Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO)

Psichiškai sveikas žmogus – tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai

Psichiatrija (gr. psyche – siela, iatreia – gydymas) yra mokslas apie

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi

Konsultuotis su specialistais tikslinga, kai atsiranda:

Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas

Psichikos sveikatos priežiūra yra specializuota sveikatos priežiūra, todėl

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas

Pacientai hospitalizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje (LR)

Pacientas turi teisę:

Darbinė veikla turi būti savanoriška.

Pažeidžiantiems pacientų teises numatyta atsakomybė panaikinant

Slaugos praktikos įstatymas

Lietuvoje slaugos praktika nebuvo apibrėžta. Teisė ja verstis nebuvo

Lietuvoje aktyviai veikia Slaugos specialistų organizacija (LSSO), kuri

Psichiatrinės slaugos apžvalga

Slaugos procesas – tai logiška, kryptinga, sisteminga, nuosekli,

Slaugytojos tikslas – padėti pacientui pasveikti,

Pacientas turi aktyviai dalyvauti slaugos procese, tačiau slaugyti pacientą,

nepakankamas kontaktas, kai gali būti akcentuojamos tik klinikinės ar techninės

Slaugos proceso etapai

1. Sveikatos problemų bei poreikių nustatymas ir įvertinimas

Surenkami duomenys (interviu) iš paciento ir apie jį, įvertinama sveikatos

Paciento gyvenimo anamnezė.

Slaugos proceso aprašymas vadinamas slaugos planu. Jame turi

Dera nurodyti, į ką kreiptis pablogėjus būklei, savitarpio pagalbos grupių

Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete sudaryta ir naudojama

Psichikos sveikatos slaugytoja turi:

Visą psichinę žmogaus veiklą aiškumo dėlei galima suskirstyti į tris

Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma –

Suvokimo sutrikimų požymiai

Pojūtis - elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir

Kiekybiniai suvokimo sutrikimai

Senestopatija – sunkiai apibūdinami žodžiais, labai nemalonūs, net

Pavyzdžiui, pacientui atrodo, kad „kažkur galvoje ar jo kūno viduje”, „kažkas

Kokybiniai suvokimo sutrikimai

Haliucinacijos (lot. hallutinatio – klaida, kliedesys) – realioje tikrovėje

Tikrosios – ryškios, labai įtikimos, visiškai realiai suvokiamos išorinėje

Taktilinių haliucinacijų atvejais pacientas tiksliai žino, kurioje kūno

Šios haliucinacijos pasitaiko sergant kokaininėmis psichozėmis,

Esant kūno (proprioceptinėms) haliucinacijoms, pacientas jaučia, kad su

Suvokimo sutrikimo sindromas

Haliucinozės sindromas pasireiškia gausiomis haliucinacijomis (klausos,

Psichosensorinių sutrikimų sindromai

Sutrikusio suvokimo pacientų slauga

nenorėti pasipasakoti, gali viską neigti ar kalbėti tik jiems vieniems

Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena

Sutrikusio dėmesio pacientų slauga

Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atsispindėjimo procesas

Atminties sutrikimų požymiai