GENEROLO JONO ÞEMAIÈIO

LIETUVOS KARO AKADEMIJA

Elmantas Meilus

Holokaustas,
arba Lietuvos tragedija
(1941–1944)
Paskaita

Vilnius, 2001
 UDK 947.45:933
Me 81

Paskaità „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941–1944)” parengë

Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademijos dëstytojas, Lietuvos
istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, humanitariniø mokslø
daktaras Elmantas Meilus.
Atsakingoji redaktorë hum. m. dr. vyr. ltn. A.Petrauskaitë

© Elmantas Meilus, 2001

© Generolo Jono Þemaièio
Lietuvos karo akademija, 2001
 TURINYS

Pratarmë ....................................................................................................... 5
Áþanga ............................................................................................................ 9
LIETUVOS TRAGEDIJOS PRIEÐISTORË ......................................... 11
Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës ir Rusijos imperijos laikotarpis .... 11
Tarpukario laikotarpis (1919–1939) ......................................................... 16
LIETUVOS TRAGEDIJA ........................................................................ 22
Pirmoji sovietinë okupacija ....................................................................... 22
Naciø okupacija .......................................................................................... 28
Vietoj pabaigos ........................................................................................... 39
Literatûra .................................................................................................... 42
 Pratarmë

Lietuvos ir lietuviø tautos istorijoje gausu liûdnø datø ir ávykiø. Vienas

liûdniausiø, jei ne pats liûdniausias, mûsø istorijos laikotarpiø – XX a.
5-asis deðimtmetis, kai mes dël nusikalstamo kaimynø sàmokslo prarado-
me savo valstybæ, o po to ir gausiausià tautinæ maþumà, kuri amþino poil-
sio atgulë Lietuvos miestø ir miesteliø pakraðèiø miðkeliuose. Netekome
ðimtø tûkstanèiø tautieèiø, kuriø dalá priglaudë Lietuvos miðkø þemë, dalis
atsidûrë Vakaruose, kita – Rytuose. Apie visus ðiuos ávykius sovietmeèiu
50 metø mums buvo meluojama, teigiama, kad Lietuva su dþiaugsmu savo
noru 1940 m. ástojo á SSRS, kad karo metais buvo iðþudyta ðimtai tûkstan-
èiø „tarybiniø pilieèiø”, o ne Lietuvos þydø, kad pokario metais miðkuose
kovojo „banditai”, o pabëgo ar buvo iðveþta vos keletas tûkstanèiø „iðnau-
dotojø” ir „deklasuotø elementø”. Aiðku, þmonës þinojo, kas atsitiko, bet,
iðmirðtant tiesioginiams liudininkams, ið tautos atminties, aktyviai jà ap-
dorojant, palaipsniui beveik iðsitrynë to laikotarpio ávykiai, ypaè susijæ su
Lietuvos þydø likimu. Tai atsitiko pirmiausia dël to, kad Lietuvoje, deja,
beveik nebeliko þydø, kurie galëtø pasakyti teisybæ, kas buvo tie „tarybi-
niai pilieèiai”, o patys lietuviai nelabai norëjo gilintis á tragiðkà praeitá.
Taèiau istorijoje maþai kas nugrimzta á nebûtá, tuo labiau tokia katastrofa,
kokia iðtiko Lietuvos þydus. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, atëjo lai-
kas apie tai atvirai kalbëti, kad ir kokia skaudi tiesa bûtø, nes tai – kiekvie-
nos demokratinës valstybës principas.
Norint iðvengti bet kokiø spekuliacijø ir kad niekada ateityje nieko pa-
naðaus nepasikartotø, reikia nebijoti diskutuoti bet kokiomis, net skau-
dþiausiomis, temomis. Deja, didþioji mûsø visuomenës dalis holokausto
temos vis dar vengia, vengia pripaþinti istorines klaidas bei tëvynainiø pa-
darytus nusikaltimus. Dël to kyla problemø tiek ðalies viduje, tiek tarptau-
tinëje arenoje.
Lietuviø tauta nëra geresnë ar blogesnë uþ kitas tautas. Reikia tai su-
vokti ir ásisàmoninti. Tada iðsivaduosime ið daugelio kompleksø, suvoksi-
me savo istorijà kaip praeitá, kurios nebeámanoma pakeisti, o ne kaip da-
bartá, kuriai dar galima daryti átakà. Taps aiðku, jog istorija mums uþkrau-
na moralinës atsakomybës naðtà ir moko.

5
 Ið karto gali kilti klausimas, o kaipgi su nusikaltëliø atsakomybe, tau-
tos ar valstybës atsakomybe? Á ðiuos klausimus tarptautinëje demokratinëje
visuomenëje galimas tik toks atsakymas – kiekvieno nusikaltëlio (bûtø tai
asmuo ar valstybë) atsakomybæ nustato teismas ir tarptautinë bendrija, o
tauta gali jausti tik moralinæ atsakomybæ uþ savo tautieèius ar valstybæ.
Tiesa, ið pasaulio istorijos þinome, kai buvo baudþiamos iðtisos tautos, pvz.,
nacistinë Vokietija baudë tuos paèius þydus ar èigonus juos þudydama, So-
vietø Sàjunga baudë èeèënus ir inguðus, Pavolgio vokieèius juos iðtremda-
ma, ir pan. Kalbant apie lietuviø ar Lietuvos valstybës kaltæ dël þydø geno-
cido, bûtina pabrëþti, kad kiekvieno átariamojo kaltæ turi nustatyti teismas
ir paskirti atitinkamà bausmæ, o tauta, manau, turi jausti bent jau morali-
næ atsakomybæ uþ savo tëvynainiø veiksmus.
Tuo tarpu Lietuvos valstybë, nors de jure tuo metu tarptautinës ben-
drijos ir buvo pripaþástama, bet de fakto jos nebuvo, todël lyg ir neturëtø
prisiimti atsakomybës uþ savo pilieèiø veiksmus. Nebent mes, kaip kai ku-
rie karðtakoðiai reikalauja, ástatymiðkai pripaþintume, kad 1941 m. Laiki-
noji vyriausybë buvo teisëta Lietuvos Respublikos teisiø perëmëja. Tada
turëtume prisiimti ir atsakomybæ uþ viskà, kà toji vyriausybë pasakë, pada-
rë, ko nepadarë ir kà, jos paklausæ, padarë jos pilieèiai.
Šiais samprotavimais nenoriu paneigti ar sumenkinti 1941 m. birþelio
sukilimo prieð sovietø okupantus reikðmës ir gerbtino bei didvyriðko lietu-
viø bandymo atkurti savo valstybæ. Tai pagaliau jau kitas klausimas. Deja,
bandant jà atkurti, buvo pareikðta, kad nemaþai Lietuvos pilieèiø (t.y. þy-
dø) yra jai nusidëjæ, todël nebereikalingi. Tokie ir panaðûs pareiðkimai bei
veiksmai – Laikinàjà vyriausybæ kompromituojanti dëmë, ir dël to jos veiklà
vertinti tampa labai problemiðka. Pagaliau turëkime dràsos pripaþinti, kad
netgi iki ðiol esama ávairiø antisemitiniø prietarø, kurie, ko gera, neiðnyks-
ta ir dël mûsø nevisavertiðkumo jausmo, nes antisemitizmo, kaip reiðki-
nio, egzistavimas rodo, kad dalis tautos jauèiasi kaþkuo menkesnë uþ þydø
tautà.
Ðioje knygelëje, paraðytoje pasinaudojus daugelio autoriø darbais, pa-
teikta nemaþai faktinës medþiagos, ypaè akcentuojami moralës klausimai.
Tai padaryta neatsitiktinai, nes, deja, praeities pakeisti mes jau nebegali-
me, nusikaltëlius turi teisti teismas, todël mums bûtina susipaþinti su fak-
tais ir suprasti, kas atsitiko, suvokti prieþastis ir visa tai asmeniðkai áver-
tinti.

6
 Jei ðie samprotavimai ir faktai paskatins perþiûrëti senuosius stereoti-
pus, jei, palietus ðià lietuviø ir þydø tautoms skaudþià temà, privers jau-
nuolius, bûsimuosius karininkus, susimàstyti, padës tapti ne bejausmiais
ásakymø vykdytojais, bet màstanèiais þmonëmis ir pajusti tà plonà gijà, ku-
ri skiria teisëtà ir privalomà ásakymà nuo neteisëto ir nusikalstamo, tada,
manau, ðis darbas pasiekë tikslà.
Antra vertus, nenorëèiau, kad ðis darbas bûtø suprastas ir vertinamas
neteisingai – tik kaip lietuviø nuodëmiø iðvardijimas, kaip siekimas jiems
primesti visus þydø tautai padarytus nusikaltimus. Skaitydami turëtumëte
pastebëti, kad èia bandyta pateikti kuo ávairiapusiðkesnius faktus ir iðana-
lizuoti svarbiausias holokausto prieþastis. Ið jø matyti, kad ta nedidelë sau-
jelë lietuviø buvo tik negailestingos þudymo maðinos maþa, bet labai baisi
detalë, o kad tokia ji tapo, buvo daugybë prieþasèiø, kurios darë átakà mû-
sø tautieèiams.
Norëèiau plaèiau paaiðkinti ir patá knygelës „Holokaustas, arba Lietu-
vos tragedija” pavadinimà. Juo norëjau pabrëþti, kad holokaustas – tai ne
tik þydø ar lietuviø (kaip dalyvavusiø jame), bet visos mûsø valstybës (nors
realiai jos tuo metu ir nebuvo) tragedija. Juk þuvo nemaþai mûsø valstybës
pilieèiø, dalis pilieèiø susitepë þudyniø krauju. Valstybë dël to patyrë milþi-
niðkø ekonominiø nuostoliø, bet liûdniausia, kad liko didþiulë moralinë
mums visiems, o visuomenë prarado svarbius moralinius orientyrus. Aið-
ku, ðie praradimai buvo ne tik holokausto, o ypaè okupacijø (tiek dviejø
sovietiniø, tiek ir nacistinës) pasekmë, bet holokaustas tam taip pat turëjo
labai didelës reikðmës.
Þodþiu holokaustas galima ávardyti tik masines þydø þudynes, vykusias
Antrojo pasaulinio karo metu, t.y. jø genocidà.
Jis kilæs ið senovës þydø ir graikø kalbø þodþio holo-kautoo, kuris reið-
kia – „aukà sudeginau visiðkai”, t.y. kruvinà aukà, gyvà sudeginamà ant
aukuro (dabartinë prasmë – didelës dalies þydø tautos auka, paaukota ant
Antrojo pasaulinio karo aukuro).
Tekste yra nemaþai citatø ið ávairiø autoriø darbø. Nuorodos – skliaus-
teliuose esantys skaièiai – nurodo darbo, ið kurio paimta citata, eilës nu-
merá teksto pabaigoje pateiktame literatûros sàraðe.
Nuoðirdþiai dëkoju Lietuvos istorijos instituto vyresniesiems moksli-
niams bendradarbiams, humanitariniø mokslø daktarams – Vladui Siruta-
vièiui, Rimantui Mikniui, Rimantui Zizui, Èeslovui Laurinavièiui, Gintau-

7
tui Sliesoriûnui, Dariui Staliûnui bei XX a. þydø problemø specialistei,
Vytauto Didþiojo universiteto doktorantei Eglei Bendikaitei uþ teigiamus
atsiliepimus bei kai kurias pastabas, á kurias buvo atsiþvelgta, taip pat ðio
darbo recenzentams – Lietuvos istorijos instituto direktoriui, doc. habil.
dr. Alvydui Nikþentaièiui, dr. Gediminui Rudþiui bei Ðiaurës-Rytø Vokie-
tijos kultûros tyrimø instituto (Institut Nordostdeutsches Kulturwerk) Liu-
neburge (Lüneburg) moksliniam bendradarbiui dr. Joachimui Tauberiui.
Uþ darbe iðreikðtas mintis bei galimas klaidas atsakomybæ prisiima au-
torius.

Autorius

8
 Áþanga

Didysis Dievo ásakymas skelbia: Mylëk Vieðpatá Dievà visa ðirdimi, visa
siela, visu protu ir visomis jëgomis; mylëk kiekvienà þmogø taip, kaip save. Tai
visø deðimties Dievo ásakymø santrauka: kas tikrai myli Dievà ir þmones,
tas vykdo visus jo ásakymus. Galima net netikëti Dievà, bûti laisvamaniu ar
net ateistu, bet vadovautis gyvenime bent paskutiniais aðtuoniais ið tø de-
ðimties labai þmogiðkø ásakymø yra privalu kiekvienam padoriam ir civili-
zuotam þmogui. Didþiojo ásakymo antroji dalis kvieèia mylëti þmones ir
nedaryti jiems to, ko nenorëtume, kad kiti mums darytø. Dievo sûnus Jë-
zus ásako mylëti net prieðus, melstis uþ juos. Ðios nuostatos yra privalomos
ne tik kiekvienam þmogui atskirai, bet ir þmoniø bendrijoms, tautoms ir
valstybëms, jei jos save laiko civilizuotomis.
Deja, þmonijos, ypaè XX a., istorijoje gausu nemeilës savo artimui pa-
vyzdþiø, kai, vadovaujantis ávairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugy-
bë þiauriausiø nusikaltimø. Paèios baisiausios XX a. ideologijos – komu-
nistinë ir nacistinë. Pirmoji, apsigaubusi viliojanèia visø lygybës teorija ir
todël iki ðiol visuotinai nepasmerkta, bandë ágyvendinti vienos (darbinin-
kø) klasës diktatûrà, skleidë neapykantà turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu
pagrindu, iðkreipdama þmogiðkàjà prigimtá bei bendràsias vertybes, iðdës-
tytas deðimtyje Dievo ásakymø. Ðios ideologijos vardan visame pasaulyje
buvo nuþudyta ir numarinta deðimtys, jei ne ðimtai, milijonø þmoniø bei
esmingai prisidëta sukeliant Antràjá pasauliná karà. Antroji, nacistinë, ide-
ologija, kurios antiþmogiðkas pobûdis daugeliui buvo aiðkus nuo pat pra-
dþiø, po triuðkinanèio Vokietijos pralaimëjimo (1945 m.) buvo visuotinai
pasmerkta, kaip ir komunistinë, nekentë kitaminèiø bei iðkreipë þmogið-
kàjà prigimtá ir bendràsias vertybes, bet visa tai darë rasiniu pagrindu, t. y.
„aukðtesnës” rasës (arijø) ir „aukðtesnës” nacijos (vokieèiø) labui. Ðiø ide-
ologijø propaguotojai sukëlë Antràjá pasauliná karà, kurio metu þuvo apie
50–65 mln. þmoniø (áskaitant ir Japonijos sukelto karo Azijos þemyne au-
kas) – apie 44–59 mln. ið jø buvo tiesioginës karo ar su karu susijusiø ávykiø
bei minëtøjø ideologijø neþmoniðkos veiklos aukos, likusieji 6 mln. (ið jø
apie 1,5 mln. vaikø) – Europos þydai, kuriø absoliuti dauguma iðþudyta tik
dël to, kad jie buvo þydai. Nacistinë ideologija, be ávairiø kitø kaltinimø,
skelbë, kad þydai yra þemiausios rasës þmonës, jog jie ðimtus metø apgau-

9
dinëjo europieèius ir ið to lobo, galiausiai – kad susimokæ þydai bolðevikai
nori uþvaldyti pasaulá.
Ið tø 6 mln. aukø apie 200 tûkst. buvo Lietuvos þydai (pasaulyje þinomi
litvakø vardu). Nors jie sudarë tik apie 3,3 proc. visø tuo metu nuþudytø
þydø, bet tai reiðkë, kad sunaikinta apie 91 proc. (kai kur nurodomi net 96
proc.) visø Lietuvos þydø tautybës pilieèiø. (Tai buvo didþiausias holokausto
aukø procentas tarp visø valstybiø!) Vien per antràjá 1941 m. pusmetá jø
buvo iðþudyta apie 170–180 tûkst. – „niekada dar per toká trumpà laikà
Lietuvos þemë nebuvo sugërusi tiek daug kraujo” (29).
Niekas neabejoja, kad šias didþiausias þmonijos istorijoje vienos tautos
þudynes tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje suplanavo ir vykdë vokieèiø
nacistai, taèiau, pasak Liudo Truskos, „apmaudu, kad á þydø kraujo jûrà
tiesiogiai ar netiesiogiai ámerkë savo rankas ir tûkstanèiai lietuviø, kad pir-
mà kartà per ilgaamþæ tautos istorijà buvo suteptas lietuvio vardas” (29).
Tai ne atskiros þydø ar lietuviø tragedijos, o bendra – didþioji Lietuvos
tragedija, nes buvo sunaikinta ðimtai tûkstanèiø nekaltø þmoniø – jos pi-
lieèiø, o prie þudyniø prisidëjo dalis tos paèios valstybës þmoniø – pilieèiø
(tiesa, nedidelë), kai likusioji dauguma kitø þmoniø – pilieèiø gana abejin-
gai visa tai stebëjo arba dëjosi nieko nepastebinti.
Beje, egzistuoja ir ðiek tiek kitokia nuomonë. Teigiama, kad ne daugu-
ma, o tik nemaþa dalis lietuviø buvo abejingi þydø likimui. „Literatûroje
daþnai uþtinkamas toks standartinis sakinys, kad saujelë lietuviø þudë þy-
dus, kita saujelë, rizikuodama savo gyvybe, juos gelbëjo, o didþioji daugu-
ma abejingai á tai þiûrëjo. Jokiu bûdu ne taip. Tam antisemitiniam tvaikui
nepasidavë, maþiausiai buvo jo paveikti valstieèiai, kurie sudarë tada apie
80 proc. lietuviø tautos. Jie labai skausmingai pergyveno þydø þudynes”(23).
Bet kas gali dabar nustatyti, kiek buvo uþjauèianèiøjø? Akivaizdesnis fak-
tas, jog dauguma tylëjo (mus gali paguosti nebent tai, kad daug kur kitur
taip pat buvo tylima).
Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dy-
dá ir beprasmiðkumà, bandyti suprasti, kodël galëjo vykti tokie dalykai. Kiek-
vienas ið mûsø turi ávertinti ðià tragiðkà patirtá, kad ateityje nieko panaðaus
negalëtø atsitikti. Ðiuo atveju visiðkai nesvarbu, kad mes asmeniðkai prie
to neprisidëjome ar mûsø artimieji neprisidëjo, ar netgi bandë gelbëti au-
kas, svarbu, kad suvoktume, jog reikia mylëti kiekvienà þmogø, kad ir kas
jis bûtø. Tada niekad netapsime þaisliukais kieno nors rankose ir jausimës
bent jau moraliðkai atsakingi uþ tai, kas vyko, vyksta ir vyks.

10
 LIETUVOS TRAGEDIJOS PRIEÐISTORË

Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës ir Rusijos imperijos

laikotarpis

Savo „baigiamàsias iðvadas” apie Lietuvos þydø istorijà emigracijoje

gyvenæs prof. Zenonas Ivinskis pradëjo lotyniðka sentencija: „Amicus Pla-
to, sed magis amica veritas” (16) – „Draugas Platonas, bet tiesa branges-
në”. Norint surasti tà tiesà ir geriau suprasti holokausto prieþastis, pir-
miausia, matyt, reikëtø ir mums trumpai apþvelgti Lietuvos þydø istorijà.
Manoma, kad pirmieji þydai á Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (to-
liau – LDK) teritorijà (á pietvakarines jos þemes) nuolatinai gyventi atsi-
kraustë XIV a. Anksèiau galbût èia jie uþklysdavo verslo reikalais. 1388 m.
Vytautas Didysis suteikë þydams pirmàjà privilegijà (tiesa, tarp istorikø
yra abejojanèiø jos tikrumu), kuri turëjo reguliuoti teisinius, ekonominius,
ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir þydø, þydø ir krikðèioniø bei
tarp paèiø þydø. Þydai buvo paskelbti laisvaisiais Didþiojo kunigaikðèio
pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenëmis (kaha-
lais), savarankiðkai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. 1507 m.
Lietuvos didysis kunigaikðtis Þygimantas Senasis patvirtino ðià privilegijà.
Kiti LDK valdovai suteikë naujø. Kai kurios þydø privilegijos buvo átrauk-
tos á Lietuvos statutus, tuo þydus iðskiriant ið kitø LDK tautiniø grupiø.
Manoma, kad XIV a. pabaigoje LDK gyveno apie 6 tûkst. þydø.
Paskui þydus ið Vakarø Europos atslinko ir daugelis kaltinimø (pvz.,
kad þydai nuþudë Jëzø Kristø) bei prietarø (esà þydai naudoja krikðèioniø
vaikø kraujà savo apeigose ir kt.). Daugelá tø prietarø buvo ne syká pa-
smerkæ popieþiai (taip pat ir Jonas Paulius II) bei kai kurie valdovai (pvz.,
Vytautas Didysis), bet nemaþai jø gyvuoja net iki ðiø dienø. Veikiamas se-
nøjø prietarø bei turëdamas materialiniø sumetimø, 1495 m. Lietuvos di-
dysis kunigaikðtis Aleksandras iðvarë þydus ið ðalies (panaðiai 1492 m. jie
buvo iðvaryti ið Ispanijos), bet, tapæs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad

11
be jø ðalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems gráþti. Kahalai savaran-
kiðkai tvarkë savo vidaus reikalus, turëjo savo maldos namus, teismus, mo-
kyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. Manoma, kad XVI a. viduryje LDK
gyveno apie 8–10 tûkst. þydø. 1623 m. susikûrë savarankiðkas LDK kahalø
Vaadas (taryba), kuris sprendë bendriausius LDK þydø gyvenimo klausi-
mus, reguliavo santykius su valdþia, rûpinosi valstybiniø mokesèiø paskirs-
tymu tarp bendruomeniø, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas
þydø gyvenimo taisykles ir stebëjo, kad nebûtø priimti antiþydiðki ástaty-
mai.
Sunkiais LDK momentais þydai neretai kartu su kitais gyventojais gin-
davosi apsuptuose miestuose. „1654 m. vasarà, kai Maskva pradëjo savo
didájá brovimàsi á Lietuvà, Vilniaus þydai po savo raudona vëliava, apve-
dþiota baltais dryþiais ir turinèia hebraiðkà árašà, sutelkë 130 savanoriø; jie
siuntë ir savo þvalgø prieð rusus. Tai savo atsiminimuose yra raðæs valdovo
Vladislovo Vazos gydytojas (Motiejus Vorbek-Lettovas – E.M.)” (16).
Oficialiais, bet, manoma, labai sumaþintais duomenimis, 1676 m. LDK
gyveno apie 32 tûkst. þydø (ypaè daug jø atbëgo á Lietuvà XVII a. viduryje
ið Ukrainos, gelbëdamiesi nuo masiniø þudyniø, kurias vykdë kazokø suki-
lëliai), o XVIII a. pabaigoje LDK (maþdaug dabartinëse Lietuvos ir Balta-
rusijos teritorijose) jø jau gyveno apie 250 tûkst. Manoma, kad nuo XVII
a. pabaigos Abiejø Tautø Respublikoje (bendroje Lenkijos ir Lietuvos vals-
tybëje) gyvenusi þydø bendruomenë buvo didþiausia Europoje, o nuo XVIII
a. vidurio – ir pasaulyje. Lietuvoje taip pat pasitaikydavo þydø pogromø
(pvz., XVII a. ávykæ Vilniuje ir Ðiauliuose), ir èia jie buvo kaltinami rituali-
nëmis þmogþudystëmis bei kitomis nuodëmëmis, bet þydø persekiojimas
nebuvo ágavæs tokio masto kaip kitose valstybëse. Vis dëlto kai kada dar
bandoma idealizuoti to meto þydø, gyvenusiø LDK, padëtá.
Ið pateiktø skaièiø atrodytø, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis valsty-
bëmis, þydams ásikurti ir gyventi buvo sudarytos paèios geriausios sàlygos.
Taip gali pasirodyti tik ið pirmo þvilgsnio, bet ði þydø gerovë rëmësi valdo-
vø privilegijomis, tiksliau, þydai buvo iðskirti ið kitø gyventojø grupiø ir
nuolat globojami. Viena vertus, tokia jø privilegijuota padëtis (nors þydus
bajorija ir niekino, o daugelis jø gyveno labai vargingai) këlë kitø gyvento-
jø nepasitenkinimà, kita vertus – izoliavo þydus, vertë gyventi uþdarai sa-
vose bendruomenëse ir trukdë integruotis á visuomenæ (tuo tarpu toks pro-
cesas pamaþu vyko kitose Vakarø Europos valstybëse). Ðios aplinkybës ir

12
kalbiniai bei religiniai skirtumai, taip pat minëtieji ávairûs prietarai, þydus
atsivijæ ið Europos, vertë juos jaustis Lietuvoje svetimais. Nors, kaip raðo
Lietuvos þydø istorikas Solomonas Atamukas, „laikui bëgant, kartu gyve-
nant 500 metø, vieniems ir kitiems jis (þydø ir lietuviø gyvenimas) darësi
suprantamesnis ir áprastesnis, tai neiðvengiamai tirpdë nacionaliná psicho-
loginá svetimumà [...] Iðimtinis verslo ir socialinio statuso pobûdis neleido
jiems (þydams – E.M.) susimaiðyti su vietos gyventojais. Bet jie negalëjo
nutautëti ir dël to, kad valstieèiø luomas jiems buvo per þemai, o ðlëkta –
bajorija (Lietuvoje ir Lenkijoje) – nepasiekiama, per aukðtai. Miestuose jø
pikti ûkiniai varþovai buvo krikðèionys; vieni kitus jie laikë prieðais. Taigi
þydai ûkiniu poþiûriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, o nesusiliejæ ûkið-
kai, negalëjo susilieti taip pat kultûriniu bei etniniu atþvilgiu. Vakarø Eu-
ropoje pirmiausia iðnyko ûkinis þydø iðskirtinumas ir atskirumas - atsirado
ir plëtojosi kultûrinis bei kalbinis nutautëjimo protrûkis. Istoriðkai susida-
rë iðtisa prieþasèiø grandinë, vienur skatinusi susiliejimà su vyraujanèiomis
tautomis, jø ûkiu, kultûra, gyvensena, ið dalies net tikyba, o kitur – neska-
tinusi”(1).
1795 m. trims kaimynëms sunaikinus Abiejø Tautø Respublikà, Lietu-
va su visais joje gyvenusiais þydais atiteko Rusijos imperijai. Èia jie neteko
savo privilegijuotos padëties, carinës valdþios buvo ujami bei niekinami.
Þydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo ávesta „sëslumo riba”,
t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, á kurià pateko ir Lietuva, kurio-
je buvo leista gyventi þydams; uþdrausta verstis þemdirbyste, ávesta daug
kitø apribojimø. Buvo bandoma ávairiomis teisinëmis ir prievartos prie-
monëmis pertvarkyti jø gyvenimà, juos integruoti á Rusijos visuomenæ, o
vëliau – asimiliuoti. Ypaè sunki buvo rekrûtø prievolë, nes á kariuomenæ
rinko net þydø berniukus, o ten, neiðtvëræ labai sunkiø sàlygø, daug jø þû-
davo. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradëtos ágyvendinti libera-
lios reformos, þydø gyvenimo sàlygos ðiek tiek pagerëjo, bet Rusija atsisa-
kë pripaþinti þydø politiná lygiateisiðkumà, nors daugelyje Europos ðaliø
ðis principas buvo visuotinai pripaþástamas. 1881 m., po caro Aleksandro I
nuþudymo, per Rusijà nusirito þydø pogromø banga, bet Lietuvos ji nepa-
siekë.
Lietuvos þydø dvasinis ir kultûrinis gyvenimas tuo metu klestëjo, nors
Rusijos valdþia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje „Vilnius greta Var-
ðuvos tapo visuotinai pripaþintu didþiausiu þydø tautinës dvasinës kultûros

13
ir literatûros centru Rytø Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale” (1). Taèiau
tiek lietuviø, tiek þydø gyvenimo sàlygos buvo labai sunkios, todël tik iki
1897 m. á JAV emigravo apie 55 tûkst. lietuviø ir beveik 40 tûkst. þydø, o
1896–1914 m. ið 252,6 tûkst. emigrantø þydø buvo 33,8 tûkst. (13,4 proc.).
Dabartinës Lietuvos teritorijoje 1897 m. buvo 2,77 mln. gyventojø, lietu-
viai sudarë apie 67,2 proc., þydai – 12,9 proc. (apie 350 tûkst.), lenkai,
rusai ir kiti – 19,9 proc. Deðimtys tûkstanèiø þydø ið Lietuvos pasitraukë
arba buvo iðvaryti Pirmojo pasaulinio karo metais besitraukianèios rusø
kariuomenës. Þydai vyravo to meto Lietuvos pramonëje (daugiausia jie
buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuviø ekono-
minëms galimybëms tai këlë átampà tarp abiejø tautø.
Pasak teisininko ir istoriko Augustino Janulaièio, „þydai nuolat turëjo
bûti tarp kûjo ir priekalo” (17), nes rusø valdþia juos laikë nepatikimais
elementais, galimais iðdavikais, o lietuviai – rusø padlaiþiais bei konkuren-
tais. Bet, anot S. Atamuko, „Duomenys apie lietuviø-þydø ir þydø-lietuviø
kasdienius santykius buityje ir apie jø kultûrinius dvasinius santykius rodo,
kad abi tautos patyrë daug vienodø skriaudø. Jos kovojo dël savo pilietinio
ir tautinio lygiateisiðkumo [...], nors tiek lietuvius, tiek þydus slëgë ta pati
Rusijos caro patvaldystë, jos antilietuviðka ir antiþydiðka politika, jos pa-
stangos surusinti abi tautas. Dël ðiø ir kitø prieþasèiø tarp lietuviø ir þydø
ið esmës nebuvo giliø ir neáveikiamø prieðtaravimø”(1).
Vis dëlto, atrodo, XIX a. antroje pusëje Lietuvoje pradëjo reikðtis an-
tisemitizmas, kuris skyrësi nuo antijudaizmo, prieðiðkumà þydams grindu-
sio religiniais motyvais. Ðis reiðkinys buvo bûdingas daugeliui Vidurio ir
Rytø Europos tautø, nes ðiuo laikotarpiu sustiprëjo jø tautinio atgimimo ir
iðsivadavimo ið svetimøjø priespaudos judëjimai, politikoje ir ekonomiko-
je pagrindiniø pozicijø ëmë reikalauti vietinë burþuazija. Ðiø „tautiniø sà-
jûdþiø ideologai þydus ima laikyti labai apsukriu kolektyviniu konkurentu.
Norint garantuoti savo tautos tapsmà, þydus bûtina nugalëti ánirtingoje
konkurencinëje kovoje. Tokia galvosena vadovaujantis prieðiðkumas þydams
vis daþniau pagrindþiamas ekonominiais ir rasistiniais motyvais” (20, V.Si-
rutavièius). Beje, antisemitizmas, atsiradæs kaip tik XIX a. antrojoje pusë-
je, buvo bûdingas ne tik Vidurio ir Rytø, bet ir Vakarø Europai. Ðiuo laiko-
tarpiu atrodë, kad Vakarø Europos ðalyse þydai jau asimiliuojasi su vieti-
nëmis tautomis, bet „Þydø klausimas”, deja, neiðnyko, tik „ið valstybinës
teisinës problemos jis virto visuomenine problema” (1). Þydai buvo kalti-

14
nami siekimu ásivieðpatauti visose gyvenimo sferose ir net visame pasauly-
je, liberaliø, demokratiniø ir komunistiniø idëjø skleidimu, sàmokslø ir re-
voliucijø organizavimu.
Antisemitizmas tuo metu buvo prilygintas mokslui, t.y. pirmà kartà
bandyta „moksliðkai” aiðkinti, kad antiþydiðkumas turi „realø pagrindà”.
Taip palaipsniui buvo pereita prie rasiniø teorijø, þydus priskiriant þemes-
nei, nevisavertei rasei, vëliau – prie nacionalsocializmo ideologijos. Nuo-
latiniai þydø persekiojimai ir tai, kad jie neturëjo savo vietos pasaulyje, kur
galëtø prisiglausti, þydø tautà vertë ieðkoti iðeities. XIX a. pabaigoje kilo
sionistø judëjimas, kuris skelbë, kad þydai senojoje tëvynëje Palestinoje
turi sukurti savo valstybæ. Deja, ðià idëjà jiems pavyko ágyvendinti tik po
Antrojo pasaulinio karo, kai buvo iðþudyta didelë tautos dalis.
Natûralu, kad gausëjanti lietuviø burþuazija ir inteligentija siekë stip-
rinti tautinio kapitalo pozicijas ekonomikoje: steigti gamyklas, parduotu-
ves, dirbtuves, bankus ir kooperatyvus, kuriuose vyrautø lietuviðkas kapi-
talas. Taèiau ðiuos paþangius siekius lydëjo tautinis ir religinis nepakantu-
mas, daugiausia nukreiptas prieð þydus. Kildavo nepasitenkinimo, skam-
bëjo raginimø atimti ið þydø prekybos verslà, vyti ið kaimø, su jais nepre-
kiauti, pirkti tik pas lietuvius ir pan. Þydai, aiðku, stengësi iðsaugoti savo
verslus, o tai dar labiau skatino konfrontacijà.
Pasitaikë ir þydus uþtarianèiø balsø, bet nemaþai tautinio lietuviø atgi-
mimo veikëjø juos vaizdavo kaip atëjûnus, parazitus, besigvieðianèius lie-
tuviø turto (pvz., Vincas Kudirka). Þydai buvo nemëgiami dar ir dël to,
kad nemaþai þydø, norëdami ásiteikti valdþiai ir ieðkodami jos uþtarimo
bei siekdami iðlaikyti ekonomines pozicijas, pritarë rusifikavimo politikai
ir taip tapo carinës imperijos valdþios árankiais. Kartu paprasti þmonës
suprato, kad be þydo neiðsiversi, nes jis per amþius buvo patikimas kaimy-
nas ir nepakeièiamas tarpininkas sprendþiant ekonominius reikalus. Be to,
þydai ir lietuviai buvo savotiðki sàjungininkai (nors ir dël skirtingø prieþas-
èiø) dël prieð lenkus nukreiptos bendros nuostatos (tiek tuo metu, tiek
vëliau – tarpukariu). Matyt, dël visø ðiø prieþasèiø tuo metu Lietuvoje ne-
buvo þydø pogromø, nors daugelyje kitø Rusijos imperijos daliø jie kilda-
vo vienas po kito. XX a. pradþioje þydai ir lietuviai gana sëkmingai ben-
dradarbiavo, siûlydami bendrus kandidatus á Rusijos Dûmà ir ten keldami
á vieðumà lietuviø ir þydø problemas, o taip pat veikdami iðvien prieð len-
kus.

15
 Tarpukario laikotarpis (1919–1939)

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir sudarius Versalio sutartá, kuri,

jos sudarytojø nuomone, turëjo uþtikrinti amþinà taikà Europoje, laukto-
sios ramybës nebuvo. Ði sutartis neiðsprendë senø tarpvalstybiniø ir tauti-
niø ginèø, o dar áþiebë naujø. Per dvideðimt tarpukario metø Europoje
didëjo nestabilumas ir átampa tarp tautø ir valstybiø, todël þydø padëtis
tapo dar netikresnë, nors ið pirmo þvilgsnio galëjo atrodyti, jog ði tauta
pagaliau galës suklestëti. Bet tuo metu, be visø anksèiau ásiðaknijusiø prie-
tarø, „buvo atsiradusi nauja prieðiðkumo prieþastis – þydø tapatinimas su
bolðevizmu” (18). Tokio poþiûrio plitimas skatino gana aktyvus jø dalyva-
vimas ávairiø ðaliø komunistø partijose, nesigilinant, kad absoliuti daugu-
ma þydø revoliucionieriø buvo vadinamieji „neþydiðki þydai” (18), nutrau-
kæ ryðius su judaizmu bei tautinëmis tradicijomis. „Labiausiai þydai pasiþy-
mëjo Rusijoje, kur jie buvo itin áspûdingai susijæ su revoliuciniu teroru [...]
Daugiau nei kas nors kitas, Trockis simbolizavo bolðevizmo prievartà, de-
moniðkà jëgà ir ryþtà uþdegti pasaulá. Daugiau nei kas nors kitas jis buvo
atsakingas uþ paplitusá þydø tapatinimà su revoliucija [...] Tragiðkà gyveni-
mo ironijà vainikuoja tai, kad paprasti Rusijos þydai visiðkai nepasipelnë ið
revoliucijos [...] Faktiðkai þydø prekijai tapo pagrindinëmis Lenino ben-
dros „asocialiø grupiø” teroro politikos aukomis [...] Tiesa, þydai pasiþy-
mëjo bolðevikø partijos aukðèiausiose pakopose bei eiliniø gretose: parti-
niuose suvaþiavimuose 15–20 procentø deputatø sudarë þydai. Bet jie bu-
vo neþydiðki þydai [...] Þydai, ypaè komunistø partijos viduje, sudarë ne-
proporcingai didelæ Stalino aukø dalᔠ(18).
Deja, pasaulis maþai þinojo apie þydø padëtá Sovietø Sàjungoje, apie
èia jiems gresiantá pavojø. Kaip ir anksèiau, buvo manoma, kad bene svar-
biausi bolðevizmo rëmëjai yra þydai ir kad jø konfliktai su „neþydiðkais
þydais” yra tik priedanga, maskuojanti viso pasaulio þydø sàmokslà. Ði dar
XIX a. pabaigoje sukurta „pasaulio þydø sàmokslo” teorija jau seniai pa-
neigta: moksliðkai árodyta, kad tai – antisemitø klastotë. Vis dëlto ji sëk-
mingai gyvavo per visà XX a., o kai kur tebegyvuoja iki ðiol.
Tenka pripaþinti, kad antisemitizmas didesniu ar maþesniu mastu reið-
kësi tarpukario Europoje ir visame pasaulyje. Bijant jo paaðtrëjimo ir net-
gi neramumø, buvo ribojama þydø emigracija á Palestinà, Didþiàjà Britani-
jà ir Jungtines Amerikos Valstijas, ypaè tuo metu, kai þydams labiausiai to

16
reikëjo, t. y. Vokietijoje atëjus á valdþià Hitleriui bei karo metais. Taigi
þydai atsidûrë tarsi tarp dviejø ugniø: juos puolë bolðevikai kaip visuome-
nei nenaudingus asmenis, t.y. burþujus, kiti (èia labiausiai pasiþymëjo na-
cistai) – kaip bolðevikus.
Atskirai reikia aptarti Vokietijoje klestëjusá antisemitizmà, nes bûtent
ðioje XX a. pirmoje pusëje ekonomiðkai, kariðkai ir kultûriðkai stipriausio-
je Europos ðalyje subrendo, buvo teoriðkai pagrástas, suplanuotas, pradë-
tas ir perneðtas á kitas ðalis þydø tautos genocidas.
Nors ðia tema priraðyta galybë knygø, iki ðiol ne iki galo iðaiðkintos
prieþastys, dël kuriø antisemitizmas taip ásigalëjo ðioje tuo metu labiausiai
iðsilavinusioje pasaulio ðalyje. Stebina ir tai, kad iki pat Hitlerio atëjimo á
valdþià 1932–1933 m. þydai Vokietijà laikë labiausiai jiems tinkama gyven-
ti ðalimi dël ten vyraujanèios tvarkos, pagarbos mokslui ir darbui. Labai
svarus þydø indëlis á XIX ir XX a. Vokietijos mokslà, ekonomikà, kultûrà.
Niekur kitur þydai taip nebuvo persiëmæ gyvenamosios ðalies kultûra kaip
Vokietijoje. Absoliuti Vokietijos þydø dauguma rëmë savo ðalá Pirmojo pa-
saulinio karo metais, apie 100 tûkst. þydø kariavo vokieèiø kariuomenëje,
12 tûkst. ið jø þuvo. Aiðku, ir tuo metu ðioje ðalyje buvo nemaþai antisemi-
tizmo reiðkiniø (pvz., to meto Vokietijos kariuomenëje labai retai pasitai-
kydavo karininkø þydø), bet tokie atvejai buvo kontroliuojami, nes grieþ-
tai laikytasi ástatymø. Taèiau Vokietijai, XX a. pradþioje pasiekusiai galy-
bës virðûnæ, pralaimëjus Pirmàjá pasauliná karà, reikëjo surasti kaltininkà.
Be to, karas iki tol labai tvarkingoje ðalyje pagimdë neviltá ir prievartà,
kurios ëmësi tiek kairieji, tiek deðinieji. Ypaè antiþydiðkas nuotaikas kurs-
të ávairûs bandymai (kaip ir Rusijoje) nuversti tuometinæ valdþià, nes juos
organizuojant ir ágyvendinant nemaþà vaidmená suvaidino Vokietijos þy-
dai (Roza Liuksemburg ir kt.). Susiklosèiusia situacija sëkmingiausiai pa-
sinaudojo ið Austrijos kilæs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, Vokietijos ka-
riuomenës kareivis Adolfas Ðiklgruberis – Hitleris. Jo buitinis antisemitiz-
mas, bûdingas nemaþai to meto Austrijos ir Vokietijos visuomenës daliai,
po pralaimëto karo virto tikra neapykanta þydams. Dar 1922 m., paèioje
savo politinës karjeros pradþioje, jis pareiðkë: „Sunaikinti þydus bûtø ma-
no pirma ir pagrindinë uþduotis” (18). Neapykantà sustiprino „þydø-bol-
ðevikø Rusijos” baimë, nes „naujaisiais laikais Vokietija, o ypaè Prûsija la-
biau uþ viskà bijojo rusø grësmës” (18). Hitleriui kaþkaip pavyko apþavëti
ir pasitelkti á pagalbà daugumà Vokietijos mokytojø, studentø, já palaikë

17
profesûra ir, kas ypaè svarbu, Vokietijos biurokratija, t.y. valstybës tarnau-
tojai, kurie sukûrë puikiai veikianèià naikinimo maðinà. O kai já parëmë ir
dauguma þiniasklaidos, patraukti antisemitizmo idëjomis daugumà vokie-
èiø jau nebuvo sunku. Tuo labiau kad Vokietijos kairieji, tarp kuriø þy-
miausiø vadø buvo nemaþai þydø, padarë daug neapgalvotø ir net antivals-
tybiniø pareiðkimø, kuriuos sëkmingai savo antiþydiðkai propagandai pa-
naudojo naciai, tvirtindami, jog dël þydø iðdavysèiø Vokietija pralaimëjusi
karà, kad ir toliau þydai komunistai griaunà ðalá. Jie buvo kaltinami ávai-
riomis bûtomis ir nebûtomis nuodëmëmis. Ásidëmëtina, kad 1932 m. rinki-
muose á Vokietijos parlamentà, kai naciai surinko daugiausiai balsø, tre-
èioje vietoje likæ komunistai gavo 100 vietø, bet tarp iðrinktøjø deputatø
nebuvo në vieno þydo. Kad ir kaip ten bûtø, nacistai, ko gero, nebûtø pra-
simuðæ á valdþià, jei ne 1928–1932 m. Didþioji pasaulio ekonomikos krizë,
Europoje labiausiai palietusi Vokietijà ir sudariusi palankias sàlygas naciø
demagogijai suklestëti.
Per visus dvylika Hitlerio valdymo metø Vokietijoje prieð þydus buvo
vykdoma dvejopa prievarta. Pirmuosius ðeðerius taikos metus buvo nau-
dojama nevaldoma gaivaliðkø masiø prievarta (garsusis 1938 m. pabaigoje
vykæs þydø pogromas „Kriðtolinë naktis”), buvo padëti ir planingos, regu-
liuojamos prievartos, iðreikðtos ástatymais ir policijos valdþia, pagrindai.
Per likusius ðeðerius karo metus buvo vykdoma planinga valstybinë þydø
naikinimo politika, bet pasitaikydavo ir neplanuotø pogromø. Jei iki karo
buvo árodinëjama, jog þydai per amþius apgaudinëjo vokieèius, todël teisë-
tai galima ið jø atimti nuosavybæ ir jà gràþinti teisëtai savininkei – Vokieti-
jai, tai prasidëjæs karas tarsi patvirtino nuo 1939 m. sausio mën. Hitlerio
skelbiamà „tiesà” – jei prasidës karas, jis bus tarptautinio þydø sàmokslo
pasekmë. Ir kai karas kilo, Hitleris dël visø mirèiø ir nelaimiø apkaltino
þydus, o tai reiðkë, kad þydai neturi jokios teisës gyventi. Hitleris daug kar-
tø tvirtino, kad karas paspartins „galutiná þydø klausimo sprendimà”. Tai
reiðkë jø sunaikinimà ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Be iki karo
priimtø ávairiø antisemitiniø nutarimø ir ástatymø, prasidëjus karui, spau-
dimas nuosekliai ir sparèiai didëjo – þydams ávesta komendanto valanda,
uþdrausta naudotis telefonu, sumaþintas maisto davinys, nuo 1941 m. ru-
dens visi þydai privalëjo neðioti geltonas ðeðiakampes Dovydo þvaigþdes ir
t.t. Bet tai dar nebuvo Galutinis sprendimas. Pirmasis jo etapas prasidëjo
1940 m., kai okupuotos Lenkijos þydai buvo suvaryti á getus ir pradëti alin-

18
ti nepakeliamu darbu, verèiami dirbti nuo auðros iki sutemø be poilsio
dienø, duodant maisto tik gyvybei palaikyti. Tokiomis sàlygomis nuo iðse-
kimo jie masiðkai mirdavo. Bet Hitleriui toks Galutinio sprendimo ágyven-
dinimo bûdas atrodë per lëtas ir jis pasiryþo suplanuoti ir surengti masines
visos Europos þydø þudynes. Joms pradþià davë 1941 m. birþelio 22 d. Vo-
kietijos ásiverþimas á Sovietø Sàjungà.
Tuo tarpu, subyrëjus Rusijos ir Vokietijos imperijoms ir 1918 m. atkû-
rus Lietuvos valstybingumà, á atkuriamàjá darbà ásitraukë ir Lietuvos þy-
dai. Þinodami, kad antisemitizmas kaimyninëse didþiosiose valstybëse þy-
miai labiau suveðëjæs nei Lietuvoje, jie gana palankiai priëmë ir palaikë
paèià Lietuvos valstybës idëjà, nes lietuviø atgimimo veikëjai, atmindami
daugiatautës Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës patirtá, paþadëjo þydams,
„kaip ir kitoms maþumoms, pilietiná lygiateisiðkumà, plaèià kultûrinæ au-
tonomijà” (1), nes norëjo uþsitikrinti jø paramà sprendþiant ginèus su len-
kais bei kitais kaimynais.
Jau 1919 m. Lietuvoje buvo ákurta Þydø reikalø ministerija (kad þydø
bendruomenë padëtø lietuviams spræsti Vilniaus klausimà). Þydai dalyva-
vo Valstybës Tarybos, Steigiamojo seimo ir kitø seimø veikloje bei kituose
valstybës kûrimo darbuose. 1918–1923 m. Lietuvos kariuomenëje tarnavo
daugiau kaip 3 tûkst. þydø, tarp kuriø nemaþai buvo savanoriø, dalyvavu-
siø Nepriklausomybës kovose, daug ið jø apdovanotø ordinais ir medaliais.
Buvo ir þuvusiø mûðio lauke, karininkø, karo gydytojø. Þydai aukojo dide-
les lëðas Lietuvos gynimo fondui. „Pirmojoje Lietuvos karo mokyklos kari-
ninkø laidoje buvo ðeði þydai […] Lietuvos kariuomenës vadas generolas
Silvestras Þukauskas paþymëjo, kad þydai sàþiningai kovojo dël Lietuvos
laisvës ir ant Tëvynës aukuro sudëjo savo aukas, tai rodë jø, lygiateisiø
pilieèiø, gilø pareigos jausmà” (1). Ypaè aktyviai Lietuvos þydai rëmë
lietuviø siekius Paryþiaus taikos konferencijoje susigràþinti Vilniø ir jo kraðtà
bei daug pasidarbavo ávairiose ðalyse, kad bûtø pripaþinta Lietuvos vals-
tybë.
Ið pradþiø þydams Lietuvoje buvo suteikta iðskirtinë, palyginti su kito-
mis Europos ðalimis, kultûrinë autonomija, bet nuo 1923 m., silpnëjant
valstybëje demokratinëms ir liberalioms raidos tendencijoms, ði autono-
mija palaipsniui buvo siaurinama. Galiausiai po keleriø metø autonomija
iðliko tik socialinëje, religinëje ir švietimo sferose. Deja, po 1926 m. gruo-
dþio 17 d. perversmo Lietuva, kaip ir kai kurios kitos regiono valstybës,

19
pasuko autoritarinio valdymo ir tautinës valstybës kûrimo keliu. Minëtasis
litvakø istorikas S. Atamukas raðo: „Iðmintingai ieðkant vykusio istorijos
iðkeltos problemos sprendimo, buvo galima rasti bûdà, naudingà ir vie-
niems, ir kitiems. Bet paþymëtina, kad iðeitis priklausë nuo lietuviø. Savo
valstybëje lietuviø tauta buvo valdanèioji ir vyraujanti tauta, kurios vado-
vybei teko didþiausia atsakomybë uþ gyvenusiø joje maþumø lygiateisiðku-
mà ir gerovæ” (1). Dar pridurèiau, kad Lietuvos vadovybë buvo atsakinga
uþ ðalies pilietinës visuomenës formavimà, uþ tai, kad visi jos gyventojai
pajustø ir suvoktø, jog èia yra jø valstybë, kad jaustøsi lygiateisiai ir saugûs.
Gaila, bet to nebuvo pasiekta. A. Smetonos autoritarinis reþimas sukûrë
atmosferà, kuri buvo „ganëtinai palanki priimti bet koká antidemokratiná
reþimà ið ðalies arba bent jau nesiprieðinti ir nesukurti jokios rimtesnës
alternatyvos jam” (11). Kaip þinome, 1940–1941 m. taip ir atsitiko.
Nors Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais þydai sëkmingai plëtojo
savo kultûrà, þenkliai prisidëjo prie Lietuvos kultûros ir ekonomikos stip-
rinimo, kartu su kitais pilieèiais atlikdavo karo tarnybà Lietuvos kariuo-
menëje, bet valdþia pamaþu stûmë þydus ið ekonominiø pozicijø ir valsty-
biniø ástaigø, ne visada jiems sudarë lygias konkurencijos sàlygas. Tai buvo
daroma apdairiai, kad nenukentëtø ðalies ekonomika. Buvo pradëtos kur-
ti grynai lietuviðkos verslo ámonës. Per savo spaudà verslininkai ëmë nuo-
lat propaguoti antiþydiðkas nuotaikas, netgi su rasistiniu atspalviu, o tai
savo ruoþtu stabdë prasidëjusá þydø suartëjimo su lietuviø kultûra procesà.
Prieð tokius antisemitinius straipsnius bei kitas panaðias apraiškas labai
grieþtai pasisakë Prezidentas Antanas Smetona ir Vyriausybë, todël porà
metø (iki 1938 m. pabaigos) antisemitizmo reiðkiniø sumaþëjo. Be abejo,
antisemitizmas visuomenëje plito ir dël gan aktyvaus þydø, dalyvavimo po-
grindinëje antivalstybinëje Lietuvos komunistø partijos veikloje, kuriai prak-
tiðkai buvo vadovaujama ið Maskvos. Kaip raðo prof. Zenonas Ivinskis,
lietuviø nepasitenkinimà këlë ir þydiðkos krautuviø iðkabos, ir þydø neno-
ras mokytis lietuviø kalbos valstybës gyvavimo pradþioje (16). Nieko ne-
paisydami „þydai „mûru” stojo uþ Lietuvà 1938 m. Lenkijos ultimatumo,
taip pat 1939 m. Klaipëdos krizës dienomis” (28).
Retkarèiais Lietuvoje pasitaikydavo antiþydiðkø iðpuoliø, þydø parduo-
tuviø niokojimo ar net nedideliø pogromø (pvz.: 1929 m. Kauno priemies-
tyje, Vilijampolëje, per naktá buvo sumuðta keliasdeðimt þydø; 1939 m. an-
tisemitinës riauðës vyko Leipalingyje). Ið Vokietijos, atëjus á valdþià Hitle-

20
riui, atsklidusi antisemitinë propaganda darë nemaþà poveiká lietuviø stu-
dentijai ir net daliai inteligentijos. Ir „buityje þydai neretai patyrë, kad lie-
tuviai jiems jauèia antipatijà, pavydà, mëgsta ið jø pasiðaipyti. Tai ið dalies
buvo galima paaiðkinti tam tikrais uþdaro þydø gyvenimo bruoþais, geres-
niu gyvenimo tvarkymu. Bet Lietuva buvo tarp tø nedaugelio Rytø Euro-
pos ðaliø, kur iðpuoliai prieð þydus ið esmës daugiausiai bûdavo vietinio
pobûdþio, kur þiauriø masiniø pogromø nebuvo” (1). Pagal JAV lietuviø
kilmës istorikà Sauliø Suþiedëlá, „neteisinga bûtø tvirtinti, kad nepriklau-
somybës metais Lietuvos þydø bendruomenë buvo sistemingai diskrimi-
nuojama. Lietuvos Respublika nepriëmë nei vieno antisemitinio ástatymo,
be to, finansiðkai rëmë þydø religiná bei kultûriná gyvenimà” (25). Þydø
padëtá to meto Lietuvoje panaðiai vertina ir anglø istorikas Paulas Johnso-
nas: „Didelë þydø bendruomenë ten buvo galbût laimingiausia Europoje
per visà tarpukarᔠ(18). Lietuvos valdantieji sluoksniai bei daugumas þy-
miausiø politiniø ir religiniø veikëjø stengësi stabdyti antisemitizmo pliti-
mà, suprato ir skelbë, kad þydø ir lietuviø siekiai yra panaðûs, kad jie turi
bendrà tikslà – iðsaugoti nepriklausomà ir stabilià Lietuvos valstybæ. Ma-
tyt, to nepakako, nes antisemitizmo sëkla graþiai sudygo ir suveðëjo Ant-
rojo pasaulinio karo metais, bet didþiausia paskata jai suvešëti buvo 1940-
1941 m. sovietinë okupacija ir aneksija.

21
 LIETUVOS TRAGEDIJA

Pirmoji sovietinë okupacija

1939 m. rugpjûèio 23 d. Sovietø Sàjunga ir nacistinë Vokietija sudarë

Nepuolimo sutartá (vadinamàjá Molotovo-Ribbentropo paktà), kuria pa-
sidalijo átakos sferomis dalá Vidurio Europos: Vokietijai atiteko Vakarø
Lenkija ir Lietuva, o SSRS – Rytø Lenkija, Latvija, Estija ir Suomija. Taip
buvo atvertas kelias Antrajam pasauliniam karui, kurá netrukus (1939 m.
rugsëjo 1 d.) pradëjo Vokietija. Pirmoji auka buvo Lenkija. Po keliolikos
dienø (rugsëjo 17 d.) jà uþpuolë ir SSRS. Sutriuðkinusios Lenkijà, abi ðalys
agresorës rugsëjo 28 d. pasiraðë SSRS ir Vokietijos sienø nustatymo ir drau-
gystës sutartá, pagal kurià Vokietija uþ dalá Lenkijos Sovietø Sàjungos áta-
kos sferai perleido Lietuvà (iðskyrus dalá Suvalkijos).
Prasidëjæs karas Lietuvos tiesiogiai ið karto nepalietë, bet ið Lenkijos á
jà pradëjo plûsti karo pabëgëliai, tarp kuriø buvo ir apie 15 tûkst. þydø.
Dar apie 75 tûkst. þydø atsidûrë Lietuvoje, kai spalio mën. Sovietø Sàjun-
ga uþ tai, kad á Lietuvà pagal abiejø ðaliø sutartá bûtø áleisti Raudonosios
armijos daliniai, perdavë Lietuvai Vilniø ir dalá Vilniaus kraðto. Taip ben-
dras Lietuvos þydø skaièius padidëjo maþdaug iki 240 tûkst. Vilniaus bei
visos Lietuvos þydai pareiðkë, jog iðsipildë jø ir lietuviø senas troðkimas, –
Vilnius gràþintas Lietuvai – ir paragino visus þydus dirbti jos labui. „Vilni-
jos þydai, iðvengæ hitlerinës okupacijos (ir mënesá kentæ sovietinës okupa-
cijos siaubà – E.M.), buvo patenkinti, kad atsidûrë Lietuvos sudëtyje ir
patyrë jos prieglobstá bei rûpinimàsi. Vilnijoje, be lietuviø, jie buvo loja-
liausi Lietuvos Respublikai, gyvybiðkai suinteresuoti jos nepriklausomybe
ir neutralumu”(1).
Lietuvos valdþia, ið pradþiø laviravusi ir bandþiusi Vilnijoje palaikyti
gerus santykius su tautinëmis maþumomis, vëliau pradëjo vykdyti „kietos
rankos” politikà (pvz., ástaigose neapgalvotai ir ið karto ëmë reikalauti ben-
drauti lietuviø kalba, taip iðstumdama nespëjusius per trumpà laikà jà ið-
mokti, proteguoti lietuviðkas firmas ir pan.) ir taip atstûmë kitatauèius.

22
 Deja, tiek Vilnijoje, tiek ir likusioje Lietuvos dalyje lietuviø valdþia
nebeilgai gyvavo. 1940 m. birþelio viduryje Sovietø Sàjunga, vadovauda-
masi Molotovo-Ribbentropo pakto dvasia, paskelbë Lietuvai ultimatumà,
ðiai neiðdrásus pasiprieðinti ir já priëmus, jà okupavo, o po pusantro mëne-
sio (rugpjûèio 3 d.) ir aneksavo, t.y. prijungë prie SSRS.
Neabejotina, kad dël Lietuvos nepriklausomybës praradimo labiausiai
kalti du agresoriai – SSRS ir Vokietija, bet reikia turëti galvoje, kad ir
paèioje Lietuvoje dël keliolika metø trukusio autoritarinio A. Smetonos
valdymo tam susidarë gana palankios sàlygos, nes daugumà gyventojø bu-
vo apëmusi gili politinë ir moralinë krizë. Taip ir nespëjo susiformuoti ða-
lyje pilietinë visuomenë, kuri pavojaus akimirkà susitelktø ir stotø ginti
valstybës, nes visà laikà buvo diegiama mintis, kad valstybës saugumu ir
ateitimi pasirûpins Tautos vadas (A. Smetona), o paprasti pilieèiai turi tik
sàþiningai dirbti ir rûpintis savimi. Uþteko keliø ultimatumø (1938 m. Len-
kijos, 1939 m. Vokietijos, 1940 m. SSRS), kurie nuolankiai buvo priimti, ir
visuomenë buvo dezorganizuota. Praktiðkai nei politikai, nei kariðkiai, nei
inteligentija, nei likusioji visuomenës dalis beveik nesiëmë jokiø priemo-
niø, kurios bûtø padëjusios iðgelbëti valstybæ ar bent jau garbingai pasi-
prieðinti agresoriams. Absoliuti dauguma tylëjo ir nieko nedarë, tikëda-
masi, kad problema iðsispræs savaime arba jà iðspræs kiti.
Taip ir ávyko – problemà iðsprendë kiti, bet ne taip, kaip tikëtasi. Ma-
tyt, reikia sutikti su ðiais S. Atamuko samprotavimais: „Priverstinius ir lais-
vus þydø bei lietuviø veiksmus noromis nenoromis diktavo karo aplinky-
bës ir galimos tolesnës jo pasekmës kraðtui bei jiems patiems. Susidariu-
siomis sàlygomis absoliuti visø ðalies tautybiø þmoniø dauguma rinkosi ne
tarp socializmo ir kapitalizmo, ne tarp nepriklausomos Lietuvos valstybës
ir socialistinës Tarybø Lietuvos, inkorporuotos á Tarybø Sàjungà, o tarp
galimybiø tapti karo lauku arba išvengti jo ir baisiø jo pasekmiø” (1). To-
kioms trumparegiðkoms viltims nebuvo lemta iðsipildyti, nes karo iðvengti
vis tiek nepavyko, o jo pasekmës tiek þydams, tiek lietuviams, ko gero,
tapo dar skaudesnës, negu bûtø buvusios, jei bûtø bandyta garbingai pasi-
prieðinti. Tada gal nors tokios neapykantos þydams, atsiradusios dël nevi-
savertiðkumo komplekso, kad pasiduota be kovos, ið lietuviø pusës bûtø
iðvengta. Todël, teigia Liudas Truska: „Akivaizdu, jog Lietuvos okupacijà
lëmë Maskvos ir Berlyno sandëris, o uþ gëdingàjà 1940 m. kapituliacijà
(kad nei ginklu, nei politiðkai nebuvo ginama nepriklausomybë, nepareikð-

23
tas protestas [dël ultimatumo – E.M.], neávardyta agresija, teisinami oku-
pantai [t.y. valdþia skelbë, kad ateina draugiðka kariuomenë – E.M.] atsa-
komybë tenka tuometinei politinei bei karinei Lietuvos vadovybei, kurioje
nebuvo në vieno þydo” (28).
Sovietiniai okupantai ið karto ëmësi tvarkytis kaip savo namuose: su-
iminëjo jiems nepalankius þmones, primetë savus ástatymus, atiminëjo turtà,
persekiojo kitaminèius, pradëjo masiðkai tremti Lietuvos inteligentijà, ûki-
ninkus, verslininkus ir kt. Visa tai atvërë þmonëms akis ir padëjo suvokti,
kur gali nuvesti neveiklumas ir nesirûpinimas bendru reikalu – valstybe,
bet buvo per vëlu. Tada pradëta ieðkoti kaltininkø, o tokiø visada lengviau-
sia rasti ne tarp savøjø, bet tarp kitatauèiø, ðiuo atveju – þydø. Daugiausia
jiems ir buvo suversta kaltë dël Lietuvoje organizuotø komunistiniø sà-
mokslø, priekaiðtauta, jog jie dþiaugsmingai su gëlëmis sutiko okupantus,
dirbo okupaciniuose valdþios bei represiniuose organuose, kad rëmë so-
vietinimo politikà, atiminëjo lietuviø turtà, aktyviai dalyvavo suimant, kan-
kinant ir tremiant lietuvius. Þydai buvo tapatinami su komunistais ir tuo
remiantis kaltinami praþudæ Lietuvà. Paþvelkime, ar ðie kaltinimai buvo
pagrásti.
Pirmiausia reikëtø þinoti, kiek þydø dalyvavo Lietuvos komunistø par-
tijos ir okupacinës valdþios bei represiniø organø veikloje. Taip, to meto
Lietuvos komunistø partijoje, kuri buvo antikonstitucinë ir veikë svetimos
valstybës interesø naudai, o okupavus ðalá tapo marionetine okupantø or-
ganizacija, buvo neproporcingai daug þydø (kaip ir rusø), palyginti su jø
bendru skaièiumi tarp Lietuvos gyventojø. Jie darë nemaþà átakà komunis-
tø veiklai.
„1939 m. pabaigoje beveik 60 proc. komunistø buvo lietuviai, 31 proc.
– þydai, o likæ 9 proc. – kitø tautybiø asmenys [...] Þydai komunistai sudarë
maþà Lietuvos þydø dalá, neatspindëjo jø daugumos paþiûrø ir neiðreiðkë
jø siekiø. Jø átaka þydø bendruomenei buvo palyginti menka [...] Nepro-
porcingai didelá þydø atstovavimà LKP lëmë jø vyravimas tarp amatinin-
kø, prekybininkø ir miesto varguomenës, prokomunistinës jidiðistinës (an-
tisionistinës) pakraipos þydø paþiûros ir jø orientacija á SSRS prasidëjus
Antrajam pasauliniam karui. SSRS kariuomenës ávedimas á Lietuvà 1939
m. spalio mën. paskatino LKP gretø augimà, sustiprino kai kuriø tautiniø
maþumø varguomenës prokomunistinæ orientacijà. Pusë 1939 m. rudená –
1940 m. birþelio mën. á LKP ástojusiø komunistø buvo þydai, á LKP akty-

24
viai stojo rusai. Lietuvos okupacijos iðvakarëse LKP turëjo beveik 1600
nariø [...] Lietuviø buvo 54,4 proc., þydø – 30,6 proc., rusø – 14,2 proc. ir
kitø tautybiø – 0,7 proc.” (19).
Nuo okupacijos pradþios pagal nurodymus ið Maskvos buvo pradëta
riboti þydø priëmimà á LKP remiantis tuo, kad dauguma jø esà kilæ ið „smul-
kiaburþuaziniø” ðeimø (t.y. amatininkø, prekybininkø ir pan.), bet, matyt,
reikðmës turëjo ir tautybë. Buvo stengiamasi „á pirmuosius partiniø ir vals-
tybiniø organø postus skirti (rinkti) pagrindinës tautybës (t.y. lietuvius –
E.M.) nacionalinius kadrus, o á antruosius (neretai ir á pirmuosius) postus
– ið Maskvos atsiøstus darbuotojus rusus arba kitus” (1). Todël 1941 m.
pradþioje LKP þydai jau sudarë tik 16,6 proc. visø nariø. Bet reikia pripa-
þinti, kad net LKP Kauno miesto organizacijos, kurioje vyravo þydai, 1939–
1940 m. antivalstybiniai ir prosovietiniai veiksmai skatino antisemitizmà.
„Vadinamajame „Liaudies seime”, kuris liepos 21 d. paskelbë Lietuvà
sovietine respublika ir kreipësi á Maskvà, praðydamas priimti Lietuvà á
SSRS, posëdþiavo 67 lietuviai, 4 þydai, 3 lenkai, 2 gudai, 1 rusas ir 1 latvis.
O „Liaudies seimo” paskirtoje delegacijoje, kuri liepos 30 d. iðvyko á Maskvà
„parveþti saulës”, ið 20 jos nariø tebuvo 1 þydas” (28). Dar maþiau þydø
1940–1941 m. dirbo sovietinës valdþios organuose. Pvz.: tarp liaudies ko-
misarø (t.y. ministrø) buvo tik 1 (5,5 proc.) þydas, tarp jø pavaduotojø – 4
(12,9 proc.). Ðie skaièiai gal ðiek tiek ir „parodomieji”, nes okupantams
buvo svarbu parodyti, kad lietuviai patys ima vykdyti sovietizacijà. Bet skai-
èiai, ið kuriø galima spræsti apie sovietiniø represiniø organø nacionalinæ
sudëtá, jau ne „parodomieji”, o atspindi realià situacijà. Visose Lietuvoje
veikusiose NKVD ir NKGB struktûrose 1941 m. birþelio mën. dirbo 5644
darbuotojai, ið kuriø tik 70 buvo þydai (1,2 proc.), saugumo (NKGB) va-
dovavimo organuose, centre ir apskrityse ið 402 darbuotojø maþdaug 53
proc. sudarë rusakalbiai, 34 proc. – lietuviai ir 13 proc. þydai, milicijoje
(NKVD) ið 138 vadovaujanèiø darbuotojø apie 52 proc. buvo rusakalbiai,
31 proc. – lietuviai ir 17 proc. – þydai. Ið 1941 m. geguþës mën. sudarytuose
centriniame ir apskrièiø ðtabuose, kuriø paskirtis buvo vadovauti trëmimo
ið Lietuvos operacijai, dirbusiø 84 nariø, sprendþiant pagal pavardes, 13
buvo lietuviø, 5-6 – þydai, 1 – armënas, o visi kiti – rusai, baltarusiai ir
ukrainieèiai (31).
Ar pagrástai eskaluojamas klausimas dël ypaè aktyvaus þydø dalyvavi-
mo lietuviø trëmimuose ir kankinimuose bei jø turto grobime? Þydø kaltë

25
èia, matyt, tiesiog proporcinga minëtiems skaièiams, kurie buvo pateikti
analizuojant jø dalyvavimo sovietiniuose partiniuose, valstybiniuose ir rep-
resiniuose organuose duomenis. Todël atitinkamai padidëja lietuviø kaltë,
nes daugumà sovietiniø partiniø ir valstybiniø darbuotojø buvo lietuviai ir
rusai (ypaè daug rusø tautybës asmenø dirbo represiniuose organuose).
Geriau paþvelkime, kaip patys þydai nukentëjo nuo sovietizacijos. Tai liu-
dija ir ðie skaièiai: 1940 m. liepos – rugpjûèio mën. buvo nacionalizuotos
986 stambesnës pramonës ámonës, ið kuriø 276 (28 proc.) priklausë lietu-
viams, 560 (57 proc.) – þydams, o rudená nacionalizuota dar apie 1600
prekybos ámoniø, ið kuriø 147 (9 proc.) priklausë lietuviams, 1320 (83 proc.)
– þydams. Be to, nacionalizuota tûkstanèiai namø, kuriø dauguma priklau-
së þydams, bei gausybë kitokio þydø turto. Per pirmàjá masiná 1941 m. bir-
þelio 14 d. trëmimà buvo iðveþta apie 17500 þmoniø, tarp kuriø, manoma,
buvo apie 2 tûkst. þydø, o tai sudarë apie 1 proc. visø Lietuvos þydø ir 11,4
proc. visø iðveþtøjø. Likimo ironija, bet didelei iðveþtø litvakø daliai Ant-
rojo pasaulinio karo metu pavyko iðgyventi. Bûsimasis Izraelio ministras
pirmininkas Menachemas Beginas, tuo metu taip pat buvæs iðveþtas á Ðiau-
ræ, vëliau savo atsiminimuose raðë: „Tos katastrofos metu Tarybø Sàjunga
netikëtai suteikë þydams neákainojamà pagalbà [...] Ðimtai tûkstanèiø (tu-
rima galvoje ne tik ið Lietuvos iðveþti ar pasitraukæ þydai – E.M.) þydø
iðsigelbëjo, nors daugelis jø prisikentëjo, o daugelis þuvo kalëjimuose ir
stovyklose” (1).
Ðis teiginys ið esmës paaiðkina, kodël dauguma þydø 1940 m. birþelio
viduryje su viltimi ir dþiaugsmu sutiko okupacinæ Raudonàjà armijà, nes
„þymi dalis Lietuvos ir Vilniaus kraðto þydø nuoðirdþiai tikëjo, kad Tarybø
Sàjunga jiems padës iðsigelbëti nuo grësusio Vokietijos uþpuolimo pavo-
jaus”(1). Taèiau yra ir kitokiø nuomoniø. Izraelyje gyvenanti istorikë Dina
Porat raðo: „Dalis þydø palankiai þiûrëjo á sovietø atëjimà 1939 ir 1940
metais, taèiau dauguma þydø greitai sovietø valdþia nusivylë ir smerkë tuos
savo tautieèius, kurie bendradarbiavo su sovietiniu reþimu bei laikë juos
iðdavikais” (23).
Ta paèia tema prof. Z.Ivinskis raðë: „Ðitie antikomunistai þydai taèiau
nieko nedarë, neatsiribojo nuo anø „nuþydëjusiø” þydø siautëjimo ir tuo
bûdu […] uþtraukë atsakingumà visiems þydams” (16). Bet ar tas „atsakin-
gumas” tikrai tokio masto, kad beveik visiems litvakams „uþtraukë” mirtá?
Toliau profesorius raðë, kad „tai yra klaida, kaip lygiai yra klaida priskirti
atsakingumà visai lietuviø tautai” uþ þydðaudþius.

26
 Reikia suprasti to meto þydus, nes dauguma manë, kad palaikyti sovie-
tus jiems yra gyvybës ar mirties klausimas, todël elgësi egoistiðkai ir ins-
tinktyviai, kaip, matyt, ne vienas panaðioje situacijoje bûtø pasielgæs. Lie-
tuviai to nesuvokë, todël ir vieni, ir kiti sumokëjo neþmoniðkà kainà – be-
veik visa Lietuvos þydø bendruomenë buvo sunaikinta, o lietuviams prili-
po þydðaudþiø vardas, dël ko turi kentëti iki ðiol.
„Tragedija yra tame, kad lietuviai pamëgino þydø spontaniðkus veiks-
mus aiðkinti kaip racionalias konstrukcijas, kaip sàmoningus apsisprendi-
mus. Lygiai tà paèià klaidà daro þydai, ásivaizduodami, kad lietuviai seniai
laukë tos valandos (t.y. kad galëtø susidoroti su þydais – E.M.). Ne, lietu-
viø reakcija tuomet buvo spontaniðka ir jausmai èia turëjo suvaidinti þymø
vaidmená”(8). Taèiau toks tvirtinimas në kiek nesumaþina lietuviø atsako-
mybës. Ypaè didelë atsakomybë tenka to meto ðalies vadovams ir inteli-
gentijai, kurie beveik nieko nepadarë, kad bûtø iðvengta katastrofos, t. y.
nesugebëjo kritiðkai iðanalizuoti situacijos, numatyti gresianèiø padariniø
ir to neiðaiðkino tautai. Okupacijos sàlygomis ir sovietams represavus ne-
maþà dalá inteligentijos, tai padaryti turëjo bûti labai sunku ir pavojinga.
Deja, lyg ir negirdëti apie kokias nors pastangas (pvz., nelegaliuose lape-
liuose bandant paaiðkinti padëtá) atitolinti katastrofà, kad nors lietuviai
prie jos neprisidëtø ar padëtø nelaimës iðtiktiems savo bendrapilieèiams.
Baigiant analizuoti pirmàjá sovietinës okupacijos Lietuvoje laikotarpá,
verta pacituoti vienà istoriko L. Truskos teiginá: „Apskritai jokia Lietuvos
þydø institucija nepadarë jokio antivalstybinio, antilietuviðko ar prosovie-
tinio pareiðkimo” (28). Ir pridëti ðá jo prisipaþinimà: „Kaþkada að irgi ma-
niau, jog þydai 1940–1941 metais nusikalto Lietuvai. Keleriø metø tyrinë-
jimai sugriovë ðià mano nuomonæ” (30).

27
 Naciø okupacija

1941 m. birþelio 22 d. nacistinë Vokietija uþpuolë buvusià draugæ –

Sovietø Sàjungà, ir á Lietuvà persikëlë Antrojo pasaulinio karo veiksmai.
Ávyko tai, ko þydai ir lietuviai tikëjosi iðvengti 1940 m. birþelio viduryje, kai
vieni su viltimi, o kiti nuleidæ rankas atidavë savo valstybæ svetimøjø valiai.
Vieneri sovietmeèio metai labai pakeitë abiejø tautø santykius. Þydai, ku-
rie tikëjosi, kad SSRS sugebës juos apginti, buvo visiðkai nuvilti, o lietuviai
atsipeikëjæ pamatë, kad prarado savo valstybæ, kurià galbût vylësi iðsaugo-
ti nors kaip SSRS satelitæ, ir, patyræ suëmimus, tremtá bei kitas sovietines
„malones”, ëmë dairytis kaltininkø. Lietuviai laukë karo kaip iðsivadavi-
mo. Tuo netruko pasinaudoti naujieji agresoriai – vokiðkieji faðistai, nes
tokia situacija puikiai tiko jø planams ágyvendinti, t.y. sunaikinti þydus.
Ásiverþusi á SSRS Vokietija siekë ne tik ásigalëti pasaulyje, bet ir „su-
naikinti þydø-bolðevikø suokalbio þidiná ir Hitleriui pasiekti penkis milijo-
nus sovietø valdomø þydø. Þudymas vyko dviem bûdais: pasitelkiant mo-
bilius þudymo dalinius ir susitelkimo centrus arba mirties stovyklas” (18).
Kiekvienoje ið keturiø á SSRS ásiverþusiø armijø veikë mobilûs þudymo
batalionai (Einsatzgruppen) – A,B,C,D, sudaryti ið 500–900 þmoniø. Dau-
giausia naikinimo akcijas vykdë ðie specialûs batalionai, nors þydus þudë ir
kitø vokieèiø armijos padaliniø kariai. „Þudikai nuðaudavo þydus ðûviais á
pakauðá, vadinamuoju „sardiniø metodu”, kurá naudojo ir slaptoji sovietø
policija (NKGB – E. M.). Pagal ðá metodà pirma eilë þmoniø nusirisdavo á
kapo dugnà, o ant jos krisdavo kiti” (18). Vokieèiai visose okupuotose teri-
torijose buvo ákûræ apie 2500 koncentracijos ir darbo stovyklø, kuriose þmo-
nës buvo alinami nepakeliamu darbu, marinami badu, naikinami kitokiais
bûdais. Lenkijos teritorijoje buvo ákurtos 6 mirties stovyklos (prie Chelmo
ir Osvencimo, Treblinkoje, Sobibore, Maidaneke ir Belþicëje), kurios „bu-
vo ið anksto skirtos ar patobulintos masiðkam þmoniø naikinimui pramo-
niniu mastu” (18). Ðiø mirties fabrikø dujø kamerose bei kitokiais bûdais
buvo nuþudyta: Osvencime – daugiau nei 2 mln., Maidaneke – 1 mln. 380
tûkst., Treblinkoje – 800 tûkst., Belþicëje – 600 tûkst., Chelme – 340 tûkst.
ir Sobibore – 250 tûkst. þydø, neskaitant daugybës kitø tautybiø þmoniø.
Visose koncentracijos stovyklose þydai buvo þudomi ne tik dujø kamerose,
bet ir kitais paèiais sadistiðkiausiais bûdais, negailint nei kûdikiø, nei mo-
terø, nei seniø. Vokietija prarado milijonus nagingø darbininkø. Sunkiau-

28
siais karo momentais jos geleþinkeliai buvo uþkimðti þudyti veþamø þydø
eðelonais, kurie trukdë karinio transporto eismui, o tûkstanèiai kariø, ku-
rie tuo metu buvo reikalingi fronte, turëjo juos saugoti ir þudyti. „Taigi
holokaustas buvo vienas ið faktoriø, dël kuriø Hitleris pralaimëjo karà”
(18).
Faktiðkai holokausto vykdytojai buvo SS, bet prie ðio nusikaltimo pri-
sidëjo ir Vermachtas bei visos valstybës struktûros. Vokieèiø tauta, pana-
ðiai kaip ir lietuviø, turëtø jausti moralinæ kaltæ – dauguma vokieèiø prita-
rë antiþydiðkai politikai ir visiðkai nesiprieðino naciams, jie nieko nenorëjo
þinoti apie þydø likimà ir leido Hitleriui bei jo bendrininkams vykdyti ho-
lokaustà.
Kai kurios kitos Vakarø Europos tautos taip pat áneðë savo „indëlá”. P.
Johnsonas raðo: „Austrai elgësi blogiau nei vokieèiai. Holokauste jie su-
vaidino neproporcingai (austrø buvo tik 7 milijonai – E.M.) svarbø vaid-
mená [...] Austrai vadovavo keturioms ið ðeðiø mirties stovyklø ir nuþudë
beveik pusæ ið ðeðiø milijonø þydø [...] Rumunai buvo ne kà geresni uþ
austrus, kai kuriais atþvilgiais net bjauresni ... Bendrai imant, po vokieèiø
ir austrø didþiausi þydø þudikai buvo rumunai [...] Dauguma prancûzø at-
sisakë bendradarbiauti Galutinio sprendimo klausimu, bet tie, kurie suti-
ko, entuziazmu lenkë vokieèius” (18). Taèiau Italijos gyventojai rëmë ir
slëpë þydus, Belgijoje vietos gyventojai prieðinosi þydø þudymui, olandai,
kad apgintø þydus, griebësi visuotinio streiko, Vokietijos sàjungininkai suo-
miai atsisakë iðduoti 2 tûkst. Suomijos þydø, o danai perplukdë á Ðvedijà
savo 5 tûkst. þydø tautybës pilieèiø.
Kyla klausimas: ar valstybës sàjungininkës, kurios kovojo prieð Vokie-
tijos reichà, negalëjo kaip nors iðgelbëti Europos þydø ar bent sumaþinti
þudyniø mastà? Èia ir vël galima pasiremti anglø istoriku P. Johnsonu:
„Rusai [...] niekada neparodë në maþiausio noro kaip nors padëti þydams
[...] Teoriðkai Britanijos ir Amerikos vyriausybës uþjautë þydus, bet prak-
tiðkai jos baiminosi, kad bet kokia aktyvi proþydiðka politika gali iðprovo-
kuoti Hitlerá masiðkai iðvyti þydus, kuriuos jos tada turëtø priimti dorovës
sumetimais” (18). Kitaip tariant, sovietams þydai visiðkai nerûpëjo, o an-
glai ir amerikieèiai dël galimo þydø antplûdþio bijojo rûpesèiø ir neramu-
mø savo ðalyse, todël beveik nieko nedarë arba darë per maþai.
Kyla ir kitas klausimas: kodël patys þydai nebandë gelbëtis? Tiesa, bû-
ta bandymø pasiprieðinti (pvz., 1943 m. Varðuvos geto sukilimas). Bet, kai

29
naciai okupavo didþiàjà dalá Europos, þydai ið karto atsidûrë jø rankose ir
beveik neturëjo galimybës iðsigelbëti ar pasiprieðinti. Be to, daugelis ener-
gingiausiø ir narsiausiø þydø tautos atstovø jau buvo emigravæ. Pagaliau jø
skaudi tûkstantmetë patirtis mokë, kad geriau ne kovoti, o derëtis ir mal-
dauti, todël tikëjo, jog ir tokiomis aplinkybëmis galima iðsiderëti gyvybes.
Pats þydø religinis auklëjimas iðugdë jø pasyvumà, mokë susitaikyti su liki-
mu. Jie lengvai leisdavosi apgaunami (pvz., kai pasmerktiesiems sakydavo,
jog jie veþami ne á koncentracijos, o darbo stovyklas), nes norëjo iðsaugoti
nors truputá vilties. Daþnai þydø getuose tvarkà palaikë bei atrinkdavo, kà
vesti ðaudyti, patys þydai, kurie taip nuolankiai tarnaudami tikëjosi ne tik
patys iðsigelbëti, bet ir savo gimines bei daug kitø tautieèiø iðgelbëti. Bet
galiausiai visi, kam nepasisekë pabëgti, buvo iðþudyti, net ir uoliausi tar-
nai.
Sovietø Sàjungai okupavus Lietuvà ne visi nuleido rankas. Ávairiose
ðalyse reziduojantys Lietuvos pasiuntiniai dël to pareiðkë protestus, o Lie-
tuvos pasiuntinio Vokietijoje plk. Kazio Ðkirpos iniciatyva Berlyne 1940
m. lapkrièio mën. buvo ákurtas jo vadovaujamas Lietuvos aktyvistø frontas
(LAF). Ði organizacija Lietuvos iðlaisvinimà ir nepriklausomybës atkûri-
mà pirmiausia siejo su Vokietijos ir SSRS karu. Savo dokumentuose ir
atsiðaukimuose, platinamuose ir Lietuvoje, LAF’as kvietë vienytis visas Lie-
tuvos politines jëgas ir ásitraukti á ðalies iðlaisvinimo judëjimà, organizuoti
pogrindá, ruoðtis kovai. Deja, ðiuose atsiðaukimuose buvo ir labai daug an-
tisemitizmo elementø. Daugelyje ðios organizacijos dokumentø buvo tei-
giama, kad þydai kalti dël visø ðalá iðtikusiø nelaimiø, jog jiems nëra vietos
Lietuvoje ir pan., pvz.: „Jau dabar „painformuokite” þydus, kad jø likimas
aiðkus, todël kas gali tegu jau ðiandien neðdinasi ið Lietuvos, kad nebûtø
bereikalingø aukø” (4). „Konkreèios „þydø problemos” sprendimo prie-
monës buvo iðdëstytos atsiðaukime „Amþiams iðvaduokime Lietuvà nuo
þydijos jungo”: 1) Visiðkai ir galutinai atðaukiama Vytauto Didþiojo su-
teikta þydams prieglaudos teisë (turima galvoje 1388 m. Vytauto privilegi-
ja – E.M.); 2) kiekvienas be iðimties þydas ásakmiai áspëjamas tuoj pat ap-
leisti Lietuvos þemæ; 3) ypatingai nusikaltusieji lietuviams þydai bus trau-
kiami atsakomybën; 4) visas þydø kilnojamasis turtas pereina lietuviø tau-
tos nuosavybën”(29). Kartu reikia atkreipti dëmesá á tai, kad, kaip pabrë-
þia L. Truska, „lietuviai antisemitai bent savo oficialiuose dokumentuose
buvo uþ þydø iðvarymà, o ne uþ jø þudynes”(23). Bet iki Vokietijai uþpuo-

30
lant SSRS, LAF’o antiþydiðki atsiðaukimai ið esmës atitiko Vokietijos ofi-
cialiàjà politikà, nes ir naciai iki tol dar vieðai nekalbëjo apie þydø sunaiki-
nimà. Dabar sunku pasakyti, ar gerai ðie LAF’o dokumentai ir atsiðauki-
mai buvo þinomi Lietuvoje, bet kad jø skleidþiamos antisemitinës nuotai-
kos turëjo tam tikrà poveiká nusivylusiai tautai, ypaè po 1941 m. birþelio
14–18 d. didþiojo trëmimo, matyt, neabejotina.
Pasiprieðinimas okupantams gaivaliðkai kilo ir paèioje Lietuvoje, kur
þmonës stengësi nedalyvauti sovietinëje politinëje veikloje, platino antiso-
vietinius atsiðaukimus, bandë organizuoti pasiprieðinimo judëjimà. „Di-
dþiausia pogrindinë organizacija susikûrë Lietuvos armijos pagrindu su-
formuotame (Raudonosios armijos – E.M.) 29-ajame teritoriniame ðauliø
korpuse. Jai vadovavo mjr. V. Bulvièius”(4). Ið pradþiø pogrindininkø bu-
vo nedaug, jie neturëjo vieno vadovaujanèio centro, bet, artëjant karui,
pogrindininkø daugëjo, jie palaikë ryðá su Berlyne ásikûrusiu LAF’u.
1941 m. birþelio 22 d. Vokietijai uþpuolus Sovietø Sàjungà, jau pirmàjà
karo dienà Lietuvoje prasidëjo sukilimas. Jis tæsësi visà savaitæ, kol Rau-
donoji armija buvo iðvyta ið ðalies. Sunkiausios kovos vyko Kaune, kur su-
kilëliai apðaudydavo besitraukianèius raudonarmieèius, uþimdavo svarbiau-
sius objektus. Praktiðkai jau birþelio 23-àjà miestas buvo iðvaduotas. Per
Kauno radijà iðkilmingai paskelbta, kad atkuriam nepriklausoma Lietuvos
Respublika ir sudaroma Laikinoji vyriausybë. Vilniuje sukilimo mastai bu-
vo þymiai maþesni, o pagrindiná vaidmená jame, kaip ir kai kuriose kitose
vietovëse, suvaidino prie sukilëliø prisidëjæ nemaþai á Raudonàjà armijà
átrauktø lietuviðkøjø daliniø kariø. Sukilimui trûko vieningo vadovavimo
ir drausmës, todël buvo daug savivaliavimo, asmeniniø sàskaitø suvedinë-
jimo atvejø, nemaþai nekaltø aukø. Yra duomenø, kad tuo metu buvo nu-
þudyta apie 5 tûkst. lietuviø, nes „birþelio pabaigoje – liepos pradþioje par-
tizanai („baltaraiðèiai”) suiminëjo ir net ðaudë komunistus, komjaunuo-
lius, sovietinius pareigûnus, tarp kuriø, þinoma, buvo ir þydø, taèiau dau-
guma – lietuviai” (29). Deja, kaip daþnai panaðiais neramiais laikais bûna,
prie tikrøjø partizanø, patriotø ir idealistø, prisiplakë nemaþai ávairiø pa-
dugniø, net kriminalistø, kuriø tikslas buvo ne atgauti Lietuvai laisvæ, bet
kuo daugiau prisiplëðti. Daugeliu atvejø kaip tik ðie prisiplakëliai bei uþ-
kietëjæ antisemitai ar vedami aklo kerðto nuo sovietø nukentëjusiø þmo-
niø giminës tuo metu, matyt, ir ávykdë daugumà nusikaltimø, bet ðeðëlis
krito ant visø sukilëliø. Savo atsiminimuose buvusi Kauno geto kalinë Sara

31
Ginaitë-Rubinsonienë raðo: „Be abejo, ne visi baltaraiðèiai buvo þydðau-
dþiai, bet tomis 1941 metø birþelio-rugpjûèio dienomis, visi þydðaudþiai
ryðëjo baltus raiðèius, jie buvo baltaraiðèiai” (13). Apskaièiuota, kad Lietu-
voje veikë apie 400 partizanø bûriø, t.y. maþdaug 16–20 tûkst. kovotojø, ið
kuriø apie 650 þuvo. Istorikas Valentinas Brandiðauskas pastebi: „Sukili-
mas buvo nukreiptas prieð besitraukianèià Raudonàjà armijà, o sykiu ir
prieð vokieèiø interesus, nes buvo deklaruotas nepriklausomybës atkûri-
mas, Laikinosios vyriausybës sudarymas” (4), o tai neáëjo á Reicho planus,
nes vokieèiai nebuvo numatæ, kad Lietuva bus savarankiðka valstybë. An-
tra vertus, galima tvirtinti, kad sukilimas tam tikra prasme atitiko vokieèiø
interesus, nes palengvino jø þygá per Lietuvà, padëjo greièiau ávesti tvarkà
ðalyje ir, kaip vëliau matysime, ágyvendinti Galutiná sprendimà. Kad ir kaip
ten bûtø, ðis sukilimas (nors ir turintis gëdingø dëmiø, á kurias reikia atsi-
þvelgti ir kurias bûtina ávertinti) lietuviø tautai buvo tarsi moralinë kom-
pensacija uþ 1940 m. birþelio viduryje patirtà gëdà.
Laikinoji vyriausybë, kuri buvo sudaryta Kaune birþelio 23 d., labai
greitai visoje ðalyje atkûrë iki sovietinës okupacijos buvusias savivaldybes
ir organizavo policijà. Bet, kaip minëta, Vokietija neplanavo suteikti Lie-
tuvai nepriklausomybës, todël faktiðkai Laikinosios vyriausybës vokieèiø
valdþia nepripaþino ir visaip trukdë jai dirbti, kol galiausiai rugpjûèio pra-
dþioje jà paleido. Taèiau jau anksèiau naujøjø okupantø ásakymu buvo nu-
ginkluojami ir perkeliami á policijos batalionus partizanø ir aktyvistø bû-
riai. Nemaþai ið jø netrukus „pasiþymëjo” þudynëmis ne tik Lietuvoje, bet
ir aplinkiniuose kraðtuose. Rugsëjo pabaigoje buvo uþdraustas ir LAF’as.
Taip palaipsniui iki 1941 m. pabaigos buvo uþdraustos visos legalios lietu-
viø politinës organizacijos, todël suaktyvëjo pogrindinë veikla ir pasyvus
pasiprieðinimas, per visà okupacijos laikotarpá reiðkæsis pogrindiniø laik-
raðèiø ir atsiðaukimø leidimu bei platinimu, vokieèiø ásakø dël veþimo á
Vokietijà darbams ir stojimo á jø kariuomenæ bei SS legionus boikotu ir
pan. Lietuvos teritorijoje aktyviai kovojo tik sovietiniai partizanai, o Vil-
niaus kraðte – lenkø partizanai (Armia Krajowa).
Kartais teigiama, kad nespëjusiø ið Lietuvos pasitraukti þydø LAF’as ir
Laikinoji vyriausybë neplanavo sunaikinti, tik norëjo suvaryti á getus ir ten
uþdaryti (29). Taèiau, prasidëjus karui, „lietuviø antisemitus nuvylë labai
greitas vokieèiø þygis, dël ko þydai nespëjo pasitraukti” (23), todël jiems
patiems, vadovaujant vokieèiams, teko spræsti „Þydø klausimà”. Sunku da-

32
bar tiksliai pasakyti, kada Lietuvoje prasidëjo þydø þudynës. Neabejotina,
kad dar vokieèiams neatëjus, sukilimo metu, daug kur dël vienokiø ar kito-
kiø motyvø (pvz., apkaltinus buvus komunistais ar rëmus sovietø valdþià,
ar tiesiog norint pagrobti jø turtà) buvo nuþudyta nemaþai þydø, bet, regis,
nëra jokiø duomenø, kad tai bûtø buvusios suplanuotos ir sistemingos þu-
dynës. Taèiau, atrodo, kad per visà pasaulá nuskambëjusios garsiosios þydø
þudynës Kauno Lietûkio garaþe, kai vidury dienos (birþelio 27-àjà ?), abe-
jingai stebint didþiulei miniai, keli ar keliolika lietuviø geleþiniais strypais
uþmuðë keliasdeðimt þydø, nebuvo vokieèiø inicijuotos, o kaþkokios sadis-
tø grupës ávykdytos niekuo nepateisinamos þvëriðkos þudynës.
Vis dëlto, „þydø istorikø nuomone, Holokaustas prasidëjæs Lietuvoje.
Bûtent èia pirmiausia buvo pradëti masiniai þydø þudymai – nuo vokieèiø
invazijos 1941 m. birþelio mën. iki tø paèiø metø pabaigos iðþudyta apie 80
%. Lietuvos þydø”(23). Bet, kaip mano L. Truska, „dar tiksliai nenustaty-
ta, ar lietuviai pirmieji pradëjo akcijas prieð þydus, ðaudyti þydus iki vokie-
èiø atëjimo [...] Trisdeðimties kilometrø ruoþu prie Vokietijos sienos þydus
jau pirmomis karo dienomis þudë Tilþës gestapininkai”(23). Kartu su Vo-
kietijos kariuomene á Lietuvos teritorijà áþengë vienas ið keturiø jau minë-
tø mobiliøjø þudymo bûriø (Einsatzgruppen) – A bûrio grupë, birþelio 25
d. vakare atvykusi á Kaunà, ið karto ëmësi organizuoti þydø þudynes. Tai
pavyko padaryti gana lengvai, ir kartu su vienu ið lietuviø partizanø bûriø
per kelias naktis Vilijampolëje þiauriausiais bûdais buvo nuþudyta beveik
4 tûkst. þydø vyrø, moterø, seniø ir vaikø. Ðtai kaip apraðomos ðios þudy-
nës: „Partizanai ne tik ðaudë ið ðautuvø, bet taip pat þudë peiliais ir kir-
viais. Vilijampolës rabinui Zalmanui Osovskiui buvo nukirsta galva [...],
rabinui Abrahamui Grodzenskiui þudikai iðpjovë lieþuvá ir iðdûrë akis; vai-
kø galvos buvo dauþomos ðautuvø buoþëmis” (1).
Deja, nei Laikinoji vyriausybë, nei Lietuvos ðviesuomenë neatsiribojo
nuo tokiø savo tautieèiø veiksmø ir jø nepasmerkë. Greièiau prieðingai –
oficialiojoje bei vietinëje spaudoje buvo gausu antiþydiðkø straipsniø, ku-
rie toliau skatino neapykantà ðiai tautai. Antiþydiðkas nuotaikas padëjo
skleisti ir paaiðkëjæ besitraukianèios Raudonosios armijos nusikaltimai –
þiaurios þudynës Rainiuose, Pravieniðkëse bei kitose vietose. Þydai su jo-
mis neturëjo nieko bendra (gali bûti, kad vienas kitas þydas jose ir dalyva-
vo), bet vokieèiø ir vietinës propagandos buvo su jomis siejami. LAF’o ir
Laikinosios vyriausybës dienraðtis „Á laisvæ” 1941 m. liepos 3 d. perteikë

33
Laikinosios vyriausybës þemës ûkio ministro profesoriaus Balio Vitkaus
per radijà ûkininkams pasakytos kalbos þodþius: „Ðiandien sunku pas mus
rasti lietuviðkà ðeimà, kurios nebûtø palietusi þydiðkai bolðevikiðko bude-
lio ranka [...] Buvome tikri, kad didþioji, galingoji Vokietija nepakæs þydø
ir þydberniø grësmës kultûringai Europai [...]”. „Á laisvæ” 1941 m. liepos 5
d. vedamajame „Apvalyti lietuviø tautà nuo grybo” buvo paraðyta, kad rei-
kia kuo greièiau iðpjauti „þydø grybà”. Iðdëstæs áprastinius kaltinimus, laik-
raðtis raðë: „Negana juos eliminuoti ið valstybinio gyvenimo, bet, kol bus
galutinai iðspræstas jø likimas, jie, kad veltui nevalgytø mûsø kraðto duo-
nos, [...] turi bûti suvaryti á darbo kuopas prie vieðøjø darbø, kad bent dali-
mi prisidëtø prie atstatymo to, kà raudonieji jø dvasios tëvai jø rankomis
yra sunaikinæ”(1). Gatvëse buvo kabinami plakatai su bjauriais þydø at-
vaizdais ir ávairiausiais kaltinimais: „Kas iðsiurbë ir iðspaudë visà jûsø pra-
kaità? – Þydas! Kas jûsø þmonas ir dukteris iðprievartavo? – Þydas! Kas
paþadëjo jums rojø, o davë pragarà? – Þydas! Kas sunaikino jûsø ðalá ir
padarë jus elgetomis? – Þydas!”(1)
L. Truska raðo: „Tarp antiþydiðkos propagandos apkvaiðintø vietiniø
gyventojø surasti þydðaudþiø nebuvo sunku. Ðiame kontekste keltinas ir
toks klausimas: kieno didesnë kaltë – ar inteligento, kuris raðë antiþydið-
kus atsiðaukimus, laikraðèiø straipsnius, ar to maþaraðèio kaimo (mieste-
lio) berno, kuris, pasiskaitæs tø raðiniø ir iðgëræs butelá samogono, nuëjo
ðaudyti þydø”(29). Vokieèiams buvo svarbu parodyti, jog ne jie pradëjo ir
vykdë þudynes. „Grupës A, kuriai buvo priskirta Pabaltijo teritorija, vadas
SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris veiklos iki 1941 m. spalio 15 d.
ataskaitoje raðë: „Ateièiai nemaþiau svarbu buvo parodyti, jog iðlaisvintieji
gyventojai patys, savo iniciatyva, griebësi grieþèiausiø priemoniø prieð
bolðevikinius ir þydiðkuosius prieðus; bet kokia kaina turëjo bûti nuslëptas
vokieèiø valdþios ðiems veiksmams vadovavimas”(29).
Vis dëlto vokieèiams Lietuvoje ne taip jau lengvai sekësi sukurstyti þu-
dynes, kaip galbût jie tikëjosi. Minëtasis W. Stahleckeris paþymëjo, kad,
„uþëmus miestà (Kaunà – E.M.), jau pirmomis valandomis buvo stengia-
masi sukurstyti þydø pogromais”, nors, kaip jis raðo, „iðjudinti vietos anti-
semitines jëgas sekësi gana sunkiai”. Be to, „ið pat pradþiø reikëjo tikëtis,
kad þydø klausimas negali bûti iðspræstas vien pogromais. Vokieèiai stebë-
josi, kad Lietuvoje buvo nelengva nukreipti antiþydiðkà judëjimà á intensy-
vias vëþes” (1). Pagaliau visada reikia atsiminti, kad nei LAF’as, nei Laiki-

34
noji vyriausybë, kad ir kaip norëjo, faktiðkai niekuomet nebuvo savaran-
kiðkos institucijos – bet kokius jø sprendimus galëjo blokuoti vokieèiø oku-
pacinë valdþia. Tiesa, su birþelio pabaigoje kilusiais þydø pogromais jie
neturëjo nieko bendra, taèiau ir nieko nepadarë, kad juos sustabdytø ar
pasmerktø, ar kaip nors ávertintø. Atrodo, kad sprendþiant vadinamàjá „Þy-
dø klausimà” nei LAF’as, nei Laikinoji vyriausybë taip ir nepadarë nieko
tokio, kas nepatiktø vokieèiams. Viena ið tokio elgesio prieþasèiø buvo ne-
noras erzinti okupantus, tikintis, kad Lietuva gaus nors satelitinës valsty-
bës statusà. Kaip tik dël to ðios abi struktûros, siekusios bent ið dalies at-
kurti valstybës savarankiðkumà, vëliau buvo iðvaikytos. Be to, kaip raðo V.
Brandiðauskas, Laikinoji vyriausybë yra atsakinga „uþ priimtø denaciona-
lizacijos ástatymø diskriminaciná pobûdá: prekybos ámonës, namai, sklypai,
kitas turtas kai kurioms asmenø kategorijoms, tarp jø ir þydams, neturëjo
bûti gràþinamas. Bûtina prisiimti kaltæ uþ þydø tautos sutapatinimà su ide-
ologija ir þmonëmis, praþudþiusiais Lietuvos valstybæ” (4).
Tiesa, negalima tvirtinti, jog visiðkai nieko nebuvo daroma. 1941 m.
vëlyvà rudená profaðistinë Lietuviø nacionalistø partija savo paruoðtuose
metmenyse „Pro memoria Reicho vyriausybei Berlyne”1 raðë: „Ið Lietuvos
teritorijos iðvykusiems batalionams pavedamos Lietuvà ir lietuvá kará þe-
minanèios uþduotys (Gudijos þydø ir civiliniø rusø belaisviø ðaudymas bei
korimas). Jeigu lietuviø karininkai atsisako ðaudyti – juos paèius grasoma
suðaudyti. Egzekusijø metu yra fotografuojami ir filmuojami tik lietuviðki
daliniai, nes vokieèiø daliniai tuo metu pasitraukia á ðalá [...] Lietuviø tauta
neturi simpatijos þydams, taèiau pravedamas þydø likvidavimas ið Lietuvos
teritorijos sukëlë lietuviø tautos masëse nustebimo ir pasibodëjimo jaus-
mà”. Toliau samprotaujama, kaip þydai gali bûti panaudoti kaip darbo jë-
ga uþ Lietuvos ribø, o nusavintas jø turtas turëtø atitekti lietuviams, o ne
vokieèiams. Tos paèios partijos 1941 m. lapkrièio 7 d. raðte2 vokieèiø pa-
skirtam generaliniam tarëjui generolui Kubiliûnui vël raðoma, kaip minë-
tosios þudynës þemina Lietuvos ir Lietuvos kariuomenës vardà ir kad ðie
faktai jau plaèiai pasklidæ tarp lietuviø. Èia dar pateikiami skaièiai, kad
11-asis Pagalbinës policijos batalionas jau suðaudë 46 tûkstanèius ir pako-

1
Lietuvos centrinis valstybës archyvas, F. R–1520, Ap. 1, S.v. 2, L. 2–17.
2
Lietuvos ypatingasis archyvas, F. 3377, Ap. 55, B. 37, L. 200–202; uþ abiejø raðtø
nurodymà ir leidimà pasinaudoti jø kopijomis dëkoju dr. R.Zizui.

35
rë 10 þmoniø. Matome, kad jau tada buvo puikiai suvokiama, kad negerai
daroma, kad dauguma þmoniø apie tai þinojo, bet kalbama tik apie garbæ
ir turtà. Aiðku, tuo metu tuos veiksmus ávardyti kaip nusikaltimus ir juos
pasmerkti galëjo tik labai dràsus ir sàþiningas þmogus. Bet vokieèiø val-
dþiai, be kitø prieþasèiø, matyt, uþteko ir tokiø pasamprotavimø apie gar-
bæ, kad 1941 m. pabaigoje paleistø ir ðià sau labai palankià partijà.
Kaip matëme, naciø netenkino þudyniø mastai, todël kad „paaiðkëjo,
jog vien pogromais „Þydø klausimo” iðspræsti neámanoma, tuo labiau kad
partizanai buvo nuginkluoti. Po trumpos pertraukos nuo liepos pabaigos
naciai pradëjo sistemingà þydø naikinimà, kurá daugiausia vykdë Kaune
ásikûrusi J. Hamanno komanda ir Vilniaus ypatingasis bûrys. Jis nebuvo
gausûs (keliasdeðimt vokieèiø esesininkø ir apie 100 lietuviø). S.Suþiedëlis
pagrástai daro iðvadà, kad tai galëjo bûti padaryta tik todël, kad negau-
siems þydðaudþiø bûriams efektyviai talkino (gaudë þydus, gabeno juos á
mirties vietas, saugojo) lietuviø savivalda – valsèiø virðaièiai, apskrièiø bei
miestø virðininkai, burmistrai, o ypaè policija” (29). Per kelis mënesius þy-
dai buvo sunaikinti beveik visoje Lietuvoje, iðskyrus Vilniaus, Kauno ir
Ðiauliø getus, kur suvaryti keliasdeðimt tûkstanèiø þydø buvo reikalingi dar-
bams, bet ir ðie po truputá buvo þudomi, kol galiausiai visai buvo likviduo-
ti. Þymus holokausto istorijos tyrinëtojas Raulis Hilbergas raðo: „Lietu-
viø, latviø ir estø policijos batalionai tuo neapsiribojo ir ëmë þudyti þydus,
atgabentus á jø šalis ið Vokietijos, o paskui pasklido toli nuo namø, kad
padëtø savo ðeimininkams vokieèiams vykdyti Galutiná sprendimà Lenki-
joje ir okupuotoje SSRS. Vis dëlto þmonës Baltijos ðalyse nepuolë dþiû-
gauti po to, kai þydai buvo iðþudyti” (15). Tiesa, Lietuvoje þydus þudë ir
„ukrainieèiø batalionai, rusø batalionai, Vlasovo daliniai […]” (23) ir pa-
galiau patys vokieèiai. Bet „ne tiek jau svarbu, kiek buvo tø þydðaudþiø,
svarbu, kad apie du treèdaliai (gal kiek maþiau) Lietuvoje nuþudytø þydø
buvo nuþudyti baltaraiðèiø ir Lietuvos policijos batalionø kariø rankomis”
(13).
Jau 1941 m. vasarà vokieèiai pradëjo formuoti Lietuviø savisaugos ba-
talionus. Per visà karà tokiø batalionø buvo suformuota 26. Juose tarnavo
maþdaug 12 tûkst. vyrø. Savisaugos batalionus sudarë keletas tûkstanèiø
buvusiø Lietuvos kariuomenës daliniø (sovietmeèiu átrauktø á Raudono-
sios armijos sudëtá) kareiviø, prasidëjus karui nespëjusiø dezertyruoti ir
patekusiø á vokieèiø nelaisvæ. Jie turëjo rinktis – mirti ið bado belaisviø

36
stovyklose arba tarnauti vokieèiams. Dauguma jø pasirinko antràjá varian-
tà, nes, matyt, tikëjosi, jog galës kovoti prieð bolðevikus. Nemaþai á tuos
batalionus ástojo savanoriø, tarp kuriø buvo ir idealistø, ir tokiø, kurie ieð-
kojo tik darbo, ir buvusiø komjaunuoliø bei komunistø, kurie tokiu bûdu
tikëjosi iðvengti bausmës, ir net kriminaliniø nusikaltëliø. Daugelis savi-
saugos batalionø kariavo prieð partizanus, saugojo ávairius objektus bei
kovojo Rytø fronte. Kai kurie ið jø net pasiþymëjo. Pvz., 7-asis batalionas –
„1943 m. pradþioje patekæ á apsuptá á pietvakarius nuo Voroneþo jo kariai
kartu su vienu vokieèiø pulku pralauþë apsupties þiedà” (34). Bet, kaip
raðo istorikas Rimantas Zizas, „skaudþiausias, tragiðkiausias savisaugos ba-
talionø istorijos puslapis – jø dalyvavimas Lietuvoje ir uþ jos ribø – Balta-
rusijoje, Ukrainoje ir kitur – þydø þudynëse, […] daþniausiai prievartinis”
(34). Apie vieno ið tokiø batalionø darbus britø istorikas dr. M.C. Deanas
cituoja vokieèiø apygardos komisaro Slucke (Baltarusijoje) raportà: „Ope-
racijos metu miestelyje dëjosi ðiurpûs dalykai. Neapraðomu þiaurumu vo-
kieèiø policijos pareigûnai ir ypaè lietuviø partizanai (taip èia vadinami
12-ojo bataliono kariai – E.M.) ginë þydus ir gudus ið namø. Visame mies-
telyje aidëjo ðûviai, o kai kuriose gatvëse didþiulëmis krûvomis buvo sugul-
dyti nuþudytø þydø lavonai” (7). Vis dëlto, kaip rodo istorikø tyrinëjimai
(23; 34), tokiø tiesiogiai dalyvavusiø þudynëse batalionø buvo nedaug.
Dabar be galo sunku nustatyti kaltininkus, ávertinti jø kaltës dydá, pa-
vyzdþiui, asmens, kuris pats neðaudë, bet vedë pasmerktuosius á mirties
vietà, juos saugojo ir pan. R. Hilbergas raðo: „Rytuose vietiniai policijos
organai ir padaliniai tebuvo árankis vokieèiø okupacinës valdþios rankose.
Uniformuotø ir ginkluotø policininkø drastiðkos akcijos turëjo kur kas di-
desná poveiká nei merijø veiksmai, taèiau policija, kaip ir savivaldybës, gy-
vavo tik todël, kad to reikëjo valdantiems vokieèiams” (15). Bet juk kiek-
vienas turi galvà ant peèiø, todël gali elgtis pagal sàþinæ ir pasirinkti – daly-
vauti nusikaltime ar ne. Sunku nesutikti su L. Truskos mintimis, kad „ir
iðeivijoje, ir Lietuvoje raðoma apie Lietuvos kariuomenës tragedijà 1940
m. rudená, kada ji buvo ájungta á Raudonàjà armijà […] Lietuvos kariuo-
menës tragedija kitur - kad ji neatliko savo pareigos ir negynë valstybës
1940 m. birþelá ir kad jau po metø vieni jos kariai turëjo ðaudyti þydus, o
kiti – lieti kraujà uþ Sovietø Sàjungà” (29). Panaðias iðvadas, matyt, galima
padaryti ir vertinant lietuviø tautos nuostatas ir elgesá tuo metu.
Neteisinga bûtø manyti, kad visi lietuviai tuo metu tylëjo ir nieko ne-

37
darë. Pasaulis vertina ir gerbia kelis ðimtus jau suskaièiuotø (o dar kiek
neþinomø! Pvz., jau minëtoji S. Ginaitë-Rubinsonienë mano, kad tokiø
gelbëtojø Lietuvoje buvo apie 3 tûkst.) dràsuoliø, kurie, rizikuodami savo
ir artimøjø gyvybëmis, slëpë þydus. Þinomas ir kai kuriø inteligentø, kuni-
gø bei politikos veikëjø (prezidento Kazio Griniaus, þemës ûkio ministro
Jono Aleksos, kunigø Mykolo Krupavièiaus, Alfonso Lipniûno, generolo
Stasio Raðtikio ir kt.) kreipimasis á okupacinæ valdþià ir tautà bandant uþ-
tarti þydus.
Gali bûti, kad nemaþai panaðiø atvejø liko neþinomi, bet mums svar-
biausia buvo padëti suvokti, kas Lietuvoje atsitiko Antrojo pasaulinio karo
metu ir kodël atsitiko.
Kaþin ar Lietuvai þydø praradimas yra maþiau skaudi tragedija nei þy-
dams holokaustas, klausë Leonidas Donskis, nes „niekas taip nëra garsi-
næs Lietuvos vardo pasaulyje, kaip ið jos kilæ garsûs þydø menininkai, moks-
lininkai, filosofai ir teologai”(9).

38
 Vietoj pabaigos

Apibendrinant pateiktus samprotavimus ir faktus norëtøsi pateikti dar

vienà L. Truskos citatà: „Deja, þydðaudþiai, kuriø ið tikrøjø buvo nedaug, –
tik ledkalnio virðûnë. Problema kur kas rimtesnë. Pirmiausia – tai Lietuviø
aktyvistø fronto (LAF) antiþydiðkumas, Laikinosios vyriausybës (LV), vieti-
nës lietuviø valdþios ástaigø, ypaè policijos bei sukarintø formuoèiø, þydø
eksproprijavimo veiksmai, taip pat lietuviðkosios spaudos 1941 m. vasarà
bei rudená kurstyta antiþydiðka psichozë, daugelio lietuviø, ypaè elito,
abejingumas þydø tautos tragedijai. Be abejo, mes negalime pro þydø radi-
kalø akinius þiûrëti á savo naujausiøjø laikø istorijà ir iðbraukti ið jos pir-
màjá Nepriklausomybës kovø savanorá Kazá Ðkirpà, Lietuvos nepriklauso-
mybæ atkurti siekusá LAF’à ar 1941 m. birþelio antisovietiná, pirmàjá Euro-
poje, sukilimà. Taèiau nematyti kraupiø juos lydëjusiø ðeðëliø taip pat ne-
valia” (29).
Su daugeliu ðios citatos teiginiø tenka sutikti ir jausti atsakomybæ dël
to, kas ávyko. Visose vokieèiø okupuotose ðalyse, iðskyrus Graikijà, Lenki-
jà ir Lietuvà, buvo sukurti ávairaus dydþio SS legionai, ið kuriø ne vienas,
matyt, susitepë nekaltø þmoniø krauju, atsirado ir savø þydðaudþiø, savø
kolaborantø (ðiuo atþvilgiu Lietuva nëra jokia iðimtis), bet tik vienoje kito-
je tvyrojo toks daugumos gyventojø, ypaè elito, abejingumas savo bendra-
pilieèiø – þydø tragedijai. Tikriausiai ne taip svarbu, kiek lietuviø tiesiogiai
dalyvavo þudynëse, – keli ðimtai ar keli tûkstanèiai (jø tikslus skaièius var-
gu ar kada bus nustatytas) – nes net ir vienas nekaltø þmoniø þudikas ar
prisidëjæs prie þudyniø, kad ir kokiais motyvais (kerðto ar tuo labiau – ide-
ologiniais) vadovaudamasis bûtø tai padaræs, uþtrauktø gëdà bet kuriai
tautai. Pagaliau ðià kaltæ nors ðiek tiek suðvelnina (jei tai ámanoma) tie keli
ðimtai ar keli tûkstanèiai (taip pat neþinia, ar tikslø skaièiø kada nors suþi-
nosime) lietuviø ðeimø, kurios, rizikuodamos savo gyvybëmis, gelbëjo þy-
dus. Dar sunkiau ávertinti kaltæ tø tûkstanèiø naciø kolaborantø, kurie,
dirbdami ávairiose to meto organizacijose ir ástaigose, pagal iðgales gelbëjo
savo tautieèius lietuvius, taèiau, kita vertus, ypaè susijæ su policijos, savi-
valdybiø bei kai kuriomis kitomis okupacinëmis ástaigomis, pagal pareigas
ir vykdydami ásakymus, buvo priversti prisidëti, nors ir netiesiogiai, prie
þydø genocido.

39
 Kyla rimta problema – kaip vertinti didelës lietuviø tautos dalies, ypaè
jos elito (inteligentijos), abejingumà, o daþnai netgi piktdþiugiavimà, ma-
tant, kas yra daroma su bendrapilieèiais (pagaliau – þmonëmis) þydais. Ar
ne ðià problemà reikëtø iðkelti á pirmà vietà, nes þmogþudþiø, matyt, visai
laikais ir visur buvo ir bus? O kai didelë tautos dalis abejingai stebi, kas
daroma jos bendrapilieèiais ar tiesiog þmonëmis, ir nei moraliðkai, nei tei-
siðkai neávertina, tai ar turës tokia tauta moralinæ teisæ reikalauti, kad ki-
tos tautos jai padëtø ir jà remtø, kai bus paþeidþiamos kokios nors jos (tau-
tos ar valstybës) suverenios teisës? Prisiimti moralinæ atsakomybæ, matyt,
sunkiau nei teisinæ (kurià nustato kiti), nes tai padaryti reikia patiems.
Tampa nesvarbu, kad Tu pats nedalyvavai tuose siaubinguose ávykiuose,
kad Tavo giminës juose nedalyvavo, kad galbût kai kurie ið jø netgi gelbëjo
nelaimëlius, nes jeigu mes suvokiame save kaip civilizuotà tautà, gebanèià
kurti savo valstybæ, tai turime jausti atsakomybæ uþ kiekvienà tos valstybës
pilietá ir moralinæ atsakomybæ uþ tautos (ir valstybës) praeitá, dabartá bei
ateitá. Pagaliau, jeigu lietuviø tauta tuo metu buvo (ar ateityje bûtø) taip
sugniuþdyta, kad prarado atsakomybës jausmà, vis tiek iðlieka krikðèionið-
koji ir bendraþmogiðkoji kiekvieno ið mûsø atsakomybë mylëti kiekvienà
þmogø taip, kaip save. Juk tauta, kaip dvasiðkai susijusiø þmoniø bendrija,
privalëtø savo nuostatas derinti su krikðèioniðkosios moralës nuostatomis.
Tuo tarpu 1941 m. lietuviai gyveno pagal „lietuviðkàjà” moralæ – jiems tuo
metu nerûpëjo kitø reikalai.
Uþ tiesiogiai þudynëse dalyvavusiø lietuviø (þydðaudþiø) ir ið dalies uþ
kolaborantø kaltes 1995 m. pavasará sakydamas kalbà Izraelio parlamente
(Knesete) Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas atsipraðë þydø tau-
tos: „Praðau Jûsø atleidimo uþ tuos lietuvius (paryðkinta mano – E.M.),
kurie negailestingai þudë þydus, juos ðaudë, trëmë, plëðë” (35).
Per pastaruosius keletà metø panaðius „kaltës dël holokausto” pareið-
kimus padarë Vokietijos kancleris, Lenkijos, Prancûzijos, Kroatijos ir Aust-
rijos prezidentai, Vengrijos uþsienio reikalø ministras. Neseniai uþ katali-
kø kaltes þydø atsipraðë ir popieþius Jonas Paulius II bei Lietuvos vysku-
pai. Taèiau po Prezidento A. Brazausko pareiðkimo liko nepatenkintos abi
pusës. Nemaþai lietuviø klausë: kas ápareigojo Lietuvos Prezidentà atsi-
praðyti tautos vardu (nors, kaip matome, jis atsipraðë tik uþ tiesioginius
nusikaltëlius)? O þydai norëjo, kad bûtø atsipraðyta visos lietuviø tautos
vardu. Matyt, kada nors, anksèiau ar vëliau, jei lietuviai norës tapti norma-

40
lia civilizuota tauta, gebanèia kritiðkai vertinti save ir savo praeitá, pripa-
þinti klaidas, atgauti kitø pagarbà ir, svarbiausia, atgauti savigarbà, reikës
pasakyti þymiai daugiau ir tiksliau.
Pagaliau – tai kiekvieno ið mûsø apsisprendimas. Nuo mûsø asmeninio
santykio su ðiuo kraupiu mûsø istorijos puslapiu ir padarytø iðvadø pri-
klausys ir visos lietuviø tautos, Lietuvos valstybës santykiai su civilizuotu
pasauliu, o svarbiausia – kiekvienos civilizuotos asmenybës raida. Visa tai
lems, ar Lietuvoje susiformuos pilietinë visuomenë, ar galësime iðvengti
panaðiø tragedijø, ar Lietuvos valstybë galës bûti visavertë pasaulio valsty-
biø bendrijos narë.

41
 LITERATÛRA

1. Atamukas S. Lietuvos þydø kelias. Nuo XIV amþiaus iki XX a. pabaigos.

Vilnius, 1998 (ðios knygos È. Bauþos recenzijà þr.: Lietuvos istorijos
metraštis, 1998 metai. Vilnius, 1999, p. 314–324).
2. Atamukas S. Þydai Lietuvoje. XIV–XX a. Vilnius, 1990.
3. Atminties dienos. Tarptautinë konferencija, skirta Vilniaus geto sunai-
kinimo 50-meèiui, 1993 m. spalio mën. 11–16 d. Vilnius, 1995.
4. Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumà (1940 06–1941 09).
Vilnius, 1996.
5. Brandišauskas V. Lietuviø ir þydø santykiai 1940–1941 metais, Darbai
ir dienos. 1996, Nr. 2 (11).
6. Bubnys A. Vokieèiø okupuota Lietuva (1941–1944). Vilnius, 1998.
7. Dean M.C. Lietuviø dalyvavimas masinëse þydø þudynëse Baltarusi-
joje ir Ukrainoje 1941–1944 metais, Akiraèiai. 1998 m. vasario mën.
Nr. 2 (296).
8. Donskis L. (pokalbis su juo) Apie ðiandieniná antisemitizmà Lietuvoje,
Akiraèiai. 1995 m. birþelio mën. Nr. 6 (270).
9. Donskis L. Hierosolyma est perdita: didþiosios kultûros pabaiga ir nû-
dienos þydø bendruomenë Lietuvoje, Akiraèiai. 1996 m. geguþës mën.
Nr. 5 (279).
10. Donskis L. Nejaugi þydø arogancijoje slypi antisemitizmo prieþastys?
Akiraèiai. 1998 m. sausio mën. Nr. 1(295).
11. Donskis L. Ar ámanomas lietuviø ir þydø dialogas? Akiraèiai. 1998 m.
geguþës mën. Nr. 5 (299).
12. Gilbert M. The Dent atlas of the Holocaust. Second edition. London,
1993.
13. Ginaitë-Rubinsonienë S. Atminimo knyga. Vilnius, 1999 (R. Stankevi-
èiaus recenzijà þr.: Kultûros barai, Nr.3, 2000, p. 74–78).
14. Grunskis E. Lietuvos gyventojø trëmimai 1940–1941, 1945–1953 metais.
Vilnius, 1996.
15. Hilberg R. Nusikaltëliai. Aukos. Stebëtojai. Þydø tragedija 1933–1945.
Vilnius, 1999.

42
16. Ivinskis Z. Lietuvos þydai istorijos ðviesoje, Aidai. Èikaga, 1971,
Nr. 10; 1972, Nr.1.
17. Janulaitis A. Þydai Lietuvoje. Bruoþai ið Lietuvos visuomenës istorijos
XIV–XIX amþ. Kaunas, 1923.
18. Johnson P. Þydø istorija. Vilnius. 1999.
19. Maslauskienë N. Lietuvos komunistø tautinë ir socialinë sudëtis
1939 m. pabaigoje – 1940 m. rugsëjo mën., Genocidas ir rezistencija.
1999, Nr. 1 (5).
20. Metraštis XIV. Lietuvos katalikø mokslo akademija. Konferencija „Ka-
talikø Baþnyèia ir lietuviø – þydø santykiai”. Vilnius, 1999.
21. Rekašius Z.V. Kodël Lietuva 1941 m. netapo Treèiojo reicho satelitu,
Akiraèiai. 1999 m. spalio mën. Nr. 9 (313).
22. Savukynas B. Iš kur ta tikrosios istorijos baimë ir kam ji naudinga,
Akiraèiai. 1996 m. kovo mën. Nr. 3 (277).
23. Senn A.E. Istorikai kalba apie holokaustà Lietuvoje (þr. L. Truskos
komentarus), Akiraèiai. 1998 m. sausio mën. Nr. 1 (295).
24. Suþiedëlis S. 1941 metø sukilimo baltosios dëmës, Akiraèiai. 1991 m.
spalio – lapkrièio mën. Nr. 9–10 (233–234), 1992 m. sausio mën.
Nr. 1 (235).
25. Suþiedëlis S. Lietuva 1918–1940. Valdþia, visuomenë ir antisemitiz-
mas, Akiraèiai. 1995 m. balandþio mën. Nr. 4 (268).
26. Suþiedëlis S. Kas iðþudë Lietuvos þydus, Akiraèiai. 1998 m. balandþio
mën. Nr. 4 (298).
27. Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. Kaunas, 1995.
28. Truska L. Ar 1940 m. þydai nusikalto Lietuvai? Akiraèiai. 1997 m. lie-
pos mën. Nr. 7 (291).
29. Truska L. Ir atleisk mums mûsø tëvø bei seneliø nuodëmes. Apie holo-
kaustà Lietuvoje 1941 m., Kultûros barai. 1999, Nr. 5–6.
30. Truska L. Mums nëra ko bijoti savo praeities, Lietuvos Jeruzalë (per-
spausdinta iš Kauno dienos). 1999 m. liepos–rugpjûèio mën., Nr. 3–4
(87–88).
31. Truska L., Anuðauskas A., Petravièiûtë I. Sovietinis saugumas Lietu-
voje 1940–1953 metais. MVD-MGB orgnizacinë struktûra, personalas ir
veikla. Vilnius, 1999.
32. Viljamsonas G. SS: Nuo gatvës kovotojø iki daugiagalvës hidros. Vilnius.
1998.

43
33. Zingeris M. Kas ið tikrøjø suniekino mûsø valstybës himnà? Lietuvos
Jeruzalë. 1999 m. liepa – rugpjûtis. Nr. 3–4 (87–88).
34. Zizas R. Lietuvos kariai savisaugos batalionuose (1941–1944), Lietu-
vos archyvai. Nr. 11. Vilnius. 1998.
35. Sakalauskaitë R. Raudø sienoje – praðymas taikos tarp pasaulio tautø,
Lietuvos rytas. Nr. 50 (1270), 1995 03 02.
36. Àðàä È. Õîëîêàñò. Êàòàñòðîôà Åâðîïåéñêîãî åâðåéñòâà
(1933–1945). Cáîðíèê ñòàòåé. Èåðóñàëèì, 1990.

Leidiná parengus spaudai, pasirodë dar keletas knygø, nagrinëjanèiø

þydø genocido temà.

Arendt H. Totalitarizmo ištakos. Vilnius, 2001.

Lietuvos þydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas, sud. Y. Plasseraud
ir H. Minczeles. Vilnius, 2000.
Tory A. Kauno getas: diena po dienos. Vilnius, 2000.
1941 m. birþelio sukilimas. Dokumentø rinkinys, sud. V. Brandiðaus-
kas. Vilnius, 2000.

44