V TEMA.

NACIONALINIŲ TEISMŲ VAIDMUO UŽTIKRINANT ES TEISĖS

ĮGYVENDINIMĄ. VIRŠENYBĖS PRINCIPAS. TIESIOGINIS TAIKYMAS IR
TIESIOGINIS VEIKIMAS. NETIESIOGINIS VEIKIMAS.

10 SEMINARAS – ES TEISĖS VIRŠENYBĖS PRINCIPAS

I. Bendri klausimai, kuriuos turite prisiminti iš teisės teorijos ir tarptautinės (viešosios) teisės:
1.1. Prisiminkite pagrindines teisės normų kolizijos taisykles: lex superior derogat legi inferiori, lex
posterior derogat legi priori, lex specialis derogat legi generali
1.2. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos teisės sistemoje (skaitykite: V.
Vadapalas. Tarptautinė teisė, 2006, 61-73.)
II. Pagrindinės viršenybės principo taisyklės:
2.1. Taikymo ar galiojimo viršenybė?
2.2. Viršenybės principo taikymo apimtis.
2.3. Viršenybės principo pagrindimas.
2.4. Kokios pareigos iš viršenybės principo kyla valstybės valdžios institucijoms, įskaitant teismams?
Ar viršenybės principas įpareigoja valstybės administracines institucijas?
2.5.Viršenybės principo taikymas nacionaliniuose teismuose: Simmenthal byla C-106/77, Factortame
(I) byla C-213/89.
III. Viršenybės principas ESTT praktikoje:
3.1.Van Gend en Loos byla. Kuo ji svarbi viršenybės principui?
3.2. Costa/Enel byla: faktinės bylos aplinkybės ir ginčo šalių argumentai, ESTT argumentai,
pagrindžiantys ES teisės viršenybės principą;
IV. ES teisė ir valstybių narių konstitucijos:
4.1. Ar prieštaravimas tarp Konstitucijos ir ES teisės praktikoje yra realus? Pagalba: pvz, žr. Tanja
Kreil byla C-258/98.
4.2. Internationalle Handelsgeselschaft byla: faktinės bylos aplinkybės, ginčo šalių argumentai,
ESTT argumentai ir sprendimas
4.3. Pateikite pavyzdžius valstybių narių, kurios pripažįsta ES teisės viršenybę prieš jų Konstituciją
ir valstybių narių, kurios nepripažįsta?
4.4. Vokietijos Konstitucinio teismo praktika dėl ES teisės viršenybės principo taikymo Vokietijos
Grundgesetz atžvilgiu
4.5. Lietuvos Konstitucijos ir ES teisės santykis pagal Lietuvos konstitucinę teisę.
V. ES teisės viršenybės principas ir valstybių narių sudarytos tarptautinės sutartys: sudarytos
iki narystės ES (žr. SESV 351 str.) ir sudarytos po įstojimo.
VI. Apibendrinimui:
6.1. išvardinkite teisės aktus pagal jų teisinę hierarchiją Lietuvos teisėje. Remkitės teisės aktais, o kur
reikia, LR KT jurisprudencija.
6.2. Kuo ES teisės taikymas ir veikimas valstybių narių nacionalinėje teisėje yra specifinis.

Prezentacija: Ar gali būti daromos Konstitucijos pataisos, kurios prieštarauja narystės Europos
Sąjungoje įsipareigojimams? (šaltinis: Konstitucinio teismo nutarimas, 2014 m. sausio 24 d., žr. dalį
dėl Konstitucijos pataisų).

Įžanga: Kad Sąjungos teisė būtų visiškai įgyvendinta, ji turi atitikti du reikalavimus. Pirma,
joje nustatytos teisės privalo būti tokios, kad jomis galima būti remtis nacionaliniame teisme,
turinčiame jas ginti (kitaip tariant, šį reikalavimą atitinka tiesioginio veikimo principas apie kurį bus
kalbėta vėliau). Tačiau teismas taip pat turėtų suteikti Bendrijos teisės normai pirmenybę tuo atveju,
jei būtų jos ir nacionalinės normos kolizija. Tai yra žinoma kaip Bendrijos teisės viršenybės, arba
pirmenybės, principas (kai kurie autoriai dar vadina „Bendrijos teisės prioritetu“). Kaip ir tiesioginio
veikimo sąvoka, Bendrijos teisės viršenybė nėra konkrečiai reglamentuota Sutartyje. Teisybe, ji
visada buvo numanoma pagal Sutarties sistemą ir tikslus, bet šį faktą turėjo nustatyti, patvirtinti ir
plėtoti ESTT praktika.1
Pagrindinės ES viršenybės principo taisyklės:

Viršenybė – vienas iš pagrindinių ES teisės principų, kuris reiškia, kad, kilus prieštaravimui
tarp ES teisės ir nacionalinės teisės, taikoma ES teisė. Termino viršenybė nereikėtų sieti su teisės
normų hierarchine struktūra, pagal kurią teisės norma, prieštaraujanti aukštesnio statuso teisės
normai, yra negaliojanti; „įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, yra negaliojantis. Tai daug
radikalesnė pasekmė nei taikant normos pirmenybę. ES teisės viršenybė reiškia taikymo viršenybę,
tai reiškia, kad kolizijos tarp nacionalinės ir ES teisės normos atveju, nacionalinės teisės norma yra
netaikoma, tačiau galioti nenustoja. Sujungtose bylose C-10/97iki C-22/97 IN.CO.GE.’90 Europos
Komisija įrodinėjo, kad bet kokia nacionalinės teisės norma, prieštaraujanti ES teisei, turėtų būti
laikoma „neegzistuojančia“ ir negaliojančia. ESTT nesutiko su tokia pozicija ir konstatavo, kad:
 Situacijose, kurios nereguliuojamos ES teisės, nacionaliniai teismai gali patvirtinti
nacionalinės teisės, kuri kertasi su ES teise, tesėtumą; ir
 Situacijose, kuriose ES teisė taikytina, nacionaliniai teismai privalo netaikyti nesuderinamos
nacionalinės teisės kartu užtikrindami, kad bet kokios ES teisės (law) suteikiamos teisės
(rights) nacionalinių procedūrų pagalba būtų įgyvendinamos.
Antroji taisyklė: ES viršenybės principas yra absoliutus ir besąlyginis. Tai reiškia, kad visa
ES teisė (tiek pirminė, tiek antrinė, tiek ES bendrieji teisės principai bei ES sudarytos tarptautinės
sutartys) yra aukščiau už valstybių narių nacionalinę teisę. Viršenybės principo absoliutumas reiškia,
kad net mažiausia techninio pobūdžio ES teisės norma yra aukščiau už nacionalinę teisę, kad ir kokio
rango ji bebūtų.
Trečioji taisyklė: ES viršenybės principas taikomas nepriklausomai nuo to, kuris
(nacionalinis ar ES) teisės aktas priimtas vėliau.
Ketvirtoji taisyklė: ES teisė yra aukščiau už nacionalinę teisę tiktai tose srityse, kur
egzistuoja ES teisė, t.y. šis principas taikomas ES kompetencijos ribose. Kitaip tariant, dvi teisinės
sistemos, nacionalinė ir Sąjungos teisė, egzistuoja atskirai, veikdamos skirtingose srityse, tačiau
Sąjungos teisė naudojasi viršenybe esant nacionalinės ir ES teisės kolizijai.
Penktoji taisyklė: ES teisės viršenybės principas įpareigoja visas valstybės narės valdžios
institucijas. Nacionalinės legislatyvinės institucijos negali priimti įstatymų, prieštaraujančių ES teisei,
taip pat privalo anuliuoti ar pakeisti įstatymus ar atskiras normas, prieštaraujančias ES teisei.
Vyriausybė negali priimti administracinių ar kitų priemonių, nesuderinamų su ES teise, taip pat turi

1
Walter Cairns. Europos Sąjungos teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 1999. P. 136
užkirsti kelią tarptautinių sutarčių su trečiomis valstybėmis sudarymui, jei tokios sutartys prieštarauja
ES teisei. ES viršenybės principas, kai ne kartą pažymėjo ESTT, yra privalomas ir valstybės narės
administracinėms institucijoms (pvz., Byla 103/88 Fratelli Costanzo v Comune di Milano, Byla
224/97 Erich Ciola v Land Vorarlberg).
Be abejo viršenybės principas yra privalomas ir ypač aktualus nacionaliniams teismams.
Pastariesiems iš viršenybės principo kyla dvi svarbiausios pareigos:
 Netaikyti ES teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės normos. Prieštaraujanti
nacionalinė teisės norma turi būti „atidėta į šalį“ [angl. set aside]. Kaip jau buvo
minėta, nėra reikalavimo tokią nacionalinės teisės normą pripažinti negaliojančia.
Nacionalinė teisės norma lieka galioti ir taikoma toms teisinėms situacijoms, kurios
nepatenka į ES teisės reguliavimo sritį.
 Užkirsti kelią nacionalinės teisės prieštaravimui ES teisei, aiškinant nacionalinę
teisę „kiek įmanoma“ suderintai su ES teise, bet ne contra legem.
Simmenthal byla2 (C-106/77) iliustruoja atvejį, kuomet ES teisės viršenybės principo taikymas
gali sukelti problemas nacionaliniams teismams, tokiose situacijose, kuomet pagal nacionalinę teisę
tik aukščiausias teismas arba konstitucinis teismas turi jurisdikciją konstatuoti nacionalinės teisės
prieštaravimą konstitucijai.
Simmenthal bylos fabula:
 Bendrovė Simmenthal iš Prancūzijos į Italiją importavo jautieną. Veterinarijos ir
visuomenės sveikatos inspekcija pareikalavo sumokėti mokestį už mėsos patikrinimą
pasienyje. Simmenthal reikalaujamą mokestį sumokėjo, bet laikėsi nuomonės, kad toks
mokestis nėra suderinamas su EB teise, konkrečiai, pažeidžia laisvo prekių judėjimo
nuostatas (SESV 30 str.), todėl kreipėsi į nacionalinį teismą dėl mokesčio sugrąžinimo.
Italijos nacionalinis teismas, po kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo, konstatavo,
kad toks apmokestinimas nėra suderinamas su SESV 30 str., kadangi prilygsta muitams
lygiaverčio poveikio mokėjimui ir nurodė Italijos finansų administracijai grąžinti
neteisėtai surinktus mokesčius kartu su palūkanomis. Finansų administracija pareiškė
protestą dėl šio nurodymo, argumentuodama tuo, kad nacionalinis įstatymas, remiantis
kuriuo Simmenthal turėjo sumokėti mokestį, to daryti neleidžia, o dėl įstatymo
„atidėjimo į šalį“ gali spręsti tik Italijos Konstitucinis teismas. Tuomet nacionalinis
teismas vėl kreipėsi prejudicinio sprendimo.
ESTT nurodė:

2
Bylą lietuvių kalba rasite: http://curia.europa.eu/arrets/TRA-DOC-LT-ARRET-C-0106-1977-200406992-05_03.html
  Kiekvienas nacionalinis teismas, spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą,
privalo visapusiškai taikyti Bendrijos teisę bei apsaugoti teises, kurias ji suteikia
privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės
nuostatos, galinčios prieštarauti Bendrijos teisei, neatsižvelgiant į tai, ar ji
priimta anksčiau, ar vėliau už Bendrijos teisės nuostatą.
 Ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių
bus panaikinta teisės aktų leidybos arba kitomis konstitucinėmis
priemonėmis.
Atskirai reikėtų panagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (o administraciniame
procese reikalavimų užtikrinimo priemonių RAP) taikymo nacionaliniuose teismuose, tais atvejais,
jeigu lygiagrečiai yra sprendžiama, ar nacionalinis įstatymas neprieštarauja ES teisei. Tokia situacija
buvo iškilusi Factortame byloje:
Trumpa bylos fabula:
Jungtinės Karalystės 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymas nustatė JK laivų registravimo
naujame JK laivų registre išlygas, susijusias su nacionalinės priklausomybės reikalavimu, pavyzdžiui,
laivas priklauso Jungtinės Karalystės subjektui arba laivas eksploatuojamas asmens iš Jungtinės
Karalystės ir jo naudojimui vadovauja bei jį kontroliuoja asmuo iš Jungtinės Karalystės. Nacionalinės
priklausomybės reikalavimas buvo įvestas siekiant išvengti situacijos, kai su Jungtinės Karalystės
vėliava plaukiojantys, bet su Jungtine Karalyste jokio ryšio neturintys laivai „grobsto“ Jungtinei
Karalystei skirtas žvejybos kvotas. Ispanijos laivų bendrovė Factortame, kuriai priklausė laivai,
plaukiojantys po JK vėliava, įregistruoti JK laivų registre pagal seną tvarką, ginčijo naujos
registravimo tvarkos teisėtumą ir pateikė ieškinį prieš JK Transporto ministeriją. Be abejo JK
nacionaliniam teismui kilo abejonės, ar naujoji registravimo tvarka neprieštarauja ES teisėje
nustatytoms steigimosi laisvės taisyklėms. Nacionalinis teismas, siekdamas nustatyti, ar yra
prieštaravimas, kreipėsi į ETT prejudicinio sprendimo su prašymu dėl ES teisės aiškinimo. Taip pat
nacionalinis teismas ieškovų prašymų priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių t.y.
suspenduoti naujos tvarkos taikymą bendrovės atžvilgiu. JK teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, buvo apskųsta ir galiausiai House of Lords nusprendė, kad pagal nacionalinę
teisę Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų
nagrinėjamoje pagrindinėje byloje. Galiausiai House of Lords nusprendė, kad šis ginčas kelia
Bendrijos teisės išaiškinimo klausimą, todėl kreipėsi į ETT dėl prejudicinio sprendimo. Taigi House
of Lords pateikė prielaidą, kad aptariamas nacionalinis teisės aktas yra suderinamas su Bendrijos
teise, jei jis nėra pripažintas prieštaraujančiu Bendrijos teisei ir tol, kol jis nėra tokiu pripažintas ir iki
prejudicinio sprendimo priėmimo nacionalinis teismas neturi teisės taikyti laikinųjų apsaugos
priemonių reikalaujamų teisių atžvilgiu, sustabdydamas nacionalinio teisės akto taikymą. House of
Lords pateikė klausimus ETT, ar EB teisė:
a) įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar

b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?

ESTT atsakydamas į šiuos klausimus pažymėjo:

 Su Bendrijos teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia

nacionalinės teisės sistemos nuostata ir bet kokia įstatymų leidybos, administracinė ar
teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės veiksmingumą, atimant iš turinčio
jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti viską, kas ją taikant
reikalinga tam, jog nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios
sudaryti net laikiną kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui (minėto
1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal 22 ir 23 punktai).

 Bendrijos teisės veiksmingumas lygiai taip pat susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės
norma galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam teisėjui
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką busimo teismo
sprendimo dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Todėl
teismas, kuris tokiomis aplinkybėmis imtųsi laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik tai
neprieštarautų nacionalinės teisės normai, privalo netaikyti tokio pobūdžio nacionalinės
teisės normos.

 Šį išaiškinimą taip pat patvirtina EEB sutarties 177 straipsniu (dabar SESV 267 str.)
nustatyta sistema, kurios veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas,
sustabdęs bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismas atsakys į jam pateiktą prejudicinį
klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių prieš jam priimant sprendimą
po to, kai Teisingumo Teismas pateiktų savo atsakymą.

 Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip
reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį
ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos
netaikyti.

Šeštoji taisyklė: galima išskirti tiesioginę ES ir nacionalinės teisės koliziją, tai yra atvejus,
kuomet taikant prieštaraujančias teisės normas, gautume skirtingas teisines pasekmes ir
netiesioginę - kuomet nacionalinė teisė užkerta kelią efektyviam ES teisės taikymui
(Factortame bylos atvejis).
Viršenybės principas ESTT praktikoje:

ES teisės viršenybės principas nėra įtvirtintas ES sutartyse. Nors ES Konstitucijoje buvo

įtvirtinta norma dėl ES teisės viršenybės (“Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos
institucijos naudodamosi suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu”),
tačiau Lisabonos sutartyje to atsisakyta. Tačiau prie Lisabonos S pridėtoje deklaracijoje nustatyta,
kad pripažįstama ESTT praktika dėl viršenybės principo: “remiantis nusistovėjusia Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi Sutartimis,
turi viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis sąlygomis.”
ES teisės viršenybės principą, kaip ir kitus svarbiausius ES teisės principus, savo praktikoje
suformulavo ir vystė ESTT. Pirmoji byla, turėjusi svarbią reikšmę nustatant ES teisės viršenybės
principą, tai 1963 metų Van Gend en Loos byla (Nr. 26/62). Nors šioje byloje viršenybės principas
dar nebuvo suformuluotas, tačiau pateikti svarbūs argumentai dėl ES teisinės sistemos sui generis
pobūdžio, kas vėliau leido pagrįsti viršenybės principą.

Van Gend en Loos bylos faktinės aplinkybės:

 Beneliukso valstybių susitarimu pakeičiama kai kurioms prekėms taikomų išorinių tarifų
klasifikacija
 Įmonė Van Gend en Loos už emulsijos įvežimą turi mokėti nebe 3 proc, o 8 proc. mokestį.
 Tuometinės EEB sutarties 12 str. valstybes nares įpareigojo iki pereinamojo laikotarpio
pabaigos nebekelti senų ir neįvedinėti naujų muito mokesčių ir jiems lygiaverčio poveikio
privalomųjų mokėjimų
 Klausimas – kokia sutartis turi būti taikoma kilus kolizijai tarp EB sutarties ir vėliau valstybių
narių sudarytos sutarties? (šiuo atveju – trišalės Beneliukso valstybių sutarties). Ar privatus
asmuo gali remtis EB teise prieš valstybę.

ESTT, atsakydamas į nacionalinio teismo klausimus, pabrėžės:

 Skirtingai nei kitos tarptautinės sutartys, EEB sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą,
kuri įsigaliojusi tapo valstybių narių nacionalinės teisės sudėtine dalimi, ir jų teismai privalo
šią teisę taikyti.
 Valstybės narės, neribotam laikotarpiui įsteigdamos Bendriją, ir jos institucijoms suteikusios
galias veikti, tam tikrose srityse apribojo savo suverenias teises, ir tokiu būdu sukūrė
teisės sistemą, privalomą tiek joms pačioms, tiek ir jų piliečiams.

Taigi Van Gend en Loos byloje Teismas akcentavo, kad tuometinė EB teisinė sistema (dabar
ES) yra savarankiška teisinė sistema, nesutampanti bei su nacionaline nei su tarptautine
teisinėmis sistemomis.

Po metų Costa/ENEL byloje (Nr. 6/64) ESTT, cituodamas Van Gend en Loos sprendimo
formuluotes, suformulavo ES teisės viršenybės principą. Ši byla buvo susijusi su prieštaravimu
tarp kai kurių Sutarties nuostatų ir Italijos įstatymo, numatančio elektros įmonės nacionalizavimą.
Kadangi Italijos įstatymas buvo priimtas vėliau, tai šios šalies teismas pareiškė klausimą, susijusį su
prioritetu.
Ieškinio pagrindas: prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl to, koks teisės aktas turi būti
taikomas kilus kolizijai tarp nacionalinio įstatymo ir EB antrinio teisės akto.
Faktinės aplinkybės:
  Flaminio Costa buvo akcininkas elektros bendrovės, kuri 1962 m. Italijos vyriausybės buvo
nacionalizuota. Ponas Costa, kuris buvo ir teisininkas, atsisakė mokėti sąskaitas už elektrą,
todėl buvo kompanijos ENEL paduotas į teismą. Jis tvirtino, kad inter alia, įstatymas dėl
įmonės nacionalizavimo prieštaravo įvairioms EB sutarties nuostatoms, todėl jis neturi
pareigos mokėti už elektrą.
 Milano teismas kreipėsi į ETT prejudicinio sprendimo. Tuo tarpu Italijos vyriausybė nurodė,
kad kreipimasis yra „absoliučiai nepriiimtinas“ ir kad nacionalinis teismas turi taikyti vėlesnį
įstatymą. Ji pabrėžė, kad EB sutartis buvo ratifikuota įstatymu, taigi šiuo atveju turime koliziją
tarp įstatymų, todėl turėtų būti taikomas lex posterior derogat priori principas t.y. nacionalinis
teismas turi taikyti vėlesnį įstatymą.
ETT pirmiausia citavo savo sprendimą Van Gend en Loos byloje – valstybės “apribojo savo
suverenias teises”. Analizuodamas EB sutarties nuostatas Teismas šią mintį rutuliojo toliau: jis
pabrėžė, kad pagal EB sutarties 189 str. (dabar SESV 288 str.) įgaliojimai buvo perleisti Bendrijų
institucijoms, o remiantis EB sutarties 5 str. (dabar ES sutarties 4 (3) str. lojalaus bendradarbiavimo
pareiga), valstybės įsipareigojo laikytis Bendrijos teisės. Būtent iš pastarosios normos buvo išvesta
ES teisės viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu. ETT teigė:
“Nuostatų, kurios kyla iš Bendrijos, o paprasčiau – iš Sutarties sąlygų ir dvasios
integravimas į kiekvienos valstybės narės teisinę sistemą, nebeleidžia šioms valstybėms suteikti
pirmenybę teisinės sistemos, kurią jos prisiėmė abipusiškumo pagrindu, vienašaliai ir vėlesnei
priemonei. Todėl tokia priemonė turi būti suderinama su ta teisine sistema. Bendrijos teisė
negali veikti skirtingai atskirose valstybėse dėl vėliau priimamų nacionalinių įstatymų
vykdymo, nekeliant pavojaus Sutarties tikslų įgyvendinimui…”.
Taigi Teismo nuomone, ES teisė, dėl savo ypatingos ir prigimties juridine galia negali būti
silpnesnė už nacionalinės teisės nuostatas, kad ir kaip jos būtų įformintos, nes priešingu atveju ši teisė
netektų savo, kaip Bendrijos teisės savybių, be to, ir pačios Bendrijos teisinis pagrindas taptų
abejotinu.
Taigi galime daryti išvadą, kad Bendrijos teisinės sistemos autonomija ir Bendrijos normų
viršenybė nacionalinių priemonių atžvilgiu išplaukia iš Bendrijos teisės prigimties20, kuri yra
specifinė teisinė sistema ir kuri tampa neatskiriama valstybių narių teisinės sistemos sudedamąja
dalimi, ir kurią taikyti yra įpareigojami nacionaliniai teismai. Be to, ji remiasi realių galių, kylančių
iš valstybių narių suvereniteto apribojimų, perdavimu Bendrijos institucijoms.
Kad pagrįstų savo išvadas, padarytas minėtoje byloje, ETT pateikia tokius argumentus:

20
Mathijsen, P. S. R. F. A Guide to European Union Law.London: Sweet and Maxwell, 2007, p. 46.
 Pirmiausia, Sutartis sukūrė tokią teisinę tvarką, kuri tuojau pat tapo sudėtine visų valstybių
narių teisinės sistemos dalimi.
Antra, valstybės narės perdavė Bendrijos institucijoms realius įgaliojimus, kylančius iš
suvereniteto apribojimų.
Trečia, būtina realizuoti Sutarties tikslus (integraciją ir bendradarbiavimą), kad būtų
pasiektas Bendrijos teisės vieningumas ir efektyvumas. Šiam siekiui bus pakenkta, jei bent viena
valstybė narė atsisakys vykdyti Bendrijos teisę, kuri vienodai ir lygiai įpareigoja visas nares.
Ketvirta, valstybių narių prisiimti įsipareigojimai pagal Sutartį yra verčiau atsitiktiniai nei
besąlyginiai, jeigu jie priklausytų nuo vėlesnių šalių inicijuotų teisės aktų.
Paskutiniu argumentu ETT akcentuoja, kad tiesioginis EB taikymas būtų beprasmis, jeigu
valstybės narės galėtų nepripažinti Bendrijos teisės, priimant vėlesnius nesuderinamus su ES teise
nacionalinius teisės aktus.21
ES teisė ir valstybių narių konstitucijos

Gali kilti klausimas, ar praktikoje galėtų kilti prieštaravimas tarp valstybės narės
Konstitucijos ir ES teisės. Juk Konstitucijoje reglamentuojami esminiai valstybės ir visuomenės
gyvenimo klausimai, politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindai, valstybės santvarka,
valdžios institucijos, valdžių padalijimo principas ir kt. Taip pat reikia akcentuoti, kad valstybė,
stodama į ES, taip pat turi suderinti konstitucines nuostatas su ES teise, kartais konstitucijos pataisų
valstybėse narėse prireikia prieš reformų sutarčių ratifikavimą. Vis dėl to tai nereiškia, kad
prieštaravimo tarp ES ir šalies Konstitucijos negali kilti. Nors, reikia pažymėti, tokie atvejai negali
būti dažni. Pavyzdžiui, galėtume išskirti žmogaus teisių apsaugos sritį ir pasakyti, kad būtent šioje
srityje prieštaravimas labiausiai tikėtinas. 2005 m. Vokietijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad
2004 m. Įstatymas dėl Europos arešto orderio, kuris buvo priimtas įgyvendinant ES Pagrindų
sprendimą (direktyvos atitikmuo ex 3 ramstyje) 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir
perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, prieštarauja Konstitucijai, todėl negalioja. 2006 m. liepos
20 d. Vokietija priėmė kitą teisės aktą, skirtą ištaisyti Konstitucinio Teismo nurodytus trūkumus ir
pagal nacionalinę teisę įgyvendinti visą pagrindų sprendimą. Šis teisės aktas tebegalioja.
Tanja Kreil byloje (C-285/98) nors tiesiogiai nebuvo kelimas klausimas dėl Vokietijos
Konstitucijos ir ES direktyvos galimo prieštaravimo, tačiau, kaip matysime, faktiškai toks
prieštaravimas egzistavo.

Tanja Kreil (C-285/98) byla:

 Ginčas tarp Vokietijos pilietės T. Kreil ir Vokietijos dėl atsisakymo ją įdarbinti

Vokietijos federacijos ginkluotose pajėgose (Bundeswehr) techninės priežiūros (ginklų

21
Craig, P.; DeBurca, G. EU Law: Text, Cases, Materials. 4th ed., Oxford: Oxford University Press, 2008, p. 346.
 elektronikos) skyriuje. Bundeswehr naujokų priėmimo centras, o po to ir jo vadovybė,
remdamiesi tuo, kad įstatymai moterims draudžia eiti su ginklų naudojimu susijusias
karines pareigas, atmetė jos prašymą. Draudimas moterims užimti karines pareigas buvo
įtvirtintas ir Vokietijos Konstitucijoje, kurioje darant nuorodas į įstatymus, pasakyta,
kad moterys gali stoti į karo tarnybą tik savanoriškai ir tik į medicinos bei kariuomenės
muzikantų tarnybas.
 Vokietijos nacionaliniam teismui kilo klausimas, ar Vokietijos įstatymai (SG ir SLV )
neprieštarauja Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris
principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo
sąlygų atžvilgiu nuostatoms. Nacionalinis teismas kreipėsi į TT prejudicinio sprendimo,
prašydamas išaiškinti atitinkamas šios direktyvos nuostatas. (ypač dėl jos 2 straipsnio,
išaiškinimo.
 Pateikdamas savo klausimą, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar minėta Direktyva
neužkerta kelio nacionalinių nuostatų, pavyzdžiui, Vokietijos teisės aktų, draudžiančių
moterims eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas ir leidžiančių joms patekti
tik į medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas, taikymui?
 Pareiškėja tvirtina, kad šis draudimas yra tiesioginė Direktyvai prieštaraujanti
diskriminacija. Ji mano, kad pagal Bendrijos teisę įstatymas arba reglamentas negali
moteriai drausti užsiimti jos pageidaujama profesija.
 Kita vertus, Vokietijos vyriausybė mano, kad Bendrijos teisė neužkerta kelio
svarstomoms SG ir SLV nuostatoms, atitinkančioms Vokietijos konstitucinės teisės
normą, draudžiančią moterims tarnauti ginkluotose pajėgose. Ji mano, kad Bendrijos
teisė iš esmės nereguliuoja gynybos reikalų, kurie yra BUSP sferos dalis ir kurie išlieka
valstybės narės suverenumo sferoje. Antra, net jei Direktyva ginkluotosioms pajėgoms
būtų taikoma, svarstomos nacionalinės nuostatos, ribojančios moterų galimybes eiti tam
tikras pareigas Bundeswehr, būtų leistinos pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis3.
 ETT priėjo išvados, kad visiškas draudimas moterims eiti bet kokias su ginklų
naudojimu susijusias karines pareigas nėra vienas iš Direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje
leidžiamų požiūrio skirtumų, susijusių su noru apsaugoti moteris. Todėl į klausimą
reikia atsakyti, kad Direktyva neleidžia taikyti tokių nacionalinių nuostatų, kaip
Vokietijos teisės aktų nuostatos, nustatančios bendrą draudimą moterims eiti su ginklų
naudojimu susijusias karines pareigas ir leidžiančių joms patekti tik į medicinos bei
kariuomenės muzikantų tarnybas.
Taigi Tanja Kreil byloje ESTT faktiškai konstatavo, kad Vokietijos teisės aktai pažeidžia Direktyvos
nuostatas. Nors ESTT tiesiogiai neišskyrė Vokietijos Konstitucinės nuostatos prieštaravimo
Direktyvai ir nekalbėjo apie ES teisės viršenybės principą, tačiau ši byla aiškiai iliustruoja situaciją,
kad valstybės narės Konstitucijoje įtvirtinta nuostata nėra suderinama su Direktyva, todėl negali būti
taikoma.

3
2 dalis: Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės netaikyti jos nuostatų profesinės veiklos
sritims, taip pat, atitinkamais atvejais, mokant tokios veiklos, kuriose darbuotojo lytis yra lemiamas
veiksnys dėl šių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba aplinkos.
3 dalis: Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, susijusių su moterų apsauga, ypač dėl nėštumo ir
motinystės.
Galime prisiminti ir 2014 m. Lietuvoje vykusį referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams,
kuriame buvo siūloma keisti LR Konstitucijos 47 str. nustatant, kad žemė, vidaus vandenys, miškai,
parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, taip uždraudžiant žemę
parduoti užsieniečiams bei juridiniams asmenims. Kaip žinia referendumas dėl mažo piliečių
aktyvumo buvo laikomas neįvykusiu. Tačiau jeigu tokios Konstitucijos pataisos būtų priimtos, jos
akivaizdžiai prieštarautų ES bendrosios rinkos taisyklėms, pirmiausia, laisvam kapitalo judėjimui bei
steigimosi laisvei.

Nors praktikoje prieštaravimas tarp ES teisės ir valstybės narės pagrindinio įstatymo – Konstitucijos,
niekadan nebuvo konstatuotas, tačiau tai nereiškia, kad toks klausimas nebuvo kilęs. Pirmą kartą šis
klausimas kilo 1970 m. byloje Internationale Handelsgeselschaft (Nr. 11/70). Šioje byloje
prejudicinio sprendimo rėmuose buvo keliamas klausimas ne dėl Sutarties nuostatos ir nacionalinės
teisės akto prieštaravimo, bet dėl prieštaravimo tarp EB Reglamento ir Vokietijos Konstitucijos
nuostatų. Ieškovas įrodinėjo, kad Reglamentas pažeidė Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintą
proporcingumo principą ir tuo remiantis siekė anuliuoti reglamento veikimą. Kadangi Konstitucija
yra aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas, tai bet koks teisės aktas prieštaraujantis jai neturi
galios. Konstitucijoje nebuvo nuostatos dėl EB teisės viršenybės, todėl iškilo klausimas, kuris teisės
aktas yra viršesnis.

Internationale Handelsgeselschaft bylos fabula:

 EB Reglamentas 120/67 nustatė tam tikrų žemės ūkio produktų eksporto licenzijų sistemą,
pagal kurią tokią licenciją buvo galima gauti sumokėjus užstatą, ir užstatas būtų prarandamas,
jei prekės nebuvo eksportuojamos per nustatytą terminą.
 Pareiškėja gavo eksporto licenciją avižoms ir prarado sumokėtą depozitą 17.000 DEM.
Kompanija kreipoėsi į nacionalinį teismą ginčydama tokią Reglamentu nustatytą licenzijų
sistemą, teigdama, kad ji nėra suderinama su Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus
teisėmis, o būtent su ekonominės veiklos laisve ir proporcingumo principu.
 Frankfurto administracinis teismas kreipėsi į ESTT prejudicinio sprendimo, keldamas
reglamento galiojimo klausimą.

ESTT pažymėjo:

 Jei institucijų priimamų teisės aktų teisėtumas būtų vertinamas dėl jų atitikimo nacionalinėms
teisės normoms ar sąvokoms, tai turėtų neigiamą poveikį EB teisės vientisumui ir
efektyvumui. Tokių teisės aktų teisėtumą galima vertinti tik Bendrijos teisės šviesoje. Iš tiesų,
Sutartimi sukurta savarankiška teisės sistema, ir vien dėl jos prigimties šios teisės sistemos
nuostatų negali keisti nacionalinės teisės normos, kad ir kaip jos būtų suformuluotos. Jei tai
būtų galima, tai teiktų pagrindo kvestionuoti pačią EB teisės sistemą.

 “… teismai negali iš Sutarties kilusiai teisei priešpastatyti nacionalinės teisės normų, kad
ir kokio pobūdžio jos bebūtų. Bendrijos teisės akto teisėtumui arba jo veikimui valstybėje
neturi įtakos argumentavimas, kad šis aktas liečia tos valstybės konstitucijoje įtvirtintas
pagrindines teises arba nacionalinės konstitucinės sandaros pagrindus”.
 Taigi ESTT nuomonė buvo gana kategoriška ir aiški – Bendrijos teisės akto teisėtumo
klausimas negali būti sprendžiamas lyginant jį su nacionaline teise. ES teisė, remiantis ESTT
suformuluota doktrina, turi viršenybę netgi prieš nacionalinius konstitucinius įstatymus ir pačias
konstitucijas. Netgi fundamentalios nacionalinių konstitucijų suteiktos teisės negali panaikinti EB
teisės viršenybės.
Reikia akcentuoti, kad tokia ESTT pozicija nebuvo palankiai sutikta daugelio valstybių narių
konstitucinių teismų. Iki šiandien klausimas dėl ES santykio su šalies konstitucija yra gana jautrus.
Nors visos valstybės narės pripažįsta ES teisės viršenybės principą, tačiau skiriasi pripažinimo
apimtis. Šiuo atžvilgiu galime skirti dvi valstybių narių grupes. Pirmoji grupė (pvz., Airija, Austrija,
Begija, UK, Liuksemburgas, NL) – valstybės narės besąlygiškai pripažįstančios viršenybės principą;
antroji grupė – valstybės narės, nepripažįstančios viršenybės principo taikymo nacionalinių
konstitucijų atžvilgiu (pvz., Danija, Vokietija, Italija, Ispanija, Lietuva, Lenkija). Taip pat
nesutariama klausimu, ar nacionaliniai Konstituciniai teismai turi jurisdikciją spręsti, ar ES teisės
aktas yra suderinamas su šalies konstitucija.
Valstybių narių požiūrį ir požiūrio evoliuciją bene geriausiai atspindi Vokietijos
Konstitucinio teismo tam tikri sprendimai:
 Solange I sprendimas: kadangi EB tuo metu nebuvo sukurtas žmogaus teisių apsaugos
katalogas, tai pareiškimas Internationale Handelsgesellschaft byloje, kad Bendrijos teisė yra
viršesnė už valstybių narių nacionalinę teisę, netgi jų konstitucinę teisę, buvo nacionalinių
teismų sujudimo priežastis, kurie priešinosi akivaizdžiam žmogaus teisių trūkumui ES teisėje.
Kitaip tariant, ESTT pareiškimas, kad Europos teisė yra aukščiau netgi už Vokietijos
Konstituciją suteikė pagrindą diskusijai, kad ES narystė gali pakenkti demokratinių ir
pagrindinių teisių apsaugai Vokietijoje. Priminsime, kad Internationale Handelsgesellschaft
byloje buvo sprendžiamas Bendrijos depozitų sistemos prieštaravimas Vokietijos
Konstitucijai. Reikia akcentuoti, jog Vokietijos administracinis teismas, kuris kreipėsi į ESTT
su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, gavęs atsakymą iš jo, kad Bendrijos teisės normų
teisėtumo klausimas negali būti sprendžiamas remiantis nacionalinėmis konstitucinėmis
normomis, nusprendė nepaklusti tokiam sprendimui ir savo sprendime konstatavo, kad
„įstatymų leidėjas, ratifikuodamas EEB sutartį, negalėjo atsisakyti pagrindinių teisių,
įtvirtintų Konstitucijoje, apsaugos. Kartu nurodė, kad Bendrijai buvo perleistos didesnės
galios negu leido Konstitucija“4. Remdamasis šiais argumentais Vokietijos administracinis
teismas nusprendė kreiptis į Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą, nes manė, kad
Bendrijos depozitų sistema prieštarauja konstituciniams Vokietijos teisės principams. Šiame

4
Jarukaitis I. Europos Bendrijų teisės viršenybė ir valstybių narių bei Lietuvos Respublikos teisė // Teisė, 2000, Nr. 37, p. 52.
 1974 m. sprendime, žinomame kaip Solange I, Vokietijos Konstitucinis Teismas tikrino, ar
reglamentas neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai, o taip pat kėlė klausimą, ar EB teisė yra
Vokietijos konstitucinio reguliavimo dalykas (kitaip tariant, ar Konstitucinis teismas turi
įgaliojimus tikrinti EB teisės aktų suderinamumą su Konstitucija). Šiuo atveju ginčas buvo
susijęs su pagrindinių teisių apsauga t.y. daroma prielaida, kad reglamente nustatyta depozitų
sistema prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms, kurias įtvirtina Vokietijos Konstitucija
(proporcingumo principas, ekonominė veikimo laisvė). Vokietijos Konstitucinis Teismas
pažymėjo, kad EB teisėje nėra veiksmingo žmogaus teisių apsaugos mechanizmo, todėl
Konstitucinis Teismas turi užtikrinti žmogaus teisių apsaugos lygį pagal Vokietijos
Konstituciją. Todėl jis konstatavo, kad jis vykdys savo kompetenciją peržiūrint ES teisės
teisėtumą, tiktai iki tol, kol Bendrijos teisė priims pagrindinių teisių katalogą, kuris bus
adekvatus pagrindinių teisių katalogui, esančiam Konstitucijoje. Tai reiškia, kad EB teisinės
priemonės gali būti kontroliuojamos pagal Vokietijos Konstituciją, užtikrinančią žmogaus
teisių apsaugą. Taigi, Vokietijos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jis turi teisę aiškinti,
ar reglamentas atitinka Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises, nes EB teisė
neužtikrina žmogaus teisių apsaugos. Iš šio sprendimo galime daryti išvadą, kad Vokietijos
Konstitucinis teismas pripažįsta ES teisės viršenybę Konstitucijos atžvilgiu su viena
išimtimi – žmogaus teisių apsaugos sritimi. Jeigu kyla klausimas, ar EB teisės aktas
nepažeidžia žmogaus teisių, tai Konstitucinis teismas pasilieka sau teisę tikrinti tokio
teisės akto suderinamumą su Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis ir
jeigu nustatytų prieštaravimą, toks EB teisės aktas negalėtų būti taikomas. Kitaip tariant,
iškilus konfliktui tarp Bendrijos teisės ir pagrindinių teisių, įtvirtintų Vokietijos
Konstitucijoje, apsaugos, būtent pagrindinių teisių apsauga bus viršesnė už Bendrijos teisę.
 1986 m. Solange II byloje101 Vokietijos Konstitucinis teismas sušvelnino savo poziciją. Jo
pozicijos pasikeitimas buvo inspiruotas EB teisės pokyčiais žmogaus teisių apsaugos srityje.
Pokyčiai ESTT praktikoje (Stauder sprendimas), Bendrijos institucijų priimtos įvairios
deklaracijos žmogaus teisių ir demokratijos klausimais, ir faktas, kad visos Bendrijos
valstybės narės prisijungė prie EŽTK. Taigi, atsižvelgęs į įvykusius pokyčius Bendrijoje,
Vokietijos konstitucinis teismas konstatavo, kad Bendrijų garantuojama apsaugos
sistema prilygsta Vokietijos pagrindinio įstatymo užtikrinamai apsaugai, ir paskelbė,
kad ateityje susilaikys nuo antrinių Bendrijos teisės nuostatų vertinimo netgi tada, kai
šalys nurodys jų prieštaravimą pagrindinėms teisėms. Tai reiškia, kad Vokietijos
Konstitucinis Teismas pripažįsta EB žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo adekvatumą

101
Wünsche Handelsgesellschaft (‘Solange II’), BVerfG decision of 22 Oct. 1986 [1987] 3 CMLR 225.
 Vokietijos Konstitucijos atžvilgiu, todėl atsisako savo jurisdikcijos EB teisės aktų
atžvilgiu. Jo teigimu, „tol, kol ETT apsaugos pagrindines teises, Vokietijos Konstitucinis
Teismas nesikiš“.102 Kitaip tariant, jis daugiau nebekontroliuos Bendrijos teisės
suderinamumo su Vokietijos pagrindinėmis teisėmis. Tačiau, reikia akcentuoti, kad
Vokietijos Konstitucinis Teismas visiškai neatsisakė veikti šioje srityje. Jis pasiliko sau
kompetenciją spręsti Bendrijos antrinės teisės teisėtumo klausimą vos tik ETT neužtikrins
tokios pagrindinių teisių apsaugos, kokia yra garantuojama remiantis Vokietijos Federacinės
Respublikos Pagrindiniu Įstatymu. Taigi, Vokietijos Pagrindinis Įstatymas išlieka kaip
Damoklo kardas virš Europos teismų, kurie turi pasirūpinti aukšto standarto apsauga.104 Kitaip
tariant, jie turi užtikrinti, kad ES pagrindinių teisių apsauga būtų panaši ir suderinama su
Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintu žmogaus teisių apsaugos užtikrinimu. (Galbūt pastebėjote,
kad Solange II sprendimas iš esmės yra atitikmuo EŽTT Bosphorus sprendimo)
 Maastricht sprendimas:105 ilgą laiką Vokietijoje nacionalinės ir ES teisės santykis buvo
nagrinėjamas akcentuojant žmogaus teisių apsaugą, tačiau 1992 m. Vokietijos Konstitucinis
Teismas pažymėjo kitą aspektą – kompetencijos padalijimą tarp EB ir Vokietijos. Maastricht
bylos sprendime Vokietijos Konstitucinis Teismas pripažino Vokietijos Konstitucinio Teismo
ir ETT „kooperacijos“ santykį, kuris reiškia, kad abu teismai, vienas kitą papildydami,
sprendžia antrinės teisės taikymo klausimą.106 Mastrichto sprendime nustatyta: dėl tų ES
institucijų teisės aktų, kurie priimami viršijant įgaliojimus, ir kurie nepriklauso ES
jurisdikcijai ir kompetencijai, Vokietijos Konstitucinis Teismas turi galutinį žodį ir
kontroliuos tuos aktus tol, kol Vokietijos teisinė tvarka yra su tuo susijusi.107 Vokietijos
Konstitucinis Teismas pasilieka kompetenciją spręsti net ir tada, kai ES institucijų priimti
teisės aktai nėra vien ES kompetencija, t.y. kai ES priima tokį teisės aktą, kuris pagal ES
sutartį nėra jai numatytas. Esant nepagrįstam Sutarties nuostatų išplėtimui, Teismas pasilieka
sau išskirtinę kompetenciją, kad Vokietijos nacionalinės valdžios įgaliojimai nebūtų paneigti
ar nepagrįstai pasisavintos jų teisės. Taigi, Vokietijos Konstitucinis Teismas šioje byloje taip
pat konstatatuoja, kad „bet kurie kiti teisės aktai, viršijantys EB kompetenciją, nebus
įpareigojantys Vokietiją. Dėl konstitucinių priežasčių Vokietijos valstybės įstaigos kol kas
netaikys jų Vokietijoje“110, nes, remiantis Vokietijos Pagrindiniu Įstatymu, ES teisės aktas,
priimtas peržengus nustatytas kompetencijos ribas, Vokietijoje negalėtų būti taikomas.

102
Alter, K. J. op. cit., p. 114.
104
Groussot, X., p. 53.
105
‘Maastricht decision‘, BverfG decision, 2 BvR 2134/92 and 2 BvR 2159/92 of 11 Jan. 1994 [1994] CMLR 57.
106
Normantas, A., p. 50–51.
107
Frowein, J. A. German Constitutional System and Membership in the European Union, Lithuanian Constitutional
Amendments Project. Stojimas į Europos Sąjungą ir konstitucija, seminaro medžiaga. Vilnius, 2000, p. 29.
110
Kūtris, G. Valstybės kompetencijos perdavimas Europos Sąjungos institucijoms ir konstitucinio teismo vaidmuo.
Konstitucinių teismų vaidmuo Europos Sąjungos narystes kontekste, konferencijos medžiaga. Vilnius, 2004, p. 29.
 Maastricht bylos sprendimas tapo bene svarbiausiu konstituciniu pranešimu dėl
kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių ir ES, t.y. įtvirtinančiu, kad tarptautinėms
institucijoms gali būti perduodamas veikimas tik nustatytose ribose, kad nebūtų viršytas
nacionalinio suvereniteto slenkstis.
 2009 m. Lisabonos sprendimas: Vokietijos KT pažymėjo, kad jis turi kompetenciją tikrinti,
ar ES teisės aktas yra suderinamas su konstituciniu identitetu pagal Vokietijos Konstituciją.
KT nurodė, kad ES teisės viršenybės principas kyla ne iš ES teisės, o iš nacionalinės teisės.
Jis taip pat akcentavo, kad jis suintencyvins tikrinimą dėl ES teisės aktų atitikimo
kompetencijų suteikimo principui t.y. tikrins, ar ES veikimas nėra ultra vires. 2011 m. Bailout
byloje, KT tikrino, ar Vokietijos finansinė parama Graikijai ir euro gelbėjimo planas, priimtas
ES, nepažeidžia nacionalinės konstitucijos. KT priėjo išvados, kad finansinė pagalba buvo
teisėta ir nepažeidė Vokietijos parlameno prerogatyvos atlikti finansinę nacionalinio biudžeto
kontrolę.
 Apibendrinę Vokietijos KT praktiką, galime daryti išvadą, jog Vokietija pripažįsta Sąjungos
teisės viršenybę, remdamiesi šalies Konstitucijos 23 ir 25 str. Vokietija didelį dėmesį skiria
pagrindinių teisių apsaugai ir kompetencijos pasiskirstymo klausimui tarp ES ir Vokietijos.
Vokietijos Konstitucinis Teismas gali pasinaudoti savo jurisdikcija tada, kai Sąjungos teisė
pažeidžia pagrindines žmogaus teises, ginamas Vokietijos Konstitucijos. Jis taip pat pasilieka
sau galutinį sprendimą dėl ES institucijų įgaliojimų, kurių apimtis išeina už Sutarties ribų.

Lietuva
Lietuvos nacionalinės teisės santykis su ES teise pradėjo formuotis šaliai rengiantis stojimui į
ES. Jau tuomet buvo sprendžiamos tokios konstitucinės problemos kaip dalies valstybės
kompetencijos perleidimas ES institucijoms, ES teisės tiesioginis taikymas nacionalinėje teisėje bei
jos viršenybė, nacionalinės vyriausybės ir parlamento santykiai ES teisės aktų priėmimo procese ir
kt.151
1995 m. birželio 12 d Lietuvos ir ES santykiai įforminti Europos sutartimi (Asociacijos
sutartis), steigiančios asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos
Respublikos, iš kitos pusės. Šia sutartimi buvo aiškiai išreikštas Lietuvos narystės ES tikslas ir
įtvirtintas Lietuvos įsipareigojimas suderinti savo teisę su ES reikalavimais. Pagal šią sutartį taip
pat buvo įsteigtos jos įgyvendinimą prižiūrinčios bendros institucijos su ES – Asociacijos Taryba,
jai padedantis ir pagrindinius dokumentus rengiantis Asociacijos Komitetas, Jungtinis

151
Vadapalas, V. Stojimas į Europos Sąjungą ir konstitucija, seminaro medžiaga, p. 13.
parlamentinis komitetas, kurį sudaro Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Ši
Europos sutartis su Lietuva įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d.
Siekiant įgyvendinti Europos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 1998 m. sausio 7 d.
Seimo Valdyba sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti atitinkamus įstatymų projektus.
Pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į Tarptautinių sutarčių įstatymą, kadangi Lietuvos teisinėje
sistemoje nebuvo įtvirtinta jokia teisės norma, kuri nustatytų, jog esant prieštaravimui tarp
nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės normų, būtų taikoma tarptautinė sutartis.
Todėl 1999 m. birželio 22 d. buvo priimtas naujas Tarptautinių sutarčių įstatymas, kurio
11 str. išsprendė klausimą dėl pirminės EB teisės taikymo Lietuvos teisės sistemoje. Šio
straipsnio 2 d. skelbia:
„2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias
normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo
metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutarties nuostatos.“155

Naujas tarptautinių sutarčių įstatymas buvo svarbus žingsnis Europos integracijos

procese.“157 Jis išsprendė ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybės klausimą Lietuvos teisinėje
sistemoje ir tokiu būdu sukūrė teisinį mechanizmą, užtikrinantį Europos (asociacijos) sutarties
vykdymą.
Kitas svarbus klausimas buvo, ar Lietuvos stojimas į ES neprieštarautų Konstitucijai.
Seimo valdybos darbo grupė išaiškino, kad stodama į ES, valstybė narė privalo perduoti dalį savo
kompetencijos ES institucijoms tam tikrose srityse. Valstybė narė taip pat perleidžia joms dalį
įstatymų leidybos įgaliojimų, todėl tam tikros galios pradedamos vykdyti kartu su ES institucijomis.
Anot prof. V. Vadapalo, „stojimas į Europos Sąjungą nereiškia nepriklausomybės netekimo ar
apribojimo, o pasireiškia tuo, kad ES organams perduodama valstybinės kompetencijos dalis ir kartu
sutinkama deleguoti suverenias teises tam tikrose srityse, apibrėžtose Europos Sąjungos steigimo ir
veiklos sutartyse.“158 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Z. Namavičius tvirtino, kad
„valstybės dalyvavimas šioje valstybių bendrijoje nesumenkins valstybinę bendruomenę sudarančios
tautos gebėjimų kurti teisę“159, nes, teisėjo nuomone, valstybės suverenitetas pasireiškia kuriant ir
vykdat teisę. Doc. dr. E. Jarašiūnas, atsižvelgęs į jau įstojusių į ES valstybių narių praktiką,
reziumuoja, kad „dar nė viena Europos Sąjungos valstybė nėra atsisakiusi ir kol kas neketina
atsisakyti konstitucionalizmo ir konstitucijos viršenybės nacionalinės teisės sistemoje principo, nėra

155
Tarptautinių sutarčių įstatymas. Valstybės žinios. 1999, Nr. 60-1948.
157
Vadapalas, V. Stojimas į Europos Sąjungą ir konstitucija, seminaro medžiaga, p. 17.
158
Vadapalas, V. Stojimas į Europos Sąjungą ir konstitucija, seminaro medžiaga, p. 20.
159
Namavičius, Z. Suverenitetas ir Europos Sąjungos teisė. Konstitucinių teismų vaidmuo Europos Sąjungos narystės
kontekste, konferencijos medžiaga. Vilnius, 2004, p. 10.
panaikintos ir toliau veikia konstitucinės kontrolės institucijos, nacionaliniai teismai ir toliau taiko
nacionalinę teisę.“160
Taigi visi autoriai laikosi vienos ir tos pačios pozicijos, kad Lietuva, įstojusi į ES,
nepraras savo nepriklausomybės, tiesiog perleis dalį savo suverenių galių tam tikrose srityse.
Todėl palaikant autorių argumentus, būtina atsižvelgti ir į LR Konstitucijos 2 bei 3 str., įtvirtinančius
nuostatas dėl suvereniteto. 2 str. skelbia:
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“161
3 str. kalba apie suvereniteto apribojimų draudimą:
„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių
suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos
valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“162
Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos Prancūzijos, Italijos ir daugelio kitų valstybių
konstitucijose, tačiau tai nesutrukdė joms stoti į Bendriją ir vėliau tapti ES narėmis. 163 Šios
nuostatos nesutrukdė Lietuvai tapti nei Jungtinių Tautų nare, nei prisijungti prie Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nes „nacionalinės teisės normų kūrimas ar
nevaržomas dalyvavimas kuriant tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikoje, kaip ir daugelyje
kitų šalių, yra įmanomas tik tautai pačiai tiesiogiai ar per išrinktus savo atstovus nevaržomai
įgyvendinant savąjį suverenitetą,“164 – teigia Z. Namavičius.
Dar vienas teigiamas atsakymas į klausimą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia
stojimą į ES, yra Konstitucijos 136 str., įtvirtinantis Lietuvos teisę dalyvauti tarptautinėse
organizacijose:
„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja
Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.“165 O Konstitucijos 135 str. 1 d., kuri skelbia, kad
„Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę,
piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos
tarptautinės tvarkos kūrimo“166, įtvirtina interesus ir siekius, kuriais vadovaujasi Lietuvos

160
Jarašiūnas, E. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos integracija. Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos
teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo aštuntosios
konferencijos, vykusios 2003 m. birželio 24–27 d., medžiada. Vilnius, 2004, p. 8.
161
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
162
Ibid.
163
Vadapalas, V. op. cit., p. 21.
164
Namavičius, Z. op. cit., p. 10.
165
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
166
Ibid.
Respublika, dalyvaudama tarptautinėse organizacijose. Prof. V. Vadapalas pastebi, kad šie interesai
atitinka ES sutarties 2 str. ir EB steigimo sutarties 2 str. įtvirtintiems siekimams.
Taigi, remiantis išsakytomis nuomonėmis ir minėtais teisiniais pagrindais, galima daryti
išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia stojimą į ES ir nenumato jokių trukdžių
vykdyti įsipareigojimus, kuriuos gali nustatyti ES. Ir nesvarbu, kad pasirengimas narystei ES vyko
analizuojant bei modifikuojant nuostatas, susijusias su tarptautine teise, nes, pasak doc. dr. E.
Jarašiūno, „integracija į Europos Sąjungą konstituciniu požiūriu gali būti vertinama kaip stojimas į
tarptautinę organizaciją,“167 nes Konstitucija nesuteikia galimybės ją traktuoti kitaip.
Lietuvos integracinis procesas dar nesibaigė išnagrinėjus Konstitucijos poziciją dėl Lietuvos
stojimo į ES. Prof. V. Vadapalo teigimu, tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos nuostatos
neatsako dar į du klausimus:
1) kokiu pagrindu Lietuvos Respublika galėtų perduoti ES institucijoms savo
valstybinių institucijų kompetencijos dalį;
2) kokiu pagrindu ES teisės antrinės normos (reglamentai, sprendimai ir kt.) turėtų
viršenybę Lietuvos įstatymų ir kitų teisės normų atžvilgiu.168
Profesorius teigia, kad tam, jog Lietuva galėtų įstoti į ES, ji turi įtvirtinti savo
Konstitucijoje nuostatas dėl ES institucijų teisės aktų tiesioginio taikymo Lietuvos teisinėje
sistemoje ir jų viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Kaip pavyzdį, V. Vadapalas nurodo
Prancūzijos Konstitucijos papildymą naujuoju XV skyriumi, Vokietijos Pagrindinio Įstatymo
nuostatas, įtrauktas į Įstatymą ratifikuojant Mastrichto sutartį ir siūlo tokį patį sprendimo variantą
Lietuvai:
Siekiant, kad Lietuvos Respublikos interesai būtų taip pat tinkamai ginami po jos įstojimo į
ES, analogiškos nuostatos turėtų būti įtvirtintos ir LR Konstitucijoje. Tikslinga būtų papildyti LR
Konstituciją nuostatomis, kurios galutinai išspręstų aukščiau nurodytus klausimus.
Lietuvai tapus ES nare, 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė
Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Tai reiškia, kad
LR Konstitucija buvo papildyta nauju konstituciniu aktu, kuris tapo Konstitucijos sudedamąja
dalimi. I. Jarukaičio vertinimu, tai aktas, „kurį galima traktuoti kaip didžiausią Konstitucijos
reviziją nuo jos priėmimo dienos.“173 Minėtu konstituciniu aktu buvo patvirtinta Lietuvos
narystė ES. Aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d.
LR konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris,
kaip minėta, yra sudedamoji Konstitucijos dalis) nustatyta, kad Lietuvos Respublika, būdama ES

167
Jarašiūnas, E. Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos
Respublikos Konstitucinio Tribunolo aštuntosios konferencijos, vykusios 2003 m. birželio 24-27 d., medžiada, p. 13.
168
Vadapalas V. Stojimas į Europos Sąjungą ir konstitucija, seminaro medžiaga, p. 22.
173
Jarukaitis, I. Justitia, p. 43.
valstybe nare, dalijasi arba patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse
numatytose srityse, kad kartu su kitomis ES valstybėmis narėmis galėtų bendrai vykdyti narystės
įsipareigojimus bei naudotis narystės teisėmis.174
Šio konstitucinio akto 2 dalyje įtvirtinta, jog „Europos Sąjungos teisės normos yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis
grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės
normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės
aktus.“175 Tai reiškia, kad šioje dalyje įtvirtinamos normos, nusakančios ES ir Lietuvos teisės
sistemų sąveiką. Tiksliau tariant, „įtvirtinta Europos teisės taikymo pirmenybė prieš
nacionalinius teisės aktus, tačiau tai ne teisės aktų teisinės galios, bet teisės taikymo klausimas,
t.y. kad kilusi kolizija negali būti laikoma kliūtimi taikyti Europos Sąjungos teisę.“
Konstitucinio akto 2 dalį galima vertinti kaip konstitucinį ES teisės priėmimo ar pripažinimo
nacionaliniu lygmeniu pagrindą, kadangi pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, aukščiausios galios
šalies teisės aktas, įteisino „kitą“ teisės sistemą savo nacionalinėje teisėje, t.y. inkorporavo ją į vidaus
teisę. I. Jarukaitis teigia, kad aptariamo Konstitucinio akto nuostatos perteikia ir ETT išplėtotus ES
teisės principus – ES teisės viršenybę, netiesioginį ir tiesioginį veikimą bei taikymą, todėl, pasak
autoriaus, šių principų konstitucinis įtvirtinimas reiškia du dalykus:
Pirma, Konstitucija konstitucionalizuoja šiuos ETT išplėtotus principus ir juos padaro
savo dalimi, todėl šie principai tampa nacionaliniais konstituciniais principais ir tokiu būdu
sukelia keletą padarinių:
• ES teisė tampa vidaus teisės dalimi.
• Teismai ir kitos valstybės institucijos turi konstitucinę pareigą taikyti ES teisę.
• Teismai ir kitos valstybės institucijos turi konstitucinę pareigą aiškinti nacionalinę
teisę suderinamu su ES teise būdu ir, esant nacionalinės bei ES teisės normų kolizijai, taikyti
ES teisės normas.
• LR teismai turi konstitucinę teisę (o tam tikrais atvejais – pareigą) kreiptis į ETT
prejudicinio sprendimo, o privatūs subjektai turi konstitucinę teisę, remdamiesi ES teise,
prašyti bylą nagrinėjančio teismo, kad jis kreiptųsi į ETT prejudicinio sprendimo.
Antra, ESTT išplėtotų principų konstitucinis įtvirtinimas nacionalinėje teisėje parodo, kad
tokiu būdu yra atmetamas vienas iš esminių ETT teiginių apie absoliučią ES teisės autonomiją ir

174
Jarašiūnas, E. Kelios mintys apie Lietuvos dalyvavimo tarptautiniuose santykiuose konstitucinius pagrindus. Teisė
besikeičiančioje Europoje, mokslo straipsnių rinkinys. Mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 628.
175
Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymas. Valstybės žinios. 2004, Nr. 111-
4123.
minėtų principų kildinimas iš pačios ES teisės prigimties, kuris reikštų, kad nacionalinėje teisėje nėra
būtinybės juos papildomai įtvirtinti ir taip akceptuoti.177
Taigi I. Jarukaičio nuomone, LR Konstitucija nepripažįsta besąlyginės ES teisės
viršenybės Konstitucijos atžvilgiu. Šią poziciją palaiko ir doc. dr. A. Abramavičius, kuris teigia,
kad „kai kas Lietuvoje yra linkęs suabsoliutinti minėtos nuostatos formuluotę „turi viršenybę prieš
Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ ir teigia, esą ji apima Konstituciją ir reiškia, kad
ES teisės normos turi viršenybę prieš Konstituciją. Tokia minėtos formuluotės traktuotė yra
diskutuotina, kadangi vargu ar pačioje Konstitucijoje, kaip aukščiausią teisinę galią turinčiame teisės
akte, gali būti nuostatų, paneigiančių Konstitucijos viršenybę prieš kitus teisės aktus.“178
Prof. dr. E. Kūris, aptardamas Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“ ir jame įtvirtintą diskutuotiną ES teisės viršenybę visų nacionalinės teisės aktų atžvilgiu,
bei palaikydamas aukščiau minėtų autorių nuomonę dėl ES teisės ir Lietuvos Konstitucijos santykio,
remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad Konsitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje“ turi būti aiškinamas sistemiškai, atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatų
tarpusavio sąsajas. Profesorius akcentuoja Konstitucijos 7 str., kuris skelbia, kad „negalioja joks
įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“179 Todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog
„konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatoje sąvoka „kiti
teisės aktai“ apima ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Priminsiu: Konstitucijos 7 straipsnis yra jos
I skirsnyje, o šio skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu. Šis itin aukštas konstitucinės
apsaugos lygis reiškia, kad tol, kol Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis nebus pakeista referendumu, apie
Europos teisės viršenybę nacionalinės Konstitucijos atžvilgiu teisiškai nėra ko samprotauti. O tikėtis,
kad kada nors įvyktų toks referendumas, kuriame ši nuostata būtų pakeista taip, kad Konstitucijos
viršenybės būtų atsisakyta, visiškai nerealu.“180 Savo nuomonę E. Kūris galutinai patvirtina išsakytu
teiginiu, kad „šiuo atžvilgiu Lietuva iš esmės nesiskiria nuo kitų valstybių – Europos Sąjungos narių.
Nacionalinių konstitucijų viršenybė – teisiškai nepaneigtas principas.“181
Taigi atsakymus į klausimą, ką daryti tuo atveju, jei ES teisė prieštarautų Konstitucijai,
galime rasti pačioje Konstitucijoje, nes „Konstitucijos – pirminės teisės – viršenybė yra tarsi teisinis
absoliutas, reiškiantis, jog šalyje negali veikti normos, priešingos Konstitucijai. Kitaip Konstitucija,
kaip pirminė teisė, kaip tautai priklausančios steigiamosios galios išraiška ir susitarimas dėl
svarbiausių valstybiškai organizuotos bendruomenės gyvenimo taisyklių, netektų prasmės.“182
Niekas kitas, išskyrus Seimą ir Tautą, negali daryti Konstitucijos pataisų, nes tik steigiamosios

177
Jarukaitis, I. Justitia, p. 44.
178
Abramavičius, A., p. 313.
179
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
180
Kūris E. Justitia, p. 36.
181
Ibid.
182
Jarašiūnas E. Teisė besikeičiančioje Europoje, mokslo straipsnių rinkinys, p. 630.
valdžios įgyvendinimas išreiškia suverenitetą, t.y. teisę pačiam nustatyti savo kompetenciją. Tuo
tarpu ES yra sukurta valstybių, ji neturi savo valios, todėl pati neturi teisės nusistatyti kompetencijos.
Ji taip pat neturi teisės riboti ją sudarančių valstybių narių valdžios. ES institucijos gali veikti tik
sutarčių, kurias sudarė valstybės narės, ribose.183
Minėtų autorių pozicijas dėl ES teisės ir nacionalinės Konstitucijos sąveikos teisiškai
patvirtina Konstitucinis Teismas, 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavęs, kad „Konstitucijoje ne
tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį
reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė
sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė,
įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės
nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu
reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia),
išskyrus pačią Konstituciją.“184
Taigi, kap matome, Konstitucinis Teismas ES teisės viršenybės Konstitucijai netaiko.
Tai reiškia, kad jis atmeta besąlyginę ES teisės viršenybę nacionalinės Konstitucijos atžvilgiu.
Šiuo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbtą poziciją dėl ES teisės viršenybės principo
taikymo Lietuvoje Konstitucinis Teismas ir toliau akcentavo vėlesniuose nutarimuose, todėl galime
daryti išvadą, kad Lietuva pripažįsta ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę, tačiau su viena
išimtimi dėl LR Konstitucijos. Tai pagrindinis ir svarbiausias šalies teisės aktas, kurio pagrindu
grindžiama visa teisinė sistema, todėl šalyje negalima jokia kolizinė situacija, prieštaraujanti
nacionalinei Konstitucijai.
Lietuvos Konstitucinio Teismo ir ETT bendradarbiavimas taikant ES teisę
Pagal SESV 267 str., pagal kurį ETT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą
dėl ES institucijų teisės aktų galiojimo (išskyrus Sutartis) ir aiškinimo, LR Konstitucinis Teismas
2007 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą kreiptis į ETT su prašymu „priimti prejudicinį sprendimą
šiuo klausimu: ar 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl
elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB 20 straipsnis
turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį

183
Ibid., p. 631.
184
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų
teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo”
patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos,
sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento
patvirtinimo” patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo,
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms”. Valstybės žinios. 2006, Nr. 30-1050.
bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi
teisę pasirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo
– ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo?“202 Teismas
įsipareigojo šį konstitucingumo klausimą spręsti tik gavus prašomą ETT prejudicinį
sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog ginčijamą įstatymo nuostatą, kuria įgyvendinama
minėta direktyva, būtina aiškinti atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytą teisinį reguliavimą.
(http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta549/content)
Anot tos pačios dienos pranešimo spaudai, „tai pirmas atvejis, kai Lietuvos Konstitucinis
Teismas kreipiasi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti Europos Sąjungos
teisės aktą.“203 Tokiu būdu Teismas pirmąkart įgyvendino ES sutarties deklaruojamą ES ir
nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą, nepažeisdamas ETT išimtinės kompetencijos ES
antrinių teisės aktų (tarp jų ir direktyvų) kontrolės srityje. Šis sprendimas parodo Lietuvos
nacionalinių teismų pagarbą ES teisei, ypač ETT, ir draugišką jų bendradarbiavimą, juolab kad
valstybių narių konstitucinių teismų praktikoje kreipimaisi į ETT nėra dažni.
Lietuvai įstojus į ES, Konstitucinio Teismo bendradarbiavimas su ETT prasidėjo sklandžiai,
be jokių konfliktų. Šie santykiai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse narėse gali būti
apibūdinami didėjančiu požiūrių supanašėjimu ir produktyviu dialogu. Šiuo metu ETT ir
nacionaliniai konstituciniai teismai pasiekia tuos pačius rezultatus, net jei jie yra paremti skirtingu
argumentavimu, Teismo atveju – nustatytu Sutarties, o nacionalinių konstitucinių teismų atveju –
nacionaline konstitucija.210 Tačiau visais atvejais išlieka esminis dalykas – teismų abipusis
draugiškumas, kurį nulemia teismų bendradarbiavimas ir dialogas.

ES teisės viršenybės principas ir valstybių narių sudarytos tarptautinės sutartys

Atsakant į klausimą dėl viršenybės principo taikymo valstybių narių sudarytų tarptautinių
sutarčių atžvilgiu, reikėtų skirti dvi tokių sutarčių grupes: tarptautines sutartis, sudarytas iki
valstybės įstojimo į ES (EB), ir sutartis, sudarytas po įstojimo į ES (EB).

Pirmųjų sutarčių atveju aktualus būtų SESV 351 (1) ir (2) str., kuriame pasakyta, kad:

 (1) Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų
iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar
keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.
 (2) Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar
atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus

202
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimas „Dėl kreipimosi į Europos Bendrijų
Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą”. Valstybės žinios. 2007, Nr. 52-2025.
203
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 8 d. pranešimas žiniasklaidai [interaktyvus]. [žiūrėta:
2009-10-01]. <http://www.lrkt.lt/Pranesimai/txt_2007/L20070508b.htm>.
210
Iglesias, G. C. R., p. 69.
 valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą
požiūrį.

SESV 351 str. įtvirtinta norma siekiama apsaugoti valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus
prieš trečiąsias valstybes, prisiimtus iki tampant EB (ar ES) nare. Tai reiškia, kad valstybei narei
leidžiama nukrypti nuo ES teisės, jeigu ji vykdo iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Byloje
Komisija prieš Italiją, (1962 ECR 1) ESTT pažymėjo, kad Italija negali remtis GAAT (a pre –
accession agreement) nuostatomis, siekdama išvengti pareigų pagal EB sutartį, kadangi SESV 351
str. taikomas tik vykdant įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu.

Dėl po stojimo į ES sudarytų tarptautinių sutarčių: pagal tarptautinę teisę, vėliau sudaryta
tarptautinė sutartis negali paveikti ankstesnių susitarimų. Atitinkamai valstybių narių tarptautinės
sutartys, sudarytos po įstojimo į ES (EB), prieštaravimo ES teisei atveju, negalės būti taikomos.