Remdamiesi individualia patirtimi apibūdinkite šiuolaikinėje mokykloje (pasirinktinai – muzikos

arba bendrojo lavinimo) diegiamo muzikinio ugdymo bruožus (kokie vyraujantys ugdymo
tikslai? kokiais būdais siekiama žinių, įgūdžių, gebėjimų? kokie mokytojų ir mokinių santykiai ir
t.t.). Kurie šių bruožų labiausiai prieštarauja nūdienos laikmečio realijoms? Kodėl?

Apsilankiusi keliose mokyklų internetinėse svetainėse įdomumo dėlei perskaičiau, kaip formuluojami
ugdymo tikslai šiuolaikinėse mokyklose. Visur radau iš esmės tą patį - šiuolaikinėje mokykloje (ir visai
nesvarbu ar tai muzikinės pakraipos įstaiga, ar ne) svarbiausias pedagogo uždavinys yra padėti išugdyti
mokinio asmenybę. Labai nustebau, nes tikėjausi pirmu numeriu perskaityti tai, jog pedagogui svarbiausia
yra kuo geriau perteikti dėstomos disciplinos žinias. Tačiau mano suvokimu, paprasčiausias žinių perdavimas
ir asmenybės ugdymas yra du skirtingi dalykai. Prisiminusi savą patirtį mokykloje, galiu pasakyti, jog tik
keletą mokytojų galėčiau vadinti žmonėmis, padėjusiais ugdyti mane kaip asmenybę.

Kadangi mokiausi konservatorijoje, apžvelgsiu konkrečiai muzikinio ugdymo bruožus.

Svarbiausias tikslas – kad mokiniai kuo greičiau išmoktų techniškai, gražiai atlikti kūrinius. Emocinis
ryšys tarp studento ir mokytojo nėra itin glaudus. (Tačiau tikrai tai negalioja visiems pedagogams. Pastebiu
tendenciją, jog kuo jaunesnis mokytojas, tuo svarbesnis ir ryšys. Gal tai susiję su laikmečiu – naujais ir senais
mokymo metodikos būdais.) Mokiniams neįvykdžius pedagogo nurodytų užduočių (neišmokus kūrinių ir
pan.) yra „skaitomi“ moralai, taikomos bausmės, „kertama“ per pažymius, ko pasekoje atsiranda dar
daugiau problemų – nepasitikėjimas, baimė eiti į pamokas, kartu prisideda ir tėvų perdėtas reagavimas į
vaikų „nesėkmes“ mokykloje. Nesėkmė šiuo atveju – blogas pažymys. Pažymys neva turėtų tapti pagrindiniu
žinių motyvatoriumi. Tai skamba kvailai. Žinių mokiniai turėtų siekti ne dėl vidurkių, o dėl bendro išprusimo,
dėl suvokimo, kad tai gali plėsti akiratį ar net duoti tiesioginės naudos (pvz. darbo susiradimas). Taip pat
mokykloje buvo diskutuojama, kaip pagertinti mokinių bendro lavinimo vidurkius ir vienas iš variantų –
drausti dalyvavimą specialybės konkursuose, nepasiekus tam tikro bendro lavinimo pamokų vidurkio.
Kadangi mokyklą baigiau, tai nežinau ar toks būdas taikomas, tačiau faktas, kad tai buvo diskutuotina jau
kelia absurdą.

Visai kitokią patirtį turiu iš muzikos istorijos, kūrinių analizės bei solfedžio pamokų. Šias pamokas vedė
viena mokytoja, kuriai nepatinka tapti „teisėjai“ ir rikiuoti mokinius į bloguosius ir geruosius. Vietoje to,
mes, mokiniai, klausydavomės vieni kitų atsiskaitymų, o po to diskutuodavome kaip pasirodėme. Kiekvienas
turėdavome įsijausti į mokytojo rolę – stebėti klaidas ir pažangą, net pasakyti, kokį pažymį rašytume. Tokiu
būdu mes ne tik lavinome kritinį mąstymą, bet ir kruopščiau tikrinome duotą medžiagą pasiruošimui. Šiose
pamokose už viską labiau buvo vertinamas kūrybiškumas, aktyvumas ir iniciatyva – papildomos medžiagos
suradimas, pristatymai įdomiomis muzikinėmis tematikomis. Mokytoja dažnai pati skatindavo mus domėtis
paprasčiausiai pamokos pabaigoje užduodama intriguojančių klausimų sekančiai, nepristatytai temai. Tokios
pamokos yra įdomios, kadangi jaučiama abipusė motyvacija – tiek iš mokytojo pusės perteikti žinias, tiek iš
mokinio – jas pasiimti.

Taigi šiuolaikinė mokykla yra įvairi. Yra mokytojų, kurie siekia išauginti asmenybes, ir yra mokytojai,
kurie tiesiog nori rezultato, pasiekto bet kokiu būdu. Yra mokytojų, kuriems kur kas svarbesnis santykis su
mokiniu ir jo emocinė būklė besimokant tos disciplinos, ir yra tokių, kuriems „asmeniškumai“ neįdomūs.
Mano nuomone, tai labiausiai neatitinka šių dienų „standartams“, kadangi dabar didžiausios vertybės ir yra
– šilti abipusiai santykiai, pasitikėjimas, motyvacija. Tokio bendravimo pagrindu gali būti pasiektas ir ugdymo
tikslas - išaugintos Asmenybės.