Professional Documents
Culture Documents
Lazdynų Pelėda
Lazdynų Pelėda
Lazdynų Pelėda
Pavasaris, jau pavasaris! Dangus mėlynas, saulutė šviečia, o ten iš tolimų šalių,
iš pietų, skrenda
Sveikus ir švarius jų balsus pagavo aidas valiūkas ir nešė tolyn, kartojo giriose,
net pempės ėmė
Tie jauni vyrukai iš tiesų buvo pilni gyvybės ir, džiaugdamiesi gamtos grožiu,
užtraukė dainelę.
Ankstyvas pavasaris, atgijusi nuotaika. Dar šilimos nėra, žolė nepuošia rudų
kalvelių, medžių
šakelės dar nuogos, bet visa gamta švenčia iškilmingą atgimimo valandą... širdys
plaka džiaugsmu,
laukus, į girias.
- Reikia mums, jaunuoliams, būti vikriems, pratintis daug vaikščioti, judinti savo
kaulus, kad
į paupį.
gryną orą.
Visi sužiuro į upės krantą, kur prie pasisukimo buvo visai neprieinami verpetai.
Žvejai
Kaimiečiai susidėję pastatė ten krūmuose aukštą kryžių, kurs stovėjo į upę
palinkęs, tarytum
norėdamas skubėti į pagalbą. Dabar jaunuoliai pamatė ant kranto stovinčią kažin
kokią žmogystą...
- Man aišku, kad tas žmogus kenčia, - ištarė su užuojauta. - Aš eisiu su juo
susipažinti, o jūs
Peršokęs per griovį, pradėjo našiai eiti. Apsiavęs ilgais batais, drąsiai brido per
pelkes, nors vanduo
taškėsi ir išmirkusios samanos linko. Netrukus pasiekė kalvelę. Žmogus, stovįs
ant kranto, paslėpė
- Ei, sustok!
- Ak, tai tu, Jonai? - sakė užilsęs, pažinęs gimnazijos draugą. - Ką čia dirbi, po
balų! Kaip gandras į
- Kam sutrukdei? - suvaitojo Jonas. - Man taip sunku, neturiu drąsos, o jau
buvau pasiryžęs eiti
užsimerkęs į bedugnę.
kitą!.. Kankintis vienam per sunku, man gyvenimas įgriso, nebenoriu gyventi...
tu, matau, esi
gėda tokiam jaunam galvoti apie mirtį. Nėjau tu nesupranti, kad kiekvienas
žmogus yra reikalingas.
Aš daug žinau žmonių, kurie nusivylę gyvenime, nebeturėdami asmeninės
laimės, išmoko gyventi
kitų labui, pasirinko kokį visuomeninį arba mokslinį darbą ir buvo daug
naudingesni už tuos
dangų; ir prisiminė jam tėvas, kuris kalbėdavo apie žmogaus paskirtį gyvenime.
Dar vaikas buvo,
kada mirė tėvas, ir Jonas pasiliko motinos globoj. Sulenkėjusi moteris, siaurų
pažiūrų toliau savaip
auklėjo vaiką, į gimnaziją nebeleido, nes ir lėšų nebebuvo, o prie darbo ūky ne
tik nespaudė, bet ir
neleido dirbti. Puoselėjo kūną kaip išgalėdama, duodama sielai maisto tik iš senų
romanų,
gyventi sau.
- Povilai! - sušuko verksmingai Jonas, - aš suprantu, kad esu paklydęs, bet jau
per vėlu grįžti! Ji
- Ne, - ištarė Povilas griežtai. - Tau reikia gyventi, sukaupti jėgas ir pradėti
gyvenimą iš naujo.
Moterų yra daug pasauly, ne ji viena. Tegu sau juokiasi, jeigu nori, arba,
geriausia, tu pats pasijuok
iš jos. Aš tikiu, kad grįš tavo sveikata. Eik su manim nuo tos juodos bedugnės,
kur tyko mirtis.
Žiūrėk, kaip gražiai saulė šviečia, gamta bunda iš miego. Tai gyvybės atbudimas.
Tavo siela
prisikels, tik suprask, įsitikink, kad galima gyventi ne vien tik įsižiūrėjus į save.
- Argi iš tikrųjų aš dar galiu grįžti į gyvenimą? - ištarė su kažin kokiu nepaprastu
džiaugsmu.
- Ne tu vienas. Daug būna nusivylusių žmonių, kurie jau stovi ant bedugnės
kranto - ir grįžta...
1940 m.